Nepaisydami niūrios Lorelės nuotaikos, mergaitės batai linksmai kauk�ėjo. Jai �ingsniuojant Delnorto mokyklos koridoriais mokiniai palydėdavo smalsiais �vilgsniais.

Dukart patikrinusi tvarkara�tį, Lorelė susirado biologijos kabinet� ir nuskuodė u�siimti vietos prie lango. Jei jau reikia būti patalpoje, norėjo bent jau stebėti, kas vyksta lauke. Po truputį rinkosi ir kiti bendraklasiai. Vienas berniukas eidamas į klasės priekį nusi�ypsojo Lorelei, tad ji pabandė taip pat i�spausti ka�k� pana�aus į �ypsen�. Tikėjosi, jog neatrodė taip, lyg vaipytųsi.

Auk�tas, i�d�iūv�s vyras, prisistat�s ponu D�eimsu, ėmė dalyti vadovėlius. Knygos prad�ia atrodė visai įprasta - augalų ir gyvūnų klasifikacija, Lorelei tai nebuvo nauja, o paskui prasidėjo �mogaus anatomijos pagrindai. Ma�daug ties a�tuoniasde�imtu puslapiu vadovėlio tekstas jau atrodė pana�us j u�sienio kalb�. Mergaitė tyliai suniurzgė. Regis, semestras bus ilgas.

Ponui D�eimsui tikrinant mokinius pagal s�ra��, Lorelė atpa�ino kelis vardus, jau girdėtus per pirm�sias dvi t� ryt� turėtas pamokas, ta�iau ji suprato, kad praeis dar daug laiko, kol įsimins bent pus� tų vardų ir j� supan�ių veidų. Jautėsi tarsi pasiklydusi nepa�įstamų �monių jūroje.

Mergaitės mama tikino, kad visi iki vieno antrosios klasės gimnazistai jausis taip pat - juk, kad ir kaip �iūrėsi, jiems tai taip pat pirmoji diena mokykloje, ta�iau kiti mokiniai neatrodė nei pasimet�, nei i�sigand�. Galbūt praleid� kelerius metus mokykloje jie jau priprato jaustis i�sigand� ir pasimet�.

Pastaruosius de�imt metų Lorelė buvo visi�kai patenkinta mokydamasi namuose ir nematė jokio reikalo to atsisakyti. Ta�iau tėvai, regis, pageidavo vienintelei dukrai u�tikrinti tai, kas geriausia. Kai jai buvo penkeri, tai rei�kė mokym�si namuose, ma�ame miesteliuke. Akivaizdu, kad dabar, kai Lorelei jau penkiolika, geriausiu tapo mokymasis gimnazijoje ir ne tokiame ma�uly�iame mietelyje.

Klasėje įsivyravo tyla, o Lorelė atsikvo�ėjo tik tada, kai mokytojas darsyk pakartojo jos vard�.

- Lorelė Siuvel?

- Esu, - skubiai atsiliepė mergaitė.

Lorelė spėjo pasijusti labai nesmagiai, nes prie� i�tardamas kit� pavard� mokytojas D�eimsas tiriamai nu�velgė j� pro akinių rėmelių vir�ų.

Lengviau atsidususi - buvo net sulaikiusi kvėpavim� bandydama pritraukti kuo ma�iau dėmesio - mergaitė i�siėmė s�siuvinį.

Kol mokytojas ai�kino semestro mokymosi planus, ji neatitraukdama �vilgsnio stebeilijo į berniuk�, prie� pamok� prad�iuginusį j� �ypsena. Vos susilaikė pati ne�yptelėjusi, kai pastebėjo, kad klasės draugas taip pat vog�ia �vilg�ioja į j�.

Kai ponas D�eimsas paleido mokinius pietauti, Lorelė apsid�iaugusi įsimetė knyg� į krep�į.

- Sveika.

Mergaitė pakėlė akis. Tas pats j� stebėj�s berniukas. Labiausiai krito į akis jo �vilgsnis. Skais�iai mėlynos akys, kontrastuojan�ios su rusva oda. Vos banguoti �viesiai rudi ilgoki plaukai �velnia banga krito ant kaktos.

- Tu Lorelė, tiesa? - su�vito �ilta, bet kasdieni�ka �ypsena, subolavo labai tiesūs dantys. Tikriausiai ne�iojo breketus, neju�ia braukdama lie�uviu per natūraliai tiesius savo dantis pagalvojo Lorelė.

- Aha, - balsas u�strigo ka�kur gerklėje ir pasijutusi kvailai mergaitė kostelėjo.

- A� - Deividas. Deividas Losonas. A�... norėjau tik pasisveikinti. Ir gal dar pasveikinti atvykus į Kre��ento miest�.

Lorelė i�spaudė �ypsenėl�.

- A�iū, - sumurmėjo.

- Gal norėtum pietauti kartu su manimi ir mano draugais?

- Kur? - paklausė mergaitė.

- Kavinėje, - keistu �vilgsniu mergait� nudelbė Deividas.

- Aaa, - nusivylusi numykė �i. Vaikinukas gal ir nieko sau, bet Lorelė jautėsi pavargusi nuo tūnojimo viduje. - Ties� pasakius, ketinu susirasti koki� vietel� lauke. - Kiek patylėjusi pridūrė: - Bet vis tiek, a�iū, kad pakvietei.

- Lauke ir man patiktų. Palaikyti tau draugij�?

- Tikrai norėtum?

- Tikrai. Turiu kuprinėje pietus, tad esu pasireng�s. Be to, - mesdamas ant peties kuprin� parei�kė berniukas, - neturėtum pirm�j� dien� mokykloje praleisti viena.

- A�iū, - kiek padvejojusi tarstelėjo mergaitė. - Būtų labai miela.

Jiedu kartu i�ėjo į vidinį kiem� ir susirado ne per daug �lapi� �olės lopinėlį. Patiesusi ant �emės striuk� Lorelė atsisėdo, o Deividas stypsojo apsireng�s.

- Ar tau ne�alta? - paklausė berniukas, įtariai nu�velg�s jos trumpus d�insus ir palaidinuk�.

I�sispyrusi i� batelių Lorelė panardino kojų pir�tus į tanki� �ol�.

- Neda�nai su��lu - bent jau ne �ia. Jei būtume kur nors, kur yra sniego, tada pasijus�iau nekaip. Toks oras man puikiausiai tinka, - nejaukiai nusi�ypsojo mergaitė. - Mama net juokauja, kad esu �altakraujė.

- Tau gerai. Atsikraus�iau �ia i� Los And�elo prie� penkerius metus ir vis dar nepripratau prie tokių orų.

- Bet juk nėra taip �alta.

- Tikrai, - �yptelėj�s pritarė Deividas, - bet nelabai �ilta. Kai jau buvome pragyven� visus metus, pasidomėjau, kokie �ia orai - ar �inai, kad skirtumas tarp vidutinės temperatūros liep� ir gruodį yra tik keturiolika laipsnių? �tai kas blogiausia.

Kol Deividas kramtė sumu�tinį, o Lorelė knaibė �akute salotas, abu tylėjo.

- Mama įdėjo man dar vien� keks�, - nutraukė tyl� Deividas. - Gal norėtum? - i�tiesė nuostabų mėlynu glajumi aptept� keksiuk�. - Keptas namuose.

- A�iū, nenoriu.

Deividas įtariai nu�velgė mergaitės salotas, paskui - keks�.

Supratusi, k� berniukas pagalvojo, Lorelė atsiduso. Ir kodėl visi tuojau pat padaro toki� pat i�vad�? Juk ji ne- vienintelė pasaulyje, kuriai tikrai patinka dar�ovės. Lorelė nagu pabar�kino per

Sprite

gėrimo skardin�.

- Dietos nesilaikau.

- A� ir ne...

- Esu vegetarė, - pertraukė Deivid� mergaitė. - Ir, ties� pasakius, gana grie�ta.

- Tikrai?

Lorelė linktelėjo, nejaukiai sukikeno.

- Neda�nai susiduri su vegetarais, tiesa?

- Tai jau taip.

- Kada �ia atsikraustėte? - kostelėj�s paklausė Deividas.

- Gegu�ės mėnesį. Daug dirbau pas tėtį. Jis turi knygyn� miesto centre.

- Tikrai? - nustebo Deividas. - Buvau ten praeit� savait�. Puikus knygynas. Bet tav�s nema�iau.

- Tai vis per mam�. Tampė mane po parduotuves - vis� savait� pirkome reikmenis mokyklai. �ie metai pirmieji, kai mokausi ne namuose, tad jai vis atrodo, kad man ko nors trūksta.

- Mokeisi namuose ?

- Aha. O �iemet tėvai privertė eiti į mokykl�.

- Na, labai d�iaugiuosi, kad jie taip padarė, - i�si�iepė berniukas. Kelias sekundes sėdėjo nudelb�s akis į sumu�tinį, paskui paklausė: - Ar ilgiesi miesto, kur anks�iau gyvenai?

- Kartais, - �velniai �yptelėjo mergaitė. - Bet ir �ia gra�u. Orikas, miestas, kuriame gyvenau anks�iau, yra tikrai ma�ytis. Tik penki �imtai gyventojų.

- Oho, - sukikeno Deividas. - Los And�elas �iek tiek didesnis.

U�sikvatojusi mergaitė paspringo gėrimu.

Atrodė, kad Deividas norėtų dar ka�ko paklausti, bet nuskambėjus skambu�iui berniukas tik nusi�ypsojo.

- Ar galėtume rytoj vėl valgyti kartu? - Kiek palauk�s dar pridūrė: - Gal su mano draugais?

Lorelė nė nesusim�s�iusi vos neat�ovė �ne�, bet Deivido draugija jai patiko. Be to, bendravimas buvo dar viena prie�astis, kodėl mergaitės mama reikalavo, kad ji mokytųsi mokykloje.

- �inoma, - skubiai atsakė Lorelė, kol neprarado dr�sos. - Būtų smagu.

- Nuostabu, - atsistoj�s Deividas i�tiesė mergaitei rank�. Padėjo jai atsistoti, dar minutėl� kreivai �ypsojosi, paskui sumurmėjo: - Na, manau... dar susitiksime.

Lorelė �velgė jam pavymui. �varkas ir laisvi d�insai atrodė beveik taip, kaip ir visų kitų, ta�iau u�tikrinta eisena i�skyrė berniuk� i� minios. Mergaitė pavydėjo to savimi pasitikin�io �mogaus �ingsniavimo.

Gal, kada nors...

Trinktelėjusi kuprin� ant stalo, Lorelė sunkiai sudribo ant taburetės. Jos mama, Sara, pakėlė akis nuo minkomos duonos.

- Kaip sekėsi mokykloje?

- U�kniso.

Mamos rankos taip ir sustingo.

- Lorele, kaip kalbi.

- Tai, kad tikrai u�kniso. Nėra tinkamesnio �od�io.

- Turėtum kiek luktelėti, mergyt.

- Visi spokso j mane, lyg bū�iau kokia i�sigimėlė.

- Spokso, nes esi naujokė.

- Atrodau kitaip nei visi.

- Nejaugi norėtum atrodyti taip pat?

Lorelė demonstratyviai u�vertė akis auk�tyn, bet teko pripa�inti, kad mama �ia teisi. Taip, ji mokėsi namuose ir gal �iek tiek palepinta, bet pati gerai �inojo, kad atrodo visai kaip modeliai �urnalų vir�eliuose ir televizijoje.

Ir jai tai patiko.

Brendimas Lorelei nepridarė didelių rūpes�ių. Beveik perregimos baltos odos nei�mu�ė spuogais, o �viesūs plaukai nesiriebalavo. Ji buvo ma�utė, liauna penkiolikmetė dailiu ovaliu veideliu ir �viesiai �aliomis akimis. Mergaitė visada buvo liekna, bet ne per daug liesa, o per pastaruosius kelerius metus kūnas įgavo kiek apvalesnes formas. Turėjo ilgas, grak��ias kojas ir vaik��iojo tarsi �okėja, nors niekada nebuvo mokiusis �okti.

- Norėjau pasakyti, kad a� apsirengusi kitaip nei visi.

- Galėjai apsirengti taip pat, jei tik norėjai.

- Taip, bet kad visos mergaitės avi tuos gremėzdi�kus storapad�ius batus, siaurus d�insus ir vienus ant kito susi- velka kokius trejus mar�kinėlius.

- Na ir?..

- Nemėgstu aptemptų drabu�ių. Spaud�ia, nejaukiai jau�iuosi. Ir i� viso, kam gali patikti avėti tuos storapad�ius batus? Feee.

- Tai ir vilkėk, kas tau patinka. Jei tavo drabu�iai atbaido galbūt drauges, tai jos ir nėra draugės, kokių tu norėtum.

Labai jau motini�kas patarimas. Mielas, nuo�irdus ir visi�kai nenaudingas.

- Ten siaubingai triuk�minga.

Mama metė minkiusi duon� ir nubraukė nuo veido plaukus - ant antakio taip ir liko miltuota drū�ė.

- �irdele, juk nesitikėjai, kad mokykloje bus tylu, kaip pas mudvi namuose. Būk protinga.

- A� ir esu protinga. Nekalbu apie savaime suprantam� triuk�m�, bet visi laksto kaip i�protėjusios be�d�ionės. Staugia, kaukia ir cypia i� visos gerklės. Ir dar tranko spintelių dureles.

Mama įsisprendė rankomis į �onus.

- Gal dar kas nors negerai?

- Taip. Koridoriuose tamsu.

- Ten netamsu, - �iek tiek pakeltu tonu atsiliepė mama. - Praeit� savait� apėjau vis� mokykl� - koridorių sienos baltos.

- Bet nėra jokių langų, tik tos baisios dienos �viesos lempos. Skleid�ia toki� blausi� �vies�, kad beveik visai neap�vie�ia koridorių. Juose tiesiog... tamsu. Pasiilgau O riko.

Mergaitės mama pradėjo dalyti te�l� kepaliukais.

- Zinai, k� pasakysiu? Gal �iandien nutiko kas nors gera?

Lorelė nuslinko prie �aldytuvo.

- Ne, - mama viena ranka u�tvėrė jai keli�. - Pirma kas nors gera.

- Na... Sutikau miel� vaikinuk�, - atrė�ė mergaitė apeidama mamos rank� ir griebdama gėrimo skardin�. - Deivid�... Deivid� ar ka�kaip pana�iai.

Dabar jau atėjo mamos eilė u�versti akis.

- Na, �inoma. Persikeliame j kit� miest�, u�ra�au tave j nauj� mokykl� ir pirmasis �mogus, ant kurio metiesi, vaikinas.

- Nieko pana�aus.

- Erzinuosi.

Lorelė tyliai stovėjo ir klausėsi, kaip į stal� vis tek�teli te�la.

- Mama?

-K�?

Lorelė giliai atsiduso.

- Ar man tikrai reikia eiti j mokykl�?

- Lorele, mes apie tai jau kalbėjomės, - trindama pir�tais smilkinius murmėjo mama.

- Bet...

- Ne. Daugiau dėl �ito nesigin�ysime, - mama palinko vir� stalo, veid� priki�o visai prie pat dukters. - Nemanau, kad esu pajėgi toliau tave mokyti. Metas į mokykl�.

- Galėtum u�sakyti vien� tų namų mokymo programų. Ma�iau internete, - skubiai i�bėrė Lorelė neleisdama mamai net prasi�ioti.

- Ir kiek tai kainuoja? - pakėlusi vien� antakį tyliai paklausė mama.

Mergaitė tylėjo.

- Paklausyk, - patylėjusi prabilo mama, - kol mūsų namai Orike neparduoti, neturime atliekamų pinigų. Pati �inai �itai.

Nunarinusi galv� Lorelė �velgė į stal�.

Pagrindinė prie�astis, dėl kurios �eima persikraustė į Kre��ento miest�, buvo ta, kad tėtis Va�ingtono gatvėje nusipirko knygyn�. Kiek anks�iau, tais metais va�iuodamas per �į miest� jis pastebėjo ant bankrutavusio knygyno vitrinos i�kab�, kad pastatas parduodamas. Lorelė prisiminė girdėjusi tėvus i�tisas savaites aptarinėjant, k� jie galėtų padaryti, kad nusipirktų t� knygyn� - nuo pat vedybų abu apie tai svajojo, bet vis neu�tekdavo pinigų.

Paskui, baigiantis baland�iui, vyrukas, vardu D�eremajas Barnis, atėjo pas Lorelės tėv� su pasiūlymu, nes susidomėjo jo namu Orike. Tėtis namo grį�o vos ne �okinėdamas i� d�iaugsmo. O paskui viskas klojosi taip greitai, kad Lorelė vos prisimena, kas nutiko pirmiausia. Jos tėvai praleido kelias dienas Brukingso banke, ir gegu�ės prad�ioje knygynas jau priklausė jiems, o �eima kraustėsi i� ma�o namelio Orike į dar ma�esnį Kre��ento mieste.

Ta�iau slinko mėnesiai, o reikalai su Barniu vis dar nebuvo baigti. O kol nebaigti, pinigų trūko, tėvas po darbo ilgiausiai u�trukdavo knygyne, ir Lorelei teko kulniuoti į mokykl�.

Mama u�dėjo �ilt�, raminantį deln� ant Lorelės rankos.

- Lorele, be to, kad mokymasis namuose kainuoja, turi i�mokti susidoroti su naujovėmis. Tau tai bus tik į naud�. Kit�met galėsi mokytis sustiprinto mokymo klasėse ir įstoti į kokį nors klub� ar komand�. Koled�o reklaminiuose bukletuose apie juos ra�oma labai gra�iai.

- �inau, bet...

- A� esu mama, - �ypsena �iek tiek su�velnino grie�t� ton�, - ir a� sakau �mokykla�.

Susikūprinusi Lorelė brū�ino pir�tu glaistu u�pildytas siūles ant plytelėmis kloto stalvir�io.

Mama pa�ovė į orkait� kepaliukus, nustatė laikmatį - laikrodis ėmė garsiai tiksėti.

- Mama, ar turime tavo konservuotų persikų? I�alkau.

Mama su�iuro į dukr�.

- Tu alkana?

Vengdama �iūrėti mamai į akis Lorelė perbraukė pir�tu per aprasojusi� gėrimo skardin�.

- I�alkau po pietų. Per paskutin� pamok�.

Mama pabandė nesureik�minti �io reikalo, bet abi �inojo, kad tai neįprasta. Mergaitės tėvai jau seniai nedavė jai ramybės dėl netikusių valgymo įpro�ių. Lorelė valgydavo tik tam, kad įtiktų tėvams, bet pati nejuto, kad jai reikėtų valgyti, maistas jos nė kiek ned�iugino.

�tai kodėl mama galop sutiko prigrūsti piln� �aldytuv�

Sprite

gėrimo. Ji vis bambėjo dėl dar nevie�inamos gazuotų gėrimų �alos, ta�iau nieko negalėjo pasakyti prie� skardinėje esan�ias 140 kalorijų. Tai visu 140 kalorijų daugiau nei turi vanduo. Taigi Lorelė gaus daugiau energijos, net jei tas maistas menkavertis.

Mama nukurnėjo į podėlį paimti persikų stiklainio - gal baiminosi, kad dukra apsigalvos. Keistas jausmas Lorelės skrandyje prasidėjo per paskutini�j� ispanų kalbos pamok�, likus gal dvide�im�iai minu�ių iki skambu�io. Pakeliui namo alkis �iek tiek aprimo, bet visai nepraėjo.

- �tai, - parei�kė mama statydama stiklainį prie�ais mergait�. Paskui nusisuko palikdama j� ramybėje. Lorelė su�iuro į vaisius. Mama konservavo juos gana apdairiai - vienas persikas pusei ar ma�daug pusei puodelio sul�ių.

Mergaitė valgė persik� ma�ais k�sneliais ir spoksojo mamai į nugar� - laukė, kol �i atsisukusi �vilgtelės. Ta�iau mama susikaupusi plovė indus ir nė kartelio neatsisuko. Vis tiek Lorelė jautėsi, lyg būtų pralaimėjusi įsivaizduojam� kov�, tad baigusi valgyti patyliukais pasiėmė nuo stalo

kurpin� ir ant pir�tų galiukų i�styp�iojo i� virtuvės mamai taip ir nespėjus atsigr�ti

Kelios kitos savaitės mokykloje pralėkė dar grei�iau nei Lorelė būtų galėjusi įsivaizduoti po tų netikusių pirmų dienų. Ji suprato, kaip pasisekė, kad sutiko Deivid� - jiedu da�nai kartu u�trukdavo po pamokų, o ir Celsė mokėsi toje pa�ioje klasėje. Lorelė niekada nepietaudavo viena ir juto, kad atėjo tas metas, kai Deivid� ir Cels� galėtų vadinti draugais. Ir pamokos visai patiko. �inoma, mokytis kartu su visais tokiu pa�iu tempu mergaitei buvo nauja, bet ji jau pradėjo prie to įprasti.

Pradėjo priprasti ir prie Kre��ento miesto. Jis, �inoma, buvo didesnis nei Orikas, ta�iau erdvus, o pastatai ne auk�tesni nei dviejų auk�tų. Visur, net prie� bakalėjos krautuvėl�, �aliavo auk�tos pu�ys ir pla�ialapiai med�iai. Vejas dengė tanki �alia �olė, o beveik visus pastatus apsivij� vijokliai skleidė �iedus.

Vien� rugsėjo penktadienį, po t�dien paskutinės ispanų kalbos pamokos, jau eidama pro duris Lorelė kaktomu�a susidūrė su Deividu.

- Atsipra�au, - sustabdė mergait� �is, u�dėj�s jai rank� ant peties.

- Viskas gerai, pati ne�iūriu kur einu.

Lorelė pa�velgė Deividui į akis. Droviai nusi�ypsojo ir tik tada jai toptelėjo j galv�, kad stypso u�tverusi berniukui keli�.

- Oi, atsipra�au, - sumurmėjo traukdamasi nuo durų.

- Tai... kad a� tik... ties� sakant, tav�s ir ie�kojau.

Berniukas, regis, nervinosi.

- Gerai, - Lorelė i�kėlė knyg�, - tik turiu pasidėti j spintel� daiktus.

Jiedu nuėjo prie Lorelės spintutės, į kuri� įki�usi vadovėlį mergaitė klausiamai su�iuro į Deivid�.

- A� tik pagalvojau, gal norėtum �iandien po pietų su manimi pasivaik��ioti ?

Lorelė �ypsojosi, ta�iau juto, kaip pilve sukirba jaudulys. Kol kas jųdviejų draugystė apsiribojo tik mokykla. Lorelė staiga suprato, kad dorai nė nenutuokia, k� Deividas mėgsta veikti, kai nepietauja ir nesimoko. Galimybė �itai su�inoti staiga pasirodė patraukli.

- K� ketini veikti ?

- U� mano namų yra mi�kelis. Kadangi tu mėgsti būti lauke, pagalvojau, kad galėtume eiti pasivaik��ioti. Ten yra toks tikrai �aunus medis, tad pamaniau, kad tau galbūt patiktų jį ap�iūrėti. Na, ties� sakant, du med�iai, bet... suprasi, kai pamatysi. Ai�ku, jei tik norėtum.

- Noriu.

-Tikrai?

- �inoma, - nusi�ypsojo Lorelė.

- Puiku, - berniukas nu�velgė koridoriaus gale esan�ias galines duris. - Bus grei�iau, jei i�eisime pro galinį i�ėjim�.

Lorelė nusekė paskui Deivid� per piln� vaikų koridorių, i�ėjo į gaivų rugsėjo or�. Saulė bandė prasiskverbti pro rūko �yd�, buvo vėsoka ir drėgna. Pūtė vakaris vėjas, ne�antis surstelėjusį vandenyno kvap�. Lorelė giliai kvėpavo mėgaudamasi rudeni�ku oru. Jiedu priėjo ramų sklyp� ma�daug u� pusės mylios į pietus nuo Lorelės namų.

- Tai tu gyveni su mama, - pasiteiravo Deivido.

- Aha. Tėvai i�siskyrė, kai man buvo devyneri. Mama atsiėmė mane i� mokyklos ir persikraustėme �ionai.

- Kuo ji dirba?

- Vaistininke Medicine Shoppe vaistinėje.

- Oho, - nusijuokė Lorelė. - Keistas sutapimas.

- Kodėl?

- Mano mama - patyrusi natūropatė.

- Kas tai per dalykas?

- Natūropatu vadinamas tas, kuris visus vaistus gamina i� �olelių. Mama netgi pati augina kelių rū�ių vaista�oles. Niekada nesu gavusi jokių vaistų, net paracetamolio.

Deividas įsistebeilijo į mergait�.

- Tikriausiai juokauji!

- Nė kiek. Mama gamina gydomuosius mi�inius, kuriuos vartojame vietoje vaistų.

- Mani�kė i�protėtų. Ji mano, kad visk� galima gydyti tabletėmis.

- O mano mama mano, kad gydytojai tik ir siekia pribaigti �mogų.

- Manau, jos abi turėtų ko pasimokyti viena i� kitos.

- Tikriausiai, - nusikvatojo Lorelė.

- Ar tavo mama niekada nesikreipia j gydytojus?

- Niekada.

- Tai gal ir pagimdė tave namuose?

- Mane įvaikino.

- Oi, tikrai? - Deividas kelias akimirkas patylėjo. - Ar �inai, kas tavo tikrieji tėvai ?

- Ne, - prunk�telėjo mergaitė.

- Kodėl juokiesi ?

Lorelė prikando lūp�.

- Ar pa�adi nesijuokti ?

- Prisiekiu, - apsimestinai rimtai pakėlė rank� Deividas.

- Ka�kas paliko mane krep�yje prie įtėvių namo durų.

- Negali būti! Tu jau �ia visai mane mulkini. - Lorelė i�pūtė akis. - Tai tu rimtai? - atsiduso Deividas.

- Taip, esu kūdikis, rastas krep�yje. Teisingiau, net ne kūdikis. Atrod�iau kaip trejų. Mama pasakojo, kad jiems atidarius duris spard�iausi ir band�iau i�sirop�ti i� krep�io.

- Tai tu buvai jau paūgėjusi? Mokėjai kalbėti?

- Taip. Mama sakė, kad kalbėjau juokingu akcentu, kuris i�silaikė dar metus.

- Tai bent. Ir ne�inojai, i� kur esi?

- Sako, kad �inojau tik vard�, nieko daugiau. Nei i� kur esu, nei kas nutiko, nieko pana�aus.

- Keis�iausias pasaulyje dalykas, kokį tik kada girdė-

- U�virė tikra ko�ė dėl įstatymų. Kai tėvai nusprendė įsivaikinti mane, nusamdė privatų seklį, kad surastų mano gimdytojus ir vis� kit� informacij� apie laikin� glob� ir pana�ius dalykus. Kol visi nesklandumai i�sisprendė, u�trukome dvejus metus.

- Ar gyvenai vaikų namuose ?

- Ne. Teisėjas, su kuriuo bendravo mano tėvai, buvo gana geranori�kas, tad viso proceso metu leido man gyventi su tėvais. Kiekvien� savait� mus aplankydavo socialinė darbuotoja. Ir dar, iki man suėjo septyneri, jie neturėjo leidimo i�sive�ti mane i� valstijos.

- Nes�monė. Ar kada susim�stei apie savo kilm�?

- Anks�iau - taip. Bet kai vis nerandi atsakymo, po kurio laiko liaujiesi galvoti, nes tai tik kelia nerim�.

- Jei būtų galimybė su�inoti, kas tavo tikroji motina, ar norėtum?

- Ne�inau, - atsakė mergaitė ki�dama rankas į ki�enes. - Gal. Bet man patinka mano gyvenimas. Nesigailiu, kad patekau pas dabartinius mam� ir tėtį.

- Tai �aunu, - Deividas parodė į keliuk�. - Eisime �ia, - pa�velgė į dangų. - Regis, greitai lis. Pasidėkime kuprines ir gal dar spėsime ap�iūrėti medį.

- Ar tai tavo namai? Labai gra�ūs.

Jiedu ėjo pro nediduk� balt� namelį su ry�kiai raudonomis durimis. Spalvingos gvaizdūnės ve�ėjo gėlių lysvėje, besidriekian�ioje prie�ais nam�.

- Kurgi ne, - sukdamas į tak� namo link i�dro�ė Deividas. - �i� vasar� net dvi savaites praleidau su teptuku rankoje.

Numet� kuprines prie pagrindinio įėjimo vaikai patraukė į tvarking�, paprast� virtuv�.

- Gal galė�iau kuo nors pavai�inti ? - �engdamas į virtuv� ir atidarydamas �aldytuv� paklausė Deividas. I�trauk�s skardin� gazuoto gėrimo nuo spintelės dar pagriebė dė�ut� pyragai�ių su įdaru Tivinkies.

Pama�iusi pyragėlius, Lorelė i� paskutiniųjų pasistengė susilaikyti nesuraukusi nosies. Apsi�valgė po virtuv�. Akys u�kliuvo u� dubens su vaisiais.

- Ar galė�iau pasivai�inti? - paklausė rodydama į �vie�utėl� �ali� kriau��.

- Aha. �iupk ir ne�kis, - berniukas i�kėlė vandens butelį. - Vandens?

- �inoma, - �yptelėjo Lorelė.

Prisikim��s ki�enes u�kand�ių, Deividas parodė į galines duris.

- �tai, �ia.

Priėj�s prie i�ėjimo, jis atstūmė suveriamas duris.

Mergaitė i�ėjo j gerai pri�iūrim�, tvora aptvert� vidinį kiemelį.

- Atrodo, �ia nėra jokio i�ėjimo.

- Neįgudusiai akiai - galbūt, - nusijuokė Deividas.

Priėj�s prie �lakbetonio blokų tvoros, berniukas mikliai

liuoktelėjo, pasikabino ir prisitrauk�s u�sirop�tė ant bloko vir�aus. įsitais�s pa�aukė.

- Eik�, - i�tiesė rank�, - padėsiu.

Lorelė nepatikliai nu�velgė jį, ta�iau rank� i�tiesė. Jiedu įveikė tvor� stebėtinai lengvai.

Med�iai buvo i�sikeroj� iki pat tvoros, tad vos stryktelėj� �emyn jie atsidūrė mi�ke, po kojomis plytėjo storas, mink�tas nukritusių lapų kilimas. Tankus �akų s��alynas slopino tolumoje riedan�ių automobilių ū�esį. Lorelė susi�avėjusi �valgėsi aplink.

- Gra�u.

Įsisprend�s rankomis į �onus, Deividas dirstelėjo į mergait�.

- Spėju, kad neblogai. Nesu didelis pasivaik��iojimų mėgėjas, bet �ia randu daug skirtingų augalų, kuriuos galiu ap�iūrinėti mikroskopu.

Lorelė prisimerkusi su�iuro j draug�.

- Ar turi mikroskop�? Tikrai, pami��s dėl mokslų, - prunk�telėjo mergaitė.

Deividas nusikvatojo.

- Taip. Bet Klark� Kent�, Supermen�, taip pat visi laikė pami�ėliu. Prisimink film�, kuo tai baigėsi.

- Nori pasakyti, kad esi supermenas? - erzinosi mergaitė.

- Niekada negali �inoti, - at�ovė Deividas.

Lorelė nusikvatojo ir staiga susidrovėjusi nudelbė akis �emyn. Kai vėl pasi�iūrėjo į berniuk�, �is spoksojo j j�. �vilgsniai susitiko. Lorelei patiko, kaip jis �iūrėjo į j� - �velniai ir tiriamai. Tarsi būtų galėj�s daugiau su�inoti apie j� papras�iausiai tyrinėdamas veid�.

Po kiek u�sit�susios akimirkos �iek tiek susigėd�s Deividas nusi�ypsojo ir kryptelėjo galva į vos į�iūrim� tak�.

- Tas medis �tai ten.

Berniukas numynė pirmas, regis, be jokio reikalo �en ir ten vinguriuojan�iu taku. Ta�iau po kelių minu�ių dūrė pir�tu j visai �alia kelio besistiebiantį medį.

- Oho, - susi�avėjo Lorelė. - Tai bent.

Kaip Deividas ir minėjo, tai buvo du med�iai - alksnis ir eglė - i�dyg� visai greta. Jų kamienai susipynė, susiraizgė, ir galop i�augo medis, kurio �akos vienoje pusėje �aliavo nuo spyglių, o kitoje �lamėjo platūs lapai.

- Radau j j, kai tik mudu su mama atsikraustėme �ia gyventi.

- O kur dabar tavo tėtis ? - paklausė Lorelė, atsirėmusi nugara j medį, taisydamasi sėsti ant mink�tos lapų krūvos. I�sitraukė i� ki�enės kriau��.

Deividas kimiai nusikvatojo.

- San Fransiske. Dirba did�iulėje kompanijoje teisininku.

- Da�nai mataisi su juo?

Deividas prisėdo ant �emės �alia Lorelės, keliu vos prisilietė mergaitei prie kojos. Ji nepasitraukė.

- Kart� per kelis mėnesius. Jis turi asmeninį lėktuv�, tad atskrid�s į Maknamaros Fildo oro uost� Kre��ento miestelyje pasiima mane savaitgaliui.

- �aunu.

-Gal.

- Nemėgsti tė�io.

- Visai nieko, - gū�telėjo Deividas. - Bet jis mus paliko, niekada nebandė rasti daugiau laiko man, tad nejau�iu, kad bū�iau jam labai svarbus, supranti ?

- Gaila, - palingavo galva mergaitė.

- Viskas gerai. Mes visada smagiai leid�iame laik�.

Kelias minutes jiedu sėdėjo tylėdami, mi�ko aik�telėje

tvyranti ramybė apėmė ir juos. Ta�iau kai dangų perskrodė griaustinis, abu staiga su�iuro auk�tyn.

- Geriau jau parvesiu tave namo. Tuojau prapliups lyti.

Lorelė atsistojo, nusipurtė prikibusius lapus.

- A�iū, kad atsivedei, - tarstelėjo rodydama į medį. - Labai �aunus dalykas.

- D�iaugiuosi, kad patiko, - tarė Deividas, vengdamas �iūrėti mergaitei j akis. - Bet... medis buvo ne svarbiausias dalykas.

- Oi, - i�girdusi kompliment�, Lorelė pasijuto nejaukiai.

- �tai, �ia, - parodė keli� Deividas ir nusisuko, nes veidas vos raustelėjo.

Per tvor� jie persirop�tė, kai jau ti�ko pirmieji lietaus la�ai.

- Gal norėtum paskambinti mamai, kad atva�iuotų tav�s pasiimti ? - paklausė Deividas, kai jiedu jau buvo virtuvėje.

- Ne, viskas gerai.

- Bet juk lyja. Turė�iau palydėti tave.

- Nieko tokio. Tikrai - mėgstu vaik�tinėti per lietų.

- Tada galiu tau paskambinti, - kiek patylėj�s i�po�kino berniukas. - Gal rytoj?

- �inoma, - nusi�ypsojo Lorelė.

Ta�iau Deividas nesitraukė nuo virtuvės durų.

- Durys - �ia, tiesa? - kiek galėdama mandagiau pasiteiravo mergaitė.

- Taip. Tik negaliu paskambinti tau, kol ne�inau telefono numerio.

- Oi, atsipra�au, - i�sitraukusi ra�iklį Lorelė u�ra�ė numerį u�ra�ų knygelėje �alia telefono aparato.

- Gal galė�iau duoti tau sav�jį?

- �inoma.

Lorelė pradėjo atseginėti kuprin�, ta�iau Deividas j� sustabdė.

- Neie�kok, �tai... - paėm�s mergaitės deln� u�ra�ė ant jo savo telefono numerį. - �itaip jo nepamesi, - droviai pridūrė.

- Puikumėlis. Tai pakalbėsime paskui, - �iltai nusi�ypsojusi berniukui Lorelė nėrė į gana stipriai pliaupiantį lietų.

Paėjėjusi gatve tiek, kad jau nebuvo matyti Deivido namų, ji nusmaukė nuo galvos gobtuv� ir pakėlė veid� j dangų. Giliai traukė or�, o vanduo ti�ko ant skruostų ir varvėjo kaklu. Jau ketino i�skėsti rankas, bet staiga prisiminė telefono numerį. Sugrūdusi rankas į ki�enes paspartino �ingsnį - nuskubėjo �ypsodamasi �velniai te�kenan�iam ant galvos lietui.

Kai mergaitė grį�o namo, telefonas skambėjo. Mamos, regis, nebuvo namuose, tad Lorelė keliais �uoliais prilėkusi griebė telefono ragelį, kol dar tas nenustojo skambėti.

- Klausau, - u�dususi pra�vok�tė.

- O, sveika. Tu jau namuose? K� tik ketinau palikti �inut�.

- Deividas?

- Aha. Atsipra�au, kad taip greitai paskambinau, - tar�kėjo berniukas, - bet pagalvojau, kad kit� savait� laikysime biologijos test�, ir pamaniau, gal tu norėtum u�eiti rytoj ir kartu pasimokyti.

- Rimtai? - nustebo Lorelė. - Tai būtų nuostabu! Taip jaudinuosi dėl to testo. Jau�iuosi, lyg �ino�iau tik pus� to, k� reikia i�mokti.

- Puiku, - apsid�iaugė berniukas ir nutilo. - Ne tai puiku, kad jaudiniesi, - ėmė teisintis, - bet puiku, kad... na, supranti.

Girdėdama, kaip Deividas kliūva u� savo paties �od�ių, Lorelė net nusi�ypsojo.

- Kada?

- Bet kada. Rytoj nieko neveikiu, nebent reikėtų padėti mamai tvarkytis namuose.

- Gerai, paskambinsiu.

- Puiku. Iki rytojaus.

Lorelė atsisveikino ir padėjo telefono ragelį. Liuoksėdama auk�tyn i� karto per du laiptelius mergaitė �ypsojosi.

�e�tadienio ryt� Lorelė praplė�ė akis �vintant. Nekreipė dėmesio - visada, kiek tik save prisiminė, buvo �vyturys�. Keldavosi bema� valanda anks�iau nei tėvai, tad prie� keliaudama j mokykl�, kur ilgas valandas tekdavo tupėti patalpoje, galėdavo viena pavaik�tinėti ir pasimėgauti nugar� �ildan�iais saulės spinduliais ir skruostus glamonėjan�iu vėjeliu.

U�sitraukusi sarafan�, i� dėklo, pastatyto prie galinių durų, mergaitė i�sitraukė sen� mamos gitar� ir tylutėliai i�sprūdo j lauk� pasimėgauti ramia ankstyvo ryto gaiva. I�vaik�s skais�ius giedrus rytus, vėlyvas rugsėjis atne�ė nuo vandenyno vis plūstan�i� migl�, iki pietų u�klojan�i� miest�.

Lorelė nukulniavo trumpu takeliu, vedan�iu per vidinį kiemelį. Nors namas buvo nedidukas, jį supantis sklypas atrodė gana didelis, o mergaitės tėvai svarstė, kad būtų gerai kada nors jį dar praplėsti. Kieme augo keli namui pavėsį teikiantys med�iai, be to, Lorelė praleido beveik vis� mėnesį padėdama mamai sodinti galybes gėlių ir pagal visas lauko sienas besivyniojan�ius vijoklius.

Seimai priklausantis namas buvo vienas i� daugelio pagret i�sirikiavusių, tad i� abiejų pusių gyveno kaimynai, bet, kaip ir daugelio kitų Kre��ento miesto namų, galinis kiemas ribojosi su laukiniu mi�ku. Lorelė da�niausiai eidavo pasivaik��ioti vingiuotais takeliais palei upelį, srūvantį per nediduko slėnio vidurį lygiagre�iai namų, i�sirikiavusių vienas greta kito.

�iandien mergaitė nutapeno iki pat upelio ir prisėdo ant kranto. Sumerkė kojas į vėsų vandenį, kuris rytais būdavo ypa� skaidrus ir gaivus, tik vėliau ie�kodami maisto visokie vabalai ir uodai i�lįsdavo ir nuta�kuodavo vandens pavir�ių.

Atrėmusi į kelį gitar� Lorelė pradėjo brazdinti pavienius akordus, po kurio laiko suskambo ir melodija. Smagu, kai aplinkui liejasi muzikos garsai. Mergaitė pradėjo groti prie� trejus metus, kai palėpėje rado sen� motinos gitar�. Jai verkiant reikėjo keisti stygas, suderinti, bet Lorelė įtikino mam�, kad tuo verta u�siimti. Mama parei�kė, kad ta gitara dabar Lorelės, bet mergaitei vis tiek labiau patiko manyti, jog gitara - mamos. Tarsi kokia sena �eimos relikvija.

Mergaitei ant peties nutūp�s vabzdys ėmė ropoti per nugar�. Lorelė tek�telėjo per jį, ir pir�tai ka�k� u��iuopė. I�tiesusi rank� kuo toliau, pa�iupinėjo dar sykį. Po oda vis dar buvo keistas apvalus, vos u��iuopiamas gumbelis. Pasuko kakl�, bet per petį nieko negalėjo į�iūrėti. Pa�iupinėjo dar kart�, mėgindama suprasti, kas gi ten. Galop sunerimusi atsistojo ir patraukė namo ap�iūrėti veidrodyje.

U�rakinusi vonios kambario duris Lorelė prisėdo prie�ais veidrodį ir gr�ėsi atgal, kol pamatė veidrodyje savo nugar�. Nusmaukusi sarafan� �emyn ėmė ie�koti i�kilimo. �tai jis - visai tarp men�ių - nedidelis i�kilus apvalumas, beveik nesiskiriantis nuo aplinkui esan�ios odos. Vos pastebimas, bet neabejotinai esantis. Mergaitė nedr�siai pamaigė gumbelį - neskauda, ta�iau krap�tant ėmė tarsi nie�ėti. Atrodė visai kaip spuogas. �Gal ir gerai, - ironi�kai pamanė mergaitė. - Tik visai negeras tas gerumas.�

I�girdusi per koridorių nugirg�dant tylius mamos �ingsnius, mergaitė i�ki�o galv� i� vonios kambario.

- Mama!

- A� - virtuvėje, - �iovaudama atsiliepė �i.

Lorelė nusekė jai i� paskos.

- Man ant nugaros ka�koks gumbas. Gal galėtum pa�iūrėti ? - paklausė atsukdama nugar�.

Mama kelis kartus atsargiai paspaudė gumbelj.

- Papras�iausias spuogas, - parei�kė.

- Ir a� taip maniau, - pritarė Lorelė u�sitraukdama sarafan� auk�tyn.

- Bet tu juk neturi spuogų, - susigriebė mama. - Gal pradėjai... na, �inai?

Lorelė skubiai papurtė galv�.

- �ia tik vienas spuogelis, - dusliai atsiliepė ir pernelyg linksmai nusi�ypsojusi pridūrė: - Kaip tu visada kartoji, neatsiejama brendimo dalis, - nusisukusi mergaitė i�skuodė i� kambario mamai nespėjus nieko daugiau paklausti.

Grį�usi į kambarį prisėdo ant lovos ir ėmė pir�tu braukyti per gumbelį. Jautėsi keistai rami - i�kilus pirmajam spuogui pasijuto tarsi i�laikiusi brandos egzamin�, į�ventinimo ceremonij�. Mergaitė patyrė brendim� ne visai taip, kaip ra�oma vadovėliuose. Spuogai jos niekada nekamavo, be to, kaip ir turėjo būti, net kiek anks�iau i�kilus krūtinei ir suapvalėjus klubams, sulaukusi penkiolikos su puse ji vis dar nesirgo mėnesinėmis.

Mama �ito nesureik�mino sakydama, jog ne�inant mergaitės biologinės motinos medicininės istorijos galima tik spėlioti, manyti, kad tai visai normalu, nes paveldėta. Ta�iau Lorelė jau matė, kad mama pradeda jaudintis.

Mergaitė apsivilko įprast� palaidinuk�, d�insus ir i��ukavusi plaukus ėmė ri�ti juos į uodeg�. Tada prisiminė tuos paraudusius spuogus, kuriuos retkar�iais pastebėdavo ant kitų mergai�ių nugarų rengiantis rūbinėje, ir paliko plaukus palaidus. Tik todėl, kad vėliau tas spuogas gali pavirsti bjauresniu.

Ir dar sve�iuojantis pas Deivid�. Tai būtų suknistas reikalas.

Sugriebusi obuolį, mergaitė i�kurnėjo pro duris ir atsisveikindama �ūktelėjo mamai. Buvo jau beveik prie Deivido namų, kai pakėlusi auk�tyn akis i�vydo prie�prie�iais bėgan�i� Cels�. Pamojavusi draugei, Lorelė pa�aukė j�.

- Sveikutė, - apsid�iaugė �elsė, jai aplink veid� linksmai su�ok�iojo garbanėlės.

- Ne�inojau, kad bėgioji, - �ypsodamasi tarė Lorelė.

- Bėgioju kros�. Da�niausiai treniruojamės su komanda, bet �e�tadieniais - kiekvienas atskirai. K� tu veiki ?

- Einu pas Deivid�, - paai�kino Lorelė. - Mokysimės.

- Sveika atvykusi j Deivido Losono gerbėjų klub�, - nusikvatojo Celsė. - A� jau i�rinkta prezidente, bet tu galėtum tapti i�dininke.

- Nieko pana�aus, - u�gin�ijo Lorelė, pati abejodama, ar kalba ties�. - Mes ketiname tik pasimokyti. Pirmadienį man�s laukia biologijos testas, kur tikrai susimausiu, jei kas nors nesiims rimtai padėti.

- Deivido namai �ia pat, u� kampo. Palydėsiu.

Pasukusios u� kampo mergaitės i�girdo elektrinės �oliapjaustės burzgim�. Deividas nepastebėjo besiartinan�iųjų, tad sustojusios abi įsispoksojo.

Berniukas stūmė �oliapjaust� per tankiai su�ėlusi� �ol� vilkėdamas tik senus sportinius batelius ir d�insus. Krūtinė ir rankos buvo liesos, ta�iau i�vagotos raumenų, oda - įdegusi saulėje, �vilganti nuo smulku�ių prakaito la�elių. Ap�viestas ryto saulės, berniukas judėjo grak��iai.

Lorelė negalėjo susilaikyti ne�iūrėjusi.

Daugyb� kartų buvo ma�iusi vaikinus bėgiojant aplinkui be mar�kinėlių, bet �is kartas atrodė ypatingas. Stebėjo, kaip įsitempia Deivido rankos, kai jis pasiekia ypa� tankų vejos s��alyn� ir turi stipriau stumti �oliapjaust�. Mergaitei net �iek tiek suspaudė �irdį.

- Oi, kaip devintame danguje, - su�nib�dėjo Celsė, nė nesistengdama paslėpti akyse �ėrin�io susi�avėjimo.

Tarsi pajut�s es�s stebimas, Deividas staiga atsisuko ir pa�velgė Lorelei į akis. Nunarinusi galv� �i ėmė ap�iūrinėti kojas.

Celsė nė nemirktelėjo.

Kai Lorelė pagaliau pakėlė galv�, Deividas jau rengėsi mar�kinėlius.

- Sveikos, draugu�ės. Ankstyvos.

- Ar dar anksti ? - sukluso Lorelė. Juk jau beveik devynios valandos. - Oi, - staiga susigriebė susigėdusi, - pamir�au paskambinti.

- Nieko tokio, - �ypsodamasis gū�telėjo pe�iais Deividas. Parodė į �oliapjaust�. - A� jau atsikėl�s.

- Na, turiu bėgti, - staiga u�dususi su�vok�tė Celsė. - Tikrai. - Nusisukusi, kad jos veid� matytų tik Lorelė, be garso nusistebėjo: - Oho! - ir pamojavusi draugams nudūmė gatve.

