Anotacija

�i knyga � tai galimybė u�baigti kar� su nuolatiniu badavimu, persivalgymu ar idealaus svorio vaikymusi. Autorė kvie�ia atkreipti dėmesį ne tik į tai, k� jūs valgote, bet ir į tai, kaip jūs tai darote. Santykis su maistu duoda neįkainojamų �inių apie jūsų santykį su aplinka ir savimi pa�iu.

PROLOGAS

Pasaulis mūsų lėk�tėse

A�tuoniasde�imt alkanų moterų sėdi ratu prie�ais �altos pomidorų sriubos dubenėlius; jos �velgia į mane rūs�iais, įsiū�io kupinais �vilgsniais. Pietų metas, tre�ioji diena stovykloje. �ios kasdienės valgymo meditacijos metu moterys prieina prie u�kand�ių stalo, i�sirikiuoja į eil�, susėda ratu ir laukia, kol visos susirinks valgyti. Procesas kankinantis ir lėtas (ma�daug penkiolika minu�ių), ypa� jei maistas yra jūsų pasirinktas narkotikas.

Nepaisant to, kad stovyklos veikla einasi puikiai ir daugelį �monių aplanko gyvenim� kei�ian�ios į�valgos, �i� akimirk� tai niekam nerūpi. Nesvarbūs tampa stulbinantys pasiekimai, keturiasde�imt penki kilogramai, kuriuos dar reikia numesti, ar paties Dievo egzistencijos klausimas. Jos tenori būti paliktos ramybėje su savo maistu. Jos trok�ta, kad pasi�alin�iau su visomis įmantriomis savo idėjomis apie ry�į tarp dvasingumo ir kompulsyvaus valgymo. Viena yra m�styti apie maist� meditacijos salėje ir visi�kai kas kita sėdėti valgykloje ir neleisti sau įsidėti į burn� nė k�snelio, kol visa grupė nebus aptarnauta. Taip pat pra�au grupės sėdėti tyliai, mat kikenimas ar malonūs pasilabinimai nenukreipia dėmesio nuo alkio ar jo trūkumo, kadangi ne visos grupės moterys yra alkanos.

Stovyklos veikla yra paremta per pastaruosius trisde�imt metų mano i�vystyta filosofija: mūsų po�iūris į maist� yra tikslus santykio su pa�iu gyvenimu mikrokosmas. Esu įsitikinusi, jog mes esame tikrų tikriausi savo įsitikinimų atspind�iai; mūsų tikėjimas meile, baime, transformacija bei Dievu atsiskleid�ia per tai, kaip, kada ir k� valgome. Kirsdami Reese�s rie�utų sviesto saldainius, kuomet nesame alkani, veikiame pagal vilties ar nevilties, tikėjimo ar abejonių, meilės ar baimės pasaulio dėsnius. Jei trok�tame su�inoti, kuo i� tiesų tikime � ne k� manome, ne k� sakome, o k� sielos gelmėje laikome tikr�ja tiesa apie gyvenim� ir gyvenim� po mirties � turime per�engti maisto savo lėk�tėse ribas. Dievas yra ne tik smulkmenose; jis taip pat yra pyragėliuose, gruzdintose sald�iosiose bulvytėse bei pomidorų sriuboje. Dievas � nors ir kaip jį ar j� apibūdintume � yra mūsų lėk�tėse.

�tai dėl ko a� ir dar a�tuoniasde�imt moterų sėdi ratu prie�ais �altos pomidorų sriubos dubenėlius. Ap�velgiu patalp�. Ant sienų kabo gėlių nuotraukos � i� arti nufotografuotas raudonasis jurginas bei auksiniai baltos ro�ės �iedlapių kra�teliai. Persiko spalvos kardelių puok�tė, ekstravaganti�kai pūpsanti ant �oninio stalelio, primena i�leistuvių pokylyje besipuikuojan�i� mergin�. �iūriu į savo mokinių veidus. Į �e�t�j� de�imtį įkopusi psichologė Marjorie �aid�ia su �auk�tu ir nedrįsta pa�velgti man į akis. Dvide�imtmetė gimnastė, vardu Patricia, vilki juodas glaudin�s ir citrinos spalvos mar�kinėlius. Gle�nas jos kūnas, sėdint ant pagalvėlės visi�kai tiesia nugara, primena i� popieriaus i�lankstyt� pauk�tį. Jos lėk�tėje tik sauja daigų ir nedidelis kūgelis salotų � daugiau nieko. Pa�velgiu į de�in� ir matau chirurg� Ann� i� Meksiko miesto, kramtan�i� lūp� ir nekantriai bar�kinan�i� �akute į lėk�t�. Lėk�tėje � trys storai sviestu apteptos duonos riekės, truputis salotų, jokios sriubos ar dar�ovių. Jos maistas tarsi rėkia: �Po �imts, Geneen, neprivalau �aisti �io absurdi�ko �aidimo. Stebėk, kaip a� prisikim�iu, vos atsiras galimybė.� Palinksiu galva jos pusėn, tarsi atsakydama: �Taip, kuo puikiausiai suprantu, kaip sunku sulėtinti temp�.� Paskubomis ap�velgiu likusias moteris, jų veidus, lėk�tes. Ore tvyro nepalau�iamas pasiprie�inimas �iai valgymo meditacijai, o kadangi a� esu toji, kuri nustatė taisykles, būtent į mane nukreiptas visas įsiūtis. Įsiki�ti tarp �mogaus ir jo maisto yra tas pat, kas atsistoti prie�ais atlekiantį traukinį; mėginimas kontroliuoti kompulsyvų elgesį retai sutinkamas d�iugiai.

�Ar kas nors norėtų pasisakyti prie� mums pradedant?�, � paklausiu.

Tyla.

�Tuomet tebūnie palaimintas mūsų maistas ir visa, kas padėjo jam atsirasti. Lietus, saulė, jį u�augin�, atve�� ir patiek� �monės�, � tariu.

Gird�iu, kaip i� de�inės sėdinti Amanda man kalbant mald� giliai įkvepia. Prie�ais mane sėdinti Zoe palinksi galva, tarsi sakytų: �Ak, taip. �emė, saulė, lietus. D�iaugiuosi, kad jie yra.� Ta�iau ne visos yra tokios dėkingos, kad skirtų bent sekund� kam nors kitam, nei valgiui. Ry�kiai raudon� bėgiojimo aprang� vilkinti Louisa atsidūsta ir tyliai sumurma: �Dėl Dievo meilės. Ar negalėtume grei�iau?!� Atrodo, tarsi būtų pasirengusi mane pribaigti. �inoma, humani�kai ir su kuo ma�iau kan�ios, bet vis dėlto.

�Dabar skirkite minutėl� ir atkreipkite dėmesį, k� įsidėjote į savo lėk�t�, � sakau a�. � Pasvarstykite, ar buvote i�alkusios, kuomet rinkotės maist�. Jei nebuvote fizi�kai alkanos, ar jautėte kokį nors kitokį alkį?�

��velgdamos į savo lėk�t� nuspr�skite, ko norite paragauti pirmiausia, ir suvalgykite kelis k�snelius. Atkreipkite dėmesį, kokius pojū�ius maistas sukelia jūsų burnoje. Ar jo skonis toks, kokį įsivaizdavote? Ar jis priver�ia jus pasijusti taip, kaip norėjote?

Prabėga trys ar keturios valgymo garsų simfonijos minutės: girdėti �iug�desys, kramtymas, rijimas, dzingsėjimas. Pastebiu, kad Izzy, liekna, bene metro devyniasde�imties centimetrų ūgio moteris i� Prancūzijos, �velgia pro lang�, regis, visai pamir�usi, jog mes valgome. Ta�iau dauguma moterų laiko savo lėk�tes ar�iau burnos, kad tik grei�iau prarytų tuos k�snelius.

Trisde�imt penkerių Bostono hipotekos banko prezidentė Laurie pakelia rank�. �A� nesu alkana, ta�iau norė�iau būti. Turiu valgyti bet kuriuo atveju.�

�Kodėl?", � pasidomiu.

�Nes maistas atrodo viliojan�iai, be to, jis yra �ia, dabar. Tai geriausias pasitenkinimo �altinis. Kas blogo yra tikėtis pasitenkinimo i� maisto?�

�Nieko, � atsakau. � Maistas yra gerai ir pasitenkinimas yra gerai. Ta�iau, jei nesi alkana, bet trok�ti maisto sukeliamo pasitenkinimo, jis tesuteikia laikin� palengvėjim�; kodėl nenukreipus energijos tiesiogiai įveikti nepasitenkinim�?�

�Susidoroti su problemomis tiesiogiai yra per sunku, tai sukelia per daug skausmo ir tam nėra galo. Ir jei jau �is procesas bus begalinis ir skausmingas, bent nusiraminsiu valgydama�, � atsako ji.

�Taigi tu manai, kad geriausia, k� gali gauti i� gyvenimo, yra �alta dar�ovių sriuba?�

Jai vėl prabilus, jos balsas pradeda virpėti: �Tai vienintelis dalykas, suteikiantis man tikro pasitenkinimo, todėl neketinu sav�s drausminti.� De�iniuoju jos skruostu nurieda a�ara, pakibdama ant vir�utinės lūpos. Kitos ima pritariamai linksėti. Ratu nusirita �nab�desių banga.

Laurie taria: �Tai, k� mes darome �ia � tyloje laukiame, kol visos gaus savo maisto porcij�, man primena vakarien� �eimoje. Mano mama gėrė, tėvas nuolatos būdavo piktas ir niekas nekalbėdavo. Tai buvo siaubinga.�

�Kaip tuomet jausdavaisi?�, � teiraujuosi.

�Vieni�a, apgailėtina, tarsi bū�iau gimusi ne toje �eimoje. Norėjau pabėgti, ta�iau neturėjau kur; jau�iausi įkliuvusi į sp�stus. Visa tai man sukelia tokius pat jausmus. Tarsi jūs visos būtumėte pami�usios, o a� įkalinta tarp jūsų, pakvai�ėlių būryje.�

Dar daugiau galvų pradeda linksėti. Murmesys sustiprėja. Moteris i� Australijos �velgia į mane prie�i�ku �vilgsniu, o jos ilgi, juodi plaukai beveik siekia sriubos dubenėlio kra�t�. Įsivaizduoju j� galvojan�i�, kad Laurie yra teisi, ir ar kas nors galėtų pavė�ėti j� iki oro uosto po kokių penkiolikos minu�ių.

Ta�iau būtent �ia ir dabar, �ios nuoskaudos, jog mane apleido ir i�davė tie, kurie man i� tiesų svarbūs, ir viskas, kas man liko, yra maistas, sūkuryje slypi ry�ys tarp maisto ir Dievo. �i nuoskauda �ymi akimirk�, kuomet mes liovėmės rūpintis savimi, tikėtis poky�ių ar geresnio gyvenimo. Ji �ymi savijaut�, kuri mus baugina. Ji �ymi jausmus, kurių i�si�adame, ir taip paver�ia mūsų gyvenimus ribotais, tu��iais ir tro�kiais. Tokiame izoliuotame pasaulyje atsiduriame vos per �ingsnelį nuo i�vados, jog Dievas � kuris įkūnija gėrį, i�ganym� ir meil� � mus apleido, i�davė arba jis tėra ne�emi�ka mūsų tėvų versija. Praktinė veikla, padedanti susidoroti su �iuo bevilti�kumo jausmu, stovyklose yra paremta ne priverstinės valios i�rai�ka ar tikėjimo sustiprinimu, o buvimu smalsiomis ir �velniomis, bei kova su cinizmu, bevilti�kumu ir pyk�iu.

Paklausiu Laurie, ar ji galėtų įsileisti t� dalel� sav�s, kuri jau�iasi u�sp�sta ir vieni�a.

Ji sako to padaryti negalinti. Ji tenori valgyti.

Pasiteirauju, ar ji pasiry�usi pripa�inti galimyb�, kad tai neturi nieko bendra su maistu.

Atsako, kad ne. Ji �velgia į mane nepermaldaujamo u�sispyrimo kupinu �vilgsniu: �Laikykis atokiau. Eik �alin. Man�s tai nedomina.� Jos akys primerktos, lūpos tvirtai su�iauptos.

Atrodo, tarsi kas būtų i�siurb�s vis� patalpos or�. �monės sulaikė kvėpavim�; �velgia į mane, į Laurie, laukia.

�Man įdomu, � t�siu, � kodėl tu taip bijai mane įsileisti. Regis, dalis tav�s linkusi į atsiskyrim�, gal net destrukcij�.�

Ji nuleid�ia �auk�t�, kurį laikė ore, ir įsistebeilija į mane.

�Ar tu pasidavei?�, � klausiu.

Tai rizikingas klausimas, kadangi jis priver�ia tuojau pat pasinerti į neviltį, ta�iau klausinėju, kadangi ji kovojo su manimi pastar�sias tris dienas, ir nerimauju, jog paliks stovykl� visi�kai u�sisklendusi. �Kada įsigalėjo tavo pasiry�imas niekuomet niekuo nebetikėti?�

Ji staigiai įkvepia. Kelias minutes tvyro tyla.

Apsi�valgau aplink. Trijų ma�ų vaikų motina Suzanne verkia. Psichiatrė i� Mi�igano, Viktoria, stebi, laukia, siurbdama į save aplink vykstan�ius dalykus.

�A� pradėjau trok�ti mirties nuo de�imties metų�, � tyliai i�taria Laurie.

�Ar tai de�imtmetei mergaitei atsirastų vietos?, � teiraujuosi. � Mergaitei, kuri nesugebėjo rasti i�eities i� bevilti�kos situacijos? Labai atsargiai pamėgink pajusti pa�i� nuoskaud�.�

Laurie linkteli galva. �Manau, galiu tai padaryti�, � su�nab�da.

Pra�au jos tai padaryti ne tam, kad ji galėtų paguosti �vaik� savo viduje�. Netikiu jais. Ta�iau esu tikra, kad kiekviena turi sustingusi� sielos dalel� � nei�gyventų jausmų slėpinių � kuri� reikia pripa�inti, kad galėtume u�megzti ry�į su tuo, kas iki �iol neskaudėjo, nebuvo su�eista ar nekėlė alkio. Nors stovyklos veikla da�nai laikoma terapine, vis dėlto tai nėra terapija. �i veikla nebuvo sukurta savigarbai, kurios formavimuisi įtakos turėjo mūsų praeitis, palaikyti. Mūsų asmenybė bei gynybiniai jos mechanizmai, tarp kurių yra ir emocijų kupinas po�iūris į maist�, yra tiesioginė s�saja su mūsų dvasingumu. Jie yra tarsi duonos trupiniai, �ymintys mūsų keli� namo.

Laurie taria: �Ne�inau, kas k� tik nutiko, ta�iau staiga nebejau�iu nė menkiausio noro valgyti sriub�.�

Atsakau jai: �Regis, atsirado ka�kas geresnio u� maist�: prisilietimas prie to, k� laikei nelie�iamu, ir vidinis suvokimas, jog esi stipresnė u� savo skausm�.�

Ji linkteli galva ir pirm� kart� per tris dienas nusi�ypso: ��i� akimirk� gyvenimas neatrodo toks blogas. Pripa�inimas balsu, koks prastas jis buvo man esant de�imties, privertė mane suprasti, kad dabar jis toks nebėra. Tikriausiai pagaliau sugebėjau pajusti t� de�imtmet� mergait� ir did�iulį jos liūdesį, tuo pat metu visi�kai nesusitapatindama su ja � tai geras dalykas.�

Papras�iausias faktas, kad jos skausm� galima paliesti ir kad jis negali jos sunaikinti, rei�kia, kad ne viskas prarasta, bevilti�ka ar nesugr��inama. Linksėdama galva paklausiu, ar ji nori t�sti mūsų pokalbį. Ji atsako: �Manau, kad �iam kartui pakaks.�

Papra�au dalyvių paimti savo įrankius, suvalgyti dar kelis k�snelius ir tuo pat metu stebėti, koks maistas labiau su�adina apetit�, koks jo skonis bei kokius jausmus jis sukelia.

Prabėgus dar keletui minu�ių, septynerius metus besilankanti stovyklose Nell pakelia rank�: �A� nebesijau�iu alkana, ta�iau staiga supratau, jog bijau atsisakyti maisto.�

�Kodėl?�, � domiuosi.

�Nes... � ji pradeda verkti � ... nes a� suprantu, jog man�s nevaldo nuoskauda... ir jūs ant man�s supyksite, tai su�inojusi.�

�Kodėl manai, kad supyk�iau?�, � vėl klausiu.

�Kadangi atskleis�iau jums tikr�j� save, ir jums �i asmenybė nepatiktų.�

�K� tokio a� pamaty�iau?�

�Gyvybingum�. Gausyb� energijos. U�sispyrim�. Tvirtyb�.�

�Oho�, � nustembu. � Ir kodėl man turėtų nepatikti?�

�Todėl, kad tuomet man jūsų nebereikėtų. Ir tai jus baugintų.�

�Kas, tavo manymu, a� esu? Ka�kas i� pa�įstamų, kuriuos baugina tavo asmenybės gro�is?�

Nell nusijuokia. �Sveika, mama�, � atsako ji.

Sale nusirita skardaus juoko banga.

�Ji visuomet buvo tokia prislėgta, � paai�kina Nell. � Jei bū�iau buvusi vien tik savimi, mamai to būtų buv� per daug. Man teko nuslopinti savo didyb� � turėjau būti tokia pat palau�ta, kaip ir ji, prie�ingu atveju būtų mane atstūmusi, o su tuo susitaikyti a� negalėjau.�

�Nell, kas vyksta tavo kūne?�, � klausinėju.

�Jau�iu, tarsi manyje tryk�tų spalvų fontanas, � atsako �i. � Regis, manimi teka ry�kūs raudoni, �ali, auksiniai, juodi atspalviai, u�liedami mano krūtin�, rankas, kojas...�

�Gerai, stabtelkime minutėl�...�

Ap�velgiu patalp�. Norėjusi pasiųsti mane velniop Anna verkia. Camille, nuo pat stovyklos prad�ios, regis, nuobod�iavusi, dabar visi�kai pasinėrė į aplink vykstan�ius dalykus. Grupės dėmesį prikaustė Nell mintys apie būtinyb� atrodyti palau�tai.

�ias moteris vienija tikėjimas, jog buvimas palau�ta ir su�alota garantuos aplinkinių meil�.

Pa�velgiu į Nell ir sakau: �Jei sustoji ir leidi sau pajusti visa, kas tau siūloma, tai niekada nesukelia tokių jausmų, kokių tikiesi. Per tris minutes i� įbaugintos moters pavirtai fontanu...�

Nell prisipa�įsta: �Atrodo, tarsi �i tyli, rami erdvė laukė mano sugrį�imo, tarsi ji �ia buvo vis� mano gyvenim�, tarsi �i erdvė, labiau nei kas kita, atspindi mane.� Tuomet Nell atsistoja ir ap�velgia sal�. Pastumia savo kėd� į �alį ir i�py�kina: �Klausykite man�s, merginos! A� NESU PALAU�TA!!!�

Dar daugiau juoko. Tuomet Nell t�sia: ��is procesas mane stebina. Pirmiausia, privalėjau susidoroti su maisto problema. I� tiesų turėjau liautis save raminti maistu � prie�ingu atveju jausdavausi tikra pami�ėle � ir visi�kai neturėjau laiko dvasiniams dalykams. Tuomet, numal�inusi poreikį valgyti, privalėjau leisti sau i�gyventi menkumo jausmus � tai buvo sunku. Tuo metu neturėjau kitos i�eities, kaip tik tikėti tavo �od�iais, Geneen, jog mano pasiprie�inimas skausmui blogesnis u� patį skausm�. Ta�iau net neįsivaizduoju, kaip nusakyti jausm�, kurį sukelia supratimas, jog nesu palau�ta. Tarsi bū�iau dalele �ventumo. Tarsi galė�iau sakyti, kad gėris skirtas ne tik visiems kitiems, bet ir man. A� esu gėris!�

Kadangi beveik atėjo laikas pradėti kit� sesij� meditacijos salėje, papra�au visų pajusti savo alkį, įvertinti jį skalėje nuo vieno iki de�imties, kur vienas yra alkis, de�imt � sotumas, ir pavalgyti atitinkamai. �Po trisde�imties minu�ių susitiksime meditacijos salėje, apa�ioje�, � tariu pakildama nuo kėdės.

Man �engiant pro duris, moteris, vardu Marie, sugriebia mano rank� ir papra�o: �Noriu pasidalinti su grupe tik viena mintimi. Ar jūs nieko prie�?�

Linkteliu galva įsitempdama ir laukdama tolesnių įvykių. Marie buvo nusiteikusi skepti�kai nuo pat stovyklos prad�ios. Sesijų metu ji sėdėdavo sukry�iavusi rankas ant krūtinės ir spoksodavo į mane, tarsi sakytų: �Įrodyk man, brangioji. Įrodyk, kad mitybos reikalams i�spr�sti reikia ka�ko daugiau, nei u��iaupti burn�.� Po kiekvienos mano paskaitos ji mesdavo i��ūkį ar rengdavo akistatas; vakar ji man prisipa�ino, jog gailisi �ia atva�iavusi. �Tai tik KPAG, � konstatavo ji. � Ir man tai jau nusibodo. A� tenoriu numesti suknisto svorio ir visa tai baigti.�

�Kas yra KPAG?�, � pasidomėjau.

�Kita prakeikta augimo galimybė�, � paai�kino Marie.

Pradėjau kvatotis taip smarkiai, kad net �agtelėjau. �Atleisk, kad juokiuosi, � pasakiau. � Atrodo, kad KPAG pelnė prast� reputacij�. Galbūt po kurio laiko suprasi, kad �i stovykla suteikia tau galimyb� atsiverti tokiais būdais, kokių net neįsivaizdavai.�

�Abejoju�, � atsakė ir nudro�ė tolyn, o raudoni plaukai, suri�ti į neklusnų kuodelį, �vytavo į kair� ir de�in�, jos siluetui tolstant.

Dabar, valgykloje Marie taria: �K� tik supratau, kad viskas, kuo mes tikime, yra �tai �ia. Visas pasaulis telpa �iose lėk�tėse.�

�Amen, sesute�, � u�baigiu. Prie� palikdama valgykl�, pasilenkiu ir su�nab�du Marie į ausį: �Valio KPAG.�

Pakeliui į meditacijos sal� dar kart� suvokiu, kad visas stovyklos darbas galėtų vykti valgykloje, kad visi mūsų įsitikinimai apie maist� ir valgym� yra puikus atspindys to, kuo tikime gyvenime. Vos pasirod�ius maistui, i�kyla jausmai. Vos i�kilus jausmams, neįmanoma i�vengti kan�ios bei mūsų pa�ių sukelto, į save nukreipto smurto pripa�inimo, kurie skatina bet kokias įkyrias mintis. �iam pripa�inimui ant kulnų mina ir tro�kimas stoti akis į akį bei numal�inti t� kan�i�, o ne toliau būti jos belaisvėmis. Stulbinantis �io susidūrimo paradoksas yra tai, kad leidus sau visi�kai pajusti kan�i�, jos keliamas skausmas nuslūgsta. Svoris nesunkiai pradeda kristi pats savaime. Pasi�alinus mūsų pa�ių sukeltam skausmui bei nutilus istorijoms apie tai, kas yra negerai, lieka tik tai, k� turėjome prie� jiems atsirandant: ry�ys su prasmingumu bei tuo, k� laikome �ventu.

1978-aisiais ved�iau pirm�j� kompulsyvaus valgymo grup�. Pirmo susitikimo metu mano antsvoris siekė 25 kilogramus, o įvykus nesusipratimui su drauge kirpėja, įpir�usia man cheminį su�ukavim�, buvau �pasidabinusi� ir suktukų rinkiniu.

Kelet� mėnesių prie� tai, kuomet buvau ties savi�udybės riba dėl priaugtų apytiksliai keturiasde�imties kilogramų per por� mėnesių, priėmiau radikalų sprendim� liautis laikytis dietų ir pradėti valgyti tai, ko nori mano organizmas. I� viso nuo paauglystės buvau priaugusi ir numetusi apie penkis �imtus kilogramų. Ketverius metus buvau priklausoma nuo amfetamino, dvejus � nuo laisvinamųjų. A� vemdavau, i�spjaudavau maist�, pasninkavau bei i�band�iau visas įmanomas dietas, pradedant �vynuogių ir rie�utų� ar �vienos porcijos ledų su �okoladiniu u�pilu per dien�� ir baigiant Atkinso, Stillmano bei Svorio stebėtojų (Weight Watchers � Vert. past.) programomis. Esu sirgusi anoreksija (dvejus metus nesvėriau daugiau, nei keturiasde�imt kilogramų) ir priaugusi nema�ai svorio. Da�niau mane kankino antsvoris. Mano spinta buvo prigrūsta a�tuonerių skirtingų dyd�ių kelnių, suknelių bei palaidinių. Eidama i� proto dėl pasibjaurėjimo savimi ir kaltės jausmo, svyravau tarp tro�kimo save pribaigti ir noro pasitaisyti, dar kart� pasi�adėdama numesti penkiolika kilogramų per trisde�imt dienų.

Atėjus laikui vesti pirm�j� �sesija u� dolerį� grup�, jau kelet� mėnesių valgiau tai, ko norėjo mano organizmas. Pavyko numesti kelet� kilogramų � tai did�iulis pasiekimas manan�iai, kad iki paskutinio atodūsio turės kankintis dietų pragare, � ir man pama�u pradėjo ai�kėti, jog mano po�iūris į maist� turėjo įtakos visiems kitiems gyvenimo aspektams.

Supratusios, kad apkūni moteris su suktukais plaukuose yra grupės vadovė, ir su riksmu nuo man�s nepabėgusios, moterys dvejus metus susirinkdavo kart� per savait�, visos kartu aptarinėjome, koki� reik�m� mūsų gyvenime turi maistas. 1982-aisiais prie� pasirodant pirmajai mano knygai �Feeding the Hungry Heart� ir dar nepradėjus skaityti paskaitų nacionaliniu mastu (Aliaskoje, Minesotoje, Floridoje, Niujorke), savaitinėse grupėse dar dirbau su �imtais moterų. Prisiekinėjusios, kad visada turės u�rakinti maist� virtuvių spintelėse ir paslėpti rakt�, moterys netikėtai galėjo sau leisti po truputį ka�ko: vien� dubenėlį, gabalėlį ar k�snelį. Anks�iau niekaip negalėjusios numesti svorio moterys netrukus pastebėjo, kad drabu�iai tapo per platūs, o jų liemuo � per laisvas.

Nepraėjus nė metams po to, kai lioviausi laikytis dietų, susigr��inau savo natūralų svorį, kurį i�laikiau tris de�imtme�ius. Ta�iau svarbesnis u� nauj� drabu�ių dydį buvo �avėjimosi savimi ir lengvumo pojūtis; nors ir ne iki galo supratau ry�į tarp pasitikėjimo savimi, kai mane supo maistas, ir pasitikėjimo jau�iant kitokį alkį (ilsėtis, bendrauti, jausti prasm�), ta�iau santykis su maistu man tapo prizme, per kuri� pradėjau �velgti į beveik visk�.

Zen budizmo meistras Shunryu Suzuki Roshi yra pasak�s, kad nu�vitimas lydi dalykus iki pat galo, taigi netrukus pradėjau įtarti, kad pasekusi valgymo impuls�, kuomet nebuvau alkana, iki pat jo branduolio ten, t� akimirk�, rasiu visus savo įsitikinimus apie meil�, gyvenim� ir mirtį. Po�iūrio į maist� kitimas daugiau ar ma�iau apibūdina tai, kaip praleidau pastaruosius trisde�imt dvejus savo gyvenimo metus.

1999-ųjų gegu�� pasiūliusi savo pirm�j� �e�ių dienų stovykl� maniau, kad tai bus vienkartinis įvykis. Tro�kau suvienyti dvi savo gyvenimo aistras: darb� su valgymo sutrikimais ir meditacijos bei dvasinių paie�kų metus. Pradėjau medituoti 1974-aisiais, gyvenau atsiskyrėlių buveinėse ir vienuolynuose bei vis� t� laik� sekiau Deimantinį po�iūrį [* �iuolaikinis mokymas, vienijantis tiek sen�sias dvasines tradicijas, tiek modernias psichologijos teorijas - Vert. past] � pasaulieti�k� mokym�, kuriame psichologija naudojama kaip tiltas į dvasingum�. Vis dar susigū�davau, i�girdusi �odį Dievas, o s�voka dvasingas sukeldavo dievobaimingumo bei asketizmo vizij�, kuri neatitiko � �io �od�io gal net nepakanka � gausios mano kilpinių nertinių bei medaus spalvos aulinių batų kolekcijos. Mane ir toliau aplankydavo tuzinas neurozės akimirkų per dien�, ta�iau tuo pat metu jau�iau kur kas daugiau pasitenkinimo bei laisvės, nei, maniau, įmanoma anks�iau buvusiai apkūniai mergaitei i� Kvynso. Tro�kau, kad visi �inotų tai, k� �inojau a�, turėtų tai, k� a� turėjau.

Vis dėlto. Mane priblo�kė vėlesni įvykiai.

Tai nebuvo mano i�girsti pasakojimai apie persivalgym�, laikym�si dietos ar badavim�; tai nebuvo istorijos apie prievart� bei traumas. Visa tai buvau girdėjusi. Ne, mane �okiravo tai, kad po ilgametės kompulsyviojo valgymo analizės a� vis dar laikiau jį psichologine bei fizine problema, ir nors jis yra ir viena, ir kita, ta�iau netikėtai supratau, kad tai taip pat yra durys į audring� vidin� visat�.

Pasibaigus pirmajai stovyklai, mokinės norėjo į j� sugrį�ti ir vėl tai patirti. Jos priminė man popiet� Antigvoje, kur stebėjau visi�k� saulės u�temim�. Stovėjome su vyru vandenyje kartu su gausybe kitų �monių, akis nuo nudegimo slėpdami po tamsiais plastikiniais akiniais. Stebėjome, kaip mėnulis visi�kai u�dengia saul�. Prarad� am� �avėjomės kerin�ia tamsa. �viesai pama�u grį�tant, ka�kas riktelėjo mėnuliui: �Dar kart�. Padaryk tai dar kart�.�

Kadangi turėjome prana�um� prie� mėnulį � mes galėjome padaryti tai dar kart� � taip ir padarėme. Tai darome iki �iol.

Vadovaudama stovykloms supratau, kad kiekvienas turi pamatinį po�iūrį į realyb� ir Diev�, kuriuo kasdien grind�ia savo santykius su �eima, draugais ir maistu. Visai nesvarbu, ar tikime į vien� Diev�, daugyb� dievų ar niekuo netikime. Kiekviena kvėpuojanti, m�stanti ir jau�ianti būtybė turi tam tikrų įsitikinimų apie Diev�. Ir kadangi motinystė yra mūsų pirmasis ne�odinis egzistencijos, kurioje jau�iamės priimti ar atstumti, mylimi ar apleisti, modelis, dauguma suliejame savo santykius su motinomis su turimomis Dievo koncepcijomis.

Tiesos nekei�ia nei tai, ar mes suvokiame �iuos ankstyvuosius patyrimus, nei tai, ar tikime ne�odiniais modeliais: kasdieniai mūsų gyvenimai nuo paprastų iki stulbinamų, nuo mūsų reakcijų sunkiomis eismo s�lygomis iki atsakų į mylimo �mogaus mirtį, yra giliausių mūsų įsitikinimų i�rai�ka.

Norėdami atskleisti tikruosius savo įsitikinimus, atkreipkite dėmesį į savo elgesį ir k� darote tuo atveju, kai įvykiai klostosi ne taip, kaip tikėjotės. Atkreipkite dėmesį į tai, k� vertinate. Stebėkite, kaip ir kam skiriate savo laik�. Savo pinigus. Stebėkite, kaip valgote.

Nesunkiai suprasite, ar tikite, kad pasaulis nėra svetinga vieta, todėl, norėdami, kad viskas eitųsi kaip per sviest�, turime sugebėti kontroliuoti ar�iausiai mūsų esan�i� visat�. Greitai suprasite, ar tikite, kad mūsų i�tekliai yra riboti ir kad i�gyvenimui būtina imti daugiau, nei pakanka. Su�inosite, ar tikite, kad tyla yra nepakeliama, o buvimas vienumoje prilygsta vienatvei. Ar leidimas sau i�gyventi jausmus prilygsta susinaikinimui. Ar tik silpnieji gali būti pa�eid�iami ir ar atsivėrimas meilei yra did�iulė klaida. Taip pat su�inosite, kaip �iems esminiams įsitikinimams i�reik�ti vartojate maist�.

�iandien stovyklos rengiamos dukart per metus, ir dauguma pirm� kart� atvykusių mokinių, susidorojusios su skausmingais valgymo įpro�iais bei svorio metimu, vėl sugrį�ta � jos tai vadina � namo į save.

Į�angoje (ar, �iuo atveju, prologe) turėtų būti ra�oma apie tai, kam skirta �i knyga ir kodėl turėtumėte j� perskaityti. Regis, nesu tinkamiausias asmuo atsakyti į �iuos klausimus, mat, mano nuomone, kiekvieno �mogaus po�iūris į maist� yra skirtingas, todėl kiekvienas turėtų j� perskaityti. Ji skirta visiems, kurie valgo, kurie nori �inoti, kodėl negali liautis valg�, kurie trok�ta panaudoti tai, ko mieliausiai atsikratytų (savo priklausomybių, diskomfort� kelian�ių jausmų, nenugin�ijamų įsitikinimų apie jų pa�ių ribotum�), kaip keli� į tai, ko siekia turėti daugiau (netrikdomos ramybės, kasdienio �ventumo bei i�taigos savo kūne, prote ir �irdyje). Taip pat tiems, kurie bent kart� susim�stė apie gyvenimo prasm� ir/ar abejojo Dievu arba jautėsi jo apleisti.

Ar a� k� tik apra�iau visus gyvus padarus?

Veikiausiai, ta�iau, kaip jau sakiau, nesu objektyvi �iais klausimais, kadangi du tre�dalius savo gyvenimo praleidau stebėdamasi po�iūrio į maist� galia bei reik�me.

�ia ir dabar rasite beveik visk�, k� �inau apie valgym� kaip tarpdurį į laisv� nuo kan�ios, svorio metimo nuvainikavim� bei �vytin�i� esyb�, kuri� daugelis vadiname Dievu.

