Pirmas skyrius

Ka�kodėl man �lubuoja �irdis.

Ji neturėtų �itaip plakti�� turėtų plakti kitaip, įpras�iau. Pana�iau kaip visų kitų �irdys.

Nesuprantu. Pabėgiojau parke vos de�imt minu�ių, �iug�da mano naujutėlių sportinių kelnių atspindin�ios juostos. Ta�iau kojų raumenys jau dega, �niok��iantys bronchai gaudo or�, o �irdis�� bet geriau a� net nepradėsiu. Mano �irdis u�pildė vis� krūtinės l�st� kaip mil�ini�kas nesuvir�kintas kebabas.

Skaudūs dūriai į �on��� tai vis �irdis.

�irdis ketina mane i�duoti.

Sekmadienio rytas�� erdvi, melsva rugsėjo diena, ir parkas beveik tu��ias. Beveik, bet ne visai.

Ant �olės lopinėlio, kur draud�iama �aisti kamuoliu, matyti senas kinas, trumpai e�iuku kirptais plaukais, nublizginto aukso spalvos oda. Turbūt pana�aus į tėvo am�iaus, artėja prie �e�iasde�imties, ta�iau atrodo tvirtas ir stamantrus, keistai jaunatvi�kai. Laisvais juodais drabu�iais, lyg būtų dar nepersivilk�s pi�amos, pagal tyli� jo galvoje skamban�i� melodij� lėtai lėtai judina rankas ir kojas.

Buvau įprat�s matyti �į vaizd� gyvendamas Honkonge. Senukai parke, o jų tai �i judesiai tokie, lyg jiems priklausytų am�inybė.

Senasis kinas nė ne�vilgteli į mane, sunkiai pū�kuojantį jo pusėn. Jo akys įsmeigtos prie�ais, jis u�simir��s savo lėtam �okyje. Staiga man dingteli, kad jį pa�įstu. Esu mat�s �į veid�. Ne jo, bet tūkstan�ius kitų veidų, lygiai tokių pat.

Gyvendamas Honkonge, ma�iau �į veid�, dirbantį ��vaig�d�ių� kelte, vairuojantį taksi Kaulune, ma�iau vieni�� �Laimės slėnio� hipodrome. Ma�iau �į veid� padedant anūkėlei Bembio akimis, kai �i ruo�ė pamokas parduotuvytės gale, ma�iau �liurpiantį makaronus prie daipaidongo�� gatvės u�kandinės�� prekystalio, ma�iau jį apdulkėjusį, statantį spindin�ius naujus dangorai�ius ant atkovoto �emės ruo�o.

�į veid� a� puikiai pa�įstu. Nesujaudinam�, u�dar� ir visi�kai abejing� mano egzistavimui. Jis �velgia kiaurai. Jam vis tiek, gyvensiu a� ar mirsiu.

Ten matydavau jį nuolat�� ir jis varė mane į pasiutim�.

Man sunkiai iriantis pro �alį, senasis kinas u�meta į mane akį. Lyg ka�k� tarsteli. Vien� �odį. Ne�inau k�. Skamba kaip �poruokis�.

Pagalvoj�s apie save, jau�iu liūdesį sugnybant �irdį�� ma�a vilties, bi�iuli.

A� paskutinis i� �ios giminės.

Antras skyrius

Kur prasideda svajonės? Mano svajonė tapti ra�ytoju atkeliavo i� vaikystės. Ji gimė vaikystėje ir lydėjo mane vis� jaunyst�. Tai neblogai. Ji i�tvėrė daug ilgiau negu dauguma svajonių.

Mano tėtis buvo sporto ap�valgininkas nacionaliniame laikra�tyje. Jo sritis buvo �irgų lenktynės, futbolas ir boksas�� sporto �akos, su kuriomis jis u�augo Ist Ende. Kai vykdavo olimpinės �aidynės, ra�ydavo ir apie lengv�j� atletik�, per Vimbldon��� apie tenis�, ra�ydavo ir apie bet kuri� kit� sporto �ak�, jei prireikdavo. Baigdamas sporto ap�valgininko karjer� para�ė netgi kelet� straipsnių apie �iuolaikinius imtynininkus, tuos piktus vyrus, apsitempusius blizgan�iu lateksu ir atrodan�ius taip, lyg vartotų steroidus, kai i�ties jiems reikėtų vaidybos pamokų.

Mano tėvas nebuvo garsus sporto �urnalistas. Da�niausiai �alia jo pavardės prie straipsnių neįdėdavo net nuotraukos. Ta�iau mane visada �avėjo jo asmenybė. Kitų tėvai�� mano draugų tė�iai�� kiekvien� dien� tuo pa�iu laiku privalėjo būti toje pa�ioje vietoje. Mano tėtis keliavo po �alį imdamas interviu i� garbinamų �monių, ir nors kartais mudu su mama nematydavome jo i�tis� savait�, man visada patiko, kad jam nereikėjo laikytis nustatytų darbo valandų.

Net vaikystėje a� �inojau, kad būti �urnalistu�� tai ne tas pat, kas por� savai�ių pasilepinti Benidorme. Supratau, k� rei�kia galutinių terminų tironija ir kaip redaktoriai gali nuk�sti paskutin� tavo straipsnio eilut�, ir kad �ios dienos laikra�tis kit� dien� taps ka�ių kraiku. Ta�iau tėtis vis tiek man darė laisvo, koks tik �mogus gali būti, įspūdį.

Tėtis niekuomet nemėgo reporterio la�o�� sėdėti spaudos būdelėje Aptono parke, perdavinėti straipsnius i� ringo Nacionaliniame parodų centre Birmingeme telefonu�� bet kai jam skirdavo vietos para�yti apie tikrus �mones, o ne apie rezultatus ir statistik�, kai jis papasakodavo apie genialų futbolinink�, kurio karjera staiga nutrūko, �iam susi�alojus kulk�nį, arba olimpinių �aidynių viltį, kuriai krūtyje atrado guz�, tokie jo straipsniai papirkdavo skaitytojų �irdis. Mano tėtu�is mokėjo tas �irdis su�ildyti. Ir tam jam u�tekdavo 1200 �od�ių, arba dviejų laikra��io puslapių. Ir ta �iluma jų �irdyse i�likdavo ilgam. Mano tėtis nebuvo garsus sporto �urnalistas, mat visai nebuvo pami��s dėl sporto. Jo karjera būtų susiklos�iusi daug geriau, daug sėkmingiau, jeigu būtų ra��s ne pirmiesiems, o galiniams laikra��io puslapiams.

Bet man tėtis buvo herojus. Ir a� daugyb� metų svajojau įsitraukti į �eimos versl�.

Vėliau jis para�ė knyg�. Jūs tikriausiai apie j� girdėjote. O gal net skaitėte. Nes �Apelsinai Kalėdoms�� vaikystės prisiminimai� buvo i� tų knygų, kurias sykį pradėj� pirkti �monės perka vis� gyvenim�. Po �ito įvykio mano svajonės apie ra�ym� ėmė atrodyti �iek tiek juokingai. Kaip dabar galė�iau rungtis su savo tė�iu? Kaip vidutinis sporto �urnalistas, jis mane įkvėpė. Ta�iau kaip pa�ėlusiai sėkmingas autorius baugino.

Kai tėtis i�leido knyg�, a� mokiausi pedagoginiame koled�e, tad jo kilim� perkamiausių knygų s�ra�uose stebėjau i� tolo. Atrodė, k� tik tėtis buvo toks kaip visada�� �urnalistas, tykantis i�einan�io i� aik�tės dvide�imtme�io futbolininko, gaunan�io trisde�imt gabalų per savait�,�� gal �is po treniruotės burbtelės koki� visus sukrėsian�i� naujien�, ir �tai jis�� populiarios knygos autorius, apsikrov�s �e�ių skaitmenų honorarų �ekiais, nuolat pasirodantis kultūros pokalbių laidose, �monių atpa�įstamas restoranuose.

A� �inau, tai nebuvo lengva. �Apelsinus Kalėdoms� jis ra�ė ne vienus metus. Ta�iau visada dingojosi, kad sėkmė aplankė staiga, nors ir kiek daug triūso teko padėti jai pasiekti. Todėl ir atrodė, kad mano tėtis tiesiog per naktį i� ne�inomo sporto �urnalisto virto gerbiamu ra�ytoju, dalyvaujan�iu susitikimuose su skaitytojais knygynuose, kur skaito knygos i�traukas, atsakinėja į klausimus ir pasira�inėja �Apelsinus Kalėdoms�. Dabar �monės vertina jo para�� taip pat kaip sirgaliai, prie stadiono laukiantys dvide�imtme�ių futbolininkų, gaunan�ių trisde�imt tūkstan�ių per savait�.

�Apelsinai Kalėdoms�� vaikystės prisiminimai��� gera knyga. Man ji labai patiko. Ir jos padaryto įspūd�io visai neapkartino tai, kad ji gerokai aptemdė mano tik pusiau prisirpusias svajones gyventi i� ra�ymo. Knyga nusipelnė sėkmės.

Tai knyga apie mano tėtės vaikyst� Ist Ende, neturting�, bet laiming� jų �eimos gyvenim��� ir kaip mano tėtė, visa brolių ir seserų armija kone mirdavo i� d�iaugsmo Kalėdoms gav� apelsin�.

Tė�io knygoje knib�da nesipraususių neklau�adų, smagumui med�iojan�ių �iurkes, kai jų artimiausius kaimynus bombardavo vokie�ių Luftwaffe. �Apelsinuose Kalėdoms� apstu mirties, ligų, stygiaus, bet ji buvo parduodama taip gerai dėl to, kad �i knyga guod�ia taip pat, kaip puodelis kar�tos, sald�ios arbatos ir pieninio �okolado pyragaitis. Sodrūs anekdotai apie poliomielit�, utėles ir nacius mano tė�io knygoje nenustelbia to be galo jausmingo �eimos, kokios nūnai, regis, nebėra, paveikslo.

Juokinga, kad tė�io knyga pataikė į jų �eim� kaip atzvimbusi Hitlerio sparnuotoji raketa. Kai i�ėjo �Apelsinai Kalėdoms�, jo broliai ir seserys jau buvo sėkmingai įsitais�, garbingai pusam�io sulauk� asmenys. Staiga jų vaikystės nuotykiai tapo vie�ai paskelbti.

Vyriausiajai mano tė�io seseriai tetulei D�enet nepatiko, kad tėtis visiems papasakojo, kaip jų tėtis dingus elektrai tamsoje aptiko j� smaukant amerikoniukui su uniforma. Nors knygoje �i istorija papasakota kaip mielas farsas, lyg toj dainoj �kur tavo kelnės�, bet �io įvykio atskleidimas sukėlė audr� tetulės D�enet Moterų instituto poskyryje, kur ji ligi �iol tebėra gausiai prisivirusi ko�ės.

Tėtės brolis Regas irgi baisiai įnir�o i�vyd�s �Apelsinus Kalėdoms�. Daugelį metų pradirb�s banko valdytoju Londono priemies�iuose, dėdulė Regas manė, jog tėtė per daug sau leido, apra�ydamas, kaip vien� naktį per bombardavim� Regas, būdamas ketverių, atpuolė į Andersonų slėptuv� �ių sode ant kulnų nusmukusiomis kelnytėmis, o jo ma�ytė sraigė virpėjo i� baimės. Dėdei Regui atrodė, kad tai ne toks paveikslas, kokį banko valdytojas �iandieninėje rinkoje turėtų pateikti savo klientams.

Buvo dar ir dėdė Pitas�� knygoje paauglys, jo �ygiai juodojoje rinkoje paskatino ne vien� jaun� �eiminink�, likusi� be nailoninių kojinių, o vyrui kariaujant fronte, pasak Pito, �u�kaisti arbatinį� sve�iui. Dėdei Pitui�� arba tėvui Pitui, kaip jis �inomas �iandien, teko pasiai�kinti savo bendruomenei.

Tetulė D�enet, suteikusi tarnybinį palengvėjim� jaunam Amerikos kareiviui pakeliui į Normandijos paplūdimius, dėdė Regas, prileid�s į kelnes krintant bomboms, dėdė Pitas, i�keit�s nekaltyb� į nailoninių kojinių por�,�� skaitytojams visa tai atrodė labai miela. U� �Apelsinus Kalėdoms� visi pamilo mano tėtuk�. Tik ne jo broliai, seserys ir dauguma vaikystės kaimynų.

Jie su juo nebesikalba.

Tre�ias skyrius

Vaik�tinėju po Kinų kvartal�.

Nuo tada, kai grį�au į London�, i�tisas dienas t� ir tedarau. Metro nuva�iuoju į Vest End� ir neriu to nedidelio Londono lopinėlio, kur gatvės pavadintos dviem kalbomis, anglų ir kinų, link. O tada jau vaik�tinėju.

Į�engiu į Kinų kvartal� per vienus i� trejų vartų: vakarinius Vorduro gatvės, �iaurinius Meklesfildo gatvės arba rytinius Niuport Korto vartus. Iriuosi triuk�mingai kunkuliuojan�iomis gatvėmis, kol mano juslės prisigeria �ios vietos, ji ima priminti t� tolimojoje pasaulio pusėje esan�i� kit� viet�.

Kelios minutės, ir a� vėl Honkonge. Nėra tik svaiginan�ių horizonto, uosto, kalno keteros vaizdų. Ta�iau dauguma scenovaizd�ių visai tokie, kokius ma�iau Kaulune ar Van�ai.

Vitrinose sustatyta daugybė nublizgintų an�ių, gra�utės mergaitės �vilgan�iais plaukais �iau�ka į ry�kių spalvų mobiliuosius telefonus, seniai auksiniais dantimis stumia ve�imėliuose kūdikius, kurių akytės it rudi brangakmeniai, jaunos mamos su be proto i�puo�tais ma�yliais, at�iaurūs paaugliai su u� ausų prilai�ytais plaukais, besitrinantys lauke aplink �aidimų arkad�, besistengiantys atrodyti tarsi gangsteriai, į darb� keliaujan�ios, o gal jau �vei�ian�ios nedidelį plotelį �aligatvio prie savo restorano padavėjos vienspalvėmis uniformomis; garas ver�iasi i� ma�os virtuvėlės u� aprasojusio veidrodinio stiklo; vyrai ne�variomis prijuostėmis krauna dė�es �aldytos �uvies.

Kinų kvartalas�� vienintelė vieta, kur jau�iuosi laimingas. Jis primena man ne tik Honkong��� primena man t� met�, kai mudu su Ro�e buvome kartu.

�ia gausybė parduotuvių, prekybos centrų, ai�ku, ir restoranų, bet i� tiesų nėra vietų, kur galėtum sustoti ir �iūrėti, kaip pro �alį plaukia pasaulis. Nors netoliese verda vidur�emi�kas Soho gatvės gyvenimas, �ia nėra nedidelių kavinukių, u�kandinių ar barų. Jei norėtum i�gerti puodelį kapucino ir pusvalandį ramiai pasėdėti, tokios vietos �ia nerastum. Kantonie�iams tai nė motais. Ir man tai nesvarbu.

Todėl �ingsniuoju toliau�� traukiu pagrindine D�erardo gatve į Vorduro, kur vakarinė Kinų kvartalo riba nu�ymėta picerijų ir naktinių klubų, paskui į tamsi� siaur� Lislio gatv� su �ir�kinamos anties kvapu ir dujų garais, paskui grei�iausiai į Liti Niuporto, kur Rytų dvikovų prekių parduotuvėje, vadinamoje ��aolino keliais�, linguoja did�iulė kinų drakono i� papjė ma�ė galva, tarsi �is saugotų kaban�ius boksininkų mai�us, dėmesio sukaupimo pratybų lenteles ir juodų kung fu kelnių prikim�tas kartono dė�es. Pagaliau pasiek�s, na, sakykim, �ering Kros Roudo knygynus ir teatrus, tuo pa�iu keliu grį�tu į Niuport Kort�, kur galiu prisipirkti kinų kompaktinių �urnalų, kinų plok�telių ir kitokių kinų gėrybių.

Be tikslo klaid�iojant Kinų kvartalo gatvėmis, į galv� atklysta Kiplingo eilėra�tis, kurį analizavome, kai dės�iau anglų literatūr� Princesės Dianos berniukų bendrojo lavinimo mokykloje.

�Mandalajus��� eilėra�tis apie klajojantį po London� paleist� i� karo britų kareivį, tarnavusį ka�kur �į rytus nuo Sueco�. �tai jis slampinėja Banko rajono gatvėmis,�� negi buv�s karys tapo pasiuntinuku Sityje? Ar lik�s gyvas jis siuntinėjamas D�o�o protėvių tvarkyti jų reikalų? Kareivis prisimena vėj�, �iurenantį palmes, dramblius, ver�ian�ius į krūvas tikmedį, ten paliktas moteris. Buv�s karys neturėtų jaustis vieni�as�� jis byloja, kad jam įkandin seka penkiasde�imt kambarinių, nuo ��el�ės iki Strendo�. Ta�iau jis prisimena, kaip au�ra pakyla it griaustinis i� Kinijos per įlank�, prisimena, kaip �alia buvo ji.

���ia kalbama apie jo kal�, tiesa, mokytojau?�� pasiteiravo vienas gudresnių, į�ūlesnių mano mokinių juoko bangoms ritantis i� klasės galo.�� �ia tas, kaip mes sakytume, laukinis seksualinio turizmo kurstymas, tiesa? Ne, ne kurstymas, sere. Koks �ia �odis tiktų? Kaltinimas, mokytojau? Ar tai kaltinimas? Mokytojau?

�Mandalajus� ma�ai k� rei�kė mano liesiems i�bly�kusiems ugdytiniams su jų �Tommy� drabu�ėliais ir ga�liomis �ypsenomis. Tuo metu, ties� sakant, nedaug jis rei�kė ir man. Bet dabar, grį�us į London�, eilėra�tis vis sukasi galvoje, persekioja, ver�ia ilgėtis prarastų namų, prarastos �monos.

Nes �ventyklų varpai gaud�ia, kvie�ia, tai tenai a� norė�iau būti,

Prie senosios Mulmeino pagodos tingiai �velgti į jūr�.

Ketvirtas skyrius

Truputėlį po �e�ių D�o�as i��engia i� lifto, raumeningas blondinas, apsitemp�s dry�uotu kostiumu, kerėdamas �ypsena ir �vilgsniu įsimylėjusi� jį sekretor�, negalin�i� atplė�ti nuo jo akių, ir stengdamasis atrodyti mielas. Artėdamas prie man�s lukteli, kol ta jauna moteris i�tirpsta namo plaukian�ioje minioje, jo �ypsena i�blėsta.

��Atrodai klaikiai,�� parei�kia,�� gal eikim i�gerti? Jei po la�� �Mother Murphy�s� vandenėlio?

��Ka�in ar jie turi �Tsingtao�?

��Ne, jie tikrai neturi sumauto �Tsingtao�, juk ten airi�ka aludė, Alfi. Airi�kose aludėse neparduoda kinų alaus. Su tavimi tai jau nepasismaginsi. Juk savo storam u�pakaly linksmybės �olelių tikrai nerastum?

D�o�as�� mano geriausias draugas. Ta�iau man da�nai atrodo, kad jis ne itin mane mėgsta. Kartais neabejoju, kad aprauda t� dien�, kai gimiau. Kai einam i�gerti, did�i�j� vakaro dalį D�o�as paprastai praleid�ia mane u�gauliodamas, nors jis, be abejo, �į beprasmį koneveikim� laiko vaisinga kritika.

�ingsniuojant į �Mother Murphy�s� D�o�as primena, kad i��vais�iau gyvenim�. U�tikrina, kad jokia moteris man�s niekada nenorės. O kai i�girsta mano geras naujienas apie Tarptautin� �er�ilio kalbų mokykl�, ai�kiai parodo, jog naujam mano darbui nepritaria, kaip nepritarė ir senajam.

Deja, neturiu nieko, kas labiau u� D�o�� panė�ėtų į tikr� draug�. Mudu likome bi�iuliais nuo Honkongo laikų, nors lengviausia būtų buv� dingti vienam i� kito gyvenimo, ypa� dabar, kai jam taip puikiai sekasi Sityje, o a� didum� laiko praleid�iu slampinėdamas po Kinų kvartal�. Ta�iau dabar mes artimesni nei Honkonge.

Taip, yra �monių, kurie pa�įsta mane daug seniau, kurie mėgsta mane daug labiau. �monės, kuriuos pa�inojau koled�e, �monės, su kuriais drauge dės�iau Princesės Dianos mokykloje. Bet nė vienas jų nėra tikras draugas.

Tai ne jų, o mano kaltė. Ka�kodėl leidau jiems visiems nutolti, neatsakydavau į jų skambu�ius. Nevykusiai i�sisukinėju, kai mane pakvie�ia vakarienės. Nededu pastangų, kurios būtinos, kad nenutrūktų draugystė. Visi jie�� geri �monės. Bet, prisipa�insiu, jie tiesiog nerūpi tiek, jog steng�iausi i�saugoti t� nuolatinį ry�į, kurio reikalauja draugystė.

Sugrį��s į London� vien� kit� buvau sutik�s, i�gėrėm po taurel� ar kavos, ir paprastai tie susitikimai atrodydavo visi�kai beprasmiai. Vienintelis asmuo, su kuriuo nuo�ird�iai noriu susitikti, yra D�o�as. Jis paskutinis mano ry�ys su Honkongu, vienintelis kelias atgal į gyvenim�, kurį gyvenau su Ro�e. Jei leis�iau ir D�o�ui atitolti, tikrai pasijus�iau taip, tarsi su Honkongu jau viskas baigta. O a� to nenoriu.

��Tu visuomet buvai turistas,�� tvirtina D�o�as airi�kame bare, kur knib�da anglų dalykiniais kostiumais.�� Besiseiliojantis dėl vietinių, vėpsantis į gra�ius vaizdus. Besidairantis po pasaulį tarsi po did�iulį Disneiland�. Pirkinėjantis nieku�ius, kuriuos pasistatysi namie, ant �idinio atbrailos. Tu ir Ro�ė. Pora turistų.

Kodėl D�o�as man paskambino ir pakvietė i�gerti? Kodėl jam nepraleidus �io laiko su kitais kylan�iais jaunais advokatais? Todėl, kad �is ry�ys reikalingas abiem. A� vienintelis lik�s D�o�o ry�ys su laiminga jo paties praeitimi.

Dabar D�o�as dirba Sityje. U�kala krūv� pinigų, jam sekasi, greitai taps firmos partneriu. Tvirtina, kad nepasiilgsta gyvenimo Honkonge. Ta�iau, manau, slapta ilgisi to beribių galimybių jausmo, kurį patiria kiekvienas ekspatriantas, jausmo, kad gyvenimas ka�in kaip prasivėrė, kad tu pagaliau laisvas ir gali tapti tuo, kuo nori. Grį��s namo visa tai prarandi. Staiga supranti, jog esi toks pats, koks buvai.

Man atrodo, kad D�o�as jau�iasi apiplė�tas. Honkonge jį laikė tuo, kuo jis rodėsi es�s,�� �altakrauji�ku, privilegijomis apipiltu sūnumi, i�lavintu mokykloje, kurioje mokslas atsieina penkiolika tūkstan�ių svarų per metus, aroganti�ku, rūmuose gimusiu jaunu vyri�kiu.

Ta�iau taip nėra. Ir Londone yra �monių, kurie permato jį kiaurai.

Tolimoje D�o�o praeityje būta �iokių tokių pinigų. Jo tėvas buvo �Lloyd�s� kompanijos draudėjas, ir pirmuosius de�imt gyvenimo metų D�o�as lankė priva�ias mokyklas, teniso pamokas, gyveno did�iuliame name u�miestyje. Bet toks gyvenimas ėmė menkti tėv� i�tikus insultui.

Nuo dvylikos metų D�o�as lankė bendrojo lavinimo mokykl� Londono pakra�tyje, kur �aidimų aik�telėje jį kankindavo u� tai, kad �nekėjo it princas �arlzas. Tėvas neteko darbo, o D�o�as�� ateities. Sulaukus paauglystės D�o�ui tebuvo likusi pavardė, tarsena ir vaidyba. Aktorius jis puikus. Net ir dabar jis tebekvailina mane, ai�ku, ir daugelį kitų.

Bet D�o�o kontoroje esama �monių, kurie tikrai lankė Iton�, Harou ir Vestminsterį, i�sipopinusių Barbadoso kurortų ir slidinėjimo �veicarijoje veteranų, kilusių i� �eimų, kuriose pinigai nepasibaigė, o tėvo, sulaukus keturiasde�imties, nei�tiko insultas.