Deividas sukikeno, vis dar �velgdamas jai pavymui papurtė galv�. Atsisuk�s j Lorel� paklausė:

- Eime? Biologija laukia kaip niekas kitas.

Kai pirmadienį mokiniams i�dalijo testus, Deividas atsisuko j Lorel�.

- Na, ir kaip? Tikrai pasirodė toks sunkus?

Mergaitė nusi�ypsojo.

- Gerai. Visai nebaisus. Bet tik todėl, kad padėjai.

Jiedu mokėsi �e�tadienį gal tris valandas ir dar koki� valand� kalbėjosi sekmadienio vakar�. Reikia pripa�inti, kad tas telefoninis pokalbis neturėjo nieko bendra su biologija, bet gal ji i�moko kai ko osmoso būdu. Taip, teisingai - osmosas telefonu.

Prie� atsakydamas berniukas tarsi kiek padvejojo.

- Galėtume taip daryti visada. Norėjau pasakyti - mokytis kartu.

- Aha, - pritarė Lorelė, pagalvojusi apie tai, kad kiti kartai būtų ramesni. - Ir kit� sykį galėtum ateiti pas mane, - pridūrė.

- Puiku.

Kai baigėsi biologijos pamoka, pylė lietus, tad draugai susibūrė po nedidele stogine. Beveik niekas ten nepietaudavo, nes nebuvo ne tik stalo - net ir jokio grindinio, bet Lorelei patiko tas grumstuotas �olės lopinėlis, niekada visi�kai nei�d�iūstantis net ir po stogu.

Lyjant lietui did�ioji dauguma vaikų liko viduje, kartu su Lorele i�ėjo tik Celsė ir Deividas bei dar vienas berniukas, vardu Rajanas. Deividas mėtėsi su juo i� duonos trupinių, o Celsė komentavo - kritikavo taiklum�, netikusi� sportin� form� ir nesugebėjim� susivaldyti ir netrankyti �iūrovių.

- Na, �itas tai jau buvo mestas ty�ia, - parei�kė garbanė, imdama trupinį, kuris atsimu�ė tiesiai jai į krūtin�, ir sviesdama jį atgal berniukams.

- Neeee, nety�ia, - teisinosi Rajanas. - Juk pati sakei, kad nesugebu į niek� pataikyti.

- Tai gal tada taikykis į mane, tada galėsiu būti rami, kad niekada nepataikysi, - at�ovė Celsė. Atsidususi atsisuko į Lorel�. - Esu tiesiog nesukurta gyventi �iaurės Kalifornijoje, - pasiguodė braukdama nuo veido plaukus. - Vasar� dar viskas gerai, plaukai klauso, bet vos tik prasideda nors menkiausias lietutis - pauk�t, ir �tai kokios nes�monės!

Celsė turėjo rudus ka�toninius plaukus, ilgomis garbanomis krintan�ius ant nugaros. Saulėtomis dienomis garbanos buvo �velnios, �ilkinės, o drėgname ir �altame ore - toks būdavo beveik pus� dienų - plaukai darėsi neklusnūs ir pasi�iau��. Mergaitės akys buvo �viesiai �alios - jos priminė Lorelei vandenyn� kylant saulei - prieblandoje bangos atrodė be galo nuostabios.

- O man tavo plaukai gra�ūs, - nustebo Lorelė.

- Tai tik todėl, kad jie ne tavo. Turiu kasdien naudoti specialius �ampūnus ir kondicionierius, kad galė�iau susi�ukuoti, - pasiguodė Celsė ir perbraukė ranka per tiesius lygius Lorelės plaukus. - Tavi�kiai tokie �velnūs. Kuo juos plauni?

- Oi, bet kuo.

- Hmmm, - Celsė darsyk palietė draugės plaukus. - Ar naudoji nenuplaunam� kondicionierių? Mani�kiams toks tinka geriausiai.

Lorelė giliai atsiduso ir pratarė:

- Ties� pasakius... nenaudoju nieko. Nuo bet kokio balzamo mano plaukai tampa riebūs, lyg taukuoti. O jei naudoju �ampūn�, tai plaukai labai, tikrai labai i�sausėja, net nuo drėkinamojo.

- Tai tu visai neplauni galvos? - �i mintis Celsei buvo visai nesuvokiama.

- Labai gerai perplaunu vandeniu. Na, galva tikrai �vari.

- Bet nenaudoji jokio �ampūno?

Lorelė papurtė galv� ir jau nusiteikė i�girsti kriti�k� pastab�, bet Celsė tik sumurmėjo �tau pasisekė� ir nusisukusi kibo valgyti.

T� vakar� Lorelė ėmė tyrinėti plaukus. Ar juos reikia plauti? Bet plaukai atrodė kaip visada. Atsukusi nugar� į veidrodį mergaitė ėmė spaudyti ir maigyti gumbelį. �e�tadienio ryt� atrod�s ma�utis, per savaitgalį u�augo gana didelis.

- Prakeiktas pirmasis spuogas, - sumurmėjo savo atvaizdui veidrodyje.

Kit� ryt� Lorelė pabudo nuo nestipraus per�ėjimo tarp men�ių. Bandydama nepasiduoti panikai mergaitė nuskubėjo į vonios kambarį ir atsigr�usi pasi�iūrėjo į atvaizd� veidrodyje.

Gumbas buvo didesnis nei nyk��io galas!

Ne, tai ne spuogas. Mergaitė atsargiai paspaudė jį ir visur, kur palietė pir�tai, nusmelkė keistas dilg�iojimas. Apimta baimės ji prispaudė prie krūtinės naktinius ir nulėkė koridoriumi prie tėvų miegamojo. Jau kėlė rank� pasibelsti, ta�iau prisivertė sustoti ir atsikvėpti.

Pa�velgusi j save staiga pasijuto kvailai. K� ji sau mano? Stovi koridoriuje apsirengusi ne k� daugiau nei apatiniai. Susigėdusi pasitraukė nuo tėvų kambario durų ir nuspūdinusi j vonios kambarį u��ovė duris kaip galėdama grei�iau ir tyliau. Atsisukusi į veidrodį ėmė vėl tyrinėti gumb�. Sukiojosi, ap�iūrinėjo jį įvairiais kampais, kol galop įtikino save, kad jis nė i� tolo nėra toks didelis, kaip buvo pasirod�.

Lorelė buvo pripratinta galvoti, kad �mogaus kūnas pats �ino, kaip pasirūpinti savimi. Dauguma dalykų, jei nepradedi jų gydyti, praeina patys. Abu mergaitės tėvai taip elgdavosi. Jie niekada nėjo pas gydytojus, nevartojo antibiotikų.

- Tai tik did�iulis spuogas. Pats pranyks, - parei�kė Lorelė atvaizdui veidrodyje. Balsas skambėjo visai kaip mamos.

Pasiknisusi mamos stal�iuje, mergaitė rado tūbel� tepalo, kurį mama kasmet gamindavo. Dėdavo rozmarino, levandų, arbatmed�io aliejaus ir vienas Dievas te�ino ko dar, ta�iau gydydavo juo visas ligas.

Tikrai nepakenks.

Lorelė pakabino pir�tu salsvai kvepian�io tepalo ir ėmė trinti nugar�. Palietus gumb� per�ėjo, o dar degino arbatmed�io aliejus, tad, u�sitraukusi naktinius ant galvos, visai nebe�inodama, ko griebtis, nukūrė j savo kambarį.

Apsirengti pasirinko laisvus sportinius mar�kinėlius nudribusiomis rankovėmis. Dauguma jos dėvimų palaidinukių vargu ar būtų parod�iusios gumb�, bet Lorelė nenorėjo nė truputėlio rizikuoti. Tas bjaurybė vargu ar galėjo u�augti dar didesnis, nes jau būtų buv�s mil�ini�kas, o kai taip nutiks, mergaitė nutarė ver�iau slėpti jį po mar�kinėliais. Spuogas skaud�iai tvilk�ojo kiekvien� kart� jį u�kliud�ius - prisilietus ilgiems plaukams, rengiantis mar�kinėlius ir, �inoma, kiekvien� kart� spaudant jį tarsi bandytų priminti sau, kad spuogas tikras. Kol nulipo laiptais �emyn, mergaitei atrodė, kad kiekvienas kūno nervas lie�iasi prie to gumbo.

Baigiantis ketvirtadieniui Lorelei teko pripa�inti, kad tas gumbas ant nugaros - kas tik nori, bet tikrai ne spuogas. Pastar�sias kelias dienas jis ne tik augo, bet, regis, didėjo vis grei�iau. T� ryt� gumbas jau buvo sulig golfo kamuoliuku.

Lorelė nusileido j valgom�jį nusiteikusi papasakoti tėvams apie t� keist� gumb�. Giliau atsikvėpusi i�si�iojo ir ketino visk� i�kloti.

Paskutin� sekund� apsigalvojo ir papras�iausiai papra�ė tė�io perduoti jai meliono kantalupos.

Po mar�kinėliais, kuriuos mergaitė vilkėjo paskutiniu metu, ir po palaidais plaukais gumbo kol kas niekas nepastebėjo, bet tai buvo tik laiko klausimas, ypa� tada, jei jis dar augtų. �Jei, - vis kartojo sau Lorelė. - Jei jis augtų. Gal mamos gamintas tepalas padarė stebukl�.�

Mergaitė tepė gumb� jau tris dienas, bet neatrodė, kad tepalas bent kiek padėtų. Kita vertus, ka�kas, augantis taip greitai ir toks didelis, negali būti pagydomas brūk�telėjus arbatmed�io aliejumi. Gal tai auglys. Lorelė neabejojo ka�kada skai�iusi straipsnių apie auglius ant nugaros. Sunkiai atsiduso. Labai pana�u, kad �ia auglys.

- Ei! Ar girdi mane? - Lorelės mintis pertraukė Celsės balsas, tad mergaitė atsisuko į draug�.

-K�?

Draugė nusikvatojo.

- Ne, tikrai negirdi. - Paskui tyliau pridūrė: - Ar gerai jautiesi? Buvai tikrai ka�kur i�plaukusi.

Lorelė pakėlė akis - koki� akimirk� net negalėjo prisiminti, j koki� pamok� ėjo.

- Viskas gerai, - įsi�eidusi sumurmėjo. - Tik u�sigalvojau.

Celsė kelias sekundes tiriamai nu�iūrinėjo jos veid�, o paskui nepatikliai kilstelėjo antakį.

- Na ir gerai.

Mergaites pasivijo Deividas, o kai nuo jų atsiskyrusi Celsė nuėjo į savo klas�, Lorelė paspartino �ingsnį, kad aplenktų berniuk�.

- Ei, Lore, kur gaisras ? Iki skambu�io dar trys minutės.

- Nevadink man�s �itaip, - at�ovė mergaitė ir tik tada sustojo.

Deividas u�si�iaupė, nieko nebesakė, o tarp judviejų vis brovėsi, skubėjo mokiniai.

Lorelė svarstė, kaip atsipra�yti, bet k� ji galėjo pasakyti ? �Atsipra�au, Deividai, a� tik nervinuosi, nes man tikriausiai auglys.� U�uot tai i�tarusi, mergaitė burbtelėjo:

- Nemėgstu, kai prasivard�iuoja.

Deividas jau buvo spėj�s narsiai i�si�iepti.

- Ne�inojau. Atsipra�au. - Perbraukė pir�tais plaukus. - Ar tu... - nebaig�s klausimo nery�tingai nutilo, regis, apsigalvojo. - Eime, palydėsiu iki klasės.

�ingsniuodama �alia Deivido Lorelė jautėsi nejaukiai. Priėjusi klas� mergaitė atsisuko j jį ir pamojavo.

- Iki pasimatymo.

- Lorele?

Mergaitė atsigr�ė.

- K� veiksi �e�tadienį ?

Lorelė dvejojo. Tikėjosi, kad jiedu su Deividu ka�k� veiks kartu. Iki �io ryto pati mėgino rasti prog� tarsi tarp kitko pasiteirauti. Bet dabar atrodė, kad tai ne visai gera mintis.

- Pagalvojau, kad galėtume su draugais surengti vakarėlį, gal net u�sikurti lau��. �inau puiki� vietel� paplūdimyje. Celsė sakė, kad ateitų, gal dar Rajanas, Molė ir D�ojus. Gali būti dar keli pa�įstami.

Maistas, smėlis ir lau�o dūmai. Nė vienas �ių dalykų neviliojo.

- Jau �iek tiek �altoka, tad maudytis nepavyks, bet... �inai, kaip nutinka. Kas nors k� nors įstumia. Smagu.

Blausi Lorelės �ypsena visai pranyko. Negalėjo pak�sti ant savo kūno sūraus vandens. Net nusipraususi po du�u jusdavo drusk�, tarsi �i būtų galėjusi įsigerti į odos poras. Paskutinį kart� maudėsi vandenyne prie� kelerius metus - paskui kelias dienas jautėsi apsunkusi ir pavargusi. Be to, vilkėdama maudymosi kostiumėliu nebegalėtų nuslėpti gumbo, kad ir koks jis būtų.

Pagalvojusi, koks didelis tas bjaurybė u�augo per kelias dienas, mergaitė net nusipurtė. Negali eiti prie lau�o, nors ir norėtų.

- Deividai, - i�rė�ė ji, - a� negaliu.

- Kodėl ne ?

Galėjo pasiteisinti, kad turi dirbti knygyne, nes pastar�sias kelias savaites kiekvien� �e�tadienį praleisdavo nema�ai laiko padėdama tė�iui, bet negalėjo prisiversti meluoti. Tik jau ne Deividui.

- Papras�iausiai negaliu, - sumurmėjo ir neatsisveikinusi �murk�telėjo pro duris.

Iki penktadienio ryto gumbas jau buvo sulig beisbolo kamuoliu. Jokių abejonių - auglys. Lorelė nė nesivargino eiti į vonios kambarį ap�iūrėti. Juto ap�iuopusi rankomis.

Jokie mar�kinėliai jo nepaslėps.

Mergaitei teko pasirausti spintoje, kol rado pūkuot� palaidinuk�, kuri bent jau kiek u�maskuotų gumb�. Kol atėjo metas keliauti j mokykl�, lindėjo kambaryje, o paskui skubiai nėrė pro duris, tėvams �ūktelėjusi tiktai �labas rytas� ir �sudie�.

Likusi diena slinko, regis, i�tis� am�inyb�. Gumb� jau ne tik palietus, bet ir be perstogės dilg�iojo. Mergaitė apie niek� daugiau negalėjo galvoti - mintis apie auglį įkyriai sukosi galvoje. Lorelė su niekuo nesikalbėjo per pietus ir dėl to jautėsi kalta, bet kol taip skaudėjo nugar�, negalėjo nuvyti ramybės neduodan�ių min�ių.

Kol baigėsi paskutinioji pamoka, pa�aukta atsakinėti Lorelė spėjo keturis kartus leptelėti nes�mon�. Klausimus u�davinėjo vis lengvesnius, tarsi mokytoja, senjora Martines, būtų norėjusi suteikti mergaitei prog� pasitaisyti, bet i� to nebuvo jokios naudos, lyg būtų kalbėjusi svahilių kalba. Vos tik suskambus skambu�iui Lorelė pa�oko nuo kėdės ir pirma visų nuskuodė prie durų. Grei�iau nei senjora Martines sugalvojo pastatyti j� į kamp� u� pasibaisėtinus atsakymus.

Lorelė pastebėjo Deivid� ir Cels� besi�neku�iuojan�ius prie jos spintelės, tad pati pasuko prie�inga kryptimi ir skubiai numynė prie galinio i�ėjimo tikėdamasi, kad nė vienas neatsisuks ir neatpa�ins jos i� nugaros. Vos tik i�ėjusi i� mokyklos, patraukė per futbolo lauk� nelabai numanydama, kur galėtų nueiti - miestas buvo vis dar nelabai pa�įstamas. Eidama negalėjo atsikratyti vis labiau apiman�ios baimės. O kas, jei tai vė�ys? Vė�ys �iaip sau nepraeina. Gal reikėtų pasakyti mamai ?

- Pirmadienį, - tyliai su�nib�dėjo Lorelė. J plaukus įsisuko �altas vėjas. - Jei nepraeis iki pirmadienio, pasakysiu tėvams.

Garsiai bilsnodama mergaitė lipo metaliniais suolais, kol galop pasiekė vir�ų. Sustojo prie turėklų, nu�velgė va- karėjan�iame danguje ry�kėjan�ias med�ių vir�ūnes. Būdama taip toli nuo namų jautėsi atskirta, vieni�a. Bet jausmas visai tiko.

Lorelė staiga pakėlė galv� - jai u� nugaros pasigirdo �ingsniai. Atsisukusi pamatė susigėdusį Deivido veid�.

- Sveika, - tarė berniukas.

Mergaitė tylėjo, nes tuo pa�iu metu ir susierzino, ir patyrė palengvėjim�. Vir�ų paėmė palengvėjimas.

Deividas pamojo ranka į suolelį, ant kurio mergaitė stovėjo.

- Galiu prisėsti ?

Lorelė kelias akimirkas pastovėjo, paskui atsisėdo ir �velniai �ypsodamasi patap�nojo viet� greta sav�s.

Skubiai, tarsi nepasitikėdamas kvietimu Deividas klestelėjo �alia.

- Neketinau tav�s sekti, - pasiteisino palink�s pirmyn, remdamasis alkūnėmis į kelius. - Norėjau palaukti apa�ioje, bet... - berniukas gū�telėjo. - K� galiu pasakyti - esu nekantrus.

Lorelė tylėjo.

Jiedu ilgai sėdėjo netardami nė �od�io.

- Ar tau viskas gerai? - paklausė Deividas nenatūraliai garsiu balsu - �is nuaidėjo tarp tu��ių metalinių suolų.

Lorelė juto, kaip a�aros grau�ia akis, bet susivaldė, nepravirko.

- Viskas bus gerai.

- Tu vis� savait� tokia tyli.

- Atsipra�au.

- Ar... ar a� k� nors padariau?

- Tu? - staiga pakėlė galv� Lorelė. - Ne, Deividai. Tu... tu nuostabus, - mergait� apėmė kaltės jausmas. Ji prisivertė nusi�ypsoti. - Man �iaip, prasta diena. Per savaitgalį atsigausiu. Pa�adu, pirmadienį jausiuosi geriau.

Deividas linktelėjo ir vėl stojo tyla - ilga, nejauki. Paskui berniukas atsikrenk�tė.

- Gal galė�iau palydėti tave namo?

- Ne, - papurtė galv� mergaitė, - ketinu dar �ia pabūti. Man viskas bus gerai, - patikino.

- Bet... - Deividas nutilo nebaig�s. Paskui tik linktelėjo ir atsistoj�s �engė kelis �ingsnius. Tada atsisuko. - Jei ko nors reikės, �inai mano telefono numerį ?

Lorelė linktelėjo. Buvo i�mokusįjį mintinai.

- Gerai, - berniukas vis mind�iukavo nuo kojos ant kojos. - Tai a� jau gal ir eisiu.

Beveik jam dingstant i� akių Lorelė pa�aukė:

- Deividai!

Kai berniukas atsisuko - tokiu atviru ir nuo�ird�iu veidu - Lorelė neteko dr�sos.

- Gerai praleiskite laik� rytoj, - droviai palinkėjo.

Deividas kiek nusiminė, ta�iau linktelėj�s kulniavo toliau.

T� naktį Lorelė, prisėdusi ant stalelio vonios kambaryje, spoksojo į nugar�. A�aros sruvo skruostais, kai ėmė trinti gumb� gydomuoju tepalu. Tas tepalas nieko nepadėjo, ir sveika nuojauta ku�dėjo, kad �įkart taip pat negelbės, bet juk reikėjo ka�ko griebtis.

�e�tadienio rytas i�au�o �altas, visk� dengė �viesi migla, kuri� saulė sudraskys turbūt tiktai iki vidurdienio. Lorelė spėjo, kad galima beveik visi�kai garantuoti, jog prie lau�o visi nardo arba stumdosi ir krinta į vėsias Ramiojo vandenyno bangas, ir dar labiau d�iaugėsi, kad i�sisuko nuo i�kylos. Kelias minutes gulėjo lovoje stebėdama kylan�i� saul� ir aplink j� rausva, oran�ine ir mink�ta ūkanota mėlyna �viesa nutviekst� dangų. Dauguma �monių mėgaudavosi saulėlyd�iais, bet Lorelei visada kvap� u�gniau�davo saulėtekio gro�is. Mergaitė pasir��ė, atsisėdo vis dar neatitraukdama akių nuo lango. Pagalvojo, kiek �monių �iame ma�ame miestelyje dar miega ir nemato �io neįtikėtinai puikaus vaizdo. Pirmiausia jos tėtis. Nepataisomas miegalius, �e�tadieniais, arba kaip jis vadino �miegadieniais�, retai kada pakylantis iki vidurdienio.

Prisiminusi tėtį mergaitė nusi�ypsojo, bet greitai vėl sugrį�o į realyb�. Perbraukusi pir�tais petį, pla�iai atmerkė akis. Vos susilaikė neriktelėjusi, kai norėdama patikrinti, ar neapsiriko, palietė nugar� kita ranka.

Gumbo neliko.

Ta�iau vietoje jo atsirado kai kas kita. Ka�kas ilgas ir vėsus.

Ir daug didesnis nei gumbas.

Keikdama save, kad kitaip nei kitos mergaitės neturi kambaryje veidrod�io, Lorelė pasuko galv�, bandydama į�iūrėti, kas yra jai u� nugaros, bet matė tik apvalius ka�ko balto galus. Numetusi plon� u�klot� nubėgo prie durų. Tyliai palenkusi ranken� pravėrė ma�utį ply�elį. Girdėjo, kaip knarkia tėtis, bet mama kartais atsibusdavo anksti ir nekeldavo jokio triuk�mo. Mergaitė pravėrė duris - pirm� kart� gyvenime pasijuto dėkinga gerai suteptiems durų vyriams - ir i�sliūkinusi į koridorių nugara į sien� nuslinko prie vonios kambario. Tarsi tai būtų nors kiek padėj�.

Dreban�iomis rankomis u�darė vonios kambario duris, sugrabaliojo spyn�. Tik i�girdusi, kaip spragteli u��aunamas skl�stis, ėmė traukti or�. Priglaudusi galv� prie grubiai apdorotomis lentomis kaltos sienos, pamėgino nurimti, kvėpuoti lė�iau. Pir�tais u��iuopė elektros jungiklį, paspaudė. Giliai atsidususi pamirk�iojo, kad nustotų mirgėj� akyse, ir �engė prie veidrod�io.

Kad pamatytų, kas i�augo, nereikėjo net pasukti galvos. Ilgos, melsvai baltos i�augos kilo vir� pe�ių. Koki� akimirk� tarsi pakerėta, pla�iai i�pūtusi akis Lorelė spoksojo į tuos bly�kius dalykus. Jie buvo siaubingai gra�ūs - beveik per gra�ūs, kad būtų galima apsakyti.

Mergaitė lėtai pasisuko, kad galėtų geriau matyti. I� tos vietos, kur pūpsojo gumbas, dygo ka�kas pana�aus į �iedlapius. Atrodė pana�u į �vaig�d� keturiais �velniai lenktais spinduliais. Ilgesni, daugiau nei trisde�imties centimetrų ilgio ir beveik delno plo�io �iedlapiai ky�ojo vir� pe�ių ir supo juosmenį. Ma�esnieji, gal dvide�imties centimetrų ilgio �iedlapėliai sukosi viduryje u�pildydami vis� laisv� viet�. Ten, kur did�iulė gėlė jungėsi prie odos, augo net keli ma�i �ali lapeliai.

Visi �iedlapiai viduryje buvo tamsiai mėlynos spalvos, į kra�tus bly�ko iki dangaus �ydrumo ir galop iki baltos spalvos. Patys pakra�tėliai buvo karpyti ir atrodė keistai, kaip afrikieti�kos na�laitės, kurias mama stropiai augino virtuvėje ant palangės. Mergaitei i� nugaros skleidėsi dvide�imt mink�tų kaip �iedlapiai ataugų. Gal net daugiau.

Vėl atsisukusi į veidrodį nu�velgė �alia galvos plevenan�ius �iedlapius. Atrodė visai kaip sparnai.

Garsus beldimas į duris pa�adino Lorel� i� gilaus susim�stymo.

-Jau baigei? - apsimiegojusiu balsu paklausė mama. Lorelė taip stipriai sugniau�ė kum��ius, kad net nagai susmigo į delnus - mergaitė su siaubu �iūrėjo j tas did�iules baltas ataugas. Taip, jos gra�ios, bet kam, kam, po galais, �ioje �emėje ant nugaros auga did�iulė gėlė? Tai de�imt, ne - �imt� kartų blogiau nei gumbas. Kaip t� �ied� reikės paslėpti?

Gal �iedlapiai papras�iausiai nusiskina? Su�iupusi vien� ilgesni�j� ataug� kaip reikiant truktelėjo. Skausmas nudiegė vis� nugar�, tad mergaitei teko stipriai prik�sti vidin� skruosto pus�, kad nesuriktų. Ta�iau ink�timo nuramdyti neįstengė - dejavo pro suk�stus dantis.

Mama pabeldė darsyk.

- Lorele, ar tau viskas gerai?

Keliskart atsidususi mergaitė palaukė, kol skausmas aprims, ir tik tada galėjo atsakyti.

- Gerai, - patikino �iek tiek dreban�iu balsu. - Dar minutėl�, - akimis nar�ė po vonios kambarį ie�kodama, kas galėtų praversti. Ploni, su petne�ėlėmis naktiniai mar�kiniai, kuriuos vilkėjo mergaitė, nieko negelbėjo. Nu�iupusi did�iulį rank�luostį Lorelė u�simetė jį ant pe�ių ir apsigaubė. Skubiai dirstelėjusi į veidrodį, kad įsitikintų, jog nematyti did�iulių �iedlapių, Lorelė atidarė duris ir prisivertė nusi�ypsoti mamai.

- Atsipra�au, u�trukau.

Mama sumirk�iojo.

- Ar maudeisi ? Negirdėjau, kad bėgtų vanduo.

- A� labai greitai, - mik�iojo mergaitė. - Ir plaukų nesu�lapinau, - dar pridūrė.

Ta�iau mama nekreipė dėmesio.

- Ateik, kai persirengsi, pagaminsiu tau pusry�ius, - �iovaudama pakvietė. - Regis, �iandien bus gra�i diena.

Lorelė smuko pro mam� ten, kur buvo saugu - į savo kambarį. Durys buvo nerakinamos, bet po durų rankena mergaitė pastūmė kėd�, kaip buvo ma�iusi �mones elgiantis kino filmuose. Abejodama nu�velgė t� apsaug�. Neatrodė, kad kėdė stipriai apsaugotų, bet tai buvo geriausia, ko galėjo griebtis.

Nusimetusi nuo pe�ių rank�luostį mergaitė ėmė tyrinėti suglam�ytus �iedlapius. Jie atrodė kiek susilamd�, bet neskaudėjo. Permetusi vien�, ilg�jį, per petį, mergaitė ėmė tyrinėti. Did�iulis gumbas - vienas dalykas, ta�iau k� daryti su �itais?

Pauos�iusi baltos ataugos kra�telį sekundėl� luktelėjo ir pauostė dar sykį. Kvepėjo kaip �ydintis sodas, tik stipriau. Daug stipriau. A�trus kvapas jau buvo gerai juntamas kambaryje. Na, bent jau nedvokė. Teks pasakyti mamai, kad nusipirko naujus kvepalus ar ka�k� pana�aus. Lorelė dar kart� įkvėpė - būtų gerai, jei kosmetikos parduotuvėje pavyktų rasti bent kokius kvepalus, kurie kvepėtų taip gard�iai.

Padėties bevilti�kumas skaud�iai prislėgė Lorel�, regis, net kambarys ėmė suktis. Svarstant, ko reikėtų griebtis, suspaudė krūtin�.

Svarbiausia - tas ataugas reikia paslėpti.

Atidariusi spintos duris, mergaitė atsistojo prie�ais ie�kodama ko nors, kas padėtų u�dengti t� did�iul� i� nugaros dygstan�i� gėl�, bet rugpjūtį pirkdama drabu�ius tikrai negalvojo apie tai. �iūrėdama į lengvų, plonų bliuzelių prigrūst� spint�, Lorelė net sudejavo. Vargu ar tie drabu�iai paslėptų bent k� nors.

Per�iūrėjusi vis� spint� mergaitė atsirinko kelias palaidines. Įsitikinusi, kad kelias laisvas, nuskuodė į vonios kambarį, mintyse prisiekinėdama, kad �iandien pat keliaus į parduotuv� ir nusipirks veidrodį. Durimis trinktelėjo kiek garsiau nei ketino, bet kai kelias sekundes pastovėjo prie vėsių durų lentų priglaudusi ausį, nusiramino - mamos �ūktelėjimo nei�girdo.

Pirmoji nugriebta palaidinė visai netiko ant did�iulės gėlės. Mergaitė spoksojo į veidrodį. Turi būti koks nors kitas būdas.

Suėmusi kiek galėdama ilgų baltų �iedlapių pabandė apsiausti jais pe�ius. Nieko gero. Be to, neketino vis� likusį gyvenim� vilkėti drabu�ius ilgomis rankovėmis, kad ir kokio jos būtų ilgumo.

Permetusi �iedlapius per pe�ius, apsuko juos apie liemenį. Geriau. �ymiai geriau. Nuo pakabos nutraukusi ilg� rausv� skar�, mergaitė apsuko j� aplink liemenį, prispausdama �iedlapius prie kūno. Paskui u�sitraukė auk��iau ir u�segė �ortus, kad jie prispaustų skar�. Neskaudėjo, tik jautėsi keistai sugniu�dyta ir įkalinta.

Vis dėlto tai jau buvo geriau nei nieko. Paėmusi lengv�, kaimi�ko stiliaus palaidinuk� u�sivilko j� ant skaros. Paskui net virpėdama atsisuko į veidrodį.

Gana įspūdinga - tiek tegalėjo sau pasakyti. Palaidinė buvo laisva, tad negalėjai nuspėti, kad po ja ka�kas dar yra.

Net i� �ono did�iulis atsiki�imas ant nugaros tebuvo vargiai pastebimas, o jei dar plaukus su�ukuotų atgal, niekas nieko negalėtų priki�ti. Viena nedidelė problema i�spr�sta.

Liko dar �imtai didelių.

U�griuvusi bėda kur kas keistesnė nei brendimo metu laukiantys nemalonumai. Nuotaikų kaita, veid� bjaurojantys spuogai ir net mėnesius trunkan�ios mėnesinės buvo pusė velnio. Bet k� galvoti apie i� kamuolio dyd�io gumbo ant nugaros i�sprogusios mil�ini�kos gėlės �iedlapius? Tai ka�kas visi�kai kita nei brendimas.

Ta�iau kas? Tokius dalykus rodo pigiuose siaubo filmuose. Net jei nuspr�stų kam nors pasakyti, kas patikėtų? Niekada, net blogiausiuose ko�maruose nesapnavo, kad jai galėtų kas pana�aus nutikti.

Si bėda sugriaus visk�: jos gyvenim�, jos ateitį. Tarsi viskas būtų akimoju nu�luota.

Staiga vonios kambaryje pasidarė per daug tvanku. Per ank�ta, per tamsu, visko... per daug. Be galo trok�dama i�trūkti i� namų, Lorelė nuskubėjo per virtuv�, nugriebė gėrimo skardin� ir atidarė galines duris.

- Eini pasivaik��ioti?

- Taip, mama, - neatsisukdama sumurmėjo Lorelė.

- Gerai, smagiai praleisk laik�.

Nekreipdama jokio dėmesio į aplink �aliuojan�i� rasot� �ol�, mergaitė nukulniavo takeliu tiesiai prie mi�ko. Vakaruose, horizonte, dar tvyrojo nuo vandenyno atsi- ritanti migla, bet pats dangaus kra�telis jau �ydravo, o saulė atkakliai skynėsi keli� auk�tyn. Tikrai bus nuostabi diena. Ka�kas ateina. Lorelė pasijuto, lyg j� erzintų pati motulė gamta.

Susigū�ė u� tankaus med�ių s��alyno, toliau nuo kelio ir namų - vis dėlto med�iai slėpė nepakankamai. Mergaitė skubėjo toliau.

Po kelių minu�ių sustojusi įsiklausė, ar nieko nei�girs artinantis. Pasijutusi saugi, pakėlė mar�kinius ir atri�o ver�ian�i� skar�. Net atsiduso, kai �iedlapiai grį�o į viet� ant nugaros. Atrodė, kad i�sivadavo i� ma�os, ank�tos dė�utės.

Pro med�ių laj� įspindo saulės spindulys, prie�ais mergait� ant �olės nutįso �e�ėlis. Atrodė, lyg tupėtų did�iulė pla�takė perregimais sparnais. Pana�iai kaip ir nuo baliono, nuo sparno krintantis juodas �e�ėlis buvo vos melsvas. Lorelė pabandė suplasnoti tomis ataugomis. Nors ir juto jas - kiekvien� centimetr�, juto, kaip sparnus �ildo saulėkaita, valdyti jų nevaldė. Taip siaubingai sugriov�s gyvenim� dalykas neturėtų būti �itoks nuostabus.

Mergaitė ilgai spoksojo j savo atvaizd� ant �emės - svarstė, k� daryti. Ar reikėtų pasakyti tėvams ? Juk prisiekė sau, kad pasakys jiems pirmadienį, jei gumbas nepradings.

Na, bet gumbas dingo.

Patraukusi vien�, ilg�j�, ataug� per petį, Lorelė paglostė j�. �velni. Ir neskauda. Gal tie sparnai papras�iausiai pranyks, optimisti�kai pagalvojo mergaitė. Juk taip visada guosdavo mama. Galop juk viskas praeina savaime. Gal... gal viskas bus gerai.

Gerai? Tas �odis nedavė Lorelei ramybės, regis, net galva ply�o nuo jo skambėjimo. Man i� nugaros auga did�iulė gėlė. Argi tai gali būti gerai?

Emocijos nerimo, kunkuliavo tarsi uraganas, ir staiga mergaitė prisiminė Deivid�. Gal jis padėtų susivokti, kas vyksta. Juk turėtų būti mokslinis paai�kinimas. Draugas turi mikroskop� - tikrai ger�, bent jau taip gyrėsi. Galėtų ap�iūrėti t� keist� gėl�. Ir pasakytų jai, kas tai yra. Ir net jei pasakytų, kad visi�kai nieko negali paai�kinti, blogiau nei dabar tikrai nebūtų.

Vėl apvyniojusi gėl� skraiste, mergaitė nuskubėjo atgal į namus ir beveik atsimu�ė į tėtį, kuris ėjo į virtuv�.

- Tėti! - nustebusi �ūktelėjo mergaitė, o ir �iaip jau įsiaudrin� nervai dar labiau įsitempė.

Tėtis pasilenkė ir pak�telėjo Lorelei j vir�ugalvį.

- Labas rytas, gra�uole, - apkabino dukr� per pe�ius, o �i net sulaikiusi kvap� tikėjosi tik viena - kad tėtis nepajus po mar�kinėliais pūpsan�ių �iedlapių.

Ta�iau ko jaudintis - tėtis vargu ar i� viso k� nors pastebi, iki i�geria kelis kavos puodelius.

- Ko toks ankstyvas? - dreban�iu balsu pasiteiravo mergaitė.

Tėtis sudejavo.

- Turiu atidaryti parduotuv�. Madei reikėjo laisvos dienos.

- Ai�ku, - nerūpestingai mestelėjo Lorelė, bandydama apsimesti, kad toks įprastos dienotvarkės pakeitimas nėra blogas �enklas.

Tėtis jau buvo benuim�s rank� mergaitei nuo pe�ių, kai staiga stabtelėj�s ėmė uosti or�. Lorelė net nustėro.

- Skaniai kvepi. Turėtum da�niau kvėpintis tais kvepalais.

Padėrusiomis akimis Lorelė linktelėjo melsdamasi, kad

susivaldytų ir nei�trūktų i� tė�io glėbio. Skubiai pri�okusi prie telefono ragelio, �iupo jį ir nusine�ė laiptais auk�tyn.

Savo kambaryje dar ilgai spoksojo į telefon�, kol galop pir�tai suspaudė Deivido telefono numerį. Jis pakėlė ragelį po pirmojo signalo.

- Klausau?

- Sveikas, - skubiai sumurmėjo mergaitė, vos įstengdama valdytis, kad nepadėtų ragelio.

- Lorelė! Sveika! Kas nutiko?

Sekundės virto ilga tyla.

- Lorele?

- Taip.

- Tu paskambinai man.

Vėl tyla.

- Ar galiu u�eiti? - vėl murmtelėjo mergaitė.

- Na... �inoma. Kada?

- Gal galiu dabar?

Po kelių minu�ių Lorelė jau buvo u�rėmusi durų ranken� kėde. Pakėlusi palaidin� i�traukė vien� ilg� baltai �ydr� ataug� i� po ro�inės skaros. Sparnas atrodė nepa�eistas - tysojo delne. Būtų galima beveik pamir�ti, kad tas daiktas auga jai i� nugaros. Paėmusi mamos manikiūrines �irklutes Lorelė ėmė tyrinėti �iedlapio gal�. Turbūt nereikėtų kirpti labai didelės skylės. Dar sykį nu�velgusi i�sirinko ma�� atplai�� pa�iame pakra�tyje.

Susigū�usi, priglaudė spindin�ias �irkles, pasiruo�ė kirpti. Norėjo u�simerkti, bet bijojo, kad taip dar labiau susi�eis. Tyliai skai�iavo. Vienas, du, trys!.. Oi, norėjau skai�iuoti iki penkių. Mintyse i�vadinusi save i�ti�ėle, dar sykį priglaudė �irkles. Vienas, du, trys, keturi, penki! Paspaudė �irkles, ir tos �variausiai nurė�ė ma�� gabale-

Iį �iedlapio. Atrai�a nukrito ant lovatiesės. Aiktelėjusi mergaitė kelias sekundes �okinėjo, kol aprimo skausmas, o paskui pa�velgė j nukirpt� gabaliuk�. Kraujas nebėgo, tik i�try�ko la�as skaidraus skys�io. Lorelė rank�luos�iu nuvalė skyst}, o paskui vėl apvyniojo sparn� skara. Atkirpt� gabalėlį suvyniojo į nosinait� ir rūpestingai įsidėjo į ki�en�.

Stengdamasi atrodyti kuo natūraliau, nustryk�iojo laiptais �emyn. Praėjusi pro susėdusius pusry�iauti mam� ir tėtį, mergaitė parei�kė:

- Einu pas Deivid�.

- Palauk, - sustabdė j� tėtis.

Lorelė sustojo, bet atgal negrį�o.

- Kaip tau skamba klausimas: �Ar galė�iau eiti pas Deivid�?�

Mergaitė atsisuko, i�spaudė �ypsen�.

- Ar galė�iau eiti pas Deivid�?

Neatitraukdamas akių nuo laikra��io, tėtis pakėlė prie lūpų kavos puodelį.

- �inoma, smagiai pabūk.

Lorelė prisivertė nepagreitinti �ingsnio, numynė iki durų, ta�iau vos tik jos u�sidarė, skuoste nuskuodė prie dvira�io, �oko ant jo ir pasileido keliu. Iki Deivido namų buvo vos keli kvartalai, tad greitai Lorelė jau statė dviratį prie draugo gara�o. Sustojusi ant kilimėlio prie ry�kiai raudonų lauko durų, paspaudė skambutj, kol dar nespėjo pabrukusi uodeg� i�dumti namų link. I�girdusi �ingsnius, mergaitė sulaikė kvėpavim�. Durys atsivėrė.

Tai buvo Deivido mama. Lorelė pabandė nuslėpti nuostab� - juk galų gale �e�tadienis, ir Lorelė turėjo tikėtis, kad mama bus namuose. Ta�iau �i� moterį Lorelė matė tik antr� kart� gyvenime. Deivido mama vilkėjo daili� raudon� palaidinuk� ir d�insus, o ilgi, beveik juodi palaidi plaukai bangomis vilnijo ant nugaros. I� visų Lorelės kada nors matytų mamų, �i buvo ma�iausiai pana�i į mam�. Ger�ja prasme.

- Kaip miela tave matyti, Lorele.

- Sveiki, - nervingai sumurmėjusi mergaitė liko stypsoti prie durų.

Laimė, i� u� kampo pasirodė Deividas.

- Sveika, - pla�iai �ypsodamasis pasisveikino. - Eime vidun, - mostelėjo ranka į koridorių. - Lorelei reikia pagalbos, ruo�ime biologijos namų darbus, - paai�kino mamai. - Būsime mano kambaryje.

Deivido mama nusi�ypsojo vaikams.

- Ar ko nors norėtumėte? Kokio u�kand�io?

Berniukas papurtė galv�.

- Tik ramybės. U�duotis gana sunki.

- Tada paliksiu judu vienus.

Tamsiai �alios durys į Deivido kambarį �iojėjo praviros. Rankos mostu jis pakvietė vie�ni� į vidų. Pasilenk�s paimti segtuvo su biologijos u�ra�ais, nu�velgė koridorių ir įsitikin�s, kad netoliese nėra mamos, u�trenkė duris.

Lorelė spoksojo į atviras duris. Jau anks�iau buvo berniuko miegamajame, jis niekada neu�darydavo durų. Mergaitė pastebėjo, kad duryse net nėra spynos.

- Ar mama nesiklausys prie durų, kaip manai? - paklausė Lorelė ir vos pasakiusi pasijuto kvailai.

- Niekada, - atrė�ė Deividas. - U�sitarnavau pasitikėjim�, nes ir pats niekada neklausiu, kodėl mamos meilu�iai pasilieka iki ryto. Nesiki�u į mamos reikalus, o ji - į manuosius.

Lorelė nusijuokė: atėjusi pas Deivid� tarsi �iek tiek aprimo.

Deividas parodė jai sėstis ant lovos, o pats prisitraukė kėd�.

- Taigi, klausau, - tarė po kelių sekund�ių.

Dabar arba niekada!

- Ties� sakant, tikėjausi, kad galėtum kai k� patyrinėti mikroskopu.

- Mikroskopu? - ai�kiai sumi�o Deividas.

- Sakei, kad turi tikrai ger�.

- Aaa, tikrai, - greitai atsitokėjo berniukas.

Lorelė ky�telėjo rank� j ki�en� ir i�sitraukė nosinait�.

- Gal galėtum pasakyti, kas tai ?

Deividas paėmė nosin�, i�vyniojo ir su�iuro j ma�� balt� atrai�ėl�.

- Atrodo kaip �iedlapio kra�telis.

Lorelė vos susivaldė neparod�iusi, kaip susijaudino.

- Gal galėtum pa�iūrėti mikroskopu?

- �inoma, - draugas nusisuko j ilg� stal�, nudėliot� įvairiausiais įrankiais - kai kuriuos Lorelė prisiminė ma�iusi biologijos laboratorijoje. Bet tik kelis jų. Nutrauk�s nuo �vilgan�io juodo mikroskopo pilk� u�dangal�, Deividas paėmė vien� objektinį stiklelį i� dė�ės, kur buvo daugybė stiklelių, atskirtų plonomis audinio skiautelėmis.

- Ar galiu atpjauti gabaliuk�? - paklausė į mergait� atsisuk�s Deividas.

Prisiminusi, kaip vos prie� pusvalandį kirpo t� gabalėlį nuo sav�s, Lorelė net suvirpėjo.

- Kiek tik reikia, visas tavo, - linktelėjo atsakydama į klausim�.

Atitirp�s plonyt� juostel� Deividas u�dėjo jį ant stiklelio, u�la�ino geltono skys�io ir u�dengė dengiamuoju stikleliu. Padėj�s ruo�inį po didinamuoju stiklu ir �iūrėdamas pro okuliar� ėmė ie�koti tinkamo didinimo. Lėtai slinko laikas - praėjo i�tisos de�imt minu�ių. Berniukas keitė didinamuosius stiklus, sukiojo ruo�inį įvairiais kampais. Galop atsilo�ė.

- Viskas, k� galiu garantuotai pasakyti, kad tai yra augalo gabaliukas, jo l�stelės labai aktyvios, o tai rei�kia, kad augalas vis dar auga. Sprend�iant pagal spalv� - �ydi.

- Augalo? Tu įsitikin�s?

- Tikrai įsitikin�s, - patvirtino Deividas darsyk �velgdamas pro mikroskop�.

- Tai ne... gyvūno gabaliukas ?

- Neeee... Jokiu būdu.

- I� kur �inai?

Panar��s tarp kitoje dė�utėje sudėtų, jau anks�iau paruo�tų �iūrėjimui ir su�ymėtų preparatų, Deividas i�sirinko vien� su rausva dėmele viduryje ir vėl ėmėsi nustatinėti mikroskop�.

- Ateik, - galop pa�aukė rodydamas mergaitei sėsti ant jo kėdės.

Atsisėdusi Lorelė atsargiai palinko vir� mikroskopo.

- Neįk�s, - juokdamasis padr�sino berniukas. - Pasilenk ar�iau.

Ji taip ir padarė. Prie� akis atsivėrė ro�inis pasaulis, i�rai�ytas tamsiai rudos spalvos linijomis ir ta�kais.

- Ir k� turė�iau matyti ?

- Atkreipk dėmesį į l�steles. Jos atrodo visai kaip iliustracijos mūsų biologijos vadovėlyje. Matai, kokios jos - ovalios, kai kurios netaisyklingų formų. Lyg sujungtos dėmės.

- Taip.

Deividas vėl prisitraukė mikroskop� ir paki�o geltonuoju skys�iu sudrėkint� ruo�inį, kurį pagamino prie� kelias minutes. Parink�s tinkam� didinim�, vėl pastūmė mikroskop� mergaitei.

- Dabar pa�iūrėk į �it�.

Lorelė vėl palenkė galv� vir� mikroskopo - �iūrėti dabar bijojo dar labiau nei prie� tai. Tikėjosi, jog draugas nepastebės, kaip jai dreba rankos.

- Matai, kokios l�stelės ? Jos visos gana kampuotos ir taisyklingos. Augalo l�stelės i�sidės�iusios tvarkingai, kitaip nei gyvūnų organizmuose. Be to, jos turi storas sieneles, kurios yra keturkampės, kaip ir matai. Na, negaliu tvirtinti, kad nėra keturkampių gyvūno l�stelių, bet jos nė i� tolo nebūtų tokios tvarkingos, o l�stelių sienelės - daug plonesnės.

Lorelė lėtai atsilo�ė. Ai�kinimas jai visai nepadėjo.

Jai ant nugaros auga tikra gėlė! Mutante, gėlė parazite! Ji pati did�iausia i� visų i�sigimėlių, ir jei kas nors kada nors su�inos, tai j� tirs ir tyrinės vis� likusį gyvenim�. Lorelei ėmė svaigti galva, staiga pasirodė, kad kambaryje trūksta oro. Krūtin� suspaudė, mergaitė nebegalėjo atsikvėpti.

- Turiu eiti, - sumurmėjo.

- Palauk, - �iup�s u� rankos sulaikė Deividas. - Neik. Bent jau kol �itaip susijaudinusi, - berniukas bandė pa�velgti jai j akis, bet mergaitė suko �vilgsnį j �alį. - A� tikrai labai jaudinuosi dėl tav�s. Gal galėtum imti ir papasakoti, kas nutiko?

Lorelė pa�iūrėjo į mėlynas Deivido akis. �vilgsnis �velnus, atviras. Ne, ji nė nepagalvojo, jog draugas gali nei�laikyti paslapties, mergaitė neabejojo - jis nei�plepės. Suvokė, kad pasitiki Deividu. Turėjo kam nors pasipasakoti. Bandymas i�sikapanoti pa�iai nepavyko. Tikrai nepavyko.

