LEV TOLSTOJ

Romanas

I� rusų kalbos vertė

PRANAS POVILAITIS

I

Visos laimingos �eimos pana�ios viena į kit�, kiekviena nelaiminga �eima yra nelaiminga savaip.

Viskas susimai�ė Oblonskių namuose. �mona su�inojo, kad vyras turėjo artimų santykių su prancūze guvernante, kuri anks�iau tarnavo pas juos, ir parei�kė sutuoktiniui, kad nebegali gyventi su juo vienuose namuose. Tokia padėtis t�sėsi jau tris dienas ir kankino tiek vyr� ir �mon�, tiek visus �eimos narius, tiek tarnus. Visi �eimos nariai ir tarnai juto, kad bendras jų gyvenimas neturi prasmės ir kad �monės, nety�ia susitik� bet kurioje u�eigoje, yra artimesni tarp sav�s negu jie, Oblonskių �eimos nariai bei tarnai. �mona nesirodė i� savo kambarių, vyro tre�ia diena nebuvo namie. Vaikai lakstė po visus namus lyg patrak�; anglė susivaidijo su ekonome ir para�ė savo bi�iulei lai�kelį, pra�ydama paie�koti jai naujos vietos; virėjas dar vakar i�ėjo per pa�ius pietus; virtuvės darbininkė ir ve�ėjas pra�ėsi atleid�iami.

Tre�i� dien� po tų vaidų kunigaik�tis Stepanas Arkadji�ius Oblonskis � Stiva, kaip visi jį vadino auk�tuomenėje, � įprastu metu, tai yra a�tunt� ryto, pabudo ne �monos miegamajame, bet savo kabinete, ant tyminės sofos. Jis apsivertė ant sofos spyruoklių savo pilnu, i�puoselėtu kūnu, tartum norėdamas dar gerokai numigti, i� kitos pusės stipriai apkabino priegalvį ir priglaudė prie jo skruost�; bet staiga pa�oko, atsisėdo ant sofos ir atsimerkė.

�Beje, beje, kaipgi �ia buvo? � svarstė jis, prisimindamas sapn�. � Beje, kaipgi �ia buvo? Tiesa! Alabinas kėlė pietus Darm�tate; ne, ne Darm�tate, tai buvo ka�kas amerikieti�ka. Taip, bet ten Darm�tatas buvo Amerikoje. Taip, Alabinas kėlė pietus ant stiklinių stalų, taip, � ir stalai dainavo: �Il mio tesoro�1, ir ne �Il mio tesoro�, bet ka�k� gra�esnio, o ka�kokie ma�y�iai grafinėliai, kurie kartu buvo ir moterys�, � prisiminė jis.

Stepano Arkadji�iaus akys linksmai sublizgo, ir jis �ypsodamasis susim�stė. �Taip, gera buvo, labai gera. Daug kas dar buvo tenai puiku, bet juk nei�reik�i �od�iais, o net nė mintimis nei�reik�i pabud�s.� Pastebėj�s �viesos ruo��, prasiver�usį pro vienos gelumbinės u�uolaidos kra�t�, jis linksmai numetė nuo sofos kojas, susirado jomis �monos i�siuvinėtas (pernyk�tė dovana gimimo dienai), auksiniu tymu apved�iotas �lepetes ir senu devynerių metų įpratimu neatsistodamas siekė ranka tos vietos, kur miegamajame kabodavo jo chalatas. Ir dabar staiga atsiminė, kodėl jis miega ne �monos miegamajame, o kabinete; �ypsena dingo nuo jo veido, jis suraukė kakt�.

�Ak, ak, ak! A-a!..� � sumykė Stepanas Arkadji�ius, atsimin�s visa, kas įvyko. Ir jo vaizduotėje vėl i�kilo visos smulkmenos, kaip jis susipyko su �mona, kokia bjauri jo padėtis, ir visų skaud�iausia, kad pats dėl to kaltas.

�Taip! Ji neatleis ir negali atleisti. Ir baisiausia, kad viskas atsitiko dėl mano kaltės, � dėl mano kaltės, o a� nesu kaltas. �ia ir visa drama, � galvojo jis. � Ak, ak, ak!� � nusimin�s kartojo jis, prisimindamas pa�ius sunkiausius �itų barnių įspūd�ius.

Visų nemaloniausias buvo tas pirmas akimirksnis, kai jis, sugrį��s i� teatro, linksmas ir patenkintas, ne�damas rankoje did�iul� kriau�� �monai, nerado jos svetainėje; nusteb�s nerado nė kabinete ir galiausiai pamatė j� miegamajame su nelemtuoju, visk� atskleidusiu lai�keliu rankoje.

Jinai, toji visada susirūpinusi, visada plu�anti ir, jo manymu, nedidelio protelio Doli, sėdėjo nejudėdama su lai�keliu rankoje ir su siaubu, neviltimi ir pyk�iu veide �iūrėjo į jį.

� Kas �ia? Kas? � paklausė ji, rodydama į lai�kelį.

Ir, visa tai atsiminus, kaip kad da�nai būna, Stepan� Arkadji�ių kankino ne tiek pats įvykis, kiek jo atsakas į tuos �monos �od�ius.

T� akimirk� jam atsitiko tai, kas atsitinka �monėms, kada jie netikėtai u�klumpami padar� k� nors pernelyg negarbingo. Stepanas Arkadji�ius nesugebėjo nutaisyti tokio veido, kuris tiktų padė�iai, kurioje atsidūrė prie� �mon� po to, kai i�kilo aik�tėn jo kaltė. U�uot įsi�eid�s, gyn�sis, teisin�sis, pra��s dovanoti, net pasilik�s abejingas � viskas būtų buv� geriau, negu tai, k� jis padarė! � jo veidas visi�kai neju�iom (�galvos smegenų refleksai�, � nutarė Stepanas Arkadji�ius, kuris mėgo fiziologij�), visi�kai neju�iom staiga nu�vito paprasta, gera, taigi kvaila �ypsena.

Tos kvailos �ypsenos jis negalėjo sau atleisti. Pama�iusi t� �ypsen�, Doli krūptelėjo tarsi nuo fizinio skausmo, prikalbėjo įgimtu jai staigumu daugyb� �iaurių �od�ių ir i�bėgo i� kambario. Nuo to laiko ji nenorėjo matyti savo vyro.

�Dėl visko kalta toji kvaila �ypsena�, � galvojo Stepanas Arkadji�ius.

�Bet k� gi daryti? K� daryti?� � nusimin�s jis klausinėjo sav�s ir nerado atsakymo.

_______________

1 Mano brangenybė (�ia ir kitur � vert. past.).

II

Stepanas Arkadji�ius pats sau buvo atviras. Jis negalėjo apgaudinėti ir įtikinėti sav�s, jog gailisi dėl to savo poelgio. Negalėjo dabar gailėtis, kad jis, gra�us, link�s greitai susi�avėti trisde�imt ketverių metų vyri�kis, nėra įsimylėj�s savo �monos, penkių gyvų ir dviejų mirusių vaikų motinos, tik vieneriais metais jaunesnės u� jį. Jis tik gailėjosi, kad nesugebėjo geriau nuslėpti nuo �monos. Stepanas Arkadji�ius jautė, kokia sunki jo padėtis, ir jam buvo gaila �monos, vaikų ir sav�s. Gal jis ir geriau būtų mokėj�s paslėpti savo nuodėmes nuo �monos, jeigu būtų tikėj�sis, kad toji �inia taip j� paveiks. Stepanas Arkadji�ius niekuomet nebuvo rimtai svarst�s �ito klausimo, bet lyg per migl� vaizdavosi, jog �mona seniai įtaria, kad jis nei�tikimas, ir �iūri į tai pro pir�tus. Jam net atrodė, kad ji, sunykusi, pasenusi, jau nebegra�i moteris ir niekuo nepasi�yminti, paprasta, tiktai gera �eimos motina, jau vien dėl teisingumo turi būti atlaidi. I�ėjo visi�kai prie�ingai.

�Tai baisu! Ai, ai, ai! Baisu! � kartojo sau Stepanas Arkadji�ius ir nieko negalėjo sugalvoti. � Ir kaip viskas buvo gera ligi �iol, kaip mes gra�iai gyvenome! Jinai buvo laiminga, patenkinta vaikais, a� jai niekur nekliud�iau, leidau �iū�iuotis su vaikais ir �eimininkauti, kaip ji nori. Tiesa, negerai, kad ji anks�iau buvo guvernantė mūsų namuose. Negerai! Suktis apie savo guvernant� � ka�kaip trivialu, vulgaru. Ta�iau kokia guvernantė! (Jis ai�kiai prisiminė juodas �elmi�kas m-lle Roland akis ir jos �ypsen�.) Ta�iau kol ji buvo mūsų namuose, a� juk mokėjau susivaldyti. O visų blogiausia, kad jinai jau... Ir reikėjo gi taip atsitikti, lyg ty�ia! Ai, ai, ai! Bet k� gi, k� gi daryti?�

Nebuvo kito atsakymo, i�skyrus t� bendr� atsakym�, kurį duoda gyvenimas į visus painiausius ir labiausiai nei�sprend�iamus klausimus. Atsakymas toks: reikia gyventi kasdieniais reikalais, atseit, u�simir�ti. U�simir�ti sapne jau nebegalima, bent ligi nakties; nebegalima susigr��inti tų melodijų, kurias dainavo moterys-grafinėliai; vadinasi, reikia ie�koti u�simir�imo gyvenimo sapne.

�Na, pamatysime vėliau�, � tarė sau Stepanas Arkadji�ius ir pakil�s apsivilko pilku chalatu su �ydru �ilkiniu pamu�alu, susimezgė juost� su spurgais ir, įtrauk�s gerokai oro į pla�i� krūtinės l�st�, tvirtai, kaip visada, statydamas pasuktas į �onus kojas, kurios taip lengvai ne�ė jo piln� kūn�, priėjo prie lango, pakėlė u�uolaid� ir garsiai paskambino. Tuojau pasirodė senas jo bi�iulis kamerdineris Matvejus, ne�inas drabu�iais, batais ir telegrama. Paskui Matvejų įėjo ir kirpėjas su skutimo reikmenimis.

� Yra i� įstaigos ra�tų? � paklausė Stepanas Arkadji�ius, paėm�s telegram� ir sėsdamasis prie veidrod�io.

� Ant stalo, � atsakė Matvejus, klausiamai, su u�uojauta pa�velgė į savo pon� ir kiek luktelėj�s pridūrė, gudriai �ypsodamasis: � Ve�ikų �eimininkas buvo atsiunt�s �mogų.

Stepanas Arkadji�ius nieko neatsakė ir tik veidrodyje pa�velgė į Matvejų; i� jų �vilgsnių, kurie susidūrė veidrodyje, buvo matyti, kaip jie supranta kits kit�. Stepano Arkadji�iaus �vilgsnis tarytum klausė: �Kam gi tu dar sakai? Argi ne�inai?�

Matvejus susidėjo rankas į �aketo ki�enes, atstatė koj� ir tylėdamas, gera�irdi�kai vos vos �ypsodamasis pa�iūrėjo į savo pon�.

� Liepiau ateiti kit� sekmadienį, o lig to laiko patariau be reikalo jūsų nevarginti ir nevargti pa�iam, � pasakė jis, matyti, i� anksto paruo�tus �od�ius.

Stepanas Arkadji�ius suprato, jog Matvejus nori pajuokauti ir atkreipti į save dėmesį. Atplė��s telegram�, jis perskaitė j�, mintyje pataisydamas i�kraipytus, kaip paprastai, �od�ius, ir jo veidas nu�vito.

� Matvejau, sesuo Ana Arkadjevna rytoj atva�iuoja, � tarė jis, valandėl� sulaik�s �vilgan�i�, putni� barzdasku�io rank�, kuri skynė rausv� keli� tarp ilgų garbanotų �andenų.

� Dėkui Dievui, � i�tarė Matvejus, �ituo atsakymu parodydamas, kad jis, lygiai kaip ir jo ponas, supranta, koks svarbus �is atvykimas, nes Ana Arkadjevna, mylima Stepano Arkadji�iaus sesuo, gali padėti sutaikyti vyr� su �mona.

� Viena ar su ponu? � paklausė Matvejus.

Stepanas Arkadji�ius negalėjo kalbėti, nes kirpėjas skuto jo vir�utin� lūp�, ir i�kėlė vien� pir�t�. Matvejus linktelėjo į veidrodį galva.

� Viena. Vir�ų paruo�ti?

� Darjai Aleksandrovnai prane�k, kur ji lieps.

� Darjai Aleksandrovnai? � lyg abejodamas pakartojo Matvejus.

� Taip, prane�k. Ir paimk telegram�, paduok Darjai Aleksandrovnai, k� ji pasakys.

�Norite pamėginti�, � suprato Matvejus, bet tiek tepasakė:

� Klausau.

Stepanas Arkadji�ius jau buvo nusipraus�s ir susi�ukav�s ir norėjo vilktis drabu�ius, kai į kambarį, palengva �engdamas girg�dan�iais batais, su telegrama rankoje sugrį�o Matvejus. Barzdasku�io jau nebuvo.

� Darja Aleksandrovna liepė prane�ti, kad ji teikiasi i�vykti. Tegu daro, kaip jiems, vadinasi, jums, patinka, � pasakė jis juokdamasis tiktai akimis ir, susidėj�s rankas į ki�enes, palenk�s į �alį galv�, įbedė akis į pon�.

Stepanas Arkadji�ius kiek patylėjo. Paskui gera ir truputį gaili �ypsena pasirodė jo gra�iame veide.

� A? Matvejau? � pratarė jis, linguodamas galv�.

� Niekis, pone, viskas ateis į tvark�, � tarė Matvejus.

� Ateis.

� Taip, pone.

� Tu manai? O kas ten? � paklausė Stepanas Arkadji�ius, i�gird�s, kad u� durų su�iu�ėjo moteri�ki drabu�iai.

� Tai a�, � atsakė tvirtas ir malonus moteri�kas balsas, ir pro duris pasirodė grie�tas, raupuotas auklės Matrionos Filimonovnos veidas.

� Na k�, Matrio�a? � paklausė Stepanas Arkadji�ius, eidamas prie jos pro duris.

Nors Stepanas Arkadji�ius buvo did�iai nusikalt�s �monai ir pats tai jautė, kone visi nami�kiai, net ir auklė, geriausia Darjos Aleksandrovnos bi�iulė, buvo jo pusėje.

� Na k�? � pakartojo jis liūdnai.

� Jūs, pone, nueikite dar pas j�, prisipa�inkite kaltas. Gal Dievas duos. Labai jau ponia kankinasi, net gaila �iūrėti, o visi namai auk�tyn kojom apsivertė. Vaikų, pone, reikia pagailėti. Prisipa�inkite, pone. K� gi darysi! Mokėjai gerti, mokėk ir pagirioti...

� Bet juk neįsileis...

� O jūs padarykite, kas reikia. Dievas gailestingas, pasimelskite, pone, pasimelskite.

� Na, gerai, gali eiti, � tarė Stepanas Arkadji�ius, staiga nuraud�s. � Na, padėk apsirengti, � kreipėsi jis į Matvejų ir ry�tingai nusimetė chalat�.

Matvejus jau laikė atki��s lyg pavalkus mar�kinius, pūsdamas nuo jų ka�k� neregimo, ir buvo ai�kiai matyti, kad jam malonu apvilkti jais i�puoselėt� pono kūn�.

III

Apsireng�s Stepanas Arkadji�ius apsipur�kė kvepalais, i�sitraukė mar�kinių rankogalius, įprastu judesiu susikai�iojo į ki�enes papirosus, pinigin�, degtukus, laikrodį su dvilinka grandinėle bei pakabu�iais ir papurt�s nosin�, jausdamasis �varus, kvapus, sveikas ir fizi�kai linksmas, nors ir susilauk�s nelaimės, truputį pasisvyruodamas ant vienos ar ant kitos kojos nuėjo į valgom�jį, kur jau laukė kava, o �alia kavos � lai�kai ir tarnybiniai ra�tai.

Jis perskaitė lai�kus. Vienas buvo labai nemalonus � ra�ė pirklys, derėj�s mi�k� �monos dvare. T� mi�k� būtinai reikėjo parduoti; bet dabar, ligi jis susitaikys su �mona, apie tai negalėjo būti nė kalbos. Ta�iau visų nemaloniausia, kad į susitaikym� su �mona painiojosi piniginis reikalas. Ir mintis, kad �itas reikalas gali jį paveikti, kad jis, norėdamas parduoti t� mi�k�, stengsis susitaikyti su �mona, � toji mintis buvo jam u�gauli.

Baig�s lai�kus, Stepanas Arkadji�ius prisitraukė atsiųstuosius i� įstaigos ra�tus, greitai per�velgė dvi bylas, dideliu pie�tuku brūk�telėjo kelet� pastabų ir, nustūm�s popierius į �alį, ėmė gerti kav�; gerdamas jis i�skleidė dar drėgn� rytinį laikra�tį ir pradėjo jį skaityti.

Stepanas Arkadji�ius gaudavo ir skaitydavo liberalų laikra�tį, ne patį kra�tutinį, bet tos krypties, kurios laikėsi dauguma. Ir nors nei mokslu, nei menu, nei politika jis, ties� sakant, nesidomėjo, dėl visų tų dalykų jis tvirtai laikėsi tokių pat pa�iūrų, kurių laikėsi dauguma ir jo laikra�tis, ir keisdavo jas tik tuomet, kai jas pakeisdavo dauguma, arba, tiksliau pasakius, jų nekeisdavo, bet jos pa�ios neju�iomis pasikeisdavo.

Stepanas Arkadji�ius nesirinkdavo nei krypties, nei pa�iūrų, o tos kryptys ir pa�iūros pa�ios ateidavo, lygiai taip pat, kaip jis nesirinkdavo skrybėlės ar surduto fasono, bet imdavo tuos, kuriuos �monės ne�iodavo. Gyvenant tam tikroje visuomenėje ir jau�iant �iokį tokį poreikį m�styti, kuris paprastai pasirei�kia brandos metais, jam lygiai taip pat kaip ir skrybėlė buvo reikalingos pa�iūros. Jeigu kas ir vertė jį pasirinkti liberali�, o ne konservatyvi� kryptį, kurios taip pat laikėsi daugelis jo aplinkos �monių, tai �itaip įvyko ne dėl to, kad liberali� kryptį būtų laik�s i�mintingesne, bet todėl, kad ji labiau tiko jo gyvenimo būdui. Liberali pakraipa sakė, kad Rusijoje viskas blogai, ir i� tikrųjų Stepanas Arkadji�ius turėjo daug skolų, o pinigų jam labai trūko. Liberali pakraipa teigė, kad santuoka esanti atgyven�s institutas ir kad būtinai reiki� j� pertvarkyti, ir i� tikrųjų �eimos gyvenimas teikė ma�ai malonumų Stepanui Arkadji�iui, vertė jį meluoti ir apsimetinėti, o tai visi�kai nesiderino su jo charakteriu. Liberali pakraipa sakė ar, tiksliau tariant, leido suprasti, kad religija � tik apynasris barbari�kajai gyventojų daliai, ir i� tikrųjų Stepanui Arkadji�iui net per trumpas pamaldas imdavo skaudėti kojas, ir jis negalėjo suprasti, kuriam galui visi tie baisūs ir pompasti�ki �od�iai apie an� pasaulį, kai ir �iame būtų galima labai linksmai gyventi. Be to, Stepanui Arkadji�iui, mėgstan�iam linksm� s�mojį, būdavo kartais malonu apstulbinti ramų �mogelį tuo, kad did�iuojantis savo kilme nereikėtų sustoti ties Riuriku ir i�siginti savo pirmojo protėvio � be�d�ionės. Taigi liberali kryptis virto Stepano Arkadji�iaus įpro�iu, ir jis mėgo savo laikra�tį, kaip ir cigar� po pietų, u� t� lengv� rūk�, kurį sukeldavo jo galvoje. Jis perskaitė vedam�jį straipsnį, kuriame buvo ai�kinama, jog mūsų laikais visi�kai be reikalo kai kas �aukte �aukia, kad radikalizmas grasin�s praryti visus konservatyvius elementus ir kad vyriausybė turinti griebtis priemonių revoliucijos hidrai pasmaugti; prie�ingai, �mūsų manymu, pavojų kelia ne tariamoji revoliucijos hidra, bet atkaklus tradicingumas, kuris stabdo progres��, ir taip toliau. Stepanas Arkadji�ius perskaitė ir kit� straipsnį, finansinį, kuriame buvo paminėti Bentamas ir Milis ir stengiamasi įgelti ministerijai. Jis mokėjo greit suvokti kiekvieno tokio įgėlimo reik�m�: kas, kam ir kuria proga bando įgelti, ir �itai, kaip visada, jam teikė tam tikro malonumo. Ta�iau �iandien t� malonum� nuodijo atsiminimas apie Matrionos Filimonovnos patarimus ir apie tai, kad jo namuose tokie prasti reikalai. Jis taip pat perskaitė, kad grafas Beistas, kaip �inia, i�vyk�s į Visbaden� ir kad daugiau nebes� �ilų plaukų, perskaitė ir apie lengvos karietos pardavim�, ir apie jaunos merginos pasisiūlym�; ta�iau �itos �inios neteikė jam, kaip būdavo pirma, tylaus, ironi�ko malonumo.

Baig�s laikra�tį, i�gėr�s antr� puodelį kavos ir suvalg�s bandel� su sviestu, Stepanas Arkadji�ius atsistojo, nusipurtė nuo liemenės bandelės trupinius ir, atstat�s pla�i� krūtin�, d�iaugsmingai nusi�ypsojo, ne dėl to, kad �irdyje būtų pajut�s kokį ypating� malonum�, � d�iugi� �ypsen� sukėlė geras vir�kinimas.

Ta�iau toji maloni �ypsena tu�tuojau priminė jam visk�, ir jis susim�stė.

U� durų pasigirdo dviejų vaikų balsai (Stepanas Arkadji�ius pa�ino Gri�os, jaunesniojo berniuko, ir Tanios, vyresniosios mergytės, balsus). Jie ka�k� ve�ė ir numetė.

� A� sakiau, kad negalima ant stogo sodinti keleivių, � angli�kai �aukė mergytė. � Tai rink dabar!

�Viskas susimai�ė, � pagalvojo Stepanas Arkadji�ius, � vaikai vieni laksto.� Priėj�s prie durų, pa�aukė juos. Vaikai metė dė�ut�, kuri vaizdavo traukinį, ir įėjo pas tėv�.

Mergaitė, tėvo numylėtinė, įlėkė dr�siai, apkabino jį ir juokdamasi pakibo ant kaklo, kaip visuomet, d�iaugdamasi pa�įstamu kvepalų aromatu, sklindan�iu nuo jo �andenų. Galiausiai, pabu�iavusi jam į veid�, nuo pasilenkimo paraudusį ir spindintį �velnumu, mergaitė paleido rankas ir norėjo bėgti atgal; ta�iau tėvas j� sulaikė.

� Kaip mama? � paklausė jis, glostydamas �velnų, gle�n� dukters kaklelį. � Sveikas, � tarė jis, �ypsodamasis berniukui, kuris sveikinosi.

Stepanas Arkadji�ius �inojo, kad berniuk� myli ma�iau, ir visuomet stengėsi elgtis su abiem vienodai; ta�iau berniukas tai jautė ir nenusi�ypsojo, pamat�s �alt� tėvo �ypsen�.

� Mama? Jau atsikėlė, � atsakė mergaitė.

Stepanas Arkadji�ius atsiduso. �Vadinasi, vėl vis� naktį nemigo�, � pagalvojo jis.

� O kaip, ar ji linksma?

Mergaitė �inojo, kad tėvas su motina susipyk�, todėl motina negali būti linksma, o tėvas turi tai �inoti ir tik apsimeta, klausdamas taip nerūpestingai. Ji paraudo dėl tėvo, o Stepanas Arkadji�ius tuojau visk� suprato ir taip pat paraudo.

� Ne�inau, � numykė ji. � Mamytė liepė nesimokyti, ver�iau eiti su mis Gul pas senel�.

� Na, eik, mano Tan�iuro�ka. Beje, palauk, � tarė jis, vis dėlto sulaikydamas j� ir glostydamas �velni� rankut�.

Jis paėmė nuo �idinio dė�ut� saldainių, kuri� vakar buvo ten padėj�s, ir davė jai du, i�rink�s jos mėgstamus � �okoladinį ir su įdaru.

� Gri�ai? � paklausė mergaitė, rodydama į �okoladinį.

� Taip, taip. � Ir dar paglost�s jai petelį, jis pabu�iavo į kakt� palei plaukus, pabu�iavo į kakl� ir leido jai eiti.

� Karieta laukia, � prane�ė Matvejus. � Ir interesantė, � pridūrė jis.

� Seniai ji �ia? � paklausė Stepanas Arkadji�ius.

� Koks pusvalandis.

� Kiek kartų tau buvo sakyta, kad tu�tuojau prane�tum!

� Juk reikia jums duoti bent kav� i�gerti, � atsiliepė Matvejus tuo draugi�ku sta�ioki�ku tonu, u� kurį negalima buvo pykti.

� Na, kviesk j� grei�iau, � paliepė Oblonskis, raukydamasis i� apmaudo.

Interesantė, �tabskapitonienė Kalinina, pra�ė neįmanomo ir beprasmi�ko dalyko; ta�iau Stepanas Arkadji�ius savo papratimu pasisodino j�, atid�iai, nepertraukdamas, i�klausė ir smulkiai patarė, į k� ir kur kreiptis, ir net vikriai ir skland�iai savo stambiu, i�t�stu, gra�iu ir ai�kiu brai�u para�ė lai�kutį asmeniui, kuris galėjo jai padėti. I�leid�s �tabskapitonien�, Stepanas Arkadji�ius pasiėmė skrybėl� ir stabtelėjo, stengdamasis prisiminti, ar ko neu�mir�o. Pasirodė, kad nieko nebuvo u�mir��s, i�skyrus tai, k� norėjo u�mir�ti, � �mon�.

�Ak, taip!� � Jis nuleido galv�, ir jo gra�iame veide pasirodė sielvartas. �Eiti ar neiti?� � paklausė sav�s. Ir vidinis balsas sakė jam, kad eiti nereikia, kad nieko kito negali būti, o tik veidmainiavimas, kad sutvarkyti, pataisyti jų santykių neįmanoma, nes neįmanoma taip padaryti, kad ji vėl taptų patraukli ir �adintų meil� arba jis pavirstų negalin�iu mylėti seniu. Tik veidmainystė ir melas, nieko daugiau negalėjo sugalvoti; o veidmainiauti ir meluoti buvo atgrasu jo prigim�iai.

�Vis dėlto kada nors reikės; juk negali �itaip pasilikti�, � tarė Stepanas Arkadji�ius, stengdamasis padr�sinti save. Jis atstatė krūtin�, i�sitraukė papiros�, u�sirūkė, patraukė du kartus, numetė jį į perlamutrin� kriaukl�-pelenin�, greitais �ingsniais perėjo per niūri� svetain� ir atidarė kitas duris į �monos miegam�jį.

IV

Darja Aleksandrovna su palaidinėliu, prisismeigusi ant pakau�io jau retų, kitados tankių ir puikių plaukų kasas, sunykusiu liesu veidu ir didelėmis, nuo veido liesumo i��okusiomis, nusigandusiomis akimis, stovėjo tarp i�mėtytų po kambarį daiktų prie atdaros �ifonjerės, i� kurios ka�k� rinkosi. I�girdusi vyro �ingsnius, moteris sustojo, �iūrėdama į duris ir veltui stengdamasi nutaisyti rūstų ir niekinam� veid�. Jinai jautė, kad bijo vyro ir bijo susitikti su juo. Darja Aleksandrovna k� tik mėgino padaryti tai, k� jau de�imt� kart� mėgino daryti per tas tris dienas: atrinkti vaikų ir savo daiktus, kuriuos ji nusive� pas motin�, � ir vėl negalėjo ry�tis; ta�iau ir dabar, kaip anuos kartus, jinai įkalbinėjo save, kad visa tai negali taip pasilikti, kad turi ka�ko imtis, nubausti, sugėdinti jį, atker�yti nors ma�a dalimi to skausmo, kurį vyras jai suteikė. Darja Aleksandrovna vis dar sakė, kad paliks jį, bet jautė, kad tai neįmanoma; neįmanoma dėl to, kad ji negali atprasti laikyti Stepan� Arkadji�ių savo vyru ir mylėti jį. Antra vertus, ji jautė, kad jeigu �ia, savo namuose, vos suskumba apeiti savo penkis vaikus, tai jiems bus dar blogiau ten, kur ketino su jais va�iuoti. Ir taip jau per �ias tris dienas jaunesnysis susirgo, nes buvo pavalgydintas ne�vie�iu sultiniu, o kiti vakar liko beveik be pietų. Darja Aleksandrovna jautė, kad i�va�iuoti neįmanoma; ta�iau, apgaudinėdama save, vis tiek rinkosi daiktus ir dėjosi i�va�iuosianti.

Pama�iusi vyr�, ji nuleido rank� į �ifonjerės stal�ių, tarytum ko ie�kodama, ir atsigr�ė į jį tik tada, kai sutuoktinis visi�kai prie jos priartėjo. Jos veide, kuriam norėjo suteikti grie�t� ir ry�ting� i�rai�k�, buvo matyti vien sumi�imas ir kan�ia.

� Doli! � tyliai, nedr�siai pratarė Stepanas Arkadji�ius. Jis įtraukė į pe�ius galv� ir norėjo atrodyti pasigailėtinas ir nuolankus, bet vis tiek spindėte spindėjo skaistumu ir sveikata.

Ji greitai nu�velgė nuo galvos ligi kojų jo figūr�, spindėte spindin�i� skaistumu ir sveikata. �Taip, jis laimingas ir patenkintas! � pagalvojo jinai. � O a�?.. Ir �lyk�tus tas gerumas, u� kurį visi jį taip myli ir giria; a� neken�iu to jo gerumo�, � pagalvojo Darja Aleksandrovna. Jos lūpos susi�iaupė, i�bly�kusio, nervingo veido de�inėje pusėje ėmė virpėti skruosto raumuo.

� Ko jums reikia? � paklausė ji nesavu, i� krūtinės sklindan�iu balsu.

� Doli! � pakartojo Stepanas Arkadji�ius, ir jo balsas suvirpėjo. � Ana atva�iuoja �iandien.

� Na, o kas man? A� negaliu jos priimti! � su�uko ji.

� Bet reikia, vis dėlto, Doli...

� I�eikite, i�eikite, i�eikite! � su�uko ji, ne�iūrėdama į vyr�, tarytum pajutusi fizinį skausm�.

Stepanas Arkadji�ius, galvodamas apie �mon�, galėjo jaustis ramus, galėjo tikėtis, kad viskas ateis į tvark�, anot Matvejaus, ir galėjo ramiai skaityti laikra�tį bei gerti kav�; ta�iau, pama�ius i�kankint�, skausming� jos veid�, i�girdus, kaip skamba jos balsas, toks pasidav�s likimui ir nusimin�s, jam u�ėmė kvap�, ka�kas suspaudė gerkl�, ir jo akyse sublizgo a�aros.

� Dieve mano, k� a� padariau! Doli! Dėl Dievo!.. Juk... � jis negalėjo kalbėti toliau, rauda gniau�ė jam gerkl�.

Darja Aleksandrovna u�trenkė �ifonjer� ir pa�velgė į jį.

� Doli, k� a� galiu pasakyti?.. Tik viena: atleisk, atleisk... Atsimink, negi devyneri bendro gyvenimo metai negali atpirkti akimirkų, akimirkų...

Ji nuleido akis ir klausėsi, laukdama, k� jis pasakys, tarytum maldaudama vyr�, kad tas kaip nors perkalbėtų j�.

� Susi�avėjimo akimirkų... � i�tarė jis ir norėjo kalbėti toliau, bet sulig tuo �od�iu tarytum nuo fizinio skausmo vėl kietai susi�iaupė jos lūpos ir vėl ėmė trūk�ioti skruosto raumuo de�inėje veido pusėje.

� I�eikite, i�eikite i� �ia! � su�uko ji dar �ai�iau. � Ir nekalbėkite man apie savo susi�avėjimus ir apie tas �lyk�tybes!

Ji buvo bei�einanti, bet susverdėjo ir įsikibo į kėdės atlo��, norėdama pasiremti. Jo veidas i�siplėtė, lūpos papurto, akys pasruvo a�aromis.

� Doli! � kreipėsi jis, jau kūk�iodamas. � Dėl Dievo, pagalvok apie vaikus, jie nekalti. A� kaltas, nubausk mane, liepk man atpirkti savo kalt�. A� visk� padarysiu, k� tik galėsiu! A� kaltas, neturiu �od�ių net apsakyti, kaip a� kaltas! Bet, Doli, atleisk!

Ji atsisėdo. Jis girdėjo, kaip sunkiai, garsiai �mona kvėpuoja, ir jam neapsakomai jos pagailo. Darja Aleksandrovna kelet� kartų norėjo ka�k� pasakyti, ta�iau negalėjo. Jis laukė.

� Tu vaikus tik tada prisimeni, kai nori su jais pa�aisti, o a� jų neu�mir�tu ir �inau, kad jie �uv� dabar, � i�tarė ji vien� i� tų frazių, kurias ne kart� buvo sau viena kartojusi per tas tris dienas.

Ji pasakė vyrui �tu�, ir jis dėkingai pa�velgė į j� ir priėjo, norėdamas paimti u� rankos, bet Darja Aleksandrovna bjaurėdamasi pasitraukė nuo jo.

� A� galvoju apie vaikus ir todėl visk�, visk� padary�iau, kad tik galė�iau juos i�gelbėti; bet pati ne�inau, kaip galiu juos i�gelbėti: ar i�ve�dama juos i� tėvo, ar palikdama juos i�tvirkusiam tėvui, � taip, i�tvirkusiam tėvui... Na, pasakykite, ar po to... kas įvyko, galima mums gyventi drauge? Argi galima? Pasakykite, argi galima? � kartojo ji, keldama bals�. � Po to, kai mano vyras, mano vaikų tėvas, įsipainioja į meilės santykius su savo vaikų guvernante...

� Bet k� daryti? K� gi daryti? � gailiai kalbėjo Stepanas Arkadji�ius, pats ne�inodamas, k� sako, ir vis �emiau ir �emiau nuleisdamas galv�.

� Jūs man bjaurus, �lyk�tus! � su�uko ji, vis labiau ir labiau kar��iuodamasi. � Jūsų a�aros � vanduo! Jūs niekuomet man�s nemylėjote; jūs neturite nei �irdies, nei taurumo! Jūs man bjaurus, �lyk�tus, svetimas, taip, visi�kai svetimas! � su skausmu ir pagie�a i�tarė ji t� baisų jai �odį.

Jis pa�velgė į Darj� Aleksandrovn�, ir pagie�a jos veide i�g�sdino ir nustebino. Stepanas Arkadji�ius nesuprato, kad gailėdamasis �monos tik erzina j�. Ji jautė, kad vyras nemyli, o tik gailisi jos. �Taip, ji neken�ia man�s. Neatleis�, � pagalvojo Stepanas Arkadji�ius.

� Baisu! Baisu! � tarė jis.

Tuo metu gretimame kambaryje suriko vaikas, turbūt pargriuv�s; Darja Aleksandrovna pasiklausė, ir jos veidas staiga su�velnėjo.

Jai, matyt, reikėjo kelių sekund�ių, kad atsipeikėtų; ji tarytum ne�inojo, kur yra ir k� turi daryti, tad greitai pakilusi nuskubėjo prie durų.

�Juk ji myli mano kūdikį, � pagalvojo Stepanas Arkadji�ius pastebėj�s, kaip pasikeitė jos veidas, surikus vaikui, � mano kūdikį; kaipgi gali nek�sti man�s?�

� Doli, dar vien� �odį, � pratarė jis, eidamas paskui j�.

� Jeigu jūs seksite paskui mane, a� pa�auksiu �mones, vaikus! Tegu visi �ino, kad jūs esate niek�as! A� �iandien i�va�iuoju, o jūs gyvenkite �ia su savo meilu�e!

Ir jinai i�ėjo, trenkusi durimis.

Stepanas Arkadji�ius atsiduso, nusi�luostė veid� ir tyliais �ingsniais i�ėjo i� kambario. �Matvejus sako, kad ateis į tvark�, ta�iau kaip? Man visai neatrodo, kad tai būtų įmanoma. Ak, ak, kaip baisu! Ir kaip banaliai ji �aukė, � kalbėjo sau vienas, atsimindamas jos riksm� ir �od�ius �niek�as� ir �meilu�ė�. � Ir gal tarnaitės girdėjo! Baisiai trivialu, baisiai.� Stepanas Arkadji�ius pastovėjo kelet� sekund�ių vienas, nusi�luostė akis, atsiduso ir, atstat�s krūtin�, �engė i� kambario.

Buvo penktadienis, valgomajame vokietis laikrodininkas u�sukinėjo laikrodį. Stepanas Arkadji�ius atsiminė savo s�mojį apie �į stropų, plik� laikrodinink�, es� vokietis �pats yra u�suktas vis� gyvenim� laikrod�ius u�sukinėti�, � ir �yptelėjo. Stepanas Arkadji�ius mėgo ger� s�mojį. �O gal ir ateis į tvark�! Gerai pasakyta: ateis į tvark�, � pagalvojo jis. � Tai reikės papasakoti.�

� Matvejau! � �ūktelėjo jis. � Tu su Marja ten visk� paruo�k sofų kambaryje Anai Arkadjevnai, � pasakė jis Matvejui, kai �is pasirodė.

� Klausau!

Stepanas Arkadji�ius apsivilko kailinius ir i�ėjo į prieangį.

� Ar namie nevalgysite? � paklausė Matvejus i�lydėdamas.

� Kaip i�eis. Beje, �e tau i�laidoms, � tarė jis, duodamas i� piniginės de�imt rublių. � Ar u�teks?

� U�teks ar neu�teks, matyti, reikės i�siversti, � atsakė Matvejus, u�trenkdamas karietos dureles ir traukdamasis į prieangį.

Tuo tarpu Darja Aleksandrovna, numald�iusi kūdikį ir i� karietos bildesio supratusi, kad vyras i�va�iavo, vėl sugrį�o į miegam�jį. Tai buvo vienintelis jos prieglobstis nuo namų rūpes�ių, kurie apnikdavo, kai tik ji i� �ia i�eidavo. Jau ir dabar, per t� trump� laik�, kai ji buvo u�sukusi į vaikų kambarį, anglė ir Matriona Filimonovna suspėjo u�duoti jai kelet� neatidėliotinų klausimų, į kuriuos tik ji viena galėjo atsakyti: kuo apvilkti vaikus, vedant pasivaik��ioti? Ar duoti jiems pieno? Gal ie�koti kito virėjo?

� Ak, duokit man ramyb�, duokit man ramyb�! � i�tarė ji ir, sugrį�usi į miegam�jį, vėl atsisėdo į t� pa�i� viet�, kur kalbėjosi su vyru, sugniau�ė sulysusias rankas su �iedais, smunkan�iais nuo kaulėtų pir�tų, ir stengėsi prisiminti visas buvusio pokalbio smulkmenas. �I�va�iavo! Bet kaipgi jis baigė su ja? � galvojo Darja Aleksandrovna. � Nejaugi matosi su ja? Kodėl nepaklausiau? Ne, ne, susitaikyti negalima. Jeigu ir pasiliktume gyventi vienuose namuose � mes svetimi. Ir visada būsime svetimi! � vėl pakartojo, itin reik�mingai pabrė�dama t� jai baisų �odį. � O kaip a� mylėjau, Dieve mano, kaip a� mylėjau jį!.. Kaip mylėjau! Ir dabar negi nemyliu jo? Ar tik ne labiau myliu negu anks�iau? O juk baisiausia yra tai�� � pradėjo ji, bet nebaigė savo minties, nes tarpduryje pasirodė Matriona Filimonovna.

� Liepkite pa�aukti brolį, � tarė ji, � jis pataisys pietus; kitaip vaikai vėl ligi �e�tos valandos bus nevalg� kaip vakar.

� Na, gerai, a� tuojau ateisiu ir sutvarkysiu. Ar kas nuėjo atne�ti �vie�io pieno?

Ir Darja Aleksandrovna pasinėrė kasdieniuose rūpes�iuose ir kuriam laikui paskandino juose savo sielvart�.

V

Stepanas Arkadji�ius buvo gabus ir mokykloje mokėsi gerai, bet buvo tinginys ir i�dykėlis, todėl baigė mokslus vienas i� paskutiniųjų; nors visuomet gyveno palaidai, nors ir turėjo neauk�t� tarnybinį laipsnį ir buvo dar nesenas, bet u�ėmė garbing�, gerai atlyginam� vir�ininko viet� vienoje i� Maskvos įstaigų. T� viet� jis gavo per savo sesers Anos vyr�, Aleksejų Aleksandrovi�ių Karenin�, u�imantį vien� i� svarbiausių vietų toje ministerijoje, kuriai priklausė �i įstaiga; jeigu Kareninas ir nebūtų paskyr�s į t� viet� savo svainio, tai Stiva Oblonskis, padedamas �imto kitų asmenų, brolių, seserų, pusbrolių, pusseserių, dėd�ių, tetų, vis tiek būtų gav�s �it� arba pana�i� viet� su kokių �e�ių tūkstan�ių alga, be kurios negalėjo apsieiti, nes jo reikalai buvo pa�lij�, nors �mona ir turėjo pakankamai turto.

Pusė Maskvos ir Peterburgo buvo Stepano Arkadji�iaus giminės ir bi�iuliai. Jis gimė toje aplinkoje, kur �monės buvo �io pasaulio galingieji arba tapo tokie. Vienas tre�dalis valstybės vyrų, senių, buvo jo tėvo bi�iuliai ir pa�ino jį dar tada, kai jis lakstė su mar�kinėliais; antras tre�dalis buvo tokie, kurie jam ir kuriems jis sakydavo �tu�; o tre�ias � buvo geri pa�įstami; vadinasi, vietų, nuomų, koncesijų ir pana�ių �emės gėrybių dalytojai buvo jo bi�iuliai ir negalėjo aplenkti savi�kio; ir Oblonskiui nereikėjo per daug stengtis, norint gauti pelning� viet�; reikėjo tik neatsisakinėti, nepavydėti, nesipykti, neįsi�eidinėti, o �ito dėl savo įgimto gerumo jis niekuomet ir nedarė. Jam būtų atrod� juokinga, jeigu kas būtų jam pasak�s, kad jis negaus vietos su tokia alga, kuri jam buvo reikalinga, juo labiau kad jis ir nereikalavo ka�ko nepaprasto; jisai norėjo tik to, k� gaudavo jo vienme�iai, o pana�ias pareigas jis galėjo eiti ne blogiau u� bet kurį kit�.

Visi, kurie pa�ino Stepan� Arkadji�ių, mėgo jį ne tik u� jo ger�, linksm� būd� ir neabejotin� dorum�, jis pats, jo gra�i, maloni i�orė, blizgan�ios akys, juodi antakiai, plaukai, baltas ir skaistus veidas ka�kaip fizi�kai paveikdavo �mones, kuriems tekdavo su juo susidurti, juos draugi�kai ir linksmai nuteikdavo. �A! Stiva! Oblonskis! �tai ir jis!� � susitik� su juo, bema� visuomet su�ukdavo pa�įstami, d�iaugsmingai �ypsodamiesi. Jei kartais ir pasitaikydavo, kad, pasikalbėjus su juo, pasirodydavo, jog nieko itin d�iugaus neatsitiko, � tai po dviejų ar trijų dienų vėl visi, su juo susitik�, lygiai taip pat d�iaugdavosi.

Tre�ius metus u�imdamas vienos įstaigos vir�ininko viet� Maskvoje, Stepanas Arkadji�ius nusipelnė ne tik meilės, bet ir savo bendradarbių, valdinių, vir�ininkų ir visų, kurie turėjo su juo reikalų, pagarbos. Svarbiausios Stepano Arkadji�iaus dorybės, kuriomis jisai u�sitarnavo t� visuotin� pagarb� tarnyboje, buvo paprastas atlaidumas �monėms, pagrįstas savo ydų supratimu; be to, visi�kas liberalumas, ne tas, kurio sėmėsi i� laikra��ių, bet tas, kuris buvo jo kraujyje ir dėl kurio jis visi�kai lygiai ir vienodai elgdavosi su visais �monėmis, neskirdamas nei luomo, nei titulo; ir dar � svarbiausia � visi�kai abejinga pa�iūra į savo darb�, dėl kurios jis niekuomet nesikar��iuodavo ir nedarydavo klaidų.

Atvyk�s į savo tarnybos viet�, Stepanas Arkadji�ius, lydimas pagarbaus �veicoriaus, su portfeliu į�engė į savo nedidelį kabinet�, apsivilko munduru ir i�ėjo į posėd�ių kambarį. Ra�tininkai ir tarnautojai atsistojo, linksmai ir pagarbiai sveikindamiesi. Stepanas Arkadji�ius skubiai, kaip visuomet, nu�ingsniavo į savo viet�, paspaudė teismo nariams rankas ir atsisėdo. Jis pajuokavo ir pakalbėjo lygiai tiek, kiek derėjo, ir pradėjo darb�. Niekas geriau u� Stepan� Arkadji�ių nemokėdavo rasti tos laisvumo, paprastumo ir oficialumo ribos, kuri reikalinga, kad tarnyba būtų maloni. Sekretorius linksmai ir pagarbiai, kaip ir visi Stepano Arkadji�iaus įstaigoje, priėjo su ra�tais ir ėmė kalbėti tuo familiariu ir liberaliu tonu, kurį įvedė Stepanas Arkadji�ius:

� Mes visgi i�pe�ėme �inių i� Penzos gubernijos valdybos. �tai, gal teiksitės...

� Gavome pagaliau? � tarė Stepanas Arkadji�ius, dėdamas ant ra�to pir�t�. � Taigi, ponai... � Ir posėdis prasidėjo.

�Jeigu jie �inotų, � galvojo jis, reik�mingu veidu palenk�s galv� ir klausydamasis prane�imo, � koks prasikalt�s vaikas atrodė prie� pusvalandį jų pirmininkas!� � Ir jo akys juokėsi, skaitant prane�im�. Ligi dviejų darbas turėjo vykti be pertraukos, o antr� valand� � pertrauka ir pusry�iai.

Dar nebuvo pertraukos laikas, kai netikėtai atsivėrė didelės stiklinės posėd�ių salės durys, ir ka�kas įėjo. Visi nariai, sėdintys po imperatoriaus portretu ir prie� zercal�2, nud�iug�, kad galės �iek tiek i�sibla�kyti, atsigr�ė į duris; ta�iau sargas, kuris stovėjo prie durų, beregint i�grūdo atvykusįjį ir u�darė stiklines duris.

Byl� perskai�ius, Stepanas Arkadji�ius pasiraiv�s atsistojo ir, sekdamas įsigalėjusiu liberaliu papro�iu, �ia pat posėd�ių salėje i�sitraukė papiros� ir pasuko į savo kabinet�. Du jo padėjėjai, senas tarnautojas Nikitinas ir kamerjunkeris Grinevi�ius, i�ėjo drauge su juo.

� Po pusry�ių suspėsime baigti, � tarė Stepanas Arkadji�ius.

� Dar ir kaip suspėsime! � pritarė Nikitinas.

� O tas Fominas turbūt geras �elmis, � pasakė Grinevi�ius apie vien� i� nagrinėjamos bylos dalyvių.

Stepanas Arkadji�ius nuo Grinevi�iaus �od�ių susiraukė, leisdamas suprasti, kad nepadoru i� anksto susidaryti nuomon�, bet nieko jam neatsakė.

� Kas ten buvo įėj�s? � paklausė jis sargo.

� Ka�kas, jūsų prakilnybe, nesiklaus�s įlindo, kai tik a� nusisukau. Jūsų teiravosi. A� sakau: kai i�eis teismo nariai, tuomet...

� Kur jis?

� Matyt, bus i�ėj�s į priemen�, �iaip vis �ia vaik��iojo. �itas pats, � tarė sargas, rodydamas į tvirtai sudėt�, pla�iapetį, garbanota barzda vyr�, kuris, nenusiėm�s avikailio kepurės, greitai ir lengvai bėgo auk�tyn nudilusiomis akmeninių laiptų pakopomis. Vienas i� lipan�iųjų �emyn, liesas valdininkas su portfeliu, stabtelėjo, priekai�tingai nu�iūrėjo bėgan�iojo kojas ir paskui klausiamai pa�velgė į Oblonskį.

Stepanas Arkadji�ius stovėjo vir�uje ties laiptais. Gera�irdi�kai spindintis jo veidas vir�um i�siuvinėtos munduro apykaklės dar labiau nu�vito, kai jis pa�ino bėgantįjį.

� Taip ir yra! Levinas, pagaliau! � tarė jis, bi�iuli�kai, pa�aipiai �ypsodamasis, ap�velgdamas artėjantį jo link Levin�. � Kaipgi tu nepasibranginai aplankyti mane �itoje lindynėje? � kreipėsi Stepanas Arkadji�ius, ne tik spausdamas savo bi�iuliui rank�, bet ir bu�iuodamas jį. � Ar seniai?

� A� k� tik atva�iavau ir labai norėjau tave pamatyti, � atsakė Levinas, droviai ir drauge piktai ir neramiai dairydamasis aplinkui.

� Na, eime į kabinet�, � pakvietė Stepanas Arkadji�ius, �inodamas ambicing� ir kir�ų savo bi�iulio drovum�, pastvėr�s jį u� rankos, nusitempė paskui save, tarytum vesdamas pro pavojingas vietas.

Stepanas Arkadji�ius kone visiems savo pa�įstamiems sakydavo �tu�: �e�ių de�im�ių metų seniams, dvide�imties metų vaikinams, aktoriams, ministrams, pirkliams ir generaladjutantams, todėl labai daug tų, į kuriuos jis kreipdavosi ir kurie jam sakydavo �tu�, stovėjo dviejuose kra�tutiniuose visuomenės laiptų ta�kuose ir labai būtų stebėj�si, su�inoj�, kad dėl Oblonskio turi ka�k� bendro. Jis sakydavo �tu� visiems, su kuriais gerdavo �ampan�, o �ampan� gerdavo su visais, todėl savo valdinių akyse susitik�s su savo negarbingaisiais �tu�, kaip juokais vadindavo kai kuriuos savo bi�iulius, Stepanas Arkadji�ius su būdingu jam taktu mokėdavo su�velninti valdiniams �į nemalonų įspūdį. Levinas nebuvo negarbingasis �tu�, bet Oblonskis, būdamas taktingas �mogus, pajuto, kad Levinas mano, jog jam gali būti nemalonu parodyti savo valdiniams, kokie artimi yra jų santykiai, todėl pasiskubino jį nusivesti į kabinet�.

Levinas su Oblonskiu buvo beveik vienme�iai ir vienas antram sakė �tu� ne vien tik gerdami �ampan�. Levinas buvo jo pirmosios jaunystės draugas ir bi�iulis. Nors jų būdas ir skonis skyrėsi, jie vienas kit� mylėjo, kaip kad myli vienas kit� bi�iuliai, suartėj� ankstyvoje jaunystėje. Bet vis dėlto, kaip da�nai atsitinka �monėms, pasirinkusiems skirting� veikl�, kiekvienas i� jų, nors pasvarst�s ir pateisindavo antrojo darb�, sielos gilumoje niekino jį. Kiekvienam atrodė, kad tik jo gyvenimas yra tikras, o jo bi�iulio gyvenimas � tik iliuzija. Oblonskis, pamat�s Levin�, negalėdavo susilaikyti �iek tiek pa�aipiai nenusi�ypsoj�s. Jau kelint� kart� Levinas atva�iuoja į Maskv� i� savo dvaro, kur jis ka�k� veikė, bet k� būtent � Stepanas Arkadji�ius niekuomet negalėjo kaip reikiant suprasti, pagaliau nė nesidomėjo tuo. Levinas atvykdavo į Maskv� visuomet susijaudin�s, visuomet skubėdavo, truputį var�ydavosi ir dėl to var�ymosi būdavo susierzin�s, be to, da�niausiai atsive�davo visi�kai naujas, netikėtas pa�iūras. Stepanas Arkadji�ius juokdavosi i� to ir mėgdavo pasi�aipyti. Lygiai taip pat Levinas sielos gilumoje niekino ir miesti�k� savo bi�iulio gyvenimo būd�, ir jo tarnyb�, kuri� laikė niekais, ir juokės i� to. Ta�iau skirtumas buvo tas, kad Oblonskis, darydamas tai, k� daro visi, juokėsi su pasitikėjimu ir gera�irdi�kai, o Levinas � be �ito pasitikėjimo ir kartais piktai.

� Mes tav�s seniai laukėme, � tarė Stepanas Arkadji�ius, įėj�s į kabinet� ir paleid�s Levino rank�, tarsi �ituo parodydamas, kad �ia pavojai pasibaigė. � Labai labai d�iaugiuosi, kad atva�iavai, � kalbėjo jis toliau. � Na, k� tu veiki? Kaip sekasi? Kada atvykai?

Levinas tylėjo, �vilg�iodamas į nepa�įstamus jam dviejų Oblonskio pavaduotojų veidus, ypa� į eleganti�kojo Grinevi�iaus rank� su tokiais baltais ilgais pir�tais, su tokiais ilgais, geltonais, galuose u�sirietusiais nagais ir su tokiomis did�iulėmis blizgan�iomis mar�kinių s�sagomis, jog tos rankos, matyti, pagavo vis� jo dėmesį ir neleido laisvai galvoti. Oblonskis tuojau pastebėjo tai ir nusi�ypsojo.

� Ak, tiesa, leiskite jus supa�indinti, � tarė jis. � Mano pavaduotojai: Filipas Ivany�ius Nikitinas, Michailas Stanislavi�ius Grinevi�ius, � ir, kreipdamasis į Levin�, t�sė: � zemstvos veikėjas, naujas zemstvos �mogus, gimnastas, viena ranka pakeli�s penkis pūdus, galvijų augintojas, med�iotojas ir mano bi�iulis Konstantinas Dmitri�ius Levinas, Sergejaus Ivany�iaus Kozny�evo brolis.

� Labai malonu, � tarė senukas.

� Turiu garbės pa�inti jūsų brolį Sergejų Ivany�ių, � tarė Grinevi�ius, paduodamas savo siaur� rank� su ilgais nagais.

Levinas susiraukė, �altai paspaudė rank� ir tu�tuojau kreipėsi į Oblonskį. Nors jis labai gerbė savo netikr� � vienos motinos, bet ne vieno tėvo � brolį, �inom� visoje Rusijoje ra�ytoj�, ta�iau negalėjo pak�sti, kai į jį kas kreipdavosi ne kaip į Konstantin� Levin�, o kaip į garsiojo Kozny�evo brolį.

� Ne, a� jau nebesu zemstvos veikėjas. Su visais susipykau ir neva�inėju į susirinkimus, � tarė jis, kreipdamasis į Oblonskį.

� Greitai vis dėlto! � �ypsodamasis tarė Oblonskis. � Kodėl? Kas atsitiko?

� Daug pasakoti. Kada nors kit� sykį, � tarė Levinas, bet tu�tuojau ėmė dėstyti. � Na, trumpai pasakius, įsitikinau, kad jokios zemstvinės veiklos nėra ir negali būti, � prabilo jis tokiu tonu, lyg kas nors dabar būtų į�eid�s jį, � viena vertus, �aisliukas, �aid�iama parlamentu, o a� nei labai jaunas, nei labai senas, kad �aisliukais d�iaug�iausi; antra vertus (jis u�sikirto), tai gera priemonė apskrities coterie3 pasipinigauti. Anks�iau buvo globa, teismai, o dabar zemstva, būdas ne ky�iais pelnytis, bet imant nepelnyt� alg�, � kalbėjo jis taip kar�tai, tarytum kuris nors i� �ia esan�iųjų būtų gin�ij�s jo nuomon�.

� Ė-ė! Matau, kad tu vėl įsitrauk�s į nauj�j� faz�, konservatyvi�j�, � pastebėjo Stepanas Arkadji�ius. � Na, tiek to, apie tai vėliau.

� Taip, vėliau. Bet man reikėjo tave pamatyti, � paai�kino Levinas, su neapykanta �iūrėdamas į Grinevi�iaus rank�.

Stepanas Arkadji�ius vos pastebimai �yptelėjo.

� K� gi tu �nekėjai, kad daugiau niekuomet nevilkėsi europieti�kais drabu�iais? � tarė jis, per�velgdamas nauj�, matyti, prancūzo siuvėjo pasiūt� eilut�. � Taip, matau: nauja fazė!

Levinas staiga i�raudo, bet ne taip, kaip rausta suaug� �monės, � truputį, patys to nepastebėdami, � bet taip, kaip rausta berniukai, jausdami, kad jie dėl savo drovumo darosi juokingi, ir dėl to susigėsta ir rausta dar labiau, kone ligi a�arų. Taip keista buvo matyti �it� proting�, vyri�k� veid� tokį pana�ų į vaiko veid�, jog Oblonskis liovėsi į jį �iūrėj�s.

� Tai kurgi pasimatysime? Man labai reikia pasikalbėti su tavimi, � tarė Levinas.

Oblonskis tarytum susim�stė:

� K� gi, va�iuokime pas Gurin� pusry�iauti, ten ir pasikalbėsime. Ligi trijų a� laisvas.

� Ne, � atsakė Levinas pagalvoj�s, � a� turiu dar nuvykti į vien� viet�.

� Na, gerai, tuomet drauge pietausime.

� Pietausime? Bet juk nieko ypatingo, tik du �od�ius pasakyti, paklausti, o paskui pasi�nekėsime.

� Tai ir pasakyk dabar du �od�ius, o pasikalbėsime per pietus.

� �tai kokie tuodu �od�iai, � tarė Levinas, � bet juk nieko ypatingo.

Levinas taip stengėsi įveikti savo drovum�, kad jo veidas staiga pasidarė piktas.

� K� veikia ��erbackiai? Viskas po senovei? � paklausė jis.

Stepanas Arkadji�ius, kuris jau seniai �inojo, kad Levinas įsimylėj�s jo svain� Kiti, vos pastebimai nusi�ypsojo, ir jo akys linksmai sublizgo.

� Tu pasakei du �od�ius, o a� dviem �od�iais atsakyti negaliu, nes... Atleisk valandėl�...

Įėjo sekretorius, familiariai pagarbus ir, kaip visi sekretoriai, kukliai įsitikin�s, kad jis geriau u� savo vir�inink� i�mano apie tarnybos reikalus, priėjo su ra�tais prie Oblonskio ir, tariamai klausdamas, ėmė pats jam ai�kinti ka�kokį keblum�. Stepanas Arkadji�ius, nebaig�s klausyti, �velniai u�dėjo rank� sekretoriui ant rankovės.

� Ne, jūs taip padarykite, kaip a� sakiau, � tarė jis, �ypsena su�velnindamas pastab�. Trumpai paai�kin�s, kaip jis supranta dalyk�, pastūmėjo nuo sav�s ra�tus ir pridūrė: � Tai �itaip ir padarykite, meld�iamasis, �itaip, Zacharai Nikiti�iau!

Susigėd�s sekretorius pasi�alino. Levinas, visi�kai atsipeikėj�s nuo savo sumi�imo, kol Stepanas Arkadji�ius tarėsi su sekretoriumi, stovėjo, abiem alkūnėmis atsirėm�s į kėd�, ir jo veidas rei�kė pa�aipų dėmesį.

� Nesuprantu, nesuprantu, � tarė jis.

� Ko tu nesupranti? � linksmai �ypsodamasis ir imdamas papiros�, paklausė Oblonskis. Jis laukė i� Levino kokio nors keisto i�si�okimo.

� Nesuprantu, k� jūs veikiate, � atsakė Levinas, gū��iodamas pe�iais. � Kaip tu �itai gali rimtai daryti?

� Kodėl?

� O todėl, kad tai joks darbas.

� Tu taip manai, bet mes u�sivert� darbu.

� Popieriniu. Na taip, tu �itam turi gabumų, � pridūrė Levinas.

� Vadinasi, tu manai, kad man ka�ko trūksta?

� Gal ir taip, � atsakė Levinas. � Bet vis dėlto a� gėriuosi tavo didybe ir did�iuojuosi, kad mano bi�iulis � toks didis vyras. Ta�iau tu man nieko neatsakei, � pridūrė jis, i� paskutiniųjų stengdamasis �iūrėti Oblonskiui tiesiog į akis.

� Na, gerai, gerai. Palauk dar, ir tau taip bus. Bepigu, kad turi tris tūkstan�ius de�imtinių Karazino apskrityje ir tokius raumenis, ir esi skaistus kaip dvylikos metų mergaitė, bet vis dėlto ir tau taip bus kaip mums. Dėl to, ko tu klausei: niekas nepasikeitė, bet gaila, kad tu taip seniai �ia buvai.

� O k�? � nusigand�s paklausė Levinas.

� Nieko, � atsakė Oblonskis. � Pasikalbėsime. O ko tu, ties� sakant, atva�iavai?

� Ak, apie tai pakalbėsime paskiau, � tarė Levinas, vėl i�raud�s ligi ausų.

� Na, gerai. Supratau, � tarė Stepanas Arkadji�ius. � Mat kaip, pasikvies�iau tave į namus, tik �mona ne visai sveika. Bet �tai k�: jeigu nori jas pamatyti, jos �iandien tikriausiai bus Zoologijos sode nuo keturių ligi penkių. Kiti �iuo�ia. Tu nuva�iuok tenai, o a� u�suksiu, drauge kur nors papietausime.

� Puiku, ligi pasimatymo.

� Bet tik �iūrėk, a� juk tave pa�įstu, u�mir�i arba staiga i�va�iuosi į sod�ių! � perspėjo Stepanas Arkadji�ius juokdamasis.

� Ne, tikrai.

Tik jau tarpduryje atsimin�s, kad u�mir�o atsisveikinti su Oblonskio bendradarbiais, Levinas i�ėjo i� kabineto.

� Matyti, labai energingas ponas, � tarė Grinevi�ius, i�ėjus Levinui.

� Taip, mielasis, � pritarė Stepanas Arkadji�ius, linguodamas galv�, � tai laimės vaikas! Trys tūkstan�iai de�imtinių Karazino apskrityje, viskas prie� akis, ir kiek jaunatvės! Ne taip kaip mes.

� Bet ko gi jūs skund�iatės, Stepanai Arkadji�iau?

� Ogi bloga, bjauru, � tarė Stepanas Arkadji�ius, sunkiai atsidus�s.

_______________

2 Zercalas � trijų briaunų prizmė, kurios �onuose buvo įra�yti Petro I įsakai apie teisėtumo saugojim�. Iki Spalio revoliucijos Rusijoje zercalas stovėdavo valdi�kose įstaigose ant stalo.

3 Būrelis, susitelkusi grupė asmenų, kurie siekia savanaudi�kų tikslų.

VI

Kai Oblonskis paklausė Levin�, ko jis, ties� sakant, atva�iavo, Levinas i�raudo ir supyko ant sav�s u� tai, kad i�raudo, nes juk negalėjo atsakyti Oblonskiui: �Atva�iavau pasipir�ti tavo svainei�, nors atvyko tiktai �ito.

Levinų ir ��erbackių �eimos buvo senos Maskvos bajorų �eimos, ir jų santykiai visuomet buvo artimi ir bi�iuli�ki. Tie ry�iai dar labiau sutvirtėjo Levino studijų metais. Su jaunuoju kunigaik��iu ��erbackiu, Doli ir Kiti broliu, jis drauge ruo�ėsi ir drauge įstojo į universitet�. Tuo metu Levinas da�nai lankėsi pas ��erbackius ir įsimylėjo ��erbackių namus. Nors tai gali atrodyti keista, bet Konstantinas Levinas buvo įsimylėj�s kaip tik namus, �eim�, ypa� moteri�k�j� ��erbackių �eimos pus�.

Pats Levinas neatsiminė savo motinos, o vienintelė jo sesuo buvo u� jį vyresnė, tad ��erbackių namuose jis pirm� kart� atsidūrė toje senos, apsi�vietusios ir garbingos bajorų �eimos aplinkoje, kurios jis neteko mirus tėvui ir motinai. Visi �itos �eimos nariai, ypa� moterys, jam atrodė apgaubti ka�kokiu paslaptingu poeti�ku �ydu, ir jis ne tik nematė jokių jų ydų, bet po �ituo poeti�ku �ydu, kuris jas gaubė, vaizdavosi pa�ius kilniausius jausmus ir visokiausias tobulybes. Kam �itoms trims panelėms reikėjo vien� dien� kalbėti prancūzi�kai, o kit� angli�kai; kam jos tam tikromis valandomis pasikeisdamos skambindavo fortepijonu, kurio garsai buvo girdėti vir�uje, brolio kambaryje, kur mokėsi studentai; kam va�inėjo tie prancūzų literatūros, muzikos, pie�imo, �okių mokytojai; kam visos trys panelės drauge su m-lle Linon tam tikromis valandomis va�iuodavo puskariete į Tverės bulvar�, apsivilkusios atlasiniais kailinukais � Doli ilgais, Natali � pusilgiais, o Kiti � visai trumpais, tokiais, jog ai�kiai būdavo matyti jos grak��ios kojytės, stand�iai aptemptos raudonomis kojinėmis; kam jos, lydimos liokajaus su auksine kokarda prie skrybėlės, turėjo vaik��ioti Tverės bulvaru, � viso to ir daug kitų dalykų, vykstan�ių paslaptingame jų pasaulyje, Levinas nesuprato, bet �inojo, kad visa, kas tenai vyko, buvo puiku, ir buvo įsimylėj�s kaip tik visų tų vykstan�ių dalykų paslaptingum�.

Savo studentavimo metais jis vos neįsimylėjo vyresniosios, Doli, bet ji netrukus buvo i�leista u� Oblonskio. Paskui jis buvo bepraded�s įsimylėti antr�j�. Levinas tarytum jautė, kad turi įsimylėti vien� i� seserų, tik negalėjo susigaudyti kuri�. Ta�iau Natali, vos spėjusi pasirodyti auk�tuomenėje, i�tekėjo u� diplomato Lvovo. Kiti buvo dar vaikas, kai Levinas i�stojo i� universiteto. Jaunasis ��erbackis, įstoj�s į laivyn�, nuskendo Baltijos jūroje, ir Levinas, nors ir draugavo su Oblonskiu, ėmė re�iau matytis su ��erbackiais. Bet kai �iais metais, �iemos prad�ioje, Levinas, metus i�gyven�s savo dvare, atva�iavo į Maskv� ir pamatė ��erbackius, suprato, kuri� i� trijų seserų jam i� tikrųjų lemta įsimylėti.

Atrodytų, būtų visų papras�iausia, jeigu jis, geros giminės, veikiau turtingas negu beturtis, trisde�imt dvejų metų vyras, būtų pasipir��s kunigaik�tytei ��erbackajai; i� visa ko sprend�iant, jis tuojau būtų pripa�intas geru jaunikiu. Ta�iau Levinas buvo įsimylėj�s, todėl jam atrodė, kad Kiti yra tokia tobulybė visais at�vilgiais, tokia būtybė, u� kuri� nieko negali būti kilnesnio �emėje, o jisai � toks menkas �emi�kas padaras, jog negalima nė pagalvoti, kad aplinkiniai ir ji pati laikytų jį vertu dėmesio.

Lyg kokiame tvaike i�buv�s Maskvoje du mėnesius, beveik kiekvien� dien� matydamasis su Kiti auk�tuomenėje, kur jis ėmė lankytis, norėdamas susitikinėti su ja, Levinas staiga nusprendė, jog �ito negali būti, ir i�vyko į sod�ių.

Levino įsitikinimas, kad �ito negali būti, buvo pagrįstas tuo, kad giminių akyse jis yra netik�s, per prastas jaunikis �aviajai Kiti, o ji negali jo mylėti. Giminės mato, kad jisai, trisde�imt dvejų metų vyras, neturi jokios įprastos, ai�kios tarnybos ir padėties diduomenėje, o jo draugai dabar jau buvo: pulkininkas ir fligeladjutantas, profesorius, banko ar gele�inkelių direktorius arba teismo pirmininkas, kaip Oblonskis; o jis (Levinas labai gerai �inojo, kaip pats turi atrodyti kitiems) tėra dvarininkas, augina karves, med�ioja tilvikus ir stato trobas, vadinasi, negabus vyrukas, i� kurio nieko doro nei�ėjo ir kuris, auk�tuomenės supratimu, daro tai, k� daro niekam netik� �monės.

Paslaptingoji, �avioji Kiti negali mylėti tokio negra�aus �mogaus, kokiu jis save laikė, o svarbiausia, tokio paprasto, niekuo nepasi�ymin�io �mogaus. Be to, jo buvusieji santykiai su Kiti � suaugusio vyri�kio santykiai su mergaite, jo bi�iulio seserimi, � jam atrodė dar viena kliūtis meilei. Levinas manė, kad tokį negra�ų, ger� �mogų, kokiu save laikė, galima mylėti kaip bi�iulį, o taip mylėti jį, kaip jis pats myli Kiti, būtų galima tik tada, jeigu būtų gra�uolis, o svarbiausia � ypatingas �mogus.

Levinas buvo girdėj�s, kad moterys da�nai myli negra�ius, paprastus vyri�kius, ta�iau netikėjo �ituo, nes sprendė pagal save, nes pats galėjo mylėti tik gra�ias, paslaptingas ir nepaprastas moteris.

I�buv�s du mėnesius sod�iuje vienas, jis įsitikino, kad �į kart� įsimylėj�s ne taip, kaip įsimylėdavo ankstyvojoje jaunystėje; kad tasai jausmas neduoda jam nė valandėlės ramybės; jis negali gyventi, nei�sprend�s klausimo: bus ji ar nebus jo �mona; o jo neviltis yra tik jo vaizduotės padarinys, nes neturi jokių įrodymų, kad Kiti netekės u� jo. Dabar jis atva�iavo į Maskv� tvirtai nusprend�s pasipir�ti ir vesti, jeigu Kiti u� jo tekėtų. Arba... jis negalėjo galvoti apie tai, kas atsitiktų, jeigu ji netekėtų u� jo.

VII

Atva�iav�s rytiniu traukiniu į Maskv�, Levinas sustojo pas savo vyresnįjį brolį i� motinos pusės, Kozny�ev�, ir persivilk�s įėjo į brolio kabinet�, ketindamas tu�tuojau papasakoti jam, ko atvyk�s, ir pra�yti jį patarimo; ta�iau brolis buvo ne vienas. Pas jį sėdėjo �inomas filosofijos profesorius, kuris, ties� sakant, atvyko i� Charkovo i�siai�kinti nesusipratimo, kilusio tarp jų vienu itin svarbiu filosofiniu klausimu. Profesorius kar�tai polemizavo su materialistais, o Sergejus Kozny�evas atid�iai t� polemik� sekė ir, perskait�s paskutinį profesoriaus straipsnį, lai�ke i�dėstė savo prie�taravimus; jis priki�o profesoriui, kad tas per daug nusileid�ia materialistams. Ir profesorius tu�tuojau atvyko i�siai�kinti reikalo. Dalykas buvo susij�s su madingu klausimu: ar yra riba tarp psichinių ir fiziologinių rei�kinių �mogaus veikloje ir kur jinai?

Sergejus Ivanovi�ius sutiko brolį įprasta, visiems vienoda, �velnia ir �alta �ypsena ir, supa�indin�s jį su profesoriumi, kalbėjo su �iuo toliau.

Nedidelis pagelt�s akiniuotas �mogelis siaura kakta akimirkai nutraukė kalb�, pasisveikino ir paskui postringavo toliau, nekreipdamas į Levin� dėmesio. Levinas atsisėdo ir laukė, kada profesorius i�eis, bet netrukus susidomėjo pokalbio tema.

Levinas buvo pastebėj�s �urnaluose tuos straipsnius, apie kuriuos �ia buvo kalbama, ir juos perskait�s, nes jam buvo įdomu, kaip kei�iasi gamtos mokslo pagrindai, kurie jam, studijavusiam universitete gamt�, buvo �inomi, ta�iau �itų mokslinių i�vadų apie �mogaus kaip gyvio kilm�, apie refleksus, apie biologij� ir sociologij� jis niekuomet negretino su klausimais apie gyvenimo ir mirties reik�m�, nors pastaruoju metu tie klausimai vis da�niau ateidavo į galv�.

Klausydamasis, kaip brolis kalbasi su profesorium, Levinas pastebėjo, kad jie mokslo klausimus sieja su sielos klausimais, kelet� kartų beveik buvo priėj� prie �itų klausimų, ta�iau kiekvien� kart�, vos tik priartėj� prie visų svarbiausio dalyko, kaip jam atrodė, tuojau skubiai nutoldavo ir vėl įsigilindavo į subtilius poskyrius, pastabas, citatas, u�uominas, autoritetus, ir jis sunkiai besusigaudydavo, apie k� �ia kalbama.

� A� negaliu sutikti, � kalbėjo Sergejus Ivanovi�ius jam įprasta grak��ia dikcija, ai�kiai ir tiksliai dėstydamas mintį, � a� nieku būdu negaliu sutikti su Keisu, kad visas mano i�orinio pasaulio supratimas galėtų būti įspūd�ių padarinys. Pa�i� pagrindin� būties s�vok� įgijau ne pojū�io padedamas, nes nėra nė specialaus organo tai s�vokai perteikti.

� Taip, bet jie, Vurstas, Knaustas ir Pripasovas, jums atsakys, kad jūsų būties suvokimas yra visų pojū�ių visumos padarinys, kad tas būties suvokimas yra pojū�ių rezultatas. Vurstas net tiesiai sako, kad jeigu nėra pojū�io, tai nėra nė būties s�vokos.

� A� pasakysiu prie�ingai, � pradėjo Sergejus Ivanovi�ius.

Bet dabar Levinui vėl pasirodė, kad juodu, priėj� prie paties svarbiausio, vėl traukiasi atgal, ir jisai ry�osi paklausti profesorių.

� Vadinasi, jeigu mano jutimai bus sunaikinti, jeigu mano kūnas numirs, jokios egzistencijos jau negali būti? � pasiteiravo jis.

Profesorius apmaud�iai, lyg pajut�s protinį skausm�, kad jį pertraukė, atsigr�ė į keist� klausėj�, kuris labiau buvo pana�us į burliok� negu į filosof�, ir nukreipė akis į Sergejų Ivanovi�ių, tarytum klausdamas: k� gi �ia kalbėti? Ta�iau Sergejus Ivanovi�ius, kuris postringavo ne taip įtemptai ir vienapusi�kai kaip profesorius ir kurio galvoje liko pakankamai erdvės, kad galėtų ir atsakinėti profesoriui, ir drauge suprasti t� paprast� ir natūralų po�iūrį, kuris ir suformavo u�duot� klausim�, nusi�ypsojo ir tarė:

� �ito reikalo mes dar neturime teisės spr�sti...

� Neturime duomenų, � patvirtino profesorius ir dėstė toliau savo argumentus. � Ne, � kalbėjo jis, � a� remiuosi tuo, kaip tiesiai sako Pripasovas, kad pojūtis yra pagrįstas įspūd�iu, todėl mes turime grie�tai skirti tas dvi s�vokas.

Levinas daugiau nesiklausė ir laukė, kada i�eis profesorius.

VIII

Profesoriui i�ėjus, Sergejus Ivanovi�ius kreipėsi į brolį:

� Labai d�iaugiuosi, kad atva�iavai. Ilgam? Kaip ūkis?

Levinas �inojo, kad ūkis nelabai rūpi vyresniajam broliui ir kad tasai tik jam nusileisdamas paklausė apie tai, todėl atsakė tik apie kvie�ių pardavim� ir pinigus.

Levinas norėjo pasisakyti broliui, jog ketina vesti, ir pra�yti jo patarimo, jis net tvirtai buvo pasiry��s t� padaryti; bet, pamat�s brolį, pasiklaus�s jo pasikalbėjimo su profesorium, o paskui i�gird�s, kokiu globėjo tonu brolis, pats to nejusdamas, klausinėja apie ūkio reikalus (jų motinos dvaras buvo nepasidalytas, ir Levinas tvarkė abi jo dalis), Levinas pajuto, jog ka�kodėl negali dabar prisipa�inti broliui ketin�s vesti. Jisai jautė, kad brolis pa�iūrės į tai ne taip, kaip jis to norėtų.

� Na, kaip ten jūsų zemstva? � paklausė Sergejus Ivanovi�ius, kuris labai domėjosi apskri�ių savivalda ir laikė j� svarbia įstaiga.

� Ties� sakant, nė ne�inau...

� Kaip? Juk tu valdybos narys?

� Ne, jau nebe narys; a� pasitraukiau, � atsakė Konstantinas Levinas, � ir nebeva�inėju į susirinkimus.

� Gaila! � tarė Sergejus Ivanovi�ius susirauk�s.

Teisindamasis Levinas ėmė pasakoti, kas vykdavo per susirinkimus jo apskrityje.

� O juk visuomet �itaip! � pertraukė jį Sergejus Ivanovi�ius. � Mes, rusai, visuomet tokie. Galbūt tas sugebėjimas matyti savo ydas ir geras mūsų bruo�as, bet mes persūdome, guod�iamės ironija, kuri� visuomet turime ant lie�uvio galo. A� tau tik tiek pasakysiu, kad jeigu tokias teises, kaip mūsų zemstvos įstaigos, turėtų kita Europos tauta, � vokie�iai ir anglai i�ugdytų i� jų laisv�, o mes tik juokiamės.

� Bet k� gi daryti? � droviai įsiterpė Levinas. � Pamėginau paskutinį kart�. Ir stengiausi i� visos �irdies. Negaliu. Nesugebu.

� Ne dėl to, kad nesugebėtum, � pataisė Sergejus Ivanovi�ius, � tu ne taip �iūri į dalyk�.

� Galbūt, � liūdnai pripa�ino Levinas.

� Ar �inai, brolis Nikolajus vėl �ia.

Brolis Nikolajus buvo Konstantino Levino tikras vyresnis brolis ir netikras Sergejaus Ivanovi�iaus brolis, �uv�s �mogus, pra�vilp�s didesni�j� savo turto dalį, bendrav�s su labai keistais ir blogais �monėmis ir susipyk�s su broliais.

� K� tu sakai? � pasibaisėj�s su�uko Levinas. � I� kur �inai?

� Prokofijus matė jį gatvėje.

� �ia, Maskvoje? Kur jis? Tu �inai? � Levinas pakilo nuo kėdės, tarytum norėdamas tuojau eiti.

� Gailiuosi tau pasak�s, � tarė Sergejus Ivanovi�ius, linguodamas galv�, kad jaunesnysis brolis taip susijaudino. � A� teiravausi, kur jis gyvena, ir nusiun�iau jam vekselį, kurį buvo i�dav�s Trubinui ir kurį a� i�pirkau. �tai k� jis man atsakė.

Sergejus Ivanovi�ius, i�ėm�s i� po prespapjė lai�kelį, padavė jį broliui.

Levinas perskaitė lai�kelį, para�yt� keista, jam miela ra�ysena:

�Nuolankiai pra�au duoti man ramyb�. Tik to vieno ir reikalauju i� savo malonių brolelių. Nikolajus Levinas.�

Levinas perskaitė ir nepakeldamas galvos su lai�keliu rankoje stovėjo prie� Sergejų Ivanovi�ių.

Jo �irdyje kovojo noras u�mir�ti nelaiming�jį brolį ir supratimas, kad tai būtų nedora.

� Jisai, matyt, nori mane į�eisti, � kalbėjo Sergejus Ivanovi�ius, � ta�iau į�eisti man�s jis negali, a� visa �irdimi norė�iau jam padėti, bet �inau, kad �ito negalima padaryti.

� Taip, taip, � kartojo Levinas. � A� suprantu ir vertinu tavo elgesį su juo; bet a� pas jį nuva�iuosiu.

� Jeigu nori, va�iuok, bet nepatariu, � pasakė Sergejus Ivanovi�ius. � Matai, dėl sav�s a� nebijau, jis tav�s nesupykdys su manimi; bet tau patariu geriau nevykti. Padėti negalima. Pagaliau daryk, kaip nori.

� Galbūt padėti ir negalima, bet jau�iu, ypa� �iuo metu � na, bet tai kas kita, � jau�iu, kad negaliu būti ramus.

� �ito a� nesuprantu, � tarė Sergejus Ivanovi�ius. � Vien� dalyk� a� suprantu, � pridūrė jis, � tai nuolankumo pamok�. Kai brolis Nikolajus tapo toks, koks yra, a� pradėjau kitaip ir atlaid�iau �iūrėti į tai, kas vadinama niek�ybe... Tu �inai, k� jis padarė...

� Ak, baisu, baisu! � kartojo Levinas.

I� Sergejaus Ivanovi�iaus liokajaus gav�s brolio adres�, Levinas, nieko nelaukdamas, norėjo va�iuoti pas jį, bet apsvarst�s nutarė atidėti savo �ygį iki vakaro. Visų pirma, norint dvasinės ramybės, reikėjo i�spr�sti t� dalyk�, dėl kurio jis atvyko į Maskv�. I� brolio Levinas nuva�iavo į Oblonskio įstaig� ir su�inoj�s apie ��erbackius nuvyko ten, kur galėjo, kaip buvo pasakyta, rasti Kiti.

IX

Ketvirt� valand�, jausdamas, kaip plaka �irdis, Levinas ties Zoologijos sodu i�lipo i� ve�iko karietos ir taku patraukė į sniego kalnus ir �iuo�ykl�, tikrai �inodamas, kad j� ras tenai, nes ties vartais pastebėjo ��erbackių kariet�.

Buvo giedra speiguota diena. Prie vartų stovėjo eilės karietų, rogių, ve�ikų, �andarų. �auni publika �vilgan�iomis skais�ioje saulėje skrybėlėmis knib�dėjo prie vartų ir i�valytuose takuose, tarp rusi�kų namelių su dro�tiniais lėkiais; seni kuplūs sodo ber�ai sunkiai nusvirusiomis nuo sniego �akomis atrodė lyg pasipuo�� naujais i�kilmingais rūbais.

Levinas ėjo taku į �iuo�ykl� ir kalbėjo sau: �Reikia nesijaudinti, reikia nusiraminti. K� tu �ia? Ko tu? Nutilk, paikoji�, � kreipėsi jis į savo �irdį. Ir juo labiau jis stengėsi save nuraminti, juo smarkiau jam u�ėmė kvap�. Jis sutiko pa�įstam�, kuris jam �ūktelėjo, bet Levinas net nepa�ino, kas tasai �mogus. Jis priėjo prie sniego kalnų, kur �vangėjo nuleid�iamų ir auk�tyn traukiamų rogu�ių grandinės, dundėjo lekian�ios rogutės ir skambėjo linksmi balsai. Jis �engė dar kelet� �ingsnių, ir prie� jį atsiskleidė �iuo�ykla, ir tu�tuojau tarp visų �iuo�ėjų jis pa�ino j�.

Kad ji �ia, Levinas suprato i� d�iaugsmo ir baimės, kurie u�plūdo jo �irdį. Kiti stovėjo prie�ingame �iuo�yklos gale ir kalbėjosi su viena dama. Atrodė, niekuo ypatingi nei jos drabu�iai, nei jos poza; ta�iau Levinui taip pat lengva buvo pa�inti j� �itoje minioje kaip ro�� tarp dilgėlių. Viskas buvo jos nu�viesta. Ji pati buvo �ypsena, skaidrinanti visk� aplinkui. �Nejaugi a� galiu nusileisti tenai, ant ledo, prieiti prie jos?� � pagalvojo Levinas. Vieta, kur ji stovėjo, jam atrodė lyg nepasiekiama �ventovė, ir buvo valandėlė, kada jis vos nenuėjo, visk� palik�s: taip jam pasidarė baisu. Jis turėjo prisiversti ir suprasti, kad aplink j� vaik�tinėja visokiausių �monių, kad ir jis pats gali nueiti tenai ir �iuo�ti. Levinas nusileido �emyn, vengdamas ilgai �iūrėti į j�, lyg ji būtų saulė, ta�iau matė j� kaip saul� ir ne�iūrėdamas.

�i� savaitės dien� ir �iuo metu �iuo�ykloje susirinkdavo tam tikro ratelio �monės, visi tarp sav�s pa�įstami. �ia buvo ir puikių �iuo�ėjų, kurie mėgo rodyti savo sugebėjimus, ir tokių, kurie mokėsi, įsikib� į kėdes, nedr�siai ir nevikriai judėdami, buvo ir berniukų, ir senų �monių, �iuo�ian�ių dėl sveikatos; visi jie Levinui atrodė lyg kokie i�rinktieji, laimingi �monės, nes jie buvo �ia, arti jos. Atrodė, kad visi �iuo�ėjai visi�kai abejingai aplenkia, pasiveja Kiti, net kalbasi su ja ir, visi�kai jos nepaisydami, linksminasi, naudodamiesi puikiu ledu ir gra�iu oru.

Nikolajus ��erbackis, Kiti pusbrolis, apsireng�s trumpu�iu �aketu ir siauromis, kelnėmis sėdėjo ant suolo su pa�iū�omis prie kojų ir, pamat�s Levin�, su�uko jam:

� O, geriausias Rusijos �iuo�ėjas! Ar seniai? Puikus ledas, u�simaukite pa�iū�as.

� A� nė pa�iū�ų neturiu, � atsakė Levinas, stebėdamasis, kad tasai drįsta �itaip nesivar�yti jos akivaizdoje, ir nė akimirkai nei�leisdamas merginos i� akių, nors ir ne�iūrėjo į j�. Levinas jautė, kad saulė artėja prie jo. Kiti buvo ties posūkiu � buku kampu pasta�iusi siauras kojytes auk�tais bateliais, ai�kiai būg�taudama �iuo�ė į jį. Stipriai mosuodamas rankomis ir lenkdamasis prie �emės, j� lenkė berniukas rusi�kais drabu�iais. Kiti �iuo�ė ne visai tvirtai; i�traukusi rankas i� ma�ytės movos, kaban�ios prie saitelio, ji laikė jas atsta�iusi ir �iūrėdama į Levin�, kurį pa�ino, �ypsojosi jam ir �aipėsi i� savo baimės. Baigusi vingį ir pasispyrusi lanks�ia kojyte, ji pri�iuo�ė tiesiog prie ��erbackio ir, įsikibusi į jį ranka, �ypsodamasi linktelėjo Levinui. Kiti buvo �avesnė, negu jis vaizdavosi.

Galvodamas apie j�, Levinas galėdavo ai�kiai įsivaizduoti j� vis�, ypa� tai, kokia grak�ti ir �avi ta nedidelė, �viesiaplaukė, vaiki�kai giedro ir gero veido galvutė ant stotingų jaunos mergaitės pe�ių. Vaiki�ka jos veido i�rai�ka drauge su grak��iu stuomens gro�iu sudarė ypating� jos �avesį, kurį jis gerai atsiminė; ta�iau jį lyg koks netikėtumas visuomet stebindavo maloni, rami ir nuo�irdi jos akių i�rai�ka, o ypa� jos �ypsena, kuri visuomet perkeldavo Levin� į stebukling� pasaulį, kur jis jausdavosi toks susigraudin�s ir �velnus, kaip kartais jausdavosi � kiek galėjo atsiminti � savo ankstyvos vaikystės dienomis.

� Ar seniai jūs �ia? � paklausė Kiti, duodama jam rank�. � Dėkui, � pridūrė ji, kai Levinas pakėlė nosin�, i�kritusi� jai i� movos.

� A�? A� neseniai, a� vakar... tai yra �iandien... atva�iavau, � mik�iojo Levinas, i� susijaudinimo ne i� karto suprat�s, ko ji klausia. � Norėjau pas jus va�iuoti, � pridūrė jis ir tu�tuojau atsimin�s, kuriam tikslui ie�kojo Kiti, sumi�o ir i�raudo. � Ne�inojau, kad jūs �iuo�iate, ir puikiai �iuo�iate.

Ji atid�iai pa�iūrėjo į jį, lyg norėdama suprasti, ko jis toks sumi��s,

� Jūsų pagyrim� reikia vertinti. �ia tiesiog legendos sklinda, kad jūs esate geriausias �iuo�ėjas, � tarė ji, ma�a rankyte, apmauta juoda pir�tinaite, purtydama �erk�no spyglelius, nukritusius ant movos.

� Taip, kitados a� aistringai �iuo�davau; norėjau pasiekti tobulyb�.

� Jūs, rodos, visk� darote aistringai, � parei�kė ji �ypsodamasi. � A� taip norė�iau pa�iūrėti, kaip jūs �iuo�iate. U�simaukite pa�iū�as, ir �iuo�kime drauge.

��iuo�ti drauge! Ar tai galimas daiktas?� � galvojo Levinas, �iūrėdamas į j�.

� Tuojau u�simausiu, � tarė jis.

Ir nuėjo pa�iū�ų.

� Seniai bebuvote pas mus, pone, � pasakė �iuo�yklos pri�iūrėtojas, palaikydamas jo koj� ir ver�damas u�kulnį. � Kai jūs i�va�iavote, i� ponų nebėra daugiau nė vieno gero �iuo�ėjo. Ar gerai bus �itaip? � kalbėjo jis, ver�damas dir�elį.

� Gerai, gerai, tik grei�iau, susimildamas, � nekantravo Levinas, vos sulaikydamas laimės �ypsen�, kuri neju�iomis skleidėsi jo veide. �Taip, � galvojo jis, � �ia tai gyvenimas, �ia laimė! Drauge, pasakė ji, �iuo�kime drauge. Ar pasakyti jai dabar? A� juk dėl to ir bijau pasakyti, kad dabar esu laimingas, laimingas nors viltimi... O tada? Bet reikia! Reikia, reikia! �alin silpnum�!�

Levinas atsistojo, nusivilko palt� ir įsibėgėj�s ledu, kuris palei namelį buvo gruoblėtas, i�lėkė į lygi� viet� ir toliau �iuo�ė lengvai, tarsi vien tiktai savo valia pagreitindamas ar sulėtindamas �iuo�im� ir suteikdamas jam kryptį. Jis priartėjo prie Kiti nedr�siai, bet jos �ypsena vėl nuramino.

Kiti padavė jam rank�, ir jie leidosi greta vienas antro vis grei�iau ir grei�iau, ir juo grei�iau jie �iuo�ė, juo stipriau ji spaudė jam rank�.

� Su jumis a� grei�iau i�mok�iau, ka�kodėl a� jumis pasitikiu, � tarė ji Levinui.

� Ir a� pasitikiu savimi, kai jūs į mane atsiremiate, � atsakė jis, bet tuojau i�sigando savo �od�ių ir nuraudo. Ir i� tikrųjų, vos tik i�tarė juos, staiga tarytum saulė pasislėpė u� debesų, jos veidas liko nemeilus, ir Levinas i�vydo pa�įstam� jos veido �aism�, kuris rodė, kad mergina įtemptai galvoja, � lygioje Kiti kaktoje susimetė rauk�lelė.

� Gal jūs turite kokių rūpes�ių? Beje, a� neturiu teisės klausti, � greitai i�tarė jis.

� Kodėl gi?.. Ne, a� neturiu jokių rūpes�ių, � atrė�ė ji �altai ir tuojau pat pridūrė: � Ar jūs nesimatėte su m-lle Linon?

� Dar ne.

� Nu�iuo�kite pas j�, ji taip jus myli.

�Kas gi �ia? A� j� įskaudinau. Vie�patie, padėk man!� � pagalvojo Levinas ir leidosi prie senos prancūzės su �ilomis garbanėlėmis, kuri sėdėjo ant suolo. �ypsodamasi ir rodydama savo dirbtinius dantis, jinai sutiko jį kaip sen� bi�iulį.

� Taigi mat, augame, � tarė jam prancūzė, akimis rodydama Kiti, � ir senstame. Tiny bear jau didelis u�augo! � juokdamasi kalbėjo ji toliau ir priminė Levinui, kaip jis kitados tas tris paneles juokais vadindavo trimis lokiais i� anglų pasakos. � Atsimenate, jūs taip kartais sakydavote?

Levinas visi�kai to neatsiminė, bet m-lle Linon jau koki� de�imtį metų juokėsi i� to s�mojo ir mėgo jį.

� Na, eikite, eikite �iuo�ti. Gerai ėmė �iuo�ti mūsų Kiti, tiesa?

Kai Levinas vėl pri�iuo�ė prie Kiti, jos veidas jau nebebuvo rūstus, akys �iūrėjo atvirai ir �velniai, ta�iau Levinui pasirodė, kad jos �velnumas turi ypating�, nenatūraliai ramų ton�. Ir jam pasidarė liūdna. Pakalbėjusi apie savo sen� guvernant�, apie jos keistumus, Kiti paklausė, kaip jis gyvena.

� Argi jums nenuobodu �iem� sod�iuje? � pasiteiravo ji.

� Ne, nenuobodu, a� turiu daug darbo, � atsakė Levinas, jausdamas, kad pasiduoda jos ramiam tonui, i� kurio jis nebepajėgs i�trūkti, kaip kad būdavo ir �iemos prad�ioje.

� Ilgam atva�iavote? � paklausė jį Kiti.

� Ne�inau, � atsakė jis, negalvodamas, k� sako. Jam dingtelėjo mintis, kad jeigu pasiduos �itam jos ramiam draugi�kam tonui, tai vėl i�va�iuos nieko nei�sprend�s, todėl ry�osi pasiprie�inti.

� Kaip ne�inote?

� Ne�inau. Tai priklauso nuo jūsų, � i�tarė jis ir tuojau pasibaisėjo savo �od�ių.

Ar Kiti nei�girdo jo �od�ių, ar nenorėjo girdėti, bet jinai tarytum suklupo, du kartus treptelėjo kojyte ir greitai nu�iuo�ė nuo jo. Jinai pri�iuo�ė prie m-lle Linon, ka�k� pasakė jai ir pasuko prie namelio, kur damos ėmė pa�iū�as.

�Dieve mano, k� a� padariau! Vie�patie Dieve mano! Padėk man, pamokyk mane�, � kalbėjo Levinas, melsdamasis ir drauge jausdamas, kad jam reikia smarkiai judėti, įsibėgėj�s ėmė skrieti pla�iais koncentri�kais ratais.

Tuo metu i� kavinės i�ėjo vienas jaunuolis, geriausias i� naujųjų �iuo�ėjų, įsikand�s papiros�, su pa�iū�omis prie kojų, ir įsibėgėj�s leidosi pakopomis �emyn, trinksėdamas ir pasi�okinėdamas. Jisai nulėkė �emyn ir net nepakeit�s laisvos rankų padėties nu�iuo�ė ledu.

� Ak, �ia naujas fokusas! � tarė Levinas ir tu�tuojau pasileido į vir�ų, norėdamas padaryti �it� nauj� triuk�.

� Neu�simu�kite, �ia reikia įprasti! � su�uko jam Nikolajus ��erbackis.

Levinas u�lipo į vir�ų, įsibėgėjo kiek galėdamas ir leidosi �emyn, bet, neįprat�s taip �iuo�ti, turėjo pusiausvyr� palaikyti rankomis. Ties paskutine pakopa jis u�kliuvo, bet vos paliet�s ranka led� greitai ir staigiai atsitiesė ir juokdamasis nu�iuo�ė tolyn.

�Koks jis �aunus ir mielas! � pagalvojo tuo metu Kiti, eidama su m-lle Linon i� namelio ir �iūrėdama į jį kaip į mylim� brolį, ramiai ir meiliai �ypsodamasi. � Negi a� kalta, argi padariau k� blogo? Jie sako � koketi�kumas. A� �inau, kad myliu ne jį; bet man vis tiek linksma su juo, jis toks �aunus vyras. Tik kam jis taip pasakė?..� � galvojo ji.

Pamat�s nueinant Kiti ir motin�, kuri sutiko j� ant laiptelių, Levinas, visas i�raud�s nuo greito �iuo�imo, stabtelėjo ir susim�stė. Jis nusimovė pa�iū�as ir prie sodo vartų pasivijo motin� su dukra.

� Labai d�iaugiuosi, jus matydama, � tarė kunigaik�tienė. � Ketvirtadieniais, kaip visuomet, mes laukiame sve�ių.

� Vadinasi, �iandien?

� Mums bus labai malonu jus matyti, � �altai pridūrė kunigaik�tienė.

�itas �altumas įskaudino Kiti, ir ji negalėjo susilaikyti neatitaisiusi motinos abejingumo. Ji pasuko galv� ir �ypsodamasi tarė:

� Ligi pasimatymo!

Tuo metu Stepanas Arkadji�ius, su nusmaukta į �alį skrybėle, spindin�iu veidu ir akimis, tarsi linksmas nugalėtojas į�engė į sod�. Priėj�s prie uo�vės, liūdnu, kaltu veidu atsakinėjo į klausimus apie Doli sveikat�. Tyliai ir liūdnai pasikalbėj�s su uo�ve, jis atstatė krūtin� ir paėmė Levinui u� parankės.

� Na k�, va�iuojam? � paklausė jis. � A� vis apie tave galvojau ir labai, labai d�iaugiuosi, kad atva�iavai, � tarė reik�mingai �velgdamas jam į akis.

� Va�iuojam, va�iuojam, � atsakė laimingas Levinas, vis dar girdėdamas bals�, kuris jam pasakė �ligi pasimatymo�, ir vis dar matydamas �ypsen�, su kuria buvo i�tarti �ie �od�iai.

� Į �Anglij�� ar į �Ermita���?

� Man vis tiek.

� Na tai į �Anglij��, � nutarė Stepanas Arkadji�ius, pasirink�s �Anglij�� todėl, kad �iam restoranui buvo daugiau skolingas negu �Ermita�ui�. Dėl to jis laikė nederamu dalyku vengti tos vietos. � Ar turi ve�ik�? Puiku, nes a� pasiun�iau namo kariet�.

Vis� keli� bi�iuliai tylėjo. Levinas galvojo, k� rei�kia tas Kiti veido pasikeitimas, ir tarpais įtikinėjo save, kad yra vilties, tarpais vėl nusimindavo ir ai�kiai matydavo, kad jo viltis beproti�ka, nors jautėsi es�s visai kitas �mogus, nepana�us į t�, koks buvo prie� tai, kai ji dar nebuvo jam nusi�ypsojusi ir pasakiusi �ligi pasimatymo�.

Va�iuodamas Stepanas Arkadji�ius sudarinėjo pietų meniu.

� Juk tu mėgsti ot�? � paklausė jis Levino, jiems priva�iavus prie vie�bu�io.

� K�? � perklausė Levinas. � Ot�? Taip, a� labai mėgstu ot�.

X

Atėj�s su Oblonskiu į vie�butį, Levinas negalėjo nepastebėti, jog Stepanas Arkadji�ius atrodo truputį neįprastai, jo veidas ir visa figūra tarytum santūriai �vyti. Oblonskis nusivilko palt� ir su skrybėle ant �alies įėjo į valgom�jį, duodamas įsakymus frakuotiems totoriams su servetėlėmis, kurie tiesiog lipte lipo prie jo. Link�iodamas į vien� ir į kit� pus� pa�įstamiems, kurių ir �ia atsirado ir kurie jį, kaip ir visur kitur, d�iaugsmingai sutiko, jis priėjo prie bufeto, �uvele u�kando degtin� ir ka�k� pasakė sėdin�iai prie kasos prisida�iusiai garbanotai prancūzei su kaspinėliais ir mezginiais, jog net toji prancūzė nuo�ird�iai nusijuokė. O Levinas tik todėl negėrė degtinės, kad jam buvo bjauru �iūrėti į t� prancūz�, kuri tarytum visa buvo sudaryta i� svetimų plaukų, poudre de riz ir vinaigre de toilette4. Jis greitai, lyg nuo ne�varios vietos, pasitraukė nuo jos. Vis� jo siel� pripildė Kiti, ir jo akyse spindėjo laimės ir triumfo �ypsena.

� �ia, jūsų �viesybe, pra�om, �ia niekas nekliudys, jūsų �viesybe, � kvietė itin prie jo limp�s senas balto gymio totorius pla�iomis strėnomis ir prasiskėtusiais vir�um jų frako skvernais. � Pra�om, jūsų �viesybe, � tarė jis Levinui, i� pagarbos Stepanui Arkadji�iui pataikaudamas ir jo sve�iui.

�varia staltiese beregint u�ties�s jau ir taip staltiese apdengt� apskrit� stal� ties bronzine �vakide, jis pristūmė aksomines kėdes ir atsistojo prie� Stepan� Arkadji�ių su servetėle ir valgių kortele rankose laukdamas, k� jis įsakys.

� Jeigu liepsite, jūsų �viesybe, atskiras kabinetas tuojau bus laisvas: kunigaik�tis Golicynas su dama. �vie�ių austrių gavome.

� A! Austrių.

Stepanas Arkadji�ius susim�stė.

� Ar nepakeistume plano, Levinai? � tarė jis, sustabd�s pir�t� tam tikroje kortelės vietoje. Ir jo veidas rei�kė rimt� dvejojim�. � Ar geros austrės? �iūrėk man!

� Flensburginės, jūsų �viesybe, ostendinių nėra.

� Gal ir flensburginės, bet ar �vie�ios?

� Vakar gautos.

� K� gi, ar nepradėjus nuo austrių, o paskui jau vis� plan� pakeisime? A?

� Man vis tiek. Man visų geriausia kopūstai ir ko�ė; bet juk �ia to negausi.

� Ko�ės a la rius liepsite? � pasiūlė totorius, pasilenk�s prie Levino it auklė prie kūdikio.

� Ne, be juokų, k� tu i�rinksi, bus gerai. A� pa�iuo�iau ir i�alkau. Ir nemanyk, � pridūrė jis, pastebėj�s nepasitenkinim� Oblonskio veide, � kad neįvertinsiu to, k� tu i�rinksi. A� su malonumu skaniai pavalgysiu.

� Kurgi ne! �iaip ar taip, tai vis dėlto vienas i� gyvenimo malonumų, � tarė Stepanas Arkadji�ius. � Na tai, broleli mano, duok tu mums dvide�imt, ne, per ma�a � trisde�imt austrių, �aknelių sriubos...

� Prentanjer, � paskubėjo totorius. Ta�iau Stepanas Arkadji�ius, matyt, nenorėjo suteikti jam malonumo ir nevadino valgių prancūzi�kai.

� Su �aknelėmis, �inai? Paskui ot� su tir�tu pada�u, tada... jautienos pjausnį, tik �iūrėk, kad būtų geras. Ir dar vi��iukų ar ko, na, dar konservų.

Totorius, atsimindamas, kad Stepanas Arkadji�ius ty�ia nevadina patiekalų pagal prancūzi�k� valgiara�tį, nekartojo paskui jį, bet suteikė sau malonum� ir i�vardijo vis� u�sakym� pagal valgiara�tį: sup prentanjer, tiurbo sos Beaumarchais, pulard a lestragon, maseduan de friuji� � ir tu�tuojau, lyg ant spyruoklių, padėj�s vien� įri�t� valgiara�tį ir pagrieb�s kit�, vynų s�ra��, padavė jį Stepanui Arkadji�iui.

� O ko gersime?

� A� � ko tik nori, tik nedaug, �ampano, � tarė Levinas.

� Kaip? I� pat prad�ių? O gal ir gerai. Tu mėgsti su baltu antspaudu?

� Cache blanc, � paskubėjo totorius.

� Na, duok tos markės prie austrių, o paskui �iūrėsime.

� Klausau. Kokio liepsite stalo vyno?

� Duok noir. Ne, ver�iau klasikinio chablis.

� Klausau. Sūrio jūsi�kio liepsite?

� Taip, parmezano. O gal tu kit� mėgsti?

� Ne, man vis tiek, � tarė Levinas, negalėdamas susilaikyti nenusi�ypsoj�s.

Ir totorius su plevėsuojan�iais skvernais nubėgo ir po kokių penkių minu�ių įlėkė, ne�inas dubeniu austrių atvo�tuose perlamutriniuose kiaukutuose ir buteliu tarp pir�tų.

Stepanas Arkadji�ius suglam�ė krakmolyt� servetėl�, u�siki�o j� u� liemenės ir, patogiai pasidėj�s rankas, kibo į austres.

� O neblogos, � kalbėjo jis, ma�yte sidabrine �akute plė�damas i� perlamutrinio kiaukuto plek�in�ias austres ir rydamas jas vien� paskui kit�. � Neblogos, � kartojo jis, pakeldamas drėgnas ir �vilgan�ias akis �ia į Levin�, �ia į totorių.

Levinas irgi valgė austres, nors balta duona su sūriu jam buvo skaniau. Bet jis gėrėjosi Oblonskiu. Net totorius, kuris, i�trauk�s kam�tį, pilstė putojantį vyn� į plonas, vir�uje platėjan�ias taures, ai�kiai patenkintas �vilg�iojo į Stepan� Arkadji�ių ir �ypsojosi, taisydamasis balt� kaklarai�tį.

� O tu nelabai mėgsti austres? � paklausė Stepanas Arkadji�ius, gerdamas savo taur�. � O gal susirūpin�s kuo? A?

Jis norėjo, kad Levinas pralinksmėtų. Ta�iau negalėjai sakyti, kad Levinas buvo nelinksmas, veikiau prislėgtas. Jo sielos būsena buvo tokia, kad jam atrodė �iurpu ir nejauku smuklėje tarp kabinetų, kuriuose vyri�kiai pietavo su damomis, tarp �itų skuban�ių, lakstan�ių �monių; toji bronzos, veidrod�ių, dujų �viesos, totorių aplinka � visa tai jam atrodė į�eid�iama. Jis bijojo sutepti tai, ko buvo kupina jo siela.

� A�? Taip, a� susirūpin�s; be to, visa tai mane var�o, � pripa�ino jis. � Tu negali įsivaizduoti, kaip man, sod�iaus gyventojui, visa tai atrodo ne�moni�ka, tarsi to pono nagai, jį ma�iau pas tave...

� Taip, ma�iau, tu buvai itin susidomėj�s varg�o Grinevi�iaus nagais, � juokdamasis tarė Stepanas Arkadji�ius.

� Negaliu, � t�sė Levinas. � Tu pasistenk suprasti mane, pa�velk į dalyk� sod�iaus gyventojo akimis. Sod�iuje mes stengiamės turėti tokias rankas, kad jomis būtų patogu dirbti; dėl to mes karpome nagus, kartais pasiraitojame rankoves. O �ia �monės ty�ia augina tokius nagus, kiek tik jie gali u�augti, ir vietoje s�sagų prisikabina lėk�teles, kad jau ni�nieko nebūtų galima veikti rankomis.

Stepanas Arkadji�ius linksmai �ypsojosi.

� Taip, tai �enklas, kad juodas darbas jam nereikalingas. Jis proto darbininkas...

� Gali būti. Bet vis dėlto man nejauku, lygiai kaip nejauku dabar, kad mudu stengiamės kuo ilgiau neprisivalgyti ir todėl valgome austres, o mes, sod�iaus gyventojai, stengiamės kuo grei�iau prisivalgyti, kad galėtume dirbti savo darb�...

� Na, �inoma, � pasakė Stepanas Arkadji�ius. � Bet juk toks ir yra civilizacijos tikslas: i� visko daryti malonum�.

� Na, jeigu toks tikslas, tai a� norė�iau būti laukinis.

� Tu ir taip laukinis. Visi jūs, Levinai, laukiniai.

Levinas atsiduso. Jis atsiminė brolį Nikolajų, jam pasidarė gėda ir skaudu, ir jis paniuro; ta�iau Oblonskis ėmė kalbėti apie tokį dalyk�, kuris tuojau jį i�bla�kė.

� Na, ar va�iuosi �įvakar pas mūsi�kius, pas ��erbackius? � paklausė jis, stumdamas nuo sav�s �iurk��ius i�tu�tintus kiaukutus, prisitraukdamas sūrį ir reik�mingai blyk�iodamas akimis.

� Taip, būtinai va�iuosiu, � atsakė Levinas. � Nors man pasirodė, kad kunigaik�tienė nenorom mane kvietė.

� K� tu! Kokie niekai! Toks jos būdas... Na, paduok, brolau, sriub�!.. Toks jos būdas, grande dame5, � tarė Stepanas Arkadji�ius. � Ir a� atva�iuosiu, tik man reikia į dainavimo repeticij� pas grafien� Banin�. Na, argi tu ne laukinis? Kuo paai�kinti, kad tu netikėtai dingai i� Maskvos? ��erbackiai be paliovos man�s klausinėjo apie tave, lyg turė�iau �inoti. O a� �inau tik viena: tu visuomet elgiesi taip, kaip niekas nesielgia.

� Taip, � susijaudin�s palengva tarė Levinas. � Tu sakai ties�, esu laukinis. Bet a� laukinis ne dėl to, kad i�va�iavau, o dėl to, kad dabar atva�iavau. Dabar atva�iavau...

� O, koks tu laimingas �mogus! � nutraukė jį Stepanas Arkadji�ius, �iūrėdamas Levinui į akis.

� Kodėl?

� Nartų �irg� a� pa�įstu i� ka�in kokių �enklų, meile degantį jaunuolį � i� liepsningų jo akių, � parei�kė Stepanas Arkadji�ius. � Tau viskas dar ateity.

� O tau negi jau viskas praeity?

� Ne, dar ne praeity, bet tu turi ateitį, o a� dabartį � �iaip sau dabartį, kada �ioki�, kada toki�.

� O k�?

� Negerai, ir tiek. Na, a� nenoriu kalbėti apie save, antra vertus, visko juk nepaai�kinsi, � tarė Stepanas Arkadji�ius. � Ir ko gi atva�iavai į Maskv�?.. Ei, paimk! � su�uko jis totoriui.

� Tu numanai? � atsakė Levinas, nenuleisdamas nuo Stepano Arkadji�iaus savo giliai spindin�ių akių.

� Numanau, bet negaliu pradėti apie tai kalbos. Jau i� to gali matyti, ar a� teisingai, ar neteisingai spėju, � tarė Stepanas Arkadji�ius, �iūrėdamas į Levin� ir gudriai �ypsodamasis.

� Na, ir k� tu man pasakysi? � paklausė Levinas virpan�iu balsu, jausdamas, kad dreba visi jo veido raumenys. � K� apie tai manai?

Stepanas Arkadji�ius neskubėdamas i�gėrė savo stikl� vyno, nenuleisdamas akių nuo Levino.

� A�? � tarė Stepanas Arkadji�ius. � A� nieko taip netrok��iau, kaip �ito, nieko! Tai gerų geriausia, kas tik galėtų būti.

� Ar tu neklysti? Tu �inai, apie k� mes kalbame? � pasitikslino Levinas, įsmeig�s akis į savo pa�nekov�. � Tu manai, jog taip gali būti?

� Manau, kad gali. Kodėl negalėtų?

� Ne, tu tikrai manai, kad taip galėtų būti? Pasakyk man, k� tu manai. O jeigu, jeigu ji nesutiks?.. Ir a� net esu tikras...

� Kodėl tu taip manai? � paklausė Stepanas Arkadji�ius, �ypsodamasis, kad Levinas taip jaudinasi.

� Kartais man taip atrodo. Juk bus baisu ir man, ir jai.

� Na, �iaip ar taip, merginai �ia nieko baisaus nėra. Kiekviena mergina did�iuojasi, jeigu jai kas pasiper�a.

� Taip, kiekviena mergina, bet tik ne ji.

Stepanas Arkadji�ius nusi�ypsojo. Jis taip gerai �inojo t� Levino jausm�, �inojo, kad jis visas merginas pasaulyje skirsto į dvi rū�is: viena rū�is � tai visos merginos pasaulyje, i�skyrus j�, tos merginos turi visas �mogi�kas silpnybes ir jos labai paprastos; kita rū�is � ji viena, neturinti jokių silpnybių ir stovinti auk��iau u� visk�, kas yra �mogi�ka.

� Palauk, įsipilk pada�o, � patarė jis, sulaikydamas Levino rank�, kuri stūmė nuo sav�s pada��.

Levinas klusniai įsipylė pada�o, bet neleido valgyti Stepanui Arkadji�iui.

� Ne, tu palauk, palauk, � tarė jis. � Suprask, kad man �ia gyvybės ir mirties klausimas. A� niekuomet su niekuo apie tai nesu kalbėj�s. Ir su niekuo negaliu apie tai kalbėti, tik su tavim. Juk mudu visais at�vilgiais svetimi: skirtingi skoniai, ne tokios pa�iūros, viskas; bet a� �inau, kad tu mane myli ir supranti, ir u� tai a� tave labai myliu. Bet, dėl Dievo, būk visi�kai atviras.

� A� tau sakau, k� manau, � atsakė Stepanas Arkadji�ius �ypsodamasis. � Dar daugiau tau pasakysiu: mano �mona � nuostabiausia moteris� � Stepanas Arkadji�ius atsiduso, prisimin�s savo santykius su �mona, ir valandėl� patylėj�s kalbėjo toliau: � Ji moka numatyti ateitį. Ji kiaurai mato �mones; negana to, ji �ino, kas įvyks, ypa� nuspėja vedybas. Pavyzd�iui, ji i�prana�avo, kad �achovskaja i�tekės u� Brentelno. Niekas tuo nenorėjo tikėti, bet taip įvyko. Ir ji � tavo pusėje.

� Argi?

� Taigi, ji ne tik tave myli, ji sako, kad Kiti būtinai bus tavo �mona.

Sulig tais �od�iais Levino veidas staiga nu�vito �ypsena, tokia graud�ia, kad jam ne kiek betrūko ir apsia�aroti.

� Ji taip sako! � su�uko Levinas. � A� visuomet �inojau, kad tavo �mona � �avi moteris. Na ir u�teks, u�teks apie tai kalbėti, � nutarė jis, keldamasis i� vietos.

� Gerai, bet tu sėsk.

Ta�iau Levinas negalėjo sėdėti. Tvirtu �ingsniu jis du kartus perėjo per ma�utį it narvelis kambarį, pamirk�iojo akimis, kad kas nepamatytų a�arų, ir tik tuomet vėl atsisėdo prie stalo.

� Tu suprask, � prakalbo jis, � kad tai ne meilė. A� buvau įsimylėj�s, bet �ia kas kita. Ne mano jausmas, bet ka�kokia i�orinė jėga sukaustė mane. Juk a� tada i�va�iavau, nes buvau įsitikin�s, kad �ito negali būti, supranti, kaip negali būti laimės, kurios i� viso nesti �ioje �emėje; a� kovojau su savim ir matau, kad be �ito negaliu gyventi. Ir reikia nuspr�sti.

� Kodėl tu i�va�iavai?

� Ak, palauk! Ak, kiek min�ių! Kiek visko reikia paklausti! Klausyk. Juk negali įsivaizduoti, kiek gera tu man padarei, �itai pasak�s. A� toks laimingas, jog net pasidariau �lyk�tus; visk� u�mir�au. �iandien su�inojau, kad brolis Nikolajus� �inai, jis �ia... a� ir jį u�mir�au. Man atrodo, kad ir jis laimingas. Tai lyg koks pami�imas. Bet �tai kas baisu... �tai tu ved�s, pa�įsti t� jausm�... Baisu, kad mes � seni �monės, jau turį praeitį... ne meilės, bet nuodėmių praeitį... staiga suartėjame su skais�ia, nekalta būtybe; tai bjauru, todėl negali nejausti, kad esi nevertas.

� Na, tu nedaug turi nuodėmių.

� Ak, vis dėlto, � nerimo Levinas, � vis dėlto �pasi�lyk�tėdamas skaitau istorij� gyvenimo a� savo, drebu ir keikiu, skųsdamasis gailiai...� Taip.

� K� gi darysi, toks jau yra pasaulis, � tarė Stepanas Arkadji�ius.

� Viena paguoda, kaip toje maldoje, kuri man visuomet patiko: atleisk man ne dėl mano nuopelnų, bet dėl tavo gailestingumo. Tik taip ir jinai man gali atleisti.

_______________

4 Ry�ių pudra ir tualetinis actas.

5 Didinga dama.

XI

Levinas i�gėrė savo taur�, ir jie valandėl� tylėjo.

� Dar viena turiu tau pasakyti. Tu pa�įsti Vronskį? � paklausė Stepanas Arkadji�ius Levin�.

� Ne, nepa�įstu. O kam klausi?

� Duok kit�, � liepė Stepanas Arkadji�ius totoriui, kuris pildė taures ir sukinėjosi aplink juos kaip tik tada, kai nebuvo reikalingas.

� O kodėl turiu pa�inti Vronskį?

� Todėl turi pa�inti Vronskį, kad tai vienas i� tavo konkurentų.

� Kas toks tas Vronskis? � paklausė Levinas, ir jo veidas, netek�s to vaiki�ko entuziazmo, kuriuo k� tik gėrėjosi Oblonskis, ūmai pasidarė piktas ir nemalonus.

� Vronskis � tai vienas i� grafo Kirilo Ivanovi�iaus Vronskio sūnų ir vienas i� pa�ių geriausių auksinės Peterburgo jaunuomenės pavyzd�ių. A� susipa�inau su juo Tverėje, kai ten tarnavau, o jis buvo atvyk�s į rekrutų ėmim�. Labai turtingas, gra�us, didelės pa�intys, fligeladjutantas ir drauge labai mielas, geras vyrukas. Betgi daugiau negu tik �iaip sau geras vyrukas. Kiek jį pa�inau � jis ir i�silavin�s, ir labai protingas; tai vyras, kuris toli nueis.

Levinas raukėsi ir tylėjo.

� Taigi jis pasirodė �ia netrukus po to, kai tu i�va�iavai, kiek a� suprantu, jis ligi ausų įsimylėj�s Kiti, ir tu supranti, kad motina...

� Atleisk man, bet a� nieko nesuprantu, � nutraukė Levinas, piktai susiraukdamas. Ir tu�tuojau prisiminė Nikolajų ir pagalvojo, koks jis bjaurus, kad galėjo u�mir�ti brolį.

� Tu palauk, palauk, � kalbėjo Stepanas Arkadji�ius, �ypsodamasis ir paliesdamas jam rank�. � A� tau pasakiau, k� �inau, ir kartoju, kad �io opaus ir subtilaus reikalo, kiek galima spėti, man rodosi, �ansai yra tavo pusėje.

Levinas atsilo�ė kėdėje, jo veidas buvo i�bly�k�s.

� Bet a� patar�iau visk� i�spr�sti kiek galima grei�iau, � dėstė toliau Oblonskis, pripildamas draugui taur�.

� Ne, dėkui, a� nebegaliu gerti, � tarė Levinas, pastumdamas savo taur�. � A� pasigersiu... Na, o kaip tu laikais? � paklausė jis, ai�kiai norėdamas pakeisti kalb�.

� Dar vienas �odis: �iaip ar taip, patariu klausim� i�spr�sti grei�iau. �iandien nepatariu kalbėti, � patarė Stepanas Arkadji�ius. � Nuva�iuok rytoj ryt�, pagal tradicij�, ir papra�yk rankos, ir tegu tave laimina Dievas...

� Juk tu vis ketinai atva�iuoti pas mane pamed�ioti? Imk ir atva�iuok pavasarį, � pasiūlė Levinas.

Dabar jis i� visos �irdies gailėjosi pradėj�s apie tai kalbėti su Stepanu Arkadji�ium. Jo ypating�jį jausm� suter�ė kalba apie ka�kokio peterburgi�kio karininko konkurencij�, Stepano Arkadji�iaus spėliojimai ir patarimai.

Stepanas Arkadji�ius nusi�ypsojo. Jis suprato, kas dedasi Levino �irdyje.

� Kada nors atva�iuosiu, � tarė jis. � Taip, brolau, moterys � tai a�is, aplink kuri� viskas sukasi. Ir mano reikalai prasti, labai prasti. Vis per moteris. Tu man pasakyk atvirai, � kalbėjo jis, i�siėm�s cigar� ir viena ranka laikydamas taur�, � tu man patark.

� Kas gi yra?

� O �tai kas. Sakysime, tu ved�s, myli �mon�, bet susigundai kita moterimi...

� Atleisk, bet a� visi�kai nesuprantu, lygiai kaip nesuprantu, kad a� dabar, privalg�s, eidamas pro kepykl�, pavog�iau bandel�.

Stepano Arkadji�iaus akys blizgėjo labiau negu paprastai.

� O kodėl gi ne? Bandelė kartais taip kvepia, jog negali susilaikyti.

Himmlisch ist�s, wenn ich bezwungen

Meine irdische Begier;

Aber noch, wenn�s nicht gelungen,

Hatt� ich auch recht hubsch Plaisir!6

�itaip sakydamas, Stepanas Arkadji�ius gudriai �ypsojosi. Levinas taip pat negalėjo nenusi�ypsoti.

� Taip, ta�iau be juokų, � kalbėjo Oblonskis. � Tu suprask, kad moteris, miela, romi, mylinti būtybė, varg�ė, vieni�a ir visk� paaukojo. Dabar, kai jau taip atsitiko, � tu suprask, � argi galima j� pamesti? Sakysim, i�siskirti, kad nebūtų suardytas �eimos gyvenimas; bet argi galima jos nepasigailėti, neaprūpinti, nesu�velninti?

� Na, atleisk man. Tu �inai, a� visas moteris skirstau į dvi rū�is... tai yra ne... teisingiau: yra moterys, ir yra... �avių puolusių būtybių nesu mat�s ir nepamatysiu, o tokios kaip toji da�yta prancūzė prie kasos, su garbanėlėmis, � �itokios man yra �lyk��ios, ir visos puolusios � tokios pat.

� O nusidėjėlė i� Evangelijos?

� Ak, liaukis! Kristus niekuomet nebūtų pasak�s tų �od�ių, jeigu būtų �inoj�s, kad �monės jais taip piktnaud�iaus. I� visos Evangelijos tik ir atsimenami �itie �od�iai. Pagaliau a� sakau ne tai, k� galvoju, o tai, k� jau�iu. Man �lyk��ios puolusios moterys. Tu bijai vorų, o a� � �itų bjaurybių. Juk tu tikriausiai netyrinėjai vorų ir nepa�įsti jų papro�ių; taip pat ir a�.

� Bepigu tau taip kalbėti; tu lygiai kaip anas Dikenso ponas, kuris visus sunkius klausimus kaire ranka permeta per de�inį petį. Ta�iau fakto neigimas nėra atsakymas. K� gi daryti, pasakyk tu man, k� daryti? �mona sensta, o tu kupinas gyvybės. Nespėji nė apsidairyti, kai jau pajunti, kad nebegali tikrai mylėti �monos, nors ir ka�kaip j� gerbtumei. O �ia netikėtai pasipina meilė, ir tu �uv�s, �uv�s! � tarė Stepanas Arkadji�ius prislėgtas ir nusimin�s.

Levinas �yptelėjo.

� Taip, �uv�s, � kalbėjo toliau Oblonskis. � Ir k� gi daryti?

� Nevogti bandelių.

Stepanas Arkadji�ius nusijuokė.

� O, moraliste! Suprask, �tai tau dvi moterys: viena prisispyrusi reikalauja tik savo teisių, o tos teisės � tavo meilė, kurios tu negali jai duoti; o antroji dėl tav�s aukoja visk� ir nieko nereikalauja. Kas belieka daryti? Kaip pasielgti? �ia baisi drama.

� Jei tu nori, kad a� atvirai pasaky�iau, k� manau apie �į dalyk�, tai pasakysiu �tai k�: a� netikiu, kad �ia būtų drama. Ir �tai kodėl. Mano nuomone, meilė... abi meilės, kurias, atsimeni, Platonas apibūdina savo �Puotoje�, � abi meilės yra bandomasis akmuo �monėms i�mėginti. Vieni �monės supranta tik vien�, kiti � antr�. Ir tie, kurie supranta tik neplatoni�k� meil�, be reikalo kalba apie dram�. Tokioje meilėje negali būti jokios dramos. �Nuolankiai dėkoju u� malonum�, viso labo�, � �tai ir visa drama. O platoni�koje meilėje negali būti dramos todėl, kad tokioje meilėje viskas ai�ku ir skaistu, nes...

T� akimirk� Levinas atsiminė savo nuodėmes ir t� vidaus kov�, kuri� i�gyveno. Ir netikėtai pridūrė:

� O pagaliau galbūt ir tavo tiesa. Labai gali būti... A� ne�inau, tikrai ne�inau.

� Matai kas, � tarė Stepanas Arkadji�ius, � tu esi labai vientisas �mogus. Tai tavo dorybė ir drauge tavo yda. Tavo charakteris vientisas, ir tu nori, kad visas gyvenimas būtų sudarytas i� vientisinių rei�kinių, o �itaip nesti. Tu �iūri su panieka į visuomenin� tarnybin� veikl�, nes nori, kad darbas visuomet atitiktų tiksl�, o �itaip nebūna. Tu taip pat nori, kad atskiro �mogaus veikla visuomet turėtų tiksl�, kad meilė ir �eimos gyvenimas visuomet būtų viena. O �itaip nebūna. Vis� gyvenimo įvairum�, vis� �avum�, vis� jo gro�į sudaro �e�ėliai ir �viesa.

Levinas atsiduso ir nieko neatsakė. Jis galvojo apie savo reikalus ir neklausė, k� sako Oblonskis.

Ir staiga abu pajuto, kad nors jie ir bi�iuliai, nors drauge pietavo ir gėrė vyn�, kuris turėjo dar labiau juos suartinti, bet kiekvienas galvoja tik apie savo reikalus, ir vienas antram visai nerūpi. Oblonskis jau ne kart� buvo patyr�s, kad po suvalgytų drauge pietų �monės ne tik nesuartėja, bet dar labiau vienas nuo kito nutolsta, ir �inojo, k� tokiais atvejais reikia daryti.

� S�skait�! � su�uko jis ir nuėjo į gretim� sal�, kur tu�tuojau sutiko pa�įstam� adjutant� ir pradėjo su juo kalbėtis apie vien� aktor� ir jos rėmėj�. Besikalbėdamas su adjutantu, Oblonskis beregint pajuto, kad jam palengvėjo ir kad jis atsigavo nuo pokalbio su Levinu, kuris visuomet sukeldavo jam per didelį proto ir dvasios įtempim�.

Kai atėjo totorius ir atne�ė s�skait� � dvide�imt �e�i rubliai su kapeikomis, neskaitant arbatpinigių, � Levinas, kuris, kaip sod�iaus gyventojas, kitu metu būtų pasibaisėj�s jo daliai tekusia keturiolikos rublių s�skaita, dabar neatkreipė į tai dėmesio, u�mokėjo ir i�vyko namo persirengti ir paskui va�iuoti pas ��erbackius, kur bus sprend�iamas jo likimas.

_______________

6 Puiku, jeigu a� nugalėjau savo �emi�k� geidulį; bet jeigu man nepavyko, vis dėlto tikrai patyriau didelį smagum�.

XII

Kunigaik�tytei Kiti ��erbackajai buvo a�tuoniolika metų. Ji pirm� �iem� rodėsi visuomenėje. Jos pasisekimas auk�tuomenėje buvo didesnis negu jos abiejų vyresniųjų seserų, ir net didesnis, negu tikėjosi kunigaik�tienė. Negana to, kad jaunuoliai, Maskvos balių �okėjai, kone visi buvo įsimylėj� Kiti, jau t� pa�i� pirm� �iem� atsirado du rimti jaunikiai: Levinas ir, kai tik �is i�vyko, grafas Vronskis.

Kai �iemos prad�ioje pasirod�s Levinas ėmė da�nai lankytis ir paai�kėjo, kad jis įsimylėj�s Kiti, atsirado proga jos tėvams pirm� kart� rimtai pasikalbėti apie dukters ateitį ir kunigaik��iui pasigin�yti su kunigaik�tiene. Kunigaik�tis buvo Levino pusėje, kalbėjo, kad jis nieko geresnio netrok�t�s Kiti. O kunigaik�tienė, kaip įprasta moterims, stengėsi klausim� apeiti, kalbėjo, kad Kiti esanti per jauna, kad Levinas niekuo neparod�s, jog turi rimtų sumanymų, kad Kiti prie jo neprisiri�usi, nurodinėjo ir kitus sumetimus, ta�iau ji nesakė svarbiausio dalyko, tai yra kad tikisi geresnio jaunikio dukteriai, o Levinas jai nesimpatingas ir ji nesupranta jo. Kai Levinas staiga i�vyko, kunigaik�tienė d�iaugėsi ir d�iūgaudama prane�ė vyrui: �Matai, mano buvo teisybė.� Kai pasirodė Vronskis, ji dar labiau nud�iugo, dar tvir�iau įsitikinusi, kad jos nuomonė teisinga; Kiti turi i�tekėti ne tik gerai, bet tiesiog puikiai.

Motinos nuomone, Vronskio negalima nė lyginti su Levinu. Motinai nepatiko keisti, grie�ti Levino samprotavimai, jo nemokėjimas elgtis auk�tojoje visuomenėje, kurio prie�astis, jos manymu, yra jo i�didumas ir ka�koks laukinis, jos supratimu, gyvenimas sod�iuje, kai �mogus susiduria tik su galvijais ir mu�ikais; labai nepatiko ir tai, kad jis, įsimylėj�s jos dukterį, pusantro mėnesio lankėsi namuose, ka�ko tarytum lūkuriavo, �iūrinėjo, lyg bijodamas, ar ne per didel� padarys garb�, jeigu pasipir�, ir nesuprato, kad lankydamasis namuose, kur yra nuotaka, turi prisipa�inti, jog j� myli. Ir staiga, nieko nepasak�s, i�vyko. �Gerai, kad jis toks nepatrauklus ir Kiti jo neįsimylėjo�, � galvojo motina.

Vronskis atitiko visus motinos pageidavimus. Labai turtingas, protingas, auk�tos kilmės, pradėj�s daryti puiki� kario rūmininko karjer� ir �avus vyras. Nieko geresnio negalima buvo norėti.

Vronskis per pokylius ai�kiai sukosi apie Kiti, �oko su ja ir lankėsi namuose, vadinasi, negalima buvo abejoti, kad jo ketinimai rimti. Bet vis dėlto motina vis� t� �iem� labai nerimavo ir jaudinosi.

Pati kunigaik�tienė i�tekėjo prie� trisde�imt metų, tetos i�pir�ta. Jaunikis, apie kurį jau i� anksto viskas buvo �inoma, atvyko, pamatė nuotak�, ir �eima jį pamatė; pir�lė teta su�inojo ir abiem prane�ė, kokį įspūdį jie vienas antram padarė; įspūdis buvo geras; po to skirt� dien� jaunikis atvyko pas tėvus ir pasipir�o, o �ie davė sutikim�. Viskas įvyko labai lengvai ir paprastai. Bent taip atrodė kunigaik�tienei. Leisdama u� vyrų savo dukteris, ji įsitikino, koks keblus ir nelengvas tas, rodos, toks paprastas dalykas. Kiek baimės buvo i�gyventa, kiek min�ių pergalvota, kiek pinigų i�leista, kiek kartų reikėjo susidurti su vyru, i�leid�iant dvi vyresni�sias � Darj� ir Natalij�! Dabar, ve�ant į pobūvius jauniausi�j�, kankino tokia pat baimė, tos pa�ios abejonės, ir dar smarkiau negu dėl vyresniųjų teko vaidytis su vyru. Senasis kunigaik�tis, kaip ir visi tėvai, itin opiai �iūrėjo į savo dukterų garb� ir ger� vard�; jis per daug, tiesiog nei�mintingai rūpinosi dėl dukterų, o ypa� dėl Kiti, savo mylimiausios, ir nuolat keldavo kunigaik�tienei scenas dėl to, kad ji kompromituojanti dukterį. Kunigaik�tienė buvo prie to pripratusi ir tada, kai buvo netekėjusios anos dvi dukterys, bet dabar matė, kad kunigaik��io jautrumas turi daugiau pagrindo. Ji pastebėjo, kad pastaruoju metu gerokai pasikeitė auk�tuomenės papro�iai, kad motinos pareigos tapo dar sunkesnės. Ji matė, jog Kiti vienmetės sudarinėja ka�kokias draugijas, lanko ka�kokius kursus, laisvai bendrauja su vyri�kiais, vienos va�inėja gatvėmis, daugelis nedaro reveransų, o svarbiausia, visos tvirtai įsitikinusios, kad i�sirinkti vyr� es�s jų darbas, o ne tėvų. �Dabar jau nebe taip leid�iamos u� vyrų merginos kaip anks�iau�, � galvojo ir kalbėjo visos �ios jaunos merginos ir visi net seni �monės. Ta�iau kaip dabar leid�iamos u� vyrų dukterys, kunigaik�tienė i� nieko negalėjo su�inoti. Prancūzų papro�io � kad tėvai spr�stų vaikų likim� � niekas nesilaikė, jis buvo smerkiamas. Anglų papro�io � duoti merginai visi�k� laisv� � taip pat nebuvo laikomasi, rusų visuomenėje jis buvo neįmanomas. Rusų paprotį � pir�lybas � visi laikė bjauriu, ir visi i� jo juokėsi, net pati kunigaik�tienė. Ta�iau kaip reikia dukterims tekėti ir kaip jas leisti u� vyrų, niekas ne�inojo. Visi, su kuo tik kunigaik�tienei tekdavo apie tai kalbėti, sakydavo viena: �K� jūs kalbate, mūsų laikais reikia mesti tuos pasenusius dalykus. Juk tuokiasi jaunieji, o ne tėvai; vadinasi, tegu jaunieji ir tvarkosi, kaip i�mano.� Ta�iau bepigu buvo �itaip kalbėti tiems, kurie neturėjo dukterų; o kunigaik�tienė suprato, kad duktė, bendraudama su vyrais, gali įsimylėti, ir įsimylėti t�, kuris nenorės vesti arba nebus jai tinkamas vyras. Kunigaik�tienei galėjo kiek kas norėjo įrodinėti, kad mūsų laikais jaunieji patys turi spr�sti savo likim�, � ji negalėjo tuo tikėti, kaip nebūtų galėjusi tikėti, kad penkerių metų vaikui pats geriausias �aislas visuomet bus u�taisyti pistoletai. Todėl kunigaik�tienė dėl Kiti nerimavo labiau negu dėl vyresniųjų dukterų.

Dabar ji bijojo, kad Vronskis gali tik pasisukti apie jos dukterį, ir tiek. Ji matė, kad duktė jau įsimylėjusi Vronskį, bet guodėsi tuo, kad jis doras �mogus ir todėl taip nepadarys. Bet kunigaik�tienė taip pat �inojo, kad dabar, kada taip laisvai bendraujama, lengva apsukti merginai galv� ir kad i� viso vyrai lengvai �iūri į tokį nusi�engim�. Praeit� savait� Kiti papasakojo motinai, apie k� jie kalbėjosi su Vronskiu, �okdami mazurk�. Tasai pasikalbėjimas i� dalies nuramino kunigaik�tien�; bet visi�kai rami ji negalėjo būti. Vronskis pasakė Kiti, kad juodu su broliu taip įprat� visada klausyti motinos, jog su ja nepasitar� niekuomet nesiry�ta daryti k� nors svarbaus. �Ir dabar kaip ypatingos laimės a� laukiu, kada atva�iuos motulė i� Peterburgo�, � pasakė jis.

Kiti papasakojo, neteikdama tiems �od�iams jokios reik�mės. Ta�iau motina t� suprato kitaip. Ji �inojo, kad senės laukiama kiekvien� dien�, �inojo, kad senė d�iaugsis sūnaus pasirinkimu, ir jai buvo keista, kad jis, bijodamas į�eisti motin�, nesiper�a; ta�iau ji taip tro�ko ir pa�ios santuokos, ir visų labiausiai pailsėti nuo savo rūpes�ių, jog tikėjo tuo. Kad ir kaip skaudu buvo dabar kunigaik�tienei matyti, kokia nelaiminga vyresnioji duktė Doli, pasiruo�usi mesti vyr�, visus jos jausmus nustelbė susijaudinimas dėl jaunesniosios dukters likimo, kurį reikėjo i�spr�sti. �iandien, pasirod�ius Levinui, jai prisidėjo naujas rūpestis. Ji bijojo, kad duktė, kuriai, kaip jai atrodė, vienu tarpu patiko Levinas, dėl perdėto s��iningumo neatsakytų Vronskiui, ir i� viso, kad atvyk�s Levinas nesupainiotų, neu�delstų reikalo, kuris greit turėjo i�sispr�sti.

� O k�, ar seniai jis atva�iavo? � paklausė kunigaik�tienė apie Levin�, kai jos sugrį�o, namo.

� �iandien, maman.

� A� tik tiek noriu pasakyti... � pradėjo kunigaik�tienė, ir i� jos rimto ir pagyvėjusio veido Kiti įspėjo, apie k� bus kalbama.

� Mama, � tarė ji, nukaitusi ir greitai atsigr�dama į j�, � susimildama, pra�au nieko apie tai nekalbėti. A� �inau, visk� �inau.

Ji tro�ko to paties, ko tro�ko ir motina, ta�iau motinos tro�kimo motyvai jai buvo u�gaulūs.

� A� tik noriu pasakyti, kad su�adinusi viltį vienam...

� Mama, �irdele, dėl Dievo, nekalbėkite. Taip baisu kalbėti apie tai.

� Nekalbėsiu, nekalbėsiu, � patikino motina, pama�iusi dukters akyse a�aras, � tik vienas dalykas, mano brangioji, tu man esi pri�adėjusi, kad nieko nuo man�s neslėpsi. Ar neslėpsi?

� Niekuomet, mama, niekuomet, � atsakė i�raudusi Kiti, �iūrėdama motinai tiesiog į akis. � Bet dabar a� nieko neturiu pasakyti. A�... a�... jeigu ir norė�iau, tai ne�inau, k� pasakyti ir kaip... a� ne�inau...

�Ne, �itos akys negali sakyti netiesos�, � pagalvojo motina �ypsodamasi, kad duktė tokia susijaudinusi ir laiminga. Kunigaik�tienė �ypsojosi, kad jai, varg�elei, taip svarbu ir reik�minga atrodo tai, kas dabar vyksta jos sieloje.

XIII

Po pietų ir ligi pavakario Kiti jautėsi pana�iai, kaip jau�iasi jaunuolis prie� kautynes. Jos �irdis smarkiai plakė, ji niekaip negalėjo sutelkti savo min�ių.

Ji jautė, kad �is vakaras, kada juodu abu pirm� kart� susitinka, jos likimui turi būti lemiamas. Ir ji nuolat vaizdavosi juodu, �ia kiekvien� skyrium, �ia vėl abu drauge. Galvodama apie praeitį, ji maloniai, �velniai prisimindavo savo santykius su Levinu. Vaikystės atsiminimai ir atsiminimai apie Levino bi�iulyst� su jos mirusiu broliu jos santykius su Levinu darė itin �avingus ir poeti�kus. Tai, kad Levinas j� myli, � o ji tuo neabejojo, � jai buvo malonu ir d�iugu. Ir jai lengva buvo prisiminti Levin�. O prisiminus Vronskį, ka�kodėl jai darydavosi truputį nesmagu, nors tasai buvo tikras auk�tuomenės �mogus ir labai ramus vyras; tarytum padvelkdavo ka�koks nenuo�irdumas � ne i� jo, nes jis buvo labai paprastas ir mielas, � bet i� jos pa�ios, tuo tarpu su Levinu ji jausdavosi visai paprastai ir smagiai. Bet u�tat, kai tik pagalvodavo apie savo ateitį su Vronskiu, prie� j� atsiverdavo puiki laimės perspektyva; o ateitis su Levinu atrodydavo miglota.

U�lipusi į vir�ų apsirengti vakaro pobūviui ir �vilgtelėjusi į veidrodį, Kiti d�iaugdamasi pastebėjo, kad �iandien � viena i� jos gerųjų dienų ir kad ji kupina jėgų, kurių jai taip reikia, laukiant būsimų įvykių: Kiti jautė, kad ji i� pa�iūros rami ir jos judesių gracija visai laisva.

Pus� a�tuonių, vos tik jai nusileidus į svetain�, liokajus prane�ė: �Konstantinas Dmitri�ius Levinas.� Kunigaik�tienė dar buvo savo kambaryje, kunigaik�tis taip pat dar nesirodė. �Taip ir yra�, � pagalvojo Kiti, ir visas kraujas siūbtelėjo jai į �irdį. Pa�velgusi į veidrodį, net pasibaisėjo: tokia i�bly�kusi ji atrodė.

Dabar tikrai �inojo, kad Levinas ty�ia atvyko anks�iau, norėdamas rasti j� vien� ir jai pasipir�ti. Ir tik dabar Kiti pirm�kart visk� pamatė visai i� kitos, naujos pusės. Tik dabar ji suprato, kad reikalas susij�s ne tik su ja viena, � su kuo ji bus laiminga ir k� ji myli, � �i� akimirk� ji gali į�eisti mylim� �mogų. Ir į�eisti smarkiai... U� k�? U� tai, kad jis, toks mielas, myli, įsimylėj�s j�. Ta�iau nieko nepadarysi, taip reikia, taip turi būti.

�Dieve mano, nejaugi a� pati turiu jam t� pasakyti? � pagalvojo ji. � Na k� a� jam pasakysiu? Nejaugi pasakysiu, kad jo nemyliu? Tai bus netiesa. K� gi a� pasakysiu jam? Pasakysiu, kad myliu kit�? Ne, tai neįmanoma. A� pabėgsiu, pabėgsiu.�

Kiti jau buvo beprieinanti prie durų, kai i�girdo jo �ingsnius. �Ne, �itaip nedera! Ko man bijoti? A� nieko blogo nepadariau. Kas bus, tas bus! Pasakysiu ties�. Juk su juo negali būti nepatogu. �tai jis�, � tarė ji pati sau, pama�iusi jo tvirt� ir nedr�si� figūr� blizgan�iomis, įsmeigtomis į j� akimis. Ji tiesiai pa�velgė jam į veid�, lyg maldaudama pasigailėti, ir padavė rank�.

� Atrodo, kad a� ne laiku, per anksti, � tarė jis, per�velg�s tu��i� svetain�. Pama�ius, kad jo viltys i�sipildė ir niekas nekliudo jam pasisakyti, jo veidas paniuro.

� O ne, � tarė Kiti ir atsisėdo prie stalo.

� Bet a� kaip tik ir norėjau rasti jus vien�, � pradėjo Levinas, nesėsdamas ir ne�iūrėdamas į j�, nes bijojo netekti dr�sos.

� Mama tuojau ateis. Ji vakar labai pavargo. Vakar...

Ji kalbėjo, pati ne�inodama, k� sako jos lūpos, ir nenuleisdama nuo jo maldaujan�io ir glamonėjan�io �vilgsnio.

Jis pa�velgė į Kiti; jinai i�raudo ir nutilo.

� A� jums pirma sakiau, kad ne�inau, ar ilgam atvykau... kad tai priklauso nuo jūsų...

Ji vis �emiau ir �emiau lenkė galv�, pati ne�inodama, k� atsakys į tuos �od�ius, kuriuos tuojau turi i�girsti.

� Tai priklauso nuo jūsų, � pakartojo jis. � A� norėjau pasakyti... norėjau pasakyti... A� to ir atva�iavau... kad... būtumėt mano �mona! � i�tarė jis, pats ne�inodamas, k� sako; ta�iau pajut�s, kad jau pasakyta visų baisiausia, nutilo ir pa�iūrėjo į j�.

Kiti sunkiai alsavo, ne�iūrėdama į Levin�. Jinai jautė neapsakom� d�iaugsm�. Jos siela buvo kupina laimės. Jinai jokiu būdu nesitikėjo, kad jo i�reik�ta meilė padarys jai tokį didelį įspūdį. Ta�iau tai truko tik vien� akimirk�. Ji atsiminė Vronskį ir pakėlė į Levin� savo �viesias, nuo�ird�ias akis, o i�vydusi jo nusiminusį veid� skubiai atsakė:

� �ito negali būti... Atleiskite man...

Kokia artima ji buvo jam prie� valandėl�, kokia svarbi jo gyvenime! Ir kokia dabar liko svetima ir tolima!

� Negalėjo būti kitaip, � i�tarė jis, ne�iūrėdamas į j�.

Levinas nusilenkė ir norėjo i�eiti.

XIV

Ta�iau tuo pat metu į�engė kunigaik�tienė. Jos veide pasirodė siaubas, kai ji pamatė juos vienus ir jų sutrikusius veidus. Levinas nusilenkė jai ir nieko nepasakė. Kiti tylėjo, nepakeldama akių. �Dėkui Dievui, ji nesutiko�, � pagalvojo motina, jos veidas nu�vito įprasta �ypsena, su kuria ji ketvirtadieniais sutikdavo savo sve�ius. Ji atsisėdo ir ėmė klausinėti Levin� apie jo gyvenim� sod�iuje. Jis vėl atsisėdo, laukdamas, kada atvyks daugiau sve�ių, kad galėtų nepastebėtas i�eiti.

Po penkių minu�ių pasirodė Kiti draugė, pereit� �iem� i�tekėjusi, grafienė Nordston.

Tai buvo sausa, geltona moteris juodomis blizgan�iomis akimis, liguista ir nervinga. Ji mylėjo Kiti, ir �i meilė, kaip visuomet būna, kai i�tekėjusi moteris myli mergait�, rei�kėsi tuo, kad ji stengėsi surasti Kiti tokį vyr�, kuris atitiktų jos laimės ideal�, todėl norėjo i�leisti j� u� Vronskio. Levinas, kurį �iemos prad�ioje da�nai pas juos matydavo, visuomet jai buvo nemalonus. Susitikusi su juo, ji visada mėgdavo i� jo pasi�aipyti.

� Man patinka, kai jisai �iūri į mane i� savo didingos auk�tybės: arba nutraukia savo proting� pasikalbėjim� su manimi dėl to, kad a� kvaila, arba teikiasi nusileisti iki man�s. Man tai labai patinka: teikiasi nusileisti! A� labai d�iaugiuosi, kad jis man�s negali pak�sti, � sakydavo ji apie Levin�.

Ji sakė ties�, nes Levinas jos i� tikrųjų negalėjo pak�sti ir niekino kaip tik u� tas jos savybes, kuriomis moteris did�iavosi ir kurias laikė savo dorybe, � u� jos nervingum�, u� rafinuot� paniek� ir abejingum� viskam, kas atrodė grubu ir kasdieni�ka.

Tarp grafienės Nordston ir Levino susiklostė santykiai, neretai pasitaik� auk�tuomenėje, kada du �monės, i� pa�iūros bi�iuli�kai nusiteik�, taip niekina vienas kit�, jog negali net rimtai bendrauti ir net vienas kito į�eisti.

Grafienė Nordston tu�tuojau puolė Levin�.

� O! Konstantinas Dmitri�ius! Vėl atvykote į mūsų pasileidusį Babilon�, � tarė ji, paduodama jam savo ma�yt� gelton� rank� ir prisimindama jo �od�ius, ka�kokia proga pasakytus �iemos prad�ioje, kad Maskva esanti Babilonas. � Tai k�, ar Babilonas pasitaisė, ar jūs sugedote? � pridūrė ji, pa�aipiai �vilg�iodama į Kiti.

� Man labai d�iugu, grafiene, kad jūs taip atsimenate mano �od�ius, � tuojau atsakė jau suspėj�s atsipeikėti Levinas savo įprastu juokaujamu ir nebi�iuli�ku tonu, kuriuo kalbėdavo su grafiene Nordston. � Matyti, jie labai stipriai jus veikia.

� O kaipgi! A� visk� u�sira�au. Tai k�, Kiti, tu vėl �iuo�ei?..

Ir ėmė kalbėtis su Kiti. Nors dabar buvo labai nepatogu Levinui i�eiti, vis dėlto jam lengviau �itaip nemandagiai pasielgti, negu pasilikti vis� vakar� ir matyti Kiti, kuri retkar�iais �vilg�iojo į jį ir vengė jo �vilgsnio. Levinas norėjo pakilti, bet kunigaik�tienė, pastebėjusi, kad jis tyli, kreipėsi į jį:

� Jūs ilgam atvykote į Maskv�? Juk jūs, rodos, zemstvoje darbuojatės, ir jums negalima ilgam.

� Ne, kunigaik�tiene, a� jau nebedirbu zemstvoje, � atsakė jis. � Atvykau kelioms dienoms.

�Jam atsitiko ka�kas nepaprasto, � pagalvojo grafienė Nordston, �iūrėdama į jo grie�t�, rimt� veid�. � Ka�kodėl jis nedėsto savo samprotavimų. Bet a� i�provokuosiu jį. Labai mėgstu kvailinti jį Kiti akyse, ir a� jį sukvailinsiu.�

� Konstantinai Dmitri�iau, � tarė jinai Levinui, � paai�kinkite man, susimildamas, k� tai rei�kia, � jūs visa tai �inote, mūsų kaime, Kalugos gubernijoje, visi mu�ikai ir visos bobos pragėrė visk�, k� tik turėjo, ir dabar mums nieko nemoka. K� tai rei�kia? Jūs visuomet giriate mu�ikus.

Tuo metu į kambarį įėjo dar viena dama, ir Levinas atsistojo.

� Atleiskite man, grafiene, bet a� i� tikrųjų nieko apie tai ne�inau ir nieko negaliu jums pasakyti, � tarė jis ir pa�velgė į karį, įėjusį paskui dam�.

�Tai turi būti Vronskis�, � pagalvojo Levinas, o norėdamas tuo įsitikinti, pa�velgė į Kiti. Jinai jau buvo �vilgtelėjusi į Vronskį ir pa�iūrėjo į Levin�. Ir vien tik i� �ito neju�iomis nu�vitusių jos akių �vilgsnio Levinas suprato, kad ji myli �it� vyri�kį, suprato taip pat teisingai, lyg jinai jam būtų pati pasakiusi. Bet koks tai �mogus?

Dabar, � ar tai buvo gera, ar bloga, � Levinas negalėjo nepasilikti; jam reikėjo su�inoti, koks �mogus yra tas, kurį ji myli.

Yra �monių, kurie, sutik� savo var�ov�, juos nugalėjusį vienoje ar kitoje srityje, tuojau yra link� nepastebėti viso to, k� jis turi gera, ir matyti vien tik jo blog�sias puses; prie�ingai, yra �monių, kurie stengiasi surasti tas laimingojo var�ovo ypatybes, dėl kurių juos nugalėjo, ir skausmo suspausta �irdimi ie�ko vien tik gerų jo pusių. Levinas ir buvo toks �mogus. Ta�iau jam nesunku buvo surasti gerų ir patrauklių Vronskio bruo�ų. Jie i� karto krito Levinui į akį. Vronskis buvo neauk�tas, tvirto sudėjimo brunetas, gera�irdi�ko, gra�aus, nepaprastai ramaus ir grie�to veido. Jo veidas ir figūra, � pradedant trumpai nukirptais juodais plaukais bei k� tik nuskustu smakru ir baigiant pla�iu, naujutėliu munduru, � viskas buvo paprasta ir drauge dailu. Pasitrauk�s į �alį prie� įeinan�i� dam�, Vronskis prisiartino prie kunigaik�tienės, o paskui prie Kiti.

Tuo metu, kai Vronskis ėjo prie Kiti, gra�ios jo akys sublizgo itin �velniai, ir jis, vos pastebimai �ypsodamasis laiminga ir kukliai triumfuojan�ia �ypsena (taip pasirodė Levinui), pagarbiai ir atsargiai pasilenk�s prie jos, padavė savo nedidel�, bet pla�i� rank�.

Su visais pasisveikin�s ir tar�s kelet� �od�ių, jis atsisėdo, nė karto nepa�velg�s į Levin�, kuris nenuleido nuo jo akių.

� Leiskite jus supa�indinti, � tarė kunigaik�tienė, rodydama į Levin�. � Konstantinas Dmitri�ius Levinas. Grafas Aleksandras Kirilovi�ius Vronskis.

Vronskis atsistojo ir, bi�iuli�kai �iūrėdamas Levinui į akis, paspaudė jam rank�.

� �i� �iem� a�, rodos, turėjau su jumis pietauti, � tarė jis, paprastai ir atvirai �ypsodamasis, � bet jūs netikėtai i�va�iavote į sod�ių.

� Konstantinas Dmitri�ius su panieka �iūri į miest� ir mus, miesto �mones, ir neken�ia mūsų, � įsiterpė grafienė Nordston.

� Matyti, mano �od�iai stipriai jus veikia, jeigu jūs taip juos pamenate, � tarė Levinas, o prisimin�s, kad jau buvo tai anks�iau pasak�s, nuraudo.

Vronskis pa�velgė į Levin� bei į grafien� Nordston ir nusi�ypsojo.

� O jūs nuolat sod�iuje? � paklausė jis. � A� manau, �iem� nuobodu?

� Nenuobodu, jeigu yra k� veikti, ir vienam nenuobodu, � sta�ioki�kai atkirto Levinas.

� A� mėgstu sod�ių, � parei�kė Vronskis, pastebėj�s Levino ton�, bet dėdamasis jo nepastebįs.

� A� tikiuosi, grafe, kad jūs nesutiktumėte nuolat gyventi sod�iuje, � tarė grafienė Nordston.

� Ne�inau, nemėginau ilgesnį laik�. A� esu patyr�s keist� jausm�, � kalbėjo jis toliau. � Niekada taip nepasiilgau kaimo, rusų kaimo, su vy�omis ir mu�ikais, kaip t� �iem�, kada su motule gyvenau Nicoje. �iaip Nicoje nuobodu, jūs �inote. Ir Neapolyje, Sorente smagu tik trump� laik�. Kaip tik tenai itin ai�kiai prisimeni Rusij�, ir kaip tik kaim�. Jie nelyginant...

Jis kalbėjo, �iūrėdamas ir į Kiti, ir į Levin�, nukreipdamas nuo vieno į kit� savo ramų, draugi�k� �vilgsnį; kalbėjo, matyt, kas jam atėjo į galv�.

Pastebėj�s, kad grafienė Nordston nori ka�k� pasakyti, jis nutilo, nebaig�s pradėto sakinio, ir ėmė atid�iai jos klausytis.

Pasikalbėjimas nenutrūko, todėl senajai kunigaik�tienei, kuri visuomet turėdavo atsargoje, jei kartais pritrūktų temų, du sunkius pabūklus: klasikines bei realines mokyklas ir visuotin� karo prievol�, bet neteko jų panaudoti, o grafienei Nordston neteko paerzinti Levino.

Levinas norėjo, bet negalėjo prisidėti prie bendros kalbos; jis nuolat kartojo pats sau: �Dabar reikia i�eiti�, bet liko ir ka�ko laukė.

Prasidėjo kalba apie judan�iuosius stalus ir dvasias, ir grafienė Nordston, kuri tikėjo spiritizmu, ėmė pasakoti apie savo matytus stebuklus.

� Ak, grafiene, būtinai nusive�kite mane, dėl Dievo meilės, nusive�kit mane tenai! A� niekuomet nesu mat�s nieko nepaprasto, nors visur ie�kau, � �ypsodamasis tarė Vronskis,

� Gerai, ateinantį �e�tadienį, � pa�adėjo grafienė Nordston. � O jūs, Konstantinai Dmitri�iau, ar tikite? � kreipėsi ji į Levin�.

� Kam jūs klausiate? Juk �inote, k� a� atsakysiu.

� Bet a� noriu i�girsti jūsų nuomon�.

� Mano nuomonė tik tokia, � atsakė Levinas, � jog tie judantieji stalai rodo, kad mūsų vadinamoji �viesuomenė yra ne auk�tesnio lygio u� mu�ikus. Anie tiki pikta akimi, kerėjimais ir burtais, o mes...

� Jūs netikite?

� Negaliu tikėti, grafiene.

� Bet jeigu a� pati ma�iau?

� Ir bobos pasakoja, kad jos savo akimis ma�iusios kaukus.

� Jūs manote, kad a� sakau neties�?

Ir ji nelinksmai nusijuokė.

� Ne, Ma�a, Konstantinas Dmitri�ius sako, kad jis negali tikėti, � įsiterpė Kiti, rausdama u� Levin�. Levinas suprato ir dar labiau susierzin�s norėjo atsakyti, bet Vronskis, maloniai ir linksmai �ypsodamasis, beregint i�gelbėjo pokalbį, kuris vos netapo nemalonus.

� Jūs manote, kad tai visi�kai negalimas daiktas? � paklausė jis. � Kodėl gi? Mes sutinkame, kad yra elektra, kurios mes nepa�įstame; kodėl negalėtų būti naujos, mums ne�inomos galios, kuri...

� Kai buvo atrasta elektra, � greitai pertraukė Levinas, � tai buvo tik atrastas rei�kinys, nebuvo �inoma, i� kur ji kyla ir kaip veikia, praslinko daug am�ių, kol �monės sugalvojo, kaip j� pritaikyti. O spiritistams, prie�ingai, pirmiausia pradėjo ra�yti staliukai ir rodytis dvasios, o tik vėliau jie ėmė sakyti, kad tai ne�inoma galia.

Vronskis atid�iai klausėsi Levino, kaip jisai visuomet klausydavosi, ai�kiai susidomėj�s jo �od�iais.

� Taip, bet spiritistai sako, kad mes dar ne�inome, kokia tai galia, ta�iau galia yra, ir �tai kuriomis s�lygomis ji veikia. O mokslininkai tegu i�ai�kina, kas toji galia. Ne, a� nematau, kodėl tai negalėtų būti nauja galia, jeigu ji...

� O todėl, � pertraukė jį Levinas, � kad elektros atveju kiekvien� kart�, kai jūs patrinate sakus į viln�, pasirodo tam tikras rei�kinys, o �ia ne kiekvien� kart�, vadinasi, tai nėra gamtos rei�kinys.

Matyt, jausdamas, jog pokalbis darosi pernelyg rimtas svetainei, Vronskis neprie�taravo, bet, stengdamasis kitur nukreipti kalb�, linksmai nusi�ypsojo ir atsigr�ė į damas.

� Imkime ir pabandykime dabar, grafiene, � pradėjo jis; bet Levinas norėjo u�baigti savo mintį.

� A� manau, � kalbėjo jis, � kad �itas spiritistų mėginimas savo stebuklus ai�kinti ka�kokia nauja galia � visi�kai nevyk�s. Jie tiesiog sako, kad tai dvasinė galia, ir nori j� i�bandyti materialinėmis priemonėmis.

Visi laukė, kada Levinas baigs, ir jis pats tai jautė.

� O a� manau, kad jūs būtumėte puikus mediumas, � tarė grafienė Nordston, � jūs turite ka�kokios egzaltacijos.

Levinas prasi�iojo, norėjo pasakyti ka�k�, i�raudo ir nieko nepasakė.

� Kunigaik�tyte, susimildama, imkime ir pabandykime dabar su stalais, � pasiūlė Vronskis. � Jūs leisite, kunigaik�tiene?

Vronskis atsistojo, dairydamasis staliuko.

Kiti pakilo ie�koti staliuko ir, eidama pro Levin�, susitiko su juo akimis. Jai i� visos �irdies buvo gaila jo, ypa� Kiti gailėjosi dėl to, kad ji pati buvo jo nelaimės prie�astis. �Jei galite man atleisti, tai atleiskite, � pasakė jos �vilgsnis, � a� tokia laiminga.�

�Visų neken�iu, ir jūsų, ir sav�s�, � atsakė Levino �vilgsnis, ir jis pasiėmė skrybėl�. Ta�iau jam nebuvo lemta i�eiti. Jau norėjo visi sėsti aplink staliuk�, o Levinas i�eiti, kai pasirodė senasis kunigaik�tis ir, pasisveikin�s su damomis, kreipėsi į Levin�.

� O! � pradėjo jis d�iaugsmingai. � Ar seniai? A� nė ne�inojau, kad tu �ia. Labai d�iaugiuosi jus matydamas.

Senasis kunigaik�tis Levinui sakydavo kartais �tu�, kartais �jūs�. Jis apkabino Levin�, o kalbėdamas su juo nepastebėjo Vronskio, kuris atsistojo ir ramiai laukė, kada kunigaik�tis kreipsis į jį.

Kiti jautė, kad po to, kas įvyko, tėvo meilumas Levinui buvo sunkus. Taip pat matė, kaip �altai jos tėvas pagaliau atsakė į Vronskio pasisveikinim�, o Vronskis, bi�iuli�kai nusteb�s, pa�velgė į jos tėv�, stengdamasis suprasti ir nesuprasdamas, u� k� tasai galėtų būti nebi�iuli�kai nusiteik�s, � ir ji i�raudo.

� Kunigaik�ti, paleiskite Konstantin� Dmitri�ių, � kreipėsi grafienė Nordston. � Mes norime daryti bandym�.

� Kokį bandym�? Stalus sukioti? Na, atleiskite man, damos ir ponai, bet, mano manymu, �iedelį �aisti linksmiau, � tarė senasis kunigaik�tis, �iūrėdamas į Vronskį ir suprat�s, kad tasai visk� prasimanė. � �iedelis dar turi �iokios tokios prasmės.

Vronskis nusteb�s pa�velgė į kunigaik�tį savo tvirtu �vilgsniu ir, truputį �yptelėj�s, tuojau ėmė kalbėti su grafiene Nordston apie pokylį, kuris turėjo įvykti kit� savait�.

� Tikiuosi, kad jūs ten būsite? � kreipėsi jis į Kiti.

Kai tik senasis kunigaik�tis nusigr�ė nuo jo, Levinas slap�iomis i�ėjo, ir paskutinis įspūdis, kurį jam padarė �itas vakaras, buvo laimės �ypsena Kiti veide, kai ji atsakė Vronskiui, paklaususiam apie pokylį.

XV

Vakaro pobūviui pasibaigus, Kiti papasakojo motinai apie savo pasikalbėjim� su Levinu, ir nors labai gailėjosi Levino, vis dėlto j� d�iugino mintis, kad jai buvo pasipir�ta. Ji neabejojo pasielgusi taip, kaip derėjo. Ta�iau atsigulusi ilgai negalėjo u�migti. Vienas įspūdis vis� laik� j� persekiojo. Tai buvo Levino veidas ir jo geros akys, niūriai ir liūdnai �iūrin�ios i� po surauktų antakių, kai jis stovėjo, klausydamasis tėvo ir �vilg�iodamas į j� ir į Vronskį. Ir jai taip jo pagailo, kad akyse pasirodė a�aros. Bet Kiti tu�tuojau pagalvojo apie t�, į kurį ji i�mainė Levin�. Ji ai�kiai prisiminė t� vyri�k�, tvirt� veid�, taurų ramum� ir �vytėte �vytintį jo gerum� visiems �monėms; prisiminė, kad j� myli tas, kurį ji myli, ir jai vėl pasidarė linksma �irdyje. I� laimės �ypsodamasi atsigulė ant priegalvio. �Gaila, bet k� darysi? A� nekalta�, � kalbėjo pati sau; bet vidaus balsas jai sakė k� kita. Ar ji gailėjosi, kad suviliojo Levin�, ar kad jį atstūmė, � ji nė pati ne�inojo. �iaip ar taip, jos laim� drumstė abejonės. �Vie�patie pasigailėk, Vie�patie pasigailėk, Vie�patie pasigailėk!� � kartojo ji tyliai, kol u�migo.

Tuo metu apa�ioje, ma�ajame kunigaik��io kabinete, vyko viena i� tų scenų, kurios da�nai kartodavosi tarp tėvų dėl mylimos dukters.

� Kas? O �tai kas! � �aukė kunigaik�tis, mostaguodamas rankomis ir tuojau susisiausdamas į Sibiro voverės kailiukų chalat�. � Jūs neturite savigarbos, orumo, jūs darote dukteriai gėd�, �udote j� �itomis bjauriomis kvailomis pir�lybomis!