Tie �monės �iūri į D�o�� ir �ypsosi. �ių jis niekada nepajėgs apgauti.

Keista. D�o�as stengiasi apsimesti, kad visa, k� jis turi,�� teisės mokyklos laipsnį, mading� pustu�tį būst� pakraigėje Klerkenvele, naujutėlaitį �BMW�,�� įsigijo be vargo. Ta�iau tiesa daug įspūdingesnė. �inau, kad jis nieko negavo lengvai, ir dėl to jis ant man�s nir�ta. Manau, kaip tik dėl to niekada nepraleid�ia progos i� man�s pasity�ioti. Ta�iau yra ka�kas, kas mus visada sies, ka�kas, ko kiti �monės niekada nesupras.

��Honkongas,�� sako jis,�� kaip galima ilgėtis Honkongo? Visos tos vestuvės ir laidotuvės tau nesuprantama kalba. Kranto linija kei�iasi kaskart, vos pakeli �vilgsnį. Visi tie kino teatre �ir�kiantys mobilieji. Nuolat drebi, kad neu�sikrėstum hepatitu B.�Niekas tau nesi�ypso, i�skyrus moteris filipinietes. Visi i�protėj� dėl pinigų, sekso, pirkimo. Būtent tokia seka. Dar viena jų manija�� taifūnai, kantonie�ių popsas ir �Louis Vuitton�. Oras toks drėgnas, kad batuose �elia lapai. Kondicionuotas oras toks �altas, jog prekybos centre tave i�tinka hipotermija. �monės meta �iuk�les pro a�tuoniolikto auk�to butų langus. Ir �aldytuvus.

��Juk tu to irgi ilgiesi, tiesa?

��Taip, be galo, tiesiog �irdis plūsta krauju. Prisimenu, kaip pirm� kart� pirkau sekso paslaugas Honkonge. Ka�kur dar turiu kvit�.

D�o�as mėgsta mane. Stengiasi tai nuslėpti, bet mėgsta. Kartais atrodo, kad jis man pavydi. Tiesa, nepadariau karjeros, neturiu nei pinigų, nei tviskan�io automobilio, nei kitų pana�ių dalykų. Bet neturiu ir vir�ininko, ir kostiumo su kaklarai��iu, kuriuos privalė�iau vilkėti, neturiu posto, kurį privalė�iau i�saugoti. Neturiu jokios viliojan�ios partnerystės, kurios trok��iau. Ir jau tikrai nėra nieko, k� i� man�s būtų galima atimti. Dabar jau ne.

Ta�iau mano santykiuose su D�o�u visuomet justi įtampa. Jo prie�i�kumas nėra vien tik priedanga, po kuria slepia per didelį palankum�. Manau, D�o�as galvoja, jog pavogiau i� jo Ro�� kaip tik tada, kai jis ruo�ėsi lemiamam �ingsniui.

O a� pats toli gra�u nesu įsitikin�s, kad galima pavogti vienam i� kito gyv� �mogų. Nesvarbu, k� mano D�o�as. �monės keisti.

Jie tiesiog i�slysta.

Penktas skyrius

Labiausiai Tarptautinė �er�ilio kalbų mokykla man patinka dėl to, kad mano studentai�� tikrai ne vaikai. Tai jauni �monės, daugeliui netrukus sukaks dvide�imt, kiti jau persirit� per dvide�imt, nors nema�ai ir vyresnių, brandesnių, �ie atkeliavo į London� tik i�irus nepavykusiai santuokai Seule, po ilgų nuobod�io metų Tokijo biure, kitų pra�ym� vizai gauti daug kartų atmetė koks nors nepaken�iamas plunksnagrau�is Britanijos ambasadoje Beid�ine, Lagose arba Var�uvoje.

Man prie� �irdies jų optimizmas, jų jaunystė, jų nesuragėj�s gyvenimo būdas. �aviuosi ir jų i�tverme�� imk ir atsibelsk į kit� pasaulio kra�t� mokytis u�sienio kalbos.

Ta�iau kodėl jie taip man�s nemėgsta?

Kartais mano studentai vėluoja. Sykiais visai neateina. O jeigu ateina, tai �iovauja, muistosi, kraiposi ir visaip vargsta, kad tik neu�migtų.

Pagaliau man trūksta kantrybė, kai vienas jų, kinas suskilusiais akiniais, vardu Dzingas, pralaimi heroji�k� mū�į su miegu, ir man įdomiai bedėstant esam�jį atliktinį laik�, sminga.

��Kas jums visiems yra?�� klausiu grie�tai.�� Į pus� pamokų nesiteikiat ateiti. O atėj� sėdit apsvaig� it musės. Pa�velkite į jį. Parpia sau. Ar mano paskaitos tokios nuobod�ios? Pasiai�kinkit.

Jie spokso į mane apstulb�. Keli trina akis. Dzengas ima knarkti.

��Visai ne,�� sako japoniuke pirmoje eilėje. Ji i� tų naujovi�kų japonų mergai�ių�� da�yta blondinė, ry�kus makia�as, batai su platforma. Atrodo tarsi dainininkė i� �Glitter Band�.

��Mums patinka jūsų pamokos.�� Ji apsidairo kitų nuomonės. Keli linktelėdami pritaria.�� Esamasis atliktinis? Esamasis eigos atliktinis?�� mergina nusi�ypso, ir a� prisimenu jos vard�. Jumi.�� I�ties įdomu,�� linkteli.

��Tai kur jūsų energija? Kodėl tas vaikinas nokdaune? Ko murksote visi kaip papuv� grybai?

��Supraskite,�� prabyla auk�tas, liesas lenkas, pana�aus am�iaus kaip a�. Vitoldas. Praėjo beveik de�imt metų, kol jo anketa Britanijos ambasadoje sulaukė lemtingojo pauk��iuko.

��Dzengas labai�� kaip �ia pasakius�� nusivar�s. Jis dirba kasnakt,�� sako i�vaizdus pakistanietis, sėdintis �alia. Imranas. Jis papurto Dzeng�.�� Pabusk. Mokytojas su tavim kalba�� Dzengas suniurna, atsimerkia, nesuvokia, kokioje jis planetoje.

��Tu juk dirbi, Dzengai, ar ne?�� klausia Jumi.

Dzengas linkteli.

��Skanieji �Generolo Li� tenesieti�ki patiekalai. Prie Lesterio skvero. Labai populiarūs. Daugybė �monių.

��Tai ne pasiteisinimas,�� sakau a�.�� Man nerūpi, ar tu turi kokį kelių valandų darbelį. Per mano pamokas nederėtų miegoti�� labai nemandagu.

��Ne visai darbelį,�� tarsteli Imranas.

��Dirbu iki tre�ios ryto,�� sako Dzengas.�� �Ar prie �ito patiekalo norite bulvių �iaudelių? K� gersite? Gal norėtumėte ypatingojo �Generolo� patiekalo? Tualetai tik klientams.��� Jis linguoja galva.�� Ojoj.

��Tai ne į�eidimas jums,�� ai�kina Imranas.�� Londone taip brangu. Jam tenka per sunkiai dirbti. Mes visi dirbame.

��A� nedirbu,�� prane�a jauna prancūzaitė. �er�ilyje tėra pora prancūzų.�� Ji paniekinamai uostinėja or�. Vanesa.�� Ta�iau, kaip suprantu, visiems kitiems tenka.

��A� dirbu �Pampas� kepsninėje,�� sako Vitoldas.�� Prasta vieta. Daug girtų. Mane vadina prakeiktu Argiu. �Na, kaip patinka pralaimėti kar�, Argi? �alin rankas nuo Folklando, gerai, Argi? Ei, Argi, ar tau patinka dulkinti avis? Neki�k purvinų nagų prie britų avių, Argi.� Sakau jiems, kad a� ne argentinietis, o lenkas, bet jie grasina i�malti man snukį, kad ir i� kur bū�iau.

��Tikri anglai, ar ne?�� juokiasi Vanesa.�� Keiktis, mu�tis, �lam�ti prast� maist�. Kaip tik pasisėdėjimas britams.

��A� dirbu �Funky� su�io bare,�� i�sitaria japonas vaikinukas, vardu Genas. Drovuolis, iki �iol nepra�omas apie save nėra pasakoj�s.�� Jūs �inote �Funky Sushi�? Ne? Tikrai? Tai vienas i� tų...�� ir jis ka�k� pasako Jumi japoni�kai.

��Restoranas su konvejerio juosta,�� ai�kina Jumi. Ji ranka nubrė�ia apskritim�,�� kur maistas vis sukasi ratu.

��Konvejerio juosta,�� pakartoja Genas.�� Japonijoje laikomas prastos klasės valgykla�� pigi vieta darbininkams.

Kur vairuoja sunkve�imius ir pana�iai. Nes kai susis sukasi ir sukasi, nebe�vie�ias. Susensta. Ta�iau �ia�� mada. �Funky� su�io bare visada daug �monių. Virtuvėje visada�� kaip �ia sakome�� beprotnamis.

��Mes visi dirbame,�� patvirtina Jumi.�� A� dirbu bare. �Michael Collins�.

��Airi�ka aludė,�� paai�kina Dzenas.�� Puiki atmosfera. �Guinness� ir �Corrs�. Man patinka airi�koje aludėje i�girsti visas naujienas.

Jumi gū�teli pe�iais.

��Tenka dirbti. Londonas�� per daug pinigų. Net blogiau negu Tokijas. Mes pavargstame nuo darbo. I�skyrus Vanes�.

��A� pavargstu nuo savo draugo,�� parei�kia Vanesa.

��Ta�iau mums patinka jūsų pamokos,�� tvirtina Jumi. Ji man nusi�ypso, ir a� suvokiu, kokia ji gra�i po tais karo da�ais.�� Tai, kaip jūs sakote,�� nieko asmeni�ka.

Ji nuleid�ia akis į stal�, paskui vėl pakelia į mane ir vis �ypsosi, kol man tenka nenorom nusukti �vilgsnį.

�e�tas skyrius

Senelė ka�kokiam banginiui i� BBC giriasi, kad jai a�tuoniasde�imt septyneri, bet ji tebeturi visus dantis. Mama atrodo nuostabiai su ilga raudona suknele, plaukai susukti į auk�t� kuod�, ji atrodo nepaprastai laiminga, kai taip �ypsosi ir sukinėjasi tarp sve�ių, tikrindama, ar niekam nieko netrūksta.

A� plūduriuoju vakarėlio pakra��iais, bandydamas įveikti tyli� panik�, kuri visad apima pobūviuose, stengiuosi įveikti baim�, kad neturėsiu su kuo kalbėtis. Netrukus net a� imu atsipalaiduoti. �is vakaras tikrai ypatingas.

Tiesa, sve�iai�� labai marga publika. Kvatojantys sporto �urnalistai su Liverpulio, pietry�ių Anglijos, airi�kais akcentais atrodo susirink� į kit� pasibuvim� negu plepios, taisyklinga tartimi pasi�ymin�ios televizijos merginos. Autoriai su akrais velveto ir d�inso atrodo keistai prislopinti geidulingai ryman�ių vėlyvo vakaro laidų diskotekų vedėjų su mil�ini�kais cigarais. Trapi kaip �virbliukas mano mo�iutė gėlėta vakarine suknele tarytum nu�engusi i� kito am�iaus negu BBC �ulas �Armani� kostiumu.

Ta�iau net nuostabu, kaip puikiai gali sutarti �monės i� skirtingų pasaulių, kai ore tvyro gera valia, gyslomis teka geras alkoholis, o aplink padavėjai ne�ioja gardų su�į. Be to, �ia justi tikras prielankumas mano tė�iui.

Sakiau mamai, kad jis neturi tikrų draugų, bet klydau. Jau�iu, jog visi �ie �monės nuo�ird�iai did�iuojasi pa�inodami mano tėv�. Jau�iu, kad jie juo �avisi ir jį mėgsta. Jau�iasi pagerbti, kad juos pakvietė, nekantrauja nustebinti jį per jo gimtadienį. A� did�iuojuosi juo, esu laimingas, kad jis mano tėvas.

Jie susirinko i� visų keturių miesto kampų �v�sti tė�io gimtadienio. Tarp jų�� aroganti�ki, raumeningi vyrai, kurie pa�inojo jį tuo metu, kai jis ra�ė nacionalinių laikra��ių sporto puslapiams. Jaunai atrodantys vidutinio am�iaus vyri�kiai su akiniais spalvotais rėmeliais, triuk�mingos merginos su aulinukais, pa�įstan�ios tėtį i� pasirodymų jų radijo ir televizijos laidose. �monės i� leidyklos, geranori�ki kritikai, svarbūs knygynų atstovai, pokalbių laidų vedėjai, kolegos ra�ytojai, visi draugai ir rėmėjai, puikios mano tė�io karjeros pagalbininkai ir bendrininkai.

Mūsų sve�iai �urmuliuoja aplinkui basein�. Susirinkome �ia, nes tai vienintelė patalpa name, kurioje gali i�sitekti beveik �imtas �monių. Jie būriuojasi prie vandens, ima gėrimus, satai ir tamaki pir�telius, ne�iojamus padavėjų, ir juokauja, kad ners į basein�. Ta�iau tai gera vieta �v�sti.

Ry�ki fluorescencinė �viesa vakarėlį nu�vie�ia tarsi galingi pro�ektoriai. Baseinas mirguliuoja turkio ir aukso at�vaitais, �viesa �ybsi baltai apsitaisiusių padavėjų sidabro padėkluose, kai �ie laviruoja tarp sve�ių su �yb�iojan�iomis siauromis taurėmis �ampano. Ypatingas vakaras ypatingam �mogui.

��Jis grį�ta!�� prane�a mama, ir did�iosios �viesos u�g�sta. Ta�iau patalpoje dar nevisi�kai tamsu, nes baseine lyg geltonos pamėklės �vie�ia pro�ektoriukai. Ka�kas paspaud�ia kit� jungiklį, ir staiga basein� apgaubia aklina tamsa.

Sve�iai kikena ir murma tamsoje, girdėdami tė�io �Mercedes� murkiant gatvėje. Netrukus variklis nutyla, tuoj pasigirsta ir rakto trak�telėjimas duryse. Ka�kas dar por� kartų droviai sukikena, bet juos tuoj pat nutildo. Laukiame tė�io į�engiant visi�koje tamsoje ir visi�koje tyloje. Ta�iau nieko nevyksta. Laukiame dar. Pagaliau durys į basein� atsiveria.

Tarpduryje su�mė�uoja �e�ėliai, mink�tai �nara drabu�iai, ka�kas tarsi atsidūsta. Girdime, kaip jis įeina į aptemdyt� kambarį ir laukiame, kada u��iebs �vies�. Bet jis neu��iebia, ir mes i�girstame girg�dant medį. Jis ant tramplino! Jis eina maudytis! Aplinkui jau�iu ramdom� juok�, įtampa auga.

Staiga �viestuvus u�dega, aplinkui i�si�iep� �monės, labai �viesu.

��Staigmena!�� �ūkteli ka�kas, bet juokas įstringa gerklėse.

Mano tėtis stovi nuogas ant tramplino, jo apstulbusios akys �okinėja nuo vieno prie kito pa�įstamo. Trump� �iurpi� akimirk� stabteli prie motinos veido, ir jis susigėd�s nusigr�ia. Lena klūpi prie�ais jį apsirengusi, jos auksinė galva �ok�ioja pagal tam tikr� vidinį ritm�. Tai ji girg�dina tramplin�.

�Bet juk tai a� jai patinku�,�� pamanau. �Tai turė�iau būti a�! Tai neteisinga!� Tada tėtis u�deda rank� jai ant galvos. Lena nustoja �ok�ioti, lėtai atmerkia akis, �iūri į jį.

Mano motina nespiegia. Spiegiant kitaip formuojamas balsas, ir to garso prasmė kita. Ji veikiau sukaukia, ir jos kauksmas apima nusivylim�, pa�eminim� ir gėd�, kurios ji nenusipelnė.

Sve�iai trumpam sustingsta. Paskui mama apsigr�ia, prasibrauna pro sve�ius, nustumia padavėj�, �is praranda pusiausvyr�, trumpam j� lyg atgauna ir ima svirti į vandenį. Sidabro padėklas su tuzinu �ampano taurių slysta jam nuo delno, ir �iam krintant į vandenį �emėn aidėdamas �legteli metalas ir stiklas.

��Ar tai rei�kia, kad balius baigėsi?�� paklausia mo�iutė.

Septintas skyrius

Vandenyje Ro�ė būdavo tokia gra�i. Ji nardė jau daug metų, pradėjo daug anks�iau, negu atvyko į Honkong�. Nerdavo ramiai, tarsi besvorė�� ta savybė ir skiria gerus narus nuo vidutiniokų.

Po vandeniu mes atrodydavome lyg skirtingos prigimties būtybės. A� nuolat įsitemp�s, vos i�laikau pusiausvyr�, nepaliaujamai krap�tausi, tai i�leisdamas oro i� kompensacinės liemenės, vos kilsteliu vir�un, tai įleisdamas, kai imu grimzti.

Ro�ė ramiai sau kybodavo tarsi skl�sdama erdvėje: ji visk� darė kvėpavimu�� svorį reguliavo plau�iais, sakytum, įveikdavo traukos jėg� atsidūsėjimais.

Man mano įranga nuolat kliuvo, kaukė leido vandenį, ir a� j� vis valydavau nervingai dirs�iodamas į rodmenis, kiek dar lik� oro. Orui buvau tikras besotis, visad gaudavau i�nirti vir�un pirma visų kitų�� ir dar be paliovos taisydavausi oro balion��� jis niekaip nesilaikė man ant nugaros.

Tiesiog po vandeniu a� neatrodydavau smagus. Kaip visi geri narai, Ro�ė, regis, niekur kitur nė nebūtų norėjusi būti.

Nardyti ji i�moko gimtinėje. Profesionalų instruktorių i�duodam� pa�ymėjim��� PADI�� gavo lediniuose tamsiuose vandenyse pietinėje Anglijos pakrantėje ir u�lietame Midlandų karjere. Ten buvo daug sunkiau, negu nardyti Azijoje�� �ia �ilti, �ydri vandenys, ilgiausi koralų rifai su tokia gausa jūros gyventojų, kad �uvys sykiais u�dengdavo dangų�� geriau būtų galėj� būti nebent rojuje.

A� i�mokau nardyti dėl Ro�ės. Intensyvius kursus baigiau Puerto Galeroje Filipinuose per mūsų medaus mėnesį�� įprat�s kvėpuoti po vandeniu vie�bu�io baseine su vietos instruktoriumi ir pora dvylikame�ių taivanie�ių, i�klaus�s teorij� ma�ytėje klasėje u� kurorto nardymo reikmenų parduotuvės, pagaliau buvau pakviestas į atvirus vandenis tikram nardymui. Kai gavau PADI pa�ymėjim�, Ro�ė d�iaugėsi ne menkiau u� mane. Gal net labiau.

Ir kartais būdavo tikrai malonu. Sykį savaitgaliui nuvyk� į Filipinus, nardėme Cebe, a� sunaudojau vis� or� per juokingai trump� laik�, ir nardymo instruktorius pasiuntė mane vir�un. Teko kas penkis metrus stab�ioti trims minutėms, kad i� mano kūno i�sisunktų azoto perteklius. Nors jos balionas buvo kone pilnas, Ro�ė kilo kartu, ir tos kelios sustojimo minutės buvo nuostabiausios, kokias patyriau nardydamas. Mes kabojome negiliuose vandenyse, �viesa mirguliavo ir akino, koralų rifai �vytėjo lyg lobių dė�ės, jūrų angelų pulkeliai nardė aplink, o mūsų leid�iami burbulai mai�ėsi ir tingiai kilo pavir�iun.

Nardymas buvo tik vienas u�siėmimų, kurie Ro�ei sekėsi daug lengviau negu man. Ji ir vakarėliuose jautėsi kaip �uvis vandenyje, susipa�indavo su naujais �monėmis taip pat lengvai, kaip besvorė nardė penkiolika metrų po vandeniu Pietų Kinijos jūroje. Kad ir kiek stengiausi�� o stengiausi tikrai smarkiai, nes visų labiausiai gyvenime man rūpėjo įtikti jai,�� man nesisekė. Tiesiog to man nebuvo duota. Tai mus skyrė po vandeniu, ties� sakant, ir visur kitur.

A� plaukiau.

Ji skrido.

A�tuntas skyrius

Pirmiausia pastebiu jos drabu�ius.

Juodas lietpaltis atsagstytas, po juo matyti trumputis sijonas, aptempta palaidinukė, auk�takulniai su kailiuku. Ar jie vadinami �ka�iuko �lepete�? Atrodo lyg susiruo�usi į klub�. �iek tiek per riebiai i�sida�iusi. Balta oda, juodas triko, peroksidinė blondinė. �aknis jau reikėtų da�yti. O ar ten, po jos triko,�� auksinė grandinėlė? Galbūt. Nepana�u, kad būtų susiruo�usi į kokį stiling�, mading� klub� miesto centre. Atrodo, lyg i�sipus�iusi į klub� gūd�iausiame u�miestyje.

Ji daili, bet suvargusi, tarsi buvusi gra�uolė, nuo kurios nusigr�ė sėkmė.

Atėj�s į darb�, randu j� �er�ilio mokytojų kambaryje, bet �iandien �i gra�i, i�vargusi moteris sėdi u�ėmusi mūsų vienintelį krėsl�, įki�usi nosį į romaniuk� mink�tais vir�eliais.

Keista, manau pats sau. Reta pamatyti taip apsitaisiusi� mokytoj�.

��Ar �it� skaitei?�� klausia pakeldama akis.

Kalba su gryniausiu Londono darbininkų klasės akcentu. Ji tikrai i� Esekso. Londone taip jau niekas nebekalba.

��K� taip?

����irdis�� tai vieni�as med�iotojas�,�� sako ji.�� Karson Makalers. Ji para�ė knyg� dvide�imt trejų. Apie mergait�, vardu Mik�, augan�i� D�ord�ijoje Antrojo pasaulinio karo metais.

��A� �inau, apie k�. Apie vienatv�. A� dės�iau j�.

��Tikrai?�� jos da�ytos akys i�siple�ia i� nuostabos.

��Taip, tuntui penkiolikme�ių berniūk��ių, kurie neskyrė alkūnės nuo �irdies.

��Tikrai dėstei �i� knyg�?

��Tikrai.

��Ta�iau ar tu j� skaitei?

��K� turi omeny?

��Turiu omenyje, ar ji tau buvo brangi? Ar tau ji k� nors rei�kė?

��Na, man atrodo, kad siu�etas truputį...

��Nes man �i knyga apie tai, kaip gyvenimas tave apmauna.

��Na, pagrindinė knygos tema...

��Tik pa�velk į Mik�. I� prad�ių ji kupina svajonių, vil�ių. Nori keliauti po pasaulį. Nori tapti muzikante. I�siver�ti i� savo ma�o miestelio. Viskas j� jaudina. Ir tada j� apgauna.

��Apgauna?

��Apgauna. Kiek jai metų knygos pabaigoje? Penkiolika? Ji dirba �Woolworth�, nes jos �eima tokia neturtinga. Ir ji jau �ino, kad nė viena jos svajonių nei�sipildys. Mik� apgauta.�� Moteris �ypsosi linguodama galv�.�� Oho! Tu dėstei�� ��irdis�� tai vieni�as med�iotojas�. Neįtikėtina.

��Beje, a��� Alfis.

Ji atsistoja.

��D�eke Dei,�� sako ji.

Ir ima tvarkytis: tada a� suvokiu, kad ji visai ne mokytoja.

Prieina prie spintelės kambario gale, ten truputį pasirausia ir i�lenda, u�simovusi geltonas pir�tines. Kam dėstant anglų kalb� reikalingos geltonos pir�tinės?

Paskui u�sitempia mėlyn� nailoninį darbinį chalat�, �iek tiek pana�ų į mamos, kai �i eina į Nelsono Mandelos virtuv�. Ir stovi su kibiru vienoje rankoje ir plovimo skys�iu kitoje.

Sakytum, Klarkas Kentas virsta Supermenu.

Jeigu Supermenas būtų valytoja.

Devintas skyrius

Popie�io metas, kai visa apmir�ta, bet privatus narių klubas dar pilnas lepių vyrų ir �kietų moterų�, kurie neskubėdami rymo prie savo taurių ir aptarinėja sumanymus, kuriems veikiausiai niekuomet nelemta i�sipildyti.

Pana�iai kaip mano tė�io sumanymams.

Nuojauta ku�da, kad mano tėtu�is ir jo mergina taip ir kankinsis nesirutuliojan�ių santykių pragare. Negaliu nusikratyti �io menko įtarimo.