PIRMA DALIS

Principai

PIRMAS SKYRIUS

Apie Diev�

Įjunkau į �Hostess Sno Balis� pyragai�ius tais pa�iais metais, kai atsi�adėjau Dievo.

Būdama vienuolikos, kas vakar� meld�iau Diev� stiprių plaukų ir vaikino, ta�iau da�niausiai � kad mano tėvai liautųsi koneveik� vienas kit�. Prabėgus metams, niekas nepasikeitė.

Apie Diev� su�inojau i� dviejų �altinių: filmo �De�imt Dievo įsakymų� (The Ten Commandments � Vert. past.), kuriame vaidino Charltonas Hestonas, ir savo draugės Janey Delahunty, ra�iusios jam lai�kus per visuomenės mokslų pamokas. Su�inojusi, kaip Dievas nubaudė egiptie�ius, buvau tikra, kad jis galėtų ir mano tėvus pamokyti �eimos santarvės. Kai Janey papasakojo man apie Diev�, kuris skaito jos lai�kus bei atsako į maldas, pradėjau melstis ir a�, ta�iau ra�yti neprisiver�iau. Po daugelio metų knygoje �Childrens Letters to God� vienas vaikas ra�ė (lai�ko atpasakojimas): �Brangus Dieve, a� myliu savo �eim�, bet man smalsu, ar apsvarstei kitas galimybes prie� nusiųsdamas mane jiems.�

Melstis man nepatiko. Man�s ne�avėjo klūpėjimas ant kelių ir dialogas su oru; tai per daug priminė maldavim� meilės, kurios, jau �inojau, negalėjau pelnyti. Nesulaukusi atsako į savo maldas, jau�iau gėd� dėl tikėjimo, kad galiu būti i�ganyta. Nusprend�iau, kad mano esybėje Dievas į�velgė ka�k� nei�perkamo, todėl paliko mane likimo valiai.

Vienuolikos metų buvau tarsi atviras nervas, tarsi pats faktas, kad u�ėmiau viet� prie raudono plastikinio stalo, buvo mano tėvų tarpusavio smurto bei neapykantos prie�astis. Jie mėtydavosi daiktais, palikdavo namus ir negrį�davo i�tisas valandas ar net dienas. Mano motina buvo pana�i į �viesiaplauk� Sophi� Loren, mano brolis dėl savo i�vaizdos turėjo vaidinti televizijos seriale �Leave it to Beaver�, tuo tarpu mano veidas buvo apskritas, plaukai plony�iai, o kulk�nys storesnės u� pianino kojas. Net Robertas Grady i�, dvok�s purvinomis puskojinėmis, nekvietė man�s �okti �e�tos klasės �okių vakarėlyje.

Griebiausi maisto.

�Hostess Sno Ballsu pyragėlių vaizdas pavertė mano pasaulį spalvų �ėlsmu. Puri, nuostabi kokoso dro�lėmis apibarstytų zefyrų krūva. Viduje � pa�adėtasis �okoladinis pyragas. O tada, ak, tada � balto glajaus debesis. Bekem�ant keturis ar �e�is pyragai�ius, plaukai tapdavo garbanoti, kojos � tokios ilgos kaip Madi Isaacs, o mano tėvai meiliai �velgdavo vienas į kit� i�kylaudami prie George e�ero, kur visi valgydavome sumu�tinius su kiau�inių salotomis ant duonos be plutos. Maisto griebiausi dėl tos pa�ios prie�asties, kodėl �monės atsigr�ia į Diev�: jis tapo mano palaimos atodūsiu, bilietu į rojų, tvirtu įrodymu, jog palengvėjim� nuo kasdienio gyvenimo skausmo vis dėlto galima pajusti.

Netrukus maistas baigdavosi.

Celofaniniai įpakavimai i�tu�tėdavo, kokoso dro�lių trupinėliai likdavo įstrig� tarpdan�iuose, o a� save įtikinėjau, kad neturiu per �ventes u� rankų besilaikan�ių tėvų dėl to, jog esu stora. Taigi mano persivalgymas ir dieta �engė koja kojon. Dieta padėjo u�sibrė�ti tiksl�. Persivalgymas kėlė palengvėjim� nuo nesibaigian�ių pastangų tapti ka�kuo kitu.

Bene i�tisus du de�imtme�ius mano kan�ia dėl visko � tėvų santuokos, mano vaikino Sheldono mirties, apskrit� mėnulį primenan�io veido � atsispindėjo mano po�iūryje į maist�. Persivalgymas buvo būdas nubausti bei sugėdinti save. Kaskart, priaugusi svorio arba metusi laikytis dietos, įrodydavau sau, kad did�iausia mano baimė buvo reali: a� buvau apgailėtina, pasmerkta ir nenusipelniau gyventi. �i� neviltį galėjau i�reik�ti vartodama narkotikus, vagiliaudama ar gerdama, ta�iau vietoje �ių alternatyvų pasirinkau �okolad�.

Dietos laikymasis buvo tarsi malda. Tai buvo gaili rauda tam, kas man�s klausėsi: �inau, kad esu stora. �inau, kad esu bjauri. Suprantu, kad man trūksta disciplinos, bet pa�velk, kaip a� stengiuosi. Pa�velk, kaip grie�tai save riboju, draud�iu ir baud�iu. Tiems, kurie �ino, kokie bjaurūs jie yra, taip pat turėtų būti skirtas ka�koks atlygis.

Būtent dėl to, kad dietų laikymasis ir persivalgymas buvo pagrindiniai mano nevilties i�rai�kos būdai, abiejų nutraukimas turėjo sukre�ian�ių padarinių. Apsisprendimas liautis laikytis dietos prilygo erezijai, priesaikos, kurios nevalia sulau�yti, nepaisymui. Tai buvo tas pat, kas sakyti: �Dieve, tu buvai neteisus. Mama, tu klydai. A� verta i�sigelbėti.� Ir ka�kaip, nusprendusi atsikratyti įsitikinimo, kad esu i�sigimėlė, sulaukiau to, ko niekada nesitikėjau sulauksianti: �avesio, gerumo suvokimo bei negin�ijamo �inojimo, kad a� priklausau �ia.

Ne�inojau, kaip �į gėrį pavadinti. Netikėjau nei Dievu, nei paslaptingais i�gyvenimais, ta�iau negalėjau paneigti, kad patyriau ka�k� nenusakomo, kas u�go�ė mano prot�, vaikyst� bei pasakojimus apie tai, kas buvo gerai ir blogai. Net ir �iandien tegaliu tai nusakyti vienaip: veikiausiai mano kan�ia pasiekė kritin� mas� � arba turėjau nusi�udyti, arba man turėjo būti parodytas visi�kai naujas gyvenimo kelias. Suprantu, kad daugeliu atvejų kan�ia neveda �mogaus į aprei�kimus, ta�iau mano atveju ka�kodėl įvyko būtent tai.

Po pirminio nu�vitimo, daug metų abejojau senais savo įsitikimais, u�siėmiau moksliniais bei dvasiniais tyrinėjimais, siekdama praturtinti esaties, kuri� daugelis vadina Dievu, supratim�, ta�iau būtent mano po�iūrio į maist� sukeltas skausmas atvėrė visa kam duris. Netikiu Dievu ilgais �ilais plaukais ir gebėjimu �velgti kiaurai, kuris rodo prielankum� kai kuriems �monėms, tautoms ar religijoms. Netikiu gyvenan�iu danguje, atsakan�iu į maldas visa�iniu. Ta�iau tikiu pasauliu, per�engian�iu i�vaizdos ribas; tikiu, kad yra tiek daug visko, ko nematome, negalime paliesti ar nesuprantame vien pa�velg�. Taip pat esu tikra � nes pati nekart tai patyriau � jog pasaulis u� i�vaizdos ribų yra toks pat tikras, kaip kėdė, �uo ar virdulys.

Tikiu meile. Ir gro�iu. Tikiu, kad kiekvienam �mogui ka�kas atrodo gra�u, kad kiekvienas myli. Jų vaikų plaukų aromatas, girios tyla, mylimo �mogaus �ypsnys. Jų gimtinė, religija, �eima. A� tikiu, kad pasek� �i� meil� iki pat galo, pradėj� ties gra�iausiu dalyku ir nusek� jo aromat� iki pat esmės, suvoksite neap�iuopiam� esyb�, ramybės ruo��, kuris leis į�velgti tai, k� mylite, taip, kaip nakties dangaus debesų proper�a leid�ia i�vysti mėnulį.

Netikiu tuo, k� dauguma �monių vadina Dievu, ta�iau tvirtai �inau, kad vienintelis prasmingas Dievo apibūdinimas yra tas, kuriame �mogaus gyvenimas ir jo kan�ia � dalykai, kuriuos, esame tikri, turime slėpti ar i�taisyti, � prilyginami keliui į pa�ios meilės �erdį. Būtent todėl po�iūris į maist� yra tinkamiausios durys.

Suprantu, kad kai kurie �monės Dievo s�vok� sieja su prie�taringumu bei potencialiu nesantaikos kurstymu, tuo tarpu kitiems santykis su Dievu kelia did�iulį pasitenkinim�. Knygoje vartoju būtent �į termin�, kadangi jis primena neaprėpiam� platyb�, kurios neįmanoma perprasti savo protu, nors galime j� pa�inti per tyl�, poezij� ar papras�iausi� nuojaut�, jog ji visada �alia.

Dievo ir maisto sugretinimas ver�ia mūsų prot� prie�tarauti, todėl atrodo, kad tarp jų tiek pat bendra, kiek tarp titano kompiuterių ir skais�iai raudonų bijūnų. Visi jūsų įsitikinimai apie maist� ir Diev� gali sumenkti. Galbūt tuomet toje ne�inios erdvėje jums pavyks atrasti tai, k� a� patyriau tiesiogiai: po�iūrio į maist� ai�kumas yra tiesiausias kelias namo po viso gyvenimo tremtyje. Gal tie namai yra būtent tai, kuo Dievas visada turėjo būti.

ANTRAS SKYRIUS

Karo pabaiga

Pirm�jį stovyklos ryt� savo mokinėms sakau, kad po�iūris į maist� yra didis jų gyvenimo palaiminimas. Jos pa�velgia į mane ironijos kupinomis akimis, ta�iau �is teiginys skamba taip maloniai, jog pasiry�ta mane i�klausyti. Tuomet tariu joms, kad nemėginsime pakeisti jų po�iūrio į maist�; i� tiesų mes per�engsime jų valgymo sutrikimo durų slenkstį ir pa�iūrėsime, kas u� jų slypi. Maisto vartojim� diskomfortui mal�inti i�moksime pakeisti toleravimu to, ko jos netikėjo galin�ios toleruoti.

Jų �vilgsniai sustingsta. Jos pradeda raukytis bei �nab�dėtis tarpusavyje.

Kodėl bet kuris sveiko proto �mogus turėtų tikėti, kad gebėjimas toleruoti netoleruojam� yra vertas laiko bei energijos siekis?

Rodos, s�my�is gali kilti bet kuri� akimirk�.

Tuomet papasakoju joms apie savo gyvenimo kan�i�, pastangas bei pragar�, nes tai atrodo tinkama. Per kelet� pastarųjų de�imtme�ių supratau, kad asmeninio pragaro istorijos, papasakotos įtampos bei prie�i�kumo akimirkomis, labai padeda numal�inti kilusį nusivylim�. Papasakoju apie tai, kaip i� viso priaugau ir nume�iau apie penkis �imtus kilogramų, kaip bjaurėjausi savimi, kaip m�s�iau apie savi�udyb�. Tuomet pradedu kalbėti apie tai, kaip me�iau dietas ir pradėjau valgyti k� panorėjusi.

�i� istorij� dėstau kur kas ilgiau, nei vadovaujuosi pa�ia idėja, ta�iau tik neseniai suvokiau, kad jos radikalumas slypi ne atsisakyme laikytis dietos; papras�iausiai a� lioviausi stengtis save pakeisti. Lioviausi su savimi kovoti, kaltinti save, savo motin� bei naujausi� vaikin� dėl savo svorio. O kadangi dietos buvo tap� did�iausiomis mano pastangomis pakeisti save, atsisakiau ir jų. Man neberūpėjo, kad buvau tokia stora, jog lapkri�io viduryje tetilpau į vien� vasarin� suknel�; pasiekiau savo pastangų rib� ir supratau, kad man liko dvi i�eitys: liautis laikytis dietų arba nusi�udyti.

Dauguma mano mokinių neįsivaizduoja pasaulio, kuriame nesilaikytų dietos ar nesistengtų numesti poros centimetrų riebaliukų nuo savo �launų. Labiau, nei jų karo su savo kūnais pabaiga, tikėtinas prisikėlimas i� mirusiųjų ar Brado Pitto pir�lybos joms. Ne viena jų draugystė pagrįsta bendru sielvartu dėl de�imties kilogramų, kuriuos jos turi numesti, pokalbiais apie per ank�tus d�insus bei naujausias, stebuklus �adan�ias dietas. �ios moterys pritampa visuomenėje dėl į save nukreiptos neapykantos, dėl nesibaigian�ių bevaisių pastangų numesti tuos paskutiniuosius de�imt, dvide�imt penkis ar keturiasde�imt kilogramų. �ios nevaisingos pastangos garantuoja joms prisitaikym� visuomenėje. Nuolatinis mū�is su maistu bei rūbų dyd�iais joms svarbus siekiant aplinkinių meilės. Jas galima palyginti su am�inai į kalno vir�ūn� akmenį ritan�iu, ta�iau taip jos ir nepasiekian�iu, Sizifu.

Buvimo Sizifu privalumas yra tas, kad turite jums sukurpt� darb�. Jūs visuomet turite k� veikti. Tol, kol stengiatės, ver�iatės ir i� visų jėgų mėginate atlikti ka�k�, ko padaryti neįmanoma, jūs �inote, kas esate: antsvorio varginamas �mogus, besistengiantis sulieknėti. Jums nebereikia jaustis pasimetusiems ar bejėgiams, kadangi jūs turite tiksl�, kurio pasiekti neįmanoma.

2007-ųjų balandį Kalifornijos valstijos universitete Los And�ele buvo atliktas dietų efektyvumo tyrimas. Mokslininkai pastebėjo, jog vienos ar kitos dietos pagalba prie� prasidedant tyrimui svorio numet� moterys buvo labiau link� jo priaugti. I� tiriamųjų, kurios buvo stebimos trumpiau nei dvejus metus, 83 procentai priaugo daugiau svorio, nei jo numetė laikydamosi dietos. Kitas tyrimas parodė, kad dietų laik�si �monės jautėsi pras�iau, nei jų nesilaik� subjektai.

Nesėkmė yra neatsiejama nuo svorio �aidimo. Jo laimėti papras�iausiai neįmanoma.

�iuos tyrimus pacituoju savo mokinėms: �Jei jūs susirgtumėte, o gydytojas pasiūlytų vartoti vaistus, kurie jūsų būkl� PABLOGINTŲ, ar vis vien jam paklustumėte?� Tikiuosi i�girsti atsakym� ��inoma, ne�. Viliuosi jas suprasiant, kad jų smegenis i�plovė �e�iasde�imt milijardų dolerių per metus susikraunanti dietų industrija.

Deja, bent viena i� jų atsako: �A� pasime�iau, kai pradėjote pasakoti apie vasarin� suknel� lapkri�io viduryje.� �i nuomonė sulaukia pritarian�ių galvos linksėjimų. Auditorijoje tvyro įsitikinimas, kad moterys ver�iau rinktųsi aklum� ar paraly�ių, nei vilkėtų vasarin� suknel� bra�kan�iu liemeniu lapkri�io viduryje. K� padarysi, jei visuotinis karas su savimi padės joms tapti lieknesnėms, jei jos turi nesiliaudamos kaltinti save, savo motinas bei partnerius dėl po�iūrio į maist�, jei jų savivertė turi pama�u menkti su kiekviena nesėkmingai i�bandyta dieta. Nėra karo, kuriame i�vengiama atsitiktinių aukų.

Pirmomis stovyklos dienomis dalyvės būna įsitikinusios, jog i�spr�siu visus jų gyvenimo galvosūkius. Jos kuo nuo�ird�iausiai tiki, kad ka�kokiu stebuklingu būdu sunorminsiu jų svorį ir pakeisiu tai, ko jos nesugeba i�reik�ti �od�iais: k� rei�kia būti jomis. K� rei�kia gyventi jų gyvenimus su jų �eimomis bei jų mintimis. K� rei�kia sirgti insulinu kontroliuojamu diabetu ar turėti draug�, kuriai neseniai diagnozavo krūties vė�į. Jos ai�kiai suvokia, kad numetusios svorio nei�gydys draugės vė�io, ta�iau sulieknėjimas �ada joms stebukling� pasaulio kampelį, kuriame visos kitos bėdos pradings.

Viena moteris man sakė, kad svorio metimas jai nebuvo toks svarbus kaip lieknumo bei proporcijų jausmas, tarsi ji nebetampytų papildomo baga�o. Ta�iau tuomet ji papasakojo, kad, ak, tiesa, jos gyvenimo meilė mirė prie� kelet� metų, o vyras, su kuriuo susitikinėjo po to, prie� tris savaites mirė nuo �irdies smūgio. �Labiau nei bet ko kito, � atviravo ji, � a� vis dėlto trok�tu būti liekna, man to reikia. Man to labai reikia.�

Paklaususi, kaip ji jautėsi per kelet� metų praradusi du mylimus �mones, sulaukiau sauso atsakymo: �Mane nuolat visi apleid�ia. Visada lieku viena.�

�Visada?�, � perklausiau.

�Taip, � patikino ji, � visada.�

Man pradėjus klausinėti apie moters �visada� įsitikinim� bei vieni�umo jausmus, ji atrė�ė: �Negaliu įsileisti �ių jausmų. Jie mane sudraskys į gabalėlius. Turiu susikoncentruoti ties lieknėjimu. Tuomet susidorosiu ir su kitais jausmais.�

Jos manymu, lieknumas įprasmina stipryb� stoti akis į akį su diskomfort� kelian�iais jausmais, kurių ji nenorėjo jausti. Su sudau�yta �irdimi, su netektimi. Su vienatve.

TRE�IAS SKYRIUS

Niekada nenuvertinkite polinkio į u�sisklendim�

1982-ųjų pavasarį susivokiau taksofonu pa�ėlusiai mėginanti i�sinuomoti sraigtasparnį, galintį i�gabenti mane i� de�imt dienų trunkan�ios tylios budistų stovyklos, kurioje praleidau lygiai penkiolika valandų. Jau buvo praėj� keleri metai po to, kai grį�au i� Indijos, ir dabar ie�kojau savo dvasinio kelio, kuriuo man�s nevestų garbanius, nuolat �iulpiantis betelį, vyri�kis, laik�s save Dievo įsikūnijimu. Mano terapeute Kate paragino u�siregistruoti į stovykl�, ta�iau u�mir�o paminėti, kad turėsiu praleisti penkiolika valandų per dien� medituodama, o a� pamir�au paklausti. Kate taip pat nepaminėjo, kad vis� stovyklos laik� man nebus leista kalbėti ar u�megzti akių kontakto su kitais stovyklautojais.

Kitame telefono laido gale vaikinas pasiteiravo, kur a� esu.

�Dykumos viduryje, � paai�kinau, � Joshua Tree nacionaliniame parke.�

�Ponia, ten nėra aik�telės sraigtasparniui nusileisti, o jei ir būtų, jums brangiai kainuotų. Turiu galvoje tūkstan�ius dolerių.�

I�au�o antroji stovyklos diena, o a� jau�iausi tarsi pami�ėlė. Įsivaizdavau, kaip stulbinan�iai tylioje meditacijos salėje atsistoju ir pradedu �ūkauti: �Niek�as, niek�as!�, tarsi sirg�iau Turėto sindromu. Buvo akivaizdu, kad man reikia i�vykti.

Apm�s�iau visas kitas alternatyvas be sraigtasparnio nuomos: keliauti autostopu, maldauti, eiti pės�iomis. Nė viena jų neatrodė reali. Nepa�inojau nė vieno i� �imto penkiasde�imties stovykloje buvusių �monių (turėjau pakankamai laiko save įtikinti, jog visi jie priklausė zombių budistų sektai ir slampinėjo po teritorij� susting� nuo meditavimo). Mano bendrabu�io kambarys, kuriuo, kaip ir vieninteliu vonios kambariu, dalinausi su penkiolika kitų moterų, buvo sausakim�as ir tvankus; nepaisydama draudimo smurtauti, buvau pasirengusi rimtai su�aloti knarkl�, kurios gultas stovėjo �alia manojo. Norėjau trinktelėti jai per galv� did�iuliu kaktusu.

Tas de�imt dienų, praleistų su savo mintimis, jau�iausi tarsi u�daryta į ank�t� palat� su pami�ėle, nuo kurios neturėjau kur pasprukti.

�Du tūkstan�iai penki �imtai dolerių�, � sumurmėjo vaikinas i� sraigtasparnių nuomos firmos; kadangi sveiko maisto parduotuvėje Santa Kruze u�dirbau vos �e�is �imtus dolerių per mėnesį, gamindama avokadų ir sūrio sumu�tinius, kelionė sraigtasparniu i� stovyklos man buvo neįkandama.

Budizmo mokytoja Pema Chodron ra�o: �Niekada nenuvertinkite polinkio į u�sisklendim�.�

Kartoju tai savo mokinėms pirm�jį stovyklos vakar�. Jos juokiasi, galvoja: �A�? Tikrai tokia nebūsiu. �i maisto problema mane taip slegia, jog padarysiu bet k� � bet k� � kad tik j� i�spr�s�iau.� Pirm�jį vakar� jos paprastai jau�iasi pavargusios po kelionės skersai �alį ar vandenyn�. Ta�iau jau antr�j� stovyklos dien� jos pradeda regzti kelionės namo planus. Kitos nusprend�ia, kad joms nuobodu ir kad �ia nei�girdo nieko nauja. Da�nai joms pradeda atrodyti, kad valgymo problema nėra tokia baisi, ir mėgina atgauti savo pinigus, kuriuos i�leistų kruizui laivu.

Papasakoju joms istorij� apie sraigtasparnį. Sakau joms, kad kompulsyvus valgymas yra ma�ų ma�iausiai būdas palikti save, kai gyvenimas pradeda atrodyti sunkus. Kai vengiame pastebėti tai, kas vyksta aplink. Kompulsyvus valgymas leid�ia mums nutolti nuo realybės, kuomet ji nėra tokia, kokios norėtume. Kartoju joms, kad priklausomybės bei įkyrių min�ių atsikratymas yra neatsiejamas nuo gebėjimo i�likti �ia ir dabar. Gebėjimo nepalikti sav�s. Patikinu, kad jos neprivalo pasirinkti tarp mėginimo sulieknėti ir �ios stovyklos. Svorio metimas yra lengvoji dalis; kaskart i� tikrųjų įsiklaus� į savo alkį ir sotumo jausm� mes atsikratome nereikalingo svorio. Ta�iau taip pat pabrė�iu, kad kompulsyvus valgymas i� esmės yra atsisakymas gyventi visaverti�kai. Nesvarbu, kiek kilogramų sveriame; visos kompulsyvaus valgymo vergės serga sielos anoreksija. Mes atstumiame tai, kas palaiko mūsų gyvyb�. Gyvename skurd�ius gyvenimus. Negalėdamos ilgiau su tuo taikstytis, prisikem�ame. Visa tai �imtus kartų per dien� mums pavyksta papras�iausio u�sisklendimo � sav�s palikimo � dėka.

Ta�iau tai nesusij� su netikėtu suvokimu � ir jį lydin�ia panika � kad i� tiesų jos nenori papras�iausiai sėdėti savo gyvenimo centre. Viena yra sakyti, kad norite liautis mal�inti savo skausm� maistu. Jausti, tarsi �udytumėte save dvigubais sūrainiais ir gruzdintomis bulvytėmis. Ta�iau sustoti, paklausti sav�s, kas i� tikrųjų vyksta, kai norite valgyti, nors nesijau�iate alkanos, stebėti, kaip sukem�ate tris bandeles dar nespėjusios suvokti, kad valgote, yra visai kas kita. Nenuspėjamo gyvenimo trapumo suvokimas turi ka�k� tokio, ko mums atrodo per daug. Taigi pajutusios ar susim�s�iusios apie ka�k� nemalonaus, jos tuoj pat mėgina �okti i� traukinio.

Yra daugybė u�sisklendimo būdų. I�eiti pro duris. I�sinuomoti sraigtasparnį. Nukreipti savo dėmesį nuo skausmo, u�siimant tūkstan�iais skirtingų dalykų: susim�stant apie k� nors kita, kaltinant savo motin�, badant pir�tu į kitus asmenis, įsiveliant į gin�us, lyginant save su kitais �monėmis, svajojant apie ateitį, prisimenant praeitį, niekada per stipriai neprisiri�ant.

Valgant.

U�pildant savo gyvenimo dienas mėginimais sulieknėti arba visk� i�spr�sti. Nustoti: kariauti nesibaigiantį mitybos kar�, kad daugiau niekada netektų pasinerti į viso to prasm�. O gal vertėtų atrasti save bei suprasti, kokie galėtų būti jūsų santykiai su aplinka, jei jiems įtakos nedarytų maisto drama.

Pirmas �ingsnis priklausomybės nuo maisto atsikratymo link yra gebėjimas pasilikti ten, kur esate, su savo jausmais, vaizdiniais ar pojū�iais. Ir nors atrodo, kad visos norime atsikratyti �ios priklausomybės, i� tiesų turėtume j� palaikyti. Tam yra rimtų prie�as�ių.

Įkyrios mintys apie maist� nukreipia mūsų dėmesį nuo slegian�ių įvykių sukelto �irdies skausmo. Tokių įvykių pavyzd�iai gali būti su�lubavusi vaikų sveikata ar sutuoktinio mirtis. Stebėjimas, kaip sensta tėvai, kaip jie turi dėvėti sauskelnes ar pamir�ta savo vardus. Įkyrios mintys apie maist� yra tarsi lėktuvo bilietas i� vienokios ar kitokios �irdgėlos. Jos sraigtasparniu i�skraidina jus i� dykumos. Jos sukuria paraleli� visat�, emocijų, aistrų bei kvap� gniau�ian�ių poky�ių hologram�. Jos leid�ia i�gyventi visus jausmus ir tuo pat metu nebūti pa�eid�iamoms. Priklausomybės nuo maisto dramoje jūs esate ry�kiausia �vaig�dė, antrojo plano aktorius, re�isierius ir prodiuseris. Kiti �monės, net ir jūsų vaikai, tėra dekoracijos. Kartoninės butaforijos. Pavyzd�iui, kai jus apninka mintys prisikim�ti, jūs taip susikoncentruojate, kur ir kaip gauti maisto, kad net galite palikti savo vaikus automobilyje, kaip tai padarė viena mano mokinių, ir visai apie juos pamir�ti. Tiesa, kad priklausomybėje slypi beprotybė, ta�iau tuo pat metu ji nuskandina gyvenimo beproti�kum�. Ypa� �iandien, kai gyvename ties savo aplinkos ir sav�s sunaikinimo riba. Neu�siskl�sti � būti budrioms ir nesisvaiginti maistu, alkoholiu, darbu, seksu, pinigais, narkotikais, �love ar (krizės, kuri� i� tiesų i�gyvename) neigimu � yra labai sunku.

Anks�iau maniau (na, gerai, ir dabar kartais pagalvoju), kad kuo ma�iau atsiskleisiu, tuo ma�iau skausmo patirsiu visk� praradusi. Kai mirs mano mylimi �monės. Kai įvykiai susiklostys neplanuotai. Kartais pati save apstulbinu. Retsykiais pajuntu tro�kim�, kad mano vyras Mattas mirtų ir viskas būtų baigta. Juod�iausiomis regreso akimirkomis (kai �velgiu į dalykus vaiko akimis) gyvenu tarp pra�ūties baimės ir jos tro�kimo, tarp jaudinimosi, kad Mattas mirs, kiekvien� kart� jam i�ėjus pro duris, ir mėginimo įtikinti save, kad tuo atveju pajus�iau palengvėjim�.

Būtent toks mano m�stymas prie� trisde�imt metų i�augo į priklausomyb� nuo maisto. Įsitikinimas, kad ir koks pas�moningas jis buvo, kad negalėsiu susidoroti su tuo, kas man�s laukė ateityje, kad mano oda nepakankamai stora ar nesu pakankamai atspari. Tai tėra dar vienas būdas pasakyti, kad priklausomybė leid�ia sutvarkyti savo gyvenim� taip, jog niekada netektų susidurti su sunki�ja jo dalimi, trunkan�ia nuo dvejų metų am�iaus iki mirties. Suprantu, kad ne viskas yra taip sudėtinga ir kad kai kurie �monės � Mattas ir gal dar du ar trys � �i� situacij� suvokia kitaip, ta�iau mūsų, kompulsyvaus valgymo vergių, nekankintų įkyrios mintys apie maist� patikėjus, kad gyvenimas gali būti pakeliamas be jo.

Ne dabartinio gyvenimo akimirka yra nepakeliama; skausmas, kurio stengiamės i�vengti, jau kilo. Mes tarsi gyvename praeitimi.

Nenorė�iau teigti, kad dabartis neskaudina. Kasdien gaunu krūvas lai�kų, kuriuose �monės pasakoja, kaip vargais negalais pratempė dar vien� dien�. �įryt perskai�iau lai�k� nuo vienos i� mano mokinių, kuriame ji ra�o apie įprastinį savo motinos ketvirtadienio vizit� kirpykloje ir kaip penktadienį ji pradėjo kliedėti ir net turėjo būti paguldyta į psichiatrijos klinik�. Ji ra�o: �Mano tėvas visi�kai neteko vilties. Jie susituok� jau �e�iasde�imt metų. Neįsivaizduoju, kaip visa tai i�tversiu.�

Atsakymas į �neįsivaizduoju, kaip visa tai i�tversiu� yra: leisi sau i�siverkti, pasielvartauti ir pajusti, tarsi ant �irdies būtų u�ritintas did�iulis akmuo. Pasėdėsi su savo tėvu. I�klausysi jo sielvart�. Priimsi draugų pagalb�. Ir pastebėsi, kad kiekvienos dienos gale vis dar esi gyva. Suprasi, kad neu�kim�dama sav�s maistu, nepalikdama savo kūno jautiesi kur kas gyvesnė. Visi tavo jausmai, net ir sielvartas, pasirodys es� kitokie, nei manei. Nepalikdama sav�s gyveni visai kitokį gyvenim�. Tame gyvenime egzistuoja pa�eid�iamumas, �velnumas bei trapumas; to gyvenimo peiza�as gniau�ia kvap� savo platybe bei �aluma.

Pasiduodami i�likimo mechanizmams (negaliu to jausti, neleisiu sau to jausti, tai per daug skaudu, tai mane pra�udys), mes apsitraukiame kūdikio oda, grį�tame prie senų įpro�ių, pa�įstamo sav�s. Ma�i vaikai, ypa� kūdikiai, smurto ar netekties skausm� i�gyvena savo kūnu; jie neskiria emocinio skausmo nuo fizinio. Skausmui esant per stipriam, o gynybos mechanizmams per silpniems, vaik� pradeda kamuoti psichozė ir/arba jis mir�ta. U�gniau�damas jausmus ar atsigr�damas į tai, kas jį ramina, vaikas i�trūksta i� situacijos, kuomet jis negali to padaryti fizi�kai. �ių gynybinių mechanizmų i�vystymas yra gyvybi�kai svarbus. Ta�iau, jei suaugame ir vis dar tikime, kad skausmas mus pra�udys, vadinasi, vis dar �velgiame į pasaulį trapaus vaiko akimis ir pasikliaujame nepaprastu gynybos mechanizmu � u�sisklendimu. Priklausomybė yra būdas palikti kitus nelaukiant, kol paliks mus, mat pasilikimo skausmas mus pra�udytų.

Ta�iau �mogus, kuris �ūtų �a�� įsitikinime, kad �skausmas yra didelis, o a� � ma�as�, yra i� vaikystės u�silikusi idėja, prisiminimas ar senas sav�s vaizdas� Jūs jau jautėtės sunaikintos. Tai buvo tada. Jau niekada nebebusite tokios ma�os. Jūs nebesate priklausomos nuo kito �mogaus glėbio, kurio meilė palaikytų jūsų gyvastį.

Norint pasilikti akimirkoje, reikia trok�ti u�siskl�sti suvokime. Turite suvokti ir istorijas, kurias pasakojate sau, apie būtinyb� tai daryti. Pasilikti akimirkoje rei�kia pripa�inim�, kad pajutusios tro�kim� u�siskl�sti gyvenate praeitimi. Kad laikote save asmenybe, kuri jau nebeegzistuoja. Pasilikti akimirkoje reikalauja smalsumo, kuris skatintų jus domėtis, kas esate i� tiesų, kuomet nelaikote sav�s papras�iausiu prisiminimų rinkiniu. Kuomet negrind�iate savo egzistencijos nuolat kartojamais praeities įvykiais, kuomet nelaikote sav�s mergaite, kurios motina/ tėvas/brolis/mokytoja/mylimasis nematė ar nemylėjo. Kas esate, jausdama save tiesiogiai, betarpi�kai, dabar, be i�ankstinio nusistatymo?

Pasilikusios akimirkoje pradėsite abejoti tuo, kuo niekada neabejojote: tokia savimi, kokia save laikėte. Kokia esate, kai netapatinate sav�s su praeitimi, savo įpro�iais arba įkyriomis mintimis. Viskas tampa įmanoma. Net ir nepaprastas skausmas tampa pakeliamas.

Mano nerimas, kad Mattas mirs i�ėj�s pro duris, atskleid�ia baim�, kad negalė�iau gyventi be jo. Trok�dama jo mirties ir norėdama visk� baigti, i� tiesų noriu numal�inti skausmo laukimo kan�i�. Tikėdama, kad skausmas yra stipresnis u� mane, kad atvirumas bei pa�eid�iamumas i� tiesų rei�kia atvirum� sunaikinimui, vadovaujuosi sav�s įvaizd�io įsitikinimu: a� esu �mogus, kurį galima sunaikinti. Apimta �io įsitikinimo, nuolat kintan�ios nuomonės bei kūn� stingdan�ios veiklos u�sisklend�iu nuo įvairiausių situacijų. Skausmui grasinant mane sunaikinti, u�sisklend�iu arba i�einu pro duris � tai įvyksta beveik kiekvienoje kontakto su kitais �monėmis situacijoje, kurios rezultato negaliu kontroliuoti. Mano gyvenimas tampa patologi�kai u�daras.