� Bet susimildamas, dėl Dievo, kunigaik�ti, k� a� padariau? � proverksmiais kalbėjo kunigaik�tienė.

Laiminga, patenkinta po pasikalbėjimo su dukra, ji, kaip paprastai, atėjo palinkėti kunigaik��iui labos nakties. Nors neketino pasakoti jam, kad Levinas pasipir�o, o Kiti atsisakė u� jo eiti, bet vis dėlto u�siminė vyrui, kad, jos nuomone, reikalas su Vronskiu es�s visi�kai tikras, kad jisai i�sispr�si�s, kai tik atva�iuos jo motina. Ir sulig tais �od�iais kunigaik�tis dabar staiga supyko ir ėmė tiesiog nepadoriai �ūk�ioti:

� K� jūs padarėte? Ogi �tai k�: visų pirma, jūs viliojate jaunikį, visa Maskva kalbės, ir ne be pagrindo. Jeigu jūs rengiate vakarus, tai kvieskite visus, o ne tik i�rinktuosius jaunikpalaikius. Pasikvieskite visus tuos �iu�iukus (taip kunigaik�tis vadino Maskvos jaunuolius), pasikvieskite taperį, ir tegu sau �oka, o ne taip, kaip dabar, � jaunikpalaikius, ir suvedinėjate. Man �lyk�tu, �lyk�tu �iūrėti, o jūs padarėte savo, apsukote mergi��iai galv�. Levinas � tūkstantį kartų geresnis �mogus. O tasai Peterburgo frantas, jie ma�inomis gaminami, visi i� vieno lizdo ir visi �lam�tas. Kad jis ir karalaitis būtų, mano dukteriai tokių nereikia!

� Bet k� gi a� padariau?

� O t�... � rūs�iai su�uko kunigaik�tis.

� A� �inau, jeigu tav�s klausy�iau, � pertraukė kunigaik�tienė, � tai mes niekuomet nei�leistume dukters. Jeigu taip, tai reikia i�va�iuoti į sod�ių.

� Ir geriau i�va�iuotume.

� Bet palauk. Argi a� tūp�ioju apie jį? A� nė kiek netūp�ioju. Jaunas vyras, labai �aunus vyras, įsimylėj�s, ir ji, atrodo...

� Taigi, jums �itaip atrodo! O jeigu jinai i� tikrųjų įsimylės, o jis tiek pat galvoja apie vedybas, kaip ir a�? O! Ver�iau nematytų mano akys!.. �Ak, spiritizmas, ak, Nica, ak, pokylis...� � Ir kunigaik�tis, tardamasis mėgd�ioj�s �mon�, tūp�iojo sulig kiekvienu �od�iu. � Kai u�trauksime Katenkai nelaim�, kai ji i� tikrųjų įsikals sau į galv�...

� Bet kodėl tu �itaip manai?

� A� nemanau, a� �inau; mes geriau matome negu bobos. A� matau �mogų, kurio sumanymai rimti, � tai Levinas; ir matau putpelinį, kaip kad �itas pliu�kis, kuriam tik pramogos rūpi.

� Na jau, kai tu įsikandi k�...

� O tu atsiminsi, bet bus per vėlu, kaip su Da�enka.

� Na, gerai, gerai, nekalbėkime, � sustabdė jį kunigaik�tienė, atsiminusi nelaiming�j� Doli.

� Ir puiku, ir labanakt!

Vienas kit� per�egnoj� ir pasibu�iav�, bet jausdami, kad nė vienas neatsisakė savo nuomonės, vyras su �mona nuėjo į savo kambarius.

Kunigaik�tienė i� prad�ių buvo tvirtai įsitikinusi, kad �is vakaras i�sprendė Kiti likim� ir kad nebegalima abejoti Vronskio ketinimais; ta�iau vyro �od�iai jai sukėlė nerim�. Sugrį�usi į savo kambarį, ji, lygiai kaip ir Kiti, ne�inomos ateities i�g�sdinta, �irdyje kelissyk pakartojo: �Vie�patie pasigailėk, Vie�patie pasigailėk, Vie�patie pasigailėk!�

XVI

Vronskis niekuomet nematė �eimos gyvenimo. Jo motina jaunystėje buvo �auni auk�tuomenės moteris ir, būdama i�tekėjusi, o ypa� vėliau turėjo daug visai auk�tuomenei �inomų romanų. Savo tėvo jis beveik neatsiminė ir buvo i�auklėtas Pa�ų korpuse.

Baig�s mokykl�, labai jaunas �aunus karininkas i�syk pateko į turtingų Peterburgo kari�kių tarp�. Nors retkar�iais lankydavosi Peterburgo auk�tuomenėje, ta�iau visi jo meilės interesai buvo kitur.

Po prabangaus ir grubaus gyvenimo Peterburge Vronskis Maskvoje pirm� kart� pamatė, kaip �avu suartėti su gerai i�auklėta, miela ir nekalta mergina, kuri jį pamilo. Jam nė į galv� neateidavo, kad jo santykiuose su Kiti galėtų būti kas nors bloga. Pokyliuose jis �okdavo daugiausia su ja; lankėsi jų namuose. Kalbėdavo su ja apie tai, apie k� paprastai kalbama auk�tuomenėje: visokius niekus, ta�iau tokius, kuriems jis neju�iom suteikdavo ypating� prasm�. Nors Vronskis ir nebuvo jai pasak�s nieko tokio, ko nebūtų galėj�s pasakyti visiems girdint, vis dėlto jis jautė, kad Kiti vis labiau ir labiau pasiduoda jo įtakai, ir juo labiau jis tai jautė, juo maloniau jam buvo, ir jo paties jausmas merginai darėsi vis �velnesnis. Vronskis ne�inojo, kad jo elgesys su Kiti turi tam tikr� pavadinim�, kad tai yra panelių viliojimas, neketinant jų vesti, ir kad tasai viliojimas yra vienas i� tų blogų poelgių, kurie gana būdingi tokiems �auniems kaip jis jaunuoliams. Jam atrodė, kad jis pirmasis atrado �it� malonum�, ir tuo savo atradimu mėgavosi.

Jeigu Vronskis būtų galėj�s girdėti, k� jos tėvai kalbėjo t� vakar�, jeigu būtų galėj�s į visk� pa�velgti �eimos akimis ir su�inoti, kad Kiti bus nelaiminga, jeigu jis neves jos, tai būtų labai nusteb�s ir nepatikėj�s. Vronskis negalėjo tikėti, jog tai, kas teikė tokį didelį malonum� jam, o ypa� jai, galėtų būti bloga. Dar ma�iau jis būtų galėj�s patikėti, kad turi j� vesti.

Jis niekuomet neįsivaizdavo, kad galėtų vesti. Vronskis ne tik nemėgo �eimos gyvenimo, bet, kaip ir visiems kitiems viengungiams, tarp kurių gyveno, �eima ir ypa� ved�s vyras jam atrodė ka�kas svetima, prie�inga jo prigim�iai ir visų labiausiai � juokinga. Nors Vronskis, t� vakar� i�ėj�s i� ��erbackių, ir neįtarė, k� jos tėvai kalbėjo, vis dėlto pajuto, kad tas slaptas dvasinis ry�ys, kuris sieja jį ir Kiti, �į vakar� taip sutvirtėjo, jog reikia k� nors daryti. Ta�iau jis negalėjo sugalvoti, k� reikia ir k� galima padaryti.

��avu, � galvojo jis, grį�damas i� ��erbackių ir, kaip visuomet, i�sine�damas i� jų tokį malonų, gaivų ir tyr� jausm�, atsiradusį i� dalies dėl to, kad vis� vakar� nerūkė, ir drauge nauj� �velnaus susigraudinimo jausm�, su�adint� Kiti meilės, � �avu, kad nei a�, nei ji nieko nepasakėme, bet taip vienas kit� supratome �itoje neregimoje �vilgsnių bei intonacijų kalboje, jog �iandien ai�kiau negu bet kada ji pasisakė mane mylinti. Ir taip meiliai, paprastai ir, svarbiausia, manimi pasitikėdama! A� jau�iuosi geresnis, tyresnis. Jau�iu, kad turiu �irdį ir daug gera savyje. �itos mielos įsimylėjusios akys! Kaip ji pasakė: �net labai...�

�Na, k� gi? Ogi nieko. Man gera, ir jai gera.� Vronskis susim�stė, kur jam u�baigus �į vakar�.

Jis įsivaizdavo visas vietas, kur galėtų nuva�iuoti. �Klubas? Kortų partija, �ampanas su Ignatovu? Ne, neva�iuosiu. Ch�teau des fleurs, ten ras�iau Oblonskį, kupletus, kankan�. Ne, nusibodo. A� kaip tik u� tai ir myliu ��erbackius, kad pats tampu geresnis. Va�iuosiu namo.� Jis nuėjo tiesiog į savo kambarį Diuso vie�butyje, liepė atne�ti vakarienės, paskui nusirengė ir, vos spėj�s padėti galv� ant priegalvio, kaip visada, kietai ir ramiai u�migo.

XVII

Kit� dien�, vienuolikt� valand� ryto, Vronskis nuva�iavo į Peterburgo gele�inkelio stotį pasitikti motinos, ir pirmas �mogus, jo sutiktas lipant pla�iais laiptais, buvo Oblonskis, kuris laukė sesers, turin�ios atva�iuoti tuo pa�iu traukiniu.

� A! Jūsų �viesybe! � su�uko Oblonskis. � Tu ko lauki?

� A� motulės, � �ypsodamasis, kaip ir visi, kurie susitikdavo su Oblonskiu, atsakė Vronskis, spausdamas jam rank�, ir drauge su juo u�kopė laiptais. � Ji turi �iandien atva�iuoti i� Peterburgo.

� A� tav�s laukiau ligi dviejų. Kurgi tu nuva�iavai i� ��erbackių?

� Namo, � atsakė Vronskis. � Turiu prisipa�inti, man buvo taip malonu vakar po ��erbackių, jog niekur nebenorėjau.

� Nartų �irg� a� pa�įstu i� ka�in kokių �enklų, meile degantį jaunuolį � i� liepsningų jo akių, � padeklamavo Stepanas Arkadji�ius visi�kai taip pat, kaip anks�iau Levinui.

Vronskis nusi�ypsojo, duodamas suprasti, kad jis to neneigia, bet tuojau pakeitė kalb�.

� O tu k� sutinki? � paklausė jis.

� A�? Labai gra�i� moterį, � atsakė Oblonskis.

� Mat kaip!

� Honni soit qui mal y pense!7 Seserį An�.

� A, Karenin�? � tarė Vronskis.

� Tu j� turbūt pa�įsti?

� Rodos, pa�įstu. O gal ne... I� tikrųjų neatsimenu, � atsakė i�sibla�k�s Vronskis, kuriam Kareninos pavardė priminė ka�k� pedanti�ko ir nuobodaus,

� Bet Aleksejų Aleksandrovi�ių, mano garsųjį svainį, tikriausiai pa�įsti. Jį visas pasaulis �ino.

� Ties� pasakius, pa�įstu i� reputacijos ir i� matymo. �inau, kad jis protingas, mokytas, ka�koks dievi�kas... Bet, �inai, tai ne mano... not in my line8, � numykė Vronskis.

� Taip, jis labai nepaprastas �mogus; truputį konservatorius, bet puikus vyras, � pastebėjo Stepanas Arkadji�ius, � puikus vyras.

� Na, juo geriau jam, � tarė Vronskis �ypsodamasis. � A, tu �ia! � kreipėsi jis į auk�t� sen� motinos liokajų, stovintį prie durų. � Eik �en.

Vronskiui, kaip ir visiems kitiems, ne tik buvo malonu su Stepanu Arkadji�ium, � pastaruoju metu jautė jam simpatij� dar ir dėl to, kad jo vaizduotėje Oblonskis buvo susij�s su Kiti.

� Na, ar i�kelsime sekmadienį vakarien� divai? � �ypsodamasis paklausė Vronskis, paėm�s jam u� parankės.

� Būtinai. A� surinksiu pinigus. Beje, ar susipa�inai vakar su mano bi�iuliu Levinu? � paklausė Stepanas Arkadji�ius.

� Kaipgi. Bet jis ka�kodėl greit i�vyko.

� Jis puikus vaikinas, � kalbėjo toliau Oblonskis. � Ar ne tiesa?

� Ne�inau, � atsakė Vronskis, � kodėl visi maskvie�iai, i�skyrus, �inoma, tuos, su kuriais kalbu, � juokais įterpė jis, � yra ka�kokie sta�iokai. Ka�kodėl jie vis stojasi piestu, pyksta, lyg norėdami leisti ka�k� pajusti...

� Tai tiesa, i� tikrųjų... � linksmai juokdamasis, tarė Stepanas Arkadji�ius.

� O k�, ar jau greit? � kreipėsi Vronskis į tarnautoj�.

� Traukinys atvyksta, � atsakė tarnautojas.

Kad traukinys artėja, vis ai�kiau ir ai�kiau buvo matyti i� to, jog pagyvėjo pasiruo�imas stotyje, ėmė lakstyti ne�ikai, pasirodė �andarai ir tarnautojai, vis daugiau va�iavo pasitinkan�iųjų. Pro �al�io garus buvo matyti, kaip per u�sisukan�ius bėgius eina darbininkai su kailinukais ir mink�tais veltiniais batais. Buvo girdėti, kaip �vilpia garve�ys ant tolimųjų bėgių ir slenka ka�kas sunkaus.

� Ne, � tarė Stepanas Arkadji�ius, kuris labai norėjo papasakoti Vronskiui, kad Levinas ketina vesti Kiti. � Ne, tu susidarei neteising� nuomon� apie mano Levin�. Jis � labai nervingas �mogus ir būna nemalonus, tai tiesa, bet kartais būna labai mielas. Tai tokio tauraus, atviro charakterio ir aukso �irdies �mogus. Ta�iau vakar buvo ypatingų prie�as�ių, � reik�mingai �ypsodamasis kalbėjo toliau Stepanas Arkadji�ius, visi�kai u�mir��s, koki� nuo�ird�i� simpatij� jis vakar jautė savo bi�iuliui, ir dabar jausdamas toki� pat simpatij�, bet jau Vronskiui. � Taip, buvo prie�astis, dėl kurios jis galėjo būti arba itin laimingas, arba itin nelaimingas.

Vronskis sustojo ir tiesiog paklausė:

� K� gi? Gal jis vakar pasipir�o tavajai belle-souer9?..

� Labai gali būti, � tarė Stepanas Arkadji�ius. � Man ka�kas tokio pasirodė vakar. Taip, jeigu jis anksti i�ėjo ir dar buvo prastai nusiteik�s, taip ir bus... Jis taip seniai įsimylėj�s, ir man labai jo gaila.

� Mat kaip!.. Ties� pasakius, a� manau, kad ji gali tikėtis geresnio jaunikio, � tarė Vronskis ir, atstat�s krūtin�, vėl ėmė vaik��ioti. � Pagaliau a� jo nepa�įstu, � pridūrė jis. � Taip, sunki padėtis! Todėl dauguma labiau ir link� turėti reikalų su lengvo būdo merginomis. Tenai nepasisekimas tik rodo, kad tau neu�teko pinigų, o �ia � tavo garbė ant svarstyklių. Bet �tai ir traukinys.

I� tikrųjų tolumoje jau �vilpė garve�ys. Po kelių minu�ių peronas sudrebėjo, ir atpū�kavo garve�ys, kurio garai nuo �al�io skleidėsi pa�eme; jo vidurinio rato svertas lėtai ir ritmingai kilnojosi auk�tyn ir �emyn, ap�armoj�s, apsimuturiav�s ma�inistas link�iojo, u�pakalyje tenderio, vis lė�iau ir smarkiau drebindamas peron�, artėjo baga�o vagonas, kuriame cypė �uo; pagaliau, krūp�iodami prie� sustojant, prislinko keleiviniai vagonai.

�aunios i�vaizdos konduktorius, su�vilp�s i� tebejudan�io traukinio, nu�oko �emėn, ir paskui jį ėmė lipti po vien� nekantrūs keleiviai: gvardijos karininkas, tiesiai laikydamasis ir rūs�iai �vilg�iodamas į �alis; judrus pirkliokas su lagaminu, linksmai �ypsodamasis; kaimietis su mai�u, permestu per petį.

Vronskis, stovėdamas greta Oblonskio, �iūrėjo į vagonus ir lipan�ius i� jų keleivius ir visi�kai u�mir�o motin�. K� jis dabar su�inojo apie Kiti, jaudino ir d�iugino jį. Jo krūtinė neju�iomis pūtėsi, ir akys blizgėjo. Jis jautėsi kaip nugalėtojas.

� Grafienė Vronskaja �itame skyriuje, � tarė �aunios i�vaizdos konduktorius, priėj�s prie Vronskio.

Konduktoriaus �od�iai pa�adino jį ir privertė atsiminti motin� ir tai, kad tuoj susitiks su ja. �irdyje jis negerbė motinos ir, pats ai�kiai nenumanydamas kodėl, jos nemylėjo, nors elgėsi su ja be galo nuolankiai ir pagarbiai, nes to reikalavo gyvenamos aplinkos pa�iūros ir i�auklėjimas; Vronskis net neįsivaizdavo, kad galėtų būti motinai kitoks, ir juo labiau dėjosi jai nuolankus ir pagarbus, juo ma�iau �irdyje gerbė ir mylėjo j�.

_______________

7 Gėda tam, kas blogai apie tai pagalvos.

8 Ne mano sritis.

9 Svainei

XVIII

Vronskis nuėjo paskui konduktorių į vagon� ir prie skyriaus durų stabtelėjo, duodamas keli� i�lipan�iai damai. Su įprastu auk�tuomenės �mogui taktu, vos tik pa�velg�s į t� dam�, Vronskis pa�ino, kad ji priklauso auk�tajai visuomenei. Jis atsipra�ė ir jau buvo beein�s į vagon�, bet pajuto, jog turi dar kart� pa�velgti į j� � ne dėl to, kad ji buvo labai gra�i, ne dėl to, kad visa jos figūra dvelkė grak�tumu ir kuklia gracija, bet dėl to, kad maloniame jos veide, kai ji ėjo pro �alį, buvo ka�kas itin meilaus ir �velnaus. Jam atsigr�us, dama irgi pasuko galv�. �vytin�ios pilkos akys, kurios nuo tankių blakstienų atrodė tamsios, atid�iai ir bi�iuli�kai pa�iūrėjo į jį, tarytum ji būtų pa�inusi Vronskį, ir tuojau nukrypo į praeinan�i� mini�, lyg ko ie�kodamos. �itame trumpame �vilgsnyje Vronskis spėjo pastebėti santūrų gyvum�, kuris �vytėjo jos veide ir plazdeno tarp �ėrin�ių akių ir vos pastebimos �ypsenos, i�lenkusios rausvas jos lūpas. Tarytum visa jos esybė taip būtų ka�ko pertekusi, jog tai neju�iomis reik�tųsi �vytin�iame �vilgsnyje ir �ypsenoje. Ji ty�ia u�gesino savo akių �vies�, bet toji prie� jos vali� spinduliavo �itoje vos pastebimoje �ypsenoje.

Vronskis įėjo į vagon�. Jo motina, sausa juodaakė garbiniuota senutė, primerkusi akis, �iūrėjo į sūnų ir truputį �ypsojosi plonomis lūpomis. Pakilusi nuo mink�to suolo ir padavusi kambarinei rankin�, jinai atki�o sūnui ma�yt� saus� rank� ir, pakėlusi nuo rankos jo galv�, pabu�iavo jam į veid�.

� Gavai telegram�? Sveikas? A�iū Dievui.

� Laimingai atva�iavote? � paklausė sūnus, sėsdamasis �alia jos ir neju�iomis klausydamasis moteri�ko balso u� durų. Jis �inojo, kad tai tos damos balsas, kuri� jis sutiko įeidamas.

� A� vis dėlto su jumis nesutinku, � kalbėjo damos balsas.

� Peterburgie�ių pa�iūra, ponia.

� Ne peterburgie�ių, o tiktai moterų, � atsakė ji.

� Na, leiskite pabu�iuoti jums rankut�.

� Ligi pasimatymo, Ivanai Petrovi�iau. Ir pasidairykite, ar nėra �ia mano brolio, tegu jis ateina pas mane, � tarė dama prie pat durų ir vėl įėjo į skyrių.

� Ar suradote brolį? � paklausė Vronskaja, kreipdamasi į dam�.

Vronskis dabar atsiminė, kad tai Karenina.

� Jūsų brolis �ia, � tarė jis atsistodamas. � Atleiskite man, a� nepa�inau jūsų, bet mūsų pa�intis buvo tokia trumpa, � pridūrė Vronskis nusilenkdamas, � kad jūs turbūt nė neatsimenate man�s.

� O, ne, � tarė jinai, � a� bū�iau jus pa�inusi, nes mes su jūsų motule, rodos, vis� keli� kalbėjomės tik apie jus, � tarė ji, pagaliau leidusi pasireik�ti �ypsenos gyvumui, kuris ver�te ver�ėsi i� jos. � O mano brolio vis dėlto nėra.

� Pa�auk jį, Alio�a, � liepė senoji grafienė.

Vronskis i�ėjo į peron� ir su�uko:

� Oblonski! �ia!

Karenina nesulaukė brolio, bet, pama�iusi jį, ry�tingu lengvu �ingsniu i�ėjo i� vagono. Ir kai tik Stepanas Arkadji�ius priėjo prie sesers, ji taip ry�tingai ir grak��iai, jog net nustebo Vronskis, kairi�ja ranka apkabino broliui kakl�, prisitraukė prie sav�s ir stipriai pabu�iavo. Vronskis, nenuleisdamas akių, �iūrėjo į j� ir, pats ne�inodamas kodėl, �ypsojosi. Ta�iau susigrieb�s, kad motina jo laukia, vėl įėjo į vagon�.

� Ar ne tiesa, kad ji labai miela? � pasakė grafienė apie Karenin�. � Jos vyras pasodino j� su manimi, ir a� labai d�iaugiausi. Vis� keli� mes su ja kalbėjome. Na, o tu, sako... vous filez le parfait amour. Tant mieux, mon cher, tant mieux.10

� A� ne�inau, į k� jūs taikote, maman, � �altai atsakė sūnus. � K� gi, maman, einame.

Karenina vėl įėjo į vagon� atsisveikinti su grafiene.

� Tai mat, grafiene, jūs sutikote sūnų, o a� brolį, � linksmai tarė ji. � Ir visos mano istorijos pasibaigė; daugiau nebū�iau turėjusi k� pasakoti.

� Na, jau ne, � tarė grafienė, imdama jai u� rankos, � a� galė�iau su jumis aplink pasaulį keliauti, ir man nenusibostų. Jūs esate viena i� tų malonių moterų, su kuriomis smagu ir pasikalbėti, ir patylėti. O apie savo sūnų, susimildama, negalvokite; juk negalima vis� laik� būti drauge.

Karenina stovėjo nejudėdama, laikydamasi itin tiesiai, ir jos akys �ypsojosi.

� Ana Arkadjevna, � paai�kino grafienė sūnui, � turi sūnelį, rodos, a�tuonerių metų, ir ji niekuomet nebuvo nuo jo atsiskyrusi, tai dabar vis kankinasi, kad jį paliko.

� Taip, mes su grafiene vis� laik� kalbėjome � a� apie savo sūnų, ji apie savo, � pritarė Karenina. Ir vėl �ypsena nu�vietė jos veid�, meili, jam skirta �ypsena.

� Turbūt tas jums labai nusibodo, � tarė jis, i�syk pagaudamas t� koketi�kumo sviedinį, kurį jinai metė jam.

Ta�iau Karenina, matyt, nenorėjo toliau kalbėtis tokiu tonu ir kreipėsi į sen�j� grafien�:

� Labai jums a�iū. A� nė nepastebėjau, kaip praėjo vakar diena. Ligi pasimatymo, grafiene.

� Sudie, mano geroji, � atsakė grafienė. � Leiskite pabu�iuoti jūsų gra�ų veidelį. Atvirai sakau, kaip sena moteris, a� pamilau jus.

Kad ir kokia buvo nudėvėta �i frazė, Karenina, matyt, nuo�ird�iai patikėjo ir nud�iugo. Ji paraudo, truputį pasilenkė, atki�o savo veid� grafienės lūpoms, vėl atsitiesė ir su ta pa�ia �ypsena, �vytin�ia tarp lūpų ir akių, padavė rank� Vronskiui. Jis paspaudė jos ma�yt� rankut� ir, lyg tai būtų ka�kas nepaprasto, apsid�iaugė, kai ji energingai, stipriai paspaudė ir dr�siai pakratė jam rank�. Jinai i�ėjo greitu �ingsniu, nuostabiai lengvai judėdama savo gana pilnu kūnu.

� Labai miela, � pastebėjo senutė.

T� patį manė ir jos sūnus. Vronskis lydėjo j� akimis, kol dingo jos gracinga figūra, ir �ypsena sustingo jo veide. Jis matė pro lang�, kaip ji priėjo prie brolio, padėjo savo rank� ant jo rankos ir ėmė ka�k� jam gyvai pasakoti, matyt, kalbėdama apie ka�k�, kas neturi nieko bendro su juo, Vronskiu; ir jam dėl to pasidarė pikta.

� Na kaip, maman, jūs sveika? � pakartojo jis, kreipdamasis į motin�.

� Viskas gerai, puiku. Aleksandras buvo labai mielas. Ir Marie labai pagra�ėjo. Ji labai įdomi.

Ir motina vėl ėmė pasakoti, kas jai labiausiai rūpėjo, apie sūnai�io krik�tynas Peterburge, į kurias ji buvo nuvykusi, ir apie ypating� caro malon� vyresniajam sūnui.

� �tai ir Lavrentijus, � tarė Vronskis, �iūrėdamas pro lang�, � dabar galime eiti, jeigu norite.

Senas ekonomas, kuris va�iavo drauge su grafiene, įėjo į vagon� ir prane�ė, kad viskas paruo�ta, ir grafienė pakilo eiti.

� Eime, dabar nedaug �monių, � tarė Vronskis.

Kambarinė paėmė rankin� ir �unytį, ekonomas ir ne�ikas � kitus lagaminus. Vronskis paėmė motinai u� parankės; ta�iau, jiems jau belipant i� vagono, staiga pro �alį prabėgo keletas �monių i�sigandusiais veidais. Prabėgo ir stoties vir�ininkas nepaprastos spalvos kepure. Matyt, atsitiko ka�kas nepaprasta. �monės bėgo atgal nuo traukinio.

� Kas?.. Kas?.. Kur?.. �oko po traukiniu!.. Sutrai�kė!.. � buvo girdėti einan�ių pro �alį �monių �od�iai.

Stepanas Arkadji�ius su seserimi u� parankės, taip pat i�sigandusiais veidais, pasitraukė i� minios, sugrį�o ir sustojo prie vagono durų.

Damos sulipo į vagon�, o Vronskis su Stepanu Arkadji�ium nuėjo paskui mini� su�inoti nelaimės smulkmenų.

Sargas, gal būdamas girtas, o gal per daug apsireng�s dėl didelio �al�io, negirdėjo atgal stumiamo traukinio, ir tasai jį sutrai�kė.

Dar negrį�us Vronskiui su Oblonskiu, damos jau i� ekonomo buvo su�inojusios �itas smulkmenas.

Oblonskis su Vronskiu abu matė sudarkyt� lavon�. Oblonskis, matyt, kankinosi. Jis raukėsi, ir atrodė, kad tuojau pravirks.

� Ak, kaip baisu! Ak, Ana, kad tu būtum ma�iusi! Ak, kaip baisu! � kartojo jis.

Vronskis tylėjo, ir gra�us jo veidas buvo rimtas, bet visi�kai ramus.

� Ak, kad jūs būtumėte ma�iusi, grafiene, � kalbėjo Stepanas Arkadji�ius. � Ir jo �mona �ia pat... Baisu �iūrėti į j�... Ji sukniubo ant kūno. Sako, jis vienas maitin�s did�iul� �eim�. Tiesiog �iurpu!

� Ar negalima būtų kaip nors padėti jai? � su�nib�dėjo Karenina susijaudinusi.

Vronskis pa�velgė į j� ir tuojau i�ėjo i� vagono.

� A� tuojau sugrį�iu, maman, � pridūrė jis, atsigr��s tarpduryje.

Kai po kelių minu�ių jis sugrį�o, Stepanas Arkadji�ius jau kalbėjosi su grafiene apie nauj�j� daininink�, o grafienė nekantriai �vilg�iojo į duris, laukdama sūnaus.

� Dabar eime, � tarė įėj�s Vronskis.

Jie i�lipo drauge. Vronskis su motina ėjo prie�akyje. U�pakalyje ėjo Karenina su broliu. Ties durimis Vronskį prisivijo stoties vir�ininkas.

� Jūs įteikėte mano padėjėjui du �imtus rublių. Teikitės pasakyti, kam skiriate juos?

� Na�lei, � atsakė Vronskis, gū�telėj�s pe�iais. � Nesuprantu, kam dar klausti.

� Jūs davėte? � su�uko i� u�pakalio Oblonskis ir, prispaud�s sesers rank�, pridūrė: � Labai gra�u, labai gra�u! Ar ne tiesa, kad jis puikus vyrukas? Viso geriausio, grafiene!

Ir jis su seserimi sustojo, dairydamasis jos kambarinės. Kai juodu i�ėjo, Vronskių karieta jau buvo nuva�iavusi. I�einantys �monės vis dar kalbėjosi apie t� įvykį.

� Tai �iurpi mirtis! � tarė ka�koks ponas, eidamas pro �alį. � Sako, perpus.

� A� manau, prie�ingai, kad tai visų lengviausia, staigi mirtis, � svarstė kitas.

� Kodėl nesiimama reikalingų priemonių, � kalbėjo tre�ias.

Karenina įlipo į kariet�, ir Stepanas Arkadji�ius nustebo pamat�s, kad jos lūpos virpa ir ji vos sulaiko a�aras.

� Kas tau, Ana? � paklausė jis, kai jie nuva�iavo kelet� �imtų sieksnių.

� Blogas �enklas, � tarė ji.

� Kokie niekai! � tarstelėjo Stepanas Arkadji�ius. � Tu atva�iavai, tai svarbiausia. Negali įsivaizduoti, kiek a� i� tav�s tikiuosi.

� Ar seniai pa�įsti Vronskį? � paklausė ji.

� Taip. Tu �inai, mes tikimės, kad jis ves Kiti.

� Taip? � tyliai tarė Ana. � Na, dabar pakalbėkime apie tave, � pridūrė ji, krestelėjusi galv�, tarsi norėdama mechani�kai nusipurtyti ka�ko jai nereikalingo ir jai kliudan�io. � Pakalbėkime apie tavo reikalus. A� gavau tavo lai�k� ir �tai atva�iavau.

� Taip, visa viltis tu viena, � pripa�ino Stepanas Arkadji�ius.

� Na, papasakok man visk�. Stepanas Arkadji�ius ėmė pasakoti.

Priva�iavus prie namų, Oblonskis padėjo i�lipti seseriai, atsiduso, paspaudė jai rank� ir nuvyko į savo įstaig�.

_______________

10 Tu rimtai, romanti�kai įsimylėj�s. Juo geriau, mano brangusis, juo geriau.

XIX

Kai Ana įėjo į kambarį, Doli sėdėjo ma�ojoje svetainėje su baltaplaukiu putniu berniuku, kuris jau dabar buvo pana�us į tėv�, ir tikrino jo �inias � klausėsi, kaip jis skaito prancūzi�kai. Berniukas skaitė, sukiodamas rankoje vos besilaikan�i� �varkelio sag� ir stengdamasis i�lupti j�. Motina kelis kartus atstūmė jo rank�, ta�iau putni rankutė vėl tuojau pagriebdavo sag�. Motina i�traukė sag� ir įsiki�o j� į ki�en�.

� Valdyk rankas, Gri�a, � tarė jinai ir vėl ėmė megzti antklod�, � tai buvo senas jos darbas, kurio ji visuomet imdavosi sunkiomis valandėlėmis, ir dabar mezgė nervingai, u�mesdama ant pir�to siūl� ir skaitydama akis. Nors vakar buvo liepusi pasakyti vyrui, kad jai nerūpi, atva�iuos ar neatva�iuos jo sesuo, Doli vis dėlto paruo�ė visk� jai priimti ir jaudindamasi laukė mo�os.

Doli buvo prislėgta sielvarto ir apie niek� daugiau negalėjo galvoti. Bet ji neu�mir�o, kad Ana, jos mo�a, yra vieno i� �ymiausių Peterburgo didikų �mona ir Peterburgo grande dame. Ir dėl �ios aplinkybės ji nepasielgė taip, kaip buvo sakiusi vyrui, ji neu�mir�o, kad atva�iuos mo�a. �Pagaliau Ana juk niekuo dėta, � galvojo Doli. � A� apie j� galiu pasakyti vien tiktai gera, ji visuomet man buvo meili ir draugi�ka.� Tiesa, kiek ji galėjo atsiminti savo įspūd�ius, patirtus Peterburge, Kareninų �eimoje, jai nepatiko jų namai; buvo ka�kas veidmaini�ko visoje jų �eimos buityje. �Bet kodėl a� turė�iau jos nepriimti? Kad tik ji neįsimanytų man�s guosti! � galvojo Doli. � Visi raminimai, geri patarimai ir krik��ioni�kas atlaidumas � visa tai a� jau tūkstantį kartų pergalvojau, ir visa tai nieko neduoda.�

Visas tas dienas Doli buvo viena su vaikais. Kalbėti apie savo �irdgėl� ji nenorėjo, o su ta �irdgėla sieloje domėtis pa�aliniais dalykais negalėjo. Ji �inojo, kad vienaip ar kitaip visk� i�pasakos Anai, ir �ia j� d�iugino mintis, kaip ji i�sipasakos, �ia vėl pykino, kad būtinai reikės kalbėti apie savo pa�eminim� su ja, jo seserimi, ir i�girsti i� jos paruo�tus i� anksto pamokymus ir paguodos �od�ius.

Doli, kaip da�nai atsitinka, �vilg�iodama į laikrodį, laukė jos kiekvien� akimirk� ir praleido kaip tik t� moment�, kada vie�nia atva�iavo, todėl ir negirdėjo skambu�io.

I�girdusi �iu�ant suknel� ir lengvus �ingsnius jau tarpduryje, Doli atsigr�ė, ir jos i�kankintame veide neju�iom pasirodė ne d�iaugsmas, bet nustebimas. Jinai atsistojo ir apkabino mo��.

� Kaip, jau atva�iavai? � tarė ji, bu�iuodama An�.

� Doli, kaip a� d�iaugiuosi tave matydama!

� Ir a� d�iaugiuosi, � tarė Doli, vos vos �ypsodamasi ir i� Anos veido stengdamasi suvokti, ar ji �ino. �Turbūt �ino�, � pagalvojo ji, pastebėjusi Anos veide u�uojaut�. � Na, eime, a� nuvesiu tave į tavo kambarį, � kalbėjo ji, stengdamasi kiek galint atitolinti akimirk�, kada reikės atvirai visk� pasakyti.

� Tai Gri�a? Dieve mano, kaip jis i�augo! � aik�iojo Ana ir pabu�iavusi jį, nenuleisdama nuo Doli akių, sustojo ir paraudo. � Ne, geriau niekur neikime.

Ji nusiri�o skarel�, nusiėmė skrybėl�. U�kliud�iusi ja savo juodų, perdėm garbiniuotų plaukų sruog� purtydama galv� stengėsi atpalaiduoti plaukus.

� O tu spindėte spindi laime ir sveikata! � pastebėjo Doli, kone pavydėdama.

� A�?.. Taip, � sutiko Ana. � Dieve mano. Tania! Vienmetė su mano Serio�a, � pridūrė ji, kreipdamasi į mergyt�, kuri dabar įbėgo. Ji paėmė Tani� ant rankų ir pabu�iavo. � �avi mergaitė, �avumėlis! Parodyk man visus.

Ana vadino juos vardais ir atsiminė ne tik visų vaikų vardus, bet ir gimimo metus, mėnesius, charakterius, ligas, ir Doli negalėjo �ito neįvertinti.

� Na, eime pas juos, � tarė ji. � Vasia miega dabar, gaila.

Ap�iūrėjusios vaikus, jos, jau vienos, atsisėdo svetainėje gerti kavos. Ana buvo paėmusi padėkl�, bet paskui atstūmė jį.

� Doli, � tarė jinai, � jis man pasakė.

Doli �altai pa�velgė į An�. Ji dabar laukė nenuo�ird�ių u�uojautos �od�ių, ta�iau Ana nieko pana�aus nepasakė.

� Doli, mieloji! � tarė ji. � A� nenoriu nei u�tarti jo, nei tav�s guosti; to negalima daryti. Bet, brangioji, man sta�iai gaila, gaila tav�s i� visos �irdies!

Pro tankias jos blizgan�ių akių blakstienas staiga pasirodė a�aros. Ana atsisėdo ar�iau brolienės ir savo energinga ma�ute ranka paėmė jos rank�. Doli neatsitraukė nuo jos, bet �altas jos veidas nepasikeitė. Ji tarė:

� Paguosti man�s negalima. Viskas �uvo po to, kas įvyko, viskas baigta!

Ir vos tik Doli pasakė �itai, jos veidas staiga su�velnėjo. Ana pakėlė saus�, lies� Doli rank�, pabu�iavo j� ir tarė:

� Bet, Doli, k� daryti, k� daryti? Kaip geriau pasielgti �itoje baisioje padėtyje? �tai apie k� reikia pagalvoti.

� Viskas baigta, ir daugiau nieko, � tarė Doli. � Ir blogiausia yra tai, tu suprask, kad a� negaliu jo pamesti; vaikai, a� suri�ta. O su juo gyventi negaliu, man kan�ia matyti jį.

� Doli, �irdele, jis man pasakojo, bet a� noriu i� tav�s i�girsti, pasakyk man visk�.

Doli klausiamai pa�velgė į j�.

Nuo�irdi u�uojauta ir meilė buvo matyti Anos veide.

� Gerai, � staiga tarė ji. � Tik a� papasakosiu nuo prad�ios. Tu �inai, kaip a� i�tekėjau. Maman taip mane i�auklėjo, kad a� ne tik buvau nekalta, bet ir kvaila. A� nieko ne�inojau. A� esu girdėjusi ir �inau, kad vyrai pasipasakoja �monoms savo ankstyvesnį gyvenim�, bet Stiva... � ji pasitaisė, � Stepanas Arkadji�ius nieko man nepasakė. Tu nepatikėsi, bet a� ligi �iol maniau, kad esu vienintelė moteris, kuri� jis pa�ino. �itaip a� gyvenau a�tuonerius metus. Suprask, kad a� ne tik neįtariau nei�tikimybės, bet maniau, jog tai neįmanoma, ir dabar, įsivaizduok, būdama �itaip įsitikinusi, staiga su�inau apie tokius siaubingus, tokius �lyk��ius dalykus... Tu suprask mane. Buvau visi�kai tikra, kad esu laiminga, ir staiga... � kalbėjo Doli, sulaikydama kūk�iojim�, � ir gaunu lai�k�... jo lai�k�, ra�yt� meilu�ei, mano guvernantei. Ne, tai per daug baisu! � Ji skubiai i�siėmė nosinėl� ir u�sidengė ja veid�. � A� dar supras�iau aistr�, � kalbėjo ji toliau, kiek patylėjusi, � bet apgalvotai, gudriai apgaudinėti mane... su kuo gi?.. Ir toliau būti mano vyru, ir su ja... tai baisu! Tu negali suprasti...

� O ne, a� suprantu! Suprantu, mieloji Doli, suprantu, � kalbėjo Ana, spausdama jai rank�.

� Ir tu manai, kad jis supranta, kokia baisi mano padėtis? � kalbėjo toliau Doli. � Anaiptol! Jis laimingas ir patenkintas.

� O ne! � greitai pertraukė Ana. � Jis pasigailėtinas, jis gailisi, jau�iasi lyg parblok�tas...

� Ar jis sugeba gailėtis? � pertraukė j� Doli, atid�iai �iūrėdama mo�ai į veid�.

� Taip, a� jį pa�įstu. A� tiesiog negalėjau be gailes�io �iūrėti į jį. Mes abi jį pa�įstame. Jis geras, bet i�didus, o dabar jau�iasi toks pa�emintas. Svarbiausia, kas mane sujaudino (ir Ana įspėjo, kas labiausiai gali paveikti Doli), � jį kankina du dalykai: jam gėda prie� vaikus, o mylėdamas tave... taip, taip, mylėdamas tave labiausiai u� visk� pasaulyje, � skubiai pertraukė ji Doli, kuri norėjo jai prie�tarauti, � įskaudino tave, �itaip į�eidė. �Ne, ne, ji neatleis�, � nuolat kalba jis.

Doli susim�s�iusi �iūrėjo pro mo��, klausydamasi, k� toji kalba.

� Taip, a� suprantu, kad jo padėtis baisi: kaltam blogiau negu nekaltam, � tarė Doli, � jeigu jis jau�ia, kad visa nelaimė dėl jo kaltės. Bet kaip a� galiu atleisti, kaip vėl galiu būti jo �mona po anos? Man gyventi su juo bus dabar kan�ia kaip tik dėl to, kad negaliu i� �irdies i�rauti savo buvusios meilės jam.

Jinai pravirko ir nebegalėjo i�tarti �od�io.

Ta�iau kiekvien� kart�, kai tik susigraudindavo, ji, lyg ty�ia, vėl imdavo kalbėti apie tai, kas j� taip erzino.

� Juk jinai jauna, juk jinai gra�i, � kartojo Doli. � Ar tu supranti, Ana, kad mano jaunyst�, gro�į atėmė... kas? Jis ir jo vaikai. A� atitarnavau jam, ir toji tarnyba suėdė visa, k� a� turėjau, ir jam dabar, suprantama, jauna, niekinga būtybė malonesnė. Jie turbūt kalbėjosi tarp sav�s apie mane arba, dar blogiau, nutylėdavo, � tu supranti? � Jos akyse vėl su�ibo neapykanta. � Ir po to jis sakys man... K� gi, ir a� tuo tikėsiu? Niekuomet. Ne, jau baigta viskas, visa tai, kas buvo man paguoda, atpildas u� darb�, kan�ias... Ar patikėsi? A� dabar mokiau Gri��: anks�iau tai būdavo man d�iaugsmas, dabar kankynė. Kam stengiuosi, vargstu? Kam vaikai? Baisu, kad mano sieloje staiga viskas apsivertė, ir ne �velni� meil� dabar jau�iu jam, o vien tik pagie��, taip, pagie��. A� galė�iau u�mu�ti jį ir...

� Brangioji Doli, a� suprantu, bet nekankink sav�s. Tu tokia į�eista, tokia susijaudinusi, jog daug k� matai ne taip.

Doli nutilo, ir jiedvi valandėl� patylėjo.

� K� daryti, pagalvok, Ana, padėk. A� visk� apsvars�iau ir nematau i�eities.

Ana nieko negalėjo sugalvoti, bet jos �irdis tuojau atsiliepdavo į kiekvien� brolienės �odį, į kiekvien� jos veido pasikeitim�.

� A� tiek tepasakysiu, � pradėjo Ana, � a� jo sesuo, pa�įstu jo būd�, �inau, kad jis gali visi�kai, visi�kai u�simir�ti (ji pamosavo ranka ties kakta), gali visi�kai atsiduoti aistrai, bet u�tat ir labai nuo�ird�iai atgailauti. Jis netiki, nesupranta dabar, kaip galėjo padaryti tai, k� padarė.

� Ne, jis supranta, jis suprato! � nutraukė Doli. � Bet a�... tu u�mir�ti mane... argi man dėl to lengviau?

� Palauk. Kai jis pasakojo man, prisipa�įstu, a� dar nesupratau, kokia siaubinga tavo padėtis. Ma�iau tiktai jį ir tai, kad �eima suirusi; man buvo jo gaila, bet pasikalbėjusi su tavimi a�, kaip moteris, matau k� kita; matau, kaip tu kenti, ir negaliu tau apsakyti, kaip man gaila tav�s! Bet, Doli, �irdele, a� gerai suprantu tavo kan�ias, tik vieno ne�inau: ne�inau... ne�inau, kiek savo �irdyje dar turi meilės jam. �itai tu �inai, ar turi jos tiek, kad galėtum atleisti. Jeigu turi, tai atleisk!

� Ne, � pradėjo Doli; bet Ana pertraukė j�, dar kart� bu�iuodama jai rank�.

� A� geriau u� tave pa�įstu auk�tuomen�, � tarė ji. � Pa�įstu tokius �mones kaip Stiva, �inau, kaip jie �iūri į tai. Tu sakai, kad Stiva su ja kalbėjosi apie tave. To nebuvo. Tokie �monės būna nei�tikimi, bet jų namų �idinys ir �mona jiems yra �ventas daiktas. Ka�kaip jie �iūri į tokias moteris su panieka, ir jos nekliudo �eimai. Jie nubrė�ia neper�engiam� rib� tarp �eimos ir �ito. A� to nesuprantu, bet taip yra.

� Taip, bet jis bu�iavo j�...

� Doli, �irdele, palauk. A� ma�iau Stiv�, kada jis buvo tave įsimylėj�s. Atsimenu tuos laikus, kada jis atvykdavo pas mane ir verkdavo, kalbėdamas apie tave, ir kokia tu jam buvai poeti�ka ir nepasiekiama, a� �inau, kad juo ilgiau su tavimi gyveno, juo auk��iau kilai jo akyse. Juk mes net juokiamės i� jo, kad prie kiekvieno �od�io priduria: �Doli � nuostabi moteris.� Tu jam visuomet buvai ir tebesi dievybė, o �i�ia � tai ne jo sielos aistra...

� Bet jeigu toji aistra pasikartos?

� �ito negali būti, kiek a� suprantu...

� Taip, bet ar tu atleistum?

� Ne�inau, negaliu spr�sti... Ne, galiu, � tarė Ana pagalvojusi ir, mintimi suvokusi padėtį ir sieloje pasvėrusi j�, pridūrė: � Ne, galiu, galiu, galiu. Taip, atleis�iau. Nebebū�iau tokia pat, tiesa, bet atleis�iau, ir taip atleis�iau, lyg to nebūtų buv�, visi�kai nebūtų buv�...

� Na, suprantama, � greitai pertraukė Doli, tartum sakydama tai, apie k� ne kart� buvo galvojusi, � kitaip tai nebūtų atleidimas. Jeigu atleidi, tai visi�kai. Na, eime, a� tave nuvesiu į tavo kambarį, � tarė ji, atsistojo ir eidama apkabino An�. � Mieloji mano, kaip a� d�iaugiuosi, kad tu atva�iavai. Man lengviau, daug lengviau pasidarė.

XX

Vis� t� dien� Ana i�buvo namie, tai yra pas Oblonskius, ir nieko nepriiminėjo: mat kai kurie jos pa�įstami, spėj� su�inoti, kad ji atva�iavo, jau pasirodė t� pa�i� dien�. Vis� ryt� Ana praleido su Doli ir vaikais. Ji tik nusiuntė lai�kelį broliui, kad tas būtinai pietautų namie. �Parva�iuok, Dievas gailestingas�, � para�ė ji.

Oblonskis pietavo namie; pasikalbėjimas buvo bendras, ir �mona, kalbėdama su juo, sakė jam �tu�, ne taip kaip anks�iau. Vyras ir �mona dar ir dabar lyg vengė vienas kito, bet jau nebuvo kalbos apie i�siskyrim�, ir Stepanas Arkadji�ius tikėjosi, kad bus galima i�siai�kinti ir susitaikyti.

Tuojau po pietų atva�iavo Kiti. Jinai pa�inojo An� Arkadjevn�, bet labai ma�ai, ir va�iavo pas seserį �iek tiek prisibijodama, nes ne�inojo, kaip j� sutiks toji Peterburgo auk�tuomenės dama, kuri� visi taip gyrė. Bet ji patiko Anai Arkadjevnai, � Kiti beregint tai pastebėjo. Ana, matyt, gėrėjosi jos gro�iu ir jaunyste, ir Kiti nespėjo nė atitokti, kai jau pasijuto ne tik esanti jos paveikta, bet ir įsimylėjusi j� taip, kaip jaunos merginos gali įsimylėti i�tekėjusias ir vyresnes damas. Ana nebuvo pana�i į auk�tuomenės dam� ar į a�tuonerių metų sūnaus motin�; lankstūs, lengvi jos judesiai ir pastovus veido gyvumas, kuris pasireik�davo �ia �ypsena, �ia �vilgsniu, veikiau būtų dar� j� pana�i� į dvide�imties metų mergin�, jeigu ne rimtos, kartais liūdnos jos akys, kuriomis Kiti stebėjosi ir drauge �avėjosi. Kiti jautė, kad Ana yra visi�kai paprasta ir nieko neslepia, bet joje glūdi ka�koks kitas, auk�tesnis, jai nepasiekiamų, sudėtingų ir poeti�kų interesų pasaulis.

Po pietų, kai Doli nuėjo į savo kambarį, Ana greitai pakilo ir priėjo prie brolio, kuris degėsi cigar�.

� Stiva, � tarė jinai broliui, linksmai mirktelėdama, �egnodama jį ir akimis rodydama į duris. � Eik, ir tegu Dievas tau padeda.

Jis suprat�s numetė cigar� ir dingo u� durų.

Stepanui Arkadji�iui i�ėjus, ji sugrį�o prie sofos, kur anks�iau sėdėjo apsupta vaikų. Ar dėl to, kad vaikai matė, jog mama myli �i� tet�, ar dėl to, kad jie patys jautė, kokia ji nepaprastai �avi, bet du vyresnieji, o paskui juos ir ma�ieji, kaip kad da�nai daro vaikai, dar prie� pietus sta�iai lipte prilipo prie naujosios tetos ir nesitraukė nuo jos. Ir jie prasimanė lyg savoti�k� �aidim�, stengdamiesi sėdėti kiek galima ar�iau tetos, liesti j�, laikyti jos ma�� rankut�, bu�iuoti j�, �aisti jos �iedu ar bent paliesti jos suknelės kra�telį.

� Nagi, kaip anks�iau sėdėjome, � tarė Ana Arkadjevna, sėsdamasi į savo viet�.

Ir vėl Gri�a paki�o galv� jai po ranka, priglaudė skruost� prie jos suknelės, ir berniuko veidas nu�vito pasidid�iavimu ir laime.

� Tai kada gi dabar bus pokylis? � kreipėsi jinai į Kiti.

� Ateinan�i� savait�, ir puikus pokylis. Vienas i� tų pobūvių, kuriuose visuomet linksma.

� O ar yra tokių, kur visuomet linksma? � �velniai �yptelėjusi, tarė Ana.

� Keista, bet yra. Pas Bobri��evus visuomet linksma, pas Nikitinus taip pat, o pas Me�kovus visuomet nuobodu. Argi jūs nesate pastebėjusi?

� Ne, geroji, man jau nebėra tokių pokylių, kuriuose būtų linksma, � tarė Ana, ir Kiti jos akyse i�vydo t� ypating� pasaulį, kuris jai nebuvo prieinamas. � Man tėra tokie, kuriuose ne taip sunku ir nuobodu...

� Kaip gali jums būti nuobodu pokylyje?

� Kodėl gi man negalėtų būti nuobodu? � paklausė Ana.

Kiti pastebėjo, kad Ana �ino, koks bus atsakymas.

� Todėl, kad jūs visuomet u� visas gra�iausia.

Ana mokėjo rausti. Ji paraudo ir tarė:

� Visų pirma, tai netiesa; o antra, jeigu taip ir būtų, tai kas man i� to?

� Jūs va�iuosite į t� pokylį? � paklausė Kiti.

� A� manau, kad negalima bus neva�iuoti. �tai �it� paimk, � tarė ji Taniai, kuri nuo jos balto, į gal� plonėjan�io pir�to traukė lengvai nusimaunantį �ied�.

� A� labai d�iaugsiuosi, jeigu jūs va�iuosite. Taip norė�iau jus matyti pokylyje.

� Jeigu teks va�iuoti, tai bent galėsiu pasiguosti mintimi, kad tai padarys jums malonum�... Gri�a, būk geras, netar�yk, jie ir taip jau susitar��, � papra�ė Ana, taisydamasi i�sipe�usi� plaukų garban�, kuria �aidė Gri�a.

� A� jus vaizduojuosi pokylyje su violetine suknele.

� Kodėl būtinai su violetine? � paklausė Ana �ypsodamasi. � Na, vaikai, eikite, eikite. Ar girdite? Mis Gul �aukia arbatos gerti, � paragino ji, plė�te atplė�dama nuo sav�s vaikus ir siųsdama juos į valgom�jį.

� O a� �inau, kodėl jūs kvie�iate mane į pokylį. Jūs daug i� jo tikitės ir norite, kad visi būtų ten, visi dalyvautų.

� I� kur jūs �inote? Taip.

� O, koks puikus jūsų am�ius! � kalbėjo Ana. � Atsimenu ir pa�įstu t� melsv� ūk�, pana�ų į t�, kuris gaubia �veicarijos kalnus. Tasai ūkas, kuris visk� aptraukia tame laimingame am�iuje, kada �tai tuoj ims ir pasibaigs vaikystė, ir i� to did�iulio rato, laimingo ir linksmo, kelias darosi vis siauresnis ir siauresnis, ir linksma, ir baugu eiti į t� anfilad�, nors ji atrodo ir �viesi, ir puiki... Kas nėra �ito i�gyven�s?

Kiti tylėdama �ypsojosi. �Bet kaipgi ji tai i�gyveno? Kaip norė�iau �inoti vis� jos roman��, � pagalvojo Kiti, atsimindama, kaip nepoeti�kai atrodo Aleksejus Aleksandrovi�ius, jos vyras.

� A� �inau �į t�, Stiva man pasakojo, ir a� sveikinu jus, Vronskis man labai patinka, � kalbėjo toliau Ana, � a� buvau sutikusi jį gele�inkelio stotyje.

� Ak, jis buvo tenai? � i�raudusi paklausė Kiti. � K� gi Stiva jums pasakė?

� Stiva man visk� i�plepėjo. Ir a� labai d�iaug�iausi.

� Vakar va�iavau su Vronskio motina, � kalbėjo ji toliau, � ir motina be paliovos �nekėjo apie jį, tai jos mylimasis sūnus; a� �inau, kokios motinos �ali�kos, bet...

� K� motina jums papasakojo?

� Ak, daug ko! Juk a� �inau, kad jisai jos mylimasis, bet vis dėlto matyti, jog tai riteris... Na, pavyzd�iui, motina papasakojo, kad jis norėj�s vis� savo turt� atiduoti broliui, kad jis, dar vaikas būdamas, yra pasielg�s ka�kaip nepaprastai, i�gelbėj�s sk�stan�i� moterį. �od�iu, didvyris, � pasakojo Ana, �ypsodamasi ir atsiminusi tuos du �imtus rublių, kuriuos Vronskis davė stotyje.

Ta�iau ji nepapasakojo apie tuos du �imtus rublių. Ka�kodėl jai buvo nemalonu tai prisiminti. Ana jautė, kad �ia ka�kas buvo susij� su ja ir kad to neturėjo būti.

� Ji labai pra�ė man�s atva�iuoti pas j�, � kalbėjo toliau Ana, � ir man pa�iai bus malonu pamatyti senut�, todėl rytoj nuva�iuosiu pas j�. Bet, dėkui Dievui, Stiva ilgai būna su Doli kabinete, � pridūrė Ana, pakeisdama kalb�, ir atsistojo, kaip pasirodė Kiti, ka�kuo nepatenkinta.

� Ne, a� pirma! Ne, a�! � �aukė vaikai, baig� arbat� ir bėgdami pas tet� An�.

� Visi drauge! � tarė Ana ir juokdamasi bėgo jų pasitikti, apkabino ir pargriovė vis� t� krūv� knib�dan�ių ir klykian�ių i� d�iaugsmo vaikų.

XXI

Atėjus suaugusiųjų arbatos metui, Doli pasirodė i� savo kambario. Stepano Arkadji�iaus nebuvo. Jis turbūt i� �monos kambario i�ėjo pro u�pakalines duris.

� Bijau, kad tau vir�uje nebūtų �alta, � pasakė Doli, kreipdamasi į An�. � Norė�iau tave perkelti apa�ion, ir mes būtume ar�iau.

� Ak, susimildama, nesirūpinkite manimi, � atsakė Ana, įsi�iūrėdama į Doli veid� ir stengdamasi suprasti, ar juodu susitaikė.

� Tau �ia bus �viesu, � atsakė brolienė.

� Sakau tau, kad a� visuomet ir visur miegu kaip u�mu�ta.

� Apie k� �ia kalbate? � paklausė Stepanas Arkadji�ius, i�ėj�s i� kabineto ir kreipdamasis į �mon�.

I� jo tono tiek Kiti, tiek Ana tuojau suprato, kad juodu susitaikė.

� Noriu perkelti An� į apa�i�, bet reikia pakeisti u�uolaidas. Niekas nemokės padaryti, reikia pa�iai, � atsakė Doli, kreipdamasi į jį.

�Dievas �ino, ar visi�kai susitaikė?� � pagalvojo Ana, i�girdusi jos �alt� ir ramų ton�.

� Ak, liaukis, Doli, kam vis prasimanyti sunkumų, � tarė vyras. � Na, jei nori, a� visk� sutvarkysiu...

�Taip, turbūt susitaikė�, � pagalvojo Ana.

� �inau, kaip tu visk� sutvarkysi, � atsakė Doli, � liepsi Matvejui padaryti neįmanom� daikt�, o pats i�va�iuosi, o jis visk� supainios, � ir įprasta dygi �ypsena raukė Doli lūpų kra�tus, kai ji �itaip kalbėjo.

�Visi�kai, visi�kai susitaikė, visi�kai, � pagalvojo Ana, � dėkui Dievui!� � ir d�iaugdamasi, kad tai įvyko dėl jos, priėjo prie Doli ir pabu�iavo j�.

� Visai ne, kodėl tu taip niekini mudu su Matvejum? � tarė Stepanas Arkadji�ius �monai, vos pastebimai �ypsodamasis.

Vis� vakar�, kaip visuomet, Doli truputį �aipėsi i� vyro, o Stepanas Arkadji�ius buvo patenkintas ir linksmas, ta�iau tik tiek, kad neparodytų, jog u�mir�o jam atleist� kalt�.

Itin d�iaugsming� ir malonų vakaro pa�nekesį prie arbatos stalo Oblonskių �eimoje pusiau de�imt� valand� sudrumstė, atrodytų, pats papras�iausias įvykis, bet tasai paprastas įvykis ka�kodėl visiems pasirodė keistas. Įsikalbėjus apie bendrus Peterburgo pa�įstamus, Ana greitai atsistojo.

� A� j� turiu albume, � tarė ji, � ta proga a� parodysiu ir savo Serio��, � pridūrė ji su i�did�ia motinos �ypsena.

Apie de�imt� valand�, kada ji paprastai atsisveikindavo su sūnumi ir da�nai pati, prie� i�vykdama į pokylį, jį paguldydavo, jai pasidarė liūdna, kad taip toli nuo jo, nepriklausomai nuo kalbų, jos mintys nuolat grį�davo prie jos garbanoto Serio�os. Ana panoro dirstelti į sūnaus atvaizd� ir pakalbėti apie jį. Pasinaudojusi pirm�ja proga, ji atsistojo ir lengvais, ry�tingais �ingsniais nuėjo atsine�ti albumo. Laiptai į vir�ų, į jos kambarį, kilo nuo didelių kūrenamų įeinamųjų laiptų aik�telės.

Tuo metu, kai Ana ėjo i� svetainės, priemenėje pasigirdo skambutis.

� Kas �ia galėtų būti? � tarė Doli.

� Man�s ve�tis dar anksti, o �iaip kam per vėlu, � pasakė Kiti.

� Turbūt su ra�tais, � pridūrė Stepanas Arkadji�ius, ir tuo metu, kai Ana ėjo pro laiptus, tarnas bėgo auk�tyn prane�ti apie sve�i�, o pats sve�ias stovėjo ties lempa; Ana, metusi akį apa�ion, tuojau pa�ino Vronskį, ir keistas, malonus ir drauge ka�koks baugus jausmas staiga krustelėjo jos �irdyje. Vronskis stovėjo, nenusivilkdamas apsiausto, ir ka�k� traukė i� ki�enės. Tuo momentu, kai Ana buvo ties laiptų viduriu, jis pakėlė akis, pamatė j�, ir i� jo veido atrodė, kad jis lyg ko susigėdo ir nusigando. Ji praėjo, truputį palenkusi galv�, o u� jos tuojau pasigirdo skardus Stepano Arkadji�iaus balsas, kuris kvietė sve�i� u�eiti, ir negarsus, �velnus ir ramus atsisakinėjan�io Vronskio balsas.

Kai Ana grį�o su albumu, Vronskio jau nebuvo, ir Stepanas Arkadji�ius pasakojo, kad jis buvo u�suk�s pasiteirauti dėl pietų, kuriuos jie rytoj kelia atvykusiai į�ymybei.

Ir nieku būdu nenorėjo įeiti. Ka�koks jis keistas, � pridūrė Stepanas Arkadji�ius.

Kiti nuraudo. Ji tarėsi viena supratusi, ko Vronskis buvo atvyk�s ir kodėl neįėjo. �Jis buvo pas mus, � galvojo ji, � nerado ir pamanė, kad a� �ia; bet neįėjo, nes pagalvojo, kad jau vėlu ir Ana �ia.�

Visi susi�valgė, nieko netar�, ir ėmė �iūrinėti Anos album�.

Nieko �ia nebuvo nei nepaprasto, nei keisto, kad �mogus pusiau de�imt� valand� u�suko pas bi�iulį su�inoti apie ruo�iamų pietų smulkmenas ir neįėjo; ta�iau visiems �itai pasirodė keista. Ypa� keista ir negera tai pasirodė Anai.

XXII

Pokylis k� tik buvo prasidėj�s, kai Kiti su motina lipo pla�iais, �viesos u�lietais laiptais, apstatytais gėlėmis ir pudruotais liokajais su raudonais ilgais �varkais. I� salių, nelyginant i� avilio, sklido nenutrūkstamas vienodas judan�ių �monių �naresys. Kol jos aik�telėje tarp med�ių taisėsi prie� veidrodį plaukus ir sukneles, salėje orkestras u�grojo pirm� vals�, ir pasigirdo ry�kūs, bet atsargūs smuikų garsai. Civilis senukas, kuris tvarkė savo �ilus smilkinėlius prie� kit� veidrodį ir skleidė kvepalų aromat�, susidūrė su jomis laiptuose ir pasitraukė į �alį, ai�kiai gro�ėdamasis jam nepa�įstama Kiti. Bebarzdis jaunuolis, vienas i� tų auk�tuomenės jaunikai�ių, kuriuos senasis kunigaik�tis ��erbackis vadino �iu�iukais, su labai giliai i�kirpta liemene, bėgdamas pasitaisė balt� kaklarai�tį, nusilenkė joms ir, prabėg�s pro �alį, sugrį�o kviesdamas Kiti kadrilio. Pirmasis kadrilis buvo jau pa�adėtas Vronskiui, ir ji �itam jaunuoliui turėjo pa�adėti antr�jį. Kari�kis, segdamasis pir�tin�, pasitraukė į �alį prie durų ir glostydamasis ūsus gro�ėjosi �ydin�ia it ro�ė Kiti.

Nors tualetas, �ukuosena ir visas pasiruo�imas pokyliui pareikalavo i� Kiti daug triūso ir galvosūkio, dabar ji savo įmantria tiuline suknele vir�um rausvo apatinuko �engė į balių taip paprastai ir laisvai, tarytum visos tos rozetės, mezginiai, visos tualeto smulkmenos nebūtų atėmusios i� jos ir jos nami�kių nė minutėlės laiko, tarytum ji būtų gimusi su �iuo tiuliu, mezginiais, su �ita auk�ta �ukuosena, kurios vir�uje buvo prisegta ro�ė su dviem lapeliais.

Kai senoji kunigaik�tienė, prie� įeidama į sal�, norėjo pataisyti jai susivijusį juostos kaspin�, Kiti truputį kryptelėjo į �alį. Jinai jautė, kad viskas savaime turi būti gra�u ir gracinga ir kad nieko nereikia taisyti.

Kiti gyveno vien� i� savo laimingųjų dienų. Suknelė niekur never�ė, niekur nesmuko mezgininė pelerina, rozetė nesusiglam�ė ir nenutrūko; rausvos kurpaitės su auk�tais riestais kulniukais buvo smagios ir nespaudė kojelės. Tankūs �viesių plaukų kuodai ant nedidelės galvos laikėsi kaip savi. Gra�iai, nei�ply�damos, u�sisegė visos trys ilgos pir�tinės sagutės, o ji tarsi apgijo rank�, nepakeisdama jos formos. Juodas aksominis medaliono kaspinėlis itin �velniai gulėjo ant kaklo. Kaspinėlis buvo �avus, ir namie, �iūrėdama veidrodyje į savo kakl�, Kiti jautė, kad tasai kaspinėlis kalbėte kalba. Dėl viso kito dar galėjo būti abejonių, bet kaspinėlis buvo tikrai �avus. Kiti nusi�ypsojo ir �ia, pokylyje, �vilgtelėjusi į jį veidrodyje. Atidengti pe�iai ir rankos atrodė jai �alti kaip marmuras, � tas jausmas jai ypa� būdavo malonus. Jos akys spindėjo, ir raudonos lūpos negalėjo nesi�ypsoti, jau�iant, kokia ji patraukli. Ji nespėjo įeiti į sal� ir prieiti prie minios damų, mirgan�ių tiuliu, kaspinais, mezginiais ir visokiomis spalvomis ir laukian�ių, kada bus pakviestos �okti (Kiti dar niekuomet nebuvo stovėjusi tokioje minioje), o j� jau pakvietė valso, pakvietė geriausias kavalierius, vyriausias kavalierius pokylių hierarchijoje, garsusis pobūvių dirigentas, ceremonimeistras, ved�s, gra�us ir stotingas vyri�kis, Jegoru�ka Korsunskis. Tik k� palik�s grafien� Banin�, su kuria pa�oko pirm�jį valso rat�, jis, per�velgdamas savo valdinius, tai yra kelet� porų, kurios leidosi �okti, pamatė įeinan�i� Kiti ir pribėgo prie jos ta ypatinga, tiktai pokylių dirigentams būdinga laisva ristele ir nusilenk�s, net nesiklausdamas, ar ji nori, pakėlė rank�, norėdamas apkabinti jos laib� liemenį. Ji apsidairė, kam �ia padavus vėduokl�, ir �eimininkė �ypsodamasi paėmė j�.

� Kaip gera, kad jūs laiku atvykote, � tarė Korsunskis, apkabindamas jos liemenį, � nes tas vėlavimas � tikrai nekoks paprotys.

Sulenkusi kairi�j� rank�, Kiti padėjo j� Korsunskiui ant peties, ir jos ma�os kojytės rausvomis kurpaitėmis greitai, lengvai ir ritmingai ėmė suktis slid�iu parketu į muzikos takt�.

� Su jumis �okdamas, tiesiog ilsiesi, � tarė jis Kiti, �engdamas pirmus, negreitus valso �ingsnius. � Koks lengvumas, pr�cision11, tiesiog �avu, � Korsunskis sakė jai �od�ius, kuriuos sakydavo beveik visoms savo geroms pa�įstamoms.

Pagirta Kiti nusi�ypsojo ir per jo petį toliau �valgėsi po sal�. Ji buvo ne naujokė, kuriai pokylyje visi veidai susilieja į vien� pasaki�k� įspūdį; ji nebuvo ir pobūvių nukamuota mergina, kuriai visi veidai tokie pa�įstami, kad jau nusibod�; jinai buvo viduryje tarp tų kra�tutinybių, � ji buvo susijaudinusi, bet drauge tiek valdėsi, jog galėjo stebėti. Ji matė, jog kairiame salės kampe buvo susispiet�s auk�tuomenės �iedas. Ten buvo neįmanomai apsinuoginusi gra�uolė Lidi, Korsunskio �mona, ten stovėjo �eimininkė, ten savo plike spindėjo Krivinas, visuomet es�s ten, kur auk�tuomenės �iedas; į t� pus� �iūrėjo jaunuoliai, nedrįsdami prieiti; ir ten Kiti akys surado Stiv�, o paskui ji pamatė �avi� Anos galv� ir figūr� juoda aksomine suknele. Ir jis buvo ten. Kiti nebuvo jo ma�iusi nuo to vakaro, kai atsisakė tekėti u� Levino. Kiti savo �valgiomis akimis tuojau pa�ino Vronskį ir net pastebėjo, kad jis �iūri į j�.

� Gal dar vien� rat�? Jūs nepavargote? � paklausė Korsunskis, truputį u�dus�s.

� Ne, labai a�iū.

� Kur jus palydėti?

� �ia, rodosi, Karenina... palydėkite mane pas j�.

� Kur tik paliepsite.

Ir Korsunskis, lėtindamas �ingsnį, pasileido tiesiog į t� būrį kairiame salės kampe sakydamas: �Pardon, mesdames, pardon, pardon, mesdames�, ir laviruodamas mezginių, tiulio ir kaspinų jūroje, neu�kliud�s nė plunksnelės, taip staigiai pasuko savo dam�, jog net pasirodė jos dailios kojytės a�ūrinėmis kojinėmis, o �leifas i�siskleidė nelyginant vėduoklė ir u�dengė Krivinui kelius, Korsunskis nusilenkė, i�tiesė savo atidengt� krūtin� ir padavė rank�, norėdamas nuvesti j� prie Anos Arkadjevnos. I�raudusi Kiti nukėlė nuo Krivino kelių �leif� ir, truputį apsvaigusi, apsidairė, ie�kodama Anos. Ana vilkėjo ne violetine, kaip būtinai to norėjo Kiti, bet juoda, giliai i�kirpta aksomine suknele, atidengian�ia jos tekintus, tarytum seno dramblio kaulo, pilnus pe�ius bei krūtin� ir apvalias rankas plonomis ma�ytėmis pla�takomis. Visa suknelė buvo apsiūta Venecijos gipiūru. Ant jos galvos, juoduose plaukuose, � savuose, be jokių pa�alinių, � buvo ma�ytė na�lai�ių pynelė, ir tokia pat prie juodo kaspino, tarp baltų mezginių. Anos �ukuosena nekrito į akį. Krito į akį tik tie j� puo�iantieji neklusnūs garbanotų plaukų �iedeliai, kurie visuomet truputį �iau�davosi jos pakau�yje ir smilkiniuose. Tvirt� lyg nutekint� kakl� puo�ė perlų vėrinys.

Kiti kiekvien� dien� matydavo An�, buvo įsimylėjusi j� ir vaizdavosi j� būtinai su violetine suknele. Bet dabar, pama�iusi su juoda, jinai pajuto, kad dar nebuvo supratusi, kokia Ana �avi. Jinai dabar atrodė jai visi�kai kita, dar nematyta. Dabar Kiti suprato, kad Ana negalėjo būti su violetine suknele ir kad ji kaip tik todėl ir �avi, jog visuomet i�siskiria i� savo tualeto, jog jos tualetas niekuomet netraukia �vilgsnių. Ir juoda jos suknelė su puo�niais mezginiais netraukė �vilgsnių; tai buvo tik rėmai, matei vien tik j�, paprast�, natūrali�, grak��i� ir drauge linksm�, gyv�.

Ji stovėjo, kaip ir visuomet, nepaprastai tiesiai, kai Kiti priėjo prie to būrelio, kalbėjosi su namų �eimininku, truputį pakreipusi į jį galv�.

� Ne, a� nemesiu akmens, � atsakė ji, ka�ko paklausta, � nors a� nesuprantu, � kalbėjo Ana toliau, gū�telėjusi pe�iais, ir tuojau pat su �velnia globėjos �ypsena atsigr�ė į Kiti. Greitu moters �vilgsniu permetusi jos tualet�, ji vos pastebimai linktelėjo galv�, ir Kiti suprato, jog Karenina pagyrė jos tualet� ir gro�į. � Jūs ir į sal� �okdama įeinate, � pridūrė ji.

� Tai viena i�tikimiausių mano padėjėjų, � tarė Korsunskis, lenkdamasis Anai Arkadjevnai, su kuria dar nebuvo mat�sis. � Kunigaik�tytė man padeda, kad pokylis būtų linksmas ir smagus. Ana Arkadjevna, pra�au valso, � tarė jis pasilenkdamas.

� O jūs pa�įstami? � paklausė �eimininkas.

� Su kuo mes nepa�įstami? Mes su �mona kaip balti vilkai, mus visi pa�įsta, � atsakė Korsunskis. � Pra�au valso, Ana Arkadjevna.

� A� ne�oku, kada galima ne�okti, � atsakė ji.

� Bet �iandien negalima, � parei�kė Korsunskis.

Tuo metu priėjo Vronskis.

� Na, jeigu �iandien negalima ne�okti, tai eime, � sutiko ji, nepastebėdama, kad Vronskis nusilenkė, ir greitai u�dėjo Korsunskiui ant peties rank�.

�Kodėl ji nepatenkinta juo?� � pagalvojo Kiti, pastebėjusi, kad Ana ty�ia neatsakė Vronskiui nusilenkus. Vronskis priėjo prie Kiti, priminė jai pirm�jį kadrilį ir apgailestavo, kad vis� t� laik� neturėjo malonumo jos matyti. Kiti gro�ėdamasi �iūrėjo į �okan�i� An� ir klausėsi jo. Ji laukė, kol Vronskis pakvies j� valso, bet jis nepakvietė, ir Kiti nustebusi pa�velgė į jį. Vronskis paraudo ir skubiai pakvietė j� valso, bet vos tik apkabino jos laib� liemenį ir �engė pirm� �ingsnį, muzika netikėtai nustojo grie�usi. Kiti pa�iūrėjo jam į veid�, kuris buvo taip arti jos, ir ilgai paskui, jau praėjus daugeliui metų, �itas meilės kupinas �vilgsnis, kuriuo ji tuomet pa�velgė į Vronskį ir į kurį jis neatsakė, lyg skaudi gėda rai�ė jai �irdį.

� Pardon, pardon! Valsas, valsas! � kitame salės gale su�uko Korsunskis ir pagrieb�s pirm� pasitaikiusi� panel� pats leidosi �okti.

_______________

11 Tikslumas.

XXIII

Vronskis su Kiti apsuko kelet� turų valso. Po valso Kiti priėjo prie motinos ir vos spėjo pasikeisti keliais �od�iais su Nordston, o jau Vronskis pakvietė j� pirmojo kadrilio. Kadrilio metu nebuvo pasakyta nieko reik�mingo, kalba su pertrūkiais sukosi �ia apie Korsunskius, vyr� ir �mon�, kuriuos jis labai juokingai vaizdavo kaip mielus keturių de�im�ių metų vaikus, �ia apie būsim� mėgėjų teatr�, ir tik vien� kart� kalba palietė jos opi�j� viet� � Vronskis paklausė apie Levin�, ar jis yra �ia, ir pridūrė, kad labai jam patik�s. Ta�iau Kiti nė nesitikėjo daugiau i� kadrilio. Tirpstan�ia �irdimi ji laukė mazurkos. Jai atrodė, kad per mazurk� viskas turi i�sispr�sti. Kad, �okant kadrilį, Vronskis jos nepakvietė mazurkos, nekėlė jai nerimo. Kiti buvo tikra, kad mazurk� �oks su juo, kaip ir buvusiuose pokyliuose, todėl ir atsakė penkiems �okėjams, pareik�dama, kad jau pasi�adėjusi. Ligi paskutinio kadrilio visas pobūvis jai buvo pasaki�kas d�iaugsmingų spalvų, garsų ir judesių sapnas. Ji ne�oko tik tada, kai jausdavosi per daug pavargusi ir pra�ydavo leisti pailsėti. Ta�iau, �okant paskutinį kadrilį su vienu nuobod�iu jaunuoliu, kuriam nebuvo galima atsakyti, jai vis-à-vis12 pasitaikė Vronskis su Ana. Kiti nebuvo susitikusi su Ana nuo pat atvykimo ir dabar staiga pamatė j� vėl visi�kai nauj� ir netikėt�. Ji pamatė, kad An� jaudina pasisekimas, kaip jaudino ir j� pa�i�. Ji matė, kad An� tarsi vynas svaigina tas susi�avėjimas, kurį ji �adina. Kiti pa�ino t� jausm�, �inojo, kuo jis rei�kiasi, ir matė, kad Ana visa jo pagauta � matė virpantį, tvyks�iojantį jos akių spindesį, matė laimės ir jaudulio �ypsen�, neju�iomis lenkian�i� lūpas, ir ry�ki� tikslių judesių gracij� bei lengvum�.

�Kas? � paklausė ji sav�s. � Visi ar vienas?� Nepadėdama su ja �okan�iam jaunuoliui, kuris kankinosi, pamet�s pasikalbėjimo siūl� ir negalėdamas vėl jo surasti, ir i� pa�iūros klausydama Korsunskio, kuris linksmai, garsiai, įsakomu balsu rikiavo �okėjus �ia į grand round13, �ia į chame14, � Kiti stebėjo, kas dedasi aplinkui, ir jai vis labiau ir labiau gniau�ė �irdį. �Ne, ji apsvaigusi ne dėl to, kad minia ja gro�isi, bet dėl to, kad ja kuris vienas �avisi. O tasai vienas � nejaugi būtų jis?� Kiekvien� kart�, kai Vronskis kalbėdavosi su Ana, jos akys d�iaugsmingai sublizgėdavo, ir laimės �ypsena i�lenkdavo jos rausvas lūpas. Ji tarytum stengėsi neparodyti �itų d�iaugsmo �enklų, ta�iau jie patys savaime rei�kėsi jos veide. �Bet k� gi jis?� Kiti pa�velgė į Vronskį ir pasibaisėjo. Ji pamatė tai, kas taip ai�kiai, kaip veidrodyje, atsispindėjo Anos veide. Kur dingo visuomet rami, tvirta jo laikysena ir nerūpestinga, rami veido i�rai�ka? I� tikro dabar, kreipdamasis į An�, jis kiekvien� kart� truputį palenkdavo galv�, lyg norėdamas pulti jai po kojų, ir jo �vilgsnis rodė tiktai nuolankum� ir baim�. �A� nenoriu į�eisti, � kiekvien� kart� sakyte sakė jo �vilgsnis, � bet noriu save i�gelbėti, tik ne�inau kaip.� Jo veidas buvo toks, kokio Kiti anks�iau niekuomet nebuvo ma�iusi.

Jie kalbėjosi apie bendrus pa�įstamus, apie pa�ius papras�iausius daiktus, ta�iau Kiti atrodė, kad kiekvienas jų pasakytas �odis sprend�ia jų ir jos likim�. Ir keista, kad nors jie i� tikrųjų kalbėjosi apie tai, kaip Ivanas Ivanovi�ius juokingai kalba prancūzi�kai, ir apie tai, kad Jeleckajai būtų buv� galima rasti geresnį jaunikį, vis dėlto tie �od�iai jiems daug rei�kė, ir jie jautė �itai lygiai taip, kaip ir Kiti. Vis� pokylį, vis� pasaulį � visk� aptraukė rūkas Kiti sieloje. Tik jos i�eitoji grie�ta auklėjimo mokykla palaikė j� ir vertė daryti tai, kas reikėjo daryti: �okti, paklaustai atsakyti, kalbėti, net �ypsotis. Ta�iau, prie� prasidedant mazurkai, kai jau imta sustatinėti kėdes ir kai kurios poros jau traukė i� ma�ųjų salių į did�i�j�, Kiti staiga suėmė neviltis ir siaubas. Ji atsakė penkiems ir dabar ne�oko mazurkos. Nebuvo net vilties, kad j� kas pakviestų, ir kaip tik todėl, kad ji turėjo tokį nepaprast� pasisekim� ir niekam negalėjo ateiti į galv�, jog jinai ligi �iol dar nepakviesta. Reikėjo pasisakyti motinai, kad ji serga, ir i�va�iuoti namo, ta�iau taip pasielgti ji nepajėgė. Kiti jautėsi priblok�ta.

Ji nuėjo į ma��j� svetain� ir ten pa�iame gale susmuko krėsle. Lengvutis suknelės sijonas it debesėlis pakilo aplink jos laib� liemenį; viena nuoga, liesutė, gle�na merginos ranka bejėgi�kai nusviro ir paskendo rausvos tunikos klostėse; antroje ji laikė vėduokl� ir greitai, tankiai vėdavosi savo įkaitusį veid�. Nors jinai ir buvo pana�i į drugelį, kuris k� tik įsikibo į �olyt� ir, rodos, ims tuojau plazdenti, i�skleid�s vaivoryk�tės spalvų sparnelius, baisi neviltis gniau�te gniau�ė jai �irdį.

�O gal a� klystu, gal �ito nebuvo?�

Ir ji vėl atsiminė visa, k� buvo ma�iusi.

� Kiti, kas gi �ia? � paklausė grafienė Nordston, tyliai priėjusi kilimu prie jos. � A� �ito nesuprantu.

Kiti suvirpo apatinė lūpa; ji greitai atsistojo.

� Kiti, tu ne�oki mazurkos?

� Ne, ne, � pratarė Kiti virpan�iu nuo a�arų balsu.

� Ma�iau, kaip jis pakvietė j� mazurkos, � tar�kėjo Nordston, �inodama, jog Kiti supras, kas yra �jis� ir �ji�. � Ji pasakė: �Argi jūs ne�okate su kunigaik�tyte ��erbackaja�?

� Ak, man vis tiek! � riktelėjo Kiti.

Niekas, i�skyrus j� pa�i�, nesuprato jos padėties, niekas ne�inojo, kad ji vakar nesutiko tekėti u� �mogaus, kurį galbūt myli, ir nesutiko todėl, kad tikėjo kitu.

Grafienė Nordston surado Korsunskį, su kuriuo ji �oko mazurk�, ir liepė jam pakviesti Kiti.

Kiti �oko pirmoje poroje, ir, laimė, jai nereikėjo kalbėti, nes Korsunskis vis� laik� bėgiojo, rikiuodamas savo armij�. Vronskis su Ana sėdėjo kone prie�ais j�. Kiti juodu matė savo �valgiomis akimis, matė juodu ir i� arti, kai susidurdavo porose, ir juo geriau juodu matė, juo labiau įsitikino, kad nelaimė jau u�griuvo j�. Ji suprato, kad juodu jau�iasi vienudu �itoje �monių pilnoje salėje. Ir Vronskio veide, visuomet tokiame grie�tame ir dr�siame, ji pastebėjo sumi�im� ir klusnum�, kurie j� taip nustebino; �itaip atrodo kuo nors nusikalt�s protingas �uo.

Ana �ypsosi, ir jo veide taip pat nu�vinta �ypsena. Ji susim�sto, ir jisai surimtėja. Ka�kokia antgamtinė jėga traukė Kiti akis prie Anos veido. �ioji buvo �avi savo paprasta juoda suknele, �avios buvo jos apvalios rankos su apyrankėmis, �avus tvirtas kaklas su perlų vėriniu, �avūs garbanoti susitar�iusios �ukuosenos plaukai, �avūs gracingi ir lengvi ma�y�ių kojų bei rankų judesiai, �avus tasai gra�us pagyvėj�s veidas; ta�iau �itas �avumas buvo ka�koks baisus ir �iaurus.

Kiti gro�ėjosi ja dar labiau negu anks�iau, ir vis labiau ir labiau kentėjo. Kiti jautėsi sutriu�kinta, �itai buvo matyti i� jos veido. Kai Vronskis pamatė j�, susitik�s su ja per mazurk�, tai ne i� karto pa�ino, � tokia ji buvo pasikeitusi.

� Puikus pobūvis! � tarė jis, nes turėjo k� nors pasakyti.

� Taip, � atsakė ji.

Mazurkai įpusėjus, kartodama paini� Korsunskio naujai sugalvot� figūr�, Ana i�ėjo į vidurį rato, pasiėmė du kavalierius ir pasikvietė vien� dam� ir Kiti. Kiti, eidama prie Anos, nusigandusi �iūrėjo į j�. Ana prisimerkusi �velgė į Kiti ir nusi�ypsojo, paspaudusi jai rank�. Ta�iau pastebėjusi, kad jos �ypsena Kiti veide sukėlė tik neviltį ir nuostab�, Ana nusigr�ė nuo jos ir linksmai ėmė kalbėti su kita dama.

�Taip, ji turi ka�k� svetimo, �ėtoni�ko ir �avingo�, � tarė sau Kiti.

Ana nenorėjo pasilikti vakarienės, bet �eimininkas ėmė jos pra�yti.

� K� jau �ia, Ana Arkadjevna, � tarė Korsunskis, imdamas jos nuog� rank� po savo frako rankove. � Koki� turiu kotiljono idėj�! Un bijou!15

Ir jis ėmė palengva eiti, stengdamasis patraukti j� su savimi. �eimininkas pritardamas �ypsojosi.

� Ne, a� nepasiliksiu, � atsakė Ana �ypsodamasi; ta�iau nors jinai ir �ypsojosi, tiek Korsunskis, tiek �eimininkas i� jos ry�tingo tono suprato, kad ji nepasiliks.

� Ne, a� ir taip Maskvoje tik jūsų pokylyje �okau daugiau negu per vis� �iem� Peterburge, � tarė Ana, �vilg�iodama į stovintį �alia jos Vronskį. � Reikia pasilsėti prie� kelion�.

� O jūs tikrai rytoj va�iuojate? � paklausė Vronskis.

� Taip, a� manau, � atsakė Ana, tarytum stebėdamasi, kad jis i�drįso paklausti; ta�iau nesulaikomas, virpantis jos akių ir �ypsenos blizgesys nusvilino Vronskį, kai ji sakė �ituos �od�ius.

Ana Arkadjevna nepasiliko vakarienės ir i�va�iavo.

_______________

12 Prie�ais.

13 Didįjį rat�.

14 Grandin�.

15 Puikumėlis.

XXIV

�Taip, a� turiu ka�k� bjauraus, abejingo, � galvojo Levinas, i� ��erbackių eidamas pas brolį. � Ir netinku a� kitiems �monėms. Sako, i�didumas. Ne, a� nesu i�didus. Jeigu bū�iau i�didus, tai nebū�iau patek�s į toki� padėtį.� Ir jis įsivaizdavo Vronskį, laiming�, ger�, proting� ir ramų, niekuomet turbūt nebuvusį tokioje baisioje padėtyje, kokioje jis atsidūrė �į vakar�. �Taip, ji turėjo pasirinkti jį. Taip turi būti, man nėra kuo ir nėra dėl ko skųstis. Kaltas a� pats. Koki� turėjau teis� manyti, kad ji panorės sujungti savo gyvenim� su manuoju? Kas a�? Ir kas i� man�s? Menkas �mogelis, niekam ir niekur nereikalingas.� Ir jis prisiminė brolį Nikolajų ir apsid�iaugė, jį prisimin�s. �Ar ne ties� jis sako, kad viskas pasaulyje bloga ir bjauru? Ir mes vargu ar teisingai sprend�iame ir sprendėme apie brolį Nikolajų. �inoma, Prokofijui, kuris matė jį sudriskusiais kailiniais ir girt�, jis niekintinas �mogus, bet a� jį pa�įstu kitokį. Pa�įstu jo siel� ir �inau, kad mes pana�ūs vienas į kit�. O a�, u�uot vyk�s ie�koti jo, nuva�iavau pietauti, o paskui �ia.� Levinas priėjo prie �ibinto, perskaitė brolio adres�, kurį turėjo piniginėje, ir pasi�aukė ve�ik�. Vis� ilg� keli� iki brolio Levinui vienas po kito kilo prie� akis visi jam �inomi Nikolajaus gyvenimo įvykiai. Atsiminė, kaip jis, būdamas universitete ir dar metus po to, kai i� universiteto i�ėjo, nepaisydamas savo draugų paty�ių, gyveno kaip vienuolis, grie�tai atlikinėdamas visas religines apeigas, pasninkaudamas, klausydamas pamaldų ir vengdamas bet kokių pomėgių, ypa� moterų; o paskui, ūmai nebei�laik�s, ėmė bendrauti su bjauriausiais �monėmis, lėbauti ir visi�kai pasileido. Paskui Levinas atsiminė berniuko istorij�, � brolis jį buvo paėm�s i� kaimo ir norėjo auklėti, bet įpyk�s taip primu�ė, kad buvo i�kelta byla u� kūno su�alojim�. Paskui atsiminė apgavystės istorij�: brolis pralo�ė pinigų, i�davė vekselį ir pats apskundė, įrodinėdamas, kad suk�ius jį apgav�s. (Tuos pinigus ir sumokėjo Sergejus Ivanovi�ius.) Paskui atsiminė, kaip brolis nakvojo nuovadoje u� triuk�mavim�. Atsiminė negarbing� byl�, Nikolajaus i�kelt� broliui Sergejui Ivanovi�iui u� tai, kad pastarasis tariamai nei�mokėj�s jam dalies i� motinos dvaro; ir paskutin� byl�, kai jis buvo i�vyk�s tarnauti į Vakarų kra�t� ir ten atsidūrė teisme u� vir�ai�io sumu�im�... Visa tai buvo baisiai �lyk�tu, bet Levinui tas atrodė visi�kai ne taip �lyk�tu, kaip turėjo atrodyti tiems, kurie nepa�ino Nikolajaus Levino, ne�inojo visos jo istorijos, nepa�ino jo �irdies.

Levinas atsiminė, kaip tuo metu, kai Nikolajus gyveno pamaldumo, pasninkų, vienuolių, ba�nytinių pamaldų laikotarpį, kai jis ie�kojo religijos pagalbos, apynasrio savo aistringai prigim�iai, � niekas ne tik nepalaikė jo, bet visi, ir jis pats, juokėsi i� jo. Jį visi erzino, vadino vienuoliu, Nojumi; kai brolis i�krypo i� vė�ių, niekas jam nepadėjo, bet visi baisėdamiesi ir �lyk�tėdamiesi nuo jo nusigr�ė.

Levinas jautė, kad brolis Nikolajus savo siela, pa�iomis sielos gelmėmis, kad ir kaip ne�vankiai gyvendamas, nėra nė kiek kaltesnis u� tuos �mones, kurie jį niekina. Jis nekaltas, kad gimė tokio nesuvaldomo būdo ir ka�kuo suvar�yto proto. Bet jis visuomet tro�ko būti geras. �Visk� jam pasakysiu, priversiu jį, kad visk� pasakytų, ir parodysiu, kad jį myliu ir todėl suprantu�, � nusprendė Levinas, vienuolikt� valand� priva�iuodamas prie nurodyto adrese vie�bu�io.

� Vir�uje, 12-asis ir 13-asis, � atsakė �veicorius, Levino paklaustas.

� Namie?

� Turbūt namie.

12-ojo kambario durys buvo praviros, ir i� ten �viesos ruo�e ver�ėsi tir�ti prasto ir silpno tabako dūmai, ir buvo girdėti Levinui nepa�įstamas balsas; ta�iau Levinas tuojau suprato, kad brolis yra �ia; jis i�girdo, kaip jis kos�ioja.

Levinui įėjus pro duris, nepa�įstamas balsas kalbėjo:

� Viskas priklauso nuo to, ar i�mintingai ir s�moningai bus tvarkomas reikalas.

Konstantinas Levinas pa�velgė pro duris ir pamatė, jog kalba jaunas vyras su mil�ini�ka plaukų kupeta, su durtiniu, o jauna, kiek raupuota moteris vilnone suknele be rankogalių ir apykaklės sėdi ant sofos. Brolio nebuvo matyti. Konstantinui skaud�iai suspaudė �irdį, pagalvojus, tarp kokių svetimų �monių gyvena jo brolis. Niekas nei�girdo jo įeinant, ir Konstantinas, nusimaudamas kalio�us, klausėsi, k� kalba ponas su durtiniu. Tasai kalbėjo apie ka�koki� įmon�.

� Na, trauk jas velniai, tas privilegijuotas klases, � pasigirdo kos�iojan�io brolio balsas. � Ma�a! Parūpink mums vakarienės ir duok degtinės, jei yra lik�, o jei ne, � tegu atne�a.

Moteris atsikėlė, u�ėjo u� pertvaros ir pamatė Konstantin�.

� Ka�koks ponas, Nikolajau Dmitri�iau, � tarė ji.

� Ko jam reikia? � pasigirdo piktas Nikolajaus Levino balsas.

� Tai a�, � prisistatė Konstantinas Levinas, eidamas į �vies�.

� Kas a�? � dar pik�iau pakartojo Nikolajus. Buvo girdėti, kaip jis greit atsistojo, u�kliuv�s u� ka�ko, ir Levinas pamatė prie�ais save tarpduryje mil�ini�k�, lies�, pakumpusi� brolio figūr� didelėmis, lyg i�sigandusiomis akimis, toki� pa�įstam�, bet savo at�iaurumu ir liguistumu vis dėlto apstulbinusi� jį.

Nikolajus buvo dar labiau sulys�s negu prie� trejus metus, kai Konstantinas Levinas matė jį paskutinį kart�. Brolis vilkėjo trumpu surdutu. Ir rankos, ir platūs kaulai atrodė dar stambesni. Plaukai buvo praretėj�, tie patys tiesūs ūsai karojo ant lūpų, tos pa�ios akys keistai ir naiviai �iūrėjo į sve�i�.

� A, Kostia! � greitai i�tarė Nikolajus, pa�in�s brolį, ir jo akys nu�vito d�iaugsmu. Bet t� pa�i� akimirk� jis atsigr�ė į jaun� vyri�kį ir konvulsi�kai pagr�iojo galv� bei kakl�, tarsi jam būtų ver��s kaklarai�tis, � toks pa�įstamas Levinui judesys, � ir visas sulys�s brolio veidas paliko visi�kai kitas � at�iaurus, ken�iantis ir �iaurus.

� A� ra�iau ir jums, ir Sergejui Ivanovi�iui, kad jūsų nepa�įstu ir nenoriu pa�inti. Ko tau, ko jums reikia?

Nikolajus buvo visi�kai ne toks, kokį vaizdavosi Konstantinas. Patį skaud�iausi� ir blogiausi� jo būdo bruo��, dėl kurio būdavo taip sunku bendrauti su juo, Konstantinas Levinas u�mir�davo, galvodamas apie brolį, ta�iau dabar, pamat�s Nikolajaus veid�, ypa� t� konvulsi�k� galvos kraipym�, jis atsiminė visa tai.

� Man nieko i� tav�s nereikia, � nedr�siai atsakė jis. � A� tik norėjau su tavimi pasimatyti.

Brolio nedr�sa, matyt, sumink�tino Nikolajų. Jis trūktelėjo lūpas.

� A, tu �itaip? � tarė jis. � Na, įeik, sėskis. Nori vakarienės? Ma�a, atne�k tris porcijas. Ne, palauk. Tu �inai, kas �ia? � kreipėsi jis į brolį, rodydamas į pon� su durtiniu. � Tai ponas Krickis, mano bi�iulis dar i� Kijevo, nuostabus vyras. Jį, �inoma, persekioja policija, nes jis nėra niek�as.

Ir Nikolajus, savo papratimu, pa�velgė į visus, kurie buvo kambaryje. Pamat�s, kad moteris, kuri stovėjo tarpduryje, jau buvo bei�einanti, su�uko jai: �Palauk, kad sakau!� Ir padrikai, neskland�iai, kaip kad visuomet kalbėdavo (Konstantinas puikiai t� �inojo), vėl dairydamasis į visus, jis ėmė pasakoti broliui Krickio istorij�: kaip jis buvo pa�alintas i� universiteto u� tai, kad įsteigė draugij� neturtingiems studentams �elpti ir sekmadienines mokyklas, ir kaip paskui stojo mokytojauti liaudies mokykloje, ir kaip i� tenai taip pat buvo i�varytas, o paskui u� ka�k� teisiamas.

� Jūs Kijeve studijavote? � paklausė Konstantinas Levinas, norėdamas nutraukti nejauki� tyl�.

� Taip, Kijeve, � paniur�s piktai i�tarė Krickis.

� O �ita moteris, � pertraukė jį Nikolajus Levinas, rodydamas į j�, � mano gyvenimo draugė, Marija Nikolajevna. A� paėmiau j� i� vie�ųjų namų, � ir �itai sakydamas jis trūktelėjo kakl�. � Bet a� j� myliu ir gerbiu, kaip ir visus, kurie nori būti su manimi pa�įstami, � pridūrė jis, keldamas bals� ir raukdamasis, � pra�au mylėti ir gerbti j�. Ji man kaip �mona, vis tiek. Tu dabar �inai, su kuo turi reikal�. Ir jeigu manai, kad tokia pa�intis tave �emina, galiu tau parodyti duris.

Ir vėl jo akys klausiamai ap�velgė visus.

� Kodėl mane gali �eminti, a� nesuprantu.

� Tai liepk, Ma�a, atne�ti vakarien�: tris porcijas, degtinės ir vyno. Ne, palauk... Ne, nereikia... Eik.

XXV

� Tai mat, � kalbėjo Nikolajus Levinas, įtemptai raukdamas kakt� ir trūk�iodamas kakl�. Jam, matyt, sunku, buvo susivokti, k� reikia sakyti ir k� daryti. � Tai mat... � Jis parodė į kambario kert�, kur buvo ka�kokie gel�galiai, suri�ti virvelėmis. � Ar matai? Tai prad�ia naujos įmonės, kuri� mes steigiame. Toji įmonė yra gamybinė artelė...

Konstantinas beveik nesiklausė. Jis atsidėj�s �iūrėjo į jo liguist� d�iovininko veid�, ir vis labiau ir labiau jam darėsi gaila brolio, jis negalėjo prisiversti klausytis to, k� tasai pasakojo apie artel�. Jis matė, kad toji artelė tėra broliui tiktai inkaras, turįs i�gelbėti jį nuo paniekos pa�iam sau. Nikolajus Levinas kalbėjo toliau:

� Tu �inai, kad kapitalas smaugia darbinink�, � visas darbo sunkumas u�gula darbininkus, mu�ikus, kurie gyvena tokiomis s�lygomis, jog vis tiek negali i�bristi i� savo gyvuli�kos padėties, nors ir ka�kaip dirbtų. Vis� u�darbio peln�, kuris leistų jiems pagerinti savo būvį ir padėtų �viestis, � vis� u�darbio pervir�į atima i� jų kapitalistai. Ir visuomenė taip sutvarkyta, kad juo daugiau darbininkai dirbs, juo labiau lobs pirkliai, �emvald�iai, o jie visuomet bus kaip buv� darbiniai gyvuliai. Ir �it� tvark� reikia pakeisti, � baigė jis ir klausiamai pa�velgė į brolį.

� Taip, �inoma, � pritarė Konstantinas, �iūrėdamas, kaip brolio veid� po atsiki�usiais skruostikauliais mu�a raudonis.

� Mes ir steigiame �altkalvių artel�, kurioje visa gamyba � ir pelnas, ir gamybos įrankiai � bus bendra.

� O kur bus artelė? � pasiteiravo Konstantinas Levinas.

� Vozdremos kaime, Kazanės gubernijoje.

� Kodėl kaime? Kaimuose, man rodos, ir taip daug darbo. Kam reikalinga kaime �altkalvių artelė?

� Ogi tam, kad mu�ikai dabar tokie pat vergai, kokie ir anks�iau buvo, ir todėl jums su Sergejum Ivany�ium ir nemalonu, kad juos norima i�laisvinti i� tos vergijos, � atsakė Nikolajus Levinas, prie�taravimo suerzintas.

Konstantinas Levinas atsiduso, kartu per�velgdamas niūrų ir ne�varų kambarį. �itas atodūsis, rodėsi, dar labiau suerzino Nikolajų.

� �inau tavo ir Sergejaus Ivany�iaus aristokrati�kas pa�iūras. �inau, kad visomis savo proto jėgomis jis stengiasi pateisinti esamas blogybes.

� Ne, bet kam tu kalbi apie Sergejų Ivany�ių? � tarė Levinas �ypsodamasis.

� Sergejus Ivany�ius? Ogi �tai kam! � staiga su�uko Nikolajus Levinas, i�gird�s Sergejaus Ivanovi�iaus vard�. � �tai kam... Bet k� �ia kalbėti? Tik viena... Ko tu atvykai pas mane? Tu niekini tai, ir puiku, eik sau su ponu Dievu, eik! � �aukė jis, pakildamas nuo kėdės. � Ir keliauk sau sveikas, keliauk!

� A� visi�kai neniekinu, � nedr�siai tarė Konstantinas Levinas. � A� net ir nesigin�iju.

Tuo tarpu sugrį�o Marija Nikolajevna. Nikolajus Levinas piktai atsigr�ė į j�. Moteris greitai priėjo prie jo ir ka�k� pa�nib�dėjo.

� A� nesveikas, irzlus pasidariau, � nurim�s ir sunkiai alsuodamas pripa�ino Nikolajus Levinas, � o dar tu man kalbi apie Sergejų Ivany�ių ir jo straipsnį. Tai tokia nes�monė, toks melas, toks sav�s apgaudinėjimas. K� gali ra�yti apie teisingum� �mogus, kuris pats jo nepa�įsta? Ar jūs skaitėte jo straipsnį? � kreipėsi jis į Krickį, vėl sėsdamasis prie stalo ir nustumdamas nuo jo pusiau prikim�tus papirosus, kad būtų daugiau vietos.

� A� neskai�iau, � niūriai atsakė Krickis, matyt, nenorėdamas ki�tis į kalb�.

� Kodėl? � kreipėsi susierzin�s Nikolajus Levinas į Krickį.

� Todėl, kad nematau reikalo gai�inti tam laik�.

� Bet, atleiskite, i� kurgi jūs �inote, kad sugai�insite laik�? Daugeliui �itas straipsnis neprieinamas, tai yra jiems neįkandamas. Bet man kas kita, a� kiaurai matau jo mintis ir �inau, kodėl jis silpnas.

Visi nutilo. Krickis neskubėdamas atsistojo ir pasiėmė kepur�.

� Nenorite vakarienės? Na, sudie. Rytoj ateikite su �altkalviu.

Vos tik Krickis i�ėjo, Nikolajus Levinas nusi�ypsojo ir mirktelėjo.

� Irgi nei �is, nei tas, � tarė jis. � Juk a� matau...

Bet tuo metu Krickis i� tarpdurio pa�aukė jį.

� Ko dar reikia? � paklausė Nikolajus ir i�ėjo su juo į koridorių. Pasilik�s vienas su Marija Nikolajevna, Levinas kreipėsi į j�.

� O jūs seniai su broliu? � paklausė jos.

� Ogi jau bus antri metai. Jo sveikata labai pablogėjo. Geria daug, � tarė ji.

� Kaipgi geria?

� Degtin� geria, o jam tas kenkia.

� Argi daug? � su�nib�dėjo Levinas.

� Taip, � atsakė ji, baimingai �vilg�iodama į duris, pro kurias pasirodė Nikolajus Levinas.

� Apie k� jūs kalbėjotės? � paklausė jis, raukdamasis ir i�sigandusiomis akimis �velgdamas �ia į vien�, �ia į antr�. � Apie k�?

� Apie niek�, � sumi��s atsakė Konstantinas.

� Jei nenorite sakyti, tai �inokitės. Tik tau nėra ko su ja kalbėti. Ji merga, o tu ponas, � tarė jis, trūk�iodamas kakl�.

� Juk tu, a� matau, visk� supratai bei įvertinai ir gailėdamasis �iūri į mano klaidas, � vėl prabilo jis, pakeldamas bals�.

� Nikolajau Dmitri�iau! Nikolajau Dmitri�iau! � vėl su�nib�dėjo Marija Nikolajevna, eidama prie jo.

� Na, gerai, gerai!.. O kaip vakarienė? A, �tai atne�a, � tarė Nikolajus, pamat�s liokajų su padėklu. � �ia, �ia statyk, � tarė jis piktai ir tu�tuojau paėmė degtin�, prisipylė stiklelį ir god�iai i�gėrė. � I�gerk, nori? � kreipėsi jis į brolį, beregint palinksmėj�s. � Na, pakaks apie Sergejų Ivany�ių. A� vis dėlto d�iaugiuosi tave matydamas. �iaip ar taip sakyk, o vis ne svetimi. Na, i�gerk. Papasakok, k� veiki, � kalbėjo jis, god�iai kramtydamas duonos k�snį ir pildamasis antr� stiklelį. � Kaip gyveni?

� Gyvenu vienas sod�iuje, kaip ir anks�iau gyvenau, ūkininkauju, � atsakė Konstantinas, su pasibaisėjimu �iūrėdamas, kaip god�iai brolis geria ir valgo, ir stengdamasis paslėpti savo susidomėjim�.

� Kodėl nevedi?

� Nepasitaikė, � atsakė Konstantinas nuraud�s.

� Kodėl gi? Man � baigta! A� savo gyvenim� sugadinau. A� sakiau ir sakysiu, kad jei bū�iau gav�s savo dalį tada, kai ji buvo man reikalinga, visas mano gyvenimas būtų kitoks.

Konstantinas Dmitri�ius pasiskubino nukreipti kalb� kitur.

� O tu �inai, kad tavo Vaniu�ka pas mane Pokrovskoje dirba kontoroje? � tarė jis.

Nikolajus trūktelėjo kakl� ir susim�stė.

� Na, papasakok man, kas dedasi Pokrovskoje? Namai tebėra, ir ber�ai, ir mūsų klasės kambarys, k�? O Filipas, sodininkas, negi dar gyvas? Kaip a� atsimenu pavėn� ir sof�! Bet tu �iūrėk, nieko namuose nekeisk, grei�iau vesk ir vėl tvarkyk visk� taip, kaip buvo. Tuomet a� atva�iuosiu pas tave, jei tavo �mona bus gera.

� Tai dabar va�iuok pas mane, � pasiūlė Levinas. � Kaip mes puikiai įsitaisytume!

� Atva�iuo�iau pas tave, jeigu �ino�iau, kad nerasiu tenai Sergejaus Ivany�iaus.

� Tu jo nerasi. A� gyvenu visi�kai nepriklausomai nuo jo.

� Taip, bet, �iaip ar taip, sakyk, tu turi pasirinkti mane arba jį, � tarė Nikolajus, nedr�siai �velgdamas broliui į akis. �ita nedr�sa sujaudino Konstantin�.

� Jeigu nori, kad tau visi�kai atvirai i�dėsty�iau, k� apie tai manau, tai pasakysiu tau, kad jūsų gin�e su Sergejum Ivany�ium a� nepalaikau nei vienos, nei antros pusės. Jūs abudu neteisūs. Tu neteisus labiau i�vir�iniu po�iūriu, o jis � daugiau vidiniu.

� A, a! Tu supratai, tu supratai? � d�iaugsmingai su�uko Nikolajus.

� Bet a� pats, jeigu nori �inoti, labiau branginu bi�iulyst� su tavimi, nes...

� Kodėl, kodėl?

Konstantinas negalėjo pasakyti, jog dėl to brangina, kad Nikolajus yra nelaimingas ir jam labiau reikalinga jo bi�iulystė. Bet Nikolajus suprato, kad brolis kaip tik tai norėjo pasakyti, ir susirauk�s vėl siekė degtinės.

� U�teks, Nikolajau Dmitri�iau! � tarė Marija Nikolajevna, tiesdama putni� nuog� rank� į grafinėlį.

� Leisk! Ko lendi! Primu�iu! � suriko jis.

Marija Nikolajevna paėmė degtin�, romiai ir gera�irdi�kai �ypsodamasi, ir toji �ypsena u�krėtė ir Nikolajų.

� Gal tu manai, kad ji nieko nesupranta? � paklausė Nikolajus. � Ji visa tai supranta geriau u� mus visus. Juk tiesa, kad ji turi ka�k� gero, mielo?

� Jūs anks�iau niekuomet nesate buvusi Maskvoje? � paklausė jos Konstantinas, nes reikėjo k� nors pasakyti.

� Tik nesakyk jai �jūs�. Jinai �ito bijo. Jai niekas nėra sak�s �jūs�, tik taikos teisėjas, kuris j� teisė u� tai, kad ji norėjo palikti paleistuvystės namus. Dieve mano, kokia nes�monė dedasi pasaulyje! � staiga su�uko jis. � Tos naujos įstaigos, tie taikos teisėjai, zemstva, kaip visa tai bjauru!

Ir jis ėmė pasakoti apie savo susidūrimus su naujosiomis institucijomis.

Konstantinas Levinas klausėsi jo, ir toji pa�iūra, kad visos naujosios visuomeninės įstaigos neturi jokios prasmės, pa�iūra, kuriai jis pritarė ir kuri� pats da�nai reik�davo, brolio lūpose dabar jam buvo nemaloni.

� Aname pasaulyje visa tai suprasime, � tarė jis juokais.

� Aname pasaulyje? Ak, nemėgstu a� ano pasaulio! Nemėgstu, � tarė jis, įsmeig�s nusigandusias klaikias akis į brolio veid�. � Ir juk �tai, rodos, gera būtų palikti vis� t� �lyk�tyn�, visas tas painiavas � ir savas, ir svetimas, bet a� bijau mirti, baisiai bijau mirti. � Jis krūptelėjo. � Nagi, i�gerk ko nors. Gal �ampano? Arba va�iuokime kur nors. Va�iuokime pas �igonus! �inai, a� labai pamėgau �igonus ir rusi�kas dainas.

Nikolajaus lie�uvis ėmė pintis, ir jis pradėjo �okinėti nuo vienos temos prie kitos. Ma�os padedamas, Konstantinas įkalbėjo jį, kad nereikia niekur va�iuoti, ir visi�kai girt� paguldė į lov�.

Ma�a pa�adėjo, atsitikus reikalui, para�yti Konstantinui ir prikalbinti Nikolajų Levin�, kad jis va�iuotų gyventi pas brolį.

XXVI

Ryt� Konstantinas Levinas i�vyko i� Maskvos ir vakarop parva�iavo namo. Kelyje vagone jis kalbėjosi su kaimynais apie politik�, apie naujuosius gele�inkelius, ir, lygiai kaip Maskvoje, jį vargino s�vokų painiava, nepasitenkinimas savimi, jam lyg buvo ka�ko gėda; bet kai jis i�lipo savo stotyje, pa�ino vienaakį ve�ėj� Ignat�, pasista�iusį �varko apykakl�, kai neai�kioje �viesoje, krintan�ioje pro stoties langus, pamatė gūniomis i�klotas savo roges, savo arklius pari�tomis uodegomis, su pakinktais, papuo�tais �iedais ir spurgais, kai ve�ėjas Ignatas, dar jiems besikraunant daiktus, papasakojo jam dvaro naujienas apie tai, kad atėjo rangovas ir kad Pava atsivedė ver�iuk�, � Levinas pajuto, kad painiava po truputį ai�kėja ir kad gėda bei nepasitenkinimas savimi nyksta. �itai jis pajuto, vos tik pamat�s Ignat� ir arklius; o kai apsivilko jam atve�ta skranda, susisiaut�s atsisėdo į roges ir ėmė va�iuoti, galvodamas, k� reikės padaryti ūkyje, ir �vilg�iodamas į dvailinį, nors patrakusį, bet dar �vitrų Dono veislės arklį, kuriuo anks�iau jodinėdavo, � visi�kai kitaip ėmė suprasti tai, kas jam atsitiko. Jis jautėsi es�s toks, koks buv�s, ir nenorėjo būti kitoks. Jis tik norėjo dabar būti geresnis, negu buvo anks�iau. Visų pirma, Levinas nutarė, kad nuo �ios dienos nebesitikės daugiau tos nepaprastos laimės, kuri� jam turėjo suteikti vedybos, ir todėl taip nebeniekins dabarties. Antra, jis jau niekuomet nepasiduos �lyk��iai aistrai, kurios prisiminimas taip jį kankino, kai jis ruo�ėsi pasipir�ti. Paskui, prisimin�s brolį Nikolajų, nusprendė, jog niekuomet neleis sau u�mir�ti jo, stebės jį ir nei�leis i� akių, kad visuomet galėtų jam padėti, kai broliui bus sunku. O �itai bus greit, Levinas tai jautė. Paskui brolio kalbos apie komunizm�, į kurias jis tuomet taip lengvai pa�iūrėjo, dabar privertė jį susim�styti. Ekonominių s�lygų pakeitim� jis laikė nes�mone, ta�iau visuomet jautė, jog yra neteisinga, kad jis gyvena visko pertek�s, kai liaudis skursta; ir dabar, norėdamas jaustis visi�kai teisus, Levinas nusprendė, kad nors ir anks�iau daug dirbo ir neprabangiai gyveno, nuo �iol dar daugiau dirbs ir dar ma�iau leis sau prabangos. Ir jam atrodė, kad taip lengva bus visa tai padaryti, jog vis� keli� jis liūliavo save labai maloniomis svajonėmis. Jausdamas gaivi� naujo, geresnio gyvenimo viltį, devint� valand� vakaro priva�iavo prie savo namų.

Pro vieno kambario langus ant apsnigtos aik�telės prie�ais namus krito �viesa. Tame kambaryje gyveno Agafja Michailovna, sena auklė, einanti namuose ekonomės pareigas. Ji dar nemiegojo. Kuzma, jos pa�adintas, mieguistas ir basas i�bėgo į prieangį. Vi�lų veislės kalė Laska taip pat i��oko lauk, vos nepargriovusi Kuzmos, ir unk�tė, trynėsi Levinui į kelius, stojosi ant u�pakalinių kojų, norėjo u�dėti prie�akines letenas jam ant krūtinės ir nedrįso.

� Greit sugrį�ote, ponaiti, � tarė Agafja Michailovna.

� Pasiilgau, Agafja Michailovna. Sve�iuose gera, bet namie geriau, � atsakė jis ir nuėjo į kabinet�.

Įne�ta �vakė pama�u nu�vietė kabinet�. I� tamsos pasirodė pa�įstamos smulkmenos: elnio ragai, knygų lentynos, krosnis su garlaide, kuri� jau seniai reikėjo pataisyti, tėvo sofa, didelis stalas, ant stalo atversta knyga, sudu�usi peleninė, s�siuvinis, jo ranka prira�ytas. Visa tai pama�ius, valandėl� jį suėmė abejonė, ar bus galima pradėti t� nauj�jį gyvenim�, apie kurį jis svajojo va�iuodamas. Visi tie jo gyvenimo pėdsakai tarytum apglėbė jį ir bylojo jam: �Ne, tu nei�trūksi i� mūsų ir nepasidarysi kitoks, o būsi toks pat, koks buvai: tu visuomet abejosi, am�inai būsi nepatenkintas savimi, veltui mėginsi pasitaisyti ir vėl suklupsi, am�inai lauksi laimės, kuri tau nebuvo skirta ir kurios tu nepasieksi.�

Bet �itaip sakė jo daiktai, o sielos balsas bylojo, kad nereikia pasiduoti praei�iai ir kad visada galima save paveikti. Klausydamas �ito balso, Levinas nuėjo į kert�, kur stovėjo du svars�iai, kiekvienas po pūd�, ir ėmė mank�tintis, ėmė juos kilnoti, stengdamasis atgauti �vali� nuotaik�. U� durų sugirg�dėjo �ingsniai. Jis skubiai padėjo svars�ius.

Įėjo prievaizdas ir pasakė, kad, dėkui Dievui, viskas gerai, bet prane�ė, kad grikiai naujoje d�iovykloje apgruzdo. Toji �inia suerzino Levin�. Naujoji d�iovykla buvo pastatydinta ir i� dalies sugalvota paties Levino. Prievaizdas visuomet buvo nepatenkintas �ita d�iovykla ir dabar, slėpdamas savo d�iūgavim�, prane�ė, kad grikiai apgruzdo. O Levinas buvo tvirtai įsitikin�s, jog grikiai tik dėl to apgruzdo, kad nebuvo imtasi priemonių, kurias jis �imt� kartų nurodinėjo. Jam pasidarė pikta, ir jis pabarė prievaizd�. Betgi buvo vienas svarbus ir d�iaugsmingas įvykis: apsiver�iavo Pava, geriausia, brangi parodoje pirkta karvė.

� Kuzma, paduok kailinius. O jūs liepkite atne�ti �ibint�, eisiu pa�iūrėti, � tarė jis prievaizdui.

Tvartas, kuriame stovėjo brangiosios karvės, buvo �ia pat u� namų. Perėj�s kiem� pro vėpūtinį ties alyvų krūmu, Levinas priėjo prie kūtės. Padvelkė �iltas mė�lo garas, kai atsidarė pri�alusios durys, ir karvės, pama�iusios neįprast� �ibinto �vies�, nustebusios sukruto ant �vie�ių �iaudų. �mėstelėjo lygi, juodai marga, plati olandės nugara. Berkutas, bulius, gulėjo su �iedu lūpoje ir buvo besikeli�s, bet apsigalvojo ir tiktai �niok�telėjo por� kartų, einant pro jį �monėms. �ala gra�uolė Pava, didumo sulig hipopotamu, atsukusi u�pakalį, u�stojo įėjusiesiems ver�iuk� ir uostinėjo jį.

Levinas įėjo į perdaryn�, ap�iūrėjo Pav� ir pastatė �almargį ver�iuk� ant ilgų netvirtų kojų. Susijaudinusi Pava jau buvo bemykianti, bet kai Levinas pristūmė prie jos tely�ait�, tuojau nurimo ir sunkiai atsidususi ėmė j� lai�yti �iurk��iu lie�uviu. Tely�aitė ie�kodama baksnojo snukiu motinai į kirk�nis ir sukiojo uodegėl�.

� �ia pa�viesk, Fiodorai, �ia �ibint�, � kalbėjo Levinas, ap�iūrinėdamas tely�ait�. � Į motin�! Nors i� plauko į tėv�. Labai gra�i. Ilga ir didelėmis slėpsnomis. Vasilijau Fiodorovi�iau, juk gra�i? � kreipėsi jis į prievaizd� ir, besid�iaugdamas tely�aite, nustojo pykti ant jo u� grikius.

� Kaipgi ji galėtų būti negra�i? Semionas, rangovas, atėjo kit� dien�, kai tik jūs i�va�iavote. Reikės susitarti su juo, Konstantinai Dmitri�iau, � tarė prievaizdas. � A� jums jau anks�iau buvau sak�s apie ma�in�.

Vien tik �itas klausimas įtraukė Levin� į visas didelio ir sudėtingo ūkio smulkmenas, ir jis tiesiai i� kūtės nuėjo į kontor� ir, pasikalbėj�s su prievaizdu ir rangovu Semionu, sugrį�o namo ir tiesiog nuėjo vir�un į svetain�.

XXVII

Namai buvo dideli, senoviniai, nors Levinas gyveno vienas, kūreno ir turėjo u�ėm�s visus namus. Jis �inojo, kad tai neprotinga, �inojo, kad tai net nedera ir prie�inga jo dabartiniams naujiems planams, ta�iau �ie namai Levinui buvo i�tisas pasaulis. Tai buvo pasaulis, kuriame gyveno ir mirė jo tėvas ir motina. Jų gyvenimas atrodė Levinui visokios tobulybės idealas, ir jis svajojo pats lygiai taip gyventi su savo �mona, su savo �eima.

Levinas ma�ai atsiminė savo motin�. Jos paveikslas jam buvo �ventas atsiminimas, ir būsimoji jo �mona, kaip jis vaizdavosi j�, turėjo pakartoti t� �avų ir �vent� moters ideal�, koks jam buvo motina.

Jis ne tik negalėjo įsivaizduoti, kad būtų galima mylėti moterį, su ja nesusituokus, bet pirmiau vaizduodavosi �eim�, o tik paskui jau t� moterį, kuri jam duos �eim�. Todėl Levinas �iūrėjo į vedybas visai ne taip kaip daugelis jo pa�įstamų, kuriems vedybos buvo vienas i� daugelio buities dalykų; Levinui tai buvo svarbiausias gyvenimo reikalas, nuo kurio priklauso visa jo laimė. Ir dabar nuo �ito reikėjo atsisakyti!

Kai jis įėjo į ma��j� svetain�, kur visuomet gerdavo arbat�, ir atsisėdo savo krėsle su knyga rankoje, o Agafja Michailovna atne�ė jam arbatos ir, tarusi, kaip paprastai: �O a� atsisėsiu, ponaiti�, atsisėdo ant kėdės prie lango, � jis pajuto, kad nors tas ir labai atrodė keista, jis neatsisakė savo svajonių ir negali be jų gyventi. Su ja ar su kita, bet �itaip bus. Levinas skaitė knyg�, galvojo apie tai, k� skaito, stabteldavo, klausydamasis Agafjos Michailovnos, kuri be perstogės plepėjo; ir kartu jo vaizduotėje padrikai �mės�iojo įvairūs ūkio ir būsimo �eimos gyvenimo vaizdai. Jis jautė, kad jo sielos gilumoje ima ka�kas nusistoti, aprimti ir tvarkytis.

Jis klausėsi, kaip Agafja Michailovna �nekėjo apie tai, kad Prochoras u�mir��s Diev� ir u� tuos pinigus, kuriuos jam padovanojo Levinas arkliui pirkti, am�inai geri�s ir negyvai primu��s �mon�; jis klausėsi ir skaitė knyg�, prisimindamas, kokios mintys jam buvo kilusios beskaitant. Tai buvo Tindalio knyga apie �ilum�. Levinas prisiminė, kaip anks�iau smerkė Tindalį u� tai, kad tas toks savimi patenkintas dėl sumaniai atliekamų bandymų, ir u� tai, kad jam trūksta filosofinio po�iūrio. Ir staiga dingteldavo d�iaugsminga mintis: �Po dvejų metų mano kaimenėje bus dvi olandės, pati Pava dar galės būti gyva, dvylika jaunų Berkuto dukterų, o jei dar pavyktų �itas tris panaudoti kry�minimui � sta�iai puiku!� Jis vėl ėmė skaityti.

�Na, gerai, elektra ir �iluma yra tas pats; bet ar galima, sprend�iant klausim�, lygtyje vien� dydį pakeisti kitu? Ne. Na, kas gi? Instinktu ir taip jau�iame ry�į tarp visų gamtos jėgų... Ypa� bus malonu, kai i� Pavos dukters jau u�augs �almargė karvė, o gal ir visa kaimenė, kuri� i�auginsiu i� �itų... Puiku! Jis su �mona ir sve�iais eina pasitikti kaimenės... �mona sako: mes su Kostia it kūdikį puoselėjom �it� tely�ait�. �Nejaugi tas gali būti jums įdomu?� paklaus sve�ias. Viskas, kas jam įdomu, įdomu ir man. Bet kas gi ji?� Ir Levinui dingtelėjo galvoje visa, kas atsitiko Maskvoje... �Na k� gi darysi?.. A� nekaltas. Dabar viskas bus kitaip. Nes�monė, kad gyvenimas neleis, kad praeitis neleis. Reikia kovoti, kad būtų geriau, �ymiai geriau gyventi...� Jis pakėlė galv� ir susim�stė. Senoji Laska, dar nevisi�kai atsid�iaugusi, kad jis parva�iavo, i�bėgo paloti į kiem�, sugrį�o, atsine�dama oro kvap�, ir vizgindama uodeg� priėjo prie savo �eimininko, paki�o galv� jam po ranka, gailiai ink�dama ir reikalaudama, kad jis paglostytų.

� Tik kad nekalba, � tarė Agafja Michailovna. � O �uo... Juk supranta, kad �eimininkas parva�iavo ir jam nyku.

� Kodėl nyku?

� Bet negi a� nematau, ponaiti? Metas jau man ponus pa�inti. I� pat ma�ens pas ponus augau. Niekis, ponaiti. Kad tik sveiki būtume ir gryn� s��in� turėtume.

Levinas atsidėj�s �iūrėjo į j�, stebėdamasis, kaip ji teisingai suprato jo mintis.

� Tai k�, dar atne�ti arbatėlės? � paklausė ji ir, paėmusi puodelį, i�ėjo.

Laska vis dar ki�o galv� jam po ranka. Levinas paglostė j�, ir ji �ia pat susirangė jam po kojų, pasidėjusi galv� ant i�tiestos u�pakalinės letenos. Lyg rodydama, kad dabar viskas gerai susitvarkė, ji truputį prasi�iojo, pa�epsėjo lūpomis ir, patogiau u�dengusi lipniomis lūpomis savo senus dantis, nutilo ir nurimo laiminga bei patenkinta. Levinas atsidėj�s sekė �it� jos judesį.

��itaip juk ir a�! � tarė jis sau. � �itaip juk ir a�! Niekis... Viskas gerai.�

XXVIII

Po pokylio anksti ryt� Ana Arkadjevna pasiuntė vyrui telegram�, kad i�vyksta i� Maskvos t� pa�i� dien�.

� Ne, a� turiu, turiu va�iuoti, � tokiu tonu ai�kino ji brolienei, dėl ko pakeitė savo nusistatym�, lyg būtų atsiminusi tiek reikalų, jog nė nesuskaitysi, � ne, geriau jau �iandien!

Stepanas Arkadji�ius nepietavo namie, bet �adėjo parva�iuoti septint� valand� ir palydėti seserį.

Kiti taip pat neatva�iavo, tik atsiuntė lai�kelį, kad jai skauda galv�. Doli ir Ana pietavo vienos su vaikais ir angle. Ar dėl to, kad vaikai yra nepastovūs ar labai jautrūs ir todėl pajuto, kad Ana �iandien visi�kai kitokia negu tada, kai jie taip buvo j� pamil�, kad jinai jau nebesidomi jais, � tik jie staiga liovėsi �aid� su teta ir jau neberodė jai meilės, ir jiems visi�kai nebuvo įdomu, kad ji i�va�iuoja. Ana vis� ryt� ruo�ėsi i�vykti. Ji ra�ė lai�kelius pa�įstamiems maskvi�kiams, tvarkė savo s�skaitas ir krovėsi daiktus. Apskritai Doli atrodė, kad Ana nerimastingai nusiteikusi ir ka�ko susirūpinusi; �itokia nuotaika Doli pa�iai buvo gerai pa�įstama: ji negali atsirasti be prie�asties, da�niausiai joje slypi nepasitenkinimas savimi. Po pietų Ana nuėjo rengtis į savo kambarį, ir Doli nusekė paskui j�.

� Kokia tu �iandien keista! � pasakė jai Doli.

� A�? Tau taip atrodo? A� ne keista, bet netikusi. Taip man kartais atsitinka. A� vis noriu verkti. Tas labai kvaila, bet paskui praeina, � greitai pasakė Ana ir palenkė i�raudusį veid� prie ma�y�io krep�iuko, į kurį jinai dėjosi nedidelį naktinį kyk� ir batistines nosinaites. Jos akys ypatingai blizgėjo ir nuolat sruvo a�aromis. � Taip nenorėjau va�iuoti i� Peterburgo, o dabar i� �ia nesinori.

� Tu atva�iavai �ia ir padarei ger� darb�, � tarė Doli, atid�iai �iūrėdama į j�.

Ana pa�velgė į j� drėgnomis nuo a�arų akimis.

� Nekalbėk taip, Doli. A� nieko nepadariau ir negalėjau padaryti. Da�nai stebiuosi, kam �monės susitar� gadina mane. K� padariau ir k� galėjau padaryti? Tavo �irdyje atsirado tiek meilės, ir tu atleidai...

� Be tav�s, Dievas �ino, kas būtų buv�! Kokia tu laiminga, Ana! � tarė Doli. � Tavo sieloje viskas ai�ku ir gera.

� Kiekvienas savo sieloje turi skeletons16, kaip kad sako anglai.

� Kokie gi tavo skeletons? Tavo sieloje viskas taip giedra.

� Turiu jų ir a�! � staiga tarė Ana, ir netikėtai po a�arų jos lūpas suraukė gudri, linksma �ypsena.

� Na, tai tie tavo skeletons turi būti juokingi, o ne niūrūs, � �ypsodamasi tarė Doli.

� Ne, jie niūrūs. Tu �inai, kodėl va�iuoju �iandien, o ne rytoj? Turiu �irdgėl�, kuri mane slegia, ir a� tau prisipa�insiu, � tarė Ana, ry�tingai atsilo�usi krėsle ir �iūrėdama Doli tiesiog į akis.

Ir Doli nustebo pama�iusi, kad Ana i�raudo ligi ausų, ligi juodų garbanėlių, susirai�iusių ant kaklo.

� Taip, � kalbėjo toliau Ana. � Ar �inai, kodėl Kiti neatvyko pietų? Ji man pavyduliauja. A� sugadinau... a� kalta, kad tasai pokylis buvo jai kan�ia, o ne d�iaugsmas. Bet atvirai, atvirai sakau tau, a� nekalta arba kalta tik truputėlį, � i�tarė ji, laibu balsu nut�sdama �odį �truputėlį�.

� O, tu pasakei lygiai tokiu balsu kaip Stiva! � juokdamasi tarė Doli.

Ana įsi�eidė.

� O ne, ne! A� ne Stiva, � tarė ji raukdamasi. � A� todėl tau sakau, kad nė valandėl� neleid�iu sau net abejoti dėl sav�s, � pridūrė Ana.

Ta�iau t� pat akimirk�, �ituos �od�ius tardama, ji jautė, kad sako neties�; ne tik abejojo dėl sav�s, bet, pagalvojusi apie Vronskį, jautė nerim� ir todėl skubėjo i�va�iuoti grei�iau, negu norėjo, vien dėl to, kad daugiau nesusitiktų su juo.

� Taip, Stiva man sakė, kad tu �okai su juo mazurk� ir kad jis...

� Tu negali įsivaizduoti, kaip juokingai i�ėjo. A� tik galvojau, kaip �ia supir�us, ir staiga � visi�kai kas kita. Galbūt a� prie� savo vali�...

Ana paraudo ir nutilo.

� O, jie beregint �itai pajunta! � pastebėjo Doli.

� Bet a� baisiai nusimin�iau, jeigu i� jo pusės būtų kas nors rimto, � pertraukė j� Ana. � Ir a� esu tikra, kad visa tai bus u�mir�ta ir Kiti nebejaus man neapykantos.

� Tarp kitko, Ana, ties� sakant, a� nelabai trok�tu, kad Kiti u� jo i�tekėtų. Ir geriau būtų, kad viskas i�irtų, jeigu Vronskis galėjo tave įsimylėti per vien� dien�.

� Ak Dieve mano, tai būtų taip kvaila! � tarė Ana, ir vėl jos veidas skais�iai nuraudo i� malonumo, i�girdus �od�iais i�reik�t� mintį, kuri jai rūpėjo. � Tai mat, a� i�va�iuoju, padariusi savo prie�u Kiti, kuri� taip pamilau. Ak, kokia ji miela! Bet tu atitaisysi visk�, Doli? Taip?

Doli vos susilaikė nenusi�ypsojusi. Ji mylėjo An�, bet jai buvo malonu matyti, kad ir toji turi silpnybių.

� Prie�u? To negali būti.

� A� taip norė�iau, kad jūs visi mane taip mylėtumėte, kaip a� jus myliu; o dabar a� dar labiau pamilau jus, � tarė ji su a�aromis akyse. � Ak, kokia a� �iandien kvaila!

Ji perbraukė nosinėle veid� ir ėmė rengtis.

Tik prie� pat i�va�iuojant pasirodė pavėlav�s Stepanas Arkadji�ius raudonu, linksmu veidu, skleisdamas vyno ir cigarų kvap�.

Anos jautrumu u�sikrėtė ir Doli, paskutinį kart� apkabindama mo��, ji su�nib�dėjo:

� Atsimink, Ana, a� niekuomet nepamir�iu to, k� tu man padarei. Ir �inok, kad a� mylėjau ir visuomet mylėsiu tave kaip geriausi� draug�!

� Nesuprantu, u� k�, � i�tarė Ana, bu�iuodama j� ir slėpdama a�aras.

� Tu mane supratai ir supranti. Sudie, mano brangioji!

_______________

16 Angl. � skeletų, perkeltine prasme � slaptų nemalonumų.

XXIX

Na, viskas baigta, ir a�iū Dievui!� � tokia buvo pirmoji mintis, atėjusi Anai Arkadjevnai, kai ji paskutinį kart� atsisveikino su broliu, kuris ligi tre�io skambu�io buvo u�stoj�s tak� vagone. Ji atsisėdo ant savo suolo �alia Anu�kos ir apsidairė miegamojo vagono prietemoje. �A�iū Dievui, rytoj pamatysiu Serio�� ir Aleksejų Aleksandrovi�ių, ir mano gyvenimas slinks po senovei įprasta ir gera vaga.�

Vis dar susirūpinusi, kaip vis� t� dien�, Ana atsidėjusi ir su malonumu susitvarkė kelionei; savo ma�utėmis vikriomis rankomis ji atidarė ir vėl u�darė raudon� krep�elį, i�siėmė nedidelį priegalvį, pasidėjo ant kelių ir, rūpestingai susivyniojusi kojas, patogiai atsisėdo. Viena ligota dama jau taisėsi gulti. Dvi kitos damos kalbino An�, o stora senė suposi kojas, peikdama vagono ap�ildym�. Ana atsakė kelet� �od�ių damoms, ta�iau, numatydama, kad kalbėtis su jomis nebus įdomu, papra�ė Anu�kos i�imti �ibintuvėlį, prisikabino jį prie suolo atkaltės ir i� lagaminėlio i�siėmė peiliuk� knygoms pjaustyti ir angli�k� roman�. I� karto ji negalėjo skaityti. Prad�ioje trukdė bruzdesys ir vaik��iojimas; paskui, traukiniui pradėjus judėti, nedavė ramybės įvairūs garsai; paskui kliudė susitelkti sniegas, kuris plakė į kairįjį lang� ir lipo prie stiklo, ir konduktorius, kuris praėjo pro �alį, visas apsisiaut�s ir apsnigtas i� vienos pusės, ir kalbos apie tai, kokia baisi dabar pūga lauke. Toliau buvo vis tas pats ir tas pats: vis taip pat kratė ir trinksėjo vagonas, vis taip pat snigo į lang�, vis taip pat staigiai keitėsi garinio �ildymo kar�tis ir �altis, vis taip pat �mės�iojo veidai prietemoje ir girdėjosi tie patys balsai, � ir Ana ėmė skaityti ir suprasti tai, k� skaito. Anu�ka jau snaudė, pasidėjusi ant kelių raudon� krep�elį ir laikydama jį pla�iomis rankomis, suki�tomis į pir�tines, kurių viena buvo perplė�ta. Ana Arkadjevna skaitė ir suprato, bet jai buvo nemalonu skaityti, tarsi sektų kitų �monių gyvenimo atspindį. Jai pa�iai per daug norėjosi gyventi. Skaitydama, kaip romano herojė slaugo ligonį, ji pati norėjo tyliai vaik��ioti ligonio kambaryje; skaitydama, kaip parlamento narys sako kalb�, ji pati norėjo pasakyti t� kalb�; skaitydama, kaip ledi Meri joja raita paskui �unų gauj�, erzina brolien� ir visus stebina savo dr�sa, � ji pati norėjo taip daryti. Ta�iau daryti nebuvo ko, ma�omis rankutėmis judindama gludų peiliuk�, ji vertė save skaityti.

Romano herojus jau buvo bepasieki�s savo angli�k� laim�, beįsigyj�s baroneto titul� ir dvar�, ir Ana norėjo drauge su juo va�iuoti į t� dvar�, kai netikėtai pajuto, kad jam turi būti gėda ir kad jai pa�iai dėl to gėda. Bet ko jam gėdytis? �Ko man gėdytis?� � paklausė jį sav�s, įsi�eidusi ir nustebusi. Ji padėjo knyg� į �alį ir atsilo�ė į suolo atkalt�, abiem rankomis stipriai suspaudusi peiliuk�. Nebuvo ko gėdytis. Ji perkratė visus atsiminimus i� savo vie�nagės Maskvoje. Visi jie buvo geri, malonūs. Atsiminė pokylį, atsiminė Vronskį ir jo įsimylėjusį, nuolankų veid�, atsiminė vis� savo elgesį su juo: gėdytis nebuvo ko. Bet vis dėlto kaip tik �itoje atsiminimų vietoje gėdos jausmas padidėdavo, tarytum ka�koks vidaus balsas kaip tik dabar, prisiminus Vronskį, jai sakė: ��ilta, labai �ilta, kar�ta.� �Tai k� gi? � ry�tingai tarė ji sau, patogiau sėsdamasi suole. � K� tai rei�kia? Argi a� bijau tiesiog pa�velgti į tai? K� gi? Nejau mano santykiai su tuo berniuku karininku yra ir gali būti kitokie negu su kiekvienu pa�įstamu?� Ji niekinamai �yptelėjo ir vėl ėmėsi knygos, bet jau visi�kai nebegalėjo suprasti, k� skaito. Ji perbraukė peiliu per stikl�, paskui prispaudė prie skruosto lygų ir �alt� jo pavir�ių ir vos garsiai nesusijuokė i� d�iaugsmo, staiga ir be jokios prie�asties pagavusio j�. Ana jautė, kad jos nervai tarytum įsitempia vis stand�iau ir stand�iau, nelyginant var�iklių traukiamos stygos. Jinai jautė, kad jos akys vis pla�iau ir pla�iau atsimerkia, kad rankų ir kojų pir�tai nervingai juda, kad viduje ka�kas gniau�ia kvap� ir visi vaizdai bei garsai �itoje siūbuojan�ioje prietemoje nepaprastai ry�kiai veikia jos s�mon�. Jai nuolat u�eidavo tokių akimirkų, kada ji abejodavo, ar vagonas rieda į priekį, ar atgal, o gal vietoje stovi. Ar �alia jos Anu�ka, ar kokia svetima mergina? �Kas tenai ant atkaltės � kailiniai ar koks �vėris? Ar a� esu �ia? A� pati ar kita?� Jai buvo baisu pasiduoti tokiam lyg alpuliui. Ta�iau ka�kas j� traukė į jį, ir Ana galėjo pasiduoti jam arba nepasiduoti. Ji atsistojo, norėdama atsipeikėti, nusimetė pled� ir nusiėmė �ilto drabu�io pelerin�. Valandėlei ji atsipeikėjo ir suprato, kad dabar įėj�s liesas mu�ikas ilgu kailiniu paltu, kuriam trūksta vienos sagos, yra krosniakurys, kad jis pa�iūrėjo į termometr�, kad vėjas ir sniegas įsiver�ė paskui jį pro duris; bet paskui vėl viskas susimai�ė... Tasai mu�ikas ilgu liemeniu ėmė ka�k� grau�ti sienoje, senutė ėmė tiesti kojas per vis� vagon� ir pripildė jį lyg juodas debesis; paskui ka�kas ėmė baisiai girg�dėti ir dundėti, tarsi būtų drask� ka�k�; paskui raudona liepsna apakino j�, ir paskui visk� u�stojo siena. Ana pasijuto ka�kur krintanti. Ta�iau visa tai buvo ne baisu, bet linksma. Apsisiautusio ir sniegu apne�to �mogaus balsas su�uko jai ka�k� į ausį. Ana pakilo ir atsipeikėjo; ji suprato, kad traukinys priva�iavo stotį ir kad �ia konduktorius. Ji papra�ė Anu�kos paduoti jai pelerin�, kuri� buvo nusiėmusi, ir skar�, apsigaubė ir nuėjo durų link.

� Teikiatės i�eiti? � paklausė Anu�ka.

� Taip, noriu pakvėpuoti oru. �ia labai kar�ta.

Ana atsidarė duris. Pūga ir vėjas �oko jai prie�ais ir ėmė var�ytis su ja dėl durų. Ir �itai jai atrodė linksma. Ji atsidarė duris ir i�ėjo. Vėjas tarytum jos tik ir laukė, d�iaugsmingai su�vilpė ir norėjo pagauti ir nusine�ti j�, bet ji įsikibo į �alt� atram� ir, prilaikydama suknel�, nusileido į peron� ir u�ėjo u� vagono. Vėjas buvo smarkus vagono aik�telėje, o perone u� vagonų buvo tyku. Pasigėrėdama, pilna krūtine traukė jinai į save �alt� �iemos or�, stovėdama palei vagon�, �valgėsi į peron� ir į ap�viest� gele�inkelio stotį.

XXX

Baisi vėtra siautė ir �vilpė tarp vagonų ratų, palei stulpus u� stoties kampo. Vagonai, stulpai, �monės � visa, kas buvo matyti, buvo i� vieno �ono apne�ta sniegu ir apne�ama vis smarkiau ir smarkiau. Valandėl� pūga nu��iūdavo, bet paskui vėl atū�davo tokiais �uorais, jog atrodė, kad niekas prie� j� neatsilaikys. O ka�kokie �monės vis dėlto lakstė linksmai kalbėdamiesi girg�dan�iomis perono lentomis ir be paliovos varstė dideles duris. Sulink�s �mogaus �e�ėlis �mėstelėjo po Anos kojomis, ir pasigirdo plaktuko kauk�enimas į gele�į. �Duok telegram�!� � suskambėjo piktas balsas kitoje pusėje i� audringos tamsos. �Pra�om �ia! Nr. 28!� � �aukė įvairūs balsai, pro �alį bėgo apsirai�ioj�, sniegu apne�ti �monės. Ka�kokie du ponai, įsikand� degan�ius papirosus, praėjo pro �alį. Jinai dar kart� įkvėpė gaivinan�io oro ir jau i�traukė i� movos rank�, norėdama imtis u� atramos ir lipti į vagon�, kai dar vienas �mogus kari�ka miline pasirodė �alia jos ir u�stojo judan�i� �ibinto �vies�. Ana atsigr�ė ir tuojau pa�ino Vronskio veid�. Pridėj�s rank� prie kepurės, jis nusilenkė jai ir paklausė, ar nereikia ko nors, ar jis negalėtų jai patarnauti? Ji gana ilgai, nieko neatsakydama, �iūrėjo į Vronskį, nors jis stovėjo �e�ėlyje, matė ar bent tarėsi matanti jo veido ir akių i�rai�k�. Tai buvo tas pats pagarbus susi�avėjimas, kuris vakar taip paveikė j�. Ne kart� per pastar�sias dienas ir dar tik prie� akimirk� jinai įtikinėjo save, kad Vronskis jai yra vienas i� �imtų visada vienodų, visur pasitaikan�ių jaunų vyri�kių, kad ji niekuomet neleis sau nė galvoti apie jį; ta�iau dabar, vos tik susitikusi su juo, Ana pajuto d�iaugsming� pasidid�iavim�. Jai nereikėjo klausti, ko jis �ia. Ji t� �inojo taip tikrai, lyg Vronskis būtų pasak�s, jog jisai �ia yra dėl to, kad būtų tenai, kur ji.

� A� ne�inojau, kad jūs va�iuojate. Ko jūs va�iuojate? � paklausė ji, nuleidusi rank�, kuria jau buvo paėmusi u� atramos. Ir nesuvaldomas d�iaugsmas spindėjo pagyvėjusiame jos veide.

� Ko a� va�iuoju? � pakartojo jis, �iūrėdamas jai tiesiog į akis. � Jūs �inote, a� va�iuoju dėl to, kad bū�iau tenai, kur jūs, � tarė jis, � a� negaliu kitaip.

Ir tuo pa�iu metu, tarsi nugalėj�s kliūtis, vėjas pa�ėrė snieg� nuo vagonų stogų, ėmė lankstyti ka�kokį atplė�t� skardos lap�, ir priekyje graud�iai ir nykiai sustaugė sodrus garve�io, �vilpukas. Visa siaubinga pūga dabar jai pasirodė dar �avesnė. Jis pasakė tai, ko tro�ko jos siela, ta�iau bijojo protas. Ana nieko neatsakė, ir i� jos veido Vronskis matė, kad ji kovoja pati su savimi.

� Atleiskite man, jeigu jums nemalonu, k� a� pasakiau, � pra�neko jis nuolankiai.

Vronskis kalbėjo mandagiai, pagarbiai, ta�iau taip tvirtai ir atkakliai, jog Ana ilgai nieko negalėjo atsakyti.

� Tai, k� jūs sakote, yra nedora, pra�au, jeigu jūs esate geras �mogus, u�mir�ti, k� pasakėte, kaip ir a� u�mir�iu, � tarė pagaliau Ana.

� Nė vieno jūsų �od�io, nė vieno jūsų judesio a� niekuomet neu�mir�iu ir negaliu...

� Gana! Gana! � su�uko ji, veltui stengdamasi suteikti rūstumo savo veidui, į kurį jis god�iai �iūrėjo. Nusitvėrusi �altos atramos, ji u�lipo laipteliais ir greitai įėjo į vagono priemen�. Bet �itoje ma�utėje priemenėlėje sustojo, svarstydama savo vaizduotėje tai, kas įvyko. Neprisimindama nei savo, nei jo �od�ių, jinai juste juto, kad �itas trumpas pasikalbėjimas juos baisiai suartino; �itai j� ir i�g�sdino, ir drauge darė laiming�. Pastovėjusi kelet� sekund�ių, Ana įėjo į vagon� ir atsisėdo į savo viet�. Įtempimas, kuris j� kankino prad�ioje, ne tik sugrį�o, bet jau padidėjo tiek, jog ji ėmė bijoti, kad kiekvien� akimirk� jos sieloje gali nutrūkti ka�kas pernelyg įtempta. Ji nemigo vis� naktį. Ta�iau toje įtampoje ir tose svajose, kurių buvo sklidina jos vaizduotė, nebuvo nieko nemalonaus ir niūraus; prie�ingai, buvo ka�kas d�iaugsminga, kar�ta ir jaudinama. Pary�iui Ana u�snūdo sėdėdama, o kai pabudo, jau buvo visi�kai �viesu, ir traukinys artėjo prie Peterburgo. Beregint j� apniko mintys apie namus, apie vyr�, apie sūnų ir artimiausios dienos bei kitų dienų rūpes�iai.

Peterburge, kai tik sustojo traukinys ir Ana i�lipo, pirmas veidas, kuris patraukė jos dėmesį, buvo jos vyro veidas. �Ak Dieve mano, kodėl jo ausys pasidarė tokios?� � pagalvojo Ana, �iūrėdama į jo �alt� ir ori� figūr�, o ypa� į kremzlėtas jo ausis, kurios rėmė apvalios skrybėlės kra�tus ir dabar j� taip nustebino. Pamat�s �mon�, jis ėjo pasitikti jos, kaip paprastai, pa�aipia �ypsena sudėj�s lūpas, �iūrėdamas tiesiog į j� didelėmis i�vargusiomis akimis. Ka�koks nemalonus jausmas sugniau�ė Anai �irdį, kai ji sutiko jo atkaklų ir i�vargusį �vilgsnį, tarsi ji būtų tikėjusis pamatyti vyr� kitokį. Ypa� An� nustebino nepasitenkinimas savimi, kurį ji pajuto su juo susitikusi. Tasai jausmas buvo senas, pa�įstamas, pana�us į t�, kurį patirdavo, turėdama veidmainiauti savo vyrui; bet anks�iau nepastebėdavo �ito jausmo, o dabar ai�kiai ir skausmingai pajuto jį.

� Taigi, kaip matai, �velniai mylįs vyras, taip �velniai, kaip antrais santuokos metais, trok�te tro�ko pamatyti tave, � i�tarė jis lėtu laibu balsu ir tokiu tonu, kuriuo kone visuomet kalbėdavo su ja, tonu, pa�iepian�iu tuos, kurie i� tikrųjų �itaip kalbėtų.

� Serio�a sveikas? � paklausė ji.

� Ir tai visas atpildas u� mano ugning� meil�? � tarstelėjo jis. � Sveikas, sveikas...

XXXI

Vronskis nė nebandė u�migti vis� t� naktį. Jis sėdėjo ant savo suolo, �ia įbed�s akis tiesiog prie�ais save, �ia per�velgdamas įeinan�iuosius ir i�einan�iuosius; jis ir anks�iau stebindavo ir jaudindavo nepa�įstamus �mones savo nesudrums�iamu ramumu, ta�iau dabar atrodė dar labiau i�didus ir �in�s savo vert�. Jis �iūrėjo į �mones kaip į kokius daiktus. Nervingas jaunuolis, apygardos teismo tarnautojas, sėdįs prie�ais Vronskį, tiesiog ėmė jo nek�sti u� toki� i�vaizd�. Jaunuolis ir papiros� degėsi i� Vronskio, ir kalbino jį, ir net kum�telėdavo Vronskį, kad tasai pajustų, jog jis � ne daiktas, o �mogus, ta�iau Vronskis vis tiek �iūrėjo į jį tarytum į �ibint�, ir jaunuolis vaipėsi, jausdamasis netenk�s pusiausvyros dėl to, kad nenorima pripa�inti jo �mogumi.

Vronskis nieko nematė aplinkui. Jis jautėsi es�s valdovas ne dėl to, kad būtų tikėj�s, jog padarė įspūdį Anai, � jis dar netikėjo �ituo, bet dėl to, kad įspūdis, kurį jinai padarė jam, teikė jam laim� ir pasidid�iavim�.

Kas i� viso to i�eis, Vronskis ne�inojo ir net negalvojo. Jis jautė, kad visos jėgos, ligi �iol palaidos ir i�bla�kytos, dabar buvo sutelktos į krūv� ir su baisia energija nukreiptos į vien� palaim� �adantį tiksl�. Ir jis buvo laimingas. Jis tik �inojo, kad pasakė jai ties�, kad vyksta ten, kur yra jinai, kad visa gyvenimo laimė, vienintelė gyvenimo prasmė dabar � j� matyti ir girdėti. Kai jis Bologove i�lipo i� vagono i�gerti selterio ir pamatė An�, tai pirmas jo �odis neju�iomis pasakė jai tai, k� jis galvojo. Ir Vronskis d�iaugėsi, kad pasakė, kad ji dabar �ino ir apie tai galvoja. Jis nemigo vis� naktį. Grį��s į savo vagon�, jis be paliovos galvojo, kada ir kuriomis aplinkybėmis buvo j� mat�s, prisiminė visus jos �od�ius ir alpstan�ia �irdimi vaizdavosi galimos ateities paveikslus.

I�lip�s Peterburge i� vagono, po nemigo nakties Vronskis jautėsi toks pagyvėj�s ir �valus kaip po �altos vonios. Jis sustojo ties savo vagonu, laukdamas, kada ji i�lips. �Dar kart� pamatysiu, � kalbėjo jis sau, neju�iom �ypsodamasis, � pamatysiu jos eigastį, veid�; ji pasakys k� nors, pakreips galv�, pa�velgs, nusi�ypsos galbūt.� Ta�iau, dar jos nepamat�s, Vronskis pamatė jos vyr�, kurį stoties vir�ininkas mandagiai lydėjo pro mini�. �Ak, taip! Vyras!� Tik dabar pirm� kart� Vronskis ai�kiai suprato, kad vyras yra sujungtas su ja �mogus. Jis �inojo, kad ji turi vyr�, bet netikėjo, kad tas egzistuotų, ir visi�kai įtikėjo tik pamat�s jį, jo galv�, pe�ius ir kojas juodomis kelnėmis; ypa� kai pamatė, kad tasai vyras ramiai, kaip savo nuosavyb�, paėmė jos rank�.

Pamat�s Aleksejų Aleksandrovi�ių, jo peterburgi�kai skaistų veid� ir figūr�, kupin� rimto pasitikėjimo savimi, jo apvali� skrybėl�, truputį pakumpusi� nugar�, Vronskis patikėjo, kad jis yra, ir jam pasidarė nemalonu kaip �mogui, kuris kankinamas tro�kulio prieitų �altinį ir rastų tame �altinyje �unį, avį ar kiaul�, i�gėrusius ir sudrumstusius vandenį. Vronskį ypa� erzino tai, kad Aleksejus Aleksandrovi�ius eidamas ka�kaip savoti�kai kraipo vis� dubenį ir nerangias kojas. Vronskis tik sau vienas pripa�ino negin�ijam� teis� j� mylėti. O Ana buvo vis ta pati, ir jos vaizdas vis taip pat veikė jį, fizi�kai gaivindamas, jaudindamas ir pripildydamas laimės jo siel�. Vokie�iui liokajui, pribėgusiam prie jo i� antros klasės, Vronskis liepė paimti daiktus ir va�iuoti, o pats priėjo prie Kareninos. Jis matė pirm� vyro ir �monos susitikim� ir būdamas akylas, kaip visi įsimylėj� �monės, pastebėjo, kad ji truputį var�osi, kalbėdama su savo vyru. �Ne, ji nemyli jo ir negali mylėti�, � �irdyje nusprendė Vronskis,

Dar eidamas i� u�pakalio prie Anos Arkadjevnos, jis d�iaugdamasis pastebėjo, kad jinai pajuto jį artėjant, atsisuko, o pa�inusi vėl nusigr�ė į savo vyr�.

� Ar gerai miegojote �i�nakt? � paklausė Vronskis, lenkdamasis drauge jai ir jos vyrui ir leisdamas Aleksejui Aleksandrovi�iui spr�sti, ar lenkiamasi jam, ir pa�inti jį ar nepa�inti � kaip jam patiks.

� A�iū, labai gerai, � atsakė Ana.

Jos veidas atrodė pavarg�s, ir jame nebuvo matyti to gyvumo, kuris pasireik�davo �ypsena ar akių �vilgsniu; ta�iau vien� akimirk�, kai Ana pa�velgė į jį, jos akyse ka�kas �ybtelėjo, ir nors toji ugnelė tu�tuojau ir u�geso, Vronskis buvo laimingas �i� akimirk�. Ji pa�velgė į savo vyr�, norėdama su�inoti, ar tasai pa�įsta Vronskį. Aleksejus Aleksandrovi�ius nepatenkintas spoksojo į Vronskį, bandydamas prisiminti, kas jis. Vronskio ramumas ir pasitikėjimas savimi �ia tarytum dalgis į akmenį atsimu�ė į �alt� Aleksejaus Aleksandrovi�iaus pasitikėjim� savimi.

� Grafas Vronskis, � tarė Ana.

� A! Mes, rodos, pa�įstami, � abejingai tarė Aleksejus Aleksandrovi�ius, paduodamas rank�. � Ten va�iavai su motina, o atgal su sūnumi, � pasakė jis, tardamas ai�kiai kiekvien� �odį, lyg darydamas didel� paslaug�. � Jūs turbūt i� atostogų? � pasakė ir nelaukdamas atsakymo kreipėsi į �mon� savo juokaujamu tonu: � Na k�, ar daug a�arų buvo i�lieta Maskvoje atsisveikinant?

Kreipdamasis �itaip į �mon�, jis davė suprasti Vronskiui, kad nori pasilikti vienas, atsigr��s į jį, palietė ranka savo skrybėl�, ta�iau Vronskis kreipėsi į An� Arkadjevn�:

� Tikiuosi turėsi�s garbės jus aplankyti, � tarė jis.

Aleksejus Aleksandrovi�ius dirstelėjo pavargusiomis akimis į Vronskį.

� Labai d�iaugiuosi, � tarė jis �altai, � pirmadieniais mes priimame. � Paskui, galutinai atsisveikin�s su Vronskiu, pasakė �monai: � Labai gerai, kad a� kaip tik turėjau laisv� pusvalandį, galėjau tave pasitikti ir parodyti savo �velnius jausmus, � kalbėjo jis toliau tuo pa�iu juokaujamu tonu.

� Tu per daug pabrė�i savo �velnius jausmus, kad a� galė�iau juos labai vertinti, � atsakė ji tuo pa�iu juokaujamu tonu, neju�iomis klausydamasi einan�io i� paskos Vronskio �ingsnių. �Bet kas man darbo?� � pagalvojo ji ir ėmė klausinėti vyr�, kaip be jos gyveno Serio�a.

� O, puikiai! Mariette sako, kad jis buv�s labai mielas ir... nors tau dėl to bus liūdna... visai nepasiilg�s tav�s, ne taip kaip tavo vyras. Bet dar kart� merci, mano brangioji, kad man padovanojai vien� dien�. Mūsų mielas virtuvas neapsakomai d�iaugsis. (Virtuvu jis vadino garsi�j� grafien� Lidij� Ivanovn� u� tai, kad ji visuomet ir dėl visko jaudindavosi ir kar��iuodavosi.) Ji teiravosi apie tave. Ir �inai, jei galiu i�drįsti tau patarti, reikėtų nuva�iuoti pas j� �iandien. Juk jai dėl visko skauda �irdį. Dabar ji susirūpinusi, kaip sutaikyti Oblonskius.

Grafienė Lidija Ivanovna buvo jos vyro bi�iulė ir vieno Peterburgo auk�tuomenės būrelio centras, su kuriuo Ana per savo vyr� palaikė glaudesnius ry�ius negu su kitais.

� Juk a� jai ra�iau.

� Bet ji turi �inoti visas smulkmenas. Nuva�iuok, jei nesi pavargusi, mano mieloji. Na, kariet� tau paruo� Kondratijus, a� va�iuoju į komitet�. Vėl pietausiu ne vienas, � kalbėjo toliau Aleksejus Aleksandrovi�ius jau nebe juokaujamu tonu. � Tu nepatikėsi, kaip a� pripratau...

Ir jis, ilgai spausdamas jai rank�, ypatingai �ypsodamasis, įsodino j� į kariet�.

XXXII

Pirmasis namie An� sutiko sūnus. Serio�a i�puolė laiptais prie jos, neklausydamas, k� jam �aukia guvernantė, ir pa�ėli�kai d�iaugdamasis rėkė: �Mama, mama!� Pribėg�s prie motinos, jis pakibo jai ant kaklo.

� Sakiau jums, kad mama! � �aukė jis guvernantei. � A� �inojau!

Ir sūnus, lygiai kaip vyras, sukėlė Anai tarsi kokį nusivylim�. Ji vaizdavosi sūnų gra�esnį, negu tas buvo i� tikrųjų. Ji turėjo nusileisti ligi tikrovės, kad galėtų juo gėrėtis tokiu, koks jis yra. Bet Serio�a buvo �avus ir toks � savo �viesiomis garbanomis, �ydromis akimis ir pilnomis, grak��iomis kojytėmis su kojinėmis, stand�iai jas aptempusiomis. Anai būdavo kone fizi�kai malonu jausti jo artum� bei mylavimus ir moraliai ramu matyti jo atvir�, pasitikintį bei mylintį �vilgsnį ir girdėti jo naivius klausimus. Ana i�ėmė dovanas, kurias jam įdavė Doli vaikai, ir papasakojo sūnui, kad Maskvoje yra tokia mergytė Tania ir toji Tania moka skaityti ir net kitus vaikus moko.

� Tai k�, a� blogesnis u� j�? � paklausė Serio�a.

� Man tu visų geriausias pasaulyje.

� A� �inau, � �ypsodamasis tarė Serio�a.

Dar nespėjo Ana i�gerti kavos, o tarnas jau prane�ė, jog atvyko grafienė Lidija Ivanovna. Grafienė Lidija Ivanovna buvo auk�ta, pilna moteris, liguistai geltonos veido spalvos ir puikiomis svajingomis juodomis akimis. Ana mylėjo j�, ta�iau �iandien tarsi pirm� kart� pastebėjo visas jos ydas.

� Na k�, mano draugu�e, nune�ėte alyvos �akel�? � paklausė grafienė Lidija Ivanovna, vos tik įėjusi į kambarį.

� Taip, viskas susitvarkė, bet nė nebuvo taip rimta, kaip mes manėme, � atsakė Ana. � Apskritai mano belle-soueur17 per daug ry�tinga.

Ta�iau grafienė Lidija Ivanovna, kuri domėjosi visu kuo, kas nebuvo su ja susij�, niekuomet nesiklausė pasakojant apie tai, kas j� domindavo; ji pertraukė An�:

� Taip, daug nelaimių ir daug blogybių yra pasaulyje, o a� taip nusikamavusi �iandien.

� Kas nutiko? � paklausė Ana, stengdamasi nenusi�ypsoti.

� Pradedu pavargti, tu��iai belau�ydama ietis u� teisyb�, ir kartais visi�kai pakrinku. Seselių (tai buvo filantropinė, religinė ir patriotinė organizacija) reikalai buvo puikiai susitvark�, bet tiems ponams nieko negalima padaryti, � pa�aipiai pridūrė grafienė Lidija Ivanovna, tariamai pasiduodama likimui. � Jie pasigavo mintį, j� su�alojo ir paskui svarsto taip smulkmeni�kai ir niekingai. Du trys �monės, tarp jų ir jūsų vyras, supranta, koks svarbus tas reikalas, o kiti vien tik kenkia. Vakar man ra�ė Pravdinas...

Pravdinas buvo �inomas u�sienyje gyven�s panslavistas, ir grafienė Lidija Ivanovna perpasakojo jo lai�ko turinį.

Paskui grafienė dar papasakojo apie nemalonumus bei kliūtis ba�ny�ių susivienijimo reikalu ir skubėdama i�vyko, nes t� dien� jai dar reikėjo būti vienos draugijos posėdyje ir Slavų komitete.

�Juk visa tai buvo ir anks�iau, bet kodėl anks�iau a� to nepastebėdavau? � tarė sau Ana. � O gal ji �iandien labai susierzinusi? I� tikrųjų juokinga, jos tikslas � dorybė, ji krik��ionė, ta�iau visada pyksta, ir visur jai pilna prie�ų, visur � krik��ionybės ir dorovės prie�ai.�

Po grafienės Lidijos Ivanovnos atvyko viena bi�iulė, direktoriaus �mona, ir papasakojo visas miesto naujienas. Tre�i� valand� ir �ioji i�vyko, pa�adėjusi atva�iuoti pietų. Aleksejus Aleksandrovi�ius buvo ministerijoje. Likusi viena prie�pietinį laik� Ana �itaip praleido: pasėdėjo su sūnumi, kol tas valgė pietus (Serio�a pietaudavo atskirai), tvarkė savo daiktus, skaitė ra�telius bei lai�kus, kurių ant stalo prisirinko visa krūva, ir atsakinėjo į juos.

Niekuo nepagrįsta gėda, kuri� Ana jautė kelionėje, ir nerimas visi�kai dingo. Įprastomis gyvenimo s�lygomis ji vėl pasijuto tvirta ir buvo įsitikinusi, kad jai nieko negalima priki�ti.

Ji stebėdamasi prisiminė, kokia buvo vakar. �Kas gi atsitiko? Nieko. Vronskis pasakė kvailyb�, kuriai lengva padaryti gal�, ir a� atsakiau taip, kaip derėjo. Sakyti apie tai vyrui nereikia ir negalima. Kalbėti apie tai reik�tų laikyti svarbiu tokį dalyk�, kuris nėra svarbus.� Ana atsiminė, kaip ji buvo papasakojusi savo vyrui, kad vienas jaunas jo valdinys Peterburge beveik prisipa�ino j� mylįs, tada Aleksejus Aleksandrovi�ius atsakė, jog �itai galį atsitikti kiekvienai auk�tuomenės moteriai, bet jis visi�kai pasitikįs jos taktu ir niekuomet sau neleisi�s pavyduliavimu pa�eminti sav�s ir jos. �Vadinasi, nėra reikalo apie tai kalbėti? Bet, dėkui Dievui, sakyti nėra ko�, � tarė ji sau.