��Tikiuosi, ateisi į vestuves,�� sako tėvas.

�iūriu į tėv�, slėpdamasis u� stiklinės neburbuliuojan�io mineralinio vandens Soho klube, nervingai �vejodamas dubenėlyje �Twiglets� duoninių lazdelių, kuriomis �ia vai�ina nemokamai. Niekaip nesuprantu, ar jis nori mane i�provokuoti, ar galutinai kvo�telėjo.

��Kieno tos vestuvės?

��Mano vestuvės. Mūsų su Lena.

��O, tai tu i�situokei?

��Dar ne.

��O skyrybų advokat� ar jau turi?

��Dar ne.

��Tai gal dar ankstoka vestuvių mar�ui ��tai ir nuotaka at�engia� ir barstyti konfeti, kaip manai? Gar dar ankstoka net siuntinėti kvietimus į vestuves su įspaustu reljefu ir u�sakinėti vestuvių pyrag�?

Jis palinksta į priekį stengdamasis, kad mūsų pokalbio niekas negirdėtų.

��A� tik mėginu tau parodyti, kaip visa tai rimta,�� parei�kia,�� nes elgiesi, tarsi tai būtų juokai.

��Nes tu, tėti, jaunikis su �ile. Argi tai ne juokinga?

��Būtų juokinga, jei dairy�iausi savo am�iaus moters. Ta�iau kodėl turė�iau norėti ko nors, kas atrodo pana�iai į mane?

��Antai, tarkim, savo �monos?

��A� myliu tavo motin�, Alfi. Visada mylėjau, visada mylėsiu. Ir ketinu ja rūpintis.

��Koks tu kilnia�irdis.

��Bet aistra ne am�ina. Ji mir�ta. Tu manim netiki, nes niekad neturėjai galimybės to patirti.

���venta tiesa.

��A� taip apgailestauju dėl to, Alfi, tikrai. Mylėjau Ro��, tu tai �inai.

Tai tiesa. Tėtis mylėjo Ro��. Per laidotuves palū�o. Joms baigiantis tiesiog subyrėjo į gabalus.

��Aistra i�blėsta, Alfi. Ji pavirsta ka�kuo kitu. Draugyste. Prielankumu. Įpro�iu. Yra �monių, kuriems to pakanka. O kitiems to niekuomet nepakaks.

Papra�au s�skaitos, nes man nusibosta su juo �nekėtis, bet jis spiriasi sumokėti. Toks reik�mingas.

Mums i�ėjus į gatv�, u�deda rank� man ant peties norėdamas susitaikyti. Nors a� nekrusteliu ir neketinu atsakyti tuo pa�iu, negaliu jo nemylėti. Jis visuomet bus mano tėvas. Negaliu įsivaizduoti, kad pakeis�iau jį geresniu. Jis mano lemtis.

��Tenoriu dar vien� kart� pabandyti pasijusti laimingas,�� sako,�� negi tai toks baisus nusikaltimas?

Dar vien� kart�, galvoju.

Negi jis ne�ino? Negi nesupranta? Ar tas mano tėvas i� viso k� nors supranta?

Pasijusti laimingam leista vien� kart�.

De�imtas skyrius

Matydavau juos kasdien, tuos senus kinus, judan�ius ryto rūke Kauluno, Viktorijos parkuose ir �eterio soduose. Ta�iau i� tiesų niekada jų nepastebėdavau. Neskubriame jų balete neį�velgdavau jokio gro�io. Jie buvo seni, o a� jaunas, tad galvojau, kad jie nieko negalėtų man�s i�mokyti.

Matydavau, kaip jie lėtai daro pratimus. Stebėjau tai jau daugiau kaip dveji metai, beveik kasryt, bet man tai tebuvo tik paprastas fono paįvairinimas. Tai �i, kurį ma�iau Honkonge, teįsira�ė tik pa�iame mano s�monės pavir�iuje, pana�iai kaip Ko �ing gatvės prekystaliai, prie kurių pardavinėdavo įvairiausias �oles, smilkalus, rūkstan�ius i� �ventyklos Holivud Roude akmeninių katilų, pana�iai kaip horizonto linija, u�stota nesuskai�iuojamų vazoninių augalų de�imties, dvide�imties, trisde�imties auk�tų daugiabu�ių balkonuose, pana�iai kaip nugirstas mokytojų kantonie�ių �Dvigubos sėkmės� kalbų mokykloje pokalbis apie �ger�� ir �blog�� feng �ui, kaip netikrų pinigų deginimas gatvėse kiekvien� rugpjū�io mėnesį per Alkanųjų dvasių �vent�.

Matydavau visa, bet tiems dalykams niekuomet neteikiau jokios prasmės, jie nieko nerei�kė, tik priminė, kad esu jaudinamai toli nuo namų. Visi tie vaizdai buvo it atvirukai, ant kurių antros pusės nieko nepara�yta.

Ta�iau dabar, kai pū�kuoju po Haiberi Filds�, galvodamas, kaip reikės gyventi i�saugant bent �ioki� toki� i�tikimyb� sau pa�iam, i�vystu D�ord�� �ang�, darantį tai �i, ir �is senovinis �okis įgyja prasm�.

Kartais jis ne vienas. Kartais su juo mokinys ar pora, jei gali pavadinti juos mokiniais, tas ilgaplaukes hipi�kos i�vaizdos merginas ar anuos vyrukus su draugi�kai atrodan�iomis skustomis galvomis ir D�ono Lenono akinukais. �Alternatyvieji tipai,�� galvoju pats sau,�� viskas jų gyvenime klostosi savaime.� Ta�iau neatrodo, kad jie ilgiau u�truktų prie �itų mokslų, tuo a� savaip patenkintas.

Labiausiai mėgstu stebėti jį vien�.

Tai visuomet būdavo t� ankstyv�, trump� rytme�io valand�, kai, regis, visas miestas miega. Visi nakvi�os, girtuokliai, plevėsos, rėksniai pagaliau nuėjo gulti, bet vyturiai: bėgikai, karjeristai, anksti kylantys dantų rakinėtojai, u�dirbantys �e�ia�enkli� sum� per metus,�� dar tik pakirs. Vienintelis garsas toli Holovėj Roudu nudardantis sunkve�imis. �i tyla niekada netrunka ilgiau. Ta�iau D�ord�as �angas juda taip, tarsi jam priklausytų visas pasaulio laikas.

Juda, tarsi vienu metu būtų įaug�s į �em� ir besvoris. Jo rankos ir pla�takos grak��ios lyg lankstūs sparnai, jos lėtai stumia ir traukia, kyla ir krinta tarsi be menkiausių pastangų. Kai vis� svorį perkelia nuo vienos kojos ant kitos, jo nugara lieka tiesi it �arsteklis, galva pakelta, ir nepertraukiama energija sruvena nuo stuburo apa�ios iki sprando.

Jo i�rai�k� sunkiai apibūdin�iau. I� prad�ių man atrodo, kad tai ramybė, bet tai �is tas daugiau. Tai daugiau nei ramybė. �ioje būsenoje dera taikumas ir jėga.

Veidas ramus, susikaup�s, sutelktas. Vir�utinė kūno dalis atrodo neįmanomai atpalaiduota. Ji i�lieka atpalaiduota. Grei�iausiai tai ir prikausto mano dėmesį. Niekada nesu mat�s tokio ramaus ir atsipalaidavusio �mogaus.

Jam baigus prieinu.

��A�iū u� an� vakar�,�� sakau.

Pa�iūri į mane bandydamas prisiminti.

��Kaip draugo nosis?

��Aptvarstyta, bet jūs buvot teisus. Na, dėl to, kad reikia i�kart atstatyti į viet�, turiu omeny. Matyt, tikrai dėl to kur kas lengviau sutvarkė.

��Ak, tai gerai.

��Ko gero, jums neminėjau, gyvenau Honkonge, ne taip seniai grį�au į London�.

Vėl pa�iūri. Suprantu, kad laukia.

��Gyvenau por� metų. Mokytojavau. Kalbų mokykloje. Ten ir susituokiau.

Jis linkteli, kaip man atrodo, pritardamas.

��Ar su moterimi i� Honkongo?

��Ne, su angle.

Nieko daugiau apie Ro�� jam nepasakoju. Da�niausiai a� apie tai nekalbu. Tiesiog nesinori. Istori�kai britai turėtų drovėtis pasakoti kitatau�iams apie savo giliausius, tamsiausius jausmus. Ta�iau man paai�kėja, kad kol buvau i�vyk�s, �is tas pasikeitė, kad ir �REM� muzika Terio Vogano laidose, mano tė�io elgsena tapo kaip Rodo Stiuarto. Ir dabar britai jau nepaliauja ai�kin� apie savo jausmus.

Gal �ia kalta ir Diana, gal tai ji įtikino mus atsisakyti to stoji�ko orumo ir suteikti daugiau reik�mės virp�iojan�ioms emocijoms. Gal taip yra dėl to, kad ta skylė danguje ne tik or�, bet ir mūsų temperamentus padaro labiau �emyninius. Ta�iau britų nacionalinis charakteris neabejotinai pasikeitė.

�iais laikais sunkiausia ne priversti britus prabilti apie savo jausmus. Sunkiausia priversti juos u�si�iaupti.

��Ma�iau daug tai �i Honkonge, parkuose.

��Taip, Honkonge labai populiaru, labiau nei Jungtinėje Karalystėje.

��Taip, tai tiesa. Ta�iau a� taip niekad dorai nesupratau, k� jiems tai duoda. Na, ai�ku, atrodo įspūdingai,�� paskubu pridurti,�� ypa� kai tu tai darai, bet a� tiesiog nepagaunu kam.

��Tai �i duoda įvairiausios naudos. Jis gerai sveikatai. Saugo nuo streso. Apsaugo �mogaus kūn� nuo u�puolimo.

��Ar turi galvoje savigyn�?

��Įvairių rū�ių savigyn�. Negi ne�inai? Kuo įvairiausi�. Juk u�pulti tave gali ir i� i�orės, ir i� lauko. �tai akiplė�a sulau�ė tavo bi�iuliui nosį.

��Akiplė�a?

��Akiplė�a. O kur dar ligos. Tai �i apsaugo vidaus organus. Ir nuo ligų. Ar �inai, k� rei�kia kinų �odis ��i?�

��Na, �inau, kad turėtų reik�ti vidin� kūno energij�. Gyvenimo jėg�.

��Taip.

��Bet man atrodo, kad a� neturiu jokios gyvenimo jėgos. Bent jau niekuomet jos nejau�iau.

��Na, o kraujo savo gyslose turi?

��K�?

��Ar kraujo gyslose turi?

��Ai�ku.

��Na, o tai ar jauti?�� Jis linkteli patenkintas.�� Ai�ku, kad ne. Taip ir ��i�. Taip yra. Nesvarbu, jauti tu tai, ar nejauti. ��i� rei�kia or�. Dar rei�kia energij�. Dvasia veda prot�. Protas veda ��i�. Na, o ��i� įsako kraujui. Tai �i moko suvaldyti savo ��i�, kad geriau gyventume. Juk sakoma, kad ir ilgiausia daugelio mylių kelionė prasideda nuo vieno �ingsnelio. Tas pirmasis �ingsnis ir yra tai �i.

Linkteliu tarsi suprasdamas. Ta�iau staiga pasijuntu be galo alkanas. Jau�iu, kaip gruma mano gyvenimo jėga, tad i�sitraukiu i� �ilto treningo ki�enės �Snickers� batonėlį. D�ord�o �ango akys susiaurėja.

��Gal nori pusės?

��Gerai.

I�vynioju �Snickers� batonėlį, perlau�iu pusiau ir paduodu jam. Kelias sekundes kramtom nesi�nekėdami.

���Mar�� batonėlius a� mėgstu labiau,�� sako jis pilna burna �okolado, �emės rie�utų ir skanios nugos. Tyrinėja �Snickers� batonėlį kaip vyno �inovas ypa� reto �Burgundy� aromat�. U�merkia akis ir rausiasi atmintyje.

���Mar�� batonėlis kasdien padės tau dirbti, ilsėtis ir �aist.

��Kas tai?�� klausiu.�� Koks senas kinų posakis?

D�ord�as �angas tik nusi�ypso.

Vienuoliktas skyrius

Kai atvykstu, D�eke Dei jau darbuotojų kambaryje. Kibiras vienoje rankoje, knyga ��irdis�� tai vieni�as med�iotojas� kitoje. Apsitaisiusi darbo drabu�iais�� u�simovusi geltonas pir�tines, apsivilkusi mėlyn� nailono chalat�, apsiavusi �emakulnius, su kuriais valo, bet dirbti neskuba. Jau beveik devynios valandos, o jos veidas vis dar panardintas į t� sen� knyg� mink�tais vir�eliais.

��Kaip Mik�?�� klausiu,�� ar tebesvajoja?

��Labas,�� tarsteli nekilstelėdama galvos.

Įeina Lenis Ga�lūnas. Lenis i� tų �emaūgių storulių, kurie eina pasilinguodami lyg būtų auk�tas liesas merginų grobis. Kaip ir a�, Lenis i� tų mokytojų, kurie keliavo į Azij� pardavinėti anglų kalbos po svar�, tik dirbo jis Maniloje ir Bankoke. Ir ka�kas ten jį sugadino. Virto i�burkusiu ti�ena, kokiais europie�iai da�nai tampa per ilgai u�truk� atogr��ų baruose. Azijoje Lenis būdavo ver�iamas į lov� kur kas da�niau negu kada nors �ia, tad dabar į moteris �velgia karves vertinan�io ūkininko �vilgsniu. Jo ga�lumas �er�ilyje jau tapo legenda.

��Ar pastebėjai t� ma�iuk� lenkait� pa�engusių pradinukų klasėje?�� klausia man�s vartydamas akis.�� Mielai parody�iau jai truputį solidarumo. Kaip manai, Alfi? Tikrai neprie�tarau�iau, jeigu ta partijos draugė u�dėtų savo nedideles kar�tas rankeles ant mano gamybos priemonių.

��Man atrodo, lenkai jau ne komunistai, Lėni.

��Ji lip�ni raudona triu�ytė, �tai kas ji,�� sako Lenis Ga�lūnas, o tada pamato D�ek�.�� O, �tai ir �i mergina, mūsų Esekso atstovė. Kuo geriausio ryto tau, mieloji,�� priėj�s prie jos, savininko mostu apkabina per pe�ius.�� Nutrauk mane, brangute, jeigu �it� jau girdėjai.�� Kodėl Esekso merginos neken�ia vibratorių? Pasiduodi? Todėl, kad...

Ūmai D�eke pa�oka �aibuodama akimis ir nety�ia paspiria kibir�.

��Nes jie suskaldo mums dantis,�� atrė�ia,�� �it� jau girdėjau, Lėni, gal �iek tiek per daug tiesmukas. K� gi dar galėtų mergina i� Esekso daryti su vibratoriumi, jei ne �iulpti, tiesa, Lėni? Ne, sugalvok k� nors geresnio, ne tokį nuvalkiot�.

��Nurimk, nurimk,�� tarsteli Lenis,�� tai tik pok�tas.

��Girdėjau juos visus,�� nesiliauja ji.�� Kodėl Esekso merginos trenka galv� virtuvės kriauklėje? Nes ten plaunamos dar�ovės. Kuo Esekso merginos pana�ios į alaus butelius? Na, Lėni, na, pasuk galv�?

��Ne�inau,�� kasosi riebi� plik� Lenis.

��Abiejų tu��io kaklo nieks nedengia.

��Na, �is tai tikrai juokingas,�� kikena Lenis.

Ta�iau D�eke nesijuokia.

��Taip manai? Tada tau patiks ir �itas. Kuo pana�ūs �viesiaplaukė eseksietė ir lėktuvas?

��Abu turi juod�j� dė��. �it� a� �inau.

���inai? Bet galiu la�intis, kad ne�inai tiek, kiek �inau a�. A� girdėjau daugyb�, Lėni. Kuo skiriasi uodas ir Esekso mergina? Uodas liaujasi �iulpti, kai jam tvoji per galv�. Kodėl merginos i� Esekso mūvi kelnes? Kad būtų �ilta jų kulk�nims. Kada Esekso merginos akys ims spinduliuoti? Kai pa�viesi �ibintu jai į ausį.

Lenis �ypsosi, bet įtampa ima augti. D�eke stovi prie�ais jį, vienoje geltona pir�tine apmautoje rankoje laiko ��irdį� ir stengiasi sutramdyti virpantį bals�.

��Visus tuos juokelius girdėjau. Ta�iau �inai k�, Lėni? Man nėma� nejuokinga.

��Nesikar��iuok, brangioji,�� ramina Lenis, jau gerokai įsi�eid�s.�� Juk neketinu u�gauti tav�s asmeni�kai.

���inau, kad asmeni�kai neketini, Lėni. �inau net ir tai, kad Esekso merginos �ia niekuo dėtos. Ta�iau �inau, kad tokie vyrai kaip tu neabejoja, jog visos moterys kvailos �liundros.

��Bet a� myliu moteris,�� protestuoja Lenis. Grį�teli į mane.�� Jei galė�iau pasakyti tai neskambėdamas kaip Chulijas Iglesijas.

��Turbūt negali,�� atremiu.

��Kiek girdėjau apie �i� viet�,�� neatly�ta D�eke Dei,�� tai �ia, �itam kambary, tik vienas asmuo yra kvaila kek�ė. Bet �inai k�, Lėni? Tai tikrai ne a�.

Įsiki�a knyg� nailoninio chalato u�antin, �iumpa kibir�. Ir i�eina daugiau netarusi nė �od�io.

��Yra �monių, kurie visai nesupranta juokų,�� reziumuoja Lenis Ga�lūnas.

Dvyliktas skyrius

Jumi kambarys yra tamsaus koridoriaus gale, dideliame, aptrupėjusiame, sublokuotame name, kurio pastarieji penkiasde�imt metų praslinko dalijamam į vis ma�esnius butus. Eidami koridoriumi, girdime muzik�, balsus, juok�, py�kant duris, skambant telefonus. Kakofonija, kai �monių per daug, o vietos per ma�ai. Ir kai jų gyvenimo metai gra�iausi. Nusiauname batus prie jos durų ir sliūkiname į vidų.

Ne ka�in kas. Ma�u�iame butuke į akis krinta i�ki�as langas, bet jis i�eina į savoti�k� s�vartyn�, priverst� apdau�ytų automobilių. Kilimas nutrintas lyg pra�ygiavusios klajojan�ios studentų kariuomenės. Kambarys �ildomas elektrine krosnele su dviem kaitinimo elementais.

Lindynė. Ta�iau nesijauti lindynėje, nes Jumi i�puo�ė besilupan�ius savo kuklaus būsto sienų apmu�alus nuotraukomis, atsive�tomis i� namų. Kur tik pa�iūrėsi, pilna momentinių nuotraukų, darytų �Polaroid� ar fotokioskuose; jose �ypsosi jaunos japonės, i�kėlusios pergalės �enkl��� du pir�tus. Ypa� daug droviai besi�ypsan�ios apskritaveidės mergaitės fotografijų.

��Jaunesnė sesuo,�� sako Jumi.

Jumi pastangos suteikti �iai �altai nuomojamai skylei jaukumo did�iai jaudina. Turėdama tik prisiminimus ir krūv� nuotraukų, ji pamėgino pritaikyti kambarėlį sau.

Jumi u�dega kvapi� �vak�, nustato �Jazz FM� radijo stotį ir i�vynioja futon�. I�tiestas �iu�inys u�dengia beveik visas grindis. Valandėl� stovime vienas prie�ais kit�, ir a� suprantu, kaip jaudinuosi.

��A� nieko neturiu,�� sakau.

��Netiesa,�� atsiliepia ji.�� Turi ger� �irdį. �aving� �ypsen�. Puikų humoro jausm�.

��Ne, a�, supranti, a� neturiu prezervatyvų.

��Nieko baisaus. A� turiu. Rodos.

��Be to, seniai su niekuo negulėjau,�� sakau.�� Nuo tada, kai turėjau �mon�.

Ji palie�ia man veid�.

��Nieko baisaus,�� sako.�� Kaip bus, taip gerai.

Tokius �od�ius ir norėjau i�girsti. Stengiuosi neskubėti, ir nors i� prad�ių mane priblo�kia jos nepana�umas į Ro��, sekasi daug geriau, negu galėjau tikėtis. Jos kūnas siaubingai jaunas ir lankstus, ji miela ir �velni meilu�ė, ji �ypsosi i� mano jaudulio, bet neį�eid�iamai. Jumi teikia man tik d�iaugsm�.

Paskui ji įsikniaubia man į krūtin� ir juokiasi, vadindama mylimiausiu mokytoju�� ji sako sensei�� ir stebindama stipriais apkabinimais. A� irgi juokiuosi, atsipalaidav�s ir patenkintas, priblok�tas tokios sėkmės.

Vėliau ji u�minga mano glėbyje, o a� �iūriu, kaip sudega �vakė ir ma�� kambarėlį ap�vie�ia tik elektrinė krosnelė. Seniai nesijau�iau toks laimingas; irgi imu snūduriuoti.

Prie� nugrimzdamas į mieg�, kambario kampe pastebiu did�iulį raudon� lagamin�, lyg Jumi būtų k� tik atva�iavusi ar ruo�tųsi i�vykti.

Tryliktas skyrius

�e�tadienio vakar� mes einame į �okius. Mėginu i�sisukti, bet Jumi u�sispiria, kad �e�tadienio vakaras skirtas �okti, todėl einame į nedidelį klub� Soho rajone, kur muzika ne tokia prasta, kaip tikėjausi, o aplinka ne tokia madinga, kaip būg�tavau. Nuostabu. Visai nepana�u į tuos laikus, kai man buvo dvide�imt. Niekas nesistengia vaizduoti kieto. Niekam nesvarbu, kaip tu apsireng�s ar kaip �oki. Taigi mes �okinėjame, striksime ir juokiamės, Jumi netrukus taikosi pritūpti ir numal�inti tro�kulį buteliuku �Evian�, o a� noriu �okti toliau.

Vėlai naktį nueiname į konvejerinį su�io restoran� Aludarių gatvėje. Sėdi prie ilgo apskrito baro, pro �alį slenka ma�os lėk�tutės su su�iu, o tu pasiimi, kas krinta į akį. Paai�kėja, kad �ia dirba Genas, ir jis prieina pasisveikinti. Ka�kodėl nenustemba, pamat�s su manimi Jumi.

Paskui Genas grį�ta prie darbo, o Jumi sako, kad japonai paprastai nemėgsta tokių įstaigų, nes �uvis �ia ne tokia �vie�ia kaip u�sisakius. Ta�iau man ji skani, ir mes i�tu�tiname krūv� įvairių spalvų lėk�tu�ių su dviem gabaliukais tuno, la�i�os, ungurio, kiau�inių ar kreve�ių.

Grį�� į jos but�, vėl mylimės�� lėtai, mieguistai, nebesivar�ydami vienas kito,�� o kit� dien�, pabud� apie vidurdienį, einame pasivaik��ioti iki pat Rakta�olių kalvos vir�ūnės, nes �iemos diena puiki ir prie�ais mus plyti visas Londonas.

��Kaip gra�u,�� sako Jumi.

��Taip,�� pritariu �iūrėdamas jai į veid�.�� Kaip gra�u.

Keturioliktas skyrius

�iandien pirmadienio rytas, ir studentai bando mano paskutin� kantryb�.

Dzengas klasės gale linguoja. Imranas neregin�iu �vilgsniu spokso į mobiliojo �inut�. Astruda ir Vanesa plepa. Vitoldas maldo verksm�, o Jumi stengiasi jį nuraminti. Tik Genas �iūri į mane, laukia, kol kas nors įvyks.

A� stoviu prie�ais juos ir laukiu, kol kas nors pastebės, jog esu �ia. Dzengas u�knarkia.

A� atsikrenk��iu.

Imranas suspaudo �inut� į telefon�. Astruda ir Vanesa leipsta juokais. Vitoldas pravirksta, įsikniaub�s veidu į delnus. Jumi apkabina jį per pe�ius. Genas nusisuka, tarsi susidrovėj�s dėl man�s.

��Nagi, kuris jūsų atliko tuos namų darbus?�� klausiu.�� Namų darbus? Kuris nors?

I� to, kaip jie visi sukinėjasi savo vietose ir delbia �alin akis, suprantu, jog namų darbų neatliko nė vienas.

Paprastai �iūriu į tai pro pir�tus. Bet �iandien nepadaryti namų darbai kelia man klausim�, k� a� �ia veikiu. Ir k� jie �ia veikia.