Gal Deividui pavyks paai�kinti, kas vyksta. Ir k� ji gali prarasti?

Ta�iau vis dar dvejojo.

- Ar niekam nesakysi? Niekada?

- Niekada.

- Ar prisieki?

Berniukas i�kilmingai linktelėjo.

- Pasakyk tai garsiai, Deividai.

- Prisiekiu.

- Priesaika galioja am�inai. Jei pasakosiu, - mergaitė labai ai�kiai pabrė�ė �odelį �jei�, - negalėsi niekada niekam i�plepėti. Niekada. Nei po de�imties metų, nei po dvide�imties ar penkiasde�imties...

- Lorele, baik! Pa�adu, kad niekam nei�pasakosiu, niekada. Nebent pati man lieptumei.

Mergaitė įdėmiai pa�velgė į draug�.

- Deividai, tai nebuvo �iedlapio gabaliukas. Tai gabalėlis man�s.

Deividas ilgai spoksojo į Lorel�.

- Kaip suprasti - gabaliukas tav�s?

Kelio atgal nėra.

- Man ant nugaros i�augo gumbas. Todėl ir buvau tokia keista. Maniau, kad man vė�ys ar auglys. Ta�iau �į ryt� man ant nugaros su�ydėjo �ita... �ita gėlė. Man ant stuburo auga gėlė, - sukry�iavusi rankas ant krūtinės mergaitė atsilo�ė - laukė, kol Deividas sukramtys naujien�.

Berniukas prasi�ioj�s spoksojo j draug�. Paskui atsistojo, ry�tingai suspaud�s lūpas, nuleid�s rankas atsisuko. Priėj�s prie lovos atsisėdo, pasirėmė alkūnėmis j kelius.

- Paklausiu tiktai kart�, nes kitaip negaliu, bet daugiau neklausiu, nes pasitikiu tuo, k� sakai, gerai?

Mergaitė linktelėjo.

- Ar tu pajuokavai, ar tikrai tiki tuo, k� pasakojai?

Pa�okusi Lorelė nuskubėjo prie durų. Klydo atėjusi pas

Deivid�. Klaida, did�iulė klaida. Ta�iau nespėjus mergaitei paliesti durų rankenos, vaikinukas u�tvėrė jai keli�.

- Palauk. Sakiau, kad turiu u�duoti vien� klausim�. Jau paklausiau. Prisiek, kad tai ne pok�tas, ir a� patikėsiu tavimi.

Lorelė įdėmiai pa�velgė draugui į akis. Tai, k� pamatė, j� nustebino. Akyse nebuvo matyti nepasitikėjimo - tik abejonė. Berniukas nenorėjo tapti kvailo pok�to auka. Lorelė panoro įrodyti, kad negalėtų �itaip juokauti - bent jau ne su juo.

- Parodysiu, - tarė, nors tai nuskambėjo veikiau kaip klausimas.

- Gerai, - Deividui taip pat buvo nedr�su.

Atsukusi nugar� Lorelė ėmė knibinėti skaros mazg�.

Kai ji i�laisvino did�iulius �iedlapius, pakėlė palaidinuk�, kad �ie galėtų pakilti į savo viet�.

Deividas aiktelėjo, pla�iai i�pūt�s akis i�si�iojo.

- Bet kaip... negali būti... juk jie... kas �ia, po galais?

Su�iaupusi lūpas Lorelė tik palingavo galva.

- Aha...

- Ar galiu... ar galiu pa�iūrėti i� ar�iau?

Lorelė linktelėjo, ir Deividas nedr�siai �engė ar�iau.

- Nesikand�ioju, - tarė mergaitė, ta�iau tai nuskambėjo visai nelinksmai.

- �inau, a� tik... - paraudo berniukas. - Nekreipk dėmesio. - Priėj�s ar�iau perbraukė pir�tais ilgus, glotnius �iedlapius. - Liesti galima? - paklausė

Lorelė linktelėjo.

Deividas labai atsargiai ap�iupinėjo ten, kur i� odos skleidėsi ma�y�iai �ali �iedlapiai.

- Net nematyti jokios siūlės. Tiesiog peraug� tavo od�. Pats keis�iausias dalykas, kokį tik kada nors ma�iau.

Lorelė su�iuro į grindis - net nenutuokė, k� pasakyti.

- Dabar tikrai suprantu, kodėl �i� savait� tu �iek tiek keistai elgeisi.

- Nieko tu nesupranti, - sėsdamasi ant lovos sumurmėjo Lorelė. Nugar� atsuko j lang�, kad saulė �ildytų �iedlapius. Keista - justi �ilum� buvo taip malonu.

Deividas klausiamai �iūrėjo j draug�. Nieko nesakė. Atsisėdo kitoje kambario pusėje - �vilgsnis lakstė nuo Lorelės veido prie �iedlapių galiukų, ky�an�ių vir� pe�ių, ir vėl prie veido.

- Ar tu?.. - nebaig�s klausimo nutilo.

Po minutėlės atsistojo, kelis kartus perėjo per kambarį.

- Ar gali tas?.. - vėl nutilo ir netardamas nė �od�io �ingsniavo pirmyn ir atgal.

Lorelė patrynė smilkinius.

- Pra�au, nustok vaik�tinėj�s - mane erzina.

Deividas tuojau pat klestelėjo ant kėdės.

- Atsipra�au. - Vėl su�iuro į Lorel�. - Ar supranti, kad tai neįmanoma?

- Patikėk, kuo puikiausiai suprantu.

- A� tik... Suprantu, kad turiu tikėti tuo, k� matau, bet jau�iuosi taip, lyg sumirksėsiu ir pabusiu... arba tai, kas vaidenasi prie� akis, staiga dings ar dar kas nors nutiks.

- Nieko tokio, - nepakeldama akių nuo rankų, sudėtų ant kelių, tarstelėjo Lorelė. - A� taip pat vis dar laukiu, kad prabusiu, - permetusi rank� per petį su�iupo ilg� �iedlapį ir kelias sekundes atid�iai tyrinėjo, paskui paleido. Atauga at�oko atgal ir vėl styrojo vir� peties.

- Neketini jų vėl priri�ti? - paklausė Deividas.

- Jiems geriau, jei laikau laisvus.

- �Jiems geriau�? Ar tu juos jauti ?

Lorelė linktelėjo.

Berniukas pa�velgė į gabaliuk�, kurį mergaitė buvo nukirpusi.

- Ar skaudėjo?

- Skaud�iai gėlė.

- Ar... gali juos judinti ?

- Nemanau. O kodėl tau tai parūpo?

- Na, jei gali tas ataugas justi, tai gal jos yra tavo dalis, o ne koks... svetimkūnis. Gal tai visai ne gėlės �iedlapiai, gal

kokie... na, lyg ir sparnai, - nusijuokė berniukas. - Skamba tikrai beproti�kai, tiesa?

Mergaitė taip pat sukikeno.

- Netgi kvailiau nei tai, kad jie i�augo man i� nugaros ?

- Gerai jau, nugalėjai. Vienas ta�kas tau, - berniukas atsiduso, vėl nu�velgė saulėje �vilgan�ius �iedlapius. - Ar... tau reikia laistyti... tuos?

- Ne�inau, - piktai rė�ė Lorelė. - Argi nebūtų �aunu? Būtų labai lengvas būdas atsikratyti tų ataugų.

Deividas ka�in k� tyliai murmėjo sau po nosimi.

- K� ten bambi ?

- Man jie gra�ūs, ir tiek, - gū�telėjo berniukas.

Lorelė �vilgtelėjo per petį j melsvus, karpytus sparnų

kra�telius, ky�an�ius vir� abiejų pe�ių.

- Patinka?

- Tikrai. Jei taip nueitum j mokykl�, garantuoju, pusė mokyklos mergai�ių mirtų i� pavydo.

- O kita pusė spoksotų į mane kaip j koki� i�sigimėl�. Ne, dėkui u� pasiūlym�.

- Tai k� darysi?

Mergaitė papurtė galv�.

- Neįsivaizduoju, k� galė�iau padaryti. Spėju, kad nieko, - nelinksmai nusijuokė. - Gal laukti, kol ta gėlė peraugs vis� mano kūn� ir �ūsiu?

- Gal ji pranyks ?

- Taip, kaip tik �itaip ir kartojau sau, kol ant nugaros pūpsojo gumbas.

- Ar... sakei tėvams? - nedr�siai pasiteiravo Deividas.

Lorelė papurtė gaiv�.

- Manau, turėtum.

Mergaitė sunkiai rijo seiles.

- Galvoju apie tai nuo pat ryto, - ji atsisuko į draug�. - Jei tu būtum tėvas, o tavo vaikas imtų ir pareik�tų, kad jam ant nugaros auga mil�ini�ka gėlė, k� darytum?

Deividas jau �iojosi ka�k� sakyti, bet greitai nudelbė �vilgsnį į grindis.

- Pasielgtum atsakingai. Nuve�tum vaik� į ligonin�, kur jį tyrinėtų, tirtų tol, kol �is tikrai taptų medicinos auka, i�sigimėliu. Taip nutiktų ir man. Deividai, nenoriu tapti bandymams skirtu vaiku.

- Gal tavo mama pagamintų koki� stebukling� priemon�, - nelabai tikėdamas tuo, k� kalba, murmtelėjo Deividas.

- Mudu abu �inome, kad �is dalykas �ymiai didesnis nei mama galėtų padėti, - Lorelė sunėrė pir�tus prie�ais save. - Zinai, jei jau �ios ataugos sunaikins mane, tai ver�iau tegu daro tai tyliai. O jei pranyks, - mergaitė gū�telėjo, skėstelėjo rankomis, - tai geriau niekas taip ir nesu�inotų.

- Gerai, - galop pritarė Deividas. - Bet, manau, jeigu dar kas nors nutiks, tau teks apsigalvoti.

- O kas dar gali nutikti? - paklausė Lorelė.

- Tie sparnai gali augti arba plėstis.

- Plėstis ? - mergaitė apie tai net nepagalvojo.

- Taip, supranti - ant nugaros ims augti lapai arba i�dygs dar gėlių... kitose vietose.

Mergaitė ilgai tylėjo.

- Pagalvosiu, k� daryti.

Deividas liūdnai sukikeno.

- Manau, dabar man ai�ku, kodėl nenorėjai eiti į paplūdimį.

- O varge. Labai atsipra�au. Visai pamir�au.

- Viskas gerai. Dar turiu por� valandų. - Kurį laik� patylėj�s berniukas pridūrė: - Pakvies�iau tave, bet... - parodė į �iedlapius, ir Lorelė liūdnai palingavo galva.

- Neatei�iau...

- Ar galė�iau paskui u�sukti pas tave? �iaip, pa�iūrėti, ar viskas gerai.

Lorelės akyse su�vilgo a�aros.

- Manai, viskas bus gerai?

Deividas prisėdo �alia mergaitės ant lovos ir apkabino j� per pe�ius.

- Tikiuosi.

- Bet ne�inai, tiesa?

- Ne, - s��iningai prisipa�ino berniukas. - Bet nuo�ird�iai tikiu.

Mergaitė persibraukė ranka veid�.

- A�iū.

- Tai ar galiu u�sukti pas tave?

Nusi�ypsojusi Lorelė linktelėjo.

Lorelės plaukai buvo i�siplaikst�, visai susivėl�. Teks �ukuotis kokį �imtmetį, ta�iau vertėjo - keturiasde�imt penkias minutes va�iavo atviru automobiliu, o vėjas gaiviai plakė veid�. Automobiliui įsukus į ilg�, iki pat namo vedantį keliuk�, Lorelė net sulaikiusi kvap� stebėjo, kaip pro �alį slenka med�ių tankynė ir pagaliau prie� akis i�kyla namelis.

Senųjų namų vaizdas sukėlė tokį ilgesį, kokio mergaitė tikrai nesitikėjo. U� i�klerusios tvoros ky�anti medinė trobelė buvo nedidukė, bet skendėjo ramybėje, apsupta tankiai su�ėlusios ve�lios �olės. Persikraus�ius gyventi į Kre��ento miest� Lorelė da�nai ilgėdavosi senųjų namų, bet niekada nejuto �ito taip stipriai, kaip dabar, vėl i�vydusi namus po keturių mėnesių. Dvylika metų gyveno �ia, �ioje �emėje. Pa�ino visus vingiuotus did�iulio mi�ko takelius - i�tisas valandas klaid�iodavo jais. Nebūtų galėjusi tvirtinti, kad norėtų vėl �ia apsigyventi, ta�iau prarasti taip pat nenorėjo.

Mergaitės tėvai pradėjo krauti i� automobilio grėblius, kibirus ir valymo priemones. Lorelė nuo galinės sėdynės pasiėmė gitar�, o mama nusijuokė.

- Man smagu, kad groji ta seniena.

- Kodėl?

- Ta gitara man primena laikus, kai pati ja grojau Berkelėjuje, - �yptelėjo mama tė�iui. - Tada mudu pirm� kart� susitikome. Tuo metu buvome tokie hipiai.

Lorelė nu�velgė ilg� mamos kas�, paprastus tė�io sandalus ir suprunk�tė.

- Tai kad jūs ir dabar hipiai.

- Na, �ia tai niekis. Tada buvome tikri hipiai, - mama padavė rank� tė�iui, jųdviejų pir�tai susipynė. - Ne�davau- si gitar� į visus vakarėlius. Siaubingai nemok�i�kai br�zgindavau, o visi staugdavome: �Tik nemokykit mūsų gyventi�. Prisimeni?

Nusi�ypsoj�s tėtis papurtė galv�.

- Seni geri laikai, - pa�aipiai tarstelėjo.

- Oi, taigi buvo smagu.

- Na, jei taip sakai, - pasidavė tėtis ir pasilenkė pak�telėti mam�.

- Ar neprie�tarausite, jei truputį pasivaik��iosiu? - kabindama ant peties gitar� paklausė Lorelė. - Po kiek laiko ateisiu padėti.

- �inoma, eik, - rausdamasi baga�inėje pritarė mama.

- Greitai grį�iu, - pa�adėjo Lorelė jau mindama takeliu u� namo.

Mi�ke tankiai augo lapuo�iai ir spygliuo�iai, kurių pavėsyje �ėlė �aluma, tarsi kilimas dengianti �em�. Daugumos med�ių kamienus dengė tamsiai �alios samanos, beveik visai u�klojusios �iurk��i� �iev�. Kur pa�velgsi - visur �alia. T� ryt� truputį palynojo, tad i�lindusi saulė ap�vietė galybes vandens la�elių, ir tie sutvisko, tarsi nuklojo visk� aplinkui smaragdais. Takeliai vingiavo, vedė į med�ių tankumyn� - vienu takeliu Lorelė kulniavo gilyn į mi�k�.

Mergaitei nebuvo sunku įsivaizduoti, kad �ingsniuoja �venta �eme - did�iulės, neatmenamais am�iais stūksojusios katedros griuvėsiais. Kai įspind�s saulės spindulys nu�vietė samanomis apaugusi� �ak�, Lorelė net nusi�ypsojo ir perbraukė j� ranka. �vilgantys lietaus la�ai kapsėjo ant pir�tų ir krisdami ant �emės sutviskėdavo saulės �viesoje.

Nuėjusi tiek, kad tėvai jau nebūtų jos pamat�, Lorelė perkabino gitar� ant krūtinės ir atri�o skar�. I� palengvėjimo net atsidususi pakėlė mar�kinėlius ir leido gėlės �iedlapiams atsitiesti. Beveik vis� dien� būdami priver�ti jie net maudė ir pra�ėsi atlaisvinami. �iedlapiai skleidėsi - lėtai, kaip atsitiesia nuo ilgo nejudėjimo aptirp� raumenys, o Lorelė toliau keliavo siauru lapais nuklotu takeliu. Tolumoje i�girdo �iurlenantį upelį ir ėmė per s��alyn� brautis prie jo. Po kelių minu�ių priėjusi klestelėjo ant pakrantėje stūksan�io akmens. Nuspyrusi bekulnius batelius sumerkė kojų pir�tus į �alt� vandenį.

Mergaitei visada patiko �is upok�nis. Jo vanduo buvo toks skaidrus, kad buvo matyti neskubioje tėkmėje po dugn� �en bei ten nardan�ios �uvys. Nuo akmenų krintantys nedidukai kriokliai plakė vandenį į puikias baltas putas, kurios atrodė tarsi vonios putų kepurės. Vaizdelis - lyg i� atviruko.

Lorelė pradėjo br�zginti mėgstamiausios Saros Maklachlan dainos akordus. Mergaitė tyliai niūniavo, o aplink tvyrojo i�siskleidusios gėlės aromatas.

Po pirmojo stulpelio mergait� privertė suklusti bruzdesys jai i� de�inės. Atid�iai įsiklausiusi pamanė, kad girdi ka�k� pana�aus į tylų �nab�desį.

- Mama? - nedr�siai paklausė Lorelė. - Tėti?

Atrėmusi gitar� į medį mergaitė kibo į skaros mazg� -

norėjo vėl suver�ti ja liemenį. Geriau paslėpti �iedlapius, kol jų nepastebėjo tėvai.

Ilga �ilkinė skraistė atsisakė klausyti, mergaitė i�girdo dar sykį su�lamant, dabar jau garsiau nei pirm� kart�. �vilgsnis sustingo ties vieta, i� kurios girdėjo sklindant gars� - visai vir� kairiojo peties.

- Kas ten?

Lorelė rūpestingai vyniojo mink�tus �iedlapius aplink

Kit� dien� Lorelė jautėsi lyg zombis. Nenorėjo patikėti tuo, k� pasakojo Tamenis. Ta�iau negalėjo liautis galvojusi apie jo �od�ius ir stebėjusis. Ar taip gali būti? Paskui imdavo pykti ant sav�s, kad taip kvailai elgėsi, o tada viskas kartodavosi i� naujo.

Deividas kelis kartus bandė Lorel� susistabdyti koridoriuje, bet jai vis pavykdavo įsprukti į koki� nors klas�.

Ta�iau per biologijos pamok� draugo i�vengti nebepavyko.

Berniukas nuskubėjo j savo įprastin� viet� �alia Lorelės.

- Kas nutiko? - paklausė jis. - Ar tie... vis auga? - su�nib�dėjo nespėjus mergaitei nusisukti.

Lorelė papurtė galv�, plaukai tarsi vaikus skirianti siena u�krito jai ant veido.

Deividas prisitraukė kėd� ar�iau, likusieji mokiniai triuk�mingai ruo�ėsi pamokai.

- Lorele, turi man pasakyti. Laikydama visk� savyje i�- sikraustysi i� proto.

- Negaliu, - u�sikūk�iojo mergaitė, a�aros u�liejo akis. - Negaliu dabar kalbėtis.

Deividas linktelėjo.

- Gal galėtume pasikalbėti po pamokų? - su�nib�dėjo jis mokytojui D�eimsui jau pradėjus pamok�.

Lorelė linktelėjo ir pabandė nepastebimai nusi�luostyti a�aras.

Deividas po suolu patap�nojo jai per koj�, o tada ėmė ka�k� kraigalioti s�siuvinyje. Lorelė pagalvojo, kad jau ver�iau jis u�sira�ytų kuo daugiau - jai teks nusira�yti.

Diena slinko, o mergaitei vis nėjo i� galvos pa�adas papasakoti Deividui - tai keikė save u� tai, tai d�iaugėsi, kad turi kam i�sipasakoti. Ne�inojo net nuo ko reikės pradėti. Kaip tai daroma - ateini ir sakai: �Klausyk, a� esu mitologinė būtybė�?

- Ne, - tyliai murmėjo Lorelė. - Tai kvaila.

Bet niekaip negalėjo įtikinti sav�s.

Po pamokų jiedu su Deividu patraukė prie berniuko namų. Draugas, regis, suprato, kad Lorelė nepasiruo�usi kalbėtis, tad �ingsniavo tylėdami.

Berniukas ypa� rūpestingai padėjo jai perlipti kiemo sien�, vengė ranka paliesti nugar�. Laikė mergait� u� rankų, kol �i nu�oko nuo tvoros, o kai pasiekė kojomis �em� - vis tiek jos nepaleido.

Lorelė pajuto begalinį nor� prisiglausti prie berniuko krūtinės ir pamir�ti visas nes�mones. Ta�iau �inojo, kad tai neįmanoma. Deividas nė nemirksėdamas �iūrėjo į j�, kol mergaitė suki�o rankas į ki�enes ir nusisuko.

- �tai, �ia, - tarė Deividas rodydamas keli� prie susipynusių, suaugusių med�ių.

Lorelė pakėlė galv� auk�tyn, į tanki� med�ių lapij�. Buvo spalis, tad lapai margavo visu gra�umu. Pakra�tėliai oran�iniai, raudoni - kai kurios �akos ry�kėjo geltoniu, da�ėsi �viesiai rusvai, nors lapo centre dar buvo lik� �alios spalvos. Spalvingas mi�kas tapo nuostabiai gra�us, bet vertė Lorel� liūdėti matant, kaip �aluma pralaimi kov� su ry�kesnėmis spalvomis.

Rudens spalvos privertė mergait� susim�styti apie savo �ied�. Ar jis nuvys taip pat pama�u, kaip med�ių lapai? Ar skaudės? Nuo tokių min�ių Lorelės �irdį staiga sugniau�ė baimė. Net jei ir skaudėtų, verta kentėti, kad tik jis dingtų. Bet Tamenis sakė, kad kitais metais jai vėl i�augs �iedas.

Tikėjosi, kad did�ioji dalis vyruko �od�ių - tiesa. Visa kita... ji nenorėjo net pagalvoti apie tai.

Ta�iau mintys įkyriai lindo galvon. Ir nors labai nenoriai, teko pripa�inti, kad ne vien tik dėl keistos, neįprastos informacijos - dėl paties Tamenio. Jis j� sukrėtė - sukėlė jausmus, kurių iki �iol mergaitė nebuvo patyrusi. Toks a�trus geismas net nepa�įstant �mogaus - niekada to nebuvo patyrusi. Su niekuo. Tai jaudino, d�iugino, bet tuo pat metu ir g�sdino. Regis, ka�kuri jos dalis tapo visi�kai nevaldoma. Lorelė ne�inojo, ar jai tai patinka.

Tamenis buvo toks... gra�us. Ar tinka tas �odis? Regis, taip. Kad ir kas jis būtų, mergaitė vargiai galėjo atitraukti nuo to vaikino akis. Atrodė, kad jis j� u�būrė kaip koks mira�as. Nerealus kaip sapnas.

Mergaitė pa�velgė į rie��, nuo kurio buvo nutrynusi �vilgan�ius miltelius. �ie buvo tikri. Parėjusi namo rado nuo miltelių tviskantį ruo�elį ant d�insų. �vilgu�iai kuo tikriausi.

O paskui ėmė įkyriai lįsti mintis - įtarimas, kad ka�kada anks�iau t� vyruk� jau buvo ma�iusi. Negalėjo to įtarimo atsikratyti. O Tamenis tikrai elgėsi taip, lyg j� pa�inotų. I� kur jis galėjo j� pa�inti? Kaip gali būti, kad jiedu pa�įstami ? Nuo viso to mergaitei svaigo galva.

- Tai pasakok, kas nutiko vakar? - galop nei�kentė nepaklaus�s Deividas, kai jie priėjo didelį medį.

Pagalvojusi, kaip kvailai visa tai atrodo po to, kai ji sutiko papasakoti Deividui, Lorelė net sudejavo.

- Tai juokinga. Ne�inau, kodėl taip jaudinuosi. Gal todėl, kad dėl to, kas nutiko, negaliu nesijausti kvailai.

- Ar tai susij� su... hmmm... gėle?

- Na, tarsi ir taip. Ne�inau, - prakalbo Lorelė spartindama �ingsnį. - Jei tik tai tiesa, be to, pati negaliu tuo patikėti. Pradedu manyti, kad visk� i�sigalvojau ar susapnavau, tik neatsimenu, kad bū�iau u�migusi.

- Nieko nepaai�kinai.

- Ai�kumo! - piktai rė�ė Lorelė. - Kai papasakosiu, k� jis sakė, neliks jokio ai�kumo.

- Kas sakė?

Lorelė stabtelėjo, atsirėmė į medį.

- Kai k� sutikau. Prie senųjų namų. Tokį vaikin�, - pati pagalvojo, kad ne visai �mogų, bet garsiai to nepasakė. - Jis parei�kė, kad tenai gyvena.

-Jūsų �emėje?

- Taip ir pasakiau.

- O k� sakė tėvai ?

- Jie nematė.

- Tai susitikai su juo viena?

Lorelė linktelėjo.

- Visi�kai viena bendravai su nepa�įstamu? Tau pasisekė, kad nieko nenutiko! - �ūktelėjo Deividas. Kiek luktelėj�s tyliai paklausė: - Ar jis tav�s neįskaudino?

Bet mergaitė jau purtė galv�.

- Nebuvo nieko pana�aus, - parei�kė ji. Akimirkai prisiminė t� jausm�, kuris buvo apėm�s sėdint mi�ko laukymėje. -Jau�iausi saugi, buvau saugi. Jis... jis pa�inojo mane. Neįsivaizduoju, i� kur. Pamat�s gėl� visai nenustebo. Sakė, kad tai �iedas.

- �iedas?

- Dar sakė, kad ji pranyks. Tai tik dalis mūsų pokalbio - tikiuosi, meld�iu, kad tai būtų tiesa.

- Kas jis toks ? K� dar sakė ?

- Jo vardas Tamenis, - vos tik i�tarusi vyruko vard� Lorelė pasigailėjo. Tas vardas nuskambėjo lyg u�keikimas, vėl sukėlė nevaldom� jausmų prover�į. Prie� akis negalėjo matyti nieko daugiau, tik jo veid�. Jo įdėmias akis, vos �ypsan�ias lūpas, vėl pajuto t� nenusakomai ger� jausm�, kai jis palietė mergaitės rank�.

- Tamenis? - į realyb� gr��ino Deivido balsas. - Keistas vardas.

Lorelė linktelėjo, bandė susikaupti, galvoti tik apie tai, kas yra dabar.

- K� jis dar sakė?

- Parei�kė es�s tokios pat rū�ies, kaip ir a�, todėl ir �inojo apie �ied�.

- Tokios pat rū�ies? K� tai rei�kia?

Bandydama atsikratyti įtampos, Lorelė nusijuokė. Nepalengvėjo.

- Tai taip kvaila. Jis sakė... sakė, kad esu gėlė, augalas.

- Augalas?

- Kaip tik taip. Tai juokinga.

Deividas nutilo - bandė suvokti mergaitės �od�ius.

- K� dar?

- K� dar? Ar �ito ma�a? Juk sakė, kad esu i�sigim�s augalas. O a� - ne augalas. Ne, - dar patvirtino Lorelė.

Atsirėm�s nugara į med�io kamien� Deividas slydo, kol atsisėdo ant �emės. Sėdėjo pir�tais barbendamas į kelius.

- �inai, �itai daug k� paai�kintų, - nedr�siai prasi�iojo berniukas.

- Oi, pra�au, Deividai, tik tu nepradėk.

- Ar jis sakė dar k� nors? - nekreipdamas dėmesio į mergaitės pra�ym� paklausė jis. Nusisukusi į �alį Lorelė

ėmė lupinėti nedidelius �ievės gabaliukus nuo med�io, j kurį buvo atsirėmusi.

- Jis pri�nekėjo dar visokių nes�monių, �tai ir viskas. Deividas atsistojo, priėjo prie med�io, kurį knebinėjo

mergaitė, ir stypsojo, kol Lorelė nei�kentusi pakėlė j jį akis.

- Tai tik kvailos kalbos, ko tu taip nusiminei?

- Todėl... todėl, kad tai labai kvaila.

- Lorele.

Mergaitė pa�velgė auk�tyn.

- K� jis dar sakė?

- Tai kvaila. Sakė, kad esu... Ne, tu juoksiesi.

- Nesijuoksiu. K� jis apie tave sakė?

Lorelė giliai i�kvėpė, nuleido pe�ius, nunarino galv�.

- A� esu fėja, - su�nab�dėjo ji.

Deividas kurį laik� tylėjo, paskui i�kėlė rank� rodydamas atstum� tarp nyk��io ir smiliaus.

- Fėja? - įtariai pakartojo.

- Na, akivaizdu, kad esu didesnė, - nusi�aipė Lorelė. Deividas tik �yptelėjo.

- Ir kaip tau tai ? - mergaitės balsas nuskambėjo kiek �ai�iau nei įprastai, ta�iau ji neatsipra�inėjo.

- Juk tai... na, lyg ir visk� paai�kina.

Lorelė u�sidengė ranka burn�.

- Ka�koks i�protėj�s vyrukas ai�kina, kad esu mitologinė būtybė, ir tau tai visk� paai�kina?

Paraud�s Deividas gū�telėjo pe�iais.

-Jei man tektų įvardyti bent vien� �mogų, pana�ų į fėj�, tai būtum tu.

Lorelė tikėjosi, kad Deividas nusijuoks ir pasakys, jog visa tai kvaila. Ji tiesiog laukė �ito, kaip i�gelbėjimo. Ta�iau berniukas tarsi patikėjo. Ir nors pati suvokė, kad elgiasi neprotingai, pyktelėjo.

- Gal eime namo? - apsisukusi patraukė takeliu.

- Palauk, - Deividas bėgte pasivijo mergait�. - Argi tau nesmalsu?

- Ne, Deividai, - at�ovė �i. - Nė kiek. Noriu tik viena - grį�ti namo, griūti miegoti ir atsibudusi suprasti, kad visa tai buvo tik sapnas. Kad niekada nebuvo nei gėlės, nei gumbo ir net mokyklos. �tai ko norė�iau! - nusisuko ir net nelaukdama, k� �is atsakys, nubėgo pirmu pasitaikiusiu takeliu. Visai nesuko galvos, kur tas takas veda. Norėjo tik dingti kuo toliau.

- Ir ko labiau bijai, Lorele ? - �ūktelėjo jai i� paskos Deividas. - Kad tas vyrukas klydo ar kad jis teisus ?

Lorelė bėgo vis� keli� iki pat namų, u�dususi sustojo tik prie įva�iavimo į kiem�, kelias minutes palaukė, kol atgaus kvap� ir pasuko vingiuotu taku prie durų. Dienos buvo pradėjusios trumpėti, tad saulė jau leidosi. Mergaitė atsisėdo verandoje rankomis apglėbusi kelius. Tai buvo tas nuostabus, stebuklingas metas, kai debesys nusida�o violetine spalva, tik pakra�tėliai �vyti ry�kia oran�ine. Lorelei patiko �is paros laikas. Naujieji jų namai vakarų pusėje turėjo did�iulį vitrininį lang�, pro kurį Lorelė su mama da�nai stebėdavo, kaip debesys da�osi violetu, paskui pama�u blėsta iki alyvinės ir galop visk� u�lieja oran�inė besileid�ianti saulė.

�iandien saulėlydis visai ned�iugino �irdies.

Lorelė �velgė į kiem�, į balt� sedulų gyvatvor�, juosian�i� pagrindinį tak�. Jeigu Tamenis sakė ties� - ji turi daugiau bendra su med�iais nei su jos tėvais, kurie gyvena, kvėpuoja - laukia jos kitapus durų.

Mergaitė nu�velgė pėdas. Nė nepagalvojusi, k� daro, i�sispyrė i� batelių ir suki�o pir�tus į grumstuot� gėlių klombų �em�. Kelis kartus skubiai giliai atsiduso, nuvaikė �alin baim� ir nupur�iusi nuo kojų purv� vėl suki�o pėdas į batelius. O kas nutiktų, jei nuėjusi į sodo gal� u�kastų kojas �emėse ir i�keltų rankas auk�tyn? Ar jos oda pama�u virstų med�io �ieve? Ar ji i�leistų daugiau �iedlapių, gal ant pilvo ar net ant vir�ugalvio?

Tokia mintis i�g�sdino.

Ta�iau Tamenis atrodė normalus. Jei jis tikrai toks pat, kaip ir Lorelė, ar tai rei�kia, kad ji nepasikeis? Mergaitė vis dar abejojo, ar galima tikėti viskuo, k� tas vyrukas pasakė.

Subildėjo namo durys, Lorelė pa�oko, atsisuko - laukan kaip tik tuo metu ky�telėjo tė�io galva.

- Pamaniau, kad ka�kas atėjo, - �ypsodamasis tarė tėtis. - K� �ia veiki?

Lorelė stabtelėjo, pabandė prisiminti, kodėl parėjusi namo prisėdo ant laiptų.

- U�si�iūrėjau į saulėlydį, - prisivertė nusi�ypsoti mergaitė.

Tėtis atsiduso, atsirėmė į durų stakt�.

- Nuostabiai gra�u, tiesa?

Lorelė linktelėjo, pabandė u�gniau�ti gerkl� spaud�iantį gniutul�.

- Paskutines kelias savaites tu labai tyli, Lorele. Ar gerai jautiesi? - atsargiai pasiteiravo tėtis.

- Jaudinuosi dėl mokyklos, - pamelavo mergaitė. - Sunkiau nei maniau.

Tėtis prisėdo �alia ant priebu�io laiptelių.

- Ar susitvarkai ?

- Taip, tik reikia labai pasistengti.

Tėtis nusi�ypsojo ir apkabino dukters pe�ius. Lorelė įsitempė, ta�iau tėtis, regis, nepastebėjo to, kaip nepastebėjo ir �iedlapių, nors jie buvo visai po jo ranka, vos slepiami plono audinio.

- Na, turime daugyb� persikų palaikyti tavo jėgoms, - �ypsodamasis tarė jis.

- A�iū, tėti.

- Pareik, kai panorėsi, - dar pakvietė. - Jau tuoj metas pietauti.

- Tėti ?

- Taip?

- Ar a� vaikystėje buvau... kitokia nei kiti vaikai?

Tėtis stabtelėjo ir pamat�s mergaitės veid� vėl prisėdo

ant laiptelio.

- Kaip suprasti tavo klausim�?

Lorelė pasvarstė, ar nevertėtų visk� papasakoti tė�iui, bet greitai t� mintį atmetė. Norėjo pirma suprasti, kiek tėtis �ino.

- Na, kad ir tai, k� valgau. Kiti vaikai mėgsta visai kitokį maist�. Mano, kad a� maitinuosi keistai.

- Siek tiek kitaip. Tikrai, nepa�įstu nė vieno, kuris suvalgytų vaisų ir dar�ovių daugiau u� tave. Manau, taip maitintis sveika. Be to, nesi sirgusi, tiesa?

Lorelė papurtė galv�.

- Ar a� kada nors buvau pas gydytoj�?

- �inoma. Kai tvarkėme įvaikinimo dokumentus, į namus u�ėjo vaikų gydytojas patikrinti, ar esi sveika, - tarė tėtis ir nutilo. Paskui pridūrė: - Ties� sakant, tai juokinga istorija. Gydytojas patikrino tave, viskas buvo gerai, - jis nusijuokė. - I�skyrus tai, kad tavo kelis nereagavo į stuksenim� plaktuku. Gydytojas susirūpino, bet nemanau, kad tai buvo svarbu. Paskui jis i�sitraukė stetoskop�. �tai tada ir prasidėjo. Dėliojo t� stetoskop� visur - prie krūtinės, prie nugaros. Paklausiau gydytojo, kokios problemos, bet jis at�ovė, kad reikia pakviesti motin�. Norėjo pakalbėti su mumis abiem. Taigi nuėjau jos pakviesti, o kai grį�ome, jis jau dėjo į krep�į instrumentus. Nusi�ypsoj�s parei�kė, kad esi kuo sveikiausia.

- Tai kas tada jį sujaudino?

- Paklausiau jo. Pasakė, kad nesupranta, apie k� kalbu. Pridursiu tik tiek, kad tai nepagerino tavo mamos nuomonės apie gydytojus. Dar kelias savaites ji bambėjo, koks tas daktariūk�tis netik�s.

- Tai niekada ir nesu�inojai?

Tėtis gū�telėjo.

- Nemanau, kad tau kas nors buvo negerai. Tikriausiai pasirodė, kad sulū��s stetoskopas, o gal jis nemokėjo juo naudotis ar ka�kas pana�aus. Suprat�s savo klaid� nenorėjo pasirodyti nekompetentingas ir pabandė visk� u�trinti. Gydytojai nemėgsta prisipa�inti klyd�, - tėtis su�iuro j Lorel�. - O kodėl apie tai pra�nekai ? Gal nori, kad nuvestume pas gydytoj�? Parūpinome atleidim� nuo medicininės ap�iūros mokykloje, bet jei nori, galėtume apsilankyti ten dabar.

Mergaitė papurtė galv�. Ma�iausiai norėjo lankytis pas gydytojus.

- Ne. Tikrai nenoriu.

- Ar gerai jautiesi ?

Lorelė nusi�ypsojo.

- Taip. Manau, gerai.

- Tikrai ? - neady�o tėtis �iūrėdamas �velniu, rūpestingu �vilgsniu.

- Taip, - linktelėjo Lorelė. - Gerai.

- Puiku, - tėtis atsistojo ir nuspaudė durų ranken�. - Beje, �į ryt� atėjo pono Barnio pasiūlymas dėl namo pirkimo.

- Tai nuostabu, - parei�kė Lorelė �velgdama į tamsėjantį horizont�. Dabar jai neberūpėjo, kad tas vyras keistas. - Tikiuosi, greitai nupirks- t� nam�. - �Nenoriu ten daugiau sugrį�ti�, - tyliai suku�dėjo mintyse.

Dabar Lorelė drebėjo visu kūnu. Juto j� laikan�ias Deivido rankas - tokias �iltas ir sunkias, atrodė, kad nejau�ia nieko daugiau. Draugas tapo tarsi siūlas, ant kurio laikosi jos gyvybė, ir atrodė, kad jam paleidus mergaitė i�gyventų vos kelias sekundes.

- K� man daryti, Deividai?

- Tau nieko nereikia daryti.

- Tu teisus, - atsiliepė mergaitė prislėgtu balsu. - Reikia tik palaukti, kol suprasiu, kad i� viso negyvenu - mano kūnas mir�s.

Deividas prisitraukė Lorel� ar�iau, perbraukė ranka jos plaukus. Įsikniaubusi draugui j mar�kinius mergaitė apsipylė a�aromis, spaudė krūtin� - net buvo sunku kvėpuoti.

- Ne, - murmėjo Deividas jai į ausį. - Tu nemirsi.

Lorelės skruostas trynėsi į dygų berniuko �and�. Deividas perbraukė nosies galiuku mergaitei per veid�. Jusdama �alia jo veid�, �i net nustojo verkusi. Berniuko skruostas buvo toks �iltas, ypa� �alia jos odos, kuri visad būdavo vėsi. Deividas lūpomis perbraukė Lorelės kakt�, mergaitei per nugar� perbėgo �iurpuliukas. Jo akys atsidūrė tiesiai prie�ais jos, ir mergaitė paskendo Deivido akių �ydrynėje. Berniukas �velniai perbraukė lūpomis Lorelės lūpas, ir į niek� nepana�i kar��io banga nusklido per vis� veid�.

Lorelei nesujudėjus Deividas pabu�iavo j� darsyk, �į kart� kiek dr�siau. T� pa�i� akimirk� berniukas pasidavė audrai, siautusiai mergaitės �irdyje, jos rankos apsivijo jo kakl�, prisitraukė berniuk� ar�iau, spaudė vis tvir�iau, lyg bandytų įtraukti t� neįtikėtin� �ilum� į save. Galėjo praeiti sekundės, minutės, valandos - laikas tarsi i�tirpo, pranyko, liko tik �iltas kūnas, besiglaud�iantis prie Lorelės, ir lėtai pulsuojantis kar�tis.

Kai Deividas beveik grubiai atsitraukė ir bandydamas atgauti kvap� ėmė traukti or�, Lorelė staiga suvokė, kad visa tai - tikra. �K� padariau?�

- Labai atsipra�au, - su�nib�dėjo berniukas. - Nenorėjau...

- Sa, - nutildė jį Lorelė u�dengdama pir�tais jo lūpas. - Viskas gerai. - Mergaitė laikė jį apsikabinusi ir pamat�s, kad ji nesiprie�ina, Deividas kiek nedr�siai vėl pasilenkė artyn.

Paskutin� sekund� Lorelė pridėjo rank� jam prie krūtinės ir papurtė galv�. Giliai atsidususi pasakė:

- Ne�inau, ar tai, k� jau�iu, yra tikra, ar a� taip elgiuosi tik i� baimės, ar... - ji nutilo. - Negaliu �ito daryti, Deividai. Tik ne tada, kol neduoda ramybės visa ta nes�monė.

Berniukas lėtai atsitraukė tolyn ir kurį laik� tylėjo.

- Tada palauksiu, - tarė vos girdimai.

Lorelė paėmė kuprin�.

- Turiu eiti, - netikusiai tarstelėjo.

Deividas nusekė akimis per kambarį �ingsniuojan�i� mergait�.

Prie� i�eidama ji dar stabtelėjo prie slenks�io, atsigr�ė, o paskui u�darė paskui save duris.

Per biologijos pamok� Lorelė atsisėdo į įprast� viet�, ta�iau vadovėlių nei�sitraukė. Sėdėjo įsitempusi it styga ir i�tempusi ausis klausėsi, kada i�girs pa�įstamus Deivido �ingsnius. Ta�iau vis tiek krūptelėjo, kai berniukas trinktelėjo kuprin� ant stalo, stovin�io �alia jos. Prisivertė pakelti j j j akis, ta�iau u�uot i�vydusi įsitempusį, susijaudinusį veid� mergaitė pamatė �vytin�i� pla�i� �ypsen� ir d�iugiai nukaitusius skruostus.

- Vakar naktį skai�iau, - nė nepasisveikin�s i�rė�ė berniukas, - ir man į galv� �ovė keli paai�kinimai.

Paai�kinimai ? Lorelė nebuvo tikra, kad nori tai girdėti. Ties� pasakius, berniuko veido i�rai�ka įtikino j�, kad ji i� tiesų nenori nieko apie tai girdėti.

Atvert�s knyg� Deividas paki�o j� Lorelei po nosimi.

- Jautrusis musėkautas? Na, tu tikrai moki bendrauti su mergaitėmis, - Lorelė stumtelėjo knyg� jam atgal, ta�iau Deividas u�dėjo abi rankas ir neleido jai stumti toliau.

- Paklausyk sekundėl�. Juk nesakau, kad esi kokia nors saula�arė. Bet paskaityk apie �ių augalų mitybos įpro�ius.

- Deividai, jie mėsėd�iai.

- Galima sakyti ir taip, bet tu paskaityk, kodėl jie tokie, - berniukas pir�tais brūk�telėjo per pastraipas, kurias jau buvo pa�ymėj�s ry�kiai �alia spalva. - Mėsėd�iai augalai geriausiai auga prastoje dirvoje, tokioje, kurioje yra labai ma�ai azoto. Musėkautai valgo muses, nes �ių vabzd�ių kūnuose yra labai daug azoto, ta�iau jokių riebalų ir cholesterolio. Maistas priklauso ne nuo to, mėsa tai ar ne, o nuo augalams reikalingų med�iagų, - Deividas pervertė kit� puslapį. - Pa�iūrėk, �ia ra�oma, kaip maitinti namuose auginam� jautrųjį musėkaut�. Ra�o, kad dauguma �monių maitina �ias gėles mėsainio arba kepsnio gabaliukais, nes, kaip tu ir sakei, jie galvoja: tai mėsėdis augalas. Ta�iau i� tiesų maitindamas musėkaut� mėsa gali jį pribaigti, nes mėsainiuose yra daug riebalų ir cholesterolio, kurių augalas nevir�kina.

Persigandusi Lorelė spoksojo į siaubingo augalo nuotrauk� ir stebėjosi, kaip i� viso Deividas gali galvoti, kad ji pana�i į t� pabais�.

- Atsisakau toliau klausytis, - sausai mestelėjo ji.

- Maistingosios med�iagos, Lorele. Tu juk negeri pieno, tiesa?

-Ne.

- Kodėl?

- Man nuo jo bloga.

- La�inuosi, kad tikrai bloga, nes piene yra riebalų ir cholesterolio. K� tu geri?

- Vandenį, gazuotus gėrimus, - tarė. Kiek pagalvojusi pridūrė: - Dar sirup� i� mamos konservuotų persikų. Atrodo, tai ir viskas.

- Vandenį ir cukrų. O cukraus dedame į vandenį, kad skintos gėlės ilgiau �ydėtų. Cukrus gėlėms patinka - tuojau susiurbia.

Deivido paai�kinimas tiesiog priblo�kė. Lorelei net suskaudo galv�.

- Tai kodėl a� nevalgau musių? - pa�aipiai pasiteiravo pir�tais masa�uodama smilkinius.

- Matyt, jos per ma�os, kad tau būtų bent kiek naudos. Bet pagalvok apie tai, k� valgai. �alius vaisius ir dar�oves. Augalus, kurie i� �emės per �aknis pasiėmė maisting�sias med�iagas. Valgai juos ir gauni tas pa�ias med�iagas, lyg pati turėtum �aknis ir siurbtum pati.

Lorelė kelias sekundes tylėjo, nes mokytojas D�eimsas ėmė raminti klas�.

- Tai tu manai, kad esu augalas ? - pa�nib�domis paklausė Lorelė.

- Neįtikėtinai i�sivyst�s, auk��iausiu intelektu pasi�ymintis augalas, - atsakė Deividas. - Taip, būtent augalas.

- Paistalai.

- Nepasaky�iau, - �ypsodamasis atsiliepė draugas. - Manau, visai �aunu.

- Kurgi ne, tu juk esi pami��s dėl mokslo atradimų. O a� - tik mergaitė ir noriu pereiti per sporto sal� neatkreipdama visų dėmesio.

- Na ir gerai, - laikėsi savo Deividas. - Manau, mums abiem �aunu.

Lorelė piktai pu

^r

k�telėjo, ir j� pastebėjo mokytojas D�eimsas.

- Lorele, Deividai? Gal norėtumėte papasakoti visiems? - paklausė ranka įsisprend�s į lies� klub�.

- Ne, pone, - atsakė berniukas. - Bet a�iū, kad paklausėte.

Mokiniai nusikvatojo, o ponas D�eimsas neatrodė labai patenkintas. Lorelė atsilo�usi nusi�ypsojo. �Deividas - vienas ta�kas. Mokytojas, panorėj�s atrodyti gudriau u� Deivid� - nulis.�

�e�tadienį Lorelė atėjo pas Deivid� �mokytis�. Draugas parodė jai internete rast� straipsnį apie augalus - kaip �ie lapais siurbia anglies dvideginį.

- O kaipgi tu? - paklausė berniukas. Mergaitė sėdėjo ant jo lovos, i�laisvinti �iedlapiai buvo atsukti į vakarus, siurbė pro lang� sklindan�i� saulės �ilum�. Saulė buvo tik vienas privalumas i� daugelio gerų dalykų, dėl ko buvo verta beveik kasdien eiti mokytis j tu��ius Deivido namus. Deividas kar�ygi�kai stengėsi nespoksoti, bet Lorelė taip ir nesuprato, kas labiau traukia jo �vilgsnį - �iedlapiai ar apnuogintas juosmuo.

Ta�iau koks skirtumas.

- Na, a� neturiu lapų, tik tuos ma�u�ius po �iedlapiais. Bent jau kol kas, - mįslingai pridūrė ji.

- Tokių kaip augalai gal ir neturi, bet, manau, nereikėtų pamir�ti odos.

