Pirmas skyrius

Laukiau grį�tan�io sūnaus.

Pa�iūrėjau vėlyv�sias �inias ir i�jungiau televizorių. Perver�iau laikra�tį ir nustūmiau į �alį. Nuėjau prie galinių namo durų ir surūkiau cigaret�, viena koja stovėdamas virtuvėje, o kita�� sode, stebėdamas dūmus, kylan�ius į naktinį dangų, ir bandydamas juos i�sklaidyti, kad neliktų įkal�ių.

Ir vis� laik� laukiau.

Mano galvoje sukosi bjauriausios mintys apie tai, kas negero gali nutikti septyniolikme�iui. Sugedo automobilis. Ka�kas i�sitraukė peilį. Į miltelius primai�yta nuodų. U� mano lango vaikai �udo vaikus, o mano sūnus yra ten, kartu su jais.

O a� galiu tik laukti.

Rufas�� puikus vaikis, tik gerokai pasiut�s. Tiek ir tos bėdos. �ia kaltas ne i�sibla�kymas ar kvailumas, o tiesiog jaunystė. A� pasitikėjau juo, bet ne pasauliu. Kai esi tokio am�iaus, turi sektis viskas, pamaniau sau, todėl stovėjau prie lango ir laukiau, o jis vis nesirodė.

Mano sūnui septyniolika. Da�niausiai vakarais jis i�va�iuoja savo senu suklypusiu Beetle automobiliu, kurį nusipirko pats u� vasar� u�sidirbtus pinigus. Mes ne�inojom, kur jis va�inėja. Nė nenumanydavom. Sulauk� tam tikro am�iaus, mes staiga netenkame savo vaikų ir jie pas mus daugiau nebegrį�ta. Jie, visai kaip mes, pradeda sav�jį gyvenim�, mums i�tisus metus nepavyksta atsieti jų nuo sav�s, bet galiausiai jie tampa �monėmis, kuriuos vargiai beatpa�įstame. Jau�iau, kad ir man�s �itai laukia.

Mudu su sūnumi dar nebuvome visi�kai susvetimėjꠗ a� vis dar įsivaizdavau mus kaip tėv� ir sūnų, kurie kartais lekia į park� su dvira�iais, prisikabin� pagalbinius ratukus. Mus siejo ypatingas jausmas, tas nieko ne�inojimas, nenumanymas, kad yra kitoks pasaulis, tas Didysis ne�inios kanjonas, kuris, regis, vis augo ir platėjo, sūnui kaskart i�ėjus pro laukujės duris.

Kai i�mu�ė vidurnaktį ir prasidėjo nauja diena, a� staiga pajutau, kad daugiau jo niekada nebepamatysiu. Jau�iau taip stipriai, kad net gerkl� gniau�ė ir surakino krūtin�. �inojau, kaip viskas atrodys, kai prane�iu jo mamai ir seseriai, įsivaizdavau, kaip persimainys senelių veidai, kaip neteks amo jo draugai ir klasiokai, susirink� į pirm�sias savo gyvenime laidotuves, dar tokie jauni ir �ali, vilkintys juodais gedulo drabu�iais. A� puikiai įsivaizdavau, kaip viskas bus. Man tai būtų pasaulio pabaiga.

Ir tada i�girdau į kiem� įva�iuojan�io jo automobilio gars�.

Pro lang� sklido �viesa, variklis palengva nutilo, trinktelėjo durelės�� septyniolikme�iai vaikėzai nemoka �velniai elgtis su daiktais; ir �tai jis jau stovi �alia, auk�tesnis u� mane, man sunku atlaikyti jo �vilgsnį, kaip visada pasidaro nejauku ir sykiu lengva ant �irdies nuo jo fizinio artumo. A� laimingas, kad jis grį�o gyvas ir sveikas, bet jau�iuosi sutrik�s nuo jo pernelyg vaiki�ko vyri�kumo.

Kas jis toks? I� kur �ia atsirado? Koks jo ry�ys su tuo baltapūkiu trumpaplaukiu bambliu? Pasistieb�s ant pir�tų galų�� nors esu �e�ių pėdų ūgio,�� pak�telėjau jam į �iurk�tų skruost�, skutam� tik kart� per savait�, o kai jis, atsakydamas, nelabai noriai ir �nairomis apkabin�s, mane spustelėjo, pajutau a�trius savo sūnaus kaulus.

Mes visada pabu�iuojam vienas kit�, bet pastaruoju metu mūsų apsikabinimai tapo ka�kokie santūrūs ir drovūs. Ka�kodėl jau�iau, kad Rufui būtų daug mieliau, jeigu tas ritualas, seniai prarad�s tikr�j� savo paskirtį, pagaliau liautųsi gyvav�s. Ta�iau jo numarinimas mums regėtųsi per daug sureik�mintas, tad ir toliau vyri�kai pasibu�iuojam, nors paskui jau�iamės nejaukiai.

Pajutau, kaip jis lo�telėjo atgal.

��Na, tai k� gero nuveikei?�� paklausiau kaip įmanydamas �velniau.

���iaip sau va�inėjausi,�� atsakė bosu. Koks sodrus, vyri�kas mano ma�ojo berniuko balsas! A� net pajutau, kaip nuo to balso ir �od�ių krūptelėjau, susigū�iau nuo akivaizdaus ir tiesmuko jo melo.

Kad ir k� mano sūnus vis� vakar� veikė, a� tvirtai �inojau, kad ne tik ��iaip sau� va�inėjosi.

��Supratau,�� atsakiau rimtai ir i�tiesiau rank� į alkotesterį, kuris gulėjo ant kavos staliuko.

Tai sta�iakampio formos plastikinis daiktas, pilkos metalo spalvos, ma�daug tokio dyd�io, kaip ir �iuolaikiniai i� rankų nei�leid�iami prietaisėliai, dėl kurių visas pasaulis dabar kraustosi i� proto ir nenuleid�ia akių, u�uot spoksoj� vienas į kit� ar į �vaig�des. Viename jo gale ky�o kandiklis, ma�daug cigaretės nuorūkos, kuri� neseniai nume�iau į ro�ių krūm�, dyd�io.

��A� nieko negėriau,�� baritonu gynėsi Rufas, nors nuo jo trenkė nedidelės aludės kvapais.

��Puiku,�� ramiai tariau.�� Vadinasi, nieko blogo jis ir neparodys.

Nuspaud�iau jungiklį, ir alkotesterio ekrane ėmė mirgėti raudoni skai�iukai, bėgdami �emyn nuo 200 iki nulio. Tada padaviau jį Rufui. Jis giliai įkvėpė ir ėmė pūsti or� pro kandiklį tol, kol pasigirdo a�trus pyptelėjimas. Paskui atidavė alkotesterį ir mudu laukėme�� nepratardami nė �od�io, nepakeldami akių vienas į kit�, o tarp mūsų aidėjo visa gaubiantis miesto triuk�mas. Netrukus pasigirdo keli tylūs pyptelėjimai ir ekrane pasirodė rezultatas.

Pama�iau: trys nuliai, 000�� lyg �avus ornamentas ant sul�iaspaudės �ono. Keista, pamaniau. A� gi ai�kiai u�uod�iu svaigalų kvap�. Pakra�iau alkotesterį ir vėl �vilgtelėjau į ekran�, bet jame vis tiek �vietė trys nuliai, o tai rei�kė, kad mano sūnaus organizme alkoholio nerasta. Per vis� savo gyvenim� jis man nėra melav�s bent jau dėl vieno dalyko.

Parod�iau Rufui rezultat� ir, kai jis man mandagiai linktelėjo, panūdau jį apkabinti. Tas mandagus linktelėjimas buvo toks mielas ir gailestingas. Mano berniukas spinduliavo nepaprastu �velnumu, netgi dabar i� jo try�ko toks �velnumas ir nuo�irdumas, koks buvo būdingas tik jo mamai, bet ne man. Baisiai norėjau apkabinti savo vaik�. Ta�iau neapkabinau. Tam tinkama akimirka praslydo nei�naudota.

Mudu palinkėjome vienas kitam labos nakties, bet vėl apsikabinti neberizikavome, o lipdamas laiptais į vir�ų girdėjau jį triuk�mingai baladojantis virtuvėje�� ie�kojo ko nors u�k�sti. Mano �mona jau miegojo. Bet kai įsliuogiau į sav�j� lovos pus� ir atsiguliau, pajutau, kaip ji sukrutėjo.

��Ar jis parėjo?�� sumurmėjo mieguistu balsu, nusukusi veid� nuo man�s.

��Parėjo,�� atsakiau. Kurį laik� klausiausi jos kvėpavimo. Jai tiek ir tereikėjo. U�teko i�girsti, kad grį�o. Larai daugiau niekas nerūpėjo.

��Bet kur jis valkiojasi?�� paklausiau apimtas nevilties.

Ji giliai atsiduso tamsoje. Atodūsis priminė lyg �iovulį, lyg dejon�.

��Jis puikus vaikis, D�ord�ai,�� pasakė grimzdama į mieg�.�� Viskas gerai. Jis jau namie. Sveikas ir gyvas. Argi svarbu, kur buvo?�� Paskui, ka�k� prisiminusi, �astelėjo pusiausėdom.�� Tu ir vėl jam liepei pūsti, ar ne?

��Įdomu, kur jis bastėsi?�� nerimau a�.

Apsiver�iau ant kito �ono savo pusėje ir mudu gulėjome vienas į kit� nugaromis, laukinių gyvūnų, seniai suradusių savuosius namus, poza. Ant savo blauzdų pajutau ma�as Laros pėdas, o pro nuskalbt� medvilnin� pi�am��� u�pakaliuko apvalumus ir a�tri� ment�.

��A� tik nenoriu, kad jam atsitiktų kas negero,�� tyliai sumurmėjau, nors ji jau miegojo.

Jau�iau, kad �i�nakt tikriausiai nesumerksiu akių. Bet netrukus Laros kūnas ėmė meiliai glaustis prie man�s, ir a� supratau, kad vis dėlto u�migsiu, jeigu apie tai per daug negalvosiu.

�inojau, kad savo sūnui trok�tu ka�ko daugiau, ka�ko svarbesnio�� ne tik kad turėtų sveik� nuovok� ar būtų budrus, gal dar�� blaivaus proto ir �iek tiek lydimas sėkmės, kurios reikia sulaukus septyniolikos, o kartais galbūt ir ma�iau melo, skirto tiesiog paįvairinti gyvenimui.

Ir tai yra viskas, ko kiekvienas tėvas trok�ta savo i�tįsėliui paaugliui, staiga beproti�ku grei�iu nerian�iam į suaugusiųjų gyvenim� be jokio �almo ar saugos dir�o ir įsivaizduojan�iam, kad viskas�� jo rankose.

Tai nebyli i�sigandusio tėvo malda.

Man norėjosi sustabdyti laik�.

Per pusry�ius Ruf� matydavome retai. Rytais jis elgdavosi tarytum mistinė būtybė, vengianti �monių ir ka�kokia gremėzdi�ka. Kartais jo mil�ini�k� figūr� būdavo galima pamatyti triuk�mingai įvirstan�i� pro duris, su per petį permesta kuprine, prigrūsta knygų, lyg kokio trylikame�io Yeti dviratininko ar kaip ten dabar vadina �iuolaikinius �e�tokus.

Virtuvėje ai�kiai matėsi, kad jo būta�� grį�o ir vėl i�ėjo. Jo kėdė netvarkingai atstumta nuo stalo. Ant grindų mėtosi vieni�as Coco Pop dribsnis. Pusry�ių dubenėlis numestas į kriaukl� ir paliktas i�plauti ka�kam kitam.

Mane apėmė susierzinimas. �inojau, k� visa tai rei�kia. Jis tro�ko pabėgti nuo mano ko�ės.

Rytais a� savo �eimai kasdien ruo�davau pusry�ius�� gard�i�, maisting� Scott�s avi�in� ko��. Maniau, kad sveikai pradėtas rytas kompensuoja nesveikai praleist� likusi� dienos dalį�� mano slap�ia rūkomos cigaretės, greitas maistas, kurį �lam�davau darbe, �okinėjantis kraujospūdis. Kas ryt� a� statydavau kliūtis ankstyvai mir�iai. R�sdavau ko�ės sien�. Bet mano sūnus niekada jos nesulaukdavo.

Kai �luos�iau jo dribsnių dubenėlį, į virtuv� nusileido Lara.

Jis mane siutina,�� tariau jai.

Ji pabu�iavo man į skruost� ir patap�nojo per �onus.

��Tave viskas siutina, mielasis.�� Ji pakėlė akis į lubas.�� Rūbe!�� Jokio garso. Paėmė man i� rankų dubenėlį ir padėjo į �alį, kraipydama galv�.�� Ji ir vėl pavėluos. Eik ir atitempk j� �ia, gerai?

Pasirūpinau, kad ko�ė gra�iai virtų ant nedidelės ugnies, ir u�lipau laiptais į vir�ų. Durys į mūsų dukters kambarį buvo neu�darytos. Ji sėdėjo prie kompiuterio jau su uniforma ir ri�osi plaukus į arklio uodeg� ant pakau�io. �yptelėjau i�vyd�s begalinį susikaupim� penkiolikme�io vaiko veide�� tobuloje mano �monos veido versijoje.

Netiesa, kad mane viskas siutina.

A� niekada nepykdavau ant savo dukters.

Negalėdavau �iūrėti į j� ir nesi�ypsoti.

Taip buvo vis� laik�.

Jos kompiuterio ekrane mirgėjo apokaliptiniai vaizdai. I� gamyklų virsta pramoninės atliekos. U�ter�tose upėse plūduriuoja negyvos �uvys. Greitkeliai u�kim�ti stovin�iomis ma�inomis.

��Ar kas nors valgys ko��?�� paklausiau belsdamas į duris.

��A� tuoj, tik...�� jos balsas nutilo, o akys įsmigo į tirpstan�ias ledynų keteras, kunkuliuojan�i� �emės plut�, dangų temdan�ias maro ir epidemijų bangas.�� A� dar noriu pa�iūrėti, kaip...

��Rūbe, nesuk sau galvos dėl �itų dalykų,�� tariau a�.�� Dar ne pasaulio pabaiga.

Ji �vilgtelėjo į mane ir piktai vyptelėjo:

��Visai nejuokinga, tėti.

Bet mane tai prajuokino.

Kai mudu nulipome �emyn, ko�ė sau tyliai burbuliavo, įgavusi toki� tir�to kremo konsistencij�, kokia man labiausiai patinka.

Lara grį�o i� sodo, ka�k� laikydama de�inėje rankoje. Cigaretės nuorūk�. Sviedė j� man. Nuorūka pataikė tiesiai į krūtin�, kaip tik ten, kur man nuolatos mausdavo. Kar�tako�ė pik�iurna, pasakytų mano tėvas. Tikra kar�tako�ė pik�iurna.

��Ar �inai, kas �ia, D�ord�ai?�� paklausė �aibuodama akimis.�� Ogi dar viena vinis į tavo karst�.�� Atsisėdo prie pusry�ių stalo ir u�sidengė veid� rankomis. Mudu su Rūbe susi�valgėme, paskui pasi�iūrėjome į Lar�.�� Labai tau a�iū, D�ord�ai,�� pro suspaustus delnus neai�kiai suburbėjo mano �mona.�� �imt�kart a�iū.

Tada mes visi valgėme ko��.

Rufas tebestovėjo autobusų stotelėje.

Sustabd�iau automobilį kitoje gatvės pusėje ir atidariau lang�. Jis pa�velgė į ma�in�, kurioje sėdėjo jo tėvas, mama ir sesuo, ir, regis, net susigū�ė, o paskui nusuko akis į �alį. Stotelėje laukė dar keli vaikai i� jo mokyklos, ta�iau jis su jais nebendravo.

��Gal pave�ėt?�� �ūktelėjau jam pro gaud�iantį mus skirian�ios spūsties valandos triuk�m�.

Jis atplė�ė akis nuo �aligatvio ir susiraukė.

��K� sakai? Nieko negird�iu!�� su�uko. Kiti vaikai su�iuro į mus.

Pa�velgiau į Lar�, sėdin�i� �alia ant keleivio sėdynės.

��Ko dar galė�iau jo klausti? Ko dar galima būtų klausti savo vaiko?

Rubė pasilenkė į priekį.

��Kas yra Peru sostinė? Jeigu yra Dievas, kodėl tuomet pasaulyje tiek daug skausmo ir sielvarto?�� Prunk�telėjusi atsilo�ė į sėdynės atkalt� ir liūdnai nusi�ypsojo savo vyresniajam broliui, besidairan�iam į gatv�.�� Jis nori va�iuoti autobusu, tėti.

Ji teisi.

Taigi mes palikome jį laukti autobusų stotelėje, o patys nuve�ėme Rub� į mokykl�, iki pat kiemo vartų. Mes vis dar galėjome t� daryti. Ji netgi pak�telėjo mums abiem į skruost� ir nė neapsidairė, ar niekas nemato.

Ji i� tiesų mokėjo priversti mane nuolat �ypsotis.

Mano �ypsena i�blėso tik tada, kai ji susigretino su viena i� savo bendraklasių, ir a� pama�iau, kaip dukra ėmė kraipyti savo liesus klubus, siūbuoti pilk� sijonėlį. Ji pradėjo ne�ioti baltas mokyklines kojines vir� kelių ir man tai neatrodė gra�u.

��Panelyte!�� �ūktelėjau pavymui.

Ji atsigrį�o, kilstelėjo i�pe�iotus antakius ir pamojo mums, kas galėjo reik�ti bet k�: Gerai. Likite sueiki. Va�iuokit sau. Ta�iau apatinis pilkojo sijonėlio kra�tas nepakilo auk��iau, nei tikėjausi, todėl daugiau i� jos nieko ir nenorėjau.

Kai vėl įsiliejome į lėt� rytinį automobilių sraut�, Lara palietė savo laikroduk�.

��Pavėluosiu,�� tarė.

Nuspaud�iau mygtuk� prietaisų skydelyje.

��Ne, nepavėluosi,�� atsakiau.

Kai u�kaukė sirena, staigiai pasukau automobilį į prie�ing� kelio juost� ir pama�iau, kaip i� priekio atva�iuojan�ios ma�inos, i�vydusios ant mano automobilio �ybsin�ias dvi mėlynas �viesas, suma�ina greitį ir traukiasi i� kelio, o kitos t� patį daro dar nespėjusios man�s nė pamatyti, o tik i�girdusios.

Va kaip reikia gyventi.

��Juk �inai, kad taip negalima,�� pyktelėjo Lara ir sutrikusi atsilo�ė sėdynėje, nors tuo pat metu ir tyliai juokėsi.

A� nusi�ypsojau, nes buvau patenkintas, kad mano �mona laiminga, did�iavausi, jog galiu laiku nuve�ti j� į darb�, ir nekantriai laukiau tos akimirkos, kada vėl būsiu vienas ir galėsiu prisidegti pirm�j� �ios dienos cigaret�.

Antras skyrius

Eskimai turi gal penkiasde�imt skirtingų �od�ių, rei�kian�ių �sniegas�, o policininkai�� gyv� galyb� terminų apibūdinti pareigūnui, kuris vis� laik� dirba nuovadoje.

Nuovados katinas. Valgyklos kaubojus. Nuzulinta subinė. Drabu�ių kabykla. Uniformos ne�iotojas. Knygagrau�ys. Nutuk�s tinginys. Ir olimpinis fakelas (tas, kuris niekada neu�g�sta).

Nepaisant trumpo mano pasipuikavimo prie� Lar�, a� kaip tik toks ir buvau�� valgyklos kaubojus su nuzulinta subine. Ar bent jau toks ilgainiui tapau.

A� esu tre�ios kartos atstovas. Mano tėvas ir senelis taip pat buvo policininkai. Deja, mūsų �eimoje paveldimas ne tik darbas policijoje, bet ir �irdies ligos. �Krūvio i�dava�, kaip tai įvardijo vienas akiniuotas gydytojas. Tokio pasakymo nebuvo girdėj�s nei mano tėvas, nei senelis. Taigi, nepaisant paveldimų nesklandumų dėl krūtinėje plakan�io �apara�iuko�, mano pirmtakams neteko u�sitarnauti �eminan�ios nuovados katino nuzulinta subine pravardės.

Ta�iau anuomet buvo kiti laikai.

Kai nuva�iavau į nuovad�, patekau tiesiai į parad�. Tai metas, kai visi policininkai susirenka vie�am pasirodymui�� salė pilna vyrų, tarp kurių įsimai�iusios tik kelios moterys, dauguma uniformuoti, visi gurk�noja pirm�sias dienos kofeino dozes ir klausosi Svogūno�� plikagalvio ser�an�ioko, dar vadinamo Nuovados Kapitonu,�� pasakojan�io apie būsimus pamainos darbus. Pajutau, kad ka�kas i� salės galo mane stebi. Tai dramblotas vyras, netoli keturiasde�imties, vilkįs pigia eilute, nelygintais baltais mar�kiniais, su i�blukusiu kaklarai��iu, primenan�iu nudvėsusi� gyvat�. Senas mano porininkas Kytas, dabar jau dirbantis poroje su jaunu �vitriaakiu vaikinuku, kuris stovi �alia jo ir konspektuoja. Kytas i�si�iepė ir sveikindamasis kilstelėjo vienkartinį polistireno puodelį, apsiliejo smakr� arbata, nusikeikė, paskui nusi�luostė atgalia ranka. O tada, vos nulaikydamas �iovulį, vėl pasisuko į Svogūn�.

��Gal dar ir toli, bet jau reikia pradėti galvoti apie karnavalinį savaitgalį. �tai prie�ais save turiu oficialius duomenis,�� kalbėjo Svogūnas, vartydamas savo u�ra�us.�� �inau, kad jums bus malonu i�girsti, jog pagal mano statistik� pernyk�tis karnavalas praėjo be didesnių incidentų.

Minioje pasigirdo nepatiklus pa�aipus kikenimas. Svogūnas piktai dėbtelėjo i� po tankių antakių ir toliau varė savo.

��U�registruoti �e�i nudūrimai peiliu, keturiasde�imt a�tuoni apiplė�imai ir vienos vidutinio masto mu�tynės prie klubo �Boombastic� su stereogarso �okių sale, kilusios dėl to, kad be penkiolikos ketvirt� nakties buvo papra�yta pritildyti gars�. Laimei, vie�osios tvarkos sveikatos skyriaus pareigūnas, papra��s pritildyti Bobo Marlio muzik�,�� keli jaunesni policininkai pa�aipiai �ūktelėjo,�� i� ligoninės bus i�leistas gal po mėnesio. Gydytojų taryba tikina, kad jis ir be blu�nies sugebės tinkamai vykdyti savo pareigas. D�iugu, o sykiu ir ganėtinai keista, kad nė vienas i� �ių incidentų nėra tiesiogiai susij�s su karnavalu, tad miestie�iai gali dr�siai vestis �monas ir vaikus į �ių metų linksmybių fejerij�.

Naujasis Kyto porininkas rūpestingai visk� u�sira�inėjo. Klausiausi Svogūno instrukta�o, o jau�iausi taip, lyg bū�iau i�krit�s i� mėnulio.

Nesuprantu, ko a� �ia einu kiekvien� ryt�? Ne, netiesa, a� puikiai �inojau, kodėl. Kol ser�antas vardijo ilgiausi� automobilių vagys�ių, įsilau�imų, apiplė�imų ir u�puolimų su peiliu s�ra��, man dingojosi, kad vis dar gaudau nusikaltėlius kaip kovos su nusikalstamumu dalyvis ir tebesu toks, koks noriu būti.

Ta�iau paradui pasibaigus patraukiau prie savo darbo stalo. Pakeliui neleidau sau �vilgtelėti į laikrodį�� jeigu ne�iūrėsiu, laikas slinks grei�iau. Įnikau skaitinėti MG3 prane�imus, kuriuos policijos pareigūnai rengia Karali�kajai prokuratūrai, o �i vėliau nusprend�ia, kuriems pa�eidėjams kelti bylas, o kuriems patap�noti per pakau�į ir paleisti.

Kai atplė�iau akis nuo kompiuterio monitoriaus ir pa�velgiau pro jo vir�ų, pama�iau Kyt�, stovintį prie mano stalo ir valantį arbatos dėm� ant mar�kinių.

��Gal norėtum palakstyt per raudon�?�� paklausė.

Jaunasis Kyto porininkas jau sėdėjo ma�inoje ant keleivio sėdynės ir laukė. Kai Kytas įki�o galv� pro lang�, vaikinukas pakėlė akis nuo savo u�ra�ų ir droviai �yptelėjo.

��Mudu su vir�ininko pavaduotoju Beiliu vis� dien� dalyvausime slaptoje operacijoje,�� prane�ė jam Kytas.�� Tad gali vynioti me�keres.

Nusimin�s jaunuolis i�lipo i� ma�inos.

��O k� man veikti, kol judu su vir�ininko pavaduotoju Beiliu vykdysite t� slapt� operacij�?

��K� a� �inau,�� pratrūko suirz�s Kytas.�� Eik ir i�sipai�yk veid� ar k�. U�siimk, kuo sau nori.

Įsliuogiau į automobilį ir patogiai įsitaisiau ant keleivio sėdynės. Buvo puiku. Kytas įsispraudė prie automobilio vairo, visas i�raud�s ir burbėdamas, kad �ių laikų jaunimas nerodo jokios iniciatyvos. Palikome vaikėz� stovintį automobilių aik�telėje, nulydintį mus ilgesingu �vilgsniu.

I�va�iavus į keli�, i� daiktadėklės Kytas i�sitraukė por� vaistų pakelių. Zestoretikas. Amlodipinas1. I�spaudė i� abiejų po tablet� ir prarijo, u�gėr�s dideliu gurk�niu Red Bull tiesiai i� skardinėlės.

��Labai tinka prie kraujospūdį reguliuojan�ių vaistų,�� paai�kino �ypsodamasis.

��Senstam,�� tariau a�. Kytui keturiasde�imt dveji, penkeriais metais jaunesnis u� mane, nors i� �ono atrodė, kad jo gyvenimo krep�y metelių gerokai daugiau.�� I� tiesų tai jau pasenom.

Kytas nusijuokė ir i�sitraukė cigare�ių pakelį, ant kurio juodavo kaukolė. Viena ranka traukdamas nikotino tūt�, kita laikė vair�, i�suko automobilį į prie�ingo eismo juost� ir i� visų jėgų nuspaudė pedal�, tarsi ketintų ka�k� vytis.

Pamatėme raudan�i� moterį.

��Mano vaikų nuotraukos,�� kūk�iojo ji.�� Ten buvo visos mano vaikų nuotraukos.

��Ka�kas nu�vilpė telefon�?�� paklausė Kytas, o kai moteris linktelėjo, jis pakvietė j� sėsti į ma�inos gal�.�� �ok vidun, brangute,�� linksmai i�tarė.�� Rasime tavo telefon�.

�itai Kytui sekėsi puikiai. �ia jis buvo neprilygstamas. Nuliūdusi moteris kiūtojo ant galinės sėdynės, o mes lėtai sukome ratus, kol priva�iavome metro stotel�, kur keletas vaikų, vilkin�ių mokyklinėmis uniformomis, kalbėjosi su sud�iūvusiu vaikinuku, gerokai persiritusiu per dvide�imt. Jo oda buvo liguistai i�bly�kusi, o tai liudijo apie priklausomyb� nuo heroino.

��Jis ma�ai valgo dar�ovių, ar ne?�� pastebėjo Kytas ir sustojo prie dvigubos geltonos linijos. Kai i�lip� i� ma�inos patraukėme prie būrelio, pama�iau, kaip persigando mokyklinukai. Įtariamasis vien� rank� buvo įbruk�s į nu�iurusios skrandos su gobtuvu ki�en�, o kit� laikė atki��s delnu į vir�ų. Vienas vaikas jau ruo�ėsi atiduoti savo iPod grotuv�. Kytas apkabino įtariam�jį per pe�ius ir caktelėjo lie�uviu.

��Kas �ia vyksta, a?�� paklausė.

Įtariamasis i�sigand�s pakėlė į jį akis.

��Klausomės muzikos, pareigūne.�� Jis atidavė vaikui iPod grotuv� ir jau norėjo dėti į kojas, bet draugi�ka Kyto ranka neleido jam pajudėti i� vietos.

Kytas liūdnai palingavo galv�.

��Bandom parsisiųsti kelet� gerų gabalų, ar ne?�� linktelėjo iPod grotuvo pusėn.�� Ko ten turit įsira��? Gara�inės muzikos? Gal �irli Beisi? A� pats dievinu Kle�us.�� Ap�velgė susiraukusius mokyklinukų veidus.�� Negirdėjote Kle�ų? Ir ko jus toj mokykloj moko?�� Atsainiai linktelėjo galva į �on�.�� Ver�iau dro�kit ruo�ti pamokų.

Vaikai i�silakstė į �alis. Sulaikytasis vėl pamėgino sprukti. Kytas apglem�ė jį dar stipriau.

��Na jau ne, bernu�ėli,�� apramino.�� Tu sulaikytas.

Jis įki�o rank� į vaikinuko skrandos ki�en� ir i� ten i�traukė atsuktuv�. Metalinis jo galas buvo nusmailintas iki adatos a�trumo.

��Su �ituo jis man mojavo palei veid�,�� pasakė moteris. Ji jau nebeverkė.

Kytas atid�iai ap�iūrėjo atsuktuv�.

��Ketinam imtis staliaus amato, ar ne? Norim pakrap�tinėti medines lentukes?

A� i�krė�iau kitas jo ki�enes. Kiekvienoje radau po mobilųjį telefon�. Kai moteris pamatė sav�jį, Kytas liepė eiti jai į mūsų ma�in� ir ten palaukti. Bet ji nesijudino i� vietos.

Kytas nusitempė vagį prie u�ra�o �Eiti draud�iama� ir pasuko į metro. Mudu su moterimi nusekėme paskui. Apa�ioje girdėjosi traukinių dundesys. Kytas prispaudė vaikin� prie sienos ir tėk�telėjo jam per veid�.

��Vagi nekaltų �monių vaikų nuotraukas?�� tarė jis.�� Nesaky�iau, kad tai gerai.

��Jūs negalite �itaip,�� prabilo sulaikytasis.�� Tai brutalu.

��Jeigu prie�insiesi sulaikomas, a� galiu elgtis kaip tinkamas,�� paai�kino jam Kytas.�� Ar matėte, kaip jis prie�inosi sulaikomas, atsargos pareigūne Smitai?

��Pasibaisėtinai akivaizdu, atsargos pareigūne D�onsai,�� atsakiau.

��A� �inau savo teises,�� parei�kė sulaikytasis.�� Man reikia advokato.

Gerai, kvieskis savo advokat�,�� sutiko Kytas.�� I�sikviesk advokat� i� Europos S�jungos �mogaus teisių teismo.�� Kyto veidas i�raudo.�� A� jam gerai paspardysiu u�pakalį.�� Paskui ka�k� prisimin�s pridūrė:�� Betgi dabar negalėsi paskambinti savo advokatui, tiesa? Juk nebeturi nė vieno vogto telefono.

Moteris stovėjo �alia.

��Ar man galima jam u�vo�ti?�� paklausė.

��Mielai pra�om!�� piktai at�ovė Kytas.

Jis laikė įtariam�jį u� apykaklės, o moteris �niojo vaikinukui per neskust� �and�. Ir pirm� kart� nusi�ypsojo.

��Koks jausmas?�� paklausė Kytas.�� Man atrodo, kad buvo labai gera.

��Nepaprastai,�� patvirtino moteris.�� Labai jums a�iū.

��Et, nėr u� k�,�� mandagiai atsakė Kytas. Jis ėmė tempti sulaikyt�jį prie automobilio. Moteris ketino pulti jį dar sykelį, bet a� �velniai j� sulaikiau. Jau įsivaizdavau mūsų laukian�ius popierizmo kalnus, bet, vos tik i�ėjom į gatv�, Kytas sulaikyt�jį paleido�� tarytum �vejys i�metė į up� menkavertį laimikį. Ir caktelėjo lie�uviu, kai sulaikytasis nėrė į mini�.

��Neve�i jo į skyrių?�� paklausiau.

Kytas papurtė galv�.

��Kokia prasmė? Kad po pusės metų koks nors teisėjas skirtų jam vie�ųjų darbų? Neverta tiek laukti.�� Jis atsidarė dureles i� vairuotojo pusės, o a� u�ėjau i� kito �ono.�� Daugiau jo �ia nė kvapo nebebus,�� pasakė Kytas per ma�inos stog�.�� Tikriausiai pats susipras imtis geresnių darbų.

Kai įsėdome į automobilį, moteris atvo�ė telefono dangtelį ir parodė mums savo vaikų nuotraukas.

Įpusėjus dienai a� vis dar apgaudinėjau save. Įpusėjus dienai a� vėl įsivaizdavau es�s tikras policininkas. Kaip tik tada mes ir pamatėme patrulin� ma�in�.

Ji stovėjo prie apleisto namo, o geltoni ir mėlyni Batenburgo �enklai ant jos �ono buvo vienintelis ry�kesnis akcentas visoje gatvėje. Atpa�inau BMW 530iD�� �arvuot� policijos automobilį. U� jo susigū�� slėpėsi trys policijos pareigūnai ir pakėl� galvas �iūrėjo į nam�. Kytas sustabdė automobilį ir mudu nuėjome prie jų.

Tarp pareigūnų buvo du konstebliai, mergina ir inspektorius, ant kurio epoletų �vilgėjo po dvi �vaig�dutes. Jis dėbtelėjo į mus ir nepatenkintas nusuko akis į �alį. Mudu su Kytu nusi�ypsojome vienas kitam.

Vyrauja klaidinga nuomonė, neva policininkai be uniformos yra auk�tesnės pagal rang� kategorijos negu uniformuoti. I� tiesų mes veikiame pagal tas pa�ias taisykles kaip ir uniformuotieji. Na, mudu su Kytu gal ir prana�esni u� jauniklius policininkėlius, bet mūsų kiau�iai tikrai nebuvo didesni u� to uniformuoto inspektoriaus. Bet jis nenorėjo to pripa�inti.

��Tikiuosi, jis savo amat� i�mano,�� tarė Kytas, nė kiek nesistengdamas prislopinti balso.�� Prakeikti nezgrabailos.�� Nezgrabailomis vadindavome policininkus, kurie susimaudavo prakti�kai per kiekvien� operacij�.�� Kaip manai, ar tas nezgrabaila turi bent jau nuosav� ra�iklį?�� garsiai karksėjo Kytas.

���itame pastate kiūto vyras su �aunamuoju ginklu,�� neatsigr�damas paai�kino mums inspektorius,�� pravarde Ronas Vaivoryk�tė. Ver�iau slėpkit savo galvas, kol jis nei�ta�kė jums smegenų.

��O kas yra tas Ronas Vaivoryk�tė?�� pasiteiravo Kytas.

Pa�velgiau į uniformuot�jį inspektorių. Jis tikriausiai ir mokslinį laipsnį turi. A� savo mokykloje gavau tik menk� įvertinim��� penkis �emiausius balus, Kytas gal irgi turi kokį nors pa�ymėjim� u� pasiektas mokslo auk�tumas, nors labai tuo abejo�iau. I�sikrenk�t�s i�sitraukiau cigaretes. Mudu su Kytu jau ketinome u�sirūkyti, bet staiga pliūptelėjo �ūvių salvė. Abu sukritome u� patrulinės ma�inos. Inspektorius ėmė garsiai �aukti:

��Jis ginkluotas! Jis ginkluotas!

��Traukis �alin, �erlokai,�� sumurmėjo Kytas.

I�vyd�s mus pasislėpusius u� BMW, ka�koks jaunuolis kitapus gatvės pratrūko keiksmais. Es�, par�ai �iokie ir anokie. Įprasti keiksma�od�iai. Vaikėzas buvo vienas i� tų, kuriuos mes darbe vadiname ��imto jardų narsuoliais�: tai pilietis, mėgstantis garsiai vainoti policininkus per saugų atstum�. Mudu su Kytu kurį laik� �iūrėjome į jį, paskui a� pastebėjau nutekamajame griovelyje ka�k� blizgant. Pri�liau�iau prie to daikto ir paėmiau į rank�. Radinys buvo pana�us į ma�� grybuk�. Padaviau jį Kytui, o �is pradėjo juoktis.

���ia dvide�imt antro kalibro orinio �autuvo kulka,�� pasakiau.

Kytas nusi�luostė juoko a�aras.

��Vadinasi, Al Kaid� galima i�braukti?

Visi pa�okome ant kojų. Kytas padavė kulk� uniformuotam inspektoriui.

��Suvenyras i� jūsų pirmojo susi�audymo,�� tarė jis.

Pajudėjome apleisto namo link.

��Pra�au i�eiti pakeltomis rankomis,�� su�ukau a� visai ne kaip policijos valgyklos kaubojus.�� O tai pa�iam sugrūsiu �autuvo tūt� į subin�.

Tarpduryje pasirodė barzdotas vyras su oriniu �autuvu rankoje, kurį laikė u� buo�ės. Jis sustojo ant vir�utinio laiptelio ir �iūrėjo į mus. Jo plaukai buvo ilgi ir susivėl�, vilkėjo sen� impregnuot� apsiaust�. Mes sustojome.

��Ronai Vaivoryk�te,�� pa�aukė Kytas,�� �ia turbūt tavo pravardė. Mesk �emėn savo vandens �autuvėlį, sūnau.

Vyras buvo pana�us į valkat� ar pabėgėlį i� beprotnamio. �iaip ar taip, neatrodė, kad turėtų k� prarasti. Staiga pajutau kylan�i� baim�, bet tuo metu jis sviedė �autuv� �emyn. Kytas pasilenkė pakelti ginklo. A� nenuleidau akių nuo Rono Vaivoryk�tės. Pastebėjau, kaip jo �vilgsnis slystelėjo gatve ir į ka�k� įsmigo. Pasisukau pa�iūrėti, k� gi jis ten mato. Gatve ėjo senu�iukė�� tikriausiai į parduotuv� i�leisti savo pensijos ir parsine�ti namo por� skardinėlių ka�ių ėdalo. Ronas Vaivoryk�tė ėmė leistis laiptais �emyn. Skubiai �vilgtelėjau per petį; uniformuotieji pareigūnai vis dar tūnojo u� savo automobilio ir slap�ia dirs�iojo stebėdami, kas �ia vyksta. Senutė artėjo prie mūsų, ka�k� tyliai bumbėdama sau po nosimi. A� pakėliau rank�. Bet ji man�s nepamatė ir ėjo kaip ėjusi. Kilstelėjau rank� dar auk��iau, �ūktelėjau, kad sustotų. Ta�iau senoji nei�girdo�� regis, buvo gerokai prisukusi savo klausos aparat�. Ronas Vaivoryk�tė lėtai nusileido laiptais. Kytas i� lėto atsitiesė, nenuleisdamas akių nuo ginklo savo rankoje, bet tuo metu senutė atsidūrė tarp mūsų. Pama�iau, kaip Ronas Vaivoryk�tė įki�o rank� į savo apsiaust�.

Pagalvojau: peilis.

��Ei, �ia ne �autuvas,�� �ypsodamasis parei�kė Kytas, kilstelėjo galv� ir i�vydo bukanosį pistolet�, kurį Ronas Vaivoryk�tė �aibi�kai i�sitraukė i� apsiausto.�� Kad mane kur...�� aiktelėjo nerdamas į �alį.�� �itas tai tikras.

Ronas Vaivoryk�tė �iupo senut� u� dirbtinio kailio apykaklės ir, mosuodamas juodu pistoletu jai prie� nosį, su�uko, kad nesiartintume. Mudu su Kytu i�kėlėme rankas vir� galvos ir liepėme jam nusiraminti. Girdėjau, kaip jaunasis uniformuotas inspektorius u� mūsų nugarų per racij� kvietė pastiprinim�, kaip mus isteri�kai koneveikė �imto jardų narsuolis.

Pa�velgiau į Rono Vaivoryk�tės akis�� i� po neplautų plaukų kuok�to į mus spitrijo �arlzo Mensono antrininkų konkurso nugalėtojo �vilgsnis.

Atrodė, jis buvo apsirūpin�s viskuo, kas reikalinga, pasiruo��s sėsti į cyp� be jokių i�pirkų, ir dėl to buvo labai pavojingas. �engiau �ingsnį atgal. Staiga jis pastūmė senut�, �i �lum�telėjo ant �emės ir i�sitiesė visu ūgiu, o a� pajutau, kaip man u�virė kraujas.

Ronas Vaivoryk�tė u�lėkė laiptais į vir�ų ir dingo name. Mes puolėme vytis. Jis kopė laiptais neketindamas sustoti, o mes sekėme i� paskos. Bet pasiekus antr� auk�t� Kytas atsiliko, prispaudė rank� sau prie �ono ir ėmė �iop�ioti gaudydamas or�.

��Man reikia u�sirūkyti,�� i�girdau jį tariant.

Ronas Vaivoryk�tė mynė laiptais kaip pasiut�s beprotis. Dabar a� sekiau jį vienas, iki pat pastato vir�aus. Vienas stoglangis buvo neu�darytas. U��okau ant stogo. Po mano kojomis gaudė miestas. Staiga tas valkata i�dygo prie�ais, jo pistoletas buvo nutaikytas man į galv�.

Akimirksniu dingo visas pyktis. I�garavo kaip dūmas. A� jau�iau tik begalin� baim�. Nenorėjau mirti ant �ito stogo. Kai paband�iau prasi�ioti, bema� i�sinarin�s akis nuo spoksojimo į trump� juod� vamzdį, nieko nei�stenėjau.

Ginklas atrodė kaip �aisliukas. �iaurus, bjaurus �aisliukas. Pigi, niekinga, banali tikro daikto kopija. �it� a� pastebėjau. Pragaro �aislas. Bukas, sta�iakampis juodo metalo daiktas, laikomas prakaituotame delne. Man pasirodė, kad artinasi pasaulio pabaiga.

Ginklas buvo nukreiptas man į veid�.

Ronas Vaivoryk�tė �engė į priekį, visi�kai pasitikėdamas savo jėgomis. I�vyd�s mano baim�, kuri tarsi bylojo, kad visi jo veiksmai teisingi, įrėmė pistoleto vamzdį man į tarpuakį. Ginklas atrodė kaip �aisliukas, ta�iau a� �inojau, kad jis tikras.

Jis atlau�ė gaiduk�, o a� t� akimirk� pajutau stiprų dūrį krūtinėje.

Skausmas buvo nepakeliamas, slopinantis visus jausmus, kylantis i� pa�ių gelmių ir plintantis į visas puses, �udantis, netikėtas ir visai nepa�įstamas�� toks, kuris numarina visa, kas �mogi�ka. Atrodė, kad aplink mane susiglaudė pasaulis. Prislėgė ne�moni�kai stipriai ir su kiekviena sekunde spaudė vis labiau, o skausmas sukaustė vis� kūn�. Regis, krūtin� trai�kė mil�ini�ki gniau�tai, tarsi kas ketintų i�spausti i� man�s paskutinį gyvybės atodūsį, tarsi tas skausmas norėtų nuvaryti mane į kapus. Staiga supratau, kad jau galas�� galas viskam. Ir praradau s�mon�.

Kai atsipeikėjau, rūpestingos rankos kėlė mane ant ne�tuvų. Ronas Vaivoryk�tė gulėjo kniūbs�ias, o moteris konsteblė antrankiais rakino jam u� nugaros rankas. Tada mes pajudėjome. Pro stoglangį, laiptais �emyn. Man vis dar gniau�ė krūtin�, ta�iau baimė buvo stipresnė u� skausm�.

Prisiminiau savo �mon�. Prisiminiau savo sūnų ir dukr�. A� jiems reikalingas. A� nenoriu mirti. Akis gėlė nuo a�arų. Kai įstūmė ve�imėlį į greitosios pagalbos ma�in�, i� karto pajudėjome. Pro a�aras lyg pro migl� pama�iau Kyto veid�.

��Ten buvo tiksli kopija,�� tarė jis.�� Ar girdi mane, D�ord�ai? Papras�iausia klastotė. Jis nebūtų i��ov�s. Ar supranti, k� tau sakau?

Nelabai.

Kytas kalbėjo apie pistolet�.

O a� maniau, kad apie mano �irdį.

Tre�ias skyrius

Galvok apie mirtį kaip apie nesibaigiantį poilsį. Galvok apie mirtį �itaip. Tai tingus sekmadienio rytas, kuris t�siasi am�inyb�, o tu snūduriuoji iki gyvenimo pabaigos. Visai neblogai būtų �itaip galvoti apie mirtį. Pripa�inkit, juk i� tiesų neblogai.

Kas neleid�ia mums �itaip galvoti? Atsimerkiau ir i� karto tai supratau.

Mano �eima buvo susibūrusi prie ligoninės lovos galvūgalio. Atrodė, pralėkė marios laiko, bet jie buvo nemiegoj� ar tik sudėj� bluost�, nes reikalai krypo blogyn. Mano �mona, mūsų sūnus ir duktė.

I�styp�s, nerangus Rufas, �itaip be saiko i�aug�s ir tebeaugantis toliau. Rubė, mano mieloji dukrytė. Jos veidelis kei�iasi neįtikėtinai tobulai�� vaiki�kas, kuriuo neseniai visi taip d�iaugėsi, veikiai taps moteri�kas. Ir Lara, mano �mona, su kuria a� ketinau pasenti, nes ko gi man daugiau trok�ti? Bet dabar to jau nebus, nes negalės būti.

�ie trys �monės sukliudė man galvoti apie mirtį kaip apie nesibaigiantį sekmadienio ryt�, i� kurio a� niekada nepabusiu. Lara, Rufas, Rubė. Tie, kuriuos man teks palikti. Jie visk� pakeitė, sugriovė svajones ir privertė mane verkti dėl jų ir dėl sav�s, nes a� juos mylėjau visa savo suklypusia, visi�kai i�gverusia, pasigailėjimo verta �irdimi.

Į palat� atėjo gydytojas ir ėmė sukiotis prie mano lovos. Dirstelėjo į ligos kortel�, dėbtelėjo į mane pro skaitymui skirtų akinių vir�ų. Atid�iau įsi�iūrėj�s pastebėjau, kad su juo atkako ir visa komanda daktarų. Praktikantų, besimokan�ių savo amato, �velgian�ių į jį kaip į medicinos i�minties diev�, o į mane�� kaip į bandom�jį triu�į.

��Keturiasde�imt septynerių vyras, paveldima �irdies liga, i�tiko miokardo infarktas.

��Kada?

��Prie� tris dienas.

Tris dienas? Negi jau prabėgo trys dienos? Gydytojas i�kėlė dėmėt� nespalvot� nuotrauk� ir parodė joje kelet� vaiduokli�kų vietų. Praktikantai susidomėj� įbedė į nuotrauk� nosis.

��Matot? Vainikinė arterija jau anks�iau buvo pa�eista ateromos. Ar visi gerai matote? Kraujo trombai ant sveikų sienelių nesusidaro. Atrodo taip, lyg į virdulį būtų įmesta kailio skiautė, ar ne?�� Praktikantai vienbalsiai jam pritarė.�� Trombas atsirado dėl sutir�tėjusio kraujo, jis ir u�kim�o arterij�, dėl to dalis �irdies raumens nebuvo aprūpinta deguonimi ir, paprastai tariant, u�duso.�� Jis nuleido rentgeno nuotrauk�.�� Tai ir buvo �irdies priepuolis.

Jis kalbėjo apie mane.

Ne�inia kodėl a� klausiausi jo visi�kai abejingai. Tikriausiai �ia kalti vaistai. Gydytojas pro skaitymui skirtų akinių vir�ų pa�velgė į Lar�.

��Ar seniai jis įtrauktas į NTDB?�� pasiteiravo, ir ji aki� vaizd�iai sutriko.�� Nacionalin� transplantacijos duomenų baz�,�� paai�kino jis, ir Laros akys nu�vito i�g�stingi ugnele. Ai�ku, kad ji puikiai suprato, apie k� daktarai kalba. Tai jau buvo tap� did�iuliu juodu akmeniu mūsų gyvenimo kelyje.

��Trys mėnesiai,�� atsakė ji.�� �irdis�� sena jo bėda, � kalbėjo labai greitai, tiesiog berte bėrė �od�ius. Lara laikė mane u� rankos, tarsi nuo to visiems būtų geriau. Keista, bet taip ir buvo.�� Negalavimais jis skund�iasi jau kelete metų,�� pridūrė ji.

Pa�iūrėjau į Ruf� su Rūbe, kurie, daktarams įėjus, pasitraukė prie sienos. Jie sėdėjo ant kėd�ių, nustumtų į ma�os palatos kamp�, i�sigand� ir sutrik�, ir a� pastebėjau, kad septyniolikmetis ir penkiolikmetė vėl atrodė kaip ma�i vaikai. Dabar jie nebebuvo pana�ūs į paauglius.

Ligoninės palatoje dingo visas piktas jų prana�umas.

Nebeliko supratingų pa�aipėlių.

��Kokios pasekmės?�� paklausė Lara gydytojo, o vienas i� mūsų vaikų, i�gird�s klausim�, tyliai sukūk�iojo.

Berniukas.

��Kuo ilgiau jis tvers, tuo pasekmės bus geresnės,�� atsakė jai gydytojas, sukdamasis i�eiti. Dabar jis �ypsojosi Larai, nors pama�u ir traukėsi prie durų.�� Tūkstan�iai �monių numir�ta nė nespėj� pakliūti į s�ra��. Kas de�imtas, laukiantis transplantacijos, nei�gyvena, nes neatsiranda donoro.�� Jis jai nusi�ypsojo, ta�iau �ypsena buvo dirbtinė; bet a� pama�iau, kad jis vis dėlto nėra blogas �mogui o tai, kas mums atrodė pasaulio pabaiga, jam buvo viso labo tik dar viena darbo diena. Mano �monai pakako tos �ypsenos�� ji suteikė jai pasitikėjimo, ir a� pama�iau, kad Lara u� tai pajuto daktarui dėkingum�. Keletas gydytojų praktikantų jau buvo i�ėj� i� palatos. Vyriausiasis gydytojas buvo pasireng�s atsisveikinti.

��Kuo ilgiau jis i�temps,�� ai�kino jis Larai, tarsi man�s �ia nebūtų, gulė�iau i�tiktas komos ar bū�iau nematomas,�� tuo geresnės bus pasekmės.

Puiki naujiena.

I� dalies puiki.

Bet a� niekaip nesupratau, kodėl Lara i�skydo. Ji apkabino mane taip stipriai, kad vos neapvertė la�inės, ir pasakė tokį dalyk�, kuris visada buvo mums �inomas, tik garsiai nei�tartas. Gailėjausi, kad �itiek metų nepasakėme to balsu, kad nekartojau jai tų �od�ių kaip galima da�niau, ir dabar man atrodė kvaila, jog buvau tai pamir��s. Kokia nes�monė.

��Myliu tave,�� su�nab�dėjo ji, glostydama man galv�.�� Nieko tokio,�� pridūrė,�� gali neatsakyti.

Tada ji atsitiesė. Mano �mona stipri. Ir dr�si.

��Pasakykit k� nors savo tė�iui,�� paragino ji vaikus, ir Rubė pripuolė prie man�s �aukdama:

��Tėveli!

Tai nuskambėjo kaip gili rauda, ir man trumpam atėmė am�. Apkabinau j� laisva ranka, kurioje nebuvo įbesta la�inės adata, traukiau į save �ampūno kvap�, sklindantį nuo jos rudų, �variai i�plautų plaukų.

Paskui atėjo eilė jos broliui.

Rufas nenoriai at�lepsėjo prie mano lovos, nejaukiai jausdamasis �ioje ligoninės palatoje, savam kaily ir apskritai �ioje situacijoje. Jis nenorėjo to daryti, netgi susigū�ė nuo �itos aplinkos, jam tikriausiai magėjo sprukti i� �ia ir pasislėpti savo kambary. Bet Lara �velniai atvedė jį prie lovos, jis pasilenkė, suėmė rankomis u�tiesal� ir priglaud�s prie burnos pravirko. Jis nutraukė nuo man�s antklod�, lovūgaly styrojo plikos mano pėdos ir a� netrukus pajutau, kaip nuo kondicionuojamo palatos oro ��la pir�tai.

Negalėjau pak�sti jo a�arų. Jis jau seniai nebe vaikas, bet �liumbė kaip pyplys, ir a� neju�ia prisiminiau nelaiming� atsitikim� �aidimų aik�telėje, praskelt� galv�, krauju i�teptas ry�kiaspalves vaiki�kas karstykles, o paskui beproti�k� lėkim� į ligoninės priėmimo skyrių. Tai pats baisiausias dalykas, kai augini vaikus. Norisi apsaugoti juos nuo visko, bet nei�eina. Norisi u�mir�ti �i� reali� ties�, bet nepavyksta. Ji visur tave persekioja.

Patap�nojau jam per pla�tak� ir nustebau, kiek daug plaukų ant jos pri�ėl�. Gyvas mi�kas. Turbūt daugyb� metų nelie�iau jo rankų.

��Rufai, kada spėjai taip apaugti plaukais?�� nusteb�s paklausiau.

Jis greitai patraukė rank�, tarsi būtų nusiplik�s verdan�iu vandeniu. Pajutau, kad man reikia pailsėti. Turiu u�simerkti, nes skausmas jau pramu�ė morfijuje did�iul� skyl�. U�simerkiau�� ir tuoj pat u�migau.

Kaip D�ord�as sutiko Lar�.

Sykį, prie� dvide�imt metų, ėjau Saftsberio aveniu, vedan�iu į pietus, Pikadilio cirko link. Ankstyv� pavakar� �monių minia aplink mane prasiskyrė tiek, kiek suteikiama erdvės uniformuotam policijos pareigūnui, tegu vos prie� metus baigusiam specialiuosius mokslus, bet vis dar �aliam kaip tas su�is. Staiga i�girdau moters bals�.

��Atsipra�au! Ei, ar girdite? Labai atsipra�au!

Atsisuk�s i�vydau neauk�t� blondin� vilnijan�iais plaukais, kurie man staiga smarkiai krito į akį. Vilnijantys plaukai, įsivaizduojate, k� turiu omeny? Plaukai ne �iaip krinta ant pe�ių, o nevar�omai vilnija. Tokie buvo jos plaukai. Nei ilgi, nei trumpi�� tiesiog truputėlį �emiau pe�ių. Ir vilnijantys. Juk i� tokių smulkmenų ir susideda gyvenimas.

O po sportine apranga�� negalėjau to nepastebėti�� slėpėsi tvirtas kūnas. Ji buvo palyginti ma�o ūgio, bet labai sporti�ka, be to, spinduliavo tokiu seksualumu, kurį sunku nusakyti. Turiu omeny, �mogaus ne per daugiausiai, bet viskas�� labai tobula. Ties� pasakius, man�� gal net per gerai, todėl pagalvojau, kad ji tikriausiai kreipiasi į ka�k� kit�. Gal į vaikin�, kuris pra�ioplino jų susitikimo viet�. Ar į draug�, kurį ji pastebėjo tarp �monių. U�teko tik �vilgtelėti, ir a� supratau, kad ji�� ne mano nosiai. Be to, neatrodė, kad būtų sutrikusi ar ne�inia dėl ko nepatenkinta. Dauguma �monių�� prakti�kai visi�� lekia prie uniformuoto policininko tikėdamiesi sulaukti pagalbos.

Bet Larai jokios pagalbos nereikėjo. Ji norėjo man ka�k� duoti. Stovėjo sau, juokėsi ir gaudė or�. Kai man padavė bilietus, i� karto j� atpa�inau. �okėja.

Neseniai vis� valand� praleidau teatre, kur ji dirbo. Į persirengimo kambarius�� tiek vyrų, tiek moterų�� buvo įsisuk�s vagis. Man prireikė poros valandų ir absoliu�iai visų detektyvinio darbo įgūd�ių, kad netrukus suvok�iau, jog įtarimas krinta ant valytojo, kurio spintelėje buvo rasta septyniolika Prada rankinių, keletas brangių laikrod�ių ir dvide�imt kreditinių kortelių su skirtingomis pavardėmis. Jį suraitė kaip �ilt� viln�, o �okėjai liko man dėkingi. Tie gra�uoliai vaikinai ir merginos, tryk�tantys būsimų �vaig�d�ių spindesiu. �velgiau į lapelius savo rankoje, tarsi niekada anks�iau nebū�iau regėj�s teatro bilietų.

���iam vakarui,�� tarė ji.�� Atsiveskite ir savo mergin�.

A� pasiėmiau Kyt�. Policijos konsteblį Kyt� Runį�� tuo metu jo pareigos buvo būtent tokios. Mes vilkėjome uniformomis, o sėdėjome pirmoje beleta�o eilėje, ta�iau i� prad�ių a� jos nepastebėjau. Ji buvo viena i� valstie�ių moterų, norėjusių nulin�iuoti �an� Val�an�, kai tas buvo su�iuptas vagiantis senojo kunigo �vakides, ir po to a� jos nebema�iau�� tol, kol vėl nei�ėjo į scen� su �aviosiomis damomis, įkalbinėjusiomis Fantin� i�spr�sti savo problemas pasirenkant prostitutės keli�. Kol Kytas linksmai sau traukė i� mai�elio ir �iaumojo sausainius, a� pagaliau gerai į j� įsi�iūrėjau. Nes niekas visoje trupėje ne�oko taip �auniai kaip Lara.

Ji buvo �okėja. Dauguma artistų buvo gabūs viskam�� ir darė tai puikiai. Bet, kaip vėliau su�inojau, ji neturėjo balso ir nedrįso dainuoti viena, o tik pasislėpusi u� grupelės septyniolikto am�iaus prancūzių valstie�ių ir prostitu�ių. Ta�iau ji mokėjo �okti. Lanks�iai, plasti�kai ir natūraliai gracingai. Ne�inau kodėl, bet man atrodė, kad niekada nieko pana�aus nebuvau regėj�s.

�inoma, miuzikle �Vargdieniai� tų �okių ne ka�in kiek, nebent per Kozetės ir Marijaus vestuves, nes �iaip �ia daugiau tragi�kų mir�ių, o i�gyvenusieji tik rauda ir aimanuoja. Ta�iau mane pakerėjo jos judesiai. Po scenos, kur �iauriai susidorojama su studentais, ji kartu su kitomis dainuojan�iomis moterimis traukė apie tai, kad niekas nesikei�ia ir dar ilgai nesikeis, ir tada a� jau nebegalėjau atplė�ti nuo jos akių. Miuziklo pabaigoje, kai Lara ant scenos kra�to kaip angelas plazdeno baltu, �vie�iai i�skalbtu drabu�iu, o �anas Val�anas merdėjo ant savo mylimos palū�usios dukters rankų, Kytas man prie �ono graud�iai sriūbavo į mai�elį nuo sausainių.