��Ar kas nors prisimena, kas skirta namų darbams?

��Teminė esė,�� atsako Jumi, paduodama Vitoldui popierin� nosin�.�� Reikėjo pateikti koki� nors informacij� ir savo nuomon�.�� Mes spoksome vienas į kit�.�� Itin formaliu stiliumi.

Itin formaliu stiliumi? Na, tai tiesa. Ta�iau nesu tikras, ar ji kalba apie diskursinį ra�inį, ar apie mus.

��Kas nutiko, Vitoldai?

Lenkas palinguoja suvytusia galva.

��Nieko.

��Nieko blogo?

��Ne.

��Tai ko tada verki?

��Jis ilgisi savo �eimos,�� Jumi gindama jį apkabina.

Vitoldas prapliumpa verkti smarkiau, net jo pe�iai dreba, jis apsisnarglėja.�� �mona. Vaikai. Motina. Taip toli. �i vieta tokia... sunki. Oi, �ia taip sunku. �Pampas� kepsninė tokia sunki. �alin rankas nuo Folklandų, Argi. Pasakyk Maradonai, kad mes nukaposime jam rankas, Argi.

��Tu de�imt metų vargai, kol gavai viz� �ia atva�iuoti, ir dabar ilgiesi savo �eimos?

��Taip.

��Na, ateityje ribok tro�kimus, Vitai. Nes jie gali i�sipildyti.

Jumi veria mane akimis.

��Jis turi teis� ilgėtis savo �eimos.

Ir a� veriu j� akimis.

��O a� kaip mokytojas turiu teis� tikėtis �iek tiek pagarbos. Tai rei�kia, kad klasėje neleistina duoti vali� nervams. Rei�kia, kad mobilieji klasėje turi būti i�jungti. A�iū, Imranai. Tai rei�kia, jog �ioje vietoje turite elgtis taip, kaip atėj� mokytis, o ne tikėtis nusnūsti posm�.

��Nusnūsti posm�?

��Tai naujas posakis,�� ka�kas parei�kia.

Dzengas vis dar kietai įmig�s. A� pritupiu �alia. Jo oda mink�ta ir lygi, vos keli plaukeliai �elia ant vir�utinės lūpos. Neatrodo, kad jis skųstųsi da�niau negu kart� per mėnesį. Priki�u veid� jam prie pat ausies.

��Ar norėtumėte prie �io patiekalo ir bulvių �iaudelių?�� su�nyp��iu, ir Dzengas krūptelėj�s pabunda.

Vanesa su Astruda prajunka, bet, i�vydusios mano veid�, liaujasi.

��Ko tu atvykai į �i� �alį, Dzengai?

��Geresnio gyvenimo,�� �iopteli jis tankiai mirksėdamas.

��Jei nori geresnio gyvenimo, pasistenk nemiegoti per pamokas.

A� jam �altai nusi�ypsau.

���iek tiek ma�iau stenkis skaniuosiuose �Generolo Li� tenesieti�kuose patiekaluose ir �iek tiek daugiau Tarptautinėje �er�ilio kalbų mokykloje. Sutarėm?

��Sutarėm.

Paskui liepiu niek�eliams ra�yti temin� esė. Tema�� mokslo ir technikos raida, kaip ji paveiks �monij��� teigiamai ar neigiamai. Kol jie skrebena, a� vaik�tinėju.

��Noriu, kad pateiktumėte abiejų pusių argumentus,�� ai�kinu jiems.�� U� ir prie�. Neigiamus ir teigiamus. O savo mintis sujunkite tokiais posakiais, kaip �kai kas sako�, �kiti gin�ytųsi, jog�... ��inoma, esama ir rizikos, antai...�

Paprastai jie klausia patarimo ir kvailioja, bet �iandien juos arba per daug i�g�sdinau, arba supykd�iau. Ir man tampa labai nesmagu pagalvojus, kad jie man�s nebemėgsta.

Nuskambėjus skambu�iui visi i�rūksta kaip įmanydami grei�iau. I�skyrus Jumi. A� kraunuosi daiktus ir jau�iu j� stovint prie mano stalo.

��Neversk to ant jų,�� sako ji.

A� į j� ne�iūriu.

��A� atsipra�au, Alfi.

��Atsipra�ai u� k�? Nėra u� k� atsipra�inėti.

��Man buvo su tavim smagu,�� sako ji,�� bet tu mane i�g�sdinai.

��Kaip a� tave i�g�sdinau?

��Gėlės. Gėlės mane i�g�sdino. A� pasijutau, lyg tu nori�� ne�inau. Per daug.

Suki�u knygas į krep�į ir u�traukiu u�trauktuk�.

��Nesijaudink,�� tariu jai.�� Gėlių daugiau nebus.

Penkioliktas skyrius

D�eke nesirengia, kaip papuola.

Kiekvien� ryt� ji atvyksta apsitaisiusi pasimatymui su Rodu Stiuartu. Kulnai visad auk�ti, sijonai trumpi, bet, nepaisant to, atrodo keistai oficialiai. Jos i�vaizda liudija, kad ji ilgai svarstė, k� apsivilks. Atrodo, tarsi jos makia�as atėmė tiek laiko, kiek sudėtinga �irdies operacija. Ta�iau jos provokuojantys drabu�iai primena uniform�, skyd� arba blizgų kiaut�. Tai drovus seksualumas. Tarsi ji �itaip atrodo ne tam, kad k� nors demonstruotų, bet kad apsaugotų.

Net persivilkusi valytojos uniforma, D�eke vis tiek oficiali kaip stiuardesė ar policininkė. Dėl tų liepsnelių plaukuose, �iek tiek per tir�tai u�tepto akių tu�o. Ji tikrai skiria per daug laiko tam, kad gra�iai atrodytų. Ji ir taip gra�i.

Kartais susitinku j� mokytojų kambaryje, koridoriuje arba klasėje, kurioje nebėra studentų. Bar�kina kibiru, ka�k� blizgina u�simovusi geltonas pir�tines. Dėl nesuprantamos prie�asties a� niekuomet neklausiu D�ekės apie j� pa�i�. Visada tik apie mergait� i� ��irdies�.

Man smagu paklausti D�ekės apie knyg�. Tai tarsi mudviejų paslaptis.

Kaip Mik�?�� sakau.

��Vis dar svajoja.�� Ji �ypsosi.

�e�ioliktas skyrius

Kalėdoms Hiroko skrenda namo, į Japonij�. Susitinkame Padingtono stotyje po did�iule egle, papuo�ta ry�kiomis spalvotomis dė�ėmis, neva primenan�iomis dovanėles, ir įsėdame į Hitrou ekspres�, vykstantį į oro uost�.

Jau�iuosi keistai su ja atsisveikindamas. Man liūdna matyti j� i�va�iuojant. Tuo pat metu d�iaugiuosi, kad įstengiu �į t� pajusti, ne taip svarbu k�. Tik,�� ir tai svarbu,�� liūdna man i� tiesų ne taip jau labai.

Prie i�vykimo vartų apsikabiname, Hiroko mojuoja man, kol i�nyksta anapus u�tvaros prie�ais pasų kontrol�. Paskui slampinėju po tre�i�jį terminal� neskubėdamas namo. �iandien oro uostas skalaujamas tikrų emocijų. Vieni įsimylėjėliai atsisveikina, kiti susitinka. �eimos i�siskiria ir vėl sueina draugėn. �itiek apsikabinimų, juoko ir a�arų. Prie i�vykimo vartų įdomu, bet atvykimo salėje dar įdomiau. Atvykimo salėje tu tiesiog negali pasirinkti patogaus laiko. Negali pasirinkti to laiko, kada pasakysi �sveikas� taip, kaip gali apsispr�sti, kada metas pasakyti �sudie�. Tas �sveikas� tiesiog atsitinka. �monės, nerimastingai laukiantys atvykstan�iojo, ne�ino, kada tas veidas pasirodys prie�ais juos, lėtai stumdamas ve�imėlį su lagaminais, �ypsodamasis pro lėktuvo nuovargį, pasiruo��s pasibu�iuoti ir prisiglausti, pasiruo��s pradėti i� naujo.

Atvykimo salėje pastebiu ir dar �į t� įdomaus. �ia daugybė jaunų moterų, atvykstan�ių į Jungtin� Karalyst� mokytis anglų kalbos. Kad ir kur �velgsi, blizgantys juodi plaukai, skais�ios rudos akys, �Louis Vuitton� lagaminai. Jos tiesiog plaukia srautu.

Tarsi savoti�kas stebuklas.

U� barjero lūkuriuoja nuobod�iaujantys vairuotojai ir linksmi poros tuzinų kalbų mokyklų atstovai, stoviniuoja su nedideliais �enklais ir plakatais, skelbimų lentelėmis, laukia kito did�iulio lėktuvo i� Osakos, Pekino ar Seulo, ar kurios nors kitos pasaulio vietos, kur Kalėdos ne tokios svarbios.

Ir stovėdamas tarp tų vyrų ir moterų su plakatais�� MIS SUDZUKI, KIM LI, �ALIOJO KRAIGO KALBŲ MOKYKLA, TAE-SUN LI, MIVAKO HONDA IR HIROMI TAKE�I, OKSFORDO ANGLŲ KALBOS MOKYKLA, MIS VANG ir MIS VANG,�� staiga suvokiu, kad �is miestas prigu�ėj�s jaunų moterų, besimokan�ių anglų kalbos.

Tre�i�jį terminal� u�plūdusi minia�� visa i� Azijos. Neabejoju, jog kituose terminaluose i�vys�iau skandinavų pulkus ar batalionus i� Vidur�emio regiono. Ta�iau jų tūkstan�iai, i�tisa armija, kasdien sulaukianti naujo pastiprinimo.

Pirm� kart� suprantu, kad nėra jokios prie�asties, dėl kurios vėl turė�iau likti vieni�as.

Kai kurios i� tų jaunų besijuokian�ių, pasitikin�ių savimi, su nekantrumu laukian�ių naujo gyvenimo moterų akimirksniu susiranda vairuotojus ar savo mokyklos atstovus. Kitoms atrasti t� ry�į tikras vargas. Jos vaik�to prie barjero, ie�kodamos savo vardo ant vieno i� ma�ų, rankoje laikomų plakatų. Su viltimi, bet �iek tiek sunerimusios. Ir man dėl jų skauda �irdį.

Jas a� ir stebiu ilgiausiai, dailias pasimetėles toje nuostabioje rudaakių invazijoje, k� tik i� lėktuvo, ie�kan�ias �enklo.

O ka�kur auk�tai vir� man�s oro uoste �Silent Night� įra�� kei�ia �O Come Ali Ye Faithful�.

Septynioliktas skyrius

A� i�tikimas savo �monai. Net ir tose svetimose lovose, su tomis moterimis, kurios kartais per mieg� �neka man nesuprantama kalba, lieku i�tikimas jai.

Nes nė viena kita nepalie�ia mano �irdies. Prie jos net nepriartėja.

Ir a� imu suprasti, jog tai palaima. Kai pripranti, mylėti be meilės tikrai ne taip jau blogai. Būti taip toli, kad tav�s neįstengtų nuskriausti, kur niekas negali tav�s įskaudinti ir nieko i� tav�s atimti�� gal ten ne taip ir blogai? Apie neįpareigojan�ius santykius galė�iau pasakyti nema�ai gero. Neįpareigojantys santykiai tikrai nepakankamai vertinami.

Per �iuos pasimatymus, �iuos pasikeitimus �velnumu nesidangstoma smulkiu melu. I�nuomoti kambariai, kuriuose susitinkame, toli gra�u ne �alti. Toli gra�u. Juose netvyro panieka, nuobodis, nesidairoma u�ra�o �I�ėjimas�. Esame �ia, nes norime būti. �ie santykiai negresia mirtimi nuo tūkstan�io kir�ių, kurių sulaukia diduma santuokų. Tai kas pasakys, kad �ie santykiai beprasmi�ki?

Tu man patinki�� tu mielas.

Ar tai i� tikrųjų taip jau beprasmi�ka?

O gal �ia kaip tik tiek prasmės, kiek tau jos reikia?

A�tuonioliktas skyrius

Malonu pradėti k� nors nauja toki� gra�i� dien�.

Ant pasi�iau�usios parko �olės �ybsi �erk�nas, ta�iau įprast� nyki� pilk� drobul� vir� mūsų galvų pakeitė �ydras beribis dangus ir saulė, akinanti labiau nei rugpjū�io vidurdienį. Mudu su D�ord�u i�kvepiame �alt� gar�, bet prisimerkiame nuo saulės. Stovime vienas prie�ais kit�.

��Tai �i �uan,�� sako jis.�� Tai rei�kia�� did�iausias kra�tutinis kum�tis.

��Skamba nuo�miai,�� tariu.

Jis nekreipia į mane dėmesio.

��Viskas atpalaiduota. Viskas juda lengvai. Visi daiktai atpalaiduoti. Ta�iau visi judesiai pritaikyti kovai. Supranti?

��Nelabai.

��Vakarie�iai mano�� tai �i �uan labai gra�us. Labai �velnus. Taip?

��Teisingai.

��Bet tai �i �uan�� savigynos sistema. Kiekvienas judesys turi prie�astį. Ne dėl gro�io.�� Jo rankos plaukia oru.�� Sustabdyk. Duok kum��iu. Laikyk. Spirk. Bet grak��iai. Visada grak��iai. Ir visada labai �velniai. Supratai?

Linkteliu.

��Tai �i �uan sveika. Stresas. Kraujotaka. �iuolaikinis pasaulis. Ta�iau tai �i �uan�� ne silpniausias kovų menas pasaulyje.�� Jo tamsios akys �vyti.�� Stipriausias.

��Puiku.

��Tai �en stilius.

��Koks stilius?

���en stilius. Daug stilių, skirtingų kryp�ių. Jang stilius. U stilius. �is�� �en stilius.

Nelabai suprantu, k� jis nori pasakyti. Kaip ka�kas gali būti sykiu mink�tas ir kietas? Kaip tokie �velnūs judesiai gali būti savoti�kas boksas?

D�ord�as atsitraukia. Jis kaip paprastai vilki juod� kini�k� kostium� sta�ia apykakle ir avi mink�tus pusba�ius be kulnų. A� apsireng�s �iltu treningu su naudingu u�ra�u �Imk ir padaryk� ant vienos kle�nės. Jis i�ske�ia kojas sulig pe�ių plo�iu, lygiai paskirst�s svorį, nuleid�s rankas prie �onų. Kvėpuoja giliai ir lygiai. Tarsi visu svoriu smigtų į �em�. Atrodo kartu visi�kai atsipalaidav�s ir nepajudinamas.

��Stovėk kaip kalnas tarp dangaus ir �emės,�� moko jis.

Stovėk kaip kalnas tarp dangaus ir �emės? Būtinai, Jod�. Tokios kalbos turėtų mane var�yti. Bet pamatau, kad nevar�o, jei labai stengiuosi. Bandau atsistoti kaip D�ord�as. U�simerkiu ir pirm� kart� gyvenime rimtai susim�stau apie kvėpavim�.

��Atverk s�narius,�� liepia man D�ord�as.�� Leisk kūnui atsipalaiduoti. Nugramzdink savo svorį į �emės centr�. Ir kvėpuok. Visada kvėpuok.

�Kaip nardymas�,�� pamanau. Tai pirmas daiktas, kurį su�inai mokydamasis nardyti su akvalangu. Visada turi kvėpuoti.

Paskui u� nugaros i�girstu juok�.

���iūrėkit į por� �itų smaukytojų. Kur ritasi pasaulis? Tikras �Pa�okime� �ikniniams.

Jų trejetas. �e�tadienio vakaro atklydėliai su rudais putojan�iais buteliais rankose, baltais kaip sukrekėj�s pienas veidais. Vargu ar vyresni kaip dvide�imties, bet jau su i�daviki�kai i�virtusiais pasiaukojan�ių girtuoklių pilvais. Ir vis dėlto visų apranga beveik sportinė�� sportba�iai, bėgikų treningai su gobtuvais, beisbolininkų kepurės. Juokinga, kai pagalvoji.

A� staiga įtū�tu. �ie puspro�iai�� apsivilk� kaip sportininkai, sudėti kaip nuolatiniai alud�ių lankytojai�� primena man visus pana�ius puspro�ius, kuriuos mokiau Princesės Dianos bendrojo lavinimo berniukų mokykloje. Gal todėl prabylu kaip mokytojas ties nervų krizės riba.

��Ar jūsų �utvė neturi kur eiti? Dro�kit velniop i� �ia. Ir nesivaipykit.

Veidai niaukiasi, grie�tėja, rūstėja. Vyrukai susi�velgia ir visi kartu pasuka prie man�s, buteliai rankose, dantys i��iepti it pageltusios nuo nikotino iltys.

D�ord�as �engia prie�ais.

��Nurimkit,�� sako jis.�� Nereikia nemalonumų.

Stambiausias, putliu, melsvų spuogų randų subjaurotu veidu, sustoja ir nusi�ypso sėbrams.

��Tai nesunku.

Paskui i�tiesia mėsingas pla�takas prie D�ord�o krūtinės, bet kai bando jį griebti, senukas lo�teli, perkeldamas svorį ant atitrauktos pėdos, ir su�iumpa Spuoguo�iaus pla�takas viso labo kilstelėdamas rankas. Mėsingosios letenos D�ord�o nepalie�ia. Staiga Spuoguo�ius griūva į priekį graibstydamas or�, visi�kai netek�s pusiausvyros. Lengvai suėm�s Spuoguo�ių u� rankų, D�ord�as, rodos, pasuka jį per liemenį ir atsainiai meta ant �emės. Meta atsargiai, niekaip nepasakysi�� smarkiai. Veikiau atrodo, kad Spuoguo�ius�� didelis vabzdys nesveika oda, o D�ord�as ramiai jam pliauk�telėjo.

��Jėzau,�� su�nib�du.

D�ord�as mėgina padėti jam atsistoti, bet Spuoguo�ius jį piktai nupurto, nors atrodo labiau pa�emintas negu u�gautas. Matau, kad D�ord�as beveik nenaudojo jėgos suraityti Spuoguo�ių, nors nelabai suprantu, kaip �ia yra. Nesuprantu, kodėl dabar man�s ir D�ord�o niekas nepuola mu�ti.

Akimirk� manau, kad mums bus blogai, bet priblok�ta trijulė neapykantos i�kreiptais veidais po beisbolininkų kepurėmis nusliūkina �alin, Spuoguo�ius, vis dar susiėm�s u� peties, pataria mums saugoti savo subines, jei mes, nusikru�ėliai, nuraukiame, kas mums naudinga. Ta�iau balsas nebeskamba itin grėsmingai.

O a� stebeiliju į D�ord��, pirm� kart� suvok�s, kad �ia ne �okių pamoka. Mes �iūrime vienas į kit�.

��Kiek laiko reikės, kol galėsiu �itaip padaryti?

��Uoliai treniruodamasis?

��Taip.

��Labai uoliai?

��Labai uoliai.

��Apie de�imt metų.

��De�imt metų? Juokaujat.

��Tiek to. Gal ne de�imt. Ko gero, dvide�imt. Bet neu�mir�k�� tai �i �uan svarbiausia ne i�orinė jėga. Vidinė jėga. Ne raumenų jėga.�� Jis tris kartus �velniai pliauk�teli sau per krūtin�.�� Jėga viduje.

Paskui kantriai man nusi�ypso.

��Daug mokytis,�� sako jis.�� Geriau pradedam.

Dvide�imtas skyrius

Paskambinu prie mo�iutės durų, bet ji neatidaro. Keista. �inau, kad ji viduje. Bent girdėti, jog viduje, nes sklinda susi�avėjusios aik�iojan�ios ir ak�iojan�ios televizijos auditorijos garsai, traukiami savaitės vidurio nacionalinės loterijos numeriai. Ar mo�iutė neatsiliepia dėl tos de�imties milijonų svarų vilties? Ar dėl ko kito?

Laukiu, kada i�girsiu tyliai per kilim� at�iurenant ir lėtai prie durų artinantis �lepetes, kreb�dant durų kabliuk�, ir i� u� durų ky�telės besi�ypsantis jos veidas, nu�vitusios pasisveikinti akys, nud�iugusios, nes sulaukė draugijos. To neįvyksta. Mo�iutė į durų skambutį neatsiliepia.

Ta�iau pro jas nesiver�ia ir dujų kvapas, nematyti pro apa�i� virstan�ių dūmų kamuolių, negirdėti pagalbos �auksmų. Bet jai a�tuoniasde�imt septyneri, beveik a�tuoniasde�imt a�tuoneri, todėl, padėdamas krep�į su pirkiniais ir rausdamasis rakto, kurį turiu, jei kas nutiktų, jau�iu, kaip apima baimė.

Tai �tai kaip tai atsitinka, galvoju.

Visi mir�ta. Visi tave palieka. Tu tik akimirk� nusigr�i, o jie jau i�ėj� visiems laikams.

Įpuolu į nedidelį balt� butelį. Televizorius atsuktas �iek tiek per garsiai. Mo�iutės nematyti, bet i�kart pastebiu prie �idinio atbrailos nepa�įstam� vyri�kį, rankoje laikantį fotografij� sidabriniais rėmeliais ir bandantį nustatyti jo vert�.

Kai vagi�ius grį�teli vis dar laikydamas rėmelį letenoje, pamatau, kad jis gal net ne vyri�kis, o tik peraug�s berniūk�tis. �e�iolikos, gal septyniolikos, bet gerokai auk�tesnis negu metro a�tuoniasde�imties, kūdikio veidelis kur ne kur ap�ėl�s vos regimais pūkeliais.

�oku per kambarį ir puolu ant jo vainodamas, sugrieb�s blo�kiu atbul� į �idinio atbrail�, o mano balsas ir kūnas net dreba i� įsiū�io ir baimės. Vagiliaujantis niek�elis i�meta savo grobį�� sidabrinį rėmelį�� bet i�silaiko ant kojų, staiga atsitokėja i� nuostabos dėl netikėtos mano atakos, ir kai mudu susikimbame, pajuntu, kad jis stipresnis, dabar jau�iu jo įnir�į ir baim�.

Apsuk�s jis te�kia mane į bufet� su visais kelionių suvenyrais�� net suskamba ir �okteli u� dulkino stiklo klastingi gnomai ir besi�ypsan�ios ispani�kos be�d�ionėlės.

Ta�iau tada i� virtuvytės pasirodo mo�iutė, ji atne�a padėkl� su arbata ir saldaus kremo pyragėliais.

��Na, ar judu susipa�inote?�� klausia ji.

Mudu su jaunuoliu staiga at�okame vienas nuo kito kaip boksininkai, kuriems i�siskirti liepė teisėjas, įnirtingai �nopuojame prie�ingose kavos stalelio pusėse. Mo�iutė atsargiai padeda arbat� ir kreminius pyragėlius.

��Autobusų stotelėje man pritrūko kvapo,�� pasakoja ji,�� laukiau, pakeliui į namus �iek tiek pasidairiusi po parduotuves, ir staiga man atėmė kvap�. Ar tav�s retkar�iais neapima toks jausmas, Alfi, kad negali kvėpuoti? Na, kad trūksta oro?�� maloniai �ypsosi jaunuoliui, kurį a� u�puoliau.�� Kenas padėjo man grį�ti namo.

��Benas,�� pataiso jis.

��Lenas,�� tvirtina senelė.�� Pasijutau taip keistai. Bet Lenas parne�ė mano krep�į, padėjo man įeiti į vidų. Na, argi jis pasielgė nekilniai, Alfi?

��A�iū jums,�� dėkoju.

Jaunuolio �vilgsnis sunaikina mane nevaldomos neapykantos liepsna.

��Nėra u� k�,�� atsako greit �yptelėdamas mo�iutei.�� Man jau metas.�� Jis dreba.

��Kenai,�� kvie�iu,�� Benai, pra�au pasilikti ir i�gerti su mumis arbatos.

��Jau tikrai turiu skubėti,�� į mane jis nebe�iūri.�� Tikiuosi, pasijusite geriau,�� sako mo�iutei.

Palyd�iu jį iki durų, bet jis vengia mano �vilgsnio.

��A� ne�inojau,�� pradedu, kai jis atsidaro duris.�� Maniau, kad...

��Mulkis,�� sumurma.

Tai tiesa. A� ir esu mulkis. Negaliu patikėti, kad �iame pasaulyje dar egzistuoja nuo�irdumas ir gerumas. Man atrodo, jog visa tai jau priklauso praei�iai. Nepastebiu net to, kas dedasi pa�ioje mano�� mulkio�� panosėje.

