Valdas V. Petrauskas �

Lietuvos ra�ytojų s�jungos,

Lietuvos literatūros vertėjų s�jungos,

Kanados literatūros vertėjų asociacijos narys.

Niūniuodama ��okan�i� karalien�, Sara Linton pagal muzik� suko ratus �iuo�imo aik�telėje. �Jauna ir �velni, septyniolikos metų.�

Staiga kairėje i�girdo �ai�iai sud�er�giant ratukus ir, laiku pasisukusi, sugriebė i� u�pakalio u� mar�kinėlių vos neatsitrenkusį į j� vaik�.

� D�astinai! � su�uko, atpa�inusi septynmetį berniuk�, vos ne vos nustovintį ant riedu�ių.

� Labas, daktare Linton, � atgaudamas kvap�, pasisveikino D�astinas.

Pernelyg didelis �almas smuko jam ant akių, ir jis turėjo keliskart atsmaukti jį, norėdamas pa�velgti auk�tyn į gydytoj�. Sara nusi�ypsojo kone sprogdama juoku.

� Sveikas, D�astinai.

� Atrodo, jums patinka muzika, ar ne? Mamai irgi patinka.

Vaikas spoksojo į j� prasi�ioj�s. Kaip ir diduma Saros pacientų, D�astinas tarsi nustebo, i�vyd�s j� ne klinikoje. Įdomu, gal jie mano, kad ji ir gyvena ten, rūsyje, laukdama, kol jie ateis per�al� ar sukar��iav�?

� Na, a� tiesiog pastebėjau, kad jūs dainuojat, � pridūrė D�astinas ir vėl atsmaukė �alm�, sulenkta ranka braukdamas sau per nosį.

� Pala, � tarė Sara ir pritūpusi suver�ė dir�elį vaiko pasmakrėje. Muzika griaudėjo taip garsiai, kad Sara jautė, kaip jos rankose virpa plastikinis dir�elis.

� A�iū! � su�uko D�astinas, ne�inia kodėl abiem rankomis griebdamasis u� �almo, staiga susvyravo ir ko neapvirt�s įsikibo Sarai į koj�.

Sara vėl griebė jį u� mar�kinėlių ir nuvedė ten, kur saugiau: prie aik�telės aptarnavimo kiosko. I�band�iusi vienaeilius riedu�ius, Sara papra�ė dviejų eilių klasikinių � nebuvo nusiteikusi �leptelėti ant u�pakalio, stebint pusei miesto.

� Oho! � sukikeno D�astinas, įsitverdamas turėklų. Jis �iūrėjo �emyn į jos riedu�ius. � Kokios didelės jūsų kojos!

Neju�ia paraudusi i� gėdos, Sara �vilgtelėjo į savo riedu�ius. Jau nuo septynerių metų vaikai erzindavo j� pravard�iuodami did�iakoje. Beveik trisde�imt metų k�sdama paty�ias, Sara nepriprato prie jų � jai norėjosi i� gėdos lįsti po lova ir �irdį atgauti, pasmaguriavus �okoladiniais ledais.

� Jūsų riedu�iai vyri�ki! � suspigo D�astinas ir, paleid�s turėklus, abiem rankomis parodė į jos juodus riedu�ius. Sara vos spėjo jį sugriebti � būtų �leptelėj�s ant u�pakalio.

� Katinėli, � �velniai suku�dėjo Sara jam į ausį, � nepamir�k, k� sakei, kai ateisi skiepytis.

D�astinas sumi��s nusi�ypsojo gydytojai.

� Regis, mama mane �aukia, � sumurmėjo ir, laikydamasis turėklų, nuėjo �alin, tolyd�io �vilg�iodamas per petį � tikriausiai baiminosi, kad Sara �oks jį vytis.

Susidėjusi rankas ant krūtinės ir atsirėmusi į aik�telės turėklus, Sara lydėjo jį akimis. Kaip ir diduma vaikų gydytojų, ji mylėjo vaikus, ta�iau mums derėtų paai�kinti, kodėl �e�tadienio vakar� ji leido vaikų aik�telėje.

� Atėjai į pasimatym�? � prisiartinusi paklausė Tesa.

Sara piktai dirstelėjo į seserį.

� Gal pamir�ai, ko a� �ia įsivėliau?

Tesa pabandė nusi�ypsoti.

� Todėl, kad mane myli?

� �inoma, � kand�iai atsakė Sara.

Kitame aik�telės kra�te Sara pastebėjo Devon� Lokvud�, Tesos �irdies draug�, Lintonų santechnikos paslaugų įmonės darbuotoj�. Devonas ved�iojo sūnėn� po vaikų aik�tel�, o brolis �iūrėjo į juos i� tolo.

� Jo motina man�s nemėgsta, � sumurmėjo Tesa. � Kai tik pamato mane artinantis prie jo, spokso į mane �vėri�komis akimis.

� O ir tėvas ne k� ma�iau, � pridūrė Sara.

Pajut�s �vilgsnius, Devonas joms pamojavo.

� Vaikai jam patinka, � tarė Sara, irgi modama jam.

� Ir ne tik vaikai, � pusbalsiu, beveik pati sau tarė Tesa ir pasisuko į Sar�. � Beje, kur dingo D�efris?

Sara nustebusi dirstelėjo vartų link. Be kita ko, taipgi nustebusi, kad jai jau vis viena, kur dingo jos buv�s vyras.

� Ne�inau, � atsakė. � Kodėl �iandien �ia tiek daug �monių?

� �e�tadienio vakaras, o futbolo sezonas dar neprasidėjo. K� gi �monėms veikti? � atsiliepė Tesa, ta�iau neatly�o ir toliau neatstojo nuo Saros: � Kur dingo D�efris?

� Gal jis ir neateis.

Tesa nusi�ypsojo, ir Sara suprato, kad sesuo susitvardė kand�iai neįgėlusi.

� Na, sakyk.

� Nėra ko sakyti, � tarė Tesa, ir Sara nesuprato, ar ji meluoja, ar ne.

� Mudu susitinkame, ir tiek, � tarė Sara ir nutilo, staiga pagalvojusi, k� ji nori apgauti, Tes� ar save. Ir pridūrė: � Nieko rimta.

� �inau.

� Mudu nė nesibu�iavome.

Tesa bevilti�kai skėstelėjo rankomis.

� �inau, � pakartojo ji, kvailai �yptelėdama.

� Tik keliskart buvome susitik�, ir tiek.

� Kodėl tu stengiesi mane įtikinti?

Giliai atsidususi, Sara atsirėmė į turėklus. Jautėsi nei �iaip, nei taip, lyg būtų paauglė, o ne subrendusi moteris. Su D�efriu i�siskyrė prie� dvejus metus, u�klupusi jį su i�kabų parduotuvės savininke. Ir pa�iai Sarai, ir jos artimiesiems buvo tiesiog mįslė, kodėl ji vėl pradėjo su juo susitikinėti.

Vėl suskambo daina, ir �viesos priblėso. Sara �iūrėjo, kaip, at�ok� nuo palubėje kaban�io veidrodinio rutulio, po vis� aik�tel� sklaidosi kvadratiniai atspind�iai.

� Einu į tualet�, � tarė Sara seseriai. � Nepra�iopsok D�efo, gerai?

Tesa dirstelėjo per Saros petį.

� Ka�kas lyg įėjo.

� Ten dvi kabinos.

Sara pasuko moterų tualeto link kaip tik tuo metu, kai ten ėjo auk�ta paauglė. Sara atpa�ino D�en� Viver, vien� i� savo pacien�ių. Pamojo jai ranka, bet mergina jos nepastebėjo.

� Galėtum pakentėti, � sumurmėjo Tesa.

Sara susiraukė, pama�iusi, kad D�enei i� paskos į tualet� u�ėjo nepa�įstama paauglė. To dar betrūko, kad, prie� D�efriui ateinant, atsitiktų nelaimė!

Tesa linktelėjo galva durų link.

� O kas ten? Toks auk�tas, juodaplaukis, i�vaizdus.

Sara vos susitvardė kvailai nei�si�iepusi, kai pamatė aik�telės link einant D�efrį. Jis buvo nepersireng�s po darbo, vilkėjo tamsiai pilka eilute, ry�ėjo raudonu kaklarai��iu. Būdamas Granto apygardos policijos vir�ininkas, su diduma �monių salėje buvo pa�įstamas. Tolyd�io stab�iodamas, spausdamas vienam kitam rank�, jis dairėsi aplink. Matyt, man�s �valgosi, pagalvojo Sara, bet nutarė nieku gyvu neduoti jam �enklo, �iūrėdama, kaip jis skinasi keli� per mini�. Tegu bent dabar D�efris parodo savo sugebėjimus!

Sara susipa�ino su D�efriu vos pradėjusi dirbti policijoje teismo medicinos eksperte. Ėmėsi to darbo, norėdama u�sidirbti papildomai pinigų ir padėti į pensij� i�einan�iam partneriui, Hartsdeilio vaikų klinikos gydytojui Barniui. Jau seniai atsiskai�iusi su daktaru Barniu, Sara vis dėlto neatsisakė �io darbo. Jai patiko mįslės, kurias tekdavo spr�sti teismo medicinos priemonėmis. Prie� dvylika metų Sara paliko Atlantos Greid�io ligoninės greitosios pagalbos skyrių. Perėjimas i� atsakingo, ry�tingų veiksmų reikalaujan�io darbo, kur sprend�iamas gyvybės ar mirties klausimas, į klinik� gydyti nuo vidurių sutrikimo ar slogos pra�ūtingai paveikė jos nervų sistem�. Teismo medicinos ekspertės darbas buvo i��ūkis, smegenų mank�ta, neleid�ianti protui u�migti.

Pagaliau D�efris j� pastebėjo. Sustingo spausdamas rank� Betei Reinolds, lūpų kampu�iai palengva pakilo, paskiau vėl nusileido, kai smulkmenų parduotuvės savininkė įtraukė jį į pokalbį.

Sara daugma� spėjo, apie k� galėtų kalbėti Betė. Per pastaruosius tris mėnesius parduotuvė buvo dusyk apiplė�ta. Betė buvo karingai nusiteikusi ir, nors mintyse D�efris ai�kiai klajojo ka�kur kitur, nė neketino liautis.

Pagaliau D�efris linktelėjo, patap�nojo per petį ir paspaudė rank�, tikriausiai susitar�s susitikti su ja rytojaus dien�. Prasiskyn�s keli� pro mini�, nuėjo Saros link, vylingai �ypsodamasis.

� Sveika, � tarė jai.

Sara, kaip ir visi kiti, neju�ia irgi spustelėjo jam rank�.

� Sveikas, D�efri, � neįprastai �iurk��iu balsu pasisveikino Tesa. Taip �iurk��iai su D�efriu paprastai kalbėdavo Edis, jų tėvas.

D�efris sutrik�s nusi�ypsojo.

� Sveika, Tesa.

� Aha, � sumurmėjo Tesa ir nu�iuo�ė į �alį, per petį reik�mingai �vilgtelėjusi į Sar�.

� K� tai galėtų reik�ti? � paklausė D�efris.

Sara truktelėjo rank�, bet D�efris vis dar laikė j� suspaud�s, lyg norėdamas parodyti, kad paleis, kada panorės. Jis visada velni�kai pasitikėdavo savimi, ir �is jo būdo bruo�as Sar� �avėjo labiausiai.

� Vėluoji, � tarė ji, susidėjusi rankas ant krūtinės.

� Turėjau neatidėliotinų reikalų.

� Gal jos vyras kur nors i�va�iav�s?

Jis pa�velgė į j� kaip į apsimelavusį liudytoj�.

� Kalbėjau su Frenku, � tarė, turėdamas galvoje Granto apygardos policijos skyriaus vyriausi�jį tyrėj�. � Papra�iau, kad �i�nakt jis perimtų budėjim�. Nenoriu, kad mums trukdytų.

� K� trukdytų?

Jam nusi�ypsojus, vėl virptelėjo lūpų kampu�iai.

� Et, tikiuosi �į vakar� tave sugundyti.

Ji nusikvatojo ir lo�telėjo atgal, i�silenkdama jo bu�inio.

� Geriau bu�iuotis, kai lūpos susilie�ia, � tarė jis.

� Tik ne pusei mano pacientų stebint, � atrėmė ji.

� Tuomet eik� �ia.

Nepaisydama blaivaus proto, Sara nėrė po turėklais ir paėmė jį u� parankės. Jis pava�iavo drauge su ja toliau nuo �monių akių į nuo�alesn� viet� prie tualetų.

� Ar �ia geriau? � paklausė.

� Aha, � atsakė Sara, �iūrėdama į jį i� vir�aus, nes jos riedu�iai buvo keliais centimetrais auk�tesni. � Kur kas geriau. Man kaip tik reikia į tualet�.

Ir pasuko į t� pus�, bet jis sulaikė j�, apkabin�s per liemenį.

� D�efri, � tarė ji, jausdama, kad jos balsas toli gra�u ne piktas.

� Tu tokia gra�i, Sara.

Ji u�vertė akis kaip paauglė.

D�efris juokdamasis pridūrė:

� �i�nakt iki pat ryto svajojau tave pabu�iuoti.

� Ar tikrai?

� Tu taip gard�iai kvepi.

Ji abejingai nusiviepė.

� Valausi dantis ta pa�ia Colgate pasta.

� Ne past� turiu omeny.

Ji i�si�iojo nustebusi, ir jis nusi�ypsojo ai�kiai patenkintas jos reakcija. Sara pajuto, lyg kas būtų krustelėj�s krūtinėje, ir buvo ka�k� besakanti, bet tuo metu su�ir�kė jo gaviklis.

Jis vis dar �iūrėjo į j�, lyg negirdėdamas.

Atsikrenk�tusi Sara paklausė:

� Ar ne�adi pa�iūrėti?

Galiausiai jis dirstelėjo į gaviklį, prisegt� prie dir�o, ir sumurmėjo:

� �ūdas!

� Kas atsitiko?

� Įsilau�imas, � burbtelėjo jis.

� Juk sakei, kad papra�ei Frenk� tave pavaduoti.

� Jis tvarko tik smulkmenas. Reikėtų paskambinti i� telefono būdelės.

� O kur tavo mobilusis?

� Akumuliatorius i�sikrovė.

D�efriui, regis, pavyko susivaldyti, ir jis net nusi�ypsojo Sarai.

� Niekas negali sugadinti mums �io vakaro, Sara. � Jis prisiglaudė prie jos skruosto. � �įvakar u� tai man nėra nieko svarbesnio.

� Jau taip dega, kad po vakarienės i�kart bėgsi į pasimatym�, ar ne? � paerzino ji. � Galime ir neiti vakarienės, jeigu taip skubi.

Jis prisimerk�s nu�velgė j� ir nuėjo.

Sara palydėjo jį �vilgsniu ir, atsirėmusi į sien�, prako�ė: �Va, dailiausia!� Ji negalėjo patikėti, kad grei�iau nei per tris minutes jis sugebėjo apsukti jai galv� kaip paskutinei kvailei.

Ji krūptelėjo, trinktelėjus tualeto durims. Tarpdury stovėjo D�enė Viver, įsmeigusi �vilgsnį į aik�tel�, lyg ka�k� m�stydama. Juodų mar�kinėlių fone jos kaklas ir veidas atrodė neįprastai balti. Kai Sara priva�iavo prie merginos, �i staigiai u�simetė ant peties tamsiai raudon� kuprin�, kampu brūk�telėdama jai per krūtin�.

� Ai! � at�lydama su�uko Sara.

D�enė tankiai sumirksėjo, atpa�inusi savo gydytoj�.

� Atsipra�au, � pusbalsiu sumurmėjo ji ir nukreipė �vilgsnį į �alį.

� Nieko baisaus, � tarė Sara, ketindama u�megzti pokalbį: mergina atrodė sutrikusi. � Kas tau? � paklausė. � Tau bloga?

� Ne, viskas gerai, � atsakė D�enė, prispausdama kuprin� prie krūtinės.

Nespėjus Sarai nieko pridurti, D�enė nuėjo.

Sara palydėjo �vilgsniu mergin�, einan�i� prie būrio paauglių, susispietusių prie vaizdo �aidimų kambario. Ekranų spindesys nutvieskė D�en� �alia �viesa, ir ji dingo ka�kur kampe. Sarai smilktelėjo, kad atsitiko ka�kas negera, bet ji nepuolė i� paskos kamantinėti, kas atsitiko. Tokio am�iaus merginoms bet koks menkniekis atrodo tragedija. Tikriausiai bus susipykusi su vaikinu, kaip paprastai nutinka paauglėms.

Tvykstelėjo �viesos, pasibaigus lyrinei melodijai i� garsiakalbių sugriaudėjo senas rokas, bosais atsiliepdamas Saros krūtinėje. Be�iūrint į aik�telėje pagal ritm� sujudusius paauglius, dingtelėjo mintis, ar ir ji kadaise buvo tokia mitri. Nuo jos ankstyvosios jaunystės dienų pasikeitė keli aik�telės savininkai, ta�iau ji nė kiek ne ma�iau viliojo Granto apygardos paauglius. �tai to seno pastato u�kampyje Sara praleido ne vien� savaitgalio vakar�, bu�iuodamasi su Stivu Menu, savo pirmu tikru vaikinu. Jų draugystė buvo pagrįsta ne tiek meile, kiek bendru siekiu: �ūtbūt i�trūkti i� Granto. Kai jie mokėsi baigiamojoje klasėje, Stivo tėvas mirė nuo �irdies smūgio, ir jam teko rūpintis �eimos verslu � ūkinių prekių parduotuve. Dabar jis jau seniai ved�s, turi vaikų. Sara pabėgo į Atlant�, bet po kelerių metų grį�o.

Ir �tai �į vakar� toje pa�ioje aik�telėje ji bu�iavosi su D�efriu Toliveriu. Ar bent jau bandė bu�iuotis.

Sara nuvijo �alin prisiminimus ir pasuko į tualet�. Paėmė u� durų rankenos ir tuojau pat atitraukė rank�, pajutusi ka�k� lipnaus. �iame aik�telės gale �viesa kaip paprastai buvo blausi, ir Sara prisiki�o rank� prie akių, norėdama pa�iūrėti, kas prilipo prie pir�tų. Nespėjusi pamatyti, kuo i�sitepė, u�uodė pa�įstam� kvap�. Neju�ia dirstelėjo į mar�kinėlius toje vietoje, kur juos u�kliudė D�enės Viver kuprinė.

Per vis� krūtin� driekėsi kruvinas ruo�elis.

D�efriui taip ir nie�ėjo rankos nuplė�ti nuo sienos telefono aparat�, bet susivaldė. Giliai atsikvėp�s, surinko policijos skyriaus numerį ir ėmė kantriai klausytis signalų.

Atsiliepė Marla Sims, jo sekretorė, dalį dienos einanti ir dispe�erės pareigas.

� Labas vakaras. Granto apygardos policijos skyrius. Malonėkite palaukti.

Ir, nelaukdama atsakymo, padėjo ragelį ant stalo.

I� paskutiniųjų stengdamasis valdytis, D�efris vėl visa krūtine įkvėpė oro. Dingtelėjo mintis, kad Sara, likusi viena aik�telėje, apsigalvos ir nebenorės su juo praleisti �io vakaro. Kiekvien� sykį, kai jis �engia prie jos �ingsnį, ji atsitraukia per du. Jam buvo ai�ku, kodėl ji taip daro, ta�iau �irdies gilumoje jis negalėjo pateisinti tokio elgesio.

D�efris atsirėmė į sien�, jausdamas, kaip nugara srovena prakaitas. Rugpjūtis įsi�ėlo, D�ord�ijos valstijoje pasiekdamas vis naujus kar��io rekordus: palyginti su juo, bir�elis ir liepa atrodė kaip �iemos mėnesiai. Kai kuriomis dienomis, i�ėjus į lauk�, jam atrodydavo, kad kvėpuoja pro drėgn� rank�luostį. Jis atpalaidavo kaklarai��io mazg� ir atsegė vir�utin� mar�kinių sagut�, kad bent kiek prasivėdintų.

U� namo kampo pasigirdo kvatojimas, ir D�efris, ky�telėj�s galv�, pa�iūrėjo, kas vyksta automobilių aik�telėje. Prie seno i�klerusio kamaro tryp�iojo būrelis berniūk��ių, leid�ian�ių per rankas cigaret�. Telefono būdelė stovėjo prie namo �ono, ir per skais�iai �aliais ir geltonais dry�iais da�yt� sienel� D�efrio nebuvo matyti. Dingtelėjo mintis, kad jie rūko marihuan�, bet jis nebuvo tikras. I� pirmo �vilgsnio paaugliai atrodė gana įtartinai. D�efris tai suprato ne todėl, kad buvo policininkas, � tokio am�iaus jis irgi bi�iuliavosi su pana�ia draugija.

Jam besvarstant, ar verta prieiti prie paauglių būrelio, atsiliepė Marla.

� Labas vakaras. Granto apygardos policijos skyrius. A�iū, kad malonėjote palaukti. Kuo galiu jums padėti?

� Marla, �ia D�efris.

� O, labas, vir�ininke! � su�uko ji. � Atsipra�au, kad i�kart neatsiliepiau. Vienoje parduotuvėje per klaid� suveikė signalizavimo įtaisas.

� Kurioje? � paklausė jis, prisimin�s pokalbį su Bete Reinolds, smulkmenų parduotuvės savininke.

� Valymo paslaugų, � atsakė ji. � Senis Burgesas nety�ia i�jungė signalizacij�.

Įdomu, pagalvojo D�efris, Marla jau į�engusi į a�tunt� de�imtį, o Bil� Burges� vadina seniu, bet nieko nepasakė.

� Dar kas nors? � paklausė jis.

� Bredas skambino, ka�kas atsitiko restorane, bet vyrai nuva�iavo ir nieko nerado.

� K� jis sakė?

� Kad ka�k� pastebėjo, ir tiek. Juk pa�įstate Bred�, jis savo �e�ėlio i�sig�sta.

Ji sukikeno.

Policijos skyriuje visi �iūrėjo į Bred� kaip į nesubrendėlį: dvide�imt vienerių metų vaikinas, apskritaveidis, �velniais kaip pūkas �viesiais plaukais, atrodė kaip paauglys. Vyresnieji kolegos mėgdavo pajuokauti: paimdavo jo kepur� ir u�maudavo mieste kokiai nors statulai ant galvos. Pereit� savait� D�efas matė j� ant generolo Li1 statulos, stovin�ios prie�ais vidurin� mokykl�.

D�efris prisiminė Sar�.

� �i�nakt budi Frenkas. Skambink man tik tuo atveju, jeigu nebent įvyktų �mog�udystė.

� Du zuikiai vienu �ūviu, � vėl sukikeno Marla. � Gydytoja ir vir�ininkas vienu skambu�iu.

Jam dingtelėjo mintis, kad i� Birmingamo į Grant� jis persikėlė tik todėl, jog norėjo dirbti nedideliame miestelyje, kur visi pa�įsta vienas kit�. Tai, kad visiems �inomas jo asmeninis gyvenimas, buvo vienas i� nedaugelio kompromisų. Jis buvo jau beatsak�s Marlai kokiu nors juokeliu, bet i�girdo klyksm� automobilių aik�telėje.

I� u� kampo ky�telėj�s galv� pa�iūrėti, kas vyksta, vėl i�girdo merginos riksm�:

� Kad tu padvėstum, gyvate!

� Vir�ininke? � pasigirdo Marlos balsas.

� Palauk, � suku�dėjo jis, pajut�s, kaip sudiegė pa�ird�ius, i�girdus pikt� merginos bals�. I� patirties �inojo, kad pats baisiausias dalykas, koks �e�tadienio vakar� gali atsitikti automobilių aik�telėje, � tai įtū�usi paauglė. Paauglius jis mokėjo sutramdyti: su jais galima pasigin�yti, be to, beveik visi jie pasiduoda laisva valia, nenorėdami veltis į mu�tynes. Paaugles įsiutinti nelengva, bet dar sunkiau jas nuraminti. Ko jau ko, o įtū�usios merginos tikrai reikia saugotis, juo labiau jeigu rankoje ji laiko ginkl�.

� A� tave nudėsiu, gyvate! � suklykė ji, kreipdamasi į vien� vaikinuk�.

Jo draugai mikliai puolė į �alis ir sustojo pusra�iu, o vaikinas liko vienui vienas prie� krūtinėn nutaikyt� revolverį. Mergina stovėjo ne daugiau kaip u� keturių �ingsnių. D�efriui be�iūrint, ji �engė dar vien� �ingsnį artyn, tad atstumas tarp jų dar labiau suma�ėjo.

� Velniava! � su�nyp�tė D�efris ir, prisimin�s, kad rankoje tebelaiko ragelį, įsakė: � Beregint atsiųsk Frenk� ir Met� į �iuo�ykl�.

� Juodu Madisone.

� Tuomet Len� ir Bred�, � tarė jis. � Tegu tyliai va�iuoja. Prie automobilių aik�telės mergina su revolveriu.

D�efris pakabino telefono ragelį, jausdamas, kaip įsir�ia kūno raumenys. Gerklė i�d�iūvo, miego arterija pa�ėlo tvinksėti, dau�ydamasi nelyginant gyvatė. Per kelias sekundes galvoje praskriejo tūkstan�iai min�ių, bet jis nuvijo jas �alin, nusivilko �vark� ir nustūmė u� nugaros revolverio dėkl�. Eidamas aik�telės link, priglaudė rankas prie �onų. Mergina pastebėjo jį akies kra�teliu, ta�iau laikė revolverį nukreipusi į vaikin�. Taikė jam tiesiai į pilv�, ta�iau D�efris matė, kad jai dreba ranka. Laimė, jos pir�tas dar nelietė dirgiklio.

D�efris sėlino namo pasieniu. Mergina stovėjo nusisukusi nuo �iuo�yklos, prie�ais j� buvo automobilių aik�telė ir greitkelis. D�efris vylėsi, kad Lena susipras ateiti su Bredu nuo pastato pusės. Sunku numanyti, k� darytų mergina, suvokusi esanti apsupta. Vienintelė kvaila klaida galėtų kainuoti ne vien� gyvyb�.

Atsidūr�s per dvide�imtį �ingsnių nuo merginos, gana garsiai, kad visi girdėtų, jis �ūktelėjo:

� Ei!

Mergina krūptelėjo, nors ir buvo pastebėjusi jį artėjant. Jos pir�tas palietė dirgiklį. Rankoje ji laikė trisde�imt antro kalibro beret�, pistolet�, vadinam� ki�eniniu: i� tolo jis vargu ar labai pavojingas �mogui, ta�iau i� arti gali pridaryti daug bėdos. �iuo ginklu ji galėjo nukauti a�tuonis �mones. Ai�ku, jeigu taikliai �audo, bet i� tokio atstumo ir be�d�ionė nepasidarytų gėdos. Rankoje ji laikė a�tuonių �monių gyvyb�.

� Eikit i� �ia, � įsakė D�efris netoliese stoviniuojantiems paaugliams.

Jie tryp�iojo vietoje, kol pagaliau suvokė, k� jis sako, ir visu būriu patraukė į kit� aik�telės gal�. Net i� tolo buvo justi stiprus marihuanos tvaikas, ir D�efris, matydamas, kaip svirduliuoja taikiniu tap�s vaikinas, suprato, kad jis jau buvo spėj�s so�iai prisirūkyti, kai jį u�klupo mergina.

� Eik �alin! � su�uko mergina D�efriui.

Ji vilkėjo juodais mar�kinėliais pusilgėmis rankovėmis, matyt, kad nebūtų taip kar�ta. I� pa�iūros atrodė dar vaikas, kalbėjo �velniu, bet ry�tingu balsu.

Ji pakartojo:

� Eik �alin, sakiau.

D�efris nekrustelėjo i� vietos, ir ji, vėl nukreipusi akis į vaikin�, tarė:

� A� jį nudėsiu.

Skėstelėj�s rankomis, D�efris paklausė:

� Kodėl?

Klausimas, regis, j� nustebino, nors, beje, jis kaip tik to ir siekė. �monės da�nai nieko negalvoja, laikydami ginkl� rankoje. Pistoleto vamzdis �iek tiek nusileido, kai ji kreipėsi į D�efrį:

� Kad jis liautųsi.

� Liautųsi k�?

Ji susim�stė.

� Niekieno reikalas.

� Nejaugi? � tarė D�efris, �engdamas �ingsnį į priekį, paskiau dar vien�. Jis sustojo per penket� �ingsnių nuo merginos, u�tektinai arti, kad, jos neg�sdindamas, galėtų ai�kiai matyti, kas vyksta.

� Ne, sere, � atsakė mergina, ir jos mandagumas jį �iek tiek nuramino. Merginos, sakan�ios �sere�, į �mones ne�audo.

� Klausyk, � pradėjo D�efris, galvodamas, k� jai reikėtų pasakyti. � Ar �inai, kas a� toks?

� Taip, sere, � atsakė mergina. � Jūs � policijos vir�ininkas Toliveris.

� Teisybė, � tarė jis. � O kuo tu vardu?

Ji praleido klausim� pro ausis, bet vaikinas atgijo, matyt, marihuanos apkvai�intu protu pagaliau suvokė, kas vyksta.

� D�enė. Ji vardu D�enė, � tarė.

� Ar tikrai D�enė? � paklausė D�efris merginos. � Gra�us vardas.

� Aha, � suvapėjo D�enė sutrikusi, bet tuojau pat atsipeikėjusi tarė: � Atstok. Neketinu su tavimi kalbėti.

� Ko gero, prie�ingai, � tarė D�efris. � Regis, labai daug k� galėtum papasakoti.

Ji tarytum buvo beatsikertanti, bet kilstelėjo pistolet� ir nusitaikė vaikinui į krūtin�. Jai vis dar drebėjo ranka.

� Eik �alin, o tai nudėsiu jį.

� �iuo pistoletu? � paklausė D�efris. � Ar suvoki, k� rei�kia nu�auti �mogų? Ar suvoki, kaip paskiau jausies?

I� veido i�rai�kos i�kart suprato, kad ji nieko apie tai nei�mano. D�enė buvo putli mergina, tikriausiai turinti per dvide�imt kilogramų antsvorio. Vilkėjo juodais drabu�iais. Pa�iūrėti buvo i� tų merginų, kurios ne�ada atsilikti nuo gyvenimo. Vaikinas, į kurį ji taikėsi, buvo i�vaizdus, tikriausiai visų merginų svajonė. Tada, kai D�efris buvo jos am�iaus, tokia mergina kaip D�enė įki�tų bjaurų lai�kutį į jo drabu�ių skyrelį. �iandien ji nukreipė į jį pistolet�.

� D�ene, imkim ir nuo�ird�iai pasikalbėkim, � tarė D�efris, labai abejodamas, kad jos pistoletas u�taisytas. � Dėl to vaikino neverta gadinti sau gyvenimo.

� Eik �alin, � pakartojo D�enė, bet jau ne tokiu tvirtu balsu. Laisva ranka ji nusi�luostė veid�. Jam dingtelėjo, kad ji verkia.

� D�ene, a� netikiu�

Jis nutilo i�gird�s, kaip ji perjungia saugiklį. Metalo d�erk�telėjimas lyg peiliu perrė�ė ausį. Jis siektelėjo revolverio u� nugaros, bet nei�traukė.

� Kas �ia vyksta, D�ene? � D�efris stengėsi kalbėti ramiu, įtaigiu balsu. � Kodėl mudviem nuo�ird�iai nepasikalbėjus? Negali būti, kad atsitiko ka�kas nepataisoma.

Ji vėl nusi�luostė veid�.

� Taip, sere, � tarė ji. � Tikrai nepataisoma.

Jos balsas skambėjo taip �altai, kad D�efriui kūnas nuėjo pagaugais. Jis susivaldė ir i�traukė revolverį i� dėklo. D�efris nekentė ginklų, nes, būdamas policininkas, �inojo, kiek jie pridaro nelaimių. Jis ne�iojosi ginkl� ne todėl, kad patiko, o todėl, kad turėjo ne�ioti. Per dvide�imt tarnybos policijoje metų D�efris buvo i�sitrauk�s jį tik kelet� kartų, o i��ovė dusyk, bet ne į �mogų.

� D�ene, pa�iūrėk į mane, � tarė jis, stengdamasis kalbėti kuo valdingesniu balsu.

Ji nenuleido akių nuo prie�ais stovin�io vaikino. Atrodė, lyg būtų prabėgusi visa am�inybė. D�efris tylėjo, tikėdamasis, kad ji susivoks ir liausis. Paskiau ji palengva nukreipė �vilgsnį į D�efrį, nuleido akis ir jo rankoje i�vydo devinto kalibro revolverį. Nervingai apsilai�ė, matyt, suvokusi pavojų. Jos �od�iai nuskambėjo D�efriui kaip laidotuvių varpai, kai ji tarė:

� Nu�auk mane.

Jis pagalvojo, kad bus prastai i�gird�s. Anaiptol ne tokio atsakymo tikėjosi.

Ji pakartojo:

� Nu�auk mane arba a� nu�ausiu jį.

Sulig �iais �od�iais ji pakėlė beret� ir nusitaikė vaikinui į galv�. D�efris i�vydo, kaip ji atsistoja prasi�ergusi sulig pe�ių platumu ir abiem rankomis suima pistoleto ranken�. I� jos pozos buvo ai�ku: mergina moka valdyti ginkl�. Dabar jos rankos nebedrebėjo, ir ji �iūrėjo vaikinui į akis.

� �ūdas! � suink�tė vaikinas, ir ant asfalto �virk�telėjo �lapimo �iurk�lė.

D�efris kilstelėjo revolverį tuo pat metu, kai ji �ovė, bet kulka pra�vilpė vaikinui vir� galvos ir suai�ė plastikin� i�kab� ant pastato sienos.

� Kas �ia dabar? � su�vok�tė D�efris, suvokdamas, jog D�enė tebestovi ant kojų tik todėl, kad jam pritrūko ry�to paspausti revolverio dirgiklį. �audama į i�kab�, ji pataikė į ta�k� vir�um i. D�efris neabejojo, kad tik retas kuris i� jo kolegų galėtų �audyti taip taikliai, juo labiau toki� įtampos valandėl�.

� Perspėjimas, � tarė D�enė, nors jis ir nesitikėjo jos atsakymo. � Nu�auk mane, � pakartojo ji. � Nu�auk arba a� jam i�ta�kysiu smegenis, kaip Diev� myliu. � Ji vėl apsilai�ė. � Man vieni juokai jį nudėti. A� moku naudotis �iuo daik�iuku. � Ir ji kilstelėjo pistolet�, rodydama, k� turi omeny. � Juk supranti, kad man vieni juokai jį nudėti, � tarė ir vėl prasi�ergė, kad menkiau pajustų beretos atatrank�.

Ji lengvai pakreipė pistolet� ir i�mu�ė i�kaboje dar vien� ta�k�. Automobilių aik�telėje �monės puolė klykdami bėgti, bet D�efris nieko nepastebėjo. Pamatė nebent i� pistoleto tūtos rūkstant dūmelį.

� Labai didelis skirtumas, ar �auni į i�kab�, ar į gyv� �mogų, � tarė jis, kai tik atgavo �ad�.

� Jis ne �mogus, � suniurzgė ji, ir tik įtemp�s klaus� jis i�girdo jos �od�ius.

Akies kra�teliu D�efris pastebėjo ka�k� ateinant. Ir i�vydo Sar�. Ji buvo be riedu�ių, vien baltomis puskojinėmis stovėjo ant juodo asfalto.

� Vaikeli! � su�uko Sara, ir jos balsas virptelėjo i� baimės. � D�ene! � pridūrė ji.

� Eik �alin! � atrė�ė D�enė, ta�iau jos balsas nuskambėjo veikiau valiūki�kai, kaip i�dykėlės, o ne kaip pabaisos, kokia ji buvo prie� kelias sekundes. � Būk gera!

� Jai nieko bloga, � tarė Sara. � A� k� tik aptikau j� tenai, ji kuo puikiausiai jau�iasi.

Pistoletas virptelėjo jos rankoje, ta�iau D�enė, regis, vėl atgavo ry�t� ir nusitaikė vaikinui tiesiai į tarpuakį. Tuo pa�iu negyvu balsu kaip ir anks�iau, kai dar nebuvo praradusi ry�to, ji tarė:

� Meluoji.

Met�s �vilgsnį į Sar�, D�efris i�kart suprato, kad mergina neklysta. Sara nemokėjo meluoti, tai buvo ai�ku i� jos veido. Net i� tolo buvo matyti, kad jos mar�kinėliai ir d�insai kruvini. Be jokios abejonės, �iuo�ykloje ka�kas buvo su�eistas, o gal ir nu�udytas. Jis vėl dirstelėjo į D�en� ir pagaliau jos �velniame, vaiki�kame veide į�velgė grėsm�.

D�efris sumetė, kad ligi �iol neperjungė revolverio saugiklio. Spragtelėj�s jį, �vilgsniu įsakė Sarai nejudėti i� vietos.

� D�ene!

Sara nurijo seil�. D�efris nepa�ino jos balso: anks�iau ji niekada nekalbėdavo su vaikais tokiu tonu. Matyt, �iuo�ykloje D�enė padarė ka�k� baisaus, kad tai paveikė Sar�. K� ji ten galėjo i�krėsti? �iuo�ykloje �ūvių nebuvo girdėti, ir budintis policininkas Buelas Parkeris visai neseniai jam prane�ė, kad ten viskas gerai. Įdomu, kur dingo Buelas, sunerimo D�efris. K� padarė D�enė? D�efris būtų brangiai u�mokėj�s, jeigu laikas sustotų ir jis galėtų su�inoti, kas atsitiko.

D�efris u�taisė revolverį. Sulig tuo garsu Sara grį�telėjo ir pamojo ranka delnu �emyn, lyg norėdama pasakyti: liaukis, nereikia. Jis pa�velgė per jos petį į �iuo�ykl�. Tikėjosi pamatyti būrį �ioplių, priplojusių nosis prie stiklo, bet ten nebuvo nė gyvos dvasios. Nejaugi tai, kas atsitiko viduje, kur kas įdomiau negu tai, kas vyksta prie� jo akis?

� D�ene, ji jau�iasi kuo puikiausiai. Eik�, pati pamatysi, � tarė Sara, dar sykį bandydama sutramdyti mergin�.

� Daktare Linton, pra�au nekalbėti su manimi, � virpan�iu balsu pro dantis i�ko�ė D�enė.

� Vaikeli, pa�iūrėk į mane, � tarė Sara tokiu pat dreban�iu kaip D�enės balsu. � Na, pa�iūrėk į mane. � Merginai neatsiliepus, pridūrė: � Ji jau�iasi kuo puikiausiai. Garbės �odis, kuo puikiausiai.

� Meluoji, � atkirto D�enė. � Visi jūs melagiai. � Ir, atsigr�usi į vaikin�, pridūrė: � O tu � pats did�iausias melagis. Degsi pragare u� tai, k� pridarei, gyvate.

� Mudu ten susitiksim, kale, � atrė�ė vaikinas taip įsiut�s, kad net seilės i�ti�ko jam i� burnos.

D�enė kalbėjo ramesniu balsu. Regis, ka�kas jiems nutiko, jai ir vaikinui, ir, kai ji atsakė, jos balsas skambėjo visai vaiki�kai:

� Tikrai degsi.

Akies kra�teliu D�efris pastebėjo, kad Sara �engtelėjo į priekį. Pamatė, jog D�enė nukreipė trumpavamzdį pistolet� vaikinui į galv�. Mergina stovėjo tvirtai įsispyrusi į �em�, rankos nedrebėjo, lūpos nebevirpėjo. Dabar jos ranka buvo tvirta. Kitaip nei D�efris, ji atrodė pasiry�usi �auti.

� D�ene, � prabilo D�efris, bandydamas nukreipti jos dėmesį į �alį. Nenorėjo �auti į mergin�, dar visai vaik�. Nevalia �auti į toki� ma�vaik�.

D�enė dirstelėjo per petį, ir D�efris pa�velgė į t� pus�. Pagaliau atva�iavo policijos automobilis, su ginklais rankose i�lipo Lena Adams ir Bredas. Jie sustojo trikampiu pagal visas policijos statuto taisykles: D�efris prie�aky, jie, kiek atsilik�, i� �onų.

� Nu�aukit mane, � tarė D�enė, tebetaikydama į vaikin�.

� Nuleiskit ginklus, � įsakė D�efris policininkams.

Bredas pakluso, bet Lena dvejojo. D�efris grie�tai pa�velgė į j� ir buvo bepakartoj�s įsakym�, bet �i pagaliau nuleido revolverį.

� Nudėsiu jį, � sumurmėjo D�enė.

Ji stovėjo be galo rami, ir D�efris pagalvojo, k� dabar jau�ia �i mergina, kodėl ji taip ry�tingai nusiteikusi.

� A� jį nudėsiu. Tai man ne pirmiena, � atsikrenk�tusi tarė D�enė.

D�efris pa�velgė į Sar�, tikėdamasis, kad ji bent �enklu patvirtins, jog tai tiesa, bet ji stovėjo nenuleisdama akių nuo merginos su pistoletu.

� Tai man ne pirmiena, � pakartojo D�enė. � Nu�aukit mane, kitaip a� nu�ausiu jį ir pati nusi�ausiu.

Pirm�syk �į vakar� D�efris staiga suvokė, kad kitos i�eities nėra � jis turi j� nu�auti. Dabar tik stengėsi įtikinti save, kad mergina, nors ir kokia jauna būtų, kelia nei�vengiam� grėsm� prie�ais stovin�iam vaikinui. Jeigu jis �autų jai į koj� ar petį, ji vis tiek dar spėtų paspausti dirgiklį. Netgi tuomet, jeigu jis pataikytų į liemenį, ji sugebėtų krisdama paleisti �ūvį. Turint omeny, kaip ji laiko pistolet�, vaikinas būtų negyvas, jai dar nenuvirtus ant �emės.

� Jūs, vyrai, tikri skystalai, � pra�vok�tė D�enė, i�vydusi ginkl� D�efrio rankoje. � Nieko nesugebate padaryti kaip dera. Sakote � padarysiu, o i�eina �nip�tas.

� D�ene! � maldaujamu balsu prabilo Sara.

� Skai�iuoju iki penkių, � parei�kė D�enė D�efriui. � Vienas.

D�efris nurijo seiles. �irdis taip stipriai dau�ėsi krūtinėje, kad jis nei matė, nei girdėjo, kaip mergina skai�iuoja.

� Du.

� D�ene, maldauju.

D�enė sunėrė rankas lyg melsdamasi. Jos buvo tamsios, beveik juodos nuo kraujo.

� Trys.

D�efris nusitaikė. Ne, ji negali �auti. Protas nene�a, kad ji galėtų �auti. Juk jai ne daugiau kaip trylika. Trylikametės mergaitės ne�audo į �mones. Juk tai savi�udybė.

� Keturi.

D�efris stebėjo, kaip ties dirgikliu įsitempia merginos pir�tas, kaip palengva r�iasi rankos raumenys, kontroliuojantys pir�tų judesį.

� Penki! � su�uko ji, ir jos kaklo venos i�pampo. � Nu�auk mane, velniai griebtų!

Jis i�vydo, kaip ji pasiruo�ia, laukdama beretos atatrankos. Kaip įsitempia rankos ir rie�o raumenys. Laikas slinko taip lėtai, kad jis ai�kiai matė, kaip nuo pat peties pama�u r�iasi raumenys ir pir�tas linksta vis ar�iau dirgiklio.

Jis gavo paskutin� prog�, kai ji suriko:

� Nu�auk mane!

Ir jis �ovė.

D�enės Viver kūdikis, i�ne�iotas dvide�imt a�tuonias savaites, būtų galėj�s gyventi, jeigu motina nebūtų band�iusi jo nuskandinti tualete. Vaisius atrodė gra�iai i�sivyst�s ir sveikas. Smegenų kamienas nepa�eistas, ilgainiui ir plau�iai būtų subrend�. Pir�tai būtų i�mok� gniau�tis, kojos lenktis, akys mirk�ioti. Burna būtų i�mokusi kalbėti apie k� nors kita, anaiptol ne apie baisybes, kurios dabar vaidenosi Sarai. Plau�iai įtraukė oro, burna i�si�iojo, trok�dama gyventi. Ir tuomet jis buvo nu�udytas.

Pusketvirtos valandos Sara stengėsi sudurstyti kūdikį i� gabalėlių, kuriuos D�enė Viver paliko tualete ir raudonoje kuprinėje, aptiktoje �iuk�lių dė�ėje �alia vaizdo �aidimų kambario. Smulku�iais dygsneliais susiuvo plonyt� lyg popierius odel�, sukurdama ka�k� pana�aus į kūdikį. Jai drebėjo rankos ir teko i� naujo rai�ioti kai kuriuos mazgelius, nes pir�tai neklausė.

Ir tai dar ne viskas. Daigstydama plonytes siūles, ji tarytum mezgė megztinį. Sutvarkius vien� dalį, atsiverdavo kita, kurios neįmanoma palikti. Vaisius buvo taip sudarkytas, kad akis rė�ė. Galiausiai Sara susitaikė su mintimi, kad savanori�kas jos darbas buvo beprasmis. Kūdikis turėjo gulti į karst� toks, kokį paskutinįsyk jį matė motina.

Giliai atsidususi, Sara dar sykį perskaitė ataskait� ir pasira�ė. Ji nelaukė D�efrio ir Frenko ir pati viena pradėjo skrodim�. Dirbo be liudytojų. Ji ty�ia taip pasielgė, nujausdama, kad stebima negebės nieko daryti.

Saros kabinet� nuo lavoninės skyrė didelis langas. Ji atsisėdo į kėd�, spoksodama į juod� mai��, gulintį ant skrodimo stalo. Mintimis nukilusi kitur, ji įsivaizdavo, koks gyvenimas būtų lauk�s vaiko, kiek būtų ir juoko, ir a�arų, ir abipusės meilės, bet staiga jai atsivėrė tiesa: D�enės vaikas niekada to nepatirs. Beje, ir pati D�enė nespėjo to patirti.

Prie� kelerius metus įvykus negimdiniam nė�tumui, Sara prarado viltį susilaukti vaikų. Tai buvo skaudus smūgis, ta�iau ilgainiui skausmas nuslūgo, ir Sara i�moko netrok�ti to, kas neįmanoma. Ta�iau dabar nepageidautinas vaikas ant stalo, vaikas, kuriam motina atėmė gyvyb�, su�adino ankstesnius jausmus.

Sarai buvo įprasta rūpintis vaikų sveikata: toks buvo jos darbas. Ji imdavo juos ant rankų, liūliuodavo, myluodavo, lyg tai būtų jos vaikai. Besėdint lavoninėje ir bespoksant į juod� mai��, jai vėl atgimė kar�tas noras i�ne�ioti ir pagimdyti kūdikį, bet tuojau pat j� apėmė neviltis, ir krūtinėje atsivėrė tu�tuma.

Laiptinėje pasigirdo �ingsniai, ir Sara atsitiesė, nusi�luostė a�aras, stengdamasi susitvardyti. Pasirėmusi delnais į stal�, prisivertė atsistoti, kai prie lavoninės pasirodė D�efris. Bandydama nusiraminti, ji ėmė ie�koti akinių ir tuomet pastebėjo, kad D�efris neina į jos kabinet� kaip paprastai. Pro stikl� ji pamatė, kad jis sustojo prie juodo mai�o. Gal jis ir matė Sar�, bet nei�sidavė. Pasilenkė prie stalo, susidėj�s rankas u� nugaros. Įdomu, k� jis dabar galvoja, dingtelėjo Sarai, gal irgi įsivaizduoja, kokį gyvenim� būtų nugyven�s kūdikis? O gal m�sto, kad Sara niekada negalės jam pagimdyti vaikų?

Sara krenk�telėjo ir įėjo į lavonin�, prie krūtinės prispaudusi skrodimo apra�ym�. Padėjusi popierius ant stalo kra�to, atsistojo kitoje pusėje prie�ais D�efrį � tarp jų gulėjo kūdikis. Mai�as buvo per didelis, kūnelis atrodė lyg paklode u�klotas: Sarai pritrūko dvasinių jėgų u�traukti u�trauk�, pasmerkti vaik� am�inai tamsai ir paguldyti į �aldytuv� ant lentynos.

Ji tylėjo, ne�inodama k� sakyti. Ky�telėjo rank� į chalato ki�en� ir nustebo, u��iuopusi akinius. U�sidėjo juos, ir tuo metu prabilo D�efris:

� Tai va, � tarė jis dusliu, prikimusiu balsu, lyg seniai nebūtų kalbėj�s. � �tai kas atsitinka, kai motina nuleid�ia vandenį, įmetusi savo kūdikį į klozet�.

Jai �irdis apmirė nuo tokio grubaus cinizmo, ir ji nesumetė, k� galėtų pasakyti. Nusiėmė akinius ir nu�luostė stiklus chalato apa�ia, nebe�inodama ko griebtis.

D�efris giliai atsiduso ir palengva i�kvėpė or�. Sara palinko į priekį, tarytum u�uodusi alkoholio tvaik�, nors neabejojo, kad to negali būti, D�efris beveik niekad negerdavo, tik kartais, �e�tadienį �iūrėdamas koled�o futbolo rungtynes, i�siurbdavo kau�� alaus.

� Ma�uliukės kojytės, � sumurmėjo jis, nenukreipdamas akių nuo kūnelio. � Ar visada būna tokios ma�os?

Sara vėl neatsakė. �iūrėjo į kojytes, į de�imt pir�tukų, į susirauk�lėjusias pėdutes. Tas kojytes būtų galėjusi bu�iuoti motina. Tuos pir�tukus motina būtų galėjusi skai�iuoti kiekvien� dien�, kaip sodininkas skai�iuoja �iedus ant ro�ių krūmo.

Sara prikando lūp�, vėl stengdamasi susitvardyti. �irdyje buvo taip tu��ia, kad ji neju�iomis prisidėjo rank� prie krūtinės.

Kai ji, pagaliau susitvard�iusi, pakėlė akis, i�vydo, kad D�efris �iūri į j�. Jo akys buvo paraudusios, raudonos gyslelės i�siraizgiusios po vis� baltym�. Atrodė, kad jam sunku laikytis ant kojų. Ji nesuprato, kas jį būtų taip paveik�s: sielvartas ar alkoholis.

� Maniau, tu negeri, � tarė ji, jausdama, jog pra�neko smerkiamu tonu.

� O a� maniau, kad nesugebu �audyti vaikų, � atsakė jis, �iūrėdamas ka�kur jai vir� peties.

Sara tro�ko jam padėti, bet pati jautėsi sielvarto pakirsta.

� Frenkas pasiūlė i�gerti viskio, � tarė D�efris.

� Ar padėjo?

D�efriui padrėko akys, ir ji pastebėjo, kad jis vos tvardosi neverk�s. Jis nurijo seiles ir liūdnai nusi�ypsojo.

� D�efri.

Kratydamasis jos u�uojautos, jis paklausė:

� K� nors radai?

� Ne.

� A� ne�

Jis nutilo, nuleido akis, bet ne į kūnelį. Spoksojo įsispyr�s į plytelėmis grįst� asl�.

� A� ne�inau, kaip gyventi toliau, � pagaliau tarė jis. � Ne�inau, k� man daryti.

Jo balso tonas sukrėtė Sar�. I�vydus jį tokį palū�usį, jai dar labiau sugėlė �irdį. Apėjusi aplink stal�, u�dėjo rank� jam ant peties, bet jis nė negrį�telėjo.

� Kaip tu manai, ar ji tikrai būtų jį nu�ovusi? � paklausė jis.

A�aros suver�ė Sarai gerkl�, nes ji jau anks�iau apie tai galvojo. D�enė stovėjo nusisukusi nuo Saros. Tik D�efris, Lena ir Bredas ai�kiai matė, kas vyksta.

� Sara?

I� D�efrio akių Sara suprato, jog dabar ne metas i�sisukinėti.

� Taip, � atsakė ji, stengdamasi kalbėti kuo tvirtesniu balsu. � Tu �ovei ne be reikalo, D�efri. Tu turėjai �auti.

D�efris paėjėjo į �alį. Nusisuk�s atsirėmė į sien� ir paklausė:

� Tikriausiai Markas buvo tėvas, ar ne? � Jis priglaudė galv� prie sienos. � Tas vaikinas, kurį ji ketino nu�auti?

Sara susiki�o rankas į ki�enes ir taip tvirtai įsirėmė kojomis į grindis, tarytum augte į jas įaugo, kad negalėtų prie jo pri�okti.

� Visai galimas daiktas, � tarė.

� Tėvai neleid�ia mums jo klausinėti iki rytojaus. Ar �inai?

Ji lėtai pakratė galv�. Markui nebuvo pareik�ti jokie įtarimai. Bene D�efris gali suimti vaikin� tik todėl, kad jam į krūtin� buvo nukreiptas pistoletas?

� Jie sako, kad jis ir �iaip u�tektinai prisikentėjo. � D�efris nuleido galv�. � Kodėl ji taip padarė? Kas jai atsitiko, kad ji sugalvojo� � Jis nutilo, paskiau �vilgtelėjo į Sar�. � Juk ji buvo viena i� tavo ligonių, ar ne?

� Jų �eima atsikėlė �ionai ma�daug prie� trejet� metų.

Sara nutilo, svarstydama, kaip galėtų pakreipti kalb� kita linkme. Tikėjosi, kad D�efriui i�eitų į naud�, jeigu jie pasikalbėtų apie k� nors kita, tik nieku gyvu neu�simintų apie siaubing� jo poelgį. �iuo metu buvo beprasmi�ka �nekėti apie asmeninius jos reikalus.

� I� kur jie? � paklausė jis.

� Man regis, anks�iau jie gyveno ka�kur �iaurėje. Jos motina atva�iavo �ionai, manding, po skandalingų skyrybų.

� I� kur �inai?

� Tėvai man daug dalykų pripasakoja. � Ji nutilo. � A� ne�inojau, kad D�enė nė��ia. Nė�tumas ma�ų ma�iausiai �e�ių mėnesių, o gal ir daugiau. � Sara prisidėjo rank� prie krūtinės. � Ji buvo tokia miela. Niekad nebū�iau pagalvojusi, kad galėtų taip pasielgti.

Jis linktelėjo galv�, nusi�luostė akis.

� Tesa abejoja, kad ji galėtų atpa�inti visus, buvusius tualete. Bredas paims i� mokyklos klasės nuotraukų album�, pa�iūrės, gal pamatys kokį pa�įstam� veid�. Būtų pravartu ir tau u�mesti akį.

� �inoma.

� Ten buvo labai daug �monių, � tarė jis, matyt, turėdamas galvoje �iuo�ykl�. � Visi i�sivaik��iojo, nedav� parodymų. Abejoju, kad mes sugebėtume visus atsekti.

� Ar tu k� nors su�inojai?

Jis papurtė galv�.

� Ar tu tikra, kad į tualet� įėjo tik dvi merginos? D�enė ir dar viena?

� Tik jas ir ma�iau, � atsakė Sara, nors po vakaryk�tės dienos ji ne�inojo, ar apskritai galėtų būti kuo nors tikra. � A� jos gerai nema�iau. Man regis, jeigu ji būtų mano ligonė, bū�iau lengvai j� atpa�inusi. � Sara nutilo, stengdamasi prisiminti, bet nieko nauja neatėjo į galv�. � Ji buvo auk�ta, regis, su beisbolo kepuraite.

Jis kilstelėjo akis.

� Ar pastebėjai, kokios spalvos?

� Buvo tamsu, D�efri, � atsakė Sara, suvokdama, kad nuvilia jį.

Dabar jai buvo ai�ku, kodėl tiek daug liudytojų nety�ia duoda melagingus parodymus. Ji pasijuto kvaila ir nereikalinga tik todėl, kad nespėjo gerai į�iūrėti antros merginos. Nors ir kiek stengėsi įtempti atmintį, nieko kita negebėjo prisiminti, tik trupinius, gal atitinkan�ius tikrov�, o gal ir ne.

� Dabar, kai gerai pagalvoju, jau nesu tikra, ar tai buvo beisbolo kepuraitė, � tarė Sara. � Tiesiog neatkreipiau dėmesio. � Ji bandė nusi�ypsoti. � A� �valgiausi tav�s.

Jis nė neketino �ypsotis.

� A� kalbėjausi su jos motina, � tarė.

� Ir k� jai pasakei?

Jis vėl pra�neko lengvabūdi�ku tonu:

� Atsipra�au, ponia Viver. A� nu�oviau jūsų dukrel�.

Sara prikando apatin� lūp�. Jeigu D�efris būtų tarnav�s didesnėje apygardoje, jis būtų nu�alintas nuo pareigų ir būtų pradėtas tyrimas. Granto apygarda nedidelė. Visa atsakomybė gula ant jo pe�ių.

� Ji nepageidavo skrodimo, � tarė jis. � Man teko ai�kinti, kad kitos i�eities nėra. Ji parei�kė, kad mes� � Jis nutilo. � Kad mes nu�udysime j� antr� kart�.

Pajutus s��inės priekai�t�, Sarai nudiegė pa�ird�ius.

� Ji pavadino mane vaik�ud�iu, � tarė jis. � Dabar a� � vaik�udys.

Sara papurtė galv�.

� Tu neturėjai kitos i�eities, � tarė ji, neabejodama, jog sako ties�. Ji mylėjosi su �iuo �mogumi, gyveno su juo. Ji negalėjo klysti. � Tu laikeisi visų taisyklių, � pridūrė.

Jis kand�iai nusijuokė.

� D�efri�

� Manai, kad ji būtų i�drįsusi? � vėl paklausė jis. � Nemanau, Sara, kad ji būtų i�drįsusi. A� visk� pergalvojau ir priėjau prie i�vados, kad ji tikriausiai būtų pasi�alinusi. Gal tikrai ji būtų�

� Pa�iūrėk �tai �ia, � pertraukė jį Sara, rodydama į stal�. � Ji nu�udė savo vaikelį, D�efri. Manai, nebūtų nu�ud�iusi ir jo tėvo?

� I� kur gali �inot?

Tyla nusileido nelyginant tir�tas debesis. Lavoninė, plytelėmis i�klota patalpa, buvo ligoninės rūsyje. Nebuvo girdėti jokio garso, tik ū�ė �aldytuvo kompresorius, tuo metu jis i�sijungė, taip garsiai spragtelėdamas, kad aidas atsimu�ė nuo sienų.

� Ar kūdikis gimė gyvas? � paklausė D�efris. � Ar mergaitė gimė gyva?

� Be medikų pagalbos vargu ar būtų ilgai gyvenusi, � tarė Sara, neatsakydama į klausim�. Ne�inia kodėl ji stengėsi apginti D�en�.

� Ar kūdikis gimė gyvas? � pakartojo jis.

� Ji gimė ma�ytė, � tarė Sara. � Nemanau, kad ji būtų�

D�efris grį�o prie stalo. Susiki��s rankas į ki�enes, įsmeigė akis į lavonėlį.

� Noriu� � prabilo jis. � Noriu namo. Norė�iau, kad eitum su manim.

� Gerai, � atsakė ji: i�girdo jo �od�ius, bet nesuprato, ko jis nori.

� Norė�iau pasimylėti su tavimi, � tarė jis.

Saros akyse, ko gero, atsispindėjo nuostaba.

� Noriu�

Jis u�sikirto.

Sara spoksojo į jį, jausdama, kaip jai gniau�ia �irdį.

� Tu nori vaiko?

I� jo akių suprato, kad to jis nori kuo ma�iausiai. Jai pasidarė nesmagu ir gėda. A�aros u�ver�ė gerkl� ir atėmė �ad�.

Jis papurtė galv�.

� A� ne tai turėjau omeny.

Sara nusisuko, jai degė skruostai. Ji nesumetė, k� dar galėtų pasakyti, kad su�velnintų savo �od�ius.

� A� �inau, tu negali� � tarė jis.

� Liaukis.

� A� tiesiog norėjau�

Ji pyko ant sav�s, ne ant D�efrio, ta�iau, kai vėl prabilo, balsas suskambėjo grie�tai:

� Sakiau, liaukis.

D�efris patylėjo, tikriausiai svarstydamas, k� galėtų pasakyti. Pagaliau jis pra�neko liūdnu, gailiu balsu:

� A� norė�iau grį�ti į praeitį, daugma� penkt� valand� vakaro. Girdi? � Jis palaukė, kol ji atsigr�. � A� norė�iau grį�ti su tavimi į t� prakeikt� �iuo�ykl�, o kai su�irk�tų mano gaviklis, svies�iau jį į prakeikt� �iuk�lių dė��.

Sara �iūrėjo į jį, bijodama pra�nekti.

� �tai ko a� norė�iau, Sara, � tarė jis. � Nieko kita neturėjau omeny. Negalvojau apie tai, k� tu pasakei.