_______________

17 Svainė.

XXXIII

Aleksejus Aleksandrovi�ius grį�o i� ministerijos ketvirt�, bet, kaip da�nai atsitikdavo, nesuspėjo u�eiti pas �mon�. Jis įėjo į kabinet� priiminėti laukian�ių interesantų ir pasira�yti kai kurių ra�tų, kuriuos atne�ė reikalų vedėjas. Pietų (pas Kareninus visuomet pietaudavo kokie trys �monės) atvyko sena Aleksejaus Aleksandrovi�iaus seserė�ia, departamento direktorius su �mona ir vienas jaunuolis, kuris norėjo gauti tarnyb� ir ka�kieno buvo rekomenduotas Aleksejui Aleksandrovi�iui. Ana i�ėjo į svetain� jų u�imti. Lygiai penkt�, bronziniam laikrod�iui su Petro I statulėle dar nespėjus visai i�mu�ti valandų, įėjo Aleksejus Aleksandrovi�ius baltu kaklarai��iu ir fraku su dviem �vaig�dėmis, nes tuojau po pietų jis turėjo i�vykti. Kiekviena Aleksejaus Aleksandrovi�iaus gyvenimo minutė buvo u�imta ir paskirstyta. Norėdamas suspėti ir atlikti, kas buvo skirta kiekvienai dienai, jis laikėsi grie��iausio tikslumo. �Neskubėti ir nesiilsėti� � toks buvo jo devizas. Jis įėjo į sal�, su visais pasisveikino ir skubiai atsisėdo, �ypsodamasis �monai.

� Taip, pasibaigė mano vienatvė. Tu nepatikėsi, kaip nesmagu (jis pabrė�ė �odį nesmagu) pietauti vienam.

Pietų metu jis pasikalbėjo su �mona apie Maskvos reikalus, pa�aipiai �ypsodamasis klausinėjo apie Stepan� Arkadji�ių; ta�iau pasikalbėjimas daugiau buvo bendras, apie tarnybinius bei visuomeninius Peterburgo reikalus. Po pietų jis praleido pusvalandį su sve�iais, paskui �ypsodamasis vėl paspaudė �monai rank�, i�ėjo i� kambario ir i�vyko į taryb�. Ana �į kart� neva�iavo nei pas kunigaik�tien� Betsi Tverskaj�, kuri, su�inojusi j� grį�us, kvietė atva�iuoti vakare, nei į teatr�, kur �iandien turėjo lo��. Ana neva�iavo dėl to, kad dar nebuvo pasiūta suknelė, kurios ji tikėjosi. I� viso Ana, kuri, sve�iams i�va�iavus, susirūpino savo tualetu, buvo labai nepatenkinta. �iaip ji mokėjo gra�iai ir nelabai brangiai rengtis, o prie� i�vykdama į Maskv� buvo atidavusi modistei persiūti tris sukneles. Sukneles reikėjo taip persiūti, kad jų negalima būtų pa�inti, jos turėjo būti paruo�tos jau prie� tris dienas. Pasirodė, kad dvi suknelės visi�kai nepasiūtos, o viena persiūta ne taip, kaip norėjo Ana. Modistė atvyko teisintis tvirtindama, kad �itaip būsi� geriau, bet Ana taip įsikar��iavo, jog paskui jai buvo gėda prisiminti. Norėdama visi�kai nusiraminti, ji nuėjo į vaikų kambarį ir vis� vakar� praleido su sūnumi, pati paguldė berniuk� į lovel�, per�egnojo ir u�klojo. Ji d�iaugėsi, kad niekur neva�iavo ir taip gerai u�baigė t� vakar�. Anai buvo taip lengva ir ramu, ji taip ai�kiai matė, kad visa, kas traukinyje atrodė taip reik�minga, yra tik vienas i� paprastų, menkų auk�tuomenės gyvenimo įvykių ir kad jai neturi būti gėda nei prie� kitus, nei prie� pa�i� save. Ana pasiėmė angli�k� roman�, atsisėdo prie �idinio ir laukė vyro. Lygiai pusiau de�imt� pasigirdo skambutis, ir vyras įėjo į kambarį.

� Pagaliau tu! � tarė Ana, paduodama jam rank�.

Jis pabu�iavo jai rank� ir atsisėdo �alia.

� Apskritai a� matau, kad tavo kelionė pavyko, � tarė jis �monai.

� Taip, labai pavyko, � atsakė ji ir ėmė pasakoti jam visk� i� prad�ių: kaip ji keliavo su Vronskaja, kaip nuva�iavo, kas įvyko gele�inkelio stotyje. Paskui papasakojo, kaip jai i� prad�ių buvo gaila brolio, o vėliau Doli.

� A� nemanau, kad būtų galima atleisti tokiam �mogui, nors jis ir tavo brolis, � grie�tai parei�kė Aleksejus Aleksandrovi�ius.

Ana nusi�ypsojo. Ji suprato, kad jis �itai pasakė ty�ia, norėdamas parodyti, kad giminystės sumetimai negali jam kliudyti atvirai dėstyti savo nuomon�. Ji �inojo �it� vyro bruo��, ir tas bruo�as jai patiko.

� D�iaugiuosi, kad viskas baigėsi laimingai ir kad tu parva�iavai, � kalbėjo jis toliau. � Na, k� tenai �monės kalba apie naujuosius nuostatus, kuriuos apgyniau taryboje?

Ana nieko nebuvo girdėjusi apie tuos nuostatus, ir jai pasidarė nesmagu, kad taip lengvai galėjo u�mir�ti, kas vyrui buvo taip svarbu.

� �ia, prie�ingai, tai sukėlė daug triuk�mo, � nusi�ypsojo jis, patenkintas savimi.

Ana matė, kad Aleksejus Aleksandrovi�ius �iuo reikalu nori jai pasipasakoti ka�k� malonaus, ir ji savo klausimais paskatino jį tai padaryti. Jis vėl taip pat patenkintas savimi ir �ypsodamasis papasakojo, kokios ovacijos buvo sukeltos dėl tų nuostatų, kuriuos jis apgynė.

� A� labai d�iaugiausi. Tai rodo, kad pagaliau ir pas mus ima įsigalėti i�mintinga ir tvirta pa�iūra į �į dalyk�.

Baig�s gerti antr� stiklin� arbatos su grietinėle ir duona, Aleksejus Aleksandrovi�ius pakilo ir nuėjo į savo kabinet�.

� O tu niekur nebuvai i�va�iavusi? Tau turbūt buvo nuobodu? � paklausė jis.

� O ne! � atsakė Ana, taip pat atsistojusi ir lydėdama jį per sal� į kabinet�. � K� dabar skaitai?

� Dabar skaitau Duc de Lille, Po�sie des enfers18, � atsakė jis. � Itin nuostabi knyga.

Ana nusi�ypsojo, kaip nusi�ypso �monės dėl mylimo asmens silpnybių, ir paki�usi savo rank� po jo ranka palydėjo vyr� ligi kabineto durų. Ji �inojo, kad jis buvo įprat�s vakarais skaityti ir be to negalėjo apsieiti. Ji �inojo, kad Aleksejus Aleksandrovi�ius, nors jam vis� laik� atimdavo tarnybinės pareigos, laikė savo priederme sekti visa, kas tik pasirodydavo į�ymesnio intelektualinėje sferoje. Ji taip pat �inojo, kad i� tikrųjų jis domėjosi politinėmis, filosofinėmis, teologinėmis knygomis, kad menas jam buvo visi�kai svetimas, bet vis dėlto, arba, geriau pasakius, kaip tik dėl to Aleksejus Aleksandrovi�ius nepraleisdavo nieko, kas sukeldavo triuk�mo �itoje srityje, ir laikė savo pareiga visk� skaityti. Ji �inojo, kad politikos, filosofijos, teologijos srityje Aleksejus Aleksandrovi�ius turėjo abejonių arba ie�kojo tiesos, ta�iau apie men� ir poezij�, o ypa� apie muzik�, kurios visi�kai nesuprato, jis turėjo labai ai�ki� ir tvirt� nuomon�. Jis mėgo kalbėti apie �ekspyr�, Rafaelį, Bethoven�, apie tai, koki� reik�m� turi naujosios poezijos ir muzikos kryptys, kurias visas buvo labai ai�kiai ir nuosekliai suskirst�s.

� Na, Dieve tau padėk, � tarė ji prie kabineto, kur jo laukė �vakė su pritaisytu gaubtuvėliu ir grafinas vandens prie krėslo. � O a� para�ysiu į Maskv�.

Jis paspaudė jai rank� ir vėl pabu�iavo j�.

�Vis dėlto jis �aunus �mogus, tiesus, geros �irdies ir į�ymus savo srityje, � kalbėjo �irdyje Ana, sugrį�usi į savo kambarį, tartum gindama jį nuo ka�in ko, kas kaltintų ir sakytų, kad jo negalima mylėti. � Ta�iau kodėl jo ausys taip keistai atsiki�usios! Gal jis apsikirpo plaukus?�

Lygiai dvylikt� valand�, kai Ana dar sėdėjo prie ra�omojo stalo, baigdama ra�yti lai�k� Doli, pasigirdo lygūs �lepe�ių �ingsniai, ir Aleksejus Aleksandrovi�ius, nusipraus�s ir susi�ukav�s, pasibruk�s po pa�astimi knyg�, priėjo prie Anos.

� Metas, metas, � tarė jis, keistai �ypsodamasis, ir nuėjo į miegam�jį.

�Ir koki� jis turėjo teis� taip �iūrėti į jį?� � pagalvojo Ana, atsimindama, kokiu �vilgsniu pa�iūrėjo Vronskis į Aleksejų Aleksandrovi�ių.

Nusirengusi ji nuėjo į miegam�jį, ta�iau jos veide ne tik nebuvo to gyvumo, kuris sta�iai tryk�te try�ko i� jos akių ir �ypsenos, jai vie�int Maskvoje; prie�ingai, dabar ugnis atrodė u�gesinta ar ka�kur giliai paslėpta.

_______________

18 Kunigaik�tį de Lilį, �Pragaro poezij��.

XXXIV

Vronskis, i�vykdamas i� Peterburgo, savo didelį but� Morskajos gatvėje buvo palik�s bi�iuliui ir mylimam draugui Petrickiui.

Petrickis, jaunas, nelabai auk�tos kilmės porut�ikas ir ne tik neturtingas, bet visiems prasiskolin�s, į vakar� visuomet girtas ir dėl įvairių � ir juokingų, ir ne�vankių � istorijų da�nas daboklės sve�ias, buvo mylimas tiek savo draugų, tiek vir�ininkų. Kai dvylikt� valand� Vronskis, atva�iav�s i� gele�inkelio stoties, sustojo prie savo buto, ties prieangiu pamatė pa�įstam� ve�iko kariet�. Dar stovėdamas u� durų ir skambindamas, jis i�girdo, kad bute kvatoja vyrai, �iau�ka moteri�kas balsas ir Petrickis �aukia: �Jeigu �ia koks nevidonas, tai neleisk!� Vronskis liepė pasiuntiniui nieko apie jį nesakyti ir tyliai įėjo į pirm�jį kambarį. Baronienė �ilton, Petrickio bi�iulė, �vilgan�ia atlasine violetinės spalvos suknele ir rausvu �viesbruviu veideliu, it kanarėlė �iau�kėdama taip, kad visas kambarys skambėjo nuo jos pary�ieti�kos �nektos, sėdėjo prie apvalaus stalo ir virė kav�. �alia jos sėdėjo Petrickis su miline ir rotmistras Kamerovskis pilna uniforma, turbūt tik k� grį��s i� tarnybos.

� Bravo! Vronskis! � su�uko Petrickis, pa�okdamas ir bildindamas kėd�. � Pats �eimininkas! Baroniene, kavos jam i� naujojo kavinuko! Nelaukėm! Tikiuosi, tu patenkintas savo kabineto papuo�alu, � tarė jis, rodydamas į baronien�. � Juk jūs pa�įstami?

� �inoma! � tarė Vronskis, linksmai �ypsodamasis ir spausdamas baronienei ma�yt� rankut�. � Kaipgi! Sena bi�iulė!

� Jūs dabar i� kelionės, � tarė baronienė, � tai a� bėgu. Ak, tuojau i�va�iuosiu, jeigu kliudau.

� Kur jūs esate, baroniene, ten jūs ir namie, � nuramino Vronskis. � Sveikas, Kamerovski, � pridūrė jis, �altai spausdamas Kamerovskiui rank�.

� O jūs niekuomet nemokate sakyti tokių gra�ių dalykų, � kreipėsi baronienė į Petrickį.

� Ne, kodėl gi? Po pietų ir a� ne blogiau pasaky�iau!

� Po pietų tai joks nuopelnas! Na, a� jums duosiu kavos, eikite nusiprausti ir susitvarkyti, � pasiūlė baronienė, vėl sėsdamasi ir rūpestingai sukdama naujo kavinuko sraigtelį. � Pjerai, paduokite kav�, � kreipėsi jinai į Petrickį, kurį vadino Pjeru pagal jo pavard� Petrickis, neslėpdama savo santykių su juo. � A� dar pridėsiu.

� Sugadinsite.

� Ne, nesugadinsiu! Na, o jūsų �mona? � netikėtai paklausė baronienė, nutraukdama Vronskio pasikalbėjim� su draugu. � Mes �ia jus apvesdinome. Parsive�ėte �mon�?

� Ne, baroniene. A� gimiau �igonu ir mirsiu �igonu.

� Juo geriau, juo geriau. Duokite rank�.

Ir baronienė, nepaleisdama Vronskio, be perstogės juokaudama, ėmė jam pasakoti savo naujausius gyvenimo planus ir klausinėti jo patarimo.

� Jisai vis dar nenori sutikti su i�tuoka! Na k� gi man daryti? (Jisai buvo jos vyras.) A� dabar noriu i�kelti byl�. Kaip jūs man patariate? Kamerovski, pri�iūrėkite kav�, i�bėgo; jūs matote, kiek man rūpes�ių! A� noriu bylinėtis, nes man reikalingas mano turtas. Ar jūs suprantate, kokia kvailybė, es� a� jam nei�tikima, � niekinamai tarė ji, � ir todėl jis nori naudotis mano turtu.

Vronskis su malonumu klausėsi, kaip linksmai �iau�ka apveidi moteris, pritarė jai, pusiau juokais, pusiau rimtai duodamas jai patarimų. Jis beregint pagavo t� ton�, kuriuo buvo prat�s kalbėti su tokiomis moterimis. Visus savo sferos Peterburgo �mones jis buvo suskirst�s į dvi grie�tai prie�ingas rū�is. Viena, �emesnioji rū�is: vulgarūs, kvaili ir, svarbiausia, juokingi �monės, tikį, kad vienas vyras turi gyventi su viena �mona, su kuria sutuoktas, kad mergina turi būti skaisti, moteris � drovi, vyri�kis � dr�sus, santūrus ir tvirtas, kad reikia auklėti vaikus, pa�iam u�sidirbti duon�, mokėti skolas, ir kitokiomis pana�iomis kvailybėmis. Tai buvo senos mados juokingi �monės. Ta�iau buvo ir kita rū�is � tikrųjų �monių, kuriems jie visi priklausė ir kurie turi būti eleganti�ki, taurūs, dr�sūs, linksmi, nerausdami tenkinti bet kuri� aistr� ir i� viso kito juoktis.

Vronskis jautėsi apstulb�s tiktai pirm� akimirk�, kol jį veikė kito pasaulio įspūd�iai, parsive�ti i� Maskvos, bet tu�tuojau, lyg būtų įsistoj�s į senas �lepetes, į�engė į savo sen�jį linksm� ir malonų pasaulį.

Kava taip ir nei�virė, tik visus apta�kė ir i�bėgo ir padarė kaip tik tai, ko reikėjo, davė progos pa�ūkauti, pasijuokti ir suliejo brangų kilim� bei baronienės suknel�.

� Na, dabar likite sveiki, nes jūs niekuomet nenusiprausite, o mano s��in� slėgs did�iausias padoraus �mogaus nusikaltimas � ne�varumas. Tai jūs patariate įremti peilį į gerkl�?

� Būtinai, ir taip, kad jūsų rankutė būtų kuo ar�iau prie jo lūpų. Jis pabu�iuos jums rankut�, ir viskas baigsis laimingai, � atsakė Vronskis.

� Vadinasi, �iandien Prancūzų teatre! � Ir, su�lamėjusi suknele, ji dingo.

Kamerovskis taip pat atsistojo, o Vronskis, nelaukdamas jo i�einant, padavė jam rank� ir nuėjo į tualeto kambarį. Kol jis prausėsi, Petrickis bendrais bruo�ais jam papasakojo apie savo padėtį, kiek toji pasikeitė Vronskiui i�va�iavus. Pinigų nėra visi�kai. Tėvas parei�kė neduosi�s ir skolų nemokėsi�s. Siuvėjas nori pasodinti, ir antras taip pat būtinai grasina pasodinti. Pulko vadas parei�kė, kad jeigu tie skandalai nesibaigs, reikės i�eiti i� pulko. Baronienė įgriso ligi gyvo kaulo, ypa� tuo, kad vis nori duoti pinigų, bet yra viena, jis parodys j� Vronskiui, tiesiog �avi, tikras stebuklas, grie�to rytieti�ko stiliaus, �vergės Rebekos genre19, supranti�. Su Berko�evu jis vakar taip pat susibarė, kad anas norėjo atsiųsti sekundantus, bet, ai�ku, nieko nei�eis. �iaip jau viskas puiku ir nepaprastai linksma. Ir, neduodamas draugui įsigilinti į jo padėties smulkmenas, Petrickis ėmė pasakoti visas įdomias naujienas. Besiklausant tokių �inomų Petrickio pasakojimų tokioje �inomoje aplinkoje, bute, kuriame i�gyveno trejus metus, Vronskį apėmė malonus jausmas, kad jis sugrį�o į nerūpesting� ir jam įprast� Peterburgo gyvenim�.

� Negali būti! � su�uko Vronskis, paleid�s praustuvo pedal�, i� kurio pylėsi vandenį ant savo raudono, sveiko sprando. � Negali būti! � su�uko jis su�inoj�s, kad Lora susidėjo su Milejevu ir metė Fertingof�. � Ir jisai vis toks pat kvailas ir patenkintas? Na, o kaip sekasi Buzulukovui?

� Ak, Buzulukovui atsitiko istorija � puikumėlis! � su�uko Petrickis. � Juk jo aistra � pokyliai, ir jis nė vieno rūmų renginio nepraleid�ia. Nuvyko jis į didįjį pokylį su naujuoju �almu. Tu matei naujuosius �almus? Labai gra�ūs, lengvesni. Taigi stovi jis... Ne, tu klausyk.

� A� klausau, � atsiliepė Vronskis, trindamasis gauruotu rank�luos�iu.

� Eina did�ioji kunigaik�tienė su ka�kokiu pasiuntiniu, ir, jo nelaimei, jie pradėjo kalb� apie naujuosius �almus. Did�ioji kunigaik�tienė ir norėjo parodyti nauj�jį �alm�... Mato, stovi mūsų �aunusis Buzulukovas. (Petrickis parodė, kaip anas stovi su �almu.) Did�ioji kunigaik�tienė papra�ė duoti jai �alm�, � jisai neduoda. Kas �ia dabar? Jam visi tik mirk�ioja, linksi, raukosi. Duok! Tas neduoda. Nutirpo. Gali įsivaizduoti... O �itas... kaip jis.... jau nori paimti i� jo �alm�... neduoda!.. Tasai plė�te i�plė�ia, paduoda did�iajai kunigaik�tienei. ��tai tas naujasis�, � sako did�ioji kunigaik�tienė. Pakreipė �alm�, o i� ten, gali įsivaizduoti, bumpt! Kriau�ė, saldainiai, du svarai saldainių!.. Mat jisai buvo jų prisikrov�s, �aunusis Buzulukovas!

Vronskis leipo juokais. Ir ilgai paskui, kalbėdamas jau apie k� kita, atsimin�s t� �alm�, jis pratrūkdavo savo sveiku juoku, rodydamas tvirtus tankius dantis.

Su�inoj�s visas naujienas, Vronskis, liokajaus padedamas, apsivilko munduru ir i�va�iavo prisistatyti. Grį��s ruo�ėsi nuvykti pas brolį, pas Betsi ir padaryti kelet� vizitų, norėdamas pradėti lankytis toje draugijoje, kur galėtų sutikti An� Karenin�. Kaip ir visuomet Peterburge, jis i�vyko i� namų, ketindamas grį�ti jau tik vėlai naktį.

_______________

19 Tipo.

I

�iemos pabaigoje ��erbackių namuose vyko konsiliumas, kuris turėjo nustatyti, kokia yra Kiti sveikata ir ko reikia imtis jos nykstan�ioms jėgoms atstatyti. Ji sirgo, pavasariui artėjant, jos sveikata ėjo vis blogyn. Namų gydytojas davė jai gerti �uvies taukų, paskui gele�ies, paskui liapiso, ta�iau kadangi nei vieni, nei antri, nei treti vaistai nepadėjo ir kadangi jis patarė jai pavasarį i�vykti į u�sienį, buvo pakviestas garsus daktaras. Garsusis daktaras, dar nesenas, labai gra�us vyras, nutarė ap�iūrėti ligon�. Atrodė, kad jam itin malonu buvo įtikinėti, jog merginų drovumas yra tik barbari�kumo liekana ir nėra nieko natūralesnio, jeigu dar nesenas vyri�kis �iupinėja nuog� jaun� mergin�. Jis laikė tai natūraliu dalyku, nes darė t� patį kiekvien� dien�, nejausdamas ir negalvodamas, kaip jam atrodė, nieko blogo, todėl merginos drovum� laikė ne tik barbari�kumo liekana, bet ir jo paties į�eidimu.

Reikėjo sutikti, nes nors visi daktarai mokėsi vienoje mokykloje, i� tų pa�ių knygų, naudojosi to paties mokslo �iniomis ir nors kai kas sakė, kad tas garsusis daktaras es�s blogas gydytojas, kunigaik�tienės namuose ir jos ratelyje ka�kodėl buvo pripa�inta, kad tasai garsusis daktaras tik vienas �in�s ka�k� ypatinga ir tik jis vienas galįs i�gelbėti Kiti. Atid�iai ap�iūrėj�s ir i�klaus�s sumi�usi� ir apstulbusi� i� gėdos ligon�, garsusis daktaras, rūpestingai nusimazgoj�s rankas, dabar stovėjo svetainėje ir kalbėjosi su kunigaik��iu. Kunigaik�tis, klausydamasis daktaro, kos�iojo ir raukėsi. Pagyven�s, nekvailas ir neligotas �mogus netikėjo medicina ir sieloje �irdo dėl visos tos komedijos, juo labiau kad ar tik ne jis vienas visi�kai suprato, kokia yra Kiti ligos prie�astis. �Tai lojikas� � galvojo jis sau vienas taikydamas garsiajam daktarui �į pavadinim�, paimt� i� med�iotojų �odyno, ir klausydamasis, kaip tas plepa apie dukters ligos po�ymius. O daktarui sunku buvo susilaikyti nuo paniekos tam senam ponui ir sunku buvo nusileisti ligi jo menko i�manymo. Jis suprato, kad su seniu nėra ko kalbėti ir kad �ių namų galva � motina. Jai ir ruo�ėsi paberti savo i�minties perlus. Tuo metu kunigaik�tienė įėjo į svetain� drauge su namų gydytoju. Kunigaik�tis pasitraukė į �alį nenorėdamas, kad kas pastebėtų, kokia juokinga jam atrodo visa �ita komedija. Kunigaik�tienė buvo sutrikusi ir ne�inojo, k� daryti. Jinai jautėsi kalta prie� Kiti.

� Na, daktare, spr�skite mūsų likim�, � tarė kunigaik�tienė. � Sakykite man visk�. �Ar yra vilties?� � norėjo ji paklausti, bet jos lūpos ėmė virpėti, ir ji negalėjo i�tarti �io klausimo. � Na kaip, daktare?..

� Tuojau, kunigaik�tiene, a� pasikalbėsiu su kolega ir tuomet turėsiu garbės i�dėstyti jums savo nuomon�.

� Ar mes turime jus palikti?

� Jeigu teiksitės.

Kunigaik�tienė atsidususi i�ėjo.

Kai daktarai pasiliko vieni, namų gydytojas nedr�siai ėmė dėstyti savo nuomon�, kad �ia esanti tuberkuliozinio proceso prad�ia, bet... ir t. t. Garsusis daktaras klausėsi jo ir kalbos viduryje dirstelėjo į didelį auksinį savo laikrodį.

� Taip, � tarė jis, � bet...

Namų gydytojas pagarbiai nutilo, nebaig�s kalbos.

� Nustatyti tuberkuliozinio proceso prad�ios, kaip jūs �inote, mes negalime; kol nepasirodė kavernos, nėra nieko ai�kaus. Ta�iau įtarti galime. Ir duomenų turime: bloga mityba, padidėj�s nervingumas ir kita. Klausimas �tai koks: įtariant tuberkuliozinį proces�, k� reikia daryti, kad pagerėtų mityba?

� Jūs juk �inote, �ia visuomet veikia moralinės, dvasinės prie�astys, � gudriai �ypsodamasis, leido sau įterpti namų gydytojas.

� Taip, tai savaime suprantama, � atsakė garsusis daktaras, vėl dirstelėj�s į laikrodį. � Atleiskite, ar jau pastatytas Jauzos tiltas, ar vis dar reikia aplinkui va�iuoti? � paklausė jis. � A! Pastatytas. Taip, tai a� per dvide�imt minu�ių galiu ten nusigauti. Mes kalbėjome, jog klausimas �itaip atrodo: palaikyti mityb� ir pagydyti nervus. Tuodu dalykai susij�, reikia veikti abiem kryptimis.

� O kelionė į u�sienį? � paklausė namų gydytojas.

� A� esu nusistat�s prie� keliones į u�sienį. Ir teikitės įsidėmėti: jeigu yra tuberkuliozinio proceso prad�ia, o �ito mes negalime �inoti, tai kelionė į u�sienį nepadės. Reikalinga tokia priemonė, kuri palaikytų mityb� ir nekenktų.

Ir garsusis daktaras i�dėstė savo plan� � gydyti Sodeno vandenimis, kuriuos skiriant svarbiausias tikslas, matyt, buvo tas, kad jie nepakenktų.

Namų gydytojas atid�iai ir pagarbiai i�klausė.

� Ta�iau i�vykimo į u�sienį naudai a� nurody�iau �iuos sumetimus: pasikeistų gyvenimo įpro�iai, nebūtų aplinkos, sukelian�ios atsiminimus. Be to... motina nori, � vardijo jis.

� A! Na, jeigu taip, k� gi, tegu va�iuoja; tiktai pakenks tie voki�ki �arlatanai... Turi klausyti... Na, tegu va�iuoja.

Jis vėl dirstelėjo į laikrodį.

� O! Jau metas, � ir nuėjo durų link.

Garsusis daktaras parei�kė kunigaik�tienei (padorumo jausmas jam tai padiktavo), kad jis turi dar kart� pamatyti ligon�.

� Kaip! Dar kart� ap�iūrėti! � pasibaisėdama su�uko motina.

� O ne, man tik kai kurių smulkmenų, kunigaik�tiene.

� Labai pra�om.

Ir motina, daktaro lydima, įėjo į svetain� pas Kiti. Sulysusi ir i�raudusi, ypatingai blizgan�iomis akimis nuo i�gyventos gėdos, Kiti stovėjo kambario viduryje. Daktarui įėjus, ji nukaito, ir jos akyse sublizgo a�aros. Visa jos liga ir gydymas jai atrodė toks kvailas, net juokingas dalykas! Gydytis jai atrodė taip pat juokinga, kaip sustatinėti sudu�usios vazos �ukes. Jos �irdis buvo sudu�usi.

Negi jie nori gydyti j� �irneliais ir milteliais? Bet negalima buvo į�eisti motinos, juo labiau kad motina jautėsi kalta.

� Malonėkite atsisėsti, kunigaik�tyte, � tarė garsusis daktaras.

Jis �ypsodamasis atsisėdo prie�ais j�, patikrino puls� ir vėl ėmė j� įkyriai klausinėti. Ji atsakinėjo ir staiga supykusi atsistojo.

� Atleiskite man, daktare, bet i� to juk nieko nebus. Jūs man�s po tris kartus to paties klausiate.

Garsusis daktaras neįsi�eidė.

� Liguistas susierzinimas, � tarė jis kunigaik�tienei, kai Kiti i�ėjo. � Beje, a� baigiau...

Ir daktaras, kreipdamasis į kunigaik�tien�, kaip itin proting� moterį, moksli�kai nusakė kunigaik�tytės būkl� ir baigė, nurodydamas, kaip gerti tuos vandenis, kurie buvo nereikalingi. Paklaustas, ar va�iuoti į u�sienį, daktaras giliai susim�stė, tarytum spr�sdamas sunkų klausim�. Galiausiai sprendimas buvo pareik�tas: va�iuoti ir netikėti �arlatanais, o visuomet kreiptis į jį.

Tarsi būtų ka�kas linksmo atsitik�, kai i�va�iavo daktaras. Motina sugrį�o pas dukterį linksmesnė, o Kiti irgi dėjosi palinksmėjusi. Jai dabar da�nai, kone visuomet, tekdavo apsimetinėti.

� I� tikrųjų a� sveika, maman. Bet jeigu jūs norite va�iuoti, tai va�iuokime! � tarė ji ir, stengdamasi parodyti, kad domisi būsim�ja kelione, ėmė kalbėti apie pasiruo�im�.

II

I�vykus daktarui, tuojau atva�iavo Doli. Jinai �inojo, kad t� dien� turi būti konsiliumas, ir nors neseniai buvo atsikėlusi po gimdymo (ji pagimdė mergait� �iemos pabaigoje), nors pati turėjo daug savų bėdų ir rūpes�ių, palikusi �indom� kūdikį ir susirgusi� mergait�, u�suko su�inoti Kiti likimo, kuris turėjo �iandien i�sispr�sti.

� Na kaip? � paklausė ji, įėjusi į svetain� ir nenusiimdama skrybėlės. � Jūs visi linksmi. Turbūt gerai?

Mėginta jai papasakoti, k� kalbėjo daktaras, ta�iau pasirodė, kad nors daktaras kalbėjo labai skland�iai ir ilgai, jokiu būdu nebuvo galima perduoti to, k� jis pasakė. Įdomu tik tai, kad nuspr�sta va�iuoti į u�sienį.

Doli neju�iomis atsiduso. Geriausia jos draugė, sesuo, i�va�iuoja. O jos gyvenimas buvo nelinksmas. Susitaikinus su Stepanu Arkadji�ium, jų santykiai pasidarė tokie, kad ji jautėsi pa�eminta. Mazgas, Anos sumegztas, pasirodė netvirtas, ir �eimos santarvė suiro toje pa�ioje vietoje. Nieko tikro nebuvo, ta�iau Stepano Arkadji�iaus beveik niekuomet nebūdavo namie, pinigų taip pat beveik niekuomet nebūdavo, ir Doli nuolat kankino įtarimai, kad jos vyras nei�tikimas, bet jinai jau pati ginė juos nuo sav�s, bijodama patirtųjų pavydo kan�ių. Toks pavydo i�siver�imas, kokį ji kart� buvo i�gyvenusi, jau negalėjo pasikartoti, ir jeigu net būtų i�ėj� aik�tėn, kad vyras nei�tikimas, tas jau nebūtų galėj� paveikti jos taip, kaip pirm� kart�. Ai�ki nei�tikimybė dabar galėjo tik sutrikdyti jos �eimyninius įpro�ius, todėl Doli ir leidosi apgaudinėjama, u� t� silpnyb� niekinamai �iūrėdama į vyr�, o labiausiai į save. Antra vertus, rūpes�iai, didelė �eima be paliovos vargino j�: �ia nesisekė penėti �indom�jį kūdikį, �ia auklė i�ėjo, �ia, kaip dabar, susirgo vienas vaikas.

� Na, o kaip tavo reikalai? � paklausė motina.

� Ak, maman, jūs tiek daug turite savų bėdų. Lili susirgo, ir bijau, kad jai skarlatina. Dabar i�trūkau, norėdama pasiteirauti, o grį�usi jau sėdėsiu namie, niekur nekeldama kojos, jeigu, neduok Dieve, skarlatina.

Senasis kunigaik�tis, i�va�iavus daktarui, irgi atėjo i� savo kabineto. Atki��s Doli skruost� ir pasikalbėj�s su ja, paklausė �monos:

� Kaipgi nutarėte, ar va�iuojate? Na, o su manimi k� darysite?

� A� manau, tu pasilik, Aleksandrai, � nutarė �mona.

� Kaip norite.

� Maman, o kodėl tėvelis negalėtų va�iuoti su mumis? � tarė Kiti. � Ir jam linksmiau, ir mums.

Senasis kunigaik�tis atsistojo ir paglostė Kiti plaukus. Ji pakėlė veid� ir, prievarta �ypsodamasi, �iūrėjo į tėv�. Kiti visuomet atrodė, kad jis geriausiai u� visus �eimoje supranta j�, nors ir ma�ai apie j� kalba. Ji, kaip jauniausioji, buvo tėvo mylimoji, ir jai atrodė, kad ta meilė daro jį labai akyl�. Kai jos �vilgsnis dabar susidūrė su �ydromis, geromis jo akimis, kurios įdėmiai �iūrėjo į j�, Kiti rodėsi, kad tėvas kiaurai mato j� ir supranta visas jos sielos negandas. Rausdama ji glaudėsi prie jo, laukdama, kad jis pabu�iuotų j�, bet jis tik paplek�nojo dukteriai per plaukus ir tarė:

� Tie kvaili �injonai! Prie tikros dukters nė neprisikasi, o glostai padvėsusių bobų plaukus. Na k�, Dolinka, � kreipėsi jis į vyresni�j� dukterį, � k� tavo didvyris veikia?

� Nieko, tėveli, � atsakė Doli, supratusi, kad tėvas kalba apie jos vyr�. � Vis va�inėja, a� jo beveik nematau, � negalėjo ji nepridurti, pa�aipiai �ypsodamasi.

� K� gi, ar jis dar nei�vyko į sod�ių mi�ko parduoti?

� Ne, vis tebesiruo�ia.

� �tai kaip! � tarė kunigaik�tis. � Vadinasi, ir man ruo�tis? Klausau, � sėsdamasis tarė jis �monai. � O tu, Katia, �tai k�, � pridūrė jis jaunesniajai dukteriai, � tu kada nors, vien� gra�i� dien�, pabusk ir tark sau: bet juk a� visi�kai sveika ir linksma, mes su tėveliu vėl eisime anksti ryt� pasivaik��ioti �altyje. A?

Atrodė, kad tėvas pasakė labai paprastus �od�ius, ta�iau, juos i�girdusi, Kiti sutriko ir sumi�o lyg sugautas nusikaltėlis. �Taip, jis visk� �ino, visk� supranta ir tais �od�iais sako man, kad nors ir gėda, bet reikia pergalėti savo gėd�.� Jai pritrūko dr�sos k� nors atsakyti. Buvo ka�k� bepradedanti, bet ūmai pravirko ir i�bėgo i� kambario.

� Mat kokie tavo juokai! � �oko kunigaik�tienė ant vyro. � Tu visuomet... � pradėjo ji priekai�tingai.

Kunigaik�tis gana ilgai klausėsi kunigaik�tienės priekai�tų ir tylėjo, bet jo veidas vis labiau ir labiau niaukėsi.

� Ji tokia pasigailėtina, varg�elė, tokia pasigailėtina, o tu nejauti, kad jai skaudus kiekvienas �odis, primen�s jos nelaimės prie�astį. Ak! �itaip apsirik tu man! � atsiduso kunigaik�tienė, ir i� to, kaip pasikeitė jos tonas, Doli ir kunigaik�tis suprato, kad ji kalba apie Vronskį. � A� nesuprantu, kodėl nėra įstatymų, kurie baustų tokius �lyk��ius, netaurius �mones.

� Ak, geriau negirdė�iau tų �nekų! � niūriai tarė kunigaik�tis, pakildamas nuo krėslo ir lyg norėdamas i�eiti, bet sustoj�s tarpduryje. � Įstatymai yra, motin, ir jeigu jau privertei mane apie tai kalbėti, tai a� pasakysiu, kas dėl visko kaltas: tu, viena tu ir daugiau niekas. Įstatymai prie� tokius vyrukus visuomet buvo ir yra! Taip, jei nebūtų buv� to, ko neturėjo būti, a� � senas �mogus, bet bū�iau privert�s jį, t� dabit�, stoti prie barjero. Taip, o dabar gydykite, ve�iokite tuos �arlatanus.

Atrodė, kad kunigaik�tis turėjo dar daug k� pasakyti, ta�iau, i�girdusi jo ton�, kunigaik�tienė, kaip ir visuomet, sprend�iant rimtus klausimus, beregint nusileido, jausdamasi kalta.

� Aleksandre, Aleksandre, � �nib�dėjo kunigaik�tienė, eidama į jį, ir pravirko.

Vos tik ji pravirko, kunigaik�tis taip pat nutilo. Jis priėjo prie �monos.

� Na, liaukis, liaukis! Ir tau sunku, �inau. K� darysi! Didelės bėdos nėra. Dievas gailestingas... dėkui... � kalbėjo jis, jau pats ne�inodamas, k� sako, ir atsakydamas į �lapi� kunigaik�tienės bu�inį, kurį pajuto ant savo rankos. Kunigaik�tis i�ėjo i� kambario.

Dar tada, kai pravirkusi Kiti i�ėjo i� kambario, Doli, būdama motina ir turėdama didelį patyrim� tvarkyti �eimos reikalus, tu�tuojau sumetė, kad �ia bus reikalinga moters pagalba, ir pasiruo�ė padėti. Ji nusiėmė skrybėlait� ir, �irdyje pasiraitojusi rankoves, ruo�ėsi veikti. Tuo metu, kai motina puolė tėv�, ji bandė sulaikyti motin�, kiek leido dukters pagarbumas. Kai kunigaik��iui u�ėjo piktumas, Doli tylėjo; jai buvo gėda dėl motinos, ir ji jautė �velnum� tėvui u� tai, kad jis beregint vėl pasidarė geras; o tėvui i�ėjus, Doli nutarė padaryti tai, ko labiausiai reikėjo: nueiti pas Kiti ir j� paguosti.

� A� jums seniai norėjau pasakyti, maman, ar jūs �inote, kad Levinas norėjo pasipir�ti Kiti, kai buvo �ia paskutinį kart�? Jis prisipa�ino Stivai.

� Na tai kas? A� nesuprantu...

� Gal Kiti nesutiko u� jo tekėti?.. Jinai jums nesakė?

� Ne, ji nieko nesakė nei apie vien�, nei apie antr�; ji per daug i�didi. Bet a� �inau, kad viskas dėl to...

� Taip, jūs įsivaizduokite, jeigu ji atsakė Levinui, o ji nebūtų atsakiusi, jeigu nebūtų buv� ano, a� �inau... O paskui anas taip baisiai suved�iojo j�.

Kunigaik�tienei per daug baisu buvo galvoti, kad ji taip nusikaltusi dukrai, ir ji supyko.

� Ak, a� jau nieko nesuprantu! Dabar visi nori savo protu gyventi, motinai nieko nepasako, o paskui...

� Maman, a� nueisiu pas j�.

� Nueik. Negi a� tau draud�iu? � tarė motina.

III

U�ėjusi į ma�� Kiti kabinet�, gra�utį, rausvutį, vieux saxe20 lėliukėmis papuo�t� kambarėlį, tokį pat jaunutį, rausvutį ir linksm�, kokia dar prie� du mėnesius buvo pati Kiti, Doli atsiminė, kaip linksmai ir su kokia meile jiedvi pernai drauge puo�ė t� kambarėlį. Jai sustingo �irdis, pama�ius Kiti, sėdin�i� prie durų ant �emos kėdutės ir įsmeigusi� nejudan�ias akis į kilimo kamp�. Kiti pa�velgė į seserį, ir �altas, truputį rūstus jos veidas nepasikeitė.

� A� dabar i�va�iuosiu ir u�sidarysiu namie, ir tau negalima bus man�s lankyti, � tarė Darja Aleksandrovna, sėsdamasi �alia jos. � A� noriu pasikalbėti su tavimi.

� Apie k�? � baimingai pakėlusi galv�, greitai paklausė Kiti.

� Apie k� gi, jei ne apie tavo �irdgėl�?

� A� neturiu �irdgėlos.

� Gana jau, Kiti. Argi tu manai, kad a� galiu ne�inoti? A� visk� �inau. Ir tikėk manimi, tai toks menkas dalykas... Mes visos esame tai patyrusios.

Kiti tylėjo, ir jos veidas buvo rūstus.

� Jis nevertas, kad tu dėl jo kankintumeis, � kalbėjo toliau Darja Aleksandrovna, tiesiog paliesdama reikal�.

� Taip, nes jis mane paniekino, � tirtan�iu balsu i�tarė Kiti. � Nekalbėk! Būk gera, nekalbėk!

� Bet kas tau sakė? Niekas �ito nekalbėjo. A� esu tikra, kad jis buvo tave įsimylėj�s ir tebėra įsimylėj�s, bet...

� Ak, nėra man baisesnio dalyko, kaip �itos u�uojautos! � su�uko Kiti, staiga supykusi. Ji pasisuko kėdėje, i�raudo ir ėmė greitai judinti pir�tus, �ia viena, �ia kita ranka spausdama dir�o sagtį, kuri� laikė paėmusi. Doli �inojo sesers įprotį įsikar��iavus k� nors nustverti rankomis; �inojo, kad įsikar��iavusi Kiti gali u�simir�ti ir pri�nekėti daug nereikalingų ir nemalonių dalykų, ir norėjo nuraminti j�, bet jau buvo per vėlu.

� K�, k� tu nori pasakyti, k�? � bėrė �od�ius Kiti. � Kad buvau įsimylėjusi �mogų, kuris man�s nė pa�inti nenorėjo, ir kad mir�tu i� meilės jam? Ir tai man sako sesuo, kuri mano, kad... kad... kad mane u�jau�ia!.. Nenoriu �itos u�uojautos ir veidmainiavimo!

� Kiti, tu neteisinga.

� Kam tu mane kankini?

� Prie�ingai... A� matau, kad tu susikrimtusi.

Ta�iau Kiti buvo taip įsikar��iavusi, jog negirdėjo.

� A� neturiu dėl ko sielotis ir guostis. Esu tiek i�didi, jog niekuomet neleisiu sau mylėti �mogaus, kuris man�s nemyli.

� Bet a� nė nesakau... Viena � pasakyk man ties�, � tarė Darja Aleksandrovna, paėmusi jai u� rankos, � pasakyk man, ar Levinas sakė tau?..

Atrodė, kad, i�girdusi apie Levin�, Kiti visi�kai nebegalėjo susivaldyti; ji pa�oko nuo kėdės, trenkusi į �em� sagtį ir greitai mosuodama rankomis, ėmė kalbėti:

� Kam �ia dar Levinas? Nesuprantu, kam tau reikia mane kankinti? A� pasakiau ir kartoju, kad esu i�didi ir niekados, niekados nepadarysiu to, k� darai tu: grį�ti pas �mogų, kuris tau nei�tikimas, kuris pamilo kit� moterį. A� nesuprantu, nesuprantu �ito! Tu gali, o a� negaliu!

I�tarusi �ituos �od�ius, ji pa�velgė į seserį, pama�iusi, kad Doli tyli, liūdnai nuleidusi galv�, nei�ėjo i� kambario, kaip buvo ketinusi, bet atsisėdo prie durų, nosinėle u�sidengė veid� ir nuleido galv�.

Jiedvi tylėjo kokias dvi minutes. Doli galvojo apie save. Tas jos pa�eminimas, kurį visuomet jautė, ypa� skaud�iai atsiliepė, kai jį priminė sesuo, Doli nesitikėjo, kad sesuo bus tokia �iauri, ir pyko ant jos. Ta�iau ji netikėtai i�girdo, kaip su�narėjo suknelė ir ka�kas staiga sukūk�iojo, stengdamasis susilaikyti, ir ka�kieno rankos i� apa�ios apkabino jos kakl�. Prie� j� klūpojo Kiti.

� Dolinka, a� tokia, tokia nelaiminga! � droviai su�nib�dėjo ji.

Ir savo miel� a�arot� veid� paslėpė Darjos Aleksandrovnos sterblėje.

A�aros buvo tarytum tasai tepalas, be kurio negalėjo sėkmingai veikti dviejų seserų tarpusavio bendravimo ma�ina, � paverkusios seserys kalbėjosi ne apie tai, kas joms buvo svarbu, bet ir �nekėdamos apie pa�alinius dalykus, jiedvi suprato viena kit�. Kiti suprato, kad supykus pasakytas jos �odis apie vyro nei�tikimyb� ir apie pa�eminim� ligi sielos gelmių į�eidė varg�� seserį, bet toji atleid�ia jai. Doli taip pat suprato visa, k� norėjo �inoti; ji įsitikino, kad teisingai atspėjo, jog �irdgėlos, nei�gydomos Kiti �irdgėlos, prie�astis yra ta, kad Levinas jai pasipir�o, bet ji nesutiko u� jo tekėti, o Vronskis apgavo j�, ir dabar ji pasiruo�usi mylėti Levin� ir neapk�sti Vronskio. Kiti nė �od�io nepasakė apie tai; ji kalbėjo tik apie savo sielos būsen�.

� A� neturiu jokios �irdgėlos, � kalbėjo ji nurimusi, � bet ar tu gali suprasti, kad man viskas pasidarė bjauru, �lyk�tu, grubu, o visų labiausiai a� pati. Tu negali įsivaizduoti, kaip viskas dabar man kelia bjaurias mintis.

� Kokios jau gali būti bjaurios mintys? � paklausė Doli �ypsodamasi.

� Pa�ios, pa�ios bjauriausios ir grubiausios, negaliu tau pasakyti. Tai ne maudulys, ne nuobodis, o daug blogiau. Tarytum visa, kas buvo manyje gera, viskas dingo, o liko vien tai, kas bjauriausia. Na, kaip �ia tau pasakius? � ai�kino ji, matydama i� sesers akių, kad toji nieko nesupranta. � Tėvelis dabar man ėmė kalbėti... man atrodo, kad jis tik apie tai galvoja, jog man reikia i�tekėti. Mama ve�a mane į pokylį: man atrodo, ji mane tik dėl to ve�a, kad kuo grei�iausiai mane i�leistų u� vyro ir nusikratytų manimi. �inau, kad tai netiesa, bet negaliu apsiginti nuo �itų min�ių. Į vadinamuosius jaunikius a� tiesiog negaliu �iūrėti. Man atrodo, kad jie mane lyg matuoja savo �vilgsniais. Anks�iau va�iuoti kur nors su puo�nia suknele man būdavo tikras malonumas, a� savimi gro�ėdavausi, o dabar man gėda, nejauku. Na, ko norėti! Daktaras... Na�

Kiti sumi�o, toliau ji norėjo pasakyti, kad nuo to laiko, kai ji �itaip pasikeitė, Stepanas Arkadji�ius jai pasidarė nepaken�iamai nemalonus, ir vos tik jį pama�ius, jai kyla visų grubiausios ir �lyk��iausios mintys.

� Taip, taip, viskas man atrodo baisiai grubu ir bjauru, � t�sė toliau Kiti. � Tai mano liga. Gal praeis...

� O tu negalvok...

� Negaliu. Tik su vaikais man gera, tik pas tave.

� Gaila, kad tau negalima pas mane lankytis.

� Ne, a� atva�iuosiu. A� persirgau skarlatina ir pripra�ysiu maman, kad leistų.

Kaip Kiti sakė, taip ir padarė: nusikraustė pas seserį ir vis� laik� slaugė vaikus, nes jie i� tikrųjų susirgo skarlatina. Abiejų seserų pri�iūrimi, visas �e�etas vaikų pasveiko, ta�iau Kiti sveikata nepagerėjo, ir per gavėni� ��erbackiai i�keliavo į u�sienį.

_______________

20 Senovinio saksų porceliano.

IV

Peterburgo auk�tuomenė, ties� pasakius, sudaro tik vien� rat�; visi �ia vieni kitus pa�įsta, net lankosi vieni pas kitus. Ta�iau �itame dideliame rate yra tam tikri skyreliai. Ana Arkadjevna Karenina turėjo gerų bi�iulių ir glaud�ių ry�ių trijuose skirtinguose rateliuose. Vienas ratelis buvo tarnybinis, oficialus jos vyro ratelis, sudarytas i� bendradarbių ir valdinių, kuriuos labai įvairiai ir įnoringai siejo ir skyrė visuomeninės s�lygos. Ana dabar jau buvo beveik u�mir�usi, kaip prad�ioje ji kone pamald�iai gerbė tuos �mones. Dabar ji visus pa�ino taip, kaip apskrities mieste visi pa�įsta vienas kit�; �inojo, kokie jų įpro�iai, kokios silpnybės, kam koks batas spaud�ia koj�; �inojo, kokie jų tarpusavio santykiai ir santykiai su vyresnybe; �inojo, kas ir kaip, kuo laikosi, kas su kuo sutinka ar nesutinka; ta�iau �ita vyriausybinių vyri�kų interesų sfera niekuomet negalėjo patraukti Anos, ir jinai vengė jos, nepaisydama grafienės Lidijos Ivanovnos įkalbinėjimų.

Antras Anai artimas ratelis buvo tas, kurio padedamas Aleksejus Aleksandrovi�ius padarė savo karjer�. To ratelio centras buvo grafienė Lidija Ivanovna. Tai buvo senų, negra�ių, dorovingų bei pamald�ių moterų ir protingų, mokytų, garbės trok�tan�ių vyrų ratelis. Vienas i� protingųjų �monių, priklausan�ių �itam rateliui, vadino jį �Peterburgo visuomenės s��ine�. Aleksejus Aleksandrovi�ius labai brangino �it� ratelį, ir Ana, kuri taip mokėjo su visais sutarti, apsigyvenusi Peterburge, prad�ioje rado bi�iulių ir �itame ratelyje. Bet dabar, sugrį�us i� Maskvos, �itas ratelis jai pasidarė nepaken�iamas. Anai pasirodė, kad ir ji, ir visi jie apsimetinėja, jai pasidarė taip nuobodu ir nejauku toje draugijoje, kad ji kiek galėdama re�iau ėmė lankytis pas grafien� Lidij� Ivanovn�.

Pagaliau tre�iasis ratelis, kur Ana turėjo ry�ių, buvo tikroji auk�tuomenė, � pokylių, pietų, pra�matnių tualetų pasaulis, viena ranka įsikib�s į caro rūmus, kad nenusileistų ligi demimondo, kurį to ratelio nariai tarėsi niekin�, nors turėjo ne tik pana�ų, bet visi�kai t� patį skonį. Santykius su �ituo rateliu Ana palaikė per kunigaik�tien� Betsi Tverskaj�, savo pusbrolio �mon�, kuri turėjo �imt� dvide�imt tūkstan�ių pajamų ir labai pamilo An�, kai tik �ioji pasirodė auk�tuomenėje, pataikavo jai ir traukė į savo ratelį, juokdamasi i� grafienės Lidijos Ivanovnos ratelio.

� Kai pasensiu ir būsiu negra�i, a� pasidarysiu tokia pat, � sakydavo Betsi, � bet jums, jaunai, gra�iai moteriai, dar anksti į t� prieglaud�.

Ana i� prad�ių kiek galėdama vengė �ito kunigaik�tienės Tverskajos ratelio, nes jis reikalavo pernelyg didelių i�laidų, o ir �iaip pirmasis ratelis jai buvo mielesnis; ta�iau, sugrį�us i� Maskvos, viskas virto kitaip. Ana ėmė vengti savo dorovingųjų draugų ir lankėsi tikrojoje auk�tuomenėje. Ten ji sutikdavo Vronskį ir susitikusi jaudindavosi i� d�iaugsmo. Ypa� da�nai ji sutikdavo Vronskį pas Betsi, jo pusseser� i� tėvo pusės. Vronskis lankėsi visur, kur tik galėdavo sutikti An�, ir kiekviena proga kalbėdavo jai apie savo meil�. Ji nedavė tam jokio pagrindo, ta�iau kiekvien� kart�, susitikus su juo, Anos sieloje įsidegdavo tas pats pagyvėjimo jausmas, kuris jai buvo kil�s t� dien� vagone, kai ji pirm� kart� pamatė Vronskį. Ji pati jautė, kad, pama�ius jį, d�iaugsmas imdavo �viesti jos akyse ir lūpose pasirodydavo �ypsena, Ana negalėdavo nuslopinti �ito d�iaugsmo.

I� prad�ių Ana nuo�ird�iai tikėjo, kad ji nepatenkinta Vronskiu dėl to, kad tas leid�ia sau j� persekioti, ta�iau netrukus po to, kai sugrį�o i� Maskvos ir atvyko į pobūvį, kur tikėjosi sutikti Vronskį, o jo ten nebuvo, An� suėmė toks liūdesys, jog ji ai�kiai suprato, kad apgaudinėja save, kad tas persekiojimas ne tik nėra nemalonus, bet, prie�ingai, sudaro vis� jos gyvenimo prasm�.

Garsi dainininkė dainavo antr� kart�, ir visa diduomenė buvo teatre. Vronskis, i� savo krėslo pirmoje eilėje pamat�s pusseser�, nelaukdamas pertraukos, įėjo į jos lo��.

� Kodėl jūs neatvykote pietų? � tarė jinai Vronskiui. � Stebiuosi, kokie ai�kiaregiai tie įsimylėj� �monės, � �ypsodamasi pridūrė Betsi taip, kad tik jis vienas girdėtų: � Jos nebuvo. Bet atva�iuokite po operos.

Vronskis klausiamai pa�velgė į j�. Betsi palenkė galv�. Jis padėkojo pusseserei �ypsena ir atsisėdo �alia jos.

� O kaip a� gerai atsimenu jūsų pa�aipas! � kalbėjo toliau kunigaik�tienė Betsi, kuriai buvo nepaprastai malonu stebėti, kaip auga �i aistra. � Kur visa tai dingo! Jūs pagautas, mano mielasis.

� A� tik ir trok�tu būti pagautas, � atsakė Vronskis, ramiai, gera�irdi�kai �ypsodamasis. � Jeigu a� skund�iuosi, tai, ties� sakant, nebent tuo, kad per ma�ai pagautas. A� pradedu netekti vilties.

� Koki� jūs galite turėti viltį? � paklausė Betsi, įsi�eidusi u� savo draug�. � Entendons nous21!.. � Ta�iau jos akyse �yb�iojo liepsnelės, kurios ai�kiai bylojo, kad ji labai gerai ir lygiai kaip ir jis supranta, koki� jis gali turėti viltį.

� Jokios, � juokdamasis ir rodydamas savo tankius dantis, atsakė Vronskis. � Atleiskite, � pridūrė jis, paėm�s i� jos rankų binoklį ir per jos nuog� petį �iūrėdamas į prie�prie�in� lo�ių eil�. � Bijau, kad darausi juokingas.

Vronskis labai gerai �inojo, kad jam nėra pavojaus pasidaryti juokingam Betsi ir visos auk�tuomenės akyse. Jis labai gerai �inojo, kad tų �monių akyse gali būti juokingas vyri�kis, nelaimingai įsimylėj�s mergin� ar apskritai laisv� moterį, ta�iau vaidmuo vyri�kio, prikibusio prie i�tekėjusios moters ir �ūtbūt pasiry�usio įtraukti j� į svetimoteryst�, �itoks vaidmuo atrodo ka�koks gra�us, kilnus ir niekuomet negali būti juokingas, todėl jis, i�did�iai ir linksmai �ypsodamasis po ūsais, nuleido binoklį ir pa�velgė į pusseser�.

� O kodėl jūs neatvykote pietų? � paklausė jinai, gro�ėdamasi juo.

� Apie tai reikia jums papasakoti. Buvau u�siėm�s, o �inote kuo? Statau �imt�, tūkstantį prie� vien�� neįspėsite. Stengiausi sutaikyti vyr� su jo �monos į�eidėju. Taip, i� tikrųjų!

� K� gi, ar pavyko sutaikinti?

� Beveik.

� Turėsite man visk� papasakoti, � tarė ji stodamasi. � Ateikite per kit� pertrauk�.

� Negaliu, va�iuoju į Prancūzų teatr�.

� Palik�s Nilson? � i�sigandusi paklausė Betsi, kuri niekaip nebūtų atskyrusi Nilson nuo kokios choristės.

� K� darysi? Turiu ten pasimatym�, vis tuo pa�iu taikdarystės reikalu.

� Palaiminti taikdariai, jie bus i�ganyti, � tarė Betsi, prisiminusi, jog ka�kur ka�k� pana�aus yra girdėjusi. � Na, sėskite, papasakokite, kas atsitiko.

Ir ji vėl atsisėdo.

_______________

21 Supraskime vienas kit�.

V

� Tai truputį nekukli istorija, bet tokia miela, jog labai norisi papasakoti, � tarė Vronskis, �iūrėdamas į j� besijuokian�iomis akimis. � Pavard�ių neminėsiu.

� Bet a� spėliosiu, juo geriau.

� Na, klausykite: va�iuoja du linksmi jaunuoliai�

� Be abejonės, jūsų pulko karininkai?

� A� nesakiau, kad karininkai, tiesiog du papusry�iav� jaunuoliai...

� Paprastai tariant, įkau��.

� Galbūt. Linksmiausiai nusiteik�, va�iuoja pas draug� pietų. Ir mato: daili moteris lenkia juos ve�iko karieta, atsigr�ia, bent jiems taip pasirodė, link�ioja jiems galva ir juokiasi. Jie, �inoma, paskui j�. Lekia be dvasios. Jie labai nustebo, kai gra�uolė sustojo ties tais pa�iais namais, į kuriuos jie patys va�iavo. Gra�uolė u�bėga į vir�utinį auk�t�. Jie mato tik raudonas lūputes i� po trumpo �ydo ir puikias ma�ytes kojeles.

� Jūs taip vaizdingai pasakojate, jog man atrodo, kad jūs pats � vienas i� tų dviejų jaunuolių.

� O k� jūs man pirma sakėte? Na, įeina tuodu jaunuoliai pas draug�, tenai i�leistuvių pietūs. �ia jie i� tikrųjų i�geria gal kiek per daug, kaip visuomet per i�leistuves. Ir pietų metu klausinėja, kas gyvena vir�uje tuose pa�iuose namuose. Niekas ne�ino, tik �eimininko liokajus, paklaustas, ar negyvena vir�uje panų, atsakė, kad jų ten labai daug. Po pietų jaunuoliai eina į �eimininko kabinet� ir ra�o nepa�įstamajai lai�k�. Para�ė aistring� lai�k�, prisipa�ino, kad j� myli, ir patys ne�a lai�k� į vir�ų, norėdami paai�kinti tai, kas lai�ke būtų atrod� nevisi�kai suprantama.

� Kam jūs man pasakojate tokias �lyk�tybes? Na?

� Skambina. Pasirodo mergina, juodu paduoda lai�k� ir įtikinėja mergin�, kad abu taip įsimylėj�, jog tuojau mirs �ia pat prie durų. Sumi�usi mergina leid�iasi į kalbas. Netikėtai pasirodo ponas su �andenomis, pana�iomis į de�reles, i�raud�s it vė�ys, ir parei�kia, kad bute niekas daugiau negyvena, o tik jo �mona, ir abudu i�pra�o lauk.

� I� kurgi jūs �inote, kad jo �andenos, kaip jūs sakėte, pana�ios į de�reles?

� O jūs klausykite. �iandien buvau nuva�iav�s jų taikyti.

� Ir k� gi?

� �ia ir yra visų įdomiausia. Pasirodo, kad tai laiminga titulinio patarėjo ir titulinės patarėjienės pora. Titulinis patarėjas paduoda skund�, o a� pasidarau taikytoju, ir dar kokiu! Tikėkite manimi, Taleiranas � niekis prie� mane.

� Tai kas gi kliūva?

� O jūs paklausykite... Mes atsipra�ėme, kaip pridera: �Mums be galo nemalonu, tai nelemtas nesusipratimas, pra�ome atleisti.� Titulinis patarėjas su de�relėmis pradeda atly�ti, bet irgi trok�ta i�reik�ti savo jausmus, ir kai tik pradeda juos reik�ti, ima kar��iuotis ir į�ūliai kalbėti, a� vėl turiu panaudoti visus savo diplomatinius talentus: �A� sutinku, kad jie pasielgė negra�iai, bet pra�au atsi�velgti į tai, kad �ia nesusipratimas, jaunystė; be to, vyrai buvo k� tik papusry�iav�. Jūs suprantate. Jie i� visos �irdies gailisi, pra�o atleisti jų kalt�.� Titulinis patarėjas vėl sumink�tėja: �A� sutinku, grafe, ir esu pasiruo��s atleisti, bet jūs suprantate, kad mano �mon�, mano �mon�, padori� moterį, ima į�ūliai persekioti ir į�eidinėti ka�kokie vaikėzai, niek...� O jūs suprantate, �itas vaikėzas �ia pat, ir man reikia juos taikyti. A� vėl panaudoju diplomatij�, ir vėl, kai tik jau reikia vis� dalyk� u�baigti, mano titulinis patarėjas kar��iuojasi, rausta, jo de�relės pakyla, ir a� vėl turiu griebtis visų diplomatijos gudrybių.

� Ak, turėsiu jums visk� papasakoti! � juokdamasi tarė Betsi įeinan�iai į lo�� damai. � Jis taip mane prijuokino...

� Na, bonne chance22, � pridūrė ji, paduodama Vronskiui rankos, kuria laikė vėduokl�, laisv� pir�t� ir kilstelėjusi pe�ius nuleido �emyn pakilusi� suknios liemenėl�, norėdama, kaip pridera, būti visi�kai nuoga, kai i�eis į priekį prie rampos į dujų �vies� ir atsidurs prie� visų akis.

Vronskis nuva�iavo į Prancūzų teatr�, nes ten jam i� tikrųjų reikėjo pasimatyti su pulko vadu, kuris nepraleisdavo nė vieno spektaklio tame teatre, ir pasikalbėti su juo apie savo taikdaryst�, kuri jau tre�i� dien� jį labai domino ir linksmino. Į �it� reikal� buvo įsivėl�s Petrickis, kurį Vronskis mylėjo, ir kitas neseniai į pulk� įstoj�s �aunus vaikinas, puikus draugas, jaunasis kunigaik�tis Kedrovas. O svarbiausia, �ia buvo įpainioti pulko interesai.

Juodu abu tarnavo Vronskio eskadrone. Pas pulko vad� buvo atvyk�s valdininkas, titulinis patarėjas Vendenas, ir pasiskundė, kad jo pulko karininkai į�eidė jo �mon�. Jauna jo �mona, kaip pasakojo Vendenas, � jis tik prie� pusmetį buvo ved�s, � su motule buvusi cerkvėje ir staiga dėl tam tikros savo būklės pasijutusi nesveika, negalėjusi ilgiau stovėti ir pirmu pasitaikiusiu greituoju ve�iku va�iavusi namo. Tuo metu j� pradėj� vytis karininkai, ji, nusigandusi ir dar labiau susirgusi, bėgte u�bėgo laiptais į but�. Pats Vendenas, grį��s i� įstaigos, i�gird�s skambutį ir ka�kokius balsus, i�ėj�s ir pamat�s girtus karininkus su lai�ku, i�varė juos. Valdininkas pra�ė grie�tai juos nubausti.

� Ne, kaip sau norite, � tarė pulko vadas Vronskiui, pasikviet�s jį pas save, � Petrickis darosi nepaken�iamas. Nepraeina nė savaitės, kad nebūtų kokios istorijos. Tas valdininkas nepaliks �ito dalyko, jis kreipsis toliau.

Vronskis matė, koks nepatogus visas �is dalykas, suprato, jog dvikovos �ia negali būti ir reikia daryti visk�, kad tas titulinis patarėjas atly�tų, o �is reikalas būtų numarintas. Pulko vadas pasi�aukė Vronskį, �inodamas, kad jis taurus ir protingas vyras, o svarbiausia, vyras, kuris brangina pulko ger� vard�. Jie pasitarė ir nusprendė, kad Petrickis su Kedrovu ir Vronskiu turi nuvykti pas t� titulinį patarėj� ir atsipra�yti. Ir pulko vadas, ir Vronskis suprato, kad Vronskio vardas ir fligeladjutanto rai�tis turi gerokai sumink�tinti titulinį patarėj�. Ir i� tikrųjų �ios dvi priemonės i� dalies paveikė, ta�iau sutaikinimo rezultatas tebebuvo abejotinas, �itai ir pasakojo Vronskis.

Nuva�iav�s į Prancūzų teatr�, Vronskis su pulko vadu nuėjo į fojė ir papasakojo jam apie savo pasisekim� ar nepasisekim�. Visk� apsvarst�s, pulko vadas nutarė t� dalyk� nutraukti, bet paskui dėl malonumo ėmė klausinėti Vronskį apie to susitikimo smulkmenas ir ilgai negalėjo susilaikyti nesijuok�s, kai Vronskis jam pasakojo, kaip titulinis patarėjas, tarytum jau nurim�s, staiga vėl įsidegdavo, prisimin�s įvykio smulkmenas, ir kaip Vronskis, vikriai laviruodamas, beveik privertė valdinink� pasisakyti, jog jis sutinka taikytis, ir skubiai i�ėjo, stumdamas pirma sav�s Petrickį.

� Bjauri istorija, bet labai juokinga. Juk negali Kedrovas kautis su tuo ponu! Tai, sakote, baisiai kar��iavosi? � juokdamasis klausinėjo pulko vadas. � O kaip jums patinka �iandien Kler? Nuostabi! � pasakė jis apie nauj� prancūzų aktor�. � Kiek nori �iūrėk � kasdien atrodo nauja. Tiktai prancūzai moka �itaip.

_______________

22 Linkiu sėkmės.

VI

Kunigaik�tienė Betsi, nesulaukusi, kada baigsis paskutinis veiksmas, i�vyko i� teatro. Vos tik ji spėjo įeiti į tualeto kambarį, pabarstyti savo pailg�, i�bly�kusį veid� pudra, nu�luostyti j�, susitvarkyti ir pasakyti, kad paruo�tų did�iojoje svetainėje arbat�, o jau viena paskui kit� ėmė va�iuoti karietos prie jos did�iulių namų Bol�aja Morskajos gatvėje. Sve�iai i�lipdavo ties pla�iu prieangiu, ir apkūnus �veicorius, kuris kiekvien� ryt�, rodydamas pavyzdį praeiviams, u� stiklinių durų skaitydavo laikra��ius, dabar tyliai atidarinėjo tas did�iules duris, praleisdamas sve�ius.

Beveik tuo pa�iu metu įėjo pro vienas duris �eimininkė atnaujinta �ukuosena ir atnaujintu veidu ir pro antras sugu�ėjo sve�iai į didel� svetain� tamsiomis sienomis, su mink�tais kilimais ir skais�iai ap�viestu stalu, ant kurio �vakių �viesoje �ėrėjo baltutėlė staltiesė, sidabrinis virtuvas ir vaiskus porcelianinis arbatos servizas.

�eimininkė atsisėdo prie virtuvo ir nusimovė pir�tines. Sve�iai, nepastebimų liokajų padedami, prisitraukė kėdes ir susėdo, pasidalij� dviem grupėmis, � vieni prie virtuvo �alia �eimininkės, o kiti prie�ingame svetainės gale � aplink gra�i� pasiuntinio �mon� juoda aksomine suknele ir juodais ry�kiais antakiais. Kalbos abiejuose centruose, kaip paprastai pirmomis akimirkomis, linko �en ir ten, nutraukiamos naujai atvykstan�ių sve�ių, pasisveikinimų, siūlymų arbatos, tarsi ne�inodamos, ties kuo sustoti.

� Ji nepaprastai puiki kaip aktorė; matyti, kad i�studijavusi Kaulbach�, � kalbėjo diplomatas pasiuntinio �monos būrelyje. � Jūs pastebėjote, kaip ji griuvo...

� Ak meld�iamieji, nekalbėkime apie Nilson! Apie j� negalima pasakyti nieko naujo, � tarė drūta, raudona, be antakių ir be �injono �viesiaplaukė dama sena �ilkine suknele. Tai buvo kunigaik�tienė Miagkaja, i�garsėjusi savo paprastumu bei sta�ioki�ku elgesiu ir praminta enfant terrible.23 Kunigaik�tienė Miagkaja sėdėjo viduryje tarp dviejų būrelių, klausėsi abiejų kalbų ir dalyvavo �ia viename, �ia antrame. � Man �iandien trys �monės, lyg susitar�, pasakė tuos pa�ius �od�ius apie Kaulbach�. Ir a� nesuprantu, kuo tie �od�iai jiems taip patiko.

Toji pastaba nutraukė pasikalbėjim�, ir reikėjo vėl sugalvoti nauj� tem�.

� Papasakokite mums k� nors linksmo, bet nepikto, � papra�ė pasiuntinio �mona, didelė grak��ių pokalbių, angli�kai vadinamų small-talk, specialistė, kreipdamasi į diplomat�, kuris taip pat ne�inojo, nuo ko dabar pradėti.

� Sako, kad tai labai sunku, nes juokinga es� tik tai, kas pikta, � pradėjo jis �ypsodamasis. � Bet pamėginsiu. Duokite man tem�. Viskas priklauso nuo temos. Turint tem�, plėtoti j� jau lengva. A� da�nai pagalvoju, kad garsiesiems praėjusio �imtme�io gra�byliams dabar būtų sunku protingai kalbėti. Dabar taip nusibodo visokios protingos kalbos...

� Seniai jau pasakyta, � juokdamasi nutraukė jį pasiuntinio �mona.

Pasikalbėjimas prasidėjo labai maloniai, net jau per daug maloniai, todėl ir vėl u�kliuvo. Reikėjo griebtis tikros, niekuomet neapvilian�ios priemonės � apkalbų.

� Ar jums neatrodo, kad Tu�kevi�ius kiek primena Liudvik� XV? � tarė jis, rodydamas akimis į gra�ų �viesiaplaukį jaunuolį, stovintį prie stalo.

� O, taip! Jis to paties stiliaus kaip ir svetainė, todėl taip da�nai �ia ir lankosi.

�it� tem� visi palaikė, nes u�uominomis buvo kalbama kaip tik apie tai, ko negalima buvo kalbėti �ioje svetainėje, tai yra apie Tu�kevi�iaus santykius su �eimininke.

Tuo tarpu pa�nekesys prie virtuvo ir �eimininkės, lygiai taip pat kiek pasvyrav�s tarp trijų nei�vengiamų temų: paskutinės visiems �inomos naujienos i� auk�tuomenės gyvenimo, teatro ir smerkimo artimo, taip pat nusistojo, pagav�s pastar�j� tem�, tai yra apkalbas.

� Jūs girdėjote, ir Malti��eva � ne duktė, bet motina � siuvasi diable rose24 fasono kostium�!

� Negali būti! I� tikrųjų tai puiku!

� Stebiuosi, kaip ji, būdama tokia protinga, � juk ji nekvaila, � nemato, kokia darosi juokinga.

Kiekvienas turėjo �į t� pasakyti nelaimingajai Mati��evai � pasmerkti ar pajuokti, ir kalbos ėmė linksmai spragsėti nelyginant įsideg�s lau�as.

Kunigaik�tienės Betsi vyras, gera�irdis storulis, aistringas graviūrų rinkėjas, su�inoj�s, kad �mona turi sve�ių, prie� i�vykdamas į klub�, u�suko į svetain�. Mink�tu kilimu jis tyliai priėjo prie kunigaik�tienės Miagkajos.

� Kaip jums patiko Nilson? � paklausė jis.

� Ak, negi galima �itaip prisėlinti? Kaip jūs mane i�g�sdinote! � atsakė ji. � Nekalbėkite, meld�iamasis, su manimi apie oper�, jūs nieko nei�manote apie muzik�. Geriau a� nusileisiu ligi jūsų ir kalbėsiu su jumis apie jūsų majolikas ir graviūras. Na, kokį jūs ten lobį neseniai įsigijote senų daiktų rinkoje?

� Norite, a� jums parodysiu? Bet jūs nenusimanote.

� Parodykite. A� i�mokau i� tų, kaip �ia jie... i� bankininkų... Jie turi puikių graviūrų. Jie mums rodė.

� Jūs buvote pas �iucburgus? � paklausė �eimininkė nuo virtuvo.

� Buvome, ma chère. Jie pasikvietė mus su vyru pietų, ir man ka�kas pasakojo, kad tų pietų pada�as atsiėj�s tūkstantį rublių, � garsiai kalbėjo kunigaik�tienė Miagkaja, jausdama, kad visi jos klausosi, � o pada�as labai bjaurus, ka�koks �alias. Reikėjo juos pasikviesti, ir a� padariau pada�� u� a�tuoniasde�imt penkias kapeikas, ir visi buvo labai patenkinti. A� negaliu daryti pada�o u� tūkstantį rublių.

� Ji tokia originali! � pastebėjo �eimininkė.

� Nuostabi! � tarė ka�kas.

Efektas, kurį sukeldavo kunigaik�tienės Miagkajos kalbos, visuomet būdavo vienodas, ir �ito jos efekto paslaptis buvo ta, kad ji kalbėdavo, nors ir ne visai vietoje, kaip kad dabar, bet paprastus, prasmingus dalykus. Toje aplinkoje, kurioje ji gyveno, tokie �od�iai veikdavo kaip s�mojingiausi juokai. Kunigaik�tienė Miagkaja negalėjo suprasti, kodėl jos �od�iai taip veikia, bet �inojo, kad veikia, ir naudojosi tuo.

Kadangi, kunigaik�tienei Miagkajai kalbant, visi klausėsi ir �nekos pasiuntinio �monos būrelyje nutrūko, �eimininkė panoro vis� draugij� sujungti ir kreipėsi į pasiuntinio �mon�.

� I� tikrųjų nenorite arbatos? Gal pereitumėte pas mus?

� Ne, mums labai gera �i�ia, � �ypsodamasi atsakė pasiuntinio �mona ir t�sė pradėt�jį pasikalbėjim�.

Pasikalbėjimas buvo labai malonus. Buvo smerkiami Kareninai, �mona ir vyras.

� Grį�usi i� Maskvos, Ana labai pasikeitė. Ji dabar atrodo ka�kokia keista, � kalbėjo Anos bi�iulė.

� Svarbiausias pasikeitimas yra tas, kad ji parsive�ė Aleksejaus Vronskio �e�ėlį, � tarė pasiuntinio �mona.

� K� gi? Yra tokia Grimo pasaka: �mogus be �e�ėlio; �mogus, kuris pametė �e�ėlį. �itaip jis buvo nubaustas u� ka�k�. A� niekuomet negalėjau suprasti, kokia �ia bausmė. Ta�iau moteriai turbūt nemalonu be �e�ėlio.

� Taip, bet moterys, kurios turi �e�ėlį, paprastai blogai baigia, � pridūrė Anos bi�iulė.

� Kad jums lie�uvis nupuk�tų! � staiga tarė kunigaik�tienė Miagkaja, i�girdusi �ituos �od�ius. � Karenina � puiki moteris. Jos vyro a� nemėgstu, o j� labai myliu.

� Kodėl jūs nemėgstate jos vyro? Jis toks į�ymus �mogus, � tarė pasiuntinio �mona. � Mano vyras sako, kad tokių valstybės vyrų ma�a Europoje.

� Ir man t� patį sako vyras, bet a� netikiu, � atsiliepė kunigaik�tienė Miagkaja. � Jeigu mūsų vyrai nieko nesakytų, mes matytume, kas yra, o Aleksejus Aleksandrovi�ius, mano nuomone, sta�iai kvailas. A� tai sakau pa�nib�domis... Ar ne tiesa, kaip viskas darosi ai�ku? Anks�iau, kai man liepdavo jį laikyti protingu, a� vis �iūrėdavau ir manydavau, jog pati esu kvaila, jeigu nematau jo proto, o kai tik i�tariau: jis kvailas, bet pa�nib�domis, viskas taip pasidarė ai�ku, ar ne tiesa?

� Kokia jūs �iandien pikta!

� Visai ne. A� neturiu kitos i�eities. Kuris nors i� mūsų kvailas. Na, o jūs �inote, apie save �ito niekuomet negalima pasakyti.

� Niekas nėra patenkintas savo turtu, bet kiekvienas patenkintas savo protu, � pacitavo diplomatas prancūzi�k� eilėra�tį.

� Taigi, taigi, kaip tik, � skubiai kreipėsi į jį kunigaik�tienė Miagkaja. � Bet a� noriu pasakyti, kad Anos jums neatiduosiu. Ji tokia �auni, tokia miela. K� gi ji gali daryti, jeigu visi j� įsimylėj� ir seka paskui j� it �e�ėliai?

� Bet a� nė nemanau jos smerkti, � teisinosi Anos bi�iulė.

� Jeigu paskui mus niekas neseka it koks �e�ėlis, tai dar nerei�kia, kad mes turime teis� smerkti.

Kaip reikiant i�vanojusi Anos bi�iul�, kunigaik�tienė Miagkaja atsikėlė ir drauge su pasiuntinio �mona priėjo prie stalo, kur vyko bendra kalba apie Prūsijos karalių.

� K� jūs ten apkalbinėjote? � paklausė Betsi.

� Kareninus. Kunigaik�tienė Miagkaja pateikė Aleksejaus Aleksandravi�iaus charakteristik�, � paai�kino pasiuntinio �mona ir �ypsodamasi atsisėdo prie stalo.

� Gaila, kad mes negirdėjome, � nutarė �eimininkė, �vilg�iodama į duris. � A, �tai ir jūs pagaliau! � �ypsodamasi kreipėsi ji į Vronskį, kuris dabar įėjo.

Vronskis ne tik buvo pa�įstamas su visais, kurie �ia buvo, bet kiekvien� dien� su visais matydavosi, todėl ir įėjo į kambarį taip ramiai, lyg būtų pamat�s �mones, i� kurių k� tik buvo i�ėj�s.

� I� kur a�? � atsakė jis, pasiuntinio �monos paklaustas. � K� gi darysi, reikia prisipa�inti. I� Bufų25. Rodos, jau �imt�jį kart�, o vis jauti nauj� malonum�. Puiku! �inau, kad gėda; bet operoje a� miegu, o Bufuose ligi paskutinės akimirkos i�sėd�iu, ir man linksma. �iandien...

Jis paminėjo prancūzų aktor� ir norėjo ka�k� apie j� papasakoti, bet pasiuntinio �mona, tariamai baisėdamasi, pertraukė jį.

� Nepasakokite, susimildamas, apie �it� baisyb�.

� Na, nepasakosiu, juo labiau kad visi �ino tas baisybes.

� Ir visi tenai eitų, kaip dabar eina į oper�, jeigu būtų tokia mada, � pridūrė kunigaik�tienė Miagkaja.

_______________

23 Nutrūktgalvė.

24 Rausvo velnio.

25 Bufai � Peterburgo komi�kosios operos teatras.

VII

U� durų pasigirdo �ingsniai, ir kunigaik�tienė Betsi, �inodama, kad tai Karenina, pa�velgė į Vronskį. �is �iūrėjo į duris, ir jo veide buvo keista, nauja i�rai�ka. Vie�niai einant į kambarį, jis d�iaugsmingai, įsmeig�s akis ir kartu nedr�siai �iūrėjo į j� ir i� lėto stojosi. Į svetain� įėjo Ana. Kaip visuomet, laikydamasi nepaprastai tiesiai ir nesidairydama į �alis, greitu, tvirtu ir lengvu �ingsniu, nepana�iu į kitų auk�tuomenės moterų eigastį, ji nuėjo t� nedidelį tarp� ligi �eimininkės, paspaudė jai rank�, nusi�ypsojo ir lygiai taip pat �ypsodamasi pa�velgė į Vronskį. Vronskis �emai nusilenkė ir pristūmė jai kėd�.

Ana tiktai linktelėjo Vronskiui galva, i�raudo ir paniuro. Bet tuojau, greitai link�iodama pa�įstamiems �monėms ir spausdama tiesiamas jai rankas, ji tarė �eimininkei:

� Buvau pas grafien� Lidij� ir norėjau anks�iau atva�iuoti, bet u�trukau. Pas j� buvo seras D�onas. Labai įdomus �mogus.

� Ak, tas misionierius?

� Taip, jis labai įdomiai pasakojo apie indėnų gyvenim�.

Pasikalbėjimas, nutrūk�s jai įėjus, vėl ėmė bla�kytis nelyginant u�pu�iamos lempos liepsna.

� Seras D�onas! Taip, seras D�onas. A� esu jį ma�iusi. Jis gra�iai kalba. Vlasjeva visi�kai jį įsimylėjusi.

� Ar tiesa, kad jaunesnioji Vlasjeva i�teka u� Topovo?

� Taip, sako, kad tas galutinai nuspr�sta.

� Stebiuosi tėvais. Sako, jaunieji tuokiasi i� meilės.

� I� meilės? Kokios prie�tvaninės jūsų mintys! Kas �iandien kalba apie meil�? � tarė pasiuntinio �mona.

� K� daryti? Toji kvaila sena mada vis dar nei�nyksta, � tarė Vronskis.

� Juo blogiau tiems, kurie laikosi �itos mados. Kiek �inau laimingų santuokų, jos visos padiktuotos sveiko proto.

� Taip, bet u�tat kaip da�nai sveiko proto padiktuotų santuokų laimė subyra į dulkes kaip tik dėl to, kad atsiranda toji aistra, kurios nenorėta pripa�inti, � pridūrė Vronskis.

� Bet sveiko proto padiktuotomis santuokomis mes vadiname tokias santuokas, kada jau abudu yra i�sidūk�. Tai nelyginant skarlatina, kiekvienas turi ja persirgti.

� Tuomet reikia i�mokti dirbtinai skiepyti meil� kaip raupus.

� Jauna būdama, a� buvau įsimylėjusi dja�iok�, � prisipa�ino kunigaik�tienė Miagkaja. � Ne�inau, ar tas man padėjo.

� Ne, be juokų, a� manau, kad norint patirti meil� reikia suklysti, o paskui atitaisyti klaid�, � parei�kė kunigaik�tienė Betsi.

� Net ir po vedybų? � juokais tarė pasiuntinio �mona.

� Atgailauti niekuomet nevėlu, � pasakė diplomatas anglų patarl�.

� Taip, taip, � pritarė Betsi, � reikia suklysti ir atitaisyti klaid�. K� jūs apie tai manote? � kreipėsi jinai į An�, kuri tylėdama klausėsi �ito pasikalbėjimo ir kurios lūpose buvo sustingusi vos pastebima �ypsena.

� A� manau, � tarė Ana, �aisdama nusimauta pir�tine, � a� manau... jeigu kiekviena galva savi�kai protauja, tai ir kiekviena �irdis savi�kai myli.

Vronskis �iūrėjo į An� ir alpstan�ia �irdimi laukė, k� ji pasakys. Jis atsiduso, tarytum pavojui praėjus, kai ji i�tarė �iuos �od�ius.

Ana staiga kreipėsi į jį:

� O a� gavau i� Maskvos lai�k�. Tenai ra�oma, jog Kiti ��erbackaja labai serga.

� Nejaugi? � paniur�s tarė Vronskis.

Ana rūs�iai pa�iūrėjo į jį.

� Jums neįdomu?

� Prie�ingai, net labai. Kas ra�oma, jei galima su�inoti? � paklausė jis.

Ana pakilo ir priėjo prie Betsi.

� Duokite man puodelį arbatos, � papra�ė ji, sustojusi u� jos kėdės.

Kol kunigaik�tienė Betsi pylė jai arbat�, Vronskis priėjo prie Anos.

� Kas ten ra�oma? � pakartojo jis.

� A� da�nai galvoju, kad vyrai nesupranta, kas yra netauru, bet visuomet apie tai kalba, � tarė Ana, neatsakydama jam. � A� seniai norėjau pasakyti jums, � pridūrė ji ir, �engusi kelet� �ingsnių, atsisėdo prie kertinio stalo, ant kurio gulėjo albumai.

� A� ne visai suprantu, k� rei�kia jūsų �od�iai, � tarė jis, paduodamas Anai puodelį.

Ji dirstelėjo į sof� �alia sav�s, ir jis tuojau atsisėdo.

� Taigi a� norėjau pasakyti jums, � t�sė Ana, ne�iūrėdama į Vronskį. � Jūs blogai pasielgėte, blogai, labai blogai.

� Argi a� ne�inau, kad blogai pasielgiau? Bet kas kaltas, kad a� taip pasielgiau?

� Kam jūs man �itai sakote? � paklausė jinai, rūs�iai pa�velgusi į Vronskį.

� Jūs �inote kam, � atsakė jis dr�siai ir d�iaugsmingai, sutikdamas jos �vilgsnį ir nenuleisdamas akių.

Ne jis sumi�o, bet ji.

� Tai tik įrodo, kad jūs neturite �irdies, � pasakė Ana, ta�iau jos �vilgsnis bylojo, kad ji �ino, jog jis turi �irdį, ir kaip tik todėl jo bijo.

� Tai, apie k� jūs dabar kalbėjote, buvo apsirikimas, bet ne meilė.

� Neu�mir�kite, kad a� u�draud�iau jums tarti �it� �odį, �it� bjaurų �odį, � krūptelėjusi tarė Ana, bet tu�tuojau pajuto, jog vienu tuo �od�iu �u�draud�iau� ji parodo, kad pripa�įsta turinti tam tikrų teisių į jį ir kartu skatina jį kalbėti apie meil�. � A� seniai jums norėjau t� pasakyti, � kalbėjo ji toliau, ry�tingai �iūrėdama jam į akis ir taip kaisdama, kad skruostai svilo, � o �iandien a� ty�ia atva�iavau, �inodama, kad rasiu �ia jus. Atva�iavau pasakyti jums, kad reikia baigti. A� niekuomet prie� niek� nesu raudusi, o jūs ver�iate mane jaustis, lyg bū�iau ka�kuo nusikaltusi.

Vronskis �iūrėjo į j� ir negalėjo atsistebėti nauju dvasiniu jos veido gro�iu.

� Ko jūs norite i� man�s? � tarė jis paprastai ir rimtai.

� Noriu, kad jūs nuva�iuotumėte į Maskv� ir atsipra�ytumėte Kiti, � pasakė ji.

� Jūs to nenorite, � atrė�ė Vronskis.

Jis matė, kad Ana sako ne tai, k� nori, bet tai, k� prisiver�ia sakyti.

� Jeigu jūs mylite mane, kaip sakote, � su�nib�dėjo Ana, � padarykite taip, kad a� bū�iau rami.

Jo veidas nu�vito.

� Argi jūs ne�inote, kad jūs man esate visas gyvenimas, ta�iau ramybės a� nepa�įstu ir negaliu jums duoti. Vis� save, meil�... taip. A� negaliu galvoti apie jus ir apie save atskirai. Jūs ir a� man yra viena. Ir a� nematau, kad man ar jums ateityje būtų įmanoma ramybė. A� matau, kad galima desperacija, nelaimės... arba matau, kad galima laimė, ir kokia laimė!.. Argi �i laimė yra neįmanoma? � pridūrė jis vien tiktai lūpomis, bet Ana girdėjo.

Jinai įtempė visas savo proto jėgas, norėdama pasakyti tai, k� reikėjo pasakyti, ta�iau, u�uot k� i�tarusi, jinai ilgai �iūrėjo į jį kupinu meilės �vilgsniu ir nieko neatsakė.

��tai! � d�iūgaudamas pagalvojo Vronskis. � Kada jau buvau netek�s vilties ir jau atrodė, jog nebus galo, � �tai! Ji myli mane. Ji prisipa�įsta, kad myli!�

� A� jūsų pra�au niekuomet nesakyti man �itų �od�ių, ir būkime geri draugai, � �itaip kalbėjo Anos lūpos, ta�iau visai k� kita bylojo �vilgsnis.

� Draugai mes nebūsime, jūs pati t� �inote. O ar būsime laimingiausi, ar nelaimingiausi �monės pasaulyje, tai priklauso nuo jūsų.

Ji norėjo ka�k� pasakyti, bet Vronskis pertraukė j�:

� Juk a� pra�au vieno, pra�au leisti man tikėtis, kankintis, kaip dabar, bet jeigu ir to negalima, tai liepkite man pasi�alinti, ir a� pasi�alinsiu. Jūs nebematysite man�s, jeigu jums sunku mane matyti.

� A� niekur nenoriu jūsų varyti.

� Tada pra�au nieko nekeisti. Palikite visk� taip, kaip yra, � tarė jis dreban�iu balsu. � Antai jūsų vyras.

I� tikrųjų tuo metu į svetain�, kaip visuomet, ramiai ir nevikriai įėjo Aleksejus Aleksandrovi�ius.

Pa�velg�s į �mon� ir Vronskį, jis priėjo prie �eimininkės ir, atsisėd�s prie puodelio arbatos, neskubėdamas, garsiai ėmė kalbėti savo įprastiniu juokaujamu tonu, �aipydamasis i� ka�in ko.

� Jūsų Rambuje susirink�s visas, � tarė Aleksejus Aleksandrovi�ius, per�velgdamas vis� draugij�, � gracijos ir mūzos.

Ta�iau kunigaik�tienė Betsi negalėjo pak�sti �ito jo tono, sneering26, anot jos betariant, būdama protinga �eimininkė, tuojau įtraukė Aleksejų Aleksandrovi�ių į rimt� kalb� apie visuotin� karo prievol�. Aleksejus Aleksandrovi�ius beregint įsileido į kalb� ir jau rimtai ėmė ginti nauj�jį įsak�, kurį puolė kunigaik�tienė Betsi.

Vronskis ir Ana tebesėdėjo prie ma�ojo staliuko.

� Tai darosi nepadoru, � pa�nib�domis tarė viena dama, rodydama akimis į An�, Vronskį ir jos vyr�.

� Ar a� nesakiau? � atsakė Anos bi�iulė.

Ta�iau ne vien �itos damos, bet kone visi, kurie buvo svetainėje, net kunigaik�tienė Miagkaja ir pati Betsi da�nai �vilg�iojo į pasitraukusiuosius i� bendro būrelio, tarytum jiems būtų kas kliud�. Tik vienas Aleksejus Aleksandrovi�ius nė karto nepa�velgė į t� pus� ir nesidavė atitraukiamas nuo pradėto įdomaus pasikalbėjimo.

Pastebėjusi, kokį nemalonų įspūdį �itoks atsiskyrimas daro visiems, kunigaik�tienė pasodino į savo viet� kit� asmenį, kad tasai klausytųsi Aleksejaus Aleksandrovi�iaus, ir priėjo prie Anos.

� A� visuomet stebiuosi, kaip ai�kiai ir tiksliai kalba jūsų vyras, � tarė ji. � Kai jis k� ai�kina, man darosi suprantamos net transcendentinės s�vokos.

� O taip! � atsiliepė Ana, spindėdama laimės �ypsena ir nesuprasdama nė vieno �od�io, k� jai sakė Betsi. Ji nuėjo prie did�iojo stalo ir prisidėjo prie bendro pokalbio.

Aleksejus Aleksandrovi�ius, pasėdėj�s pusvalandį, priėjo prie �monos ir pasiūlė jai va�iuoti drauge namo, bet ji, ne�iūrėdama į jį, atsakė pasiliksianti vakarienės. Aleksejus Aleksandrovi�ius atsisveikino ir i�ėjo.

Kareninos ve�ėjas, senas įkūnus totorius �vilgan�iu odiniu apsiaustu, sunkiai besuvaldė su�varbusį kairįjį �irmį, stojantį piestu ties prieangiu. Liokajus stovėjo, atidar�s dureles. �veicorius stovėjo, prilaikydamas i�orines duris. Ana Arkadjevna ma�yte ranka greitai narpliojo rankovės mezginius nuo kailinukų kabės ir, palenkusi galv�, klausėsi, k� jai kalba i�lydėdamas Vronskis.

� Jūs nieko nepasakėte, tarkime, kad a� nieko ir nereikalauju, � kalbėjo jis, � bet jūs �inote, kad man reikalinga ne draugystė, man gyvenime galima tik viena laimė, tai �odis, kuris jums taip nepatinka... taip, meilė...

� Meilė... � pakartojo Ana i� lėto, vidiniu balsu, ir staiga, tuo pa�iu metu, kai atkabino mezginius, pridūrė: � �ito �od�io a� dėl to ir nemėgstu, kad jis man per daug rei�kia, daug daugiau, negu jūs galite suprasti, � ir ji pa�velgė jam į veid�. � Ligi pasimatymo!

Ana padavė jam rank� ir lengvu grak��iu �ingsniu praėjo pro �veicorių ir dingo karietoje.

Jos �vilgsnis, rankos prisilietimas lyg ugnimi pervėrė jį. Vronskis pabu�iavo savo deln� toje vietoje, kuri� ji buvo palietusi, ir i�va�iavo namo laimingas, jausdamas, kad �is vakaras labiau jį priartino prie tikslo negu du pastarieji mėnesiai.

_______________

26 Pa�aipaus.

VIII

Aleksejus Aleksandrovi�ius nematė nieko ypatingo ir nepadoraus, kad jo �mona sėdėjo su Vronskiu prie atskiro stalo ir apie ka�k� gyvai �nekėjosi, ta�iau jis pastebėjo, kad kitiems sve�iams �itai pasirodė keista ir nepadoru, ir todėl jam pa�iam tas pasirodė nepadoru. Jis nutarė, kad reikia apie tai pasakyti �monai.

Grį��s namo, Aleksejus Aleksandrovi�ius įėjo į savo kabinet�, kaip kad paprastai darydavo, ir atsisėdo krėsle, atskleid�s knyg� apie popie�ius toje vietoje, kur buvo įdėtas peilis knygoms pjaustyti, ir skaitė j�, kaip paprastai, ligi pirmos valandos; tik retkar�iais jisai pasitrindavo auk�t� kakt� ir papurtydavo galv�, tartum vydamas ka�k� nuo sav�s �alin. Įprast� valand� atsistojo ir susitvarkė nak�iai tualet�. Anos Arkadjevnos dar nebuvo. Su knyga po pa�astimi jis nuėjo į vir�ų, ta�iau �įvakar mintys ir samprotavimai jo galvoje sukosi ne apie tarnybos reikalus, kaip paprastai, o apie �mon� ir apie ka�kokį su ja atsitikusį nemalonum�. Aleksejus Aleksandrovi�ius, prie�ingai negu buvo įprat�s, nenuėjo gulti, bet, susinėr�s ant nugaros rankas, ėmė vaik��ioti po kambarius. Jis negalėjo gulti jausdamas, kad pirma jam reikia apsvarstyti t� naujai i�kilusi� aplinkyb�.

Kai Aleksejus Aleksandrovi�ius sau vienas nutarė, kad reikia pasikalbėti su �mona, jam tas atrodė labai lengva ir paprasta, bet dabar, kai jis ėmė svarstyti �i� naujai i�kilusi� aplinkyb�, �ioji pasirodė labai paini ir kebli.

Aleksejus Aleksandrovi�ius nebuvo pavydus vyras. Pavyduliavimas, jo įsitikinimu, į�eid�ia �mon�, o �mona reikia pasitikėti. Kodėl reikia pasitikėti, tai yra būti visi�kai tikram, kad jo jauna �mona visuomet jį mylės, Aleksejus Aleksandrovi�ius sav�s neklausė, ta�iau jis niekuomet nejautė nepasitikėjimo, todėl pasitikėjo Ana ir sakė sau, kad reikia pasitikėti. Bet dabar, nors ir nebuvo sugriautas jo įsitikinimas, kad pavyduliavimas yra gėdingas jausmas ir kad pasitikėti reikia, jis jautė, jog susidūrė akis į akį su ka�kokiu nelogi�ku ir beprasmi�ku rei�kiniu, ir ne�inojo, k� reikia daryti. Aleksejus Aleksandrovi�ius susidūrė akis į akį su gyvenimu, pamatė, kad jo �mona gali mylėti kit� vyri�kį, o ne jį, ir tai jam pasirodė labai beprasmi�ka ir nesuprantama, nes tai buvo pats gyvenimas. Vis� savo gyvenim� Aleksejus Aleksandrovi�ius praleido ir i�dirbo tarnybinėse sferose, turin�iose reikal� tik su gyvenimo atspind�iais. Ir kiekvien� kart�, susidūr�s su tikru gyvenimu, jis pasitraukdavo nuo jo. Dabar jis patyrė jausm�, pana�ų į t�, kokį patirtų �mogus, ramiai perėj�s tiltu vir�um prarajos ir staiga pamat�s, kad tasai tiltas i�ardytas ir kad tenai � bedugnė. Toji bedugnė buvo pats gyvenimas, tiltas � tas dirbtinis paties Aleksejaus Aleksandrovi�iaus gyvenimas. Jam pirm� kart� atėjo į galv� mintis, kad jo �mona gali pamilti k� nors, ir jis pasibaisėjo tuo.

Nenusireng�s savo lygiu �ingsniu jis vaik��iojo i� vieno galo į kit� skambiu parketu po valgom�jį, ap�viest� vienos lempos, kilimu po tamsi� svetain�, kur �viesa atsispindėjo tiktai dideliame, neseniai nutapytame jo portrete, kaban�iame ties sofa, pereidavo ir per jos kabinet�, kur degė dvi �vakės, ap�viesdamos jos giminių bei draugių portretus ir gra�ius, seniai jam gerai pa�įstamus jos ra�omojo stalo niekniekius. Per jos kambarį jis prieidavo ligi miegamojo durų ir vėl apsigr�davo.

Eidamas per tuos kambarius, jis kiekvien� kart� sustodavo, da�niausiai ant �viesaus valgomojo parketo, ir sakydavo sau: �Taip, �itai reikia nuspr�sti ir nutraukti, i�dėstyti savo pa�iūr� ir pasakyti savo sprendim�.� Ir pasukdavo atgal. �Bet k� i�dėstyti? Kokį sprendim�?� � sakydavo jis sau svetainėje ir nerasdavo atsakymo. �O pagaliau, � klausdavo jis sav�s, prie� pasukdamas į kabinet�, � kas gi atsitiko? Nieko. Ji ilgai su juo kalbėjosi. Na tai kas? Ar ma�a su kuo gali kalbėti moteris draugijoje? Antra vertus, pavyduliauti � tai �eminti ir save, ir j��, � samprotavo Aleksejus Aleksandrovi�ius, �engdamas į jos kabinet�, ta�iau �itas samprotavimas, kuris anks�iau jam buvo toks svarbus, dabar visai neatrodė svarus ir nieko neberei�kė. Ir nuo miegamojo durų jis vėl grį�davo į sal�; bet kai tik vėl įeidavo į tamsi� svetain�, ka�koks balsas jam sakydavo, kad �ia ka�kas ne taip ir kad jeigu kiti t� pastebėjo, vadinasi, ka�ko i� tikrųjų esama. Ir jis vėl sakydavo sau valgomajame: �Taip, reikia nuspr�sti bei nutraukti ir i�dėstyti savo pa�iūr�...� Ir vėl svetainėje, prie� apsisukdamas, klausdavo sav�s: kaip nuspr�sti? Ir paskui klausdavo sav�s: kas atsitiko? Ir atsakydavo: nieko, ir atsimindavo, kad pavyduliavimas yra jausmas, kuris �emina �mon�, ta�iau svetainėje vėl įsitikindavo, jog ka�kas yra įvyk�. Jo mintys, kaip ir kūnas, brė�ė vis� rat�, nerasdamos nieko naujo. Jis pastebėjo tai, pasitrynė kakt� ir atsisėdo �monos kabinete.

�ia, be�iūrint į jos stal� su gulin�iu ant jo malachitiniu biuvaru ir pradėtu lai�keliu, Aleksejaus Aleksandrovi�iaus mintys staiga pasikeitė. Jis ėmė galvoti apie j�, apie tai, k� ji galvoja ir jau�ia. Jis pirm� kart� gyvai įsivaizdavo jos asmeninį gyvenim�, jos mintis, jos tro�kimus, � ir mintis, kad ji gali turėti savo atskir� gyvenim�, pasirodė jam tokia baisi, jog jis pasiskubino j� nuvyti. Tai buvo toji praraja, į kuri� jam baisu buvo pa�velgti. Mintimi ir jausmu keltis į kit� būtyb� buvo dvasios veiksmas, Aleksejui Aleksandrovi�iui svetimas. �it� dvasios veiksm� jis laikė �alingu ir pavojingu svai�iojimu.

�O visų baisiausia yra tai, � galvojo jis, � jog kaip tik dabar, kada mano darbas bus greit baigtas (jis galvojo apie projekt�, kurį pats buvo pareng�s ir dabar stengėsi įgyvendinti), kada man reikalingos visos mano dvasinės jėgos ir visi�ka sielos ramybė, � dabar mane u�griūva tasai beprasmi�kas nerimas. Bet k� daryti? A� nesu i� tų �monių, kurie kantriai pakelia nerim� bei rūpes�ius ir neturi dr�sos pa�velgti jiems į akis.�

� A� turiu apsvarstyti, nuspr�sti ir atmesti, � i�tarė jis balsiai.

�K� jinai jau�ia, kas vyksta ir gali vykti jos sieloje, � ne mano dalykas, tai jos s��inės dalykas ir priklauso religijos sri�iai�, � tarė jis sau ir pasijuto lengviau, nes jam atrodė, kad jis surado nelyginant nuostatos straipsnį, kuris atitinka naujai i�kilusi� aplinkyb�.

�Vadinasi, � tarė sau Aleksejus Aleksandrovi�ius, � klausimai, susij� su jos jausmais ir taip toliau, priklauso jos s��inei, kuri man negali rūpėti. O mano paties pareiga darosi ai�ki. Kaip �eimos galva, a� esu asmuo, kurio pareiga � jai vadovauti, ir todėl i� dalies esu atsakingas asmuo, turiu nurodyti pavojų, kurį matau, įspėti ir net panaudoti savo vald�i�. Turiu jai visk� pasakyti.�

Ir Aleksejaus Aleksandrovi�iaus galvoje visi�kai paliko ai�ku, k� jis dabar pasakys savo �monai. Svarstydamas, k� jai pasakys, jis gailėjosi, kad turi �eimos reikalui, niekam nepastebint ir neįvertinant, eikvoti savo laik� ir proto jėgas, bet vis dėlto jo galvoje ai�kiai ir ry�kiai, lyg tarnybinis prane�imas, susidarė būsimos kalbos forma ir logi�ka eiga. �A� turiu �tai k� pasakyti ir pareik�ti: pirma, paai�kinti vie�osios nuomonės ir padorumo reik�m�; antra, i�ai�kinti religin� santuokos reik�m�; tre�ia, jeigu reikia, atkreipti jos dėmesį į tai, kokia nelaimė gali i�tikti sūnų; ketvirta, nurodyti, kokia nelaimė gresia jai pa�iai.� Sunėr�s pir�tus delnais �emyn, Aleksejus Aleksandrovi�ius juos trūktelėjo, ir pir�tai subra�kėjo per s�narius.

Tasai judesys, blogas jo įprotis � sunerti rankas ir bra�kinti pir�tus � visuomet jį nuramindavo ir jam gr��indavo pusiausvyr�, kurios dabar taip buvo reikalingas. Ties prieangiu sudardėjo karieta. Aleksejus Aleksandrovi�ius sustojo salės viduryje.

Laiptuose pasigirdo moteri�ki �ingsniai. Aleksejus Aleksandrovi�ius, pasiruo��s sakyti kalb�, stovėjo, spausdamas sunertus pir�tus ir laukdamas, gal dar kur nors brak�tels. Vienas s�narys brak�telėjo.

Dar i� lengvų �ingsnių laiptuose jis pajuto, kad ji artėja, ir nors savo kalba buvo patenkintas, jam pasidarė baisu būsimojo pasikalbėjimo...

IX

Ana ėjo nuleidusi galv� ir �aisdama ba�liko spurgais. Jos veidas skais�iai �vytėjo, ta�iau �itas �vytėjimas nerei�kė, kad jai linksma, � jis priminė baisi� gaisro pa�vaist� nakties tamsoje. Pama�iusi vyr�, Ana pakėlė galv� ir lyg pabusdama nusi�ypsojo.

� Tu dar neguli? Tai stebuklas! � tarė ji, nusimetė ba�lik� ir nesustodama nuėjo toliau į tualeto kambarį. � Jau metas, Aleksejau Aleksandrovi�iau, � tarė ji u� durų.

� Ana, man reikia su tavimi pasikalbėti.

� Su manimi? � tarė ji nustebusi, sugrį�o atgal pro duris ir pa�iūrėjo į jį. � Kas �ia dabar? Apie k�? � paklausė ji sėsdamasi. � Na kalbėkime, jeigu taip reikia. Bet ver�iau eitume gulti.

Ana kalbėjo, kas jai atėjo į galv�, ir, klausydamasi savo �od�ių, pati stebėjosi, kad moka taip meluoti. Kokie paprasti, natūralūs buvo jos �od�iai ir kaip buvo pana�u, kad ji tik nori miego! Ana jautėsi apsidengusi stipriais melo �arvais. Ji jautė, jog ka�kokia neregima jėga padeda jai ir palaiko j�.

� Ana, turiu tave įspėti, � tarė jis.

� Įspėti? � paklausė ji. � Dėl ko?

Ji �velgė taip paprastai, taip linksmai, jog �mogui, kuris nebūtų jos taip pa�in�s, kaip pa�ino vyras, tiek jos �od�ių garsas, tiek jų prasmė būtų atrod� visi�kai natūralūs. Ta�iau jam, kuris pa�ino j� ir �inojo, kad ji pastebi, jeigu jis atsigula penkiomis minutėmis vėliau, ir klausia prie�asties, kuris �inojo, kad ji tu�tuojau prane�a jam visus savo d�iaugsmus, visas linksmybes ir bėdas, � jam dabar labai daug rei�kė matyti, jog ji nenori pastebėti jo būsenos, nė �od�io nenori pasakyti apie save. Jis matė, kad jos sielos gelmė, anks�iau visuomet atverta prie� jį, dabar nuo jo paslėpta. Negana to, i� savo �monos tono matė, kad ji nė kiek nesijaudina dėl to, bet sta�iai tarytum sako: taip, paslėpta, �itaip turi būti ir bus visada. Dabar jis patyrė jausm�, pana�ų į t�, kurį patirtų �mogus, sugrį��s namo ir rad�s namus u�rakintus. �Bet galbūt raktas dar atsiras�, � galvojo Aleksejus Aleksandrovi�ius.

� A� noriu tave įspėti, � tarė jis tyliu balsu, � kad tu per savo neapdairum� ir lengvapėdi�kum� gali duoti diduomenei progos kalbėti apie tave. Pernelyg gyvas tavo pasikalbėjimas �iandien su grafu Vronskiu (jis tvirtai, ramiai ir ai�kiai i�tarė t� vard�) atkreipė į save dėmesį.

Jis kalbėjo ir �iūrėjo Anai į akis, kurios juokėsi ir buvo dabar jam baisios dėl to, kad ne�inia k� rei�kė, ir kalbėdamas jautė, kokie jo �od�iai nereikalingi ir tu�ti.

� Tu visuomet taip, � atsakė ji, tarytum visi�kai nesuprasdama jo ir apsimesdama, kad i� viso to, k� pasakė jai vyras, suprato tik paskutinius �od�ius. � �ia tau nemalonu, kad man nuobodu, �ia tau nemalonu, kad man linksma. Man buvo nenuobodu. Tai �eid�ia tave?

Aleksejus Aleksandrovi�ius krūptelėjo ir u�lau�ė rankas, norėdamas brak�telti pir�tais.

� Ak, susimildamas, nebra�kink, a� taip nemėgstu, � tarė ji.

� Ana, ar i� tikrųjų �ia tu? � i�tarė Aleksejus Aleksandrovi�ius tyliai, įveik�s save ir sulaik�s rankas.

� Kas gi �ia dabar? � atsiliepė ji, taip nuo�ird�iai ir komi�kai nustebusi. � Ko tau i� man�s reikia?

Aleksejus Aleksandrovi�ius patylėjo ir ranka pasitrynė akis ir kakt�. Jis pamatė, kad, u�uot padar�s tai, k� ketino, u�uot įspėj�s savo �mon�, kad ji nepadarytų klaidos diduomenės akyse, jis neju�iomis jaudinasi dėl jos s��inės ir kovoja su ka�kokia įsivaizduojama siena.

� �tai k� noriu pasakyti, � kalbėjo jis toliau �altai ir ramiai, � ir pra�au i�klausyti. Pavyduliavim� a� laikau, kaip tu �inai, į�eid�ian�iu ir �eminan�iu jausmu ir niekuomet neleisiu sau �ituo jausmu vadovautis, ta�iau yra tam tikri padorumo dėsniai, kurių negalima per�engti neu�sitraukiant bausmės. �iandien a� nepastebėjau, o sprend�iant i� įspūd�io, kuris susidarė susirinkusiesiems, visi pastebėjo, kad tu elgeisi ne visai taip, kaip galima būtų pageidauti.

� Ni�nieko nesuprantu, � atsiliepė Ana, gū�telėjusi pe�iais. �Jam pa�iam vis tiek, � pagalvojo ji. � Bet visuomenė pastebėjo, ir tai jam kelia nerim�.� � Tu nesveikas, Aleksejau Aleksandrovi�iau, � pridūrė ji, atsistojo ir norėjo i�eiti pro duris, bet jis �engė į priekį, tarytum norėdamas j� sulaikyti.

Jo veidas buvo toks negra�us ir niūrus, kokio Ana niekuomet dar nebuvo ma�iusi. Jinai sustojo ir, atmetusi galv� atgal bei palenkusi į �alį, ėmė savo vikria ranka traukti i� plaukų segtukus.

� Nagi, a� klausau, kas bus, � tarė ji ramiai ir pa�aipiai. � Ir net susidomėjusi klausau, nes norė�iau suprasti, kas atsitiko.

Ana kalbėjo ir stebėjosi, jog kalba tokiu natūraliu ir ramiu tonu ir parenka tokius tinkamus �od�ius.

� Gilintis į visas tavo jausmų smulkmenas a� neturiu teisės ir i� viso laikau tu��iu ir net �alingu dalyku, � pradėjo Aleksejus Aleksandrovi�ius. � Rausdamiesi savo sieloje, mes da�nai atkasame tokių dalykų, kurie ten sau ramiai gulėtų. Tavo jausmai � tavo s��inės reikalas; ta�iau mano pareiga tau, sau ir Dievui yra nurodyti tavo pareigas. Mūsų gyvenimas yra sujungtas, ir jį sujungė ne �monės, bet Dievas. T� ry�į nutraukti gali tik nusikaltimas, o tos rū�ies nusikaltimas u�traukia sunki� bausm�.

� Nieko nesuprantu. Ak Dieve mano, kaip ty�ia, mane taip pjauna miegas! � tarė ji, greitai imliodama ranka plaukus ir ie�kodama dar likusių segtukų.

� Ana, dėl Dievo, nekalbėk �itaip, � tarė jis nuolankiai. � Galbūt a� klystu, bet tikėk manimi, kad tai, k� sakau, sakau tiek pat dėl sav�s, kiek ir dėl tav�s. A� � tavo vyras ir myliu tave.

Akimirk� jos galva nulinko, ir pa�aipi �ie�irba jos �vilgsnyje u�geso, ta�iau �odis �myliu� vėl sukėlė jai pasipiktinim�. Ji pagalvojo: �Myli? Argi jis gali mylėti? Jeigu nebūtų girdėj�s, kad pasaulyje yra meilė, niekuomet netartų �ito �od�io. Jis nė ne�ino, kas yra meilė.�

� Aleksejau Aleksandrovi�iau, i� tikrųjų nesuprantu, � pratarė ji. � Paai�kink man, kas tau atrodo...

� Palauk, duok man u�baigti. A� myliu tave. Bet a� kalbu ne apie save; svarbiausi asmenys �ia � mūsų sūnus ir tu pati. Labai galimas daiktas, kartoju, kad mano �od�iai tau pasirodys visi�kai nereikalingi ir netinkami; galimas daiktas, kad a� klystu �itaip kalbėdamas. Jeigu taip, pra�au man atleisti. Ta�iau jeigu tu pati jauti, kad yra nors ma�iausias pagrindas, pra�au tave pagalvoti ir, jeigu �irdis tau liepia, pasisakyti man...

Aleksejus Aleksandrovi�ius, pats to nepastebėdamas, kalbėjo visi�kai ne tai, k� buvo pasiruo��s.

� A� neturiu k� sakyti. Bet ir... � staiga greitai i�tarė ji, vos sulaikydama �ypsen�, � i� tikrųjų metas gulti.

Aleksejus Aleksandrovi�ius atsiduso ir, nieko daugiau nepasak�s, nuėjo į miegam�jį.

Anai įėjus į miegam�jį, jis jau gulėjo. Vyro lūpos buvo rūs�iai su�iauptos, akys ne�iūrėjo į j�. Ana atsigulė į savo lov� ir kiekvien� akimirk� laukė, kad jis dar kart� ims kalbėti su ja. Jinai ir bijojo, kad jis ims kalbėti, ir norėjo. Bet jis tylėjo. Ana ilgai laukė nejudėdama ir jau u�mir�o jį. M�stė apie kit�, tarėsi matanti jį, ir jautė, kaip jos �irdį, vien tik pagalvojus apie jį, u�plūsta nerimastis ir nusikalstamas d�iaugsmas. Staiga ji i�girdo, kaip Aleksejus Aleksandrovi�ius ėmė lygiai ir ramiai �vilpti nosimi. Pirm� akimirk� jis tarytum nusigando su�vilp�s ir nutilo, ta�iau po valandėlės vėl ėmė �vilpti ramiai ir vienodai.

� Vėlu, vėlu, jau vėlu, � su�nib�dėjo ji �ypsodamasi. Ji ilgai gulėjo nejudėdama atmerktomis akimis, ir jai atrodė, kad pati mato, kaip jos blizga tamsoje.

X

Nuo to vakaro Aleksejui Aleksandrovi�iui ir jo �monai prasidėjo naujas gyvenimas. Nieko ypatingo neįvyko. Ana, kaip visuomet, lankėsi auk�tuomenėje, ypa� da�nai būdavo pas kunigaik�tien� Betsi ir visur susitikdavo su Vronskiu.

Aleksejus Aleksandrovi�ius tai matė, bet nieko negalėjo padaryti. Visi jo mėginimai atvirai pasikalbėti ir i�siai�kinti atsimu�davo į nesugriaunam� ka�kokio linksmo nustebimo sien�, kuri� ji pastatydavo prie� jį. I� pa�iūros viskas buvo lik� taip pat, ta�iau jų vidiniai santykiai visi�kai pasikeitė. Aleksejus Aleksandrovi�ius, toks tvirtas valstybės veikėjas, �ia jautėsi bejėgis. Nelyginant jautis, klusniai nuleid�s galv�, jis laukė, kada gaus kirvapente, kuri� jautė vir�um jo i�kelt�. Kiekvien� kart�, pradėj�s apie tai galvoti, Aleksejus Aleksandrovi�ius jausdavo, kad reikia pabandyti dar kart�, kad dar yra vilties gerumu, �velnumu, nuo�ird�iu �od�iu i�gelbėti j�, priversti atsikvo�ėti, ir jis kasdien ruo�davosi pasikalbėti su ja. Ta�iau kiekvien� kart�, pradėj�s kalbėti su Ana, jausdavo, kad toji blogio ir apgaulės dvasia, kuri buvo apėmusi j�, apima ir jį, jis kalbėdavo su ja visi�kai ne apie tai ir ne tokiu tonu, kokiu norėjo kalbėti. Aleksejus Aleksandrovi�ius neju�iomis kalbėdavo su �mona savo įprastu tonu, lyg �aipydamasis i� to, kas �itaip kalbėtų. O �iuo tonu kalbant negalima buvo pasakyti to, k� reikėjo pasakyti.

XI

Kas beveik i�tisus metus Vronskiui buvo vienintelis jo gyvenimo tro�kimas, atstoj�s visus jo buvusius tro�kimus, kas Anai buvo neįmanoma, baisi, todėl juo �avesnė laimės svajonė, � �itas tro�kimas buvo patenkintas. I�bly�k�s, dreban�iu smakru, jis stovėjo ties ja ir maldavo nusiraminti, pats ne�inodamas, dėl ko ir kaip ji turi nusiraminti.

� Ana! Ana! � kalbėjo jis dreban�iu balsu. � Ana, dėl Dievo!..

Bet juo garsiau jis kalbėjo, juo �emiau lenkė ji savo galv�, kitados i�did�i�, linksm�, o dabar gėding�, jinai visa linko ir smuko nuo sofos, kurioje sėdėjo, ant grindų, prie jo kojų; ji būtų parkritusi ant kilimo, jeigu Vronskis nebūtų jos laik�s.

� Dieve mano! Atleisk man! � kalbėjo ji kūk�iodama, spausdama prie savo krūtinės jo rankas.

Ana jautėsi taip nusidėjusi ir nusikaltusi, jog beliko tik �emintis ir pra�yti, kad jai atleistų; be jo dabar nieko neliko gyvenime, todėl kreipėsi į jį, maldaudama atleisti. Ana, �iūrėdama į jį, fizi�kai jautė, kokia yra pa�eminta, ir nieko daugiau negalėjo kalbėti. O Vronskis jautė, k� turi jausti galva�udys, matydamas kūn�, kuriam atėmė gyvyb�. Tas kūnas, kuriam jis atėmė gyvyb�, buvo jų meilė, pirmasis jų meilės laikotarpis. Ka�kaip buvo klaiku ir �lyk�tu atsiminti, u� k� buvo sumokėta �i baisi gėdos kaina. Gėda dėl savo dvasinio nuogumo slėgė j� ir atsiliepė jam. Ta�iau kad ir koks siaubas apimtų �mog�udį negyvo kūno akivaizdoje, reikia t� kūn� pjaustyti į gabalus, slėpti t� kūn�, reikia naudotis tuo, k� nu�udymas davė �udikui.

Ir įtū��s galva�udys tarytum aistringai puola t� kūn� ir tempia, pjausto jį; taip ir jis be paliovos bu�iavo jos veid� ir pe�ius. Ana laikė jo rank� ir nejudėjo. Taip, �ituos pabu�iavimus ji pirko savo gėdos kaina. Taip, �ita ranka, kuri visuomet bus mano, � yra mano nusikaltimo bendrininko ranka. Jinai pakėlė t� rank� ir pabu�iavo j�. Jisai atsiklaupė prie� An� ir norėjo matyti jos veid�, bet jinai slėpė jį ir nieko nekalbėjo. Pagaliau tarytum prisiversdama ji atsikėlė ir atstūmė jį. Jos veidas buvo toks pat gra�us, u�tat juo labiau pasigailėtinas.

� Viskas baigta, � tarė ji. � A� neturiu daugiau nieko, tik tave vien�. Atmink tai.

� A� negaliu neatminti to, kas yra mano gyvybė. U� valandėl� �itos laimės...

� Kokia �ia laimė! � �lyk�tėdamasi ir baisėdamasi tarė ji, ir siaubas neju�iom suėmė ir jį. � Dėl Dievo, nė �od�io, nė �od�io daugiau.

Ji greitai atsistojo ir pasitraukė nuo jo.

� Nė �od�io daugiau, � pakartojo Ana ir atsisveikino su juo, o i� jos veido dvelkė tokia �alta neviltis, kad jam pasidarė keista. Jinai jautė, kad �i� valandėl� negali �od�iais i�reik�ti to gėdos, d�iaugsmo ir pasibaisėjimo jausmo, kilusio prie� į�engiant į nauj� gyvenim�, ir nenorėjo apie tai kalbėti, bjauroti �ito jausmo netiksliais �od�iais. Ta�iau ir paskui, ir antr�, ir tre�i� dien�, ji ne tik nerado �od�ių, kuriais būtų galėjusi i�reik�ti visus �iuos susipainiojusius jausmus, bet nerado nė min�ių, kurios padėtų jai vienai apsvarstyti visa, kas buvo jos sieloje.

Ana kalbėjo sau: �Ne, dabar a� negaliu apie tai galvoti; vėliau, kai būsiu ramesnė.� Ta�iau �itos min�ių ramybės vis nebuvo. Kiekvien� kart�, kai ji pagalvodavo apie tai, k� padarė ir kas bus vėliau, k� ji turi daryti, j� pagaudavo siaubas, ir ji gindavo nuo sav�s �itas mintis.

� Paskui, paskui, � sakydavo ji, � kai būsiu ramesnė.

U�tat sapne, kai negalėdavo valdyti savo min�ių, ji pamatydavo, kokia i� tikrųjų �lyk�ti jos padėtis. Vienas sapnas kone kiekvien� naktį neduodavo jai ramybės. Ji sapnuodavo, kad juodu abu drauge yra jos vyrai, kad juodu abu j� glamonėja. Aleksejus Aleksandrovi�ius verkdavo, bu�iuodamas jai rankas, ir sakydavo, kaip gera dabar! Ir Aleksejus Vronskis būdavo �ia pat, jis taip pat buvo jos vyras. Nustebusi, kad anks�iau jai tas atrodė neįmanoma, juokdamasi ai�kindavo jiems, kad tai daug papras�iau ir kad juodu abu dabar patenkinti ir laimingi. Ta�iau �itas sapnas it koks slogutis slėgdavo An�, ji pabusdavo siaubo suimta.

XII

Dar prad�ioje, vos sugrį��s i� Maskvos, Levinas kiekvien� kart� krūp�iodavo ir rausdavo, prisimin�s t� gėd�, kuri� i�gyveno nelaimingai pasipir��s, ir sakydavo sau: �A� lygiai taip raudau ir krūp�iojau, manydamas, kad viskas �uvo, kai gavau i� fizikos vienetuk� ir likau antrame kurse; lygiai taip laikiau save �uvusiu po to, kai sugadinau reikal�, kurį man buvo pavedusi sesuo. Ir k�? Dabar, praėjus keleriems metams, atsimin�s stebiuosi, kaip galėjau dėl to �itaip sielotis. Lygiai taip pat bus ir su �ia �irdgėla. Praeis kiek laiko, ir a� būsiu abejingas.�

Ta�iau praslinko trys mėnesiai, o jis neliko abejingas, ir jam lygiai kaip pirmomis dienomis buvo skaudu tai atsiminti. Levinas negalėjo nurimti todėl, kad taip ilgai svajojo apie �eimos gyvenim�, jausdamasis visi�kai jam pribrend�s, ir vis dėlto buvo neved�s, ir jam vedybos buvo taip toli, kaip dar niekuomet. Jis pats skausmingai jautė, kaip kad jautė ir visi aplinkiniai, jog nedera jo am�iaus �mogui vienam būti. Levinas atsiminė, kaip, prie� i�va�iuodamas į Maskv�, kart� pasakė �ėrikui Nikolajui, naiviam mu�ikui, su kuriuo mėgdavo pasikalbėti: �K� gi, Nikolajau! Noriu vesti� ir kaip Nikolajus skubiai atsakė, kaip apie dalyk�, dėl kurio negali būti jokių abejonių: �Ir seniai metas, Konstantinai Dmitri�iau.� Betgi dabar jam vedybos atrodė taip toli, kaip dar niekuomet. Vieta buvo u�imta, kai jis dabar vaizduodavosi toje vietoje kuri� nors savo pa�įstam� mergin�, tai jausdavo, kad �itai yra visi�kai neįmanoma. Antra vertus, jis degte degdavo i� gėdos prisimin�s, kaip buvo jam atsakyta ir kokį vaidmenį jis tuomet vaidino. Levinas galėjo kiek tinkamas sakyti sau, kad jis �ia visi�kai niekuo dėtas, � �is atsiminimas, lygiai kaip ir kiti tos pat rū�ies gėdingi atsiminimai, versdavo jį krūp�ioti ir rausti. Jo praeityje, kaip ir kiekvieno �mogaus praeityje, yra buv� tokių poelgių, kuriuos jis laikė blogais, u� kuriuos turėtų jam prikai�ioti s��inė, ta�iau tų blogų poelgių atsiminimai toli gra�u nekankino jo taip kaip �itie menki, bet gėdingi atsiminimai. �itos �aizdos niekuomet neu�sitraukdavo. Ir lygiai taip pat sunku dabar jam buvo prisiminti ir tai, kad ji atsisakė u� jo tekėti, ir tai, koks pasigailėtinas turėjo atrodyti kitiems t� vakar�. Bet darbas ir laikas darė savo. Sunkius atsiminimus jam vis labiau ir labiau slopino nepastebimi, bet reik�mingi sod�iaus gyvenimo įvykiai. Kiekvien� savait� Levinas vis re�iau atsimindavo Kiti. Jis nekantriai laukė �inios, kad jinai jau i�tekėjo ar tuojau turi i�tekėti, vildamasis, jog apie tai su�inoj�s visi�kai pasveiks, kaip pasveiksta �mogus, i�traukus skaudam� dantį.

Tuo tarpu atėjo pavasaris, puikus ir staigus pavasaris, neapvili�s jo laukian�iųjų, vienas i� tų retai pasitaikan�ių pavasarių, kuriais drauge d�iaugiasi augalai, gyvuliai ir �monės. �is puikus pavasaris dar labiau padr�sino Levin� ir sustiprino jo ketinim� i�si�adėti viso, kas buvo, ir tvirtai, nepriklausomai sutvarkyti savo vieni�� gyvenim�. Nors daugelio planų, su kuriais grį�o į sod�ių, jis neįvykdė, vis dėlto svarbiausi� dalyk�, gyvenimo valyvum�, i�saugojo. Jam nereikėjo patirti tos gėdos, kuri paprastai kankindavo jį tada, kai jis paslysdavo, ir Levinas galėjo dr�siai �iūrėti �monėms į akis. Dar vasario mėnesį jis gavo i� Marijos Nikolajevnos lai�k�, kad brolio Nikolajaus sveikata einanti prastyn, bet jis nenorįs gydytis, ir lai�ko paskatintas Levinas buvo nuva�iav�s į Maskv� pas brolį, jam pavyko įkalbėti, kad brolis pasitartų su daktaru ir va�iuotų gydytis į u�sienio kurort�. Levinui taip gerai pasisekė prikalbėti brolį ir paskolinti jam pinigų kelionei, jo nesuerzinus, jog �ituo at�vilgiu buvo savimi patenkintas. Levinas ne tik rūpinosi ūkiu, kuris pavasarį reikalavo ypatingo dėmesio, ne tik skaitė knygas, bet t� �iem� dar pradėjo ra�yti veikal� apie �emės ūkį; pagrindinė veikalo mintis buvo ta, kad ūkyje svarbiausiu veiksniu reikia laikyti darbininko charakterį, lygiai kaip ir klimat� bei dirvo�emį, kad tokiu būdu visus �emės ūkio dėsnius reikia vesti ne vien tik i� dirvo�emio bei klimato duomenų, bet i� dirvo�emio, klimato ir tam tikro nekintamo darbininko charakterio duomenų. Todėl, nepaisant vienatvės, o gal kaip tik dėl vienatvės jo gyvenimas buvo nepaprastai turiningas, tiktai retkar�iais jis jausdavo nepatenkinam� nor� pasidalyti savo mintimis, kurios klaid�iojo jo galvoje, su kuo nors kitu, ne tik su Agafja Michailovna, nors jam neretai ir su ja tekdavo pasikalbėti apie fizik�, ūkio teorijas, ypa� apie filosofij�; filosofija buvo mėgstamasis Agafjos Michailovnos dalykas.

Pavasaris ilgai nesirodė. Paskutinėmis gavėnios savaitėmis buvo giedras, �altas oras. Dien� atokaitoje tirpdavo sniegas, o naktį siekdavo ligi septynių laipsnių �al�io; ledo pluta ant sniego buvo tokia, jog �monės be jokio kelio va�iuodavo rogėmis. Per Velykas dar buvo sniego. Paskui netikėtai, antr�j� Velykų dien�, padvelkė �iltas vėjas, u�ėjo debesys, ir tris dienas bei naktis pylė smarkus �iltas lietus. Ketvirtadienį vėjas nu��iuvo, ir atslinko tir�tas pilkas rūkas, tarytum slėpdamas gamtoje vykstan�ių pasikeitimų paslaptis. Rūke i�siliejo vandenys, sutra�kėjo ir pajudo lytys, smarkiau ėmė bėgti drumzlini, putoti upok�niai, ir pa�iu Atvelykiu, vakare, i�nyko rūkas, debesys i�sisklaidė, i�giedrėjo dangus, ir prasidėjo tikrasis pavasaris. Ryt� pakilusi skaisti saulė greitai sugrau�ė plon�, vandenis aptraukusį ledelį, ir visas �iltas oras ėmė virpėti nuo atgijusios �emės garų, kurių buvo prisigėr�s. Su�aliavo sena ir lendanti nelyginant adatos jauna �olė; i�brinko putino, serbentų ir lipnaus, spiritu kvepian�io ber�o pumpurai, ir aukso �iedais aplipusiame gluosnyje jau dūzgė i�skridusios i� avilio, jau apsipratusios ore bitės. Nematomi vieversėliai su�ireno vir�um �alio �iemken�ių aksomo ir apledėjusių ra�ienų, pravirko pempės vir�um pelkių ir slėnumų, u�tvinusių dar nespėjusiu nusekti rusvu vandeniu, ir, pavasari�kai gagendamos, auk�tai praskrido gervės ir ��sys. Ganyklose mykė nusi�ėr�, tik vietomis dar nepakeit� plauko galvijai, kreivakojai ėriukai �okinėjo aplink bliaunan�ias, viln� kei�ian�ias motinas, greiti basi vaikai lakstė prad�iūvusiais takeliais, palikdami kojų pėdsakus, prie tvenkinio tar�kė linksmi drobes skalbian�ių moterų balsai, ir sodybose po�kino kirviais kaimie�iai, tvarkydami �agres ir akė�ias. Atėjo tikras pavasaris.

XIII

Levinas apsiavė ilgais batais ir pirm� kart� apsivilko ne kailiniais, bet gelumbiniu durtiniu ir i�ėjo apsidairyti ūkyje, �engdamas per upok�nius, kurie, �ėrėdami saulėje, spigino akis, �ia stodamasis ant ledelio, �ia į glitų purv�.

Pavasaris � planų ir sumanymų metas. I�ėj�s į kiem�, Levinas, nelyginant pavasarį medis, kuris dar ne�ino, kur ir kaip i�sikeros jauni jo ūgiai ir �akos, glūdin�ios i�brinkusiuose pumpuruose, pats gerai ne�inojo, ko jis griebsis dabar savo mėgstamajame ūkyje, bet jautėsi kupinas kuo geriausių planų ir sumanymų. Visų pirma jis nuėjo pa�iūrėti galvijų. Karvės buvo i�leistos į diendar�į ir, �vilgėdamos jau i�si�ėrusiais lygiais plaukais, at�ilusios saulėje, mykė ir pra�ėsi į laukus. Pasigėrėj�s karvėmis, kurių visas ypatybes �inojo ligi ma�iausių smulkmenų, Levinas liepė i�ginti jas į lauk�, o į diendar�į i�leisti ver�ius. Kerd�ius linksmai nubėgo ruo�tis į laukus. �ėrikės, pasikai�iusios sijonus, �lepsėdamos per purv� basomis, dar baltomis, neįdegusiomis kojomis, su vytelėmis lakstė paskui mykian�ius ver�iukus, apdujusius nuo pavasario d�iaugsmo, ir varė juos į kiem�.

Pasigro�ėj�s �ių metų prieaugliu, kuris buvo nepaprastai geras, � ankstyvieji ver�iukai buvo sulig mu�ikų karvėmis, trijų mėnesių Pavos duktė buvo ūgio sulig metine, � Levinas liepė i�ne�ti jiems lovį ir paduoti gardeliuose �ieno. Ta�iau pasirodė, kad gardeliai, padaryti dar i� rudens, buvo sulau�yti nenaudojamame �iem� diendar�yje. Jis liepė pa�aukti dailid�, kuris buvo apsiėm�s taisyti kuliam�j�. Bet pasirodė, kad dailidė taiso akė�ias, kurios turėjo būti sutaisytos dar prie� U�gavėnes. Levinui dėl to buvo labai pikta. Pikta, jog kartojasi �itas nuolatinis apsileidimas ūkyje, apsileidimas, su kuriuo jis tiek metų i� visų jėgų kovojo. Jam buvo pasakyta, jog gardeliai, �iem� nereikalingi, buvo nune�ti į darbin� arklid� ir ten sulū�o, nes buvo skiriami ver�iukams ir nestipriai padaryti. Be to, taip pat pasirodė, kad akė�ios ir visi �emės ūkio padargai, kuriuos buvo įsakyta ap�iūrėti ir pataisyti dar �iem� ir tam reikalui ty�ia buvo pasamdyti trys dailidės, liko nepataisyti, ir akė�ios vis dėlto buvo taisomos, kai jau reikėjo akėti. Levinas pasiuntė prievaizdo, bet tuojau ir pats nuėjo ie�koti jo. Prievaizdas, nu�vit�s lygiai taip, kaip viskas buvo t� dien� nu�vit�, apsivilk�s ėrena apved�iota skrandute, ėjo i� klojimo, lamdydamas rankoje �iaudelį.

� Kodėl dailidė ne prie kuliamosios?

� A� kaip tik norėjau vakar prane�ti: akė�ias reikia pataisyti. Juk metas arti.

� O k� veikėte �iem�?

� O jums kam būtų reikalingas dailidė?

� Kur ver�iukų �ard�io gardeliai?

� Liepiau nune�ti į viet�. K� padarysi tiems �monėms! � tarė prievaizdas, mosuodamas ranka.

� Ne tiems �monėms, o �itokiam prievaizdui! � tarė Levinas supyk�s. � Na, kam a� jus laikau! � suriko jis. Bet atsimin�s, kad tai nepadės, nebaig�s nutilo ir tik atsiduso. � Ar sėti galima? � paklausė jis patylėj�s.

� U� Turkino ryt ar poryt bus galima.

� O dobilai?

� Nusiun�iau Vasilijų su Mi�ka, sėja. Tik ne�inau, ar jie i�bris, klampu.

� Kiek de�imtinių?

� �e�ias.

� Kodėl ne visas? � su�uko Levinas.

Kad dobilai buvo sėjami tik į �e�ias, o ne į dvide�imt de�imtinių, buvo dar labiau pikta. Ir i� teorijos, ir i� savo paties patyrimo Levinas �inojo, kad dobilai būna geri tik tada, jei yra pasėti kiek galima anks�iau, kone ant sniego. Ir Levinas niekuomet negalėdavo �ito reikalo sutvarkyti.

� �monių nėra. K� padarysi tiems �monėms! Trys neatėjo. Va, Semionas...

� Na, būtumėte geriau paėm�s �mones nuo �iaudų.

� A� jau taip ir padariau.

� Tai kurgi �monės?

� Penki daro kompot� (tai rei�kė kompost�). Keturi vėdina avi�as, kad nesuplėktų kartais, Konstantinai Dmitri�iau.

Levinas labai gerai �inojo, kad �od�iai �nesuplėktų kartais� rei�kia, jog sėklinės angli�kos avi�os jau sugadintos, � vėl ne taip padaryta, kaip jis buvo liep�s.

� Bet juk dar per gavėni� liepiau sutvarkyti vamzd�ius!.. � su�uko jis.

� Nesirūpinkite, visk� padarysime laiku.

Levinas piktai numojo ranka, nuėjo į svirn� pa�iūrėti avi�ų ir sugrį�o prie arklidės. Avi�os dar nebuvo sugedusios. Bet darbininkai �arstė jas lopetomis, kai buvo galima jas nuleisti tiesiog į apatinį aruod�, ir Levinas, tai sutvark�s ir paėm�s i� �ia du darbininkus dobilams sėti, nurimo ir nebejautė apmaudo prievaizdui. O ir diena buvo tokia gra�i, jog negalima buvo pykti.

� Ignatai! � �ūktelėjo jis ve�ėjui, kuris, pasiraitoj�s rankoves, prie �ulinio plovė puskariet�. � Pabalnok man...

� Kurį liepsite?

� Kad ir Kolpik�.

� Klausau.

Kol balnojo arklį, Levinas, norėdamas susitaikyti su prievaizdu, kuris dabar �ia sukiojosi, vėl pasi�aukė jį ir ėmė kalbėti jam apie artimiausius pavasario darbus bei ūkinius planus.

Mė�l� ve�ti reikės pradėti anks�iau, kad ligi ankstyvosios �ienapjūtės viskas būtų baigta. O plūgais neatsitraukiant arti tolim�jį lauk� ir jį palikti juoduoju pūdymu. Lankas �ienauti ne i� pusės, bet samdyti darbininkus.

Prievaizdas klausėsi atid�iai ir, matyt, stengėsi pritarti �eimininko sumanymams, ta�iau Levinas susierzin�s vis tiek matė, kad jo veidas, kaip visada, bevilti�kas ir prislėgtas. Tasai veidas sakyte sakė: visa tai puiku, bet � kaip Dievas duos.

Niekas taip neu�duodavo �irdies Levinui kaip �itas tonas. Ta�iau tas tonas buvo bendras visiems prievaizdams, kiek tik jis buvo jų turėj�s. Visi jie vienaip �iūrėdavo į jo sumanymus, todėl Levinas dabar jau nebepykdavo, bet sielodavosi ir jausdavo dar didesnį nor� kovoti su ta ka�kokia gaivali�ka jėga, kurios jis kitaip nemokėjo pavadinti, kaip tik �od�iais: �kaip Dievas duos�, ir su kuria jam nuolat tekdavo susidurti.

� Kaip suspėsime, Konstantinai Dmitri�iau, � tarė prievaizdas.

� Kodėl nesuspėsite?

� Darbininkų būtinai reikia pasamdyti dar bent penkiolika. O niekas neina. �iandien buvo keli, po septyniasde�imt rublių pra�o u� vasar�.

Levinas nutilo. Vėl jis susidūrė su ta jėga. Jisai �inojo, kad nors jie ir labai stengėsi, vis dėlto negalėdavo pasisamdyti daugiau kaip keturiasde�imt, trisde�imt septynis, trisde�imt a�tuonis darbininkus u� tinkam� kain�, keturiasde�imt pasisamdydavo, bet daugiau � ne. Ir vis dėlto Levinas negalėjo nekovoti.

� Pasiųskite į Surus, į �efirovk�, jeigu niekas neateis. Reikia ie�koti.

� Pasiųsiu, � liūdnai tarė Vasilijus Fiodorovi�ius. � Bet arkliai nusilpo.

� Nusipirksime daugiau. Bet juk a� �inau, � pridūrė Levinas juokdamasis, � jums kad tik ma�iau ir pras�iau, bet �įmet a� neleisiu jums savi�kai daryti. Visk� darysiu pats.

� Bet jūs ir taip, rodos, ma�ai miegate. Mums linksmiau, kai pats �eimininkas mato...

� Vadinasi, u� Ber�ų lomos sėja dobilus? Nujosiu pa�iūrėti, � nutarė Levinas, sėsdamasis ant nedidelio baltakar�io Kolpiko, kurį atvedė ve�ėjas.

� Per upelį neperjosite, Konstantinai Dmitri�iau, � perspėjo ve�ėjas.

� Tai mi�ku.

Geras nusistovėj�s arkliokas, prunk�damas ties balomis ir timp�iodamas pavad�ius, pasileido smagia eidine, ir Levinas per kiemo purv� i�jojo u� vartų į laukus.

Levinui buvo linksma diendar�yje ir svirne, ta�iau dar linksmiau pasidarė lauke. Ritmi�kai supamas risnojan�io gero �irgelio, traukdamas į krūtin� �ilt�, gaivinantį sniego ir oro kvap�, jis jojo mi�ku per u�silikusį vienur kitur akyt� ir susmukusį snieg� su i�ti�usiais pėdsakais, d�iaugėsi kiekvienu savo med�iu su atgijusiomis jo �ievėje samanomis ir i�brinkusiais pumpurais. I�jojus i� mi�ko, prie� jį nelyginant ilgas aksominis kilimas i�siskleidė did�iulis �alias �iemken�ių laukas, kuriame nebuvo nė ma�iausios pleikės ar i�mirkusios vietos, ir tik kur ne kur įlomiuose dar bolavo u�silikusio tirpstan�io sniego lopai. Jis net nesupyko pamat�s, kad jo rugius trypia valstie�io arklys ir kumeliukas (sutik�s kaimietį, jis liepė juos i�varyti), nesupyko, kai kaimietis Ipatas, kurį jis sutiko ir paklausė: �Tai k�, Ipatai, ar greit reikės sėti?� � at�ovė jam kvailai ir pa�aipiai: �Reikia pirma suarti, Konstantinai Dmitri�iau.� Juo toliau jojo Levinas, juo linksmiau jam darėsi, ir jo vaizduotėje kilo ūkiniai planai, vienas u� kit� geresni: apsodinti visus laukus gluosnių eilėmis i� pietų pusės taip, kad sniegas po jais ilgai negulėtų; sudaryti �e�is mė�lu mė�iamus laukus ir tris atsarginius pa�arinėms �olėms; lauko gale pastatyti gyvuliams tvart� ir i�kasti tvenkinį, o kad laukai būtų geriau patr�ti, padaryti kilnojam� �ardį galvijams. Ir tuomet bus trys �imtai de�imtinių kvie�ių, �imtas bulvių ir �imtas penkiasde�imt dobilų ir nė vienos nualintos de�imtinės.

�itaip besvajodamas, atsargiai sukiodamas arklį e�iomis, kad nei�tryptų savo �aliuojan�ių pasėlių, Levinas prijojo prie darbininkų, kurie sėjo dobilus. Ve�imas su sėklomis stovėjo ne ant lauko ribos, o dirvoje, ir �iemken�iai kvie�iai buvo i�rai�yti ratų ir i�mind�ioti arklio. Abu darbininkai sėdėjo ant e�ios ir, matyt, rūkė bendr� pypk�. �emė ve�ime, su kuria buvo sumai�ytos sėklos, buvo nesutrupinta, bet susigulėjusi ar su�alusi į grumstus. Pamat�s �eiminink�, darbininkas Vasilijus priėjo prie ve�imo, o Mi�ka pradėjo sėti. Jie negerai darė, ta�iau Levinas retai pykdavo ant darbininkų. Vasilijui priėjus, Levinas liepė jam i�vesti arklį ant ribos.

� Nieko, pone, u��els, � atsakė Vasilijus.

� Susimildamas, daug ne�nekėk, � tarė Levinas, � o daryk, k� sakau.

� Klausau, � atsakė Vasilijus ir paėmė arkliui u� galvos. � O jau sėja, Konstantinai Dmitri�iau, � tarė jis gerindamasis, � pirmos rū�ies. Tik vos gali paeiti! Po pūd� reikia vilkti su vy�a.

� O kodėl �emių nei�sijojote? � paklausė Levinas.

� Mes jas smulkiname, � atsakė Vasilijus, pasisėm�s sėklų ir delnais trindamas �em�.

Vasilijus buvo nekaltas, kad jam pripylė nei�sijotų �emių, bet vis tiek buvo pikta.

Levinas �inojo ir jau ne vien� kart� buvo sėkmingai i�band�s būd�, kaip nuslopinti savo apmaud� ir vėl atitaisyti visa, kas atrodo bloga; jisai ir dabar panaudojo t� būd�. Jis pa�iūrėjo, kaip �ingsniuoja Mi�ka, vilkdamas did�iulius grumstus, prikibusius prie abiejų kojų, nulipo nuo arklio, paėmė i� Vasilijaus sėtuv� ir ėmė sėti.

� Kur tu sustojai?

Vasilijus parodė koja u�brė�t� �ym�, ir Levinas, kaip mokėdamas, ėmė sėti �emes su sėklomis. Eiti buvo sunku, tarytum per liūn�, ir Levinas, pabaig�s bir��, suprakaitavo ir sustoj�s atidavė sėtuv�.

� Na, pone, tik jau vasar� man�s nebarkite u� �it� bir��, � tarė Vasilijus.

� O k�? � linksmai paklausė Levinas, jau pajut�s, kad jo panaudota priemonė veikia.

� Ogi pamatysite vasar�. Bus �ymu. Tik dirstelkite, kur a� sėjau pernai pavasarį. Kaip sodinte pasodinau! Juk a�, Konstantinai Dmitri�iau, rodos, kaip tikram tėvui stengiuosi. A� ir pats nemėgstu blogai dirbti, ir kitiems neleid�iu. �eimininkui gera, ir mums gera. Kai pa�velgsi ana, � tarė Vasilijus, rodydamas lauk�, � net �ird�iai miela.

� Gra�us pavasaris, Vasilijau.

� Jau toks pavasaris, net seni �monės neatsimena tokio. A� ana buvau namie, tenai mūsų senis irgi tris a�maines kvie�ių pasisėjo. Tai sako, nuo rugių neatskirsi.

� Ar seniai pradėjote sėti kvie�ius?

� Jūs pats u�pernai ir i�mokėte; jūs man du saikus dovanojote. Ketvirtį mes pardavėme, tris a�maines pasėjome.

� Na, tik �iūrėk, sutrink gerai grumstus, � tarė Levinas, eidamas prie arklio, � ir Mi�k� pri�iūrėk. O jei gerai sudygs, gausi po penkiasde�imt kapeikų u� de�imtin�.

� Nuolankiai dėkojame. Mes jumis, rodos, ir taip esame patenkinti.

Levinas sėdo ant arklio ir nujojo į lauk�, kur buvo pernyk��iai dobilai, ir į t�, kuris plūgu buvo suartas vasariniams kvie�iams.

Dobilai ra�ienose buvo puikiai su�ėl�. Jie visai jau buvo atgij� ir smagiai �aliavo pro sulamdytus pernyk��ių kvie�ių stagarus. Arklys klimpo ligi rie�ų, ir kiekviena jo koja �epsėjo, i�trūkdama i� pusiau at�ilusios �emės. Suarta dirva i� viso negalima buvo joti: atlaikė tik ten, kur buvo ledelis, o at�ilusiose vagose koja klimpo auk��iau rie�o. Arimas atrodė puikus; po dviejų dienų galima bus akėti ir sėti. Viskas buvo puiku, visur buvo linksma. Atgal Levinas jojo per upelį, tikėdamasis, kad vanduo atslūgo. Ir i� tikrųjų jis perjojo ir pabaidė dvi antis. �Turi būti ir slankų�, � pagalvojo jis ir kaip tik prie pasisukimo namų link sutiko eigulį, kuris patvirtino jo spėjim�, kad jau yra slankų.

Levinas nujojo namo ris�ia, norėdamas suskubti pietų ir i�sivalyti vakarui �autuv�.

XIV

Grį�damas puikiausiai nusiteik�s, netoli namų Levinas i�girdo did�iojo prieangio pusėje �vangu�ius.

�Taip, �ia i� gele�inkelio stoties, � pagalvojo jis, � kaip tik pats Maskvos traukinio metas... Kas galėtų būti? O k�, jeigu brolis Nikolajus? Juk jis sakė: gal i�va�iuosiu į kurort�, o gal pas tave atva�iuosiu.� Pirm� akimirk� Levinui pasidarė baisu ir nemalonu, kad atva�iav�s brolis Nikolajus sudrums �it� laiming� pavasari�k� jo nuotaik�. Bet jis susigėdo �ito ir tuojau tarytum apkabino sieloje brolį bei susigraudin�s, d�iaugdamasis laukė ir jau visa �irdimi tro�ko dabar, kad būtų atva�iav�s brolis. Levinas paragino arklį ir i�joj�s �iapus akacijos pamatė pa�to trikink� i� gele�inkelio stoties ir pon� su kailiniais. Tai nebuvo brolis. �Ak, kad bent koks malonus �mogus, su kuriuo galė�iau pasikalbėti�, � pagalvojo jis.

� A! � d�iaugsmingai riktelėjo Levinas, keldamas į vir�ų abi rankas. � Tai malonus sve�ias! Kaip a� d�iaugiuosi, kad tu atva�iavai! � su�uko jis, pa�in�s Stepan� Arkadji�ių.

�Tikrai su�inosiu, ar i�tekėjo arba kada i�tekės�, � pagalvojo jis.

Ir �i� puiki� pavasario dien� jis pajuto, kad jam visi�kai neskaudu j� prisiminti.

� Tai k�, nelaukei? � tarė, lipdamas i� rogių, Stepanas Arkadji�ius, kurio tarpuakis, skruostas ir antakiai buvo apta�kyti purvu, bet jis spindėjo gera nuotaika ir sveikata. � Atvykau tav�s pamatyti � tai viena, � tarė jis, apkabindamas ir bu�iuodamas Levin�, � pamed�ioti � du, ir Jergu�ovo girios parduoti � trys.

� Puiku! O pavasaris koks? Kaipgi tu atva�iavai rogėmis?

� Ratais dar blogiau, Konstantinai Dmitri�iau, � atsakė pa�įstamas ve�ėjas.

� Na, a� labai d�iaugiuosi, kad atvykai, � tarė Levinas, i� d�iaugsmo �ypsodamasis it vaikas.

Levinas nuvedė Stepan� Arkadji�ių į sve�iams skiriam� kambarį, į kurį buvo sune�ti ir jo daiktai: lagaminas, �autuvas su įmova, cigarų dė�utė. Palik�s sve�i� nusiprausti ir persivilkti, pats nuėjo į kontor� pasakyti apie arim� ir dobilus. Agafja Michailovna, visuomet labai susirūpinusi namų garbe, sutiko jį priemenėje ir apibėrė klausimais dėl pietų.

� Darykite, kaip norite, kad tik grei�iau, � atsakė jis ir nuėjo pas prievaizd�.

Kai jis sugrį�o, Stepanas Arkadji�ius, nusipraus�s, susi�ukav�s, �ypsena spindin�iu veidu jau ėjo i� savo kambario, ir juodu drauge u�lipo vir�un.

� Na, kaip a� d�iaugiuosi, kad �iaip taip pasiekiau tave! Dabar a� �ia suprasiu visas tas tavo misterijas. Bet ne, i� tikrųjų a� pavyd�iu tau. Kokie namai, kaip viskas puiku! �viesu, linksma, � kalbėjo Stepanas Arkadji�ius, u�mir�damas, kad ne visuomet būna pavasaris ir giedros dienos, tokios kaip �iandien. � O tavo auklė kokia �avi! Labiau būtų pageidautina daili kambarinė su prijuostėle, bet tavo vienuoli�kam gyvenimui ir santūriam stiliui �itaip labai tinka.

Stepanas Arkadji�ius papasakojo daug įdomių naujienų ir Levinui itin įdomi� naujien�, kad jo brolis Sergejus Ivanovi�ius ruo�iasi �i� vasar� atvykti pas jį į sod�ių.

Nė vienu �od�iu Stepanas Arkadji�ius neprasitarė apie Kiti ir apskritai apie ��erbackius; tik perdavė savo �monos linkėjimus. Levinas buvo jam dėkingas u� jo takt� ir labai d�iaugėsi sve�io apsilankymu. Kaip visuomet, vienatvės metu jam prisirinko daugybė min�ių ir jausmų, kurių jis negalėjo pasakyti aplinkiniams, todėl dabar i�liejo Stepanui Arkadji�iui ir poeti�k� pavasario d�iaugsm�, ir ūkio nepasisekimus bei planus, ir mintis bei pastabas dėl knygų, kurias jis buvo perskait�s, ir ypa� savo veikalo idėj�, kur i� esmės jis kritikavo visus senus veikalus apie �emės ūkį, nors pats to ir nepastebėjo. Stepanas Arkadji�ius, visuomet mielas, visk� suprant�s vien i� u�uominos, �į kart� buvo itin malonus, ir Levinas pastebėjo dar nauj� jo bruo��, kuris labai patiko jam, � sve�io pagarb� ir ka�kokį �velnum� jam.

I� Agafjos Michailovnos ir virėjo pastangų patiekti itin gerus pietus i�ėjo vien tai, kad abu i�alk� bi�iuliai, susėd� prie u�kand�ių, prisivalgė duonos su sviestu, �altos pauk�tienos ir sūdytų grybų, ir dar tai, kad Levinas liepė duoti sriub� be pyragėlių, kuriais virėjas norėjo itin nustebinti sve�i�. Bet Stepanui Arkadji�iui, nors ir pripratusiam prie kitokių pietų, viskas atrodė kuo puikiausia: ir �olelių antpilas, ir duona, ir sviestas, ir ypa� �alta pauk�tiena, ir grybukai, ir dilgėlių sriuba, ir vi�tiena su baltu pada�u, ir baltasis Krymo vynas � viskas buvo nuostabu ir �avu.

� Puiku, puiku, � kalbėjo jis, po kepsnio u�sirūkydamas stor� papiros�. � A� pas tave taip jau�iuosi, tarytum po triuk�mo ir kratulio bū�iau i�lip�s i� garlaivio į tykų krant�. Tai tu sakai, jog patį darbininko element� reikia studijuoti ir �ituo vadovautis, pasirenkant ūkininkavimo būdus. Juk a� �ia profanas, bet man atrodo, kad teorija ir jos taikymas turės įtakos ir darbininkui.

� Taip, bet palauk, a� kalbu ne apie politin� ekonomij�, a� kalbu apie �emės ūkio moksl�. Jis turi būti toks, kaip ir gamtos mokslai, ir turi stebėti esamus rei�kinius ir darbinink� bei jo ekonominį, etnografinį...

Tuo momentu įėjo Agafja Michailovna ir atne�ė uogienės.

� Na, Agafja Michailovna, � tarė jai Stepanas Arkadji�ius, bu�iuodamas savo putnių pir�tų galiukus, � kokia pauk�tiena jūsų, koks antpiliukas!.. O k�, ar ne metas, Kostia? � pridūrė jis.

Levinas dirstelėjo pro lang� į saul�, kuri leidosi u� plikų mi�ko vir�ūnių.

� Metas, metas, � pritarė jis. � Kuzma, kinkyk ilgve�imį! � Ir nubėgo apa�ion.

Stepanas Arkadji�ius, nusileid�s apa�ion, pats tvarkingai nutraukė drobinį apmaut� nuo lakuotos dė�ės ir atidar�s j� ėmė narstyti savo brangų naujo fasono �autuv�. Kuzma, u�uod�s didelius arbatpinigius, nesitraukė nuo Stepano Arkadji�iaus, avė jam ir kojines, ir batus, o Stepanas Arkadji�ius mielai jam leido tai daryti.

� Įsakyk, Kostia, jeigu atva�iuos pirklys Riabininas, a� jam liepiau �iandien atva�iuoti, tegu jį priima ir kad jis palauktų...

� O tu Riabininui parduodi mi�k�?

� Taip, ar jį pa�įsti?

� Kaipgi, pa�įstu. A� turėjau su juo reikal� �sta�iai ir galutinai�.

Stepanas Arkadji�ius nusijuokė. �Sta�iai ir galutinai� buvo mėgstami pirklio �od�iai.

� Taip, jis nuostabiai juokingai kalba. Suprato, kur �eimininkas eina! � pridūrė jis, ranka paplek�noj�s Lask�, kuri cypaudama sukiojosi apie Levin� ir lai�ė jam �ia rank�, �ia batus ir �autuv�.

Ilgve�imis jau stovėjo ties priebu�iu, kai juodu i�ėjo.

� Liepiau pakinkyti, nors ir netoli, o gal pėsti eitume?

� Ne, geriau va�iuokime, � tarė Stepanas Arkadji�ius, eidamas prie ilgve�imio. Jisai atsisėdo, apsisupo kojas tigriniu pledu ir u�sirūkė cigar�. � Stebiuosi, kad tu nerūkai! Cigaras � tai ne tiek malonumas, kiek malonumo vainikas ir �enklas. �ia tai gyvenimas! Kaip gera! �tai kaip a� norė�iau gyventi!

� O kas tau neduoda? � �ypsodamasis paklausė Levinas.

� I� tikrųjų tu laimingas �mogus. Visa, k� mėgsti, turi. Arklius mėgsti � turi, �unis turi, kur med�ioti turi, ūkį turi.

� Gal todėl, kad d�iaugiuosi tuo, k� turiu, ir nesigrau�iu dėl to, ko neturiu, � tarė Levinas, atsimin�s Kiti.

Stepanas Arkadji�ius suprato, �vilgtelėjo į jį, bet nieko nepasakė.

Levinas buvo dėkingas Oblonskiui u� tai, kad tas, visuomet būdamas takti�kas, pastebėj�s, jog Levinas bijo kalbėti apie ��erbackius, nieko apie juos neu�siminė, bet dabar Levinas jau norėjo su�inoti, kas jį taip kankino, ta�iau nedrįso pradėti kalbos.

� Na, o kaip tavo reikalai? � paklausė Levinas, sumet�s, kad jam negra�u galvoti vien tik apie save.

Stepano Arkadji�iaus akys linksmai sublizgo.

� Juk tu nepripa�įsti, kad �mogus, net ir visus badus atgav�s, dar gali norėti bandelės, tavo nuomone, tai nusikaltimas, o a� nepripa�įstu gyvenimo be meilės, � tarė jis, savi�kai suprat�s, ko klausia Levinas. � K� darysi, toks jau esu. Ir i� tikrųjų �ituo taip nedaug padarai kam �alos, o sau tiek malonumo...

� Tai k�, ar nauja kas nors? � paklausė Levinas.

� Taip, brolau! Manai, tu �inai Osiano moterų tip�... moteris, kurias sapnuoji... Tai �itokių moterų esti ir gyvenime... ir �itokios moterys baisios. Moteris yra toks daiktas, jog gali j� kiek nori tyrinėti, ji vis tiek bus visi�kai nauja.

� Tai jau ver�iau netyrinėti.

� Ne. Ka�kuris matematikas yra pasak�s, kad malonum� sudaro ne tiesos atradimas, bet jos ie�kojimas.

Levinas klausėsi tylėdamas, nors labai stengėsi, jokiu būdu negalėjo persikelti į savo bi�iulio siel� ir suprasti jo jausmus ir t� �avesį, kurį sudaro tokių moterų tyrinėjimas.

XV

Slankų traukos vieta buvo netoli, prie upelio, smulkiame drebulyne. Kai jie priva�iavo prie mi�ko, Levinas i�lipo ir nuvedė Oblonskį į gal� samanotos ir klampios laukymėlės, kur sniegas jau buvo nutirp�s. Jis pats sugrį�o į kit� pus� prie dvi�ako ber�o ir, atrėm�s �autuv� į saus� apatin� �akel�, nusivilko �vark�, susijuosė dir�u ir patikrino, ar gali laisvai judinti rankas.

Sena pra�ilusi Laska, kuri sekė jam įpėdin, atsargiai atsitūpė prie�ais ir pastatė ausis. Saulė leidosi u� didelio mi�ko, i�simėt� po drebulyn� ber�eliai saulėlyd�io �viesoje ry�kiai skyrėsi savo nusvirusiomis �akomis, kurių pumpurai jau buvo i�brink� ir ruo�ėsi sprogti.

Vos galėjai i�girsti, kaip i� tankaus mi�ko, kur dar tebebuvo sniego, siaurais vingiuotais upok�niais �iurlena vanduo. �iulbėjo ma�i pauk�teliai, retkar�iais perskrisdami i� vieno med�io į kit�.

Protarpiais, kai likdavo visi�kai tylu, būdavo girdėti, kaip �iu�a pernyk��iai lapai, kuriuos judino at�ylanti �emė ir auganti �olė.

�K� pasakysi! Girdėti ir matyti, kaip �olė auga!� � tarė sau Levinas, pamat�s, kaip palei jaunutės �olės dieg� krustelėjo �lapias �iferio spalvos drebulės lapas. Jis stovėjo, klausėsi ir �iūrėjo apa�ion, �ia į �lapi� samanot� �em�, �ia į Lask�, kuri, pasta�iusi ausis, klausėsi, �ia į plikų mi�ko vir�ūnių jūr�, pla�iai i�siliejusi� prie� jį pakalnėje, �ia į blankstantį dangų, aptraukt� baltais debesų ruo�eliais. Vanagas, lėtai mosuodamas sparnais, praskrido auk�tai vir�um tolimos girios; antras taip pat nuskrido ta pa�ia kryptimi ir dingo. Pauk��iai vis garsiau ir uoliau �iulbėjo tankmėje. Netoliese ėmė ūkauti apuokas, ir Laska krūptelėjusi atsargiai �engė kelet� �ingsnių, pakreipė į �alį galv� ir ėmė klausytis. Anapus upelio pasigirdo gegutė. Ji du kartus sukukavo įprastu balsu, o paskui su�vok�tė, ėmė skubėti ir susipainiojo.

� K� pasakysi! Jau gegutė! � tarė Stepanas Arkadji�ius, i�eidamas i� u� krūmo.

� Taip, gird�iu, � atsiliepė Levinas, nenorom sudrumsdamas mi�ko tyl� savo balsu, kuris buvo nemalonus jam pa�iam. � Dabar jau greit.

Stepano Arkadji�iaus figūra vėl dingo u� krūmo, ir Levinas matė tik ry�ki� degtuko liepsnel�, tuojau pavirtusi� raudona papiroso �arijėle ir mėlynais dūmais.

� �ik! �ik! � trak�telėjo gaidukai, kuriuos atlo�ė Stepanas Arkadji�ius.

� O kas �ia �aukia? � paklausė Oblonskis, atkreipdamas Levino dėmesį į pratis� ūk�iojim�, tarytum plonu balseliu �vengtų i�dykaudamas kumeliukas.

� Argi tu ne�inai? Tai ki�kis patinas. Gana kalbėti! Klausyk, jau skrenda! � beveik su�uko Levinas, atlo�damas gaidukus.

Tolumoje ka�kas plonai �vilptelėjo, ir po dviejų sekund�ių, lygiai tuo pa�iu, med�iotojui taip gerai pa�įstamu taktu, � antr� kart�, tre�i�, o po tre�io �vilptelėjimo jau buvo girdėti kurksėjimas.

Levinas �vilgtelėjo į vien� pus�, į kit�, ir �tai prie�ais jį drumzlinai �ydrame danguje, kiek auk��iau tos vietos, kur susilieja gle�ni drebulių vir�ūnių ūgiai, pasirodė skrendantis pauk�tis. Jis skrido tiesiog į jį, visai arti, ties pat ausimi, pasigirdo kurksėjimas, lyg kas vienodais tarpais plė�tų standų audekl�; jau buvo matyti ilgas pauk��io snapas ir kaklas, ir t� akimirksnį, kai Levinas prisidėjo prie peties �autuv�, u� krūmo, kur stovėjo Oblonskis, blykstelėjo raudonas �aibas; pauk�tis lyg strėlė smigo �emyn ir vėl greitai pakilo auk�tyn. Darkart tvykstelėjo �aibas, ir pasigirdo trenksmas; plakdamas sparnais, tarsi mėgindamas i�silaikyti ore, pauk�tis sustojo, akimirk� visai nejudėjo ir sunkiai �leptelėjo į klampi� �em�.

� Nejaugi nepataikiau? � su�uko Stepanas Arkadji�ius, kuriam pro dūmus nebuvo matyti.

� Anakur! � tarė Levinas, rodydamas į Lask�, kuri, pasta�iusi vien� ausį ir vizgindama auk�tai i�keltos gauruotos uodegos galiuku, lėtai �engdama, tarsi norėdama kiek galima ilgiau pasimėgauti ir lyg �ypsodamasi, ne�ė nu�aut� pauk�tį �eimininkui. � Na, d�iaugiuosi, kad tau pasisekė, � tarė Levinas, kartu jausdamas pavyd�, jog ne jam pavyko nu�auti �it� slank�.

� Bjauriai nepataikiau i� de�iniojo vamzd�io, � niurzgė Stepanas Arkadji�ius, u�taisydamas �autuv�. � Tss... skrenda.

I� tikrųjų �ai�ūs �vilp�iojimai greitai sekė vienas po kito. Dvi slankos, �aisdamos ir vydamosios viena antr� ir tik �vilpdamos, bet nekurksėdamos, u�lėkė med�iotojams ant pa�ių galvų. Trinktelėjo keturi �ūviai, o slankos, nelyginant kreg�dės, greitai pasisuko ir dingo i� akių.