Atsibudau tamsoje, pa�adintas alkoholio kvapo. Sudejavau ir paband�iau pajudėti lovoje, bet pajutau la�inės adatos dūrį.

Buvo vidurnaktis, o televizorius tebeplieskė, tik garsas kiek prisuktas. I� prad�ių pamaniau, kad guliu vienas. Bet paskui i�vydau Kyt��� ap�viestas sporto kanalo, jis sėdėjo sudrib�s ant kėdės, su degtinės buteliu, lyg kelnių kilpinė ky�an�iu i� tarpkojo.

Mano �vilgsnis nukrypo į televizorių. Rodė svarbiausius sporto įvykius. Daugiausiai�� įvar�ius. Visa, kas nuobodu ir neįdomu, buvo i�kirpta. Neatpa�inau nė vieno �aidėjo ar komandos. Transliavo ka�kokį tre�iojo pasaulio �alių �empionat�. Ma�iau, kaip ka�koks jaunas ilg�is puolėjas permetė kamuolį per besiskery�iojantį vartinink� ir pasileido bėgti tiesiai į kamer�. Bet, nespėjus d�iūgaujantiems komandos draugams pri�okti jo pasveikinti, jis stryktelėjo ir atbulas ore virto kūliais, tada dar kart� ir dar. Jo kūnas try�ko sveikata, energija ir jaunyste. Pla�iai besi�ypsan�iame veide �vietė balti kaip sniegas dantys.

Jis �aipėsi i� man�s.

�aipėsi i� man�s.

�aipėsi i� man�s.

Kai vėl atsibudau, jau degė �viesa, bet a� nesupratau, kas vyksta. Nesusigaud�iau, ar tai vizija, sukelta milijonų mir�tan�ių smegenų l�stelių, ar cheminė haliucinacija, ar dar ne�inia kas. Ne�inojau, ar �ia dėl to kalta mano vaistų pripumpuota vaizduotė, ar ka�kokia nauja nesuvokiama realybė. Nesupratau, kas �ia�� vaistai ar rojus.

Mane privertė suklusti Laros balsas.

��Gali man nieko nesakyti,�� kalbėjo ji, ir dabar mes visi verkėme, netgi a�, nors jau buvau bepriprant�s prie a�arų; bet man tas a�arojimas pasirodė labai keistas, mat kaip tik tada į palat� įpuolė gydytojas, juokdamasis lyg koks beprotis, o jo veidas net �vietė i� d�iaugsmo.

��Turim!�� su�uko jis.

Ketvirtas skyrius

Sapnavau, kad vaik�tau po piev�.

Mano sapnų pieva buvo nerealiai lygi ir �alia kaip biliardo stalas, o brisdamas per j� vis� laik� jau�iau, kad esu stebimas minios �monių. Jie d�iūgavo, tarsi �inotų, kas tuoj nutiks, apie k� a� pats dar nenumaniau.

Nusi�ypsojau, nes staiga ir a� supratau, kas bus. Staiga pa�okau į or� ir apsiver�iau kūliais�� darydamas salto, t� stebukling� �imt�j� sekundės dalį pakibau ore, kai pakau�is atsiduria vir� �emės vos per kelis colius, o kojos styro į dangų. Pasaulis tada irgi apvirsta auk�tyn kojomis.

Sykį teko matyti nuotrauk�, kur vienas �e�tojo de�imtme�io aktorius, vaik�tinėdamas Niujorko gatvėmis kartu su savo drauge, buvo nufotografuotas kaip tik tokioj salto pozoj�� pakib�s ore �emyn galva; �viesios jo garbanos bema� braukia per �aligatvį, o draugė, stovėdama kiek atokiau, jam i� de�inės, pla�iai �ypsosi į objektyv�, tokia gra�i ir i�didi. To aktoriaus pavardė buvo Rasas Temblinas. Jis vaidino �Vestsaido istorijoje�. Gal dar nebuvo nusifilmav�s, gal tai dar turėjo įvykti ateityje. Bet jis irgi buvo �okėjas, kaip ir mano �mona. Ji man ir parodė t� nuotrauk�.

Paskui a� nusileidau ant �emės ir minia aiktelėjo i� nuostabos. Buvo akivaizdu, kad jiems dar niekada neteko regėti taip tobulai atlikto salto. Todėl padariau jiems dar vien� salto. Ir dar. Ir po kiekvieno �uolio jie reaguodavo vis audringiau, imdavo smarkiau ploti ir beproti�kai �ėlti.

A� moku daryti salto, pagalvojau. Ir visai neblogai. Lygiai kaip Rasas Temblinas �e�tajame de�imtmetyje. Jis vaidino �Vestsaido istorijoje�. Kad jį kur velniai.

Staiga minioje i�vydau veid�. Aplink buvo daugybė veidų, bet �itas�� pats ry�kiausias. Pasileidau bėgti link to veido, paskui pasijutau �alia veja be�iuo�i�s ant savo sveikų ir lanks�ių kelių ir puol�s į i�skėst� Laros glėbį, o susi�avėjusi minia pritardama garsiai �aukia.

Kai kit� ryt� atsibudau, gulėjau su prijungtu kvėpavimo aparatu, o Lara laikė mane u� rankos. Buvome intensyvios prie�iūros palatoje, ji�� su kauke ant veido, mūvėjo pir�tines, vilkėjo chalat� ir atrodė truputį pana�i į superheroj�. �iame skyriuje visi vaik��iojo taip apsireng�, bet a� i� karto j� pa�inau.

Kas gi kitas galėjo �ia būti.

��Gali man nieko nesakyti,�� kartojo ji.

Norėjau jai pasakyti, kad ji atrodo kaip superherojė, bet neįstengiau, nes tuoj pat vėl nugrimzdau į mieg� spėliodamas, ar dar kada nors atsibusiu. Net ir stipriai paveiktas vaistų supratau, kad mano būklė �uni�kai rizikinga.

A� buvau prifar�iruotas imunodepresantų, todėl mano imuninė sistema nusilpo�� to reikėjo, kad mano naujoji �irdis galėtų ramiai apsiprasti mano senajame kūne ir nebūtų atmesta. Tikslingai �nukenksmin� imunin� sistem�, i�siurb� gyvastį i� kraujo ir raumenų, taip pat visk�, kas kovoja su virusais ir bakterijomis, daktarai man mestelėjo puiki� prog� pasigauti mirtin� infekcij�. Taigi, �ia kaip u�burtam rate, tik dar blogiau.

Pirmoji antidepresantų dozė man buvo suleista tada, kai dar gulėjau operacinėje be s�monės, naktį, kada atliekamos visos persodinimo operacijos. Dabar man jau teks tuos vaistus gerti iki gyvenimo pabaigos, kad ir koks ilgas �ada būti tas gyvenimas.

Pamiegojau. Atsibudau. Lara tebebuvo palatoje, vis dar apsirengusi kaip superherojė. Tai t�sėsi kurį laik�. Pamiegojau. Atsibudau. Norėjau paklausti: ar tu neturi kur eiti? Neturi namų? Norėjau atsipra�yti jos dėl visko, kas įvyko, nes supratau, kad jai velni�kai skaudu. Norėjau pagirti, kad gra�iai atrodo, kad man ji patinka.

Bet neįstengiau, nes vis miegojau. O k� sapnavau, neprisimenu.

Intensyvios prie�iūros palatoje i�gulėjau tris paras, paskui mane perkėlė į ankstesni�j�, kaip jie vadina, laipsniu �emesn�, pala�iuk�. Kvėpavimo aparato nebeprijungė, ir Larai jau nebereikėjo rengtis kaip superherojei, ji nebekartojo, kad galiu jai nieko nesakyti, ir a� ka�kodėl ėmiau to ilgėtis.

Nes tai rei�kė viena: ji buvo tikra, kad i�gyvensiu.

Kai tau persodina �irdį, kūnas bando j� sunaikinti.

Saky�iau, kvaila.

Ta�iau kūnas i� tiesų ima pa�ėlusiai stengtis sunaikinti tai, kas jam atrodo svetima. Tai vadinama atmetimu, ta�iau i� tiesų viskas kur kas sudėtingiau. Atmetimas rei�kia, kad kūnas ignoruoja nauj�j� �irdį, nepripa�įsta jos buvimo, nenori įsileisti į savo aplink� ir dalytis bendra veikla.

Dar baisiau�� kūnas tiesiog siekia j� nu�udyti.

Pana�iai, kaip kad atsibustum vidury nakties ir savo namuose i�vystum įsibrovėlį. Tada tu pradedi gaudyti t� nepa�įstam�jį tamsoje, mosuoji virtuviniu peiliu ir nudau�tais pieno buteliais, griebiesi visko, kas pakliūva po ranka. Atrodo, kad kauniesi u� savo gyvyb�. Tuomet dingojasi, kad tavo gyvybė bus i�gelbėta tik tada, kai �us įsibrovėlis.

Paskui įjungi �vies�.

Ogi tas nepa�įstamasis�� tai tu pats.

Kai atsibudau, palatoje sėdėjo mano tėvas.

Automati�kai ap�velgiau kambarį ie�kodamas mamos�� tylios, ramios, besi�ypsan�ios arbatos virėjos bei tarpininkės tarp man�s ir mano tėvo per visus pastaruosius keturiasde�imt septynerius metus,�� ta�iau jos niekur nesimatė. Tas mūsų galingasis penkių pėdų �buferis� neabejotinai buvo i�ėj�s parne�ti arbatos, tad mudu su tėvu su�iurom vienas į kit�.

��Jautiesi gerai,�� pra�neko pa�įstamu, ramiu, kiek �iurk�toku balsu. Tai nebuvo klausimas, ir a� pajutau, kad esu pateti�kai dėkingas u� toki� optimistin� prognoz�, nors j� i�tarė tik pensijon i�ėj�s policininkas, neturintis jokio �irdies chirurgo i�silavinimo.

Kaskart įkvėpus, man skaud�iai nudiegdavo krūtin�.

��Skauda,�� tariau ir i�kvėpdamas nuo skausmo net krūptelėjau. I�rie�iau nugar�, bet rankon įbesta la�inė neleido pajudėti, tarsi ragintų gulėti ramiai. A� vėl susmegau ant pagalvės, kuri pasirodė per daug mink�ta, lyg mil�ini�ko moliūgo vidus.

Tėvas prisitraukė kėd� ar�iau ir paėmė mano rank�. T�, kuri buvo be la�inės. Jo prisilietimas man pasirodė keistas. Tuo pat metu ir �velnus, ir �iurk�tus. Kaip ir jo balsas.

��U�simerk,�� paliepė jis.�� Snūstelėk. Gali truputį pamiegoti.

A� tikrai norėjau miego. Vien nuo atsibudimo pasijutau i�sek�s. Ta�iau, u�uot miegoj�s, spoksojau į tėvo rank�. Tikriausiai jis ir anks�iau buvo laik�s mane u� rankos, kai lydėdavo į mokykl�. Kai vesdavosi į park� pasivaik��ioti. Ar jis kada nors tikrai tai darė? Labai seniai? Nieko neprisimenu. O gal ir ne, nes dirbo. Dabar man atrodė, kad jis laiko mane u� rankos pirm� kart� gyvenime.

��Skausmas atlėgs,�� ramino ir spustelėjo man pir�tus, o paskui �velniai pakratė, lyg padr�sindamas: laikykis. �itai jis man sako jau tikrai nebe pirm� kart�.

U�simerkiau, o tėvas ir toliau laikė mane u� rankos. Pajutau, kaip pama�u apsunkstu ir suima miegas, o tėvas vis dar laiko man rank�.

Kiek vėliau į palat� atėjo Lara su mama, ne�inos puodeliais su kava ir arbata, ir a� atsimerkiau.

���tai kur jis,�� pasakė mano mama, tarsi bū�iau trumpam i�lėk�s, kad sykelį su guma �oktel�iau �emyn galva, kol jos sukiojosi prie gėrimų aparato.

Ir tada pajutau, kaip tėvas paleido mano rank�.

Mane vertė mank�tintis. Daktarai. Seselės. Liepė keltis ir mank�tintis. Jie suprato, kad man patinka kiurksoti per�ildytoje palatoje kaip muilo burbule, reguliariai maitintis ir mėgautis dėmesiu, kurį �monės prie mano lovos rodė tarsi kokiam naujagimiui. Turiu prisipa�inti, i� tiesų taip ir buvo. Vien tik faktas, kad guliu ligoninėje, vertė mane garsiai nusijuokti.

Nes jau seniai turėjau būti po velėna.

Deja, a� per daug prijunkau prie dienos metu teikiamų televizijos malonumų. Kulinarinių receptų, besikartojan�ių �inių ir triuk�mingų �eimyninių barnių. Ligoninės muilo operų ir gandų i� garsenybių gyvenimo. Sufabrikuotos sporto dramos.

Laikas i� viso �ito atsibusti. Laikas susim�styti apie reabilitacijos program� ir fizioterapijos kurs�.

Laikas �engti pirmuosius �ingsnius.

Po kelių bandomųjų pasivaik��iojimų po palat� man buvo suteikta laisvė nevar�omai vaik�tinėti po vis� ligonin�. Daktarai neturėjo nei laiko, nei noro sekti mano veiksmų. Jiems reikėjo rūpintis kitais ligoniais. O mane tiesiog i�vertė i� lovos ir privertė varinėti krauj�. O paskui paliko ramybėje.

Ir tada a� atradau ligoninės stog�.

Kart� �ingsniavau ligoninės koridoriumi ir ver�iausi chalato dir��, kad geriau apspaustų liemenį ir nepasimatytų dry�uota M&S pi�ama. Praėjau pro budin�ios seselės post� ir patraukiau į patį koridoriaus gal�, kur galima i�sikviesti lift� ir pakilti į vir�utinį auk�t�. Lifte pagalbiniai darbininkai su did�iuliais �iuk�lių mai�ais ir prasta anglų kalba buvo u�siėm� savo reikalais, todėl mano buvim� �alia mandagiai ignoravo. Kai pakilau į vir�utinį auk�t� ir atsisveikinau su ka�kokiu darbininku, stumdan�iu po lifto kabin� savo �iuk�lių mai�us, u�lipau kelis sta�ius laiptelius iki durelių, kurios niekada nebūna u�rakintos�� tai tarsi atsarginis i�ėjimas, jeigu kartais kiltų gaisras. �engiau pro tas duris ir atsidūriau ant stogo.

Prie� mane plytėjo miestas, o gal ir visas pasaulis. Tyla ir nesiliaujantis miesto �urmulys. Grynas oras ir i�metamosios automobilių dujos. Ramybė ir verdantis gyvenimas, kurio a� niekada iki galo nepa�insiu.

Metalinė tvorelė aplink stog� buvo tokia �ema, kad man net kvap� u�gniau�ė, ėmė svaigti galva ir a� at�okau kelis �ingsnius atgal, �lepsėdamas kambarinėmis �lepetėmis. �e�iais auk�tais �emiau Merilbouno keliu upe tvino automobilių srautas. Giliai įkvėpiau, nusi�ypsojau ir staiga pajutau, kad u� man�s ka�kas stovi.

��Tėti!

Rufas. Jo akys buvo paraudusios, pe�iai nukar�. Jeigu su ligoninės chalatu ir dry�uota pi�ama bū�iau ne a�, o jis, galėtum pamanyti, kad tai a� atėjau lankyti jo, o ne jis man�s.

��Nar�iau internete,�� prabilo jis, bet u�sikirto. U�simerkė ir pabandė susiimti. Ka�kur giliai krūtinėje tūnojo u�spausta rauda.

��Mudu su Rūbe. Skaitinėjom... na, pats supranti, apie tai, kas tau atsitiko.�� Jis ir vėl u�simerkė. Mėgino sutramdyti nelygų kvėpavim�. Paskui pa�iūrėjo į mane.�� Pusė tokių kaip tu pacientų po de�imties metų atsisveikina su �iuo pasauliu.

Nusi�ypsojau jam.

��I�eina, kad kita pusė lieka gyventi.

Jis nejaukiai pasimuistė.

��Taip, bet...

��Nebūk �itoks,�� subariau �iek tiek �iurk��iau, nei norėjau.�� Nebūk tas, kuris be pagrindo praranda viltį.

Kurį laik� mudu stovėjome vienas �alia kito, mums buvo nejauku, o �emai virė miesto gyvenimas. Paskui jis parei�kė norįs grį�ti vidun, patariau jam taip ir padaryti. Pa�adėjau netrukus ir pats nusileisti �emyn. Mudu kalbėjomės vengdami akių kontakto.

�iūrėjau, kaip jis nueina, ir gailėjausi, kad nerandu meilesnių �od�ių, negaliu jam paai�kinti, jog įvykus tokiam stebuklui nevalia ink�ti ir aimanuoti ar lįsti į internet�.

Kaip man jam tai paai�kinti? A� jau�iausi stiprus, sveikas. Jau�iausi laimingas, gerokai atjaunėj�s.

Jau�iausi... Kaip ten sakoma?

Sugrį��s į gyvenim�.

��Dėde Kytai,�� su�uko Rubė, pa�oko nuo kėdės ir puolė jam į glėbį, vos tik �is spėjo į�engti į palat�.

Man buvo smagu, kad ji vis dar vadina jį dėde Kytu. Nors jis jai nebuvo nei dėdė, nei apskritai joks giminė. Man patiko, kad ji nesigėdi jo taip vadinti ir nesideda u�augusi.

��Sveika, gra�uolėle,�� pasilabino jis.�� Kaip ligonis?

Abu nusi�ypsojo man, sėdin�iam lovoje ir atsirėmusiam į pagalves.

��Visai neblogai,�� atsakė ji.�� Paliksiu judu vienus.�� Jos mielame veidely �mėstelėjo nerimas.�� Pasėdėsiu kavinėje,�� pasakė man.

Linktelėjau. Tegu eina. Nenorėjau, kad ji jaudintųsi, nors ir jau�iau, kad pra�au neįmanomo dalyko. Kai Rubė i�ėjo, Kytas prisitraukė prie mano lovos kėd� ir pradėjo valgyti atsine�tas vynuoges.

��Tai dar nenumirei?�� paklausė.

�vilgtelėjau į laikrodį ant savo rankos.

��Dar ankstoka.

Jis �yptelėjo.

��Reik i�siai�kinti vien� dalyk�.

��Vien� dalyk�?�� nustebau.

Kytas linktelėjo savo did�iul� galv�.

��Ko beldeisi ant to stogo? Kam valgyklos kaubojui prireikė stogais vaikytis nusikaltėlį? Kodėl ma�inoje va�iavai tu, o ne mano dvylikametis partneris?

Susim�s�iau.

��Mes va�iavome pietauti ir pakeliui pamatėme pareigūnus, kuriems reikėjo profesionalios pagalbos.

Jis palinko į priekį. Nuo jo svorio kėdė protestuodama sugirg�dėjo, nes buvo sukalta ne tokiems kaip Kytas.

��Taip, gal ir patikėtų,�� nusi�iovavo jis. Susigrūdo burnon vis� sauj� vynuogių ir liūdnai dėbtelėjo į mane.

��Skanios vynuogės?�� paklausiau.

��Neblogos,�� atsakė jis.�� Atleisk, vyruti. Gal ir tu nori?

��Ne, valgyk vienas.

Tada jis klastingai �yptelėjo ir i�traukė i� mai�elio neatplė�t� pakelį silpnų cigare�ių Low Tars.

��Ypatingiems atvejams,�� pasakė. A� atsidėkodamas linktelėjau ir susigrūdau pakelį į chalato ki�en�. Tada jis man i�tiesė vynuogių.

��Na, tai kaip jautiesi?

Sukram�iau vien� vynuog�, bet dėl vaistų nepajutau jokio skonio. Jau�iau, kaip po dry�uota pi�ama ant krūtinės tvink�ioja �aizda. Skaudėjo ne �irdį. Pamanytum, kad turėtų skaudėti �irdį, bet i� tiesų skaudėjo susiūt� viet�.

��Kaip niekada puikiai,�� atsakiau.

Kytas nusijuokė ir palingavo galv�.

��Kietas, ar ne?

�yptelėjau.

��U� tave tikrai kietesnis,�� at�oviau.

Jis prunk�telėjo.

��Na, na, kurgi ne.

Negana to, kad su�veitė man atne�tas vynuoges, dar ir nemandagiai elgėsi. Vis dėlto buvau dėkingas, kad jis atėjo. Supratau, kad ne tik dėl to, jog norėjo i�siai�kinti, kodėl taip atsitiko. I� tiesų man jau seniai nusibodo matyti vien man�s besigailin�ius �mones. Atsiraitojau de�in� pi�amos rankov�. Kytas prisimerkė.

��Neprovokuok, blizgasubini,�� subarė mane.

Nusijuokiau ir pradėjau leisti rankov� �emyn.

��Tu bailesnis net u� pulkinink� Sanders�...

Jis pa�oko ant kojų ir ėmė raitotis rankov�, u�smaukė j� iki pat peties. A� juk i�tariau �odį su garsu �p�. Ant jo rankos aplink biceps� raitėsi nuo metų i�blukusi tatuiruotė�� spygliuotos vielos pie�inys. Prisitraukėme staliuk�, kuris stovėjo prie mano lovos, ir pasistatėme tarp mūsų. Kai atrėmėme į jį alkūnes, pajutome, kad nuo svorio net sulinko. Juk buvo skirtas ne rie�ams lenkti.

��Per daug juda,�� pastebėjo Kytas.

��Baik ink�ti,�� subariau.�� Trys raundai?

Jis jau buvo belaimįs antr� raund�, kai į palat� įėjo Lara, ne�ina puok�te gėlių ir ne�iojamuoju vaizdo leistuvu. Kaip tik tuo metu Kytas stipriai u�lau�ė man rie�� ir triumfuodamas garsiai suriko, o a� tyliai aiktelėjau i� skausmo ir dėl patirto pralaimėjimo. Laros �ypsena kaipmat i�blėso, o Kytas liovėsi juoktis tik tada, kai pamatė mano �mon�.

Lara stovėjo sustingusi palatos tarpdury, rankose laikydama gėles ir vaizdo leistuv�, ir spoksojo į mus lyg į du didelius kvailus vaikus. Dirstelėjau į Kyt�. Jis sėdėjo nunarin�s mėsing� galv�, ir man panūdo pasiūlyti jam: �Kertam penkis raundus, dieduk?�

Bet u�gniau�iau savo anarchinį juok� ir nieko jam nepasakiau.

Penktas skyrius

Pasigirdo �velnus beldimas į miegamojo duris ir į kambarį įėjo Rubė�� patenkinta, droviai �ypsodamasi, ne�ina padėklu su pusry�iais.

Kelis kartus sumirksėjau, norėdamas nuvyti �alin mieguistum�, nes kambary pasklido gardus keptos �oninės kvapas. Galv� guldau, kad vis� naktį nesumerkiau akių svarstydamas, kiek dar gyvenimo metų man prognozuoja gydytojai, bet pary�iais tikriausiai u�snūdau. Rubė pastatė padėkl� ant tu��ios lovos pusės, kur k� tik miegojo jos motina. Apelsinų sultys. Puodelis kar�tos garuojan�ios arbatos. Kepta �oninė. Su dviem kiau�iniais. Apskrudusi de�relė.

��Sveikas sugrį��s namo. Paruo�iau tavo mėgstamiausius pusry�ius,�� ir nusi�ypsojo.

Į kambarį atskubėjo Lara, jau apsirengusi, tepdamasi rankas ka�kokiu kremu. �monos rankų kremo kvapas susimai�ė su dukros paruo�tų pusry�ių aromatu. Derinys nebuvo itin malonus. Visi su�iurome į padėkl�. Rubės �ypsena pama�u i�blėso.

��Atrodo labai gard�iai, �irdele,�� �valiai pagyrė Lara.�� Bet tavo tė�iui nevalia valgyti tokių...

��Nepradėk, viskas gerai,�� nukirtau j� pusiau �od�io ir �iupau peilį su �akute. Pla�iai nusi�ypsojau dukrai ir jos veidas pra�viesėjo.�� Tu teisi. Mano mėgstamiausi. So�iausias dienos valgis.

Rubė pasi�iūrėjo į lėk�t� ir susiraukė.

��De�relė kiek per daug apskrudo...

��Atrodo, pats tas,�� atsakiau jai ir įnikau pjaustyti.

��Sunku kepti de�reles,�� kalbėjo Rubė,�� jos tokios storos.

Linktelėjau nepakeldamas akių į Lar�. Bet puikiai jau�iau, kaip ji suneria ant krūtinės rankas, kaip mintyse dėlioja �od�ius, ruo�damasi atstatyti sen�j� tvark�. Man nereikėjo �iūrėti jai į veid�, kad pamaty�iau jos i�rai�k�. �inoma, ji teisi. Bet, kita vertus, ir neapsakomai klydo.

��Ar nėra a�traus pada�o?�� paklausiau durdamas �akute į gabalėlį suskrudusio fejerverko.

��Ai,�� nusijuokė Rubė.�� Jau�iau, kad ka�k� pamir�au.�� Ir nulėkė atne�ti HP pada�o. �Tėvelio pada�iuko�,�� taip kadaise sakydavo man, kai buvau jos metų.

Kram�iau de�rel� ir �iūrėjau į Lar�. Ji liūdnai �ypsojosi. Jai tai buvo nepakeliama. �inau, kad �irdyje gynė pa�ius geriausius mano interesus. Kai prabilo, jos balsas skambėjo lyg i�min�iaus �urmuliuojan�iame beprotnamyje. Ramiai, racionaliai, piktokai ir tyliai.

��Ar tau visai nusispjauti į gydytojų nurodymus? Ar bent k� įsidėmėjai i� to, k� jie tau sakė? Ar tikrai nori vėl u�kim�ti arterijas tuo �lam�tu, kurį iki �iolei...

��Viskas gerai,�� nutraukiau j�, sunkiai rydamas apdegusi� de�rel�. Burnoje jau�iau pelenų skonį. Ta�iau �oninė buvo gardi. Mink�ta, sultinga.

��Nieko �ia gero. Netgi kvaila. Tu lyg savi�udis. A� tiesiog...�� Ji liūdnai palingavo galv�, tarsi bū�iau visai bevilti�kas. Bet �inojau, kad man�s bėdoje ji nepaliks.�� Ar dėl to, kad bijai u�gauti jos jausmus? Jos jausmai bus u�gauti stipriau, kai tu...

Ji nusisuko į �on�.

��Lara, nusiramink,�� papra�iau. Ji tylėjo, o a� toliau niūriai pjaus�iau �onin�. Rubė sugrį�o į kambarį su a�triuoju pada�u ir dviem stikliniais prieskonių indeliais.

��Druska ir pipirai,�� tarė ji.�� Ir juos buvau pamir�usi.

Lara atsisuko į mus abu. Ji apkabino Rub� per pe�ius.

��Tavo tė�iui nevalia valgyti �itų dalykų, Rūbe.�� Balsas skambėjo �velniai, bet kartu ir reikliai.�� Jam negalima berti į valgį druskos. Niekada. Supratai? Tai tolygu įsiberti sau į lėk�t� �iurkių nuodų.

��Liaukis,�� pasakiau. �ito jau per daug.�� Druska�� ne kokie �iurkių nuodai.

Ji metė į mane ledinį �vilgsnį.

��Tu teisus, D�ord�ai. �iurkų nuodai gal būtų ir sveikiau. Juose daugiau skaidulų.�� Ji �velniai papurtė Rub� u� peties.�� �aunu, kad paruo�ei tė�iui pusry�ius jo grį�imo namo proga. Puikus sumanymas. Bet, mieloji, turi suprasti, kad dabar viskas pasikeitė.�� Ji pa�iūrėjo į mano lėk�t� ir atsiduso.�� Daugiau jam nebebus galima valgyti tokio maisto.�� Ranka, kuria laikė apkabinusi dukr�, nusviro prie �ono.�� Jį tai nu�udys,�� tyliai u�baigė.

A� ėmiau juoktis. Kurį laik� buvau sustoj�s valgyti, bet dabar vėl įnikau. Maistas jau buvo atau��s, o kai pada�iau į a�trų pada��, tai ir visai at�alo.

��Nuo vienų so�ių pusry�ių galo tikrai negausiu,�� at�oviau ir kibau į lėk�t�.

��Spėju, kad druskos neprireiks,�� tarė Rubė, spausdama prie krūtinės abu stiklinius indelius, tarsi ketin�iau juos i� jos atimti.

��Turbūt ne,�� atsakiau jai, imdamas gabalėlį skrudintos duonos. Pajutau, kaip per rie�� nutekėjo storai u�tepto sviesto srovelė.

�mona su dukra nenuleisdamos akių �iūrėjo, kaip a� god�iai ryju so�ius pusry�ius. Tarsi kas jas būtų vert�s stebėti �į ritual�. Tarsi tai būtų nepaprastai svarbu.

Tarsi jos abi liudytų paskutini�j� pasmerktojo vakarien�.

Rubė buvo savo kambaryje.

A�, �inoma, pasibeld�iau, paskui dar kart� ir dar, kol ne visai maloniai buvau pakviestas u�eiti. Ji sėdėjo prie savo darbo stalo, palenkusi galv� prie kompiuterio ekrano, tarsi melstųsi.

��A�iū u� pusrytį,�� padėkojau.

Ji linktelėjo, bet akių į mane nepakėlė. Apsidairiau, kur galė�iau prisėsti. Kambaryje buvo tik jos viengulė lova ir kėdė.

��Kaip tu? Viskas gerai?�� paklausiau.

Ji vėl linktelėjo. Ilgi rudi palaidi plaukai it �irma dengė jai veid�.

��Gal gali truputėlį pasislinkti?�� papra�iau, ir ji automati�kai krustelėjo, patraukdama savo u�pakaliuk� ant kėdės kra�to. A� esu stambokas, o ji nuo ma�ens smulkutė, todėl mudu visada sutūpdavome ant vienos kėdės. Laimei, ji sudėta kaip ir jos mama, liekna �okėja, o ne kaip tėvas, nutukėlis niekadėjas.

��Sulauksime didelės bėdos,�� i�tarė tyliai, lyg kalbėtų pati sau. Bet ir toliau ne�iūrėjo į mane.

Palie�iau jai petį, patap�nojau pir�tais. Mudu sėdėjome taip arti vienas kito, kad u�uod�iau jos �ampūno, kuriuo �įryt prausėsi du�e, kvap�.

��Nebus jokios bėdos, prisiekiu tau, Rūbe,�� band�iau j� nuraminti.

Ji papurtė galv�, netikėdama nė vienu mano �od�iu.

��Didelės bėdos. Netgi labai didelės. Ir labai greitai.

��Klausyk,�� prabilau trok�damas, kad ji manim patikėtų.�� A� turiu puikius gydytojus. Jie man skiria pa�ius geriausius vaistus. Ir jau�iuosi puikiai.�� Pasilenkiau ar�iau jos ir pa�iūrėjau i� �ono. Veidelis mamos, bet yra ir keletas mano bruo�ų�� didelė kakta, putli vir�utinė lūpa. �ie bruo�ai ka�kodėl jai tiko labiau nei man.�� Man nieko blogo neatsitiks, angele.

Ji pakėlė į mane akis.

��Ne tau, tėti, o planetai.

Kai namai pagaliau i�tu�tėjo, nuėjau į svetain� pasiimti pakelio cigare�ių, kurį ten buvau paslėp�s.

�ypsojausi kaip maniakas, patenkintas savo i�mone, nes pagaliau galėsiu patenkinti aistr�, kuri mane ėdė, ir dar dėl to, kad pakelis buvo taip gudriai paslėptas�� u� dirbtinių anglių netikram �idiny, kurį buvome įsireng� kamino apa�ioje. Niekas ten nesugalvotų ki�ti nosies.

Mano �ypsena veide plieskė tol, kol grabaliojau u� anglių, �iupinėjau aplink metalin� kamino ang�, ir i�kart i�blėso, kai i�trauk�s cigaretes pama�iau ma�as skylutes, kurias ka�kas buvo pradūr�s pakelyje ir sugadin�s visa, kas jame buvo.

Tas, kas tai padarė, nė nepasivargino i�imti cigare�ių. Tiesiog paėmė didel� adat� ar virbal� ir po kelis kartus smeigė į visus keturis pakelio kampus, kaip daro fokusininkas, kai azarto pagautas ima kruop��iai smaigyti kardais savo stebukling�j� dė��.

Mani�kiai juk nenori, kad numir�iau.

I�sitraukiau i� pakelio vien� sugadint� cigaret� ir atid�iai ap�iūrėjau. Tarsi kapituliuodama, ji ėmė ir susmego man tarp pir�tų, o pro subadyt� plon� balt� popierių pabiro kvapnus auksinis tabakas. Nusvied�iau pakelį į �iuk�lių dė�� ir u�lipau į vir�ų, sukdamas galv�, kas galėjo tai padaryti.

Rubės kambario grindys buvo nuklotos i�mėtytais drabu�iais, mokykliniais vadovėliais ir įvairiausiais elektroniniais prietaisais. Miniatiūrinės ausinės. Telefono įkroviklis. Elektrinis dantų �epetėlis, dar tebesisukantis. Pakėliau jį nuo grindų, i�jungiau ir padėjau ant ra�omojo stalo. Nuo mano prisilietimo į stal� atgijo kompiuteris, o jo ekrane nu�vito u�sklandėlė su mūsų planetos vaizdu i� kosmoso.

Ant kambario sienų vis dar galėjai pamatyti įvairių jos vaikystės etapų nuotraukų. Plakatų i�karpos su pla�iai besi�ypsan�ių aktorių veidais ar seniai i�irusių vyri�kų muzikinių grupių nuotraukomis bailiai slėpėsi po neseniai u�klijuotais plakatais su mūsų planeta, skendin�ia liepsnose ar sukaustyta am�inojo ledo. �IR TU PAREIK�K SAVO NUOMONʓ, buvo raginama viename plakate. Ilgokai negalėjau atplė�ti akių nuo �io kvietimo.

Paskui paskubomis ap�iūrėjau jos ra�om�jį stal�. Ta�iau �ia reikėjo tikro archeologo įgūd�ių. Ji tebesaugo savo mokyklos muzikin� rulet� ir Barbie pie�tukų dro�tuk�? Galbūt i� nostalgijos praei�iai, o gal tiesiog neturėjo laiko i�mesti? Ilgai rausiausi po jos daiktus, bet taip ir nepavyko u��iuopti nieko, kas galėtų pasitarnauti kaip jos tėvo slaptųjų cigare�ių naikinimo įrankis.

Tad pamaniau, kad gal �ia pasidarbavo mano �mona.

Su plaukų segtuku, spėliojau sau. Ar sage. Kuo nors labai a�triu. Savo brangenybes ji laikė spintelėje �alia lovos. Ne tiek jau jų ir daug. Ma�utė mėlyna Tiffani dė�utė su keliais daik�iukais, kuriuos jai nupirkau per kelet� metų. Auksinė apyrankė su dviem vieni�ais �irdelės formos amuletais�� ant vieno buvo u�ra�yta �BERNIUKAS�, ant kito�� �MERGAITĖ�. Dar perlų vėrinys su sulū�usia sagtele. Ir sidabrinė grandinėlė su �irdele. Tad nieko tinkamo.

Bet �ia buvo dar viena papuo�alų dė�utė, kuri priklausė jos mamai. Jau�iausi kiek nejaukiai, bet vis tiek įki�au nosį vildamasis, kad ��ygdarbis� galėjo būti atliktas su senovinės segės, kokias anks�iau segėdavo moterys, adatėle.

Tai buvo raudona plastikinė dė�utė su ka�kokiu kiliminiu ornamentu ir ro�ių pie�iniu ant vir�aus. Net man ji atrodė klaiki. Dangtelis skil�s pusiau, o viduje�� i� tiesų gyvas velnias visokių senovinių segių. Viena�� drugelio formos, kita padaryta i� ka�kokio papilkėjusio metalo, galbūt i� alavo, su nupie�tu elniu, �velgian�iu atgal sau pro �on�, dar kita�� su auksine miniatiūrine lėktuvo Concord kopija. Pastaroji turėjo ilg� a�trų smeigtuk�, ta�iau vargu ar Lara naudotų savo mamos papuo�alus gadinti mano cigaretėms. �ia gulėjo ir trys �iedai. Su�ieduotuvių su vos į�iūrimu deiman�iuku. Paprastas auksinis vestuvinis �iedas. Ir dar vienas, kaip anks�iau vadindavo,�� am�inosios priesaikos.

Atsargiai u�dengiau sulū�usį dangtelį ir padėjau dė�ut� atgal į viet�, jausdamas į nugar� įremtus mirusių mano �monos tėvų �vilgsnius. Tada nuėjau į sūnaus kambarį.

Jo kambarys nebuvo pana�us į paauglio. Veikiau į keturiasde�imt devynerių metų finansininko. Nė vieno daiktelio ant grindų. Ant stalo tvarkingai sukrautų vadovėlių �ūsnis. Kompiuteris i�jungtas. Ant drabu�ių spintos rankenos�� rytdienai paruo�ti i�skalbti balti mar�kiniai ant metalinės pakabėlės. Lova paklota su kareivi�ku pedanti�kumu. Nedidelė knygų spinta su tvarkingai eilėmis surikiuotomis knygomis. I�sitraukiau vien� ir paskubomis perver�iau. U�me�iau akį į vien� fraz� ir sustingau it �aibo trenktas. Nykus ir svaigus d�iaugsmas būti gyvam. Pa�iūrėjau į vir�elį. �ydras dangus. �e�tojo de�imtme�io automobilis. Du besi�ypsantys vyrai, jų veidai pridengti �e�ėlio. D�eko Keruako �Kelyje�. Dėdamas knyg� atgal į viet� pastebėjau �veicari�k� lenktinį kareivi�k� peiliuk�, gulintį ant knygų. Pamėginau atlenkti.

�ia buvo miniatiūrinis atsuktuvas bei keletas įvairiausio plo�io peiliukų a�triais galais, kuriais galima būtų i�krap�tyti akmenį i� arklio kanopos ar subadyti kieno nors paslėptas cigaretes.

Jis i� tiesų mane labai myli.

Ma�as niek�elis.

Paskui pama�iau kepurait�. Ji kabėjo ant durų kartu su odine striuke, kuri� Rufas dėvėjo ant mokyklinės uniformos �varkelio. Kepuraitė buvo vilnonė, su nedideliu apvadeliu i� priekio, labai pana�i į įprastin� �okėjaus kepur�. Tik �ita buvo vilnonė, tad nukritus nuo �irgo�� ma�ai naudos.

U�sidėjau kepurait� ir pasi�iūrėjau į veidrodį.

Atrod�iau gana neblogai.

Vėjavaiki�kai. Valiūki�kai. Ir jaunatvi�kai. Su ja i� tiesų atrod�iau gerokai jaunesnis. Visai jaunas.

Mano drabu�iai dabar visai netiko prie �itos �okėjaus kepurės. Nutrinti polo mar�kinėliai. Ne�inia kokio senumo rusvai �alsvos spalvos kelnės. Suskalbtos alavo spalvos kojinės. Prie �ios kepurės visa tai dar labiau sumenko. Kepuraitė paniekinamai juos nuvertino. Drabu�iai atrodė seni ir nune�ioti. U�skalbti ir nudrengti. Seniai laikas juos i�mesti. Mano drabu�ių spintoje teks daryti tvark�.

Staiga i�girdau, kaip sugirg�dėjo lauko durų spyna, ir mikliai nėriau laiptais į apa�i�. Nekaltai �ypsodamasi į namus į�engė Lara. Padėjau jai nune�ti į virtuv� krep�ius su pirkiniais. Ji mane apkabino, pabu�iavo, i�virė puodelį arbatos.

��Kam �ia u�simauk�linai t� kvail� kepur�?�� paklausė.

Kai baigėme gerti arbat�, ji i�sivedė mane į park� lėtai, neskubriai pasivaik��ioti. Tarsi bū�iau koks bamblys ar �uo.

Arba ruo��iausi imti ir pakratyti kojas.

Sapnavau, kad miegu �alia moters, kurios geid�ia milijonai vyrų. Ji tokia fenomenali, tokia pasaki�kai nuostabi, tarsi Dievo dovana.

Kai atsibudau, pama�iau, kad taip ir yra.

��D�ord�ai,�� prakalbo Lara,�� nereikia, D�ord�ai.

Bet man niekas negali atsakyti. Ji pa�įsta mano �vilgsnį. Net gilioje vidurnak�io tamsoje, kai pro u�trauktas u�uolaidas vos prasiskverbia mėnulio �viesa, ji i� karto suprato �it� mano �vilgsnį.

Klasting�, linksm�, truputį drovų.

Meilės �vilgsnį.

Pasislinkau lovoje į jos pus� ir apkabinau j�. Pabu�iavau į lūpas. Puikiai pa�inojau �itas lūpas ir baisiai jų pasiilgau. Dabar supratau, kad pasiilgau visų su jomis susijusių dalykų. Mūsų lūpos nenorėjo atsiplė�ti. Jos puikiai tiko. Netrukus įsijungė Laros pas�monėje glūdintis motini�kas radaras ir ėmė gaudyti vaikų signalus.

Bet Rufas buvo i�ėj�s, o Rubė miegojo.

��D�ord�ai, D�ord�ai,�� �nib�dėjo ji, mėgindama duoti man paskutinį �ans� atau�ti.�� Ar tu tikrai manai, kad jau galima tai daryti?

A� tuo neabejojau.

Daugiau ji nieko nebekalbėjo, nei�tarė nė mano vardo, ir mes mylėjomės pirm� kart� po kelių mėnesių pertraukos. Viskas būtų buv� gerai, būtų buv� nuostabu, būtų puikiausiai to u�tek�, bet po kiek laiko mudu atsibudome ar, tikriau tariant, sukrutėjome pro miegus ir vėl susijungėme, tik dabar lė�iau, lengviau ir nebe taip aistringai.

O paskui�� įgnybkite man kas nors�� prie� pat ryt� mes mylėjomės dar kart�, kai kambaryje tebebuvo visi�kai tamsu, ir �įsyk�� su pirmuoju ankstesniuoju u�sidegimu ir kar��iu, turiu omeny mūsų pirm�jį kart� �i� naktį ir apskritai pirm�jį kart� mūsų gyvenime. Taip būna pa�ioj prad�ioj, kai negali viens kitu pasisotinti, kai negali patikėti savo sėkme, o naktis prabėga lyg viena ilga akimirka, kupina kar��io, gilaus miego ir brėk�tan�io ryto.

Kai ji atsikėlė ir nuėjo į vonios kambarį, pasijutau gulįs jos lovos pusėje. U� lango girdėjau �iulbaujant pauk��ius, o pro u�uolaidų tarpus ma�iau besiliejan�i� ryto au�r�. Man reikia pamiegoti. Man i� tiesų reikia dar pamiegoti. Buvau i�sek�s kaip lapas. Kai Lara sugrį�o prie lovos ir u�degė stalin� lemput�, pramerkiau vien� akį.

��Kas yra?�� paklausiau.

Ji palietė ranka man veid�.

��Nieko, tik norėjau pa�iūrėti,�� pasakė �ypsodamasi. Nusiritau į sav�j� lovos pus� ir u�simerkiau.

��K� pa�iūrėti?�� paklausiau įsikniaub�s veidu į pagalv�. Tai j� prajuokino.

��Ar �ia tikrai tu,�� atsakė.

�e�tas skyrius

Į�engus į senelių namų �Rudeninis sodas� kiem�, į mus su�iuro kelios poros akių�� senos moteri�kės neįgaliųjų ve�imėlyje, kuri� �i� sekmadienio popiet� buvo i�ve�� į park� pasiva�inėti, jos pagyvenusio sūnaus ir dviejų jo paauglių at�alų. Ir durininko, kurio a� nepa�inojau.

Paskui su mumis pasisveikino moteris, sėdinti prie registracijos stalo, ir visų akys nukrypo į �on�. Bet taip mums nutikdavo visada. Mudu su �mona buvome i� tų, į kuriuos �monės mėgsta paspoksoti, nors patys ne�ino, kodėl. Bet a� �inojau.

Nes mes �ia visai netikome.

Lara buvo ma�utė ir smulkutė, i�laikė �okėjos gracij�, laikysena buvo lengva ir laisva. O a��� didelis ir dramblotas, na, ne visai bjaurus, bet mano nosis buvo por� sykių sugurinta�� pirm�jį kart� vienas vyriokas, prisilak�s po ilgos darbo savaitės, �vystelėjo man į veid� apsauginį gatvės stulpelį, o antr� kart��� kai mudu su tuo pa�iu nenaudėliu voliojomės ant �emės, nes norėjau jį suimti. Po to mano veidas atrodė persikreip�s, sugadintas, tarsi per savo gyvenim� bū�iau sukor�s ne vien� tūkstantį mylių.

Vargu ar medikų bū�iau pripa�intas sveiku. Ties� pasakius, kai dabar pagalvoju, �odis �bjaurus� man labiausiai ir tiktų.

O Lara nuo �okėjos dienų buvo i�laikiusi neapsakom� orum�. Kadaise �monės klojo pinigus, kad pamatytų �it� moterį vaidinan�i�, �okan�i�, �vytin�i� i� laimės. Per kit� gimtadienį jai sukaks keturiasde�imt, ji yra dirbanti dviejų paauglių mama, ta�iau vis vien tryk�ta pramogų verslo spindesiu. O a� buvau bejausmis, santūrus. Nė i� tolo nepana�us į tuos vyrus, kuriuos ji pa�inojo. Nė i� tolo nepriminiau to, su kuriuo ji draugavo iki man�s. Jos buvusiojo kavalieriaus. A� nebuvau i� tų �avių mergi�ių, kurie po var�ybų su Prince lekia i� Stratfordo namo paskaityti atsiliepimų apie rungtynes. Buvau i� kitokio Vest Endo�� laks�iau paskui klijų uostytojus ir rankinių vagis bei triuk�mingus girtuoklius, g�sdinan�ius atitvarų stulpeliais, ir juos sodinau, o konsteblis Kytas Runis plek�nodavo jiems per petį ir, subar�s, kad daugiau nei�dykautų, paleisdavo. A� buvau didelis it mil�inas, �mogus be kompleksų, su sumaltu �nobeliu ir nė trupu�io nebijantis fizinio pasaulio. Tuo jai ir patikau. Neatsiejama priklausomybė, kaip mėsa su bulvėmis, priblok�davusi kitas merginas. Turiu omeny moteris. Ji �inojo, kad mylėsiu j� vis� gyvenim�. Ji �inojo, kad man niekada ne�aus galvon jaustis jai dėkingam, nes ji�� i� tiesų ne mano nosiai. Labiausiai nuo mūsų nenuleisdavo akių vyrai. O jų �vilgsniuose galėjai i�skaityti: �Oho, jei kartelė nuleista taip �emai...� Bet a� irgi įremdavau į juos �vilgsnį ir jie nusisukdavo. Nes i� karto pastebėdavo, kad esu kitoks nei visi. Ir ne dėl to, kad policininkas. Ne dėl savo ūgio. Ir netgi ne todėl, kad elgesiu stengdavausi pamėgd�ioti savo tėv�. Vyrai pajusdavo, kad kelia koj� į u�draust� �em�. Nes man ta moteris buvo viskas. Tad at�okdavo nuo jos per ger� �ingsnį.

Gal viskas būtų susiklost� ir kitaip, jeigu jos tėvai nebūtų �uv� automobilio avarijoje, kai jai tebuvo dvylika. Jie skubėjo į oro uost� pasitikti jos grį�tan�ios i� atostogų kalnuose, kur ilsėjosi su visa klase�� septynios dienos slidinėjimo, juoko ir klegesio ant ka�kokio Prancūzijos kalno; kelias buvo �lapias po lietaus ir slidus, ir jie rė�ėsi į sunkve�imio gal��� nuleidus ratui, jis kėpsojo greitojoje juostoje.

Jeigu būtų lik� gyvi...

Bet jie �uvo.

�mogus niekada neįvertina kitos romanti�ko �avesio pusės�� namų �idinio ir �eimos teikiamo d�iaugsmo, kol gyvenimas i� mūsų �ito neatima.

��Ar atne�ei knyg�?�� paklausė Laros mo�iutė, kai padėjau jai nuo lovos persėsti ant kėdės. Sakydama knyg�, ji turėjo omeny �urnal�, o tas �urnalas buvo jos mėgstamiausių televizijos laidų bei programų priedas.

���tai �ia, mo�iute,�� pasakė Lara ir padėjo jai į skreit� �urnal�, prie� tai atvertusi �ios dienos program� su raudonai�� tarsi skiriam�ja tvora nuo jos vienatvės�� apibrauktomis televizijos laidomis. Lara prisėdo ant lovos kra�to ir nusi�ypsojo.

��K� įdomaus �iandien rodo?

���Amerikietį Pary�iuje�,�� atsakė mo�iutė. Pro akinių stiklus sublizgėjo jos pavandenijusios akys.

Larai i� tiesų buvo įdomu. Ji pasiteiravo ne vien i� mandagumo.

��D�inas Kelis ir kas ten dar?�� paklausė.

��Leslė Karon,�� atsakė mo�iutė, abiem rankom glostydama atverst� puslapį.�� Ger�vino muzika.�� Paskui entuziastingai linktelėjo.�� Man jis patinka. Ger�vinas,�� pakartojo ji, tarsi D�ord�as Ger�vinas būtų daug �adantis muzikos naujokas, jos atspirties ta�kas į �lov�.

Lara ir mo�iutė nusi�ypsojo viena kitai, net apsalusios nuo pavadinimo �Amerikietis Pary�iuje�. Mano �monai �okis vis dar buvo nepaprastai svarbus. Jis liko jos kraujyje. �okis visiems laikams i�lieka �mogaus sieloje. Jau nuo seno jis tapo jos gyvenimo tikslu. Kai ji neteko tėvų ir kol susikūrė sav�j� �eim�, �okis jai buvo visas gyvenimas. Ji tai paveldėjo i� mo�iutės. �i, kitaip nei motina, kuri tik tampė ma��j� Lar� po �okių pamokas ir per�iūras, i�mokė vaikait� suprasti, kad �okyje galima u�simir�ti�� jeigu reikia ar pats trok�ti, �okdamas gali pamir�ti visk� pasaulyje. Daugelį metų Larai būtent to labiausiai ir reikėjo.

Dukart per savait� ji va�iuodavo į �Rudeninį sod�� aplankyti mo�iutės. Da�niausiai be man�s. Jai atrodė, kad reiktų tai daryti gerokai da�niau. �iūrėjau, kaip Lara sodina mo�iut� prie�ais televizorių, paduoda jai gerti, palaiko stiklin�, kol senoji siurb�ioja ma�ais it �virblio gurk�neliais, ir ma�iau, kaip kar�tai mano �mona myli savo mamait�. Tai nebuvo �iaip meilė artimai senutei. Mo�iutė buvo tiek daug dėl jos padariusi. Ji buvo viena i� tų nepaprastųjų moterų, kurios u�augina dvi kartas. Laros nuo ma�ens ji neaugino, bet vis tiek nema�ai prisidėjo. Stengėsi kaip ir jos tėvai, kaip pati sakydavo.

Tai, kas atsitiko Laros tė�iui ir mamai, neįtikėtinai įprasta. Pa�inojau kelet� �monių, automobilio avarijose netekusių abiejų tėvų. Susituokusios poros visada ir visur va�inėja kartu, da�nai kartu ir �ūva. Tad likimas nuskriaudė ne vienintel� Lar�. Nors gana ilgai ji manė, kad tik j�. Ir dabar taip galvoja, ypa� u�klupta nevilties. Sykį ji man prasitarė, ne a�arojo, o visi�kai rimtai pasakė: �Neįsivaizduoju, kaip būtų susiklost�s mano gyvenimas, jeigu ne mo�iutė. Ji mane priglobė. Mylėjo. Padėjo atsistoti ant kojų. Nepaslysti ir neparklupti.�

Mo�iutei patiko MGM miuziklai. Fredas ir D�ind�er u�kariauja Ric�. D�inas Kelis barasi su Debe Reinolds. Kai Lara pradėjo gyventi su mo�iute, buvo a�tuntojo de�imtme�io prad�ia, prasidėjo vaizdajuos�ių nuomos era. Pirm� kart� kino istorijoje galėjai kada tik u�sigeid�s �iūrėti �Dainuojan�ius lietuje�, �Vestsaido istorij�� ar �Oklahoma!�.

Mo�iutė su ma��ja Lara nesiliovė jų �iūrėjusios.

Joms patiko D�inas, D�ind�er, Fredas, Debė ir visi kiti, ta�iau labiausiai i� visų jos įsimylėjo Sid� �aris. Joms patiko, kaip ji �oka su D�inu Keliu Brodvėjaus teatre ilgokai rodytame epizode i� �Dainuojan�ių lietuje��� kur Kelis klūpo prie�ais Sid�, gangsterio meilu�� su �alia suknele. Dar joms labai patiko Sidė ir Fredas Asteras �Muzikiniame vagone�, kur jiedu �oka prirūkytame bare, o jų �okis i�provokuoja mu�tynes.

Ji jau seniai buvo u�baigusi reikalus su vaiki�ku baletu ir trepsiuku, o nuo tų vaizdajuos�ių prasidėjo tikroji pa�intis su �okiu, todėl sekmadienių popietėmis mielai �iūrėdavo MGM miuziklus kartu su mo�iute. Vėliau prisimindavo tuos sekmadienius�� ry�kesnių spalvų ir tikresnius nei realus gyvenimas. Kai matydavau Lar� ir mo�iut� �iūrin�ias tuos senus filmus, imdavau svarstyti: gal niekas nepasikeitė? Man atrodydavo, kad �okis tebėra u�vald�s visas jos svajones.

��Kada nors a� vis tiek su�oksiu tango Buenos Airėse,�� pasakė Lara, sėdėdama ant mo�iutės krėslo ranktūrio, viena ranka lengvai apkabinusi gle�nus senutės pe�ius; neatplė�damos akių nuo ekrano, abi spoksojo į D�in� Kelį.�� Tenai galima imti �okio pamokas. Turiu omeny BA. Buenos Aires. Skai�iau internete.�� Ji nusijuokė ir �vilgtelėjo į mane.�� Tai paskutinė MGM miuziklų gerbėjos svajonė,�� kalbėjo.�� Su�okti tango su savo vyru kokiame nors ma�ame tango klube Argentinoje, kur liejasi muzika, prakaitas ir kryk�tauja �monės, kur spalvos gerokai ry�kesnės nei realiame gyvenime.

Pernelyg dideli u�mojai, pamaniau sau. Kai pradėjome draugauti, avėjau �okiams skirtus batus, bet dabar Lara gerokai privargdavo, kol priversdavo mane �okti�� net per vestuves.

Kai Lara nuėjo u�sakyti mo�iutei vakarienės, �i pamojo man prieiti ar�iau. Pamaniau, kad nori k� nors pasakyti apie D�ord�� Ger�vin� ar D�in� Kelį. Bet ji tik su�nyp�tė man į ausį.

��Nedrįsk susenti,�� įsakė grie�tai.

Savigynos treniruotėje mano tėvai vilkėjo vienoda apranga. Tai buvo tvarkinga a�tunt� de�imtį įpusėjusių senukų porelė su Adidas sportiniais kostiumais, jos�� raudonos, o jo�� juodos spalvos, �vilgan�iais lyg i� reklaminio �urnalo. Kartu su beveik tuzinu kitų pensininkų, daugiausiai moterų, jie, apsimestinio pyk�io surauktais veidais, strikinėjo po sporto sal�, klausydami trenerio nurodymų.

���unys nemoka kung fu,�� ai�kino jiems instruktorius.�� Nei karatė, nei tekvondo. Bet kiekvienas �uo moka apsiginti.

U�siėmimo dalyviai geranori�kai �ypsojosi. Jų avalynė buvo tokia pat balta kaip ir jų plaukai. Atrodė naujutėlė, lyg tiesiai i� dė�utės. Tarytum niekada neavėta. Instruktorius sugniau�ė kum��ius ir sukando dantis.

��K� jis sako, mieloji?�� mano mamos paklausė ka�kuri gana sena moteris.

��Jis sako, kad �unys nemoka kung fu, mieloji,�� paai�kino jai mama ir patenkinta nusi�ypsojo man. Ji d�iaugėsi, kad atėjau. Mes retai matydavomės. Per daug būdavau u�siėm�s.

��Kai kalbame apie me�kos apkabinim� i� priekio,�� toliau pasakojo instruktorius ir pamojo mano tėvui prieiti,�� turime galvoje apkabinim� per rankas ir liemenį.�� Ir jis apkabino mano tėv� taip, kaip a� niekada gyvenime nebuvau jo apkabin�s. Mama turbūt irgi nebuvo.

��Pirmiausia keliu spirkite savo oponentui į sėklides,�� mokė instruktorius.

��Kas tai yra?�� paklausė ta pati senyva moteris.

��Kiau�iai, brangute,�� paai�kino mano mama.�� Spirk savo oponentui į kiau�ius.

Mano tėvas �valiai pakėlė koj� kelis colius nuo grindų ir suvaidino spiri�s instruktoriui į sėklides.

��Tada,�� toliau kalbėjo instruktorius,�� vidine pėdos dalimi stipriai perbraukite jam per blauzdikaulį nuo kelio iki kulk�nies.

Mano tėvas lėtai imitavo pasikėsinim�.

��Paskui stipriai u�minkite jam ant kojos,�� mokė instruktorius, o mano tėvas, kaip visada ie�kodamas pigaus populiarumo, apsimetė stipriai min�s kulnimi instruktoriui ant kojos.

Visi pensininkai linksmai suklegėjo. Ka�kas tyliai paplojo. Mama �vytėjo i� d�iaugsmo ir pasidid�iavimo. Tėvas atrodė patenkintas savimi.

��Jeigu u�puolikas dar nesusivokė,�� t�sė instruktorius, lengvai krestelėj�s galv�,�� i� visų jėgų kakta kirskite jam į tarpuakį. Tada jau tikrai�� labanakt, Viena. O dabar pakartokime tai poromis.

Sėdėjau ant suolo ir stebėjau savo tėvus ir jų draugus, �avėjausi jų dr�sa ir gyvybingumu, bet labiausiai mane priblo�kė �irdį gniau�iantis naivumas ir tikėjimas pasauliu.

Kodėl jie mano, kad puls tik vienas prie� vien�?