Ta�iau vyksta ir dar kai kas: tokiu savo elgesiu atmetu � ir kartu atsisakau gyventi � tokį gyvenim�, koks jis yra. Atsisakau priimti dalykus tokius, kokie jie yra. �monės sensta, suserga ir mir�ta. Kiti mir�ta netikėtai. Treti mirties patale praleid�ia ilgus metus. Mano draug� Tory pama�u �udo be galo skausmingas kaulų vė�ys. A�tuonios mano draugės mirė nuo krūties vė�io. Mir�ta ir baltosios me�kos. Nyksta bitės darbininkės.

Senka vandenynai. Dalis man�s nori atsiimti savo pinigus. Ji nori pasakyti: �A� visam �itam nepritariu. Man nepatinka, kaip �is pasaulis sutvarkytas, todėl atsisakau jame dalyvauti.�

Budizmo mokytojas Stephenas Levine�as sako, kad pragaras norėtų būti kitur nei esame mes. Viena vieta trok�ta būti ka�kur kitur. Esu nuolat sunerimusi (dar vienas �odis, kuriuo galima pakeisti �atsisakym� priimti�) dėl nei�vengiamo. U�mezgiau santykius su kitu �mogumi, ta�iau atsisakau atsiduoti meilei, mat nenoriu atsiverti tam, k� anks�iau ar vėliau prarasiu.

Tai vadinama gyvu pragaru: atsisakome meilės, nes trok�tame, kad galutinis rezultatas būtų kitoks, nei yra tikrovėje. Trok�tame, kad gyvenimas būtų kitoks, nei i� tiesų yra.

Tai dar vadinama i�vykimu nei�vykus. Mirtimi prie� mirtį. Tarsi dalis mūsų taip siekia i�vengti �irdgėlos dėl meilės, jog pirmoji j� sukelia. Kaip dar tai vadinama? Manija.

Vienas pirmųjų stovykloje įvykstan�ių dalykų yra mokinių prie�inimasis man, stovyklos organizacijai, susitikimų tvarkara��iui; tai laikau pradiniu pasidavimu Stepheno apibūdintajam pragarui: esu �ia, ta�iau norė�iau nebūti. Turėtų būti paprastesnė i�eitis. Noriu atgauti savo sumokėtus pinigus. Man nepatinka �io �aidimo taisyklės.

Ta�iau i� tikrųjų �iuo �nepatinka� norima pasakyti, kad man nepatinka būti priklausomai nuo maisto, ta�iau nenoriu u�siimti tuo, kas padėtų problem� i�spr�sti. Maniau, kad norėjau, ta�iau atvykusi �ia persigalvojau. Ver�iau pradėsiu laikytis kitos dietos ir apsimesiu, kad problemos sprendimas slypi valios pastangose ir �tinkamame� maiste. Ver�iau dar tūkstantį kartų lieknėsiu, nei nuo�ird�iai įsi�iūrėsiu į save. Pasistengsiu save suprasti. Pa�insiu save. Atskleisiu tikruosius savo įsitikinimus apie gyvenim�, meil� ar Diev�.

Tro�kimas palikti stovykl� yra noro nugalėti pa�i� priklausomyb�, apsimesti, kad tai menka bėda, kuri� padės i�spr�sti kelios savaitės intensyvesnės mank�tos bei maisto kiekio ribojimo, i�rai�ka. Tai būdas pasakyti, �tai ne mano gyvenimas, tai ne mano problema. Nematau �ia jokios prasmės.�

Ta�iau dienoms bėgant stovyklos verpetas įsisuka ir gali nutikti netikėtų dalykų. Mano mokinės liaujasi kovojusios su savimi, kadangi suvokia kai k�, ko net nenutuokė egzistuojant: tai, kas slypi u� skausmo. Tai, pro k� skausmas pereina kiaurai.

Viena mokinė man pasakojo, kad trejus metus laukė, kol jos vaikai paūgės, kad ji galėtų atvykti į stovykl� penkioms dienoms. Ta�iau, vos atvykusi, ji tuoj pat pajuto nor� grį�ti namo. Nepaisydama viduje vykstan�ių dalykų ji kartojo sau, kad �ia nesu�inos nieko naujo. Ji net paskambino oro linijų agentūrai su�inoti, ar galėtų paankstinti savo biliet� namo. Ji m�stė ir apie kelion� traukiniu. Taip pat apie automobilio nuom� ir kelion� skersai valstijas.

Ji ra�o:

Jau i�au�us antrajai stovyklos dienai jau�iausi visko persisotinusi. Maniau: "Jau visa tai girdėjau, tai papras�iausi dalykai. Nėra reikalo �ia ilgiau pasilikti, nes nesulauksiu jokios naudos�. Norėjau i�vykti. Ta�iau tuomet suvokiau, kad tas persisotinimas i� tiesų buvo mano pasiprie�inimas pasilikti su savimi. �is suvokimas nu�vietė mano mintis. Netikėtai paai�kėjo, kad �i bukumo nuostata persismelkė ir į mano gyvenim�. Nenoras suvokti svarbių dalykų skatino mane pasiduoti paprastų, lengvai prieinamų, ger� savijaut� sukelian�ių dvasingumo detalių traukai. Jis saugojo mane nuo to, ko ne�inau. Bukumas neturi paslap�iųatradimo jaudulio. Jokio tikro gyvenimo.

Man nelengva mokytis sugrį�ti į dabarties akimirk� ir neleisti sau kaitalioti nuomon�. I� vienos pusės, mano darbas reikalauja tiek daug energijos, jog paprasto, atpalaiduojan�io, patogaus dvasingumo tro�kimas man atrodo pateisinamas. Dvasingumo, kuris akimirksniu priverstų mane pasijusti geriau. Ta�iau stovykloje supratau, kad nuoseklus valgymas, kvėpavimas bei kiekvienos akimirkos atskleidimas yra tikrasis mano darbas. Toks gali būti gyvenimas. Suprantu, kad norėdama pasilikti turiu įsipareigoti, ir kad tiek daug laiko reikalaujantis darbas yra ne skausmingas ar siurbiantis gyvyb�, o traukiantis pritarim�. Suvokiu, kad �is darbas reikalauja nuolankumo bei pasiry�imo sugrį�ti kaskart į save. Jis reikalauja domėjimosi, kas i� tiesų slypi manyje, pakėlus praeities �yd�. Paragavusi jausmo, kad vidinis mano pasaulis nėra minų laukas � kad viskas yra i�sprend�iama, kad mane galima mylėti ir kad esu to verta � niekada nebenorėsiu grį�ti prie ankstesnio savo gyvenimo būdo.

KETVIRTAS SKYRIUS

Svoris nėra svarbiausia, ta�iau svoris nėra nesvarbus

Prie� kelet� metų gavau lai�k�, prie kurio buvo pridėtas �Svorio stebėtojų� kaspinas su jame įra�ytais �od�iais �A� nume�iau penkis kilogramus�. Po aukso spalvos u�ra�u lai�ko autorė pridėjo: �Ir nesijau�iu nė kiek geriau.�

Mes manome, jog esame apgailėtinos dėl to, kiek sveriame. Nuolatos maud�iantys s�nariai, sopantys keliai ir nesugebėjimas pereiti trijų kvartalų neu�dusus primena, kad dėl papildomo svorio jau�iamės nek� geriau fizi�kai. Ta�iau jei paskutinius penkerius, dvide�imt ar penkiasde�imt metų ramybės mums neduoda tie patys penki ar de�imt kilogramų, problema slypi giliau ir ji, tikėtina, nesusijusi su svoriu.

Prie� kelerius metus mano draugė Sally nuva�iavo į vestuves Suomijoje ir susitiko su tolima giminaite, įsiutusi� ant man�s. Ji tvirtino perskai�iusi mano knygas, pasitelkusi mano po�iūrį ir priaugusi penkiasde�imt kilogramų. Dėl to ji laikė mane �arlatane, apsimetėle, bjaurybe. A� jos nekaltinau. Ir a� bū�iau įsiutusi, jei sekdama eksperto patarimais bū�iau priaugusi �itiek svorio. Penkiasde�imt kilogramų! Kaip galėdama �velniau atsakiau u� tūkstan�ių kilometrų saugiu atstumu gyvenan�iai Sally giminaitei, kad suprantu, jog ji manė besiklausanti mano patarimo, ta�iau a� neginu kompulsyvaus valgymo. Būtent dėl pastarojo ji ir priaugo penkiasde�imt kilogramų.

Daugelis �monių be galo nud�iunga perskait� ar i�gird� apie po�iūrį, kurio pagrindinis objektas nėra svoris, ir pradeda juo vadovautis manydami, jog tai yra tiesioginis leidimas kirsti, kiek lenda. �Aha!, � d�iūgauja jie. � Pagaliau ka�kas supranta, kad svoris nėra svarbiausia.� Svoris niekada ir nebuvo svarbiausia. Problema nebuvo ir pats maistas. �Puiku�, � nud�iunga jie. � Valgykime. Daug. Nesustodami.�

Tiesa ta, kad svoris i� tiesų nėra svarbus. Jis toks niekada nebuvo. Net jei ir būtų atrasta tabletė, leid�ianti �monėms valgyti visk�, ko tik jie u�sigeid�ia, ir nepriaugti svorio, situacijos bei jausmai, kurių siekdami i�vengti jie griebėsi maisto, niekur nedingtų, ir jie rastų kitų i�radingų būdų save nuraminti. Suprat�s, kad nepriaugs nė kilogramo net sukirt�s tūkstantį vy�nių pyragų, Billas Murray'us filme ��vilpiko diena� �veitė taip, tarsi rytojus niekada nei�au� (mat filme taip ir buvo). Ta�iau įtampa atslūgo vos �iam suvokus, kad galėjo kirsti, kiek lenda, be įprastų padarinių. Dingus įtampai, belieka visai nesvarbus gabalėlis vy�nių pyrago. Ta�iau suvalgius jį, niekur nedingsta tai, kas privertė jį suvalgyti.

Per pastaruosius metus gavau nema�ai lai�kų nuo savo mokinių, kurios:

� U�statė savo namus, kad susimokėtų u� skrand�io ma�inimo operacij�, ir galiausiai vėl priaugo vis� numest� svorį.

� Pasiskolino dideles sumas pinigų riebalų nusiurbimo procedūroms i� savo giminai�ių, ta�iau galiausiai suvokė, jog vis tiek bjaurisi savo �launimis.

� Atsikratė penkiasde�imties kilogramų ir taip nusivylė, kad tai nepagerino savijautos, jog susigr��ino vis� numest� svorį.

PENKTAS SKYRIUS

U� to, kas sugadinta

Vienu metu pradėjau tikėti, kad gyvenimo tikslas yra i�laikyti i�bandym�, kuris man bus duotas po mirties. Įsivaizdavau, kad su paskutiniuoju atodūsiu pateksiu į teismo proces�, kuriame būsiu priversta per�velgti savo gyvenim�. Turėdama galvoje savo polinkį pasi�iupti did�iausi� dalį bei stulbinam� kiekį auskarų tais laikais, kai didelė dalis pasaulio �monių turi i�gyventi u� ma�iau nei vien� dolerį per dien�, nė kiek neabejojau verdiktu: a� keliausiu į pragar�. Nebent, �inoma, likusias savo gyvenimo dienas praleisiu stengdamasi būti tokia pasiaukojanti, kaip Motina Teresė, ir atsisakysiu lūpų blizgio. Jei ne, tuomet ma�ų ma�iausiai turė�iau i�dalyti vis� savo materialųjį turt�, apsigyventi i� velėnų sur�stoje troboje, miegoti ant kanapinio �iu�inio, vilkėti i� perdirbtų butelių pasiūtus rūbus ir maitintis naudingais, �emėje randamais mikroorganizmais.

Pirm� kart� susitikusi su savo stovyklos lankytojomis pastebiu tokius pa�ius įsitikinimus, atsiskleid�ian�ius per maisto santykį. Regis, jos neabejoja, kad nubaudusios save bado dieta, atpirks ka�k�, kas i� prigimties buvo sugadinta � tam tikr� fundamentalų jų egzistencijos trūkum�. Sulieknėjimas joms tampa did�iuoju i�bandymu. Svorio metimas virsta jų tikėjimu. Jos turi i�tverti kan�i� bei pa�eminim�, griebtis nesibaigian�ių dietų � tik tuomet jos taps tyros, �ventos ir bus i�gelbėtos.

Besilaikydama �Svorio stebėtojų� programos a�tuntojo de�imtme�io prad�ioje, savait� laiko gyvenau pas savo draug�. Jo �eima susėsdavo prie vakarienės stalo ir kirsdavo kepsnius su bulvių ko�e, o man tekdavo pasitenkinti tuo, kas buvo nustatyta mano dietos. Kart� pasigaminau patiekal� i� dar likusių leistinų dienos produktų: dviejų porcijų �alto pomidorų pada�o � kadrilis aplink virykl� nebuvo stiprioji mano pusė � ir vienos porcijos rikotos sūrio. �auk�tu kroviau vakarien� į dubenėlį, kuomet priėj�s mano draugas Alanas pasiteiravo: �Ar tikrai nori tai valgyti? �alt� pomidorų pada�� su gabalu �alto sūrio?� �Taip�, � patvirtinau. � �inoma.� Tiesa ta, kad atsakymas �ne� nebuvo viena i� alternatyvų. Negalėjau valgyti, ko norėjau. Negalėjau norėti, ko norėjau. Privalėjau pasiaukoti, atpirkti savo trūkumus, sumokėti u� buvim� savimi. U� buvim� apkūnia.

Sudėtingiausia mokymo gerbti ir klausytis savo kūno dalis man yra nugalėti �monių įsitikinim�, kad gerbti nėra ko. Jie nesugeba rasti nė vienos savo kertelės, kuri būtų sveika ir nepaliesta. Todėl girdėdami mane sakant �atsipalaiduokite� arba �pasitikėkite savimi�, pasijunta taip, tarsi pra�y�iau jų atiduoti save vilkams. I�tremti save į laukinį ir negailesting� menkystės pasaulį. Mintis, kad visų jų kūnuose yra sveika, niekuomet nė gramo nepriaugusi, niekada nejutusi alkio ar skausmo dalelė, jiems skamba taip neįtikinamai, kaip mitas apie �umerų deiv� Inan�, apsirei�kusi� �emėje po to, kai i�sivadavo i� pragaro, kur buvo pakabinta ant mėsos kablio. Ta�iau tuomet paklausiu jų apie kūdikius. Papra�au jų pagalvoti apie savo pa�ių vaikus ir kaip jie ateina į pasaulį tokie nuostabūs ir verti beatodairi�kos meilės. Jie palinksi galvomis. Jie pradeda suvokti, jog menkumo yra i�mokstama, jis nėra įgimtas, o jų u�duotis yra rasti keli� atgal į savo sveik�, nepaliest�, nesugadint� kūn�.

Prie� kelet� mėnesių netekau savo veido. Tai nebuvo tas pats, kas pasakyti: �Brangusis, a� pame�iau savo automobilio raktelius.� Vien� ryt� nubudusi supratau, kad mano veid� pakeitė kamuolio dyd�io apskritimas, vingiuota skylė �emiau nosies, kuri� anks�iau vadinau burna, ir du paburk� atsiki�imai �emiau kaktos, pro kuriuos �velgė kadaise buvusios pusmėnulio formos akys. Raudoni, skys�io pritvink� gumbai � t� savait� kilusios alerginės reakcijos padarinys � nusėjo plot�, kur neseniai buvo mano oda.

Ėjo antroji i� �e�ių dukart per metus rengiamos stovyklos diena, o jos nuo�alumas neleido nulėkti pas gydytoj� ir laiku grį�ti į kit� sesij�; neturėjau kitos i�eities, kaip pasirodyti prie� �imt� �monių be savo veido.

Tre�i�j� dien� mano veidas i�tino dvigubai, o gumbai priminė tūkstantį bi�ių įgėlimų. Ketvirt�j� dien� tegalėjau atmerkti vien� akį. Vieno savo bendradarbių mokytojų paklausiau: �Ar į mane labai sunku �iūrėti?� �Taip�, � neslėpė �is. �Ar atrodau deformuota?� �Aha�, � nepaguodė jis. � Tu pana�i į dramblien�. Ta�iau tik i� pirmo �vilgsnio. Vėliau akys apsipranta.�

Deja, negaliu patikinti, jog savo nauj�j� i�vaizd� kaip Buda vertinau �altakrauji�kai ir ramiai. Man būdingi polinkiai į tragizm� bei isterij� nune�ė jų pramintais takais. Kas trisde�imt sekund�ių paliesdavau savo veid� vildamasi, kad reikalai �iek tiek pasitaisė; neįstengdama patikėti, kad visa tai vyksta, sukėliau sau nenusakomo skausmo. Tetro�kau susigr��inti savo veid�. Tuojau pat. Tai buvo neteisinga. Problema buvo ne tai, kad atsisakiau susitaikyti su netektimi. Ar kad tam tikra netektis � pavyzd�iui, mirtis � yra gyvenimo dalis. Ta�iau netekti savo veido? To buvo per daug.

Vos pama�iusi bet kokį kvėpuojantį padar� � �mogų, �unį ar drie�� � pagalvodavau: �Tu vis dar turi savo veid�, dėl ko gi dar galėtum skųstis?� M�s�iau apie �mones deformuotais veidais. Apie tikruosius dramblia�mogius. Galvojau: �Jei kada nors susigr��insiu savo veid�, nesiliausiu vertinusi savo skruostų. Nebesiskųsiu dėl rauk�lių aplink akis ar saulės dėmių ant odos. Nubudusi kas ryt� pasveikinsiu savo veid� �valiai ir dėkodama, tarsi jis būtų nekalto prasidėjimo stebuklas.�

Kadangi stovyklos dalyvėms ai�kinau, kaip reikia �velgti giliau, nekreipiant dėmesio į daiktų pavir�ių, netrukus pastebėjau, kad i� tiesų man nenutiko nieko bloga. I� prad�ių tai dariau nenoromis, kaip įnir�į liejanti dėl pamestos mylimos lėlytės trimetė, kuriai pradeda patikti pati erzelynė, nors savo lėl� jau surado. Apsipratau su savo bėda, tarsi ji būtų am�ius dėvėtas paltas. Kadangi galėjau tai padaryti. �inojau kaip. Mat tai buvo dalis mano gyvenimo jaunystėje. Ta�iau vis ai�kiau suprasdama, kad nebegaliu naudoti savo veido kaip logotipo � bet ko, kas pavertė mane manimi � jau�iausi vis laisvesnė. Netekus veido, mano identitetui pradėjo ka�ko trūkti. Nebegalėdama apsimesti i�skirtine ir paversti įvairių savo kūno bei asmenybės dalių darnia bei kontroliuojama kauke, pajutau netikėto �vie�umo gūsį.

Tai priminė tuos kartus, kai prakaituota ir sukaitusi, susirietusi į kamuoliuk� dėl kar�tligi�kų min�ių, bla�kydavausi lovoje negalėdama u�migti. Idėja, tarsi malda, pasibeld�ia į s�mon�: �I�eik į lauk�. Per�enk savo durų slenkstį ir pa�velk į dangų. Tik minutėl�. Pasiklausyk nakties.� Jei sugebėdavau pa�adinti save i� hipnoti�kų min�ių apie tai, kas man yra negerai, transo, u�simesdavau nertinį, nupėdindavau iki durų ir �engdavau po nakties skliautu. Vėsa. Tyluma. Milijonai �ėrin�ių ta�kelių. �irdis suplaka kart�, du, tris. Protas atsiskiria nuo s�my�io ir susilieja su erdve. Apstulbinta pasaulio, kuris niekuo neprimena matytojo prie� vos de�imtį minu�ių � to, kurį nuolat kuriu savo galvoje, � sugrį�tu į vidų, tarsi pati bū�iau �ėrintis ta�kelis beribėje erdvėje, tipenantis ka�kokiu keistu koridoriumi, pama�u nykstantis su kiekvienu �ingsniu, kol vėl u�migdavau.

Nors neturėjau savojo veido, u�uojauta kildavo, kai jos prireikdavo. Atėjus laikui kalbėti prie� auditorij�, atlikdavau ir tai.

Visa, k� turėjau daryti � jausti, juoktis, verkti, m�styti, miegoti, sėdėti, vaik��ioti, valgyti, ragauti, nuryti � kuo puikiausiai atlikau būdama beveidė. Ka�kas, ko paprastai nelaikiau savimi, vis dar buvo stovykloje, nors fizinis kiautas, su kuriuo da�niausiai siedavau savo esyb�, buvo ding�s. Mano nuomone, tai ir buvo visų tų kalbų apie dvasingum� esmė. Ta nepalau�iama būtis, ta netek�iai atspari visybė. Tikriausiai būtent tai lieka po to, kai viskas, kas gali numirti, mir�ta, o tai, kas gali būti prarasta, prarandama.

Kadangi visa tai vyko stovykloje, nusprend�iau panaudoti savo veid� mokymams. Paklausiau savo mokinių, k� jos matė �velgdamos į mane. Ar jos tikėjo, kad a� vis dar buvau savimi, nors ir netekusi savo veido? Labiausiai norėjau, kad savo reakcijas į mano veid� jos pasitelktų tyrinėdamos įsitikinimus apie savo kūnus. Ar jos vis dar yra savimi, jei priauga penkis kilogramus, arba jų rankos neatrodo taip, kaip jos norėtų? Ar be nenutrūkstan�ios istorijos jų mintyse apie tai, kaip viskas turėtų būti, kaip jos norėtų, kad tai būtų, kaip viskas turi būti tam, kad jos būtų laimingos, kas nors i� tiesų yra negerai? Kas lieka atsikra�ius idėjų apie tai, be ko, jų įsitikinimu, jos negali gyventi?

Prie� kelet� mėnesių visos kartu atlikome pratim� su veidrod�iu. Papra�iau kiekvienos i� jų prieiti prie did�iulio veidrod�io ir papasakoti, k� jos mato. Visų kritikos litanijos buvo labai pana�ios. �Matau mil�ini�kas �launis.� �Matau nutįsusius, plonus plaukus.� �Matau siaubing� dvigub� pasmakr�.� �Matau iki Montanos valstijos nutįsusias rankas.� �Matau celiulit� � tai bjauru! � i�kilusį net per kelnes.� �Negaliu pak�sti to, k� matau. Neken�iu �iūrėti į save.� Mano kūnas ir a� esame viena visuma. Apie mano kūn� negalima pasakyti nieko gero, taigi nieko gero negalima pasakyti ir apie mane.

Tuomet papra�iau jų dar kart� pa�velgti į savo kūnus, pradedant akimis. Pra�iau jų įsi�iūrėti į tai, kas slypi u� akių spalvos bei formos, ir stengtis į�velgti t�, kas mato jų atvaizd� veidrodyje. Nesupratusioms, k� rei�kia �pamatyti t�, kas �iūri�, pasiūliau bent akimirkai prisiminti, k� rei�kė būti vaiku prie� tai, kai jos i�moko vadinti bei skirstyti savo pasaulio objektus. K� rei�kė matyti ekstravaganti�k� spalvų bei formų kūrinį prie� tai, kai jos su�inojo, jog tai yra ro�ė, ir galėjo palyginti j� su kitomis. K� rei�kė aptikti lobį, bet kokį lobį � akmenėlį, vandenyn�, jų motinos rank� � prie� i�mokstant skirstyti ir atmesti jį kaip jau pa�įstam�.

Visos akimirksniu suprato, k� norėjau pasakyti, tarsi bū�iau kalbėjusi slapta kalba, kuria jos tro�ko prabilti, net nesuvokdamos �io tro�kimo. Priėjusios prie veidrod�io, ėmė vartoti tokius �od�ius, kaip talentingumas, vertė, visi�kas atvirumas. �Matau stebukl�, � pasakė viena. � Matau nekaltyb�.� �velgdamos į savo veidus, jas ne�iojan�ias kojas, jų vaikus apglėbian�ias rankas, visos i�vydo gro�į, �avesį, spalvų bei formų puot�. Po gausybės ekstazės įkvėptų būdvard�ių apie savo kūn� (ir t�, kas jos kūn� matė), viena moteris paklausė: �Geneen! Ar tu mane u�hipnotizavai?� Per vis� suaugusiosios gyvenim� ji neprisiminė nė karto, kuomet į save �velgė be paniekos. Atsakiau jai esanti tikra, kad ji jau buvo u�hipnotizuota ir kad neapykanta sau buvo tos hipnozės rezultatas.

Did�ioji dalis dalyvių mūsų stovykloje �Apie veid�� tvirtino nekreipusios į jį dėmesio ilgiau nei akimirk�. Atrodo, kad veidas tėra įėjimas į tai, kas slypi u� jo. K� viena mokinė pavadino �esmių esme�. (Ne visos buvo tokios kilnios. Viena moteris tarė: �Ak, alerginė reakcija! A� ir galvojau, kodėl atrodote tokia susenusi ir i�vargusi�)

�Ar taip pat galvojate ir apie savo kūnus? Kad jie yra tam tikros durys į tai, kas slypi u� jų? Į tam tikr� esm�?�, � pasidomėjau.

Ne visai. Gal ir ne. Tikrai ne. Gal juokaujate?

Ka�kas tarė: �O k�, jei man trūksta pagrindinės dalies? K�, jei i� tiesų esu niekam tikusi ir sugadinta?�

�To negali būti, � atsakiau. � Pa�velk dar kart�.� Tuomet papasakojau jai istorij� apie Sufi tradicijos dervi�� Mullah� Nasrudin�, slapta gabenusį turtus per �alies sien� bei gebėjusį meistri�kai i�sisukti nuo pasienie�ių patikrinimo. Ketverius metus jis kasdien �ygiuodavo pirmyn ir atgal, o jam kaskart kertant sien�, pasienie�iai puikiai �inojo, kad jis slepia brangias prekes, kurias kirt�s sien� parduos u� neįtikėtinus pinigus. Pareigūnai kruop��iai jį apie�kodavo, �inojo, kad jis klestėjo, ta�iau asilo balne nepavykdavo nieko surasti. Galiausiai, po daugelio metų, kai Nasrudinas i�vyko gyventi į kit� �alį, pasienio pareigūnas jam tarė: �Gerai, dabar gali atskleisti, k� slap�ia gabenai?� Nasrudinas pla�iai nusi�ypsojo. �Brangus drauge, � atsakė �is. � A� gabenau asilus.�

Tai slypi jūsų panosėje. Tai atvira paslaptis. Kasdien mes susiduriame su tuo, kas nėra su�alota ar sugadinta. Ta�iau esame taip įnikusios į gyvenimo smulkmenas, jog to net nepastebime. Nesvarbu, ar tai pavadinsime kokiu nors vardu, ar ne, ar atkreipsime savo dėmesį, ar ne � tai niekur nedings.

Pagalvokite apie t� kart�, kai nukeliavote u� to, k� paprastai laikote savimi. Kai laikas sustojo. Kai atrodė, kad įprasto gyvenimo riba i�tirpo ir atsivėrė durys į kit� matavim�. Galbūt taip nutiko tik kart� jums stovint atogr��ų mi�ko viduryje ar gimdant kūdikį. Gal tai nutiko tuomet, kai dvide�imties apsvaigote nuo narkotikų. Gal tai nutinka kaskart jums esant gamtoje ar kai pasijuntate laiminga be jokios prie�asties. Prie� penkias minutes jūs vos pavilkote kojas. Saulė buvo per kaitri. Jūsų vaikai klykavo arba jūsų vir�ininkas ant jūsų �aukė, o jūs nekentėte savo gyvenimo. Staiga akies kra�teliu pastebėjote gro�į, kuris privertė pasijusti taip, tarsi ka�kas būtų atidar�s narvo duris ir i�leid�s jus i� jūsų galvoje esan�ių gele�inių gniau�tų. Nuo ankstesnės akimirkos niekas nepasikeitė, ta�iau visa pradėjo atrodyti kitaip, kelti kitokius jausmus; viskas pasikeitė.

Be kitų motyvų kompulsyvus valgymas yra tos nepaliestos vietos siekimas, ilgesys bei mėginimas su ja susisiekti. Paklausti apie savo motyvus griebtis maisto, netinkamais maitinimosi įpro�iais pasi�ymintys �monės atsako: �A� noriu ramybės. Tylos. Nors akimirkai pamir�ti apie save. Persikelti kitur.� Tarsi jie jau �inotų apie u� kasdienių rūpes�ių slypin�ias platybes ir mėgintų ten patekti maisto pagalba. Visi�kai nenuostabu, kad tai sukelia dar daugiau skausmo. Nors jų ketinimai ir yra nuo�irdūs, ta�iau priemonės jiems įgyvendinti sukelia atsiskyrim�, izoliacij� ir kan�i�.

Galiausiai, i�varginti mėginimų pasikeisti, mes pasiduodame. Suprantame, kad niekuomet ir nesugebėjome paversti sav�s tinkamomis. Mums niekada nepavyko paversti sav�s ka�kuo kitu. Taigi liaujamės mėginusios. Suvokiame, kad nėra jokio tikslo, jokios fini�o linijos, jokio egzamino. Niekas neskai�iuoja rezultatų. Niekas mūsų nestebi ir nesprend�ia, ar esame vertos pakilti. Vienas mano mokytojų kart� pasakė: �Negali būti įklimpusi, jei nemėgini niekur nukeliauti.� Galiausiai suprantame, jog bevilti�kos mūsų padėties eskalavimas yra atsidavimas menkystei bei nesibaigian�ioms pastangoms save pakeisti. Manydamos, kad jūsų darbas yra pataisyti visk�, kas sugenda, visada rasite sugedusių dalių. Tai geriau, nei neturėti jokio darbo. Ypa� �iandieninėje ekonominėje situacijoje.

Nuo vienos i� mano mokinių:

Stovykloje supratau, kiek daug padariau, kad atpirk�iau buvim� savimi. Kiek daug pastangų skyriau mėginimams pasiprie�inti tam, kas, mano įsitikinimu, yra negerai. Suvokiau, kad nė vienas �mogus nėra i� esmės sugadintas � kad kiekvienas kūdikis gimsta tyras � ta�iau mano nervų sistemos struktūra buvo i�kreipta: a� privalėjau sumokėti u� buvim� savimi. Negalėjau klausytis savo impulsų, mat jei jie man (sugadintajai) kilo, vadinasi, jie grei�iausiai taip pat niekam tikį. Taigi turiu daryti būtent tai, ko nenoriu, kadangi jei jau�iu, kad man sunku, kad a� ken�iu, tai turėtų būti teisinga. Sunkumai ir kan�ia ka�kokiu būdu turėjo pakelti mano reputacij�, nuplauti tai, kas sugadinta.

Didelė dalis mano �nubudimo� ilgesio kilo i� tro�kimo būti gerai, tinkamai. Tarsi danguje gyventų mane stebinti motina, dalijanti aukso �vaig�des u� tai, kad kasryt nubundu meditacijai. U� tai, kad tiek daug ir taip sunkiai jau daugelį metų stengiuosi dėl sav�s. Jau�iu, kad privalau suprasti, kaip i�rei�kiu save bei kaip save tobulinu. Kurios mano pastangos nukreiptos į papras�iausius blizgu�ius, o kurios padeda siekti to, ko, mano nuomone, neturiu ar kuo nesu. Ie�kojau taip ilgai ir nerezultatyviai, jog dabar pasiduodu. Tai i�tarti baisu. Tai man primena akimirk�, kai nusprend�iau liautis laikiusis dietų. Paskelbdama pasauliui/sau, kad pasitikiu savimi jau�iausi taip, tarsi nusidė�iau. Ta�iau �į kart� pasiduodu kitaip: atsisakau mėginimų i�pirkti tai, kad gimiau savimi. Esu pasirengusi. Jau�iu tai iki kaulų smegenų. Daugiau nebetikiu, kad esu sugadinta. Ar kad jei ir esu, yra ka�koks būdas tai pakeisti.

Esu tikra dėl vieno: ka�kas nutinka kaskart man liovusis kovoti su tuo, kaip viskas yra. Ka�kas nutinka kiekvienai i� mano mokinių, kuomet jos liaujasi vadovautis savo įsitikinimais apie baim�, trūkumus bei tu�tum�. Ne�inau, kaip �į įvykių posūkį ar po jo juntam� naujum� pavadinti, ta�iau puikiai pa�įstu jų sukeliamus jausmus: palengvėjim�. Beribį gėrį. Gryn� saldų aromat�, kvap� gniau�iantį gro�į, įsimintin� melodij�. Tai primena �velnumo, u�uojautos, d�iaugsmo ir ramybės esm�. Pa�i� meil�. Visa tai pajutusios akimirksniu suprantate, kad visa tai esate jūs, kad visada �ia buvote, laukėte savo pa�ios sugrį�imo.

Kai u�simir�tate (taip nutinka da�nai), netikėtai pradedate suprasti, jog į kiekvien� � augal�, gyvūn�, nepa�įstam�jį, partnerį � nukreiptas gerumas gr��ina jus atgal. Kad rūpinimasis savo kūnu priartina jus prie tų jausmų. Kad rūpinimasis �eme prilygsta rūpes�iui tais jausmais. Nusisuktumėte nuo kiekvieno, kuris papra�ytų jūsų tai palikti, kadangi būtent �ito jūs visada tro�kote, ilgėjotės, �itai mylėjote vis� am�inyb�. Savaime suprantate, kad kiekvienas jūsų �engtas �ingsnis, kiekvienas mylėtas �mogus, kiekviena įvykdyta u�duotis buvo skirta �iam susitikimui. Jūsų grį�imui į save. Ir kad pragaras yra ne kas kita, kaip viso to atsisakymas. Rojus jau yra �ia, �emėje.

�E�TAS SKYRIUS

I� naujo mokomės �avesio

Besimokydama gimnazijoje svajodavau turėti Melissos Morris kojas, Toni Oliver akis ir Amy Breyer plaukus. Man patiko mano oda, krūtinė ir lūpos, bet visa kita reikėjo keisti. Vėliau, įkopusi į tre�i�j� de�imtį, tro�kau nupjauti gabalus savo �launų ir rankų taip, lyg pjausty�iau padėkos dienos kalakut�, mat buvau tikra, jog nupjovus visas negra�ias ir netinkamas dalis liks tik gerosios � gra�ios ir lieknos.