Sara nutildė jį rankos mostu. Laiptinėje pasigirdo �ingsniai: leidosi du �monės. �luostydamasi a�aras, ji grį�o į savo kabinet�. I�traukė i� dė�utės popierin� nosin�, nusi�nyp�tė, paskiau lėtai suskai�iavo iki penkių, stengdamasi susivaldyti, nuryti galugerklyje įstrigusį gėdos gumul�.

Atsisukusi pamatė lavoninėje �alia D�efrio stovint Len� Adams ir Bred� Stivens�: i� pa�iūros jis, kaip ir Sara, spėjo sutramdyti savo jausmus. Visi trys stovėjo susidėj� rankas u� nugaros � įprasta policininkų poza nusikaltimo vietoje: jie stengiasi nety�ia neprisiliesti prie galimų įkal�ių. �i� akimirk� Sara nekentė jų visų, net Bredo Stivenso, nors jis buvo romus kaip avelė.

� Labas, daktare Linton, � pasisveikino Bredas ir nusivo�ė kepur�, kai ji įėjo į lavonin�. Jo veidas atrodė labiau i�bal�s nei paprastai, o akyse �ėrėjo a�aros.

� Būk geras� � prabilo Sara ir nutilo, paskiau atsikrenk�tusi papra�ė: � Gal malonėtum u�lipti į vir�ų ir atne�ti kelias paklodes? Keturias.

Sarai nereikėjo paklod�ių, ta�iau Bredas buvo vienas jos pacientų. Ji vis dar laikė savo pareiga jį globoti.

Bredas nusi�ypsojo, ai�kiai patenkintas, kad turi darbo.

� Gerai, daktare Linton.

� Ar jau baigėte lavono ap�iūr�? � dalyki�ku tonu paklausė Lena, jam i�ėjus.

� Taip, � atsakė D�efris, nors jis �ia buvo niekuo dėtas.

Jis pastebėjo ant stalo kra�to gulintį skrodimo akt� ir paėmė jį. Sara nepasakė nė �od�io, kai jis i�traukė ra�iklį i� �varko ki�enės ir pasira�ė akto pabaigoje. I� tikrųjų Sara pa�eidė taisykles, atlikdama skrodim� be liudytojų.

� Ar mergina �aldytuve? � paklausė Lena, �engdama �aldytuvo link.

Ji ėjo lengvais �ingsniais, lyg tai, kas atsitiko, būtų įprastas dalykas. Sara �inojo, kad visai neseniai Lena patyrė skaud�i� nelaim�, bet vis dėlto supyko dėl tokio jos elgesio.

� �ia? � paklausė Lena, imdama u� �aldytuvo rankenos.

Nejudėdama i� vietos, Sara linktelėjo. D�efris priėjo padėti Lenai, ir Sara neju�ia u�traukė mai�o, kuriame gulėjo kūdikis, u�trauk�. �irdis dunksėjo krūtinėje nelyginant būgnas. Tuo metu Lena su D�efriu ve�imėlį su D�enės Viver lavonu pastatė prie stalo, tikėdamiesi, kad Sara atidengs kūn�. Galiausiai D�efris pats ėmė traukti ilg� juod� mai��. Sara nusisuko, kai jis palietė t� viet�, kur buvo paauglės galva. Vilkdamas mai�� asla, jis pasuko atgal prie �aldytuvo.

Lena demonstratyviai dirstelėjo į laikrodėlį. Sarai u�ni�o delnai skelti jai antausį, bet susivald�iusi priėjo prie metalinės spintos, stovin�ios prie kriauklių. Atplė�ė sterilų paket� ir, vilkdamasi chalat�, �vilgtelėjo per petį �aldytuvo pusėn, nesuvokdama, ko taip ilgai ten gai�ta D�efris. Sara padėjo Lenai perkelti kūn� ant stalo, ir tuo metu pagaliau priėjo D�efris.

� Atsipra�au, � tarė jis ir, atsistoj�s Lenos vietoje, padėjo Sarai paguldyti D�enės Viver kūn� ant balto porcelianinio stalo. Viver buvo stambaus sudėjimo, ir, guldant j�, sudrebėjo galvūgaly įtaisytos dvi �arnos.

Sara paki�o juod� padėkl� po lavono galva, stengdamasi įsivaizduoti save vaikų gydytoja, o ne teismo medicinos eksperte. Per de�imt darbo metų Granto apygardos policijoje pasitaikė tik keturi atvejai, kai mirusieji buvo pa�įstami �monės. D�enė Viver, be to, buvo pirma jos pacientė, atsidūrusi lavoninėje.

Sara pristūmė ve�imėlį su steriliais instrumentais, įsitikinusi, kad nieko netrūksta. Dvi �arnos stalo galvūgaly buvo įtaisytos skys�iams skrodimo metu nutekėti. Ten pat stovėjo didelės svarstyklės organams sverti, o kojūgaly � indas smulkesniam skrodimui atlikti. Stalas buvo vonios formos su auk�tais kra�tais, kad nieko nenukristų, ir nuo�ulniu variniu nuotaku.

Saros asistentas Karlosas buvo u�kloj�s D�enės Viver kūn� balta paklode. Toje vietoje, kur audinys dengė kakl�, plytėjo didoka raudona dėmė. Dirbdama prie kūdikio, Sara pavedė Karlosui pasirūpinti D�enės lavonu. Jis padarė kelias rentgeno nuotraukas ir paruo�ė kūn� skrodimui, o Sara tuo metu berg�d�iai stengėsi sudurstyti naujagimio kūnelį. Tikriausiai Karlosas nustebo, kai paskiau Sara leido jam eiti namo, bet jis nepasakė nė �od�io.

Sara atlenkė paklod� �iek tiek auk��iau merginos krūtinės. �aizda anaiptol neatrodė �vari: de�inė kaklo pusė buvo i�draskyta, i� juodo sukre�ėjusio kraujo styrojo sutraukytos sausgyslės ir sutrupinti kaulai.

Priėjusi prie sienos, Sara įjungė projektorių. Sumirgėjo �viesa, ir viena po kitos su�vito Karloso padarytos rentgeno nuotraukos.

I� prad�ių ji nieko nesuprato, įdėmiai �iūrėdama nuotraukas. Paskiau, dirstelėjusi į apra��, ėmė dėstyti savo stebėjimų rezultatus.

� �tai �ia matote sunkiai į�iūrimas, mano nuomone, ma�iausiai metų senumo kairiojo �astikaulio lū�io �ymes. Tai anaiptol ne specifinis lū�is, juo labiau nebūdingas nesportuojan�iam �mogui, tad galiu daryti prielaid�, kad tai smurto pėdsakas.

� Ar tuomet ji buvo pas tave atėjusi? � paklausė D�efris.

� Ai�ku, ne, � atsakė Sara. � A� bū�iau prane�usi. Bet kuris gydytojas būtų prane��s.

� Aha, � tarė D�efris, i�keldamas rankas.

Ko gero, pati to nesuvokdama, ji atsakė pernelyg grie�tu tonu, nes Lena netikėtai susidomėjo grindų plytelėmis.

Sara vėl atsisuko į rentgeno nuotrauk�.

� Taip pat yra traumos pėdsakų �onkaulių kremzlių srityje. � Ji parodė krūtinės l�stos nuotrauk�. � �tai �ia, prie krūtinkaulio, liko stipraus stūmio ar smūgio pėdsakas, bet jau vėlesnis.

Ji susim�stė: gal D�enė kreipėsi į kit� gydytoj�. Ta�iau tokia trauma turėtų su�adinti įtarim� ir visi�kai nepatyrusiam gydytojui.

� Man rodos, asmuo, padar�s �i� traum�, buvo gerokai u� j� auk�tesnis. Tai atsitiko irgi ne per seniausiai, � pridūrė Sara.

Ji įdėjo kit� rentgeno nuotrauk�. Įdėmiai įsi�iūrėjo į j�, susinėrusi rankas ant krūtinės.

� �ia dubenkaulis, � paai�kino ji. � Atkreipkite dėmesį į vos pastebim� linij� �tai �ia, ant sėdynkaulio. Tai ai�kus stipraus spaudimo į gakt� po�ymis. Tai vadinamasis pervargimo stresinis lū�is.

� Kokio pervargimo? � paklausė D�efris.

� Ji buvo i��aginta, � atsakė Lena tokiu tonu, lyg paai�kintų, kad mergaitės akys buvo mėlynos. � �iauriai i��aginta. Ar ne?

Sara linktelėjo ir buvo dar ka�k� besakanti, bet tuo metu laiptuose vėl pasigirdo �ingsniai. I� smagios eisenos ji spėjo, kad grį�ta Bredas.

� �tai ir a�, � tarė Bredas, eidamas pro duris su ry�uliu paklod�ių glėbyje ir kepure rankoje.

� O u�valkalų atne�ei? � netikėtai paklausė jį Sara.

� Ko? � nustebo Bredas ir papurtė galv�. � Atsipra�au, neatne�iau.

� Man regis, jie vir�utiniame auk�te, � tarė Sara. � Gal galėtum atne�ti bent jau keturis?

� Gerai, daktare Linton, � atsakė jis, dėdamas paklodes ant stalo palei duris.

Jam i�ėjus, Lena susinėrė rankas ant krūtinės.

� Jam ne daugiau kaip dvylika, � tarė ji.

� U�si�iaupk, � visi�kai neįprastu tonu tarė D�efris, kreipdamasis į j� pirm� kart� po to, kai ji atėjo į lavonin�.

Lena paraudo, bet nepasakė nė �od�io: tai irgi buvo jai neįprasta.

� Skausm� nuo traumų krūtinės srityje galima i�tverti tik vartojant tailenolį, � toliau kalbėjo Sara. � Lū�is gaktos srityje gali sugyti savaime. Tad ai�ku, kodėl pastaruoju metu ji priaugo tiek svorio. Tiesiog jai buvo sunku judėti.

� Manai, j� mu�ė jos vaikinas? � paklausė D�efris.

� Kas nors mu�ė, � atsakė Sara ir vėl ėmė atid�iai �iūrinėti nuotraukas, stengdamasi nepraleisti nė menkiausios smulkmenos. Vis� t� laik�, kol D�enė Viver lankydavosi pas j� klinikoje, Sarai niekada nekilo įtarimo, kad ji mu�ama. Kaip mergina galėjo tai slėpti? Kodėl Sara nieko ne�inojo? Savaime suprantama, Sara niekada nesiųsdavo jos į rentgeno kabinet�, kai ji skųsdavosi skaudant gerkl�, ir D�enė niekada nenusirengdavo. Paauglės apskritai labai drovios, ir Sara visada kai�iodavo stetoskop� D�enei po mar�kinėliais, klausydamasi jos �irdies ir plau�ių.

Sara priėjo prie stalo t�sti ap�iūros. Dreban�iomis rankomis atitraukė paklod�, taip stengdamasi valdytis, kad netgi nepastebėjo, kaip atrodo lavonas.

� Tai bent! � su�uko Lena ir net �vilptelėjo.

�įkart D�efris nepasakė jai nė �od�io, ir Sara suprato kodėl. Visas merginos kūnas buvo supjaustytas, ypa� rankos ir kojos. Kai kurios �aizdos buvo seniai sugijusios, ta�iau kai kurios atrodė padarytos vos prie� kelias dienas.

� Kas atsitiko? � paklausė D�efris. � Kodėl ji norėjo numirti?

Sara �iūrėjo į pjūviais i�margint� od�. Nebuvo nė vieno rando ant rie�ų ar pa�alinei akiai matomose vietose. Bent jau tapo ai�ku, kodėl vasarvid�iu mergina vilki mar�kinėliais ilgomis rankovėmis. Eilės siaurų gilių pjūvių rikiavosi ant dilbio � daugma� per tris colius nuo rie�o iki pat alkūnės. Tai, kad randai tamsūs, liudijo, jog kūno �alojimas � įprastas dalykas. Pjūviai ant kojų atrodė gilesni ir, be to, kry�iavosi vieni su kitais. Sar� nukrėtė �iurpas, i�vydus gilius pjūvius nuo kelių iki pat klubų. Mergaitė pati susipjaustė.

� Kas tai? � paklausė D�efris, nors pats turėjo �inoti.

� Pjūviai, � atsakė Lena.

� �alojimasis, � pataisė Sara, lyg nuo to būtų geriau. � Tokių dalykų esu ma�iusi anks�iau.

� Kodėl? � paklausė D�efris. � Kodėl vaikai taip daro?

� Did�ia dalimi i� kvailumo, � tarė jam Sara, jausdama, kaip i� apmaudo jai traukia pa�ird�ius. Kiek kartų ji ap�iūrėjo �i� mergin�? Kiek po�ymių nepastebėjo? � Kartais jie tiesiog nori suvokti, k� jau�ia taip darydami. Paprastai �aid�ia, ir tiek, negalvodami apie pasekmes. Nors, beje� � Ji nutilo, įsistebeilijusi į gilius pjūvius kairėje D�enės �launyje. � �ia ka�kas kita. Ji slėpė juos, nenorėjo, kad �monės pastebėtų.

� Kodėl? � pakartojo D�efris. � Kodėl ji taip darė?

� Valios patikrinimas, � atsakė jam Lena.

Sarai nepatiko Lenos �vilgsnis: ji kone pagarbiai �iūrėjo į merginos lavon�.

� Įsisenėjusi psichozė, � paprie�taravo Sara. � Paprastai taip elgiasi sergantieji bulimija arba anoreksija. Tai savoti�ka saviniekos forma. � Ji reik�mingai pa�velgė į Len�. � Prie�as�ių būna įvairių. Pavyzd�iui, smurtas arba i��aginimas.

Lena dirstelėjo jai į akis ir tuojau pat nukreipė �vilgsnį į �alį.

� Esama ir kitokių prie�as�ių, � toliau kalbėjo Sara. � Asmenybės slopinimas, psichikos liga, nemalonumai mokykloje arba namie.

Priėjusi prie spintos su instrumentais, Sara paėmė plastikinį ginekologo veidrodėlį. Apsimovė dar vienas pir�tines ir spragtelėjusi atidarė veidrodėlį. Lena neju�ia krūptelėjo, ir Sara apsid�iaugė, kad policininkė sugeba bent i�reik�ti savo pojū�ius.

Priėjusi prie kūno, Sara pra�ergė kojas. Staiga ji sustingo, negalėdama patikėti savo akimis, ir metė veidrodėlį ant stalo.

� Kas atsitiko? � paklausė Lena.

Sara neatsiliepė. Buvo įsitikinusi, kad �iandien jos niekas daugiau nesukrės. Pasirodo, ji klydo.

� Kas atsitiko? � pakartojo Lena.

� Ji negimdė, � atsakė Sara. � Ji niekada nėra gimd�iusi.

D�efris mostelėjo ranka veidrodėlio link.

� Kaip tu gali taip sakyti, neatlikusi tyrimo?

Sara spoksojo į juos, ne�inodama, k� atsakyti.

� Jos vagina u�siūta, � pagaliau tarė ji. � Sprend�iant i� visa ko, ma�ų ma�iausiai prie� pus� metų.

�iūrėdama pro automobilio lang�, Lena lie�uvio galiuku braukė per priekinius dantis. Ji niekaip negalėjo priprasti prie laikinų protezų. Po trijų savai�ių į �andikaulį jai įsriegs keturis �aknies formos sraigtus � implantus, pana�ius į ma�ytes lemputes. Ji neįsivaizdavo, kaip tuomet jausis. Dabar protezai jai nuolat primindavo, kas atsitiko prie� keturis mėnesius.

Stebėdama pro �alį skriejantį gamtovaizdį, ji stengėsi u�blokuoti atmintį. Grantas buvo nedidelis miestelis, bet ne toks ma�as kaip Rysas, kur augo Lena su savo dvyne seserimi Sibile. Tėvas �uvo eidamas pareigas prie� a�tuonis mėnesius iki jos gimimo, o motina mirė jas gimdydama. Mergaites auginti teko dėdei Henkui Nortonui, narkomanui ir alkoholikui, labai sėkmingai kovojusiam su abiem priklausomybėmis, kol jos buvo neįsisenėjusios. Vien� saulėt� sekmadienį girtas Henkas, atbuline eiga įva�iuodamas į kiem�, partrenkė Sibil�. Lena visada smerkė jį u� tai, kad dėl jo kaltės sesuo liko akla visam gyvenimui. Ji niekada neatleido Henkui, ir jis, atsiliepdamas į jos pagie��, atsitvėrė neper�engiama neapykantos siena. Praeitis neleido jiems suartėti. Netgi dabar, Sibilei mirus, Henk� Norton� Lena laikė did�iausia savo gyvenimo nelaime.

� Na ir kar�ta, � subambėjo Henkas Nortonas, į�iurusia nosine �luostydamasis sprand�.

Kondicionieriui ū�iant, Lena vargiai i�girdo jo �od�ius. Senas Henko mersedesas sedanas buvo grei�iau tankas nei automobilis, viduje viskas stebino savo dyd�iu. Sėdynės mil�ini�kos, arklys, ir tas i�sitektų. Prietaisų skydas, irgi did�iulis, tarytum įrengtas veikiau stulbinti vairuotoj� nei jam padėti. Vis dėlto buvo patogu � automobilis atrodė tvirtas ir patikimas. Net �vyruotu keliuku į Lenos namo kiem� automobilis lyg skl�ste įsklendė.

� Tikrai kar�ta, � pakartojo Henkas.

Kuo labiau jis seno, tuo da�niau kartodavo t� patį. Matyt, nebeturėjo k� sakyti.

� Aha, � sutiko Lena, spoksodama pro lang�. Ji jautė, kad Henkas �iūri į j�, tikriausiai norėdamas paplepėti. Po valandėlės jis, matyt, apsigalvojo ir įjungė radij�.

Lena atsirėmė pakau�iu į sėdynės atlo�� ir u�simerkė. Grį�usi i� ligoninės namo, ji sutiko sekmadieniais kartu su dėde nueiti į ba�ny�i�, ir pastaruosius mėnesius tai tapo įpro�iu. Anaiptol ne s��inės s�skaitos atlikti ji va�inėjo su dėde, tiesiog bijojo likti viena namie. �irdies gilumoje jautė, kad jai nėra ko atgailauti. Ji atsiteisė Dievui ar Auk��iausiajam Vadybininkui prie� kelis mėnesius, kai i��aginta atsidūrė ko�mari�kame skausmo ir nevilties pasaulyje.

� Viskas gerai, ar ne, vaikeli? � vėl prabilo Henkas.

Koks kvailas klausimas, dingtelėjo Lenai. Koks ne�moni�kai kvailas klausimas!

� Lena?

� Aha, � atsiliepė ji.

� Vėl skambino Nena, � tarė jis.

� �inau, � atsakė Lena, ir oras �vilpdamas i�siver�ė pro protezus. Nena Tomas, Sibilės meilu�ė, da�nai skambindavo pastar�jį mėnesį.

� Pas j� liko Sibilės daiktų, � tarė Henkas, nors neabejojo, kad Lena tai �ino. � Norėtų juos tau atiduoti.

� Kodėl ji negalėtų jų atiduoti tau? � atsiliepė Lena. Ji akyse nenorėjo matyti tos moters, ir Henkas tai �inojo. Vis dėlto apie tai pra�neko.

Henkas pakeitė tem�.

� Ar ta mergaitė vakar vakare� � pradėjo jis, i�jungdamas radij�. � Tu buvai ten, k�?

� �inoma, � atsakė ji, ir vėl �vilpdamas i�siver�ė oras.

Lena sukando dantis, tramdydama a�aras. Ar ji kada nors galės vėl kalbėti �moni�kai? Ar tas �vilpesys visada jai primins, k� jis jai padarė?

Jis, pagalvojo Lena, drausdama protui prisiminti jo vard�. Ji �iūrėjo į rankas, sudėtas ant kelių, į randais i�margintus delnų kra�tus. Jeigu �alia nesėdėtų Henkas, ji atverstų rankas delnais į vir�ų ir pamatytų tas vietas, per kurias jos buvo vinimis prikaltos prie grindų. Tokie pat randai buvo ant kojų, tarp pir�tų ir kulk�nių. Po dviejų mėnesių lankymosi fizioterapijos kabinete ji vėl galėjo dirbti rankomis ir vaik��ioti nebe keliais, o kojomis, ta�iau randai niekada nepranyks.

Lenai i�liko tik keletas skaud�ių prisiminimų, k� nelaisvėje i�tvėrė jos kūnas. Tik randai ir ligos istorija, sura�yta ligoninėje, galėjo atkurti visa tai, kas jai atsitiko. Ji prisiminė nebent kai kurias akimirkas, kai, i�sivadėjus kvai�alams, ateidavo jis ir, atsisėd�s �alia ant grindų, lyg jie būtų Biblijos stovykloje, imdavo pasakoti apie savo vaikyst� ir gyvenim�, lyg jie būtų įsimylėjėliai, trok�tantys geriau pa�inti vienas kit�.

Lenos atmintis buvo pilnutėlė jo gyvenimo nuotrupų: pirmas pasibu�iavimas, pirmas lytinis aktas, jo viltys ir svajonės, liguisti tro�kimai. Ji prisiminė visk�, lyg tai būtų buv� jos pa�ios i�gyvenimai. Ar ji irgi pasakojo jam apie savo praeitį? Ji neprisiminė, ir tai �eidė j� kur kas skaud�iau nei patirtas smurtas. Kartais Lenai dingtelėdavo mintis, kad randai � tai menkniekis, palyginti su intymiais pokalbiais su kankintoju. Jis �aidė su Lena kaip tinkamas, ir ji nebegalėjo rikiuoti savo min�ių.

Netgi dabar jo istorijos pynėsi su jos praeitimi, ir ji nebuvo tikra, kam nutiko toks ir toks dalykas: jam ar jai. Sibilė vienintelė galėjo visk� surikiuoti į savo vietas, gr��inti Lenai gyvenim�, vaikyst�, ta�iau Lena ir jos neteko.

� Lena? � pertraukė jos mintis Henkas, atki�damas pakelį kramtomosios gumos. Ji papurtė galv�, �iūrėdama, kaip jis, viena ranka vairuodamas, kita i�vynioja juostel� �Vaisinės�. Mar�kinių rankoves buvo pasiraitoj�s, ir ji matė baltas kaip pienas bjauriai su�alotas rankas. �iurpūs randai priminė jai D�en� Viver. Vakar vakare D�efris niekaip negalėjo suvokti, kodėl �monės ty�ia �alojasi, ta�iau Lenai buvo ai�ku, jog skausmas kartais padeda i�tverti dar didesnį skausm�. I�ėjusi i� ligoninės, po �e�ių savai�ių Lena nety�ia prisivėrė pir�tus tarp automobilio durelių. Baisus skausmas nusmelkė rank�, ir Lena staiga susizgribo juo besimėgaujanti, betarianti sau: kaip gera vėl tai pajusti.

Ji u�simerkė, susinėrė rankas ant kelių. Pir�tais kaip paprastai u��iuopė senus randus ir ėmė juos glostyti vien� po kito. Kai visa tai atsitiko, ji nejautė skausmo. Narkotikų apkvai�inta, vaizdavosi plaukianti per vandenyn�, esanti visi�kai saugi. Jos protas sukūrė kit� tikrov�, skirting� nuo tos, kuri� sukūrė �agintojas. Kai jis liesdavo j�, protas jai sakydavo, jog tai Gregas Mi�elas, jos buv�s �irdies draugas. Lenos kūnas atsiliepdavo Gregui, ne jam.

Vis dėlto kelis kartus, vėl galėdama u�migti ir net sapnuoti, ji susapnavo, kad j� lie�ia �agintojas, ne Gregas. Jis glamonėjo jai krūtis. Jis įėjo į j�. Kai i�sigandusi pabudo i� slogu�io, tu��iame tamsiame kambaryje ėmė �valgytis anaiptol ne Grego.

Lena sugniau�ė kum��ius, pajutusi �leik��iai salsv� Henko kramtomosios gumos tvaik�. Ūmai sumai�tavo skrandis.

� Sustok, � vargais negalais pratarė ji, viena ranka prisidengdama burn�, kita graibydamasi durelių rankenos.

Henkas staigiai pasuko į �alikel�, ir Lena apsivėmė. Per pusry�ius ji i�gėrė tik puodelį kavos ir dabar visk� i�vėmė. Daugiau nebuvo ko vemti, tik skrandį traukė spazmai. A�aros i�try�ko i� įtampos, kūnas drebėjo, nors ir kaip ji stengėsi valdytis.

Prabėgo, ko gero, keliolika minu�ių, kol pagaliau nustojo pykinti. Atgalia ranka Lena nusi�luostė burn�, Henkas paplojo jai per petį ir atki�o savo nosin�. Ji buvo �ilta, dvokė prakaitu, bet Lena vis tiek j� paėmė.

� Tavo guma, � sumurmėjo ji ir įsikibo į prietaisų skyd�, stengdamasi patogiau atsisėsti. � Ne�inia kodėl�

� Ai�ku, � trumpai nukirto jis.

Jis paspaudė mygtuk� ir, kai lango stiklas nusileido, i�spjovė gum�. Vėl i�va�iav�s į keli�, Henkas �iūrėjo tiesiai į priekį, kietai sukand�s dantis ir atki��s smakr�.

� Atsipra�au, � tarė ji, nė nesuvokdama, dėl ko atsipra�o. Henkas atrodė piktas, bet ji �inojo, kad jo pyktis nukreiptas į save, ne į Len�, nes jis nei�manė, kuo galėtų jai padėti. Tai buvo įprasta scena nuo tos dienos, kai ji grį�o i� ligoninės.

Lena atsigr�usi paėmė rankinuk� nuo galinės sėdynės. Ten buvo tabletės nuo pykinimo, kurias ji ne�iojosi dėl visa ko. J� slėgė poilsio dienos. Būdama darbe, ji neleisdavo sau prabangos prisiminti praeitį. Reikėdavo ra�yti protokolus, skambinti telefonu. Ji �inojo savo viet� policijos skyriuje ir, va�inėdama po miestelį su Bredu, kurį i� prad�ių buvo pasiruo�usi sutrypti, jautėsi reikalinga �monėms ir podraug visi�kai saugi.

Pasinerdama į darb�, ji gyveno, bet puikiai suvokė, kad lemia anaiptol ne policininkės pareigos: ji lygiai taip pat gerai jaustųsi ūkinių prekių parduotuvėje dirbdama kasininke arba mokykloje valytoja. Kova su nusikaltimais ir nusikaltėliais jai turėjo toki� pat reik�m� kaip s��iningas atsiskaitymas su pirkėjais ar grindų valymas mokyklos valgykloje. Svarbiausia jai buvo darbo re�imas. Kiekvien� ryt� ateidavo į darb� a�tunt� valand�. Jai būdavo patikimos tam tikros u�duotys. Bredas laukdavo nurodymų. Dvylikt� būdavo pietūs, bet pietaudavo tik Bredas, pastaruoju metu Lena neturėjo apetito. Apie tre�i� jie u�sukdavo Madisono gatvėje į �Donat King� i�gerti kavos. Į policijos skyrių grį�davo �e�t�, ir Lenos pasaulis sugriūdavo iki rytojaus � naujos darbo dienos. Tik labai retai, kaip vakar vakare, D�efris jai leisdavo dirbti vir�valand�ius, ir ji tiesiog apsia�arodavo i� d�iaugsmo.

� Na, dabar jau geriau? � paklausė Henkas tuo pa�iu smerkiamu tonu.

� Liaukis, � atkirto ji.

� Gerai jau, gerai, � atly�o �is ir, įjung�s posūkio signal�, sustojo ilgos ba�ny�ion va�iuojan�ių automobilių virtinės gale. Jiedu netarė daugiau nė �od�io, lėtai slinkdami aik�telės link.

Lena dirstelėjo į nedidelį balt� pastat�, nejausdama nė menkiausio noro eiti į vidų. Ji niekada nemėgo ba�ny�ios, o dvylikos metų buvo pa�alinta i� sekmadienio mokyklos u� tai, kad i� Biblijos i�plė�ė kelis lapus. Kai Henkas ėmė j� barti, ji pasiteisino, kad taip pasielgė i� dyko buvimo, nors, ties� pasakius, jau tada Lena nepakentė taisyklių. Nir�davo, kai jai būdavo liepiama k� nors daryti. Prie�indavosi visiems, kol pati įsitikindavo, kad tokio ir tokio �mogaus dera klausyti. Gera policininkė ji buvo tik todėl, kad savo bare buvo beveik nepriklausoma ir visi turėdavo klausyti jos nurodymų.

� Ana mergaitė� � vėl prabilo Henkas, tarytum prat�sdamas neseniai pertraukt� pokalbį. � Gaila, kad ji taip pasielgė.

� Aha, � burbtelėjo Lena, visi�kai nenorėdama apie tai galvoti.

� Man regis, �monės įsipainioja į visokias istorijas ir nepra�o pagalbos, o paskiau jau būna per vėlu, � tarė Henkas ir patylėj�s pridūrė: � O paskiau jau būna per vėlu.

Ji suprato, k� jis turi omeny: lygina j� su ana �uvusia paaugle. Tikriausiai sumauto anoniminių alkoholikų draugijos lankstinuko paskutiniame puslapyje, ten, kur palikta vieta įra�yti savo rėmėjo pavard� ir telefono numerį, perskaitė patarim�, kas darytina tam tikrais atvejais.

� Jeigu bū�iau norėjusi nusi�udyti, � atrė�ė Lena, � bū�iau nusi�ud�iusi pa�i� pirm�j� dien�, vos grį�usi namo.

� Ne tave turėjau galvoj, � atkirto Henkas.

� Paistalai, � prako�ė ji ir patylėjusi pridūrė: � Maniau, greit va�iuosi namo.

� Va�iuosiu, � atsakė jis.

� Puiku, � tarė ji, t� akimirk� i� tikrųjų pagalvojusi, jog taip būtų geriausia. Jai grį�us namo, Henkas apsigyveno pas j�, ir ji irzo, kad jis be perstojo ki�asi į jos gyvenim�.

� Verslo reikalai spiria, � tarė jis, lyg jo nu�iur�s baras Ryso pakra�ty būtų koks IBM skyrius. � Metas grį�ti namo. Jeigu taip nori, i�va�iuosiu �į vakar�.

� Gerai, � sutiko ji, ta�iau, vien pagalvojus, kad liks viena, pa�ėlo dau�ytis �irdis. Lena nenorėjo, kad Henkas mai�ytųsi jos namuose, bet suvokė, jog, jam i�va�iavus, nebesijaus saugi. Net dien�, būdama darbe, kai Henkas nulėkdavo pa�iūrėti į savo bar�, j� pagaudavo baimė, kad kelyje jam gali atsitikti nelaimė arba kad jis gali apsigalvoti ir nebepasirodyti, ir tuomet jai tektų grį�ti į tu��ius, tamsius namus. Henkas nebuvo nepra�ytas sve�ias. Jis buvo jos skydas.

� Ir �iaip turiu darbo per akis, � pridūrė jis.

Ji tylėjo, bet mintyse kartojo savo mantr�: būk geras, nepalik man�s, būk geras, nepalik man�s. Jai ver�te ver�ė gerkl� � taip knietėjo balsu i�tarti �iuos �od�ius.

Automobilis trūktelėjo i� vietos: stovėjimo aik�telėje Henkas rado tu��i� viet� �alia ba�ny�ios. Jis nuspaudė stabdį, ir senas mersedesas sedanas palingav�s sustojo.

Dirstelėjo į j�, ir ji suprato, kad jam ai�ku, k� ji galvoja.

� Nori, kad i�va�iuo�iau? Pasakyk, ir i�va�iuosiu. Juk anks�iau tu niekad nesidrovėdavai pasakyti, kad va�iuo�iau namo.

Ji prikando lūp�, trok�dama pajusti kraujo skonį. Deja, vir�utinis protezas tik krustelėjo i� vietos, ir ji i�sigandusi skubiai delnu prisidengė burn�.

� K�? Ar �ado netekai?

Lena nesitvardydama sukūk�iojo.

Henkas nusisuko, laukdamas, kol ji susiims. Ji �inojo, kad jis gali abejingai klausytis, kaip jo bare krūva svetimų �monių maldauja kvai�alų ar dvigubos porcijos viskio, bet nepaken�ia Lenos a�arų. Ji taipgi �inojo, kad jis nepaken�ia jos todėl, jog ji verkia. Jo numylėtinė buvo Sibilė, ja vienintele jis rūpinosi. Lena visada buvo tvirto būdo, jai niekada nereikėjo globos. Dabar, kai ji pasikeitė ir tapo tokia, kokia buvo Sibilė, permaina jį i�mu�ė i� vė�ių.

� Tau reikėtų nueiti pas psichoterapeut�, � piktai suniurzgė Henkas. � Ir tavo vir�ininkas sako t� patį. Tai būtina, o tu neklausai.

Vis dar u�siėmusi burn�, ji įnirtingai papurtė galv�.

� Tau nėra ko va�inėti į įvykių vietas. Tau nėra ko dirbti vir�valand�ius, � prabilo jis smerkiamu tonu. � Eik gulti devint� vakaro ir kelkis kuo vėliau, � pridūrė jis. � Tu visi�kai savimi nebesirūpini.

� Rūpinuos, � suvapėjo ji.

� U�sira�yk pas psichoterapeut�, Lena, arba �iandien pat i�va�iuoju. � Jis u�dėjo deln� jai ant rankų, kad ji atsigr�tų į jį. � A� nejuokauju, kaip mane gyv� matai!

Staiga jo i�rai�ka pasikeitė, ir rūs�ios rauk�lės i�silygino. Jis nubraukė pir�tais jai plaukus, meiliai paglostė veid�. Henkas stengėsi elgtis kaip mylintis tėvas, ta�iau jo �velnus prisilietimas skaud�iai priminė, kaip lietė j� jis, jos �agintojas. Tas �velnumas buvo pats baisiausias prisiminimas: jis ga�lindavo j�, meiliai glostydamas ir lai�ydamas, be galo lėtai atlikdavo lytinį akt�, lyg ne �agindamas, o mylėdamasis.

Len� nukrėtė drebulys. Ji nepajėgė susivaldyti. Henkas skubiai atitraukė rank�, lyg staiga suvok�s, jog lie�ia negyv� kūn�. Lena ūmai at�lijo, galva trinktelėdama į lango stikl�.

� Nedaryk to, � perspėjo ji, bet jos balsas buvo pilnas baimės. � Nebeliesk man�s. Neliesk man�s va �itaip. Girdi?

Ji duso, stengdamasi nuryti kartėlį.

� �inau, � tarė jis ir, neliesdamas jos, nuleido rank�. � �inau. Atsipra�au.

Lena siektelėjo durų rankenos, bet jai taip drebėjo rankos, kad pir�tai kelis kartus praslydo pro �alį. Ji i�lipo i� automobilio, god�iai kvėpdama į plau�ius or�. Kar�tis apgulė j� i� visų pusių, ir ji prisimerkė, stengdamasi nuslopinti jausm�, kad, kepinant saulei, jai vaidenasi, lyg ji plūduriuotų vandenyne.

U�pakaly ji i�girdo pa�įstam� bals�:

� Sveikas, Henkai.

Tai buvo Deivis Fainas, pastorius.

� Labas rytas, pone, � atsakė Henkas kur kas malonesniu balsu, nei kada nors buvo kalbėj�s su Lena. Anks�iau ji buvo girdėjusi Henk� kalbant tokiu tonu, ta�iau tik su Sibile. Len� jis mokėjo tik peikti ir smerkti.

Prie� atsisukdama, Lena pasistengė susitvardyti ir kvėpuoti kaip įprastai. �ypsotis ji nepajėgė, tik kilstelėjo lūpų kampeliai: pastorius tikriausiai pagalvojo, jog tai skausmo grimasa.

� Laba diena, � pasisveikino Deivis Fainas su tokia dvasininkams įprasta u�uojauta, kuri u�davė jai �irdį kur kas skaud�iau nei visa tai, k� automobilyje i�sakė Henkas. Pastaruosius keturis mėnesius Henkas stengėsi suartinti Len� su Deiviu Fainu, vildamasis, kad ji panorės pasi�nekėti su pastoriumi. Pastorius Fainas irgi buvo psichologas, bent jau skelbėsi tokiu, ir popiet priimdavo pacientus. Lena nenorėjo plepėti su juo apie visokiausius niekus, o juo labiau apie tai, kas jai atsitiko. Ir ne todėl, kad Fainas būtų buv�s antikristas, ta�iau i� visų �monių Lena kuo ma�iausiai pageidavo kalbėti su pastoriumi. Lyg Henkas būtų pamir��s, kas jai andai nutiko tamsiame kambaryje.

Trumpai pasisveikinusi, ji praėjo pro �alį, nelyginant senė dėvėtų drabu�ių parduotuvėje glausdama prie krūtinės rankinuk�. Juste pajuto, kad pastorius lydi j� �vilgsniu, i�girdo, kaip Henkas atsipra�o dėl jos elgesio. Lena pati susigėdo taip negra�iai pasielgusi su Fainu. Juk pastorius niekuo dėtas, visai neblogas �mogus, ta�iau vis tiek nieko nesuprastų, nors ir k� ji pasakotų apie save.

Ji paspartino �ingsnius, �iūrėdama tiesiai į priekį. Prie ba�ny�ios durų grūdosi minia, ir �monės prasiskyrė, duodami jai keli�, ir ji prisivertė eiti kuo lė�iau, i� paskutiniųjų tramdydama nor� tekina bėgti į vidų. Visi, i�skyrus Bred� Stivens�, kuris, jai lipant laiptais, �iūrėjo į j� i�si�iep�s kaip �unytis, turėjo įdomesnių u�siėmimų. Pavyzd�iui, Metas Hoganas, Frenko Voleso partneris, vis� dėmesį sutelkė į �iebtuvėlį: degėsi cigaret� taip atsargiai, lyg rankose būtų laik�s branduolinį sprogmenį.

Lena ėjo atlo�usi galv�, nukreipusi akis į tolį, kad niekas neu�simanytų jos kalbinti. Vis dėlto ji jautė �monių �vilgsnius, �inojo, kad, vos tik jai praėjus, visi tuojau pat ims ku�dėtis.

Einant į ba�ny�i�, nemaloniausia buvo susidurti su �monėmis. Visas miestelis �inojo, kas jai atsitiko. Visi �inojo, kad ji buvo pagrobta ir i��aginta. Laikra��iai kuo smulkiausiai visk� apra�ė. Jie sekė, kaip ji gydosi ligoninėje, kaip grį�ta namo, domėjosi tuo nelyginant kokiu serialu ar futbolo rungtynėmis. Vos Lenai įėjus į parduotuv�, kas nors beregint su�iurdavo į jos randuotas rankas. Atsidūrus tarp �monių, kas nors būtinai permesdavo j� liūdnu, gailestingu �vilgsniu. Lyg gebėdamas suprasti, k� jai teko patirti. Lyg suvokdamas, k� rei�kia vien� dien� jaustis stipriai ir nenugalimai, o kit� � visi�kai bejėgei. Ir taip kas dien�.

Ba�ny�ios durys buvo u�darytos, kad vidun neplūstų kar�tis. Lena siektelėjo durų rankenos drauge su vienu diakonu, ir jųdviejų rankos susilietė. Ji atitraukė rank� lyg nudegusi ir, nudelbusi �vilgsnį, palaukė, kol atsidarys durys. Įėjusi į prieba�nytį, paskiau į nav�, ji �iūrėjo į raudon� kiliminį tak�, į balt� gipsinį karniz�, į klauptus, nenorėdama, kad kas nors j� kalbintų.

Ba�ny�ia buvo nedidelė, kaip ir dera tokiam miesteliui, ir kukli, kokios paprastai būna baptistų ba�ny�ios. Diduma senų gyventojų lankė Pirm�j� baptistų ba�ny�i� Stokso gatvėje, taipgi mokėjo jai de�imtin�. Naujoji baptistų ba�ny�ia buvo pastatyta prie� trisde�imt metų, koplytėlės rūsyje rinkdavosi viengungiai, i�siskyrusios poros, vieni�os motinos. �ioje ba�ny�ioje Dievas nebuvo rūstus. Pastorius sakė pamokslus skelbdamas meil�, gailestingum� ir ramyb�, niekada nesmerkė tikin�iųjų u� nuodėmes, nebaugino nei pragaru, nei verdan�ia derva. Tai buvo vieta, kur �monės sueidavo d�iaugtis. Bent taip ra�ė ba�ny�ios laikra�tėlis. Lena nė kiek nenustebo, kad Henkas pasirinko �i� ba�ny�i�. Rūsyje burdavosi anoniminiai alkoholikai, o gretimoje patalpoje vykdavo paskaitos tėvams apie paauglių auklėjim�.

Lena atsisėdo vienoje i� pirmųjų eilių: Henkas visada nori būti ar�iau pastoriaus, i�tro�k�s įprasto sekmadieninio nuodėmių atleidimo. Prie�ais j� sėdėjo Deivio Faino �mona su dviem vaikais, bet, laimė, jie neatsigr�ė. Susikeitusi kojas, Lena i�lygino kelnes ir staiga pajuto, kad i� kito klaupto galo moteris �iūri į jos rankas. Lena susinėrė rankas ant krūtinės ir su�iuro į pakyl�. Pa�iame vidury stovėjo altorius, o i� abiejų pusių � dideli, aksomu mu�ti krėslai. U� altoriaus buvo vieta chorui, o i� �ono � vargonai. Jų vamzd�iai, spindintys kaip riterio �arvai, kilo auk�tyn i� abiejų krik�tyklos pusių. Pa�iame centre buvo Jėzus i�skėstomis rankomis ir prie kry�iaus prikaltomis kojomis.

Henkui atsisėdus greta jos klauptan, ji pasislinko į �alį. Dirstelėjo į laikrodį. Pamaldos turėjo prasidėti pus� de�imtos ir baigtis po valandos, paskiau � dar pusvalandis sekmadieninės mokyklos. Apie vienuolikt� jie i�eis i� ba�ny�ios, nuva�iuos į �Vaflin�, kur Henkas papietaus, o Lena palaikys rankoje puodelį kavos. Namo grį� apie dvylikt�. Lena ims tvarkytis, vėliau sura�ys por� protokolų. Pus� antros ji turi būti skyriuje � vyks D�enės Viver bylos aptarimas. Jeigu viskas bus gerai, u�truks ne ilgiau kaip tris valandas, grį� namo, pavalgys pavakarius ir pasiruo� vakarinėms pamaldoms. Paskui bus ba�ny�ios choro koncertas, kuris pasibaigs apie pus� de�imtos. Jie parva�iuos namo, ir Lenai bus laikas gulti.

Visk� apgalvojusi, ji lengvai atsikvėpė, d�iaugdamasi, kad �iandien bent jau turi k� veikti. Apskai�iuota kiekviena valandėlė.

� Tuojau prasidės, � atsiduso Henkas. I� lentynėlės, pritaisytos prie prie�aky stovin�io klaupto nugarėlės, paėmė psalmyn�. Sugaudė vargonai.

� Pastorius Fainas norėtų, kad �iandien po darbo u�eitum pas jį pasikalbėti, � tarė Henkas, atskleid�s psalmyn�.

Lena apsimetė negirdinti, bet mintyse pasi�ymėjo dar vien� dienotvarkės punkt�: bent jau turės k� veikti. Be to, sutikdama susitikti su pastoriumi, �iek tiek ilgiau u�laikys Henk� miestelyje.

� Lena? � suku�dėjo Henkas, ta�iau atsakymo nesulaukė: choras u�giedojo psalm�.

Lena stovėjo drauge su visais, ausyse gaudė Henko baritonas: �Vis ar�iau prie Tav�s, Vie�patie.� Lena neketino i�tarti nė �od�io. Lie�uvio galiuku braukdama per priekinius dantis, sekė psalmyno lapu slenkantį Henko pir�t�. Galiausiai ji grį�telėjo kry�iaus pusėn. Ir staiga be�iūrint į Kristaus pasidarė lengva, dievi�kai ramu. Nors ir kaip knietėjo tai nugin�yti, gerai pa�įstami Nukry�iuotojo bruo�ai teikė paguodos.

Sara va�iavo įjungusi antr� pavar� tamsiai �aliu BMW Z3 Hartsdeilio centrine gatve. Automobilį nusipirko paklusdama netikėtam impulsui, jeigu apskritai įmanoma, nikiui u�ėjus, įsigyti kokį nors daikt�, kainuojantį daugiau kaip trisde�imt tūkstan�ių dolerių. Perkant automobilį, ant skyrybų liudijimo dar nebuvo i�d�iūv�s ra�alas. Ji staiga panoro kokio nors neprakti�ko, akis rė�ian�io daikto. BMW Z3 kaip niekas kitas atitiko jos nor�. Deja, vos nuva�iavus nuo parduotuvės, Sarai dingtelėjo mintis, kad automobilis nesuteiks jai laimės. Ties� pasakius, ji pasijuto nei �iaip, nei taip, juo labiau kad i�iro �eima. Po dvejų metų Sara vis dar nesmagiai jausdavosi, pama�iusi prie savo namo stovintį automobilį.

Bilis, vienas i� dviejų jos kurtų, tupėjo �alia ant sėdynės, �emai nuleid�s galv�, nes ma�ame sportiniame automobilyje jam buvo per ank�ta. Jis retkar�iais apsilai�ydavo, bet apskritai laikėsi ramiai, tupėjo u�simerk�s, suskliaud�s ausis, nes ventiliatorius pūtė jam tiesiai į snukį �alt� or�. Jo snukis virp�iojo � atrodė, kad jis �ypsosi, mėgaudamasis pasiva�inėjimu. Sara �vilg�iojo į jį akies kra�teliu, trok�dama, kad gyvenimas įeitų į senas vė�es.

Did�ioji gatvė buvo pustu�tė, nes sekmadieniais parduotuvės būdavo u�darytos. I�skyrus ūkinių prekių ir �Tūkstan�io smulkmenų� parduotuves, visos kitos baigdavo darb� �e�tadienį dvylikt� valand�. �tai �ia, Granto medicinos centre, ir gimė Sara, tuo metu tai buvo vienintelė ligoninė visame kra�te. �i� gatv� ji pa�inojo kaip savo ki�en�.

Prie koled�o vartų Sara lėtai apsisuko ir įva�iavo į Hartsdeilio vaikų klinikos automobilių aik�tel�. Nors buvo įjungusi patį stipriausi� vėsinim�, atidarius duris, �launys prilipo prie odinės sėdynės. Ji tikėjosi, kad bus kar�ta, ta�iau tvokstelėjo toks kar�tis, kokio ji nė nesapnavo. Net Bilis sustingo prie� i��okdamas i� automobilio. Paskiau pasi�valgė po aik�tel�, tikriausiai apgailestaudamas, kad va�iavo su Sara, u�uot lik�s vėsiuose namuose drauge su kitu kurtu Bobu.

Sara atgalia ranka nusi�luostė kakt�. T�dien ji vilkėjo sutrumpintais d�insais, berankoviais mar�kinėliais ir senais D�efrio mar�kiniais, ta�iau niekas negelbėjo nuo kar��io ir tvankos. Nepadėdavo nė lietus, netgi tada, kai teikdavosi ū�telėti: lyg kas �liūk�telėtų vandens ant �arijų. Kartais Sara tik vargais negalais prisimindavo, kaip �mogus jau�iasi vėsiu oru.

� Eik�, � pa�aukė Sara �unį, timptelėdama u� sutraukiamo pasaitėlio.

Bilis kaip paprastai neklausė. Ji atleido pasaitėlį, ir �uo, atstat�s lies� u�pakalį, nuliuoksėjo prie galinės pastato sienos. U�pakalinės jo kojos buvo i�margintos randų: per �unų lenktynes labai da�nai jam trinktelėdavo vartai. I�vydus juos, Sarai kiekvien�syk suspausdavo �irdį.

Bilis neskubėdamas atliko savo reikal�: tingiai pakėl�s koj�, nusi�lapino ant �alia pastato augan�io med�io. Sklypas u� ligoninės, priklaus�s koled�ui, buvo tankiai prisodintas med�ių. Visur vingiavo takai, kuriais vėsesniu oru bėgiodavo studentai. �įryt, atskleidusi �Savanos �inių� dienra�tį, Sara perskaitė, kad per tokius kar��ius gyventojams patartina eiti i� namų nebent prispyrus neatidėliotiniems reikalams.

I�sitraukusi raktų ry�ulį, Sara rado reikiam� u�pakalinėms durims atrakinti. Rakindama duris, pajuto, kaip kaklu ir nugara �iurk�lėmis srūva prakaitas. Prie durų stovėjo dubenėlis, ir Sara prileido į jį vandens, i� lauko įvilkusi �arn�, o Bilis tuo metu kasėsi nugar�, auk�tielninkas voliodamasis ant vejos.

Ligoninėje buvo taip pat tvanku kaip lauke, nes daktaras Barnis, puikus vaikų ligų gydytojas, bet prastas architektas, pareikalavo, kad pietinė pastato siena būtų aptaisyta stiklo keramika, kaip �inoma, puikiai sugerian�ia �ilum�. Sara nė įsivaizduoti negalėjo, kaip kar�ta turėtų būti laukiamajame. Prie galinės pastato sienos būtų įmanoma u�virinti vandenį.

Sarai akimoju i�d�iūvo burna, tad nebuvo ko nė galvoti �vilptelėti �unį. Ji laikė duris, kol Bilis ilgai lakė vandenį ir pagaliau įslimpino į vidų. Paėj�s kelis �ingsnius koridoriumi, jis apsi�valgė ir, gailiai suink�t�s, i�sipleikė ant grindų. �iūrėdama į �į tinginį, Sara negalėjo patikėti, jog jis kelerius metus dalyvavo Ebro �unų lenktynėse. Pasilenkusi Sara jį paglostė, paskiau atsegė pasaitėlį ir įėjo į savo kabinet�.

Klinika buvo suplanuota kaip ir diduma pediatrijos centrų: L formos koridorius per vis� pastat�, po tris kabinetus i� kiekvienos pusės. Du kabinetai buvo trumpajame L formos koridoriaus gale, nors, ties� pasakius, vienas buvo naudojamas kaip sandėlis. Pa�iame koridoriaus viduryje buvo medicinos seserų punktas, visos ligoninės smegenų centras. Ten buvo kompiuteris su informacija apie pacientus ir spintos su lentynomis, prikrautomis ligos istorijų. U� laukiamojo buvo dar vienas kambarys � archyvas, kur buvo saugomi duomenys, kaupiami nuo 1969 metų. Sara ketino kada nors per�iūrėti ir i�mesti pasenusi� med�iag�, bet �iuo metu neturėjo laiko ir nenorėjo pra�yti kitų padaryti tai, kas jai priklausė.

Apsiavusi teniso bateliais, Sara tyliai vaik��iojo �variomis, plytelėmis i�klotomis grindimis. �viesos nedegė, nes ir tamsoje puikiai pa�inojo vis� patalp�, be to, būta ir kitų prie�as�ių: fluorescencinių lempų mirgėjimas jai trukdytų susikaupti ir sutelkti vis� dėmesį į darb�.

Eidama į savo kabinet� prie�ais medicinos seserų punkt�, Sara atsisagstė mar�kinius ir susiri�o juos ant juosmens. Liemenėlės ji nesegėjo, bet nė kiek nesijaudino, nesitikėdama ko nors sutikti.

Ant jos kabineto sienų kabojo ligonių nuotraukos. Prad�i� padarė viena motina: atsidėkodama Sarai, padovanojo savo vaiko mokyklin� nuotrauk�. Sara prisegė j� prie sienos, paskiau rytojaus dien� radosi dar viena, ir ji prisegė j� �alia pirmosios. Per dvylika pastarųjų metų nuotraukos u�pildė sienas ir kabinete, ir koridoriuje, ir tarnybiniame vonios kambaryje. Sara prisiminė visus: sloguojan�ius, u�gultomis ausimis, bėdos i�tiktus mokykloje ir nesutarian�ius su tėvais. Bredo Stiveno nuotrauka kabojo vonios kambaryje ka�kur prie du�o. Berniuko, vardu D�imis Pauelas, kuriam prie� kelis mėnesius buvo nustatyta leukemija, nuotrauk� Sara prisegė prie telefono, kad kasdien jį prisimintų. Dabar jis gulėjo ligoninėje, ir Sara �inojo, kad po kelių mėnesių dar vienas jos ligonis atsisveikins su gyvenimu.

D�enės Viver nuotraukos nebuvo ant sienos. Motina jos neatne�ė. Sara turėjo tik jos byl�, pagal kuri� galėjo atkurti merginos praeitį.

Dokumentų spinta kraupiai sugirg�dėjo, kai Sara patraukė stal�ių. Ji buvo tokia pat sena kaip daktaras Barnis ir tokia pat nepaken�iama. Negelbėtų jokie tepalai.

� Bjaurybe! � prako�ė Sara, kai visa spinta staiga pasviro į priekį. Vir�utinis stal�ius buvo kim�te prikim�tas bylų, ir jai teko laisva ranka prilaikyti griūvan�i� spint�.

Sara pir�tais mikliai perbėgo per �ymeklių eil� ir pagaliau rado Viver byl�. Pastūmusi spint� atgal prie sienos, u�trenkė stal�ių. Trenksmas aidu atsiliepė kabinete. Sarai kilo pagunda dar sykį i�traukti ir u�daryti stal�ių, kad nugriaudėtų toks pat trenksmas.

Sėsdama prie stalo, įjungė lemp�. Prakaituotos �launys slystelėjo viniline sėdyne. Ko gero, protingiausia būtų parsine�ti byl� namo. �iaip ar taip, būtų kur kas patogiau. Vis dėlto Sara negeidavo patogumų. Jos nuomone, ji buvo nusipelniusi nedidelės bausmės: pasėdėti tvankoje ir aptikti tai, k� pra�iopsojo per pastaruosius trejus metus.

Skaitymo akiniai gulėjo mar�kinių krūtinės ki�enėje, ir Sar� nusmelkė baimė, pagalvojus, kad sėsdama bus juos sulau�iusi. Vis dėlto jie buvo sveiki, tik susilenkė. Ji u�sibalnojo akinius, giliai atsiduso ir atskleidė byl�.

D�enė Viver pirm�syk atėjo į klinik� prie� trejus metus. Tuomet ji buvo de�imties, ir pagal lentel� svoris atitiko ūgį. Ji skundėsi, kad per�i gerklė, ir Sara prira�ė jai antibiotikų kurs�. Vargais negalais i��ifravusi savo ra�t�, Sara perskaitė, kad po savaitės ji paskambino Dotei Viver, norėdama pasiteirauti, ar D�enei geriau. Ji pasveiko.

Ma�daug prie� dvejus metus D�enė ėmė pastebimai pilnėti. Deja, mūsų dienomis tai anaiptol ne retenybė, ypa� greit priauga svorio tokios mergaitės kaip D�enė, kuriai menstruacijos prasidėjo vos sulaukus vienuolikos. Itin didelį poveikį daro sėdimas gyvenimas ir greitasis maistas. Prisideda hormonai, kurių netrūksta mėsos ir pieno produktuose. Kai kuriuose medicinos �urnaluose Sara skaitė apie atvejus, kai lyti�kai subr�sta a�tuonmetės mergaitės.

Sara toliau skaitė D�enės byl�. Tuo metu, kai ji pradėjo pilnėti, jai buvo nustatyta �lapimtakių infekcija. Po trijų mėnesių mergaitei pasirei�kė mielių infekcija. Sprend�iant i� Saros įra�ų, tuomet jai nekilo jokių įtarimų. Dabar, prie�ingai, Sara suabejojo. Infekcijos galėjo �enklinti visos istorijos prad�i�. Ji perskleidė puslapį ir pasi�iūrėjo į dat�. D�enė atėjo po metų � ir vėl �lapimtakių infekcija. Metai � ilgas laiko tarpas, ta�iau Sara paėmė popieriaus lak�t� ir u�sira�ė susirgimų, taipgi kitų dviejų D�enės apsilankymų datas. Abiem pastaraisiais atvejais ji skundėsi gerklės per�ėjimu. Galimas daiktas, tėvai D�en� augino pakaitomis. Būtų pravartu patikrinti, ar ji ateidavo į klinik� tuo metu, kai j� pri�iūrėdavo tėvas.

Sara padėjo ra�iklį, stengdamasi prisiminti visk�, k� �ino apie D�enės Viver tėv�. Paprastai vaikus į klinik� atve�davo motinos, ir, Sara niekaip negalėjo prisiminti, kad būtų ma�iusi D�enės tėv�. Kai kurios moterys, ypa� neseniai i�siskyrusios, mielai pasakoja apie savo vyrus nė kiek nesivar�ydamos, kad girdi vaikai. Sarai visada būdavo nesmagu, ir ji paprastai stengdavosi u�bėgti joms u� akių, kad jos nė nepradėtų tokių kalbų, kurių vaikams nedera girdėti. Dotė Viver niekada taip nesielgdavo. Ji buvo gana �neki, netgi plepi, ta�iau klinikoje vyro niekada nesmerkdavo, nors Sara pastebėjo, kad, sprend�iant i� nereguliarių draudimo mokėjimo datų, vieni�ai motinai buvo striuka su pinigais.

Kilstelėjusi akinius ant kaktos, Sara pasitrynė akis. Dirstelėjo į sieninį laikrodį. Sekmadienio pietūs pas jos tėvus numatyti vienuolikt� valand�, o apie pus� antros policijos skyriuje jos laukia D�efris.

Sara papurtė galv�, vydama �alin mintis apie D�efrį. Įskaudo pakau�į, be paliovos varstė tokie smilkuliai, kad buvo sunku susikaupti. Nusiėmusi akinius, nusivalė mar�kinių apa�ia, vildamasi, kad praskaidrės mintys.

Benas Volkeris, buv�s Granto apygardos policijos vir�ininkas, turėjo kabinet� �alia posėd�ių salės. Kiekvien� dien� Benas atsisėsdavo prie didelio ra�omojo stalo, u�iman�io beveik vis� kambarį, ir tie, kurie norėdavo su juo pasikalbėti, gaudavo įsitaisyti kitapus medinio mamuto, keliais įsiremti į stalo kra�t�, o nugara � į sien�. Kiekvien� ryt� vyrai � tuomet skyriuje dirbo tik vyrai � ateidavo gauti u�duo�ių visai dienai, paskiau i�siskirstydavo, ir vir�ininkas u�darydavo duris. Ligi darbo pabaigos niekas jo nebematydavo. Vakare Benas sėsdavo į savo automobilį ir pava�iuodavo por� kvartalų iki restoranėlio, kur kasdien vakarieniaudavo.

Perėm�s vadovavim� policijos skyriui, D�efris pirmiausia i�metė Beno ra�om�jį stal�. ��uolin� pabais� teko i�ardyti, kitaip ji netilpo pro duris. Beno kabinete D�efris įrengė sandėlį, o kabinet� pasirinko kitame gale, prie budėtojų kambario. Vien� ramų savaitgalį D�efris įdėjo lang� sienoje, skirian�ioje jį nuo budėtojų kambario, tad nuo tol jis galėjo juos pri�iūrėti ir, svarbiausia, jie galėjo matyti jį. Ant lango kabojo �aliuzės, bet jis retai jas u�traukdavo. Be to, laikėsi taisyklės: kuo re�iau u�daryti kabineto duris.

Jis spoksojo į tu��i� budėtojų kambarį, svarstydamas, k� jo pavaldiniai galvoja apie D�enės Viver mirtį. D�efrį grau�ė s��inė, nors protas sakė, kad jis neturėjo kitos i�eities. Kiekvien�syk apie tai pagalvojus D�efriui atrodydavo, kad plau�iams trūksta oro, kad jis neturi kuo kvėpuoti. Jis niekaip negalėjo nuginti �alin įkyrių min�ių. Ar jis teisingai pasielgė? Ar D�enė būtų �altakrauji�kai nu�ovusi t� vaikinuk�? Saros nuomone, būtų. Vakar vakare ji ka�k� paistė, kad, jeigu D�efris nebūtų sustabd�s mergaitės, �iandien lavoninėje gulėtų dviejų paauglių lavonai, ne vieno. Kas be ko, vakar Sara visko pri�nekėjo, bet jos �od�iai jo nenuramino.

M�stydamas apie Sar�, D�efris susiėmė rankomis veid�, įremdamas nyk��ius į kakt�. Kartais, nagrinėdama kai kuriuos įvykius, ji nueidavo per toli. Did�iausi� geism� jam �adindavo jos burna. Ver�iau ji tylėtų, u�uot plepėjusi, o lūpomis pamalonintų D�efrį.

� Vir�ininke!

Į duris pasibeldė Frenkas Volesas.

� U�eik, � pakvietė D�efris.