Po u�siėmimo tėvai priėjo prie man�s. Mama mane pabu�iavo ir ėmė garsiai aik�ioti, sklaidydama naujausias mano vaikų nuotraukas, kurias padariau vos grį��s i� ligoninės. Sakė negalinti patikėti, kad Rufas �itaip u�augo ir tapo patrauklus jaunuolis, o Rubė, ta ma�oji Rubė�� jau visa panelė.

Mama labai nud�iugo i�girdusi, kad artimiausi� sekmadienį kvie�iame juos pietų. Bet tėvas mane kiaurai permatė. Mano tėvas, pensijon i�ėj�s policininkas, matė mane kiaurai. Palaukė, kol mama nueis persirengti, ir tarė:

��Tai vis dar nedirbi, ar ne?

Kartais man sugesdavo nuotaika.

Tai buvo ne tiek nuotaikos svyravimai�� �irdies chirurgas buvo įspėj�s to laukti,�� kiek suvokimo pakitimai. Staiga visk� supratau. Koks trapus pasaulis. Ypa� a� pats.

Ir mūsų vandens katilas. Girdėjau, kaip jis it pa�ėl�s burbuliuoja vonioje. Turbūt reikės kviesti santechnik�, pagalvojau ir tyliai pratisai atsidusau. Paskui susim�s�iau, kada mano gyvenimas susitraukė iki buitinių rūpes�ių lygio.

��Ar nenorėtum pasikalbėti?�� paklausė Lara, apkabindama mane.

Bet a� nei�maniau, nei nuo ko pradėti, nei kur pabaigti, ir apskritai, k� jai pasakyti.

��A� dar neisiu gulti,�� pasakiau jai, ir ji atitraukė rank�, linktelėjo ir netrukus i�girdau �lepsin�i� po mūsų miegam�jį. Po kiek laiko girdėjau tik naktinį �aldytuvo burzgim� ir grėsming� netvarkingo vandens katilo �nyp�tim� bei kliuksėjim�.

Kai Rufas grį�o namo, jau buvau i�tu�tin�s pus� butelio raudonojo vyno. Rufas atrodė negra�iai. Nuo jo trenkė alumi. Tarsi katė būtų atvilkusi į namus kokį prismirdusį daikt�. Sūnus �vilgtelėjo į alkotesterį, gulintį ant kavos staliuko.

��Dėl to gali nesijaudinti,�� nuraminau staiga suvok�s, kad tai tik juokingai kvailas plastikinis prietaisėlis.�� Manau, �įvakar galim apsieiti ir be jo.

��A� nieko prie�,�� atsakė jis ir pasilenkė�� visas toks gremėzdi�kas�� jo paimti. Pasi�iūrėjo į blizgantį pilk� prietais� savo rankoje. Paskui pakėlė į mane akis ir parei�kė:

��A� negėriau.

A� �ypsojausi.

��Supratau,�� tariau jam. Tai buvo tokia akis draskanti netiesa, kad net ėmiau �avėtis jo akiplė�i�kumu.�� Pasistenk kit�syk nuryti nors gurk�nelį.

Staiga jis u�siplieskė įsi�eid�s, jo įnir�is pratrūko taip lengvai, kaip būdinga tik paaugliams.

��Tu netiki nė vienu mano �od�iu, ar ne?

��Nuleisk bals�,�� papra�iau.�� Mama su sese miega.

��Nė vienu mano �od�iu,�� pakartojo jis ir linktelėjo į alkotesterį.�� Nė vienu sumautu mano �odeliu.

Atsidusau.

��Betgi, Rufai, a� puikiausiai u�uod�iu,�� atkirtau jam. Dabar jau a� kraipiau galv� i� nuostabos, kad jis drįsta stovėti prie�ais mane visas dvokiantis alumi ir meluoti į akis.

��A� nieko negėriau,�� teisinosi jis.�� Mane apipylė. Mane apliejo alumi, tėti.

Jis man�s nesuprato.

��K� tau padarė? K� �ia paistai? Kas tave apipylė?

��Nesvarbu,�� atsakė, nors ma�iau, kad jam tai nepaprastai svarbu.

�iūrėjau į savo sūnų, �it� didelį nerangų siaubūn�, i�stypėlį pra�alaitį, ir mintyse tro�kau vėl regėti savo ma��jį suveltagalvį, koks buvo kadaise, kurį galėdavau apkabinti ir kuris galėdavo apkabinti mane, kuris nesitraukdavo nuo man�s atbulas.

��Kas mums pasidarė, Rufai? Juk buvome draugai, tiesa? Pameni, kai buvai ma�as, mudu eidavome į park� pasivaik��ioti? �iūrėdavom futbolo var�ybas. Sykį va�iavome į Legolend�. Ar prisimeni Legolend�?

��Legolend�? O taip, vis� keli� mane baisiai pykino. Lupau o�ius iki pat Vindzoro.

��Bet kai nuva�iavom, tau ten labai patiko. Prisimeni? Mes �variai tave nuprausėme. O kas dabar atsitiko?

Jis prunk�telėjo ir nudūrė akis į �alį.

��Na, kaip matai, a� u�augau.

Ar tikrai? Ar tik dėl to, kad u�augai? Nejaugi? Metams bėgant atsirado ply�ys tarp tėvo ir sūnaus? Argi tai natūralu? Negalėjau tuo patikėti. Man atrodė, kad ka�k� padariau ne taip, pasukau ne į t� pus�, todėl ir praradau jį.

��Nėra paprasta, kai tavo tėvas policininkas,�� tarė jis.�� Visi tave pa�įsta. Ir lygina su tėvu. Visada matuoja tėvo masteliu. Esi tik savo tėvo sūnus ir niekas daugiau. Kitokio tav�s ir nemato.�� Jis kar�iai �yptelėjo.�� Gyveni savo tėvo �lovės �e�ėlyje.

Papur�iau galv�.

��A� nesu toks garsus. Garsūs yra Bilas Geitsas ir Bradas Pitas, dar Dalai Lama... Turėtum d�iaugtis, kad tavo tėvas�� ne Dalai Lama. A� tikrai nesu garsus.

��Oi, kurgi ne,�� paprie�taravo jis.�� Pas mus �ia esi dar ir koks garsus. Visi tave puikiausiai pa�įsta. Ar bent jau pa�inojo, kol nesusirgai. Tu esi garsus ir visiems mūsų mikroaplinkoje �inomas.

��Esi nepaprastai mielas.�� Įsipyliau didel� taur� raudonvynio. Staiga jo veide i�vydau susirūpinim�.

��Kas yra?�� paklausė jis.

��Nieko,�� atsakiau.�� Sumautas vakaras. Tikriausiai nuo vaistų. Nuo jų man staigiai kei�iasi nuotaika. Nesijaudink, tiesiog �lyk�tus vakaras, ir tiek. Kaip ir tau. O gal manai, kad sumauti vakarai būna tik tau vienam?

Jis vis dar laikė rankoje alkotesterį. Mostelėjau jam į raudonojo vyno likutį.

��Gal norėtum �lakelio? Daktarai u�draudė gerti, bet man jau nusibodo klausytis jų nurodymų. Ar tau niekada taip nebūna?

Rufas papurtė galv�.

��A� negeriu, tėti. �ia ne mano sritis.

Jis padėjo ant stalo alkotesterį. Ilgai �iūrėjau į sūnų.

��Tai kur tuomet tu bastaisi?�� paklausiau.

Ir jis man papasakojo.

Kai baigė, nerangiai apkabinau jį ir jis man atsakė tuo pa�iu, apkabin�s nedr�siai spustelėjo. Paskui palikau jį virtuvėje besirausiantį po spinteles, ie�kantį ko nors u�k�sti ir besibaladojantį.

Miegamajame visos �viesos buvo u�gesintos, bet �mona dar nemiegojo, laukė man�s.

Pabudau gerokai prie� au�tant.

�ia ne a�. A� visada miegu kaip kūdikis. Na, ne kaip tikras kūdikis�� tas, kuris atsikelia apsisisioj�s ir bliauna kas dvi valandas, bet kaip tas mitinis kūdikis, giliai pu�iantis į ūs� iki pat pusry�ių, nepaisydamas jokios �viesos. Juolab po gero sekso. Bet ne �i�nakt. �i�nakt to nebuvo. Ir nebebus. A� supratau, kad niekada daugiau to nebebus.

Pagulėjau kurį laik� atmerktomis akimis, i�d�iūvusia po vakaryk��io raudonvynio gerkle, klausydamasis Laros alsavimo, o paskui suprat�s, kad nebeu�migsiu, tyliai nulipau laiptais į apa�i�.

Palink�s prie �monos ne�iojamojo kompiuterio, stovin�io virtuvėje ant stalo, vienintelei �viesai sklindant i� kompiuterio ekrano, prisijungiau prie savo brolių ir seserų. Prie tų, kurie neseniai dar sve�iavosi mirties laukimo salėje, o paskui, prie� pat lėktuvui pakylant, jų reisas buvo at�auktas. Dievas į mano lau�� mestelėjo dar vien� pliausk�, ra�ė vienas vyras.

Vyrai ir moterys, suaug� ir vaikai i� įvairiausių pasaulio kampelių. Blausioje �viesoje pasilenk�s prie kompiuterio ekrano supratau, kad mus visus jungia tai, jog esame i�gelbėti ir lik� gyvi vien dėl nesuvokiamai didelio kelių nepa�įstamų �monių gerumo. Mus jungė ir dar kai kas. Mes ne tik buvome i�gelbėti. Mus pakeitė. Oi, kaip stipriai pakeitė.

Visais įmanomais, kokius tik galima įsivaizduoti, būdais. Ir neįmanomais, kurių nė neįstengtumei suvokti.

��A� Franken�teinas,�� �aukė po operacijos atsibud�s Luisas Va�kanskis, kuriam 1967-ųjų gruodį Keiptaune, Pietų Afrikoje, buvo pirm� kart� pasaulyje persodinta �mogaus �irdis.�� A� esu Franken�teinas.

��Ne Franken�teinas, o angelas,�� at�ovė jam seselė.

I�jungiau kompiuterį. Kai u�lipau į vir�ų ir ruo�iausi vėl gultis, pasaulis tebeskendėjo visi�koje tamsoje. Mano �eima miegojo. Einant pro vonios kambarį man i� siaubo net �irdis nusirito į kulnis, kai veidrodyje pama�iau jį�� plaukai nenukirpti, susivėl�, akys paklaikusiai dega, ap�ėlusiam veide nė gramo riebalų, oda visa sudribusi. Vidurnaktį i�vydus tokį veid� galima ir kojas u�versti.

Prabėgo net kelios sekundės, kol suvokiau, kad spoksau į save.

Septintas skyrius

Dtovėjau miegamajame prie�ais veidrodį atsegtais mar�kiniais ir vėl ap�iūrinėjau savo rand� ant krūtinės. Ilgas, platus raudonas pjūvis, tarsi ka�kas būtų norėj�s perskrosti mane pusiau nuo gerklės iki apa�ios. Pir�tai lėtai judėjo randu ir a� neju�ia prisiminiau, kaip liesdavau savo �monos rand� ant pilvo po mūsų sūnaus gimimo. Likimas pa�ymėjo ir mane, lygiai kaip ir j�, tarsi duodamas �enkl�, kad vienas gyvenimas pasibaigė ir dabar prasideda kitas. Ėmiau segiotis mar�kinius, kai tarpduryje pasirodė Lara.

��Taksi jau �ia?�� paklausiau.

��Va�iuosime ne taksi,�� atsakė ji ir paslaptingai nusi�ypsojo.

Koridoriuje, atremti į sien�, mūsų laukė du dvira�iai. Plentinis ro�inis Rubės dviratis, aplip�s dar nenud�iūvusiu purvu, ir didelis juodas Rufo Saracen Dirtrax, trejų metų, bet visas �vytintis, lyg k� tik i� parduotuvės. Kartais padovanoji vaikui dovan�, o jis i�auga jos nė nespėj�s i�pakuoti.

Dėbtelėjau į dvira�ius, paskui į �mon�.

��Eik sau, turbūt i� man�s ty�iojiesi,�� tariau.

��Tau tik į naud�,�� pasakė ji ir spustelėjo man rank� vir� alkūnės.�� Be to, esi jau pasireng�s.�� Mirktelėjo.�� Juk supranti, k� turiu omeny, ar ne, di�ki?

��Jeigu galiu... dar nerei�kia, kad galiu ir...

���iupk ro�inį, jį lengviau minti,�� patarė ji.

��Kad ne�inau,�� ėmiau abejoti stebėdamas, kaip Lara pro priekines namų duris i�sivaro didelį juod� dviratį. Kraipydamas galv� paėmiau u� vairo ro�inį ir nusekiau paskui. Ji ne�ėsi du �almus. Vien� u�dėjo man ant galvos ir pradėjo segti dir�elį.

��Viskas bus gerai,�� patikino.

Diena buvo �ilta ir giedra, rodėsi, visas miestas sk�sta saulės �viesoje. Vienas paskui kit� i�va�iavome i� Rakta�olių kalvos ir patraukėme pro did�iulius nuosavus namus �v. Jono mi�ke. Tiksliau, Lara va�iavo, o a� svirdinėjau i� �ono į �on�. Retkar�iais ji atsigr�davo pasi�iūrėti, kaip man sekasi. O man sekėsi blogai. A� labai bijojau. Bijojau numirti. Bijojau, kad reikės su visais atsisveikinti. Bijojau nukristi nuo dvira�io.

Kai priva�iavome Regento park�, nulipau nuo dvira�io ir ėmiau jį varytis. Lara taip pat nu�oko nuo dvira�io ir ėjo greta man�s, o a� būg�tavau, kad ji gali i�girsti mano alsavim��� trumpus, skubius įkvėpimus ir i�kvėpimus, kurie daugiau bylojo apie u�slėpt� panik� nei apie fizinį nuovargį. Kaip galėdamas stengiausi sutvardyti savo kvėpavim�. Kai ji palietė man rank�, i�sigand�s net pa�okau.

��D�ord�ai?

��K�?

Ji pakėlė smakr� ir nusi�ypsojo.

��Juk nuostabu, tiesa? �itas parkas. Ir �itie mieli namukai.

Ji �velgė į Regento park� juosian�ius Ne�o architektūros statinius, pana�ius į baltų kalnų virtin� Rojuje, kurių fone skrajoja angeliukai. A� suniurnėjau. Tas niurnėjimas turėjo reik�ti: Taip, i� tiesų �ia nuostabu, ta�iau galvoje sukosi visai kitos mintys.

��Kodėl tu subadei mano cigaretes?�� paklausiau.

��Todėl, kad myliu tave,�� atsakė Lara.�� Gal sustokim ir nupirkim tau por� pakelių? Kad ir toliau galėtum save pama�u �udyti?

��Nereikia, tu teisi,�� sutikau ir toliau stūmiau savo dukters dviratį per Regento park�.

��Nieko blogo tau neatsitiks,�� ramino mane Lara. Mudu stovėjome ir �iūrėjome vienas į kit�.�� Nes a� neleisiu.�� Ji įrėmė į mane a�trų �vilgsnį.�� Prisiekiu, supratai?

Nė pats nepajutau, kaip u�lipau ant ro�inio dvira�io. Bet dabar mano lygsvaros pojūtis ar tiksliau�� pasitikėjimo, o gal viskas kartu, buvo sugriauti. U�kėliau u�pakalį ant ma�os rausvos dvira�io sėdynės ir tuojau pat nuo jos nuslydau. Dviratis pakrypo ant �ono ir a� skubiai atsirėmiau koja į �em�, kad nepargriū�iau, bet į pedal� smarkiai susimu�iau blauzd�.

��Negaliu...

Ji suėmė delnais man veid�. Akys kar�tligi�kai blizgėjo. Nepratarė nė �od�io. Giliai įkvėpiau oro, nurijau skausm� ir vėl u�sėdau ant dvira�io, bet dabar Lara prilaikė jį u� vairo ir sėdynės tarsi kokį �uoliui besiruo�iantį er�il�. Pradėjau minti, o ji ir toliau laikė u� vairo ir sėdynės ir nepaleido.

I� prad�ių dviratis po manimi nepatikimai sverdinėjo, jau�iau, kad Larai reikia daug jėgos mane nulaikyti, bet paskui pasidarė lengviau ir a� vėl pajutau sugrį�tant lygs var�, o vėliau buvo dar lengviau, nes jau�iausi saugus, su ja man buvo ramu. Atrodė, kad su savo sūnumi ir dukra va�inėjuosi po park� ir prisimenu t� dien�, kai nuėmiau nuo jų dvira�ių pagalbinius ratukus. Va�iavome negreitai. Judėjome sraigės tempu, todėl Larai nebuvo sunku su manim suspėti. Bet staiga ji ėmė bėgti �alia ristele, nepaleisdama i� rankų mano dvira�io.

��A� laikau tave!�� su�uko, o a� t� pa�i� akimirk� patikėjau stebuklinga �io dvira�io galia ir mano kojos ėmė stipriai minti pedalus, energingai atsiplė�iau nuo Laros ir nulėkiau tolyn taip gracingai ir lengvai, lyg t� lengvum� bū�iau i� ka�ko pasiskolin�s.

Ėmiau juoktis. Atrodė, kad taip juokiuosi pirm� kart� gyvenime�� i� visos �irdies, neslėpdamas jokių blogų min�ių. Jau seniai taip nebuvo. Atsiplė�iau ir nukūriau�� lėkiau vis grei�iau ir grei�iau, o vėjas pūtė į veid�. I�va�iavau i� parko ir pasukau į piev�, paskui į Albanio gatv�, galų gale i��okau prie� pat automobilio, kuriame klegėjo jaunimėlis, o pro atlapotus langus ply�avo muzika, nosį. Ma�ina staigiai suktelėjo į �on� ir vos neu�lėkė ant man�s. Pro langus su�iuro pikti veidai. Ka�kuris i� vaikinų sviedė į mane popierinį kavos puodelį, bet nepataikė. A� juokiausi it i�protėj�s.

��Gera muzika!�� surikau jiems pavymui, tada paleidau vair�, rankos nusviro prie �onų, ir lėkiau laimingas kaip dvylikametis pasiuntinukas, �e�tadienį u�baig�s savo darbus. Paskui i�girdau ka�k� piktai �ūktelint, nes pramoviau pro raudon�, nėriau skersai stebuklingai tu��ios Merilbouno gatvės ir atsidūriau Vest Ende. Sulenkiau rankas per alkūnes, smarkiai truktelėjau dviratį į save ir pakėliau jį ant u�pakalinio rato. Man u� nugaros ka�kas tyliai �aukė. Vos supratau, k�.

��A� laikau tave!�� rėkė tas balsas.

��Hmmm,�� numykė mano kardiologas ponas Karvelis, skaitinėdamas patologijos rezultatus, lyg i� puikiausių vynų s�ra�o rinktųsi, k� �ia u�sisakius prie keptos anties.�� Man patiktų ciklosporinas su prednizolonu, bet norė�iau pridėti ir azatioprin�.

��Ir vėl tie prakeikti vaistai,�� nei�tvėrė Lara, sėdėdama prie�ais tu��i� �irdies specialisto darbo stal�.�� Jų vis daugėja. Ar nebus kokio neigiamo �alutinio poveikio?

Mano �mona nė kiek nesibaimino jam prie�taraudama. Pro pusmėnulinių skaitymui skirtų akinių vir�ų daktaras įrėmė į j� �alt� kaip ledas �vilgsnį.

��Ties� pasakius,�� prabilo jis ir atsistojo,�� neigiamas �ių vaistų�� �itų imunodepresantų kokteilio�� �alutinis poveikis yra tas, kad jie padeda palaikyti jūsų vyro gyvyb�.

A� irgi atsistojau ir atsisegiojau mar�kinius, o mano mintys klaid�iojo ne�inia kur. Jos nuklydo į Harlio gatv� ir mano ausis pasiekė duslus juodųjų taksi dyzelinių variklių gausmas. Paskui�� į �ali�sias Regento parko platybes. Net kvap� u�ėmė, kai ant krūtinės pajutau �altus daktaro pir�tus.

��Ger� �irdel� mes jums įsodinom,�� tarė jis, ap�iūrinėdamas mano rand�.�� Stipri�. Sveik�. Jaun�. Jaunuolio �irdį.

Jis prisėdo ant stalo kra�to ir įdėmiai pa�velgė į mane.

��Norė�iau jiems padėkoti,�� tariau.�� Donoro artimiesiems. Internete skai�iau daugyb� istorijų. �monės susira�inėja su savo donorų �eimomis. Kartais tai t�siasi vis� gyvenim�. Kiti netgi susipa�įsta ir susitinka.

��Tikrai taip,�� patvirtino ponas Karvelis.�� Beje, tai stiprūs emociniai i�gyvenimai. Padovanoji �mogui gyvyb�. Jis t� dovan� priima. O tu �inai, kad mir�s tavo mylimas, artimas �mogus ka�kam suteikė galimyb� gyventi.�� Plonais ilgais pir�tais jis nubraukė nuo tu��io stalo nematom� dulkel�.�� Bet jūsų donoro �eima reikalavo anonimi�kumo. Taip irgi kartais atsitinka. Tad tiesiog priimkite dovan�, kuri� gavote.

��A� noriu atsidėkoti,�� neatly�au.

��Be abejo,�� sutiko daktaras.�� Juk tai natūralu. Ta�iau donoro �eima turi teis� į anonimi�kum�. Galiu pasakyti tik tiek, kad jūsų donoras buvo devyniolikos metų jaunuolis, kurio gyvybė u�geso vienoje Londono ligoninėje. Jis buvo u�registruotas kaip organų donoras, ir dar galiu jums pasakyti, kad paaukojo savo plau�ius, kas�, plon�jį �arnyn�, krauj�, audinius ir kaulų �iulpus.

Man kilo klausimas: kodėl �mogus su sveika �irdimi staiga ėmė ir numirė?

�ia pat buvo ir atsakymas: nelaimingas atsitikimas.

��Kartais jau�iuosi keistai,�� pasakiau daktarui.

��Tarsi būtumėt kitas �mogus?�� �yptelėjo Karveris.

Linktelėjau.

��Tarytum... tiesiog ne�inau... tarytum gyven�iau svetim� gyvenim�.

��Natūralus pokytis,�� ėmė ai�kinti ponas Karveris.�� Poky�ių ir reikėjo tikėtis. Dauguma pacientų ken�ia dėl nuotaikos svyravimų, nes po operacijos jiems duodama didelė dozė steroidų. Po �ių maksimalių i�gyvenimų pasikei�ia bema� visi. Nutukėliai pradeda bėgioti maratonus. Nepaliaujami rūkaliai u�simano kopti į Everest�.�� Jis apdovanojo mane ypatinga Harlio gatvės gyventojų �ypsena. Ramia, įtikinama, i�mintinga, verta 450 svarų u� valand�.�� Kiekvienas �mogus, atsidūr�s taip arti mirties, paskui smarkiai pasikei�ia.

��Negana to,�� t�siau a�,�� skai�iau apie vien� moterį, kuriai nuolat svaigo galva, o po transplantacijos ji tapo u�kietėjusia alpiniste. O viena ma�a mergaitė naktimis pradėjo sapnuoti ko�marus, nes jai buvo įsodinta nu�udyto vaiko �irdis. Dar viena moteris metė bulvarinius skaitalus ir kibo į Dostojevskį ir D�ein� Ostin. O...

Karveris i�kėlė rank�.

��Jūs kalbate apie l�stelinės atminties rei�kinį,�� sald�iu lyg medus ir profesionaliai ramiu balsu nutraukė mane.�� Transplantų recipientai kartais perima ir savo donorų charakterio savybes.

��Internete pilna tokių atvejų,�� pritariau.

��Internete pilna ir tokių atvejų, kur ateiviai grobia ir luo�ina �emės gyventojus,�� �yptelėjo jis.�� Medicinos ir mokslo pasaulyje �inomas tik vienas nepaai�kinamas atvejis�� penkiolikmetės mergaitės i� Australijos, kuriai buvo persodintos kepenys.

��Ir kas jai atsitiko?�� pasidomėjo Lara.

Karveris dėbtelėjo į j� ir sugrį�o į savo viet� u� stalo. Paskui nusuko akis į �alį.

��Pasikeitė jos kraujo grupė,�� pasakė, ir kurį laik� mes visi nepratarėme nė �od�io. Paskui gydytojas caktelėjo lie�uviu.

��Klausykit, kai kurie �monės iki mirties gyvena su transplantų. Jiems būna labai sunku priimti gaut� dovan�. O kiti prisitaiko. Grį�ta į sen�, normalų gyvenim�. Arba visk� pradeda i� naujo. Nuo�ird�iai jums patariu: padėkokit likimui ir labai pasistenkit kuo grei�iau pasveikti.�� Ant tu��io stalo jo pla�takos atrodė kaip du did�iuliai balti vorai.�� Jūs gavote tai, apie k� �monės svajoja jau kelet� �imtme�ių. Galimyb� pradėti gyvenim� i� naujo.

Pama�iau, kad jis man pavydi. A� jį su�avėjau. Jis ai�kiai norėjo paklausti, kaip jau�iasi �mogus, gav�s prog� pradėti gyvenim� i� naujo. Ta�iau a� jau nebesiklausiau, k� jis kalba. Mano mintys skriejo tolyn�� tolyn į �i� nuostabi� dien�.

O kai sugrį�au į kasdienyb�, kai vėl sėdau ant dvira�io, myniau pedalus taip, tarsi �is nuostabus rytas būtų mano nuosavybė, lėkiau taip, kad net vėjas �vilpė pro ausis ir saulė spigino į akis, myniau lyg i�protėj�s pami�ėlis, iki kaulų smegenų įsitikin�s, kad niekada nereikės mirti.

Dievas u�metė dar vien� pliausk� ant mano lau�o. Kuo grei�iau myniau pedalus, tuo kar��iau, man atrodė, jis degė.

Tikėjausi i�vysti ka�k� pana�aus į naktinį klub�. Ne�inau�� su staliukais ir ma�ais �viestuvėliais, padavėjomis su kokteiline apranga. Gal dar �okių sal�. Bet �ia buvo papras�iausias Ist Endo baras, viskas aplinkui parudav� nuo įsisenėjusio nikotino ir i�laistyto alaus, su nedidele scena, kurios vidury riogsojo striptizo stulpas, skirtas tre�iadienio ir �e�tadienio pasirodymams, kai scena būdavo u�leid�iam� striptizo �okėjoms, o ne komikų vaidinimams.

�iandien vyko atviro mikrofono vakaras, todėl baras buvo sausakim�as. Mane tai nustebino. Norin�iųjų s�ra�e nema�iau nė vienos garsios pavardės. Kiek supratau, neu�sira�ė nė vienas bent sykį pasirod�s per televizij�, o �iais laikais pakliūti į televizij� gali kiekvienas mulkis.

Salėje knib�dėjo jaunuolių ir merginų su alaus buteliais rankose, pla�iai besi�ypsan�ių, �ūkaliojan�ių ir pusiau apgirtusių. Jie visi stovėjo atsisuk� į scen� ir stebėjo savanorių nukry�iuotųjų parad�.

Nuo scenos kra�to į dalyvius klastingai �vairakiavo konferansjė. Tamsiaodis jaunuolis i� Artimųjų Rytų, vilkintis baltais medvilniniais mar�kinėliais su u�ra�u ant priekio: �Nebijok�� a� ne sikhas�, o ant nugaros: �Nepanikuok�� a� ne musulmonas.� Kai publika per daug įsiaudrindavo, jis i�jungdavo mikrofon� ir įleisdavo nauj� kalbėtoj�.

Ant scenos stovėjo apvalainas dru�kis su �vytin�ia eilute. Jis �ypsojosi ir prakaitavo.

��Velni�kai neken�iu Londono,�� porino jis dainingu dzordi dialektu.�� Pasiuti�kai neken�iu, tikrai. Jūs, Londono kokniai2, esate baisiai nemandagūs. Paskambini 999, o tau operatorė rė�ia į ausį: �Varyk, kas gero, kek�iuk.�

Ka�kas paleido jam į galv� kebab�.

Konferansjė i�jungė mikrofon�, ir dru�kis gėdingai pasitraukė nuo scenos, vis dar �ypsodamasis ir prakaituodamas, su pomidorų ir salotų grie�inėliais ant �vilgan�ių �varko atlapų.

Staiga mano �irdis nusirito į kulnis, nes ant scenos u�lipo Rufas. Jo �ypsena buvo tokia �alta, koki� buvau mat�s tik kai pirm� kart� nuved�iau į nauj� mokykl� ir kai sykį į savo am�iaus pyplio gimtadienį atėjo paskutinis ir labai stengėsi sutramdyti a�aras. �ypsena su i�g�s�io prieskoniu.

Ėmiau ploti, bet buvau vienintelis, pasitik�s jį aplodismentais. Pasigirdo keletas sarkasti�kų �ūksnių�� kiek mūsų pasaulyje sarkazmo, i� kur jis ir atsiranda?�� ir vos keli pusiau nuo�irdūs paskatinimai. Pajutau, kaip �alia man�s įsitempė Rufo motina. Suėmiau jos rank� ir tvirtai suspaud�iau.

���iais laikais norima, kad viskas būtų patogu, viskas eitųsi kaip i� pypkės,�� prabilo Rufas. Jo balsas skambėjo per garsiai, jis stovėjo per arti mikrofono. Per nedidelį bar� nuvilnijo pritarimo �ūksniai. Ka�kas triuk�mingai nusijuokė, nors tas juokas galėjo būti ir nesusij�s su Rufo kalba, o gal tik man pasirodė ironi�kas. Na, �tai ir vėl�� tas niek�i�kas noras visk� suma�inti iki minimumo, sugr��inti į įprastines vė�es. Mano sūnus, pagalvojau, tūno savo negailestingame pasauly prisideng�s bejausme �ypsena ir įsivaizduoja, kad to visi�kai pakanka stumti dienas.

��Greitasis numerio rinkimas�� kas �ia per monai?�� toliau kalbėjo Rufas.�� Negi mes tokie u�siėm� ar tokie svarbūs, kad nebeturime laiko surinkti viso numerio?

��Ei, gana jau!�� suriko ka�kas, staiga ir be pagrindo įsiut�s, o i� visų kampų jam pavymui pasigirdo pataikūni�ki, pritariantys balsai.

��Visai nejuokinga!�� suriko dar ka�kas. �ita klaiki minia atrodė pernelyg savimi pasitikinti. Tarsi jie patys dalyvautų perklausoje ir i� paskutiniųjų stengtųsi įtikti. Man norėjosi juos visus i�galabyti.

Ta�iau Rufas �ypsojosi, tarsi jų juokas būtų nepiktas, ir toliau varė savo. Pajutau sūnui begalin� meil�, kai ka�kas jam ant blauzdų �liūk�telėjo bokal� alaus.

Pasipylė dar garsesni �ūksniai, aplink ma�iau tik i�keltas galvas, lyg minia uostų padvisusį or�, tykodama grobio.

��A� turiu įsived�s,�� mik�iojo Rufas,�� turiu įsived�s tik du greito rinkimo numerius�� kar�tosios gerųjų samarie�ių pagalbos linijos ir Domino picos... Jau ir skai�ių pame�iau, kiek sykių teko skambinti kar�t�ja linija, lieti �irdį ir prisipa�inti, kad ketinu pasidaryti sau gal�, bet vis i�girstu malonų lenkaitės bals�: �Ar norėsite ko nors i�gerti, o gal deserto?�

Pasi�iūrėjau į Lar� ir ėmiau juoktis. Jos veidas buvo it kaukė, ji nė sekundės neatplė�ė akių nuo mūsų vaiko.

Rufas nesustodamas toliau varė savo giesm�, kad miniai neliktų laiko u�gauliojimams.

��Prisipa�insiu, nepamenu, kiek kartų paskambinus kar�t�ja linija i�porindavau: �Atleiskite, jūs pamir�ote įdėti vi�tienos gabaliukų...�

Staiga scen� ir mūsų sūnų u�griuvo tikras alaus cunamis. Rufas susigriebė kalb�s į i�jungt� mikrofon�. Man net gerkl� surakino �iūrint į jį ir regint t� jo naivuoli�k� �mylėk mane, �iaurus pasauli� �ypsen�. �alia man�s vyras su alaus buteliu rankoje juokėsi net susiriesdamas, a� pasisukau į jį, bet pajutau, kaip Lara truktelėjo man u� rankos.

��Eime,�� paragino ji, kai Rufas nusliūkino nuo scenos. Mes prasiskynėme keli� pro mini� ir patraukėme u� kulisų, nors �is pavadinimas buvo per skambus įvardyti paprastai, apiply�usiai u�uolaidai u� scenos. Tai buvo siauras koridorius su palei sien� i�rikiuotomis metalinėmis alaus statinėmis, tir�tai apgultas jaunų vyrukų ir keleto susijaudinusių merginų. Jie visi kalbėjo patys su savimi, nervingai repetuodami lemtingus, seniai i�moktus �od�ius.

Ruf� radome kambaryje, savo dyd�iu primenan�iame karst�. Sienos i�pai�ytos grafitu, be langų, be tyro oro.

Nuo prakaito ir baimės tvaiko vos neapsivėmiau. Kai įėjome, jis pakėlė į mus galv�, plaukai �lapi ir sulip� nuo alaus, kuriuo buvo apipiltas. Lara paglostė jam plaukus ir tarė:

��Ak, tu tik pasi�iūrėk į save.

Kai apkabinau, jis neatsitraukė.

��Did�iuojuosi tavimi,�� su�nib�dėjau.

��A�iū, tėti,�� pasakė.

U�simaniau namo. Norėjau, kad visi drauge nuva�iuotume kur nors i�gerti�� jis galėtų pasiimti mineralinio vandens. Tiesiog norėjau, kad visi pabūtume kartu. Nesvarbu kur. Ta�iau tarpduryje mind�ikavo lieknutė mergina su gėlėtais d�insais ir �iūrėjo į Ruf�, tad suvokiau, kad jis, ko gero, �iam vakarui turi kitų planų. Sūnus nesupa�indino mūsų su ta mergina. Vis dėlto padėkojo, kad atėjome, ir a� supratau, jog mūsų buvimas jam buvo labai svarbus, todėl apkabinau taip stipriai, kad net suvaitojo, ir abu nusijuokėme, o jis droviai paplek�nojo man per nugar�.

Paskui mes jį palikome ir i�ėjome. Su Lara nepratarėme nė �od�io tol, kol įsėdome į ma�in� ir ji patikrino, ar gerai u�rakintos durelės.

��Nemanau, kad tau reikėtų skatinti jį tokiam �ingsniui,�� pasakė.

Atsidusau�� negeras atsidūsėjimas, rei�kiantis, kad ji ir vėl sugadino man nuotaik�.

��Et, liaukis,�� tariau.�� Jo metuose tu rengeisi kaip katė ir strikinėjai pagal Endriu Loido Vėberio muzik�.

��Bet man puikiai sekėsi,�� atkirto ji tyliai.�� Kai u�sivilkau katės kostium�, jau turėjau kelerių metų patirtį. �okau, mokiausi, mank�tinausi. Mama ir senelė tampė mane po priva�ias pamokas ir perklausas. Baleto, trepsiuko, d�iazo. Metai i� metų. Du de�imtme�ius dariau �pagat�.�� Dabar atėjo jos eilė dūsauti.�� Ne taip lengva buvo nuspr�sti, kad �okis man taps... Ne�inau. I�leisk mane.

Visas paniur�s va�iavau tamsiomis Ist Endo gatvėmis. Naktiniame danguje tviskėjo Canary Wharf rajono bok�tai. Norėjau, kad ji mane suprastų. Reikėjo, kad suprastų.

��Jam dabar toks am�ius, kai atrodo, jog yra neprilygstamas. Kai galvoje kirba įvairiausių svajonių. Kaip gera �itaip jaustis, Lara.�� Pasi�iūrėjau į j� ir nusi�ypsojau, norėjau, kad ji man pritartų.�� Kaip nuostabu �itaip �velgti į pasaulį. Tikėti ir �inoti, kad jis visas�� tavo.

Ji ėmė juoktis.

��Betgi tai nerealu,�� tarė.�� Pasaulis negali būti tavo. Gyvenime juk taip nėra, ar ne?

��Ne, tikrai taip nėra,�� kar�iai pritariau.�� Netrukus jis ir pats tai supras, tiesa? Ilgai tokiomis mintimis negyvenama. Iki dvide�imties vis manai, kad gali kalnus nuversti, bet vis dar ka�ko lauki. O artėdamas prie keturiasde�imties pradedi suvokti, kad pasaulis gana sėkmingai suksis ir be tav�s. Nes tada jau būni supan�iotas santuokos, mokes�ių u� nam� ir poros vaikų.

��Tikrai, atsipra�au, D�ord�ai. Atsipra�au, kad tave taip supan�iojau.

Papur�iau galv�.

��Kalbu ne apie save.

��Neatrodo.

��Norėjau pasakyti, kad ateina laikas, kai staiga suvoki, jog niekada nebebūsi toks, koks svajojai tapti... Netrukus u�griūva bėdos dėl sveikatos, bet tu rimtai į jas ne�iūri. Paskui jos pasikartoja dar kart� ir tada jau susirūpini. O kiek vėliau�� po de�imties, dvide�imties metų�� ir numir�ti. Kas atsitiko? Kas �ia buvo? A, tai juk pasibaigė tavo gyvenimas, vyruti. �ia buvo mano gyvenimas? Apgailestauju, vyruti,�� jokių kompensacijų, jokių skundų ar pakartotinio �anso.�� Kum��iu padau�iau per automobilio vair�.�� �tai todėl niekad neleisiu, kad kas nors su�lugdytų jo svajones. Nes pats gyvenimas tai netrukus padarys.�� Pajutau nuo mūsų sklindantį alaus dvok�.�� Jis turi siekti savo svajonių,�� parei�kiau. Pa�velgiau į �mon�, o paskui vėl nudūriau akis į lang�.�� K� daugiau jam daryti?

��O jeigu tos svajonės pastūmės jį sta�ia galva nuo skard�io?�� paklausė Lara, bet a� nesistengiau jai atsakyti, o tik sėdėjau įbed�s akis į vos judantį automobilių kam�tį kelyje ir kietai su�iaupiau lūpas.

Jau matėsi mūsų namų, Kenti�o miestelio, �iburiai, kai staiga man ėmė velni�kai diegti operuot� viet�. Pasitikau skausm� kaip sen� draug�. Jis mane atitraukia nuo visų kitų min�ių ir darbų: nuo mūsų nenoro regėti savo vaikų, kryk�taujan�ių ant paties karstyklių vir�aus, nuo rūpes�ių dėl senkan�ių pinigų ir senstan�io kūno, nuo netrukus sugesian�io vandens katilo�� nuo kasdienio gyvenimo samplaikos ir galiausiai suvokimo, kad vis tiek viskam ateina galas.

Sukrutėjau prie�au�riu, kai pro u�uolaidas jau ėmė ver�tis balzgana ryto �viesa, bet dar nespėjus atsibusti pajutau t� keist� jausm�, t� nuostabų nekviest� sukietėjim�.

Sudejavau ir apsiver�iau ant kito �ono savo lovos pusėje, uosdamas Laros plaukus, i�trinktus �ampūnu vakar vakare, nes norėjo kuo skubiau atsikratyti tos baro smarvės, ir prisispaud�iau jai prie �launies, paskui vėl suvaitojau, nes mano oda prisilietė prie jos medvilninės pi�amos, rankos apglėbė jos kūno linkius, dūsavau apimtas to jausmo, to �inojimo, kad patirsiu daugiau malonumo, nei �mogus gali pakelti.

Kokia moteris. Kokia nuostabi �ita moteris.

Ji atsitraukė nuo man�s suirzusi, i�leisdama keist� gars�, ka�kur i� gilumos, pana�ų lyg į pasidygėjim�, lyg į vijim� �alin, bet ai�kiai bylojantį apie nepritarim�.

��Ar tau galvoj vien tik tai?�� i�tarė ji, o prie� nusisukdama dar ir dėbtelėjo į mane.

Tarsi bū�iau svetimas.

Stovėjau kavinėje �Niekada ne vėlu�, laukiau savo u�sakymo ir supratau, kad Lara vis dėlto teisi.

Man buvo sunku galvoti apie k� nors kita. Teisybė. Kai gerai pam�stai, kas �mogui belieka? I� tiesų.

Padavėja stovėjo atsukusi man nugar� ir krap�tinėjosi apie metalinį piltuvėlį, i� kurio paprastai pilamas suplaktas pienas. Kiekvien� kart� nupylusi �lakelį pieno, ji de�ine ranka tvirtai suspausdavo jį ir gerai pakratydavo. Jos ranka, apvyniota baltu rank�luos�iu nuo pla�takos iki alkūnės, įgudusiu ritmu slankiojo piltuvėlio �onu. I� aparato nuvarvėjo vienas vienintelis plakto pieno la�elis.

I� tiesų. Apie k� man daugiau galvoti? K� ji man priminė? �i scena nė i� tolo nepana�i į mums įprast� ruo�iant kav�.

Mergina darbavosi labai lėtai�� kokia i�dykėlė. Jos ranka, apmuturiuota baltu rank�luos�iu, lėtai glostė metalinį piltuvėlį, i� kurio liejosi pienas. Fantasti�kai i�lenktas rie�as.

�iopsojau net i�si�ioj�s, paskui prunk�telėjau ir atsisukau į stovin�ius eilėje u� man�s. Jų veidai buvo nykūs ir nelaimingi. Gal jie nieko nematė, tik a� vienas?

Mergina atsisuko į mane. Ji man ka�k� sakė. Susikaupk, D�ord�ai, tu privalai susikaupti. Ji tokia pavargusi, �ita �avi mergina,�� pilnas miestas tokių gra�uolių,�� gal i� Balkanų, i� Baltijos �alių, o gal i� Bilrikės. Stovi rankom įsisprendusi į klubus. Laukia mano u�sakymo.

��Kas?�� i�lemenau.

Ji vos susilaikė nesudejavusi. Po tamsiai mėlynais uniforminiais kavinės mar�kinėliais sunkiai kilnojosi krūtinė.

��Klausiu, kaip norėsite?

Prasi�iojau. Vėl u�si�iaupiau. Jos lūpos krutėjo�� tos meilios lūpos i� Balkanų, nuo Baltijos, o gal i� Bilrikės. Negalėjau patikėti tuo, k� i�girdau.

��Kokios norėsite�� kar�tos ir sald�ios? Dedu galv�, kad jums patinka kar�ta ir saldi, tiesa, nedorėli? Ir stipri. Labai labai stipri. Ar jums tokia patinka? Ar patinka, �avusis i�krypėli? Su daug putų�� jums turbūt labai patinka, kai putos varva per visus galus, tiesa?

Pala pala. Ar ji taip pasakė? O gal man tik pasivaideno?

U� man�s stovintis vyras nekantriai su�iug�deno Evening Standard3 laikra�tį.

Į mane spoksojo pora mėlynų pavargusių akių.

��Klausiu, ar norėsite, kad u�ber�iau ant vir�aus �okolado?

Linktelėjau.

��Malonėkit.

Ir tada koja u� kojos i�klibik��iavau i� kavinės į gatv�, degan�iais skruostais, apimtas aistros ir gėdos, pieno puta ir �okoladu i�tepliotais pir�tais.

A�tuntas skyrius

Apie de�imt mūsi�kių sėdėjome ratu, i�nuomotame kambaryje vir� gėlių parduotuvės. Patalpa mums buvo skirta dviem valandom, tarp pilvo �okio pradedan�iųjų ir anoniminių narkomanų susirinkimų. Mums tai atsiėjo kiekvienam po de�imt svarų. Gana padori kaina. Rinkosi vien vyrai, skirtingo am�iaus ir skirtingų rasių. Ta�iau po mar�kiniais visi turėjome po vienod� rand�.

��Pradėkime nuo padėkos u� nauj�jį gyvenim�,�� tarė mūsų vadovas Laris, ir mes susikibome u� rankų ir u�simerkėme.

Ties� pasakius, mane nelabai �avėjo tas susikibimas u� rankų ar mintis, kad reikės atsistoti ir atvirauti prie� svetimus �mones. Ta�iau kardiologas ponas Karveris tvirtino, kad būtų naudinga susipa�inti su �monėmis, i�gyvenusiais pana�ių potyrių, nes tai man padėtų įveikti, kaip jis pavadino, psichologinį stres�, sukelt� transplantacijos. Man patiko Laris. Auk�tas, nuo�irdus vyras plika ir �velnia kaip kūdikio u�pakaliukas galva. Nuo jo dvelkė �iluma ir ramybe. Pamaniau, kodėl gi man tuo nepasid�iaugus.

��Mes dėkojame savo �eimoms u� palaikym�,�� pradėjo Laris, nulenk�s savo did�iul� plik� galv�, lyg kalbėtų mald�.�� Mes dėkojame u� gyvenimo dovan�. Mes dėkojame gydytojams u� jų profesionalum�. Ir dar dėkojame donorams, kurie padėjo mums tai įgyvendinti.

Laris atsimerkė ir keliems i� mūsų pasiūlė pasipasakoti savo gyvenimo istorijas. Juk tos istorijos laimingos. Argi galėtų būti prie�ingai? Buvo keletas vyrų, kuriems teko �velgti mir�iai į akis, kurie jau seniai turėjo trūnyti po velėna, o ne sėdėti Hampstedo Auk�tojoje gatvėje vir� gėlių parduotuvės.

�ių vyrų pasidalytas d�iaugsmas buvo nei�matuojamas ir sunkiai suvokiamas. D�iaugsmas, kupinas nuostabos ir baimės �monių, vis dar negalin�ių patikėti savo sėkme. �io ratelio vyrai kalbėjo apie stebuklus.

��A� daug metų nemylėjau savo kūno,�� stodamasis pradėjo savo pasakojim� akiniuotas mano kaimynas i� de�inės.�� Rūkiau, gėriau, kim�au į skrandį visokį �lam�t�. Mano kūnas buvo ne �ventovė, o atliekų surinkimo konteineris.�� Per sėdin�iųjų rat� nuvilnijo juoko banga.�� Bet dabar a� jau pasireng�s bėgti tre�i�jį maraton�.

Dar palaukė kelias sekundes, kad visi suvir�kintų jo �od�ius, o tada atsisėdo.

��A�iū, D�efai,�� padėkojo Laris. Tada linktelėjo vyrui, sėdin�iam man i� kairės. Auk�tam ir liesam. Jauniausiam i� visų �ioje patalpoje. �is lėtai atsistojo.

��Kai mane i�tiko �irdies smūgis, �mona buvo �e�tam mėnesy,�� virpan�iu balsu prabilo jis ir pasi�iūrėjo į D�ef�.�� A� nerūkiau, beveik negėriau.�� Atgalia ranka nusi�luostė akis. Stojo tyla. Mes ne�iūrėjome į jį.

��Viskas gerai, Polai,�� padr�sino jį Laris.�� Jeigu tau sunku kalbėti...

Polas �niurk�telėjo nosimi, energingai papurtė galv� ir i�sitraukė pinigin�. Atvert�s parodė visiems, kad matytų. Ten buvo nuotrauka�� besi�ypsantis pyplys ant smėlio prie vandens.�� �ia Jasmina,�� tarė jis.�� Kit� savait� jai sukaks treji.�� Palingav�s galv� u�vo�ė pinigin�.�� Ne�inau, k� daugiau jums pasakyti.

Jis atsisėdo. Laris pakilo nuo kėdės ir priėj�s apkabino vyr�. Grį��s į savo viet� pa�velgė į mane, nusi�ypsojo ir padr�sinamai linktelėjo. Taigi, giliai atsikvėpiau ir atsistojau.

��Kartais kiaur� naktį prasėd�iu prie kompiuterio lindėdamas internete,�� pradėjau a� ir susigrūdau rankas į savo naujųjų Diesel d�insų ki�enes.�� Su�inau daug dalykų. Apie tokius �mones kaip mes. Apie tuos, kuriems buvo transplantuoti organai. Internete perskai�iau apie vyr� i� D�ord�ijos, kuriam buvo persodinta savi�ud�io �irdis. Po dvylikos metų jis pasidarė sau gal� lygiai tokiu pa�iu būdu.

Pakėliau rank� ir ėmiau trinti sau kakt�, o tuo metu vyrukas man i� de�inės�� D�efas?�� netikėdamas mano �od�iais prunk�telėjo. Nekreipiau į jį dėmesio ir toliau porinau savo.

��Su�inojau apie moterį, kuri, gavusi vyro �irdį, staiga pradėjo vaik��ioti kaip futbolininkė, įniko gerti alų ir �veisti keptas Kentukio...

D�efas pratrūko garsiai kvatoti. Paskui jis prisidengė ranka burn� ir pasimaivė.

��Atsipra�au,�� tyliai sukikeno.

A� ir toliau nekreipiau į jį dėmesio.

��Netrukus jai ėmė reik�tis visi donoro įpro�iai ir pomėgiai,�� t�siau.�� Kalba eina ne tik apie �irdis. Kai penkiolikmetei mergaitei i� Australijos persodino kepenis, pasikeitė jos kraujo grupė. Tikrai pasikeitė.�� Palingavau galv�.�� De�imtys, �imtai, o gal net tūkstan�iai �monių visame pasaulyje, recipientai kaip ir mes, tvirtina po operacijos pasikeit�. Tikrai pasikeitė. Septynerių metukų mergaitė naktimis pradėjo sapnuoti ko�marus po to, kai jai buvo įsodinta nu�udyto vaiko �irdis. Kita amerikietė, bijojusi auk��io, tapo alpiniste...

D�efas pakėlė rank�.

��Tik nesakykit, kad jos donoras buvo kalnų o�ys,�� tarė jis.

��Bet i� teisybės man nėra jokio reikalo sėdėti naktimis prie kompiuterio ir skaityti apie tokius dalykus,�� t�siau,�� nes a� pats tai gerai �inau. Pats jau�iu. Tai realu, tikra. �ia kalbama ne apie paprastus pasikeitimus. Atrodo, kad tie �monės�� tai yra mes,�� tapome kitais asmenimis.�� Nubraukiau nuo akių u�kritusi� sruog�. Buvau pradėj�s auginti plaukus.�� Kitais �monėmis.�� Ir atsisėdau.

D�efas tariamai nusi�iovavo.

��Jūs kalbate apie molekulinės atminties rei�kinį,�� tarė jis.�� Tai klaidingas įsitikinimas. I� esmės �is rei�kinys turi medicininį pavadinim��� tau�kalai.

Juokas. Pajutau, kaip veid� i�mu�ė raudonis.

Laris i�kėlė į vir�ų abi rankas.

��Na, manau, labai svarbu nepamir�ti, jog �irdis yra viso labo tik siurbliukas,�� �velniai tarė jis, kreipdamasis į visus susirinkusiuosius, bet �iūrėdamas tik į mane. Man jis patiko, ta�iau it papūga kartojo standartin� frazꠗ lygiai t� patį man vis� laik� porino ir mano kardiologas. Bet jeigu pakeiti kardo a�menis, o po kiek laiko ir to kardo ranken�, ar kardas lieka toks pat? Atsakyk man, D�efai.

��Organai transplantacijai imami tik po donoro mirties,�� ai�kino Laris, nepaprastai meiliai man �ypsodamasis.�� Persodintas organas negali pakeisti nei �mogaus asmenybės, nei jo elgesio.

��Nuotaikos svyravimai atsiranda tik dėl to, kad gaunamos didelės dozės steroidų,�� kapotai ėmė ai�kinti D�efas, ir a� puoliau jį i��iep�s dantis.

��Man nebūna jokių nuotaikos svyravimų!�� surikau jam į veid�, i� staigaus įsiū�io sugniau��s kum��ius, o jis i�sigand�s net lo�telėjo.

Laris i�kėlė rankas mūsų numaldyti.

��D�ord�ai,�� prabilo, tarsi gerai mane pa�inotų. Gerai pagalvojus, perprasti mane turbūt nebuvo sunku. Anks�iau mes niekada nebuvome susitik�, bet dabar taip neatrodė.�� Argi ne taip, D�ord�ai? Juk taip.

Nunarinau galv�. Man ant akių u�krito plaukų kuok�tas. Nenorėjau jo nubraukti. Veidas degė i� gėdos. Vyliausi, kad mano pasakojimas irgi bus d�iugus.

��Pirmiausia,�� tyliai prabilo Laris,�� D�ord�ai, ar nenorėtum atsipra�yti D�efo, kad be reikalo ap�aukei.�� Ir jis, lyg romus mokytojas, kantriai laukė, kol vaikai �aidimų aik�telėje susiprotės ir nurims.�� Nėra reikalo �iame kambaryje kelti balso, tiesa?

Papur�iau galv�, prikandau lūp�, brūk�telėjau kojomis per grindis. Man nepavyko i�sipasakoti. Pasimuis�iau kėdėje. Tro�kau Lariui patikti.

��Atleisk man, D�efai,�� sumurmėjau.

��Atsipra�ymas priimtas,�� �yptelėjo D�efas, tas baisus nenaudėlis.

��Organai neturi genetinės atminties,�� parei�kė Laris. Pakėl�s galv�, pro jo prasegtų Lacoste mar�kinėlių ply�į pama�iau rand�.

Betgi yra kaip tik prie�ingai, pamaniau. Tikrai turi. Kaip man jam tai paai�kinti? Kambaryje vir� gėlių parduotuvėlės buvo ir dar ka�kas. Vaiduokliai. I�gelbėj� mūsų gyvybes. Tie, dėl kurių mirties įvyko stebuklas. Man atrodė, kad jau�iu jų buvim� kambaryje. Jie tarsi ragino mus d�iaugtis gyvenimais, kurie i� jų buvo atimti. A� tarsi girdėjau jų �ird�ių plakim�, prislopintus balsus, kreb�dėjim� palei duris.

Ta�iau i� tiesų ten buvo tik besveikst� anoniminių narkomanų draugijos nariai, laukiantys savo susirinkimo. Vienas pasirodė man lyg ir matytas. Tamsaus airi�ko gymio, kiek pana�us į ispan�. Jo veidas man tikrai buvo pa�įstamas. Senas įtariamasis? Labai galimas daiktas, kad kadaise buvau jį prikirp�s, jeigu yra u�kietėj�s narkomanas. Kai mūsų valanda baigėsi ir jau ėjome pro duris, o kiti ver�ėsi į vidų, mudviejų �vilgsniai susitiko, jis ilgai nenuleido akių, bet paskui staiga nudūrė jas į �alį. Mane suėmė juokas. Kartais nusikaltėliai vos pa�velg� į mane suvokia, kuo u�siimu. �mona sako, kad tai i�duoda mano kojų dydis. O a� manau, kad mano �vilgsnis. Tikrai taip.

Jie irgi turi uosl� farams.

Sėdėjome su Lariu bare ir a� stebėjau, kaip jis gurk�noja Guinness alų.

��Mmm,�� numykė jis,�� kertu la�ybų, kad mano donorui baisiai patiko alus.

Dėbtelėjau į jį kreiva akimi, o jis nusijuokė.

��Atleisk. Netikusiai pajuokavau.�� Paskui jo didelis �velnus veidas surimtėjo.�� Be jokios abejonės, atsiranda ir �alutinių poveikių. Cheminių, psichologinių, emocinių. �monės, kurie daugelį metų gulėjo ligos patale ir buvo visi�kai priklausomi nuo savo partnerių, staiga pasidaro savaranki�ki.

Prie� akis i�kilo Laros veidas.

��A� nenoriu, kad kas nors pasikeistų,�� tariau.�� Noriu, kad viskas liktų kaip buv�.

��Būtent,�� pritarė jis, nieko nesuprasdamas.�� �ita naujai atrastoji laisvė gali pridaryti nesuvokiamai didelių bėdų.�� Nugėrė didelį gurk�nį alaus.�� Bet pa�velkime į tai kitaip: tavo naujasis gyvenimas�� dovana. Argi tai ne nuostabu?

Mūsų link artinosi moteris su dviem vaikais. Tai buvo smulkutė raudonplaukė, o vaikai�� dvyniai, berniukas ir mergaitė, abu gal kokių vienuolikos metų. Laris apkabino juos savo didelėmis ilgomis rankomis. Kai nuėjo atne�ti visiems i�gerti, jo �mona pa�velgė į mane ir �yptelėjo.

��Laris man sakė, kad jūs�� policininkas. Turėtų būti nepaprastai įdomu.

Tada į bar� atėjo jis. Tas gra�us airi�ko gymio ir su uosle policininkams. Jis ėjo greitai, regis, tiksliai �inodamas, kur jam reikia. Prie baro sėdėjo vyras. Pama�iau, kaip jie abu patraukė prie tualetų.

��Na, a� ne visai i� tos rū�ies policininkų,�� atsakiau jai.

Spyriau koja į tualeto kabinos duris. Jas atidaryti nėra sunku. Reikia tik spirti tiesiai į u�rakt�. Ir tada pa�ios atsilapoja. Vyrai jau buvo ant vandens bakelio nubrė�� kelias baltų miltelių linijas. Kokios gali būti pasekmės? Airis jau lenkėsi prie bakelio, ketindamas smarkiai truktelėti, vienu pir�tu u�spaud�s �nerv�, o kitas vyrukas laikė rankoje skutimosi peiliuk� ir į tūtel� susukt� banknot�. Jis dėbtelėjo man į veid� ir greitai i�metė peiliuk� i� rankų. A� nusi�ypsojau airiui.

��Pa�įstu tave,�� pasakiau jam.

��Rufas namie?�� paklausiau �monos, pak�telėdamas jai į skruost�.

��Savo kambaryje, vir�uje,�� tarė Lara, atsakydama man bu�iniu, ir maloniai �yptelėjo sve�iui.

Mano �mona jį i� karto pa�ino, pamaniau, ar bent jau �iuolaiki�kai mandagiai suvaidino pa�inusi, nes da�nai būna: esi tikras, kad pa�įsti t� �mogų, tik ne�inai i� kur. Prie� de�imt metų airiui puikiai sekėsi daryti komiko karjer�: truputį radijuje, truputį televizijoje, truputį reabilitacijos klinikoje. Bet jau prabėgo keleri metai, kai Imonas Fi�as nustojo būti garsus. Laikui bėgant ka�in kuriuo metu tarp Edinburgo festivalio ir Priory studijos koncertų jį palengva pakeitė jaunesni, �maik�tesni ir blaivesni veikėjai. Ta�iau man buvo garbė ir a� did�iavausi, kad jis apsilankė mūsų namuose. Jis nusekė paskui mane į antr� auk�t� kaip paklusnus klap�iukas paskui kunig� ba�ny�ioje.