Buvau įsitikinusi, kad egzistuoja ka�koks galutinis tikslas, kurį pasiekusi galė�iau am�inai mėgautis ramybe. Taip pat tikėjau dietomis, mat maniau, kad geriausias būdas �iam tikslui pasiekti buvo teisiant, gėdinant ir neken�iant sav�s.

Dietos yra paremtos nutylėta baime, jog esate pami�ėlė, maisto teroriste ir lunatikė.

Galiausiai sunaikinsite visa ir visus, kuriuos mylite, todėl jus reikia sustabdyti. Dietos �ada ne tik kitokį kūn�; jos taip pat tikina, kad turėdamos nauj� kūn� galėsite pradėti gyventi kitokį gyvenim�. Jei pakankamai sav�s neken�iate � pamilsite save. Jei pakankamai save kankinate � tapsite ramiu, atsipalaidavusiu �mogumi.

Nors pati mintis, neva neapykanta veda į meil�, o kan�ia � į atsipalaidavim�, yra visi�kai absurdi�ka, mes įtikiname save, jog tikslas pateisina priemones. Su savimi ir likusiu pasauliu elgiamės taip, tarsi ribojimas, bausmė ir gėda galėtų skatinti poky�ius. Savo kūnus laikome savo prie�ais, ir vienintelis priimtinas rezultatas yra sunaikinimas. Mumyse giliai įsi�aknij�s įsitikinimas, kad neapykanta ir kankinimas i� tiesų yra veiksmingi. Ir nors nesu sutikusi nė vieno �mogaus, kurio gyvenime karas su savo kūnu atne�ė ilgalaikių poky�ių, mes ir toliau tikime, kad pasitelkusios dar truputį daugiau pasibjaurėjimo savimi mes triumfuosime.

Kart� pokalbių laidos vedėjas man�s paklausė, kaip �monės galėtų pakeisti savo santykius su maistu. Man atsakius, kad pirmasis �ingsnis yra supratimas, jis nustebo: �Tik tiek? Tai viskas? Mes turėtume patikėti, kad sav�s supratimas paskatina poky�ius?�

Tai i� tiesų yra pirmasis �ingsnis, mat tikrieji poky�iai yra neįmanomi, kol ai�kiai nesuprantame, kuo save laikome. Net jei jums sekasi ir gaunate visk�, ko norite, pasiek�s tų dalykų �mogus � jūsų įvaizdis � vis tiek liks skurdus, nelaimingas ir apkūnus.

Jūs galite maudytis piniguose, būti apipilta meile ar d�iaugtis lieknomis �launimis ir tuo pat metu jautis taip, tarsi esate atskirta nuo viso gėrio, kurį teikia gyvenimas. Nepaisant �iandieninių aplinkybių, giliausi jūsų įsitikinimai visada � 100 procentų atvejų � ver�ia jus elgtis pagal įprastus modelius, kuriuos siejate su buvimu savimi. Dėl to i�laikyti natūralų savo svorį jums bus neįmanoma. Gauti tai, ko trok�tate, neatrodys realu. Ka�kam jus pamilus, t� asmenį laikysite nepatraukliu, pavir�utini�ku ar kvailu. Jausitės tarsi ka�kieno kito gyvenim� gyvenanti apsi�aukėlė. Ir vėl grį�ite į nemylimųjų od� bei gyvenim� tokia forma, kokia jums yra geriausiai pa�įstama.

Nesupratusios, kad esate linkusios į �al� ir pra�ūtį, kad negalite i�siskirti su kompulsiniu valgymu ir visomis jo keliamomis problemomis, nesuvokusios, kad nors ir pas�moningai, bet pa�ios tai prisi�aukiate, nesulauksite jokių ilgalaikių poky�ių, mat jūsų elgesys prie�taraus natūralioms jūsų tendencijoms. Jūs nepaisysite giliausių savo įsitikinimų apie gyvenim�.

Jūsų kūno formos priklauso nuo jūsų įsitikinimų apie meil�, vert� bei galimybes. Norėdamos suprasti savo kūn�, pirmiausia turite suprasti, kas jį formuoja. Ne kovoti su tuo. Ne skatinti. Ne atsiskirti nuo to. Ne gėdinti tai. Nedaryti nieko daugiau, tik priimti � ir taip, Virginia � suprasti. Jei gėdinsite, ribosite save ar jėga versite sulieknėti, tapsite ribota, sugėdinta, baik��ia būtybe, kuri i�liks liekna de�imt minu�ių. Smurtaudamos prie� save (pa�aipomis ar grasinimais) tapsite u�gautu �mogumi, nepaisant, kiek sveriate. Laikydamos save blogio įsikūnijimu, priversdamos vien� savo dalį kovoti su kita � savo gele�in� vali� su nepasotinamu alkiu � jausitės susidvejinusios, pami�usios ir i�sigandusios, kad atskirtoji ir slaptoji pusė paims vir�ų ir sugriaus jūsų gyvenim�, kai ma�iausiai to tikėsitės. Lieknėjimas pagal bet koki� program�, ver�ian�i� jus kartoti, kad pasidavusios tikriesiems savo impulsams galėtumėte su�lam�ti visat�, yra tarsi dangorai�io statyba ant smėlio: be tinkamo pamato naujas statinys nei�silaikys.

Norint sulaukti ilgalaikių poky�ių, reikia pradėti nuo nematomų lygmenų. Reikia pasitelkti supratim�, ie�kojimus bei atvirum�. Suvokim�, kad valgote taip, kaip valgote, tam, kad palaikytumėte savo gyvyb�.

Savo stovyklos mokinėms kartoju, kad visada yra svarių prie�as�ių griebtis maisto. Kol jos nesuvoks, kad i� esmės yra sveiko proto, o jų elgesys visi�kai logi�kas � kad jų u�duotis yra atrasti �od�iais nei�reik�tus, nematomus ir ne�inomus elgesio modelius, kuriems jos paklūsta; o ne stumti save į tai, ko jų protas nusprendė siekti � karas su savimi nesibaigs, kad ir kiek jos svertų. Mes susitelkiame ties tikėjimu kova, o ne svoriu, mat, dingus tikėjimui, jį paseka antsvoris.

Mūsų darbo tikslas nėra pakeisti tai, k� jūs darote, o stebėti, k� galite atlikti pasitelkusios pakankamai suvokimo, smalsumo bei �velnumo, kadangi tuomet melas ir seni sprendimai, sudarantys kompulsyviojo elgesio pagrind�, tampa akivaizdūs ir pama�u i�nyksta. Liovusios tikėti, kad valgymas i�gelbės jums gyvyb�, kai jau�iatės i�sekusios, vieni�os ar sutriu�kintos, jūs sustosite. Ėmusios pasitikėti savimi labiau nei maistu, liausitės piktnaud�iauti pastaruoju, tarsi jis būtų jūsų vienintelė viltis nepalū�ti.

Kai jūsų kūno formos nebeatitinka įsitikinimų, i�tirpsta ir antsvoris. Tai i� tiesų visi�kai paprasta.

Liausitės gr�iotis į maist�, kuomet ne tik protu, bet ir kūnu suprasite, kad yra kai kas geresnio u� sav�s gelbėjim� maistu. T�kart atsikratytas antsvoris daugiau nebesugrį�.

Kompulsyvų valgym� padeda nugalėti ne prievarta, o tiesa.

Suvokimo, o ne ribojimo, pagalba su�inosite, kokio maisto pageidauja jūsų kūnas.

Dalyvavimas, o ne gėda, gali pakeisti jūsų po�iūrį į save ir tai, kuo pasikliaujate.

Kuomet liausitės kovojusios, kentėjusios, tampiusios save aplink maist� ir savo kūn�, kai nustosite manipuliuoti ir kontroliuoti, kai i� tiesų atsipalaiduosite ir įsiklausysite į ties� apie tai, kas slypi kitapus, jūsų dėmesį patrauks kai kas daugiau, nei jūsų baimė. Pasikartojan�ių atsivėrimo ir ramybės potyrių pagalba i�moksite pasitikėti kai kuo �ymiai galingesniu u� ka�kieno kito sudaryt� taisyklių s�ra��: savo pa�ių esybe.

Poetas Galwayus Kinnellis ra�ė: �Kartais būtina i� naujo i�mokyti padar� jo paties �avesio.�

Sakau savo mokinėms, kad visa, k� darome, skirta i� naujo i�mokyti save �avesio.

Kai lioviausi laikytis dietų, o mano svoris vėl tapo normalus, kai kurie mano santykius su maistu kaitin� įsitikinimai i�kilo nepermaldaujamo ver�lumo į sėkm� bei nesugebėjimo d�iaugtis ar mėgautis tuo, k� dariau, turėjau ar mylėjau, forma.

Kad ir k� bū�iau dariusi ar ra�iusi, apie k� bū�iau galvojusi, visos mintys, visos knygos buvo niekam tikusios. Tik būdama nelaiminga arba trok�dama ka�ko, k� turėjo kiti, bet neturėjau a� (nors ir kas tai būtų), �inojau, kas esu.

Ten, kur vieni matė au�r�, a� ma�iau pra�ūtį. Kur kiti į�velgė meil�, a� ma�iau nuobodulį. Kur jie regėjo ramyb�, a� ma�iau dusulį. Pasitenkinimas mane nervino. Laimė kėlė man tokį stiprų nerim�, kurio negalėjau apsakyti. Ta�iau kan�ios i�si�adėjimas atrodė tarsi pa�įstamo pasaulio atsisakymas. Atrodė, tarsi i�duo�iau vaik�, kuris u�augo vieni�as, storas ir nusivyl�s.

Tyliai mano santuokai su nelaimingumu pradėjus reik�tis per knygoje apra�ytus įpro�ius, jau buvau i�tekėjusi u� Matto ir sulaukusi daugiau finansinės bei pasaulinės sėkmės, nei 95 procentai pasaulio gyventojų. Pa�velgusios į mane, nebūtumėte atspėjusios, kas slėpėsi po pavir�iumi. Ta�iau kartais pagaudavau save spoksan�i� į savo vyr� ir m�stan�i�: �Kas tu? Negaliu pak�sti tų kelnių ir kaip tu kramtai dribsnius. Ir kodėl apskritai u� tav�s i�tekėjau?� Tuomet pagalvodavau apie savo draugus, bendruomen�, kuriai priklausiau, vis� savo gyvenim� ir pasijusdavau taip, tarsi neturė�iau teisės būti savo kailyje.

Kai to net nesuprasdamos tikite, kad esate sugadintos iki kaulų smegenų, taip pat esate tikros ir tuo, kad turite t� �al� slėpti, norėdamos, kad jus ka�kas pamiltų. Nesiliaujate gėdytis būdamos savimi. I� visų jėgų stengiatės kompensuoti savo i�vaizd�, eisen� ar emocijas. Sprendimų priėmimas kelia agonij�, mat jei jūs, sprendim� priimantis asmuo, esate sugadintas, tuomet kaip galite pasitikėti savo priimamais sprendimais? Pradedate abejoti savo impulsais, todėl i�vystote meistri�kų gebėjimų ie�koti paguodos i�orėje. Puikiai i�mokstate ie�koti ekspertų bei programų, siekti ir i� visų jėgų stengtis pakeisti save, ta�iau �is procesas tik dar kart� patvirtina jūsų įsitikinimus apie save: jūsų poreikiais bei pasirinkimais pasitikėti negalima, o pasidavusios savo vidiniam balsui esate apskritai nekontroliuojamos.

Dietos yra jūsų įsitikimo, kad turite i�pirkti buvim� savimi tam, kad būtumėte vertos egzistuoti, i�rai�ka. Tai nėra �io įsitikinimo �altinis, o tik vienas i� būdų jam i�reik�ti. Kol nepradėsite suprasti ir abejoti tokiu įsitikinimu, jokio masto svorio metimas nepalies tos jūsų dalies, kuri yra įsitikinusi savo netinkamumu. Vis� gyvenim� trunkanti kan�ia dėl maisto puikiai tiks į jūsų susiformuot� buvimo gyva apibrė�im�. Jums atrodys logi�ka, kad neapykanta veda į meil�, o kan�ia � į ramyb�, kadangi jūsų elgesys bus paremtas įsitikinimu, jog jumyse tūnantį blogį galima i�varyti tik badavimu, ribojimu bei bausmėmis. Nepavyks i�laikyti savo natūralaus svorio, nes jis nesutaps su jūsų įsitikinimais apie tai, kaip turi klostytis gyvenimas. Pradėjus abejoti �iuo įsitikinimu bei juo paremtais sprendimais, dietos ir buvimo savo kailyje nepatogumas praranda �avesį. Tik gerumas turi prasmės. Visa kita tampa nepakeliama.

Jūs nesate klaida. Jūs nesate problema, kuri� reikėtų spr�sti. Ta�iau �ito nesuprasite nesiliovusios dau�yti galv� į sien�, gėdindamos bei kaltindamos save, bijodamos sav�s. Apie besimokan�ius skraidyti pauk��ius Sufi tradicijos poetas Rumi ra�ė: �Kaip jie to i�moksta? Jie pasileid�ia kristi ir kritimo metu jiems suteikiami sparnai.�

Jei ketinate laukti Toni Oliver akių ar Amy Breyer plaukų, jei nusprendėte negerbti sav�s tol, kol nepasieksite tokio svorio, koks, jūsų nuomone, yra vertas pagarbos, tuomet niekada jos i� sav�s ir nesulauksite, mat siekdamos savo tikslo nuolat sau parodysite, jog esate sugadintos, o jūsų impulsais, tro�kimais, svajonėmis bei esybe negalima pasitikėti, kad ir kiek svertumėte. Neseniai viena stovyklos mokinių ra�ė:

Mano kūno pasikeitimai (atsikra�iau dvylikos kilogramų ir tai tik prad�ia) toli gra�u neprilygsta mano gyvenimo poky�iams. Tai nesibaigianti prisiminimo kelionė... Tai jausmas, kad esu gyva, o ne vaik��iojantis lavonas... Tai tikrasis nuostabių, �lovingų tikro d�iaugsmo akimirkų i�gyvenimas (�ių �od�ių nevartoju taip da�nai ar paprastai)... Tai did�iulės pasidid�iavimo, stiprybės ir vilties bangos jaudulys, mat galiu pasilikti akimirk� su savo jausmais, o ne įjungusi automatinį valdym� prisikim�ti... Tai gebėjimas parodyti sau gerumo, �velnumo bei u�uojautos, o ne priversti pasijusti plakimo stulpu... Did�iausias turtas man yra... gebėjimas pajusti meil� pa�iai sau, i� kurios kyla meilė mano vaikams, partneriui, praeiviams gatvėje. Ilgus metus �inojau, kokia svarbi yra meilė sau, ta�iau �i� idėj� sugebėjau suprasti savo protu, o ne �irdimi.

ANTRA DALIS

Praktika

SEPTINTAS SKYRIUS

Min�ių tigrai

Kad ir kokios i�silavinusios būtumėte kitose gyvenimo srityse, kad ir kuo sakote, kad tikite, kad ir kokios rafinuotos ar apsi�vietusios būtumėte, jūsų maitinimosi įpro�iai atskleid�ia visk�.

Kaip apmaudu.

Ta�iau pagalvokite: tro�kimas valgyti, kai nesate alkanos, atskleid�ia tikruosius jūsų įsitikinimus apie gyvenim� �ioje �emėje � jūsų nuomonių apie jausmus, kan�i�, gavim�, puoselėjim�, gaus�, poilsį bei pakankam� turėjim� įvairov�. I�siai�kinusios, kuo i� tiesų tikite, galite pradėti m�styti, ar tai yra tiesa.

Tiesdamos rank� į bulvių tra�ku�ius, kai norite i�vengti savo jausmų, teisinatės: �Neturiu kitos i�eities, kaip tik save apmarinti. Kai kurių dalykų neįmanoma jausti, suprasti ar i�spr�sti.� Konstatuojate: �Poky�ių galimybė neegzistuoja, todėl bent u�krimsiu.� Tvirtinate: �Gerumas egzistuoja visiems kitiems, bet ne man, todėl bent pavalgysiu.� Tariate: �I� esmės esu kupina ydų, todėl bent u�valgysiu.� Arba: �Maistas yra vienintelis gyvenimo teikiamas malonumas, tad kodėl juo nepasinaudojus.�

Vos ėmus abejoti pagrindiniais savo įsitikinimais, nereikia stengtis jų i�taisyti, pakeisti ar pagerinti. Turėtumėte įkvėpti vien� kart�, tuomet � kit�. Stebėkite savo kūno pojū�ius: ar jau�iate dilg�iojim�, pulsavim�, �ilum� ar vės�? Atkreipkite dėmesį į savo jausmus; net jei visuomet �į jausm� vadinote �liūdesiu�, smalsaukite taip, tarsi su juo nebūtų susietas joks �odis, jokia jį apibūdinanti kli�ė, tarsi būtumėte susidūrusios su juo pirm� kart�. Ar tai gniu�ulas mėlynų pelenų jūsų krūtinėje? Ar atrodo, kad jūsų �irdyje �ioji skylė? Ar ji atsiveria, jums pastebėjus, ar pasikei�ia?

�ie klausimai nutiesia tilt� tarp jūsų savivokos ir to, kokios esate i� tikrųjų. Tarp jūsų sau pasakojamų, praeitimi paremtų istorijų ir dabartinės akimirkos i�gyvenimais paremtų jausmų. Jie leid�ia jums atskirti pasenusius pa�įstamus elgesio modelius nuo dabartinės gyvos tiesos.

Ilgus metus praleidau lankydama terapijos bei įvairių rū�ių meditacijos seansus. I�mokau krap�tytis savo vaikystės �aizdose ir �inojau, kaip jas apeiti, kaip numal�inti smurto sukelt� skausm� ir kaip u�megzti ry�į su ta savo dalimi, kuri niekada nepatyrė prievartos. Ta�iau baigusi medituoti ir sklandyti pra�matnume, �lepteldavau į kasdien� rutin� taip, tarsi ji būtų nuo visko atsieta. Nors meditacija �adėjo persikūnijim�, man visi�kai nesisekė.

Įsivėlus į gin�, trisde�imt minu�ių mano kasdienės ramybės tuojau pat pakeisdavo giliai įsirė�� nutylėti įsitikinimai: nepasitikėk niekuo; meilė �eid�ia; jei negriebsiu visko dabar, vėliau man nieko neliks.

Meditacija mokė mane, kaip per�engti savo gyvenimo ribas, ta�iau a� norėjau i�mokti jame gyventi. Tro�kau, kaip sakė Williamas Jamesas, tai padaryti i�did�iai ir pradėti tuojau pat. �Jokių i�im�ių.�

Vėliau, kaip Deimantinio po�iūrio sekėja, i�mokau vienos ie�kojimo versijos � filosofinio/mokslinio/psichologinio/dvasinio proceso, kuris įvairiomis formomis gyvuoja jau tūkstan�ius metų. Mano i�moktosios versijos pagrindas buvo fizinis kūnas, ji visada prasidėdavo dabarties akimirkoje bei tiesioginiuose mano patyrimuose. Mano mokytoja Jeanne Hay tikino: �Tu per daug stengiesi, per sunkiai dirbi, terapijoje praleidai per daug laiko.� Ji kartodavo: �Nesistenk visko pakeisti, ver�iau mėgink pastebėti tai, kas �ia jau yra. Atkreipk dėmesį į tai, k� jau jauti. Liūdesį. Nuobodulį. Laim�. Alkį. Kan�i�. Ekstaz�.� Ji sakė, kad jei smalsausiu apie did�iulius skraidan�ių objektų (mano senųjų įsitikinimų) spie�ius, kurie buvo pasiglem�� vis� mano dėmesį, jie pasikeis, atsivers ir i�sisklaidys.

I� prad�ių ja netikėjau. Tokie ie�kojimai reikalavo, kad visi�kai i�gyven�iau jausm�, ir a� maniau � kaip dabar galvoja mano mokinės � kad pask�siu liūdesyje arba mane visi�kai u�valdys pyktis. Tikėjau, kad man leido funkcionuoti tik mano gebėjimas nuslopinti ir paslėpti savo jausmus, o praktikuodama ie�kojimus, nesusidoro�iau su gyvenimu.

Ta�iau pasirodė, kad įsileisti jausmus nerei�kė juose pask�sti. Pasitelkus suvokim� (gebėjim� suprasti savo jausmus) ir dalyvavim� (gebėjim� i�gyventi jausm� tuo pat metu jau�iant tai, kas yra u� jausmus didesnis), įmanoma pasilikti su tuo, kas, tikėjote, galėjo jus sunaikinti. Įmanoma i�gyventi tokius stiprius jausmus, kaip sielvartas ar baimė. Taip pat nedideles liūdesio ar susierzinimo bangeles.

Kelio i� priklausomybės į jausmus bei pasilikim� akimirkoje tikslas nėra i�gydyti mūsų �su�eist�jį vaik�� ar priversti mus pajusti kiekvien� įtū�io ar sielvarto kruopel�, kad susilauktume sėkmės ir taptume lieknos bei laimingos. Mes nesistengiame sav�s lipdyti.

Prie�ingai, i�ardome tai, kuo save laikėme. I�gyvename savo jausmus ne tam, kad galėtume apkaltinti savo tėvus u� tai, jog nevadino mūsų brangiosiomis, ar kad galėtume mėtytis pagalvėmis, taip i�reik�damos pyktį kiekvienam, su kuriuo yra tek� konfrontuoti, ta�iau dėl to, kad neatpa�inti jausmai temdo mūsų gebėjim� pa�inti save. Kol laikysime save vaikais, įskaudintais nenuovokių tėvų, nesugebėsime suaugti. Nesuprasime, kas i� tiesų esame. Ir toliau ie�kosime nepasirod�iusių globėjų, pamir�damos, kad jau seniai suaugome.

Catherine Ingram savo knygoje �Passionate Presence� pasakoja istorij� apie savo jaun� draug�, kart� parei�kusi�: �Įsivaizduok, kad tave apsupo tūkstantis alkanų tigrų. K� tokiu atveju darytum?� Catherine prisipa�ino: �Oho, ne�inau, ko grieb�iausi. O k� darytum tu?� Jaunoji jos draugė atsakė: �A� liau�iausi įsivaizdavusi!�

Daugelį taip pavergia mintys apie mūsų galvose tūnan�ius bauginan�ius tigrus � liūdesio, sielvarto, atstūmimo istorijas � jog nebesuvokiame, kad visa tai jau praeitis. Jie daugiau nebegali įskaudinti. Suvok�, kad mus persekiojan�ios istorijos yra būtent � istorijos � �i� akimirk� galime pasilikti su dabartiniais jausmais. Dilg�iojimu, pulsavimu, spaudimu, svarumu, sunkumu, sunkiu akmeniu ant krūtinės. U�mezgusios tiesioginį ry�į su savo pojū�iais bei jausmais, galime į�velgti s�sajas tarp jų ir to, kas yra kitapus. Atrandame galimyb� suprasti, kad esame kur kas didesnės u� bet kokį jausm�, kad, įsigilinus į liūdesį, jis gali pavirsti ve�lia ramybės lanka. Arba leidusios sau pajusti vis� pyk�io kar�tį ir jo nei�rei�kusios, atskleid�iame stiprybės ir dr�sos kaln�.

Katin� Mukį mums padovanojo draugas, prisiekinėj�s, kad dėl romaus būdo katinėlis net negalėjo i�eiti į lauk�. Ta�iau po trijų savai�ių supratome, kad pagrindinis Mukio gyvenimo tikslas buvo luo�inti ir �udyti. Jis kasdien puldavo mūsų kalyt� Selest� � kabindavosi jai į kulk�nis ir k�sdavo, nors �i buvo bene de�imtkart u� jį didesnė. Jis piktd�iugi�kai bėgiodavo su drie�ais dantyse, ėdė dagilius, pradėdamas nuo galvos, o vėliau nepalikdamas nė kaulelio, akies ar plunksnelės. Mukis pasirodė es�s tiranozauras katės kūne. Jis buvo i�didus, visk� naikino ir nesiliaudavo kniaukti. Negana to, visur �lapinosi. Mūsų lovoje, ant Selestės gulto, ant kėd�ių, kilimų, sofos. I� prad�ių maniau, kad jis ligotas � �lapimo pūslės u�degimas ar inkstų infekcija.

Ta�iau veterinaras patikino, kad jo inkstai sveikutėliai, o �lapimo pūslė funkcionuoja puikiai. Tai buvo elgesio problemos. Jis pasakė: ��is katinas siekia ker�to.� �Kodėl?�, � nustebau. �Todėl, kad yra glostomas, ne�iojamas ant rankų ir �eriamas �paragais, kai did�ioji pasaulio dalis badauja.�

Trejus metus neapykant� Mukiui, kai �is k� nors ap�iurk�davo, keitė meilė, kai jis to nedarydavo. Kaip sakė mano draugė Annie, jis pavertė gyvenim� nepakeliamu būdamas nepaprastai �avingas. Vienu savo �viesiai mėlynų akių mirktelėjimu priversdavo mane alpti nuo jo gro�io. Jis pasukdavo u� kampo, įsitaisydavo u� violetinių na�lai�ių kupstelio, ir jo tobulumas � papūsta uodega, ma�ytės pilkos ausytės, ilgi ūsai � priversdavo mane tirpti. Man niekada nesisekė rinktis funkcionalum� vietoje i�vaizdos. Būdama dvide�imt a�tuonerių u�dirbdavau tris �imtus penkiasde�imt dolerių per mėnesį, u� kuriuos turėjau sumokėti buto nuom�, nusipirkti maisto, degalų, knygų ir nueiti į kin�. Ta�iau kart� pama�iusi nedidelį vasarnamį ant skard�io, nuo kurio matėsi vandenynas, u� tris �imtus dvide�imt penkis dolerius per mėnesį nusprend�iau, kad ver�iau liksiu alkana, nei gyvensiu kur nors kitur. Taigi leidau Mukiui daryti visk�, k� jis norėjo, mat jis buvo gra�us. �Ta�iau tai ir yra problema, � kart� pasakė kita draugė. � Jis mano, kad myli jį u� jo i�vaizd�. Jis nori būti mylimas u� tai, koks yra, o ne u� tai, kaip atrodo. Jis �lapinasi, norėdamas i�bandyti tavo meil�.�

�Negali būti!�, � atrė�iau.

Mudu su Mattu i�bandėme visk�, siekdami priversti katin� liautis �iurk�ti bet kur. Į pur�kiklių skardines įtaisėme judesio detektorius, kad kiekvien� kart� katinui prisiartinus prie savo mėgstamiausios �lapinimosi vietos, skardinė pūsteltų oro srov� ir i�g�sdintų Mukį. Jis i�moko nusi�lapinti tarp pūstelėjimų. Įsigijome cheminių priemonių, panaikinusių katino �lapimo kvap� i� mūsų kėd�ių, sofos ir lovos. Į elektros lizdus prikai�iojome nedidelių indelių su kvapais, kurie turėjo u�pildyti namus laimės hormonais ir priversti Mukį jaustis taip gerai, kad jis nebenorėtų �lapintis. �aukdavome ant jo, kalbėdavome su juo, konsultavomės su trimis veterinarais klausdami, k� daryti.

�lapinimasis nesiliovė. A� įsiusdavau, i�mesdavau jį i� namų valandai ar dviem, grasindavau jį atiduoti, bet galiausiai vėl pamildavau. Jau�iausi tarsi pastumdėlė, i�ti�ėlė, kartojanti, kad dar kart� nusi�lapin�s ant kėdės, dro� į gatv�. Vien� dien� jis nutipeno į mano nauj�jį darbo kambarį, u��oko ant naujutėlio mink�tasuolio ir �iurk�telėjo. A� surikau, griebiau dar nebaigusį reikalų ir i�me�iau pro duris. Tikras niek�as, pamaniau. Nedėkingasis. Tu, bjaurus mėlynaki pabaisa. Viskas. Tav�s reikia atsikratyti. Jis tyliai sugrį�o atgal po valandos, �velgdamas į mane savo �aviomis akimis, ta�iau a� nepasidaviau. Mano �irdis buvo ledinė. Daugiau gro�is man�s nevynios aplink pir�t�.

T� vakar� jis nepasirodė vakarienės prie u�pakalinių namo durų, net mums papur�ius jo ėdalo dė�el� kieme. Kitas malonumas Mukiui be �udymo buvo maistas. Visi mano augintiniai buvo kompulsyvaus valgymo vergai, ir Mukis nebuvo i�imtis. Man palikus �ali� moliūg� ant stalo, jis nepraleisdavo progos suleisti į jį dantis. Katinas i�sitempdavo duonos kepal� i� automobilio, sudraskydavo rudo popieriaus mai�� ir surydavo jį, palikdamas tik pluteles. Jis ėsdavo avokad�, vy�nias, grie��ius. Ir tikrai niekada nepraleisdavo nė vienos katini�ko ėdalo porcijos. Nė karto.

Namo jis negrį�o. Mes zujome prie namų keliuku pirmyn atgal, purtydami ėdalo pakelį, kviesdami jį balsu. Mukio nebuvo nė kvapo. Buvau tikra, kad taip ant jo supykau, jog jis nebenori grį�ti namo. Arba kad mano pyktis i�provokavo jo pyktį, todėl įsiut�s jis i�dro�ė i� namų. Nusprendė susirasti mielesn� pastog�, naujų vietelių �lapintis.

Brėk�tant i�ėjau į lauk� ie�koti Mukio ir, praeidama pro nedidelį krūm� u� galinių namo durų, pama�iau jį i�sitiesusį taip, tarsi ruo�tųsi �okti ant drie�o. �Muki?�, � pa�aukiau. Ta�iau jis nejudėjo. �ird�iai besidau�ant, nulėkiau ie�koti Matto: �Ateik grei�iau, a� radau Mukį, ta�iau ka�kas negerai.� Mattas jį palietė. �Jis susting�s, � tarė Mattas. � Negyvas.� Abudu puolėme į a�aras. Apsikabinome. Verkėme ilgai. Tuomet a� pasakiau: �Tai a� jį nu�ud�iau. Mano pyktis jį pra�udė.� Mattas at�ovė: �Tai juokinga. Jis niekada nepraleisdavo vakarienės, kad ir kaip ant jo supykdavai.� �Tada jis �ia mirtinai su�alo�, � pasakiau. Jis nekart nenakvojo lauke. �Ta�iau dabar vasara, � paprie�taravo Mattas. � Lauke ne��la, tai kaip jis galėjo mirtinai su�alti?� Per a�aras atkirtau: �Tai įmanoma, viskas įmanoma.�

Nuve�ėme jį į veterinarijos klinik� skrodimui. Turėjau su�inoti, kaip jis mirė. Ta�iau dar nesulaukusi rezultatų pasinėriau į sav�s kaltinim�. A� ant jo �aukiau, todėl jis nebesugrį�o. Jei tik bū�iau įleidusi jį į namus, nebūtų nugai��s. Esu baisus �mogus. Manyje per daug pyk�io. Nenuostabu, kad Mukis �udydavo. Jis tai perėmė i� man�s. Prisimenu, k� kitas veterinaras yra man sak�s apie augintinius: jie prisiima ligas, kad jų �eimininkai būtų sveiki. Jis med�iojo kolibrius tam, kad man netektų �udyti kitų, pavyzd�iui, savo dykaduonio rangovo. Nujau�iau, kad vien� dien� mano pyktis k� nors sunaikins, o galiausiai taip ir atsitiko. Ir jis mirė baisia mirtimi. Siaubinga. Siaubinga mirtimi. Siaubingas �mogus.

Kit� dien� mums paskambino veterinaras ir prane�ė, kad Mukis nudvėsė dėl silpnos �irdies: �Regis, jis turėjo įgimt� �irdies yd�, Katinas mirtinai nesu�alo. Ir jo �irdis nesudu�o taip, kaip jūs galvojate. Aorta u�sikim�o. Jo dienos buvo suskai�iuotos nuo pat gimimo. Galvokite �itaip, � pridėjo Robas. � Jis ėdė visk�, kas negalėjo suėsti jo, ir ker�ijo visiems sutiktiems gyviems padarams. Mukiui tai buvo geras gyvenimas.�

Ta�iau mudu su Mattu i�tiko �okas. Ne�inojome, kaip susitaikyti su mirtimi apskritai. Kaip Mukis galėjo lakstyti aplink vien� dien� ir pradingti kit�? Kur jis i�ėjo? Kodėl nebepureno savo uodegos ar nebekand�iojo Selestės kojų, �iai bėgant per kiem�, k� ji dabar galėjo daryti laisvai, kadangi Mukis nebesislėpė u� papar�io, laukdamas tinkamos progos pulti. Mano draugė Katherine pasakė: �Skirtumas tarp fizi�kai gyvo ir mirusio padaro yra didesnis, nei bet kokios kitos prie�ingybės.� Jis nugai�o. Jo nebėra. Negalėjau to suvokti. Taip neturėjo nutikti. Jam buvo vos treji. Norėjau skųstis, gr��inti jį mums padovanojusiems draugams. Nusipirkti kit� ka�iuk� be trūkumų.

Tre�i� dien� u�siėmiau saviplaka, plakiau neapykant� sau tarsi kiau�inių baltymus morengams, kuomet prisiminiau ie�kojimus. Na, pana�iai. Apsilankiau pas savo mokytoj� Jeanne ir ji priminė ie�kojimus. Ji staiga pertraukė mano postringavimus apie tai, kaip tai buvo baisu, koks siaubingas esu �mogus, ir priėjo i�kart prie esmės: �Kas dedasi tavo kūne?�, � paklausė.

Pirmasis ie�kojimų �ingsnis yra i�tempti save i� ten, kur plūduriuoji, ir sugrį�ti į savo kūn�. Jame slypi visa reikalinga informacija.

�Mano kūne?, � nustebau. � Dabar?� Paklausiau taip, tarsi mano smegenų neuronai nesugebėtų i��ifruoti tokio balsių ir priebalsių derinio.

�Taip, � pakartojo. � Kas vyksta tavo krūtinėje? Tavo saulės rezginyje? Kas i� tiesų ten dedasi?�

Nepaisant įprasto noro nusigr�ti, �dabar� visada yra geriau u� istorij� apie tai. Visuomet. Mat nėra būdo, kaip įsitraukti, pamir�ti ar susidoroti su istorijos siuvimais ir zujimais. Perkėlusi savo dėmesį nuo �mano gyvenimo, kaip Barbaros Cartland romano� prie tiesioginių savo jausmų, pajutau, kaip mano kūn� u�liejo stebėtinas atsipalaidavimas ir ramybė. Atrodė, tarsi jis būtų pagamintas i� tyro pavasario oro. Jokių kliū�ių. Jokios tar�os. Jeanne beklausiant, kaip �is skaidrumas mane paveikė, pastebėjau kai k�, ko pastebėti nenorėjau: viskas buvo gerai. Mukis nudvėsė, ta�iau viskas buvo gerai. Mano istorija apie mirtį ir ydinga asmenybė bei nusikalstamos tendencijos susidūrė su tikrųjų pojū�ių gyvumu.