Med�ioklė buvo puiki. Stepanas Arkadji�ius nu�ovė dar dvi slankas ir Levinas dvi, bet vienos nerado. Ėmė temti. Vaiski sidabrinė Venera �emai vakaruose jau �velniai spindėjo anapus ber�elių, o auk�tai rytuose virpan�iais raudonais �iburiais jau tviskėjo niūrusis Arktūras. Vir�um savo galvos Levinas �ia rasdavo, �ia vėl pamesdavo Grį�ulo ratų �vaig�des. Slankos jau nebeskrido; bet Levinas nutarė dar palaukti, kol Venera, kuri jau buvo matyti �emiau ber�o �akelės, pakils auk��iau jos ir Grį�ulo Ratų �vaig�dės bus visai ai�kiai regimos. Venera jau pakilo auk��iau �akutės, Grį�ulo Ratai su savo rodikliu jau visi buvo matyti tamsiai mėlyname danguje, bet jis vis dar laukė.

� Ar ne metas? � paklausė Stepanas Arkadji�ius.

Mi�ke jau buvo tylu, ir nė vienas pauk�telis nejudėjo.

� Pastovėkime dar, � atsakė Levinas.

� Kaip nori.

Juodu stovėjo dabar per kokius penkiolika �ingsnių vienas nuo antro.

� Stiva! � visai netikėtai tarė Levinas. � Kodėl gi tu man nesakai, ar i�tekėjo tavo svainė arba kada i�teka?

Levinas jautėsi toks tvirtas ir ramus, kad joks atsakymas, kaip jam atrodė, nebūtų galėj�s sujaudinti jo. Ta�iau jis visi�kai nelaukė to, k� jam atsakė Stepanas Arkadji�ius.

� Ji nemanė ir nemano tekėti, bet ji labai serga, ir daktarai i�siuntė j� į u�sienį. Net bijosi dėl jos gyvybės.

� K� tu! � su�uko Levinas. � Labai serga? Kas gi jai? Kaip ji...

�itaip jiems besikalbant, Laska, pasta�iusi ausis, �vilg�iojo auk�tyn į dangų ir priekai�tingais �vilgsniais varstė juodu.

�Rado kada kalbėtis, � galvojo ji. � O ta skrenda... Ten ji, taip ir yra. Pra�iopsos...� � galvojo Laska.

Bet t� pa�i� akimirk� juodu abu staiga i�girdo �ai�iai �vilptelint, garsas tarytum rė�te rė�ė jiems per ausį, ir abu staiga griebėsi u� �autuvų, blykstelėjo du �aibai, ir t� pat akimirk� trenkė du �ūviai. Auk�tai skridusi slanka i� karto suglaudė sparnus ir nukrito į tankumyn�, lenkdama laibas at�alas.

� Tai puiku! Abiejų! � su�uko Levinas ir nubėgo su Laska į tankumyn� ie�koti slankos. �Ak taip, dėl ko �ia buvo nemalonu? � stengėsi prisiminti jis. � Taip, serga Kiti... K� gi darysi, labai gaila�, � galvojo jis.

� A, radai! Tai gudruolė, � tarė jis, i�imdamas i� Laskos nasrų �ilt� pauk�tį ir dėdamas į beveik piln� krait�. � Radau, Stiva! � �ūktelėjo jis.

XVI

Grį�damas namo, Levinas i�klausinėjo Oblonskį apie visas Kiti ligos smulkmenas ir ��erbackių planus, ir nors buvo gėda prisipa�inti, bet t� �ini� jam buvo malonu i�girsti. Malonu ir todėl, kad buvo dar vilties, dar maloniau todėl, kad kentėjo ji, toji, kuri jam suteikė tiek skausmo. Bet kai Stepanas Arkadji�ius ėmė pasakoti, dėl ko Kiti serga, ir paminėjo Vronskio vard�, Levinas jį pertraukė:

� A� neturiu jokios teisės �inoti �eimos smulkmenas, ties� pasakius, tas man visi�kai neįdomu.

Stepanas Arkadji�ius vos pastebimai �yptelėjo, pamat�s, kaip staiga pasikeitė Levino veidas, kuris pasidarė lygiai toks pat niūrus, koks prie� valandėl� buvo linksmas, tokie pasikeitimai jam buvo labai gerai �inomi.

� Tu jau visi�kai baigei su Riabininu t� mi�ko reikal�? � paklausė Levinas.

� Taip, baigiau. Kaina puiki, trisde�imt a�tuoni tūkstan�iai. A�tuoni tuojau, o kiti � per �e�erius metus. A� ilgai su tuo plūkiausi. Niekas daugiau nedavė.

� Tai rei�kia, tu dykai atidavei mi�k�, � niūriai pratarė Levinas.

� Kaip tai? Kodėl dykai? � tarė Stepanas Arkadji�ius, gera�irdi�kai �ypsodamasis, �inodamas, kad dabar Levinui viskas atrodys negerai.

� Todėl, kad de�imtinė mi�ko verta ma�ų ma�iausia penkių �imtų rublių, � paai�kino Levinas.

� Ak, tie ūkininkai! � juokais tarė Stepanas Arkadji�ius. � Tas jūsų tonas, pilnas paniekos mums, miestie�iams!.. O kai tenka atlikti reikal�, mes visada geriausiai padarome. Tikėk manimi, a� visk� apskai�iavau, � tarė jis, � ir mi�kas parduotas labai pelningai, a� net bijau, kad anas neatsimestų. Juk tai ne padarinis mi�kas, � tarė Stepanas Arkadji�ius, norėdamas �od�iu padarinis visi�kai įtikinti Levin�, kad jo abejonės nepagrįstos, � daugiau malkinis. Ir de�imtinė duos ne daugiau kaip trisde�imt sieksnių, o jis pasiūlė man po du �imtus rublių.

Levinas niekinamai �yptelėjo. ��inau, � pagalvojo jis, � ne jis vienas, o visi miesto gyventojai �itokie; por� kartų per de�imt metų apsilank� sod�iuje ir įsidėmėj� du tris kaimi�kus �od�ius, jie kai�ioja juos kur reikia ir kur nereikia, tvirtai įsitikin�, kad jau visk� �ino. Padarinis duos trisde�imt sieksnių. Taria �od�ius, o pats nieko nei�mano.�

� A� nesiimsiu tav�s mokyti to, k� tu ten ra�ai savo įstaigoje, � tarė Levinas, � o jeigu man reikės, tai pasiklausiu tav�s. O tu taip esi įsitikin�s, kad supranti visus mi�ko reikalus. Suprasti ne taip lengva. Ar suskai�iavai med�ius?

� Kaipgi suskai�iuosi med�ius? � juokdamasis tarė Stepanas Arkadji�ius, norėdamas i�sklaidyti blog� bi�iulio nuotaik�. � Smėlynus, spindulius planetų gal suskai�iuotų auk�tas protas...

� Taip, auk�tas Riabinino protas gali suskai�iuoti. Ir nė vienas pirklys nepirks nesuskai�iav�s, jeigu jam dykai neatiduoda tokie kaip tu. A� �inau tavo mi�k�. Ten kasmet med�ioju, ir tavo mi�kas vertas penkių �imtų rublių grynais, o jis tau davė du �imtus i�simokėtinai. Vadinasi, tu jam dovanojai apie trisde�imt tūkstan�ių.

� Na, nereikia perdėti, � gailiu balsu pratarė Stepanas Arkadji�ius, � kodėl gi niekas nedavė?

� Todėl, kad jis susimok�s su pirkliais, jis davė atsimestinių. A� su jais visais esu turėj�s reikalų, pa�įstu juos. Juk jie � ne pirkliai, o lupikai. Toks visai neki� nagų į reikal�, kur gautų de�imt, penkiolika procentų, bet laukia, kada u� dvide�imt kapeikų galės nupirkti rublį.

� Gana jau! Tu blogai nusiteik�s.

� Visai ne, � niūriai tarė Levinas, kai jie priva�iavo prie namų.

Ties priebu�iu jau stovėjo tvirtai gele�imi apkaustytas, tvirtomis odinėmis pasostėmis ve�imėlis su gerai nu�ertu arkliu, pakinkytu pla�iomis �ik�ninėmis pakanktėmis. Ve�imėlyje sėdėjo tvirtas, raudonveidis, stipriai susiver��s dir�u pirklio tarnautojas, kuris buvo kartu ir Riabinino ve�ėjas. Pats Riabininas jau buvo viduje ir pasitiko bi�iulius priemenėje. Riabininas buvo auk�tas, liesas, vidutinio am�iaus ūsuotas vyras skustu, atsiki�usiu smakru ir pūpsan�iomis drumzlinomis akimis. Jisai vilkėjo mėlynu surdutu ilgais skvernais su sagomis u�pakalyje, �emiau strėnų, avėjo surauktais per kulk�nis ir lygiais per blauzdas batais, ant kurių buvo u�mauti dideli kalio�ai. Apsukai jis nusi�luostė nosine veid� ir, susisiaut�s surdut�, kuris ir taip labai gerai gulėjo, �ypsodamasis pasitiko įėjusiuosius ir tiesė Stepanui Arkadji�iui rank�, tarytum norėdamas ka�k� pagauti.

� Tai jau ir jūs atva�iavote, � tarė Stepanas Arkadji�ius, duodamas jam rank�. � Puiku.

� Nei�drįsau nusi�engti jūsų �viesybės įsakymams, nors kelias pernelyg blogas. Tiesiog vis� keli� ėjau pės�ias, u�tat laiku atvykau. Konstantinui Dmitri�iui rei�kiu pagarb�, � kreipėsi jis į Levin�, stengdamasis pagauti ir jo rank�. Ta�iau paniur�s Levinas dėjosi nepastebįs jo rankos ir traukė i� krep�elio slankas. � Vadinasi, teikėtės med�iokle mėgautis? O �ia, vadinasi, koks bus pauk�tis? � pridūrė Riabininas, niekinamai �iūrėdamas į slankas. � Savo skonį, vadinasi, turi. � Ir jis nepritardamas palingavo galv�, tarytum smarkiai abejodamas, ar dėl jų verta buvo tiek vargti.

� Nori į kabinet�? � niūriai raukdamasis, prancūzi�kai paklausė Levinas Stepan� Arkadji�ių. � Eikite į kabinet�, tenai pasikalbėsite.

� Labai galima, kur jums patinka, � oriai ir truputį niekinamai tarė Riabininas, lyg duodamas suprasti, kad kiti gali ne�inoti, kaip ir su kuo reikia elgtis, bet jam pa�iam niekuomet ir niekur negali kilti jokių sunkumų.

Įėj�s į kabinet�, Riabininas i� papratimo apsidairė, tarytum ie�kodamas �ventųjų paveikslo, bet ir surad�s jį nepersi�egnojo. Jis per�velgė knygų spintas bei lentynas, lygiai taip pat abejodamas kaip ir dėl slankų, niekinamai �yptelėjo ir nepritardamas palingavo galv�, jau nieku būdu nesutikdamas, kad vertėtų mėtyti pinigus tokiems daiktams.

� K� gi, atve�ėte pinigus? � paklausė Oblonskis. � Sėskitės.

� Dėl pinigų gai�aties nebus. Pasimatyti, pasikalbėti atva�iavau.

� Apie k� kalbėtis? Bet jūs sėskite.

� Atsisėsti galima, � tarė Riabininas, sėsdamasis ir kuo nepatogiausiai atsiremdamas alkūnėmis į krėslo atkalt�. � Nuleisti reikia, kunigaik�ti. Neteisinga būtų. O pinigai paruo�ti galutinai, ligi paskutinės kapeikos. Dėl pinigų kliū�ių nebus.

Levinas, kuris, pastat�s �autuv� į spint�, jau buvo bei�ein�s pro duris, i�gird�s pirklio �od�ius, stabtelėjo.

� Ir taip dykai mi�k� gavote, � pasakė jis. � Per vėlai jis pas mane atva�iavo, a� pats bū�iau kain� nustat�s.

Riabininas atsistojo ir, tylomis �ypsodamasis, pa�velgė i� apa�ios auk�tyn į Levin�.

� Pernelyg �yk�tus Konstantinas Dmitri�ius, � �ypsodamasis tarė jis Stepanui Arkadji�iui, � galutinai nieko i� jo nenupirksi. Lygomės dėl kvie�ių, ger� pinig� siūliau.

� Kam a� turiu savo daikt� jums veltui atiduoti? Juk a� ne ant kelio radau ir nepavogiau.

� Susimildami! Vogti �iais laikais negalima. Visur galutinai �iais laikais vie�oji teisena, viskas dabar kilnu, k� jau �ia apie vogim�. Mes dorai kalbėjomės. Pernelyg brangiai pra�o u� mi�k�, galų su galais nesumegsi. Pra�om nors truputį nuleisti.

� Tai kaip, baigtas jūsų reikalas ar ne? Jeigu baigtas, tai nėra ko derėtis, o jeigu nebaigtas, � tarė Levinas, � tai a� perku mi�k�.

�ypsena staiga dingo i� Riabinino veido, jis pasidarė plė�rus ir at�iaurus kaip vanago. Kaulėtais savo pir�tais jis greitai atsisegė surdut�, parodydamas mar�kinius, i�leistus vir�um kelnių, varines liemenės sagas ir laikrod�io grandinėl�, ir greitai i�sitraukė stor� sen� pinigin�.

� Pra�om, mi�kas mano, � i�tarė jis, greitai persi�egnoj�s ir tiesdamas rank�. � Imk pinigus, mi�kas mano. Va kaip Riabininas prekiauja, dėl skatiko nedreba, � ėmė �nekėti jis, raukydamasis ir mosuodamas pinigine.

� Tavimi dėtas, a� nesiskubin�iau, � tarė Levinas.

� Argi taip galima, � nusteb�s tarė Oblonskis, � juk a� �odį daviau.

Levinas i�ėjo i� kambario, trinkteldamas durimis. Riabininas pa�iūrėjo į duris ir �ypsodamasis palingavo galv�.

� Jaunatvė mat, galutinai vien tik vaiki�kumas. Juk perku, garbės �odis, taip sau, vadinasi, tik dėl garbės, kad Riabininas, o ne kas kitas i� Oblonskio girait� nupirko. O juk dar ne�inia, kaip Dievas duos galus su galais sudurti. Dievas mato. Labai pra�om. Sutartėl� reikėtų pasira�yti...

Po valandos pirklys, rūpestingai susibruk�s savo chalat� ir susisagst�s surduto kabes, turėdamas ki�enėje sutartį, sėdo į savo tvirtai apkaustyt� ve�imėlį ir i�va�iavo namo.

� Ak, tie ponai! � tarė jis savo tarnautojui. � Visi jie vieno galo...

� Tai jau �inoma, � atsakė tarnautojas, paduodamas vad�ias ir u�segdamas odin� ve�imėlio gūni�. � O su pirkiniu galima pasveikinti, Michailai Ignatji�iau?..

� Na, na...

XVII

Stepanas Arkadji�ius su i�sipūtusia ki�ene banknotų, kuriuos u� tris mėnesius i� anksto sumokėjo jam pirklys, nuėjo į vir�ų. Mi�ko reikalas buvo baigtas, pinigai ki�enėje, med�ioklė puikiai pasisekė, ir Stepanas Arkadji�ius buvo kuo linksmiausiai nusiteik�s, todėl ypa� norėjo i�bla�kyti blog� nuotaik�, u�ėjusi� Levinui. Jis norėjo u�baigti dien� prie vakarienės stalo taip pat maloniai, kaip ji buvo pradėta.

I� tikrųjų Levinas buvo prastai nusiteik�s, nors labai norėjo būti malonus ir lip�nus savo mielam sve�iui, bet nepajėgė sav�s įveikti. �inia, kad Kiti nei�tekėjo, po truputį ėmė jį svaiginti.

Kiti nei�tekėjo ir serga, serga i� meilės �mogui, kuris paniekino j�. �itas į�eidimas tarytum lietė jį patį. Vronskis paniekino j�, o jinai paniekino jį, Levin�. Vadinasi, Vronskis turi teis� niekinti Levin� ir todėl yra jo prie�as. Ta�iau apie visa tai Levinas negalvojo. Jis neai�kiai jautė, kad jį ka�kas �eid�ia, ir pyko dabar ne ant to, kas jį suerzino, o ie�kojo kliau�ių visur, kur tik galėjo jų rasti. Kvailas mi�ko pardavimas, įvykusi jo namuose apgavystė, kurios auka buvo Oblonskis, erzino Levin�.

� Na, baigei? � paklausė jis, sutik�s vir�uje Stepan� Arkadji�ių. � Nori vakarienės?

� Taip, neatsisakysiu. Kokį turiu apetit� sod�iuje, nuostabu! O kodėl tu Riabininui nepasiūlei valgyti?

� A, tegu jį velniai!

� Vis dėlto kaip tu elgiesi su juo! � stebėjosi Oblonskis. � Tu nė rankos jam nepadavei. Kodėl nepaduodi jam rankos?

� Todėl, kad a� liokajui nepaduosiu rankos, o liokajus �imt� kartų u� jį geresnis.

� Koks tu vis dėlto retrogradas! O luomų vienybė? � tarė Oblonskis.

� Kam toji vienybė maloni � į sveikat�, o man ji bjauri.

� Tu, kaip matau, tikras retrogradas.

� Ties� pasakius, a� niekuomet negalvojau, kas esu. A� � Konstantinas Levinas, daugiau nieko.

� Ir Konstantinas Levinas, kuris labai prastai nusiteik�s, � �ypsodamasis tarė Stepanas Arkadji�ius.

� Taip, a� blogai nusiteik�s, o tu �inai, dėl ko? Dėl tavo, atleisk man, kvailo pardavimo...

Stepanas Arkadji�ius gera�irdi�kai susiraukė kaip �mogus, kuris nekaltai skriaud�iamas ir erzinamas.

� Na, liaukis! � tarė jis. � Ar yra kada buv�, kad kas nors k� parduotų, o pardavus tu�tuojau nebūtų jam pasakyta: �Verta �ymiai daugiau�? Kol parduodi, niekas nesiūlo... Ne, a� matau, tu grie�i dantį ant to nelaimingo Riabinino.

� Gal ir taip. Ar �inai, u� k�? Tu vėl pasakysi, kad a� retrogradas, arba kit� kokį baisų �odį, bet vis dėlto man pikta ir skaudu matyti, kaip visais at�vilgiais ima smukti toji bajorija, kuriai a� priklausau, ir labai d�iaugiuosi, kad jai priklausau, nors ir nyksta ribos tarp luomų. Ir ne prabanga kalta, kad ji smunka, tai būtų dar niekis; pragyventi am�ių poni�kai � taip ir dera bajorui, �itaip tik bajorai moka. Dabar mu�ikai apie mus supirkinėja �emes, dėl �ito a� nesisieloju. Ponas nieko neveikia, mu�ikas dirba ir i�stumia dykaduonį. Taip ir turi būti. Ir a� visi�kai pritariu mu�ikui. Ta�iau man skaudu �iūrėti į t� smukim�, vykstantį dėl ka�kokio, ne�inau, kaip pavadinti, sielos nekaltumo. �ia nuomininkas lenkas pusdykiai nusipirko puikiausi� dvar� i� ponios, kuri gyvena Nicoje. �ia pirkliui i�nuomojama u� rublį de�imtinė �emės, kuri verta de�imties rublių. O tu nei i� �io, nei i� to padovanojai tam suk�iui trisde�imt tūkstan�ių.

� Tai k�? Skai�iuoti kiekvien� medį?

� Būtinai skai�iuoti. Tu neskai�iavai, o Riabininas skai�iavo. Riabinino vaikai turės i� ko gyventi ir mokytis, o tavieji, ko gero, neturės!

� Na, jau atleisk man, bet ka�kaip niekinga �itaip skai�iuoti. Mes dirbame savo darb�, jie savo, ir jiems reikia u�dirbti. Na, �iaip ar taip, reikalas atliktas, ir baigta. O �tai ir leistinė, mano mėgstamiausia kiau�inienė. Ir Agafja Michailovna duos mums to stebuklingo antpiliuko...

Stepanas Arkadji�ius atsisėdo u� stalo ir ėmė juokauti su Agafja Michailovna, įtikinėdamas j�, kad tokių pietų ir vakarienės seniai jis bevalg�s.

� Jūs bent pagiriate, � tarė Agafja Michailovna, � o Konstantinui Dmitri�iui vis tiek, k� jam padėsi, nors ir duonos plutel�, pavalgo ir i�eina.

Kad ir kaip stengėsi Levinas įveikti save, vis tiek buvo paniur�s ir nekalbus. Jam norėjosi paklausti Stepan� Arkadji�ių vieno dalyko, bet vis negalėjo pasiry�ti ir nerado nei laiko, nei formos, kaip ir kada �itai padaryti. Stepanas Arkadji�ius jau buvo nulip�s į savo kambarį, nusirengė, vėl nusiprausė, apsivilko klostytais naktiniais mar�kiniais ir atsigulė, o Levinas vis delsė jo kambaryje, kalbėdamas apie visokius niekus ir nei�drįsdamas paklausti to, ko norėjo.

� Kaip nuostabiai padaromas muilas, � tarė jis, �iūrinėdamas ir i�vyniodamas kvapų gabalėlį muilo, Agafjos Michailovnos padėt� sve�iui, bet Oblonskio nepaliest�. � Tu pa�iūrėk, juk tai meno kūrinys.

� Taigi, dabar viskas taip i�tobulėjo, � tarė Stepanas Arkadji�ius, sodriai ir skaniai �iovaudamas. � Teatrai, pavyzd�iui, ir pasilinksminimo vietos... a-a-a! � �iovavo jis. � Elektros �viesa visur... a-a!

� Taip, elektros �viesa, � tarė Levinas. � Taip. Na, o kur dabar Vronskis? � paklausė jis, staiga padėj�s muil�.

� Vronskis? � pasitikslino Stepanas Arkadji�ius, sulaik�s �iovulį. � Jis Peterburge. I�va�iavo netrukus po tav�s ir paskui nė karto nebuvo Maskvoje. Ir �inai, Kostia, a� tau ties� pasakysiu, � kalbėjo, jis toliau, u�sikvemp�s ant stalo ir padėj�s ant rankos savo gra�ų rausv� veid�, i� kurio tarsi �vaig�dės �vietė malonios, geros ir mieguistos akys. � Tu pats buvai kaltas. I�sigandai konkurento. O a�, kaip ir tuomet tau sakiau, ne�inau, kurio pusėje buvo daugiau �ansų. Kodėl tu lau�te nesilau�ei į tiksl�? A� tuomet tau sakiau, kad... � jis nusi�iovavo tiktai �iaunomis, neatverdamas burnos.

�Ar jis �ino, ar ne, kad a� buvau pasipir��s? � pagalvojo Levinas, �iūrėdamas į jį. � Taip, ka�koks gudrus, diplomati�kas jo veidas�, � ir jausdamas, kad rausta, Levinas tylėdamas �iūrėjo Stepanui Arkadji�iui tiesiog į akis.

� Jeigu ji tuomet kuo nors ir buvo susi�avėjusi, tai nebent tik i�ore, � kalbėjo Oblonskis. � �itas, �inai, tobulas aristokratizmas ir būsimoji padėtis auk�tuomenėje buvo paveik� ne j�, bet jos motin�.

Levinas susiraukė. Atsakymas, tada jį taip į�eid�s, vėl atsiliepė jo �irdyje tarsi nauja, k� tik atsivėrusi �aizda. Bet jis dabar buvo namie, o namuose ir sienos padeda.

� Palauk, palauk, � pra�neko jis, pertraukdamas Oblonskį, � tu sakai: aristokratizmas. Bet leisk tav�s paklausti, kas sudaro t� Vronskio ar kurio kito aristokratizm� � tokį aristokratizm�, kad galima būtų man�s nepaisyti? Tu laikai Vronskį aristokratu, o a� ne. �mogus, kurio tėvas i� nieko i�kilo tik suktybėmis ir gudrumu, kurio motina Dievai �ino su kuo tik neturėjo meilės santykių... Ne, jau atleisk, bet a� aristokratu laikau save ir tokius �mones kaip a�, �mones, kurie praeityje gali nurodyti tris keturias doras kartas �eimų, tikrai kultūringų ir apsi�vietusių (talentas ir protas � kitas dalykas) �monių, kurie niekuomet prie� niek� ne�unuodegiavo, niekuomet nebuvo reikalingi kitų malonės, kaip gyveno mano tėvas, mano senelis. Ir a� daug �inau tokių. Tau atrodo �ema, kad a� skai�iuoju med�ius girioje, o tu dovanoji trisde�imt tūkstan�ių Riabininui, bet tu gausi dvar� ir dar ne�inau k�, o a� negausiu ir todėl branginu tai, k� paveldėjau ir įsigijau savo darbu... Aristokratai esame mes, o ne tie, kurie gali gyventi vien �io pasaulio galiūnų i�malda ir kuriuos galima nupirkti u� dvide�imt kapeikų.

� Bet į k� tu �ia taikai? A� su tavimi sutinku, � tarė Stepanas Arkadji�ius nuo�ird�iai ir linksmai, nors jautė, kad Levinas, kalbėdamas apie tuos, kuriuos galima nupirkti u� dvide�imt kapeikų, turėjo galvoje ir jį. Stepanui Arkadji�iui labai patiko, kad Levinas taip pagyvėjo. � Į k� tu taikai? Nors tu daug netiesos pasakei apie Vronskį, bet a� kalbu ne apie tai. A� tau sakau tiesiai: tavim dėtas, a� va�iuo�iau drauge su manimi į Maskv� ir...

� Ne, a� ne�inau, ar tu �inai, bet man vis tiek. Pasakysiu tau: a� buvau pasipir��s, o ji mane atstūmė, man dabar sunku ir gėda prisiminti Katerin� Aleksandrovn�.

� Kodėl? Tai niekai!

� Na, nekalbėkim apie tai. Atleisk man, susimildamas, kad buvau tau toks sta�iokas, � tarė Levinas. Dabar, visk� i�dėj�s, jis vėl pasidarė toks, koks buvo i� ryto. � Nepyksti ant man�s, Stiva? Nepyk, susimildamas! � papra�ė jis ir �ypsodamasis paėmė jam u� rankos.

� Ne, anaiptol, ir nėra u� k�. A� d�iaugiuosi, kad mes i�siai�kinome. O �inai, ryt� kartais labai smagi būna med�ioklė. Gal nuva�iuotume? A� nė negul�iau, o i� med�ioklės tiesiog į stotį.

� Ir puiku.

XVIII

Nors meilės aistra sudarė Vronskiui vis� jo vidinio gyvenimo turinį, i�orinis jo gyvenimas nekintamai ir nesulaikomai riedėjo senais, įprastais auk�tuomenės ir pulko santykių bei interesų bėgiais. Pulko interesai u�ėmė Vronskio gyvenime svarbi� viet� ir dėl to, kad jis mylėjo pulk�, ir dar labiau dėl to, kad buvo mylimas pulke. Pulke ne tik visi mylėjo Vronskį, bet jį gerbė ir did�iavosi juo � did�iavosi, kad jis, būdamas nepaprastai turtingas, puikiai i�silavin�s ir gabus �mogus, kuriam atviras kelias į bet kurį pasisekim�, galintį patenkinti jo garbėtro�k� ir tu�tyb�, to nevertino ir labiau u� visk� brangino pulko ir savo tarnybos draugų interesus. Vronskis numanė, kad jo draugai �itaip �iūri į jį, todėl, mėgdamas �it� gyvenim�, jautė pareig� palaikyti �i� susidariusi� nuomon� apie jį.

Savaime suprantama, kad Vronskis nė su vienu savo draugu nekalbėjo apie savo meil�, nė �od�iu neprasitardavo apie tai net per smarkiausias i�gertuves (beje, jis niekuomet ir nepasigerdavo, kad negalėtų susivaldyti) ir u��iaupdavo burnas tiems savo lengvabūd�iams draugams, kurie mėgindavo u�siminti jam apie meilės ry�į. Vis dėlto apie jo meil� �inojo visas miestas � visi ma�iau ar daugiau teisingai spėliojo apie jo santykius su Karenina, � dauguma jaunų vyrų pavydėjo jam kaip tik to, kas buvo sunkiausia jo meilėje, � kad Karenino padėtis tokia auk�ta ir todėl �itie santykiai �inomi visai auk�tuomenei.

Dauguma jaunų moterų, kurios pavydėjo Anai ir kurioms jau seniai nusibodo, kad j� visi vadina teisinga moterimi, d�iaugėsi, numanydamos, jog jų spėjimai pasitvirtins, ir laukė, kada įvyks vie�osios nuomonės posūkis ir jos galės u�griūti j� visu savo paniekos svoriu. Jos jau ruo�ė purv�, kuriuo apdrabstys j�, kai ateis metas. Dauguma senyvų �monių ir auk�to rango asmenų buvo nepatenkinti tuo br�stan�iu visuomeniniu skandalu.

Vronskio motina, su�inojusi apie jo meilės ry�į, i� prad�ių buvo patenkinta � ir dėl to, kad, jos supratimu, niekas taip galutinai nenu�lifuoja �aunaus jaunuolio kaip meilės ry�ys su auk�tuomenės moterimi, ir dar dėl to, kad Karenina, kuri jai taip patiko ir tiek daug pasakojo apie savo sūnų, vis dėlto buvo tokia pat kaip ir visos gra�ios bei padorios (grafienės Vronskajos supratimu) moterys. Ta�iau pastaruoju metu ji patyrė, kad jos sūnus atsisakė svarbios jo karjerai vietos, kuri jam buvo pasiūlyta, vien dėl to, kad norėjo pasilikti pulke, kuriame tarnaudamas galėjo matytis su Karenina, patyrė, kad dėl to juo nepatenkinti auk�ti asmenys, ir ji kitaip ėmė �iūrėti į tai. Jai nepatiko dar ir tai, kad, sprend�iant i� viso to, k� ji su�inojo apie t� meilės ry�į, �ia nebuvo tie �avūs ir grak�tūs santykiai su auk�tuomenės moterimi, kuriems būtų galėjusi pritarti, bet, kaip jai �monės pasakojo, ka�kokia verteri�ka, beproti�ka aistra, dėl kurios jis galėjo pridaryti visokių kvailybių. Ji nesimatė su sūnumi nuo to laiko, kai jis netikėtai i�vyko i� Maskvos, ir per vyresnįjį sūnų pareikalavo, kad jis atva�iuotų pas j�.

Vyresnysis brolis taip pat buvo nepatenkintas jaunesniuoju. Jis netyrinėjo, kokia �ia meilė, didelė ar nedidelė, aistringa ar neaistringa, nuodėminga ar nenuodėminga (jis pats, nors ir turėjo vaikų, i�laikė �okėj� ir todėl tokiems dalykams buvo atlaidus); bet �inojo, kad �ita meilė nepatinka tiems, kuriems reikia įtikti, todėl ir nepritarė brolio elgesiui.

Be tarnybinių pareigų ir auk�tuomenės santykių, Vronskį viliojo dar vienas dalykas � arkliai, kuriuos jis aistringai mėgo.

�iais metais buvo paskirtos karininkų lenktynės. Vronskis įsira�ė dalyvauti lenktynėse, nusipirko grynakrauj� anglų veislės kumelait�, ir jo meilė netrukdė jam aistringai, nors ir santūriai, ruo�tis būsimosioms lenktynėms...

Tos dvi aistros nekliudė viena kitai. Prie�ingai, greta meilės, jam buvo reikalingas koks nors u�siėmimas, kuriam galėtų kar�tai atsidėti, atsigaivinti ir pailsėti nuo įspūd�ių, kurie jį pernelyg jaudino.

XIX

T� dien�, kada Krasnoje Selo turėjo įvykti arklių lenktynės, Vronskis anks�iau nei paprastai atėjo į pulko karininkų valgyklos bendr�j� sal� suvalgyti bif�tekso. Jam nereikėjo laikytis labai grie�to re�imo, nes jo svoris buvo lygus nustatytiems keturiems su puse pūdo, ta�iau reikėjo ir nepastorėti, ir todėl jis vengė miltinių bei sald�ių valgių. Vronskis sėdėjo, atsiseg�s vir�um baltos liemenės karinį �vark�, abiem alkūnėmis atsirėm�s į stal�, ir, laukdamas u�sakyto bif�tekso, �velgė į prancūzi�k� roman�, padėt� ant lėk�tės. Jis �iūrėjo į knyg� tik dėl to, kad nereikėtų kalbėti su įeinan�iais ir i�einan�iais karininkais, ir galvojo.

Vronskis m�stė apie tai, kad Ana buvo pa�adėjusi susitikti su juo �iandien po lenktynių. Jisai nebuvo jos mat�s tris dienas, o kadangi jos vyras grį�o i� u�sienio, tai ne�inojo, ar bus įmanoma pasimatyti �iandien, ir nei�manė, kaip �ia su�inojus. Paskutinį kart� jis matėsi su Ana savo pusseserės Betsi vasarnamyje. O į Kareninų vasarnamį va�inėdavo kiek galima re�iau. Dabar jis norėjo tenai nuva�iuoti ir svarstė, kaip tai padarius.

��inoma, a� pasakysiu, kad Betsi mane atsiuntė paklausti, ar ji atvyks į lenktynes. �inoma, nuva�iuosiu�, � nusprendė jis, pakeldamas galv� nuo knygos. Vronskis ai�kiai įsivaizdavo, koks bus laimingas su ja susitik�s, ir jo veidas nu�vito...

� Nusiųsk k� nors į mano but�, tegu kuo grei�iausiai pakinko į puskariet� trejet� arklių, � liepė jis tarnui, atne�usiam jam bif�teks� kar�toje sidabrinėje lėk�tėje, ir, prisitrauk�s lėk�t�, ėmė valgyti.

Gretimame biliardo kambaryje buvo girdėti kamuolių kauk�ėjimas, �nekos ir juokas. Tarpduryje pasirodė du karininkai: vienas jaunutis, liguisto �velnaus veido, neseniai įstoj�s į jų pulk� i� Pa�ų korpuso; antras � putnus, senas karininkas su apyranke, u�plukusiomis ma�ytėmis akimis.

Vronskis pa�velgė į juodu, susiraukė ir, lyg nepastebėj�s jų, ėmė valgyti ir drauge skaityti.

� Stipriniesi prie� darb�? � tarė putnusis karininkas, sėsdamasis greta jo.

� Matai, � susirauk�s atsakė Vronskis, �luostydamasis lūpas ir ne�iūrėdamas į jį.

� Ar nebijai pastorėti? � tarė tas, pastumdamas kėd� jaunu�iam karininkui.

� K�? � piktai tarė Vronskis, su pasi�lyk�tėjimu �iepdamasis ir rodydamas savo tankius dantis.

� Ar nebijai pastorėti?

� Padavėjau, chereso! � papra�ė Vronskis neatsakydamas ir, perkėl�s knyg� į kit� pus�, vėl ėmė skaityti.

Putnusis karininkas paėmė vynų s�ra�� ir atsigr�ė į jaunutį karinink�.

� Tu pats i�rink, k� gersim, � tarė jis, paduodamas jam kortel� ir �iūrėdamas į jį.

� Gal vyno, � tarė jaunasis karininkas, nedr�siai skersuodamas į Vronskį ir stengdamasis suimti pir�tais vos prasikalusius ūselius. Matydamas, kad Vronskis neatsigr�ia, jaunasis karininkas atsistojo.

� Eime į biliardo kambarį, � pasiūlė jis.

Putnusis karininkas klusniai atsistojo, ir juodu nuėjo durų link.

Tuo metu į kambarį įėjo auk�tas stotingas rotmistras Ja�vinas ir, i� auk�to, niekinamai linktelėj�s galv� aniems karininkams, priėjo prie Vronskio.

� A! �tai jis! � su�uko Ja�vinas, didele savo ranka smarkiai jam tvodamas per antpetį. Vronskis piktai atsigr�ė, ta�iau jo veid� beregint nu�vietė jam įprasta rami, santūri ir bi�iuli�ka �ypsena.

� Protingai darai, Alio�a, � tarė rotmistras skard�iu baritonu. � Dabar pavalgyk ir i�gerk vien� stiklelį.

� Kad nenoriu valgyti.

� Tai nei�skiriama porelė, � pridūrė Ja�vinas, pa�aipiai �iūrėdamas į du karininkus, kurie tuo momentu ėjo i� kambario. Jis atsisėdo �alia Vronskio, smailiu kampu sulenk�s siauromis glaudinėmis aptemptas �launis ir blauzdas, per ilgas tokiai kėdei. � Kodėl tu vakar neu�sukai į Krasnoje Selo teatr�? Numerova buvo visai nebloga. Kur tu buvai?

� A� pas Tverskius u�trukau, � atsakė Vronskis.

� A! � atsiliepė Ja�vinas.

Ja�vinas, lo�ikas ir lėbautojas, ne tik neturintis jokių principų, bet nemoralių principų �mogus, Ja�vinas buvo geriausias Vronskio bi�iulis pulke. Vronskis mėgo jį ir u� jo nepaprast� fizin� jėg�, kuri daugiausia pasireik�davo tuo, kad Ja�vinas galėjo gerti kaip statinė, nemiegoti ir būti vis toks pat, ir u� didel� valios jėg�, kuri� jis parodydavo tiek santykiuose su vir�ininkais ir draugais, versdamas visus jo bijoti ir gerbti jį, tiek lo�damas kortomis, kur jis statydavo de�imtis tūkstan�ių rublių, ir visuomet, kad ir kiek būtų i�gėr�s, lo�davo taip sumaniai ir tvirtai, jog Anglų klube buvo laikomas geriausiu lo�ėju. Vronskis jautė, kad Ja�vinas myli jį ne dėl jo vardo ir turto, bet dėl jo paties, ir ypa� u� tai jį gerbė ir mylėjo. I� visų �monių tik su juo vienu Vronskis būtų galėj�s kalbėti apie savo meil�. Jis jautė, kad vienas tik Ja�vinas, nors tasai tarytum ir niekino bet kokį jausm�, kad tik jis vienas, kaip atrodė Vronskiui, galėjo suprasti, kokia galinga aistra dabar u�liejusi vis� jo gyvenim�. Antra vertus, jis buvo įsitikin�s, kad Ja�vinas tikriausiai nemėgsta apkalbų ir skandalų, o kad jis kaip reikiant supranta �it� jausm�, tai yra �ino ir tiki, jog jo meilė � ne juokai, ne pramoga, bet ka�kas daug rimtesnio ir svarbesnio.

Vronskis nekalbėjo su juo apie savo meil�, bet �inojo, kad tas visk� �ino, visk� supranta kaip reikiant, ir jam malonu buvo tai matyti i� jo akių.

� A, taip! � pasakė Ja�vinas, i�gird�s, kad Vronskis buvo pas Tverskius, ir, blykstelėj�s juodomis akimis, pa�iupo kairįjį ūs� ir savo bjauriu įpro�iu ėmė jį kim�tis į burn�.

� Na, o kaip tau vakar? I�lo�ei? � paklausė Vronskis.

� A�tuonis tūkstan�ius. Bet trys netikri, vargu ar i�gausiu.

� Na, gali u� mane ir pralo�ti, � tarė Vronskis juokdamasis. (Ja�vinas buvo susila�in�s, kad laimės Vronskis.)

� Nieku būdu nepralo�iu. Tik vienas Machotinas pavojingas.

Ir pasikalbėjimas nukrypo į �ios dienos lenktynes, apie kurias Vronskis tik ir galėjo dabar galvoti.

� Eime, a� baigiau, � tarė Vronskis ir atsistoj�s pasuko prie durų. Ja�vinas taip pat atsistojo, i�tiesdamas savo did�iules kojas ir ilg� nugar�.

� Man pietauti dar anksti, o i�gerti reikia. A� tuojau ateisiu. Ei, vyno! � suriko jis savo sodriu, visiems gerai �inomu komanduojamu balsu, nuo kurio drebėdavo langų stiklai. � Ne, nereikia, � tu�tuojau vėl su�uko jis. � Tu namo, tai ir a� su tavimi eisiu.

Ir juodu su Vronskiu i�ėjo.

XX

Vronskis gyveno erdvioje ir �varioje, į dvi dalis perdarytoje suomi�koje pirkioje. Petrickis gyveno drauge su juo ir stovykloje. Petrickis miegojo, kai Vronskis su Ja�vinu įėjo į pirki�.

� Kelkis, gana miegoti, � tarė Ja�vinas, u�eidamas u� pertvaros ir purtydamas u� peties Petrickį, kuris susivėl�s gulėjo, įkniub�s nosimi į priegalvį.

Petrickis staiga pa�oko ant kelių ir apsidairė.

� Tavo brolis �ia buvo, � tarė jis Vronskiui. � Prikėlė mane, velniai jį rautų, pasakė, kad vėl ateis. � Ir jis vėl, u�sitrauk�s apklot�, krito ant priegalvio. � Liaukis, Ja�vinai, � suniurzgė jis, pykdamas ant Ja�vino, kuris tempė nuo jo apklot�. � Liaukis! � Jis atsigr�ė ir atsimerkė. � Tu ver�iau pasakyk, ko i�gerti; tokia �lyk�tynė burnoje, kad...

� Geriausia � degtinės, � patarė bosu Ja�vinas. � Tere��enka! Degtinės ponui ir agurkų, � suriko jis, regimai gėrėdamasis savo balsu.

� Degtinės? A? � paklausė Petrickis, trindamasis akis ir raukydamasis, � o tu i�gersi? Jeigu drauge, tai i�gerkim! Vronski, ar i�gersi? � tarė Petrickis, keldamasis ir susisupdamas po pa�astimis tigro kailio margumo apklotu.

Jis įėjo pro pertvaros duris, i�kėlė rankas ir u�traukė prancūzi�kai: �Buvo Tulėje kara-a-a-lius... � Vronski, i�gersi?

� Atstok, � tarė Vronskis, vilkdamasis munduru, kurį laikė liokajus.

� O kurgi tu? � paklausė Ja�vinas. � Ana ir trikinkė, � pridūrė jis, pamat�s priva�iuojan�i� puskariet�.

� Į arklides, o paskui dar man reikia pas Brianskį dėl arklių, � tarė Vronskis.

Vronskis i� tikrųjų buvo pri�adėj�s nuva�iuoti pas Brianskį de�imt varstų nuo Peterhofo ir nuve�ti jam pinigus u� arklius, norėjo suspėti ir tenai u�sukti. Bet draugai beregint suprato, kad jis ne tik tenai va�iuoja.

Petrickis, dar vis tebedainuodamas, mirktelėjo ir i�pūtė lūpas, tartum sakydamas: �inome, koks tenai Brianskis.

� �iūrėk, nepavėluok, � tepasakė Ja�vinas, o norėdamas pakeisti kalb� paklausė: � O kaip mano �viesbėris, ar gerai tarnauja? � Jis �iūrėjo pro lang� į ieninį arklį, kurį buvo pardav�s Vronskiui.

� Pala! � su�uko Petrickis jau i�einan�iam Vronskiui. � Tavo brolis paliko tau lai�k� ir ra�telį. Palauk, kurgi a� juos padėjau?

Vronskis sustojo.

� Tai kurgi jie?

� Kur jie? �tai klausimas koks! � i�kilmingai paskelbė Petrickis, keldamas smilių nuo nosies auk�tyn.

� Sakyk, gana kvailys�ių! � �ypsodamas tarė Vronskis.

� �idinio a� nekūriau. �ia kur nors.

� Na, u�teks niekus kalbėti! Kurgi lai�kas?

� Ne, i� tikrųjų u�mir�au. O gal sapnavau? Pala, pala! Ko �ia pykti! Jeigu tu būtum i�gėr�s, kaip mes vakar i�gėrėme, po keturis butelius �mogui, tai būtum u�mir��s, kur guli. Pala, tuojau atsiminsiu!

Petrickis u�ėjo u� pertvaros ir atsigulė ant savo lovos.

� Pala! �itaip a� gulėjau, �itaip jis stovėjo. Taip, taip, taip, taip... �tai kur! � ir Petrickis i�traukė lai�k� i� po �iu�inio, kur jį buvo u�ki��s.

Vronskis paėmė lai�k� ir brolio ra�telį. �ito kaip tik jis ir laukė; tai buvo motinos lai�kas, kuriame buvo priekai�taujama, kad jis neatva�iavo, ir brolio ra�telis, kuriame buvo pasakyta, jog reikia pasikalbėti. Vronskis �inojo, kad �ia vis apie t� patį. �Kas jiems darbo?� � pagalvojo Vronskis ir, suglam��s lai�kus, įsiki�o juos tarp munduro sagų, ketindamas atid�iai perskaityti kelyje. Pirkios priemenėje jis susitiko su dviem karininkais: vienas buvo jų pulko, kitas � svetimo.

Vronskio butas visuomet buvo visų karininkų u�eiga.

� Kur?

� Reikia į Peterhof�.

� O arklys ar atvestas i� Carskojės?

� Atvestas, bet a� dar nema�iau.

� Sako, Machotino Gladiatorius ap�lub�s.

� Niekai! Bet kaip jūs per tokį purv� josite? � tarė antrasis.

� �tai mano gelbėtojai! � pamat�s įeinan�iuosius, su�uko Petrickis, prie�ais kurį stovėjo pasiuntinys ir laikė padėkl� su degtine bei raugintu agurku. � Ja�vinas liepia gerti, kad atsigaivin�iau.

� Na, bet ir pakėlėte vakar triuk�m�! � tarė vienas i� atėjusiųjų. � Vis� naktį nedavėte miegoti.

� I� tikrųjų, bet kaip mes u�baigėm! � pasakojo Petrickis. � Volkovas u�sikorė ant stogo ir sako, kad jam liūdna. A� sakau: muzikos, laidotuvių mar��! Jis taip ir u�migo ant stogo, laidotuvių mar�ui skambant.

� I�gerk, būtinai i�gerk degtinės, o paskui selterio ir daug citrinos, � kalbėjo Ja�vinas, stovėdamas �alia Petrickio nelyginant motina, ver�ianti vaik� i�gerti vaistus, � o paskui jau ir �ampano truputėlį � kokį butelį.

� �ia tai i�mintinga. Pala, Vronski, i�gerkim.

� Ne, likite sveiki, ponai, �iandien a� negeriu.

� K� gi, pasunkėsi? Na tai mes vieni. Duok selterio ir citrinos.

� Vronski! � su�uko ka�kas, jam jau einant i� priemenės.

� K�?

� Tu nusikirptum plaukus, nes jie nema�ai sveria, ypa� plikėje.

Vronskis i� tikrųjų per anksti buvo pradėj�s plikti. Jis linksmai nusijuokė, rodydamas savo tankius dantis, u�sitraukė ant plikės kepur� ir i�ėj�s sėdo į puskariet�.

� Į arklides! � paliepė jis ir jau buvo bei�siim�s lai�kus, ketindamas juos perskaityti, bet paskui apsigalvojo ir neskaitė, nenorėdamas i�sibla�kyti prie� ap�iūrėdamas arklį. � �Vėliau!�

XXI

Laikinosios arklidės, i� lentų sukalta pa�iūrė, stovėjo prie pat hipodromo, ir ten dar vakar turėjo būti atvestas jo �irgas. Vronskis dar nebuvo jo mat�s. Per pastar�sias dienas jis pats nejodinėjo, bet pavedė prajodinėti treneriui, ir dabar visi�kai ne�inojo, kaip atrodė arklys, kai jį �ia atvedė, ir kaip dabar atrodo. Vos tik jis i�lipo i� puskarietės, jo arklininkas (grumas), vadinamasis berniukas, dar i� tolo pa�in�s jo puskariet�, pa�aukė trenerį. Liesas anglas ilgais batais ir trumpu �aketu, su kuok�teliu plaukų, paliktų tiktai pasmakrėje, nevikriu �okėjų �ingsniu, atki�damas alkūnes ir krypuodamas, i�ėjo jo pasitikti.

� Na, kaip Fru-Fru? � paklausė Vronskis angli�kai.

� All right, sir � viskas gerai, pone, � ka�kur gerklės viduryje pasigirdo anglo balsas. � Geriau neikite, � pridūrė jis, pakeldamas skrybėl�. � A� u�dėjau antsnukį, ir arklys nerimauja. Geriau neiti, tai jaudina arklį.

� Ne, a� vis dėlto nueisiu. Noriu dirstelti.

� Eikime, � vis taip pat neatverdamas burnos, susirauk�s tarė anglas ir judindamas alkūnes ėmė judėti savo krypuojan�iu �ingsniu.

Jie įėjo į kiemelį prie�ais barak�. Budėtojas, puo�nus, guvus berniukas �varia striuke, su �luota rankose, pasitiko įeinan�iuosius ir nuėjo paskui juos. Barake stovėjo garduose penki arkliai, Vronskis �inojo, kad �ia pat turi būti �iandien atvestas ir pastatytas did�iausias jo konkurentas � sartas dviejų ar�inų ir penkių ver�kų Machotino Gladiatorius. Dar labiau negu savo arklį Vronskiui norėjosi pamatyti Gladiatorių, kurio nebuvo mat�s, ta�iau Vronskis �inojo, kad, pagal raitųjų sporto taisykles, ne tik neleid�iama jo matyti, bet nepadoru nė klausinėti apie jį. Jam einant koridoriumi, berniukas atidarė kairėje pusėje antro gardo duris, ir Vronskis pamatė didelį sart� arklį ir baltas kojas. Jis �inojo, kad tai Gladiatorius, bet, nelyginant �mogus, kuris nusigr�ė nuo atskleisto svetimo lai�ko, nusisuko ir priėjo prie Fru-Fru gardo.

� �itas �irgas Ma-k... Mak... Niekaip negaliu i�tarti tos pavardės, � tarė anglas per petį, rodydamas dideliu pir�tu su purvinu nagu į Gladiatoriaus gard�.

� Machotino? Taip, tai vienintelis rimtas mano konkurentas, � pasakė Vronskis.

� Jeigu jūs tuo arkliu jotumėte, � tarė anglas, � a� staty�iau u� jus.

� Fru-Fru nervingesnė, Gladiatorius � stipresnis, � pasakė Vronskis �ypsodamasis, kad anglas pagyrė jo mokėjim� joti.

� Kliū�ių lenktynėse svarbiausias dalykas � mokėti joti ir pluckas, � parei�kė anglas.

Plucko, tai yra energijos ir dr�sos, Vronskis ne tik jautėsi turįs pakankamai, bet buvo tvirtai įsitikin�s, kad niekas pasaulyje negali turėti to plucko daugiau u� jį, o tai nepalyginamai svarbiau.

� O jūs tikrai �inote, jog nereikėjo leisti, kad arklys labai suprakaituotų?

� Nereikia, � atsakė anglas. � Būkite malonus, nekalbėkite garsiai. �irgas jaudinasi, � pridūrė jis, parod�s galva į u�daryt� gard�, prie�ais kurį jie stovėjo ir kur buvo girdėti, kaip arklys ant �iaudų mind�ikuoja.

Anglas atidarė duris, ir Vronskis įėjo į gard�, silpnai ap�viest� vieno ma�y�io langelio. Garde trypinėdama kanopomis ant �vie�ių �iaudų stovėjo juodbėrė kumelaitė su antsnukiu. Apsiprat�s su gardo prietema, Vronskis skubiai vienu �vilgsniu neju�iom vėl per�velgė vis� savo mylimo �irgo sudėjim�. Fru-Fru buvo vidutinio ūgio kumelė, kurios kūnas nebuvo visai tobulai sudėtas. Jinai buvo siaurų kaulų; nors jos krūtinkaulis ir smarkiai i�si�ov�s į priekį, pati krūtinė siaura. U�pakalis truputį nukar�s, priekinės ir ypa� u�pakalinės kojos gerokai �leivos. U�pakalinių ir priekinių kojų raumenys nelabai dideli, bet u�tat ten, kur ėjo balno pavar�a, kumelė buvo nepaprastai plati, � tai ypa� krito į akį dabar, kai ji buvo i�mank�tinta ir jos pilvas įsitraukė. Jos kojų kaulai �emiau kelių atrodė ne storesni u� pir�t�, �iūrint i� priekio, bet u�tat nepaprastai platūs, �iūrint i� �ono. Visa ji, i�skyrus �onkaulius, buvo tarytum suspausta i� �onų ir i�tempta į ilgį. Ji turėjo vien� svarbiausi� savyb�, kuri vertė u�mir�ti visas jos ydas; toji savybė buvo kraujas, tasai kraujas, kuris, anot anglų, savaime pasirei�kia. Raumenys, kurie pūpsojo po gyslų tinklu, i�tiestu plonoje, judrioje ir �velnioje lyg atlasas odoje, atrodė tokie tvirti kaip kaulas. Sausa jos galva i�kilomis, blizgan�iomis, linksmomis akimis prie snukio platėjo ir baigėsi pla�iomis �nervėmis su pritvinusia kraujo plėne viduje. Visa jos figūra, o ypa� galva rei�kė dr�s�, energij� ir drauge �velnum�. Tai buvo vienas i� tų gyvulių, kurie, rodos, nekalba tik dėl to, kad mechaninis jų burnos įtaisymas jiems to neleid�ia.

Vronskiui bent taip pasirodė, kad ji supranta visa, k� jis dabar jau�ia, �iūrėdamas į j�.

Vos tik Vronskiui įėjus pas Fru-Fru, kumelė giliai įtraukė į save oro ir skersuodama i�kila akimi taip, kad baltymas pritvino kraujo, i� prie�ingos pusės �iūrėjo į įėjusiuosius, palengva kratydama antsnukį ir �maik��iai stodama �ia viena, �ia kita koja.

� Mat, kokia ji susijaudinusi, � pastebėjo anglas.

� O, mieloji! O! � tarė Vronskis, eidamas prie kumelaitės ir ramindamas j�.

Bet juo ar�iau prie Fru-Fru jis ėjo, juo labiau ji jaudinosi. Tik kai Vronskis priėjo prie jos galvos, kumelė staiga nurimo, ir jos raumenys ėmė virpėti po plonais �velniais plaukais. Vronskis paglostė jos tvirt� sprand�, pataisė siauroje keteroje kar�ių kuok�t�, u�kritusį į kit� pus�, ir priki�o veid� prie jos i�temptų, plonų it �ik�nio sparnas �nervių. Ji skambiai įtraukė ir i�leido or� i� savo įtemptų �nervių, krūptelėjusi priglaudė smaili� ausį ir atki�o Vronskiui juod� kiet� lūp�, lyg norėdama nutverti jam u� rankovės. Ta�iau, atsiminusi antsnukį, kumelaitė papurtė jį ir vėl ėmė kilnoti �ia vien�, �ia kit� grak��i� kojyt�.

� Nurimk, mieloji, nurimk! � kalbino jis, dar paglost�s jai strėnas. Apsid�iaug�s, kad �irgas atrodo kuo geriausiai, i�ėjo i� gardo.

Arklio nerimas atsiliepė ir Vronskiui; jis jautė, kad jam �irdį u�plūsta kraujas ir kad jam, kaip ir �irgui, norisi judėti, kand�ioti � buvo ir baugu, ir linksma.

� Na, a� jumis pasitikiu, � tarė jis anglui, � pus� septynių reikia būti vietoje.

� Viskas gerai, � patikino anglas. � O kur jūs vykstate, milorde? � paklausė jis netikėtai, pavadindamas jį my lord, nors �ito �od�io beveik niekuomet nevartodavo.

Vronskis nusteb�s kilstelėjo galv� ir pa�iūrėjo, kaip jis mokėdavo pa�iūrėti, ne į anglo akis, bet į jo kakt�, stebėdamasis, kad tas i�drįso �itaip paklausti. Ta�iau suprat�s, jog anglas, �itaip jį klausdamas, �iūrėjo į jį ne kaip į �eiminink�, bet kaip į �okėjų, atsakė:

� Man reikia pas Brianskį, po valandos būsiu namie.

�Kelint� kart� jau �iandien man�s �ito klausia!� � tarė jis sau ir nuraudo, o tas jam retai atsitikdavo. Anglas atid�iai pa�iūrėjo į jį ir, lyg �inodamas, kur vyksta Vronskis, pridūrė:

� Pirmas dalykas � būti ramiam prie� lenktynes, � pamokė jis. � Nebūkite blogai nusiteik�s ir dėl nieko nesijaudinkite.

� All right, � �ypsodamasis atsakė Vronskis ir į�ok�s į puskariet� liepė va�iuoti į Peterhof�.

Vos tik spėjo pava�iuoti kelet� �ingsnių, u�ėjo debesis, kuris nuo pat ryto �adėjo lietų, ir prapliupo smarki liūtis.

�Blogai! � pagalvojo Vronskis, keldamas puskarietės vir�ų. � Ir taip jau buvo purvas, o dabar bus tikra bala.� Sėdėdamas vienas dengtoje puskarietėje, jis i�sitraukė motinos lai�k� bei brolio ra�telį ir perskaitė juos.

Taip, vis tas pats! Visi, jo motina, brolis � visi tariasi prival� ki�tis į jo �irdies dalykus. �itas ki�imasis kėlė jam pagie�� � jausm�, kurį jis retai patirdavo. �Kas jiems darbo? Kodėl kiekvienas jau�ia pareig� rūpintis manimi? Ir kodėl jie prie man�s kimba? Todėl, kad mato ka�k�, ko patys negali suprasti. Jeigu �ia būtų paprasti banalūs meilės santykiai, tokie da�ni auk�tuomenėje, jie duotų man ramyb�. Jie jau�ia, kad �ia ka�kas kita, kad �ia ne �aislas ir toji moteris man brangesnė u� gyvyb�. �ito jie ir negali suprasti, juos ima apmaudas. Kad ir koks dabar ir ateityje būtų mūsų likimas, mes patys jį sukūrėme ir juo nesiskund�iame, � kalbėjo jis, �od�iu �mes� jungdamas save su Ana. � Ne, jie nori mus mokyti, kaip reikia gyventi. Jie net nenuvokia, kas yra laimė, ne�ino, kad be �itos meilės mums nėra nei laimės, nei nelaimės � nėra gyvenimo�, � galvojo Vronskis.

Jis kaip tik dėl to pyko ant visų u� t� ki�im�si, kad sielos gilumoje jautė, jog jie, tie �visi�, yra teisūs. Jis jautė, kad meilė, siejanti jį su Ana, nėra akimirkos aistra, kuri praeis, kaip paprastai praeina meilės ry�iai auk�tuomenėje, nepalikdami jokių kitų pėdsakų vieno ir kito gyvenime, o tik malonius ar nemalonius atsiminimus. Vronskis jautė, kokia skaud�iai sunki ir jo, ir jos padėtis, kaip sunku toje aplinkoje, kurioje jie gyvena, nuslėpti nuo �monių akių savo meil�, kaip sunku meluoti ir apgaudinėti; meluoti, apgaudinėti, i�sisukinėti ir drauge nuolatos galvoti apie kitus tada, kai juos siejantis jausmas yra toks stiprus, kad juodu u�mir�ta visk�, tik ne savo meil�.

Vronskis ai�kiai atsiminė daug atvejų, kada jam būtinai reikėjo meluoti ir apgaudinėti, nors tas buvo taip prie�inga jo būdui; ypa� ai�kiai atsiminė jis ne kart� pastebėj�s, kad ir jai būdavo gėda apgaudinėti ir meluoti, kai būtinas reikalas versdavo taip elgtis. Ir jisai patyrė keist� jausm�, kuris kartais u�eidavo jam nuo to laiko, kai jis suartėjo su Ana. Tai buvo pasi�lyk�tėjimas ka�kuo: ar Aleksejum Aleksandrovi�ium, ar savimi, ar visu pasauliu, � Vronskis gerai nesuprato. Bet jisai visuomet stengdavosi nuvyti t� keist� jausm�. Ir dabar pasipurtė, kratydamasis to jausmo, ir leido savo mintims judėti sena vaga.

�Taip, anks�iau Ana buvo nelaiminga, bet i�didi ir rami, o dabar ji negali būti nei rami, nei ori, nors �ito ir neparodo. Taip, �itai reikia baigti�, � nusprendė jis.

Ir jam pirm� kart� atėjo į galv� ai�ki mintis, kad reikia padaryti gal� �itam melui � ir juo grei�iau, juo geriau. �Ir man, ir jai reikia visk� mesti ir abiem pasi�alinti kur nors su savo meile�, � tarė jis sau.

XXII

Liūtis truko neilgai, kai Vronskis, pilna ris�ia lekiant ieniniam, kuris traukė jau be vad�ių �uoliuojan�ius per purv� dvailinius, įva�iavo į Peterhof�, saulė vėl pasirodė, ir vasarnamių stogai, senos �lapios liepos soduose abipus did�iosios gatvės jau blizgėjo, ir nuo �akų linksmai la�ėjo, o nuo stogų bėgte bėgo vanduo. Jis nebegalvojo apie tai, kad liūtis sugadins hipodrom�, bet dabar d�iaugėsi, jog dėl �ito lietaus jis tikriausiai An� ras namie vien�, nes �inojo, kad Aleksejus Aleksandrovi�ius, neseniai sugrį��s i� kurorto, dar nebuvo atsikėl�s �ia i� Peterburgo.

Tikėdamasis rasti j� vien�, Vronskis, kaip ir visuomet, norėdamas ma�iau atkreipti į save dėmesio, i�lipo, neperva�iav�s tiltelio, ir ėjo pės�ias. Jis nėjo į prieangį i� gatvės, bet pasuko į kiem�.

� Ponas atva�iavo? � paklausė jis sodininko.

� Ne, neatva�iavo. Ponia namie. Bet jūs teikitės per prieangį, ten yra tarnų, jie atidarys, � patarė sodininkas.

� Ne, a� įeisiu i� sodo.

Įsitikin�s, kad ji viena, ir norėdamas netikėtai j� u�klupti (jis nebuvo �adėj�s �iandien atvykti, ir Ana tikriausiai nemano, kad jis atva�iuos prie� lenktynes), prilaikydamas kard� ir atsargiai �engdamas gėlėmis apsodinto takelio smėliu, Vronskis pasuko į teras�, į kuri� galima buvo įeiti i� sodo. Jis dabar u�mir�o visa, k� va�iuodamas galvojo apie tai, kokia sunki ir kebli jo padėtis. Galvojo apie viena, kad tuojau pamatys j� ne tik įsivaizduojam�, bet gyv�, vis�, toki�, kokia ji yra i� tikrųjų. Vronskis jau lipo auk�tyn nuo�ulniomis terasos pakopomis, �engdamas visa pėda, nes nenorėjo sukelti triuk�mo, � tik ūmai atsiminė tai, k� jis visuomet u�mir�davo ir kas jam buvo visų skaud�iausia jo santykiuose su Ana, � jos sūnų, jo klausiam�, prie�i�k�, kaip kad jam atrodė, �vilgsnį.

Tasai berniukas da�niau u� visus kitus apsunkindavo jų santykius. Kai jis būdavo drauge su jais, nei Vronskis, nei Ana ne tik neleisdavo sau nieko kalbėti, ko nebūtų galėj� pasakyti visiems girdint, bet neleisdavo sau net u�uominomis kalbėti to, ko berniukas nesuprastų. Jie nebuvo susitar�, bet �itaip pasidarė savaime. Apgaudinėti �it� berniuk� jiems būtų rei�k� į�eidinėti save. Jam girdint, jie kalbėdavosi tarp sav�s tik kaip pa�įstami. Vis dėlto, nepaisant �ito atsargumo, Vronskis da�nai matydavo, kaip vaikas nusteb�s įdėmiai �iūri į jį, matydavo, koks jis keistai baug�tus, kaip nevienodai su juo elgiasi, � kartais �velnus jam, kartais � �altas ir nedr�sus. Tarytum berniukas būtų jaut�s, kad tarp �ito �mogaus ir jo motinos yra ka�kokie svarbūs santykiai, kurių reik�mės jis negali suprasti.

I� tikrųjų berniukas jautė, kad negali suprasti tų santykių, stengėsi, bet negalėjo i�siai�kinti, kaip jis turi �iūrėti į �it� �mogų. Būdamas, kaip kiekvienas vaikas, jautrus �monių rei�kiamiems jausmams, jis ai�kiai matė, kad tėvas, guvernantė, auklė � visi jie ne tik nemėgsta Vronskio, bet bjaurėdamiesi ir baimingai �iūri į jį, nors nieko apie jį nekalba, tuo tarpu motina �velgia į jį kaip į geriausi� draug�.

�K� tai rei�kia? Kas jis toks? Ar galima jį mylėti? Jeigu a� nesuprantu, esu pats kaltas, esu kvailas ar blogas berniukas�, � galvojo vaikas; ir �ituo reikia ai�kinti jo tiriamus, klausiamus, i� dalies prie�i�kus �vilgsnius, nedr�sų ir nevienod� elgesį, kurie taip var�ė Vronskį. �ito vaiko buvimas visuomet ir vienodai sukeldavo Vronskiui t� keist�, niekuo nei�ai�kinam� pasi�lyk�tėjim�, kuris apimdavo jį pastaruoju metu. �ito vaiko buvimas sukeldavo Vronskiui ir Anai jausm�, pana�ų į jūreivio jausm�, kuris mato pagal kompas�, kad toji kryptis, kuria jis greitai plaukia, labai skiriasi nuo tikrosios krypties, ta�iau �ino, jog sustabdyti laivo jis negali, jog kiekvien� minut� vis labiau ir labiau tolsta nuo tikslo, o prisipa�inti, kad plaukia ne ta kryptimi, būtų tolygu prisipa�inti, kad yra �uv�s.

�itas vaikas, jo naivi pa�iūra į gyvenim� buvo kompasas, kuris rodė jiems, kiek jie yra nukryp� nuo to, k� �inojo, bet nenorėjo �inoti.

�į kart� Serio�os nebuvo namie, ir Ana visi�kai viena sėdėjo terasoje, laukdama grį�tant sūnaus, kuris buvo i�ėj�s pasivaik��ioti ir kurį turėjo u�klupti lietus. Ji nusiuntė tarn� ir mergin� ie�koti berniuko, o dabar sėdėjo ir laukė. Apsivilkusi balta pla�ia suknele, ji sėdėjo terasos kampe u� gėlių ir nei�girdo Vronskio. Nulenkusi juodaplauk� garbiniuot� galv�, priglaudusi kakt� prie �alto laistytuvo, pastatyto ant turėklų, ji savo �aviomis rankomis, papuo�tomis taip gerai jam pa�įstamais �iedais, prilaikė laistytuv�. Visos jos figūros, galvos, kaklo, rankų gro�is kiekvien� kart� pritrenkdavo Vronskį lyg kokia staigmena. Jis sustojo ir susi�avėj�s �iūrėjo į j�. Bet vos tik ruo�ėsi �engti �ingsnį, norėdamas prieiti prie Anos, jinai jau pajuto, kad jis artėja, atstūmė laistytuv� ir atgr�ė į Vronskį savo nukaitusį veid�.

� Kas jums? Jūs nesveika? � paklausė jis prancūzi�kai, eidamas prie jos. Jis norėjo bėgte pribėgti, bet atsimin�s, kad gali būti pa�alinių �monių, dirstelėjo į balkono duris ir i�raudo, kaip kad i�rausdavo kiekvien� kart� jausdamas, jog turi bijoti ir dairytis.

� Ne, a� sveika, � tarė Ana, atsistojusi ir stipriai spausdama jo i�tiest� rank�. � A� nelaukiau... tav�s.

� Dieve mano! Kokios �altos rankos! � nustebo jis.

� Tu mane i�g�sdinai, � tarė ji. � A� viena ir laukiu Serio�os, jis i�ėjo pasivaik��ioti; jie nuo tenai pareis.

Nors Ana ir stengėsi būti rami, ta�iau jos lūpos virpėjo.

� Atleiskite man, kad atva�iavau, bet a� negalėjau i�būti dienos, nepamat�s jūsų, � kalbėjo jis toliau prancūzi�kai, kaip visuomet kalbėdavo, vengdamas jiems nepaken�iamai �alto rusi�ko �jūs� ir pavojingo �tu�.

� U� k� �ia atleisti? A� taip d�iaugiuosi!

� Bet jūs nesveika ar ko nusiminusi, � kalbėjo Vronskis, nei�leisdamas jos rankos ir lenkdamasis prie jos. � Apie k� jūs galvojote?

� Vis apie t� patį, � atsakė ji �ypsodamasi.

Ji sakė ties�. Vis tiek kada, vis tiek kuriuo metu j� būtų paklaus�, apie k� ji galvoja, Ana neapsirikdama būtų galėjusi atsakyti � apie vien� dalyk� � apie savo laim� ir savo nelaim�. Kaip tik dabar, kai Vronskis atėjo pas j�, Ana galvojo, kodėl kitoms, pavyzd�iui, Betsi (Ana �inojo, kad toji turi meilės ry�ių su Tu�kevi�ium, bet moka juos nuslėpti nuo �monių akių), visa tai lengva, o jai taip skausminga. Dabar toji mintis dėl kai kurių prie�as�ių itin kankino j�. Ana paklausė jį apie lenktynes. Jis atsakė ir matydamas, kad ji susijaudinusi, stengdamasis j� i�bla�kyti, ėmė pa�iu papras�iausiu tonu smulkiai pasakoti apie pasiruo�im� lenktynėms.

�Sakyti ar nesakyti? � galvojo ji, �iūrėdama į jo ramias ir meilias akis. � Jisai toks laimingas, taip susirūpin�s savo lenktynėmis, jog nesupras �ito kaip reikiant, nesupras, kiek daug rei�kia mums abiem �is įvykis.�

� Jūs nepasakėte, apie k� galvojote, kai a� įėjau, � tarė jis, nutrauk�s savo pasakojim�, � susimildama, pasakykite!

Ji neatsakė. Truputį palenkusi galv� klausiamai i� padilbų �iūrėjo į jį savo blizgan�iomis pro ilgas blakstienas akimis. Jos ranka, kuri �aidė nuskintu lapu, drebėjo. Vronskis matė tai, ir jo veide pasirodė tas nuolankumas, vergi�kas atsidavimas, kuris taip patikdavo jai.

� A� matau, jog ka�kas atsitiko. Argi galiu būti nors valandėl� ramus, �inodamas, kad jus slegia sielvartas, kurio a� nei�gyvenu drauge su jumis? Pasakykite, dėl Dievo! � maldavo jis.

�Taip, a� neatleisiu jam, jeigu jis kaip reikiant nesupras, k� tai rei�kia. Geriau nesakyti, kam jį mėginti?� � pagalvojo Ana, vis taip pat �iūrėdama į Vronskį ir jausdama, kad jos ranka su lapeliu vis labiau ir labiau dreba.

� Dėl Dievo! � pakartojo jis, paėm�s jos rank�.

� Pasakyti?

� Taip, taip, taip...

� A� nė��ia, � tarė ji tyliai ir i� lėto.

Lapelis Anos rankoje suvirpėjo dar smarkiau, bet ji nenuleido nuo Vronskio akių, norėdama matyti, kaip jis �i� �ini� sutiks. Vronskis i�bly�ko, norėjo ka�k� pasakyti, bet susilaikė, paleido jos rank� ir nulenkė galv�. �Taip, jis gerai suprato, koks svarbus �itas įvykis�, � pagalvojo ji ir dėkinga paspaudė jam rank�.

Ta�iau Ana klydo, manydama, kad jis tos �inios svarb� suprato taip, kaip j� suprato ji, moteris. I�gird�s �it� �ini�, jis su de�imteriopa jėga pajuto t� keist� pasi�lyk�tėjim� ka�kuo, kuris da�nai u�eidavo jam, bet drauge Vronskis suprato, kad toji krizė, kurios jis tro�ko, dabar atėjo, kad negalima daugiau slėpti nuo vyro ir kad vienaip ar kitaip reikia kuo grei�iausiai padaryti gal� �itai nenatūraliai padė�iai. Bet jos susijaudinimas fizi�kai persimetė jam pa�iam. Jis pa�velgė į j� meiliu, nuolankiu �vilgsniu, pabu�iavo jai rank�, atsistojo ir tylėdamas perėjo per teras�.

� Taip, � tarė Vronskis, ry�tingai priėj�s prie jos. � Nei a�, nei jūs ne�iūrėjome į mūsų santykius kaip į �aisliuk�, o dabar mūsų likimas i�spr�stas. Būtinai reikia baigti, � tarė jis dairydamasis, � t� mel�, kuriame mes gyvename.

� Baigti? Kaipgi baigti, Aleksejau? � tyliai tarė Ana. Dabar ji buvo aprimusi, jos veide spindėjo �velni �ypsena.

� Palikti vyr� ir sujungti mūsų gyvenim�.

� Jis ir taip sujungtas, � vos girdimai atsakė ji.

� Taip, bet visi�kai, visi�kai.

� Bet kaipgi, Aleksejau, pasakyk man, kaip? � paklausė ji, liūdnai �aipydamasi i� savo bevilti�kos padėties. � Argi galima rasti i� tokios padėties i�eitį? Argi a� nesu savo vyro �mona?

� I� kiekvienos padėties yra i�eitis. Reikia apsispr�sti, � tarė jis. � Bet kas bus geriau negu tavo dabartinė padėtis. Juk a� matau, kaip viskas tave kankina � ir �monės, ir sūnus, ir tavo vyras.

� Ak, tiktai ne vyras, � atsakė ji, paprastai �yptelėjusi. � Ne�inau, a� apie jį negalvoju. Jo man visai nėra.

� Tu kalbi nenuo�ird�iai. A� tave pa�įstu. Tu kankiniesi ir dėl jo.

� Bet jis nė ne�ino, � tarė Ana, ir staiga smarkus nuoraudis pama�u jai u�liejo veid�; jos skruostai, kakta ir kaklas nukaito, ir gėdos a�aros su�vilgo jos akyse. � Nekalbėkime apie jį.

XXIII

Vronskis jau kelet� kartų buvo band�s, nors ir ne taip grie�tai kaip dabar, paskatinti j� apsvarstyti savo padėtį, bet kiekvien� kart� susidurdavo su tuo pa�iu samprotavimų pavir�utini�kumu ir lengvumu, kurį ji parodė ir dabar, kai jis vėl pabandė. Tarytum jos padėtyje buvo ka�kas tokio, ko ji negalėjo ar nenorėjo i�siai�kinti, tarytum, kai tik pradėdavo apie tai kalbėti, ji, tikroji Ana, pasislėpdavo ka�kur giliai savyje, o jos vietoje pasirodydavo kita moteris, keista ir svetima, kurios jis nemylėjo ir bijojo ir kuri jam grie�tai prie�indavosi. Ta�iau �iandien jis pasiry�o visk� pasakyti.

� Ar jis �ino, ar ne, � t�sė Vronskis savo įprastu tvirtu ir ramiu tonu, � ar jis �ino, ar ne, mums nerūpi. Mes negalime... jūs negalite �itaip pasilikti, ypa� dabar.

� K� gi daryti, jūsų nuomone? � paklausė ji tuo pa�iu lengvu, pa�aipiu tonu. Jai, kuri taip bijojo, kad jis lengvai nepa�iūrėtų į tai, jog ji nė��ia, dabar buvo pikta, kad jis i� to nusprendė, jog būtinai reikia imtis ka�ko.

� Pasakyti jam visk� ir palikti jį.

� Labai gerai, sakykime, kad a� taip padarysiu, � prabilo Ana. � Ar jūs �inote, kas i� to i�eis? A� visk� i� anksto papasakosiu, � piktas �iburėlis įsidegė jos akyse, kurios dar tik prie� akimirk� buvo tokios �velnios. � �A, jūs mylite kit� ir turite su juo nusikalstamų santykių? (Ji, pamėgd�iodama savo vyr�, lygiai taip, kaip darydavo Aleksejus Aleksandrovi�ius, pabrė�ė �odį nusikalstamų.) A� buvau jus įspėj�s, kokios bus religinės, pilietinės ir �eimyninės pasekmės. Jūs neklausėte man�s. Dabar a� negaliu leisti, kad būtų ter�iamas mano geras vardas... � ir mano sūnaus, � norėjo ji pasakyti, bet sūnaus ji negalėjo juokais minėti, � kad būtų ter�iamas mano geras vardas�, ir dar k� nors pana�aus, � pridūrė ji. � Apskritai jis, kaip dera valstybės vyrui, pareik� ai�kiai ir tiksliai, kad negali man duoti laisvės, bet griebsis visų reikalingų priemonių skandalui i�vengti. Ir ramiai, rūpestingai padarys tai, k� bus pasak�s. �tai kas bus. Tai ne �mogus, o ma�ina, ir pikta ma�ina, kai supyksta, � pridūrė ji, kartu atsimindama Aleksejų Aleksandrovi�ių su visomis jo figūros, kalbėsenos ir charakterio smulkmenomis ir kaltindama jį visu kuo, kas tik jai atrodė negera, nedovanodama jam nieko u� tai, kad pati taip baisiai buvo nusikaltusi.

� Bet, Ana, � įsiterpė Vronskis įtikinamu, �velniu balsu, stengdamasis j� nuraminti, � vis dėlto reikia pasakyti jam, o paskui jau elgtis pagal tai, k� jis darys.

� Bėgti?

� O kodėl nebėgti? A� neįsivaizduoju, kad būtų galima toliau �itaip palikti visk�. A� galvoju ne apie save, matau, kad jūs ken�iate.

� Taip, pabėgti ir tapti jūsų meilu�e? � piktai pasakė ji.

� Ana! � su �velniu priekai�tu i�tarė jis.

� Taip, � kalbėjo ji toliau, � tapti jūsų meilu�e ir pra�udyti visk�...

Ana vėl norėjo pasakyti � sūnų, bet negalėjo i�tarti �ito �od�io.

Vronskis negalėjo suprasti, kaip ji, būdama i� prigimties tokia tvirta, atvira, gali pak�sti toki� padėtį, kada reikia apgaudinėti ir save, ir kitus, bet nenori ie�koti i�eities. Jis nenuvokė, kad svarbiausia �ito prie�astis buvo tasai �odis �sūnus�, kurio ji negalėjo i�tarti. Kai ji galvodavo apie sūnų ir apie tai, kokie bus jo santykiai su motina, pametusia tėv�, jai darydavosi taip baisu dėl to, k� ji padarė, jog nieko nesvarstydavo, bet grynai moteri�kai stengdavosi tik nuraminti save melagingais samprotavimais ir �od�iais, kad tik viskas liktų po senovei ir kad būtų galima u�mir�ti t� baisų klausim�, kas i�tiks jos sūnų.

� A� pra�au, maldauju tave, � staiga tarė Ana visi�kai kitokiu, nuo�ird�iu ir �velniu balsu, paėmusi jį u� rankos, � niekuomet su manimi nekalbėk apie tai!

� Bet, Ana...

� Niekuomet. Palik man spr�sti. A� suprantu, kokia �eminanti, kokia siaubinga mano padėtis, bet �ia ne taip lengva nuspr�sti, kaip tu manai. Palik visk� man ir klausyk man�s. Niekuomet nekalbėk su manimi apie tai. Pri�adi?.. Ne, ne, pri�adėk!

� A� visk� pri�adu, bet negaliu būti ramus, ypa� po to, k� tu pasakei. A� negaliu būti ramus, kai tu negali būti rami...

� A�! � pakartojo ji. � Taip, a� kartais kankinuosi, bet praeis, jeigu tu niekuomet nekalbėsi su manimi apie tai. Mane tai tik tuomet kankina, kai su manimi kalbi apie tai.

� Nesuprantu, � pripa�ino jis.

� �inau, � pertraukė jį Ana, � kaip sunku meluoti tokios doros prigimties �mogui kaip tu, ir man gaila tav�s. Da�nai galvoju, kad tu dėl man�s pra�udei savo gyvenim�.

� A� dabar t� patį galvojau, � tarė jis, � kaip tu galėjai visk� dėl man�s paaukoti? A� negaliu sau atleisti, kad tu nelaiminga.

� A� nelaiminga? � tarė ji, priėjusi prie jo ar�iau ir su d�iaugsminga meilės �ypsena �iūrėdama į jį. � A� � lyg alkanas �mogus, kurį kas pavalgydino. Galbūt jam ir �alta, jo drabu�iai suply��, jam gėda, bet jis nėra nelaimingas. A� nelaiminga? Ne, �tai mano laimė...

Jinai i�girdo grį�tan�io sūnaus bals� ir paskubomis �vilgtelėjusi į teras� staiga atsistojo. Jos �vilgsnis su�ibo jam pa�įstama ugnimi, ji greitai pakėlė savo gra�ias, �iedais apmaustytas rankas, suėmė jam galv�, ilgai �iūrėjo į jį ir priki�usi savo veid� pravertomis �ypsan�iomis lūpomis greitai pabu�iavo jo lūpas bei abi akis ir atstūmė jį. Ji norėjo nueiti, bet Vronskis sulaikė j�.

� Kada? � i�tarė jis pa�nib�domis, d�iaugsmingai �iūrėdamas į j�.

� �iandien, pirm� valand�, � suku�dėjo ji ir sunkiai atsidususi lengvu ir greitu �ingsniu ėjo pasitikti sūnaus.

Serio�� lietus buvo u�klup�s did�iajame sode, ir juodu su aukle i�sėdėjo pavėsinėje.

� Na, ligi pasimatymo, � tarė Ana Vronskiui. � Dabar netrukus reikės į lenktynes. Betsi �adėjo u�va�iuoti man�s paimti.

Dirstelėj�s į laikrodį, Vronskis skubiai i�va�iavo.

XXIV

�iūrėdamas į laikrodį Kareninų verandoje, Vronskis buvo toks sunerim�s ir paskend�s savo mintyse, jog matė laikrod�io rodykles, bet negalėjo suvokti, kuri valanda. Jis i�ėjo į plent� ir, atsargiai �engdamas per purv�, ėjo prie savo puskarietės. Jis buvo toks sklidinas meilės Anai, jog nė nepagalvojo, kuri valanda ir ar galima dar suspėti pas Brianskį. Jam buvo lik�s, kaip da�nai esti, tik i�orinis sugebėjimas prisiminti, jis tik �inojo, k� ir kokia tvarka reikia daryti. Vronskis priėjo prie ve�ėjo, u�snūdusio savo sėdynėje, jau įstri�ame tankios liepos �e�ėlyje, pasigro�ėjo mirguliuojan�iais ma�y�iais ma�alėliais, kurie stulpais sukosi vir�um prakaituotų arklių, pri�adino ve�ėj�, �oko į puskariet� ir liepė va�iuoti pas Brianskį. Tik nuva�iav�s kokius septynis varstus, jis tiek atsikvo�ėjo, kad pa�velgė į laikrodį ir suvokė, jog pusė �e�ių ir jisai pavėlavo.

T� dien� turėjo įvykti keletas lenktynių: asmeninės apsaugos kareivių lenktynės, paskui dviejų varstų karininkų lenktynės, keturių varstų lenktynės ir tos, kuriose jis pats dalyvauja. Į lenktynes, kuriose jisai dalyvauja, Vronskis galėjo suspėti, bet jeigu va�iuos pas Brianskį, tai vos suspės nuva�iuoti ir nuva�iuos tada, kai jau bus visas caro dvaras. �itaip nederėjo. Ta�iau jis buvo dav�s Brianskiui �odį pas jį atvykti, todėl nusprendė va�iuoti toliau, įsak�s ve�ėjui nesigailėti arklių.

Jis atvyko pas Brianskį, i�buvo pas jį penkias minutes ir leidosi atgal. �is greitas va�iavimas nuramino jį. Visi jo santykių su Ana sunkumai, visi neai�kumai, i�kil� po to, kai jis pasikalbėjo su ja, viskas i�dulkėjo jam i� galvos. �avėdamasis ir jaudindamasis galvojo apie lenktynes, apie tai, kad vis dėlto suspės, ir retkar�iais jo vaizduotėje ry�kia �viesa tvyksteldavo laimės, kuri� suteiks jam �ios nakties pasimatymas, lūkestis.

Būsimosios lenktynės vis labiau ir labiau jaudino Vronskį, juo giliau jis nėrėsi į lenktynių atmosfer�, lenkdamas karietas, traukian�ias i� vasarvie�ių ir i� Peterburgo į lenktynes.

Savo bute Vronskis jau nieko neberado: visi buvo lenktynėse, jo liokajus laukė prie vartų. Kol jis persirenginėjo, liokajus prane�ė, kad jau prasidėjo antrosios lenktynės, kad daug ponų buvo atėj� ir klausinėjo apie jį, o i� arklid�ių du kartus buvo atbėg�s berniukas.

Vronskis neskubėdamas persirengė (jis niekuomet neskubėdavo ir mokėdavo susivaldyti) ir liepė va�iuoti prie barakų. Nuo barakų jam jau buvo matyti visa jūra hipodrom� supan�ių karietų, pės�iųjų, kareivių ir knib�dėte knib�dan�ios tribūnos. Matyt, vyko antrosios lenktynės, nes, įeidamas į barak�, jis girdėjo skambutį. Prie arklid�ių jis sutiko baltakojį sart� Machotino Gladiatorių, vedam� į hipodrom�; �irgas buvo u�dengtas oran�ine ir mėlyna gūnia, ir mėlynai apsiūtos jo ausys atrodė baisiai didelės.

� Kur Kordas? � paklausė Vronskis arklinink�.

� Arklidėse, balnoja.

Atidarytame garde Fru-Fru buvo jau pabalnota. J� ruo�ėsi vesti.

� Nepavėlavau?

� All right! All right! Viskas gerai, viskas gerai, � ramino anglas, � nesijaudinkite.

Vronskis dar kart� ap�velgė visu kūnu virpan�i� kumel�, jos puikias formas, kurios jam taip patiko. Nenorom atitrauk�s akis nuo �ito reginio, i�ėjo i� barako. Prie tribūnų jis atvyko pa�iu tinkamiausiu metu, nes neatkreipė į save niekieno dėmesio. K� tik baigėsi dviejų varstų lenktynės, ir visų akys buvo įsmeigtos į kavalergard� prie�akyje bei leibhusar� u�pakalyje, kurie i� paskutiniųjų ragino arklius ir artėjo prie stulpo. I� rato vidurio ir jo i�orinės pusės visi grūdosi prie stulpo, ir būrys kavalergardų, kareivių bei karininkų, garsiai �aukdami, rei�kė savo d�iaugsm�, tikėdamiesi, kad jų karininkas ir draugas laimės. Vronskis nepastebėtas įėjo į vidurį minios kone tuo pat metu, kai pasigirdo skambutis, skelbi�s lenktynių pabaig�, ir auk�tas purvu apsita�k�s kavalergardas, kuris atjojo pirmas, atsisėdo balne ir palengva atleido pavad�ius savo �irmam, nuo prakaito patamsėjusiam, sunkiai alsuojan�iam er�ilui.

Sunkiai atsispirdamas kanopomis, did�iulis er�ilas ėmė lė�iau bėgti, ir kavalergardų karininkas, nelyginant i� slogaus miego pabud�s �mogus, apsidairė aplinkui ir prisivert�s nusi�ypsojo. Jį apsupo minia savi�kių ir svetimųjų.

Vronskis s�moningai vengė tos rinktinės, auk�tosios visuomenės minios, kuri santūriai ir laisvai vaik�tinėjo bei �neku�iavosi prie�ais tribūnas. Jis su�inojo, kad tenai yra ir Karenina, ir Betsi, ir jo brolienė, bet, nenorėdamas i�sibla�kyti, ty�ia nėjo prie jų. Ta�iau tolyd�io sutinkami pa�įstami stabdė jį, pasakojo jam buvusiųjų lenktynių smulkmenas ir klausinėjo, kodėl jis pavėlavo.

Tuo metu, kai lenktyniautojai buvo pakviesti į tribūn� atsiimti prizų ir visų akys nukrypo ten, prie Vronskio priėjo vyresnysis jo brolis Aleksandras, pulkininkas su akselbantais, neauk�to ūgio, toks pat kresnas kaip ir Aleksejus, ta�iau gra�esnis ir skaistesniais skruostais, raudona nosimi ir girtu atviru veidu.

� Ar gavai mano lai�kelį? � paklausė jis. � Tav�s niekuomet negali rasti.

Aleksandras Vronskis, nors gyveno gana palaidai ir gerokai i�gerdavo, buvo tikras rūmų �mogus.

Dabar jis, kalbėdamas su broliu apie did�iai jam nemalonų dalyk�, �inojo, kad daugelio akys gali būti nukreiptos į juodu, todėl vaizdavo, tarsi linksmai �ypsotųsi ir kalbėtų su broliu apie kokius juokingus niekus.

� Gavau ir, ties� sakant, nesuprantu, ko tu rūpiniesi, � tarė Aleksejus.

� A� dėl to rūpinuosi, kad k� tik buvo pastebėta, jog tav�s dar nėra, o pirmadienį tave �monės matė Peterhofe.

� Yra tokių dalykų, kuriuos gali svarstyti tik tie, kurie su tuo susij�, o tasai dalykas, kuriuo tu taip rūpiniesi, yra toks...

� Taip, bet tuomet nereikia tarnauti, ne...

� A� pra�au nesiki�ti, ir tiek.

Paniur�s Aleksejaus Vronskio veidas i�bly�ko, i�si�ovusi apatinė jo �iauna sudrebėjo, o tai jam retai nutikdavo. Būdamas labai geros �irdies �mogus, jis retai supykdavo, bet kai supykdavo ir jam imdavo drebėti smakras, jis būdavo pavojingas, ir Aleksandras Vronskis t� �inojo. Aleksandras Vronskis linksmai nusi�ypsojo.

� A� tik norėjau perduoti motulės lai�k�. Atsakyk jai ir nesierzink prie� jodamas. Bonne chance, � pridūrė jis �ypsodamasis ir nuėjo nuo brolio.

Bet tuojau pat Vronskį vėl sustabdė ka�kas, draugi�kai sveikindamas.

� Nenori pa�inti bi�iulių! Sveikas, mon cher! � prabilo Stepanas Arkadji�ius, kuris ir �ia, �itoje pra�matnioje Peterburgo aplinkoje, nė kiek ne ma�iau kaip Maskvoje spindėte spindėjo savo rausvais skruostais ir �vilgan�iomis, dailiai su�ukuotomis �andenomis. � Vakar atva�iavau ir d�iaugiuosi, kad pamatysiu tavo triumf�. Kada pasimatysime?

� U�eik rytoj į karininkų valgykl�, � pakvietė Vronskis, atsipra�ydamas paspaudė jam apsiausto rankov� ir nuėjo į hipodromo vidurį, kur jau buvo vedami �irgai did�iosioms kliū�ių lenktynėms.

Prakaituotus, k� tik buvusių lenktynių i�kankintus arklius arklininkai vedė namo, ir vienas po kito ėmė rodytis nauji, kitoms lenktynėms skirti, �valūs, daugiausia anglų veislės arkliai, u�dengti gūniomis, įtrauktais pilvais, pana�ūs į keistus did�iulius pauk��ius. De�inėje buvo ved�iojama liesa gra�uolė Fru-Fru, kuri lyg ant spyruoklių �engė savo elastingais ir gana ilgais rie�ais. Netoli jos buvo traukiama gūnia nuo nulėpausio Gladiatoriaus. Stambių, puikių, visi�kai taisyklingų formų er�ilas nuostabiu u�pakaliu ir nepaprastai trumpais rie�ais ant pat kanopų neju�iomis traukė Vronskio dėmesį. Jis norėjo prieiti prie savo �irgo, bet jį vėl sulaikė pa�įstamas.

� O, antai Kareninas! � tarė jam pa�įstamas, su kuriuo jis kalbėjosi. � Ie�ko �monos, o toji tribūnos viduryje. Jūs nematėte?

� Ne, nema�iau, � atsakė Vronskis ir, net nepa�velg�s į tribūn�, priėjo prie savo kumelės.

Nespėjo Vronskis ap�iūrėti balno, dėl kurio reikėjo duoti nurodymų, o lenktyniautojus jau pa�aukė prie tribūnos traukti numerių ir rikiuotis. Septyniolika karininkų rimtais, grie�tais, daugelis i�bly�kusiais veidais suėjo prie tribūnos ir i�sitraukė numerius. Vronskiui teko septintas numeris. Pasigirdo: �Sėsti!�

Jausdamas, kad drauge su kitais lenktyniautojais jis sudaro centr�, į kurį įsmigusios visų akys, įsitemp�s Vronskis (tokiais atvejais jo judesiai darydavosi lėti ir ramūs) priėjo prie savo �irgo. Lenktynių i�kilmių proga Kordas apsivilko savo paradiniu kostiumu: juodu susagstytu surdutu, kietai įkrakmolyta apykakle, remian�ia jam skruostus, apvalia juoda skrybėle ir botfortais. Jis buvo, kaip visuomet, ramus bei did�iai orus ir pats u� abiejų pavad�ių laikė arklį, stovėdamas prie�ais jį. Fru-Fru tebevirpėjo it drugio kre�iama. Degte degan�ios jos akys skersavo į prieinantį Vronskį. Vronskis paki�o pir�t� po pavar�a. Arklys dar smarkiau ėmė �nairuoti, i�si�iepė ir priglaudė ausį. Anglas suraukė lūpas, norėdamas nusi�ypsoti i� to, kad tikrinama, kaip jis pabalnojo arklį.

� Sėskite, ne taip jaudinsitės.

Vronskis paskutinį kart� pa�velgė į savo var�ovus. Jis �inojo, kad lenktynių metu jų nebematys. Du jau jojo priekin į t� viet�, i� kur jie visi turėjo būti paleisti. Galcinas, vienas i� pavojingiausių var�ovų, Vronskio bi�iulis, sukiojosi apie bėr� er�il�, kuris nesileido u�sėdamas. Ma�utis leibhusaras siauromis glaudinėmis jojo �uoliais, susiriet�s it katinas ant arklio nugaros, stengdamasis mėgd�ioti anglus. Kunigaik�tis Kuzovlevas sėdėjo i�bly�k�s ant savo grynakraujės Grabovo �irgyno kumelės, ir anglas vedė j� u� apynasrio. Vronskis ir visi jo draugai gerai pa�inojo Kuzovlev� ir �inojo �io ypatyb� � �silpnus� nervus ir baisi� savimeil�. Jie �inojo, kad jis bijo visko, bijo net joti rikiuotės �irgu, bet dabar, kaip tik todėl, kad buvo baisu, kad �monės �ia sukosi sprandus ir ties kiekviena kliūtimi stovėjo gydytojas, dengtas sanitarinis ve�imas su u�siūtu kry�iumi ir gailesting�ja seserimi, � jisai pasiry�o joti. Jų akys susitiko, ir Vronskis meiliai, pritariamai jam mirktelėjo. Tik vieno jis nematė � svarbiausio var�ovo, Machotino su Gladiatorium.

� Neskubėkite, � patarė Kordas Vronskiui, � ir atsiminkite viena: prie� kliūtis nestabdykite ir neraginkite, tegu pasirenka pati, kaip nori.

� Gerai, gerai, � atsakė Vronskis, imdamas pavad�ius.

� Jei galima, veskite lenktynes, bet nenusiminkite ligi paskutinės minutės, jeigu būtumėte u�pakalyje.

�irgas nespėjo nė pajudėti, kai Vronskis vikriu energingu judesiu įki�o koj� į plienin� rantyt� kilp� ir lengvai, tvirtai savo stipriu kūnu atsisėdo į oda girg�dantį baln�. De�ini�ja koja pagav�s kilp�, įprastu judesiu jis i�lygino tarp pir�tų dvigubus pavad�ius, ir Kordas atitraukė rankas. Tarytum ne�inodama, kuria koja pirma �engti, ilgu kaklu tempdama pavad�ius, Fru-Fru pradėjo eiti, lyg ant spyruoklių supdama jojik� ant savo lanks�ios nugaros. Kordas, greitindamas �ingsnį, ėjo i� paskos. Įsikar��iav�s �irgas mėgino apgauti raitelį, �ia i� vienos, �ia i� antros pusės tempė pavad�ius, ir Vronskis veltui stengėsi balsu ir ranka jį nuraminti.

Jie jau artėjo prie u�tvenktos upės, jodami į t� viet�, i� kur turėjo būti paleisti. Daug lenktyniautojų buvo prie�akyje, daug u�pakalyje, kai netikėtai Vronskis i�girdo u�pakalyje sav�s per kelio purv� �uoliais bėgantį arklį, ir jį aplenkė Machotinas savo baltakoju, nulėpausiu Gladiatorium. Machotinas nusi�ypsojo, i�ki��s savo ilgus dantis, bet Vronskis piktai �vilgtelėjo į jį. Vronskis i� viso jo nemėgo, o dabar dar laikė jį pavojingiausiu var�ovu, ir jam pasidarė pikta, kad tasai jį pralenkė ir suerzino jo kumel�. Fru-Fru i�kėlė kairi�j� koj�, norėdama leistis �uoliu, du kartus �oktelėjo ir, pykdama ant įtemptų pavad�ių, perėjo į kra�i� ris�i�, mėtydama raitelį. Kordas taip pat susiraukė ir beveik eidine bėgo paskui Vronskį.

XXV

I� viso jojo septyniolika karininkų. Lenktynės turėjo vykti dideliu keturių varstų elipsės formos ratu prie�ais estrad�. Tame rate buvo įtaisytos devynios kliūtys: upė, didelis dviejų ar�inų aklinas barjeras prie�ais pa�i� estrad�, sausas griovys, griovys su vandeniu, atskardis, airių banketė (viena i� pa�ių sunkiausių kliū�ių), kuri� sudarė �agarais nukai�iotas pylimas, o u� jo � arkliui nematomas � buvo dar griovys, todėl arklys turėjo arba per�okti abi kliūtis, arba u�simu�ti; paskui dar du grioviai su vandeniu ir vienas sausas, � ir lenktynės baigėsi prie�ais estrad�. Ta�iau prasidėjo lenktynės ne rate, bet u� �imto sieksnių į �alį nuo jo, ir �itame tarpe buvo pirmoji kliūtis � trijų ar�inų plo�io u�tvenkta upė, kuri� jojikai galėjo pagal nor� arba per�okti, arba briste perbristi.

Kokius tris kartus jojikai buvo i�silygiav�, bet kiekvien� kart� i�lįsdavo kieno nors arklys, ir vėl reikėdavo joti i� naujo. Pulkininkas Sestrinas, specialistas paleisti �irgus, jau pradėjo pykti, kol pagaliau ketvirt� kart� su�uko: �Pirmyn!� � ir jojikai pasileido.

Visų akys, visų �iūronai buvo nukreipti į marg� raitelių būrelį tuo metu, kai jie lygiavosi.

�Paleista! Joja!� � pasigirdo i� visų pusių po laukimo tylos.

Ir būreliai, ir atskiri �monės ėmė bėgioti i� vienos vietos į kit�, kad geriau matytų. Jau pa�i� pirm�j� minut� glaudus būrelis raitelių i�sit�sė, ir buvo matyti, kaip jie po du, po tris ir vienas paskui kit� artėja prie upės. �iūrovams atrodė, kad jie pasileido visi kartu, ta�iau jojikai jautė skirtumo sekundes, kurios jiems buvo labai svarbios.

Susijaudinusi ir pernelyg nervinga Fru-Fru prarado pirm�jį akimirksnį, ir keletas �irgų pasileido i� vietos anks�iau u� j�, bet dar neprijoj�s upės, i� visų jėgų stengdamasis sulaikyti pavad�ius įtempusi� savo kumel�, Vronskis lengvai pralenkė tris, ir prie�akyje liko tiktai sartas Machotino Gladiatorius, kuris lygiai ir lengvai mu�ė takt� u�pakalinėmis kojomis prie� pat Vronskį, ir dar visų prie�akyje puikioji Diana, kuri ne�ė leisgyvį Kuzovlev�.

Pirm�sias akimirkas Vronskis dar nepajėgė suvaldyti nei sav�s, nei �irgo. Ligi pirmosios kliūties � upės jis negalėjo tvarkyti arklio judesių.

Gladiatorius ir Diana jau bėgo drauge ir beveik tuo pa�iu momentu: vienas du, pakilo vir�um upės ir lėkte perlėkė į kit� pus�; nepastebimai, tarytum skriste skrisdama, pakilo paskui juos Fru-Fru, bet tuo pa�iu metu, kada Vronskis jautėsi es�s ore, staiga jis kone po savo �irgo kojomis pamatė Kuzovlev�, kuris su Diana kapanojosi antrame upės krante (Kuzovlevas paleido pavad�ius jau per�ok�s kliūtį, ir jo arklys sta�ia galva griuvo drauge su juo). �ias smulkmenas Vronskis su�inojo vėliau, o dabar jis tiek tematė, kad sta�iai po kojomis, kur turėjo stoti Fru-Fru, gali atsidurti Dianos koja arba galva. Ta�iau Fru-Fru tarsi krintanti katė �uolio metu įsir�ė kojomis ir nugara ir nepalietusi Dianos nudūmė tolyn.

�O mieloji!� � pagalvojo Vronskis,

Anapus upės Vronskis visi�kai paėmė į rankas arklį ir stengėsi jį prilaikyti, ketindamas per�okti didįjį barjer� paskui Machotin� ir jau kitoje dviejų �imtų sieksnių distancijoje, kurioje nebuvo kliū�ių, mėginti jį pralenkti.

Didysis barjeras buvo prie� pat caro tribūn�. Imperatorius ir visas jo dvaras, ir minios �monių � visi �iūrėjo į juos � į jį ir į Machotin�, per vien� arklį jojusį prie�akyje, kai jie artėjo prie velnio (taip buvo vadinamas aklinis barjeras). Vronskis jautė tas akis, i� visų pusių įsmeigtas į jį, ta�iau pats nieko nematė, tiktai savo arklio ausis ir kakl�, bėgan�i� jam prie�ais �em�, Gladiatoriaus u�pakalį ir baltas kojas, kurios greitai mu�ė takt� jo prie�akyje ir tebebuvo vis tiek pat nuo jo nutolusios. Gladiatorius pakilo, nieko neu�kliud�s, mostelėjo trumpa uodega ir dingo Vronskiui i� akių.

� Bravo! � riktelėjo ka�kieno balsas.

T� pa�i� akimirk� prie� Vronskio akis, prie� jį patį �mėstelėjo barjero lentos. Nepakeisdamas nė vieno savo judesio, jo �irgas pakilo � lentos dingo, ir tik u�pakalyje ka�kas trinktelėjo. Bėgan�io prie�akyje Gladiatoriaus įkaitintas �irgas prie� barjer� pakilo per anksti ir u�pakaline kanopa jį u�kliudė. Ta�iau jo bėgimas nepasikeitė, ir Vronskis, gav�s į veid� gumul� purvo, suprato, kad vėl yra tiek pat atsilik�s nuo Gladiatoriaus. Jis vėl pamatė prie� save jo u�pakalį, trump� uodeg� ir vėl tas pa�ias netolstan�ias, greitai mirgan�ias baltas kojas.

T� patį akimirksnį, kai Vronskis pagalvojo, kad dabar reikia lenkti Machotin�, pati Fru-Fru, jau supratusi, k� jis pagalvojo, visai neraginama �ymiai paspartino �uolį ir ėmė artėti prie Machotino i� pa�ios patogiausios pusės, nuo virvės pusės. Machotinas neu�leido virvės. Vronskis tik pagalvojo, kad galima pralenkti ir i� kitos pusės, kai Fru-Fru pakeitė koj� ir ėmė lenkti kaip tik �itokiu būdu. Jau pradėj�s tamsėti nuo prakaito Fru-Fru petys susilygino su Gladiatoriaus nugara. Kelet� �uolių jie bėgo greta. Bet prie� pat kliūtį, prie kurios jie artėjo, Vronskis, nenorėdamas sukti didelio rato, ėmė judinti pavad�ius ir greitai pa�iame atskardyje pralenkė Machotin�. Prabėgom jis matė purvu apta�kyt� jo veid�. Vronskiui net pasirodė, kad tasai nusi�ypsojo. Vronskis pralenkė Machotin�, betgi jautė, kad tasai joja įkandin, ir be paliovos girdėjo, kaip u� pat jo nugaros lygiai �uoliuoja ir dar visai nepails�s vienodais tarpais �nervėmis �nopuoja Gladiatorius.

Kitos dvi kliūtys � griovys ir barjeras � buvo lengvai įveiktos, ta�iau Vronskis pradėjo ar�iau girdėti �nop��iant ir �uoliuojant Gladiatorių. Jisai paragino kumelait� ir d�iaugdamasis pajuto, kad ji lengvai ėmė spar�iau bėgti, ir Gladiatoriaus kanopų garsas buvo girdėti vėl tuo pat atstumu.

Vronskis vedė lenktynes � taip jis norėjo ir taip jam buvo patar�s Kordas � ir dabar buvo tikras, kad laimės. Jo jaudinimasis, d�iaugsmas ir �velnus jausmas savajai Fru-Fru vis didėjo. Jam knietė pa�velgti atgal, ta�iau jis nei�drįso to padaryti ir stengėsi nuraminti save ir neraginti �irgo, norėdamas sutaupyti jam toki� jėgų atsarg�, koki� � jis jautė � dar turėjo Gladiatorius. Buvo likusi viena ir pati sunkioji kliūtis, jeigu jis įveiks j� anks�iau u� kitus, tai atjos pirmas. Jis artėjo prie airių banketės. Drauge su Fru-Fru jis dar i� tolo matė t� banket�, ir juodu abu drauge � jis ir �irgas � vien� akimirk� buvo suabejoj�. I� arklio ausų Vronskis pastebėjo jo nery�tum� ir pakėlė rimb�, bet tu�tuojau pajuto, kad abejoti nėra pagrindo: �irgas �inojo, ko reikia. Kumelaitė paspartino �uolį ir tiksliai, lygiai taip, kaip Vronskis manė, pakilo ir atsispyrusi nuo �emės atsidavė inercijos jėgai, kuri ne�te perne�ė j� toli u� griovio; tuo pa�iu taktu, lengvai ta pa�ia koja pradėdama Fru-Fru lėkė toliau.

� Bravo, Vronski! � pasiekė jį būrelio �monių balsai � jis �inojo, kad �ia �aukia jo pulko draugai ir bi�iuliai, sustoj� palei t� kliūtį; jis negalėjo nepa�inti Ja�vino balso, ta�iau jo paties nematė.

�O mano �avioji!� � galvojo Vronskis apie Fru-Fru, klausydamasis, kas vyksta u�pakalyje. �Per�oko!� � pagalvojo jis, i�gird�s u�pakalyje �uoliuojant Gladiatorių. Beliko tik vienas, paskutinis, dviejų ar�inų griovelis su vandeniu. Vronskis nė ne�iūrėjo į jį, bet norėdamas atjoti kiek galima anks�iau u� kitus ėmė apsukui judinti pavad�ius, pakeldamas ir nuleisdamas arklio galv� į �uolio takt�. Jis jautė, kad �irgas bėga i� paskutinių jėgų; ne tik jo kaklas ir pe�iai buvo �lapi, bet ir keter�, galv�, smailias ausis ap�ovė prakaito la�ai, jis alsavo tankiai ir trumpai. Ta�iau Vronskis �inojo, kad �ių jėgų per akis u�teks likusiems 200 sieksnių. Vien i� to, kad jis jautėsi ar�iau �emės, ir dar i� ypatingo judesių lengvumo Vronskis �inojo, kaip smarkiai pagreitino bėgim� jo �irgas. Griovelį jis lėkte perlėkė, tarytum nepastebėj�s jo. Perskrido jį nelyginant pauk�tis; bet tuo metu Vronskis baisėdamasis pajuto, kad nesuspėj�s sekti arklio judesių jis pats, nesuprasdamas kaip, padarė bjaurų, nedovanotin� dalyk� � nusileido ant balno. Ūmai jo padėtis pasikeitė, ir jis suprato, kad įvyko ka�kas �iurpulinga. Vronskis dar negalėjo suvokti, kas atsitiko, kai jau prie pat jo �mėstelėjo baltos sarto er�ilo kojos, ir Machotinas greitai pralėkė �uoliais pro jį. Vronskis viena koja palietė �em�, ir jo arklys kniubo ant tos kojos. Jisai vos suspėjo i�traukti i� kilpos koj�, kai sunkiai kriokdama kumelė griuvo ant vieno �ono ir veltui timp�iodama savo laib�, prakaituot� kakl� stengėsi atsikelti, bet tik spurdėjo �emėje prie jo kojų nelyginant pa�autas pauk�tis. Nevyk�s Vronskio judesys nulau�ė arkliui stubur�. Bet jis suprato tai daug vėliau. Dabar matė tik tiek, kad Machotinas greitai tolsta, o jis pats svirduliuodamas stovi vienas ant purvinos nejudamos �emės, o prie�ais jį, sunkiai alsuodama, guli Fru-Fru ir palenkusi į jį galv� �iūri savo �avia akimi. Vis dar nesuprasdamas, kas atsitiko, Vronskis traukė arklį u� pavad�ių. Kumelaitė vėl it �uvelė suspurdėjo, girg�dindama balno sparn�, i�tiesė prie�akines kojas, ta�iau, nepajėgdama pakelti u�pakalio, tuojau ėmė svyruoti ir vėl pargriuvo ant �ono� Aistros subjaurotu veidu, i�bly�k�s, virpan�iu smakru, Vronskis spyrė arkliui kulnu į pilv� ir vėl ėmė traukti u� pavad�ių. Bet kumelė nejudėjo, tik, įbedusi �nerves į �em�, �iūrėjo į �eiminink� savo i�kalbingu �vilgsniu.

� A-a-a! � sumykė Vronskis, susiėm�s u� galvos. � A-a-a! K� a� padariau! � suriko jis. � Ir lenktynes pralaimėjau! Ir pats esu kaltas, gėdingai, nedovanotinai! Ir �itas nelaimingas, mielas, pra�udytas arklys! A-a-a! K� a� padariau!

Prie jo bėgo �monės, daktaras ir fel�eris, jo pulko karininkai. Deja, jis jautėsi es�s visi�kai sveikas. Arklys susilau�ė nugarkaulį, ir buvo nutarta jį nu�auti. Vronskis negalėjo atsakinėti klausinėjamas, negalėjo su niekuo kalbėti. Jis apsisuko ir nepakėl�s nukritusios nuo galvos kepurės ėjo i� hipodromo, pats ne�inodamas kur. Jis jautėsi nelaimingas. Pirm� kart� gyvenime patyrė pa�i� sunkiausi� nelaim�, nepataisom� ir toki�, dėl kurios pats buvo kaltas.

Ja�vinas su kepure pasivijo jį, palydėjo ligi namų, ir po pusvaland�io Vronskis atsipeikėjo. Ta�iau �itų lenktynių atsiminimas ilgam paliko jo sieloje kaip visų sunkiausias ir skaud�iausias atsiminimas jo gyvenime.

XXVI

I�oriniai Aleksejaus Aleksandrovi�iaus santykiai su �mona buvo tokie pat kaip ir anks�iau. Vienintelis skirtumas toks, kad jis buvo dar labiau u�siėm�s negu anks�iau. Kaip ir kasmet, pavasario prad�ioje jis buvo i�va�iav�s į u�sienio kurort� pataisyti sveikatos, kuri kasmet pa�lydavo nuo įtempto �iemos darbo, ir, kaip paprastai, sugrį�o liepos mėnesį ir su padidėjusia energija tuojau vėl kibo į savo įprast� darb�. Kaip ir kitais metais, jo �mona persikėlė į vasarnamį, o jis pasiliko Peterburge.

Nuo to pasikalbėjimo po vakaro pas kunigaik�tien� Tverskaj� Aleksejus Aleksandrovi�ius niekuomet nekalbėjo su Ana apie savo įtarimus bei pavyduliavim�, ir tasai jo įprastas, ka�k� mėgd�iojantis tonas visų geriausiai tiko jo dabartiniams santykiams su �mona. Jis paliko �iek tiek �altesnis �monai. Jis tarytum tik truputį buvo nepatenkintas ja dėl to pirmo pasikalbėjimo an� naktį, i� kurio jinai i�sisuko. Jo santykiuose su �mona buvo truputėlis apmaudo, bet ne daugiau. �Tu nenorėjai kalbėtis su manimi, � tarytum sakė jis, mintimis kreipdamasis į j�, � juo blogiau tau pa�iai. Dabar jau tu pra�ysi man�s, bet a� nenorėsiu kalbėtis. Juo blogiau tau pa�iai�, � galvojo Aleksejus Aleksandrovi�ius sau vienas kaip �mogus, kuris veltui stengtųsi u�gesinti gaisr�, supyktų dėl savo tu��ių pastangų ir pasakytų: �Na �e tau! Ir sudegsi u� tai!�

Aleksejus Aleksandrovi�ius, tas protingas ir sumanus �mogus tarnyboje, nesuprato, kad �itaip elgtis su �mona yra tiesiog beproti�ka. Jisai �ito nesuprato, nes jam per daug buvo baisu suprasti savo tikr� padėtį, ir jis savo �irdyje u�darė, u�rakino ir u�antspaudavo t� skyrių, kuriame laikė savo jausmus �eimai, tai yra �monai ir sūnui. Būdamas rūpestingas tėvas, �iemai baigiantis jis pasidarė itin �altas sūnui ir kalbėjosi su juo lygiai tokiu pat pa�aipiu tonu kaip ir su �mona. �A! Jaunuolis!� � sakydavo jis sūnui.

Aleksejus Aleksandrovi�ius manė ir kalbėjo, kad niekuomet dar nebuvo turėj�s tiek daug darbo tarnyboje kaip �iais metais, ta�iau nesuvokė, jog pats �iais metais prasimanė darbų, jog tai buvo vienas i� būdų neatverti to skyriaus, kur buvo sudėti jo jausmai �monai bei �eimai ir mintys apie juos, o tos mintys ir tie jausmai darėsi juo baisesni, juo ilgiau tenai gulėjo. Jeigu kas nors būtų turėj�s teis� paklausti Aleksejų Aleksandrovi�ių, k� jis mano apie �monos elgesį, tai lėta�irdis, tylusis Aleksejus Aleksandrovi�ius nieko nebūtų atsak�s, bet labai būtų supyk�s ant to �mogaus, kuris būtų jį �ito paklaus�s. Todėl Aleksejaus Aleksandrovi�iaus veidas palikdavo ka�koks i�didus ir rūstus, kai jį kas paklausdavo apie �monos sveikat�. Aleksejus Aleksandrovi�ius nieko nenorėjo galvoti apie savo �monos elgesį ir jausmus, ir jis i� tikrųjų nieko apie tai negalvojo.

Aleksejus Aleksandrovi�ius turėjo nuolatinį vasarnamį Peterhofe, paprastai ir grafienė Lidija Ivanovna gyvendavo ten pat kaimynystėje, nuolat bendraudama su Ana. �iais metais grafienė Lidija Ivanovna nebevasarojo Peterhofe, nė vieno karto nebuvo pas An� Arkadjevn� ir u�siminė Aleksejui Aleksandrovi�iui, kad Anai nedera turėti artimų santykių su Betsi ir Vronskiu. Aleksejus Aleksandrovi�ius grie�tai nutraukė j� parei�k�s, kad jo �monos neleistina įtarinėti, ir nuo to laiko ėmė vengti grafienės Lidijos Ivanovnos. Jis nenorėjo matyti ir nematė, kad auk�tuomenėje �monės da�nai jau skersomis �iūri į jo �mon�, jis nenorėjo suprasti ir nesuprato, kodėl jo �mona būtinai u�sispyrė persikelti į Carskoje, kur gyveno Betsi ir i� kur buvo netoli Vronskio pulko stovykla. Jis neleido sau galvoti apie tai ir negalvojo, ta�iau kartu savo sielos gilumoje, niekuomet pats sau neprisipa�indamas ir neturėdamas tam ne tik jokių įrodymų, bet nė įtarimų, jis tikriausiai �inojo, kad yra �monos apgaudinėjamas, ir dėl to jautėsi labai nelaimingas.

Kiek kartų per tuos a�tuonerius metus, kada jis laimingai gyveno su �mona, matydamas svetimas nei�tikimas �monas ir apgautus vyrus, Aleksejus Aleksandrovi�ius sakydavo sau: �Kaip galima prie to prieiti? Kaip galima nepadaryti galo �itokiai bjauriai padė�iai?� Bet dabar, kai jį patį i�tiko nelaimė, jis ne tik negalvojo, kaip �itai padė�iai padaryti gal�, bet visai nenorėjo nieko apie j� �inoti, nenorėjo �inoti kaip tik dėl to, kad toji padėtis buvo per daug baisi, per daug nenatūrali.

Grį��s i� u�sienio, Aleksejus Aleksandrovi�ius du kartus buvo vasarnamyje. Vien� kart� pietavo, antr� kart� praleido vakar� su sve�iais, ta�iau nė karto nenakvojo, kaip buvo prat�s daryti anais metais.

Lenktynių dien� Aleksejus Aleksandrovi�ius buvo labai u�siėm�s, ta�iau, dar i� ryto susidar�s dienotvark�, jis nutarė, kad tuojau po ankstyvųjų pietų nuva�iuos į vasarnamį pas �mon� ir i� ten į lenktynes, kur bus visas caro dvaras ir kur reikėjo būti ir jam. O pas �mon� jis u�va�iuos todėl, kad buvo nusprend�s lankyti j� vien� kart� per savait� padorumo dėlei. Be to, t� dien�, mėnesio penkiolikt�j�, jis turėjo pagal nustatyt� tvark� įteikti �monai pinigų i�laidoms.

Įprat�s visada valdyti savo mintis, jis apsvarstė vis� t� �monos reikal�, neleisdamas savo mintims toliau gilintis į tai, kas buvo su ja susij�.

T� ryt� Aleksejus Aleksandrovi�ius buvo labai u�siėm�s. Grafienė Lidija Ivanovna buvo jam prie� tai atsiuntusi bro�iūr�, para�yt� garsaus Kinijos keliautojo, dabar vie�in�io Peterburge, ir lai�k�, kuriame pra�ė priimti t� keliautoj�, įvairiais sumetimais įdomų ir reikaling� �mogų. Aleksejus Aleksandrovi�ius nesuspėjo perskaityti bro�iūros vakare ir baigė j� skaityti jau ryt�. Paskui atėjo interesantai, prasidėjo prane�imai, priėmimai, paskyrimai, atleidimai, dovanų, pensijų, algų skirstymas, susira�inėjimai � tasai kasdieninis, anot Aleksejaus Aleksandrovi�iaus, darbas, kuris atima tiek daug laiko. Paskui buvo asmeninis reikalas � priimti daktar� ir reikalų vedėj�. Reikalų vedėjas nedaug sugai�ino laiko. Jis tiktai įteikė reikalingus Aleksejui Aleksandrovi�iui pinigus ir padarė trump� apyskait� apie reikalus, kurie buvo ne visai geri, nes taip atsitiko, kad �iais metais dėl da�nų i�vykų buvo daugiau i�leista ir susidarė deficitas. Bet u�tat daktaras, garsus Peterburgo daktaras, kurio santykiai su Aleksejum Aleksandrovi�ium buvo tikrai bi�iuli�ki, atėmė daug laiko. Aleksejus Aleksandrovi�ius nė nelaukė jo �iandien ir nustebo, kad jis atvyko, o dar labiau nustebo, jog daktaras labai atsidėj�s i�kamantinėjo Aleksejų Aleksandravi�ių, kaip jis jau�iasi, i�klausė, pastukseno krūtin� ir ap�iupinėjo kepenis. Aleksejus Aleksandrovi�ius ne�inojo, kad jo bi�iulė Lidija Ivanovna, pastebėjusi, jog Aleksejaus Aleksandrovi�iaus sveikata �įmet nekokia, papra�ė daktar� nuvykti ir ap�iūrėti ligonį. �Padarykite tai dėl man�s�, � pasakė jam grafienė Lidija Ivanovna.

� A� padarysiu tai dėl Rusijos, grafiene, � atsakė daktaras.

� Neįkainojamas �mogus! � tarė grafienė Lidija Ivanovna.

Daktaras liko labai nepatenkintas Aleksejum Aleksandrovi�ium. Jis pripa�ino, kad kepenys yra �ymiai padidėjusios, mityba suma�ėjusi ir kad gydomieji vandenys nepadėjo. Jis liepė kiek galima daugiau fizi�kai judėti ir kiek galima vengti protinio įtempimo, o svarbiausia � dėl nieko nesisieloti, tai yra liepė tai, kas Aleksejui Aleksandrovi�iui buvo tiek pat neįmanoma, kaip nekvėpuoti, ir i�va�iavo, palik�s Aleksejui Aleksandrovi�iui nemalonų jausm�, kad yra ka�kas negera ir kad pataisyti �ito negalima.

I�eidamas i� Aleksejaus Aleksandrovi�iaus, daktaras susidūrė prieangyje su gerai jam pa�įstamu Sliudinu, Aleksejaus Aleksandrovi�iaus reikalų valdytoju. Juodu buvo draugai i� universiteto laikų. Nors retai susitikdavo, bet vienas antr� gerbė ir buvo geri bi�iuliai, todėl niekam kitam, o tiktai Sliudinui daktaras galėjo atvirai pasakyti savo nuomon� apie ligonį.

� Kaip a� d�iaugiuosi, kad jūs buvote pas jį, � tarė Sliudinas. � Jis nesveikas, ir man atrodo... Na, kas gi?

� Ogi �tai kas, � tarė daktaras, modamas vir�um Sliudino galvos savo ve�ėjui, kad tasai priva�iuotų. � �tai kas, � tarė daktaras, paėm�s į savo baltas rankas odinės pir�tinės pir�t� ir i�temp�s jį. � Netempkite per daug stygos ir pamėginkite j� nutraukti � labai sunku, bet įtempkite j�, kiek tik galima, ir tik vienu pir�tu paspauskite įtempt� styg� � ji trūks. O jis per savo stropum�, s��iningum� darbe � pernelyg įtemptas, o dar yra pa�alinis spaudimas, sunkus, � pridūrė daktaras, reik�mingai pakėl�s antakius. � Būsite lenktynėse? � paklausė jis, leisdamasis �emyn ir eidamas prie karietos. � Taip, taip, ai�ku, atima daug laiko, � ka�k� numykė daktaras į Sliudino �od�ius, kurių kaip reikiant nei�girdo.

Po daktaro, kuris atėmė tiek daug laiko, atvyko garsusis keliautojas, ir Aleksejus Aleksandrovi�ius, naudodamasis k� tik perskaityta bro�iūra ir i� seniau turėtomis tos srities �iniomis, nustebino keliautoj� giliu dalyko pa�inimu ir pla�ia moksline pa�iūra.

Dar tebesėdint keliautojui, buvo prane�ta, kad atvyko gubernijos bajorų vadovas, kuris buvo atva�iav�s į Peterburg� ir su kuriuo reikėjo pasikalbėti. Pastarajam i�va�iavus, reikėjo baigti kasdieninius darbus su reikalų valdytoju ir dar reikėjo vienu rimtu ir svarbiu reikalu nuvykti pas vien� �ymų asmenį. Aleksejus Aleksandrovi�ius suspėjo grį�ti tik apie penkt� valand�, kada jis paprastai pietaudavo. Papietav�s su reikalų valdytoju, pakvietė jį drauge va�iuoti į vasarnamį ir į lenktynes.

Pats nesusivokdamas dėl ko, Aleksejus Aleksandrovi�ius dabar stengdavosi taip susitvarkyti, kad jam pasimatant su �mona būtų koks nors tre�ias asmuo.

XXVII

Ana stovėjo vir�uje prie� veidrodį ir, Anu�kos padedama, segėsi prie suknelės paskutinį kaspin�, kai i�girdo ties priebu�iu �narant per �virg�d� tekinius.

�Tai ne Betsi, jai per anksti�, � pagalvojo ji ir, pa�velgusi pro lang�, pamatė kariet�, i� kurios ky�ojo Aleksejaus Aleksandrovi�iaus juoda skrybėlė ir tokios jai pa�įstamos ausys. �Tai ne laiku, nejau nakvos?� � pagalvojo ji, ir jai taip pasidarė baisu ir �iurpu, pagalvojus, kas i� to gali pasidaryti, jog ji, nė valandėlės nesvyruodama, linksmu bei spindin�iu veidu i�ėjo jų pasitikti ir jausdama savyje jau pa�įstam� melo ir apgaulės dvasi� tuojau jai pasidavė ir ėmė kalbėti, pati ne�inodama, k� pasakys.

� Ak, kaip malonu! � tarė ji, duodama rank� vyrui ir �ypsena sveikindamasi su savu �mogumi, Sliudinu. � Tikiuosi, nakvosi? � Buvo pirmas �odis, kurį jai paku�dėjo apgaulės dvasia. � O dabar va�iuokime drauge. Tik gaila, kad a� pri�adėjau Betsi. Ji u�va�iuos man�s.

Aleksejus Aleksandrovi�ius susiraukė, i�gird�s Betsi vard�.

� O, a� neskirsiu nei�skiriamųjų, � tarė jis savo įprastu juokaujamu tonu. � Mes va�iuosime su Michailu Vasiljevi�ium. Man ir daktarai liepia vaik��ioti. A� truputį pasivaik��iosiu pakeliui ir įsivaizduosiu, kad esu kurorte.

� Skubėti dar nereikia, � patarė Ana. � Norite arbatos?

Ji paskambino.

� Atne�kite arbatos ir pasakykite Serio�ai, kad Aleksejus Aleksandrovi�ius atva�iavo. Na, kaip tavo sveikata? Michailai Vasiljevi�iau, jūs pas mane dar nesate buv�s, pa�iūrėkite, kaip gra�u mano balkone, � kalbėjo ji, kreipdamasi �ia į vien�, �ia į antr�.

Ana kalbėjo labai paprastai ir natūraliai, ta�iau pernelyg daug ir pernelyg greitai. Ji pati tai jautė, o i� smalsaus Michailo Vasiljevi�iaus �vilgsnio pastebėjo, kad jis tarytum seka j�.

Michailas Vasiljevi�ius tuojau i�ėjo į teras�.

Ana atsisėdo �alia vyro.

� Tu ne visai gerai atrodai, � pastebėjo ji.

� Taip, � atsakė Aleksejus Aleksandrovi�ius, � �iandien pas mane buvo daktaras ir sugai�ino vis� valand�. A� jau�iu, kad jį man atsiuntė kuris nors mano bi�iulis: tokia brangi mano sveikata...

� Na, k� gi pasakė daktaras?

Jinai klausinėjo vyr� apie jo sveikat� ir darb�, pra�ė pailsėti ir atsikelti pas j�.

Visa tai Ana kalbėjo linksmai, greitai, ypatingai blizgan�iomis akimis, bet Aleksejus Aleksandrovi�ius dabar neteikė �itam jos tonui jokios reik�mės. Jisai girdėjo tik jos �od�ius ir teikė jiems tik t� tiesiogin� prasm�, kuri� jie turėjo. Ir atsakinėjo jai paprastai, nors ir juokaudamas. Visas �is pasikalbėjimas neturėjo nieko ypatingo, ta�iau niekuomet paskui Ana negalėdavo prisiminti visos �itos trumputės scenos, nejausdama skausmingos gėdos.

Įėjo Serio�a, guvernantės vedamas. Jeigu Aleksejus Aleksandrovi�ius būtų sau leid�s stebėti, būtų pamat�s, kokiomis sutrikusiomis, nedr�siomis akimis pa�velgė Serio�a į tėv�, o paskui į motin�. Ta�iau jis nieko nenorėjo matyti ir nematė.

� A, jaunuolis! Jis i�augo. Tikrai, darosi tikras vyras. Sveikas, jaunuoli!

Ir jis padavė rank� i�sigandusiam Serio�ai.

Serio�a, kuris ir anks�iau buvo nedr�sus su tėvu, dabar, kai Aleksejus Aleksandrovi�ius ėmė jį vadinti jaunuoliu ir kai jam įstrigo į galv� mįslė � Vronskis draugas ar prie�as, tėvo vengė. Jis, tarytum pra�ydamas u�tarimo, pa�velgė į motin�. Vien tik su motina jam būdavo gera. Tuo tarpu Aleksejus Aleksandrovi�ius, pradėj�s kalbėti su guvernante, laikė sūnų u� peties, o Serio�ai buvo taip skaud�iai nejauku, jog Ana matė, kad jis tuojau pravirks.

Ana, kuri buvo i�raudusi įeinant sūnui, pastebėjusi, kad Serio�ai nejauku, greitai pa�oko, nuėmė sūnui nuo peties Aleksejaus Aleksandrovi�iaus rank�, pabu�iavusi sūnų nuvedė į teras� ir tu�tuojau sugrį�o.

� Jau metas, � tarė jinai, dirstelėjusi į savo laikrodėlį, � kodėl Betsi neatvyksta!..

� Taip, � tarė Aleksejus Aleksandrovi�ius, atsistoj�s sunėrė rankas ir trak�telėjo pir�tais. � A� dar tau ir pinigų atve�iau, nes ir lak�tingalos, anot prie�od�io, ne viena daina gyvos, � pasakė jis. � Tau reikia, manau.

� Ne, nereikia... taip, reikia, � mik�iojo ji, ne�iūrėdama į vyr� ir nukaitusi kaip �arija. � A� manau, tu u�suksi �ia po lenktynių.

� O taip! � atsakė Aleksejus Aleksandrovi�ius. � Antai ir Peterhofo pa�iba, kunigaik�tienė Tverskaja, � pridūrė jis, pa�velg�s pro lang� į priva�iuojan�i� angli�k� karietėl� ma�y�iu, nepaprastai i�keltu kėbulu, traukiam� arklių su �orais. � Kaip pra�matnu! Tiesiog �avu! Na, va�iuokime ir mes.

Kunigaik�tienė Tverskaja nelipo i� karietėlės, tik jos liokajus su �tibletais, pelerina ir juoda skrybėliuke nu�oko ties prieangiu.

� A� einu, sudie! � tarė Ana ir, pabu�iavusi sūnų, priėjo prie Aleksejaus Aleksandrovi�iaus ir padavė jam rank�. � Tu labai mielas, kad atva�iavai.

Aleksejus Aleksandrovi�ius pabu�iavo jai rank�.

� Na, ligi pasimatymo! Tu u�va�iuosi arbatos, puiku! � tarė jinai ir i�ėjo, spindinti ir linksma. Ta�iau vos jam i�nykus i� akių, Ana pajuto t� rankos viet�, kuri� buvo palietusios jo lūpos, ir �lyk�tėdamasi krūptelėjo.

XXVIII

Kai Aleksejus Aleksandrovi�ius pasirodė lenktynėse, Ana jau sėdėjo tribūnoje �alia Betsi toje estradoje, į kuri� rinkosi visa auk�toji draugija. Ji dar i� tolo pamatė savo vyr�. Du �monės, vyras ir meilu�is, jai buvo du gyvenimo centrai, ir Ana be i�orinių pojū�ių pajusdavo, kad jie arti. Jinai jau i� tolo pajuto artėjant savo vyr� ir neju�iomis sekė jį tose minios bangose, tarp kurių jisai judėjo. Ana matė, kaip jis artėja prie tribūnos, �ia maloningai atsakinėdamas į labai meilikaujamus nusilenkimus, �ia draugi�kai, atsainiai sveikindamasis su sau lygiais, �ia kantriai laukdamas, kada pa�velgs į jį �io pasaulio galingieji, ir tada nusiimdavo savo apvali�, didel� skrybėl�, kuri spaudė jam ausų galiukus. Ji �inojo visas �ias manieras, ir visos jos buvo jai �lyk��ios. �Vien tik garbėtro�ka, vien tik noras i�kilti � nieko daugiau nėra jo sieloje, � pagalvojo Ana, � o kilnūs motyvai, �vietimo meilė, religija, visa tai � tik priemonės i�kilti.�

I� jo �vilgsnių į damų tribūn� (Aleksejus Aleksandrovi�ius �iūrėjo tiesiog į j�, bet �itoje muslinų, kaspinų, plunksnų, skė�ių ir gėlių jūroje nepa�ino savo �monos) Ana suprato, kad jis ie�ko jos, bet ty�ia nepastebėjo savo vyro.

� Aleksejau Aleksandrovi�iau! � su�uko jam kunigaik�tienė Betsi. � Jūs turbūt nematote �monos, ji �i�ia!

Jis �altai nusi�ypsojo.

� �ia taip viskas �ėri, jog akys raibsta, � tarė jis ir įėjo į tribūn�. Jis nusi�ypsojo �monai, kaip turi nusi�ypsoti vyras, susitik�s �mon�, su kuria tik k� buvo mat�sis, ir pasisveikino su kunigaik�tiene bei kitais pa�įstamais, kiekvien� deramai pagerb�s, tai yra pajuokav�s su damomis ir persimet�s keliais pasisveikinimo �od�iais su vyrais. Apa�ioje palei tribūn� stovėjo Aleksejaus Aleksandrovi�iaus gerbiamas generaladjutantas, pagarsėj�s savo protingumu ir mokytumu. Aleksejus Aleksandrovi�ius pakalbino jį.

Buvo lenktynių pertrauka, tad niekas nekliudė kalbėtis. Generaladjutantas smerkė lenktynes. Aleksejus Aleksandrovi�ius � prie�ingai, jas gynė. Ana klausėsi jo plono, vienodo balso, nepraleisdama nė vieno �od�io, ir kiekvienas jo �odis atrodė jai nenuo�irdus ir skaud�iai rė�ė ausį.

Prasidėjus keturių varstų kliū�ių lenktynėms, ji pasilenkė į priekį ir, nenuleisdama akių, �iūrėjo į Vronskį, kuris priėjo prie arklio ir sėdosi, ir kartu girdėjo �it� �lyk�tų, nenutylantį savo vyro bals�. J� kankino baimė dėl Vronskio, bet dar labiau j� kamavo nenutylantis, kaip jai atrodė, plonas vyro balsas su pa�įstamomis jai intonacijomis.

�A� � netikusi moteris, �uvusi moteris, � galvojo Ana, � bet a� nemėgstu meluoti, nepaken�iu melo, o jam (vyrui) melas � kasdieninė duona. Jis visk� �ino, visk� mato, k� jis jau�ia, jei gali taip ramiai kalbėtis? Jeigu jis u�mu�tų mane, u�mu�tų Vronskį, a� gerb�iau jį. Bet ne, jam reikalingas tik melas ir padorumas�, � svarstė �irdyje Ana, negalvodama, ko, ties� sakant, ji norėtų i� vyro, kokį norėtų jį matyti. Ji nesuprato nė to, kad �itas ypatingas, j� taip erzinantis Aleksejaus Aleksandrovi�iaus �nekumas dabar rodo jo vidinį susijaudinim� ir nerim�. Kaip susitrenk�s vaikas �okinėdamas judina savo raumenis, norėdamas nuslopinti skausm�, taip Aleksejus Aleksandrovi�ius būtinai turėjo judinti savo smegenis, kad galėtų nutildyti tas mintis apie �mon�, kurios dabar taip surakino jo dėmesį, nes ir ji pati, ir Vronskis buvo �ia pat, ir visi nuolatos kartojo Vronskio vard�. Kaip vaikui yra natūralu �okinėti, taip lygiai ir jam buvo natūralu gra�iai ir protingai kalbėti. Jisai kalbėjo:

� Kariuomenės, kavalerijos lenktynėse pavojus yra būtina lenktynių s�lyga. Jeigu Anglija savo karinėje istorijoje gali nurodyti puikiausius raitininkų �ygius, tai tik dėl to, kad jinai istori�kai ugdė �it� gyvulių ir �monių jėg�. Sportas, mano nuomone, turi didel� reik�m�, o mes, kaip visada, matome vien tiktai i�or�.

� Ne tik i�or�, � įsiterpė kunigaik�tienė Tverskaja. � Sako, vienas karininkas susilau��s du �onkaulius.

Aleksejaus Aleksandrovi�iaus veide pasirodė jo įprasta �ypsena, kuri tik atidengė dantis, bet nieko daugiau nesakė.

� Sakykime, kunigaik�tiene, kad tai ne i�orė, � t�sė jis, � bet vidinis dalykas. Ta�iau ne tai svarbu, � ir jis vėl kreipėsi į generol�, su kuriuo kalbėjosi rimtai, � neu�mir�kite, kad lenktyniauja kariai, patys pasirink� �it� veikl�, ir sutikite, kad kiekviena profesija turi savo atvirk��i�j� medalio pus�. Tai yra viena i� tiesioginių kario pareigų. Bjaurus kum�tynių arba ispanų toreadorų sportas yra barbari�kumo po�ymis. O specializuotas sportas yra pa�angos po�ymis.

� Ne, daugiau a� neva�iuosiu, tai per daug mane jaudina, � nutarė kunigaik�tienė Betsi. � Ar ne tiesa, Ana?

� Jaudina, bet negalima atitraukti akių, � pritarė kita dama. � Jeigu bū�iau romėnė, nepraleis�iau nė vieno cirko vaidinimo.

Ana nieko nekalbėjo, tik nenuleisdama �iūrono �velgė į vien� viet�.

Tuo metu per tribūn� ėjo auk�tas generolas. Nutrauk�s kalb�, Aleksejus Aleksandrovi�ius skubiai, ta�iau oriai atsistojo ir �emai nusilenkė einan�iam pro �alį kariui.

� Jūs nedalyvaujate lenktynėse? � pajuokavo karys.

� Mano lenktynės sunkesnės, � pagarbiai atsakė Aleksejus Aleksandrovi�ius.

Ir nors atsakymas nieko nerei�kė, karys dėjosi i�gird�s proting� �odį i� protingo vyro ir visi�kai suprat�s la pointe de la sauce27.

� Yra dvi �alys, � kalbėjo toliau Aleksejus Aleksandrovi�ius, � dalyviai ir �iūrovai, ir tokių reginių pamėgimas tikriausiai rodo �em� �iūrovų kultūros laipsnį, a� sutinku, bet...

� Kunigaik�tiene, la�ybų! � �ūktelėjo i� apa�ios Stepanas Arkadji�ius, kuris kreipėsi į Betsi. � U� k� jūs statote?

� Mes su Ana u� kunigaik�tį Kuzovlev�, � atsakė Betsi.

� A� u� Vronskį. I� poros pir�tinių.

� Gerai!

� O kaip gra�u, ar ne tiesa?

Aleksejus Aleksandrovi�ius patylėjo, kol �alia jo kalbėjo kiti, paskui tu�tuojau vėl prabilo:

� Sutinku, bet �aidimai reikalauja dr�sos... � jis buvo vėl bepraded�s.

Ta�iau tuo metu buvo leid�iami jojikai, ir visos kalbos nutrūko, Aleksejus Aleksandrovi�ius irgi nutilo, visi sustojo ir su�iuro į upės pus�. Aleksejus Aleksandrovi�ius nesidomėjo lenktynėmis ir todėl ne�iūrėjo į jojan�iuosius, o i�sibla�k�s pavargusiomis akimis i� lėto dairėsi po �iūrovus. Jo �vilgsnis sustojo ties Ana.

Jos veidas buvo i�bly�k�s ir grie�tas. Ana turbūt nieko daugiau nematė, tiktai vien� �mogų. Jos ranka konvulsi�kai spaudė vėduokl�, ji nekvėpavo. Aleksejus Aleksandrovi�ius pa�iūrėjo į j� ir skubiai nusigr�ė, ap�velgdamas kitų veidus.

�Kad ir toji dama, ir kitos taip pat labai susijaudinusios, tai labai natūralu�, � tarė pats sau Aleksejus Aleksandrovi�ius. Jisai norėjo ne�iūrėti į j�, bet Ana neju�iomis traukė jo �vilgsnį. Jis vėl atsigr�ė, �iūrėjo į t� veid�, stengdamasis nematyti to, kas buvo jame tartum ra�yte para�yta, ir prie� savo vali�, apimtas siaubo, skaitė tai, ko nenorėjo �inoti.

Kai Kuzovlevas pirmasis nugriuvo prie upės, visi susijaudino, bet i�bly�kusiame, d�iūgaujan�iame Anos veide Aleksejus Aleksandrovi�ius ai�kiai matė, kad tas, į kurį jinai �iūrėjo, nenukrito. Kada, Machotinui ir Vronskiui per�okus per didįjį barjer�, joj�s i� paskos karininkas �ia pat pargriuvo ant galvos ir u�simu�ė, siaubo �naresys nuvilnijo per vis� publik� � Aleksejus Aleksandrovi�ius matė, kad Ana net nepastebėjo �ito ir nelabai suprato, apie k� �monės su�neko aplinkui. Jis vis da�niau ir atkakliau �iūrėjo į j�. Ana, kuri niekaip negalėjo atplė�ti akių nuo lekian�io Vronskio, pajuto �alt� savo vyro �vilgsnį, įsmeigt� į j� i� �ono.

Ji atsigr�ė akimirk�, klausiamai pa�velgė į jį ir truputį paniurusi vėl nusigr�ė.

� Ak, man vis tiek, � tarytum pasakė ji vyrui ir jau daugiau nė karto nepa�velgė į jį.

Lenktynės buvo nelaimingos, i� septyniolikos raitelių griuvo ir susi�eidė didesnė pusė. Lenktynėms baigiantis, visi buvo itin susijaudin�, juo labiau kad imperatorius buvo nepatenkintas.

_______________

27 S�mojo esm�.

XXIX

Visi garsiai rei�kė savo nepasitenkinim�, visi kartojo ka�kieno pasakytus �od�ius: �Trūksta tik cirko su liūtais�, visiems pasidarė baisu, todėl nieko nebuvo nepaprasto, kad Ana, Vronskiui griuvus, garsiai aiktelėjo. Ta�iau po to Anos veidas taip pasikeitė, jog tai atrodė jau tikrai nepadoru. Ji visi�kai sumi�o. Ėmė bla�kytis it pagautas pauk�tis: �ia norėdavo atsistoti ir eiti ka�kur, �ia kreipdavosi į Betsi.

� Va�iuokime, va�iuokime, � kalbėjo ji.

Ta�iau Betsi negirdėjo. Pasilenkusi �emyn, ji kalbėjosi su generolu, kuris buvo prie jos priėj�s.

Aleksejus Aleksandrovi�ius priėjo prie Anos ir mandagiai padavė jai rank�.

� Eikime, jeigu norite, � tarė jis prancūzi�kai, ta�iau Ana klausėsi, k� sako generolas, ir vyro nepastebėjo.

� Taip pat, sako, nusilau��s koj�, � kalbėjo generolas. � Tai jau tiesiog nei �is, nei tas.

Ana, neatsakydama vyrui, pakėlė �iūron� ir �iūrėjo į t� viet�, kur nukrito Vronskis, ta�iau buvo taip toli ir ten susigrūdo tiek �monių, jog nieko negalima buvo į�iūrėti. Ji nuleido �iūron� ir norėjo eiti, bet tuo metu prilėkė raitas karininkas ir ka�k� raportavo imperatoriui. Ana pasilenkė į priekį ir klausėsi.

� Stiva! Stiva! � su�uko ji broliui.

Bet brolis jos negirdėjo. Ji vėl norėjo i�eiti.

� A� dar kart� siūlau jums savo rank�, jeigu norite i�eiti, � kreipėsi Aleksejus Aleksandrovi�ius, paliesdamas jos rank�.

Ana pasi�lyk�tėdama at�oko nuo jo ir nepa�velgusi jam į veid� atsakė:

� Ne, ne, palikite mane, a� pasilieku.

Ji matė dabar, kaip i� tos vietos, kur nukrito Vronskis, lenktynių ratu prie tribūnos bėgo karininkas. Betsi mosavo jam skarele. Karininkas atne�ė �ini�, kad raitelis neu�simu�ė, bet arklys susilau�ė stubur�.

Tai i�girdusi, Ana greitai atsisėdo ir vėduokle u�sidengė veid�. Aleksejus Aleksandrovi�ius matė, kad ji verkia ir negali ne tik sulaikyti a�arų, bet ir kūk�iojimų, nuo kurių kilnojosi jos krūtinė. Aleksejus Aleksandrovi�ius j� u�stojo savimi, duodamas jai laiko atsipeikėti.

� Tre�i� kart� siūlau jums savo rank�, � tarė jis po kiek laiko �monai. Ana �iūrėjo į jį ir ne�inojo, k� pasakyti. Kunigaik�tienė Betsi jai padėjo.

� Ne, Aleksejau Aleksandrovi�iau, a� atve�iau An� ir pri�adėjau j� parve�ti, � įsiki�o Betsi.

� Atleiskite man, kunigaik�tiene, � tarė jis, mandagiai �ypsodamasis, bet tvirtai �iūrėdamas jai į akis, � bet a� matau, kad Ana ne visai sveika, ir noriu, jog jinai va�iuotų su manimi.

Ana i�sigandusi atsigr�ė, klusniai atsistojo ir padėjo rank� vyrui ant rankos.

� A� nusiųsiu k� nors pas jį, su�inosiu ir tau prane�iu, � pa�nib�dėjo jai Betsi.

Eidamas i� tribūnos, Aleksejus Aleksandrovi�ius, kaip ir visuomet, kalbėjosi su pa�įstamais, ir Ana turėjo, kaip ir visuomet, atsakinėti ir kalbėti, bet ji buvo lyg be galvos ir ėjo tarytum sapnuodama, paėmusi vyrui u� parankės.

�U�simu�ė ar ne? Ar tai tiesa? Ateis ar ne? Ar pamatysiu jį �iandien?� � galvojo Ana.

Ji tylėdama įlipo į Aleksejaus Aleksandrovi�iaus kariet� ir tylėdama i�va�iavo i� kitų karietų minios. Aleksejus Aleksandrovi�ius, nepaisydamas viso to, k� buvo mat�s, vis dėlto neleido sau galvoti apie tikr� savo �monos būsen�. Jis matė tiktai i�orinius �enklus. Matė, kad ji elgiasi nederamai, ir laikė savo pareiga pasakyti jai �itai. Bet jam buvo labai sunku nepasakyti daugiau, o pasakyti vien �itai. Jis atvėrė burn�, norėdamas pasakyti jai, kaip ji nederamai elgiasi, bet neju�iom pasakė visai k� kita.

� Kaip vis dėlto mus visus traukia �itie �iaurūs reginiai, � tarė jis. � A� pastebiu...

� K�? A� nesuprantu, � niekinamai tarė Ana.

Aleksejus Aleksandrovi�ius įsi�eidė ir tuojau ėmė kalbėti tai, k� norėjo.

� Turiu jums pasakyti, � tarė jis.

��tai ir pradėjome ai�kintis�, � pagalvojo Ana, ir jai pasidarė baisu.

� Turiu jums pasakyti, kad jūs �iandien nederamai elgėtės, � tarė jis prancūzi�kai.

� Kodėl a� nederamai elgiausi? � garsiai paklausė Ana, greitai pasukusi į jį galv� ir �iūrėdama jam tiesiog į akis, ta�iau visai jau nebe taip linksmai kaip andai, kada turėjo ka�k� nuslėpti, bet ry�tingu veidu, mėgindama kaip nors paslėpti savo baim�.

� Neu�mir�kite, � pastebėjo jis �monai, rodydamas į atidaryt� langelį u� ve�ėjo nugaros.

Jis atsistojo ir pakėlė stikl�.

� Kas jums atrodo nederama? � pakartojo Ana.

� Tai, kad jūs nemokėjote paslėpti nevilties, kai pargriuvo vienas i� raitelių.

Jis tikėjosi, kad ji i�sigins, bet Ana tylėjo ir �iūrėjo prie�ais save.

� A� jau buvau jūsų pra��s taip elgtis draugijoje, kad nė pikti lie�uviai nieko negalėtų jums priki�ti. Buvo laikas, kada a� kalbėjau apie vidinius santykius, dabar nekalbu apie juos. Dabar kalbu apie i�orinius santykius. Jūs elgėtės nederamai, ir a� norė�iau, kad �itai daugiau nepasikartotų.

Ana negirdėjo pusės jo �od�ių, jinai bijojo savo vyro ir galvojo, ar tiesa, kad Vronskis neu�simu�ė. Ar apie jį buvo kalbama, kad jis sveikas, o arklys susilau�ė stubur�? Ji tik nenatūraliai ir pa�aipiai nusi�ypsojo, kai jis baigė kalbėti, ir nieko neatsakė, nes negirdėjo, k� pasakė. Aleksejus Aleksandrovi�ius pradėjo kalbėti dr�siai, bet ai�kiai suprat�s, apie k� pats kalba, irgi pajuto baim�, kuri buvo suėmusi An�. Jis pamatė t� �ypsnį ir � keistas dalykas � leidosi suklaidinamas.

�Ji �aiposi i� mano įtarimų. Taip, dabar pasakys t�, k� jau man sakė an�kart, kad mano įtarimai neturi pagrindo, kad tai juokinga.�

Dabar, kai jau viskas galėjo tuojau i�eiti aik�tėn, Aleksejus Aleksandrovi�ius tro�ko tik vieno, kad ji, kaip ir anks�iau, pa�aipiai jam atsakytų, jog visi jo įtarimai juokingi ir neturi pagrindo. Taip buvo baisu tai, k� jis �inojo, kad dabar mielai būtų visu kuo patikėj�s. Ta�iau i� nusigandusio ir niūraus Anos veido negalėjai tikėtis nė to, kad ji apgaudinės.

� Galbūt a� klystu, � tarė jis. � Jei taip, pra�au man atleisti.

� Ne, jūs nesuklydote, � prabilo ji palengva, atkakliai pa�velgusi jam į �alt� veid�. � Jūs nesuklydote. A� buvau nusiminusi, ir kitaip negali būti. A� klausau, k� jūs kalbate, o galvoju apie jį. A� myliu jį, esu jo meilu�ė, o jūsų negaliu pak�sti, bijau, neapken�iu jūsų... Darykite man, k� norite.

Atsi�liejusi į karietos kert�, Ana ėmė raudoti, u�sidengusi rankomis veid�. Aleksejus Aleksandrovi�ius nekrustelėjo ir tebe�iūrėjo tiesiai prie� save. Ta�iau visas jo veidas ūmai liko i�kilmingai nejudrus it numirėlio, ir �i i�rai�ka nepasikeitė, kol jie va�iavo ligi vasarnamio. Priva�iav�s prie namų, jis pasuko į j� galv� ta pa�ia i�rai�ka.

� Taip! A� reikalauju laikytis i�orinių padorumo taisyklių ligi to laiko, � jo balsas sudrebėjo, � kol a� imsiuosi priemonių, kurios apsaugos mano garb�, ir apie jas prane�iu jums.

Jis i�lipo pirmas ir padėjo jai i�lipti. Kad tarnai nieko nepastebėtų, jis tylėdamas paspaudė jai rank�, sėdo į kariet� ir i�va�iavo į Peterburg�.

Netrukus atėjo kunigaik�tienės Betsi liokajus ir atne�ė Anai lai�kutį:

�Buvau nusiuntusi pas Aleksejų �mogų su�inoti apie jo sveikat�, jis man ra�o, kad sveikas ir gyvas, bet labai nusimin�s.�

�Vadinasi, jis atva�iuos! � pagalvojo ji. � Kaip gerai padariau, visk� jam pasakiusi.�

Ana dirstelėjo į laikrodėlį. Dar buvo likusios trys valandos, prisiminus paskutinio pasimatymo smulkmenas, jai virte u�virė kraujas.

�Dieve mano, kaip �viesu! Nors ir baisu, bet a� mėgstu matyti jo veid�, kaip mėgstu t� fantastin� �vies�... Mano vyras! Ak, tiesa... Na, a�iū Dievui, kad su juo viskas baigta.�

XXX

Kaip ir visur, kur susirenka �monės, taip ir nedideliame vokie�ių kurorte, į kurį atva�iavo ��erbackiai, įvyko įprasta lyg ir kokia �monių draugijos kristalizacija, nustatanti kiekvienam jos nariui tam tikr� nekintam� viet�. Kaip vandens dalelytė �altyje tikrai ir nekintamai įgyja �inom� sniego kristalo form�, taip ir kiekvienas naujai atvykst�s į kurort� asmuo beregint atsidurdavo jam deramoje vietoje.

Fiurst��erbackiszamt gemalin und tochter28 tiek pagal but�, kurį jie u�ėmė, tiek pagal savo vard� ir pa�įstamus, kurių jie �ia rado, tuojau pat kristalizavosi tam tikroje i� anksto jiems skirtoje vietoje.

Kurorte �iais metais vie�ėjo tikra vokie�ių fiurstin, ir dėl to draugija kristalizavosi dar energingiau. Kunigaik�tienė būtinai įsigeidė pristatyti princesei savo dukterį ir jau antr� dien� atliko �itas apeigas. Kiti, apsivilkusi labai paprasta, vadinasi, labai puo�nia i� Pary�iaus atve�ta vasarine suknele, padarė gilų ir grak�tų reverans�. Princesė tarė: �Tikiuosi, kad ro�ės netrukus vėl pra�ys �itame gra�iame veidelyje�, � ir ��erbackiams beregint buvo tvirtai nustatytos tam tikros gyvenimo vė�ės, i� kurių jau nebegalima buvo i�krypti. ��erbackiai susipa�ino ir su anglų ledi �eima, ir su vokie�ių grafiene, ir su �ios sūnumi, su�eistu paskutiniame kare, ir su �vedų mokslininku, ir su M. Canut bei jo seserimi. Ta�iau artimiausi� ��erbackių draugij� neju�iom sudarė maskvietė dama Marja Jevgenjevna Rti��eva su dukra, kuri Kiti buvo dėl to nemaloni, kad apsirgo, kaip ir ji, i� meilės, ir maskvietis pulkininkas, kurį Kiti pa�ino i� ma�ens ir matydavo su munduru bei antpe�iais ir kuris �ia savo ma�ytėmis akutėmis ir atidengtu kaklu su margu kaklarai�tėliu buvo nepaprastai juokingas, be to, nuobodus, nes negalima buvo jo atsikratyti. Viskam �itaip tvirtai nusistovėjus, Kiti pasidarė labai nuobodu, juo labiau kad kunigaik�tis i�vyko į Karlsbad� ir ji pasiliko viena su motina. Ji nesidomėjo tais, kuriuos jau pa�ino, jausdama, kad i� jų nepatirs nieko naujo. Kurorte įdomiausia jai buvo stebėti nepa�įstamus �mones ir spėlioti apie juos. Toks jau buvo Kiti būdas, kad ji visuomet �monėms priskirdavo gra�iausių ypatybių, ypa� tiems, kurių nepa�ino. Ir dabar, spėliodama, kas jie tokie, kokie jų tarpusavio santykiai, Kiti vaizduodavosi pa�ius nuostabiausius, pa�ius puikiausius charakterius, stebint juos, jai atrodydavo, kad jos spėliojimai pasitvirtina.

I� tokių asmenų ypa� traukė jos dėmesį viena rusaitė, atvykusi į kurort� su sergan�ia dama, taip pat ruse, su madam �tal, kaip visi j� vadino. Madam �tal priklausė auk�tajai visuomenei, bet buvo tokia ligota, jog negalėjo paeiti, ir tik retai kada, esant gra�iam orui, pasirodydavo prie �altinių ve�imėlyje. Ta�iau ne tiek dėl ligos, kiek dėl i�didumo, kaip ai�kino kunigaik�tienė, madam �tal nebuvo pa�įstama nė su vienu rusu. Toji rusaitė slaugė madam �tal, be to, kaip pastebėjo Kiti, sueidavo su visais sunkiai sergan�iaisiais, kurių buvo daug kurorte, ir labai natūraliai jais rūpinosi. Toji rusaitė, kaip pastebėjo Kiti, nebuvo madam �tal giminė, bet taip pat nebuvo nė samdoma padėjėja. Madam �tal j� vadino Varenka, o kiti j� vadino �mademoiselle Varenka�. Kiti ne tik įdomu buvo stebėti, kokie �itos mergaitės santykiai su madam �tal bei kitais jai nepa�įstamais asmenimis, � ji, kaip kad da�nai būna, jautė nesuprantam� simpatij� �itai m-lle Varenkai, kai susitikdavo jų �vilgsniai, jausdavo, kad ir ji anai patinka.

Nebūtum pasak�s, kad toji m-lle Varenka � nebe pirmos jaunystės mergina � buvo tarytum būtybė, neturinti jaunystės: jai galėjai skirti ir devyniolika, ir trisde�imt metų. Panagrinėjus jos veido bruo�us, galima buvo sakyti, kad ji veikiau gra�i negu negra�i, nors jos odos spalva buvo liguista. Ir sudėjimo ji atrodė dailaus, tik buvo pernelyg liesa ir turėjo didel� galv�, neproporcing� jos vidutiniam ūgiui, ta�iau vyri�kiams ji neturėjo būti patraukli. Varenka panė�ėjo į puikų, nors dar ir piln� vainiklapių, bet jau at�ydėjusį, aromato netekusį �ied�. Be to, ji negalėjo būti patraukli vyri�kiams dar ir dėl to, kad jai trūko vieno dalyko, kurio per daug turėjo Kiti, � santūrios gyvenimo ugnies ir įsitikinimo, kad yra patraukli.

Varenka visuomet buvo u�siėmusi darbu, dėl kurio negalėjo būti abejonės, ir todėl atrodė, kad ji niekuo kitu negali domėtis. �ituo ji grie�tai skyrėsi nuo Kiti, todėl Varenka j� taip traukė. Kiti jautė, kad toji mergina, jos gyvenimo būdas bus jai pavyzdys to, ko ji dabar taip skausmingai ie�kojo: gyvenimo prasmės, gyvenimo vertingumo, be įprastinių, Kiti tokių �lyk��ių auk�tuomenės merginos santykių su vyri�kiais. Tie santykiai jai atrodė dabar lyg kokia gėdinga paroda, kurioje i�statytos prekės, laukian�ios pirkėjo. Juo labiau Kiti stebėjo savo nepa�įstam� bi�iul�, juo labiau įsitikino, kad �ita mergina kaip tik yra toji tobula būtybė, kuri� ji vaizdavosi, ir juo labiau geidė susipa�inti su ja.

Abidvi merginos susitikdavo po kelet� kartų per dien�, ir kiekvien� kart� Kiti akys sakyte sakydavo: �Kas jūs tokia? Juk tiesa, kad jūs esate tokia �avi būtybė, koki� jus vaizduojuosi? Bet, dėl Dievo, nemanykite, � pridurdavo jos �vilgsnis, � kad a� įkyriai stengsiuosi su jumis susipa�inti. A� tiktai gėriuosi jumis ir myliu jus.� � �A� irgi jus myliu, ir jūs labai miela. Ir dar labiau mylė�iau jus, jeigu turė�iau laiko�, � atsakydavo nepa�įstamos merginos �vilgsnis. Ir i� tikrųjų Kiti matė, kad Varenka visuomet u�siėmusi: arba lydi nuo �altinių namo rusų �eimos vaikus, arba ne�a ligonei pled� ir apklosto j�, arba stengiasi nuraminti susierzinusį ligonį, arba ka�kam parenka ir perka sausainius kavai.

Netrukus po to, kai atvyko ��erbackiai, prie �altinių rytais ėmė rodytis dar du �monės, kurie atkreipė į save nepalankų visų dėmesį. Tai buvo labai auk�tas, pakump�s vyri�kis did�iulėmis rankomis, trumpu, ne pagal ūgį, ir nudėvėtu paltu, juodomis, naiviomis ir drauge baisiomis akimis ir kiek raupuota malonaus veido moteris, labai prastai ir neskoningai apsirengusi. Supratusi, kad tai rusai, Kiti jau ėmė austi savo vaizduotėje jų �avų, jaudinam� roman�. Ta�iau kunigaik�tienė, su�inojusi i� Kurliste29, kad tai Nikolajus Levinas ir Marija Nikolajevna, paai�kino Kiti, koks blogas �mogus yra tasai Levinas, ir visos svajonės apie tuodu asmenis dingo. Ne tiek dėl to, k� jai pasakė motina, kiek dėl to, kad tai buvo Konstantino brolis, tuodu asmenys staiga ėmė rodytis Kiti labai nemalonūs. Savo įpro�iu trūk�ioti galv� tasai Levinas dabar kėlė jai neįveikiam� pasi�lyk�tėjim�.

Jai rodėsi, kad i� jo didelių, baisių akių, kurios atkakliai sekė j�, try�ko neapykanta ir pa�aipa, Kiti kiek galėdama vengė su juo susitikti.

_______________

28 Kunigaik�tis ��erbackis su �mona ir dukra.

29 Kurorto sve�ių s�ra�as.

XXXI

Buvo darganota diena, lijo vis� ryt�, ir ligoniai su skė�iais susispietė galerijoje.

Kiti vaik��iojo su motina ir su linksmai nusiteikusiu maskvie�iu pulkininku, pasipuo�usiu savo europieti�ku surdutėliu, pirktu Frankfurte gatavų rūbų krautuvėje. Jie vaik��iojo viena galerijos puse, stengdamiesi i�vengti Levino, kuris �ingsniavo kita puse. Varenka, apsivilkusi savo tamsia suknele, u�sidėjusi juod� �emyn nulenktais kra�tais skrybėl�, vaik��iojo su akla prancūze i�ilgai visos galerijos ir kiekvien� kart�, susitikdama su Kiti, pasikeisdavo su ja draugi�kais �vilgsniais.

� Mama, ar galiu j� pakalbinti? � paklausė Kiti, kuri sekė savo ne�inom� bi�iul� ir pastebėjo, kad toji eina prie �altinio ir jiedvi gali ten susitikti.

� Jeigu taip labai nori, a� pirma pasiteirausiu apie j� ir pati prieisiu, � atsakė motina. � Kuo ji tau atrodo nepaprasta? Kompanionė turbūt. Jeigu nori, a� susipa�insiu su madam �tal. A� pa�inau jos belle-soeur30, � pridūrė kunigaik�tienė, i�did�iai pakeldama galv�.

Kiti �inojo, jog kunigaik�tienė buvo įsi�eidusi dėl to, kad ponia �tal tarytum vengė susipa�inti su ja. Kiti daugiau nesispyrė.

� Ji tokia miela! � tarė Kiti, �iūrėdama į Varenk� tuo metu, kai toji padavė prancūzei stiklin�. � Pa�iūrėkite, kaip viskas paprasta, miela,

� Man labai juokingi tie tavo engouements31, � tarė kunigaik�tienė. � Ne, ver�iau grį�kime atgal, � pridūrė ji, pastebėjusi, kad jiems prie�ais eina Levinas su savo dama ir vokie�iu daktaru, su kuriuo jis ka�k� garsiai ir piktai kalba.

Jos jau buvo besukan�ios atgal, kai staiga i�girdo jau nebe garsiai �nekant, o �aukiant. Levinas sustoj�s �aukė, ir daktaras taip pat kar��iavosi. Aplink juos rinkosi minia. Kunigaik�tienė ir Kiti skubiai pasi�alino, o pulkininkas priėjo prie minios su�inoti, kas atsitiko.

Po kelių minu�ių pulkininkas jas pasivijo.

� Kas ten buvo? � paklausė kunigaik�tienė.

� Kokia gėda! � atsakė pulkininkas. � Vieno dalyko labiausiai bijai � susitikti u�sienyje su rusais. Tasai auk�to ūgio ponas susibarė su daktaru, pri�nekėjo jam sta�ioki�kų �od�ių u� tai, kad tasai jį ne taip gyd�s, ir u�simojo lazda. Tiesiog gėda!

� Ak, kaip nemalonu! � tarė kunigaik�tienė. � Na ir kuo baigėsi?

� Gerai, kad įsiki�o toji... toji su skrybėle, pana�ia į gryb�. Rusė, rodosi, � tarė pulkininkas.

� M-lle Varenka? � d�iaugsmingai paklausė Kiti.

� Taip, taip. Ji pirmoji susivokė, paėmė tam ponui u� parankės ir nusivedė.

� Matote, mama, � tarė Kiti motinai, � o jūs stebitės, kad a� ja �aviuosi.