Grį�tu į svetain�. Mo�iutė u�migusi fotelyje su loterijos bilietu vienoje rankoje ir kreminiu pyragėliu kitoje. Pastaruoju metu ji staiga ima ir u�snūsta. Kartais palinksta į priekį, ir man tenka j� pagauti, kad nesusi�alotų.

��A� taip da�nai u�miegu,�� vis kartoja man,�� tiesiog jau�iuosi pavargusi, mano mielas.

Ta�iau dabar suvokiu, kad mo�iutė toli gra�u neu�miega.

Ji praranda s�mon�.

Dvide�imt pirmas skyrius

I�vyd�s prie �er�ilio laukian�i� man�s Hiroko, prisimenu, kaip kart� skiltyje bevilti�kai įsimylėjusiems skai�iau, kad artimai bendraujant vienas �mogus paprastai turi daugiau galios.

Sentimentalių straipsnių autorė tvirtino, jog stipresnis visuomet tas, kuriam ma�iau rūpi. Hiroko �velgiant į mane su ta atvira viltinga �ypsena, suprantu, kokia tikra sentimentalios autorės i�mintis.

Nėra jokių prie�as�ių, kodėl galė�iau turėti kokios nors galios Hiroko. Ji u� mane jaunesnė, protingesnė, gra�esnė. Ir daug geresnė. Kad ir kaip �iūrėtum, Hiroko visu kuo u� mane prana�esnė.

Ta�iau Hiroko a� rūpiu labiau negu ji man. Tad galų gale atrodo, lyg niekas neturėtų prasmės,�� nei jos i�vaizda, nei jaunystė, nei gerumas.

��Retai tave matau, Alfi.

��Sukuosi kaip voverė rate.

��Kaip tavo mo�iutė?

��Vis dar ligoninėje. Tebedaro tyrimus, kol i�siurbs t� vandenį i� plau�ių. Bet ji susidraugavo su visomis senomis palatos damomis.

��Ji visuomet tokia linksma.

��Tikiuosi, kad pasveiks.

��Gerai. Puiku. Gal norėsi drauge u�k�sti prie�pie�ių?

��Prie�pie�ių? Na, per prie�pie�ius turiu pasimatyti su Hami�u.

��Tai gal kartu papietautume?

Na va, kai ji pasiūlė dėl tų prie�pie�ių, dar viskas atrodė lyg niekur nieko. Visi�kai normalu. Ta�iau pra�ydama dar ir papietauti, jau i�sidavė, kad yra apimta nevilties. Pasijutau įspeistas į kamp�. Tas siūlymas papietauti privertė mane apsispr�sti.

��Hiroko, man tikrai atrodo, kad dabar mums vertėtų �iek tiek atitolti.

���iek tiek atitolti?

Ji pravirksta. Verkia ne taip, kaip verkiama bandant �anta�uoti. Ne taip, kai siekiama, kad kitas sumink�tėtų, apsigalvotų ar nusileistų. Ne tam, kad nusileistum dėl tų pietų. Tiesiog verkia, ir tiek.

��Tu puiki mergina, Hiroko.

Ir tai �venta tiesa. Ji puiki mergina. Ji su manimi visad elgėsi taip mielai. Kas man yra? Kodėl negaliu būti laimingas su �ia moterimi?

Kai tau reikia i�mintingo patarimo, nėra kas jį duoda.

Dvide�imt antras skyrius

�er�ilio mokykloje veidai nuolat kei�iasi.

Nuolat atvyksta nauji studentai, kupini ry�to ir jaudulio, ir visai nesvarbu, ar toje pasaulio dalyje, i� kurios jie atkeliauja, juodas skurdas, ir ji dar tik vystosi, ar jų kra�tas pertek�s turtų ir net per daug klestintis; o visi senieji studentai kada nors i�vyksta namo, persikelia į kit� mokykl�, susituokia su kokiu nors įsimylėjusiu vietiniu, būna i�siun�iami i� �alies u� darb� be leidimo arba papras�iausiai įtraukiami miesto gyvenimo.

Ta�iau daug veidų nesikei�ia.

�iandien mano visi pa�engusieji pradinukai sėdi klasėje. Hiroko ir Genas abu įdėmiai �velgia pro blizgan�ius, besimainan�ių spalvų plaukus. Eleganti�kas ir susikaup�s Imranas �alia Jumi�� jos subtilaus japoni�ko gro�io veid� rėmina pigi blondinės aureolė�� Kiotas virsta Holivudu.

Yra ir Dzengas su Vitoldu, abu bando įveikti ilgo vergavimo valandų skaniuosiuose �Generolo Li� tenesieti�kuose patiekaluose ir �Pampas� kepsninėje nuovargį. Astruda priaugo svorio arba jai pirmi nė�tumo mėnesiai. Olga sėdi priekyje, grau�ia ra�iklį, stengiasi neatsilikti nuo klasės. Vanesa man bepostringaujant apie būt�jį atliktinį laik� ap�iūrinėja savo idealius nagus. Ji sėdi nugara į duris, tad nemato vyri�kio, kurio veidas staiga pasirodo ma�ame langelyje, o �vilgsnis nar�o klas�. Jis gerai atrodantis keturiasde�imtmetis, bet �iek tiek apkultas, tarsi jam k� tik būtų nutik� kas itin riesto.

Vyri�kio skruostas perdrėkstas raudonuoja, jis pametė akinių kojel�. Ir mar�kinius u�sisagst�s ne visai įprastai. Jam teko i� ka�kur ne�ti muil�.

Kai vyri�kis pamato auksinius Vanesos plaukus, jo akys u� tų sudau�ytų akinių su�imba, ir a� i�kart suprantu, kas jis toks, dar jam nepradėjus barbenti į durų langelį. Ji atsisuka, aikteli�� i�ties aikteli, ir atsistoja nustebusi �velgdama į mūsų sve�i�.

��Mes da�nai vartojame būt�jį atliktinį laik�, kai minime dvi praeities situacijas�� sakau a�,�� ir norime parodyti, kad viena jų ankstesnė. Pavyzd�iui, �I�vyd�s t� moterį, jis supranta, kad laukė jos vis� gyvenim�.� Suprantate? �Buvo lauk�s.�

Mokytojo niekas nebesiklauso.

Visi spokso į veid� prie durų langelio.

Kai vyri�kis atveria duris, visi matome, kad jis ne�asi prikim�t� kelioninį krep�į. Jis lėtai �engia į klas�. Visi laukiame, kas dar įvyks.

��A� tai padariau,�� prane�a jis.�� A� j� palikau.

Ir jie apsikabina, jų lūpos susilie�ia, kaktos nepatogiai susitrenkia, vyri�kio kelioninis mai�as mink�tai pliumpteli ant �emės, akiniai protestuodami �okteli ant kaktos.

A� �iūriu į savo studentus�� Hiroko ir Gen�, Jumi ir Imran�, Dzeng� ir Vitold�, Astrud� ir Olg��� susidrovėj� mes vieni kitiems nusi�ypsome. Mes �inome, kad dabar regime, kaip du�� trys gyvenimai�� ne, netgi daugiau, nes argi �is vyras neturi vaikų, kuriuos palieka?�� apver�iami auk�tyn kojomis ir iki galo atskleid�iami mums prie� akis. Visi �ie gyvenimai nuo �iandien nebebus, kokie buv�.

Mes nervingai �ypsomės ma�um� susidrovėj�, norėtume nusigr�ti, bet nepajėgiame, nesame tikri, kokia turėtų būti mūsų reakcija, negalime apsispr�sti, ar tai, k� regime�� labai romanti�ka ar tiesiog juokinga.

Ta�iau sudau�yti vyri�kio akiniai nudilgina man �irdį�� �jis laukė jos vis� gyvenim���� ir kiek paabejoj�s, a� pereinu jų pusėn.

Dvide�imt tre�ias skyrius

D�ord�as moko mane tai �i trimis pakopomis.

Pirmiausia i�mokstu judesį, kruop��iai bandau pakartoti jo neskubrų grak�tum�, nors da�nai jau�iuosi it įkau��s dėdė, mėgd�iojantis baleto �okėj�. Ta�iau jau imu suvokti, kad kiekvienas judesys turi savo tiksl�.

Paskui i�mokstu prie judesio derinti kvėpavim�, įkvepiu ir i�kvepiu, kaip liepiamas, lėtai pripildau plau�ius ir taip pat lėtai i�kvepiu or�. Tarsi kvėpuoti moky�iausi i� naujo.

Ir pagaliau�� visų svarbiausia a� i�mokstu�� ko? Atsipalaiduoti? Daryti k� nors be nereikalingų pastangų? Patirti �i� akimirk�, ir ne tik j�? A� ne�inau. Kai stengiuosi nuskaidrinti prot� ir nuraminti �irdį, pamir�ti pasaulį, kuris laukia man�s u� �ito �olės lopinėlio. A� net nebe�inau, ko jis mane moko.

Ta�iau, atrodo, tai susij� su i�silaisvinimu.

Dvide�imt ketvirtas skyrius

T� dien�, kai senel� i�ra�o i� ligoninės, turiu mokyti D�ek� Dei anglų literatūros.

Kai grį�tu namo, apipirk�s mo�iut�, apsikabinėj�s prekybos centro mai�eliais, D�eke su dukterimi jau laukia man�s prie durų. Storulė tylėdama m�sliai stebi mane i� po rudų riebaluotų kirp�iukų.

��D�eke, atleisk, kad pavėlavau, band�iau tau skambinti.

��Mano telefono baterija i�sikrovė.

��Turėjau apipirkti mo�iut�. Jos bute�� nė �apo pelei. Ji tik prie� kelias valandas i�ėjo i� ligoninės.

��Tai gerai.

��Ta�iau dabar turiu jai visk� nuve�ti.�� Atsipra�omai kilsteliu sunkius krep�ius. I�krinta dė�utė pyragai�ių su uogiene, D�eke j� pakelia.�� Pasiėmiau mamos automobilį. Negaliu tav�s mokyti.

��A� jai nuve�iu pirkinius,�� prabilo pūslė. Jos balsas netikėtai auk�tas ir mergaiti�kas.

��K�?

��A� nuve�iu. Jei pasakysit, kur ji gyvena. Autobusu.

Valandėl� svarstau. Kodėl ne? Juk ji neu�mu�tų mano mo�iutės dėl pyragai�ių su uogiene. Ar u�mu�tų?

��Nuve�tum?�� klausiu.

���inoma. Vis tiek neturiu k� veikti. O jums nelabai man�s �ia reikia, tiesa?

��Labai a�iū, mieloji,�� sako D�eke.

��Netoli,�� tariu a�.�� Duosiu tau adres� ir u�sakysiu taksi.

��Galiu nuva�iuoti autobusu.

��U�sakysiu tau taksi.

Susigėd�s suvokiu, kad net mergaitės vardo ne�inau. Mane i�gelbsti D�eke.

��A�iū, Slyva,�� sako ji.

Slyva?

��Taip,�� sakau.�� A�iū, Slyva.

Ji mind�ikuoja, spokso į �em� pro apsauginius kirp�ius, ne�ino, kur dėti rankas.

��Didelio �ia daikto,�� murma Slyva.

Dvide�imt penktas skyrius

��Tu guli su Olga?�� klausia man�s Liza Smit.

��Olga?�� pakartoju.

��Olga Simonova. Viena i� savo pa�engusių pradinukių.

Liza Smit �vairuoja į mane pro akinių vir�ų. U� jos plonų kaip popierius durų girdėti mokinių juokas, batų brū�inimas, ritmingas japonų kalbos tar�kesys.

��A� j� pa�įstu.

���inau. Bet ar labai artimai?

�er�ilio mokykloje atmosfera vėl įkaitusi. Liza Smit stebi mane it trumparegis, tul�ingas, senas vanagas. A� vėl atsidūriau jos dėmesio centre, nes policija neketina pareik�ti kaltinimo Hami�ui u� tai, k� jis padarė Haiberi Fildso vie�ajame tualete. Mano bendradarbis taip nud�iugo i�sisuk�s, kad tu�tuojau nuėjo į Lesterio aik�t� ir pasiūlė oralinį seks� slapta dirban�iam policininkui.

A� nuo�ird�iai �aviuosi Hami�u. �er�ilio mokykloje netrūksta dailių jaunų vaikinų, kuriuos jis galėtų vaikytis�� Rytų Azijos gyventojų lygia oda, m�slių indų, �iupnių italų�� bet jis prie jų nesiartina. Hami�as turi pavydėtin� savyb�, kurios man taip skaud�iai trūksta,�� nepainioti darbo su malonumu.

Negulėjau su Olga. Kaip mane gyv� matai.

��Ar tai tiesa?

Tai tiesa. Kart� sekmadienį�� vienintel� savaitės dien�, kai Olgos nereikia nei Tarptautinėje �er�ilio kalbų mokykloje, nei �Eamon de Valera� aludėje,�� u�kopiau su ja į Rakta�olių kalvos vir�ūn�. �iūrėdami į miest�, laikėmės u� rankų, paskui nuėjome į Kamden Taun�, kuriame ji leidosi dorybingai pabu�iuojama į lūpas po so�ių angli�kų pusry�ių.

Mudu su Olga vaik��iojome �iaurės Londono kanalų krantinėmis, �iūrėjome į jachtas, o a� atsargiai apkabinau j� per liemenį stebėdamasis jaunystės stangrumu. �tai k� prarandi sendamas�� t� stangrum�. Sekmadienio popiet� mes klaid�iojome po nuo�alesnes Hampsted Hito vietas, valgėme ledus Kenvudo rūmų sode, ir ji pasakojo apie namus, svajones, vaikin�, kuris liko tėvynėje. Ta�iau a� su ja nepergulėjau. Dar ne. Dar laukiu �alios �viesos.

Kodėl ne? Kas nuo to nukentėtų?

Dvide�imt �e�tas skyrius

Jos dėl ka�ko susipyko.

D�eke su Slyva ateina pas mane, o tarp jų tvyranti tyla spragsi įnir�iu. D�eke �engia tiesiai prie mūsų darbo stalo, juda stulbinamai greitai su tais leopardo pie�inio auliniais, sunkiai tramdydama įsiūtį, atsisagsto lietpaltį. Slyva delsia kambario viduryje, niauriai �velgdama į savo nutrintus sportba�ius. Kirp�iai krinta jai ant akių u�dengdami j� nuo �io nelemto pasaulio.

Pasielgiu be galo kvailai.

��Kas nutiko?

D�eke it viesulas u�puola mane.

��Kas nutiko? Kas nutiko? Panelė atidavė savo prie�pie�ių pinigus. Ir autobuso pinigus. Taip. Ir autobuso pinigus, �tai, pra�au, malonėkite.

Slyva �nairuoja pro rud� taukuot� u�dang�, jos veidas i�kreiptas kan�ios.

��Neatidaviau.

��Nemeluok man,�� D�eke �ingteli prie dukros, i�sig�stu, kad jai suduos. Mergaitė per kelis �ingsnius atsitraukia.�� Leid�ia jiems lipti ant galvos, tiems niekdirbiams vaikams i� mokyklos.

��Ne, neleid�iu, a� pame�iau pinigus, juk sakiau.

��Ar �inai, kiek turėjau dirbti, kad u�dirb�iau tuos pinigus? Ar įsivaizduoji, kiek man reikėjo i�plauti grindų, kad tuos pinigus u�dirb�iau? Pinigus, kuriuos tu atidavei? Ar �inai?

Slyva pravirksta. Jaunu riebiu jos veideliu rieda did�iulės kar�tos a�aros.

��A� pame�iau. Tikrai pame�iau.

��Ji leid�ia jiems lipti ant galvos. Būtų paband� taip pasielgti su manimi, bū�iau juos pritvojusi.

��Ta�iau a� tai ne tu, tiesa?�� sako Slyva.�� K� nors pana�aus a� saky�iau tė�iui. Staiga pajuntu gailestį �iai mergi��iai.�� A� juk juos pame�iau.

Regis, tai niekuomet nesibaigs. �engiu tarp jų, tarsi Jungtinių Tautų pasiuntinys, bandantis sutaikyti izraelie�ius su palestinie�iais.

��D�eke, k� mes veikėme praėjusi� savait�?

��Analizavome emocijas dramatinėje i�traukoje,�� su�nyp��ia ji, vis dar piktai dėb�iodama į dukterį,�� i� ��irdis�� tai vieni�as lapais u�siknis�s med�iotojas�.

��Puiku. Gal gali t�sti darb�, kol nuve�iu Slyv� aplankyti mo�iutės?

Jos abi �iūri į mane.

��Į namus pas mo�iut�?

��Ji tik apsid�iaugs vie�nia. Kit� savait� mo�iutė vėl keliaus į ligonin�.

��Kas jai?�� klausia Slyva.

��Pasakys biopsijos rezultatus, o j� darė, kad nustatytų, kodėl plautyje susirinko vandens. Mo�iutė �iek tiek nuog�stauja.

��Puiku,�� sutinka Slyva.

��Tiek to, gerai,�� nusileid�ia ir D�eke.

Tad kol D�eke i�sitraukia savo ��irdis�� tai vieni�as med�iotojas� egzempliorių ir gilinasi į emocijas dramatinėje i�traukoje, a� ve�u mergait� aplankyti mo�iutės. I� prad�ių riedame tylėdami, ji junginėja radijo stotis, mėgina rasti, kas jai prie �irdies. Neradusi atsidūsta ir i�jungia.

��Tai kas tave mokykloje skriaud�ia?

�auna į mane akimis.

��Niekas.

��Niekas?

�iūri pro lang� į pro �alį plaukiantį pilk� �iaurinį London�. Nuomos agentūros, nu�iurusios aludės, kebabų kepyklėlės, �lam�to parduotuvės.

��Tu jų nepa�įsti.

��Tikriausiai pa�įstu jų tip�. Ar nori pasikalbėti?

��Kokia i� to nauda?

��Berniukai ar mergaitės?

Akimirka tylos.

��Ir vieni, ir kiti.

��Kokie jų vardai?

�ypsosi man. Bet nedraugi�kai.

��Gal atvyksi į mokykl� ir paliksi juos po pamokų?

��Kartais padeda, kai i�sipasakoji. Tik tiek.

Įkvepia.

��Mergaitės vardas Seidė. Vaikino Mikas. Tokie did�iuliai, na, būna tokių didelių vaikų, pats �inai.

���inau.

��Jis skutasi. Ji turi papus. Nors yra mano am�iaus. Ir nedidelė jų gauja. Joje visi �aunuoliai. Visi kieti. Jie u�siima seksu nuo pat pirmų metų. O man�s jie neken�ia.

Jie, po perkūnais, klaikiai man�s neken�ia. Negaliu praeiti koridoriumi, kad kas nors nemestelėtų: �Storoji Dei�. �Storoji kek�ė�. �Kas surijo visus pyragus?� Kiekvien� dien� �tai jau dveji metai. Jiems tai atrodo juokinga.

Priva�iuojame prie mo�iutės daugiabu�io. Nedidelė balta dalis, kurioje gyvena visos tos ma�ytės senosios damos, visos po vien�. Su vargu bandau įsivaizduoti Slyv� tokio am�iaus. Atrodo, jos paauglystė truks am�inai.

��Kiek jie paėmė?

��Sakiau tau, a� pame�iau.

��Kiek?

���e�iasde�imt svarų.

��Jėzau. Tu turbūt valgai be galo daug mokyklos prie�pie�ių,�� tu�tuojau pasigailiu tai pasak�s.

��Tiesa. Dėl to a� tokia stora. Negi ne�inojai?

��Liaukis, visai ne t� turėjau galvoje.

��Ka�kas negerai mano tonzilėms, ai�ku?

��Ai�ku. Kam ne�iojaisi tiek daug pinigų?

��Prie�pie�ių pinigai savaitei. Autobuso pinigai mėnesiui. Ir mano santaupos.

��Tavo santaupos?

��Ketinau pirkti knyg�.

��Knyg�?

��Knyg�, kurios pavadinimas �U�uosk baim�, �unie.� Kietu vir�eliu. Tokios nepigios, �mogau.

���U�uosk baim�, �unie�? Ar �ia nauja Salmano Ru�d�io knyga?

��Kas tas Salmanas Ru�dis?

��Ak, niekas, nekreipk dėmesio.

���U�uosk baim�, �unie� yra nauja imtynininko Luito knyga.

��Taip, prisimenu. Pramoginis sportas. Tai tu praradai visus tuos pinigus? Kaip sugebėjai?

��Maniau, gal jie ims ir pamėgs mane,�� stabteli, nusijuokia, purto galv�.�� Taip ir privertei mane i�siduoti, tiesa? Tipi�kas mokytojas.

��Tavo mamai tenka gerokai paplu�ėti, kad u�dirbtų �e�iasde�imt svarų.

��Gerai, tik nepradėk.�� Nudelbia �vilgsnį į rankas. Jos nagai nukramtyti iki geluonies, ir mane vėl u�lieja gailestis �itam liūdnam vieni�am vaikui.�� Labai gerai suprantu, kad ne taip greitai ji u�dirba tokius pinigus. A� tai �inau. Nesu visi�ka kvai�a.

I�siimu pinigin� ir i�traukiu tris banknotus po dvide�imt.

��Ties� sakant, kiekvienam nelengva u�dirbti tokius pinigus.�� Paduodu banknotus.�� Kit� sykį būk atsargesnė, gerai?

�iūri į pinigus, neima.

��Kam juos duodi?

��Tu buvau tokia gera mano mo�iutei, noriu atsidėkoti. Tik paimk, gerai.

��Man nereikia u� tai u�mokėti. A� mėgstu tavo mo�iut�.

���inau, kad mėgsti. Ir ji mėgsta tave. A� tik nenoriu, kad judvi su mama gin�ytumėtės dėl tokių bjaurybių kaip Mikas ir Seidė.

��I� kur �inai, kad jie bjaurybės?

��Teko susidurti.

��Meluoji. Su jais nebuvai susidūr�s.

��Buvau susidūr�s su tokiais kaip jie. Tikrai buvau. Daugyb� kartų. Kai dirbau mokytoju. Ir kai buvau vaikas.

Ji �iūri į pinigus. Paima.

��A�iū, Alfi.

��Nėra u� k�. Ir nesakyk mamai. Tai gal eisim ir aplankysim mano senut�?

���inoma.

Paskambiname prie durų ir kantriai laukiame klausydami, kaip jos kambarinės �lepetės lėtai at�iu�ena prie durų. Atsigr�iu į Slyv�. Ji vis dar slepiasi u� kirp�ių, bet jau atrodo ma�um� smagesnė.

��Kuo tau toks svarbus tas Luitas, nesuprantu?

��Luitas?

��Na, a� tiesiog nesumoju.

��Tai kuo, kaip manai, man reikėtų �avėtis? Kokia apdujusi� mergele dainininke ilgais plaukais ir akustine gitara, kuri traukia� bububūūū, man�s niekas nesupranta...�?

��Na, kuo nors pana�iu. Kodėl tau toks svarbus tas Luitas?

��Negi neai�ku? Todėl, kad jis niekam neleid�ia sav�s g�sdinti.

Dvide�imt septintas skyrius

Suprantu, kodėl ji nenori nuo man�s turėti kūdikio. Nesu toks kvailas, kad to nematy�iau. Ta�iau kai susitariame dėl visko, kas reikalinga nė�tumui nutraukti, tie pasiruo�imai atrodo tokie �alti ir bejausmiai, tarsi atiduotume automobilį planinei ap�iūrai. Negaliu nusikratyti jausmo, kad mes susimokėme palaim� paversti prakeiksmu.

Ta�iau juk tai joks ne kūdikis, kartoju sau. Netikras kūdikis. Dar ne. Niekuomet juo nebus. Bėda ta, kad a� tuo netikiu. Netikiu nė akimirk�.

Jis būtų kūdikis, jeigu jam atsirastų vietos mūsų savanaudi�kuose, kvailuose, sumautuose gyvenimuose. Būtų kūdikis, jei tik leistume jam gimti. Negi tai tiek jau daug? Tik kad leistų tau gimti. Tada jis u�augtų ma�yliu berniuku ar mergaite. Jeigu mes dabar nesitartume dėl to, kaip juo nusikratysime.

Bet kaip tik tai ir darome. Nusikratome juo. Negaliu patikėti, tiesiog negaliu patikėti, kad tai, k� darome, tėra dar viena kontracepcijos priemonė. Kad tai, k� ketiname padaryti, niekuo nesiskiria nuo �Gossamer Wings� sargių pakelio nusipirkimo. Nes tai nėra kontracepcija. Tam jau per vėlu.