Stiprėjant mano susidomėjimui �ia tyra erdve, mano kūn�, kambarį, vis� nam� u�liejo geranori�kumo banga. Supratau, kad Mukis gyveno tiek, kiek jam buvo skirta. Kad jo mirtis nebuvo susijusi su mano verte ar jos trūkumu. Tai nebuvo paprastas supratimas protu; tai buvo juntamas �inojimas, vis� kūn� u�vald�s tikrumas. �vies� pakeitė tir�ta, tanki juoduma, beveik ap�iuopiama, ta�iau neklampi med�iaga, atne�usi tyl� ir ramyb�. Pasinėrusi į tai, pasijutau beribė, neaprėpiama. Pastebėjau i� tamsos pirmyn ir atgal skriejan�ius liūdesio blyksnius. Pasiilgsiu Mukio snuku�io. Jo buvimo �alia. Ta�iau �ie jausmai nebuvo pana�ūs į savigrau��. Į įsitikinim�, kad tai neturėjo įvykti, arba kad tai buvo mano kaltė.

Nuo neapykantos sau iki nebuvimo. Nuo pragaro iki dvide�imties minu�ių ramybės. �tai jums ir apmaudo prie�ingybė.

Suprantu, kad visa tai skamba neįtikėtinai. Neįmanomai.

Kaip galima �itokiu grei�iu nukeliauti i� kaltinimų sau iki ramybės?

Egzistencijos pagrind� sudaro ai�kumas. Jis yra persisunk�s ramybe � būtent todėl ie�kojimai veikia. Tikėdamos sav�ja įvykių versija, tarsi sėdite prie�ais Niagaros krioklius u�ri�tomis akimis ir u�kim�tomis ausimis ir tikite, kad spoksote į sien�. Vien todėl, kad nematote vykstan�ios puotos, nejau�iate dinamikos, negirdite vandens �niok�timo, dar nerei�kia, kad jų nėra.

Dar neįtikinamiau u� ramybėje i�tirpstan�ius kaltinimus sau yra tai, kad did�i�j� :savo gyvenimo dalį praleid�iame u�ri�tomis akimis, u�kim�tomis ausimis, ta�iau vis tiek vadiname tai gyvenimu. Gyvename pa�ių susikurtus bevilti�kus, pasikartojan�ius, prėskus gyvenimus taip, tarsi tai viskas, ko galėtume tikėtis, ir įtariai �velgiame į kiekvien�, pasiūliusį atmerkti akis ir pasigro�ėti Niagaros kriokliais.

Yra ir kitas kelias, leid�iantis pamatyti tai, kas slypi u� mūsų asmeninių interpretacijų, ta�iau tam reikia suabejoti tuo, kuo dauguma i� mūsų nė karto, nė vieno vienintelio kartelio, nedrįso ar net nesusim�stė suabejoti: prielaidomis, kurias laikome tiesa.

Toks abejojimas bei klausimų kėlimas yra ie�kojimų procesas ir jų tikslas.

Kai pasiry�tu kelti klausimus apie tai, k� jau�iu, ir tuo pat metu tai (ar tai būtų baimė, neapykanta ar pyktis) jausti smalsiai, emocijos tampa nebe tokios įtemptos, mat pasitinku jas geranori�kai ir atvirai, o ne prie�indamasi ar atmesdama. Supratus, kad jausmai yra pa�įstami, kad esu juos i�gyvenusi pana�iose situacijose (kai jau�iausi palikta, atstumta ar apleista), pasiry�imas juos įsileisti atskleid�ia visi�kai kitokį scenarijų nei situacijos, kuriose �ie jausmai kilo anks�iau.

Vis grį�tantys neigiami jausmai, sukantys ratus viduje ir niekada nesikei�iantys, yra nepatenkinti, praeityje susivij� mazgai, kurie nebuvo i�painioti dėl to, kad jų nepriėmėme geranori�kai ir atvirai.

Ar galite įsivaizduoti, koks būtų buv�s jūsų gyvenimas, jei kaskart jums vaikystėje nuliūdus ar supykus, suaug�s �mogus būtų pasak�s: �Eik�, mieloji, ir visk� man papasakok.� Jei sielvartui dėl draugo atstūmimo jus u�plūdus, ka�kas būtų pasak�s: �O, brangioji, papasakok man pla�iau. Kur jauti �iuos jausmus. Papasakok, k� jauti savo pilvelyje, savo krūtinėje. Mane domina visos smulkmenos. Esu �ia, kad tav�s i�klausy�iau, parem�iau ir papras�iausiai bū�iau �alia.�

Kiekvienas jausmas tetrok�ta būti priimtas �velniai. Jam reikia erdvės atsiskleisti. Jis nori atslūgti ir papasakoti savo istorij�. Jis nori i�sisklaidyti taip, kaip nuo gerumo kibirk�ties tūkstantis besiraitan�ių gyva�ių pavirsta pavojaus nekelian�iomis virvėmis.

Savo stovyklos mokinėms kartoju, kad jos turi prisiminti du dalykus: i�alkusios valgyti k� nori ir i�gyventi savo jausmus, kai alkio nejau�ia. Ie�kojimai � tikrųjų jausmų i�gyvenimas � leid�ia suprasti savo jausmus.

Viena mokinė, vardu Annie, pasakojo: �Mano jauniausioji dukra neseniai i�vyko mokytis į universitet�. Iki tol mano gyvenimas sukosi tik aplink j�, mano misija � būti jos mama. Negaliu pak�sti tu��ių namų. Ilgiuosi jos. Valgau, kad u�pildy�iau tu�tum�. Jau�iuosi tokia vieni�a.�

Paklausiau Annie, ar ji gali atskirti tikruosius savo fizinius jausmus nuo to, k�, jos manymu, turėtų jausti. Kaip ir kitų klausytojų, jos akys i�siplėtė, tarsi automobilio �ibintų ap�viesto elnio. �iai daliai � i�gyvenimui jausmų, kurių vengia griebdamiesi maisto � �monės prie�inasi labiausiai: jie prie�inasi savo svoriui, vėliau � savo jausmams, o galiausiai � idėjai, kad lobis slypi ten, kur nėra pasiprie�inimo. Kad vaistai nuo skausmo yra pa�iame skausme.

Ji �velgė į mane tu��iu �vilgsniu. Buvau tikra j� manant, kad dukters i�vykimas j� sunaikino, o dabar a� pra�au dar giliau visa tai pajusti.

�Nė u� k�, � atrė�ė Annie. � Jei tai padarysiu, visi�kai palū�iu.�

�Tai istorija, � paai�kinau jai. � Ir puikiai suprantu, kodėl j� susikūrei. Ta�iau pasakyk, ar i� tiesų jauti vieni�um� savo kūne. Ar jis turi spalv�? Kokios jis formos? Ar jauti dilg�iojim�, vibravim� ar pulsavim�, kai jautiesi vieni�a?�

Ji u�simerkė. Tuomet tarė: �Jis juodas. Jis toks tir�tas, jog, rodos, praris visk�, kas prie jo prisilies. Jis pradangins visk�.�

Paklausiau jos, kaip j� veikia toji juoduma, kai ji leid�ia sau i� tikrųjų j� pajusti: �Galvok tik apie gili� juodum� be jokios reakcijos į j�, be jokios istorijos apie j�, be jokių min�ių.�

�Na, � pratarė ji, � kai pajuntu tik pa�i� juodum�, ji kaip erdvė. Ji dvelkia ramybe, giluma, tyla, tarsi netrukdomas plevenimas erdvėje. Jokios traukos. Tik laisvė.�

Tuomet ji pravirko. �Nenoriu ten būti viena, � prisipa�ino. � Nenoriu pleventi pati sau.�

Paklausiu jos, kuo j� g�sdina rami, tyli juoduma.

Ji papasakojo: �Motina palikdavo mane su dėde. Vėl ir vėl. Jis buvo purvinas, bjaurus ir dvokė alkoholiu. Kart� jis palietė mano krūtin�, ta�iau a� įkandau jam į pir�t�. Kai papasakojau savo motinai, k� jis padarė, ji atrė�ė, kad visa tai i�sigalvoju. Juk jis es�s jos brolis ir niekada taip nepasielgtų. Neken�iau likti viena su juo. Ji manimi netikėjo. Jau�iausi, tarsi bū�iau viena visoje visatoje. Suaugusieji buvo bepro�iai. Jie skaudino �mones, jiems melavo. A� buvau viena.�

Tai sunku kiekvienam, sunku man. Pajusti, kad asociacijos ir jausmai kyla i� praeities. Suprasti, kad savo jausmų vengiame dėl apie juos susikurtų istorijų. Sielvartas ar liūdesys �eid�ia, ta�iau mus sunaikina ne jausmai. Mus sunaikina apie juos sau pasakojamos istorijos. Mat �iandienos jausmus regime praeities akimis. Vaiko akimis.

Gerai pa�įstu Annie, todėl �inau, kad ji ilgus metus lankė terapijos seansus dėl vaikystėje patirto priekabiavimo. Dėl jo kylantys jausmai jau nebėra nauji ar �vie�i, ta�iau ry�io tarp priekabiavimo ir vieni�umo supratimas yra visi�kai naujas. Norėdama savo gyvenim� suimti į rankas, pajusti gali� ir būties akimirk�, ji turi suvokti pa�ios susikurt� ry�į tarp vienatvės praeityje ir vieni�umo dabartyje. Tik tuomet supras, kad �iandien vis dar baiminasi to, kas jau praėjo.

Ie�kojimus reikia pradėti nuo to, kas vyksta �i� akimirk� � nuo noro su�lam�ti vis� pic� ar tro�kimo nu�liau�ti į lov� ir tūnoti ten likusius penkiasde�imt metų. Nemanykite �inan�ios, k� daryti ar kur eiti. Turite pa�adinti savo smalsum� apie jausmus bei pojū�ius. Reikia įsiklausyti į savo kūn�. Reikia liautis save engti.

Bet kokie ie�kojimai prasideda nuo tro�kimo su�inoti ka�k�, ko iki �iol ne�inojote. Jei manote, kad jau �inote, kas yra negerai ir kaip tai pakeisti, nebereikia ie�koti. Tro�kimas su�inoti ka�k� naujo skatina smalsum�, i�laisvina atvirum�. Jis pa�adina t� jūsų dalį, kurioje nesikaupia seni įsitikinimai, idėjos, jūsų vaizdai, istorijos ar identitetas. Tai ramybe, skaidrumu bei u�uojauta jau persmelktas jūsų egzistencijos pagrindas. Tai jumyse slypinti Niagaros krioklio vaga.

Ie�kojimų pagrindas yra kūnas; tai nėra psichinis procesas. Jūs turite pajusti, k� rei�kia būti jūsų oda, rankomis, kojomis. Turite atkreipti dėmesį į pojūtį bei jo buvimo viet� kūne. Pojūtis, vieta, pojūtis, vieta. Pavyzd�iui, jei liūdite, turite paklausti sav�s, kur �is jausmas yra jūsų kūne. Galbūt atrasite pilkų pelenų gniu�ul� savo krūtinėje, o į galv� �aus įsitikinimas, kad �meilė aplanko visus, tik ne mane". Turite smalsauti apie �į įsitikinim�. Kokio am�iaus buvote, kai tai su�inojote? Kokie jausmai t�kart nebuvo pastebėti, i�gyventi ar suprasti?

Paklaustos, k� jau�ia savo kūne, mano mokinės kartkartėmis to net neįsivaizduoja. Praėjo pora �viesme�ių nuo tada, kai jos paskutinį kart� ka�k� juto savo kūne ar apie jį ka�k� daugiau su�inojo, i�skyrus smerkim� ir pasibjaurėjim�. Nepaprastai padeda klausimai, leid�iantys susikoncentruoti ties pa�iais pojū�iais. Galite klausti, ar jausmas turi form�, kokios jis temperatūros ar spalvos. Galite klausti, kaip jus veikia jo i�gyvenimas. Nė vienas jausmas nėra stati�kas, todėl u�duodamos �iuos klausimus pastebėsite nepaliaujamus poky�ius savo kūne.

U�sikirsti da�niausiai galite dėl reakcijos į tam tikr� jausm�: nenorite taip jaustis, ver�iau �iuo metu būtumėte laiminga, jums nepatinka taip besijau�iantys �monės, arba dėl to, kad pakliuvote į lyginimo/vertinimo sp�stus.

Apie reakcijas: jausmai yra kūne, reakcijos � galvoje; reakcija yra psichinė jausmo i�vada. (O įsitikinimai yra reakcijos, kurias jutome tiek kartų, jog tikime juos esant tikrus.) Siekdamas nejausti nepatogių jausmų, protas da�nai pradeda murmėti, kaip tai siaubinga.

�tai k� galite i�girsti savo mintyse: �is skausmas niekada neatslūgs. Liūdesys mane sutriu�kins. Leidusi sau tai pajusti, nebegalėsiu normaliai funkcionuoti. Supratusios, kad tokios reakcijos gali kilti, jūs turite prana�um� jas pastebėti bei t�sti ie�kojimus.

Formuluokite tiksliai. Ver�iau sakykite: �Jau�iu pilkų pelenų gniu�ul� savo krūtinėje�, o ne �Jau�iu ka�k� keisto ir sunkaus.� Nesistenkite valdyti proceso savo pasirinkimais ar taisyklėmis. Leiskite ie�kojimui tekėti sava vaga. Stebėkite visus kylan�ius jausmus, net jeigu �ie stebina. �Ak, maniau, jog buvau liūdna, ta�iau dabar suprantu, kad tai buvo vieni�umas. Jau�iu, tarsi mano skrandyje gulėtų guminis kamuolys.� Priimkite jį. Suteikite jam erdvės. Stebėkite, kas vyksta. Nuolat grį�kite prie savo kūno pojū�ių. Atkreipkite dėmesį į niekam nesakytus dalykus, neatskleistas paslaptis. Nieko nekeiskite. Nepraraskite ry�to. Prie ie�kojimų nuo�irdumo reikia priprasti � esame įpratusios, kad visk� kontroliuotų protas. Naudinga, ta�iau nebūtina, atlikti ie�kojimus su vedliu ar partneriu, kurie taptų liudininkais ir gyvu priminimu sugrį�ti prie pojū�ių bei jų buvimo vietos.

Svarbiausia, prisiminkite, jog ie�kojimais neie�kome ramybės neduodan�ių problemų sprendimo; tai tiesioginis atradimo procesas per potyrius. Jį kursto meilė. Ir tro�kimas suprasti, kas esate, kai jūsų nevaldo praeitis. Tai tarsi panirimas į pa�i� egzistencijos paslaptį; jis kupinas staigmenų, posūkių ir nuokrypių. U�siimate juo, nes norite praskleisti ne�inomybės �yd�, suprasti nesuprantam�. I�laisvindamos smalsum� bei atvirum� be vertinimo ar teisimo, priglundate prie gro�io, susi�avėjimo ir meilės. Tampate dievi�kojo dosnumo įsikūnijimu.

A�TUNTAS SKYRIUS

I�tekėjusi u� nuostabos

Pirm� kart� apie meditacij� i�girdau a�tuntojo de�imtme�io prad�ioje i� vaikino, vardu Davidas, turėjusio smulkų, ta�iau turting�, guru. Davidas ir kiti meditacija u�siimantys �monės gyveno viename name Niujorke, kur laikėsi celibato ir meditavo; pasak jų guru, celibatas buvo būtinas meditacijai. Davidas ai�kino, kad meditacija primena plūduriavim� �ilto oro srovėse. Tingų sakalo skrydį ratu. �Tavo protas nurimsta, � sakė jis. � Ir kontrol� perima ka�kas saldaus, tviskan�io ir �vento.� Jau buvau beprisijungianti prie jo, kai Davidas viena ranka apsivijo mano kakl�, o kita �dvasi�ku būdu� suėmė mano krūtį. Pastūmiau jo leten� ir liepiau dingti i� akių.

Po kelių mėnesių jau buvau Indijoje, kur i�mokau mantrų: tam tikrų frazių kartojimo nurimusiam protui. Ta�iau sanskrito kalbos frazė �So-ham�, rei�kianti �A� esu tai� (kas yra am�ina, be i�lygų ir per�engia laiko bei erdvės ribas), skambėjo labai pana�iai į �ho-hum� (angl. nuobodus � Ver. past.), todėl, kad ir kiek j� kartojau, visada u�migdavau.

Nuo tų dienų i�band�iau daugyb� skirtingų meditacijos rū�ių: �viesos srauto, vizualizacijos, daugiaskiemenių mantrų. I�mėginau Tibeto budistų, Sufi, Taositų nemeditacinį meditacijos būd�. Ir nors nė vienas i� jų nepadėjo pasiekti to, ko i� jų tikėjausi � nepavertė mano proto palaimos jūra � ir toliau raginu jus medituoti.

�tai trumputis paai�kinimas, kodėl.

Praėjusį vakar� į lov� atsiguliau pakankamai geros nuotaikos. Mattas buvo k� tik sugrį��s i� savait� trukusios komandiruotės, sode pra�ydo dvylika puikiųjų bijūnų, o darbo diena buvo produktyvi. Be to, pasaulis i�gyveno dar dvide�imt keturias valandas be atominio sprogimo. Gyvenimas buvo gra�us.

Tuomet atėjo vidurnaktis. Man nubudus ankstesnius a�tuoniasde�imt �e�is kartus, protas buvo ramus, ta�iau dabar jame pradėjo skambėti pa�įstama melodija. Jos �od�iai daugiau ar ma�iau buvo tokie:

Joe (vandenį praleid�iantį stog� kloj�s rangovas) vis dar neatsakė į mano skambutį. La�inuosi, jis net neketina to daryti. Veikiausiai reikės skambinti advokatui, ta�iau pakloti jam teks tiek daug, kad baigusi krap�tyti paskutinius centus s�skaitoms sumokėti, suprasiu, jog naujas stogas būtų kainav�s pigiau. Tas prakeiktas rangovas. Turiu paskambinti advokatui rytoj ryt�. Man skauda gerkl�. Įdomu, kokie yra stemplės vė�io po�ymiai? Ar mano kompiuteris įjungtas? Galbūt turė�iau nuslinkti prie jo ir paie�koti gerklės vė�io simptomų internete. A� senstu. Greit mirsiu, o kadangi Mattas mirs pirmas, liksiu viena. Vyrai visada i�eina pirmieji. Kodėl mes nesusilaukėme vaikų? �inau, �monės sako, kad susilaukti vaikų tam, jog ka�kas tavimi pasirūpintų, kai esi senas ir niekas kitas tavimi nebesirūpina, yra prasta prie�astis, ta�iau k� jie sau galvojo tai sakydami? Gal dar nevėlu įsivaikinti. Galėtume nuvykti į Rusij�, galbūt net į miestelį, i� kurio kil� mūsų tėvai. Ak, jei tik �inotume, kuris tai miestelis ar kur jis yra. Latvija? Litvija? Minskas? Ar apskritai yra tokie �od�iai? Turėtume praleisti ten i�tisus mėnesius. Bent jau galėtume gerti degtin�, bet pirmiausia turė�iau pamėgti jos skonį. Jau vėlu, turė�iau pamėginti u�migti. Manau, atsine�iu stiklin� vandens. Vanduo. �is pavasaris Kalifornijoje buvo sausiausias per 156 metus. Greit vandens visai nebeliks. Arba �emė visai i�degs, arba j� u�lies vanduo. O mes tikrai gyvename i�degsian�ioje dalyje. O, brol. Nuo rytojaus reikėtų pradėti pratintis valgyti �aknis, med�ių gumbus bei lapus. Nes kas gi atsitiks, jei Mattas mirs, o a� būsiu sena, vieni�a ir nebūsiu pratusi valgyti gumbų? Internete pasidomėsiu apie įsivaikinim� Rusijoje rytoj vos nubudusi. Po to, kai paskambinsiu rangovui. Arba advokatui.

DEVINTAS SKYRIUS

Atodūsis po atodūsio

�Ponas Duffy's gyveno netoli nuo savo kūno�. Gailiuosi, kad tai ne mano �od�iai (deja, �i eilutė priklauso Jamesui Joyce�ui), mat jie kuo puikiausiai apibūdina masin� dvide�imt pirmojo am�iaus evakuacij� i� savo kūnų. Mes laikome save vaik�tan�iomis galvomis su erzinan�iomis, nepatraukliomis ataugomis. Berods, labiau patiktų apsimesti bekūnėmis. Kad kūnas yra visų mūsų bėdų �altinis, kad jo nepaisydamos ar kaip kitaip atsikra�iusios, tuojau pat pasijustume geriau. Leid�iame savo kojoms ir rankoms visk� u� mus kilnoti, glostyti mūsų vaikus, mus ne�ioti, net nesivargindamos jose i� tikrųjų gyventi. Bent jau kol nekyla grėsmė jas prarasti.

�urnalo �The New Yorker� straipsnyje apie �mones, fantazuojan�ius apie savi�udyb� (kra�tutin� kūno pa�alinimo technik�) nu�okant nuo Golden Gate tilto, cituojamas vyras sakė: �Akimirksniu suvokiau, kad viskas, k� savo gyvenime laikiau nepataisomu, i� tiesų buvo visi�kai pataisoma, i�skyrus tai, jog k� tik nu�okau.�

Ech.

Problema yra ne mūsų kūnai, o tai, jog mes juose negyvename.

Vos man u�siminus stovyklos mokinėms apie apsigyvenim� savo kūnuose, jų akys apsiblausia; netikėtai oras tampa �vininis. Kūnas yra toks, na, ne�avintis. Ne dėl to jos atvyko į stovykl�. Jos nori su�inoti, kaip pakeisti savo kūn�, o ne susigyventi su dabartiniu kūnu.

Viena mano keturiasde�imtmetė mokinė, trijų vaikų mama, buvo įsitikinusi, kad storos �launys yra jos kan�ios �altinis. Daug metų nerimusi dėl kiekvienos naujos celiulito vagelės � kaip ji atrodė dėvėdama d�insus, kaip skirtųsi jos gyvenimas, jei turėtų kitokias �launis � ji nubudo jausdama nepakeliam� skausm� po riebalų nusiurbimo operacijos. Pamena, jog gijimas buvo skausmingesnis, nei galėjo įsivaizduoti. Per kitus kelis mėnesius ji nepaliaudama ap�iūrinėjo savo �launis, vertindama nauj�jį jų lygum�. Po metų pirm� kart� atvykusi į stovykl� pasakė: �Mane priblo�kė supratimas, jog sumokėjau �itiek pinigų, ta�iau niekas � nei mano vyras, nei sesuo, nei a� pati � negalėjome atskirti mano �launų nuo to, kaip jos atrodė anks�iau. Regis, jiems visai nesvarbu ir jie net nepastebėjo, kad suma�ėjo �launų celiulito. Nenorėjau gyventi nek�sdama savo �launų, ta�iau operacijai i�leidome pus� santaupų, o a� ir toliau negaliu į jas �iūrėti.�

Atsakiau jai, jog nesu sutikusi �mogaus, kurio ilgametis atmetimas ir neapykanta staiga stebuklingu būdu virstų meile net ir po veido patempimo, skrand�io perri�imo ar riebalų nusiurbimo operacijos. Ka�k� mylėdamos linkime gero; ka�ko nek�sdamos trok�tame tai sunaikinti. Poky�ius skatina ne neapykanta, o meilė. Poky�iai įvyksta mums s�moningai suvokus, k� norime pakeisti, jog nebelieka prie�asties daryti k� nors kita, tik elgtis savo naudai ir gerovei. Apsigyvenus savo kūne, liovusis �velgti į jį, kaip sako mano draugė Mary Jane Ryan, �banko apsaugos kameros akimis�, nelieka jokio kito pasirinkimo, kaip tik juo rūpintis.

Nesvarbu, kiek bjaurėsitės savimi ar tikėsite, kad gyvenimas būtų geresnis, jei �launys būtų plonesnės, klubai siauresni, o akys toliau viena nuo kitos, ta�iau jūsų esybei � tam, kas paver�ia jus jumis � reikia kūno, kad galėtų i�reik�ti savo vizij�, poreikius bei meil�. Tam, kad u�uostumėte �velnios savo kūdikio odelės aromat�, jums reikia kūno, nosies, juslių. Buvimas, nu�vitimas bei į�valga egzistuoja tik todėl, kad yra kūnas, kuriame jie gali atsiskleisti. Norėdama pabu�iuoti savo vaikin�, nu�udytoji Alice Sebold, knygos �The Lovely Bones� pasakotoja Susie, įsismelkia į savo bi�iulės kūn�, kad pajustų prigludusių lūpų �ilum�, tarsi kūno turėjimas būtų pats rojus.

Nepaisant jūsų nepasitenkinimo savo fizi�kumu, faktas, jog jūs esate �ia, o 151 000 �iandien mirusių �monių � jau nebe. Prie� daugelį metų i�klausytos meditacijos metu mokytojas pasiūlė pagalvoti apie tai, k� neseniai mir� �monės galėtų atiduoti u� galimyb� sėdėti ten, kur sėdime mes. Būti bet kokiame kūne, bet kuriame kambaryje. Jis sakė: �Pagalvokite, k� jie padarytų u� akimirk� �ioje fizinėje formoje, �iose rankose, kojose, plakan�ioje �irdyje.� Priėjau prie i�vados: mirusiems, apie kuriuos kalbėjo mokytojas, nerūpi �launų apimtis.

Kūnas yra jums dovanotos visatos dalelė; kol plaka �irdis, jis apipila jus nepaliaujamu pojū�ių lietumi. Raudona, sūru, vieni�a, kar�ta. Draugui pasakius jums ka�k� skaudaus, pajuntate skausm� krūtinėje. Jums pamilus atrodo, jog toje pa�ioje krūtinėje nesibaigia fejerverkai, alma kriokliai, aidi ekstazės sprogimai. Kai jau�iatės vieni�os, jūsų kūnas atrodo tu��ias. Kai jums liūdna, plau�ius tarsi prispaud�ia did�iulis sunkve�imis. Sielvartas primena mėginan�ias jus parversti potvynio bangas, d�iaugsmas � jūsų rankose, kojose ir pilve sproginėjan�ius �ampano burbuliukus. O mūsų protai kaip politikai � jie prikuria nebūtų dalykų, i�kraipo ties�. Mūsų protai puikiai valdo priekai�tų men�, tuo tarpu kūnai... mūsų kūnai nemeluoja. �inoma, būtent dėl to tiek daug mūsų i�moko nuo jų atsiriboti, vos pajunta pirmuosius pavojaus �enklus.

Ka�kada gebėjimas gyventi netoli nuo savo kūno buvo geriausias būdas i�gyventi. Mes puikiai i�mokome akimirksniu i��okti i� traukinio � u�siskl�sti � mat emocinį skausm� vaikai patiria savo kūnu, o galimybių �į skausm� i�reik�ti neturėjome. I�siugd�iusios gebėjim� palikti savo kūn�, i�vengėme potencialaus ardan�io skausmo sunaikinimo. Tai buvo gyvyb� gelbstin�ios durys.

Ta�iau daug �adantis atsiribojimas nuo fizi�kumo tapo kenksmingas dėl dviejų pagrindinių prie�as�ių: jis apkarpo mūsų gebėjim� jausti bei i�gyventi kasdien kylan�ias situacijas. Kai mus u�lieja sielvartas, o į �į jausm� reaguojame su�lam�damos pic�, ribojame savo gebėjim� i�tverti sielvart� bei prisiminti įsitikinim�, jog jis mūsų nesunaikins. Kliudydamos jausmui prasidėti, jūs neleid�iate jam pasibaigti.

Antra, kūnas yra vienintelė vieta, kurioje galime pajusti alkį bei sotum�, todėl gyvenimas netoli jo �lugdo bet kokias viltis atsikratyti kompulsyvaus elgesio. Jei pradedate valgyti nesuvokusios, ar jūsų kūnas i� tiesų alkanas, vienintelis dalykas, ver�iantis jus padėti �akut�, yra pykinimas.

Suprantu, kad grį�imas namo į savo kūn� po vis� gyvenim� trukusio karo su juo gali nepasirodyti patrauklus, ypa� jei jame nepatogu sėdėti ar vaik��ioti. Ta�iau, nors kelias namo akmenuotas, neturėtumėte vis� gyvenim� jo vengti.

Priminimas, kad turite kūn�, kasdienybėje atrodo taip: svirduliuojate į priekį ir staiga susivokiate einan�ios to net nesuprasdamos. Tuomet prisimenate, kad galite suvokti savo kvėpavim� � pilvo ertmės judesius, oro prisipildan�ius plau�ius. Juntate ka�koki� tėkm�, tankį, �ilum� arba dilg�iojim� savo kojose. Pastebite, kad turite rankas, pla�takas, kad viena i� jų �i� akimirk� kelia ra�iklį ar vaik�. Akimirkai grį�tate į savo kūn� ir, vėl jį palikusios, plevenate i� vietos į viet�, ai�kiai neprisimindamos perėjimo. Tuomet vėl į jį nusileid�iate � įkvepiate kart�, kit� � ir viskas atrodo visi�kai nauja. Juntate vaiko kvėpavim� prie savo veido. Girdite, kaip ra�iklis dreskia popierių. Panyrate į gars�, tarsi jis būtų pirmoji simfonijos nata, o jau kit� akimirk� esate i�svied�iama į regėjim� neregint, klausym� be klausymosi.

Sugr��inate save į kūn� apie tūkstantį kartų per dien�. Net ir gyvendamos miestieti�koje aplinkoje su kaukian�iomis sirenomis galite susikoncentruoti ties fiziniais pojū�iais kojoms lie�iant kėd�, kompiuterio klaviatūros klavi�ų keliamus garsus juos spaud�iant, lengv� �altuk� ore. �itaip įmanoma gyventi, kaip sako ra�ytojas Johnas Tarrantas, �tikrojoje savo teritorijoje, nejau�iant nuolatinio trūkumo, tarsi pa�intume �alis tik i� jų oro uostų bei vie�bu�ių.�

Vietnamietis budizmo mokytojas Thich Nhat Hanh sako: �Kelio į laim� nėra � laimė yra kelias.� Lygiai taip pat nėra kelio atgal į kūn�; kūnas yra kelias. Jį paliekate ir grį�tate. Paliekate ir grį�tate. Pamir�tate ir vėl prisimenate. Pamir�tate. Prisimenate. Įkvepiate kart�, tuomet � kit�. Vienas �ingsnis po kito. Tai visi�kai paprasta. Nesvarbu, kiek laiko jūsų nebuvo; svarbiausia tai, kad grį�ote. Su kiekvienu grį�imu, kiekvienu garsu, kiekvienu i�gyventu pojū�iu ateina atsipalaidavimas, pripa�inimas ir dėkingumas. Dėkingumas gimdo pats save, pra�ysta gėlių �iedais, i�krenta sniegu, kalnais didesnio dėkingumo. Netrukus susim�stote, kur vis� �į laik� buvote. Kaip �itaip toli nuklydote. Tuomet suvokiate, kad kan�ia nėra �ių rankų ar kojų turėjimas; tai toks stiprus įsitikinimas, jog Dievas yra ka�kur ten, kitoje vietoje, kitoje karalystėje, jog nepastebite levandų spalvos mėnulio juostelės ar net nubudusios savo pa�ių esaties.

DE�IMTAS SKYRIUS

Navigacijos sistema i� prieblandos zonos

Did�iausia kliūtis bet kokiems poky�iams yra vidinis balsas, tvirtinantis, jog tai neįmanoma. Jis sako: tu visuomet tokia buvai, visuomet tokia būsi, kokia prasmė. Niekas niekada i� tiesų nepasikei�ia. Taigi nieko baisaus, jei valgysi. Beje, ar pastaruoju metu �vilgtelėjai į savo rankas? Ir k� sau galvoji �iandien vilkėdama �iomis kelnėmis? Ar nepastebėjai i� po jų besiver�ian�ių riebalų rinkių? Ir atsipra�au, ar �įryt pamir�ai pasida�yti, ar taip atrodai jau su makia�u? Tie plaukai. Tos �launys. Ko tu apskritai varginiesi? Ar savo vadovui k� tik pasakei tai, k� manau, kad pasakei? Kas dediesi esanti � visatos karalienė? Kiek kartų turėsi tėk�tis veidu į purv� prie� i�mokdama laikyti lie�uvį u� dantų?

Anne Lamott tai vadina �radijo stotimi KFKD�. Ne tokie jausmingi �monės (kaip Sigmundas Freudas) vadina tai superego, internaliuoju tėvu arba vidiniu kritiku. A� tai vadinu Balsu.

Bals� turime visi. Jis būtina vystymosi dalis. Turite i�mokti neki�ti nagų prie ugnies, nei�bėgti į judri� gatv�, neki�ti elektros laidų į vandenį. Turite prisiminti, kad veikiausiai nebūsite pageidaujamos kitų �monių namuose, jei apdrabstysite jų namų sienas i�ėdomis ir prikai�iosite jiems į lovas gyva�ių. I�oriniams autoritetams, pavyzd�iui, tėvams, mokytojams ar �eimos nariams perduodant �odines bei ne�odines fizinio ir emocinio i�gyvenimo instrukcijas, sujungiame jų balsus į vien� � Bals� � proceso, vadinamo introjekcija (vidinių autoritetinių figūrų kūrimu) metu.

Pasak raidos psichologų, sulaukusios ketverių mes visos turime adekva�iai funkcionuojantį Bals�, kuris nuo to laiko pradeda atlikti moralinio kompaso funkcij�, sulaikydamas abejotin� elgesį. Mes liaujamės bijojusios tėvų nepritarimo ir pradedame baimintis Balso pasmerkimo. Mūsų tėvai ir motinos nebebaud�ia mūsų u� mai�t�, ta�iau mes pa�ios baud�iame save u� dr�s� tikėti, jog mūsų gyvenimai gali pasikeisti. Rizika pradeda kelti pasibjaurėjim�. Poky�iai baugina.