- Kodėl? Ar paskutiniu metu ji pa�aliavusi? - paklausė mergaitė ir tuojau u�si�iaupė. Leptelėjusi apie pa�aliavim� prisiminė Tamenį ir jo �alius plaukus. Nenorėjo apie jį galvoti. Per daug jaudino. Be to, atrodė nes��ininga prisiminti t� vyruk�, kol draugauja su Deividu. Lyg tai būtų kokia keista nei�tikimybės forma. Nustūmė tokias mintis nak�iai - prie� pat u�miegant.

- Ne visi lapai �ali, - nieko nepastebėj�s toliau tar�kėjo Deividas. - Daugeliui augalų lapai yra did�iausi� plot� turintis i�orinis pavir�ius, o tau tai - oda. Tai gal tu sugeri anglies dvideginį per od�, - berniukas raustelėjo, - nes vilki plonas palaidinukes net tada, kai �alta.

Lorelė �iaudeliu pamai�ė

Sprite

gėrim�.

- Tai kodėl tada kvėpuoju? Zinai, a� kvėpuoju, - pabrė�tinai parei�kė mergaitė.

- Bet ar tau tikrai reikia kvėpuoti ?

- Kaip suprasti - ar reikia? �inoma, reikia.

- Nemanau. Bent jau ne taip, kaip man. Arba ne taip da�nai. Kiek gali i�būti nekvėpavusi?

- Gana ilgai, - gū�telėjo pe�iais mergaitė.

- Na, juk plaukiojai, turėtum �inoti. Bent ma�daug, - neatly�o berniukas matydamas, kad Lorelė purto galv�.

- Papras�iausiai kai nebenoriu būti po vandeniu - i�- neriu. Ilgai nebūnu. Su�lapinu plaukus ir i�neriu, tad ne�inau.

Deividas nusi�ypsojo ir parodė į laikrodį.

- Gal su�inokime ?

Lorelė kelias sekundes stebeilijo į draug�, o paskui stumtelėjo �alin gėrimo skardin�, �ypsodamasi pasilenkė pirmyn ir dūrė pir�tu Deividui į krūtin�.

- Man jau atsibodo būti bandomuoju triu�iu. Pa�iūrėkim, kiek gali i�būti nekvėpav�s tu.

- Gerai, bet paskui patikrinsime tave.

- Sutarta.

Deividas kelis sykius giliai įkvėpė ir, Lorelei davus �enkl� pradėti, pritraukė pilnus plau�ius oro ir atsilo�ė. I�kentė penkiasde�imt dvi sekundes, i�raudo ir garsiai �vok�damas i�kvėpė - atėjo Lorelės eilė.

- Nesijuok, - perspėjo mergaitė. - Tikriausiai tu mane nugalėsi.

- Did�iai abejoju, - patenkintas vypsojo berniukas. Visada taip �ypsodavosi, kai būdavo įsitikin�s savo teisumu.

Giliai įkvėpusi Lorelė atsilo�ė ant pagalvių. Deividas paspaudė laikmatį, �is tyliai pyptelėjo.

Bėgo sekundės, ir mergaitė nervinosi �iūrėdama į t� pasitikin�i� �ypsen�, tad ji nusisuko į lang�. Stebėjo, kaip bly�kiai melsvame danguje skland�s pauk�tis dingsta i� akių nusklend�s u� kalvos.

Neberadusi nieko įdomaus į k� �iūrėti, mergaitė atkreipė dėmesį į savo krūtin�. Darėsi nepatogu. Dar truputėlį palaukusi nutarė, kad pojū�iai jai nepatinka, ir i�kvėpė.

- Na, �tai. Koks nuosprendis?

Deividas pa�iūrėjo į laikrodį.

- Ar buvai sulaikiusi kvėpavim� tiek, kiek galėjai ?

- Tiek, kiek norėjau.

- Tai ne tas pats. Ar dar galėjai i�būti?

- Gal, bet pradėjo darytis nepatogu.

- Kiek dar galėjai i�būti?

- Ne�inau, - sutriko mergaitė. - Kiek i�buvau?

- Tris minutes ir dvide�imt a�tuonias sekundes.

Reikėjo laiko, kad Lorelė suvoktų, k� tai rei�kia. Mergaitė atsisėdo.

- Ar tu pasidavei ?

- Nieko pana�aus. Tu tik įrodei mano teorij�.

Lorelė ap�iūrėjo rank�.

- Lapas? Tikrai?

Deividas paėmė mergaitės rank� ir pridėjo �alia sav�j�.

- Pa�velk - kai ap�iūrinėji i� ar�iau, tavo rankos neatrodo visai tokios pat. Matai ? - ai�kino rodydamas į venas, kaip voratinkliai i�raizgiusias berniuko rankas. - Be abejonės, berniukų venos visada ry�kesnės, i�kilusios, bet tavo oda tokia �viesi, tad turėtų matytis bent jau bly�kiai melsvos linijos. O nematyti.

Lorelė ap�iūrėjo rank� ir susidomėjo.

- O kada tai pastebėjai?

Deividas kaltai gū�telėjo pe�iais.

- Kai ie�kojau pulso. Tik tada buvai tokia i�sigandusi, kad nusprend�iau kiek palūkėti. Be to, norėjau kai k� pirma patikrinti.

- A�iū... manau... - mergaitė kurį laik� patylėjo, nes galvoje dūzgė galybė min�ių. Tik i�vada pir�osi vis viena ir ta pati.

- A� tikrai esu augalas, tiesa?

Deividas pa�iūrėjo į j�, rimtai linktelėjo.

- Manau, kad taip.

Lorelė nė pati nesuprato, kodėl apsipylė a�aromis. Juk ta �inia nebuvo staigmena. Tik anks�iau mergaitė ne�iūrėjo į j� rimtai. Dabar, supratusi, kad tai tiesa, pajuto u�griūvan�i� jausmų lavin�: baim�, palengvėjim�, nuostab� ir dar keist� liūdesį.

Deividas u�lipo ant lovos �alia mergaitės. Netardamas nė �od�io atsirėmė į lovos galvūgalį ir prisitraukė Lorel� prie krūtinės. Ji prigludo, tarsi mėgavosi atsidūrusi saugiame glėbyje. Berniuko rankos glostinėjo jai nugar�, rūpestingai vengdamos kliudyti �iedlapius.

Lorelė girdėjo, kaip ritmingai plaka draugo �irdis, tarsi primindama, kad bent jau kai kurie dalykai yra normalūs. Patikimi.

�iluma nuo berniuko kūno sklido, persidavė Lorelei stebėtinai pana�iai kaip saulės skleid�iama �iluma. Nusi�ypsojusi mergaitė prigludo dar ar�iau.

- K� veiki kit� �e�tadienį ? - paklausė Deividas. Priglaudusi prie krūtinės ausį Lorelė girdėjo, kaip virpa, aidi jo balsas.

- Ne�inau. O tu?

- Priklauso nuo tav�s. Galvojau apie Tamenio �od�ius.

- Nenoriu apie tai kalbėti, - kilstelėjo galv� mergaitė.

- Kodėl ne? Tamenis buvo teisus dėl to, kad tu - augalas. Gal jis neklydo ir dėl to, kad... esi fėja.

- Ir kaip tu drįsti �itaip kalbėti savo mikroskopo akivaizdoje, Deividai? - juokdamasi paklausė Lorelė. Stengėsi, kad pokalbis neatrodytų pernelyg rimtas. - Jis gali nustoti veik�s, kai supras, kad jo savininkas toks nemoksli�kas.

- Gana nemoksli�ka turėti draug�, kuri yra augalas, - rimtai parei�kė Deividas, tarsi nepritardamas juokaujamam mergaitės tonui.

Lorelė atsiduso, bet vėl priglaudė galv� draugui prie krūtinės.

- Kiekviena ma�a mergaitė svajoja apie tai, kad ji i� tiesų yra princesė, fėja, undinėlė ar dar kas nors. Ypa� tos, kurios ne�ino, kas jų tikroji mama. Bet nustoja svajojusios, kai joms sukanka, tarkime, �e�eri. Ir jau tikrai nepuoselėja tokių svajonių sulaukusios penkiolikos. Tokie dalykai kaip fėjos neegzistuoja, - parei�kė atkakliai atki�usi smakr� Lorelė.

- Gal ir neegzistuoja, bet tau nebūtina būti tikra fėja.

- K� turi galvoje?

Deividas įsistebeilijo į mergaitės �ied�.

- Kit� �e�tadienį mokykloje vyks karnavalas. Pamaniau, gal galėtum apsirengti fėja ir pabandyti suvaidinti j�. Supranti, priprastum prie minties, kad vaidini fėj� prie� tapdama tikra. Na, lyg apsiprastum su tuo.

- K�? Prisiri�ti sparnus ir dar vilkėti koki� nors blizgan�i� suknel�?

- Man atrodo, kad sparnus tu jau turi, - rimtu balsu

pastebėjo Deividas.

Lorelei pama�u paai�kėjo, k� jis nori pasakyti, ir margaitė negalėdama patikėti dėbtelėjo į draug�.

- Tu nori, kad atei�iau į karnaval� �itaip? Kad visiems parody�iau �ied�? Gal i�protėjai! Ne!

- Paklausyk, - sėsdamasis nuramino j� Deividas. - Apgalvojau tai. �inai tas blizgan�ias girliandas? Jei apvyniotume jomis gėlės pagrind�, permestume tau per pe�ius - niekas nė nesuprastų, kad tai tik imitacijos. Visi manytų, kad tai nuostabus kostiumas.

- Negaliu apsimesti, kad �iedas - tai kostiumas. Jis per daug gra�us.

- �monės da�niausiai patiki tuo, kas jiems sakoma, - gū�telėjo pe�iais Deividas. Nusi�ypsoj�s pridūrė: - Ir �inai, k�? Bus tokių, kurie pa�velg� į tave sakys: �Hmmm, ta mergaitė - tikra gėlė�.

Nuskambėjo i�ties kvailai. Lorelė prisiminė dangaus �ydrumo blizgantį kostiumėlį, kurį vilkėjo pernai vasar� per mamos pusseserės vestuves.

- Pagalvosiu, - pa�adėjo mergaitė.

Tre�iadienį pasibaigus pamokoms Deividui reikėjo į darb�, tad Lorelė nusprendė eiti mokytis į vie��j� bibliotek�. Priėjo prie aptarnavimo staliuko, kur bibliotekininkė stengėsi i�ai�kinti de�imtain� Diuji klasifikacij� vaikui, kuris ai�kiai nei suprato, nei norėjo suprasti. Po kelių minu�ių vaikis gū�telėj�s pe�iais nukulniavo nuo stalo.

Sutrikusi bibliotekininkė atsiduso ir atsisuko į Lorel�.

- Taip, klausau?

- Ar galima pasinaudoti internetu? - paklausė mergaitė.

Bibliotekininkė nusi�ypsojo - tikriausiai apsid�iaugė dėl tokio protingo klausimo.

- �tai, tenai kompiuteris, - parodė ji. - Prisijunk su bibliotekos kortelės numeriu. Turi vien� valand�.

- Tik vien�?

Bibliotekininkė suokalbi�kai palinko artyn.

- �i� taisykl� teko įvesti prie� kelis mėnesius. Turėjome toki� pagyvenusi� dam�, kuri ateidavo ir vis� dien� internetu lo�davo kortomis vist�, - gū�telėjusi pe�iais bibliotekininkė atsitiesė. - Supranti, kaip būna - dėl kelių keistuolių nuken�iame visi. Beje, internetas tikrai greitas, - pridūrė ir nusisuko prie krūvos knygų, kurias per�iūrinėjo.

Lorelė pasuko prie skaitytojo darbo kabinos, kurioje buvo vienintelis kompiuteris, prijungtas prie interneto. Visai kitaip nei did�iulė �Eurekos� biblioteka, kurioje mergaitė lankydavosi su tė�iu, Kre��ento miesto biblioteka buvo vos didesnė u� papras�iausi� nam�. Joje stūksojo, viena lentyna su vaiki�komis knygomis, viena - su fantastine literatūra suaugusiems, o visa kita buvo seni �inynai. Ir tų pa�ių nelabai daug.

Mergaitė prisėdo prie kompiuterio, prisijungė. Greitai �vilgtelėjusi j laikrodį pradėjo

Google

paie�k�.

Po keturiasde�imt penkių minu�ių jau buvo radusi paveiksliukus su fėjomis, kurios gyvena gėlėse, vilki i� gėlių padarytus drabu�ius ir geria arbat� i� ma�y�ių gėlėtų puodelių. Ta�iau niekur neminima, kad pa�ios fėjos būtų gėlės. Ar augalai. Ar i� viso kas nors. �Niekam tikusi paie�ka�, - piktai pagalvojo Lorelė.

Paskui ėmėsi skaityti ilgiausi� Vikipedijos straipsnį, bet vos paskai�ius du ar tris sakinius tekdavo tikslintis ir ai�kintis nesuprantamus dalykus. O buvo įveikusi tik kelias pastraipas.

Giliai atsidususi prisimerkė ir vėl kibo į straipsnį.

- Oi, kaip man patinka fėjos!

Visai prie ausies nuskardėjus Celsės balsui, Lorelė vos nenukrito nuo kėdės.

Draugė įsitaisė �alia.

- Persirgau �ia liga prie� kokius metus, kai viskas, k� dariau, buvo susij� su fėjomis. Turiu gal de�imt knygų apie jas, o lubos puo�tos fėjų pie�iniais. Netgi radau vien� lankstinuk�, kur toks vyrukas dėsto s�mokslo teorij� apie tai, kad Airij� valdo Silių taryba - �inai, tai tie, kurie valdo fėjas.

Nors to keistuolio idėjos gal kiek per dr�sios, jis padarė kelis gerus pastebėjimus.

Lorelė skubiai u�darė ekrane atsivėrusį lang�, ta�iau galvoje įkyriai kalė mintis: �Per vėlai, per vėlai�.

- Tamsiaisiais viduram�iais �monės manė, kad visa, kas nutinka bloga, fėjų darbas, - toliau plepėjo Celsė, regis, nė nepastebėjusi, kad Lorelė nei�tarė nė �odelio. - �inoma, visi geri dalykai taip pat buvo priskiriami fėjoms, tad spėju, kad lygiosios, - i�si�iepė Celsė. - Kodėl skaitai apie fėjas?

Lorelei net burna i�d�iūvo. Pabandė sugalvoti kokį nors pasiteisinim�, ta�iau prikim�usi galv� de�imtimis viena kitai prie�taraujan�ių legendų apie fėjas neįstengė sugalvoti nieko tinkama.

- Hmmm, a� tik norėjau... - prie� imdama meluoti, kad to reikia anglų kalbos pamokai, spėjo prisiminti, jog Celsė taip pat sėdi toje pa�ioje klasėje.

Staiga prisiminė Deivido pasiūlym�.

- Sį �e�tadienį eisiu į vakarėlį apsirengusi kaip fėja, - i�po�kino Lorelė. - Pamaniau, kad galė�iau kiek daugiau apie jas su�inoti.

Celsės veidas net nu�vito.

- Kaip �aunu. Labai norė�iau būti fėja. Galėtume apsirengti vienodai.

- Oi, tikrai puiki mintis. Ties� pasakius, Deividas man jau gamina tokius lyg ir sparnus. Sakė, kad bus staigmena.

- Mat kaip, - tarstelėjo Celsė. Sekundėl� patylėjusi pridūrė: - Gerai. A� vis tiek turbūt būsiu su Rajanu, - mergaitės skruostai �velniai raustelėjo. - Pra�ė, kad ei�iau �okti su juo.

- Tai �aunu.

- Aha. Jis toks mielas. Tiesa?

- Tikrai.

- Gerai, - Celsė atrodė sumi�usi. - Tai tu eisi su Deividu?

Lorelė linktelėjo.

Celsė nusi�ypsojo, nors atrodė lyg būtų įskaudinta.

- K� gi, būsi nuostabi fėja. Tu ir taip jau atrodai kaip fėja, tad viskas bus kuo puikiausiai.

- Tikrai?

Celsė gū�telėjo pe�iais.

- Manau, kad taip. Ypa� tavo plaukai ir oda - jie tokie �viesūs. �monės kartais mai�o angelus su fėjomis, tad fėjos turi būti labai i�bly�kusios ir trapios.

Trapios? - kiek nustebusi pagalvojo Lorelė.

- Atrodysi nuostabiai, - parei�kė Celsė. - Palauksiu tav�s prie durų. Noriu pirma pamatyti tavo kostium�.

- Sutarta, - prisivertė nusi�ypsoti Lorelė. Jai visai nepatiko, kad staiga pasijuto įkliuvusi į Deivido pasiūlymo pinkles. Ta�iau tai atrodė vis tiek geriau nei pasakyti Celsei teisyb�.

- Bet vis tiek nesuprantu, kodėl tu nar�ai internete bibliotekoje? - nusistebėjo Celsė. - Nejau neturi interneto namuose?

- Telefono ry�ys, - u�vertusi akis parei�kė Lorelė.

- Tikrai? Ar dar �itaip būna? Mano tėtis puikiai i�mano kompiuterius, namuose įtais�s bevielį ry�į. Pas mus yra �e�i prie spar�iojo interneto prijungti kompiuteriai. Jei papasako�iau, kad jūs vis dar naudojatės telefoniniu ry�iu, tėtis turbūt griūtų negyvas. Turėtum kit� kart� ateiti pas mane.

Lorelė sutiko nė nepagalvojusi, ta�iau eiti pas Cels� jokiu būdu negalėjo. Draugė per daug protinga, tuojau suuostų, kas ir kaip.

Ta�iau kol kas pa�iai Lorelei nebuvo ai�ku nei kas, nei kaip. Mergaitė nerado nė vienos u�uominos apie tai, kad fėjos būtų bent kiek pana�ios į j�. Artimiausios atrodė driadės - med�ių dvasios, bet ir jos buvo tik dvasios.

Lorelė nė kiek neabejojo, kad ji - ne dvasia.

- Na, turiu eiti, - parei�kė �elsė. - Laukia tikras tyrimas, - parodė istorijos vadovėlį. - Turiu rasti bent tris literatūros �altinius ne internete. Mokytoja Mi�el - kaip kokia gyvoji i�kasena. Tai k� - pasimatysime rytoj?

- Taip, - modama ranka atsakė Lorelė, - rytoj. Atsisukusi į kompiuterį ėmėsi dar vienos paie�kos, bet

kai atidarė nar�ykl� - jos laikas jau buvo pasibaig�s.

Atsidususi mergaitė susirinko kelis u�ra�us, kuriuos spėjo padaryti. Jei norėtų daugiau - teks grį�ti kit� dien�. �vilgtelėjo u� lentynų, kur buvo matyti �ok�iojan�ios Cel- sės garbanos.

Draugės namuose būtų daug patogiau.

Deja, �iomis dienomis patogumas buvo toli gra�u ne svarbiausias dalykas.

- Vis dar nieko nauja? - paklausė Deividas, kai �e�tadienio popiet�, likus kelioms valandoms iki vakarėlio, jam paskambino Lorelė.

- Nieko. Tris dienas i� eilės prakiurksojau bibliotekoje, bet nieko.

- Net u�uominų?

- Na, labai norint bet kurį paai�kinim� galima pritempti, bet jokių apra�ymų apie... - mergaitė pritilo, - fėjas ar ka�k� pana�aus į mane.

- O kaip �ekspyras? �Vidurvasario nakties sapnas�?

- Ties� sakant, ten apra�omos būtybės yra pana�iausios. Bet jos turi sparnus ir yra gana pasaki�kos. Jau neminint to, kad gana �elmi�kos ir i�dykusios. Juk a� ne tokia... tiesa?

- Ne, ne tokia, - nusikvatojo Deividas. Kelias akimirkas patylėj�s pridūrė: - O gal tuose pasakojimuose netiesa?

- Visuose?

- O kiek tiesos yra legendose?

- Ne�inau. Manau, jei fėjos egzistuotų, būtų bent kokie nors t� liudijantys dokumentai.

- Na, gerai, ie�kok toliau. Beje, ar pasiruo�usi �iam vakarui?

- �inoma.

- Susitinkame a�tunt�?

- Būsiu pasiruo�usi.

Po kelių valandų pasirodė Deividas, ne�inas did�iule dė�e, kurioje tariamai buvo sparnai. Lorelė atidarė duris vilkėdama �ydr� suknut� ir aplink pe�ius tvirtai apsukt� skraist�.

- Oho, - �ūktelėjo Deividas. - Puikiai atrodai.

Lorelė nudelbė �vilgsnį beveik norėdama, kad būtų

pasirinkusi k� nors ne taip krintan�io j akis. Su �iais drabu�iais visi j j� spoksos. Suknelė buvo siūta i� �vilgan�io �ydro atlaso, siuvinėto sidabriniais karoliukais. Drabu�is buvo sukirptas taip, kad apgultų mergaitės figūr�. Priekyje apykaklė buvo gundomai i�kirpta, o nugara - nuoga. U�apvalinta i�kirptė siekė beveik juosmenį ir buvo puo�ta dar daugiau sidabrinių karoliukų. Drabu�į puo�ė neilgas �leifas nugaroje.

Deividas mūvėjo juodas kelnes ir balt� smoking�. Raudona �ilkinė juosta puo�ė vaikino juosmenį. Deividas netgi sugebėjo rasti ir po kaklu pasiri�ti kaklajuost�. Baltos pir�tinės ky�ojo jam i� smokingo ki�enėlės ir netgi plaukai buvo sutepti �ele.

- Kas tu būsi? - dėkinga, kad draugas taip i�sipuo�ė, pasiteiravo Lorelė.

Deividas raustelėjo.

- Gal �avusis princas? - gū�telėjo mergaitei ėmus juoktis. - Pamaniau, mudu galėtume būti kokie nors pasakos veikėjai.

- Mano mama �ino, kad tu ateini, - su�nib�dėjo Lorelė skubiai vesdama draug� laiptais auk�tyn, - bet, manau, bus geriau, jei mudu spėsime pasiruo�ti jai dar nesuuodus, kad esi �ia. Gali u�simanyti, kad laiky�iau atviras duris, ar dar ko nors.

- Jokių problemų.

Mergaitė stumtelėjo draug� į kambarį ir įtariai nu�velgusi koridorių u�darė duris. Atri�usi baltos skraistės mazg�, Lorelė leido �iedlapiams laisvai pleventi. Pasitaisė juos, kad stovėtų tiesiai - paskutinėmis dienomis jie atrodė kiek sugleb�. I�girdusi, kaip garsiai atsidūsta Deividas, mergaitė atsisuko.

- Kas yra?

- Tie sparnai tokie gra�ūs - ypa� kai vilki �ia suknele. Negaliu atsistebėti kiekvien� kart� juos matydamas.

- Tai jau tikrai, - pa�aipiai atsiliepė mergaitė. - Tiesiog pasaka, kai jie ne tavo.

Kol Deividas pritvirtino prie pe�ių ir apvyniojo apie gėlės pagrind� girliand�, u�truko vos kelias minutes. Atsisukusi į nauj� veidrodį, pakabint� ant durų, Lorelė net nusijuokė.

- Deividai, tu - genijus. Atrodo kaip tikras karnavalo kostiumas.

Deividas stovėjo �alia, �ypsodamasis �velgė į jųdviejų atvaizdus.

- A� dar nebaigiau, - tarė jis nusisukdamas i dė��. - Sėsk, - pasakė rodydamas j kėd�, - ir u�simerk.

Lorelė taip ir padarė, dabar jau d�iaugdamasi. Pajuto, kaip berniuko rankos lie�ia jos veid�, ka�kas �altas brūk�teli per akių vokus ir skruostus.

- K� darai?

- Neklausinėk. Ir neatsimerk.

Mergaitė i�girdo ka�k� purtant, ir tada vėsi migla u�krito jai ant plaukų.

- Dar sekundėl�, - tarė Deividas. Lorelė pajuto jo �ilt� alsavim�, dar drėgni akių vokai tarsi dar labiau atvėso, ta�iau veidas su�ilo.

- Na, �tai - baigta.

Atsimerkusi Lorelė atsistojo ir su�iuro j veidrodį. Aiktelėjusi susijuokė, pakreipė galv� į �on� - besileid�ian�ios saulės spinduliai su�ėrėjo jai ant skruostikaulių ir aplink akis. Plaukai taip pat buvo pilni �iburiuojan�ių kibirk��ių, kurios papur�ius galv� �iro ant suknelės. Mergaitė beveik neatpa�ino sav�s, tokios pasikeitusios, �iburiuojan�iu veidu ir spindin�ia girlianda ant pe�ių.

- Dabar atrodai kaip tikra fėja, - dr�sinamai tarė Deividas.

- Jau�iuosi kaip fėja, - atsiduso mergaitė. - Niekada nemaniau, kad pasakysiu tai. - Atsisukusi j Deivid� pridūrė: - Tu - nuostabus.

- Nieko pana�aus, - at�ovė �is �ypsodamas. - Moksli�kai įrodėme, kad nuostabi - tu, - perbraukė pir�tais �vilgan�ius mergaitės plaukus. - O a� - tik �mogus.

�yptelėjusi Lorelė suspaudė draugui rank�.

- Gal, bet tu esi geriausias �mogus.

-Jei jau kalbame apie �mones, - rodydamas į duris tarė Deividas, - tai turėtume eiti pasirodyti tavo tėvams. Ma�daug u� de�imties minu�ių mano mama atlėks pavė�ėti mūsų.

Staiga vėl u�plūdo nerimas - o kaip praeis vakaras.

- Ar nemanai, kad tavo mama visk� perpras ? - paklausė Lorelė.

- Net neįtars, - patikino Deividas. - Neabejoju, - paėmė mergait� u� rankų. - Ar pasirengusi ?

Ji visai nesijautė pasirengusi, ta�iau vis tiek nevikriai linktelėjo.

Deividas atidarė duris ir įmantriu mostu pasiūlė įsikibti į parank�.

- Eime?

Lorelės mama pastebėjo juos lipant laiptais �emyn.

- �tai kur judu, - apsid�iaugė mojuodama fotoaparatu. - Jau bijojau, kad paspruksite nuo man�s. - �ypsodamasi ap�iūrėjo Lorel�. - Atrodai nuostabiai, - parei�kė. - Tu taip pat gra�iai, - tarstelėjo Deividui.

- Kur tėtis? - susirūpino mergaitė, �valgydamasi po svetain�.

- �iandien teko u�sibūti darbe. Ta�iau pri�adėjau jam galybes nuotraukų. Nagi, nusi�ypsokite!

Ji spėjo nufotografuoti gal penkiasde�imt kadrų, kol galop ėmė signalizuoti atva�iavusi Deivido mama.

Lorelė nusitempė Deivid� paskui save, mama dar �ūktelėjo jiems i� paskos, kad gerai praleistų laik�. Deivido mama irgi puolė fotografuoti vaikus, bet kadangi jau buvo spėjusi nufotografuoti Deivid�, tai jiems pavyko atsikratyti fotosesijos po penkių ar �e�ių kadrų drauge.

Baigus fotografuotis, Lorelės nuotaikos pasikeitė.

- Per daug traukiu dėmesį, - �nib�telėjo ji Deividui, �alia kurio buvo įsitaisiusi galinėje automobilio sėdynėje. - Kas nors ims ir supras.

- Niekas nieko nesupras, - nusikvatojo �is. Ir u�tikrino: - Pa�adu.

- Geriau jau būtų tavo tiesa, - sumurmėjo Lorelė, automobiliui riedant į stovėjimo aik�tel� �alia mokyklos.

- Tik pa�iūrėkit į j�! - �vygtelėjo Celsė, kai Lorelė su Deividu į�engė į i�puo�t� mokykl�. - Deividas sakė, jog sparnai bus nuostabūs, bet nė neįsivaizdavau, kad tokie gra�ūs. - Celsė privertė Lorel� apsisukti, pasirodyti i� visų pusių. - �inai, atrodo pana�iau į gėl� nei j sparnus. Kaip manai ?

- Spėju, kad �ia tokie gėliasparniai, - nervingai sumurmėjo Lorelė.

Ta�iau �elsė tik gū�telėjo pe�iais.

- Jie absoliu�iai pasaki�ki. Deividai, tu genijus, - liesdama draugo petj parei�kė mergaitė.

Lorelės �ypsena sustingo veide. Visus laurus u� gėl� �iandien susi�ers Deividas, ta�iau jai dėl to tik geriau. Ypa� turint galvoje tai, kad kitu atveju visi su�inotų, jog ta gėlė auga jai i� nugaros!

Pasilenkusi prie peties Celsė pauostė, ir Lorelė net sustingo.

- Oho, - dabar jau god�iai traukdama or� nusistebėjo draugė. - Kuo tuos sparnus i�kvėpinai? Ka�in k� atiduo�iau u� tokius kvepalus.

Lorelė sekundėl� stovėjo nustėrusi, paskui atsikvo�ėjo.

- Ties� pasakius, tai tik seni kvepalai, turiu juos jau i�tis� am�inyb�. Net neatsimenu, kaip vadinasi.

-Jei kada nors atsibos, atiduok man. Mmmm, kaip kvepia.

Lorelė nusi�ypsojo, reik�mingai �vilgtelėjo į Deivid� ir kryptelėjo galv� j kit� salės pus�... toliau nuo Celsės nosies.

- Mudu eisime pasiimti ko nors atsigerti, - parei�kė Deividas imdamas Lorel� u� rankos. Laimė, priėjo Rajanas, tad Celsei neberūpėjo sekti paskui juos.

Lorelė nei�traukė rankos i� Deivido delno. Jis nesakė, kad �is vakarėlis - jųdviejų pasimatymas, ta�iau neparei�kė ir prie�ingai. Nepaisant mergaitės nenoro vadinti Deivid� savo berniuku, ji nebuvo visi�kai u�tikrinta, kad �ito nenorėtų. Ko daugiau galėtų norėti i� vaikino? Deividas mielas, kantrus, protingas, linksmas ir nė neslepia, kad Lorelė jam patinka. Sekdama jam i� paskos Lorelė �ypsojosi. Vaik�tinėdami susikib� rankomis gali susilaukti paskalų, ta�iau tai jos nejaudino.

Mergaitei einant minia skyrėsi, tarsi norėdama padaryti vietos Lorelės �sparnams�. �monės, kurie niekada su ja nesikalbėjo, dabar ver�ėsi pasakyti, koks �aunus jos kostiumas. Visur, kur pasisukdavo - �monės spoksojo. Ta�iau �į vakar� Lorelės tai nenervino. �inojo, kad viskas, k� kiti mato - tai, k� ji pati anks�iau regėjo veidrodyje. Mergaitė atrodė stebuklingai - kitas �odis nė netiko.

Ma�daug pus� dvyliktos u�grojo lėta muzika, ir Deividas i�drįso u�sisakyti pirm�jį t� vakar� �okį su Lorele. Atsitrauk�s tolėliau plepėjo su draugais ir beveik vis� vakar� stebėjo mergait� ir tai, kaip dar keli vaikinai kvietė j� �okti.

- Nagi, pasakyk, - paklausė Deividas prisitraukdamas Lorel� ar�iau, - ar taip jau blogai sumanyta?

Mergaitė nusi�ypsojo ir apkabino rankomis jo kakl�.

- Ne, visai ne. Tu buvai visi�kai teisus.

- Dėl ko? - nusijuokė Deividas.

Mergaitė tebesi�ypsojo, ta�iau prakalbo rimtai.

- Visi mato mane toki�, kokia esu, ir nė vienas nesibaido, nesibaisi. Niekas nepuola skambinti pami�usiems mokslininkams ar dar kam nors. �monėms tiesiog patinka. - Kiek padvejojusi Lorelė dar pridūrė: - Manau, tai visai �aunu.

- �aunu. Nuostabu, - Deividas nusi�ypsojo. - Tu nuostabi.

Lorelė nusuko �vilgsnį j berniuko petį, dilg�iojanti �iluma u�liejo vis� jos kūn�.

- Tad koks jausmas būti fėja?

Lorelė gū�telėjo.

- Ne taip jau ir blogai. �inoma, kiekvien� dien� viskas būtų kitaip.

- Ne, bet jei priprastum prie tos minties, gal tau pradėtų atrodyti, kad tai yra tiesa.

Nustebusi Lorelė su�iuro į draug�.

- Nori, kad tai būtų tiesa?

- O kas, jei taip?

- Kodėl?

- Todėl, kad niekada net nedrįsau pagalvoti, jog galė�iau draugauti su mitine būtybe.

- K� nori tuo pasakyti? Juk pats esi �avusis princas.

- Taip, bet - supranti - ne i� tikrųjų. O tu? Lorele, manau, i� tiesų esi fėja. Ir tai nuostabu. Kas dar yra geriausias fėjos draugas ? Niekas kitas!

Lorelė nusi�ypsojo.

- Ar tikrai esu geriausia tavo draugė?

- Buvai, iki dabar.

Mergaitė �engė ar�iau, padėjo galv� Deividui ant peties - taip ir �oko iki dainos pabaigos. Kai muzika nutilo, mergaitė prigludo, apkabino draug�.

- A�iū, - su�nib�dėjo berniukui į ausį.

Deividas nusi�ypsojo ir teatrali�kai pasiūlė įsikibti į parank�.

- Eime?

Deividas palydėjo Lorel� prie stalo, kur sėdėjo, dauguma jų draugų, ir mergaitė klestelėjo ant kėdės.

- Prisipa�insiu, esu visi�kai nusikalusi, - parei�kė Lorelė.

- O ko tikiesi ? - pasilenk�s prie ausies su�nib�dėjo Deividas. - Saulė jau seniai nusileidusi. Visos pasakų fėjos turėtų būti namuose, gulėti gėlių lovelėse.

Lorelė nusijuokė, bet pajutusi, kaip ka�kas tap�noja per petį, nustėro. Tiesiai jai u� nugaros stovėjo mokykloje matytas vyresniosios klasės mokinys.

- Ei, po �okio tau nubyrėjo �itas. Pagalvojau, kad norėtum atsiimti, - vaikinas i�tiesė ilg� baltai �ydr� �iedlapį.

Pla�iai i�pūtusi akis Lorelė spoksojo į Deivid�. Po kelių sekund�ių �is paėmė �iedlapį i� jį atne�usio vaikino.

- A�iū, �mogau.

- Nėra u� k�. I� ko tu juos padarei? Atrodo kaip tikras �iedlapis.

- Firmos paslaptis, - �ypsodamasis atrė�ė Deividas.

- Nuostabus dalykas, rimtai.

- A�iū.

Vyresnėlis vėl įsimai�ė į mini�, o Deividas padėjo �iedlapį ant stalo. Visi puolė jį ap�iūrinėti, o Lorelė susigėdo. Pasijuto keistai - tarsi draugas būtų padėj�s ant stalo jos apatinius.

-Jis taip ėmė ir nukrito? - pasilenk�s ar�iau mergaitės paklausė Deividas. - Ar pajutai?

Lorelė papurtė galv�.

-Juk negalėjo nukristi taip, kad nepastebėtum, tiesa?

Lorelė prisiminė t� veriantį skausm�, kai prie� kelias savaites bandė i�traukti vien� �iedlapį.

-Jokiu būdu.

- Lorele, - ėmė ku�dėti Deividas taip tyliai, kad ji vos girdėjo, - ar ne taip Tamenis įspėjo nutiksiant?

Mergaitė skubiai link�iojo galva.

- Netikėjau, negalėjau patikėti. Atrodė per daug gerai, kad būtų tiesa, - burna automati�kai bėrė �od�ius, ta�iau i� galvos nėjo vienintelis klausimas. Jei jis teisus dėl �ito, tai gal neklydo ir dėl to, kad esu fėja?

Deividas sekundėl� �velgė į grindis, paskui pasilenkė ir atsitiesė rankose laikydamas dar du �iedlapius. Nusi�ypsoj�s draugams gū�telėjo.

- Regis, mano kūrinys byra gabalais.

- Tikrai, - leptelėjo Celsė. - Bet �okiai vis tiek jau baigiasi - liko vos kelios minutės, - ji nusi�ypsojo draugei. - Atrodė nuostabiai, kol nenukrito.

- Deividai, gal galime eiti, palauksime, kol priva�iuos tavo mama? - kar�tai puolė maldauti Lorelė.

- �inoma. Eime.

Vis� keli� iki durų Lorelė skubiai rankiojo byran�ius �iedlapius, o Deividas skynė keli� per mini�. Ta�iau, kiekvien� kart� mergaitei atsimu�us j k� nors, nubirdavo vis daugiau �iedlapių. Kai jiedu pasiekė duris, ant mergaitės nugaros karojo vos keli, o visus kitus laikė glėbyje.

- Ar visus surinkau? - �valgydamasi atgal sunerimo Lorelė.

- Manau, taip.

Atsidususi Lorelė perbraukė delnais veid�. �emyn pabiro blizgu�iai.

- Oi, visai pamir�au.

Nusijuok�s Deividas pa�iūrėjo į laikrodį.

- Dvylikta. Gal tu ir batelį pamesi?

Lorelė u�vertė akis auk�tyn.

- Visai nejuokinga.

Deividas susiki�o rankas į ki�enes ir vypsojo.

- Kaip ten viskas atrodo? - atsukusi nugar� paklausė Lorelė.

- Negaliu pasakyti, kol apvyniota girlianda.

- Gerai.

Mergaitė ilgai tylėjo - �velgė į piln� glėbį �iedlapių. Gerklė staiga i�d�iūvo. Ji pakėlė akis į Deivid�.

- Ar tai tiesa? Kaip manai?

- Kas?

Lorelė gū�telėjo pe�iais, ta�iau prisivertė balsu pasakyti tai, k� galvojo:

- A� tikrai esu fėja, tiesa?

Deividas tik �yptelėjo ir palingavo galva.

Staiga ne�inia kodėl Lorelė pasijuto geriau. Ji net sukikeno.

- Tai bent.

Po kelių minu�ių pri�iuo�ė Deivido mamos automobilis ir jiedu įsirop�tė į galin� sėdyn�.

- Sparnai visai nubyrėjo, - pastebėjo mama. - Gerai, kad spėjau nufotografuoti.

Lorelė tylėjo, tik pasisukusi pakėlė dar kelis �iedlapius ir padėjo juos į bendr� krūv�.

Automobilis priva�iavo posūkį į Lorelės namus ir Deividas i�lipo atidaryti draugei duris - jos rankos buvo pilnos �iedlapių.

- Liko tik penki, - pastebėjo jis �iūrėdamas į nugar�. - Ir tie patys grei�iausiai nukris, kol miegosi.

- Cha! Jei i�silaikys, iki kol eisiu gulti.

- Ar tau palengvėjo? - paklausė Deividas.

Lorelė minutėl� pasvarstė.

- Lyg ir taip. Jau�iuosi patenkinta, kad daugiau nieko nereikės slėpti - nebent �ym�, kur buvo i�kil�s tas gumbas. Smagu, vėl galėsiu vilkėti palaidinukes. Bet... - mergaitė dvejojo, ar sakyti, bandė sudėlioti mintis. - Sį vakar� ka�kas pasikeitė, Deividai. Kelias valandas ta gėlė man i� tiesų patiko. Tikrai, nuo�ird�iai patiko. Jau�iausi ypatinga ir stebuklinga, - mergaitė nusi�ypsojo. - Tu leidai man taip pasijusti. Ir... esu tikrai patenkinta.

- Prisimeni - kit�met vėl pra�ysi. Juk taip sakė Tamenis, tiesa?

I�girdusi t� vard� Lorelė suraukė antakius.

- Tai galėtų tapti tradicija. Kart� per metus galėtum nesislėpti ir visiems pasirodyti kaip fėja.

Lorelė linktelėjo. Ta mintis jai patiko labiau nei būtų galėjusi tikėtis iki �io vakaro.

- Kitos mergaitės pavydės, - perspėjo ji draug�. - Visos norės, kad joms taip pat padarytum sparnus.

- Teks joms paai�kinti, kad sparnus gali turėti tik Lorelė. Jos nė neįtars, kad tai - �venta tiesa.

- Nemanai, kad kas nors supras ?

- Gal. Visada atsiranda tokių, kurie slapta tiki mitais ir legendomis ar bent jau kai kuriais juose pasakojamais dalykais. �ie �monės mato ne vien tai, kas akivaizdu, ir pastebi �iame pasaulyje egzistuojan�ius i�ties nuostabius dalykus, - berniukas gū�telėjo pe�iais. - Nes likusieji, mes visi, kurie �velgiame į pasaulį moksli�kai ir logi�kai, nepastebėtume tiesos, net jei ji būtų pakabinta skelbimų lentoje. Man pasisekė, kad kaip reikiant nustebinai mane - niekada nebū�iau pripa�in�s, kas esi i� tiesų.

- A� esu a�, Deividai.

- Ir tai geriausia.

Nespėjo Lorelė nieko daugiau pasakyti, o Deividas pasilenkė pirmyn ir �velniai pabu�iavo jai į kakt�, paskui sumurmėj�s �labanakt� nu�ingsniavo į automobilį.

i

- K� padarei ? - Lorelės balsas pakilo.

- Pa�adėk, kad nenusiminsi.

- U�kerėjai mane kokiu nors burta�od�iu ir dabar tikiesi, kad �ypsosiuosi ir tvirtinsiu, jog viskas gerai? Na, jau ne!

- Klausyk, tas burta�odis net nelabai pavyko... Neveikia su fėjomis.

- Nagi, pasakok, - sukry�iavo rankas ant krūtinės Lorelė.

Tamenis atsirėmė į medį.

- U�kerėjau tave.

- U�kerėjai?

- Priver�iau sekti i� paskos.

- Kodėl taip pasielgei?

- Turėjai i�klausyti ties�.

- Ir... kaip tai padarei? Pametėjai man j akis fėjų dulkių?

- Ne, nes�monė, - atrė�ė Tamenis. - Jau sakiau - tikrieji fėjų burtai visai ne tokie, kaip apie juos galvoji. Nėra jokių laumių dulkių, kurios padėtų skraidyti, jokių burtų lazdelių, niekas nepu�ia dūmų. Mokame tik tai, kas padeda mums atlikti savo darbus.

- O kaip kerėjimas tau padeda dirbti sargybinio darb�? - kiek pa�aipiai mestelėjo Lorelė, ta�iau Tamenis lyg to nepastebėj�s kalbėjo toliau:

- Pati pagalvok. Galiu vaikyti įsibrovei} su ietimi, bet kas i� to? Jis tik pabėgs, papasakos draugams, kas nutiko, ir visi sugrį� mūsų ie�koti, - Tamenis skėstelėjo rankomis. - U�uot taip dar�s - u�keriu, duodu atminties eliksyro ir i�siun�iu, kad dingtų, i� kur atėj�s. Ar kada nors girdėjai apie �altvyksles?

- �inoma.

- Tai esame mes. Kai �mogus i�geria stebuklingo eliksyro, viskas, k� jis prisimena - tarsi būtų sek�s paskui �viesos blyksnį. Taip ramiau. Niekam neskauda.

- Bet a� atsiminiau tave.

- Tau ir nedaviau eliksyro, tiesa?

- Ta�iau burtais pasinaudojai, - nenorėjo taip lengvai pasiduoti mergaitė.

- Turėjau. Ar būtum sekusi paskui mane, jei nebū�iau u�kerėj�s?

Lorelė papurtė galv�, ta�iau giliai �irdyje �inojo, kad tai netiesa. Būtų sekusi paskui Tamenį bet kur.

- Be to, kaip jau minėjau, burtai kitų fėjų kaip reikiant nepaveikia. Netgi visai nepaveikia, jei �ino, kas laukia. Kai m�stai apie tuos burtus - gan nesunkiai jų atsikratai, - vyruko veide vėl �aidė kreiva �ypsenėlė.

- O kaip �iandien? - suskubo klausti Lorelė, kol �ypsena jos visai neu�hipnotizavo.

- Ar bijai, kad vėl u�kerėjau? - vypsodamas pasiteiravo Tamenis.

- Tarkime, taip.

- Nieko pana�aus. Esu �avus i� prigimties, - �ypsena dabar jau buvo pasitikinti savimi. Net pasipūtėli�ka.

- Pa�adėk, kad niekada daugiau nenaudosi burtų su manimi.

- Nieko lengvesnio negali būti. Dabar, kai jau �inai apie burtus, jie nesuveiks, net jei bandy�iau. Nė nebandysiu, - pridūrė Tamenis. - Man labiau patiktų su�avėti tave be jokių burtų.

Lorelė pasistengė nuslėpti �ypsen� ir atsilo�ė laukdama, kol i�sisklaidys maloni kūn� apėmusi �iluma.

Nei�sisklaidė.

Mergaitė suraukė antakius.

- Baik. Pa�adėjai.

- K� baigti ? - i�pūtė akis Tamenis.

- Kerėti. Tu vis bandai.

Sumi�usio vyruko veidas staiga su�vito �ilta �ypsena. Patenkintas pa�velgė į Lorel�.

- Tai ne a�.

Lorelė spoksojo į jį.

- Tai mūsų karalystės burtai. Jie sklinda i� fėjų pasaulio. Padeda sargybiniams jaustis kaip namuose, kai negalime grį�ti, - dabar Tamenio �ypsena buvo rami ir tyli, akyse �aidė pasitenkinimas. - Jau anks�iau pajutai t� ramyb� - �inau, kad taip. U�tat ir myli �į �emės lopinėlį. Ta�iau dabar, kai �inai, kas esi, ir pirm� kart� pra�ydėjai, jusi daug stipriau, - vyrukas palinko artyn, priki�o nosį visai prie pat Lorelės. Mergaitei net kvap� u�ėmė, pasijuto tirpstanti nuo jo artumo. - Tai fėjų karalystė �aukia tave namo, Lorele.

Mergaitė atplė�ė �vilgsnį nuo gilių Tamenio akių ir susikaupė į tai, k� jau�ia. Nu�velgus aplink �aliuojan�i� lapij�, tas jausmas tik dar labiau sustiprėjo. Malonūs pojū�iai, regis, sklido nuo med�ių, vibravo ore.

- Ar tai tikrai burtai ? - u�ėmusi kvap� pasiteiravo mergaitė ir pati �inodama, kad negali būti niekas kita.

- �inoma.

- Ne tu?

Tamenis tyliai nusijuokė, ta�iau jau nesierzino.

- Tai daug didesni burtai nei papras�iausia pavasario fėja galėtų net pasvajoti.

Lorelės �vilgsnis susitiko Tamenio akis ir kurį laik� ji negalėjo nusisukti �alin. �alios vyruko akys smigo tiesiai į josios. Tamenis atrodė beveik kaip �mogus, bet ka�kas - negalėjo suprasti, kas - mergaitei ai�kiai rodė, kad jis yra daug daugiau nei tas, kuo apsimeta es�s.

- Ar dauguma fėjų atrodo kaip tu? - tyliai paklausė ji.

Vyrukas sumirksėjo ir Lorelei pavyko nusukti �vilgsnį

į �on�.

- Jei turi galvoje mano �avesį ir i�mintį - ne. A� �avus, kitiems tik pasvajoti. Jei kalbi apie mano i�vaizd�... - nutil�s Tamenis nu�velgė save. - Spėju, esu visi�kai normalus. Nieko ypatinga.

Lorelė būtų galėjusi su tuo gin�ytis. Vyruko veidas atrodė taip, kaip kino �vaig�dėms pavyksta tik su makia�u. Ta�iau jei jis sako ties�, matyt, visos fėjos pana�ios.

Nustebusi Lorelė pagalvojo, kad ji tikriausiai �itaip atrodė savo bendraam�iams. Jai pa�iai veidas atrodė normalus, ta�iau nenuostabu - juk vis� gyvenim� matė save veidrodyje.

Net �mėk�telėjo mintis, kad tai, k� ji mato �velgdama į Tamenį, gali būti tas pats, kaip j� mato Deividas.

�i mintis privertė pasijusti �iek tiek nepatogiai. Atsikrenk�tusi mergaitė ėmė raustis kuprinėje - norėjo nuslėpti sumi�im�. I� kuprinės i�sitraukė gazuoto vandens skardin�.