Mes pradėjome gyvyb�, kurios niekas nenori. Olga jos nenori. A� stengiuosi jos panorėti, tikrai stengiuosi. A� stengiuosi norėti mūsų kūdikio, bet kai svarstau, kaip reikėtų vienam u�auginti vaik�, man tai pasirodo neįveikiama.

Matau, kaip maitinu jį i� buteliuko, veduosi pasivaik��ioti į park�, sūpuoju sūpynėmis. Juk tai darome su kūdikiais? Ar visa tai būna �iek tiek vėliau? Ties� sakant, nė ne�ino�iau, nuo ko pradėti. U�auginti vaik�? Juk vos įstengiu pasirūpinti savimi.

Mums paskirtas laikas klinikoje. Olgai tenka pasikalbėti su gydytoju ir paai�kinti, kodėl �io kūdikio gimimas neįmanomas. Ilgai neu�trunka. O ko a� tikėjausi? A�arų, pyk�io, graud�ių maldavimų pasigailėti �io negimusio vaikelio. Man visa tai būtų suprantama. A� bū�iau mielai i�gird�s, kaip kas nors jį u�stoja. Bū�iau buv�s dėkingas i�gird�s, kaip ka�kas sako: �Nedarykite to, nenusikratykite �io vaiko.�

Ta�iau formos pasira�ytos, pateikiama s�skaita, a� apmoku kreditine kortele. Taip abejingai, �iauriai, paprastai.

Nu�udyti negimusį kūdikį?

Visa bus padaryta kaip reikiant, pone.

�inau, tai vienintelė i�eitis. Negi ne? Negi a� to ne�inau? Bet vis viena atrodo, tarsi ka�k� i� ka�ko vogtume. Vogtume gyvenim�. Stengiuosi palaikyti Olg� �iuo sunkiu ir skaud�iu metu, tikrai stengiuosi. Tvirtinu jai, kad viskas bus gerai. Ta�iau ūmai ima atrodyti, tarsi mes niekuomet nė nebūtume buv� pa�įstami.

Gal ji irgi jau�ia t� patį? Gal ir jai atrodo, kad mes vagiame ka�k� �vent�? O gal ji tik nebegali man�s daugiau matyti? Gali būti ir taip. �inau, turime tai padaryti, nes trapus mus siej�s ry�ys jau t� naktį, kai pradėjome kūdikį, buvo benutrūkst�s. Suprantu tai. A� nė akimirk� nesitikiu, kad Olga norėtų praleisti su manimi gyvenim�. Ties� sakant, nemanau, kad ji nori praleisti su manimi bent vakar�. Jis bus laiminga, jei niekuomet daugiau man�s nebematys.

Vis viena nieko mums nebūtų i�ėj�.

Kūdikis turėtų mums tik padėkoti.

Tai jau, kurgi ne.

Dvide�imt a�tuntas skyrius

�inau, kad Hiroko kalbės su manim. �inau, kad mane pama�ius jos �vilgsnis su�velnėja. Hiroko pasielgs �moni�kai. Ypa� jei galės slapta prasivesti mane pro savo �eiminink�. Tada mes �moni�kai pasibūsime nuo vidurnak�io iki au�ros. Na arba bent iki penkios po dvylikos.

Susitinku su ja netikroje prancūzi�koje kavinėje, kur valgydavome angli�kus pusry�ius ir keisdavomės kapucino skonio bu�iniais. Dabar galvoju, kodėl leidau, kad tai baigtųsi, ir pajuntu, kaip palengvėja i�vydus j� įeinant�� kaip visada plaikstosi �vilgantys plaukai, blizgan�ios akys u� akinių stiklų vis dar drovios. Ji tokia nuostabi jauna moteris. Kodėl leidau jai i�slysti? Ar todėl, kad jai patikau labiau, negu patinku sau?

Ankstyvas vakaras, ir kavinėje daugybė porelių. Mes atėjome į teising� viet�. A� apsikabinu j� ir bandau pabu�iuoti į lūpas.

��Ne,�� sako ji ir juokdamasi nusuka veid�.

Taigi a� pak�teliu i� �ono,�� paragauju plaukų, ausies ir akinių.

��Ne?

Ji laiko mano rankas man prie �ono. I� dalies tai atrodo kaip meilumas, i� dalies kaip savigyna.

��Tu man vis dar patinki,�� sako ji.

��Tai puiku. Nes ir tu man vis dar patinki.

��Ta�iau kitaip.

��Tai nelabai gerai.

��Sakei, kad a� sutiksiu k� nors kit�.

��Taip, bet nėra reikalo skubėti.

��A� daug būnu su Genu.

��Genu?�� prisimenu mading� japoniuk� pirmojoje pa�engusių pradinukų klasės eilėje, spoksantį į mane pro kupet� rudai da�ytų plaukų.�� Ta�iau Genas dar vaikas.

��Jis mano am�iaus.

��Tikrai? Oho. Maniau, jis jaunesnis.

��Mes kartu keliausime. Po egzaminų. Galbūt į Ispanij�. O gal Tailand�. Į �iaur�. T�iang Mai. Mes abu nematėme Azijos.�� Ji nusijuokia ir spusteli man rank�.�� Tu sakei ties�. Pasaulyje daug �aunių �monių. Koks ten posakis. �Jūroje daug �uvų.�

Ir jos visos tokios slid�ios.

Dvide�imt devintas skyrius

Spėju į paskutinį Esekso traukinį.

Vagone tir�ta jaunų kostiumuotų vyrų, o moterys apsitaisiusios kaip D�eke Dei. Tarsi pernelyg pasipuo�usių gėrovų piko valanda. Visi kalba garsiai, visi laimingi. Jokių kivir�ų. Vagonas kvepia kebabais, �viesiuoju alumi ir �Calvin Klein�. Apie vidunaktį traukinys lėtai i�rieda i� did�iulės Liverpulio gatvės stoties metalinės dar�inės. Sunku suvokti, kur baigiasi miestas, kur prasideda priemiestis, kur Londonas, o kur Eseksas.

Riedėdamas pro �alį tamsoje regiu nykstan�ius septintojo de�imtme�io daugiaauk��ių kiautus, nesibaigian�ias gele�inkelio dirbtuves, kiemus su pava�inėtais automobiliais, paskui �unų lenktynių trek�, aludes, mėsainių barus automobilininkams, kinų ir indų restoranėlius, daugyb� nutriu�usių parduotuvių, nesibaigian�ius namais apstatytus sklypus. Automobilių, komunalinių namų ir ma�ų malonumų pasaulis. Eseksas toks pat Londonas, tik ne toks pinigingas. Pro�al lekia stotelės�� Stratfordas, Ilfordas, Seven Kingsas, �advel Hitas, Romfordas, Harold Vudas, Bilerkėjus. Priemies�iai driekiasi tolyn į naktį, miestas be ribų. O paskui, beveik po valandos, kai visi i�sipust� gėrovai arba i�lipa, arba u�miega, jis staiga baigiasi. I�siplėtusį miest� pakei�ia lygūs �alumos laukai, tamsūs ir tylūs, kur nesiekia gele�inkelio ir kelio �viesos, kita stotelė�� Banstedas. �ia miestas jau ima apsimesti kaimu.

Banstedas. Jų gimtasis miestelis.

Trisde�imtas skyrius

Į mane �iūri kūdikis.

Kūdikis plikas ir apvalus kaip biliardo kamuolys, pusės �irnio didumo Vinstonas �er�ilis rausvais �liau�tinukais, jam i� papūstalūpės burnos nusidriekusi seilė. Atrodo naujagimis. Viskas jos�� i� kur �inau? Tik i� �liau�tinukų spalvos?�� nauja.

Kaip gyvas nema�iau nieko gra�esnio u� �į kūdikį. Ir jis �iūri į mane. Nes �ino. Kūdikiai supratingi.

Tos didelės mėlynos akys seka mane, lėtai einantį į ligoninės registratūr�. Sustoju ir atsigr��s spoksau į gra�ųjį kūdikį priblok�tas jo į�valgumo.

Kūdikis mato mano siel�. Kūdikis skaito mano mintis. Kūdikis �ino, kaip siaubingai pasielgiau, kokį neįvardijam� veiksm� įtraukiau į savo kreditin� kortel�.

Kūdikis negali tuo patikėti.

A� pats negaliu tuo patikėti.

Kūdikį supa laimingi besijuokiantys suaugusieji, i� pa�iūros tėvai, vaikai, seneliai, �monės, kurie d�iaugiasi, pamat� kūdikį, sutik� jį pirm� kart�, bet kūdikis nepaiso jų visų ir spardosi it mėgindamas, ar kojytės klauso; kūdikis nedaro nieko, tik guli, mataruoja rankutėmis ir kojytėmis ir �iūri į mane kaltindamas dėl �io siaubingo pasielgimo.

��Tau negera, mielasis?

Netvirtai papurtau galv�, atplė�damas �vilgsnį nuo kūdikio, ir paimu mo�iut� u� rankos.

��Nujau�iu, kad �iandien nieko gero nebus,�� sako ji.

A� tikinu, kad tai tik apsilankymas pas gydytoj�, kad baisiausia jau praėjo, kad skystis i� plau�ių i�siurbtas, patikrinimas netrukus bus baigtas, o ji�� laisva. Ir nuo�ird�iai tuo tikiu. Ta�iau nutinka kitaip.

I� prad�ių mes nusiun�iami į ma�utį sausakim�� laukiam�jį, kur tenka stovėti. Dauguma �monių seni ir silpni, bet ne visi; yra ir jaunuolių, kuriems nepasisekė, ir jie atsidūrė �ia penkiasde�im�ia metų per anksti, ir kaip tik vienas tų nelaimingų jaunuolių, grėsmingai nutukusi moteris, atsistoja ir pasiūlo mo�iutei sėstis.

Visiems �ia laukiantiems būdingas savoti�kas atsargus cinizmas. Su �ios vietos u�gaulumu ir nerimu jie kovoja s�mojais, supratingomis �ypsenomis ir begaline kantrybe. Mūsų visų bėda viena, rodos, sako jie, ir mane u�plūsta meilė �iems �monėms. Nieko nuostabaus, kad mo�iutė elgiasi taip, lyg juos pa�inotų. Jie man primena vaikystės draugus.

Galų gale patenkame pas specialist�, gydytoj�, kurio pavard� mo�iutei sunku i�tarti, todėl ji visada vadina jį �tuo maloniu ponu indu�, nors ne�inau, ar jis tikrai indas; tokia pavardė pasitaiko ir kitose �alyse, bet jis geras �mogus, man irgi labai patinka, todėl mes nesiskund�iame ir nevartome akių, kai jis i�kart liepia senelei pasidaryti rentgeno nuotrauk�, kraujo tyrim� ir vėl grį�ti pas jį.

Vėl laukiame. Vėl nėra sėdimų vietų. Dar viena kortelė, kuri� laikai, kol po begalinio laukimo pasirodo tavo numeris.

Kraujo tyrimas nesunkus. Einu su mo�iute į ma�� kambariuk�, �iūriu, kaip ji atsiraito mėlyno �Marks and Spencer� d�emperio rankov� ir vaiki�kai smalsiai stebeilija į adat�, kuri� seselė smeigia į jos bly�ki� plon� od�. Seselė u�klijuoja pleistr� ant dūrio vietoje besisunkian�io kraujo, ir mes i�einame.

Į rentgeno kabinet� mo�iutės lydėti negaliu. Ten reikia nusirengti, mano mo�iutė turi nusirengti, taigi a� lieku laukiamajame, o ji eina į kabinet�. Baisiausia, kad ji �iek tiek sutrinka nusirengusi rentgenogramai, a� matau j� stovint rentgeno skyriaus koridoriuje ligoninės palaidiniu ir man suspaud�ia �irdį pama�ius, kad ji nesusiri�o palaidinio rai�telių ant nugaros, paliko nepridengt�, ir visas pasaulis gali �iūrėti į jos varg�� sen� nugar� ir kojas, tokius trapius kaulus, kad visada prisimenu ma�� pauk��iuk� ir noriu j� apsaugoti, noriu suri�ti palaidinio rai�telius ir i�siai�kinti, kur jai reikia eiti, bet negaliu, man draud�iama ten eiti, ir ji nenorėtų, kad atei�iau, nenorėtų, kad pamaty�iau, jog nebesusitvarko nusivilkusi beveik visus drabu�ius, todėl tik stovi pusnuogė rentgeno skyriuje ir dairosi, raukosi i� sumi�imo, nes tenori būti namie su Frenku Sinatra, valstybine loterija ir puodeliu skanios arbatos, nedaug jai reikia, kol maloni seselė garsiu ir linksmu balsu pamato j� ir parodo, kur eiti.

Paskui mes einame pas malonųjį ind� gydytoj�, kuris taip patinka mano mo�iutei, ir jis pasako jai�� taip abejingai, kad a� niekada neu�mir�iu,�� jog ji mir�ta.

��Pa�iūrėjome į jūsų biopsijos rezultatus, ponia Bad, ir turiu jums pasakyti, kad plau�io plėvėje radome navik�. Ir, kaip tikėtina sulaukus jūsų am�iaus, navikas piktybinis.

Kiek laiko jis tai �inojo? Kelias valandas? Kelias dienas? Kelias savaites? Ai�ku, �inojo, kai mes �ia �iandien atvykome, kai nuo�ird�iai sveikinomės, kai mo�iutė klaid�iojo rentgeno skyriuje atsiri�usiu ligoninės palaidiniu.

Ta�iau mums tai naujiena.

Navikas. Piktybinis. Niekas nei�taria nė �od�io. Ir man gėda, kad niekam i� mano �eimos�� nei man, nei motinai, nei tėvui�� neu�teko dr�sos i�tarti �į �odį, kai viskas prasidėjo. Mes manėme�� buvome įsitikin�,�� kad tas �odis dings, jei jo nei�tarsime. Ir �tai jis, dar neįvardytas, bet augantis mano senelės plau�io plėvėje.

Daktaras sako, kad nieko ne�inojo, teisindamas mano �eim�, i� bailumo nei�tarusi� to �od�io. Niekas ne�inojo, kol i� plau�ių buvo i�siurbtas skystis ir atlikta biopsija. Ir jis tikrai geras �mogus, bet neapsipila a�aromis, o jo balsas nevirpa i� susijaudinimo sakant mano mo�iutei, kad nieko negalima padaryti,�� nei chemoterapija, nei operacija, nei stebuklas,�� kad navikas plau�io plėvėje antrinis, vadinasi, �io darinio, �io siaubingo darinio prad�ia ka�kur kitur, gali būti bet kur �iame sename varganame kūne, kur, jis ne�ino.

Daktaras ne pirm� kart� taria �iuos �od�ius. Turbūt ne pirm� kart� net �iandien.

Ji vėl nusirengia, vėl ap�iūrima. Kai mudu su daktaru liekame vieni, o mo�iutė linksmai �iau�ka su jauna sesele u� pertvaros, u�duodu jam tiesų klausim�:

��Kiek jai liko?

Jūsų mo�iutės am�iaus ligonei�� turbūt keli mėnesiai. Turbūt net iki vasaros.

Jis kalba apie mo�iutės lig� medicinos terminais, įvardija pleuros navik��� jis vadinamas mezotelioma,�� ir a� papra�au u�ra�yti, mezotelioma, m�stydamas, kad reikia �inoti, kaip vadinasi daiktas, kuris tave nu�udys.

Trisde�imt antras skyrius

Jis atrodo kaip sodininkas, kuris turėtų vesti savo televizijos laid�.

Įdeg�s, puikios fizinės formos, atsainiai stilingas, saulės nubalinti plaukai suri�ti į uodegėl� geltona tampria juostele. Jo kūnas su Naujosios Zelandijos regbio mar�kinėliais u�grūdintas ir standus nuo genėjimo�� ar k� jis ten daro tam sode.

Stilingajam sodininkui jo metai nė motais. Kiek jam? Penkiasde�imt? Ma�ų ma�iausiai, nors ir vilki kosmoso am�iaus treningais ir kari�ko stiliaus �ortais su įspūdingu skai�iumi ki�enių. Ta�iau jis puikiai i�silaik�s ir turi to gera�irdi�ko atvirumo, kuris būdingas osiams ir kiviams ar bent tiems, kurie atvyksta �ia ir mėgaujasi galėdami pasirodyti, kokio jie gero būdo, palyginti su visais surūgėliais britais. Mano mama su D�oise stebi, kaip jis vikriai, įgudusiais judesiais �eksi tuos ro�ių krūmus.

��Pavasaris jau kieme,�� sako sodininkas.�� Metas pa�alinti �itas apmirusias senas �akas, kad galėtų stiebtis jauni mieli ūgliai�� Jis atsigr�ia ir �vysteli joms pla�i�, balt� �ypsen� vis� laik� karpydamas. ��ek�t �ek�t �ek�t�.

A� tikiuosi, kad jos puls jį sodo įrankiais, kad i�drįso paliesti mamos ro�es be leidimo.

��Kiek tau metai?�� klausia D�oisė.

��Chacha!�� atsako jis.�� Chachacha!

��Geri pinigai sodininkui?�� kamantinėja ji.�� Susived�s?

Pro jo įdegį prasimu�a raudonis, ir a� pamanau, kad po tuo atstumian�iu �urnaliniu �avesiu tikriausiai slepiasi padorus �mogėnas. Juk niek�ai nerausta, ar ne? Mano tėtukas nėra i� tų, kur, jei kas, ir pra�ysta.

��Matau, tu geni vos vir� akelės,�� sako mama mėgindama atkurti tvark�.

���i jauna dama turi geras akis,�� parei�kia jis, dabar jau mama juokiasi ir rausta. Sodininkas surimtėja.�� Mes visada genime vos vir� akelės, taip formuojame krūm�, ponia Bad.

��Nebe ponia Bad,�� tuoj ap�vie�ia jį D�oisė.�� Ji jau ne �mona. Buvo skyrybos. Paskutinis sprendimas. Viskas baigti.

��D�oisė!

��Ji be vyro.

��Na, ji per daug gerai atrodo, kad ilgai būtų be vyro,�� sako sodininkas.

Mama u�ver�ia galv� ir juokiasi kaip atsidūrusi devintam danguje.

��Taip,�� atsako ji,�� ir per daug protinga, kad vėl susituoktų.

��Niekada nesakyk �niekada�, ponia Bad.

��Sendi,�� taria mano mama.

��Sendi,�� pakartoja sodininkas.�� Skanaudamas vard� burnoje.�� Sendi.

Trisde�imt tre�ias skyrius

Mus u�lakdina liftu į namo Noting Hile ketvirt� auk�t�. Pro u�daras laukujės duris girdėti garsus vakarėlio �urmulys. Juokas, taurių skimb�iojimas, visų �nekos vienu metu. �engiu pabelsti, bet D�eke mane sustabdo.

��Palauk palauk.

��Kas blogai?

��A� ne�inau, Alfi, ne, a� tikrai ne�inau. K� a� �ia veikiu? Ko a� �ia atėjau? Kam to reikia? Ne, tikrai?

��Susitikti su mano draugais,�� sakau,�� gerai praleisti laik�, OK?

Neįtikinta purto galv�, bet nebelaukdamas pasibeld�iu. Niekas neatsiliepia, pabeld�iu garsiau, ilgiau, ir duris atidaro Tamzina, daili ir draugi�ka, �viesiaplaukė ir basakojė, �ypsodamasi man, tarsi niekuomet nebū�iau �iame bute apsigėdin�s, tarsi nebū�iau elg�sis kaip paskutinis pa�lemėkas, priplemp�s per daug �Tsingtao�, tarsi bū�iau geriausias jos draugas visame �iame pla�iame pasaulyje. Man ji patinka. Jos dvasios kilnumas nuginkluoja. Pasibu�iuojame į skruostus, ji atsisuka į D�ek� su nuostaba.

��Tavo suknelė �avi,�� sako Tamzina,�� kur pirkai? �Tian Art� ar �Shanghai Tang�?

��Ne,�� paai�kina D�eke,�� Basildone.

Akimirka tylos. Tamzina atmeta galv� ir juokiasi, manydama, kad D�eke juokauja.

��Pasakysiu adres�, jei norite,�� abejodama �ypsosi D�eke.�� Netoli turgaus. Parduotuvė vadinasi �Suzie Wong�. Sako, kad į j� buvo u�sukusi dainininkė Po� Spais, bet a� tuo netikiu.

��Įeikite ir susipa�inkite su visais,�� kvie�ia Tamzina ir veda mus į vidų.

Bute prigu�ėj� �monių. Regis, visi vieni kitus pa�įsta. Mums į rankas įduoda auk�tas �ampano taures, viena moteris aikteli i�vydusi Tamzinos su�adėtuvių �ied�, ir ji nuskraidinama tolyn juo puikuotis. Visi �ie �monės ka�kokie egzaltuoti. Kiekvienas pasisukimas, kiekvienas pokalbio vingis�� apie nuosavybės kainas, priva�ias mokyklas ir, visų pirma, darb��� priimami vos ne su baiminga pagarba.

D�o�as kambario viduryje tauzija niekus apie tai �i.

��Mokė tas nuostabus ma�aūgis kinas. Tikrai i�mano, k� daro. Velni�kai nuima stres�. Skatina pla�iau galvoti. Na, tas tai �i, sakau.

D�o�as ima makaluoti rankomis aplink save, �ampanas �liūk�teli i� taurės.

��O, a� �inau tai �i,�� priduria moteris, kuri� ma�umėl� prisimenu. Indija, i� tos vakarienės.

��Tai juosta su pratimais, na, to did�iulio juodaod�io.

��Tai tae bo, mieloji,�� ka�kas parei�kia, ir visi gerokai pakikena i� jos �avingos klaidos.

��Tai �i, tae bo, �tai-daid�, man tas pat,�� suprunk��ia Indija, ir jos liesas ma�as veidelis susirauk�lėja i� juoko.

��Jie taip pasitiki savimi,�� su�nib�da D�eke,�� net ir tada, kai pasako k� nors tikrai kvailo.

Atpa�įstu Dan�, Indijos vyr�, ir D�ein�, stor� maloni� mergin� i� anos vakarienės, kuri atrodo numetusi svorio ir įsigijusi draug�. Ji gana �altai man linkteli. Negaliu jos kaltinti. Danas �iūri kiaurai pro mane, bet vargu ar tai prie�i�kumas, man atrodo, kad jo atminties bankas pana�us į tropinės �uvies.

��Senukas D�o�as tuokiasi,�� sako Danas.�� Kaip moteris su�inos, kad vyras mir�s?

��Seksas toks pats, tik jai teks nuotolinio valdymo pultelis,�� atsako D�eke.

��Koks skirtumas tarp �monos ir draugu�ės?

��Keturiasde�imt penki svarai,�� taria D�eke.

��Koks skirtumas tarp vyro ir meilu�io?

��Keturiasde�imt penkios minutės,�� meta D�eke.

��Velni�kai juokinga,�� sutinka Danas.

Mes gerai leid�iame laik�, maukiame �ampan� stengdamiesi laikytis vienas kito. Vakarėlis sukasi aplink mus. Vidurinioji britų klasė �iuo at�vilgiu man �iek tiek primena kantonie�ius. Na, tuo �aviu abejingumu. Jiems tu kuo nuo�ird�iausiai nerūpi. Ir tai ne prie�i�kumas. Jiems tiesiog nė ma�iausiai nerūpi. Ir jeigu tav�s tai neerzina, tai būdamas su jais gali gerai atsipalaiduoti.

Tada ka�kas u�duoda D�ekei standartinį didmies�io viduriniosios klasės atstovo klausim�, ir vakarėlis pagauna ne t� gaid�.

��O k� tu dirbi?

Tai D�einė. Ta storoji mergina, kuri ėmė mank�tintis, dabar atrodo visai neblogai ir tikriausiai jau�iasi pasaki�kai su savo tyliuoju akiniuotu vaikinu u� nugaros, rankomis apglėbusiu jos naujai i�ry�kėjusį liekn� liemenį, tarsi bijotų, kad ji paspruks. Ir nors �inau, kad Londone tokį vakar� kaip �is, tas klausimas standartinis, vis viena atrodo, lyg jis skirtas D�ekei įgelti, lyg D�einė ketintų man atker�yti, kad nesusi�avėjau ja an�syk prie tų �iltų įmantrių salotų.

��K� a� dirbu?�� pakartoja D�eke, ir man smukteli į kulnus �irdis, nes mes taip nuostabiai sykiu leidome laik�, ir man buvo taip malonu matyti, kaip ji svaidosi kvailais juokeliais su D�o�u ir Danu, klausyti, kaip �nib�da trumpus komentarus apie tai, kas vyksta, apie �mones arba tiesiog tyliai viskuo mėgaujasi. Dabar D�einei prireikė visk� sugadinti. O kadaise maniau, kad ji visai nieko.