Balsas suskamba mums pasiry�us mesti i��ūkį status quo. Kai trok�tame įgyvendinti bet k�, kam mūsų tėvai nebūtų pritar�. Atsi�velgiant į konkre�ius tėvus, tai galėtų reik�ti bet k� � nuo kelionės į Azij� (Ta bjaurioji maliarija. Dizenterija. Raupsai. Geriau likti namuose) ar pasitikėjimo savo instinktais (K�? Pasitikėti instinktais? Argi nepastebėjai, kur jie tave nuvedė?) iki maisto vartojimo kaip durų į tikr�j� savo prigimtį (Parodysiu tau tikr�j� tavo prigimtį. Ji atrodo taip, kaip tu, kai praėjusi� savait� �iaumojai tuos bulvių tra�ku�ius).

Kai kurie �monės � esu viena i� jų � Bals� perima ir padaro sav� lė�iau. Būdama a�tuonerių vien� nuobod�i� Niujorko vasaros popiet� su savo drauge Amanda sėdėjau prieangyje ir stebėjau praeivius. Mus stulbino jų u�pakaliai, �avėjo kiekvienas meliono formos atsiki�imas. Negalėdamos ilgiau susilaikyti, i�sivadavome i� apsnūdimo ir sumanėme �aidim�: viena i� mūsų turėjo labai lėtai prisėlinti gatve plaukiantiems praeiviams i� nugaros. Tinkamiausi� akimirk� turėjome į�nybti nepa�įstamajam į sėdmenis ir skuosti į prie�ing� pus�. Mūsų �aidimas puikiai sekėsi apie pusvalandį, kol Amanda neį�nybo Ethelės ir Harry'o Shermanų sūnui Martinui, kuris pasiskundė Ethelei, o �i paskambino mano motinai. I�ėjusi į lauk� mama su�iupo mane �nybian�i� jos dantų gydytojui Murray'ui Wise�ui. Dideli nemalonumai. �Kas jums leido �naibyti kitų �monių u�pakalius!�, � �aukė mama ant man�s ir Amandos, tuo pat metu atsipra�inėdama daktaro Wise'o. �Tai smagu�, � vienu balsu atsakėme mudvi. �Tai jų privatumo pa�eidimas � sudėtingas �odis, paie�kokite jo �odyne, � i�rė�ė mano motina. � Liaukitės tuojau pat! Tu�tuojau! Ne rytoj, ne kit� savait�, o tu�tuojau! Mar� namo!�

Balsas kontroliuoja impulsus, tarpininkauja tarp priimtino ir į�eid�ian�io; viena pagrindinių jo funkcijų yra nuslopinti are�tu galintį pasibaigti elgesį. Tokių chuliganų kaip a� atvejais �is procesas u�trunka ilgiau nei paprastai.

Per pirm�sias dvi stovyklos valandas papra�au savo mokinių sudaryti de�imties kritinių pastabų, kurios �ovė joms į galv� nuo tada, kai į�engė pro duris, s�ra��. Tik de�imt? � ka�kas paprastai paklausia. O gal �imt�? Penkis �imtus?

Tuomet papra�au keletos moterų perskaityti savo s�ra�us Balso tonu. Kiekvieno �mogaus Balsas yra individualus. Jis gali skambėti nuo negaliu patikėti, kad atvykau į dar vien� renginį apie svorį, iki man ka�kas NEGERAI, jei maniau, kad galiu vilkėti suknel� be rankovių arba mano kojų nagai kelia pasibjaurėjim� bei �ia �vaistau savo laik�, turė�iau tuojau pat va�iuoti namo. Kartais Balsas sako: Tu per daug stengiesi. Kartais jis tvirtina: Tu stengiesi nepakankamai. Ta�iau pagrindinė jo mintis visuomet yra ta pati: Tavo impulsai yra nepatikimi. Klausykis tik man�s. Pasitikėk manimi. Kitaip mirsi su�lugdyta. Idiote.

Skamba ekstremaliai? Taip ir yra. �itaip juk niekada neleistumėte niekam su savimi kalbėti? Galbūt. Ta�iau �itaip kalbate su savimi nuo tos akimirkos, kai nubundate, iki kol sumerkiate akis naktį, visi�kai nesusim�stydamos apie �iaurum�; pripratote prie kasdienių į�eidinėjimų. �ia ir slypi bėda: Balsas skamba taip pana�iai į jus, jog tikite, kad tai ir esate jūs. Manote, jog i�sakote sau ties�. Esate neperkalbama, įsitikinusi, kad be Balso, kaip jūsų s��inės, laukiniai, mai�tingi jūsų polinkiai taptų nekontroliuojami.

Aptarkime pavyzdį, kurio kasdienis kartojimasis turėtų kelti nerim�. Ka�k� niūniuojate u�siėmusi kasdiene ryto ruo�a, kai �auna mintis pasimatuoti por� senų kelnių. Aha. Jūsų koja netelpa kelnių kle�nėje. Dar tik praėjusiais metais toji ki�ka buvo vienu dyd�iu didesnė, nei prie� dvejus metus. Balsas sako: Pa�iūrėk į save! Esi apgailėtinai Tavo �launys tapo uolinių kalnų dyd�io. Pa�velgiate �emyn į aptarinėjamas ataugas. Hmm, pamanote, mano �launys i�ties sudaro did�i�j� kūno, svetainės, rajono dalį.

Balsas sako: Turėtum gėdytis! Jūs neprie�taraujate. Manote, a� sav�s gėdijuosi, tik pa�iūrėkite, kaip apsileidau. Balsas vėl taria: Blogai, blogai, blogai. Jūs manote � blogos �launys. A� bloga.

Po keletos minu�ių pastebite, jog jau�iatės taip, tarsi būtumėte i�garavusi. Jūsų vietoje liko pamėkli�ka baimė ir miglotas nuolat ka�ko reikalaujan�ios, silpnos ir apkūnios moters jausmas. Per kelet� minu�ių jus persmelkia jausmas: gyventi neverta.

Vis dėlto.

Niekas � nė vienas dalykas � nepasikeitė nuo �io ryto, kai jautėtės dr�sios, atkaklios, nepagarbios. Objektyvu tai, kad senosios jūsų kelnės jums per ma�os. Realybė yra tai, kad per pastaruosius kelet� mėnesių priaugote �iek tiek svorio. Ta�iau kodėl svorio priaugimas galėtų sunaikinti jūsų gerov� iki paskutinio �apelio? Kodėl negalite suvokti priaugusi svorio ir priimti kelet� sprendimų, k� daryti toliau, vadovaudamasi i�mintimi bei saviverte?

Taip yra todėl, kad Balso tikslas yra jus priblok�ti, o ne aktyvinti jūsų i�mintį ir �altakrauji�kum�. Ankstyvosiose vystymosi stadijose jis atliko biologinio prisitaikymo funkcij�: saugojo jus nuo �monių, nuo kurių priklausėte, atstūmimo. Dabar jis paseno, tapo rudimentine vaikystės liekana, kuri, nepaisant teiktos naudos, dabar valdo jūsų gyvenim� ir slopina gebėjim� pasitelkti į�valgum� bei i�mintį. Pagrindinis jo perspėjimas yra: Neper�enk ribos. I�laikyk status quo.

Balsas pasiglem�ia jūsų stipryb�, aistr� ir energij� bei nukreipia jas prie� jus. Unikalus jo gebėjimas supainioti objektyvi� ties� � kad priaugote svorio � su moraliniu vertinimu � kad dėl to esate visi�ka nevykėlė � priver�ia jus pasijusti silpna ir nugalėta; dėl to bet kokia greita ar stebuklus �adanti galimybė jums tampa kur kas patrauklesnė. Bet kas, kas suma�intų jūsų nusivylim�.

Balsas yra negailestingas, �alojantis, griaunantis gyvenim�. Jis priver�ia pasijusti tokiomis silpnomis, paraly�iuotomis, nepajėgiomis, jog net nedrįstate abejoti (jo) autoritetu. Jo tikslas yra neleisti jums pasprukti i� to, k� jis suvokia kaip meilės rat�.

Kai kurios mano mokinės įsitikinusios, jog Balsas yra tiksli jų tėvų ar motinų kopija ir kad egzorcizmas yra vienintelis būdas atsikratyti nesibaigian�io moralizavimo. Ta�iau, nors Balsas gali įtartinai priminti vien� i� tėvų ar juos abu, vertėtų prisiminti, kad paprastai jį sudaro autoritetingų figūrų mi�inys, kuriame ypa� akcentuojami pirmaeiliai globėjai.

Mūsų motina turėjo galing� gerkl� bei i�kalb�. Ji rė�davo ma�daug taip: �Padaryk tai dar kart� ir skrisi tiesiai į kitos savaitės vidurį!�, arba: �Nuobodu? Sakai, tau nuobodu? Eik, padau�yk galv� į sien�, pabaigusi i�kart pasijusi geriau.� �ios tirados, palydėtos rankų gestų bei i�sprogusių akių, duodavo trok�tam� rezultat�: slėpdavausi jausdama, kad mano egzistencija yra did�iulė klaida. O abejonės motinos teisumu galėjo turėti katastrofi�kų padarinių.

Mano vidinis Balsas pasi�ymi tokia pat intonacija, sarkazmu ir dainingumu, kokiais mane �emino motina. Ta�iau jo turinį taip pat sudaro �Gyvenimo dėsniai pagal Bernieį Roth��, mano tėv�, kuris, mėginant ra�yti pirm�j� knyg�, man pasakė: �Girdėjau, kad neseniai ka�kas nusiuntė leidyklai nepasira�yt� Charleso Dickenso rankra�tį, ta�iau kūrinys buvo atmestas! Kodėl manai, kad esi geresnė ra�ytoja u� Dickens�?� Pirm� kart� i�gird�s mane kalban�i� prie� didel� auditorij�, tėvas tarė: �Tu charizmati�ka. Hitleris taip pat toks buvo.� Tai pasigirdo i� vyro, kurio visa trisde�imt trijų asmenų �eima buvo i��udyta dujų kamerose Au�vice, lūpų. Lygiai, kaip mano motinos riksmai, ramūs nuolatiniai tėvo pastebėjimai privertė mane jaustis menka, nugalėta ir nieko nesugeban�ia.

Pasakoju �ias istorijas ne tam, kad kaltin�iau savo tėvus. (�monės kalba, kad tai pas�moningai padariau kitose savo knygose. Neseniai mano motina su patėviu dalyvavo sveikos gyvensenos mugėje, kur mano patėvis pardavinėjo stebukling� atogr��ų mi�kų gėrim� �Xango�. Vienai mitybos specialistei besikalbant su Dicku, �is paklausė, ar ji skaitė mano knygas. �Taip, � patikino �i. � Nuolat jomis remiuosi.� Dickas atsakė: �A� esu jos patėvis.� Jis atsigr�ė į mano motin� ir tarė: ��ia jos motina.� Mitybos specialistė metė į j� veriam� �vilgsnį. Galiausiai ji tarė mano motinai: ��inote.� Pauzė. Dū�is. Tyla. �Geneen vaikystė buvo apgailėtina!�, ji apsisuko ir i�did�iai nukulniavo. Mano motina su�uko jai įkandin: �Taip, �inau. Pati ten buvau!�) �iandien, praėjus trisde�imt septyneriems metams po to, kai palikau jų namus, svarbiausi yra ne mano tėvai (tai nepatogus faktas, kadangi kaltinimas, na, apvalo), o mano suvokimas, kaip jie įsi�aknij� manyje.

Net jei esate i� tų laimingųjų, turėjusių mylin�ius, geranori�kus bei supratingus tėvus, vis vien savo psichikoje turite Bals� ir jam vis tiek reikėtų mesti i��ūkį. Mat net patys supratingiausi ar jautriausi tėvai �velgia į savo vaikus �ali�kai. Jie perduoda savo pa�ių sėkmės bei dvasingumo, meilės ir kūrybi�kumo s�vokas, kurios nei�vengiamai nedera su unikaliais vaiko poreikiais.

Vaikai pasi�ymi tropizmu; jie auga link �viesos ir dėmesio. Tai, kas vaikystėje ignoruojama, nesivysto. Jei vaikas yra vertinamas u� savo pasiekimus, tuomet jis i�moks vertinti tai, k� nuveikia, labiau u� tai, kas jis yra, o Balsas pasigirs kaskart jam neįvykd�ius tam tikrų pasiekimų normos. Jei jūsų tėvai nesuprato neįmanomų, nematytų ar neįrodytų dalykų, veikiausiai u�augote ignoruodamos �ias savo dimensijas. Tuomet Balsas prabyla cini�ku tonu ir abejonėmis, kaskart jums nukrypus į pasaulį u� i�vaizdos ribų.

Balsas siurbia jūsų stipryb�, pakerta kojas ir įtaiso jus į pasaulį, pagrįst� praeities autoritetais, kurie diktuoja da�nai �iaurius ir beveik visada neturin�ius nieko bendra su tuo, kas esate ir k� mylite, nurodymus.

Pritraukdamas jūsų ai�kum� bei objektyvias �inias, Balsas susiaurina jūsų galimybes u�megzti ry�į su savo pa�ių autoritetu. Jis elgiasi su jumis kaip su vaiku, kuriam reikia moralinio kompaso, ta�iau jo tiksliai rodomoje �iaurėje nėra naujos, nematytos �emės. Laikykite Bals� globalia navigacijos sistema i� prieblandos zonos. Sekdamos jo rodmenimis, leid�iate dienas ie�kodamos neegzistuojan�ios gatvės prie� de�imtme�ius i�nykusiame mieste. Vėliau susim�stote, kodėl jau�iatės taip bevilti�kai paklydusios.

Byron Katie sako: �Man patinka mano mintys. Papras�iausiai nesu linkusi jomis tikėti.� Akimirk�, kuomet liaujatės tikėti Balsu, o i�girdusios jį sakant: Esi niekingiausias �mogus pasaulyje. Esi savanaudė, pavir�utini�ka, tavo �irdis akmeninė, o kaklas primena dramblio od�, atsakote: �Aha, tikrai, tai kas dar naujo?� arba �Tikrai? A� esu niekingiausias �mogus pasaulyje? Nejaugi?�, arba �Brangusis, berods, tau reiktų i�lenkti kelet� tuzinų �margaritų�. Pasikalbėkime, kai jas i�gersi�, tampate laisvos. Laisvė yra klausytis Balso kliedesių, pozicijos bei pamokslų ir netikėti nė vienu jo �od�iu.

Atsiskyrusios nuo Balso įgyjate galimyb� �prieiti prie sav�s� bei viso to, k� jis neva siūlo: ai�kumo, i�minties ir tikrojo į�valgumo. Stiprybės, vertės ir d�iaugsmo. U�uojautos. Smalsumo. Meilės. Nieko nėra blogo, mat nėra gero, su kuriuo tai būtų galima sulyginti. Jums liovus reaguoti į nenutylan�ius komentarus apie jūsų �launis, vert� ir pa�i� egzistencij� bei nustojus tikėti, kad kas nors kitas, ypatingai Balsas, �ino, kaip viskas turėtų vykti, lieka papras�iausi faktai. Kvėpavimas. Oras. Kėd� lie�ianti oda. Rankos ant stiklo. Ver�iantis drabu�ių juosmuo. Bent kartelį i�laisvinusios save i� Balso įtakos netikėtai suvoksite, kaip ilgai mirtinus jo gniau�tus klaidingai laikėte savo gyvenimu. Jūs esate Ingrid Betancourt, po daugelio metų i�silaisvinusi i� savo pagrobėjo grandinių.

Tuomet.

Galite paklausti sav�s, ar jau�iatės patogiai sverdamos tiek, kiek sveriate. Ar jau�iatės sveikos, energingos, budrios. Jei atsakymas yra ne, pam�stykite, kaip galėtumėte tai pakeisti, atsi�velgdamos į kasdienį gyvenim�. Su kuo galėtumėte susitaikyti, ko galėtumėte laikytis. Kas priver�ia jūsų �irdį plakti grei�iau. Da�nai savo stovyklos mokinėms sakau, kad jei man kalbant jos negirdi vidinio �Taip�, jei netrok�ta mano apibūdinamo dalyvavimo asmeninėje kelionėje, tuomet turi rasti kit� būd� pralau�ti ledus po�iūryje į mityb�, kad daugiau nebestovėtų greta savo kūno, bevilti�kai mėgindamos patekti vidun. Klausymasis ir dalyvavimas Balso groteske neleid�ia jums patekti į savo vidų. Tai laiko jūsų rankas suri�tas. Priver�ia jausti gėd�, nerim� ir panik�. Jokie tikri ar ilgalaikiai poky�iai neįmanomi, kol klūpite prie Balso altoriaus.

Nepaisydamos pirm� stovyklos dien� sudaryto savikritikos s�ra�o bei Balso buvimo pripa�inimo, per kitas por� dienų beveik kiekviena mokinė vėl pasiduoda jo kerams. I�silaisvinimas i� jo gniau�tų �iek tiek u�trunka, mat Balsas atrodo toks pana�us į jus, o jūs įtikėjote, kad be jo siaustumėte gyvenime be jokių suvar�ymų ar moralės; taigi procesas vyksta etapais.

Turėtumėte pradėti nuo Balso bei jo įtakos jūsų gyvenime įvardijimo. Nors tai ir skamba nesudėtingai, i� tiesų primena mėginim� atplė�ti plien� nuo magneto. Da�nai net nesuvokiate, kad pasiduodate jo įtakai tol, kol neatsitraukiate nuo jo postringavimų. Galite pastebėti, kad prie� de�imt minu�ių jautėtės savimi, o dabar pavirtote į kriptonito veikiam� Supermen�: sunykusi�, sumenkusi�, silpn�, nepajėgi�, pa�emint�, sugėdint�.

Did�iausias įvardijimo ir atsiskyrimo stadijos keliamas i��ūkis yra jūsų įsitikinimas, kad turite slėpti savo trūkumus nuo aplinkinių, kitaip jie pasibaisėj� jus atstums, mat tikite kiekvienu Balso pasakytu �od�iu. Esate tikros, kad Balsas �ino vis� ties�, ir nenorite, kad kas nors kitas su�inotų, kokia pabaisa esate. Koks tamsus jūsų vidus. Jūsų pakeisti neįmanoma. Slapstymasis tampa savoti�ku savisaugos mechanizmu. Regis, jis yra vienintelė jūsų i�eitis, jei trok�tate gerumo ar meilės. Visi�kai sutikdamos su Balsu įtikinate save, kad tinkamiausia i�eitis yra gėdytis sav�s ir stengtis dar labiau visk� padaryti teisingai. Būti tokiai, koki� jus įsivaizduoja Balsas. Būti ka�kuo kitu, ka�kuo, kuo i� tiesų nesate.

Būtent t� akimirk� kiekviena minutė (kai nebuvote paveiktos), praleista gilinantis į savo būtį, į neregim� pasaulį, į savo min�ių stebėjim� � kiekviena jūsų dėmesio moneta, įmesta į atidumo �ulinį � virsta suvokimu, kad �ita �lugusi vieta esate ne jūs. Nors ji atrodo pa�įstama ir primena dervos klampyn� � kuo stipriau prie�inatės, tuo giliau klimpstate � tai ne jūs. �inote tai, nes jau esate patyrusios ne vien� pasimėgavimo, ramybės bei d�iaugsmo be jokios prie�asties moment�. Jūs jau �inote, kad esate ka�kas, ko neįmanoma įvardyti, u�pulti ar sunaikinti. Toks suvokimas padeda atsiskirti nuo visko, kuo nesate. Nuo istorijos apie tai, kad jūsų neįmanoma pakeisti. Nuo gėdos dėl buvimo i�sivadėjusia, pasikartojan�ia, pa�įstama istorija apie save. Tuo pat metu juntate vis silpnesnį tro�kim� k�sti susitapatinim� su Balsu, kadangi i�mokote mylėti gyvenim� be istorijos, mylėti save be savo praeities. Paprastumas jums tampa patrauklesnis u� sudėtingum�. Laisvė � u� pa�įstamum�.

Nepatyrusioms sav�s be Balso sakau, kad jos turėtų gyventi, tarsi �inotų, k� tai rei�kia. Tarsi suprastų, jog yra vertos savo pa�ių laiko. Tarsi nusipelnytų rūpintis savo kūnu. Tarsi jų i�siilgtos galimybės i� tiesų egzistuotų. Toks po�iūris nutiesia tilt� į nauj� gyvenimo būd�. Jis leid�ia į�velgti daugiau galimybių. Suprasti, kad tikrai galite vaik��ioti, kalbėti ar valgyti taip, tarsi būtumėte nusipelniusios �ia būti.

Mano stovyklos asistentė Loren pasakojo, kad pradėjusi mokytis atsiskirti nuo Balso, ji jautė poreikį kalbėti su juo taip, kaip buvo draud�iama kalbėti su tėvais. Jai reikėjo sakyti tokius dalykus, kaip �PO PARALIAIS! Pasitrauk nuo man�s! Pasirink lygiavertį prie�inink�� Jos �eimoje reik�ti pyktį buvo nepriimta, o jos Balsas, regis, buvo jos tėvų kopija, todėl siuntimas po paraliais j� ne tik �okiravo, bet ir i�laisvino. Sukaupusi dr�sos ir apgynusi save nuo Balso �iaurumo, ji pajuto palengvėjim�, laisv� ir tai, kad ji, Loren, buvo savimi, o ne leidosi toliau kontroliuojama Dartho Vaderio klono.

Įvardijusios tai, kas nutiko � �A� �lugau, Balsas ir a� esame vienis�, � galite �engti kitus �ingsnius i�silaisvinimo i� savo pagrobėjo gniau�tų link. Ra�ykite ar i�sakykite tikslius Balso komentarus, bet, u�uot kalbėjusios pirmuoju asmeniu (pastarasis neleid�ia atsiskirti nuo Balso), tapkite Balsu, kalban�iu apgailėtinai, nemoraliai, negailestingai. Atsisėskite lovoje, jei esate joje.

Garsiai kalbėkite automobilyje. Visk� u�ra�ykite sėdėdama prie darbo stalo, virtuvėje, svetainėje. Nieko nenutylėkite: �Tu subingalve. Esi nieko verta. Tu amorali, susirauk�lėjusi ragana. Kaip DRĮSTI...� Kalbėdamos stebėkite savo kvėpavim�. Atkreipkite dėmesį į pilv�. Pastebėsite, kad iki �iol jautėtės it mirusi, o dabar netikėtai pajutote grį�tan�i� energij� (Balso pagrobt�j� energij�). Patys �od�iai ar istorija nėra tokie svarbūs, kaip juose įkalinta energija. Nevertinkite smulkmenų � o, Dieve, k� tik pavartojau �odį ragana � papras�iausiai i�gyvenkite jūsų kūne kylan�ius pojū�ius. Oho. Tai primena iki raudonumo įkaitusios lavos kamuolį mano krūtinėje. Dabar jis kyla mano gerkle. Dabar leid�iasi į mano pilv�, rankas. Dabar jau�iuosi did�iulė. I�siplėtusi. Stebėkite, kas vyksta, kai nesigriebiate jokių veiksmų. Kai neatsiduodate pojū�iams ar neslopinate jų. Tik energija. Pati aistra. Nevar�oma. Jūs leid�iate jai kilti. Po kurio laiko pastebėsite, kad jau�iatės kur kas gyvybingesnės, kai nenukreipiate �ios energijos į tam tikr� objekt�, kai juntate j� nepriskirdamos jokiam daiktui ar asmeniui. Susigr��inate savastį. Esate gyva. Neapsakoma. Laisva.

Atsiskyrusios nuo Balso: ir susigr��inusios savo energij�, galite m�styti bei priimti sprendimus dėl savo diskomforto. Galbūt nuspr�site, kad jūsų kūnas jau�iasi prastai, kai valgote sald�iai. Kad jums derėtų apsilankyti pas gydytoj� ar mitybos specialist�. Galbūt suprasite, kad laikas pakeisti darb�. Arba sutuoktinį. Kad jūsų kūnas turi daugiau judėti. Ta�iau, kol esate Balso nelaisvėje, bet kokie sprendimai, pagrįsti jo priespauda, bus tarsi kankinimo būdu i�gautas prisipa�inimas. Nusprendusios atsikratyti de�imties kilogramų, nes �itiek sverdamos atrodote bjauriai, ar kad turite kasdien medituoti arba sekmadieniais lankytis ba�ny�ioje, mat kitaip keliausite į pragar�, priimate gyvenimo sprendimus spaud�iama grandinių. Balso įbruktais sprendimais � paremtais gėda, prievarta, kalte ar ribojimu � pasitikėti negalima. Jie nėra ilgalaikiai, kadangi jų pagrind� sudaro padarinių baimė, o ne tiesos siekimas.

Geriau paklauskite sav�s, k� jūs mylite. Be padarinių baimės, prievartos, gėdos ar kaltės. Kas motyvuoja jus būti maloniomis, rūpintis kūnu, dvasia, aplinkiniais, �eme? Pasitikėkite tro�kimu, pasitikėkite meile, kuri� galima paversti veiksmais nejau�iant bausmės baimės. Tikėkite, kad nesunaikinsite to, kas jums svarbiausia. Leiskite sau bent tiek.

TRE�IA DALIS

Valgymas

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Tos, kurios linksminasi, ir tos, kurios ne

Mano mėgiamiausia visų laikų dieta yra cigaretė, kava ir dietinis �Shasta Creme� limonadas. Mokydamasi antrame auk�tųjų studijų kurse i�girdau tai i� gerai �inomo psichologo Bobo. Anks�iau per du �imtus kilogramų svėr�s Bobas dabar buvo nepaprastai lieknas ir u� tai dėkojo savo naujajam i�radimui � �rudajai dietai�. J� sudarė trys pakeliai cigare�ių ir dvylika puodelių kavos per dien�.

�Oho!�, � atsakiau Bobui restorane, kim�dama orinius pyragai�ius su storiausiu sviesto sluoksniu, o jis, suprantama, tuo tarpu kliukino kav� ir pūtė tobulai apvalius pilk�vus dūmų �iedus. �Galiausiai! Būdas sulieknėti!�

Bobas energingai atlo�ė galv�. Veikiami tokio kofeino kiekio, kokio pakaktų atominės elektrinės darbui, jo judesiai priminė maniako: kalbėdamas trepsėjo kojomis, o rankomis suko ratus ore. Jis patikino: �Geneen, tai i� tiesų veikia. Atsikra�iau daugiau nei �imto kilogramų. Ir, svarbiausia, be jokio vargo. Jokio kramtymo. Jokių ne�varių indų. Jokių lėk��ių ar įrankių.

Kiekvienas bet kur gyvenantis �mogus galėtų sulieknėti laikydamasis �ios dietos!�

Taigi jau kit� dien� pradėjau laikytis �rudosios dietos�, prie kurios dar pridėjau dietinį �Shasta Creme� limonad� � unikalųjį mano rudosios dietos pried�. Laikiausi �ios programos tris savaites ir, kaip galite įsivaizduoti, nume�iau nema�ai svorio. Kadangi lioviausi miegojusi, taip pat įvykd�iau kelet� iki tol mane bauginusių darbų, kaip antai, perskai�iau �Graf� Montekrist�� ir numezgiau vilnonį lovos apklot�.

Ta�iau �i programa nebuvo vienintelė, kurios d�iugiai ėmiausi. Kaskart mano dėmesį patraukus naujam valgymo re�imui � vien skrudintos vi�tienos, porcijos ledų su kar�to �okolado u�pilu per dien�, vynuogių ir rie�utų dietos � u�sidegusi ir nuolanki priimdavau i��ūkį. Man patiko, kad kiti nurodo, k� daryti. Jau�iausi, tarsi ka�kas atsako u� mane. Ka�kas įvertina situacij�, supranta, į koki� ko�� buvau įklimpusi, ir parodo i�eitį. Proteinai. Makaronai. �alias maistas. Lak�tingalų i�matos. Man nebuvo svarbu. Buvau pasirengusi mesti vienos savaitės diet� dėl visi�kai prie�ingos kit� savait� tik todėl, kad ka�kas taip pasakė. Didelės paguodos teikė įsitikinimas, jog jei tik man pavyktų tvirtai laikytis �od�io, tuomet pergalė � nepalenkiamos neapykantos sau dėl storų �launų atne�ta ramybė � bus mano rankose.

Tiesa ta, kad kiekviena mano i�mėginta dieta veikė puikiai. A� visada atsikratydavau �iek tiek svorio. Visuomet sulaukdavau i�ri�imo, kadangi taisyklės buvo labai paprastos:

� Atgailauk.

� Ribok poreikius.

� Badauk.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Jei meilė prabiltų

Pirm� kart� supratusi, kaip lengva nutraukti valgymo kompulsij� � valgyti tai, ko nori kūnas, tuomet, kai esu alkana, ir sustoti pasisotinus � tarsi i��okau i� gerai pa�įstamo gyvenimo rėmų ir netikėtai atsidūriau kitoje galaktikoje. Tarsi iki �iol bū�iau slinkusi lakiuoju smėliu, avėdama plieno batus, o dabar skland�iau pasaulyje, kuriame gravitacija neegzistavo, ir viskas, k� padariau � viskas, k� visada turėjau padaryti � nusiauti prakeiktus batus.

Buvau įsitikinusi, kad vos pasklidus �iniai, vos �monėms suvokus, jog jie jau turėjo maisto problemos sprendim�, multimilijardinė dietų industrija subyrės it kortų namelis. Mes pasieksime savo natūralų svorį ir, i�silaisvin� i� vartojimo nelaisvės, imsimės atominių ginklų i�montavimo, i�spr�sime priklausomybės nuo naftos klausim� ir atrasime, kaip atsikratyti nukarusių akių vokų be plastinių operacijų. Ta�iau �monės �velgė į mane įtariomis akimis � alkis? K� bendra jis turi su valgymu? � bei įvairaus lygio prie�i�kumu. Regisas Philbinas (prie� tai, kai mano mėgstamiausias Kelly Ripaos persona�as Hayley seriale �All My Children� kartu su juo tapo pagrindine veikėja) pavartė akis ir tarė: �Ak, liaukis, nejaugi nori pasakyti, kad norėdamas ledų su kar�to �okolado u�pilu, galė�iau juos valgyti kasdien tris savaites ir numes�iau svorio?�

�Na, � atsakiau. � Taip, ka�kas pana�aus.� �i netikėta �inia Regisui akimirksniu atėmė am�. Be to, laukdamas mano atsakymo jis grei�iausiai m�stė, ar apskritai sugebu i�tarti dviskiemenį �odį. Nors kelet� de�imtme�ių pavėluotas, bet �tai mano atsakymas: jei i� tiesų įsiklausytumėte į savo kūno (ne proto) poreikius, suprastumėte, kad visai nenorite ledų su kar�to �okolado u�pilu tris savaites i� eilės, nepaisant vien minties apie juos sukeliamo tro�kimo bei seilių varvinimo. Greta fakto, kad jūsų organizmui reikia ir kitokio maisto, ne vien grietinėlės ir kar�to �okolado, tikra ir tai, kad vos leisite sau �iuos skanėstus suvalgyti, vos dings tabu, ledai su kar�to �okolado u�pilu taps tokie pat įprasti, kaip sardinės. Paklauskite bet kurios vedusiu ar �iaip neprieinamu vyru susi�avėjusios moters apie kritim� i� debesų. Paklauskite apie aistr� (ir jos trūkum�), kai meilu�is tampa jai prieinamas ir netikėtai ji gali turėti tai, ko manė trok�tanti. �i aksioma tinka tiek meilės reikaluose, tiek kalbant apie maist�: gauti tai, ko nori, yra visi�kai kas kita, nei norėti to, ko negali gauti.

Dauguma i� mūsų yra pernelyg įtikėjusios, neva maisto ir svorio problema yra nei�sprend�iama, o juk papras�iausiai nesuvokiame, kad dėl to did�i�ja dalimi kaltas mūsų nenoras nusiauti tų prakeiktų batų. Esame tarsi aklumo dėl nedėmesingumo eksperimentų tiriamieji, taip susikoncentrav� ties kamuoliu �aidime, jog nepastebime per aik�tel� einan�ios moters gorilos kostiumu.

Pernelyg sutelkusios dėmesį į maist� ir svorį, mes net nesusim�stome, jog ignoruojame patį akivaizd�iausi� sprendim�. Įteigiame sau, kad atsakymas ka�kur slypi, o mūsų u�duotis yra nesiliauti jo ie�kojus, nenuleisti rankų, kol nerasime tinkamo sprendimo. Vien� mėnesį tegalvojame apie baltos spalvos maist�. Vėliau � apie cheminius smegenų procesus. Tinkamo vaisto radim�. Apkūnumo gen�. Priklausomyb� nuo cukraus. Mityb� pagal kraujo grupes. �armus ir rūg�tis sudarantį maist�. Nors vieno ar kelių tokių klausimų sprendimas gali palengvinti mūsų kov�, vis dėlto atsakymų paie�ka naudojamės siekdamos i�sisukti nuo asmeninės atsakomybės � o su ja ir bet kokios galios regimybės � savo po�iūryje į maist�. Po kiekvienu beproti�kai aistringu naujo sprendimo bandymo protrūkiu slypi tas pats nenoras pa�velgti �emyn į savo kojas. Įsitikinimas, jog �nesu pakankamai galinga, kad i�spr�s�iau �i� problem��, yra senas ir vis tas pats. Mes norime visk� baigti, trok�tame save pakeisti. Ta�iau mūsų pastangos yra pasmerktos �lugti, kadangi atsakymas slypi ne ten, kur jo ie�kome.

Įkyrių min�ių atsikratome ne dėl tam tikrų savo veiksmų; jos i�nyksta mums i�siai�kinus, kas esame. Pripa�inus, kas mus stiprina, o kas � sekina. K� mylime, o k� manome mylin�ios, nes negalime to turėti.

Pirmus mėnesius pradėjus sklandyti �en bei ten be plieninių savo batų, bet koks anks�iau svaigin�s, siurb�s energij� ir vert�s bjauriai jaustis maistas ar valgymo būdas (u�kand�iavimas automobilyje, stovint ar slepiantis) greitai prarado savo patrauklum�. Kitoje mėnulio pusėje, galaktikoje be traukos jėgos man tapo ai�ku, kad valgymas yra skirtas vieninteliam tikslui � savo kūnui maitinti ir puoselėti. O �is kūnas tro�ko gyventi. Jam patiko jausti savyje gyvyb�. Judėti kuo laisviau. Matyti, girdėti, liesti, u�uosti, ragauti; prie galimybės visa tai daryti labai daug prisidėjo maistas. Mano mitybos įpro�iai tapo dar vienu sklandymo būdu.