� Kar�ta lauke, � tarė Frenkas, lyg teisindamasis, kad nery�i kaklarai��io. Jis vilkėjo juoda, i� pa�iūros pigia eilute. Vir�utinės mar�kinių sagos buvo atsegtos, ir D�efris pastebėjo pageltusius apatinius mar�kinėlius. Kaip paprastai Frenkas bjauriai dvokė cigare�ių dūmais. Matyt, pasirūkė prie u�pakalinių durų, prie� eidamas pas D�efrį. Kodėl per tokius kar��ius �monės savanori�kai smilko cigaretes, negalėjo atsistebėti D�efris.

Labai norėdamas, Frenkas būtų galėj�s atsidurti Beno Volkerio kėdėje. �inoma, senis policininkas buvo pernelyg protingas, kad kėsintųsi į toki� viet�. Vis� gyvenim� dirb�s Granto apygardoje, Frenkas matė visas permainas. Kart� Frenkas parei�kė D�efriui, jog policijos vir�ininku turi būti jaunas �mogus, ta�iau tuomet D�efris pagalvojo, kad, Frenko nuomone, į policijos vir�ininkus galėtų eiti nebent kvailas �mogus. Dirbdamas pirmus metus Granto apygardoje, D�efris suprato, kad nė vienas sveiko proto �mogus nebūtų prisiėm�s tokios atsakomybės. Ta�iau buvo per vėlu atsisakyti. Jau buvo susipa�in�s su Sara.

� Bjaurus savaitgalis, � tarė Frenkas, D�efriui įteikdamas savaitgalio įvykių ataskait�. Byla buvo storesnė nei paprastai.

� Aha, � pritarė D�efris ir pasiūlė jam atsisėsti.

� Valyklos apiplė�imas. Marija tau prane�ė, ar ne? Keli neblaivūs vairuotojai, įprastos kiaulystės koled�e, girtavimas ir mu�tynės. Keli �eimyniniai konfliktai. Kaltinimai niekam nepareik�ti.

Frenkui skaitant s�ra��, D�efris klausėsi viena ausimi. Jis buvo ilgas ir grėsmingas. Sunku įsivaizduoti, kas �į savaitgalį atsitiko dideliame mieste, jei Grante tiek netvarkos. Paprastai �ia daug ramiau. �inoma, �monės pakvai�ta nuo kar��io. D�efris tai patyrė savo kailiu.

� Tai va� � u�baigė Frenkas. � Tokie reikalai.

� Ai�ku, � tarė D�efris, imdamas ataskait�. Panar��s po popierius, lyg tarp kitko per stal� mestelėjo jam D�enės Viver byl�. Netikėt� dovanėl�.

Frenkas nepatikliai dirstelėjo į j� lyg į kokį horoskop�, paskiau nenorom paėmė ir ėmė skaityti. Gana ilgai tarnav�s policijoje, buvo įsitikin�s, kad matė visko, ta�iau, i�vyd�s Saros pridėtas nuotraukas, negalėjo nuslėpti pasibaisėjimo.

� Dieve mano! � sumurmėjo, ki�damas rank� į �varko ki�en�. I�sitraukė cigaretes, bet, tikriausiai prisimin�s, kur sėdi, įsiki�o jas atgal. U�skleidė byl�, neper�iūrėj�s jos iki galo.

� Ji negimdė, � tarė D�efris.

� Aha, � Frenkas atsikrenk�tė, nepatogiai susikeisdamas kojas. Jis buvo penkiasde�imt a�tuonerių, i�dirb�s u�tektinai, kad galėtų i�eiti poilsio su padoria pensija. Ne�inia kodėl jis dirbo kaip dirb�s. Susidūr�s su tokiais atvejais kaip �is, Frenkas turėtų susim�styti, ko kiekvien� dien� eina į darb�.

� Kas tai, dėl Dievo meilės? � paklausė Frenkas.

� Moters lytinių organų �alojimas, � atsakė D�efris. � Paplit�s Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. � Jis kilstelėjo rank�, u�bėgdamas u� akių Frenko klausimui. � �inau, apie k� tu pagalvojai. Jie baptistai, o ne musulmonai.

� Tuomet i� kur ji pasigavo toki� mintį?

� Tai mes ir turime i�siai�kinti.

Frenkas papurtė galv�, lyg stengdamasis nusikratyti matyto vaizdo.

� Daktarė Linton �iandien perskaitys prane�im�, � tarė D�efris ir sutriko, taip oficialiai paminėj�s Sar�. Frenkas �aisdavo pokerį su Ed�iu Lintonu. Sara augo jo akyse.

� Ar mergaitė irgi ateis? � paklausė Frenkas, turėdamas galvoje Len�.

� �inoma, � atsakė D�efris, �velgdamas jam tiesiai į akis. Frenkas susiraukė, neslėpdamas, kad jis tam nepritaria.

Nors ir kaip nusiteik�s prie� moteris, ko gero, taipgi prie� kitų rasių �mones ir, �inoma, prie� jaunesnio am�iaus asmenų priėmim� į darb�, Frenkas mėgo Len�. Jis turėjo dukterį tokio pat am�iaus kaip Lena. Kai D�efris j� paskyrė jo porininke, senis policininkas stojo piestu. Kiekvien� savait� eidavo pas D�efrį pra�yti, kad �is pakeistų potvarkį, o D�efris kiekvien� savait� tikindavo jį, kad jis ilgainiui apsipras. Miesto taryba D�efrį, atvykėlį, patvirtino policijos vir�ininku i� dalies todėl, kad norėjo i�tempti policij� i� akmens am�iaus. D�efris atsirinko Len� Adams i� Policijos akademijos, ir ji tapo pirm�ja tyrėja policijos skyriuje.

D�efris nesumetė, k� dabar su ja daryti. Laikinai, kol gijo rankos, priskyrė j� prie Bredo Stivenso, vildamasis, kad vėliau jai būsi� lengviau imtis ankstesnio darbo. Visai neseniai ji gavo gydytojo leidim� grį�ti į darb�, ta�iau turėjo dar pakantrauti. Na, o Frenkas nedrįsdavo jai pa�velgti į akis, kai ji sveikindavosi. Jis �imtus kartų kalė D�efriui į galv�, kad moteriai nedera tarnauti policijoje, ir dabar, po Lenos u�puolimo, buvo įsitikin�s, jog jo �od�iai pasitvirtino.

Savaime suprantama, D�efris nepritarė Frenkui. Moterys pasirodė labai tinkamos tam darbui. Apskritai policija turėjo būti visuomenės atspindys. Lena supratingai �iūrėjo į savo pareigas. Ji mokėjo sumaniai elgtis su kai kuriais teisės pa�eidėjais, kalbėtis su nukentėjusiomis moterimis, o policininkams, dirbusiems prie ankstesnio vir�ininko, tokių įgūd�ių trūko. Dabar mieste budėjo penkiolika moterų. Benui Volkeriui i�einant į pensij�, moterys dirbo tik sekretorėmis. �iaip ar taip, nepaisant tokios pa�angos, dabar, prisiminus, k� i�tvėrė Lena, k� jai teko i�kentėti, jam kildavo noras u�rakinti j� namie ir prie durų pastatyti ginkluot� sargyb�, kad niekas nei�drįstų vėl jos nuskriausti.

� Turbūt teks atlikti vidinį patikrinim�, tiesa? � pertraukdamas jo mintis, paklausė Frenkas. Valandėl� patylėj�s, palietė bylos kampelį ir pridūrė: � Turiu omeny Viver byl�.

D�efris linktelėjo ir atsilo�ė krėsle.

� �įryt kalbėjausi su meru. Norė�iau, kad tu apklaustum Bred� ir Len�. �i� byl� tirs prokuroras Badis Konfordas.

� Betgi jis � valstybės paskirtas gynėjas, � atrėmė Frenkas.

� Taip, bet ne �iuo atveju, � tarė D�efris. � Kelia nerim� mergaitės motina. Miestas turėtų i�mokėti jai draudim�. Gal bus sutarta be teismo. Ne�inia. � D�efris gū�telėjo pe�iais. � D�enė grasino pistoletu ir pana�iai. Ne taip jau paprasta, supranti?

� Taip, � atsakė Frenkas. � Suprantu. � Luktelėj�s paklausė: � Na, o kaip tu, vir�ininke?

D�efris pajuto, kaip jį apninka abejonės. Susvyravo jo valia, ry�tas, kaip ir an� vakar� su Sara, krūtin� u�gulė akmuo. Jis niekada nieko nebuvo nu�ov�s, o juo labiau mergaitės. Jis perm�stė vis� scen� su D�ene, narstydamas kiekvien� minut�, stengdamasis aptikti t� akimirk�, kai �lugo derybos. Matyt, jis padarė ar pasakė k� nors ne taip, kad ji nenuleido pistoleto. Gal buvo kokia kita i�eitis?

� �iaip ar taip, vir�ininke, Bredas ir Lena parems tave visu �imtu procentų, � tarė Frenkas. � Juk ir pats �inai, tiesa?

� Aha, � atsiliepė D�efris, nė kiek nesid�iaugdamas Frenko �od�iais: ir �iaip jau �inojo, kad Bredas ir Lena jį paremtų netgi tuo atveju, jeigu laikytų jį kaltu. Policijos skyriuje niekada nevie�patavo visi�ka santarvė, ta�iau, i�kilus grėsmei, policininkai visada suremdavo pe�ius. Bredas palaikytų D�efrį vien todėl, kad jį dievina, o Lena � atsidėkodama u� tai, kad jis priėmė j� į darb�.

D�efriui tai buvo menka paguoda.

Vyrai tylėjo. D�efris, pakreip�s galv�, �iūrėjo į lentynas, i�rikiuotas pasieniu kitame kabineto gale. Prizai, jo laimėti u� taiklų �audym�. Apatinėje lentynoje � senas futbolo kamuolys, kuriuo jis �aidė Oberno komandoje. Vaikinų, su kuriais jis dirbo Grante ir Birmingame, nuotraukos, o �alia � kelios Saros fotografijos, medaus mėnesio atminimas. Jas padėjo visai neseniai, kai jiedu vėl ėmė skirti pasimatymus. Dabar jis nebuvo tikras, ar verta jas laikyti kabinete, ar apskritai verta įsileisti Sar� į savo gyvenim�. D�efris negalėjo pamir�ti, kokia �alta ji buvo praeit� naktį: įsitempdavo, kai jis j� liesdavo, sakydavo, k� jis turi daryti. Lyg jis ne�inotų, kaip tai daryti. Lyg nebūtų to dar�s �imtus kartų su kitomis moterimis, nepalyginti paslaugesnėmis u� Sar�.

Virstelėjus durims tarp laukiamojo ir budėtojų kambario, Frenkas atsigr�ė. Pasirodė Sara su portfeliu rankoje. Ji vilkėjo melsva suknele, pana�ia į ilgus mar�kinėlius. D�efris pastebėjo, kad ji be kojinių, tik įsispyrusi į teniso batelius. Tikriausiai nė kojų nenusiskutusi.

Vyrai nenuleido akių nuo Saros, kai ji ėjo į kabinet�. Plaukai buvo susitar��, matyt, �iandien ji nė nesi�ukavo, dingtelėjo D�efriui. Sara nebuvo i� tų, kurios vaikosi madų, beveik nesida�ė. Kartais tokia moteris su�adina geism�, o kartais atrodo tiesiog nevalyva. Tarsi būti gydytoja jai būtų svarbiau nei būti patrauklia moterimi. Kai ji priėjo ar�iau, jis pastebėjo, kad ir akiniai kreivai u�balnoti ant nosies. Ne�inia kodėl tai dar labiau jį suerzino.

Jai įėjus, Frenkas atsistojo, tad D�efris pasekė jo pavyzd�iu.

� Sveiki, � pasisveikino ji, nesmagiai nusi�ypsodama. D�efris apsid�iaugė, kad ji jau�iasi nesmagiai.

� Sveika, � atsiliepė Frenkas, sagstydamasis �vark�.

� A� skambinau Nikui �eltonui, � tarė Sara, nusi�ypsojusi Frenkui: ji turėjo omeny D�ord�ijos valstijos Tyrimų biuro agent�, priskirt� Granto apygardai. � Papra�iau pasidomėti lytinių organų �alojimo atvejais. Jis pa�adėjo vėlių vėliausiai tre�iadienį duoti atsakym�.

D�efris nepasakė nė �od�io, vietoj jo atsiliepė Frenkas:

� Puiku.

� Be to, apskambinau aplinkines ligonines, � toliau kalbėjo Sara. � Praeit� naktį niekur nesikreipė nė viena gimdyvė. Papra�iau skambinti į policijos skyrių, jeigu pasitaikytų pana�us atvejis.

Frenkas pasitaisė mar�kinių apykakl�.

� Vadinasi, jūs manote, kad mergaitė negalėjo pati to pasidaryti? Na, apsipjaustyti?

� Nieku gyvu! � atrėmė Sara. � Beje, tai ne apipjaustymas, � pridūrė. � Tai veikiau kastracija. Varputė grynai nurė�ta drauge su ma�osiomis lyties lūpomis, o mak�tis aklinai u�siūta.

� Oho! � aiktelėjo Frenkas, matyt, nesmagiai pasijut�s.

Sara i�siviepė.

� Tai lyg nupjautume vyrui penį.

Frenkas sutrik�s nukreipė akis į D�efrį, paskiau vėl pa�velgė į Sar�.

� �iaip ar taip, a� pasiruo�usi aptarimui, � tarė Sara, rodydama į savo portfelį.

� Aptarimas atidėtas, � atsakė D�efris, jausdamas, kaip grie�tai skamba jo balsas, bet jis nieko negalėjo padaryti. Kai jis paskambino Sarai ir papra�ė ateiti kuo anks�iau, nepaai�kino, ko j� kvie�ia. � Po penkiolikos minu�ių ateis Dotė Viver, � tarė jis Sarai. � Norė�iau, kad ji kuo trumpiau �ia u�sibūtų.

� �tai kaip! � su�uko ji nustebusi. � Gerai. Tuomet klinikoje sutvarkysiu kai kuriuos popierius. Manau, dviejų valandų jums u�teks?

Jis papurtė galv�.

� A� norė�iau, kad tu �ia pabūtum, kol mes �nekėsimės.

Sara metė į jį atsargų �vilgsnį.

� Juk a� ne policininkė.

� Lena policininkė, � atkirto jis. � Ji kalbėsis su Dote Viver. A� norė�iau, kad tu būtum �ia, nes ji tave pa�įsta.

Sara įsisprendė į �onus.

� Kas tokia: Lena ar Dotė?

Frenkas krenk�telėjo.

� A� turiu kai kam paskambinti, � tarė jis ir, mandagiai linktelėj�s Sarai, i�ėjo i� kabineto.

Jam i�ėjus, Sara klausiamai pa�velgė į D�efrį.

� Ar tai naktiniai mar�kiniai? � paklausė jis.

� K�?

� Kuo tu vilki? � tarė jis, durdamas pir�tu į jos suknel�. � Atrodo kaip naktiniai mar�kiniai.

Sara nesmagiai nusijuokė.

� Ne, � atsakė, lyg atsiliepdama į s�mojį.

� Galėtum padoriau rengtis, eidama į darb�, � tarė jis, stengdamasis prisiminti, kuo ji vilkėjo vakar. Sportinėmis kelnėmis ir senais nudėvėtais mar�kinėliais � kaip tik todėl nieko ir nei�ėjo. Ir jos kojos atrodė labiau ap�ėlusios nei jo. � Nejaugi tau taip sunku padoriau rengtis?

Sara prabilo prislopinusi bals�. Taip ji pra�nekdavo, kai imdavo pykti.

� Kaip tu drįsti kalbėti su manimi, lyg būtum mano mama?

Jį apėmė toks baisus pyktis, kad jis kietai sukando dantis, bijodamas i�rė�ti tai, kas sukosi ant lie�uvio.

� D�efri, kas vyksta? � paklausė Sara.

Jis praėjo pro �alį ir u�trenkė duris.

� Ar tau nebūtų sunku padaryti man paslaug�?

� Koki� paslaug�?

Ji palingavo galv�, lyg jis būtų pasak�s koki� nes�mon�.

� Pabūk �ia per pokalbį su Viver, � priminė jis.

Sara giliai atsiduso.

� K� galė�iau jai pasakyti?

� Tiek to, � atsakė jis. Ne�inodamas ko nusigriebti, nuleido �aliuzes. � Tarkim, kad a� nieko nepra�iau.

� Tu tik pasakyk, k� turė�iau daryti, � tarė ji tokiu ramiu balsu, kad jis vėl įsiuto. � Gal nori, kad ei�iau namo persirengti? Gal nori pabūti vienas?

� Noriu, kad atstotum nuo man�s, �tai ko a� noriu! � rė�ė jis atsisuk�s.

Sara u�siėmė delnu burn�. Regis, dabar ji stengėsi susivaldyti, kad nei�dro�tų tiesos jam į akis.

Jis pakėlė antakius, lyg ragindamas j� kalbėti toliau.

� Na? � burbtelėjo suvokdamas, kad j� provokuoja, kad trok�ta susirieti ir i�gie�ti susikaupusį apmaud�.

Sara giliai atsiduso.

� Nesuprantu, ko tu taip pyksti ant man�s.

D�efris neatsakė.

Ji atpalaidavo jam kaklarai�tį, paskui u�dėjo deln� ant krūtinės.

� D�efri, būk geras. Pasakyk, ko nori.

Jis ne�inojo, k� sakyti. Nusisuko ir, nei�manydamas ko griebtis, vėl pakėlė �aliuzes. Pajuto, kaip ji deda rank� jam ant peties.

� Nesijaudink, � tarė ji.

� �inau, � atkirto jis, bet tai buvo netiesa. Galva jam tiesiog ply�o i� skausmo, ir kas kart�, kai jis u�simerkdavo, prie� akis �mėk�telėdavo vaizdas: staiga lo�teli D�enės Viver galva, kai kulka pataiko jai į kakl�.

Sara apkabino jį per liemenį ir lūpomis prisiglaudė prie sprando.

� Nesijaudink, � suku�dėjo jam į kakl�, ir jis pajuto, kaip nuo vėsaus jos alsavimo atlėgsta �irdis. Ji vėl pabu�iavo jam į sprand� ir nurimo, neatplė�dama lūpų. Įsir�� raumenys palengva atsipalaidavo, ir jam dingtelėjo mintis, kodėl ji to nepadarė vakar. Tada prisiminė, kad ir vakar jį bu�iavo.

� Nesijaudink, � pakartojo ji.

Pirm�syk �į ryt� jam pasidarė ramu, atrodė, kad jis vėl gali alsuoti visa krūtine. Buvo taip gera, kad persmelkė mintis, jog jis gali i�krėsti koki� nors kvailyst�, pavyzd�iui, apsiverkti ar � dar blogiau � pasakyti Sarai, kad j� myli.

� Ar pabūsi per pokalbį? � paklausė jis.

Ji nuleido rankas, ir jis suprato, kad anaiptol ne to ji tikėjosi. Pa�velgė į j� svarstydamas, k� dar galėtų pasakyti. Nieko neatėjo į galv�.

� Padarysiu visk�, ko tik tu papra�ysi, � pagaliau atsakė ji linktelėjusi.

Lena sėdėjo D�efrio linkolne įsitempusi kaip styga. Ji sunkiai gaudė kvap�, taip svaigo galva, kad, rodės, tuoj nualps. Mu�ė prakaitas, bet anaiptol ne todėl, kad automobilyje buvo kar�ta. Visas kūnas drebėjo, lyg ji būtų prisilietusi prie elektros laido.

� Gyvatė, � su�vok�tė ji, galvodama apie Sar� Linton. � Prakeikta gyvatė, � pakartojo, stengdamasi i�guiti i� atminties k� tik girdėtus �od�ius.

Galvoje sukosi Saros �od�iai: �Dabar tu supranti, k� rei�kia nuskriausti moterį.�

Nuskriausti, pasakė Sara, bet Lena suprato, k� ji turi galvoje. �Dabar tu supranti, k� rei�kia i��aginti moterį.�

� Velniop! � sukliko Lena, stengdamasi riksmu nuslopinti atmintyje skamban�ius �od�ius. Trenkė kum��iu į prietaisų skyd�, keikdama Sar� Linton, keikdama savo sumaut� darb�.

Ten, pokalbių kambaryje, primygtinai kvosdama Dot� Viver, Lena pirm�syk po ilgokos pertraukos vėl pasijuto �mogumi, o Sara keliais �od�iais j� sugniu�dė.

� Velniop! � vėl sukliko Lena u�kimusiu nuo įstangos balsu. Ji mielai būtų apsiverkusi, bet a�aros buvo i�sekusios, tik krūtin� draskė baisus pyktis. Raumenys taip įsitempė, kad ji u�sigeidusi būtų pajėgusi pakelti automobilį ir trenkti jį į �em�.

� Liaukis, liaukis, liaukis! � kartojo ji sau, stengdamasi susitvardyti. Jai reikia susivaldyti prie� ateinant D�efriui, nes jis pasakys visk� Sarai � juk jiedu mylisi, � to dar betrūko, kad Sara Linton su�inotų, kaip skaud�iai į�eidė j� savo �od�iais.

Lena prunk�telėjo, prisiminusi, kaip niekingai Sara bandė atsipra�yti. Lyg nuo to kas pasikeistų! Sara puikiai suvokė, k� sako. Tik todėl ji atsipra�ė, kad nesmagiai pasijuto garsiai i�sakiusi savo mintis. Ji ne tik gyvatė, bet ir bailė.

Ji giliai atsiduso, stengdamasi nusiraminti. �Viskas gerai, � suku�dėjo. � Nieko baisaus. Nėra ko imti į galv�.�

Po kelių minu�ių Lena pasijuto geriau. �irdis jau plakė ramiau, spazmas nustojo traukti skrandį. Vėl bandė įsiteigti, kad ji stipri, kad i�tvėrė kur kas didesnes kan�ias ir nepalū�o. Tai, k� galvoja apie Sar� Linton, � menkniekis, palyginti su daug svarbesniais dalykais. Svarbiausia, kad ji moka dirbti. Ji puikiai atliko savo u�duotį. I�kvotė tokių dalykų, kurie padės tolesniam tyrimui, kokių niekada nebūtų su�inojusi Sara Linton, jeigu jai būtų patikėta apklausti moterį.

Dirstelėjusi į rankinį laikrodėlį, Lena susim�stė. Ji nė nepastebėjo, kaip greit bėga laikas. Henkas tikriausiai galvoja, kur ji taip ilgai u�sibuvo. �iandien jai tikrai neteks va�iuoti su juo į ba�ny�i�.

D�efrio automobilyje buvo įrengtas mobilusis telefonas, ir Lena u�kūrė variklį, kad galėtų paskambinti. Įjungė kondicionierių ir pradarė lang�, kad i�eitų kar�tas oras. Belaukdama, kol pasikraus telefono akumuliatorius, dirstelėjo policijos skyriaus link, ar neateina D�efris.

Henkas pakėlė ragelį po pirmo skambu�io.

� Alio?

� �ia a�, � tarė ji.

Ragelyje stojo tyla, ir ji suvokė, kad tikriausiai neįprastai skamba jos balsas � ji dar nebuvo visi�kai nusiraminusi po susidūrimo su Sara. Laimė, Henkas neklausė, kas atsitiko.

� �iandien negalėsiu va�iuoti su tavimi į ba�ny�i�, � tarė ji.

� Tikrai? � tarstelėjo jis, bet daugiau nieko neklausė.

� Mudu su D�efriu va�iuojame kai ko apklausti, � pridūrė ji, nors neketino nieko ai�kinti Henkui Nortonui. � Ko gero, ilgai neu�truksim. Va�iuok vienas, man�s nelauk.

Į pabaig� Lenos balsas suskambėjo gana liūdnai: ji pagalvojo, kad, grį�usi namo, bus viena.

� Lena? � sukluso Henkas, tikriausiai pajut�s jos baim�. � A� galiu pabūti namie, jeigu nori. Na, kol tu grį�i.

� Nekvailiok, � atsakė ji, jausdama, kad kalba nelabai įtikinamu tonu. � Man ne treji metukai.

� Gali atva�iuoti vėliau, � nery�tingai pasiūlė Henkas. � Na, paklausysi choro.

Prisiminus koncert�, Lenai nusmuko �irdis. Kai Henkas grį�, bus jau tamsu, o namie � dar tamsiau, nors ir kiek �viesų ji u�degtų.

� Beje, rytoj man reikės anks�iau keltis � va�iuosiu pa�iūrėti baro, � tarė Henkas. � Galiu grį�ti i�kart po pamaldų.

� Henkai, klausyk, eik į t� sumaut� koncert�, gerai? � tvardydamasi tarė Lena, nes �irdis kone ply�o krūtinėje. � A� nenoriu, kad �iū�iuotum mane kaip ma�� vaik�. Eik į koncert�, nebūk kvailas.

Į akis tvykstelėjo saulės atspindys, kai atsidarė �alinės durys ir į lauk� i�ėjo D�efris. I� paskos jį vijosi Marla Sims, atki�usi savo vir�ininkui aplank�.

� Ar tikrai? � pasitikslino Henkas.

� Aha, � nesvarstydama atsakė ji. � Klausyk, a� jau va�iuoju. Pasikalbėsime, kai grį�i.

Ji padėjo ragelį, nelaukdama atsakymo.

� Po velnių! � su�uko D�efris, vos atidar�s automobilio dureles. � Ar kondicionierius įjungtas? � paklausė, mesdamas jai Marlos įduot� aplank�.

� Aha, � sumurmėjo Lena, persėsdama ant savo sėdynės, ir neju�ia pasislinko kuo ar�iau durelių. D�efris, ko gero, tai pastebėjo, bet nepasakė nė �od�io.

D�efris sviedė �vark� ant u�pakalinės sėdynės.

� Kalbėjau telefonu, � tarė jis susirūpin�s. � Mano mamai atsitiko nelaimė. I�va�iuoju į Alabam�.

� Jau dabar? � Lena griebėsi u� durelių rankenos, ketindama paskambinti Henkui i� savo automobilio ir papra�yti, kad jis palauktų.

� Ne, � atsakė D�efris, pastebėj�s jos rankos judesį. � �į vakar�.

� Gerai, � tarė ji, neatitraukdama rankos nuo rankenos, lyg �iaip j� būtų padėjusi.

� Gyva bėda i�va�iuoti vos pradėjus tyrim�. Gal Markas Patersonas padės įminti mįsl�.

� Vadinasi, jūs manote, kad visa tai dėl pa�lijusių santykių ar pana�iai? � paklausė Lena.

� Gal jis papasakos apie kitas paaugles, apie tai, kas buvo kūdikio motina.

Ji linktelėjo, bet pagalvojo, kad vargu ar pavyks k� nors i� jo i�pe�ti.

� A� kalbėjausi su Bredu. Per Kalėdų atostogas Fainas neva�iavo drauge su vaikais. � D�efris suraukė antakius. � Vėliau, kai pasikalbėsime su Marku, vėl paskambinsiu Bredui, gal jis dar k� nors prisimins. � Jis patylėjo. � Neabejoju, kad jis i�klotų visk�, jeigu i� tikrųjų kas nors būtų atsitik�.

� Aha, � pritarė Lena.

Bredas buvo i� tų policininkų, kurie savo motin� sulaikytų, jeigu ji eitų per gatv� degant raudonai �viesai.

� Pirmiausia judu su Bredu rytoj pasikalbėkite su D�enės Viver mokytojais, i�klausinėkite, kokia ji buvo, gal pavyks su�inoti, su kuo draugavo. Pasi�nekėkite su mergaitėmis, kurios va�iavo slidinėti su D�ene ir Leise. Tikriausiai jos lanko t� pa�i� mokykl�.

� Gerai.

� Turiu va�iuoti į Alabam�, antraip pats visk� padary�iau.

� �inoma, � atsakė ji, nesuvokdama, kodėl jisai vis teisinasi. Pagal pareigas jis buvo atsakingas u� tyrim�. Beje, dabar D�efris vargu ar sugebėtų k� nors nuveikti. Jeigu Markas nenurodys į k� nors pir�tu, jie nepa�engs nė per sprindį.

� Taip pat norė�iau, kad kuo grei�iau apklaustum Fain�, � tarė jis ir, dirstelėj�s į rankinį laikrodėlį, pridūrė: � Rytoj ryt�. Va�iuok pas jį su Frenku, ne su Bredu.

� Gerai, � pakartojo ji.

� Sakei, kad jį pa�įsti, na, pastorių, � tarė D�efris, va�iuodamas atbuline eiga. � Kaip tu manai, ar jis galėtų tai padaryti?

� K�? � paklausė Lena ir staiga visk� prisiminė. � Ne, � atsakė. � Jis neblogas �mogus. Tiesiog a� su juo nebendrauju.

D�efris kreivai pa�velgė į j�, lyg klausdamas: o su kuo tu apskritai bendrauji?

� Beje, esu susitarusi susitikti su juo rytoj vakare, � pridūrė ji.

� Susitikti?

Lena nukreipė akis į prietaisų skyd�.

� Jūs pats man patarėte, � atsakė ji, bet jis to neprisiminė. � Pasiūlėte susitikti su kuo nors ir i�lieti �irdį.

� Gal �iuo klausimu tau nederėtų�

� Na ir kas? � atrėmė ji. � A� noriu pasikalbėti, ir tiek. � Ji bandė nusi�ypsoti, bet nepavyko � pati tai pajuto. � Kas �ia nuostabaus? Jis pamanys, kad atėjau pasiguosti ar pana�iai, bet ta pa�ia dingstimi paklausinėsiu jį apie D�en� ir Patersonus.

D�efris susiraukė, va�iuodamas i� automobilių aik�telės.

� Ne�inau, ar verta �itaip�

� Jūs visada man sakėte, kad geriausia i� nety�ių u�versti �mogų klausimais tuo metu, kai jis to nesitiki, � priminė ji, stengdamasi nuslopinti neviltį. � Be to, su juo susitarė Henkas. A� visi�kai nenusiteikusi �nekėtis su juo apie� � Lena nutilo, mintyse ie�kodama tinkamo �od�io, bet neradusi pridūrė: � A� visi�kai nenusiteikusi su juo �nekėtis, ai�ku? Jis trenktas. A� juo nepasitikiu.

� Kodėl?

� Nepasitikiu, ir tiek, � atsakė ji. � Tiesiog nuojauta man liepia nepasitikėti.

� Bet tu nemanai, kad tai jo darbas?

Ji gū�telėjo pe�iais, stengdamasi kaip nors i�sisukti. Kaip paai�kinti D�efriui, kad ji nemėgsta Deivio Faino ir nepasitiki juo tik todėl, jog jis pastorius? �iuo at�vilgiu D�efris ne k� protingesnis u� Henk�. Nejaugi jie negali suprasti, kad ji, religinio fanatiko i��aginta, neturi nė menkiausio noro kalbėtis apie tai su pastoriumi?

� Ne�inau, � atsakė ji, � gal ir jo.

Tas melas, regis, nuramino D�efrį.

� Puiku. Tik būtinai va�iuok su Frenku.

� �inoma.

� Tai ne kvota. Mes tiesiog bandome i�siai�kinti, ar jam kas nors �inoma. Turėk tai galvoje ir neremk jo prie sienos.

� Ai�ku.

� Ir apskritai pasikalbėk su kuo nors, � tarė jis. � Pasikalbėk apie save. � Jis patylėjo. � Tokia buvo mano s�lyga, Lena. A� tau leidau anks�iau grį�ti į darb� tik su ta s�lyga, nes tu man pa�adėjai su kuo nors pasikalbėti apie tai, kas tau atsitiko.

� Aha, � linktelėjo ji. � Būtinai pasikalbėsiu, garbės �odis.

D�efris pa�velgė į j�, stengdamasis įspėti, k� ji galvoja.

Ji pakreipė kalb� kita linkme.

� Na, o kaip jūsų mama? Nieko baisaus?

� Aha, � burbtelėjo. � O kaip tu jautiesi?

� Gerai, � atsakė ji, nesileisdama į kalbas.

� Na, o dėl Saros�

� Nieko tokio, � pertraukė ji tokiu tonu, kad Henkas, vos jį i�gird�s, būtų i�kart u�si�iaup�s.

D�efris, savaime suprantama, buvo ne Henkas Nortonas. Jis neatly�o:

� Ar tikrai?

� Aha. � Ir, lyg norėdama tai įrodyti, paklausė: � Kas ten atsitiko per pokalbį? Daktarė Linton, regis, baisiai nustebo, kai motina paminėjo Leis� Paterson.

� Ji irgi buvo Saros pacientė, � atsakė D�efris. Paskiau lyg pats sau pridūrė: � Juk tu �inai, kaip Sara rūpinasi tais paaugliais.

Lena ne�inojo, tad, nieko neatsakiusi, nukreipė akis į aplank�. Ant vir�elio buvo priklijuota etiketė su vardu ir pavarde � Markas Patersonas. Ji atskleidė aplank�, pirmame puslapyje buvo sura�yti jo duomenys ir adresas.

� Jie gyvena Saulėtekio gatvėje? � paklausė ji, turėdama omeny, jog tai pats bjauriausias Madisono rajonas.

� Man regis, ten gyvenamųjų automobilių priekabų aik�telė. Viena jų su �aliu stogeliu vir� i�kabos, ar ne?

� �Kudzu Arms�, � tarė Lena.

Per pastaruosius kelis mėnesius Lena ir Bredas buvo ne kart� i�kviesti į �Kudzu�. Kur kar�ta, ten ir dega.

� Na, kas ten para�yta? � sunekantravo D�efris.

Lena perskleidė kelis puslapius.

� De�imties metų dusyk įkliuvo u� smulkius nusi�engimus, abusyk �Kudzu Arms�. Visai neseniai jis �iauriai primu�ė seserį. Mus i�kvietė tėvas. Kai mes atva�iavome, jie atsipra�ė, kad be reikalo mus sutrukdė. � Ji nustojo skaityti. � �Mes� � tai Dikonas ir Persis, � paai�kino ji, įvardijusi du policininkus, � o ne mudu su Bredu.

D�efris susim�st�s pasikasė smakr�.

� A� nė neprisimenu, kada tai atsitiko.

� I�kart po Padėkos �ventės, � atsakė Lena. � Paskiau, apie Kalėdas, vėl va�iavo Dikonas ir Persis. Vėl kvietė tėvas ir, svarbiausia, pra�ė, kad atva�iuotų jie. � Ji permetė akimis protokol�. � �įkart jam buvo pareik�ti kaltinimai. Jis praleido dvi dienas are�tinėje ir turėjo i�klausyti paskaitas apie pyk�io tvardym�. � Ji prunk�telėjo. � Jo auklėtojas buvo Badis Konfordas.

� Badis neblogas auklėtojas, � tarė D�efris.

Lena u�skleidė aplank�, nepatikliai �vilgtelėjusi į D�efrį.

� Jis pa�lemėkas. Jis paleid�ia į laisv� narkomanus ir galva�ud�ius.

� Jis dirba savo darb� kaip ir mudu.

� Jis paver�ia niekais mūsų darb�, � neatly�o Lena.

D�efris papurtė galv�.

� Jis nori su tavimi pasikalbėti apie Viver byl�, � tarė. � Apie �ūvį.

Lena prunk�telėjo.

� K�, nejaugi jis atstovauja Dotei Viver?

� Jis atstovauja miestui, � atsakė D�efris. � Man regis, jis apsiėmė tirti �i� byl�, darydamas paslaug� merui. � D�efris patraukė pe�iais. � �iaip ar taip, turėsi su juo bendradarbiauti. Papasakok jam visk�, kas atsitiko.

� �ūvis buvo nei�vengiamas, � tarė Lena, tvirtai įsitikinusi, kad D�efris neturėjo kitos i�eities. � Bredas tai patvirtins, � pridūrė ji.

D�efris tylėjo, regis, �į klausim� jau i�met�s i� galvos, ta�iau, kai po kelių minu�ių sustabdė automobilį, Lenai pasidingojo, kad visa tai labai pa�įstama, ir jai sutraukė skrandį, prisiminus, kaip ryt� va�iavo su Henku ir koki� gėd� pasidarė. Kad tik neatsitiktų nieko pana�aus dabar, va�iuojant su D�efriu. �alia D�efrio ji jau�iasi stipresnė, nes D�efris �iūri į j� kitaip nei Henkas. Henkas tebe�iūri į j� kaip į mergiot�, nuo ma�ens įprat�s j� toki� matyti.

Lena palaukė, kol D�efris sustabdys automobilį ir atsigr�. Pajuto, kaip kūnas eina pagaugais, ir j� apėmė bloga nuojauta.

� �ia kalbant, �ia paliekant� � prabilo D�efris ir vėl nutilo. Palaukė, kol ji pa�velgs jam į akis, ir pakartojo: � �ia kalbant, �ia paliekant�

� Aha, � linktelėjo Lena.

Jai nepatiko, kad jis kalba labai rimtu tonu. Skrandį vėl sutraukė vos pagalvojus, kad jis pasakys k� nors apie Sar�. Ir labai nustebo, kai jis tarė:

� Tas �ūvis.

Ji linktelėjo, laukdama, k� jis pasakys toliau.

� Į Viver, � pridūrė jis, lyg panūd�s tiksliai i�dėstyti savo mintis.

Ji matė, kad jis labai susijaudin�s. Pirm� kart� gyvenime ji suprato, k� rei�kia �od�iai: skaityti �mogaus mintis. Jo akyse ji regėjo tokį skausm�, kokio niekada nesitikėjo i� D�efrio Toliverio.

� Pasakyk man teisyb�, � tarė jis kone maldaujamu balsu. � Juk tu buvai ten. Tu matei, kas atsitiko.

� Taip, � sutiko ji, jausdama, jog jam būtina su�inoti teisyb�.

� Pasakyk, � jau i�ties maldaudamas tarė jis.

D�efrio neviltis sukrėtė Len�. Jam prireikė jos pagalbos. D�efriui Toliveriui, ma�iusiam j� nuog�, prikalt� prie grindų, sumu�t�, kruvin�, prireikė jos pagalbos.

Akimirk� ji kaip niekad mėgavosi savo galia.

� Taip, � pagaliau tarė ji, nors ir nelabai tvirtu balsu.

Jis vis dar �iūrėjo į j�, ir jo akyse ji matė abejon�. Jai netgi pasirodė, kad jis staiga pratrūks pyk�iu.

� �ūvis buvo nei�vengiamas, � tarė ji.

Jis �iūrėjo jai tiesiai į akis, lyg trok�damas kiaurai permatyti. Lena suprato, kad jos balsas skamba nelabai tvirtai ir kad jis tai pastebėjo. Ji ty�ia kalbėjo tokiu tonu, kad jos atsakymas skambėtų dviprasmi�kai. Ji nesuvokė, kodėl taip daro, ta�iau ilgokai mėgavosi tuo malonumu, net tada, kai D�efris vėl u�kūrė variklį ir i�va�iavo į keli�.

Apie �e�t� valand� ryto D�efris i�sirito i� lovos ir plojosi ant grindų. Atsisėdo, dejuodamas i� skausmo galvoje ir stengdamasis prisiminti, kur atsidūr�s. Kelionė į Silakog� vakar u�sit�sė �e�ias ilgas valandas, ir jis virto į dvigul� lov�, nespėj�s nė nusirengti. Uniforminiai mar�kiniai buvo susiglam��, rankovės u�siraitojusios auk��iau alkūnių, kelnės susigarank��iavusios.

D�efris �iovaudamas apsi�valgė po savo vaikystės dienų kambarį. Daugiau kaip prie� dvide�imt metų jam i�vykus į Obern�, motina nieko nepakeitė. Ant durų tebekabojo plakatas � 1967 metų laidos vy�ninis mustangas atidengiamu vir�umi. Spintoje stovėjo �e�ios poros nuavėtų teniso batelių. Ant sienos vir� lovos � Silakogos vidurinės mokyklos futbolo komandos mar�kinėliai, po vieninteliu langu � dė�utė su magnetofono juostelėmis.

Jis kilstelėjo �iu�inį ir pamatė krūvel� �Playboy� �urnalų, kuriuos rinko nuo keturiolikos metų. Mėgstamiausias �Mansardos� numeris, pirktas gretimoje parduotuvėje, gulėjo, kaip gulėj�s, ant vir�aus. D�efris pritūp�s ėmė sklaidyti �urnal�. Kadaise turėjo galvoje kiekvien� �Mansardos� puslapį � atmintinai mokėjo visus straipsnius ir paveikslinius pasakojimus, buvo įsimin�s visas ga�lia poza nutrauktas gra�uoles, i�tisus mėnesius kurs�iusias vaizduot�.

� Vie�patie! � atsiduso pagalvoj�s, jog kai kurios jų dabar jau mo�iutės, galimas daiktas, net pensininkės.

D�efris u�vertė �iu�inį, stengdamasis nenustumti �urnalų, gulin�ių kitame lovos kra�te. Įdomu, pagalvojo jis, ar motina matė jo kolekcij�? O jeigu matė, k� galėjo apie tai pagalvoti? �inodamas Mejės Toliver būd�, D�efris tarė sau, kad ji tikriausiai arba nekreipė į juos dėmesio, arba, prasimetusi kokia nors dingstimi, pamir�o, jog sūnus laiko po �iu�iniu tiek pornografinių nuotraukų, kad galėtų jomis nuklijuoti visas namo sienas. Motina mokėdavo nepastebėti to, ko nenorėdavo matyti, nors, beje, taip elgiasi visos motinos.

D�efris prisiminė Dot� Viver: juk ir ji nepastebėjo, kaip pasikeitė duktė. Jis sudėjo rankas ant pilvo, įsivaizduodamas D�en� Viver �iuo�yklos automobilių aik�telėje. Vaizdas buvo toks ry�kus lyg polaroido nuotraukoje: prie� akis stovėjo mergaitė, nutaikiusi pistolet� į Mark� Paterson�. Markas dar ai�kiau įsirė�ė į atmintį, dabar jis tarytum matė kiekvien� smulkmen�: stovėjo nuleid�s rankas, per kelius �iek tiek sulinkusiomis kojomis, ir �iūrėjo į D�en�. Vis� t� laik� jis nė ne�vilgtelėjo į D�efrį. Netgi tada, kai D�efris �ovė, Markas stovėjo kaip įbestas, neatplė�damas akių nuo tos vietos, kur gulėjo kūnas.

D�efris pasitrynė akis, stengdamasis nusikratyti to vaizdo. Jis vėl nukreipė �vilgsnį į mustang� � taip �iūrėdavo į jį kiekvien� ryt�, būdamas paauglys. Tuomet automobilis jam atrodė itin brangus � tai buvo laisvės simbolis. Kartais jis u�simerk�s atsisėsdavo ant lovos, vaizduodamasis, kaip lipa į automobilį ir lekia per �alį. D�efris svajojo i�trūkti i� namų, pabėgti i� Silakogos, nuo motinos, nesekti tėvo pėdomis.

D�imis Toliveris buvo vagi�ius tikr�ja to �od�io prasme. Niekada nevogdavo stambiu mastu, ir tai buvo laimė, nes visada įkliūdavo. D�efrio motina paprastai sakydavo, jog D�imis įkliūtų net or� pagadin�s salėje, kur pilna �monių. Jis atrodydavo prasikalt�s ir nenulaikydavo lie�uvio. Lie�uvis buvo jo did�iausias prie�as: D�imis nei�tverdavo nepasigyr�s savo darbais. Jis vienintelis nustebo i�gird�s, kad teks mirti kalėjime, iki gyvos galvos nuteistam u� ginkluot� apiplė�im�.

De�imties metų D�efris jau �inojo, kuo vardu visi Silakogos policininkai, nes jie po vien� arba visu būriu ateidavo į namus ie�koti D�imio. Policininkai savo ruo�tu pa�inojo D�efrį ir visada stengdavosi nevelti jo į tėvo reikalus. Tuomet tai jį siutino. Dabar, pats būdamas policininkas, D�efris suprato, kad jie bandė jį apsaugoti. Nenorėjo ateityje gai�ti laiko gaudydami dar vien� Toliverį, i� kaimynų vagiantį �oliapjoves.

D�efris buvo dėkingas tiems policininkams, ypa� u� profesij�. Kai, paskutinį kart� jiems atėjus į namus, jis i�girdo �ek�telint antrankius ir i�vydo baim� tėvo akyse, suvokė, kad nori būti policininkas. D�imis Toliveris buvo girtuoklis ir menkysta. Miestie�iai laikė jį smulkiu vagi�ium ir u�kietėjusiu girtuokliu, o D�efriui ir jo motinai jis buvo velnio i�pera ir budelis.

D�efris i�kėlė rankas, delnais palietė �iltus medinius lubų apkalus. Nuėj�s į vonios kambarį, pastebėjo, kad netgi puskojinės susirai�iusios, o viena per naktį apsisukusi. Stovėdamas ant vienos kojos, jis bandė j� pasitaisyti, bet tuo metu kitame kambaryje su�ir�kė mobilusis telefonas.

� Po velnių! � nusikeikė jis, petimi u�kliud�s sien�. Namai atrodė kur kas ma�esni nei vaikystėje.

Jis spėjo sugriebti telefon�, prie� pat įsijungiant atsakikliui.

� Alio?

� D�efri? � pasigirdo susirūpin�s Saros balsas.

� Sveika, mergyt, � luktelėj�s atsiliepė jis.

Ji nusijuokė taip pavadinta.

� Nė de�imties valandų nepabuvai Alabamoje, o jau vadini mane mergyte. � Patylėjusi paklausė: � Ar tu vienas?

Jis suirzo, suvokdamas, kad ji nejuokauja.

� �inoma, vienas, � atrė�ė. � Dėl Dievo meilės, Sara!

� Turiu galvoje tavo mam�, � tarė ji, ta�iau, sprend�iant i� netvirto balso, buvo ai�ku, kad ji bando i�sisukti.

Jis nekreipė dėmesio į jos �od�ius.

� Naktį ji praleido ligoninėje. � Jis atsisėdo ant lovos, taisydamasis puskojin�. � Ji parvirto. Susilau�ė pėd�.

� Ar ji parvirto namie? � paklausė Sara.

Sprend�iant i� balso, ji klausė ne �iaip sau. Jis suprato, kur ji lenkia. Juk ne veltui jis paliko vos pradėt� tyrim� ir i�lėkė į Alabam�, u�uot papras�iausiai paskambin�s telefonu. Jis norėjo įsitikinti, ar tik motina neįsileido gerti. Mejė Toliver visada buvo linkusi, kaip mandagiai sakoma, į daugiadienes. Jeigu ji būtų per�engusi rib� ir vir�ijusi saik�, D�efriui tektų ko nors griebtis. Jis dar ne�inojo ko, bet instinktyviai suprato, kad tai padaryti būtų nelengva.

D�efris pasistengė kuo grei�iau nukreipti kalb� kita linkme.

� Kalbėjausi su gydytoju. Mamos nema�iau ir dar tikrai ne�inau, kas atsitiko. � Ir, nelaukdamas Saros atsakymo, pridūrė: � �iandien su ja pasimatysiu ir susi�inosiu, kaip viskas atsitiko.

� Jai tikriausiai prireiks ramentų, � tarė Sara.

Buvo girdėti, kaip tar�ka klaviatūra: vadinasi, ji darbe. Jis dirstelėjo į rankinį laikrodėlį, stebėdamasis, kad ji taip anksti atėjo į darb�, paskiau prisiminė laiko skirtum�. Saros laikrodis rodė viena valanda vėliau.

� Jai padės ponia Heris, kaimynė i� prie�inio namo, � prane�ė D�efris, �inodamas, kad D�inė Heris visada padeda jo mamai. Ji dirbo dietologe vietinėje ligoninėje ir da�nai po pamokų kviesdavosi D�efrį pietų, kad jis gautų kar�to maisto. Jis mėgaudavosi dviguba laime, sėdėdamas prie stalo tarp trijų �avių ponios Heris dukterų ir �veisdamas vi�tienos pyrag�.

� Perspėk j�, kad neduotų skausmo mal�inamųjų, kurių sudėtyje yra alkoholio. Ir gydytojai pasakyk. Gerai?

Dirstelėj�s į puskojin�, pamatė, kad ji tebėra persikreipusi. Patais�s j�, paklausė:

� Tik dėl to ir skambini?

� Radau tavo �inut� dėl Marko Patersono. Kam reikalingas kraujo tyrimas?

� Tėvystei nustatyti, � atsakė jis ir susiraukė, nemaloniam vaizdiniui atėjus į galv�.

� Tikrai? � patylėjusi paklausė Sara.

� Ne, � atsakė jis. � Tikrai ne. Tiesiog norė�iau patikrinti visk�, kas įmanoma.

� Kaip tau pavyko taip greit gauti teismo nutartį?

� Negavau jokios nutarties. Tėvas pats siun�ia.

� Nepasitar�s su advokatu? � nepatikliai paklausė ji.

D�efris atsiduso.

� Sara, vakar visa tai įra�iau į tavo atsakiklį. Gal dar ko nori paklausti?

� Ne, � atsakė ji �velnesniu tonu. Ir pridūrė: � Beje, noriu.

� Na? � luktelėj�s paklausė jis.

� Man rūpi, kaip tu jautiesi.

Lengviausia į tokį klausim� atsakyti su tam tikra pa�aipa.

� Pasaki�kai, jeigu atsibud�s nebū�iau prisimin�s, kad nu�oviau trylikamet� mergait�.

Stojo tyla, jis irgi tylėjo, nesumodamas, k� galėtų jai pasakyti. Sara jau senokai jam neskambindavo, netgi tada, kai spirdavo darbo reikalai. Anks�iau ji siųsdavo dokumentus faksu, o prireikus perduoti konfidencialius duomenis, atva�iuodavo jos padėjėjas Karlosas. Po skyrybų nė kalbos negalėjo būti apie telefono skambu�ius, ir netgi tada, kai jie vėl ėmė matytis, skambindavo tik D�efris.

� D�efri? � prabilo Sara.

� Tiesiog susim�s�iau, � tarė jis ir, keisdamas tem�, paklausė: � K� galėtum papasakoti apie Leis�?

� Jau vakar sakiau. Gera mergaitė, ir tiek, � tarė Sara, ir jos balse jis nugirdo lyg abejon�. Jis �inojo, kad ji jau�iasi kalta dėl D�enės Viver, bet niekuo negalėjo jai padėti. � Ji sumani, linksma. Daug kuo pana�i į D�en�.

� Ar gerai j� pa�inojai?

� Taip pa�įstu visus vaikus, kuriuos matau keliskart per metus. � Patylėjusi Sara kalbėjo toliau: � Tai va. Su kai kuriais vaikais sueini į artimesn� pa�intį. Taip ir a� artimiau susipa�inau su Leise. Man regis, ji manimi �avisi.

� Keista, � tarė jis.

� O kas �ia keista? � atsiliepė Sara. � Daugelis vaikų �avisi suaugusiaisiais. Tai neturi nieko bendra su seksu, tiesiog stengiasi juos sudominti, prajuokinti.

� Kol kas nieko nesuprantu.

� Jie pasiekia tam tikr� am�ių, kai tėvai nusibosta. Kai kurie vaikai, ai�ku, ne visi, savo jausmus nukreipia į kit� suaugusį �mogų. Tai savaime suprantama. Jie papras�iausiai ie�ko idealo, o tuo gyvenimo laikotarpiu tėvai to idealo neatitinka.

� Vadinasi, jos idealas buvai tu?

� Lyg ir taip, � atsakė Sara gana liūdnu balsu.

� Ar manai, kad ji tau visk� papasakotų, jeigu jai kas nors atsitiktų?

� Ne�inia, � atsakė Sara. � Tokio am�iaus paaugliams visaip atsitinka. Jie tampa slapukais.

� T� patį sakė ir Greisė Paterson. Atseit jie turi paslap�ių.

� Be jokios abejonės, � pritarė Sara. � Tokie poky�iai vyksta brendimo am�iuje. Sukyla hormonai, gimsta nauji jausmai. Jie ima m�styti apie tai, ta�iau nėma� neabejoja, kad suaugusieji nesugeba suvokti, kas jiems dedasi.

� Kaip tu manai, ar ji norėtų pasikalbėti su tavimi, jeigu kas nors atsitiktų?

� Visai galimas daiktas, bet, ties� pasakius, ji visada ateidavo su mama. Juk negaliu i�grūsti mamos pro duris, nesukėlusi jokių įtarimų.

� Kaip tu manai, ar Greisė sutiktų palikti jus akis į akį?

� Man regis, ji sunerimtų. Ji gera motina. Labai rūpinasi savo vaikais, domisi viskuo, k� jie daro.

� Ir Bredas taip sako.

� Kuo �ia dėtas Bredas? � paklausė Sara.

� Jis padeda naujosios baptistų ba�ny�ios pastoriui.

� Aha, tikrai, � prisiminė Sara. � Tikriausiai jis irgi va�iavo slidinėti per Kalėdų atostogas.

� Taip, � patvirtino D�efris. � I�kylon vyko a�tuoni vaikai: trys berniukai ir penkios mergaitės.

� Ne per daugiausia.

� Parapija nedidelė, � priminė jai D�efris. � Be to, slidinėjimas brangiai atsieina. Ne taip jau daug �monių gali sau leisti toki� prabang�, juo labiau per �ventes.

� Tikrai, � pritarė ji. � Ar vaikus pri�iūrėjo vienas Bredas?

� Su mergaitėmis turėjo va�iuoti ba�ny�ios sekretorė, bet prie� pat kelion� netikėtai apsirgo.

� Ar tu su ja kalbėjai?

� J� i�tiko lyg �irdies smūgis. Jai tik penkiasde�imt a�tuoneri, � tarė jis ir staiga prisiminė, kad vaikystėje tokio am�iaus moteris atrodė visi�ka senolė. � Ji i�vyko į Florid�, pas vaikus, dabar jie turės j� slaugyti.

� K� gi Bredas papasakojo apie D�en� ir Leis�?

� Nieko ypatinga. Sakė, kad Leisė ir D�enė da�niausiai laikėsi skyrium, o kiti vaikai slidinėjo ir pramogavo.

� Tokio am�iaus mergaitėms tai įprasta. Jos mėgsta vaik��ioti po dvi, po tris.

� Aha, � atsiduso D�efris, dar jausdamasis pavarg�s po vakaryk�tės dienos. � Bredas nuėjo pas D�en� į namus, kai ji nustojo lankyti ba�ny�i�. Vos jį i�vydusi, ji apsipylė a�aromis ir nenorėjo su juo kalbėti.

� Ir k� jis darė?

� I�ėjo it mus� kand�s. Papra�ė Deivį Fain�, kad jis nueitų, bet ir Deivis nieko nepe�ė.

� Ar kalbėjaisi apie tai su Deiviu?

� Trumpai. Jis skubėjo į terapijos seans�.

Prisiminus Len�, D�efrį ėmė grau�ti s��inė. Kam reikėjo leisti jai per terapijos seans� klausinėti Fain�? D�efris per greit pasidavė, nes taip jam buvo patogiau.

� D�efri? � pa�aukė Sara, primindama, kad laukia atsakymo į savo klausim�.

� Aha, atsipra�au, � tarė D�efris.

� K� pasakė Fainas?

� T� patį, k� ir Bredas. Pasisiūlė u�eiti kit� dien� ir pasi�nekėti, bet, regis, naudos nebus nei i� vieno, nei i� kito. � D�efris pasitrynė akis, galvodamas, kokio �iaudo dar galėtų griebtis. � Na, o kaip Markas Patersonas? � pagaliau paklausė. � Ar jis nepasirodė tau keistas?

� Keistas? K� turi omeny?

� Na, toks keistas�

D�efris bandė rasti tinkam� �odį. Jis nenorėjo Sarai pasakoti apie pokalbį, nes reikėtų paminėti ir tai, kas atsitiko Lenai. Jam atrodė, kad, jai �nekantis su paaugliu, ka�kas atsitiko, ka�kodėl jis �erį pastatė.

� Keistas, ir tiek.

Sara nusijuokė.

� Vargu ar galė�iau atsakyti tau į �į klausim�.

� Na, gal ga�lus, � tarė jis, pagalvoj�s, jog tai pats tinkamiausias �odis Markui Patersonui apibūdinti. � Jis atrodė labai ga�lus.

� K� gi� � sprend�iant i� balso, lyg truputį sumi�usi nut�sė Sara. � Gra�us vaikas. Man regis, jau seniai lyti�kai aktyvus.

� Juk jam k� tik suėjo �e�iolika metų.

� D�efri, � prabilo Sara tokiu tonu, lyg kalbėdama su proti�kai atsilikusiu �mogumi, � į mane kreipiasi de�imties metų mergaitės, kurioms dar neprasidėjusios menstruacijos, ir klausinėja, kaip i�vengti nė�tumo.

� Vie�patie! � atsiduso jis. � Kur tai girdėta, i� pat ankstaus ryto klausytis tokių dalykų!

� Sveikas atvyk�s į mano pasaulį, � tarė Sara.

� Aha.

Jis dirstelėjo į futbolo mar�kinėlius, kaban�ius ant sienos, stengdamasis prisiminti, kaip jis jautėsi, būdamas Marko Patersono am�iaus, kai visas pasaulis atrodė platus ir viliojantis. Nors Markui Patersonui vargu ar pa�įstamas toks jausmas.

D�efris kamavosi, jausdamasis kaip supan�iotas. Tro�ko kuo grei�iau grį�ti į Grant�, toliau tirti byl�. Bent jau galėtų nenuleisti akių nuo Lenos. Jam atrodė, kad ji priėjo rib�, ta�iau ligi vakaryk�tės dienos jis nesuvokė, kad ji prie bedugnės kra�to ir kiekvien� akimirk� gali nei�laikyti pusiausvyros.

� D�efri, kas tau? � paklausė Sara.

� A� nerimauju dėl Lenos, � tarė jis, i�liedamas �irdį.

Jis nerimavo dėl Lenos jau de�imt metų, nuo tos dienos, kai priėmė j� į darb�. I� prad�ių nerimavo, nes, budėdama mieste, ji pernelyg įsijausdavo � griebdavo visus, kas pakliūva, lyg nuo to priklausytų jos gyvybė. Nerimavo ir vėliau, kai, tapusi tyrėja, ji, nepaisydama pavojaus, stumdavo įtariamuosius prie bedugnės kra�to, kol pagaliau pati ten atsidurdavo. Nerimavo ir dabar, kai ji artėjo prie pra�ūties. Jis neabejojo, kad ilgai ji nei�tvers. Tik ne�inia, kada tai įvyks. Staiga jis suprato, kad nuo pat pirmos dienos, kamuojamas baimės, laukė, kada ji per�engs rib�.

� Būtų keista, jeigu dėl jos nesijaudintum, � tarė Sara. � Kodėl tu nepervedi jos į ramesnį darb�?

� Tuomet ji visai palū�tų, � atsakė jis, puikiai suvokdamas, jog tai tiesa. Be darbo Lena būtų u�tro�kusi kaip be oro.

� Dar kas nors?

D�efris prisiminė savo pokalbį automobilyje su Lena. Ji nebuvo visi�kai tikra, kai pasakė, kad �ūvis buvo nei�vengiamas.

� Kai a�� � prabilo jis, nelabai ai�kiai suvokdamas, kaip turėtų tai pasakyti. � Kai vakar kalbėjausi su Lena�

� Na?

� Rodos, ji buvo nelabai tikra tuo, kas įvyko.

� Turi galvoje �ūvį? � ai�kiai suirzusi paklausė Sara. � K� gi ji pasakė?

� Svarbu ne tai, k� ji pasakė, o kaip pasakė.

Sara sumurmėjo ka�k� pana�aus į keiksma�odį.

� Ji tiesiog �aid�ia tavimi, norėdama man nervus pagadinti.

� Lena ne tokia.

� �inoma, tokia, � atrė�ė Sara. � Visada buvo tokia.

D�efris nesutikdamas papurtė galv�.

� Man rodos, ji tiesiog nėra tuo įsitikinusi.

Sara vėl patyliukais nusikeikė.

� Na ir puiku!

� Sara, nieko jai nesakyk, gerai? � tarė D�efris, bandydamas j� nuraminti. � Kitaip bus dar blogiau.

� Kodėl a� turė�iau jai k� nors sakyti?

� Sara� � Jis pasitrynė u�miegotas akis ir nutarė ver�iau pakeisti tem�. � Klausyk, dabar a� kaip tik ruo�iausi eiti į ligonin�

� Ji man nusibodo iki gyvo kaulo.

� �inau, � tarė jis. � Savo akimis ma�iau.

� A� tiesiog�

� Sara, man tikrai metas eiti, � pertraukė jis j�.

� Ties� pasakius, a� tau ne �iaip sau skambinu, � tarė ji, su�velnindama ton�. � Ar gali mane i�klausyti?