��Taip, k� tu veiki, atsipra�au, u�mir�au tavo vard�?

��D�eke.

��D�eke,�� i�taria D�einė, tarsi D�eke būtų nepaprastai egzoti�kas vardas, kurio ji niekuomet iki �iol nėra girdėjusi. Kas, manau sau, labai gali būti.

��Turiu savo kompanij�,�� parei�kia D�eke.

Jie apak�. Visi mat nori pateisinti kapitalizmo vard�. Nauju �vilgsniu pa�velgia į D�ek�. Visi svarsto�� gal �dot.com, kaip pradėti versl�?� O gal agresyvi visuomenės informavimo kompanija, veikianti kur nors viename Soho kambaryje? O gal kas nors, sunku net patikėti, susij� su mada? Ta suknelė tikrai i� koto ver�ianti.

���Svajonių ma�ina�,�� sako D�eke,�� toks mano kompanijos pavadinimas.

���Svajonių ma�ina�,�� pavyd�iai taria D�einė.�� Ir kuo tu u�siimi?

Noriu sustabdyti j�, kol nenuėjo per toli, noriu pastūmėti prisikrauti bulvių tra�ku�ių ir pasitraukti nuo stalo.

Ta�iau �ampanas ir mandagaus susidomėjimo i�rai�kos įkaitusiuose, įmitusiuose veiduose paskatina j� ai�kinti toliau.

���Svajonių ma�ina� valo biurus visame Londono Vest Ende. Mes turim tokį moto: �Valome senovi�kai, rankom ir ant kelių.�

��Geri pinigai,�� sako D�o�as,�� neabejoju, kad pinigai kaip reikiant, bi�iuli. Nieko geresnio tikrai nesugalvosi. Raktas į vir�ininkų �ikan� ir visa kita.

��Nuostabu,�� gėrisi Indija, lyg niekam iki �iol pasaulio istorijoje nebūtų dingtelėj� �veisti biurus.

D�eke �ypsosi laiminga, spinduliuojan�ia �ypsena, labai savimi patenkinta, ir man jau dingojasi, kad ji i�sisuko.

Deja, D�einė toliau stebi j�.

��Tai turi�� na, ponių �luos�ių armij�, kurios zuja po London� �veisdamos?

�Ir d�iaugiuosi, kad tave atsta�iau, be�irde kale�,�� galvoju. Tu niekada nebuvai maloni. Tik per stora ir vieni�a, bet tai dar nerei�kia, kad jau ir maloni.

��Ne,�� paai�kina D�eke,�� tik a�, kartais pasikvie�iu draug�, jeigu darbo daugiau, bet paprastai a� viena.

��Ak,�� supranta D�einė,�� tai tu ir esi ta ponia �luostė.

Ir jie visi juokiasi i� D�ekės, o ji negali padaryti to, k� daro visi, negali juoktis i� sav�s ir apsimesti, jog jai tai visai nesvarbu, negali i�sklaidyti tos akimirkos, kai atsidūrusi prie�ais juos viena, nepajėgia i�traukti geluonies i� �ių �od�ių tuo magi�ku triuku, kai tau nerūpi; nes jos gyvenimas per sunkus, kad ji galėtų �velgti į jį nerimtai, kad į visk� galėtų �velgti nerimtai, tad jai tenka stovėti ten raudonuojant, kai D�einė ir Indija, ir D�o�as, ir Danas, ir keturakis D�einės vaikinas visi piktd�iugi�kai kudakuoja.

Ta�iau jų kudakavimas liaujasi, ir a� �inau, kad �ie �monės i� tiesų nepiktybi�ki, nebent i�skyrus D�ein�; netrukus jie jau kalbasi apie buities darbų politik�, karus dėl darbų namie, feminizmo po�iūrį į t� fakt�, jog ka�kas turi valyti tualetus, mėtydamiesi tomis pusiau apkramtytomis nuotrupomis, kurių prisirinko i� kokio nors sekmadieninio bulvarinio laikra�tėlio, pavartyto kankinantis nuo pagirių per gausiai prisivai�inus raudonuoju vynu. Paskui pokalbis be pastangų nuvinguriuoja virsdamas dejonėmis, kaip sunku pasisamdyti patikim� �mogų valyti namus, ta�iau dabar jau D�eke timp�ioja mane u� rankovės, jos dailus veidas tebeliepsnoja.

��A� noriu eiti.

��Tu negali i�eiti.

��Kodėl ne?

��Nes tada jie laimės.

��Jie vis viena laimės. Jie visuomet laimi.

Pasiliekam, bet vakaras mums abiem jau sugadintas.

Ji truputį nerūpestingai pa�iau�ka tik su tais �monėmis, kurie patys prie jos prisiartina. Pasitraukiu su ja į kamp� ir plepu niekus apie ant sienos kaban�ius grafikos darbus, Tamzinos �ied�, visk�, kas u�plaukia. Prie� atsisveikinant, D�ekei nuėjus į tualet�, mane į �alį pasivėdėja D�o�as.

��Man ji patinka, miela,�� sako.

��Man ji irgi patinka.

��Ta�iau, mano mielas senukai Alfi, kada tu susirasi padori� moterį?

��K� tai rei�kia, padori� moterį?

��Na, jos paprastai ka�kokios, na, kokios nors nepadorios. Tas tavo u�sienie�ių merginų haremas. Labai miela, visa kita. Kiekvien� savaitės dien� vis kitas prieskonis. A� neneigiu viso �ito, draugu�i. Kaip �inai, savo duokl� sve�ioms �alims atidaviau. Bet juk neimsi tvirtinti, kad visa �ita rimtai, �mogau. Tikrai neimsi, nebent manai, kad tau pavyks �iuos a�trius ir egzoti�kus prieskonius ir toliau i�saugoti gyvenime. Ta�iau tai tiesiog nepadoru. O dabar �tai panelė Mazgotė su kutenan�ia �luotele.

��Nevadink jos taip.

��Atleisk, na, bet rimtai, Alfi. Kada tapsi realistas? Juk ji nėra Ro�ė, tiesa?

��Manau, Ro�ei ji būtų patikusi. Ro�ei ji būtų pasirod�iusi linksma ir protinga.

��Na, taip, ganėtinai i�badėjusi, saky�iau, tai ai�ku kaip ant delno. Ji, neabejoju, tikusi tiek, kad sukeltų audr� tavo d�insuose.

��Neteko patikrinti.

��Kas jau �ia tokio �avaus valyti grindis, kad u�sidirbtum pragyvenimui? Na, sutik, vien tai, kad esi neturtingas, nepadaro tav�s geru �mogumi.

��Ji viena augina vaik�. Mergait�. Dvylikos metų. Man atrodo, kiekvienas, kas tai įstengia, tikrai dr�sus.

��Ji turi vaik�? Tada man atrodo, tu dr�sus, Alfi. A� tikrai nesusitikinė�iau su kuo nors, kas velka i� paskos priminim� apie vyr�, su kuriuo ji buvo prie� tave. Atleisk man u� formuluot�,�� kilsteli �ampano taur� pa�aipiai mane sveikindamas.�� Tu geresnis �mogus u� mane.

��Niekuomet tuo neabejojau, D�o�ai.

Mes nusijuokiame, ta�iau mūsų juokas �altas ir nelinksmas. Pagalvoju, ka�in k� a� veikiu �ia, �ioje vietoje, su �iais �monėmis? Ar a� �ia todėl, kad neturiu kur kitur nueiti? Ar slapta trok�tu prie jų prisidėti, juoktis taip nerūpestingai kaip jie ir �iau�kėti visk� u�mir�us, ir �iame pasaulyje taip ma�ai kuo rūpintis. Ta�iau gal ir nereikia taip bijoti kuo nors pasirūpinti. Gal tai ir yra mano bėda.

��Kaip vadinasi tai, kai moteris suparaly�iuota nuo juosmens �emyn?�� klausia Danas.

��Santuoka,�� atsako D�o�as, ir kambarys griaudi i� juoko mums su D�eke einant i� buto.

Pakeliui į Liverpulio gatv� ji sėdi tyli juodo taksi gale.

��Man atrodo, ten tu buvai geriausiai atrodanti moteris,�� sakau.�� Ir gudriausia.

��Ir man taip atrodo. Tai kodėl a� taip siaubingai jau�iuosi?

Negaliu atsakyti.

�velgiu jai į nugar�, kai nueina platforma ir įlipa į traukinį, kuriuo ilgai kratysis į Eseks�. Nė neatsisuka. Bet kai jau grį�teliu nueiti, i�ki�a galv� pro lang� ir �ypsodamasi pamojuoja, tarsi sakydama: nesijaudink, ilgam jie man�s negali įskaudinti. Galų gale viskas bus gerai.

Ji dr�si. Tikrai. �is �odis geriausiai apibūdina j�. D�eke dr�si moteris.

Ak, pamanau.

Tai galėtų būti ji.

Trisde�imt ketvirtas skyrius

Kartais galvoju, kad mirusieji gyvena sapnuose. Dangus, pomirtinis gyvenimas, kitas pasaulis�� vadink kaip nori, bet jis visas mūsų sapnuose.

Kai Ro�ė mirė, sapnuodavau j�. Neda�nai. Tik kelis kartus. Ta�iau tie sapnai buvo tokie tikri, kad niekuomet jų nepamir�iu. Jie buvo tikri, kaip mūsų vestuvių diena, tikri kaip toji diena, kai susitikome, tikri kaip ir toji diena, kai ji mirė.

Ligi �iol ne�inau, kaip turė�iau tuos sapnus suprasti�� ar jie buvo tik netekties, vaizduotės ir sielvarto produktas? Ar tai buvo tikrai ji? Man neatrodė, kad tai būtų mano prasimanymas. Sapnai buvo realesni negu dauguma budrių mano gyvenimo dienų.

Sapne, kuris vis man rūpi, ji ėjo pakra��iu aik�telės, vadinamos Pietų �aluma, kur augo vaikystėje. Sapne viskas buvo tiksliai taip, kaip prisimenu�� Ro�ė, Pietų �aluma, tylios parduotuvėlės, i�sirikiavusios palei nuo�ulniai besileid�iantį �lait�. Kitaip buvo tik stiklo siena tarp mūsų. Ji siekė dangų. Ro�ė dėl jos nesijaudino�� nesijaudinau ir a��� ji nepaliovė �ypsojusis ta pa�ia �ilta, paika �ypsena. Ta�iau ji mus skyrė, ta stiklo siena, ir kai a� paklausiau Ro�ės, ar galėtų pasilikti, jos veidas persimainė, ir purtydama galv� ji pravirko.

Ji esanti laiminga. Bet pasilikti negali. Dėl to jai liūdna.

Tada a� patikėjau, kad mirusieji gyvena mūsų sapnuose.

Kad ir Frenkas Sinatra. Norint aplankyti Sinatros kap�, reikia keliauti į Palm Springs� Kalifornijoje, eiti į Dezert Memorial parko kapines, ten rastume Frenk�, palaidot� B-8 dalyje, 151 sklype.

Ta�iau a� ten niekad nebuvau. Nuo laidotuvių nebuvau net prie Ro�ės kapo. Nemanau, kad aplank�s jos kap� labiau nuliūs�iau, prie�ingai, tikiu, jog kelionė į t� ma�� ba�nytėl� ant kalvos, i�kilusios vir� priemies�io, mane nuramintų. Kapo nelankau ne todėl, kad tai mane labai liūdintų arba labai save tauso�iau,�� tiesiog netikiu, kad ji tikrai ten, kaip netikiu, jog Sinatra�� jo esmė, jo kibirk�tis�� visa, kas padarė jį tuo, kuo tas �mogus buvo, būtų Dezert Memorial parko kapinėse Palm Springse. Sinatra yra ka�kur kitur. Taip pat ir Ro�ė.

Jeigu nori prisiminti mirusiuosius�� arba veikiau, jeigu nori pamatyti mirusiuosius, susitikti juos, pamatyti juos besi�ypsan�ius, įsitikinti, kad dabar jie ilsisi ramybėje�� reikia �velgti į save. Ten juos ir rasi. Ten mirusieji gyvena.

Mano mo�iutė ėmė regėti mirusiuosius sapnuose. �iek tiek baugu, kad kartais tokie sapnai j� lanko tuo metu, kai ji nemiega. Jai nereikia u�migti, kad i�vystų savo atmenamus mirusiuosius. Jie vis tiek pas j� ateina.

Kad jai būtų lengviau naudotis telefonu, nuperku ne�iojam�jį ir įra�au visus jos svarbiausius numerius. Mamos. Tė�io. Slyvos. Savo. Kelių jos senųjų draugių. Daktaro kabineto. Ir kit� dien� ji man pasakoja, kad jos vyras suprogramavo nauj� telefon��� ar jis ne malonus? Mano senelis, mir�s jau dvylika metų.

Ne�inau, k� daryti. Ar turė�iau tiesiog sutikti? Ar �velniai priminti, kad jos vyras jau senokai i�keliav�s? Negaliu to praleisti pro ausis. Bijau, kad ji nuslys į beprotyb�, jeigu nebegalės atskirti man�s nuo senelio.

��Mo�iute,�� sakau.�� Ar pamir�ai? Tai a� suved�iau numerius į tavo nauj�jį telefon�. Ne senelis, tiesa?

Ji ilgai �iūri į mane. Paskui giliai smegenyse ima ry�kėti menka �vieselė, ir ji piktai purto galv�. Ta�iau nesu tikras, ar mo�iutė mano, kad tai ji apsiriko. Ar a�.

Slyvai vis sunkiau būti su mo�iute. Mo�iutė pasakoja apie seniai mirusius brolius, apie j� lankantį vyr�, ji grį�ta į dar senesnius laikus�� prisimena savo motin� ir tėv�, dukterį, mirusi� ma��, mano tė�io seserį, plau�ių u�degim�, kuriuo tuo metu visi sirgdavo�� tai �ios mergaitės mirtis suteikė emocinį krūvį pirmajam �Apelsinų Kalėdoms� skyriui. Mo�iutė kalba apie mirusiuosius taip, tarsi �ie būtų dar gyvi, �ia pat, o Slyvai dar nėra net trylikos, jos gyvenimas tik prasideda, ji dar nesusidūrė su mirtimi, tad ne�ino, nei k� galvoti, nei k� daryti. A� ir pats jau�iuosi pana�iai kaip Slyva.

��Tai i�mu�a mane i� vė�ių, Alfi. Ji kalba apie juos, lyg jie būtų tikri.

��Gal ir yra, Slyva. Jai. A� ne�inau.

Taigi Slyva skuba į paskutinį priemies�io traukinį, atgal į Bansted�, o a� sėd�iu su mo�iute, laikau jos rank�, kol u�miega, nors dabar miegas ateina ir vidurdienį arba visai neateina, diena ir naktis rei�kia vis ma�iau. I� muzikinio centro sklinda senos dainos, Sinatra ir Dino, ma�asis Semis garso ir �lovės laikais, ir tuose �e�tojo de�imtme�io himnuose tiek gyvenimo ir meilės, vilties ir d�iaugsmo, kad vaiduokliai �velniai susirenka prie mano senelės lovos�� jos mir� broliai, i�keliav�s vyras, mir�s vaikas, seniai palik� bi�iuliai, jos motina su tėvu, ir pama�ėle jie visi tampa tikresni u� gyvuosius.

Trisde�imt penktas skyrius

Dzengas su Jumi prie įėjimo į �er�ilio kalbų mokykl� dalija lapelius. �iandien jie abu atrodo kiek kitaip. Saky�iau, jie ima suaugti. Dzengas vilki kostium�, jo paprastai susivėl� plaukai�� kaip i� �uns gerklės, kaip sako kiti studentai�� �iandien tvarkingi ir �varūs, sutvarkyti prie� �io ryto interviu gretimame koled�e. Jumi nebebalina plaukų�� prie� grį�dama į Japonij�, pama�ėle atgauna natūrali� spalv�, ir jos �viesioje plaukų kupetoje ry�kėja gra�ūs blizgantys juodi dry�iai.

��Kaip sekėsi interviu, Dzengai?

��Nuo spalio studijuosiu verslo administravim� magistrantūroje. Kinijoje tai labai naudinga. Ta�iau magistrui reikia gerai mokėti anglų kalb�.

��Tu gausi ger� pa�ymį,�� a� atsigr�iu į Jumi.�� O tu irgi pasikeitei.

��Ruo�iuosi dirbti biure,�� sako ji,�� didelėje kompanijoje Tokijuje. Negali turėti geltonų plaukų. Ne Tokijo biure. Daugiau niekada negalėsiu. Blondinė jau nebūsiu niekuomet.

Ji paduoda man lapelį. I� pirmo �vilgsnio jis atrodo kaip mūsų koled�o skrajutė. Apvadėlis i� pasaulio valstybių vėliavų, viduryje tebestovi nerangus Vinstono �er�ilio siluetas. Bet �iame Vinis vietoj įprastinio cigaro laiko korneto dyd�io marihuanos suktin�.

Ateikite į �er�ilio karaok� daina atsisveikinti su metų pabaiga atsilabinti su visais draugais

Trisde�imt �e�tas skyrius

�Tai ne a�,� kartoja man mo�iutė, kartoja ir kartoja. Nors a� puikiausiai suprantu, k� ji turi omenyje, vis tiek jau�iu, kad mo�iutė �iomis paskutinėmis valandomis liko savimi.

Dr�si. Pasiaukojanti. Linksma. Rūpinasi visais, tik ne savimi. Sena dama, kuri� myliu visa �irdimi.

��Kas nutiko tai merginai?

��Kuriai merginai, mo�iut?

��Tai gra�iai merginai.

A� nusi�ypsau. �Ak, tai gra�iai merginai/� Manau, ji kalba apie Ro��.

��Ro�ei? Ji mirė, prisimeni?

Ji nekantriai purto galv�.

��Ne Ro�ė. A� �inau apie Ro��. Ir ne japonė. �inau, kad toji tave pavarė. A� kalbu apie t�, su dukrele. Dukrele gra�iomis akimis.

��D�eke?

��D�eke. Tu jos laikykis. Ji gera moteris.

��Tu teisi, mo�iut. Gera.

��Norė�iau, kad susitvarkytum gyvenim�, Alfi. Norė�iau, kad susitvarkytum.

Drebi, kad i�vysi �mogų mir�tant surakint� siaubo, o paskui matai, kaip jis i�eina vien su meile. Nes siaubas praeina, nuslūgsta visi juodi jausmai dėl tūkstan�ių neapsakomų vė�io sukeltų pa�eminimų arba tu i�moksti su jais gyventi. Bet meilė lieka, ji didesnė u� baim�, liūdesį, netektį, t� �iurpų netekties jausm�, sunkiausi� u� visk�.

Dabar nebeliko skirtumo tarp dienos ir nakties, tad mes budime pamainomis. Tikriausiai pana�iai ir auginant kūdikį�� naktį markstaisi kovodamas su miegu, stengiesi atlikti įvairias pareigas. Pana�iai būtų buv� ir mums su Ro�e, jeigu būtų tekusi laimė turėti kūdikį, berniuk� arba mergait�. Skirtumas toks, kad tai istorijos pabaiga. Netikiu, kad mano mo�iutė mirs �i�nakt. Per greitai. Tai tikrai dar truks kurį laik�. Regis, jai dar ne taip smarkiai skauda. Tas �ono skausmas, baisus skausmas nuo auglio tarsi atlėgo. Ji nebegeria vaistų. Jos protas skaidrus. Ji atrodo rami. Plaukai i�sidraik� ant pagalvės�� sidabras su aukso gijomis, tai mama greitai pada�ė, kad mo�iutei būtų smagiau. Jos antakiai lygesni, nes mama juos irgi pada�ė. Ji i�kvepia, u�simerkia. A� sėd�iu kėdėje prie jos lovos vis u�snūsdamas, nors ir stengiuosi nemiegoti, nuvarg�s tai nugrimztu, tai pa�oku i� miego. Tada mane pri�adina jos balsas.

��Mama ir tėtis,�� sako ji.

��Norėtum�� ar man juos atvesti?

��Mano mama ir tėtis.

��Mo�iute?

��Jie �ia.

��Ar viskas gerai? Gal norėtum...

��Alfi?

��A� �ia.

Palaikyk mano rank�, Alfi.

��Laikau.

��Tu geras berniukas.

Jos krūtinė pakyla, ir ji lėtai i�kvepia, tarsi i�sivaduodama i� baimės, skausmo, tro�kimo likti.

��Tu labai stengiesi, ar ne? A� matau.

��Mo�iute, ar ko nors atne�ti?

��Man nieko nereikia. Bet a�iū, mielasis.

Nesuprantu, ar ji miega, ar ne. Į kambarį ima sunktis �viesa. Jau nebe naktis. Tir�ta tamsa sklaidosi. Ta�iau kaip ji galėjo taip greitai praeiti?

��A� myliu, tave, mo�iut,�� sakau springstan�iu balsu, mano akis staiga u�plūsta a�aros.�� Labai tave myliu.

Kodėl nepasakiau to jai anks�iau? Kam laikiau taip ilgai? Kodėl nekartojau jai �ito vis� gyvenim�?

Ir tos dienos, kai būdavau kitkuo u�siėm�s. Kai turėdavau eiti kur kitur. O bū�iau galėj�s pabūti su ja.

Dėkodamas, kad mane myli.

��Dabar jau nebeskauda,�� sako ji, jos balsas �velnus ir ramus.

��Tai gerai.

��Tik pabūk su manim.

��A� �ia, mo�iut.

��Pabūk su manim, mielasis.

Trisde�imt septintas skyrius

Grį��s i� mo�iutės kremavimo, randu mobiliajame D�ekės �inut�, pra�an�i� kuo skubiau jai paskambinti. �iandien egzamino diena. Mano studentams �er�ilio mokykloje, taip pat ir D�ekei. Jos balsas susijaudin�s, ir a� spėju, kad todėl, jog ji jau�iasi artėjanti prie visų savo svajonių i�sipildymo.

Ta�iau a� klystu.

��Alfi?

��Ar viskas gerai? Pasirengusi egzaminui?

��A� nelaikysiu egzamino.

��K�? Kodėl?

��Dėl Slyvos.

��Kas jai nutiko?

��Ji pabėgo i� namų.

Trisde�imt a�tuntas skyrius

Regis, �iam sodininkui i� Naujosios Zelandijos mama krito į akį. Jei atvirai, man įdomu, k� �is Julijonas�� i� kur tas imperatorius, jei nėra tokios imperijos?�� mano, kai kalbasi su ja apie pauk��ių kontrol� arba lysvės pakra��ių suvarpym�.

�Pauk��ių kontrolė ir pakra��ių suvarpymas�, galvoju a� stebėdamas juos sode u� namo.

A� tave kiaurai matau, draugu�i.

Jau vėlyvas pavasaris, vis labiau vasarop, o Julijonas tik giria mamos �inias apie sod�, jos patirtį mul�iuojant, jos sezoninių darbų i�manym�.

Tiesa, ji labai daug �ino apie augalus, gėles ir visa tai. O Julijonas labai pagarbus. Tenka tai pripa�inti. Jei mama virtuvėje su manimi arba D�oise geria arbat�, Julijonas niekada neįeis pirma nepabeld�s. �tai mes sėdime virtuvėje, ir pasigirsta tylus kuklus barbenimas į jau atvertas duris. Ir Julijonas stovi tarpduryje, jo įdeg�s kūnas aptemptas juodais regbio mar�kinėliais, kvailokas veidas stebeilija į mano mam�.

��Ar �is vyrukas prie tav�s taiko?�� paklausiu grie�tai vien� dien�, kai liekam su mama.�� �is vyrukas Julijonas?

Mama nusikvatoja kaip paauglė.

��Julijonas? Prie man�s? K� tai rei�kia? Ar t� patį, k� �ybsėti akimis?

��Tu puikiai supranti, k� tai rei�kia, mama. �inai daugiau paauglių �argono, nei a� kada nors suprasiu. I� Nelsono Mandelos. Ir i� savo vaikų.

���inoma, kad jis prie nieko netaiko. A� kalbuosi su juo i�tisas valandas.

��Jis �iūri į tave.

��K�?�� Jai �is pokalbis patinka.

��Tarsi jis būtų tave įsi�iūrėj�s ar k�.

Jau�iuosi ir i�sigand�s, ir prad�iug�s. D�iaugiuosi, kad mama neu�sisklendė nuo pasaulio. Ta�iau negaliu apsimesti, kad tirpstu i� laimės nuo minties, jog ji vaik��ios į pasimatymus arba kad koks �iurk�tus zelandietis ki� savo pir�tus į jos dirv�.

��Ar jis jau kvietė tave kur nors?