Mitybos rekomendacijos apibūdina kitu sklandymo būdu tapusį valgym�. Kai valgoma atsipalaidavus ir siekiama puoselėti kūn�, kai tai daroma laisvai ir trok�tant puoselėti gyvyb�. �ias rekomendacijas pla�iai apra�iau pirmose trijose savo knygose, skirtingi jų variantai buvo minimi kituose darbuose bei įtraukti į dietų programas, ta�iau, nepaisant to, jos i�lieka fundamentaliais intuityvios mitybos patarimais bei stulbinan�iomis durimis į tai, kaip mes valgome ir gyvename.

Rekomendacijos ne visuomet man atrodė patrauklios. Vos pradėjusi dėstyti, vadinau jas nuobod�iu, ta�iau būtinu instrukcijų apie i�sivadavim� i� kompulsyvaus valgymo gniau�tų rinkiniu. Pasidaviau dominuojan�iai kultūrinei nuomonei, jog įkyrios mintys apie maist� yra banali moterų problema, kuri� reikia pa�alinti kaip nervinį tik�, kad galėtume susikoncentruoti ties svarbesniais dvasiniais, intelektualiais bei politiniais reikalais. Ta�iau savo darbe susidūrusi su tiek daug ken�ian�ių moterų įsitikinau, jog daugiau nei pusė �ios �alies moterų nesugeba i�bristi i� lakiojo įkyrių min�ių apie maist� smėlio, kad tai yra dvasinė, intelektinė bei politinė problema. Tai rei�kia, kad mitybos rekomendacijos yra tam tikra religinė praktika. Toms moterims atvėrus savo skausm� (pradedant nuo leidimo sau vartoti maist� gyvybei palaikyti, o ne save bausti) ir atskleidus ties� apie savo gyvenim� � perfrazavus poet� Muriel� Rukeyser � pasaulis suskiltų perpus.

Nedidelis pasaulio skilimas galėtų atne�ti nema�ai naudos, mat mūsi�kis materijos � įskaitant ir moters kūn� � sudaiktinamas yra viena i� apokaliptinės katastrofos, kurioje atsidūrėme, prie�as�ių. Nesistengdami su savo kūnais (bei �eme) elgtis pagarbiai, mes juos �iuk�liname, mėginame priversti paklusti mūsų valiai. Turėdami omenyje praraj�, ant kurios kra�to kabome (nesvarbu, ar tai tirpstantys ledynai, ar vaikų nutukimo koeficientas), galime dr�siai teigti, jog mūsų elgesys ir sprendimai nėra veiksmingi.

Rekomendacijos siūlo kit� būd�.

Kiekviena jų turi savo nemaistinį ekvivalent�, savo nematom�, �dvasin� dimensij�. Pavyzd�iui, galite u�kand�iauti paslap�ia, slėpti, k� valgote, nuo savo draugų bei artimųjų, ta�iau lygiai t� patį galite daryti ir su savo jausmais. Galite meluoti �monėms apie savo įsitikinimus, tro�kimus bei poreikius. Taigi galite tyrinėti savo gyvenim� �velgdamos į tai, kaip gyvenate, arba gilindamosi, k� ir kaip valgote. Abu �ie keliai veda į tai, kas slypi po mityba ir u� jos ribų: į tai, kas niekada nebuvo alkana, niekada nepersivalgė, niekada nepriaugo ir nenumetė nė kilogramo.

Nors leid�ian�iosios ir ribojan�iosios pasi�ymi visi�kai skirtingais santykiais su tvirtais (kito �mogaus) patarimais bei struktūra (pavyzd�iui, mitybos rekomendacijomis), tiek vergi�k� paklusnum� struktūrai, tiek absoliu�i� neapykant� vadovavimui derėtų i�tyrinėti atid�iau. Tiek ribojan�iosioms, tiek leid�ian�iosioms reikia tam tikro kompaso � net jei jis toks paprastas, kaip mitybos rekomendacijos � galin�io i�vesti jas i� kompulsijos miglos. Nors ir �aviai skambėtų �od�iai �papras�iausiai palikite save ramybėje, tikroji jūsų prigimtis viskuo pasirūpins�, palikti save ramybėje rei�kia atsidavim� įprastiems, giliai įsi�aknijusiems mitybos įpro�iams. �ie įpro�iai paprastai rei�kia įprast� badavim� bei prisikim�im�.

Man da�nai ra�o leid�ian�iosiomis virtusios ribojan�iosios, nesugeban�ios liautis mai�tavusios prie� daug metų k�stus nurodymus, k�, kada ir kiek valgyti. Jos nebenori turėti nieko bendra su niekuo, kas primena taisykles ar mitybos planus, taip, kaip anks�iau buvo prie jų prisiri�usios.

Mai�tavimas prie� vienokį ar kitokį vadovavim� papras�iausiai atskleid�ia kit� vergi�kojo paklusnumo taisyklėms pus�. Bet kuriuo atveju nesate laisvos, nes jūsų elgesį kontroliuoja taisyklės.

Leid�ian�iosioms sukilus prie� struktūr� arba ribojan�iosioms virtus leid�ian�iosiomis ir pradėjus mai�tauti prie� nustatyt� tvark�, paprastai ne pati struktūra kelia tiek daug sumai�ties, o kaip j� interpretuojame. Kokias istorijas apie j� pasakojame. Kaip suprantame sėkm� ir nesėkm�. Kuo pa�ios save laikome. Koki� prasm� suteikiame svorio metimui ir jo priaugimui. Mano gyvenimas �lugs, jei kitus dvylika metų nevalgysiu kaskart pasijutusi alkana; esu tokia netikėlė, jog net negaliu suprasti, kada jau�iuosi alkana.

Stovyklos mokinės padėjo man suprasti, jog nors ir kaip pristaty�iau mitybos instrukcijas � net jei u�sitarnauju pasitikėjim� ir pa�adu nema�ai �okolado � tai visada �iek tiek rizikinga. Nors rekomendacijos ir yra nuorodos į atsipalaidavim� bei laisv�, da�nai jos suvokiamos kaip dar vienas taisyklių, kurių privalu laikytis, rinkinys. Dar vienas taisyklių rinkinys, kurio galiausiai teks atsisakyti. Dar septynetas būdų mai�tauti.

Kart� pietų pertraukos metu, prie� tai tris valandas prakalbėjusi apie mitybos rekomendacijas, lėtai įsliūkinau į valgom�jį, kuriame stovyklos dalyvės siautulingai sėdosi pietauti. Stebėjau savo numylėt�sias mokines, kraunan�ias tiek daug maisto į savo lėk�tes, jog valgymo scena filme �Tom Jones� atrodytų tarsi reklaminis anoreksijos klipas.

Supratusi, jog mano kruop��iai parengtos rekomendacijos stokoja paai�kinimo apie jų laikym�si, paskambinau varpeliu ir papra�iau padėti savo įrankius ant stalo. (Perspėju: NEMĖGINKITE taip eksperimentuoti su savo draugais ar �eima. Jei negaunate atlyginimo u� tai, kad pertrauktumėte valgym�, ver�iau nestokite tarp alkanos moters ir jos maisto, kadangi rizikuojate būti pa�autos, kaip briedis Balmorale. Net stovyklos kolegės � artimos bi�iulės � paskambinus �padėkite savo įrankius� varpeliu, pa�velgia į mane sulaukėjusiomis akimis.)

Nuo tos neapykantos kupinos popietės vien� ar du kartus per dien� stovykloje valgome įdėmiai tyrinėdamos maist� savo lėk�tėse, ta�iau minėti pietūs buvo pirmieji. Atrėmusi gausyb� įsiutusių �vilgsnių bei skard�iai nuaidėjusį �Ne!�, tuoj pat prabilau apie esm�: �Mes k� tik praleidome vis� ryt� besigilindamos į alkį, pasitenkinim� bei kūno signalus, kitaip tariant, mitybos rekomendacijas. Man įdomu, kokį poveikį jums turėjo �i informacija.�

Stojo nuostabos prisotinta tyla. Tuomet viena moteris sukaupė ry�to i�tarti: �Kokios mitybos rekomendacijos?� Kita antrino: �Ak, tos. K� bendra jos turi su mūsų pietumis?�

Kit� dien�, siekdama numal�inti mai�t�, kilusį prie� taisyklių rinkinį, kurį, mokinių manymu, dengė sumanus �rekomendacijų� pavadinimas, pradėjau vadinti jas �jei meilė prabiltų� instrukcijomis. Tariau savo mokinėms: �Jei meilė prabiltų apie maist�, ji pasakytų; �Brangioji, valgyk, kai esi alkana, nes jei elgsies kitaip, maisto skonis neteiks malonumo. Kodėl turėtum imtis ka�ko, kas neteikia tau malonumo?� Jei meilė galėtų su jumis kalbėtis, ji pasakytų: �Mieloji, valgyk, ko trok�ta tavo kūnas, prie�ingu atveju jausies prastai. Kodėl turėtum jaustis i�vargusi ar prislėgta dėl to, k� dedi į burn�?� Jei meilė kalbėtų su tavimi, mano ma�asis pyragaiti, ji pasakytų: �Liaukis valgiusi, kai jautiesi soti, kitaip jausies nepatogiai. Kodėl turėtum praleisti bent vien� minut� jausdamasi nepatogiai?�

Joms tai patiko.

Jos juokėsi. Jos suprato, kad būtent to ir siekiau pasitelkusi rekomendacijas: i�mokyti jas meno pamaloninti save maistu.

Ta�iau mai�tas nerimo.

Jos i�mokė mane, kad kompulsyvus valgymas paprastai mir�ta k�snis po k�snio. I�girstate apie rekomendacijas (arba �jei meilė prabiltų� instrukcijas, jeigu jums priimtiniau) ir pamanote: �Oho! A� galė�iau tai padaryti!� Vėliau suprantate, jog valgymas paslap�ia jums kelia pasitenkinim�, ir nebepajėgiate liautis sukiojusis aplink �aldytuv� manydama, jog galbūt kompulsyvus elgesys nėra tokia didelė bėda. Ta�iau akies kra�teliu i�vydusios laisvės galimyb�, paragavusios sklandymo, nebegalite grį�ti atgal. Kart� su�inojusios, nebegalite tų �inių prarasti.

Vis dėlto.

Meilė kalba, ta�iau gali būti, kad papras�iausiai nenorite jos klausytis. Bet kuri� akimirk� kuri� nors popiet� jums gali pasirodyti kur kas smagiau paversti maist� savo narkotiku ir su�veisti vis� tort�. Taip reikalai kurį laik� ir klostysis. Patariu pradėti neskubant. (Jei paversite �ias instrukcijas dar vienu savo projektu � kaip lankym�si sporto klube penkias dienas per savait� po �e�erių metų slampinėjimo � greitai pakilsite į or�, ta�iau taip pat greitai pasijusite subliū�kusios.) Atkreipkite dėmesį į tai, kurios instrukcijos jums priimtinos, o kurias norėtumėte apskritai pamir�ti. I�sirinkite sau priimtiniausi�j�. Turėkite j� galvoje vis� savait�. Stebėkite, kaip jau�iatės jos laikydamosi ir j� ignoruodamos.

Pasitikėkite procesu, pasitikėkite savo laisvės tro�kimu. Galiausiai liausitės norėjusios daryti tai, kas u�temdytų plintan�i� �vies�, su kuria pradėjote sieti savo gyvenim�. Būkite tikros, jog taip, kaip drugio sparnų plazdėjimas vienoje pasaulio pusėje sukelia uragan� kitoje, taip kiekvien� kart� moteriai susiejus savo mitybos įpro�ius su atsipalaidavimu, kaskart jai nusiavus nelemtus batus, grandinės atsilaisvina mums visoms.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Buvimas ledais su kar�to �okolado u�pilu

Mitybos rekomendacijos yra tarsi rusi�kos matrio�kos; jos yra būtent tai, kas ir atrodo, nors tuo pat metu atveria duris į kitus pasaulius. Pavyzd�iui, rekomendacij� �valgykite, ko trok�ta jūsų kūnas� galima interpretuoti vien tik maisto bei mitybos kontekste. Ta�iau tuo pat metu prie� mus atsiveria nuostabi progresija: galbūt jūs pradėsite imdamos �lam�ti visk�, kas paklius po ranka, ta�iau vėliau suvoksite, jog toks elgesys tėra reakcija, mai�tas prie� nutylim� taisykl�, draud�ian�i� jums gauti to, ko norite. Jums įtikinus save, kad galite gauti trok�tamų dalykų, taisyklė netenka prasmės, o kartu su ja i�nyksta ir reakcija. Pastebėsite, jog pama�u atrandate maist�, kuris gundo tiek jus, tiek jūsų kūn�. Su�inosite, koks maistas teikia jums energijos, skatina budrum�, palaiko. Jums supratus, kad galite jaustis gerai nevalgydamos tam tikrų produktų ir pakeisdamos juos kitais, kompulsyvus elgesys pradės byrėti, mat jūs būsite radusios kai k� geresnio: pradėsite pama�u susigr��inti savo gyvenim�. Kiekvienam �mogui judėjimas nuo besaikio valgymo prie maitinimosi, kad palaikytų savo gyvybines jėgas, vyksta skirtingai, ta�iau jei pastebite, jog valgote visk�, kas negali suvalgyti jūsų, ilgiau, nei kelias savaites, tuomet rekomendacija teisinate prisikim�imo protrūkius.

Rekomendacija �valgykite tai, ko trok�ta jūsų kūnas� taip pat apima ilgesingus norus � �irdies geismo i�rai�kas � tarp kurių yra gro�is bei begalinis noras su�inoti, kas slypi u� i�vaizdos. �Visus mūsų norus � meilės, vertinimo u� tai, kokios esame, naujo raudono automobilio�, ra�o Johnas Tarrantas, �vienija tro�kimas surasti ir pasinerti į paslapting� visų dalykų gelm�. Lai�ke Albertui Ein�teinui vienas vaikas ra�ė: �Noriu �inoti, kas yra u� dangaus ribų. Mano mama sakė, kad jūs galėsite man atsakyti.� Sugrūsdamos visus savo tro�kimus į ka�k� ap�iuopiamo, kaip irisinis pudingas, i� savo gyvenimo i�stumiame poezij�, �ventum� bei ilgesį ir u�rakiname savo �irdis neįveikiamomis spynomis. Papras�iausia instrukcija �valgykite tai, ko trok�ta jūsų kūnas� pradeda atskleisti tai, kas buvo paslėpta vis� gyvenim�.

I� vienos stovyklos mokinės:

Kaskart valgydama tarsi patvirtinu slapt� �inojim�, jog giliai �irdyje esu bloga mergaitė, kad meilė ir gro�is nėra man skirti, kad esu vieni�a ir pasmerkta likti �ioje am�inoje skaistykloje. Dedu daug pastangų, gerai atlieku savo darb�, dalyvauju bendruomenės gyvenime, ta�iau visada grį�tu prie �altų, sunkių �ios sausos vienatvės tiesų ir įgimtų mano gyvenimo apribojimų. Nepaisydama tikrovėje egzistuojan�ių galimybių, persivalgau siekdama u�drausti saujomis pasinaudoti bei paguosti save, mat jau�iuosi jų neverta ir man papras�iausiai negalima jomis naudotis.

Savo įsitikinimus saugau valgydama. Stovykloje pastebėjau, kad sekmadieninės valgymo meditacijos metu, man bevalgant, mano krūtin� � mano �irdį � ka�kas surakindavo replėmis. Jau�iausi blogai dėl to, kad valgiau; man atrodė, kad ka�kas gali atimti mano maist�, arba kad pati sau u�drausiu valgyti, taigi pati save spaud�iau. Tarsi sumūrijau sien� aplink savo �irdį, kurios niekam nevalia perlipti, per kuri� neprasiskverbtų joks intymumas. Neprisileid�iu �monių ar�iau, o vienas i� pagrindinių būdų tai padaryti yra valgymas.

Pradedu suprasti, kad �ioje kovoje su maistu disciplina, sav�s kontroliavimas ar derybos su savimi nėra svarbiausi dalykai; net maistas nėra svarbiausia. Svarbiausia yra istorija � u� �irdies griebianti istorija � apie meil�, tro�kimus ir turėjim�.

Pradėjusi valgyti, k� norėjau, kelias pirmas savaites painiojau maist�, kurio anks�iau neleidau sau valgyti nejausdama kaltės, su tuo, ko mano organizmas i� tiesų norėjo. Manasis u�drausto maisto s�ra�as buvo gan ilgas, mat dietų laikiausi septyniolika metų. (Nors persivalgymo protrūkiai lydėjo mano dietų laikym�si, jie visada turėjo padarinių. Po antro ir tre�io k�snių jie tapdavo sav�s kankinimo ir kaltės praktika, tarsi bū�iau bad�iusi save peiliu ar trankiusis į sien�. Kiekvienas persivalgymo protrūkis palikdavo jį primenantį rand� ir keldavo nusivylim� bei �leik�tulį.)

Pasi�adėjusi, kad �į kart� galėsiu valgyti k� norėsiu be jokių įsipareigojimų � be dietos grėsmės pirmadienio ryt� vis� likusį gyvenim� � tuojau pat griebiausi vaikyst� primenan�io maisto, kurio man niekada nebuvo leista valgyti. Atrodė, kad leidusi sau valgyti, ko negalėjau būdama vaikas, sugebėsiu gauti, ko niekada negavau. Tarsi dar kart� i�gyvendama istorijos maisto dalį, sugebėsiu pakeisti scenarijų, kuriame ji i�sirutuliojo; valgydama ledus vietoje �alto pieno ar sausainius vietoje kvietinių krekerių, slap�ia planavau susikurti antr� vaikyst�, kurioje mano tėvai būtų June ir Wardas Cleaveriai.

Kaip ra�iau anks�iau, buvau tokia laiminga nusprendusi daugiau niekuomet nesilaikyti dietų, jog nepastebėjau paklydusi �okoladinių sausainių bei jų te�los cukrinėje migloje. Turėjau sau įrodyti, jog tai, ko tro�kau labiausiai, nebuvo u�drausta, ta�iau niekaip nesupratau, kodėl nenorėjau tų sausainių; labiau tro�kau jausmų, leid�ian�ių juos valgyti: norėjau pasijusti suprasta, nusipelniusi, mylima.

�mogaus sielos vertė, dvasia niekuomet nepriklausė nuo svarstyklių rodomo skai�iaus. Esame nepakartojamos �viesos, erdvės ir vandens būtybės, kurioms judėti reikia �fizinių transporto priemonių�. Mums ėmus tapatinti save su ka�kuo, k� galima pasverti ar pamatuoti, giliai viduje ka�kas sukyla.

Labiau, nei trok�tame valgyti ledus su kar�to �okolado u�pilu, norime, kad mūsų gyvenimai būtų tarsi ledai. Norime grį�ti namo į save. Trok�tame pa�inti nuostab�, pasitenkinim� bei aistr�, ta�iau jei liausimės dėl sav�s stengtis, jei apleisime savo tro�kimus, jei leisime galimybei i�sprūsti mums i� rankų, tejausime tu�tum�, kurios negalėsime įvardyti. Mums atrodys, jog ka�ko trūksta, nes i� tiesų taip ir bus � neturėsime ry�io su viso �velnumo, visos meilės, visos galios, visos ramybės, viso d�iaugsmo, visos tylos �altiniu. Jis visada mus persekios, mat kart� jį jau buvome u�mezgusios � gimėme jį turėdamos. Mūsų l�stelės tarsi prisimena, kad namai yra brangakmeniais tviskanti vieta, ta�iau mes taip ilgai gyvenome kaip elgetos, jog nebe�inome, ar ta vieta buvo tik sapnas. Ir jei pasirodytų, jog j� i�ties tik sapnavome, bent jau galėtume suvalgyti jos prisiminim�.

Pirmųjų k�snių metu, prie� persivalgymui mus apsvaiginant, visi tro�kimai atrodo įgyvendinami. Viskas, ko ka�kada netekome, dabar yra �ia. Taigi pasitenkiname konkre�ia prarastosios sav�s versija maisto forma. Pastar�jį sutapatinusios su gėriu, meile arba pasitenkinimu, nebegalime elgtis niekaip kitaip, tik rinktis jį, nors ir brangiai tai atsieitų. Nesvarbu, net jei mūsų gydytojas įspėja, jog �itiek sverdamos nei�gyvensime iki kito mėnesio. Mat kai esame pasimetusios, kai esame benamės, kai daug metų praleid�iame atskirtos nuo to, kokios i� tiesų esame, neatlaikiusios �irdies ar s�narių spaudimo, grėsmė mums nebeatrodo tokia bauginanti. Mirtis neg�sdina tų, kurios ir �iaip pusiau mirusios.

Klasikinėje Marko Tsvaino novelėje �Princas ir elgeta�, nors ir apsikarst�s skudurais, princas nesiliovė tvirtinti: �A� esu karalius, a� esu karalius, jūs man neįsakinėsite!� Dėl savo karali�kos prigimties jis i�liko nepalau�iamas net kai niekas juo netikėjo, net įmestas į kalėjim�. Ta�iau dauguma i� mūsų praleidome ilgus metus abejodamos savo teise u�imti viet�, todėl �inome vienintelį būd� būti i�girstos: �A� esu karalienė, a� esu karalienė, jūs nekontroliuosite to, k� valgau!� Po ilgame�io dvasinio alkio painiojimo su fiziniu, kartojimo sau, jog esame tai, kiek sveriame, tapome nepaprastai jautrios nurodymams k�, kada ir kiek valgyti. Tarsi tam tikra prasme mūsų nesupan�iotas, ta�iau vis dar pas�moningas spinduliavimas i�did�iai pakelia galv� ir taria: �Man�s neįkalinsite. Man�s nesuvar�ysite.�

Did�iausias bet kokios svorio problemas mėginan�ios spr�sti sistemos keliamas i��ūkis yra tai, kad jei joje tuo pat metu neatsi�velgiama ir į ka�ko trok�tan�i�, ta�iau negalin�i� to įvardyti jūsų dalį � �irdies �irdį, o ne �launų apimtį � ji nebus efektyvi. Mes nenorime būti lieknos, nes lieknumas laikomas visaver�io gyvenimo, meilės arba sveikatos garantu. Jei tai būtų tiesa, tuomet Afrikoje nebūtų genties, kurioje moterys yra apkūnios, didingos ir ilgaam�ės. Neegzistuotų matriarchato istorija, kurioje garbinamas moterų vaisingumas bei fizinis apkūnumas. Trok�tame būti lieknos, nes lieknumas yra �iuolaikinis kelias į laim�, ramyb� ir pasitenkinim�. Ir nors tas kelias grįstas melu � bulvariniuose �urnaluose netrūksta i�sekusių, perkarusių į�ymybių � dauguma svorio ma�inimo sistemų neatne�a �adėtųjų rezultatų, kadangi antsvorio atsikratymas nepaver�ia �monių laimingais. Ar ramiais. Ar patenkintais. Lieknumas nei�sprend�ia formos, svorio ir vardo neturin�ios tu�tumos problemos. Net ir nepaprastai veiksmingos dietos nėra sėkmingos, mat naujame kūne i�lieka ta pati vilties netekusi �irdis. Dvasinio alkio neįmanoma numal�inti fizi�kai.

Garsus Zen budizmo mokytojas yra pasak�s: �Nėra teisingo. Nėra klaidingo. Ta�iau teisinga yra teisinga, o klaidinga � klaidinga.�

Tas pat tinka ir kalbant apie mitybos rekomendacijas. Sekimas jomis nenuves jūsų į gyvenim�, kurio neapsunkina emocinis valgymas. Ta�iau nuo įkyrių min�ių apie maist� nei�sivaduosite be jų. Maistas tiesiogiai veikia mūsų apetit� bei pasiry�im� tyrinėti, į�velgti ties� ir gr��inti save ten, kur mus suptų mylimi dalykai. Maistas � tarsi dvasia virtusi materija � yra tiesioginis ry�ys tarp fizinio bei dvasinio pasaulio, tarp to, k� dedame į burn�, ir to, k� jau�iame savo �irdyse. Aistra, stiprybė ar d�iaugsmas negali įsi�aknyti i�sekusiuose, suvytusiuose, pusiau mirusiuose kūnuose.

Mano seminaruose atliekame paprast� valgymo pratim�: dalyvėms i�dalijami nedideli dubenėliai su trimis skirtingais valgiais. Vien� dien� dubenėlio turinį sudaro vynuogė, gabalėlis kvietinio krekerio ir truputis juodojo �Dove� �okolado. Dien� prie� tai jame buvo �Hershey�s� triufelis, kukurūzų tra�kutis ir dvi razinos. Vien� �io pratimo versij� atlieku nuo pat dėstytojos karjeros prad�ios, ir kiekvien�kart be i�imties poveikis apstulbina, mat suvalgydamos ma�� maisto gabalėlį lėtai, jį ap�iūrėjusios, pakėlusios į �vies�, priglaudusios prie lūpų, pavar�iusios burnoje, dalyvės atskleid�ia u� maisto slypin�ias savo svajas ir fantazijas. Viena moteris sakė: �Gabalėlio gana, ta�iau m�stydama apie visus kitus mai�elyje likusius gabalėlius jau�iu labai daug netenkanti. Tarsi man�s lauktų visa apimanti meilė, ta�iau, suvalgiusi tik gabalėlį, j� atstumiu.� Abi supratome, kad jos �od�iai tiesiogine prasme nebuvo tiesa. Kad suvalgius vis� mai�elį saldumynų jai truks ne meilės, o regimybės gerai jaustis. Vis dėlto jos įsitikinimai apie ribojim� ir turėjim� buvo pernelyg susij� su maistu � ji ir toliau tikės, kad �Hershey�s� triufelių mai�elis nuves į Pa�adėt�j� �em�, jei nepasiry� su�inoti, k� maistas i� tikrųjų rei�kia.

Turite būti pasiry�usios eiti iki galo. Suprasti, kad maistas tėra meilės, galimybių ir visko, k� vadinate tikr�ja prigimtimi ar Dievu, dubleris. Prie�ingu atveju ir toliau auginsite ir mesite svorį vis� likusį savo gyvenim�. Ir toliau gr��ysite rankas, dejuosite ir jausitės auka. Ir nors, kaip sakau savo mokinėms, nusprendusios �itaip praleisti likusį savo gyvenim� nebūtumėte vieni�os � daugelis su maistu ir antsvoriu kovojan�ių �monių elgiasi būtent taip � verta bent prisiminti, jog nuspr�sti galite jūs. Jums teks priimti sprendim�, k� darysite su savo, kaip ra�o Mary Oliver, �pa�ėlusiu ir tokiu brangiu gyvenimu�.

Mitybos rekomendacijos: primena reikalingų atlikti darbų s�ra�� � akivaizd�iausiame lygmenyje taip ir yra � ta�iau jos taip pat apibūdina vos u� k�snelio esan�i� berib� laisv�. Rekomendacijos yra takelis į ap�valgos aik�tel� ir pats kvap� gniau�iantis vaizdas. Jas galite laikyti obsesinio valgymo nutraukimo metodu; jos apibūdina ir tai, kaip atrodo bei kokius jausmus sukelia kompulsyvaus elgesio pabaiga. Jos visuomet yra teisingos, mat jomis apibūdinama per maist� pasirei�kianti tiesa.

Vadovavim�si rekomendacijomis galima laikyti dvasinio gyvenimo lavinimu, sekti jomis rei�kia dalyvauti, suvokti bei būti �ia ir dabar. Da�nai kartoju savo mokinėms, kad jei i� prad�ių jos teprisimena rekomendacijas valgydamos � tegul tai truks vos penket� minu�ių � net ir taip jos u�megs ry�į su tuo, kas yra auk��iau prie�taringų tro�kimų bei s�lyginių reakcijų į ribojim� ir įsisenėjusį alkio jausm�. Vienintelė �ios �dvasinės� dalies patyrimo valgant akimirka skatina natūralų polinkį tyrinėti toliau, atrasti naujus dalykus, mėginti pasiekti kan�ios niekada nepa�inusi� savo dalel� � tai, galų gale, ir yra bet kokios religinės ar dvasinės praktikos funkcija.

Prie� septynerius metus pirm� kart� į stovykl� atvykusi moteris vadino save �sugadinta sėkla�. Ji buvo nuostabi, sėkmės sulaukusi ra�ytoja, u�mezgusi santykius su mylimu vyru, ta�iau jos jausmai sau buvo tamsūs ir prie�taringi, o svoris � pavir�utini�kiausia jų i�rai�ka.

Po keleto metų lankymosi stovyklose ji �prabudo�. Netikėtai suprato, jog gali pasirinkti, kam skirti savo laik� ir kaip gyventi. Ji i�moko pasakyti �ne�. Sakydavo jį �monėms, su kuriais nenorėjo bendrauti, vietoms, kuriose nenorėjo lankytis. �A� net atsisakiau dalyvauti �verksmų vakaronėje�, � pasigyrė ji; tai buvo septynių moterų kompanija, jau dvide�imt metų kasmet susirenkanti kartu papietauti ir pasiskųsti savo �launimis, rankomis ir pilvais. � �A� tartum netikėtai supratau neprivalanti k� nors įrodinėti savo motinai. Tai visi�kai kitoks gyvenimas. �viesus gyvenimas.� Ji pasakojo: �Anks�iau gera savijauta nebuvo prioritetas. Ji nebuvo svarbi. Apie j� net negalvojau. Kodėl tikėjau esanti sugadinta sėkla, o dabar nusipelniau jaustis nuostabiai. Sulėtinau dabartinį temp�. Vadovaujuosi mitybos rekomendacijomis, ta�iau ne dėl to, kad tai rekomendacijos; laikausi jų, nes tai vienintelis prasmingas valgymo būdas.�

Dvasiniai kiekvienos tradicijos vadovai pabrė�ia gili� ramyb�, egzistuojan�i� kiekvieno � visų � tikrojoje prigimtyje. Ta�iau �od�iais bei praktika j� reikia padalyti į ma�us gabalėlius, mat ji per didelė, kad galėtume j� pajausti, ypa� jei esame įsitikinusios, jog mūsų vidus sugadintas. Dvasinio kelio arba religijos tikslas yra nutiesti tikslų ir įtikim� tilt� į tai, kas atrodo neįtikima.

Maisto ir svorio arenoje mitybos rekomendacijos yra tiek dvasinė, tiek fizinė praktika. Jos nutiesia tikslų keli� į buvimo akimirkoje pasaulį bei ger� savijaut�. Jos nupasakoja, kaip atrodytų jokių sunkumų nekeliantis valgymas. Kai klausotės savo kūno. Valgote, kad save puoselėtumėte. Pamaloninate save maistu. Rekomendacijos yra tai, į k� atsigr�ite pavargusios nuo maud�ian�ių s�narių. Nuo nesibaigian�io sav�s mu�travimo. Rekomendacijos tėra supratimas, kad jūsų kūnas priklauso jums ir kad valgymas gali būti būdas būti savimi. Po ilgų metų, po visų dietų, po priaugtų ir numestų, numestų ir priaugtų kilogramų, po valgymo tam, kad prie�intumėtės, mai�tautumėte ir kovotumėte, suprasite, kad valgymas pagaliau gali būti � ir visuomet buvo � jums ir tik jums.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Mantra �po paraliais�

Pa�autas Mahatma Gandhis nesiliovė kartoj�s �od�ių �Ram, Ram� (indi�kas inkarnacijos dievo vardas). Jis taip ilgai kartojo �i� mantr�, jog, net jo kūn� perskrodus kulkai, tie patys �od�iai pasipylė i� burnos. Esu girdėjusi �mones kalbant, kad did�ioji amerikie�ių mantra, pirmieji �od�iai, i�sprūstantys susidūrus su sudėtinga situacija � eismo įvykiu, krize ar mirtimi � yra �po paraliais�. Tikiu tuo, mat mano mokinės, pirm�kart i�vydusios rekomendacijas, beveik visada su�unka: �Po paraliais!�

�Po paraliais. Nenoriu.�

�Po paraliais. Nebegaliu skaityti �People� prie vakarienės stalo.�

�Po paraliais. Jokiu būdu. Nepriversite man�s.�

Mūsų galvose įsi�aknijusios dvi maisto prie�ingybės. Arba galiu valgyti tai, k� noriu, arba ne. Arba maistas teikia d�iaugsmo ir valgau kompulsyviai, arba to nedarau ir lieknėju. Vienaip a� ken�iu, kitaip � ne. Vos i�girdusios rekomendacij�, i�kart pagalvojame � ribojimas. Vargas. Ne.

A� į tai �velgiu kitaip. Kai diabetike man skund�iasi, jog negali valgyti to, ko trok�ta, nes tai kelia grėsm� jos gyvybei (dėl to jau�iasi ribojama), atsakau, kad j� pra�udys tik tro�kimas gyventi kitokį gyvenim� ar būti kitokios sveikatos būklės. Pragaras yra ry�io tarp minties suvalgyti vis� tort� ir tikrovės, jog �is paguldys į diabetin� kom�, trūkumas. Reikia tikrinti ne rekomendacij�, o moters prie�tar� su realybe. J� �udo ne maistas, o atsisakymas susitaikyti su savo būsena.

Viena stovyklos mokinė parei�kė: �Man netinka rekomendacija apie valgym� nebla�kant dėmesio. Negaliu suvir�kinti maisto neskaitydama �urnalo �The New Yorker� ir nenoriu to atsisakyti.�

�Tuomet pasakyk man, kodėl atvykai į �i� stovykl�?�, � pasiteirauju.

�Nes nuolat persivalgau. Nes jau�iuosi apgailėtina. Nes, atrodo, nepajėgiu suimti gyvenimo į savo rankas.�

�Kas atsitinka tau skaitant prie stalo?�

�Na, a� taip įsijau�iu į skaitym�, jog nė nepastebiu, kiek sukertu.�

�Jei skaitymas valgant priver�ia tave persivalgyti, o persivalgiusi jautiesi apgailėtina, tuomet dar kart� atsakyk, kodėl turi valgyti skaitydama?�

�Nes to noriu, � atkerta ji prie�i�kai. � Nes tai suteikia laimės. Nes gyvenu viena ir, jei to nedarau, jau�iuosi vieni�a.�

�Taigi skaitai, kad i�vengtum vienatvės jausmo?�

�Taip, manau, galite taip tvirtinti.�

�O koks ry�ys tarp valgymo vienai ir vieni�umo?�

�Ak�, � ji pavarto akis, tarsi sakytų � Kas gi ne�ino, kad gyvenantys ir valgantys vieni �monės automati�kai yra vieni�i?�

Tyla.