�iame pasaulyje reikia, kad tave lydėtų sėkmė, pamaniau sau. Peilis taip ir lieka gulėti ka�kieno ki�enėje. Kvai�alai sumai�omi su dirbtiniais saldikliais, o ne su �iurknuod�iais. Dideliu grei�iu atlekianti ma�ina staiga sukteli į �on� ir tav�s neu�kabina. �tai kokios sėkmės reikia �mogui. Toki� sėkm� ir rengiausi parūpinti savo sūnui.

��Rufai,�� pa�aukiau belsdamas į duris, ir mudu su sve�iu į�engėme į sūnaus kambarį. Jis sėdėjo ant lovos ir skaitė Bilo Hikso knyg� �Meilės u�teks visiems�. Kilstelėj�s galv� pamatė Imon� Fi�� ir i� nuostabos net i�si�iojo.

��Gerai,�� tyliai atsiduso Imonas, paspaud�s jam rank� ir mandagiai linktelėj�s po to, kai juos supa�indinau.�� Parodyk, k� moki.

Kai Rufas atsistojo, sve�ias atsisėdo ant jo lovos. A� irgi prisėdau ant lovos, tik kitame gale, beveik ant pagalvės, stengdamasis prie jos neprisiliesti, tarsi ketin�iau palikti vietos tre�iam �mogui, kuris netrukus turėtų prisidėti prie mūsų. Rufas pasi�iūrėjo į mane ir liūdnai �yptelėjo. Negaliu apsimesti ir neigti, kad mes visi nesijaudinome. Ta�iau yra ir bjauresnių dalykų u� jaudulį.

Sūnus gilai atsikvėpė.

��Norė�iau susipa�inti su padoria mergina, bet bėda ta, kad �iais laikais mūsų gyvenime stinga romantikos,�� prabilo Rufas.�� Vakar... vakar laikiau apkabin�s mergin�. Jos kūnas virpėjo, lūpos degte degė.�� Jis nutilo, o mes laukėme.�� Pasirodo, ji sirgo maliarija.

Pasigirdo beldimas į duris.

��Gal norėsite arbatos?�� paklausė Lara.

��Ne, a�iū!�� �ūktelėjau labai garsiai, lyg ji būtų kokia Jehovos liudytoja, nusiteikusi nė u� k� nesitraukti nuo durų. Pa�velgiau į Imon�. Jo veidas nė nekrustelėjo. Skruostais nenuriedėjo nė viena d�iaugsmo a�arėlė, jis nė sykio nepliauk�telėjo delnais sau per �launis. O man atrodė taip juokinga. Betgi buvau did�iulis savo sūnaus talento gerbėjas.

��Kartais man atrodo... kartais man atrodo, kad meilė tarp vyro ir moters įsiplieskia tik tada, kai jie viens kito nepa�įsta,�� t�sė Rufas ir �engė kelis �ingsnius pirmyn, paskui vėl atgal. Kambarys juk buvo labai ma�as.�� Mano am�iaus vaikinas�� tai sekso galiūnas, suprantat?

Prunk�telėj�s linktelėjau.

��Visi galvoja, kad toks vaikinas kaip a� vien tuo ir u�siima,�� dėstė Rufas.�� Ta�iau a� tenkinuosi tik seksu su socialinėmis garantijomis...

��...kart� per savait�, bet to per ma�ai, kad nenumir�iau,�� u�baigė Imonas.�� Man �itas labai patinka.�� Jis kilstelėjo juodus ve�lius antakius ir paragino:�� T�sk.

Rufas pasitrynė delnus. Apsilai�ė. Kakt� dengė smulkūs prakaito la�eliai.

��Mano seksualinis gyvenimas niekam tik�s,�� kalbėjo sūnus.�� Jeigu ne tie atsitiktiniai ky�telėjimai, sakytum, kad apskritai to gyvenimo neturiu.�� Dabar jis skubėjo, kalbėjo labai greitai, norėjo kuo grei�iau u�baigti. Jau�iau, kad mano �ypsena ant lūpų sustingo kaip lavono.�� Dieve, kaip nenorė�iau likti senberniu,�� t�sė jis.�� Kartais, plaudamas indus ar klodamasis lov�, imu ir pagalvoju: o Dieve, kit� mėnesį ir vėl laukia tas pats.

��Paistalai,�� piktai suniurnėjo Imonas, o Rufas sustingo, jo veidas i�raudo.�� Tau�ki nes�mones. Apskritas tu��ia�od�iavimas. Lipk nuo scenos.

Rufas pa�iūrėjo į mane, paskui vėl į Imon�. Pakėlė rankas, skėstelėjo lyg �vejys, matuodamas �uvį, kuri k� tik nuo jo paspruko. Ir nepratarė nė �od�io. Atrodė, kad nuo �ios akimirkos jam atėmė �ad�.

��Mar�! Mar� nuo scenos, mar�, mar�!�� �ūkavo Imonas.�� Kitas! Tu niekam tik�s, vyruti! Neįdomus!

��Ramiai, ramiai,�� tariau ir u�dėjau savo tvirt� rank� ant odinės Imono striukės. Jis piktai nustūmė j� �alin.

��Ar tu visada �itaip?�� paklausė Rufo, kildamas nuo lovos.�� Ar visada �itaip kovoji su triuk�madariais? Stovi i�siviep�s ir drebi, kad tik neapsi�liumbtum? Ar �itaip kovoji su tais, kuriems tu nepatinki?

��Na, da�niausiai taip,�� tyliai atsakė Rufas.

���iūrėk, tavo rankose yra du dalykai,�� ėmė mokyti Imonas.�� Tavo �od�iai ir auditorija. �ia juk tavo pasirodymas, ar ne? Tavo pasaulis. Privalai tuos triuk�madarius sutrinti į miltus. Sutrai�kyti it skruzdės. Ir tai nėra sunku. Jie juk visi girti. Visi kvaili. Netikėliai. Jie juk neitų į balet� ir nedrįstų paki�ti kojos balerinai, ar ne? Jie gi neitų į golfo var�ybas ir nedrįstų trukdyti Taigeriui Vudsui įridenti kamuoliuk� į duobut�, tiesa?

Rufas papurtė galv�.

��Jie niekada nei�drįstų to padaryti,�� sutiko jis.

Imonas mostelėjo ranka į lov� ir mano sūnus atsisėdo �alia man�s.

��Tavo rankose�� mikrofonas,�� t�sė Imonas. Apsidairė, pasi�iupo plaukų �epetį ir pakėlė lyg mikrofon�. Linktelėjo mums.�� Nagi,�� paragino,�� pamėginkit prisikabinti prie man�s.

Rufas nedr�siai �ypsojosi.

��Tu niekam tik�s!�� i�py�kinau energingai.�� Tu visi�kai niekam tik�s!

��Kas ten kalba?�� �yptelėjo Imonas.�� Jaunuolis i� galinės eilės? K� jūs sakėte, pone?

��Tu niekam tik�s,�� pakartojau truputį tyliau, nuginkluotas �ypsenos, kuri skleidėsi tamsiame Imono veide.

��K� sakėt?�� tarė beveik juokdamasis ir prisidėjo rank� prie ausies.

��Tu... niekam tik�s,�� tyliai suku�dėjau, ir Imonas pergalingai pa�velgė į Ruf�.

���it� tu tikrai gali,�� tarė.�� Priversk juos pakartoti tai, k� sakė. Galimas dalykas, kad auditorija pirm�jį sykį tų triuk�madarių nei�girdo. Galimas dalykas, kad jie papras�iausiai norėjo padaryti ger� įspūdį kokiai nors greta stovin�iai �aviai merginai. Bet kai tu priversi juos pakartoti tai bent tris kartus, jie pasirodys absoliutūs kvailiai. Arba gali atsikirsti jiems standartine nepraustaburnių fraze: �Klausyk, jeigu ir toliau mokysi mane, kaip reikia dirbti, rytoj nueisiu į tavo darboviet� ir lygiai taip pat imsiu kabinėtis prie tav�s. Ar norėtum, kad taip būtų?�

Mudu su Rufu susi�valgėme ir ėmėme juoktis.

���itas tai geras,�� tariau.

��Tikrai,�� linksmai pritarė Rufas.�� �it� būtinai panaudosiu.

�alia lovos gulėjo ra�iklis ir s�siuvinis. Jis �iupo juos ir ka�k� u�sira�ė.

��Niekada nepulk į panik�,�� mokė Imonas.�� Niekada nesupyk. Ir nepasiduok baimei. Niekada neprarask savikontrolės. Neparodyk savo silpnumo. Nedemonstruok savo nervų. Vis� laik� įsivaizduok tik savo sėkm�. Lauk ir tikėkis �lovės. Nebent kas nors i� tavo �aviosios publikos imtų juoktis�� beproti�kai, nesuvaldomai. O jeigu susidursi su tokiu, kuriam tu nepatiksi,�� o tokių tikrai bus,�� visada prisimink: jie įsibrovė į tavo pasaulį ir tu privalai priversti juos kapituliuoti.�� Jis krestelėjo galv�.�� Atsistok,�� paliepė Rufui. Ir kai jiedu atsidūrė veidas prie� veid�, Imonas u�dėjo rankas mano sūnui ant pe�ių ir įdėmiai pa�velgė į akis.�� Jiems iki tavo juoko labai toli. Ir iki tavo �maik�tumo. Jie nėra tokie dr�sūs kaip tu. Visada �itai atsimink. Scenoje bailiams ne vieta, jų gali būti tik tarp �iūrovų. Ir pa�adėk man vien� dalyk�...

��K� tik norit,�� tyliai i�tarė Rufas.

Dabar jų veidai beveik glaudėsi. Imonas laikė jį tvirtai sugrieb�s u� pe�ių ir reikalavo įsidėmėti vien� dalyk�. Tro�kau, kad mano sūnus bent kart� �itaip pa�iūrėtų į mane. Kaip norė�iau ir a� bent sykį su juo �itaip pasikalbėti. Ir �itaip laikyti u� pe�ių.

��Pri�adėk man, kad niekada gyvenime neapsi�liumbsi,�� papra�ė Imonas. O tada �yptelėj�s pridūrė:�� Publika tai gali suprasti kaip tavo silpnum�.

Jie abu ėmė juoktis, o Imonas tarė:

��Eik� pas mane, tu, bukagalvi,�� ir jiedu apsikabino kaip draugai, kaip broliai, kaip tėvas ir sūnus. Mane apėmė dar stipresnis jausmas�� sykiu ir dėkingumo, ir pavydo.

Paskui Imono veidas surimtėjo.

��Bet, be viso to, privalai nepamir�ti dar vieno dalyko,�� tarė.�� Jeigu jį pamir�i, i� bėdos niekada nei�sikapstysi. Tai raktas, paslaptis, paskutinė dėlionės dalelė. Pamir�i t� dalyk��� visk� pastatysi ant kortos. Ir tai yra...�� Imonas nebaigė, nes pasigirdo tylus beldimas į duris ir į kambarį su arbatos padėklu ir Jaffa sausainiukais įėjo Lara. Ji maloniai nusi�ypsojo ir pasiteiravo:

��Ar viskas gerai? Girdėjau rėkaujant.

Imono ki�enėje suvibravo telefonas.

��Man jau metas,�� tarė jis. Paspaudė Rufui rank�, palinkėjo sėkmės, padėkojo Larai u� kvietim� i�gerti arbatos su Jaffa sausainiukais, o man pasakė:�� Buvo nepaprastai malonu pakliūti jums į nagus, mielai pasilik�iau prirakintas antrankiais prie jūsų radiatoriaus, bet, deja, man�s laukia ma�ina.

Tikra tiesa. Pro kambario lang� pama�iau gatvėje lūkuriuojantį did�iulį sidabrinį mersedes�, jo vairuotojas stovėjo ant �aligatvio ir traukė dūm�, laukdamas dabar jau ne itin garsaus savo keleivio.

��O koks vis dėlto tas vienintelis dalykas?�� paklausiau Imono.�� Tas, kuris, jeigu pamir�i, u�trauks didel� bėd�?

Bet tuo metu Rufas įnirtingai dėkojo, i� ka�kur atsirado ir Rubė, o Imonas, pasitelk�s vis� savo �avesį, jau spruko pro duris. Taigi tas vienintelis labai svarbus dalykas�� tas raktas, paslaptis, paskutinė dėlionės dalelė�� liko pamir�tas, u�go�tas gausių atsidėkojimų ir atsisveikinimų.

Mano �eima susi�avėjusi sekė i�vykstantį mūsų sve�i�, mojo jam, kai tas lipo į savo blizgantį mersedes�, visi trys maloniai �ypsojosi, tarsi iki pilnos laimės jiems to ir tetrūko.

Devintas skyrius

Kai pasirod�iau darbe, man visi ėmė ploti. Visi iki vieno. Valgyklos kaubojai ir tie, kurie jau su medaliais. Gangsterių med�iotojai ir kontoros ra�eivos. Į�engiau į rytinių susirinkimų sal�, o jie�� visi kaip vienas�� stovėjo įsitemp�, susiglaud� pe�iais. Jauni ir seni, uniformuoti ir kostiumuoti. Ilg�iai, tvirtuoliai ir kiek i�sigand� nuzulintakelniai nuovados katinai nukarusiais pilvais, lyg apdovanojimų vertais aguro�iais. Jie visi juokavo, d�iūgavo ir tap�nojo man per nugar�. O a� stovėjau nunarin�s galv�, raudau i� susijaudinimo ir vos sulaikiau a�aras.

Niekada anks�iau nejau�iau jiems tokios didelės meilės.

Paskui nuėjau į savo kabinet�, o kai atsisėdau prie senojo darbo stalo, atrodė, kad �ia buvo sustoj�s laikas. Jau buvau u�mir��s prot� bukinan�i� sulaikymo dokumentų registracij�, bjauri� liudytojų parodymų forminimo procedūr� ir policijos apklausos duomenų analiz�. Jau buvau u�mir��s nepasotinam� Karali�kosios prokuratūros tarnybos apetit� beprasmiams popiergaliams. O gal visa tai supratau tik dabar? Man atrodė, kad mano darbas ir pareigos neteko prasmės, galva svaigo nuo absurdi�kos beprasmybės. Negi a� vis� laik�, kiauras dienas tik tai ir veikiau? Pirmoji diena po ligos grį�us į darb� u�sit�s iki am�inybės, iki gyvenimo pabaigos?

Taigi susiradau prieglobstį ten, kur man buvo parod�iusi Rubė. Internetinėje svetainėje, kuri gali nugabenti �mogų bet kokiu adresu, į bet kuri� pasaulio viet�, kur galva ima svaigti nuo nesuskai�iuojamų gyvenimo teikiamų malonumų ir galimybių stebint besisukan�i� planet�, vėjo grei�iu lekiant vir� vandenynų, kalnų vir�ūnių, dykumų, miestų ir atogr��ų mi�kų. �ita svetainė�� kur kas geresnė nei mano darbo kambarys, nes ji galėjo nugabenti net į kosmoso erdves.

Netrukus mano kabinetas i�nyko, a� jau lėkiau tarp �vaig�d�ių. Stebėjau, kaip gimsta Saulės sistema ir mir�ta planetos. �viesme�ių grei�iu skriejau per begalin� tams�, kartkartėmis sustodamas i�gerti puodelio arbatos su Jaffa sausainiais, paskui vėl lėkiau neatplė�damas akių nuo Vė�io ūko liekanų, nuo �vaig�dės, kuri prie� tūkstantį metų sprogo ir paskleidė radiacij�, prilygstan�i� de�im�iai milijardų saulių.

Netrukus pajutau, kad ka�kas stovi prie mano stalo, ir, kaltės gnybtelėtas, nyk��iu ir smiliumi spustelėjau mygtuk� �I�eiti�.

�alia man�s stovėjo Kytas ir �ypsojosi, burnos kamputyje stirksojo neu�degta cigaretė. Padėjo man ant stalo rud� popierinį mai�elį, atne�t� i� kavinės. Metalinis jo turinys negarsiai cinktelėjo. Pakėliau mai�elį nuo stalo ir nustebau, koks jis sunkus. Skubiai dirstelėjau vidun. Akys u�kliuvo u� blausiai �vilgan�io netikro pistoleto. Mikliai įgrūdau mai�elį į ra�omojo stalo stal�ių.

��Noriu tau kai k� parodyti,�� tarė Kytas.

Kyto partneris laukė prie automobilio. Pamat�s mus ateinan�ius, nė neliepiamas �oko į automobilį ir įsitaisė ant galinės sėdynės, sveikindamasis pagarbiai man linktelėjo. Kytas atsisėdo prie vairo ir u�vedė variklį. Jis gerai �inojo, kur reikės va�iuoti. Kai i�lėkėme į keli�, palingavo galv� ir nepatikliai �yptelėjo.

��Niekada gyvenime nepatikėtum,�� pasakė.�� Nes a� ir pats negaliu patikėti.

Mes patraukėme pietų kryptimi. Kirtome up�. Visos turistų lankomos vietos liko u�pakaly, ir staiga atsidūrėme tamsiose nykiose gatvėse. Tada i�vydome jį. Ap�iurusi barzda, nuspur�s paltelis�� atrodė kaip Jėzus, nuimtas nuo kry�iaus. Lygiai toks, kokį jį ir prisiminiau. Stovėjo ant Auk�tosios Miesto gatvės kampo, linguodamas pirmyn atgal, ir i�rai�kingai kalbėjosi pats su savimi.

Ronas Vaivoryk�tė.

��Betgi jis turėjo t� prakeikt� ginkl�,�� tariau Kytui.

��Ne,�� atsakė Kytas, mėgaudamasis �ita beproti�kai kvaila situacija.�� Tikro ginklo jis neturėjo, tik padirbt�. Tiksli� pistoleto kopij�.

��Negi jo nesuėmė?�� paklausiau.

��Jam pripai�ė straipsnį pagal 1814 metų kuoktelėjusių nusikaltėlių akt�,�� paai�kino Kytas.�� Ar ka�k� pana�aus. Paskui paleido į laisv� ir laukė psichiatro i�vadų.

���mogus su proto negalia,�� burbtelėjo vaikinas nuo galinės sėdynės.�� Paranojinė �izofrenija. Maniakinė depresinė psichozė. Savikenkėjas. Asmenybės psichikos sutrikimai.

Visas durnių ligų s�ra�as,�� atsiduso Kytas ir taip suktelėjo ma�in� ar�iau �aligatvio, kad Ronas Vaivoryk�tė i�sigand�s net pakėlė galv�.

��Bet jis nevartoja jokių vaistų,�� pridūrė vaikinas i� galo.

��Liaukis,�� subarė jį Kytas.�� Man �irdį drasko.

Kytas koja pastūmė ma�inos dureles ir i�lipo. Ronas Vaivoryk�tė nė nesukrutėjo. Tik įdėmiai pasi�iūrėjo į Kyt�, tarsi mėgindamas prisiminti, kur jį buvo mat�s. Kytas paėmė jį u� rankos ir atsargiai nuvedė prie automobilio. Vaikinas i� galo pasislinko u�leisdamas jam viet�. Tada mes nuva�iavome. Kytas vairavo viena ranka ir vis bambėjo, kad ka�kur i�sitepliojo antr� rank�, paskui liepė mums atsidaryti langus. Pro galinio vaizdo veidrodėlį dėbtelėjo į Ron� Vaivoryk�t�.

��Kokia smarvė,�� pyko jis.�� Kaip tau ne gėda.

Ronas Vaivoryk�tė pauostė or�, bet nesiteikė atsakyti.

Trumpai dėbtelėjo į mane ir nusisuko. U� lango pasaulis skriejo pro �alį, bet jo veidas buvo bejausmis.

Priva�iavom up�. Net dabar, prie Temzės i�dygus �vilgantiems bok�tams ir prabangiems apartamentams, �ia tebebuvo lik� senojo Londono doko statinių. Kytas pasuko į gatvelių labirint�, vingiuojantį tarp pastatų, apleistų prie� kelis de�imtme�ius, tarsi ateitis jiems būtų nė motais. Nuspaudė pedal�. Jis tiksliai �inojo, kur va�iuoja. Anks�iau jau ne kart� tai buvo dar�s.

Prie pat upės riogsojo senas sandėlis. Ant didelių durų kabojo spyna, bet ka�kas buvo joje pragr��s skyl� ir vien� durų pus� nukėl�s nuo vyrių. Pro tas duris Kytas įva�iavo į vidų. �ia buvo tamsu, ta�iau pro skylėt� stog� lyg durklo a�menys smigo dienos �viesos ruo�eliai. Staiga pasigirdo bruzdesys ir pustuzinis gobtuvais u�sidengusių būtybių metėsi prie durų.

��Ot nenaudėliai,�� tarė Kytas ir mes visi i�lipome i� automobilio. Pa�velgiau į t� pus�, i� kur girdėjau gurgant vandenį. Pro grindų ply�ius matėsi juoda kaip degutas upė.

Vaikinas nuėjo saugoti durų. Kytas atsistojo veidu į Ron� Vaivoryk�t�, kurio akys klaid�iojo po lubas. Pama�iau gegne nubėgan�ios �iurkės uodeg�. Kai �iurkė dingo i� akira�io, Ronas atsuko akis į Kyt�, o �is, kiek pritūp�s, kad i�laikytų pusiausvyr�, smogė Ronui�� stipriai, �aibi�kai, i� vir�aus, lyg vėzdu�� tiesiai po duobute. �is aiktelėj�s parpuolė ant kelių. Kytas �engė �ingsnį artyn ir vėl u�simojo.

��Nereikia, Kytai,�� sulaikiau jį, o Ronas Vaivoryk�tė pakėlė galv�, bet Kytas tuo metu vėl kirto jam i� kairės, tiesiai į veid�. Rankos mostas buvo toks greitas, kad atrodė, jog jis ne mu�asi, o gaudo mus�.

Ronas Vaivoryk�tė nunarino galv� lyg kalbėdamas mald�, ranka susiėmė sulau�yt� nosį.

U�ėjau Kytui u� nugaros ir stvėriau jį u� rankų. Jis garsiai nusikeikė, ėmė muistytis mėgindamas i�laisvinti rankas, pasilenkė į priekį, kad pakeistų svorio centr�, o tiesdamasis pabandė nustumti mane �alin, staigiai atlo�ė galv�, ketindamas man kirsti. Bet a� jo vis tiek nepaleidau. Be to, buvau u� jį stipresnis.

���ia u� tave,�� tarė jis ir, suktelėj�s galv�, pa�velgė į mane.

��Bet man to nereikia,�� atsakiau. Ir paleidau jį. Kytas akimirksniu nusitaikė koja Ronui Vaivoryk�tei į galv�, bet nepataikė, ir mes vėl pakartojome visk� i� prad�ių: a� apkabinau Kyt� i� u�pakalio, o jis bandė man�s nusikratyti.

�aukiau jam liautis, o jis siuntė mane po velnių. Galynėjomės susikib�, lyg beproti�ko valso sūkury.

Galiausiai jį paleidau, bet �įsyk Rono Vaivoryk�tės jis jau nebepuolė. Suėmiau Kyt� u� rankos vir� alkūnės. Norėjau, kad pagaliau suprastų.

��Jis ligonis,�� pasakiau.�� Prilup�s tu nieko nelaimėsi ir nepakeisi.

Kytas piktai nustūmė mano rank�. Timptelėjo savo striuk� ir bedė pir�tu man į veid�.

��Ne,�� tarė.�� Tu pats esi ligonis.

Ir i�ėjo. Vaikinas, stovėj�s prie durų, nusekė paskui jį iki ma�inos. A� padėjau Ronui Vaivoryk�tei atsistoti ir i�nar�iau savo ki�enes, ie�kodamas ko nors, į k� jis galėtų nusi�luostyti krauju srūvan�i� nosį. Bet nieko neradau, tad Ronas palenkė galv� ir atsargiai nubraukė krauj� savo rankove. I�gird�s variklio gars�, �vilgtelėjau ton pusėn ir pama�iau nuva�iuojantį Kyt�. �alia jo sėdėjo vaikinas ir, prideng�s delnu, rankoje laikė �iebtuvėlį, paruo�t� pridegti partneriui cigaret�, kuri jau buvo jo burnoje.

Sėdėjau prie savo dukters kompiuterio ir sklend�iau tarp �vaig�d�ių.

Rubė buvo mokykloje. Jau po devynių, bet jos brolis nė nekrep�telėjo. I�girdau, kaip Lara tyliai pabeldė į jo kambario duris ir pa�aukė vardu. Gal jis vakar neparėjo namo, pamaniau gurk�nodamas arbat� ir klajodamas tarp �vaig�d�ių.

Skrajojau po Mesjė 101, dar vadinam� Vėjo Malūnėlio galaktika su trilijonu �vaig�d�ių, milijardu saulių ir dvigubai didesn� u� Pauk��ių Tak�. Tad buvo ko pa�ioplinėti.

Atsikandau didelį k�snį Jaffa sausainio, mėgaudamasis ant lie�uvio tirpstan�io juodojo �okolado, biskvito ir apelsinų d�emo gardumu, ir nuskriejau per patį auksinį Mesjė 101 vidurį. Man u�gniau�ė kvap�, o sausainis gard�iai nuslydo į skrandį.

Lėtai didindamas vaizd�, i� nuostabos ir siaubo linguodamas galv�, gro�ėjausi stulbinamu galaktikos didingumu�� kosmoso dulkių Katerinos ratu, galaktinių dujų ir naujai gimusių �vaig�d�ių�� baltų ir mėlynų�� spindesiu, �vaig�dės atrodė kaip dangaus �erk�nas, lėkdamos ratu jos skriejo į am�inyb�.

��Rufai? Ar jau atsibudai?

Girdėjau, kaip Lara palaukė, o paskui įėjo į sūnaus kambarį, i� kurio, nors ir sėdėjau gretimam kambary, regis, iki man�s atsklido vyri�kai tro�kus jaunuolio kvapas. Atidarai jo kambario duris ir atrodo, lyg būtum nutrauk�s dvokian�i� mil�ino kojin�. Mano nosis u�uodė pa�vinkusios picos ir neskalbtų drabu�ių, dar ka�kokių siaubingai sald�ių kvepalų dvok��� tikriausiai pur�kėsi jais norėdamas prisivilioti moteris, o gal nubaidyti įkyrius vabzd�ius. I�girdau, kaip jis sujudėjo po antklode, nes Lara atitraukė u�uolaidas.

��Tu ir vėl pavėluosi,�� subarė ji, vaik�tinėdama po kambarį ir mėgindama padaryti �ioki� toki� tvark�. I�girdau, kaip atidarė lang�. Sūnus nepatenkintas suvaitojo, nes į kambarį plūstelėjo vėsaus rytmetinio oro gūsis.

Įsitempiau įsivaizduodamas jį besisėdantį lovoje, besimarkstantį ir besikasantį, ap�ėlusį tankiais gaurais. Nes tiesiog nujau�iau, ko i� jo tikėtis.

���iandien a� niekur neisiu,�� suglum�s tarė jis.

Lara nieko jam neatsakė. Bet a� jau�iau įsmeigt� jos �vilgsnį. Laukiantį.

��Beje, k� man toj mokykloj veikti? Tik tu��iai gai�tu laik�,�� ai�kino jis. Ir tė�kė kozirį:�� Tėtis teisus.

Giliai įkvėpiau oro. Man prie� akis gimė naujos �vaig�dės, o senos saulės geso ir mirė.

��Dėl ko tavo tėtis teisus?�� ramiai pasiteiravo Lara.

��Dėl visko,�� atsakė Rufas, o a� įsivaizdavau, kaip viltingai �vyti jo akys, ir mane apėmė tokia begalinė meilė savo sūnui, kad vos susilaikiau.�� Kad privalau siekti savo svajonės,�� t�sė jis.�� Kad privalau likti i�tikimas savo siekiams. Ir daryti tai, k� pats noriu.

Laukiau, kada ji ims juoktis. Bet Lara tylėjo.

��Reikia susirasti mėgstam� u�siėmim�, tiesa?�� tarsi kaltas teisinosi Rufas.�� Kas i� to, kad darai tai, kas tau nemiela.

Stojo tyla. Paskui Lara prabilo.

��Renkis,�� paliepė,�� ir dro�k į mokykl�. Gauk atestat�. Ir susirask darb�. Susirask kokį nors darb�, Rufai. Ir jeigu i� to savo mylimo darbo tu galėsi pragyventi, a� sveikinsiu tave ir būsiu laiminga.�� Patraukė prie durų.�� Bet kol tebeskalbiu tavo drabu�ius, pasistenk man daugiau neai�kinti, kad jau esi asmenybė.

Praeidama pro dukters kambarį, Lara metė į mane pikt� �vilgsnį.

��O su tavim apskritai nekalbu,�� parei�kė.

Eidama ji nety�ia u�kliuvo u� d�insų, kuriuos ka�kas buvo nutė�k�s prie laiptų. Kad tave kur velnias, pagalvojau. Lara pakėlė d�insus, grį�o į Rufo kambarį ir sviedė kelnes jam į veid�.

��Jeigu ir toliau ketini gyventi �ituose namuose,�� piktai keldama bals� pasakė ta mano kar�tako�ė pik�iurna,�� būk malonus ir susirink i�mėtytus drabu�ius, gerai?

Tarytum i�girdau, kaip Rufas kasosi galv�, ap�iūrinėdamas d�insus.

��Bet, mama,�� tarė jis,�� �itie d�insai ne mano, o tė�io.

De�imtas skyrius

Gulėjau ant nugaros laukinių gėlių pievoje. Man vir� galvos plytėjo giedras beribis mėlynas dangus. M�s�iau apie keist� jausm�: esi savam kailyje, bet niekaip negali suprasti, kad �ia tikrai tu, o ne ka�kas kitas. Dar m�s�iau apie neaprėpiam� dangaus galyb� ir kad dangus yra tiesiog vidinis �monijos kiemas. Kaip tik tuo metu, kai mano galvoje sukosi tokios mintys ir jausmai, kai kas nutiko. Spėkit, kas. Ogi dangumi praū�ė boingas 747, o a� taip i�sigandau ir nustebau, kad net garsiai aiktelėjau. Paskui i�girdau bals�.

��Pone!�� �is �odis buvo i�tartas ypatingai. I�gird�s tokį �pone� pajunti, kad �mogus, kuris į tave taip kreipiasi, nori �nioti tau per veid�. Skubiai atsisėdau ir greta sav�s i�vydau du policininkus. Abu uniformuoti, jauni, bet vienas atrodė visai nieko, o kitas�� piktas. Man toptelėjo, kad su �ituo reikia elgtis apdairiai.

Jie atva�iavo automobiliu ir sustojo prie mano ma�inos. Agresyviai arti, tiesiog prisiplojo prie mano priekinio bamperio, nepalik� nė menkiausio tarpelio pasprukti. Nors atlėkė be sirenos, ant stogo tingiai sukosi mėlynas �vyturėlis. Piktasis parodė į skyl� tvoroje.

��Ar jūs praardėte �it� skyl�, pone?�� paklausė.

Atsistojau ir nusivaliau prikibusius laukinių gėlių �iedlapius. Baltus ir ry�kiai raudonus.

��Ne, pareigūne,�� atsakiau.�� Ji jau �ia buvo. A� tik pralindau.

Jis i�tiesė atverst� deln�.

��Parodykite asmens dokument�,�� papra�ė ir pir�tais padarė t� gerai pa�įstam� judesį �duok�, duok� grei�iau�.

I�siėmiau pinigin�, atver�iau ir atki�au jam dokument�. Jis paėmė jį, įdėmiai pa�iūrėjo man į veid� ir nusijuokė. Paskui parodė savo kolegai.

��Kodėl nieko nesakėte?�� paklausė piktasis vyras ir u�darė pinigin�, kurios permatomo plastiko ki�enėlėje gulėjo mano policininko kortelė.

Atsiėmiau pinigin� ir įsiki�au į d�insų ki�en�. Nieko jam nepasakiau. Visi trys patraukėme prie skylės tvoroje. Piktasis vyras palaikė pakėl�s kra�t�, kol a� pralindau.

��Pa�eidei saugum�, draugu�i,�� tarė jis, nuo grėsmingo sarkazmo lengvai perėj�s prie nepelnyto familiarumo. Man labiau patiko, kai kreipėsi į mane �pone�. Joks a� tau ne draugas, pagalvojau.�� �ia slampinėja �imtai visokio plauko kvai�enų.

Ir netrukus pama�iau tai, k� jis turėjo omeny. Kitoje kelio pusėje jau buvo susibūrusios kelios stovyklos. Ve�imėliai, palapinės, plakatai. �PAKVAI�� LĖKTUVAI� buvo u�ra�yta ant vieno. �LĖKTUVAI�� PSICHAI��� puikavosi ant kito. �LĖKTUVAI�� BEPRO�IAI. LĖKTUVAI�� BUKAPRO�IAI. DAUGIAU�� JOKIŲ LĖKTUVŲ�4.

��Naujasis sumanymas,�� prabilo piktasis policininkas,�� nelabai jiems patinka. Kelnių nesugeba pasikeisti, o nori pakeisti pasaulį.

��Ar jums viskas gerai?�� paklausė gerasis.�� Ka�kaip keistai atrodote.

Nusi�ypsojau jam. Supratau, k� turėjo galvoje. Buvau prisirij�s tiek ciklosporino, prednizolono ir azatioprino, kad visas net bar�kėjau. Ta�iau ne tik tai. Jis teisus. A� i� tiesų atrod�iau keistai. Ir kaip neatrodysi keistai, kai nesi savame kailyje?

Gerokai toliau, u� spygliuotos tvoros, rinkosi karavanai moterų ir vaikų su �unimis, vyrai virvelėmis susuktais plaukais statė kilnojamus tualetus, moterys plikai skustomis galvomis kalė į �em� palapinių kuolus. Pagalvojau, kad jie dabar atrodo taip, lyg rengtųsi ka�kam velni�kai reik�mingam. Man jie atrodė�� tiesiog ne�inau...�� tarytum istorija. Istorija, kuri tuoj bus pradėta.

��Jiems reikėtų prasivėdinti smegenis ir pailsėti,�� tarė gerasis policininkas, ir abu ėmė juoktis.

Rubė sėdėjo prie kompiuterio. Jos rimtame veide atsispindėjo i� ekrano mirguliuojanti �viesa. A� sėdėjau �alia, abu buvome susispaud� ant vienos kėdės, bet a� u�ėmiau didesni�j� dalį. Mudu sėdėjome ir tylėjome, o prie� akis skriejo vaizdai su pasaulio pabaiga.

Rudam upių vandeny plūduriavo negyvos �uvys. I� gamyklų virto tokie juodi dūmų kamuoliai, kad u�stojo saul�. De�imties juostų greitkelis buvo pilnas riaumojan�ių ma�inų, bet nė viena i� jų negalėjo pajudėti i� vietos. Tarpduryje pasirodė Lara.

��Pentie arabiatta5,�� prane�ė ji.

Rubė pa�iūrėjo į j� ir susiraukė.

��Penne arabiatta?�� pakartojo abejingai.�� Gerai.

��Pasaulį galėsite gelbėti ir po vakarienės,�� pasakė Lara ir pritarimo maldaujan�iu �vilgsniu pa�velgė į mane. Ta�iau man nesinorėjo teikti pirmenybės vakarienei, o ne planetos gelbėjimui. Lara sukry�iavo ant krūtinės rankas ir atsirėmė į stakt�.

��O kadaise, man vos i�tarus penne arabiatta, ka�kas bėgte bėgdavo į virtuv�,�� parei�kė ji, į niek� konkre�iai nesikreipdama.�� Kur dingo tie seni geri laikai?

O paskui garsiai pliauk�telėjo delnais. Ak, ta mano kar�tako�ė pik�iurna.

���ia labai svarbu,�� prabilo Rubė susijaudinusiu balsu, kuris paprastai rei�kia triuk�mingo gin�o ir durų trankymo preliudij�.�� Negi tu nieko nesupranti, mama? Ar tau dar niekas neai�ku?

Lara spoksojo į mudu ir tylėjo. Jai ir nebuvo būtina k� nors sakyti�� puikiai jau�iau, k� galvoja. Jai dabar knietėjo �iupti kompiuterio pel�, apvynioti jos laidu mums aplink gerkles ir klausytis maldavimų pasigailėti ir paleisti. Ir mums paai�kinti, kiek laiko ji sugai�o ruo�dama vakarien�, kuri dabar laukia virtuvėje ant stalo ir au�ta. Bet prie� nusisukdama ir nueidama viena valgyti vakarienės, ji tarstelėjo:

��Tau reikia apsikirpti, D�ord�ai.

Pasi�iūrėjau į j�, tada�� vėl į ekran�. Mums prie� akis ir toliau liejosi vaizdai su pasaulio pabaiga.

��Nusprend�iau auginti,�� pasakiau.

Sedėjau prie savo stalo ir kramsnojau sumu�tinį. Priėjo Kytas. Vengė �iūrėti man į akis, riebiais pir�tais ėmė bėgioti po dokumentų �ūsnis ant stalo. Atsikosėjo, i� u� ausies i�sitraukė cigaret�, paskui vėl u�siki�o. Padėjau į �alį knyg� mink�tais vir�eliais.

��K� �ia skaitai?�� droviai paklausė.

Abu su�iurome į vir�elį. Įbed�s nosį į kalnų virtin� tolumoje, tu��iame dykumų greitkelyje stovėjo senovinis �e�tojo de�imtme�io automobilis su nuleistu vir�um ir smailais it pelekai �onais.

���Kelyje�,�� lėtai perskaitė jis, tarsi būtų vert�s i� indų kalbos.�� Įdomi?

��Nuostabi,�� atsakiau.�� Apie du draugus, Din� Moriartį ir Sel� Paradis�. Jiedu per vis� Amerik� keliauja į Meksik�.

��Hmmm,�� susim�st�s numykė Kytas.�� Ir kas jiems nutinka?

Kurį laik� �iūrėjau į jį.

��Na, nieko tokio,�� atsakiau.�� Keliauja, ir tiek.�� Kytas nenorėjo patikėti.�� Galėtum pats perskaityti,�� pasiūliau.�� Visiems verta j� paskaityti. Galėsiu tau gauti. Arba paskolinsiu sav�j�.

��Taip, gerai,�� linktelėjo Kytas.�� Tuomet iki.

��Gerai,�� atsakiau.�� Iki.

Ir jis lėtai nusliūkino �alin, bet a�, prie� kibdamas į sumu�tinį ir Keruak�, dar spėjau �ūktelėti pavymui:

��Būtinai perskaityk!

Lyg pritardamas, lyg atsisveikindamas, jis kilstelėjo stor� raudon� rank� ir mostelėjo.

���inias rodo,�� prane�ė Rubė, ir mes visi, greitai nurink� nuo stalo lėk�tes, nuskubėjome į svetain�. Ta�iau pirmiausia parodė ne reporta��, kurio laukėme, o med�iag� apie neramumus Artimuosiuose Rytuose, paskui�� ka�kokį politik�, su�iupt� i�tvirkaujantį, nusmauktomis kelnėmis. Ir tik tada perėjo prie paskutiniųjų naujienų i� oro uosto.

Ten vyko ne ka�in kas. Protestuotojų minia buvo keliomis eilėmis apsupta atsipalaidavusių policininkų. Tolumoje vir� greitkelio tingiai dangų rai�ė lėktuvai�� tik keli vaizdai. Viskas puikiausiai kontroliuojama.

Į kambarį įėjo Lara ir prie�ais mus pastatė puodelius su kar�ta kakava. Atsidėkodamas jai �yptelėjau, o Rubė i�tarė:

��Nuostabu, mamyte,�� ir apdovanojo j� tokia �ypsena, lyg būtų patekėjusi saulė. Paskui vėl nusisuko į televizorių ir sumykė:�� Kaip gaila, kad man�s ten nėra.

Lara prisėdo ant sofos ranktūrio ir pabu�iavo jai į vir�ugalvį.

��Tu dar per jauna, angelėli,�� pasakė.

��Betgi negalima delsti,�� atsiliepė Rubė tokiu balsu, kokiu prie� daugelį metų maldavo nupirkti jai ponį.�� Juk labai svarbu ka�k� daryti dabar.

Lara linktelėjo.

��Suprantu, kad tau rūpi, ir gerai, kad rūpi, bet tokių darbų bus kit�met ir dar kit�met, ir dar daug daug metų i� eilės. Eik� pas mane.

Lara i�tiesė rankas ir Rubė palinko jai į glėbį. Kartais jos būna labai mielos. Mano dukra ir �mona. Kartais jos, regis, prisimena sen�j� meil� ir suvokia, kad ji vis dar rusena, nepasikeitusi ir stipri kaip niekad anks�iau. O kartais ir pamir�ta. �iandien jos kartu �iūri �inias ir apsikabinusios gurk�noja kakav�.

Atėjo Rufas ir atsisėdo ant kito sofos ranktūrio. Supratau, kad man nebus lemta laikyti jo glėbyje taip, kaip Lara laikė Rub�. Su tė�iais yra kitaip.

Kai vaikai ma�i, tu gali mėgautis jais iki soties, kiek nori bu�iuoti jiems į skruostelius, iki alpulio svaigti nuo jų aksominės odytės �velnumo. Kai vaikai dar ma�i, kartais jie tave priblo�kia vien tik tuo nesuvokiamai skambiu faktu, kad tiesiog gyvena. Ta�iau metams bėgant viskas pasikei�ia. �ia laikai juos apkabin�s, o vien� dien� staiga suvoki, kad daugiau jau niekada nebeapkabinsi.

Kol mano sūnus �iūrėjo �inias, a� i� �ono stebėjau jo veid� ir supratau, kad kai vaikai tampa paaugliais, gali sau ramiai gyventi prie jų ir nebeprisiliesdamas. Fizinė tavo meilės i�rai�ka�� apkabinimai, bu�iniai, plaukų glostymas�� pasidaro papras�iausiai nebereikalinga ir savaime i�nyksta. Kai mudu su Rufu dabar droviai trumpam priartėdavome vienas prie kito�� paskubomis apsikabindavome, nedr�siai pasibu�iuodavome ar susiglausdavome daugiau i� įpro�io nei i� jausmo,�� atrodydavo, lyg mus, tarytum palietus mygtuk� lifte, perlieja elektros srovė, ir mes skubiai, sutrik�, vienas nuo kito at�okdavom. Jis pastebėjo, kad a� į jį �iūriu.

��Kas negerai?�� paklausė nusisukdamas, o a� papur�iau galv� ir įbed�iau akis į ekran�. Vaikai dar nespėjo u�augti, o mes jau atprantam prie jų glaustis.

Jis ruo�ėsi ka�kur eiti, nes vilkėjo odin� striuk� su daugybe ki�enių. Pana�i� į baikerių. Ant rankovės buvo nedidelė Jungtinės Karalystės vėliavėlė, dir�as susegtas u� nugaros, o ant dailios metalinės sagties matėsi gamintojo pavadinimas�� Belstaff. Tokiomis striukėmis penktajame de�imtmetyje tikriausiai vilkėjo motociklininkai. A� lyg ir u�uod�iau jo kvap�, jo kūno aromat� po striuke�� kaip uosdavau tada, kai jis buvo ma�as pyplys.

Dabar t� pieno, vėmalų ir cukraus kvap� pakeitė pigaus losjono, muskusinio kūno pur�kiklio ir naktų, praleistų pragertuose klubuose, tvaikas. Dabar tas kvapas buvo visai kitoks nei tada.

Bet vis tiek �ia buvo jis, a� ir praeitin nugrimzd� metai.

Per �inias rodė senyv� moterį. Ma�daug mūsų mo�iutės metų. Ji pasakojo apie savo vaikyst�, prabėgusi� Hitrou kaimelyje, kurį Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nu�lavė nuo �emės pavir�iaus, nes reikėjo vietos Karali�kosios aviacijos bazei.

��Ne�inojau �ito,�� tariau.�� O jūs? Ar girdėjot apie tokį Hitrou kaimelį?

Ta�iau mano �eima man�s nei�girdo. Jie atid�iai klausėsi senutės, kuri pasakojo vis� savo gyvenim� praleidusi u� kelių �imtų jardų nuo oro uosto tvoros. Ji u�augo, i�tekėjo ir u�augino vaikus kaimelyje, pavadintame Sipsonu. Bet numirti ten jai nebus lemta. Jos namai, ligoninė, kur gimė jos vaikai, jos ba�nytėlė ir visa septynių �imtų priva�ių namų bendruomenė bus sunaikinta, jeigu bus leista statyti nauj� pakilimo tak� ir dar vien� terminal�.

��Neįsivaizduoju, kur reikės dėtis,�� kalbėjo ji.�� Į senelių prieglaud� a� nenoriu. Para�iau lai�k� Karalienei.

Mano duktė pakėlė akis į motin�, nes tuo metu pradėjo rodyti buldozerius. Lara glostė jai nugar� ir �ypsojosi.

Diskutuoti nebuvo apie k�. Pa�velgiau į savo dukters veid�, surakint� nepakeliamos �io pasaulio neteisybės.

��A� tave nuve�iu,�� tariau.

��A� nenoriu būti ta, kuri visada sako: �Ne�,�� parei�kė Lara, kai sugulėm į lov�, abu savo pusėse, atsisuk� viens į kit�. Jos balsas buvo �velnus, mūsų veidai beveik lietėsi.�� Nenorė�iau, kad ir kiti tėvai atsidurtų tokioj padėty. Blogie�ių. Arba tų, kurie visada visk� draud�ia. Nenoriu nuolat būti sveiko proto balsu. Ar supranti, k� kalbu, D�ord�ai?

I�tiesiau rank� ir palie�iau jos veid�. Tas pats veidas, kurį anuomet pirm� kart� i�vydau Saftsberio aveniu. Veidas mergaitės, kuri tada buvo �okėja, susitikinėjo su kietais vaikinais, daug gra�esniais ir i�vaizdesniais u� mane. Jos veido nepakeitė nei metai, nei vedybinis gyvenimas, nei motinystė ar kiti sunkumai. Veidas moters, kuri pasirinko mane. Kaip jai u� tai atsidėkoti?

��Tiesiog reikia elgtis labai apdairiai,�� t�sė Lara.�� �inau, ji puikus vaikas. Ir protingas.�� Lara atsigulė ant nugaros ir atsiduso, spoksodama į lubas.�� Bet kol vaikai jauni, jie gali prikrėsti nesuvokiamų kvailys�ių.

�inau, pagalvojau a�. Pasidarysiu tatuiruot�.

Staiga u�tvaras sugriuvo, a� me�iausi į priekį ir, nė nespėjus susivokti, mane i� visų pusių ėmė spausti �monės. Pasigirdo �ūkavimai ir raginimai, bet netrukus juos u�go�ė netikėtai danguje pasirod�iusio ir besirengian�io tūpti lėktuvo variklių gausmas.

Jau�iausi lyg ant did�iulės �monių bangos keteros, visi grūdomės į priekį. Policininkai-apsaugininkai nebesuvaldė minios, jų kolegos, buv� pirmosiose gretose, dabar kapanojosi i� po sugriuvusio u�tvaro, o mes kilome, griuvome ir lipome per juos.

Atsisukau ir i�vydau Rubės veid�. Ma�iau, kad ji man ka�k� �aukia, bet ore tvyrojo kurtinantis lėktuvų gausmas ir �monių triuk�mas, o srovė vis ne�ė mane tolyn nuo jos.

Sugriuvo tik viena u�tvaro dalis ir dabar policija stengėsi pergrupuoti savo jėgas, susitelkti tenai. Staiga pajutau, kaip mane blo�kė prie mėlynai uniformuotų pareigūnų sienos, man ėmė trūkti oro, apėmė baimė, kad �iandien galiu nepelnytai numirti. Kūnų spūstis. Prakaito ir skutimosi losjono tvaikas. Prisiplojus prie jauno policininkėlio krūtinės man ėmė tvink�ioti rand�.

Paskui man į veid� trenkėsi �almas, prie� akis saulėje blykstelėjo policininko lazda, ka�kokiu būdu atsivėrė ply�ys ir a� smukau pro jį, nėriau pro policininkus ir kiek kojos ne�a pasileidau per trumpai nupjaut� �ol� nesuvokdamas, kur bėgu, dairydamasis į �alis, kol pagaliau susizgribau, kad likau vienas. Bėgau per lygum�, kuri man priminė piev�, regėt� sapne, tolumoje pama�iau terminalo link sukantį boing� 747. Pasileidau tiesiai prie jo.

Staiga pajutau smūgį į �on� ir pargriuvau, gavau kirtį auk��iau klubo�� man smog�s policininkas jaunystėje tikriausiai �aidė regbį. Bet tai atsitiko kiek anks�iau, o dabar mudu jau kurį laik� gulėjome vienas �alia kito ant �emės, jis i� skausmo graud�iai vaitojo ir įnirtingai plek�nojo sau per kelį, tarsi norėtų u�gesinti nedidelį gaisr�. Atsiklaupiau, paskui paband�iau atsistoti, bet parkrit�s policininkas laikėsi įsitvėr�s Rufo Belstaff striukės ir nesirengė paleisti. Tad i�sinėriau i� striukės�� palikau jam, nupirksiu Rufui nauj�,�� ir vėl pasileidau pakilimo tako link, viena ranka spausdamas u�gaut� �on�.

Dabar jau�iausi pakankamai ramus. Man u� nugaros liko protestuotojų balsai ir grumtynių triuk�mas, vis labiau artėjo metalo ir oro uosto garsų kakofonija, o boingas 747, nors buvau dar gana toli nuo jo, vis tiek atrodė giganti�kas, lyg mil�ini�kas jūrų laineris, i�mestas ant mėnulio pavir�iaus.

Bėgau lėtai. Pro 747-ojo iliuminatorius ma�iau �monių veidus ir, i�kėl�s rank�, mojau jiems sveikindamasis. Dabar jau bėgau asfaltu, o i� paskos girdėjau besivejan�ius �ingsnius. Jie vis artėjo, paskui ka�kas kirto man per sprand� ir a� sukniubau veidu į �em�. Paskiau elgiausi tiksliai taip, kaip buvo liepiama, ir dariau tai itin greitai.

Sulaikymo izoliatoriuje praleidau por� valandų, kol pas mane atėjo Kytas. Jis plestelėjo savo stor� u�pakalį �alia man�s ant gulto ir atsiduso.

��Na, tai kas dabar nusikaltėlis?

Vienuoliktas skyrius

�iūrovų minioje vyko bernvakaris. Vaikinų buvo gal dvylika, jie stovėjo salės priekyje, bet atsuk� nugaras į scen� garsiai �vengė ir triuk�mavo. I� butelių liejosi alaus putos ir tekėjo per rankas. Keli draugeliai laikė apkabin� vien� vyruk�. Kompanija �aidė �aidim�: t� varg�elį paleid�ia, jis ima svirdinėti ir griūva, bet draugai pagauna jį ir vėl pastato ant kojų. I� bernvakario �utvės niekada nieko gero nesitikėk. Jie visada nori būti patys linksmiausi. Tiesiog nesusilaikiau ir �altakrauji�kai profesionaliu �vilgsniu juos įvertinau. I�sirenki patį stambiausi� ir suvarai policininko banan� jam į subin�, pagalvojau prisimin�s savo studijų laikus Hendone. Atrodė, kad tai buvo prie� �imt� metų.

��Seneliukas eina keliu ir sutinka kalban�i� varl�,�� pradėjo Rufas. Jis stovėjo ant scenos, paskui �engė tris �ingsnius, tada turėjo apsisukti ir grį�ti. Atrodė tarsi u�speistas į kamp�.�� Kalbanti varlė sako jam: ��mogau, i� tikrųjų a� ne varlė, o gra�ioji princesė, kuri� u�būrė pikta ragana. Jeigu tu mane pabu�iuosi, kerai i�sisklaidys, o a� tau u� tai atsilyginsiu aistringai tave mylėdama vis� naktį.��� Bernvakario jaunimas pratrūko garsiai kvatotis, bet ne i� Rufo juokelių. Pasigėr�s vyrukas parklupo ant kelių, o tai draugams sukėlė daug juoko.�� Seneliukas neatsisukdamas ėjo sau toliau, o varlė �iūrėjo į jį nustebusi. �Senuk,�� tarė ji,�� bijau, kad tu nei�girdai mano pasiūlymo. A� esu gra�ioji princesė..�. Senukas pakėlė rank� ir tarė: �Girdėjau, girdėjau. Bet mano metuose geriau jau kalbanti varlė.�

Per bar� nusirito juoko banga, o bernvakario dalyviams tai pasirodė kaip akibrok�tas. Jie įsmeigė �vilgsnius į Ruf�, tarsi pirm� kart� jį matytų. Vienas i� jų�� ma�iukas ir storas, nuskusta galva, kas paprastai rei�kia u�maskuot� plikim� ir polinkį į smurtavim�,�� buvo pana�us į mu�eik�. Bet kai jis pradėjo pusbalsiu at�agarauti, Rufas jau buvo pasireng�s duoti jam atkirtį.

��K� sakot, pone? K� jūs sakote?�� Jo lūpose �aidė klastinga �ypsenėlė, ta pati, kuri� buvo pasiskolin�s i� Imono Fi�o.�� Garsiau kalbėkite, pone. Atleiskite u� nukrypimus nuo temos. Taip taip, jūs, pone plika galva lyg did�iulis virtas kiau�inis.�� Rufas prisidėjo prie ausies deln� ir vis ragino vyruk� pakartoti į�eidinėjimus, kurie, skustagalviui vis garsiau �aukiant tuos du �od�ius, pama�u prarado savo geluonį ir virto pelenais narsuolio didele it virtas kiau�inis galva burnoje.

Jam pavyko, pamaniau, ir mano krūtin� u�liejo pasidid�iavimas sūnumi.

��Gal man rytoj derėtų nueiti į tavo darboviet�,�� nusisukdamas t�sė Rufas, vis dar �ypsodamasis ta pa�ia pasiskolinta �ypsena,�� ir parėkauti ant tav�s, kol tu klausinėsi �monių, ar jie nenorėtų keptų bulvy�ių su �tai �ituo.�� Ir jis �ai�iai nusijuokė.�� �lyk�tus galvijas.

I� anga�ementinių koncertų niekada nieko gero nelauk. Komediniai klubai sulaukia vien tik būrio triuk�madarių, priekabiautojų ir alaus prisi�niojusių neigėjų, ta�iau nė kiek ne geresnė publika tenka ir eiliniams barams, kur nuolat susiburia keletas vyrukų, nemėgstan�ių, kad scen� vis� vakar� u�imtų keli pasipūtėliai, reikalaujantys dėmesio ir plojimų, arba visas paradas a�trialie�uvių, kuriems nekantriai knieti imtis geresnių dalykų�� kitur jiems i� tiesų sektųsi geriau nei tokiuose merdėjan�iuose baruose. Bet �itas baras buvo kitoks.

Kai i�ėjome į gatv�, mūsų jau laukė visa bernvakario �utvė. Nebesijuokė, tik rūkė cigaretes ir lūkuriavo. Mus pamat� pakėlė galvas ir sinchroninių plaukikų tikslumu visi vienu metu numetė nuorūkas, kurios pama�ėle u�geso, nukritusios ant �aligatvio. Jie artinosi prie mūsų, o tas, kuris buvo plika galva, pana�ia į didelį virt� kiau�inį, �engė priekyje.

Nustūmiau Ruf� u� sav�s ir atsidūriau tarp tų vyrų ir savo sūnaus, nors, kita vertus, koks skirtumas, kur jam stovėti. Betgi jis�� mano sūnus ir a� jį myliu.

Kai susidūrėme su jais akis į akį, a� staiga supratau, kad būtent �itos pamokos mudu ir negavom i� Imono Fi�o.

Niekada neprovokuok mulkių.

Atidariau savo tėvų sodo vartelius ir pama�iau mėlyn� taisyklingos formos sta�iakampį�� mano tėvo basein�, �ai�aruojantį ir mirguliuojantį kaitroje, lyg tai būtų langas į kit�, geresnį pasaulį, į mies�ioni�k�j� Namij�.

Tėvuk� radau prie baseino, ka�kokio tamsiaod�io, jo bendraam�io vyro, draugijoje. Tai buvo Vinstonas, baseino pri�iūrėtojas. Abu suki�� nosis spoksojo į tinkliuk�, kurį Vinstonas laikė rankoje. Mano tėvas staiga atsisuko, jo akys suspindėjo, paskui staiga prigeso, nes pamatė, kad �ia tik a�.

��Oi, maniau, kad atėjo vienas i� anų,�� tarė jis.

��Dien� jie nesirodo,�� pasakė Vinstonas.�� Jie bijo senų �monių.

Mudu su Vinstonu pla�iai nusi�ypsojome vienas kitam, bet mano tėvas nebuvo link�s pok�tauti. Jis buvo paskelb�s kar� vietos jaunimui. Jie sėdėdavo ant jo tvoros, į ro�es primėtydavo tu��ių pakelių nuo sausainių ir nesuvalgytų kebabų liku�ių. Jie triuk�maudavo, gadindavo or�, o blogiausia, kad, atėjus vasarai, naktimis atsliūkindavo į sod� ir turk�davosi baseine. Tėvas i�traukė i� Vinstono tinklelio ka�kokį daikt� ir parodė man. Tu��ia Red Bull skardinėlė.

��Kas tavo veidui?�� paklausė.�� Nepataikei pro duris, ar k�?

Linktelėjau.

��Pana�iai.

��Su durimis reikia atsargiai,�� nusijuokė Vinstonas.

Stovėjau prie baseino laukdamas, kol jiedu baigs diskutuoti apie organinį chlor�. Ir būna gi tokių dalykų. Nuo saulės baseino pavir�ius pasidarė tarsi paauksuotas. Kai Vinstonas i�ėjo, tėvas priėjo prie man�s ir u�si�iūrėjo į vandenį.

��Tai tau nieko nepripai�ė?�� paklausė.

Pa�velgiau į jį.

��O k� turėjo pripai�yti?

Jis perbraukė lapų grėbliu per vandens pavir�ių, nors vanduo buvo visi�kai �varus. Paskui truktelėjo pe�iais.

��Piktnaud�iavim� tarnybine padėtimi. Kliudym� atlikti pareig�. Prie�inim�si suimant. Ir apskritai visi�k� durnum�.

Papur�iau galv�.

��Nieko jie nepripai�ė ir niekuo man�s nekaltina,�� atsakiau. O paskui nesusilaikiau. Pla�iai i�skė�iau rankas lyg vaikas, vaidindamas lėktuv�, ir sta�ia galva nėriau į basein�. Vanduo buvo stebėtinai �iltas. Mano tėvas nustatydavo �iek tiek auk�tesn� temperatūr� nei įprasta; įtariau, kad tai ir buvo pagrindinė prie�astis, kodėl mūsų baseinas tapo naktinių pasiplaukiojimų sensacija.