Po to kasdien, stebėdama savo nepa�įstam� bi�iul�, Kiti matė, kad m-lle Varenkos santykiai su Levinu ir jo moterimi yra tokie pat kaip ir su kitais josios prot�g�s32. Ji prieidavo prie jų, kalbėdavosi, padėdavo susikalbėti moteriai, nemokan�iai nė vienos svetimos kalbos.

Kiti dar labiau ėmė maldauti motin�, kad leistų jai susipa�inti su Varenka. Ir nors labai buvo nemalonu kunigaik�tienei �engti pirm� �ingsnį ir lyg rodyti, kad ji labai nori susipa�inti su ponia �tal, kuri leido sau ka�kuo did�iuotis, � ji surinko �inias apie Varenk�, su�inojusi apie j� smulkmenų, leid�ian�ių jai spr�sti, kad �i pa�intis neturi nieko blogo, nors ir gero nedaug, pati priėjo prie Varenkos ir susipa�ino su ja.

Nutaikiusi moment�, kai jos duktė nuėjo prie �altinio, o Varenka sustojo ties kepykla, kunigaik�tienė priėjo prie merginos.

� Leiskite man su jumis susipa�inti, � tarė ji, oriai �ypsodamasi. � Mano duktė įsimylėjusi jus, � pridūrė ji. � Jūs galbūt man�s nepa�įstate. A�...

� A� � dar labiau negu ji, kunigaik�tiene, � skubiai atsakė Varenka.

� Kokį ger� darb� jūs padarėte vakar tam pasigailėtinam mūsų tautie�iui! � tarė kunigaik�tienė.

Varenka nuraudo.

� Neatsimenu, rodos, nieko nepadariau, � atsakė ji.

� Kaipgi, jūs i�gelbėjote t� Levin� nuo nemalonumų.

� Taip, sa compagne33 pa�aukė mane, ir a� pasistengiau jį nuraminti, jis labai serga ir buvo nepatenkintas daktaru. O a� papratusi slaugyti ligonius.

� Taip, a� girdėjau, kad jūs gyvenate Mentonoje su savo tetule, rodos, su m-me �tal. A� pa�inau jos belle-soeur.

� Ne, ji man ne teta. A� vadinu j� maman, bet ji man ne giminė, a� � jos augintinė, � vėl paraudusi atsakė Varenka.

�itai buvo pasakyta taip paprastai, toks mielas atrodė nuo�irdus ir atviras jos veidas, jog kunigaik�tienė suprato, kodėl josios Kiti pamilo �it� Varenk�.

� Na, o k� tas Levinas? � paklausė kunigaik�tienė.

� Jis i�va�iuoja, � atsakė Varenka.

Tuo metu, spindėdama d�iaugsmu, kad motina susipa�ino su jos nepa�įstama bi�iule, nuo �altinio pusės priėjo Kiti.

� Na, Kiti, tu taip tro�kai susipa�inti su m-lle...

� Varenka, � �ypsodamasi prisistatė Varenka, � taip visi mane vadina.

Kiti nukaito i� d�iaugsmo ir tylėdama ilgai spaudė savo naujajai bi�iulei rank�, kuri neatsakė į jos paspaudim�, bet gulėjo nejudėdama jos rankoje. Ranka neatsakė į paspaudim�, ta�iau m-lle Varenkos veidas nu�vito tylia, d�iaugsminga, nors kiek ir liūdna �ypsena, leid�ian�ia matyti jos didelius, bet puikius dantis.

� A� pati seniai �ito tro�kau, � tarė ji.

� Bet jūs tokia u�siėmusi...

� Ak, prie�ingai, a� niekuo neu�siėmusi, � atsakė Varenka, bet t� pa�i� akimirk� turėjo palikti savo naujuosius pa�įstamus, nes prie jos bėgo dvi ma�os mergytės, vieno ligonio ruso dukterys.

� Varenka, mama kvie�ia! � �aukė jos.

Ir Varenka nuėjo su jomis.

_______________

30 Brolien�.

31 Susi�avėjimai.

32 Globotiniais.

33 Jo palydovė.

XXXII

Smulkmenos, kurias kunigaik�tienė su�inojo apie Varenkos praeitį ir apie jos santykius su madam �tal, taip pat apie pa�i� madam �tal, buvo �itokios.

Madam �tal, apie kuri� vieni sakė, kad ji u�kankinusi savo vyr�, o kiti kalbėjo, kad tas j� u�kankin�s savo nedoru elgesiu, visuomet buvo liguista ir egzaltuota moteris. Kai jinai, jau i�siskyrusi su vyru, pagimdė pirm�jį kūdikį, tasai kūdikis tuojau pat mirė, o ponios �tal artimieji, �inodami, kokia jinai jautri, ir bijodami, kad toji �inia jos neparblok�tų, slap�iomis pakeitė jai kūdikį, paėm� caro rūmų virėjo dukterį, gimusi� t� pa�i� naktį tuose pat namuose Peterburge. Tai buvo Varenka. Madam �tal vėliau su�inojo, kad Varenka nėra jos duktė, bet augino j� ir toliau, nes netrukus Varenka neteko visų savo giminių.

Madam �tal jau daugiau kaip de�imt metų be pertraukos gyveno u�sienyje, pietuose, visai nesikeldama i� lovos. Ir vieni kalbėjo, kad madam �tal dirbtinai susidarė visuomenėje dorovingos, did�iai dievotos moters reputacij�; kiti kalbėjo, kad jinai ne tiktai dedasi, bet i� tikrųjų yra did�iai dorovingas �mogus, gyvenantis vien tik artimo labui. Niekas ne�inojo, kurio ji tikėjimo, � katalikų, protestantų ar sta�iatikių, ta�iau dėl vieno dalyko nebuvo abejojimų � ji turėjo draugi�kų santykių su auk��iausiais visų ba�ny�ių ir tikybų atstovais.

Varenka nuolat gyveno su ja u�sienyje, ir visi, kurie pa�ino madam �tal, pa�ino ir mylėjo m-lle Varenk�, kaip kad visi j� vadino.

Su�inojusi tas visas smulkmenas, kunigaik�tienė nutarė, jog nėra nieko blogo, kad jos duktė ar�iau susipa�intų su Varenka, juo labiau kad Varenkos manieros ir i�auklėjimas buvo kuo geriausi: ji puikiai kalbėjo prancūzi�kai ir angli�kai, o svarbiausia � perdavė ponios �tal apgailestavim�, kad ji dėl ligos neturi malonumo susipa�inti su kunigaik�tiene.

Susipa�inusi su Varenka, Kiti vis labiau ir labiau �avėjosi savo bi�iule ir kiekvien� dien� atrasdavo vis naujų jos dorybių.

Kunigaik�tienė, i�girdusi, kad Varenka gerai dainuoja, pasikvietė j� ateiti vakare pas juos padainuoti.

� Kiti skambina, ir mes turime fortepijon�, tiesa, prast�, bet jūs mums padarysite didelį malonum�, � tarė kunigaik�tienė, �ypsodamasi savo dirbtine �ypsena, kuri dabar itin nemaloni buvo Kiti, nes ji pastebėjo, kad Varenka nenori dainuoti. Ta�iau Varenka vakare atėjo ir atsine�ė gaidų s�siuvinį. Kunigaik�tienė dar pasikvietė Marj� Jevgenjevn� su dukra ir pulkinink�.

Varenka nė kiek nesumi�o, pama�iusi nepa�įstamus �mones, ir tuojau priėjo prie fortepijono. Ji nemokėjo pati akompanuoti, bet puikiai skaitė balsu gaidas. Kiti, kuri gerai skambino, jai akompanavo.

� Jūs turite nepaprast� talent�, � pasakė jai kunigaik�tienė, kai Varenka puikiai padainavo pirm� kuplet�.

Marja Jevgenjevna su dukra dėkojo Varenkai ir gyrė j�.

� Pa�iūrėkite, � tarė pulkininkas, pa�velg�s pro lang�, � kiek publikos prisirinko jūsų klausytis. � I� tikrųjų po langais buvo susirinkusi gana didelė minia.

� A� labai d�iaugiuosi, kad jums malonu, � paprastai atsakė Varenka.

Kiti �iūrėjo į savo bi�iul� did�iuodamasi. Ji �avėjosi ir jos menu, ir jos balsu, ir veidu, bet visų labiausiai �avėjosi jos laikysena, tuo, kad Varenka, matyt, nė negalvoja apie savo dainavim� ir kad jai nė kiek nerūpi pagyrimai; ji tarytum tik klausė: ar reikia dar padainuoti, ar u�teks?

�Jeigu �itaip man, � galvojo apie save Kiti, � kaip a� did�iuo�iausi! Kaip d�iaug�iausi, �iūrėdama į t� mini� po langais! O jai nė motais. Ji daro tai, tik maman pra�oma ir norėdama padaryti jai malonum�. Kodėl ji tokia? Kas suteikia jai t� jėg� taip nieko nevertinti, būti sau �mogumi ir taip ramiai laikytis? Kaip norė�iau t� �inoti ir i�mokti �ito i� jos!� � galvojo Kiti, �iūrėdama į t� ramų veid�. Kunigaik�tienė papra�ė Varenk� dar padainuoti, ir Varenka padainavo antr� kūrinį taip pat lygiai, ai�kiai ir gerai, tiesiai stovėdama prie fortepijono ir mu�dama į jį takt� savo liesa, tamsia ranka.

Kitas kūrinėlis dainų s�siuvinyje buvo itali�ka daina. Kiti paskambino preliudij� ir �vilgtelėjo į Varenk�.

� Praleiskime �it�, � paraudusi tarė Varenka.

Kiti nusigandusi klausiamai įbedė akis Varenkai į veid�.

� Na, kit�, � skubiai pasiūlė ji, sklaidydama lapus, tuojau supratusi, kad su �ita pjese ka�kas susij�.

� Ne, � atsakė Varenka, padėjusi ant gaidų rank� ir �ypsodamasi, � ne, padainuokime �it�, � ir ji padainavo taip pat ramiai, �altai ir gerai kaip ir kitus.

Jai baigus, visi vėl dėkojo ir nuėjo gerti arbatos. Kiti su Varenka i�ėjo į sodelį prie namų.

� Juk tiesa, kad su ta daina yra susij�s ka�koks jūsų atsiminimas? � paklausė Kiti. � Jūs nepasakokite, � skubiai pridūrė ji, � tik pasakykite, ar tiesa?

� Ne, kodėl gi? A� papasakosiu, � pasakė jai Varenka paprastai ir, nelaukdama atsakymo, t�sė: � Taip, tai atsiminimas, ir kitados jis buvo sunkus. A� mylėjau vien� �mogų ir t� dalykėlį dainuodavau jam.

Kiti, i�plėtusi savo dideles akis, tylėdama, susigraudinusi �iūrėjo į Varenk�.

� A� mylėjau jį, ir jis mylėjo mane, bet jo motina nenorėjo, ir jis vedė kit�. Jis dabar gyvena netoli mūsų, a� kartais jį matau. Jūs nemanėte, kad a� turėjau roman�? � paklausė Varenka, ir gra�iame jos veide vos vos ruseno toji ugnelė, kuri � Kiti jautė � kadaise buvo nu�vietusi j� vis�.

� Kaip nemaniau! Jeigu bū�iau vyri�kis, tai, jus pa�inusi, negalė�iau kitos mylėti. A� tik nesuprantu, kaip jis galėjo, norėdamas įtikti motinai, u�mir�ti jus ir padaryti nelaiming�, jis neturėjo �irdies.

� O ne, jis labai geras �mogus, ir a� nesu nelaiminga; prie�ingai, esu labai laiminga. Na, ar daugiau nedainuosime �iandien? � pridūrė ji, eidama namų link.

� Kokia jūs gera, kokia gera! � su�uko Kiti ir, sustabd�iusi j�, pabu�iavo. � Kad a� bent truputį galė�iau būti pana�i į jus!

� Kam jums reikia būti į k� nors pana�iai? Jūs gera ir tokia, kokia esate, � �ypsodamasi savo romia ir pavargusia �ypsena, tarė jai Varenka.

� Ne, a� visai nesu gera. Na, pasakykite man... Palaukite, pasėdėkime, � tarė Kiti, vėl sodindama j� �alia sav�s ant suolo. � Sakykite, argi ne skaudu manyti, kad �mogus paniekino jūsų meil�, kad jis nenorėjo?..

� Bet jisai nepaniekino, a� tikiu, kad jis mane mylėjo, ta�iau jis buvo klusnus sūnus�

� Gerai, bet jeigu jis �itaip būtų pasielg�s ne dėl to, kad taip norėjo motina, o tiktai pats? � neatly�o Kiti, jausdama, kad atskleidė savo paslaptį ir kad jos veidas, nukait�s i� gėdos, jau i�davė j�.

� Tuomet jis būtų blogai pasielg�s, ir a� jo nesigailė�iau, � atsakė Varenka, matyt, supratusi, jog Kiti kalba jau ne apie j�, bet apie save.

� O į�eidimas? � tarė Kiti. � Į�eidimo negalima u�mir�ti, negalima u�mir�ti, � kalbėjo ji, atsimindama t� savo �vilgsnį paskutiniame pokylyje, kai buvo nutilusi muzika.

� Koks �ia į�eidimas? Juk jūs nepasielgėte blogai?

� Daugiau negu blogai � gėdingai.

Varenka palingavo galv� ir u�dėjo savo rank� ant Kiti rankos.

� Bet kodėl gėdingai? � tarė ji. � Juk negalėjote pasakyti vyri�kiui, kuris jums abejingas, kad jūs mylite jį?

� �inoma, ne, a� niekuomet nesakiau nė vieno �od�io, bet jis �inojo. Ne, ne, esti �vilgsnių, mostų. Jei ir �imt� metų gyvensiu, �ito neu�mir�iu.

� K� gi? A� nesuprantu. Svarbu, ar jūs mylite dabar jį, ar ne, � tarė jai Varenka, vadindama daiktus tikraisiais vardais.

� A� neken�iu jo, negaliu sau atleisti.

� Kas tai?

� Gėda, į�eidimas.

� Ak, jeigu visi būtų tokie jautrūs kaip jūs! � tarė jai Varenka. � Nėra merginos, kuri nebūtų �ito i�gyvenusi. Ir visa tai taip nesvarbu.

� Tai kas gi svarbu? � paklausė Kiti, stebėdamasi ir smalsiai �iūrėdama jai į veid�.

� Ak, daug kas svarbu, � �ypsodamasi atsakė Varenka.

� Bet kas gi?

� Ak, daug kas yra svarbiau, � atsakė Varenka, ne�inodama, k� pasakyti. Bet tuo metu pro lang� pasigirdo kunigaik�tienės balsas:

� Kiti, vėsu! Arba �alik� pasiimk, arba eik į vidų.

� Tiesa, metas! � pastebėjo Varenka atsistodama. � Man dar reikia u�eiti pas m-me Berthe, ji mane pra�ė.

Kiti laikė jai u� rankos, ir jos maldaujamas �vilgsnis klausė j� aistringai ir smalsiai: �Koks gi, koks tas svarbiausias dalykas, kuris teikia tiek ramybės? Jūs �inote, pasakykite man!� Ta�iau Varenka net nesuprato, ko klausė Kiti �vilgsnis. Ji galvojo tik apie tai, kad jai dabar reikia dar u�eiti pas m-me Berthe ir suskubti namo prie� dvylikt� valand�, prie� maman arbat�. Varenka įėjo į vidų, susirinko gaidas ir su visais atsisveikinusi norėjo i�eiti.

� Leiskite, a� jus palydėsiu, � tarė pulkininkas.

� �inoma, kaipgi vienai dabar eiti nak�ia? � pritarė kunigaik�tienė. � A� bent Para�� leisiu drauge.

Kiti matė, kad Varenka vos susilaiko nenusi�ypsojusi, girdėdama, kad j� reikia lydėti.

� Ne, a� visuomet einu viena, ir niekuomet man nieko neatsitinka, � tarė ji, pasiėmusi skrybėl�. Ir dar kart� pabu�iavusi Kiti ir vis tik nepasakiusi, kas yra svarbu, su gaidomis po pa�astimi, �valiu �ingsniu i�nyko vasaros nakties prietemoje, nusine�dama drauge savo paslaptį apie tai, kas svarbu ir kas teikia jai tos pavydėtinos sielos rimties ir orumo.

XXXIII

Kiti susipa�ino ir su ponia �tal, ir toji pa�intis drauge su Varenkos bi�iulyste ne tik jai darė didel� įtak�, bet ir guodė jos sielvart�. Dėl �itos pa�inties jai atsivėrė visi�kai naujas pasaulis, kuris neturėjo nieko bendro su jos praeitimi ir teikė jai paguodos, � kilnus ir puikus pasaulis, i� kurio auk�tumos ramiai buvo galima �iūrėti į t� praeitį. Ji suprato, kad, be instinktyvaus gyvenimo, kuriam ligi �iol buvo atsidavusi Kiti, yra dar dvasinis gyvenimas. �it� gyvenim� atvėrė tikėjimas, ta�iau tikėjimas, nieko bendro neturįs su tuo, kurį i� ma�ens pa�ino Kiti ir kuris rei�kėsi tuo, kad ji eidavo klausyti mi�ių bei vakarinių pamaldų į Na�lių Namus, kur galėdavo sutikti pa�įstamų, ir, dvasininko padedama, mokėsi atmintinai �ventra��io tekstų slavų kalba; tai buvo kilni, slėpininga, taurių min�ių bei jausmų sukelianti religija, kuria galima buvo tikėti ne tik todėl, kad taip liepta, bet kuri� buvo galima ir mylėti.

Kiti visa tai su�inojo ne i� �od�ių. Madam �tal kalbėjosi su Kiti kaip su mielu vaiku, kuriuo gėriesi kaip savo jaunystės atsiminimu, ir tik vien� kart� u�siminė, kad visose �monių nelaimėse paguod� teikia vien tik meilė ir tikėjimas ir kad nėra tokio sielvarto, nors ir menkiausio, kurio neu�jaustų Kristus, � ir tuojau nukreipė kalb� kitur. Ta�iau Kiti i� kiekvieno jos judesio, i� kiekvieno �od�io, kiekvieno dangi�ko, anot Kiti, jos �vilgsnio ir ypa� i� visos jos gyvenimo istorijos, kuri� jai papasakojo Varenka, � i� viso to ji patirdavo tai, �kas svarbu� ir ko ji ligi �iol ne�inojo.

Ta�iau kad ir koks buvo kilnus madam �tal būdas, kad ir kokia jaudinanti visa jos istorija, kad ir kokia tauri ir maloni jos kalba, Kiti neju�iomis pastebėjo tokių madam �tal bruo�ų, kurie jai atrodė keisti. Ji pastebėjo, kad, klausinėdama apie jos gimines, madam �tal niekinamai �yptelėjo, nors �itai buvo prie�inga krik��ioni�kajam gerumui. Be to, radusi kart� pas j� katalikų dvasinink�, Kiti pastebėjo, kad madam �tal rūpestingai laiko savo veid� lempos gaubto �e�ėlyje ir ypatingai �ypsosi. Kad ir kokie menki buvo tie du pastebėjimai, vis dėlto jie stebino Kiti, ir ji ėmė abejoti dėl madam �tal. Bet u�tat Varenka, vieni�a, neturinti nei giminių, nei bi�iulių, visada liūdna ir nusivylusi, nieko netrok�tanti, nieko nepasigendanti, buvo toji tobulybė, apie kuri� Kiti tik galėjo svajoti. Stebėdama Varenk�, ji suprato, kad pakanka tik u�mir�ti save ir mylėti kitus, ir būsi rami, laiminga ir �avi. Ir Kiti norėjo būti tokia. Ai�kiai dabar supratusi, kas yra visų svarbiausia, Kiti ne tik �avėjosi tuo, bet tu�tuojau visa siela atsidavė tam naujam prie� j� atsivėrusiam gyvenimui. I� Varenkos pasakojimų, k� daro madam �tal ir kitos moterys, kurių vardus ji pasakė, Kiti jau susidarė būsimojo savo gyvenimo plan�. Ji, kaip ir ponios �tal dukterė�ia Aline, apie kuri� jai daug pasakojo Varenka, visur, kur tik gyvens, ie�kos nelaimingųjų, kiek galėdama padės jiems, dalys jiems Evangelij�, skaitys Evangelij� ligoniams, nusikaltėliams, mir�tantiesiems. Ypa� �avėdavosi Kiti galvodama, kaip ji, sekdama Aline pavyzd�iu, skaitys Evangelij� nusikaltėliams. Ta�iau apie visa tai Kiti svajodavo slap�iomis, nieko nesakydama nei motinai, nei Varenkai.

Beje, laukdama to meto, kada galės pla�iai vykdyti savo planus, Kiti ir dabar kurorte, kur buvo tiek ligonių ir nelaimingųjų, lengvai rado prog� vykdyti savo naujas gyvenimo taisykles, sekdama Varenkos pavyzd�iu.

I� prad�ių kunigaik�tienė tik pastebėjo, kad Kiti smarkiai veikia jos engouement, kaip ji vadino, ponia �tal ir ypa� Varenka. Ji matė, kad Kiti ne tik mėgd�ioja Varenkos elgesį, bet neju�iom mėgd�ioja ir jos eigastį, kalb�, jos įprotį mirk�ioti akimis. Bet vėliau kunigaik�tienė pastebėjo, kad jos duktė ne tik susi�avėjusi, bet kad jos sieloje vyksta ka�koks dvasinis perversmas.

Kunigaik�tienė matė, kad vakarais Kiti skaito prancūzi�k� Evangelij�, kuri� jai padovanojo ponia �tal, nors anks�iau to nedarydavo; kad ji vengia savo pa�įstamų i� auk�tuomenės tarpo ir bendrauja su Varenkos globojamais ligoniais, ypa� su viena varginga sergan�io tapytojo Petrovo �eima. Kiti, matyt, did�iavosi, eidama �ioje �eimoje gailestingosios sesers pareigas. Visa tai buvo gera, ir kunigaik�tienė tam nesiprie�ino, juo labiau kad Petrovo �mona buvo visi�kai padori moteris ir princesė, pastebėjusi Kiti veikl�, gyrė j�, vadindama angelu ramintoju. Visa tai būtų buv� labai gera, jeigu nebūtų nesaikinga. O kunigaik�tienė matė, kad jos duktė jau per toli eina, ir pasakė jai.

� Il ne faut jamais rien outrer34, � sakydavo ji dukrai.

Ta�iau duktė jai nieko neatsakydavo, ji tik galvojo, kad negalima kalbėti apie nesaikingum� krik��ioni�kame darbe. Argi galima būti nesaikingam vykdant įsakym�, kuris liepia atgr�ti antr� skruost�, jei smogiama į vien�, ir atiduoti mar�kinius, jei nuvelkamas apsiaustas? Bet kunigaik�tienei nepatiko tasai nesaikingumas, o dar labiau nepatiko, kad Kiti (o ji t� jautė) nenori atverti jai visos savo sielos. I� tikrųjų Kiti slėpė nuo motinos savo nauj�sias pa�iūras ir jausmus. Slėpė ne dėl to, kad nebūtų gerbusi ar mylėjusi savo motinos, bet tik dėl to, kad tai buvo jos motina. Kiekvienam kitam ji būtų juos atvėrusi grei�iau negu motinai.

� Ka�kodėl Ana Pavlovna seniai buvo pas mus, � pasakė kart� kunigaik�tienė apie Petrov�. � A� kvie�iau j�. O ji ka�ko nepatenkinta.

� Ne, a� nepastebėjau, maman, � nukaitusi tarė Kiti.

� Tu seniai pas juos buvai?

� Rytoj mes ruo�iamės padaryti i�kyl� į kalnus, � atsakė Kiti.

� K� gi, va�iuokite, � atsakė kunigaik�tienė, �iūrėdama į sumi�usį dukters veid� ir stengdamasi įspėti, ko ta sumi�o.

T� pa�i� dien� atėjo Varenka pietų ir prane�ė, kad Ana Pavlovna apsigalvojo ir neva�iuos rytoj į kalnus. Ir kunigaik�tienė pastebėjo, jog Kiti vėl nuraudo.

� Kiti, ar neatsitiko tau su Petrovais kokių nemalonumų? � paklausė kunigaik�tienė, kai jiedvi likosi vienos. � Kodėl ji nebesiun�ia pas mus vaikų ir pati nesilanko?

Kiti atsakė, kad tarp jų nieko neatsitik� ir kad ji visi�kai nesuprantanti, kodėl Ana Pavlovna tarytum ja nepatenkinta. Kiti pasakė tikr� teisyb�. Ji ne�inojo, kodėl Ana Pavlovna pasikeitė, bet numanė. Ji spėjo tokį dalyk�, kurio negalėjo pasakyti motinai, kurio nesakė nė pa�iai sau. Tai buvo vienas i� tų dalykų, kuriuos �inai, bet negali pasakyti net pa�iai sau, taip baisu ir gėda būtų apsirikti.

Vėl ir vėl ji tikrino atmintyje visus savo santykius su ta �eima. Kiti prisimindavo, kokiu naiviu d�iaugsmu nu�visdavo apvalus gera�irdi�kas Anos Pavlovnos veidas, kai jos susitikdavo, prisimindavo, kaip jos slap�iomis kalbėdavosi apie ligonį, susimokydavo, kaip atitraukti jį nuo darbo, kuris jam buvo u�draustas, ir i�sivesti jį pasivaik��ioti, prisimindavo, koks prisiri��s prie jos jaunesnysis berniukas, kuris j� vadino �mano Kiti� ir nenorėdavo be jos eiti gulti. Kaip visa buvo gera! Paskui ji prisiminė labai lies� Petrovo figūr� ilgu kaklu, rud� jo surdut�, retus garbanotus plaukus, klausiamas �ydras akis, kurios i� prad�ių atrodė Kiti tokios baisios, prisiminė, kaip liguistai jis stengdavosi atrodyti �valus ir linksmas, būdamas su ja. Kiti prisiminė, kaip i� prad�ių jai būdavo sunku įveikti t� pasibjaurėjim�, kurį jinai jautė jam, kaip ir visiems d�iovininkams, ir kiek turėdavo vargo, kol sugalvodavo, k� jam pasakyti. Ji prisiminė, kaip nedr�siai, graud�iai �iūrėdavo Petrovas į j� ir kaip keistai ji jausdavosi: jai būdavo ir gaila jo, ir nesmagu, bet pagaliau taip malonu �inoti, kad ji atlieka ger� darb�. Kaip visa tai buvo gera! Ta�iau taip buvo tik i� prad�ių. O prie� kelet� dienų viskas netikėtai suiro. Ana Pavlovna, susitikusi su Kiti, būdavo nenatūraliai mandagi ir nenuleisdavo akių nuo jos ir savo vyro.

Nejaugi Ana Pavlovna dėl to jai at�alo, kad jos vyras taip susijaudindavo ir nud�iugdavo, matydamas ateinant Kiti?

�Taip, � prisiminė ji, � Ana Pavlovna elgėsi ka�kaip nenatūraliai, ir tai visai nesiderino su jos �irdies gerumu, kai ji u�vakar apmaud�iai pasakė: �O jis vis laukė jūsų, nenorėjo be jūsų gerti kavos, nors baisiai buvo nusilp�s.�

�Taip, gal jai nemalonu buvo ir tai, kad a� padaviau jam pled�. Visa tai taip paprasta, bet jis buvo toks sumi��s, taip ilgai dėkojo, kad ir man pasidarė nesmagu. O paskui tas mano portretas, kurį jis taip gerai nutapė. O svarbiausia � jis taip �velniai �velgė į mane sumi��s! Taigi, taigi, taip ir yra! � pakartojo Kiti pasibaisėdama. � Ne, taip negali, neturi būti! Man taip gaila jo!� � tuojau pat tarė ji sau.

�itos abejonės nuodijo jos naujojo gyvenimo �avesį.

_______________

34 Niekuomet nereikia nieko perdėti.

XXXIV

Jau visai baigiantis gydymo kursui, sugrį�o pas savuosius kunigaik�tis ��erbackis, kuris i� Karlsbado buvo nuvyk�s į Baden� ir Kisingen� pas savo pa�įstamus rusus prisigerti, anot jo, rusi�kos dvasios.

Kunigaik��io ir kunigaik�tienės pa�iūros į gyvenim� u�sienyje buvo visi�kai prie�ingos. Kunigaik�tienei viskas atrodė puiku, ir nors jos padėtis rusų visuomenėje buvo tvirta, ji stengėsi u�sienyje panė�ėti į europiet� dam� (ta�iau ji tokia nebuvo, nes buvo grynai rusi�ka ponia), todėl turėjo apsimetinėti, dėl to jai i� dalies buvo nesmagu. O kunigaik��iui, prie�ingai, u�sienyje viskas atrodė bloga, jis bodėjosi Europos gyvenimu, laikėsi savo rusi�kų įpro�ių ir ty�ia stengėsi atrodyti u�sienyje ma�esnis europietis, negu i� tikrųjų buvo.

Kunigaik�tis grį�o kiek sulys�s, su nukarusiais odos mai�eliais skruostuose, bet itin linksmai nusiteik�s. Jo nuotaika pasidarė dar linksmesnė, kai jis pamatė Kiti visi�kai pasitaisiusi�. Su�inojus, kad Kiti susibi�iuliavo su ponia �tal ir Varenka, ir i�girdus, kad kunigaik�tienė pastebėjusi, jog duktė ka�kaip pasikeitė, kunigaik�tį apėmė nerimas ir natūralus pavydas, kad duktė, jam ne�inant, galėjo ka�kuo susi�avėti, ir baimė, kad ji nei�trūktų i� jo įtakos į kokias nors jam neprieinamas sritis. Ta�iau �itos nemalonios �inios paskendo toje jūroje geros ir linksmos nuotaikos, kurios jam niekuomet nestigdavo ir kurios itin padaugėjo Karlsbado kurorte.

Rytojaus dien� kunigaik�tis ilgu paltu, su savo rusi�komis rauk�lėmis ir papurtusiais skruostais, paremtais krakmolyta apykakle, kuo linksmiausiai nusiteik�s, i�ėjo su dukra prie �altinių.

Rytas buvo puikus: �varūs linksmi namai su sodeliais, įraudusios nuo alaus raudonrankės vokietės tarnaitės, linksmai dirban�ios savo darb�, ir ry�ki saulė d�iugino �irdį, ta�iau juo labiau jie artėjo prie versmių, juo daugiau sutiko ligonių, ir �ie atrodė dar liūdniau įprastomis patogaus vokie�ių gyvenimo s�lygomis. Kiti jau nebesistebėjo tuo kontrastu. Skaisti saulė, linksmai blizg� �alumynai, muzikos garsai jai buvo natūralūs rėmai visiems tiems pa�įstamiems veidams ir jų pasikeitimams į bloga ar į gera, kuriuos ji stebėdavo. Bet kunigaik��iui bir�elio ryto �viesa bei �ėrėjimas ir mading� linksm� vals� grie�ian�io orkestro garsai, o ypa� �aliūkės tarnaitės greta �itų niūriai slankiojan�ių negyvėlių, susirinkusių i� visų Europos kra�tų, atrodė lyg ka�kas nepadoru ir nenatūralu.

Nors jis, eidamas su savo mylima dukra u� parankės, did�iavosi ja ir pats jautėsi lyg pajaunėj�s, vis dėlto dabar jam buvo nejauku ir drovu, kad jis taip tvirtai �engia, o jo s�nariai tokie stambūs ir taukais aptek�. Jis jautėsi beveik taip, kaip vie�oje vietoje jaustųsi neapsireng�s �mogus.

� Pristatyk, pristatyk mane savo naujiems bi�iuliams, � kalbėjo jis dukrai, alkūne spausdamas jai rank�. � A� ir t� bjaurųjį tavo Soden� pamilau u� tai, kad jis taip tave pagydė. Tik liūdna, liūdna �ia pas jus. Kas �ia toks?

Kiti sakė jam vardus tų pa�įstamų ir nepa�įstamų �monių, kuriuos jie sutikdavo. Prie pat sodo vartų jie sutiko akl�j� m-me Berthe su jos vadove, ir kunigaik�tis nud�iugo, pamat�s, kaip susigraudino senos prancūzės veidas, i�girdus Kiti bals�. Ji tu�tuojau, rodydama perdėt� prancūzi�k� mandagum�, ėmė kalbėti su kunigaik��iu, girdama jį u� tai, kad turi toki� �avi� dukterį, ir akyse keldama Kiti į padanges ir vadindama j� brangenybe, perlu bei angelu ramintoju.

� Na, tai ji antrasis angelas, � �ypsodamasis tarė kunigaik�tis. � Pirmuoju angelu ji vadina m-lle Varenk�.

� Oh! M-lle Varenka � tai tikras angelas, allez35, � beregint patvirtino m-me Berthe.

Galerijoje jie sutiko ir pa�i� Varenk�. Ji greitai ėjo jiems prie�ais, eleganti�ka raudona rankine ne�ina.

� �tai ir tėvelis atva�iavo! � tarė jai Kiti.

Paprastai ir natūraliai, kaip ir visa, k� ji darydavo, Varenka padarė judesį, pana�ų į nusilenkim� bei į reverans�, ir tu�tuojau ėmė kalbėti su kunigaik��iu taip, kaip kalbėdavo su visais, � paprastai ir laisvai.

� �inoma, a� jus pa�įstu, gerai pa�įstu, � tarė jai kunigaik�tis, taip �ypsodamasis, jog Kiti d�iaugdamasi suprato, kad jos bi�iulė tėvui patiko. � Kurgi jūs taip skubate?

� Maman yra �ia, � tarė ji, kreipdamasi į Kiti. � Ji nemigo vis� naktį, ir daktaras patarė jai pasiva�inėti. Ne�u jai darbelį.

� Tai �ia pirmasis angelas! � tarė kunigaik�tis, Varenkai jau nuėjus.

Kiti matė, kad jis norėjo pasijuokti i� Varenkos, bet niekaip negalėjo to padaryti, nes Varenka jam patiko.

� Na, tai visus tavo bi�iulius pamatysime, � pridūrė jis, � ir madam �tal, jeigu ji teiksis mane pa�inti.

� Argi tu j� pa�inojai, tėveli? � baimingai paklausė Kiti, pastebėjusi kunigaik��io akyse įsi�iebusi� pa�aipos ugnel�, kai jis tarė madam �tal vard�.

� Pa�inojau jos vyr� ir truputį j� pa�i�, kai ji dar nebuvo tokia pietistė.

� O k� rei�kia, tėveli, pietistė? � paklausė Kiti, jau nusigandusi, kad ta ponios �tal savybė, kuri� ji taip vertino, turi tam tikr� pavadinim�.

� A� nė pats ne�inau kaip reikiant. �inau tik, kad ji u� visk� dėkoja Dievui, u� kiekvien� nelaim�, ir u� tai, kad numirė jos vyras, ji irgi dėkoja Dievui. Na ir i�eina juokingai, nes juodu blogai sugyveno.

� O kas �ia? Koks pasigailėtinas veidas! � paklausė jis, pastebėj�s sėdint ant suolelio nedidelio ūgio ligonį rudu paltu ir baltomis kelnėmis, keistai susirauk�lėjusiomis aplink visi�kai i�d�iūvusias, be jokių raumenų kojas.

Tasai ponas kilstelėjo savo �iaudin� skrybėl� vir�um retų garbanotų plaukų, atidengdamas auk�t�, nuo skrybėlės liguistai paraudonavusi� kakt�.

� Tai Petrovas, tapytojas, � tarė Kiti paraudusi. � O toji � jo �mona, � pridūrė ji, rodydama An� Pavlovn�, kuri, jiems prieinant, tarytum ty�ia nuėjo paskui takeliu nubėgusį berniuk�.

� Koks jis pasigailėtinas, ir koks mielas jo veidas! � tarė kunigaik�tis. � Kodėl tu nepriėjai? Jis norėjo tau ka�k� pasakyti.

� Na tai prieikime! � nutarė Kiti, ry�tingai apsisukdama. � Kaip jau�iatės �iandien? � paklausė ji Petrov�.

Petrovas atsistojo, pasirėm�s lazda, ir nedr�siai pa�iūrėjo į kunigaik�tį.

� Tai mano duktė, � tarė kunigaik�tis. � Leiskite susipa�inti.

Tapytojas nusilenkė ir nusi�ypsojo, parodydamas keistai blizgan�ius baltus dantis.

� Mes laukėme jūsų vakar, kunigaik�tyte, � tarė jis Kiti.

Tai sakydamas, jis susverdėjo ir norėdamas parodyti, kad padarė tai ty�ia, pakartojo �it� judesį.

� A� norėjau ateiti, bet Varenka man pasakė, jog Ana Pavlovna jai prane�usi, kad jūs neva�iuosite.

� Kaip tai neva�iuosime? � i�raud�s ir tuojau u�sikosėj�s, nustebo Petrovas, akimis ie�kodamas �monos. � Aneta, Aneta! � pa�aukė jis garsiai, ir laibame baltame jo kakle i��oko storos it virvės gyslos.

Priėjo Ana Pavlovna.

� Kodėl tu liepei prane�ti kunigaik�tytei, kad mes neva�iuosime? � su�nab�dėjo jis, netek�s balso ir susierzin�s.

� Laba diena, kunigaik�tyte! � tarė Ana Pavlovna, �ypsodamasi dirbtine �ypsena, kuri taip nesiderino su jos ankstyvesniu elgesiu. � Labai malonu susipa�inti, � kreipėsi jinai į kunigaik�tį. � Jūs seniai laukiamas, kunigaik�ti.

� Kodėl tu liepei prane�ti kunigaik�tytei, kad mes neva�iuosime? � kimiu balsu pra�nab�dėjo tapytojas, �iuokart dar pik�iau, matyt, dar labiau erzindamasis dėl to, kad jo neklauso balsas ir jis negali savo kalbai suteikti tokios intonacijos, kokios norėtų.

� Ak, Dieve mano! A� maniau, kad neva�iuosime, � apmaud�iai atsakė �mona.

� Kaipgi, jei... � jis u�sikosėjo ir numojo ranka.

Kunigaik�tis kilstelėjo skrybėl� ir nuėjo su dukra.

� Oi! � sunkiai atsiduso jis. � Kokie nelaimingi �monės!

� Taip, tėveli, � atsakė Kiti. � Bet reikia �inoti, kad jie turi trejet� vaikų, nelaiko tarnaitės ir beveik neturi jokių lė�ų. Jis �iek tiek gauna i� Akademijos, � gyvai pasakojo ji, stengdamasi nuslopinti susijaudinim�, kurį jai sukėlė keistas Anos Pavlovnos pasikeitimas jos at�vilgiu.

� O antai ir madam �tal, � tarė Kiti, rodydama į ve�imėlį, kuriame po skė�iu, apkam�yta priegalviais, gulėjo ka�kas pilka ir �ydra.

Tai buvo ponia �tal. U� jos stovėjo niūrus pa�iūrėti �aliūkas vyras � darbininkas vokietis, kuris j� ve�iojo. �alia stovėjo �viesiaplaukis �vedų grafas, Kiti �inomas i� pavardės. Keletas ligonių stoviniavo netoli ve�imėlio, �iūrėdami į t� dam� kaip į ka�k� nepaprasta.

Kunigaik�tis priėjo prie madam �tal. Ir Kiti jo akyse tuojau pastebėjo t� pa�aipi� liepsnel�, kuri jai keldavo nerim�. Jis priėjo prie madam �tal ir nepaprastai mandagiai bei maloniai prabilo ta puikia prancūzų kalba, kuria tik nedaug kas dabar bekalba.

� Ne�inau, ar atsiminsite mane, bet a� turiu jums save priminti, norėdamas padėkoti u� tai, kad jūs tokia gera mano dukteriai, � pasakė kunigaik�tis, nusiėm�s skrybėl� ir jos neu�sidėdamas.

� Kunigaik�tis Aleksandras ��erbackis, � tarė madam �tal, pakėlusi į jį savo dangi�kas akis, kuriose Kiti pastebėjo nepasitenkinim�. � Labai d�iaugiuosi. A� taip pamilau jūsų dukterį.

� Jūsų sveikata vis nekokia?

� Bet a� jau apsipratau, � tarė madam �tal ir supa�indino kunigaik�tį su �vedų grafu.

� O jūs labai ma�ai pasikeitėte, � pasakė kunigaik�tis. � A� neturėjau garbės jūsų matyti de�imt ar vienuolika metu.

� Taip, Dievas u�deda kry�ių ir duoda jėgų jį ne�ti. Da�nai tenka stebėtis, kam reikalingas �itas gyvenimas... I� anos pusės! � piktai kreipėsi ji į Varenk�, kuri ne taip jai klostė pledu kojas.

� Turbūt, kad galėtume daryti gerus darbus, � tarė kunigaik�tis, juokdamasis akimis.

� Apie tai ne mums spr�sti, � atsakė ponia �tal, pastebėjusi kunigaik��io veide �itos i�rai�kos atspalvį. � Tai jūs atsiųsite man t� knyg�, malonusis grafe! Labai jums a�iū, � kreipėsi jinai į jaun�jį �ved�.

� A! � su�uko kunigaik�tis, pamat�s netoli stovintį maskvi�kį pulkinink�. Nusilenk�s poniai �tal, nuėjo su dukra ir su maskvi�kiu pulkininku, kuris prie jų prisidėjo.

� Tai mūsų aristokratija, kunigaik�ti! � norėdamas atrodyti pa�aipus, tarė maskvi�kis pulkininkas, kuris poniai �tal turėjo pretenzijų u� tai, kad toji nebuvo su juo pa�įstama.

� Vis tokia pat, � atsakė kunigaik�tis.

� O jūs, kunigaik�ti, pa�inote j� dar prie� jai susergant, kai ji dar vaik��iojo?

� Taip. Ji mano akyse atgulė.

� Sako, jinai jau de�imt metų nesikelia...

� Nesikelia dėl to, kad ji trumpakojė. Ji labai blogo sudėjimo...

� Tėveli, negali būti! � su�uko Kiti.

� Pikti lie�uviai taip �neka, mano mieloji. O tavo Varenkai vis dėlto kliūva nuo jos, � pridūrė jis. � Tikras vargas su tomis sergan�iomis poniomis!

� O ne, tėveli! � kar�tai atsiliepė Kiti. � Varenka j� dievina. Be to, ji daro tiek gera! K� nori paklausk! J� ir Alin� �tal visi �ino.

� Galbūt, � tarė jis, alkūne spausdamas jai rank�. � Bet yra geriau taip daryti, kad klausk neklaus�s, o niekas ne�ino.

Kiti nutilo ne dėl to, kad nebūtų turėjusi k� atsakyti, bet dėl to, kad ji nė tėvui nenorėjo atskleisti savo slaptų min�ių. Keistas dalykas, nors ji buvo nusista�iusi nepasiduoti tėvo įtakai, neleisti jam į�engti į savo �ventov�, bet pajuto, kad tas dievi�kas ponios �tal paveikslas, kurį ji i�tis� mėnesį ne�iojo �irdyje, negrį�tamai dingo, kaip dingsta figūra, susidariusi i� numestų drabu�ių, paai�kėjus, kaip guli tie drabu�iai. Liko tiktai trumpakojė moteris, kuri atgulė dėl to, kad blogai sudėta, ir kankina kantri�j� Varenk� u� tai, kad toji ne taip j� supa pledu. Ir jokiomis vaizduotės pastangomis jau negalima buvo susigr��inti buvusios madam �tal.

_______________

35 K� �ia kalbėti.

XXXV

Savo geru nusiteikimu kunigaik�tis u�krėtė ir visus nami�kius, ir pa�įstamus, ir net �eiminink� vokietį, pas kurį gyveno ��erbackiai.

Grį��s su Kiti i� �altinių ir pasikviet�s kavos ir pulkinink�, ir Marj� Jevgenjevn�, ir Varenk�, kunigaik�tis liepė i�ne�ti stal� bei krėslus į sodelį po ka�tonu ir ten duoti pusry�ius. Ir �eimininkas, ir tarnai pagyvėjo, jo linksmumo paveikti. Jiems buvo �inomas jo dosnumas, ir po pusvaland�io ligotas daktaras hamburgietis, kuris gyveno vir�uje, pavydėdamas �iūrėjo pro lang� į t� linksm� sveikų rusų kompanij�, susirinkusi� po ka�tonu. Lapų paunksmėje, virpan�ioje apvaliais �e�ėliais, prie balta staltiese u�tiesto, kavinuku, duona, sviestu, sūriu, �alta pauk�tiena ir �vėriena apkrauto stalo sėdėjo kunigaik�tienė su violetiniais kaspinais papuo�tu kyku, dalydama puodukus ir sviestainius. Kitame stalo gale įsitaisė kunigaik�tis, so�iai valgydamas ir linksmai bei garsiai kalbėdamas. Kunigaik�tis i�dėliojo �alimais savo pirkinius: rai�ytas dė�utes, �aislelius, visokiausius peiliukus knygoms pjaustyti, kurių jis prisipirko ger� krūv� visuose kurortuose, ir jais apdalijo visus, net tarnait� Lischen ir �eiminink�, su kuriuo juokavo, komi�kai �nekėdamas prasta vokie�ių kalba, tikindamas jį, kad ne vandenys i�gydė Kiti, bet jo puikūs valgiai, ypa� d�iovintų slyvų sriuba. Kunigaik�tienė �aipėsi i� rusi�kų vyro įpro�ių, bet buvo tokia gyva ir linksma, kokia niekuomet dar nebuvo per i�gyvent� kurorte laik�. Pulkininkas, kaip visuomet, �ypsojosi, klausydamas kunigaik��io juokų, bet dėl Europos, kuri� jis tarėsi rimtai studijuoj�s, palaikė kunigaik�tienės pus�. Gera�irdė Marja Jevgenjevna nesitvėrė juokais, klausydamasi juokingos kunigaik��io kalbos, o Varenka (�ito Kiti dar niekuomet nebuvo ma�iusi) tiesiog leipo, besijuokdama negarsiu, bet u�kre�ian�iu juoku i� kunigaik��io pok�tų.

Visa tai linksmino Kiti, bet ji negalėjo būti rami. Ji negalėjo įspėti mįslės, kuri� neju�iomis jai u�minė tėvas, linksmai pa�iūrėj�s į jos bi�iulius ir į t� gyvenim�, kurį ji taip pamilo. Prie tos mįslės dar prisidėjo tai, kad pasikeitė jos santykiai su Petrovais, ir ta permaina �iandien taip ai�kiai ir nemaloniai i�ėjo aik�tėn. Visiems buvo linksma, bet Kiti negalėjo būti linksma ir dėl to ji dar labiau kankinosi. Mergina dabar jautėsi taip, kaip jausdavosi vaikystėje, kada, nubausta ir u�daryta savo kambaryje, i� ten girdėdavo linksmai juokiantis seseris.

� Na, kam tu pripirkai toki� daugyb�? � paklausė kunigaik�tienė, �ypsodamasi ir duodama vyrui puodelį kavos.

� I�eini pasivaik��ioti, na, prieini prie krautuvėlės, siūlo pirkti: �Erlaucht, Ekscelenc, Durchlaucht.�36 Na, kai jau pasako �Durchlaucht�, tai a� ir nebegaliu: de�imties talerių ir nebėra.

� Tik i� nuobodulio, � tarė kunigaik�tienė.

� �inoma, i� nuobodulio. Toks nuobodis, motule, jog ne�inai, kur dėtis.

� Kaip galima nuobod�iauti, kunigaik�ti? Tiek daug įdomių dalykų dabar Vokietijoje, � tarė Marja Jevgenjevna.

� Bet juk a� �inau visas įdomybes: d�iovintų slyvų sriub�, �irnin� de�r�. Visk� �inau.

� Ne, kaip sau norite, kunigaik�ti, bet jų įstaigos tikrai įdomios, � pasakė pulkininkas.

� O kas taip įdomu? Visi jie �vyti i� pasitenkinimo kaip variokai, visus jie nugalėjo. Na, o a� kuo galiu būti patenkintas? A� nieko nenugalėjau, o tik batus turiu pats nusiauti ir dar u� durų juos i�statyti. Ryt� kelkis, tuojau apsirenk ir eik į salon� prastos arbatos gerti. Kas kita namie! Pabundi neskubėdamas, papyksti u� k� nors, paniurzgi, i�siblandai kaip reikiant, visk� neskubėdamas apsvarstai.

� Bet laikas � pinigai, jūs �it� u�mir�tate, � pastebėjo pulkininkas.

� Koks �ia laikas! Būna toks laikas, kad vis� mėnesį u� pusrublį atiduotum, o kartais u� jokį pinig� pusvaland�io neparduotum. Ar taip, Katenka? Ko tu tokia surūgusi?

� A� nieko.

� Kurgi jūs? Pabūkite dar, � kreipėsi jis į Varenk�.

� Man reikia namo, � atsistojusi tarė Varenka ir vėl pratrūko juokais.

Nurimusi ji atsisveikino ir nuėjo į vidų pasiimti skrybėlės. Kiti nuėjo paskui j�. Net Varenka dabar jai atrodė kitokia. Ji nebuvo blogesnė, bet buvo kitokia, nebe ta, koki� ji anks�iau vaizdavosi.

� Ak, a� seniai �itaip juokiausi! � tarė jai Varenka, imdama skėtį ir rankin�. � Koks mielas jūsų tėvelis!

Kiti tylėjo.

� Kada pasimatysime? � paklausė Varenka.

� Maman norėjo u�eiti pas Petrovus. Jūs nebūsite ten? � paklausė Kiti, norėdama i�klausinėti Varenk�.

� A� būsiu, � atsakė Varenka. � Jie ruo�iasi i�va�iuoti, a� pri�adėjau padėti jiems susikrauti.

� Ir a� ateisiu.

� Ne, o kam jums?

� Kodėl? Kodėl? Kodėl? � pla�iai atmerkdama akis, paklausė Kiti, nusitvėrusi Varenkos skė�io ir nei�leisdama jos. � Ne, palaukite, kodėl?

� Taip sau, jūsų tėvelis atvyko, be to, jie var�osi jūsų.

� Ne, jūs man pasakykite, kodėl nenorite, kad a� da�nai lanky�iausi pas Petrovus? Juk jūs nenorite? Kodėl?

� A� nesakiau �ito, � ramiai atsakė Varenka.

� Ne, pasakykite, labai pra�au!

� Visk� sakyti? � paklausė Varenka.

� Visk�, visk�! � greitai atsakė Kiti.

� Nieko ypatingo ir nėra, tik tiek, kad Michailas Aleksejevi�ius (toks buvo tapytojo vardas) pirma norėjo i�va�iuoti anks�iau, o dabar nenori va�iuoti, � �ypsodamasi atsakė Varenka.

� Na! Na! � ragino Kiti, niūriai �iūrėdama į Varenk�.

� Ir ka�kodėl Ana Pavlovna pasakė, jog jis nenorįs dėl to, kad jūs �ia. Suprantama, tai buvo ne vietoje, bet dėl �ito, dėl jūsų jie susivaidijo. O juk �inote, kokie opūs tie ligoniai.

Kiti tylėjo, vis labiau niurdama, ir Varenka �nekėjo viena, stengdamasi numaldyti ir nuraminti j�, nes matė, kad tuojau turi prapliupti srovė, tik ne�inia ko � a�arų ar �od�ių.

� Todėl jums geriau neiti... Jūs, be abejo, suprantate, jūs neįsi�eiskite...

� Taip man ir reikia, taip man ir reikia! � greitai ėmė kalbėti Kiti, traukdama skėtį Varenkai i� rankų ir vengdama �iūrėti bi�iulei į akis.

Varenka norėjo nusi�ypsoti, matydama, kad jos draugė taip vaiki�kai pyksta, bet bijojo j� į�eisti.

� Kodėl taip ir reikia? A� nesuprantu, � tarė ji.

� Taip ir reikia, nes visa tai buvo apsimetimas, nes visa tai i�galvota, nenuo�irdu. Ko man reikėjo ki�tis į svetimo �mogaus reikalus? Ir dabar i�ėjo taip, kad jie dėl man�s susipyko, o a� dariau tai, ko man�s niekas nepra�ė. Dėl to, kad visa tai tik apsimetimas! Apsimetimas! Apsimetimas!..

� Bet koks tikslas apsimesti? � tyliai paklausė Varenka.

� Ak, kaip kvaila, bjauru! Man jokio nebuvo reikalo... Viskas apsimetimas! � kalbėjo ji, i�skėsdama ir suglausdama skėtį.

� Bet koks tikslas?

� Norėjau visiems atrodyti geresnė � �monėms, sau, Dievui, � visus apgauti. Ne, daugiau a� tokia nebūsiu! Geriau būsiu bloga, bet ne apsimetėlė, apgavikė!

� O kas apgavikė? � priekai�tingai paklausė Varenka. � Jūs kalbate lyg...

Ta�iau Kiti per daug įsikar��iavo. Ji neleido Varenkai kalbėti.

� A� ne apie jus, visi�kai ne apie jus kalbu. Jūs esate tobulybė. Taip, taip, a� �inau, kad jūs � tikra tobulybė; bet k� daryti, kad a� bloga? �itaip nebūtų atsitik�, jeigu nebū�iau bloga. Geriau būsiu tokia, kokia esu, bet nebūsiu apsimetėlė. Kas man rūpi Ana Pavlovna! Tegul jie sau gyvena, kaip jiems patinka, o a� � kaip man patinka. A� negaliu būti kitokia... Ir viskas negerai, viskas!..

� Kas gi negerai? � pasiteiravo sumi�usi Varenka.

� Viskas negerai. A� galiu tik taip gyventi, kaip man liepia �irdis, o jūs gyvenate pagal taisykles. A� jus pamilau paprastai, o jūs mane � turbūt tik dėl to, kad norite mane i�gelbėti, pamokyti!

� Jūs neteisinga, � pasakė jai Varenka.

� Bet a� nieko nesakau apie kitus, a� kalbu apie save.

� Kiti! � pasigirdo motinos balsas. � Eik �en, parodyk tėveliui savo karolėlius.

I�did�iai, nesusitaikiusi su savo bi�iule, Kiti paėmė nuo stalo karolėlių dė�ut� ir nuėjo pas motin�.

� Kas tau? Kodėl tu tokia i�raudusi? � paklausė motina ir tėvas vienu balsu.

� Nieko, � atsakė ji, � a� tuojau grį�iu, � ir i�bėgo atgal.

�Ji dar �ia, � pagalvojo Kiti. � K� a� pasakysiu jai, Dieve mano! K� a� padariau, k� prikalbėjau! U� k� į�eid�iau j�? K� man daryti? K� pasakysiu jai?� � galvojo Kiti ir sustojo prie durų.

Varenka, u�sidėjusi skrybėlait�, su skė�iu rankose sėdėjo prie stalo, �iūrinėdama spyruokl�, kuri� nulau�ė Kiti. Ji pakėlė galv�.

� Varenka, atleiskite man, atleiskite! � su�nib�dėjo Kiti, priėjusi prie jos. � A� neatsimenu, k� �nekėjau. A�...

� A� tikrai nenorėjau jūsų u�gauti, � i�tarė jai Varenka �ypsodamasi.

Taika buvo sugr��inta. Vis dėlto, atva�iavus tėvui, Kiti pasikeitė visas tas pasaulis, kuriame ji gyveno. Ji nei�si�adėjo viso to, k� su�inojo, ta�iau suprato, kad pati save apgaudinėjo manydama, jog gali būti tokia, kokia norėjo būti. Ji tarytum atsipeikėjo, pajuto, kaip sunku i�silaikyti toje auk�tumoje, į kuri� tro�ko pakilti, jeigu nenori veidmainiauti ir atrodyti geresnė; antra vertus, Kiti pajuto, koks sunkus yra �is sielvarto, ligų, mir�tan�iųjų pasaulis, kuriame ji gyveno. Tasai jos mėginimas visa tai pamilti per prievart�, visos jos pastangos įveikti save atrodė tikra kan�ia, ir Kiti norėjo kuo grei�iausiai i�trūkti į tyr� or�, į Rusij�, į Jergu�ov�, kur, kaip su�inojo i� lai�ko, buvo jau persikraus�iusi jos sesuo Doli su vaikais.

Bet Varenk� ji mylėjo kaip mylėjusi. Atsisveikindama Kiti pra�yte pra�ė j� atva�iuoti pas juos į Rusij�.

� Atva�iuosiu, kai jūs i�tekėsite, � tarė jai Varenka.

� A� niekuomet netekėsiu.

� Na, tai a� niekuomet neatva�iuosiu.

� Tada a� vien dėl to i�tekėsiu. Tik �iūrėkite, neu�mir�kite pa�ado! � tarė Kiti.

Daktaro prana�avimai i�sipildė. Kiti sugrį�o namo į Rusij� pasveikusi. Ji nebuvo tokia nerūpestinga ir linksma, kaip anks�iau, bet buvo rami. Sielvartas, kurį ji kadaise i�gyveno Maskvoje, dabar jau buvo tiktai atsiminimas.

_______________

36 Jūsų �viesybe, jūsų ekscelencija, jūsų auk�toji �viesybe.

I

Sergejus Ivanovi�ius Kozny�evas norėjo pailsėti nuo protinio darbo, bet, u�uot i�vyk�s į u�sienį, kaip paprastai, gegu�ės mėnesio pabaigoje atva�iavo į sod�ių pas brolį. Jis buvo įsitikin�s, kad sod�iaus gyvenimas yra visų geriausias. Atva�iavo dabar mėgautis �ituo gyvenimu pas brolį. Konstantinas Levinas labai d�iaugėsi, juo labiau kad jau nelaukė �i� vasar� brolio Nikolajaus. Ta�iau Konstantinui Levinui, nors mylėjo ir gerbė Sergejų Ivanovi�ių, sod�iuje buvo nesmagu su broliu. Nesmagu, net nemalonu jam buvo matyti, kaip brolis �iūri į sod�ių. Konstantinui Levinui sod�ius buvo gyvenimo, tai yra d�iaugsmų, kentėjimų, darbo vieta; Sergejui Ivanovi�iui sod�ius buvo, vienu at�vilgiu, poilsio nuo darbo vieta, kitu � naudingas prie�nuodis nuo sugedimo, prie�nuodis, kurį jis gėrė pasigard�iuodamas ir jausdamas, koks jis naudingas. Konstantinui Levinui sod�ius buvo geras, nes tai buvo darbo, be abejonės, naudingo darbo, dirva; Sergejui Ivanovi�iui sod�ius buvo geras tuo, kad tenai galima ir reikia nieko neveikti. Be to, Sergejaus Ivanovi�iaus pa�iūra į liaudį kiek piktino Konstantin�. Sergejus Ivanovi�ius sakydavosi mylįs ir pa�įst�s liaudį ir da�nai �neku�iuodavosi su kaimie�iais, o tai jis mokėjo daryti gerai, neapsimetinėdamas ir nesimaivydamas, ir kiekvienas toks pasi�nekėjimas jam leisdavo padaryti bendras i�vadas, kad liaudis yra puiki, ir įrodyti, kad jis t� liaudį pa�įsta. Tokia pa�iūra į liaudį nepatiko Konstantinui Levinui. Konstantinui liaudis buvo tiktai svarbiausias bendro darbo dalyvis, ir nors jis labai gerbė kaimietį ir jautė jam ka�koki� įgimt� meil�, jo, kaip jis sakydavo, turbūt į�įst� su paprastos sodietės �indyvės pienu, Levinas, kaip bendro darbo su jais dalyvis, kartais �avėdamasis tų �monių jėga, romumu, teisingumu, bet labai da�nai, kai bendrame darbe būdavo reikalingos kitos savybės, �irsdavo ant kaimie�ių u� tai, kad jie nerūpestingi, nevalyvi, kad girtauja, meluoja. Konstantinas Levinas, jeigu jį būtų kas paklaus�s, ar jis myli liaudį, tikrai nebūtų �inoj�s, kaip atsakyti. Jis liaudį mylėjo ir nemylėjo, lygiai taip kaip ir apskritai �mones. Suprantama, būdamas geras �mogus, jis �mones, vadinasi, ir liaudį, labiau mylėjo, negu nemylėjo. Ta�iau mylėti ar nemylėti liaudį, kaip ka�k� ypatinga, jis negalėjo, nes ne tiktai gyveno su tais �monėmis, ne tiktai visi jo interesai buvo su jais susij�, bet jis ir save laikė liaudies dalimi, nematė jokių ypatingų nei savo, nei liaudies dorybių ar ydų ir negalėjo sav�s statyti prie� liaudį. Be to, nors jis ilgai gyveno labai glaud�iai bendraudamas su kaimie�iais, kaip �eimininkas ir tarpininkas, o svarbiausia, kaip patarėjas (kaimie�iai juo pasitikėjo ir ateidavo pas jį tartis, nu�ygiuodami net po keturiasde�imt varstų kelio), jis neturėjo susidar�s kokios grie�tos nuomonės apie liaudį ir paklaustas, ar pa�įsta liaudį, taip pat nebūtų galėj�s lengvai atsakyti, kaip paklaustas, ar myli liaudį. Pasakyti, kad jis pa�įsta liaudį, Levinui būtų buv� tolygu pasakyti, kad jis pa�įsta �mones. Jam nuolat tekdavo stebėti ir pa�inti visokių �monių, tarp jų ir kaimie�ių, kuriuos jis laikė gerais ir įdomiais �monėmis, ir tolyd�io pastebėdavo naujų jų bruo�ų, keisdavo savo sen� nuomon� apie juos ir susidarydavo nauj�. Sergejus Ivanovi�ius � prie�ingai. Lygiai taip, kaip mėgo ir gyrė sod�iaus gyvenim�, lygindamas jį su tuo gyvenimu, kurio nemėgo, lygiai taip ir liaudį jis mylėjo, lygindamas j� su ta �monių klase, kurios nemylėjo, ir lygiai taip pat jis pa�ino liaudį kaip ka�koki� bendruomen�, kuri� jis statydavo prie� visus kitus �mones. Jo prote buvo ai�kiai susidėjusios tam tikros liaudies gyvenimo formos, gautos i� dalies i� paties liaudies gyvenimo, bet daugiausia i� antitezės. Jis niekuomet nekeisdavo savo nuomonės apie liaudį ir prielankaus nusistatymo.

Kai broliai, samprotaudami apie liaudį, susikirsdavo, Sergejus Ivanovi�ius visuomet nugalėdavo brolį kaip tik tuo, kad Sergejus Ivanovi�ius turėjo ai�ki� nuomon� apie liaudį, jos būd�, savybes ir polinkius, o Konstantinas Levinas jokios ai�kios ir tvirtos nuomonės neturėjo, todėl �iuose gin�uose Konstantin� lengva būdavo sugauti prie�taraujant pa�iam sau.

Sergejui Ivanovi�iui jaunesnysis jo brolis buvo puikus vyrukas, turįs gerai įdėt� �irdį (taip jis sakydavo prancūzi�kai) ir gana judrų prot�, bet da�nai veikiam� momento įspūd�ių, todėl labai prie�taring�. Kaip atlaidus vyresnysis brolis, jis kartais ai�kindavo Levinui dalykų reik�m�, ta�iau gin�ytis su juo negalėjo būti malonu, nes jis per daug jau lengvai brolį sukirsdavo.

Konstantinas Levinas laikė brolį didelio proto ir i�silavinimo vyru, tauriu �mogumi geriausia �io �od�io prasme, sugeban�iu veikti bendram labui. Ta�iau �irdies gilumoje, juo jis darėsi vyresnis ir juo ar�iau pa�ino brolį, juo da�niau imdavo abejoti, ar �itas sugebėjimas veikti bendram labui, sugebėjimas, kurio jis pats jautėsi visi�kai neturįs, yra dorybė, gal, prie�ingai, �ia ka�koks trūkumas � ne gerų, doringų, kilnių tro�kimų bei polinkių trūkumas, bet gyvybinės jėgos trūkumas, to, k� vadiname �irdimi, to siekimo, kuris ver�ia �mogų i� visų nesuskaitomų prie� jį atsiverian�ių gyvenimo kelių pasirinkti vien� ir to vieno trok�ti. Juo labiau Levinas pa�ino brolį, juo labiau ėmė pastebėti, kad ir Sergejus Ivanovi�ius, ir daug kitų veikėjų visuomenės labui ne �irdimi buvo priėj� t� visuomenės meil�, bet protu buvo nusprend�, kad �iam darbui atsidėti yra gera, ir tik dėl to jam atsidėjo. �į Levino spėjim� patvirtino dar ir tai, jog jis pastebėjo, kad broliui nė kiek ne daugiau rūpi visuomenės labo ir sielos nemarumo klausimai kaip �achmatų partija ar i�radingas naujos ma�inos įtaisymas.

Be to, Konstantinui Levinui sod�iuje buvo nesmagu su broliu dar ir dėl to, kad sod�iuje, ypa� vasar�, Levinas būdavo nuolat u�siėm�s ūkio reikalais ir ilgos vasaros dienos jam nepakakdavo atlikti visk�, k� reikia, o Sergejus Ivanovi�ius ilsėdavosi. Ta�iau nors jisai ir ilsėjosi dabar, tai yra nera�ė savo veikalo, bet taip buvo įprat�s į protinį darb�, jog mėgdavo gra�ia suglausta forma reik�ti kylan�ias jam mintis ir mėgdavo, kad jo kas nors klausytųsi. Savaime ai�ku, kad �iuo metu jo natūraliausias klausytojas buvo brolis. Ir todėl, nors jų santykiai buvo draugi�ki ir paprasti, Konstantinui nepatogu būdavo palikti jį vien�. Sergejus Ivanovi�ius mėgdavo atsigulti �olėje saulės atokaitoje, gulėti �itaip ir tingiai plepėti.

� Tu nepatikėsi, � sakydavo jis broliui, � kaip man malonu �itaip lepintis, nieko neveikiant. Nė vienos minties galvoje, tarytum i��luota.

Bet Konstantinui Levinui nuobodu būdavo sėdėti ir jo klausytis, ypa� �inant, kad be jo mė�l� ve�a į nepadalyt� lysvėmis lauk� ir suvers dievai �ino kaip, jeigu nepri�iūrėsi, ir plūgo peilių neprisuks, o juos nuims ir paskui sakys, kad plūgas � tu��ias prasimanymas, o visai kas kita �agrė motinėlė, ir pana�iai.

� Gana tau vaik��ioti kaitroje! � sakydavo jam Sergejus Ivanovi�ius.

� Ne, a� tik valandėlei u�bėgsiu į kontor�, � ai�kindavo Levinas ir bėgdavo į lauk�.

II

Pirmomis bir�elio dienomis taip atsitiko, kad auklė ir ekonomė Agafja Michailovna ne�ė į rūsį puodynėl� k� tik jos pasūdytų grybų, paslydo, pargriuvo ir i�sisuko rank� per rie��. Atva�iavo jaunas, plepus, k� tik mokslus baig�s studentas, zemstvos gydytojas. Jis ap�iūrėjo rank�, pasakė, kad ji nei�sukta, u�dėjo kompres� ir pasilik�s pietų ai�kiai mėgavosi, kalbėdamasis su garsiuoju Sergejum Ivanovi�ium Kozny�evu, o norėdamas parodyti savo pa�angias pa�iūras pasakojo jam visus apskrities plepalus, skųsdamasis, kad zemstvos reikalai visai prasti. Sergejus Ivanovi�ius atid�iai klausėsi, pats klausinėjo ir naujo klausytojo paskatintas kar�tai įsikalbėjo, padarė kelet� taiklių ir svarių pastabų, kurias jaunasis gydytojas pagarbiai įvertino, ir labai �valiai nusiteikė, kaip jam paprastai atsitikdavo, įdomiai ir gyvai pasikalbėjus.

�i jo nuotaika broliui buvo gerai pa�įstama. Daktarui i�va�iavus, Sergejus Ivanovi�ius panoro nuva�iuoti su me�kere prie upės. Jis mėgo me�kerioti ir tarytum did�iavosi, kad gali mėgti toki� kvail� pramog�.

Konstantinas Levinas, kuriam reikėjo pasi�iūrėti, ar ne metas �ienauti pievas, pasi�ovė nuve�ti brolį kabrioletu.

Buvo tas metų laikas, pats vasarovidis, kada jau matyti, koks bus �ių metų derlius, kada reikia truputį rūpintis ateinan�ių metų sėja ir jau artėja �ienapjūtė, kada rugiai, visi i�plauk� ir pilkai �ali, nepribrendusiomis, dar lengvomis varpomis banguoja papūtus vėjui, kada �alios avi�os su pasklidusiais geltonos �olės krūmais nelygiai i�simė�iusios tarp vėlyvų pasėlių; kada ankstyvieji grikiai jau ve�liai lapoja, dengdami �em�; kada pūdymas kaip akmuo galvijų sutryptas su paliktais keliais, kurių neima �agrė, jau suartas ligi pusės; kada i�ve�tos ir prid�iūvusios mė�lo krūvos kvepia au�tant kartu su vilnūnėmis, o slėnumose, laukdamos dalgio, nelyginant jūra tyvuliuoja kultūrinės lankos, kuriose juoduoja krūvos i�ravėtų arkliarūg��ių stagarų.

Buvo tasai metas, kada laukų darbuose atsiranda trumpa atvanga prie� prasidedant pjū�iai, kuri kasmet kartojasi ir kasmet ver�ia sutelkti visas �monių jėgas. Derlius atrodė puikus, ir buvo giedros, kaitrios vasaros dienos su trumpomis rasotomis naktimis.

Broliai, norėdami pasiekti lankas, turėjo va�iuoti mi�ku. Sergejus Ivanovi�ius vis� laik� gro�ėjosi tyliu tankialapiu mi�ku, rodydamas broliui �ia sen� liep�, tamsi� i� pavėsio pusės, mirguliuojan�i� geltonais prielapiais ir besiruo�ian�i� �ydėti, �ia smaragdu blizgan�ius jaunus �iuometinius med�ių ūgius. Konstantinas Levinas nemėgo nei pats kalbėti, nei klausytis, kaip kiti kalba apie gamtos gro�į. �od�iai atimdavo jam gro�į i� to, k� jis matė. Jis pritardavo broliui, bet neju�iomis ėmė galvoti apie k� kita. Perva�iavus mi�k�, vis� jo dėmesį patraukė pūdymas kalvoje, geltonuoj�s �ole, sutryptas ir lysvėmis i�rė�ytas, priverstas krūvų, o kai kur jau ir suartas. Keliu vilkstine riedėjo ve�imai. Levinas suskaitė ve�imus ir liko patenkintas, kad bus i�ve�ta tiek, kiek reikia, o kai pamatė lankas, ėmė galvoti apie �ienapjūt�. �ienapjūtė visuomet ypa� traukdavo jo �irdį. Priva�iav�s lank�, Levinas sustabdė arklį.

Ryto rasa dar tebebuvo tir�to �olės atsėlio apa�ioje, ir Sergejus Ivanovi�ius, nenorėdamas su�lapti kojų, papra�ė jį kabrioletu nuve�ti per lank� ligi to �ilvi�io krūmo, kur kibo e�eriai. Kad ir kaip buvo Konstantinui Levinui gaila mind�ioti savo �ol�, jis įva�iavo į lank�. Auk�ta �olė �velniai vyniojosi aplink tekinius ir arklio kojas, palikdama savo sėklas ant �lapių stipinų ir stebulių.

Brolis, i�dėlioj�s me�keres, atsisėdo pakrūmėje, o Levinas nuvedė į �alį arklį, priri�o jį ir įbrido į did�iul�, pilkai �ali�, vėjo nejudinam� lankos jūr�. �ilkinė �olė su nokstan�iomis sėklomis buvo beveik ligi juostos toje vietoje, kuri� buvo u�liej�s vanduo.

Perėj�s skersai lank�, Konstantinas Levinas i�ėjo į keli� ir sutiko senį u�tinusia akimi, ne�antį bi�ių krait�.

� K�? Sugavai, Fomi�iau? � paklausė jis.

� Kur ten sugausi, Konstantinai Mitri�iau! Kad tik savas i�saugo�iau. I�lėkė antr� kart� spie�ius... Gerai, kad vyrai prisivijo. Pas jus aria. I�kinkė arklį, prisivijo...

� Na, kaip sakai, Fomi�iau, � pjauti ar luktelti?

� O k� gi! Pagal mūsų paprotį ligi Petrinių galima palaukti. O jūs visada anks�iau pjaunate. K� gi, Dievas duos, �olė gera. Galvijams bus daugiau vietos.

� O giedra, kaip manai?

� Kaip Dievas duos. Gal ir bus giedra.

Levinas priėjo prie brolio. Me�kerioti nesisekė, bet Sergejus Ivanovi�ius nenuobod�iavo ir atrodė linksmiausiai nusiteik�s. Levinas matė, kad brolis tiek buvo pirma įsivar�s į kalb� su daktaru, jog jam norėjosi pasi�nekėti. O Levinas, prie�ingai, norėjo grei�iau namo, reikėjo liepti, kad rytoj su�auktų pjovėjus, ir i�spr�sti vien� su �ienapjūte susiet� abejojim�, kuris jam ypa� rūpėjo.

� K� gi, va�iuokime, � tarė jis.

� Kam skubėti? Pasėdėkime. Betgi kaip tu su�lapai! Nors ir nieko nesugauni, bet gera. Kiekviena med�ioklė ar �vejyba gera, kad �ia susiduri su gamta. Na, koks �avus �is plieninis vanduo! � kalbėjo jis. � �itos paupio lankos, � t�sė jis toliau, � visuomet man primena mįsl�, � �inai? �olė sako vandeniui: palinguosim, palinguosim.

� Ne�inau tos mįslės, � niūriai atsiliepė Levinas.

III

� �inai, a� apie tave galvojau, � postringavo Sergejus Ivanovi�ius. � Nei �is, nei tas jūsų apskrityje dedasi, kaip man papasakojo tas daktaras; jis labai nekvailas vyrukas. Ir a� tau sakiau ir sakau: negerai, kad tu nesilankai susirinkimuose ir i� viso pasitraukei i� zemstvos darbo. Jei padorūs �monės �alinsis, suprantama, viskas eis dievai �ino kaip. Pinigus mes mokame, jie i�eina algoms, o nėra nei mokyklų, nei fel�erių, nei pribuvėjų, nei vaistinių � nieko nėra.

� Juk a� mėginau, � tyliai ir nenorom atsakė Levinas, � negaliu! Na, k� gi padarysi!

� Bet kodėl negali? A�, prisipa�įstu, nesuprantu. Nemanau, kad dėl abejingumo ar nemokėjimo, nejaugi tiesiog tingi?

� Nei viena, nei antra, nei tre�ia. Pamėginau ir matau, kad nieko negaliu padaryti, � pasakė Levinas.

Jis nelabai gilinosi į tai, k� kalba brolis. �iūrėdamas į dirv� anapus upės, jis matė ka�k� juoduojant, bet negalėjo suprasti, ar ten arklys, ar raitas prievaizdas.

� Kodėl tu negali nieko padaryti? Pamėginai, nepavyko, kaip norėjai, ir pasiduodi. Argi galima �itaip neturėti savimeilės?

� Tokios savimeilės, � tarė Levinas, brolio �od�ių įgeltas, � a� nesuprantu. Jei universitete man būtų pasak�, kad integralin� skai�iuot� kiti supranta, o a� nesuprantu, � tai �ia savimeilė. O �ia pirma reikia būti įsitikinusiam, kad tiems dalykams reikalingi tam tikri gabumai, o svarbiausia, kad visi tie dalykai labai svarbūs.

� Ir k� gi! Argi jie nesvarbūs? � neatly�o Sergejus Ivanovi�ius, pasijut�s įgeltas dėl to, kad broliui atrodo nesvarbu tai, kuo jis domisi, o ypa� dėl to, kad brolis, matyt, beveik jo nesiklauso.

� Man neatrodo svarbu, man�s netraukia, ko gi tu dar nori?.. � atsakė Levinas į�iūrėj�s, kad u� upės yra prievaizdas, ir jis, matyt, paleido kaimie�ius namo. Jie vertė ant �ono �agres. �Negi jau suarė?� � pagalvojo Levinas.

� Na, paklausyk, � kreipėsi vyresnysis brolis, surauk�s savo gra�ų proting� veid�, � viskam yra ribos. Labai gera būti keistuoliu ir tiesiu �mogumi ir nemėgti melo, a� visa tai �inau, bet juk tai, k� tu kalbi, neturi prasmės arba turi labai nekoki� prasm�. Kaip tau gali atrodyti nesvarbu, kad toji liaudis, kuri� tu myli, kaip pats tvirtini...

�A� niekuomet netvirtinau�, � pagalvojo Konstantinas Levinas.

� ...mir�ta, nesulaukusi pagalbos? Tamsuolės bobutės marina vaikus, ir liaudis skendi tamsybėje, j� valdo bet kuris ra�tininkas, o tau duota į rankas priemonė jiems padėti, bet tu nepadedi, nes, tavo manymu, tai nesvarbu.

Sergejus Ivanovi�ius i�kėlė jam dilem�: arba tu � toks nei�manėlis, kad nematai, k� gali padaryti, arba, galėdamas tai padaryti, nenori paaukoti savo ramybės, tu��ios garbės ir ne�inia dar ko.

Konstantinas Levinas jautė, kad jam belieka tik pasiduoti arba prisipa�inti, jog neturi meilės bendram reikalui, ir dėl to jam buvo skaudu bei liūdna.

� Ir viena, ir antra, � tarė jis ry�tingai. � A� nematau, kad būtų galima...

� Kaip? Argi negalima, gerai paskirs�ius pinigus, teikti medicinos pagalbos?

� Man atrodo, kad negalima... Mūsų apskritis turi keturis tūkstan�ius kvadratinių varstų, �iem� �ia tokios pūgos, sniegų kalnai, vasar� darbymetis, � a� nematau, kad būtų galima visur suteikti medicinos pagalb�. O ir i� viso netikiu medicina.

� Na, atleisk, tai neteisinga... A� tau tūkstan�ius pavyzd�ių duosiu... Na, o mokyklos?

� Kam mokyklos?

� K� tu �neki! Argi galima abejoti �vietimo nauda? Jeigu jis naudingas tau, tai naudingas ir kiekvienam.

Konstantinas Levinas jautėsi moraliai prispirtas prie sienos, todėl įsikar��iavo, pats to nenorėdamas, pasakė, kas labiausiai ver�ia jį būti abejing� bendram reikalui.

� Galbūt visa tai ir gera, bet kam a� turiu rūpintis sveikatos punktais, kuriais niekuomet nesinaudoju, ir mokyklomis, į kurias savo vaikų neleisiu, į kurias ir valstie�iai nenori vaikų leisti, ir pats dar netvirtai tikiu, kad reikia juos leisti? � parei�kė jis.

Sergejų Ivanovi�ių valandėl� nustebino �is nelauktas po�iūris į dalyk�, bet jis tuojau pat sudarė nauj� puolimo plan�.

Jis patylėjo, i�traukė vien� me�ker�, u�metė į kit� viet� ir �ypsodamasis kreipėsi į brolį:

� Na, atleisk... Visų pirma, sveikatos punkto prireikė. �tai mes Agafjai Michailovnai pakvietėme zemstvos daktar�.

� Na, a� manau, kad ranka liks kreiva.

� �ia dar ne�inia� Antra, ra�tingas kaimietis, darbininkas tau reikalingesnis ir vertingesnis.

� Ne, ko nori klausk, � ry�tingai atsakė Konstantinas Levinas, � ra�tingas �mogus kaip darbininkas daug prastesnis. Ir kelių pataisyti negalima, o tiltai, vos pastatomi, tuojau pavagiami.

� Pagaliau, � raukydamasis tarė Sergejus Ivanovi�ius, kuris nemėgo prie�taravimų, ypa� tokių, kurie be perstogės �okinėja nuo vieno dalyko prie kito ir be jokio s�ry�io įveda naujus argumentus, todėl negalima �inoti, į k� atsakyti, � pagaliau ne tai yra svarbu. Palauk. Ar tu sutinki, kad �vietimas yra liaud�iai i�ganingas?

� Sutinku, � i�tarė Levinas nety�ia ir tuojau pamanė, kad pasakė ne tai, k� galvoja. Jis jautė, kad t� pripa�inus jam bus įrodyta, jog jis kalba niekus, neturin�ius jokios prasmės. Kaip bus tai įrodyta, Levinas ne�inojo, bet numanė, kad tikrai bus logi�kai įrodyta, ir laukė �ito įrodymo.

Argumentas buvo daug paprastesnis, negu tikėjosi Konstantinas Levinas.

� Jeigu tu pripa�įsti, kad jis i�ganingas, � tarė Sergejus Ivanovi�ius, � tai tu, kaip doras �mogus, negali tokio dalyko nemėgti ir jam nepritarti, todėl negali nenorėti dėl jo darbuotis.

� Bet a� dar nepripa�įstu, kad �itas dalykas būtų geras, � nuraud�s tarė Konstantinas Levinas.

� Kaip? Bet tu k� tik pasakei...

� A� nepripa�įstu, nei kad jis būtų geras, nei įmanomas.

� �ito tu negali �inoti, jeigu dar nemėginai nieko daryti.

� Na, sutikime, � tarė Levinas, nors visi�kai su tuo nesutiko, � sutikime, kad tai tiesa, bet a� vis dėlto nesuprantu, kam turė�iau �ituo rūpintis.

� Kaipgi kam?

� Ne, jeigu įsikalbėjome, i�ai�kink tu man filosofiniu po�iūriu, � papra�ė Levinas.

� A� nesuprantu, kam �ia prireikė filosofijos, � tarė Sergejus Ivanovi�ius, kaip pasirodė Levinui, tokiu tonu, lyg nebūtų pripa�in�s broliui teisės samprotauti apie filosofij�. Tai suerzino Levin�.

� �tai kam! � kar��iuodamasis prabilo Levinas. � A� manau, kad visų mūsų veiksmų akstinas yra mūsų asmeninė laimė. Dabar zemstvos įstaigose a�, kaip bajoras, nematau nieko, kas padėtų mano gerovei. Keliai nėra geresni ir negali būti geresni; mano arkliai ve�a mane ir prastais. Daktaro ir punkto man nereikia, taikos teisėjo man nereikia, a� niekuomet nesikreipiu į jį ir nesikreipsiu. Mokyklos man ne tik nereikalingos, bet net �alingos, kaip jau sakiau. Zemstvos įstaigos man tik u�deda prievol� mokėti a�tuoniolika kapeikų nuo de�imtinės, va�inėti į miest�, nakvoti su blakėmis ir klausytis visokių niekų ir �lyk�tybių, o asmeninis interesas man�s neskatina.

� Palauk, � �ypsodamasis pertraukė Sergejus Ivanovi�ius, � asmeninis interesas neskatino mūsų kovoti dėl baud�iavos panaikinimo, bet mes vis dėlto kovojome.

� Ne! � vis labiau kar��iuodamasis, pertraukė Konstantinas. � Baud�iavos panaikinimas buvo kas kita. �ia buvo asmeninio intereso. Mes norėjome nusimesti t� jung�, kuris slėgė mus, visus geruosius �mones. Ta�iau būti tarybos nariu, svarstyti tai, kiek reikia i�vie�ių valytojų ir kaip nutiesti vamzd�ius mieste, kur a� negyvenu; būti prisiekusiu posėdininku ir teisti valstietį, pavogusį kumpį, ir �e�ias valandas klausytis visokių nes�monių, kurias mala gynėjai bei prokurorai, o pirmininkas klausia mano senį kvailutį Alio�k�: �Ar jūs pripa�įstate, pone kaltinamasis, kumpio pagrobimo fakt�?� � �K� sakai?�

Konstantinas Levinas jau nukrypo į �alį, ėmė vaizduoti pirminink� ir kvailutį Alio�k�; jam rodėsi, kad visa tai susij� su aptariamu reikalu.

Bet Sergejus Ivanovi�ius tik gū�telėjo pe�iais.

� K� tu nori pasakyti?

� A� tiktai noriu pasakyti, kad tas teises, kurios man svarbios ir susijusios su manimi, a� visuomet ginsiu visomis i�galėmis. Kai pas mus, studentus, �andarai darydavo krat� ir skaitydavo mūsų lai�kus, a� būdavau pasiry��s visomis i�galėmis ginti tas teises, ginti savo teises į moksl�, į laisv�. A� suprantu karin� prievol�, kuri svarbi mano vaikų, brolių likimui; esu pasiruo��s svarstyti tai, kas man svarbu, bet svarstyti, kaip paskirstyti keturiasde�imt tūkstan�ių zemstvos pinigų, arba Alio�os kvailu�io byl� nagrinėti a� nemoku ir negaliu.

Konstantinas Levinas kalbėjo taip, lyg būtų pratrūkusi jo �od�ių u�tvanka. Sergejus Ivanovi�ius nusi�ypsojo.

� O jei rytoj tau reikės bylinėtis, ar tau maloniau būtų, kad tave teistų senieji baud�iamieji teismo rūmai?

� A� nesibylinėsiu. A� nieko nepapjausiu, ir man to nereikia. Na jau! � kalbėjo jis toliau, vėl per�okdamas į tai, kas visi�kai nebuvo susij� su reikalu. � Mūsų zemstvos įstaigos ir visa kita pana�ios į ber�elius, kurių mes prismaigėme kaip per Sekmines, norėdami, kad būtų pana�u į mi�k�, kuris pats i�augo Europoje, ir a� negaliu prisiversti tų ber�elių laistyti bei tikėti, kad �ia giria!

Sergejus Ivanovi�ius tiktai gū�telėjo pe�iais, �ituo judesiu parodydamas, jog stebisi, i� kur dabar jų gin�e atsirado tie ber�eliai, nors tu�tuojau suprato, k� norėjo tuo pasakyti brolis.

� Palauk, juk �itaip negalima samprotauti, � pastebėjo jis.

Bet Konstantinas Levinas norėjo pateisinti savo yd�, kuri� jis �inojosi turįs, � abejingum� visuomenės labui, ir jis kalbėjo toliau.

� A� manau, � t�sė Konstantinas, � kad jokia veikla negali būti tvirta, jeigu ji neparemta asmeniniu interesu. Tai bendra tiesa, filosofinė, � parei�kė jis, ry�tingai pakartodamas �odį �filosofinė�, tarytum norėdamas parodyti, kad jis, kaip ir kiekvienas, taip pat turi teis� kalbėti apie filosofij�.

Sergejus Ivanovi�ius dar kart� nusi�ypsojo. �Ir jis turi ka�koki� savo filosofij�, tarnaujan�i� jo polinkiams�, � pagalvojo jis.

� Na jau, filosofij� tu palik nuo�alyje, � patarė jis. � Svarbiausias visų am�ių filosofijos u�davinys yra kaip tik surasti t� būtin� ry�į, kuris jungia asmeninį ir bendr� interes�. Bet tai nesusij� su reikalu, a� tik turiu pataisyti tavo palyginim�. Ber�eliai nėra susmaigstyti, o vieni pasodinti, kiti pasėti, su jais reikia elgtis atsargiau. Tik tos tautos turi ateitį, tik tas tautas galima pavadinti istorinėmis, kurios jauste nujau�ia, kas svarbu ir reik�minga jų institucijoms, ir jas brangina.

Sergejus Ivanovi�ius perkėlė klausim� į filosofin� istorin� sritį, neprieinam� Konstantinui Levinui, ir įrodė jam, kokia neteisinga jo pa�iūra.

� O dėl to, kad tos institucijos tau nepatinka, atleisk man, �ia kaltas mūsų rusi�kas tingėjimas ir poni�kumas, ir a� esu tikras, kad �ia tau tik laikinai taip pasirodė, ir tu suprasi savo klaid�.

Konstantinas tylėjo. Jis jautėsi sukirstas visais at�vilgiais, ta�iau kartu manė, kad brolis nesuprato, k� jis norėjo pasakyti. Jis tiktai ne�inojo, kodėl brolis nesuprato: ar todėl, kad jis nemokėjo ai�kiai pasakyti to, k� norėjo, ar todėl, kad nenorėjo ar negalėjo jo suprasti. Bet Konstantinas į tas mintis nesigilino ir neprie�taraudamas broliui susim�stė apie kit� savo asmeninį reikal�.

Sergejus Ivanovi�ius susivyniojo paskutin� me�ker�, atri�o arklį, ir juodu nuva�iavo.

IV

Asmeninis reikalas, kuris rūpėjo Levinui, kai jis kalbėjosi su broliu, buvo toks: pernai, atvyk�s kart� į �ienaujam� piev� ir supyk�s ant prievaizdo, Levinas pavartojo savi�k� nusiraminimo būd� � paėmė i� kaimie�io dalgį ir ėmė �ienauti.

�is darbas taip jam patiko, jog jis kelet� kartų ėmėsi �ienauti; nupjovė vis� piev� prie� namus, o �iais metais i� pat pavasario susidarė plan� � �ienauti su kaimie�iais i�tisas dienas. Atva�iavus broliui, jis ėmė svyruoti: pjauti ar ne? Levinui nesmagu buvo palikti i�tisas dienas brolį vien�, ir jis bijojo, kad brolis nepasijuoktų i� jo. Ta�iau perėj�s per lank�, atsiminė, kokius jam įspūd�ius sukėlė pjovimas, ir jau beveik nutarė pjauti. O pasikalbėjimo su broliu suerzintas, jis vėl atsiminė �į sumanym�.

�Reikia fizi�kai judėti, nes mano būdas visi�kai genda�, � pagalvojo jis ir ry�osi pjauti, nors ir nesmagu jam dėl to būtų prie� brolį ir �mones.

Vakare Konstantinas Levinas nuėjo į kontor�, pasakė, k� rytoj dirbti, ir pasiuntė į kaimus �aukti rytojui pjovėjų, ketindamas �ienauti Kalinovo lank�, pa�i� did�iausi� ir geriausi�.

� Ir mano dalgį nusiųskite, meld�iamasis, Titui, tegu i�plaka ir atsine�a rytoj, galbūt a� ir pats pjausiu, � tarė jis, stengdamasis nesidrovėti.

Prievaizdas nusi�ypsojo ir tarė:

� Klausau.

Vakare gerdamas arbat� Levinas pasisakė ir broliui.

� Atrodo, kad nusistojo gra�us oras, � tarė jis. � Rytoj pradedu �ienauti.

� A� labai mėgstu �it� darb�, � tarė Sergejus Ivanovi�ius.

� A� irgi mėgstu. Pats esu pjov�s drauge su kaimie�iais, rytoj �adu i�tis� dien� pjauti.

Sergejus Ivanovi�ius pakėlė galv� ir smalsiai pa�iūrėjo į brolį.

� Kaipgi? Lygiomis su kaimie�iais, i�tis� dien�?

� Taip, tai labai smagu, � tarė Levinas.

� Tai puikus dalykas kaip fizinė mank�ta, tiktai vargu ar tesėsi, � nė kiek nesi�aipydamas, tarė Sergejus Ivanovi�ius.

� Esu mėgin�s. I� prad�ių sunku, paskui įsivarai. Manau, kad neatsiliksiu...

� �tai kaip! Bet pasakyk, kaip kaimie�iai �iūri į tai? Turbūt �aiposi, kad ponas paikioja.

� Ne, nemanau, bet tai toks linksmas ir drauge toks sunkus darbas, jog nėra kada galvoti.

� O kaip tu su jais pietausi? Ten nusiųsti tau vyno ir kept� kalakut� tikrai nepatogu.

� Ne, a� parjosiu namo, kai jie ilsėsis.

Kit� ryt� Konstantinas Levinas atsikėlė anks�iau negu paprastai, bet ūkiniai reikalai jį sulaikė, ir kai jis atjojo į �ienaujam� lank�, pjovėjai varė jau antr� pradalg�.

Dar nuo kalno jam atsivėrė apa�ioje �e�ėlyje jau nupjauta lankos dalis su pilkuojan�iomis pradalgėmis ir juodomis krūvelėmis rudinių, kurias pjovėjai pasidėjo toje vietoje, nuo kurios pradėjo pjauti.

Juo toliau jojo Levinas, juo ai�kiau matė i�tįsusi� virtin� kaimie�ių, kurių vieni buvo su rudinėmis, kiti vienmar�kiniai ir kurių kiekvienas savi�kai mojavo dalgiu. Jis suskaitė keturiasde�imt du vyrus.

Pjovėjai i� lengvo judėjo nelygia lankos slėnuma, kur buvo sena u�tvanka. Kai kuriuos savi�kius Levinas pa�ino. �ia buvo senis Jermilas labai ilgais baltais mar�kiniais, kuris susilenk�s mojavo dalgiu; �ia buvo jaunas vyrukas Vaska, buv�s Levino ve�ėjas, kuris traukė dalgį pla�iai u�simodamas. �ia buvo ir Titas, kuris mokė Levin� pjauti, ma�ytis liesutis �mogelis. Jis nesilenkdamas traukė pirmas, tarytum �aisdamas dalgiu, ir varė savo pla�i� pradalg�.

Levinas nusėdo nuo arklio ir, priri��s jį �alia kelio, nuėjo pas Tit�, kuris, i�trauk�s i� krūmų antr� dalgį, padavė jį.

� Sutvarkyta, pone, kaip skustuvas, pats pjauna, � �ypsodamasis tarė Titas, nusiėm�s kepur� ir duodamas jam dalgį.

Levinas paėmė dalgį ir ėmė jį mėginti. Baig� savo pradalges, prakaituoti ir linksmi pjovėjai ėjo vienas paskui kit� į keli� ir truputį �aipydamiesi sveikinosi su ponu. Jie visi �iūrėjo į jį, bet niekas nieko nesakė, kol auk�tas senis rauk�lėtu bebarzd�iu veidu, apsivilk�s kailine striuke, i�ėj�s į keli�, tarė jam:

� �iūrėk, pone, kai įsikinkysi, tai jau ir trauk! � patarė jis, ir Levinas i�girdo, kad pjovėjai santūriai juokiasi.

� Stengsiuosi neatsilikti, � pa�adėjo jis, stodamas paskui Tit� ir laukdamas, kada galės pradėti.

� �iūrėk! � pakartojo senis.

Titas padarė jam laisv� viet�, ir Levinas atsistojo u� jo. �olė, kaip visada pakelėje, buvo �ema, ir Levinas, seniai bepjov�s ir sumi��s nuo susmigusių į jį �vilgsnių, prad�ioje kelias minutes pjovė prastai, nors ir mosavo smarkiai. U�pakalyje pasigirdo balsai:

� Įtvertas negerai, rankena per auk�tai, mat kaip jam reikia lenktis, � tarė vienas.

� Papentį labiau spausk, � patarė kitas.

� Nieko, gerai, įsivarys, � kalbėjo toliau senis. � Matai, kaip įsismagino... Pla�i� pradalg� imi, nusiplūksi!.. Mat �eimininkas, kitaip negalima, sau pa�iam stengiasi! O pabarzd�iai, aure, kokie! U� tokius pabarzd�ius mes į kupr� gaudavome.

Prasidėjo mink�tesnė �olė, ir Levinas klausydamasis, bet neatsakinėdamas, stengdamasis pjauti kiek galima geriau, traukė paskui Tit�. Jie nuvarė kokį �imt� �ingsnių. Titas vis ėjo nesustodamas, nerodydamas nė ma�iausio nuovargio, o Levin� jau ėmė baimė, kad netesės � toks jis buvo pails�s.

Jis jautė, kad mosuoja i� paskutiniųjų, ir ry�osi pra�yti Tit� stabtelti. Bet tuo pa�iu metu Titas pats sustojo ir pasilenk�s paėmė �olės, nu�luostė dalgį ir ėmė pustyti. Levinas atsitiesė ir atsidus�s apsidairė. Kaimietis, pjaun�s jam i� paskos, matyt, taip pat buvo pails�s, nes tuojau, neprisivar�s iki Levino, sustojo ir ėmė pustyti dalgį. Titas papustė savo ir Levino dalgį, ir jie nutraukė toliau.

Antroje varsnoje buvo tas pat. Titas traukė dalgį nesustodamas ir nepailsdamas. Levinas varė paskui jį, stengdamasis neatsilikti, ir jam darėsi vis sunkiau ir sunkiau: buvo akimirkų, kada jis jausdavosi nebeturįs daugiau jėgų, bet tuo metu Titas sustodavo ir pustydavosi dalgį.

�itaip jie i�varė pirm� pradalg�. Ir �i ilga pradalgė pasirodė Levinui itin sunki, bet u�tat, kai pradalgė buvo i�varyta ir Titas, u�simet�s ant peties dalgį, lėtu �ingsniu ėjo pradėti naujos pradalgės, sekdamas pėdomis, kurias nupjautoje vietoje buvo palik� jo kulnai, Levinas lygiai taip pat ėjo savo nupjautu rė�iu. Nors prakaitas �iurk�le bėgo jo veidu ir varvėjo nuo nosies, o visa nugara buvo �lapia, lyg apipilta vandeniu, � jam buvo labai gera. Ypa� d�iugino tai, kad jis dabar �inojo galėsi�s tesėti.

Malonų jausm� jam nuodijo tik nedaili jo pradalgė. �Ma�iau mosuosiu ranka, daugiau spausiu visu liemeniu�, � galvojo jis, lygindamas tiesi� kaip i�temptas siūlas Tito pradalg� su savo i�mėtyta ir nelygiai gulin�ia pradalge.

Pirm� pradalg�, kaip pastebėjo Levinas, Titas varė itin greitai, turbūt norėdamas i�bandyti pon�, be to, ir pradalgė pasitaikė ilga. Kitos pradalgės buvo jau lengvesnės, bet Levinas vis tiek turėjo įtempti visas jėgas, kad neatsiliktų nuo kaimie�ių.

Jis nieko negalvojo, nieko netro�ko, tik �iūrėjo, kad neatsiliktų nuo kaimie�ių ir kiek galima geriau padarytų darb�. Levinas tik girdėjo, kaip �vanga dalgiai, ir matė, kaip pirma jo tolsta Tito figūra, matė i�lenkt� nupjautos vietos pusratį, lėtai gulan�i� bangomis �ol� bei �iedų galveles prie savo dalgio a�menų ir prie�ais save pradalgės gal�, kur galės pailsėti.

Nesuprasdamas, kas �ia ir i� kur, įpusėjus darb�, jis staiga pajuto malonų �altuk� kar�tuose suprakaitavusiuose pe�iuose. Kol pustė jam dalgį, Levinas pa�velgė į dangų. Buvo u�ėj�s �emas sunkus debesis, ir lijo stambus lietus. Vieni kaimie�iai ėjo prie savo rudinių ir vilkosi jas; kiti, lygiai kaip ir Levinas, tik d�iaugsmingai gū��iojo pe�iais, jausdami maloni� vės�.

I�varė dar ne vien� pradalg�. Buvo ilgų, trumpų, geros, blogos �olės pradalgių. Levinas jau nesuvokė, kaip eina laikas, ir visi�kai ne�inojo, ar dabar vėlu, ar anksti. Bepjaudamas pajuto savo darbe ka�koki� permain�, kuri teikė jam didelį pasitenkinim�. Bedirbant u�eidavo valandėlių, kada jis u�simir�davo, k� veikia, jam darydavosi lengva, ir tomis valandėlėmis jo pradalgės i�eidavo beveik tokios pat lygios ir tokios pat geros kaip ir Tito. Bet vos tik jis atsimindavo, k� daro, ir pradėdavo stengtis pjauti geriau, beregint pajusdavo, kaip sunku dirbti, ir pradalgė būdavo prasta.

I�var�s dar vien� pradalg�, Levinas norėjo vėl pradėti nauj�, bet Titas sustojo, priėj�s prie senio ka�k� patylomis pasakė jam. Juodu pa�iūrėjo į saul�. �Apie k� juodu kalbasi, ir kodėl Titas nepradeda naujos pradalgės?� � pagalvojo Levinas, nesuprasdamas, jog kaimie�iai nesustodami jau pjovė ne ma�iau kaip keturias valandas ir jiems metas pusry�iauti.

� Pusry�iauti, pone, � tarė senis.

� Argi metas? Na, jei taip, tai pusry�iauti.

Levinas padavė dalgį Titui ir ėjo prie savo arklio drauge su kaimie�iais, kurie per ilgo nupjauto ploto pradalges, truputį lietaus pa�lakstytas, traukė prie rudinių pasiimti duonos. Tik dabar jis suprato, kad oro neatspėjo ir lietus jam merkia �ien�.

� Sugadins �ien�, � tarė jis.

� Nieko, pone, su lietum pjausi, per giedr� grėbsi! � atsakė senis.

Levinas atsiri�o arklį ir nujojo namo gerti kavos.

Sergejus Ivanovi�ius k� tik buvo atsikėl�s. Jis dar nespėjo nė apsivilkti ir ateiti į valgom�jį, o Levinas, pagėr�s kavos, vėl i�jojo į lankas.

V

Po pusry�ių Levinas pateko į pradalg� jau ne senoje vietoje, o tarp juokdario senio, kuris pasikvietė jį kaimynu, ir jauno kaimie�io, tik rudenį vedusio ir i�ėjusio pjauti pirm� vasar�.

Senis, tiesiai laikydamasis, ėjo prie�akyje, lygiai ir pla�iai traukdamas i�kreiptas kojas, tiksliai mosuodamas dalgiu (atrodė, kad daryti �itai jam nebuvo sunkiau, negu mosuoti rankomis einant), lyg �aisdamas, guldė lygi� auk�t� pradalg�. Tarytum ne jis, o a�trus dalgis pats vienas �niojo sulting� �ol�.

U�pakaly Levino pjovė jaunasis Mi�ka. Jis taip stengėsi, kad jo maloniame jauname veide, �vie�ios �olės grį�tele apri�tais plaukais, dirbo kiekvienas raumuo, ta�iau vos tik kas pa�velgdavo į jį, vyrukas �ypsodavosi. Jis, matyt, veikiau buvo pasiry��s mirti, negu prisipa�inti, kad jam sunku.

Levinas traukė tarp judviejų. Pjauti per pa�i� kaitr� jam atrodė ne taip sunku. Gausus prakaitas vėsino jį, o saulė, kepinanti nugar�, galv� ir atraitot� ligi alkūnės rank�, stiprino jį ir atkaklų pasiry�im� dirbti; vis da�niau ir da�niau u�eidavo valandėlių, kada jis tarsi netekdavo nuovokos, ir tada galėdavai negalvoti apie tai, k� veiki. Dalgis pats vienas pjaudavo. Tai buvo laimingos valandėlės. Dar d�iaugsmingesnės būdavo valandėlės, kada senis, priėj�s prie upės pradalgių gale, tankia �lapia �ole nusi�luostydavo dalgį, paskalaudavo jo plien� vėsiame upės vandenyje, pasisemdavo pustyklės mak�timi vandens ir pavai�indavo Levin�.

� Nagi, mano girelės! A, gardi? � sakydavo jis mirkteldamas.

Ir i� tikrųjų Levinas niekuomet nebuvo ragav�s tokio gėrimo kaip �iltas vanduo su plūduriuojan�iais �alėsiais ir surūdijusios skardos prieskoniu. Ir tuojau po to prasidėdavo tasai palaimintas pasivaik��iojimas lėtu �ingsniu, u�dėjus rank� ant dalgiko�io, kada galėjai nusi�luostyti �liaugiantį prakait�, atsikvėpti pilna krūtine ir per�velgti vis� nusidriekusi� pjovėjų virtin� bei visa tai, kas dedasi aplinkui, mi�ke ir lauke.

Juo ilgiau Levinas pjovė, juo da�niau ir da�niau jautė tas u�simir�imo valandėles, kada jau ne rankos mojavo dalgiu, o pats dalgis paskui save traukė save jau�iantį, gyvybės piln� kūn�, ir darbas lyg kokiais burtais pats savaime taisyklingai ir tiksliai darėsi, apie jį visi�kai nė negalvojant. Tai būdavo pa�ios laimingiausios valandėlės.

Sunku būdavo tik tuomet, kai reikėdavo nutraukti �į beveik jau nes�moning� judesį ir galvoti, kai tekdavo apipjauti kems� arba nei�ravėtas arkliarūg�tes. Senis tai darydavo lengvai. Pasitaikydavo kemsas � jis pakeisdavo judesį ir �ia dalgio papen�iu, �ia jo galu trumpu�iais kir�iais apkapodavo jį i� abiejų pusių. Darydamas tai, senis �iūrinėjo ir stebėjo visa, kas dedasi prie� jį; �ia jis nuskindavo kardelį, suvalgydavo jį arba pavai�indavo Levin�, �ia dalgio smaigaliu numesdavo �alin �akut�, �ia ap�iūrėdavo putpelės gū�tel�, i� kurios po pat dalgiu i�lėkdavo patelė, �ia gaudydavo pasitaikiusi� pakeliui gyvat�, lyg �akute i�kėl�s j� dalgiu, parodydavo Levinui ir nusviesdavo �alin.

Tiek Levinui, tiek jaunam vyrukui jo u�pakalyje būdavo sunku �itaip keisti judesius. Juodu abu, vis� laik� vienodai įsir��, įtemptai dirbo savo darb� ir nepajėgdavo pakeisti judesio bei kartu stebėti, kas yra prie�ais juos.

Levinas nejautė, kaip eina laikas. Jeigu jo būtų kas paklaus�s, kiek laiko jis pjauna, būtų pasak�s, kad pusvalandį, � nors jau buvo apypietė. Pradėdamas nauj� pradalg�, senis atkreipė Levino dėmesį į mergaites ir berniukus, kurie i� visų pusių, vos pastebimi per auk�t� �ol�, keliu traukė pjovėjų link, ne�dami duonos ry�ulėlius ir skudurais u�kim�tus giros �sotėlius, nutempusius jiems rankutes.

� Aure, vabalai atrėplioja, � tarė senis, rodydamas į juos. Pridėj�s prie kaktos rank�, jis pa�velgė į saul�.

I�varius dar po dvi pradalges, senis sustojo.

� Na, pone, pietūs! � tarė jis ry�tingai. Priėj� up� pjovėjai per pradalges patraukė prie rudinių, kur susėd� jų laukė pietus atne�� vaikai. Kaimie�iai susimetė � tolimieji po ve�imais, artimieji � po �ilvi�io krūmu, kurį apmėtė �ole.

Levinas atsisėdo �alia jų; joti namo jis nenorėjo.

Pono seniai jau niekas nebesivar�ė. Pjovėjai ruo�ėsi pietauti. Vieni prausėsi, jauni vyrukai maudėsi upėje, kiti rinkosi viet� poilsiui, atri�inėjo duonos krep�elius ir kim�o giros �sotėlius. Senis prisitrupino dubenėlį duonos, �auk�to kotu sumaigė j�, i� pustyklės mak�ties įpylė vandens, dar atsiriekė duonos ir pabarstė druska, tada atsigr�ė į rytus ir ėmė melstis.

� Nagi, pone, mano mutinio, � pasiūlė jis, klaupdamasis prie�ais dubenį.

Mutinys buvo toks skanus, jog Levinas apsigalvojo ir nejojo namo pietų. Jis papietavo su seniu ir įsikalbėjo su juo apie jo namų reikalus, labai gyvai domėdamasis jais, papasakojo jam visus savo reikalus ir visas aplinkybes, kurios galėjo būti įdomios seniui. Levinas jautėsi daug artimesnis jam negu savo broliui ir neju�iomis �ypsojosi i� savo simpatijos �itam �mogui. Kai senis vėl atsistojo, pasimeldė ir atsigulė �ia pat po krūmu, pasidėj�s po galva �olės, Levinas pasekė jo pavyzd�iu. Nepaisydamas lipnių, saulėje į�ūlių musių ir vabalėlių, kutenan�ių jo prakaituot� veid� bei kūn�, tu�tuojau u�migo ir pabudo tik tada, kai saulė jau buvo u�slinkusi į kit� krūmo pus� ir ėmė jį siekti. Senis jau seniai nemiegojo ir sėdėdamas plakė jauniems vyrukams dalgius.

Levinas apsidairė aplinkui ir nepa�ino vietos: taip viskas buvo pasikeit�. Did�iulis lankos plotas buvo nupjautas, ir jau kvepian�ios pradalgės �vilgėjo ka�kaip naujai, ypatingai įstri�uose vakaro saulės spinduliuose. Ir apipjauti aplinkui krūmai prie upės, ir pati upė, pirma nematoma, o dabar plienu spindin�iais vingiais, ir sujud�, sukrut� �monės, ir stati �olės siena toje lankos vietoje, kuri dar buvo nenupjauta, ir vanagai, skland� vir�um apnuogintos lankos, � visa tai buvo visi�kai nauja. Nubud�s Levinas ėmė galvoti, kiek nupjauta ir kiek dar galima nupjauti �iandien.

Kaip keturiasde�imt dviejų vyrų, buvo nudirbta nepaprastai daug. Visa didelė lanka, kuri� baud�iavos laikais dvi dienas pjaudavo trisde�imt dalgių, buvo jau nupjauta. Nenupjauti beliko tik kampai, kur pradalgės bus trumpos. Bet Levinas norėjo kiek galima daugiau nupjauti �iandien, ir buvo pikta, kad saulė taip greitai leid�iasi. Jis nejuto jokio nuovargio; jis tiktai norėjo dar ir dar, kuo grei�iau ir kiek galima daugiau nudirbti.

� O kaip tu manai, ar dar nupjautume Ma�kos Kaupr�, k�? � tarė jis seniui.

� Kaip Dievas duos, saulė nebeauk�tai. Nebent degtinėlės vyrams?

Per pusdienius, visiems vėl susėdus ir rūkantiesiems u�sirūkius, senis paskelbė vyrams, kad �Ma�kos Kaupr� nupjausime � degtinės bus�.

� Ko �ia nenupjausi! Pradėk, Titai! Beregint nu�niosime! Pavalgysi naktį. Pradėk! � pasigirdo balsai, baigdami valgyti duon�, pjovėjai skubėjo pradėti nauj� pradalg�.

� Na, vyrai, laikykitės! � tarė Titas ir beveik ris�ia leidosi pirmas.

� Grei�iau, grei�iau! � ragino senis, skubėdamas paskui jį ir lengvai jį pasivydamas. � Įkirsiu į kuln�! Saugokis!

Tiek jauni, tiek seni pjovė tarytum lenktyniaudami. Betgi ir labai skubėdami �olės negadino, ir pradalgės klojosi taip pat �variai ir vienodai. Pasilik�s kampe sklypelis buvo nu�luotas per penkias minutes. Dar paskutiniai pjovėjai baigė savo pradalges, o pirmutiniai jau siautėsi rudines ant pe�ių ir skersai keli� traukė į Ma�kos Kaupr�.

Saulė jau artėjo prie med�ių, kai jie, tar�kindami pustyklių mak�tis, įėjo į Ma�kos Kauprės raguv� pami�kėje. Daubos viduryje �olė buvo ligi juostos, mink�ta ir �velni, tanki, vietomis tarp med�ių joje margavo kūpoliai.

Trumpai pasitarus � ar i�ilgai, ar skersai pjauti � Prochoras Jermilinas, taip pat �inomas pjovėjas, did�iulis, juosvas mu�ikas, i�ėjo pirmuoju. Jis i�varė pradalg�, apsigr�ė ir u�vertė ant jos kit�, ir visi ėmė lygiuotis paskui jį, eidami pakalnėn dauba ir į kaln� prie pa�ios pami�kės. Saulė u�lindo u� mi�ko. Rasa jau krito, pjovėjai tik ant kalvelės buvo saulėje, o slėnumoje, kur kilo garas, ir anoje pusėje ėjo vėsioje rasotoje paunksmėje. Darbas virte virė.

Sodriai �vang� dalgiai klojo į storas pradalges aitriai kvepian�i� �ol�. Grūsdamiesi i� visų pusių į trumpas eiles, bar�kindami pustyklių mak�tis, pjovėjai ragino vienas kit�, ir buvo girdėti, kaip skimb�ioja susidūr� dalgiai, kaip jie pustomi �er�kia į pustykles, kaip linksmai �ūk�ioja vyrai.

Levinas tebepjovė tarp jaunojo vyruko ir senio. Senis, jau vėl apsivilk�s kailine striuke, tebedirbo lengvai, buvo toks pat linksmas ir nesiliovė juokav�s. Mi�ke nuolat pasitaikydavo sultingoje �olėje i�putusių lep�ių, kuriuos nupjaudavo dalgiai. Senis, pamat�s gryb�, kiekvien� kart� pasilenkdavo, pakeldavo ir įsidėdavo jį į antį. �Bus senei lauktuvių�, � sakydavo jis.

Nors ir labai buvo lengva pjauti �lapi�, silpn� �ol�, vis dėlto sunku būdavo leistis �emyn ir kopti sta�iais daubos �laitais. Ta�iau seniui tai buvo nė motais. Vis taip pat mosuodamas dalgiu, savo ma�u, tvirtu, didelėmis vy�omis apautų kojų �ingsneliu jis i� lėto u�lipdavo į kriau�į. Nors jam virpėjo visas kūnas ir kelnės, nusmukusios �emiau mar�kinių, bet nepalikdavo nė vienos �olelės, nė vieno grybo ir vis taip pat juokavo su kaimie�iais bei Levinu. Levinas pjovė paskui jį ir da�nai pagalvodavo, kad pats būtinai pargrius, bekopdamas su dalgiu į tokį staigų kauburį, kur ir be dalgio sunku įlipti, bet įlipdavo ir darydavo, kas reikia. Levinas jautė, jog ka�kokia i�orinė jėga jį stumte stumia.

VI

Vyrai nupjovė Ma�kos Kaupr�, baigė paskutines pradalges, apsivilko rudinėmis ir linksmai traukė namų link. Levinas sėdo ant arklio ir nujojo namo, jausdamas, kad jam gaila skirtis su kaimie�iais. U�joj�s ant kalno, jis atsigr�ė; jų nebuvo matyti kylan�iame i� slėnumos rūke, bebuvo girdėti, kaip linksmai kvatoja ir �aukia grubūs balsai, sud�er�gia u�kliud� vienas kit� dalgiai.

Sergejus Ivanovi�ius seniai jau buvo papietav�s ir savo kambaryje gėrė vandenį su citrina bei ledu, �iūrinėdamas k� tik i� pa�to gautus laikra��ius bei �urnalus, kai Levinas sutar�ytais, nuo prakaito prie kaktos prilipusiais plaukais ir pajuodusia �lapia nugara bei krūtine, linksmai �nekėdamas, įsiver�ė į kambarį.

� Mes nu�niojome vis� lank�! Ak, kaip puiku, tiesiog nuostabu! O tu kaip laikeisi? � prabilo Levinas, visi�kai u�mir��s nemalonų vakaryk�tį pasikalbėjim�.

� Dievulėliau! Kaip tu atrodai! � pratarė Sergejus Ivanovi�ius, pirm� akimirk� nepatenkintas pa�velg�s į brolį. � Tik duris, duris u�daryk! � su�uko jis. � Tikriausiai įleidai vis� de�imtį.

Sergejus Ivanovi�ius negalėjo pak�sti musių ir savo kambaryje langus atsidarydavo tik naktį bei rūpestingai u�darinėdavo duris.

� Dieva�i, nė vienos. O jeigu įleidau, sugausiu. Tu nepatikėsi, koks malonumas! Kaip praleidai dien�?

� A� gerai. Nejau tu vis� dien� pjovei? Tu, a� manau, alkanas kaip vilkas. Kuzma tau visk� paruo�ė.

� Ne, valgyti a� nenoriu. A� tenai pavalgiau. O dabar eisiu nusiprausti.

� Na, eik, eik, ir a� tuojau pas tave ateisiu, � tarė Sergejus Ivanovi�ius, linguodamas galv� ir �iūrėdamas į brolį. � Tik paskubėk grei�iau, � pridūrė �ypsodamasis ir, susirink�s knygas, pasiruo�ė eiti. Jam pa�iam staiga pasidarė linksma ir nesinorėjo skirtis nuo brolio. � Na, o per lietų kur buvai?

� Koks �ia lietus? Pala�nojo truputį. A� tuojau ateisiu. Tu gerai praleidai dien�? Na ir puiku. � Ir Levinas i�ėjo rengtis.

Po penkių minu�ių broliai susitiko valgomajame. Nors Levinui ir atrodė, kad nenori valgyti, ir jis atsisėdo pietų tik nenorėdamas į�eisti Kuzmos, bet pradėjus valgyti pietūs jam pasirodė nepaprastai skanūs. Sergejus Ivanovi�ius �ypsodamasis �iūrėjo į jį.

� Ak, tiesa, tau lai�kas, � tarė jis. � Kuzma, atne�k, meld�iamasis, i� apa�ios. Tik �iūrėk, duris u�daryk.

Lai�kas buvo nuo Oblonskio. Levinas garsiai perskaitė jį. Oblonskis ra�ė i� Peterburgo: �Gavau lai�k� i� Doli, ji Jergu�ove, ir jai ten vis nesiseka. Susimildamas, nuva�iuok pas j�, padėk savo patarimu, tu visk� �inai. Ji taip d�iaugsis, kai nuva�iuosi. Ji visi�kai viena, varg�ė. Uo�vė ir visi kiti dar u�sienyje.�

� Puiku! Būtinai nuva�iuosiu pas juos, � nutarė Levinas. � Ogi imkime ir va�iuokime drauge. Ji �auni moteris. Ar ne tiesa?

� O jie �ia netoli?

� Apie trisde�imt varstų. Gal ir keturiasde�imt bus. Bet labai geras kelias. Puikiai pava�inėsime.

� Labai d�iaugiuosi, � vis dar �ypsodamasis, tarė Sergejus Ivanovi�ius.

�iūrėdamas į jaunesnįjį brolį, jis neju�iom linksmai nusiteikė.

� Na ir apetitas tavo! � pastebėjo Sergejus Ivanovi�ius, �iūrėdamas į jo nulenkt� prie lėk�tės rudai ir raudonai įdegusį veid� bei kakl�.

� Puiku! Tu netikėsi, koks naudingas re�imas nuo visokio dūko. A� noriu praturtinti medicin� nauju terminu: Arbeitskur.37

� Na, tau jis, rodos, tikrai nereikalingas.

� Taip, bet visokiems nervų ligoniams.

� Taip, reikia i�bandyti. O a� juk buvau norėj�s ateiti į lank� pasi�iūrėti į tave, bet taip buvo nepaken�iamai kar�ta, kad toliau mi�ko nenuėjau. Pasėdėjau ir mi�ku patraukiau kaimo link, sutikau tavo �indyv� ir paklausinėjau j�, kaip kaimie�iai į tave �iūri. Kiek a� supratau, jie nepritaria tam. Ji pasakė: ��ia ne ponų darbas.� Apskritai man atrodo, liaudis labai grie�tai nustato tam tikros, kaip jie vadina, �ponų� veiklos reikalavimus. Ir jie nesutinka, kad ponai i�eitų i� jų galvose nusistojusių rėmų.

� Galbūt, bet juk �ia toks malonumas, kokio kaip gyvas nesu turėj�s. Ir juk nieko blogo nėra. Ar ne tiesa? � atsakė Levinas. � K� darysi, jeigu jiems nepatinka. O a� manau, kad nieko. A?

� �iaip ar taip, � toliau kalbėjo Sergejus Ivanovi�ius, � tu, kaip matau, savo diena patenkintas.

� Labai patenkintas. Mes nupjovėme vis� lank�. O su kokiu seniu a� ten susibi�iuliavau! Tu negali įsivaizduoti, koks puikus �mogus!

� Na, tai patenkintas savo diena. Ir a� taip pat. Visų pirma, i�sprend�iau du �achmatų u�davinius, o vienas labai įdomus, � pradedama pėstininku. A� tau parodysiu. O paskui galvojau apie mūsų vakaryk�tį pasikalbėjim�.

� K�? Apie vakaryk�tį pasikalbėjim�? � tarė Levinas, prisimerk�s i� laimės ir atsipūsdamas po baigtų pietų bei niekaip nepajėgdamas prisiminti, koks ten buvo tasai vakaryk�tis pasikalbėjimas.

� A� manau, kad i� dalies tavo tiesa. Mūsų nesutarimas yra tas, kad tu akstinu laikai asmeninį interes�, o a� manau, kad bendro labo interesas yra privalomas kiekvienam �mogui, pasiekusiam tam tikr� kultūros laipsnį. Galbūt ir tavo tiesa, kad labiau pageidautina tokia veikla, kurioje yra materialinio intereso. Apskritai tavo prigimtis per daug primesautière38, kaip sako prancūzai; tu nori arba aistringai, energingai veikti, arba nieko nedaryti.

Levinas klausėsi brolio, ni�nieko nesuprato ir nenorėjo suprasti. Jis tik bijojo, kad brolis ko nors nepaklaustų, i� ko būtų matyti, kad jis nieko negirdėjo.

� Tai taip, draugu�i, � tarė Sergejus Ivanovi�ius, paliet�s jam petį.

� Taip, suprantama. K� gi! A� nesispiriu dėl savo nuomonės, � atsakė Levinas, vaiki�kai droviai �ypsodamasis. �Dėl ko, beje, a� �ia taip gin�ijausi? � galvojo jis. � Suprantama, ir mano tiesa, ir jo tiesa, viskas puiku. Bet reikia nueiti į kontor� ir �į t� sutvarkyti.� Jis atsistojo raivydamasis ir �ypsodamasis.

Sergejus Ivanovi�ius taip pat nusi�ypsojo.

� Jei nori pasivaik��ioti, eime drauge, � tarė jis, nenorėdamas skirtis nuo brolio, i� kurio dvelkte dvelkė gaivumas ir �valumas. � Eime, u�suksime į kontor�, jeigu tau reikia.

� Ak, dievulėliau! � su�uko Levinas taip garsiai, jog Sergejus Ivanovi�ius nusigando.

� Kas, kas tau?

� Kaip Agafjos Michailovnos ranka? � paklausė Levinas, suduodamas sau per galv�. � Visai buvau u�mir��s.

� Daug geriau.

� Na, vis dėlto u�bėgsiu pas j�. Tu nespėsi nė skrybėlės u�sidėti, a� jau būsiu sugrį��s.

Ir jis, lyg tar�kynė bildėdamas kulnais, nubėgo laiptais �emyn.

_______________

37 Gydymas darbu.

38 Impulsyvi.

VII

Tuo metu, kai Stepanas Arkadji�ius buvo i�vyk�s į Peterburg� atlikti visų natūraliausios, visiems tarnaujantiems �inomos, nors netarnaujantiems ir nesuprantamos, visų reikalingiausios pareigos, be kurios neįmanoma tarnauti, � priminti apie save ministerijoje, � ir, atlikdamas t� pareig�, linksmai bei maloniai leido laik� lenktynėse ir vasarvietėse, pasiėm�s beveik visus namuose buvusius pinigus, Doli su vaikais i�sikėlė į sod�ių, norėdama kiek galima suma�inti i�laidas. Ji persikėlė į savo kraitinį Jergu�ovo sod�ių, į t� patį, kur pavasarį buvo parduotas mi�kas ir kuris buvo u� penkiasde�imt varstų nuo Levino Pokrovskojės.

Dideli seni namai Jergu�ove buvo seniai nugriauti, ir dvare dar kunigaik�tis įrengė bei padidino fligelį. Fligelis prie� kokius dvide�imt metų, kai Doli buvo dar vaikas, buvo talpus ir patogus, nors, kaip ir visi fligeliai, pastatytas �onu į i�va�iuojam�j� alėj� ir į pietus. Bet dabar tas fligelis buvo senas ir supuv�s. Dar tada, kai Stepanas Arkadji�ius va�iavo pavasarį parduoti mi�ko, Doli pra�ė ap�iūrėti nam� ir liepti pataisyti. Stepanas Arkadji�ius, kaip ir visi nusikalt� vyrai, buvo labai susirūpin�s, kad �monai �ia būtų patogu, pats ap�iūrėjo nam� ir sutvarkė visk�, kas, jo supratimu, buvo reikalinga. Jo supratimu, reikėjo naujai kretonu apmu�ti visus baldus, pakabinti langų u�uolaidas, i�valyti sod�, padaryti tiltelį prie tvenkinio ir pasodinti gėlių, bet jis u�mir�o daug kitų būtinų dalykų, kurių stoka paskui i�kankino Darj� Aleksandrovn�.

Kad ir kaip stengėsi Stepanas Arkadji�ius būti rūpestingas vyras ir tėvas, jokiu būdu negalėjo atsiminti, kad turi �mon� ir vaikų. Jo polinkiai buvo viengungi�ki, ir tik prie jų jis taikėsi. Grį��s į Maskv�, jis pasidid�iuodamas parei�kė �monai, kad viskas paruo�ta, kad namas būsi�s kaip �aislelis ir jis labai patari�s jai vykti. Stepanui Arkadji�iui �monos i�vykimas į sod�ių buvo labai malonus visais at�vilgiais: ir vaikams sveika, ir i�laidų ma�iau, ir jam laisviau. O Darja Aleksandrovna i�sikelti vasarai į sod�ių laikė būtina dėl vaikų, ypa� dėl mergaitės, kuri vis dar negalėjo pasitaisyti po skarlatinos; pagaliau i�vykdama ji i�sigelbėtų nuo smulkių pa�eminimų, smulkių skolų malkų pirkliui, �uvų pirkliui, batsiuviui, kurios j� kamavo. Be to, i�vykti buvo malonu dar ir dėl to, kad Doli svajojo atsiviliosianti į sod�ių seserį Kiti, kuri vasaros viduryje turėjo grį�ti i� u�sienio, ir gydytojai patarė jai maudytis. Kiti ra�ė i� kurorto, kad niekas jai negali būti taip malonu, kaip praleisti vasar� su Doli Jergu�ove, kuris abiem kelia tiek daug vaikystės atsiminimų.

Prad�ioje gyventi sod�iuje Doli buvo labai sunku. Ji gyveno sod�iuje ma�a būdama, ir jai buvo lik�s įspūdis, kad sod�ius gelbsti nuo visų miesto nemalonumų, kad gyventi ten nors ir nėra per daug �avu (dėl to Doli visai nesikrimto), u�tat patogu bei pigu; visko yra, viskas pigu, visko galima gauti, ir vaikams gera. Bet dabar, atva�iavusi į sod�ių kaip �eimininkė, ji pamatė, jog visa tai toli gra�u ne taip, kaip ji buvo maniusi.

Kit� dien�, vos jiems atvykus, smarkiai lijo, ir naktį ėmė bėgti vanduo į koridorių bei vaikų kambarį, todėl loveles teko perne�ti į svetain�. �eimyninės virėjos nebuvo; i� devynių karvių, pasak �ėrikės, vienos buvo ver�ingos, kitos pirmadėlės, tre�ios senos, ketvirtos kietaspenės; nei sviesto, nei pieno net vaikams nepakako. Kiau�inių nebuvo. Vi�tų negalima buvo gauti; reikėjo virti ir kepti senus, pamėlynavusius, gyslotus gaid�ius. Negalima buvo rasti moterų grindims i�plauti, � visos sodino bulves. Va�inėtis nebuvo galima, nes vienas arklys buvo nirtus ir pakinkytas tiesiog pasiusdavo. Maudytis nebuvo kur, nes visas upės krantas buvo gyvulių i�mintas ir atviras; i� kelio pusės net pasivaik��ioti nebuvo galima i�eiti, nes pro i�lau�t� tvor� lįsdavo į sod� galvijai, o buvo vienas baisus bulius, kuris baubė ir todėl turbūt badėsi. Spintų drabu�iams nebuvo. Kurios stovėjo, tų negalėjai u�daryti, jos pa�ios atsidarydavo, einant kam pro �alį. Prikaistuvių ir puodų nerado, katilo skalbyklai ir net laidomosios lentos tarnai�ių kambariui neturėjo.

I� prad�ių, neradusi nei ramybės, nei poilsio, bet patekusi į t� baisų, jos manymu, varg�, Darja Aleksandrovna nusiminė. Ji plūkėsi, kiek galėdama, jautė, kad padėtis be i�eities, ir kiekvien� akimirk� tramdė a�aras, kurios ver�ėsi jai i� akių. Ūkvedys, buv�s vachmistras, kurį Stepanas Arkadji�ius pamėgo ir paskyrė i� �veicorių dėl jo gra�ios bei pagarbios i�vaizdos, nė kiek nesisielojo dėl Darjos Aleksandrovnos nelaimių, o tik kalbėjo pagarbiai: �Jokiu būdu neįmanoma, tokie netik� �monės�, ir nieko nepadėdavo.

Padėtis rodėsi be i�eities. Ta�iau Oblonskių namuose, kaip ir visose �eimose, buvo vienas nepastebimas, ta�iau be galo svarbus ir did�iai naudingas asmuo � Matriona Filimonovna. Ji ramino poni�, įtikinėjo, kad viskas ateis į tvark� (tai buvo jos posakis, i� jos i�moko Matvejus), ir pati veikė, neskubėdama ir nesijaudindama.

Jinai beregint susibi�iuliavo su prievaizdo �mona ir pa�i� pirm�j� dien� su ja bei su prievaizdu gėrė po akacijomis arbat� ir svarstė visus reikalus. Netrukus po akacijomis buvo įsteigtas Matrionos Filimonovnos klubas, ir �ia, padedant tam klubui, kurį sudarė prievaizdo �mona, seniūnas ir kontorininkas, ėmė po truputį ma�ėti gyvenimo sunkumai, ir po savaitės i� tikrųjų viskas atėjo į tvark�. Buvo pataisytas stogas, surasta virėja � seniūno kūma, nupirkta vi�tų, karvės ėmė duoti pieno, sodas buvo u�tvertas kartimis, dailidė pritaisė spintoms kabliukus, ir jos ėmė atsidarinėti ne kada tinkamos, o laidomoji lenta, aptraukta kareivi�ka gelumbe, i�sitiesė nuo krėslo atramos ant komodos, ir tarnai�ių kambaryje pakvipo laidynė.

� Na, mat! O jau taip buvote nusiminusi, � tarė Matriona Filimonovna, rodydama lent�.

Net buvo pastatyta maudyklė i� �iaudinių skydų. Lili pradėjo maudytis, ir Darjos Aleksandrovnos lūkes�iai vis dėlto bent i� dalies i�sipildė: gyventi sod�iuje nors nebuvo ramu, bet gana patogu. Turėdama �e�is vaikus, Darja Aleksandrovna negalėjo būti rami. Vienas susirgdavo, kitas galėjo susirgti, tre�iam ko nors trūkdavo, ketvirtam pasireik�davo blogo būdo �ymės, ir taip toliau, ir taip toliau. Retai kada pasitaikydavo trumpų ramių laikotarpių. Ta�iau tie rūpes�iai ir bėdos buvo Darjai Aleksandrovnai vienintelė galima laimė. Jeigu to nebūtų buv�, ji būtų turėjusi viena pasilikti su savo mintimis apie vyr�, kuris jos nemylėjo. Antra vertus, nors motin� ir kankino ligų baimė, nors buvo sunku, kai vaikai susirgdavo arba rodydavo savo netikusio būdo �ymes, � patys vaikai jau dabar atsilygindavo u� jos �irdgėl�, teikdami jai ma�ų d�iaugsmų. Tie d�iaugsmai buvo tokie ma�y�iai, jog buvo nepastebimi nelyginant auksas smėlyje, ir sunkiomis valandėlėmis ji matydavo vien tiktai �irdgėl�, vien tiktai smėlį, ta�iau būdavo ir laimingų valandėlių, kada ji patirdavo vien tiktai d�iaugsmus, matydavo vien tiktai auks�.

Dabar, sod�iaus vienumoje, ji da�niau ėmė justi tuos d�iaugsmus. Da�nai, �iūrėdama į vaikus, ji kiek įmanydama stengdavosi įtikinti save, kad klysta, kad ji, būdama motina, yra �ali�ka savo vaikams; vis dėlto ji negalėjo nesakyti sau, kad jos vaikai �avūs, visas �e�etas, kiekvienas savi�kai, bet tokie, kokių retai esti, � ir būdavo laiminga, ir did�iuodavosi jais.

VIII

Gegu�ės mėnesio pabaigoje, kai jau viskas daugma� susitvarkė, Doli gavo i� vyro atsakym� į savo nusiskundimus dėl sunkumų sod�iuje. Stepanas Arkadji�ius ra�ė jai, pra�ydamas atleisti, kad nebuvo visko apgalvoj�s, ir �adėjo atva�iuoti pirma proga. Tos progos nepasitaikė, ir ligi bir�elio mėnesio prad�ios Darja Aleksandrovna gyveno sod�iuje viena.

Per Petrines, sekmadienį, Darja Aleksandrovna va�iavo klausyti mi�ių ir ve�ėsi visus savo vaikus komunijos. Darja Aleksandrovna, nuo�ird�iai kalbėdamasi apie filosofij� su seserimi, motina, bi�iuliais, labai da�nai juos stebindavo savo religine laisvamanybe. Ji turėjo savo keist� metempsichozės religij�, kuria tvirtai tikėjo, nelabai rūpindamasi religinėmis dogmomis. Ta�iau �eimoje ji � ir ne tiktai rodydama pavyzdį, bet ir i� visos �irdies � grie�tai laikėsi visų ba�ny�ios įsakymų, todėl jai buvo labai neramu, kad vaikai jau beveik metus nebuvo komunijos, visi�kai pritariant Matrionai Filimonovnai, ji nusprendė atlikti �itai vasar�.

Darja Aleksandrovna prie� kelet� dienų i� anksto buvo apgalvojusi, kaip aprengti visus vaikus. Buvo pasiūti, pertaisyti ir i�skalbti drabu�ėliai, i�leistos siūlės ir apsiuvai, prisiūtos sagos ir paruo�ti kaspinai. Tanios suknelė, kuri� buvo apsiėmusi pasiūti anglė, sugadino daug kraujo Darjai Aleksandrovnai. Persiūdama anglė ne vietoje padarė i�pjovas, per daug i�kirpo rankoves ir visai sugadino suknel�. Taniai taip traukė pe�ius, jog buvo skaudu �iūrėti. Ta�iau Matriona Filimonovna sumetė įsiūti skiautes ir padaryti pelerin�. Reikalas buvo pataisytas, bet su angle teko beveik susipykti. Ta�iau ryt� viskas susitvarkė, ir devint� ryto � laikas, ligi kurio dvasininkas buvo papra�ytas palaukti su pamaldomis, � spindį d�iaugsmu ir i�puo�ti vaikai stovėjo ties priebu�iu prie puskarietės, laukdami motinos.

Į puskariet� vietoje nirtulingojo Varno per Matrionos Filimonovnos protekcij� buvo pakinkytas prievaizdo Juodbėris, ir Darja Aleksandrovna, u�trukusi betvarkydama savo tualet�, apsivilkusi balta muslinine suknele, pagaliau pasirodė.

Darja Aleksandrovna �ukuodavosi ir rengdavosi labai atsidėjusi ir jaudindamasi. Anks�iau ji rengdavosi dėl sav�s, norėdama būti gra�i ir patikti; paskui, ėmus senti, rengtis jai būdavo vis nemaloniau; Darja Aleksandrovna matė, kaip nyksta jos gro�is. Bet dabar ji vėl rengėsi su malonumu ir jaudindamasi. Dabar rengėsi ne dėl sav�s, ne dėl to, kad gra�iau atrodytų, o tik dėl to, kad būdama �ių �avių vaikų motina negadintų bendro įspūd�io. Ir paskutinį kart� pasi�iūrėjusi į veidrodį Darja Aleksandrovna liko savimi patenkinta. Ji buvo gra�i. Ne tokia gra�i, kokia kitados norėdavo būti gra�i pokylyje, bet gra�i tam tikslui, kurį dabar turėjo galvoje.

Cerkvėje nieko nebuvo, tiktai mu�ikai, smuklininkai ir jų moterys. Ta�iau Darja Aleksandrovna matė ar tarėsi matanti, kad jos vaikais ir ja visi �avisi. Vaikai ne tik puikiai atrodė savo puo�niais drabu�ėliais, bet buvo mieli ir dėl to, kad gra�iai elgėsi. Tiesa, Alio�a stovėjo ne visai mandagiai: vis gr�iojosi ir norėjo i� u�pakalio matyti savo �varkelį, bet vis dėlto jis buvo nepaprastai mielas. Tania stovėjo kaip didelė ir �iūrėjo ma�ųjų. Ma�iausioji Lili buvo tiesiog �avinga, viskuo naiviai stebėdamasi, ir sunku buvo nenusi�ypsoti, kai, priėmusi komunij�, jinai pasakė: �Please, some more.�39

Grį�dami namo, vaikai jautė, kad įvyko ka�kas i�kilminga, ir buvo labai ramūs.

Viskas gerai vyko ir namie, ta�iau per pusry�ius Gri�a ėmė �vilpauti ir, � tai buvo visų blogiausia, � neklausė anglės ir buvo paliktas be saldaus pyrago. Darja Aleksandrovna toki� dien� nebūtų leidusi nubausti, jeigu pati būtų kartu, ta�iau reikėjo pritarti anglės nutarimui, ir ji patvirtino jos sprendim�, kad Gri�a negaus saldaus pyrago. Tas truputį sugadino bendr� d�iaugsm�.

Gri�a verkė sakydamas, kad ir Nikolinka �vilpav�s, bet ano nenubaudė, ir kad jis ne dėl pyrago verki�s, � jam es� vis tiek, bet dėl to, kad jį nubaudė neteisingai. Tai buvo per daug jau liūdna, ir Darja Aleksandrovna pasiry�o, pasikalbėjusi su angle, dovanoti Gri�ai ir nuėjo pas j�. Eidama per sal�, pamatė scen�, kuri tokiu d�iaugsmu pripildė jos �irdį, jog a�aros sublizgo jai akyse, ir ji pati dovanojo nusikaltėliui.

Nubaustasis sėdėjo salėje prie kampinio lango, �alia jo stovėjo Tania su lėk�te. Dėdamasi norinti duoti pietų lėlėms, ji papra�ė angl�, kad leistų jai nusine�ti savo pyrago porcij� į vaikų kambarį, ir vietoj to nune�ė j� broliui. Tebeverkdamas, kad nekaltai ken�ia bausm�, jis valgė atne�t�jį pyrag� ir kūk�iodamas kalbėjo: �Valgyk pati, drauge valgysime� drauge.�

Tani� i� prad�ių paveikė u�uojauta Gri�ai, paskui supratimas, kad ji taip gerai pasielgė, ir jos akys taip pat buvo pilnos a�arų, bet ji neatsisakydama valgė savo dalį.

Pamat� motin�, juodu nusigando, ta�iau įsi�iūrėj� į jos veid� suprato, kad daro gerai. Abu susijuokė ir prisikim�� burnas pyrago ėmė rankomis �luostytis �ypsan�ias lūpas ir a�aromis bei uogiene i�sitepė savo �vytin�ius veidus.

� Dievulėliau! Nauja balta suknelė! Tania! Gri�a! � kalbėjo motina, stengdamasi i�gelbėti drabu�ėlį, bet pilnomis a�arų akimis laiminga ir su�avėta �ypsojosi.

Naujieji drabu�ėliai buvo nuvilkti, liepta mergaitėms apsivilkti palaidinėliais, o berniukams � senais �varkeliais, ir liepta pakinkyti į ilgve�imį � prievaizdo �irdgėlai, jo Juodbėris vėl pateko tarp ienų, nes reikėjo va�iuoti grybauti ir maudytis. D�iugus spiegimas ir klegesys kilo vaikų kambaryje ir nenutilo ligi pat i�va�iuojant maudytis.

Prigrybauta buvo pilna pintinė, net Lili rado lep�į. Anks�iau, būdavo, mis Gul suranda ir jai parodo, bet dabar ji pati rado didelį lep�į, ir visi susi�avėj� �aukė: �Lili rado lep�į!�

Paskui jie priva�iavo prie upės, pastatė po ber�eliais arklius ir nuėjo į maudykl�. Ve�ėjas Terentijus, priri��s prie med�io arklius, kurie mosavo galvomis ir uodegomis, baidydami nuo sav�s bimbalus, atsigulė, maigydamas �ol�, ber�o pavėsyje ir rūkė namin� tabok�, klausydamas, kaip maudyklėje linksmai kryk�tauja vaikai.

Nors ir daug buvo rūpes�ių, nes reikėjo �iūrėti vaikus ir sudrausti i�dykaujan�ius, nors ir sunku buvo atsiminti ir nesupainioti tas įvairias kojinaites, kelnytes, kurpeles ir atri�inėti, atmazgioti bei susegioti kaspinėlius ir sagutes, Darja Aleksandrovna, kuri ir pati visada mėgdavo maudytis ir laikė tai naudingu dalyku vaikams, niekuo taip nesigėrėdavo kaip �ituo maudymusi su visais vaikais. �iupinėti visas tas putnias kojeles, tempti ant jų kojinaites, imti į rankas ir nardyti tuos nuogu�ius kūnelius bei girdėti, kaip vaikai �ia d�iaugsmingai, �ia i�g�stingai klykia; matyti �ituos kvapo neatgaunan�ius veidus i�plėstomis, nusigandusiomis ir linksmomis akimis, �ituos besita�kan�ius savo angeliukus, � tai jai buvo didelis malonumas.

Kai jau pusė vaikų buvo aprengti, prie maudyklės priėjo ir nedr�siai sustojo i�sipuo�usios moterys, traukian�ios rinkti gar�vų ir karpa�olių. Matriona Filimonovna pasi�aukė vien�, norėdama jos papra�yti, kad pad�iautų paklod� ir mar�kinius, kurie buvo įkrit� į vandenį, ir Darja Aleksandrovna įsikalbėjo su moterimis. Moterys, kurios i� prad�ių juokėsi į sauj� ir nesuprato, ko jų klausiama, veikiai įsidr�sino ir įsi�nekėjo, beregint įsiteikdamos Darjai Aleksandrovnai tuo, kad nuo�ird�iai gro�ėjosi vaikais.

� Matai, kokia gra�uolė, balta kaip cukrus, � kalbėjo viena, gro�ėdamasi Tane�ka ir linguodama galv�. � O liesa�

� Taip, sirgo.

� Matai, ir jį maudė, � kalbėjo kita, rodydama į �indom�jį.

� Ne, jam tik trys mėnesiai, � did�iuodamasi atsakė Darja Aleksandrovna.

� Matai!

� O tu ar turi vaikų?

� Buvo keturi, du beliko: berniukas ir mergaitė. Va, pereit� mėsėd� nujunkiau.

� O kiek jai?

� Nagi antri meteliai.

� Kodėl taip ilgai �indei?

� Toks mūsų paprotys � tris gavėnias�

Ir prasidėjo įdomiausias Darjai Aleksandrovnai pasikalbėjimas: Kaip gimdė? Kuo vaikas sirgo? Kur vyras? Ar da�nai lankosi?

Darja Aleksandrovna nenorėjo palikti moterų: taip įdomu buvo �neku�iuotis su jomis, tokie visi�kai vienodi buvo jų interesai. O visų maloniausia Darjai Aleksandrovnai buvo tai, kad ji ai�kiai matė, kaip visos tos moterys gėrėjosi labiausiai tuo, kad ji turi daug vaikų ir jie tokie gra�ūs. Moterys ir prijuokino Darj� Aleksandrovn�, ir į�eidė angl�, kuri nesuprato, kodėl ji sukėlė visoms tokį juok�. Viena jauna moteris atsidėjusi �iūrėjo į angl�, kuri rengėsi paskutinė, �iai apsisegus tre�iu sijonu, negalėjo susilaikyti nepasakiusi: �Matai, segė, segė, ir vis negana!� � tarė ji, ir visos prapliupo juokais.

_______________

39 Pra�au dar.

IX

I�maudytų, �lapiomis galvutėmis vaikų apsupta, Darja Aleksandrovna, skarele apsigaubusi, jau buvo netoli namų, kai ve�ėjas prane�ė:

� Ponas ka�koks eina, rodos, pokrovi�kis.

Darja Aleksandrovna pa�velgė į priekį ir nud�iugo, pama�iusi einan�i� jiems prie�ais pa�įstam� Levino figūr� su pilka skrybėle ir pilku apsiaustu. Ji visuomet d�iaugdavosi jį matydama, bet dabar ypa� d�iaugėsi, kad jisai j� mato su visa jos puikybe. Niekas geriau u� Levin� negalėjo suprasti jos didybės.

Pamat�s j�, Levinas pasijuto regįs vien� i� daugelio savo �eimyninio gyvenimo paveikslų, kurį vaizdavosi ateityje.

� Jūs tarytum vi�ta su vi��iukais, Darja Aleksandrovna.

� Ak, kaip a� d�iaugiuosi! � tarė ji, duodama jam rank�.

� D�iaugiatės, o nedavėte �inios. Pas mane brolis gyvena. A� i� Stivos gavau lai�kelį, kad jūs �ia.

� I� Stivos? � nustebusi paklausė Darja Aleksandrovna.

� Taip, jis ra�o, kad jūs atsikėlėte �ia, ir mano, kad jūs man leisite jums kuo nors padėti, � tarė Levinas, bet pasak�s tai staiga sumi�o ir nutil�s ėjo �alia ilgve�imio, skindamas liepų ūgius ir kramtydamas juos. Jis sumi�o, pagalvoj�s, kad Darjai Aleksandrovnai bus nemalonu, jeigu pa�alinis �mogus jai padės tokiu reikalu, kurį turėjo atlikti jos vyras. Darjai Aleksandrovnai i� tikrųjų nepatiko �is Stepano Arkadji�iaus įprotis savo �eimos reikalus u�karti svetimiems. Ir ji tuojau suprato, kad Levinas tai pajuto. U� tokį jautrų, subtilų supratim� Darja Aleksandrovna ir mylėjo Levin�.

� A� supratau, �inoma, � tarė Levinas, � tai rei�kia tik tiek, kad jūs norite mane pamatyti, ir labai d�iaugiuosi. �inoma, a� įsivaizduoju, jog jums, miesto �eimininkei, �ia klaiku. Jeigu ko reikia, a� visu kuo jums mielai padėsiu.

� O ne! � tarė Doli. � I� prad�ių buvo nepatogu, o dabar viskas puikiai susitvarkė, mano senai auklei padedant, � tarė ji, rodydama į Matrion� Filimonovn�, kuri suprato, jog kalbama apie j�, ir linksmai, draugi�kai �ypsojosi Levinui. Jinai pa�ino jį ir �inojo, kad tai geras jaunikis panelei, ir norėjo, jog �is reikalas susitvarkytų.

� Pra�au sėsti, mes �ia susispausime, � pasiūlė ji Levinui.

� Ne, a� eisiu pės�ias. Vaikai, kas drauge su manim eis lenktynių su arkliais?

Vaikai pa�ino Levin� labai ma�ai, neatsiminė, kada jį buvo mat�, bet nei var�ėsi jo, nei rodė jam t� keist� pasibjaurėjim�, kurį vaikai taip da�nai jau�ia apsimetantiems suaugusiesiems ir u� kurį jiems da�nai ir skaud�iai tenka nukentėti. Bet kuris apsimetimas gali apgauti labai proting�, akyl� �mogų, bet nelabai gudrus vaikas, nors ka�kaip sumaniai tas apsimetimas būtų slepiamas, įspėja jį ir bjaurėdamasis nusigr�ia. Levinas galėjo turėti ir �iokių, ir tokių ydų, bet apsimetinėti visi�kai nemokėjo, todėl vaikai jam rodė tokį pat bi�iuli�kum�, kokį matė motinos veide. Kai jis pakvietė, du vyresnieji tu�tuojau pri�oko prie jo ir bėgo su juo taip paprastai, kaip būtų bėg� su aukle, su mis Gul arba su motina. Lili taip pat ėmė pra�ytis pas jį, ir motina padavė jam mergyt�, Levinas pasisodino j� ant peties ir bėgo su ja.

� Nebijokite, nebijokite, Darja Aleksandrovna! � ramino jis, linksmai �ypsodamasis motinai. � Negalimas daiktas, kad u�gau�iau ar numes�iau.

�iūrėdama į jo vikrius, tvirtus, atsargius ir rūpestingus, pernelyg įtemptus judesius, motina nurimo ir linksmai, pritariamai �ypsojosi.

Sod�iuje su vaikais ir jam simpatinga Darja Aleksandrovna Levinas atgavo t� vaiki�k� linksm�, da�nai jam u�einan�i� nuotaik�, u� kuri� Darja Aleksandrovna taip jį mėgo. Lakstydamas su vaikais, jis mokė juos gimnastikos, juokino mis Gul savo bloga anglų kalba ir pasakojo Darjai Aleksandrovnai apie savo darbus sod�iuje.

Po pietų Darja Aleksandrovna, viena sėdėdama su juo balkone, ėmė kalbėti apie Kiti.

� Jūs �inote? Kiti atva�iuos pas mane ir i�bus �ia vis� vasar�.

� Tikrai? � tarė jis nukait�s ir tuojau, norėdamas pakeisti kalb�, pridūrė: � Tai atsiųsti jums dvi karves? Jeigu būtinai norite atsiskaityti, teikitės sumokėti man po penkis rublius per mėnesį, jeigu jums ne gėda.

� Ne, dėkui. Mes jau susitvarkėme.

� Tai a� ap�iūrėsiu jūsų karves ir, jeigu leisite, paai�kinsiu, kaip jas �erti. Svarbiausias dalykas � �ėrimas.

Ir Levinas, �ūtbūt norėdamas nukreipti kalb�, i�dėstė Darjai Aleksandrovnai pieno ūkio teorij�, pagal kuri� karvė yra tik ma�ina pa�arui perdirbti į pien�, ir t. t.

Jis kalbėjo, aistringai trok�damas i�girsti smulkiau apie Kiti, ir kartu bijojo �ito. Jam buvo baisu, kad nebūtų sudrumsta jo ramybė, kuri� jis taip sunkiai buvo įgij�s.

� Taip, bet visa tai reikia pri�iūrėti, o kas pri�iūrės? � nenorom atsakė Darja Aleksandrovna.

Dabar dėl Matrionos Filimonovnos ji taip gerai buvo sutvarkiusi savo ūkį, jog nenorėjo nieko jame keisti; be to, ji netikėjo, kad Levinas nusimano apie �emės ūkio dalykus. Samprotavimai, kad karvė esanti ma�ina pienui dirbti, buvo jai įtartini. Darjai Aleksandrovnai atrodė, kad pana�ūs samprotavimai gali tiktai pakenkti ūkiui. Jai viskas atrodė daug papras�iau: tiktai reikia, kaip ai�kino Matriona Filimonovna, Margut� ir Baltaslėpsn� daugiau �erti bei girdyti ir �iūrėti, kad virėjas nei�ne�tų i� virtuvės skalbėjos pamazgų karvei. Tas buvo ai�ku. O samprotavimai apie miltinį ir �olinį pa�ar� buvo abejotini ir neai�kūs. Bet svarbiausia, ji norėjo kalbėti apie Kiti.

X

� Kiti man ra�o, kad ji labiau u� visk� trok�ta vienumos ir ramybės, � tarė Doli, abiem patylėjus.

� O kaip jos sveikata, ar pagerėjo? � jaudindamasis paklausė Levinas.

� A�iū Dievui, ji visai pasitaisė. A� niekuomet netikėjau, kad ji būtų turėjusi plau�ių lig�.

� Ak, a� labai d�iaugiuosi! � tarė Levinas, ir Doli pastebėjo ka�k� graudaus, bejėgi�ko jo veide tuo metu, kai jis pasakė �ituos �od�ius ir tylėdamas �iūrėjo į j�.

� Klausykite, Konstantinai Dmitri�iau, � tarė jam Darja Aleksandrovna, gera�irdi�kai ir truputį pajuokiamai �ypsodamasi, � u� k� jūs pykstate ant Kiti?

� A�? A� nepykstu, � tarė Levinas.

� Ne, pykstate. Kodėl jūs neu�sukote nei pas mus, nei pas juos, kai buvote Maskvoje?

� Darja Aleksandrovna, � tarė jis, visas i�raud�s, � a� net stebiuosi, kad jūs, būdama tokia gera, nejau�iate �ito. Kaip jums sta�iai negaila man�s, jūs juk �inote�

� K� �inau?

� �inote, kad a� buvau pasipir��s, o ji atsisakė u� man�s tekėti, � tarė Levinas, ir visas tas �velnus jausmas, kuris jam prie� akimirk� buvo pabud�s, jo sieloje virto pagie�a u� į�eidim�.

� Kodėl jūs manote, kad a� �inau?

� Todėl, kad visi �ino.

� Na jau, jūs klystate � a� ne�inojau, nors ir numaniau.

� A! Tai dabar �inote.

� A� tik �inojau, kad j� ka�kas baisiai kankino, ji pra�ė niekuomet nekalbėti apie tai. O jeigu ji nepasakė man, tai su niekuo apie tai nekalbėjo. Kas gi tarp jūsų buvo? Pasakykite man.

� A� pasakiau, kas buvo.

� Kada?

� Kai buvau paskutinį kart� pas jus.

� O �inote, k� a� jums pasakysiu, � tarė Darja Aleksandrovna, � man jos labai gaila. Jūs ken�iate tiktai dėl i�didumo�

� Galbūt, � atsakė Levinas, � bet�

Darja Aleksandrovna pertraukė jį.

� Bet jos, varg�elės, man labai gaila. Dabar a� visk� suprantu.

� Na, Darja Aleksandrovna, jūs man atleiskite, � tarė jis stodamasis. � Sudie, Darja Aleksandrovna, ligi pasimatymo.

� Ne, palaukite, � sulaikė griebdama jam u� rankovės. � Palaukite, sėskitės.

� Susimildama, susimildama, nekalbėkite apie tai, � pra�ė jis, sėsdamasis ir kartu jausdamas, kad jo �irdyje pradeda atgyti viltis, kuri jam atrodė palaidota,

� Jeigu a� jūsų nemylė�iau, � tarė Darja Aleksandrovna, ir a�aros pasirodė jai akyse, � jeigu jūsų nepa�in�iau, kaip pa�įstu�

Jausmas, kuris atrodė jau nebegyvas, vis labiau ir labiau ėmė atgyti, stiprėti ir skverbtis į Levino �irdį.

� Taip, a� dabar visk� supratau, � kalbėjo Darja Aleksandrovna. � Jūs negalite �ito suprasti. Jūs, vyrai, esate laisvi ir patys renkatės, ir jums visuomet ai�ku, k� mylite. O mergin� moteri�kas, mergi�kas drovumas ver�ia laukti, ji mato vyrus i� tolo ir visu kuo aklai tiki, todėl mergina kartais gali patirti tokį jausm�, kada pati ne�ino, k� atsakyti.

� Taip, jeigu �irdis nieko nesako�

� Ne, �irdis sako, bet jūs pagalvokite: jūs, vyrai, domitės mergina, lankotės namuose, susiartinate, tyrinėjate, lūkuriuojate, ar rasite tai, k� mylite, ir paskui, jau įsitikin�, kad mylite, pasiper�ate�

� Na, �ia ne visai taip.

� Vis tiek, jūs pasiper�ate, kada jūsų meilė pribrendusi arba kada jūs i� dviejų pasirenkate kuri� nors vien�. O merginos neklausiama. Norima, kad ji pati rinktųsi, bet ji negali rinktis ir tiktai atsako: taip ar ne.

�Taip, rinktis arba mane, arba Vronskį�, � pagalvojo Levinas, ir beatgyj�s jo sieloje numirėlis vėl numirė ir tik sunkiai slėgė jam �irdį.

� Darja Aleksandrovna, � pratarė Levinas, � �itaip �monės renkasi drabu�ius ar kokį pirkinį, bet ne meil�. Ji pasirinko, ir juo geriau� Ir pakartoti nebegalima.

� Ak, tas i�didumas, tas i�didumas! � tarė Darja Aleksandrovna, tarytum niekindama jį dėl to jausmo, kuris toks netaurus, palyginti su anuo kitu jausmu, kurį pa�įsta vienos tik moterys. � Tada, kai jūs pir�otės Kiti, jos padėtis buvo tokia, kad ji negalėjo grie�tai pasisakyti. Ji svyravo. Svyravo: jūs ar Vronskis. Jį Kiti matydavo kasdien, o jus seniai buvo ma�iusi. Sakykim, jeigu ji būtų vyresnė� A�, pavyzd�iui, ja dėta, nebū�iau svyravusi. Jis man visuomet buvo bjaurus, �itaip ir baigėsi.

Levinas atsiminė, k� jam atsakė Kiti. Ji pasakė: Ne, �ito negali būti�

� Darja Aleksandrovna, � tarė jis �altai, � a� vertinu jūsų pasitikėjim� manimi; a� manau, kad jūs klystate. Bet ar mano tiesa, ar ne mano, tasai i�didumas, kurį jūs taip niekinate, visi�kai neleid�ia man galvoti apie Katerin� Aleksandrovn�, jūs suprantate, visi�kai neleid�ia.

� A� tiktai viena dar pasakysiu: jūs suprantate, kad a� kalbu apie seserį, kuri� myliu kaip savo vaikus. A� nesakau, kad jinai jus myli, bet tik norėjau pasakyti, kad jos neigiamas atsakymas tokiu momentu nieko neįrodo.

� A� ne�inau! � pa�ok�s tarė Levinas. � Kad jūs �inotumėt, kaip man skaudu jūsų klausytis! Tai lygiai taip, jeigu numirtų jūsų kūdikis, o jums sakytų: ak, jis būtų toks ir toks, būtų galėj�s gyventi, jūs būtumėte juo d�iaugusis. Bet jis mirė, mirė, mirė�

� Koks jūs juokingas, � tarė Darja Aleksandrovna, liūdnai �ypsodamasi, nors Levinas jaudinosi. � Taip, a� dabar vis labiau ir labiau suprantu, � kalbėjo ji susim�s�iusi. � Tai jūs neatva�iuosite pas mus, kai �ia bus Kiti?

� Ne, neatva�iuosiu. Suprantama, a� nevengsiu Katerinos Aleksandrovnos, bet, kiek galėsiu, stengsiuosi nesusitikti ir nedaryti jai nemalonumo.

� Jūs labai juokingas, � pakartojo Darja Aleksandrovna, �velniai �iūrėdama jam į veid�. � Na, gerai, tebūnie taip, lyg mes būtume nieko apie tai nekalbėj�. Ko atėjai, Tania? � prancūzi�kai paklausė Darja Aleksandrovna įėjusios mergaitės.

� Kur mano kastuvėlis, mama?

� A� kalbu prancūzi�kai, ir tu taip atsakyk.

Mergaitė norėjo pasakyti, bet u�mir�o, kaip prancūzi�kai �kastuvėlis�. Motina jai padėjo prisiminti ir paskui taip pat prancūzi�kai pasakė, kur surasti kastuvėlį. Ir tas Levinui pasirodė nemalonu.

Dabar viskas Darjos Aleksandrovnos namuose jam atrodė nebe taip miela kaip pirma, net ir jos vaikai neatrodė tokie mieli.

�Ir kam ji kalba su vaikais prancūzi�kai? � pagalvojo jis. � Kaip nenatūralu ir nenuo�irdu! O vaikai tai jau�ia. I�mokysi prancūzi�kai ir atpratinsi nuo nuo�irdumo�, � galvojo jis sau vienas, ne�inodamas, kad Darja Aleksandrovna visa tai jau dvide�imt kartų buvo pergalvojusi ir vis dėlto jai atrodė, kad reikia �itaip mokyti savo vaikus, nors jų nuo�irdumui gal tas ir pakenks.

� Kurgi jums skubėti! Pabūkite!

Levinas pasiliko ligi arbatos, bet visas jo linksmumas buvo ding�s, ir jis jautėsi nesmagiai.

Po arbatos jis i�ėjo į priemen� ir liepė kinkyti arklius, o sugrį��s rado Darj� Aleksandrovn� susijaudinusi�, suerzintu veidu ir su a�aromis akyse. Tuo metu, kai Levinas buvo i�ėj�s, vienas įvykis staiga suardė Darjai Aleksandrovnai vis� jos �iandienin� laim� ir pasidid�iavim� vaikais. Gri�a ir Tania susipe�ė dėl sviedinio. Darja Aleksandrovna, i�girdusi vaikų kambaryje riksm�, i�bėgo ir u�tiko juodu baisius. Tania buvo įsikibusi Gri�ai į plaukus, o pastarasis pyk�io perkreiptu veidu mu�ė j� kum��iais, kur pakliuvo. Ka�kas nutrūko Darjos Aleksandrovnos �irdyje, tai pama�ius. Lyg kokia tamsa u�dengė jai gyvenim�: ji suprato, kad tie jos vaikai, kuriais taip did�iavosi, yra ne tik patys papras�iausi, bet net negeri, blogai i�auklėti vaikai, turį grubių, �vėri�kų polinkių, pikti vaikai.

Ji apie niek� kita negalėjo kalbėti ir galvoti ir negalėjo nepapasakoti Levinui savo nelaimės.

Levinas matė, kad ji nelaiminga, ir pasistengė nuraminti j� sakydamas, kad tai nieko blogo neįrodo, kad visi vaikai pe�asi, bet Levinas, taip kalbėdamas, �irdyje galvojo: �Ne, a� su savo vaikais nesimaivysiu ir prancūzi�kai nekalbėsiu, mano bus ne tokie vaikai; tik nereikia vaikų gadinti, jų �aloti, ir jie bus �avūs vaikai. Taip, mano bus ne tokie vaikai.�

Jis atsisveikino ir i�va�iavo, ir Darja Aleksandrovna jo nebedraudė.

XI

Liepos viduryje atvyko pas Levin� seniūnas i� sesers dvaro, esan�io u� dvide�imt varstų nuo Pokrovskojės, ir davė jam apyskait� apie reikalus ir �ienavim�. Svarbiausias sesers dvaro pajamas sudarė u�liejamosios lankos. Anks�iau pievos būdavo i�nuomojamos kaimie�iams po dvide�imt rublių u� de�imtin�. Paėm�s valdyti dvar�, Levinas, ap�iūrėj�s pievas, pamatė, kad jos vertos daugiau, ir nustatė dvide�imt penkis rublius u� de�imtin�. Kaimie�iai nesutiko tiek duoti ir, kaip įtarė Levinas, atgrasino kitus pirkėjus. Tuomet Levinas nuvyko tenai pats ir liepė vienai daliai pievų pasamdyti pjovėjus, o kit� atiduoti �ienauti i� dalies. Savi kaimie�iai visais būdais kliudė �iai naujovei, bet reikalas susitvarkė, ir jau pa�iais pirmaisiais metais u� lankas buvo gauta beveik dvigubai. U�pernai ir pernai kaimie�iai vis tebesiprie�ino, ir �ienaujama buvo ta pa�ia tvarka. �iais metais kaimie�iai visas pievas paėmė i� tre�ios dalies, ir dabar seniūnas atvyko prane�ti, kad pievos nu�ienautos ir kad jis, pabūg�s lietaus, pasikviet�s kontorinink� ir, jam dalyvaujant, �ien� padalij�s ir jau sukrov�s ponams vienuolika kūgių. I� to, kad paklaustas, kiek buvo gauta �ieno geriausioje pievoje, seniūnas atsakinėjo neai�kiai, i� to, kad jis pasiskubino padalyti �ien� nesiklaus�s, ir i� viso kaimie�io kalbos tono Levinas suprato, kad tose �ieno dalybose ka�kas ne�varu, ir pasiry�o pats nuvykti patikrinti reikalo.