� �inoma, � ūmai suklus�s, atsakė jis. � Kas atsitiko?

Jis i�girdo, kaip ji sunkiai atsiduso, lyg ruo�damasi �okti į bedugn�.

� Sakyk, ar tu grį�i �į vakar�?

� Ko gero, labai vėlai.

� Na, gal rytoj vakare?

� Jei grį�iu �į vakar�, rytoj vakare grį�ti nebereikės.

� Ar tu toks kvailas, ar tik apsimeti?

Jis prisiminė vis� pokalbį ir nusi�ypsojo, suprat�s, ko nori jį papra�yti Sara. Įdomu, dingtelėjo jam, ar ji kada nors kreipėsi į k� nors su tokiu pra�ymu?

� A� niekada negarsėjau sumanumu, � atsakė jis.

� Tikrai, � sutiko ji ir nusijuokė.

� Na?

� Matai� � pradėjo Sara ir atsiduso.

Jis i�girdo, kaip ji sumurmėjo:

� Kaip kvaila!

� K� sakei?

� Sakiau� � prabilo ji ir nutilo. � Sakiau, kad rytoj vakare esu laisva.

D�efris pasitrynė skruostus, jausdamas, kad neju�ia �ypsosi. Dingtelėjo mintis, kad �iame kambaryje niekada nesijautė toks laimingas. Nebent t� dien�, kai i� Oberno jam paskambino ir prane�ė, kad jis galės nemokamai studijuoti koled�e, jeigu kiekvien� �e�tadienį eis į stadion� grumtis dėl kamuolio.

� �it kaip? Ir a� laisvas, � atsiliepė jis.

� Tuomet�

Sara tikriausiai tikėjosi, kad jis u�baigs jos mintį. D�efris atsisėdo ant lovos, tardamas sau, jog derva grei�iau u��als pragare, nei jis gelbės j� i� bėdos.

� Ateik pas mane, � galiausiai tarė ji. � Apie septint�, gerai?

� Ko?

Jis i�girdo, kaip, jai staiga atsilo�us, sugirg�dėjo kėdė. Matyt, ji kilstelėjo rank� prie akių.

� Dieve, su tavim neįmanoma kalbėti!

� Ko turė�iau ateiti?

� Noriu su tavim pasimatyti, � atsakė ji. � Ateik septint�. A� paruo�iu vakarien�.

� Palauk�

I� visa ko sprend�iant, ji jau visk� apgalvojo. Geros virėjos gabumais ji niekada negarsėjo.

� U�sakysiu ko nors i� �Alfredo�, � pasiūlė ji.

D�efris vėl nusi�ypsojo.

� Pasimatysime septint�.

Roberto E. Li vidurinėje mokykloje, vietinių vadinamoje presti�ine, galėjo mokytis pusantro tūkstan�io moksleivių i� trijų Granto apygardos miestų. Ties� pasakius, pa�iame mokyklos pastate visiems mokiniams vietos neu�teko, todėl kai kurios klasės buvo laikinai įrengtos gyvenamosiose priekabose, sustatytose u� mokyklos beisbolo aik�tėje. Mokykloje buvo keturi direktoriaus pavaduotojai ir direktorius, D�ord�as Klėjus, kuris, sprend�iant i� �monių kalbų, did�i�j� laiko dalį leisdavo prie ra�omojo stalo, valstijos gubernatoriui kurdamas naujas edukacines programas � pagal jas mokytojai daugiau laiko praleisdavo pildydami įvairius formuliarus ir lankydami tobulinimosi kursus nei mokydami vaikus.

Jiems einant koridoriumi pro pasieniais i� abiejų pusių i�rikiuotas moksleivių spinteles, Bredas sukiojo rankose kepur�, policininko batais kauk�ėdamas plytelių grindimis. Lena neju�ia skai�iavo jo �ingsnius. Aplinka buvo grynai valdi�ka, po kojomis � baltutėlės plytelės, sienos pilkos, betoninės, sugerian�ios garsus, spintelės nuda�ytos tamsiai raudona spalva. Kur pa�velgsi, visur kabojo plakatai, �lovinantys pietie�ių pergales, skatinantys moksleivius atsisakyti narkotikų, cigare�ių ir sekso.

� Ank�ta ir slogu, � pusbalsiu, kone paku�domis tarė Bredas.

Lena nei�sprogino akių, nors tik vargais negalais susivaldė. Jiems pasikalbėjus su D�ord�u Klėjum, Bredas elgėsi kaip baik�tus moksleivis, o ne policininkas. Net i� pa�iūros jis buvo pana�us į berniūk�tį � veidas apskritas, �viesūs plaukai susitar��, tolyd�io svyrantys ant akių.

� �tai ponios Mak kabinetas, � tarė jis, rodydamas į u�darytas duris, ir pro langelį dirstelėjo į vidų. � Ji mokė mane anglų kalbos, � pridūrė, nuo kaktos braukdamas plaukus.

� Aha, � atsiliepė Lena, bet nė negrį�telėjo.

Visos durys buvo u�darytos ir u�rakintos. Kaip ir didumoje provincijos mokyklų, Roberto Li mokykloje buvo imtasi priemonių, kad į vidų nepatektų pa�aliniai asmenys. Koridoriais vaik��iojo mokytojai, prie įėjimo budėjo du policininkai, �sargiai�, pasak D�efrio, tam atvejui, jeigu atsitiktų kokia nelaimė. Budėjimo metu Lena ne kart� buvo kvie�iama į mokykl� suimti narkotikų prekeivių ir triuk�madarių. I� patirties ji �inojo, kad su ma�ame�iais nusi�engėliais, su�iuptais mokykloje, susidoroti kur kas sunkiau nei su suaugusiais. Nepilname�iai nusikaltėliai paprastai i�mano įstatymus nepalyginti geriau u� policininkus, todėl jų visi�kai nebijo.

� �ia viskas pasikeitė, � tarė Bredas, lyg įspėj�s jos mintis. � Neįsivaizduoju, kaip mokytojai su jais tvarkosi.

� Kaip ir mes, � atkirto Lena, nutraukdama kalb�.

Ji niekada nemėgo mokyklos ir dabar buvo kaip nesava. Po pokalbio su Marku Patersonu ji jautėsi nei �iaip, nei taip: sugebėjusi pra�nekinti paauglį, i� dalies atgavo pasitikėjim� savimi, bet drauge krimtosi, kad leido jam per�engti rib�. Visa bėda, kad D�efris, regis, tai pastebėjo.

� �tai �ia, � tarė Bredas, sustodamas prie D�enės Viver spintelės. I�trauk�s i� ki�enės popieriaus lapelį, pridūrė: � Kodas�

Lena ky�telėjo nyk�tį po skl�s�iu ir atidarė spintel�.

� Kaip tu atidarei? � nustebo Bredas.

� Tik mulkiai naudojasi kodais.

Bredas paraudo, ta�iau, stengdamasis nuslėpti gėd�, ėmė traukti i� spintelės D�enės Viver daiktus.

� Trys vadovėliai, � tarė jis, paduodamas Lenai knygas, ir ji skubiai jas perskleidė. � S�siuvinis, � vardijo jis toliau. � Du pie�tukai ir kramtomoji guma.

Lena dirstelėjo į siaur� spintel� ir įsitikino, kad D�enė Viver buvo kur kas valyvesnė nei ji. Viduje net paveikslėlių nebuvo priklijuota.

� Viskas? � paklausė ji, nors ir pati matė, kad spintelė tu��ia.

� Viskas, � atsakė Bredas, perskleisdamas Lenos jau per�iūrėtas knygas.

Lena atvertė s�siuvinį su �uniuku ant vir�elio. Lapas buvo padalytas į �e�is spalvotus skyrelius, po vien� kiekvienai pamokai. Beveik visas s�siuvinis buvo prira�ytas, bet, i�skyrus pamokas, nieko daugiau nebuvo. D�enė Viver net nebuvo nieko pripai�iusi para�tėse.

� Tikriausiai ji buvo gera mokinė, � tarė Lena.

� Ji buvo trylikos ir jau devintokė.

� Kas �ia tokio?

� Vadinasi, ji per�oko vien� klas�, � tarė Bredas, dėdamas knygas į spintel� tokia pa�ia tvarka. Paskiau patikrino kramtom�j� gum�, ar tai tikrai guma. � Labai tvarkinga mergaitė.

� Aha, � pritarė Lena, paduodama Bredui s�siuvinį. Palaukė, kol jis perskleidė, tikrindamas, ar ji nebus ko pra�iūrėjusi.

� Labai gra�i ra�ysena, � liūdnai tarė Bredas.

� Koki� nuomon� apie j� susidarei, kai va�iavote slidinėti?

Bredas nubraukė nuo akių nukarusi� plaukų sruog�.

� Ji buvo labai rami. Kaip gaila, kad neatkreipiau į j� dėmesio. Tiesa, mergaitės laikėsi skyrium. Drauge su jomis turėjo va�iuoti ponia Grėj, bet netikėtai apsirgo. Nenorėjau jų nuliūdinti, be to, tėvai jau buvo apmokėj� kelion� � Jis palingavo galv�. � Turėjau daug vargo su berniukais. Daugiausia laiko teko praleisti su jais.

� Na, o k� pasakytum apie D�en� ir Leis�?

� Na� � Bredas susim�st�s suraukė kakt�. � Jos nieko tokio nedarė. Visi vaikai slidinėjo ir �aidė. D�enė ir Leisė laikėsi skyrium. Jos gyveno atskirame kambaryje, ir, ties� pasakius, a� ma�iau jas tik per vakarien�.

� Kaip jos elgėsi?

� Jos �nekėjosi savo pramanyta kalba. �vilg�iojo į mane kikendamos. Juk �inot, kaip jos kikena.

Nesmagiai jausdamasis, jis persisvėrė nuo vienos kojos ant kitos, ir Lena suprato, ko jos kikeno. Bredas i�manė apie paaugles ne k� daugiau nei apie o�kas.

� Gal jų elgesys tau pasirodė keistas?

� Kas gali būti keistesnio u� beprasmį kikenim�?

� Bredai� � prabilo Lena ir staiga nutilo.

Ji prikando lie�uvį, nenorėdama jam ai�kinti, kodėl i� jo �aipėsi mergaitės. Jeigu pasakytų, kad jos laikė jį prietranka, jis tikrai įsi�eistų. Lena nebuvo nusiteikusi �iūrėti, kaip jis vaik��ioja u�sirauk�s vis� dien�.

Jis įsmeigė akis, laukdamas, k� ji dar pasakys.

� Na� � prabilo Lena ir vėl nutilo. � Ar tau nepasirodė, kad D�enė serga?

� To paties klausė ir vir�ininkas, � atsakė Bredas, ir jo �od�iai nuskambėjo Lenai kaip pagyrimas. � Jis daug ko klausinėjo apie D�en�: kaip ji atrodė, su kuo bendravo.

Lena u�darė spintel� ir mostu pasiūlė eiti toliau.

� Ir k� gi?

� Man neatrodė, kad ji serga, � tarė jis. � Kaip sakiau, jos laikėsi skyrium. Regis, nelabai norėjo bendrauti su kitais vaikais. Ties� pasakius, nesuprantu, ko jos va�iavo. Jos neturėjo nieko bendra su visa grupe.

� K� turi omeny?

Jis patraukė pe�iais.

� Man regis, jos neturėjo draugių. Beje, Leisė kitokia. Ji i� tikro sumani, sugebėtų tapti lydere. � Jis palingavo galv�, lyg bandydamas suvokti padėtį. � D�enė tikrai neturėjo draugių. Tiesa, neprisimenu, kad kas nors būtų j� į�eid�s � tuomet a� bū�iau įsiki��s, � bet niekas nė neketino prie jos gretintis.

� Argi ne tavo pareiga buvo jas globoti?

Jis suprato jos �od�ius kaip priekai�t� ir tuojau pat �oko teisintis:

� A� stebėjau jas kiek įmanydamas, betgi ten buvau vienui vienas, be to, berniukus reikėjo pri�iūrėti atid�iau nei mergaites.

Lena prikando lie�uvį, stebėdamasi, kaip toks bukagalvis kaip Bredas pakliuvo į policij�.

� �tai ir atėjom, � tarė Bredas, sustodamas prie bibliotekos.

Jis atidarė duris Lenai � matyt, mama i�mokė, kai dar buvo ma�as. Dirbdama su Frenku, paskiau su D�efriu, Lena priprato prie to, kad vyrai atidaro jai duris, tad dabar jau beveik nebekreipė į tai dėmesio.

Bibliotekoje buvo vėsu ir jauku. Ant sienų kabojo moksleivių projektai, rikiavosi knygų kim�te prikim�tos lentynos. Beveik dvide�imt kompiuterių � dar viena D�ord�ijos valstijos loterijos remiama edukacinė akcija � spoksojo juodais ekranais, nes, įrengiant mokyklos elektros instaliacij�, nebuvo numatytas papildomas energijos suvartojimas. Bibliotekoje buvo turėklais aptvertas balkonas, ir Lenai dingtelėjo mintis, jog, galimas daiktas, kur nors antroje eilėje sėdi paauglys, stebėdamasis, kaip lengva būtų i� ten atidengti ugnį į klasės draugus.

Bredas laukiama veido i�rai�ka pa�velgė į Len�.

� �tai jie, � tarė, rodydamas į tris mergaites ir tris berniukus, sėdin�ius bibliotekoje prie stalo.

Lena i�kart suprato tai, apie k� Bredas neseniai �nekėjo: paaugliai atrodė i�ties draugi�ki, sprend�iant i� to, kaip jie sėdėjo, plepėjo ir juokėsi. I�vaizdūs, apsireng� pagal paskutinį mados �odį, abejingi ir pasitikintys savimi, kaip ir pridera mamy�ių sūneliams.

� K� gi, pasi�nekėkim, � tarė jam Lena ir ry�tingai pasuko prie stalo.

Praslinko keletas sekund�ių, jai bestovint prie stalo, bet paaugliai jos tarsi nepastebėjo. Lena dirstelėjo į Bred� ir atsikrenk�tė. Kai ir tai nepaveikė, krumpliais pabar�kino į stal�. Paaugliai staiga nutilo, ta�iau dvi mergaitės pakėlė akis tik baigusios kalb�.

� A� esu tyrėja Adams, o �ia pareigūnas Stivensas, � tarė Lena.

Dvi mergaitės sukikeno, lyg įspėjusios did�iausi� pasaulio paslaptį. Tas kikenimas priminė Lenai, kodėl ji nemėgsta paauglių, ypa� mergai�ių. U� paaugles nėra bjauresnių būtybių. Gal todėl, kad berniukai paprastai reikalus sprend�ia kum��iais, o tokio am�iaus mergaitės prasimano tokių kankinimų, kokių būtų sunku sugalvoti.

Viena i� kikenan�ių mergai�ių i�pūtė gum�, o kita tarė:

� Mes pa�įstame Bred�.

Bredui pristatant vaikus, Lena stengėsi nerodyti prie�i�kumo.

� Heterė, Britanė ir �ena, � tarė jis, ranka rodydamas į kiekvien�.

Paskiau pristatė berniukus, kurie sėdėjo taip i�sipleik�, kad u�pakaliais beveik siekė grindis.

� Karsonas, Roris ir Kuperis.

Lena nustebo, kad tėvai nustojo vadinti vaikus įprastais vardais.

� Puiku, � tarė Lena, sėsdamasi prie�ais vaikus. � Mikliai aptarkime visk�, ir galėsite eiti į klas�.

� Ko mums �ia drybsoti? � atrė�ė Britanė atkariu balsu, į�ūliai stebeilydama į Len�.

� Jūs va�iavote slidinėti su pareigūnu Stivensu, ar ne? � kreipėsi į juos Lena. � Su jumis buvo D�enė Viver. �inot, kas atsitiko �e�tadienį?

� Aha, � tarė �ena, i�pūsdama gum�. � Jūs j� nu�ovėt.

Lena atsiduso, praleisdama jos �od�ius pro ausis. Nors ir kokia neklau�ada ji buvo tokio am�iaus, su policininkais taip kalbėti nedrįsdavo.

� Mes norime i�siai�kinti, kodėl ji taip elgėsi, ir pateiksime jums kelet� įprastų klausimų.

Prabilo vienas berniukas. Lena neprisiminė jo vardo, bet tai buvo nesvarbu � visi jie buvo vieno pero.

� Ar mano tėvas �ino, kad jūs mane klausinėjate?

� Kuo tu vardu? � paklausė Lena.

� Karsonas.

� Karsonas, � pakartojo ji, �iūrėdama į jį ne k� karingesniu �vilgsniu. Jo akys buvo paraudusios, vyzd�iai i�siplėt�.

� Ko? � paklausė jis, pagaliau nukreipdamas �vilgsnį į �alį.

� �uvo tavo klasės draugė, � priminė jam Lena. � Ar tu nenori mums padėti i�siai�kinti, kodėl taip atsitiko?

� Jūs j� nu�ovėt, � atsakė Karsonas, imdamas nuo grindų savo kuprin�. � Ar jau galiu eiti?

� �inoma, � atsakė Lena. � Tik papra�ysime daktar� Klėjų patikrinti tavo kuprin�.

Karsonas i�siviepė.

� Ko gero, neturite pagrindo.

� Kas be ko, � sutiko Lena. � Bet daktaras Klėjus gali ir �iaip jau patikrinti.

Karsonas �inojo, kad tai tiesa, ir numetė kuprin� ant grindų.

� Ko jums reikia?

Lena lengvai atsikvėpė.

� Papasakok man apie D�en� Viver.

Jis skėstelėjo rankomis.

� A� gerai jos nepa�įstu, ai�ku? Ji va�iavo slidinėti, ir tiek, bet jiedvi su Leise su mumis nebendravo.

Kiti berniukai linktelėjo.

� Joms nepatiko pramogos, � tarė vienas.

Lena sumetė, kad �pramogos�, jo supratimu, rei�kia �į t� daugiau nei slidinėjimas. Sprend�iant i� to, k� ji �inojo apie D�en� Viver, tai jos nė kiek nenustebino.

� Ji jaunesnė u� mus, � pridūrė Karsonas. � Mes nedraugaujame su ma�vaikėmis.

� O k� jūs pasakysite? � kreipėsi Lena į mergaites.

Pirmoji atsiliepė Britanė. Ji sėdėjo i�sipleikusi kaip ir visi kiti, prisiplojusi prie kėdės atkaltės, tarsi lipte prilipusi. Jos balsas skambėjo irzliai ir aik�tingai, kaip Lena ir tikėjosi. Visuomenė ai�kiai sugedusi, jeigu leid�ia vaikams taip kalbėtis su suaugusiais.

� D�enė buvo keistuolė, � tarė Britanė.

Bandydama juos i�judinti, Lena paklausė:

� A� maniau, kad jūs visi draugai.

� Nieku gyvu, � atsiliepė �ena. � Pavyzd�iui, a� pak�sti jos negalėjau.

�iuos �od�ius ji pasakė did�iuodamasi.

� �it kaip? � nustebo Lena.

�enos puikybė �iek tiek suma�ėjo, kai ji pastebėjo, kad Lena nejuokauja. Jau nebe taip pasitikėdama savimi, ji pridūrė:

� A� su ja nedraugavau.

� Niekas i� mūsų su ja nedraugavo, � tarė Heterė, nuleisdama rankas.

Ko gero, ji buvo protingiausia. Lenai dingtelėjo, kad i� viso �e�eto, regis, ji vienintelė prabilo su gailes�iu. Lena prisiminė, kad ir ji, būdama tokio am�iaus kaip Heterė, stengėsi laikytis nuo�aly, domėjosi labiau sportu nei paskalomis.

� D�enė beveik visada būdavo tyli. Net pradinėse klasėse.

� Jūs visi lankėte t� pa�i� mokykl�?

Jie linktelėjo.

Heterė parodė į kitas mergaites.

� Mes visos gyvenome kaimynystėje. Vienu tarpu va�inėjome tuo pa�iu autobusu.

� Bet nedraugavote? � paklausė Lena.

� Ties� pasakius, ji beveik su niekuo nedraugavo. � Patylėjusi Heterė pridūrė: � Kai ji atsikėlė į mūsų kvartal�, a� band�iau j� �nekinti ir pana�iai, bet jai labiau patiko sėdėti namie ir be saiko skaityti. Kelis kartus kvie�iau j� eiti pasivaik��ioti, bet ji atsisakė, tad a� ir numojau ranka.

� Mums ji visai nepatiko, � parei�kė Britanė. � Ji buvo tikra� Koks tai �odis? Aha, intravertė.

�ena nusijuokė, delnu prisidengusi burn�.

� Tikrai, � pritarė.

� Ji draugavo su Leise Paterson, � priminė Lena.

Mergaitės susi�velgė.

� Argi ne? � paklausė Lena.

Visos kaip viena gū�telėjo pe�iais. Berniukai arba buvo komos i�tikti, arba niekuo nesidomėjo.

Lena atsilo�ė atsidususi.

� K� gi, pasėdėsim �ia vis� naktį, kol pasakysit, kas man rūpi.

Regis, jos patikėjo, nors pati Lena norėjo kuo grei�iau dingti i� mokyklos.

Pirmoji prabilo Britanė:

� Ji draugavo su Leise tik dėl Marko.

� Marko Patersono, Leisės brolio?

� Et! � kilstelėjusi rank�, tarė �ena susijaudinusiu balsu, lyg būtų nei�tvėrusi grie�tos Lenos apklausos ir pasiry�usi i�kloti vis� teisyb�. � Ji buvo padraika.

� �ena! � riktelėjo Heterė.

� Pati �inai, jog tai tiesa, � atrėmė �ena. � Ji gulėdavo su visais, ne tik su Marku.

Bredas ėmė nesmagiai muistytis ant kėdės, Lena dar niekada nematė jo tokio sutrikusio: tai jau daug k� sakė.

� Su kuo ji gulėjo? � paklausė Lena, kreipdamasi į berniukus. Visi nusuko akis į �alį.

� �inau tik tiek, kad ji tikrai gulėjo su Marku, � tarė �ena, lyg plepėdama su draugėmis per pietus. � Apie kitus nieko negaliu pasakyti. Bet sklido gandai, kad ji �iulpė�

� Liaukis! � įsiki�o Heterė. � Juk ji mirusi, ar ne? Kuriems galams apie tai �nekėti?

� Nes tai tiesa! � spigiu balsu atrė�ė �ena.

Heterė atrodė suirzusi.

� Tai tik gandai. Ne�inia, ar tai tiesa, ar ne.

� Kokie gandai? � paklausė Lena.

�ena, rodos, apsid�iaugė, i�girdusi �į klausim�.

� Ji santykiaudavo su berniukais po �e�tos pamokos u� sporto salės.

� Koks tai būdavo seksas: vaginalinis ar oralinis? � paklausė Lena, tebe�iūrėdama į berniukus.

�ena gū�telėjo pe�iais ir paskersavo į Heter�.

� A� nema�iau.

� O Heterė matė?

� Heterei berniukai nepatinka, � parei�kė �ena.

� U�si�iaupk! � i�sigandusi su�uko Heterė.

Įdomu, dingtelėjo Lenai, ar ji dabar atrodo tokia pat sutrikusi kaip Bredas? Regis, mokyklos bibliotekoje vyko ka�kas pana�aus į D�erio Springerio laid�2.

� Liaukitės! � sudraudė Lena ir pakėlė rankas, stengdamasi jas sutramdyti. � Ar jūs turite įrodymų, kad D�enė gulėdavo su kuo pakliūva?

Mergaitės nutilo, �vilg�iodamos viena į kit�.

� Vadinasi, neturite, ar ne? � tarė Lena. � Negalite paminėti nė vieno berniuko, su kuriuo ji tikrai santykiavo?

Karsonas pasimuistė ant kėdės, bet nei�spaudė nė �od�io.

� Markas, � gū�telėjusi pe�iais, atsakė �ena. � Bet Markas, regis, santykiavo su visomis.

� Garbės �odis, � lyg apgailestaudama sumurmėjo Britanė.

Lena atsidususi pasitrynė tarpuakį. Jai įskaudo galva, ko gero, skaudės iki pat vakaro.

� K� gi, kas paleido t� gand�?

Visi patraukė pe�iais. Paprastai paaugliai taip atsako į visus klausimus. Lenai dingtelėjo mintis, ar kada nors vėliau jie neturės bėdos su peties lanko raumenimis.

� Man sakė Pensė Deivis, � tarė �ena.

� O ji man sakė, kad ketvirtadienio vakar� D�enė gulėjo su Ronu Vilsonu, � įsiterpė Britanė. � O Ronas, kaip �inai, t� vakar� buvo pas Frenk�.

� Frenkas sakė, kad jis patyliukais i�rūko! � suspigo �ena.

� Gana, gana! � su�uko Lena, i�keldama rankas: atrodė, kad jos kaip antys negyvai su�naibys viena kit�. � Ar kas nors prisimena, i� ko girdėjote t� gand�?

� Visi tai �inojo, � tarė Heterė Lenai. � Na, a� neprisimenu, kas man sakė, bet D�enė visada keistai elgėsi. Ji eidavo su nepa�įstamais vaikinais. Daugma� dvyliktokais.

� Ar �inai, kuo jie vardu?

Heterė papurtė galv�.

� Jie daug vyresni.

� Ar jie i� tų pagarsėjusių? � paklausė Lena.

� Kai kurie jų trenkti, � tarė Britanė. � Ne i� auk�tesniųjų klasių. Nepa�įstami. Ir ne pagarsėj�. Tokie pat kvankiai kaip D�enė.

� Ar ji grį�davo namo autobusu drauge su jais?

� Jie va�inėdavo automobiliais, � atsakė Heterė. � Auk�tesniųjų klasių moksleiviams leid�iama vairuoti.

� Ar prisimenate, kokie buvo jų automobiliai?

Heterė papurtė galv�, bet Britanė spragtelėjo pir�tais.

� A� įsiminiau vien�. � Ji pasigr�ė į �en�. � Ar prisimeni an� pasaki�k� juod� �thunderbird���?

� Naujos laidos ar senesnės? � paklausė Lena.

� Senesnės, su did�iuliu salonu, � tarė �ena. � �iauriai griaudėjo, lyg variklis būtų suged�s ar k�.

� Ar automobilį vairavo jūsų mokyklos moksleivis?

Jos vėl susi�velgė.

� Galbūt, � tarė Britanė.

� Nemanau, � pertarė �ena.

Heterė patraukė pe�iais.

� A� nekreipiu dėmesio į automobilius. A� jų neskiriu.

Lena pa�velgė į berniukus.

� Ar jūs galėtumėte atpa�inti automobilį?

Visi gū�telėjo pe�iais ir papurtė galv�.

Lena pabandė klausinėti kitaip.

� Ar numanote, kodėl D�enė norėjo nu�auti Mark�?

Mergaitės tylėjo, paskiau Britanė pagaliau tarė:

� Mes ir pa�ios norėjome jį nu�auti.

Lena atsilo�ė ir susinėrė rankas ant krūtinės. Įsmeigusi akis į berniukus, bandė įspėti, kodėl jie tyli.

� Gerai, � tarė, bet, kai visi pa�oko ant kojų, pridūrė: � Karsonai, Kori, Ruperi�

� Roris ir Kuperis, � pataisė Bredas.

� A�iū, � padėkojo Lena. � Tiek to. Jūs, berniukai, pasilikit. Jūs, mergaitės, galite eiti. � Ir kreipėsi į Bred�: � U�sira�yk jų telefono numerius ir adresus.

Bredas linktelėjo. Jis suprato, kad Lena nori jo nusikratyti, bet neprie�taravo.

Lena atsisėdo prie stalo prie�ais berniukus ir nepratarė nė �od�io, kol jie ėmė muistytis.

� Na? � kreipėsi ji į juos.

Pirmas prabilo Karsonas.

� Taip, ji taip darė.

Kiti berniukai linktelėjo.

� Ar jūs visi su ja gulėjote?

Jokio atsako.

� �iulpė? Smaukė? � paklausė Lena.

� Dulkinosi, ir tiek, � paai�kino Karsonas.

Lena pajuto, kaip jai dega skruostai, bet ne i� gėdos.

� Kada tai buvo?

� Markas kart� atvedė j� pas mane į namus. Mes linksminomės.

� Man regis, jūs sakėte, kad D�enė nevaik��iojo į pasilinksminimus.

� Ne, nevaik��iojo, � tarė Karsonas. � Bet Markas liepė jai eiti ir atsipalaiduoti. � Jis suprunk�tė. � Ji darydavo visk�, k� Markas liepdavo.

� Vadinasi, ten buvo Markas, D�enė ir jūs trise? � paklausė Lena, bandydama i�siai�kinti aplinkybes.

Jie linktelėjo.

� Ji buvo i�gėrusi ir i�kart i�si�ergė.

Lena vos tvardydamasi kietai su�iaupė lūpas.

� Markas pasakė, kad ji darys visk�, ko tik panorėsim.

Vienas berniukas nusi�ypsojo.

� Ir darė.

� Ar jūs visi su ja gulėjote?

Gū�telėj�s pe�iais, Karsonas kvailai i�siviepė.

� Ji buvo nusilakusi.

Lena nuleido akis, stengdamasi susivaldyti.

� Vadinasi, ji buvo girta, ir jūs visi kartu su Marku j� dulkinot?

� Markas tik �iūrėjo, � tarė vienas berniukas. � Ji leido mums daryti visk�, ko tik norime. � Staiga jis u�siplieskė. � Ji buvo kek�ė, ai�ku? Ko jūs rūpinatės ja?

Lena apstulbo, i�girdusi tiek neapykantos jo balse, lyg D�enė pati būtų buvusi kalta dėl tokio jų elgesio.

� Kuo tu vardu? � paklausė ji.

� Roris, � nudelb�s akis, sumurmėjo jis.

� Na, Rori, ar ji dulkinosi su kuriuo nors i� jūsų, kai va�iavote slidinėti?

� Nė velnio! � Karsonas įtū��s susinėrė rankas ant krūtinės. � Mįslė, ir tiek. Kitaip kurių velnių būtume va�iav� į t� kvail� i�vyk�?

� Vadinasi, tada nesidulkinot su ja? � paklausė Lena.

� Ne, � piktai atrė�ė jis. � Ji �alinosi mūsų. O tada, per pasilinksminim�, buvo kaip �ilkinė. Niekaip negalėjo pasisotinti. � Jis apsigraibė, lyg būtų reikėj� Lenai parodyti, kaip viskas vyko. � Bet per Kalėdų atostogas buvo visi�kai kitokia. Nė kalbėti su mumis nenorėjo. � Jis i�siviepė. � Kalė!

Lena prikando lie�uvį.

� Ji buvo nepasotinama, � tarė Karsonas. � Būtų net �unį prisileidusi, jeigu Markas būtų paliep�s, bet per i�kyl� laikėsi taip, lyg būtų u� mus geresnė.

� Kaip tu manai, kodėl ji taip pasikeitė? � paklausė Lena.

Jis gū�telėjo pe�iais.

� Kas man rūpi!

� Ar jūs bandėte j� kalbinti per i�kyl�, ar ji tiesiog nekreipė į jus dėmesio?

Jis vėl i�siviepė.

� Ir viena, ir kita. Mes siūlėm jai i�gerti, kad ji bent kiek atsipalaiduotų, siūlėm pasilinksminti, o ji nė �iūrėti į mus nenorėjo.

� Tikras daiktas, � tarė Roris. � Lyg staiga būtume tap� jos neverti.

� Aha, � pritarė Karsonas. � Apsimetė, lyg nieko nebūtų buv�, ir a� jai pasakiau: �Klausyk, �lerva, ko maivaisi?�

� Reikėjo pasiūlyti jai pinigų, � tarė Roris. � Arba u�simokėti Markui.

� Ai�ku, � sumurmėjo Lena, stengdamasi prisiminti tre�io berniuko vard�. Jis sėdėjo ramus, nusiteik�s ne taip prie�i�kai kaip jo draugai. � Kuperi? � lyg prisiminusi kreipėsi į jį, o kai jis atsigr�ė, paklausė: � Ar tu kada nors pagalvojai, kodėl trylikos metų mergaitė trok�ta tokių dalykų?

� Turbūt jai patiko, � tarė Kuperis, kaip ir visi kiti gū�telėdamas pe�iais. � Kitaip kurių galų tai būtų dariusi? � Jis pa�velgė į draugus, ir jo elgesys i�kart pasikeitė. Įtū��s ir pritvink�s pagie�os, pridūrė: � Ji buvo �liundra, ir jai patiko kru�tis.

� Aha, � pritarė Roris, lyg spjaute i�spjaudamas t� �odį. � Jai tikrai patiko kru�tis, kaip ka�in k�.

� Nors ir buvo girta? � paklausė Lena.

Jie neatsakė.

� I� kur jūs �inote, kad jai patiko?

� I� kur mes galim �inoti? � at�ovė Roris. � Ji gulėjo įsikniaubusi į sof�.

� �aunuolis! � nusijuokė Karsonas ir pakėlė rank�, norėdamas delnais susimu�ti su Roriu.

Mikliai palinkusi į priekį, Lena nutvėrė jam u� rie�o ir taip stipriai suspaudė, kad jis i�siviepė i� skausmo.

� Vadinasi, tavo manymu, jai baisiai patiko, k�? � paklausė ji.

� Klausykit, � tarė Karsonas, �vilgsniu kviesdamas draugus į pagalb�. � Liaukitės. Mes tiesiog linksminomės.

� Linksminotės? � paklausė Lena ir taip trūktelėjo jam rank�, kad vos nei�suko. � Ten, kur a� dirbu, tokie dalykai vadinami �aginimu, i�gama.

Ji paleido rank� tik todėl, kad nieko daugiau negalėjo jam padaryti, nebent i�sitraukti revolverį ir paleisti �ūvį į veid�, kuriame vėl pasirodė kvaila pasitenkinimo �ypsena, kai tik jis atsisėdo ant kėdės.

�ai�iai su�ir�kė skambutis, ir Lena pati vos nepa�oko ant kojų nuo to baisaus garso. Berniukai, paklusdami Pavlovo instinktui, nė nelaukė, kol Lena leis jiems eiti, ir i�kart griebė savo kuprines.

� Pasakykite pareigūnui Stivensui savo telefono numerius ir adresus tam atvejui, jeigu prireiktų jus papildomai apklausti. � Įsitikinusi, kad jie klausosi, pridūrė: � Visiems mūsų skyriaus policininkams prane�iu jūsų vardus.

� Maloniai pra�om, � tarė Roris.

Jie �oko bėgti, bet Karsonas, atsilik�s nuo draugų, paklausė:

� Ar pasakysite daktarui Klėjui, kad mane i�kratytų, k�?

� Padarysiu, k� galėdama, kad tik atsidurtum kalėjime, prie� gaudamas teis� balsuoti.

Nusikeik�s jis nudūmė �alin.

Lena stovėjo trok�dama kuo grei�iau eiti nuo stalo, prie kurio prisiklausė tiek bjaurių kalbų. Nuėjusi į kompiuterių skyrių, alkūne atsirėmė į monitorių, jausdama, kaip mu�a �altas prakaitas. Jai buvo bloga pagalvojus, kad berniukai jau i�moko taip �iūrėti į moterį. Lenai dingtelėjo, kad ir jos skriaudėjas, būdamas tokio am�iaus, irgi neabejojo, jog visos merginos paleistuvės. Joms tai patinka. Jos visos � �liundros.

� Lena? � pa�aukė Bredas, i�bla�kydamas jos mintis.

Grį�telėjusi ji pamatė, jog prie stalo sėdasi dvi pagyvenusios moterys ir vienas vyri�kis.

� D�enės mokytojai, � paai�kino jai Bredas.

Lena priglaudė rank� prie krūtinės, pajutusi klaustrofobijos priepuolį. Bredas stovėjo pernelyg arti, ir jai pasirodė, lyg kambarys būtų suma�ėj�s.

� Gal tu pradėtum? � pasiūlė Lena, tarusi sau, kad jai būtina i�eiti pakvėpuoti grynu oru. Ji �engė durų link, bet jis j� sustabdė.

� Ar a� vienas? � paklausė, vėl prieidamas ar�iau.

Ji u�uodė jo krem� po skutimosi ir ka�kokį svaigų mėtų kvap�. Jai pasidarė bloga. Ji suprato, kad jeigu dabar apsivems Bredui matant, nebegalės grį�ti į darb�.

Ji parodė į savo mobilųjį telefon� ir pasitraukė atbula.

� Noriu paskambinti į skyrių ir pasiteirauti, kas nauja. Gal jie �ino, kam priklauso juodasis �thunderbird�as�.

� Direktorius tikrai �ino, duodu �odį, � tarė Bredas, �engdamas į priekį. � Jie visk� u�sira�o. Mokyklos aik�telėje niekas nepastatys automobilio, negav�s leidimo.

� Gerai sakai, � tarė Lena ir vėl pasitraukė per �ingsnį, įsitikinusi, kad nei�tvers nei�ėjusi įkvėpti gryno oro. � A� pasitikslinsiu, o tu tuo tarpu pasikalbėk su jais. Paklausinėk apie tai, k� pasakojo mergaitės.

Jis keistai �vilgtelėjo į j�.

� Gal tau bloga?

� Ne, � atsakė ji.

Kambaryje staiga pasidarė nepaken�iamai tvanku, mar�kinėliai prilipo prie kūno.

� Paklausinėk, pasiteirauk, k� jie mano apie mergait�. A� paskambinsiu kai kur ir tuojau grį�iu.

Jis linktelėjo, kietai su�iaupdamas lūpas.

� Gerai, � tarė.

Jai buvo ai�ku, kad jam knieti dar kart� paklausti, kaip ji jau�iasi.

Ji i�bėgo į koridorių ir, stengdamasi nusiraminti, įkvėpė oro. Vis dar mu�ė prakaitas, ir ji nusivilko �vark�. Pro �alį liuoksintis berniukas stabtelėjo, i�vyd�s po pa�astimi revolverio dėkl�.

Lena vėl apsivilko �vark� ir galva prisiglaudė prie sienos. U�simerkė, laukdama, kol nustos pykinti. Kelis kartus giliai atsikvėpusi, pasijuto geriau, nors ir nevisi�kai.

Lena i�sitraukė mobilųjį telefon�, kad turėtų kuo u�siimti. Paskambino į skyrių ir, d�iaugdamasi, kad nėra Frenko, Marlai papasakojo apie automobilį. Lenai buvo dar nesmagu kalbėtis su Frenku, ji jautė, kad jis smerkia j� u� tai, kas atsitiko. Vis dėlto i� dalies jam pritarė. Labai jau kvailai ji pasielgė.

Nors direktoriaus kabinetas buvo u� keliasde�imties metrų, Lena vis dėlto paskambino jam telefonu ir pasiteiravo apie juod�jį automobilį. Jis ilgokai sklaidė savo u�ra�us ir pagaliau atsakė taip, kaip ji ir tikėjosi: sprend�iant pagal visus po�ymius, tokio automobilio neturi nė vienas moksleivis. Lena padėkojo direktoriui ir i�jungė telefon�, tardama sau, kad geriau k� nors daryti nei pilstyti i� tu��io į kiaur�. Laikas bėgo, o jie, rodos, ne artėjo prie tikslo, bet tolo nuo jo. Reikėjo dar pasi�nekėti su Marku, pa�iūrėti, kaip jis atsilieps į pastaruosius liudijimus. Po to, kas atsitiko an� sykį, D�efris tikriausiai nenorės, kad ji vėl klausinėtų Mark�.

Lena vėl i�siėmė mobilųjį ir patikrino savo namų telefono atsakiklio įra�us. Pirmoji �inutė buvo i� vaizdo įra�ų nuomos punkto, antroji � i� Nenos Tomas, Sibilės meilu�ės.

�Lena, � �emu irzliu balsu parei�kė Nena, � pas mane tebesimėto Sibilės daiktai. Jei norėsi atsiimti, duok �ini�. A� ne� � Ji u�sikirto. � A� tik��

Lena dirstelėjo į rankinį laikrodėlį, svarstydama, kiek laiko teks paaukoti dėl Nenos mik�iojimo.

�Lauksiu �Sadyje� apie a�tunt� valand�, � toliau kalbėjo Nena. � Dė�es atve�iu automobiliu. Jei norėsi, galėsi pasiimti. Susitinkam, jei� Prie�ingu atveju�� Ji vėl nutilo.

Lena pavarė įra�� į priekį, kad nereikėtų klausytis visos �inutės. �Sadis� � tai gėjų ir lesbie�ių baras Hartsdeilio pakra�ty. To dar betrūko, kad ji eitų į gėjų bar� susitikti su sesers meilu�e!

Staiga Lenai nutrūko �irdis, kai ji i�girdo kit� � Henko � �inut�: �Lena, Berė susirgo, man teks padirbėti vietoj jos �į vakar�, o gal ir rytoj.�

Ji u�simerkė, nugara glausdamasi prie sienos, o Henkas tuo metu ai�kino, kad jam es� patogiau nakvoti Ryse, nes i� ryto lauksi�s atve�ant alų. Ji vėl persigando, paskiau supyko, nes jis pasielgė kaip bailys: paliko �inut�, u�uot paskambin�s jai į darb� ir pats visk� paai�kin�s.

Nuėjusi į kit� koridoriaus gal�, Lena su�iuro pro lang�. Ten buvo vidinis kiemas, ir ji i�vydo, kad kavinės darbuotojai dengia stalus. Ji taip įsispoksojo į juos, kad praleido pro ausis paskutin� �inut�. Atsukusi atgal, i�klausė.

�Lena, kalba pastorius Fainas, � �iais �od�iais prasidėjo �inutė. � Labai atsipra�au, bet �į vakar� negalėsiu su tavimi susitikti, kaip buvome sutar�. Susirgo vienas parapijietis. Turiu jį aplankyti.�

Lena i�jungė telefon�, i�girdusi pastoriaus pra�ym� atskambinti ir susitarti dėl naujo susitikimo: tegu D�efris su juo derasi. Numatyti k� nors į priekį ji nebuvo pratusi, ta�iau buvo susitaikiusi su mintimi, kad �įvakar teks susitikti su pastorium Fainu. Akimirksniu ji įsivaizdavo, kaip grį�ta į tu��ius namus, ir j� vėl perėmė baimė.

Lena prisidėjo rank� prie krūtinės � �irdis beproti�kai dau�ėsi. Kaip ir anks�iau mu�ė prakaitas, degė pakinkliai, lipnūs, sudrėk�. Ji panoro dar sykį i�klausyti Henko �inut�: gal bus nepastebėjusi kokio nors balso pustonio? Gal tai tiesiog u�uomina? Gal jis �aid�ia su ja savoti�k� �aidim�, norėdamas, kad ji papra�ytų jį niekur neva�iuoti.

Su�ir�kė paskutinis skambutis, toks �ai�us, jog u�trenkė Lenai ausis. Ji ap�velgė tu��i� koridorių, staiga pamir�usi, kur ir ko atėjusi. Lyg kniostelėjusi i� miegų, i�vydo ateinan�i� moterį. Matė j� lyg pro ūk�, kol pagaliau susivokė esanti D�enės Viver mokykloje ir atpa�ino Dot� Viver.

� Po velnių! � suniurzgė ji ir įsmeigė akis į mobilųjį telefon�, trok�dama, kad jis su�irk�tų. Atvo�ė dangtelį, lyg ketindama rinkti numerį, bet buvo per vėlu. Dotė Viver jau buvo u� kelių �ingsnių, rankose ne�ina pa�iūrėti sunkiu vadovėliu.

Dotė Viver stabtelėjo vidury koridoriaus, piktai su�iaupusi lūpas. Akys buvo paraudusios, lyg ji būtų verkusi visus pastaruosius metus, veidas i�mu�tas raudonomis dėmėmis.

� Ponia Viver, � tarė Lena, u�vo�dama telefono dangtelį.

Dotė papurtė galv�: atrodė tokia supykusi, kad negali nė �od�io i�tarti.

� Mes k� tik �nekėjomės su kai kuriais jūsų dukters klasės draugais ir mokytojais, tikėdamiesi, kad paai�kės�

� Kodėl nuo jos neatstojate? � suaimanavo Dotė. � Kodėl neleid�iate jai ilsėtis ramybėje?

� Nuo�ird�iai jus u�jau�iu, � tarė Lena moteri�kei, ir tai buvo tiesa.

� Tai mano dukrelė.

� �inau, � atsakė Lena, įsmeigusi akis į savo telefon�.

� Jūs ter�iate jos vard�, stengiatės įrodyti, kad ji nedorėlė.

� Nė neketinau to daryti.

� Melas! � suriko Dotė, sviesdama knyg� į Len�. Lena metė telefon�, gaudydama vadovėlį, bet �is praslydo pro rankas, kampu kirto jai į pa�ird�ius ir �leptelėjo ant grindų. Lena susigū�ė.

� Ponia Viver, � tarė Lena, lenkdamasi pakelti knygos.

� Mokykla pareikalavo gr��inti vadovėlį, � virpan�iomis lūpomis tarė Dotė. � Imkit. Imkit ir pasakykit jiems, kad eitų po velnių.

Lena stengėsi atsargiai suskleisti knyg�, nesulankstydama lapų. Paskui pakėlė telefon� � tas atrodė sveikas.

Dotė nusi�luostė akis popierine servetėle, paskiau nusi�nyp�tė. Lena niekaip nesuvokė, kodėl ji neina namo.

� D�enei patiko mokykla, � vėl prabilo Dotė, rankomis susiėmusi pilv�, lyg jai būtų sunku kalbėti. � Jai �ia patiko.

Lena nutarė pasinaudoti proga ir dar k� nors su�inoti.

� Ar ji �ia eidavo pas k� nors, ponia Viver?

Dotė papurtė galv�.

� Pas k�? � paklausė ji. � Ar pas psichiatr�?

� Ar eidavo susitikti su berniukais? � patikslino Lena.

� Ne, � at�ovė Dotė. � �inoma, ne. Juk ji buvo dar vaikas.

Lena linktelėjo ir baimingai pridūrė:

� Mergaitės sako, kad eidavo.

� Kokios mergaitės? � paklausė Dotė ir apsi�valgė, lyg tikėdamasi jas pamatyti.

� Na, mergaitės, ir tiek, � atsakė Lena. � Klasės draugės.

� Ji neturėjo draugių, � prisimerkusi tarė Dotė, nujausdama koki� nors klast�. � K� jos �neka apie mano dukterį?

Lena bandė pasakyti kuo �velniau, bet nesumetė kaip.

� Kad ji�

� K�? � paklausė Dotė.

� Kad ji bendravo su berniukais. Kad eidavo su visais berniukais�

Antausis buvo toks netikėtas, kad kelioms akimirkoms apmirė de�inysis Lenos skruostas. Kai Lena atsitokėjo, buvo jau per vėlu: ji i�vydo tolstan�ios Dotės Viver pe�ius � moteris jau ėjo i� mokyklos.

Atsidarė bibliotekos durys, ir ant slenks�io i�dygo Bredas, i�lydintis mokytojus. Jie atrodė nuvarg� ir suirz�, ta�iau, Lenos akimis �iūrint, tai buvo normalu: prie� pietus mokytojai visada būdavo tokie. Viena mokytoja dirstelėjo į Len�, ir i� jos �vilgsnio �i suprato, kad moteris įtarė ka�k� negera. Mokytoja kilstelėjo antakį, lyg norėdama u�megzti pokalbį, bet Lena buvo pernelyg sudirgusi, kad galėtų �nekėti.

� Lena? � kreipėsi Bredas.

Ji linktelėjo: girdi, viskas gerai. Įdomu, dingtelėjo jai mintis, ar skruostas tebėra raudonas nuo Dotės antausio?

Bredas pristatė jai mokytojus, bet ji beregint pamir�o jų vardus.

� Jie girdėjo tuos gandus, � tarė jis Lenai.

Lena sumirksėjo, nieko nesuprasdama.

� Gandus apie D�en�, � paai�kino Bredas. � Jie sako, kad girdėjo.

� Mes jais netikime, � tarė viena mokytoja. Sprend�iant i� jos balso, ji jau seniai susitaikė su mintimi, kad mokykloje vyksta dalykai, apie kuriuos mokytojai nė �inoti ne�ino.

� Ji buvo gera mokinė, � tarė kita mokytoja. � Rami, darb�ti. Ir motina rūpestinga.

Kiti mokytojai ėmė link�ioti, ir Lena pritarė jiems, vis dar neatsipeikėjusi nuo netikėto antausio.

� A�iū u� pagalb�, � padėkojo Bredas, spausdamas visiems rank�, o jie padr�sinamai į jį pa�velgė.

� Atleiskit, kad niekuo negalėjome jums padėti, � tarė viena mokytoja.

� Jeigu k� nors dar prisiminsime, būtinai jums paskambinsime, � pridūrė kita.

Moteris, pastebėjusi Lenos sutrikim�, atsisveikino paskutinė.

� Tu puikiai pasidarbavai, Bredai. �aviuosi tavimi, � tarė ji.

Bredas nu�vito.

� A�iū, � tarė jis ir nuleido galv�, laimingas kaip glostomas �unytis. Palauk�s, kol mokytojai i�eis, paklausė Lenos: � Kieno �i knyga?

� D�enės Viver, � atsakė Lena ir perskleidė knyg�, tikrindama, ar nėra prikai�iota kokių nors lai�ku�ių. Jokių ra�telių, nieko, kaip ir kitose knygose.

� I� kur j� gavai?

Lena nesiteikė atsakyti.

� �e, � tarė, paduodama jam knyg�. � Nune�k į mokytojų kambarį. Lauksiu tav�s automobilyje.

� Būk gerutis, Semai, � meilinosi Sara, stengdamasi pridėti stetoskop� prie krūtinės dvejų metų ma�yliui, spurdan�iam ant kelių.

� Klausyk daktarės Linton, � giesmingu balsu pra�ė kūdikio motina.

� Sara!

Pro duris ky�telėjo galv� asistentas Eliotas Felto. Sara pasisamdė jį sau į pagalb�, bet tik prisidėjo daugiau darbo � turėjo nuolat jį tramdyti. Tai buvo savoti�kas sandėris, nes vyresnio am�iaus gydytojas būtų pageidav�s partnerystės, o Sara nenorėjo atsisakyti vadovaujan�io vaidmens. Ji padėjo be galo daug pastangų, kol u�ėmė dabartinį post�, ir kitų nuomonės klausytis nebuvo nusiteikusi.

� Atsipra�au, � kreipėsi Eliotas į vaiko motin�, paskiau paklausė Saros: � Ar jūs sakėte Tarai Kolins, jog Petas gali �aisti futbol� savaitgaliais? Jai reikia gydytojo pa�ymos, kad mokykla jam leistų grį�ti į rinktin�.

Sara atsistojo, nepaleisdama Semo. Vaikas laikėsi kojytėmis ap�erg�s Sarai liemenį, ir ji, priglaudusi jį prie klubo, paklausė Eliot� tylesniu balsu:

� Kodėl tu man�s to klausi?

� Ji pra�ė, kad jūsų paklaus�iau, � paai�kino jis. � Sakė, kad nenori jūsų trukdyti.

Sara atgniau�ė Semo pir�tukus, nes tuo metu jis tampė jai u� plaukų.

� Ne, �į savaitgalį jis dar negali �aisti, � suku�dėjo ji. � Juk a� jai sakiau penktadienį.

� Tai bus tiesiog parodomosios rungtynės.

� Jam sutrenktos smegenys, � grie�tu tonu pasakė ji Eliotui.

� Aha, ko gero, ji pagalvojo, kad mane lengviau įkalbėti, � sumurmėjo Eliotas, atbulas traukdamasis pro duris.

Sara giliai atsikvėpė, stengdamasi nusiraminti.

� Atsipra�au, � tarė, sėsdamasi ant kėdės. Laimė, Semas liovėsi muist�sis, ir ji galėjo jį ap�iūrėti.

� Petas Kolinsas jų geriausias gynėjas, � paai�kino vaiko motina. � Nejaugi tikrai neleisit jam dalyvauti rungtynėse?

Sara praleido jos klausim� pro ausis.

� Plautukai �varūs, � tarė ji motinai. � Vis dėlto tegu sugeria visus antibiotikus.

Ji buvo beatiduodanti vaik� motinai, bet stabtelėjo. U�vertė Semui mar�kinėlius, ap�iūrėjo krūtin� ir nugar�.

� Kas nors negerai?

Sara papurtė galv�.

� Viskas gerai, � nuramino ji moterį, ir tai buvo tiesa: nebuvo jokio pagrindo įtarti, kad vaikas mu�amas. Beje, anks�iau ir dėl D�enės Viver jai nekildavo jokių abejonių.

Sara priėjo prie sienos ir atidarė stumdomas duris. Sėdėdama registratūroje prie stalo, jos seselė Molė Stodard ra�ė siuntim� į laboratorij�. Sara palaukė, kol ji baigs, ir padiktavo recept� Semui.

� Parodysi vėliau man tyrimų duomenis, � priminė Sara.

Molė linktelėjo.

� Kaip laikaisi? � paklausė tebera�ydama.

Kiek pam�s�iusi, Sara tarė sau, kad jos nuotaika ne per geriausia. Ties� pasakius, ji prastai jautėsi po vakaryk��io susikirtimo su Lena. J� grau�ė s��inė ir gėda dėl savo nesitvardymo. Lena dirbo savo darb�, nesvarbu, kokios nuomonės apie tai buvo Sara. Neprofesionalu reik�ti priekai�tus jaunai tyrėjai, juo labiau girdint D�efriui. Negana to, tai, k� pasakė Sara, buvo ne tik nedovanotina, bet ir niek�i�ka. Sara buvo ne i� tų, kurie griebiasi niek�ybių. Ji apskritai niekada neu�sipuldavo �monių. Kuo daugiau Sara apie tai m�stė, tuo labiau tikėjo, kad be reikalo u�sipuolė Len�. Dabar ji nuo�ird�iai tuo tikėjo.

� Ei! � �ūktelėjo Molė. � Sara!

� Aha! � atsiliepė ji. � Atsipra�au. A� tiesiog�

Ir, kryptelėjusi galva savo kabineto pusėn, u�siminė, jog būtų patogiau i�eiti į koridorių.

Praleidusi Sar� į priekį, Molė u�darė duris. Molė Stodard buvo nedidukė dailių veido bruo�ų moteris. Prie�ingai nei Sara, visada dailiai rengdavosi, vilkėdavo baltutėliu, kruop��iai i�krakmolytu chalatu. Vienintelis jos papuo�alas buvo sidabrinė grandinėlė, paslėpta po apykakle. Sara labai protingai pasielgė, j� pasisamdydama, ta�iau retkar�iais ji vos i�tverdavo nenuplė�usi kyko jai nuo galvos ir nesu�iau�usi plaukų arba lyg nety�ia kliūstelėjusi ra�alo ant jos �varutėlio chalato.

� Iki kito ligonio priėmimo liko dar penkios minutės, � tarė Molė. � Kas atsitiko?

Sara pe�iais atsirėmė į sien� ir susiki�o rankas į balto chalato ki�enes.

� Gal mes k� nors pra�iopsojome? � tarė ji ir tuojau pat pasitikslino: � Gal a� k� nors pra�iopsojau?

� Turi galvoje Viver? � paklausė Molė, nors i� jos veido buvo matyti, kad ji visk� �ino. � A� irgi galvoju, bet galiu atsakyti tik tiek: ne�inau.

� Kas būtų galėj�s tai padaryti? � paklausė Sara ir beregint suvokė, kad Molė nenumano, apie k� ji �neka. Vargu ar kam nors dar �inomi skrodimo duomenys. Nors ir kaip pasitikėdama Mole, Sara neabejojo, kad ji neturi teisės pasakoti jai detalių. Ko gero, Molė nė nenorėtų nieko apie tai �inoti.

� Sunku suvokti, ko tie vaikai nori, � tarė Molė.

� Mane grau�ia s��inė, � pasiskundė Sara seselei. � Juk a� turėjau ja daugiau pasirūpinti. Skirti jai daugiau dėmesio.

� Per dien� ap�iūrime nuo trisde�imties iki keturiasde�imt vaikų ir dirbame �e�ias dienas per savait�.

� Atseit dirbame prie konvejerio.

Molė gū�telėjo pe�iais.

� Gal ir taip, � tarė ji. � Darom, k� galim. Ap�iūrim, prira�om vaistų, i�klausom. Ko dar nori?

� Paremontuoji ir toliau va�iuoji, � sumurmėjo Sara, prisiminusi ankstesnį darb� greitosios pagalbos ligoninėje.

� T� ir darom, � pritarė Molė.

� A� visi�kai nenusiteikusi taip �i�ia dirbti, � tarė Sara. � A� noriu dirbti kitoni�kai.

� Tu taip ir dirbi, Sara, � patikino j� Molė ir, priėjusi ar�iau, u�dėjo jai rank� ant peties. � Klausyk, brangute, �inau, kaip tau sunku, ir matau, kaip tu kiekvien� miel� dien� �ia dirbi i� visos �irdies. � Ir luktelėjusi pridūrė: � Ar pamir�ai, kaip buvo prie daktaro Barnio? �tai tada ir buvo pats tikrasis konvejeris.

� Jis buvo man labai geras, � atsakė Sara.

� Nes tu jam patikai, � tarė Molė. � I� vienuolikos vaikų jam patikdavo tik vienas, visų kitų jis nek�sdavo ir pastaruosius metus juos siųsdavo tau.

Sara ry�tingai papurtė galv�.

� Niekada jis to nedarė.

� Sara, paklausk Nelės, � neatly�o Molė. � Ji dirba �ia seniau negu a�.

� Vadinasi, toks mano prana�umas? Kad a� geresnė u� daktar� Barnį?

� Tavo prana�umas toks, kad tu �iūri į visus vaikus vienodai. � Molė parodė į nuotraukas ant sienos. � Kiek vaikų nuotraukų daktaras Barnis turėjo savo kabinete ant sienų?

Sara patraukė pe�iais, nors puikiausiai �inojo atsakym�: nė vienos.

� Tu pernelyg grie�ta sau, � nenusileido Molė. � Ir tai nėra gerai.

� Tiesiog dabar norė�iau būti atidesnė, � tarė jai Sara. � Gal mums pakeisti tvarkara�tį, kad galė�iau skirti daugiau laiko kiekvienam vaikui?

Molė suprunk�tė.

� Mes vos spėjame ap�iūrėti visus mokinius, kurie kreipiasi į mus kiekvien� dien�. Be to, dar lavoninė�

Sara j� pertraukė.

� Gal man atsisakius darbo lavoninėje?

� Gal būtų geriau pasamd�ius dar vien� gydytoj�? � pasiūlė Molė.

Sara susim�s�iusi keliskart kauk�telėjo pakau�iu į sien�.

� Ne�inia.

Ka�kas stipriai pasibeldė į duris.

� Jeigu tai Eliotas� � prabilo Sara, bet tai buvo ne jis. Duris atidarė Nelė, vadybininkė, dirbusi klinikoje Sarai dar neatėjus į �į pasaulį.

� Skambina Nikas �eltonas, � tarė Nelė. � Gal man paklausti, ko jis pageidauja?

Sara papurtė galv�.

� A� pati pakalbėsiu, � atsakė ji ir, palaukusi, kol i�eis Molė, pakėlė ragelį.

� Sveika, saulute, � pasisveikino Nikas giesminga Pietų D�ord�ijos tartimi.

Sara teikėsi nusi�ypsoti.

� Sveikas, Nikai.

� Gaila, neturiu laiko paflirtuoti, � tarė jis. � Po de�imties sekund�ių prasideda posėdis. Taigi trumpai drūtai� � Ji i�girdo, kaip jis �iurena popierius. � Pastaruoju metu nebūta jokių �inių apie moterų kastracij�, bent jau Jungtinėse Valstijose. Man regis, tav�s tai nė kiek nestebina.

� Ne, � sutiko Sara. � Toki� sensacing� �ini� tikriausiai būtų pagarsinusi �iniasklaida.

� Prie� kelerius metus Prancūzijoje viena moteris buvo teisiama u� penkiasde�imt tokių operacijų. Man regis, ji buvo kilusi i� Afrikos.

Sara papurtė galv�: sunku patikėti, kad moteris galėtų tokį dalyk� daryti vaikui.

� Gal esi k� nors girdėjusi apie tai? � paklausė Nikas.

� Infibuliacija, moters lytinių organų �alojimas, pasitaiko Artimuosiuose Rytuose ir kai kuriuose Afrikos kra�tuose, � tarė ji. � Tai savoti�kai susij� su religija.

� Kaip ir savi�udybė siejama su religija, � pridūrė Nikas. � Dabar visk� galima pateisinti, kaltinant religij�.

Sara pritariamai sumykė.