Gulėjau vandeny ant nugaros, veidu į saul�, tik chloras kiek grau�ė akis. Buvo gera. Tarsi naujai u�gimus. Kai i�lipau, tėvas tebestovėjo toje pat vietoje. Atsisėdau ant baseino kra�to. Drabu�iai buvo sunkūs ir prilip� prie kūno. Mano diding� stot�, regis, �iek tiek i�bėrė.

��Negi tave atleido, pupuliuk?�� pasidomėjo tėvas.�� Ar skyriaus vir�ininkas neliepė tau surimtėti ir imti į rankas policininko lazd�?

Prisiminiau savo pokalbį su skyriaus vir�ininku. Koks jis buvo malonus ir supratingas! Net pamaniau, kad padės papildyti daiktų mano kartoninėje dė�utėje s�ra��. Ne ka�in kas joje ir buvo. �eimos nuotraukos. Keruako �Kelyje�. Netikras pistoletas. Bet paskui sekė keli nejaukūs rankos paspaudimai kolegoms. O Kyto�� nė �enklo.

���e�i mėnesiai atostogų,�� pasakiau.�� Man davė �e�is mėnesius atostogų paliekant vis� atlyginim�.�� Kiek susim�s�iau. Neįdomių detalių paprastai neprisimenu. �inojau tik tiek, kad man�s laukia pusė metų nieko neveikimo.�� Ir dar pensija. Ne�inia kokia ten pensija.

Tau pasisekė,�� tarė tėvas.�� O man būtų įspyr� į u�pakalį.

Jis gi �ino, kad tai netiesa. Policijoje nuo�ird�iai rūpinamasi bendradarbiais.

��Bet a� gal ir negrį�iu,�� leptelėjau puikiai �inodamas, kad tai jį i�provokuos.�� Gal man po pusės metų u�eis noras i� esmės pakeisti kryptį.

Tėvas susim�st�s linktelėjo.

��Galvoji apie kitoki� karjer�? Ketini imtis ko nors prasmingesnio? Kas tau i� tiesų būtų labiau prie �irdies?

��Taip.

Tėvas pasikasė smakr�.

��Būsi roko �vaig�dė? Garbės futbolininkas?

��Ne�inau,�� atsakiau.�� O kokie ten pinigai?

Į sod� atėjo mama ir įsistebeilijo į mudu.

��Ko tu visas �lapias?�� Pasisuko į tėv�.�� Kas jo veidui?

��Nepataikė pro duris,�� paai�kino tėvas.�� O tada atsivėrė gyvas pragaras.

��Tu sava mirtim nemirsi,�� drėbtelėjo mama ir nuėjo į nam� kaisti virdulio arbatai.

Tėvas atsisėdo �alia man�s ir ėmė ved�ioti tinkleliu per vandenį, tarsi norėdamas ka�k� su�vejoti.

��O kaip tavo �eima, D�ord�ai?�� paklausė.�� Kur tavo įsipareigojimai jai?

Niūriai �velgiau į vandenį. Man darėsi �alta.

��A� myliu savo �eim�,�� atsakiau, o tėvas tik garsiai prunk�telėjo.

��U� tavo meil� ir du svarus i�eis tik puodelis kapucino.

Atsidariau spint� ir pradėjau traukti drabu�ius. Pla�ios kaip cirko klouno rusvai �alsvos spalvos kelnės. Rupaus velveto kelnės. Senos nebemadingos kostiuminės kelnės. Visokiausi mar�kinėliai su juokingais u�ra�ais, nuo kurių man gedo nuotaika.

��O kas bus po �e�ių mėnesių?�� magėjo �inoti Larai.�� Ar tai tokios atostogos, po kurių sugrį�i į savo sen�jį darb�? O gal tokios, po kurių darbe niekas nebenorės nė matyti tavo marmūzės?

��Pats dar ne�inau, ar norėsiu grį�ti į sen�jį darb�,�� atsakiau jai.�� A� neken�iu savo darbo. Jis man�s vos nenuvarė į kapus.�� Ėmiau grūsti drabu�ius į juod� plastikinį �iuk�lių mai��.

��O kaip bus su pinigais?�� paklausė ji.�� Kaip gyvensim, jeigu po pusės metų tu negausi naujo darbo? S�skaitas juk vis tiek reikės apmokėti. Kar�to vandens katilas jau vos gyvas. I� kur visam tam imsime pinigų, o ir u� mano baleto pamokas?

��Pinigų mes turėsim,�� nuraminau.�� �e�ių mėnesių atlyginim�. Manyk, kad tai persilau�imo metai.�� Apkabinau j�. Lara sureagavo �altai, tarytum koks bulvių mai�as. Todėl paleidau j� ir toliau sau perrinkinėjau senus drabu�ius. Betgi a� tikrai labai norėjau, kad ji suvoktų, jog tai�� tik į gera.

��Negi nesupranti, k� man tai rei�kia? Juk tai proga pradėti daryti tai, kas prie �irdies. Proga visk� pradėti i� naujo.

Oru nusklendė nusivylusios �monos atodūsis.

��Nieks nieko i� naujo nepradeda,�� rė�ė ji, i� �iuk�lių mai�o graibydama nublukusias rupaus velveto kelnes.�� Nei�eis susi�ėrus kiek pinigų grį�ti prie starto linijos. Gyvenime taip nebūna. Gal tik stalo �aidimuose. Gav�s į snap� turi atsikelti ir �ingsniuoti toliau.�� Paglostė velveto kelnes.�� �itos kelnės dar visai geros, D�ord�ai.

Pasi�iūrėjau į jas ir vėl ėmiau krėsti savo drabu�ių spint�.

��Nieko i� jų gero,�� atkirtau ir paėmiau nublukusius polo mar�kinėlius. Staiga sustingau vietoje.�� Koks �ia garsas?

Abu įdėmiai suklusom. Garsai sklido i� Rufo kambario. Skverbėsi pro sien�. Gitaros melodija buvo pana�i�� tiesiog ne�inau�� į krioklį, i� kurio liejosi nuostabiausi deimantai, tokie �vytintys ir skambantys. D�onis Maras, pagalvojau. D�onis Maras skambina gitara. Ir vokalas, toks liūdnas dudenimas, nors sykiu keistai hipnotizuojantis ir mielas. Smitai, pamaniau. Smitų gabalas �Ar jau greitai?� i� komercinės d�insų reklamos.

Kadaise man ta daina labai patiko, pagalvojau sau. Ir dabar patinka.

�iuk�lių mai�as jau buvo pilnas. Ėmiau plė�ti drabu�ius nuo sav�s. Ant lovos man�s laukė nauji. Juodi medvilniniai polo mar�kinėliai su dar juodesne avino galva ir u�ra�u: �Visi �ventieji�. Naujutėlai�iai Diesel Black Gold blukinti d�insai. Kuo jie skiriasi nuo mano senųjų drabu�ių? Ogi tuo, kad labai siauri. Spaudė kūn�. Tarsi norėtų pasakyti, jog nieku gyvu netoleruos nei riebalų, nei bėgan�ių metų. Nors tie d�insai atrodė taip, tarsi ka�kas jais apsimov�s trisde�imt metų darbavosi statybose.

Nusimoviau kelnes ir patraukiau prie lovos. Bet Lara sugriebė man u� alkūnės. Paspjaudė pir�tų galiukus ir pabandė nutrinti tatuiruot� nuo mano de�inės rankos, kiek �emiau peties. Kai �i nepasidavė, gailiai atsiduso.

��Kas �ia, po paraliais?

Abu su�iurom į du japonų persona�us.

��Tatuiruotė,�� atsakiau.

Kurį laik� ji tylėjo. Veidas nei�davė jokių emocijų.

��Kodėl ji auk�tyn kojom?�� tyliai paklausė.

��Visai ne auk�tyn,�� paprie�taravau i�traukdamas rank� i� jos gniau�tų.�� Tu ne taip �iūri. Tai tu į j� �iūri auk�tyn kojom.

Atsisėdau ant lovos ir ėmiau mautis i�blukintus d�insus. Lara stebėjo mane, bet paskui nusisuko, nes u�sivilkau mar�kinėlius su avino galva ir jie beveik paslėpė mano tatuiruot�. I� po rankovės apvadėlio ky�ojo tik vieno japono u�pakalis.

��Ar nemanai, kad esi per senas tatuiruotėms?�� paklausė Lara.�� Ar tau neatrodo, kad tokioms kvailystėms jau esi per senas?

Ir i�ėjo man nespėjus atsakyti, nespėjus paai�kinti. Betgi a� tai padariau i� meilės.

Negi kas būna tokiems dalykams per senas?

Pamat� mane besileid�iantį laiptais, ne�in� juodu �iuk�lių mai�u, sunkiai �nopuojantį, vilkintį aptemptais mar�kinėliais su avino galva ir mūvintį naujais blukintais d�insais, vaikai �yptelėjo.

��Oho, tėti! Kietai atrodai,�� pagyrė Rubė.

Nulipau į apa�i�.

��Tikrai?�� viltingai paklausiau.�� Sakai, kietai atrodau? I� tikrųjų? Manai, kad tikrai kietai atrodau?

Rufas prunk�telėjo. Sumu�imai ant jo veido jau buvo pradėj� gelsti, tad i� pirmo �vilgsnio atrodė, kad jis serga maliarija.

��Niekas dabar nesako �kietai�,�� pamokė seserį.

Ji niuktelėjo jam į rank� ir nusi�ypsojo man. Tokia �ypsena, lyg saulė būtų patekėjusi.

��O mes taip sakom,�� at�ovė broliui.

Po tamsiomis Vaterlo tilto arkomis stovėjo autobusiukas, i� kurio buvo dalijama sriuba ir sumu�tiniai�� nuo de�imtos ryto iki vidurnak�io.

Ron� Vaivoryk�t� radau sėdintį vien�, atokiau nuo kitų. Jis laikė rankose polistireno puodelį, kupin� tir�tos dar�ovių sriubos su mėsa, ir spoksojo į auk�tyn vinguriuojan�ius garus. Sustojau prie jo, bet ne per daug arti. Jo barzda buvo nelygiai nuskusta ar bent jau dalis nugramdyta kaip papuolė. Ant veido, tose vietose, kurių negalėjo pasiekti nagų �irklutės, sodininko �irklės ar koks kitas a�trus įrankis, styrojo �erių kuok�tai. Bet �įsyk jis atrodė jau ne kaip nusen�s Jėzus Kristus, o kaip normalus jaunuolis.

��Gerai atrodai,�� pasakiau jam. Jis dirstelėjo į mane, paskui nusuko akis į �alį.�� Tikrai,�� patvirtinau bijodamas, kad nepamanytų, jog �aipausi, ir nepaleistų man į galv� puodelio su kar�ta dar�ovių sriuba.�� Gerai padarei, kad atsikratei barzdos. Smarkiai atjaunėjai.

I�tiesiau jam juod� �iuk�lių mai�� su drabu�iais, bet jis nė nekrustelėjo. Atri�au mai��, parod�iau kelet� drabu�ių ir laukiau kokio padėkos �od�io. Nors kokio atsidėkojimo. Bet jis prie drabu�ių nė neprisilietė. U�tat apie mai�� ėmė spiestis jo likimo draugai, palaik� mane Raudonojo Kry�iaus darbuotoju. Netrukus jie jau pe�ė i� mai�o kelnes, mar�kinėlius ir kitus mano senųjų laikų reliktus, liedami ant jų savo sriub�. Ronas Vaivoryk�tė stovėjo stumdomas vyrų, bet i� savo vietos nesijudino. Kai �iuk�lių mai�as liko tu��ias, visi i�siskirstė.

��Norėjau padaryti ger� darb�,�� prisipa�inau.

Jis pasi�iūrėjo į mane ir nusi�ypsojo. �ypsena, kuri� veikiau pavadintum nevalingu burnos spazmu, apnuoginusiu i�klypusius dantis, primenan�ius sugriuvusius kapinių paminklus. Jis nu�velgė mane nuo galvos iki kojų, lyg tik dabar būtų prisimin�s, kas a� toks, ir man dingtelėjo, kad permato mane kiaurai.

I� prad�ių pamaniau, kad ji miega.

Lara gulėjo savo pusėje, atsukusi man nugar�, ir nejudėjo. Bet a� turėjau susiprasti. Nes nesigirdėjo to lengvo, gilaus i�kvėpimo, būdingo jai miegant. Be to, kūnas buvo labiau įsitemp�s negu per miegus. Kai Lara miegodavo, jos kūnas suglebdavo ilsėdamasis, galūnės atsipalaiduodavo, ji gulėdavo visi�kai rami.

���iemet ji nori baliuko,�� pratarė neatsisukdama.�� �e�ioliktojo gimtadienio proga.

Atsisėdau ant lovos kra�to ir ėmiau mautis savo blukintus d�insus.

���inau, ji man apie tai kalbėjo,�� atsakiau.

Lara kar�iai nusijuokė.

��Kurgi ne! Galėjau numanyti, kad pirmiausia visk� aptarsite judu abu, o paskui ji ateis pra�yti man�s, am�inos prie�gynos.

��Ot ir ne.

��Ot ir taip.

Toptelėjo, kad reikėtų gra�iai sulankstyti d�insus, bet paskui persigalvojau. Beprasmi�ka, nuo ilgo ne�iojimo jie jau skylėti ir apspur�, tad per vėlu skirti tiek rūpestingo dėmesio. Todėl nume�iau ant grindų.

��K� jai atsakei?�� paklausiau Laros.

Kurį laik� ji tylėjo.

��Nesirengiu būti ta, kuri am�inai sako �ne�. Ta�iau reikia laikytis ir tam tikrų taisyklių. Juk yra tam tikros taisyklės ir tvarka, D�ord�ai.

��A�iū,�� atkirtau,�� viskas bus gerai.

��Sunku būti motina, kuri am�inai viskam prie�tarauja. Sunku būti ta, kuri am�inai gadina kitiems nuotaik�, ragina elgtis apdairiai, kuri stengiasi apsaugoti savo �eim� nuo kelionių į ligoninės priimam�jį, policijos are�tin� ar morg�. Ta�iau �it� vaidmenį pastaruoju metu tu u�krovei man. Niekada nenorėjau būti tokia. Jūs abu privertėte mane tokia tapti.

��Tikrai,�� pritariau jai.

��Dabar visi �ven�ia �e�iolikt�jį gimtadienį namie ir be tėvų. Visi taip daro.

Nusi�ypsojau tamsoje. Jai puikiausiai sekėsi pakartoti i�rai�king� mūsų dukters ton�.

���Visi� rei�kia tik kelis i�lepintus jos klasės draugus, paauglius, kurių tėvai d�iaugiasi nors trumpam jų atsikrat� ir gav� ret� prog� nuo jų pabėgti. Nesuprantu, kam tokie tėvai apskritai gimdo vaikus? O paskui vis� gyvenim� stengiasi nuo jų pabėgti.

Įsliuogiau į lov� ir atsiguliau ant nugaros. Buvome tik dviese ir a� pajutau, kad baisiai noriu j� apkabinti, bet �inojau, kad dabar tam visai netinkamas laikas. Netrukus tyl� nutraukė Laros balsas.

��K� tai rei�kia?�� u�sipuolė ji.�� K� rei�kia ta teplionė ant tavo rankos? Tie i�raitymai auk�tyn kojom?

Mano pir�tai neju�ia palietė rank� �emiau peties.

��Tatuiruotė?

��Ar �ia tatuiruotė?

��Taip.

��K� ji rei�kia?

O k� gi ji rei�kia? K� rei�kia mano tatuiruotė? Nesuprantu, kaip jai �ovė galvon u�duoti tokį klausim�.

Ji rei�kia Lara.

K� dar galėtų reik�ti?

Dvyliktas skyrius

Tai buvo lyg pasimatymas.

Buvome i� anksto nusprend�, kad neisime į ��iurkės ir trimito� bar� ir nekiurksosime tenai kelias valandas. Neketinome elgtis kaip tie seniokai, nei�manantys, kur pasidėti, kai jaunimas nepageidauja, kad veltumeisi jiems po kojų. Tegu jie sau linksminasi. O kodėl ne? Meskite lauk t� gra�aus elgesio taisyklių kodeks�. Kol Rubė �v�s savo gimtadienį, mes irgi pasilinksminsime. Vakarienė, �okiai ir visa kita. Kaip senais gerais laikais. Kaip per tikr�jį pasimatym�.

O kai Lara nusileido laiptais į apa�i� ir a�, j� i�vyd�s, negalėjau atplė�ti akių, �tai tada suvokiau, kad tai�� daugiau negu pasimatymas. Supratau, kad gyvenime �engiau vien� teising� �ingsnį�� ved�iau �it� moterį.

Mums rengiantis i�eiti, pradėjo rinktis sve�iai. Sve�iai, kuriuos a� pa�inojau jau de�imt metų, nuo tada, kai jie dar buvo vaikai be priekinių dantukų. Tas praeitin nugrimzd�s rausvai ro�inis vaikystės pasaulis. O dabar�� kumelaitės su auk�takulniais. O juk anie laikai buvo ne taip jau ir seniai.

Dabar merginos jau beveik subrendusios, bet vis tiek dar gan vaiki�kos, nes moka d�iaugtis ir kryk�tauti, i�vydusios �okolado fontan�. Jos dar moka �iūrėti į Lar� taip, tarsi ji turėtų rakt� nuo kitokio, nuostabesnio ir spalvingesnio, pasaulio. Jos buvo nepaprastai mielos�� vadino mus ponais Beiliais. O gal papras�iausiai tikėjosi �itaip grei�iau mūsų atsikratyti?

Atėjo ir keletas berniukų�� mielų, gra�iai, nuolankiai i�auklėtų jaunuolių. Tų vaikinų plaukai buvo ilgesni nei merginų. Ta�iau vir�ų vis vien ėmė merginos. Savimi pasitikin�ios, padorios, dar ne visai suaugusios jaunos panelytės, kaip ir Rubė. Puikių valstybinių mokyklų ir mielų �eimų produktas.

Svetainėje pasigirdo muzika. Lara man �yptelėjo, nes mergaitės pradėjo �okti viena su kita. Vaikinai droviai �ypsojosi ir spietėsi pasieniais, slėpdami akis po u�kritusiomis garbanomis ir tikėdamiesi, kad nereikės k�sti pa�eminimo, jei kuri pakvies �okti.

��Eime,�� pa�aukė Lara.

��Palauk,�� papra�iau jos, nes norėjau įsidėmėti, kaip ji atrodo, įsiminti �i� akimirk� ir niekada nebepamir�ti. Kad ji galėtų pajusti, jog man patinka, kaip atrodo. �irdyje teberuseno senieji jausmai, o �iūrėdamas į j� pasijutau be galo laimingas.

��Kas yra?�� paklausė ji.

��Nieko,�� atsakiau.�� O kartu�� ir viskas.

Ir jai nusi�ypsojau�� visai kitaip nei tie drovios sielos vaikinai, pakviesti į Rubės gimtadienį. A� �ypsojausi jai kaip vaikinas, kuris gerai �ino, kad �į vakar� jam pasiseks.

Staliuk� restorane buvome u�sisak� i� anksto, bet įvyko nesusipratimas. Kai atvykome, jis nebuvo paruo�tas, o prie baro būriavosi dviguba pageidaujan�ių vakarieniauti eilė. Mums prane�ė, kad mūsų staliuk� per klaid� priskyrė prie tų, kurie palikti vakarieniaujantiems prie� teatr�, tad būtų �aunu, jei ko nors i�gertume prie baro ir palauktume, kol jis atsilaisvins. Pa�velgiau į Lar�.

��O gal geriau eime pa�okti,�� pasiūliau.

Kai susipa�inau su Lara, turėdavau gerai nusigerti, kad ei�iau �okti. Buvau i� tų anglų, kurie �oka taip, tarsi d�iūgautų dėl įmu�to įvar�io. Rankos mostaguoja vir� galvos, o kojos beveik nejuda. Ji mane nuo �ito atpratino, i�mokė atsipalaiduoti, atskleidė kelet� technikos detalių�� pavyzd�iui, kaip reikia atsimerkti. Dar ji mane patikino, kad �okio mene snobizmo yra daugiau nei kokioj dailėj, vyno gėrime ar dar kur nors. Ji sakė, kad �monės klaidingai mano, jog �oka tik jaunimas, kietuoliai arba tam pasireng� techni�kai.

Lar� mylėjau dar ir u� tai, kad buvo įsitikinusi, jog �okis�� toks pat �elitinis� dalykas kaip ir kvėpavimas.

Kai �Afrikos centre� artėjo vidurnaktis, i� �ypsenos Laros veide supratau, kad jai labai patiko, jog dar prisimenu senuosius �ingsnelius ir net bandau į savo repertuar� įtraukti kelet� naujų.

Devintajame de�imtmetyje Lara ir jos kolegos mėgdavo �ia lankytis po darbo. Jie apsimesdavo es� Prancūzijos revoliucijos laikų valstie�iai, Saigono prostitutės ar tiesiog katės ir �Afrikos centre� �okdavo iki pary�ių. Dien� �okdavo u� alg�, o vakarais�� savo malonumui. Kai mudu pradėjome draugauti, Lara nusitempė ir mane į �Afrikos centr��, bet man �ia buvo tikras vargas. Ai�kiai supratau, kad jeigu nepradėsiu �okti, u�kariauti jos �irdį neturėsiu jokių �ansų.

Tad �okau. O ji man padėjo. Ir netrukus man tai ėmė patikti labiau u� visk� pasaulyje. �Afrikos centre� mes nuostabiausiai leisdavome laik�. �ia buvo grojama funk ir soul bei afrikieti�ka muzika. Kelet� kartų regėjom gyvus Soul II Soul, kai tik jie pradėjo koncertuoti.

Bet �is vakaras buvo pats nuostabiausias.

Pats puikiausias i� visų.

Kai i�ėjome i� �Afrikos centro�, lijo lietus ir nebuvo nė vieno taksi. U�me�iau Larai ant galvos savo �vark�, paėmiau j� u� rankos ir patraukėme rytų kryptimi, i�ėjome i� Kovento sodo ir pasukome per �ering Kroso gatv�. Per dvide�imt metų �ia niekas nebuvo pasikeit�. Pirm� valand� nakties �monės virto i� barų ir klubų, gurk�nojo dvigub� espreso kav� ir glamonėjosi tarpuvartėse. Lieting� naktį �ingsniavome Soho gatvėmis ir man regėjosi, kad laikas atsisuko dvide�imt metų atgal.

Pagalvojau, kad ne ka�in kiek u�truktume, jeigu namo eitume pės�iomis, o prie parko galbūt susigautume taksi, va�iuojantį į Vest End�. Pės�iomis mes vis dėlto nėjome, bet tai neturi reik�mės. Sustojome po senoviniu �ibintu Regento parke ir a� apkabinau Lar�.

��Dar kas pamatys,�� i�tarė ji.

��Mes galim daryti visk�, kas tik �aus į galv�,�� atsakiau.

Ir tada įvyko stebuklas. I� lietaus i�niro juodas taksi su geltonai �vie�ian�iu u�ra�u �Laisvas� ir a� i�puoliau į gatv� jo stabdyti.

Kai atsisėdome į automobilio gal�, mūsų permirk� kūnai susiglaudė, �lapi ir �ilti, variklis maloniai gaudė, o mūsų lūpos god�iai ie�kojo vienos kitų, susirado ir negalėjo atsimėgauti.

Bijodama, kad vairuotojas gali nugirsti mūsų pokalbį, Lara �nib�dėjo man į ausį, o paskui kiek garsiau i�tarė:

��Gali man nieko nesakyti.

Juodojo taksi dyzelinio variklio lop�inė liūliavo mus iki pat namų.

Ar bent jau iki to, kas i� jų buvo lik�.

Policijos automobilių �viesos.

Ir �viesos visų namų languose mūsų gatvėje. Kaimynai stebėjo spektaklį, kiti, dr�sesni, stoviniavo tarpduriuose, bet daugiausia buvo �iopsan�iųjų pro u�uolaidų kra�telius. Kai tvinksin�ia galva mokėjau taksi vairuotojui, man prie kojų sudu�o alaus butelis.

Mūsų prie�akiniame kieme buvo susirink� jaunimo, kurio anks�iau nebuvau mat�s. Vienas vaikinas vėmė į �iuk�lių konteinerį. Kiti gin�ijosi su jauna policininke ir ai�kino apie savo teises.

Mūsų paradinės durys buvo nukeltos nuo vyrių. Ka�kas bandė įspirti jas į vidų. Ir jam pavyko. Pa�velgiau į Laros veid� ir tuoj pat nusisukau. Įėjome į nam�.

Pirmame auk�te ant laiptų sėdėjo man visai nepa�įstama mergina. Jai ant kelių, ant i�siuvinėtų d�insų, telk�ojo vėmalų balutės. Viduje, lyg kokiame klube, stoviniavo būreliai �monių. Jaunų ir nebe visai jaunų. Am�iaus vidurkis jau buvo gerokai �oktelėj�s į vir�ų. Dauguma buvo de�imt, penkiolika metų vyresni u� solenizant�.

Du policininkai, kurių nepa�inojau, stovėjo i�kėl� į vir�ų rankas, �itaip ramindami jaunim�, kuris demonstratyviai piktinosi fa�istiniu policijos elgesiu. I� visų mūsų neatpa�įstamai nuniokotų namų kampų did�iausiu garsu ply�avo tinkamai parinkta muzika.

Lara ėmė brautis pro jaunim�, �aukdama Rub�.

U�lėkiau laiptais į vir�ų.

Aik�telėje ant laiptų galėjai rasti ko tik nori. �ia atrodė lyg po bombos sprogimo. Mėtėsi ka�kieno batas. Suplė�yti drabu�iai. Ant sienos�� kruvinas delno atspaudas. Pora pūkuotų rausvų antrankių. Ir visur pilna sutrai�kytų skardinėlių ir tu��ių butelių. Tvyrojo baisus cigare�ių, pigaus tabako dvokas. Visi kilimai pradeginti, nusėti juodomis dėmėmis, cigare�ių nuorūkomis.

Pa�aukiau j� vardu.

Nesiliaudamas vis �aukiau j� vardu.

Ant grindų�� pilna prezervatyvų, lyg kokių padvėsusių ungurių. Atidariau Rubės kambario duris. Ant jos lovos miegojo du vaikinai. Sienos i�tepliotos krauju. Ne, ne krauju�� pica. Ėjau toliau.

Rufo kambaryje ka�koks vaikinas, arti trisde�imties, �lapinosi į spint�. Kai atsisuko sagstydamasis d�insus, kirtau alkūne į veid�. Jis parkrito ir nebeatsikėlė.

Ruf� radau mūsų miegamajame. Jis buvo mirtinai i�bly�k�s ir visi�kai blaivas, sėdėjo ant mūsų lovos ir pasilenk�s glostė seseriai plaukus. Ne, ne seseriai. Jos draugei. Vienai i� tų dailių, puikiai i�auklėtų mergai�ių, kurios taip moka �avėtis �okolado fontanu. Ji gulėjo visi�kai ramiai, bet veidas buvo i�tepliotas nutekėjusiu makia�u. Pasklid� po vis� kambarį drybsojo sukniub� kūnai. Tvyrojo siaubingas alaus, vėmalų ir rūkalų dvokas.

��Ji i�gėrė tablet�,�� paai�kino Rufas,�� bet veikiausiai nesuveikė. Tada i�gėrė antr�. O tuomet suveikė abi i� karto.

��Ar i�kvietei greit�j�?�� paklausiau.�� Grei�iau skambink į greit�j�.�� Puoliau prie mergaitės ir ėmiau �iuopti puls�.

Jis u�dėjo rank� jai ant kaktos.

��Dabar jai lengviau, nes i�sivėmė.

��Rufai, skambink į greit�j�. O kur ji? Kur tavo sesuo?

���ia ne ji kalta, tėti. Ka�kas internetu i�siuntinėjo �inut�. O ka�koks laidos vedėjas pradėjo skelbti j� dar ir per radij�. I�girdo bernai, kuriems per dvide�imt ir trisde�imt. O jie tik tuo ir ver�iasi. Visu pulku u�griūva namus, kur vyksta vakarėlis. Rubės nekaltink.

Pasi�iūrėjau į mergin�, gulin�i� ant lovos.

��A� nekaltinu, tik noriu �inoti, ar ji gyva ir sveika. Man reikia j� pamatyti.

��Paskutinį kart� ma�iau sodo sandėliuke.

��K� ji veikia sandėliuke?

��Pasislėpė.

Lara man�s laukė apa�ioje, prie laiptų. Su ja buvo ir policininkas. Ka�kur namo gilumoje pasigirdo dū�tan�io stiklo garsas, kurį nulydėjo skambus juokas ir kryk�tavimas. �mona sekė mane akimis, kai leidausi laiptais �emyn. Ji buvo keistai rami. O gal tiesiog buvo i�tik�s �okas.

Tuo metu gatvėje pasigirdo juodo taksi riaumojimas, to paties, kuris parve�ė mus namo. Nuskubėjome prie durų.

Kai jis pajudėjo ir nukūrė gatve, pro u�pakalinį automobilio lang� dar spėjome pamatyti į mus atgr�t� ka�kieno veid�. Jis �mėstelėjo mėlynų besisukan�ių policijos �vyturėlių �viesoje�� mūsų dukters veidas.

Taksi i�suko i� mūsų gatvelės ir dingo.

��Ji nekalta,�� pakartojau ir jau buvau besirengi�s suversti vis� kalt� tam plepūnui pokalbių laidos vedėjui, tiems dvide�imtme�iams bernams ir neatsakingam ra�inėjimui internete, bet Lara nedavė man prasi�ioti.

��Teisingai,�� tarė,�� �ia ne ji kalta.

Ir į mane nė ne�vilgtelėjo, tarsi visai nepa�inotų.

Toliau buvo dar blogiau.

Nes mano �mona ėmė �iūrėti į mane taip, lyg matytų pirm� kart� gyvenime.

Stovėjau prie gėlių parduotuvės ir spoksojau į vidų, kone priploj�s nosį prie stiklo.

Tarp tulpių ir lelijų buvo įsimai�� gėlių, kurių pavadinimo ne�inojau. Atrodė, kad jos atve�tos i� kitos planetos. Su ekstravaganti�kais �iedais, oran�inės spalvos ir smailais, lyg egzotinių pauk��ių snapai, dailiais baltais �iedukais ant tvirto �alio stiebo, meistri�kai i�raityto lyg prancūzi�kas ragas. Bet mano �vilgsnis vis krypo į ro�es. Jau�iau, kad reikia nupirkti ro�ių. Ro�ės jai tikrai patiktų.

�alio stiklo vazoje jų buvo gal koks tuzinas. Atrodė tokios gra�ios, kaip nupai�ytos. Sodrios, tamsiai raudonos spalvos, kaip vyno ar kraujo. Įėjau į parduotuv�. I�gird�s varpelio skimbtelėjim�, į mane atsisuko vyras su �alia prijuoste.

��Kuo galė�iau padėti?�� paklausė �ypsodamasis.

��Tos ro�ės vitrinoje,�� prabilau, ir jo �ypsena dar labiau paplatėjo. Jis �engė prie lango, i�traukė ro�es, probėgom paminėjo jų kain� ir abu nuėjome prie kasos. A�tuoniasde�imt svarų u� tuzin� ro�ių? Apie�kojau visas ki�enes ir i�krap��iau turimus banknotus ir net u�silikusius smulkiuosius, pa�ėriau juos ant prekystalio �alia ro�ių. Abu stovėjome vienas prie�ais kit�, mūsų veiduose, lyg besilupinėjan�iose skelbimų lentose, �vietė pla�ios �ypsenos. Man trūko beveik septyniasde�imties svarų. Ro�ės vėl buvo nune�tos prie lango ir pamerktos, o a� kuo grei�iau ne�iau kuda�ių u� nugaros skimb�iojant varpeliui, į mane pro lang� spoksant vyrui, dabar jau be �ypsenos besi�luostan�iam rankas į prijuost�. Mano veidas degė i� gėdos.

Ta�iau ro�ių a� radau parke. Klomboje prie �aidimų aik�telės, aptvertoje �ema �alia tvorele. Gėlės ma�ai kuo priminė tas �avi�sias gėlių parduotuvės vitrinoje. Jos neturėjo to parduotuvės ro�ių �iedams būdingo sodrumo. �itos valdi�kos miesto ro�ės, palyginti su parduotuvės, atrodė nugeibusios, apspardytos ir numind�iotos dvikojų ir keturkojų parko lankytojų. O labiausiai jos stokojo to parduotuvės ro�ėms būdingo įspūdingo vienodumo. Betgi svarbiausia yra idėja, pamaniau sau dairydamasis į �alis, ar niekas nemato, o tada perlipau per neauk�t� tvorel� ir nuėjau pro lentel� su u�ra�u: �Nemind�ioti ir ne�aisti su kamuoliu�.

Jau buvau prisiskyn�s vis� tuzin�, tiek, kiek reikėjo, kai mane pastebėjo parko pri�iūrėtojas. Jis puolė bėgti link man�s, garsiai �aukdamas: �Ei! Ei!� Man buvo sunku greitai bėgti spaud�iant ro�es prie krūtinės, bet jis toli ir nesivijo, tik iki parko vartų, kur pagaliau sustojo ir ėmė grūmoti kum��iu, kaip �erifas, regėdamas pabėgėlį, kertantį Meksikos sien�.

��A� �inau, kur tu gyveni!�� �aukė man.

I� �ono �velgiant, �okėjo gyvenimas daug kuo pana�us į aktoriaus. �okėjams reikia vaik��ioti į atrankas, jie auga ir tobulėja laikydamiesi dietų, intensyvios veiklos periodus kei�ia bedarbystės laikotarpiai. Ta�iau i� esmės su �okėjais yra kiek kitaip. Per atrankas jie niekada ne�oka vieni, o tik grupelėmis. Jeigu protelis būna dar ne visai pasimai��s, apie �vaig�d�ių gyvenim� jie nesvajoja. O kai pasitraukia i� rampos �viesų ir nueina į scenos u�kulisius, pamatai, kad �okėjai prilyginami darbininkams, gal netgi elektrikams, staliams, bet ne �vaig�dėms.

Paskui dar yra fizinis elementas. �okėjai prakti�kai gyvena fizinio krūvio pasaulyje, ko netenka patirti aktoriams. D�ulijai Roberts niekada netektų mesti karjeros dėl to, kad nuolat pasitempia pakinklin� sausgysl�. Bradas Pitas niekada nei�eitų į pensij� pirma laiko vien todėl, kad pasitempė priekinį kry�minį rai�tį. Ta�iau �okėjams tai nutinka nuolat. Taip atsitiko ir Larai.

Keista, kaip baisiai ir sunkiai susi�eid�iama. Tai gali t�stis kelet� metų, o gali atsitikti ir per vien� akimirk�. Nelaimė gali sėlinti kelet� metų, arba nesėkmė gali u�griūti akimirksniu. Staigus, akinamas, prot� temdantis skausmas�� ir visas tavo gyvenimas apsiver�ia auk�tyn kojom. Ir nieko nebelieka. Netikslus nusileidimas, kritimas, staiga ka�kas ply�ta�� ir viskas pasikei�ia.

�itai supratau stebėdamas savo paties gyvenim�.

Kai kurie su�eidimai nepagydomi.

Kai parėjau, Lara sėdėjo virtuvėje prie stalo ir trynė koj�. �luota stovėjo atremta į stal�. Semtuvėlis gulėjo ant grindų. Nyk��iu ji masa�avo viet� u� kelio girnelės, kitus pir�tus giliai suleidusi į pakinklį. Veidas buvo i�bly�k�s nuo skausmo. Ji nepakėlė į mane galvos.

Rubė klūpodama �veitė grindis. Jos plaukai gumele buvo suri�ti ant pakau�io. Ji �vilgtelėjo į mane, nusi�ypsojo i�vydusi gėles, ir vėl ėmėsi darbo. Vidiniame kieme pama�iau Ruf�. Jis traukė i� mai�o �iuk�les ir ne�ė į konteinerį. Sudzingsėjo tu��ios alaus skardinės. Kai konteineris prisipildė, Rufas atvilko jį prie virtuvės durų ir pa�aukė seserį:

��Ateik man padėti, Rūbe.

Abu vaikai dingo i� akira�io.

Padėjau gėles virtuvėje ant stalo.

��Lara, parne�iau jas tau.

Ji paėmė vien� �ied� ir abejingai nulupo nuo stiebo prid�iūvusį purvo gabalėlį.

��A�iū,�� padėkojo.

��Nėr u� k�,�� atsakiau ir sekund� svars�iau, ar sėsti prie stalo, ar palikti j� vien�, nes gėlės jau įteiktos. Bet man dar nespėjus nuspr�sti, ji prakalbo pirma, taigi likau stovėti kaip įbestas ir klausiausi.

��Ateina diena, kai tu pradedi jų nebepa�inti,�� prabilo ji, vis dar nepakeldama galvos, tad atrodė, kad kalbasi su purvu apskretusia ro�e, o ne su manim.�� I� prad�ių būna bes�lyginė meilė. Jautiesi baisiai nusteb�s, kad tavyje gali degti tokia meilė, kad gali puoselėti tokius stiprius, gilius ir �iltus jausmus. Kad apskritai gali turėti tiek daug meilės.

��Suprantu, k� turi omeny,�� pritariau jai. Pamaniau, jog būtų teisinga jai ka�k� atsakyti.

Bet paskui viskas pasikei�ia,�� t�sė Lara, nekreipdama į mane dėmesio.�� Viskas ima ir pasikei�ia taip netikėtai, kad tu nė nepastebi, jog tas pasikeitimas įvyko. Staiga ima rodytis, kad nutrūko ry�ys su praeitimi. Visi�kai ir negrį�tamai. Tu tiesiog jau jų nebepa�įsti. Jie tarsi tampa kitais �monėmis. Sakau tau�� visai kitais. O tai ir yra did�iausia problema.�� Ji suspaudė ro�� abiem rankom. Ant nyk��io i�try�ko tamsiai raudono kraujo la�elis�� ten, kur ro�ės spyglys pradūrė od�.�� Kaip galima mylėti �mogų, kai jis pasidaro visi�kai kitoks?�� paklausė.�� Esmė ta, kad tu pradedi jo ne tik nebemylėti, bet ir nebepa�inti.

Pasiėmiau kėd� ir atsisėdau.

��Lara, jie i� tokių dalykų i�auga,�� tariau.�� Suprantu, kad tai labai sunku, �inau, kaip tu jautiesi. Myli juos dar visai ma�us kūdikius, paskui�� paaugusius vaikus, bet staiga pasidaro labai sunku mylėti, nes jie sulaukia paauglystės ir ima varyti tave i� proto. Bet a� vis tiek tvirtai tikiu, kad jie visada i�liks tie vaikai, kuriuos mes taip mylime. Ar kūdikį, ar paaugusį, ar de�imtmetį�� mes vis tiek juos mylime. Jie tikrai pas mus sugrį�. Patikėk. I�si�ėlios, i�sidūks ir vėl sugrį�.

Ji padėjo ro�� ant stalo ir įsmeigė akis į ant nyk��io i�try�kusį krauj�.

��Lara!

Ji pagaliau pakėlė akis į mane.

��Kalbu ne apie mūsų vaikus,�� pasakė,�� o apie tave, D�ord�ai. Turiu omenyje tave. Ar nori man padėti auginti mūsų vaikus? Ar trok�ti likti vienas kaip pir�tas?

Papur�iau galv�.

Veidas degė kaip ugny. �irdis mu�ė kūju. Akis gėlė i� gėdos ir savigrau�os. Vos susiturėjau ir nepasakiau, kad tatuiruot� pasidariau tik dėl jos.

��Tai netiesa,�� atsakiau.�� Taip nes��ininga.�� Ji �iūrėjo į mane, o a� atsikėliau nuo kėdės ir i�ėjau i� virtuvės.�� Taip nes��ininga!

Kai man u� nugaros u�sitrenkė namų durys, vis dar jau�iau į mane įsmeigt� jos �vilgsnį.

Ji paklojo man patal� ant sofos.

Ant gėdos sofos.

Laikinas guolis, kuriame turėsiu per naktis vartytis, bla�kytis ir atgailauti u� savo nuodėmes. Palingavau galv� ir vos nesusijuokiau.

Į kambarį įėjo Lara.

��Ar lauki kokių sve�ių?�� paklausiau linkteldamas į gėdos sof�.

Ji sustojo ir pa�iūrėjo į mane per mus skirian�i� sof�.

��Ar dar nesupratai?�� paklausė.�� �iuo metu a� nenoriu būti �alia tav�s.

Pajutau besikaupian�i�, bekylan�i� ir beprasiver�ian�i� savigail�.

��Po visko, k� man teko i�tverti...�� pasakiau.

��Ne,�� at�ovė ji.�� Po visko, k� tu privertei i�gyventi mane. O blogiausia, kad tu paraginai Ruf� mesti mokslus.

��A� jo neraginau...

��O juk anks�iau pats kalei vaikams į galv�, kad svarbiausia įgyti i�silavinim�. Pasiekti tai, ko nepavyko pasiekti tau.

��Baigs jis tuos mokslus, jeigu tik susiims,�� patikinau.�� Svarbiausi yra gyvenimo universitetai.

��Gyvenimo universitetai?�� nukirto ji.�� Ka�kokiame nu�liurusiame Ist Endo bare pasakoti anekdotus nusilakusiems suskretėliams? Kokie �ia tau gyvenimo universitetai? �ia net ne politechnikumas.�� Paniekinamas jos prunk�telėjimas.�� O dar blogai yra tai, kad tu skatinai Rub� laikyti save i�protėjusia ekologe.

��Ji jau ir taip...

���ia juk mūsų namai, D�ord�ai. �ia mes auginame savo vaikus. �ia verda mūsų gyvenimas. Ar pameni, kaip d�iaugėmės, kai �ia atsikraustėme? Ar pameni, kokie buvome laimingi ir kaip jaudinomės svarstydami, ar įstengsime juos i�laikyti? Ar tu bent k� nors prisimeni?

Ai�ku, kad prisimenu. Absoliu�iai visk�.

���ia mūsų namai, D�ord�ai,�� pakartojo ji ir a� pama�iau, kokia ji pavargusi�� pavargusi nuo nesibaigian�io tvarkymosi, nuo man�s, nuo visko.�� Mūsų namai. O tu pa�iūrėk, kas per tave i� jų liko.

Mes abu kruop��iai ap�iūrėjome namus. Visi keturi gerokai pasidarbavome, kol visk� i�valėme. Ta�iau ant kilimo vis dar buvo lik� bjaurių, juodų, nuorūkų pradegintų skylių. Ant mink�tų baldų dar mirgėjo nei�valomos įvairių spalvų dėmės. Pro lang� ma�iau i�tryptas gėlių klombas, kur sve�ių buvo mylėtasi, vemta ar prisigėrus miegota. O gal i�trypta tiesiog i� smagumo ar neturėjimo k� veikti. Mes sunkiai plu�ėjome, visi keturi. Bet jau nebebuvo taip kaip anks�iau. Ir turbūt niekada nebebus.

��Tad jeigu kurį laik� teks miegoti �ia,�� kalbėjo Lara,�� �inok, kad dar labai lengvai i�sisukai.

Tai pa�adino mano pasipiktinim��� iki �iolei jis tik ne�ymiai ruseno, nes vis prigesindavau dosnia savikaltės doze, o dabar tiesiog u�virė.

��Po to, kai man tiek teko i�tverti ir i�gyventi, savo namuose jau nebeturiu net nuosavo kampo?�� piktinausi.

��Gerai,�� atkirto Lara ir atsiduso tokiu i�sekusio �mogaus balsu, kad mane net �iurpas nukratė.�� Tada tu miegok ant lovos, o a� prisiglausiu ant sofos.

��Tu juk mane myli,�� pasakiau, bet mano �od�iai nuskambėjo taip, lyg bū�iau j� dėl ka�ko kaltin�s.

Ji nunarino galv�.

��A� myliu prisiminimus apie tave,�� atsakė.�� Myliu tave tokį, koks buvai anks�iau. �velnų. Stiprų. Pareiging�.�� Ji pakėlė akis, kurios ėmė klaid�ioti mano kūnu, ir a� supratau, kad ji �aiposi i� mano plaukų. Kad tave kur velnias.

��Mylėjau tave, kai buvai tikras vyras,�� t�sė ji,�� o ne apgailėtinas pusam�is pienburnis. Ar dar nenusipirkai por�ė? Argi ne to jūs visi trok�tat? Tu dar nepradėjai kliedėti apie por�ė?

��Por�ė?�� nustebau.�� Visai nebloga mintis. Įsivaizduoju, kaip lėk�iau su por�ė. Pakraipiau galv�.�� Tu manai, kad man prasidėjo pusam�io krizė? Man nereikia jokių sportinių ma�inų. Nesirengiu jose dulkinti panų.�� Pasilenkiau per gėdos sof� ir suėmiau jos ma�as rankutes.�� A� papras�iausiai noriu gyventi, Lara. Noriu prisiminti tai, kas man svarbu. Jau�iuosi taip, tarsi kas būtų i�spaud�s i� man�s paskutinius syvus. Noriu susigr��inti tuos syvus.

Ji i�traukė savo rankas.

��Nesuk sau galvos dėl tų syvų,�� at�ovė.�� Ver�iau pagalvok, kaip i�valyti alaus dėmes i� miegamojo grindų.

Susirūpink savo vaikais. Pagalvok apie mūsų namus.�� Ji �iupo nuo gėdos sofos pagalvėl� ir paleido į mane.�� Surimtėk gi tu pagaliau, ai�ku?

A� be vargo sugavau pagalvėl�. Lara sukniubo ant gėdos sofos ir u�sidengė rankomis veid�. Staiga ji pradėjo alsuoti labai greitai.

��Negaliu to pak�sti, negaliu, negaliu...

Apkabinau j�, bet ji i� visų jėgų pasimuistė ir nustūmė mano rankas. Pradėjo įnirtingai sukinėti ant pir�to vestuvinį �ied�, o kai jis nepasidavė numaunamas, garsiai nusikeikė.

��Palauk,�� tariau stodamasis,�� duosiu tau sav�jį.

Bet a� irgi negalėjau numauti �iedo. Aukso dirbinys įsirė�ė į kaulėt� krumplį ir sustojo, i� visų pusių apsuptas mėsos barikadų. Pa�velgiau į Lar�. Ji nebesukiojo �iedo, sėdėjo ramiai, viena ranka pasirėmusi galv�, ant veido u�kritusiais plaukais ir stengėsi suvaldyti kvėpavim�.

Nuėjau į virtuv�, atsidariau �aldytuv� ir susiradau indelį �Negaliu patikėti, kad �ia ne sviestas�.

Patepiau juo aplink krumplį ir mano �iedas akimirksniu nusimovė. Sugrį�au į svetain� pergalingai d�iaugdamasis.

��Cha!�� su�ukau.�� Cha!

Lara pakėlė galv�. �it� veid� myliu jau pus� savo gyvenimo. Ji dar niekada neatrodė tokia susenusi kaip �iandien, bet a� j� tik dar stipriau mylėjau. �ia ir dabar. Niekada anks�iau taip smarkiai jos dar nesu mylėj�s.

Ji paėmė i� man�s vestuvinį �ied� ir įsi�iūrėjo į jį, į geltonai auksin� jo spalv�, į patį �ied�, kuris iki tol būdavo vos į�iūrimas ant mano riebaus pir�to. Ir nusi�ypsojo. Ta�iau jos �ypsenoje atsispindėjo toks begalinis liūdesys, kad mane net apėmė panika. Nenorėjau jos prarasti.

��Betgi mes esam laimingi, tiesa? Prakti�kai visada, ar ne? Beveik visada, tiesa? Juk mums kartu buvo smagu, tiesa?

Ėmiau vaik��ioti po kambarį pirmyn atgal, o ji vis �iūrėjo į mane. Kiekviename jos veido bruo�e atsispindėjo liūdesys. Ne tik dėl streso, kurį jai teko i�gyvent dėl mano ligos. Ne tik dėl nusivylimo gyvenant su naujuoju, patobulintu manimi. Ir ne tik dėl u�silikusio graudaus kartėlio, kad jos namus nusiaubė ka�kokių i�sigimėlių �utvė.

Ji pasidavė. Jai jau visko buvo per akis. Ji nusprendė nuo man�s atsiriboti.

��Taip, D�ord�ai,�� tarė,�� mums buvo smagu.

Kai ji taip pasakė, vėl �iupau nuo gėdos sofos pagalvėl� ir me�iau į j�.

Įsivaizdavau, kad ji mes man atgal, �įkart garsiai juokdamasi, ir netrukus mudu leisimės į laiming� pagalvių mū�į, kurį u�baigsime voliodamiesi ant grindų lyg du ma�i �uny�iai.

Bet pagalvėlės kampu tikriausiai kliud�iau jai akį, nes ji i� skausmo suriko ir susigū�ė.

��O Vie�patie, Lara. Atsipra�au, a� nenorėjau,�� puoliau prie� j� ant kelių, o ji prispaudė pir�tų galiukus prie akies, paskui juos atitraukė ir pasi�iūrėjo, ar nebėga kraujas.

��Taip, tu visada atsipra�inėji,�� atkirto, �vairuodama į mane sveik�ja akimi.�� Tu visada randi aibes prie�as�ių, dėl ko atsipra�yti.�� Mostelėjo ranka man pasitraukti.�� Palik mane ramybėje. Ar gali bent trumpam palikti mane vien�? Palik mane ramybėje, labai pra�au.

Paėmiau savo vestuvinį �ied�.

��Kiek laiko?�� paklausiau.

��Kiek laiko?�� pakartojo ji ir taip nustebo, tarsi bū�iau papra��s padėti i�narplioti visatos mįsl�.

Linktelėjau.

��Taip. Kiek laiko palikti ramybėje?

Ji truktelėjo pe�iais.

��Kelet� dienų. Kol padėtis pasitaisys. A� ne�inau. Gal i�sinuomok kambarį, ar k�?

I�sinuomoti kambarį? Kambarį?

Pradėjau �luostyti riebalus nuo viduriniojo kairės rankos pir�to.

I� kur a� pe�iu t� kambarį?

Parke keli vaikai spardė kamuolį.

Vietoj vartų virpstų�� numesti bliuzonai su gobtuvais. Juokas, riksmai ir d�iūgavimai įmu�us įvartį�� visai kaip per televizij�. U� abiejų vartų pusių kėpsojo krūva įvairiausių nesuderinamų klubų-prie�ininkų mar�kinėlių�� �Liverpool�, �Arsenai� ir �Real Madrid� bei jų var�ovų �Manchester United�, �Chelsea� ir �Barcelona�.

�unų ved�iotojai i� tolo �alinosi vaikų, nors jie tikrai nebuvo pavojingi, nebent tik garsiai �ūkavo. Neseniai perkop� pirm�j� de�imtį, bet dar labai vaiki�ki, vis dar manantys, kad kada nors galės pakartoti �iuos įvar�ius stebint milijoninei �iūrovų auditorijai. Tokie jauni, kad dar galėjo svajoti ar apgaudinėti save, ar kaip ten bepavadintum.

Stiprokas spyris, garsūs �ūksniai�� ir kamuolys staiga ėmė skrieti mano pusėn. �ingtelėjau į �on�, atmu�iau kamuolį i�orine �launies dalimi ir pasiun�iau atgal, jam dar nespėjus nukristi ant �emės. Keli berniukai susi�valgė ir ka�k� kits kitam pasakė. Pasirodo, vienoje komandoje trūko �aidėjo, tad pasiteiravo man�s, ar nenorė�iau su jais pa�aisti.

Taigi, nedr�siai �engiau ant �olės ir netrukus pats u�sisvajojau. Man, man, spirkite man, �ionai! Bėgiojau palei vartus, skės�iojau rankomis ir vis rod�iau, kad esu laisvas. Taip! A� laisvas! Mano mar�kinėliai kiaurai permirko prakaitu. Kraujas mu�ė į galv�, blauzdas maudė malonus skausmas. A� laisvas!

Įvar�ių buvo tikrai nema�ai, nors jų niekas neskai�iavo. �aidimas vyko be pertraukos tarp kėlinių ir, rodės, niekada nesibaigs. Bet galiausiai vidurio puolėjas, maestro i� �Real Madrid�, pasitraukė i� aik�tės ir sėdo ant savo dvira�io sakydamas, kad jo laukia mama. Į pavakar�, artėjant penktai valandai, abiejų komandų gretos i�retėjo.

Likome tik keliese ir dar kurį laik� spardėme kamuolį į improvizuotus vartus. Artėjant sutemoms, kojas gėlė i� skausmo, balsai u�kimo nuo rėkimo, naujos �irdys plakė it pa�ėlusios, o galvos svaigo i� laimės.

Keturioliktas skyrius

Braukiau grėbliu baseino pavir�iumi, traukiau lauk plūdūduojan�ias �iuk�les ir gro�ėjausi saule, raibuliuojan�ia ant mano sukeltų bangelių. Tai buvo visai kitoks darbas nei tas, prie kurio buvau įprat�s. Dirbant �it� galėjai i�jungti smegenis ir plu�ėti sau nieko nem�stydamas. Visai neblogai. Buvau be mar�kinių ir ant pe�ių jau�iau vidudienio saulės spindulių �ilum�. Nuo sėdimo darbo kontoroje mano masyvus kūnas buvo tap�s mink�tas ir glebus. Bet dabar jau�iau, kad reikės susiimti ir sutvirtėti. Nusilpimas nuo sėdimo darbo. Ankstyvas suglebimas. Kanceliarinis perbalimas. �i� vasar� reikės nubraukti kelet� metelių.

Tolimiausiame did�iulio baseino gale Vinstonas vargo su vandens filtru, o a� u�sisvajoj�s dirbau savo darb�, klausydamasis per radij� sklindan�ios saksofono melodijos ir uosdamas nupjautos �olės aromat�, sumi�usį su chemikalais, kurių Vinstonas pildavo į basein�, kad vanduo būtų dangi�kai mėlynas.

Jis pakėlė akis į saul� ir prisimerkė.

��U�sidėk skrybėl�,�� patarė man.

U�simauk�linau beisbolo kepurait� ir pa�velgiau į didįjį nam�. Pro pirmo auk�to lang� į mane �iūrėjo moteris. Ji buvo jauna ir nesi�ypsojo. Truktelėjau �emyn kepuraitės snapelį, pasiėmiau grėblį ir vėl ėmiausi darbo, lėtai braukdamas grėbliu per vandenį. Man patiko �itas garsas. Jis priminė paplūdimį.

Kai vėl pakėliau akis į didįjį nam�, moters nebebuvo. Pro dideles stiklines terasos duris i�ėjo namų �eimininkė, ir a� pamaniau, kad ji turbūt atne�a mums arbatos. Ji vilkėjo senamadi�k� tarnaitės uniform��� juod� suknel� su balta prijuostėle, kurių �ituose dideliuose namuose buvo gyvas velnias. Kai priėjo ar�iau, pama�iau, kad nene�a mums jokios arbatos. Ji praėjo pro �alį, nė ne�vilgtelėjusi į mane, ir patraukė tiesiai prie Vinstono. Jis atsistojo, ranka prilaikydamas skaudan�i� nugar�, ir be jokių emocijų i�klausė, k� ji jam sakė. Paskui linktelėjo ir moteris pasuko atgal į nam�. Vinstonas vėl palinko prie vandens filtro.

��U�sivilk mar�kinius,�� paliepė man.

I� prad�ių pamaniau, kad pa�eid�iau ka�kokį archaji�k� aprangos kod�. Tarnaitės turi savo aprang�, vairuotojai savo, o baseinų pri�iūrėtojai irgi rengiasi specialia uniforma. O gal Vinstonas i�sigando, kad nepersikaitin�iau saulėje? Jis nuolat baiminosi, kad nenusvil�iau tokioje kaitroje. Bet paskui supratau ir, slėpdamas sutrikim�, nusijuokiau. U�sivilkau mar�kinius ir dirstelėjau į tu��ius did�iojo namo langus. Ji nenorėjo matyti mano rando.

Mėlynuoju Vinstono autobusiuku va�inėjome i� vieno did�iulio namo į kit�, plu�ėjome vis� dien�. Besidarbuojant dideliame baltame name Holand Parke, kur taisėme sugedusį baseino dangtį Vinstonas sugavo mane vis �vilg�iojantį į laikrodį.

���įvakar turi pasimatym�?�� paklausė. Jo veidas buvo nei�rai�kingas, tik blizgėjo nuo prakaito. Paskui nusijuokė ir liepė man eiti namo pridūr�s, kad pasimatysime rytoj i� ryto.

��Dro�k pas savo mergin�.

��Galėjai �ia ir neiti,�� pasakė Lara.

��Bet a� norėjau ateiti,�� atsakiau.

Kada tai prasidėjo? I� kur �itas nereik�mingas pokalbis? Tūp�iojam vienas apie kit� lyg kokie pa�alie�iai. Geriau jau imtume svaidytis kuo nors, kas po ranka pakliuvo.

Paėmiau mo�iut� u� rankos ir padėjau i�lipti i� taksi. Ji tik mirk�iojo nustebusi, i�vydusi ry�kias �viesas, i�girdusi triuk�m� ir �monių, �aftsberio gatve skuban�ių į teatr�, �urmulį. �itam bruzdesy tarp miesto dulkių senutė atrodė gle�na lyg k� tik i�sirit�s pauk�tukas.

Mudu su Lara paėmėme mo�iut� u� parankių ir visi trys patraukėme link did�iulio reklaminio �Vargdienių� plakato, kuriame �vietė Kozetės veidas su didelėmis, i�pūstomis ir liūdnomis akimis, lyg ruoniuko, kurį tuoj turi sugauti ir u�daryti į nelaisv�.

�i kelionė buvo suplanuota prie� kelet� mėnesių. Kasmet per mo�iutės gimtadienį ve�davome j� į Vest End�. Ties� pasakius, per kelerius pastaruosius metus mums visiems tai tapo kantrybės ir i�tvermės i�bandymu. U�praeitais metais �iūrėdama miuzikl� We Will Rock You ji u�migo, o grį�tant namo taksi automobilyje padarė kelet� homofobi�kų pastabų Ed�io Merkurio adresu. Bet a� �inojau, kad Lara nenori atsisakyti �ito ritualo, nes tai reik�tų, kad mo�iutės gyvenimas apsiriboja vien tik pritvaikusiu kambarėliu senelių globos namuose. Suabejojau, ar jai u�teks jėgų kelias valandas klausytis ikirevoliucinės Prancūzijos nuotaikų.