- Gal nori? - pasiūlė atsainiai atidariusi skardin�.

- Kas tai ?

-

Sprite

gėrimas.

-

Sprite?

Juokauji.

Lorelė u�vertė akis.

- Tai nori ar ne ?

- �inoma, noriu.

Mergaitė parodė Tameniui, kaip atidaryti dangtelį, ir vyrukas ėmėsi atsargiai atidarinėti.

- Oho, tai bent dalykėlis, - sumurmėjo ir kelias sekundes atid�iai tyrinėjo Lorelės veid�. - Tai �itokį gėrim� visada ir geri? - paklausė paskui.

- Vienas i� kelių mano mėgstamiausių dalykų.

- Nesistebiu, kad tavo plaukai ir akys beveik bespalviai.

- Kaip?

- Niekada nepagalvojai, kodėl manieji - �ali?

- Na, manau... pastebėjau, - �velniai pasakyta.

- Geriu ir valgau daug �alumynų. Daugiausia upės dumblius.

- Fui...

- Visai ne fui, skanu. Juk tave i�augin� �monės įpir�o savo skonį. La�inuosi - jei tik paragautum, ir tau patiktų.

- A�iū, nenoriu.

- Kaip nori. Ir taip atrodai gerai.

Mergaitė kukliai �yptelėjo, o Tamenis sveikindamas j� kilstelėjo gėrimo skardin�, paskui gurk�telėjo.

- Valgau persikus, - netikėtai leptelėjo Lorelė.

Tamenis linktelėjo.

- Manau, kad skanu. �iaip jau a� pats nelabai mėgstu saldėsius.

- Ne tai norėjau pasakyti. Kodėl nenusida�iau oran�ine spalva?

- O k� dar valgai ?

- Bra�kes, salotas, �pinatus. Kartais obuolius. Daugiausia vaisius ir dar�oves.

- Maitiniesi įvairiu maistu, tad nei plaukai, nei akys nenusida�o viena spalva - tiesiog lieka �viesūs, - Tamenis kvailai vyptelėjo. - Pabandyk savait� nevalgyti nieko kita, tik bra�kes - tai bent bus rūpes�io tavo mamai.

- Ar paraudonuo�iau? - persigandusi sukluso Lorelė.

- Ne visa, - at�ovė vyrukas. - Tik akys ir plaukų �aknys. Kaip mano. Gimtinėje tai madinga. �ydra, ro�inė, violetinė. Smagu.

- Kaip keista.

- Kodėl keista? Vos ne pusė �monių porinamų istorijų ai�kina, kad turime �ali� od�. Tai kur kas keis�iau.

- Gal, - Lorelė staiga prisiminė kai k� i� paskutiniojo susitikimo su Tameniu. - Sakai, fėjų dulkės neegzistuoja, tiesa?

Tamenis kinktelėjo galva tarsi sutikdamas, ta�iau veidas liko neperprantamas.

- Kai an�kart buvau �ia, griebei man u� rie�o, o vėliau ten pastebėjau �iburiuojan�ius miltelius. Kas tai, jei ne fėjų dulkės?

Dabar Tamenis susiraukė.

- Atsipra�au, turėjau būti atsargesnis.

- Kodėl? Ar tai pavojinga?

- Vargu, - nusikvatojo vyrukas. - Tai tik �iedadulkės.

- �iedadulkės ?

- Taip, supranti, - Tamenis tyrinėjo rankas, lyg �ios staiga būtų tapusios labai įdomios, - apdulkinimui.

- Apdulkinimui? - nusikvatojo Lorelė, ta�iau i� Tamenio povyzos neatrodė, kad �is būtų kalbėj�s juokais.

- Kaip manai, kam tau pra�ydo gėlė? Juk ne vien tam, kad pasigro�ėtum. Nors, ties� pasakius, tavoji buvo labai gra�i.

- Ak, - Lorelei net �ad� u�kando. - Juk gėlės dauginasi �iedadulkių pagalba.

- Mes taip pat.

- Tai tu galėjai... mane apdulkinti?

- Lorele, niekada �ito nepadary�iau, - rimtu veidu teisinosi Tamenis.

- Bet �itaip galėjo nutikti? - neatly�o mergaitė.

Tamenis prakalbo atsargiai rinkdamasis �od�ius.

- Teori�kai tokia galimybė buvo.

- Ir tada - kas? Turė�iau kūdikį?

- Taip. Sėkl�.

- Ar ji i�augtų man ant nugaros?

- Ne, ne. Fėjos i�auga gėlėse. Tai vienas dalykų, kuriuos �monių pasakėlės apibūdina teisingai. Moteri�kos... lyties fėj� apsėklina patinas ir, kai �iedlapiai nukrinta, i�auga sėkliukė. Sėkliuk� reikia pasodinti, o kai gėlė pra�ysta - turime at�al�.

- Kaip jūs... mes... supranti - fėjos... apsidulkina?

- Vyri�kos lyties fėja ant rankų i�skiria �iedadulkes, o kai dvi fėjos nutaria apsidulkinti, jis rankomis liesdamas kitos fėjos �ied� sumai�o �iedadulkes. Tai toks labai subtilus procesas.

- Ka�kaip visai neromanti�kai skamba.

- Jokios romantikos �ia ir nėra, - at�ovė Tamenis, jam per veid� nusidriekė pla�iausia �ypsena. - Kai norime romantikos, tam yra seksas.

- Tu vis dar?.. - nebaigė klausimo mergaitė.

- �inoma.

- Bet fėjos negali pastoti?

- Niekada, - mirktelėjo Tamenis. - Dauginimuisi skirtas apsėklinimas, o seksas - tik malonumui.

- Ar galiu pa�iūrėti j tas �iedadulkes ? - paklausė Lorelė siekdama paimti vyruk� u� rankos.

Sis atitraukė delnus, paslėpė u� nugaros.

- Dabar jų nėra - tu ne�ydi. �iedadulkes gaminame tik tada, kai �alia yra �ydinti moteri�kos lyties fėja. Palikau tau �iedadulkių ant rie�o u�simir��s. Jau labai seniai nebuvau �alia �ydin�ios fėjos.

- Kodėl?

- A� - sargybinis. Sargybinių yra ir daugiau, bet aplinkui visi vyri�kos lyties. O j gimtin� grį�tu neda�nai.

- Turėtum būti vieni�as.

- Kartais, - Tamenis �vilgtelėjo į mergait� - ka�kas jo �vilgsnyje pasikeitė. Numetus at�iauri� kauk� veid� apniaukė gilus, sielvartingas liūdesys. Buvo skaudu �iūrėti, bet Lorelė negalėjo nusisukti.

Paskui taip pat staiga kaip ir pasirod�s liūdesys dingo - jį pakeitė nerūpestinga �ypsenėlė.

- Buvo smagiau, kol gyvenai �ia. Beje, pridarei man nema�ai bėdos.

- Kokiu būdu?

- Dingai, - Tamenis nusijuokė ir papurtė galv�. - O, kaip mes d�iaugėmės tau grį�us. Kai tu...

- Kas tie mes ?

-Juk nemanai, kad esu vienintelė �ia gyvenanti fėja? Lorelė pa�ė i� kasos i�sprūdusi� plaukų sruog�.

- Na... lyg ir nemanau.

- Kol nepanorėsime, nematysi mūsų.

Nepaisydama Tamenio �od�ių, Lorelė apsi�valgė u�

med�ių.

- Kiek jūsų yra? - paklausė stebėdamasi - gal j� supa i�tisi legionai nematomų fėjų.

- Įvairiai. Mudu su �eriu beveik visada esame �ia. Dar de�imt ar penkiolika da�niausiai kei�iasi kas �e�is mėnesius ar kart� per metus.

- O kiek laiko �ia gyveni tu?

Vyrukas kelias sekundes �velgė į Lorel� - veido i�rai�ka buvo neperprantama.

- Seniai, - galop tarstelėjo.

- Kodėl �ia gyveni?

Tamenis nusi�ypsojo.

- Kad tave stebė�iau. Bent jau iki tol, kol dingai.

- Buvai �ia, kad stebėtum mane? Kodėl?

- Kad padė�iau apsisaugoti. Kad niekas nesuprastų, kas

esi.

Lorelė prisiminė kai k� skai�iusi.

- Ar a�... sukeistas vaikas... toks, kuriuos vadina laumių vaikais?

Tamenis sutriko.

- Ka�kuria prasme taip. Tik mes negrobėme vaiko tam, kad vietoje jo paki�tume tave. Esu link�s laikyti tave skiepyta at�ala.

- O kas ta skiepyta at�ala?

- Tai augalas, kurio dalis priauginama į kit� augal�. Tu buvai paimta i� mūsų karalystės ir įskiepyta į �monių pasaulį.

- Bet kam �ito reikia? Ar daug yra tokių... skiepų?

- Ne. �iuo metu tu vienintelė.

- O kodėl kaip tik a� ?

Vyrukas palinko kiek ar�iau.

- Visko pasakoti negaliu, turėtum �itai suprasti, ta�iau pasakosiu tiek, kiek galiu, gerai ?

Lorelė linktelėjo.

- Tave perkėlė į �monių pasaulį prie� dvylika metų, kad priprastum prie gyvenimo jame.

Lorelė u�vertė akis.

- Turėjau susiprasti. Kas kitas galėjo palikti mane krep�yje, svetimoje verandoje? - mergaitė i�pūtė akis, nes Tamulis ėmė kvatoti.

l ik juokėsi vyrukas dabar �ai�iau, net atvert�s galv�.

- Ne, ne... buvau per jaunas, kad taip padary�iau. Ta�iau kai prisijungiau prie vietinių sargybinių, man trumpai nupasakojo vis� tavo gyvenimo istorij�.

[.orelė abejojo, ar jai patinka tai, k� girdi.

- Vis� mano gyvenimo istorij�?

- Taip.

- Ar jūs �nipinėjote mane? - prisimerkė mergaitė.

- Tai ne visai �nipinėjimas. Mes padėjome.

- Ak... padėjote, - Lorelė sukry�iavo ant krūtinės rankas.

- Tikrai. Reikėjo kaip nors neleisti tavo tėvams su�inoti, kas esi.

- Atrodo, tikrai puikiai suplanuota, - pa�aipiai drėbtelėjo Lorelė. - Nagi, pagalvokime, kaip neleisti tiems dviem �mogiukams su�inoti apie fėjas? �tai - sugalvojau: imkime ir nutėk�kime jiems vien� fėj� tiesiog prie durų.

- Nieko pana�aus. Reikėjo, kad jie u�augintų fėjų vaik�.

- Kam �ito reikėjo?

Tamenis patylėjo, paskui papūtė lūpas.

- Gerai, - pasipūtė ir Lorelė, - supratau - baisi paslaptis. Bet kodėl nepadėjote man�s, kol buvau dar kūdikis ? - mergaitė nejaukiai sukikeno. - Patikėk, bū�iau daug geriau tilpusi krep�yje nei trimetė.

Dabar Tamenis nebesi�ypsojo.

- Ties� pasakius, buvai vyresnė nei trejų.

- Kaip suprasti?

- Fėjos kitaip skai�iuoja metus, kitaip sensta. Fėjos nebūna kūdikiai. Supranti, jos atrodo visai kaip �monių kūdikiai, bet fėjų vaikai ne tokie bejėgiai kaip �monių. Fėjų ma�yliai atsiranda mokėdami vaik��ioti, kalbėti, o m�sto ma�daug kaip... - Tamenis pasvarstė, - gal koks penkiametis �mogaus vaikas.

-Tikrai?

- Aha.

-Jie fizi�kai br�sta kiek lė�iau, tad kai fėjos atrodo kaip trimetis ar keturmetis �monių ma�ylis, i� tiesų jau yra septynerių ar a�tuonerių metų am�iaus... o protauja, lyg būtų vienuolikos ar dvylikos.

- Baisiai keista.

- Nepamir�k, kad esame augalai. Bejėgiais ma�yliais rūpinasi tik gyvūnai. Ne augalai. Augalai augina at�alas, o �ios �elia pa�ios. Joms nereikia pagalbos.

- lai kaip �ia i�eina? Fėjos neturi tėvų? Neturiu tikrų, ka�kur gyvenan�ių tėvų?

Prikand�s lūp� Tamenis nudelbė �vilgsnį �emyn.

- Fėjų karalystėje viskas kitaip. Nėra laiko �aisti vaikų �aidimus, o suaugusių fėjų ne tiek daug, kad galėtų sėdėti rankas sudėjusios ir stebėti vaiku�ius. Visi turi savo vaidmenį, pareigas, kurias prisiima labai anksti. Mes greitai suaugame. Dirbu sargybiniu nuo keturiolikos. Kiek per jaunas, bet trūko tik metų kitų. Dauguma fėjų pradeda dirbti ir savaranki�kai verstis nuo penkiolikos ar �e�iolikos.

- Regis, nelabai smagu.

- Smagumas �ia ne svarbiausia.

-Jei taip sakai, vadinasi, negalėjau būti palikta, kol buvau tik kūdikis, nes vaik��iojau ir kalbėjau, taip?

- Aha.

- O kiek man buvo metų, kai palikote?

Tamenis atsiduso, kurį laik� Lorelė net galvojo, kad jis neatsakys. Paskui, atrodo, apsigalvojo.

- Septyneri.

- Septyneri? - ta mintis kiek priblo�kė. - Kodėl nieko neprisimenu?

Tamenis palinko j priekį, pasirėmė alkūnėmis į �launis.

- Nors neprisimeni, ta�iau pati ry�aisi �iam reikalui.

- Kokiam reikalui ?

- Tokiam. Atvykti �ia, atlikti savo vaidmenį, gyventi su �monėmis ir visa kita. Buvai parinka �iai misijai jau seniai, ir pati sutikai vykti.

- Kodėl neprisimenu?

- Pameni, pasakojau, kad galiu priversti �mones pamir�ti ma�ius mane, tiesa?

Mergaitė linktelėjo.

- Tas pats nutiko ir tau. Kai sulaukei tokio am�iaus, kad galėtum būti palikta kaip �monių vaikas, tave privertė pamir�ti vis� fėjos gyvenim�.

- Gavau kokio stebuklingo gėrimo ar ko nors pana�aus?

- Taip.

Nustebusi Lorelė net atsisėdo.

- Privertė mane pamir�ti septynerius gyvenimo metus?

Tamenis m�sliai linktelėjo.

- A�... nebe�inau k� ir sakyti.

Kelias minutes abu sėdėjo tylėdami - Lorelė bandė suvokti, k� �ie �od�iai jai rei�kia. Pradėjo skai�iuoti, pridėjo prie savųjų metus, kurių, kaip sakė Tamenis, ji neprisiminė.

- Man devyniolika? - nusistebėjo ji.

- Teori�kai taip. Bet vis tiek atrodai kaip penkiolikmetė mergaitė.

- O kiek metų tau? - neslėpdama pyk�io balse i�rė�ė Lorelė. - Penkiasde�imt ?

- Dvide�imt vieneri, - tyliai atsakė Tamenis. - Mudu beveik to paties am�iaus.

- Mane papras�iausiai privertė pamir�ti visk�?

Tamenis gū�telėjo pe�iais, veidas buvo sunerim�s.

Iki �iol sugebėjusi valdytis, Lorelė visai pasiuto.

- Ar jūs bent pagalvojote, k� darote? Galėjo nutikti milijonai dalykų. Kas būtų, jei mano tėvai nebūtų panorėj� priglobti man�s? Kas, jei jie būtų su�inoj�, kad neturiu �irdies, kraujo, kad man nereikia kvėpuoti? Ar �inai, kuo dauguma tėvų maitina trime�ius ? Pienu, sausainiais, de�rainiais! Galėjau mirti!

- Kuo mus laikai? - papurtė galv� Tamenis. - Nevykėliais mėgėjais? Retai kada būdavo toks metas, kai tav�s nestebėdavo bent penkios fėjos, besirūpinan�ios, kad viskas vyktų skland�iai. Ir nepasaky�iau, kad did�iausia problema būtų buvusi valgymas. Todėl tave ir pasirinkome.

- Vadinasi, a� nepamir�au, k� turė�iau valgyti?

- Tuo ir �aunios rudens fėjos. Dėl savo burtų jos �ino, k� vartoti sveika ir k� - nesveika, maist� parenka ir sau, ir kitoms fėjoms. �itokie gebėjimai būtini, jei nori gaminti gydomuosius eliksyrus. �inojome, kad laisva valia nebūtum suvalgiusi nieko netinkama. Reikėjo sekti vienintelį dalyk� - kad tėvai ko nors nesumaitintų prievarta. O �ito jie niekada nedarė, - nespėjus Lorelei nė prasi�ioti patikino Tamenis. - Viskas vyko kuo skland�iausiai, visk� kontroliavome. Na, - nenoromis pridūrė, - iki tol, kol i�va�iavai.

- Iki kol i�va�iavau? Jei taip akylai mane stebėjote, turėjote suprasti, kad i�vykstame.

- Prie� kelerius metus nustojome taip atid�iai stebėti. A� reikalavau. Esu... lyg ir atsakingas u� tave. Tu jau buvai ne vaikas. Pagal fėjų am�ių - netgi suaugusi. Tai, kad esi fėja, nekrito į akis. Neda�nai parkrisdavai, o tėvai nekreipė dėmesio j keistus tavo valgymo įpro�ius. Jutau, kad nusipelnei daugiau asmeninės erdvės. Maniau, kad įvertinsi tai, - niūriai pridūrė Tamenis.

- Tikriausiai bū�iau įvertinusi, jei bū�iau �inojusi, - prisipa�ino Lorelė.

Vyrukas atsiduso.

- Atsitraukiau per toli, ir nė nesuuodėme, kad i�sikeliate, iki pasirodė kraustymo komanda. Norėjau tuojau pat pulti ir visk� sustabdyti. Apsvaiginti tuos kraustytojus, parsive�ti tave į karalyst�, pasmerkti vis� projekt� nesėkmei, bet... sakykime, mano pasiūlym� dauguma balsų atmetė. Taigi, tu ir tėvai sėdote į automobilį ir... tiek jus ir tematėme, - nelinksmai nusijuokė Tamenis. - Įklimpau iki ausų, k� ir sakyti.

- Atsipra�au.

- Viskas gerai. Grį�ai. Dabar viskas gerai.

Mergaitė įtariai su�iuro į vyruk�.

- Ar ketini sekti iki namų ir persikraustyti į mūsų kiem�, kad jau taip mėgsti mane stebėti ?

Tamenis nusikvatojo.

- Ne. A�iū, man ir �ia gerai. Labiausiai jaudinomės dėl tavo �ydėjimo ir su tuo susijusių problemų. Laimė, puikiausiai susitvarkei.

- Tad ir toliau gyvensiu tenai, o jūs - �ia?

- Kol kas.

- Tada kokia prasmė buvo mane... skiepyti ? Ar a� - tik eksperimentas?

- Ne, visi�kai ne, - Tamenis giliai, teatrali�kai atsiduso, skubiai apmetė akimis proskyn�. - Tave i�siuntėme, kad padėtum apsaugoti �ias �emes. Tai... fėjoms labai svarbus kampelis. Būtina, kad �i vieta priklausytų supratingam �mogui. �tai kodėl patekai pas dabartinius savo tėvus. Kai mirė tavo mo�iutė, mama labai nusiminė ir tuojau pat ėmė pardavinėti nam�. Tada jai tebuvo devyniolika ir, spėju, gimtosios vietos �adino per daug prisiminimų.

- Mama pasakojo apie tai.

Tamenis linktelėjo.

- Reikalai pasitaisė, kai mama i�tekėjo u� tavo tė�io, ta�iau namo pradavinėti ji nenustojo. Tuomet Silių taryba sugalvojo, kad reikėtų jiems duoti auginti tave. Pavyko geriau nei tikėtasi. Kai mama pamilo tave kaip sav�, pamir�o namo pardavinėjim�. Retkar�iais u�klystantis vienas kitas pirkėjas mums buvo ne bėda - lengvai su tuo susitvarkėme. Dabar, regis, reikalai visai aprim�, - Tamenis atsilo�ė, rankas sunėrė u� galvos. - Mums telieka sėdėti ir laukti, kol paveldėsi �em�.

Lorelė nudelbė �vilgsnį �emyn.

- O jei nepaveldėsiu? Kas, jei... jei tėvai parduos namus?

-Jie negali parduoti, - atsainiai mestelėjo Tamenis.

- Kodėl ne, - kilstelėjo galv� mergaitė.

Tamenis klastingai �yptelėjo.

- Neįmanoma parduoti namo, jei niekas neprisimena, kad jis yra.

-K�?

- Mes galime priversti �mones pamir�ti ne vien tik tai, k� jie matė.

Lorelei supratus, net akys i�siplėtė.

-Jūs neleidote parduoti namo! Privertėte �mones pamir�ti, kad jie i� viso kada nors matė mūsų nam�!

- Turėjome.

- O vertintojai?

- Patikėk, jei mama būtų su�inojusi, kiek ta �emė verta, būtų tik dar labiau susigund�iusi.

- Tai ir juos privertėte u�simir�ti ?

- Buvo nei�vengiama, Lorele. Patikėk manimi.

- Hmmm... Jums nepasisekė, - tyliai sumurmėjo mergaitė.

Tamenio veidas persimainė, sunerimo.

- K� nori pasakyti ? - paklausė rimtu balsu.

- Mama parduoda �em�.

- Kam? Niekas nebuvo apsi�iūrėti. Būtume tuo pasirūpin�.

- Ne�inau. Ka�kokiam vyrukui, kurį tėtis sutiko Brukingse.

- Lorele, tai labai svarbu, - palinko j priekį Tamenis. - �ios �emės parduoti negalima.

- Kodėl?

- Pirmiausia todėl, kad a� �ia gyvenu. Nelabai pageidau�iau likti benamis. Bet, - vyrukas apsi�valgė aplinkui ir susijaudin�s net suurzgė, - negaliu visko paai�kinti tiesiog dabar, bet negalima leisti, kad mama parduotų namus. Kad ir kas nutiktų, turi pasikalbėti su ja, kai tik grį�i namo, daryk bet k�, tik įtikink, kad pasakytų tam pirkėjui �Ne�.

- Na... gali būti sudėtinga.

- Kodėl?.

- Pasiūlymas jau svarstomas. Greitai pasira�ys dokumentus.

- Oi, ne... - Tamenis nubraukė nuo kaktos plaukus. - Blogai, oi kaip blogai. Seris mane nudės, - atsiduso jis. - Gal galėtum dar k� nors padaryti ?

- Sprendimus priimu ne a�, - pasakė Lorelė. - Neįsakinėju tėvams, k� daryti.

- Pra�au tik pabandyti. Tarkime... kai k�... O mes �ia taip pat �io to imsimės. Jei tik �inotum, kokia �i �emė svarbi mūsų karalystei, nesudėtum akių, kol neįsitikintum, kad ji i�gelbėta. Net ne�inau, ar man pavyks u�migti, iki sulauksiu tav�s grį�tant ir pasakant, kad viskas gerai.

- Kodėl?

Tamenis giliai atsiduso, net su�vok�tė.

- Negaliu sakyti - u�drausta.

- U�drausta? Tai a� fėja, ar ne?

- Nesupranti, Lorele. Negali �inoti visko tik todėl, kad esi viena mūsų - dar ne dabar. Pa�ioje karalystėje gyvenan�ioms jaunoms fėjos neleid�iama keliauti į �monių pasaulį, kol jos neįrodo i�tikimybės, jei joms i� viso tai pavyksta. O tu pra�ai mane, kad atskleis�iau vien� did�iausių fėjų paslap�ių. Net nesitikėk �ito i� man�s.

Kelios sekundės praslinko tyloje.

- Padarysiu, k� galiu, - galop pa�adėjo Lorelė.

- �ito ir pra�au.

Mergaitė prisivertė nusi�ypsoti.

- Tėvai pagalvos, kad i�sikraus�iau i� proto.

- Neprie�tarauju.

Prie� u�simodama trenkti vyrukui per petį, Lorelė kelias sekundes dar spoksojo į jį.

Tamenis tik nusikvatojo.

Paskui surimtėj�s su�iuro j mergait�. Tarsi dvejodamas pasislinko artyn, perbraukė pir�tais per nuog� Lorelės rank�.

- D�iaugiuosi, kad �iandien atėjai, - tarė. - Pasiilgau tav�s.

- A�... a�... gal taip pat pasiilgau.

- Tikrai? - vyruko akyse su�ibo viltis - toks tro�kimas, kad Lorelė net nusisuko j �alį ir nervingai sukikeno.

- Zinai, i� prad�ių galvojau, kad esi pakvai��s benamis.

Jiedu abu susijuokė, ir Lorelė susi�avėjo �velniu, skambiu vyruko balsu. Jai per nugar� nubėgo �iltas, kutenantis �iurpuliukas. Mergaitė dirstelėjo į laikrodį.

- Man... reikia eiti, - atsipra�ydama sumurmėjo ji.

- Grį�k kuo grei�iau, - pakvietė Tamenis. - Daugiau pasikalbėsime.

- Norė�iau, - nusi�ypsojo Lorelė.

- Ar pa�adi pasikalbėti su tėvais ?

- Taip, - linktelėjo mergaitė.

- Prane�i naujienas?

- Kai tik galėsiu. Bet ne�inau, kada tai bus.

- Ar ketini apie vis� �į reikal� papasakoti tėvams?

- Ne�inau, - atsiduso Lorelė. - Nemanau, kad jie manimi patikėtų. Ypa� dabar, kai nebeturiu �iedo, kuris Įrodytų, jog kalbu ties�. Tik taip įtikinau Deivid�.

- Deivid�, - pa�aipiai pakartojo Tamenis.

- O kas �ia tokio?

- Nieko. Bet ar garantuoji, kad jis patikimas?

- Esu tikra.

- Spėju, kad turėjai kam nors pasipasakoti, - atsiduso Tamenis. - Vis dėlto man tai nepatinka.

- Kodėl ne?

- Nes jis �mogus. Visiems ai�ku, kad �monės yra nepatikimi. Turėtum būti atsargi.

- Man nereikia saugotis. Deividas niekam nepasakos.

- Tikiuosi, esi teisi.

Jiedu neskubėdami ėjo, Lorelė pirma mynė jau �inomu takeliu. Pami�kėje sustojo.

- Ar tau tikrai reikia skubėti? - tyliai paklausė Tamenis. Lorelė nustebo - kaip jausmingai nuskambėjo jo balsas.

Pokalbio metu ji juto, kad... labai patinka tam vyrukui. Bet

dabar balse suskambo ka�kas daugiau. Ka�kas labiau asmeni�ka. Mergaitė kiek nustebo, kad ir pati delsia nueiti.

- Mano tėvai net ne�ino, kad esu �ia. Tiesiog i�smukau nieko nepasakiusi.

Tamenis linktelėjo.

- Pasiilgsiu tav�s, - su�nab�dėjo.

Lorelė nervingai sukikeno.

- Vos pa�įsti mane.

- Vis tiek pasiilgsiu, - atrė�ė vyrukas. Jų akys susitiko. - Jei kai k� duosiu, ar laikysi mano prisiminimui? Gal tada prisimintum mane da�niau?

-Gal.

Tamsiai �alios Tamenio akys, regis, vėrė mergait� kiaurai.

Nutrauk�s nuo kaklo plon� virvel�, i�tiesė nediduk� �vilgantį apskritim�.

- Tai tau.

Padėtas ant Lorelės rankos �vilgantis daiktas sukibirk��iavo. Tai buvo spindintis auksinis ratukas, vos didesnis u� pup� su ma�utėle kri�toline gėlyte ant vir�aus.

- Kas tai? - susi�avėjusi paklausė Lorelė.

- Tai at�alos �iedas, - paai�kino Tamenis. - Supranti, ma�os fėjos. Kiekviena naujai i�augusi fėja gauna �ied�. Jei ne�ioja - �iedas auga kartu su ja. Juos gamina �iemos fėjos. Oi, ne visai - gamina pavasario fėjos, �iemos - tik u�buria. - I�ties�s rank� parodė ant savo pir�to paprast� sidabrinį �iedelį. - Matai, �tai manasis. Buvo toks pat ma�utis kaip ir tavo. O tu jau ne ūglis, tad �iedas ant pir�to netiks, bet vis tiek pagalvojau, kad jis tau patiks.

Ma�as �iedelis buvo ypatingo gro�io, ypa� dailus.

- Kodėl man jį duodi?

- Kad labiau pasijustum esanti viena mūsų. Gali pasikabinti ant grandinėlės, - tarė Tamenis. Kiek padvejoj�s dar pridūrė: - Pamaniau, kad tau reikėtų jį turėti.

Lorelė klausiamai dėbtelėjo į Tamenį, ta�iau �is nusuko �vilgsnį į �alį. Mergaitė gailėjosi, kad neturi daugiau laiko - i�kamantinėtų i� jo paslaptis.

- Vis� laik� jį ne�iosiu, - pa�adėjo.

- Ir galvosi apie mane? - vyruko akys nedavė mergaitei ramybės, ji suprato, kad atsakymas yra tik vienas.

- Taip.

- Gerai.

Lorelė jau sukosi �alin, bet, nespėjus jai �engti nė �ingsnio, Tamenis sugriebė jai u� rankos. Neatplė�damas �vilgsnio nuo Lorelės akių, pakėlė jos rank� prie veido ir brūk�telėjo krumpliais sau per lūpas. Vos sekundėl� Tamenis neteko savitvardos. Lorelė net nustėro pama�iusi, k� jai i�davė vyruko akys: tai buvo pa�ėlusi, laukinė aistra. Nespėjus įsi�iūrėti atid�iau, jis nusi�ypsojo, ir aistros blyksnis prapuolė.

Vos gaudydama or� Lorelė nu�ingsniavo prie dvira�io - bandė nusiraminti, ta�iau nuo rankos, kur palietė Tamenio lūpos, sklido �ilumos bangos. Mindama dvira�iu prie greitkelio, ji vis gr�iojosi atgal j vyruk�. Kiekvien� kart� atsisukusi sugaudavo įdėmų Tamenio �vilgsnį. Net mindama dvira�io pedalus �alia greitkelio einan�iu dvira�ių taku, Lorelė juto, kaip vyruko akys seka j�, nors pati jau jo nebematė.

Buvo keturios po pietų, kai Lorelė pastatė dviratį gara�e - �ymiai vėliau nei galėjo pasiteisinti u�trukusi pamokose. Įsidr�sinusi pravėrė namų duris.

Tėtis tysojo ant sofos, skambėjo tylus, ritmingas jo knarkimas. I� jo joks pavojus negrėsė. Mergaitė įsiklausė, kur mama - virtuvėje buvo girdėti bar�kantys buteliai.

- Mama? - pa�aukė pasukusi u� koridoriaus kampo mergaitė.

- Tu jau grį�ai ? Judu su Deividu labai greitai i�mokote paskutinį puslapį. Skambinau vos prie� pusvalandį.

- Aha... Pasirodė lengviau nei maniau, - skubiai i�bėrė mergaitė.

- Ar gerai praleidote laik�? Deividas - mielas berniukas.

Lorelė linktelėjo, bet mintys sukosi visai ne apie draug�. Kalbant tiksliau - ma�daug keturiasde�imt dvi mylios nuo Deivido namų.

- Ar judu?..

- K� mudu? - Lorelė bandė suvokti, apie k� kalba mama.

- Na, pas Deivid� praleidi siaubingai daug laiko. Pagalvojau, gal judu abu... jau porelė.

- Ne�inau, - nuo�ird�iai atsakė mergaitė. - Gal.

- A� tik... tik �inau, kad Deivido mama kartais u�trunka po darbo, tad judu su Deividu praleid�iate daug laiko vieni. Kai liekate vieni tu��iuose namuose, reikalai gali tapti nevaldomi.

- Mama, būsiu atsargi, - pa�aipiai nut�sė Lorelė.

- �inau, kad būsi, bet a� - mama ir vis tiek turiu perspėti, - �ypsodamasi atkirto mama. - Nepamir�k, kad, nors dar nesergi mėnesinėmis, tai nerei�kia, jog negali pastoti.

- Mama!

- A� tik primenu.

Lorelė prisiminė Tamenio t�dien pasakytus �od�ius: �Apdulkinimas skirtas tik dauginimuisi, o seksas - malonumui.� Mergaitė pagalvojo, k� mama pasakytų, jei ji pareik�tų, kad negali pastoti ir mėnesinės niekada neprasidės. Kad seksas jai - tik seksas, be jokių pasekmių. Jei Lorelė ir galėjo drėbtelėti k� nors tokio, kas i�ties sujaudintų mam�, tai �is parei�kimas būtų kaip tik toks. Po galais, niekaip negalėjo nustoti galvojusi apie Tamenio �od�ius.

- Mama, - mik�iodama prabilo mergaitė. - Norėjau pakalbėti su tavimi apie senuosius namus. Mūsų �eima ten gyveno nuo seno. Ir a� praleidau tenai vis� gyvenim�, - prisiminusi tikr�j� gimtin� - slaptus namus, mergaitė palenkė galv�. - Bent jau kiek save prisimenu, - netikėtai akys paplūdo a�aromis, mergaitė vėl su�iuro j mam�. - Tai stebuklingiausia vieta pasaulyje. Labai norė�iau, kad ne- parduotumėte namų.

Mama ilgai �velgė į dukr�.

- Ponas Barnis siūlo galyb� pinigų, Lorele. Viskas, ko pastaruoju metu buvai u�simaniusi ir ko negalėjome sau leisti, vėl bus mūsų.

- O kas, jei neparduotumėte? Ar nenutiktų nieko bloga?

Mama atsiduso, minutėl� pam�stė.

- Tė�io verslas klesti, bet nėra garantijų, kad taip bus ir toliau, - mama pasirėmė alkūnėmis į stal�. - Dar ilgai tektų gyventi taupant. Man nepatinka gyventi taip susispaudus. Tu ne vienintelė, kuriai tenka kai ko atsisakyti.

Kurį laik� Lorelė tylėjo. U�duotis penkiolikmetei atrodė pernelyg didelė. �Bet juk esu, - pagalvojo ji, - nepaprasta mergaitė.� Padr�sinta tos minties, ji ry�osi.

- Gal galėtum bent pagalvoti apie tai? Pavyzd�iui, savait�, - paklausė Lorelė, pama�iusi, kad mama papūtė lūpas.

- Turėtume pasira�yti dokumentus tre�iadienį.

- Savait�. Pra�au. Pasakykite Barniui, kad norite savait� pagalvoti. Ir jei tikrai pam�stysite, daugiau neįkyrėsiu.

Mama nepatikliai �iūrėjo į mergait�.

- Mama, pra�au.

Mamos veidas su�velnėjo.

- Spėju, ponas Barnis tikriausiai neatsiims savo pasiūlymo, jei papra�ysiu dar vien� savait� pagalvoti.

Lorelė apibėgo aplink bar� ir apkabino mam�.

- A�iū, - su�nib�dėjo. - Man tai labai daug rei�kia.

- Taigi jis tikrai ne visk� tau papasakojo, - tarė Deividas sėsdamas ant baro kėdės virtuvėje. Berniuko mama buvo i�lėkusi į pasimatym�, tad jiedu su Lorele namuose liko visi�kai vieni. Deividas valgė mikrobangų krosnelėje pa�ildytus pietų liku�ius, o Lorelė, bandydama nukreipti dėmesį nuo maisto kvapo, ka�k� pai�inėjo s�siuvinyje.

- Pakankamai, - tarsi gindamasi atrė�ė mergaitė. - Lyg ir norėjo daugiau papasakoti, bet negalėjo.

Regis, draug� tai erzino.

- Ka�koks keistuolis.

- Tamenis tikrai kitoks, ir ne vien tik i�vaizda, - Lorelė staiga nustojo sukusi pie�tuku spiral� ir pakėlė akis - u�plūdo prisiminimai. - Jis toks stiprus. Visi jausmai - geri ir blogi - atrodo tarsi būtų padidinti. Ir tai u�kre�ia, - ji vėl ėmė sukti pie�tuku ratus, - lyg u�simanai jausti t� patį, k� jis, bet nepavyksta, nes tie jausmai kei�iasi labai greitai. Būti tokiam aistringam turėtų būti labai sunku, - mergaitė sudrebėjo visu kūnu - suprato radusi tinkam� �odį apibūdinti Tameniui. Aistringas, visada toks.

- Tai judu dabar lyg ir draugai ?

- Ne�inau, - atsakė mergaitė. Tiesa buvo ta, kad tas vyrukas jos geidė. Ir dar, nepaisant pastangų atsispirti, ji jautėsi lygiai taip pat. Praleidus vis� dien� su Tameniu atrodė tarsi i�davystė vakare būti su Deividu. O gal atvirk��iai. Sunku buvo pasakyti, kaip yra i� tikrųjų.

Lorelė palietė ant tvirtos sidabrinės grandinėlės pakabint� �ied�, kurį davė Tamenis. T�dien jau buvo �iupinėjusi jį gal �imt� kartų. Vos palietus grį�davo prisiminimai apie vyruk�. Per t� trump� pasimatym� jiedu su Lorele tapo daugiau nei draugai. Ne, ne daugiau - labiau nei draugai. �odis �draugai� atrodė per menkas apibūdinti u�simezgusiam ry�iui. Tikrai, buvo pana�iau, kad jiedu neatsiejamai susij�. Negalėjo �ito pasakoti Deividui. Būtų sunku paai�kinti net ne�ali�kam stebėtojui, o Deividas toli gra�u nebuvo ne�ali�kas. Jei būtų bent numan�s, koki� jausmų audr� mergaitė pajusdavo pagalvojusi apie Tamenį, būtų beproti�kai pavydėj�s.

Bet tai nerei�kė, kad Lorelei nepatinka Deividas. Laikė jį geriausiu savo draugu, o kartais - net daugiau nei draugu. Deividas buvo visi�ka Tamenio prie�ingybė - ramus, susikaup�s, protingas, mokėjo nuraminti. Mergaitės jausmai jam toli gra�u nebuvo audringi - grei�iau jau ramus, stiprus potraukis. Deividas suteikė gyvenimui pastovumo - i� Tamenio �ito niekada nesulauktų. Dvi pusės, kurios niekada netaps viena.

Galop Deividas baigė pietauti, ir pastūmusi s�siuvinį į �alį Lorelė atsisuko į draug�.

- A�iū, kad pridengei. Nebū�iau net susapnavusi, kati mama ims ir paskambins tau.

Deividas gū�telėjo.

- U�trukai, o juk ji �ino, kad i� tiesų nemėgsti biologijos.

- �i� popiet� truputį skai�iau, - pasiteisino Lorelė. - �inai, kaip augalai siurbia i� oro anglies dvideginį, o patys gamina deguonį, tiesa?

- Taip, todėl ir turėtume rūpintis med�iais ir pana�iai.

- Pamaniau, kad a� tikriausiai kvėpuoju ne deguonimi.

- Tu... manai, kad sugeri anglies dvideginį?

- Taip. Ir i�kvepiu deguonį.

- Spėju, tu gali būti teisi.

- Pamaniau, - neskubėdama dėstė Lorelė, - kad galėtume pabandyti tokį eksperiment�.

- Kokį eksperiment�? - nusteb�s su�iuro Deividas.

- Na, oro po mikroskopu nepaki�i, tad vienintelis būdas būtų i�bandyti, ar tu gali kvėpuoti mano i�kvepiamu oru.

Deividui pradėjo darytis ai�kiau, kurlink ji suka.

- Ir kaip tu siūlai �itai padaryti? - paklausė, o burnos kamputyje �aidė vos matoma �ypsenėlė.

- Na... pagalvojau, kad tai galėtų būti ka�kas pana�aus į dirbtinį kvėpavim� i� burnos į burn�. Tu i�kvėptum j mano burn� pirmasis, o paskui, neįkvėpusi naujo oro, i�kvėp�iau a�, - paai�kino mergaitė, sekundėl� �iūrėjo j Deivid�, o paskui paraudo. - Visai nebūtina tai daryti. Man tik �iaip �ovė tokia mintis.

- A� su�avėtas, - parei�kė Deividas. - Pati viena mokeisi biologijos.

Lorelė pavartė akis, bet nusi�ypsojo.

- Draugauju su

Google.

Deividas suprunk�tė, ta�iau skubiai kostelėj�s nuslėpė kilusį juok�.

Lorelė dėbtelėjo į draug�.

- Atrodo visai protinga mintis, - pripa�ino berniukas. - Pabandykime.

Berniukas atsisuko, prisislinko ar�iau, kad net lietėsi jų keliai.

- Pirmiau įkvėpk oro tu, palaikyk apie de�imt sekund�ių, kad plau�iai perdirbtų jį į anglies dvideginį. Paskui i�kvėpk į mano burn�, o a� įtrauksiu. Tada palauksiu de�imt sekund�ių ir i�kvėpsiu atgal tau į burn�, gerai ?

Deividas linktelėjo.

Atrodė gana paprasta. Na, gal tik i�skyrus t� dalį... burna į burn�. Bet juk galima susidoroti, tiesa?

Deivido krūtinė i�sipūtė, jis įtraukė pilnus plau�ius oro,

o sulaikius kvėpavim� net veidas paraudo.

Kelio atgal nėra.

Po de�imties sekund�ių berniukas pamojo Lorelei ir pasilenkė pirmyn - akys �velgė tik jai į burn�. Mergaitė pabandė susikaupti, pasilenkė į priekį. Lūpos �velniai susilietė, ir Lorelė vos neu�simir�o - nervingai truktelėjo oro gurk�nį. Deividas prisispaudė stipriau ir i�kvėpė jai į burn�. Mergaitė įtraukė pilnus plau�ius.

Deividas atsitraukė, ir Lorelė padarė klaid� - pa�velgė jam į akis. Nusi�ypsojusi pabandė nusukti �vilgsnį į �alį, suskai�iavo iki de�imties. Paskui berniukas vėl pasilenkė, jo ranka �velniai spaudė Lorelės petį.

Mergaitė pasitiko jį pusiaukelėje, �įkart jau be dvejonių. Berniuko lūpos palietė josios, �iek tiek prasivėrė. Lorelė i�pūtė vis� or�, kurį turėjo plau�iuose, Deividui į burn�, juto, kaip �is įkvepia. Berniukas kurį laik� dar delsė, paskui atsitraukė.

- Oho, - parei�kė i�kvėpdamas ir perbraukė pir�tais plaukus. - Nuostabu. Net galva svaigsta. Lorele, manau, i�kvepi gryniausi� deguonį.

- Ar nenukrisi nuo kėdės, k�? - mergaitė u�dėjo Deividui ant kojų rankas.

- Man viskas gerai, - lėtai kvėpuodamas atsakė �is. - Duok dar kelias sekundes, tuojau atsigausiu, - jo rankos nuslydo ant mergaitės delnų, vis dar gulin�ių jam ant kojų.

Deividas apsilai�ė vir�utin� lūp�, nusi�ypsojo - Lorelė su�iuro į jį.

- Kas pralinksmino?

- Atsipra�au, - vėl paraudo Deividas. - Tiesiog tu saldi.

- Kaip suprasti - saldi?

Berniukas dar sykį apsilai�ė lūpas.

- Kaip medus.

- Medus ?

- Taip. Maniau, kad man pasivaideno tada... na, �inai, tada, kai... Bet �iandien vėl tas pats. Tavo lūpos tikrai sald�ios, - parei�kė ir sekundėl� patylėj�s �ypsodamasis pridūrė: - Ne, ne kaip medus, o kaip nektaras. Pana�iau į tai.

- Puiku. Dabar iki gyvenimo galo man teks ai�kintis kiekvienam, su kuriuo bu�iuosiuosi, nebent tai būtum tu arba... kita fėja, - mergaitė vos neleptelėjo Tamenio vardo. Pir�tai patys nuslydo prie kaban�io ant kaklo �iedo.

- Tai nebu�iuok kitų, tik mane, - gū�telėjo berniukas.

- Deividai...

- A� tik siūlau akivaizd�iai protingiausi� i�eitį, - i�kėl�s rankas prie�taravo �is.

Mergaitė nusijuokė, sumirksėjo akimis.

- Manau, �is atradimas neleis man tapti ta, kuri bu�iuojasi su visais i� eilės.

Deividas papurtė galv�.

- Tu niekada netaptum tokia. Esi per daug �velni. Pradėtum jaudintis dėl kiekvieno pabu�iuoto, kad sudau�ysi jam �irdį.

Lorelė nesuprato, ar tai turėjo nuskambėti kaip komplimentas, bet pasijuto pamaloninta.

- Hmm, a�iū. Gal ir taip.

- O kas �ia? - paklausė Deividas rodydamas j pakabuk� ant mergaitės kaklo. - Vis �aidi su juo.

Lorelė paleido �ied�, �is slystelėjo ant mar�kinėlių. Tarsi koks talismanas, tas �iedas jos mintis tu�tuojau nuskraidindavo pas Tamenį. Net pagalvojo - gal jis �inojo tai dar prie� duodamas j j mergaitei. Nustebo supratusi, kad dėl to nė kiek neįsi�eidė.

- Tai �iedas, - prisipa�ino galop. - Tamenis davė.

Deividas keistai dėbtelėjo j j�.

- Tamenis tau davė �ied�?

- Ne taip supratai. �iedus duoda jaunoms fėjoms. Manau, kiekviena būdama dar ma�utė gauna po �ied�, - nepaisydama did�iulio noro �ied� laikyti paslaptyje, mergaitė i�traukė grandinėl� i� po mar�kinėlių ir parodė Deividui t� ma�� ratuk�.

- Tikrai labai gra�us, - nenoromis pripa�ino berniukas. - Kodėl jis davė t� �ied� tau?

Lorelė gū�telėjo.

- Ne�inau. Norėjo, kad turė�iau.

Prie� paleisdamas �ied� Deividas dar ilgai j jį �iūrėjo.

- Kaip tik laiku, - parei�kė mama, kai rytojaus dien� Lorelė parėjo i� mokyklos. - Tau skambina.

Lorelė paėmė telefono ragelį. Prie gatvės kampo k� tik atsisveikino su Deividu. Kodėl turėtų jai skambinti?

- Klausau, - įtariai atsiliepė ji.

- Sveika, Lorele. Tai Celsė.

- Sveika, - pasisveikino mergaitė.

- Ar u�siėmusi? Gra�i diena, tad pamaniau, gal norėtum ap�iūrėti Beteri Pointo �vyturį ?

Lorelė buvo girdėjusi apie �i� istorin� viet�, bet matyti jos dar neteko.

- Taip, - atsakė ji. - Labai norė�iau.

- U�sukti tav�s penkt�?

- Gerai.

- Kur nors leki su Deividu? - paklausė mama, kai Lorelė padėjo telefono ragelį.

- Ties� pasakius, su Celse. Ji nori ap�iūrėti �vyturį. Galiu?

�inoma, nuostabu. D�iaugiuosi, kad apsidairei aplinkui. �inai, man labai patinka Deividas, bet turėtum turėti daugiau draugų; Taip sveikiau.

Nuėjusi prie �aldytuvo Lorelė atsidarė skardin� gėrimo - Celsės teks luktelėti.

- �iandien pa�tu atsiuntė vidurio semestro egzaminų įvertinimus, - tarstelėjo mama.

Lorelė vos nepaspringo gėrimu. Iki �ydėjimo mokslai visai gerai sekėsi, bet ji ne�inojo, kaip seksis dabar, kai gyvenimas pakrypo keista linkme.

- Trys įvertinimai �A�, du �B�. Labai d�iaugiuosi, - �ypsodamasi parei�kė mama. Paskui nusijuokusi pridūrė: - Jei jau atvirai, �iek tiek did�iuojuosi ir savimi. Neblogai padirbėjau mokydama tave - sekasi puikiai.