Atvyk�s pietų metu į kaim� ir palik�s arklį pas pa�įstam� senį, brolio �indyvės vyr�, Levinas nuėjo pas senį į bityn�, norėdamas i� jo smulkiau su�inoti apie �ienavim�. �nekus gra�ios povyzos senis Parmeny�ius d�iaugsmingai priėmė Levin�, i�rodė jam vis� savo ūkį, labai smulkiai papasakojo apie savo bites ir �ių metų spietim�, ta�iau Levino klausinėjamas apie �ienavim� kalbėjo neai�kiai ir nenorom. Tai dar labiau įtikino Levin�, kad jis ne tu��iai spėlioja. Jis nuėjo į lankas ir ap�iūrėjo kūgius. Kūgiuose negalėjo būti po penkiasde�imt ve�imų. Norėdamas sugauti kaimie�ius, Levinas liepė tuojau su�aukti �mones su ve�imais, kurie ve�ė �ien�, i�ardyti vien� kūgį ir perve�ti į dar�in�. Kūgyje buvo tik trisde�imt du ve�imai. Nors ir kaip seniūnas įtikinėjo, kad �ienas buvo pasipūt�s ir kūgiuose susigulėjo, nors ir kaip jis dievagojosi, kad viskas buvo atlikta kuo s��iningiausiai, Levinas neatsileido, ir kadangi �ienas buvo padalytas be jo įsakymo, atsisakė priimti t� �ien� u� penkiasde�imt ve�imų kūgyje. Po ilgų gin�ų buvo susitarta taip, kad kaimie�iai priims savo daliai tuos vienuolika kūgių, skaitant po penkiasde�imt ve�imų, o pono daliai sukraus kitus. Tos derybos ir kupetų dalijimas truko ligi pavakarių. Kai paskutinis �ienas buvo padalytas, Levinas, paved�s toliau visk� pri�iūrėti kontorininkui, atsisėdo kupetoje, pa�ymėtoje �ilvi�io kuoleliu, ir gėrėjosi pieva, kurioje knib�dėte knib�dėjo �monių.

Prie� jį upės vingyje u� nedidelės pelkės, linksmai tar�kėdama skambiais balsais, traukė marga moterų virtinė, ir i�vartytas �ienas greitai nutįso per �viesiai �ali� atol� pilkais vingiuotais barais. Paskui moteris ėjo vyrai su �akėmis, ir i� barų augo pla�ios, auk�tos, pasipūtusios kupetos. Jau nuvalytos lankos kairėje dardėjo ve�imai, ir viena paskui kit�, paduodamos did�iuliais glėbiais, dingo kupetos, o jų vietoje kilo, svirdami arkliams ant pasturgalių, sunkūs kvapnaus �ieno ve�imai.

� Kad tik suimtų, kol giedra! Tai būtų �ienas! � tarė senis, atsisėd�s �alia Levino. � Arbata, ne �ienas! Lygu an�iukams grūdų paberk, taip ir jie renka, � pridūrė jis, rodydamas į kraunamas kupetas. � Nuo pietų ger� pus� suve�ė.

� Ar paskutin�, k�? � su�uko jis vaikinui, kuris, stovėdamas ve�ė�ių prie�akyje ir mosuodamas kanapinių vad�ių galais, va�iavo pro �alį.

� Paskutin�, tėveli! � su�uko vaikinas, prilaikydamas arklį, ir �ypsodamasis atsigr�ė į sėdin�i� ve�ime linksm�, taip pat �ypsan�i� raudonskruost� moteri�kėl� ir vėl pasileido toliau.

� O �ia kas toks? Sūnus? � paklausė Levinas.

� Mano jaunyliukas, � �velniai �ypsodamasis, atsakė senis.

� Koks �aunus vyras!

� Nieko vaikinas.

� Jau ved�s?

� Taip, treti metai nuo �vento Pilypo.

� Ir vaikų turi?

� Kokie ten vaikai! I�tisus metus nieko nei�manė, o ir gėdijosi, � atsakė senis. � Na ir �ienas! Tikra arbata! � pakartojo jis, norėdamas pakeisti kalb�.

Levinas atid�iai įsi�iūrėjo į Vank� Parmenov� ir jo �mon�. Jie netoli krovė i� kupetos. Ivanas Parmenovas stovėjo ve�ime, priimdamas, lygindamas ir mindamas did�iausius �ieno glėbius, kuriuos i� prad�ių rankomis, o paskui �ake vikriai jam padavinėjo jauna gra�uolė jo �eimininkė. Jaunoji moteris dirbo lengvai, linksmai ir vikriai. Stambaus susigulėjusio �ieno i� karto negalima buvo pasmeigti �akėmis. Ji pirma i�kratydavo jį, įsmeigdavo �akes, paskui greitu vikriu judesiu u�guldavo jas visu kūnu ir tuojau, i�lenkdama nugar�, suver�t� raudona juosta, i�sitiesdavo, atsta�iusi piln� krūtin� po balta priky�te, vikriai stverdavo rankomis �akes ir auk�tai u�mesdavo glėbį ant ve�imo. Ivanas skubiai, matyt, neleisdamas jai nė minutės be reikalo vargti, pla�iai i�skėt�s rankas, pagriebdavo duodam� glėbį ir paskleisdavo jį ve�ime. Padavusi grėbliu paskutinį �ien�, moteris nusipurtė pakritus, u�birusius jai u� kaklo, pasitaisė raudon� skarel�, nusmukusi� vir�um baltos nenudegusios kaktos, palindo po ratais ver�ti ve�imo. Ivanas mokė j�, kaip kabinti u� traininio, ir garsiai nusikvatojo i� ka�kokio jos pasakyto �od�io. Abiejų veiduose buvo matyti stipri, jauna, neseniai pabudusi meilė.

XII

Ve�imas priver�tas. Ivanas nu�oko ir paėmė u� pavad�io stiprų, gerai at�ert� arklį. Moteris u�metė ant ve�imo grėblį ir �valiu �ingsniu, mosuodama rankomis, nuėjo prie susirinkusių ratu moterų. Ivanas i�va�iavo į keli� ir prisijungė prie kitų ve�imų gurguolės. Moterys su grėbliais ant pe�ių, marguliuodamos ry�kiomis spalvomis ir tar�kėdamos skambiais, linksmais balsais, ėjo paskui ve�imus. Viena moteris �iurk��iu at�iauriu balsu u�traukė dain� ir sudainavo j� ligi tos vietos, kur posm� reikėjo pakartoti, o paskui tuos pa�ius �od�ius sutartinai vėl nuo prad�ios sudainavo pus�imtis įvairių, storų ir plonų, sveikų balsų.

Moterys dainuodamos artėjo prie Levino, jam rodėsi, kad atslenka, linksmai griaudėdamas, debesis. Debesis atslinko, pagavo jį, ir kupeta, ant kurios jis gulėjo, ir kitos kupetos, ir ve�imai, ir visa lanka, ir tolimas laukas � viskas susiūbavo ir sulingavo į takt� �iai laukinei, pa�ėlusiai linksmai dainai, lydimai �ūksnių, �vilpimo ir ūkavimo. Levinui pasidarė pavydu �io sveiko linksmumo, norėjo pats dalyvauti, drauge su visais reik�ti gyvenimo d�iaugsm�. Bet jis nieko negalėjo padaryti, o turėjo gulėti, �iūrėti ir klausytis. Kai dainuojan�ių �monių nebuvo matyti nei girdėti, Levin� prislėgė sunkus liūdesys, kad jis toks vieni�as, kad fizi�kai nieko neveikia ir toks prie�i�kas �itam pasauliui.

Kai kurie i� tų pa�ių kaimie�ių, kurie daugiau u� kitus gin�ijosi su juo dėl �ieno, tie, kuriuos jis nuskriaudė arba kurie norėjo apgauti jį, � tie patys kaimie�iai linksmai lenkėsi jam ir, matyti, ne tik ant jo visi�kai nepyko ir negalėjo pykti, ir ne tik nesijautė negerai pasielg�, bet buvo visai u�mir��, kad norėjo apgauti. Visa tai paskendo linksmo bendro darbo jūroje. Dievas davė dien�, Dievas davė jėgų. Ir diena, ir jėgos skirtos darbui, ir pats darbas � atpildas. O kam darbas? Kokie bus darbo vaisiai? Tai pa�aliniai ir menki klausimai.

Levinas da�nai gėrėdavosi tuo gyvenimu, da�nai pavydėdavo �itaip gyvenantiems �monėms, bet �iandien pirm� kart�, ypa� po to įspūd�io, kurį jam sukėlė Ivano Parmenovo santykiai su jauna �mona, Levinui pirm� kart� pasidarė ai�ku, kad nuo jo paties priklauso, ar jis pakeis t� lig�iolinį slogų, tu��i�, nenatūralų asmeninį gyvenim� tyru ir �aviu �ios darbo bendruomenės gyvenimu.

Senis, kuris sėdėjo su juo, jau seniai buvo nuėj�s namo; visi �monės i�siskirstė. Artimieji i�va�inėjo namo, o tolimieji susirinko vakarienės ir naktigulto lankoje. Levinas, �monių nepastebimas, tebegulėjo kupetoje ir �iūrėjo, klausėsi, galvojo. �monės, lik� nakvoti lankoje, nemiegojo beveik vis� trump� vasaros naktį. I� prad�ių buvo girdėti, kaip visi jie linksmai �neka ir kvatoja vakarieniaudami, paskui vėl ėmė dainuoti ir juoktis.

Visa ilga darbo diena nepaliko jiems kito pėdsako, tik linksmai nuteikė. Prie� ryto au�r� viskas nu��iuvo. Buvo girdėti tik naktiniai nerimstan�ių pelkėse varlių garsai, ir rūke, kuris pary�iu kilo lankoje, prunk�tė arkliai. Atsipeikėj�s Levinas pakilo nuo kupetos ir, pasi�iūrėj�s į �vaig�des, suprato, kad naktis praėjo.

�Na k� gi a� padarysiu? Kaip a� �itai padarysiu?� � tarė jis sau, stengdamasis i�reik�ti visa tai, k� buvo pergalvoj�s ir pajaut�s �i� trump� naktį. Visa, k� jis buvo pergalvoj�s ir pajaut�s, sudarė tris atskiras min�ių kryptis. Pirma � reikia i�si�adėti savo seno gyvenimo, savo tu��ių �inių, savo niekam nereikalingo mokslo. I�si�adėti �ito buvo jam tiesiog malonu ir atrodė taip lengva ir paprasta. Kitos mintys buvo susijusios su tuo gyvenimu, kurį jis vaizdavosi ir norėjo dabar pradėti. Levinas ai�kiai numanė, kad tas gyvenimas bus paprastas, tyras ir teisingas, ir buvo įsitikin�s rasi�s jame t� pasitenkinim�, ramyb� ir orum�, kurių stok� taip skausmingai jautė. O tre�ioji jo min�ių eilė sukosi apie tai, kaip pereiti i� seno gyvenimo į nauj�. Ir �ia nieko ai�kaus jis negalėjo įsivaizduoti. �Turėti �mon�? Turėti darb� ir negalėti be darbo gyventi? Palikti Pokrovskoje? Kitur nusipirkti �emės? Įsira�ydinti į bendruomen�? Vesti valstiet�? Kaip �itai padarysiu? � vėl klausinėjo jis sav�s ir negalėjo rasti atsakymo. � Beje, a� nemigau kiaur� naktį ir negaliu visko ai�kiai suvokti, � tarė sau. � I�siai�kinsiu paskui. Viena yra tikra, kad �i naktis nulėmė mano likim�. Visos mano buvusios svajonės apie �eimos gyvenim� yra niekai, ne tai, ko reikia, � tarė jis sau. � Viskas daug papras�iau ir geriau��

�Kaip gra�u! � pagalvojo jis, �iūrėdamas į keist�, lyg perlamutrin�, i� baltų garbanotų debesėlių sudaryt� kriaukl�, sustojusi� ties pat jo galva dangaus viduryje. � Kaip visa kas �avu �i� �avi� naktį! Ir kada spėjo susidaryti �ita kriauklė? Neseniai �iūrėjau į dangų, ir jame nieko nebuvo � tik du balti ruo�ai. Tai �itaip nepastebimai pasikeitė ir mano pa�iūros į gyvenim�!�

Levinas i�ėjo i� lankos ir patraukė vie�keliu į kaim�. Kilo vėjelis, ir pasidarė pilka, niūru. Stojo rū�kana valandėlė, kuri paprastai būna prie� �vintant, kol dar �viesa nėra galutinai nugalėjusi tamsos.

Gū�damasis nuo �al�io, Levinas greitai ėjo, �iūrėdamas į �em�. �O kas tenai? Ka�kas va�iuoja�, � pagalvojo jis, i�gird�s �vangu�ius, ir pakėlė galv�. U� kokių keturiasde�imt �ingsnių nuo jo, jam prie�ais, tuo u��ėlusiu pla�iu vie�keliu, kuriuo jis ėjo, va�iavo ketvertu pakinkyta karieta su skryniomis ant vir�aus. �aliniai arkliai glaudėsi i� vė�ių prie rodiklio, bet vikrus ve�ėjas, kuris �onu sėdėjo savo pasostėje, rodiklį kreipė vė�e, todėl tekiniai ritosi lygia vieta.

Tik �itai pastebėjo Levinas ir, negalvodamas, kas �ia galėtų va�iuoti, neju�iomis pa�velgė į kariet�.

Karietos kampe snaudė senutė, o prie lango, matyt, k� tik pabudusi, sėdėjo jauna mergina, abiem rankomis laikydama balto kyko kaspinėlius. Skaisti, susim�s�iusi, kupina grak�taus, sudėtingo, Levinui svetimo vidinio pasaulio, mergina �iūrėjo per jį į saulėtekio �ar�.

T� patį akimirksnį, kai �isai regėjimas jau baigė nykti, į Levin� pa�velgė nuo�ird�ios akys. Jinai pa�ino jį, ir nuostabos pilnas d�iaugsmas nu�vietė merginos veid�.

Jis negalėjo apsirikti. Visame pasaulyje tokios akys buvo tik vienos. Pasaulyje yra tiktai viena būtybė, kurioje galėtų susitelkti visa jo gyvenimo �viesa ir prasmė. Tai buvo ji. Tai buvo Kiti. Levinas suprato, kad ji va�iuoja i� gele�inkelio stoties į Jergu�ov�. Ir visa tai, kas jaudino Levin� �i� nemigos naktį, visa tai, k� jis buvo nusprend�s, � viskas beregint i�nyko. Jisai pasibjaurėdamas prisiminė savo svajon� vesti valstiet�. Tik tenai, tik toje karietoje, kuri greitai tolo ir pasuko į kit� kelio pus�, � tik tenai buvo galima i�spr�sti jo gyvenimo mįsl�, taip skausmingai pastaruoju metu jį slegian�i�.

Ji nepa�velgė daugiau. Lingių garso nebuvo girdėti, vos besigirdėjo �vangu�iai. �unų lojimas parodė, jog karieta perva�iavo ir kaim�, � ir beliko aplinkui tu�ti laukai, prie�akyje kaimas ir jisai pats, vieni�as bei svetimas viskam, vienas ein�s u�leistu vie�keliu.

Levinas pa�velgė į dangų, vildamasis ten rasi�s t� kriaukl�, kuria buvo gro�ėj�sis ir kuri jam buvo įkūnijusi vis� �ios nakties min�ių ir jausmų eig�. Danguje nebebuvo nieko, kas panė�ėtų į kriaukl�. Tenai, nepasiekiamoje auk�tybėje, jau buvo įvyk�s slėpiningas pasikeitimas. Kriauklės nebuvo nė pėdsako, ir per vis� dangaus pus� tiesėsi lygus vis smulkėjan�ių ir smulkėjan�ių baltų debesėlių kilimas. Dangus buvo pra�ydrėj�s bei nu�vit�s ir taip pat �velniai, bet lygiai taip pat nesuvokiamai atsakė į jo klausiam� �vilgsnį.

�Ne, � tarė jisai sau, � kad ir koks gra�us �itas paprastas darbo �monių gyvenimas, a� negaliu grį�ti į jį. A� myliu j�.�

XIII

Niekas, be pa�ių artimiausių Aleksejui Aleksandrovi�iui �monių, ne�inojo, kad �itas �mogus, i� pa�iūros toks �altas ir i�mintingas, turi vien� visam jo charakteriui prie�taraujan�i� silpnyb�: Aleksejus Aleksandrovi�ius negalėdavo abejingai klausyti ar �iūrėti į kūdikio ar moters a�aras. Matydamas a�aras, jis baisiai sutrikdavo ir visi�kai negalėdavo susivokti. Jo kanceliarijos vir�ininkas ir sekretorius �inojo tai ir i� anksto įspėdavo interesantes, kad jos, gink Dieve, neverktų, jei nenori pagadinti savo reikalo. �Jis supyks ir jūsų nesiklausys�, � sakydavo jie. Ir i� tikrųjų �iais atvejais sielos sutrikimas, kurį Aleksejui Aleksandrovi�iui sukeldavo a�aros, pasireik�davo staigiu pyk�iu. �A� nieko, nieko negaliu padaryti. Pra�au i�eiti!� � paprastai �aukdavo jis tokiais atvejais.

Kai grį�tant i� lenktynių Ana parei�kė jam apie savo santykius su Vronskiu ir �ia pat, u�siėmusi rankomis veid�, pravirko, Aleksejus Aleksandrovi�ius, nors �irdyje jam ir u�virė pagie�a �monai, drauge pajuto, kad jį apima tas sielos sutrikimas, kurį visuomet sukeldavo a�aros. �inodamas, kad �iuo momentu negalės taip i�reik�ti savo jausmų, kad jie atitiktų padėtį, jis stengėsi sulaikyti savyje bet kurį gyvybės pasirei�kim� ir todėl nejudėjo ir ne�iūrėjo į �mon�. Dėl to jo veidas atrodė toks keistas, lyg numirėlio, ir taip nustebino An�.

Priva�iavus prie namo, jis padėjo �monai i�lipti i� karietos ir prisivert�s mandagiai, kaip paprastai darydavo, atsisveikino su ja ir i�tarė tuos �od�ius, kurie neu�dėjo jam jokių pareigų; jis pasakė rytoj prane�i�s jai, k� bus nusprend�s.

�monos �od�iai, patvirtin� jo blogiausius įtarimus, skaud�iai suspaudė Aleksejui Aleksandrovi�iui �irdį. �į skausm� didino dar tas keistas fizinio pasigailėjimo jausmas Anai, kurį jam sukėlė jos a�aros. Ta�iau lik�s vienas karietoje Aleksejus Aleksandrovi�ius nusteb�s ir d�iaugdamasis pamatė, kad visi�kai nejau�ia to pasigailėjimo ir abejonių bei pavydo kan�ių, kurios pastaruoju metu jį slėgė.

Jis jautėsi kaip �mogus, kuriam i�trauktas ilgai skaudėj�s dantis. Po baisaus skausmo ir po to, kai jis pajuto, jog ka�koks mil�ini�kas, u� jo galv� didesnis daiktas i�trauktas i� jo �iaunos, ligonis staiga, netikėdamas savo laime, pajunta, kad nebėra to, kas taip ilgai nuodijo gyvenim�, traukė į save vis� jo dėmesį, ir kad vėl gali gyventi, galvoti ir domėtis ne vien tik savo dantimi. �itaip dabar jautėsi Aleksejus Aleksandrovi�ius. Skausmas buvo keistas ir baisus, bet dabar jis buvo praėj�s; jis jautė, kad vėl gali gyventi ir galvoti ne vien tik apie �mon�.

�Nei ji turi garbės, nei �irdies, nei tikėjimo, � sugedusi moteris! A� visuomet t� �inojau ir visuomet ma�iau, nors ir stengiausi, jos gailėdamasis, apgaudinėti save�, � tarė sau Aleksejus Aleksandrovi�ius. Ir jam i� tikrųjų atrodė, kad jis visuomet t� matė; atsiminė jų buvusio gyvenimo smulkmenas, kurios anks�iau neatrodė jam ka�kokios blogos, � dabar tos smulkmenos ai�kiai rodė, kad ji visuomet buvo sugedusi moteris. �A� suklydau, susiej�s savo gyvenim� su ja, ta�iau mano klaida neturi savyje nieko pikto, todėl a� negaliu būti nelaimingas. Kaltas ne a�, � tarė jis sau, � bet ji. Ta�iau man ji nerūpi. Ji man nebeegzistuoja��

Koks likimas i�tiks j� ir sūnų, kuriam, lygiai kaip ir jai, jo �irdyje buvo pasikeit� jausmai, jam nerūpėjo. Vienas dalykas jam dabar rūpėjo, kaip geriausiai, padoriausiai, jam pa�iam patogiausiai, todėl ir teisingiausiai galima nusikratyti to purvo, kuriuo ji puldama jį apdrabstė, ir eiti toliau tuo pa�iu veiklaus, doro ir naudingo gyvenimo keliu.

�A� negaliu būti nelaimingas dėl to, kad niekinga moteris nusikalto, a� tik turiu rasti geriausi� i�eitį i� tos sunkios padėties, į kuri� ji mane įstūmė. Ir a� j� rasiu, � kalbėjo sau Aleksejus Aleksandrovi�ius, ir vis labiau ir labiau niaukėsi jo veidas. � Ne a� pirmas, ne a� paskutinis.� Ir, nekalbant apie istorinius pavyzd�ius, pradedant nuo Menelajo, kurį visų atmintyje atnaujino gra�ioji Elena, daugybė �ių dienų auk�tosios visuomenės moterų, nei�tikimų savo vyrams, stojo Aleksejui Aleksandrovi�iui prie� akis. �Darjalovas, Poltavskis, kunigaik�tis Karibanovas, grafas Paskudinas, Dramas� Taip, ir Dramas� toks doras, i�mintingas �mogus� Semionovas, �iaginas, Sigoninas, � atsiminė Aleksejus Aleksandrovi�ius. � Sakykime, ka�koks neprotingas ridicule40 krinta ant tų �monių, bet a� niekuomet �ia nematydavau nieko kito, tiktai nelaim�, ir visuomet u�jausdavau�, � kalbėjo sau Aleksejus Aleksandrovi�ius, nors tai ir buvo netiesa, nes jis niekuomet neu�jausdavo pana�ios nelaimės i�tiktųjų, ir juo daugiau pasitaikydavo �monų, apgaudinėjan�ių savo vyrus, juo labiau vertindavo pats save. �Tai tokia nelaimė, kuri gali i�tikti kiekvien�. Ir �i nelaimė i�tiko mane. Svarbu, kaip geriausiai �i� padėtį priimti.� Ir jis ėmė smulkiai nagrinėti, kaip pasielgė �monės, atsidūr� tokioje pat kaip ir jis padėtyje.

�Darjalovas pasirinko dvikov���

Aleksejus Aleksandrovi�ius, būdamas jaunas, labai da�nai pagalvodavo apie dvikov� kaip tik dėl to, kad buvo fizi�kai baug�tus �mogus ir pats t� gerai �inojo. Aleksejus Aleksandrovi�ius negalėdavo be siaubo pagalvoti apie nukreipt� į jį pistolet� ir niekuomet kaip gyvas nesinaudojo jokiu ginklu. �is siaubas nuo jaunų dienų versdavo jį galvoti apie dvikov� ir vaizduotis save tokioje padėtyje, kurioje reikia statyti savo gyvyb� į pavojų. Sulauk�s pasisekimo gyvenime ir tvirtai atsistoj�s ant kojų, jis seniai u�mir�o t� jausm�, ta�iau senasis jausmas vėl atgijo, ir baimė dėl savo bailumo dabar jam pasirodė tokia didelė, jog Aleksejus Aleksandrovi�ius ilgai ir nuodugniai svarstė bei mintyse puoselėjo dvikovos klausim�, nors i� anksto �inojo, kad nieku gyvu nedrįs kautis.

�Be abejonės, mūsų visuomenė dar tokia laukinė (ne taip, kaip Anglijoje), jog labai daug �monių, � ir tarp tų daugelio �monių buvo tokių, kurių nuomon� Aleksejus Aleksandrovi�ius itin brangino, � pa�iūrėtų į dvikov� palankiai, bet koks būtų pasiektas rezultatas? Tarkime, a� i��auksiu į dvikov�, � svarstė toliau Aleksejus Aleksandrovi�ius ir, ai�kiai įsivaizduodamas, kaip jis po to praleis naktį ir kaip į jį bus nukreiptas pistoletas, krūptelėjo ir suprato, kad niekuomet �ito nepadarys, � tarkime, a� i��auksiu jį į dvikov�.�

�Tarkime, kas nors mane i�mokys, � galvojo jis toliau, � pastatys, a� paspausiu gaiduk�, � kalbėjo jis sau u�simerkdamas, � ir atsitiks taip, kad a� jį nu�udysiu, � tarė sau Aleksejus Aleksandrovi�ius ir papurtė galv�, norėdamas nusikratyti tokių kvailų min�ių. � Bet jeigu a� nu�udysiu �mogų, ar tas padės nustatyti mano santykius su nusikaltėle �mona ir sūnumi? Juk vis tiek man reikės spr�sti, k� turiu daryti su ja. Bet grei�iausiai � ir a� dėl to neabejoju � būsiu nu�udytas arba su�eistas a�. A�, nekaltas �mogus, auka, būsiu nu�udytas arba su�eistas. Dar didesnė nes�monė. Bet negana to: i��aukdamas į dvikov�, a� pats nedorai pasielg�iau. Argi ne�inau i� anksto, kad mano draugai niekuomet neleis man dalyvauti dvikovoje � neleis, kad Rusijai reikalingo valstybės vyro gyvybė atsidurtų pavojuje? Kas gi bus? Ogi �tai kas: �inodamas i� anksto, kad jokio pavojaus man negali būti, a� tik įsimany�iau tuo i��ūkiu suteikti pats sau tam tikros pigios garbės. Tai būtų nedora, veidmaini�ka, tai reik�tų apgaudinėti kitus ir patį save. Dvikova neįmanoma, ir niekas jos i� man�s nelaukia. Mano tikslas yra apsaugoti savo reputacij�, kuri man reikalinga tam, kad nekliudomas toliau galė�iau dirbti savo darb�.� Tarnybinė veikla, kuri ir anks�iau Aleksejaus Aleksandravi�iaus akyse turėjo didel� reik�m�, dabar jam atrodė itin reik�minga.

Apsvarst�s dvikov� ir atsisak�s jos, Aleksejus Aleksandrovi�ius ėmė galvoti apie i�tuok� � kit� i�eitį, pasirinkt� vieno kito i� tų vyrų, kurie jam atėjo į galv�. Prisimindamas visus �inomus i�tuokų atvejus (jų buvo labai daug pa�ioje auk�tojoje, jam gerai �inomoje draugijoje), Aleksejus Aleksandrovi�ius nerado nė vieno, kur i�tuokos tikslas būtų buv�s tas, kurio jis siekė. Visais tais atvejais vyras nei�tikim� �mon� perleisdavo kitam arba j� parduodavo, ir ta pati �alis, kuri dėl savo kaltės neturėjo teisės tuoktis, sudarydavo su nauju sutuoktiniu netikrus, tariamai įteisintus santykius. O savo atveju Aleksejus Aleksandrovi�ius matė, kad teisėta i�tuoka, tai yra tokia, kada nusikaltusi �mona būtų tiktai atstumta, yra visi�kai neįmanoma. Jis matė, kad dėl sudėtingų jo gyvenimo s�lygų buvo visai neįmanomi tie grubūs įrodymai, kurių reikalavo įstatymas jo �monai apkaltinti; matė, kad tam tikras �io gyvenimo subtilumas neleid�ia nė pasinaudoti �iais įrodymais, jeigu jų ir būtų, kad �ių įrodymų panaudojimas jį pa�emintų visuomenės akyse labiau negu j�.

Gauti i�tuok� neįmanoma be skandalingos bylos, kuri jo prie�ams duotų puikiausi� prog� jį ap�mei�ti ir jo auk�t� padėtį visuomenėje pa�eminti. O svarbiausio tikslo � visk� sutvarkyti be didelio sukrėtimo � nebuvo galima pasiekti ir i�situokiant. Antra vertus, buvo ai�ku, kad, i�situokus ar net paband�ius i�situokti, �mona nutrauks santykius su vyru ir susidės su meilu�iu. O Aleksejaus Aleksandrovi�iaus sieloje, nors jis dabar, kaip jam atrodė, buvo visi�kai abejingas savo �monai ir �iūrėjo į j� su panieka, buvo lik�s vienas jausmas jai � nenoras, kad ji nekliudomai galėtų susidėti su Vronskiu, kad jos nusikaltimas būtų jai naudingas. Tik viena �i mintis taip suerzino Aleksejų Aleksandrovi�ių, jog jis tik įsivaizdav�s �itai sumykė i� vidinio skausmo, kilstelėjo karietoje ir atsisėdo į kit� viet�. Paskui ilgai paniur�s mink�tu pledu vyniojo savo ��lan�ias kaulėtas kojas.

�Be formalios i�tuokos dar būtų galima pasielgti, kaip pasielgė Karibanovas, Paskudinas ir tas gerasis Dramas, tai yra skyrium gyventi su �mona�, � nurim�s galvojo jis toliau, bet ir �ioji priemonė galėjo sudaryti tų pa�ių nepatogumų kaip ir i�tuoka, būtent negalėjo apsaugoti nuo negarbės, kaip ir formali i�tuoka, o svarbiausia, stūmė jo �mon� į Vronskio glėbį. �Ne, tai neįmanoma, neįmanoma! � vėl garsiai ėmė kalbėti Aleksejus Aleksandrovi�ius, i� naujo sklaidydamas savo pled�. � A� nebūsiu dėl to nelaimingas, ta�iau ir ji, ir jis neturi būti laimingi.�

Pavydas, kuris kankino jį tada, kai jis nieko tikro dar ne�inojo, dingo t� moment�, kai �monos �od�iai skausmingai i�traukė jam dantį. Ta�iau �į jausm� pakeitė kitas � noras, kad ji ne tik ned�iūgautų, bet būtų nubausta u� savo nusikaltim�. Jis nepripa�ino �ito jausmo, ta�iau sielos gilumoje tro�ko, kad �mona nukentėtų u� tai, jog sudrumstė jo ramyb� ir pa�emino jo ger� vard�. Vėl apsvarst�s dvikovos, i�tuokos, i�siskyrimo s�lygas ir vėl jas atmet�s, Aleksejus Aleksandrovi�ius įsitikino, kad i�eitis yra tik viena � laikyti j� prie sav�s, nuslėpus nuo visuomenės tai, kas įvyko, ir panaudojus visas nuo jo priklausan�ias priemones jos ry�iams nutraukti, o svarbiausia � �ito jis pats sau neprisipa�ino � nubausti j�. �A� turiu pasakyti savo sprendim�, jog, apsvarst�s t� sunki� padėtį, į kuri� ji pastatė �eim�, priėjau i�vad�, kad visos kitos i�eitys abiem �alims būtų blogesnės negu i�orinis status quo ir kad a� sutinku jo laikytis, ta�iau su grie�ta s�lyga, jog ir ji atsi�velgs į mano reikalavim�, tai yra nutrauks santykius su meilu�iu.� Tam sprendimui paremti, kai �is jau buvo galutinai priimtas, Aleksejui Aleksandrovi�iui atėjo į galv� dar vienas svarbus sumetimas. �Tik �itaip nusprend�s, a� drauge patenkinu ir religijos reikalavimus, � tarė jis sau, � tik �itaip nusprend�s, a� ne atstumiu nuo sav�s nusikaltusi� �mon�, o duodu jai prog� pasitaisyti ir netgi � nors man tas labai sunku � skiriu dalį savo jėgų jai pataisyti ir i�gelbėti.� Nors Aleksejus Aleksandrovi�ius ir �inojo, kad negali turėti moralinės įtakos �monai, kad nieko nebus i� visų tų mėginimų j� pataisyti, kad visa tai tėra melas; nors i�gyvendamas tas sunkias valandas jis nė karto nebuvo pagalvoj�s, kad reikia vadovautis religija, � dabar, kai �is sprendimas, kaip jam atrodė, sutapo su religijos reikalavimais, �ita religinė jo sprendimo sankcija visi�kai patenkino jį ir i� dalies nuramino. Jam buvo d�iugu galvoti, jog ir tokiu svarbiu gyvenimo atveju niekas negalės pasakyti, kad jis nepasielgė pagal tos religijos principus, kurios vėliav� jis visuomet laikė auk�tai i�kėl�s, kai dauguma �monių buvo �iai religijai �alti ir abejingi. Svarstydamas tolimesnes smulkmenas, Aleksejus Aleksandrovi�ius net nematė prie�asties, kodėl jo santykiai su �mona negalėtų pasilikti beveik tokie pat kaip ligi �iol. Be abejonės, jis niekuomet negalės vėl jos gerbti, ta�iau nebuvo ir negalėjo būti jokių prie�as�ių, kad jis turėtų ardyti savo gyvenim� ir kentėti dėl to, jog ji bloga ir nei�tikima �mona. �Taip, praslinks laikas, visk� tvarkantis laikas, ir vėl grį� buvusieji santykiai, � tarė sau Aleksejus Aleksandrovi�ius, � tie santykiai bus bent tokie, kad neardytų mano gyvenimo bėgio. Ji turi būti nelaiminga, bet a� nekaltas, todėl negaliu būti nelaimingas.�

_______________

40 Juokingumas.

XIV

Artėdamas prie Peterburgo, Aleksejus Aleksandrovi�ius ne tik galutinai �itaip nusprendė, bet ir apmetė galvoje lai�k�, kurį para�ys �monai. Įėj�s į �veicoriaus kambarį, Aleksejus Aleksandrovi�ius �vilgtelėjo į atne�tus i� ministerijos lai�kus bei ra�tus ir liepė nune�ti juos į kabinet�.

� Nukinkyti ir nieko nepriimti, � atsakė jis, �veicoriaus paklaustas, su tam tikru pasitenkinimu, kuris rodė jo ger� nuotaik�, pabrė�damas �odį �nepriimti�.

Aleksejus Aleksandrovi�ius perėjo du kartus per kabinet� ir sustojo prie did�iulio ra�omojo stalo, ant kurio kamerdineris, pirma jo įėj�s, jau buvo u�deg�s �e�ias �vakes, trak�telėjo pir�tais, atsisėdo ir ėmė tvarkyti ra�omuosius reikmenis. Pasidėj�s alkūnes ant stalo, jis pakreipė į �alį galv�, valandėl� pagalvojo ir ėmė ra�yti, nė vienos sekundės nesustodamas. Jis ra�ė prancūzi�kai be jokio kreipinio, vartodamas įvardį �jūs�, kuris prancūzi�kai neturi to �altumo kaip rusi�kai.

Per paskutinį mūsų pasikalbėjim� a� parei�kiau nusistatym� prane�ti jums savo sprendim�, susijusį su to pasikalbėjimo objektu. Rūpestingai visk� apsvarst�s, dabar ra�au, vykdydamas t� pa�ad�. �tai mano sprendimas: kad ir koks būtų jūsų elgesys, a� nesijau�iu turįs teis� nutraukti tuos ry�ius, kuriais mus sujungė ne �ios �emės galia. �eimos negali suardyti vieno i� sutuoktinių įgeidis, savavali�kas pasielgimas ar net nusikaltimas, mūsų gyvenimas turi ir toliau eiti kaip anks�iau. Tas būtinai reikalinga man, jums ir mūsų sūnui. A� visi�kai esu tikras, kad jūs gailėjotės ir gailitės, privertusi mane ra�yti �į lai�k�, kad jūs man padėsite su �aknimis i�rauti mūsų nesantaikos prie�astį ir u�mir�ti, kas yra buv�. Prie�ingu atveju jūs pati galite numanyti, kas laukia jūsų ir jūsų sūnaus. Apie visa tai tikiuosi smulkiau pasikalbėti tada, kai mes asmeni�kai susitiksime. Kadangi vasarojimo sezonas baigiasi, a� pra�y�iau grį�ti į Peterburg� kiek galima grei�iau, ne vėliau kaip antradienį. Visa, ko reikia jums persikelti, bus padaryta. Pra�au įsidėmėti, kad �į savo pra�ym� a� laikau ypa� svarbiu.

A. Kareninas

P. S. �iame lai�ke įdėta pinigų, kurie gali būti reikalingi jūsų i�laidoms.

Jis perskaitė lai�k� ir liko juo patenkintas, ypa� tuo, kad atsiminė įdėti pinigų; nebuvo nei �iurk�taus �od�io, nei priekai�to, bet nebuvo ir atlaidumo. O svarbiausia � buvo nutiestas aukso tiltas jai sugrį�ti. Sulenk�s lai�k�, i�lygin�s jį dideliu masyviu dramblio kaulo peiliu ir įdėj�s į vok� su pinigais, jis pajuto tokį malonum�, kurį visuomet jam su�adindavo naudojimasis puikiais ra�omaisiais reikmenimis, ir paskambino.

� Paduosi kurjeriui, tegu rytoj pristato Anai Arkadjevnai į vasarnamį, � tarė jisai ir atsistojo.

� Klausau, jūsų prakilnybe. Arbat� į kabinet� įsakysite?

Aleksejus Aleksandrovi�ius liepė arbat� atne�ti į kabinet� ir, �aisdamas masyviu peiliu, priėjo prie krėslo, prie kurio buvo paruo�ta lempa ir vos pradėta skaityti prancūzi�ka knyga apie Eugubiumo lenteles. Ties krėslu kabojo ovalinis, aukso rėmais garsaus dailininko puikiai nutapytas Anos portretas. Aleksejus Aleksandrovi�ius pa�iūrėjo į jį. Paslaptingos akys pa�aipiai ir į�ūliai �velgė į jį, kaip ir an� paskutinį vakar�, kada įvyko jų pasikalbėjimas. Juodi, puikiai dailininko padaryti galvos mezginiai, juodi jos plaukai ir baltos �avios rankos su apmaustytu �iedais bevard�iu pir�tu, � visa tai atrodė nepaken�iamai į�ūlu bei akiplė�i�ka ir nemaloniai paveikė Aleksejų Aleksandrovi�ių. Pa�iūrėj�s valandėl� į portret�, Aleksejus Aleksandrovi�ius taip krūptelėjo, jog jam suvirpėjo lūpos, jis i�tarė gars� �brrr� ir nusigr�ė. Skubiai atsisėd�s į krėsl�, atskleidė knyg�. Pamėgino skaityti, bet jokiu būdu negalėjo sukaupti savo dėmesio ties Eugubiumo lentelėmis, kurios anks�iau jam atrodė tokios įdomios. Jis �iūrėjo į knyg�, o galvojo apie k� kita. Galvojo ne apie �mon�, bet apie vien� pastaruoju metu i�kilusi� jo valstybinės veiklos komplikacij�, kuri �iuo metu traukė jo did�iausi� dėmesį tarnyboje. Aleksejus Aleksandrovi�ius jautė, kad dabar jis labiau negu bet kada yra įsigilin�s į �it� reikal� ir kad jo galvoje kyla � jis, neapgaudinėdamas sav�s, galėjo tai pasakyti � svarbi mintis, turinti i�narplioti vis� t� paini� byl�, padėti jam i�kilti tarnyboje, pa�eminti jo prie�us ir todėl duoti did�iausi� naud� valstybei. Kai tik tarnas, padėj�s arbat�, i�ėjo i� kambario, Aleksejus Aleksandrovi�ius atsistojo ir nuėjo prie ra�omojo stalo. Pastūmėj�s į vidurį portfelį su einamųjų reikalų ra�tais, jis, savimi patenkintas ir vos pastebimai �ypsodamasis, i�siėmė i� pastovo pie�tuk� ir ėmė atsidėj�s skaityti savo i�reikalaut� sudėting� byl�, susijusi� su ta būsima komplikacija. Komplikacija buvo tokia: Aleksejus Aleksandrovi�ius, kaip valstybės vyras, turėjo t� jam vienam būding� bruo��, kurį paprastai turi kiekvienas kylantis valdininkas, t� bruo��, kuris drauge su jo atkaklia garbėtro�ka, santūrumu, s��iningumu ir pasitikėjimu savimi padėjo jam padaryti karjer�, � jis nesiskaitė su kanceliari�ku oficialumu, ma�ino susira�inėjim�, kiek galėdamas tiesiogiai gilindavosi į gyv�jį reikal� ir buvo taupus. Garsiojoje bir�elio 2 dienos komisijoje buvo i�keltas Zaraisko gubernijos laukų drėkinimo reikalas, kuriuo buvo pavesta rūpintis Aleksejaus Aleksandrovi�iaus ministerijai ir kuris buvo ry�kus i�laidų neproduktyvumo ir popierinės pa�iūros į dalyk� pavyzdys. Aleksejus Aleksandrovi�ius �inojo, kad tai teisinga. Zaraisko gubernijos laukų drėkinimo reikal� buvo pradėj�s Aleksejaus Aleksandrovi�iaus pirmtako pirmtakas. I� tikrųjų �itam reikalui buvo i�leista ir tebeleid�iama labai daug pinigų, ir visi�kai neproduktyviai, ir buvo ai�ku, kad i� viso �ito sumanymo nieko negali i�eiti. Aleksejus Aleksandrovi�ius, pradėj�s eiti savo pareigas, tuojau t� suprato ir buvo benorįs �į dalyk� palaidoti, ta�iau pirmuoju metu, kol dar jautėsi netvirtai, �inojo, kad tai susij� su daugybe suinteresuotų �monių, ir skubėti būtų buv� nei�mintinga, o paskui, besirūpindamas kitais reikalais, t� dalyk� tiesiog u�mir�o. �is reikalas, kaip ir visi kiti, ėjo savaime, i� inercijos. (Daug �monių valgė duon� i� to dalyko, ypa� viena labai dorovinga ir muzikali �eima: visos dukterys grojo styginiais instrumentais. Aleksejus Aleksandrovi�ius pa�ino �it� �eim� ir buvo vienos i� vyresniųjų dukterų svotas.) Kai �į dalyk� i�kėlė kita ministerija, nusista�iusi prie� �i� ministerij�, Aleksejui Aleksandrovi�iui atrodė, kad anoji pasielgė negarbingai, nes kiekvienoje ministerijoje buvo ir ne tokių dalykų, bet jų niekas dėl tam tikro tarnybinio padorumo nevie�ino. O dabar, jeigu jau jie metė jam �i� pir�tin�, tai jis dr�siai pakėlė j� ir reikalavo paskirti ypating� komisij� Zaraisko gubernijos laukų drėkinimo komisijos darbams i�tirti ir patikrinti, bet u�tat jau nė trupu�io tų ponų nepasigailėjo. Taip pat jis reikalavo paskirti dar ypating� komisij� kitakilmių reikalams i�tirti. Kitakilmių reikalas atsitiktinai buvo i�keltas bir�elio 2 dienos komitete ir buvo energingai palaikomas Aleksejaus Aleksandrovi�iaus, kaip neatidėliotinas dėl pasigailėtinos kitakilmių padėties. Komitete �is dalykas davė progos susikirsti kelioms ministerijoms. Ministerija, nusista�iusi prie� Aleksejų Aleksandrovi�ių, įrodinėjo, kad kitakilmiai tiesiog klestėte klesti, o sumanytasis pertvarkymas galįs sunaikinti jų gerov�, jei ir es� kas blogo, tai tik dėl to, kad Aleksejaus Aleksandrovi�iaus ministerija nesiėmė įstatymo numatytų priemonių. Dabar Aleksejus Aleksandrovi�ius ketino reikalauti: pirma, kad būtų sudaryta nauja komisija, kuriai būtų pavesta i�tirti kitakilmių padėtį; antra, jeigu pasirodytų, kad kitakilmių padėtis i� tikrųjų tokia, kokia ji atrodo i� oficialių duomenų, esan�ių komiteto rankose, tai kad būtų paskirta nauja �inovų komisija tos liūdnos kitakilmių padėties prie�astims i�tirti �iais po�iūriais: a) politiniu, b) administraciniu, c) ekonominiu, d) etnografiniu, e) materialiniu ir f) religiniu; tre�ia, kad i� prie�ingai nusista�iusios ministerijos būtų i�reikalauta �inių apie tas priemones, kurių per pastar�jį de�imtmetį �i ministerija ėmėsi �alindama tas nepalankias s�lygas, kuriomis dabar gyvena kitakilmiai; ir pagaliau ketvirta, kad būtų pareikalauta i� ministerijos paai�kinti, kodėl ji, kaip matyti i� pristatytų komisijai �inių Nr. 17015 ir Nr. 18308, 1863 metų gruod�io 5 dienos ir 1864 metų bir�elio 7 dienos, veikė prie�ingai pagrindinio įstatymo prasmei (� tomas, 18 str. ir 36 str. pastaba). Aleksejaus Aleksandrovi�iaus net veidas pagyvėjo ir paraudo, kai jis greitai ra�ėsi �ių min�ių konspekt�. Prira��s popieriaus lap�, jis atsistojo, paskambino ir liepė paduoti ra�telį kanceliarijos vir�ininkui, kad tasai jam pristatytų reikalingas �inias. Atsistoj�s ir perėj�s per kambarį, jis vėl pa�velgė į portret�, susiraukė ir niekinamai �yptelėjo. Dar paskait�s knyg� apie Eugubiumo lenteles ir vėl jomis susidomėj�s, Aleksejus Aleksandrovi�ius vienuolikt� valand� nuėjo gulti. Kai gulėdamas lovoje atsiminė įvykį su �mona, �is įvykis pasirodė jam visai nebe toks niūrus.

Nors Ana atkakliai ir įtū�usi prie�taravo Vronskiui, kai �is sakė, kad jos padėtis neįmanoma, ir įkalbinėjo visk� pasakyti vyrui, sielos gilumoje ji manė, kad jos padėtis dviprasmi�ka, negarbinga, ir visa �irdimi tro�ko j� pakeisti. Grį�dama su vyru i� lenktynių, ji susijaudinusi pasakė jam visk�. Nors tuo metu buvo labai skaudu, Ana d�iaugėsi taip pasielgusi. Kai vyras paliko j�, ji įtikinėjo save gerai padariusi, nes dabar viskas paai�kės ir bent jau nereikės meluoti bei apgaudinėti. Jai atrodė neabejotina, kad dabar jos padėtis galutinai paai�kės. Galbūt ta naujoji padėtis bus bloga, bet ji tvirtai nusistatys, kad joje nebūtų neai�kumo ir melo. U� t� skausm�, kurį ji padarė sau ir savo vyrui, pasakydama tuos �od�ius, bus dabar atlyginta tuo, kad viskas bus ai�ku, galvojo Ana. T� patį vakar� ji pasimatė su Vronskiu, bet nieko nepasakė jam, k� buvo kalbėjusi su vyru, nors dėl to, kad padėtis paai�kėtų, reikėjo pasakyti.

Kit� ryt� pabudusi Ana pirmiausia prisiminė tuos �od�ius, kuriuos ji pasakė vyrui, ir tie �od�iai jai pasirodė tokie baisūs, jog negalėjo dabar suprasti, kaip galėjo pasiry�ti ir i�tarti tuos keistus grubius �od�ius, ir negalėjo įsivaizduoti, kas i� to i�eis. Ta�iau �od�iai buvo i�tarti, ir Aleksejus Aleksandrovi�ius i�va�iavo, nieko nepasak�s. �A� ma�iausi su Vronskiu ir nepasakiau jam. Dar tuo metu, kai jis jau i�eidinėjo, a� norėjau susigr��inti jį ir pasakyti, bet apsigalvojau, nes būtų keista, kodėl nepasakiau jam tu�tuojau. Kodėl norėjau pasakyti jam ir nepasakiau?� Pati sav�s �ito paklaususi, Ana kar�tai nuraudo i� gėdos. Ji suprato, kas j� sulaikė nuo �ito; suprato, kad jai buvo gėda. Jos padėtis, kuri vakar vakare jai atrodė paai�kėjusi, staiga pasirodė jai dabar ne tik nepaai�kėjusi, o bevilti�ka. Anai pasidarė baisu dėl tos negarbės, apie kuri� ji pirma nė nebuvo galvojusi. Tik pagalvojus apie tai, kaip pasielgs vyras, jai kildavo baisiausių min�ių. Jai ateidavo į galv�, kad tuojau atva�iuos reikalų vedėjas ir i�varys j� i� namų, kad jos negarbė bus paskelbta visam pasauliui. Ana klausdavo sav�s, kur ji va�iuos, i�varyta i� namų, ir nieko negalėdavo į tai atsakyti.

Galvodama apie Vronskį, ji vaizduodavosi, kad tasai nemyli jos, kad jau pradeda bodėtis ja, kad ji negali siūlytis jam, ir jos �irdyje kildavo neapykanta Vronskiui. Jai rodėsi, kad tuos �od�ius, kuriuos pasakė vyrui ir dabar be perstogės kartojo savo vaizduotėje, kad ji pasakė juos visiems ir visi juos girdėjo. Ana nedrįso pa�velgti į akis tiems, su kuriais gyveno. Nedrįso pasi�aukti kambarinės, dar daugiau � nulipti apa�ion ir susitikti su sūnumi ir guvernante.

Kambarinė, kuri jau seniai klausėsi prie jos durų, pati įėjo į kambarį. Ana klausiamai pa�velgė jai į akis ir nuog�stingai i�raudo. Mergina atsipra�ė, kad įėjo, jai pasirod�, jog ponia skambino. Ji atne�ė drabu�ius ir lai�kelį. Lai�kelis buvo i� Betsi. Betsi priminė jai, kad Liza Merkalova ir baronienė Stolc su savo garbintojais Kalu�skiu ir seniu Stremovu �į ryt� susirinks pas j� kroketo partijos. �Atva�iuokite nors pasi�iūrėti, papro�ių pastudijuoti. A� jūsų laukiu�, � baigė ji.

Ana perskaitė lai�kelį ir sunkiai atsiduso.

� Nieko, nieko nereikia, � tarė ji Anu�kai, kuri dėliojo ant tualetinio staliuko flakonus ir �epetukus. � Eik, a� tuojau apsirengsiu ir ateisiu. Nieko, nieko nereikia.

Anu�ka i�ėjo, bet Ana nesirengė, o sėdėjo kaip sėdėjusi, nuleidusi rankas ir galv�, retkar�iais krūp�iojo visu kūnu, norėdama padaryti ka�kokį most�, pasakyti ka�k�, ir vėl sustingdavo. Ji be perstogės kartojo: �Dieve mano! Dieve mano!� Bet nei �Dieve�, nei �mano� neturėjo jai jokios prasmės. Jai lygiai taip pat buvo svetima mintis ie�koti pagalbos religijoje, nors ji niekuomet neturėjo abejojimų dėl religijos, kurios dvasia buvo i�auklėta, kaip ie�koti Aleksejaus Aleksandrovi�iaus pagalbos. Ana �inojo i� anksto, kad religija tik tada gali jai padėti, jeigu i�si�adės to, kas sudaro vis� jos gyvenimo prasm�. Anai ne tik buvo sunku, bet jai ėmė kelti baimės nauja, niekuomet jos dar nepatirta sielos būsena. Jinai jautė, kad jos sieloje viskas pradeda dvejintis, kaip kartais dvejinasi daiktai i�vargusioms akims. Ana kartais ne�inodavo, ko bijo, ko trok�ta. Ar jinai bijo, ar trok�ta to, kas buvo, ar to, kas bus, ir ko būtent trok�ta, � ji ne�inojo.

�Ak, k� a� darau!� � tarė Ana, staiga pajutusi skausm� abiejose galvos pusėse. Atsipeikėjusi ji pamatė, kad abiem rankomis laiko susiėmusi prie smilkinių plaukus ir spaud�ia juos. Ji pa�oko ir ėmė vaik��ioti.

� Kava padėta, ir mamzelė su Serio�a laukia, � tarė Anu�ka, vėl sugrį�usi ir vėl radusi An� ta pa�ia poza.

� Serio�a? K� Serio�a? � ūmai pagyvėdama paklausė Ana, pirm� kart� per vis� ryt� atsiminusi, kad turi sūnų.

� Rodos, jis nusikalto, � atsakė �ypsodamasi Anu�ka.

� Kuo nusikalto?

� Persikų buvo jūsų kampiniame kambaryje, tai ponaitis slap�ia vien� suvalgė.

Sūnaus priminimas staiga i�judino j� i� tos bevilti�kos padėties, kurioje ji buvo. Ana atsiminė motinos, gyvenan�ios vien dėl sūnaus, vaidmenį, gana nuo�irdų, nors ir labai perdėt�, kurį buvo sau paskyrusi pastaraisiais metais, ir d�iaugdamasi pajuto, kad ir tokioje padėtyje būdama, turi tokį ramstį, kuris jai visuomet liks, kad ir kokie būtų jos santykiai su vyru ir Vronskiu. Tas ramstis buvo sūnus. Ar �iokioje, ar tokioje padėtyje ji atsidurtų, ji negali palikti sūnaus. Tegu vyras nuplė�ia jai garb� ir i�varo j�, tegu Vronskis at��la ir gyvena be jos (Ana vėl į�irdusi priekai�tingai pagalvojo apie jį), ji negali palikti sūnaus. Ji turi gyvenimo tiksl�. Ir ji turi veikti, veikti, kad sūnus liktų su ja, kad niekas jo neatimtų. Ir grei�iau, kiek galima grei�iau reikia veikti, kol sūnus i� jos neatimtas. Reikia pasiimti jį ir i�va�iuoti. Tai viena, k� jai dabar reikia daryti. Jai reikia nurimti ir nusikratyti �ios skausmingos būsenos. Mintis, kad reikia ry�tingai veikti dėl sūnaus, kad tuojau pat reikia i�va�iuoti su juo, j� nuramino.

Ana greitai apsirengė, nuėjo apa�ion ir ry�tingai į�engė į svetain�, kur paprastai jos laukdavo kava ir Serio�a su guvernante. Serio�a, apvilktas baltais drabu�ėliais, stovėjo prie stalo po veidrod�iu susikūprin�s, įtrauk�s galv�, jo veide buvo įtemptas dėmesys, kuris jai buvo pa�įstamas ir priminė tėv�. Berniukas darė ka�k� i� gėlių, kurias buvo atsine��s.

Guvernantė atrodė ypa� rūsti. Serio�a �ai�iai su�uko (jis da�nai taip �aukdavo): �A, mama!� ir sustojo ne�inodamas, k� daryti: ar mesti gėles ir eiti prie motinos pasisveikinti, ar pabaigti vainik� ir eiti su gėlėmis.

Guvernantė pasisveikino ir ilgai, i�samiai ėmė pasakoti, kuo Serio�a nusikalto, bet Ana jos nesiklausė, ji galvojo apie tai, ar pasiimti j� drauge. �Ne, neimsiu, � nutarė ji. � I�va�iuosiu viena su sūnumi.�

� Taip, tai labai negerai, � tarė Ana ir, paėmusi sūnui u� peties, ne grie�tu, o nedr�siu �vilgsniu, kuris sutrikdė ir nud�iugino berniuk�, pa�iūrėjo į jį ir pabu�iavo. � Palikite jį su manimi, � pasakė ji nustebusiai guvernantei ir nei�leisdama sūnaus rankos atsisėdo u� paruo�to kavai stalo.

� Mama! A�� a�� ne� � mik�iojo Serio�a, stengdamasis i� jos veido suprasti, kas jo laukia u� persik�.

� Serio�a, � tarė Ana, kai tik guvernantė i�ėjo i� kambario, � �itaip negerai, bet tu daugiau taip nedarysi? Tu myli mane?

Ana jautė, kad jai ver�iasi i� akių a�aros. �Negi a� galiu jo nemylėti? � sakė ji pati sau, atid�iai �iūrėdama į nusigandusį ir kartu nud�iugusį Serio�os �vilgsnį. � Ir nejaugi jis eis i�vien su tėvu ir baus mane? Argi jis nepasigailės man�s?� A�aros jau riedėjo Anos veidu, norėdama jas paslėpti, ji staiga atsistojo ir protekiniais i�bėgo į teras�.

Po pastarųjų dienų perkūnijos ir lietaus oras buvo �altas ir giedras. Nors pro nuplautus lapus skverbėsi skaisti saulė, vis dėlto buvo �alta.

Ji krūptelėjo ir nuo �al�io, ir nuo vidinio siaubo, dar labiau apėmusio j� gryname ore.

� Eik, eik pas Mariette, � liepė ji Serio�ai, norėjusiam sekti paskui j�, ir ėmė vaik��ioti �iaudiniu terasos kilimu. �Nejaugi jie neatleis man, nesupras, kad visa tai negalėjo būti kitaip?� � tarė ji sau.

Sustojusi ir pa�velgusi į siūbuojan�ias nuo vėjo drebulių vir�ūnes nuplautais, �altoje saulėje ry�kiai �vilgan�iais lapais, Ana suprato, kad jie neatleis, kad visi, visi jai dabar bus negailestingi kaip �is dangus, kaip �i �aluma. Ji vėl pajuto, kad jos siela ima dvejintis. �Nereikia, nereikia galvoti, � tarė ji sau. � Reikia ruo�tis. Kur? Kuomet? K� pasiimti drauge? Taip, į Maskv�, vakariniu traukiniu. Anu�ka ir Serio�a, tiktai visų reikalingiausi daiktai. Bet pirma reikia para�yti jiems abiem.� Ana greitai įėjo į vidų, į savo kabinet�, atsisėdo prie stalo ir para�ė vyrui:

�Po to, kas įvyko, a� negaliu pasilikti jūsų namuose. I�va�iuoju ir pasiimu sūnų. A� ne�inau įstatymų, todėl ne�inau, kuriam tėvų priklauso sūnus, bet a� pasiimu jį, nes be jo negaliu gyventi. Būkite kilnus, palikite sūnų man.�

Ligi �ios vietos ji ra�ė greitai ir laisvai, bet �i apeliacija į vyro kilnum�, nors Ana nepripa�ino, kad jis �i� doryb� turėtų, ir reikalas u�baigti lai�k� kokiais nors graud�iais �od�iais sustabdė j�.

�Kalbėti, kad esu kalta ir gailiuosi, a� negaliu, nes�

Ji vėl sustojo, nerasdama savo mintyse ri�lumo. �Ne, � tarė ji sau, � nieko nereikia�, � sudraskiusi lai�k�, perra�ė ir neu�simindama apie kilnum� u�lipino.

Antr� lai�k� reikėjo para�yti Vronskiui. �A� parei�kiau vyrui�, � ra�ė ji ir ilgai sėdėjo, nepajėgdama ra�yti toliau. Tai buvo taip grubu, taip nemoteri�ka. �K� gi a� galiu ra�yti jam?� � tarė ji sau. Vėl nuraudo i� gėdos, jai dingtelėjo, koks jis ramus, ir pajutusi Vronskiui apmaud� į smulkius gabalėlius suplė�ė lapelį su para�ytu sakiniu. �Nieko nereikia�, � tarė ji sau, u�vo�usi biuvar�. Nuėjo į vir�ų, prane�ė guvernantei ir tarnams, kad �iandien va�iuoja į Maskv�, ir tuojau ėmė krautis daiktus.

XV

Po visus vasarnamio kambarius vaik��iojo kiemsargiai, sodininkai ir liokajai, ne�dami lauk daiktus. Spintos ir komodos buvo atidarytos; du kartus reikėjo bėgti į krautuvėl� virvu�ių; asloje mėtėsi laikra�tinio popieriaus. Dvi skrynios, mai�ai ir suri�ti pledai buvo sune�ti į priemen�. Karieta ir du ve�ikai stovėjo ties priebu�iu. Bekraudama daiktus, Ana kiek u�mir�o savo sielos nerim�. Stovėdama prie stalo savo kabinete, ji tvarkė kelioninį krep�į, kai Anu�ka atkreipė jos dėmesį į priva�iuojan�ios karietos dardėjim�. Ana �vilgtelėjo pro lang� ir ties priebu�iu pamatė Aleksejaus Aleksandrovi�iaus kurjerį, kuris skambino prie durų.

� Eik ir su�inok, kas nutiko, � tarė ji ir ramiai, visam kam pasiruo�usi, susidėjo ant kelių rankas ir atsisėdo krėsle. Liokajus atne�ė stor� vok�, u�ra�yt� Aleksejaus Aleksandrovi�iaus ranka.

� Kurjeriui liepta parve�ti atsakym�, � tarė jis.

� Gerai, � tarė ji. Vos tiktai tarnas i�ėjo, virpan�iais pir�tais atplė�ė lai�k�. Pluo�tas nesulenktų, popieriaus juostele apklijuotų banknotų i�krito i� jo. Ana i�siėmė lai�k� ir ėmė skaityti i� galo. �A� visk� sutvarkiau, kas reikalinga jums persikelti, �į savo pra�ym� a� laikau ypa� svarbiu�, � perskaitė jinai. Ana greitai skaitė toliau, nuo galo ligi prad�ios, perskaitė visk� ir dar kart� perskaitė vis� lai�k� i� prad�ios. Baigusi pajuto, kad jai �alta, o j� u�griuvo tokia baisi nelaimė, kokios ji nelaukė.

Ryt� ji gailėjosi dėl to, k� buvo pasakiusi vyrui, ir norėjo tik vieno, kad tie �od�iai būtų lyg ir nei�tarti. Ir �tai �iuo lai�ku buvo pripa�inta, kad tie �od�iai buvo nei�tarti, ir duota jai tai, ko jinai tro�ko. Bet dabar �is lai�kas atrodė jai visų baisiausia, k� tik ji galėjo įsivaizduoti.

�Jo tiesa! Jo tiesa! � i�tarė ji. � �inoma, visuomet jo tiesa, jis krik��ionis, jis kilnia�irdis! Taip, menkas, �lyk�tus �mogus! Ir �ito niekas nesupranta ir nesupras, tiktai a� viena, bet a� negaliu i�ai�kinti. Jie sako: religingas, moralus, doras, protingas �mogus, ta�iau jie nemato, k� a� ma�iau. Ne�ino, kaip jis a�tuonerius metus smaugė mano gyvenim�, smaugė visa, kas buvo manyje gyva, kad jis nė vieno karto nebuvo net pagalvoj�s apie tai, jog a� � gyva moteris, kuriai reikia meilės. Ne�ino, kad kiekviename �ingsnyje jis į�eidinėjo mane ir likdavo savimi patenkintas. Ar a� nesistengiau, i� paskutiniųjų nesistengiau surasti savo gyvenimo prasm�? Ar nemėginau mylėti jo, mylėti sūnaus, kada jau nebebuvo galima mylėti vyro? Ta�iau atėjo metas, kai a� supratau, kad negaliu daugiau sav�s apgaudinėti, kad esu gyva, kad esu nekalta, kad Dievas mane toki� sukūrė, kad a� turiu mylėti ir gyventi. O kas dabar? Jeigu jis u�mu�tų mane, u�mu�tų jį, a� visk� pakel�iau, visk� atleis�iau, bet ne, jis�

�Kaip a� nenuvokiau, k� jis padarys? Jis padarys tai, kas natūralu jo �emam būdui. Visada bus jo tiesa, o mane, �uvusi�, jis dar �iauriau pra�udys, pa�emins�� � �Jūs pati galite numanyti, kas laukia jūsų ir jūsų sūnaus�, � jai dingtelėjo lai�ko �od�iai. �Tai grasinimas atimti sūnų, ir turbūt pagal jų kvail� įstatym� tas yra galima. Bet argi a� ne�inau, kam jis sako tai? Jis nė tuo netiki, kad a� myliu sūnų, arba niekina �į mano jausm�, � juk jisai visuomet i� jo �aipydavosi, ta�iau jis �ino, kad a� nemesiu sūnaus, negaliu mesti sūnaus, kad be sūnaus a� negaliu gyventi net su tuo, kurį myliu, bet kad, metusi sūnų ir pabėgusi nuo jo, a� pasielgsiu kaip pati negarbingiausia, �lyk��iausia moteris, � �itai jis �ino ir supranta, kad a� nepajėgsiu taip padaryti.�

�Mūsų gyvenimas turi ir toliau eiti kaip anks�iau�, � atsiminė ji kit� lai�ko sakinį. �Tas gyvenimas jau anks�iau buvo tikra kankynė, o pastaruoju metu pasidarė tiesiog baisus. Kas gi bus dabar? Ir jis �ino visa tai, �inos, kad a� turiu mylėti, lygiai kaip turiu kvėpuoti, ir kad dėl to negaliu jaustis kalta; �ino, kad i� �ito nieko nei�eis, o tiktai melas ir apgaulė, ta�iau jis turi ir toliau kankinti mane. A� pa�įstu jį, �inau, jog jis nelyginant �uvis vandenyje plaukioja mele ir mėgaujasi juo. Bet ne, a� nesuteiksiu jam �ito malonumo, sutraukysiu t� jo melo voratinklį, kuriuo jis nori mane apraizgyti, kas bus, tas bus. Bet kas geriau negu melas ir apgaulė.�

�Bet kaip? Dieve mano! Dieve mano! Ar buvo kada nors tokia nelaiminga moteris kaip a�!..�

� Ne, sutraukysiu, sutraukysiu! � su�uko Ana, pa�okdama ir sulaikydama a�aras. Ir ji priėjo prie ra�omojo stalo, norėdama para�yti vyrui kit� lai�k�. Bet jau savo sielos gilumoje jautė, kad nieko nepajėgs sutraukyti, nepajėgs i�eiti i� dabartinės padėties, nors toji labai dviprasmi�ka ir negarbinga.

Ji atsisėdo prie ra�omojo stalo, bet, u�uot ra�iusi, susidėjo rankas ant stalo, nuleido ant jų galv� ir ėmė verkti, kūk�iodama ir drebėdama visa krūtine, kaip verkia vaikai. Ji verkė dėl to, kad jos svajonė i�siai�kinti ir nustatyti savo padėtį visi�kai j� apvylė. Ana �inojo i� anksto, jog viskas liks po senovei, ir net daug blogiau negu po senovei. Jinai jautė, kad toji padėtis auk�tuomenėje, kuri� ji turėjo ir kuri ryt� atrodė jai tokia nesvarbi, kad �i padėtis jai brangi, kad jos negalės atstoti gėdinga moters, pametusios vyr� ir sūnų ir susidėjusios su meilu�iu, padėtis; kad nors ir kaip ji stengtųsi, vis tiek negalės įveikti sav�s. Ji niekuomet negalės mylėti atvirai ir laisvai, o am�inai liks nusikaltėlė �mona, kurios elgesys kiekvien� akimirk� gali būti atskleistas, kuri apgaudinėja vyr� ir palaiko negarbingus santykius su svetimu, niekuo nesuvar�ytu �mogumi, su kuriuo ji negali bendrai gyventi. Ana �inojo, kad taip ir bus, ir kartu tas buvo taip baisu, jog negalėjo net įsivaizduoti, kuo visa tai baigsis. Ji verkė, nesistengdama sulaikyti a�arų, kaip verkia nubausti vaikai.

I�girdusi liokajaus �ingsnius, ji atsipeikėjo ir paslėpusi nuo jo veid� dėjosi ra�anti.

� Kurjeris pra�o atsakymo, � prane�ė liokajus.

� Atsakymo? Taip, � tarė Ana, � tegu palaukia. A� paskambinsiu.

�K� a� galiu ra�yti? � galvojo ji. � K� galiu nuspr�sti viena? K� a� �inau? Ko noriu? K� myliu?� Ji vėl pajuto, kad jos sieloje viskas pradeda dvejintis. Ji vėl i�sigando �ito jausmo ir griebėsi pirmos pasitaikiusios progos k� nors daryti, kad tik nereikėtų galvoti apie save. �A� turiu pamatyti Aleksejų (taip ji �irdyje vadino Vronskį), jis vienas gali pasakyti man, k� turiu daryti. Va�iuosiu pas Betsi, galbūt ten pamatysiu jį�, � tarė ji sau, visi�kai u�mir�usi, kad dar vakar pasakė jam, jog neva�iuos pas kunigaik�tien� Tverskaj�, o jis pasakė, kad tada ir jis neva�iuosi�s. Ana priėjo prie stalo, para�ė vyrui: �A� gavau jūsų lai�k�. A.� � ir paskambinusi padavė liokajui.

� Mes neva�iuojame, � tarė ji įėjusiai Anu�kai.

� Visai neva�iuojame?

� Ne, nei�kraukite ligi rytojaus, karieta tegu lieka. A� va�iuoju pas kunigaik�tien�.

� O kuri� suknel� paruo�ti?

XVI

Kroketo partijos draugij�, į kuri� kunigaik�tienė Tverskaja kvietė An�, turėjo sudaryti dvi damos su savo garbintojais. Tos dvi damos buvo svarbiausios naujo rinktinio Peterburgo ratelio atstovės, kurios, pamėgd�iojant ka�kokį pamėgd�iojim�, buvo vadinamos les sept merveilles du monde.41

Tiesa, tos damos priklausė auk�tosios visuomenės rateliui, bet �is ratelis buvo labai nusistat�s prie� t�, kurį lankė Ana. Be to, senasis Stremovas, vienas i� įtakingųjų Peterburgo �monių, Lizos Merkalovos garbintojas, tarnyboje buvo Aleksejaus Aleksandrovi�iaus prie�as. Dėl visų tų sumetimų Ana nenorėjo ten va�iuoti, į �it� galim� jos atsisakym� ir taikė kunigaik�tienės Tverskajos lai�kelio u�uominos. Bet dabar Ana, vildamasi pamatysianti Vronskį, panoro nuva�iuoti.

Ana atva�iavo pas kunigaik�tien� Tverskaj� anks�iau u� kitus sve�ius.

Jai einant į vidų, taip pat įėjo ir Vronskio liokajus su�ukuotomis �andenomis, pana�us į kamerjunkerį. Jis sustojo prie durų ir nusiėm�s kepur� praleido j�. Ana pa�ino jį ir tik dabar atsiminė, kad Vronskis vakar sakė neatva�iuosi�s. Matyt, jis dėl to ir atsiuntė lai�kutį.

Vilkdamasi vir�utinius drabu�ius priemenėje, Ana girdėjo, kaip liokajus, kuris net r tarė kaip kamerjunkeris, pasakė: �Kunigaik�tienei nuo grafo� ir padavė lai�kelį.

Ji norėjo paklausti, kur jo ponas. Ji norėjo grį�ti atgal ir nusiųsti Vronskiui lai�k�, kad tas atva�iuotų pas j�, arba pati va�iuoti pas jį. Ta�iau nei viena, nei antra, nei tre�ia nebuvo galima padaryti: jau prie�akyje buvo girdėti skambu�iai, kuriais prane�ama, kad ji atva�iavo, ir kunigaik�tienės Tverskajos liokajus jau atsistojo pusiau pasisuk�s prie atidarytų durų, laukdamas, kada ji eis į vidaus kambarius.

� Kunigaik�tienė sode, tuojau bus prane�ta. Gal teiksitės į sod�? � prane�ė kitas liokajus kitame kambaryje.

Viskas atrodė taip pat neai�ku kaip namie, ir ji ne�inojo, k� daryti; dar blogiau, nes nieko nebuvo galima imtis, nebuvo galima pasimatyti su Vronskiu, o reikėjo pasilikti �ia, svetimoje draugijoje, tokioje prie�ingoje jos nuotaikai. Ji vilkėjo tokiu apdaru, kuris, ji �inojo, labai jai tiko, ji �ia buvo ne viena, j� supo toji įprasta i�kilminga dykinėjan�ių �monių aplinka, ir sve�iuose jai buvo lengviau negu namie; nereikėjo lau�yti galvos, k� veikti. Viskas vyko savaime. Kai Betsi j� pasitiko baltu, nepaprastai eleganti�ku tualetu, Ana nusi�ypsojo jai, kaip visuomet. Kunigaik�tienė Tverskaja ėjo su Tu�kevi�ium ir giminaite panele, kuri, didelei provincijoje gyvenan�ių tėvų laimei, vasarojo pas garsi�j� kunigaik�tien�.

Matyt, Ana atrodė ka�kaip ypatingai, nes Betsi tuojau tai pastebėjo.

� A� prastai miegojau, � paai�kino Ana, �iūrėdama į liokajų, kuris ėjo prie jų ir, jos nuomone, ne�ė Vronskio lai�kutį.

� Kaip a� d�iaugiuosi, kad jūs atva�iavote, � tarė Betsi. � A� pavargau ir k� tik norėjau i�gerti puoduk� arbatos, kol jie atva�iuos. O jūs su Ma�a, � kreipėsi jinai į Tu�kevi�ių, � nueitumėte i�mėginti kroketo aik�t� ten, kur �olė pakirpta. Mudvi suspėsime nuo�ird�iai pasikalbėti gerdamos arbat�, we�ll have a cosy chat42, ar ne tiesa? � �ypsodamasi kreipėsi jinai į An�, spausdama jos rank�, laikan�i� skėtį.

� Juo labiau kad negaliu ilgai pas jus būti, man reikia pas sen�j� Vrede. Jau �imtas metų, kai esu pri�adėjusi, � tarė Ana, kuriai melas, svetimas jos prigim�iai, pasidarė ne tik paprastas ir natūralus draugijoje, bet net teikė malonumo.

Kam ji pasakė tai, ko prie� sekund� visai negalvojo, Ana jokiu būdu nebūtų galėjusi paai�kinti. Ji tik pagalvojo: kadangi Vronskio nebus, tai ji turi pasilikti sau laisv� ir pamėginti kaip nors jį pamatyti. Kodėl ji paminėjo būtent sen�j� freilin� Vrede, pas kuri� jai lygiai taip pat reikėjo vykti kaip ir bet kur kitur, Ana nebūtų mokėjusi paai�kinti, vis dėlto, kaip paskui pasirodė, ji ir norėdama nebūtų galėjusi sugalvoti geresnio būdo pasimatyti su Vronskiu.

� Ne, a� jūsų nieku būdu neleisiu, � atsakė Betsi, atid�iai �iūrėdama Anai į veid�. � Tikrai, a� įsi�eis�iau, jeigu nemylė�iau jūsų. Tarytum jūs bijotumėte, kad mano draugija gali jus kompromituoti. Atne�kite mums arbatos į ma��jį salonėlį, � tarė ji, primerkdama akis, kaip visuomet darydavo, kreipdamasi į liokajų. Paėmusi i� jo lai�kelį, Betsi perskaitė jį. � Aleksejus pasuko nuo mūsų į �alį, � tarė ji prancūzi�kai, � jis ra�o, kad negali atvykti, � pridūrė ji tokiu natūraliu, paprastu tonu, tarytum jai niekuomet nebūtų galėj� nė į galv� ateiti, kad Vronskis Anai būtų dar įdomus ne tik kaip kroketo �aidėjas.

Ana buvo tikra, kad Betsi visk� �ino, bet, klausydamasi, kaip �i, jai girdint, kalba apie Vronskį, visuomet valandėl� patikėdavo, jog ji nieko ne�ino.

� A! � abejingai tarė Ana, tarytum nelabai tuo domėtųsi, ir �ypsodamasi kalbėjo toliau: � Kaip jūsų draugija gali kompromituoti k� nors? � �is �od�ių �aismas, �is paslapties slėpimas Anai, kaip ir visoms moterims, teikė didelio �avesio. Ir ne reikalas slėpti, ne tikslas, dėl kurio buvo slepiama, bet pats slėpimo procesas j� viliojo. � A� negaliu būti religingesnė u� popie�ių, � tarė ji. � Stremovas ir Liza Merkalova � tai visuomenės grietinėlės grietinėlė. Be to, jie visur mielai priimami, ir a�, � jinai ypa� pabrė�ė a�, � niekuomet nesu buvusi nei grie�ta, nei nepakantri. Man tiesiog nėra kada.

� Bet jūs galbūt nenorite susitikti su Stremovu? Tegu jis su Aleksejum Aleksandrovi�ium lau�o ietis komitete, mums tas ne galvoj. Draugijoje Stremovas visų mieliausias �mogus, kokį a� tik pa�įstu, ir aistringas kroketo �aidėjas. Jūs pati pamatysite. Ir nors atrodo juokinga, kad jis, jau senas �mogus, įsimylėjo Liz�, reikia matyti, kaip jis moka i� tos juokingos padėties i�sinarplioti! Jis labai mielas. Safo �tolc jūs nepa�įstate? Tai � naujas, visai naujas tipas.

Betsi kalbėjo, o tuo tarpu i� linksmo, protingo jos �vilgsnio Ana jautė, kad jinai i� dalies supranta jos padėtį ir ka�k� ruo�ia. Jos buvo ma�ajame kabinete.

� Reikia para�yti Aleksejui, � ir Betsi atsisėdo prie stalo, para�ė kelet� eilu�ių ir įdėjo į vok�. � Ra�au, kad jis atva�iuotų pietauti. Man viena dama per pietus lieka be vyri�kio. Pa�iūrėkite, ar įtikinamai? Atleiskite, a� valandėl� jus paliksiu. Jūs, meld�iamoji, u�lipinkite ir i�siųskite, � tarė ji tarpduryje, � o a� turiu �į t� sutvarkyti.

Nė minutės negalvodama, Ana atsisėdo su Betsi lai�ku prie stalo ir neskaitydama prira�ė apa�ioje: �Būtinai turiu su jumis pasimatyti. Atvykite prie Vrede sodo. A� ten būsiu �e�t�.� Ji u�lipino, ir Betsi sugrį�usi jos akyse padavė liokajui lai�k�.

I� tikrųjų, geriant arbat�, kuri joms ant padėklinio staliuko buvo atne�ta į vėsi� ma��j� svetain�, tarp dviejų moterų u�simezgė a cosy chat, kaip ir buvo �adėjusi kunigaik�tienė Tverskaja prie� atvykstant sve�iams. Jos apkalbinėjo tuos, kurių laukė, ir kiek ilgiau stabtelėjo ties Liza Merkalova.

� Ji labai miela ir visuomet man buvo simpati�ka, � tarė Ana.

� Jūs turite j� mylėti. Liza tiesiog negali atsi�avėti jumis. Vakar po lenktynių ji priėjo prie man�s ir baisiai nusiminė, kad nerado jūsų. Ji sako, jog jūs � tikra romano herojė, jeigu ji būtų vyri�kis, dėl jūsų pridarytų tūkstantį kvailybių. Stremovas sako Lizai, kad jinai ir taip jų daranti.

� Bet pasakykite, susimildama, a� niekuomet negalėjau suprasti, � tarė Ana, truputį patylėjusi ir tokiu tonu, kuris ai�kiai rodė, kad ji klausia ne tu��iai, kad tai, ko ji klausia, yra svarbiau, negu reikėtų. � Pasakykite, susimildama, kokie jos santykiai su kunigaik��iu Kalu�skiu, vadinamuoju Mi�ka? A� juos retai matau. Kaip �ia yra?

Betsi nusi�ypsojo akimis ir įdėmiai pa�velgė į An�.

� Tai nauja mada, � tarė ji. � Visos mūsų damos pasirinko �it� mad�. Jos visai nepaiso, k� visuomenė mano. Bet visaip galima nepaisyti.

� Taip, bet kokie gi jos santykiai su Kalu�skiu?

Netikėtai Betsi linksmai ir nesulaikomai susijuokė, o tas jai retai atsitikdavo.

� �ia jūs u�griebiate kunigaik�tienės Miagkajos sritį. Tik baisus kūdikis gali �ito klausti, � ir Betsi, matyt, norėjo, bet negalėjo susilaikyti ir prapliupo tokiu u�kre�iamu juoku, kuriuo prapliumpa retai tesijuoki� �monės. � Reikia jų paklausti, � tarė ji, net apsia�arojusi i� juoko.

� Jūs juokiatės, � tarė Ana, taip pat neju�iom u�sikrėtusi juoku, � bet a� niekuomet negalėjau suprasti. A� nesuprantu, kokį vaidmenį �ia vaidina vyras.

� Vyras? Lizos Merkalovos vyras ne�ioja paskui j� pledus ir visuomet pasiruo��s jai patarnauti. O kas ten toliau, niekas nenori �inoti. �inote, geroje draugijoje nekalbama ir net negalvojama apie kai kurias tualeto smulkmenas. Taip ir �i�ia.

� Jūs būsite Rolandakio �ventėje? � paklausė Ana, norėdama pakeisti tem�.

� Nemanau, � atsakė Betsi ir, ne�iūrėdama į savo bi�iul�, atsargiai pilstė kvapni� arbat� į ma�us permatomus puodelius. Pastūmusi puodelį Anai, jinai i�siėmė papiros� ir, įsiki�usi į sidabrinį kandiklį, u�sirūkė.

� Jūs matote, mano padėtis laiminga, � jau nebesijuokdama pradėjo ji, paėmusi į rank� puodelį. � A� suprantu jus ir suprantu Liz�. Liza � tai viena i� tų naivių prigim�ių, kurios kaip vaikai nesupranta, kas gera, o kas bloga. Bent ji nesuprasdavo, kai buvo labai jauna. O dabar ji �ino, kad jai pritinka �itaip nesuprasti. Dabar ji galbūt ty�ia nesupranta, � kalbėjo Betsi, gudriai �ypsodamasi. � Bet vis dėlto tai pritinka jai. Matote, į t� patį dalyk� galima �iūrėti tragi�kai ir daryti i� jo kan�i�, bet galima �iūrėti paprastai ir net linksmai. Gal jūs esate linkusi �iūrėti į dalykus per daug tragi�kai.

� Kaip a� norė�iau kitus pa�inti taip, kaip save pa�įstu, � tarė Ana rimtai ir susim�s�iusi. � Ar a� blogesnė u� kitus, ar geresnė? Manau, blogesnė.

� Baisus kūdikis, baisus kūdikis! � pakartojo Betsi. � O �tai ir jie.

_______________

41 Septyni pasaulio stebuklai.

42 Maloniai paplepėsime.

XVII

Pasigirdo �ingsniai ir vyri�kas balsas, paskui moteri�kas balsas ir juokas, o po to įėjo lauktieji sve�iai Safo �tolc ir tryk�te tryk�t�s sveikata jaunuolis, vadinamasis Vaska. Buvo matyti, kad jam i�ėjo į naud� kruvina jautiena, triufeliai ir burgundi�kas vynas. Vaska nusilenkė damoms ir pa�velgė į jas, bet tik vien� sekund�. Jis paskui Safo įėjo į svetain� ir sekė pavymui, lyg būtų prie jos priri�tas, ir nenuleido nuo jos blizgan�ių akių, lyg norėdamas suvalgyti. Safo �tolc buvo juodaakė blondinė. Jinai įėjo su kurpaitėmis auk�tais u�kulniais, �engdama smulkiais vikriais �ingsneliais, ir stipriai, vyri�kai paspaudė damoms rankas.

Ana dar nė karto nebuvo susitikusi su �ia nauja garsenybe, ir j� apstulbino tiek jos gro�is, tiek pernelyg įmantrus tualetas, tiek dr�sios manieros. Ant Safo galvos i� savų ir svetimų �velnios auksinės spalvos plaukų pūpsojo tokia auk�ta ir plati �ukuosena, kad jos galva buvo tokio pat didumo, kaip grak��iai i�kilus ir labai i� prie�akio atidengtas biustas. O �engė ji taip smarkiai, jog kiekvienas judesys i�ry�kindavo po suknele kelių formas ir vir�utines kojų dalis; o dėl u�pakalio, tai neju�iom kildavo klausimas, kurgi tenai �itame dirbtiniame siūbuojan�iame kalne baigiasi jos tikrasis, ma�as ir grak�tus kūnas, toks vir�uje atidengtas, o i� u�pakalio apa�ioje taip gerai paslėptas.

Betsi paskubėjo supa�indinti j� su Ana.

� Galite įsivaizduoti, mes vos nesuva�inėjome dviejų kareivių, � tuojau pradėjo Safo pasakoti, mirk�iodama, �ypsodamasi ir traukdama atgal savo uodeg�, kuri� i� karto buvo per toli numetusi į vien� pus�. � A� va�iavau su Vaska� Ak, tiesa, jūs nepa�įstami. � Ir ji, pasakiusi jo pavard�, pristatė jaunuolį ir nukaitusi skambiai susijuokė i� savo klaidos, tai yra i� to, kad nepa�įstamam �mogui pavadino jį Vaska.

Vaska dar kart� nusilenkė Anai, bet nieko jai nepasakė. Jis kreipėsi į Safo:

� La�ybos pralo�tos. Mes pirma atva�iavome. Mokėkite, � tarė jis �ypsodamasis.

Safo dar linksmiau susijuokė.

� Ne dabar, � pasakė ji.

� Vis tiek, a� vėliau atsiimsiu.

� Gerai, gerai. Ak, beje! � staiga kreipėsi jinai į �eiminink�. � Atleiskite� Visai u�mir�au� A� jums atved�iau sve�i�. �tai ir jis.

Nelauktas jaunas sve�ias, kurį Safo atve�usi u�mir�o, buvo toks svarbus, kad nors jis ir buvo jaunas, abi damos atsistojo, su juo sveikindamosios.

Tai buvo naujasis Safo adoratorius. Jis dabar, kaip ir Vaska, sekiojo paskui j�.

Netrukus atva�iavo kunigaik�tis Kalu�skis ir Liza Merkalova su Stremovu. Liza Merkalova buvo liesa brunetė tingiu rytieti�ko tipo veidu ir �aviomis, paslaptingomis, kaip visi sakė, akimis. Jos tamsaus tualeto pobūdis (Ana kaipmat tai pastebėjo ir įvertino) visi�kai atitiko jos gro�į. Kiek Safo buvo tvirta ir pasitempusi, tiek Liza buvo gle�na ir atsaini.

Anai Liza atrodė daug patrauklesnė. Betsi buvo apie j� sakiusi, kad moteris perėmusi nieko nei�manan�io kūdikio ton�, bet, pama�iusi j�, Ana juste pajuto, kad tai netiesa. Liza tikrai buvo nieko nei�mananti, sugadinta, bet miela ir romi būtybė. Tiesa, jos tonas buvo toks pat kaip ir Safo; taip pat kaip paskui Safo, ir jai pavymui sekiojo tarytum prilip� ir akimis j� ryte rijo du garbintojai, vienas jaunas, antras senis, ta�iau ji turėjo ka�k� auk�tesnio u� t� aplink�, kuri j� supo, ji spindėjo it grynas deimantas tarp stiklų. Tas spindesys �vytėjo i� �avių, tikrai paslaptingų Lizos akių. Pavarg�s, bet drauge aistringas �ių tamsiu ratu apsuptų akių �vilgsnis stebino savo dideliu nuo�irdumu. Pa�velgus į tas akis, kiekvienam atrodydavo, kad jis pa�ino j� vis�, o pa�in�s negali nepamilti. Pama�ius An�, visas jos veidas staiga nu�vito d�iaugsminga �ypsena.

� Ak, kaip a� d�iaugiuosi, jus matydama! � tarė Liza, prieidama prie Anos. � Vakar per lenktynes jau norėjau prie jūsų prieiti, o jūs i�va�iavote. Man taip norėjosi pamatyti jus kaip tik vakar. Ar ne tiesa, tai buvo baisu? � tarė ji, taip �iūrėdama į An�, kad jos �vilgsnis tarytum atvėrė vis� siel�.

� Taip, a� visai nemaniau, kad tokie dalykai galėtų taip jaudinti, � rausdama tarė Ana.

Visi tuo metu pakilo eiti į sod�.

� A� neisiu, � tarė Liza, �ypsodamasi ir sėsdama prie Anos. � Jūs taip pat neisite? Koks �ia malonumas �aisti kroket�?

� Ne, man patinka, � tarė Ana.

� Pasakykite, k� jūs darote, kad jums nenuobodu? Pa�velgi į jus � ir linksma. Jūs gyvenate, o a� nuobod�iauju.

� Kaip nuobod�iaujate? Betgi jūsų draugija yra pati linksmiausia visame Peterburge, � tarė Ana.

� Galbūt tiems, kurie ne mūsų draugijos, dar nuobod�iau, bet mums, o man tikriausiai, ne linksma, o labai nuobodu.

Safo, u�sirūkiusi papiros�, nuėjo su dviem jaunuoliais į sod�. Betsi ir Stremovas pasiliko prie arbatos stalo.

� Kaip, nuobodu? � pasiteiravo Betsi. � Safo sako, kad jie vakar labai linksmin�si pas jus.

� Ak, kaip nyku buvo! � tarė Liza Merkalova. � Mes visi suva�iavome po lenktynių pas mane. Ir vis tie patys, ir vis tie patys! Viskas tas pat. Vis� vakar� drybsojome ant sofų. Kokia �ia linksmybė? I� tiesų, k� jūs darote, kad jums nebūtų nuobodu? � vėl kreipėsi jinai į An�. � Pa�velgi į jus ir matai, kad tai � moteris, kuri gali būti laiminga arba nelaiminga, bet ji nenuobod�iauja. I�mokykite, kaip jūs tai darote?

� Niekaip nedarau, � gynėsi Ana, rausdama nuo tų įkyrių klausimų.

� Tai visų geriausias būdas, � įsiterpė į pokalbį Stremovas.

Stremovas buvo kokių penkių de�im�ių metų �ilstelėjusiais plaukais vyras, dar jaunyvas, labai negra�us, bet charakteringo ir protingo veido. Liza Merkalova buvo jo �monos dukterė�ia, ir jis leisdavo su ja vis� savo laisvalaikį. Sutik�s An� Karenin�, jis, tarnyboje Aleksejaus Aleksandrovi�iaus prie�as, kaip mandagus ir protingas �mogus, pasistengė būti jai, savo prie�o �monai, itin malonus.

� �Niekaip�, � pakartojo jis, gudriai �ypsodamasis, � tai puikiausia priemonė. A� seniai sakau jums, � kreipėsi jis į Liz� Merkalov�, � norint nenuobod�iauti, reikia negalvoti, kad galima nuobod�iauti. Lygiai taip, kaip bijantis nemigos nereikia bijoti, kad neu�migsi. T� patį jums ir pasakė Ana Arkadjevna.

� A� labai d�iaug�iausi, jeigu bū�iau taip pasakiusi, nes �ia ne tik protinga, bet tikra teisybė, � �ypsodamasi pritarė Ana.

� Ne, jūs pasakykite, kodėl negalima u�migti ir negalima nenuobod�iauti?

� Norint u�migti, reikia padirbėti, o norint linksmintis, taip pat reikia padirbėti.

� Kam a� dirbsiu, jei mano darbas niekam nereikalingas? O ty�ia apsimesti nemoku ir nenoriu.

� Jūs nepataisoma, � nutarė Stremovas, ne�iūrėdamas į j�, ir vėl kreipėsi į An�.

Retai sutikdamas An�, jis negalėjo nieko jai pasakyti, o tiktai banalybes, bet tas banalybes � kada ji grį�ta į Peterburg�, kaip j� myli grafienė Lidija Ivanovna � Stremovas kalbėjo tokiu veidu, kuris bylojo, kad jis visa siela nori būti jai malonus ir parodyti, jog gerbia j� ir net daugiau.

Įėjo Tu�kevi�ius ir prane�ė, kad visa draugija laukia kroketo �aidėjų.

� Ne, neva�iuokite, susimildama, � pra�ė Liza Merkalova, su�inojusi, kad Ana i�va�iuoja. Stremovas j� palaikė.

� Per didelis kontrastas, � tarė jis, � i� �ios draugijos vykti pas sen� Vrede. Be to, jūs duosite jai progos palie�uvauti, o �ia tik sukelsite kitus, visų geriausius, lie�uvavimui prie�ingus, jausmus, � pasakė jai Stremovas.

Ana valandėl� susim�stė nesiry�dama. Meilikaujamos �ito protingo �mogaus kalbos, naivi, vaiki�ka simpatija, kuri� jai rodė Liza Merkalova, ir visa toji įprasta auk�tuomenės aplinka, � visa tai buvo taip lengva, o jos laukė toks sunkus dalykas, jog valandėl� nesiry�o: ar nereikėtų pasilikti, dar kiek atitolinti t� sunki� pokalbio akimirk�? Ta�iau pagalvojusi, kas jos laukia namie, jeigu ji neapsispr�s, atsiminusi t� baisų most�, kada abiem rankomis buvo susiėmusi plaukus, atsiminusi ir pasibaisėjusi, Ana atsisveikino ir i�va�iavo.

XVIII

Vronskis, nors i� pa�iūros tarytum gyveno lengvapėdi�k� auk�tuomenės �mogaus gyvenim�, negalėjo pak�sti netvarkos. Dar jaunas būdamas, kai mokėsi korpuse, jis kart� pasijuto labai pa�emintas, kada, įsipainioj�s į skolas, negavo pasiskolinti pinigų, ir nuo to laiko nė karto nebuvo patek�s į toki� padėtį.

Kad jo reikalai visuomet būtų tvarkingi, jis, pagal aplinkybes, da�niau ar re�iau, kokius penkis kartus per metus u�sidarydavo ir patikrindavo visus savo reikalus. Jis vadino tai ataskaita, arba taire la lessive.43

Vėlai pabud�s rytojaus dien� po lenktynių, Vronskis, nesiskusdamas ir nesimaudydamas, apsivilko kiteliu ir, i�sidėlioj�s ant stalo pinigus, s�skaitas, lai�kus, griebėsi darbo. Petrickis, �inodamas, kad tokiais atvejais Vronskis būdavo piktas, pabud�s ir pamat�s savo draug� prie ra�omojo stalo, tyliai apsirengė ir i�ėjo, jam nekliudydamas.

Kiekvienas �mogus, ligi ma�iausių smulkmenų �inodamas, kokios sudėtingos s�lygos jį supa, neju�iomis galvoja, kad tik jo gyvenimas toks sudėtingas ir tik jam sunku savo reikalus narplioti, kad tai tik jo asmeninė atsitiktinė ypatybė, ir jokiu būdu nemano, jog ir kitų �monių gyvenimo s�lygos yra tokios pat sudėtingos kaip ir jo. Taip atrodė ir Vronskiui. Ir jis, truputį pasidid�iuodamas, ne be pagrindo manė, kad kiekvienas kitas seniai būtų susipainioj�s ir turėj�s pasielgti negerai, jeigu būtų patek�s į tokias pat sunkias aplinkybes. Bet Vronskis jautė, kad, norint nesusipainioti, kaip tik dabar jam būtinai reikia padaryti apyskait� ir i�siai�kinti savo padėtį.

Pirmas dalykas, į kurį, kaip į visų lengviausi�, kibo Vronskis, buvo piniginiai reikalai. Savo smulkia ra�ysena sura��s lai�kiniame lapelyje visa, k� pats yra skolingas, jis visk� sudėjo ir pamatė, kad skolingas septyniolika tūkstan�ių ir kelis �imtus, kuriuos atmetė ai�kumo dėlei. Suskait�s pinigus ir patikrin�s banko knygut�, Vronskis įsitikino, jog jam lieka tūkstantis a�tuoni �imtai rublių, o pajamų ligi Naujųjų metų nenumatoma. Vėl perskait�s skolų s�ra��, Vronskis perra�ė jį, suskirst�s skolas trimis kategorijomis. Į pirm� kategorij� buvo įtrauktos tos skolos, kurias reikėjo nieko nelaukiant sumokėti arba, �iaip ar taip, joms sumokėti reikėjo turėti paruo�tus pinigus, kad pareikalavus nė minutės nebūtų u�trukta. Tokių skolų buvo apie keturi tūkstan�iai: tūkstantis penki �imtai u� arklį ir du tūkstan�iai penki �imtai � laidas u� jaun� draug� Venevskį, kuris, Vronskiui matant, tuos pinigus pralo�ė suk�iui. Vronskis jau tada norėjo atiduoti pinigus (tiek turėjo pasiėm�s), bet Venevskis ir Ja�vinas u�sispyrė, kad juodu sumokės, ir neleido Vronskiui, kuris tuomet visai nė nelo�ė.

Visa tai buvo puiku, ta�iau Vronskis �inojo, kad nors tame ne�variame reikale jis tik �od�iu laidavo u� Venevskį, bet jam būtinai reikia turėti tuos du tūkstan�ius penkis �imtus rublių, kuriuos galėtų mesti tam suk�iui ir baigti su juo visas kalbas. Taigi �iai pirmai svarbiausiai pozicijai reikėjo keturių tūkstan�ių rublių. Antroje pozicijoje � a�tuoni tūkstan�iai � buvo ne tokios svarbios skolos. Tai buvo skolos, daugiausia susijusios su lenktynių arklide, skolos avi�ų ir �ieno tiekėjui, anglui, pakinktų pardavėjui ir t. t. �itoms skoloms taip pat reikėjo skirti kokius du tūkstan�ius, norint visi�kai ramiai jaustis. Paskutinė skolų pozicija � krautuvėms, vie�bu�iams ir siuvėjui � buvo tokios skolos, apie kurias nėra ko nė galvoti. Taigi reikėjo bent �e�ių tūkstan�ių einamosioms i�laidoms, o buvo tiktai tūkstantis a�tuoni �imtai. �mogaus, turin�io �imt� tūkstan�ių pajamų, kaip visi vertino Vronskio turt�, tokios skolos, atrodytų, negalėjo apsunkinti, bet i� tikrųjų jis toli gra�u neturėjo to �imto tūkstan�ių. Did�iulis tėvo turtas, kuris vienas davė apie du �imtus tūkstan�ių metinių pajamų, buvo brolių nepasidalytas. Tuo metu, kai vyresnysis brolis, turėdamas begal� skolų, vedė kunigaik�tyt� Vari� �irkov�, dekabristo dukterį, neturin�i� jokio turto, Aleksejus perleido vyresniajam broliui visas tėvo dvarų pajamas, sutar�s sau tik dvide�imt penkis tūkstan�ius per metus. Aleksejus tuomet pasakė broliui, kad �ių pinigų jam pakaksi�, kol jis vesi�s, nors jis grei�iausiai niekuomet nevesi�s. Ir brolis, vadovaudamas vienam i� pa�ių brangiųjų pulkų ir k� tik ved�s, negalėjo �ios dovanos nepriimti. Motina, turinti savo atskiro turto, be sutartų dvide�imt penkių tūkstan�ių, kasmet duodavo Aleksejui dar apie dvide�imt tūkstan�ių, ir Aleksejus i�leisdavo juos visus. Pastaruoju metu motina, susipykusi su juo dėl jo meilės santykių ir dėl to, kad jis i�va�iavo i� Maskvos, daugiau pinigų nebesiuntė. Todėl Vronskis, jau paprat�s i�leisti keturiasde�imt penkis tūkstan�ius ir gav�s �iais metais tik dvide�imt penkis tūkstan�ius, atsidūrė keblioje padėtyje. Nors jo padėtis buvo sunki, bet jis negalėjo pra�yti motinos paramos. Paskutinis vakar gautas jos lai�kas ypa� jį suerzino, nes jame buvo u�siminta, jog ji mielai pasiruo�usi padėti, kad jam sektųsi auk�tuomenėje ir tarnyboje, bet negalinti niekuo padėti tokiam gyvenimui, kuriuo piktinasi visa gera visuomenė. Motinos noras jį papirkti ligi sielos gelmių į�eidė Vronskį, ir jis dar labiau at�alo jai. Ta�iau Vronskis negalėjo at�aukti i�tarto did�iadvasi�ko �od�io, nors dabar, neai�kiai numatydamas, jog dėl jo santykių su Karenina visko gali atsitikti, jis suprato, kad tas did�iadvasi�kas �odis buvo i�tartas lengvapėdi�kai ir kad jam, nevedusiam �mogui, gali prireikti visų �imto tūkstan�ių pajamų. Bet at�aukti buvo nebegalima. Vos tik pagalvoj�s apie brolio �mon�, pagalvoj�s, kaip �ioji miela, maloni Varia kiekviena patogia proga primindavo jam, kad jinai jo kilnaus poelgio neu�mir�o ir jį labai vertina, Vronskis įsitikindavo, jog neįmanoma atsiimti to, kas buvo duota. Tai buvo taip pat neįmanoma, kaip primu�ti moterį, apsivogti arba sumeluoti. Buvo galimas ir reikalingas tik vienas dalykas, kuriam Vronskis ir pasiry�o, nė minutės nesvyruodamas: pasiskolinti pinigų i� palūkininko. De�imt tūkstan�ių � tai negalėjo būti sunku, paskui i� viso suma�inti savo i�laidas ir parduoti lenktynių arklius. �itaip nusprend�s, jis tuojau para�ė ra�telį Rolandakiui, kuris ne kart� buvo siūl�sis nupirkti i� jo arklius. Paskui pasikvietė angl� bei palūkinink� ir pagal s�skaitas paskirstė turimus pinigus. Baig�s �iuos reikalus, Vronskis para�ė �alt� ir grie�t� atsakym� motinai. Paskui, i�siėm�s i� piniginės tris Anos lai�kelius, vėl perskaitė juos, sudegino ir, atsimin�s, apie k� vakar su ja kalbėjosi, susim�stė.

_______________

43 Apsivalymu.

XIX

Vronskio gyvenimas buvo ypa� laimingas dėl to, kad jis turėjo kodeks� taisyklių, tiksliai nustatan�ių visa, k� reikia ir ko nereikia daryti. Tų taisyklių kodeksas apėmė labai ma�a atvejų, bet u�tat taisyklės nekėlė jokių abejonių. Vronskis, niekuomet su �iomis taisyklėmis neprasilenkdamas, niekuomet nė valandėlės nesvyruodavo, k� reikia daryti. Tos taisyklės ai�kiai nurodė, kad reikia u�mokėti suk�iui, o siuvėjui nereikia, kad meluoti nereikia vyri�kiams, bet moterims galima, kad apgaudinėti nevalia nieko, bet meilu�ės vyr� galima, kad nevalia atleisti u� į�eidim�, o į�eidinėti galima, ir t. t. Visos tos taisyklės galėjo būti nei�mintingos, negeros, bet jos buvo neabejotinos, ir jų laikydamasis Vronskis jautėsi es�s ramus ir galįs vaik��ioti auk�tai i�kėl�s galv�. Tik pa�iu pastaruoju metu, savo santykių su Ana paveiktas, Vronskis ėmė jausti, kad jo taisyklių kodeksas nenumato visų aplinkybių ir ateityje gali i�kilti sunkumų, atsirasti abejojimų, o Vronskis jau negalės rasti vadovaujamų gairių.

Dabartiniai jo santykiai su Ana ir jos vyru buvo jam paprasti ir ai�kūs. Jie buvo ai�kūs ir tiksliai nustatyti kodekso taisyklių, kuriomis Vronskis vadovavosi.

Ji � padori moteris, padovanojusi jam savo meil�. Jis myli An�, todėl ji yra jam moteris, verta tokios pat ir net didesnės pagarbos kaip teisėta �mona. Vronskis veikiau būtų dav�s nukirsti sau rank�, negu leid�s �od�iu ar u�uomina ne tik j� į�eisti, bet ir neparodyti jai tos pagarbos, kurios tik gali tikėtis moteris.

Santykiai su visuomene taip pat buvo ai�kūs. Visi gali �inoti ar įtarti, bet niekas neturi i�drįsti apie tai kalbėti. Prie�ingu atveju jis buvo pasiry��s priversti kalban�iuosius nutilti ir gerbti neegzistuojan�i� moters, kuri� jis myli, garb�.

Santykiai su vyru buvo visų ai�kiausi. Nuo tos akimirkos, kai Ana pamilo Vronskį, jis tiktai savo teis� į j� laikė negin�ijama. Vyras yra tiktai nereikalinga kliūtis. Be abejonės, vyro padėtis pasigailėtina, bet k� padarysi? Vyras turi tik vien� teis� � su ginklu rankose pareikalauti satisfakcijos, ir tam Vronskis buvo pasiruo��s nuo pat pirmosios akimirkos.

Ta�iau pastaruoju metu atsirado naujų, vidinių santykių tarp Anos ir jo, kurių neai�kumas g�sdino Vronskį. Tik vakar ji pasisakė esanti nė��ia. Ir jis pajuto, kad �ioji �inia ir tai, ko ji laukia, reikalauja i� jo ka�ko tokio, k� nevisi�kai numato tų taisyklių, kuriomis jis vadovavosi savo gyvenime, kodeksas. Ir i� tikrųjų jis buvo netikėtai u�kluptas, ir pirm� akimirk�, Anai prane�us apie savo padėtį, jo �irdis paku�dėjo, kad reikia palikti vyr�. Vronskis pasakė, ta�iau dabar svarstydamas ai�kiai matė, jog būtų geriau apsieiti be �ito, bet taip pagalvoj�s i�sigando, kad tai nemoralu.

�Jeigu a� pasakiau, kad reikia palikti vyr�, vadinasi, ji turi gyventi su manimi. Ar a� pasiruo��s tam? Kaip a� j� i�ve�iu, neturėdamas pinigų? Sakykim, t� reikal� galė�iau sutvarkyti� Bet kaip galiu j� i�ve�ti, jei tarnauju? Jeigu a� pasakiau, vadinasi, reikia tam pasiruo�ti, tai yra turėti pinigų ir i�eiti į atsarg�.�

Jis susim�stė. Klausimas, ar reikia i�eiti į atsarg�, nukreipė jo mintis į kit�, slapt�, jam vienam �inom�, gal net svarbiausi�, nors ir nuo kitų slepiam�, jo gyvenimo siekinį.

Garbėtro�ka buvo sena, dar jo vaikystės ir jaunatvės dienų svajonė. Nors jis nė pats neprisipa�indavo, bet ji buvo tokia stipri, jog ir dabar �i aistra kovojo su meile. Pirmieji Vronskio �ingsniai auk�tuomenėje ir tarnyboje buvo sėkmingi, ta�iau prie� dvejus metus jis padarė didel� klaid�. Norėdamas parodyti, kad nuo nieko nepriklauso, ir auk��iau i�kilti, atsisakė pasiūlytos jam vietos, vildamasis, kad �is atsisakymas pakels jo vert�, ta�iau pasirodė, jog Vronskio būta per daug dr�saus, ir jo daugiau niekas nejudino. Noromis nenoromis susidar�s nepriklausomo �mogaus padėtį, jis tenkinosi ja, elgdamasis labai sumaniai ir protingai, tarytum jis ant nieko nepyktų, nelaikytų sav�s nuskriaustu ir tik norėtų, kad jam duotų ramyb�, nes jam linksma. I� tikrųjų Vronskiui dar nuo praėjusių metų, kai jis buvo nuvyk�s į Maskv�, jau nebuvo linksma. Jis jautė, kad toji nepriklausomo �mogaus, kuris visk� galėtų, bet nieko nenori, padėtis jau ima nykti, ir daug kas pradeda manyti, jog jis nieko daugiau ir negali, tik būti doras ir geras vaikinas. Jo meilė Kareninai, sukėlusi tokį triuk�m�, atkreipusi visuotinį dėmesį ir jį i�garsinusi, tuo tarpu nuramino jį grau�iantį garbėtro�kos kirmin�, ta�iau prie� savait� �is kirminas vėl pabudo ir dar labiau ėmė grau�ti. Jo vaikystės dienų draugas, to paties ratelio, tos pa�ios draugijos �mogus, kartu su juo mok�sis korpuse ir baig�s t� pa�i� laid�, Serpuchovskojus, su kuriuo Vronskis var�ydavosi ir klasėje, ir per gimnastik�, ir i�dykaudamas, ir ambicingai svajodamas apie ateitį, �iomis dienomis grį�o i� Vidurinės Azijos, kur pakilo per du laipsnius ir gavo ordin�, retai duodam� tokiems jauniems generolams.

Vos tik Serpuchovskojus atvyko į Peterburg�, apie jį �monės ėmė kalbėti kaip apie naujai kylan�i� didel� �vaig�d�. Vronskio vienmetis ir mokyklos draugas jau buvo generolas ir laukė paskyrimo, kuris galėjo turėti įtakos valstybinių reikalų eigai, o Vronskis, nors ir nepriklausomas, ir �aunus, ir �avios moters mylimas vyri�kis, vis dėlto buvo tiktai rotmistras, kuriam leid�iama būti nepriklausomam, kiek tik jam patinka. �Savaime ai�ku, a� nepavyd�iu ir negaliu pavydėti Serpuchovskojui, ta�iau jo i�kilimas rodo man, kad reikia tik mokėti laukti, ir karjera tokio �mogaus kaip a� gali būti padaryta labai greitai. Prie� trejus metus jis buvo tokioje pat padėtyje kaip ir a�� I�ėj�s į atsarg�, a� sudegin�iau savo laivus. Pasilikdamas tarnyboje, a� nieko nenustoju. Ji pati pasakė, kad nenori keisti padėties. O a�, jos mylimasis, negaliu pavydėti Serpuchovskojui.� Palengva raitydamas ūsus Vronskis pakilo nuo stalo ir perėjo per kambarį. Jo akys blizgėjo itin ry�kiai, ir jis jautė t� tvirt�, rami� bei d�iaugsming� dvasios būsen�, kuri visuomet apimdavo jį, i�siai�kinus savo padėtį. Viskas buvo �varu ir ai�ku, kaip ir visada, kai jis baigdavo tikrinti savo s�skaitas. Vronskis nusiskuto, apsirengė, i�simaudė �altoje vonioje ir i�ėjo.

XX

� O a� atėjau tav�s i�sivesti. �į kart� ilgai savo �lugt� skalbei, � tarė Petrickis. � K� gi, baigta?

� Baigta, � atsakė Vronskis, �ypsodamasis tik akimis ir taip atsargiai raitydamas ūsų galiukus, tarytum po to, kai jis sutvarkė visus savo reikalus, kiekvienas per daug staigus ir greitas judesys galėtų visk� suardyti.

� Tu visuomet po to lyg i� pirties, � nutarė Petrickis. � A� i� Grickos (taip jie vadino pulko vad�); jie laukia tav�s.

Vronskis neatsakydamas �iūrėjo į savo draug� ir galvojo apie k� kita.

� Juk pas jį muzika? � pratarė jis, įsiklausydamas į pa�įstamus bosinių dūdų, grojan�ių polkas ir valsus, garsus. � Kokia �ia �ventė?

� Serpuchovskojus atva�iavo.

� A-a! � tarė Vronskis. � A� nė ne�inojau.

Jo besi�ypsan�ios akys dar labiau nu�vito.

Įtikin�s pats save, kad jau�iasi laimingas, paaukoj�s dėl meilės savo garbėtro�k�, bent prisiėm�s �it� vaidmenį, Vronskis jau negalėjo nei pavydėti Serpuchovskojui, nei pykti ant jo u� tai, kad jis, atvyk�s į pulk�, pirmiausia atėjo ne pas jį. Serpuchovskojus buvo geras bi�iulis, ir jis d�iaugėsi galėsi�s jį pamatyti.

� O, a� labai d�iaugiuosi.

Pulko vadas Diominas turėjo u�ėm�s didelius dvaro namus. Visi buvo susirink� erdviame apatiniame balkone. Kieme Vronskiui visų pirma krito į akį dainininkai su kiteliais, sustoj� prie degtinės statinaitės, ir sveika, linksma karininkų apsupto pulko vado figūra. Palypėj�s ant pirmos balkono pakopos, jis garsiai, perrėkdamas muzik�, grojan�i� Ofenbacho kadrilį, ka�k� įsakinėjo ir mojavo kiek nuo�aliau stovintiems kareiviams. Būrelis kareivių, vachmistras ir keletas puskarininkių priėjo drauge su Vronskiu prie balkono. Grį��s prie stalo, pulko vadas vėl i�ėjo su taure į priebutį ir pakėlė tost�: �Į mūsų seno draugo ir narsaus generolo kunigaik��io Serpuchovskojaus sveikat�. Valio!�

Paskui pulko vad� su taure rankoje i�ėjo �ypsodamasis Serpuchovskojus.

� Tu vis jaunėji, Bondarenka, � kreipėsi jis į �aunų raudonskruostį liktinį vachmistr�, kuris stovėjo i�sitemp�s prie�ais jį.

Vronskis trejus metus nebuvo mat�s Serpuchovskojaus. Pastarasis dabar atrodė vyri�kesnis, buvo u�siaugin�s �andenas, bet paliko toks pat lieknas ir stebino ne tiek savo gro�iu, kiek veido ir sudėjimo �velnumu bei taurumu. Vien� nauj� jo bruo�� tepastebėjo Vronskis � tai buvo tykus, nuolatinis spindesys veide, būdingas �monėms, kuriems visada sekasi ir kurie �ino, kad visi pripa�įsta t� pasisekim�. Vronskiui tas spindesys buvo pa�įstamas, ir jis bematant jį pastebėjo Serpuchovskojaus veide.

Lipdamas laiptais �emyn, Serpuchovskojus pamatė Vronskį. D�iaugsmo �ypsena nu�vietė Serpuchovskojaus veid�. Jis kilstelėjo galv� auk�tyn, pakėlė taur�, sveikindamas Vronskį ir tuo mostu rodydamas, kad negali neprieiti pirma prie vachmistro, kuris stovi i�sitemp�s ir jau atki��s lūpas bu�iuotis.

� Na �tai ir jis! � su�uko pulko vadas. � O man Ja�vinas sakė, kad tu niūriai nusiteik�s.

Serpuchovskojus pabu�iavo drėgnas sodrias �auniojo vachmistro lūpas ir, �luostydamasis nosine burn�, priėjo prie Vronskio.

� Kaip a� d�iaugiuosi! � tarė jis, spausdamas jam rank� ir vesdamasis į �alį.

� Pasirūpinkite juo! � su�uko Ja�vinui pulko vadas, rodydamas į Vronskį, ir nulipo �emyn pas kareivius.

� Kodėl vakar nebuvai lenktynėse? A� maniau, kad pamatysiu tave tenai, � tarė Vronskis, ap�velgdamas Serpuchovskojų.

� Buvau atvyk�s, bet jau buvo per vėlu. Atleisk, � pridūrė jis ir kreipėsi į adjutant�, � būkite malonus, liepkite i�dalyti nuo man�s vyrams po kiek i�eis.

Ir jis greitai i�siėmė i� piniginės tris �imtines ir nuraudo.

� Vronski! Valgysi ko nors ar i�gersi? � paklausė Ja�vinas. � Ei, duok �en grafui u�k�sti! O �tai �ia � gerk.

I�gertuvės pas pulko vad� truko ilgai.

Visi gėrė labai daug. Kilnojo ir mėtė auk�tyn Serpuchovskojų. Paskui kilnojo pulko vad�. Paskui prie� dainininkus �oko pats pulko vadas su Petrickiu. Paskui pulko vadas, jau truputį nusilp�s, atsisėdo kieme ant suolo ir ėmė įrodinėti Ja�vinui, kad Rusija pranoksta Prūsij�, ypa� kavalerijos atakomis, ir ū�avimas valandėl� nu��iuvo. Serpuchovskojus įėjo į vidų, į tualetinį kambarį, nusiplauti rankų ir rado tenai Vronskį; Vronskis pylėsi vandeniu. Nusivilk�s kitelį ir paki��s raudon�, plaukais ap�ėlusį sprand� po praustuvo srove, trynė jį ir galv� rankomis. Apsiplov�s Vronskis priėjo prie Serpuchovskojaus. Juodu �ia pat susėdo nedidelėje sofoje, ir prasidėjo pokalbis, labai įdomus abiem.

� A� apie tave visk� �inojau i� �monos, � tarė Serpuchovskojus. � D�iaugiuosi, kad tu da�nai j� matydavai.

� Ji � Varios bi�iulė, tai vienintelės Peterburgo moterys, su kuriomis man malonu susitikti, � �ypsodamasis atsakė Vronskis. Jis �ypsojosi, numatydamas tem�, į kuri� krypo jų pokalbis, ir tai jam buvo malonu.

� Vienintelės? � �ypsodamasis paklausė Serpuchovskojus.

� Ir a� apie tave turėjau �inių, bet ne tik i� tavo �monos, � pasakė Vronskis, grie�ta veido i�rai�ka u�drausdamas jam �it� u�uomin�. � A� labai d�iaugiuosi, kad tau taip sekasi, ta�iau nė kiek nesistebiu. A� laukiau dar daugiau.

Serpuchovskojus nusi�ypsojo. Jam, matyt, buvo malonu girdėti toki� nuomon� apie save, ir jis nematė reikalo �ito slėpti.

� A�, prie�ingai, prisipa�įstu atvirai, tikėjausi ma�iau. Bet d�iaugiuosi, labai d�iaugiuosi. Esu garbėtro�ka, tai � mano silpnybė, ir a� j� prisipa�įstu.

� Galbūt neprisipa�intumei, jeigu nesisektų, � tarė Vronskis.

� Nemanau, � vėl �ypsodamasis atsakė Serpuchovskojus. � Nepasakysiu, kad nevertėtų be to gyventi, bet būtų nuobodu. Suprantama, gal a� klystu, bet man atrodo, kad turiu �iokių tokių gabumų toje veiklos sferoje, kuri� esu pasirink�s, o turėdamas savo rankose vald�i�, kad ir kokia ji būtų, mokėsiu j� panaudoti geriau negu daugelis man �inomų �monių, � dėstė Serpuchovskojus, visas spindėdamas d�iaugsmu dėl savo pasisekimų. � Juo ar�iau esu prie to, juo labiau esu patenkintas.

� Galbūt �itaip tik tu jautiesi, bet ne visi. A� buvau tokios pat nuomonės, bet dabar matau ir galvoju, kad neverta vien dėl to gyventi, � teigė Vronskis.

� Taigi, taigi! � juokdamasis tarė Serpuchovskojus. � A� tuojau i�girdau apie tave, apie tai, kad atsisakei� �inoma, a� tau pritariau. Ta�iau visa kas turi savo manier�. Ir a� manau, kad i� esmės pasielgei gerai, bet padarei ne taip, kaip reikia.

� Kas padaryta, padaryta. Tu �inai, a� niekuomet nei�si�adu to, k� esu padar�s. Be to, a� jau�iuosi puikiai.

� Puikiai � tuo tarpu. Bet tu nepasitenkinsi tuo. A� tavo broliui nesakau. Tai � mielas kūdikis, lygiai toks kaip �is mūsų �eimininkas. Ana jis! � pridūrė Serpuchovskojus, įsiklausydamas į �valio� �auksmus, � ir jam linksma, bet tav�s tai nepatenkina.

� A� nesakau, kad patenkina.

� Ne vien tai. Tokie �monės kaip tu reikalingi.

� Kam?

� Kam? Visuomenei. Rusijai reikalingi �monės, reikalinga partija, kitaip viskas eina ir nueis �uniui ant uodegos.

� Ir kas? Bertenevo partija prie� rusų komunistus?

� Ne, � tarė Serpuchovskojus, susirauk�s i� apmaudo, kad jis įtariamas tokia kvailybe. � Tout �a est une bia-gue.44 Tai visuomet buvo ir bus. Jokių komunistų nėra. Bet intrigantai visuomet turi i�sigalvoti kenksming�, pavojing� partij�. Tai sena istorija. Ne, reikalinga nepriklausomų �monių vald�ios partija, tokių kaip tu ir a�.

� Kodėl? � Vronskis paminėjo kelias vald�ioje esan�ių vyrų pavardes. � Kodėl jie nėra nepriklausomi �monės?

� Tik todėl, kad jie neturi arba i� ma�ens nėra turėj� to, kas daro �mogų nepriklausom� nuo kitų, jie neturėjo vardo, nėra buv� prie saulės, kurios prieglobstyje esame gim� mes. Juos galima nupirkti arba pinigais, arba malone. Norėdami i�silaikyti, jie turi i�sigalvoti koki� nors kryptį. Ir jie vykdo koki� nors mintį, kryptį, kuria patys netiki, kuri yra �alinga; ir visa ta kryptis yra tik priemonė gauti valdi�k� but� ir tiek ar tiek algos. Cela n�est pas plus fin que �a45, kai pa�velgi į jų kortas. Galbūt a� blogesnis, kvailesnis u� juos, nors neį�iūriu, kodėl turė�iau būti blogesnis. Bet a� jau tikriausiai turiu vien� svarbų prana�um� � t�, kad mus sunkiau nupirkti. O tokie �monės labiau negu bet kada reikalingi.

Vronskis atsidėj�s klausėsi, ta�iau jam buvo įdomus ne tiek pats �od�ių turinys, kiek Serpuchovskojaus pa�iūra į reikal�, nes Serpuchovskojus ketina kovoti su vald�ia ir turi �ia savo simpatijų bei antipatijų, o jis tarnyboje domisi tik eskadrono reikalais. Vronskis taip pat suprato, koks gali būti stiprus Serpuchovskojus, turėdamas negin�ijam� sugebėjim� svarstyti ir suprasti kiekvien� dalyk�, tokį prot� ir �od�io dovan�, kurių taip retai pasitaiko jo gyvenamoje aplinkoje. Ir nors buvo gėda, Vronskis ėmė jam pavydėti.

� Vis dėlto man trūksta �ia vieno svarbiausio dalyko, � parei�kė jis, � trūksta vald�ios tro�kimo. Kadaise netrūko, o dabar jau praėjo.

� Atleisk man, tai netiesa, � �ypsodamasis u�gin�ijo Serpuchovskojus.

� Ne, tiesa, tiesa!.. Dabar, � norėdamas kalbėti nuo�ird�iai, pridūrė Vronskis.

� Taip, tiesa dabar � kitas dalykas, bet �itas dabar ne visuomet bus.

� Galbūt, � atsakė Vronskis.

� Tu sakai galbūt, � kalbėjo toliau Serpuchovskojus, tarytum įspėj�s jo mintis, � o a� tau sakau tikrai. Ir dėl to norėjau tave pamatyti. Tu pasielgei taip, kaip reikėjo. A� suprantu, bet perseveruoti46 tu neturi. A� tik pra�au tav�s carte blanche.47 A� tav�s neproteguoju� Nors kodėl negalė�iau tav�s proteguoti? Tu tiek kartų mane protegavai! Tikiuosi, kad mūsų bi�iulystė yra auk��iau u� visa tai. Taip, � tarė jis, �velniai kaip moteris jam �ypsodamasis. � Duok man carte blanche, i�eik i� pulko, ir a� tave pama�u įtrauksiu.

� Bet tu suprask, man nieko nereikia, � gynėsi Vronskis, � tik to, kad viskas būtų kaip buv�.

Serpuchovskojus pakilo ir atsistojo prie�ais jį.

� Tu pasakei, kad viskas būtų kaip buv�. A� suprantu, k� tai rei�kia. Bet paklausyk: mudu vienme�iai, galbūt tu daugiau pa�inai moterų negu a�. � Serpuchovskojaus �ypsena ir mostai rodė, kad Vronskis neturi baimintis: jis �velniai ir atsargiai palies skaudam� viet�. � Bet a� esu ved�s, ir patikėk (�itai esu ka�kur skait�s), jei gerai pa�įsti vien tik savo �mon�, kuri� myli, tai visas moteris pa�įsti geriau, negu būtum pa�in�s jų tūkstan�ius.

� Tuojau ateisime! � su�uko Vronskis karininkui, kuris įki�o galv� į kambarį ir kvietė juos pas pulko vad�.

Vronskis norėjo dabar i�klausyti ligi galo ir su�inoti, k� Serpuchovskojus pasakys jam.

� Ir �tai kokia mano nuomonė. Moterys � tai svarbiausias kliuvinys �mogaus veikloje. Sunku mylėti moterį ir k� nors veikti. Yra tik vienas būdas patogiai, be kliū�ių, mylėti � tai santuoka. Kaip �ia, kaip �ia tau pasakius, k� turiu galvoje, � kalbėjo Serpuchovskojus, kuris mėgo palyginimus, � pala, pala! Na, kaip ne�ti fardeau48 ir k� nors veikti rankomis galima tiktai tada, kai fardeau priri�ta ant nugaros, � o tai yra santuoka. A� pajutau tada, kai ved�iau. Mano rankos staiga paliko laisvos. O jei be santuokos vilksi paskui save t� fardeau � rankos bus taip u�imtos, jog nieko negalėsi daryti. Pa�iūrėk į Mazankov�, Krupov�. Jie savo karjeras pra�udė per moteris.

� Kokios ten moterys! � tarė Vronskis, pagalvoj�s apie prancūz� ir aktor�, su kuriomis buvo susidėj� du minėtieji vyrai.

� Juo blogiau, juo tvirtesnė moters padėtis auk�tuomenėje, juo blogiau. �ia jau i�eitų, kad ne tik rankomis ne�i fardeau, bet ver�te ver�i i� kito.

� Tu niekuomet nesi mylėj�s, � tyliai tarė Vronskis, �iūrėdamas prie�ais save ir galvodamas apie An�.

� Galbūt. Bet tu atsimink, k� a� tau pasakiau. Ir dar, visos moterys yra materialesnės u� vyrus. Mums meilė yra ka�kas mil�ini�ka, o jos visuomet terre-à-terre49.

� Tuojau, tuojau! � tarė jis įėjusiam liokajui. Bet liokajus atėjo ne jų kviesti, kaip manė Serpuchovskojus. Liokajus atne�ė Vronskiui lai�kelį.

� Jums atne�ė tarnas i� kunigaik�tienės Tverskajos.

Vronskis atplė�ė lai�k� ir nukaito.

� Man galva suskaudo, eisiu namo, � tarė jis Serpuchovskojui.

� Na, lik sveikas. Duodi carte blanche?

� Paskui pakalbėsime, a� rasiu tave Peterburge.

_______________

44 Visa tai niekai.

45 Tai nėra jau taip gudru.

46 U�sispirti.

47 Veikimo laisvės.

48 Na�t�.

49 Kasdieni�kos.

XXI

Buvo jau �e�ta valanda, todėl Vronskis, norėdamas laiku suspėti, bet nenorėdamas va�iuoti savo arkliais, kuriuos visi pa�ino, įsėdo į Ja�vino ve�iko kariet� ir liepė va�iuoti kiek galima grei�iau. Sena keturių vietų ve�iko karieta buvo erdvi. Jis atsisėdo kertėje, i�tiesė kojas į prie�akin� pasost� ir susim�stė.

Neai�kiai jausdamas, kad jo reikalai sutvarkyti, neai�kiai prisimindamas, kaip bi�iuli�kai su juo kalbėjo ir jam meilikavo Serpuchovskojus, kuris jį laiko valstybei reikalingu �mogumi, ir, svarbiausia, laukdamas pasimatymo, Vronskis taip nusiteikė, kaip nusiteikia �mogus, kupinas gyvenimo d�iaugsmo. �is jausmas buvo toks stiprus, jog Vronskis neju�iomis �ypsojosi. Jis nuleido kojas, u�dėjo vien� ant kitos kelio ir pa�iupinėjo stangri� blauzd�, u�gaut� vakar krintant, ir atsilo��s kelet� kartų atsikvėpė visa krūtine.

�Gerai, labai gerai!� � tarė sau. Vronskis ir anks�iau da�nai d�iaugdamasis jusdavo savo kūn�, bet niekuomet taip nebuvo mylėj�s sav�s, savo kūno, kaip dabar. Jam malonu buvo jausti t� nedidelį tvirtos kojos skausm�, malonu buvo jausti, kaip kvėpuojant juda krūtinės raumenys. Ta pati �viesi ir �alta rugpjū�io diena, kuri taip bevilti�kai veikė An�, jam atrodė maloni ir gaivi. Oras vėsino jam veid� bei kakl�, įsidegusius nuo �alto vandens. Briliantino kvapas ūsuose atrodė jam ypa� malonus �iame vėsiame ore.

Visa, k� jis matė pro karietos lang�, visa tame �altame gryname ore, toje bly�kioje saulėlyd�io �viesoje buvo taip pat gaivu, linksma ir tvirta kaip ir jis pats: ir namų stogai, blizg� besileid�ian�ios saulės spinduliuose, ir grie�ti tvorų bei pastatų kampų kontūrai, ir retkar�iais sutinkamų pės�iųjų bei karietų figūros, ir susting�s med�ių bei �olių �alumas, ir laukai su bulvių vagomis, taisyklingai i�rė�tomis, ir įstri�i �e�ėliai, krint� nuo namų ir nuo med�ių, ir nuo krūmų, ir nuo tų bulvių vagų � viskas buvo gra�u kaip dailus peiza�as, k� tik baigtas ir aptrauktas laku.

� Va�iuok, va�iuok! � liepė jis ve�ėjui, i�ki��s galv� pro lang�, ir, i�siėm�s i� ki�enės popierin� trirubl�, įbruko j� atsisukusiam ve�ėjui. Ve�iko ranka pa�iupinėjo ka�k� prie �ibinto, su�vilpė botagas, ir karieta ėmė greitai riedėti lygiu plentu.

�Nieko, nieko man nereikia, tik tos laimės, � galvojo jis, �iūrėdamas į kaulinį skambu�io gumbelį tarp langų ir vaizduodamasis An� toki�, koki� buvo j� mat�s paskutinį kart�. � Ir juo toliau, juo labiau a� myliu j�. �tai ir Vrede valdinės vilos sodas. Kur ji �ia? Kur? Kaip? Kodėl �ia paskyrė pasimatym� ir ra�o Betsi lai�ke?� � tik dabar pagalvojo Vronskis, ta�iau galvoti jau nebuvo kada. Jis sustabdė ve�ėj� nepriva�iavus alėjos, atsidar�s dureles, i��oko nesustojus karietai ir �engė į alėj�, vedan�i� namų link. Alėjoje nieko nebuvo, ta�iau, pa�velg�s į de�in�, jis pamatė An�. Jos veid� dengė �ydas, bet Vronskis d�iaugsmingai pa�velgė į t� ypating�, jai vienai būding� eigastį, pe�ių nuolaidum� bei galvos laikysen�, ir tuojau tarytum elektros srovė perbėgo jo kūn�. Jis dar stipriau pajuto patį save, nuo tamprių kojų judesių ligi kvėpuojan�ių plau�ių, ir ka�kas pakuteno jam lūpas.

Susitikusi su juo, Ana stipriai paspaudė jam rank�.

� Tu nepyksti, kad tave i�kvie�iau? Man būtinai reikėjo tave pamatyti, � prabilo ji. Pama�ius pro �yd� rimtai ir grie�tai sudėtas jos lūpas, Vronskio nuotaika i� karto pasikeitė.

� Kaip a� galė�iau pykti! Tik kaip tu �ia patekai?

� Vis tiek, � pertarė ji, dėdama savo rank� ant jo rankos, � eime, a� turiu su tavim pasikalbėti.

Jis suprato, jog ka�kas atsitiko ir �is pasimatymas nebus d�iaugsmingas. Būdamas su Ana, jis neturėdavo savo valios: dar ne�inodamas, kokia jos nerimo prie�astis, Vronskis jau pajuto, kad tas nerimas savaime apima ir jį.

� Kas gi? Kas? � klausė jis, alkūne spausdamas jai rank� ir stengdamasis i�skaityti jos veide, k� ji galvoja.

Ana tylėdama �engė kelet� �ingsnių, norėdama sukaupti dr�s�, ir staiga sustojo.

� A� nepasakiau tau vakar, � pradėjo ji, greitai ir sunkiai kvėpuodama, � kad grį�dama namo su Aleksejum Aleksandrovi�ium pasakiau jam visk�� pasakiau, kad negaliu būti jo �mona, kad� Ir visk� pasakiau.

Vronskis klausėsi jos, neju�iom palink�s visu liemeniu, tarytum norėdamas �ituo palengvinti sunki� jos padėtį. Bet vos tik Ana pasakė tai, jis staiga atsitiesė, ir jo veidas paliko i�didus ir rūstus.

� Taip, taip, geriau �itaip, tūkstantį kartų geriau! A� suprantu, kaip tau buvo sunku, � tarė jis.

Ana nesiklausė jo �od�ių, ji skaitė veide jo mintis. Ji negalėjo �inoti, kad Vronskio veid� pakeitė pirmoji jam �ovusi mintis � dabar nei�vengiama dvikova. Jai niekuomet į galv� nebuvo atėjusi mintis apie dvikov�, ir todėl �į staiga atsiradusį ir greitai dingusį grie�tum� jinai ai�kino kitaip.

Gavusi vyro lai�k�, Ana sielos gilumoje jau �inojo, kad viskas paliks kaip buv�, kad ji nepajėgs i�si�adėti savo visuomeninės padėties, mesti sūnaus ir gyventi drauge su meilu�iu. Rytas, praleistas pas kunigaik�tien� Tverskaj�, dar labiau patvirtino �it� įsitikinim�. Ta�iau �is pasimatymas jai vis dėlto buvo nepaprastai svarbus. Ji tikėjosi, kad �is pasimatymas pakeis jų padėtį ir i�gelbės j�. Jeigu jis, i�gird�s �i� �ini�, ry�tingai, kar�tai, nė akimirkos nesvyruodamas jai pasakys: �Mesk visk� ir bėk su manimi!� � ji mes sūnų ir i�eis su juo. Bet �i �inia nepaveikė jo taip, kaip Ana tikėjosi: Vronskis tik ka�ko tarytum įsi�eidė.

� Man nė kiek nebuvo sunku. Tai įvyko savaime, � kalbėjo ji susierzinusi, � ir �tai� � Ji i�siėmė i� pir�tinės vyro lai�k�.

� A� suprantu, suprantu, � pertraukė j� Vronskis, paėm�s lai�k�, bet neskaitydamas jo ir stengdamasis j� nuraminti, � a� vieno tro�kau, vieno pra�iau � padaryti gal� tai padė�iai, kad galė�iau paaukoti savo gyvenim� tavo laimei.

� Kam tu tai sakai? � paklausė ji. � Argi a� galė�iau tuo abejoti? Jeigu abejo�iau�

� Kas �ia eina? � staiga sukluso Vronskis, rodydamas į dvi damas, einan�ias jiems prie�ais. � Gal pa�įsta mus, � jis skubiai pasuko į �alutinį takelį, traukdamas j� paskui save.

� Ak, man vis tiek! � parei�kė Ana. Jos lūpos suvirpėjo. Ir jam pasirodė, kad jos akys su keista pagie�a �iūri į jį pro �yd�. � A� sakau: ne tai svarbu, tuo a� neabejoju, bet pa�iūrėk, k� jis man ra�o. Perskaityk. � Ana vėl sustojo.

Vėl, lygiai kaip pirm�j� akimirk�, su�inoj�s, kad ji nutraukė santykius su vyru, Vronskis, skaitydamas lai�k�, neju�iom pasidavė tam natūraliam jausmui, kurį jam su�adino jo pa�iūra į nuskriaust�jį vyr�. Dabar, laikydamas įlinkose jo lai�k�, Vronskis savaime vaizdavosi, kad turbūt �iandien pat arba rytoj namie ras �aukim� į dvikov�, vaizdavosi ir pa�i� dvikov�, kada jis tokiu pa�iu �altu ir i�did�iu veidu kaip dabar i��aus į or� ir stovės laukdamas, kada �aus į�eistasis vyras. Ir �ia pat jam dingtelėjo į galv�, k� neseniai buvo sak�s Serpuchovskojus ir k� pats buvo �į ryt� galvoj�s, kad geriau nesuri�ti sav�s, � ir Vronskis �inojo, kad �ios minties negali jai pasakyti.

Perskait�s lai�k�, jis pakėlė į An� akis, ir jo �vilgsnis nebuvo tvirtas. Ji tuojau suprato, jog jis jau anks�iau buvo apie tai galvoj�s. Ana �inojo, kad ir k� besakytų jai, sakys ne visk�, k� galvoja. Ir ji suprato, kad paskutinė jos viltis �lugo. Ji ne to laukė i� Vronskio.

� Tu matai, koks jis �mogus, � i�tarė ji virpan�iu balsu, � jis�

� Atleisk man, bet a� d�iaugiuosi tuo, � pertraukė Vronskis. � Dėl Dievo, leisk man visk� pasakyti, � pridūrė jis, �vilgsniu maldaudamas duoti jam laiko paai�kinti savo �od�ius. � D�iaugiuosi, nes tai negali, jokiu būdu negali palikti taip, kaip jis mano.

� Kodėl negali? � sulaikydama a�aras, tarė Ana, ai�kiai jau neteikdama jokios svarbos tam, k� jis pasakys. Ji jautė, kad jos likimas i�spr�stas.

Vronskis norėjo pasakyti, jog po nei�vengiamos, jo nuomone, dvikovos tai negalės ilgiau trukti, bet pasakė k� kita.

� Negali ilgiau trukti. A� tikiuosi, kad dabar tu jį mesi. Tikiuosi, � jis sumi�o ir paraudo, � kad tu leisi man sutvarkyti ir apgalvoti mūsų gyvenim�. Rytoj� � buvo bepraded�s jis.

Ana nedavė jam baigti kalbos.

� O sūnus? � su�uko ji. � Tu matai, k� jis ra�o: reikia jį palikti, o a� negaliu ir nenoriu �ito padaryti.

� Bet, dėl Dievo, kas geriau? Palikti sūnų ar toliau būti tokioje �eminan�ioje padėtyje?

� K� �eminan�ioje?

� Visus, o labiausiai tave.

� Tu sakai, �eminanti� nesakyk �ito. �itie �od�iai neturi man prasmės, � i�tarė ji dreban�iu balsu. Ana dabar nenorėjo, kad jis sakytų neties�. Jai beliko vien tik jo meilė, ir jinai norėjo mylėti jį. � Tu suprask, kad nuo tos dienos, kai pamilau tave, man viskas pasikeitė. Man liko tik viena � tavo meilė. Jeigu tu mane mylėsi, a� jausiuosi tokia dr�si, tokia tvirta, jog niekas negalės man�s pa�eminti. A� did�iuojuosi savo padėtimi, nes� did�iuojuosi tuo� did�iuojuosi� � Ji nebaigė sakyti, kuo did�iuojasi. Gėdos ir nevilties a�aros atėmė jai �ad�. Ana sustojo ir ėmė raudoti.

Jis irgi pajuto, jog ka�kas kyla gerkle, gnaibo nosį, ir pirm� kart� gyvenime pajautė, kad tuojau gali pravirkti. Vronskis nebūtų galėj�s pasakyti, kas būtent jį taip sujaudino; jam buvo gaila Anos, jis jautė, kad negali jai padėti, ir kartu �inojo, kad jis kaltas dėl tos nelaimės, kad padarė ka�k� negero.

� Argi negalima i�situokti? � pratarė jis silpnu balsu. Ji neatsakydama pakratė galv�. � Argi negalima pasiimti sūnaus ir vis dėlto palikti jį?

� Taip, bet visa tai priklauso nuo jo. Dabar a� turiu va�iuoti pas jį, � prane�ė Ana �altai. Jos nujautimas, kad viskas paliks kaip buv�, neapvylė jos.

� Antradienį a� būsiu Peterburge, ir viskas i�sispr�s.

� Taip, � tarė ji. � Bet nekalbėkim apie tai.

Anos karieta, kuri� buvo parsiuntusi namo ir liepusi vėliau atva�iuoti prie Vrede sodo vartų, jau stovėjo �ia. Ana atsisveikino su Vronskiu ir nuva�iavo namo.

XXII

Pirmadienį buvo įprastas bir�elio 2 dienos komisijos posėdis. Aleksejus Aleksandrovi�ius įėjo į posėd�ių sal�, pasisveikino su nariais bei pirmininku, kaip ir paprastai, ir atsisėdo į savo viet�, pasidėjo prie� save ra�tus ir u�dėjo ant jų rank�. Tarp �ių ra�tų buvo ir jam reikalingos �inios, ir trumpas konspektas to parei�kimo, kurį ruo�ėsi padaryti. Beje, �inios jam nė nebuvo reikalingos. Aleksejus Aleksandrovi�ius nieko nebuvo u�mir��s ir nerado reikalo savo atmintyje kartoti to, k� pasakys. Jis �inojo, kad, atėjus laikui ir pama�ius prie�ais save oponent�, kuris tu��iai stengsis rodyti abejing� veid�, jo kalba pati savaime i�silies geriau, negu jis galėtų dabar pasiruo�ti. Jis jautė, kad jo kalbos turinys yra toks svarbus, jog kiekvienas �odis bus reik�mingas. Tuo tarpu klausydamasis įprasto prane�imo, Aleksejus Aleksandrovi�ius atrodė visai ramus, lyg būtų niekuo dėtas. Niekas nemanė, �iūrėdamas į jo baltas pritvinkusiomis gyslomis rankas, kurių ilgi pir�tai taip �velniai �iupinėjo abu prie� jį padėto balto popieriaus kra�tus, ir į jo palenkt� į �alį galv� nuvargusiu veidu, kad tuojau i� jo lūpų i�silies tokios kalbos, kurios sukels baisi� audr�, privers narius �aukte �aukti, pertraukti vienas kito kalb�, o pirminink� � reikalauti laikytis tvarkos. Kai prane�imas buvo baigtas, Aleksejus Aleksandrovi�ius tyliu laibu balsu parei�kė, kad jis turįs i�dėstyti kai kuriuos savo samprotavimus kitakilmių padėties reikalu. Visų dėmesys nukrypo į jį. Aleksejus Aleksandrovi�ius atsikosėjo, ne�iūrėdamas į savo prie�inink�, o pasirink�s, kaip visuomet darydavo, sakydamas savo kalbas, pirm� sėdintį prie� jį asmenį � ma�utį romų senuk�, kuris niekuomet neturėdavo jokios nuomonės komisijoje, ėmė dėstyti savo samprotavimus. Jam palietus pagrindinį ir organinį įstatym�, prie�ininkas pa�oko ir ėmė prie�tarauti. Stremovas, taip pat komisijos narys ir taip pat pasijut�s įgeltas, ėmė teisintis, apskritai posėdyje kilo audra, bet Aleksejus Aleksandrovi�ius gavo vir�ų, jo pasiūlymas buvo priimtas, buvo paskirtos trys naujos komisijos, o rytojaus dien� tam tikruose Peterburgo sluoksniuose tik apie t� posėdį ir buvo kalbama. Aleksejaus Aleksandravi�iaus sėkmė buvo net didesnė, negu jis laukė.

Kit� ryt�, antradienį, Aleksejus Aleksandrovi�ius pabud�s su malonumu atsiminė vakaryk�t� pergal� ir negalėjo nenusi�ypsoti, nors ir stengėsi atrodyti abejingas, kai kanceliarijos vir�ininkas, norėdamas jam įsiteikti, papasakojo jį pasiekusius gandus apie tai, kas buvo įvyk� komisijoje.

Besikalbėdamas su kanceliarijos vir�ininku, Aleksejus Aleksandrovi�ius visi�kai u�mir�o, kad �iandien antradienis � data, jo paskirta Anai Arkadjevnai sugrį�ti, ir labai nustebo bei pasijuto nemaloniai, kai įėjo tarnas ir prane�ė, kad ji parva�iavo.

Ana atvyko į Peterburg� anksti ryt�; karieta jai buvo nusiųsta gavus i� jos telegram�, todėl Aleksejus Aleksandrovi�ius galėjo �inoti, kad ji parva�iuoja. Ta�iau, �monai parva�iavus, jis nepasitiko jos. Buvo pasakyta, kad Aleksejus Aleksandrovi�ius dar nepasirodė ir tariasi su kanceliarijos vir�ininku. Ana liepė perduoti vyrui, jog parva�iavo, nuėjo į savo kabinet� ir ėmė tvarkyti daiktus, laukdama, kada vyras ateis pas j�. Ta�iau praėjo valanda, o jis nesirodė. Apsimetusi turinti ka�k� paliepti, ji įėjo į valgom�jį ir ty�ia garsiai kalbėjo, tikėdamasi, kad vyras ateis, bet jis nepasirodė, nors Ana girdėjo, kaip jis priėjo prie kabineto durų, i�lydėdamas kanceliarijos vir�inink�. Ji �inojo, jog Aleksejus Aleksandrovi�ius, kaip paprastai, netrukus i�vyks tarnybos reikalais, ji norėjo prie� tai su juo pasimatyti ir i�siai�kinti santykius.

Ana perėjo per sal� ir ry�osi eiti pas jį. Kai įėjo į vyro kabinet�, jis, apsivilk�s vicmunduru, matyti, pasiruo��s i�vykti, sėdėjo prie nedidelio stalo, pasirėm�s ant jo alkūnėmis, ir niūriai �iūrėjo prie�ais save. Jinai pamatė Aleksejų Aleksandrovi�ių pirmiau negu jis ir suprato, kad vyras galvoja apie j�.

Pamat�s An�, jis norėjo atsistoti, apsigalvojo, paskui jo veidas nukaito (�ito anks�iau niekuomet Ana nebuvo ma�iusi), ir jis greitai atsistojo ir ėjo pasitikti �monos, �iūrėdamas jai ne į akis, bet auk��iau � į kakt� ir plaukus. Priėj�s prie �monos, paėmė jai u� rankos ir papra�ė sėstis.

� Labai d�iaugiuosi, kad jūs parva�iavote, � tarė jis, sėsdamasis �alia jos ir norėdamas ka�k� pasakyti, bet u�kliuvo. Kelet� kartų jis bandė pradėti kalb�, bet vis sustodavo� Nors Ana, ruo�damasi �iam pasimatymui, buvo nusista�iusi niekinamai �iūrėti į vyr� ir jį vien� visu kuo kaltinti, bet dabar ne�inojo, k� pasakyti, jai buvo gaila jo. Ir �itaip juodu tylėjo gana ilgai. � Serio�a sveikas? � paklausė jis ir, nelaukdamas atsakymo, pridūrė: � A� nepietausiu namie �iandien ir tuojau turiu va�iuoti.

� A� norėjau i�va�iuoti į Maskv�, � pratarė ji.

� Ne, jūs labai gerai padarėte, kad parva�iavote, � tarė jis ir vėl nutilo.

Matydama, kad Aleksejus Aleksandrovi�ius neįstengia pats pradėti kalbos, ji pradėjo.

� Aleksejau Aleksandravi�iau, � tarė ji, pa�velgdama į vyr� ir nenuleisdama akių prie� jo �vilgsnį, įsmeigt� į jos plaukus, � a� � nusikaltusi moteris, a� � bloga moteris, bet esu tokia pati, kokia buvau, kada jums tuomet parei�kiau, ir atva�iavau pasakyti, kad nieko negaliu pakeisti.

� A� jūsų �ito neklausiau, � parei�kė jis, staiga ry�tingai ir su neapykanta �iūrėdamas jai tiesiog į akis, � a� taip ir maniau. � Pyktis, matyt, jam padėjo vėl visi�kai susivaldyti. � Bet, kaip a� jums sakiau tuomet ir ra�iau, � t�sė jis �ai�iu, laibu balsu, � dabar vėl kartoju, kad a� neprivalau �ito �inoti. A� tai ignoruoju. Ne visos �monos tokios geros kaip jūs ir taip skuba prane�ti savo vyrams toki� maloni� �ini�. � Jis ypa� pabrė�ė �odį �maloni�.� � A� ignoruoju ligi tol, kol visuomenė �ito ne�ino, kol mano vardas nėra suter�tas. Todėl a� tik įspėjau, kad mūsų santykiai turi būti tokie, kokie visuomet buvo, ir kad tik tuo atveju, jeigu save kompromituosite, a� turėsiu imtis priemonių savo garbei apginti.

� Bet mūsų santykiai negali būti tokie kaip visuomet, � nedr�siai prabilo Ana, i�g�stingai �iūrėdama į jį.

Vėl pama�ius tuos ramius gestus, i�girdus t� spiegiam�, vaiki�k� ir pa�aipų bals�, pasi�lyk�tėjimas nuslopino pasigailėjim�, kurį Ana jau buvo pajutusi, ir dabar jinai tik bijojo, ta�iau �ūtbūt norėjo i�siai�kinti savo padėtį.

� A� negaliu būti jūsų �mona, jeigu a�� � buvo bepradedanti ji.

Aleksejus Aleksandrovi�ius piktai ir �altai nusijuokė.

� Turbūt tas gyvenimo būdas, kurį jūs pasirinkote, paveikė jūsų pa�iūras. A� tiek gerbiu ar niekinu ir viena, ir kita... A� gerbiu tai, kas jūs anks�iau buvote, ir niekinu tai, kas jūs dabar esate... Man visi�kai svetima ta interpretacija, kuri� jūs teikėte mano �od�iams.

Ana atsiduso ir nuleido galv�.

� Beje, a� nesuprantu, kaip jūs, būdama tokia nepriklausoma, � kalbėjo jis toliau kar��iuodamasis, � be atodairos pareik�dama vyrui apie savo nei�tikimyb� ir, kaip atrodo, nematydama �ia nieko smerktino, laikote smerktinu dalyku savo pareigas vyrui.

� Aleksejau Aleksandrovi�iau! Ko jums i� man�s reikia?

� Man reikia, kad a� �ia nesutik�iau to �mogaus ir kad jūs elgtumėtės taip, kad nei auk�tuomenė, nei tarnai negalėtų jūsų kaltinti... kad jūs nesimatytumėte su juo. Atrodo, tai labai nedaug. Ir u� tai jūs naudositės doros �monos teisėmis, neatlikinėdama jos pareigų. Tai visa, k� turiu jums pasakyti. Dabar man metas va�iuoti. A� nepietausiu namie.

Jis atsistojo ir ėjo durų link. Ana taip pat atsistojo. Jis tylėdamas nusilenkė ir praleido j� pirma sav�s.

XXIII

Naktis, kuri� Levinas praleido �ieno kupetoje, nepraėjo jam veltui: ūkininkavimas jam įsipyko ir visi�kai jo nedomino. Nors derlius buvo puikus, niekuomet nebuvo, ar bent jam taip atrodė, kad nebuvo, tiek nesėkmių ir tiek nesutarimų tarp jo ir kaimie�ių kaip �iais metais. Ir tų nesėkmių bei nesantaikos prie�astis dabar jam buvo visi�kai suprantama. Malonumas, kurį teikė jam pats darbas, padėj�s suartėti su kaimie�iais ir �adin�s pavyd� jiems ir jų gyvenimui, noras pa�iam pradėti �itaip gyventi, tap�s t� naktį jau nebe svajone, bet ai�kiu ketinimu, kurio vykdymo smulkmenas jis jau svarstė, � visa tai taip pakeitė Levino pa�iūr� į jo ūkininkavimo būd�, kad jis nieku gyvu negalėjo tuo ūkininkavimu taip domėtis kaip anks�iau ir negalėjo nematyti, kad jo pa�iūra į darbininkus, sudaranti vis� veiklos pagrind�, jo dabar nebed�iugina. Kaimenės pagerintos veislės karvių, tokių pat kaip Pava, visa įtr�ta, plūgais suarta �emė, devyni lygūs, �ilvi�iais apsodinti laukai, devyniasde�imt de�imtinių giliai įarto mė�lo, eilinės sėjamosios ma�inos ir t. t. � visa tai būtų puiku, jeigu viskas būtų daroma jo paties arba padedant draugams, jam pritariantiems �monėms. Ta�iau Levinas dabar ai�kiai matė (jo knyga apie �emės ūkį, kurioje svarbiausiu ūkio elementu turėtų būti darbininkas, daug jam �ia padėjo), � jis dabar ai�kiai matė, kad jo ūkininkavimas yra tik �iauri ir atkakli kova tarp jo ir darbininkų, � kova, kurios vienoje pusėje yra jis pats, nuolat ir atkakliai sieki�s visk� pertvarkyti pagal pavyzdį, kurį jis laiko geriausiu, o antroje pusėje � natūrali įvykių eiga. Ir Levinas suvokė, kad �itoje kovoje, kurioje jis turi įtempti visas jėgas, o prie�inga pusė nededa jokių pastangų ir net neketina jų dėti, jis tiek tegalėjo laimėti, kad ūkis nedavė jokios naudos ir visi�kai be reikalo buvo gadinami puikūs įrankiai, nyko puikūs gyvuliai ir skurdo �emė. O svarbiausia � ne tik visi�kai veltui �ūdavo tam reikalui eikvojama energija, bet dabar, ai�kiai suprat�s, ko vertos jo pastangos sutvarkyti ūkio reikalus, jis įsitikino, kad jo energijos tikslas yra labai nedoras. Ties� sakant, kokia �ios kovos esmė? Levinas kovojo dėl kiekvieno savo skatiko (ir negalėjo nekovoti, nes, vos tik suma�inus energij�, jam trūktų pinigų atlyginti darbininkams), o jiems rūpėjo tik ramiai ir maloniai dirbti, kaip jie buvo įprat�. Jam buvo svarbu, kad kiekvienas darbininkas nudirbtų kiek galima daugiau, be to, kad neu�simir�tų, kad stengtųsi nesulau�yti vėtyklės, arklinės grėbiamosios, kuliamosios, kad dirbtų s�moningai, o darbininkas norėjo dirbti kiek galima maloniau, pailsėdamas, o svarbiausia � be rūpes�ių ir u�simir�damas, negalvodamas. �i� vasar� Levinas kiekviename �ingsnyje tai matė. Jis liepė nupjauti dobilus pa�arui, parink�s blog�sias de�imtines, prigo�usias �olės ir kie�ių, netinkamas sėklai, o darbininkai nupjovė i� eilės geriausias sėklines de�imtines, teisindamiesi, kad taip liep�s prievaizdas, ir guodė jį sakydami, jog pa�aras būsi�s puikus. Levinas �inojo, kad �itaip jie padarė dėl to, kad tas de�imtines buvo lengviau pjauti. Jis pasiuntė vartykl� �ienui kratyti, j� sulau�ė, vartydami pirm�sias pradalges, nes kaimie�iui buvo nyku sėdėti po mosuojan�iais vir�um jo sparnais. Ir jam sakė: �Nesirūpinkite, bobos kaipmat i�kratys.� Plūgai pasirodydavo netik�, nes darbininkui neateidavo į galv� mintis nuleisti pakelt� peilį, ardamas be peilio, jis kankino arklius ir gadino �em�; ir vėl jo pra�ė nesirūpinti. Arklius suleisdavo į kvie�ius, nes nė vienas darbininkas neapsiėmė būti naktiniu sargu, ir nors buvo įsakyta to nedaryti, darbininkai pakaitomis jodavo į naktigon�. Vanka, i�dirb�s vis� dien�, u�migo, prisipa�ino kaltas ir sakė: �Jūsų valia.� Tris geriausias tely�ias ap�ėrė, suleid� nepagirdytas į dobilų atol�, ir nieku būdu nenorėjo tikėti, kad jos i�puto nuo dobilų, o ramindami jį pasakojo, jog kaimyno per tris dienas i�krito �imtas dvylika gyvulių. Visa tai buvo daroma ne dėl to, kad kas nors būtų norėj�s pakenkti Levinui ar jo ūkiui; prie�ingai, jis �inojo, kad �monės jį myli, laiko paprastu ponu (tai buvo auk��iausias pagyrimas), bet �itaip buvo daroma tik dėl to, kad jie norėjo linksmai ir nerūpestingai dirbti, o jo interesai jiems buvo ne tik svetimi ir nesuprantami, bet fatali�kai prie�ingi visų teisingiausiems jų pa�ių interesams. Jau seniai Levinas jautė nepasitenkinim� savo pa�iūra į ūkį. Matė, kad į jo valtį sunkiasi vanduo, bet nerado ir neie�kojo ply�io, gal ty�ia save apgaudinėdamas. Dabar jis nebegalėjo daugiau sav�s apgaudinėti. Jo ūkininkavimas pasidarė jam ne tik neįdomus, bet �lyk�tus, ir jis nebegalėjo daugiau taip ūkininkauti.

�ia dar prisidėjo tai, kad u� trisde�imt varstų nuo jo apsigyveno Kiti ��erbackaja, kuri� jis norėjo matyti, bet negalėjo. Darja Aleksandrovna Oblonskaja, kai Levinas buvo pas j� nuvyk�s, kvietė jį atva�iuoti � atva�iuoti ir vėl pasipir�ti jos seseriai, kuri, kaip ji leido pajusti, dabar u� jo eitų. Pats Levinas, pamat�s Kiti ��erbackaj�, suprato, kad j� tebemyli, ta�iau negalėjo nuva�iuoti pas Oblonskius, �inodamas, jog ji tenai. Jis buvo Kiti pasipir��s, o mergina nesutiko u� jo tekėti, � tai sudarė nenugalim� kliūtį. �A� negaliu pra�yti jos būti mano �mona tik dėl to, kad ji negali būti �mona to, kurio ji norėjo�, � kalbėjo sau Levinas. Pagalvoj�s apie tai, jis at�aldavo Kiti ir prie�i�kai nusiteikdavo. �A� nepajėgsiu kalbėti su ja nejausdamas priekai�to, �iūrėti į j� nejausdamas pagie�os, o ji tik dar labiau ims nek�sti man�s, kaip ir turi būti. Antra vertus, kaip galiu dabar, po to, k� man pasakė Darja Aleksandrovna, va�iuoti pas juos? Argi galiu dėtis ne�in�s to, k� ji pasakė man? Ir nuvyksiu atlikti kilnaus �ygio � atleisti jai, pasigailėti jos. Vaidinsiu prie� j� �mogų, kuris atleid�ia ir apdovanoja savo meile!.. Kam Darja Aleksandrovna man tai pasakė? A� bū�iau galėj�s atsitiktinai pamatyti j�, tuomet viskas būtų savaime įvyk�, bet dabar neįmanoma, neįmanoma!�

Darja Aleksandrovna jam atsiuntė lai�kutį, pra�ydama jį paskolinti moteri�k� baln�, kuris reikalingas Kiti. �Girdėjau, kad jūs turite baln�, � ra�ė jinai jam. � Tikiuosi, jog pats jį atve�ite.�

�ito jau Levinas negalėjo pakelti. Kaip tokia protinga, delikati moteris gali taip �eminti seserį! Jis para�ė de�imt lai�kelių ir visus sudraskė bei nusiuntė baln�, nieko neatsak�s. Para�yti, kad atva�iuos, � negalima, nes jis negali va�iuoti; para�yti, kad negali atva�iuoti, nes kas nors kliudo arba jam reikia i�vykti, � dar blogiau. Jis nusiuntė baln�, nieko neatsakydamas. Jausdamas, kad padarė ka�k� negarbingo, jau kit� dien� perdavė prievaizdui vis� atsipykusį ūkį, i�va�iavo į tolim� apskritį pas savo bi�iulį Svija�skį. Netoli Svija�skio buvo puikios tilvikų pelkės, ir draugas neseniai jam para�ė, pra�ydamas i�tesėti seniai duot� pa�ad� jį aplankyti. Tilvikų pelkės Surovo apskrityje seniai viliojo Levin�, bet ūkio reikalai ilgai vertė atidėlioti t� i�vyk�. O dabar jis d�iaugėsi, kad i�va�iav�s bus toliau nuo ��erbackių bei nuo savo ūkio ir galės med�ioti, nes med�ioklė visada jam būdavo did�iausia paguoda nuo visokių sielvartų.

XXIV

Nei gele�inkelio, nei pa�to kelio į Surovo apskritį nebuvo, ir Levinas va�iavo savais arkliais, tarantasu.

Pusiaukelėje jis sustojo pasiganyti pas turting� kaimietį. Plikas jaunyvas senis pla�ia ruda, prie skruostų pra�ilusia barzda atkėlė vartus ir prisispaudė prie rentinio, praleisdamas trikink�. Parod�s ve�ėjui viet� po stogine dideliame, �variame ir gerai sutvarkytame naujame kieme su apdegusiomis kartimis, senis pasikvietė Levin� į sekly�i�. �variai apsirengusi jaunamartė, basnir�ia įsistojusi į kalio�ėlius, pasilenkusi �luostė grindis naujoje priemenėje. Ji i�sigando �uns, įbėgusio paskui Levin�, ir suriko, bet tuojau pati ėmė juoktis i� savo baimės, su�inojusi, kad �uo nekanda. Atraitota ranka parod�iusi Levinui sekly�ios duris, ji pasilenkusi vėl paslėpė savo gra�ų veid� ir plovė toliau.

� Virtuv� gal? � paklausė ji.

� Taip, pra�au.

Sekly�ia buvo didelė, su olandi�ka krosnimi ir pertvara. Po �ventaisiais paveikslais stovėjo margais ra�tais nuda�ytas stalas, suolas ir dvi kėdės. Prie durų stovėjo spintelė su indais. Langinės buvo u�darytos, musių nedaug, ir taip �varu, jog Levinas pasirūpino, kad Laska, kuri bėgo keliu ir maudėsi balose, nepripurvintų grindų, ir nurodė jai viet� kampe, prie durų. Apsidair�s sekly�ioje, Levinas i�ėjo į u�pakalinį kiem�. Dailioji jaunamartė su kalio�ėliais, �vytuodama tu��iais kibirais prie na��ių, pirma jo nubėgo vandens į �ulinį.

� Grei�iau! � linksmai su�uko jai senis ir priėjo prie Levino. � Ar pas Nikolajų Ivanovi�ių Svija�skį va�iuojate? Jis irgi pas mus u�suka, � noriai pradėjo kalb� senis, pasirėm�s alkūnėmis į priebu�io turėklus.

Seniui bepasakojant apie savo pa�intį su Svija�skiu, vartai vėl sugirg�dėjo, ir į kiem� su �agrėmis ir akė�iomis grį�o i� lauko darbininkai. Įkinkyti į �agres bei akė�ias arkliai buvo gerai at�erti ir stambūs. Darbininkai, matyt, buvo savi; du buvo jauni, kartūniniais mar�kiniais ir su kepurėmis; kiti du � samdyti, kanapiniais mar�kiniais, � vienas senis, antras jaunas vaikinas. Nuėj�s nuo priebu�io, senis priėjo prie arklių ir ėmė kinkyti.

� K� jie arė? � paklausė Levinas,

� Bulves kaupė. Mes irgi �emel� dirbame. Tu, Fedotai, a�vienio nepaleisk, prie lovio pastatyk, kit� pakinkysime...

� Tėveli, noragus buvau sak�s paimti, ar atne�ei? � paklausė auk�to stogo �aliūkas vaikinas, matyt, senio sūnus.

� Ana... rogėse, � atsakė senis, ringuodamas i�vadelėtas vad�ias ir mesdamas jas �emėn. � Sutvarkyk, kol papietaus.

Dailioji jaunamartė su pilnais kibirais, kurie svėrė jai pe�ius, įėjo į priemen�. Dar i� ka�kur atsirado moterų � jaunų, gra�ių, vidutinių ir senų, negra�ių, su vaikais ir be vaikų.

Ėmė ū�ti virtuvo kaminėlis; darbininkai ir savieji, sutvark� arklius, suėjo pietų. Levinas, i�siėm�s i� puskarietės savo maist�, pasikvietė senį i�gerti arbatos.

� K� �ia dabar, jau gėrėme �iandien, � tarė senis, su ai�kiu malonumu priimdamas �į pasiūlym�. � Nebent dėl kompanijos.

Gerdamas arbat�, Levinas su�inojo vis� senio ūkio istorij�. Senis prie� de�imt metų i�sinuomojo i� dvarininkės �imt� dvide�imt de�imtinių, o pernai jas nusipirko ir i� kaimyno dvarininko i�sinuomojo dar tris �imtus. Ma��j� �emės dalį, pa�i� blog�j�, jis nuomojo kitiems, o apie keturiasde�imt de�imtinių dirbamos �emės arė pats su savo �eima ir dviem samdytais darbininkais. Senis skundėsi, kad jam nekaip sekasi. Bet Levinas suprato, jog jis skund�iasi tik dėl padorumo, nes jo ūkis tiesiog klesti. Jeigu nesisektų, jis nebūtų pirk�s �emės po �imt� penkis rublius, nebūtų apvesdin�s trijų sūnų ir sūnėno, nebūtų po dviejų gaisrų vėl atsistat�s � ir vis geriau ir geriau. Nors senis ir skundėsi, buvo matyti, kad jis turi teis� did�iuotis savo gerove, did�iuotis savo sūnumis, sūnėnu, mar�iomis, arkliais, karvėmis ir ypa� tuo, kad visas tas ūkis gerai laikosi. I� pasikalbėjimo su seniu Levinas patyrė, jog jis nesikrato ir naujovių. Senis sodino daug bulvių, ir jo bulvės, kurias Levinas va�iuodamas matė, jau baigė �ydėti ir mezgė, kai Levino dar tik buvo pradėjusios �ydėti. Bulvėms jis arė �em� plūgiu: �itaip jis vadino plūg�, skolint� i� dvarininko. Sėjo kvie�ių. Ma�a smulkmena ypa� nustebino Levin�: retindamas rugius, senis i�kapotais rugiais �ėrė arklius. Kiek kartų Levinas, matydamas �ūstant tokį puikų pa�ar�, norėjo jį surinkti, bet visuomet tai pasirodydavo neįmanoma. Na, o kaimietis tai darė ir negalėjo atsigirti �iuo pa�aru.