Ta�iau jaudinausi visai be reikalo. Kai su mo�iute per vidurį įsitaisėme savo vietose balkono priekyje, prisiminiau, kad �Vargdieniai� jai ir Larai�� nepaprastai brangus kūrinys. Man taipogi.

��Kieno partij� tu �ia �okai, �irdele?�� garsiai paklausė mo�iutė, �iulpdama ledinuk� ir �iūrėdama, kaip �anas Val�anas ir kiti kaliniai, sukaustyti viena grandine, triūsia po alinan�ia kar�ta saule.

�����!�� su�nyp�tė man u� nugaros sėdintis vyras, nes scenoje pasirodė �averas, lyg koks markizas de Sadas, priimtas į Metropolitano policij�.

��Hmmm?�� vėl paklausė u�simir�usi mo�iutė.

��Ne �itoj scenoj,�� su�nib�dėjo Lara, prispaudusi lūpas prie senutės klausos aparato.

��K� sakai?�� nei�girdo �i.

��Sukaustytų kalinių scenoje moterų nėra, mo�iute. A� atlikau valstietės ir prostitutės partij�.

Mo�iutė i�sigandusi atsilo�ė kėdėje.

��Kokios prostitutės?�� nustebo, o sėdintis vyras u� mūsų pasilenkė į priekį ir piktai subarė:

��Ar nenutilsite?

Atsisukau į jį, draskomas noro ir atsipra�yti, ir nuleisti jį nuo balkono. Tikėjausi i�vysti suvargusį pusam�į seniok�, o pama�iau jaun� �aliūk�, regbio �aidėjo tipo vyruk� su įspūdingais raumenimis ir Hackett firmos drabu�iais, o �alia jo�� ilgakoj� stirn�. I�kėliau abi rankas lyg pasiduodamas ir maldaudamas nusiraminti, nenorom spausdamas �ypsen�. Bet jis man nenusi�ypsojo atsakydamas. O tada su�ir�kė jo mobilusis telefonas.

Atrodo, skambėjo Vilhelmo Telio �Uvertiūra�, o gal �Skėtis�. Ta�iau telefonas �ir�kė ir �ir�kė, �ai�iai ir isteri�kai, be to, kalbėjo ka�kokius u�programuotus �od�ius. Pusė balkone sėdėjusių �iūrovų jau buvo atsisuk� į jį, kai �aliūkas galų gale pakilo nuo savo kėdės, toks didelis ir dramblotas, ir ėmė kuistis d�insų ki�enėse, ie�kodamas to prakeikto telefono. Regis, net �anas Val�anas kartu su �averu dėbtelėjo į lubas stebėdamiesi, koks �ia idiotas u�mir�o i�jungti savo telefon�.

Pagaliau apara�iukas buvo surastas ir i�trauktas i� d�insų, bet i�sprūdo i� storų, bukų pir�tų kaip koks regbininkų kamuolys per did�i�sias grumtynes, vis dėlto buvo sugautas nespėj�s įkristi į ilgakojės mai�elį su kukurūzų spragėsiais. Keikdamasis vyrukas galų gale telefon� i�jungė, bet �alia jau stovėjo teatro apsaugininkas. Mes visi atsisukome į t� �aliūk�, net mo�iutė trumpam pamir�o Fantin�, kuri tuo metu atliko savo garsi�j� arij�, ir atsigr�usi stebėjo, kaip apsauga i�veda triuk�madarį i� salės, o jam i� paskos i�tipena ir jo panelė, liedama gėdos a�aras ir barstydama sau po kojų kukurūzų spragėsius. Pirm� kart� po �itiek laiko mano �mona pasi�iūrėjo į mane ir nusi�ypsojo, i�tiesė rank� per mo�iutės ledinukus ir visi�koje tamsoje spustelėjo man pir�tus.

Lara sustojo ant vir�utinio laiptelio, prie pat lauko durų, ir atsisuko į mane. Rankoje ji laikė raktus. Pastebėjau, kaip vieno namo mūsų gatvelėje lange sukrutėjo u�uolaida, pajudinta kaimynės, stebin�ios mus taip, lyg ji būtų akyla vie�namio matrona.

��Puikus vakaras,�� i�tarė Lara, ir a� pasekiau jos �vilgsnį, nukreipt� į tolį, u� gatvės �ibintų �viesų, u� oran�inės prietemos, kuri vakarais visada u�lieja mūsų miest�.�� Ten �vaig�dė ar planeta?�� mostelėjo ranka, kurioje laikė raktus.

��Kur?�� paklausiau akimis sekdamas jos pir�t� ir įdėmiai �velgdamas į neperregim� tams� vir� mūsų sodo.

Laisva ranka ji apkabino mane per pe�ius ir prisitraukė ar�iau. Taip arti, kad galėjau u�uosti jos kvepalus ir dar ka�k�, turbūt pa�i� jos esyb�, kuri nuolat j� gaubė. Viskas buvo taip gerai pa�įstama, kad net kvap� gniau�ė. Dieve, kaip a� jos pasiilgau.

��Ana ten,�� tarė ji, ir pama�iau, kad rodo į balt� mums i� anapus Visatos mirksin�i� �viesel�.

��Tai �vaig�dė,�� pasakiau. Atsisukau į j� veidu ir, kol ji �iūrėjo į dangų, a� �velgiau į jos profilį.

��I� kur tu �inai?�� paklausė.

��Dėl to, kad �yb�ioja.

��Nori pasakyti�� mirksi?

��Taip, mirksi. �vaig�dės mirksi. O planetos ne. Jos tiesiog �vie�ia.�� Ji atsisuko į mane ir a� �velniai pabu�iavau jai į lūpas.

��D�ord�ai, nereikia,�� sudraudė ji ir purtydama galv� at�lijo nuo man�s.

���vaig�dės mirksi, nes jos yra labai toli nuo mūsų,�� paai�kinau vėl glusdamas prie jos lūpų.�� Jų �vies� sugeria �emės atmosferos sluoksniai, todėl...

��Sakiau nereikia, ar negirdėjai?�� pakartojo ji, delnais įsiremdama man į krūtin�. Pajutau, kaip prie �irdies prisiglaud� durstelėjo raktai.�� Dabar nenoriu artumo.

Dabar jau a� �engiau �ingsnį atgal.

��Maniau, kad padėtis pasitaisys,�� t�sė ji.�� Pagerės mūsų reikalai. A� taip tikėjausi. Po to, kai tau taip atsitiko, maniau, kad liga mus i�gelbės, o ne atplė� vien� nuo kito.

��Betgi ji mus ir i�gelbėjo,�� atsakiau.�� Ar nematai? A� vos nenumiriau, Lara.

���inau,�� patvirtino ji.�� Juk buvau �alia.

��Ir tu nori... na, ne�inau... nori, kad elg�iausi taip, tarsi nieko nebūtų atsitik�? Kad ir toliau apmokė�iau s�skaitas, taisy�iau sugedusį kar�to vandens katil�? Lup�iau vaikus ir kirmy�iau prie�ais televizorių? Kartais juk reikia sustoti ir nurauti kelis ro�ių �iedus.

��Pauostyti,�� pataisė ji mane.

��K�?

��Ro�ių nieks nerauna, ro�es uosto.

��Kodėl negalima daryti to, k� nori? Rauti ro�es, uostyti jas, i�mėtyti drabu�ius ir lipti per juos?

Ji kreivai �yptelėjo.

��Per gėles negalima lipti. Gyvenime taip nebūna. Gyvenimas�� tai ne koks akimirkos pok�tas.

Pajutau, kaip man smarkiai bjursta nuotaika.

��Na, gal tu ir teisi.�� Bet paskui �mėstelėjo nepakeliama mintis, kad �i�nakt teks miegoti be jos.�� Ar nenori, kad grį��iau?

��Noriu. Bet tik toks, koks buvai anks�iau. Koks i� tiesų esi, o ne ka�koks... dar vienas nesubrend�s paauglys.

��O kuo tau nepatinka dar vienas nesubrend�s paauglys?�� paklausiau pasitelk�s pagalbon vis� savo �avesį. Bet nepadėjo.

��Man ir dviejų u�tenka,�� at�ovė Lara ir įki�o rakt� į durų spyn�.�� Labanakt, D�ord�ai. D�iaugiuosi, kad �įvakar buvai su mumis.

��Negi tu nesupranti? �ia mano �ansas. I�siver�ti i� praeities. Pasikeisti.

��Turi omeny tarpusavio konkurencij�, rietenas ir visa kita?�� A� linktelėjau.�� Grėbstant lapus i� svetimų baseinų?�� stebėjosi ji.�� Labai naudinga. Ir velni�kai prasminga. Kai su grėbliu i�griebsi i� baseino dugno visatos paslaptį, prane�k man.

��Tau atrodo, kad tai, k� dariau anks�iau, buvo kur kas padoriau?

��Bent jau sumokėdavom u� nam� ir �em�, D�ord�ai.

��Ar tau nereikia ko nors daugiau? Negi i� tikrųjų trok�ti tik tiek, kad galėtum laiku sumokėti u� nam� ir �em�?

��Ne, daugiau man nieko nereikia,�� atkirto mano �mona ir perliejo mane nusivylusios sutuoktinės �vilgsniu. Ji atidarė duris ir jos veid� ap�vietė per koridorių atsklidusi mūsų namų �viesa.�� A� jau seniai i� �ito i�augau, D�ord�ai. Man tiesiog norisi i�saugoti tai, k� turiu.

��Betgi tu dar jauna!

��Jau nebe jauna, D�ord�ai. O, kad taip būtų!

��Tu septyneriais metais u� mane jaunesnė!

��Taip, kit� mėnesį man keturiasde�imt.

Susiraukiau. Ji teisi. Laros jubiliejus. �inoma. Ir vis dėlto man tai buvo �okiruojanti naujiena.

��Reikėtų at�v�sti kaip nors ypatingai,�� pasiūliau.�� Nuva�iuoti į kuri� nors mūsų pamėgt� viet�.

��Ne�inau,�� atsakė ji.�� Vargu, ar tebėra tos vietos.

��Kit� mėnesį tau jau keturiasde�imt?�� pakartojau.�� I� kur taip greitai?

��Neklausk,�� atsiduso ji.

Pabu�iavo man į kakt�. Nekaltas ir kartu draugi�kas labanakt. Ta�iau nuo jos prisilietimo iki �iolei tingiai sroven�s mano kraujas staiga u�virė, rankos ka�kokiu nesuvokiamu būdu slystelėjo po jos palaidinuke, mėgaudamosi �velnia, �ilta oda. Tokia pa�įstama, mylima ir geid�iama. I�tariau jos vard�, o ji�� mano, paskui pakartojau dar sykį. Jos veidas. Mano rankos. Jos kūnas. Manoji Lara. Staiga ji atsitraukė ir stipriai niūktelėjo man į krūtin�. A� u�sikosėjau, o kaimynų u�uolaida i�g�stingai sukrutėjo.

��Negaliu patikėti,�� piktinosi ji.�� Tu, spermatozoidini i�gama! Tu norėjai man u� liemenėlės u�ki�ti rank�?

��Jeigu privemsi, turėsi ir i�valyti,�� pasakė Kytas, �iūrėdamas į mane per galinio vaizdo veidrodėlį.�� A� visai rimtai.�� Pla�iai i�si�iepė.�� Elgiesi kaip ma�as vaikas. Kit�syk liepsiu tave gerai paslėpti.

�ia tai jau nes�monė. Mane supykino nuo to �lyk�taus jo automobilio galinės sėdynės kvapo. Nesiginu, galimas daiktas, prie to prisidėjo ir keli buteliai Corona alaus su visai nereikalinga �aliųjų citrinų u�kanda; alų maukėme tiesiai i� butelio tamsiame, nykiame bare su rusais apsaugininkais prie įėjimo. Kyto automobilyje buvo ne k� geriau.

Kai rusai apsaugininkai lydėjo mane i� baro pro duris, i� ka�kur i�dygo Kytas. Jie būtų lydėj� mane ir tamsia gatvele iki pat namų, ir pakeliui klaus�si manosios Vitni Hiuston dainos �A� visada tave mylėsiu� versijos, bet pasimai�ė Kytas ir įstūmė mane į savo automobilį.

Taigi nepatogiai muis�iausi ant jo u�pakalinės sėdynės ir dusau nuo pa�vinkusio oro salone, kuris atsidavė visais įmanomais nusilakėliais, nevėk�lomis ir nusikaltėliais, pabuvojusiais �ia iki man�s. Kyto partneris, sėdintis ant priekinės keleivio sėdynės, vėpsojo į mane lyg koks snobas. Sėdėjo pasipūt�s kaip o�ys. Man jis atrodė juokingai�� tarsi ka�kas būtų u�sirop�t�s jam ant smakro ir ten nudvės�s.

��Na, kas ten dar?�� piktai atsiduso Kytas, ir a� i�vydau priekyje, plikame Kamdeno gatvės ruo�e, mirksin�ius mėlynus �vyturėlius. Kitapus gatvės stovėjo policijos automobilis, o pora uniformuotų pareigūnų grumdėsi su dviem tvarkos pa�eidėjais. Mirguliuojan�ioje �viesoje jų kūnai tarytum trūk�iojo, atrodė, lyg �okėjai spruktų lauk i� pigaus �okių klubo, kurio darbo valandos baigėsi.

Mūsi�kiams sekėsi nelabai kaip. Vienas i� blogiukų�� kresnas, pla�iapetis it �aldytuvo rėmas tipelis, laikė su�iup�s policinink� u� kaklo ir naudojosi savo galingos vir�utinės kūno dalies prana�umu. Jis stengėsi parversti policinink� ant �emės. Kitam pareigūnui sekėsi truputį geriau. Jis jau buvo u�dėj�s vien� antrankį ant smulkaus pailgaveid�io niek�elio rankos ir tvirtai laikė jį, sugrieb�s u� striukės gobtuvo. Matėsi, kad jis nori ir pagelbėti savo kolegai, ir nepaleisti i� rankų suimtojo, bet vienu metu to padaryti nepajėgia.

Kytas nuspaudė stabdį ir jiedu su pasipūtėliu kolega �oko i� automobilio, palik� neu�darytas dureles.

��Gal ir man prisidėti?�� paklausiau.

Kytas bedė į mane savo riebų pir�t�.

��Sėdėk �ia ir nejudėk,�� įsakė. Abu puolė t�, kuris buvo pana�us į �aldytuvo rėm�, tė�kė jį nosimi į asfalt� ir u�dėjo antrankius. Tada suskubo pagelbėti antrajam pareigūnui, kuris įstengė surakinti pailgasnukį niek�elį. Dabar apie juos jau buvo susispiet�s nedidelis būrelis �ioplių, i�sliūkinusių i� kaimyninių butų ir apgailėtino baro, kuris atrodė taip, lyg būtų u�darytas prie� dvide�imt metų. Jie nedr�siai pusbalsiu piktinosi policijos brutalumu ir �mogaus teisių pa�eidinėjimu. Kytas u�riaumojo, ir jie kaipmat atsitraukė.

Patikimai ir tvarkingai u�dėj� antrankius, budintys policininkai�� dvi poros�� stabtelėjo kiek atsipūsti ir persimesti keliais �odeliais, lyg kokie i�sibla�k� �unų ved�iotojai nei�leisdami i� rankų savo suimtųjų. Smalsuoliai pristabdydavo automobilius ir įdėmiai nu�velgdavo įvykio viet�. Paskui Kytas ir jo pasipūtėlis partneris atsisveikino su anais, o tada įgrūdo į ma�in� t�, kuris buvo pana�us į �aldytuvo rėm�, ir pasodino jį �alia man�s. �Rėmas� elgėsi taip, tarsi man�s �ia nebūtų. Jis pasirodė gerokai jaunesnis, nei maniau. Pripumpuotas kūnas ir plikai nuskusta galva jį gerokai sendino. Atrodė vyresnis ir kai galynėjosi su policijos pareigūnu. Bet i� arti ir surakintas sėdėjo lyg i�sigand�s paauglys. Netrukus mes pajudėjome.

��Labai jau nedoras jūsų verslas,�� mestelėjo jam Kytas. Jis prisimerk�s �velgė į galinio vaizdo veidrodėlį.�� Apsimesti negyvam, drybsoti vidury gatvės, o paskui u�sipulti varg�� nuskurėlį, kuris sustoja tau padėti.

Vaikinas kilstelėjo antakius, i�reik�damas tokį apgailėtin� nepasitenkinim�, kad man jo net pagailo, ir įsispoksojo į lang�, o Kytas pasuko į Kings Kros�. Vaikinas sėdėjo surakintomis u� nugaros rankomis, todėl i�sitemp�s, visu kūnu kiek palink�s į priekį, kiūtodamas ant paties suply�usios vinilinės sėdynės kra�telio.

Ar mes nepa�įstami?�� paklausiau jo.�� Juk a� tave pa�įstu, tiesa?

Jis atsisuko ir pirm�syk pa�velgė į mane.

��Be savo patikėtinio su jumis nekalbėsiu,�� burbtelėjo sodriu pietų Londono akcentu.

��I� kur a� tave pa�įstu?�� pakartojau ir supratau, kad jo prakalbinti nepavyks, nes buvo toks pat abejingai nemandagus kaip ir a�.

Priva�iavome mano tėvų namus. Jaunikliai pasiliko automobilyje, o Kytas padėjo man i�lipti. �vie�ias oras i� karto kirto man per kojas. I� prad�ių jos buvo kaip guminės, paskui ėmė virpėti ir galiausiai visai i�skydo, tad Kytas �iupo mane u� pakarpos ir, su�uk�s: �Ramiau, ereli!�, sodo takeliu nuvedė link durų. Stabtelėj�s atsirėmiau į tėvo ma�in�, raudon� Ford Capri, stengdamasis susitvardyti ir apraminti savo skrandį, kvėpavim�, apskritai vis� gyvenim�. Pastebėjau, kaip galiniame kieme �ėruoja mėlynas baseino pavir�ius. Jis atrodė nuostabiai.

Tarpduryje, vilkėdami vienais naktiniais, i�dygo mano tėvai. Mamos akys skubiai perbėgo tamsiais kaimynų langais, o tėvas �iūrėjo į mane i�plėt�s akis ir nė trupu�io nesistebėjo. Po tokio jo �vilgsnio man buvo sunku susikaupti ir t�sti Soul II Soul grupės dain�, kuri� u�traukiau i�lip�s.

��Jei priversite jį u�si�iaupti,�� tarė Kytas,�� �i�nakt jam bus leista miegoti savo lovoje.

Tėvai trepsėjo aplink jį, dėkingi ir susigėd�, o jis kinkavo savo didel� galv�, droviai atsakinėdamas į jų padėkas ir siūlymus i�gerti arbatos. Paskui pabu�iavo mamai į rank�, paspaudė rank� tėvui ir atidavė mane abiejų globon. Patap�nojo man per nugar� ir nuva�iavo.

��Vis tiek i�virsiu arbatos,�� tarė mama, o tėvas vos susilaikė nesusijuok�s.

��Jam ne tavo arbatos reikia,�� palingavo galv� ir tyliai caktelėjo lie�uviu.�� Ar dabar jau tinkamas metas prane�ti, kad nuo �iolei tau�� namų are�tas?�� paklausė.

Buvau beu�kimb�s ant jo me�kerės, bet tėvas jau lipo laiptais į vir�ų ir netrukus dingo u� durų. Spoksojau į lubas, klausydamasis mink�to jo �lepe�ių trepenimo miegamojo grindimis. Ir tada susigriebiau, kad mano ki�enės, kaip ir anuos vakarus, buvo pilnos popieriaus lapelių. Band�iau atsukti juostel� atgal iki to vakaro, kai palikau Lar�, ir prisiminti po to sutiktų merginų ir moterų vardus. Bet kai ėmiau rausti ki�enes, jose aptikau ne įprastin� vardų ir pavard�ių bei telefono numerių ir elektroninių adresų kolekcij�, o vien daiktus, susijusius su Lara.

I�traukiau mūsų vestuvių nuotrauk�. Paskui�� fotokabinoje beveik po metų mūsų pa�inties darytų nuotraukų juostel�, kur mudu staipomės lyg du ma�i vaikai; viskas buvo taip nauja, bet mums atrodė, kad t�sis am�inai. Kitoje nuotraukoje�� Lara su oran�iniu bikiniu prie jūros kartu su ketverių metukų Rufu ir dvejų Rūbe, ji �eria rie�ku�iomis pajūrio smėlį, besileid�ianti saulė glosto jai pe�ius, slysta per raktikaulį ir auksu mirga ant odos. Dar kitoje�� besi�ypsanti Lara mūsų naujajame name, apsivilkusi statybininko kombinezon�, gerokai papilnėjusi po antro vaiko. Ir paskutinė, perlenkta į keturias dalis,�� koks a� kvailas, kaip galėjau sulankstyti nuotrauk� į keturias dalis?�� daryta jos darbe, kur ji nufotografuota metai prie� mūsų pa�intį.

Pasilenkiau ir atsiklaup�s ant kelių ėmiau lyginti nuotrauk�, bet i� ki�enių pa�iro jų ir daugiau. Lara netvirtai stovi ant slid�ių, Lara mūsų namo vidiniame kieme, Lara ligoninės lovoje su miegan�iu kūdikiu ant rankų.

Negi visa tai netiesa, k�?

Mes juk dar turime daug lankytinų vietų.

Teisėtvarkos rankose buvo viskas. �avėjausi jų sugebėjimu valdyti �monių mases. Nors dabar buvau kitoje barikadų pusėje.

Demonstrantai buvo apsupti policijos, vėliau suvaryti į u�dar�, protestuojan�iai miniai skirt�, aptvar�; jiems i�sibarstyti neleido oran�inės juostos ir �imtai jaunų policininkų niūriais veidais. U� pareigūnų plytėjo tu��ias laukas, o u� jo�� aik�telė, kurioje stovėjo vagonai su mėsa, stropiai saugomi ginkluotų vyrukų, pasirengusių suimti visus, kas tik bus prie�i�kai nusiteik�s.

Protestuojan�iųjų nuotaika buvo stebėtinai pakili. Tikriausiai dabar jie sulaukė to, ko tro�ko ir tikėjosi. Tvarkos saugotojai u�tikrino taik� ir ramyb�. Demonstrantai galėjo demonstruoti. Oro uostas jau gali statyti savo nauj� pakilimo tak�. Tolumoje ma�iau �mones, kasan�ius �em�, ir �iaip darbininkus, bet jie buvo taip toli nuo man�s, kad atrodė, lyg stebė�iau juos per televizijos �inias.

Pakėliau galv� ir prisimerkiau nuo ry�kios saulės. Jos �viesa iki �emės keliauja a�tuonias minutes, tad �velgiau į saul�, kokia ji buvo prie� a�tuonias minutes. Kelionės laikas, pagalvojau. Jis tikras. �tai įrodymas. �ydrame danguje griausmingai �eimininkavo boingai 747, kildami ir leisdamiesi tarsi patys savaime, be jokių �mogaus nurodymų, �ia atvykst�, �ia i�vykst�, visi�kai nekreipdami dėmesio į plakat� mano rankose su u�ra�u: �PAMI�� LĖKTUVAI�. A� pats jį padariau.

I�sitraukiau telefon�, surinkau Rubės numerį, bet paskui persigalvojau. Buvau pavarg�s ir netek�s daug skys�ių, �velgiau į pasaulį pagiringomis akimis, tad vien i�girdusi mano bals� ji būtų supratusi, kad mūsų gin�as laimėtas jos naudai. Nieko tu nepakeisi, buvo sakiusi ji man. Ir nesuk sau galvos. Ver�iau padaryk k� nors naudingo. K� nors i� tiesų reik�mingo. Kad ir nu�vilpk k� nors.

Nesirengiau sutikti, kad ji teisi. Maniau, niekada nebūsiu tam pasireng�s.

Tad vėl susigrūdau telefon� į i�blukintų d�insų ki�en� ir tingiai pamojavau dangui savo plakatu.

Penkioliktas skyrius

I� prad�ių norėjau nueiti pas jį be i�ankstinio susitarimo, bet paskui prisiver�iau persigalvoti. �iaip ar taip, nenorėjau, kad jis palaikytų mane nevispro�iu.

Bet kai �irdies specialistas dienos pabaigoje i�ėjo i� savo priva�ios kontoros Harlio gatvėje, a� jo jau laukiau ant �aligatvio. Tikėjausi, kad prie� va�iuodamas namo gerti arbatos, jis dar lėks į ligonin� atlikti kokios nors operacijos, bet jis vilkėjo �ventinį kostium� ir atrodė kaip Deividas Nivenas per kokteilių vakarėlį Agos Khano jachtoje.

��O, ponas Beilis!�� su�uko jis, puikiai maskuodamas savo nuostab�.�� Kuo galė�iau padėti?

��A� gyvenu ne savo gyvenim�,�� i�rė�iau, ir jis linktelėjo. Nesupratau, ar i� man�s �aipėsi, ar jo noras padėti buvo nuo�irdus ir sentimentalus, juk kiekvien� darbo dien� ka�kam po kelissyk padėdavo.�� Norėjau pasakyti, kad tikėjausi ne tokio gyvenimo. Įvyko ka�koks nesusipratimas. A� noriu susigr��inti savo ankstesnį gyvenim�.

��Nejaugi?�� nustebo jis. Vėlyvos vakaro saulės ap�viesta jo �vilgan�io smokingo apykaklė atrodė juoda kaip anglis.�� Ar tikrai norite susigr��inti tai, kas buvo anks�iau? Abejoju. Nuolatin� baim�, kad galite numirti, kasdienes rimtos ligos gydymo procedūras, suvokim�, kad jūsų kūnas silpsta?

Įnirtingai papur�iau galv�.

��A� nebe�inau, kas i� tikrųjų esu,�� tariau.�� Noriu su�inoti, kieno ji. Tai yra kam priklausė mano �irdis. Noriu �inoti apie j� daugiau.

Jis palietė pir�tais varlyt� po kaklu. Ji buvo ta tikroji, o ne i� tų, kurios pardavinėjamos jau gatavai suri�tos ir ant gumytės. Netikrosios atrodo per daug gra�iai. Policijoje irgi buvo labai svarbu drabu�ių etiketas, tad a� taip pat visuomet ry�ėdavau tik tikr�j�.

��Nesirengiu nieko nuo jūsų slėpti, D�ord�ai,�� atsakė.�� Bet a� i� tikrųjų ne�inau.

��Netikiu,�� at�oviau.

��Patikėkit. Bet man ir nereikia �inoti. Man tai nerūpi. Jeigu jūsų donoro �eima pageidauja anonimi�kumo�� jų valia. O jūs esate mano pacientas. Tad tiesiog padėkokite u� sugr��int� gyvenim�.

��A� dėkoju, bet vis tiek noriu �inoti, kam ji priklausė,�� neatly�au.

Pakėliau rankas, pir�tai nevalingai susmigo į plaukus. Jis i�tarė mano vard�, palietė man rank��� taip �velniai ir subtiliai, kad net susigraudinau, kai �vilgtelėjo į laikrodį.

��Atleiskite, per mane vėluojate į vakarien�,�� susigriebiau.

��Į �Madam Baterflai�,�� patikslino.�� A� vėluoju į Pu�inį.

Ir tada supratau, kodėl jo kaulėti pir�tai vis siekė varlytės. Ogi ji tuoj atsiri�. Su tikrosiomis varlytėmis visada bėdos. Jos nuolat atsiri�a. �yptelėjau.

��Jūsų varlytė,�� pasakiau.

Jis nusijuokė ir vėl palietė j� pir�tais.

��Paprastai varlyt� man suri�a �mona,�� paai�kino.�� Bet �įvakar jos �alia nebuvo.

��Duokit, padėsiu,�� pasisiūliau.�� A� moku.

Kilstelėjau rankas ir jis ne�ymiai susigū�ė, bet paskui susitvardė ir stovėjo truputį sutrik�s ir kartu dėkingas, maloniai �ypsodamasis, o a� tuo metu atri�au jo varlyt�, nyk��iais ir rodomaisiais pir�tais tvirtai suėmiau juodo satino juostel�. Truktelėjau �emyn tiek, kad kairysis juostos galas būtų keliais coliais ilgesnis u� de�inįjį, ilgesnįjį gal� u�me�iau ant trumpesniojo, pervėriau per kilp�, o tada, sulenk�s trumpesnįjį gal�, padariau priekin� varlytės kilp�, paskui abu galus paki�au po apykaklės kampais.

Atrodė kaip automobilis po avarijos.

Pamėginau dar kart�. Paskui dar. Dabar jis jau �velgė į mane susirūpin�s, vis da�niau ir atviriau dėb�iojo į laikrodį, o paskui �engė �ingsnį atbulas, tolyn nuo man�s. Pajutau, kaip i� nevilties man ėmė gelti akis.

��Anks�iau tikrai puikiai mokėjau ri�ti varlyt�,�� tikinau jį, bet ant kaklo kabojo tik suglam�yta med�iagos juosta.�� Tikrai, nemeluoju.

Atrodo, jis manim patikėjo.

�iūrėjau, kaip Laris varto ant kepsninės mėsainius, pla�iai �ypsodamasis man pro dūmus, kuriuos bando i�vaikyti ranka.

��Gard�iuokis kiekvienu sumu�tiniu,�� patarė jis man.�� Tokie kaip mes turime devyniasde�imt procentų galimybių pratempti vienus metus ir penkiasde�imt procentų galimybių i�gyventi de�imt metų.�� Laisva ranka jis atidarė dvi skardinėles alaus ir vien� ky�telėjo man.�� Mes gavom did�iul� dovan�. Tu ir a�.�� Giliai įkvėpė oro ir pratisai atsiduso. Pro atsegt� apykakl� buvo matyti keli centimetrai rando.�� Mes visi,�� pridūrė ir mentele mostelėjo į susirinkusius sve�ius. �ia buvo visi mūsų klubo nariai. Polas, auk�tas ir drovus, su savo jauna �eima. D�efas, smulkutis it kirstukas, su savo mergina. Ir visi kiti. Vyrai, kurie jau seniai turėjo būti mir�.�� Ka�kodėl nebematau tav�s susirinkimuose,�� pastebėjo Laris.

�irdį dilgtelėjo kaltės jausmas. Nenorėjau nuvilti Lario. Tai dėl jo mes jautėmės kaip viena darni bendruomenė. Tokių �monių kaip jis�� reta.

���inai, D�ord�ai, tavo gyvenimas pasikeitė ne dėl to, kad gavai kito �mogaus �irdį. Jis kitoks tik dėl to, kad tau buvo suteiktas antras �ansas. Kitoks ir todėl, kad ankstesnis gyvenimas varė tave į kapus. Tavo gyvenimas dabar kitoks, nes ankstesnis jau turėjo būti pasibaig�s.�� Prie mūsų priėjo D�efas su savo mergina, ir Laris i�tiesė jiems po mėsainį, padėt� ant popierinių lėk�tu�ių. Mudu nulydėjome juos akimis�� jaun� moterį, dar tik pradėjusi� gyventi, ir u� j� vyresnį vyr�, pradėjusį gyventi jau antr� gyvenim�. Jis ėjo �alia jos, apkabin�s per liemenį ir baimindamasis, kad nei�mestų i� rankų mėsainio.�� Viskas gerai,�� nusi�ypsojo Laris.

Norėjau juo tikėti. Jau�iau, kaip tvink�ioja randas. Tokiomis kar�tomis vasaros dienomis kaip �i jis visada tvink�iojo, o a� norėjau tikėti, kad viskas tebėra kaip kadaise. Ta�iau naujoji �irdis nesugr��ino man nei ankstesnio gyvenimo, nei �eimos, nei ateities kaip Lariui ir kitiems mūsų grupės nariams, susirinkdavusiems vir� gėlių parduotuvės. Mano naujoji �irdis mano gyvenim� sugriovė.

Man nesinorėjo likti tuo senuoju D�ord�u. Ar, dar blogiau,�� nebegalėjau juo būti. A� jo tiesiog nepa�inojau.

Nusi�ypsojau Lariui ir linktelėjau geram tuzinui jo �ir�kinamų jautienos kepsniukų�� vieni buvo rusvos lyg kūdikio u�pakaliukas spalvos, kiti gerai apskrud� ir net apanglėj�.

��K� bandai įteigti?�� paklausiau.�� Nori, kad mane i�tiktų �irdies smūgis?

��Gard�iuokis kiekvienu sumu�tiniu, D�ord�ai,�� visai rimtai pakartojo jis.�� Kas �ino, kiek mums dar liko gyventi.

��Betgi tai galioja bet kuriam gyvam sutvėrimui, ar ne?

Jis linktelėjo. Paskui i�si�iepė it mėnulis.

��Bet visi kiti, i�skyrus mus, to dar nesuvokia.

Mes stovėjome apsupti sodų, aplink sklandė angli�kos vasaros garsai: ka�kas pjovė vej�, ka�kur pro atvirus langus liejosi muzika, Lario vaikai juokėsi ir kryk�tavo sta�iakampiame baseine. Sūnus D�ekas ir duktė Siuzė �aidė �aidim�, kur vienas paneria po vandeniu ir stengiasi kuo ilgiau i�būti be oro, o kitas skai�iuoja: �Vienas dramblys, du drambliai, trys drambliai..�.

Lario �mona Molė sėdėjo ant baseino kra�to, įmerkusi kojas į vandenį, iki kelių atsiraitojusi d�insus ir atidengusi baltas kaulėtas blauzdas, ir stengėsi nesu�lapinti mėsainio.

Laris paskutinįsyk apvertė kelis likusius mėsainius, paspaudinėjo juos, kad geriau priglustų prie kepsninės grotelių, nusi�ypsojo pamat�s varvan�ius taukus, o paskui meistri�kai suki�o mėsainius į prapjautas bandeles.

��Vidutini�kai apkep�s,�� pasakė garsiai ir vien� i�tiesė man. A� u�sipyliau �a�lykinio pada�o ir nuo u�draustojo gardumyno burnoje ėmė tvenktis seilės. Ne�ini skardinėlėmis alaus ir mėsainiais mudu nuėjome prie baseino.

Lario duktė tuo metu skai�iavo:

��Dvide�imt a�tuoni drambliai, dvide�imt devyni drambliai...

Berniukas �iop�iodamas triuk�mingai i�niro i� vandens.

��Jūs vėl dirbsite policininku?�� �ūktelėjo man.

Gū�telėjau pe�iais ir atsikandau mėsainio. Vos nenualpau. Laris�� nuostabus kulinaras.

��Tebesvarstau,�� atsakiau vaikui.�� Kol kas noriu pailsėti.

Regis, pasotinus savo smalsum� teisėsaugos tema, nura�ytas policininkas berniukui neberūpėjo, net kilo noras parodyti demonstratyvų abejingum�. O gal man tik taip pasirodė?

��Bet tikriausiai buvo nepaprastai įdomu, ar ne?�� paklausė Molė. Jie visi buvo aistringi serialo apie policininkus �Bilas� sirgaliai. Visi drauge jį �iūrėdavo. Tokia jau ta jų �eimyna.

Mandagiai jai nusi�ypsojau ir, priklaup�s ant baseino kra�to, įsi�iūrėjau į vandenį. Jis buvo kiek nusek�s.

��Kiekvien�kart po baseino prie�iūros darbų prileiskite vandens papildomai, per por� colių,�� pasakiau.�� Jeigu to nepadarysite ir vandens lygis bus keliais coliais �emesnis nei rekomenduojama, po kurio laiko basein� pildysite daug ilgiau, turėsite sugai�ti kelias papildomas valandas. Be to, reikės atsukti pagrindinį vandens �iaup� ir paskui nepamir�ti jo u�sukti.

Atsistojau ir gurk�telėjau alaus. Vandens pavir�iuje plūduriavo daugiau �iuk�lių, nei a� bū�iau leid�s.

��Ir dar reikėtų patikrinti mechaninius vandens filtravimo tinklelius,�� pridūriau. Kurį laik� susim�st�s �iūrėjau į vasaros kar�tyje raibuliuojantį vandenį.�� Man atrodo, vanduo per daug chloruotas. O tai negerai.

Laris susi�valgė su Mole ir nusijuokė.

��Oho, a�iū u� pamok�, D�ord�ai,�� nusistebėjo Laris.

���iaip baseinas labai neblogas,�� pagyriau atsitiesdamas. Jų sodas nebuvo toks didelis, kad tilptų normalus baseinas. Taigi �is veikiau buvo skirtas nardymui, o ne plaukymui. Jie jį pri�iūrėjo ir tvarkė patys.

��Mums jo visi�kai pakanka,�� pasakė Molė ir pla�iai nusi�ypsojo savo vyrui. Jos pavyzd�iu pasekė abu vaikai.

Lario �eima į jį �iūrėdavo savoti�kai�� jo didelį platų veid� nami�kių �vilgsniai lytėdavo viena kita sekunde ilgiau nei derėtų, tarsi norėdami pasitikrinti, ar jis tikrai �ia, ar kartu su jais kar�t� vasaros dien� kepa mėsainius, ar kur nepradings, jeigu jie akimirk� i�leis jį i� akių. Jie saugojo jį, kaip jauni tėvai saugo savo pirmagimį. Jie sekė jį akimis, tarsi negalėtų patikėti, kad jis tikrai yra su jais.

Laris irgi �ypsojosi savo �eimynai, vienoj rankoj laikydamas alų, o kitoj mėsainį, apsvaig�s i� meilės, did�iulis plikas pakau�is spindėjo saulėje, o veidas �vytėjo lyg mėnulio pilnatis, patekėjusi vidury dienos.

��Jūs puikiai �okate,�� pagyrė �viesiaplaukė mergina.

��Netgi labai puikiai,�� patvirtino �viesiaplaukės mama, taip pat blondinė, ir a� pajutau, kaip mane i�pylė prakaitas, kojos pa�ios ėmė kilnotis, o naktinė kar�tinė prasismelkė iki pat kaulų smegenų. Tos dainos a� ne�inojau.

Tikriausiai ji buvo visai nauja. Sukurta gal prie� metus ar dvejus. O gal ir prie� de�imt ar penkiolika.

�Ar nemanai, kad tau geriau būti vienam?��� paklausė dainininkas ir jo balse nuskambėjo ka�koks mirtinas įspėjimas.

��A�iū,�� �ūktelėjau a�.�� �ia �mona mane taip i�mokė.

��K� sakot?�� pridėjusi prie ausies rank� paklausė blondinės mamelė.

���ia �mona mane taip i�mokė.

Jos abi susi�valgė ir a� pastebėjau, kad jų �ypsenos ka�kaip pasikeitė, tarsi sustingo, nuotaika surūgo, o a� tuo metu �vilgtelėjau į did�ėjų. Jis buvo dar visai vaikas, ne k� vyresnis u� mano Ruf�, bet puikiai i�manė apie įra�ų kompanijas Stax, Motown ir Atlantic, i� karto galėjo atskirti, kur klasikinė muzika, o kur jo mokyklos laikų popsas. Jis įdėmiai stebėjo, kaip a� ranka ore nubrė�iau S, paskui O ir dar vien� S, o tada linktelėjo ir i�kėl�s parodė man dvylikos colių vinilin� plok�tel�.

��Ved�s?�� sumurmėjo mamelė ir jos abi vėl susi�valgė. I� garsiakalbių pliūptelėjo sintezatoriumi sumoderninta styginių instrumentų kaskada, ir minia pasitiko j� d�iugiais �ūksniais. Pasigirdo nuostabus ka�kokios dainininkės balsas, kokio, i�skyrus Arėt� Franklin, dar nebuvau girdėj�s.

Visa �okių aik�telė, prigu�ėjusi pagyvenusių seniokų, ėmė vieningai siūbuoti į takt�.

Pabaksnojau pir�tu į vestuvinį �ied�.

��Beveik dvide�imt metų,�� i�did�iai riktelėjau.�� Ar �inote grup� SOS?

Motina su dukra susi�valgė, jos atrodė sutrikusios, tarsi tik dabar būtų pastebėjusios, kad salėje skamba muzika.

��Grupė SOS yra did�iausia mįslė muzikos istorijoje,�� �aukiau a�. Dabar judėjau gerokai lė�iau, sukiojau pe�ius ratu taip, kaip tik a� vienas mokėjau. Reikia tai pamatyti. Kai matai, gali geriau suprasti.�� Kodėl �ia niekas ne�ino grupės SOS?�� i�rėkiau klausim�.

Duktė gū�telėjo pe�iais ir pridėjo rank� prie burnos�� toks �enklas rei�kė: �I� kur a� �inau?�

��Man irgi neteko girdėti,�� �ioptelėjo mamelė, suokaibi�kai dėbtelėjusi į savo dukr�, ir tada supratau, kad jai visai nesvarbu, pagal koki� muzik� �okti. O a� prisiminiau, kaip �okdavau su Lara.

�okti su �okėja, o dar profesionale, nėra lengva. Labai smagu, bet kartu ir keista. Truputį var�o, bet podraug ir leid�ia pasireik�ti. I� prad�ių man nesisekė. O paskui supratau, kad jeigu noriu likti su �ita nuostabia moterimi, kito kelio neturiu. Privalau i�mokti �okti. Ir vien� vakar� �Afrikos centre�, kai Soul II Soul varė net i�sijuos�, man pradėjo patikti �okti. Ir ji pati patiko. Veikiai nebegalėjau �okio atskirti nuo jos.

Lara judėjo ypa� lengvai ir grak��iai. Tai neturėjo nieko bendra su tuo, kad ji �okiu u�sidirbdavo sau duon� ar kad jai tai puikiai sekėsi. Jos kūnas paklusdavo jai ka�kaip ypatingai�� tai buvo daugiau nei vien gracija ir lengvumas. Atrodė, kad ji buvo gimusi �okti.

A� nuolat stebėdavau t� jos �okio mistik�. Kol atlikdavau vien� judesį, Lara suspėdavo padaryti septynis ar a�tuonis, ir jie visi būdavo vienas kito t�sinys. Vien� judesį sudarydavo septynios ar a�tuonios dalys, bet judesys atrodė vientisas. Jis tiesiog liejosi. Man su ja būdavo lengva. Tikri �okėjai stengiasi, kad taip būtų. Lara nė i� tolo nebuvo �okio snobė, nemanė, kad �okis skirtas tik i�rinktiesiems. Prie�ingai, įsivaizdavo, kad kiekvienas turėtų mokėti �okti, nes �mogui tai natūralu ir net būtina, kaip ir kvėpuoti. Bet negaliu pasakyti, ar �itaip lengva su visais �okėjais, ar tik �okant su Lara.

��Ei, Fredai Asterai,�� �ūktelėjo mamelė ir pla�iai nusi�ypsojo dukrai, kuri garsiai prunk�telėjo,�� kur �įvakar tavo �monelė?

Po grupės SOS dainų pasigirdo Cameo �Viengungio gyvenimas�. Man būtų labiau patik� ��od�iai�, bet did�ėjus pasirinko tem� apie nesusisaistym� jokiais saitais ir apie tai, kad gyventi laisvam yra kur kas geriau. Mamelė su dukra dėbtelėjo į laikrodį.

��Ji �oko �Vargdieniuose�,�� pasakiau, �iūrėdamas į �viesas.�� Ir dar �Karalius ir a��. �Panelė Saigon�, be to, dar ��erlokai!� Ar matėte t� spektaklį? Jį po de�imties dienų u�draudė.

Bet jos jau buvo nuėjusios. Na ir gerai. �įvakar neketinau nieko lydėti namo. A� jau ir taip turiu pasimatym�.

Į prekybos centr� vaikis atėjo tuo metu, kai var�iau rytdienos laikra��ius. Kresnas, stambokas rubuiliukas, kokių penkerių, trumpai kirptais ugniniais plaukais, su pomidorų pada�u i�terliotais mar�kinėliais�� futbolininko mar�kinėlių imitacija. Tam pypliui seniai buvo laikas miegoti.

Jis atėjo prie man�s ir ėmė raustis apatinėje �urnalų lentynoje. Pajut�s ka�k� stovint �alia, pakėliau galv� ir �vilgtelėjau į apsauginink��� auk�t� niūrios i�vaizdos nepaprastai lies� vaikin�. Su tokiu reikalų geriau neturėti. Nors kai kam, �inoma, tenka.

��Labas, Asifai.

��Sveiks, D�ord�ai.

Mudu �velgėme į ma�ylį, kuris i�sitraukė �urnal� �Daktaras Kas�7, paskubom jį pervertė, paskui atsitiktinai atsivertė puslapį su kiber�monių nuotrauka.

��Siaubingos pabaisos,�� sumurmėjo ir nutipeno prie vaisių ir dar�ovių. Pasistieb�s savo murzinomis rankytėmis bandė pasiekti mėlynųjų vynuogių, i�dėliotų ant vidurinės lentynos, bet nepavyko. Tada nuo apatinės lentynos pasi�iupo obuolį, atsikando, nu�veitė ant �emės ir spyrė. Obuolys nuriedėjo tarp lentynų eilių.

��Įvartis!�� suriko i�skėstomis rankomis bėgdamas paskui obuolį.

Su�e�ėjo storo plastiko juostos ant durų ir, taisydamasis kaklarai�tį, i� sandėlio i�ėjo Rufas. Dabar, gav�s paauk�tinim�, jis kasdien vilkėjo kostium�, bet a� niekaip negalėjau prie to priprasti. Jis atrodė taip, lyg �ituos drabu�ius būtų pavog�s i� suaugusio vyro.

��Gali padaryti pertrauk�, Asifai, ir nueiti i�gerti arbatos,�� pasakė jis.

Asifas atrodė sunerim�s.

���ia ka�koks vaikas,�� tarė jis. O tuo metu berniukas kaip tik grį�o prie mūsų, spardydamas tai, kas liko i� obuolio, ir �iupo u� rankos moteriai, kuri k� tik pasiėmė ve�imėlį.

Tai buvo suvargusi raudonplaukė, kadaise turbūt nepaprastai gra�i. Ji tikrai nebuvo sena�� vos į�engusi į tre�i� de�imtį, tikrai, ta�iau jos gro�į, regis, nublukino keleri paskutinieji metai ir vyrai, kurių turbūt buvo nema�ai. Pigi gėlėta suknelė, auk�takulniai. Vaikinai, i�krovinėj� lauke sunkve�imį, atsisuko į j� pavarvinti seil�. Ji atrodė seksuali, bet pavargusi, i�sekusi.

��A� juos pri�iūrėsiu,�� tarė Rufas.�� Pana�u, kad atėjo pasiganyti.

��Pasiganyti?�� nustebau.

Rufas nenuleido akių nuo moters.

��Jie �ia ateina ne apsipirkti, o pasistiprinti tuo, ko jų �irdis u�sigeid�ia. Produktai dingsta god�iuose jų pilvuose nespėj� pasiekti kasų.

Mane suėmė juokas.

���inant, kokį peln� susikrauna tokie prekybos centrai, vien� kit� apgedusį obuolį galima ir nura�yti.

Rufas pa�nairavo į mane.

��Bet tai vis tiek vagystė, tėti.

Asifas i�ėjo gerti arbatos. Moteris nuėjo apsipirkti, bardamasi ant vaiko, kuris griebė nuo lentynų prekes ir mėtė į ve�imėlį, o ji traukė i� ve�imėlio ir dėliojo atgal į lentynas. Mes su Rufu nusekėme paskui juos, laikydamiesi mandagaus atstumo. Moters u�pakaliukas bangavo, siūbavo ir trynėsi į medvilninį pigios vasarinės suknelės audinį.

��Kas a� tau�� pinigų mai�as?�� u�riko ant vaiko ir numetė į lentyn� did�iulį pakelį Jaffa sausainių.�� Gal manai, kad pinigų galima pasiskinti kaip lapų nuo med�ių, a, Alfai?

��Nebloga mintis,�� at�ovė vaikis.

Moteris pakėlė rank� ir jau rengėsi pliauk�telėti jam per trumpai kirpt� oran�in� it morka galv�, bet susilaikė ir jiedu ėmė juoktis. Tada abu pasuko u� kampo.

��Kaip laikosi mama?�� paklausiau Rufo.

��Kvie�ia tave vakarienės,�� atsakė ir, kilstelėj�s rank�, sustabdė mane. Atsargiai ky�telėjo nosį pro lentynos kra�t�. Raudonplaukė moteris su savo baisuokli�ku vaiku buvo sustoj� prie konditerijos skyriaus. Sūnus greitai �vilgtelėjo į mane.�� Liepė tau pasakyti.

Moteris su vaiku akimirksniu i�garavo man i� galvos. Mano mintis u�valdė netikėtas Laros kvietimas. Kuo reikės apsirengti? K� nusine�ti? Ar pavyks pasimylėti? O j� pabu�iuoti? K� ji man apskritai leis? Jau�iausi lyg prie� pirm�jį pasimatym�.

Susigriebiau, kad likau vienas. Rufas buvo ding�s u� kampo. Moteris su vaiku ėjo gerokai priekyje. Ma�ylis dabar sėdėjo ve�imėlyje, atsuk�s į motin� savo ma�utes, drūtas pėdutes, nes ve�imėlis jam buvo per ma�as. Rankoje jis laikė migdolinį ragelį ir god�iai ki�o sau į ma�� putli� burnyt�. Kitam praėjimo gale lūkuriavo Asifas. Rufas paspartino �ingsnį. Pasivijau jį kaip tik tuo metu, kai priėjo prie moters, o vaiko burnoje pradingo paskutinis ragelio k�snis.

��Ponia!�� pa�aukė jis, ir ji atsisukusi piktai jį nu�velgė. Pasi�iūrėjau į berniuk��� jo pailgas it �iurkės veidelis buvo aplip�s auksiniais trupiniais. U�me�iau akį į ve�imėlį. Jis buvo visi�kai tu��ias.

��Teks susimokėti, brangute,�� tarė Asifas ir galva mostelėjo į berniuk�.

�alios jos akys su�aibavo.

��A� tau ne brangutė,�� piktai at�ovė ji.

��Mes turime vaizdo kamerų įra��,�� i�did�iai paai�kino Asifas.�� �ia nevalia ateiti vien tam, kad pavalgytumėt.

��A� nieko blogo nepadariau,�� at�ovė moteris, ir man tai pasirodė labai pa�įstama�� tas piktas įnir�is, u�gauti jausmai. Tarsi de�imtis tūkstan�ių kartų bū�iau tai girdėj�s.�� Koks akiplė�i�kas į�ūlumas,�� pridūrė ji.

��Jūsų berniukas suvalgė migdolin� bandel�,�� tyliai paai�kino Rufas.

��Nieko jis nesuvalgė,�� gynėsi moteris, o mes visi su�iurome į berniuk�, nes �is pasisotin�s garsiai atsirūgo.

��Mes visk� nufilmavome,�� pakartojo Asifas, ilgais rudais pir�tais įsikibdamas į ve�imėlį. Tada pasi�iūrėjo į Ruf�.�� Ar kviesti pareigūnus, �efe?

��Gerai jau, gerai,�� suskubo moteris ir nusitraukė nuo peties rankin�.�� Sumokėsiu u� t� pyragėlį.

Rufas maloniai jai nusi�ypsojo.

��Taip, būtų neblogai,�� linktelėjo, ir mes visi laukėme, kol ji kraustė savo pinigin�, o paskui rankin�. Tada nunarino galv�.

��A� neturiu nė cento,�� pasakė.�� Visk� palikau namie.

��Kvie�iu pareigūnus, �efe,�� pasisuko eiti Asifas.

��Palaukit, palaukit,�� sulaikė jį moteris.�� A� galiu atne�ti vėliau. Tikrai. Prisiekiu, būtinai atne�iu.�� Ji atsigr�ė į Ruf�. �engtelėjo jo link ir tylesniu balsu pridūrė:�� �iagi tik pyragaitis.�� Ranka palietė trumpai kirpt� vaiko galvut�.�� Jis dar vaikas. Ma�as alkanas vaikas.

Rufas kurį laik� �iūrėjo į j�. Tada įki�o rank� į ki�en� ir i�traukė �iek tiek pinigų.

���įkart a� u� j� sumokėsiu,�� pasakė Asifui ir a� pama�iau�� galiu prisiekti visais �ventaisiais,�� kaip �lugo jo autoritetas.

Raudonplaukė moteris maloniai nusi�ypsojo mano kilnia�ird�iam sūnui. Kai ma�ylis ka�k� suzirzė, lyg kad nori namo, ji �vilgsniu jį nutildė.

Tėvas nusileido į tamsoje skendin�i� virtuv�. Rankoje jis laikė kriketo lazd�.

��I�girdau, kad ka�kas tepa sumu�tinius,�� i�tarė.�� Pamaniau, gal koks plė�ikas.

��I�alk�s plė�ikas, ar ne?�� nusijuokiau.

��Taip, a�trialie�uvi. I�alk�s plė�ikas.�� Jis stovėjo surauk�s kakt� ir timp�iojo u� chalato dir�elio. Pro atsiknojusi� apykakl� matėsi dry�uota pi�ama. Kiek sutrik�s nuleido kriketo lazd�.

Sėdėjau u� virtuvinio stalo ir mėginau įveikti trigub� sumu�tinį. Jis buvo toks storas, kad, norėdamas ap�ioti, turėjau pakreipti galv�. Buvau i�alk�s kaip vilkas. �iaumodamas kumpį su sūriu ir Branston raugintais agurkais tariau jam:

��Atsipra�au, kad pri�adinau.

Tėvas nieko neatsakė, tik tyliai nu�lepsėjo prie �aldytuvo, it koki� uodeg� vilkdamas paskui save chalato dir��. Atidarė �aldytuvo dureles ir susim�stė, u�lietas lempelės �viesos.

��Tu man�s nepri�adinai,�� atsakė.�� Seni �monės miega ma�ai. A� da�nai atsikeliu naktį ir einu paklajoti.�� Jis mostelėjo galva į vidinį kiem�. U� lango buvo tamsu, nors į akį durk. Eidami miegoti, jie visada u�gesindavo baseino �viesas.�� Sergs�iu nuo jų. Pats �inai. Nuo tų prakeiktų vaikigalių, kurie ter�ia mano basein�.

Pa�velgiau į aklin� tams�. Ar jis kalba ties�? Ar tie chuliganai tikrai atsėlina į mano tėvo sod� vidury nakties ir maudosi bei i�dykauja jo baseine? O gal jis tik i�sigalvoja? Ar tie nekviesti sve�iai, �nipinėjantys per Google Earth, i� tiesų egzistuoja, ar jie tik i�galvoti miesto �monių? Ar tikrai egzistuoja toks rei�kinys kaip baseinų siaubėjai?

��O kartais tiesiog u�simanau pasmaguriauti ledų,�� t�sė tėvas.�� Tavo mamai labai nepatinka, kad a� u�kand�iauju naktimis. Sako, kad tai kenkia sveikatai.

��Gal ji ir teisi.

��Gal.

��Ar tau niekada nekyla klausimas, kodėl tu apskritai esi �ia?

Jis ėmė juoktis.

��A� tiesiog d�iaugiuosi, kad esu, ir tiek, brolyti.�� Jis pasisuko į mane, ir �aldytuvo �viesa aureole apgaubė jo galv�. Mano tėvui�� septyniasde�imt.�� Kitų alternatyvų nėra.�� Jis vėl nusisuko į �aldytuv� ir ėmė kasytis pakau�į, visai u�mir��s apie ledus.�� Tai ko a� �ia norėjau?

Nieko jam neatsakiau, nes jau�iau, kad dabar nieko ir nenorėtų i�girsti. Ta�iau ai�kiai suvokiau, kas neramina mano tėv� ir tre�i� valand� nakties atveja iki �aldytuvo. �inojau, kad jis susim�stė, dėl ko yra �ia.

��U�mar�umas nebūtinai yra silpnaprotystės po�ymis, supranti,�� parei�kė tėvas.�� Nori ledų?

��I�sigandot?�� paklausė jis.�� Tokių pastaruoju metu gaunam daug.

Jis stumtelėjo man per stal� plon� kartoninį dokumentų segtuv�. Pakėliau į jį akis. Gudrus i�raud�s veidas, kadaise sulau�yta nosis, plieno spalvos plaukai, nukirpti taip trumpai, kad net matyti randai ant skalpo. Apsigim�s Skotland Jardo pareigūnas. Turbūt juo i� tiesų kadaise buvo.

Vėl �vilgtelėjau į aplank� ir pajutau, kaip ėmė tvink�ioti randas. Tokiomis dienomis kaip �i, kai mano kraujas verda ir nervai įtempti it stygos, randas, regis, irgi prabunda prisimin�s slaptas skriaudas, paslaptis ir baimes, apie kurias kiti neturėtų nieko �inoti. Palie�iau jį per mar�kinius�� pailg�, raudon� gyv� daikt�, �aizd�, kuri niekada ir niekur man�s nepaliks,�� bet nelabai stipriai. Tarsi tai būtų �vėris, kurio nenorė�iau pri�adinti.

���tai �ia�� jūsi�kis,�� pasakė.�� Krūvos visokių anketų. Kriminalinis dosjė ilgas kaip tarpmiestinio autobuso mar�rutas.�� Atsilo�ė savo kėdėje.�� Ne kiekvienas veikėjas noriai demonstruoja tokį savo... kaip ten tas �odis?

��Altruizm�,�� pasufleravau.�� Susirūpinim� kitų gerove, nesiekiant sau naudos ar atlygio. Dosnumo ir nesavanaudi�kumo filosofija.

��Altruizmas,�� pakartojo jis, gromuliuodamas keist� �odį, tarsi naujos rū�ies dar neragauto sūrio gabal�, ir svarstydamas, skanu ar ne.�� Geras �odis,�� nusprendė.

��Gera filosofija,�� pritariau jam.

Jis linktelėjo į aplank�. Numaniau, kad buvo �iek tiek sunerim�s dėl atlygio.

��Ar neatsiversit, nepa�iūrėsit?

I�vert� akis per stal� spoksojome vienas į kit�. Du stambūs vyrai ap�iurusiame kabinete. Jis buvo labai prastos formos, ta�iau akivaizd�iai matėsi, kad ka�kada tikrai dirbo policininku, bet dėl ka�kokių miglotų aplinkybių tarnyb� teko palikti. Policininkas i� senosios mokyklos. Jis man �iek tiek priminė Kyt�, bet dar labiau�� mano tėv�. Tarsi būtų gim�s dirbti policininku. Toks jausmas, kad, nors ir pla�iai �ypsosi, bet kuri� akimirk� pasiruo��s tave suraityti į rag�.

�Juridinių ir fizinių asmenų, sutuoktinių patikimumo nustatymas��� taip buvo u�ra�yta ant stiklinių jo kontoros, kurioje tebuvo vienas kambarys, durų. Sekliai profesionalai. Nei�ai�kinom�� nemoki.