� �is paprotys da�niausiai perduodamas i� kaimo į kaim�. Kuo tamsesnė bendruomenė, tuo grei�iau jis prigyja. Religija nieko pana�aus neskelbia, ta�iau tenyk��iai vyrai taip tikisi i�saugoti savo moterų i�tikimyb�.

� Tokiu atveju jie negali nė pasimylėti. Puikus sprendimas. Jeigu �is paprotys paplis, netrukus Afrika ir Artimieji Rytai taps negyvenama dykuma.

Nikas neatsiliepė, ir Sara susigėdo, pagalvojusi, kad jis gal klaidingai suprato jos �od�ius.

� Atsipra�au, Nikai. A� tiesiog�

� Nėra ko teisintis, Sara, � �velniai pertraukė jis.

Patylėjusi ji paklausė:

� Kas dar?

� Na� � prabilo jis, ir ji i�girdo �narant popierius. � Po operacijos paprastai joms suri�a kojas, kad geriau u�gytų �aizda. � Jis nutilo, sunkiai atsiduso. � Da�niausiai joms u�siuvama mak�ties anga, na, kaip tavo mergaitei, paliekamas tik ply�elis menstruacijų kraujui i�tekėti.

� Esu skai�iusi apie tai, � tarė Sara.

Ji taip pat �inojo, kad nesu�alotos moterys kaimuose laikomos netinkamomis vedyboms.

� Siūlas, kurį i�traukei i� mak�ties, niekuo neypatingas. A� nusiun�iau pavyzd�ių į laboratorij�, bet ten man pasakė, kad tokių siūlų galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje. � Jis atsikrenk�tė. � Kaip tu manai, ar tas asmuo, kuris u�siuvo jai mak�tį, turėjo bent kiek nuovokos apie medicin�?

� Ar matei nuotraukas?

� Aha, � atsakė jis. � Atrodo elementariai, bet padaryta neblogai.

� Tikrai, � pritarė ji, pagalvojusi, jog asmuo, u�siuv�s mak�tį, i�manė, kaip naudotis adata.

� A� per�iūrėjau statistinius duomenis, � tarė jis. � Daug merginų mir�ta, nei�tvėrusios skausmo. Jie net neatlieka vietinės anestezijos. Turbūt supranti, k� turiu omeny. Da�niausiai operacijos metu jie naudoja tiesiog stiklo �uk�.

Sara krūptelėjo, bet pasistengė susitvardyti.

� Kaip manai, kodėl �i�ia taip buvo padaryta?

� Turi galvoje, kad mergaitė nebuvo susijusi su imigrantais? � paklausė jis, bet, nelaukdamas atsakymo, pridūrė: � Kitur taip daroma, saugant merginos skaistyb�. Paprastai pirm�j� vedybų naktį tuo pasirūpina vyras.

� Skaistybė, � tarė Sara, apm�stydama t� �odį. D�enė Viver irgi minėjo ka�k� pana�aus, kalbėdama su motina.

� Ar ji buvo skaisti? � paklausė Nikas.

� Ne, � atsakė Sara. � Sprend�iant i� mak�ties angos dyd�io, palyginti su �laplės anga, prie� kastracij� lyti�kai ji buvo labai aktyvi. Tikriausiai turėjo nema�ai partnerių.

� Ar ji sirgo venerinėmis ligomis?

� Ne, � atsakė Sara. � Tikrinau.

� K� gi, galėjo būti ir kitaip.

� Kas dar?

Patylėj�s Nikas paklausė:

� Ar �i� savait� susitiksi su D�efriu?

Sara truputį sumi�o, bet prisipa�ino:

� Taip.

� Pasakyk jam, kad jo atsiųsto pie�inio mūsų kompiuteriuose nėra. Nusiuntėme jį faksu į FTB, bet, kaip �inai, jie neskuba.

� Koks tai pie�inys? � paklausė Sara.

� Tatuiruotė. Nieko apie tai ne�inau. Sakė, i�tatuiruota tarp smiliaus ir nyk��io.

� A� jam pasakysiu.

� Po vakarienės?

Sara nusijuokė.

� Kur lenki, Nikai?

� Jei nebūsi per daug u�siėmusi, �į savaitgalį apsilankysiu jūsų pa�aly.

Sara nusi�ypsojo. Nikas jau ne kart� skyrė jai pasimatym�, beje, veikiau i� mandagumo. Jis buvo per sprindį ma�esnis u� Sar� ir ne�iojo daugiau auksinių papuo�alų, nei vyrui derėtų. Vargu ar jis tikėjosi su ja sutarti, bet apskritai buvo i� tų, kurie niekada nepraleid�ia progos.

� Regis, tada būsiu su D�efriu.

� Regis?

� Na� � Ji sumik�iojo. � Mudu vėl susitinkame.

Kaip paprastai jis gera�irdi�kai susitaikė su pralaimėjimu.

� Vaikinas �ino, k� daro.

Kai jie atsisveikino, Sara liko besėdinti ant kėdės, apm�stydama Niko �od�ius. Turėjo būti ka�kas bendra tarp D�enės noro i�saugoti skaistyb� ir kastracijos. Trūko ka�kokios grandies, ko gero, akivaizd�ios. Kada mergaitė jau�iasi ne�vari, svarstė Sara. Deja, i�skyrus seks�, niekas daugiau neatėjo į galv�. D�enė Viver, be abejo, buvo lyti�kai aktyvi. Gal dėl to j� grau�ė s��inė?

Be to, Sarai nedavė ramybės mintis, kas su�alojo D�en�. Vargu ar mergaitė pati susi�alojo. Ji būtų nualpusi i� siaubo arba skausmo, nebaigusi savo darbo. Vadinasi, buvo bendrininkas, asmuo, kuris sugebėjo ir i�kastruoti, ir susiūti �aizd�. Gal D�enė i�gėrė, kad nenualptų, arba mokykloje i� ko nors nusipirko skausmo mal�inamųjų ar atpalaiduojamųjų vaistų. Vidurinėse mokyklose esti tikrų vaistinių. U� pinigus galima prisipirkti tiek vaistų, kiek jų prireikia chirurgui operacinėje.

Pravėrusi stumdom�sias duris, Nelė tarė:

� Atėjo Patersonų at�ala. � Ir paku�domis pridūrė: � Be motinos.

Sara dirstelėjo į rankinį laikrodėlį. Markas turėjo ateiti vakar ryt�. �iandieninis jo apsilankymas sugriaus jai vis� tvarkara�tį.

� Nuvesk į �e�t�, � tarė ji. � Pasakyk jam, kad palauktų.

� Jam? � paklausė Nelė. � �iagi Leisė, jų duktė.

Sara atsitiesė, sėdėdama ant kėdės.

� Ar ji pasisakė, ko atėjo?

� Pasakė, kad prastai jau�iasi, ir tiek, � atsakė Nelė ir vėl suku�dėjo: � Garbės �odis, ji labai prastai atrodo.

� Ko tu �neki paku�domis? � irgi paku�domis paklausė Sara.

Nelė �yptelėjo, įeidama į kabinet�. U�dariusi duris, tarė:

� Ji labai keistai elgiasi. Atėjo be motinos.

Sarai kūnas nuėjo pagaugais.

� Ar seniai laukia?

� Nelabai, � atsakė Nelė. � Nuvesti į �e�t� kabinet�, ar ne?

Sara linktelėjo, jausdama, kaip jai maud�ia �irdį. Ji griebė telefon� ir buvo berenkanti D�efrio numerį, bet apsigalvojo. Leisė atėjo į klinik�, nes pasitiki Sara, ir Sara negali jos apvilti. �iaip ar taip, mergaitei reikia pagalbos. Nors turbūt ji ir nusi�engė įstatymui, Sara pirmiausia turi pasirūpinti jos sveikata.

�e�tas kabinetas buvo L formos koridoriaus gale. Paprastai ten būdavo ap�iūrimi sergantys vaikai arba laukdavo tėvai, kol Sara kalbėdavosi su vaikais apie seks� arba apsaugos priemones nuo nė�tumo, arba apie tokius dalykus, apie kuriuos kalbamasi prie keturių akių. Sara pagalvojo, kad Molė nuvedė ten Leis�, norėdama pelnyti jos pasitikėjim�. Paaugliams, netgi tiems, kurie turėjo vairuotojo pa�ymėjim�, nebuvo leid�iama ateiti į klinik� be tėvų.

Molė laukė Saros prie u�darų kabineto durų. Padavusi Leisės Paterson kortel�, tarė:

� Jeigu ko reikės, būsiu antrame kabinete.

Sara atskleidė kortel� ir permetė akimis paskutinės ap�iūros įra�us, nors prie� kelias dienas jau buvo juos per�iūrėjusi. Prie� du mėnesius mergaitė skundėsi gerklės skausmais. Gavusi laboratorinių tyrimų rezultatus, Sara prira�ė jai antibiotikų kurs�. Sara perskleidė kortel�, bet nerado rausvo laboratorijos lapelio. Buvo jau beeinanti ie�koti Molės, bet u� durų i�girdo lyg aiman�.

� Leise! � su�uko Sara, atidariusi duris. � Kas tau?..

Ir nutilo, nebaigusi klausimo. Tokį i�bly�kusį �mogų paskutinįsyk buvo ma�iusi lavoninėje. Mergaitė sėdėjo ant kėdės prie ap�iūros ku�etės, rankomis susiėmusi pilv�. Nors buvo giedra, vilkėjo geltonu neper�lampamu apsiaustu. Sulinkusi dejavo i� skausmo.

Sara u�dėjo rank� jai ant peties ir nustebo � net per apsiaust� buvo justi, kad mergaitė pasruvusi prakaitu.

� Man reikia su jumis pasikalbėti, � i�lemeno Leisė, nesulaikydama danties ant danties.

� Eik, � tarė Sara, padėdama jai atsistoti. � Sėskis ant ku�etės.

Leisė stovėjo dvejodama, ir Sara pasodino j� ant ku�etės.

� A� ne� � prabilo Leisė, bet ji taip drebėjo, kad nebegalėjo nė �od�io i�tarti.

Sara pridėjo deln� jai prie kaktos, nesuvokdama, kodėl ji taip dreba � ar i� i�g�s�io, ar nuo temperatūros. Be to, lauke buvo taip kar�ta, kad ji nepajuto skirtumo.

� Nusivilk apsiaust�, � tarė Sara, bet Leisė sėdėjo, vis dar susiėmusi rankomis pilv�.

� Kas atsitiko? � paklausė Sara kuo ramesniu balsu.

Kabinete įsitvyrojo tokia įelektrinta atmosfera, kad, rodės, i� tikrųjų atsitiko kas nors negera.

Leisė palinko į priekį, ir Sara sugriebė j� į glėbį, kad nenuvirstų ant grindų.

� Noriu miego, � tarė Leisė.

� Luktelėk, � tarė Sara ir, i�ki�usi galv� į koridorių, su�uko: � Mole!

� Man bloga, � tarė mergaitė.

Sara paėmė mergaitei u� liesu�ių pe�ių.

� Kur skauda?

Ji bandė ka�k� pasakyti, i�si�iojo ir apsivėmė tiesiai ant Saros. Tokių dalykų pasitaikydavo ir anks�iau, bet Sara nespėjo laiku pasitraukti atgal.

� Atsipra�au, � sumurmėjo Leisė, kai priepuolis praėjo.

� Nieko baisaus, vaikeli, � tarė jai Sara.

� Man skauda skrandį.

� Nesijaudink, � nuramino j� Sara.

Viena ranka prilaikydama Leis�, kita atplė�ė popierinį rank�luostį ir padavė jį mergaitei.

� Man bloga.

� Mole! � dar garsiau pa�aukė Sara, suvokdama, kad �aukia be reikalo: antras kabinetas buvo kitame koridoriaus gale.

� Atsigulk, � tarė Sara Leisei. � Jeigu pykins, pasiversk ant �ono.

� Nei�eikit! � su�uko mergaitė, įsikibusi Sarai į rank�. � Būkit gera, daktare Linton. A� noriu su jumis pasikalbėti. Noriu papasakoti, kas atsitiko.

Sara numanė, kas galėjo atsitikti, bet, u�uot klausius mergaitės i�pa�inties, reikėjo imtis neatidėliotinų priemonių.

� Noriu jums papasakoti, � pakartojo mergaitė.

� Apie kūdikį? � paklausė Sara.

I� Leisės veido i�rai�kos ji suprato, kad įspėjo. Kvaila, kaip anks�iau apie tai nepagalvojo?

� �inau, vaikeli, �inau, � tarė ji. � Pagulėk, a� tuoj grį�iu.

Mergaitė sustingo.

� I� kur �inot?

� Gulėk, � tarė jai Sara ir, pagalvojusi, kad taip j� nuramins, pridūrė: � A� paskambinsiu mamai.

Leisė pa�oko.

� Nieko nesakykit mamai!

� Nusiramink.

� Nieko jai nesakykit, � neatly�o Leisė, pasruvusi a�aromis. � Ji serga. Sunkiai serga.

Sara nesuprato, k� ji turi galvoje, bet vis dėlto pabandė j� raminti.

� Viskas bus gerai.

� Pa�adėkit, kad nieko jai nesakysit.

� Vaikeli, � tarė Sara, � apie tai pasikalbėsime vėliau.

� Ne! � suspigo mergaitė, įsikibdama jai į rank�. � Nieko nesakykit mamai. Būkit gera. Nieko jai nesakykit!

� Būk �ia! � įsakė Sara. � A� tuojau grį�iu.

Nelaukdama atsakymo, ji i�bėgo į koridorių ir, skubėdama į registratūr�, nusivilko apdergt� chalat�.

� Kas atsitiko? � paklausė Nelė.

� I�kviesk greit�j�, � tarė Sara, grūsdama chalat� į ne�varių skalbinių pintin�. Paskiau, �vilgtelėjusi pro duris, ar Leisė nebus i�bėgusi i� kambario, pridūrė: � Tuojau pat nuvesk Mol� į �e�t� kabinet�, o paskiau paskambink Frenkui į policijos skyrių.

� O Dieve! � suvapėjo Nelė, griebdama telefono ragelį.

I� vieno kabineto i�ėjo Eliotas.

� Klausyk, Sara, � kreipėsi jis. � Mano kabinete �e�erių metukų mergytė�

� Ne dabar, � mostelėjo ranka Sara.

�vilgtelėjusi į koridorių, nuėjo į savo kabinet� ir surinko D�efrio mobiliojo telefono numerį. Palaukė, kol su�ir�kė keturis kartus, ir paskambino į policijos skyrių.

� Granto policijos skyrius, � atsiliepė Marla Sims. � Kuo galė�iau padėti?

� Marla, surask D�efrį ir pasakyk, kad kuo grei�iau ateitų į klinik�, � tarė Sara.

Koridoriuje nugriaudėjo trenksmas, ir Sara nusikeikė, suvokusi, jog u�sitrenkė u�pakalinės durys.

� Sara! � su�uko Marla.

Sara trenkė ragelį ir i�bėgo į koridorių, pasiry�usi vytis Leis�. Ir sustojo kaip stabo i�tikta, koridoriaus gale i�vydusi Mark� Paterson�: jis stovėjo įsir��s visu kūnu, melsvi mar�kinėliai ant pilvo perrė�ti ir kruvini, d�insai per kelius suply�� � matyt, parvirt�s slydo asfaltu.

� Leise! � suriko jis, atplė�damas pirmas pasitaikiusias duris.

Sara i�girdo, kaip sukliko nustėrusi ligonio motina ir suspiegė i�sigand�s kūdikis.

� Sara! � su�uko Nelė, stovėdama registratūroje su telefono rageliu rankoje.

� Skambink į policijos skyrių, � įsakė Sara. � Tegu atsiun�ia k� nors.

� Leise! � vėl suriko Markas, ir sienos sudrebėjo nuo jo balso.

Laimė, jis nepastebėjo, kad koridorius suka sta�iu kampu ir toliau yra dar du kabinetai.

Markas priėjo ar�iau, ir Sara pamatė, kad jo drabu�iai dėmėti ir purvini. Apta�kyti baltais da�ais. Plaukai ne�varūs ir susivėl�, lyg jis būtų seniai nesimaud�s. Susitikusi jį pastaruoju metu, niekada nepastebėdavo, kad jis būtų apsileid�s.

� Po velnių! � suriko Markas, mostaguodamas rankomis. � Kur mano pusprotė sesuo?

U�pakaly Saros atsidarė kelių kabinetų durys, ji grį�telėjusi �enklu papra�ė tėvus būti viduje.

�alia Saros atsistojo Molė, glausdama prie krūtinės ligonio kortel�. Pirm� kart� per pastaruosius metus Sara i�vydo sesel� toki� sutrikusi� ir i�sigandusi�.

� Markai, k� tu �ia veiki? � stengdamasi kalbėti kuo valdingesniu balsu, paklausė Sara.

� Kur Leisė? � suriko jis, kum��iu trenkdamas į kitas duris.

Durys sudrebėjo, ir Sara i�girdo, kaip kabinete suspiegė vaikas.

Nelė prislopintu balsu kalbėjo su ka�kuo telefonu. Sara negirdėjo, k� ji �neka, bet meldė Diev�, kad atva�iuotų kas nors i� policijos skyriaus.

� Markai, liaukis, � vėl prabilo Sara kuo ramesniu balsu. � Jos �ia nėra.

� Nė velnio netikiu, � atrė�ė jis, eidamas artyn. � Kur ta gyvatė?

Jis vėl taip smogė kum��iu į duris, kad jos įdubo. Nelė suspigusi nėrė u� tvorelės.

� Kur ji? � suriko jis.

Sara ty�ia nervingai dirstelėjo į savo kabineto pus�. Markas i�kart pakliuvo ant kabliuko.

� Aha! � su�uko jis. � Ji tenai?

� Ne, � atsakė Sara.

�yptelėj�s jis priėjo dar ar�iau. Pastebėjusi, kad jo vyzd�iai ne k� didesni u� smeigtuko galvut�, Sara suprato, jog kvai�alai neveikiai i�sivadės jam i� galvos. Nuo jo ka�kuo dvokė. Sarai pasidingojo, kad smirda lyg chemikalais.

� Ko �ia ie�kai, Markai? � paklausė Sara.

� Ie�kau savo suknistos sesutės. A� jai snukį sumalsiu, jeigu ji neu�si�iaups.

� Jos �ia nėra, � atsakė Sara.

� Leise! � suriko Markas, ky�telėdamas galv� pro duris į kabinet�. � I�lįsk, gyvate, nesislaps�iusi!

Akies kra�teliu Sara pastebėjo ka�kokį judesį. Tai �mėk�telėjo ry�kiai geltonas Leisės apsiaustas � ji sėlino prie u�pakalinių durų. Sar� i�mu�ė �altas prakaitas, pagalvojus, kaip ilgai Leisei teks eiti, kol ji atsidurs lauke. Ji nenuleido akių nuo Marko, mintyse skubindama Leis�, ta�iau mergaitė sustojo, lyg prismeigta prie sienos.

� Ar ji �ia? � paklausė Markas.

� Ne, � atsakė Sara, �vilgtelėdama per petį. � Ji u�pakaly tav�s.

Leisė prisidėjo rank� prie burnos, lyg stengdamasi nuslopinti i� gerklės besiver�iantį klyksm�.

� Ai�ku, � tarė Markas, piktai dėbtelėdamas į j�.

� Tuojau pat dink i� �ia, Markai. Tu neturi teisės �ia eiti.

Nepaisydamas Saros, jis įsiver�ė į kabinet�. Laikydamasi atstu, Sara įsekė i� paskos: norėjo įvilioti jį į sp�stus. �irdyje meldė Diev�, kad Marla kuo grei�iau k� nors atsiųstų, nors ir Bred� Stivens�.

� Leise! � tylesniu, bet dar grėsmingesniu balsu pa�aukė Markas, apeidamas stal�. � Tau atsirūgs, jeigu tuojau pat nei�lįsi.

� Kas yra apsivalymas, Markai? � paklausė Sara, susinerdama rankas ant krūtinės.

Markas �vilgtelėjo po stalu ir nusikeikė, i�vyd�s, kad ten nieko nėra. Taip spyrė į metalinį stal�, kad jis �iuo�telėjo grindimis.

� Tu kaltas, kad D�enė jautėsi ne�vari, ar ne? Kaip tik todėl ji tro�ko apsivalyti, ar ne?

� Traukis i� kelio! � suriko jis, eidamas Saros link.

Ji įsikibo u� durų rankenos, u�stodama jam tak�.

� Traukis i� kelio!

� Kas yra apsivalymas?

Jis apsimetė, kad nori jai atsakyti, bet ji per vėlai susivokė, jog jis tiesiog stengiasi nukreipti jos dėmesį. Jai nespėjus nė atsikvo�ėti, jis taip pastūmė j�, kad ji i�lėkė į koridorių ir parvirto ant grindų, stipriai susitrenkdama galv�.

� Sara! � su�uko Molė, puldama jai į pagalb�.

� Nieko baisaus, � tarė Sara, bandydama atsisėsti. Apsi�valgiusi pamatė, kad Leisė tebestovi toje pat vietoje. T� pa�i� akimirk� j� pastebėjo ir Markas.

� Bėk! � su�uko jai Sara.

Leisė susvyravo, bet pagaliau, regis, suprato, kad jai reikia dumti. Pri�okusi prie durų, atidarė jas.

� Gyvate! � su�viegė Markas, puldamas įkandin jos.

Nieko negalvodama, Sara griebė jam u� kojos. Jis bandė i�trūkti, bet ji stipriai laikė jį u� kelnių apa�ios.

� Liaukis, � tarė Sara, stengdamasi jį sulaikyti.

Jis pasilenkė ir kum��iu trenkė jai per rank�. Kai ji nepaleido, smogė jai į veid�. Prie� akis tvykstelėjo raudonas �iedo akmenukas � kum�tis kliudė jai tiesiai į kakt�. Ji taip nustebo, kad paleido jo kelnes.

� Vie�patie! � aiktelėjo Molė, delnu prisidengdama lūpas.

� Niek�as! � su�vok�tė Sara ir palietė sau kakt�.

Marko �iedas pataikė jai į de�inį smilkinį. Ji pamatė kruvinus pir�tus, bet, beregint prisiminusi Leis�, vargais negalais atsistojo.

� Gal tau būtų geriau� � suvapėjo Molė.

Sara puolė įkandin Marko ir Leisės, �aukdama per petį:

� Kur, velniai griebtų, D�efris?

I�bėgusi pro u�pakalines duris, Sara apsi�valgė. Saulė apakino j�, ir ji delnu prisidengė akis, stengdamasi u� pastato tarp med�ių į�iūrėti Leis�.

� Gal jie nubėgo į kit� pus�? � su�uko Molė ir puolė ta linkme.

Sara nukūrė įkandin ir u� kampo susidūrė su Mole.

� Antai ji, � tarė seselė, rodydama į gatv�.

Jos �oko vytis, bet Sara bėgo ilgesniais �ingsniais, ir netrukus Molė liko u�pakaly. Gatvė prie�ais klinik� paprastai būdavo pustu�tė, bet dabar buvo pietų metas, mokytojai ir mokiniai būreliais traukė į miest�. Sara pastebėjo Leis� dumiant gatve, jai i� paskos bėgo Markas, klykdamas i� visos gerklės.

Jiedu atsidūrė kitoje gatvės pusėje, ir Leisė nukūrė e�ero link. T� pa�i� akimirk� Sara pastebėjo ka�koki� neai�ki� �mogyst�, ji i��oko i� kitos pusės ir parblo�kė Mark� ant �emės. Perbėgusios skersai gatvės, Sara ir Molė pamatė, kaip Lena Adams ap�ergė Mark� lyg raitelis, i�jodinėjantis �irg�, u�lau�ė jam rankas ir u�dėjo antrankius.

� Velniava! � su�uko Lena, �iūrėdama į gatv�.

Leisė bėgo jau gana toli, bet Sara gerai matė jos ry�kiai gelton� apsiaust�. Ji sustojo, bejėgi�kai nuleidusi rankas, ir i�vydo, kaip �alia mergaitės stabtelėjo senas juodas automobilis. Atsidarė durelės i� keleivio pusės, i�lindo ranka, griebė Leis� per liemenį ir įtraukė į vidų.

D�efriui nespėjus nė �varko nusivilkti, Marla įteikė jam pluo�t� rausvų telefonogramų. Jam pasirodė, kad nebuvo darbe ne vien� par�, o tris mėnesius.

� �i itin svarbi, � tarė Marla, rodydama į vien� lapelį. � �ita irgi.

Taip ji kalbėjo, kol liko vienas vienintelis lapelis. D�efris dirstelėjo į paskutin�, nelabai svarbi� �inut� ir i�vydo nepa�įstamo �mogaus vard� ir nemokam� telefono numerį.

� Kas �ia?

Marla suraukė kakt�, stengdamasi prisiminti.

� Lyg apie vinil�, lyg apie kavin�. Neprisimenu, ir gana. � Sutrikusi gū�telėjo pe�iais. � �adėjo paskambinti vėliau.

D�efris sumaigė lapelį ir sviedė į �iuk�lių dė��.

� Ar Lena �ia? � paklausė.

� Tuoj pa�auksiu, � tarė Marla, eidama pro duris.

Vos atsisėdus prie ra�omojo stalo, D�efriui akis u�kliuvo u� skelbimo apie Leisės Paterson paie�kas. Ji buvo liesutė, pana�i į berniūk�tį, tokiais pat �viesiais plaukais kaip motinos. Tai buvo mokyklos nuotrauka su Jungtinių Valstijų vėliava fone ir gaubliu pirmame plane. Po nuotrauka buvo nurodyti duomenys: ūgis ir svoris, taip pat vieta, kur ji buvo pastebėta paskutinį kart�, ir policijos telefono numeriai. Skelbimas buvo i�siuntinėtas faksu į visus policijos skyrius, o vardas įtrauktas į JAV dingusių vaikų s�ra��. D�ord�ijos FTB skyrius nespėjo i�kart duoti �inios visoms pietry�ių regiono jėgos struktūroms. Jeigu �i diena būtų laikoma įprasta, Leisės Paterson pavardė būtų įra�yta �alia kitų �imto k� tik dingusių arba pagrobtų vaikų.

D�efris pakėlė telefono ragelį ir paskambino Nikui �eltonui. Nustebo, atsiliepus Nikui: FTB agentas retai sėdėdavo savo kabinete.

� Sveikas, Nikai. �ia D�efris Toliveris.

� Sveikas, vir�ininke, � atsakė Nikas.

Jo lėta sniaukrojanti tartis rė�telėjo D�efriui ausį. Nieko nuostabaus, turint omeny, kad vis� par� jis praleido vidury Alabamos.

� K�, �iandien u�gulei stal�? � paklausė D�efris.

� Kas nors turi sutvarkyti visus popierius, � atsakė Nikas. � Kas nauja apie dingusi� mergait�?

� Nieko nauja, � tarė D�efris. � Na, o kas girdėti apie automobilį?

� Nė garso, � atsakė Nikas. � Būtų labai �aunu, jeigu pasakytum jo registracijos numerį.

� Jis buvo per toli. Niekas neį�iūrėjo.

Nikas atsiduso.

� K� gi, a� perdaviau duomenis kompiuterininkams. Ne�inia, kada jie galės to imtis. Byla ne tokia jau svarbi: juk ligi �iolei nieko baisaus neatsitiko.

� �inau, � atsakė D�efris.

Turėjo atsirasti koks nors kabliukas, koks nors �enklas, nurodantis tam tikr� kryptį, kad byla susidomėtų �ulai. Dabar jie stovėjo aplink, susiki�� rankas į ki�enes.

� Nejaugi neįmanoma nieko padaryti? � su�uko D�efris. � Vie�patie, Nikai! Sara ir Lena matė, kaip ka�kas pagrobė mergait�.

� Ar �inai, kiek vaikų dingo per pastar�sias dvylika valandų?

� Vis dėlto�

� Klausyk, � prabilo Nikas tylesniu balsu. � A� kalbėjausi su vienu pa�įstamu, nusikaltimų prie� vaikus specialistu. Jis pa�adėjo kai kam skambtelėti ir pa�iūrėti, ar įmanoma nukreipti daugiau dėmesio į �it� byl�.

� A�iū, Nikai.

� O tu įsakyk savi�kiams, kad jie tuo tarpu per�iūrėtų visus atsakymus į faksu i�siuntinėt� skelbim�.

D�efris įsidėjo į galv� �į patarim�, tar�s sau, kad Nikas teisus. Ta�iau policijos skyriuje per faksus pereina tiek �iuk�lių, kad per�iūrėti jas prireiktų kelių valandų.

� O gal mergait� pagrobė koks geras dėdė ir paslėpė nuo gresian�ių pavojų? � tarė Nikas.

� Ne�inau, Nikai.

� Gal kuris tavo įtariamųjų turi juod� �thunderbird���?

� Ne, � atsakė D�efris. � Mano vaikinai patikrino automobilius visų Granto �monių, bent kiek susijusių su �ia byla. Apygardoje nėra įregistruota nė vieno seno �io modelio fordo.

� Na, kuo gi daugiau galiu tau padėti? � paklausė Nikas.

� Apsivalymas, � tarė D�efris. � Pasakyk, k� rei�kia �is �odis tarp pedofilų.

� Protas nene�a, � atsakė Nikas. � Galiu perleisti per kompiuterius. Perskambinsiu, jei k� nors su�inosiu.

� Būsiu labai dėkingas.

� Tavo ponia �iandien kalbėjo su manimi apie t� apsivalym�, � tarė Nikas. � Tai susij� su kastracija, ar ne?

� Taip, � atsakė D�efris.

� K� gi, pasakysiu tik tiek, kad kastracija daugeliu atvejų esti religinio pobūd�io. Kastruojama, kad mergaitė atgautų skaistyb�.

� Ji nebuvo skaistuolė.

� Nieku gyvu, � sutiko Nikas. � Kiek teko girdėti, j� bar�kino būrys bernų. Ir ne kart�.

D�efris praleido pro ausis �iuos �od�ius � mergaitės apibūdinimas Niko lūpomis jam pasirodė pernelyg ne�vankus. �monės, dirbantys jėgos struktūrose, nelabai skaitosi su �od�iais, ir D�efris irgi buvo ne i�imtis. Jeigu ne jis būtų nu�ov�s t� mergait�, gal būtų nusikvatoj�s. Dabar tik tiek tepasakė:

� Pasakysiu tau vard�, kurį reikėtų perleisti per kompiuterius.

� Sakyk, � tarė Nikas.

� Artūras Prinas, � i�dro�ė D�efris, paraid�iui tardamas vard� ir pavard�.

Tai buvo tas pats vyri�kis, kurio jis vos neprimu�ė u� Oposumo krautuvės.

Nikas ka�k� sumurmėjo, matyt, ra�ėsi, garsiai kartodamas vard�.

� Gal lenkas, ar k�?

� Ne�inau, � atsakė D�efris. � Jis turi toki� pat tatuiruot�, koki� tau nusiun�iau.

� Ko man ie�koti?

� Kai a� jį pastebėjau, jis bastėsi aplink vaikų dar�elį.

� U� tai vargu ar galima suimti, � tarė Nikas, nors abu gerai �inojo, jog tai ir �iaip ai�ku.

� Namie jis turi kompiuterį. Galbūt internetu bendrauja su kitais pedofilais, � tarė D�efris. � Sakė, kad jam patinka mergaitės.

� O Dieve! � atsiduso Nikas. � Negaliu pak�sti �ių �od�ių.

� Galėtume atlikti tyrim� ir savo skyriaus jėgomis, bet, ties� pasakius, Nikai, man regis, nėra nė vieno, kuris i�manytų tuos dalykus.

� Federalinėje tarnyboje tuo u�siima visas skyrius. Laimė, kad mums �inoma jo pavardė. Kaip manai, gal pavyks i� to �mogėno i�pe�ti duomenų?

� Visai galimas daiktas, � tarė D�efris. � Kalbėdamasis su juo, pastebėjau, kad jis bailokas. Gelbėdamas kailį, galėtų i�duoti savi�kius.

� K�, kalbėjaisi su juo? � suprunk�tė Nikas. � Ar jis �inojo, kad tu � policininkas?

D�efris nusi�ypsojo. Nikui galima priki�ti daug dalykų, tik ne kvailum�.

� Tarkim, mes �nektelėjome, ir daugiau apie tai nė �od�io.

Nikas vėl nusijuokė.

� Ar greitai norėtum gauti atsakym�?

� Kuo grei�iau, tuo geriau, � tarė D�efris, nenorėdamas prisiimti atsakomybės tuo atveju, jeigu Prinas pasirodytų ne toks jau nekaltas, kaip atrodė.

� Tuomet beregint kreipsiuos į vaikinus i� Alabamos, � tarė Nikas. � Ogastoje mes k� tik aptikome tai, kas galėtų tave sudominti.

� K� tokio?

� Ogastos policija vie�butyje su�iupo kvai�alais prekiaujantį bern�. Ir aptiko krūv� u�draustų �urnalų.

� Pornografijos? � paklausė D�efris.

� Vaikų pornografijos, � atsakė Nikas. � �lyk�tybė!

� Ogastoje? � paklausė D�efris, stebėdamasis, kad nieko apie tai ne�ino: juk Ogasta �ia pat, pa�onėje, ir policininkai visada prane�davo vieni kitiems svarbiausias naujienas.

� Mes dabar tiriame t� byl�, � tarė Nikas. � Tikimės su�vejoti ir stambių �uvų.

� Ar tas tipas davė parodymus? � paklausė D�efris.

� Praskydo grei�iau u� pa�i� pigiausi� prostitut�, � atsakė Nikas. � Jau �inau, ko norėtum paklausti. Atsakau i� karto: nei apie juod�jį automobilį, nei apie dingusi� mergait� jis nieko ne�ino.

� Ar tikrai?

� Tikrų tikriausiai.

D�efris susiraukė, nors vargu ar galėjo pasijusti kuo nors prana�esnis.

� A�iū, kad patikrinai.

� Neįsi�eisk, vir�ininke, bet melsk Diev�, kad dabar ji nebūtų atsidūrusi vieno i� tų �unsnukių naguose. Jie prekiauja vaikais kaip mudu kadaise bilietais į beisbolo rungtynes.

� �inau, � tarė D�efris, nors, ties� pasakius, nenorėjo to �inoti. Pagalvojus, kad Leisė Paterson dabar galėtų būti su tokiu �mogėnu kaip Artūras Prinas, D�efriui pasidarė bloga.

� �iaip ar taip, �i�nakt arba rytoj turėtų pasirodyti naujas �urnalo numeris, � atsiduso Nikas. � Per Ogast�, matyt, �urnalas platinamas pietry�ių regione.

� Protas nene�a, kad jie tebespausdina t� �lyk�tyb�, jei galima to gero prisi�iūrėti u� dyk� internete.

� Beje, gali pats panar�yti po internet�, jeigu �inai, ko ie�kai, � priminė jam Nikas. � Gal nori, kad prane��iau, kada pasirodys �urnalas?

� Ar turi mano mobiliojo numerį?

� Aha, � atsakė Nikas. � Kaip tu manai, ar tas Prinas � aktyvus pedofilas?

� Ne, � atsakė D�efris, nes, jo akimis �iūrint, Artūras Prinas buvo i� tų pedofilų, kurie tenkinasi �iūrėdami nuotraukas ir duodami vali� vaizduotei. � Ties� pasakius, ne�inau, ar ilgai taip t�sis.

� Ko gero, jis drebėdamas laukia, kada policija pasibels į jo duris, � tarė Nikas.

� Man regis, vis� gyvenim� jis to laukia, � tarė D�efris ir, pakėl�s akis, pamatė tarpdury stovint Len�. � Man reikia eiti, Nikai. Paskambink, kai su�inosi k� nors nauja, gerai?

� Būtinai, vir�ininke.

Jie baigė pokalbį, ir D�efris mostu pakvietė Len� į vidų, stebėdamasis jos i�vaizda. Akys u�juodusios, paraudusios, nosis raudona � atrodė taip, lyg būtų labai ilgai verkusi.

� Nori pasikalbėti? � paklausė D�efris, rodydamas kėd� kitapus stalo.

Ji dirstelėjo į jį, lyg nesupratusi, ko jis nori.

� Apie Leis� nieko nauja? � paklausė ji.

� Nieko, � atsakė jis. � Ar buvai nuėjusi pokalbio, kaip buvome sutar�?

Lena prikando apatin� lūp�.

� Nespėjau.

� Spėk.

� Gerai.

Atsilo��s krėsle, D�efris įdėmiai nu�velgė Len�.

� Kas atsitiko tada, kai su�iupai Mark�? � paklausė. � Ar jis k� nors pasakė?

� Tylėjo kaip vandens į burn� prisėm�s, � tarė ji. � Nepasakė nė �od�io.

� Ar advokat� pakvietėte?

� Badį Konford�, � atsakė Lena. � Ar �ia nebus interesų konflikto?

D�efris susim�stė. Badis turėjo atstovauti apygardai, jeigu Dotė Viver i�keltų byl� D�efriui.

� Ar Badis �ino, kad Markas tiesiogiai susij�s su tuo, kas atsitiko D�enei Viver?

� Jis �ino, kad D�enė kėsinosi nu�auti Mark�. Visiems tai �inoma.

� Turiu galvoje k� kita, � tarė D�efris. � Ar jis �ino, kad mes įtariame, jog Markas � kūdikio tėvas?

� Argi mes įtariame? � kilstelėjo antakius Lena.

� O kodėl gi ne?

� Gal kuris kitas paauglys? � tarė ji.

� Kai motina nenuleid�ia nuo jos akių?

� Ji labai serga, � pridūrė Lena, gū�telėdama pe�iais. � �irdies gilumoje tėvas man kelia �iurp�. Jis tikras stor�ievis.

� Kas be ko, � pritarė D�efris, prisimin�s, kaip Patersonas u�gauliojo Len�. D�efris ketino įsiki�ti, bet drauge norėjo pa�iūrėti, ar ji sugeba pati apsiginti.

� Gal jis kibo prie Marko, o Markas savo ruo�tu � prie sesers? � spėliojo Lena. � �od�iu, prie�asties ir pasekmės dėsnis.

� Pedofilai taip nesielgia, � tarė D�efris.

� K� jūs norite tuo pasakyti?

� Ne visi pedofilai nukentėjo vaikystėje. Tavo prielaida neturi pagrindo.

� Juk mes samprotaujame teori�kai, ar ne? � paklausė Lena. � �od�iu, taip gali atsitikti. Nors niekaip neįsivaizduoju, kad Patersonas domėtųsi berniukais.

� Ar �irdis taip sako?

� Aha, � linktelėjo Lena. � �irdies gilumoje jau�iu, kad jis ne toks.

� O Markas? � paklausė D�efris, prisimin�s, kaip elgėsi Lena per pirm�j� apklaus�. � K� sako �irdis?

Lena nuleido akis.

� Na, jis hiperseksualus, � tarė.

� Toliau.

� Man regis, jis naudojasi savo i�vaizda ir seksualumu. � Ji vėl nudelbė akis. � Ko gero, jis nė pats nenuvokia, kaip galėtų kitaip bendrauti.

� Na, o tatuiruotė? � neatstojo D�efris. � Alabamoje ma�iau vyri�kį su tokia pat tatuiruote.

� �irdys?

� Slankiojo aplink vaikų dar�elį, � tarė D�efris, ir jam vėl pasidarė taip pat bloga kaip prie Oposumo krautuvės. � Spoksojo į vaikus.

� Ma�us vaikus? � paklausė Lena. � Ar jis � vaikų �agintojas?

� Veikiau pedofilas, � patikslino D�efris. Kadaise, kai buvo tiriama pana�i byla, Sara jam ai�kino, kuo skiriasi tie du tipai, ir dabar jis atkartojo Saros �od�ius: � �agintojai vaikų nemėgsta, tik jais naudojasi. Pedofilai, prie�ingai, mano, kad daro gera vaikams. Mano, kad juos myli.

� Hm, � skepti�kai numykė Lena.

� Pedofilija laikoma psichikos sutrikimu.

� Taip iki septintojo de�imtme�io prad�ios buvo sakoma apie homoseksualum�. Nors a� �ia nematau jokio skirtumo.

D�efris �inojo, kad Lenos sesuo buvo lesbietė, todėl labai nustebo, i�gird�s jos �od�ius.

� Mano nuomone, pagrindinis skirtumas toks, kad suaugusiųjų sueitis � savaime suprantamas dalykas. Vaikai nėra pasiruo�� tokiems santykiams. � Ji tylėjo, tad jis kalbėjo toliau: � Suaugusiajam santykiaujant su vaiku, vir�ų ima suaugusysis. Jie nebendrauja kaip lygus su lygiu. Suaugusysis visada turi persvar�.

Lena nepatikliai dirstelėjo į D�efrį.

� Toks įspūdis, kad jūs pateisinate tokius santykius.

� To dar betrūko! � pasipiktino D�efris, neteisingai apkaltintas. � A� tiesiog tau dėstau po�iūrį į tuos dalykus.

� Labai jau i�krypėli�kas po�iūris.

� Kas be ko, � sutiko D�efris. � Ta�iau, tirdami tokius dalykus, Lena, �iūrėkime į juos blaiviai, be pasi�lyk�tėjimo. Jeigu Markas turi toki� tatuiruot�, kitaip sakant, jeigu jis arba �agintojas, arba pedofilas, tau nedera i�siduoti, kad tu tam nepritari. Prie�ingu atveju jis niekada tau neatsivers. � Prisimin�s, kad jau yra jai apie tai kalbėj�s, pridūrė: � Tu pati tai supranti.

� K� gi, kas jis toks, jūsų manymu? � tarė Lena. � Jis ne k� vyresnis u� Leis�.

� Ma�ų ma�iausiai trejais metais.

� Nedidelis skirtumas.

� Jeigu jai būtų trisde�imt, o jam trisde�imt treji, būtų menkas skirtumas, bet dabar skirtumas mil�ini�kas: ji dar vaikas, o jis � beveik jaunuolis.

Lena tylėjo, tikriausiai apgalvodama jo �od�ius.

� Pa�iūrėkime i� kitos pusės: pedofilui patogiau tarp vaikų, nes jis vengia santykių su suaugusiaisiais. Jis bijo suaugusiųjų.

� Na, o D�enė? Kas atsitiko, kad jai u�siūta mak�tis? Kas per istorija?

� Ne�inau, � tarė D�efris. � Gal Markas galėtų apie tai papasakoti?

� Jis nekalba, � tarė Lena. � Frenkas bandė jį kalbinti, bet jis tiesiog �iūri į tolį, ir tiek.

� Gal jis apduj�s nuo kvai�alų?

Ji papurtė galv�.

� Buvo, bet dabar jau praėjo.

� Gal jam reikia įprastinės dozės?

� Regis, jo savijauta gera, � tarė ji. � Traukuliai jo netampo, jeigu tai turėjote galvoje.

� Na, o �iaip kaip atrodo? Sara sakė, kad ka�kas jį primu�ė.

� Aha, � tarė Lena ir i� vir�utinės ki�enės i�ėmė kelet� polaroido nuotraukų. � Mes padarėme kelet� nuotraukų, kad būtų įrodymų. Pasak daktarės Linton, pilvas perpjautas a�triu peiliu. �aizda nebuvo gili, tad nereikėjo nė siūti. Ir dar jam mėlynė paaky.

D�efris per�iūrėjo nuotraukas vien� po kitos. Markas spoksojo į objektyv� neveizd�iomis akimis. Vienoje nuotraukoje jis buvo be mar�kinių, ant pilvo buvo matyti įbrė�imai, o ant d�insų juosmens � riebalų dėmės.

� �ia ne mūsų darbas? � dėl visa ko paklausė D�efris.

� �inoma, ne, � atrė�ė Lena.

Jos irzlumas jai pasirodė keistas, nes paprastai jis visada to klausdavo, o ji ramiai atsakydavo. Lyg norėdama jam įgelti, pridūrė:

� Paklauskite savo draugės. Ji matė Mark� anks�iau u� mane.

� Kas nors jį vijosi? � paklausė D�efris, nekreipdamas dėmesio į jos �od�ius. � Ar jis pats k� nors vijosi?

� Arba viena, arba kita, � atsakė ji. � Rankos irgi subrai�ytos, gynėsi nuo ka�ko.

D�efris prisiminė Artūr� Prin�: jis irgi prisidengė rankomis galv�, kad D�efris nesmogtų jam į veid�.

� Mes paėmėme jo drabu�ius, � tarė Lena. � Daktarė Linton atliks sukepusio ant mar�kinių kraujo tyrim� ir DNR test�.

� Ar klausei jį apie seserį?

� Gal jis ir jaudinasi dėl jos, bet nei�siduoda. Kaip sakiau, tyli, ir baigta.

Su�ir�kė telefonas, ir D�efris nuspaudė mygtuk�.

� Atėjo pastorius Fainas. Nori pasikalbėti su Marku, � prane�ė Marla.

D�efris susi�velgė su Lena.

� Kokia proga?

� Jis sako, kad tėvai pra�ė jį būti jų įgaliotiniu per apklaus�. � Marla tyliau pridūrė: � Su juo atėjo Badis Konfordas.

� A�iū, � padėkojo D�efris, paspausdamas mygtuk�.

Nenuleisdamas akių nuo Lenos, jis atsilo�ė į kėdės atkalt�.

� Kas yra? � pagaliau paklausė ji.

� Tu sugebi u�megzti ry�į su Marku. Man neai�ku, koks jo pobūdis, bet tu turi būti atsargesnė.

� Jokio ry�io su juo neu�mezgiau, � gana nesmagiai pasijutusi, atsakė Lena.

� Gal todėl, kad jo motina serga, dalį savo jausmų jis perkelia į tave?

Lena gū�telėjo pe�iais.

� Tiek to, � tarė ji. � Gal imkimės darbo?

Lena sapnavo, kad girdi plaktuku kalant vinį. Apsivertusi ant kito �ono, ji beveik tikėjosi pamatyti, kad jos ranka prikalta prie grindų, ta�iau pasirodė, jog tai Henkas plė�ia jos miegamojo duris.

� Kas per velniava? � suriko ji, atsisėsdama lovoje.

� A� tau sakiau, jog dabar bus daug permainų, � tarė Henkas, stengdamasis i�kalti vyrių kai�tį.

� Vie�patie! � su�uko Lena, u�siimdama ausis, kad negirdėtų plaktuko kauk�ėjimo. �vilgtelėjusi į laikrodį ant tualetinio staliuko, suspigo: � Dar tik septynios, o man �iandien darbe reikia būti devint�!

� Vadinasi, turim laiko į valias, � atsakė Henkas, traukdamas vyrių kai�tį.

� Tu nori i�imti duris, k�? � paklausė Lena, iki pat smakro u�sitraukdama paklod�, nors vilkėjo storais mar�kinėliais ir tokiomis pat kelnėmis. � Kas tu toks esi, velniai griebtų?

Nekreipdamas dėmesio į jos �od�ius, Henkas ėmėsi vir�utinių vyrių.

� Liaukis, � įsakė Lena ir, apsisiautusi paklode, i�lipo i� lovos.

Nepaisydamas jos, Henkas toliau kauk�ėjo plaktuku.

� Nuo �ios dienos prasideda permainos, � parei�kė jis.

� Kokios permainos?

Ky�telėj�s rank� į u�pakalin� kelnių ki�en�, i�traukė sulankstyt� popieriaus lapelį.

� �e, � tarė, paduodamas jį Lenai.

Lena i�skleidė lak�telį, bet negebėjo sutelkti dėmesio į tekst�. Ji prisiminė paauglystės metus, kai Henkas, nepak�sdamas berniuko, su kuriuo ji draugavo, vinimis u�kalė miegamojo langus, kad ji negalėtų naktį i�sprukti į lauk�. Tuomet ji parei�kė, kad jis nusi�engia gaisrinės saugos taisyklėms, ir Henkas jai atrė�ė, jog ver�iau tegu ji gyva sudega, u�uot bendravusi su tokiu pa�lemėku.

Lena bandė atimti i� jo plaktuk�, bet jis buvo stipresnis.

� A� tau ne vaikas, velniai griebtų!

� Tu � mano vaikas, � at�ovė jis, i�traukdamas jai i� rankų plaktuk�. Paskiau i�kalė paskutinį kai�tį, ir durys i�virto ant grindų. � A� tave ne�iojau �tai �iomis rankomis, � tarė jis ir, met�s plaktuk�, parodė jai rankas. � Naktimis tave liūliuodavau, kai tu verkdavai, gamindavau tau prie�pie�ius, kad mokykloje galėtum pavalgyti, paskolinau pinigų, kad galėtum sumokėti pradinį įna�� u� �į nam�.

� A� gr��inau tau vis� skol� iki paskutinio cento!

� O �tai �ia bus palūkanos, � tarė jis ir, įsikib�s į duris, vargais negalais pakėlė jas nuo grindų.

Nieko nesuvokdama, Lena �iūrėjo, kaip jis ne�a duris į koridorių.

� K� tu �ia i�darinėji? � vos neverkdama su�uko ji. � Liaukis, Henkai!

� �iuose namuose nebebus paslap�ių, � suniurzgė jis ir, įtemp�s jėgas, atrėmė duris į sien�. Paskiau atsigr��s pridūrė: � �ia bus mano valia, vaikeli.

� A� nieko pana�aus nedarysiu, � tarė ji, sviesdama jam popieriaus lapelį.

� Dar pa�iūrėsim! � at�ovė jis, pagaudamas lapelį. � Tu kasdien vykdysi kiekvien� punkt�, sura�yt� �iame lapelyje, arba a� kreipsiuos į tavo vir�inink�. Ai�ku?

� Negrasink man, � atsakė ji, eidama jam įkandin į miegam�jį.

� Jeigu nori, gali manyti, kad a� tau grasinu, � tarė Henkas, i�traukdamas komodos stal�ių. Panar��s tarp jos apatinių, u�trenkė stal�ių ir atplė�ė kit�.

� Ko tau reikia?

� �tai, � tarė jis, i�traukdamas sportines kelnaites ir mar�kinėlius. � Apsivilk ir po penkių minu�ių būk apa�ioje.

Dirstelėjusi į jį, Lena tik dabar pastebėjo, kad jis vilki ne įprastais d�insais ir margais havajieti�kais mar�kinėliais, o baltutėliais mar�kinėliais su alaus reklama ir sportinėmis kelnaitėmis, visi�kai naujomis, k� tik i�pakuotomis. Avėjo naujais teniso bateliais, mūvėjo baltutėlėmis ligi kelių puskojinėmis. Kojos buvo tokios baltos, kad ji turėjo gerai įsi�iūrėti, kur puskojinės, o kur kojos.

� Ko man eiti apa�ion? � paklausė ji, susinerdama rankas ant krūtinės.

� Bėgsim.

� Tu ketini bėgioti su manimi? � paklausė ji, negalėdama patikėti savo ausimis. Jos akimis �iūrint, Henkas atrodė nukar��s senukas, kuriam tinka nebent sėdėti invalido ve�imėlyje. Jis tingėdavo net nueiti i�imti pa�to i� dė�utės.

� Po penkių minu�ių, � tarė jis, eidamas i� kambario.

� �unsnukis, � suniurzgė Lena, svarstydama, ar jai verta eiti i� paskos. Ji buvo taip įsiutusi, kad negalėjo apsispr�sti, bet galiausiai persirengė: nusimovė pi�amines kelnes ir apsimovė sportines.

� Pa�lemėkas, � niurnėjo ji, vilkdamasi mar�kinėlius.

Kitos i�eities ji neturėjo, todėl ir netvėrė pyk�iu. Jeigu Henkas papasakotų D�efriui bent dalį to, k� �ino apie Lenos elgesį, jai nei�eitų į sveikat�.

Lena teikėsi �vilgtelėti į s�ra��. Jis prasidėjo �kasdiene mank�ta� ir baigėsi �įprastu maistu per pusry�ius, pietus ir vakarien�.

Ji prisiminė visus keiksma�od�ius, kokius tik girdėjo de�imt metų dirbdama policijoje, ir i�dėjo Henk� į �uns dienas. I�liejusi pagie��, griebė savo teniso batelius ir nulipo laiptais �emyn.

� Sara! � pa�aukė Molė, paskiau pakartojo: � Sara!

� Ko? � atsiliepė Sara.

Į j� laukiamai �iūrėjo Molė, Kandė Nelson ir trys jos vaikai.

� Atsipra�au, � tarė Sara ir, palingavusi galv�, vėl ėmėsi ap�iūros. Jai nedavė ramybės mintis apie Leis� Paterson.

� Giliai įkvėpk, � tarė ji Deniui Nelsonui.

� Jau de�imt minu�ių, kai giliai kvėpuoju, � nusiskundė Denis.

� Patylėk! � nutildė jį motina.

Sara pajuto, kad Molė įdėmiai į j� �iūri, ir sutelkė vis� dėmesį į Denį.

� Gerai, � tarė ji. � Apsivilk mar�kinėlius, o a� pasikalbėsiu su tavo mama.

Kendė Nelson i�ėjo paskui j� į koridorių.

� Norė�iau nukreipti jį pas specialist�, � tarė Sara.

Motina pridėjo rank� prie �irdies, lyg Sara būtų pasakiusi, kad Deniui liko gyventi ne daugiau kaip du mėnesius.

� Nėra ko jaudintis, � nuramino ji vaiko motin�. � Norė�iau, kad specialistas patikrintų jam ausytes, o jis apie tai i�mano geriau negu a�.

� Ar tikrai jam nieko bloga?

� Tikrų tikriausiai, � atsakė Sara ir kreipėsi į Mol�: � Mole, būk gerutė, para�yk siuntim� į Evondeilį pas daktar� Met� de Andre�.

Molė linktelėjo, ir Sara grį�o į kabinet�. Atsisėdusi į savo kėd�, padėjo ant stalo stetoskop� ir sulaikė kvap�. Susigriebė begalvojanti apie D�efrį. Skaudėjo vis� kūn�, kiekvien� raumenėlį, ypa� nugar�: nieko nuostabaus, juk koridoriuje jie i�buvo iki tre�ios valandos nakties.

� Vadinasi, mes vėl susitinkame su D�efriu, ar ne? � pertraukė jos mintis Molė.

Sara nukaito kaip ugnis.

� I� kur �inai?

� Tarkim, skelbimai laikra�tyje kur kas ma�iau rė�ia akis.

Sara prisimerkė.

� Tai paskutinis pacientas, � �ypsodama tarė Molė. � Ar �iandien eisite į lavonin�?

Sara buvo beatsakanti, bet koridoriuje nuskardėjo griausmas, o paskiau keiksmas. Sara i�vertė akis į Mol� ir, i�bėgusi į koridorių, puolė į tualet�. �e�iametis vaikiukas įdomumo dėlei įmetė į klozet� dė�ut� degan�ių degtukų, ir u�sikim�o vamzdis. Sara svarstė, kviesti tėv� ar ne: �inojo, kad �iandien su juo dirba Tesa. Sara neturėjo įrankių, tad pati nieko negalėjo padaryti, be to, nebuvo laiko, nes reikėjo atidirbti u� vakaryk�t� dien�. Kita vertus, tėvas būtų įsi�eid�s, jeigu ji nebūtų pa�aukusi jo į pagalb�.

� Tėti� � suku�dėjo, u�dariusi tualeto duris. � �ia vaikų klinika. Negra�u svaidytis tokiais �od�iais.

Jis dirstelėjo į j� per petį.

� Svaid�iausi tokiais �od�iais vis� gyvenim�, jums girdint, ir nieko bloga nei�ėjo: u�augot visai padorios mergaitės.

� Tėti� � vėl prabilo Sara.

� Kas be ko. A� � tavo tėtis, � tarė jis.

Ji nusileido ir atsisėdo ant vonios kra�to. Vaikystėje Sara da�nai �iūrėdavo, kaip dirba tėvas, ir Edis surengdavo Sarai ir Tesai tikr� vaidinim�: �vangindavo vamzd�ius, �okinėdavo su ver�liarak�iu vienoje rankoje ir santechnine pompa � kitoje. Jis norėjo, kad mergaitės nebūtų baltarankės ir mokėtų naudotis įrankiais. Sara da�nai galvodavo, kad tėvas nepatenkintas, jog ji nepanoro imtis �eimos verslo ir stojo į medicinos fakultet�. Jis mokėjo jai u� moksl� ir ne�yk�tėjo pinigų, nors ji gaudavo stipendij�, ta�iau �irdies gilumoje buvo įsitikinusi, kad Edis būtų be galo laimingas, jeigu ji grį�tų namo ir drauge su juo valytų vamzd�ius. Kai kada Sara gailėdavosi pasirinkusi gydytojos specialyb�: santechnikai dirba kur kas ma�iau valandų per par�.

� Laukiniai Vakarai, ar ne? � atsikrenk�t�s tarė Edis.

Sara nusi�ypsojo, nujausdama, kad jis papasakos koki� nors juoking� istorij�.

� Aha.

� Ateina �erifas į saliūn� ir sako: �A� ie�kau kaubojaus su rudu popieriniu �varku ir rudomis popierinėmis kelnėmis.� � Luktelėj�s ir įsitikin�s, kad Sara klausosi, pasakojo toliau: � Barmenas jo ir klausia: �U� k� jis paie�komas?� Ir �erifas atsako: �U� tai, kad prisi�iureno.�

Sara prisivertusi nusijuokė.

Edis vėl ėmėsi darbo � įki�o saving� į unitaz�. Metalinė gyvatė ėmė pama�u suktis ir jos smailas galiukas įlindo į unitazo ang�.

� K� vaikas ten įgrūdo? � paklausė jis.

� Didel� degtukų dė�ut�, � atsakė Sara. � Bent jau mes taip manome.

� Padau�a, � suniurzgė Edis, ir Sara palingavo galv�, suvokdama, kad sutramdyti jo neįmanoma.

Ji gavo t� pamok� beveik prie� trisde�imt metų per klasės tėvų susirinkim�. Tad dabar, alkūnėmis pasirėmusi į kelius, �iūrėjo, kaip tėvas dirba. Edis Lintonas negarsėjo kaip puo�eiva netgi tada, kai bandydavo pustytis. Dabar jis vilkėjo tais pa�iais mar�kinėliais, su kuriais eidavo į koncertus, kai jiedvi su Tesa dar lankė mokykl�. �alios puskelnės buvo senos ir nubrizgusios. Ji pasilenkusi bandė nutraukti i�lindusį siūlo gal�.

� Baik, � tarė jis.

� Tuoj atne�iu �irkles, � pasisiūlė ji.

� Ar nebeturi ligonių?

� �iandien bud�iu lavoninėje, � atsakė ji.

Sara nėma� neskubėjo į lavonin� � ten jos laukė krūva popierių. Ties� pasakius, ji mieliau būtų pasėdėjusi �alia tėvo. Bent jau iki D�efris baigs darb�. Edis dirstelėjo į j� per petį.

� Ko tokia laiminga?

� Todėl, kad tu esi �ia, � atsakė ji, glostydama jam pe�ius.

� Aha, gryna teisybė, � sumurmėjo jis, vis grei�iau sukdamas saving�. � Na ir pridirbo tas vaikiukas. Jis ir turėtų apmokėti man u� darb�.

� Pa�iūrėsim, k� pasakys jo draudimo kompanija.

Edis pritūpė.

� Tavo sesutė prie vairo.

Sara neatsiliepė.

Tėvas grie�tai �vilgtelėjo į j�.

� Būdamas kare, ma�iau, kaip �monės mir�ta.

Sara nusikvatojo.

� Tėti, per kar� tu taisei tualetus Gilemo forte. Kojos nebuvai i�kėl�s i� D�ord�ijos.

� Et� � numojo jis ranka. � Tiesiog ten tarnavo toks kapralas i� Konektikuto, tai va, jis nei�tvėrė. � Edis susinėrė rankas ant krūtinės ir grie�tai pa�velgė į j�. � Taigi turiu galvoje, kad gyvenimas labai trumpas.

� Taip, � sutiko Sara.

Beveik kiekvien� savait� ji tuo įsitikindavo, dirbdama lavoninėje.

� Pernelyg trumpas, kad pyktumeis su seserimi.

� Aha! � su�uko Sara, supratusi, k� jis turi omeny. � Ar ji pasakė, dėl ko mudvi susipykome?

� Argi jūs, mergaitės, kada nors man esate sakiusios, dėl ko pykstatės? � suniurzgė jis.

� Labai keblu paai�kinti, � tarė jam Sara.

� La�inuos, kad labai paprasta, � parei�kė Edis, i� unitazo traukdamas saving�. � La�inamės. � Ir, susuk�s saving�, pridūrė: � Nune�k j� į automobilį ir atne�k pomp�.

� Man reikia eiti į darb�, � atsakė ji.

� Kai nune�i, tai ir eisi, � tarė jis, paduodamas jai susukt� saving�.

Sara nery�tingai j� paėmė.

� Einu, bet anaiptol ne todėl, kad man liepei.