� K� gi bobelės veiks? I�ne�a krūveles ant kelio, o ve�imas priva�iuoja ir paima.

� O mums, dvarininkams, vis nesiseka su darbininkais, � pasiguodė Levinas, paduodamas jam stiklin� arbatos.

� Dėkojame, � atsakė senis, paėmė stiklin�, bet atsisakė cukraus, rodydamas į likusį, jo apgrau�t� gabalėlį. � Kurgi �ia su darbininkais susitvarkysi? � tarė jis. � Viena pragai�tis. �tai kad ir Svija�skių. Mes �inome, kokia �emė, kaip pūkas, bet nelabai giriasi derliumi. Prie�iūros trūksta!

� Bet juk ir tu su darbininkais ūkininkauji?

� Mums, kaimie�iams, tas dalykas paprastas. Mes visk� patys apeiname. Netik�s � ir �alin; savo rankomis susidorosime.

� Tėveli, Finogenas liepė deguto atne�ti, � tarė įėjusi moteris su kalio�ėliais.

� Taigi, pone! � tarstelėjo kildamas senis, neskubėdamas persi�egnojo, padėkojo Levinui ir i�ėjo.

Įėj�s į �eimyninį gal� pasi�aukti savo ve�ėjo, Levinas pamatė u� stalo vis� vyrų �eim�. Moterys patarnavo. Jaunasis sūnus �aliūkas pilna burna ko�ės pasakojo ka�k� juokingo, ir visi kvatojo, ypa� linksmai juokėsi moteris su kalio�ėliais, pilanti į dubenį kopūstus.

Labai galimas daiktas, kad dailus moters su kalio�ėliais veidas daug prisidėjo prie to, kad Levinui �itie valstie�ių namai atrodė visko pertek�, tas įspūdis buvo toks stiprus, jog Levinas nieku būdu negalėjo jo atsikratyti. Ir vis� likusį keli� nuo senio ligi Svija�skio jis nuolat galvojo apie t� ūkį, tarytum ka�kas būtų vert�s juo domėtis.

XXV

Svija�skis buvo savo apskrities bajorų vadovas. Jis buvo penkeriais metais vyresnis u� Levin� ir seniai ved�s. Namuose gyveno jo jauna svainė, labai simpatinga Levinui mergina. Ir Levinas �inojo, kad Svija�skis ir jo �mona labai norėtų i�leisti u� jo t� mergin�. Jis buvo tuo tikras, kaip kad visuomet būna įsitikin� jauni vyrai, vadinamieji jaunikiai, nors niekados niekam nebūtų ry��sis �ito pripa�inti. Levinas taip pat �inojo, kad nors jis ir ketina vesti, o i� visko sprend�iant, toji itin patraukli mergina turėtų būti puiki �mona, bet jis negalės jos vesti, kaip ir negali pakilti į dangų, net jei ir nebūtų įsimylėj�s Kiti ��erbackajos. Ir �is �inojimas jam gadino t� malonum�, kurio tikėjosi i� savo vie�nagės pas Svija�skį.

Gav�s Svija�skio lai�k�, kuriame bi�iulis kvietė pamed�ioti, Levinas tuojau pagalvojo apie tai, bet vis dėlto nutarė, kad tokie Svija�skio sumanymai � tiktai niekuo nepagrįstas jo paties spėliojimas, todėl ry�osi va�iuoti. Antra vertus, sielos gilumoje jis norėjo i�mėginti save, vėl pa�iūrėti, ar toji mergina jam tiktų. Svija�skių �eimos gyvenimas jam atrodė itin malonus, o pats Svija�skis, visų geriausias zemstvos veikėjo tipas, kokį tik �inojo Levinas, visuomet Levinui buvo nepaprastai įdomus.

Svija�skis buvo vienas i� tokių �monių, kuriais Levinas visuomet stebėdavosi, kurių samprotavimai, labai nuoseklūs, nors niekada nėra savaranki�ki, eina savo keliu, o nepaprastai ai�kus, labai tvirtos krypties gyvenimas � savo keliu, visi�kai nepaisydamas tų samprotavimų ir beveik visuomet prie�taraudamas jiems. Svija�skis buvo itin liberalus �mogus. Jis niekino bajorus ir daugum� jų laikė slaptais baud�iauninkais, tik bijan�iais tai prisipa�inti. Jis laikė Rusij� �uvusia �alimi, pana�iai kaip Turkij�, o Rusijos vyriausyb� � tokia bloga, jog niekuomet neleisdavo sau net rimtai kritikuoti vyriausybės veiksmų, bet vis dėlto tarnavo ir buvo pavyzdingas bajorų vadovas, o kur nors keliaudamas u�sidėdavo kepur� su kokarda ir raudonu grai�u. Svija�skis buvo tos nuomonės, kad �moni�kai gyventi įmanoma tik u�sienyje, kur i�va�iuodavo gyventi kada tik galėdamas, bet vis dėlto Rusijoje tvarkė labai sudėting� ir patobulint� ūkį ir atsidėj�s sekė visa, kas dėjosi Rusijoje. Jis manė, kad rusų kaimietis savo raida yra tarpinė būtybė tarp be�d�ionės ir �mogaus, bet vis dėlto per zemstvos rinkimus mieliau u� kitus paspausdavo rank� kaimie�iams ir i�klausydavo jų nuomones. Jis netikėjo nei Dievu, nei �ėtonu, bet buvo labai susirūpin�s dvasininkų buities pagerinimu ir parapijų suma�inimu, ypa� stengėsi, kad cerkvė liktų jo kaime.

Moterų klausimu Svija�skis palaikė kra�tutinius visi�kos moterų laisvės �alininkus, ypa� dėl moterų teisės į darb�, ta�iau su �mona gyveno taip, kad visi gėrėjosi sutartiniu jų bevaikės �eimos gyvenimu, o savo �monos gyvenim� sutvarkė taip, kad �ioji nieko neveikė ir negalėjo veikti, tik rūpinosi drauge su vyru, kaip geriau ir linksmiau leisti laik�.

Jeigu Levinas nebūtų turėj�s vienos ypatybės � spr�sti apie �mones kuo palankiausiai, � Svija�skio charakterį būtų apibūdin�s labai lengvai ir visai nedvejodamas; jis būtų sau tar�s: kvailys arba nenauda, ir viskas būtų ai�ku. Bet Levinas negalėjo pasakyti �,kvailys�, nes Svija�skis, be jokios abejonės, buvo ne tik labai protingas, bet ir labai apsi�viet�s �mogus, nuostabiai mok�s nerodyti to savo i�silavinimo. Nebuvo tokio dalyko, apie kurį jis nebūtų nusiman�s, ta�iau savo �inias parodydavo tiktai verste ver�iamas. Juo labiau negalėjo Levinas pasakyti, kad jis būtų nenauda, nes Svija�skis, be jokios abejonės, buvo doras, geras, protingas �mogus, kuris linksmai, �valiai nuolatos dirbo darb�, labai vertinam� visų aplinkinių, ir jau tikriausiai niekuomet s�moningai nedarė ir negalėjo padaryti nieko blogo.

Levinas stengdavosi jį suprasti, bet nesuprasdavo, todėl Svija�skis ir jo gyvenimas Levinui visuomet atrodė tikra mįslė.

Juodu su Levinu buvo bi�iuliai, todėl Levinas leisdavo sau kamantinėti, nuodugniai tyrinėti, kuo pagrįsta tokia pa�iūra į gyvenim�, ta�iau i� to niekuomet nieko nei�pe�davo. Kiekvien� kart�, mėgindamas įsibrauti toliau tų jo protui priimtinų kambarių, į kuriuos Svija�skis duris laikė visiems atdaras, Levinas pastebėdavo, kad bi�iulis ima lyg nerimauti. Vos pastebimas i�g�stis pasirodydavo jo �vilgsnyje, tarytum būtų bijoj�s, kad Levinas supras, todėl jis gera�irdi�kai ir linksmai i�sisukdavo.

Dabar, nusivylus savo ūkininkavimu, Levinui buvo malonu pavie�ėti pas Svija�skį. Nekalbant apie tai, kad jį linksmai nuteikdavo tie laimingi, savimi ir visais patenkinti balandėliai ir jų gra�iai sutvarkytas lizdas. Levinas, nepatenkintas savo gyvenimu, norėjo prisikasti ligi tos Svija�skio paslapties, kuri gyvenim� darė tokį ai�kų, pastovų ir linksm�. Be to, Levinas �inojo, kad pas Svija�skį susitiks su kaimynais dvarininkais, ir jam buvo įdomu pasikalbėti, pasiklausyti, k� jie kalba apie ūkininkavim�, apie derlių, apie darbininkų samdym� ir kitus pana�ius dalykus, apie kuriuos kalbėti, kaip Levinas �inojo, buvo laikoma ka�kokiu labai �emu daiktu, ta�iau kurie tik vieni �iuo metu atrodė Levinui svarbūs. �Gal tas buvo nesvarbu baud�iavos laikais arba nesvarbu Anglijoje. Abiem atvejais pa�ios s�lygos yra ai�kiai nustatytos, bet mums dabar, kai visa tai apsivertė ir tik formuojasi, klausimas, kaip susiklostys �ios s�lygos, yra vienintelis svarbus klausimas Rusijoje�, � galvojo Levinas.

Med�ioklė pras�iau pavyko, negu tikėjosi Levinas. Pelkė buvo i�d�iūvusi, ir tilvikų visi�kai nebuvo. Jis vaik��iojo kiaur� dien� ir parsine�ė tik tris, bet u�tat grį�o i� med�ioklės, kaip visuomet, puikios nuotaikos, gerokai praalk�s ir pajut�s t� ypating� protinį �valum�, kurį patirdavo kiekvien� kart�, gerokai pajudėj�s fizi�kai. Med�iojant, tuo metu, kai jis tarsi apie niek� negalvodavo, vis ateidavo į galv� tas senis su savo �eima, ir jo padarytas įspūdis ne tik traukė dėmesį, bet ir reikalavo i�spr�sti ka�kokį su tuo susijusį reikal�.

Vakare, geriant arbat�, buvo du dvarininkai, atva�iav� ka�kokiais globos reikalais. U�simezgė tas įdomus pokalbis, kurio laukė Levinas.

Levinas sėdėjo �alia �eimininkės prie arbatos stalo ir turėjo kalbėtis su ja ir svaine, kuri sėdėjo prie�ais. �eimininkė buvo �viesiaplaukė, apvalaus veido, nedidelio ūgio moteris, kurios veide su duobutėmis nuolat �vytėjo �ypsena. Levinas stengėsi, jos padedamas, atspėti toki� reik�ming� jam mįsl�, kuri� sudarė jos vyras, ta�iau jis negalėjo susikaupti, nes jam buvo skaud�iai nejauku. O skaud�iai nejauku buvo dėl to, kad prie�ais jį sėdėjo svainė ypatinga suknele, kuri�, kaip jam atrodė, ji apsivilko ty�ia dėl jo, � su ypatinga trapecijos formos i�kirpte ant baltos krūtinės. �is keturkampis i�kirpimas, nors svainės krūtinė buvo labai balta, ar ypa� dėl to, kad buvo labai balta, neleido Levinui laisvai galvoti. Jis vaizdavosi, turbūt klaidingai, kad tas i�kirpimas skirtas jam, ir manė, jog neturi teisės �iūrėti į jį, todėl stengėsi nepakelti akių, bet jautėsi es�s kaltas jau vien dėl to, kad i�kirpimas buvo padarytas. Levinui atrodė, lyg ka�k� apgaudinėtų, lyg turėtų ka�k� paai�kinti, bet ai�kinti nieku būdu negalima, todėl jis nuolatos raudo, atrodė sutrik�s ir nevikrus. Jo nevikrumas u�krėtė ir gra�i�j� svain�. �eimininkė, rodės, �ito nepastebėjo ir ty�ia j� vertė kalbėti.

� Jūs sakote, � t�sė �eimininkė pradėt� kalb�, � kad vyrui niekas, kas yra rusi�ka, negali būti įdomu. Prie�ingai, u�sienyje jam linksma, bet niekuomet nebūna taip, kaip �ia. �ia jis jau�iasi savo rogėse. Turi darbo ir moka viskuo domėtis. Ak, jūs dar nebuvote mūsų mokykloje?

� Ma�iau... Tas gebenėmis apaug�s namas?

� Taip, tai Nastios darbas, � patikslino ji, rodydama į seserį.

� Jūs pati mokote? � paklausė Levinas, stengdamasis �iūrėti pro i�kirpt�, bet jausdamas, kad vis tiek matys t� viet�, nors ir ne�iūrėtų į t� pus�.

� Taip, a� pati mokiau ir mokau, be to, mes turime ir puiki� mokytoj�. Net gimnastik� jau įvedėme.

� Ne, labai a�iū, nenoriu daugiau arbatos, � atsisakė Levinas ir jausdamas, kad elgiasi nemandagiai, rausdamas atsistojo, nes nepajėgė ilgiau kalbėti. � Gird�iu labai įdomi� tem�, � pasiteisino jis ir nuėjo į kit� stalo gal�, kur buvo įsitais�s �eimininkas su dviem dvarininkais. Svija�skis sėdėjo �onu į stal�, vien� alkūn� jis buvo u�sidėj�s ant stalo ir ta ranka sukiojo puodelį, o kita �iupinėjo savo barzd�, priki�davo j� prie nosies ir vėl paleisdavo, tarytum uostytų. Spindin�iomis juodomis akimis Svija�skis �iūrėjo tiesiog į �ilaūsį dvarinink�, kurio kar�ta kalba, matyt, jį linksmino. Dvarininkas skundėsi liaudimi. Levinui buvo ai�ku, kad Svija�skis galėtų taip atsakyti besiskund�ian�iam dvarininkui, jog i� karto sugriautų vis� jo kalbos prasm�, bet dėl savo padėties negali taip atsakyti ir komi�kos dvarininko kalbos klausosi su malonumu.

�ilaūsis dvarininkas, matyt, buvo surambėj�s baud�iauninkas, sod�iaus senbuvis, aistringas ūkininkas. Levinui tai buvo ai�ku ir i� drabu�ių � palaikio senos mados surduto, kuris, matyt, buvo neįprastas dvarininkui, � ir i� jo protingų, paniurusių akių, ir i� skland�ios rusų kalbos, ir i� liepiamo kalbos tono, įgyto ilga praktika, ir i� to, kaip ry�tingai juda jo didelės, gra�ios, įdegusios rankos su vienu senu sutuoktuviniu �iedu ant bevard�io pir�to.

XXVI

� Tik jeigu nebūtų gaila mesti visko, kas įtaisyta... darbo įdėta daug... numo�iau į visk� ranka, parduo�iau, i�va�iuo�iau kaip Nikolajus Ivanovi�ius... Elenos klausytis, � parei�kė dvarininkas su malonia �ypsena, nu�vietusia jo proting� sen� veid�.

� O vis dėlto juk nemetate, � atitarė Nikolajus Ivanovi�ius Svija�skis, � vadinasi, yra �iokios tokios naudos.

� Nauda viena, kad namie gyvenu, ne pirktinis, ne nuomojamas, bet savas turtas. O dar vis tikiesi, kad susipras �monės. O �ia, ar patikėsite, � tas girtavimas, pasileidimas! Visi i�sidalij�, nei kuino, nei nusususios karvės. Badu dvesia, o pabandykite jį pasisamdyti dirbti � jis tik �iūri, kur k� sugadinti, o paskui dar, ko gero, taikos teisėjui apskųs.

� U�tat ir jūs galite skųstis taikos teisėjui, � patarė Svija�skis.

� A� skųsiuosi? Nieku gyvu! Tokios kalbos prasidės, kad nesid�iaugsi pasiskund�s! Girdėjau, fabrike � paėmė rankpinigius ir i�ėjo. O taikos teisėjas? I�teisino. Tik ir laikosi viskas vals�iaus teismu ir vir�ai�io galia. �is i�peria jam kailį pagal sen� paprotį. O jei �ito nebūtų, mesk visk�! Bėk į pasaulio kra�t�!

Ai�ku, dvarininkas erzino Svija�skį, o Svija�skis ne tik nepyko, bet, matyt, darė sau i� to pramog�.

� �tai mes ūkininkaujame, neturėdami tų priemonių, � tarė jis �ypsodamasis, � a�, Levinas, kaimynas.

Jis parodė į kit� dvarinink�.

� Taip, Michailui Petrovi�iui sekasi, bet paklauskite kodėl? Ar tai racionalus ūkininkavimas? � t�sė dvarininkas, ai�kiai girdamasis �od�iu �racionalus�.

� A� ūkininkauju paprastai, � prabilo Michailas Petrovi�ius. � A�iū Dievui. Visas mano ūkininkavimas, kad pinigėliai rudens mokes�iams būtų pakloti. Ateina �mogeliai: tėveli, susimildamas, gelbėk! Na, kaimie�iai, visi savi kaimynai, gaila. Jei duodi pirmam tre�daliui, tik pasakai � atsiminkite, vyru�iai, a� jums padėjau, ir jūs padėkite, kai bus bėda: ar avi�as reikės sėti, ar �ien� vartyti, ar javus, na ir i�silygini nuo �eimos. Yra tarp jų ir �monių, neturin�ių s��inės, tai tiesa.

Levinas, kuriam seniai buvo �inomi �itie patriarchaliniai įpro�iai, susi�valgė su Svija�skiu ir pertraukė Michail� Petrovi�ių, kreipdamasis vėl į �ilaūsį dvarinink�.

� O jūs k� manote? � paklausė jis. � Kaip dabar reikia ūkininkauti?

� Taip ir ūkininkauti kaip Michailas Petrovi�ius: arba atiduoti i� pusės, arba i�nuomoti kaimie�iams, �itaip galima, bet taip naikinamas bendras valstybės turtas. Kur baud�iavos darbu ir gerai ūkininkaujant �emė duodavo man devint� grūd�, i� pusės duos tre�i�. Pra�udė Rusij� emancipacija!

Svija�skis pa�velgė �ypsan�iomis akimis į Levin� ir net davė jam vos pastebim� pa�aipų �enkl�, ta�iau Levinui dvarininko �od�iai neatrodė juokingi, jis suprato juos geriau negu Svija�skį. Daug dalykų, apie kuriuos toliau kalbėjo dvarininkas, įrodinėdamas, kodėl Rusij� pra�udė emancipacija, jam pasirodė net labai teisingi, nauji ir nesugriaunami. Dvarininkas, matyt, dėstė savo mintis, o tai retai pasitaiko. �ios mintys � ne tu�ti samprotavimai i� dyko buvimo, jos i�augusios i� gyvenimo s�lygų, i�ne�iotos sod�iaus vienumoje ir gerai apgalvotos.

� Matote, kaip yra, kiekvien� pa�ang� vykdo tiktai vald�ia, � postringavo jis, ai�kiai norėdamas parodyti, kad nėra koks atsilikėlis. � Imkite Petro, Jekaterinos, Aleksandro reformas. Pa�velkime į Europos istorij�. Juo labiau pa�ang� �emės ūkio buityje. Tarkim, bulvės � ir tas reikėjo pas mus per prievart� įvesti. Juk �agre taip pat ne visuomet buvo ariama. Ji pasirodė galbūt dar kunigaik��ių laikais, bet tikriausiai ir �ia neapsieita be prievartos. Dabar, mūsų laikais, mes, dvarininkai, baud�iavos metu jau naudojomės �emės ūkyje kai kuriais patobulinimais: ir d�iovyklomis, ir vėtyklėmis, ir mė�lo ve�imu, ir visais įrankiais � visa k� įvedėme savo vald�ia, ir kaimie�iai i� prad�ių prie�inosi, bet paskui pasekė mūsų pavyzd�iu. O dabar, panaikinus baud�iav�, i� mūsų atimta vald�ia, ir mūsų �emės ūkis, kur jis pakeltas į auk�t� lygį, turi nusmukti ligi pat pirmyk��io laukinio būvio. Man �itaip atrodo.

� Kodėl gi? Jeigu ūkis racionalus, jūs galite ūkininkauti samdoma darbo jėga, � tarė Svija�skis.

� Vald�ios neturime. Kaip a� ūkininkausiu, leiskite paklausti?

��tai ji � darbo jėga, svarbiausias ūkio elementas�, � pagalvojo Levinas.

� Samdykite darbininkus.

� Darbininkai nenori gerai dirbti ir dirbti gerais įrankiais. Mūsų darbininkas �ino tik viena � nusilakti kaip kiaulė ir sugadinti visa, k� jam duosite. Arklius apgirdys, gerus pakinktus sutraukys, kaustyt� rat� pakeis kitu, pragers, į kuliam�j� a�į įleis ir j� sulau�ys. Jam koktu �iūrėti į visa, kas ne pagal jo norus daroma. Dėl to ir nusmuko visur ūkio lygis. �emės apleistos, apgo�tos kie�ių arba i�nuomotos kaimie�iams, kur būdavo gaunamas milijonas, dabar gaunama tiktai �imtas tūkstan�ių pūrų, bendras turtas suma�ėjo. Jeigu tas pat būtų įvykdyta gerai apsvars�ius...

Ir jis ėmė dėstyti savo baud�iavos panaikinimo plan�, kurį vykdant tie nepatogumai būtų buv� pa�alinti.

Levinui tai buvo neįdomu, bet, dvarininkui baigus, jis grį�o prie pirmojo teigimo ir pasakė, kreipdamasis į Svija�skį bei stengdamasis i�provokuoti jį, kad tas pareik�tų savo rimt� nuomon�:

� Kad �emės ūkio lygis smunka ir kad dabar, kai tokie mūsų santykiai su darbininkais, nėra įmanoma pelningai ir racionaliai ūkininkauti, tai tikra teisybė, � tarė jis.

� Man neatrodo, � jau rimtai atsakė Svija�skis, � a� tik matau, kad mes nemokame ūkininkauti. O mūsų �emės ūkio lygis baud�iavos laikais ne tik nebuvo auk�tas, bet buvo �emas. Mes neturime nei ma�inų, nei gerų darbo gyvulių, nemokame nei tvarkyti, nei apskai�iuoti. Paklauskite ūkininko, � jis ne�ino, kas jam pelninga, kas nepelninga.

� Itali�koji buhalterija, � ironi�kai pratarė dvarininkas. � Ar jūs taip skai�iuosite, ar kitaip, vis tiek jums visk� darbininkai sugadins, pelno nebus.

� Kodėl sugadins? Netikusi� kuliam�j�, jūsų rusi�k� minam�j� sulau�ys, o manosios garinės nesulau�ys. Rusi�k� kuin� � kaip �ia? Temptinės veislės, kur u� uodegos reikia tempti, jums sugadins, o nusipirkite per�eronų arba nors bitiugų, jų nesugadins. Ir visur taip. Mums auk��iau reikia pakelti ūkį.

� Kad tik būtų i� ko, Nikolajau Ivanovi�iau! Jums gerai, o man sūnų reikia i�laikyti universitete, ma�uosius į gimnazij� leisti, a� per�eronų nenusipirksiu.

� O tam yra bankai.

� Kad paskutinį rakand� i� var�ytynių parduotų? Ne, labai a�iū!

� A� nesutinku, kad reikėtų ir būtų galima dar auk��iau pakelti ūkio lygį, � tarė Levinas. � A� stengiuosi ir turiu lė�ų, bet nieko negalėjau padaryti. Ne�inau, kam bankai naudingi. A� kur tik leisdavau pinigus ūkio reikalams, vis su nuostoliais: galvijai � nuostolis, ma�inos � nuostolis.

� �ia teisybė, � net susijuok�s i� malonumo, patvirtino �ilaūsis dvarininkas.

� Ir a� ne vienas toks, � kalbėjo toliau Levinas, � kaip pavyzdį nurodysiu visus racionaliai ūkininkaujan�ius dvarininkus, visi, su retomis i�imtimis, i� ūkio turi nuostolių. Na, pasakykite, ar jūsų ūkis pelningas? � kreipėsi Levinas ir tuojau pastebėjo Svija�skio �vilgsnyje t� trumpai tvykstelėjusį i�g�stį, kurį visada i�vysdavo, norėdamas įsiskverbti toliau nei Svija�skio proto priimamieji kambariai.

Be to, �is Levino klausimas buvo ne visai s��iningas. K� tik, geriant arbat�, �eimininkė jam buvo pasakiusi, kad jie �i� vasar� i� Maskvos pasikviet� vokietį, buhalterijos �inov�, kuris u� penkis �imtus rublių atlyginimo padar�s jų ūkio apyskait� ir rad�s, kad jis duod�s tris tūkstan�ius su ka�kiek rublių nuostolių. Ji neatsiminė tiksliai, kiek būtent, bet vokietis apskai�iav�s ketvir�io kapeikos tikslumu.

Paminėjus Svija�skio ūkio pelningum�, dvarininkas nusi�ypsojo, matyt, �inodamas, kokį peln� gali turėti jo kaimynas ir bajorų vadovas.

� Galbūt nepelningas, � sutiko Svija�skis. � Tai tik rodo, kad a� arba blogas ūkininkas, arba leid�iu kapital� rentai padidinti.

� Ak, renta! � su�uko pasibaisėj�s Levinas. � Galbūt renta yra Europoje, kur �emė nuo įdėto darbo pasidariusi na�esnė, bet pas mus visa �emė nuo įdėto darbo blogėja, tai yra ji nualinama, vadinasi, rentos nėra.

� Kaip nėra rentos? Tai dėsnis.

� Bet mums tas dėsnis netinka. Renta nieko mums nei�ai�kins, prie�ingai � supainios. I� tikrųjų jūs pasakykite, kaip rentos teorija gali...

� Norite rūgusio pieno? Ma�a, tegu mums atne�a rūgusio pieno arba avie�ių, � kreipėsi jis į �mon�. � �įmet nuostabiai ilgai avietės laikosi.

Puikiausiai nusiteik�s Svija�skis atsistojo ir nuėjo į �alį, matyt, tar�s, kad pasikalbėjimas baigtas kaip tik toje vietoje, kur Levinui atrodė, jog jis tik prasideda.

Netek�s pa�nekovo, Levinas toliau kalbėjosi su dvarininku, stengdamasis �iam įrodyti, jog visi sunkumai kyla dėl to, kad mes nenorime pa�inti mūsų darbininko savybių ir įpro�ių, bet dvarininkas, kaip visi savitai m�stantys �monės, labai sunkiai suprato svetimas mintis ir itin stipriai laikėsi savųjų. Jis prisispyr�s tvirtino, kad rusų kaimietis yra kiaulė ir mėgsta kiauli�kai gyventi, o i� tos kiauli�kos buities jį i�traukti reikalinga stipri ranka, kai jos nėra, reikalinga lazda, o mes pasidarėme tokie liberalai, kad tūkstantmet� lazd� ūmai pakeitė ka�kokie advokatai ir daboklės, kur netik�os pasmird� kaimie�iai maitinami gera sriuba ir apskai�iuojama, kiek jiems reikia kubinių pėdų oro.

� Kodėl jūs manote, � kalbėjo Levinas, stengdamasis grį�ti prie klausimo, jog negalima rasti tokių santykių su darbo jėga, kad darbas būtų na�us?

� Niekuomet taip su rusų liaudimi nebus! Vald�ios nėra, � atsakė dvarininkas.

� Kaipgi galima rasti naujas s�lygas? � prisijungė prie pokalbio Svija�skis, pavalg�s rūgusio pieno, u�sirūk�s papiros� ir vėl priėj�s prie gin�ininkų. � Visi galimi santykiai su darbo jėga nustatyti ir i�studijuoti, � parei�kė jis. � Barbari�kumo liekana � pirmyk�tė bendruomenė su solidaria atsakomybe pati savaime nyksta, baud�iava panaikinta, lieka tik laisvas darbas, o jo formos ai�kiai nustatytos, reikia tik jomis naudotis. Bernas, padienis, fermeris � i� �itų s�vokų rato jūs nei�eisite.

� Vis dėlto Europa �iomis formomis nesitenkina.

� Nesitenkina ir ie�ko naujų. Ir turbūt suras.

� A� tik apie tai ir kalbu, � pritarė Levinas. � Kodėl ir mes negalėtume jų ie�koti?

� Dėl to, kad tai būtų tolygu sugalvoti nauj� būd� gele�inkelius tiesti. Jie sugalvoti ir ai�kūs.

� Bet jeigu jie netinkami, jeigu jie kvaili? � neatly�o Levinas.

Ir vėl jis pastebėjo Svija�skio akyse i�g�stį.

� Taip, taip, vadinasi, sudorosim kaip �ilt� viln�, mes radome tai, ko ie�ko Europa! Visa tai a� �inau, bet, atleiskite man, ar jūs esate informuotas, kas Europoje padaryta darbininkų organizacijos reikalu?

� Ne, nelabai.

� �is klausimas dabar rūpi patiems protingiausiems �monėms Europoje. �ulcės-Deli�o kryptis... Paskui ta mil�ini�ka literatūra darbininkų klausimu, pa�ios liberaliausios Lasalio krypties... Milhauzeno organizacija � tai jau faktas, jūs tikriausiai �inote.

� Nusimanau, bet labai miglotai.

� Ne, jūs tik taip sakote, jūs, be abejo, visa tai �inote ne blogiau u� mane. A�, suprantama, nesu sociologijos profesorius, bet mane tai domino, ir i� tikrųjų, jeigu jums įdomu, susipa�inkite.

� Kokios jų i�vados?

� Atleiskite...

Dvarininkai atsistojo, ir Svija�skis, �inodamas nemalonų Levino įprotį dirstelti retkar�iais anapus jo proto priimamųjų kambarių, vėl nutraukė jį ir i�ėjo palydėti savo sve�ių.

XXVII

Levinui buvo nepaken�iamai nuobodu t� vakar� su damomis, niekuomet anks�iau jo nebuvo taip jaudinusi mintis, kad tas nepasitenkinimas ūkininkavimu, kurį dabar jautė, nėra kokia i�imtis, tik jam svarbi, � visa Rusija dėl bendrų s�lygų yra atsidūrusi tokioje padėtyje, kad kitokie santykiai su darbininkais, kur jie dirbtų taip, kaip dirba pas t� kaimietį pusiaukelėje, yra ne svajonė, bet u�davinys, kurį reikia i�spr�sti. Ir jam atrodė, kad �į u�davinį galima i�spr�sti ir reikia pasistengti tai padaryti.

Atsisveikin�s su damomis ir pri�adėj�s pavie�ėti rytoj dar i�tis� dien� ir drauge nujoti į mi�k� ap�iūrėti įdomios įgriuvos, prie� atsiguldamas Levinas u�ėjo į �eimininko kabinet� pasiimti knygų, susijusių su darbininkų klausimu, nes Svija�skis jam buvo pasiūl�s. Svija�skio kabinetas buvo did�iulis kambarys su knygų spintomis ir dviem stalais � vienas masyvus ra�omasis stalas kambario viduryje, antras apskritas su lempa, aplink kuri� �vaig�dės forma buvo sudėti paskutiniai laikra��ių bei �urnalų numeriai įvairiomis kalbomis. Prie ra�omojo stalo buvo stovas su stal�iais, pa�ymėtais auksinėmis įvairių bylų etiketėmis.

Svija�skis surado knygas ir atsisėdo į supam�jį krėsl�.

� K� jūs �ia �iūrite? � paklausė jis Levino, kuris, sustoj�s prie apskritojo stalo, �iūrinėjo �urnalus.

� Ak taip, �ia labai įdomus straipsnis, � tarė Svija�skis, pamat�s �urnal�, kurį Levinas laikė rankose. � Pasirodo, � pridūrė jis, linksmai pagyvėj�s, � kad svarbiausias Lenkijos padalijimo kaltininkas buvo visai ne Fridrichas. Pana�u, kad...

Kaip paprastai, Svija�skis ai�kiai ir glaustai papasakojo apie tuos naujus, labai svarbius ir įdomius atradimus. Nors Levinui dabar labiausiai rūpėjo ūkio reikalai, jis, klausydamasis �eimininko, klausė sav�s: �Kas �ia jam dabar? Kodėl jis domisi Lenkijos padalijimu?� Svija�skiui baigus, Levinas neju�iom paklausė: �K� tai rei�kia?� Tas nieko nerei�kė. Buvo tik įdomu, kad �pasirodė�. Bet Svija�skis nepaai�kino ir nerado reikalo ai�kinti, kodėl tai jam buvo įdomu.

� Taip, o a� labai susidomėjau piktuoju dvarininku, � atsidus�s tarė Levinas. � Jis protingas �mogus ir pasakė daug tiesos.

� Ak, k� jau �ia! U�kietėj�s slaptas baud�iavos �alininkas, kaip ir jie visi! � tarė Svija�skis.

� Kuriems jūs vadovaujate...

� Taip, tik a� jiems vadovauju į kit� pus�, � juokdamasis tarė Svija�skis.

� Man �tai kas labai rūpi, � tarė Levinas. � Jis sako ties�, mūsų darbas, tai yra racionalus ūkininkavimas, nevyksta, sekasi tik lupiki�kai ūkininkauti, kaip tam tylutėliam �mogeliui, arba visi�kai primityviai. O kas kaltas?

� �inoma, mes patys. Bet netiesa, kad nesiseka. Vasil�ikovui sekasi.

� Gamykla...

� Bet a� vis dėlto ne�inau, kuo jūs stebitės. Liaudies materialinio bei moralinio i�sivystymo laipsnis yra toks �emas, jog, matyti, ji turi prie�intis viskam, kas jai svetima. Europoje racionalus ūkininkavimo būdas sekasi dėl to, kad liaudis apsi�vietusi, vadinasi, reikia ap�viesti mūsų liaudį, �tai ir viskas.

� Kaipgi ap�viesti liaudį?

� Liaud�iai ap�viesti reikalingi trys dalykai: mokyklos, mokyklos ir dar kart� mokyklos.

� Bet jūs patys sakėte, kad liaudies materialinio i�sivystymo laipsnis yra �emas. Kuo gi �ia padės mokyklos?

� �inote, jūs man primenate anekdot� apie patarimus ligoniui: �Pamėgintumėte leid�iamųjų vaistų.� � �Davėme � blogiau.� � �Pamėginkite dėles.� � �Mėginome � blogiau.� � �Na, tada tik melskitės Dievui.� � �Mėginome � blogiau.� Taip ir mudu. A� sakau �politinė ekonomija�, o jūs sakote � blogiau. A� sakau �socializmas� � blogiau. �vietimas � blogiau.

� Kuo gi padės mokyklos?

� Su�adins kitus liaudies poreikius.

� �ito a� niekuomet nesupratau, � kar�tai atsakė Levinas. � Kaip mokyklos padės liaud�iai pagerinti materialin� būkl�? Jūs sakote, mokyklos, �vietimas su�adins naujus poreikius. Juo blogiau, nes nepajėgs jų patenkinti. Ar sudėties ir atimties bei katekizmo mokėjimas gali padėti pagerinti med�iagin� būkl�, a� niekuomet negalėjau suprasti. U�vakar pavakare sutikau moterį su �indomu kūdikiu ir paklausiau jos, kur ji eina. Ji sako: �Pas bobut� buvau, vaikui kokliu�as, ne�iau gydyti.� A� paklausiau, kaip bobutė gydo kokliu��. �Kūdikėlį pas vi�tas ant laktos tupdo ir murma ka�k�.�

� Na mat, jūs pats sakote! Norint, kad ji netupdytų vaiko ant laktos nuo kokliu�o, reikia... � linksmai �ypsodamasis, tarė Svija�skis.

� Ak, ne! � apmaud�iai su�uko Levinas. � �itas gydymas man atrodo pana�us į liaudies gydym� mokyklomis. Liaudis neturtinga ir neapsi�vietusi � mes t� tikrai matome, kaip ta moteris mato kokliu��, nes kūdikis rėkia. Bet kodėl nuo �ios bėdos � neturto ir tamsumo � padės mokyklos, taip pat nesuprantama, kaip nesuprantama, kodėl nuo kokliu�o turėtų padėti vi�tos ant laktos. Reikia �alinti prie�astis, kurios varo į skurd�.

� Na, jūs bent esate vienos nuomonės su Spenseriu, kuris jums taip nepatinka. Jis taip pat sako, kad �vietimas gali būti didesnės gerovės ir gyvenimo patogumų, da�no apsiplovimo, kaip jis sako, i�dava, bet ne mokėjimo skaityti ir skai�iuoti...

� K� gi, labai d�iaugiuosi arba, prie�ingai, visai nesid�iaugiu, kad sutinku su Spenseriu, bet a� seniai t� �inau. Mokyklos nepadės, o padės tokia ekonominė santvarka, kurioje liaudis bus turtingesnė, turės daugiau atliekamo laiko, tuomet atsiras ir mokyklų.

� Vis dėlto visoje Europoje dabar mokyklos privalomos.

� O kaipgi jūs pats, ar sutinkate su Spenseriu? � pasiteiravo Levinas.

Svija�skio akyse �mėstelėjo i�g�stis, jis �ypsodamasis tarė:

� I� tiesų toji kokliu�o istorija puiki! Nejaugi jūs pats girdėjote?

Levinas matė, kad nesuras ry�io tarp �io �mogaus gyvenimo ir jo min�ių. Turbūt jam buvo nesvarbu, kur jį nuves jo samprotavimas, jam buvo reikalingas tik pats samprotavimo procesas. Ir jam būdavo nemalonu, kai samprotaudamas jis prieidavo liepto gal�. �ito jis nemėgo ir vengė, nukreipdamas kalb� į kokį nors malonų ir linksm� dalyk�.

Visi tos dienos įvykiai, pradedant nuo įspūd�io, kurį paliko kaimietis pusiaukelėje ir kuris buvo tarytum pagrindinė visų �ios dienos įspūd�ių bei min�ių bazė, smarkiai sujaudino Levin�. �is mielas Svija�skis, kuriam jo mintys reikalingos tik vie�am naudojimui, o pats, matyt, turi ka�kokius kitus, Levinui ne�inomus gyvenimo pagrindus ir drauge su minia, kurios vardas legionas, vadovauja vie�ajai nuomonei, pasigaudamas svetimų min�ių; tasai įnir��s dvarininkas, kurio samprotavimai, gyvenimo kan�ių su�adinti, yra visi�kai teisingi, tik neteisingas pasipiktinimas i�tisa klase, pa�ia geriausia Rusijos klase; jo paties nepasitenkinimas savo veikla ir neai�ki viltis, kad galima �į t� pataisyti � visa tai sukėlė Levino sieloje didelį nerim� ir lūkestį, jog greitai viskas i�sispr�s.

Pasilik�s vienas jam skirtame kambaryje, gulėdamas ant spyruoklinio �iu�inio, kuris netikėtai kilstelėdavo jį, vos pajudinus rank� ar koj�, Levinas ilgai neu�migo. Nė vienas pasikalbėjimas su Svija�skiu, nors ir daug k� protingo pastarasis buvo pasak�s, Levinui nebuvo įdomus, o dvarininko argumentus reikėjo apsvarstyti. Levinas neju�iomis prisiminė visus jo �od�ius ir galvojo, kaip būtų reikėj� jam atsakyti.

�Taigi turėjau pasakyti, kad jis tvirtina, es� ūkininkauti nesiseka dėl to, kad kaimietis nepaken�ia jokių patobulinimų ir juos reikia įvesti prievarta. Jeigu ūkininkauti be tų patobulinimų visi�kai būtų negalima, tai būtų jūsų teisybė, ta�iau �itaip ūkininkauti sekasi, bet tik tenai, kur darbininkas dirba pagal savo įpro�ius, pavyzd�iui, pas t� senį pusiaukelėje. Bendras mūsų ir jūsų nepasitenkinimas ūkininkavimu rodo, jog kalti mes arba darbininkai. Mes jau seniai visk� sukame savi�kai, europieti�kai, nesiskaitydami su darbo jėgos savybėmis. Pamėginkime laikyti darbo jėg� ne idealia darbo jėga, o rusų kaimie�iu ir pagal tai tvarkykime ūkį. Bū�iau turėj�s pasakyti jam, kad ūkininkauja kaip tas senis, kad surado būd� darbininkus sudominti darbo sėkme ir aptiko t� patobulinimų vidurį, kurį jie pripa�įsta. Nealindami dirvos, gausite dvigubai, trigubai daugiau negu anks�iau. Padalykite pusiau, atiduokite pus� darbo jėgai, tas skirtumas, kurį jūs gausite, bus didesnis, ir darbo jėgai teks daugiau. O norint tai įvykdyti, reikia numu�ti bendr� ūkio lygį ir įtikinti darbininkus, kad ūkio klestėjimas naudingas jiems patiems. Kaip tai padaryti, �ia jau smulkmenos, bet nėra abejonės, jog tai padaryti įmanoma.�

�i mintis smarkiai sujaudino Levin�. Jis nemiegojo pus� nakties, svarstydamas smulkmenas, kaip galima būtų įvykdyti �itokį sumanym�. Pirma jis nesiruo�ė i�vykti i� �ia kit� dien�, bet dabar nutarė anksti ryt� būtinai va�iuoti namo. Be to, �ita svainė su i�kirpta suknele jam �adino jausm�, pana�ų į gėd�, lyg būtų k� blogo padar�s ir dabar gailėtųsi. O svarbiausia � jam reikėjo va�iuoti neatidėliojant, reikėjo tuojau pasiūlyti kaimie�iams nauj� projekt�, kol dar nepasėti �iemken�iai, ir juos sėti jau naujais pagrindais. Levinas nutarė apversti auk�tyn kojom vis� sen�jį ūkininkavimo būd�.

XXVIII

Vykdydamas savo plan�, Levinas susidūrė su daugybe sunkumų, ta�iau jis plūkėsi kiek galėdamas ir pasiekė nors ir ne tai, k� norėjo, bet tiek, jog sav�s neapgaudinėdamas galėjo tikėti, kad dėl �io dalyko verta padirbėti. Vienas i� did�iausių sunkumų buvo tas, kad ūkis jau veikė, todėl negalima buvo visko sustabdyti ir pradėti i� naujo, o reikėjo pertvarkyti jau veikian�i� ma�in�.

Kai parva�iav�s namo t� patį vakar� persakė prievaizdui savo planus, prievaizdas labai mielai sutiko su ta kalbos dalimi, kuri rodė, kad visa, kas ligi �iol buvo daroma, yra nenaudingi niekai. Prievaizdas pastebėjo, jog jis seniai �itai sak�s, bet niekas nenorėjo klausyti. O kai Levinas pasiūlė jam dalyvauti drauge su darbininkais kaip pajininkui visoje ūkio įmonėje, prievaizdas tik labai apsiblausė ir neparei�kė jokios ai�kios nuomonės, bet tuojau ėmė kalbėti, kad rytoj reikia suve�ti likusias rugių gubas ir pūdym� kartoti. Levinas pajuto, jog dabar apie tai nėra ko �nekėti.

Kalbėdamasis apie t� patį reikal� su kaimie�iais ir jiems siūlydamas naujomis s�lygomis atiduoti �em�, jis irgi susidurdavo su ta pa�ia kliūtimi: jie būdavo taip u�siėm� kokiu nors tos dienos darbu, kad neturėdavo laiko svarstyti, ar bus i� to sumanymo naudos.

Naivus kaimietis �ėrikas Ivanas, rodės, visi�kai suprato Levino pasiūlym� � dalyvauti su �eima galvijų ūkio veikloje � ir visi�kai pritarė tam sumanymui. Bet kai Levinas imdavo ai�kinti, kokia i� to bus nauda, Ivano veide pasirodydavo susirūpinimas ir apgailestavimas, kad negali visko i�klausyti, ir skubiai susirasdavo kurį nors neatidėliotin� darb�: pagriebdavo �akes ir baigdavo mesti i� apluoko �ien�, imdavo pilti vandenį, mė�davo mė�l�.

Kitas sunkumas buvo nepalau�iamas valstie�ių įsitikinimas, kad dvarininkas gali turėti tik vien� tiksl� � kiek tik galima daugiau juos apiplė�ti. Valstie�iai tvirtai tikėjo, kad tikrojo savo tikslo (ar jis �nekės �iaip, ar kitaip) dvarininkas vis tiek niekuomet nepasakys. Ir jie patys pasisakydami daug kalbėdavo, bet niekuomet nepasakydavo, koks jų tikrasis tikslas. Antra vertus (Levinas jautė, kad tul�ingasis dvarininkas sako ties�), valstie�iai svarbiausia ir būtina bet kurio susitarimo s�lyga laikė tai, kad jie nebūtų ver�iami taikyti kokius nors naujus ūkininkavimo būdus ir naudotis naujovi�kais padargais. Jie sutikdavo, kad plūgas aria geriau, kad dvivagis dirba sėkmingiau, bet surasdavo tūkstantį prie�as�ių, dėl kurių negalėdavo naudotis nei vienu, nei kitu, ir nors Levinas buvo įsitikin�s, kad bendras ūkio lygis turės nusmukti, vis dėlto jam gaila buvo atsisakyti patobulinimų, kurių nauda buvo akivaizdi. Nepaisydamas visų tų sunkumų, jis pasiekė savo tiksl�, ir rudeniop dalykas buvo įstatytas į vė�es ar bent jam taip atrodė.

I� prad�ių Levinas buvo beman�s vis� ūkį atiduoti kaimie�iams, darbininkams ir prievaizdui naujomis bendrovės s�lygomis, ta�iau labai greitai įsitikino, kad tai neįmanoma, ir ry�osi ūkį padalyti. Gyvuliai, sodas, dar�as, lankos, laukai, suskirstyti keliais atskirais sklypais, turėjo sudaryti atskirus objektus. Naivusis �ėrikas Ivanas, kuris, kaip atrodė Levinui, geriausiai u� visus suprato reikal�, susirink�s artel�, daugiausia i� savo �eimos, tapo galvijų ūkio dalininku. Galulauk�, a�tuonerius metus dirvonavusi�, padedant protingam dailidei Fiodorui Rezunovui, naujais bendruomenės pagrindais paėmė �e�ios kaimie�ių �eimos, o kaimietis �urajevas tomis pat s�lygomis paėmė visus dar�us. Visa kita dar liko kaip buv�, bet tie trys objektai sudarė naujosios tvarkos prad�i� ir pagavo vis� Levino dėmesį.

Tiesa, gyvulių ūkyje reikalai tvarkėsi ligi �iol ne geriau kaip anks�iau, ir Ivanas labai prie�inosi, kad karvės būtų laikomos �iltose patalpose, o sviestas būtų mu�amas i� grietinėlės, tvirtindamas, jog �altyje karvėms reikės ma�iau pa�aro, o i� grietinės sviesto gaunama daugiau, ir reikalavo algos kaip ir seniau, nes jam nė kiek nebuvo įdomu, kad jo gaunami pinigai yra ne alga. o dalis pelno, mokama i� anksto.

Fiodoro Rezunovo kompanija nenaudojo plūgų naujai sėjai, kaip kad buvo susitarta, teisindamasi tuo, jog neturi laiko. Tos kompanijos kaimie�iai, nors ir buvo susitar� visk� tvarkyti naujais pagrindais, t� �em� vadino ne bendra, o pusine, ir ne kart� tiek tos artelės kaimie�iai, tiek pats Rezunovas sakė Levinui: �Paimtumėte u� �em� pinigėlius, ir jūsų galva būtų ramesnė, ir mums laisviau.� Be to, tie kaimie�iai įvairiomis dingstimis vengė statyti toje �emėje galvijų tvart� ir klojim�, kaip buvo su jais susitarta, ir statyb� nuvilkino ligi �iemos.

�urajevas pasiimtus dar�us buvo benorįs smulkiais sklypais i�nuomoti kaimie�iams. Jis, matyt, visi�kai ne taip ir ty�ia klaidingai suprato s�lygas, kuriomis jam buvo duota �emė.

Da�nai kalbėdamasis su kaimie�iais ir ai�kindamas jiems vis� �io sumanymo naud�, Levinas jautė, kad kaimie�iai klausosi tik balso melodijos ir tvirtai �ino, jog, kad ir k� jis sakytų, jie nesiduos jo apgaunami. Ypa� jis jausdavo tai kalbėdamas su pa�iu protingiausiu kaimie�iu, Rezunovu, ir pastebėdavo t� spindėjim� vyro akyse, kuris ai�kiai rodė, jog jis �iūri į Levin� pa�aipiai ir yra tvirtai įsitikin�s, kad, jeigu �ia bus kas apgautas, tai tikrai ne Rezunovas.

Vis dėlto Levinas manė, kad reikalas �iaip taip juda ir grie�tai tvarkydamas apskait� bei nepasiduodamas jis įrodys jiems, kokia naudinga �i tvarka, ir tuomet viskas vyks savaime.

�ie reikalai kartu su kita jo rankose likusia ūkio dalimi ir kabinetiniu knygos ra�ymo darbu vis� vasar� taip u�ėmė Levin�, jog jam beveik neteko pamed�ioti. Rugpjū�io pabaigoje jis su�inojo i� Oblonskių tarno, gr��inusio baln�, kad jie i�va�iavo į Maskv�. Levinas jautė, kad neatsak�s į Darjos Aleksandrovnos lai�k� savo nemandagumu, apie kurį negalėdavo pagalvoti nerausdamas i� gėdos, jis sudegino visus laivus ir niekuomet neva�iuos pas juos. Lygiai taip pat pasielgė ir su Svija�skiu, kai i�va�iavo su juo neatsisveikin�s. Ta�iau pas juos jis taip pat niekuomet neva�iuos. Dabar jam buvo vis tiek. Naujas ūkio tvarkymas buvo jį taip u�vald�s, kaip dar niekas niekuomet gyvenime. Levinas perskaitė knygas, gautas i� Svija�skio, ir dar i�sira�ė tokių, kokių tas neturėjo, �itaip perskaitė daugyb� knygų apie politin� ekonomij� ir socializm�, kurios galėjo praversti, bet, kaip ir buvo numat�s, nerado nieko, kas sietųsi su jo sumanymu. Knygose apie politin� ekonomij�, pavyzd�iui, Milio, kurį studijavo labai atid�iai, vildamasis kiekvien� akimirk� rasti tų klausimų sprendim�, kurie jam buvo įdomūs, Levinas rado dėsnius, suformuotus pagal Europos ūkio s�lygas, ta�iau niekaip nesuprato, kodėl �ie dėsniai, nepritaikomi Rusijai, turi būti visuotiniai. T� pat Levinas pastebėjo ir socialistinėse knygose � tai buvo gra�ios, bet neįgyvendinamos fantazijos, kuriomis jis �avėjosi dar studijų metais, arba tos bendros padėties, kurioje buvo atsidūrusi Europa, pataisos ir lopymai, kurie su �emės ūkio reikalais Rusijoje neturėjo nieko bendro. Politinė ekonomija sakė, kad dėsniai, pagal kuriuos kilo ir tebekyla Europos gerovė, yra visuotiniai ir neabejojami. Socializmo doktrina teigė, kad raida, vykstanti pagal tuos dėsnius, veda į pra�ūtį. Ir nei vienur, nei kitur ne tik nebuvo atsakymo, bet nė ma�iausios u�uominos, k� jam, Levinui, ir visiems rusų kaimie�iams bei �emdirbiams reikia daryti su savo milijonais rankų ir de�imtinių, kad jos būtų na�esnės ir pakeltų visuotin� gerov�.

Jau kart� ėm�sis �io dalyko, Levinas s��iningai skaitė visa, kas buvo susij� su jo objektu, ir ketino rudenį va�iuoti į u�sienį bei studijuoti vietoje, nes jau nenorėjo, kad vėl atsitiktų taip, kaip jam da�nai atsitikdavo kitais atvejais. Vos tik imdavo suprasti pa�nekovo mintį ir dėstyti sav�j�, netikėtai i�girsdavo: �O Kaufmanas, o D�onsas, o Diubua ir Mi�elis? Jūs neskaitėte jų. Perskaitykite, jie �į klausim� yra i�nagrinėj�.�

Levinas dabar ai�kiai matė, kad Kaufmanas ir Mi�elis nieko negali jam pasakyti. Jis �inojo, ko nori. Matė, kad Rusija turi daug labai geros �emės, puikių darbininkų ir kai kuriais atvejais, kaip to kaimie�io pusiaukelėje, darbininkai ir �emė pagamina daug, bet da�niausiai, kai kapitalas naudojamas Europos pavyzd�iu, pagaminama nedaug, taip atsitinka vien dėl to, kad darbininkai nori dirbti ir gerai dirba tik jiems įprastu būdu. �is prie�inimasis yra ne atsitiktinis, o nuolatinis, giliai įleid�s �aknis į tautos dvasi�. Levinas galvojo, kad rusų tauta, kurios pa�aukimas yra apgyvendinti ir įdirbti did�iulius neu�imtus plotus, kol visos �emės bus u�imtos, s�moningai laikosi tam reikalingų metodų ir tie metodai visai ne tokie blogi, kaip paprastai manoma. Jis norėjo tai įrodyti teori�kai savo knygoje ir prakti�kai savo ūkyje.

XXIX

Rugsėjo pabaigoje į �em�, atiduot� artelei, buvo suve�ti r�stai tvartui statyti ir buvo parduotas sviestas, o pelnas i�dalytas visiems. Ūkio reikalai ėjo puikiai, ar bent taip atrodė Levinui. O norint visk� pagrįsti teori�kai ir baigti veikal�, kuris, kaip svajojo Levinas, turės ne tik padaryti perversm� politinėje ekonomikoje, bet visi�kai �į moksl� sugriauti ir duoti prad�i� naujam mokslui apie liaudies santykius su �eme, reikėjo tiktai nuva�iuoti į u�sienį ir vietoje i�studijuoti visa, kas ten buvo ta kryptimi padaryta, ir rasti įtikinamų įrodymų, kad visa, kas ten padaryta, yra visai ne tai, ko reikia. Levinas laukė, kada bus nuve�ti kvie�iai ir gauti u� juos pinigai, tada jis i�va�iuos į u�sienį. Ta�iau prasidėjo lietūs, kurie neleido nuvalyti likusių lauke javų ir nukasti bulvių ir sustabdė visus darbus, net neleido suve�ti kvie�ių. Keliai pavirto nei�brendamu purvynu; du malūnus nune�ė potvynis, ir oras darėsi vis blogesnis ir blogesnis.

Rugsėjo 30 dien� i� ryto pasirodė saulė, tikėdamasis giedros, Levinas ry�tingai ėmė ruo�tis į kelion�. Jis liepė suseikėti kvie�ius, nusiuntė prievaizd� pas pirklį paimti pinigų, o pats i�jojo ap�iūrėti ūkio, norėdamas prie� kelion� duoti paskutinius nurodymus.

Atlik�s visus reikalus, �lapias nuo �iurk�lių, kurios odiniu apsiaustu bėgo jam �ia u� apykaklės, �ia u� aulų, bet �valus ir pakilios nuotaikos Levinas pavakare sugrį�o namo. Dargana vakarop dar smarkiau įsisiautėjo: kru�a taip skaud�iai plakė �lapi�, galv� ir ausis kratantį arklį, jog tas klampojo skersas, bet Levinui po apsiaustu buvo gera, ir jis linksmai dairėsi aplinkui į drumzlinus upok�nius vė�ėse, į la�us, kaban�ius prie kiekvienos plikos �akutės, į baltus nei�tirpusios kru�os lopus ant tilto grindinio, į sodrius, dar mėsingus guobos lapus, kurie storu sluoksniu buvo sukrit� aplinkui nuog� medį. Nors visur aplinkui buvo niūru, Levinas jautė, kad jo nuotaika itin pakili. Pasikalbėjimas su kaimie�iais jo galulaukės kaime rodė, kad jie pradėjo apsiprasti su nauj�ja tvarka. Senis u�eigos �eimininkas, pas kurį buvo u�suk�s apd�iūti, ai�kiai pritarė Levino planui ir pats siūlėsi įstoti į galvijų supirkimo bendrov�.

�Reikia tik atkakliai siekti tikslo, ir a� jį pasieksiu, � galvojo Levinas, � o dirbti yra dėl ko. �ia ne mano asmeninis dalykas, o bendro labo klausimas. Visas ūkininkavimas ir visos liaudies būklė turi visi�kai pasikeisti. Vietoje skurdo � visuotinė gerovė, perteklius; vietoje nesantaikos � santarvė ir interesų bendrumas. Vienu �od�iu, ne kruvina revoliucija, bet did�iulė revoliucija, i� prad�ių ma�oje mūsų apskrities apylinkėje, paskui gubernijoje, Rusijoje, visame pasaulyje. Teisinga mintis negali būti nena�i. Taip, tai tikslas, dėl kurio verta dirbti. O �it� idėj� i�kėliau a�, Kostia Levinas, tas pats, kuris buvo nuva�iav�s į pokylį su juodu kaklarai��iu, u� kurio atsisakė tekėti ��erbackaja ir kuris pats sau atrodo toks menkas ir pasigailėtinas, bet tai nieko neįrodo. Esu tikras, kad Franklinas jautėsi toks pat menkas ir taip pat savimi nepasitikėjo. Tai nieko nerei�kia. Ir jis galbūt turėjo savo Agafj� Michailovn�, kuriai patikėdavo savo planus.�

Su tokiomis mintimis Levinas jau tamsoje parjojo namo.

Prievaizdas, kuris buvo nuvyk�s pas pirklį, sugrį�o ir parve�ė dalį pinigų u� kvie�ius. Sutartis su u�eigos �eimininku buvo sudaryta, ir kelyje prievaizdas matė, kad javų visur daug lik� laukuose, todėl jo �imtas �e�iasde�imt nenuimtų gubų buvo niekis, palyginus su tuo, kas buvo kitur.

Papietav�s Levinas, kaip ir paprastai, atsisėdo su knyga į krėsl� ir skaitydamas galvojo apie savo būsim� kelion�, susiet� su knyga. �iandien jis ypa� ai�kiai vaizdavosi, koks svarbus jo darbas, ir galvoje savaime rikiavosi i�tisi periodai, rei�kiantys jo min�ių esm�. �Reikia u�sira�yti, � pagalvojo jis. � Tai turės sudaryti trump� įvad�, kuris anks�iau man atrodė nereikalingas.� Jis atsistojo, norėdamas eiti prie ra�omojo stalo, ir Laska, gulinti prie kojų, taip pat raivydamasi pakilo ir �vilg�iojo tarytum klausdama, kur eiti. U�sira�yti nebuvo kada, nes atėjo darbų vykdytojai gauti įsakymų, ir Levinas i�ėjo pas juos į prie�kambarį.

Po to, kai buvo sudaryta darbotvarkė, suskirstyti rytdienos darbai ir priimti visi kaimie�iai, turėj� reikalų, Levinas sugrį�o į kabinet� ir atsisėdo ra�yti. Laska atsigulė po stalu, Agafja Michailovna su kojine įsitaisė savo vietoje.

Levinas kurį laik� ra�ė, tik staiga nepaprastai ry�kiai jam galvoje dingtelėjo Kiti, kaip ji atsakė jam, kaip neseniai j� matė. Jis atsistojo ir ėmė vaik��ioti po kambarį.

� Ko jūs �ia nuobod�iaujate? � tarė jam Agafja Michailovna. � Ko gi dabar sėdite namie? I�va�iuotumėte į �iltus vandenis; berods, kelionei jau viskas paruo�ta.

� Juk va�iuoju poryt, Agafja Michailovna. Reikia baigti darb�.

� Na, koks �ia jūsų darbas! Ar negana to, kad ir taip jau kaimie�ius apdovanojote! Net �monės �neka: jūsų ponas i� caro u� tai malon� gaus. Ir keista: ko jums kaimie�iais rūpintis?

� A� ne jais rūpinuosi, a� darau savo labui.

Agafja Michailovna �inojo visas Levino ūkinių planų smulkmenas. Da�nai Levinas labai nuodugniai i�dėstydavo jai savo mintis ir neretai su ja gin�ydavosi bei nesutikdavo su jos i�ved�iojimais. Bet dabar ji visi�kai kitaip suprato, k� Levinas jai sakė.

� Apie savo siel�, �inomas daiktas, labiausiai u� visk� reikia galvoti, � tarė ji atsidususi. � Juk Parfionas Denisy�ius nera�tingas buvo, o taip pasimirė, kad duok Dieve kiekvienam, � samprotavo ji apie neseniai mirusį �eimynyk�tį. � Komunij� priėmė, paskutinį patepim� gavo.

� A� ne apie tai kalbu, � pasakė Levinas. � A� sakau, kad savo naudai darau. Man naudingiau, jeigu kaimie�iai geriau dirba.

� Jūs galite daryti, k� norite, bet jeigu kaimietis tinginys, tai vis tiek visk� darys atbulais nagais. Jeigu turi s��in�, dirbs, o jei ne, nieko nepadarysi.

� Na, bet jūs pati sakote, kad Ivanas ėmė geriau gyvulius pri�iūrėti.

� A� tik noriu pasakyti, � atsakė Agafja Michailovna, matyt, neatsitiktinai, bet grie�tai nuosekliai dėstydama savo mintis, � vesti jums reikia, �tai kas!

U�simindama apie tai, k� jis pats k� tik pagalvojo, Agafja Michailovna labai įskaudino ir suerzino jį. Levinas paniuro ir nieko neatsak�s vėl atsisėdo dirbti savo darbo, pakartoj�s sau visa tai, k� galvojo apie �io darbo reik�m�. Tik retkar�iais įsiklausydavo tyloje, kaip skimb�ioja Agafjos Michailovnos virbalai, o prisimindamas tai, ko nenorėjo prisiminti, vėl raukydavosi.

Devint� pasigirdo lauke varpelis ir duslus ve�imo trinkėjimas purvinu keliu.

� Taigi, sve�ių atva�iavo, nenuobodu bus, � tarė Agafja Michailovna, stodamasi ir eidama durų link. Bet Levinas pralenkė j�. Darbas jam nesisekė, ir jis d�iaugėsi, jog atvyko sve�ias, kad ir kas jis būtų.

XXX

Nubėg�s ligi pusės laiptų, Levinas i�girdo priemenėje pa�įstam� kos�iojim�, ta�iau per savo �ingsnius negalėjo ai�kiai girdėti ir dar tikėjosi, kad bus suklyd�s, paskui pamatė ilg�, prakauli�, pa�įstam� figūr�. Nors atrodė, jog jau negalima apsirikti, bet vis dar tikėjosi, kad suklydo ir kad tas auk�tas vyri�kis, kuris kos�iodamas vilkosi kailinius, yra ne jo brolis Nikolajus.

Levinas mylėjo savo brolį, ta�iau būti su juo drauge jam visuomet atrodė tikra kan�ia. O dabar, kai Levinas, paveiktas jam į galv� atėjusios minties ir Agafjos Michailovnos �od�ių, buvo neai�kiai nusiteik�s ir sutrik�s, susitikti su broliu jam atrodė itin sunku. Vietoje linksmo, sveiko, svetimo �mogaus, kuris, kaip jis tikėjosi, būtų i�bla�k�s t� painiav� jo sieloje, Levinas turėjo susitikti su broliu, kuris jį kiaurai permato, kuris i�trauks i� jo visas slap�iausias mintis, privers jį visk� pasakyti. O �ito Levinas nenorėjo.

Pykdamas pats ant sav�s u� tokį �lyk�tų jausm�, Levinas nubėgo į priemen�. Vos tik i� arti pama�ius brolį, tas asmeninio nusivylimo jausmas beregint i�nyko, jam pagailo brolio. Ir anks�iau brolis Nikolajus atrodė jam smarkiai sulys�s ir liguistas, bet dabar buvo dar liesesnis, dar labiau sunyk�s. Lik� vieni kaulai ir oda.

Nikolajus stovėjo priemenėje, trūk�iodamas ilg� lies� kakl� ir traukdamas nuo jo �alik�, ir keistai, gailiai �ypsojosi. Pamat�s t� �ypsen�, romi� ir nuolanki�, Levinas pajuto, kad spazmai spaud�ia gerkl�.

� Matai, atva�iavau pas tave, � tarė Nikolajus dusliu balsu, nė akimirkai nenuleisdamas akių nuo brolio veido. � Seniai norėjau, tik liga neleido. Bet dabar labai pasitaisiau, � kalbėjo jis, dideliais liesais delnais �luostydamasis barzd�.

� Tikrai, tikrai! � atsiliepė Levinas. Ir dar baisiau pasijuto, kai bu�iuodamasis patyrė lūpomis, koks sausas brolio kūnas, ir i� arti pamatė jo dideles, keistai spindin�ias akis.

Prie� kelet� savai�ių Konstantinas Levinas para�ė broliui, kad pardavus t� nedidel� dalį, kuri dar buvo likusi jų nepasidalyta, brolis turėjo dabar gauti, kas jam priklauso � apie du tūkstan�ius rublių.

Nikolajus pasisakė dabar atva�iav�s tų pinigų ir norįs pabūti savo lizde, prisiliesti prie �emės ir pasisemti, kaip tie mil�inai, stiprybės būsimajam darbui. Nors jis buvo dar labiau pakump�s, nors pagal savo ūgį atrodė be galo liesas, jo judesiai, kaip ir paprastai, buvo greiti ir staigūs. Levinas jį nusivedė į kabinet�.

Brolis itin rūpestingai persirengė (anks�iau jis į tai nekreipdavo dėmesio), susi�ukavo savo tiesius retus plaukus ir �ypsodamasis u�lipo į vir�ų.

Nikolajus buvo labai meilus ir linksmas, toks, kokį jį da�nai matydavo Levinas vaikystės laikais. Jis net ir Sergejų Ivanovi�ių paminėjo be pagie�os. Pamat�s Agafj� Michailovn�, pajuokavo su ja ir i�klausinėjo apie senuosius tarnus. �inia apie Parfiono Denisy�iaus mirtį nemaloniai paveikė jį. Nikolajaus veide buvo matyti i�g�stis, bet jis tuojau atsitokėjo.

� Juk jis jau buvo senas, � pratarė jis ir pakeitė tem�. � Taigi pagyvensiu pas tave mėnesį kit�, o paskui į Maskv�. Tu �inai, Miagkovas man pri�adėjo viet�, ir a� stoju tarnauti. Dabar savo gyvenim� visi�kai kitaip sutvarkysiu, � kalbėjo jis toliau. � Tu �inai, a� i�variau t� moterį.

� Marij� Nikolajevn�? Kaip? U� k�?

� Ak, ji � bjauri moteris! Ji man galyb� nemalonumų pridarė. � Nikolajus nepapasakojo, kokie buvo tie nemalonumai. Jis negalėjo pasakyti, jog Marij� Nikolajevn� i�vijo u� tai, kad arbata buvo per silpna, o svarbiausia u� tai, kad moteris slaugė jį kaip ligonį. � Pagaliau dabar noriu visi�kai pakeisti gyvenim�. A�, kaip ir visi, esu dar�s kvailybių, bet turtas � antraeilis dalykas, man jo negaila. Kad tik bū�iau sveikas, o sveikata, a�iū Dievui, pasitaisė.

Levinas klausėsi ir galvojo, bet negalėjo sugalvoti, k� pasakyti. Turbūt Nikolajus pajuto t� patį, nes ėmė klausinėti brolį apie jo reikalus; ir Levinui buvo malonu kalbėti apie save, nes galėjo kalbėti neapsimesdamas. Jis papasakojo broliui apie savo planus ir darbus.

Brolis klausėsi, bet, matyt, tuo nesidomėjo.

Tie �monės buvo tokie vienas antram giminingi ir artimi, jog ma�iausias judesys, balso tonas sakyte sakė daugiau negu visa tai, k� galima i�reik�ti �od�iais.

Dabar juodu galvojo apie t� patį dalyk� � apie tai, kad Nikolajus serga ir greitai mirs, � ir �i mintis nustelbė visa kita. Bet nei vienas, nei kitas nedrįso apie tai kalbėti, todėl viskas, apie k� tik būtų kalbėj� neliesdami to dalyko, kuris tik vienas jiems rūpėjo, � viskas buvo melas. Niekuomet Levinas taip nesid�iaugė, kad baigėsi vakaras ir reikia eiti gulti. Niekuomet su jokiu pa�aliniu �mogumi, per jokį oficialų vizit� nebuvo toks nenatūralus ir nenuo�irdus, koks pasijuto �iandien. Nors t� nenatūralum� jautė ir smerkė pats save, bet darėsi dar nenatūralesnis. Jis norėjo verkti savo mir�tan�io mylimo brolio, bet turėjo klausytis ir pats kalbėti apie tai, kaip �is gyvens.

Namuose buvo drėgna ir tiktai viename kambaryje pakūrenta krosnis, todėl Levinas brolį paguldė savo miegamajame u� pertvaros.

Brolis atsigulė, bet ne�inia, ar jis miegojo, nes nuolat vartėsi, kosėjo, o negalėdamas atsikosėti, ka�k� bambėdavo. Kartais, sunkiai atsidus�s, tarstelėdavo: �Ak, Dieve mano!� Kartais, kai skrepliai imdavo jį smaugte smaugti, apmaud�iai i�tardavo: �A, velnias!� Levinas ilgai neu�migo, klausydamasis, k� brolis veikia. Levino mintys buvo labai įvairios, bet visų min�ių pabaiga buvo viena � mirtis.

Mirtis, nei�vengiamas galas, pirm� kart� i�kilo prie� jo akis neįveikiama ir galinga. Ir �i mirtis, esanti �ia pat, gresianti jo mylimam broliui, kuris per miegus vaitoja ir i� papratimo �aukiasi be jokio skirtumo ir Dievo, ir velnio, buvo visai ne taip jau toli, kaip jam anks�iau atrodė. Mirtis grėsė ir jam � Levinas tai jautė. Ne �iandien, gal rytoj, ne rytoj, tai po trisde�imt metų, argi ne vis vien? O kas yra toji nei�vengiama mirtis, Levinas ne tik ne�inojo, ne tik niekuomet apie tai nebuvo galvoj�s, bet nemokėjo ir nedrįso apie tai galvoti.

�A� dirbu, noriu nuveikti ka�k�, bet u�mir�au, kad viskas baigsis, kad yra mirtis.�

Levinas sėdėjo lovoje, susiriet�s ir apsikabin�s kelius. Nuo įtempto galvojimo sulaikydamas kvap�, m�stė. Bet juo daugiau galvojo, juo ai�kiau darėsi, kad abejoti negalima, kad jis i� tikrųjų buvo u�mir��s, nepastebėj�s gyvenime vienos ma�os aplinkybės � jog ateis mirtis ir viskas baigsis, jog nieko nė nevertėjo pradėti ir nieko �ia negalima pagelbėti. Taip, baisu, bet taip yra.

�Juk a� dar gyvas. K� gi daryti dabar, k� daryti?� � svarstė jis nusimin�s. Levinas u�sidegė �vak�, atsargiai atsikėlė, priėjo prie veidrod�io ir ėmė ap�iūrinėti savo veid� ir plaukus. Taip, smilkiniuose buvo �ilų plaukų. Jis i�si�iojo. Krūminiai dantys buvo pradėj� gesti. Jis atsiraitojo savo raumeningas rankas. Taip, jėgos daug. Bet ir Nikolenkos, kuris ten alsuoja plau�ių liku�iais, taip pat buvo sveikas kūnas. Ir staiga Levinui �ovė į galv� mintis, kaip juodu, būdami vaikai, drauge eidavo gulti ir tik laukdavo, kada Fiodoras Bogdany�ius i�eis u� durų, ir imdavo paskui svaidytis priegalviais bei kvatoti, taip nesulaikomai kvatoti, kad net baimė negalėdavo sustabdyti to tryk�tan�io ir putojan�io gyvenimo laimės jausmo. �O dabar ta įlinkusi tu��ia krūtinė... ir a�, ne�inantis, kam �ia esu ir kas i� man�s bus...�

� Kha! Kha! Ak, velnias! Ko tu bla�kaisi, ko nemiegi? � pa�aukė jį brolio balsas.

� Taip sau, ne�inau, nemiga u�ėjo.

� O a� gerai miegojau, dabar jau nebeprakaituoju. Pa�iūrėk, pa�iupinėk mar�kinius. Sausi?

Levinas pa�iupinėjo, u�ėjo u� pertvaros, u�gesino �vak�, bet ilgai dar nemiegojo. Vos tik jam truputį paai�kėjo, kaip reikia gyventi, kilo naujas nei�sprend�iamas klausimas � mirtis.

�Jis mir�ta, u�ges į pavasarį, o kaip jam padėti? K� galiu pasakyti? K� �inau apie tai? A� visai buvau u�mir��s, kad taip būna.�

XXXI

Levinas jau seniai buvo pastebėj�s, kad su �monėmis esti nejauku dėl to, kad jie perdėtai nuolaidūs ir nuolankūs, ir labai greitai darosi nepaken�iama, jeigu jie perdėtai reiklūs ir priekabūs. Jis numanė, kad �itaip atsitiks ir su broliu. Ir i� tikrųjų broliui Nikolajui romybės pakako neilgam. Jau kit� ryt� jis pasidarė kir�us ir atsidėj�s kibo prie brolio, u�gaudamas jo skaud�iausias vietas.

Levinas jautėsi kaltas, bet nieko negalėjo padaryti. Jis buvo tikras, kad jeigu jie neapsimetinėtų, o kalbėtų taip, kaip liepia �irdis, sakytų tik tai, k� i� tikrųjų galvoja ir jau�ia, tai juodu tik �iūrėtų vienas kitam į akis, ir Konstantinas kartotų: �Tu mirsi, mirsi, mirsi�, o Nikolajus atsakinėtų: ��inau, kad mirsiu, ir bijau, bijau, bijau!� Ir nieko daugiau jie nepasakytų, jeigu tiktai kalbėtų nuo�ird�iai. Ta�iau �itaip negalima buvo gyventi, todėl Konstantinas pamėgino elgtis taip, kaip vis� gyvenim� mėgino elgtis, bet nemokėjo, nors ne kart� buvo pastebėj�s, kad daugelis �monių puikiai sugeba �itaip elgtis, nes kitaip negalima gyventi. Jis pamėgino kalbėti ne tai, k� galvoja, ir nuolat jautė, kad viskas nenatūralu, nenuo�irdu, kad brolis sugauna jį meluojant ir dėl to suirzta.

Tre�i� dien� Nikolajus privertė brolį vėl jam papasakoti apie savo plan� ir ėmė ne tik t� plan� smerkti, bet ty�ia painioti jį su komunizmu.

� Tu tik pasisavinai svetim� mintį, bet j� sudarkei ir nori pritaikyti tokioje srityje, kurioje ji netinka.

� A� tau sakau, kad �ia nėra nieko bendro su komunizmu. Jie nepripa�įsta nuosavybės, kapitalo, paveldėjimo teisėtumo, o a�, neneigdamas �ito svarbiausio stimulo (Levinui buvo �lyk�tu, kad jis vartoja tokius �od�ius, bet nuo to laiko, kai įsitraukė į savo darb�, jis neju�iomis ėmė da�niau vartoti nerusi�kus �od�ius), noriu tiktai reguliuoti darb�.

� Tas ir yra, kad paėmei svetim� mintį, i�metei i� jos visa tai, kas sudaro jos jėg�, ir nori įtikinti, kad �ia ka�kas nauja, � gin�ijosi Nikolajus, piktai tampydamas savo kaklarai�tį.

� Bet mano mintis neturi nieko bendro...

� Ten, � piktai blyk�iodamas akimis ir ironi�kai �ypsodamasis, kalbėjo Nikolajus Levinas, � tenai bent ka�kas mus gali �avėti savo, kaip �ia pasakius, geometriniu ai�kumu, įtikinamumu. Galbūt tai utopija. Bet sutikime, jog galima i� visos praeities padaryti tabula rasa50: nėra nuosavybės, nėra �eimos, tai ir darbas savaime susitvarko. O tavo veikale nieko nėra...

� Kam tu painioji? A� niekuomet nebuvau komunistas.

� O a� buvau, ir man atrodo, kad tai dar per anksti, bet i�mintinga ir turi ateitį, kaip krik��ionybė pirmaisiais am�iais.

� A� tiktai manau, kad į darbo jėg� reikia �iūrėti gamtotyros po�iūriu � i�studijuoti j�, atsi�velgti į jos savybes ir...

� Ir visi�kai be reikalo. �i jėga pagal savo raidos laipsnį pati susiranda tam tikr� veikimo būd�. Visur buvo vergai, paskui metayers51; ir pas mus yra darbas ir nuoma, bernų darbas, ko tu dar ie�kai?

Levinas sulig tais �od�iais staiga įsikar��iavo, nes sielos gilumoje bijojo, kad �is teiginys gali būti tiesa, kad jis bando balansuoti tarp komunizmo ir nusistojusių formų, o tai vargiai įmanoma.

� A� ie�kau na�aus darbo metodų, kad būtų naudos ir man, ir darbininkui. A� noriu taip sutvarkyti... � gynėsi jis kar�tai.

� Nieko tu nenori sutvarkyti, tik nori atrodyti originalus, kaip vis� gyvenim�, bandai parodyti, kad ne �iaip i�naudoji kaimie�ius, o turėdamas idėj�.

� Na, jei taip galvoji � ir �inokis! � atkirto Levinas, jausdamas, kad jo kairiojo skruosto raumuo nesulaikomai tirta.

� Tu neturėjai ir neturi įsitikinimų, tau tik rūpi savimeil� patenkinti.

� Na ir puiku, palik mane!

� Ir paliksiu! Seniai metas, ne�dinkis po velnių! Labai gailiuosi atva�iav�s!

Kad ir kaip stengėsi paskui Levinas nuraminti brolį, Nikolajus nieko nenorėjo girdėti, kalbėjo, kad daug geriau i�siskirti. Konstantinas matė, jog gyvenimas broliui tapo nepaken�iamas.

Nikolajus jau buvo susiruo��s i�va�iuoti, kai Konstantinas vėl atėjo pas jį ir nenatūraliu tonu papra�ė atleisti, jeigu kuo nors į�eidė.

� A, kaip did�iadvasi�ka! � tarė Nikolajus ir nusi�ypsojo. � Jeigu tu nori, kad liktų tavo tiesa, galiu tau padaryti tokį malonum�. Tavo tiesa, bet a� vis dėlto va�iuosiu!

Tik prie� pat i�vykdamas Nikolajus pasibu�iavo su juo ir tarė, staiga keistai ir rimtai pa�velg�s į brolį:

� Vis dėlto neminėk man�s blogu �od�iu, Kostia! � ir jo balsas suvirpėjo.

Tai vieninteliai �od�iai, kurie buvo pasakyti nuo�ird�iai. Levinas suprato, kad �ie �od�iai turėjo reik�ti: �Tu matai ir �inai, koks a� ligonis, ir galbūt mes nepasimatysime.� Levinas suprato, ir a�aros jam i�try�ko i� akių. Jis dar kart� pabu�iavo brolį, bet nieko negalėjo ir nemokėjo pasakyti jam.

Kai brolis i�va�iavo, po trijų dienų Levinas i�vyko į u�sienį. Gele�inkelyje jis susitiko su ��erbackiu, Kiti pusbroliu, ir pastarasis labai nustebo, kad Levinas toks niūrus.

� Kas tau? � paklausė jį ��erbackis.

� Nieko, tik nelabai linksma �iame pasaulyje.

� Kaip nelinksma? Va�iuokime į Pary�ių, o ne į ka�kokį Miuluz�. Pamatysite, kaip linksma!

� Ne, a� jau visk� baigiau. Man jau mirti metas.

� �e tau! � juokdamasis atsiliepė ��erbackis. � A� dar tik ruo�iuosi pradėti.

� Ir a� taip neseniai galvojau, bet dabar �inau, kad greitai mirsiu.

Levinas sakė tai, k� i� tikrųjų galvojo pastaruoju laiku. Jis visur matė tik mirtį arba jos artėjim�. Tik pradėtasis darbas jį palaikė. Juk reikėjo kaip nors gyventi, kol dar neatėjo mirtis. Tamsa dengė jam visk�, bet kaip tik dėl tos tamsos Levinas jautė, kad vienintelė vedanti gija �ioje tamsoje yra darbas, ir jis i� paskutiniųjų įsikibo į jį ir laikėsi jo.

_______________

50 �vari� lent� (t. y. visk� i�trinti).

51 Nuomininkai.

I

Kareninai, vyras ir �mona, tebegyveno vienuose namuose, susitikdavo kiekvien� dien�, bet buvo visi�kai svetimi vienas kitam. Aleksejus Aleksandrovi�ius nutarė kiekvien� dien� matytis su �mona, kad tarnai neturėtų teisės nieko spėlioti, ta�iau vengė pietauti namie. Vronskis niekuomet nesilankydavo Aleksejaus Aleksandrovi�iaus namuose, ta�iau Ana su juo matydavosi kitur, ir jos vyras t� �inojo.

Tai buvo tikra kankynė visiems trims, ir nė vienas i� jų nebūtų pajėg�s �itaip gyventi nė vienos dienos, jeigu nebūtų tikėj�sis, kad padėtis pasikeis, o tie skaudūs sunkumai yra laikini ir greitai baigsis. Aleksejus Aleksandrovi�ius tikėjosi, jog �i aistra praeis, kaip ir viskas praeina, jog visi u�mir� t� reikal� ir jo vardas liks nesuter�tas. Ana, nuo kurios priklausė �i padėtis ir kuriai ji buvo visų skausmingiausia, kentėjo, nes ji ne tik laukė, bet buvo tvirtai įsitikinusi, kad viskas labai greit i�sinarplios ir paai�kės. Ana ne�inojo, kas i�narplios �it� kebekn�, bet buvo tvirtai įsitikinusi, jog tas ka�kas įvyks labai greitai. Vronskis, noromis nenoromis jai pasiduodamas, taip pat laukė ka�kokio nuo jo nepriklausan�io įvykio, kuris pa�alintų visus sunkumus.

�iemos viduryje Vronskis vien� savait� praleido labai nuobod�iai. Jis buvo pristatytas vienam į Peterburg� atva�iavusiam svetim�aliui princui ir turėjo rodyti jam Peterburgo įdomybes. Vronskis buvo impozanti�kos i�vaizdos, be to, mokėjo oriai ir pagarbiai laikytis ir buvo prat�s elgtis su tokiais asmenimis, todėl buvo pasiūlytas tam princui. Ta�iau jo pareigos pasirodė labai sunkios. Princas nenorėjo praleisti nieko, apie k� jį namie galėjo teirautis, ar matė Rusijoje, taip pat norėjo pasimėgauti rusi�kais malonumais. Vronskio pareiga buvo jam vadovauti ir vienur, ir kitur. Rytais jie va�iuodavo ap�iūrėti įdomybių, vakarais mėgaudavosi tautiniais malonumais. Princas buvo tokios puikios sveikatos, kokia retai gali pasigirti princai, o gimnastika ir gera kūno prie�iūra jį taip sustiprino, kad ir be saiko sotindamasis malonumais atrodė toks pat �vie�ias kaip didelis, �alias, �vilgantis olandi�kas agurkas. Princas buvo daug keliav�s ir manė, kad bene did�iausia patogaus �ių laikų susisiekimo nauda yra ta, kad tapo prieinami visų tautų malonumai. Jis buvo Ispanijoje, ten dainavo serenadas ir suartėjo su ispane, kuri skambino mandolina. �veicarijoje nudėjo laukin� o�k�. Anglijoje, apsivilk�s raudonu fraku, raitas �okinėjo per tvoras ir susila�in�s nu�ovė du �imtus fazanų. Turkijoje lankėsi hareme, Indijoje jodinėjo drambliu ir dabar Rusijoje norėjo i�mėginti visas rusi�kas pramogas.

Vronskiui, kuris buvo lyg vyriausias jo ceremonimeistras, nelengva buvo suskirstyti visus rusi�kus malonumus, įvairių asmenų princui siūlomus. Buvo ir ristūnai, ir blynai, ir lokių med�ioklė, ir trikinkės, ir �igonai, ir triuk�mingos i�gertuvės su rusi�ku indų dau�ymu. Princas nepaprastai lengvai persiėmė rusi�k�ja dvasia, dau�ė padėklus su indais, sodinosi ant kelių �igon� ir, rodės, klausė: k� dar pasiūlys, ar tiktai �ia rusi�koji dvasia?

Ties� sakant, i� visų rusi�kų malonumų princui labiausiai patiko prancūzų aktorės, baleto �okėja ir �ampanas su baltu antspaudu. Nors Vronskis ir buvo prie princų priprat�s, bet gal dėl to, kad pastaruoju metu pats pasikeitė, ar dėl to, kad per daug suartėjo su tuo princu, savaitė jam pasirodė baisiai sunki. Vis� savait� jis nuolatos jautėsi taip, kaip jaustųsi �mogus, pristatytas prie pavojingo pami�ėlio, bijotų �ito pami�ėlio ir drauge, būdamas vis� laik� su juo, baimintųsi pats netekti proto. Vronskis nuolat jautėsi nė sekundės negalįs su�velninti grie�to oficialaus ir drauge pagarbaus tono, kad princas jo neį�eistų. Vronskis turėjo stebėtis matydamas, kaip niekinamai princas elgiasi su tais pa�iais asmenimis, kurie i� kailio neriasi, siūlydami jam rusi�kus malonumus. Princas taip atsiliepdavo apie rusų moteris, kurias norėjo pa�inti, jog Vronskis ne kart� turėdavo rausti i� pasipiktinimo. O svarbiausia, Vronskiui buvo sunku �iūrėti į princ�, nes neju�iomis matė save. Ir tai, k� i�vydo �iame veidrodyje, neglostė jo savimeilės. Tai buvo labai kvailas ir savimi pasitikintis, labai sveikas, labai �varus �mogus, bet nieko daugiau. Princas buvo d�entelmenas � tai tiesa, ir Vronskis negalėjo �ito neigti. Jis elgėsi kaip lygus su auk�tesniaisiais ir prie� juos nesi�emino, buvo natūralus bei paprastas su sau lygiais ir niekinamai gera�irdi�kas su �emesniaisiais. Vronskis pats buvo toks ir laikė tai didele dorybe, ta�iau princui jis buvo �emesnysis, o tas niekinamas, nors ir gera�irdi�kas jo vertinimas kėlė Vronskiui pasipiktinim�.

�Bukas galvijas! Argi ir a� toks?� � galvojo jis.

�iaip ar taip, kai septint� dien�, prie� i�vykdamas į Maskv�, princas jam padėkojo ir atsisveikino, Vronskis pasijuto laimingas, kad i�sivadavo i� tos nesmagios padėties ir jam daugiau nereikės spoksoti į �it� nemalonų veidrodį. Jie atsisveikino stotyje, grį�� i� lokių med�ioklės, kur vis� naktį jiems buvo rodomas rusi�kas �aunumas.

II

Grį��s namo, Vronskis rado Anos lai�kutį. Ji ra�ė: �A� sergu ir esu nelaiminga. Negaliu niekur i� namų i�vykti, bet nepajėgiu ilgiau nematyti jūsų. Atva�iuokite vakare. Septint� Aleksejus Aleksandrovi�ius va�iuoja į taryb� ir u�truks ligi de�imtos.� Valandėl� pagalvoj�s, kaip ji keistai elgiasi, kviesdama jį į namus ir nepaisydama, kad vyras reikalavo jo nepriiminėti, jis ry�osi va�iuoti.

Vronskis �i� �iem� tapo pulkininku, i� pulko i�ėjo ir gyveno vienas. Papusry�iav�s jis tuojau atsigulė ant sofos, per penkias minutes jo galv� u�plūdo bjaurios scenos, matytos pastarosiomis dienomis, tie atsiminimai susipynė ir susimezgė su Ana ir kaimie�iu varovu, kuris atliko svarbų vaidmenį lokių med�ioklėje. Vronskis u�migo. Pabudo tamsoje, drebėdamas i� baimės, ir skubiai u�sidegė �vak�. �Kas yra? Kas? K� baisaus sapnavau? Taip, taip. Kaimietis varovas, rodos, ma�as, purvinas, susivėlusia barzda, ka�k� pasilenk�s darė ir staiga ėmė prancūzi�kai kalbėti ka�kokius keistus �od�ius. Taip, daugiau nieko nesapnavau, � tarė jis sau. � Bet kodėl viskas atrodė taip baisu?� Vronskis vėl ai�kiai atsiminė kaimietį ir tuos nesuprantamus prancūzi�kus �od�ius, kuriuos tarė tas vyras, ir �iurpas nubėgo per nugar�.

�Kokie niekai!� � pagalvojo Vronskis ir pa�velgė į laikrodį.

Buvo jau pusė devynių. Jis paskambino tarnui, skubiai apsirengė ir i�ėjo į priebutį, visi�kai u�mir��s sapn� ir grau�damasis, kad pavėlavo. Priva�iuodamas prie Kareninų priebu�io, jis pa�velgė į laikrodį ir pamatė, kad jau be de�imties minu�ių devynios. Auk�ta siaurutė karieta, pakinkyta pora �irmių, stovėjo prie durų. Vronskis pa�ino, kad tai Anos karieta. �Ji va�iuoja pas mane, � pagalvojo jis, � ir geriau būtų. Nemalonu man eiti į �iuos namus. Bet vis tiek negaliu slėptis�, � tarė sau. I� ma�ens prat�s elgtis taip, kaip elgiasi �mogus, kuriam nėra ko gėdytis, Vronskis i�lipo i� rogių ir priėjo prie durų. Durys atsidarė, �veicorius, pledu ne�inas, pa�aukė kariet�. Vronskis, nors ir neprat�s kreipti dėmesio į smulkmenas, dabar vis dėlto pastebėjo, kad �veicorius pa�velgė į jį labai nusteb�s. Pa�iame tarpduryje Vronskis beveik susidūrė su Aleksejum Aleksandrovi�ium. Dujų lemputė ai�kiai ap�vietė bekraujį sulysusį veid� po juoda skrybėle ir balt� kaklarai�tį, �vilgantį pro palto bebrų apykakl�. Nejudamos apsiblaususios Karenino akys nukrypo į Vronskio veid�. Vronskis nusilenkė, ir Aleksejus Aleksandrovi�ius, pakramsnoj�s lūp�, pakėlė rank� prie skrybėlės ir praėjo pro �alį. Vronskis matė, kaip jis neatsigr�damas įlipo į kariet�, pro lang� paėmė pled� bei �iūron� ir dingo. Vronskis į�engė į priemen�. Jo antakiai buvo suraukti, ir akyse blizgėjo piktas bei i�didus �vilgsnis.

�Tai bent padėtis! � galvojo jis. � Jeigu jis kovotų, gintų savo garb�, a� galė�iau veikti, parodyti savo jausmus, bet tas silpnumas ar niek�i�kumas... Jis stato mane į apgaviko viet�, nors a� nenorėjau ir nenoriu toks būti.�

Nuo to laiko, kai Vronskis kalbėjosi su Ana Vrede sode, jo mintys labai pasikeitė. Neju�iomis paveiktas Anos silpnumo, kuri jam atsidavė ir tiktai laukė, kad i�spr�stų jos likim�, i� anksto sutikdama su viskuo, Vronskis seniai liovėsi galvoj�s, kad jų meilė galėtų baigtis taip, kaip jam atrodė tada. Jo ambicingi planai pasitraukė į antr� plan�. Jausdamasis i�ėj�s i� tų savo veiklos ribų, kuriose viskas buvo tiksliai nustatyta, jis atsidavė savo jausmui, o �is jausmas vis stipriau jį siejo su Ana.

Dar priemenėje Vronskis i�girdo jos tolstan�ius �ingsnius. Jis suprato, kad moteris laukė jo, i�girdo ateinant ir dabar grį�o į svetain�.

� I� tikrųjų! � su�uko Ana, pama�iusi jį, ir sulig pirmu jos pasakytu �od�iu a�aros i�try�ko jai i� akių. � I� tikrųjų, viskas turėjo įvykti daug daug anks�iau.

� Kas, mieloji?

� Kas? A� laukiu, kankinuosi, valand�, dvi... Ne, a� tau neprikai�iosiu!.. A� negaliu su tavimi pyktis. Matyt, tu negalėjai. Ne, neprikai�iosiu.

Ana u�dėjo abi rankas jam ant pe�ių ir ilgai �iūrėjo į jį giliu, d�iaugsmingu bei kartu tiriamu �vilgsniu. Ji norėjo i�tirti, koks pasidarė jo veidas per t� laik�, kol nebuvo jo ma�iusi. Kaip ir per kiekvien� pasimatym�, Ana jungė į vien� abu jo paveikslus: t�, kurį vaizduodavosi (nepalyginti gra�esnį, tikrovėje negalim�), ir jo tikr�jį atvaizd�.

III

� Tu sutikai jį? � paklausė Ana, kai juodu susėdo prie stalo po lempa. � Tai bausmė u� tai, kad pavėlavai.

� Taip, bet kodėl? Jis turėjo būti taryboje?

� Buvo ir sugrį�o, o paskui vėl ka�kur i�va�iavo. Nieko. Nekalbėk apie tai. Kur tu buvai? Vis su princu?

Ji �inojo visas jo gyvenimo smulkmenas. Vronskis norėjo prisipa�inti, kad vis� naktį buvo nemiegoj�s ir u�migo, bet kai pa�iūrėjo į susijaudinusį ir laiming� jos veid�, jam pasidarė gėda. Pasakė, kad reikėjo nuva�iuoti ir prane�ti, jog princas i�vyko.

� Dabar jau viskas baigėsi? Jis i�va�iavo?

� A�iū Dievui, baigėsi. Tu netikėsi, kaip man buvo nepaken�iama.

� Kodėl? Juk jūs, visi jauni vyri�kiai, taip gyvenate, � tarė ji, suraukusi antakius, ir pasiėmė mezginį, kuris buvo padėtas ant stalo. Ne�iūrėdama į Vronskį, ėmė narplioti i� jo v��elį.

� A� jau seniai taip negyvenu, � parei�kė jis, stebėdamasis, kad jos veidas taip pasikeitė, ir stengdamasis suprasti, k� tai rei�kia. � Ir prisipa�įstu, � t�sė jis, �ypsodamasis ir rodydamas savo lygius baltus dantis, � a� per �i� savait�, stebėdamas t� gyvenim�, lyg į veidrodį �iūrėjau, ir man buvo nemalonu.

Ana laikė mezginį rankose, bet ne mezgė, o �iūrėjo į Vronskį keistomis, blizgan�iomis ir nedraugi�komis akimis.

� �įryt Liza buvo pas mane u�va�iavusi, jos dar nebijo va�inėti pas mane ir nepaiso grafienės Lidijos Ivanovnos, � įterpė ji, � ir pasakojo apie jūsų atėni�k�jį vakar�. Kaip �lyk�tu!

� A� tik norėjau pasakyti, kad...

Ana pertraukė jį.

� Tai buvo Th�rèse, su kuria tu anks�iau buvai pa�įstamas?

� A� norėjau pasakyti...

� Kokie jūs, vyrai, �lyk�tūs! Kaip jūs nemokate suprasti, kad moteris �ito negali u�mir�ti, � kalbėjo ji, vis labiau ir labiau kar��iuodamasi ir tuo parodydama, kodėl ji tokia susierzinusi. � Ypa� moteris, kuri negali pa�inti tavo gyvenimo. K� a� �inau? K� �inojau? � bėrė ji. � Tik tiek, kiek man pasakai. O i� kur galiu �inoti, kad ties� sakei?..

� Ana! Tu į�eidi mane. Argi netiki manimi? Argi nesakiau, kad neturiu nė vienos minties, kurios tau neatskleis�iau?

� Taip, taip, � tarė ji, stengdamasi nusikratyti pavyd�ių min�ių. � Kad tu �inotum, kaip man sunku! A� tikiu, tikiu tavimi... K� tu kalbėjai?

Jis negalėjo i� karto atsiminti, k� norėjo pasakyti. Tas pavyduliavimas, kuris pastaruoju metu vis da�niau apimdavo An�, baugino jį ir vėsino jo jausmus, kad ir kaip Vronskis stengėsi tai nuslėpti, nors �inojo, kad ji pavydi i� meilės. Kiek kartų Vronskis kalbėjo sau, jog jos meilė yra jo laimė � Ana myli jį, kaip tik gali mylėti moteris, kuriai meilė nusvėrė visas �emi�kas gėrybes, � o jis buvo daug toliau nuo laimės negu tada, kai va�iavo paskui j� i� Maskvos. Tuomet laikė save nelaimingu, bet laimė buvo prie�akyje, o dabar jautė, kad did�iausia laimė � jau praeityje. Ana buvo visai ne tokia, koki� Vronskis matė i� prad�ių. Ir moraliai, ir fizi�kai ji pasikeitė į blog�j� pus�. Ji buvo paplatėjusi, o veidas, kai ji kalbėjo apie aktor�, atrodė piktas, nemaloniai i�kreiptas. Vronskis �iūrėjo į j�, kaip �mogus �iūri į nuvytusi� gėl�, kuri� buvo nusiskyn�s, o dabar jau beveik neį�velgia jos gro�io, dėl kurio nuskynė ir pra�udė �ied�. Bet vis dėlto jautė, kad tuomet, kai jo meilė buvo stipresnė, būtų galėj�s, jei būtų tvirtai ry��sis, i�rauti �it� meil� i� savo �irdies, o dabar, kada jam rodėsi, jog nebemyli Anos, Vronskis �inojo, kad ry�ių su ja nebegalima nutraukti.

� Na, na, tai tu norėjai pasakyti apie princ�? A� nuvariau, nuvariau �alin kip��, � pridūrė ji. Kip�u juodu vadindavo pavydulį. � Taigi, k� tu pradėjai kalbėti apie princ�? Kodėl tau buvo taip sunku?

� Ak, nepaken�iama! � tarė jis, stengdamasis pagauti pamestos minties gij�. � Jis netenka �avesio, kai ar�iau jį pa�įsti. Norint apibūdinti, reikia pasakyti, kad jis � puikiai nupenėtas gyvulys, kuris parodose gauna medalius, ir daugiau nieko, � kalbėjo Vronskis su apmaudu, kuriuo Ana susidomėjo.

� I� tikrųjų, kaipgi �ia? � stebėjosi ji. � Vis dėlto jis daug mat�s, i�simokslin�s �mogus?

� Tai visai kitas i�simokslinimas � jų i�simokslinimas. Jis, matyt, ir i�simokslin�s tik tiek, kad turėtų teis� niekinti moksl�, kaip visk� niekina, i�skyrus gyvuli�kus malonumus.

� Bet jūs visi mėgstate tuos gyvuli�kus malonumus, � pratarė Ana, ir jis vėl pastebėjo niūrų, jo vengiantį �vilgsnį.

� Ko tu taip jį teisini? � paklausė jis �ypsodamasis.

� A� neteisinu, man visi�kai vis tiek, bet a� manau, kad jeigu tu pats tų malonumų nemėgtum, būtum galėj�s atsisakyti. O tau malonu �iūrėti į Terez� Ievos kostiumu...

� Vėl, vėl �ėtonas! � priminė Vronskis, paėm�s jos rank�, kuri� ji buvo padėjusi ant stalo, ir bu�iuodamas j�.

� Taip, bet negaliu kitaip! Tu ne�inai, kaip a� nusikankinau, tav�s belaukdama! A� manau, kad nesu pavydi. A� nepavydi, tikiu tavimi, kai tu �ia, su manimi, bet kai tu ka�kur vienas, o a� ne�inau, koks tavo gyvenimas...

Ana pasitraukė nuo jo, i�narpliojo pagaliau v��elį i� mezginio ir greitai, smiliaus padedamos, ėmė viena paskui kit� nertis baltų, lempos �viesoje blizgan�ių vilnų akys, greitai ir nervingai ėmė judėti plona jos ranka su i�siuvinėtu rankogaliu.

� Nagi? Kur sutikai Aleksejų Aleksandrovi�ių? � staiga nenatūraliai suskambo jos balsas.

� Mes susidūrėme tarpduryje.

� Ir jis pasisveikino su tavimi?

Anos veidas i�tįso, primerkusi akis ji greitai pakeitė min�, susidėjo rankas, o gra�iame jos veide Vronskis staiga pastebėjo t� pa�i� i�rai�k�, kuria Aleksejus Aleksandrovi�ius jam linktelėjo. Vronskis nusi�ypsojo, o ji linksmai nusijuokė tuo mielu, i� krūtinės plaukian�iu juoku, kuriuo jis itin �avėdavosi.

� A� visi�kai jo nesuprantu, � pripa�ino Vronskis. � Jeigu po to, k� tu jam pasakei vasarnamyje, jis būtų su tavimi nutrauk�s visus santykius, jeigu būtų i�kviet�s mane į dvikov�... O dabar a� nesuprantu, kaip jis gali pak�sti toki� padėtį. Jis ken�ia, tai ai�ku.

� Jis? � perklausė Ana �yptelėjusi. � Jis visi�kai patenkintas.

� Kodėl visi kankinamės, jeigu viskas galėtų taip gerai susitvarkyti?

� Tik ne jis. Argi a� nepa�įstu jo, argi ne�inau, kad jis prisigėr�s melo?.. Argi galima, k� nors jau�iant, taip gyventi, kaip jis gyvena su manimi? Jis nieko nesupranta, nejau�ia. Ar gali k� nors jau�iantis �mogus gyventi vienuose namuose su savo nusikaltėle �mona? Ar gali kalbėtis su ja? Sakyti jai �tu�?

Ir vėl ji neju�iom pamėgd�iojo vyr�: �Tu, ma chère, tu, Ana!�

� Tai ne vyri�kis, ne �mogus, o lėlė! �ito niekas ne�ino, bet a� �inau. A�, juo dėta, seniai bū�iau u�mu�usi, į gabalėlius sudraskiusi toki� �mon� kaip a�, o ne saky�iau: �Tu, ma chère, Ana.� Tai ne �mogus, o ministerijos ma�ina. Jis nesupranta, kad a� esu tavo �mona, kad jis man svetimas, nereikalingas... Nekalbėkime, nekalbėkime!..

� Tu neteisingai, neteisingai kalbi, mieloji! � tarė Vronskis, stengdamasis j� nuraminti. � Bet vis tiek, nekalbėkim apie jį! Papasakok man, k� tu veikei? Kas tau? Kuo tu sergi ir k� sakė daktaras?

Ana �iūrėjo į jį, pa�aipiai d�iaugdamasi. Matyt, jai atėjo į galv� kokie nors juokingi ir bjaurūs jos vyro bruo�ai, ir ji laukė progos juos pasakyti.

Bet jis kalbėjo toliau:

� A� numanau, kad tai ne liga, o tavo ypatinga būklė. Kada tai įvyks?

Pa�aipi liepsnelė u�geso Anos akyse, bet kita �ypsena � tyli ir liūdna, lyg ji �inotų ka�k�, ko ne�ino jis, � pakeitė jos veid�.

� Greitai, greitai. Tu sakei, kad mūsų padėtis � tikra kankynė, kad reikia rasti i�eitį. Kad tu �inotum, kaip ji mane slegia! A� visk� atiduo�iau, jei tik galė�iau laisvai ir dr�siai mylėti tave! A� nesikankin�iau ir tav�s nekankin�iau pavyduliaudama... Ir tas įvyks greitai, bet ne taip, kaip mes manome.

Pagalvojusi apie tai, kaip tas įvyks, Ana pasirodė sau tokia nelaiminga, jog a�aros sublizgo jos akyse, ir ji negalėjo toliau kalbėti. Ji u�dėjo ant jo rankovės savo rank�, kurios balta oda ir �iedai �vytėjo lempos �viesoje.

� Tai bus ne taip, kaip mes manome. A� nenorėjau �ito sakyti, bet tu mane privertei. Greitai, greitai viskas i�sispr�s, mes visi nurimsime ir nesikankinsime.

� A� nesuprantu, � tarė suprat�s Vronskis.

� Tu klausei � kuomet? Greitai. Ir a� nepakelsiu �ito. � Nepertrauk! � Ir ji suskato kalbėti. � A� �inau, tikrai �inau. A� mirsiu, ir labai d�iaugsiuosi, kad mirsiu ir i�gelbėsiu save ir jus.

A�aros pasruvo Anai i� akių, jis pasilenkė prie jos rankos ir ėmė bu�iuoti, stengdamasis paslėpti savo susijaudinim�, �inodamas, kad tam nėra jokio pagrindo, ta�iau negalėdamas suvaldyti.

� Taigi, �itaip geriau, � kalbėjo ji, stipriai spausdama jam rank�. � Nieko daugiau mums neliko.

Jis atsitokėjo ir pakėlė galv�.

� Kokia nes�monė! Kokius beprasmi�kus niekus tu kalbi!

� Ne, tai tiesa.

� Kas, kas tiesa?

� Kad a� mirsiu. A� sapnavau sapn�.

� Sapn�? � pakartojo Vronskis, ir beregint jam �ovė į galv� prisisapnav�s kaimietis.

� Taip, sapn�, � patvirtino ji. � Seniai jau sapnavau t� sapn�. Sapnavau, kad įbėgau į savo miegam�jį, kad man reikia ten pasiimti ka�k� ar su�inoti ka�k�, tu �inai, kaip būna sapne, � kalbėjo ji, siaubo pagauta, pla�iai atmerkusi akis, � o miegamojo kampe dunkso ka�kas...

� Ak, kokia nes�monė! Kaip galima tikėti...

Bet Ana nesidavė pertraukiama. Tai, k� ji pasakojo, buvo per daug jai svarbu.

� Ir tas ka�kas atsigr�ė, o a� matau, kad tai kaimietis susivėlusia barzda, ma�utis ir baisus. Norėjau bėgti, bet jis pasilenkė prie mai�o ir ka�k� tenai knaisioja rankomis�

Ana pavaizdavo, kaip jis rausiasi mai�e. Jos veidas rei�kė siaub�. Atsimin�s savo sapn�, Vronskis jautė, kad toks pat siaubas suima jo siel�.

� Jis knisasi ir vis sako prancūzi�kai taip greitai, grebluodamas: �Il faut le battre le fer, le broyer, le petrir��52 I� baimės norėjau pabusti, pabudau... bet tik sapnavau, kad pabudau. Ir ėmiau sav�s klausinėti, k� tai rei�kia. O Kornejus man sako: �Gimdydama, gimdydama mirsite, gimdydama, motule�� Ir pabudau...

� Kokia nes�monė, kokia nes�monė! � kalbėjo Vronskis, bet pats jautė, kad jo balsas toli gra�u nėra įtikinamas.

� Nekalbėkime. Paskambink, a� liepsiu atne�ti arbatos. Bet palauk, dabar neilgai a�...

Staiga ji nutilo. Jos veidas ūmai pasikeitė. Siaub� ir susijaudinim� staiga pakeitė tylus, rimtas ir laimingas dėmesys. Jis negalėjo suprasti, k� ta permaina rei�kia. Ana pajautė savyje judant nauj� gyvyb�.

_______________

52 Reikia kalti gele�į, j� trupinti, lamdyti...

IV

Aleksejus Aleksandrovi�ius po to susitikimo su Vronskiu savo priebutyje nuva�iavo, kaip ir buvo ketin�s, į Italų oper�. Jis pasėdėjo ten du veiksmus ir pasimatė su visais, kurie jam buvo reikalingi. Grį��s namo, atid�iai ap�iūrėjo kabykl�, o pamat�s, kad karinės milinės nėra, kaip paprastai, nuėjo į savo kambarius. Prie�ingai, negu buvo paprat�s, nėjo gulti, o ligi trijų valandų nakties vaik��iojo po savo kabinet�. Pyktis ant �monos, kuri nenori laikytis padorumo taisyklių ir vykdyti jo vienintelės s�lygos � nepriiminėti namuose meilu�io, nedavė jam ramybės. Jinai neįvykdė jo reikalavimo, ir jis turi nubausti j� bei įvykdyti savo grasinim�: reikalauti i�tuokos ir atimti sūnų. Aleksejus Aleksandrovi�ius �inojo, kad su tuo susij� daug sunkumų, bet jis buvo minėj�s, jog padarys taip, ir dabar turi įvykdyti grasinim�. Grafienė Lidija Ivanovna u�siminė, kad tai geriausia i�eitis i� jo padėties, o pastaruoju metu i�tuokų bylų praktika taip i�tobulėjo, kad Aleksejui Aleksandrovi�iui atrodė būsiant galima įveikti formalius sunkumus. Antra vertus, viena bėda � ne bėda, ir kitakilmių administravimo, ir Zaraisko gubernijos laukų drėkinimo reikalai sukėlė Aleksejui Aleksandrovi�iui tokių nemalonumų tarnyboje, kad pastaruoju metu jis buvo nepaprastai sudirg�s.

Jis nemiegojo vis� naktį, ir jo rūstybė, augdama ka�kokia did�iule progresija, pasiekė prie� ryt� auk��iausi� lygį. Aleksejus Aleksandrovi�ius skubiai apsirengė ir, tarytum ne�damas piln� rūstybės taur� ir bijodamas i�laistyti j�, vengdamas kartu su rūstybe netekti energijos, kuri buvo reikalinga pokalbiui su �mona, įėjo pas An�, kai tik su�inojo, kad ji atsikėlusi.

Ana, kuri tarėsi puikiai pa�įstanti savo vyr�, tiesiog apstulbo, pama�iusi Aleksejų Aleksandrovi�ių įeinant pas j�. Jo kakta buvo suraukta, akys niūriai �iūrėjo prie�ais save, vengdamos jos �vilgsnio, lūpos buvo kietai ir niekinamai su�iauptos. Aleksejaus Aleksandrovi�iaus eigastis, judesiai ir balso tonas buvo tokie ry�tingi ir tvirti, kokių �mona dar niekuomet nebuvo ma�iusi. Jis į�engė į kambarį ir, nepasisveikin�s su �mona, tiesiog pasuko prie jos ra�omojo stalo, paėmė raktus ir atsirakino stal�ių.

� Ko jums reikia?! � su�uko ji.

� Jūsų meilu�io lai�kų, � tė�kė jis.

� Jų �ia nėra, � atkirto Ana, u�darydama stal�ių, bet i� to judesio jis suprato teisingai įspėj�s ir, �iurk��iai nustūm�s jos rank�, greitai pagriebė portfelį, į kurį Ana, kaip jis �inojo, dėdavo pa�ius reikalingiausius ra�tus. Ji norėjo atimti portfelį, bet Aleksejus Aleksandrovi�ius atstūmė j�.

� Sėskite! Man reikia su jumis pasikalbėti, � tarė jis, pasiki��s portfelį po pa�astimi ir taip stipriai prispaud�s jį alkūne, kad jo petys pakilo.

Nustebusi ir tylėdama ji nedr�siai �iūrėjo į vyr�.

� A� sakiau jums, kad neleisiu priiminėti namuose jūsų meilu�io.

� Man reikėjo jį pamatyti, kad...

Ana nutilo, negalėdama nieko sugalvoti.

� Nesigilinu į smulkmenas, kam reikalinga moteriai susitikti su meilu�iu.

� A� norėjau, a� tik� � tarė ji nukaitusi. �is jo �iurk�tumas suerzino An� ir suteikė jai dr�sos. � Argi jūs nejau�iate, kaip jums lengva į�eidinėti mane? � metė priekai�t� ji.

� Į�eidinėti galima dor� �mogų ir dor� moterį, bet pasakyti vagiui, kad jisai vagis, yra tiktai la constatation d�un fait.53

� �itas naujas jūsų bruo�as � �iaurumas � man dar nebuvo �inomas.

� Jūs vadinate �iaurumu tai, kad vyras palieka �monai laisv� ir saugo jos garb� su ta vienintele s�lyga, kad ji laikytųsi padorumo taisyklių. Ar �ia �iaurumas?

� Dar blogiau negu �iaurumas, tai niek�i�kumas, jeigu jau norite �inoti! � su�uko Ana, negalėdama sulaikyti pyk�io, ir atsistojusi norėjo i�eiti.

� Ne! � su�uko jis savo spiegiamu balsu, kuris dabar buvo pakil�s dar viena gaida auk��iau negu paprastai. Savo dideliais pir�tais jis taip stipriai griebė j� u� rankos, jog nuo apyrankės, kuri� buvo suspaud�s, paliko raudoni pėdsakai, ir prievarta pasodino j� į viet�. � Niek�i�kumas? Jeigu norite vartoti �į �odį, tai niek�i�kumas � pamesti vyr�, sūnų dėl meilu�io ir valgyti vyro duon�!

Ji nulenkė galv�. Ji ne tik nepasakė to, k� buvo minėjusi vakar meilu�iui, kad jos vyras yra jis, o sutuoktinis jai nereikalingas, Ana �ito nė nepagalvojo. Ji jautė, kokie teisingi jo �od�iai, ir tepasakė tyliai:

� Jūs negalite mano padėties atvaizduoti blogiau, negu pati j� suprantu, bet kodėl jūs visa tai sakote?

� Kodėl a� sakau? Kodėl? � kalbėjo jis taip pat rūs�iai. � Kad jūs �inotumėte �tai k�: kadangi jūs nei�pildėte mano valios ir nesilaikėte padorumo taisyklių, a� griebsiuosi priemonių, kad padary�iau gal� tokiai situacijai.

� Greitai, greitai ji baigsis ir taip, � pratarė Ana, ir vėl a�aros pasirodė akyse pagalvojus, kad netrukus ateis mirtis, kurios ji dabar taip tro�ko.

� Ji baigsis grei�iau, negu jūs su savo meilu�iu sugalvojote! Jums reikia tik patenkinti gyvuli�k� aistr�...

� Aleksejau Aleksandrovi�iau! A� nesakau, kad netauru, bet tai nepadoru � mu�ti gulintį.

� Taip, jūs tik apie save galvojate, o k� turi i�kentėti �mogus, kuris buvo jūsų vyras, jums neįdomu. Jums vis tiek, kad visas jo gyvenimas sugriuvo, k� jis yra pel... pen... pelkent�s.

Aleksejus Aleksandrovi�ius kalbėjo taip greitai, jog susipainiojo ir niekaip negalėjo i�tarti �ito �od�io. Jis i�tarė pagaliau pelkent�s. Jai pasidarė juokinga ir tuojau gėda dėl to, kad galėjo būti kas nors juokinga tokį moment�. Pirm� kart� ji akimirk� suprato, k� jau�ia jis, persikėlė į savo vyro padėtį, ir jai pagailo sutuoktinio. Bet k� ji galėjo pasakyti ar padaryti? Ana nuleido galv� ir tylėjo. Aleksejus Aleksandrovi�ius irgi patylėjo kiek laiko, o paskui ėmė kalbėti jau nebe tokiu spiegiamu, �altu balsu, pabrė�damas atsitiktinai paimtus �od�ius, neturin�ius jokios ypatingos reik�mės.

� A� atėjau pasakyti jums... � tarė jis.

Ana pa�velgė į jį. �Ne, man taip pasirodė, � pagalvojo ji, prisimindama vyro veid�, kai jis buvo susipainioj�s �odyje pelkent�s, ne, argi gali �is tokių drumzlinų akių, toks ramus ir savimi patenkintas �mogus k� nors jausti?�

� A� nieko negaliu pakeisti, � su�nib�dėjo ji.

� A� atėjau jums pasakyti, kad rytoj i�va�iuoju į Maskv� ir nebegrį�iu daugiau į �iuos namus, o jūs apie mano sprendim� su�inosite i� advokato, kuriam a� pavesiu i�tuokos byl�. O mano sūnus gyvens pas seserį, � tarė Aleksejus Aleksandrovi�ius, sunkiai atsimindamas tai, k� norėjo pasakyti apie sūnų.

� Jums Serio�a reikalingas tik man įskaudinti, � i�tarė Ana, i� paniūrų �iūrėdama į jį. � Jūs nemylite jo... Palikite Serio��!

� Taip, a� net nebemyliu sūnaus, nes jis man primena, kad jumis �lyk��iuosi. Ta�iau a� vis tiek pasiimsiu jį. Sudie!

Jis norėjo i�eiti, bet dabar Ana sulaikė jį.

� Aleksejau Aleksandrovi�iau, palikite Serio��! � su�nib�dėjo ji dar kart�. � A� nieko daugiau neturiu pasakyti. Palikite Serio��, kol a�... A� greitai gimdysiu, palikite jį!

Aleksejus Aleksandrovi�ius nukaito ir, i�trauk�s savo rank�, tylėdamas i�ėjo i� kambario.

_______________

53 Fakto konstatavimas.

V

Garsaus Peterburgo advokato laukiamasis kambarys buvo pilnas, kai Aleksejus Aleksandrovi�ius įėjo į vidų. Trys damos: senutė, jauna moteris ir pirklienė, trys ponai: vienas � bankininkas vokietis su �iedu ant pir�to, kitas � pirklys su barzda ir tre�ias � piktas valdininkas, apsivilk�s vicmunduru su kry�iumi ant kaklo, matyt, seniai jau laukė. Du padėjėjai ra�ė u� stalų, �irpindami plunksnas. Ra�ymo reikmenys, kuriuos Aleksejus Aleksandrovi�ius be galo mėgo, buvo nepaprastai gra�ūs. Aleksejus Aleksandrovi�ius negalėjo �ito nepastebėti. Neatsistodamas vienas i� padėjėjų prisimerk�s piktai kreipėsi į Aleksejų Aleksandrovi�ių:

� Ko norėjote?

� A� turiu reikal� į advokat�.

� Advokatas u�imtas, � grie�tai atsakė padėjėjas, plunksna rodydamas į laukian�iuosius, ir ra�ė toliau.

� Ar jis negalėtų rasti laiko? � paklausė Aleksejus Aleksandrovi�ius.

� Jis neturi laisvo laiko, jis visuomet u�imtas. Malonėkite palaukti.

� Tai gal teiksitės paduoti mano kortel�, � oriai tarė Aleksejus Aleksandrovi�ius, matydamas, kad reikia atidengti savo inkognito.

Padėjėjas paėmė kortel� ir, matyt, nepritardamas jos turiniui, ėjo į advokato kabinet�.

Aleksejus Aleksandrovi�ius i� principo pritarė vie�ajam teismui, ta�iau kai kurioms jo praktikos smulkmenoms dėl jam �inomų auk�tesnių tarnybinių sumetimų nebuvo palankus ir jas smerkė, kiek galėjo i� viso smerkti k� nors, kas buvo patvirtinta imperatoriaus. Vis� gyvenim� jis dirbo administracijos srityje ir todėl, kai nepritardavo kam nors, savo nepritarim� �velnindavo, sakydamas sau, kad klaidos yra nei�vengiamos, bet kiekvienu atveju jas galima taisyti. Aleksejus Aleksandrovi�ius nepritarė advokatūros padė�iai naujosiose teismo įstaigose. Ta�iau jis ligi �iol nebuvo turėj�s su advokatūra jokio reikalo, todėl nepritarė jai tik teori�kai, o dabar jo nepritarim� dar sustiprino tas nemalonus įspūdis, kuris jam susidarė advokato laukiamajame.

� Ponas advokatas tuojau ateis, � prane�ė padėjėjas, ir i� tikrųjų po dviejų minu�ių tarpduryje pasirodė auk�ta seno teisininko figūra � jis tarėsi su advokatu � ir pats advokatas.

Advokatas buvo ma�utis, kresnas, plikas vyras juodai rusva barzda, �viesiais ilgais antakiais ir u�griuvusia kakta. Jis vilkėjo puo�niai it jaunikis, pradedant kaklarai��iu bei dviguba grandinėle ir baigiant lakuotais pusba�iais. Veidas buvo protingas, mu�iki�kas, o apdaras � kaip dabitos ir blogo skonio.

� Pra�om, � tarė advokatas, kreipdamasis į Aleksejų Aleksandrovi�ių. Ir, niūriai praleid�s pirma sav�s Karenin�, u�darė duris.

� Gal teiksitės! � Jis parodė krėsl� prie ra�omojo stalo, popieriais apkrauto, o pats atsisėdo pirmininko vietoje, trindamas ma�utes rankas trumpais pir�tais, ap�ėlusiais baltais plaukais, ir palenk�s į �alį galv�. Bet vos tik jis nurimo savo pozoje, vir�um stalo praskrido kandis. Advokatas taip vikriai, kad �ito negalėjai i� jo tikėtis, i�skėtė rankas, sugavo kandį ir vėl grį�o į buvusi� poz�.

� Prie� pradėdamas kalbėti apie savo reikal�, � prabilo Aleksejus Aleksandrovi�ius, kuris nusteb�s sekė akimis advokato judesį, � a� turiu pasakyti, kad reikalas, apie kurį noriu su jumis kalbėti, turi būti laikomas paslaptyje.

Vos pastebima �ypsena praskėtė rusvus apdribusius advokato ūsus.

� A� nebū�iau advokatas, jei negalė�iau i�laikyti man patikėtų paslap�ių. Bet jeigu jums reikia, kad a� patvirtin�iau...

Aleksejus Aleksandrovi�ius pa�velgė į jo veid� ir pamatė, kad pilkos protingos akys juokiasi, tarytum visk� jau �inotų.

� Mano pavard� jūs �inote? � kalbėjo toliau Aleksejus Aleksandrovi�ius.

� �inau jus ir jūsų nauding�, � jis vėl pagavo kandį, � veikl�, kaip ir kiekvienas rusas, � linktelėj�s patvirtino advokatas.

Aleksejus Aleksandrovi�ius atsiduso, kaupdamas dr�s�. Kart� pasiry��s, jis jau kalbėjo toliau savo spiegiamu balsu, nesibaimindamas, nesipainiodamas ir pabrė�damas kai kuriuos �od�ius.

� Mane u�klupo nelaimė, � pradėjo Aleksejus Aleksandrovi�ius, � esu apgautas vyras ir noriu teisėtai nutraukti santykius su �mona, tai yra i�situokti, bet taip, kad sūnus neliktų su motina.

Pilkos advokato akys stengėsi nesijuokti, bet jos �okinėjo i� nesuvaldomo d�iaugsmo, ir Aleksejus Aleksandrovi�ius matė, jog �ia ne �iaip tik d�iaugiasi �mogus, gaun�s pelning� u�sakym�, � jis triumfuoja ir d�iūgaute d�iūgauja, jo akys blizga grėsmingai, kaip matydavo blizgant savo �monos akis.

� Jūs norite, kad a� jums padė�iau i�situokti?

� Taip, i� tikrųjų, bet turiu įspėti jus, kad a� gal be reikalo jus sutrukdysiu. Atėjau dar tik pasitarti su jumis. A� noriu i�situokti, bet man svarbu i�tuokos s�lygos. Labai galimas daiktas, kad jeigu s�lygos neatitiks mano reikalavimų, a� atsisakysiu nuo juridinio kelio.

� O, taip visuomet esti, � tarė advokatas, � ir visada galite pasielgti, kaip norite.

Advokatas nuleido akis į Aleksejaus Aleksandrovi�iaus kojas, jausdamas, kad jo nesuvaldomas d�iaugsmas gali į�eisti klient�. Jis pa�velgė į kandį, skrendan�i� prie� jo nosį, ir mostelėjo ranka, bet kandies negaudė, gerbdamas Aleksejaus Aleksandrovi�iaus padėtį.

� Nors bendrais bruo�ais mūsų įstatymai �iuo reikalu man yra �inomi, � kalbėjo toliau Aleksejus Aleksandrovi�ius, � a� norė�iau apskritai �inoti, kokiu būdu pana�ūs reikalai atliekami praktikoje.

� Jūs norite, � nepakeldamas akių, atsakė advokatas, su tam tikru malonumu prisitaikydamas prie savo kliento kalbos tono, � kad a� jums i�dėsty�iau, kaip galima i�pildyti jūsų nor�?

Aleksejui Aleksandrovi�iui teigiamai linktelėjus galv�, advokatas kalbėjo toliau, tik retkar�iais prabėgom �vilgteldamas į kliento veid�, i�mu�t� raudonų dėmių.

� I�tuoka pagal mūsų įstatymus, � tarė jis, lyg ir ne visai pritardamas tiems įstatymams, � yra galima, kaip jūs �inote, �iais atvejais... Palaukit! � kreipėsi jis į padėjėj�, įki�usį pro duris galv�, bet vis dėlto atsistojo, pasakė kelet� �od�ių ir vėl atsisėdo. � �iais atvejais: dėl fizinių sutuoktinių trūkumų, paskui � vienam i� sutuoktinių penkerius metus ne�inia kur dingus, � tarė jis, u�lenk�s ap�ėlusį trump� pir�t�, � paskui dėl svetimavimo (�it� �odį jis i�tarė su ai�kiu malonumu). Poskyriai �ie (jis lenkė toliau savo storus pir�tus, nors atvejai ir jų poskyriai ai�kiai negalėjo būti klasifikuojami kartu): fiziniai vyro ar �monos trūkumai, paskui vyro arba �monos svetimavimas. � Kadangi visi pir�tai pasibaigė, advokatas visus juos atlenkė ir kalbėjo toliau: � Tai teorinis po�iūris, bet a� manau, kad jūs suteikėte man garb� ir kreipėtės į mane norėdamas su�inoti, kaip visa tai daroma praktikoje. Todėl, remdamasis antecedentais, turiu jums prane�ti, kad visi i�tuokos atvejai suvedami į �iuos: fizinių trūkumų nėra, kiek a� galiu suprasti? Ir ne�inia kur dingusiųjų taip pat?..

Aleksejus Aleksandrovi�ius teigiamai palenkė galv�.

� Taigi lieka vyro ar �monos svetimavimas ir nusikaltusios �alies kaltinimas tarpusavyje susitarus, be tokio susitarimo kaltinama viena�ali�kai. Turiu pasakyti, kad pastarasis atvejis retai pasitaiko praktikoje, � tarė advokatas, o dirstelėj�s į Aleksejų Aleksandrovi�ių nutilo nelyginant pistoletų pardavėjas, pavaizdav�s vieno ir kito ginklo ger�sias ypatybes ir laukiantis, kurį pasirinks pirkėjas. Aleksejus Aleksandrovi�ius tylėjo, todėl advokatas kalbėjo toliau: � Pla�iausiai naudojamas ir visų papras�iausias, tikslingiausias, a� manau, yra svetimavimas tarpusavyje susitarus. A� neleis�iau sau �itaip pasakyti, jeigu kalbė�iau su nei�silavinusiu �mogumi, � pridūrė advokatas, � taigi manau, kad jums tai suprantama.

Aleksejus Aleksandrovi�ius buvo toks sudirg�s, jog ne i� karto suvokė, kad svetimavimas tarpusavyje susitarus yra tikslingesnis, ir i� jo �vilgsnio buvo matyti, jog jis sutrik�s, todėl advokatas pasiskubino jam padėti:

� �monės negali ilgiau gyventi drauge � �tai faktas. Ir jeigu abu su tuo sutinka, smulkmenos ir formalumai nesvarbu. Pagaliau tai papras�iausias ir tikriausias būdas.

Aleksejus Aleksandrovi�ius dabar visi�kai suprato. Ta�iau religiniai sumetimai kliudė jam su �iuo pasiūlymu sutikti.

� Tokio klausimo �iuo atveju negali būti, � tarė jis. � �ia tik vienas atvejis įmanomas � viena�ali�kas kaltinimas, patvirtintas lai�kais, kuriuos a� turiu.

Paminėjus lai�kus, advokatas su�iaupė lūpas, ir pasigirdo plonas, u�uojaut� ir paniek� rei�kiantis garsas.

� Teikitės įsidėmėti, � pradėjo jis. � �ios rū�ies bylas sprend�ia, kaip jums �inoma, dvasinė �inyba, o dvasininkai pana�iose bylose yra dideli ma�iausių smulkmenų mėgėjai, � tarė jis �ypsodamasis, ai�kiai pritardamas pastarųjų skoniui. � Lai�kai, be abejonės, gali i� dalies patvirtinti, ta�iau kaltės įrodymus reikia i�gauti tiesioginiu būdu, kvie�iant liudytojus. Pagaliau, jeigu jūs suteiksite man garb� savo pasitikėjimu, palikite man pa�iam pasirinkti tuos būdus, kuriuos reikia panaudoti. Kas siekia rezultato, tas sutinka ir su priemonėmis.

� Jeigu taip... � pradėjo Aleksejus Aleksandrovi�ius, staiga i�bly�k�s, bet tuo metu advokatas atsistojo ir vėl priėjo prie durų, prie padėjėjo, kuris jį vėl sutrukdė.

� Pasakykite jai, kad mes ne i� pigiųjų! � tarė jis ir sugrį�o pas Aleksejų Aleksandrovi�ių.

Grį�damas į savo viet�, jis slap�iomis pagavo dar vien� kandį. �Geras bus mano ripsas vasar�!� � pagalvojo jis raukydamasis.

� Vadinasi, jūs teikėtės pasakyti... � tarė jis.

� A� savo sprendim� jums prane�iu ra�tu, � pertarė Aleksejus Aleksandrovi�ius atsistodamas ir įsikibo į stal�. Jis truputį pastovėjo tylėdamas ir pridūrė: � I� jūsų �od�ių, vadinasi, galiu spr�sti, kad i�tuoka yra galima. A� taip pat jus pra�y�iau man prane�ti jūsų s�lygas.

� Viskas galima, jeigu man duosite visi�k� veikimo laisv�, � neatsakydamas į klausim�, tarė advokatas. � Kuomet a� galiu tikėtis gauti i� jūsų �inių? � paklausė advokatas, eidamas prie durų ir blyk�iodamas akimis bei lakiniais bateliais.

� Po savaitės. Pra�y�iau man prane�ti savo atsakym�, ar apsiimate �iuo dalyku rūpintis ir kokiomis s�lygomis.

� Labai gerai.

Advokatas pagarbiai nusilenkė, i�leido pro duris klient�, o lik�s vienas, nebeslėpė savo d�iaugsmo. Jam pasidarė taip linksma, jog �į kart� pasielgė prie� savo princip� ir padarė nuolaid� poniai, kuri derėjosi, ir liovėsi gaud�s kandis, galutinai nusprend�s, kad prie� ateinan�i� �iem� reikės baldus naujai apmu�ti aksomu, kaip Sigonino.

VI

Aleksejus Aleksandrovi�ius rugpjū�io septynioliktosios komisijos posėdyje laimėjo puiki� pergal�, ta�iau tos pergalės vaisiai pakirto jį. Naujoji komisija kitakilmių bui�iai visais at�vilgiais i�tirti buvo sudaryta ir nusiųsta į viet� nepaprastai greitai ir energingai. Tuo pasirūpino Aleksejus Aleksandrovi�ius. Po trijų mėnesių buvo pristatyta ataskaita. Kitakilmių buitis buvo i�tirta politiniu, administraciniu, ekonominiu, etnografiniu, materialiniu ir religiniu at�vilgiais. Į visus klausimus buvo gauti puikiai i�dėstyti atsakymai, ir dėl atsakymų negalėjo kilti jokių abejonių, nes jie buvo ne �mogaus minties, visuomet galin�ios suklysti, bet tarnybinio veiklumo padarinys. Visi atsakymai buvo paremti oficialiais duomenimis, gubernatorių ir archijerejų prane�imais, savo ruo�tu paremtais apskri�ių vir�ininkų ir parapijų dekanų prane�imais, kurie irgi buvo paremti vals�ių valdybų ir parapijų dvasininkų prane�imais, todėl visi �itie atsakymai negalėjo kelti jokių abejonių. Visi tie klausimai, pavyzd�iui, kodėl kra�t� i�tinka nederlius, kodėl gyventojai laikosi savo tikėjimo ir pana�iai, � klausimai, kurie be valdininkų pagalbos yra nei�sprend�iami ir negali būti i�spr�sti per i�tisus �imtme�ius, surado ai�kų, neabejojam� sprendim�. Ir sprendimas buvo Aleksejaus Aleksandrovi�iaus naudai. Ta�iau Stremovas, kuris jautėsi skaud�iai u�gautas paskutiniame posėdyje, kai buvo gautas komisijos prane�imas, panaudojo taktik�, kokios Aleksejus Aleksandrovi�ius visi�kai nelaukė. Stremovas, patrauk�s su savimi kai kuriuos kitus narius, netikėtai perėjo Aleksejaus Aleksandrovi�iaus pusėn ir ne tik kar�tai pritarė, kad būtų vykdomos Karenino i�dėstytos priemonės, bet ir pats pasiūlė naujų, kra�tutinių tos pat rū�ies priemonių. �is pasiūlymas, dar grie�tesnis u� t�, kurį pateikė projekte Aleksejus Aleksandrovi�ius, buvo priimtas, ir tada tik i�kilo aik�tėn Stremovo taktika. Tos kra�tutinės priemonės staiga pasirodė tokios kvailos, jog vienu metu ir valstybės vyrai, ir vie�oji nuomonė, ir protingosios damos, ir laikra��iai � visi ėmė grie�tai smerkti t� pasiūlym�, piktindamiesi tiek pa�iomis priemonėmis, tiek jų pripa�intu tėvu Aleksejum Aleksandrovi�ium. O Stremovas pasitraukė į �alį, dėdamasis tik aklai sek�s Karenino planu ir dabar pats nusteb�s bei pasipiktin�s tuo, kas padaryta. Tai pakirto Aleksejų Aleksandrovi�ių. Vis dėlto nei pablogėjusi sveikata, nei �eimyniniai sielvartai neprivertė Aleksejaus Aleksandrovi�iaus pasiduoti. Komisijoje įvyko skilimas. Vieni nariai, su Stremovu prie�akyje, teisino savo klaid� tuo, kad pasitikėjo revizijos komisija, Aleksejaus Aleksandrovi�iaus vadovaujama, prista�iusia t� prane�im�, ir tvirtino, kad tos komisijos prane�imas yra nes�monė ir tiktai tu��iai prira�ytas popierius. Aleksejus Aleksandrovi�ius su partija �monių, kuriems tokia revoliucinė pa�iūra į kanceliarijos ra�tus atrodė pavojinga, palaikė revizijos komisijos duomenis. Dėl to auk�tosiose sferose ir net visuomenėje viskas susipainiojo, ir nors �is dalykas visus nepaprastai domino, niekas negalėjo suprasti, kaip yra i� tikrųjų, ar kitakilmiai skursta ir �ūva, ar klestėte klesti. Visa tai, o i� dalies ir toji panieka, kuri krito ant jo dėl �monos nei�tikimybės, Aleksejaus Aleksandrovi�iaus padėtį padarė labai netvirt�. �itaip reikalams susiklos�ius, Aleksejus Aleksandrovi�ius priėmė svarbų sprendim�. Komisijai stebintis, jis parei�kė pra�ysi�s, kad jam pa�iam leistų nuvykti į viet� �io dalyko i�tirti. Ir Aleksejus Aleksandrovi�ius, i�sirūpin�s leidim�, i�vyko į tolim�sias gubernijas.

Aleksejaus Aleksandrovi�iaus i�vykimas sukėlė daug triuk�mo, juo labiau kad prie� i�vykdamas jis oficialiai tam tikru ra�tu gr��ino kelionės pinigus, kurie jam buvo i�mokėti u� dvylika pa�to arklių kelionei ligi paskyrimo vietos.

� Man atrodo, kad tai labai kilnu, � kalbėjo Betsi su kunigaik�tiene Miagkaja. � Kam leisti pinigus pa�to arkliams, jeigu visi �ino, kad dabar visur gele�inkeliai?

Ta�iau kunigaik�tienė Miagkaja su tuo nesutiko, ir kunigaik�tienės Tverskajos nuomonė j� net suerzino.

� Jums bepigu kalbėti, � tarė ji, � kai jūs turite tiek milijonų, o man labai patinka, kai vasar� mano vyras i�vyksta daryti revizijų. Jam labai sveika ir malonu pasiva�inėti, o mano jau taip sutvarkyta, kad u� tuos pinigus kariet� ir ve�ėj� i�laikau.

Pakeliui į tolim�sias gubernijas Aleksejus Aleksandrovi�ius trims dienoms sustojo Maskvoje.

Rytojaus dien� jis va�iavo vizituoti generalgubernatoriaus. Kry�gatvyje ties Gazetno skersgatviu, kur visuomet grūdasi karietos ir ve�ikai, Aleksejus Aleksandrovi�ius staiga i�girdo, jog ka�kas taip garsiai ir linksmai su�uko jo vard�, kad jis negalėjo neatsigr�ti. �aligatvio kampe, trumpu madingu paltu, �ema madinga skrybėle ant ausies, stovėjo Stepanas Arkadji�ius. Linksmai �ypsodamasis, rodydamas baltus dantis, spindin�ius tarp raudonų lūpų, laimingas, jaunas, �vytin�iu veidu jis ry�tingai, atkakliai �aukė, reikalaudamas sustoti. Viena ranka jis laikėsi u� sustojusios prie kampo karietos lango, pro kurį ky�ojo moters galva aksomine skrybėlaite ir dvi vaikų galvutės, vyras �ypsojosi ir mojo ranka svainiui. Dama nuo�ird�iai �ypsojosi ir taip pat mojavo ranka Aleksejui Aleksandrovi�iui. Tai buvo Doli su vaikais.

Aleksejus Aleksandrovi�ius nenorėjo su niekuo matytis Maskvoje, o visų ma�iausia su �monos broliu. Jis kilstelėjo skrybėl� ir norėjo va�iuoti toliau, bet Stepanas Arkadji�ius liepė ve�ėjui sustoti ir pribėgo prie jo per snieg�.

� Na, kaip ne gėda �itaip neduoti jokios �inios! Ar seniai? O a� vakar buvau pas Diuso ir matau lentoje �Kareninas�, bet man nė į galv� neatėjo, kad tai tu! � prabilo Stepanas Arkadji�ius, įki��s galv� pro karietos lang�. � �iaip bū�iau u�ėj�s. Kaip d�iaugiuosi, tave matydamas! � kalbėjo jis, tau�kindamas vien� koj� į kit� ir purtydamas nuo jų snieg�. � Kaip ne gėda �itaip nieko neprane�ti! � pakartojo jis.

� Neturėjau laiko, a� labai u�imtas, � �altai atsakė Aleksejus Aleksandrovi�ius.

� Eime pas �mon�, ji taip nori tave matyti.

Aleksejus Aleksandrovi�ius atvyniojo pled�, kuriuo buvo susuptos �al�io bijan�ios jo kojos, ir, i�lip�s i� karietos, nubrido per snieg� prie Darjos Aleksandrovnos.

� Kas gi �ia, Aleksejau Aleksandrovi�iau, u� k� jūs mus taip aplenkiate? � �ypsodamasi tarė Doli.

� A� buvau labai u�imtas. Labai d�iaugiuosi, jus matydamas, � pasakė jis tokiu tonu, kuris ai�kiai liudijo, kad jam nemalonu. � Kaip jūsų sveikata?

� Na, kaip mano mieloji Ana?

Aleksejus Aleksandrovi�ius ka�k� numykė ir norėjo nueiti. Ta�iau Stepanas Arkadji�ius jį sustabdė.

� �tai k� mes rytoj padarysime. Doli, kviesk jį pietų! Pasikviesim Kozny�ev� ir Pescov� ir pavai�insime Maskvos inteligentij�.

� Taip, susimildamas, atva�iuokite, � pritarė Doli, � mes jūsų lauksime penkt� arba �e�t�, jei patogiau. Na, kaip mano mieloji Ana? Kaip seniai...

� Ji sveika, � raukydamasis numykė Aleksejus Aleksandrovi�ius. � Labai d�iaugiuosi! � ir nuėjo į savo kariet�.

� Atvyksite? � su�uko Doli.

Aleksejus Aleksandrovi�ius ka�k� i�tarė, bet Doli negalėjo i�girsti per judan�ių karietų triuk�m�.

� A� rytoj u�va�iuosiu! � suriko jam Stepanas Arkadji�ius.

Aleksejus Aleksandrovi�ius įlipo į kariet� ir atsisėdo taip giliai, kad nei jis nieko, nei jo niekas nematytų.

� Keistuolis! � tarė Stepanas Arkadji�ius �monai ir, pa�velg�s į laikrodį, pamojavo ranka �eimai, �itokiu būdu reik�damas jiems savo �velnum�, ir �auniai nu�ingsniavo �aligatviu.

� Stiva! Stiva! � su�uko Doli nuraudusi.

Jis atsigr�ė.

� Man juk reikia nupirkti paltukus Gri�ai ir Taniai. Duok man pinigų!

� Niekis, tu pasakyk, kad a� atiduosiu! � Jis dingo, linksmai linktelėj�s galva va�iuojan�iam pro �alį pa�įstamam.

VII

Rytojaus dien� buvo sekmadienis. Stepanas Arkadji�ius u�suko į Did�iojo teatro baleto repeticij� ir Ma�ai �ibisovai, gra�utei, jo protekcija naujai priimtai �okėjai, įteikė karolius, kuriuos vakar buvo �adėj�s, ir u�kulisiuose, kur teatre ir dien� būna prietėmis, suspėjo pabu�iuoti jos dailų, nuo dovanos nu�vitusį veidelį. Be tos dovanos, jam dar reikėjo susitarti dėl pasimatymo po baleto. Paai�kin�s, kad negalės būti baleto prad�ioje, jis pasi�adėjo atvykti į paskutinį veiksm� ir nusive�ti j� vakarienės. I� teatro Stepanas Arkadji�ius u�suko į Ochotnyj Riad�, pats i�rinko �uvį bei �paragus pietums ir dvylikt� valand� jau buvo pas Diuso, kur reikėjo u�eiti pas tris �mones, laimė, apsigyvenusius tame pa�iame vie�butyje: pas Levin�, neseniai grį�usį i� u�sienio ir �ia apsistojusį, pas nauj�jį vir�inink�, kuris k� tik u�ėmė t� auk�t� viet� ir revizavo Maskv�, ir pas svainį Karenin�, nes būtinai reikėjo parsive�ti jį pietų.

Stepanas Arkadji�ius mėgdavo papietauti, bet dar labiau jam patikdavo kelti nedidelius, ta�iau įmantrius pietus tiek valgiais, tiek gėrimais, tiek sve�ių parinkimu. �ių pietų programa jam labai patiko: bus gyvi e�eriai, �paragai ir � la piece de resistance54 � nuostabus, bet paprastas rostbifas bei atitinkami vynai, toks valgių ir gėrimų pasirinkimas. Tarp sve�ių bus Kiti ir Levinas, tik kad nekristų į akį, atvyks dar seserė�ia ir jaunasis ��erbackis, sve�ių la piece de resistance � Sergejus Kozny�evas ir Aleksejus Aleksandrovi�ius, Sergejus Ivanovi�ius � maskvietis ir filosofas, Aleksejus Aleksandrovi�ius � peterburgietis ir praktikas. Dar pasikvies �inom� keistuolį entuziast� Pescov�, liberal�, �nekų �mogų, muzik�, istorik�, labai miel� penkių de�im�ių metų jaunuolį, kuris bus pada�as arba garnyras prie Kozny�evo ir Karenino. Jis kir�ins tuos du vien� su kitu ir pjudys.

Pinigai i� pirklio u� mi�k� pagal antr� termin� buvo gauti, bet dar nei�leisti, Doli buvo labai miela ir gera pastaruoju metu, o �itie pietūs visais at�vilgiais i� anksto d�iugino Stepan� Arkadji�ių. Jisai buvo kuo linksmiausiai nusiteik�s. Dvi aplinkybės buvo truputį nemalonios, ta�iau abi tos aplinkybės skendo geros ir linksmos nuotaikos jūroje, kuri bangavo Stepano Arkadji�iaus sieloje. Tos dvi aplinkybės buvo �ios: visų pirma, vakar sutik�s gatvėje Aleksejų Aleksandravi�ių pastebėjo, kad tasai jam �altas ir �iurk�tus, o sugretin�s t� Aleksejaus Aleksandrovi�iaus veid� ir tai, kad svainis nebuvo pas juos atvyk�s ir nieko apie save neprane�ė, su kalbomis, kurias buvo girdėj�s apie An� ir Vronskį, Stepanas Arkadji�ius suprato, jog tarp vyro ir �monos vyksta ka�kas negero.

Tai buvo vienas nemalonus dalykas. Antras truputį nemalonus dalykas buvo tas, kad naujasis vir�ininkas, kaip ir visi vir�ininkai, jau turėjo baisaus �mogaus reputacij�, es� jis keliasi �e�t� ryto, dirba kaip arklys ir reikalauja, kad �itaip dirbtų ir jo valdiniai. Be to, apie �į nauj�jį vir�inink� dar buvo kalbama, jog su �monėmis jis elgiasi kaip lokys ir, pasak gandų, laikosi visi�kai prie�ingos krypties negu toji, kuri� pripa�ino buv�s vir�ininkas ir ligi �iol pats Stepanas Arkadji�ius. Vakar Stepanas Arkadji�ius vilkėjo tarnyboje mundur�, o naujasis vir�ininkas buvo labai malonus ir įsikalbėjo su Oblonskiu kaip su pa�įstamu, todėl Stepanas Arkadji�ius laikė savo pareiga atvykti vizito su surdutu. Mintis, kad jis gali nepatikti naujajam vir�ininkui, buvo ta antroji nemaloni aplinkybė. Ta�iau Stepanas Arkadji�ius instinktyviai juto, kad viskas ateis į tvark�. �Visi �monės � visi nuodėmingi, kaip ir mes, ko �ia pyktis ir vaidytis?� � svarstė jis, įeidamas į vie�butį.

� Sveikas, Vasilijau, � tarė jis pa�įstamam liokajui, eidamas koridoriumi su skrybėle ant �alies, � �andenas u�si�eldei? Levino septintas kambarys, tiesa? Parodyk, meld�iamasis. Ir su�inok, ar grafas Ani�kinas (tai buvo naujasis vir�ininkas) priima?

� Klausau! � �ypsodamasis atsiliepė Vasilijus. � Seniai pas mus teikėtės lankytis.

� Vakar buvau, tik pro kitas duris. �ia septintas?

Levinas drauge su kaimie�iu nuo Tverės stovėjo kambario viduryje ir ar�inu matavo dar drėgn� lokio kailį, kai įėjo Stepanas Arkadji�ius.

� A, nudėjote? � su�uko Stepanas Arkadji�ius. � Puikus egzempliorius. Lokė? Sveikas, Archipai!

Jis paspaudė kaimie�iui rank� ir atsisėdo ant kėdės, nenusivilkdamas palto ir nenusiimdamas skrybėlės.

� Nusivilk, pasėdėk! � nuimdamas jam skrybėl�, paragino Levinas.

� Ne, neturiu laiko, a� tik valandėlei, � tarė Stepanas Arkadji�ius. Jis atsisagstė palt�, bet paskui visai nusivilko jį ir sėdėjo i�tis� valand�, kalbėdamasis su Levinu apie med�iokl� ir pa�ius intymiausius dalykus.

� Na, pasakyk man, meld�iamasis, k� veikei u�sienyje? Kur buvai? � kamantinėjo Stepanas Arkadji�ius, kaimie�iui i�ėjus.

� Ogi buvau Vokietijoje, Prūsijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, tik ne sostinėse, bet fabrikų miestuose, daug naujo ma�iau. Ir d�iaugiuosi, kad buvau.

� Taip, a� �inau tavo idėj� darbininkus organizuoti.

� Visai ne, Rusijoje negali būti darbininkų klausimo. Rusijoje yra darbo �monių santykių su �eme klausimas, jis ir tenai yra, bet ten tik sugadinto reikalo taisymas, o pas mus...

Stepanas Arkadji�ius atid�iai klausėsi Levino.

� Taip, taip! � kalbėjo jis. � Labai galimas daiktas, kad tavo tiesa, � tarė jis. � Bet a� d�iaugiuosi, kad tu �valiai nusiteik�s ir lokių va�inėji med�ioti, dirbi ir viskuo domiesi. Man ��erbackis pasakojo, kad jis su tavim buvo susitik�s, o tu ka�koks apsiblaus�s, vis apie mirtį �neki...

� Teisybė, a� vis pagalvoju apie mirtį, � pripa�ino Levinas. � Ai�ku, kad laikas mirti. Ir kad visa tai nes�monė. A� tau atvirai pasakysiu � savo idėj� ir darb� a� labai branginu, bet i� esmės, tu pats pagalvok � juk visas �is mūsų pasaulis tėra menki pelėsiai, aptrauk� ma�ytėl� planet�. O mums atrodo, kad galima turėti ka�kokių didingų idėjų, atlikti did�ių �ygių! Visa tai tik smėlio grūdeliai.

� Brolau, tai sena kaip pasaulis!

� Sena, bet kai pradedi visk� ai�kiai suprasti, tuomet ka�kaip viskas atrodo menka. Kai supranti, kad �iandien ar rytoj mirsi ir nieko nebeliks, kaip viskas atrodo menka! Mano sumanymas atrodo man labai svarbus, bet jeigu įvykdy�iau jį, tai reik�tų ne daugiau, kaip apeiti aplink �it� lok�. Taip ir gyveni, ie�kodamas pramogos med�ioklėje, darbe, kad tik negalvotum apie mirtį.

Stepanas Arkadji�ius gudriai ir meiliai �ypsojosi, klausydamasis Levino.

� Na, suprantama! Jau ir tu sakai t� patį, k� a� sakydavau. Atsimeni, tu puldavai mane u� tai, kad a� gyvenime ie�kau pomėgių?

Nebūk toks, moraliste, grie�tas!..

� Ne, vis dėlto gyvenime gera tai... � Levinas susipainiojo. � A� ne�inau. Tik �inau, kad greit mirsime.

� Kodėl greitai?

� Ir �inai, gyventi atrodo ne taip malonu, kai galvoji apie mirtį, bet jautiesi ramiau.

� Prie�ingai, į pabaig� dar linksmiau. Na, man jau metas, � tarė Stepanas Arkadji�ius, atsistodamas de�imt� kart�.

� Ne, pabūk! � pra�ė Levinas, sulaikydamas jį. � Kada dabar pasimatysime? A� rytoj i�va�iuoju.

� Nieko sau! A� jau buvau u�mir��s, ko u�ėjau... Būtinai atva�iuok �iandien pas mane pietų. Tavo brolis bus, Kareninas, mano svainis, bus.

� Argi jis �ia? � nustebo Levinas ir norėjo paklausti apie Kiti. Jis buvo girdėj�s, kad �iemos prad�ioje ji vie�ėjo Peterburge pas savo seserį, diplomato �mon�, ir ne�inojo, ar sugrį�o, ta�iau apsigalvojo ir nepaklausė. �Bus, nebus � tiek to.�

� Ar atva�iuosi?

� Na, �inoma.

� Penkt� su surdutu.

Stepanas Arkadji�ius atsistojo ir nuėjo į apa�i� pas nauj�jį vir�inink�. Instinktas neapgavo Stepano Arkadji�iaus. Naujasis baisusis vir�ininkas pasirodė es�s labai malonus �mogus, Stepanas Arkadji�ius papusry�iavo su juo ir tiek u�truko, kad tik ketvirt� pateko pas Aleksejų Aleksandrovi�ių.

_______________

54 Pagrindinis patiekalas.

VIII

Aleksejus Aleksandrovi�ius, grį��s i� pamaldų, vis� ryt� praleido kambary. T� ryt� jam reikėjo atlikti du darbus: pirma, priimti ir painstruktuoti kitakilmių deputacij�, kuri vyko į Peterburg� ir dabar buvo Maskvoje; antra, para�yti �adėt�jį lai�k� advokatui. Deputacija, nors ir i�kviesta Aleksejaus Aleksandrovi�iaus iniciatyva, sudarė daug nepatogumų ir net pavojų, jis labai d�iaugėsi, u�tik�s j� Maskvoje. Tos deputacijos nariai nieko nenusimanė apie savo vaidmenį ir pareigas. Jie buvo naiviai įsitikin�, kad jų darbas yra tik i�dėstyti savo bėdas ir tikr� dalykų padėtį ir pra�yti vyriausybės pagalbos, bet visi�kai nesuprato, jog kai kurie jų parei�kimai ir reikalavimai palaiko prie�ing� partij�, todėl �lugdo vis� reikal�. Aleksejus Aleksandrovi�ius ilgai su jais plūkėsi, sura�ė program�, nuo kurios jie neturėjo nukrypti, ir, atleid�s juos, para�ė į Peterburg� kelet� lai�kų, turin�ių nukreipti deputacij� į tikr�jį keli�. Svarbiausia padėjėja �iuo reikalu turėjo būti grafienė Lidija Ivanovna. Ji puikiai nusimanė apie deputacijas, ir niekas geriau u� j� nemokėjo i�kelti deputacijų svarbos ir nukreipti jas tikra kryptimi. Po to Aleksejus Aleksandrovi�ius para�ė lai�k� ir advokatui. Jis, nė truputėlio nesvyruodamas, leido jam veikti savo nuo�iūra. Į lai�k� įdėjo tris Vronskio ra�telius Anai, kuriuos rado i� jos atimtajame portfelyje.

Nuo to laiko, kai Aleksejus Aleksandrovi�ius i�va�iavo i� namų, nusistat�s nebegrį�ti į �eim�, ir nuo to laiko, kai jis buvo pas advokat� ir bent vienam �mogui pasisakė apie savo nusistatym�, o ypa� nuo to laiko, kai �it� gyvenimi�k� dalyk� pavertė popieriniu reikalu, � jisai vis labiau ir labiau apsiprato su savo nusistatymu ir dabar ai�kiai matė, kad galės jį įvykdyti.

Lipindamas lai�k� advokatui, jis i�girdo garsų Stepano Arkadji�iaus bals�. Stepanas Arkadji�ius gin�ijosi su Aleksejaus Aleksandrovi�iaus tarnu ir prisispyr�s reikalavo, kad apie jį prane�tų.

�Dabar jau nesvarbu, � pagalvojo Aleksejus Aleksandrovi�ius, � juo geriau: a� prane�iu apie savo santykius su jo seserimi ir paai�kinsiu, kodėl negaliu pas jį pietauti.�

� Pra�yk! � garsiai tarė jis, rinkdamas ra�tus ir dėdamas juos į biuvar�.

� Na, matai, kad meluoji, jis namie! � pasakė Stepano Arkadji�iaus balsas liokajui, kuris nenorėjo įleisti jo, ir Oblonskis nesustodamas nusivilko palt� ir įėjo į kambarį. � Na, labai d�iaugiuosi, kad tave radau. A� tikiuosi... � linksmai pradėjo Stepanas Arkadji�ius.

� A� negalėsiu atvykti, � stovėdamas ir nesodindamas sve�io, �altai prabilo Aleksejus Aleksandrovi�ius.

Aleksejus Aleksandrovi�ius manė tuojau nustatysi�s su Stepanu Arkadji�ium tokius �altus santykius, kokie ir turi būti su �monos broliu, nes jis kelia i�tuokos byl�, ta�iau jis nepagalvojo, kokia gera�irdi�kumo jūra per kra�tus liejasi Stepano Arkadji�iaus sieloje.

Stepanas Arkadji�ius i�plėtė savo blizgan�ias giedras akis.

� Kodėl negalėsi? K� nori pasakyti? � nusteb�s paklausė jis prancūzi�kai. � Ne, juk tu jau �adėjai. Mes visi tav�s laukiame.

� A� noriu pasakyti, kad negaliu pas jus lankytis, nes dabar turi nutrūkti tie giminystės ry�iai, kurie mus sieja.

� Kaip? Kas nutiko? Kodėl? � �ypsodamasis i�tarė Stepanas Arkadji�ius.

� Todėl, kad a� keliu i�tuokos byl� jūsų seseriai, savo �monai. A� turėjau...

Ta�iau Aleksejus Aleksandrovi�ius dar nespėjo baigti savo kalbos, o Stepanas Arkadji�ius jau pasielgė visai ne taip, kaip jis tikėjosi. Stepanas Arkadji�ius aiktelėjo ir atsisėdo į krėsl�.

� Ne, Aleksejau Aleksandrovi�iau, k� tu kalbi! � su�uko Oblonskis, ir skausmas pasirodė jo veide.

� Taip yra.

� Atleisk man, a� negaliu, jokiu būdu negaliu tuo patikėti...

Aleksejus Aleksandrovi�ius atsisėdo, jausdamas, kad jo �od�iai nepaveikė taip, kaip jisai buvo lauk�s, ir kad jam būtinai reikės atviriau pasisakyti, ir kad vis tiek, k� jis besakytų, jo santykiai su svainiu dėl to nepasikeis.

� Taip, man labai sunku, bet esu priverstas reikalauti i�tuokos, � tarė jis.

� A� viena pasakysiu, Aleksejau Aleksandrovi�iau. A� pa�įstu tave kaip puikų, teising� �mogų, pa�įstu An�, � atleisk man, a� negaliu pakeisti apie j� savo nuomonės, � kaip puiki�, nuostabi� moterį, todėl, atleisk man, a� negaliu tuo patikėti. �ia ka�koks nesusipratimas, � tarė jis.

� Taigi, jei būtų tik nesusipratimas.

� Atleisk, a� suprantu, � pertraukė Stepanas Arkadji�ius. � Bet, �inoma... Viena, nereikia skubėti. Nereikia, nereikia skubėti!

� A� neskubėjau, � �altai atkirto Aleksejus Aleksandrovi�ius, � o tartis tokiu reikalu su niekuo negalima. A� tvirtai pasiry�au.

� Baisus dalykas! � tarė Stepanas Arkadji�ius, sunkiai atsidus�s. � A� viena padary�iau, Aleksejau Aleksandrovi�iau. Maldauju, padaryk taip! � tarė jis. � Byla dar nepradėta, kaip a� supratau. Prie� i�keldamas byl�, pasimatyk su mano �mona, pasikalbėk su ja. Ji myli An� kaip seserį, myli tave, ir ji nuostabi moteris. Dėl Dievo, pasikalbėk su ja! Būk toks geras, maldauju tave!

Aleksejus Aleksandrovi�ius susim�stė, ir Stepanas Arkadji�ius tylėdamas su u�uojauta �iūrėjo į jį.

� Nuva�iuosi?

� Ne�inau. A� dėl to ir nebuvau pas jus. A� manau, kad mūsų santykiai turi pasikeisti.

� Kodėl? A� nematau prie�asties. Leisk man tikėti, kad mus sieja ne tik giminystės ry�iai ir kad tu bent i� dalies jauti man toki� pat simpatij�, koki� a� tau visuomet jau�iau... Ir tikr� pagarb�, � tarė Stepanas Arkadji�ius, spausdamas Aleksejui Aleksandrovi�iui rank�. � Jeigu net blogiausi tavo spėjimai būtų teisingi, a� nesiimu ir niekuomet nesiimsiu smerkti vien� ar kit� pus� ir nematau prie�asties, kodėl mūsų santykiai turėtų pasikeisti. O dabar padaryk, k� pra�au, nuva�iuok pas mano �mon�.

� Na, mes nevienodai �iūrime į t� dalyk�, � �altai atsakė Aleksejus Aleksandrovi�ius. � Nekalbėkime apie tai.

� Ne, kodėl tu negali atvykti? Kad ir dabar, pietų? �mona laukia tav�s. Susimildamas, atva�iuok. O svarbiausia, pasikalbėk su ja. Ji nuostabi moteris. Dėl Dievo, atsiklaup�s tave maldauju!

� Jeigu taip norite, a� atva�iuosiu, � atsidus�s sutiko Aleksejus Aleksandrovi�ius.

Norėdamas pakeisti kalb�, jis paklausė, kas abiem buvo įdomu: apie nauj�jį Stepano Arkadji�iaus vir�inink�, dar nesen� �mogų, netikėtai gavusį tokį auk�t� paskyrim�.

Aleksejus Aleksandrovi�ius ir anks�iau nemėgo grafo Ani�kino ir visuomet buvo skirtingų pa�iūrų su juo, o dabar negalėjo susilaikyti neparod�s tos kiekvienam valdininkui suprantamos neapykantos, kuri� �mogus, patyr�s nepasisekim� tarnyboje, jau�ia kitam �mogui, i�kilusiam tarnyboje.

� Ar matei jį? � paklausė Aleksejus Aleksandrovi�ius, kand�iai �yptelėj�s.

� Be abejo, jis vakar buvo pas mus įstaigoje. Atrodo, puikiai i�mano dalyk� ir labai energingas.

� Taip, bet į k� nukreipta jo energija? � tarė Aleksejus Aleksandrovi�ius. � Ar darb� dirbti, ar perdirbinėti, kas jau padaryta? Mūsų valstybės nelaimė � tai popierinė administracija, o jis yra garbingas jos atstovas.

� I� tikrųjų, a� ne�inau, u� k� jį galima smerkti. Jo pakraipos a� ne�inau, bet viena � jis puikus vyrukas, � atsakė Stepanas Arkadji�ius. � A� dabar buvau pas jį, i� tikrųjų puikus vyrukas. Mes papusry�iavome, ir a� i�mokiau jį daryti, �inai, t� gėrim�, vyn� su apelsinais. Labai gaivina. Ir nuostabu, kad jis ne�inojo. Jam labai patiko. I� tikrųjų geras vyrukas.

Stepanas Arkadji�ius dirstelėjo į laikrodį.

� Ak dievulėliau, jau penkios, o man dar pas Dolgovu�in�! Atva�iuok, susimildamas, pietų. Tu negali įsivaizduoti, kaip u�duotum �irdį man ir �monai.

Aleksejus Aleksandrovi�ius palydėjo svainį visai jau kitaip, negu buvo sutik�s.

� A� pri�adėjau ir atva�iuosiu, � pasakė jis niūriai.

� Tikėk manimi, kad a� moku vertinti, ir viliuosi, jog nesigailėsi, � �ypsodamasis tarė Stepanas Arkadji�ius.

Ir jis, vilkdamasis palt�, ranka u�kliudė liokajaus galv�, susijuokė ir i�ėjo.

� Penkt�, ir su surdutu, būk malonus! � su�uko jis dar kart�, sugrį��s prie durų.

IX

Jau buvo �e�ta valanda, ir kai kurie sve�iai buvo atva�iav�, kai parsirado ir pats �eimininkas. Jis įėjo drauge su Sergejum Ivanovi�ium Kozny�evu ir Pescovu, kurie vienu metu susidūrė prie durų. Tai buvo du svarbiausi Maskvos inteligentijos atstovai, kaip juodu vadino Oblonskis. Abu buvo gerbiami ir dėl savo būdo, ir dėl proto. Juodu gerbė vienas antr�, ta�iau jų nuomonės kone visais atvejais visi�kai ir bevilti�kai skyrėsi � ne dėl to, kad juodu būtų priklaus� prie�ingoms kryptims, bet kaip tik dėl to, kad buvo i� tos pa�ios stovyklos (prie�ai tvirtino, kad jie vienodi), ta�iau toje stovykloje kiekvienas turėjo savo atspalvį. O kadangi sunkiausia yra susitarti tada, kai pa�iūros skiriasi pusiau abstrak�iais klausimais, tai juodu ne tik niekuomet nebūdavo vienodos nuomonės, bet jau seniai buvo įprat� nesipykti ir tik pasi�aipyti i� vienas antro, kaip i� klystan�io ir nenorin�io matyti savo klaidų.

Juodu ėjo pro duris, kalbėdamiesi apie or�, kai Stepanas Arkadji�ius juodu pasivijo. Svetainėje jau sėdėjo kunigaik�tis Aleksandras Dmitrijevi�ius, Oblonskio uo�vis, jaunasis ��erbackis, Turovcynas, Kiti ir Kareninas.