Suradau jį vienoje nykioje Vest Endo gatvelėje, įsikūrusį antrame ka�kokio namo auk�te. Eidamas tikėjausi i�vysti u�sakymų priėmimo stal�, o u� jo�� gyvenimu nusivylusį raudonplaukį administratorių, pana�iai kaip Raimondo �andlerio apsakymuose. Bet radau tik jį vien�. �Profesionalių tyrėjų instituto narys��� bylojo įrėmintas pa�ymėjimas, kabantis ant sienos u� vyruko nugaros. Lyg ir per skambu tokioj vietoj ir tokiai personai. Ta�iau darb�, kurį jam paved�iau, jis atliko.

��Jūsi�kis vyrukas kil�s i� didelės �eimos,�� pasakė.�� Nors anks�iau būdavo ir dar gausesnių �eimų.

Mano randas dabar pulsavo lygiu ritmu, tarsi vengdamas atkreipti į save dėmesį. A� vis dar neprisiver�iau paliesti prie�ais gulin�io aplanko. Ne�inojau, ar tikrai to noriu. Turbūt apsirikau �ia atėj�s.

��Nagi pirmyn,�� paragino jis ir draugi�ka �ypsena jo veide u�geso kaip perdegusi lemputė.

��Gausit savo pinigus,�� patikinau ir i�sitraukiau pinigin�.

��Galiu pritaikyti nuolaid�,�� pasiūlė kiek pralinksmėj�s.�� Numirėlį surast�� vieni juokai.

�e�ioliktas skyrius

Lenkiausi pabu�iuoti Lar� į skruost�, bet ji lo�telėjo atgal, tarsi i�sigandusi, kad nei�krės�iau kokios kvailystės, tarkim, neįki��iau lie�uvio jai į ausį ar nesugrūs�iau į burn�, todėl mano pastangas vainikavo tik pak�telėjimas į vir�ugalvį. Akimirk� kit� ji nepakėlė galvos, tarsi dvejodama, ar jau baigiau, ir a� dar kart� pabu�iavau j� į t� pa�i� viet�.

Tada ji atsitiesė ir paėmė vyno butelį, kurį laikiau rankoje.

��Galėjai nesivarginti,�� tepasakė.�� Bet man patinka vynas i�...�� Ji dirstelėjo į etiket�, paskui ilgai ap�iūrinėjo i�tiesusi rank�.�� ...i� Lietuvos,�� u�baigė.

��Lietuvi�ko vyno niekas nevertina,�� pasakiau ir jai i� paskos įėjau vidun. Sve�ias savo paties namuose. Nuo tro�kintos jautienos kvapo burnoje ėmė tvenktis seilės.�� Ka�kas labai gard�iai kvepia,�� pastebėjau.�� Bet akivaizd�iai ne a�.

��Sukviesiu �eimyn�,�� pasakė ji.

��A� tau padėsiu,�� pasisiūliau.

��Ver�iau nereikia,�� at�ovė ji taip oficialiai, kad man vos nei�try�ko a�aros. Nebuvau nusiteik�s plepėti su ja lyg tarp kitko, man norėjosi griūti po tropikų palmėmis ir kar�tai, aistringai pasimylėti.�� Eik ir...

Laukiau sakinio pabaigos. Jauskis kaip namie? Pasitaisyk ko nors i�gerti? Įsitaisyk patogiai?

Paskui ji truktelėjo pe�iais.

��Gerai jau, eime kartu,�� pakvietė, ir mudu u�lipome į antr� auk�t�. Jos gle�nas �okėjos kūnas buvo taip arti man�s, kad galėjau i�tiesti rank� ir j� paliesti. Ta�iau tai būtų sugriov� visus mano vakaro planus.

Ant Rubės kambario durų rankenos kabojo kortelė su u�ra�u: �Netrukdyti��� suvenyras i� mokyklinės kelionės į Austrijos kalnų slidinėjimo stovykl�, kai jai buvo vienuolika metų. Kortelė buvo u�kabinta juokais, ta�iau per pastaruosius penket� metų ironijos �ia nebebuvo lik� nė kvapo.

Lara tyliai pasibeldė į duris. I�girdau Rub� telefonu kalbantis su drauge. Jokio atsako. Lara pasibeldė dar kart�.

��Ko?

I� kur tiek pyk�io? Ar �ia a� kaltas? Dėl to, kad negyvenu po �ituo stogu? Lara pastukseno dar kart� ir atidarė duris, nekreipdama dėmesio į ironij� praradusį u�ra�� �Netrukdyti�.

��A� tau vėliau paskambinsiu,�� pasakė Rubė ir tauk�telėjo telefono dangtelį.�� Sveikas, tėti,�� pasilabino ir paki�o telefon� po pagalve.

��Labas, angelėli,�� atsakiau.

��Vakarienė,�� pasakė Lara, ir man dingtelėjo, kad mano �mona ir dukra bus pradėjusios bendrauti sakiniais, susidedan�iais i� vieno �od�io ar dar trumpesniais. Bet Rubė jai atsakė net dviem �od�iais.

��Dar nei�alkau.�� Atsiduso ir i�sitiesė ant savo viengulės lovos, pasiki�usi po galva rankas. Netrukus suvibravo jos telefonas ir ji i�traukė apara�iuk� i� po pagalvės. Kai perskaitė tekstin� �inut�, jos veidas nu�vito. Tarsi tikrasis jos pasaulis būtų telefone, o ne tie du nekviesti �monės, įsibrov� į jos kambarį ir stypsantys palei duris.

��A� neklausiu, i�alkai tu ar ne,�� atrė�ė Lara, ir �ypsena Rubės veide u�geso.�� Argi a� tav�s klausiau, ar nori valgyti? Man regis, ne. A� apskritai nieko tav�s neklausinėjau, tik pasakiau�� ir dar labai mandagiai,�� kad vakarienė jau paruo�ta.

��Kas �ia per monai?�� nustebo Rubė.�� Sunki meilė?

��Apa�ion!�� įsakė Lara.�� Po penkių minu�ių.

Mes pasi�alinome neu�dar� durų.

��Kiekvien� kart�, kai pamatau dukr�, ji man atrodo vis suaugesnė,�� prisipa�inau Larai.

��Taip manai?�� nepatikėjo Lara.�� O man ji tebėra ma�a kvai�a.

Į Rufo kambarį ji įėjo nepasibeldusi. A� stabtelėjau tarpdury. Kambaryje tvyrojo tro�kus vyri�ko kūno kvapas, u�uolaidos buvo u�trauktos. Girdėjau, kaip jis knarkia. Tik dabar jo knarkimas buvo kitoks nei anks�iau. Jo �nopavime girdėjosi i�sekusio suaugusio �mogaus nuovargis. Jo knarkimas man priminė nualinto darbininko alsavim�. Lara atitraukė u�uolaidas. Lauke jau buvo pradėj� temti.

��Rufai, laikas keltis! Tuoj į darb�. Be to, paruo�iau vakarien�. Ir tėtis atva�iavo. Atve�ė puikaus lietuvi�ko vyno.

Rufas suurzgė, atsisėdo lovoje, paskui vėl krito auk�tielninkas. Jo krūtinė buvo baugiai ap�ėlusi gaurais. Kodėl mane taip baisiai g�sdina mano sūnaus plaukuotumas? Juk jis jau vyras. Pagrabaliojo ranka ant spintelės �alia lovos ir, surad�s pigų �adintuv�, atsiduso. Laikrodis rodė septynias.

��O a� rengiausi prie� darb� pats u�bėgti pas tėtį pasilabinti ir pakeliui nutverti ko nors vakarienei,�� ne visai nuo�ird�iai prisipa�ino, puikiai nujausdamas, kad mama tikrai vetuos tokį jo plan�.

��Ne,�� u�protestavo Lara,�� vakarieniausime visi kartu.

Ji u�darė paskui save duris ir liūdnai pa�velgė į mane.

��Juk visi mėgstat tro�kint� jautien� su Jork�yro pudingu, ar ne?

Ant laiptų paėmiau jai u� rankos.

��Lara,�� tariau krestelėj�s galv�,�� kaip d�iugu vėl tave matyti.

Ji patap�nojo man per rank�. Staiga jos veidas persimainė.

��Mano briuseliniai kopūstai svyla!�� su�uko ir nėrė laiptais �emyn.

Valgomajame visi sustojome aplink stal�, prie savo įprastinių vietų. Lara�� viename stalo gale, a��� kitame, Rufas su Rūbe�� vienas prie�ais kit� per vidurį. Rubė klestelėjo ant kėdės nenuleisdama akių nuo mobiliojo telefono ekrano, nyk��iu maigydama klaviatūr�. Kai mano pasiūlymo padėti buvo atsisakyta, atsisėdau į viet�, kuri� anks�iau maniau esant garbingiausi�. Lara su Rufu pradingo virtuvėje.

��Ei!�� �ūktelėjau Rubei, ir ji pakėlė akis į mane. Ka�kada �itas veidelis man buvo meiliausias u� visk� pasaulyje.

Ir dabar toks liko. Pasilenkiau į priekį.�� Mandagiai elkis su mama, gerai?�� tariau jai.�� Labai pra�au.

Rubė kilstelėjo i�pe�iotus antakius, smarkiai įsi�eidusi ir graud�iai nesuprasta.

��Tėti, a� mielai taip elg�iausi, jeigu ji... pats supranti.

��K�?

Ji papūtė lūpas.

��Jei leistų man daryti tai, k� a� noriu, u�uot nurodinėjusi elgtis taip, kaip nori ji. Argi taip galima?�� Ji pakilo nuo savo kėdės, priėjo prie man�s ir apsikabino.�� A� gi tav�s dar nespėjau apkabinti, ar ne?�� nusijuokė, o mano �irdį, paskui ir vis� kūn� u�liejo neapsakoma meilė. Ji visada mane apkabindavo, nuo pat pirmos gyvenimo dienos. Mano duktė, būdavo, taip pa�iūrės į mane, kad viskas netrukus ima ir susitvarko. Paskui ji grį�o į savo viet�, atsisėdo ir vėl įsmeigė akis į telefon�.�� Visada ne�iok �itaip plaukus,�� pridūrė lyg tarp kitko.�� Nesikirpk.

Nubraukiau ant akių u�kritusius kirp�ius ir u�siki�au u� ausies kelias nepaklusnias sruogas.

��Tu taip manai?�� paklausiau.

���inoma,�� atsakė nepakeldama galvos.

Į valgom�jį sugrį�o Lara ir Rufas, ne�ini vakariene. Tro�kinta jautienos mentė, garuojantis dubuo su dar�ovėmis ir did�iulė lėk�tė Jork�yro pudingo. Rufas paėmė į rankas samurajaus kardo didumo peilį.

��Leisk tė�iui supjaustyti,�� paliepė Lara ir, nusi�ypsojusi man, nuėjo u�dėti muzikos. A� supjaus�iau ir i�dalijau jautien�, o Rufas i�dėliojo dar�oves. Pasigirdo muzika.

I� karto pa�inau, kas groja. Gėrio Rafer�io kompaktinė plok�telė �Miestas miestui�. O grojo �Beikerio gatv�. Kai Lara sugrį�o pas mus prie stalo, Rubė teatrali�kai pakėlė akis nuo mobiliojo telefono.

���ia tai bent,�� tarė ji.�� Mano mėgstamiausia. Tė�io rokas.

��Tau patinka?�� paklausė Lara, perpus pjaudama mork�. Morkos buvo truputį kietokos, o briuseliniai kopūstai�� per mink�ti. Juk Larai teko kurį laik� atsitraukti nuo viryklės, nes reikėjo krūvon surinkti �eimyn�. Ar bent jau tai, kas i� jos liko.

��O taip,�� atsakė Rubė.�� Tiesiog dievinu, mama. Man tai labai prie �irdies.

��Tuomet gerai,�� apsid�iaugė Lara.

Kurį laik� visi tylėjome. Vienintelis girdimas garsas buvo mūsų kramsnojimas, peilio dzinksėjimas, Gėrio Rafer�io balsas ir nepaliaujamas Rubės mobiliojo mygtukų pypsėjimas. Pasi�iūrėjau į Ruf�. Jis�� į mane. Tada abu nudelbėme akis į savo lėk�tes. Rufas kibo į valgį. Sunku pasakyti, ar jis buvo toks i�badėj�s, ar norėjo kuo skubiau nuo mūsų pabėgti.

Lara pasuko galv� Rubės pusėn.

��Pra�au padėti į �alį telefon�,�� paliepė. Paskui piktai dėbtelėjo į mane, trump� u�gniau�to pyk�io akimirksnį, po kurio pamaniau: �K�, po perkūnais, blogo a� padariau? Nieko.� O kai Lara vėl atsisuko į mūsų mergait�, supratau, kad kaip tik �ia ir bėda. Ta�iau a� nenorėjau būti tuo piktai nuo stalo galo dėb�iojan�iu galiūnu. A� jau nebe toks. Vis dėlto mano �eimyna ir toliau sūkuriavo aplink mane lyg nuo lynų nutrūk� laiviūk��iai.

Rubė net nepakėlė galvos. Jos lėk�tė stovėjo nepaliesta. Tro�kinta jautiena ir Jork�yro pudingas. Ry�kiai oran�inė su dar�ovių �aluma. Mano duktė perd�iūvusi ir i�balusi.

Atrodė, toks maistas�� kaip tik jai. Ta�iau akys vis tiek liko įbestos į telefon�.

��Tuoj baigsiu...

Laros peilis ir �akutė garsiai dzinktelėjo į lėk�t�.

��Baik!

Rubė piktai dėbtelėjo į j�.

��Ir nepavadinsi man�s panelytei�� įgėlė.�� Man patinka, kai tu mane taip vadini.

��Tik tada, kai dar galiu susivaldyti,�� at�ovė jai Lara.

Ji tol spoksojo į Rub�, kol �i, demonstratyviai atsidususi, padėjo telefon� ant stalo.

��Labai skanu, mama,�� prabilo Rufas.

��Tikrai labai,�� suskubau pritarti, nes susigriebiau, kad reikėjo tai pasakyti gerokai anks�iau.�� I� tiesų skanu.

Rufas jau buvo i�tu�tin�s savo lėk�t� ir dabar per vis� stal� siekė įsidėti dar. Paskiau nuėjo į virtuv� ir atsine�ė dar pudingo. Rubė pasi�iūrėjo į nepaliest� lėk�t� ir susiraukė, tarsi tik dabar suvokusi, kad jai po nosimi paki�tas tro�kintas �ermuonėlis.

��Atsipra�au,�� nekaltai prabilo ji.�� Kas �ia per valgis?

��Tro�kinta jautiena,�� atsakė Lara.�� Argi tau nesakiau, kad �iandien valgysime tro�kint� jautien�?

��Gal ir sakei,�� sutiko Rubė.�� Bet a� tikriausiai tuo metu kalbėjausi su draugu.

Rufas sugrį�o i� virtuvės.

��Jork�yro pudingo nebeliko,�� pasakė taip, tarsi visas pasaulis�� pamanyk tik�� tos �inios tik ir laukė.

��Tu k�, ne�inojai?�� paklausė Rubė, stumdama nuo sav�s lėk�t�. Pasiėmė nuo stalo telefon�, bet dangtelio neatvo�ė.�� Maniau, kad �inojai.

Lara pakraipė galv�.

��Ko a� ne�inojau?

Rubė linktelėjo į lėk�t�.

��A� juk vegetarė.

Lara nusi�ypsojo.

��Nuo kada? Kada tu pasidarei vegetarė, Rūbe?

Rubė pakraipė galv� taip, tarsi tas įvykis būtų taip seniai nugrimzd�s istorijon, kad tiksli data pasidengė laiko dulkėmis.

��Nuo antradienio,�� at�ovė ji.

��Tuomet �veisk savo dar�oves,�� paragino Lara.�� Valgyk Jork�yro puding�.

���aunuolė, Rūbe,�� pagyrė brolis, o mano �irdis taip ir i�tirpo. Valgį pjaustyti ir dalyti turėjo Rufas, o ne a�. Jis vienintelis stengėsi i�laikyti mus krūvoje, nuraminti audras tarp motinos ir dukters, kai a� tuo tarpu sėdėjau sutrik�s ir tyliai gurk�nojau lietuvi�k� vyn�.

Rubė atrodė taip, lyg kas būtų liep�s jai balionu pakilti į or�.

��K�?!�� suriko ji.�� �veisti dar�oves ir t� jūsų Jork�yro puding�, kai prie� nosį guli paskerstas gyvūnas?�� Ji dėbtelėjo į lėk�t� ir, susiėmusi u� skrand�io, staigiai nusuko akis į �alį.�� Tu nori, kad a� valgy�iau mės�, mama? Mėsa�� tai �udymas.

Lara linktelėjo.

��Gyvenimas su tavimi�� irgi.

Rufas pa�oko nuo stalo, rankoje laikydamas tu��i� lėk�t�.

��Gal galėtumėt bent penkias sekundes pasėdėti ramiai ir nesikand�ioti? Negi negalit susitvardyti bent jau kol tėtis �ia?

��Kaip matai, ne,�� at�ovė Lara, liūdnai pjaustydama briuselinį kopūst�.

��O tau dar nereikia į darb� kraut lentynų?�� mestelėjo broliui Rubė. Jis pasi�iūrėjo į j�, visas i�raud�s, ir man akimirk� dingtelėjo, kad tuoj ims ir pravirks. Bet tik trinktelėjo durimis ir pradingo virtuvėje. I�girdau jį kriauklėje plaunant lėk�t�, o paskui dedant j� į indaplov�.

��Kas grau�ia Gilbert� Greip�?8�� nusijuokė Rubė, ir abu garsiai aiktelėjome, nes Lara i�tiesė per stal� rank�, �iupo Rubės lėk�t� ir sviedė per kambarį. Briuseliniai kopūstai pasipylė į �alis tarytum sviedinukai, morkos i�lakstė kaip strėlės. Jork�yro pudingas atsitrenkė į muzikinį centr� ir Gėrio Rafer�io balsas nuo smūgio ne�ymiai strigtelėjo. Nuo jautienos ir riebaus pada�o ant u�uolaidų liko didelė baisi dėmė.

��Vajetau!�� suriko Rubė ir, i�kėlusi rankas, lyg pasiduodama, pakilo nuo kėdės.�� Ir sakyk, kad jai protas nepasimai�ė. Kad smegenėlės nė kiek nesumink�tėjo.

Po to mudu su Lara likome vieni.

Ji �iūrėjo į savo lėk�t�.

��Man regis, vakarienė praėjo puikiai,�� pasakiau.

Ji nusijuokė.

��Atleisk man.

Papur�iau galv�.

��Ne tu kalta,�� nuraminau.

��Et, a� jau nebe�inau,�� atsiduso ji.�� Betgi ne a� viena, tiesa? Tu anks�iau j� suvaldydavai vien �vilgsniu. Pameni?

Tikrai prisimenu. Bet dabar atrodė, kad tai buvo praėjusiame gyvenime.

Nenoriu, kad ji man�s bijotų,�� prisipa�inau.�� Nenoriu jos kontroliuoti �vilgsniu.

��Ji gi tau ne kokia draugė, o duktė. Ir jeigu nesugebi jos suvaldyti, tai Jork�yro pudingas ir toliau tyk� ant u�uolaidų. Ar �itaip tau labiau patinka?

Ji lėtai pakilo nuo stalo, de�ine ranka nevalingai masa�uodama skaudam� de�inės kojos pakinklį, paskui kilstelėjo rank� ir u�dėjo ant neįvardyto plotelio tarp vir�utinės klubo dalies ir apatinio �onkaulio, ten, kur po senų traumų jai nuolatos mausdavo.

��Pasakysiu tau vien� dalyk�,�� prabilo vėl.�� �įvakar į pasimatym� su tuo savo prakeiktu vaikėzu ji neis.

Su vaikėzu? Tuo prakeiktu vaikėzu? Kokiu prakeiktu vaikėzu?

U�lipau paskui Lar� į antr� auk�t�. Rubės kambario durys buvo neu�darytos. Sustoj� �iūrėjome, kaip ji ima savo makia�o reikmenis�� kada ji pradėjo da�ytis? Paskui �vilgteli į telefon��� koks dar prakeiktas vaikėzas? Matėme, kaip ji ruo�iasi ka�kur eiti.

��Atleiskite, mielieji,�� tarė �engdama link mūsų.

��Niekur tu �iandien neisi,�� sulaikė j� Lara.

��Dar pa�iūrėsim,�� at�ovė Rubė.

Lara �iupo j� u� rankos. I� akių ma�iau, kad vos tvardėsi, kad tuoj tuoj Rubei trenks. Bet �inojau, kad vis dėlto to nepadarys. Net jeigu Rubė ir nam� padegtų. Niekada gyvenime. Lara niekada nesuduotų savo dukrai, ir Rubė tuo visada naudojosi. Ta�iau Lara nepaleido jos rankos. O a� stovėjau ir �iūrėjau, visai ne kaip tėvas, o kaip nereikalingas savo dukters draugas.

��Oi, skauda!�� suriko Rubė, dramati�kai bandydama i�sisukti i� motinos gniau�tų.�� Skauda!

��Kas tau darosi?�� krestelėjo j� Lara.

��Kas man daros?�� nustebusi pakartojo Rubė.�� A� tuoj tau pasakysiu, kas man darosi, brangioji mamyte.�� Jos akyse su�vilgo a�aros.�� Per vėlu jau vaidinti laiming� �eim�.

Lara paleido jos rank�. O po kelių sekund�ių ant laiptų, paskui ir apa�ioje buvo girdėti jos �ingsniai, skubūs ir pikti, tarytum bevilti�kas tro�kimas kuo grei�iau i�trūkti i� namų, kol niekas vėl nesu�iupo u� rankos.

��A� su ja pasikalbėsiu,�� pa�adėjau.

��Neįmanoma,�� atsiliepė Lara.�� Su ja jau niekas nebesusikalbės.

Nuskubėjau laiptais į apa�i� paskui Rub�. Namų durys buvo praviros. Nenorėjau, kad ji i�eitų. Pa�aukiau vardu, manydamas, kad to ir u�teks.

��Rūbe.

��Palikite mane ramybėje.

Ir ji i�lėkė į gatv�, o a� pama�iau prie namų stovintį automobilį, o jame�� ka�kokį vyr�, kurio nepa�inojau. Man prireikė kelių ilgų ir kankinamai sunkių akimirkų, kol suvokiau, kad jis laukia Rubės. Buvo auk�tas ir stambus, veid� dengė kelias dienas neskusta barzda, ir a� nesupratau, ar tai dėl mados, ar i� apsileidimo.

Jis pasilenkė į �on� ir, truktelėj�s u� rankenėlės, atidarė Rubei dureles. Tai buvo suaug�s vyras, nebe paauglys, o mano dukrai�� tik �e�iolika. A� ne�inojau, kur jie rengiasi va�iuoti, ne�inojau, kas jis toks, kas tas prakeiktas vaikinas, staiga supratau, kad apskritai nieko nebe�inau. Jau�iausi taip, tarsi nebesusigaudy�iau �iame pasaulyje, tik suvokiau fakt�, kad mano duktė nebegali ilgiau tverti namuose, kuriuose u�augo.

��Rūbe, būk gera, pasilik namie,�� papra�iau.

A� jos maldavau ir buvau laimingas, kad nebeliko jokio i�didumo, buvau pasireng�s i�bandyti visk�, ko tik prireiks. Ta�iau ji nekreipė į mane dėmesio, o gal a� jai visai nerūpėjau, bet kai įsitaisė greta to ap�epusio vyro, kreivai �yptelėjo, �iūrėdama į mane.

Trinktelėjo durelės, ir automobilis nurūko gatve, o a� dar ilgai stovėjau kieme net ir po to, kai, mirktelėjusi stabd�ių �viesomis, ma�ina pasuko u� kampo ir dingo man i� akių.

Rufas stovėjo tarpduryje. Jis buvo apsivilk�s kostium� ir pasiri��s kaklarai�tį, pasireng�s naktinei pamainai prekybos centre. U�dėjau jam ant peties rank� ir pajutau pa�įstam� i�tįsusių jo galūnių �ilum�.

��Leisk man trumpai �nektelėti su tavo mama, ir abu eisime į autobus�,�� papra�iau.

Jis atrodė kvailai sutrik�s.

��Tėti, mane nuve�.

Ir tada pama�iau kit� automobilį. �viesiai mėlyn� Mini apdau�ytais �onais. Toki� ma�in� vairuoja neatsargus ir labai nelaimingas �mogus. Prie vairo sėdėjo ta ugniaplaukė vagiliautoja ir, atsukusi į save skydelio nuo saulės veidrodėlį, įdėmiai ap�iūrinėjo jame nevalyv� snukelį. Automobilio gale pūpsojo vaiki�ka kėdutė, ta�iau joje tas ma�as bjaurus rudaplaukis banditėlis �įkart nesėdėjo. Tikriausiai valkiojasi gatvėje ir kabinėjasi prie senu�ių. Juk dar taip anksti.

Lara priėjo prie durų, ir mes abu �iūrėjome, kaip jie nuva�iuoja.

��Ar pastebėjai? Jis neu�sisegė saugos dir�o,�� tarė mano �mona.

�Jei galite, pasistenkite apsisukti ir grį�kite atgal... Jei galite, pasistenkite apsisukti ir grį�kite atgal..�.

Tikriausiai sugedo navigacinė sistema, pamaniau sau.

U� automobilio lango driekėsi nepa�įstamos Dramblio ir Pilies gatvės, duobėtos ir pilkai vienodos, o moters balsas per GPS navigacijos imtuv� įkyriai įsakinėjo man apsisukti ir va�iuoti prie�inga kryptimi. Ta�iau a� buvau įsitikin�s, kad va�iuoju teisingai. Tikrai �inojau, jog ten, kur reikia.

�Jei galite, pasistenkite apsisukti ir grį�kite atgal...�

Mano tėvo Ford Capri buvo kietas, nepatogus ir visai susidėvėj�s. Navigacinė sistema teikė senam trantui modernumo, ta�iau �ia nebuvo vairo stiprintuvo ir stabd�iai vos beveikė. Bandydamas susigaudyti �ioje senienoje, turbūt pralėkiau savo tiksl�.

Ir tada pama�iau j�. Tiesiai prie� save. Mergin�. I� visų jėgų spustelėjau vos gyv� stabd�ių pedal�, ir automobilis cypdamas sustojo vos u� kelių colių nuo jos.

Mergina pasisuko į mane, jos veidas buvo liesas ir smarkiai i�bly�k�s, tarsi niekada nemat�s saulės. Ji kilstelėjo į vir�ų du pir�tus.

�Jūs atvykote į tiksl��,�� atsiduso moters balsas imtuve, ir mūsų ry�ys nutrūko.

Mane domin�s adresatas buvo įsikūr�s vir�utiniame nedidelio valdi�ko daugiabu�io auk�te. Nors diena buvo rami, ilguose koridoriuose ū�avo vėjas. Keturi daugiabu�iai riogsojo �alia didelio kiemo, kuriame grūdosi ir vaikai, ir automobiliai, ir perpildytos �iuk�lių bei atliekų dė�ės. Namas buvo penkių auk�tų, be lifto. Giliai atsikvėpiau ir ėmiau kopti į vir�ų.

I� visų pusių aidėjo muzika, zyzė televizoriai ir skardeno balsai. Besijuokiantys, grėsmingi ir maldaujantys. Tvyrojo maisto, �lapimo ir naminių gyvūnėlių tvaikas. Apėmė jausmas, kad �ia vienų gyvenimas verda kitiems ant galvų. Ant laiptų prasilenkiau su ka�kokia senute ir mes mandagiai pasisveikinome. Vir�utiniame auk�te sustojau ir susim�s�iau, k� a� �ia, po galais, veikiu. Paskui nuėjau į ilgo koridoriaus gal� ir paspaud�iau kra�tinių durų skambutį.

Bet man niekas neatidarė.

Pajutau palengvėjim� ir, nervingai atsidus�s, pa�velgiau pro lang� į apa�ioje besidriekiantį miest�. Atsisukau kaip tik tuo metu, kai į koridorių į�engė trys vyrai�� baltaodis, juodukas ir geltonodis. Jie atrodė kaip smulkūs nusikaltėliai i� komercinės Benetton reklamos. �ingsniavo vienas �alia kito, todėl man teko prisispausti prie sienos ir juos praleisti.

Ir tada pama�iau jį.

Jis irgi mane pamatė.

Vaikinas nuo galinės Kyto automobilio sėdynės.

Man nespėjus nė mirktelėti, jis �iupo mane u� atlapų, prispaudė prie purvino lango ir vir� de�iniojo antakio įrėmė rė�iklį, skirt� pjaustyti kilimams. Jo veidas buvo taip arti manojo, kad net u�uod�iau alaus ir Lynx kūno losjono kvap�.

��Ko tau �ia reikia?�� piktai paklausė.

��Noriu pasikalbėti apie tavo brolį,�� atsakiau.

Jis patraukė rė�iklį nuo mano kaktos.

��Apie mano brolį?�� pakartojo.

Tuo metu apa�ioje pasigirdo triuk�mas ir jo draugai puolė bėgti. Ta�iau trauktis jiems nebuvo kur, todėl bla�kėsi i� vieno koridoriaus galo į kit�, kol sukrito į i�skėstas bema� tuzino uniformuotų policininkų rankas. Juos prirėmė prie sienos, o tuo metu koridoriuje pasirodė auk�tas raudonplaukis vyrukas su kostiumu ir kaklarai��iu, ai�kiai�� inspektorius, ir pla�iai �ypsodamasis, tarsi būtų senas draugu�is, linktelėjo man.

��Galit dro�ti į savo smėlio dė��,�� paliepė, bet a� likau stovėti niekaip nesusigaudydamas, kas vyksta. Jis įsi�eidė, kad a� nesine�dinu.�� Dro�kit ir mėgaukitės gyvenimu, kol dar galite,�� �ybtelėjo �aliomis akimis.�� Dievas į jūsų ugnį įmetė dar vien� pliausk�.

�iūrėjau į jį net kvap� sulaik�s. Jis pasilenkė prie pat man�s.

��Dro�kit!�� pakartojo.

Ir a� nuėjau.

Septynioliktas skyrius

Visi didieji namai jau buvo tu�ti.

Dalis Londono gyventojų per vasar� liko namie, tebeliejo prakait� metro traukiniuose ir kar��iu alsuojan�iose gatvėse, ta�iau dauguma priva�ių namų su baseinais Vyskupo aveniu, Princo Alberto gatvėje iki pat Holando parko ir Ri�monde jau buvo i�tu�tėj�. Neliko net samdinių�� susikrov� daiktus, jie irgi i�dulkėjo į savo kaimus arba kartu su darbdaviais i�rūko rūpintis jų gerove kokiame nors saulėtame kampelyje kitame pasaulio kra�te. Tai buvo pats geriausias ir ramiausias laikas. Rankose laikiau ry�ulį raktų, sunumeruotų su kalėjimo pri�iūrėtojo stropumu. Vienu i� tų raktų atsirakinau did�iulio namo, esan�io Haigeite9, sodo vartelius ir įėjau į kiem�, vis dar negalėdamas patikėti, kad vidury miesto gali būti taip ramu.

Mano kūnas buvo įdeg�s ir sutvirtėj�s. Neprisimenu, kad kada nors anks�iau bū�iau jaut�sis taip gerai ir toks sveikas, tad nusivilkau mar�kinius, paskiau i�sidėliojau darbo įrankius bei valymo priemones. Atsiklaupiau ant baseino kra�to ir kelias minutes �iūrėjau į raibuliuojantį vandenį. O tada kibau į darb�.

Dabar Vinstonas patikėdavo man ir sudėtingesnius darbus, bet a� susidorodavau lengvai. Valydavau mechaninio filtravimo tinklelius. Plūduriuojan�iu termometru tikrindavau vandens temperatūr�. I�vyniodavau siurblio �arn� ir įleisdavau į basein�. Tuo metu, kai metaliniu grėbliu traukiau i� baseino kritėsius, klausydamasis tylių vasaros garsų tu��iuose kiemuose, pro u�pakalinius vartelius įėjo Vinstonas, ne�inas propano dujų balionu, kurį laikė apglėb�s lyg kūdikį. Priėj�s prie baseino, pastatė balion� ant �emės.

��Su �ituo daiktu elkis pagarbiai,�� pasakė linktelėj�s į balion�.�� �ios dujos sunkesnės u� or�. Jeigu atsuk�s jų i� karto neu�degsi, nusės ant vandens kaitintuvo pavir�iaus. Jos nei�sisklaido, supranti? Taigi, jei darbuodamasis priki�i nosį prie u�degimo angos, bandydamas i�siai�kinti, kas atsitiko, ir tuo metu į�iebsi kibirk�tį, įvyks didelis bum!�� Ir patenkintas nusi�ypsojo.�� Galva sprogs kaip sviedinys.

��Pasistengsiu būti atsargus,�� pa�adėjau.

Vinstonas linktelėjo patenkintas, kad nereikės �vejoti i� baseino per sprogim� nune�tos mano galvos, ir vėl pasi�iupo dujų balion�. Tada susim�st�s ilgai �iūrėjo į nejudantį vandens pavir�ių.

��Netrukus �ia sugu�ės �eimininkai,�� pasakė.

Prane�ė lyg koki� blog� naujien�.

Ir tada atsirado vyras.

Turėjau numatyti, kad taip atsitiks. Kaip a� galėjau pra�iopsoti? Kai mūsų santuoka atsidūrė ties pragaro prieangiu, man nė į galv� netoptelėjo mintis, kad Lara gali susirasti kit�.

�iūrėjau, kaip ji stovi prie mokyklos salės durų ir i�lydi mergaites, segin�ias klostytais sijonėliais ir avin�ias sportiniais bateliais, atsisveikinan�ias su ja ir skuban�ias prie laukian�ių suaugusiųjų.

Stovėjau drauge su mamytėmis, auklėmis ir guvernantėmis bei stebėtinai dideliu būriu tėtukų, laukiau tol, kol i�ėjo paskutinė mergaitė, o tada nepastebimai įslinkau į sal�. �ia buvo dar viena jauna moteris�� ji kaip tik dengė audeklu pianin�, tad palaukiau, kol ji baigs darb� ir i�eis, o tada nuėjau prie Laros. Ji sėdėjo ant scenos laiptukų ir masa�avo de�inįjį �on�. Padaviau jai kartonin� batų dė�ut�, kuri� buvau atsine��s.

��Tu teisus,�� tarė ji.�� A� ilgai m�s�iau. Tu i�ties teisus.

Pa�velgiau į dė�ut� jos rankose. Bet Lara jos neatidarė.

��A� nenoriu plaukioti su delfinais, gin�ytis su filosofais ar gliaudyti visatos paslap�ių, a� tik noriu grį�ti į darb�. Noriu antro �anso.

Apsidairiau po sal�.

��Betgi tu jau turi darb�,�� atsakiau jai trok�damas, kad grei�iau atidarytų dė��.

��Turiu omeny�� noriu vėl �okti,�� paai�kino ji.�� Scenoje. Profesionaliai. Daryti tai, k� geriausiai moku.�� Mes girdėjome, kaip virkauja perrenginėjamos mergaitės.�� A� myliu vaikus... Bet...�� Ji nusi�ypsojo, o akyse degė susijaudinimas.�� A� noriu antro...

��Atidaryk dė��,�� paraginau.

Ji atidarė. �ia buvo atsitiktinai surinktų nuotraukų kolekcija. Atostogų akimirkos, vaizdai i� mokyklos gyvenimo, i�dykėli�kos momentinės nuotraukėlės, darytos fotokabinose. Bet ne vien tai. �ia buvo mano ir Laros bendro gyvenimo istorija. Mūsų �eimos istorija. Ji i�traukė Rubės nuotrauk�, daryt�, kai dukrai buvo a�tuoneri. Besi�ypsanti Rubė su pla�iu tarpdan�iu. Raudonas mokyklinis megztukas, pilkas sarafanas, balti mar�kinėliai. Be galo patenkinto vaiko �ypsena�� nuo ausies iki ausies. Mudu abu ėmėme garsiai juoktis, prisimin� j� toki� ma��, apstulb�, negalėdami patikėti, kad dukra kadaise buvo tokia kaip �ioje nuotraukoje. Paskui Lara padėjo nuotrauk� atgal į dė�� ir mano nuotaika sugedo. �ito tikrai nesitikėjau.

��Martinas sako...

��Koks Martinas?

Ji dėbtelėjo į mane.

��Draugas.

��Draugas? Koks draugas? Tavo draugas? Vyras su peniu, ar ne?

�iupau jos kair� rank�, ta�iau ji nesiprie�ino. Jis buvo �ia�� jos vestuvinis �iedas, manojo, kurį mūvėjau ant kairiosios rankos did�iojo pir�to, kopija. Ta�iau dabar pirm� kart� suvokiau, kad vestuvinį �ied� galima mūvėti net ir tada, kai santuoka byra į �ipulius.

Lara giliai atsiduso.

��Jis tik paprastas draugas. Vienos mano mergaitės tėvas. Vieni�as tėtis. Gal ir turi penį, ne�inau. Tikiuosi, kad turi.

��Vieni�as tėvelis? Įdomu, kokie vyrai tampa vieni�iais?

��Ne�inau,�� atsakė Lara.�� Gal labai geri?

��Labai geri, sakai? Tu juk ne�inai, k� apie jį papasakotų jo �mona. Pirmiausia pasiklausykime jo �monos versijos, o tada ir spr�skime, ar jis�� Nelsonas Mandela, ar ne.

Lara papurtė galv�.

��A� su juo nesimylėjau, nebijok,�� pasakė, ir a� net nusipur�iau, tarsi ne tai būtų svarbiausia, ta�iau giliai viduje atsidusau su mil�ini�ku palengvėjimu. Jeigu ji su juo dar nesimylėjo, tai gal a� tebeturiu �ans�.

��Ar tau galvoje vis�laik vien tik tai?�� paklausė Lara, tarsi perskai�iusi ne�vankias mano mintis, ir a� patenkintas griebiau nauj� masal�.

��Taip, nes vien� dien� tu su juo �tik draugauji�, o kit� jis jau siun�ia tau �inutes ir Elo Grino10 kūrinių rinkinį. Vien� dien� tu su juo �tik geriausi draugai�, o kit� jau, �iūrėk, jis dulkina tave i� u�pakalio, prispaud�s prie indaplovės. �inau puikiai, kuo baigiasi tokios draugystės.

Lara atsistojo.

��Nusi�neki per vis� pilv�,�� tarė ji.�� Jeigu pats esi nebrendyla, nesugebantis susirasti kitokių draugų nei tas prakeiktas Kytas, tai dar nerei�kia, kad kiti vyrai yra tokie pat kaip tu.

A� irgi atsistojau pajut�s, kaip auga mano nusivylimas.

��Tau nepatinka �itos nuotraukos?�� paklausiau.

��Patinka,�� atsakė ji.

��Tada pasilik sau.

��A�iū.�� Bet ji ant man�s buvo smarkiai supykusi. Supratau, kad reikia prik�sti lie�uvį. Ta�iau ir vėl prasi�iojau.

��Ar jis u� mane geresnis?�� paklausiau.�� Tik atsakyk, ir a� baigsiu �it� tem�.

Ji įsisprendė rankomis į �onus.

��K� tai rei�kia, D�ord�ai? K� rei�kia u� tave geresnis? Geresnis kaip �mogus? Geresnis lovoje? Eik ir pats jo paklausk.

O jis lyg ty�ia jau buvo �ia�� stovėjo u� durų ir �iūrėjo į sal� pro stikl�, pla�iai �ypsodamasis Larai, paskui kilstelėjo rank� ir pamojavo sveikindamasis.

Ji nuėjo prie durų, atidarė ir įleido jį, bet pirma jo į sal� įsmuko dvi �viesiaplaukės kasytės su ro�iniais kaspinais. Tai buvo mergytė, ma�daug penkerių, su klostytu sijonėliu ir sportiniais bateliais, kurių padai �yb�iojo.

Tada į�engė ir jis pats�� stambus, su dalykiniu kostiumu. Netoli keturiasde�imties, pagalvojau, lygiai tokio am�iaus kaip ir Lara. Pana�u, kad jaunystėje jam buvo tek� nema�ai sportuoti. Gal ir dabar tebesportuoja.

Lara atsivedė jį prie man�s.

��Martinai, susipa�ink, �ia mano vyras D�ord�as.

��Labas,�� pasisveikinau ir paspaud�iau jam rank�.�� D�ord�as. Jos vyras. Mes susituok�. Kiek jau metų, Lara? Dvide�imt?

Bet jis nė nemirktelėjo. O kodėl turėtų? Juk jiedu�� tik draugai.

Ir kol stebėjau jį viena akimi, nes kita sekiau mergytꠗ net spausdamas jam rank�,�� kad ji nenustraksėtų per arti scenos kra�to, kuris akivaizd�iai buvo vien tam, kad �monės jo saugotųsi ir jam tarnautų,�� jo akyse į�velgiau pra�ym�.

Apie �it� vyr� a� ne�inojau nieko.

Bet ma�iau, kad ne i� kelmo spirtas.

Naujasis apsaugininkas įdėmiai stebėjo mane, mind�ikuojantį vynų skyriuje, ir įsitempdavo kaskart, kai tik paimdavau butelį ir įsispoksodavau į etiket�. Tai buvo jaunuolis i� Artimųjų Rytų, dirb�s �ia vos savait�, kuri jam, regis, buvo pragari�kai sunki. Galėjai pamanyti, kad �iame rajone veikia u�kietėjusi Chardonnay vynų vagių gauja.

Tarp lentynų eilių link man�s skubėjo ka�koks vyras sulamdytu kostiumu, ir a� tik gerokai vėliau suvokiau, kad �ia mano sūnus.

��Dar de�imt minu�ių, tėti,�� pasakė man ir sumu�ė kum��iais su parduotuvės �detektyvu�.�� Ar jau pietavai, Jamali? Kai bus ma�iau �monių, eik ir pavalgyk.

Jis atrodė kitoks ne tik dėl drabu�ių. Rufas buvo priaug�s svorio. Jaunatvi�ko lieknumo nebeliko nė kvapo. Keistai atrodė ir plaukai. Tarytum jų gerokai pama�ėjo. O gal jaunesniesiems vadybininkams privalu trumpai kirpti plaukus ant sprando ir �onuose? Juk plikti jam dar kiek per anksti, tiesa? Jis gi dar tik pradėjo skustis.

Į prekybos centr� į�engė keletas juodukų paauglių ir Jamalis tuojau pat nusekė paskui juos. Rufas i�lėkė į lauk�, kur i� sunkve�imio, didumo sulig �Titaniku�, krovė prekes. Kai vėl pama�iau jį, besiartinantį takeliu tarp lentynų, jau buvau i�rink�s butelį puikaus baltojo esti�ko vyno.

��Nensei labiau patinka raudonasis,�� tarė jis.�� A� i�eisiu pro u�pakalines. Jeigu nori, eime drauge.

Paklusniai pasta�iau butelį atgal į lentyn�. Nereikia siutinti did�iojo diktatoriaus, pagalvojau. I�rinkau butelį padoraus latvi�ko raudonvynio ir, susimokėj�s kasoje, patraukiau pro i�ėjim�, u�dengt� siauromis storomis plastiko juostomis, skirian�iomis prekybos sal� nuo sandėlio. �ia buvo gerokai �al�iau, bet Rufas stovėjo nusivilk�s �vark� ir atsiraitoj�s mar�kinių rankoves. Jis lyg senas krienas knebinėjo savo kaklarai�tį, paskui u�siki�o jį u� mar�kinių, kad nei�teptų.

Prie� jį riogsojo did�iulis kalnas maisto produktų�� vaisių, dar�ovių, duonos, bandelių, ragelių, biskvito lak�tų ir pyragai�ių, o rankoje jis laikė ka�kokį aerozolinį pur�kiklį. Nusitaik�s į kepalėlį pjaustytos baltos duonos, paleido į jį mėlyno ra�alo �iurk�l�.

��Ar nupirkai raudonojo?�� paklausė man�s neatsisukdamas.

A� ėmiau juoktis. Regėjau savo akimis, bet negalėjau patikėti.

��K� �ia darai?

Jis kruop��iai apipur�kė mėlynu ra�alu krūvel� riestainių.

���itiems produktams jau baigėsi galiojimo laikas,�� atsakė, tarsi tai būtų svarus paai�kinimas.�� Bet produktų mesti lauk nevalia.�� �iurk�t, �iurk�t. Savo liūdn� dali� pasitiko keli migdoliniai rageliai.�� Kas nors gali imti ir i�sitraukti i� �iuk�liadė�ių.

Pasibaisėj�s palingavau galv�.

��Turi omeny alkanus �mones? Varg�us? Benamius? Ir į juos pana�ius?

��Visus, kurie nei�gali nusipirkti.

��Taip. Betgi tai �iauru, ar ne?

��Taisykles nustatinėju ne a�.�� Jis bejėgi�kai truktelėjo pe�iais.�� Suprantu, tėve. Gaila i�mesti ger� daikt�. Bet k� a� galiu padaryti? Tokia tvarka.

��O tu aklai vykdai nurodymus, tiesa?

Jis dėbtelėjo į mane ir atsiduso. Jo rankos buvo i�teptos mėlynais da�ais.

��Ar negalima būtų jų parduoti pusvel�iui?�� paklausiau.�� Gatvės �monėms. Arba darbuotojams. O gal tiesiog i�dalyti dykai.

��Kam mes visa tai galėtume atiduoti, tėve?

��Ne�inau. Gal kokiems varg�ams i� tre�iojo pasaulio �alių? O gal alkstan�iam skurd�iui i� Krau� Endo?

��Pernelyg sudėtinga,�� at�ovė jis, mėlynai da�ydamas apskritas akytas bandeles su �okoladu.�� Ir dar turbūt pa�eistame sveikatos apsaugos taisykles. U� tai mums i�keltų baud�iam�j� byl�.

��Nieko �ia sudėtingo,�� pasakiau traukdamas i� krūvos riestainį ant kurio dar nebuvo u�purk�ta da�ų. Atsikandau. Visai skanu.

��Jeigu nevalia �itų produktų pardavinėti, tai pabandykime surasti būdų, kaip juos perduoti tiems, kurie alksta. Kalbu visai rimtai, Rufai. Juk tai beprotybė.

Jis lėtai persibraukė ranka per kakt�.

��A� atlieku savo darb�, tėve. Kas man daugiau lieka?

��O ta nesutik. Pasiprie�ink,�� patariau jam.

��Negaliu. Netariu laiko, man reikia u�sidirbti pragyvenimui,�� atsakė ir padavė pur�kiklį smulkutei merginai su musulmoni�ku galvos apdangalu.�� U�baik �it� reikal�, gerai, Sofija?

�iūrėjau, kaip jis nusmaukia �emyn rankoves, apsivelka �vark�, i�sitraukia ir pasitaiso kaklarai�tį. Nenorėjau su juo vaidytis. Nė u� k� pasaulyje. Vis dėlto tro�kau, kad prisipa�intų suprat�s, k� norėjau jam įteigti. Juk �itaip negalima.

��I�protėj�s pasaulis, ar ne?�� prabilau, kai pro plastikinių juostų pertvar� i�ėjome laukan.�� Pusė planetos mir�ta i� bado, o kita pusė lieja ra�al� ant biskvitinių torto lak�tų su razinomis.

Jis ne�iūrėjo į mane.

��A� �ia dirbu, ir tiek,�� tepasakė.

Nensė su sūnumi gyveno dviejų kambarių bute Finsberio parke, viename i� griūvan�ių karalienės Viktorijos laikų namų, kur ant kilimėlių prie durų pūpso restoranų valgiara��iai, reklaminiai lankstukai ir seniai �ia nebegyvenan�ių nuomininkų lai�kai. Muzika sklido net i� kelių butų. Ore tvyrojo vakaryk��io kebabo tvaikas. Ka�kur giliai po namu dundėjo metro traukinys. Lara man buvo minėjusi, kad Rufas vis daugiau laiko praleid�ia �ia. Pana�u, kad jau visai i�sikraustė i� namų.

Vos tik Rufas atrakino buto pirmame auk�te duris ir mes įėjome į vidų, i�syk pama�iau, kad Nensė turi problemų. Ji nesileido Rufo pabu�iuojama, sveikindamasi ka�k� burbtelėjo man, nors tuoj �iupo man i� rankų vyno butelį. Parei�kė laukusi mūsų gerokai anks�iau, todėl u�sakyta pica jau praau�usi. Kai ji pasisuko eiti, aplink jos nuogas kojas trinantis ma�ajam Alfiui, reikalaujan�iam picos ir dėmesio, Rufas vis dėlto pak�telėjo jai į pakau�į atsipra�ymo bu�kį. A� tuo metu pastebėjau i�pampusį jos pilv�.

Alfis patenkintas kryk�tavo. A� negalėjau atplė�ti akių nuo savo sūnaus, kuris pla�iai man �ypsojosi, laimingas ir savimi patenkintas it katinas, parvilk�s namo leisgyvį �virblį. Man norėjosi �iupti jį u� rankos ir i�tempti i� �ito Finsberio parko namo, nubildėti laiptais �emyn, į�okti į pirm� pasitaikiusį autobus� į niekur, sugr��inti jį į sen�jį gyvenim� ir apsaugoti savo berniuk� penkiasde�im�iai metų į priekį.

Ta�iau to nepadariau.

�iūrėjau į savo vaik� ir norėjosi verkti.

Mano �vilgsnis vėl u�kliuvo u� jo plaukų. Jie dabar i� tiesų buvo gerokai retesni, ve�lios geltonos garbanos trumpai nukirptos, kaip to reikalavo kompanijos vidaus tvarkos taisyklės. Jo vir�ugalvis pliko grei�iau, nei du�o jo svajonės. O gal jis dabar brandino kitokias svajones?

Vargu, labai abejoju. Ir tai buvo akivaizdu. Ai�kiai ma�iau. Mano sūnus spar�iai plinka, gerokai vyresnė jo gyvenimo draugė laukiasi vaiko. �ito juk dar neturėjo būti. �itam�� dar per anksti. A� regėjau prie�ais save tolim� ateitį. �itai turėtų atsitikti vėliau, jeigu a�, �inoma, nesiim�iau atitinkamų veiksmų. Paskui staiga man į tarpuakį pataikė keptos vi�tienos gabaliukas. Įdomu, kaip jo nepastebėjau.

Nensė, ta namų �eimininkė, karsto dyd�io virtuvėje pjaustė atvėsusi� pic�, o jos i�dykėlis sūnus trynėsi palei kojas ir ink�tė. Nepaisant i�blukusio gro�io, tai buvo eilinė būtybė, nedaili ir nerangi moteri�kė, nesitvardanti drimba, nė i� tolo neverta mano sumanaus, �avaus, �maik�taus ir apykvailio sūnaus.

��Galėjai susirasti daug geresn�,�� tariau jam tyliai.

Jis dėliojo įrankius ant apgailėtinai ma�o staliuko.

��Nepir�k man savo gyvenimo taisyklių,�� at�ovė.�� Juk ir pats neseniai sav�jį suknisai.

��O kodėl ne? Argi ne �ito trok�ta visi tėvai? Ak, Rufai, tu tikrai galėjai...

Jis pakėlė į mane akis. Rankose laikė peilį ir �akut� i� Disneilendo.

��Man jos reikia,�� atsakė.�� Man reikia Nensės. Ar tu dėl man�s nė kiek nesid�iaugi?

A� dėbtelėjau virtuvės pusėn.

��Nemanau,�� tariau jam.

Atsisėdau į man skirt� viet� prie stalo ir pasijutau taip, lyg grimz�iau į negili� kapo duob�. Prie mūsų prisidėjo Alfis. Savo murzinomis rankytėmis jis puolė pic� kaip maitvanagis dvėselien� ant kelio. Man vir� galvos praskriejo dar keli kepti vi�tienos gabaliukai, kieti ir a�trūs kaip strėlės mū�yje prie Azenkūro.

��Po velnių, nepradėk, gerai?�� subarė vaik� Nensė.

Tai buvo jos i�mintingiausias sudrausminimas. Nepradėk. Ji sunkiai slankiojo aplink klibantį stal�, paniurusiu veidu dalydama Teksaso BBQ pic� su nuo laiko susisukusiais papperoni grie�inėliais, ir piktai vis dėb�iojo į ma�ylį. Atrodė, kad jau dabar pavargo belaukdama antrojo.

��Nepradėk!�� u�riko dar kart�.

Per vėlu, pagalvojau.

Pirmas dalykas, kas krinta į akis kalėjime�� tai moterys ir vaikai. Būriai vienų ir kitų. Paauglės mamos su kūdikiais ant rankų ir vidutinio am�iaus mamelės, lydimos paauglių, grį�usių i� mokyklos ir atskubėjusių aplankyti savo tėvų. Dar yra mamų �per vidurį��� jos nebe labai jaunos, bet dar ir ne senos, ta�iau jau apsikrovusios vaikais, kurie yra u�aug� ir galėtų kurti savo �eimas. Tokių mamų rankose pamatysi cigare�ių pakelius ir sausainius. Apsaugininkai sliūkinėja aplink jas ramūs kaip belgai.

Man ne kart� teko lankytis kalėjimuose. Daugybėje. Bet dar niekada nestovėjau bendroje eilėje su lankytojais. Man�s iki tol niekada netikrindavo ir neformindavo dokumentų. Įleisdavo su �ypsena, vos mostelėjus pa�ymėjimu. Man nereikėdavo eiti pro jokius detektorius. A� nejausdavau, kaip u� man�s u�sitrenkia durys, laikas sustoja ir sienos susiglaud�ia.

Kai atėjau į pasimatymų kambarį, jis man�s jau laukė pasireng�s pokalbiui ir i� anksto �inodamas, kad �itas susitikimas bus pirmas ir paskutinis.

��Mes savo motinos nepa�inojom,�� tarė jis.�� Ji i�ėjo. Paliko mus. Jai buvo per sunku. Mes niekada neturėjome pinigų, nes mūsų senis per daug mylėjo arklius. Kitas vyras? Galbūt. Ne�inau. Bet tėvas mumis rūpinosi. Mumis visais. Keturi bernai ir �e�ios mergos gyvenom tik su tėvu, kuris mumis rūpinosi. Tais laikais tai buvo gana neįprasta. Turbūt ir dabar nelabai. Paskui jis numirė. Mūsų tėvas. Trisde�imt devynerių. �irdies smūgis. Krito negyvas la�ybų punkte, atsiimdamas laimėjim�. Anks�iau manydavau, kad buvo labai senas. Nugyveno ilg� am�ių. Bet su metais pradedu suprasti, kad buvo dar pa�iam jėgų �ydėjime.�� Ir nusijuokė.�� Betgi jūs norite pasikalbėti apie Frenk�.

Jis padavė man nuotrauk�. �avaus jaunuolio su į vir�ų i�keltais nyk��iais. Atrodo, fotografuota ka�kokiame vakarėlyje, jis truputį įkau��s, bet laimingas.

Jo brolis �ypsojosi man. Frenkas irgi �ypsojosi man.

Pagaliau susitikome, pagalvojau.

��Mes buvome per jauni rūpintis vieni kitais. Frenkas buvo vyriausias, bet ir jam�� tik trylika. Todėl mus priglaudė vaikų namuose. �inau, kad globos namai apipinti visokiausiom istorijom, dauguma i� jų turbūt tikros, bet mums buvo kitaip. Mes turėjome vienas kit�. Ir vyriausi�jį brolį.

��Tavo brolis�� Frenkas�� atliko neįtikėtin� �ygdarbį,�� tariau.�� Jis i�gelbėjo tiek gyvybių.�� Kilstelėjau nuotrauk�.�� Ar galiu j� pasiimti?

��Ne,�� pasakė jis ir atsiėmė nuotrauk�. Įsiki�o u� mar�kinių, o a� laukiau, k� pasakys toliau. Jis apsidairė po pasimatymų kambarį ir atsiduso.

��Mūsų tėvas buvo rūkalius,�� vėl prabilo.�� Ir girtuoklis. Spėju, kad jo mirtį paankstino ir meilė nesveikai anglų virtuvei. Suprantat, k� turiu omeny? �irdis irgi buvo silpna. Ironi�ka, nes �monės sakė, kad jį galima buvo i�gelbėti, jeigu būtų atsirad�s donoras. Ne�inau. Gal ir teisybė. Mano brolis taip irgi manė. Dėl to ir įsigijo t� kortelꠗ mėlyn� kortel� su raudona �irdele.

Norėjau daugiau su�inoti apie Frenko �eim�. Maniau, gal kaip nors galėsiu jiems padėti. Ar bent jau pasakyti, kad vis� gyvenim� liksiu jiems dėkingas. Frenko brolis dar paminėjo, kad ka�kur gyvena moteris ir vaikas, bet jie jo nedomina, jis jais nesirūpina.

Vis dėlto jis norėjo, kad supras�iau jį teisingai.

��Mano brolis buvo niek�as, vagis. Frenkas buvo �iauriai blogas. Bet jis mumis rūpinosi. Ir man būtų to visai pakak�. O jis �tai ėmė ir padarė ger� darb� kitų �monių labui, tų, kurie taip ir liks nieko nesu�inoj�. Taip jis i�pirko savo kalt� u� blogus darbus. Jis rado savyje tiek valios�� ir dar dėl mūsų senuko tėvo, kuriuo did�iavosi,�� padaryti �monėm vien� didelį ger� darb�. Mano brolis�� paprastas vaikis i� globos namų. Vis� gyvenim� �monės jo nekentė ir smerkė. Mokykloje mes gaudavom nemokamus pietus. Ar �inote, kas tai yra?�� Jo akys piktai �ybtelėjo, prisiminus nemokam� maitinim� mokykloje ir visa kita.�� Bet jis vis tiek atliko vien� ger� darb��� ir dėl to tapo geresnis u� kitus.

A� linktelėjau, nusi�ypsojau ir pakilau nuo kėdės. Laikas stoti į eil� su moterimis ir vaikais, kurie laukė i�leid�iami į gatv�. Laikas eiti namo.

��Geresnis ir u� mudu abu,�� patvirtinau.

A�tuonioliktas skyrius

Laukiau, kol jis baigs darb� ir i�eis.

Stoviniavau palei prekybos centro duris, nekreipdamas dėmesio į �lyk��ius parduotuvės �detektyvo� �vilgsnius, mat netoliese i� priekabos buvo i�kraunamos paletės su pigiu alumi. Prakeiktas mulkis, pagalvojau. Nereikia man to tavo my�alais dvokian�io alaus. A� tik laukiu savo sūnaus.