Jis i�kėlė rankas.

� Nuo 1979 metų mano liepiama tu nieko nesi padariusi.

I�eidama i� tualeto, ji parodė lie�uvį. I� klinikos i�ėjo pro u�pakalines duris, kad laukiamajame nesusidurtų su ligoniais. Jos darbo diena buvo pasibaigusi, ta�iau visada pasitaiko koks nors pa�įstamas �mogus, o Sara nenorėjo su niekuo kalbėtis.

Ed�io furgonėlis stovėjo �alia Saros automobilio. I� abiejų pusių ant �ono buvo u�ra�as LINTONAS IR DUKTERYS. Ant u�pakalinių durelių puikavosi firmos �enklas � unitazas su rausvo tualetinio popieriaus ritiniu. Priėjusi ar�iau, Sara pamatė prie vairo sėdint Tes�: langas buvo u�darytas, variklis tyliai burzgė. Tikriausiai stovėjo �ia jau kokį pusvalandį.

Sara atidarė dureles i� keleivio pusės. Tesa nė negrį�telėjo. Ji, be abejo, matė Sar� prieinant.

� Sveika! � su�uko Sara, stengdamasi perrėkti kondicionieriaus ū�esį, ir įmetė saving� į furgono gal�. Paskiau įlipo į automobilį ir u�trenkė dureles.

� Na, ar rado t� mergait�? � nenorom pasisveikinusi, paklausė Tesa.

� Dar ne.

Sara nugara atsirėmė į dureles, kad gerai matytų seserį. Nusispyrė klumpikes ir kojomis įsirėmė į Tesos sėdynės kra�t�.

� �ia mano vieta, � tarė Tesa: �iuos �od�ius jos da�nai kartodavo vaikystėje, kai va�iuodavo pasiva�inėti.

� Na, tai k� gi ketini daryti? � paklausė Sara, kojos nyk��iu bakstelėdama Tesai į �launį.

� Liaukis. � Tesa sudro�ė jai per koj�. � A� pykstu ant tav�s. � Paskiau nusisuko ir u�sikvempė ant vairo. � Atsipra�au, kad taip pasakiau. � Patylėjusi pridūrė: � Kad neturėsi vaikų.

Sara ne i�kart atsiliepė.

� Atsipra�au, kad paklausiau, ar Devonas yra tėvas.

� K� gi� � Tesa gū�telėjo pe�iais. � Jis tikrai tėvas, jeigu i� tiesų abejoji.

� Nė kiek, � atsakė ji, nors abejonių būta.

Tesa irgi atsirėmė nugara į dureles, kad galėtų gerai matyti seserį. Patogiau įsitaisė, parietusi kojas, ir dabar seserys, netardamos nė �od�io, �iūrėjo viena į kit�.

Tyl� nutraukė Sara.

� Jeigu nori tai padaryti� � prabilo ji, stengdamasi kalbėti nuo�ird�iu tonu. � Jeigu i� tikrųjų nori tai padaryti� A� tave paremsiu. Juk tu �inai.

� Kas �ia tau �ovė į galv�? � paklausė Tesa.

� A� tiesiog� � sumik�iojo Sara, ne�inodama, kaip galėtų paai�kinti savo jausmus. � �i� savait� ma�iau tiek daug nuskriaustų vaikų, jog� � Ji u�sikirto. � Nesvarbu, k� a� pati apie tai manau, Tesa. Spr�sti turi tu.

� �inoma.

� Tu pati turi galvoti, � tarė Sara. � Suprantu, tau buvo nelengva apsispr�sti�

� Tu klysti, � pertraukė j� Tesa.

� Klystu?

Tesa pa�velgė pro lang� ir nutilo.

� Tiesiog a� bijau, ir tiek, � po valandėlės tarė ji.

� Tesa, ko gi tu bijai? � Sara spustelėjo seseriai rank�.

� �iūriu į tėtį ir mam�� � Ji pravirko. � O jeigu a� blogesnė u� juos? O jeigu būsiu netikusi mama?

� Negali būti, � padr�sino j� Sara, glostydama jai galv�.

� Tu ties� sakei, � tarė Tesa. � A� esu egoistė. Tik apie save galvoju.

� A� ne tai turėjau galvoje.

� Tu sakei ties�. Dabar pati suprantu. � Tesa nusi�luostė a�aras atgalia ranka. � A� esu egoistė, Sara. Nesubrendėlė. � Ji ironi�kai nusijuokė. � Trisde�imt trejų metų, o tebegyvenu su tėvais.

� Betgi ne tame pa�iame name.

Tesa nusijuokė pro a�aras.

� O Dieve! Nesigerink!

Sara irgi nusijuokė.

� Tesa, tu labai gera. Tu myli vaikus.

� Taip, myliu. Ne�inia, kaip a� juos mylėsiu, kai teks rūpintis jais dien� ir naktį. � Ji papurtė galv�. � O jeigu padarysiu k� nors baisaus? Jeigu nety�ia i�mesiu i� rankų, o jeigu gims mergaitė ir a� imsiu j� rengti kaip Remzi4?

� Tuomet mes pasodinsim tave į kalėjim�.

� A� nejuokauju, � juokdamasi sucypė Tesa. � O kas atsitiks, jeigu nemokėsiu jos auginti?

� Mama su tė�iu tau padės, � priminė jai Sara. � Ir a� padėsiu. � Luktelėjusi pridūrė: � Ai�ku, jei pasiry�i gimdyti. Jei norėsi i�saugoti kūdikį.

Tesa palinko į priekį.

� Tu būtum puiki mama, Sara.

Sara kietai su�iaupė lūpas, kad nepravirktų.

� I� tiesų ne�inau, k� reikėtų daryti.

Sara giliai atsikvėpė.

� Nieko nereikia spr�sti �iuo metu, � tarė ji. � Gali palaukti kelias dienas, kol atsipeikėsi.

� Aha.

� Man regis, turėtum pasitarti su Devonu. Jis turi teis� �inoti.

Tesa lėtai linktelėjo galv�.

� Taip, turi, � sutiko ji. � Galbūt nenorėjau nieko jam sakyti, nes ne�inojau, k� jis pasakys. � Ji vylingai nusi�ypsojo. � Ko norėjo, t� ir gaus.

� Nebūtinai turi u� jo tekėti.

� O jeigu tėtis gaus �irdies smūgį, jei gyvensiu nuodėmėje?

� Labai abejoju, kad jį i�tiktų �irdies smūgis, � nusi�ypsojo Sara. � Tiesiog pasiguldys tave ant kelio ir�

� Aha, tikrai.

I�traukusi i� dė�utės popierin� nosin�, ji nusi�nyp�tė tris kartus kaip vaikystėje.

� Gal ir geriau būtų, jeigu jis pasiguldytų mane ant kelio.

Sara spustelėjo jai rank�.

� Pati spr�sk, Tesa. Nors ir kaip pasielgtum, a� tav�s nesmerksiu.

� A�iū, � sumurmėjo Tesa ir, i�pe�usi dar vien� nosin�, nusi�luostė nosį.

Ji vėl atsirėmė nugara į dureles ir pa�velgė į Sar�. Netrukus jos veid� nu�vietė �ypsena.

� Kas yra? � paklausė Sara.

� I� tavo veido matau.

� K� matai?

Tesa nusi�ypsojo.

� Kad mylėjaisi.

Sara taip nusikvatojo, kad aidas nuskardėjo furgone.

� Gerai buvo? � paklausė Tesa.

Sara �elmi�kai dirstelėjo pro langelį.

� Kelinta valanda?

� Ak tu, paleistuve! � su�uko Tesa, mesdama į j� pavartot� nosin�.

� Liaukis! � Sara nublo�kė į �alį nosin�.

� Nėra ko vaidinti vyresniosios sesers, � perspėjo Tesa. � Papasakok, kas atsitiko.

Sara nukaito kaip vė�ys.

� To dar betrūko!

� Kodėl taip staigiai apsigalvojai? � paklausė Tesa. � Pamenu, an�syk net nenorėjai su juo susitikti.

� Mama, � atsakė Sara. � Mama patarė man gerai pagalvoti.

� Ir k�?

� Na, mes gana ilgai kvailiojome. � Sara patylėjo, apm�stydama, kaip galėtų paai�kinti savo elgesį. � Teks dar sykį pabandyti. Arba visi�kai jo nusikratysiu ir gyvensiu kaip gyvenusi, arba susitaikysiu.

� Gerai buvo? � vėl paklausė Tesa.

� Malonu patirti k� nors nauja, � atsakė ji, prisimindama praėjusi� naktį. � Malonu bent trumpam nuraminti s��in�. � Patylėjusi pridūrė: � Ir nuslopinti baim�.

� Dėl dingusios mergaitės?

� Dėl visko, � atsakė Sara, nesileisdama į ai�kinimus.

Ji jau seniai davė sau �odį nekalbėti su artimaisiais apie darb� lavoninėje, kad būtų ramiau ir jai, ir jiems. Juk turėjo būti prieglobstis nuo smurto ir mirties.

� Buvo malonu�

� Patirti ger� orgazm�?

Sara plek�telėjo lie�uviu ir nusi�ypsojo.

� Įspūdinga, � tarė ji ir i�kart papurtė galv�, ie�kodama tinkamo �od�io. � Pasaki�ka. Be galo�

� Po velnių! � su�uko Tesa ir atsitiesusi nusi�luostė akis. � Tėtis ateina.

Ne�inia kodėl Sara irgi atsisėdo tiesiai. Vargu ar siųsdamas atne�ti įrankio Edis tikėjosi, kad ji u�sisėdės automobilyje.

� Kur mano pompa? � su�uko jis, atplė�damas dureles i� Saros pusės. � Apie k� judvi �ia plepate? � Nei�gird�s atsakymo, pridūrė: � Ar suvokiate, kiek benzino sudeginote, sėdėdamos nei�jungusios variklio?

Sara nusijuokė, ir jis, pliauk�telėj�s jai per koj�, paklausė:

� K� pasakytų mama, pama�iusi jūsų veidus?

� Ko gero, kad ne be reikalo �ia sėdėjome.

Jos suprunk�tė. Edis grie�tai nu�velgė jas ir, u�trenk�s dureles, nuėjo.

Lena dėjosi, kad nesiklauso D�efrio pokalbio telefonu su Sara Linton. Apsimesti buvo neapsakomai sunku, nes jie sėdėjo vienas �alia kito automobilio priekyje. Lena spoksojo pro langelį, lyg būtų visi�kai abejinga. Vis dėlto �irdį jai grau�ė nerimas, prisiminus, kas vos prie� kelias valandas atsitiko Markui. Tik gerokai vėliau turėjo paai�kėti, ar jis sugebės atsigauti. Kurį laik� jo smegenys buvo be deguonies, tad �iuo metu, kol jis tebėra komos būsenos, sunku numatyti, k� patyrė jo organizmas.

Lena dirstelėjo į D�efrį, kai �is pasakojo Sarai apie Marko santykius su Greise Paterson. Sara atsakė trumpai ir profesionaliai, nes D�efris beregint jai pritarė.

� Susitiksim vakare, � tarė D�efris ir padėjo ragelį. Paskiau i�kart kreipėsi į Len�: � A� tave perspėjau, kad neliktum viena su Marku.

� �inau, � atsakė Lena ir vėl ėmė ai�kinti, kodėl Bredas turėjo i�eiti i� namelio.

Jis pertraukė j�, kilstelėdamas rank�.

� Lena, noriu tau pasakyti tik viena: tu �ia ne vir�ininkė, � tarė jis, ir buvo justi, kad jau senokai norėjo tai pasakyti.

� �inau.

� Nepertrauk man�s, � įsakė jis, perverdamas j� �vilgsniu. � A� dirbu �į darb� kur kas seniau u� tave, todėl turiu teis� tau įsakyti ir nurodyti, k� ir kaip dera daryti, nes a� savo darb� i�manau.

Ji buvo beatsakanti, bet apsigalvojo.

� Tu esi tyrėja, vadinasi, i� dalies nepriklausoma, ta�iau dienos pabaigoje a� tau duodu nurodymus rytojui. � Jis pa�velgė į j�, lyg tikėdamasis, kad ji ims prie�tarauti. � Jeigu negaliu kliautis, kad tu vykdysi mano nurodymus, tad kuriems galams tu man reikalinga?

Dabar buvo jos eilė atsiliepti, bet ji nesumetė, k� galėtų jam pasakyti.

� Pageidau�iau, kad tu apie tai pagalvotum, Lena. A� �inau, tau patinka �is darbas, ir tu gerai dirbi, kai to nori, bet po to, kas atsitiko� � Jis papurtė galv�, lyg būtų pasak�s ne tai, k� norėjo. � Net ligi pastarojo atsitikimo. Tu i�tisai nevykdai įsakymų ir todėl esi daug pavojingesnė u� pa�ius nusikaltėlius.

Len� skaud�iai u�gavo tie �od�iai, ir ji �oko teisintis:

� Jeigu Bredas būtų buv�s kartu, Markas nebūtų man to papasakoj�s.

� Bet nebūtų ir kėsin�sis į savo gyvyb�, � tarė D�efris. Jis patylėjo, �iūrėdamas tiesiai į keli�, paskiau atsidus�s tarė: � Gal a� klystu.

Lena neatsiliepė.

� Ko gero, Markas būtų i�taik�s kit� prog� i�krėsti k� nors pana�aus. Jis nenuspėjamo būdo. Tu �ia niekuo dėta.

Ji linktelėjo, nors ir nebuvo tikra, kad D�efris sako ties�. �iaip ar taip, bent jau bandė j� raminti, o ji netgi to nepadarė, kai jis tro�ko jos gero �od�io, kai jie kalbėjo apie D�enės Viver mirtį.

� Ne vien apie Mark� norėjau pasikalbėti. Ar tu u�sira�ei pas psichoterapeut�?

Ji papurtė galv�.

� Lena, a� nenoriu dabar apie tai kalbėti, � tarė jis, � bet, man rodos, mums bus sunku dirbti drauge. � Jis patylėjo ir, pabrė�damas kiekvien� �odį, pridūrė: � Tu turi gerai pagalvoti, ar nori dirbti policijoje, ar ne.

Ji linktelėjo ir prikando lie�uvio galiuk�, kad neapsiverktų. Kaip ji galėtų nebedirbti policijoje? Jeigu ji nebebus tyrėja, kas tokia ji bus? Paprasta moteris, ir tiek? Kartais Lenai dingtelėdavo mintis, kad ji apskritai ne �mogus.

� Tu esi gera policininkė, � tarė jis.

Ji vėl linktelėjo ir nusisuko į langelį, kad jis nematytų jos veido. Gerklėj įstrigo gumulas, ir ji tik vargais negalais susitvardė nepravirkusi. Pyko ant sav�s u� tai, kad tokia silpna: to dar betrūko, kad, D�efriui stebint, apsibliautų kaip ma�vaikė.

� Pakalbėsim apie tai, kai u�baigsim �i� byl�, � tarė D�efris viltingu balsu, bet jai to buvo per ma�a. � A� noriu tau padėti, Lena, bet negalėsiu tau padėti, jeigu tu nenori pagalbos.

Jo �od�iai nuskambėjo kaip Henko paistalai, o Lena tokių nes�monių prisiklausė tiek, kad jų pakaktų visam gyvenimui.

� Gerai, � tarė ji atsikrenk�tusi ir vėl nusisuko į langelį.

D�efris vairavo tylėdamas, o ir ji nesakė nė �od�io, kol pastebėjo, kad jie prava�iavo posūkį į policijos skyrių.

� Kur va�iuojam? � paklausė.

� Pas Dot� Viver į namus, � atsakė jis. � Ji neatsiėmė savo dukters i� lavoninės.

� Keista, � tarė Lena, atgalia ranka vog�iomis �luostydamasi akis. � Gal kas bloga jai atsitiko. Kaip jūs manote?

� Ne�inau, � atsakė D�efris, kietai suk�sdamas dantis.

� Kaip jūs manote, gal ji k� nors pasidarė? � paklausė Lena. � Kaip Markas?

Jis linktelėjo, ir ji nustojo klausinėti.

Rodydamas į keli�, D�efris paklausė:

� Ar Rendolfo gatvė ana ten?

� Taip, � atsakė Lena, ir D�efris pasuko į Rendolfo gatv�.

Namų vis ma�ėjo, vien� nuo kito skyrė vis didesnis atstumas, jie stovėjo atokiau nuo gatvės. Tai buvo senasis Granto rajonas, atsirad�s tada, kai �monės dar nestatė pigių namelių vieni kitiems ant galvų. D�efris sustabdė automobilį prie�ais pilk� pa�to dė��, taip prikim�t� korespondencijos, kad jai i�traukti būtų prireik� lau�tuvo.

� �ia, � tarė jis.

Pava�iav�s atbulas, pasuko į med�iais apsodint� keliuk�. Jis, be abejo, pastebėjo keturis �Granto �inių� egzempliorius, suki�tus į plastikinius mai�elius ir pamestus keliuko prad�ioje, bet nepasakė nė �od�io.

Viverių namas stovėjo kur kas toliau nuo gatvės, nei manė Lena: tik po kelių sekund�ių prie� akis i�dygo nedidelis pastatas. Antras auk�tas buvo pristatytas vėliau ir nelabai derinosi su pirmuoju.

� Ar matai kur automobilį? � paklausė D�efris, sustodamas prie atviro gara�o.

Lena apsi�valgė stebėdamasi, kuriems galams klausti to, kas akivaizdu.

� Ne, � atsakė ji.

Jie i�lipo i� automobilio, ir Lena apėjo nam�, �iūrėdama pro pirmojo auk�to langus. Vienur buvo u�trauktos u�uolaidos, kitur � �aliuzės, ir viduje nieko nebuvo matyti. Ji pastebėjo dvivėres duris, tikriausiai vedan�ias į rūsį, bet jos buvo u�rakintos. Rūsio langeliai i� vidaus buvo u�teplioti juodais da�ais.

Bevaik��iodama aplink namus, ji i�girdo D�efrį beld�iant į pagrindines duris ir �aukiant:

� Ponia Viver!

Atgalia ranka �luostydamasi prakait� nuo kaktos, Lena u�lipo ant pirmos laiptų pakopos.

� Nieko neįmanoma pamatyti. Visur u�trauktos u�uolaidos.

Ir papasakojo apie rūsį ir juodai u�da�ytus langus.

D�efris apsi�valgė po kiem�, ir ji pastebėjo, kad jis sunerim�s. Jau kelios dienos, kai Dotė Viver nei�ėmė pa�to. Ji i�siskyrusi, o duktė �uvusi. Gal ji tarė sau, kad nebėra prasmės gyventi?

� Ar tikrinai langus? � paklausė D�efris.

� Visi u�rakinti, � atsakė ji.

� Netgi tas, kuris i�mu�tas?

Lena suprato, k� jis turi omeny. Kaip teisėsaugos atstovai, neturėdami orderio, jie negali įeiti į Viverių namus be pateisinamos prie�asties. Vien blogos nuojautos neu�tenka. I�dau�tas langas gali būti gera dingstis.

� Turite omeny i�dau�t� rūsio lang�? � paklausė ji.

Jis linktelėjo.

� O jeigu suveiks signalizacija?

� Tuomet i�kviesim policij�, � tarė jis, leisdamasis laiptais.

Lena būtų pati i�dau�usi lang�, bet suprato, kad D�efris stengiasi j� apsaugoti nuo neteisėtų veiksmų. Atsirėmusi į priebu�io turėklus, ji laukė, kol su�vangės i�kulto lango �ukės. Praslinko keletas minu�ių, ir vis dar tvyrojo tyla. Lena jau buvo beapeinanti nam� i� kitos pusės, bet i�girdo viduje �ingsnius.

Jis i�dygo tarpdury, vien� rank� u�dėj�s ant rankenos, kitoje laikydamas ry�kiai gelton� apsiaust�.

� Leisės? � paklausė Lena, imdama apsiaust�.

Apsiaustas atrodė per ma�as net vaikui, ta�iau etiketė po apykakle i�bla�kė visas abejones. Etiketėje buvo mergaitės vardas tam atvejui, jeigu ji pamestų apsiaust�.

� Vie�patie! � sumurmėjo Lena ir klausiamai pa�velgė į D�efrį.

Jis papurtė galv� � mergaitės nerad�s.

D�efris pasitraukė į �alį, praleisdamas j� vidun. Tvokstelėjo kar�tis � viduje buvo netgi kar��iau nei lauke. Pirmas kambarys, matyt, svetainė, buvo gana erdvus, bet, keis�iausia, visi�kai be baldų. Net kiliminė danga buvo i�plė�ta, grindyse nelyginant iltys styrojo vinys.

� Kas per!.. � su�uko Lena, eidama per kambarį.

Ji pastebėjo, kad D�efris laiko revolverį, tūt� nukreip�s į grindis. I�vadinusi save �iople, Lena pasekė jo pavyzd�iu. J� taip priblo�kė ir Leisės apsiaustas, ir kambario vaizdas, kad pamir�o, jog namuose galbūt kas nors slepiasi. Jie taip brazdėjo lauke, kad �mogus, u�siglaud�s viduje, be jokios abejonės, būtų suprat�s, jog į namus įsibrovė nekviesti sve�iai.

D�efris linktelėjo, kad ji sektų i� paskos. Virtuvėje buvo toks pat vaizdas kaip ir svetainėje. Spintelių durelės atviros, lentynos tu��ios. Lena nuėjo į valgom�jį, paskui į poilsio kambarį ir į nedidelį kabinet� � visur tu��ia, nuo grindų nuplė�ta kiliminė danga.

Viduje tvyrojo slogi atmosfera. Lena nujautė, k� pagalvojo D�efris, aptik�s gelton�jį apsiaust�. Vadinasi, Leisės �ia būta. Gal ji tebėra �ia. Bent jau jos kūnas.

� Jauti kvap�? � suku�dėjo D�efris.

Lena patraukė nosimi. Dvokė �vie�iais da�ais ir dar ka�kuo itin aitriu.

� Ka�kokia valymo priemonė? Sodos hipochloridas? � paku�domis atsiliepė ji. � Ne, ka�kas kita. Ne�inau.

� Ar prisimeni Marko nuotraukas? Tu jį fotografavai suėmusi, � tarė D�efris. � Jo drabu�iai buvo i�tepti da�ais, ar ne?

Lena linktelėjo, tebevaik��iodama po kambarį. I�ėjusi į koridorių, pamatė laiptus.

� Ar jau buvote vir�uje? � paklausė ji, ir tuo metu antrame auk�te pasigirdo dunkstelėjimas.

Jie drauge kilstelėjo ginklus, ir Lena pirma �engė laiptais auk�tyn, glausdamasi prie sienos ir taikydama į lubas. Atsargiai lipdama laiptais, pajuto, kad ir nuo jų nuplė�ta kiliminė danga. Įsitempė visi raumenys, plūstelėjo adrenalinas.

Atsidūrusi vir�uje, Lena stabtelėjo ir ap�velgė ilg� koridorių. Po kairei, beveik pa�ioje palubėje, buvo langelis, kurio jie nepastebėjo i� lauko. Jis buvo praviras, ir Lena pamatė, kad pro ply�į ant grindų prikrit� lapų ir �apų. Ant lango kabojo juodos u�uolaidos su prisiūtais pasvarėliais apa�ioje. Palangė buvo �vie�iai nuda�yta baltais da�ais, nugrem�tais tose vietose, kur kabaliavo pasvarėliai. Lena parodė į juos D�efriui � girdi, gal jie dunksėjo į sien�, ir D�efris patraukė pe�iais: gal ir taip, o gal ne.

Lena buvo beeinanti koridorium, bet D�efris u�bėgo jai u� akių, pro atviras duris mesdamas �vilgsnį į kambarius. Ji sekė i� paskos. Ir vonios kambarys, ir abu miegamieji buvo nusiaubti kaip ir svetainė. Įdomu, dingtelėjo jai mintis, ar D�efrį nusmelkia baimė, pagalvojus, kad viename i� tų kambarių gali būti Leisė Paterson. Lena baisėdamasi prisiminė Mark�, kai D�efris stabtelėjo koridoriaus gale prie vienintelių u�darų durų.

Jis stovėjo, abiem rankomis laikydamas revolverį. Ne�inia kodėl nejudėjo i� vietos, ir Lena buvo be�engianti į priekį, bet sustojo, i�vydusi jo veido i�rai�k�. Gal jis baiminasi, kad gali pamatyti k� nors baisaus? Lena irgi bijojo.

D�efris priki�o ausį prie durų, lyg k� nugird�s.

� Kas? � vien lūpomis paklausė Lena.

Jis papurtė galv�, lyg norėdamas jai pasakyti, kad turi pagalvoti. Lena stovėjo �alia, petimi atsirėmusi į sien�, ir, pasruvusi �altu prakaitu, laukė jo nurodymų. Tikėjosi, kad jis ilgai nedels, nes, bėgant laikui, silpo jos ry�tas.

Pagaliau jis mostu liepė jai atsistoti u�pakaly, paskiau mostelėjo, kad trauktųsi toliau, kol ji atsidūrė prie laiptų. Kai ji atsistojo ant vir�utinės pakopos ir i�ki�o galv� i� u� kampo, jis, regis, nusiramino. Lena pasiruo�ė �uoliui, kai jis atsivėdėj�s spyrė į duris. Tvykstelėjo liepsna, durys nu�oko nuo vyrių, partrenkdamos D�efrį ant grindų. Tuojau pat driokstelėjo griausmas, ir Lena pritūpė ant laiptų � koridoriumi nusirito ugnies kamuolys.

� Vie�patie! � suku�dėjo ji ir suklupusi prisidengė veid� rankomis.

Lena i�sigando, kad j� nutvilkys kar�tis arba gyv� praris liepsnos, bet nieko neatsitiko. Atsitiesusi i� u� kampo pa�velgė į koridorių. D�efris gulėjo po u�virtusiomis durimis, bet judėjo. Vir�utinė durų dalis atrodė suanglėjusi. Ant sienų juodavo suod�ių dėmės, bet gaisro nebuvo. Ugnis, matyt, buvo tokia stipri, jog tvykstelėjusi akimirksniu u�geso.

Po kairei ji i�girdo spragsėjim� ir mikliai atsisuko į t� pus�. Degė juodosios u�uolaidos. Lena nusivilko �vark� ir �oko juo dau�yti u�uolaidas, kol jos nukrito ant grindų. Jai trypiant paskutines smilkstan�ias draiskanas, D�efris nustūmė nuo sav�s duris.

� Kas, po velniais, atsitiko? � paklausė jis, apsi�iupinėdamas veid� ir kūn�, turbūt tikrinosi, ar apdeg�s. Lenai pasirodė, kad jis nė kiek nenukentėjo. Durys apsaugojo jį nuo ugnies tvyksnio.

� Nesuprantu, � tarė ji, metė �alin �vark� ir pri�okusi padėjo jam pasikelti.

� A� pajutau u� durų ka�koki� smarv�, � tarė jis, sunkiai remdamasis į jos petį. � Kas, po velniais, �ia buvo?

� K� jūs u�uodėt? � paklausė ji.

� Man regis, dvokė benzinu. Nesu tikras. Sunku pasakyti, nes labai dvokė da�ais.

Jis bandė nusipurtyti suod�ius, bet veltui. Staiga jiedu dirstelėjo į jo batus. Nuo kar��io buvo i�silyd� puspad�iai.

� Velniava! � suniurzgė jis. � Tik pereit� savait� juos nusipirkau.

Lena pa�velgė į jį, sunerimusi, ar jam nebus pa�eistos smegenys.

� Ar tau nieko neatsitiko? � paklausė jis, ka�k� nubraukdamas jai nuo peties.

� Nieko, � atsakė ji.

Jai nieko neatsitiko tik todėl, kad D�efris liepė jai eiti ant laiptų.

� I�lėkė, ar ne? � tarė jis, rodydamas į lang�.

Nuo sprogimo langas i�lėkė su visais rėmais. Ten, kur liepsnojo u�uolaidos, juodavo dry�iai.

� Aha, � tarė Lena, ranka braukdama sau per plaukus.

Pabiro dulkės, jai pasirodė, kad bus nudeg� plaukų galiukai.

Grį��s atgal, D�efris stabtelėjo koridoriuje prie�ais durų ang�. Laikėsi visų atsargumo priemonių, baimindamasis, kad gali sprogti dar vienas įtaisas. Pagaliau �engė į kambarį ir apsi�valgė.

� Įtaisas buvo įrengtas vir� durų, � tarė jis, pridėj�s rank� prie krūtinės.

Keista, dingtelėjo Lenai, kaip jis gali taip blaiviai svarstyti! Juk jis vos ne�uvo, sprogus įtaisui.

� �tai, kur eina laidas� � rodydamas į stakt�, tarė D�efris. Lėtai ap�velgdamas kambarį, pridūrė: � �ia.

Lena ky�telėjo galv� į vidų, norėdama pamatyti, k� jis turi omenyje. Kampe stovėjo trys bakai benzino. Ant jų gulėjo apdeg�s rank�luostis ir ka�kas pana�aus į �adintuv�. Plastikinis korpusas buvo įskil�s, i� jo ky�ojo laidai. Sienos ir lubos buvo apsvilusios, plastikiniai �aliuzių skersiniai susilyd�, bet, keis�iausia, niekas nesudegė.

Lena ap�iūrėjo sprogstam�jį įtais�, stebėdamasi jo primityvumu. Metaliniai bakai buvo tvirtai suri�ti, o laikrodinis mechanizmas, sprend�iant i� visa ko, net neprijungtas. Ji palietė rank�luostį, pauostė. Įtaiso gamintojas net nebuvo jo sudrėkin�s benzinu, kad jis u�siliepsnotų.

� Kvaila, ir tiek, � tarė ji.

� Aha, � pritarė D�efris. � Tai kas gi sprogo?

� Protas nene�a, � atsakė ji, ap�iūrinėdama kambarį.

Tik dabar ji pastebėjo, kad tai vienintelis nei�kraustytas kambarys: grindys i�klotos kilimine danga, ant sienų plakatai su vaiki�kais pie�iniais. Grei�iausiai jame gyveno mergaitė: sienos rausvos, balti pintiniai krėslai, lentynose �vėrelių i�kam�os, prie�ais duris prie sienos plati lova, u�klota rausvu u�tiesalu. Audinys i� pa�iūros atrodė standus, lyg būtų sudrėkintas ir i�d�iovintas, pu�iant kar�t� or�. Lena palietė u�tiesal�, paskiau pauostė pir�tus.

� Benzinas, � tarė.

D�efris irgi ap�velgė kambarį.

� Toks įspūdis, lyg viskas buvo sulaistyta benzinu, � tarė jis. � Langai sandariai u�daryti. Ko gero, kambarys buvo pilnas benzino garų, o kai, durims atsidarius, suveikė laikrodinis mechanizmas, benzino garai u�sidegė? � D�efris metė �vilgsnį į koridorių. � Ugniai u�sidegti būtinas deguonis. Gal jo nebeliko per tokį kar�tį?

� Visai galimas daiktas, � atsiliepė Lena. � Sprogstamųjų įtaisų specialistai tars savo �odį.

� �inoma, � pritarė D�efris ir, i� mar�kinių ki�enės i�sitrauk�s mobilųjį telefon�, paskambino į policijos skyrių Frenkui, kad atsiųstų i�minuotojus, o paskiau į D�ord�ijos tyrimų biur� Nikui �eltonui. Papra�ė atsiųsti specialistų grup�, kad kruop��iai i�nar�ytų vis� nam�.

� Mes dar turime laiko, iki jie atva�iuos, � tarė D�efris, i�jungdamas telefon�.

� Puiku, � sumurmėjo Lena, tarusi sau, kad tokiame tvankiame ir pri�vinkusiame name jie u�dus iki atvyks kriminalistai.

� Kodėl ji nei�kraustė ir �io kambario? � paklausė D�efris.

Lena patraukė pe�iais.

� Gal po D�enės mirties jai sunku buvo �ia ateiti?

� Galbūt, � sumurmėjo jis, �luostydamasis akis. � O kam gi reikėjo i�kraustyti vis� nam�, jeigu jis turėjo sudegti, sprogus įtaisui?

� Į �į klausim� atsakys kriminalistai, � tarė Lena. � Apie tokius dalykus kalbama Discovery laidose.

� Tikriausiai nekentė jos, � tarė D�efris, toliau plėtodamas �i� tem�. � Galima suprasti, kodėl ji nei�kraustė kambario, bet va �itai� � jis parodė į bakus su benzinu, � �nesuvokiama.

Lena prisiminė Mark� ir pagalvojo, jog jis galėjo ty�ia k� nors padaryti, kad įtaisas nesprogtų.

� Kas tai padarė? � toliau kalbėjo D�efris. � Greisė? Dotė? O gal Markas? Galvoj netelpa.

I� dyko buvimo Lena ėmė �valgytis po kambarį. Ant tualetinio staliuko �alia kosmetikos stovėjo i�rikiuotos ka�ių statulėlės.

� Gal ji norėjo i�sivaduoti nuo prisiminimų apie D�en�? � paki�o mintį Lena, ir sulig tais �od�iais jai pasidarė bloga. � Sprogimas visk� sunaikintų.

� Gal Dotė pagrobta? � spėjo D�efris.

� Kas būtų galėj�s j� pagrobti? � atrėmė Lena. � Kokia prasmė? O jeigu ir būtų pagrobta, kaip �ionai pakliuvo Leisės apsiaustas? Gal jūs manote, jog kas nors, pagrob�s Leis�, atva�iavo Dotės? Paskiau i�kraustė namus?

� Tavo nuomone, įtais� įrengė Dotė? � paklausė D�efris.

Lena patraukė pe�iais, nors �irdies gilumoje buvo įsitikinusi, kad tai padarė Markas. Drabu�iai i�teplioti da�ais, jis dvokė chemikalais � i� visa ko sprend�iant, pastarosiomis dienomis jis lankėsi �iuose namuose. Tik ne�inia, k� jis �ia veikė.

D�efris, matyt, irgi buvo tos pa�ios nuomonės.

� Marko drabu�iai buvo i�tepti da�ais, � tarė jis. � Reikia paimti da�ų mėginį nuo sienų ir patikrinti laboratorijoje.

� Buvo ai�ku, kad da�ai �vie�i, � nenorom tarė Lena.

� Kodėl Dotei prireikė i�kraustyti namus? Kodėl ji i�vyko nė nepalaidojusi dukters?

Lenai dingtelėjo mintis, kad D�efriui tikriausiai smegenų sukrėtimas. Jis be perstojo kartoja tuos pa�ius klausimus, lyg ji galėtų į juos atsakyti. Ji buvo besiūlanti jam atsisėsti, bet jis apsisuko ir �vilgtelėjo į lov� vidury kambario, lyg stengdamasis ka�k� į�iūrėti. Netrukus paspyr�s apvertė �iu�inį.

� Kas tai? � paklausė Lena, nors pati puikiausiai visk� matė.

Po �iu�iniu ant lovos dugno gulėjo koks dvide�imt i� pa�iūros pigių �urnalų. Vir�eliuose vaikų nuotraukos � jie darė tai, ko vaikams daryti nedera. Visi �urnalai � to paties pavadinimo: Vaikų glamonės. Pavadinimas i�ved�iotas įmantriu �riftu, o vietoj o įsprausta jau nesyk matyta �irdelė.

Lena ranka atsirėmė į sien�, kad nesusmuktų vietoje.

� Tau bloga? � paklausė D�efris ir paėmė jai u� alkūnės, baimindamasis, kad ji gali nualpti.

� �enklas.

� Toks pat kaip ant Marko rankos, � tarė jis, skleisdamas �urnalus. Ir sumurmėjo: � A� irgi po �iu�iniu slėpdavau pornografinius �urnalus.

� Kodėl Markas turėjo tokį �enkl�? � paklausė Lena, negalėdama nusikratyti tos minties. � Kodėl i�sitatuiravo jį ant rankos?

D�efris vėl palinko prie lovos.

� Gal taip jis norėjo parodyti, kad jam patinka mergaitės? Gal pagal t� �enkl� i�krypėliai atpa�įsta vieni kitus? � tarė jis, imdamas vien� �urnal�.

Pasklaid�s jį, paėmė kit�. Atsivert�s ka�kokį puslapį, sugrie�ė dantimis.

� Kas yra? � paklausė Lena, �vilgtelėdama jam per petį.

Atvarte � Marko nuotrauka, daryta tikriausiai prie� kelerius metus.

Lena griebė �urnal� ir perskleidusi aptiko dar vien� Marko nuotrauk�. Jis buvo su D�ene, ir jiedu darė tai, ko Lena nebūtų galėjusi apra�yti. Negana to, paskutiniuose puslapiuose Markas buvo su suaugusiais vyrais ir moterimis. Suaugusiųjų veidų nebuvo matyti, ta�iau Markas buvo įam�intas nuo galvos iki kojų. Veidas buvo skausmo i�kreiptas, ir Lenai i� akių i�try�ko gailes�io a�aros. I�vydus tai, k� Markas darė ir k� patyrė, Lenai suspaudė �irdį kur kas skaud�iau, nei ji būtų norėjusi prisipa�inti. Pagaliau ji suprato, kodėl jis taip norėjo su�inoti, k� ji jautė �aginama. Norėjo palyginti pojū�ius.

D�efris per�iūrėjo �urnalus taip grie�damas dantimis, kad ji vargiai suprato jo i�tartus �od�ius:

� Padaryta gana neprofesionaliai. Matyt, spausdinta nedidelėje spaustuvėlėje.

� Gali būti, � pritarė ji.

� Vie�patie! � su�vok�tė D�efris, persimainiusiu veidu �iūrėdamas į �urnal�. � �itas �unsnukis turi jungtuvių �ied�. � I� pasipiktinimo jis prabilo tokiu �iaudriu balsu, kad juo būtų galima nugrem�ti da�us nuo sienų. � �ia D�enė! � su�uko jis.

Lena pa�velgė į nuotrauk�. Joje i� tiesų buvo D�enė Viver: vyri�ka ranka laikė j� u� kaklo, lenkdama �emyn. Ant pir�to, �viesos nutviekstas, spindėjo auksinis jungtuvių �iedas, ir Lenai dingtelėjo, kad, �iūrėdami �ias nuotraukas, i�krypėliai dar labiau mėgavosi, matydami, jog ved�s vyri�kis santykiauja su ma�omis mergaitėmis.

� �lyk�tu, � tarė ji.

� Ir kitoje nuotraukoje tas pats �iedas, � tarė D�efris, bet jai neparodė ir toliau sklaidė �urnal�. � Ir dar vienoje.

� Ar tikrai tas pats?.. � paklausė Lena.

� Prakeiktas i�krypėlis! � sukliko D�efris ir, sumaig�s �urnal�, trenkė jį į sien�. � Kas per velniava �ia vyksta? � suriko jis taip įnir��s, kad jam ant kaklo supulsavo vena. � Kiek vaikų �ia i�niekinta?

Lena susiki�o rankas į ki�enes, laukdama, kol jis i�lies pyktį.

D�efris nusigr��s pa�velgė pro lang� į kiem�. Paskui prabilo ramesniu balsu, vos slopindamas įsiūtį:

� Ar galėtum atpa�inti kitus vaikus?

Lena paėmė �urnal�, bet jis j� sustabdė.

� Nenoriu, kad �iūrėtum į t� �lyk�tyb�, � tarė jis. � Tegu tuo u�siima Niko komanda. � Jis prisidėjo rank� prie kaktos, lyg jam būtų ūmai įskaudusi galva. � Kiek vaikų įmurdyta į t� �lyk�tyb�? � Ir pakartojo: � Kiek Granto vaikų įmurdyta į t� �lyk�tyb�?

Ji negalėjo atsakyti, beje, jis ir nesitikėjo atsakymo.

Jis vėl i�sitraukė mobilųjį telefon�.

� Pakviesiu �ionai Nik�, tegu pasi�iūri, � tarė jis. � O tu va�iuok į ligonin� ir pabandyk k� nors i�pe�ti i� Greisės Paterson.

Ji papurtė galv�, nieko nesuprasdama.

� Ji susijusi su Marku ir D�ene. Ji tikrai k� nors �ino, � tarė jis. � A� ir pats j� apklaus�iau, bet bijau, kad nesusivaldysiu ir perrė�iu jai gerkl�. � Jis stipriau suspaudė telefon�. � Atsakiklis. � Luktelėj�s tarė: � Nikai, �ia D�efris Toliveris. Kuo grei�iau man paskambink. Radome kai k� nauja apie Leis� Paterson. � I�jung�s telefon�, tarė Lenai: � Dabar tai ypatingos svarbos byla.

Lena linktelėjo, pagalvojusi, kad niekada nebuvo ma�iusi jo tokio įsiutusio. Net ant jos jis neatrodė taip įpyk�s.

Jis paskambino dar vienu numeriu. Laukdamas atsakymo, parikiavo Lenai:

� Apklausdama Greis�, pasinaudok visa turima informacija. I�klok jai visk�, k� su�inojai i� Marko. A� noriu �inoti visk�, kas �ia darosi.

� Ar jūs manote, kad ji man k� nors pasakys?

� Jos duktė dingusi, � priminė jis. � Mes �ia radome jos apsiaust�.

Lena dirstelėjo į savo rankas.

� Turint galvoje tai, k� ji i�darinėjo su Marku, vargu ar ji labai jaudinasi.

Vėl i�jung�s telefon�, jis pa�velgė jai tiesiai į akis.

� Ties� pasakius, Lena, a� nebe�inau, k� galvoti apie visus tuos �mones, įsivėlusius į �i� istorij�.

Jis buvo vėl berenk�s numerį, bet tuo metu su�ir�kė telefonas. Prie� atsiliepdamas jis padavė Lenai raktus ir galvos linktelėjimu parodė į duris.

� Dumk!

D�efriui dingojosi, kad jis, sprogimo bangos ne�amas, lekia koridoriumi su prilipusiomis prie nugaros medinėmis durimis. Jam gėlė rankas, o kojos per kelius, rodės, niekada neatsities. Vis� t� dien� jis praleido Viver namuose, o kai pirm� valand� nakties paskambino Sarai, ji i�kart pakvietė jį atva�iuoti. Taip lengvai jiems susitaikius, D�efrio �irdyje grūmėsi du jausmai: viena vertus, jis baiminosi, kad, staigiai vėl u�simezgus jų santykiams, Sara gali lygiai taip pat staigiai juos nutraukti, kita vertus, jis beproti�kai d�iaugėsi, jog jiedu vėl drauge, ir tro�ko mėgautis kiekviena laimės akimirka. Ir dabar, jiems mirkstant vonioje ir aptariant vien� siaubingiausių jo gyvenime bylų, jis jautėsi kaip namie.

Sara gulėjo prie�ais jį vonioje, ai�kiai patenkinta, kad jis pasiūlė jai pasilepinti drauge, ir siurb�iojo vyn�. D�efris jau buvo pamir��s, koki� palaim� jausdavo jų didelėje vonioje su liūto letenomis. �e�ių pėdų ilgio su �iaupu per vidurį, ji buvo apskai�iuota dviem �monėms. Joje jie praleido pus� savo vedybinio gyvenimo.

Sara pastatė taur� sau ant kelio.

� Kur dabar Lena?

� Ligoninėje, � atsakė D�efris. � Paterson dar kietai laikosi.

� Ar ji k� nors pasakė?

� Ar Greisė? � paklausė D�efris. Sara linktelėjo, ir jis tarė: � Ji visi�kai blaivaus proto, bet jai leid�ia morfijų nuo skausmo.

� Mirti nuo krūties vė�io neapsakomai skausminga.

� Aha, � tarė jis ir persisvėr�s paėmė nuo grindų savo taur�.

Turėdamas prie� akis nesektin� tėvų pavyzdį, D�efris kratėsi alkoholio, ta�iau po tokių sukrėtimų reikėjo atsipalaiduoti. Prie� pokalbį su Sara svaigo galva, jis negebėjo susikaupti, surikiuoti padrikų min�ių, ai�kiai atsakyti į kylan�ius klausimus. Alkoholis padėjo įveikti sumai�tį.

� Ar tu tikrai manai, kad prie� mirtį Greisė Paterson nuo�ird�iai i�pa�ins savo kalt�? � paklausė Sara.

� Vargu bau, nors ne�inia� � Jis patylėjo ir, pasverdamas kiekvien� �odį, pridūrė: � Lena tvirtai laikosi savo nuomonės dėl Marko.

� Kokios nuomonės?

� Ji tvirtina, kad jis buvo prievartaujamas.

� �inoma, � pritarė Sara. � Nejaugi manai, kad jis savo noru sutiko pozuoti tiems �urnalams ir gundė savo motin�?

� Ai�ku, ne, � atsakė D�efris, d�iaugdamasis, kad jų nuomonės sutampa. � Bet dabar a� labiausiai nerimauju dėl Lenos.

� Ji daro visk�, k� sugeba, � tarė Sara. � Truputį palauk.

� A� negaliu ilgai laukti, Sara.

Jis pasitrynė akis, jausdamas, kad rankos tebedvokia benzinu, nors ir kaip kruop��iai jas mazgojosi su muilu.

� Ji priėjo rib�, � tarė jis. � A� nenoriu stovėti nuo�aly ir stebėti, kaip ji �engia į bedugn�. Mane s��inė u�grau�tų.

� Reikia palaukti, kol ji primir� tai, kas jai atsitiko, � atlaid�iai tarė Sara. � Ai�ku, jeigu sugebės primir�ti.

� Ji nenori su niekuo apie tai �nekėti.

� Tu negali jos priversti, � atrėmė Sara. � Ji prabils apie tai, kai ateis laikas.

Jis spoksojo į taur�, netardamas nė �od�io.

� K� gi, pa�nekėkim apie k� nors kita, � tarė Sara, nujausdama, kad jis nori toliau apie tai kalbėti.

� Gerai.

Lenkdama pir�tus vien� po kito, Sara i�vardijo visk�, kas �inoma:

� Markas ir D�enė pozuodavo �urnalams Dotės namuose. Greisė Paterson santykiavo su sūnumi.

� Taip.

� Na, o Tedis Patersonas?

� Jis tikriausiai buvo ry�ininkas, � tarė D�efris. � Juk jis turi sunkve�imį. Ko gero, jis gauna �urnalus ir i�ve�ioja po vis� �alį.

� Kur jis dabar?

� Arba ligoninėje, arba savo namelyje. Jį seka Frenkas. � D�efris siurbtelėjo vyno. � Regis, jis nelabai rūpinasi vaikais, nors sūnus gali likti debilas, o duktė pagrobta.

� K� jis veikia?

� Daugiausia sėdi prie �monos.

� Gal jis nori sutelkti dėmesį į vien� dalyk�? � paki�o mintį Sara. � �mona mir�ta, jis sėdi �alia. Gal taip geriau, u�uot bejėgi�kai puldinėjus tai �en, tai ten.

� Patikėk, jis ne i� tų, kurie jau�iasi bejėgiai.

� Manai, jis gali k� nors padaryti?

� Manau, kad, �monai mirus, jis dings i� miesto, � tarė D�efris. � A� �nekėjau su Niku �eltonu. Mūsų nuomone, jis bandys susisiekti su savo bi�u Ogastoje.

� Tuo tipu, kurį Nikas suėmė u� vaikų pornografijos platinim�?

Jis linktelėjo, m�stydamas, ar papasakoti Sarai visa kita, ir galiausiai nutarė nieko neslėpti.

� Sutarta susitikti rytoj vidurdienį.

� Su kuo? � paklausė ji, ir jis i�vydo nerim� jos akyse.

� Tam tipui, pornografijos platintojui, ka�kas skambino i� telefono automato. Ka�koks vyri�kis. � Jis patylėjo, laukdamas, k� pasakys Sara. � Balsas man nepa�įstamas, bet jie susitarė susitikti Ogastos vie�butyje ir perduoti �urnalus.

� Vadinasi, tu va�iuosi į Ogast�?

� Taip, � tarė jis. � Regis, tau ne prie �irdies mano kelionė, ar ne?

Ji atsiduso.

� Kai mudu buvome susituok�, a� krūp�iodavau, su�ir�kus telefonui, ir niekada ne�inojau, kur tu esi.

Jis gurk�telėjo vyno.

� Niekada man to nesi sakiusi.

� Nesu, � tarė ji ir staiga nukreipė kalb� kita linkme. � Taigi, kaip vyko tas darbas? Dotė ir Greisė ruo�ia �urnal�, Tedis Patersonas i�ve�ioja, o anas tipas Ogastoje platina?

� Daugma�, � sutiko D�efris. � Mūsų nuomone, Patersonas i�ve�ioja �urnalus po vis� pietry�ių region�. Kai tik mes jį suimsim, Nikas kreipsis pagalbos į transporto departament�.

� Kodėl ne anks�iau?

� O gal jis turi informatorių? � paai�kino D�efris. � Be to, Frenkas seka Ted�io pėdomis. Tad jam nepavyks nuo mūsų pasprukti.

� Kuriems galams suimti Paterson� dabar? Ar nebūtų geriau jį pasekti ir i�ai�kinti visus platintojus?

� Nikas sako, kad jie palaiko ry�į telefonu. Jeigu vienas jų nepaskambina kitam ir nepasako, kad viskas gerai, jie i�kart įsislaptina. Viskas puikiai apgalvota.

� Vargu ar kuris nors i� jų �ino, kur dabar galėtų būti Leisė.

� Tavo teisybė.

� Ar jau seniai D�ord�ijos tyrimų biuras stebi pornografijos tinkl�?

� Kelerius metus, � atsakė D�efris. � Jiems reikėjo u��iuopti svarbiausi� grandį.

� Nejaugi toji grandis buvo Dotė?

D�efris patraukė pe�iais, nes nebuvo dar nieko ai�kaus.

� Nemanau, kad moteris galėtų sukurti tokį tinkl�. Galbūt ji tiesiog pasislėpė saugioje vietoje. Galbūt ji susijusi su gausybe �monių visame pasaulyje, ir jie remia j�, atsimokėdami u� �lyk��i� pornografij�.

D�efrį vėl pagavo siutas, ir jis, stengdamasis nusiraminti, giliai įkvėpė oro. Kai tas nepadėjo, gurk�telėjo vyno.

� �inai, jie kei�iasi vaikais, � tarė Sara kuo ramesniu balsu. � Gal Leisė dabar Kanadoje ar Vokietijoje. � Patylėjusi ji kalbėjo toliau: � O gal Dotė j� i�naudoja? Gal paslėpė j� kur nors ir dabar i�darinėja su ja dievai�in k�.

Tardama paskutinius �od�ius, Sara pakėlė bals�, lyg pajutusi baisi� grėsm�.

D�efris pasitrynė akis, tarsi bandydamas i�dildyti vaizduotės pie�iamus vaidalus.

� Kaip galėtų moteris, motina, taip elgtis su vaiku?

� I� savo patyrimo galiu pasakyti, kad moterys kartais prievartauja vaikus kur kas �iauriau nei vyrai. Man rodos, todėl, kad jos i�vengia bausmės. Jos supranta, kad niekas nepatikės, jog jos gali skriausti vaikus. � Ir pridūrė: � O dar skaud�iau, kai prievartaujamas berniukas. Kol kas nekalbėkime apie kraujomai��. Berniukui, santykiaujan�iam su dvigubai vyresne moterimi, paplojama per petį. O mergaitė, daranti t� patį, laikoma auka. Tai baisi neteisybė.

� Man į galv� nebūtų atėjusi mintis įtarti motin�, � tarė D�efris.

� Be abejo. Nebuvo jokio pagrindo.

� Na, o Tedis Patersonas man i�kart sukėlė įtarim�.

Klausydamasi D�efrio, Sara atsirėmė į vonios gal�.

� Tyrėjai dabar darbuojasi Viver namuose, � tarė D�efris. � �inau tik tiek, kad rūsyje aptikta spaustuvinių da�ų.

� Ar �urnalams spausdinti? � paklausė Sara. � Man regis, tikriausiai jie turėjo didel� spausdinimo ma�in�.

� �urnalai ne ka�in kokios kokybės, � tarė D�efris ir gurk�telėjo vyno. � O ir straipsneliai daugiausia apie tai, kur ir kaip galima rasti tinkam� vaik�.

Sara kietai su�iaupė lūpas.

� Nuo�ird�iai tau prisipa�insiu, Sara, man labai nemalonu, kad jie pakliuvo man į rankas.

Ji paglostė pėda jam koj�.

� Ar suradot nuplė�t� nuo grindų kilimin� dang�?

� Bredas ir Frenkas pary�iais va�iuos į s�vartyn�. Sprend�iant i� to, kas buvo įsisunk� į grindis, kiliminė danga turėtų būti prisigėrusi i�skyrų.

� Kūno i�skyrų? � paklausė ji. � K�, nejaugi ji buvo kiaurai permirkusi?

Jis linktelėjo, dygėdamasis tarti tuos �od�ius.

� Rūsyje yra patalpa, kuri, sprend�iant i� visa ko, buvo naudojama nuotraukų ry�kinimui. � Jis pastatė taur� ant vonios kra�to. � Mano nuomone, namuose buvo ir fotografuojama, ir �urnalai spausdinami.

� Sprogimas būtų sunaikin�s visus įkal�ius.

� Aha, � pritarė jis. � Tik niekaip negaliu suvokti, kodėl ji nei�kraustė D�enės kambario.

� D�enės kambaryje jai nieko nereikėjo, ar ne?

� Ko gero, � sutiko jis.

� Ar ten neradot jokių įkal�ių?

� Nieko. Turbūt benzinu buvo nuplauti visi i�siliejusios sėklos pėdsakai.

� Vadinasi, ten nieko įtartina nebuvo?

� Nieko, � atsakė jis. � Ten nebuvo fotografuojama. Ko gero, visuose namuose tai vienintelis �varus kambarys. � Jis pasitrynė akis, jausdamasis be galo nuvarg�s. � Negaliu patikėti, jog tai vyko mūsų mieste ir niekas apie tai ne�inojo.

Sara paėmė butelį ir įsipylė vyno.

� Ar prisimeni, k� ji man sakė? � paklausė ji. � Klausė, ar dariau skrodim� D�enei. Gal ji turėjo galvoje kastracij�? Kaip tu manai?

D�efris susim�stė.

� Galimas daiktas.

� A� vis prisimenu vis� mūsų pokalbį ir, kai prieinu t� viet�, staiga matau, kaip pasikeitė Dotės veidas. Supranti, k� turiu omeny? Atrodė, kad jai akmuo nusirito nuo �irdies.

� Ko gero, � tarė D�efris, nors ir neprisiminė tos akimirkos.

� Skambinau į ligonin�, � tarė Sara. � Markas dar neatgavo s�monės.

� O kokia gydytojų prognozė?

� Tokiu atveju, kai smegenims pritrūksta deguonies, sunku k� nors prognozuoti, � tarė ji. Jis linktelėjo, ir ji kalbėjo toliau: � Smegenyse daugybė kraujosruvų. Kol jos nedings, neįmanoma nustatyti, ar labai pa�eistos smegenys. Kuo ilgiau tai t�sis, tuo blogiau ligoniui.

� Ar yra tikimybė, kad jis i�saugos prot�?

Ji papurtė galv�.

� Ne. � Ji nutilo, lyg apm�stydama jo klausim�. � Jis niekada nebus toks, koks buvo. Jeigu atsigaus. Daug negrį�tamų pakitimų.

I�baigusi vyn�, Sara pastatė taur� ant grindų.

� Kaip manai, ar jis atbėgo į klinik� Ted�io Patersono primu�tas?

D�efris jau buvo pamir��s t� atsitikim�.

� Galimas daiktas. Na, o Leisė? Kodėl Markas j� vijosi?

� Gal ji pagrasino, kad visk� papasakos?

� �urnaluose mes nepastebėjome Leisės nuotraukų. Gal Tedis Patersonas neleido?

� Gali būti, � atsakė ji. � O gal juod�jį �thunderbird��� vairavo Patersonas?

� Vargu bau. Tuo metu jis tikriausiai buvo ligoninėje, � tarė D�efris. � Liepsiu Frenkui patikrinti, nors nė kiek neabejoju, kad jis budėjo prie �monos.

� Jeigu kūdikio motina � Leisė, tai kas, tavo nuomone, jo tėvas?

� Ne�inau, � atsakė jis, nes viskas jam atrodė beprasmi�ka.

Jis prisidengė delnu akis, stengdamasis k� nors suvokti. Pastaruoju metu kiekviena byla, kuri� jam tekdavo tirti, buvo susijusi su kokiu nors nukrypimu nuo normos ir giliai jį �eisdavo. Jis tro�ko ko nors paprasta, kas susij� su pinigais ar pavydu. Na, bet kokios bylos, kad tik negrėstų pavojus vaikams.

Sara, matyt, pajuto jo kan�ias. Ji pasislinko ar�iau, D�efris irgi sliuogtelėjo prie jos, ir ji padėjo galv� jam ant krūtinės.

� Nuo tav�s tebetrenkia dūmais, � tarė ji.

� Tai nuo sprogimo.

Sara perbraukė pir�tais jam per krūtin�, veikiau trok�dama įsitikinti, kad jis �alia, nei geisdama sukurstyti jam aistr�. U�sivyniojusi jo plaukų sruog� ant pir�to, ji tarė:

� Pra�au tave rytoj itin saugotis.

� A� visada saugausi.

Sara prisislinko dar ar�iau, kad galėtų pa�velgti jam į akis.

� Saugokis labiau nei paprastai, � tarė ji. � Dėl man�s. Gerai?

� Gerai, � linktelėjo jis, braukdamas jai plaukus u� ausies. � Kodėl mums taip gera?

� Ne�inau, � atsakė ji.

� �iaip ar taip, mums gera, ir tiek.

Ji nusi�ypsojo, pir�tais liesdama jam lūpas.

� Aha.

Jis buvo ka�k� besak�s, bet nuotaik� sugadino su�ir�k�s mobilusis telefonas.

� Antra valanda nakties, � tarė D�efris, lyg tai būtų labai svarbu.

Telefonas gulėjo ant klozeto dang�io. Sara paėmė jį ir padavė D�efriui.

� Gal Nikas?

Jis pa�iūrėjo, kas skambina.

� Policijos skyrius.

Lena sėdėjo �alia Greisės Paterson lovos, klausydamasi lėto kardiomonitoriaus pypsėjimo. �aliuzės ant lango į ligoninės automobilių aik�tel� buvo nuleistos, ta�iau tokiu metu ten nebuvo į k� �iūrėti. Tedis Patersonas sėdėjo kitapus lovos ant kėdės su auk�ta atlenkiama atkalte � atlo��s galv�, prasi�ioj�s, jis knarkė kaip �mogus, �ioje �emėje neturintis jokių rūpes�ių. Kai Lena apkaltino Greis� dėl visų nelaimių, nutikusių jų vaikams, jis nusijuokė jai į akis. Patersonas ne kart� sėdėjo kalėjime, tad nenuostabu, jog apskritai nepasitikėjo policija. Jeigu jis ir būtų tiesiogiai susij�s su �ia byla, vargu ar ateitų pas Len� ir nuo�ird�iai pasakytų, kur u�daryta jo duktė. Tedis i� karto pareikalavo, kad Lena i�sine�dintų i� palatos, ta�iau Greisė ne�inia kodėl leido jai pasilikti. Jis norom nenorom nusileido. �mona turėjo toki� gali� Patersonui, kad jis be jos sutikimo negalėdavo nė �ingsnio �engti. Greisė buvo svarbiausias �mogus Ted�io gyvenime. Kuo ilgiau Lena sėdėjo su juo palatoje, tuo ai�kiau suprato, kad jam nusispjaut į savo vaikus.

Lena �iūrėjo į miegan�i� Greis� Paterson, stebėdamasi jos galia �eimai. Ji nenorėjo, kad j� prijungtų prie dirbtinio kvėpavimo aparato, ta�iau neatsisakė deguonies kaukės. Ji gulėjo ant i�purentų priegalvių, ta�iau buvo ai�ku, kad moteris merdėja, k�sdama baisias kan�ias. Lena pastebėjo, kad per pastar�sias kelias dienas Greisės būklė itin greit blogėja. Gal paveikė ligoninės aplinka, ta�iau dabar Greisė atrodė visai netoli mirties. Oda buvo pageltusi, skruostai įkrit�, akys trai�kanotos, pritvinkusios skys�io � sveikam �mogui tai būtų buvusios a�aros.

Lena pasimuistė ant kėdės, stengdamasi patogiau atsisėsti. Jai skaudėjo stuburgalį, lyg ji būtų gavusi lupti, maudė delnus ir pėdas kaip ir an�syk, po i��aginimo. Pagalvojo, kad taip atsitiko todėl, jog ji neju�ia stipriai gniau�ė kum��ius ir sėdėjo parietusi kojų pir�tus. Atsidūrus vienoje palatoje su Patersonais, virpėjo įsir��s visas kūnas, traukė skrandį. Jai knietė griebti jiems abiem u� gerklės ir priminti, jog kiekviena sekundė gali būti lemtinga Leisei.