Kai mama padavė dokument� su pa�ymiais, mergaitė u�vertė akis. Biologijos įvertinimas �B� nenustebino, ta�iau lygiai taip pat nestebino ir auk��iausias balas i� anglų kalbos. Viskas, ko reikia, - tai i�laikyti gerus pa�ymius iki semestro pabaigos. Neturėtų būti sunku. Blogiausia jau tikrai praeityje.

- Kodėl tė�io automobilis prie namų? - susidomėjo Lorelė.

- Tėtis serga, - atsiduso mama. - Vis� dien�. Net nėjo į darb�.

- Oho, - nustebo mergaitė. - Jis niekada nėra praleid�s darbo.

- Taip. Priver�iau gulėti lovoje. Rytoj turėtų būti geriau.

Mergaitė i�girdo kieme nuaidint automobilio signal�.

- Tai Celsė, - �iupdama striuk� parei�kė ji.

- Smagiai praleiskite laik�, - �ypsodamasi palinkėjo mama.

Lorelė įsmuko į Celsės mamos automobilio galin� sėdyn�, atsisukusi draugė pla�iausiai i�si�iepė.

- Oi, tas �vyturys nuostabus. Klasikinis. Tau patiks.

Celsės mama i�leido mergaites stovėjimo aik�telėje.

- Grį�iu ma�daug po dviejų valandų, - pasakė ji.

- Iki, - mojuodama ranka atsisveikino Celsė.

- Kur dabar? - �velgdama į vandenyn� paklausė Lorelė.

- Nueisime, - atsakė Celsė rodydama į sal� ma�daug u� penkių �imtų pėdų nuo kranto.

- Nueisime j sul�?

- Kai vanduo atslūgsta, tai tarsi ky�ulys.

Pridengusi akis nuo saulės Lorelė spoksojo į sal�.

- Nematau jokio �vyturio.

Jis ne toks, kokius �vyturius pie�ia paveikslėliuose. Papras�iausias namas su �iburiu ant stogo.

�elsė nuvedė siaura smėlio juosta, jungian�ia nediduk� sal� su �emynu. Buvo smagu eiti visai prie pat vandenyno ir nesu�lapti. Lorelei patiko a�trus, sūrus kvapas, kurį atne�davo gaivus vėjas, glamonėjantis jai veid�, plaikstantis draugės garbanas. Tikrai, keista, bet ji mėgavosi u�uosdama vandenyn�, nors sūraus vandens nekentė.

Mergaitėms pasiekus sal�, jos pamatė �vyruot� keliuk�, vedantį į kalv�. Vos prie� kelias minutes pasuko į nedidel� u�uolank�, o �vyturys jau i�kilo prie� akis.

- Tikrai, visai kaip normalus namas, - nustebusi parei�kė Lorelė.

- Tik �iburys, - rodydama pasakė Celsė.

Lorelės draugė tarsi kokia gidė, akylai stebint apsaugos darbuotojui, aprodė Lorelei nediduk� pastat� ir papasakojo �vyturio istorij�, taip pat ir tai, koks jis reik�mingas, kai vos ne kas dvejus metus Kre��ento miest� u�plūsta cunamiai.

- Būna nuostabiai gra�u, - pasakojo �elsė. - Bent jau tol, kol ne per dideli.

Lorelė abejojo, ar verta taip �avėtis.

Celsė nusivedė draug� j vidinį kiemelį ir parodė violetines gėlytes, �elian�ias ant uolų visose nedidelės salos pusėse.

- Tikrai gra�ios, - gro�ėjosi Lorelė lenkdamasi paliesti gėlių lopinėlį, apsipylusį smulkiais �iedynais.

Celsė i� kuprinės i�sitraukė paklot� ir i�tiesė jį ant mink�tos �olės. Susėdusios mergaitės tylėdamos kelias minutes stebėjo jūr�. �ioje nuo�alioje, nuostabioje vietoje Lorelė jautėsi nurimusi. Darsyk pasiraususi kuprinėje Celsė i�traukė

Snickers

�okoladuk� sau, o L orelei i�tiesė nedidel�

Tuppertvare

dė�ut�.

- Kas ten? - paklausė Lorelė.

- Bra�kės. Natūralios, jei tai svarbu, - atsakė draugė.

Nusi�ypsojusi Lorelė atidarė dangtelį.

- A�iū. Atrodo nuostabiai, - padėkojo Lorelė. Bra�kės buvo milijon� kartų geriau nei �okoladukas, kuriuo mėgavosi Celsė.

- Tai kaip sekasi su Deividu?

Lorelė vos nepaspringo k� tik pradėta kramtyti bra�ke, stipriai u�sikosėjo.

-

K� turi galvoje?

A� tik pagalvojau, ar jūs jau pora.

Na, tai ir klausk, o ne kalbėk u�uolankomis, - murmtelėjo Lorelė labiau bra�kėms nei Celsei.

Iii jam tikrai patinki, Lorele, - atsiduso draugė. - Norė�iau, kad bent pus� tiek patik�iau jam.

1 -orelė pasmeigė �akute bra�k�.

- Manau, Deividas patinka man nuo tos dienos, kai tik atsikraustė �ia. Mudu kartu �aidėme futbolo komandoje, - �ypsodamasi ai�kino Celsė.

Lorelė įsivaizdavo de�imtmet� Cels�, visai toki� pat kaip dabar - u�sispyrusi� ir tiesmuk�, niekaip nepritampan�i�, susipa�įstant su Deividu. Atlaid�iu, draugi�ku Deividu. Nenuostabu, kad Celsė jį nusi�iūrėjo. Bet vis tiek...

- Celse, nenoriu į�eisti, bet kodėl man �itai pasakoji?

- Ne�inau, - tarė �i. Mergaitės kurį laik� tylėjo. - Nenoriu, kad pasijustum blogai ar dar kas pana�aus, - patikino Celsė. - �inau, kad Deividui nepatinku taip, kaip norė�iau. Atvirai, jei jau jam norisi turėti draug�, tai ver�iau tai būtų tokia kaip tu. Tokia, su kuria galė�iau draugauti ir a�.

- Tai turbūt gerai, - pasakė Lorelė.

- Ar... tu dabar jo panelė? - nenorėjo atstoti Celsė.

- Ne�inau. Gal ?

- Tu man�s klausi ? - �ypsodamasi nusistebėjo draugė.

- Ne�inau, - Lorelė pa�nairavo į Cels�. - Tav�s tikrai neskaudina, kad kalbu apie tai ?

- Nė kiek. D�iaugiuosi dėl tav�s.

- Kartais tikrai kalbi keistai, - liūdnai pastebėjo Lorelė.

- Aha, ir Deividas taip sako. A� pati manau, kad �monės per retai sako tai, k� galvoja.

- Na, �ia tu nepralenkiama.

- Tai panelė ar ne, - vėl paklausė �elsė - nesidavė i�mu�ama i� vė�ių.

Lorelė gū�telėjo.

- Tikrai nenutuokiu. Kartais galvoju, kad norė�iau, bet niekada nesu turėjusi vaikino. Net nesu artimiau draugavusi su berniukais. Draugystė su Deividu man labai patinka... nenorė�iau jos netekti.

- Gal nereikės.

- Gal. Tiesiog ne�inau.

- Gal dar ir pasipelnysi i� to, - pasvarstė Celsė.

- O kaip?

- Jei judu jau bu�iuojatės, tai gal Deividas padarys u� tave namų darbus.

Butų neblogai, - mestelėjo Lorelė. - Biologija man visai nesiseka.

Aha, - �yptelėjo draugė. - Taip jis ir sakė.

Negali būti! - i�pūtė akis Lorelė. - Tikrai?

Vargu ar tai paslaptis - dejuoji dėl biologijos beveik kasdien per pietus. Manau, Deividas būtų puikus vaikinas, - pridūrė Celsė.

- Kodėl taip kalbi ? Dauguma �monių tavo vietoje bandytų mudu i�skirti.

- A� nesu dauguma �monių, - gindamasi at�ovė Celsė. - Be to, - t�sė kiek �velnesniu tonu, - jis tikrai būtų laimingas. O man patinka, kai Deividas laimingas.

- A� namie, - tik į�engusi pro duris �ūktelėjo Lorelė, sviedė ant grindų kuprin� ir pasuko tiesiai į sandėliuk� kriau�ių kompoto. Mama pasirodė po kelių minu�ių, kai Lorelė tiesiai i� stiklainio �vejojo kriau�ės pusel�. Ta�iau u�uot susilaukusi tik mamai būdingo dėbtelėjimo, rei�kian�io �pasiimk lėk�tut�, mama tik atsiduso ir i�spaudė pavargusi� �ypsenėl�.

- Ar pasirūpinsi savo pietumis pati?

- �inoma, o kas nutiko?

- Tavo tė�iui blogiau. Jam skauda skrandį, pilvas i�pūstas, o dabar dar pradėjo kar��iuoti. Temperatūra nėra labai auk�ta, bet niekaip nepavyksta jos numu�ti. Nepadeda nei �alti kompresai, nei vėsi vonia, nei juoza�olės ar saldymed�io kapsulės.

- Tikrai? - nustebo mergaitė. Mama turėjo �olelių nuo visų negalavimų - jos darydavo stebuklus. Lorelės draugai da�nai jai skambindavo, kai jau nepadėdavo jokie parduodami vaistai.

- Ar bandei duoti arbatos su e�iuole? - pasiūlė mergaitė, nes kaip tik �ios arbatos jai visada duodavo mama.

- Paruo�iau vis� voni�, atvėsinau. Bet jis sunkiai ryja, tad nebenumanau, kaip padėti.

- La�inuosi, kad ko nors suvalgė, - spėjo Lorelė.

- Gal, - i�sibla�kiusi mestelėjo mama, bet nuskambėjo neįtikinamai. - Jam tikrai pablogėjo vos tik tu i�ėjai. Bet kokiu atveju, - atsisukusi į dukterį dar pridūrė: - praleisiu vakar� su juo. Gal pavyks padėti pasijusti bent kiek geriau.

- Man viskas bus gerai. Turiu kriau�ių kompoto ir krūv� namų darbų.

- Mudviejų laukia �aunus vakaras.

- Kurgi ne, - atsidususi tarstelėjo Lorelė �iūrėdama j krūv� knygų, laukian�i� ant stalo.

Ketvirtadienį po pamokų Lorelė pasi�iupo mėlyn�j� darbin� prijuost� ir nu�ingsniavo gatve prie knygyno. Tė�io darbuotojai D�enė, Brcntas ir Madė dirbo papildomas valandas, bet jei reikalai nesikeis, tai iki savaitgalio visi trys jau bus vir�ij� leistinas keturiasde�imt savaitinių darbo valandų. Lorelė norėjo, kad bent Brentas ir D�enė gautų i�eigin� dien�. Juodvi su Made susitvarkys pa�ios. Madė buvo vienintelė darbuotoja, kuri� tėtis �paveldėjo� i� ankstesniojo knygyno savininko. Moteris dirbo �ia jau ger� de�imtmetį, ir, laimė, pati �auniai tvarkėsi.

Ta�iau �engdama pagrindinės gatvės link mergaitė jaudinosi ne dėl knygyno. Įėjusi į tėvų miegam�jį i�klausyti tė�io nurodymų, liko priblok�ta jo i�vaizdos. Tėtis visada buvo liesas, bet dabar jo veidas buvo sukrit�s, po įdubusiomis akimis juodavo �e�ėliai. Lūpos - i�bly�kusios, kakta nusėta smulku�iais prakaito la�eliais. Lorelės mama i�bandė visk�: levandų ir rozmarinų kompresus ant krūtinės, pankolių arbat� skrand�iui nuraminti, galyb� vitamino C imunitetui stiprinti. Regis, jokie vaistai negelbėjo. Kad geriau miegotų, nak�iai mama sugirdė tė�iui brend�io ir į oro drėkintuv� įla�ino mėtų aliejaus. Jokio pagerėjimo. Pamynusi i�didum� mama griebėsi netgi įprastų medicininių priemonių - vaistų nuo per�alimo, paracetamolio, bet tė�iui ir nuo jų nė kiek nepagerėjo. Liga, visiems atrod�iusi kaip bjaurus gripas, �ymiai grei�iau nei mama tikėjosi virto rimtesniu susirgimu.

Kai Lorelė pasisiūlė po pietų nueiti padirbėti į knygyn�, kad mama galėtų likti namuose su tė�iu, �i tvirtai apglėbė mergait� ir jai į ausį su�nib�dėjo: �A�iū�. Tėtis atrodė suvis nepana�us į save, grei�iau jau pana�ėjo į ligot� vos prie� kelias dienas vaik�tinėjusio vyro karikatūr�. Jis dar bandė kaip anks�iau �ypsotis ir juokauti - visada �itaip darydavo - ta�iau net �itam jėgų neu�teko.

Lorelei atvėrus knygyno duris, linksmai suskambo varpelis.

Pakėlusi akis nusi�ypsojo Madė.

- Lorelė? Tu vis gra�ėji, - parei�kė apkabindama mergait�. Lorelė prigludo - glėbyje pasijuto kiek geriau. Madė visad kvepėjo sausainiais, prieskoniais ir dar ka�kuo - Lorelė vis negalėdavo suprasti, kuo.

- Kaip laikosi tėtis? - vis dar apglėbusi Lorel� per pe�ius pasiteiravo moteris.

Bet kam kitam mergaitė būtų papras�iausiai atsakius, kad jam gerai, bet j Madės klausim�jį negalėjo atrė�ti taip atmestinai.

- Made, jis atrodo baisiai. Lik� tik kaulai ir oda. Mama nieko negali padaryti. Niekas nepadeda.

- Net yzopas ir jos ruo�tos saldymed�io �aknys?

Lorelė skausmingai �yptelėjo.

- Ir a� to paties klausiau.

- Na, kiek �inau, tie vaistai stebuklingi.

- Tik ne tė�iui. Ir ne �j kart�.

- Kas vakar� u� jį u�degu �vak�, - pasakė Madė. Jei Lorelės mamai stebuklus darydavo yzopas ir saldymed�io �aknis, tai Madei stebuklingos atrodė �vakės. Si moteris buvo atsidavusi katalikė, ant palangės sudėjusi galyb� �vakių, kurias degdavo u� visus i� eilės, pradedant mir�tan�iu, vė�io pakirstu parapijie�iu ir baigiant dingusiu kaimynų katinu. Ta�iau Lorelė vis tiek pasijuto dėkinga.

- Tėtis perdavė planus likusiai savaitės daliai.

Madė nusikvatojo.

- Guliu paslikas lovoje ir vis tiek rezga planus - tai jau

ai�kiai nesiruo�ia greitai mirti. - Moteris i�tiesė rank�. - Nagi, duok� tuos planus. - Perskai�iusi ranka ra�yt� lap� tarė: Kaip matau, sutrumpino mūsų darbo valandas.

I.orelė linktelėjo.

Dirbti kaip anks�iau neu�tenka darbuotojų.

- Gerai. Jau seniai jam ai�kinau, kad kvaila atidaryti knygyn� a�tunt� ryto. Kas eina pirkti knygų a�tunt� valand� i� ryto? - Madė palinko ar�iau, lyg norėtų pasakyti koki� paslaptį. - Ties� pasakius, netgi neturiu noro taip anksti rop�tis i� lovos.

Juodvi gana linksmai darbavosi kelias valandas ir abi vengė kalbėti apie mergaitės tėtį. Ta�iau Lorelė nenustojo apie jį galvojusi. Palikusi Mad� baigti tvarkyti dokumentus, ant durų pakabino �enkl�, atsipra�antį u� neplanuot� knygyno u�darym� prie� savaitgalį.

Namo Lorelė slinko koja u� kojos: kelias valandas krovus į lentynas vien� knygų dė�� po kitos, gėlė vis� kūn�. Pasukusi u� paskutinio kampo, mergaitė pamatė įva�iavime į kiem� sustojusį did�iulį automobilį. Kol suvokė, k� matanti, praėjo kelios sekundės, ta�iau kojos bėgti pradėjo i�syk, vos tik mergaitė pastebėjo baltai raudon� greitosios automobilį. įsiver�ė pro duris kaip tik tada, kai greitosios pagalbos medikai lipo laiptais �emyn, ant ne�tuvų gabendami tėtį, vos per �ingsnį atsilikusi i� paskos ėjo mama.

- Kas jam nutiko? - negalėdama atplė�ti �vilgsnio nuo tė�io �ūktelėjo Lorelė.

Motinos veidu riedėjo a�aros.

- Pradėjo kosėti krauju. Turėjau kviesti gydytojus.

Pagaliau laiptai atsilaisvino, ir mergaitei pavyko prasibrauti prie mamos. Apsivijo rankomis jos liemenį.

- Viskas gerai, mama. Jis bus patenkintas, kad taip padarei.

- Tėtis nepasitiki gydytojais, - sumi�usi murmėjo mama.

- Nesvarbu. Jam reikia pagalbos.

Mama linktelėjo, bet Lorelė abejojo, ar ji i� viso i�girdo, kas sakoma.

- Turiu va�iuoti su juo, - ai�kino mama. - Greit�ja leid�iama va�iuoti tik vienam asmeniui. Manau, bus geriau, jei paskambinsiu tau, kai tė�iui pagerės.

Lorelė linktelėjo.

- Taip. Neprapulsiu ir viena.

Mergaitė dar spėjo permesti rankin� mamai per petį, o �i nė nekreipdama dėmesio į dukr� nu�ingsniavo prie greitosios pagalbos automobilio. Trinktelėjusi durelėmis net neatsisuko atgal.

Lorelė �velgė nuva�iuojan�iam automobiliui pavymui, jai i� susijaudinimo suko, tarsi spaudė skrandį. Mergaitė neprisiminė, kad kuris jos tėvų būtų patek�s į ligonin�, nebent ko nors aplankyti. Lorelė nenorėjo patikėti, kad tėtį prigriebė kas nors rim�iau nei virusas, manė, kad galop viskas praeis savaime. Ta�iau, regis, �is atvejis ne toks.

Mergaitė nupėdino vidun, abiem rankomis pastūmė duris. Trinktelėjimas, atrodo, nuaidėjo per vis� koridorių. Be tėvų namas atrodė tu��ias, did�iulis. Nuo persikraustymo praėjo penki mėnesiai ir mergaitei teko ne sykį būti namuose vienai, bet �į vakar� viskas buvo kitaip. Sukant spynoje rakt� drebėjo rankos. Nuslydusi ant �emės prie durų mergaitė sėdėjo ilgai - kol paskutiniai besileid�ian�ios saulės spinduliai pranyko, ir Lorel� apgaubė slegianti tamsa.

U�slinkusi tamsa tarsi leido u�plūsti ir niūrioms mintims. Atsistojusi mergaitė nuskubėjo į virtuv�, kur prie� sėsdama prie stalo u��iebė visas �viesas. I�sitraukusi i� krep�io anglų kalbos u�duotis bandė jas įveikti, bet perskai�ius pirm� sakinį raidės prie� akis ėmė lietis - liko tik beprasmė kraigalionė.

Mergaitė padėjo galv� ant knygos. Mintys klydinėjo nuo knygyno prie Tamenio, paskui prie Deivido, į ligonin� i�vykusių tėvų ir vėl i� naujo tarsi suktųsi ratu dar sykį, kol galop mergaitė u�simerkė.

Garsus skambėjimas pa�adino Lorel� i� gilaus, painaus sapno. Susikaupusi, girdėdama tik telefono skambutį �iaip taip nuspaudė mygtuk� atsiliepti ir mieguistai, u�kimusiu balsu sumurmėjo:

- Klausau.

- Sveika, aukseli. �ia mama.

Lorelei tu�tuojau i�garavo visi miegai - prisimerkusi su�iuro į suglam�yt� vadovėlį.

- K� sako daktarai ?

- Ketina laikyti tėtį per naktį, duos antibiotikų. Reikia laukti, �iūrėsim, kas bus rytoj. - Kiek padvejojusi mama pridūrė: - Jo dar neparve�ė į palat�, kai parve�, bus jau vėlu. Ar pernakvosi viena? Rytoj atva�iuotum aplankyti ?

Lorelė kelias sekundes pasvarstė. Nedavė ramybės jausmas, kad jei ji .būtų va�iavusi į ligonin�, būtų galėjusi kuo nors padėti. Bet tai buvo kvaila. Rytojus jau gana greitai.

- Nesijaudink, mama, man viskas bus gerai, - nutaisė linksm� bals� mergaitė.

- Myliu tave.

- Ir a� tave.

Ir vėl Lorelė pasijuto viena tu��iuose namuose. Pir�tai beveik patys suspaudė Deivido telefono numerį. Berniukas atsiliepė jai dar net nesuvokus, kad paskambino draugui.

- Deividai... - mik�iodama i�lemeno. - Sveikas. - Pa�velgė pro virtuvės lang� j kylantį mėnulį. Nenutuokė, kiek galėtų būti valandų. - Ar gali ateiti ?

Suskambus skambu�iui, mergaitė lėkte nulėkė prie durų.

- Atsipra�au, kad skambinau. Ne�inojau, kad taip vėlu, - skubiai malė Lorelė.

- Viskas gerai, - tvirtai suspaud�s rankomis pe�ius nuramino Deividas. - Dar tik de�imta. Mama sakė, kad galiu grį�ti namo, kada tinkamas. Visko nutinka. Kuo galiu padėti ?

Lorelė gū�telėjo pe�iais.

- Mama i�va�iavo... Nenoriu likti viena.

Deividas apglėbė mergaitės pe�ius, �i prigludo prie jo. Berniukas laikė Lorel� glėbyje kelias minutes, o �i spaudėsi jam prie krūtinės lyg ie�kodama paguodos. Deividas buvo toks tvirtas ir �iltas - ji laikė apkabinusi jį taip tvirtai, kad net paskaudo rankos. Kurį laik� net atrodė, kad tikrai viskas gali būti gerai.

Galop mergaitė atsitraukė. Taip ilgai leidusi Deividui glausti j�, pasijuto nejaukiai. Ta�iau �is tik nusi�ypsojo ir priėj�s prie sofos paėmė Lorelės gitar�.

- Kas ja groja? - paklausė braukdamas pir�tais per stygas. - Tėtis ?

- Ne. Hmmm... a�. Niekada nesimokiau. Daugiausia br�zginu, k� pati sugalvoju.

- Kaip �ia nutiko, kad ne�inau ?

- Kad nelabai kaip groju, tikrai, - purtė galv� Lorelė.

- Kiek laiko groji ?

- Ma�daug treji metai, - mergaitė paėmė gitar� i� draugo ir pasidėjo ant kelio. - Radau palėpėje. Anks�iau priklausė mano mamai. Ji parodė man pagrindinius dengimus pir�tais, o �iaip daugiausia groju i� klausos.

- Ar man k� nors pagrosi ?

- Oi, ne, - Lorelė atitraukė pir�tus nuo stygų.

- Pra�au. Galiu la�intis, kad pasijusi geriau.

- Kodėl taip manai?

- Tu laikai gitar� taip natūraliai, - gū�telėjo pe�iais Deividas, - tarsi ji tau būtų tikrai brangi.

L orelė perbraukė ranka gitaros grif�.

Taip ir yra. Ji labai sena. Man patinka seni daiktai. Jie turi... istorij�, turi savo praeitį.

- Pagrok, - sunėr�s rankas u� galvos Deividas atsilo�ė.

Lorelė dvejojo, paskui tyliai br�zgindama suderino stygas. Pama�u rankos nuo derinimo akordų perėjo prie D�ono Lenono dainos �Imagine�. Sugrojusi pirm� stulpelį Lorelė pradėjo lėtai, tyliai dainuoti �od�ius. Ta daina atrodė labai tinkama tokiam vakarui. Perbraukusi pir�tais paskutinį akord�, mergaitė atsiduso.

- Tai bent, - nustebo Deividas. - Daina tikrai nuostabi.

Gū�telėjusi Lorelė padėjo gitar� atgal į dėkl�.

- Beje, neminėjai ir to, kad dainuoji, - tarė berniukas. Kiek patylėj�s pridūrė: - Anks�iau nieko pana�aus neteko girdėti. Visai nepana�u į popso dainininkų atlikim�. Skamba taip nuostabiai, raminamai. - Paėm�s Lorel� u� rankos paklausė: - Ar geriau jautiesi?

- Taip. A�iū, - nusi�ypsojo mergaitė.

Deividas krenk�telėjo, tvir�iau suspaudė draugės rank�.

- K� veiksime dabar?

Lorelė apsi�valgė. Nelabai k� galima pasiūlyti.

- Gal norėtum pa�iūrėti film�?

- �inoma, - linktelėjo Deividas.

Lorelė i�rinko sen� miuzikl�, kuriame niekas neserga ir niekas nemir�ta.

- �Dainuojantys lietuje�? - truputį surauk�s nosį pasitikslino Deividas.

- Smagus, - gū�telėjo Lorelė.

- Kaip nori.

Po penkiolikos minu�ių Deividas kvatodamas neatitraukė akių nuo filmo, o Lorelė stebėjo tik jį - televizoriaus skleid�iamoje �viesoje ry�kiai ap�viest� siluet�. Berniuko veidas beveik vis� laik� �ypsojosi, o kartkartėmis u�vert�s galv� atgal gard�iai nusijuokdavo. �alia Deivido atrodė lengva u�mir�ti visa kita. Nesvarstydama, k� daro, mergaitė prisislinko ar�iau. Beveik neju�ia Deividas pakėlė rank� ir u�metė j� Lorelei ant pe�ių. Si susigū�ė jam prie �ono ir padėjo ant krūtinės galv�. Tvir�iau apglėb�s mergait� Deividas padėjo skruost� jai ant vir�ugalvio.

- A�iū, kad atėjai, - �ypsodamasi su�nib�dėjo Lorelė.

- Nėra u� k�, - suku�dėjo berniukas lūpomis braukdamas jai per plaukus.

Nuaidėjus vir� knygyno durų kaban�iam varpeliui, Lorelė su�iuro. Nebesitikėjo galėsianti i�spausti �ypsen�, dar vienam pirkėjui. Ta�iau pastebėjusi Deivid� su palengvėjimu �yptelėjo.

- Sveikas, - pasilabino ir trinktelėjo rū�iuojamų knygų krūv� ant stalo �alia lentynos.

- Sveika, - tyliai pasisveikino draugas. - Kaip sekasi?

- Gyva, - prisivertė nusi�ypsoti mergaitė.

- Vargu, - pastebėjo berniukas. Kiek padvejoj�s paklausė: - Kaip tavo tėtis?

Lorelė nusisuko į lentyn� - mirk�iodama mėgino sulaikyti a�aras - t�dien jau kokį penkiasde�imt� kart�. Pajutusi pe�ius glostan�ias Deivido rankas, atsi�liejo į jį, leido sau atsipalaiduoti, pasijuto geriau - saugesnė.

- Tėtį perkelia į Brukings�, - su�nib�dėjo po kelių minu�ių.

- Ar jam blogiau?

- Sunku pasakyti.

Deividas priglaudė skruost� mergaitei prie vir�ugalvio.

Varpelis prie durų vėl suskambo, ir Lorelė at�lijo nuo Deivido - nesvarbu, kad prie durų nuskubėjo D�enė. Giliau atsidususi pabandė susivaldyti.

- Turiu baigti tvarkytis, - paai�kino imdama nuo stalo knygų rietuv�. Po valandos parduotuvė u�sidaro, o dar reikia i�krauti keturias dė�es.

- Padėsiu, - pasisiūlė Deividas, - tik pasakyk, kur dėlioti. - Nusi�ypsoj�s parei�kė: - Gali būti pri�iūrėtojas. - Paėm�s i� mergaitės knygų rietuv�, kelias sekundes trynė vir�uje gulin�ios spindintį vir�elį. - Gal galė�iau ir rytoj u�sukti padėti.

- Turi savo darb�. Juk sakei, kad privalai pats mokėti u� automobilio draudim�.

- Lorele, man nerūpi tas kvailas draudimas, - a�triai nukirto berniukas. Paskui jau prakalbo tyliu, ramiu balsu: - �i� savait� pirm� kart� matau tave ne klasėje ir ne per pietus. Pasiilgau, - pridūrė gū�telėj�s pe�iais.

Lorelė tylėjo.

- K� manai?

- Gerai, bet tik kol tėtis pasijus geriau, - nusileido mergaitė.

- Greitai, Lorele. Brukingse dirba geriausi specialistai, jie i�siai�kins, kokia liga griau�ia tavo tėtį, - nusi�ypsojo Deividas. Tau pasiseks, jei galėsi mane i�naudoti bent savait�.

Lorelė dar delsė.

Keistai elgeisi, kai tas vyras buvo �ia. Atrodėte tokie laimingi, sutikai su viskuo, k� jis siūlė.

Mama gū�telėjo pe�iais.

Maniau, kad nutaisiau derybininkės veid�. Tiesiog nenoriu, kad kas nors sutrukdytų parduoti �emes. Ponas Barnis pasiūlė septynis �imtus penkiasde�imt. Tie pinigai padengs visas s�skaitas ir dar �is tas liks, - moteris atsiduso. - Nenutuokiu, kiek ponas Barnis �ino, bet noriu parduoti, kol kaina auk�ta.

- Bet tu pasira�ei visus popierius, kuriuos jis paklojo prie� tave, - neatly�o Lorelė. - Net neskai�iusi.

Mama liūdnai palingavo galva.

- �inau. Bet papras�iausiai nėra laiko. Norėjau pasinaudoti pasiūlymu, kol jis dar ant stalo. Jei bū�iau vėl ėmusi dvejoti, Barnis galėjo nuspr�sti, kad esame pasipūtėliai, ir visai mesti sandėrį.

- Manau, kad kalbi ties�, - tarė mergaitė, - bet...

- Gana, Lorele, pra�au tav�s. Negaliu dabar su tavimi gin�ytis, - mama paėmė dukters rank�. - Turi patikėti, kad stengiuosi kiek galėdama. Gerai?

Lorelė nenoromis linktelėjo.

Mama lėtai pakilo nuo grindų, nusi�luostė nuo veido paskutinius a�arų pėdsakus. Truktelėjusi mergait� pastatė ant kojų, apkabino.

- I�sikapstysime, - pa�adėjo. - Nesvarbu, kad ir kas nutiktų, rasime i�eitį.

Kai juodvi vėl atėjo į tė�io palat�, Lorelės akys pa�ios nukrypo į kėd�, ant kurios buvo prisėd�s ponas Barnis. Mergaitei nebuvo būdinga imti nek�sti ko nors nė nepa�inus jo. Ta�iau net nuo minties, kad teks sėsti ant kėdės, ant kurios sėdėjo Barnis, ėmė �iurpas. Nuėjusi prie stalo ji paėmė sve�io vizitin� kortel�.

Nekilnojamojo turto agentas D�eremajas Barnis.

Apa�ioje adresas.

Kortelė atrodė įprastai, ta�iau Lorelė liko nepatenkinta. |siki�usi vizitin� kortel� į u�pakalin� ki�en� sugrį�o prie Deivido ir atsistojo �alia jo.

- I�alkai? - reik�mingai vartydama akis pasiteiravo draugo.

Tas nesuprato u�uominos.

-

Nelabai.

�engusi dar ar�iau mergaitė sugriebė berniuk� u� mar�kinėlių.

Mama, muilu su Deividu eisime, pavai�insiu jį pietumis. Grį�ime po kelių valandų.

Kiek nustebusi mama pakėlė akis.

Jau po devynių.

Deividas i�alk�s.

I�badėj�s, - �ypsodamasis patvirtino �is.

- Jis atve�ė mane �ia u�uot ruo��s namų darbus, - pridūrė Lorelė.

Kelias sekundes mama �velgė į juodu abejodama, bet paskui nusisuko į miegantį vyr�.

- Tik nevalgykite kavinėje, - perspėjo.

- Kodėl vėl ki�am nagus kur nereikia? - paklausė Deividas, kai jie beveik valand� prasimalė po miest� ie�kodami reikiamos miesto dalies.

- Deividai, ka�kas su tuo vyruku negerai. Jau�iu tai.

- Aha. Bet brautis pas jį į kabinet�, spoksoti pro langus? To jau per daug.

- Na, o ko turė�iau griebtis? Paskambinti ir pasiteirauti, kodėl mane taip g�sdina? Būtų neblogai, - murmėjo Lorelė.

- O k� pasakysi policininkams, kai tie mus suims ? - pa�aipiai paklausė Deividas.

- Na jau, tik nereikia, - nuramino draug� mergaitė. - Tamsu, o mes tik apeisime jo biur�, pa�iūrėsim per kelis langus ir įsitikinsime, kad viskas ten gerai, - mergaitė nutilo. - O jei nety�ia jie paliko atvir� lang�, na, tai jau ne mano kaltė.

- Kalbi nes�mones.

- Gal, bet juk turiu tave.

Deividas u�vertė akis.

- �tai ir priva�iavome, - staiga tarstelėjo Lorelė. - I�junk �viesas.

Deividas atsiduso, ta�iau pasuko prie �aligatvio ir i�jungė automobilio �ibintus. Slapta nuriedėjo iki aklagatvio pabaigos ir sustojo prie�ais ap�iurusį pastat�, atrodantį taip, lyg būtų statytas pa�ioje dvide�imtojo am�iaus prad�ioje.

- �tai jis, - su�nab�dėjo Lorelė prisimerkusi stebeilydama į numerius ant �aligatvio kra�to ir ant vizitinės kortelės.

Deividas dirstelėjo j priblo�kiantį pastat�.

- Nepana�us nė į vien� mano kada nors matyt� nekilnojamojo turto agentūr�. Atrodo visi�kai apleistas.

- Tuo ma�iau �ansų, kad mus pastebės. Eime.

Deividas tvir�iau susisiaut� striukės skvernus, ir nusėlin� aplink namo kamp� vaikai ėmė �vilg�ioti pro langus. Buvo tamsu, ta�iau �viesiais mar�kinėliais vilkinti Lorelė jautėsi matoma kaip ant delno. Galvojo, kad be reikalo automobilyje paliko juod� �varkelį. Bet jei būtų grį�usi jo pasiimti, nebūtų u�tek� ry�to dar kart� eiti namo link.

Pastatas buvo did�iulis, u�ėm�s nema�� �emės plot�, keli vėliau prilipdyti priestatai stirksojo tarsi kokie netinkantys prielipai. Lorelė ir Deividas su�iuro pro langus vidun - keli neai�kūs tamsūs �e�ėliai dūlavo tamsoje skendin�iuose kambariuose.

- Ten seni baldai, - patikino draug� Deividas. Namas atrodė beveik tu��ias. - Negali būti, kad tas vyrukas �ia priiminėja klientus, - parei�kė berniukas. - Kodėl vizitinėje kortelėje nurodytas �is adresas?

- Todėl, kad norėjo ka�k� nuslėpti, - atsiliepė Lorelė. - �inau.

- Lorele, ar nemanai, kad ki�am nosis, kur visai nederėtų? Turėtume grį�ti į ligonin� ir pakviesti policij�.

- Ir k� pasakytume? Kad nekilnojamojo turto agentas ant vizitinės kortelės nurodė neteising� adres�? Tai ne nusikaltimas.

- Tada papasakoki m tavo mamai.

Lorelė papurtė galv�.

- Mama labai nori parduoti. Matei j� su tuo Barniu. Tas niek�as j� tarsi u�hipnotizavo. Mama tik �ypsojosi ir link�iojo sutikdama su viskuo, k� tas sako. Niekada anks�iau nema�iau jos taip elgiantis. O tie popieriai, kuriuos pasira�ė - dievai �ino, kas ten! - bambėjo Lorelė ir i�ki�o galv� u� vieno labai lenkto priestato. Pamojo Deividui. - Matau �vies�.

Atskubėj�s berniukas susigū�ė �alia jos. Tikrai, beveik pa�iame namo gale pro ma�� langiuk� spingsėjo �viesa. Lorelė sudrebėjo.

- �alta?

-Jaudinuosi, - papurtė galv� mergaitė.

- Ar apsigalvojai?

- Jokiu būdu, - stengdamasi neu�kliūti u� did�iulių �akų ir po kiem� i�mėtytų �iuk�lių Lorelė slinko pirmyn. Langas buvo pakankamai �emai, kad pro jį būtų galima pa�velgti klūpint ant �emės, tad draugai įsitaisė abipus jo.

Lango stikl� dengė �aliuzės, ta�iau jos buvo sustumtos ir netrukdė pa�velgti vidun. Buvo girdėti balsai, viduje ka�kas judėjo, ta�iau k� kalba, suprasti nepavyko. Norėdama nusiramini i I .orelė kelis kartus giliai atsikvėpė, paskui atsisuko ir pa�velgė pro lang� j vidų.

T� pa�i� akimirk� i�vydo D�eremaj� Barnį - jo įspūding� stot�, keist� veid�. Vyras sėdėjo prie stalo ir sklaidė popierius - mergaitė galėjo tik spėti, kad tai tie patys dokumentai, kuriuos jis ryt� paki�o mamai pasira�yti. Salia stovėjo dar du vyrai - mėtė strėliukes į taikinį ant sienos. Jei Barnis atrodė nepatrauklus, tai �iedu - visi�ki pabaisos. Oda ant veidų karojo tarsi at�okusi nuo kaulų, o burnos atrodė perkreiptos nuo �iaurių grimasų. Vieno vyro veidas buvo visas nusėtas randais, dėmėmis ir net i� tolo buvo matyti, kad viena jo akis beveik balta, o kita - juoda. Ant kito vyro galvos keistais lopais �ėlė raudoni plaukai, keisto vaizdo nepavyko pridengti nė skrybėle.

- Lorele, - Deividas mojo mergaitei slinkti ar�iau jo į kit� lango pus�. Susigū�usi mergaitė pranėrė po palange ir pa�velgė į kambarį.

- Kas �ia, po galais?

Tolimajame kambario kampe priri�tas grandinėmis riogsojo ka�koks padaras - pusiau �mogus, pusiau gyvulys. Snukis buvo perkreiptas, mėsos kur ne kur karojo ant kaulų. Pra�ieptuose nasruose bolavo lenktos iltys, vir� perkreipto �andikaulio pūpsojo ka�koks mėsgalys, grei�iausiai nosis. Mergaitė pastebėjo, kad tas menkai j �mogų tepana�us padaras ant pe�ių ir liemens turėjo drabu�ių draiskanas. Ta�iau gyslot� jo kakl� juosė antkaklis, tad padaras atrodė lyg koks keistas naminis gyvūnas. Kuprotas jo kūnas kniūbsojo ant murzino kilimėlio ir veikiausiai miegojo.

Spoksodama j t� padar� Lorelė neju�ia suleido nagus į palang�. I� baimės vos gaudė or�, bet vis tiek ka�kodėl negalėjo nusisukti. Kai tik mergaitė susikaupė ir pagalvojo, kad reikia nusisukti, viena mėlyna padaro akis atsimerkė ir su�iuro tiesiai j Lorel�.

Mergaitė at�oko nuo lango.

- Jis j mane pa�iūrėjo.

- Manai, pamatė tave ?

- Ne�inau. Bet bėkim i� �ia. Grei�iau! - i� kambario sklido urzgimas, ir mergaitė pajuto, kad keliai lyg prilipo prie �emės.

Du vyri�kiai riktelėjo padarui, kad tas u�si�iauptų, ta�iau Barnis juodu nutildė - garsiai �ūktelėjo Lorelei ne�inom� �odį. Paskui nuaidėjo �velnus niūniavimas ir po kelių sekund�ių keistasis padaras nutilo.

Lorelė palinko prie lango, bet pajuto smarkiai trūktelint u� mar�kinėlių nugaros. Atsisuko.

Deividas parodė j automobilį ir papurtė galv�.

Lorelė stabtelėjo, ta�iau neatrodė patenkinta. Pakėlusi pir�t� Deividui, darsyk dirstelėjo pro lango �on�.

�vilgsnis i�syk smigo tiesiai D�eremajui Barniui į akis.

- Bėk! - su�vok�tė mergaitė Deividui ir metėsi prie kito namo galo. Ta�iau nespėjusi nubėgti nė �ingsnio mergaitė i�girdo dū�tant stikl� ir pajuto, kaip jai u� kaklo sugriebusi did�iulė ranka traukia per lang� į bjaurų kambarį. Grubūs pir�tai draskė gerkl�, mergaitė juto, kaip trinktelėj�s jai į nugar� skyla lango rėmas.

Paskui ji skrido. Prie� trenkdamasi į sien� kitoje kambario pusėje, dar spėjo surikti. Svaigo galva. Tolumoje mergaitė girdėjo sudejuojant Deivid�, o paskui ir �is tė�kėsi į sien� �alia jos. Lorelė bandė susikaupti, bet kambarys, regis, sukosi aplinkui. Deividas prisitraukė j� artyn - mergaitė pajuto, kaip jai ant peties kapsi kar�ti kraujo la�ai.

Kambarys pagaliau nustojo suk�sis, ir Lorelė su�iuro į pa�aipiai i�siviepusį Barnio veid�.

- Ir k� gi mes �ia turime? Tik pa�iūrėkite - ma�oji Saros dukrelė. �iandien apie tave prisiklausiau daugiau nei norė�iau.

Lorelė �iojosi prie�tarauti, bet Deividas spustelėjo jai rank�. Mergaitė juto, kaip i� �aizdos nugaroje srūva tir�tas skystis, ir nusistebėjo, kaip stipriai j� galėjo su�eisti lango

rėmas.

- Gera mergaitė, Bese, - pagyrė Barnis tap�nodamas pusiau nuplikusi� keistojo padaro galv�. O paskui pritūpė �alia Deivido ir Lorelės. - K� jūs �ia veikiate? - paklausė �velniu, ta�iau įsakmiu balsu. Lorelė nenoromis jau �iojosi atsakyti.

- Mes... mes... turėjome su�inoti, kodėl... kodėl jūs... - lemeno mergaitė ir tik paskui susigriebusi u�si�iaupė ir dėbtelėjo į Barnį.

- Mums kai kas pasirodė įtartina, - leptelėjo Deividas. - U�tat atva�iavome pasi�iūrėti, gal k� surasime.

Lorelė atsisuko, pla�iai i�pūtusi akis su�iuro į draug�. Sis �velgė tiesiai pirmyn, �vilgsnis buvo tarsi apsvaigusio - veido i�rai�ka atrodė labai pana�i j mamos, kai ji vos prie� valand� pasira�inėjo dokumentus.

- Deividai, - su�nyp�tė mergaitė.

- Ir k� ketinote daryti, jei surastumėte k� nors įtartina? - tuo pa�iu hipnotizuojan�iu balsu suokė Barnis.

- Paimti įrodymus. Priduoti policijai.

- Deividai! - nei�kentė Lorelė, bet draugas, regis, negirdėjo jos.

- Kas sukėlė jūsų nerim�? - pasiteiravo vyras.

Deividas vėl i�si�iojo, bet pasakyti nieko nespėjo - labai jau daug paslap�ių ver�ėsi jam i� lūpų. Lorelė u�simerkė, mintyse atsipra�ė draugo ir i� visų jėgų trenkė jam antausį.

- �ūdas! Ai! Lorele! - Deividas griebėsi u� skruosto, trynė �andikaulį.

Lorelė lengviau atsiduso, ji spustelėjo berniukui rank�. �is tik sumi��s �valgėsi.

I�girdau pakankamai, - stodamasis parei�kė Barnis.

Raudonplaukis nusi�ypsojo - �iauri �ypsenos karikatūra privertė Lorel� susigū�ti ir prisi�lieti prie Deivido krūtinės.

- Sulau�ykim jiems kojas - �inau ger� būd�.

Lorelė pajuto, kaip įsitempia Deividas, kaip trūk�iojamai jis gaudo or�.

Barnis papurtė galv�.

- Ne �ia - �is adresas nurodytas ant mano vizitinės kortelės. Ir taip jau teks valyti nemenkai kraujo. - Vėl pritūp�s vyras ilgokai �vilg�iojo tai į vien� vaik�, tai į kit�, o paskui paklausė:

- Ar judu mėgstate plaukioti?

Lorelė prisimerkė, su�iuro į Barnį, ta�iau Deividas sulaikė mergait�.

- Manau, trumputis panardymas �etko upėje �i�nakt jums pasirodys... gana gaivus, - Barnis atsistojo ir grieb�s Deivid� u� pe�ių pastatė berniuk�. - Apie�kokit jį.

Kiti du vyrai i�siviep� puolė tu�tinti Deivido ki�enes - i�traukė pinigin�, raktus, mėtinių ledinukų dė�ut�. Pakėl�s raktus Barnis padavė randuotajam, o ledinukus ir pinigin� įki�o atgal į berniuko ki�en�.

- Policijai bus lengviau atpa�inti kūnus, kai juos ras pavasarį, - kikendamas parei�kė.

Deividas Lorelės nebelaikė, tad �i metėsi ant Barnio, kibo nagais į veid�, akis, visur, kur tik pasiekdama. Stumtelėj�s berniuk� sėbrams, u�pultasis griebė Lorel� u� rankų ir u�lau�ė jas u� nugaros, suko, kol mergaitė ėmė ink�ti i� skausmo. Priki��s burn� visai jai prie ausies, Barnis paglostė Lorelei veid�. Mergaitė negalėjo nė pasitraukti.

- Laikykis ramiai, - guod�iamai su�nab�dėjo Barnis. - Nes jei tampysiesi, - t�sė jis tuo pa�iu sald�iu balsu, - visai nutrauksiu tau rankas.

Deividas grūmėsi su u�puolikais, klykė ir ver�ėsi pas Lorel�, bet ir jam sekėsi ne k� geriau nei mergaitei.

- Tylėt! - u�riaumojo Barnis tokiu balsu, kad suskambo visas kambarys - aidas atsimu�ė į sienas. Deividas tuojau pat u�kando �ad�.

- Paimkit automobilį, - paliepė Barnis. - Kai va�iuosit pro Azel�, meskit juos į up�. Nepamir�kite priri�ti k� nors sunkaus, pridūrė pa�aipiai. - Pasirūpinkit, kad �itoji, - parodė į Lorel�, - jokiu būdu nepasirodytų, kol rytoj nebus pasira�yti popieriai, - nusikvatojo. - Pavasaris būtų geriausia, bet man visai vienodai, kada juos suras, svarbu ne rytoj. Automobilį ten ir palikit. Ne stovėjimo aik�telėje kur nors prie �aligatvio. Nepageidauju, kad ka�kokių dingusių vaikigalių automobilis stirksotų prie�ais mano biur�, - Barnis pa�nairavo į vaikus. - Atgal pareisit pės�iomis - jums tik į naud�.

- Jums �itai nepraeis geruoju, - pro suk�stus dantis i�ko�ė Lorelė.

Bet Barnis tik nusijuokė. Paleid�s mergaitės rank� su�iuro į raudon� dėm� ant savo delno - Deivido krauj�.

- Fui, �lyk�tynė, - bambėjo balta nosine trindamas krauj� nuo rankų. - Veskit juos i� �ia.

Vyrai suri�o Deivid� ir Lorel� ir nusitemp� įgrūdo juodu ant galinės Deivido Civiko sėdynės.

- Dabar galit �aukti kiek tinkami, - vypsodamas mestelėjo raudonplaukis, - niekas jūsų negirdės.

Ta�iau �aukti nebuvo jokios prasmės.

Automobiliui pajudėjus su�vys�iojo gatvės �ibintui - �viesos u�teko, kad mergaitė į�iūrėtų draugo veid�. �andikaulis buvo perkreiptas, berniukas atrodė i�sigand�s ne ma�iau nei ji pati, ta�iau �aukti nė nemanė.