Stepanas Arkadji�ius tuojau pamatė, kad be jo svetainėje reikalai vyksta blogai. Darja Aleksandrovna, savo paradine pilka �ilkine suknele, ai�kiai susirūpinusi vaikais, kurie vieni turi valgyti pietus savo kambaryje, ir tuo, kad vyro dar nėra, be jo nemokėjo visos �itos draugijos kaip reikiant sumai�yti. Visi sėdėjo nelyginant popaitės sve�iuose (senojo kunigaik��io �od�iais betariant) ir ai�kiai stebėjosi, ko jie �ia atvyko, sunkte sunkdami i� sav�s �od�ius, kad tik nereikėtų tylėti. Gera�irdis Turovcynas, matyt, jautėsi ne savo sferoje, ir storų jo lūpų �ypsena, kuria jis sutiko Stepan� Arkadji�ių, sakyte sakė: �Na, brolau, pasodinai tu mane su i�min�iais! Va i�gerti ir į Chateau desfleurs � apie tokius dalykus a� i�manau.� Senasis kunigaik�tis sėdėjo tylėdamas, savo blizgan�iomis akutėmis �nairuodamas į Karenin�, o Stepanas Arkadji�ius suprato, kad jis jau sugalvojo kokį taiklų �odelį pa�ymėti �iam valstybės vyrui, kuris �ia pakviestas, norint juo lyg masalu privilioti sve�ių. Kiti �iūrėjo į duris ir kaupė jėgas, kad neparaustų, įėjus Konstantinui Levinui. Jaunasis ��erbackis, kuris nebuvo supa�indintas su Kareninu, stengėsi parodyti, kad tai jo nė kiek nevar�o. Pats Kareninas, Peterburgo papro�iu, į pietus, kur būna damų, atvyko su fraku ir baltu kaklarai��iu, ir Stepanas Arkadji�ius i� jo veido suprato, kad jis atva�iavo tiktai norėdamas tesėti duot�jį �odį, o dalyvaudamas �ioje draugijoje atlieka sunki� pareig�. Kol parva�iavo Stepanas Arkadji�ius, Kareninas buvo did�iausias to �al�io, kuris stingdė visus sve�ius, kaltininkas.

Įėj�s į svetain�, Stepanas Arkadji�ius atsipra�ė, paai�kino, kad jį sulaikė tas kunigaik�tis, kuriam jis visada suversdavo kalt� u� visus savo pavėlavimus ir nebuvimus, ir beregint visus supa�indino. Suved�s Aleksejų Aleksandrovi�ių su Sergejum Kozny�evu, paki�o jiems Lenkijos surusinimo tem�, į kuri� �ie tu�tuojau įsikibo drauge su Pescovu. Paplek�nojo per petį Turovcynui, pa�nib�dėjo jam į ausį ka�k� juokingo ir pasodino jį prie �monos bei kunigaik��io. Paskui parei�kė Kiti, kad ji �iandien labai gra�i, ir supa�indino ��erbackį su Kareninu. Per vien� minut� jis taip perminkė �i� visuomenin� te�l�, jog svetainė persitvarkė taip, kad geriau nė nereikia, visi atgijo, suskambo sve�ių balsai. Nebuvo tik vieno Konstantino Levino. Bet tai buvo net geriau, nes Stepanas Arkadji�ius, įėj�s į valgom�jį, baisėdamasis pastebėjo, kad portveinas ir cheresas paimti i� Deprė, o ne i� Leve, todėl liepė kuo grei�iau nusiųsti ve�ėj� pas Leve, o pats vėl nuėjo į svetain�.

Valgomajame jis susitiko su Konstantinu Levinu.

� A� nepavėlavau?

� Argi tu gali nepavėluoti! � paėm�s jam u� parankės, tarė Stepanas Arkadji�ius.

� Daug turi sve�ių? Kokie �monės? � neju�iom rausdamas, paklausė Levinas, dau�ydamas pir�tine nuo kepurės snieg�.

� Visi savi. Yra Kiti. Eime, a� tave supa�indinsiu su Kareninu.

Stepanas Arkadji�ius, nors ir buvo liberalus �mogus, bet �inojo, kad pa�intis su Kareninu negali nepaglostyti savimeilės, todėl vai�ino juo geriausius savo bi�iulius. Ta�iau �i� akimirk� Konstantinas Levinas negalėjo pajusti, kokia maloni �i pa�intis. Jis nebuvo mat�s Kiti nuo to jam atmintino vakaro, kai buvo susitik�s su Vronskiu, neminint tos akimirkos, kai j� matė vie�kelyje. Sielos gilumoje Levinas �inojo, kad �iandien j� pamatys �ia, bet kad galėtų ir apie k� kita galvoti, stengėsi įtikinti save, jog ne�ino. Dabar i�gird�s, kad ji �ia, staiga pajuto tokį d�iaugsm� ir drauge toki� baim�, jog jam u�ėmė kvap�, ir jis negalėjo i�tarti to, k� norėjo pasakyti.

�Kaip, kaip ji atrodo? Ar taip, kaip pirma, ar taip, kaip atrodė karietoje? O jeigu Darja Aleksandrovna sakė ties�? Kodėl tai negalėtų būti tiesa?� � galvojo jis.

� Ak, susimildamas, supa�indink mane su Kareninu, � vos bei�tarė jis ir labai ry�tingu �ingsniu įėjo į svetain� ir i�vydo j�.

Kiti buvo ne tokia kaip pirma ir ne tokia kaip karietoje � ji buvo visi�kai kitokia.

Ji buvo nusigandusi, nedr�si, susigėdusi ir todėl dar �avesnė. Jinai pamatė Levin� t� pa�i� akimirk�, kada tas įėjo į kambarį. Kiti laukė jo. Ji nud�iugo ir taip sumi�o dėl to savo d�iaugsmo, jog vien� valandėl� � tada, kai jis ėjo prie �eimininkės ir vėl pa�velgė į j�, � ir jai, ir Levinui, ir Doli, kuri visk� matė, atrodė, kad ji nei�laikys ir pravirks. Kiti nuraudo, i�bly�ko, vėl nuraudo ir sustingo, laukdama jo, tik jos lūpos virpėjo. Levinas priėjo prie jos, nusilenkė ir tylėdamas i�tiesė rank�. Jeigu jos lūpos nebūtų truputį virptelėjusios ir padrėkusios akys nebūtų dar labiau sublizgėjusios, jos �ypsena būtų atrod�iusi beveik rami, kada ji tarė:

� Kaip mes seniai matėmės! � �ūtbūt pasiry�usi savo �alta ranka paspaudė jam rank�.

� Jūs man�s nematėte, o a� jus ma�iau, � tarė Levinas, ir jo veide suspindėjo laimės �ypsena. � A� jus ma�iau, kai jūs i� gele�inkelio va�iavote į Jergu�ov�.

� Kada? � paklausė ji nustebusi.

� Jūs va�iavote į Jergu�ov�, � kalbėjo Levinas, jausdamas, kad dūsta i� laimės, kuri u�tvindė jo siel�. �Ir kaip a� drįsau galvoti k� nors negero apie �i� jaudinan�i� būtyb�! Taip, atrodo, kad Darja Aleksandrovna sakė ties��, � galvojo jis.

Stepanas Arkadji�ius paėmė jam u� rankos ir nuvedė prie Karenino.

� Leiskite jus supa�indinti. � Jis pasakė jų pavardes.

� Labai malonu vėl susitikti, � �altai tarė Aleksejus Aleksandrovi�ius, spausdamas Levinui rank�.

� Jūs pa�įstami? � nusteb�s paklausė Stepanas Arkadji�ius.

� Mes tris valandas praleidome drauge viename vagone, � �ypsodamasis tarė Levinas, � bet i�ėjome kaip i� maskarado � labai suintriguoti, bent a�.

� �it kaip! Labai pra�om, � pakvietė Stepanas Arkadji�ius, rodydamas valgomojo link.

Įėj� į valgom�jį, vyrai pasuko prie u�kand�ių stalo, ant kurio stovėjo �e�ių rū�ių degtinė ir tiek pat rū�ių sūrio su sidabrinėmis mentelėmis ir be mentelių, ikrai, silkės, visokių rū�ių konservai bei lėk�tės su baltos duonos riekelėmis.

Vyrai stovėjo prie kvapnių degtinių ir u�kand�ių, o Sergejaus Ivanovi�iaus Kozny�evo, Karenino ir Pescovo pokalbis apie Lenkijos surusinim� nu��iuvo, belaukiant pietų.

Sergejus Ivanovi�ius, kuris kaip niekas kitas mokėjo netikėtai įberti druskos į patį rim�iausi� ir abstrak�iausi� gin�, tokiu būdu u�baigti jį ir pakeisti pa�nekovų nuotaik�, �itaip pasielgė ir dabar.

Aleksejus Aleksandrovi�ius įrodinėjo, kad Lenkijos surusinim� galima vykdyti vien tik vadovaujantis auk�tesniais principais, kuriuos turi nustatyti rusų administracija.

Pescovas grie�tai tvirtino, kad vienas kra�tas asimiliuoja kit� tiktai tada, kai jis tankiau gyvenamas.

Kozny�evas pripa�ino ir viena, ir antra, ta�iau su apribojimais. O jiems i�einant i� svetainės, Kozny�evas, norėdamas u�baigti kalb�, �ypsodamasis tarė:

� Todėl kitakilmiams surusinti yra vienas būdas � pasirūpinti kiek galima daugiau vaikų. �ia mudu su broliu esame patys neveikliausi. O jūs, ponai vedusieji, ypa� jūs, Stepanai Arkadji�iau, veikiate visi�kai patrioti�kai, jūsų kiek? � paklausė jis �eimininko, maloniai �ypsodamasis jam ir paki�damas ma�ytį stiklelį.

Visi ėmė juoktis, ypa� linksmai kvatojo Stepanas Arkadji�ius.

� Taip, tai pati geriausia priemonė! � pritarė jis, kramtydamas sūrį ir pildamas į paki�t� stiklelį ka�kokios ypatingos degtinės. �itaip juokais pokalbis ir buvo baigtas.

� �itas sūris neblogas. Leisite? � kalbėjo �eimininkas. � Nejaugi tu vėl darei gimnastik�? � kreipėsi jis į Levin�, kairi�ja ranka �iupinėdamas jo raumenį. Levinas nusi�ypsojo, įtempė rank�, ir po Stepano Arkadji�iaus pir�tais, po plona surduto gelumbe it apvalus sūris i�kilo plieninis kauburys.

� Tai bent raumenys! Samsonas!

� A� manau, lokius med�ioti gali tik labai stiprūs �monės, � tepdamasis sūrį ir pradurdamas plonytį lyg voratinklis duonos mink�tim�, tarė Aleksejus Aleksandrovi�ius, labai nedaug nusiman�s apie med�iokl�.

Levinas nusi�ypsojo.

� Visai ne. Prie�ingai, ma�as vaikas gali nudėti lokį, � tarė jis, linkteldamas ir pasitraukdamas į �alį prie� damas, kurios su �eimininke ėjo prie u�kand�ių stalo.

� Jūs, sako, nudėjote lokį? � prabilo Kiti, veltui stengdamasi �akute pagauti neklusnų, slystantį gryb� ir kratydama mezginius, pro kuriuos baltavo jos ranka. � Argi jūsų kra�te yra lokių? � pridūrė ji, truputį pasukusi į jį savo �avi� galvut� ir �ypsodamasi.

Rodos, nieko nepaprasto Kiti nepasakė, ta�iau koki� �od�iais nei�rei�kiam� prasm� jam turėjo kiekvienas garsas, kiekvienas jos lūpų, akių, rankų judesys, kai ji kalbėjo! �ia rei�kėsi ir pra�ymas atleisti, ir pasitikėjimas, ir nedr�sus �velnus jausmas, ir pa�adas, ir viltis, ir meilė jam, kuria jis negalėjo netikėti ir kuri u�tvindė laime jo �irdį.

� Ne, mes buvome i�vyk� į Tverės gubernij�. I� ten grį�damas, vagone susitikau su jūsų bofreru55 ar jūsų bofrero svainiu, � tarė jis �ypsodamasis. � Tai buvo juokingas susitikimas.

Ir Levinas linksmai bei juokingai papasakojo, kaip jis, vis� naktį nemig�s, su kailinukais įsiver�ė į Aleksejaus Aleksandrovi�iaus skyrių.

� Konduktorius, pasi�iūrėj�s į mano drabu�, norėjo i�garbinti mane lauk, bet tada jau ėmiau kalbėti auk�tu stiliumi, o... jūs taip pat, � tarė jis, kreipdamasis į Karenin�, kurio vard� buvo u�mir��s, � i� prad�ių dėl mano kailinukų taip pat norėjote i�varyti mane, bet paskui u�stojote, ir u� tai a� labai jums dėkingas.

� I� viso labai neai�kios keleivių teisės į viet�, � pasakė Aleksejus Aleksandrovi�ius, nosine �luostydamasis pir�tų galus.

� A� ma�iau, kad jūs abejojate, kaip mane vertinti, � gera�irdi�kai �ypsodamasis tarė Levinas, � bet pasiskubinau pradėti proting� kalb�, norėdamas i�taisyti įspūdį, kurį padarė mano kailinukai.

Sergejus Ivanovi�ius, kalbėdamasis toliau su �eimininke ir viena ausimi klausydamasis brolio, skersomis pa�velgė į jį. �Kas �ia jam �iandien? Tarytum koks nugalėtojas�, � pagalvojo jis. Sergejus Ivanovi�ius ne�inojo, jog Levinas jau�iasi taip, lyg jam būtų i�aug� sparnai. Levinas �inojo, kad Kiti girdi jo �od�ius ir kad jai malonu jo klausytis. Ir niekas daugiau jam nebuvo įdomu. Ne tik �itame kambaryje, bet ir visame pasaulyje jam egzistavo tiktai jis pats, savo akyse įgij�s mil�ini�k� reik�m� ir svarb�, ir ji. Levinas jautėsi taip auk�tai i�kil�s, jog jam svaigo galva, o tenai, ka�kur apa�ioje, buvo visi �itie geri, malonūs Kareninai, Oblonskiai ir visas pasaulis.

Visi�kai nepastebimai, nė nepa�velg�s į juodu, o taip, tarytum nebūtų buv� kur kitur jų sodinti, Stepanas Arkadji�ius pasodino Levin� ir Kiti greta.

� Na, o tu irgi �ia sėskis, � tarė jis Levinui.

Pietūs buvo tokie pat geri kaip ir indai, kuriuos Stepanas Arkadji�ius labai mėgo. Sriuba Mari Luiz pavyko puikiai, ma�y�iams pyragai�iams, kurie tirpte tirpo burnoje, nieko negalėjai priki�ti. Du liokajai ir Matvejus baltais kaklarai��iais sukosi aplink valgius ir gėrimus nepastebimai, tyliai ir vikriai. Pietūs materialiniu at�vilgiu pavyko; ne ma�iau jie pavyko ir nematerialiniu at�vilgiu. Pokalbis, �ia bendras, �ia tarp atskirų asmenų, nenutilo, o pietums baigiantis taip pagyvėjo, kad vyrai pakilo nuo stalo besikalbėdami, ir net Aleksejus Aleksandrovi�ius pagyvėjo.

_______________

55 Svainiu.

X

Pescovas mėgo samprotauti ligi galo ir nepasitenkino Sergejaus Ivanovi�iaus �od�iais, ypa� dėl to, kad jo nuomonė jam atrodė neteisinga.

� A� niekuomet neturėjau galvoje, � valgydamas sriub�, tarė jis, kreipdamasis į Aleksejų Aleksandrovi�ių, � vien tik gyventojų tir�tumo, bet laikiau svarbiu dalyku ir auk�tesnius veiksnius negu administracijos principus.

� Man atrodo, � lėtai ir vangiai atsakė Aleksejus Aleksandrovi�ius, � kad tai tas pat. Mano nuomone, kit� taut� veikti gali tik tauta, kuri yra pasiekusi auk�tesnį kultūros laipsnį, kuri...

� Bet �ia ir yra klausimas, � savo bosu pertraukė Pescovas, kuris visuomet skubėdavo kalbėti ir, rodės, visuomet vis� siel� įdėdavo į tai, k� sakydavo, � k� laikysime auk�tesniu kultūros laipsniu. Anglai, prancūzai, vokie�iai, kurie yra auk�tesnės kultūros? Kurie kuriuos galėtų nutautinti? Mes matome, kad Reinas suprancūzėjo, bet vokie�ių lygis nėra �emesnis! � rėkė jis. � �ia veikia kitas dėsnis!

� Man atrodo, kad daugiau įtakos visuomet daro tikrai apsi�vietusios tautos, � tarė Aleksejus Aleksandrovi�ius, truputį kilstelėj�s antakius.

� Bet k� turime laikyti tikruoju apsi�vietimu? � tarė Pescovas.

� A� manau, kad jo po�ymiai yra ai�kūs, � tarė Aleksejus Aleksandrovi�ius.

� Argi jie visi�kai ai�kūs? � gudriai �ypsodamasis, įterpė Sergejus Ivanovi�ius. � Dabar pripa�inta, kad tikrasis �vietimas gali būti tik grynai klasikinis, bet mes matome, kaip atkakliai gin�ijasi abi �alys, ir negalima neigti, jog ir prie�inga pusė turi stiprių argumentų savo naudai.

� Jūs klasikas, Sergejau Ivanovi�iau. Leisite raudonojo? � pasiūlė Stepanas Arkadji�ius.

� A� nerei�kiu savo nuomonės dėl vieno ar kito �vietimo būdo, � atlaid�iai �ypsodamasis ir nusileisdamas lyg vaikui, tarė Sergejus Ivanovi�ius, paki�damas taur�, � a� tik sakau, kad abi �alys turi stiprių argumentų, � kalbėjo jis toliau, kreipdamasis į Aleksejų Aleksandrovi�ių. � Pagal i�simokslinim� a� esu klasikas, bet �iame gin�e pats ne�inau, koki� pozicij� reikėtų u�imti. Nematau ai�kių argumentų, kodėl klasikiniai mokslai turėtų būti prana�esni u� realinius.

� Gamtos mokslai turi tokios pat pedagoginės įtakos dvasinei raidai, � įterpė Pescovas. � Imkite astronomij�, imkite botanik�, zoologij� ir jos bendrų dėsnių sistem�!

� A� negaliu visi�kai su tuo sutikti, � atsakė Aleksejus Aleksandrovi�ius. � Man atrodo, negalima nepripa�inti, kad pats kalbų formų studijavimo procesas itin teigiamai veikia dvasin� raid�. Antra vertus, negalima neigti ir to, kad klasikinių ra�ytojų įtaka yra itin svarbi moraliniu at�vilgiu, tuo tarpu, deja, su gamtos mokslo dėstymu susijusios tos kenksmingos ir klaidingos doktrinos � baisi mūsų laikų negerovė.

Sergejus Ivanovi�ius norėjo ka�k� pasakyti, ta�iau Pescovas savo storu bosu pertraukė jį. Jis kar�tai ėmė įrodinėti, kad �i nuomonė neteisinga, Sergejus Ivanovi�ius ramiai laukė, kada bus galima ir jam tarti �odį, matyt, turėdamas paruo�t� triu�kinantį atsikirtim�.

� Bet, � gudriai �ypsodamasis, tarė Sergejus Ivanovi�ius, kreipdamasis į Karenin�, � negalima nesutikti, kad sunku teisingai pasverti vis� t� naud� ar nenaud�, kuri� duoda vieni ir kiti mokslai, o klausimas, kuriuos laikyti vertingesniais, nebūtų i�spr�stas taip greitai ir galutinai, jeigu klasikinis �vietimas neturėtų to prana�umo, kurį jūs k� tik nusakėte: moralinės � disons le mot56 � antinihilistinės įtakos.

� Be abejonės.

� Jeigu ne �is antinihilistinės įtakos prana�umas, kurį turi klasikiniai mokslai, mes labiau apgalvotume, apsvarstytume abiejų �alių argumentus, � gudriai �ypsodamasis, kalbėjo Sergejus Ivanovi�ius, � mes leistume laisvai pasireik�ti vienai ir antrai kryp�iai. Bet dabar mes �inome, kad tose klasikinio �vietimo piliulėse glūdi gydomojo antinihilizmo galia, ir mes dr�siai siūlome jas mūsų pacientams... O kas, jeigu nėra nė tos gydomosios galios? � u�baigė jis, �iūptelėdamas druskos.

Sergejaus Ivanovi�iaus piliulės visiems sukėlė juok�, o ypa� garsiai ir linksmai juokėsi Turovcynas, sulauk�s pagaliau progos pasijuokti, nes jis tik to ir laukė, klausydamasis pokalbio.

Stepanas Arkadji�ius neapsiriko, pasikviet�s Pescov�. Kur būdavo Pescovas, ten protingos kalbos negalėdavo nutilti nė valandėlei. Kai tik Sergejus Ivanovi�ius savo s�moju baigė kalb�, Pescovas beregint i�kėlė nauj� tem�.

� Negalima sutikti net su tuo, � tarė jis, � kad vyriausybė turėtų t� tiksl�. Vyriausybė vadovaujasi bendrais sumetimais, ir jai nerūpi naudojamų priemonių įtaka. Pavyzd�iui, moterų �vietimo klausimas turėtų būti laikomas kenksmingu, ta�iau vyriausybė steigia moterų kursus ir universitetus.

Ir kalba tu�tuojau per�oko į nauj� moterų �vietimo tem�.

Aleksejus Aleksandrovi�ius i�rei�kė mintį, kad moterų �vietimas paprastai painiojamas su moterų laisvės klausimu ir tik todėl gali būti laikomas kenksmingu.

� O a� manau, jog tie klausimai neatsiejamai susij�, � paskelbė Pescovas, � tai u�burtas ratas. Moteris neturi teisių dėl to, kad jai trūksta mokslo, o mokslo jai trūksta, nes ji neturi teisių. Nereikia u�mir�ti, kad moterys jau taip seniai ir taip neteisingai skriaud�iamos, jog mes da�nai nenorime suprasti tos bedugnės, kuri jas skiria nuo mūsų, � kalbėjo jis.

� Jūs pasakėte � teisės, � įsiterpė Sergejus Ivanovi�ius, palauk�s, kada nutils Pescovas, � teisės u�imti prisiekusiųjų posėdininkų, miesto tarybos narių, valdybų pirmininkų vietas, tarnautojo, parlamento nario teisės...

� Be abejonės.

� Bet jeigu moterys, kaip reta i�imtis, ir gali �ias vietas u�imti, man atrodo, jūs neteisingai pavartojote �odį �teisės�. Teisingiau būtų pasakyti � pareigos. Kiekvienas sutiks, kad eidami kuri� nors tarnyb� � prisiekusiojo posėdininko, tarybos nario, telegrafo valdininko, � mes jau�iamės atliek� pareig�. Todėl teisingiau būtų, jeigu sakytume, jog moterys ie�ko pareigų, ir visi�kai pagrįstai. Ir galima tiktai pritarti �itam jų norui padėti vyrų darbui.

� Tikra tiesa, � patvirtino Aleksejus Aleksandrovi�ius. � A� manau, kad svarbiausia yra tai, ar jos sugebės eiti tas pareigas.

� Grei�iausiai sugebės, � įsiterpė Stepanas Arkadji�ius, � kai joms bus prieinamas mokslas. Mes tai matome...

� O prie�odis? � pratarė kunigaik�tis, kuris jau seniai atid�iai klausėsi kalbos, blyk�iodamas savo ma�utėmis pa�aipiomis akimis. � Ir prie dukterų galima: ilgas plaukas...

� Lygiai taip buvo manoma apie negrus, kol tie dar nebuvo i�laisvinti! � piktai pastebėjo Pescovas.

� Man tik atrodo keista, kad moterys ie�ko naujų pareigų, � tarė Sergejus Ivanovi�ius, � tuo tarpu mes, deja, matome, jog vyrai paprastai jų vengia.

� Pareigos susijusios su teisėmis, vald�ia, pinigai, garbė � jų ir siekia moterys, � tarė Pescovas.

� Lygiai taip, jeigu a� reikalau�iau teisės būti �indyve ir įsi�eis�iau, kad moterims u� tai moka, o man nenori, � tarė senasis kunigaik�tis.

Turovcynas pratrūko garsiai juoktis, ir Sergejui Ivanovi�iui buvo gaila, kad ne jis tai pasakė. Net Aleksejus Aleksandrovi�ius nusi�ypsojo.

� Taip, bet vyri�kis negali �indyti, � tarė Pescovas, � o moteris...

� Bet vienas anglas i�maitino laive savo kūdikį, � nesivar�ydamas dukterų, leido sau pasakyti senasis kunigaik�tis.

� Kiek tokių anglų, tiek ir moterų bus valdininkių, � pagaliau tarė Sergejus Ivanovi�ius.

� Taip, bet k� daryti merginai, kuri neturi �eimos? � u�sistojo Stepanas Arkadji�ius, prisimin�s �ibisov�, kuri� vis� laik� turėjo galvoje, pritardamas Pescovui ir jį palaikydamas.

� Gerai i�nagrinėjus �itos merginos istorij�, būtų matyti, kad toji mergina bus metusi arba savo, arba sesers �eim�, kurioje būtų galėjusi dirbti moteri�k� darb�, � netikėtai įsiki�dama į kalb�, tarė susierzinusi Darja Aleksandrovna, veikiausiai numanydama, kuri� mergin� turi galvoje Stepanas Arkadji�ius.

� Bet mes giname princip�, ideal�! � skambiu bosu atkirto Pescovas. � Moteris nori turėti teis� būti nepriklausoma, apsi�vietusi. J� var�o, j� slegia jausmas, kad �ito ji negali pasiekti.

� O mane var�o ir slegia, kad man�s niekas nepriims į prieglaud� �indyve, � vėl tarė senasis kunigaik�tis, suteikdamas daug d�iaugsmo Turovcynui, kuris besijuokdamas įmetė �parag� drūtgaliu į pada��.

_______________

56 Sakykime tiksliai.

XI

Visi dalyvavo bendrame pokalbyje, i�skyrus Kiti ir Levin�. I� prad�ių, kai buvo kalbama apie tai, koki� įtak� viena tauta turi kitai, Levinui neju�iomis buvo atėj� į galv� tai, k� jis galėtų pasakyti �iuo klausimu, ta�iau �itos mintys, kurios anks�iau jam buvo labai svarbios, tarytum sapne �mės�iojo galvoje ir buvo dabar visi�kai neįdomios. Jam net rodėsi keista, kodėl jie taip stengiasi kalbėti apie tai, kas niekam nereikalinga.

Atrodė, kad ir Kiti turėjo dominti jų kalbos apie moterų teises ir �vietim�. Kiek kartų ji buvo apie tai galvojusi, prisimindama savo bi�iul� u�sienyje Varenk�, jos sunki�, nuo kitų priklausom� padėtį, kiek kartų buvo sau viena galvojusi, kas i�tiks j� pa�i�, jeigu nei�tekės, kiek kartų gin�ijosi dėl to su seseria! Bet dabar tai buvo visai neįdomu. Juodu su Levinu turėjo savo kalb�, net ne kalb�, o ka�kokį paslapting� bendravim�, kuris kas akimirk� vis glaud�iau juodu siejo ir kėlė abiem d�iaugsming� baim� prie� t� ne�inomyb�, į kuri� abu �engė.

I� prad�ių Levinas, Kiti paklaustas, kaip galėjo matyti j� pernai karietoje, papasakojo, kaip i� lankos ėjo vie�keliu ir sutiko j�.

� Tai buvo anksti ryt�. Jūs turbūt k� tik buvote pabudusi. Jūsų maman miegojo savo kertelėje. Buvo nuostabus rytas. A� einu ir galvoju: kas �ia va�iuoja karietoje ketvertu? �aunus ketvertas su �vangu�iais, ir jūs �mėstelėjote akimirk�, ir a� matau pro lang� � jūs sėdite ir abiem rankomis laikote kyko rai��ius ir ka�ko labai susim�s�iusi, � kalbėjo jis �ypsodamasis. � Kaip a� norė�iau �inoti, k� jūs tuomet galvojote. K� nors svarbaus?

�Ar nebuvau susivėlusi?� � pagalvojo Kiti, ta�iau matydama, kaip jis susi�avėj�s �ypsosi, prisimin�s �ias smulkmenas, pajuto, kad tuomet padarė labai ger� įspūdį. Ji nuraudo ir d�iaugsmingai susijuokė.

� I� tikrųjų neatsimenu.

� Kaip nuo�ird�iai juokiasi Turovcynas! � pastebėjo Levinas, gėrėdamasis drėgnomis jo akimis ir dreban�iu kūnu.

� Jūs seniai jį pa�įstate? � paklausė Kiti.

� Kas jo nepa�įsta!

� Man rodos, jūs manote, kad jis blogas �mogus?

� Ne blogas, bet menkas!

� Netiesa! Ir kuo grei�iau liaukitės �itaip galvoj�s! � tarė Kiti. � Ir a� apie jį buvau blogos nuomonės, bet jis labai mielas ir nuostabiai geras �mogus. Turi aukso �irdį.

� I� kur jūs galėjote pa�inti jo �irdį?

� Mes su juo geri bi�iuliai. A� puikiai jį pa�įstu. Praeit� �iem�, netrukus po to... kai jūs pas mus buvote, � tarė ji, droviai ir drauge patikliai nusi�ypsojusi, � visi Doli vaikai sirgo skarlatina, ir kart� jis u�ėjo pas j�. Ar galite įsivaizduoti, � pasakojo Kiti pa�nib�domis, � jam taip pagailo mano sesers, kad jis pasiliko ir padėjo jai slaugyti vaikus. Taip, tris savaites i�gyveno jų namuose ir kaip auklė slaugė vaikus.

� A� pasakoju Konstantinui Dmitri�iui apie Turovcyn� per skarlatin�, � tarė ji, pasilenkusi prie sesers.

� Taip, nuostabus, �avus �mogus! � pasakė Doli, pa�velgusi į Turovcyn�, kuris jautė, kad kalbama apie jį, ir �velniai, gera�irdi�kai �ypsodamasi jam. Levinas dar kart� �vilgtelėjo į Turovcyn� ir nustebo, kaip pirma galėjo nesuprasti, koks �itas �mogus �avus.

� Atleiskit, atleiskit, a� niekuomet daugiau negalvosiu blogai apie �mones! � linksmai tarė jis, nuo�ird�iai i�reik�damas tai, k� dabar jautė.

XII

Tame pokalbyje apie moterų teises buvo opių klausimų dėl nelygybės santuokoje, apie kuriuos nepatogu buvo kalbėti prie damų. Pescovas per pietus kelet� kartų buvo be�ok�s prie �ių klausimų, bet Sergejus Ivanovi�ius ir Stepanas Arkadji�ius atsargiai nukreipdavo jį į �alį.

Ta�iau visiems pakilus nuo stalo ir damoms i�ėjus, Pescovas, kuris nei�ėjo paskui jas, kreipėsi į Aleksejų Aleksandrovi�ių ir ėmė ai�kinti svarbiausi� nelygybės prie�astį. Sutuoktinių nelygybės prie�astis, jo nuomone, yra ta, kad �monos nei�tikimyb� ir vyro nei�tikimyb� nelygiai baud�ia ir įstatymai, ir vie�oji nuomonė.

Stepanas Arkadji�ius skubiai priėjo prie Aleksejaus Aleksandrovi�iaus ir pasiūlė jam rūkyti.

� Ne, a� nerūkau, � ramiai atsisakė Aleksejus Aleksandrovi�ius ir, tarytum norėdamas parodyti, kad �itos kalbos nebijo, �altai �ypsodamasis kreipėsi į Pescov�.

� A� manau, kad tokios pa�iūros pagrind� sudaro pati dalykų esmė, � tarė jis ir norėjo i�eiti į svetain�, bet �ia staiga netikėtai prabilo Turovcynas, kreipdamasis į Aleksejų Aleksandrovi�ių.

� O jūs teikėtės girdėti apie Pria�nikov�? � paklausė Turovcynas, kuris buvo pagyvėj�s nuo i�gerto �ampano ir seniai laukė progos nutraukti jį slegian�i� tyl�. � Vasia Pria�nikovas, � tarė jis, �velniai �ypsodamasis savo drėgnomis raudonomis lūpomis, daugiausia kreipdamasis į patį svarbųjį sve�i�, į Aleksejų Aleksandrovi�ių, � man �iandien papasakojo, kad turėjo Tverėje dvikov� su Kvytskiu ir nukovė jį.

Kaip visuomet atrodo, kad u�gauni, lyg ty�ia, kaip tik skaudam� viet�, taip ir dabar Stepanas Arkadji�ius jautė, jog, deja, �iandien kiekviena kalba kas akimirk� paliesdavo skaudam� Aleksejaus Aleksandrovi�iaus viet�. Jis norėjo vėl nukreipti svainį, bet pats Aleksejus Aleksandrovi�ius susidomėj�s paklausė:

� Dėl ko Pria�nikovas kovėsi?

� Dėl �monos. Vyri�kai pasielgė! I�kvietė į dvikov� ir nukovė.

� A! � abejingai tarė Aleksejus Aleksandrovi�ius ir, pakėl�s antakius, nuėjo į svetain�.

� Kaip a� d�iaugiuosi, kad jūs atėjote, � tarė jam Doli, sutikdama jį vidurinėje svetainėje. � A� turiu su jumis pasikalbėti. Atsisėskime �ia.

Aleksejus Aleksandrovi�ius, kurio veidas nuo truputį pakeltų antakių atrodė abejingas, atsisėdo �alia Darjos Aleksandrovnos ir prisivert�s nusi�ypsojo.

� Jūsų valia, � tarė jis, � nes a� jau norėjau atsipra�yti ir tuojau atsisveikinti. Rytoj turiu va�iuoti.

Darja Aleksandrovna buvo tvirtai įsitikinusi, kad Ana nekalta, ir jautė, jog jos veidas b�la ir lūpos virpa i� pyk�io �itam �altam, bejausmiam �mogui, kuris taip ramiai ruo�iasi pra�udyti jos nekalt� draug�.

� Aleksejau Aleksandrovi�iau, � kreipėsi ji ry�tingai �iūrėdama jam į akis. � A� jūsų paklausiau apie An�, o jūs neatsakėte. Kaip ji laikosi?

� Ji, rodos, sveika, Darja Aleksandrovna, � ne�iūrėdamas į j� atsakė Aleksejus Aleksandrovi�ius.

� Aleksejau Aleksandrovi�iau, atleiskite man, a� neturiu teisės... bet a� myliu ir gerbiu An� kaip seserį. A� pra�au, maldauju, pasakykite man, kas yra įvyk� tarp jūsų? Kuo j� kaltinate?

Aleksejus Aleksandrovi�ius susiraukė ir u�simerk�s nuleido galv�.

� A� manau, kad jūsų vyras pasakė, dėl kurių prie�as�ių a� laikau reikalinga pakeisti buvusius savo santykius su Ana Arkadjevna, � tarė jis, ne�iūrėdamas jai į akis ir nepatenkintas �velgdamas į ��erbackį, kuris ėjo per svetain�.

� A� netikiu, netikiu, negaliu tuo patikėti! � gniau�dama prie� save kaulėtas rankas, su energingu mostu pasakė Doli. Ji greitai atsistojo ir u�dėjo savo rank� Aleksejui Aleksandrovi�iui ant rankovės. � Mums �ia kliudys. Pra�om tenai.

Doli susijaudinimas veikė Aleksejų Aleksandrovi�ių. Jis atsistojo ir klusniai ėjo paskui j� į vaikų mokymo kambarį. Jie atsisėdo u� stalo, aptraukto peiliukais i�rai�yta klijuote.

� Netikiu, netikiu! � kartojo Doli, stengdamasi pagauti jo �vilgsnį, kuris vengė jos.

� Negalima netikėti faktais, Darja Aleksandrovna, � tarė jis, pabrė�damas �odį faktais.

� K� gi ji padarė? � paklausė Darja Aleksandrovna. � K� būtent ji padarė?

� Ji paniekino savo pareigas ir yra nei�tikima savo vyrui. �tai k� ji padarė, � atsakė jis.

� Ne, ne, negali būti! Ne, dėl Dievo, jūs suklydote! � aik�iojo Doli, paliesdama rankomis smilkinius ir u�simerkdama.

Aleksejus Aleksandrovi�ius �altai nusi�ypsojo tik lūpomis, norėdamas jai ir sau pa�iam parodyti, kaip tvirtai jis įsitikin�s, ta�iau �itas kar�tas u�tarimas, nors ir neprivertė jo susvyruoti, bet aitrino jo �aizd�. Jis ėmė kalbėti gyviau.

� Labai sunku klysti, kai �mona pati parei�kia apie tai savo vyrui. Parei�kia, kad a�tuoneri gyvenimo metai ir sūnus, kad visa tai yra klaida, o ji norinti pradėti gyventi i� naujo, � piktai vardijo Aleksejus Aleksandrovi�ius, �nirp�damas nosimi.

� Ana ir nedorybė � �ito a� negaliu suderinti, negaliu tuo patikėti.

� Darja Aleksandrovna! � tarė jis, dabar tiesiog pa�velg�s į ger� susijaudinusį Doli veid� ir jausdamas, kad jo lie�uvis neju�iom atsiri�a. � Bet k� duo�iau, kad abejoti dar būtų galima. Kai abejojau, man buvo sunku, bet lengviau negu dabar. Kai abejojau, dar turėjau vilties, bet dabar nebėra vilties, o a� vis dėlto abejoju viskuo. A� taip abejoju viskuo, jog neken�iu sūnaus ir kartais netikiu, kad tai mano sūnus. A� labai nelaimingas.

Jam nereikėjo �ito sakyti. Darja Aleksandrovna suprato, vos tik jis pa�velgė jai į veid�, jai pagailo Aleksejaus Aleksandrovi�iaus, o tikėjimas bi�iulės nekaltumu susvyravo.

� Ak, baisu, baisu! Nejaugi tiesa, kad jūs pasiry�ote i�situokti?

� A� pasiry�au paskutinei priemonei. Man nieko daugiau nebeliko daryti.

� Nieko neliko daryti, nieko neliko daryti... � pakartojo Darja Aleksandrovna su a�aromis akyse. � Ne, dar galima kai k� padaryti! � tarė ji.

� Baisiausia kaip tik tai, kad tokioje nelaimėje negalima nieko nedaryti. Ko nors netekus, kam nors mirus, reikia ne�ti kry�ių, o �ia reikia veikti, � tarė jis, tarytum įspėdamas jos mintį. � Reikia rasti i�eitį i� tos �eminan�ios padėties, į kuri� esi įstumtas, negalima gyventi trise.

� A� suprantu, gerai suprantu, � tarė Doli ir nuleido galv�. Ji patylėjo, galvodama apie save, apie savo �eimos nelaim�, staiga energingai pakėlė galv� ir maldaudama sunėrė rankas. � Bet palaukite! Jūs esate krik��ionis. Pagalvokite apie j�! Koks bus Anos likimas, jeigu mesite j�?

� A� galvojau, Darja Aleksandrovna, ir daug galvojau, � kalbėjo Aleksejus Aleksandrovi�ius. Jo veid� i�mu�ė raudonos dėmės, o drumzlinos akys �iūrėjo tiesiog į j�. Darja Aleksandrovna dabar jau visa siela jo gailėjosi. � A� �itaip pasielgiau po to, kai ji pati man pasakė, kokia negarbė i�tiko mane, visk� palikau po senovei. Jai buvo duota proga pasitaisyti, stengiausi i�gelbėti j�. Ir k� gi? Ji nepaisė pa�io lengviausio reikalavimo � laikytis padorumo taisyklių, � pasakojo jis kar��iuodamasis. � Gelbėti galima �mogų, kuris nenori �ūti, bet jeigu visa prigimtis tokia sugedusi, i�tvirkusi, jog pati pra�ūtis jai atrodo i�sigelbėjimas, k� �ia padarysi?

� K� norite, tik nereikia i�siskirti! � atsakė Darja Aleksandrovna.

� Ir k�?

� Ne, tai baisu. Ji bus niekieno �mona, ji �us!

� K� a� galiu padaryti? � gū�telėj�s pe�iais ir kilstelėj�s antakius, tarė Aleksejus Aleksandrovi�ius. Atsimin�s paskutinį �monos nusi�engim�, jis taip susierzino, jog vėl tapo �altas, kaip ir pokalbio prad�ioje. � A� labai dėkoju u� jūsų u�uojaut�, bet man jau metas, � parei�kė jis atsistodamas.

� Ne, palaukite! Jūs neturite jos pra�udyti. Palaukite, a� jums pasakysiu apie save. A� i�tekėjau, o vyras apgaudinėjo mane. Pagie�os, pavydulio suimta, norėjau visk� mesti ir norėjau pati... Bet susipratau, ir kas gi? Ana mane i�gelbėjo. A� gyvenu. Vaikai auga, vyras grį�ta į �eim� ir supranta, kad neteisingai pasielgė, darosi tauresnis, geresnis, ir a� gyvenu... A� atleidau, ir jūs turite atleisti!

Aleksejus Aleksandrovi�ius klausėsi, ta�iau Darjos Aleksandrovnos �od�iai jau nebeveikė jo. Sieloje vėl sukilo visa tos dienos pagie�a, kada jis buvo pasiry��s i�siskirti, Aleksejus Aleksandrovi�ius atsipeikėjo ir garsiai prabilo spiegian�iu balsu:

� Atleisti a� negaliu ir nenoriu, nes manau, kad tai neteisinga. A� dėl tos moters padariau visk�, o ji sumynė visk� į purv�, nes tokia jau jos prigimtis. A� nesu blogas �mogus, niekuomet niekam nesu jaut�s neapykantos, bet jos neken�iu visa �irdimi ir negaliu atleisti jai, nes per daug jos neken�iu u� visas blogybes, kurių ji man pridarė! � i�rė�ė jis su pagie�os a�aromis balse.

� Mylėkite tuos, kurie jūsų neken�ia... � droviai su�nib�dėjo Darja Aleksandrovna.

Aleksejus Aleksandrovi�ius niekinamai �yptelėjo. �it� jis seniai �inojo, bet jo atvejui tas netiko.

� Mylėkite tuos, kurie jūsų neken�ia, bet mylėti tų, kurių nekenti pats, negalima. Atleiskite, kad sugadinau jums nuotaik�. Kiekvienam savo bėdų per akis! � Ir Aleksejus Aleksandrovi�ius susivald�s ramiai atsisveikino ir i�va�iavo.

XIII

Visiems pakilus nuo stalo, Levinas norėjo eiti paskui Kiti į svetain�, ta�iau baiminosi, kad nebūtų jai nemalonu, jeigu per daug ai�kiai suksis apie j�. Jis pasiliko vyrų būrelyje, dalyvavo bendrame pokalbyje ir, ne�iūrėdamas į Kiti, jautė, k� ji veikia, kur �iūri ir kurioje svetainės vietoje yra.

Jam dabar visai nebuvo sunku vykdyti t� pa�ad�, kurį davė, � visuomet būti geros nuomonės apie visus �mones ir visuomet visus mylėti. Prasidėjo kalba apie valstie�ių bendruomen�, kurioje Pescovas matė ka�kokį ypating� element�, anot jo, choro element�. Levinas nesutiko nei su Pescovu, nei su broliu, kuris ka�kaip savi�kai pripa�ino rusų bendruomenės reik�m�, bet kartu jos nepripa�ino. Levinas kalbėjo su jais stengdamasis tik sutaikyti juos ir su�velninti prie�taravimus. Jis nė kiek nesidomėjo tuo, k� pats kalba, dar ma�iau � tuo, k� jie kalba, ir viena tetro�ko, kad jiems ir visiems būtų gera ir malonu. Jis �inojo dabar, kad viena tėra svarbu. Ir tai, kas jam buvo svarbu, i� prad�ių buvo ten, svetainėje, o vėliau ėmė judėti ir sustojo prie durų. Levinas neatsigr�damas pajuto nukreipt� į jį �vilgsnį ir �ypsen�. Negalėjo neatsigr�ti. Kiti stovėjo tarpduryje su ��erbackiu ir �iūrėjo į jį.

� A� maniau, kad jūs einate prie fortepijono, � tarė Levinas, priėj�s prie Kiti. � �tai ko man trūksta sod�iuje � muzikos.

� Ne, mes tik norėjome jus pakviesti, ir a� dėkoju, kad jūs priėjote, � tarė ji �ypsodamasi ir tarsi apdovanodama jį ta �ypsena. � Koks malonumas gin�ytis? Juk niekuomet vienas kito neįtikins.

� Taip, teisybė, � pritarė Levinas, � da�niausiai kar�tai nesutinki tik dėl to, kad niekaip negali suprasti, k� būtent nori įrodyti prie�ininkas.

Levinas da�nai pastebėdavo, jog patys protingiausi �monės, besigin�ydami tarp sav�s, po did�iausių pastangų, po gausybės logi�kų gudrybių ir �od�ių pagaliau ai�kiai suprasdavo, kad jie jau seniai, pa�ioje gin�o prad�ioje, �inojo, dėl ko taip ilgai plūkėsi, vienas antram įrodinėdami, bet kadangi jie mėgsta skirtingus dalykus, tai nenori pasakyti, kad nebūtų puolami. Jis da�nai jausdavo, jog kartais besigin�ijant paai�kėja, k� mėgsta prie�ininkas, ir tuomet pats pamėgsti t� patį ir tuojau su juo sutinki, ir t�syk visi argumentai tampa nebereikalingi, o kartais jausdavo prie�ingai. Kai i�rei�ki pagaliau tai, k� pats mėgsti ir dėl ko ie�kai argumentų, o dar i�rei�ki gerai ir nuo�ird�iai, tai prie�ininkas staiga sutinka ir nesigin�ija. Tai Levinas ir norėjo pasakyti.

Kiti suraukė kakt�, stengdamasi suprasti. Bet vos tik Levinas ėmė ai�kinti, ji suprato.

� A� suprantu, reikia su�inoti, dėl ko jis gin�ijasi, k� jis mėgsta, tuomet galima...

Ji visi�kai įspėjo ir pati pasakė jo blogai i�reik�t� mintį. Levinas d�iaugsmingai nusi�ypsojo: toks nuostabus jam buvo �is perėjimas nuo painaus i�t�sto gin�o su Pescovu ir broliu prie �io lakoni�ko ir ai�kaus, beveik be �od�ių, pa�ių sudėtingiausių min�ių perteikimo.

��erbackis pasitraukė nuo jų. Kiti priėjo prie pastatyto kortų stalo, atsisėdo ir ėmė naujoje �alioje gelumbėje kreida brai�yti susikertan�ius ratus.

Juodu vėl ėmė kalbėti apie tai, kas buvo kalbama per pietus: apie moterų laisv� ir darbus. Levinas sutiko su Darjos Aleksandrovnos nuomone, kad nei�tekėjusi mergina visada gali susirasti moteri�ko darbo �eimoje. Jis tai pagrindė sakydamas, jog nė viena �eima negali i�siversti be padėjėjos, jog kiekvienoje vargingoje ar turtingoje �eimoje yra ir turi būti auklių, samdytų ar savų.

� Ne, � tarė Kiti paraudusi, bet juo dr�siau �iūrėdama į jį savo nuo�ird�iomis akimis, � mergina gali atsidurti tokioje situacijoje, kai negali nesi�emindama įeiti į �eim�, o pati...

Jis tu�tuojau visk� suprato.

� O taip! � pritarė jis. � Taip, taip, taip, jūsų teisybė, jūsų teisybė!

Levinas suprato visa, k� per pietus įrodinėjo Pescovas, kalbėdamas apie moterų laisv�, ir suprato tik dėl to, kad pajuto, jog Kiti �irdies gilumoje baiminasi to pa�eminimo, kurio nei�vengia netekėjusios merginos. Mylėdamas j�, pats pajuto �it� baim� bei pa�eminim� ir tuojau i�si�adėjo savo argumentų.

Abu nutilo. Kiti vis dar brai�ė kreida stal�. Jos akys �velniai spindėjo. Pasiduodamas jos nuotaikai, Levinas visa savo esybe jautė, kad jį tolyd�io vis labiau u�plūsta laimė.

� Ak! A� vis� stal� i�brai�iau! � aiktelėjo ji, padėjo kreid� ir padarė judesį, lyg norėdama atsistoti.

�Kaipgi a� liksiu vienas be jos?� � pagalvojo jis baisėdamasis ir paėmė kreid�. � Palaukite, � pratarė jis, sėsdamasis prie stalo. � A� seniai norėjau paklausti vieno dalyko.

Jis �iūrėjo tiesiog į jos meilias, nors ir nusigandusias akis.

� Pra�om, klauskite.

� �tai, � tarė Levinas ir para�ė pirm�sias raides: K j m a: � n b, a t r � n a t? �itos raidės rei�kė: �Kai jūs man atsakėte: �ito negali būti, ar tai rei�kė � niekuomet ar tuomet?� Jokiu būdu negalima buvo tikėtis, kad ji galėtų suprasti �į sudėting� sakinį, bet jis taip pa�velgė į Kiti, tarytum jo gyvybė priklausytų nuo to, ar ji supras �iuos �od�ius.

Kiti pa�velgė į jį rimtai, paskui parėmė ranka suraukt� kakt� ir ėmė skaityti. Retkar�iais jinai pa�velgdavo į jį, klausdama �vilgsniu: �Ar a� i� tikrųjų teisingai manau?�

� Supratau, � tarė ji nukaitusi.

� Koks �ia �odis? � paklausė jis, rodydamas raid� n, turin�i� reik�ti �odį niekuomet.

� Tas �odis rei�kia niekuomet, � tarė ji, � bet tai netiesa!

Levinas greitai nutrynė, kas buvo para�yta, padavė jai kreid� ir atsistojo. Kiti para�ė: T a n k a.

Doli dingo �irdgėla, kuri� sukėlė pasikalbėjimas su Aleksejum Aleksandravi�ium, kai pamatė, kad Kiti su kreida rankoje �iūri auk�tyn į Levin�, �ypsodamasi nedr�sia ir laiminga �ypsena, o gra�i Levino figūra pasilenkusi prie stalo ir degan�ios jo akys �vilg�ioja �ia į stal�, �ia į j�. Staiga Levinas nu�vito, jis suprato. Tai rei�kė: �Tuomet a� negalėjau kitaip atsakyti.�

Jis pa�velgė į j� klausiamai, nedr�siai.

� Tiktai tuomet?

� Taip, � atsakė jos �ypsena.

� O da... O dabar? � paklausė jis mik�iodamas.

� Perskaitykite. A� pasakysiu tai, ko norė�iau. Labai norė�iau! � Jinai para�ė pirm�sias raides: K j g u i a, k b. Tai rei�kė: �Kad jūs galėtumėt u�mir�ti ir atleisti, kas buvo.�

Įtemptais, virpan�iais pir�tais jis pagriebė kreid� ir, sulau��s j�, para�ė pirm�sias raides sakinio: �Man nieko nereikia u�mir�ti ir atleisti, a� nenustojau jūsų mylėj�s.�

Jinai pa�velgė į jį su �ypsena, kuri tarytum sustingo jos veide.

� A� supratau, � tarė ji pa�nib�dom.

Levinas atsisėdo ir para�ė ilg� sakinį. Ji visk� suprato ir, neklausdama jo, ar taip, paėmė kreid� ir tuojau atsakė.

Jis ilgai negalėjo suprasti, k� ji para�ė, ir da�nai �vilg�iojo jai į akis. I� laimės jis neteko nuovokos. Jokiu būdu Levinas negalėjo įspėti tų �od�ių, kuriuos ji turėjo galvoje; ta�iau i� jos �avių, laime spindin�ių akių jis suprato visa, k� jam reikėjo �inoti. Ir jis para�ė tris raides. Bet dar nebuvo baig�s ra�yti, o Kiti jau skaitė, sekdama paskui jo rank�, ir pati baigė bei para�ė atsakym�: Taip.

� Secretaire �aid�iate? � priėj�s pakalbino senasis kunigaik�tis. � Va�iuokime, jeigu nori suspėti į teatr�.

Levinas atsistojo ir palydėjo Kiti ligi durų.

Jau viskas buvo pasakyta; buvo pasakyta, kad jinai myli jį ir kad prane� tėvui bei motinai, jog jis atva�iuos rytoj ryt�.

XIV

Kai Kiti i�va�iavo ir Levinas liko vienas, jis pajuto tokį nerim� be jos ir tokį nekantrų nor� kuo grei�iausiai sulaukti kitos dienos ryto, kada vėl pamatys Kiti ir am�inai susijungs su ja, jog tarytum mirties i�sigando tų keturiolikos valandų, kurias reikės praleisti be jos. Jam būtinai reikėjo su kuo nors būti ir kalbėti, kad neliktų vienas ir apgautų laik�. U�vis maloniausia būtų jam kalbėtis dabar su Stepanu Arkadji�ium, bet tas va�iavo, kaip sakėsi, į pobūvį, nors i� tikrųjų į balet�. Levinas tiktai suspėjo pasakyti jam, kad jis laimingas, nes myli jį ir niekuomet neu�mir� to, k� Stepanas Arkadji�ius jam padarė. Stepano Arkadji�iaus �vilgsnis ir �ypsena pasakė Levinui, jog jis kaip reikiant supranta �į jausm�.

� K� gi, ar ne metas mirti? � tarė Stepanas Arkadji�ius, susigraudin�s spausdamas Levinui rank�.

� Ne-e-e! � su�uko Levinas.

Darja Aleksandrovna, atsisveikindama su juo, taip pat lyg sveikindama tarė:

� Kaip d�iaugiuosi, kad jūs vėl susitikote su Kiti, senus draugus reikia branginti.

Levinui buvo nemalonūs �ie Darjos Aleksandrovnos �od�iai. Ji negalėjo suprasti, kaip visa tai kilnu ir neprieinama jai, ir ji neturėjo apie tai u�siminti.

Levinas atsisveikino su visais, bet nenorėdamas likti vienas pritapo prie brolio.

� Kur tu vyksti?

� A� į posėdį.

� Na, a� drauge. Ar galima?

� Kodėl ne? Va�iuokime, � �ypsodamasis tarė Sergejus Ivanovi�ius. � Kas tau �iandien?

� Man? A� laimingas! � tarė Levinas, nuleisdamas lang� karietos, kuria jie va�iavo. � Tau nieko? Man tvanku. A� laimingas! Kodėl tu ligi �iol nevedei?

Sergejus Ivanovi�ius nusi�ypsojo.

� A� labai d�iaugiuosi, ji, rodos, puiki merg... � buvo bepraded�s Sergejus Ivanovi�ius.

� Nekalbėk, nekalbėk, nekalbėk! � su�uko Levinas, abiem rankomis pagrieb�s jam u� kailinių apykaklės ir j� subrukdamas. �Jinai � puiki mergina� buvo tokie paprasti, niekingi �od�iai, visi�kai nesiderin� su jo jausmais.

Sergejus Ivanovi�ius linksmai nusijuokė, o tas jam retai atsitikdavo.

� Vis dėlto galima pasakyti, kad a� labai d�iaugiuosi.

� Bus galima rytoj, rytoj, ir daugiau nieko! Nieko, nieko, tylėk! � tarė Levinas ir, dar kart� susiaut�s jam kailinius, pridūrė: � A� tave labai myliu! Ar galiu vykti į posėdį?

� �inoma, gali.

� Apie k� jūs �iandien kalbėsite? � paklausė Levinas, vis� laik� �ypsodamasis.

Jie atvyko į posėdį. Levinas klausėsi, kaip sekretorius mik�iodamas skaitė protokol�, kurio, matyt, pats nesuprato, bet Levinas i� to sekretoriaus veido matė, koks jis mielas, geras ir �aunus vyras. Tai buvo matyti i� to, kaip jis painiojosi ir drovėjosi, skaitydamas protokol�. Paskui prasidėjo kalbos. Jie gin�ijosi dėl ka�kokių skai�ių, kuriuos reikėjo susumuoti, ir dėl ka�kokių vamzd�ių, kuriuos reikėjo nutiesti, ir Sergejus Ivanovi�ius įgėlė dviem nariams, ka�k� ilgai kalbėjo ir jautėsi kaip nugalėtojas. Kitas narys, pasira��s ka�k� popierėlyje, i� prad�ių irgi baiminosi, bet vėliau atsakė jam labai tul�ingai ir dailiai. O paskui Svija�skis (jis irgi �ia dalyvavo) taip pat ka�k� pasakė labai gra�iai ir tauriai. Levinas klausėsi jų ir ai�kiai matė, kad nei tų sumų, nei vamzd�ių visai nėra ir jie visi�kai nepyksta, kad visi tokie geri, �aunūs �monės ir viskas jiems taip gerai ir skland�iai vyksta. Niekam jie nekliudė, ir visiems buvo malonu. Levinui buvo nuostabu, kad jis �iandien visus juos kiaurai mato ir i� ma�ų, anks�iau nepastebėtų bruo�ų pa�įsta kiekvieno siel� ir ai�kiai mato, jog jie geri �monės. Ir Levin� visi jie �iandien labai myli. Matyti i� to, kaip kalba su juo, kaip �velniai, meiliai �iūri į jį net jam nepa�įstami �monės.

� Na, tu patenkintas? � paklausė Sergejus Ivanovi�ius.

� Labai. A� niekad nemaniau, kad taip įdomu! Puiku, nuostabu!

Svija�skis priėjo prie Levino ir pakvietė jį į namus arbatos. Levinas niekaip negalėjo suprasti ir prisiminti, dėl ko jis buvo nepatenkintas Svija�skiu, ko norėjo i� jo. Svija�skis buvo protingas ir nuostabiai geras �mogus.

� Labai d�iaugiuosi, � tarė jis ir paklausė apie �mon� bei apie svain�. Kadangi jo vaizduotėje mintis apie Svija�skio svain� buvo susijusi su santuoka, tai pagal keist� min�ių filiacij� jam pasirodė, kad niekam geriau negalima pasipasakoti apie savo laim�, kaip Svija�skio �monai ir svainei, todėl Levinas mielai sutiko pas juos nuvykti.

Svija�skis klausinėjo Levin� apie �io darb� sod�iuje, kaip ir visuomet, nė kiek nemanydamas, jog galima būtų atrasti k� nors naujo, kas nebūtų �inoma Europoje, ir dabar �itai nė kiek nebuvo Levinui nemalonu. Prie�ingai, jis jautė, kad Svija�skis sako ties�, kad visas tas reikalas yra labai menkas, ir matė, kaip nuostabiai �velniai bei atsargiai Svija�skis vengia parodyti, jog jis sako ties�. Svija�skio damos buvo itin mielos. Levinui rodėsi, kad jos jau visk� �ino ir pritaria jam, bet nesako tiktai i� mandagumo. Jis i�buvo pas juos valand�, dvi, tris, kalbėdamasis apie įvairius dalykus, bet turėdamas galvoje tiktai t� vien�, kuris buvo u�liej�s jo siel�, ir nepastebėjo, kad visiems baisiai įgriso ir kad seniai metas gulti. Svija�skis palydėjo jį iki priemenės, �iovaudamas ir stebėdamasis, kad jo bi�iulis taip keistai nusiteik�s. Buvo antra valanda. Levinas grį�o į vie�butį ir i�sigando, pagalvoj�s, kaip dabar, tokios nekantros suimtas, vienas praleis dar likusias de�imt valandų. Naktinis liokajus nemiegojo, u�degė jam �vakes ir norėjo i�eiti, bet Levinas jį sulaikė. Pasirodė, kad �is liokajus, Jegoras, kurio anks�iau Levinas nepastebėdavo, labai protingas ir mielas, o svarbiausia � geras �mogus.

� Ar, sunku, Jegorai, nemiegoti?

� K� padarysi! Tokia mūsų tarnyba. Pas ponus ramiau, u�tat �ia pelningiau.

Pasirodė, kad Jegoras turi �eim�, tris berniukus ir dukterį siuvėj�, kuri� nori i�leisti u� pakinktų krautuvės pardavėjo.

Levinas �ia proga persakė Jegorui savo mintį, kad santuokoje svarbiausias dalykas yra meilė ir kad su meile visuomet būsi laimingas, nes laimė yra mūsų viduje.

Jegoras atid�iai i�klausė ir, matyt, visi�kai suprato Levino mintį, bet, j� paremdamas, visi�kai netikėtai parei�kė, kad gyvendamas pas gerus ponus visuomet buvo jais patenkintas ir dabar savo �eimininku visi�kai patenkintas, nors tas ir prancūzas.

�Nuostabiai geras �mogus�, � galvojo Levinas.

� Na, o tu, Jegorai, vesdamas ar mylėjai savo �mon�?

� Kaipgi nemylėsi, � atsakė Jegoras.

Ir Levinas matė, kad Jegoras taip pat yra entuziazmo pagautas ir pasiry��s i�reik�ti savo slap�iausius jausmus.

� Mano gyvenimas taip pat nuostabus. A� i� ma�ų dienų... � pradėjo jis, blyk�iodamas akimis, matyt, u�sikrėt�s Levino entuziazmu, lygiai kaip �monės u�sikre�ia �iovuliu.

Ta�iau tuo metu pasigirdo skambutis; Jegoras i�ėjo, ir Levinas liko vienas. Jis beveik nieko nebuvo valg�s per pietus, pas Svija�skius atsisakė arbatos ir vakarienės, bet negalėjo nė pagalvoti apie vakarien�. Jis buvo nemig�s vakar naktį, bet negalėjo nė pagalvoti apie mieg�. Kambaryje buvo vėsu, bet jį tro�kino kar�tis. Levinas atidarė abi orlaides ir atsisėdo ant stalo prie�ais lang�. Pro apsnigt� stog� buvo matyti ra�tuotas kry�ius su grandinėmis, o vir�um jo � kylantis Ve�ėjo �vaig�dyno trikampis su gelsvai ry�kiu Tiku�iu. Jis �iūrėjo �ia į kry�ių, �ia į �vaig�d�, traukė į save tyr� �alt� or�, lygia srove plaukiantį į kambarį, ir tarytum per sapn� sekė kylan�ius s�monėje vaizdus bei atsiminimus. Ketvirt� valand� ryto Levinas i�girdo koridoriuje �ingsnius ir i�ki�o galv� pro duris. Grį�o i� klubo jam pa�įstamas lo�ėjas Miaskinas. �is ėjo paniur�s, apsiblaus�s ir kos�iojo. �Varg�as, nelaimingas!� � pagalvojo Levinas, ir i� meilės bei u�uojautos tam �mogui jo akyse pasirodė a�aros. Levinas norėjo pasikalbėti su juo, paguosti, bet atsimin�s, kad jis vienmar�kinis, apsigalvojo ir vėl atsisėdo prie orlaidės, maudydamasis �altame ore bei �iūrėdamas į t� nuostabios formos, tylų, bet tokį jam reik�ming� kry�ių ir kylan�i� skais�iai gelton� �vaig�d�. Septint� valand� subruzdo grindų va�kuotojai, varpai ėmė skambinti ka�kokioms pamaldoms, ir Levinas pajuto, kad jam darosi �alta. Jis u�darė orlaid�, nusiprausė, apsirengė ir i�ėjo į gatv�.

XV

Gatvės dar buvo tu��ios. Levinas patraukė ��erbackių namų link. Paradinės durys buvo u�darytos, visi miegojo. Jis grį�o atgal, įėjo į savo kambarį ir pareikalavo kavos. Dieninis liokajus, jau nebe Jegoras, atne�ė.

Levinas norėjo jį pakalbinti, bet ka�kas liokajui paskambino, ir tas i�ėjo. Levinas bandė gerti kav� ir įsidėti į burn� bandel�, bet jo burna visi�kai ne�inojo, k� daryti su bandele. Levinas i�spjovė bandel�, apsivilko palt� ir vėl i�ėjo vaik��ioti. Buvo de�imta valanda, kai jis antr� kart� priėjo prie ��erbackių priebu�io. Namuose k� tik buvo atsikėl�, virėjas ėjo produktų. Reikėjo i�gyventi dar bent dvi valandas.

Vis� t� naktį ir ryt� Levinas gyveno visi�kai nes�moningai ir jautėsi visi�kai i�skirtas i� materialaus gyvenimo s�lygų. Jis nevalgė i�tis� dien�, nemiegojo dvi naktis, i�buvo kelet� valandų nusireng�s �altyje ir jautėsi ne tik �valus bei sveikas, kaip niekuomet, bet ir visi�kai nepriklausomas nuo kūno, jo judesiams nebuvo reikalingos raumenų pastangos, ir jis jautėsi galįs visk� padaryti. Levinas buvo tikras, kad galėtų pakilti auk�tyn arba pastumti namo kamp�, jeigu to reikėtų. Likusį laik� jis vaik�tinėjo gatvėmis, nuolat �vilg�iodamas į laikrodį ir dairydamasis į �alis.

Ir k� jis tuomet matė, vėliau jau niekados nepastebėdavo. Ypa� sujaudino jį einantys į mokykl� vaikai, melsvi baland�iai, nuskrid� nuo stogo į �aligatvį, ir kvietinės, miltais apibertos bandelės, kurias i�statė nematoma ranka. Tos bandelės, baland�iai ir du berniukai buvo ne�emi�kos būtybės. Viskas įvyko vienu metu: berniukas pribėgo prie baland�io ir �ypsodamasis pa�velgė į Levin�, balandis suplasnojo sparnais ir spurstelėjo į �alį, �vilgėdamas saulėje tarp virpan�ių ore sniego dulkelių, o pro lang� padvelkė keptos duonos kvapas ir ka�kas i�statė bandeles. Visa tai drauge buvo taip nepaprastai �avu, jog Levinas susijuokė ir apsiverkė i� d�iaugsmo. Apsuk�s didelį rat� Gazetno gatvele ir Kislovka, jis vėl grį�o į vie�butį, pasidėj�s prie�ais save laikrodį atsisėdo ir laukė dvylikos. Gretimame kambaryje �monės kalbėjo ka�k� apie ma�inas ir apgavyst�, ka�kas kosėjo taip, kaip kosti rytais. Jie nesuprato, kad rodyklė jau artėja prie dvylikos. Rodyklė priartėjo. Levinas i�ėjo į priebutį. Ve�ikai, matyt, visk� �inojo. Laime spindin�iais veidais jie apsupo Levin�, gin�ydamiesi tarp sav�s ir siūlydamiesi patarnauti. Stengdamasis neį�eisti kitų ve�ikų ir pa�adėj�s su jais taip pat pava�inėti, Levinas paėmė vien� ir liepė va�iuoti pas ��erbackius. Ve�ikas balta mar�kinių apykakle, i�siki�usia i� po gobtuvo ir aptempusia raudon�, stor� bei tvirt� sprand�, buvo �avus. To ve�iko rogės buvo auk�tos, patogios, tokios, kokiomis Levinas vėliau jau niekuomet neva�inėjo, ir arklys buvo geras, ir stengėsi bėgti, ta�iau nejudėjo i� vietos. Ve�ikas �inojo ��erbackių namus, keleiviui pagerbti dailiai i�lenk�s rankas ir su�uk�s �trrr� sustabdė arklį ties priebu�iu. ��erbackių �veicorius tikriausiai visk� �inojo. Tai buvo matyti i� to, kaip jis �ypsojosi akimis ir pasakė:

� Na, seniai buvote, Konstantinai Dmitriji�iau!

Jis ne tik visk� �inojo, bet, matyt, d�iūgavo ir stengėsi savo d�iaugsm� paslėpti. Pa�velg�s į mielas senuko akis, Levinas pajuto net ka�kokį dar nauj� savo laimės bruo��.

� Ar ponai jau atsikėl�?

� Pra�om! O t� palikite �ia, � tarė jis �ypsodamasis, kai Levinas norėjo sugrį�ti ir pasiimti kepur�. Tai turėjo k� nors reik�ti.

� Kam liepsite apie jus prane�ti? � paklausė liokajus.

Liokajus, nors ir jaunas, i� naujų liokajų, dabita, bet labai geras ir malonus �mogus, taip pat visk� suprato.

� Kunigaik�tienei... kunigaik��iui... kunigaik�tytei... � tarė Levinas.

Pirmiausia Levinas namuose pamatė mademoiselle Linon. Ji ėjo per sal�, ir jos garbiniai bei veidas spindėjo. Vos tik Levinas pakalbino j�, u� durų staiga su�e�ėjo moteri�ki drabu�iai, mademoiselle Linon dingo Levinui i� akių, ir jį pagavo d�iaugsmingas artimos laimės siaubas. Mademoiselle Linon ėmė ka�kur skubėti ir, palikusi jį, nuėjo prie kitų durų. Vos tik jai i�ėjus, greiti, lengvi �ingsniai sustuksėjo parketu, ir jo laimė, jo gyvenimas, jis pats � geriausia jo paties dalis, tai, ko jis taip ilgai ie�kojo ir tro�ko, greitai artėjo jo link. Kiti ne ėjo, bet ka�kokios neregimos jėgos ne�ama skriste skrido į jį.

Jis matė tik jos skais�ias, nuo�ird�ias akis, i�g�sdintas to paties meilės d�iaugsmo, kuris pripildė ir jo �irdį. Tos akys �vytėjo ar�iau ir ar�iau, akindamos jį savo meilės �viesa. Kiti sustojo prie pat jo, liesdama jį. Jos rankos pakilo ir nusileido jam ant pe�ių.

Ji padarė visa, k� galėjo padaryti, � pribėgo prie jo ir atsidavė visa, būg�taudama ir d�iaugdamasi. Jis apkabino j� ir prispaudė lūpas prie jos burnos, ie�kan�ios jo bu�inio.

Ji taip pat nemigo vis� naktį ir vis� ryt� laukė jo. Motina bei tėvas nesvyruodami sutiko, ir buvo laimingi dukters laime. Kiti laukė jo. Ji pirmoji norėjo prane�ti jam apie savo ir jo laim�. Ji ruo�ėsi viena sutikti jį, d�iaugėsi ta mintimi ir būg�tavo, drovėjosi bei pati ne�inojo, k� padarys. Kai i�girdo Levino �ingsnius ir bals�, laukė u� durų, kol i�eis mademoiselle Linon. Kai toji i�ėjo, Kiti negalvodama, neklausdama sav�s, kaip ir k�, priėjo prie jo ir padarė tai, k� padarė.

� Eime pas mamyt�! � tarė ji, paėmusi jam u� rankos. Levinas ilgai nieko negalėjo pasakyti, ne tiek dėl to, kad bijojo �od�iu pa�eisti savo jausmo kilnum�, kiek dėl to, kad kiekvien� kart�, norėdamas k� nors pasakyti, jausdavo, jog vietoje �od�ių jam i�tryk� laimės a�aros. Jis paėmė jos rank� ir pabu�iavo.

� Argi tai tiesa? � pagaliau i�tarė Levinas dusliu balsu. � A� negaliu patikėti, kad tu myli mane!

Kiti nusi�ypsojo, i�girdusi t� jo �tu� ir pama�iusi, kad jis nedr�siai pa�velgė į j�.

� Taip! � reik�mingai, palengva i�tarė ji. � A� tokia laiminga!

Nepaleisdama jo rankos, Kiti įėjo į svetain�. Kunigaik�tienė, pama�iusi juodu, ėmė tankiai kvėpuoti ir tuojau apsiverkė, po to susijuokė ir tokiu energingu �ingsniu, kokio nelaukė Levinas, pribėgo prie jų, apkabino Levino galv� ir pabu�iavo jį, suvilgydama jo skruostus a�aromis.

� Tai viskas baigta! A� d�iaugiuosi. Mylėk j�. A� d�iaugiuosi... Kiti!

� Greitai susitvarkėte! � tarė senasis kunigaik�tis, stengdamasis atrodyti abejingas, ta�iau Levinas pastebėjo, kad kunigaik��io akys buvo drėgnos, kai tas kreipėsi į jį.

� A� seniai, visuomet �ito tro�kau! � prisipa�ino kunigaik�tis, paėm�s Levinui u� rankos ir traukdamas jį į save. � A� dar tuomet, kai �i vėjavaikė buvo įsimaniusi...

� Tėte! � su�uko Kiti ir rankomis u��iaupė jam burn�.

� Na, nekalbėsiu! � tarė jis. � A� labai labai� d�iau... Ak, koks a� kvailas...

Jis apkabino Kiti, pabu�iavo jos veid�, rank�, vėl veid�, per�egnojo j�.

Ir �iūrint, kaip Kiti ilgai ir �velniai bu�iuoja mėsing� tėvo rank�, Levin� apėmė naujas meilės jausmas senajam kunigaik��iui, �mogui, kuris pirma jam buvo svetimas.

XVI

Kunigaik�tienė sėdėjo tylėdama krėsle ir �ypsojosi, kunigaik�tis atsisėdo �alia jos. Kiti stovėjo prie tėvo krėslo, vis dar nei�leisdama jo rankos. Visi tylėjo.

Kunigaik�tienė pirmoji įvardijo visk� �od�iais ir visas mintis bei jausmus nukreipė į gyvenimo klausimus. Ir pirm� akimirk� visiems tai pasirodė vienodai keista ir net skaudu.

� Kada? Reikia palaiminti ir paskelbti. O kada vestuvės? Kaip tu manai, Aleksandrai?

� �tai jis, � tarė senasis kunigaik�tis, rodydamas į Levin�, � jis �ia svarbiausias asmuo.

� Kada? � tarė Levinas rausdamas. � Rytoj. Jeigu jūs man�s klausiate, tai, mano nuomone, �iandien palaiminti, o rytoj vestuvės.

� Gana jau, mon cher, nes�monės!

� Na, tai po savaitės.

� Jis tarytum pami��s.

� I� tikrųjų, kodėl ne?

� K� tu �ia dabar, � d�iaugsmingai �ypsodamasi i� to skubotumo, tarė motina. � O kraitis?

�Nejaugi bus kraitis ir visa kita? � pagalvojo Levinas nusigand�s. � O pagaliau negi gali kraitis ir palaiminimas, ir visa kita � negi gali sudrumsti mano laim�? Niekas negali sudrumsti!� Jis pa�velgė į Kiti ir pastebėjo, kad jos nė kiek, nė kiek neį�eidė mintis apie kraitį. �Vadinasi, tai reikalinga�, � pagalvojo jis.

� A� juk nieko ne�inau, a� tik pasakiau, ko norė�iau, � tarė jis atsipra�ydamas.

� Mes apsvarstysime. Dabar galima palaiminti ir paskelbti. Tai taip.

Kunigaik�tienė priėjo prie vyro, pabu�iavo jį ir norėjo eiti, bet kunigaik�tis sulaikė j�, apkabino ir �ypsodamasis it įsimylėj�s jaunuolis kelet� kartų �velniai pabu�iavo j�. Senukai, matyt, buvo akimirk� susipainioj� ir ne�inojo, ar juodu vėl įsimylėj�, ar tik jų duktė. Kunigaik��iui su kunigaik�tiene i�ėjus, Levinas priėjo prie savo su�adėtinės ir paėmė j� u� rankos. Dabar Levinas jau galėjo valdytis ir kalbėti, daug turėjo pasakyti jai. Ta�iau pasakė visai ne tai, kas buvo reikalinga.

� Juk a� �inojau, kad �itaip turės būti! A� niekuomet nesitikėjau, bet sielos gilumoje buvau visuomet tikras, � tarė jis. � A� tikiu, kad taip buvo skirta.

� O a�? � tarė ji. � Net tuomet... � Ji nutilo ir vėl kalbėjo toliau, ry�tingai �iūrėdama į jį savo nuo�ird�iomis akimis: � Net tuomet, kai atstūmiau savo laim�. Visuomet mylėjau jus vien�, bet buvau susi�avėjusi. A� turiu pasakyti... Ar jūs galite tai u�mir�ti?

� Gal tai į gera. Jūs man turite daug k� atleisti. Turiu jums pasakyti...

Buvo vienas dalykas, kurį jis buvo pasiry��s pasakyti, bet ne vienintelis. Levinas buvo pasiry��s i� pat pirmų dienų pasakyti jai du dalykus: viena, kad jis ne toks skaistus kaip ji, ir antra, kad jis � netikintis. Tas labai kankino jį, ta�iau laikė savo pareiga pasakyti ir viena, ir antra.

� Ne, ne dabar, paskui! � tarė Levinas.

� Gerai, paskui, bet būtinai pasakykite. A� nieko nebijau. A� turiu visk� �inoti. Dabar jau baigta.

Jis u�baigė mintį:

� Baigta ta prasme, kad jūs neatstumsite man�s, ar bū�iau �ioks, ar toks, neatsisakysite man�s? Taip?

� Taip, taip.

Jų kalb� nutraukė mademoiselle Linon, kuri, nors ir dirbtinai, bet �velniai �ypsodamasi, atėjo pasveikinti savo mylimos auklėtinės. Ji dar nebuvo i�ėjusi, o jau atėjo pasveikinti tarnai. Paskui atvyko giminės, ir prasidėjo tas laimingas s�my�is, i� kurio Levinas i�trūko tik antr� savo vestuvių dien�. Levinui vis� laik� buvo nesmagu, nuobodu, bet laimės įtampa be perstogės didėjo. Jis nuolat jautė, kad i� jo reikalaujama daug to, ko jis ne�ino, ir jis darė visa, kas jam buvo sakoma, ir visa tai teikė jam laim�. Levinas manė, kad jo pir�lybos nė kiek nebus pana�ios į kitų �monių pir�lybas, kad įprastinės pir�lybų aplinkybės sudrums jo ypating�j� laim�, ta�iau galų gale darė t� patį, k� ir kiti, ir jo laimė dėl to tik didėjo ir darėsi vis labiau ir labiau ypatinga, tokia, kokios niekuomet nebuvo ir nėra.

� Dabar valgysime saldainių, � sakydavo m-lle Linon, ir Levinas va�iuodavo pirkti saldainių.

� Na, a� labai d�iaugiuosi, � pasakė Svija�skis. � Gėles jums patar�iau pirkti pas Fomin�.

� O reikia? � Ir jis va�iavo pas Fomin�.

Brolis sakė jam, kad reikia pasiskolinti pinigų, nes būsi� daug i�laidų, reikės dovanų...

� O reikalingos dovanos? � Ir jis lėkė pas Fuld�.

Ir pas konditerį, ir pas Fomin�, ir pas Fuld� Levinas matė, kad ten visi jo laukia, d�iaugiasi jį pamat� ir dėl jo laimės d�iūgauja taip pat kaip ir kiti �monės, su kuriais jam teko susidurti tomis dienomis. Nepaprasta buvo tai, kad jį visi ne tik mylėjo, bet ir visi tie �monės, kurie anks�iau buvo jam nesimpatingi, �alti, abejingi, dabar juo �avėjosi, jo klausė, �velniai ir atsargiai puoselėjo jo jausm� ir drauge su juo buvo įsitikin�, kad jis � laimingiausias �mogus pasaulyje, nes jo su�adėtinė yra tobuliausia būtybė. T� patį jautė ir Kiti. Kai grafienė Nordston leido sau u�siminti, kad tro�kusi ka�ko geresnio, Kiti taip įsikar��iavo ir taip įtikinamai įrodė, kad geresnio u� Levin� nieko negali būti pasaulyje, jog grafienė Nordston turėjo tai pripa�inti ir Kiti akyse tik su pasigėrėjimo �ypsena �velgdavo į Levin�.

Jo �adėtasis prisipa�inimas buvo vienas sunkių to meto įvykių. Levinas pasitarė su senuoju kunigaik��iu ir, �iam leidus, davė Kiti savo dienora�tį, kuriame buvo sura�yta visa tai, kas jį kankino. Levinas ra�ė anuomet �į dienora�tį, turėdamas galvoje būsim�j� su�adėtin�. Jį kankino du dalykai: jis nebuvo skaistus ir jis buvo netikintis. Prisipa�inimas netikėjimu Kiti nesujaudino. Ji buvo religinga, niekuomet neabejojo religijos tiesomis, bet jo i�orinis netikėjimas nė trupu�io jos nepaveikė. Meilė padėjo jai pa�inti jo siel�, ir jo sieloje Kiti matė tai, k� norėjo; o kad tokia sielos būsena vadinama netikėjimu, jai buvo vis tiek. Bet antrasis prisipa�inimas j� gailiai pravirkdė.

Tik po ilgos vidinės kovos Levinas davė jai savo dienora�tį. Jis �inojo, kad tarp jo ir Kiti negali ir neturi būti paslap�ių, todėl nutarė, jog taip reikia. Ta�iau Levinas nenumanė, kad visa tai gali j� paveikti, negalėjo pa�iūrėti į save jos akimis. Tik t� vakar�, prie� vykstant į teatr�, kai atva�iavo pas juos, įėjo į Kiti kambarį ir pamatė apsiverkusį gailų ir miel� jos veid�, nelaiming� dėl nepataisomos �irdgėlos, kuri� jis suteikė, Levinas suprato, kokia bedugnė skiria jo negarbing� praeitį nuo jos nuostabaus skaistumo, ir pasibaisėjo tuo, k� buvo padar�s.

� Atsiimkite, atsiimkite tas baisias knygas! � riktelėjo Kiti, stumdama nuo sav�s s�siuvinius, kurie gulėjo prie� j� ant stalo. � Kam davėte juos man!.. Ne, vis dėlto geriau, � pridūrė ji, pasigailėjusi nusiminusio Levino veido. � Bet labai baisu!

Levinas nuleido galv� ir tylėjo. Jis nieko negalėjo pasakyti.

� Jūs neatleisite man, � su�nib�dėjo jis.

� Ne, a� jau atleidau, bet tai baisu!

Ta�iau jo laimė buvo tokia didelė, jog �is prisipa�inimas neturėjo jai įtakos, tik suteikė nauj� atspalvį. Kiti atleido jam, bet nuo to laiko jis dar labiau buvo įsitikin�s, kad yra nevertas jos, dar �emiau lenkėsi savo �irdyje prie� j� ir dar labiau brangino nepelnyt� laim�.

XVII

Grį�damas į savo vieni�� kambarį vie�butyje, Aleksejus Aleksandrovi�ius neju�iomis prisiminė, kokį įspūdį jam padarė visa tai, kas buvo kalbama per pietus ir po pietų. Darjos Aleksandrovnos �od�iai, kad reikia atleisti, kėlė jam tiktai apmaud�. Taikyti ar netaikyti �it� krik��ioni�k� reikalavim� jo atvejui, buvo per sunkus klausimas, apie jį negalima buvo lengvai kalbėti, ir �į klausim� Aleksejus Aleksandrovi�ius jau seniai buvo i�sprend�s neigiamai. I� viso, kas buvo pasakyta, į jo s�mon� labiausiai įsmigo kvailo, gera�irdi�ko Turovcyno �od�iai: vyri�kai pasielgė, i�kvietė į dvikov� ir nukovė. Visi, matyt, pritarė tam, nors i� mandagumo nieko nesakė.

��iaip ar taip, �is dalykas baigtas, nėra ko apie tai galvoti�, � tarė sau Aleksejus Aleksandrovi�ius. Galvodamas tik apie savo būsim� kelion� bei revizij�, jis įėjo į savo kambarį ir paklausė lydin�io �veicoriaus, kur jo liokajus; �veicorius atsakė, kad liokajus k� tik i�ėj�s. Aleksejus Aleksandrovi�ius liepė jam atne�ti arbatos, atsisėdo prie stalo ir pasiėm�s Frum� ėmė svarstyti kelionės mar�rut�.

� Dvi telegramos, � prane�ė sugrį��s liokajus, įeidamas į kambarį. � Atleiskite, jūsų prakilnybe, a� k� tik buvau i�ėj�s.

Aleksejus Aleksandrovi�ius paėmė telegramas ir atplė�ė. Pirmoji telegrama prane�ė, kad Stremovas paskirtas kaip tik į t� pa�i� viet�, kurios norėjo Kareninas. Aleksejus Aleksandrovi�ius numetė telegram�, atsistojo ir paraud�s ėmė vaik��ioti po kambarį. �Quos vult perdere dementat�57, tarė jis, �odį quos taikydamas tiems, kurie prie �io paskyrimo prisidėjo. Jam ne taip buvo pikta, kad ne jis gavo t� viet�, kad jis, matyt, aplenktas, bet buvo nesuprantama, nuostabu, kaip jie nematė, jog plepys, tu��iakalbis Stremovas ma�iau u� kurį kit� �ia tinka. Kaip jie nematė, jog �iuo paskyrimu jie �udo save, savo prestige!

�Dar kas nors pana�aus�, � tul�ingai tarė jis sau, atplė�damas antr�j� telegram�. Telegrama buvo �monos. Jos para�as mėlynu pie�tuku, �Ana�, visų pirma krito jam į akį. �Mir�tu, pra�au, maldauju atva�iuoti. Ramiau numirsiu, jeigu atleisite�, � perskaitė jis. Aleksejus Aleksandrovi�ius niekinamai �yptelėjo ir numetė telegram�. Kad tai apgaulė ir gudrybė, kaip jam atrodė pirm� akimirk�, negalėjo būti jokios abejonės.

�Nėra tokios apgaulės, kurios ji nei�drįstų griebtis. Ji turi gimdyti. Galbūt gimdymo liga. Ta�iau koks jų tikslas? Įteisinti kūdikį, mane sukompromituoti ir sukliudyti i�tuok�, � svarstė jis. � Bet ka�kodėl ten pasakyta: mir�tu...� Jis dar kart� perskaitė telegram�, ir staiga tiesioginė prasmė to, kas buvo pasakyta, apstulbino jį. �O jeigu tai tiesa? � tarė jis sau. � Jeigu tiesa, jog kan�ios ir artimos mirties akimirk� ji nuo�ird�iai gailisi, o a�, palaik�s tai apgaule, nenuva�iuosiu? Būtų ne tik �iauru, visi mane pasmerktų, be to, būtų i� mano pusės tiesiog kvaila.�

� Piotrai, sulaikyk kariet�. Va�iuoju į Peterburg�, � prane�ė jis liokajui.

Aleksejus Aleksandrovi�ius ry�osi va�iuoti į Peterburg� ir pasimatyti su �mona. Jeigu jos liga bus prasimanyta, jis nieko nepasakys ir i�va�iuos. Jeigu ji i� tikrųjų mirtinai serga ir nori jį pamatyti prie� mirtį, jis atleis �monai, jeigu ras gyv�, ir atliks paskutin� pareig�, jeigu parva�iuos per vėlai.

Vis� keli� jis nebegalvojo daugiau apie tai, k� turi daryti.

I�varg�s per naktį traukinyje, �lyk�tėdamasis vagono ne�vara, Aleksejus Aleksandrovi�ius va�iavo tu��iu Nevskio prospektu per ankstyv� Peterburgo rūk� ir �iūrėjo prie�ais save, negalvodamas, kas jo laukia. Jis negalėjo apie tai galvoti, nes, imdamas vaizduotis, kas bus, negalėdavo nuvaryti nuo sav�s minties, kad �monos mirtis i� karto i�spr�stų sunki� jo padėtį. Duonos pardavėjai, u�rakintos krautuvės, naktiniai ve�ikai, kiemsargiai, �luojantys �aligatvius, �mės�iojo jam akyse, ir jis stebėjo visa tai, stengdamasis negalvoti, kas laukia jo ir ko jis nedrįsta trok�ti, bet vis dėlto trok�ta. Aleksejus Aleksandrovi�ius priva�iavo prie savo namų priebu�io. Ties vartais stovėjo ve�ikas ir karieta su miegan�iu ve�ėju. Eidamas į priemen�, Aleksejus Aleksandrovi�ius tartum susirado tolimame savo smegenų kamputyje sprendim� ir patikrino jį. Tenai buvo pa�ymėta: �Jeigu apgaulė, ramiai ir niekinamai pa�iūrėti ir i�va�iuoti; jeigu tiesa, i�laikyti padorum�.�

�veicorius atidarė duris, dar Aleksejui Aleksandrovi�iui nė nepaskambinus. �veicorius Petrovas, kitaip Kapitony�ius, apsivilk�s senu surdutu, be kaklarai��io ir su �lepetėmis, atrodė gana keistai.

� Kaip ponia?

� Vakar laimingai pagimdė.

Aleksejus Aleksandrovi�ius sustojo ir i�bly�ko. Jis ai�kiai suprato dabar, kaip stipriai tro�ko, kad ji mirtų.

� O sveikata?

Kornejus su rytine prijuoste nubėgo laiptais �emyn.

� Labai bloga, � atsakė jis. � Vakar buvo suva�iav� daktarai, ir dabar daktaras �ia.

� Paimk daiktus, � tarė Aleksejus Aleksandrovi�ius, i�gird�s, kad vis dėlto galima tikėtis mirties, lengvesne �irdimi įėjo į prie�kambarį.

Kabykloje kabojo kari�ka milinė. Aleksejus Aleksandrovi�ius j� pastebėjo ir paklausė:

� Kas �ia yra?

� Daktaras, aku�erė ir grafas Vronskis.

Aleksejus Aleksandrovi�ius įėjo į vidaus kambarius.

Svetainėje nieko nebuvo, i� Anos kabineto, i�girdusi jo �ingsnius, i�ėjo aku�erė su kyku violetiniais kaspinais.

Ji priėjo prie Aleksejaus Aleksandrovi�iaus ir familiariai, kaip leid�iama mirties akivaizdoje, paėmusi jį u� rankos, nuvedė į miegam�jį.

� A�iū Dievui, kad parva�iavote! Tik apie jus tekalba, � tarė aku�erė.

� Duokite grei�iau ledo! � pasigirdo i� miegamojo įsakomas daktaro balsas.

Aleksejus Aleksandrovi�ius įėjo į �monos kabinet�. Prie jos stalo ant �emos kėdutės �onu į atlo�� sėdėjo Vronskis ir verkė, u�sideng�s rankomis veid�. I�gird�s daktaro bals�, jis pa�oko, atitraukė nuo veido rankas ir pamatė Aleksejų Aleksandrovi�ių. I�vyd�s Anos vyr�, jis taip sumi�o, jog vėl atsisėdo ir įtraukė galv� į pe�ius, tarytum norėdamas i�nykti kur nors, bet susivaldė, pakilo ir tarė:

� Ji mir�ta. Daktarai pasakė, jog nėra vilties. A� atsiduodu jūsų valiai, bet leiskite man pasilikti �ia... pagaliau jūsų valia, a�...

Aleksejus Aleksandrovi�ius, pamat�s Vronskio a�aras, pajuto t� sielos sutrikim�, kuris u�eidavo jam, matant kitų �monių kan�ias, nusisuko į �alį, nebaig�s klausyti Vronskio �od�ių, ir skubiai nuėjo prie durų. Buvo girdėti, kaip miegamajame ka�k� sako Ana. Jos balsas buvo linksmas, gyvas, nepaprastai ry�kių intonacijų. Aleksejus Aleksandrovi�ius įėjo į miegam�jį ir priėjo prie lovos. Ana gulėjo, atsigr�usi veidu į jį. Jos skruostai degte degė, akys blizgėjo, ma�utės baltos rankos, i�siki�usios i� palaidinukės rankogalių, suko antklodės kamp�. Atrodė, kad jinai ne tik sveika ir �vali, bet geriausiai nusiteikusi. Ji kalbėjo greitai, skambiai, su nepaprastai taisyklingomis ir jausmo kupinomis intonacijomis.

� Dėl to, kad Aleksejus, a� kalbu apie Aleksejų Aleksandrovi�ių (koks keistas, baisus likimas, kad abudu Aleksejai, ar ne tiesa?), Aleksejus neatsisakytų man to padaryti. A� u�mir��iau, jis atleistų... Bet kodėl jis neparva�iuoja? Jisai geras, jis pats ne�ino, koks jis geras. Ak! Dieve mano, kaip gelia �irdį! Duokite man grei�iau vandens! Ak, tai pakenks mano mergytei! Na, gerai, na, duokite jai �indyv�. Na, a� sutinku, �itaip net geriau. Kai jis parva�iuos, jam bus skaudu matyti mergait�. I�ne�kite j�.

� Ana Arkadjevna, jis parva�iavo. �tai jis! � tarė aku�erė, stengdamasi atkreipti jos dėmesį į Aleksejų Aleksandrovi�ių.

� Ak, kokia nes�monė! � kalbėjo toliau Ana, nematydama vyro. � Bet duokite man mergyt�, duokite! Jis dar neparva�iavo. Jūs dėl to sakote, jog neatleis, kad nepa�įstate jo. Niekas jo nepa�ino. Tiktai a�, ir man sunku pasidarė. Jo akis reikia �inoti. Serio�os lygiai tokios pat, a� dėl to negaliu jų matyti. Ar gavo Serio�a pietų? Juk a� �inau, visi u�mir�. Jis neu�mir�tų. Reikia Serio�� perkelti į kampinį ir papra�yti Mariette pas jį atsigulti.

Staiga ji susigū�ė, nutilo ir i�sigandusi, tarytum laukdama smūgio, tarytum gindamasi, pakėlė rankas prie veido. Ji pamatė vyr�.

� Ne, ne, � pra�neko Ana, � a� jo nebijau, a� bijau mirti. Aleksejau, prieik �ia. A� skubu dėl to, kad neturiu laiko, man nedaug beliko gyventi, tuojau prasidės kar�tis, ir a� jau nieko nesuprasiu. Dabar a� �inau ir visk� suprantu, visk� matau.

I� suraukto Aleksejaus Aleksandrovi�iaus veido buvo matyti, kad jis ken�ia. Jis paėmė An� u� rankos ir norėjo ka�k� pasakyti, bet niekaip negalėjo i�tarti. Jo apatinė lūpa drebėjo, bet jis vis dar stengėsi įveikti susijaudinim� ir tik retkar�iais pa�velgdavo į �mon�. Pa�velg�s kiekvien� kart� pamatydavo jos akis, kurios �iūrėjo į jį ir buvo kupinos tokio graudulingo bei d�iugaus �velnumo jam, kokio jis niekuomet nebuvo mat�s.

� Palauk, tu ne�inai... Palaukite, palaukite... � Ana nutilo, tarytum kaupdama mintis. � Taip, � pradėjo ji. � Taip, taip, taip. �tai k� norėjau pasakyti. Nesistebėk manimi. A� vis ta pati... Bet manyje yra kita, a� jos bijau, toji pamilo an�, ir a� ver�iau save nek�sti tav�s ir negalėjau u�mir�ti tos, kuri buvo anks�iau. Toji ne a�, dabar a� tikroji, a� visa. A� dabar mir�tu, �inau, kad mirsiu, paklausk jo. A� ir dabar jau�iu, kokie sunkūs svars�iai ant mano rankų, ant kojų, ant pir�tų. Pir�tai, jie tokie did�iuliai! Bet visa tai netrukus baigsis... Vieno man reikia, kad atleistum man. Atleisk visi�kai! A� � baisi moteris, bet man auklė sakė, jog �ventoji kankinė � kuo ji vardu? � toji buvo blogesnė. Ir a� nuva�iuosiu į Rom�, tenai yra toks vienuolynas, tada a� niekam nekliudysiu, tiktai Serio�� pasiimsiu ir mergyt�... Ne, tu negali atleisti! �inau, to negalima atleisti! Ne, ne, i�eik, tu per daug geras! � Viena kar�ta ranka ji laikė jo rank�, antr�ja stūmė nuo sav�s.

Aleksejaus Aleksandrovi�iaus sielos sutrikimas vis didėjo ir taip sustiprėjo, jog jis jau liovėsi kovoj�s su juo. Jis staiga pajuto, kad tai, k� laikė sielos sutrikimu, prie�ingai, yra palaiminga sielos būsena, kuri staiga suteikė jam naujos, niekuomet dar nepatirtos laimės. Aleksejus Aleksandrovi�ius negalvojo, kad tas krik��ioni�kas principas, kuriuo norėjo sekti vis� gyvenim�, liepia jam atleisti savo prie�ams ir juos mylėti, bet d�iaugsmingas meilės ir atleidimo prie�ams jausmas u�liejo jo siel�. Aleksejus Aleksandrovi�ius klūpojo padėj�s galv� ant jos rankos, kuri jį deginte degino pro palaidinuk�, ir raudojo it kūdikis. Ana apkabino jo plinkan�i� galv�, prisitraukė prie jo ar�iau ir d�iūgaudama i�did�iai pakėlė auk�tyn akis.

� �tai koks jis, a� juk �inojau! Dabar sudie visiems, sudie!.. Vėl jie atėjo, kodėl jie nei�eina?.. Nuimkite nuo man�s tuos kailinius!

Daktaras atitraukė jos rankas, atsargiai paguldė j� ant priegalvio ir u�klojo ligi smakro. Ana klusniai atsigulė auk�tielninka ir �iūrėjo prie�ais save spindin�iu �vilgsniu.

� Atmink viena, man reikėjo tiktai vieno dalyko, kad man atleistum, ir nieko daugiau a� nenoriu... Kodėl jis neateina? � ėmė kalbėti Ana, kreipdamasi pro duris į Vronskį. � Eik �en, eik �en! Paduok jam rank�.

Vronskis priėjo prie lovos kra�to ir, pamat�s j�, vėl susiėmė rankomis veid�.

� Atsidenk veid�, �iūrėk į jį. Jisai �ventas, � tarė Ana. � Atsidenk, atsidenk veid�! � piktai pareikalavo ji. � Aleksejau Aleksandrovi�iau, atidenk jo veid�! A� noriu jį matyti.

Aleksejus Aleksandrovi�ius paėmė Vronskio rankas ir atitraukė jas nuo veido, kuris nuo kan�ios ir gėdos atrodė baisiai.

� Paduok jam rank�. Atleisk jam.

Aleksejus Aleksandrovi�ius padavė jam rank�, nesulaikydamas a�arų, kurios riedėjo jam i� akių.

� A�iū Dievui, a�iū Dievui, � kartojo ji, � dabar viskas atlikta. Tik truputį i�tiesti kojas. �tai �itaip, puiku. Kaip neskoningai tos gėlės padarytos, visai nepana�u į �ibut�, � kalbėjo ji, rodydama į apmu�alus. � Dieve mano! Dieve mano! Kada visa tai baigsis? Duokite man morfijaus. Daktare, duokite man morfijaus! O Dieve mano, Dieve mano!

Ir jinai ėmė bla�kytis lovoje.

�eimos gydytojas bei kiti gydytojai sakė, kad tai gimdymo kar�tinė, ir visi liudijo, kad i� �imto atvejų devyniasde�imt devyni baigiasi mirtimi. Vis� dien� ligonė kar��iavo, kliedėjo ir buvo be s�monės. Apie vidurnaktį ji gulėjo kaip negyva ir beveik be pulso.

Galo buvo laukiama kiekvien� akimirk�.

Vronskis i�vyko namo, bet ryt� atva�iavo pasiteirauti, ir Aleksejus Aleksandrovi�ius, sutik�s jį prie�kambaryje, tarė:

� Pasilikite, galbūt ji paklaus jūsų, � ir jį nulydėjo į �monos kabinet�.

Apie ryt� Ana vėl ėmė jaudintis, pagyvėjo, jos mintys �okinėjo, kalbėjo ji paskubomis, pagaliau vėl neteko s�monės. Tre�i� dien� buvo tas pat, o gydytojai parei�kė, kad yra vilties. T� dien� Aleksejus Aleksandrovi�ius įėjo į kabinet�, kur sėdėjo Vronskis, u�rakino duris ir atsisėdo prie�ais jį.

� Aleksejau Aleksandrovi�iau, � prabilo Vronskis, jausdamas, kad jau metas visk� i�siai�kinti, � a� negaliu kalbėti, negaliu suprasti. Pasigailėkite man�s! Kad ir labai jums sunku, tikėkite, man dar baisiau.

Jis norėjo atsistoti. Bet Aleksejus Aleksandrovi�ius paėmė jam u� rankos ir tarė:

� Pra�au, i�klausykite mane, taip reikia. Turiu jums paai�kinti, kokiais jausmais vadovaujuosi ir kokiais vadovausiuosi ateityje, kad jūs teisingai suprastumėt. Jūs �inote, jog buvau pasiry��s i�situokti ir net pradėjau �į reikal�. Neslėpsiu nuo jūsų, kad prie� pradėdamas byl� a� abejojau, kankinausi, prisipa�įstu, kad noras ker�yti jums ir jai nedavė man ramybės. Gav�s telegram� ir va�iuodamas, jau�iau t� patį, pasakysiu daugiau: a� norėjau, kad ji mirtų. Bet... � jis patylėjo abejodamas, ar galima pasakyti visk�, k� jis jau�ia. � Bet a� pama�iau j� ir atleidau. Ir laimė, kuri� suteikė �is atleidimas, parodė man, kokia yra mano pareiga. A� atleidau visi�kai. A� noriu atgr�ti antr� skruost�, noriu atiduoti mar�kinius, kai i� man�s imamas apsiaustas, ir tik maldauju Diev�, kad jis neatimtų i� man�s laimės, kuri� teikia atleidimas! � A�aros blizgėjo Aleksejaus Aleksandrovi�iaus akyse, o �viesus, ramus jo �vilgsnis nustebino Vronskį. � �tai kokia mano padėtis. Jūs galite suminti mane į purv�, padaryti �monių pajuokos objektu, a� nepaliksiu jos ir niekuomet nepasakysiu jums nė vieno priekai�tingo �od�io, � kalbėjo jis toliau. � Mano priedermė man ai�kiai nubrė�ta, a� turiu būti su ja ir būsiu. Jeigu ji panorės jus matyti, duosiu jums �ini�, bet dabar, a� manau, jums geriau pasi�alinti.

Aleksejus Aleksandrovi�ius atsistojo, ir rauda pertraukė jo kalb�. Vronskis taip pat atsistojo ir sulink�s, neatsitiesdamas i� paniūrų �iūrėjo į jį. Jis nesuprato Aleksejaus Aleksandrovi�iaus jausmų. Bet jautė, kad tai ka�kas did�iai kilnaus ir net nepasiekiamo jo pasaulė�iūros �mogui.

_______________

57 K� Dievas nori pra�udyti, tam atima prot�.

XVIII

Po pasikalbėjimo su Aleksejum Aleksandrovi�ium Vronskis i�ėjo į Kareninų namų priebutį ir sustojo, sunkiai susigaudydamas, kur jis dabar ir kur jam reikia eiti ar va�iuoti. Jautėsi sugėdintas, pa�emintas, kaltas ir negalįs nuplauti savo pa�eminimo. Jis jautėsi i�mu�tas i� tų vė�ių, kuriomis taip i�did�iai ir lengvai ligi �iol ėjo. Visi jo gyvenimo įpro�iai bei principai, kurie atrodė tokie tvirti, staiga pasirodė netikri ir nepritaikomi. Apgautasis vyras, kuris ligi �iol atrodė pasigailėjimo verta būtybė, atsitiktinė ir truputį komi�ka kliūtis pakeliui į jo laim�, staiga jos pa�ios buvo i�kviestas ir i�keltas į toki� auk�tyb�, kuri vertė nuolankiai prie� jį nusilenkti, ir �itas vyras �ioje auk�tybėje atrodė ne blogas, ne juokingas, bet geras, paprastas ir didingas. �ito negalėjo nejusti Vronskis. Vaidmenys staiga pasikeitė. Vronskis jautė, koks anas yra kilnus ir koks jis menkas, koks anas teisus ir koks jis neteisus. Vronskis pajuto, kad vyras yra taurus ir savo �irdgėla, o jisai � niekingas, smulkus savo apgaule. Ta�iau �is jausmas, kad jis toks menkas prie� �it� �mogų, kurį taip neteisingai niekino, nebuvo did�ioji jo sielvarto prie�astis. Vronskis jautėsi dabar neapsakomai nelaimingas dėl to, kad jo aistra Anai, kuri pastaruoju metu, jam atrodė, vėso, dabar, kai �inojo, kad am�inai jos neteko, pasidarė stipresnė, negu bet kada buvusi. Jis pamatė j� ligos metu, pa�ino jos siel�, ir jam rodėsi, kad niekuomet ligi �iol nebuvo jos mylėj�s. Ir kaip tik dabar, kai pa�ino j� ir pamilo taip, kaip reikia mylėti, dabar jis buvo pa�emintas jos akyse ir neteko jos am�inai, palik�s apie save tiktai gėding� atsiminim�. O visų baisiausia buvo ta juokinga, gėdinga jo padėtis, kai Aleksejus Aleksandrovi�ius plė�ė jo rankas nuo sugėdinto veido. Jis stovėjo Kareninų namų priebutyje sumi��s, ne�inodamas, k� daryti.

� Ve�ik� liepsite? � paklausė �veicorius.

� Taip, ve�ik�.

Grį��s po trijų nemigos naktų namo, Vronskis nenusivilkdamas atsigulė kniūbs�ias ant sofos, susinėr�s rankas ir padėj�s ant jų galv�. Galva buvo sunki. Patys keis�iausi vaizdai ir atsiminimai nepaprastai greitai ir ai�kiai keitė vienas kit�: jis matė save pilantį ligonei vaistus ir i�liejantį �auk�t�, matė baltas aku�erės rankas, matė keist� Aleksejaus Aleksandrovi�iaus poz� ant grindų prie lovos.

�U�migti! U�mir�ti!� � paliepė jis sau ramiai kaip sveikas �mogus, kuris įsitikin�s, kad jeigu yra pails�s ir nori miego, tuojau ir u�migs. Ir i� tikrųjų t� pa�i� akimirk� jo galva ėmė painiotis, jis ėmė kristi į u�mir�ties praraj�. Nes�moningo gyvenimo vilnys jau ėmė lietis vir�um jo galvos, bet ūmai, tarytum stipriausi� elektros srov� kas būtų jam paleid�s, Vronskis krūptelėjo taip, jog visu kūnu pa�oko ant sofos spyruoklių, atsirėmė rankomis ir i�sigand�s atsiklaupė. Jo akys buvo pla�iai atmerktos, tarytum niekuomet nė nebūtų miegoj�s. Dar prie� akimirk� jautė, kokia sunki jo galva ir kokie sugleb� s�nariai, bet dabar tas jausmas staiga dingo.

�Jūs galite suminti į purv��, � girdėjo jis Aleksejaus Aleksandrovi�iaus �od�ius ir matė jį prie� save, matė Anos veid� blizgan�iomis akimis, kar�tligi�kai raudon�, �velniai ir meilingai �iūrintį ne į jį, bet į Aleksejų Aleksandravi�ių; jis matė savo, kaip jam atrodė, kvail� ir juoking� figūr�, kai Aleksejus Aleksandrovi�ius atitraukė nuo veido jo rankas. Vronskis vėl i�tiesė kojas, krito ant sofos ta pa�ia poza ir u�simerkė.

�U�migti! U�migti!� � kartojo jis sau. Ta�iau u�simerk�s dar ai�kiau matė Anos veid� tokį, koks buvo jam atmintin� vakar� prie� lenktynes.

� �ito nėra ir nebus, ji nori i�trinti tai i� savo atminties. O a� negaliu be to gyventi. Kaip mes susitaikysime, kaipgi mes susitaikysime? � tarė jis balsiai ir ėmė nes�moningai kartoti �ituos �od�ius. Tas �od�ių kartojimas trukdė kilti naujiems vaizdams ir atsiminimams, kurie, jis jautė, grūdosi jo galvoje. Tų �od�ių kartojimas neilgam sulaikė vaizduot�. Vėl viena paskui kit� nepaprastai greitai ėmė vaidentis laimingiausios akimirkos, o drauge su jomis ir neseniai patirtas pa�eminimas. �Nuimk rankas�, � sako Anos balsas. Jis nuima rankas ir jau�ia, koks susigėd�s ir kvailas jo veidas.

Vronskis vis gulėjo, stengdamasis u�migti, nors jautė, kad nėra nė ma�iausios vilties, ir vis pa�nib�domis kartojo atsitiktinius kurios nors minties �od�ius, �itaip norėdamas sulaikyti naujai kylan�ius vaizdus. Jis įsiklausė ir i�girdo keistai, pami�ėlio �nib�desiu kartojamus �od�ius: �Nemokėjai branginti, nemokėjai naudotis; nemokėjai branginti, nemokėjai naudotis.�

�Kas �ia? Ar i� proto kraustausi? � tarė jis sau. � Galbūt. Argi ne dėl to �monės i�eina i� proto, argi ne dėl to �udosi?� � atsakė jis sau pa�iam. Atmerk�s akis, nustebo pamat�s prie savo skruosto pagalvėlį, Varios, brolio �monos, i�siuvinėt�. Jis pa�iupinėjo pagalvio spurg� ir pabandė prisiminti Vari�, kada buvo mat�s j� paskutinį kart�. Bet galvoti apie pa�alinius dalykus buvo skaudu. �Ne, reikia u�migti!� Vronskis prisitraukė pagalvėlį ir priglaudė prie jo galv�, ta�iau nelengva buvo laikyti akis u�merktas. Jis pa�oko ir atsisėdo. ��is dalykas man baigtas, � tarė jis sau. � Reikia apgalvoti, k� daryti. Kas beliko?� Mintimis jis greit perbėgo savo gyvenim�, koks jis būtų be meilės Anai.

�Garbėtro�ka? Serpuchovskojus? Auk�tuomenė? Caro rūmai?� Niekur negalėjo sustoti jo mintys. Visa tai turėjo prasmės anks�iau, bet dabar viso to jam nebebuvo. Vronskis pakilo nuo sofos, nusivilko mundur�, atleido dir��, atidengdamas gauruot� krūtin�, kad būtų laisviau kvėpuoti, ir perėjo per kambarį. ��itaip �monės i�eina i� proto, � pakartojo jis, � ir �itaip nusi�auna... kad nebūtų gėda�, � pridūrė i� lėto.

Jis priėjo prie durų ir u�darė jas; paskui sustingusiu �vilgsniu ir stipriai sukand�s dantis priėjo prie stalo, pasiėmė revolverį, ap�iūrėjo jį, atsuko u�taisyt� lizd� ir susim�stė. Por� minu�ių nejudėdamas stovėjo nuleid�s galv� su revolveriu rankoje, įtempto minties darbo i�rai�ka įsispraudė veide. Jis galvojo. �Suprantama�, � tarė pats sau, tarytum logi�ka, nenutrūkstama ir ai�ki minties eiga būtų privertusi padaryti neabejojam� i�vad�. O i� tikrųjų tasai �odis �suprantama�, kuris jam atrodė įtikinamas, buvo tiktai i�dava lygiai tokių pat nuolat besikartojan�ių atsiminimų ir vaizdų grandinės, kuri� jis jau de�imtis kartų buvo perleid�s per t� valand�. Tai buvo vis tie patys prisiminimai apie am�inai prarast� laim�, tos pa�ios mintys, kad jo gyvenimas neteko prasmės, tas pats �inojimas, koks jis pa�emintas. Visi tie vaizdai ir jausmai nuolat kartojosi ta pa�ia eile.

�Suprantama�, � pakartojo Vronskis, kai jo mintis tre�i� kart� nukrypo vėl į t� patį u�burt� prisiminimų bei min�ių rat�. Pridėj�s revolverį prie krūtinės kairiosios pusės ir stipriai trūktelėj�s ranka, tarytum staiga sugniau�damas j� į kum�tį, paspaudė gaiduk�. Jis negirdėjo �ūvio, bet smarkus smūgis į krūtin� parblo�kė jį. Vronskis norėjo įsikibti į stalo kra�t�, i�metė revolverį, susverdėjo ir atsisėdo ant aslos, nusteb�s ir dairydamasis aplinkui. Jis nebepa�ino savo kambario, �iūrėdamas i� apa�ios į lenktas stalo kojas, į popierių pintin� ir tigro kailį. I�gird�s greitus girg�dan�ius per svetain� einan�io tarno �ingsnius, Vronskis atsipeikėjo. Jis įtempė mintį ir suprato, kad sėdi ant grindų, o pamat�s ant tigro kailio ir ant rankos krauj� suprato, jog �ovė į save.

� Kvaila! Nepataikiau, � i�tarė jis, ranka grabinėdamas revolverio. Revolveris buvo visai prie jo, o jis ie�kojo toliau. Ie�kodamas Vronskis pakrypo į kit� pus�, nepajėg�s i�laikyti pusiausvyros parkrito, paplūd�s kraujais.

Eleganti�kasis tarnas su �andenomis, ne kart� skund�sis pa�įstamiems savo nervų silpnumu, taip persigando, pamat�s gulintį ant grindų pon�, jog paliko jį srūti krauju ir i�bėgo pagalbos. Po valandos atva�iavo Varia, brolio �mona, ir, padedama trijų atvykusių gydytojų, kurių buvo pasiuntusi į visas puses ir kurie suva�iavo vienu metu, paguldė su�eist�jį į lov� ir pasiliko jo slaugyti.

XIX

Aleksejaus Aleksandrovi�iaus klaida buvo ta, jog jis, prie� pasimatydamas su �mona, neapsvarstė to atvejo, kad Ana nuo�ird�iai gailėsis ir jis atleis, o ji nemirs. Kokia ta klaida didelė, jis ai�kiai suprato praslinkus dviem mėnesiams po to, kai sugrį�o i� Maskvos. Ta�iau toji klaida įvyko ne tik dėl to, kad Aleksejus Aleksandrovi�ius neapsvarstė to atvejo, bet dar ir dėl to, kad ligi to susitikimo su mir�tan�ia �mona nepa�ino savo �irdies. Prie sergan�ios �monos patalo jį pirm� kart� buvo suėmusi ta graudi u�uojauta, kuri� sukeldavo kitų �monių kentėjimai ir kurios jis anks�iau gėdijosi kaip kenksmingos silpnybės; ir gailestis, ir s��inės priekai�tai, kad tro�ko jos mirties, o svarbiausia pats d�iaugsmas, kurį pajuto, atleid�s �monai, taip paveikė Aleksejų Aleksandrovi�ių, jog staiga ne tik aprimo jo kan�ios, bet ir u�ėjo ta sielos ramybė, kurios anks�iau jis niekuomet nepa�ino. Staiga jis pajuto, kad tai, kas sudarė kentėjimų �altinį, tapo jo dvasinio d�iaugsmo �altiniu; tai, kas atrodė visai nei�sprend�iama, kada jis smerkė, prikai�iojo ir nekentė, paliko taip paprasta ir ai�ku, kai jis atleido ir mylėjo.

Aleksejus Aleksandrovi�ius atleido �monai ir gailėjosi jos dėl to, kad ji ken�ia ir atgailauja. Jis atleido Vronskiui ir gailėjosi jo, ypa� po to, kai jį pasiekė gandai apie jo baisų poelgį. Jis ir sūnaus gailėjosi labiau nei prie� tai ir prikai�iojo sau, kad per ma�ai juo rūpinosi. Naujagimė ma�ytė mergaitė su�adino jo �irdyje ne vien gailesį, bet ir ka�kokį ypating� �velnų jausm�. Prad�ioje Aleksejus Aleksandrovi�ius vien tik i� u�uojautos rūpinosi �ia naujagime silpnute mergyte, kuri nebuvo jo duktė ir kuri buvo apleista, kai motina sirgo, ir tikriausiai būtų mirusi, jeigu jis nebūtų ja pasirūpin�s. Pats nepastebėjo, kaip pamilo j�. Po kelet� kartų per dien� jis eidavo į vaikų kambarį ir ilgai sėdėdavo ten, todėl �indyvė ir auklė, kurios i� prad�ių jo baimindavosi, priprato prie jo. Kartais Aleksejus Aleksandrovi�ius i�tis� pusvalandį tyliai �iūrėdavo į miegantį rausvai gelsv�, pūkuot� ir rauk�lėt� kūdikio veidelį ir stebėdavo, kaip raukosi kakta ir juda putnios rankutės pariestais pir�teliais, kuriais vaikelis trynėsi akutes ir tarpuakį. Tokiomis valandėlėmis Aleksejus Aleksandrovi�ius pasijusdavo visi�kai ramus, jam neatrodydavo, kad jo padėtis būtų nenormali, kad j� reikėtų kaip nors pakeisti.

Ta�iau juo toliau, juo ai�kiau jis matė, kad nors ir visi�kai natūrali dabar �i padėtis, bet ji negalės tokia likti. Aleksejus Aleksandrovi�ius jautė, jog be tos palaimingos dvasinės jėgos, kuri vadovauja jo sielai, yra ir kita � �iurk�ti, tokia pat arba dar galingesnė jėga, kuri vadovauja jo gyvenimui, ir toji jėga sudrums jo nuolanki� ramyb�, kurios jis tro�ko. Jis jautė, kad visi �iūri į jį ir stebisi, nesupranta jo ir ka�ko laukia. Ypa� jautė, kokie netvirti ir nenatūralūs jo santykiai su �mona.

Praėjus tam Anos �irdies sumink�tėjimui, kurį su�adino mirties artumas, Aleksejus Aleksandrovi�ius ėmė pastebėti, kad �mona jo bijo, bodisi ir negali �iūrėti jam tiesiog į akis. Ji tarytum ka�k� norėjo ir nesiry�o jam pasakyti, lyg nujausdama, kad jų santykiai negali ilgai t�stis. Ji ka�ko laukė.

Vasario mėnesio pabaigoje susirgo naujagimė Anos dukrelė, kuri taip pat buvo pavadinta Ana. Aleksejus Aleksandrovi�ius buvo ryt� vaikų kambaryje, liepė pakviesti daktar� ir i�vyko į ministerij�. Baig�s savo reikalus, jis sugrį�o namo ketvirt� valand�. Įėj�s į prie�kambarį, pamatė galionuot� gra�uolį liokajų su lokio pelerina, laikantį balt� mantij� i� amerikinio �uns kailio.

� Kas �ia? � paklausė Aleksejus Aleksandrovi�ius.

� Kunigaik�tienė Jelizaveta Fiodorovna Tverskaja, � �ypsodamasis, kaip pasirodė Aleksejui Aleksandrovi�iui, atsakė liokajus.

Vis� t� sunkųjį met� Aleksejus Aleksandrovi�ius pastebėjo, kad jo pa�įstami i� auk�tuomenės, ypa� moterys, buvo itin susirūpin� juo ir jo �mona. Jis pastebėdavo, jog visi jo pa�įstami vos pajėgia nuslėpti ka�kokį d�iaugsm�, t� patį d�iaugsm�, kurį buvo mat�s advokato akyse ir dabar matė liokajaus akyse. Visi tarytum d�iūgavo, tarytum ruo�ė ka�kieno vestuves. Susitik� su juo, beveik neslėpdami d�iaugsmo, jie klausdavo, kaip �monos sveikata.

Kunigaik�tienės Tverskajos apsilankymas ir dėl atsiminimų, su ja susijusių, ir dėl to, kad jis i� viso nemėgo jos, buvo nemalonus Aleksejui Aleksandrovi�iui. Jis nuėjo tiesiai į vaikų kambarį. Pirmame vaikų kambaryje Serio�a, u�sigul�s ant stalo ir pasidėj�s ant kėdės kojas, ka�k� pie�ė, linksmai sau vienas kalbėdamas. Anai susirgus, anglė pakeitė prancūz� ir dabar sėdėjo �alia berniuko su dailiu mezginiu rankose. Guvernantė greitai atsistojo, padarė reverans� ir truktelėjo Serio�ai u� rankos,

Aleksejus Aleksandrovi�ius paglostė sūnui plaukus, guvernantės paklaustas, atsakė, kaip jau�iasi �mona, ir pats paklausė, k� pasakė gydytojas apie baby58.

� Daktaras sakė, kad nieko rimto nėra, ir patarė daryti vonias, pone.

� Bet jai tebeskauda, � nutarė Aleksejus Aleksandrovi�ius, klausydamas, kaip verkia kūdikis gretimame kambaryje.

� A� manau, kad �indyvė netikusi, pone, � ry�tingai parei�kė anglė.

� Kodėl jūs taip manote? � sustoj�s paklausė jis.

� Taip buvo grafienei Pol, pone. Kūdikį gydė, o pasirodė, kad kūdikis tik alkanas, nes �indyvė neturėjo pieno.

Aleksejus Aleksandrovi�ius susim�stė, pastovėjo kelet� sekund�ių ir įėjo pro kitas duris. Mergaitė gulėjo, raitėsi �indyvės rankose, atmesdama galvut�, ir nenorėjo nei imti jai siūlomos putlios krūties, nei nutilti, nors pasilenkusios prie kūdikio j� maldė �indyvė ir auklė.

� Nė kiek ne geriau? � paklausė Aleksejus Aleksandrovi�ius.

� Labai nerami, � pa�nib�dom atsakė auklė.

� Mis Edvard mano, kad galbūt �indyvei pieno trūksta, � tarė jis.

� A� ir pati taip manau, Aleksejau Aleksandrovi�iau.

� Kodėl nepasakote?

� O kam sakyti? Ana Arkadjevna vis nesveika, � atsakė nepatenkinta auklė.

Auklė nuo seno tarnavo �eimoje. Ir �ie paprasti jos �od�iai Aleksejui Aleksandrovi�iui atrodė lyg koks u�siminimas apie jo padėtį.

Kūdikis klykė dar garsiau, u�vert�s akis ir kriokdamas. Auklė, numojusi ranka, priėjo prie ma�ytės, paėmė j� i� �indyvės rankų ir vaik��iodama ėmė supti.

� Reikia papra�yti, kad gydytojas ap�iūrėtų �indyv�, � nutarė Aleksejus Aleksandrovi�ius.

I� pa�iūros sveika, puo�ni �indyvė, i�sigandusi, kad j� gali atleisti, sumurmėjo ka�k� sau panosėje ir slėpdama didel� krūtį niekinamai �yptelėjo dėl tokio suabejojimo jos pieningumu. �itame �ypsnyje Aleksejus Aleksandrovi�ius taip pat į�iūrėjo pa�aip� dėl jo padėties.

� Varg�as kūdikis! � tarė auklė, tildydama kūdikį ir vaik��iodama.

Aleksejus Aleksandrovi�ius atsisėdo ant kėdės ir skausmingu, niūriu veidu �iūrėjo į vaik��iojan�i� aukl�.

Kai mergytė pagaliau nutilo ir buvo paguldyta į gili� lovel�, o auklė, pataisiusi priegalvėlį, pasitraukė nuo jos, Aleksejus Aleksandrovi�ius atsistojo ir �engdamas pir�tų galais priėjo prie kūdikio. Valandėl� jis tylėjo ir tokiu pat niūriu veidu stebėjo kūdikį. Staiga jo veide pasirodė �ypsena, nuo kurios sukrutėjo plaukai ir kakta, ir jis taip pat tyliai i�ėjo i� kambario.

Valgomajame jis paskambino ir įėjusiam tarnui liepė vėl pasiųsti daktaro. Jam buvo pikta ant �monos, kad ji nesirūpina �ituo �aviu kūdikiu. Supyk�s jis nenorėjo eiti pas j�, taip pat nenorėjo matyti nė kunigaik�tienės Betsi, bet �mona galėjo stebėtis, kodėl jis, kaip paprastai, neu�suka pas j�. Įveik�s save, Aleksejus Aleksandrovi�ius nuėjo į miegam�jį. Eidamas mink�tu kilimu prie durų, jis nety�ia i�girdo pokalbį, kurio nenorėjo girdėti.

� Jeigu jis nei�va�iuotų, a� supras�iau, kad jūs ir jis turite pagrindo nesutikti. Bet jūsų vyras turėtų būti pakankamai kilnus �mogus ir nepaisyti tokių dalykų, � kalbėjo Betsi.

� A� ne dėl vyro, bet dėl sav�s nenoriu. Nekalbėkite apie tai! � atsakė susijaudin�s Anos balsas.

� Taip, bet jūs negalite neatsisveikinti su �mogumi, kuris dėl jūsų �udėsi...

� Dėl to a� ir nenoriu.

Aleksejus Aleksandrovi�ius sustojo nusigandusiu bei droviu veidu ir norėjo nepastebėtas grį�ti atgal. Bet pagalvoj�s, kad tai būtų negarbinga, vėl apsisuko ir kostelėj�s artėjo prie miegamojo. Balsai nutilo, ir jis įėjo.

Ana, pilku chalatu, trumpai nukirptais juodais plaukais, kurie lyg tankus �epetys �ėlė ant apvalios galvos, sėdėjo ant ku�etės. Pama�ius vyr�, gyvumas, kaip visuomet, staiga dingo i� jos veido; ji nuleido galv� ir neramiai pa�velgė į Betsi. Betsi, apsirengusi pagal pa�i� paskutin� mad�, su skrybėlaite, ka�kur plevenan�ia vir�um jos galvos, nelyginant gaubtuvėlis vir�um lempos, melsva suknele įstri�ais, į akį krintan�iais dry�iais ant liemenėlės i� vienos pusės ir ant sijono i� kitos, sėdėjo �alia Anos. Tiesiai laikydama savo lėk�t�, ilg� liemenį, palenkusi galv� ir dygiai �ypsodamasi ji sutiko Aleksejų Aleksandrovi�ių.

� A! � tarė ji tarytum nustebusi. � Labai d�iaugiuosi, kad jūs namie. Jūs niekur nesirodote, a� nema�iau jūsų nuo to laiko, kai susirgo Ana. A� visk� girdėjau, kaip jūs rūpinatės. Taip, jūs nuostabus vyras! � tarė ji reik�mingu ir meiliu veidu, lyg apdovanodama jį taurumo ordinu u� elgesį su �mona.

Aleksejus Aleksandrovi�ius �altai nusilenkė, pabu�iavo �monai rank� ir paklausė apie jos sveikat�.

� Man atrodo, geriau, � atsakė Ana, vengdama jo �vilgsnio.

� Bet jūsų veido spalva tokia, lyg turėtumėte kar��io, � tarė jis, pabrė�damas �odį �kar��io�.

� Mes per daug su ja įsikalbėjome, � įsiterpė Betsi, � a� jau�iu, kad tai egoizmas i� mano pusės, ir tuojau i�vykstu.

Ji atsistojo, bet Ana, staiga nukaitusi, greitai pagriebė jai u� rankos.

� Ne, pabūkite, susimildama. A� turiu jums pasakyti... ne, jums, � kreipėsi ji į Aleksejų Aleksandrovi�ių, jos kaklas ir kakta nuraudo. � A� nenoriu ir negaliu nieko nuo jūsų slėpti, � pridūrė ji.

Aleksejus Aleksandrovi�ius brak�telėjo pir�tais ir nuleido galv�.

� Betsi sakė, kad grafas Vronskis norėtų atvykti pas mus atsisveikinti, prie� i�va�iuodamas į Ta�kent�. � Ji ne�iūrėjo į vyr� ir, matyt, skubėjo visk� pasakyti, nors jai buvo sunku. � A� pasakiau, kad negaliu jo priimti.

� Jūs pasakėte, mano miela, kad tai priklausys nuo Aleksejaus Aleksandrovi�iaus, � pataisė j� Betsi.

� Ne, a� negaliu jo priimti, i� �ito nieko ne... � Ji staiga nutilo ir klausiamai pa�velgė į vyr� (jis ne�iūrėjo į j�). � Vienu �od�iu, a� nenoriu...

Aleksejus Aleksandrovi�ius priėjo ar�iau ir norėjo paimti jos rank�.

I� prad�ių ji neju�iom atitraukė savo rank� nuo jo drėgnos, didelėmis i�pūstomis gyslomis pla�takos, kuri ie�kojo jos delno, ta�iau įveikusi save paspaudė jam rank�.

� A� labai jums dėkoju u� pasitikėjim�, bet... � tarė jis sumi��s ir jausdamas apmaud�, kad kunigaik�tienės Tverskajos akyse negali svarstyti tų dalykų, kuriuos lengvai ir ai�kiai galėtų i�spr�sti vienas: jam atrodė, kad kunigaik�tienė atstovauja tai brutaliai jėgai, kuri turi vadovauti jo gyvenimui auk�tuomenės akyse ir kliudo jam atsiduoti meilės bei atlaidumo jausmui. Jis nutilo, �iūrėdamas į kunigaik�tien� Tverskaj�.

� Na, sudie, brangioji, � tarė Betsi stodamasi. Ji pabu�iavo An� ir i�ėjo. Aleksejus Aleksandrovi�ius j� palydėjo.

� Aleksejau Aleksandrovi�iau! A� jus pa�įstu kaip tikrai kilnų �mogų, � tarė Betsi, sustojusi ma�ojoje svetainėje ir itin stipriai dar kart� spausdama jam rank�. � Esu pa�alinis asmuo, bet a� taip myliu j� ir gerbiu jus, jog leisiu sau duoti patarim�. Priimkite jį. Aleksejus Vronskis yra be priekai�tų garbingas �mogus, be to, jis i�keliauja į Ta�kent�.

� Labai a�iū, kunigaik�tiene, u� jūsų u�uojaut� ir patarimus. Ta�iau �mona pati nuspr�s, ar ji gali, ar negali k� nors priimti.

Jis pasakė tai, kaip visada, oriai kilstelėj�s antakius, bet tuojau pagalvojo, kad jo dabartinėje būklėje orumo negali būti. Jis pamatė, kaip santūriai, piktai ir pa�aipiai �ypsodamasi Betsi pa�velgė į jį po �itų �od�ių.

_______________

58 Kūdikį.

XX

Aleksejus Aleksandrovi�ius salėje nusilenkė Betsi ir nuėjo pas �mon�. �ioji gulėjo, bet i�girdusi jo �ingsnius vėl skubiai atsisėdo ir i�sigandusi �iūrėjo į vyr�. Jis matė, kad ji buvo verkusi.

� A� labai dėkingas u� tavo pasitikėjim�, � romiai pakartojo jis rusi�kai sakinį, kurį, Betsi girdint, buvo pasak�s prancūzi�kai, ir atsisėdo �alia �monos. Kai jis kalbėdavo rusi�kai ir sakydavo jai �tu�, �itas �tu� be galo erzindavo An�. � Ir labai dėkingas u� tavo sprendim�. A� taip pat manau, kad jeigu grafas Vronskis i�va�iuoja, nėra jokio reikalo jam �ia atvykti. Pagaliau...

� Bet juk a� jau pasakiau, kam kartoti? � susierzinusi staiga pertraukė jį Ana, nesuspėjusi u�gniau�ti susierzinimo. �Nėra jokio reikalo, � pagalvojo ji, � kad �mogus atvyktų atsisveikinti su moterimi, kuri� myli, dėl kurios norėjo nusi�udyti ir pra�udė save ir kuri negali gyventi be jo. Nėra jokio reikalo!� Ji su�iaupė lūpas ir nuleido blizgan�ias akis į jo rankas pritvinkusiomis gyslomis; jis palengva trynė vien� rank� į kit�.

� Niekuomet daugiau apie tai nekalbėkime, � pridūrė ji kiek ramiau.

� �it� klausim� a� palikau tau pa�iai i�spr�sti ir d�iaugiuosi matydamas... � buvo bepraded�s Aleksejus Aleksandrovi�ius.

� Kad mano noras sutampa su jūsų, � greitai u�baigė ji, susierzinusi, jog vyras taip lėtai kalba, nes i� anksto �inojo, k� jis pasakys.

� Taip, � patvirtino jis, � ir kunigaik�tienė Tverskaja visi�kai ne vietoje ki�asi į pa�ius sunkiausius �eimos reikalus. Ypa� ji�

� A� visi�kai netikiu tuo, k� �monės apie j� kalba, � greitai parei�kė Ana, � a� �inau, kad ji nuo�ird�iai mane myli.

Aleksejus Aleksandrovi�ius atsiduso ir patylėjo. Ana neramiai tampė chalato spurgus ir �vilg�iojo į vyr�, jausdama skaudų fizinį pasi�lyk�tėjim�, dėl kurio ji sau prikai�iojo, ta�iau jo negalėjo įveikti. Ji dabar tro�ko tik vieno, kad jo �ia nebūtų, toks jis buvo grasus jai.

� A� liepiau pakviesti daktar�, � tarė Aleksejus Aleksandrovi�ius.

� A� sveika, kam man daktaras?

� Ne, ma�ytė rėkia, sako, �indyvei pieno trūksta.

� Kodėl tu neleidai man �indyti, kai a� maldavau? Vis tiek (Aleksejus Aleksandrovi�ius suprato, k� rei�kė �itas �vis tiek�) jinai yra kūdikis, ir j� numarins. � Ana paskambino ir liepė atne�ti kūdikį. � A� pra�iau �indyti, man neleidote, o dabar prikai�iojate.

� A� neprikai�ioju...

� Ne, prikai�iojate! Dieve mano! Kodėl a� nenumiriau! � Ir ji ėmė raudoti. � Atleisk man, a� susierzinusi, a� neteisi, � tarė ji atsigosdama. � Bet i�eik dabar...

�Ne, �itaip negali pasilikti�, � ry�tingai tarė sau Aleksejus Aleksandrovi�ius, palikdamas �mon�.

Dar niekuomet jam nebuvo taip ai�ku kaip �iandien, kad jo padėtis, auk�tuomenės akimis �iūrint, tiesiog neįmanoma, kad �mona jo neken�ia, o labai galinga toji brutali ir paslaptinga jėga, kuri, nesiskaitydama su jo sielos nusiteikimu, vadovauja gyvenimui, reikalauja vykdyti jos vali� ir pakeisti santykius su �mona. Jis ai�kiai matė, jog visa auk�tuomenė ir jo �mona reikalauja i� jo ka�ko, ta�iau negalėjo suprasti ko. Jis jautė, kad jo sieloje dėl to kyla pagie�a, kuri drums�ia ramyb� ir ver�ia niekais vis� jo kilnų pasielgim�. Jam atrodė, kad Anai būtų geriau, jeigu ji nutrauktų santykius su Vronskiu, bet jeigu jiems visiems atrodo, kad tai neįmanoma, jis net pasiry��s vėl leisti tuos santykius, jeigu tik nebūtų dėl to gėdos vaikams, jeigu jis nenustotų jų ir nepasikeistų jo padėtis. Nors tai būtų ir labai bloga, vis dėlto būtų geriau, negu nutraukti santykius, nes tuomet ji patektų į negarbing� padėtį be jokios i�eities, o jis pats netektų visko, k� myli. Bet jis jautėsi bejėgis; jis �inojo i� anksto, kad visi nusistat� prie� jį ir neleis jam padaryti to, kas dabar jam atrodo taip natūralu ir gera, o privers padaryti tai, kas bloga, bet jiems atrodo reikalinga.

XXI

Dar nespėjusi i�eiti i� salės, Betsi tarpduryje susitiko su Stepanu Arkadji�ium, k� tik atvykusiu i� Jelisejevo, kur buvo gauta �vie�ių austrių.

� A! Kunigaik�tienė! Tai malonu susitikti! � prabilo jis. � O a� buvau pas jus.

� Susitikti vienai valandėlei, nes a� jau i�va�iuoju, � �ypsodamasi tarė Betsi, maudamasi pir�tin�.

� Palaukite, kunigaik�tiene, dar nesimaukite pir�tinės, leiskite pabu�iuoti jūsų rankut�. Niekuo taip nesid�iaugiu kaip tuo, kad grį�o senos mados ir vėl leid�iama bu�iuoti rankas. � Jis pabu�iavo Betsi rank�. � Kada pasimatysime?

� Jūs to nevertas, � at�ovė Betsi �ypsodamasi.

� Ne, labai vertas, nes a� tapau rim�iausiu �mogumi. Tvarkau ne tik savo, bet ir kitų �eimyninius reikalus, � tarė jis reik�mingu veidu.

� Ak, labai d�iaugiuosi! � atsakė Betsi, tuojau supratusi, kad jis kalba apie An�. Sugrį�� į sal�, juodu sustojo kampe. � Jis numarins j�, � reik�mingai �nib�dėjo Betsi. � Tai neįmanoma, neįmanoma...

� Labai d�iaugiuosi, kad jūs taip manote, � pasakė Stepanas Arkadji�ius, su rimta, skausminga u�uojauta linguodamas galv�. � A� tam ir atva�iavau į Peterburg�.

� Visas miestas apie tai �neka, � prane�ė ji. � Neįmanoma padėtis. Ana tirpte tirpsta. Jis nesupranta, kad ji i� tų moterų, kurios negali juokauti savo jausmais. Viena i� dviejų: arba tegu i�ve�a j� � energingai pasielgia, arba tegu duoda i�tuok�. Nes dabar ji duste dūsta.

� Taip, taip... taigi... � dūsaudamas kalbėjo Oblonskis. � A� dėl to ir atva�iavau. Na, ne vien dėl to... Mane į kamerherius pakėlė, reikėjo padėkoti. Bet svarbiausia, reikia sutvarkyti �it� reikal�.

� Na, Dieve jums padėk! � palinkėjo Betsi.

Stepanas Arkadji�ius palydėjo kunigaik�tien� Betsi ligi priemenės, dar kart� pabu�iavo jai rank� auk��iau pir�tinės, tenai, kur plaka pulsas, ir priplepėjo tokių nepadorių niekų, jog jinai jau ne�inojo, ar pykti, ar juoktis. Tada nuėjo pas seserį. Rado An� apsiverkusi�.

Nors Stepanas Arkadji�ius nesitvėrė linksmumu, vis dėlto ūmai ir natūraliai pagavo t� u�jau�iam�, poeti�kai jausming� ton�, kuris atitiko sesers nuotaik�. Jis paklausė apie jos sveikat� ir kaip ji praleido ryt�.

� Labai blogai. Ir dien�, ir ryt�, ir visas praėjusias bei būsimas dienas, � atsakė ji.

� Man atrodo, tu pasiduodi niūriai nuotaikai. Reikia i�sibla�kyti, reikia tiesiog pa�iūrėti į gyvenim�. �inau, kad sunku, bet...

� A� esu girdėjusi, kad moterys myli vyrus net u� jų ydas, � netikėtai pradėjo Ana, � o a� jo neken�iu u� jo dorybes. A� negaliu su juo gyventi. Tu suprask, vien matydama jį, a� jau�iu fizinį pasi�lyk�tėjim�, nerimstu savyje. Negaliu, negaliu gyventi su juo. K� man daryti? A� buvau nelaiminga ir maniau, kad nė negalima būti labiau nelaimingai, bet tokios �iurpios padėties, kurioje dabar esu, negalėjau įsivaizduoti. Ar tu patikėsi, jog �inodama, koks jis geras, puikus �mogus, kad a� jo nė nago neverta, vis dėlto neapken�iu jo. Neapken�iu, kad jis toks kilnus. Ir man nieko nebelieka, tiktai...

Ji norėjo pasakyti �mirti�, ta�iau Stepanas Arkadji�ius neleido jai baigti.

� Tu nesveika ir sudirgusi, � pasakė jis, � patikėk, kad tu siaubingai perdedi. �ia nėra nieko baisaus.

Stepanas Arkadji�ius nusi�ypsojo. Niekas kitas, būdamas Stepano Arkadji�iaus vietoje ir matydamas toki� neviltį, nebūtų sau leid�s �ypsotis (�ypsena būtų atrod�iusi grubi), ta�iau jo �ypsena būdavo tokia gera ir kone moteri�kai �velni, kad ne į�eisdavo, bet �velnindavo ir ramindavo. Jo tyli, rami kalba ir �ypsena �velnindavo bei ramindavo nelyginant migdolų aliejus. Ana beregint tai pajuto.

� Ne, Stiva, � tarė ji. � A� esu �uvusi, �uvusi! Blogiau negu �uvusi. A� dar ne�uvau, negaliu pasakyti, kad viskas būtų baigta; prie�ingai, jau�iu, jog nebaigta. Jau�iuosi kaip įtempta styga, kuri turi trūkti. Bet dar nebaigta... ir baigsis �iurpiai.

� Nieko, galima pama�u styg� atleisti. I� kiekvienos padėties galima surasti i�eitį.

� A� daug galvojau. Tiktai viena...

I� nusigandusios Anos �vilgsnio jis vėl suprato, kad toji vienintelė i�eitis, jos nuomone, yra mirtis, ir nedavė jai baigti kalbos.

� Anaiptol! � tarė jis. � Palauk. A� apie tavo padėtį galiu geriau spr�sti negu tu pati. Leisk man atvirai pasakyti savo nuomon�. � Jis vėl atsargiai nusi�ypsojo savo sald�ia �ypsena. � Pradėsiu i� prad�ių: tu i�tekėjai u� �mogaus, kuris dvide�imt metų vyresnis u� tave. I�tekėjai nemylėdama arba nepa�indama meilės. Tarkime, tai buvo klaida.

� Baisi klaida! � pritarė Ana.

� Bet a� kartoju, tai � įvyk�s faktas. Paskui tau teko pamilti ne savo vyr�. Tai nelaimė, ta�iau tai irgi įvyk�s faktas. Tavo vyras pripa�ino tai ir atleido. � Po kiekvieno sakinio jis sustodavo, laukdamas, kad ji prie�tarautų, bet ji nieko nesakė. � Taigi. Dabar klausimas toks: ar tu gali toliau gyventi su savo vyru? Ar tu nori �ito? Ar jis nori �ito?

� A� nieko ne�inau.

� Betgi tu pati sakei, kad negali jo pak�sti.

� Ne, a� nesakiau. A� atsiimu savo �od�ius. A� nieko ne�inau ir nieko nesuprantu.

� Taip, bet leisk...

� Tu negali suprasti. A� jau�iu, kad lekiu sta�ia galva į ka�koki� praraj�, bet man nevalia gelbėtis. Ir a� negaliu.

� Nieko, mes paklosim k� nors ir nutversim tave. A� suprantu tave, suprantu, kad tu pati negali i�reik�ti savo norų, savo jausmų.

� A� nieko nieko nenoriu... tik kad viskas baigtųsi.

� Jis t� mato ir �ino. Negi tu manai, kad jam lengviau negu tau? Tu kankiniesi, jis kankinasi, kas gali i� to i�eiti? O i�tuoka visk� i�spr�stų, � kiek prisiversdamas i�tarė Stepanas Arkadji�ius svarbiausi� mintį ir reik�mingai pa�iūrėjo į An�.

Ji nieko neatsakė ir neigiamai pakratė savo kirpt� galv�. I� jos veido, staiga nu�vitusio senuoju gro�iu, Stepanas Arkadji�ius matė, kad ji nenori �ito vien tik dėl to, jog tai būtų jau per didelė laimė.

� Man jūsų labai gaila! Koks a� bū�iau laimingas, jeigu galė�iau sutvarkyti �it� reikal�! � tarė Stepanas Arkadji�ius, jau dr�siau �ypsodamasis. � Nesakyk, nesakyk nieko! Jei tik Dievas man leistų i�reik�ti tai, k� jau�iu. A� einu pas jį.

Ana pa�iūrėjo į brolį susim�s�iusiomis blizgan�iomis akimis ir nieko nepasakė.

XXII

Stepanas Arkadji�ius tuo pa�iu truputį i�kilmingu veidu, kuriuo sėsdavosi į pirmininko krėsl� savo įstaigoje, įėjo į Aleksejaus Aleksandrovi�iaus kabinet�. Aleksejus Aleksandrovi�ius, susidėj�s rankas ant nugaros, vaik��iojo po kambarį ir galvojo apie t� patį, apie k� Stepanas Arkadji�ius kalbėjosi su jo �mona.

� A� tau nekliudau? � paklausė Stepanas Arkadji�ius. Pamat�s svainį, jis ūmai pasijuto sumi��s, nors toks jausmas nebuvo jam įprastas. Norėdamas t� sumi�im� nuslėpti, i�siėmė k� tik nusipirkt� papirosin�, atsidaran�i� nauju būdu, pauostė od� ir i�sitraukė papiros�.

� Ne. Tau ko nors reikia? � nenorom atsakė Aleksejus Aleksandrovi�ius.

� Taip, a� norėjau... man reikia... Taip, reikia pasikalbėti, � vargais negalais pasakė Stepanas Arkadji�ius, pats stebėdamasis, kodėl taip nedr�siai jau�iasi.

Tas jausmas buvo toks nelauktas ir keistas, jog Stepanas Arkadji�ius nepatikėjo, kad tai būtų s��inės balsas, kuris jam bylotų, jog bloga tai, k� jis ketina daryti. Stepanas Arkadji�ius susivaldė ir nugalėjo t� jam u�ėjusi� nedr�s�.

� Manau, tu neabejoji, kad a� myliu seserį ir nuo�ird�iai esu prisiri��s prie tav�s bei gerbiu tave, � tarė jis rausdamas.

Aleksejus Aleksandrovi�ius sustojo ir nieko neatsakė, ta�iau Stepan� Arkadji�ių nustebino jo romus, nuolankus rezignavusio �mogaus veidas.

� A� ketinau, a� norėjau pasikalbėti apie seserį ir apie jūsų abiejų padėtį, � tarė Stepanas Arkadji�ius, vis dar kovodamas su neįprastu jam drovumu.

Aleksejus Aleksandrovi�ius liūdnai �yptelėjo, pa�velgė į svainį ir neatsakydamas priėjo prie stalo, paėmė nuo jo pradėt� lai�k� ir padavė svainiui.

� A� nuolat galvoju apie t� patį. Ir �tai k� pradėjau ra�yti, manydamas, kad ra�tu man pavyks geriau pasakyti, nes mane matydama ji tik suirzta, � tarė jis, paduodamas lai�k�.

Stepanas Arkadji�ius paėmė lai�k�, sumi��s ir nusteb�s pa�iūrėjo į apsiblaususias akis, įbestas į jį, ir ėmė skaityti.

�A� matau, kad jūs negalite man�s pak�sti. Nors man ir labai skaudu buvo tuo įsitikinti, matau, kad taip yra ir negali būti kitaip. A� nekaltinu jūsų, ir Dievas mato, jog i�vyd�s jus sergan�i� visa siela buvau pasiry��s u�mir�ti visa, kas buvo tarp mūsų, ir pradėti nauj� gyvenim�. Nesigailiu ir niekuomet nesigailėsiu to, k� padariau, a� norėjau vieno � jūsų gerovės, jūsų sielos gerovės, ta�iau dabar matau, kad nieko nepasiekiau. Pasakykite man pati, kas suteiktų jums tikr� laim� ir ramyb� jūsų sielai. A� atsiduodu jūsų valiai ir jūsų teisingumo jausmui.�

Stepanas Arkadji�ius gr��ino lai�k� ir vis dar sutrik�s �iūrėjo į svainį, ne�inodamas, k� pasakyti. Tas tylėjimas abiem buvo toks nejaukus, jog Stepano Arkadji�iaus lūpos ėmė skausmingai virp�ioti, kai jis tylėjo, nenuleisdamas akių nuo Karenino veido.

� �tai k� a� norėjau pasakyti jai, � i�tarė Aleksejus Aleksandrovi�ius nusisuk�s.

� Taip, taip... � murmėjo Stepanas Arkadji�ius, nepajėgdamas atsakyti, nes jam gerkl� smaugė a�aros. � Taip, taip. A� suprantu jus, � pagaliau i�tarė jis.

� A� norė�iau �inoti, ko ji nori, � tarė Aleksejus Aleksandrovi�ius.

� Bijau, kad ji pati savo padėties nesupranta. Ji negali spr�sti, � tarė Stepanas Arkadji�ius atsipeikėdamas. � Ji prislėgta, tikrai prislėgta tavo kilnumo. Jeigu ji perskaitys �it� lai�k�, neįstengs nieko pasakyti, o tik �emiau nuleis galv�.

� Taip, bet kas tada? Kaip paai�kinti... Kaip su�inoti, ko ji nori?

� Jeigu tu leisi man pasakyti savo nuomon�, tai a� manau, kad pats turėtum ai�kiai nurodyti tas priemones, kurios atrodo reikalingos baigti �iai padė�iai.

� Vadinasi, tu manai, jog reikia baigti? � pertraukė Aleksejus Aleksandrovi�ius. � Bet kaip? � pridūrė jis, ranka padar�s prie� akis neįprast� most�. � A� nematau, kokia galėtų būti i�eitis.

� I� kiekvienos padėties yra i�eitis, � atsistoj�s ir pagyvėj�s tarė Stepanas Arkadji�ius. � Buvo metas, kai norėjai nutraukti... Jeigu tu dabar įsitikinsi, kad judu negalite sukurti bendros laimės...

� Laim� galima įvairiai suprasti. Bet sakykim, kad a� su viskuo sutinku, kad a� nieko nenoriu. Kokia i�eitis i� mūsų padėties?

� Jei nori �inoti mano nuomon�, � tarė Stepanas Arkadji�ius, �ypsodamasis ta pa�ia �velnia, sald�ia �ypsena, kaip �ypsojosi kalbėdamas su Ana. Toji gera �ypsena buvo tokia įtikinanti, jog Aleksejus Aleksandrovi�ius, jausdamas savo silpnum� ir pasiduodamas jam, neju�iomis buvo pasiruo��s tikėti tuo, k� pasakys Stepanas Arkadji�ius. � Ji niekuomet nepasakys �ito. Ta�iau viena, ko ji gali norėti, � kalbėjo toliau Stepanas Arkadji�ius, � tai nutraukti santykius ir visus su jais susietus atsiminimus. Mano nuomone, jūsų padėtyje būtinai reikia i�siai�kinti naujus tarpusavio santykius. O �itų santykių pagrindas turi būti abiejų �alių laisvė.

� I�tuoka, � pasi�lyk�tėdamas pertraukė Aleksejus Aleksandrovi�ius.

� Taip, a� manau, kad i�tuoka. Taip, i�tuoka, � rausdamas pakartojo Stepanas Arkadji�ius. � Tai visais at�vilgiais i�mintingiausia i�eitis vyrui ir �monai, kurių santykiai tokie kaip jūsų. K� daryti, jeigu vyras ir �mona įsitikino, kad drauge jiems gyventi nebeįmanoma? �itaip visuomet gali atsitikti. � Aleksejus Aleksandrovi�ius sunkiai atsiduso ir u�simerkė. � �ia tik vienas klausimas: ar nori kuris i� jų vėl tuoktis? Jeigu ne, viskas labai paprasta, � tarė Stepanas Arkadji�ius, jausdamasis vis laisviau ir laisviau.

Aleksejus Aleksandrovi�ius, susirauk�s i� susijaudinimo, numykė ka�k� pats sau ir nieko neatsakė. Visa, kas Stepanui Arkadji�iui atrodė taip paprasta, Aleksejus Aleksandrovi�ius buvo apgalvoj�s tūkstantį kartų. Ir tai jam atrodė ne tik nelabai paprasta, bet visi�kai neįmanoma. I�tuoka, kurios smulkmenas jis jau �inojo, dabar jam atrodė neįmanoma dėl to, kad savigarbos jausmas bei pagarba religijai neleid�ia jam prisiimti kaltinimo fiktyviu svetimavimu ir juo labiau neleid�ia, kad �mona, kuri� jis myli ir kuriai atleido, būtų apkaltinta bei nustotų gero vardo. I�tuoka atrodė neįmanoma ir dėl kitų, dar svarbesnių, prie�as�ių.

K� reikės daryti su sūnumi i�tuokos atveju? Palikti jo su motina negalima. I�situokusi motina turės savo neteisėt� �eim�, kurioje posūnio padėtis veikiausiai bus sunki ir jis bus blogai auklėjamas. Pasilikti sūnų? Aleksejus Aleksandrovi�ius �inojo, kad tai būtų jo ker�tas �monai, o ker�yti jis nenorėjo. Antra vertus, i�tuoka atrodė Aleksejui Aleksandrovi�iui ypa� neįmanoma dar dėl to, kad sutikdamas i�situokti jis kartu �udo An�. Jam įkrito į �irdį Darjos Aleksandrovuos Maskvoje pasakyti �od�iai, kad pasiry�damas i�situokti jis galvoja apie save, bet negalvoja, kad �itaip galutinai �udo j�. Ir Aleksejus Aleksandrovi�ius, siedamas minėtus �od�ius su ta aplinkybe, kad jau atleido �monai ir yra prisiri��s prie vaikų, dabar savaip visk� suprato. Sutikti su i�tuoka, duoti �monai laisv�, jo supratimu, reik�tų nutraukti paskutinį sait� su vaikais, kuriuos jis myli, o i� jos atimti paskutinį ramstį jos kelyje į gėrį ir įstumti j� į pra�ūtį. Jis �inojo, kad, i�siskyrusi su vyru, ji susidės su Vronskiu, o �itas ry�ys bus neteisėtas ir nusikalstamas, nes �mona pagal ba�ny�ios įstatymus negali susituokti, kol vyras gyvas. �Ji susidės su kitu, ir po metų ar dvejų arba jis pames j�, arba jinai su kitu susidės, � galvojo Aleksejus Aleksandrovi�ius. � Sutik�s su neteisėta i�tuoka, a� būsiu jos pra�ūties kaltininkas.� Aleksejus Aleksandrovi�ius �imtus kartų visa tai svarstė ir buvo įsitikin�s, kad i�tuoka ne tik nėra tokia paprasta, kaip sakė jo svainis, bet visi�kai neįmanoma. Jis netikėjo nė vienu Stepano Arkadji�iaus �od�iu, kiekvienam jo �od�iui atremti turėjo tūkstan�ius argumentų, bet klausėsi svainio, jausdamas, kad jo �od�iais kalba toji galinga brutali jėga, kuri valdo jo gyvenim� ir kuriai turės nusilenkti.

� Svarbiausia yra tai, kokios bus tavo i�tuokos s�lygos. Ji nieko nenori, nieko nedrįsta pra�yti, ji visi�kai pasitiki tavo kilnumu.

�Dieve mano! Dieve mano! U� k�?� � pagalvojo Aleksejus Aleksandrovi�ius, prisimin�s tokios i�tuokos smulkmenas, kai vyras prisiima kalt�, ir tuo pa�iu gestu, kaip Vronskis, i� gėdos u�sidengė rankomis veid�.

� Tu susijaudin�s, a� suprantu. Bet jeigu apsvarstytum...

�Ir smogusiajam į de�inįjį skruost� atgr�k kairįjį, ir nuvilkusiajam apsiaust� atiduok mar�kinius�, � pagalvojo Aleksejus Aleksandrovi�ius.

� Taip, taip! � su�uko jis spiegiamu balsu. � A� prisiimu gėd�, atiduodu net sūnų, bet... ar ne geriau būtų to atsisakyti? Pagaliau daryk, k� nori...

Nusigr��s nuo svainio taip, kad �is negalėtų jo matyti, atsisėdo ant kėdės prie lango. Jam buvo skaudu, jam buvo gėda, bet drauge su ta �irdgėla ir gėda jis jautė d�iaugsm� bei susigraudinim�, kad toks kilnus jo nusi�eminimas.

Stepanas Arkadji�ius buvo susijaudin�s. Jis kurį laik� tylėjo.

� Aleksejau Aleksandrovi�iau, tikėk manimi, kad ji įvertins tavo kilnum�, � tarė jis. � Matyt, tokia buvo Dievo valia, � pridūrė jis, bet pasak�s pajuto, kad kalba kvailai, ir vos susilaikė nenusi�ypsoj�s i� savo kvailybės.

Aleksejus Aleksandrovi�ius norėjo ka�k� atsakyti, bet a�aros jam neleido.

� Tai likimo lemta nelaimė, su ja reikia sutikti. A� t� nelaim� pripa�įstu kaip įvykusį fakt� ir stengiuosi padėti ir jai, ir tau, � kalbėjo Stepanas Arkadji�ius.

Stepanas Arkadji�ius i�ėjo i� svainio kambario susijaudin�s, bet tai jam nekliudė jausti pasitenkinimo, kad sėkmingai atliko reikal�, nes buvo tikras, jog Aleksejus Aleksandrovi�ius nei�si�adės savo �od�ių. �į malonum� dar didino viena jam į galv� �ovusi mintis; kai reikalas jau bus susitvark�s, jis galės paklausti �monos ir gerų pa�įstamų: �Koks skirtumas tarp man�s ir valdovo? Kai valdovas i�tuokia, niekam nepalengvėja, o a� i�tuokiau � ir trims geriau pasidarė... Arba kuo a� pana�us į valdov�? Kai... Na, sugalvosiu dar geriau�, � svarstė jis �ypsodamasis.

XXIII

Vronskio �aizda buvo pavojinga, nors �irdis ir liko nepaliesta. Kelet� dienų jis kabojo tarp gyvybės ir mirties. Kai pirm� kart� galėjo kalbėti, jo kambaryje buvo tiktai Varia, jo brolienė.

� Varia! � i�tarė jis, grie�tai �iūrėdamas į j�. � A� į save pataikiau nety�ia. Susimildama, niekuomet nekalbėk apie tai ir �itaip sakyk visiems, nes tai per daug kvaila!

Nieko jam neatsakydama, Varia pasilenkė prie jo ir d�iaugsmingai �ypsodamasi pa�iūrėjo jam į veid�. Akys buvo �viesios, ne kar�tligi�kos, ta�iau grie�tos.

� Na, a�iū Dievui, � tarė ji. � Neskauda?

� Truputį �ia. � Jis parodė į krūtin�.

� Leisk, a� perri�iu.

Sukand�s pla�ius �andikaulius Vronskis tylėjo ir �iūrėjo į brolien�, kol �i tvarstė jį. Kai Varia baigė, jis tarė:

� A� neklied�iu, susimildama, pasistenk, kad nebūtų kalbų, jog ty�ia �oviau į save.

� Niekas nė nekalba. Bet a� tikiuosi, kad daugiau tu ne�audysi nety�ia, � pasakė ji, klausiamai �ypsodamasi.

� Turbūt ne, bet geriau būtų buv�...

Ir jis niūriai nusi�ypsojo.

Nors jis pasakė �iuos �od�ius ir nusi�ypsojo taip, jog Varia nusigando, vis dėlto praėjus u�degimui Vronskis ėmė taisytis ir pajuto, kad jo �irdgėla i� dalies atslūgo. �iuo poelgiu jis tarytum nusiplovė nuo sav�s gėd� ir pa�eminim�, kuriuos anks�iau jautė. Dabar jis galėjo ramiai galvoti apie Aleksejų Aleksandrovi�ių. Jis suprato, koks tas kilnus, ir nesijautė pa�emintas. Be to, jis vėl pateko į sen�sias gyvenimo vė�es. Jis matė, jog gali nesigėdydamas �iūrėti �monėms į akis ir gyventi taip, kaip buvo įprat�s. Tik vieno jis negalėjo i�rauti i� savo �irdies, nors ir be paliovos kovojo su �iuo jausmu, � kone bevilti�ko gailesio, kad am�inai neteko jos. �irdyje Vronskis tvirtai nutarė, kad dabar, atpirk�s savo kalt� prie� vyr�, jis turi atsisakyti Anos ir niekuomet daugiau neįsiterpti tarp atgailaujan�ios �monos ir jos vyro, ta�iau jis negalėjo i�rauti i� savo �irdies gailesio, kad neteko jos meilės, negalėjo i�trinti i� atminties tų laimės valandėlių, kurias buvo patyr�s su ja, kurias taip ma�ai tuomet brangino ir kurios dabar atrodė jam tokios �avios ir be paliovos jį persekiojo.

Serpuchovskojus sugalvojo jam paskyrim� į Ta�kent�, ir Vronskis, nė kiek nesvyruodamas, sutiko su tuo pasiūlymu. Bet juo labiau artėjo laikas i�vykti, juo sunkesnė jam atrodė toji auka, kuri� padaryti laikė savo pareiga.

�aizda u�gijo, ir Vronskis jau galėjo i�vykti i� namų bei ruo�tis kelionei į Ta�kent�.

�Vien� kart� pamatyti j�, o paskui palaidoti save, numirti�, � galvojo jis, darydamas atsisveikinamuosius vizitus i�sakė �it� mintį Betsi. Betsi nuvyko pas An� atlikti �itos misijos ir atve�ė neigiam� atsakym�.

�Juo geriau, � pagalvojo Vronskis, gav�s �i� �ini�. � Tai buvo silpnybė, kuri būtų pra�ud�iusi mano paskutines jėgas.�

Kit� dien� Betsi i� ryto atva�iavo pas jį ir prane�ė, kad gavusi i� Oblonskio ger� �ini�: Aleksejus Aleksandrovi�ius sutink�s i�situokti, todėl Vronskis galįs pasimatyti su Ana.

Nesiteik�s net palydėti Betsi, u�mir��s visus savo sprendimus, neklausdamas, kada galima ir kur jos vyras, Vronskis nuvyko pas Kareninus nieko nelaukdamas. Jis bėgte u�bėgo laiptais nieko nematydamas ir greitu �ingsniu, vos susilaikydamas, kad nebėgtų, į�engė į Anos kambarį. Negalvodamas ir nepastebėdamas, ar yra kas kambaryje, ar ne, jis apkabino j� ir ėmė bu�iuoti veid�, rankas ir kakl�.

Ana ruo�ėsi �iam pasimatymui, galvojo apie tai, k� pasakys, bet nieko, k� buvo apgalvojusi, nespėjo pasakyti. Jo aistra pagavo ir j�, Ana norėjo nuraminti jį, nusiraminti pati, bet jau buvo vėlu. J� apėmė tas pats jausmas. Lūpos taip virpėjo, kad ji ilgai negalėjo nieko kalbėti.

� Taip, tu pavergei mane, ir a� tavo, � i�tarė ji pagaliau, spausdama prie krūtinės jo rank�.

� Taip turėjo įvykti! � tarė jis. � Kol mudu gyvi, taip turi būti. Dabar a� �inau.

� Tai tiesa, � kalbėjo Ana, blyk�dama vis labiau ir labiau ir apkabindama jam galv�. � Bet vis dėlto ka�k� baisaus jau�iu po viso to, kas buvo.

� Viskas praeis, viskas praeis, mes būsime tokie laimingi! Mūsų meilė, jeigu galėtų stiprėti, dar sustiprėtų dėl to, kad joje yra ka�kas baisaus, � tarė jis, pakėlė galv� ir nusi�ypsojo, rodydamas savo tvirtus dantis.

Ir ji negalėjo taip pat nenusi�ypsoti, atsakydama ne į jo �od�ius, bet į jo įsimylėjusias akis. Ana paėmė jo rank� ir glostė ja savo at�alusius skruostus bei nukirptus plaukus.

� Tav�s negali pa�inti su tais trumpais plaukais. Tu taip pagra�ėjai. Berniukas. Bet kokia tu i�balusi!

� Taip, a� labai silpna, � tarė ji �ypsodamasi. Ir jos lūpos vėl suvirpėjo.

� Mes va�iuosime į Italij�, tu pasitaisysi, � nutarė jis.

� Argi galimas daiktas, kad mes būtume kaip vyras su �mona, vienudu, sudarytume �eim�? � tarė ji, i� arti �iūrėdama jam į akis.

� A� tik stebėjausi, kaip galėjo būti kada nors kitaip.

� Stiva sako, kad jis su viskuo sutinka, bet a� negaliu priimti jo taurumo, � tarė Ana, susim�s�iusi �iūrėdama pro Vronskio veid�. � A� nenoriu i�tuokos, man dabar vis tiek. Tik ne�inau, k� jis nuspr�s dėl Serio�os.

Vronskis jokiu būdu negalėjo suprasti, kaip ji gali �i� pasimatymo akimirk� atsiminti sūnų ir galvoti apie jį, apie i�tuok�. Argi dabar ne vis tiek?

� Nekalbėk apie tai, negalvok, � tarė jis, vartydamas jos rank� savo delne ir stengdamasis atkreipti į save jos dėmesį, bet Ana vis dar ne�iūrėjo į jį.

� Ak, kodėl a� nenumiriau, būtų geriau! � aik�iojo ji. Ir nors neraudojo, bet a�aros pa�ios ėmė riedėti abiem jos skruostais. Ji stengėsi �ypsotis, nenorėdama u�duoti jam �irdies.

Atsisakyti malonaus ir pavojingo paskyrimo į Ta�kent� pagal ankstesnius Vronskio įsitikinimus būtų negarbinga ir neįmanoma. Ta�iau dabar, nė valandėlės nesvyruodamas, jis atsisakė to paskyrimo, o pastebėj�s, kad vyresnybė jo poelgiui nepritaria, tuojau atsistatydino.

Po mėnesio Aleksejus Aleksandrovi�ius liko vienas su sūnumi savo bute, o Ana su Vronskiu i�keliavo į u�sienį, negavusi i�tuokos ir grie�tai jos atsisakiusi.