Galbūt jie tylėjo todėl, kad palatoje sėdėjo Lena. Jos akimis �iūrint, Tedis nevaidino sielvartingo vyro. Kol �mona miegojo, jis �iūrėjo televizorių, kvatojo mėgaudamasis serialais, ne�inia su kuo dalijosi įspūd�iais.

� Regis, �itas i�kar� jam kailį, � tarstelėdavo jis. Arba: � Tegu tas �vilpis bent jau pakau�į pasikrap�to.

Prasidėjus �inių laidai, Tedis kietai įmigo. Matyt, jis buvo tikras miegų mai�as. Slaugytojai atėjus patikrinti Greisės, jis nė nekrustelėjo.

�iūrėdama į Greis�, Lena negalėjo pamir�ti to, kas atsitiko pastarosiomis dienomis. Markas gulėjo kitoje ligoninėje, nes greitoji pagalba nuve�ė jį į artimiausi�. Ne�inia, kas jam dabar yra, nors nė vienas gydytojas nebetikėjo, kad jis kada nors atsigaus nuo to, k� pasidarė.

Lena m�stė apie Mark�, tokį patį kaip ir visi paaugliai, papras�iausiai tro�kusį meilės, tro�kusį motinos dėmesio, Mark�, kuriam teko tenkintis tuo, k� jis gauna. Taipgi prisiminė, kokia pasiutėlė ji buvo tokio pat am�iaus. Vadovavosi vien jausmais ir nieko kita netro�ko, tik Henko pagyrimo. Mokykloje bendravo su did�iausiais neklau�adomis, stengdamasi atkreipti į save dėmesį nors ir i� pa�ios blogiausios pusės.

Penkiolikos metų ji ėmė santykiauti su dvide�imt dvejų metų Rasu Flemingu ir, nors fizi�kai buvo subrendusi tokiems santykiams, jausmi�kai nebuvo tam pasiruo�usi. Henkas veltui bandė j� tramdyti. Ji buvo įsitikinusi, kad myli Ras�, o �is elgėsi su ja kaip su paskutine kek�e. Ji tenkino menkiausius jo įgeid�ius. Jis buvo nuotaikos �mogus, tikras pa�lemėkas, ir Lena reaguodavo į jo poky�ius kaip termometras: stengdavosi tai jį nuraminti, tai sugundyti. Visas jos gyvenimas buvo laimės ir nevilties akimirkų virtinė, nelygu Raso elgesys: ji �ia raudodavo savo kambaryje, �ia sėdėdavo priebutyje, suspaudusi keliais rankas, ir jaudindamasi laukdavo mylimojo. Ji buvo tokia jauna ir kvaila, kad laikė meile visa tai, k� patirdavo su Rasu.

Dabar, �velgdama į praeitį, Lena suprato, kad jis buvo i�kvė��s narkomanas, garsin�sis santykiavimu su paaugle, ta�iau anuo metu buvo įsitikinusi, jog jis � visų geriausias. Stebėtina, kokie kvaili būna paaugliai ir kaip bevilti�kai jie trok�ta dėmesio ir meilės. Markas tikriausiai tapo lengvu grobiu motinai. Ko gero, jis buvo kaip atvira �aizda ir tikėjo, kad tik motina gali jį pagydyti. Ir �tai dabar, visa tai patyr�s, jis panūdo mirti. Lenai buvo suvokiamas toks asmenybės i�sidvejinimas.

Giliai atsidususi, Greisė kniostelėjo i� miego ir pama�u atsimerkė. Valandėl� spoksojo į lubas, lyg stengdamasi suvokti, kur atsidūrė ir kas vyksta. Lena buvo jai beprimenanti, kad ji mir�ta, bet Greisė, ko gero, pati tai suprato.

Subra�kėjo standintas pagalvės u�valkalas, kai Greisė pakreipė galv� ir dirstelėjo į Len�. I� lėto nuleidusi akis, ap�velgė kraujospūd�io matuoklį, prisegt� prie rie�o, la�in�, prireikus automati�kai suleid�ian�i� tam tikr� doz� morfijaus. Kai Lena gulėjo ligoninėje, prie jos irgi buvo prijungta tokia la�inė. Ji galėdavo susileisti morfijaus, paspaudusi mygtuk�. Ligonis negalėjo nusi�udyti, tolyd�io spausdamas mygtuk�: galėjo tik vos prislopinti skausm�.

Pati nesuvokdama, k� daro, Lena i�traukė Greisei i� rankų pultelį su mygtuku, moteriai nespėjus jo spustelėti. Lenai dar niekada neteko susidurti su Greise akis į akį. Tedis buvo kietai įmig�s, tad ji nutarė pasinaudoti proga.

� Ko nors ie�kai? � suku�dėjo Lena, laikydama pultelį.

Greisei tvykstelėjo akys, paskiau ji pa�velgė į Tedį.

� Gal norėtum jį pa�adinti, kad jis i�girstų, k� noriu tau pasakyti? � paku�domis paklausė Lena. � A� kalbėjausi su Marku, Greise. Gal norėtum, kad Tedis su�inotų, kaip kar�tai mylėjai savo sūnelį?

Ji nurijo seiles, ir tiek.

� Tu gali kalbėti, � tarė Lena. Ji girdėjo, kaip prie� kelias valandas Greisė pra�ė vandens su ledu. � A� �inau, tu gali kalbėti.

Greisė palengva atitraukė kauk� nuo nosies ir burnos ir vos neu�duso.

� Duok� � tarė. � Paspausk�

Lena pasvėrė rankoje pultelį. Jis buvo daug sunkesnis nei anas, kuriuo ji pati naudojosi ligoninėje.

� Skauda, k�? � paklausė ji.

Greisė linktelėjo. Jos veid� i�kreipė skausmo grimasa.

� Gal pasiderėtume? � paklausė Lena, nelyginant saldainį mėtydama pultelį ant delno.

Greisė į�ūliai nusi�ypsojo, ir i� jos akių buvo matyti, kad ji suvokė deramai neįvertinusi Lenos.

� Aha! � tarė Lena. � Pasakyk man, kur Leisė, ir a� leisiu tau grį�ti atgal į pragar�.

Greisė vis dar �ypsojosi, ta�iau dabar �iūrėjo pyk�iu degan�iomis akimis. Ji nusisuko ir įsmeigė akis į lubas. Lena matė, kaip dreba moteriai ranka. Gydytojas prira�ė jai stiprių narkotikų. Mįslė, ir tiek, kodėl moteris jų nepareikalavo anks�iau? Juk ji neturėjo nė menkiausios tikimybės pakilti i� ligos patalo.

� �inau, Greise, tau reikia morfijaus, � tarė Lena. � �inau, ko tau reikia.

Greisė vėl atsigr�ė į j�. Giliai įkvėpė oro ir i�kvėpdama at�ovė:

� Ne.

Lena atsistojo, tvirtai gniau�dama pultelį saujoje. Kalbėdama kuo tylesniu balsu, kad nepa�adintų Ted�io, ji tarė:

� A� �inau, kad tu i��aginai Mark�.

Greisė pla�iai nusi�ypsojo, lyg mėgaudamasi prisiminimais. Ji u�simerkė, ir Lenai pasirodė, kad ji prisimena akimirkas, praleistas su sūnumi.

� Papasakok apie D�en� Viver, � su�vok�tė Lena. � K� tu jai padarei?

� Ji buvo� � prabilo Greisė, spoksodama į lubas.

Skruostais jai ritosi a�aros, ta�iau tai buvo ne dvasinio, o fizinio skausmo pasekmė: s��inė jos negrau�ė.

Greisė pakėlė rank� prie deguonies kaukės, bet, prie� u�sitraukdama j�, i�stenėjo:

� �tokia� miela�

Ji nutilo, ir Lena stovėdama laukė, kol ji u�baigs mintį. Nieko nei�girdusi, paklausė:

� Tokia miela?

Greisė kone angeli�kai nusi�ypsojo po deguonies kauke.

� Miela� pisoklė�

� Kale tu! � su�nyp�tė Lena, griebdama �alia gulin�i� pagalv�.

Nutraukusi moteriai nuo veido deguonies kauk�, u�spaudė j� su pagalve. Greisė nesiprie�ino. Lena �vilgtelėjo į Tedį, ar jis nemato, kad ji kėsinasi u�dusinti jo �mon�. Greisės kojos trūktelėjo, ir Lena susivaldė � prisivertė susivaldyti � ir nuėmė pagalv�. Paskiau u�dėjo jai deguonies kauk�, patikrino, ar ji gauna deguonies. Jai prailgo tos kelios sekundės, kol pagaliau Greisė atsimerkė. Ji atrodė nustebusi, paskiau supyko. Lena suvokė, jog, nu�udydama j�, padarytų jai malon�. Greisės Paterson valandos �iame pasaulyje buvo suskai�iuotos. Lenai nederėjo jų trumpinti.

Piktai �nopuodama, Greisė su�iuro į Len�. Sukrutinusi lūpas, suku�dėjo:

� Bailė!

Markas irgi i�vadino j� baile. Gal tai ir tiesa, bet Greisė pavadino j� baile dėl visai kitos prie�asties.

� Ne tokia bailė, kad galė�iau �aginti vaikus, � atrėmė Lena.

Greisė pakratė galv�, gal nesutikdama su tuo, kad Markas vaikas ir kad jinai jį i��aginusi.

� Jis bandė nusi�udyti, � tarė Lena. � Ar �inai?

I� Greisės veido i�rai�kos buvo ai�ku, kad ji ne�ino.

� Pasikorė spintoje, kai tik papasakojo man, kad tu jį i��aginai, � paai�kino Lena. � Jis nebenorėjo gyventi, suvok�s, k� tu jam padarei.

Greisė vėl su�iuro į lubas. Vėl plūstelėjo a�aros, bet Lenai buvo mįslė, ar i� skausmo, ar i� sielvarto.

� Jis komos i�tiktas. Tikriausiai niekada neatsigaus.

Greisė ka�k� suku�dėjo, bet Lena nenugirdo. Pasirėmusi į lovos kra�t� ir palinkusi į priekį, priki�o ausį moteriai prie burnos. Greisė netikėtai griebė Lenai u� rankos. Merdinti moteris buvo visai nusilpusi, tad Lena lengvai i�traukė rank�, ta�iau Greisė vis dėlto spėjo paliesti randus jos delne. Palietė �velniai, beveik ga�liai, ir Lena pastebėjo, kad Greisė pasistiprino jos energija.

� Nusususi kalė! � su�vok�tė Lena ir nusivalė deln�, stengdamasi nusitrinti nemalonų pojūtį. � Degsi pragare!

Ko gero, ji i�eikvojo visas jėgas atsakydama:

� Ten ir susitiksim.

Lena at�lijusi nugara atsirėmė į sien�. Ji apstulbo: beveik lygiai tais pa�iais �od�iais atsisveikino Markas ir D�enė paskutin� savo gyvenimo dien�.

Lena pastovėjo akimirk�, �iūrėdama į Greis� Paterson, paskiau nukreipė �vilgsnį į Tedį. Jis kietai miegojo. Ji dirstelėjo į rankinį laikrodėlį. Iki ryto, kai ateina slaugytoja, buvo likusios trys valandos. Lena prikabino pultelį su mygtuku prie la�inės stovo, kuo toliau nuo Greisės. Paskiau atsisėdo ant kėdės ir, nekreipdama dėmesio į dreban�ias rankas, ėmė laukti Greisės Paterson mirties.

D�efris prakaitavo, vilkėdamas neper�aunama liemene. Rugpjū�io kaitra drauge su teflonine liemene būtų palau�usi net dramblį. Jo organizmas neteko tiek skys�ių, jog gerklė atrodė lyg nubrū�inta �vitriniu popierium.

� Gra�us orelis, � tarė Nikas, nosine �luostydamasis sprand�.

U�uot atsiliep�s į kand�ius �od�ius, D�efris paklausė:

� Kelinta valanda?

Nikas dirstelėjo į rankinį laikrodėlį.

� De�imt minu�ių, � tarė jis. � Nesijaudink, vir�ininke. Nusikaltėliai kitaip matuoja laik�.

� Aha! � su�uko D�o Stiuartas.

Jis buvo Niko partneris, ir, sprend�iant i� jo elgesio, D�efriui pasirodė, jog Nikas leido jam u�traukti por� dūmų su �ole, kad jis nei�eitų i� kra�to. Jis buvo įsiaudrin�s kaip velnias.

� Ar tikrai nieko ne�inai apie dingusi� mergait�? � paklausė D�efris.

� O kiek jai metų? � lai�ydamasis paklausė D�o. � Gal turi jos nuotrauk�?

� Sėskis, � įsakė Nikas, smailiu kauboji�ku batu spirdamas jam į blauzd�.

Nikas apsiėmė atlikti pedofilo vaidmenį. Jis vilkėjo siaurais juodais mar�kiniais, suki�tais į tokius aptemptus d�insus, kokių D�efris kaip gyvas nebuvo mat�s. Ta proga Nikas netgi nusiėmė savo auksin� grandinėl� ir pasikirpo barzd�. D�efriui dingtelėjo, kad Nikas tiesiog gim�s tokiam darbui. Ties� pasakius, tokio darbo galėjo imtis bet kuris policininkas, taipgi D�efris.

� Sėskis, sakiau, � priminė Nikas D�o.

D�o i�sipleikė ant lovos, krap�tydamasis rankas ir ka�k� murmėdamas panosėje. Tai buvo prakaulus vyri�kis, baigiantis tre�i� de�imtį. Veidas buvo i�bertas spuogais, kai kurie kraujavo nudraskyti.

D�efris pa�velgė į Nik�.

� Ar tu jį taip sujaudinai?

� O tu norėtum, kad jis �ia apsi�lapintų? � atkirto Nikas.

� Koks skirtumas? � atsakė D�efris.

D�o dvokė ne k� ne geriau nei pri�vink�s trisde�imties dolerių vie�bu�io kambarys, kur jie dabar buvo.

� Ar tikrai kondicionierius neveikia? � paklausė D�efris.

� Jeigu mes jį įjungsime, nieko negirdėsime, � priminė jam Nikas. � Raminkis, vir�ininke. Netrukus visk� u�baigsim.

� Na, o kaip Atlanta? � paklausė D�efris.

Nikas dirstelėjo į D�o. Pa�to dė�utė Grante, Dotės u�ra�yta kaip adresas kreditinei kortelei atsiųsti, pasirodė gryna apgaulė. Jie su�inojo, kad visa korespondencija, ateinanti į Grant�, beregint siun�iama kitu adresu � į Atlantos pa�to skyrių. D�efris papra�ė Nik� įrengti ten sekykl�, tikėdamasis, jog anks�iau ar vėliau pasirodys Dotė.

� Viskas sutvarkyta, � atsakė Nikas. � Prane�iu, kai tik k� nors su�inosiu.

Su�ir�kė D�efrio mobilusis telefonas, ir jis nusisegė jį nuo dir�o.

� Klausau.

� Sveikas, � tarė Frenkas. � Patersono �mona mirė �įryt, o jis tupi savo namelyje.

D�efris pajuto, kaip slūgsta įtampa. Gal Patersonas bus at�auk�s susitikim�?

� Ar tikrai?

� �inoma, � atkirto Frenkas. � Jis net nenuėjo į ligonin� sūnaus aplankyti.

� Puiku, � tarė D�efris ir, i�jung�s telefon�, persakė naujienas Nikui.

� Gal dabar susitiksim su Dote? � paki�o mintį Nikas. � Patersonas ne toks jau kvailas. Jis �ino, kad yra sekamas.

T� akimirk� ka�kas pabeldė du kartus į duris, paskiau, truputį luktelėj�s, dar kart�.

D�efris smuko į vonios kambarį, bet paliko duris praviras, kad neatkreiptų dėmesio. Jis susiraukė ma�y�iame, pri�vinkusiame kambarėlyje, tikriausiai nevėdintame nuo prezidento Niksono laikų.

� Sveikas, � ka�kam tarė D�o.

Ir su�irpė kambario durys.

� Kas �ia? � paklausė �mogus.

D�efris įtempė klaus�, stengdamasis atpa�inti bals�. Vienintelis tikras dalykas � balsas buvo ne Dotės Viver.

� Bi�iulis, � tarė D�o. � Jam patinka mergytės.

� Mergytės, mergytės, � u�traukė Nikas. � Ar �inai, k� turiu galvoje, vaikine?

� K� gi, nėra ko delsti, � �iurk��iu balsu tarė vyri�kis. � Mano furgonas stovi �alia vie�bu�io. Eime.

D�efris palaukė, kol jie i�ėjo i� kambario, tada i�lindo i� savo slėptuvės, stengdamasis prisiminti, kur girdėtas tas balsas, bet berg�d�ias darbas. Ta�iau kiaurai pa�liugo prakaitu. D�efris atpalaidavo liemenės dir��, apgailestaudamas, kad j� apsivilko, Saros pra�omas. Jeigu ji būtų pagalvojusi, kad jis gali u�dusti nuo kar��io, tikrai nebūtų taip primygtinai reikalavusi.

Durys buvo pernelyg ne�varios, kad norėtum prie jų prisiglausti, tad D�efris supluk�s stovėjo, laukdamas Niko �enklo. Kad nesu�lugdytų viso �ygio, jie turėjo pasiimti siunt�, kitaip sakant, įsitikinti, jog furgonas prikrautas �urnalų.

I� dyko buvimo D�efris ėmė mintyse skai�iuoti iki �imto. Kai priėjo iki �e�iasde�imt penkių, i�girdo Niko klyksm�:

� Eik� �ionai! Eik� �ionai!

D�efris atstūmė duris ir i��oko, atki��s revolverį. Nikas jau buvo paties�s nepa�įstam�jį ant �emės, ir D�efris pamatė tysant auk�t� vyri�kį juoda eilute ant sprando sunertomis rankomis.

� Nė i� vietos, prakeiktas i�krypėli! � su�uko Nikas, tikrindamas, ar jis neturi ginklo. � Ar turi k� nors pasislėp�s? � paklausė.

Dilba ka�k� sumurmėjo, ir Nikas spyrė jam.

� Ar turi? � pakartojo.

� Ne, � greit atsakė vyri�kis.

�alia stovėjo dar trys D�ord�ijos tyrimų biuro agentai, atstat� ginklus, tad D�efris, eidamas prie jų, įsiki�o revolverį į dėkl�.

Nikas vis dar buvo taip susijaudin�s, jog, kreipdamasis į D�efrį, suriko nesavu balsu:

� Ar tai tas pats �mogus? � paklausė. � Tas su�vink�s pa�lemėkas?

D�efris i� karto pastebėjo, kad tai ne Tedis Patersonas, be to, juk Tedis Patersonas � ne supermenas, kad galėtų akimoju atskrieti i� Granto į Ogast�.

� Apversk jį, � tarė D�efris, tebegniau�damas revolverio ranken�.

Nutvėr�s u� antrankių, Nikas taip staigiai apvertė vyri�kį, kad D�efris i�girdo, kaip jam trak�telėjo raktikaulis.

� Liaukis! � sustaugė dilba.

Jis įtū��s pa�velgė į Nik� ir, neju�ia nukreip�s akis į D�efrį, apstulbo, perbalo kaip popierius ir i�si�iojo.

D�efris pagalvojo, kad jis irgi tikriausiai atrodo toks pat persimain�s.

� Manding, tu jį pa�įsti? � paklausė Nikas.

D�efris negalėjo atgauti �ado. Atsikrenk�t�s kelet� kartų, pagaliau tarė Nikui:

� Tai Deivis Fainas.

Broko laidojimo biuras buvo įsikūr�s viename i� seniausių Granto namų. Gele�inkelio depo vadovas kadaise pasistatė karalienės Viktorijos laikų stiliaus pilį su bok�teliais, ta�iau jo vir�ininkai Atlantoje susidomėjo, i� kur jis gavo pinigų tokiam presti�iniam būstui. D�onas Brokas nusipirko nam� per var�ytynes u� juokingai menk� kain� ir netrukus rūsyje ir pirmame auk�te pradėjo laidojimo paslaugų versl�. �eima gyveno vir�utiniame auk�te. Denas Brokas kentė begalines savo draugų pa�aipas nuo ankstyvo ryto, kai įlipdavo į mokyklos autobus�, sustojusį prie� jo namus, iki pavakarės, kai i� jo i�lipdavo. Brokas i� ma�ens i�moko gintis, grasindavo, kad u�kutens visus mirusiųjų rankomis, jeigu neduosi� jam ramybės. Grasindavo visiems, i�skyrus Sar�. Ji niekada nesity�iodavo i� jo, o va�iuodama autobusu skaitydavo vadovėlius. Denas paprastai sėsdavosi �alia jos, nes visi kiti bijodavo, kad jis gali įvykdyti savo grasinim�.

Pirmame laidojimo biuro auk�te kabojo sunkios aksominės u�uolaidos, grindys buvo i�klotos �alia kilimine danga. Abiejuose ilgo koridoriaus galuose karojo dvide�imto am�iaus prad�ios stiliaus sietynai su �vakėmis. Pasieniais rikiavosi ilgi suolai, tarp jų stovėjo stalai, ant jų � dė�utės su popierinėmis nosinėmis, �so�iai su geriamu vandeniu ir �varios stiklinės. Koridoriaus prad�ioje buvo dvi salės ir dar viena, ma�esnė, prie�ais kambarį su karstų pavyzd�iais. Buvusioje virtuvėje buvo įrengta ra�tinė. Priėjusi prie sunkių ��uolinių durų, Sara dusyk tyliai pabeldė. Niekas neatsiliepė. Ji pravėrė duris ir dirstelėjo į vidų. Prie ra�omojo stalo sėdėjo u�sikniaubusi Odra Brok, Deno motina. Sara i�girdo, kaip moteris negarsiai knarkia. �alia jos stovėjo lėk�tė su nebaigtu valgyti kepsniu. Ko gero, senutė nutarė nusnausti po pietų, dingtelėjo Sarai.

Sara ne kart� lankėsi Broko laidojimo biure ir pa�inojo jį kaip savo ki�en�, tad nusileido į rūsį, kur buvo balzamavimo kambarys. Lipdama siaurais mediniais laiptais, tvirtai laikėsi u� turėklų ir �iūrėjo po kojomis. Prie� kelerius metus ji paslydo ir susimu�ė stuburgalį, paskui tris savaites kentė skausmus.

Nusileidusi laiptais, pasuko į kair�, praėjo pro karstų sandėlį ir atsidūrė erdvioje patalpoje � balzamavimo kambaryje. Visu pajėgumu dirbo siurblys, ir Sara jautė, kaip virpa sienos. Prie Greisės Paterson kūno sėdėjo Denas Brokas ir skaitė laikra�tį, o balzamavimo ma�ina tuo metu siurbė krauj�, vietoj jo pumpuodama chemikalus.

� Denai! � pa�aukė Sara.

Brokas krūptelėjo, laikra�tis i�krito jam i� rankų.

� Dieve! � nusijuokė jis. � O man pasivaideno, kad tai ji.

� Man �inomas �is pojūtis, � tarė Sara.

Nors ir i�dirbusi lavoninėje de�imtį metų, ji visada nejaukiai jausdavosi, vėlų vakar� likusi ten viena.

Brokas pasikėlė nuo kėdės ir padavė jai rank�.

� Kuo galiu pasitarnauti, daktare Linton?

Sara abiem rankomis suspaudė jam deln�.

� Turiu labai keist� pra�ym�, � tarė ji. � Gali man parodyti duris, jeigu jis tau nepatiks.

Jis palenkė galv� ir nusteb�s pa�velgė į j�.

� Neįsivaizduoju, ko galėtum pra�yti, Sara, kad i�drįs�iau taip su tavimi pasielgti.

� Tai va, � tarė ji, nepaleisdama jam rankos. � I� prad�ių tave paklausiu, o tu spr�sk.

Deivis Fainas papra�ė Biblijos ir, u�dėj�s ant jos de�in� rank�, neveizd�iomis akimis įsispitrėjo į Nik� �elton�. Atrodė, kad jis visi�kai nesuvokia, kodėl �ia atsidūrė.

� A� myliu vaikus, � tarė Fainas. � A� visada mylėjau vaikus.

Nikas atsilo�ė su visa kėde, linguodamas ant jos u�pakalinių kojų.

� �inoma, dvasi�kasis tėve.

D�efris tylėjo, nes Deivis Fainas buvo Niko grobis. Jam nie�ėjo rankos prikulti pastorių. Galvoje be perstojo dūzgė mintis, kad Dotė tebėra laisvėje ir dievai�in k� i�darinėja su Leise Paterson, o �is prakeiktas i�krypėlis, sėdintis kitapus stalo, � vienas tų, kurie padėjo jai pasprukti.

� Na, pasek man savo pasak�, � tarė Nikas, patraukdamas pe�iais.

Fainas spoksojo į Biblij�, lyg semdamasis i� jos jėgų. Jam prakaitavo rankos, ir D�efris matė, kaip ple�iasi drėgmės dėmė ant juodo vir�elio.

� Jau penkiolika metų dirbu ba�ny�ioje, � tarė Fainas. � A� u�augau Grante. �ia ir buvau krik�tytas.

Nikas dar labiau atsilo�ė su visa kėde, laukdamas t�sinio.

� Susituokiau �i�ia, � toliau kalbėjo Fainas. � �ia pakrik�tijau abu savo vaikus.

Stojo tyla. D�efris pa�velgė į Deivį Fain�. Jis buvo vienas tų, kurie vadinami bendruomenės �ulais. Fainas dirbo savanoriu, savaitgaliais i�ve�iodavo pensininkams maist�. Treniravo mergai�ių softbolo komand�, o jo vaikai �aidė softbol� jaunių lygoje.

D�efris prasisegė apykakl�, m�stydamas apie mergaites, su kuriomis Fainas kas dien� bendravo, ir neju�ia vėl sugniau�ė kum��ius.

� A� niekada nesu jų paliet�s, � tarė Fainas, lyg įspėj�s D�efrio mintis. � Suprantu, jog tai nuodėmė. Puikiai suprantu. � Jis perbraukė nyk��iu per Biblijos nugarėl�. � A� meld�iau Diev�, kad suteiktų jėgų, ir Dievas man jų suteikė.

Nikas susinėrė rankas, ir D�efris įsivaizdavo, kas vyksta jo �irdyje. Nikas nesiskelbė es�s religingas, bet D�efris �inojo, kad jis kiekvien� sekmadienį eina į ba�ny�i�. Tarp auksinių pakabukų ant krūtinės jam kabojo kry�elis su deimantu vidury.

� A� niekada nesu liet�s vaikų, � neatly�o Fainas. � Niekada nesu skriaud�s berniukų.

� Ar tu supranti, kad mes negalime tikėti tavo �od�iais, � tarė Nikas.

Fainas tarsi pasipiktino, i�gird�s, kad juo netikima.

� Kaip gyvas nebū�iau liet�s savo sūnaus, � gynėsi jis. � Niekada.

� Mes �inome, kad tu domiesi anaiptol ne berniukais, � tarė Nikas. � Bet tu turi suvokti, kad mums reikia visk� patikrinti.

Fainas vis dar spoksojo į Biblij�.

� A� niekada nebū�iau taip pasielg�s, jeigu ji nebūtų pra�iusi.

� Ar Dotė Viver? � pasitikslino Nikas.

� D�enė buvo tokia miela mergaitė. Ji spinduliavo �vies�. Tikr�j� �vies�, Vie�paties jai dovanot�. � Faino lūpas i�kreipė �ypsena. � Ji giedojo kaip angelas. Dieva�i. Jos balsu kalbėjo Vie�pats.

� Taip, � pritarė Nikas. � Kalbėjo, kas be ko.

Fainas grie�tai pa�velgė į jį, lyg reikalaudamas sau didesnės pagarbos. Regis, jis nesuvokė, kad yra policijos skyriuje ir turės ilgus metus praleisti kalėjime.

� Kaip atsitiko, kad į tave kreipėsi Dotė? � paklausė D�efris.

Fainui, atrodo, palengvėjo, i�girdus D�efrio klausim�.

� Ji ne tiek pripra�ė mane, kiek sugundė, � tarė jis. � Adomas niekada nebūtų ragav�s u�drausto vaisiaus, jeigu jo nebūtų sugund�iusi Ieva.

� Manding, �ia neapsieita be �al�io.

� Nieko pana�aus, � apsiniaukė Fainas. � Man niekada nerūpėjo seksas.

� Bet judu mylėjotės, � tarė Nikas.

Fainas prikando lūp�.

� I� prad�ių ne, � tarė. � Man patikdavo tiesiog su ja pabūti. � Patylėj�s pridūrė: � Dotė leisdavo man vestis j� į kin�, o kartais mes va�iuodavome į Meikon� nupirkti jai drabu�ių. � Jis dirstelėjo į D�efrį ir Nik�, lyg tikėdamasis pritarimo. � Jos tėvas pametė �eim�, � pridūrė jis. � A� stengiausi jį pavaduoti, kad ji jaustųsi mylima ir geid�iama.

Nikas tylėjo. D�efris matė, kaip įsir�ia jo rankų raumenys.

� A� tiesiog norėjau j� globoti, patarti jai.

� Ir kaip sekėsi? � paklausė Nikas, nesistengdamas nuslėpti prie�i�kumo.

� A� suprantu, k� jūs galvojate, bet taip nebuvo. Buvo visi�kai kitaip.

� Na, o kaip buvo? � vargais negalais valdydamasis paklausė D�efris.

� Tai buvo� � Fainas skėstelėjo rankomis. � Tai buvo meilė. Man malonu klausytis vaikų, tenkinti jų norus ir poreikius.

� Ar ji pati panoro su tavim pasimylėti? � paklausė Nikas.

Fainas nuleido rankas.

� A� niekada nebū�iau drįs�s jos paliesti, tokių ketinimų vedamas. Man tiesiog būdavo gera su ja bendrauti.

� Ir kas gi pasikeitė? � paklausė D�efris.

� Dotė. � Jis i�spjovė �į �odį kaip nuodus. � A� da�nai svajodavau apie tai, bet ne su D�ene, o su kitomis mergaitėmis. Su mergaitėmis, kurias matydavau mieste.

Jis sumirk�iojo, ir D�efris nustebo, kaip greitai tokie �monės ima sav�s gailėtis. Jie niekada nesigaili nuskriaustų vaikų.

� Bet a� visada tenkinausi savo svajonėmis, � tarė Fainas. � To man visada u�tekdavo. � Jis prabilo įtaigiu balsu: � A� did�iuojuosi savo �eimyniniu gyvenimu. Myliu �mon� ir sūnus.

� Kas be ko, � tarė Nikas, atgav�s ironi�k� ton�.

Fainas papurtė galv�.

� Jūs nesuprantate.

� Paai�kink man, Deivi, � persilenk�s per stal�, tarė D�efris. � A� noriu suprasti.

� Ji buvo labai protinga mergaitė, tokia i�kalbi. � Jis vėl paėmė į rankas Biblij�. � Ji skaitydavo su manimi Biblij�. Mudu melsdavomės. Mudu puikiai suprasdavome vienas kit�.

D�efris dirstelėjo į Biblij�. �irdies gilumoje D�efris visada tikėjo gėriu ir blogiu, ta�iau niekada neteikdavo tiems �od�iams biblinės prasmės. I�vydus Deivio Faino rank� ant Biblijos, jo pasakojimas apie D�enės Viver gundym� pasirodė jam kaip pati did�iausia �ventvagystė.

� Gerai, judu melsdavotės, � tarė Nikas. � Tai kas gi įvyko, kad viskas pasikeitė?

Fainas padėjo knyg� ant stalo.

� Dotė kalta, kad viskas pasikeitė, � tarė jis. � Kart� ji pakvietė mane atva�iuoti vidury nakties.

� Kada tai buvo?

� Apie Padėkos �vent�, � tarė jis. � Pernai.

� Na ir kas atsitiko? � paklausė D�efris, manydamas, jog pa�lemėkas tikriausiai meluoja.

� Atva�iavau pas juos į namus, nes ji pasakė, kad D�enė blogai jau�iasi. Pasakė, kad mergaitė kaip nesava ir nori su manimi pasikalbėti. � Jo akys pritvino a�arų. � A� buvau jos draugas ir negalėjau neatsiliepti į pagalbos �auksm�.

D�efris linktelėjo, kad jis kalbėtų toliau, stengdamasis neprisiminti rentgeno nuotraukos, kurioje Sara parodė jam dubens kaulo lū�į. Mergaitė buvo �vėri�kai i��aginta. Tai buvo Deivio Faino darbas.

Deivis atsikrenk�tė.

� Anks�iau a� niekada nesilankiau jų namuose. D�enė visada man�s laukdavo priebutyje ant laiptų. � Jis nusi�luostė a�aras atgalia ranka. � Kai a� atva�iavau, Dotė nuvedė mane į antr� auk�t�. Ten buvo D�enės kambarys.

Fainas nutilo. Nei D�efris, nei Nikas neragino jo pasakoti toliau. Po u�sit�susios valandėlės jis ėmė pasakoti nuo tos vietos, kur buvo sustoj�s.

� Mes i�tvirkavome, � tyliai tarė jis. � Man gėda prisipa�inti, kad mes i�tvirkavome.

� Tu i�tvirkavai, � metė jam D�efris, pabrė�damas pirm� �odį.

� Taip, � sutiko Fainas. � A� i�tvirkavau.

� Ar judu santykiavote tik D�enės kambaryje? � paklausė D�efris, manydamas, kad tik dėl to Dotė nutarė nei�kraustyti D�enės kambario. Vienintelis įkaltis, kurį jie rado, turėjo nukreipti dėmesį į Deivį Fain�.

� Taip. � Jis nurijo seiles. � Tik jos kambaryje.

Vyrai vėl nutilo. Fainas sėdėjo susim�st�s. Jis puikiai nupie�ė save kaip bejėgi�k� auk�. Trylikametė mergaitė gal ir būtų tuo patikėjusi, ta�iau kuo labiau teisinosi Fainas, tuo labiau D�efris tro�ko jį nudėti.

� Dotė fotografavo, � pagaliau tarė Fainas. � Apie tai su�inojau vėliau. � Jis liūdnai prunk�telėjo. � Rytojaus dien� ji atne�ė nuotraukas į ba�ny�i� ir pagrasino, kad jas parodys, jeigu nedarysiu to, k� ji man įsakys.

� Ir ko ji norėjo?

� Ve�ioti �urnalus, � tarė jis. � A� ve�iodavau juos ba�ny�ios furgonu. � Jis delnu u�spaudė sau burn�. � Vie�patie, atleisk man, a� ve�iojau juos ba�ny�ios furgonu.

D�efris susinėrė rankas, stengdamasis nusiraminti. Nikas �eltonas buvo toks įsiut�s, kad nuo jo kilo garas. Kaip tas �lyk�tus i�krypėlis gali maldauti Dievo malonės? Deivis Fainas labiau gailėjosi sav�s nei i��agintos mergaitės!

� Kur dabar Dotė? � paklausė D�efris.

� Ne�inau, � tarė Fainas, dėl visa ko plek�nodamas per Biblij�. � Kaip Diev� myliu.

� Kada matei j� paskutinį kart�? � paklausė D�efris, suvokdamas, jog nevalia juo tikėti.

� Pirmadienį. Jos namuose buvo Markas. Jie visk� kraustė, da�ė sienas. I�gabeno spausdinimo ma�in�.

� Kur visk� perve�ė?

� Ne�inau, � atsakė jis ir, regis, nemelavo. � Visk� krovė į sunkve�imį be numerių.

� O paskiau?

� Ji liepė man paskutinį kart� i�ve�ioti prekes, kitaip nusiųsianti nuotraukas į policij�.

� O k� �inai apie Leis� Paterson?

D�efris nepastebėjo, ar kas nors �mėk�telėjo Faino akyse.

� Nieko ne�inau, � atsakė jis. � Dotė man to nesakė. Tokių dalykų ji man nepatikėdavo. A� dariau tik tai, k� ji man liepdavo. Kad apsaugo�iau savo �eim�. Vaikų ir �monos gyvyb�.

� Kada paėmei �urnalus? � paklausė D�efris, susinerdamas rankas.

� An� naktį, � atsakė jis. � Sukroviau juos ba�ny�ios rūsyje.

� Ar jau �inojai, kad turėsi va�iuoti į Ogast�?

� Ne, � jis stipriai pakratė galv�. � Ji paskambino man vakare. Man regis, mobiliuoju telefonu.

� Sakei, kad paskutinį kart� matei j� pirmadienį, � priminė D�efris.

� Taip, paskutinį kart�, � linktelėjo Fainas. � Jūs klausėte, kada paskutinį kart� j� ma�iau, o ne kada paskutinį kart� su ja kalbėjausi.

D�efris praleido jo �od�ius pro ausis.

� K� ji sakė?

� Sakė, kokiame vie�butyje ir kelint� valand� turėsiu susitikti su D�o, pasakė slapta�odį. � Patylėj�s Fainas pridūrė: � Pasakė, kad bus ka�kur netoliese, seks mane.

� Ir tu tuo tiki? � paklausė Nikas. � Tu manai, kad ligi �iolei ji tebėra mieste?

Fainas patraukė pe�iais.

� I� jos visko galima tikėtis, � tarė.

� Pavyzd�iui, ko? � paklausė D�efris. Fainui neatsakius, vėl paklausė: � Kaip tu manai, k� ji ketina daryti su Leise Paterson?

Fainas nusisuko.

� Ne�inau, k� ji daro. A� buvau susij�s tik su D�ene.

D�efris pa�velgė į pastorių, stengdamasis jį perprasti. Fainui labai sekėsi pateisinti savo poelgius, ko gero, jam netgi pavyktų apgauti melo detektorių. D�efris labai abejojo, kad vyri�kis savo santykius su D�ene Viver būtų laik�s smerktinu dalyku.

� Man �inoma, kad Dotė neturi pinigų, � staiga prabilo Fainas. � Sakė, kad teks kaip nors laikytis iki artimiausių įplaukų. � Paskiau, stengdamasis i�siteisinti, su�uko: � Ji mane �anta�avo. A� neturėjau kitos i�eities.

D�efris nekreipė dėmesio į jo �od�ius, prisimin�s Dotės pa�to dė�ut� Atlantoje. Dotė ne�inojo, kad jiems paai�kėjo jos piniginiai reikalai. Ji jautėsi saugi. Galimas daiktas, jiems pasiseks j� su�iupti anks�iau, nei ji spės i�tvirkinti dar vien� vaik� ar parduoti Leis� Paterson.

� Taigi, �įryt tu susikrovei �urnalus į ba�ny�ios furgon� ir i�keliavai į Ogast�? � paklausė Nikas.

� Mane kankino bloga nuojauta, � tarė Fainas, sklaidydamas Biblij�. � Ko gero, net tro�kau pagaliau įkliūti. Nebegalėjau gyventi su tokia na�ta ant �irdies.

� Markui irgi pabudo s��inė, � tarė D�efris.

� Markas! � suprunk�tė Fainas. T� vard� i�tarė, nelyginant kalbėdamas apie �ėton�.

Nikas susi�velgė su D�efriu.

� Ar �inote, kodėl D�enė norėjo jį nu�auti? � i�siviep�s paklausė juos Fainas. � Todėl, kad jis irgi norėjo su ja daryti t� patį.

� K� daryti?

� Jam tai labai patiko, � tarė Fainas. � Marko dėl to nė kiek negrau�ė s��inė.

� O tave grau�ė? � atrė�ė Nikas.

Fainas apsimetė negirdėj�s klausimo.

� Sakai, kad Markui patiko pozuoti, k�? � paklausė D�efris, prisimin�s Marko nuotrauk� aptiktuose �urnaluose, skausming� jo veido i�rai�k�. Vargu ar vaikai taip atrodo, darydami tai, kas jiems patinka.

� Jam ne tik patiko. Jis gyventi be to negalėjo. � Fainas kauk�telėjo krumpliu į stal�. � Nedaug trūko, kad jis būtų ėm�s lipti ant savo sesers. D�enė tai �inojo. Nors ir kaip �iauriai Patersonai su ja elgėsi, ji �inojo, kuo tapo Markas. �inojo, kad galų gale jis ims �aginti Leis�. � Pastorius su�nirp�tė, lyg tramdydamas a�aras. � D�enė bandė apsaugoti Leis� nuo to galvijo.

� Ar turi įrodymų? � paklausė D�efris.

� Greisė jį i�mokė tų dalykų, kai jis buvo �e�erių, � tarė Fainas. � Ilgai laukti nebūtų reikėj�. D�enė tai suprato.

� Tu net suvokti negali, kuo galų gale būtų tap�s Markas, � tarė D�efris. � Jeigu kiekvienas paauglys, �aginamas tokio i�gamos kaip tu, u�aug�s ima lįsti prie vaikų�

� Jūs nepa�įstate Marko, vir�ininke Toliveri, � pertraukė jį Fainas. � Patikėkite manimi, jis imtų tvirkinti vaikus kaip ir jo motina. � Papurt�s galv�, jis piktai suprunk�tė: � Jo mokytoja buvo auk��iausios kvalifikacijos�

� Juk jis dar vaikas, � paprie�taravo D�efris.

Fainas pakėlė pir�t�, lyg norėdamas pamokyti D�efrį.

� Jis jau buvo subrend�s. Būtų galėj�s liautis.

� Ir tu būtum galėj�s! � riktelėjo Nikas.

�od�iai pasiekė tiksl�; Fainas pa�velgė į Biblij�, papūt�s lūpas kaip be reikalo u�sipultas �mogus.

Stojo tyla. Atrodė, jog visi drauge atsikvėpė.

� Ar tu i�dėstei D�enei savo teorijas apie Mark�? � stengdamasis kalbėti kuo ramesniu balsu, paklausė D�efris. � Gal kaip tik todėl ji ir panoro jį nu�auti?

Fainas nepakėlė akių nuo Biblijos.

Jo tylėjim� D�efris palaikė pritarimu.

� K� dar tau liepdavo daryti Dotė?

� Tik ve�ioti �urnalus.

� Ne, anks�iau.

� Liepdavo ateiti, kai darydavo nuotraukas, � atsakė jis. � A� nenorėjau, bet jos rankose buvo mano gyvybė. � Jis i�tiesė rankas, lyg stengdamasis taip patvirtinti savo �od�ius. � Jeigu nuotraukas pamatytų �monės, man būtų galas. Ir man, ir �monai, ir vaikams� � I� akių jam i�try�ko a�aros. � A� esu atsakingas�

� Ar daug sykių tave fotografavo?.. � paklausė D�efris, stebėdamasis jo kvailumu. O gal jis anaiptol ne toks kvailas, kaip atrodo, gal jam tai patiko?

Fainas linktelėjo.

� A� nenorėjau. Ji� � Jis bandė surasti tinkam� �odį. � Ji mėgaudavosi �emindama kitus. Jai tai būdavo did�iausias malonumas.

� Kaip ji �emindavo tave?

� Ji �inojo, kad man nepatinka berniukai, ir liepdavo man su jais santykiauti.

� Santykiauti su Marku Patersonu?

Jis linktelėjo ir pirm�syk paraudo i� gėdos.

� Tai, kas būdavo tarp mudviejų su D�ene, buvo� ka�kas ypatinga. �inau, jūs nesuprasite, bet mudu ka�kas siejo. Ka�koks ry�ys� � Jis u�sidengė akis rankomis. � Ji buvo mano pirmoji� A� j� labai mylėjau.

� U�si�iaupk, � nutraukė jį D�efris. � Liaukis, Deivi, arba, dieva�i, nudėsiu tave vietoje, kad ne�variu lie�uviu nedergtum meilės vardo.

Fainas kilstelėjo akis, ko gero, įsi�eid�s, kad niekas jo neu�jau�ia.

� Kodėl nutrūko jūsų santykiai? � paklausė D�efris. � Su D�ene? Kodėl nustojai su ja santykiauti?

� Ji mane atstūmė, � atsakė jis a�arų pritvinusiomis akimis. � Pasakė, kad nebenori turėti su manimi nieko bendra. � Jis garsiai su�nirp�tė. � Po tų nuotraukų� Ne�inau� Turbūt t� vakar� Dotė k� nors parodė D�enei.

� Parodė, kad tu niekuo nesiskiri nuo kitų, � tarė D�efris, neabejodamas, kad tokia moteris kaip Dotė galėjo visk� padaryti.

� Tai netiesa, � atrėmė Fainas. � A� mylėjau D�en�. Ji man buvo be galo brangi.

� Todėl ir atėjai pas j� po i�vykos per Kalėdų atostogas?

� Man pasirodė, kad ji serga, � tarė Fainas. � Ne�inojau, kas jai atsitiko, o Dotė neleido man su ja susitikti. A� netgi sutikau pozuoti, kad tik ji įsileistų į namus, kad tik pamaty�iau, ar D�enė neserga, bet, pasirodo, tuo metu ji buvo Greisės namelyje.

D�efris sugrie�ė dantimis, neabejodamas, kad Fainas ėjo pas Dot�, pasiry��s tvirkinti kitus vaikus. Tai, kad Fainas nuo�ird�iai tikėjo mylėj�s D�en� Viver, buvo ai�kus įrodymas, jog jam pasimai��s protas.

� Na, o Greisė Paterson? � paklausė Nikas. � Koks buvo jos vaidmuo?

Fainas i�siviepė, i�gird�s t� vard�.

� Ji dar bjauresnė nei Dotė. Ji � �lyk�tynė.

� Kodėl?

� Ji tokius dalykus i�darinėjo! � Fainui net balsas prikimo. � Tedega pragare u� savo nuodėmes.

� Ar Dotė drauge su Greise tuo vertėsi? � paklausė D�efris, nesileisdamas į kalbas.

Jis linktelėjo.

� Daugiausia nuotraukų darydavo Greisė. Dotė labiau tvarkė finansus. � Patylėj�s jis pridūrė: � Pozas sugalvodavo Greisė. Prieidavo, grabinėdavo vaikus. Sakydavo, kad kuo daugiau sadizmo, tuo geriau.

� Ar Dotė to nedarydavo?

� Ji mokėjo taip fotografuoti, kad viskas atrodytų tikrovi�kai. Romanti�kai. Dotės nuotraukos i�eidavo �velnios, o Greisės � �iaurios. � Jis susijaudin�s apsilai�ė, stengdamasis įrodyti, kad kaltos moterys, o jis beveik niekuo dėtas. � Jos buvo senos pa�įstamos.

� Ar jos pasakojo tau apie tai?

� Ne, ne jos, � atsakė jis. � D�enė. D�enė pasakojo, kad jiedvi su motina kilnojosi i� vieno miesto į kit�. Ir visur, kur tik jos nuva�iuodavo, bent kart� per mėnesį apsilankydavo Greisė.

� Na, o Tedis Patersonas? � paklausė D�efris.

Fainas papurtė galv�.

� Jeigu jis būtų su�inoj�s, būtų visus mus u�mu��s.

Nikas nustebo.

� K�, jis ne�inojo?

� Ai�ku, ne, � atrė�ė Fainas. � Mes tvarkydavome visus tuos reikalus, kai jis būdavo i�va�iav�s. Jis tolimųjų reisų vairuotojas.

Nei Nikas, nei D�efris negalėjo tuo patikėti.

� Jis neve�iojo �urnalų, k�?

� Greisė nieko jam nesakė, � tarė Fainas. � Jis buvo ne toks.

� O koks �mogus jai tiko? � paklausė Nikas.

Fainas vėl pa�velgė į Biblij�.

� Manding, kaip a�. �mogus, mylintis vaikus.

� �mogus, skriaud�iantis vaikus, � pataisė Nikas.

� A� jų neskriaud�iau.

� Neskriaudei? � paklausė D�efris, persisverdamas per stal�. � Gal tu man paai�kintum, kas sulau�ė dubens kaul� trylikametei mergaitei?

� Būta ir daugiau vyrų, � parei�kė Fainas, nė kiek nenustebintas D�efrio �od�ių.

� Vadinasi, kiti vyrai nebuvo tokie �velnūs kaip tu, ar ne? � paklausė D�efris.

� Ne visi.

� Tikrai? � nepatikliai paklausė D�efris. � Pasi�iūrėk į save, Deivi, koks tu dilba! Gal norėtum, kad perskaity�iau skrodimo akt� ir pasaky�iau, kiek centimetrų D�enė buvo ma�esnė u� tave?

Fainas atsikrenk�tė, bet nepasakė nė �od�io. Pasiėmė nuo stalo Biblij� ir priglaudė prie �irdies. D�efris įdėmiai �iūrėjo į jį, lyg stengdamasis ka�k� prisiminti. Staiga jis pamatė� jungtuvių �ied� ant Deivio kairės rankos. Prie� akis nu�vito nuotrauka, matyta �urnale: ranka, tvirtai laikanti D�en� u� pakau�io, myganti galv� �emyn, kad jis pasimėgautų�

� �unsnuki! � suriko D�efris ir persisvėrė per stal�. Susimu�ė kelį į stalo kra�t�, bet, nekreipdamas dėmesio į skausm�, abiem rankomis griebė Biblij�.

� D�efri! � sukliko Nikas, stengdamasis atitraukti D�efrį.

� �unsnuki! � i�liedamas pyktį, suriko D�efris ir i�plė�ė Biblij� pastoriui i� rankų. Nikas taip stipriai patraukė jį atgal, kad jis �leptelėjo ant kėdės. � A� ma�iau nuotraukas, galvijau. Ma�iau, k� tu jai darei. Ma�iau, kaip tu j� �aginai.

D�efris atsistojo ir, �iūrėdamas per stal�, parodė į Biblij�.

� Tu esi jos nevertas, � tarė. � Tai, k� tu darei su vaikais� Tai, k� darei su ja�

� Juk a� tik su D�ene� � bandė teisintis Fainas, nesikeldamas nuo kėdės.

D�efris buvo beein�s aplink stal�, bet susivaldė, tar�s sau, kad Fainas to nevertas.

� Juk a� tik su D�ene� � pakartojo Fainas.

� Tu fotografavaisi su savo su�iktu jungtuvių �iedu, � tarė D�efris, dėdamas Biblij� ant stalo. � A� ma�iau jį ma�ų ma�iausia de�imtyje nuotraukų su įvairiais vaikais. � Jis apėjo aplink stal�, aik�iodamas dėl sumu�to kelio. � Tu, nusmurg�s i�kvė�ėli!

� Jūs neturite teisės taip su manimi kalbėti, � parei�kė Fainas.

D�efris griebė jį u� pe�ių ir atplė�ė nuo grindų.

� Tu d�iaukis, kad a� su tavimi tik �neku, o ne snukį lyginu.

� Tai policijos smurtas, � nenusileido Fainas, taisydamasis kelnes. � A� reikalauju advokato.

� Badis Konfordas per kilometr� prie tav�s neprieis, � tarė D�efris.

� A� turiu kit� advokat�, � tarė Deivis, ki�damasis į kelnes i�sipe�usius mar�kinius. � I� Atlantos.

� T�, kuris gina tokius pat i�krypėlius kaip jis, � tarė Nikas. � Tikriausiai vietoj honoraro ima nuotraukas.

Fainas nusi�ypsojo ir pirm� kart� pasirodė toks, koks yra i� tikrųjų.

� Arba mergytes.

D�efris pajuto, kaip įsir�ė pe�ių raumenys ir apėmė �vėri�kas noras griebti jam u� gerklės, bet susitvardė, pagalvoj�s, kad Fainas tikriausiai �ino daugiau, nei pasakė.

� Sėsi į kalėjim�, � tarė D�efris pastoriui. � Ar �inai, kas atsitinka kalėjime tokiems pa�lemėkams kaip tu?

� Liaukitės! � �ūktelėjo Fainas. � A� �iūriu televizorių ir �inau, kad paistot nes�mones.

� Nes�mones? � įsiterpė Nikas. � Ar �inai, kad kiekvien� ryt� tavo apatinės kelnės bus permirkusios krauju?

Fainas nutaisė rami� i�rai�k�.

� Nė nemanau sėsti į kalėjim�.

� Ir kaip i�sisuksi? � paklausė Nikas.

� Galiu pasiderėti, � �ypsodamasis atsakė Fainas.

� K� galėtum pasiūlyti mainais? � paklausė D�efris, stengdamasis kalbėti kuo atsainiau. Jeigu Fainas įsivaizduoja, kad jis gali primesti jiems savo vali�, jis nieku gyvu nepasakys to, kas jam �inoma.

� Palauksim, kol ateis mano advokatas, � tarė Fainas ir atki�o rankas, kad D�efris u�segtų jam antrankius. � Kol �ia nėra mano advokato, nepasakysiu daugiau nė �od�io.

� Ver�iau pagalvok apie bendr� kamer�, � tarė D�efris, dėdamas jam antrankius.

� Neduok Dieve! � atsiduso Nikas. � Bendra kamera.

� O kas �ia tokio? � paklausė Fainas baimingu balsu.

� Kalėjimas, ir tiek, � atsakė D�efris, u�segdamas antrankius ant rie�ų.

� Kalėjimas � nebloga vieta, � tarė Nikas. � Kai kuriems vaikinams, sėdintiems kalėjime, vaikystėje pasitaikydavo susidurti su tokiais tipais kaip tu.

Fainas staigiai atsigr�ė.

� K� tai rei�kia?

D�efris nusi�ypsojo, stumdamas Fain� durų link.

� Tai rei�kia, kad, belaukdamas, kol i� Atlantos atkeliaus tavo �aunuolis advokatas, turėsi u�tektinai laiko su savo kameros draugais pa�neku�iuoti apie meil�.

� Luktelėkit! � Fainas sustojo kaip įdiegtas, nors ir kaip D�efris bandė jį stumti. � A� noriu vienutės, � parei�kė jis, lyg neabejodamas, kad turi teis� to reikalauti.

� Nieko nebus, �lyk�tus i�krypėli, � tarė D�efris ir taip stipriai jį pastūmė, kad jis būtų pargriuv�s, jei Nikas nebūtų jo sulaik�s.

� Toks įstatymas, � neatly�o Fainas. � Jūs negalite u�daryti man�s į bendr� kamer�.

� Galiu daryti k� tinkamas, � atsakė D�efris.

� Luktelėkit! � suspigo Fainas, vos tverdamas i� baimės. � Jūs neturite teisės.

� Turiu, � atsakė D�efris ir, grieb�s u� pakarpos, i�stūmė Fain� i� kabineto.

� Ne! � su�viegė Fainas, berg�d�iai bandydamas įsikabinti į duris.

� Tu nori man k� nors pasakyti, Deivi? � paklausė D�efris, vilkdamas jį koridoriumi.

� Gelbėkit! � suriko Fainas, i�vyd�s i� tualeto i�einant policinink�. �is dirstelėjo į Fain�, paskiau į D�efrį ir nuėjo, lyg nieko ypatinga nepastebėj�s.

� �ygiuok! � tarė D�efris, tebelaikydamas jį u� pakarpos.

� Gelbėkit! Gelbėkit! � suriko Fainas ir susmuko ant grindų.

D�efris vilko jį toliau, įsikib�s į mar�kinių apykakl�.

� Gelbėkit! � vėl suspiegė Fainas.

� Kaip tu gelbėjai D�en�? � paklausė Nikas, eidamas įdurmu. � Gelbėti tave, kaip tu gelbėjai Leis�?

� A� ne�inau, kur ji yra! � suspigo Fainas, bandydamas įsikibti į grindis.

D�efris pastebėjo Marl�. Ji ky�telėjo galv� i� u� kampo, pa�velgė į Fain� ir nusisuko.

� Gelbėkit! � suriko Fainas u�kimusiu balsu. � Vie�patie, padėk man!

D�efriui nutirpo ranka. Jis atgniau�ė pir�tus, ir Fainas kūk�iodamas sukniubo ant grindų.

� Vie�patie, gelbėk mane nuo �ių �monių, � suvaitojo jis.

Nikas pritūpė �alia jo.

� Dievas padeda tiems, kas sau padeda, � tarė jis.

� Melskis, Deivi, � tarė D�efris. � Melsk Diev�, kad laikra��iai nera�ytų, jog tu padvėsei su i�draskyta subine.

Nikas u�dėjo rank� Fainui ant peties.

� Bus gra�u, kai tavo �mona ir vaikai laikra��iuose perskaitys toki� �inut�, Deivi. Labai nemalonu taip atsisveikinti su �iuo pasauliu.

Pasruv�s a�aromis, Fainas pakėlė akis.

� Gerai, � tarė jis. � Gerai, gerai.

� Kas? � paklausė D�efris.

� Gerai, � pakartojo jis. � Tikriausiai �inau, kur ji dabar.

Apėj�s Saros nam�, D�efris atsidūrė krantinėje. Auk�tai vir� med�ių kabojo mėnulis, nuo e�ero dvelkė �velnus vėjelis. D�efris pastovėjo �olėje, �iūrėdamas į Sar� ir jausdamas, kaip palengva slūgsta įtampa. Ji sėdėjo ant vieno i� dviejų sulankstomų krėslų, susikeitusi kojas, ir �iūrėjo į akmenis vandeny. �alia gulėjo abu skalikai, ji sėdėjo, padėjusi rank� Bobui ant galvos. Vilkėjo puskelnėmis ir jo senais mar�kinėliais. Be�iūrint į j�, D�efriui dingtelėjo mintis, kad �iandien ji, ko gero, gra�esnė nei praeit� naktį.

Ji atsigr�ė, i�girdusi jo �ingsnius. Bilis ir Bobas, nepakeldami galvų, spoksojo į vandenį.

� Tik nebijok, � paerzino Sara.

� Jie atrodo tokie pikti, � tarė D�efris.

Priklaup�s ant kelio, jis patap�nojo Bobui per galv�. �uo apsivertė auk�tielninkas, judindamas kair� leten�, ir D�efris pakasė jam pilv�.

Sara padėjo rank� D�efriui ant peties.

� Na, kaip Leisė?

Jis atsiduso.

� Geriau. Jau atsigavo nuo migdomųjų, bet dar prastai jau�iasi.

� Ar gydytojai k� nors nustatė?

� Naujesnių �aginimo po�ymių nepastebėta, � atsakė D�efris.

� Naujesnių?

Jis linktelėjo.

� Buvo �aginta anks�iau.

Sarai pasirodė, kad jis nelabai link�s leistis į smulkmenas.

� O k� sako tėvas? � paklausė ji.

Kasydamas Bobui pilv� ir drauge su �unimi mėgaudamasis malonumu, D�efris tarė:

� D�iaugiasi, kad radome.

� Ar jis sutinka rytoj su manim pasikalbėti?

� Neprie�tarauja, � tarė D�efris. � Visa kuo jis kaltina Dot�.

Ji u�braukė jam u� ausies i�sipe�usi� sruog�.

� Ar nustatyta, kokie vaikai buvo tvirkinami?

� Bandoma i�siai�kinti pagal pir�tų atspaudus. Ne�inia, su kuo teks susidurti. Vienas jų, regis, kanadietis. Tas berniukas�

Jam nutrūko balsas: jis suabejojo, ar verta Sarai pasakoti, k� jie matė aname name. Nelyginant vė�ys imdavo ėsti jam smegenis, kai tik jis prisimindavo k� regėj�s.

� Na, o vaikų dar�elis u� to namo?

� Ji buvo pradėjusi ten dirbti, � tarė D�efris. � Daugma� prie� savait�. Visi vaikai tikrinami, bet manoma, kad ji nespėjo priki�ti nagų.

Sara u�davė klausim�, kuris nedavė jam ramybės praeit� naktį:

� Kaip manai, ar su�iupsi kada nors Dot�?

� Mes tikimės, kad ji nenujau�ia, jog mums �inomas D�enės socialinio draudimo kortelės numeris, � tarė jis, nepamir�damas kasyti Biliui tai tarpausio, tai pilvo. � Pasak vieno tarnautojo, ji ten atsiimdavo korespondencij�. Jau metai, kai ji nuomoja t� pa�to dė�ut�. Tuo adresu siun�iama korespondencija i� kitų dviejų dė�u�ių.

Sara kietai su�iaupė lūpas.

� Regis, ji puikiai i�mano, k� daro.

� Mes susisiekėme su jos kredito kompanija. Rytoj jie i�siun�ia pinigus. Pa�to dė�utėje jie atsidurs po dviejų dienų. � Jis gū�telėjo pe�iais. � Mums nieko kita nelieka, kaip sėdėti ir laukti. Ilgai ji nelauks, nors ir kur būtų. Jai reikia pinigų verslui pradėti.

� Tavo manymu, ji vėl griebsis seno amato?

Jis liūdnai �yptelėjo.

� Pa�to skyriaus tarnautojas sako, kad dė�utėje jau guli kitos kompanijos kredito kortelė.