- Kaip smagu vėl i�lėkti prasibla�kyti, tiesa? - pirm� kart� garsiai prabilo randuotasis. Visai kitaip nei sėbro, �io vyro balsas buvo gilus, sodrus - tokį galima tikėtis i�girsti i� kokio nors seno nespalvoto filmo herojaus lūpų, o ne i� tokio grubaus, neta�yto veido.

- Aha, - kvatodamas pritarė randuotasis. Nuo to �vok��ian�io ir karkian�io juoko Lorelei net skrandį susuko. - Jau u�kniso tupinėti apie t� sen� �iuk�lių krūv� ir laukti, kol nutiks kas smagaus.

- Mes geriausi i�viso būrio, o Barnis elgiasi taip, lyg būtume niekas. Pasiuntė susitvarkyti su vaikais. Vaikigaliais!

- Aha. - Kelias sekundes patylėj�s pridūrė: - Turetume ne mesti juos į up�, o suplė�yti gabalais. Pasijustume tikrai geriau.

Nuostabusis kino �vaig�dei tinkantis balsas sukikeno - tyliai, bet suskambo visas automobilis. Lorelei per nugar� perbėgo �iurpuliukai.

- Man patiktų, - randuotasis atsisuko į vaikus - jo rami �ypsena varė siaub�. Atsidus�s vėl su�iuro į keli�. - Bet jų neturi rasti dar kelias dienas. Gabalus sunku paslėpti, net upėje. - Patylėj�s pridūrė: - Geriau laikykimės nurodymų.

-

Lorele?

Deivido �nab�desys akimirkai atitraukė mergaitės dėmesį nuo u�puolikų.

K�?

Gailiuosi, kad netikėjau tavo kalbomis apie Barnį.

Nieko tokio.

Taip, bet turėjau pasitikėti tavo nuojauta. Kaip norė�iau... - berniuko balsas nutilo, po kelių sekund�ių vėl prabilo: - Norė�iau, kad būtume...

- Nedrįsk pradėti atsisveikinimus, Deividai Losonai, - kiek galėdama tyliau suku�dėjo Lorelė. - Dar niekas nebaigta.

- Oi, nejaugi? - sumi�o berniukas. - Ir k� tu siūlai?

- K� nors sugalvosime, - atsakė mergaitė. Spragtelėjo posūkio lemputės jungiklis, automobilis sulėtino greitį. Mergaitė juto, kaip ratai darda per purvin� keliuk�, o visos �viesos lieka u� jų. Kelias minutes automobilis dar pasikratė, o paskui sustoj� vyrai atidarė dureles.

- Metas, - parei�kė randuotasis. Veide buvo neperprantama, buka i�rai�ka.

-Jums nebūtina �itai daryti, - i�si�iojo Deividas. Mes tylėsim kaip �uvys. Niekas...

- �a, - delnu u�dengė berniuko burn� raudonplaukis. Tylėk ir klausykis. Girdi ?

Lorelė sukluso. Girdėjo kelis pauk��ius, svirpiant �iogus, bet u�vis garsiausiai tolumoje o�ė Cetko upės vandenys.

- Tai jūsų ateities garsai. Upė laukia nesulaukia, kol galės apkabinti judu. Eime, - paragino grubiai statydamas Deivid� ant kojų. - Jums paskirtas pasimatymas, nenorėtume, kad pavėluotumėte.

Vyrai nuginė belaisvius tamsiu taku. Vienas vyrų gerg�d�ian�iu balsu traukė siaubingai nepataikydamas j nat�: �O, Senandon, kaip trok�tu tave grei�iau i�vysti, o tolyn vis savo vandenis ne�i...� Lorelė susiraukė, nes basų kojų pir�tai vėl atsidau�ė j akmenį, ir mergaitė pirm� kart� gyvenime pasigailėjo, kad neavi tikrais batais, o tik atviromis basutėmis.

Med�iai praretėjo, ir visi keturi sustojo prie�ais Cetko up�. Lorelei net kvap� u�ėmė �iūrint į lekian�ias pro �alį putotas baltas bangas. Randuotasis pastūmė mergait� ant �emės.

- Sėdėk �ia, - suniurzgė jai. - Tuojau grį�ime.

Suri�tomis rankomis negalėdama atsiremti, Lorelė i�sitiesė ant pilvo, skruostu prigludo prie tamsios drėgnos �emės. Tuojau �alia jos tė�kėsi ir Deividas, o jų padėtis atrodė visai bevilti�ka. Lorelė galvojo, kad viskas per j�, bet kaip atsipra�yti �mogaus, kurį tuojau nu�udys?

Nemaniau, kad viskas taip baigsis, - sumurmėjo Deividas.

Ir a� ne, - pripa�ino mergaitė. - Mirti nuo... o kaip manai, kas jie tokie? A� ne... nemanau, kad tai �monės. Nė vienas jų. Gal net ir Barnis - ne �mogus.

Deividas atsiduso.

- Dar niekada taip nenorėjau pripa�inti, jog esi teisi.

Kelias akimirkas draugai tylėjo.

- Kiek ilgai tai truks ? - paklausė mergaitė neatplė�dama akių nuo putotų bangų.

Deividas papurtė galv�.

- Ne�inau. Kiek ilgai gali sulaikyti kvėpavim�? - berniukas liūdnai nusijuokė. - Spėju, i�liksi daug ilgiau nei a�, - juokas nutilo, Deividas atsiduso.

Prireikė kelių sekund�ių, kol Lorelei staiga kai kas toptelėjo j galv�.

- Deividai! - sukirbėjo nedidukė vilties kibirk�tėlė. Ar prisimeni mūsų eksperiment�? Pas tave namuose, virtuvėje? - mergaitė girdėjo, kaip grį�dami nuo upės murma u�puolikai. - Deividai, giliai, labai giliai įkvėpk, - su�nib�dėjo jam.

Vyrai ne�ėsi po akmenį ir dainavo ka�koki� mergaitei negirdėt� dain�. Aplink rankas apsivijo dar kelios virvės kilpos, mergaitė pajuto, kaip randuotasis tikrina, ar pakankamai sunkus akmuo, didumo sulig paplūdimio kamuoliu.

Po kelių minu�ių taip pat buvo paruo�tas ir Deividas.

- Ar jau? - paklausė sėbro randuotasis.

Lorelė nenuleido akių nuo upės. Iki kranto dar bent �imtas pėdų, nejau tie du tikisi, kad vaikai nueis patys? Tarsi pajut�s mergaitės nerim� randuotasis viena ranka pakėlė Lorel�, kita griebė akmenį, tarsi nei vienas, nei kitas nebūtų svėr� nė svaro ar dviejų. Raudonplaukis �iupo Deivid�. Lorelei nespėjus nė suvokti, kokie keisti dalykai dedasi, randuotasis �veitė j� į or�. Pro veid� �vilpė �altas oras, mergaitė dar suriko, auk�tai i�kilo, nuskriejo beveik į upės vidurį. Dar spėjo įtraukti nemenk� oro gurk�nį ir vandens pavir�ių perskrod�s akmuo įsitraukė j� po vandeniu.

Vanduo skaud�iai durstė lyg �altos adatos, vir� galvos u�sisklendė riaumojanti tamsa. Atsimerkusi, ausis i�tempusi Lorelė ėmė dairytis Deivido. Jo akmuo pralėkė visai pro pat Lorel�, vos nepataikė į galv� ir nugrimzdo į drumst� juodym� apa�ioje. Lorelė pagavo kojomis berniuko krūtin�, kai �is nėrė pro �alį. Prie Lorelės virve priri�tas akmuo trūktelėjo, ir mergaitė smarkiau apsivijo kojomis draug�. Vylėsi, kad jis spėjo gerai įkvėpti.

Praėjo vos kelios sekundės, ir akmenys nykiai dunkstelėjo j upės dugn�. Lorelė pa�velgė auk�tyn, bet nei�vydo nė menkiausio �viesos ruo�elio. Tiesiai prie� akis bolavo baltas Deivido veidas, bet nebuvo galima suprasti, ar jis dar turi s�mon�. Mergaitė tamsoje lūpomis pabandė surasti Deivido burn�. Pama�ius, kad draugo veidas taip pat juda, u�plūdo palengvėjimas. Judviejų burnos susitiko, mergaitė atid�iai priglaudė lūpas prie Deivido ir �velniai i�kvėpė tiesiai jam į burn�. Kelias akimirkas sulaik�s kvėpavim� berniukas i�kvėpė or� atgal. Tikėdamasi, kad jis supras, k� daro, Lorelė atitraukė burn� ir ėmė rangytis, mėgindama atlaisvinti virves.

Vanduo buvo ledinis, tad mergaitė suprato, kad turi veikti greitai. Pirma reikėjo atki�ti rankas prie� save - jei to nepavyks padaryti, tai net negalės vėl prisikapstyti iki Deivido ir duoti jam dar vien� oro gurk�nį. Pasilenkusi pirmyn mergaitė pabandė praki�ti rankas, perlipti per jas, bet nugara tiek nei�sirietė. Dar stipriau stengdamasi mergaitė juto, kaip skaud�iai trina rie�ų od�, bet nenustojo band�iusi - suprato, kad Deividas ilgiau nei�bus be oro. Paband�ius daugiau susilenkti, suskaudo nugar�, bet mergaitė tik dar labiau stengėsi.

Kūnas prie�inosi, ta�iau galop rankos praslydo po keliais, ir perkėlusi per jas kojas mergaitė ėmė bejėgi�kai dairytis Deivido. Apkabinusi jo kakl� vėl prispaudė lūpas prie jo burnos. Draugai pasikeitė keliais atokvėpiais, Lorelė tuo metu bandė nuspr�sti, ko griebtis toliau. I�kvėpusi daug oro Deividui j plau�ius, vėl atsiplė�ė nuo jo. Patraukusi u� virvės, kuri buvo priri�ta prie akmens, pasiekė dugn� ir sustingusiais i� �al�io pir�tais ėmė graibytis ko nors a�traus.

Ta�iau upė pasirodė per srauni. Viskas, kas ka�kada gal ir buvo a�tru, dabar jau tapo nugludinta, lygu. Mergaitė pakilo auk��iau, kad duotų Deividui dar kelis kartus įkvėpti, ir �į sykį nusileido į dugn� įsitvėrusi draugo virvės. Pasikrap��iusi aplink akmenį apvyt� mazg�, ji lėtai ėmė traukti vien� kilp�, bandydama j� atmegzti.

Po kelių bandymų mergaitė vėl parplaukė atgal duoti berniukui oro. �is bandė praki�ti rankas pirmyn, kaip ir Lorelė, bet nebuvo toks lankstus, tad sekėsi nekaip. Giliai atsikvėp�s Deividas vėl ėmėsi bandyti perki�ti rankas, ta�iau sekėsi nė kiek ne geriau. Lorelė sugrie�ė dantimis - teks krap�tytis vienai. Lėtai nusliuogė virve �emyn, prie mazgo aplink akmenį.

Teko dar tris kartus kvėpti or�, kol galop mazgas rankose persiskyrė. Ta�iau virvė vis dar buvo įstrigusi po did�iuliu akmeniu. Tvirtai įsispyrusi pėdomis į upės dugn� mergaitė kilstelėjo akmenį, pabandė i�laisvinti paskutin� virvės kilp�. Kojos paslydo, nusmuko viena neriant į ledinį vandenį dar likusi įspiriama basutė. Kojų pir�tais ap�iupinėjusi akmenuot� dugn�, rado kaip įsispirti tvir�iau ir vėl kibo į akmenį - bandė pajudinti jį dar bent truputį. Pajutusi, kad akmuo pasiduoda, puolė stumti dar tvir�iau. Sraiga kojos neteko atramos, Lorelė paslydo. Upės srovė pagavo ne�ti mergait�, virvė įsitempė, kartu trūktelėjo ir mergaitės rankas.

Ne�amas srovės pro �alį nusklendė balsvas Deivido �e�ėlis - berniukas liko nepasiekiamas, Lorelė nespėjo net pabandyti jį sugriebti. Prabėgo vos sekundė, ir Deividas dingo i� akių, tik besisklaidan�ių burbulų pėdsakas i�davė, kad berniukas k� tik buvo �ia.

Deividui dingus Lorel� apėmė neviltis. Turėjo visk� geriau suplanuoti. Viskas, apie k� galėjo galvoti bejėgi�kai spoksodama j tams�, tai, kad praėjo daug laiko nuo paskutinio Deivido įkvėpimo.

Baimė neleido galvoti, bet Lorelė bandė nepasiduoti panikai. Oro stygius pradėjo spausti krūtin�, ta�iau sukėlė ne tiek daug nepatogumų, kaip kiti neduodantys ramybės pojū�iai. Nuo Deivido akmens stūmimo kojų pėdos buvo nubrozdintos, rie�us per�ėjo ten, kur vis dar buvo įsirė�usios virvės, be to, mergaitė bejėgi�kai skery�iojo pagauta srovės.

Lorelė u�simerkė, kelias sekundes prisiminė tėvus, pabandė atgauti ramyb�. Negali leisti mamai netekti visos �eimos. Perimdama rankas mergaitė pama�u prisitraukė virve prie akmens. Jei pavyko Deivdui, tai telieka viltis ir jai. Dėl �al�io pir�tai dabar buvo dar labiau sugrub�, o randuotasis pasistengė labiau nei jo sėbras. Mazgai pasidavė daug lė�iau, ir kol juos atnarpliojo, krūtinė jau �aukte �aukėsi oro - tokios agonijos anks�iau nebuvo jautusi.

O sunkioji dalis dar prie� akis.

Suradusi patikim� atram� kojų pir�tams stumtelėjo akmenį melsdamasi, kad jis pasiduotų lengviau.

�is nė nekrustelėjo.

Mintyse susikeikė ir apsiverkė - net vandenyje skruostai paplūdo a�aromis. Kelias brangias sekundes u�truko, kol i�judino kilis ma�esnius, did�iajam akmeniui neleid�ian�ius pakrutėti akmenukus, ir vėl įsispyrė per�in�iomis,

tvinksin�iomis pėdomis. Stūmė i� visų jėgų, ir kai jau akyse beveik pasidarė tamsu, akmuo pajudėjo. Lorelė perkėlė rankas ir vėl pastūmė, tuo pa�iu metu i�kvėpdama i� plau�ių paskutinį or�, o akmuo pasislinko per kelis centimetrus pirmyn. Dar, dar truputėlį.

Staiga mergaitė nuskriejo su srove tarsi skudurinė lėlė, nė nenutuokianti, į kuri� pus� vir�us. Bejėgi�kai spardėsi, bandė ko nors įsitverti drumzliname, tamsiame vandenyje. Pir�tu u�kliudė akmenį, prilenkusi kelius atsispyrė ir i� paskutinių jėgų nėrė auk�tyn. Kai pagalvojo, kad daugiau nei�tvers nė sekundės, veidas i�niro į pavir�ių, ir mergaitė įkvėpė pilnus plau�ius oro.

Srovė vis dar ne�ė mergait�, ir nors �i yrėsi kranto link, kūnas visi�kai neklausė. U��iuopusi dugn�, mėgino stotis, bet kojos linko per kelius. Banga parblo�kė j� �emyn, kojos it lankos trankėsi į akmenis.

Ka�kas ū�telėjo vir� galvos, u�krito tiesiai ant Lorelės. Mergaitė sudejavo - suprato, kad j� surado tiedu galva�ud�iai ir dabar jie imsis u�baigti pradėt� darb�. Ta�iau stiprūs gniau�tai pasiekė mergaitės liemenį ir kilstelėjo j� auk�tyn. Tolyn nuo negailestingų akmenų.

- Pagavau tave, - mergaitei į ausį su�nib�dėjo Deividas, jo �od�ius nusine�ė �niok��ianti upė. Vis dar suri�tos berniuko rankos buvo permestos Lorelei per liemenį, jis sunkiai slinko per seklum� prie kranto. Nutemp�s mergait� dar kelias pėdas krantu, sunkiai sudribo ant nendrėmis nuklotos �emės. Abu gulėjo sunkiai gaudydami or�, visai prie ausies mergaitei kaleno Deivido dantys.

- A�iū, Dieve, - atsiduso berniukas, ir jo rankos aplink Lorelės liemenį suglebo.

Praėjo keliolika minu�ių, kol vaikai sugebėjo pajudėti. Nukėl�s rankas nuo Lorelės, Deividas visu kūnu virpėjo i� �al�io.

- Jau maniau, kad niekada tav�s nepamatysiu, - tarė jis. - Kai perkėliau rankas j priekį ir galėjau stebėti laikrodį, tu i�buvai po vandeniu beveik penkiolika minu�ių.

Penkiolika minu�ių! Lorelė staiga labai apsid�iaugė, kad pirma i�vadavo Deivid�. �is būtų mir�s ir po penkių minu�ių.

- Kaip tau pavyko pasiekti krant�?

- Tik per didelį, labai didelį u�sispyrim�, - vangiai nusi�ypsojo Deividas. - Abejojau, ar i� viso pavyks. Ta�iau vis yriausi, kapanojausi, kai tik galėdavau - atsikvėpdavau ir galop pasiekiau seklum�, - berniukas palinko artyn, jųdviejų pe�iai susilietė. - Neįsivaizdavau, kur tu buvai. Net nesuvokiau, kurioje vietoje likai priri�ta, nes visa upė juodavo tamsoje. Vis vaik��iojau krantu �en bei ten ie�kodamas bent kokio �enklo.

-O k�, jei tiedu bjaurybės būtų lauk�? - susirūpino Lorelė.

Buvau pasiry��s surizikuoti, - �velniai atsakė berniukas. Visas jo kūnas sudrebėjo, ir Lorelė sunkiai pakilo ant kojų.

Keikia tave su�ildyti, - parei�kė ji. - Pabuv�s tokiame vandenyje gali visai at�alti.

- O tu? Juk pralindėjai vandenyje dar ilgiau.

Lorelė papurtė galv�.

- A� nesu �iltakraujė, pameni? Eime, paie�kosim ko nors a�traus nupjauti virvei, - mergaitė pasilenkusi pradėjo �valgytis po krant�.

- Ne, - paprie�taravo Deividas. - Grį�kime į mano automobilį. Tenai turiu peilį. Taip u�truksime ma�iau laiko.

- Manai, rasi jį?

- Geriau jau rastume, kitaip jokios naudos i� to, kad i�sikapstėm i� upės.

Vaikai sunkiai nupėdino upe auk�tyn - ėjo kelias minutes, kol vietovės pradėjo rodytis pa�įstamos.

- �tai, - rodydama į �em� �ūktelėjo Lorelė. Ant kranto kuo ramiausiai tysojo balta įspiriama mergaitės basutė kita dar laikėsi ant pėdos. - Tikriausiai pame�iau j�, kai randuotasis mane pakėlė.

Įsispoksoj�s į basut� Deividas stabtelėjo.

- Kaip jiems tai pavyko, Lorele? Pakėlė mane viena ranka!

- Ir mane, - linktelėjo mergaitė. Nenorėjo pasakoti Deividui, kokie sunkūs buvo tie du priri�ti akmenys. - Automobilis turėtų būti ka�kur ten, - mostelėjo ji galva. Tro�ko kuo toliau palikti up� ir niekada prie jos negrį�ti.

- Nenorėtum pasiimti ? - paklausė Deividas lenkdamasis pakelti batelio.

Pa�velgus į nutrint� balt� basut�, Lorelei net skrandį susuko. Kojos buvo nubrozdintos, bet nenorėjo nė pagalvoti apie tai, kad vėl apsiaus pamest� bat�.

- Ne, - tvirtai atrė�ė ji. - Mesk atgal.

Takeliu vaikai kapstėsi lėtai - ne�vietė net mėnulis. Du kartus teko grį�ti i� kur atėjus, bet nepraėjus nė pusvaland�iui Deividas suklupo prie automobilio ir ėmė rato dangtyje ie�koti atsarginio rakto.

- Sakiau mamai, kad tai kvaila mintis, - kalendamas dantimis ai�kino berniukas, - bet ji patikino mane, jog vien� dien� labai d�iaugsiuosi, kad jį ten pasidėjau. - Sugraib�s �vilgantį rakt� i�kėlė jį dreban�iomis rankomis. - Nemanau, kati mama galvojo kaip tik apie toki� situacij�. - Berniukas įki�o raktelį į automobilio baga�inės spynel�, ir abu vaikai lengviau atsiduso, kai spyna spragtelėjo ir baga�inis dangtis pakilo. - Kai tik parsirasiu namo, nupirksiu jai gėlių, pa�adėjo jis. - Ir dar �okolado.

Deividas nerangiai pasirausė įrankių dė�utėje, i�traukė i� jos nediduk� ki�eninį peilį. Kol nudzirino storas virves, praėjo kelios minutės, bet tai vis tiek buvo milijon� kartų geriau nei zulinti jas akmeniu. U�ved�s variklį, pasuko �ildymo rankenėl� iki pat galo. Abu vaikai įsitaisė ant priekinių sėdynių, rankas suki�o prie pat �ilt� or� pu�ian�ių ventiliatorių ir bandė prad�iovinti dar �lapius drabu�ius.

- Galėtum nusivilkti mar�kinėlius ir apsirengti mano striuk�, - pasiūlė Lorelė. - Ne ka�in kas, bet ji bent jau sausa.

- Negaliu, - papurtė galv� Deividas. - Tau pa�iai reikia.

- Mano kūnas prisitaiko prie bet kokios temperatūros - bent jau visada prisitaikydavo. Tai tau reikia su�ilti, - paai�kino mergaitė matydama, kaip kei�iasi draugo veidas - Deividas niekaip negalėjo apsispr�sti, kas svarbiau - d�entelmeni�kumas ar noras su�ilti.

Reikia pripa�inti, kad Deividas susivaldė ir susitikimo metu elgėsi kuo puikiausiai, ypa� turint galvoje tai, kad jį pri�adino keistuolis, kuris tik dėbsojo į jį, kol Lorelė lemendama pristatinėjo vyrukus vienas kitam. Paai�kinim�, kad tie u�puolikai buvo troliai, jis priėmė geriau nei Lorelė - mergaitė net pamanė, kad Deividas ne visai pabud�s arba dar neatsigav�s i� nuostabos. Kad ir kaip ten buvo, jis pajėgė vairuoti.

Tamenis įsirop�tė ant u�pakalinės sėdynės ir paliko dureles atviras, �vilgsniu rodydamas Lorelei sėsti �alia jo. Mergaitė dirstelėjo į Deivid� - drabu�iai suglam�yti, murzini po nuotykio upėje, o ant skruosto, kurį u�gavo Lorelė, jau ry�kėjo mėlynė, ir atsipra�omai nusi�ypsojusi bei u�dariusi galines automobilio dureles slystelėjo ant priekinės keleivio sėdynės. Tamenis taip lengvai nesitaikstė su praradimu ir, kai Deividas pasuko į greitkelį, pasilenk�s pirmyn apglėbė sėdynės atlo��, kad galėtų u�dėti rank� Lorelei ant peties.

Jei Deividas prieblandoje tai ir pastebėjo - nieko nesakė.

Lorelė pa�velgė į laikrodį. Beveik keturios. Mergaitė atsiduso.

- Mano mama i�sikraustys i� proto. O tavoji ? - paklausė ji Deivido.

- Tikiuosi, kad ne. Pasakiau jai, kad galiu pasilikti su tavimi per naktį. Mama dar pridūrė, kad nieko tokio, jei praleisiu pamokas. Kai tik bus tinkamas metas, paskambinsiu jai ir pasakysiu, kad esu su tavimi.

- Jei ji bent nutuoktų... - neai�kiai numykė Lorelė.

- Koks planas? - paklausė Deividas, mėgindamas pakeisti tem�.

Atsiliepė Tamenis.

- Nuve�i mane prie to namo, a� pasirūpinu troliais, parve�i mane atgal. Labai paprasta.

- Papasakok daugiau apie tuos trolius, - papra�ė Deividas. - Tai baisiausi padarai, kokius tik kada nors ma�iau.

- Tikiuosi, baisesnių ir nei�vysi.

Deividas net sudrebėjo.

- Ir a� tikiuosi. Kai jie nusitempė mus prie upės, tas... trolis pakėlė mane tarsi bū�iau koks pūkelis. O a� juk ne ma�iukas.

- Na, u� mane auk�tesnis, �itai pripa�įstu, - Tamenis atsisuko į Lorel�, ir jo globėji�kas tonas dingo staiga, kaip ir atsirad�s. - Troliai yra... na jie tarsi kokia evoliucijos klaida. Troliai - gyvūnai, kaip ir tu, Deividai - primatai. Ta�iau ne �monės. Kaip jau patys patyrėte - stipresni u� �mones ir grei�iau i�sigydo su�eidimus. Ka�kas pana�aus, tarsi evoliucija būtų band�iusi sukurti tokį lyg ir super�mogų, ta�iau jai nepavyko.

- Nepavyko, nes jie bjaurūs? - paklausė Deividas.

- Bjaurumas - tik pa�alinis poveikis. Bėda ta, kad jie nedera.

- Kaip suprasti - nedera? - susidomėjo Lorelė.

- Troliai - nesimetri�ki. �monės da�niausiai simetri�ki - kiek tik tokie gali būti gyvūnai, turint galvoje jų netaisyklingos formos l�steles. Dvi akys, dvi rankos, dvi kojos. Viskas to paties ilgio ir proporcijų, bent jau ma�daug. Tikrai įspūdinga, kai pagalvoji.

- K� pagalvoji? - kar�tai puolė Deividas.

- Kai pagalvoji, kad l�stelės tokios nevienodos. �ito nepaneigsi net ir būdamas toks protingas, kaip Lorelė nuolat kartoja man, - pastaba buvo padaryta taip pat gana kar�tako�i�kai, ta�iau netikėtai nuramino Deivid�. - Mudu su Lorele, - kalbėdamas Tamenis paglostė mergaitei kakl�, - esame absoliu�iai simetri�ki. Jei galėtum perlenkti kūn� pusiau, kiekviena dalelė idealiai sutaptų. �tai kodėl Lorelė atrodo visai kaip viena jūsų mados modelių. Simetrija.

- O troliai - nesimetri�ki? - paklausė mergaitė, trok�dama kuo grei�iau nukreipti kalb� nuo sav�s.

Tamenis papurtė galv�.

- Nė i� tolo. Pameni, minėjai, kad Barnio akis i�varvėjusi ir nosis ne viduryje veido. Tai tik fizinė asimetrija. Beje, pas Barnį ji dar nelabai pastebima. Paprastai �itaip nebūna. Man teko matyti trolių kūdikių taip siaubingai i�kraipytų, kad net jų bjauriosios motinos nenorėdavo tokių auginti Kojos auga i� galvos, kaklai kreivai įstatyti į pe�ius. Vaizdas - kraupus. Ka�kada seniai fėjos bandydavo tokius nelaimėlius priglausti. Ta�iau jei evoliucija numojo ranka, tai nieko nepadarysi - i�nykimas nei�vengiamas. Beje, problemos ne tik dėl i�vaizdos. Kuo esi kvailesnis - kuo labiau evoliucija pasity�iojo i� tav�s, tuo ma�iau kūne simetrijos.

- Kodėl troliai visi�kai nei�mirė? - negalėjo suprasti Deividas.

- Deja, nėra to blogo, kas nei�eitų j gera - tokie kaip Barnis troliai gali prasmukti j �monių pasaulį. Kai kuriems netgi pavyksta įgauti tam tikros vald�ios. Net neįsivaizduojame, kiek jų galėtų būti, bet trolių galima tikėtis i�vysti bet kur.

- Kaip juos atskirti nuo �monių?

- �ia ir yra bėda - tai nelengva. Kartais beveik neįmanoma, bent jau ne sargybiniui. Troliai papras�iausiai nepasiduoda mūsų ap�avams.

- Visi�kai? - susidomėjo Lorelė.

- Bent jau ne pavasario fėjų burtams. Gaila, bet ne. �iandien būtų daug lengviau susidoroti su jais. Yra keli �enklai, kurie leid�ia atskirti trolius nuo �monių, ta�iau daugum� tų �enklų galima nuslėpti.

- Kokie tai �enklai? - vėl paklausė mergaitė.

- Nuo senų senovės troliai gyveno po �eme, nes jų oda bijo saulės �viesos. �iuolaikiniai i�radimai, tokie kaip kremas nuo saulės, apsauginiai losjonai, leid�ia jiems geriau jaustis ant �emės, ta�iau net ir tokiu atveju retai kada jų oda atrodo sveikai.

Lorelė net susiraukė prisiminusi, kaip to padaro Besės oda, nutrinta antkaklio, luposi, ply�inėjo ir skilinėjo.

- Be to, kad troliai nesimetri�ki, jų akys da�niausiai būna skirtingų spalvų - tik �itai taip pat galima nuslėpti kontaktinių l�ių pagalba. Tikriausiai vienintelis būdas įsitikinti, ar prie� tave trolis - tai pastebėti jį demonstruojant jėg� arba sugauti ėdant did�iulį kruvinos mėsos gabal�.

- Barnis buvo su�avėtas i�vyd�s ant mano rankos krauj�, - prisiminė Lorelė.

- Tu nekraujuoji, - nustebo Tamenis.

- Na, tai nebuvo mano kraujas - kraujavo Deividas.

- Ant tavo rankos ?

Mergaitė linktelėjo.

- Jis įsipjovė rank�, kai mus įsitraukė pro lang�. Ten pat įsirė�iau nugar�.

- Ir daug nukraujavo? - susidomėjo Tamenis.

- Pakankamai, kad i�sikruvintų visas Barnio delnas, kai jis sugriebė mane.

Tamenis sukikeno.

- Tai paai�kina, kodėl jus įmetė į up�. Joks trolis, būdamas sveiko proto, nebandytų paskandinti fėjos. Jis nesuprato, kas esi.

- O kaip galėjo suprasti ?

Tamenis atsiduso.

- Deja, labai nesunku atskirti fėjas nuo �monių. Troliai puikiai jau�ia kraujo kvap�, o fėjos kraujo neturi. Trolis negali visi�kai u�uosti fėjos, nebent kai �i �ydi. Pasirod�s krauju nekvepiantis �mogaus pavidalo padaras būtų tuojau pat sukėl�s trolių įtarimus.

- Bet ant man�s pribėgo nema�ai Deivido kraujo. Taigi Barnis u�uodė jo kvap� ir nieko neįtarė ?

- Tai vienintelis logi�kas paai�kinimas.

- O kaip tuomet ligoninėje?

- Ligoninė troliams visa kvepia krauju. Net dezinfekcinis skystis nepermu�a kraujo aromato. Ligoninėje trolis nepastebėtų nė de�imties fėjų.

- O namuose, - prabilo Deividas, - k� tik grį��s nuo lau�o atsidaviau dūmais.

- Barnis buvo pas jus namuose? - stipriau suspausdamas mergaitei petį sunerimo Tamenis. - Pamir�ai �itai paminėti.

- Seniai. Tada ne�inojau, kas jis toks.

Tamenio ranka dar stipriau įsikirto mergaitei į petį.

- Tau labai, labai pasisekė. Jei jis būtų anks�iau suprat�s, kas esi, dabar tikriausiai tav�s jau nebūtų tarp gyvųjų.

Lorelei ėmė svaigti galva, ji atsilo�ė, atsirėmė į sėdyn�, prisiglaudė tiesiai Tamėniui prie skruosto. Suprato padariusi klaid�, bet nepasitraukė.

Automobilis artinosi prie Brukingso, ir Tamenis pradėjo kamantinėti Lorel� apie Barnio namų i�planavim�.

- Bus papras�iau, jei eisiu su tavimi, - paprie�taravo mergaitė apibūdinusi t� nam� visais, kokius tik galėjo sugalvoti, būdais. Tai buvo ne ka�in kas - nam� matė tik tamsoje.

-Jokiu būdu. Nerizikuosiu tavimi - esi per daug svarbi.

- Ne tokia jau ir svarbi, - bambėjo mergaitė slysdama ant sėdynės �iek tiek �emiau.

- Tu esi �emių paveldėtoja, Lorele. Nemanyk, kad tai menkniekis.

- Galė�iau padėti, būti u�nugaryje.

- Nereikia man tavo pagalbos.

- Kodėl? - pyktelėjo mergaitė. - Ar todėl, kad nesu specialiai pasirengusi sargybinė?

- Todėl, kad tai per daug pavojinga, - at�ovė Tamenis pakeltu tonu. Atsirėmė į atlo��. - Nenoriu vėl tav�s netekti, - su�nab�dėjo jis.

Mergaitė atsiklaupė ant sėdynės ir atsisukusi su�iuro į fėjų sargybinį. Jo veidas ankstyvoje ryto prieblandoje buvo vos matomas.

- O kas, jei pri�adėsiu nesirodyti, laikytis nuo�alyje? Jei tau kas nutiks, mes turime �inoti.

Tamenio veidas nė nekrustelėjo.

- Nebandysiu kautis ar dar k� nors daryti, - pa�adėjo Lorelė.

Tamenis tylėjo, kelias sekundes svarstė.

-Jei neleisiu, vis tiek seksi paskui mane?

- �inoma.

Atsidus�s Tamenis u�vertė akis.

- Paklausyk, - pasilenkė pirmyn, nosimi beveik lietė mergaitės nosį ir prakalbo tyliai, bet taip įsakmiai, kad Lorelė pasigailėjo i� viso u�siminusi apie tai. - Jei kils problemų, mane paliekate. Va�iuojate tiesiai pas �erį ir pasakote jam, kas nutiko. Pa�adi?

- Negalė�iau palikti tav�s, - papurtė galv� mergaitė.

- Noriu, kad pri�adėtum, Lorele.

- Taip vis tiek nenutiks. Kaip sakei �eriui - nėra ko nerimauti.

- Nenukreipk kalbos. Noriu, kad pri�adėtum.

Lorelė prikando apatin� lūp�, pasvarstė, ar nėra kokio

būdo kaip nors i�sisukti. Ta�iau Tamenis nė neketino atstoti.

- Pa�adu, - niūriai sumurmėjo mergaitė.

- Tada gali eiti kartu.

- O kaipgi a� ? - sukluso Deividas.

- Neįmanoma.

- Kodėl? - neatly�o berniukas spausdamas vair�. - I� man�s daugiau naudos nei i� Lorelės. Oi, tik neįsi�eisk, - �ypsodamasis pridūrė.

- Gerai, manau, kad galėtum eiti kartu, - gudriai �ypsodamasis nusileido Tamenis, - jei nori pabūti masalu.

- Tameni! - pyktelėjo mergaitė.

- Tai tiesa. Jis �mogus ir dar turi atvirų �aizdų. Ponas Barnis u�uos jį i� toliausiai - u� kokių trijų �imtų metrų. Gal net toliau. Arba Deividas ry�tasi būti jauku, arba nėra ko eiti, - pasilenk�s Tamenis kum�telėjo Deivido petį - bet kas kitas būtų �itai palaik�s draugi�ku stuktelėjimu, ta�iau Lorelė �inojo geriau. - Nagi, draugu�i. Siūlau tau vartų vairuotojo pareigas.

Deividas negalėjo gin�ytis. Nebent būtų primygtinai reikalav�s tapti masalu troliams.

I� 101 gatvės pasuko į Alderio gatv� kaip tik tada, kai pradėjo rausvėti dangus. Kai priva�iavo Meipl gatv� ir pradėjo judėti tuo pa�iu mar�rutu, kuriuo Deividas ir Lorelė skubėjo praeit� naktį, mergaitė ėmė vis labiau nervintis. Praeit� naktį ji buvo tokia pasitikinti savimi, net pasipūtusi. �inojo, kad yra teisi, norėjo su�inoti ties�. Dabar jai niekaip nėjo i� galvos, su kuo teks susidurti, ir pasitikėjimas savimi spar�iai nyko.

- Tameni? - kreipėsi mergaitė, nors gerai suprato, kad laikas netinkamas. - Kokiu būdu augalas gali nugalėti siaubingai stiprų trolį ?

Tamenis nė ne�yptelėjo. Veidas liko akmeninis, akys primerktos.

- Slaptumu, - tyliai atsiliepė po kurio laiko. - Slaptumu ir grei�iu. Tai vieninteliai privalumai, kuriuos turiu.

Lorelei nepatiko tai, kaip nuskambėjo �is atsakymas.

Deivido

civikas

lėtai įriedėjo į aklagatvį prie Syklifo.

- Tas namas pats paskutinis, - rodydama parei�kė Lorelė.

- Tada sustokime �tai ten, - nutarė Tamenis.

Deividas nuvairavo automobilį prie �aligatvio, ir visa

trijulė sėdėjo �iūrėdami į did�iulį nam�. Su�vitus pirmiesiems ryto spinduliams, buvo galima spėti, kad pastatas ka�kada buvo pilkas. Lorelė ap�iūrinėjo ap�epusius riestus dro�inius ant pakraigės ir i�gra�intus langų rėmus, bandė įsivaizduoti, koks nuostabus turėjo būti �is namas prie� �imt� metų. Kaip seniai jis priklauso troliams ? Pagalvojusi, kad t� nam� jie galėjo nusipirkti arba papras�iausiai i��udyti �eim�, kuriai jis priklausė, mergaitė sudrebėjo. �iuo metu antrasis variantas atrodė tikėtinesnis.

Tamenis i� kuprinės i�sitraukė dir��, patikrino ant jo esan�ias ma�utes ki�enėles. I�tiesė mergaitei odin� juost�, kurioje buvo u�ki�tas peiliukas.

- Gal prireiks, - pasakė.

Peilis gulėjo mergaitės delne, atrodė gana sunkus. Kelias akimirkas Lorelė spoksojo į jį.

- Dir�� reikia u�sijuosti ant juosmens, - u�siminė Tamenis.

Mergaitė dėbtelėjo į jį, bet u�sijuos� dir�� ant liemens, u�sisegė.

- Pasiruo�usi? - paklausė Tamenis. Dabar jo veidas buvo rimtas. Plaukų sruogos, u�kritusios ant kaktos, metė �e�ėlius, kurie atrodė kaip ant akių i�pie�ti dry�iai. Buvo susikaup�s, surauktais antakiais, ant kaktos įsirė�usi rauk�lė gadino puikius jo bruo�us.

- Pasiruo�usi, - su�nab�dėjo mergaitė.

Tamenis i�sirop�tė i� galinės sėdynės ir labai tyliai u�darė duris. Atsisegusi saugos dir�� Lorelė pajuto ant peties Deivido rank�. Kai mergaitė atsisuko, jis akimirk� dėbtelėjo į Tamenį.

- Neik, - suku�dėjo piktai.

Mergaitė suspaudė jam rank�.

- Privalau. Negaliu leisti eiti jam vienam.

Deividas sukando dantis ir niūriai palingavo galva.

- Grį�k, - paliepė.

Lorelė neprisivertė tarti nė �od�io, tik linktelėjo ir atidarė dureles. Palenk�s galv� Tamenis dirstelėjo į Deivid�.

- Ma�daug po de�imties minu�ių pajudėk, priva�iuok kiek ar�iau. Jei tame name iki to laiko dar niekas ne�inos apie mus, vadinasi, esame nebegyvi.

Deividas sunkiai nurijo seiles.

- Būk labai budrus. Jei kuris nors trolis atgrius ir norės tave prigriebti automobilyje - spausk kuo toliau, jei jie tave pa�iups, ir mums galas. Sauk kuo grei�iau iki Lorelės gimtinės ir papasakok visk� �eriui.

Lorelei �i dalis visai nepatiko.

Tamenis kiek padvejojo.

- Atsipra�au, negaliu leisti tau imtis ko nors daugiau, - pridūrė nuo�ird�iai. - Tikrai, man labai gaila, - sargybinis paėmė Lorel� u� rankos ir nė neatsigr�damas nuėjo prie namo.

Atsisukusi per petį mergaitė dar ilgai �velgė į Deivid�, tik paskui nusigr�ė.

Tamenis ir Lorelė nuėjo aplink did�iulį plot� u�imantį nam�, beveik tuo pa�iu keliu, kuriuo praeit� naktį ėjo

Lorelė ir Deividas. Eidama savo pėdomis mergaitė juto, kaip spaud�ia krūtin� - vis labiau artinosi prie padarų, kurie bandė j� nu�udyti. Kas savo noru eina tiesiai mir�iai j nagus? Net papurtė galv� - niekaip negalėjo atsikratyti įkyrios minties. �vilgsnio neatitraukė nuo Tamenio nugaros. Jo pasitikinti savimi laikysena, net sėlinant pagal sien�, suteikė mergaitei daugiau dr�sos. �Turiu būti �ia dėl jo�, - mintyse vis kartojo Lorelė, kol galop toks elgesys pradėjo atrodyti protingas.

Kai jiedu priartėjo prie i�dau�to lango, Tamenis staigiu rankos judesiu sulaikė mergait�, prispaudė prie apsilaupiusios sienos. Dirstelėj�s į sulau�yt� lango rėm�, kurio troliai nė nepasivargino u�kalti, ėmė raustis prie dir�o pritvirtintose ki�enėse. I�traukė ka�k� pana�aus į bronzinį �iaud� ir įki�o jo vidun ka�kokį ma�� daik�iuk�. Priklaup�s ant vieno kelio pasitraukė toliau nuo sienos, akimirk� pasirodydamas tiems, kurie galėjo būti kambaryje. Paskui pūstelėjo į �iaud�, ir Lorelė i�girdo ka�in k� zvimbiant ore.

Tada Tamenis griuvo ant pilvo ir nuropojo po sulau�yta palange, tiesiai prie namo galo. Prigulusi prie �emės Lorelė nusekė jam i� paskos.

- K� padarei ? - paklausė pa�nib�domis.

Ta�iau Tamenis tik prispaudė prie lūpų pir�t� ir toliau slinko pirmyn. Po kelių sekund�ių Lorelė i�girdo tyliai gaud�ian�ius balsus. U� gero pusmetrio prie� j� stovėjo Tamenis - bandė i��niuk�tinėti, k� pavyks pamatyti u� kampo. �vilgtelėj�s į senovines medines groteles vijokliams, vos pastebimai �yptelėjo. Atsisuk�s į mergait� parodė į �em� greta sav�s ir be garso paliepė: �Lik �ia�.

Lorelė norėjo gin�ytis, bet pama�iusi, kokios tos grotelės suskilinėjusios ir aplū�inėjusios, nusprendė, kad papildomas jos svoris tikrai i�eitų ne j gera. Tamenis tylutėliai kilo auk�tyn - Lorelė nemanė, kad tai būtų įmanoma kariantis tokiu mediniu voratinkliu. Jis atrodė tarsi kokia mikli, į medį besirop��ianti be�d�ionė.

Susigū�usi prie namo kampo mergaitė �vilgtelėjo, kas vyksta. Randuotasis ir raudonplaukis tysojo ant murzinos sofos lygiai tokiame pa�iame purviname priebutyje. Jų balsai buvo per tylūs, kad mergaitė suprastų, apie k� troliai kalba, bet prisiminus jų pokalbius automobilyje gal buvo geriau negirdėti.

Randuotasis nusi�iovavo, o kitas trolis atrodė beveik bemieg�s. Kai Tamenis skuodė per stog�, Lorelės ausis sugavo vos girdim� slystelėjim�, ta�iau grei�iausiai abu pabaisos buvo per daug pavarg� ar i�sibla�k�, nes nė vienas net nedirstelėjo j t� pus�.

Nors to ir tikėjosi, Lorelė vos u�gniau�ė nuostabos �ūksnį, kai Tamenis grak��iai nuskriejo nuo stogo ir nutūpė ant �emės tiesiai troliams prie� nosis. Staigiu lyg �aibas rankų judesiu grieb�s trolių galvas dunkstelėjo jas vien� į kit�. Pabaisos sudribo ant sofos pagalvių ir nebejudėjo.

Lorelė �engė �ingsnelį artyn, po koja su�e�ėjo sausas lapas.

- Palauk, - tyliai perspėjo Tamenis. - Leisk man baigti. Tau nereikia �ito matyti.

Pagunda buvo pernelyg didelė. Fėjų sargybinis ne�iūrėjo į mergait�, tad �i nepatraukė galvos atgal u� kampo - susi�avėjusi Tameniu stebėjo ir svarstė, k� jis ketina daryti.

Sargybinis įrėmė kelį į randuotojo petį ir abiem rankom suėmė jo galv�. Kol Lorelė sumojo, kas tuojau įvyks, buvo per vėlu. Pla�iai i�plėtusi akis spoksojo, kaip Tamenis nusuko troliui sprand�, ausis pasiekė bjaurus trek�telėjimas. Atrėm�s randuot�jį į pagalv�, nusisuko į kit� trolį, o mergaitė negalėjo �iūrėti niekur kitur, tik į suglebusį veid� - be jokios gyvybės ir pirm� kart� neperkreipt� pa�aipios �ypsenos.

Kai Tamenis pakėlė kelį prie kito trolio peties, Lorelė skubiai pasitraukė u� kampo ir pir�tais u�siki�o ausis. Nieko tai negelbėjo. Raudonplaukio kaklo tra�kesys vis tiek prasibrovė iki ausų būgnelių, ir vaizduotė nupie�ė tai, ko nematė akys. Atsargus Tamenio pir�tų prisilietimas privertė mergait� pa�okti.

- Judinkis, turime skubėti, - apkabin�s Lorel� sargybinis traukė j� tolyn nuo negyvų trolių, ta�iau mergaitė vis tiek atsigr�usi per jo petj �vilg�iojo j du kūnus, kurie, regis, papras�iausiai miegojo.

- Ar būtinai reikėjo �ito? - su�nab�dėjo mergaitė bandydama prisiminti, kad tie patys vyrai bandė nu�udyti j� ir Deivid�. Bet dabar jie atrodė tokie bejėgiai, ryto prieblandoje dūluojantys veidai - sugleb� ir visi�kai ramūs.

- Taip. Viena sargybinių taisyklių skelbia, kad niekada negalima palikti prie�i�kai nusiteikusio trolio gyvo. Daviau priesaik� �itaip elgtis. Sakiau - tau nereikėjo eiti.

Prireikė vos akimirkos, kol Tamenis ka�k� i�sitraukė i� u� dir�o ir papur�kė galinių durų vyrius. Kai duris pastūmė, �ios atsidarė be jokio garso. Lorelė prisiminė Bes� ir labai nenoromis nusekė paskui Tamenį. Bet Besė nejudėdama tysojo ant grindų. Vyrukas pritūpė �alia jos, i�traukė i� kaklo nediduk� strėlyt�. Mergaitė prisiminė rud�jį �iaud� - dabar suprato, k� jis padarė.

- Ar ji negyva? - su�nab�dėjo Lorelė.

Tamenis papurtė galv�.

- Tik miega. Mirtinos strėliukės daug didesnės ir ne taip greitai veikia. Pabaisa būtų dar pa�okinėjusi ir sugriovusi visus planus, - Tamenis vėl u�ki�o rank� u� dir�o. Atsuk�s ma�� buteliuk� atsiduso.

- Dėl �itų padarų visada gailiuosi. Jie per daug kvaili, kad suvoktų, k� daro. Ne k� kaltesni u� tigr� ar liūt�, kurie persekioja grobį, bent jau i� prad�ių. Tik tada, kai i�moksta �iauriai nek�sti fėjų, kai tampa paklusniais �eimininko nurodymų vykdytojais, pasidaro be galo pavojingi - tokie ir lieka.

Pakėl�s Besės akies vok� įla�ino por� geltono skys�io la�ų.

- Nusibaigs po kelių minu�ių, - parei�kė dėdamas buteliuk� atgal į krep�elį.

Atsisuk�s į Lorel� Tamenis priki�o veid� taip arti, kad galėjo �nab�dėti tiesiai jai į ausį.