��Kvietė mane kur nors? Turi omeny, papietauti arba į kin�?

��Taip.

��Dar ne.

��Dar ne? Bet manai, kad gali pakviesti? Manai, jis gali iki to prieiti?

��Na gerai, a� ne�inau.

��Ta�iau, jei tu sakai dar ne, tai rodo, jog taip gali nutikti?

��Tikiuosi, mielasis.

��A� ma�iau, kaip jis stebeilija į tave, mama. Jėzau Kristau.�� Ar tai kaplys to vyruko kelnėse, ar jis tiesiog d�iaugiasi j� matydamas?�� A� neabejoju, kad jis tikrai rė�ia sparn�.

Mama i�tiesia rank� per stal�, pasiekia man�j�. Ji jau nebesijuokia. Tik labai �velniai �ypsosi.

��Nesijaudink, mielasis,�� sako ji.�� Man visa tai jau praeitis.

Ji nenori pasakyti, kad praeitis�� vakarienė restorane arba filmas kino teatre. Praeitis�� seksas, romantika, santykiai. Bet a� nesu toks tikras. Metams bėgant vis da�niau apie tai galvodamas suvokiu, kad mums tai niekuomet nebūna praeitis.

Trisde�imt devintas skyrius

��Vynelis, mergelės ir �olelė,�� atsidūsta D�o�as laukiant, kada pradės sodinti skryd�iui į Amsterdam�.�� Rudos kavinės. Raudonos lempelės. �ydrieji filmai. Paskutinis nuotykis, prie� man ramiai įsitaisant su savo nauja gra�ia �mona.

Prie� D�o�o bernvakarį Amsterdame susitinkame prie �British Airways� registravimo stalo penktadienio popiet�, D�o�as, a� ir koks tuzinas jo draugų i� darbo; �ie visi dar kostiumuoti po darbo dienos kontoroje, susijaudin� nervingai vapa apie naktį, kuri� praleis senajame Amsterdame.

Nuo Londono iki Amsterdamo �ipholo tėra keturiasde�imt minu�ių, ir netrukus mes, jau įsiregistrav� vie�butyje, klajojame med�iais apsodintais kanalais su auk�tais vandenyje atsispindin�iais miesto namais, siauromis gatvėmis, dūzgian�iomis dvira�iais, skendin�iomis �lyk��iai salsvuose ha�i�o ir marihuanos kvapuose, sklindan�iuose i� kavinių.

I� prad�ių viskas gana ramu. D�o�as u�sakė stal� gerame indonezie�ių restorane, mes vakarieniaujame. Jo draugai balsingi, bet draugi�ki, nėra besiseilėjantys agresyvūs silpnapro�iai, kokių bijojau, ir nuotaika, kuria pradedame naktį, beveik, kaip sakytų olandai�� gezelling. Jauki.

Ta�iau po vakarienės viskas ima bjurti ir tampa visai nebejauku.

��Tu tik palauk, kol i�vysi t� viet�, Alfi,�� prane�a man D�o�as, kai mes susistabdom kelis taksi.�� �i�nakt mus i�kru� per akis, vyruti.

��Tai gerai, ar ne? O kurgi mes vykstame?�� imu nujausti ka�k� negero.

��Pamatysi,�� juokiasi jis.

Mes atvykstame prie namo su �laitiniu stogu tylioje tuopomis apaugusioje gatvelėje. Kanale pri�vartuoti dideli namai laivai. Vieninteliai garsai�� tolumoje taland�iuojantys dvira�ių varpeliai. Mes toli nuo �monių gaudesio, merginų languose ir girtų raudonųjų lempelių rajono minių. Bet du stotingi vyrai juodais kaklarai��iais prie �io namo durų liudija, kad nesame taip jau toli.

��D�entelmenai,�� taria jie, regis, vienu �vilgsniu įvertindami mūsų drabu�ius, apsvaigimo lygį ir kreditinių kortelių galimybes.�� Sveiki atvyk�.

Sumokame 150 guldenų vien u� įėjim�. Apie penkiasde�imt svarų. Namas did�iulis. Kadaise tai buvo �eimos namai. Dabar �ia ka�kas kito. Visai ne �eimos namai.

Meilus vidutinio am�iaus vyri�kis, irgi juodu kaklarai��iu, su įkvėpimu papasakoja, kiek mums kainuos pasikviesti vien� i� merginų į vir�ų.

��D�o�ai,�� timpteliu jo rankov�.�� �ia ne baras. �ia kru�ykla.

��Ak, nebūk toks puritonas,�� atrė�ia jis man.�� Nesijaudink, Alfi. A� sumokėsiu u� tave.

��Bet a� nenoriu...

��Tik u�si�iaupk ir smaginkis, dėl man�s, jei ne dėl sav�s. Liaukis mane u�knisinėti, Alfi. A� kit� savait� tuokiuosi. Būk smagus dėl man�s, gerai? Tai svarbiausia diena kiekvieno jauno vyro gyvenime. Mano bernvakaris.

Mes einame į patalp�, kuri atrodo kaip Viktorijos laikų svetainė. Daugybė �inco. Sunkiom u�uolaidom drapiruoti langai u�dengti langinėmis. Daugybė didelių, mink�tų sofų, kur verslininkai kalbasi su jaunomis moterimis itin trumpomis suknelėmis, ry�kiu makia�u ir veidais, kurie, regis, i�kalti i� granito.

�is kambarys ma�iau primena Viktorijos laikų salon� dėl tos prie�asties, kad viename jo gale įrengtas baras, u� jo mus abejingai stebi stambus juodaodis skustagalvis. Per įvadin� kalb� prie durų mums paai�kino, kad mums priklauso keli nemokami gėrimai. Dabar �ie gėrimai i�rikiuoti prie�ais mus, o merginos akmeniniais veidais �ypsosi mūsų apgirtusiai kompanijai mesdamos me�keres. Mes irgi joms vyptelim, susidrovėj� ir pamaloninti, tarsi su �iomis moterimis suvedė mūsų asmeninis �avesys, ir akimirksniu jos apninka mus kaip odos alergija, dauguma peroksidinės blondinės, bet su indi�ku ar Rytų Azijos akcentu, arba mai�ytos juodosios. Jos visos u�sisako �ampano. �is nepagrįstai brangus ir �altas. Kaip ir moterys.

Meniu para�yta, kad butelis �ampano ir valanda vir�uje su viena i� merginų kainuoja tiek pat. Penki �imtai penkiasde�imt guldenų. Daugiau negu 200 svarų. D�o�o draugai ima traukti kreditines korteles. �alia man�s sėdi jauna juodaodė, jos ilgos kojos sukry�iuotos, ji pu�ia cigaretės dūmus man į veid� ir vargsta stengdamasi palaikyti pokalbį.

��Kokiame vie�butyje jūs apsistojote?�� sako ji, kek�ių kalba tai rei�kia: �Kelių �vaig�du�ių jūsų vie�butis?�

A� mandagiai nusi�ypsau, atsigr�iu į D�o��.

��A� nenoriu sugadinti vakaro,�� sakau D�o�ui.

��Tai negadink.

��Bet tai tikrai ne man.

��U�mir�k savo apgailėtin� mokytojėlio atlygį, Alfi,�� D�o�as atsidūsta u�sidegdamas cigar�, o ant jo rankos pakibusi blondinė akmeniniu veidu spokso į mane bereik�miu �vilgsniu.�� A� sumokėsiu.�� Jis pasilenkia pro mane ir kreipiasi į mano kompanion�.�� Tu pasmaginsi mano bi�iulį �įvakar, ar ne, �irdute?

Juodaodė nusi�ypso be humoro ir be �ilumos, tarsi galėtų suvalgyti D�o�� pusry�iams, sukapot� ir pabarstyt� ant sausų dribsnių. Jis to nepastebi. Arba jam nė motais. Įsikanda cigar� ir viena ranka apkabina mane, o kita savo kek�� antkapio veidu.

��I� kur gali �inoti, jeigu tavo �mona mirusi, Alfi?

��Ne�inau.

��Seksas toks pat, tik indų rietuvė nei�plauta. Kaip tavo panelė Mazgotė?

���inai k�? Tu tikras pok�tininkas.

��Ar ji�� kaip �ia pasakius�� vis dar praleid�ia daug laiko keturpės�ia? Purvinais pir�tais? Eina, kur jokia normali moteris nedrįstų kojos kelti?

��Nesuprantu, kodėl tu jos taip nekenti.

��A� jos ne neken�iu, �aunuoli. A� jos net nepa�įstu.�� Jis giliai patraukia cigaro.�� Ir nuo�ird�iai prisipa�įstu, kad ir nenoriu pa�inti. Tu juk neatsivesi jos į vestuves?

��Ta�iau ji visai kaip tu, D�o�ai.

��A� taip nemanau.

��Ji tenori pakeisti savo gyvenim�. Nori pasiekti ko nors geresnio.�� A� pakeliu savo alų sveikindamas.

��Kaip ir tu, seni.

Net prislopintoje Viktorijos laikų svetainės �viesoje jo veidas tarsi patamsėja.

��K� tu turi omeny, senas niek�eli?

��Tu pakeitei savo gyvenim�, tiesa? Baigei gro�io mokykl�. Pasikėlei į auk�tumas ir pra�matnybes, kokių niekuomet neturėjai. Pasirodei kaip Princas �arlzas. O ne kaip vienas i� daugelio tė�io neturin�ių berniukų i� ka�kokio ma�o priemies�io.

Jis pa�velgia į mane taip, kad, regis, trenks arba prapliups a�aromis. Arba primu��s pravirks.

��Klausyk, gal dink man i� akių, Alfi? A� net nenutuokiu, kam tave �ia pakvie�iau. Juk Dievas mato, �inojau, kad teks u� tave sumokėti.

��Tau nėra ko gėdytis, D�o�ai. Juk tu norėjai geriau.�� Ir a� nuo�ird�iai taip manau. Tai, k� a� labiausiai D�o�o vertinu, jis pats labiausiai niekina.�� Tu norėjai sukurti save geresnį. Pakeisti savo gyvenim�. Visai kaip D�eke.

��Tu �inai, kad a� j� dulkinau, ar ne?

�ia a� garsiai nusikvatoju.

��Netikiu, D�o�ai. Kada tai įvyko? Kai a� nuėjau į voni� tavo su�ieduotuvių vakar�? �inau, kad tu greitas, bet neperspausk.

Jis nekantriai mosteli galva. Dvi u�kietėjusios prostitutės �iūri viena į kit� ir atrodo �iek tiek susirūpinusios.

��Ne D�ek�. Ro��.

Akimirk� aptemsta protas. Ir ta akimirka, regis, trunka ilgai. A� vis dar negaliu susikaupti. K� jis man nori pasakyti?

��Mano Ro��?

��Tavo Ro��,�� suprunk��ia jis.�� Ji ne visada buvo tavo Ro�ė, suknistas kaimieti.

��Nejuokauk taip, D�o�ai. Tikrai.

��A� nejuokauju, seni. A� tau sakau, kad j� dulkinau. Ir nema�ai kartų. Ji net nebuvo ypatinga. Visada per daug pasine�usi dėl �ird�ių ir mėnesienos, mūsų Ro�ė. Kaip tik prie� tai, kai pasirodei tu, pakabin�s akis, su gėlių puok�tėmis ir romanti�kais plaukiojimais tuo suknistu ��vaig�d�ių� keltu.

��Tu melagis.

��A� netgi dulkinau j� t� dien�, kai tu j� sutikai. Savo bute. Midi Levelyje. Apie �e�t� valand�. Tada mes pasiėmėme taksi į Centrin� i�gerti �Mandarino� vie�butyje. Tu �ito ne�inojai, tiesa? Ji tau niekada nepapasakojo?�� D�o�as u�sitraukia cigaro, jo raudonas galiukas raudonai liepsnoja kru�yklos prieblandoje.�� Taip, mes �iek tiek kolegi�kai pasiautėme prie� tau pasirodant. Neilgai. Gal mėnesį. Ties� sakant, tu man padarei paslaug� i�vaduodamas nuo jos.

A� pakylu nuo baro kėdės ir, jam nespėjus i�siimti cigaro i� burnos, apsiveju rankomis D�o�ui kakl�.

Ir �aukiu jam, kad jis melagis, nors �inau, kad ne, ir jo veidas i�rausta, akys �ibina į mane kaip jo brangaus cigaro galiukas.

Tada stuomeningasis juododis nuo baro apkabina mane rankomis ir nuvelka �alin, patyrusiu judesiu atplė��s nuo grindų, stumteli pro D�o�o draugus apstulbusiais veidais, merginas granito �ypsenomis ir verslininkus, �neku�iuojan�ius apie �į bei t� su moterimis, kurios matė tūkstan�ius tokių, kaip jie.

Mano kojos nelie�ia �emės, kol didysis juodasis nei�trenkia man�s į tyli� akmenimis grįst� gatvꠗ lauk i� did�iųjų miesto namų.

A� grį�tu į vie�butį, i�siregistruoju, pasigaunu taksi į pustu�tį oro uost� ir laukiu pirmo rytinio reiso namo, �inodamas, kad daugiau niekuomet nepamatysiu D�o�o, ir jis visada manys apie mane neteisingai.

Man nerūpi, kad jis gulėjo su ja.

Ta�iau neken�iu u� tai, kad jos nemylėjo.

Keturiasde�imtas skyrius

Praėjus ma�daug metams, a� įki�u por� Honkongo dolerių į apsitrynusį ply�elį metalinėje dė�utėje ir einu pro u�tvar�, įsilieju į mini�, laukian�i� ��vaig�d�ių� kelto. Susirinkusi visa senoji sudėtis, gal kiek pasikeitusi, tik negalė�iau apibūdinti kaip. Jauni kinai verslininkai i� Centrinės baltais mar�kiniais ir juodais kaklarai��iais kalba Kantono tarme ma�y�iais mobiliaisiais. Biurų merginos �vilgan�iais juodais plaukais, mini sijonėliais ir �Prada� rankinėmis. Seniai su lenktynių lentelėmis tikrina rezultatus i� �a Tin ir Laimingojo Slėnio. Ir a�.

Honkongas irgi pasikeitė. Ne vaizdas, nes Honkongas visada kei�iasi, vis daugiau atkovojama �emės, vieni pastatai nugriaunami, statomi nauji dangorai�iai. Bet ka�kas justi atogr��ų ore. �i vieta jau nebe britų. Honkongas dabar kinų miestas. Dr�sus, pasitikintis, be praeities ilgesio. Jau nebe mano paveldas. Tarsi kada nors būtų buv�s.

Vis tiek jį myliu. Nors jis ir neskirtas mano meilei, myliu jį. Kitaip negaliu.

Einu į vir�ų, tamsi� laukimo sal�, ir �iūriu į senuk� �alia ir balta spalvomis da�yt� ��vaig�d�ių� kelt�, kuriuo plauksiu, puk�intį į uost� ties Tsim �a Tsui, o tolumoje�� kylantį į dangų plieno ir stiklo Centrinės gatvės horizont�, u� jo�� �alias kalvas ir vir� dangorai�ių dunksan�i� Viktorijos vir�ūn�. Įeinu į ��vaig�d�ių� kelt�, ir grį�ta senasis jausmas�� jaudulys sumi��s su liūdesiu. Tas senas jausmas, kad tu �ia savi�kis, ir �inojimas, kad niekad �ia savas nebebūsi.

Jau tuoj pakels tiltelį, ir mane apima �velni panika. �inau, kad tai kvaila, bet laukiu, ar Ro�ė suspės į kelt�, ar ji atbėgs tilteliu vos prie� jį pakeliant, ir �inau, kad ji gaudys kvap� ir bus gra�i, ne� dė�� teisinių dokumentų į įstaig� ka�kuriame �Aleksandros� pastato auk�te.

Bet, �inoma, Ro�ė paskutin� akimirk� nepasirodo. To neįvyks. Pakelia tiltelį Ro�ei nepasirod�ius, ir a� �inau�� pirm� kart� visi�kai ai�kiai �inau, jog man teks likusį gal� keliauti vienam.

Tada a� j� pamatau. Jaun� moterį dviejų dalių kostiumėliu. Ji vos nulaiko didel� kartotin� dė�ꠗ bevilti�kai įrėmus j� į klub�, stengiasi nei�mesti viduryje sausakim�o ��vaig�d�ių� kelto. Kovodama su dė�e, ji palinksta į priekį, juodi plaukai u�krinta ant veido. Atsistoju ir jau�iuosi taip, lyg kreip�iausi į vaiduoklį.

��Atsipra�au. Panele?

Kai ji atsigr�ia, suprantu, kad mergina kinė. Ir labai tikra. Jauna, apie dvide�imt penkerių, nors dabar a� jau pa�įstu tiek azijie�ių moterų, kad �inau, jog jų am�iaus kartais neįmanoma nuspėti.�� Gal norėtumėt atsisėsti?

Kelias akimirkas ji �velgia į mane pro akinius auksiniais rėmeliais, paskui staiga nusi�ypso, nusprendusi, kad a� nepavojingas.

��A�iū,�� atsako ji Amerikos vakarinės pakrantės tartimi.

Mokėsi Valstijose? Galbūt. Nors �i� tartį galėjo įgyti nekeliaudama vakariau negu Kaulunas. Ji prisėda �alia. Mes telpame, kai a� �iek tiek pasislenku, o ji pritupia ant kra�telio prie praėjimo, jos did�iulė dė�ė dabar padėta mums ant kelių. Prikim�ta dokumentų, bylų, s�skaitų.

��Ar jūs teisininkė?

��Ne,�� atsako ji vis �ypsodamasi.�� A� buhalterė. Kitaip tariant, mokausi. O jūs? Turistas?

��Ne. A� ra�ytojas.

��Tikrai?

��Na, bandau.

��Bandote?

��Noriu para�yti apsakym� apie �i� viet�. Parduoti jį�� ne�inau kur�� kur nors. Bet �inau, kad tai vieta, apie kuri� noriu ra�yti.

Ji nusi�ypso labiau did�iuodamasi kaip miestietė nei i� mandagumo.

��Tai jums patinka Honkongas?

��Nėra pasaulyje kitos tokios vietos. Niekada nebuvo. Niekada nebus. Juk �ia susitinka visi pasauliai. �ia viskas susimai�o.

��Jūs �ia pirm� kart�?

��Ne, esu buv�s �ia anks�iau. Bet dabar atrodo, kad jau seniai.

Du pagyven� jūreiviai kantonie�iai, i�d�iūv� kaip skiedros ir abejingi, nesikei�iantys �imtme�iais, atri�a virves, laikan�ias mus Kaulune, Kinijos �emės galiuke, ir ��vaig�d�ių� keltas i�sistumia į uost�.

Septynios minutės. Tiek trunka nuplaukti i� Kauluno į Honkongo sal� ��vaig�d�ių� keltu. Septynias minutes. Man visada �iek tiek neramu, toks nuostabus pasiplaukiojimas, bet trunka taip trumpai. Tik septynias minutes. Beveik nespėji visko aprėpti.

Matyt, reikia stengtis pagauti, kiek gali. D�iaugtis tomis minutėmis.

��Kam jūs paprastai ra�ote?

��A�? Niekam. Many�iau, sau. Dar nieko nepardaviau. Ir niekas man�s nepra�ė para�yti apie Honkong�. Tiesiog jau�iu, kad turiu tai padaryti. Ar kartais taip jau�iatės?

Ji juokiasi.

��Nuolat.

��Bet reikia �iek tiek tikėjimo, ar ne?

��O taip. Reikia �iek tiek tikėjimo.

Mes nutylame, ir a� pa�velgiu pro atdar� lang�,�� kepinantį atogr��ų kar�tį numaldė vėjas, kylantis nuo atviro vandens, ir a� stebiu eism� Honkongo uoste. Sen�sias kinų d�onkas ir jų basus jūreivius. Kruizinį laiv� sulig ma�u miesteliu. Vilkikus, dragas, motorinius policijos laivelius, naujesnius keltus, nuda�ytus ry�kesnėmis spalvomis negu prislopintos baltos ir �alios spalvos ��vaig�d�ių� keltų livrėjos.

��vaig�d�ių� keltai atrodo lyg dalis senojo Honkongo, kaip karalienės Viktorijos statulos, ekspatriantai, geriantys kokteilius ant �Kinijos� klubo stogo, ir tos sekmadienio popietės, praleistos plaukiojant kompanijos d�onka. Tai prarastoji vieta, mano senasis Honkongas, kuriam ��vaig�d�ių� keltas, regis, ir priklauso.

Bet gal ir ne taip, nes juk juos vis matai plaukant tarp Kauluno ir Honkongo, skuban�ius tarp poilsio ir darbo, tarp praeities ir ateities; juk jie tebėra, visi �aliai balti �io broliai, �Dienos �vaig�dė� ir �Ryto �vaig�dė�, ir ��vie�ianti �vaig�dė�, ir visi kiti, visos �okan�ios Honkongo �vaig�dės. Tebeplaukioja.

Ir a� galvoju apie mo�iut�, apie jos brangintus suvenyrus, kuriuos parve�ė �monės i� savo kelionių, apie D�ord�� �ang�, vien� sau judantį kitoje pasaulio pusėje pagal tyli� vidin� muzik�, savo tėtį, gyvenantį vien� i�sinuomotame bute, grį�tantį į pa�i� prad�i�. Galvoju ir apie mam�, nauj� vyri�kį jos gyvenime, t� imperatorių be imperijos, apie D�ek� ir jos prancūziuk�, kuris norėjo j� vesti, ir apie Slyv�, kuri dabar taikiau sugyvena su savo kūnu,�� ko ir mes visi mokomės vis� gyvenim�.

�iūriu į t� jaudinantį Honkongo horizont� i� stiklo, sidabro ir aukso ir galvoju apie prarast� savo �mon� ir t� laik�, kuris nebegrį�, ir tada man tenka nusisukti nuo �alia sėdin�ios merginos, kad ji nematytų, kas atsispindi mano veide.

Keista. Tu k� nors myli, ir staiga vien� dien� to nebelieka, pasikei�ia, am�iams pradingsta. Bet, �iūrėk, tavo meilė tuo nesibaigia. Galbūt taip ir su�inai, kad ji�� tikra. Kai nėra jokių i�lygų ir nuolaidų, kai nėra galutinės suvartojimo datos. Kai duodi savo meil� ir negali sustoti, ir �inai, kad niekuomet negalėsi. Tada ji tikra. Ir tada jos niekas negali paliesti, pakeisti ar atimti.

Pernelyg greitai mes pasiekiame kit� pus�. Kaip greitai atplaukėme. Miela trumpa kelionė, ji visada baigiasi per anksti. Mergina pakyla lipti. Mes nusi�ypsome vienas kitam, man smalsu, k� ji veiks �įvakar. �inau, kad kur nors mieste jos lauks jaunas dailus vyras, ir a� dėl jos d�iaugiuosi.

��Sėkmės ra�ant,�� palinki ji.�� Laikysiu pir�tus sukry�iavusi u� jus.

��Bū�iau dėkingas.

Mergina liesomis rankomis pakelia did�iul� kartono dė��, atsisveikindama �ypteli ir netrukus i�nyksta nekantrioje tir�tumoje.

A� vėl atsigr�iu į atvir� lang�. Ir staiga matau jas abi �ingsniuojan�ias prie�pie�ių minioje Centrine gatve. D�ek� ir Slyv�.

Jos apsikars�iusios pirkinių krep�eliais, fotoaparatai ant kaklo, abi juokiasi.

�ypsausi pats sau. Kai matai jas tokiomis akimirkomis, kai jos nesijau�ia stebimos, visad atrodo labiau seserys negu mama su dukra. Arba geriausios draugės. �tai dabar jos, D�eke ir Slyva, ateina sutikti man�s, kur ��vaig�d�ių� keltas prisi�vartuoja jų pusėje. Jos man�s dar nepastebėjo. Ta�iau greitai pamatys. Ir kai �iūriu į jų veidus, plaukian�ius toje didelėje vieni�oje minioje �monių, kurių niekuomet nepa�inosiu, kai �iūriu į D�ek� ir Slyv�, kol jos dingsta kelto prieplaukoje, kur sutarėme susitikti, negaliu patikėti, jog kadaise maniau, kad �mogaus gyvenime gali būti per daug meilės.

��vaig�d�ių� keltas siūbuoja man po kojomis, jis jau prikabintas prie Honkongo salos, a� su minia laukiu, kada nuleis tiltelį, ir visi nekantraujame eiti savo keliais, ore tvyro tylus nuojautos jausmas�� taip būna, kai pasuki namų kryptimi arba kai kūdikis nekantrauja i�vysti pasaulį.