� Na, o ry�iai su visuomene? � paklausė Sara, puikiai �inodama, jog �iuo metu �monės nelabai link� bendradarbiauti su policija. � Ar nereikės liudytojams siuntinėti raginimų ateiti į teism�?

� Ne, � atsakė D�efris. � Tiesiog nuostabu, kaip �monės skuba padėti tyrimui, kai nuken�ia vaikai!

� O toliau? � paklausė Sara.

� Bendrai su mokykla i�siai�kinsime, kiek vaikų įpinta į �i� istorij�.

� A� patikrinsiu kiekvien� ligonio kortel�.

� Ar Molė tau padės?

Sara linktelėjo.

� A� jau kalbėjausi su ja. Reikia veikti atsargiai. Sunkiausia bendrauti su isteri�kai nusiteikusiais tėvais, kurių vaikai niekada nebendravo su Deiviu Fainu, Dote ar Greise.

� Tavo nuomone, kils isterija?

� Taip, � atsakė Sara. � A� negaliu jų smerkti. Mums reikia ka�kaip atskirti nukentėjusius vaikus nuo tų, kurie i�vengė bėdos. Laimė, kad tai atsitiko paaugliams, tad jie gali mums visk� papasakoti.

� Nuotraukose jie atrodo dar tikri vaikai.

� Federalinio tyrimo agentai sugeba nustatyti am�ių, naudodamiesi Tanerio skale. Pagal tam tikrus po�ymius nustatomas vaiko am�ius.

� Siaubinga, kad tenka griebtis tokių priemonių.

� Gal norėtum, kad ei�iau kartu su tavimi į mokykl�?

D�efris atsiduso, pagalvoj�s, kokios sunkios jam bus artimiausios dienos. Savaime suprantama, jai nėra reikalo kalbėtis su Leise Paterson.

� Ne, � tarė ji. � �inoma, ne.

� Niekaip negaliu suvokti, kodėl vaikai dangsto tokius �mones, � tarė D�efris, nes i� tikrųjų negalėjo to suprasti. � Kodėl Leisė arba D�enė nepasiskundė kuriam nors mokytojui arba tau?

� Sunku apsispr�sti, � paai�kino Sara. � Jie artimai bendrauja tik su tėvais, daugiau artimų �monių neturi. Jie negali i�eiti i� namų ir ie�kotis darbo. Tėvai įtikina juos, kad tai normalu, kad kitos i�eities nėra.

� Stokholmo sindromas, � tarė D�efris. � Auka įsimyli grobik�.

� Puikus palyginimas, � tarė Sara. � Tėvai tvirkina vaikus, o paskiau perka jiems ledų. Arba apgauliai įvilioja į �abangus, arba sako, kad daro tai, bausdami u� nusi�engimus. Vaikai nė nenumano, kad taip neturi būti. � Sara atsiduso. � O juk vaikai myli tėvus. Stengiasi jiems įtikti. Nenori, kad tėvai turėtų nemalonumų. Jie nori, kad to nebūtų, ta�iau bijo netekti mamos ir tė�io. � Ji patylėjo. � Tai pati tikriausioji priklausomybė. Tėvai skriaud�ia, bet ir guod�ia. � Ji pridūrė: � Ir dar man kyla min�ių apie naujagimį.

� Na? � ne�iūrėdamas į j�, paklausė jis.

� Greisė pagimdė mergyt�. Gal D�enė ketino �itaip apginti kūdikį? Gal todėl ir padėjo Greisei nusikratyti vaikelio?

Jis irgi apie tai galvojo, ta�iau buvo tos nuomonės, jog D�enė taip bijojo Greisės, kad buvo pasiruo�usi daryti visk�, kad tik �i nepyktų. Pagaliau D�efris tarė:

� Gali būti.

� A� esu įsitikinusi, kad tik dėl to ji �itaip darė, � tvirtu balsu tarė Sara. � Man regis, Greisė privertė j� padėti nusikratyti kūdikio, na, o D�enė sta�iai pasiuto ir ry�osi nu�auti Mark�, kūdikio tėv�.

Sara kalbėjo su tokiu įsitikinimu, kad D�efris dirstelėjo į j�, suprat�s, jog visa ta istorija kankina j� ne k� ma�iau nei jį.

D�efris atsistoj�s pakėlė rankas į dangų. Nebenorėjo apie tai galvoti. Nebenorėjo �inoti, kad pasaulyje esama tokių vaikų kaip D�enė ir Markas, kuriuos �agina tėvai. Nebenorėjo galvoti, kad Dotė Viver nepaleido Leisės Paterson, trok�dama j� i�naudoti. Reikėjo ka�k� daryti. D�efris negalėjo įsivaizduoti, kaip jis gyvens toliau, �inodamas, jog Dotė Viver ka�kur i�darinėja su vaikais k� tinkama. Jis kratėsi minties, kad ji tikriausiai slapstosi kokiame nors miestelyje.

� �ia beveik vėsu, � tarė jis.

� Aha, toks malonus vėjelis. Jau buvau pamir�usi t� palaim�.

� Ar tau nebaisu tamsoje?

� Ko gi man bijoti? � atsiliepė ji.

Jis pa�velgė į j�.

� Kartais man atrodo, kad stipresnių �monių u� tave nesu sutik�s.

Ji nusi�ypsojo, mostu kviesdama jį atsisėsti �alia.

D�efris sudejavo, i�sipleikdamas krėsle: ligi �iol nė nesuvokė, kaip baisiai pavargo. Jis u�vertė galv� ir įsistebeilijo į nakties dangų. Debesys temdė �vaig�des, matyt, rugpjūtis jau bus i��vaist�s vis� savo kar�tį. Netrukus ateis ruduo, nuo med�ių ims kristi lapai, orai atvės, o D�enė Viver nebeprisikels.

� Ar jau i�siuntei kūn�? � paklausė D�efris.

� Taip, � atsakė Sara.

� O kaip naujagimis?

� A� kalbėjau su Broku. Jis apsiėmė palaidoti savo lė�omis. Kapinėse jau numatytas sklypas.

� A� apmokėsiu.

� A� jau visk� sutvarkiau, � tarė ji. � Ar eisi su manimi į laidotuves?

� Taip, � atsakė jis, suvokdamas, jog privalo atiduoti bent jau toki� duokl�.

� Polas D�eningsas pra�ė, kad nepamir�tum to, k� jis tau sakė. � D�efris neatsiliepė. � O k� jis sakė?

� Kad sav�s nekaltin�iau dėl to, kas atsitiko, � tarė jis. � Kad gyven�iau ramia s��ine.

Ji spustelėjo jam rank�.

� Jis teisus.

� Jis pasakė, jog kalta Dotė.

� Ko gero.

� Deivis Fainas irgi apkaltino Dot�.

� Tai visai kas kita, � tarė ji, atsitiesdama kėdėje. � D�efri, pa�velk man į akis� � Kai jis pa�velgė, pridūrė: � Tu vykdei savo pareig�.

� A� neleidau D�enei nu�auti Marko, o jis, ilgai nelauk�s, pasikorė, � tarė D�efris. � Jis dar neatgavo s�monės. Gal ir niekad neatgaus.

� Kuo tu �ia dėtas? � paklausė ji. � A� nė nenumaniau, kad tu visagalis, D�efri� � Ir ėmė skai�iuoti: � Tu privertei D�en� Viver nukreipti revolverį į Mark�, privertei Mark� pasikarti. Gal tu ir Dot� �ionai atve�ei? Gal privertei j� pagrobti Leis�? Gal Dot� ir Greis� Paterson įdarbinai ligoninėje? Gal privertei j� i�darinėti visas tas kiaulystes su vaikais?

� A� to nesakau.

� Bet kaltini save, � neatly�o ji. � Jeigu jau nori k� nors smerkti, smerk mane.

Jis papurtė galv�.

� Ne.

� A� visus juos gerai pa�įstu, � tarė Sara. � Ir Mark�, ir Leis� pa�įstu beveik nuo pat gimimo dienos. D�enė buvo mano pacientė. Vadinasi, a� kalta?

� �inoma, ne.

� Tai kuo tu �ia dėtas?

D�efris ranka prisidengė veid�, nenorėdamas, kad ji matytų, koks jis prislėgtas.

� Ne tu paleidai �ūvį, � tarė jis. � Ne tu j� nu�udei.

Pasikėlusi nuo krėslo, Sara priklaupė �alia D�efrio.

� Prisimeni, a� sakiau tau, kad man neramu, kai ne�inau, kur tu esi, ir kai man neskambini? � paklausė ji, suspaudusi jam rankas.

Jis linktelėjo.

� Man neramu todėl, kad gerai tave pa�įstu, � tarė ji ir jaudindamasi dar stipriau suspaudė jam rankas. � A� pa�įstu tave ir kaip policinink�, ir kaip �mogų.

� Na, o koks a� �mogus? � paklausė jis.

Ji prabilo �velnesniu tonu:

� �mogus, kuris nesvyruodamas pirmas ver�iasi į nam�, įsak�s Lenai sekti i� paskos. �mogus, kuris, gelbėdamas kitus, kas dien� rizikuoja gyvybe. Tokį �mogų a� labiausiai vertinu ir gerbiu, � tarė ji. � Man patinka, kad esi stiprus, kad pirmiausia visk� apgalvoji, o ne puoli aklomis. � Ji paglostė jam skruost�. � Man patinka, kad esi jautrus ir rūpiniesi Lena, kad jautiesi atsakingas u� visk�, kas vyksta mieste.

Jis buvo ka�k� besak�s, bet ji pridėjo pir�t� jam prie lūpų, kad jos nepertrauktų.

� A� myliu tave, nes tu moki mane nuraminti ir i�vesti i� kantrybės, moki taip įsiutinti mano tėtį, kad jam nagai pany�ta tave prikulti. � Ji prabilo paku�domis: � A� myliu tave, nes tu �velniai mane glamonėji, ir a� jau�iuosi saugi su tavimi. � Ji i�bu�iavo jam rankas. � Tu esi geras �mogus, D�efri, � tarė ji. � Klausyk Polo D�eningso. Klausyk man�s. Tu gerai padarei.

Ji prisiki�o jo rankas prie lūpų ir i�bu�iavo visus pir�tus.

� Gerai, kad tu, D�efri, klausai s��inės balso. Tu teisingai pasielgei, o dabar netryp�iok vietoje ir nesikrimsk.

�iūrėdamas į uolas, ky�an�ias i� vandens, jis pagalvojo, ar kada nors sugebės pamir�ti D�en� Viver, nebesikankinti, prisimindamas, kad jis kaltas dėl jos mirties.

� Tu geras �mogus, D�efri, � tarė Sara.

Jis netikėjo jos �od�iais. Gal nusiristų akmuo nuo krūtinės, jei neskaudėtų kelio, susimu�to puolant prie Deivio Faino, jei neprisimintų, kaip buvo malonu spirti Artūrui Prinui. Jei ligi �iol nesivaidentų spintoje susigū��s vaikas siaubo sklidinomis akimis.

� D�efri, � pakartojo Sara, � tu geras �mogus.

� �inau, � sumelavo jis.

� Pajusk tai �irdimi, � tarė ji, pir�tais paliesdama jam krūtin�.

D�efris subraukė plaukus Sarai u� ausies ir, nieko kita nesugalvoj�s, tarė:

� Tu labai gra�i.

I�girdusi tokį kompliment�, Sara meiliai pa�velgė į jį.

� Tik tiek ir gali pasakyti?

� Eime į vidų, � pasiūlė jis. � Tuomet a� tau visk� pasakysiu.

Sara atsilo�ė, pasirėmusi rankomis į krėsl�, ir �elmi�kai nusi�ypsojo.

� O ko gi mums eiti į vidų?

Lena bėgo sukandusi dantis. U�pakaly girdėjo sunkius Henko �ingsnius. Lyg lazdelės į būgn� dunksėjo jo pigūs, Volmarte pirkti teniso bateliai.

� I�sikvėpei? � paklausė jis, u�bėgdamas jai u� akių.

Kurį laik� ji bėgo i� paskos, �iūrėdama jam į nugar�. Saulė jam buvo negailestinga: baltas kaip te�la kūnas, u�uot įdeg�s, buvo nesveikai paraud�s, ant rankų i�ry�kėjusios adatos dūrių �ymės, sprandas raudonas kaip ugnis.

Sunkiai �vok�damas, jis stengėsi neatsilikti, kai ji prisivijusi ėmė bėgti �alia. Gelsvai �ili plaukai buvo sulip� nuo prakaito, sulig kiekvienu �ingsniu ant krūtinės tabalavo medalis su kalakuto atvaizdu. �iaip ar taip, Lena negalėjo nepripa�inti, kad, būdamas senyvo am�iaus, jis atrodė visai neblogai. Kas be ko, jai pasitaikė susidurti ir su prastesnės formos seniais.

� �ionai, � tarė jis.

Lena nusekė įkandin, kai jis, staigiai pasuk�s i� kelio, leidosi takeliu per mi�k�. Bėgti mink�ta �eme buvo tikra palaima geliantiems keliams, �launys nebedegė nuo kar��io, ji tarytum atgavo antr� kvėpavim�. Pagaliau ji įveikė nenumaldom� skausm�, valios pastangomis susigr��ino ankstesnes jėgas, įrodydama sau, kad gali bėgti kiek tinkama. Ji pasijuto stipri ir pajėgi nugalėti visus sunkumus, padaryti visk�, k� nori. Tarsi vėl tapo tokia, kokia buvo kadaise.

�irdies gilumoje ji suvokė, kur jis bėga, bet vis dėlto nustebo, kai jie atsidūrė kapinėse. Jie risnojo takeliu pro antkapių eiles, įsmeig� akis į priekį, ir sustojo tik prie Sibilės kapo.

Atsirėmusi į antkapį, ji atsitiesė, įtempė kojų raumenis. Buvo malonu liesti �alt� juod� marmur�. Palietusi jį, tarsi prisilietė prie sesers.

Henkas atsistojo �alia, mar�kinėlių apa�ia �luostydamasis suprakaitavusį veid�.

� Vie�patie, Henkai! � tarė Lena ir prisidengė akis, i�vydusi jo spindintį balt� pilv�.

� Kar�ta, � tarė Henkas. � Beje, man regis, kar��iai greit praeis. Kaip tu manai?

Lena i�kart nesusivokė, kad jis kreipiasi į j�, o ne į Sibil�.

� Aha, � sumurmėjo ji.

Henkas toliau �nekėjo apie or�, o Lena, stovėdama �alia, stengėsi nei�siduoti, kad jai nesmagu.

Ji nukreipė akis į Sibilės antkapį. Henkas u�sakė jį, parinko u�ra��. Vir� gimimo ir mirties datos buvo i�rai�yti �od�iai: SIBILĖ MARIJA ADAMS, DUKTERĖ�IA, SESUO, DRAUGĖ. Lena nustebo, kad, pagerbdamas Nen�, jis neu�ra�ė �od�io �meilu�ė�. I� jo buvo galima to tikėtis.

� Pa�iūrėk, � tarė jis, pritūpdamas prie antkapio.

Ka�kas buvo pastat�s vazel� su viena vienintele balta ro�e, jau apvytusia nuo rytinio kar��io.

� Gra�u, ar ne?

� Taip, � tarė Lena, ta�iau, kai jis nusteb�s �vilgtelėjo į j�, suprato, kad jis kreipiasi į Sibil�.

� Galiu la�intis, kad j� atne�ė Nena. Sibilė visada mėgo ro�es, � tarė jis.

Lena neatsiliepė. Nena tikriausiai atne�ė ro�� anksti ryt�. Matyt, ji visada atbėgdavo anksti, nes jie niekada jos nesutiko. Lena retai lankydavo Sibilės kap�. I� prad�ių neturėjo jėgų, buvo sunku vaik��ioti, o vienai automobiliu va�iuoti i� namų suvis neįmanoma. Vėliau ji tiesiog drovėdavosi, manydama, jog Sibilei �inoma, kas jai atsitiko: ji jautėsi kitokia, pa�eminta. Paskiau ji papras�iausiai bijodavo lankyti mirusi� seserį. Jai pasidarė nejauku, kai ji i�girdo Henk� kalbant su Sibile.

� Gra�u, ar ne, balta juodame fone? � paklausė Henkas.

� Taip.

Jie stovėjo, �iūrėdami į antkapį: Lena � rankas susinėrusi ant krūtinės, Henkas � susiki��s į ki�enes. Ro�ė i� tiesų gra�iai atrodė juodo marmuro fone. Anks�iau Lena nesuprasdavo, kodėl �monės ne�a gėles į laidotuves, bet pagaliau suvokė, jog gėlės skiriamos gyviesiems, kad jie d�iaugtųsi gyvenimu: jie gyvi, turi nenuleisti rankų.

Henkas atsigr�ė į j�.

� Ruo�iuosi va�iuoti į Rys�, � tarė jis. � Gal rytoj.

Lena linktelėjo, nurydama gerklėje įstrigusį gumul�.

� Aha, � tarė. � Ko gero, būtų ne pro �alį.

Ji nepasisakė, kad D�efris paskelbė ultimatum�: jeigu ji nepabus namie, nepasigydys, gali suvis nebegrį�ti į darb�. Slėpė tai nuo Henko, nenorėdama, kad jis pasiūlytų jai i�eitį. Kas be ko, jis mielai parsive�tų j� į Rys�, lieptų dirbti bare, kad ji gyventų jo pri�iūrima. Vis dėlto tai ne i�eitis, nes vien� gra�i� dien� Henkas vis viena mirs. Jis jau senas. Negyvens am�ių am�ius. O k� ji darys, likusi vienui viena?

Jai i�try�ko a�aros, pagalvojus, kad Henkas gali veikiai mirti. Nukreipusi akis į �alį, ji bandė susivaldyti. Netardamas nė �od�io, i� ki�enės jis i�sitraukė nosin� ir padavė jai. Nosinė buvo sudrėkusi nuo prakaito, bet ji vis dėlto nusi�nyp�tė.

� Galiu va�iuoti vėliau, � tarė jis.

� Ne, � atsiliepė ji. � Gal taip būtų geriau.

� A� parduosiu bar�, � tarė jis. � Galiu �ia susirasti darb�. � Ir pridūrė: � O gal tu nori va�iuoti su manimi, grį�ti namo?

Ji papurtė galv�, jausdama, kaip akys vėl pritvinsta a�arų. Juk negalėjo jam prisipa�inti, jog jai graudu ne todėl, kad jis i�va�iuoja � skaudu, kad vien� gra�i� dien� jis gali mirti. Kraupi mintis. Juk jai nieko daugiau nereikia, tik �inoti, kad jis visada atsilieps, kai ji pakels ragelį ir jam paskambins. Tik to ji tro�ko, nieko daugiau i� jo nepageidavo. Iki �iol visada tuo d�iaugėsi.

� Tu visada buvai stipri, Lena, � atsikrenk�t�s tarė Henkas.

Ji nusijuokė: niekada nesijautė tokia silpna ir bejėgė.

� Sibilė buvo kitokia. �inojau, kad visada turiu būti �alia, laikyti jai u� rankos, sekti kiekvien� jos �ingsnį. � Jis patylėjo, nukreip�s akis į �vie�i� kap� netoliese. � Su tavimi buvo sunkiau. Tu man�s vengei, stengeisi man�s nusikratyti.

� Man rodos, tu klysti.

� Po velnių, nė kiek! � atrėmė jis. � Tu visada elgdavaisi savaip. Atsisakei mokytis koled�e, įstojai į policijos akademij�, persikraustei �ionai, niekada su manimi nesitarei.

Lena jautė, kad turi ka�k� pasakyti, bet nieko nesugalvojo.

� �od�iu, � tarė jis, imdamas i� jos nosin� ir kruop��iai lankstydamas, � rytoj i�va�iuoju.

� Gerai, � sutiko ji linktelėdama ir vėl atsigr�ė į Sibilės kap�.

� Tikriausiai kurį laik� būsi jiems reikalinga, � tarė Henkas. � Teks i�tirti, kaip buvo pagrobta mergaitė. Neabejoju, kad �ia daug vaikų patyrė toki� pat dali�. �monės ne tokie jau susvetimėj�, kaip atrodo.

� �inoma, � pritarė Lena.

� Laimė, kad mergaitė atsirado, � pridūrė Henkas. � Tavo vir�ininkas �aunuolis, vis dėlto j� surado.

� Taip, � tarė Lena ir susim�stė.

Kas atsitiko Leisei Paterson tame name? Kokie atsiminimai kankins j� ligi gyvenimo pabaigos? Ar ji i�tvers tas kan�ias, ar bandys jų nusikratyti taip lengvai kaip brolis? I� savo patirties Lena �inojo, kad sunku atsispirti pagundai visk� pamir�ti. Netgi po to, k� patyrė, Lena nebuvo tikra, kad kada nors jai nedingtelės mintis pakartoti visk� i� naujo.

� Mane grau�ia s��inė, kad liepiau tau eiti pasikalbėti su pastorium Fainu. Baisu pagalvoti, kad pasaulyje nutinka tokių dalykų, � tarė Henkas.

Lena neatsiliepė į jo �od�ius.

� Bredas � policininkas, bet ir jis nieko įtartina nepastebėjo, � tarė ji, bet pagalvojo, kad Henkui tai būtų menka paguoda, jeigu jis būtų pa�įstamas su Bredu.

Henkas įsiki�o nosin� į ki�en�. Nuleisdamas rankas, nety�ia palietė jai rank�. Kaip ir Lena, jis buvo suprakaitav�s ir perkait�s saulėje.

� Nepamir�k man paskambinti, jeigu prireiks. Gerai? � tarė jis patylėj�s. � I�kart atlėksiu.

Lena nusi�ypsojo. �įkart nuo�ird�iai.

� Gerai, Henkai, � tarė ji. � Nepamir�iu.

Sara sėdėjo ant grindų prie�ais Leis� Paterson vaikų klinikos galiniame kambaryje. Viso labo prie� kelias dienas Leisė buvo atėjusi pra�yti pagalbos. Dabar ji grį�o, patyrusi neapsakomas kan�ias, ir Sara laukė, kol mergaitė ims kalbėti.

� Dotė paliko tave Veino namuose, ar ne? � paklausė Sara.

� Aha, � atsakė Leisė, įsmeigusi akis į batelių galus.

Ne�inia kodėl ji u�simanė atsisėsti ant grindų, ir Sara sutiko, norėdama, kad mergaitė jaustųsi kuo patogiau. Leisė nenorėjo, kad Sara sėdėtų �alia, tad ji įsitaisė tolėliau, nugara atsirėmusi į u�daras duris. Leisė sėdėjo vidury kambario.

� Nuo table�ių ima miegas, � tarė Leisė.

� Vadinasi, tu nieko nebeprisimeni, kas tau atsitiko prie� tai, kai atsipeikėjai ligoninėje?

Ji papurtė galv� ir įniko kramtyti nagus. Laikas bėgo, mergaitė nukramtė nag� iki gyvuonies ir ėmėsi rausvo pir�tuko. Sara palinko į priekį, bandydama j� sustabdyti.

� Skaudės, � tarė ji ir i� mergaitės veido i�rai�kos suvokė, kad beprasmi�ka j� mokyti.

Krimstelėjusi atsi�erpetojusi� odel�, Leisė paklausė:

� Ar Markas pasveiks?

� Ne�inau, vaikeli.

Leisės akys pritvino a�arų, bet ji neapsiverkė.

� A� nenorėjau jo su�eisti, � tarė ji.

� O kaip tu jį su�eidei?

� Jis mane vijosi, ir a� griebiau peilį.

� Vadinasi, tu jį su�eidei?

Ji linktelėjo, imdamasi kito pir�to.

� Jie buvo pas Dot�, ne�ė daiktus i� namų ir da�ė. A� pasislėpiau, bet Markas mane surado. A� spyriau jam į galv�. � Ji atitraukė rank� nuo lūpų. � Markas nenorėjo, kad a� ei�iau pas jus. A� norėjau su jumis atsisveikinti, bet taip i�sigandau, kad apsivėmiau. Atsipra�au.

� Nieko baisaus, � nuramino j� Sara. � Vadinasi, tu atėjai �ionai, ir atbėgo Markas? Tada tu sprukai, o Dotė įsodino tave į juod�jį automobilį?

Leisė linktelėjo, bet nepasakė, kas vairavo automobilį.

� Ar jūs ne�inote, kodėl jis bandė nusi�udyti? Gal todėl, kad a� jam trenkiau?

� Ne, � atsakė Sara. � Man rodos, Markas, tiek patyr�s visokių bėdų, pagalvojo, kad neturi kitos i�eities.

� Gal galė�iau jį aplankyti? � paklausė ji graud�iu balseliu.

� Jeigu nori.

� Noriu.

Sara atsitiesė, �iūrėdama į mergait�, be perstojo kramtan�i� nagus. Leisės plaukai buvo beveik plikai nukirpti. Tikriausiai Dotė ketino j� perrengti berniuko drabu�iais ir kuo brangiau parduoti.

� Ar tėtis greit ateis? � paklausė Leisė.

� Tu nori jį pamatyti?

� Ne�inau, � atsakė ji, lyg įminusi Saros mintis. � A� visk� �inojau apie Mark� ir mam�, o tėtis nieko ne�inojo.

� Ar tikrai?

Ji linktelėjo.

� Jeigu jis būtų su�inoj�s, būtų u�mu��s Mark�.

� Na, o tave, vaikeli? � paklausė Sara. � Ar Markas tave lietė?

Ji nusisuko.

� Leise!

Ji papurtė galv�, bet Sara ja nepatikėjo. Ji vis dar ne�inojo, k� turėtų galvoti apie Mark� Paterson�. Viena vertus, jis buvo auka, kita vertus, � prievartautojas.

� Markas buvo man geras, � tarė Leisė.

Sara nukreipė kalb� kitur.

� Ar Dotė tave fotografuodavo?

� Ne, � atsakė ji. � Tik Mark� ir D�en�. Kartais fotografuodavo, o kartais filmuodavo. A� ma�iau, k� jie darydavo.

� Bet tu to nedarei?

Leisė vėl prisiki�o rank� prie burnos.

� Markas pagrasino, kad, u�klup�s mane tai darant, pasakys tė�iui.

� Vadinasi, Markas neleido tau to daryti?

� O a� norėjau! � aik�tingai atsakė ji. � D�enė tai darė, vaik��iojo į vakarėlius ir darė tai su visais berniukais.

� Tavo nuomone, D�enei tai patiko?

� Kart� ir a� band�iau, bet Markas mane u�klupo. � Ji nuleido rank� ant kelių. � Tada jis mane ir primu�ė.

Sara susim�stė. Ji net negalėjo įsivaizduoti, kad Markas galėtų globoti sesut�.

� Tada Mark� suėmė policija, ar ne?

Leisė nustebo, kad Sarai viskas �inoma.

� Aha.

� Bet jis nepaskundė tėvui?

� A� pagrasinau, kad, jeigu jis paskųs, papasakosiu apie jį ir mam�.

Paskutinius �od�ius ji i�tarė progiesmiu, lyg būtų da�nai juos kartojusi. Sarai dingtelėjo mintis, kad Leisė tikriausiai ne kart� grasino Markui. Ji buvo dar vaikas, o diduma vaikų, ko nors u�sigeid�, nieku gyvu nenori to atsisakyti.

� �iaip ar taip, man nepatiko, � tarė Leisė. � A� jam pa�adėjau, kad niekada to nebedarysiu. Man nepatiko. � Ji susiraukė. � Dotė buvo nepatenkinta. Kai mes �aisdavome, ji būdavo surūgusi.

� Jūs �aisdavote su ja?

� Kartais ji mus pri�iūrėdavo, � nusi�ypsojo Leisė. � Ji buvo sugalvojusi tokį �aidim�: mes visi i�sipuo�davome, ir ji vesdavosi mus į kin�.

� Įdomu.

� Tik kartais ji taip �aisdavo, � tarė Leisė ir ėmė krap�tyti �a�iuk� ant kojos. � Kartais būdavo labai bjauri. Tada ji man nepatikdavo.

� Tu �ia niekuo dėta, � tarė Sara. � Ar ji kalbėdavo jums apie apsivalym�?

Leisė kilstelėjo galv�.

� Kas jums sakė?

Sara nutarė pameluoti.

� Markas.

Leisė papurtė galv�.

� Jis negalėjo sakyti.

� Kodėl tu taip manai?

Ji gū�telėjo pe�iais, bet Sara pastebėjo, kad ji susim�stė.

� Dotė labai supyko ant D�enės, kai ji pasakė, kad tuo domisi.

� Kuo?

� Na, tuo, kas ten daroma mergaitėms, � sumurmėjo ji. � Pernai D�enė ra�ė ra�inėlį apie Afrik� ir visokias gentis. Sakė, kad moterys ten laimingos, nes klauso tėvų, vyrų, ir jau�iasi saugios, jei gerai elgiasi.

� Ar tu tuo tiki, Leise?

Leisė praleido jos klausim� pro ausis.

� Dotė labai supyko. Bet D�enė neatly�o. Net tada, kai įsiki�o mama ir liepė jai liautis. � Ji palenkė galv�. � Paprastai mama sugeba įkalbinti �mones daryti tai, ko jie nenori. Ji moka.

Sara giliai atsikvėpė, apgalvodama mergaitės �od�ius.

� Vadinasi, tavo mama ir Dotė liepė D�enei liautis kalbėjus apie �alojim�si? � paklausė Sara.

� Jos bijojo, kad mokykloje gali būti nemalonumų. Turėtų persikelti į kit� miest�. Pas juos į namus buvo atėj�s �mogus i� �vietimo skyriaus. D�enė sakė, kad jis grasino kreiptis į policij� dėl D�enės kalbų.

� Apie mergai�ių apipjaustym�? � paklausė Sara, nustebusi, kad mergaitė taip domisi kastracija.

� D�enė sakė, kad moterims tenai nėra ko baimintis� � U�sikirtusi ji pridūrė: � �na, sekso. Ir to, k� darė Dotė. Ten tokių dalykų nebūna, vaikai jiems � �ventenybė. Mergaitės apsaugotos.

� Kodėl Dotė j� apipjaustė, Leise?

� Dotė jai nieko nedarė, � atsakė Leisė. � D�enė pati pasidarė po Kalėdų atostogų.

Sara papurtė galv�, negalėdama tuo patikėti.

� Ji niekaip negalėjo to pasidaryti, vaikeli.

� O pasidarė, � neatly�o Leisė. � Pasiėmė skustuv�, bet i� karto sukliko, Dotė u�bėgo laiptais į vir�ų ir irgi ėmė rėkti.

� Ar tu buvai namie?

� A� buvau su mama pirmame auk�te, nes buvo algos diena.

Sara nė kiek nenustebo, kad moterys mokėdavo alg�: to �lyk�taus �urnaliuko leidyba buvo jų verslas. Jos tuo vertėsi ma�ų ma�iausiai trylika metų ir �inojo, k� daro.

� D�enė taip baisiai klykė, atrodė, kad ji mir�ta, � tarė Leisė. � Paskiau mama nusileido �emyn ir man papasakojo, k� pasidarė D�enė.

Netekusi �ado, Sara linktelėjo, kad ji pasakotų toliau.

� Jos negalėjo ve�ti D�enės į ligonin�, mama pasakė, kad būtų geriausia u�baigti tai, k� ji pradėjo� � Leisė patylėjo. � Jos ir u�baigė.

� Ar nuskausmino? � paklausė Sara.

� Mama davė jai table�ių, kad nebūtų u�krėtimo.

� A� ne tai turiu galvoje, � tarė Sara. � Ar padarė jai narkoz�, prie� baigdamos operacij�? Ar u�migdė, kad ji nieko nejaustų?

� Man rodos, ji u�migo pati savaime, kai tik jos pradėjo, � tarė Leisė. � �iaip ar taip, netrukus ji nustojo klykti.

Sara prikando apatin� lūp�, stengdamasi sugalvoti tinkam� klausim�.

� Kodėl D�enė taip pasielgė? � paklausė ji.

� Karsonas ir Roris i� jos ty�iojosi, kai mes slidinėjome, girdi, eik su mumis, bet ji atsisakė.

� Siūlydami eiti su jais, turėjo galvoje seks�?

Ji linktelėjo.

� Ji atsisakė, atkirto, kad jie ne�varūs, ir tada jie įsiuto, i�vadino j� kek�e, bet ji nesuprato, ir Kuperis jai paai�kino, kad anks�iau ji ėjusi pas juos su Marku. � Ji patraukė pe�iais. � Markas įbėrė jai ka�ko į gėrim�, ir ji ėmė keistai elgtis, o paskiau nieko nebeprisiminė.

� Ar �inai, kas tai buvo?

� Ka�kas tokio, nuo ko rytojaus dien� būna labai bloga, � atsakė Leisė. � Jai skaudėjo pilv�, ir ji dvi dienas nėjo į mokykl�. Dotė sakė, kad jai gripas.

�Rohipnolis, � pagalvojo Sara. � Prievartautojų vartojami raminamieji vaistai.�

� Taip ji pasielgė, ir tiek. Markas sako, kad, i�gėrus tų vaistų, darai tai, k� i� tikrųjų ir norėtum daryti.

� Netiesa, � tarė Sara. � Juo labiau i�gėrus tų vaistų, kurių jis tikriausiai jai davė.

Leisė gū�telėjo pe�iais, neimdama į galv� jos �od�ių.

� �iaip ar taip, jai patiko Kuperis Baretas.

� Ar jis irgi va�iavo slidinėti? � paklausė Sara.

� Ir jis, ir Roris, ir Karsonas, � atsakė Leisė. � Vie�butyje jie kai�iojo lai�ku�ius pro durų apa�i�, o kai vien� ryt� atsikėlėme, ant durų kabojo popiergalis, prira�ytas visokių �lyk�tybių. � Ji pa�velgė į Sar�. � Man rodos, jie vogė daiktus i� jos spintelės mokyklos drabu�inėje.

� Kokius daiktus?

� Nuotraukas ir visa kita. Jie draskė visk�, ir ji galų gale nieko ten nedėdavo, i�skyrus knygas.

� Turbūt jai buvo labai skaudu?

Leisė gū�telėjo pe�iais, bet Sara suprato, kad ji jaudinasi.

� Kaip manai, kodėl Markas taip su ja elgėsi? � paklausė Sara. � Ar Dotė liepė jam nuvesti j� į t� vakarėlį?

Leisė linktelėjo, ir Sarai pasidarė bloga, pagalvojus, kad Markas siūlė draugams D�en� Viver, telkdamas kuo daugiau vaikų Dotei.

� D�enė supyko, kad jie taip j� u�gaulioja, � tarė Leisė. � O Dotė patarė D�enei vėl susidėti su jais, tada, girdi, jie nustosi� kibti, bet D�enė atsisakė. Ji pasakė, kad nori apsivalyti.

� Todėl ji ir susipjaustė tarpukojį? � paklausė Sara.

� Ji pradėjo, bet baigti teko Dotei, � tarė Leisė ir vėl įniko krap�tyti �a�iuk�, kol pasirodė kraujas.

Sara i�sitraukė i� ki�enės nosin� ir nu�luostė krauj� jai nuo kojos.

� Ar tu matei, k� t� vakar� Dotė padarė D�enei? � paklausė ji.

Ji vėl papurtė galv�.

� Man nebeleido su ja bendrauti.

� Kodėl?

� Nes mama u�draudė, � tarė ji ir vėl su�iuro į nudraskyt� �a�iuk�. � Mama pasakė, kad papra�ys Dot� padaryti man t� patį, jeigu kalbėsiu su D�ene. � Ji parodė į tarpukojį. � �tai �ia.

� Ar tavo mama irgi supyko ant D�enės?

Nuleidusi galv�, Leisė pra�neko labai tyliai. Sarai teko įtempti klaus�, kad i�girstų, k� ji sako.

� Mama sakė, kad su D�ene buvo Markas, bet tai netiesa. D�enė įsiuto, todėl ir susipjaustė. � Patylėjusi ji pridūrė: � Vaikai turi būti tik su suaugusiaisiais, nes suaugusieji �ino, k� daro, o vaikai ne�ino.

� Ar tu tikrai manai, kad tėtis nieko apie tai ne�inojo?

Ji vėl papurtė galv�, kietai su�iaupusi lūpas.

� Jis būtų u�mu��s Mark�.

� Ar jis būtų supyk�s ir ant mamos? � paklausė Sara, nutarusi j� i�kamantinėti. � Ar tu nemanai, kad jis būtų nepatenkintas, su�inoj�s, jog tavo mama nė��ia?

Leisė vėl kilstelėjo galv�.

� I� kur jūs �inote?

� A� daug k� �inau, � tarė Sara mergaitei.

� Markas kaltas, kad ji pastojo, � tarė Leisė, ir Sara vėl nustebo i�girdusi tokius lyg suaugusiųjų įteigtus �od�ius. Matyt, kas nors j� pamokė taip sakyti. � Vėl apsirgusi mama pasakė tė�iui, kad negali su juo būti. Todėl ir suprato, jog vaiko tėvas � Markas.

Sara vėl giliai atsiduso. Ji labai abejojo, kad kada nors jie su�inos, kas i� tikrųjų buvo kūdikio tėvas.

� Na, o praeit� �e�tadienį� � pradėjo Sara. � Kas atsitiko?

� Mama atėjo į �iuo�ykl� ie�koti Marko, ir jai pasidarė bloga.

� Kaip tai � �bloga�? � paklausė Sara.

Leisė vėl įsmeigė akis į koj�.

� Ji atve�ė mus ir nuėjo ie�koti Marko. Jai i� tikrųjų pasidarė bloga ir ji nuėjo į tualet�.

Sara bandė prisiminti, kokio ūgio Greisė Paterson. Ji buvo neauk�ta, ir Tesa i�ties galėjo j� palaikyti paaugle.

� Ar tu ėjai kartu? � paklausė Sara.

Leisė linktelėjo.

� Ir tuomet atėjo D�enė?

� Ji pamatė mus einant į tualet�.

� Kas atsitiko paskiau?

Leisė sunkiai atsiduso.

� Tarp kojų mamai i�krito kūdikis ir plūstelėjo kraujas� � Ji nutilo, vis dar nusukusi akis nuo Saros. � Mama pasakė, kad kūdikis nesveikas, nes ji gėrė vaistus nuo vė�io, ir kad reikia pasirūpinti kūdikiu.

Sara nurijo galugerklyje įstrigusį gumul�.

� Ji liepė man sėdėti automobilyje ir laukti, kol jiedvi su D�ene pasirūpins kūdikiu.

� Kodėl ji liepė D�enei pasilikti?

� Kad j� nubaustų. Visa kuo kalta buvo D�enė. Jeigu ji nebūtų buvusi su Marku, mama nebūtų to dariusi.

Sara atsirėmė pakau�iu į duris, nesumodama k� sakyti. Ji negalėjo atsistebėti, koki� įtak� vaikams turėjo Greisė Paterson ir Dotė Viver. Negalėjo sau atleisti u� tai, kad buvo tokia neatidi ir nepastebėjo moterų �iaurumo.

Supratusi, kad Sara susidomėjo jos pasakojimu, Leisė pridūrė:

� Mama pasakė D�enei, kad, jeigu ji nepasiliks ir jai nepadės, papasakos jums, k� ji i�darinėja.

� Man? � paklausė Sara, negalėdama nuslėpti nuostabos.

� D�enė norėjo būti vaikų gydytoja kaip ir jūs, � tarė mergaitė. � Ji manė, kad jūs nepadėsite jai, jeigu su�inosite, kad ji mylisi su visais. � Ir vėl pakartojo i�moktus �od�ius: � Jeigu tu man nepadėsi, pasakysiu daktarei Linton, kad tu kek�ė.

Sara pasibaisėjo i�girdusi, kad jos vardu buvo g�sdinama mergaitė.

� Tai netiesa! � su�uko Sara. � Tai melas!

Leisė gū�telėjo pe�iais: girdi, didelio �ia daikto!

Sarai pa�oko noras j� krestelėti, kad ji atsipeikėtų, nesėdėtų tokia abejinga.

� A� bū�iau visk� padariusi, kad tik galė�iau jai padėti, Leise. A� pasiruo�usi ir tau padėti, kiek įmanydama.

� Dabar man nereikia pagalbos, � atsakė ji tokiu tonu, kad jau per vėlu siūlytis jai padėti.

Sarai i�try�ko a�aros i� pyk�io. Ji atliko naujagimio skrodim� ir puikiai �inojo, k� Greisė su D�ene padarė varg�ei ma�ytei būtybei. Pagalvojus, kad D�enė susi�alojo bijodama, jog Sara su�inos apie jos elgesį, sunkus akmuo u�gulė jai krūtin�.

� Mama da�nai kartodavo, jog D�enė norėjo, kad jūs galvotumėte apie j� kaip apie ger� mergait�, � tarė Leisė.

Sara prisidėjo rank� prie kaklo.

� Ji i� tikrųjų buvo gera.

Leisė nudelbė akis.

� Kas i� to?

� Tai, kas atsitiko D�enei, � siaubinga. Ji buvo niekuo dėta.

Leisė vėl gū�telėjo pe�iais.

� Vaikeli, � tarė Sara, stengdamasi kalbėti įtaigiu balsu, ir bandė paimti Leisei u� rankos, bet �i at�lijo.

� Ar, tavo nuomone, D�enė tikrai ketino nu�auti Mark�? � patylėjusi paklausė ji.

Leisė gū�telėjo pe�iais, bet Sara suprato, kad ji �ino atsakym�.

� Gal ji norėjo padaryti tam gal�? Kaip manai?

Ji vėl gū�telėjo pe�iais.

� Kaip manai, ar tik �itaip ji galėjo padaryti tam gal� � nukreipdama į Mark� revolverį? U�baigdama�

Sara nutilo, jausdama, kaip sunkus akmuo u�gula krūtin�. D�enė �inojo, kad galiausiai atsidurs lavoninėje ant skrodimo stalo. Privertusi D�efrį �auti, ji atskleidė Sarai, kas jai i� tikrųjų atsitiko.

Leisė pakėlė akis. Jos veidas atrodė visi�kai ramus.

� D�enė �inojo visa tai geriau nei kiti. �inojo, kad tam nebus galo.

Sara svarstė, kaip turėtų atsakyti Leisei, baisiausia jai atrodė tai, kad mergaitė sako ties�.

� Mes pagausime Dot�, Leise, ji nespės vėl imtis savo darbelių. Duodu tau �odį: mes pasistengsime padaryti tam gal�.

� Aha, gerai�

Ji gū�telėjo pe�iais, lyg Sara būtų jai pasekusi pasak�.

� Ar tėtis greit ateis? � paklausė ji. � A� noriu namo.

� Leise, � prabilo Sara ir sustojo, nesumodama, k� sakyti toliau.

Leisė pakėlė galv� ir pa�velgė a�arų pritvinusiomis akimis. Per kelias pastar�sias dienas ji subrendo. Nebeatrodė kaip nerūpestinga mergaitė, kuriai svarbiausia, ar ji bus priimta į sirgalių komand�. Tvirkin� j� �monės dingo, ta�iau jie visada liks jos �irdyje. Pa�velgusi į j�, Sara pasijuto bejėgė. Ji mielai būtų k� nors jai padariusi, padėjusi, bet �inojo, jog per vėlu. �inojo, kad esama daugiau tokių vaikų, Dotės Viver aukų. Ir gali paai�kėti, kad jų esama dar daugiau.

Leisė nusi�luostė nosį atgalia ranka ir garsiai nusi�iaudėjo. Paskiau, nusi�ypsojusi Sarai, pakartojo:

� Ar tėtis greit ateis? A� noriu namo.

Tesa i�sidrėbė ant kėdės valgomajame prie stalo ir paklausė prie�ais sėdin�i� Sar�:

� Ar mane taip ir pykins vis� gyvenim�, k�?

� Tikiuosi, ne, � sumurmėjo Sara, nelabai klausydamasi jos �od�ių. Ji sklaidė ligos istorij�, vargiai įskaitydama savo ra�t�. � Kas �ia para�yta? � paklausė, skersai stalo atki�dama aplank� Tesai.

Tesa įdėmiai įsi�iūrėjo į kripes.

� Nuolatiniai obuoliai? � spėjo ji.

� Ir man atrodo, kad taip para�yta, � sumurmėjo Sara, atsiimdama aplank�, ir vėl įsispoksojo į savo ra�t�, stengdamasi suprasti, kas ten para�yta.

Siektelėjusi Saros lagaminėlio, Tesa i�traukė �urnal�.

� Tai �urnalas, � tarė Sara.

� Gal a� ir ne gydytoja, bet skaityti moku, � tarė Tesa, paskubomis sklaidydama �urnal�. Netrukus, u�vertusi jį, parei�kė: � Betgi �ia nėra paveikslėlių.

� Paveikslėliai pa�iame gale, � tarė Sara ir, persilenkusi per stal�, parodė seseriai labai padidint� raudonos kirmėlinės ataugos nuotrauk�. Paskiau atskleidė kit� puslapį, kur visu gro�iu puikavosi kruvinai raudonas organo skerspjūvis.

� Vie�patie! � suvaitojo Tesa ir, delnu u�siėmusi burn�, pa�oko nuo stalo. Bėgdama i� kambario, vos nepartrenkė Ketės.

� Kas jai atsitiko? � paklausė Ketė, ant stalo dėdama lėk�t� su įdarytais kiau�iniais.

� Ne�inau, � atsakė Sara, �iūrėdama į ligos istorij�. � Aha, � pagaliau susivokusi tarė ji: � Kirmėlinės ataugos u�degimas.

Ketė susiraukė.

� Ar būtina visa tai laikyti valgomajame ant stalo?

Sara sudėjo visas bylas į krūvel�.

� Baigta, � tarė ji. � Tai buvo paskutinė.

Ketė atsisėdo prie�ais Sar� ir gurk�telėjo �aldytos arbatos i� jos puodelio.

� Kaip sekasi? � paklausė, rodydama į bylas.

� Lėtai, � atsakė Sara. � Bet geriau, nei maniau. Turiu galvoje Grant�. �ia ji nebandė i�plėtoti savo veiklos.

� Kaip sako tavo tėvas, neter�k savo lizdo.

� Tikrai, � pritarė Sara, nenorom nusi�ypsodama.

� Beje, girdėjau, kad Deivis Fainas stos prie� teism�, � tarė Ketė.

Sara linktelėjo.

� Jis mano, kad nesės į kalėjim�.

� Man regis, dabar saugiausia jam būtų kalėjime, � tarė Ketė, vėl gurk�telėjusi arbatos. � Ar pra�ei Leisės tėv�, kad leistų jai po pamokų padėti tau klinikoje?

Sara linktelėjo, susikraudama bylas į lagaminėlį.

� Jis sakė, kad pagalvos.

� Vargu ar jie ilgai �ia u�sibus, � tarė Ketė, baug��iai �vilgtelėdama į Sar�. � Nesvarbu, k� jis �neka, �monės įsitikin�, kad jis visk� �inojo.

Sara gū�telėjo pe�iais: jai buvo nesmagu apie tai kalbėtis su motina.

� Girdėjau, kad �iomis dienomis ka�kas jam perdūrė padangas prie �Tūkstan�io smulkmenų�.

Sara pa�velgė į motin�, bandydama įspėti, k� ji turi galvoje.

� Tiesiog nenoriu, kad turėtum nemalonumų, � pagaliau tarė Ketė. � Nenoriu, kad tu bendrautum su ta mergaite. Būtų geriau, jeigu tėvas i�va�iuotų su ja kur nors kitur.

Sara įniko tvarkyti popierius lagaminėlyje. Praeit� vakar� D�efris jai sakė t� patį.

� �inai, tu galėtum įsivaikinti kūdikį, � tarė Ketė.

Sara nenorom �yptelėjo. Nusiėmė akinius ir pasidėjo juos ant stalo.

� A��

U�sikirtusi ji liūdnai nusi�ypsojo. Tai ne taip jau paprasta.

Ketė tylėjo, laukdama, k� Sara pasakys toliau.

� Dabar nenorė�iau apie tai kalbėti, mama.

Persilenkusi per stal�, Ketė suspaudė Sarai rankas.

� A� visada galė�iau tau padėti.

� �inau.

Grį�usi į kambarį, Tesa plek�telėjo Sarai per kakl�.

� Kiaulė! � sumurmėjo ji.

Sara nusijuokė, ir Tesa parodė jai lie�uvį.

Ketė kilstelėjo antakį ir pasikėlė nuo stalo, bet nepasakė nė �od�io.

� Kaip jautiesi, vaikeli? � paklausė ji.

� Gerai, mama, � atsakė Tesa, bet atrodė ji nekaip. Sar� ėmė grau�ti s��inė, kad paki�o jai nuotrauk�.

� Ar tikrai? � paklausė Sara.

� �inoma, nuostabiai, � atkirto Tesa. � Plaukai nutįs�, nie�ti vis� kūn�, kelnės spaud�ia. � Atsistojusi ji timptelėjo savo puskelnes. � Lenda į tarpukojį.

� Gamta nemėgsta tu�tumos, � nusi�ypsojo Sara.

� Sara! � sudraudė j� Ketė ir nusijuokusi nuėjo į virtuv�.

Tesa vėl atsisėdo ir paėmė įdaryt� kiau�inį.

� O kur D�efris? Jau prie� pusvalandį turėjo būti �ia.

� Ne�inau, � tarė Sara, �iūrėdama, kaip sesuo doroja kiau�inį. � Man rodės, kad tave pykina.

� Pykino, � atsakė Tesa, imdama kit� kiau�inį. � Na, o dabar� tik truputį.

Sara buvo dar ka�k� besakanti, bet i�girdo priva�iuojant automobilį.

� �tai ir D�efris, � tarė ir taip greitai pa�oko nuo stalo, kad vos neapvertė kėdės.

Ji nutvėrė virstan�i� kėd� ir piktai nu�velgė Tes�, kad �i nespėtų kaip paprastai paleisti kand�ios pastabos. Paskiau ty�ia neskubėdama nuėjo prie laukujų durų. D�efris jau buvo besibeld�i�s, bet ji tuo metu atidarė duris. Palinko jo pabu�iuoti, bet sustojo, i�vydusi neįprast� jo veido i�rai�k�.

� Kas atsitiko?

U�uot atsak�s, jis parodė jai vaizdajuost�.

� Kas �ia? � linktelėjusi paklausė ji.

� Eime į poilsio kambarį, � tarė jis ir pasuko į laiptus.

I� jo povyzos ir eisenos, i� kietai suk�stų dantų Sara suprato, kad jis įsiut�s. Ji atsisėdo ant sofos, ir D�efris įdėjo vaizdajuost� į leistuv�. Paskiau įsitaisė �alia jos ir ėmė spaudyti nuotolinio valdymo pultelio mygtukus, kol ekrane su�vito vaizdas. Filmas buvo nespalvotas, ir Sara suprato, jog tai vaizdo stebėjimo kameros įra�as.

� Atlantos pa�to skyrius, � tarė jis.

D�efris atsirėmė į sofos atkalt�, ir Sara, prisiglaudusi prie jo, su�iuro į ekran�. Niekuo neypatinga scena: pa�to skyriaus patalpa, pristatyta pa�to dė�u�ių, vidury � stalas. D�efris varė į priekį, kol ekrane pasirodė liesas paauglys.

� Pana�us į Mark� Paterson�, � suku�dėjo Sara.

Paauglys įėjo į vidų ir pasuko į gal�. Kai jis priartėjo prie vaizdo kameros, pana�umas su Marku tiesiog priblo�kė. Abu buvo daugma� tokio paties sudėjimo, į�ūlaus veido. Sprend�iant i� drabu�ių, krito į akis, kad jis irgi dvejopos lytinės orientacijos.

� Tikrai pana�us, � tarė D�efris.

Paauglys vog�iomis nusėlino per patalp�, stabtelėj�s apsi�valgė, prie� atidarydamas dė�ut�. Stovėjo nusisuk�s nuo kameros, tad nebuvo matyti, k� ima i� dė�utės, paskiau vėl apsi�valgė ir įsiki�o lai�kus u� kelnių juostos. Nuleid�s mar�kinėlių kra�t�, pro kamer� nuėjo durų link.

D�efris sustabdė vaizdajuost�, ir ekrane sustingo paauglio veidas.

� Ji pati nėjo, nusiuntė berniok�, � tarė Sara.

� Jis nuėjo į automobilių aik�tel�, įlipo į juod� �thunderbird��� ir nuva�iavo į vietinį prekybos centr�, � tarė D�efris. � Niekas jo nepasitiko. Jis laukė kelias valandas, paskiau paskambino i� telefono automato.

� Kam?

� Nikas i�siai�kino, kad tai buvo mobiliojo telefono numeris. Niekas neatsiliepė.

� Kas tasai paauglys?

� Deividas Rosas, arba Rosas Deividas, � atsakė jis. � Nikas patikrino jo tapatyb� pagal pir�tų atspaudus. Jis buvo pagrobtas vidury dienos prie� de�imt metų. Buvo manoma, kad ding�s be �inios, galbūt mir�s.

Sarai suspaudė �irdį.

� Prie� de�imt metų?

� Aha, � įsiut�s atsiliepė D�efris. � �aidė gatvėje su vyresniuoju broliu. Priva�iavo Dotė automobiliu. Manoma, kad tai buvo Dotė. Vanda. Arba ne�inia kuo ji vardu� �od�iu, moteris. Rosas Deivis įlipo į automobilį ir nebegrį�o namo.

Sara griebėsi u� �irdies.

� Varg�ai tėvai!

� Jis nebe jų vaikas, Sara. Dabar jis kaip Markas. Tyli. Nikas kvotė jį �e�ias valandas, ir vaikinas nepasakė nė �od�io. Net neprisipa�ino, kad pa�įsta Dot�. Pasakė, kad ėjo atsiimti pa�to, ir tiek.

� Ar jis turi toki� pat tatuiruot� kaip Markas?

D�efris linktelėjo.

� Kiek jam metų?

� Septyniolika.

� Vadinasi, jį pagrobė, kai buvo septynerių, � pasakė Sara.

� Dabar pagal įstatym� jis suaug�s asmuo, � tarė D�efris, kupinas tokios nevilties, kad Sara suspaudė jam rank�.

� Ar davėte �ini� jo tėvams? � paklausė ji.

� Nikas prane�ė, � tarė D�efris. � Jis neturėjo teisės suimti paauglio. Jis nepa�eidė įstatymo, atidarydamas pa�to dė�ut�, o automobilis įregistruotas jo vardu.

� Jį sekė Nikas, ar ne? � paklausė Sara. � Bent jau gali prane�ti tėvams, kur jis dabar yra.

D�efris linktelėjo, �iūrėdamas į sustingusį paauglio atvaizd�.

� �iūrėk toliau, � tarė jis, durdamas nuotolinio valdymo pulteliu į ekran�.

Jis paspaudė mygtuk�, ir paauglys dingo.

Kelet� sekund�ių ekrane buvo matyti tu��ia patalpa. Sara buvo beklausianti, k� jis siūlo �iūrėti, bet pasirodė kitas �mogus. Moteri�kė su beisbolo kepuraite ir tamsiais akiniais nuėjo tiesiai į patalpos gal� ir atidarė t� pa�i� dė�ut�, i� kurios prie� kelet� minu�ių paauglys i�ėmė pa�t�. I�traukė du vokus ir įsiki�o į rankin�. Kai ji atsisuko, Sara aiktelėjo, nors, regis, nebūta ko stebėtis.

� Tai Dotė Viver? � paklausė Sara, nors pati tai matė.

Buvo neįmanoma apsipa�inti: ekrane buvo ji. Matyt, nujausdama, kad yra stebima, Dotė kilstelėjo akinius, pa�velgė tiesiai į kamer� ir parodė didįjį pir�t�.

D�efris sustabdė vaizd�.

� Kur buvo visi? � su�uko Sara, pasislinkdama ant sofos kra�to. � Kur buvo sekliai?

� Jie nusekė paskui paauglį, � atsakė D�efris. � Nikas rado pas jį �ūsnį visokio reklaminio �lam�to. Kredito kortelės liko pa�to dė�utėje.

� Bet ji negali jomis naudotis, � nepatikliai tarė Sara. � Kai tik kompiuteris perskaitys numerius, i�kart paai�kės, kur ji yra.

� Ji tai �ino, � nuramino j� D�efris. � Kalbėdama su tavimi ir Lena, ji suteikė vis� informacij�. Tai tiesiog �aidimas. Ji sta�iai ved�ioja mus u� nosies.

� Kodėl?

� Todėl, kad ji sugeba, � kand�iai atsakė jis. � Kad ji kiaurai prasmegtų!

Sara u�dėjo rank� jam ant peties.

� D�efri, � prabilo ji, trok�dama jį nuraminti, � Deivis Fainas niekada nei�eis i� kalėjimo. Leisė namuose. Greisė negyva.

� Neguosk man�s, Sara, � tarė jis dusliu balsu. � Būk gera.

Ji nuleido rank�, o jis palinko į priekį ir, alkūnėmis pasirėm�s į kelius, rankomis u�siėmė veid�.

� Ji laisvėje, Sara. Ji laisvėje ir vėl imsis savo verslo.

� Kas nors tikrai j� su�iups, � tarė jam Sara, nors ir nebuvo tikra savo �od�iais. D�efris, ko gero, pajuto abejonės gaidel� ir pa�velgė į j�. Jo akys buvo sklidinos tokio skausmo, kad Sara nukreipė �vilgsnį į �alį.

Sara su�iuro į televizoriaus ekran�: Dotė Viver tarytum sakė jiems, kad ji laisva, nepaiso jokių įstatymų ir k� tinkama gali daryti su vaikais, tokiais kaip Markas ir Leisė Paterson. Galimas daiktas, dabar tai ir daro.

� Kaip tai galėjo atsitikti? � paklausė Sara, ta�iau atsakymo nesulaukė.

Ji pagalvojo apie Leis�, apie tai, k� teko jai patirti, kokias kan�ias i�tverti, ta�iau negalėjo apie tai kalbėti. Trylikametė mergaitė patyrė tiek skausmo ir kan�ių, kiek retas kuris pajėgtų i�tverti, ir dabar kiekvien� dien� turėjo eiti į mokykl�, o sekmadieniais su tėvu į ba�ny�i�, lyg būtų dar ma�a, nors, susiklos�ius aplinkybėms, jau seniai per�engė savo am�iaus rib�.

D�efris atsilo�ė, siektelėjo Saros rankos, stipriai j� suspaudė. Jiedu sėdėjo tylėdami, nesugebėdami i�reik�ti savo jausmų, kol pagaliau ant laiptų pasirodė Ketė ir pakvietė juos pietų.

Pirmiausia, kaip ir pridera, dėkoju savo agentei Viktorijai Sanders. Ji dirba u� tris. Meagan Dowling, �Morrow� leidyklos redaktorė, man nurodė kryptį ir padėjo patarimais. Be to, labai padėjo ir �Century� redaktorė Kate Elton. Nuostabiai talkino ir �Morrow and Century� rinkodaros ir reklamos skyrių darbuotojai. Verta liaupsių ir Juliette Shapland, �Tim Tarns� darbuotoja.

Vis� informacij� medicinos klausimais suteikė medicinos mokslų daktaras Michael A. Rolnick ir Carol Barbier Rolnick. Teisėtvarkos klausimais konsultavo kapitonė Jo Ann Cain. Apie ginklų vartojim� ai�kino Ric Brandt. Melisa Cary i�ai�kino, kaip valoma kanalizacija. Jatha Slaughter nuo�ird�iai ir s��iningai atsakė į visus klausimus apie narkotikų vartojim�. Kolegos ra�ytojai Jane Haddam, Keith Snyder, Ellen Conford ir Eileen Moushey palaikė morali�kai. Ra�ytojas Sal Towse drauge su manimi perėjo Aukso Vartų tiltu � niekada nepamir�iu to, k� patyriau. Didel� param� suteikė Laura �Slim� Lippman. Jeigu rasite klaidų, vadinasi, kaltos jos knygos.

Tėtis vis� gyvenim� man buvo did�iausia parama, d�iaugiuosi, kad turiu tokį tėtį. Mano artimiausia draugė � Judy Jordan. Na, o k� jau kalbėti apie D. A., nors ir kokios būtume prigimties, esame kaip du vandens la�ai.

Am�inai liksiu dėkinga Billie Bennett Ward, dės�iusiai anglų kalb� devintoje klasėje. Esu i� tų �monių, kurie suvokia, kad turi būti dėkingi savo mokytojui tiek u� profesin� sėkm�, tiek u� savo gyvenim�. Tokie mokytojai yra nusipeln� did�iausių liaupsių.

Pagaliau dėkoju visiems smulkiems niek�eliams, kurie kas pusvalandis aplanko mano puslapį: jie ir skatina mane neapleisti kelio dėl takelio.