Tuomet: �Visi �ino, kad gyvenantys vieni penkiasde�imt dvejų metų �monės yra nevykėliai. Visi�ki nevykėliai. Valgydama ir tuo pat metu skaitydama neprivalau pripa�inti fakto, jog esu nevykėlė.�

�Taigi vien tik valgymas nėra toks skausmingas ir neveda tiesiogiai į vienatv�. Skausminga yra tai, k� sau pasakoji apie valgym� vienumoje. Tai tavo pasakojama istorija. Bjauriai tave ver�ia jaustis tavo pa�ios nuolat kartojamas ko�maras. Jei tokia istorija nenutiltų mano galvoje, a� taip pat jaus�iausi apgailėtinai.�

�Minutėl�, � įsiterpia ji. � Jūs neatkalbėsite man�s nuo �The New Yorker� skaitymo. Tai teikia man malonumo.�

�Puiku, � atsakau. � Neprivalai liautis dariusi nieko, kol nesi tam pasirengusi. Ir jei skaitymas valgant teikia tau d�iaugsmo, neturėtum to atsisakyti. Rekomendacijų tikslas yra suteikti tavo gyvenimui daugiau malonumo, o ne jį atimti. Ta�iau tau vertėtų įsigilinti į vis� situacij�, ne vien jos kra�telį: valgymas skaitant ne tik teikia malonumo. Jis taip pat sukelia skausmo. Tai nėra �arba... arba� situacija.�

Da�nai gird�iu �mones sakant, jog mano po�iūris yra per grie�tas. Suvokti per sunku. Valgyti nebla�kant dėmesio sunku. Liautis valgius, kai jau�iamės so�ios, per sunku. Tokiems �monėms atsakau, kad ne pats suvokimas yra sunkus; sudėtingas gali būti mokymasis, mat jis teikia naujų įgūd�ių. Mitybos rekomendacijos gali kelti i��ūkių, kadangi jos priver�ia suabejoti pa�įstamais, parankiais įpro�iais, ta�iau sekimas jomis nėra toks sudėtingas. Galų gale, juk valgymas automobilyje kalbant telefonu, vairuojant, blizginant lūpas ir mėginant atsik�sti mėsainio tuo pa�iu neapta�kant ke�upu �varkelio, taip pat yra pakankamai sudėtinga.

Lygiai tas pat galioja ir jausmams. Mano mokinės da�nai sako: �Bet jei laikysiuosi rekomendacijų ir valgydama nenuvysiu savo liūdesio, turėsiu jį i�k�sti. O kas tuomet?� Prie� atsakydama į �kas tuomet�, pabrė�iu, kad liūdesys jau kilo, o valgymas papras�iausiai tampa dar vienu jo �altiniu: maistui pasibaigus, pirminis liūdesio �altinis nei�nyksta � papras�iausiai jį pridengia jūsų liūdesio, susierzinimo ar bevilti�kumo dėl prie�taringo santykio su maistu sluoksnis. Prie�ingai, nei mokinės įsivaizduoja, valgymas ne numal�ina liūdesį, o jį padvigubina.

Yra daug būdų save riboti: galite drausti sau valgyti sausainius arba neleisti jaustis gerai juos suvalgius. Galite neleisti sau jausti liūdesio ar pasitikėjimo savimi ir gerovės, kylan�ių i� �inojimo, kad liūdesys negali jūsų sunaikinti.

Tiesa ta, kad bet koks kitas, nei mitybos rekomendacijų apibūdinamas, valgymas yra nelaisvė, kurioje jus įkaitėmis laiko seni draudimų, trūkumo bei nebuvimo potyriai. Bet kokia jūsų mitybos rekomendacijoms jau�iama prie�tara i� tiesų yra prie�tara praei�iai. Jūsų asmeninei istorijai. Tai prie�tara, kilusi �senojoje jūsų dalyje�, siekian�ioje gauti, ko nepavyko gauti, turėti, ko buvo atsakyta, parodyti visiems, kurie klausysis � tėvams, broliui, devintos klasės vaikinui � kad ji i� tiesų � tikrai tikrai � nusipelno būti pastebėta, mylima ir vertinama.

Sakau savo mokinėms: �Atsakykite, kiek jums metų, kai, tarsi diabetikės, trok�tate cukraus. Kai turite skaityti valgydamos, kad piktosios pabaisos mintyse nesugriautų jūsų gyvenimo. Kas i� tiesų am�inai nori saldainių? Įnir�usi keturmetė? K� tik storule pavadinta a�tuonmetė? Kas i� tikrųjų valdo jūsų gyvenim�?�

Maistas nėra svarbiausia. Jis niekada nėra svarbiausia. Esmė neslypi net jausmuose. Svarbiausia, kas slypi po jais. Kas yra tarp jų. Kas driekiasi u� jų. Svarbiausia yra jūsų dalis, kuri� laikote savimi. Dalis, su kuria susitapatinate. Kartais papra�au savo mokinių papasakoti apie asmenyb�, kuri� jos turi galvoje sakydamos �a�, man�s, mano�. Apsakyti �ios asmenybės poreikius, tro�kimus, įsitikinimus. Ir kaskart � 100 procentų atvejų � toji asmenybė yra tam tikras konstruktas, prasimanymas, fantazija. Jis paremtas i�vadomis, istorija, s�lygojimu. Jo pagrind� sudaro moterų po�iūris į save, kuriam įtakos turėjo tėvai, aplinkinių elgesys jų at�vilgiu, jas mylėj� ir nemylėj� �monės. Laikui bėgant, i�vados susilieja į tai, k� psichologai vadina �prezentacija� arba savo vaizdu; �į vaizd� ir laikome savimi. Kalbėdamos apie �jautim�si savimi�, turime galvoje �i� prisiminimų bei kitų �monių reakcijų į mus � dauguma jų įvyko anks�iau, nei i�mokome savo pa�ių vardus � kompiliacij�.

Suvokusi, kad visas �man�s� apibrė�imas � tai, kuo save laikiau � i� esmės tebuvo mano tėvų vaizduotės padarinys, buvau tiek priblok�ta, tiek nud�iuginta. Ilgus metus buvau taip įtikėjusi savo menkaverti�kumu, jog lioviausi juo abejoti ir augau tarsi aplink savo deformacijas besisukantis med�io kamienas.

Daug metų mano motina kartojo, jog esu savanaudė; ant �io informacijos gumbelio a� ir pasta�iau trūkumų monument�. Ta�iau liovusis trumparegi�kai �velgti į �a�, man�s, mano�, pama�iau savo dvide�imt penkerių metų motin� su dviem ma�ame�iais vaikais, jos santuok� be meilės ir bevilti�k� tro�kim� gyventi kitaip. Neturėdama pakankamai informacijos ir darydama visk�, k� galėjo, ji vadino mane savanaude u� nor� turėti daugiau, nei ji galėjo duoti. Kadangi bū�iau galėjusi atiduoti u� j� savo gyvyb�, o kiekvienas vaikas trok�ta, kad jo tėvai būtų teisūs, vertinau save kaip jos apribojimų visum�. �velgiau į save vieni�os, prislėgtos, suvargusios moters akimis, niekada nei�si�adėdama tokio po�iūrio. Nek� geresnis buvo ir mano tėvas, laik�s mane kvaila, lengvabūde blondine. Prie kvailos, lengvabūdės blondinės pridėkite �savanaud�, stor�, nemylim�� ir gausite tai, kuo save laikiau bene penkiasde�imt metų.

Psichologai ir dvasiniai vadovai �i� įsikalt� versij� vadina �ego�, �asmenybe� arba �netikruoju savimi�. Netikruoju, mat jis yra pagrįstas i�vadomis, o ne tiesiogine patirtimi. Jei jūsų sav�s supratimas paremtas tuo, kuo jus laikė motina, o jos savivoka buvo paremta jos motinos po�iūriu, kuris, savo ruo�tu, buvo pagrįstas jos motinos supratimu, tuomet jūsų vaizdas � įskaudinama, įsi�eid�ianti u� kritik�, įsikibusi savo nuomonės, prioritetų ar idėjų moteris � yra netikras, mat jis pagrįstas �mogaus, kurio apskritai nesate sutikusi, suvokimu. Jūsų sav�s vaizdo spindulys yra tiek kartų perlau�tas i�moktų i�vadų, prisiminimų bei s�lygojimo, jog i� jo telik�s kreivųjų veidrod�ių kambarys.

�tai jums ir did�ioji apgavystė. Nesate tuo, kuo save laikote. Nė vienas �mogus nėra. Nors vaikai ir ateina į �į pasaulį, turėdami numanom� savivok�, jie dar nepasi�ymi t� esyb� atspindin�ia s�mone. �ino, kas jie yra, ta�iau �io �inojimo nesuvokia. Vienintelis būdas jiems tai su�inoti yra pa�velgti į save tėvų akimis. Tampame tuo, k� mumyse matė mūsų tėvai. Jų vaizduotės vaisiumi. Tuomet, kaip sako mano mokytoja Jeanne, nugyvename savo dienas laikydamiesi instrukcijų, kurias prie� de�imt, trisde�imt ar penkiasde�imt metų mums davusių �monių �iandien neklaustume net kelio.

Taigi, kai moterys tvirtina, jog turi valgyti skaitydamos, nes kitaip papras�iausiai nei�gyvens, pasidomiu, kuri jų dalis i� tiesų nei�gyventų. Ar ta dalis, kuri tiki penkiasde�imt dvejų metų �mones esant nevykėliais, jei �ie valgo vieni? Kada jos to i�moko? Kas joms taip sakė? Maitinimas buvo pirmasis �enklas, rod�s mums, jog buvome mylimos, o mūsų pa�ių i�likimas visi�kai priklausė nuo tėvų, todėl dabar abejojimas maisto painiava bei įsitikinimais apie meil� gali pasirodyti grėsmingas. Mirsiu, jei dabar pat negausiu to �okolado. Mirsiu, jei man nebus leista valgyti skaitant. Tiesa ta, kad mirs tik jūsų įsitikinimai apie save. Mirs senovinė, i� mados i�ėjusi, prie�istorinė jūsų versija. Ta�iau tol, kol laikysite save dvimetėmis, a�tuonmetėmis ar de�imtmetėmis mergaitėmis, kurios turi tikėti savo motinomis, kad i�gyventų, �urnalo �People� skaitymas ar valgymas automobilyje jums atrodys toks pat svarbus, kaip kvėpavimas.

Dėl to nenuostabu, kad i�vydusios mitybos rekomendacijas moterys su�unka �Po paraliais!�

Įkyrių min�ių apie maist� analizė pirmiausia rei�kia darb� su savo i�tikimybe senajam, netikrajam, ego paremtajam �a��, mat bet kokia prie�tara rekomendacijoms kyla ne dabartinėje jūsų �versijoje�. Pripa�inkime: nereikia būti mokslininkėmis, kad suprastume, jog nesame tokios, kokiomis galėtume būti, jei nesustodamos u�kand�iaujame prie �aldytuvo. Valgant automobilyje ir tuo pat metu stengiantis neatsitrenkti į prie� jus va�iuojan�i� transporto priemon�, sunku pajusti maisto skonį. O jei kartojate, jog perlū�usius sausainius valgyti galima, nes jiems perlū�us pasidalija ir kalorijos, atrodote gudrios (na, gerai, labai gudrios), ta�iau meluojate pa�ios sau. Save apgaudinėjate ir tuomet, kai kaskart praeidamos pro tort� atsipjaunate po ma�ytį gabalėlį, tikindamos, kad �ie gabalėliai nesudaro vieno didelio gabalo. Norite torto, ta�iau nenorite jo norėti, todėl ie�kote būdų, kaip jį su�veisti sau neprisipa�inus. Nesakote sau tiesos tikindamos, neva norite numesti svorio, ta�iau kaskart persivalgiusios teigiate, kad ne�inote, k� rei�kia pasitenkinimo jausmas. Pasitenkinim� maistu pajusti nesudėtinga, ta�iau tam reikia dėmesio. Reikia pasiry�ti sulėtinti temp�, mat pasitenkinimas gali kilti bekramtant k�snį, o per daug u�siėmusios skaitymu, vairavimu ar televizija, �ios akimirkos papras�iausiai nepastebėsite. Taigi, ignoruodamos priemones, galin�ias padėti liautis valgius dėl kilusių emocijų, turite nuspr�sti, ar i� tiesų norite liautis. Ir jei pradedate jaudintis, kad nepabaigusi maisto savo lėk�tėje į�eisite visus alkanus pasaulio �mones, ties� pasakius, nesuvokiate realybės. Tiesa yra ta, kad galite maist� i�mesti arba jį sukim�ti, ta�iau abiem atvejais jis nueis perniek. Pasaulinės bado problemos nei�spr�site, su�lam�damos vis� bulvių ko�� i� savo lėk�tės.

Rekomendacijos pasi�ymi intuityvumu, paprastumu ir tiesumu. Net ketverių metų vaikas sugebėtų jų laikytis. Ties� sakant, ketverių metų vaikas jų laikosi. Prie� jums susiduriant su instrukcijomis, kurios nurodo, kaip įsiklausyti į pagrindinius kūno signalus, buvo laikas, kai jums net nebūtų �ov� į galv� klausyti ko nors kito.

Kiekvieno susitikimo metu moterys man sako: �Bet mano darbovietėje pietų pertraukos laikas yra nustatytas. Kaip galė�iau valgyti tuomet, kai jau�iuosi alkana?�, arba: �Esu trijų ma�ame�ių vaikų motina, todėl rami aplinka mano namuose neįmanoma. Kaip man pasisotinti nebla�komai?�

Kiekvienos i� mūsų situacija skirtinga. Rekomendacijas kiekviena turime priderinti prie savo gyvenimo būdo bei s�lygų. Galbūt jums teks pakoreguoti savo valgymo grafik� taip, kad jaustumėtės alkana pietų pertraukos metu. Arba pasivaik��ioti pietų pertraukos metu, o per trump� pertraukėl� vėliau ka�ko u�k�sti. Galbūt vertėtų apsilankyti pas mitybos specialist� ar gydytoj� ir su�inoti, ko jūsų organizmui reikia ir ko jis nori. Kart� per dien� ar savait� jums gali tekti valgyti vienoms, kad susipa�intumėte su skirtingais alkio lygiais: kada jį pajuntate pirm� kart�, kuomet jis nedidelis, o kada toks stiprus, jog esate pasirengusi praryti bet k�, kas papultų po ranka. Kiekvienos situacija skirtinga. Ta�iau jas i�spr�sti nėra sunku.

Sunkioji dalis yra leisti sau su�inoti tai, k� jau �inote. K� �inojote būdamos ketverių, ta�iau nuo to laiko pamir�ote. Sudėtingoji dalis yra atsiriboti nuo �negaliu�, �nenoriu� ir �i�leiskite mane i� �ia� gausmo, nuo įprasto po�iūrio į maist� ir atkreipti dėmesį į giliau skamban�i� melodij�, į gilesn� ties�: save be istorijos, kuri� apie save pasakojote. Save toki�, koki� tiesiogiai patiriate �ia ir dabar. Sėdėdamos, klausydamosi, betarpi�kai jusdamos savo kūn� spinduliuojate tai, k� Eckhartas Tolleis vadina �dvasine būtimi�. Ji per�engia bet kokių istorijų ribas. Ji nėra paremta praeitimi ir neprimena nieko, k� jums kas nors kada nors yra sak�s. Jūsų gyvenimo fone ji egzistavo kiekvien� akimirk�, ta�iau jūs buvote taip susikaupusios ties pavir�iumi, i�vaizdos keitimu, dramomis ir jausmais, kad niekada jos nepastebėjote. Ta�iau dabar galite tai padaryti. O jūsų santykis su maistu gali atverti į tai duris.

Kiekviena turime tam tikr� vidinį barometr� � jausmų bei įvykių kombinacij� � kuri mums nusako ir primena mūsų viet� pasaulyje. Kova su maistu yra �io barometro dalis. Tikite, jog visada geisite to, ko negalėsite turėti, nesvarbu, ar plonesnių �launų, ar gyvenimo be įkyrių min�ių. Tuomet pamatote rekomendacijas ir ka�kuri jūsų dalis su�unka: �Po paraliais. Nė u� k�!� Tai suprantama. Įkyrių min�ių pagrind� sudaro �odelis �ne�. I�silaisvinimas i� įkyrių min�ių vyksta pradėjus abejoti �iais �ne�. Atnaujinus savo santykį su maistu, o ne bėgant nuo jo ar susitapatinant su juo.

Įkyrios mintys nurimsta tuomet, kai tikrosios savo prigimties atradimas jums pradeda patikti labiau, nei i�tikimybė savo tėvui ir motinai. Įkyrios mintys liaujasi, nes jūs pradedate savimi rūpintis tiek, jog nustojate �alojusios save maistu. Nes taip save pamilstate, jog nustojate skaudinusios. Kas netrok�ta rūpintis tuo, k� myli?

Atkreipusios dėmesį į savo alkį, kūno poreikius, vartojam� maist�, sotumo jausm�, sunaikinsite įkyrias mintis, mat jos negali egzistuoti greta suvokimo. Atkreipusios dėmesį į save, pajusite skirtum� tarp nuovargio ir alkio. Tarp pasitenkinimo ir sotumo. Tarp noro rėkti ir tro�kimo valgyti.

Kuo daugiau dėmesio kreipsite, tuo stipriau pamilsite savo dalį, kurioje neskamba įkyrios mintys: dalį, spinduliuojan�i� save per jus. Jūsų kūnui gyvybės įkvepian�i� jėg�. Maistas taps tų spindulių puoselėjimo priemone, o bet koks depresij�, svaigulį ar nepatogum� keliantis valgymo būdas taps nepatrauklus. Kai taip nutiks, pama�u suprasite, kad jumyse gyvena dievi�koji būtis, ir jūsų netenkina niekas kitas.

EPILOGAS

Paskutinės mintys

Paskutinis rytas stovykloje. A�tuoniasde�imt moterų, prie� �e�et� dienų geidusių u�klijuoti man burn� lipnia juosta, dabar norėtų pagyventi palapinėse meditacijos salėje iki kitos stovyklos prad�ios. Moteris i� �ikagos sako: �Tose valgymo meditacijose tro�kau jus pribaigti; kaskart jums paliepus nuleisti įrankius ir atkreipti dėmesį į alkio jausm�, maniau: �Esu u� j� stambesnė. Vienas jos kaklo slankstelio trak�telėjimas ir prakeiktus sklind�ius galėsiu ramiai sukirsti. Dabar norė�iau gyventi su jumis am�inai. Ar Mattas tam prie�tarautų?�

Nesisavinu nuopelnų. �inau, kad poky�iai tarp grupės moterų įvyko ne dėl tam tikrų mano veiksmų, o dėl to, k� jos pa�ios pamatė, pajuto ir i�gyveno: niekas neprilygsta suvokimui, kad nemėgstate maisto, kurį kim�ote trisde�imt metų. Arba pirm�kart gyvenime ragaujamų bra�kių skoniui. Arba suvokimui, kad skausmas negali jūsų pribaigti. Kad esate daugiau, nei jūsų istorijos ar asmenybė, ir kad viskas i�sisprend�ia. Visada.

Ta�iau kambaryje taip pat tvyro baimė. Kart� atradusios d�iaugsm�, visada jo trok�ite. Susipa�inusios su laisve, norėsite j� su�iupti ir niekada nepaleisti. Todėl paskutinįjį ryt� skiriu pokalbiui apie pagrindinį mūsų darbo tiksl�: bet kuri konkreti būsena nėra svarbiausia, kaip ir maistas ar jausmai. Neapykanta yra tokia pat priimtina, kaip laimė. Vienatvė intriguoja taip pat, kaip ekstazė. Svarbias į�angas kartais seka ne ma�iau rimtos pabaigos, ta�iau jums nebereikės vartoti maisto kaip narkotiko, jei nesiliausite smalsavusios apie savo nusivylim� taip, kaip jaudinatės dėl d�iaugsmo. Įkyrios mintys apie maist� yra netikėtas pagalbininkas, mat jos nepaliaujamai rodo keli� atgal į save; kaskart u�simaniusios valgyti, kai nejau�iate alkio, ar nenuleidusios įrankių, kai pasijuntate so�ios, galite būti tikros, kad vyksta ka�kas, kam reikia jūsų gerumo bei dėmesio.

�Kai kurie �monės turi nukeliauti į Indij�, � sakau savo mokinėms. � Kai kurie tiki, kad nei�sivers be guru ar ezoterinės praktikos. Ta�iau jūs turite maist� � i�mintingiausi� mokytoj�. Jei esate pasiry�usios domėtis savimi, o ne nuo sav�s bėgti, ir jei sugebėsite i�likti tvirtos ir nesusigundysite naujausia, �auniausia dieta, vadinasi, jau turite tai, ko �monės keliauja į Indij�. �tai �ia, savo lėk�tėse, pa�iame savo kasdienio gyvenimo centre, turite keli� atgal į ties�.� I� tiesų, nesakau nieko tokio, ko nepaminėjau per pastar�sias �e�ias dienas, ta�iau �ios moterys praleido daugyb� laiko tyloje, i�tisas valandas valgomajame ie�kodamos kitų valgymo prie�as�ių, nei alkis, todėl �ino, kad tai, ko atva�iavo �ia atsikratyti, ir yra kelias į tai, k� dauguma �monių vadina Dievu.

Sudėtingoji dalis nėra i�kilmingi atidarymai ar į�angos, kad ir kokie dramati�ki ir siekiami būtų. Į�valgos, ypa� stovykloje � kur kiekviena akimirka yra skiriama vidinio pasaulio palaikymui � aplanko kasdien. Ta�iau po jos moterys va�iuoja namo (arba jūs perskaitote knyg�); tuomet ir prasideda suvokimo siejimas su kasdieniu gyvenimu: mitybos rekomendacijų įsiminimas, kūno jutimas, laiko skyrimas pasėdėti tyloje kiekvien� ryt�, atsiskyrimas nuo Balso, ie�kojimų mokymasis bei praktikavimas. Tikrieji poky�iai neįvyksta staiga. Norint tapti bet kokios srities meistru, reikia gausių pastangų. Skubėjimas naudos neatne�a.

Ra�ytoja Natalie Goldberg sako, kad mes nuolat ka�ko mokomės, ta�iau dauguma i� mūsų mokomės kentėti. Kodėl, u�uot mėginusios kan�i� i�saugoti, nebandome jos nutraukti? Jūs bet kuriuo atveju valgote, judate, suvokiate aplink� ir save, tai kodėl neskyrus to laiko pabudimui, u�uot save marinus? Argi gyvenime įmanoma nuveikti ka�k� geresnio?

Daugelį metų į stovykl� atva�iuojanti mokinė ra�o:

Gyvenu t� patį gyvenim� su ta pa�ia seim�, dirbdama t� patį darb�, kaip prie� atvykdama į stovykl�, ta�iau nebesu tas pats �mogus, atliekantis tuos pat dalykus. A� ir vėl jau�iu, ir tai man�s ne�lugdo. Anks�iau maniau, kad �jau�iau�, ta�iau i� esmės tik gyvenau savo gyvenim�, apimta nuolat nukreipian�ios mano dėmesį nuo tikrųjų i�gyvenimų/jausmų būsenos. Ilgus metus vartojau maist� ne pagal paskirtį per daug mank�tinausi, persidirbdavau, piktnaud�iavau narkotikais/alkoholiu. Sav�s naikinimas atrodė toks savas. Ta�iau dabar �is kūnas, �is gyvenimas man tapo namais.

Iki �iol sugebėjau patirti tik vien� meilės rū�į, galvodama apie savo vaikus. Mano keturmetė duktė �iau�ka: �Myliu tave, kaip �e�is �imtus ka�ių, iki mėnulio ir atgal, ir kaip de�imt pusrytinių sklind�ių�. Noriu pasakyti, kad mokausi mylėti save, kaip penkis milijardus visatų, devynis �imtus de�imt bra�kių ir tris milijonus dramblio bu�inių. Gyvenimas visi�kai pasikeitė gerum� nukreipus į save.

Yra keletas maisto vartojimo stadijų � durų į Dievyb�, labai primenan�ių �tris dvasinius kelius� pagal Sufi: kelionė i� Dievo, kelionė į Diev� ir kelionė jame.

Remiantis Sufi tradicija, kelionė i� Dievo yra įsitikinimas, kad esate tai, k� darote, kiek sveriate, ko pasiekiate, todėl nuolatos stengiatės save pamaloninti i�orinėmis vertybėmis: lieknu kūnu, didele banko s�skaita, madingais natūralios odos batais. Net ir liekni, turtingi ir garsūs �monės pasensta, turi celiulito ir mir�ta, todėl kelionė i� Dievo 100 procentų atvejų baigiasi nusivylimu.

�ios kelionės maisto versijoje � kelionėje i� sav�s � i�tisus metus, o kartais ir vis� gyvenim�, praleid�iate laikydamosi dietų, badaudamos, kim�damos, sportuodamos, o vėliau � gulėdamos ant sofos, mat atsisakote daryti dar bent vien� pritūpim� ar �emyn �velgian�io �uns poz�. �ios stadijos pagrindinis tikslas yra pasikeisti, pasiekti idealų svorį ir visiems laikams i�mesti maist� i� savo galvos. Santykis su maistu tėra jūsų santykių su likusiu pasauliu (bei įsitikinimais apie gaus�, ribojim�, baim�, geranori�kum� ir Diev�) mikrokosmas, todėl mėginimai pakeisti maitinim�si, nekreipiant dėmesio į įsitikinimus, kuriuos jis įkūnija, 100 procentų atvejų, kaip ir Sufi tradicijos atveju, baigiasi nusivylimu.

Pasak Sufi tradicijos, kita kelionė � kelionė į Diev� � taip pat yra kupina nusivylimo. Mėginate nutildyti nesibaigiantį min�ių sraut�, ta�iau jos ir toliau grie�ia savo beproti�kas melodijas. Nusprend�iate, kad nuslopinsite smerkim�, blogį, pyktį ir neapykant�, ta�iau susivokiate linkin�ios savo kaimynui nety�ia paslysti ant banano �ievės ir numirti. Susirandate dvasinį vedlį, kuris atrodo tikras i�minties ir tyrumo įsikūnijimas, kol nesu�inote, jog �is permiegojo su �e�iolika merginų i� savo pasekėjų būrio.

Maisto pasaulyje kelionė į save yra tokia pat gniu�danti. Liaujatės laikytis dietų. Pradedate valgyti tai, ko trok�ta jūsų kūnas. Suvokiate, kad jums trūko ne valios pastangų, o supratimo. Nors ir labai norėtumėte atsikratyti antsvorio, staiga suvokiate, kad jo i�saugojimas � ir problemos tvermė � yra pa�įstamas ir teikia paguodos. Nebenorite atsikratyti nei svorio, nei jį supan�ios dramos. Vis� gyvenim� praleid�iate kankindamosi dėl svorio, o dabar, kai fini�as �ia pat, pasukate kitu keliu.

Tre�ioji kelionė � kelionė Dievo viduje � atrodo taip pat tiek laikantis Sufi tradicijos, tiek maisto versijos: �ioje kelionėje jūs liaujatės ie�kojusios daugiau ir geriau. Liaujatės gyvenusios taip, tarsi �is gyvenimas būtų generalinė kito repeticija. Autenti�kumas, o ne siekis būti geromis, pradeda turėti įtakos jūsų veiksmams. Mitybos rekomendacijų, meditacijos bei ie�kojimų pagalba pama�u suvokiate, kad jums nieko nebetrūksta, nėra jokio testo, kurį privalu i�laikyti, jokių lenktynių pabaigti. Net ir skausmas tampa dar vieneriomis durimis, dar viena proga suprasti, kur i� tiesų yra meilė.

�velgdamos į pasaulį pro sudau�yt� l�į, patį pasaulį matysite sudau�yt�. Valgydamos tam tikru būdu dėl įsitikinimo, kad būsite neteisios elgdamosi kitaip, nepajusite tikrosios laisvės skonio. Jei liksite įsitikinimų apie gėrį ir blogį pan�iuose, visai nesvarbu, k� valgysite ar kiek sversite � bet kuriuo atveju vis dar bla�kysitės tarp įkyrių min�ių. Vis dar mokėsite u� tai, kad u�imate viet� savo pa�ių kūne. Jei nesulėtinsite tempo ir nuo�ird�iai nesidomėsite savo ant maisto kraunamais įsitikinimais bei poreikiais, ir toliau liksite gyventi ne�inioje, kur maisto skonis yra vienintelis dangus, o �launų apimtis � vienintelis pragaras.

Ta�iau taip neturi būti. Tikrasis �ventumas slypi ne jūsų pasiekimuose, maiste ar svoryje. Yra kai kas geresnio u� nesibaigiantį mėginim� u�ritinti did�iulį įkyrių min�ių akmenį į vir�ukaln�: palikite jį ramybėje. Jei esate pasiry�usios susilaikyti nuo dietų bei skubaus sprendimo ie�kojimo, jei trok�tate panaudoti savo ry�į su maistu kaip netikėt� keli�, suprasite, kad Dievas buvo �alia vis� �į laik�. Kiekvienos pabaigos liūdesyje, kiekvienos prad�ios �avesyje. Triuk�me ir ramybėje, neramumuose ir taikoje. Kiekvienoje gerumo akimirkoje, kuri� skiriate savo dū�tan�iai �ird�iai ar �launų apim�iai, kiekviename įkvėpime. Dievas buvo �ia. Jis esate jūs.

PADĖKA

�i knyga be stovyklos mokinių pagalbos niekada nebūtų para�yta. Dėkoju kiekvienai i� jūsų, ypa� leidusioms pa�od�iui papasakoti jūsų pasisakymus bei istorijas. Menno de Lange, Chohan Jane Neale ir Loren Matthews, nuostabioji mano komanda, paver�ia kiekvien� stovyklos dien� nuo�ird�ios paramos ir tikro d�iaugsmo vieta. �altakrauji�koji Judy Ross gracingai koordinuoja kiekvien� detal�. Taip pat did�iulis a�iū Premsiri Lewin, Glennui Francisui ir Sarai Hurley u� nepamir�tam� jų indėlį į kūryb�.

Anne Lamott ir Kim Rosen nepriekai�tingai ir i�mintingai suteikė form� �iam rankra��iui. A�iū, kad esate mano draugės, parodote keli� namo ir gelbėjate mane nuo sav�s pa�ios. Be Maureen Nemeth, mano biuro vadovės, veikiausiai dar ir dabar klupinė�iau tame tamsiame kambaryje tarp pelių ir de�imties tūkstan�ių popieriaus skiautelių.

Esu nepaprastai dėkinga savo agentui Nedui Leavittui u� buvim� vienu did�iausių Dievo gerbėjų; Danui Smetankai u� i�tverm� akmenuotame kelyje; Whitney Frick u� pasaki�k� į�valg�; Susan Moldow u� tikėjim� �ia knyga ir Beth Wareham u� buvim� siaubinga mano svajonių redaktore, bumbulus ir visa kita. Rosemary Ellis, Jenny Cook, Denise Foley ir Judy Stone i� �Good Housekeeping� kiekvien� mėnesį labai prisidėjo prie �ios ra�ytojos �irdies ramybės.

U� nemir�tan�i� meil� liksiu am�inai dėkinga Jeanne Hay. Mano gyvenim� visi�kai pakeitė Ridhwan mokykla, todėl visuomet būsiu dėkinga Hameedui Ali ir mokytojų grupei, ypa� Aliai Johnson, Deborahai Ussery ir Mortonui Letofskyiui. Mano budizmo mokytojai Josephas Goldsteinas, Jackas Kornfieldas, Stephenas Levine a�, Lama Yeshe, Lama Zopa, Gonpo Tseden ir Danas Brownas supa�indino mane su pa�iu suvokimu ir kurstė mano meil� jam. Catherine Ingram dar ir dabar tebesklando su manimi po tuos spindin�ius rūmus. Barbarai Renshaw esu dėkinga u� begalin�, gili�, prakti�k� ir gyvenim� kei�ian�i� pagalb�.

U� įvairiausias meilės dimensijas bei į mano gyvenim� atne�t� gerov� dėkoju Jace Schinderman, Taj Inayat, Mayuri Onerheim, Sandrai Maitri, Roseanne Annoni, Rickui Fosteriui, Gregui Hicksui, Allison Post, Karen Johnson ir savo motinai, Ruth Wiggs.

I� visų �monių �iame pasaulyje man teko privilegija praleisti savo gyvenim� su Mattu Weinsteinu. Tavo meilė yra tarsi gyvenimas neg�stan�ioje �viesoje, tarsi santuoka su pa�ia nuostaba.

Priedas

Ie�kojimų prad�ia

Ie�kojimus galite atlikti bet kur ir bet kada: būdamos vienos, su drauge, su mokytoju. Pradėjusi mokyti ie�kojimų savo stovyklose, paver�iu juos ra�ymu. Pra�au mokinių pradėti nuo klausimo � ka�ko, ko jos ne�ino ir norėtų su�inoti � suvokimo. Jei jos suvokia savo problem� ir �ino jos prie�astis bei sprendim�, nėra prie�asties u�siimti ie�kojimais. Ie�kojimai tampa efektyvūs, kai jų neriboji ir vadovaujiesi nuo�ird�iu smalsumu.

Ie�kojimų praktikavimas leid�ia suprasti, kokiu sav�s įvaizd�iu niekada neabejojote. Ie�kojimai padeda u�megzti tiesioginį ry�į su tuo, kas yra didesnis u� tai, apie k� ra�ote: beribiais nei�tirtais pasauliais, slypin�iais u� jūsų padrikų kasdienių min�ių.

�tai instrukcijos, kurias pateikiu savo mokinėms:

Mitybos rekomendacijos

1. Valgykite pajutusios alkį.

2. Valgykite sėdėdamos ramioje aplinkoje. Automobilis nėra viena tokių vietų.

3. Valgykite nebla�komos. Dėmesį gali bla�kyti radijas, televizorius, laikra��iai, knygos, įtempti ar nerim� keliantys pokalbiai bei muzika.

4. Valgykite tai, ko trok�ta jūsų organizmas.

5. Valgykite, kol pasijusite so�ios.

6. Valgykite (tikėdamosi būti) kitų �monių akiratyje.

7. Valgykite pasimėgaudamos, pasigard�iuodamos ir su malonumu.