- Ne�inau, kur kitas padaras. Jei pavyks jį surasti ir netikėtai u�klupti, bus lengva. Taigi, sek mane, bet nuo �iol - daugiau nė �od�io. Gerai?

Lorelė linktelėjo ir tikėjosi, kad jai pavyks eiti bent puse tiek tyliai, kaip Tamenis. Niekada anks�iau ji nesijautė nerangi - vaik��iodavo grak��iau nei bendraam�iai, ta�iau palyginti su Tameniu pati sau atrodė nevikri kaip me�ka. Nenuleisdama akių nuo vyruko kojų ir �engdama tiksliai jo pėdomis, mergaitė įveikė laiptus daugiau ar ma�iau tyliai.

Jiedu praėjo trejas praviras duris - viduje nieko nebuvo, tik paklodėmis u�dangstyti baldai ir sūkuriais kylan�ios dulkės. �vilgtelėj�s pro ketvirt�sias duris, Tamenis tuojau pat griebėsi dir�o. Lorelė pastebėjo Barnio �e�ėlį, nutįsusį ant grindų nuo pro rytinį lang� įspindusios saulės, ka�kokiu būdu net �e�ėlio profilis neleido suklysti, kad tai tas pats vyras. Tamenis vėl i�sitraukė ilg�jį �iaud� ir priklaupė. Sulaik�s kvap� rūpestingai nusitaikė. Menkas pūstelėjimas, ir strėliukė nulėkė.

Lorelė �iūrėjo akis įsmeigusi į �e�ėlį. Staigus judesys, trolis tyliai suurzgė. Slinko am�inybe tapusios sekundės, paskui �e�ėlio galva bumbtelėjo į stal�. Fėjų sargybinis parodė į �em�, kur prie sienos kiūtojo susigū�usi Lorelė, ir su�nib�dėjo jai likti.

�įkart mergaitė pakluso.

Tamenis paselino pirmyn ir kelias sekundes patupėjo susigū��s u� nejudan�io trolio. Mergaitė stebėjo �e�ėlius - matė, kaip prie pabaisos galvos pakyla sargybinio rankos.

�inodama, kas bus toliau, ji stipriai u�merkė akis ir rankomis u�sidengė ausis. Ta�iau garsas, kuris nuaidėjo vėliau, buvo ne trak�telėjimas, bet �emas bosas, atsimu��s j sien� mergaitei u� nugaros.

- Nejau manei, kad pavyks tais kvailais fėjų triukais apmulkinti mane?

Lorelė atsimerkė ir �oko ten, kur vos prie� kelias sekundes dingo Tamenis. Barnio nematė, ta�iau jos draugas kniūbsojo ant �emės �alia sienos ir spoksodamas į Barnį purtė galv�. Mergaitė matė, kaip ilgasis �e�ėlis metasi ant Tamenio, ir jau �iojosi rėkti, kad perspėtų fėjų sargybinį, ta�iau �is jau buvo ding�s, o Barnis plojosi į sien� suskaldydamas tink�. Tamenis stryk�iojo po vis� kambarį, o Lorelė vis labiau spaudėsi prie sienos. Drebėjo visas namas, nes trolis vis puldinėjo vyruk�, o �is nuolat i�sisukdavo jam i� nagų. Sulaikiusi kvap� Lorelė �iūrėjo, kaip stryk�ioja jų �e�ėliai, ir baiminosi, kad bet kuriuo metu nors menkiausias garselis gali j� i�duoti.

Sukriok�s galingu ilgų rankų mostu Barnis sugriebė Tamenį u� krūtinės ir sviedė jį į pietin� sien�, tiesiai prie�ais duris, u� kurių gū�ėsi Lorelė. Toje vietoje, kur sargybinis atsitrenkė, gipsinė siena suei�ėjo, o jis pats sudribo ant grindų. Mergaitė vylėsi, kad draugas pakils ir vėl stryktelės, ta�iau Tamenio galva karojo nusvirusi j �on�, jis sunkiai gaudė or�.

- Taip geriau, - sududeno Barnis.

Lorelė skubiai įtraukė galv� atgal u� kampo, bet tai jau nebuvo svarbu, nes atsuk�s į j� nugar� viduryje kambario tarsi bok�tas stūksojo trolis. Pasilenk�s ap�iūrėjo Tamenį, paskui nusijuokė gerg�d�ian�iu balsu.

- Tik pa�iūrėk. Berniūk�tis. Kūdikis. Ar tu i� viso toks jaunas gali būti sargybinis?

- A� pakankamai suaug�s, - su�vok�tė Tamenis nenuleisdamas nuo trolio piktų, beveik juodų akių �vilgsnio.

- Ir tave pasiuntė susitvarkyti su manimi? Jūs, fėjos, visada buvote kvailos.

Tamenis i�tiesė koj�, bet �įkart per lėtai. Barnis sugriebė jį u� blauzdos ir suktelėjo pakeldamas vyruk� nuo �emės, apsukdamas ratu ir vėl tėk�damas jį į sien� taip stipriai, kad toji dar keliose vietose įskilo.

- Nenori gra�iuoju - galima piktuoju, - sukriokė Barnis. - Ties� sakant, man piktuoju patinka labiau.

Lorelė i�pūtė akis matydama, kaip trolis i�sitraukia i� u� dir�o pistolet�, nusitaiko į Tamenį ir paspaud�ia gaiduk�.

Atrodė, kad skubant i� Oriko į Brukings�, kai Lorelė laikė ant kelių g�stantį Tamenį, laikas tekėjo neįmanomai lėtai. Ta�iau likus tik su Deividu, ki�enėse turint dvi did�iausias, kokias tik mergaitė galėjo įsivaizduoti, brangenybes, mylia po mylios slinko dar lė�iau nei kada nors. Galvoje vis skambėjo fėjų senolio �od�iai. Jis sakė, kad tė�iui gyventi liko nebe dienos, o tik valandos. Sakė, kad valandos, pavartojo daugiskait�, bet k� tai rei�kia? Ir kiek laiko liko iki minutės, kai jau bus per vėlu? Lorelė vis traukė i� ki�enės buteliuk�, palaikydavo delne ir vėl ki�davo jį atgal ne�inodama, kaip jį saugiau laikyti. Galop paliko buteliuk� ki�enėje, bent jau dėl to, kad Deividas neu�davinėtų klausimų, į kuriuos ji atsakyti negalėjo.

Kol kas jis neklausinėjo. Apkabin�s draug� tyliai atidarė automobilio dureles ir pasitikslino:

�

Į ligonin�?� Paskui nepratarė nė �od�io. Mergaitė buvo labai dėkinga u� t� tyl�. Dar nebuvo apsisprendusi, k� galimajam pasakoti, o ko - ne. Prie� kelias savaites buvo pri�adėjusi papasakoti visk� apie Tamenį, nutylėti nebent koki� nors fėjų paslaptį. Ta�iau net pati nesitikėjo, kad jai bus patikėtos tokios svarbios detalės.

Dabar ji �ino. �ino, kur yra vartai. Dėl priėjimo prie tų vartų j� ir �mones, kuriuos ji myli, nudėtų bet kuris trolis. Gal papasakojusi Deividui tik įstumtų jį į dar didesnį pavojų?

Galop berniukas įva�iavo į ligoninės automobilių stovėjimo aik�tel� ir pa�velgė į auk�t� pilk� pastat�.

- Ar norėtum, kad ei�iau kartu?

- Mes abu atrodom baisiai, - papurtė galv� mergaitė. - Jei eisiu viena, gal nepatrauksiu tiek daug dėmesio, - paai�kino, bet pati sau pagalvojo: �Ka�in�.

- Tada pasiliksiu, paskambinsiu savo mamai, - nusprendė Deividas. Kiek padvejoj�s u�dėjo deln� mergaitei ant rankos. - Man reikia grį�ti į Kre��ento miest�, turiu kelias valandas - kai paskambinsiu, mama sprogs i� pasiutimo. Pasiuntė man telefonu bent dvide�imt �inu�ių. Bet jei ko nors reikės... - berniukas nutilo, gū�telėjo pe�iais. - �inai, kur mane rasti.

- Tuojau nusileisiu atsisveikinti. Bet dabar turiu tuojau pat skubėti pas tėtį.

- Fėjos tau davė kokių nors vaistų, galin�ių i�gelbėti tėtį, tiesa?

Lorelės akys su�vilgo nuo a�arų.

- Jei dar ne per vėlu.

- Tada eik... Palauksiu.

Prie� atidarydama automobilio dureles, mergaitė pasilenkė, apkabino draug�, o paskui nuskubėjo prie ligoninės įėjimo.

Lorelė kiek galėdama vengė pa�alinių �vilgsnių. Jos palaidinukė buvo dėmėta nuo �etko upės dumblo, o �vark�, kad prisidengtų, pamir�o paimti i� Deivido. Galų gale jos plaukai buvo susivėl�, vir� de�inio kelio d�insuose �iojėjo skylė, o ant kojų avėjo keistus, nematytus mokasinus.

Upė bent jau nuplovė nuo mar�kinėlių Deivido krauj�, o jai ant veido nesipuikavo gausybė mėlynių, kuo nebūtų galėj�s pasid�iaugti Deividas. Bent jau nematyti sumu�imų, liesdama skaud�i� viet� ant skruosto pasid�iaugė mergaitė.

Jai pavyko pasiekti tė�io palat� niekam beveik nė ne- u�kalbinus, nors sulaukė kelių tiriamų �vilgsnių. Prie� pabelsdama ir atidarydama duris, mergaitė giliai atsikvėpė. Dirstelėjusi u� u�uolaidos i�vydo mam� - �i miegojo nusvarinusi galv� tė�iui ant �launies. Kambaryje sklido tie patys pa�įstami garsai: tė�io �irdies plakimus skai�iuojantys pyptelėjimai monitoriuje, tylus į nosį per vamzdelį pu�iamo deguonies �nyp�timas ir kraujo spaudim� matuojan�io aparato dūzgimas. Ta�iau kitaip nei per pastar�sias tris savaites, �ie garsai ne baugino, o sukėlė palengvėjim�. Tėtis dar gyvas, nesvarbu, kad gyvybė kabo ant plauko.

Mama tu�tuojau atsimerkė.

- Lorelė? Lorele! - pa�okusi pribėgo prie dukters, apkabino j�. - Kur buvai ? Kaip i�sigandau, kai vakar vakare negrį�ai. Pagalvojau... net ne�inau, k� pagalvojau. Milijonai siaubingų min�ių vijo viena kit�. - Mama pakratė Lorel� suėmusi u� pe�ių. - Jei nebū�iau tokia laiminga, kad atsiradai, gautum namų are�t� kokiam mėnesiui. - At�lijusi mama nu�velgė dukr�. - Kas tau nutiko? Atrodai baisiai.

Lorelė vėl krito mamai į glėbį - ten, kur jau niekada nesitikėjo patekti, kai murkdėsi murzino �etko upės vandens sp�stuose.

- Buvo ilga naktis, - tarė dreban�iu balsu, nes a�aros kėsinosi pasipilti i� akių.

Mama spaudė prie sav�s mergait�, o Lorelė per petį pa�velgė į tėtį. Jis pragulėjo ligoninės lovoje taip ilgai, kad atrodė labai keista įsivaizduoti jį pakylantį ir lipantį i� jos. Lorelė at�lijo nuo mamos.

- Turiu kai k� tė�iui. - Nusijuokusi pridūrė: - Ir kai k� tau. Juk i� kelionės niekada negrį�tama be lauktuvių, tiesa?

Mama pa�iūrėjo į dukr� labai keistai, nes �i vis kikeno.

Apėjusi tė�io lov� i� kitos pusės, pristūmė jam prie galvos kėd� su ratukais.

- Nieko neleisk vidun, - perspėjo mam� ir i�sitraukė i� ki�enės ma�� buteliuk�.

- Lorele, kas �ia...

- Viskas gerai, mama. Nuo tų vaistų jis pasijus geriau, - mergaitė atsuko buteliuko kam�telį ir įtraukė truputį brangiojo skys�io į pipet�. Labai rūpestingai pasilenkusi vir� tė�io įspaudė du stebuklingus mėlynai tviskan�ius la�us jam į burn�. Paskui �iūrėdama į jo i�bly�kusį veid� įvarvino dar vien� la��. Dėl viso pikto. Pa�velgė į mam�.

-Jam viskas bus gerai.

Mergaitės mama net i�si�iojusi stebėjo dukr�.

- I� kur gavai tuos vaistus?

Lorelė �vilgtelėjo į mam�, i�spaudė pavargusi� �ypsenėl�.

- Tu nieko neklausi apie savo dovan�, - pastebėjo vengdama atsakyti į klausim�.

Mama sudribo į fotelį �alia lovos, o Lorelė prisitraukė kėd� ir prisėdo �alia jos. Kelias sekundes patylėjo - ne�inojo, kuo ko pradėti. Nuo ko reikėtų pradėti pasakoti toki� u�sit�susi� istorij�? Pa�velgusi į laikrodį mergaitė atsikrenk�tė.

- Ponas Barnis �į ryt� nepasirodys.

Mama pasilenkė, tarsi norėjo ka�k� sakyti, ta�iau mergaitė neleido jai prasi�ioti ir pasakojo toliau:

- Mama, jis niekada nepasirodys. Tikiuosi, daugiau niekada jo nepamatysi. Jis ne tas, kuo jį laikai.

Mamos veidas i�balo.

- Bet... bet �emė, pinigai, a� ne�inau, kaip... - balsas nutilo ir skruostais ėmė riedėti a�aros.

Lorelė i�tiesė rank�, u�dėjo j� ant mamos rankos.

- Viskas bus gerai, mama. Viskas bus gerai.

- Bet, Lorele, juk kalbėjomės apie tai. Nėra kito būdo.

Mergaitė i�traukė i� ki�enės deimant� ir i�tiesė jj ant

delno.

- Yra kitas būdas.

Mamos akys vangiai dėb�iojo tai į deimant�, tai j Lorelės veid�.

- Kur jį gavai ? - paklausė grie�tu balsu, neatitraukdama �vilgsnio nuo �vytin�io brangakmenio.

- Man�s papra�ė pateikti pasiūlym�.

- Lorele, tu mane g�sdini, - kiek dreban�iu balsu prisipa�ino mama.

- Ne, ne. Nebijok. Viskas gerai. Tai tik... - mergaitė rinko �od�ius, - kai kas nori, kad �emė liktų mūsų �eimos nuosavybė. Kad a� bū�iau jos savininkė. Tie �monės norėtų duoti deimant� mainais u� �emės dokumentų perra�ym� mano vardu.

Mama ilgai tylėjo ir spoksojo į dukr�.

- Tavo vardu?

Lorelė linktelėjo.

- Mainais j �it�? - mama parodė brangakmenį.

- Būtent.

- Ir i�gelbėti tėtį ?

-

Taip.

-

Nesuprantu.

Lorelė taip pat �velgė į deimant�. Vis� keli� i� Brukingso į Orik� ji niekaip negalėjo nuspr�sti, k� norėtų pasakyti mamai. O �tai dabar atėjo metas kalbėti, ir ji vis ne�ino, kaip prabilti.

- Mama? A�... a� ne tokia kaip tu.

- Kaip suprasti - �ne tokia, kaip tu�?

Atsistojusi mergaitė nu�ingsniavo per vis� palat� prie durų. U�darė jas, pamanė, kad gerai būtų spyna. Neskubėdama grį�o atgal prie mamos.

- Ar niekada nesistebėjai, kodėl esu kitokia?

- Tu ne kitokia. Esi nuostabi, labai gra�i. Ne�inau, kodėl staiga tuo suabejojai.

- Valgau keistai.

- Bet visada buvai sveika. Ir...

- Neturiu pulso.

- Ar a� gerai i�girdau?

- Nekraujuoju.

- Lorele, tai tik...

- Ne, mama. Kada paskutinį kart� buvau įsipjovusi? Kada matei, kad man bėgtų kraujas? - mergaitė kalbėjo vis garsiau.

- A�... a�... - staiga sumi�usi mama apsi�valgė aplinkui. - Neatsimenu, - prisipa�ino silpnu balseliu.

Ir tada viskas, viskas Lorelei paai�kėjo.

- Neprisimeni, - tyliai pakartojo ji. - �inoma, neprisimeni... -Jie neleido mamai prisiminti daugybės nutikimų, kurie būtų sukėl� įtarimus. �imtus kartų, kai vyko kas nors per daug keista. Lorelei staiga pasidarė silpna.

- Ak, mama, man taip gaila.

- Lorele, kai į�engei į palat�, nuo to laiko dar nesupratau nė vieno tavo pasakyto �od�io.

- Sara... - jas abi privertė atsisukti gerg�d�iantis silpnas balsas.

- Markai! Markai, tu pabudai! - su�uko mama, pamir�usi, kokia sumi�usi k� tik buvo. Ji ir Lorelė stovėjo abipus tė�io lovos, stvarstė jam u� rankų, o �is vangiai markstėsi.

Pama�u tėtis pradėjo ai�kiau matyti, �vilgsnis aplakstė palat�, pastebėjo galybes medicininių aparatų, pypsin�ių ir dūzgian�ių aplinkui.

- Kur, po galais, esu? - paklausė tėtis niūriu balsu.

Kai persirengusi �variais mamos mar�kinėliais Lorelė i�ėjo į lauk�, į automobilių stovėjimo aik�tel�, Deividas, atsisėd�s ant baga�inės dang�io, jau laukė.

- Ar viskas gerai? - tyliai pasiteiravo.

- Taip. Ar bent jau bus taip, - nusi�ypsojo Lorelė.

- Ar tėtis pakilo?

Lorelė �velniai nusi�ypsojo ir linktelėjo.

- Dar tik kapstosi i� ligos, nes veikia visi tie nuskausminamieji ir migdomieji, kurių pripumpavo, bet vos tie vaistai nustos veik�, galės kilti i� lovos, - mergaitė u�sirop�tė ant baga�inės dang�io �alia draugo, �is apkabino j� ranka. Mergaitė padėjo galv� jam ant peties.

- Kaip tavo mama reagavo? - paklausė ji.

Deividas nusijuokė.

- Gana neblogai, tik reikia nepamir�ti, kad melavau net susiriesdamas. Pasakiau, kad palikau telefon� per naktį automobilyje, o miegojome tė�io palatoje. - Berniukas pa�velgė į nediduk� telefon� delne. - Na, bet jau pusė to, k� pasakiau, yra tiesa.

Lorelė u�vertė akis auk�tyn.

- Mama atskaitė man moral�, i�vadino neatsakingu, bet automobilio neatims, nebaus. Spėju, �ia reikėtų dėkoti tau. Ji �ino, kad padedu tau.

- Aha, - atsidususi pritarė mergaitė. Deivido mama niekada nesu�inos nė pusės teisybės.

- Tik ne�inau, k� ji darys, kai pamatys �it�, - pasakė Deividas rodydamas did�iul� mėlyn� ant veido, - ir �it�, - pridūrė �iūrėdamas j �aizd� ant rankos. - Ties� pasakius, bala �ino, kas ten galėjo būti toje upėje - gal reikėtų eiti pasiskiepyti nuo stabligės. Gal �aizd� susiūti, - berniukas nelinksmai nusijuokė. - Spėju, tau teks ka�k� sugalvoti, kaip paai�kinti tuos su�eidimus.

Lorelė kelias sekundes spoksojo j pla�i�, raudon� �aizd�, paskui apsisprendė. Jei Deividas �ito nenusipelnė, tai kas tada nusipelnė ? I�sitraukusi i� ki�enės stebuklingų vaistų buteliuk�, atsuko

jį.

- K� darai? - susidomėjo Deividas.

- �a, - su�nib�dėjo mergaitė pasukdama draugo galv�, kad galėtų pasiekti skruost�. U�sila�inusi ant pir�to skys�io la�� patrynė vis ry�kėjan�i� mėlyn�. - Gali per�ėti, - perspėjo ir ant �aizdos u�la�ino kit� la��.

Kol mergaitė įsiki�o buteliuk� į ki�en�, mėlynės jau beveik nebuvo matyti, o Deividas i�si�ioj�s spoksojo, kaip �aizda tiesiog akyse kei�iasi - nuo ry�kiai raudonos iki �velniai rausvos spalvos. Jei taip ir toliau, po kelių minu�ių neliks nė rando.

- Ar �ito davei tė�iui? - paklausė berniukas vis dar spoksodamas į nykstan�i� �aizd�.

Lorelė linktelėjo.

Deividas nusi�ypsojo.

- Tai jis tuojau bus sveikas kaip ridikas. Kas yra labai gerai, - vaidindamas įsi�eidusį parei�kė Deividas. - Jau pavargau vergauti tau tame knygyne. Zinai, ir a� turiu teises, - juokdamasis pridūrė, kai Lorelė juokais vo�telėjo jam per petį. Laikė mergait� sugrieb�s u� rie�ų, kol �i pasidavė, o tada stojo nemaloni tyla.

- Kada grį�i? - paklausė Deividas.

Lorelė gū�telėjo.

- Nemanau, kad tėtis dar u�sibūtų ligoninėje. Gal jį i�leis �į savaitgalį.

- Ar esi tikra, kad nuo tų vaistų jis visi�kai pasveiks?

- Neabejoju.

�iūrėdamas j savo sveikutėl� rank� Deividas nusi�ypsojo.

- Zinai, ir a� nė kiek neabejoju. - Kiek patylėj�s pasiteiravo: - K� pasakojai savo mamai ?

Lorelė atsiduso.

- Pradėjau pasakoti teisyb�, bet tada pabudo tėtis. Turėsiu jai k� nors pasakyti. Tik dar neapsisprend�iau, k�.

- Manau, geriausias pasirinkimas būtų tiesa. Ne, ne apie visk�. Gal nutarsi praleisti tuos įvykius su troliais ir apie tai, kad tėvai namuose priiminėjo pabais� �udik�.

Lorelė linktelėjo.

- Bet tėvai turi �inoti ties� apie tave. Neturėtum slapstytis savo namuose.

Jųdviejų pir�tai susipynė, berniukas paspaudė Lorelei rank�.

- Fėjos, troliai... Kas dar yra tokio, kuo niekada netikėjau. Pasirodo, dar stebuklingi vaistai. Beje, a�iū.

- Tu nusipelnei, - atsakė Lorelė. - Per mane daug prisikentėjai. Turiu galvoje ne tik nugalėt� trolį.

- �inojau, kas laukia, kai įsipainiojau į �į reikal�, - gū�telėjo Deividas. - Na, gal ne visk� �inojau, bet juk ma�iau, kad esi kitokia. Kai tik i�vydau tave pirm� kart�, supratau, kad esi tokia... ypatinga, - perbraukė mergaitės skruost� pir�tu. - Ir buvau teisus.

- Ypatinga? - pasi�aipė Lorelė. - Tai tu �itaip vadini?

- Taip, - laikėsi savo Deividas. - �itaip ir vadinu. - Kiek patylėj�s paėmė mergait� u� rankos, suėmė abiem savo delnais. Kurį laik� vėl tylėdamas �velgė j j�, o paskui pakėlė rank� jai prie skruosto, prisitraukė j� kiek ar�iau. Mergaitė nesiprie�ino, kai Deivido lūpos prigludo prie josios - bu�inys buvo lengvas lyg vėjelis. Atsitrauk�s Deividas pa�velgė j mergait�.

Lorelė tylėjo, nepasilenkė prisiglausti. Jei Deividas, kai viskas �itaip pasisuko, ketina ir toliau dalyvauti visuose jos gyvenimo įvykiuose, tai turi būti jo sprendimas. Ji �ino, ko norėtų, bet tai jau lie�ia ne vien tik j�.

Kiek padvejoj�s berniukas prisitraukė mergait� dar ar�iau ir vėl pabu�iavo. Lorelė vos neatsiduso i� palengvėjimo, kai Deivido rankos apsivijo jos liemenį. Jo lūpos buvo tokios mink�tos, �iltos ir �velnios - kaip ir jis pats.

Pabu�iav�s mergait�, Deividas atsistojo prie�ais j�, suėmė abi rankas. Nė vienas nekalbėjo. Nereikėjo nieko sakyti. Lorelė nusi�ypsojo, perbraukė pir�tu per skruost�, paskui nuslydo nuo automobilio baga�inės dang�io.

Deividas atsisėdo į vairuotojo viet�, bet akių vis nenuleido nuo Lorelės. �velgdama, kaip automobilis i�rieda i� stovėjimo aik�telės ir tyliai nutolsta atgal į 101 gatv�, atgal j normalų gyvenim�, mergaitė mojo ranka.

- Ar tikrai nenori, kad keliau�iau kartu? - paklausė Lorelės mama pasukusi į ilg�, duobėt� namo link vedantį keliuk�.

- Jei tu būsi, jie gali nesirodyti, - paai�kino mergaitė. - Man viskas bus gerai, - nusi�ypsojo �velgdama į med�ių tankyn�. - Nemanau, kad kokiame kitame �emės kampelyje bū�iau saugesnė.

Pastar�sias tris dienas praleido įtikinėdama tėvus, kad ji yra fėja�o beveik vis� �į ryt�, kad jiems reikėtų priimti fėjų pasiūlym�. Ir nors tėvai buvo nusiteik� nepatikliai, jų bandymas prie�intis pateiktam planui atrodė visai nereik�mingas, palyginti su faktu, kad fėjos i�gelbėjo tė�io gyvyb�. Paveikė dar ir pradinis neapdoroto deimanto įvertinimas, kurio metu buvo paskai�iuota, kad brangakmenis vertas beveik a�tuonių �imtų tūkstan�ių dolerių.

Lorelė pasilenkusi apkabino mam�.

-Juk tu grį�i, tiesa? - paklausė �i.

Prisiminusi, kad ir Deividas klausė to paties, mergaitė nusi�ypsojo.

- Taip, mama, grį�iu.

Lorelė �engė i� automobilio į �alt� gaivų or�. Dangus buvo apsiblaus�s, paskend�s pilkuose debesyse, i� kurių grasinosi prapliupti lietus, ta�iau Lorelė nenorėjo to priimti u� blog� �enkl�.

- Tai tik �iemi�kas oras, - murmėjo sau po nosimi. Ta�iau spaudė prie krūtinės mai�elį su mink�tais bateliais, tarsi tie būtų galėj� apsaugoti j� nuo blogų naujienų, laukian�ių jos tame mi�ke.

Negali būti blogos naujienos, svarstė Lorelė. Negali! �engusi į mi�ko �e�ėlį nu�ingsniavo takeliu prie upės. �inojo, kad j� turėtų supti fėjų sargybiniai, bet nesivargino pa�aukti jų - nebuvo tikra, kad net pasitelkusi vis� vali� būtų i�spaudusi bent garselį.

Pasiekusi srūvantį vandenį, padėjo mai�elį ant akmens, ant kurio sėdėjo, kai pirm� kart� sutiko Tamenį. Prisėdo ant jo palaukti ir dabar. Papras�iausiai palaukti.

- Sveika, Lorele.

Būtų pa�inusi t� bals� bet kur, paskutines keturias paras jis persekiojo j� sapnuose. Ne, netiesa. Keturis mėnesius. Atsisukusi puolė į glėbį Tameniui, ir �io mar�kiniai tuojau sudrėko nuo mergaitės palengvėjimo a�arų.

- Mane galėtų ir da�niau pa�auti, - parei�kė �is tvirtai apkabin�s Lorel�.

- Nė nebandyk, - pagrasino mergaitė skruostu lyg prilipusi prie sargybinio krūtinės. Jo mar�kiniai visada tokie �velnūs. Dabar ji nenorėjo pakelti veido nuo tos mink�tos med�iagos, niekada. Tamenio rankos paniro jai į plaukus, glostė pe�ius, �luostė a�aras nuo smilkinio - rodos, spėjo visur vienu metu. Vis� t� laik� �velniai murmėjo ka�kokius Lorelei nesuprantamus �od�ius, guod�ian�ius j� taip puikiai, lyg tai būtų burta�od�iai. Jai buvo visai nesvarbu, kad Tamenis vargiai mokėjo burti - jis pats jai buvo stebuklingas.

Kai mergaitė galop atsitraukė nuo Tamenio, nusijuokusi nusi�luostė akis.

- D�iaugiuosi tave matydama, tikrai, labai d�iaugiuosi. Ar tau viskas gerai? Praėjo tik keturios dienos.

Tamenis gū�telėjo.

- �iek tiek skauda ir �ia esu tik tam, kad pasveik�iau, ne sargyboje. Bet �inojau, kad ateisi. Norėjau būti �ia, kai pasirodysi, - pasilenk�s nubraukė, u�ki�o mergaitei u� ausies plaukų sruog�.

- A�... a� atne�iau �ituos, - sulemeno mergaitė keldama mai�elį su mokasinais. Būdama arti Tamenio neju�ia imdavo drebėti.

Sargybinis papurtė galv�.

- Padariau juos tau.

- Kad nepamir��iau tav�s? - paklausė Lorelė, pir�tais liesdama ma�ytį ant kaklo pakabint� �iedelį.

- Niekada negali būti per daug prisiminimų, - Tamenio �vilgsnis nuslydo į nediduk� proskyn�. Atsikrenk�t�s kalbėjo toliau: - Bet pirma apie reikalus. Man pavesta paklausti, kaip tau sekėsi pateikti mūsų pasiūlym�.

- Gana gerai, - beveik tokiu pat apsimestinai oficialiu tonu atsakė mergaitė. - Dokumentai bus pasira�yti kiek galima grei�iau. Manau, tėvai ketina padaryti man kalėdin� dovan�.

Nusijuok�s Tamenis prisitraukė mergait� ar�iau.

- Eime i� �ia, - pasakė. - Med�iai turi akis.

- Nemanau, kad tai med�iai, - pa�aipiai leptelėjo Lorelė.

- Gal ir ne, - sukikeno Tamenis. - Eime tenai.

Paėm�s mergait� u� rankos nusivedė j� takeliu, kuris

vingiavo �en ir ten, atrodė, niekada nesibaigs.

- Ar tavo tėtis sveikas? - paklausė Tamenis spausdamas mergaitei rank�.

Si nusi�ypsojo.

- Paleid�ia �iandien po pietų. Rytoj i� ankstyvo ryto ketina eiti j darb�, kuo �valiausias, - mergaitė surimtėjo. - Todėl ir atva�iavau. Po kelių valandų i�vykstame j Kre��ent�. A�... - ji nudelbė �vilgsnį į batus, - ne�inau, kada grį�iu.

Tamenis atsisuko ir pa�velgė į mergait� - akys buvo tarsi gilūs �uliniai, o kas jų gilybėje, Lorelė nesuprato.

- Tai atėjai atsisveikinti?

Jam i�tarus garsiai, tie �od�iai nuskambėjo labai a�triai. Lorelė linktelėjo.

- Kol kas.

Tamenis basa koja paspyrė ant �emės gulin�ius sud�iūvusius lapus.

- K� tai rei�kia? Kad renkiesi Deivid�, o ne mane?

Lorelė va�iavo j mi�k� ne pasikalbėti apie Deivid�.

- Tameni, norė�iau, kad viskas būtų kitaip. Bet dabar negaliu gyventi jūsų pasaulyje. Turiu likti savajame. Ir k� turė�iau daryti - pra�inėti mamos arba Deivido, kad kartais mane atve�tų �ia pasimatyti su vaikinu?

Tamenis nusisuko, �engtelėjo kelis �ingsnius, bet Lorelė prisivijo jj.

- Gal tau ra�yti lai�kus ar skambinti telefonu? Neturiu jokio pasirinkimo.

- Galėtum likti, - atrė�ė Tamenis taip tyliai, kad mergaitė vos i�girdo.

- Likti?

- Galėtum gyventi �ia... su manimi, - prakalbo vyrukas, nespėjus jai nė įsiterpti. - �emės greitai priklausys tau. Tenai yra namas. Galėtum likti!

Malonios mintys apie gyvenim� su Tameniu ėmė suktis mergaitės galvoje, ta�iau ji nustūmė jas �alin.

- Ne, Tami, negaliu.

- Jau gyvenai �ia anks�iau. Ir viskas buvo gerai.

- Gerai? Kaip galėjo būti gerai? Mane nuolat stebėjote ir dar - girdėte mano tėvus atmintį panaikinan�iais eliksyrais, tarsi tai būtų vanduo!

Tamenis įsispoksojo į �em�.

- Supratai �itai?

- Tai vienintelis logi�kas paai�kinimas.

- Na, jei tau nuo to geriau, man tai lygiai taip pat nepatiko.

Mergaitė giliai atsiduso.

- Ar jie... ar jūs ir mane priversdavote pamir�ti? Nuo tada, kai apsigyvenau pas �mones?

Tamenis ne�iūrėjo jai į akis.

- Kartais.

- Ar tu kada nors tai darei? - atsargiai pasiteiravo Lorelė.

Tamenis pa�velgė į j� pla�iai i�pūt�s akis, paskui papurtė galv�.

- Negalėjau. - Pasilenk�s artyn tyliu, vos girdimu balsu pridūrė: - Kart� turėjau taip padaryti, bet negalėjau.

- Kas nutiko?

Tamenis pasikrap�tė kakl�.

- Gaila, kad neatsimeni.

- Atsipra�au.

Vyrukas gū�telėjo pe�iais.

- Buvai dar ma�a. O a� buvau �vie�iai i�keptas sargybinis - dirbau gal vos savait� - pasirod�iau nerangus, ir tu pastebėjai mane.

- Ma�iau tave?

- Taip, tau tada buvo gal de�imt metukų skai�iuojant �monių am�iumi. Tada tik priglaud�iau pir�t� prie lūpų, kad tylėtum, ir dingau u� med�io. �iūrėjai į mane minut� ar dvi, bet po valandos, regis, visai pamir�ai.

Lorelė ilgai stovėjo ir tylėjo.

- A�... prisimenu t� įvykį. Kaip pro migl�. Tai buvai tu?

Tamenio akys su�vito d�iaugsmu.

- Tu prisimeni ?

Lorelė nusuko akis į �alį.

- Siek tiek, - tyliai tarstelėjo. Paskui atsikrenk�tusi paklausė: - O kaip mano tėvai? Ar jiems davei u�mar�ties gėrimo?

- Kelis kartus, - atsiduso Tamenis. - Privalėjau, - pasiteisino neleisdamas Lorelei pulti gin�ytis. - Tai buvo mano darbas. Bet tik du ar tris kartus. Kai buvau paskirtas dirbti �ia sargybiniu, tu jau buvai vyresnė, ne tokia pa�eid�iama. Nebetekdavo taisyti klaidų kart� per savait�. O kartais, kai tėvai su�inodavo per daug, paskirdavau tuo u�siimti k� nors kit�, - vyrukas vėl gū�telėjo. - Visad sakydavau, kad �is planas netik�s.

Lorelė kurį laik� tylėjo.

- Tai gal a�iū ir u� tiek.

- Nei�protėk. Jei dabar liktum, viskas būtų kitaip. Tu visk� �inai. Netgi tėvai �ino. Mums nebereikėtų saugotis.

Mergaitė papurtė galv�.

- Turiu likti su tėvais. Jiems dabar gresia didesnis pavojus nei kada nors anks�iau. Man tenka atsakomybė juos apsaugoti. Negaliu dabar nusisukti nuo jų. Jie �monės - gal tu juos laikai menkesniais. Bet a� myliu tėvus ir neleisiu, kad juos nudėtų pirmas pasitaik�s, jų kvap� u�uod�s trolis.

- Tai ko �ia atva�iavai ? - kartėlio kupinu balsu metė Tamenis.

Mergaitė palaukė kelias sekundes - bandė suvaldyti u�plūdusias emocijas.

- Ar bent įsivaizduoji, kaip norė�iau likti? Myliu �į mi�k�. Myliu... - mergaitė nutilo, - man patinka būti su tavimi. Norė�iau klausytis apie Avalon�, justi med�iuose jo galing� jėg�. Kiekvien� kart� i�va�iuodama stebiuosi - kodėl.

- Tai kodėl tada va�iuoji? - jau garsiau, reikalaujamai prabilo fėjų sargybinis. - Lik, - papra�ė paėm�s mergait� u� rankų. - Lik su manimi. Nusivesiu tave į Avalon�. Avalon�, Lorele. Tu gali ten patekti. Mudu abu galime.

- Gana, Tameni. Negaliu. Dabar negaliu būti tavo pasaulio dalis.

- Ir tavo pasaulio.

Lorelė vos linktelėjo galv�.

- Mano pasaulio, - pripa�ino ji. - Ta�iau mano �eima dabar per daug priklausoma nuo man�s. Turiu gyventi �mogi�k�jį gyvenim�.

- Su Deividu, - tė�kė Tamenis.

Sumi�usi Lorelė papurtė galv�.

- Taip, jei nori �inoti, Deividas man labai svarbus. Bet ai�kinu tau, kad tai nėra pasirinkimas tarp tav�s ir Deivido. Nė neketinu nuspr�sti, kuris jūsų yra tikroji meilė. Viskas ne taip.

- Tau gal ir ne.

Tamenio balsas buvo tylus, vos girdimas, bet jame buvo tiek jėgos, kad mergaitė pasijuto tarsi gavusi smūgį.

- Ko reikia, Lorele? Padariau visk�, k� galėjau. Gyniau tave, mane net pa�ovė. Pasakyk k�, ir padarysiu. Visk�, ko nori, tik pasilik.

Mergaitė prisivertė pa�velgti vyrukui į akis - niekada anks�iau nepatirtų jausmų sklidinus tvenkinius. Bandė prabilti, bet burna pasirodė perd�iūvusi.

- Kodėl taip myli mane, Tameni? - i�po�kino klausim�, kurį taip magėjo u�duoti jau senokai. - Juk tu vargiai tepa�įsti mane.

Vir� galvų nugriaudėjo griaustinis.

- O kas, jei... kas, jei tai netiesa?

Jiedu stovėjo ant prarajos kra�to - mergaitė juto tai. Ir nebuvo tikra, kad ras jėgų �okti.

- Kaip gali būti netiesa... - su�nab�dėjo paskui.

Tamenio �vilgsnis vis dar svilino, �velgė tiesiai jai į akis.

- O kas, jei pasaky�iau tau, kad mudviejų gyvenimai senų seniausiai persipyn�, - paklausė imdamas Lorel� u� rankos, taip ir laikė sunėr�s pir�tus.

Mergaitė spoksojo į jų rankas.

- Nesuprantu.

- Pasakojau tau, kad atėjai gyventi pas �mones septynerių. Bet fėjų pasaulyje buvai labiau subrendusi, pameni? Pas fėjas jau turėjai savo gyvenim�, turėjai draugų. - Tamenis kiek patylėjo, Lorelė pastebėjo, kad jis bando suvaldyti vėl u�plūdusias emocijas. - Turėjai mane, - vyruko balsas skambėjo vos garsiau u� �nab�desį. - Pa�inojau tave, Lorele, ir tu pa�inojai mane. Mudu buvome tik draugai, bet labai geri draugai. A�... pra�iau tav�s neiti, bet atrė�ei man, kad tai tavo pareiga. Apie pareig� ir atsakomyb� i�girdau i� tav�s, - Tamenis pa�velgė �emyn ir pakėlė jos rankas sau prie krūtinės. - Sakei, kad bandydavai prisiminti mane, bet jie privertė u�mir�ti. Maniau, mirsiu, kai pirm� kart� pa�velgei į mane ir nepa�inai.

Lorelės akys su�vilgo nuo a�arų.

- Melavau... supranti, melavau apie t� �ied�, - �velniu, bet rimtu balsu kalbėjo Tamenis. - Nedaviau tau pirmo pasitaikiusio �iedo. Jis buvo tavo. Atidavei man jį pasaugoti, kol ateis laikas gr��inti jj tau. Tu manei, tikėjaisi, kad galbūt jis padės prisiminti gyvenim� iki patenkant į �monių pasaulį, - Tamenis gū�telėjo. - Akivaizdu, kad nepadėjo, bet �adėjau tau, kad pabandysiu padėti prisiminti.

Mergaitė stovėjo tyliai, ant jos rankų nula�nojo �altas lietus.

- Niekada nepasiduosiu, Lorele. Prisiekiu, rasiu keli� grį�ti į tavo gyvenim�. Tapau sargybiniu kiek tik galėdamas anks�iau, pasitaikius bet kokiai progai pra�ydavausi į sargyb� prie vartų. Man padėjo D�eimisonas. Esu skolingas jam labiau nei kada nors pajėgsiu gr��inti, - Tamenis kilstelėjo mergaitės rankas prie veido ir �velniai brūk�tetėjo

lūpomis per krumplius. - Stebėjau tave ilgus metus. Ma�iau, kaip augi, i� ma�os mergaitės virsti suaugusia fėja. Kai buvome ma�i, buvome geriausi draugai, o pastaruosius penkerius metus praleidau �alia tav�s beveik kiekvien� dien�. Ar neturėjau teisės įsimylėti tave?

Vyrukas tyliai nusijuokė.

- Ateidavai �ia, prie upelio, sėdėdavai ir dainuodavai grodama gitara. O a� tupėdavau kur nors medyje ir klausydavausi. Tai buvo mano mėgstamiausias u�siėmimas. Tu taip gra�iai dainuoji.

Tamenio kirp�iai krito ant kaktos �velniomis drėgnomis sruogomis. Lorelės �vilgsnis nuslydo �emyn - mink�tos juodos kelnės, pari�tos ties keliais, aptempti �ali mar�kinėliai ir veidas - gra�esnis nei kada nors galėtų norėti bet kuris �monių vaikas.

- Tu man�s taip ilgai laukei? - pa�nib�domis paklausė mergaitė.

Tamenis linktelėjo.

- Ir dar lauksiu. Vien� dien� tu grį�i į Avalon�, ir kai ateis laikas, parodysiu tau, k� galiu pasiūlyti savo pasaulyje, mūsų pasaulyje. Tu pasirinksi mane. Mudu kartu grį�ime namo, - kalbėjo Tamenis laikydamas delnuose mergaitės veid�.

Nuo a�arų Lorelei jau per�ėjo akis.

- Tu negali �inoti, kas bus, Tameni.

Sis nervingai apsilai�ė lūpas, paskui veide atsirado dirbtinė �ypsena.

- Ne, - kimiai pritarė. - Ne�inau.

Tamenio delnai, vos prie� sekundėl� atrod� �alti kaip akmuo, dabar, regis, su�ilo nuo jo akių �ilumos, nyk��iais perbraukė mergaitės skruostikaulius.

- Bet turiu tikėti. Turiu viltis.

Lorelė norėjo pasakyti jam, kad geriau �velgti realiai - netikėti tuo, kas gali niekada neįvykti. Bet nepajėgė prisiversti i�tarti �itai garsiai. Net mintyse �i frazė atrodė neteisinga.

- A� lauksiu, Lorele. Lauksiu, kiek tik reikės. Niekada tav�s neapleidau, - prispaudė lūpas jai prie kaktos, - ir niekada neatiduosiu.

Prisitrauk�s mergait� artyn laikė priglaud�s, nė vienas nekalbėjo. Vien� nuostabi� akimirk� pasaulyje neegzistavo niekas daugiau - liko tik med�iais apaug�s takas.

- Eik, - darsyk priglausdamas paragino Tamenis. - Tavo mama ims nerimauti.

Jiedu nuėjo susikib� rankomis, �engė vingiuotu taku, kol mergaitė pradėjo atpa�inti vietoves.

- Paliksiu tave �ia, - parei�kė fėjų sargybinis, kai iki pami�kės liko keli �imtai metrų.

Lorelė linktelėjo

- Ne am�inai, - pa�adėjo ji.

- �inau.

Mergaitė pakėlė plon� sidabrin� grandinėl�, ant kurios kabojo ma�ytis �iedelis, ap�iūrėjo jį - dabar jis tapo �ymiai reik�mingesnis.

- Galvosiu apie tave, kaip ir �adėjau.

- O a� galvosiu apie tave, kaip iki �iol kasdien galvodavau, - pa�adėjo Tamenis. - Labanakt, Lorele.

Nusisuk�s jis nuėjo atgal vingiuotuoju taku, Lorelė nusekė jį akimis. Sulig kiekvienu �ingsniu, regis, nusine�davo mergaitės �irdies gabalėlį. Kai �ali mar�kiniai jau buvo beveik ding� u� med�ių, Lorelė stipriai u�simerkė.

Kai vėl atsimerkė, Tamenis jau buvo ding�s.

Atrodė, kad kartu su juo dingo ir visas mi�ko paslaptingumas. Dingo gyvybė, kuri tarsi vibravo aplinkui ir plūdo pro vartus. Be �ios gyvybės energijos med�iai stypsojo lyg bedvasiai ir tu�ti.

- Palauk, - su�nib�dėjo Lorelė. �engė �ingsnį pavymui ir kojos pa�ios ėmė bėgti.

- Ne! - riksmas pats i�lėkė mergaitei i� gerklės, ji bėgo skindamasi rankomis keli� per �akas. - Tameni, palauk! - pasuko dar u� vieno vingio, akimis ie�kojo jo silueto. - Tameni, pra�au! - kojos bėgo, skubėjo pirmyn, vijosi tuos tamsiai �alius mar�kinius.

Ir pagaliau - jisai, pusiau atsisuk�s j mergait�, akys �velgia atsargiai. Mergaitė nesustojo, nė nesulėtino �ingsnio. Pasiekusi Tamenį abiem rankomis sugriebė mar�kinius ant krūtinės, prisitraukė ir įsisiurbė lūpomis jam į burn�. U�plūdo kar��io banga, mergaitė glaudė veid� ar�iau. Vyruko rankos apsivijo mergait�, ir jų kūnai i�tirpo begaliniame gerume, apie kokį nedrįso nė pasvajoti. Jos lūpos apsalo nuo jo burnos, Tamenis laikė priglaud�s Lorel� taip, lyg būtų galėj�s ka�kokiu būdu j� įsiurbti, sugerti, kad ji taptų jo dalimi.

Akimirk� mergaitė taip ir jautėsi. Tarsi jųdviejų bu�inys būtų nuties�s tilt� per praraj� tarp dviejų pasaulių, nesvarbu, kad tik trumpai su�ėrėjusiai akimirkai.

Kai jiedu atsiplė�ė vienas nuo kito, Tamenis atsiduso, nukrito ilgus metus ne�iota na�ta.

- A�iū, - su�nab�dėjo jis, beveik per tyliai, kad tai būtų i�girsta.

- A�... - Lorelė prisiminė namuose jos laukiantį Deivid�. Kodėl, kai ji būna su vienu, negali negalvoti apie kit�? Tai neteisinga - jaustis vis� laik� taip plė�oma. Neteisinga nei jai, nei Deividui, nei Tameniui. Mergaitė pakėlė akis, prisivertė pa�velgti Tameniui į akis. - Ne�inau, kas bus toliau. Bet mano tėvai pavojuje. Tami, jiems reikia man�s, - Lorelė juto, kaip skruostu nurieda a�ara. - Turiu juos apsaugoti.

- �inau. Neturėjau pra�yti likti.

- Jei jiems man�s nereikėtų, a�... - �K� a� dary�iau?� - pagalvojo mergaitė.

Atsakymo ji ne�inojo.

- Ta ma�oji fėja, kuri davė tau �ied�, Tami... Neprisimenu jos. Neprisimenu ir tav�s. Bet ka�kas... ka�kuri mano dalis prisimena. Ka�kur giliai manyje vis dar slypi prisiminimai apie tave, - Lorelė nuleido galv�. - Ir tu man labai svarbus.

Tamenis �yptelėjo keista, liūdna �ypsena.

- A�iū, kad suteikei vilties, nors vis tiek pabėgi.

- Viltis, Tameni, mir�ta paskutinė.

- Dabar sutinku.

Mergaitė linktelėjo, prisivertė paleisti Tamenio mar�kinius ir pasuko ten, i� kur atskubėjusi.