��Tėve!�� pa�aukė Rufas, ir a� pa�velgiau į jo ap�iurusį kostium�, i�retėjusius plaukus, ir man norėjosi verkti. Jis atrodė senesnis u� mane.

���tai, imk,�� tariau ir įbrukau į sauj� vok�.�� Imk ir dumk i� �ia.�� �velniai niuktelėjau į petį.�� Dink �įvakar. Tuojau pat.

Jis pasi�iūrėjo į vok� savo rankoje. Ant jo buvo u�ra�yta: �Skryd�ių centras�, o apa�ioje nupie�tas į mėlyn� erdv� kylantis lėktuvas. Mudu �engtelėjom į �alį, praleisdami vyrukus, ne�an�ius palet� su pigiu varg�ų alum.

��Kas �ia?�� paklausė jis.

��Dovana. Bilietas į Bankok�,�� atsakiau.

Jis pasi�iūrėjo į mane.

O kas tame Bankoke?

��Viskas,�� at�oviau.�� Kelionės, nuotykiai, pabėgimas.

��O kodėl turė�iau nuo ka�ko bėgti?

Įdėmiai pa�velgiau į jį, ar tikrai nejuokauja. Kai pama�iau, kad kalba visai rimtai, suėmiau u� �asto ir mudu patraukėme į metro stotel�.

��Lėktuvas i�skrenda po trijų valandų,�� pasakiau ir �vilgtelėjau į laikrodį.�� Sėsk į metro į Padington�, o paskui oro uosto ekspresu�� į Hitrou.

Jis sustojo, veide pama�ėle skleidėsi �ypsena. Atpa�inau t� neskubų, apgalvot� �ypsnį. Vis� gyvenim� jį regėjau. Jis vis dar mano sūnus. Dėl to ir negalėjau jam leisti sunykti. Negalėjau leisti jam griauti savo gyvenimo. A� vis dar regėjau jame vaik�, kurį nepaprastai mylėjau.

��Į jokį Bankok� a� neskrisiu,�� nė nemirktelėj�s atkirto jis.�� Man�s ten niekas nelaukia.

I�tiesė man vok� su Skryd�ių centro emblema.

Bet a� jo nepaėmiau.

��Bankoke pradėsi nauj� gyvenim�,�� ai�kinau.�� Pa�iame mieste gali ir nepasilikti. Sėsk į lėktuv� ir varyk į koki� sal�. Skrisk į �iaur�.�� Pradėjau raustis ki�enėse, ie�kodamas pinigų.�� Daug neturiu, bet...

��Nereikia man tavo pinigų,�� atsakė jau nebesi�ypsodamas.�� Ir a� nenoriu skristi į jokį Bankok� ar dar kur nors. Mano gyvenimas�� �ia.

Ir jis delnu prispaudė vok� man prie krūtinės. Pajutau, kaip po juo grėsmingai sutvink�iojo randas. Paėmiau vok�.

��Kas jums darosi, mielieji?�� nesupratau a�.�� Tikrai, kas jums darosi?

��Apie k� tu �ia, tėve?

��Apie tavo motin�. Seserį. Tave patį. Atrodo, kad jūs visi būtumėt u�mig�, ar kaip. Nė ne�inau.

Jis �iūrėjo į sunkve�imį, sustojusį prie parduotuvės. Krovikai ne�ė vidun paskutin� palet�. Gėrimų skyrius bus aprūpintas vis� par�. Griausmingai subirbė dyzelinis variklis.

��Tau atrodo, kad a� miegu, tėve?�� paklausė Rufas.

Papur�iau galv�.

��Ne, nemiegi. Tu esi komos būsenos,�� atkirtau.

Jis dėbtelėjo į mane įsi�eid�s. Kaip lengva u�gauti �it� vaik�. A� neįsivaizdavau, kaip jam pavyksta tame savo susikurtame pasaulyje i�tverti bent pusvalandį, todėl man i� skausmo ply�o �irdis.

��Palik mane ramybėje,�� i�tarė jis trūk�iojan�iu balsu.�� A� visai rimtai. Ir nesirodyk daugiau.

Ir nuėjo. Pa�aukiau vardu, bet jis neatsisuko. Tad pabėgėjau kelis �ingsnius ir i� visų jėgų svied�iau į jį vok� su bilietu. Vokas nuplasnojo įkandin tolstan�io aptriu�usio kostiumo ir it �iuk�lė įkrito į murzlin� �iaurinio Londono kanalizacijos griovį. Pratrukau garsiai juoktis. Pasiūliau jam �ans� rytoj ryte atsibusti Bankoke su buteliu �alto Singha alaus rankoje! O k� jis pasirinko?

Kvailys, pagalvojau.

Visi jūs kvailiai. Alei vieno.

Tai buvo labiau pana�u į katedr� nei į basein�.

Stovėjome prie tu��io baseino, toj pusėj, kur ma�esnis gylis, ir �iūrėjome �emyn. �e�ios laiptelių pakopos �velniai leidosi �emyn, paskui staiga nėrė gilyn lyg į okeano dugn� ir baigėsi kitame gale, kur gylis buvo gerokai vir� galvos. Lėk�tajame gale buvo įrengta nedidelė ni�a su bronziniu fontanu, o jo papėdėje, ant plytelių, dailiai i�rai�yta undinėlė �oko su dviem delfinais. Vinstonas pasilenkė ir meiliai paglostė undinėlės veid�.

��Tu tik pa�iūrėk,�� tarė jis.�� Baltasis Sicilijos marmuras.�� Jis atsistojo ir galva parodė į sienas.�� Jos irgi i� marmuro. Viktorijos laikų �monės i�manė savo amat�.

Skliautuotos sienos, lubose�� daugybė �vieslangių. Kai pro stikl� plieskianti saulė atsimu�davo į balt� marmur�, �ios senosios vie�osios maudyklės atrodydavo kaip traukinių stotis rojuje. Kitam gale ant tolimiausios sienos kabojo didelis kry�ius, o prie jo, subed� kaktas, lyg ir �oko, lyg ir kovėsi liūtas su vienaragiu.

���itos maudyklės buvo pastatytos senais gerais laikais,�� kalbėjo Vinstonas,�� kai dar buvo manoma, kad ir dirbantis �mogus turi teis� mėgautis puikiais dalykais.

Pro mus praėjo keletas vyrų su �almais, ne�inų įrankiais ir kalban�ių lenki�kai. Matėme, kaip jie su�oko į basein�. Vienas i� jų u�simojo kūju ir smogė į plytel�, lyg bandydamas jos tvirtum�. Pasigirdo dū�tan�io stiklo garsas ir plytelė subyrėjo į �ipulius. I� lauko atsklido griaunamo pastato triuk�mas ir technikos burzgesį perrėkiantys �monių balsai.

��K� jie �ia daro?�� paklausiau.

Vinstonas nusijuokė.

��Statys prabangų gyvenam�jį kompleks�,�� paai�kino.�� O jei mudu nepagelbėsime, jų kapucino aparatus per Kalėdas apsems vanduo.�� Pliauk�telėjo man per nugar�.�� Ar �inai, kur ie�koti pagrindinių kanalizacijos �ulinių?

A� linktelėjau.

��Pats juk parodei.

Vinstonas buvo patenkintas.

��Stebi, mokaisi ir darai,�� tarė.�� Kaip daktaras.

Jis nulipo kopė�iomis į basein� ir nuėjo prie vyrų su kūjais. Suskaldytos plytelės, mindomos jų darbinių batų, atrodė kaip i�rauti dantys. Vinstonas i�kėlė auk�tyn rankas ir vyrai su�iuro į jį.

��Tik tada, kai a� jums leisiu, vyru�iai,�� tarė jis pakeltu balsu, tarsi aniems �itaip būtų lengviau suprasti jo kalb�. Nuėjau ie�koti pagrindinių kanalizacijos �ulinių angų, o tuo metu į pastat� ėmė rinktis �monės. Kostiumuoti vyrai. Vald�ios moterys su ra�ymui parengtais segtuvais. Daugiau statybininkų. Ir visi su �almais, i�skyrus mudu.

Staiga pasigirdo pok�telėjimas�� lyg �autuvo salvė; pakėliau galv� ir pama�iau, kaip sienoje ima vertis ply�ys. Jis nuvingiavo per patį kry�iaus vidurį, vien� nuo kito atplė�damas susirėmusius liūt� su vienaragiu, kurie nutolo kits nuo kito, jų �okis buvo baigtas, o ply�ys vis platėjo, paskui siena staiga įdubo, pakilo did�iulis dulkių debesis, visi �ia stovėj� �engė ger� �ingsnį atgal, dangstydami veidus nuo pilko rūko. U� sugriuvusios sienos burzgė buldozeris, liejosi saulės �viesa, bėgiojo vyrai su apsauginiais �almais.

Mes visi apstulb� �iūrėjome, kaip griūva marmuro siena, o pro ply�į vidun ver�iasi naujas gyvenimas. Pajutau tarp dantų girg�dan�ias smėlio dulkes, jos grau�ė man akis.

Moteris, atidariusi man duris, ai�kiai buvo Lario motina.

Auk�ta, stambi, veide atsispindėjo rūpestis ir �velnumas. Ji sustingo tarpdury ir �iūrėjo į mane, vienoje rankoje laikantį gėlių puok�t�, kitoje�� butelį vyno. Apdairus sve�ias, nė nenujaut�s, kad vakarienė at�aukta. Pro mo�iutės petį dėb�iojo vaikai raudonomis nuo a�arų akimis.

��Niekas jums nepaskambino?�� paklausė senutė.

D�efas su Polu laukė prie palatos durų.

Mes nejaukiai apsikabinome�� keistas veiksmas, kurį atlieka vyrai, turintys ma�ai k� bendro, nebent tik draug�, kuris dabar guli ligoninėje.

��Kas atsitiko?�� paklausiau.

��Sako, kad chroni�kas atmetimas,�� paai�kino D�efas.�� Nors kol kas dar neai�ku.

��Ar jau seniai jis j� turi?

��Penkti metai,�� atsakė Polas.

��Tai jau laikas,�� tarė D�efas.

Įėjau į palat�. Silpnoje �viesoje pama�iau, kad Laris miega. Taip pat ir jo �mona. Molė sėdėjo prie lovos ir laikė suėmusi jo rank�. Jam ant kaklo buvo u�klijuota pleistro juosta, po kuria buvo įki�tas kateteris biopsijai atlikti. Tokių procedūrų jis tikriausiai i�kentė ne vien� de�imtį. Kai vis atgnybiama po ma�� gabalėlį �irdies. Bet �įkart jo kūnas ir svetima �irdis ilgiau tverti nebeįstengė.

Molė sukrutėjo ir pa�velgė į mane.

��A� prie jo pasėdėsiu,�� tariau jai.�� Eikit namo pas vaikus.

Taigi prisėdau �alia savo draugo. Prie man�s prisidėjo D�efas ir Polas, bet po pusvaland�io abu dingo. Ligoninėje gali į valias gerti prastos arbatos ar kitaip u�mu�inėti laik�. Ir gerai, kad jie i�ėjo. Man�s vienintelio niekas nelaukė namie.

Penkeri metai, pamaniau. O tada�� viskas. Vainikinės arterijos, aprūpinan�ios krauju audinius aplink nauj�j� �irdį, su metais vis labiau anka ir siaurėja. Laris tikriausiai reguliariai darė angiografij�, kraujo kūnelių rentgenogramas, jis veikiausiai jau i� anksto �inojo, kad �itaip gali atsitikti. Laris buvo vienas i� laimingųjų.

Jam pavyko i�vengti odos ir limfmazgių vė�io, kuris da�nai i�sivysto po transplantacijos�� tai tarsi svogūno �iedai, vainikuojantys �irdies persodinimo operacij�. Jis gyveno palaikomas vaistų. Dar ir kitiems padėjo. Jis ir man padėjo.

Tai, kas dabar atsitiko jam, po kelerių metų turbūt atsitiks kiekvienam, gyvenan�iam su svetima �irdimi. Gali nutikti visa, kas blogiausia, pagalvojau sau. Sunku net įsivaizduoti, kaip baisu �mogui, kuris apie tai �ino, todėl gal geriau ne�inoti, antraip i�eitum i� proto. Ir vis dėlto a� nesilioviau apie tai galvoj�s.

Tikriausiai buvau prisnūd�s, nes staiga pabudau ir net �oktelėjau kėdėje, i�gird�s jo bals�.

��O, �tai ir i�mu�ė mano valanda,�� tarė jis.

��Gal nori, kad vo�tel�iau?

Jis nusijuokė.

��Ar esi kada nors sudarinėj�s s�ra��, D�ord�ai? Prie�mirtinių darbų s�ra��?

��Kam jis reikalingas, kai sėdi namie?

��Ogi susira�ai darbus, kuriuos norėtum atlikti,�� ai�kino Laris,�� kol dar nei�keliavai anapilin.

��Regis, kad nesudariau.

��A� irgi.�� Kurį laik� gulėjo tylėdamas. Lauke dabar jau tikriausiai buvo vėlu. U� palatos durų girdėjosi naktiniai ligoninės garsai.�� A� to s�ra�o nesudarinėjau todėl, kad visa, ko a� tro�kau, jau gavau.�� Did�iulis jo veidas �ypsojosi.�� Na, supranti, papras�iausių dalykų. Matyti, kaip auga vaikai. Sulaukti senatvės su savo �mona. I�saugoti darni� �eim�, kol vaikai susikurs sav�sias.

��O kur �uolis su para�iutu?�� paklausiau.�� Kur kopimas į Everest�? Argi ne tai yra prie�mirtiniai norai?

Jis nusijuokė.

��Man jau gana,�� at�ovė ir i�rietė nugar�, paskui dūsaudamas atsisėdo lovoje, ir a� pama�iau, kad jam labai skauda. Paklausiau, gal ko norėtų.

Ta�iau jis nieko nepageidavo.

��Kaip Lara? Vaikai?�� pasiteiravo.

��Puikiai,�� atsakiau.

Ir tik dabar supratau, kad smarkiai juos nuvyliau. Kaip besiteisin�iau. Prastas i� man�s vyras, tėvas ir apskritai �mogus. Savo �monai. Sūnui. Dukrai. A� juos praradau, nes man buvo lemta jų netekti. A� pasukau savuoju keliu. Pirmiausia�� kaip D�ord�as policininkas. O paskui�� kaip D�ord�as �mogus, ie�kantis gyvenimo prasmės. Ir dėl to likau vienas. Ar galiu dabar neigti, kad jiems be man�s geriau?

��Pri�adėk, kad mėgausiesi kiekvienu mėsainiu,�� papra�ė Laris, dabar jau gulėdamas u�merktomis akimis.

��Jeigu tik neteks ki�ti į skrandį ligoninės maisto,�� atsakiau.

Jis nusi�ypsojo. Netrukus jo kvėpavimas pasikeitė, supratau, kad u�migo. Ne savu miegu, o priverstiniu�� nuo vaistų. Ligoninės miegu. A� irgi prisnūdau, sėdėdamas �alia jo lovos. Dar viena prasta miego imitacija. Surogatinis miegas. Bet jis tikriausiai t�sėsi kelet� valandų, nes kai vėl pabudau, jau buvo rytas, �iulbėjo pauk��iai ir pro u�uolaidas į palat� skverbėsi �viesa.

Pa�velgiau į draugo veid�. Jis atrodė ramus. Nurijau didelį oro gurk�nį atsistojau ir pa�velgiau dar įdėmiau. Jo veid� buvo sukaus�iusi tokia i�rai�ka, kokios dar nė sykio nebuvau regėj�s per vis� savo gyvenim�.

I�tiesiau rank� prie metalinės dė�utės su mygtuku, kad i�kvies�iau budin�i� sesel�, bet tuo metu jis sujudėjo, sudejavo pro miegus, ir a� vėl nuleidau rank�.

Palatoje gulėjo negyvas vyras. �ioje palatoje gulėjo �mogus, pavarg�s nuo pastangų i�saugoti gyvenim�. �ia gulėjo �mogus, taip panir�s neviltyje, kad ji visi�kai jį u�dusino.

Bet tai jau buvo nebe Laris.

Nuėjau į tolimiausi� platformos gal� ir nugara atsirėmiau į sien�. Tuoj atlėks pirmasis traukinys.

�itame gale buvo tu��ia, i�skyrus vidutinio am�iaus porel�. Tokie �monės mėgsta rinktis atokiausius metro stotelės kampelius, kad pabėgtų nuo beproti�ko miesto �urmulio. Argi galima juos kaltinti? A� tai tikrai jų nekaltinu, pamaniau, ir dar tvir�iau prisiplojau prie sienos. Jie kurį laik� stebėjo mane akies kra�teliu, o paskui lėtai patraukė platformos pakra��iu, santūriai toldami nuo man�s ir artėdami prie normalių �monių ir geltonų �viesų, įsi�iebian�ių vienam traukiniui i�vykus, o kitam artėjant.

Beikerio gatvė�� po minutės, skelbė �vieslentė.

�engiau tris nedidelius �ingsnius ir staiga atsidūriau prie pat platformos kra�to, pasi�iūrėjau �emyn�� palei juodus traukinio bėgius ka�kas baisiai �urmuliavo. �iurkės, pamaniau. Bet tuo metu i� tunelio tvokstelėjo stiprus oro gūsis ir pasigirdo baisus triuk�mas.

�velgiau į t� juod� tams�, bet nieko nema�iau. O triuk�mas vis garsėjo, oro srovė stiprėjo. Ėmė tvink�ioti rand�. Nurijau seiles ir, atplė��s akis nuo bėgių, pa�velgiau į reklaminį skelbim� ant sienos kitoje pusėje. Geriausias susisiekimo būdas, perskai�iau, bet taip ir nesupratau, k� �iais laikais norėta tokiu skelbimu i�reklamuoti.

Triuk�mas mano galvoje vis stiprėjo. Vėjas smarkėjo. Pajutau ant bėgių galingus virpesius.

Tada staiga d�insų ki�enėje suvibravo mano mobilusis telefonas. Keista. Neįmanoma. �ia man�s neturėtų pasiekti joks telefoninis ry�ys.

Bet ma�iau nei po valandos a� jau sėdėjau prie Ford Capri vairo. Nardydamas tarp automobilių Haknio rajone, viena ranka dar stengiausi prilaikyti įrankių dė��.

Pirmoji pamatė jį mama.

���tai jis!�� su�uko nuo palengvėjimo ir dar ka�ko prikimusiu balsu, o tada ėmė �aukti vardu. �tai kur jis. Mano tėvas�� vien su pi�ama, naktiniu chalatu ir �lepetėmis�� stovėjo prie�ais senojo Viktorijos laikų namo teras�, pro kurios suskilinėjusius langus į jį �velgė smalsūs juodukų veidai. Pasukau u� perpildyto �iuk�lių konteinerio, palikau ma�in� ir nuėjau prie jo.

��Ten Bertis,�� tarė jis.�� A� noriu pamatyti Bertį.

Namas buvo labai senas. Bet jis jo nepamir�o. Prisimenu, atva�iuodavau �ia dar visai vaikas. Man buvo beveik penkeri, kai mirė mo�iutė, o nam� nusavino miesto vald�ia.

Tai buvo senas gyvenamasis rajonas, nors man buvo sunku patikėti, kad tokie rajonai apskritai dar i�lik�. Ta�iau mano tėvukui taip neatrodė. Jam tai buvo jo senasis gerasis rajonas. O Bertis�� jo vyresnis brolis, beveik prie� �e�is de�imtme�ius �uv�s prie Normandijos krantų. Veidai u� lango �aipėsi i� mano tėvo. Betgi jie�� tik vaikai. K� jie supranta. Tokiame am�iuje ir a� bū�iau dar�s t� patį.

Mama �velniai apkabino tėvuk� per pe�ius ir norėjo nuvesti �alin, bet jis neketino trauktis. Jis norėjo pamatyti savo brolį. Mama pabu�iavo jam į neskust� �and�. Tikriausiai �irdyje ji irgi juokėsi.

O a� paėmiau tėv� u� rankos.

Devynioliktas skyrius

Vieta laidojimui nebuvo tinkama. O argi i�vis egzistuoja toks dalykas kaip �tinkama vieta� laidojimui? Manau, gal ir taip, bet tik ne �ita.

Vir� vieno kapinių galo buvo i�link�s viadukas, todėl bet kokį nor� �ia sukurti am�inos ramybės ir susikaupimo atmosfer� griovė sunkve�imių, skuban�ių su kroviniais į M25 greitkelį, gausmas. O kapinės driekėsi tolyn ir �is mil�ini�kas penkiasde�imties baltų atspalvių paminklinių akmenų laukas atrodė kaip u�mir�tas ne�inia kokio karo kapinynas.

Maniau, kad teks ilgai ie�koti jo kapo, nes tai turėjo būti ne naujas, �vie�iai supiltos �emės kauburėlis, ramiai sau tūnantis k� tik palaidotųjų eilės gale. Naujus kapus surasti lengva. Bet jis �ia guli jau ganėtinai seniai. Jo paskutinė poilsio vieta apsupta paminklų, pana�ių viens į kit� kaip i� dangaus krintan�ios snaigės.

Vis dėlto Frenko Tvisto kapas smarkiai skyrėsi i� kitų. Pastebėjau jį i� karto.

Jis buvo visas nuklotas gėlėmis.

Patraukiau artyn prie kapo ir eidamas pastebėjau, kad gėlės �vie�iai nuskintos, bet jau pradėjusios vysti. Jų �ia tiek daug. Gėlės ant jo kapo buvo tokios įvairios, kaip i� botanikos vadovėlio, ir keitėsi kaip mokomajame gamtos mokslų filmuke, kur vaizdo kamera padidintu grei�iu filmuoja gyvo organizmo vystym�si. Prie� mano akis gėlės �ydėjo, vyto ir nyko, d�iūvo ir virto dulkėmis. Gėlės i� laidojimo namų ir i� prabangių floristinių parduotuvių, taip pat ir paprasti pievų �iedai. Nurinkau kelias seniausiai nuvytusias puok�tes ir vietoj jų prie paminklinio akmens padėjau savo kukli� atna��.

Frenkas Tvistas

1988�2007

Mūsų mylimas brolis

Jau�iau, kad reikia dar ka�k� padaryti. Pasimelsti. Paklūpoti. Pam�styti apie ka�k� prasmingesnio, ne tik apie savimeil�, kuri buvo apėmusi stovint prie jo kapo.

Ta�iau bėda ta, kad ne a� vienas buvau toks. Stovėjau prie jo kapo ir jau�iau, kad i� visų kapinių pa�alių �ia eina �monės. Jam skolingų buvo i�ties daug, ir jie visi ėjo padėti gėlių kaip padėkos �enklo.

Ne Franken�teinui, o angelui.

Taigi ir a� i�rei�kiau savo nebyli� padėk� �mogui, kurio niekada nepa�inojau, o paskui ir vėl grį�au į normalų gyvenim�, kur oras buvo pilnas i�metamųjų dujų ir gėlių aromato.

Baseinas buvo aptvertas balta tvorele su mediniais varteliais, kabalduojan�iais vasaros vėjyje. Vinstonas bakstelėjo koja ir juos atidarė.

��Tu tik pa�iūrėk,�� pasakė, ir jo balse i�girdau pasidygėjim�. Jis pasilenkė prie vartelių ir ka�k� pakėlė nuo �emės, o kai atsitiesė, jo rankoje pama�iau sen� surūdijusi� spyn�. Mums u� nugarų pro atvirus langus į lauk� ver�ėsi garsus juokas ir atkem�amų butelių kam��ių pok�ėjimas.�� Namas u� kelis milijonus, o negali nupirkti paprastos spynelės,�� piktinosi Vinstonas.

Per pievel� link mūsų skubėjo vyras, stengdamasis nei�lieti taurėje ne�amo gėrimo. �monės jau grį�o namo i� visų pasaulio pakra��ių, traukė atgal į savo lizdelius. Vyras buvo gra�iai įdeg�s ir gerai įmit�s. Mano metų, tik kitokio rango. Jis norėjo kuo skubiau atsikratyti mūsų, kol neprasidėjo jo vakarėlis. Atsikratyti mūsų, baseino valytojų. Tik mes�� ne baseinų valytojai, o techniniai baseinų darbuotojai.

��Ar jūs dar ilgai �ia u�truksite?�� paklausė Vinstono. O paskui, tarsi prisimin�s, kad reikia būti mandagesniam, paskubomis pridūrė:�� �auniai sutvarkėte basein�, vyru�iai.

Baseinas i� tiesų atrodė puikiai. Tarsi turkio spalvos stiklo lak�tas, i� kra�tų apsiūtas auksu. Ir nė lapelio, nė �apelio, i�did�iai pagalvojau.

I� namo į lauk� pabiro sve�iai. Lieknos tvirtos moterys ir auk�ti gle�ni jų vyrai. Pro �monių klegesį girdėjosi vaiko verksmas.

��Ar name yra ma�ų vaikų?�� paklausė Vinstonas.

��Tik Tarkvinas,�� atsakė vyras ir �vilgtelėjo į nam�.

��Ar jis moka plaukti?�� vėl paklausė Vinstonas.

��Jam tik vieni metukai,�� at�ovė vyras stebėdamasis, k� visa tai turi bendro su jo vakarėliu. I� namo laukan vis virto būriai sve�ių, o tarp jų �urmuliavo ir tarnai. Jaunos filipinietės juodomis suknelėmis ne�iojo sve�iams padėklus su gėrimais ir vieno k�snio sumu�tinukais, o auklės i� Rytų Europos bandė suvaldyti vaiku�ius, �mirinėjan�ius tarp sve�ių.

Vinstonas padavė vyrui sulū�usi� spyn�, o tas paėmė j� laisva ranka, kurioje nelaikė taurės.

��Prie� i�eidami dar turime sutvarkyti �tai �it� reikal�,�� parei�kė Vinstonas. Ir pasisuko į mane.�� Ma�inos baga�inėje yra visa dė�ė Chubb spynų. Atne�k man vien�, gerai?

Vyras pabandė i�spausti �ypsen�. Spėjau, kad jis norėjo kuo grei�iau i�grūsti mus lauk.

��Nenorė�iau, kad jūs be reikalo vargintumėtės,�� tarė jis.

��Anoks �ia vargas, �mogau,�� at�ovė Vinstonas.

Vyrukas dar kart� pamėgino i�pra�yti mus i� savo valdų, kol neįsismarkavo vakarėlis.

��I� tiesų,�� kalbėjo jis,�� �ia ne jūsų darbas.

Vinstonas nuplikė jį piktu �vilgsniu.

��Patikėkit,�� metė,�� dar ir kaip mūsų.

Kai telefonas suskambėjo tre�i� kart�, vis tik atsiliepiau�� ir akimirksniu i�silakstė visi miegai, nes i�girdau jos bals�, nepasikeitusį, tokį, kokį girdėdavau vis� laik�.

��Tėveli?�� prabilo ji, o balselis nuskambėjo taip tyliai ir i�g�stingai, kad man neju�ia atmintyje i�kilo keturmetė mergytė spindin�iomis akimis, sėdinti dantų gydytojo kabinete, nes kūdikystėje gėrė tik apelsinų sultis, todėl dabar krūminiuose dantukuose atsirado dvi nema�os skylutės. Kai vaik� beproti�kai myli nuo pat gimimo, giliai �irdyje jis taip ir lieka ma�iukas.

��Ar gali atva�iuoti man�s paimti?�� papra�ė Rubė.

���inoma,�� atsakiau ir atsisėdau lovoje, graibydamas �adintuvo. Buvo tre�ia valanda nakties, ir man i� i�g�s�io net skrandis apsivertė.�� Kas nutiko?

Ji nieko neatsakė. Girdėjosi tekan�io vandens garsas. Ka�koks ū�esys, paskui ir vėl �liaugiantis vanduo. Supratau, kad ji atsuko �iaupus ir klozete nuleido vandenį, nes nenorėjo, kad kas j� girdėtų, i�skyrus mane.

��Ar gali atva�iuoti man�s paimti?

���inoma, angelėli.�� Visi�kai atsibud�s ir petim prispaud�s telefon� prie ausies, band�iau paskubomis į�okti į d�insus. Ji dar norėjo ka�k� man pasakyti, bet a� nebei�girdau jos �nab�desio.

��Kalbėk garsiau, Rūbe.

��Nenoriu, kad mane kas i�girstų.

Pajutau bekylan�i� panik�.

��Kas ten dedasi? Kur tu? Kas atsitiko?

��Ar turi kuo ra�yti, tėti?

��Sakyk, kur tu esi. Man nereikia u�sira�inėti.

Ji pasakė. Ir tada pasigirdo beldimas į jos duris. Ir vyri�kas balsas. Paskui ry�ys nutrūko.

Kai ėjau koridoriumi, tėvas i��lepsėjo i� vonios kambario.

��A� tave pri�adinau, ar ne?�� paklausė.

��Ne, nepri�adinai, tėve.

��Ėjau pasisioti. Deja, pastaruoju metu �is procesas u�trunka apie penkiasde�imt minu�ių. Kartais pusiaukelėj tenka net pailsėti. I�geriu puodelį arbatos su sausainiais. Būna lyg trumpa pertraukėlė.

Jis nusekė paskui mane laiptais į apa�i� ir į virtuv�. Atsisėdo prie stalo, lyg ruo�tųsi draugi�kam pokalbiui.

��Man reikia lėkti,�� pasakiau jam, �iupdamas ma�inos raktelius.�� Dabar negaliu kalbėtis.

Jis nu�velgė mane nuo galvos iki kojų, tarsi įvertindamas, ar a� tinkamai apsireng�s.�� Tai pas kuri� dabar?�� paklausė.

Grį�telėjau ir atkirtau:

��Pas Rub�. Jai ka�kas... ne�inau. Ka�kas jai atsitiko. Va�iuoju jos parsive�ti.

��A� su tavim,�� sukruto tėvas.

��Nebūtina, bet a�iū,�� padėkojau.

��Pametėsiu. Su kapriu,�� tarė.�� O gal norėjai sėsti ant dvira�io ir minti pedalus?

Taigi man teko va�iuoti su juo.

Tėvas u�lipo į miegam�jį ir a� girdėjau jį kalbantis su mama, o kai nusileido, pama�iau, kad ant pi�amos u�sivilk�s sportinį kostium�. I� rankovės ky�ojo i�lind�s gabalas senamadi�ko dry�uoto audinio. I� priemies�io pasukome į centr�, paskui per up�, tėvas stebeilijo pro automobilio lang�, tarsi �velgtų pro tir�t� rūk�, nors naktis buvo skaidri kaip stiklas. D�iaugiausi, kad kelyje nebuvo ma�inų.

Mudu vis� laik� tylėjome, tik a� pasakiau jam adres�, o jis lėtai įvedė jį į savo navigacinį imtuv�. Moters-roboto balsas nurodė mums va�iuoti į Naujojo Kry�iaus aik�t�. Viename bute, esan�iame pirmame auk�te, pro atlapotus langus plieskė �viesos, griaudėjo muzika. Bjauri, ne�vanki muzika. Gryb�telk �ia, �iuptelk ten ir pa�iūrėk, koks mano mersiukas.

��Kas �ia per tar�kalynė?�� paklausė tėvas.

���Penkiasde�imt centų�,�� paai�kinau.

��Daugiau ta grupė tikrai neverta,�� at�ovė tėvas.�� Net per infliacij�. Kaip pateksime į vidų?

��Gal pasibelskim? Paskambinkim į duris. O koks tavo planas? I�spirti duris koja?

��Ne pirmas kartas.

Abu i�lipome i� kaprio. Pama�iau, kad neverta trukdyti jam eiti kartu su manim. Ties� pasakius, man buvo dr�siau, kai jis stovėjo �alia. Tegu jau gerokai senstelėj�s ir po sportine apranga vilkįs sen� dry�uot� pi�am�. Juk mano tėvas nė paties velnio nebijo.

Nuspaud�iau antro buto mygtuk� ir laukujės namo durys mums buvo i�kart atidarytos. Koridoriuje palei sien� riogsojo krūva nereikalingo pa�to. Name tvyrojo netvarkingų, i�nuomojamų patalpų atmosfera. U�lipome keliais aplū�inėjusiais laiptais ir pasibeldėme. Nieko. Pabeld�iau garsiau. Paskui beld�iau tol, kol duris atidarė nesiskut�s, apsiblaus�s vyriokas, kiek vyresnis nei dvide�imties. Tas pats, kuris sėdėjo automobilyje. Stovėdamas jis atrodė gerokai auk�tesnis.

��Atva�iavau pasiimti dukters,�� pasakiau, ir jam tai ka�kodėl pasirodė juokinga.

Nuvedė mus į kambarį. Tėvas sekė i� paskos, girdėjau jį kosint. Oras buvo �leik��iai tro�kus nuo rūkalų ir marihuanos.

Nuėjome į kit� kambarį. Dar trys vyrai. Tikėjausi i�vysti paauglius, bet �ia buvo suaug� vyrai. Vienas i� jų suko ritinėlin popieriaus skiaut�, o kiti du dideliame plok��iame televizoriaus ekrane �aidė kompiuterinį �aidim�. Degan�ius miestus. Kariai robotai �engia per ugnį, niokodami visk�, kas juda. O kur Rubė?

��Atva�iavo savo dukters,�� parei�kė vyras, ir visi likusieji garsiai nusijuokė. Jiems tai atrodė velni�kai juokinga.

Tas, kuris suko popierėlį, skustagalvis dru�kis, pakėlė į mane akis.

��O kuri gi tavoji, bi�iuli?�� paklausė.

��Joks jis tau ne suknistas bi�iulis,�� įsiki�o tėvas, ir jie visi vėl pratrūko juoktis.

Bet nebe taip garsiai.

Tėvas praėjo pro mane ir i�plė�ė i� dru�kio rankų suktin�. Minut� kit� �iūrėjo į j�, paskui sutrai�kė ir numetė į perpildyt� pelenin�.

��Stabdo augim�,�� paai�kino.

Jis tai mokėjo puikiai�� mokėjo valdyti auditorij�. Jis �inojo, kaip įeiti į patalp� ir prikaustyti visų dėmesį. Nepamir�o to ir dabar. Tik dabar jis jau buvo senas, pasiligoj�s. Ir mūsų buvo gerokai ma�iau.

��Tėtu�io armija,�� prabilo tas, kuris mus įleido.

��Matau,�� i�tarė skustagalvis dru�kis, vypsodamas į mano tėv�. Supratau, kad �itas bus vadeiva. Visada lengva nuspėti, kuris i� �utvės yra vadeiva. Dabar jis nebesi�ypsojo. Visi atsistojo.�� Vir�uje,�� tarė jis. Įdomu, ar labai didelis �itas butas? Skustagalvis linktelėjo įvijų laiptų pusėn.

��Tik paskui tave, dru�ki,�� tarė tėvas.

Kurį laik� jie nenuleido akių nuo mano tėvo. Tada visi keturi paeiliui ėmė lipti įvijais laiptais. Mudu nusekėme jiems i� paskos.

Rubė ir dar viena mergaitė sėdėjo susiglaudusios ant sofos. Rubė pa�velgė į mane, į savo senelį, paskui nudūrė akis į kilim�. Kita mergaitė tyliai verkė.

��Eime,�� paliepiau.

Nė krust.

Skustagalvis dru�kis pritūpė ant sofos kra�telio, apnuoginta riebia ranka atsiremdamas į atlo��. Jis buvo i� tų, kurie sporto salėse kilnoja daug svars�ių ir įsivaizduoja, kad gali vilkėti mar�kinėlius be rankovių. Rubės akyse i�vydau baim�.

��Ar tau viskas gerai, angelėli?�� paklausiau, ir ji greitai linktelėjo. Bet nė nebandė pasijudinti.

��Viskas gerai,�� patvirtino skustagalvis dru�kis.

��Ne tav�s klausia, drimba,�� u��iaupė jį tėvas.

Skustagalvis dru�kis pakilo nuo sofos.

���inai, seneli,�� prabilo jis,�� tu pradedi mane nervinti. Ar nejauti, kad per�engi leistin� rib�? Įstatymas tai vadina įsibrovimu.

��A� pats esu įstatymas,�� atkirto tėvas, ir a� bū�iau nusikvatoj�s, jeigu nebū�iau taip baisiai i�sigand�s.

��Niekas jų �ia nelaiko,�� prabilo tas, kuris atidarė mums duris, nesiskut�s ap�epėlis i� ma�inos. Pama�iau, kad, nepaisant ūgio, tai buvo biologinė pikt�olė, i� tos rū�ies �monių, kurie �liejasi prie vietos padugnių. Jis buvo pavojingas, nes galėjo padaryti bet k�, kas �aus į galv�. Ta�iau pirmas niekada nepradės. Pa�velgiau tiesiai į akis tam skustagalviam dru�kiui.

��O dabar eime,�� i�tariau neatplė�damas nuo jo akių ir nė ne�vilgtelėj�s į mergaites.

Ir vis tiek nieko neįvyko.

��Jos gali eiti, jų niekas nelaiko,�� i�tarė jis i�min�iaus balsu. Susirauk�s pa�iūrėjo į jas.�� Ar norit eiti?�� piktai paklausė.

Pa�velgiau į Rub�. Ji sėdėjo įbedusi akis į kilim�.

��Ne�inau,�� atsakė ji.

��Ji ne�ino,�� prunk�telėjo ka�kuris i� vyrų.

Priėjau prie sofos ir paėmiau dukr� u� rankos. Ir kit� mergait�, kuri� prisiminiau i� mokyklos laikų, kai jiedvi drauge �aisdavo, kai buvo dar visai ma�os.

��Mes tuoj pat dingstam i� �ia,�� pasakiau ir patraukiau link laiptų. Tėvas stovėjo �alia ir praleido mus į priekį. Vyrai susi�valgė. Bet mes jau leidomės laiptais, mergaitės�� prieky man�s, tėvas�� mums i� paskos. I�girdau balsus, vyrai ka�k� tarėsi tarpusavyje, o paskui nubildėjo laiptais į apa�i�, ir a� supratau, kad dabar jau prasidės.

��Negra�u, negra�u,�� tarė skustagalvis dru�kis, ir a� atsisukau į jį, besiartinantį prie man�s.

��Mes �ia papras�iausiai linksminomės,�� prabilo kitas vyras.

Sustojau ir nieko nedariau, laukiau. Tėvas su mergaitėmis skubėjo link durų. I�girdau, kaip atsidarė buto durys ir ant laiptų nuaidėjo skubūs �ingsniai. Neatitraukiau akių nuo skustagalvio dru�kio, stūksan�io prie�ais mane.

��Balius baigtas,�� parei�kiau jam, o kai jis gunktelėjo į priekį, i�sitraukiau i� striukės ki�enės pistolet� ir priki�au jam prie riebaus, bjauraus snukio.

��Ramiau,�� tarė jis.�� Nusiraminkit jūs visi.

���ia mano duktė,�� tariau, o mano balsas virpėjo, virpėjau ir a� pats, bet nebegalėjau sustoti.�� Ir jeigu dar sykį prie jos prisiartinsi, nudėsiu kaip �unį, tegu mane pasodina, bet a� nesigailėsiu tai padar�s. Ar mudu vienas kit� gerai supratom?

Jis mandagiai linktelėjo, abi rankas i�kėl�s į vir�ų.

��Jokių problemų,�� tarė.�� Sutarta.

Pasisukau eiti. Ir bū�iau i�ėj�s. Bet negalėjau susilaikyti ir atsisuk�s įrėmiau į jį pistolet�. Visi i�sigand� sukrito ant grindų, i�kėl� vir� galvų rankas. Įbed�iau pistoleto vamzdį skustagalviui į ausį. Kambaryje buvo tylu kaip kape, tik girdėjosi vyrų �niurk��iojimas ir �iurlenimas�� skustagalvis �lapinosi ant kilimo. Atlau�iau gaiduk�. A� atlau�iau Rono Vaivoryk�tės pistoleto gaiduk�. Pasigirdo spragtelėjimas, bet kiek kitoks, negu kai mu�tukas trinkteli per tikro ginklo �ovinį. Tai buvo �aislinio pistoleto garsas.

��Pyk�t, pyk�t,�� tariau.�� Jūs jau negyvi.

Ir i�ėjau, atgal į ki�en� įgrūd�s netikr� pistolet�. Girdėjau, kaip skustagalvio draugai i� jo �aipėsi. Bet jam tai neatrodė juokinga. Jis pasivijo mane prie laiptų, ir ant jo kelnių i�vydau did�iul� �lapi� dėm�.

��Ei, seni,�� �ūktelėjo man.�� Nori, papasakosiu apie tavo dukryt�.

Bet tuoj u�si�iaupė, nes a� stipriai įsispyriau kojomis į sen� nuvalkiot� kilim�, nuleidau pe�ius, o tada kirtau i� de�inės jam į pilv�, paskui i� kairės kabliu �iebiau į �andikaulį taip, kad �is subra�kėj�s sutrupėjo į �ipulius. Prie� susmukdamas ant �emės, jis dar gavo kum��iu į veid��� �iebiau i� visų jėgų, kiek tik galėjau sukaupti. Skustagalvis �leptelėjo ant grindų barstydamas dantis, nudardėjo laiptais �emyn kaip koks sunkiasvoris kaskadininkas ir susmuko prie mano tėvo ir mergai�ių, laukusių man�s, kojų.

��Kada i�mokai taip boksuotis?�� paklausė tėvas.

��Ne�inau,�� atsakiau jam. �irdis garsiai dau�ėsi.

Kai parve�ėm j� namo, jau buvo tamsu.

Lara laukė mūsų prie lango, name degė visos �viesos, o kai �engėme kiemo takeliu, ji atidarė mums laukujės duris. Lara norėjo apkabinti Rub�, bet �i praėjo pro j� kaip pro stulp�.

Visi trys �iūrėjome, kaip ji lėtai lipa laiptais į vir�ų, ir mane apėmė de�imties metų senumo jausmas, kai ji galvotrūk�iais, nė neapsidairiusi, puldavo į gatv� ar imdavo �okti ant kavos staliuko, nukrauto stiklinėmis, siekdavo rankute degan�ios �vakės ar kabodavo ant karstyklių �emyn galva tol, kol visa i�rausdavo kaip �arija. �is jausmas paprastai apima tėvus matant, kaip jų vaikas i�kre�ia koki� nors vaiki�k� kvailyst�. Tai baisus įsiūtis, sumi��s su palaimingu palengvėjimu, kai ne�inai, ar tau verkti, ar juoktis.

��Viskas gerai,�� nuraminau Lar�.�� Palikime j� kol kas ramybėje.

Ji pasi�iūrėjo į mane, į tėv� ir palingavo galv�. Mano plaukai buvo i�sidraik�, laikiau prispaud�s rank�, nes nuo krumplių buvo nudrėksta oda. Tėvas patap�nojo Larai per petį ir caktelėjo lie�uviu, tarsi sakydamas: Ak, tie vaikai, ar ne?

��Tau bėga kraujas,�� pamatė Lara.

��Niekis,�� atsakiau.

Ji ėmė neri�liai ka�k� veblenti.

��Bet kur ji buvo? Kas atsitiko? Gal reiktų paskambinti į policij� ir papra�yti, kad atva�iuotų?

�vilgtelėjau į savo tėvuk� ir nusi�ypsojau. A� pats esu įstatymas.

��Turiu omeny, i�sikviesti tikrus policininkus,�� pasitaisė Lara, kaipmat numu�dama ūp�,�� o ne judu.

��Viskas bus gerai,�� pakartojau.�� Ji truputį i�sigando, bet tuoj atsigaus ir viskas bus gerai. Prisiekiu.

Lara pa�iūrėjo į vir�ų. Buvo girdėti, kaip Rubė kauk�i vaik��iodama po savo kambarį. �monos veide atsispindėjo visa jausmų gama: įtampa ir palengvėjimas, stresas, kad ji pati viena augina vaikus. Tai buvo įspausta kiekvienoje jos veido rauk�lelėje.

��Ak, ta ma�a...

Palie�iau jai rank� ir ji atsisuko į mane.

��Ji dar visai jauna,�� tariau.�� Manau, visa tai praeis, Lara.

Nuėjome į virtuv� ir Lara i�virė mums arbatos. Po kiek laiko palikome tėv� vien� ir u�lipome į vir�ų. Rubės kambario durys buvo u�darytos. Ant rankenos tebekabojo u�ra�as �Netrukdyti�. Lara tyliai pasibeldė ir, nors atsakymo nesulaukė, įėjo vidun. A� sustojau tarpdury.

U�uolaidos buvo u�trauktos, o Rubė gulėjo lovoje, u�sitraukusi antklod� ant galvos taip, kad styrojo tik ma�as kuok�telis rudų plaukų. Pirm� kart� pastebėjau, kad kelios sruogos pa�viesintos. Lara �velniai paglostė jai plaukus, tada pasilenkusi pabu�iavo ir prisėdo ant lovos kra�to, tarsi ne�inodama, k� daryti toliau. Rubė nė nesujudėjo, bet vargu ar miegojo.

Paskui mes nulipome �emyn ir vėl i�sivirėme arbatos, pasiskrudinome duonos. Rubės mėgstamiausios. Storom riekėm pjaustyta balta duona su gausiai u�teptu sviestu ir stipri arbata su kupinu �auk�tu rudojo cukraus ir �lakeliu pusiau nugriebto pieno. �itaip mūsų �eimoje būdavo geriama arbata. Statybininko arbata, kaip vadindavo Lara.

Lara sudėjo visk� ant rausvo padėklo, mūsų dukters vaikystės relikvijos, ir a� nusekiau paskui j� į vir�ų. �įkart ji nepasibeldė, tik tyliai pravėrė kambario duris, padėjo padėkl� ant grindų ir i�ėjo. Atrodė kaip kalėjimo pri�iūrėtoja, ne�anti valgį savo kalinei, ir nuo tokio vaizdo a� ka�kodėl vos neapsivėmiau. Tikriausiai tai dėl nuovargio.

�iūrėjau, kaip Lara tyliai u�daro paskui save duris. Pamaniau, kad Rubė tikriausiai jau miega.

Bet vėliau, kai jau pama�u ėmė brėk�ti ir mums su tėvu atėjo laikas va�iuoti namo, a� u�lipau į vir�ų ir radau rausv�jį padėkl� padėt� u� durų. Ant rankenos tebekabojo u�ra�as �Netrukdyti�, bet arbata su skrebu�iais buvo dingusi.

Dvide�imtas skyrius

Kol D�azis B dainavo apie �Afrikos centr�� kaip apie pasaulio bamb�, a� stovėjau ir i� popierinio puodelio gurk�nojau �ampan�, jausdamas, kaip mano kūnas ima linguoti į grupės Soul II Soul dainos takt�. Daviau sau �odį neprisigerti. �įvakar tikrai ne. Juk Laros keturiasde�imties metų jubiliejus. Paskui did�ėjus paleido ka�kokį ankstyvųjų Duran Duran laikų gabal� ir mano kūnas liovėsi judėj�s. Taigi a� dar neprisigėriau.

Jai leido pasinaudoti mokyklos sale, kurioje vykdavo �okių repeticijos. I� prad�ių maniau, kad patalpa bus per didelė, juk tai vidurinės mokyklos aktų salė, bet �monių prigu�ėjo pilnut pilnutėlė. Nes atėjo visi pakviestieji. Visi draugai, nuo kurių ji jau buvo atitolusi ar patys nutol� nuo jos, nes bėgant metams gyvenimo kelyje atsirado antrosios pusės, vaikai. Bet �įvakar jie sugu�ėjo �ia, ir kai visi ėmė �okti pagal devintojo de�imtme�io muzik�, a� prisiminiau juos i� senų laikų, kai mudu su Lara tik pradėjome draugauti,�� tuos jaunus dvide�imtme�ius �okėjus, kurie po �Vargdienių� spektaklio lėkdavo į �Afrikos centr�� ir toliau �okdavo sau. Dabar tai buvo pusam�ės moterys, ta�iau jos vis tiek judėjo savoti�kai grak��iai pagal Blondie, Wham!, Madonos, Maiklo D�eksono ir Thompson Tzvins�� keista ir nepaai�kinama toji Laros aistra �itiems Thompson Tzvins�� muzik�. Buvo ai�kiai matyti, kad �okis moterims�� tarsi antras prigimimas. Jų vyrai, jau truputį apsine��, stengėsi nuo jų neatsilikti, lygiai kaip a� kadaise stengiausi neatsilikti nuo Laros. O ji sukosi rato vidury kartu su savo dukra ir ka�k� �ūkavo did�ėjui ant scenos.

���Merginos nori linksmintis�!�� �ūktelėjo ji ir jis linktelėjo. Suprato. Tai pra�ymas. Style Council staiga nutilo ir pasigirdo triumfuojanti Sindi Lauper dainos į�anga. Nuėjau pasi�iūrėti, kaip laikosi mano tėvai.

Jie sėdėjo pa�iame salės gale ir stebėjo veiksm�. Mama �ypsojosi ir bilsnojo koja į dainos �Merginos nori linksmintis� takt�. Tėvas rymojo susim�st�s, rankoje laikydamas neatidaryt� skardinėl� Red Stripe gėrimo, truputį susigū��s nuo per didelio garso. Su jais buvo ir mo�iutė, gurk�nojo sau cheres��� vienos taurės jai u�teko net dviem valandom, ir link�iojo galv�, tarsi Sindi Lauper gabalas būtų mėgstamiausias ir puikiai �inomas. Visi trys buvo įsitais� ant i�klibusių mokyklinių kėd�ių, susibūr� į pagyvenusių �monių ratelį. Paklausiau, gal ko atne�ti i�gerti, bet jiems nieko netrūko.

��Nesivargink,�� tarė mano mama.�� Eik ir linksminkis, balandėli.

Pagalvojau: gal ji ir teisi. Galė�iau dar i�lenkti taurel� kit�, kol neapėmė siautulys. O gal net nueiti sutrypti vien� kit� �okį. Bet gal ver�iau palaukti, kol u�dės tinkamesn� muzik��� New Order, Yazoo, Divine, a� gi nei�rankus,�� o tada jau dro�t į salės vidurį. I�mesti kelet� judesiukų, kaip pasakytų mano dukra. Ma�iau, kaip ji linksmai juokiasi drauge su mama, abi net blizga nuo prakaito ir skery�iojasi pagal ka�koki� prie�istorin� Kaili Minoug melodij�.

Eidamas prie baro�� medinio stalo, per tėvų ir mokytojų susirinkimus naudojamo pastatyti arbatai ir sausainiams,�� sutikau Ruf� su Alfiu ant rankų�� Rufas stryp�iojo vietoje, o ma�asis ugniaplaukis padūkėlis isteri�kai kvatojosi. Nensė stovėjo greta jų, u�sisklendusi savame pasaulyje, ir stebėjo �okan�ius. Jos trumpa juoda suknelė buvo prigludusi kaip antra oda, ji kramtė apatin� lūp� ir gniau�ė rankose savo rankin�, tarsi svarstydama, k� �ia daryti�� eiti �okti ar traukti namo. Dabar jau ai�kiai ma�iau jos suapvalėjusį pilvuk�. Pro �alį praėjo Kytas, ilgesingai nu�velgė Nensės u�pakaliuk� ir patraukė tolyn, auk�tai i�riet�s antakius. Jis surado mane prie baro, besiruo�iantį �okiui su Red Bull ir degtine.

��Ar turi asmens dokument�, berneli?�� paklausė plek�telėj�s man per nugar�. Pasiėmė alaus ir atsisuko į �okan�iuosius, ta�iau akys netrukus vėl nukrypo link Nensės u�pakaliuko.

��Tavo vaikis tikriausiai mėgaujasi geriausiu pasaulyje seksu,�� filosofi�kai parei�kė.

���ito labiausiai ir bijau,�� atkirtau.

Kytas atsiduso ir kilstelėjo savo alaus skardinėl�. Mes susidau�ėme.

��U� devint�jį de�imtmetį,�� pasiūlė.�� U� laikmetį, kurio ir skonis jau pamir�tas. O gal tai buvo a�tuntasis de�imtmetis? Ar septintasis?

Pakraipiau galv�. I� kur man prisiminti. Bet kai po �Realių mergai�ių� ėmė skambėti �Ar jau greitai�, a� pagalvojau: o juk vis tiek buvo �aunu, ar ne? Ar gali kas nors būti blogai, kai esi jaunas?

Paskui pasirodė Martinas. Mind�ikavo palei duris toks kuklus, trok�t�s likti nepastebėtas ir �avus. Vilkėjo dry�uotus mar�kinius ir juodus d�insus, lyg koks bankininkas, sulauk�s savaitgalio. Lara jį pastebėjo ir, visa sukaitusi ir laiminga, pro �okan�iuosius nuskubėjo atsivesti į salės vidurį. Ji stryktelėjo prie jo ir lengvai pak�telėjo į lūpas. Bu�inys labiau rei�kė pasitikėjim� nei aistr�. Paėmė jį u� rankos. A� nusisukau, susipykau burnon vis� gėrim� ir springdamas nurijau. Praradimas. Pavydas. Mintis, kad ji su kitu vyru. Gale gerklės įstrigo kietas gumulas, kurį turėjau nuryti. Viskas ai�ku kaip dien�.

��Ji atrodo puikiai,�� tarė Kytas.

��Taip,�� pritariau ir pagalvojau, kada būtų padoriausia pasi�alinti ir eiti namo.

I� prad�ių Martinas elgėsi pavyzdingai. Jis buvo nuvestas į minios vidurį ir supa�indintas su geriausiais ir artimiausiais Laros draugais�� su visomis merginomis, kurios prie� dvide�imt metų kartu su ja �Vargdieniuose� �oko valstietes ir prostitutes,�� tik jiems buvo sunku susikalbėti ar net i�girsti supa�indinamo �mogaus vard�. Todėl vėliau Lara nusitempė Martin� prie baro�� vis� laik� jie buvo susikib� u� rankų,�� o paskui juos atsekė ir kelios keturiasde�imtmetės moteri�kės. Martinas �vilgtelėjo į mane ir nusi�ypsojo. A� jam linktelėjau ir i�spaud�iau �yk��i� �ypsnio grimas�, o tada lėtai, stengdamasis nepulti bėgti, nusisukau ir nuėjau. Dabar pama�iau, kaip toli nuo jūros kranto dreifavo mūsų santuoka.

Kai u�grojo grupės Humati League dain� �Ar tu man�s nenori?�, Laros draugės garsiai cypdamos puolė į salės vidurį, kur jų vyrai�� daugiausia miesto narsuoliai, prie� du de�imtme�ius buv� tikri er�ilai,�� dabar �iop�iodami gaudė or� ir laikė susiėm� u� savo tiksin�ių �irdelių. O Lara salės pakra��iu nusivedė Martin� supa�indinti su savo artimaisiais. Kol ji pristatinėjo draug�, mo�iutė �ypsojosi iki pat ausų, linksmai kinkuodama galv�, o paskui per �okan�iųjų galvas i�vydau suglumusius savo tėvus, mat Martinas visu savo dideliu kūnu pasilenkė paspausti jiems rankų. Ta�iau jie buvo padorūs �monės, mokėj� lengvai pasislėpti po kiek dirbtinio �avesio �ydu, tad netrukus �ypsojosi kartu su Lara ir Martinu, kurie atrodė kaip laiminga pora.

Pasisukau eiti. Buvau nusprend�s neatsisukti ir ne�iūrėti atgal, bet kai pasiekiau duris, pasigirdo Soul II Soul daina �Grį�tu į gyvenim��, kuri� angeli�ku įsimylėjėlės balseliu dainavo Keron Viler, ir a� nebepajėgiau atsispirti. Atsisuk�s pama�iau, kaip Lara mėgino nusitempti Martin� į �okių aik�tel�, o jis prie�inosi. Jis tikrai nenorėjo eiti �okti. Purtė galv� ir atsisakinėjo, i�kėl�s rank�, droviai �ypsodamasis. Ir tikrai. Jis nė nesirengė eiti �okti. Tada Lara pakvietė �okio mo�iut�. Ji lėtai nusivedė senol� į salės vidurį, kur abi susikibusios u� rankų neskubėdamos ėmė linguoti į �onus, klausydamosi ka�kokios Spaudau Ballet dainos, o Martinas stovėjo pasieny ir i�g�stingai �ypsojosi.

Ir tada a� supratau: jis neturi �ansų.

Kol darbavausi virtuvėje, ruo�damas sau puodelį gard�ios statybininko arbatos, laikas buvo sustoj�s ir nugrimzd�s u�mar�tin. Stiprios arbatos. Su vienu �auk�teliu cukraus. Ir �lakeliu pusiau nugriebto pieno. Ma�y�iu �lakeliu. Reikia j� gerti, kol kar�ta. Statybininko arbata. �itoki� mes gerdavom mano �eimoje.

Jau buvo labai vėlu, taip vėlu, kad netrukus bus anksti. Besisukiodamas po tamsi� savo senųjų namų virtuv� a� labiau jau�iau nei girdėjau, kad namai�� beveik tu�ti.

Rufas i�va�iavo namo su Nense ir jos sūnumi. Rubė�� pas senelius. Namie liko tik Lara ir Martinas, miegantys�� kaip sykį įvardijo nekilnojamojo turto agentas�� did�iajame �eimininkų miegamajame.

Ir, �inoma, a�. Apa�ioje, virtuvėje, su statybininko arbata. Spoksantis pro langus ir laukiantis pirmųjų naujos dienos �enklų, bet nieko neį�velgiantis. Dabar naktys buvo gerokai ilgesnės.

Ir tada jie tikriausiai i�girdo mane. I�girdau �ingsnius ant jų grindų�� mano lubų. Prislopinti, neramūs balsai. Vienas i� jų�� Martinas�� nuėjo į Rufo kambarį pasiie�koti kokio nors ginklo. Į grindis, kaip medinė koja, sukauk�ėjo beisbolo lazda. Tada besileid�iantys mink�ti Laros �ingsneliai ant laiptų. Ant pi�amos ji buvo u�sivilkusi paprast� �ilkinį kimono. Negaliu apsakyti, kaip man palengvėjo tai i�vydus. Bijojau, kad ji bus apsivilkusi kokį seksualų drabu�į. Vilkėjo kaip... bet nenoriu apie tai nė galvoti. Kai pamatė mane, jai atėmė �ad�.

��A� noriu grį�ti į namus,�� tyliai i�tariau.

Ji sustojo tarpduryje.

��Gal pirmiausia vis dėlto derėjo paskambinti,�� ramiai pasakė, kraipydama galv�.�� Gerokai mus i�g�sdinai.

��Atsipra�au. A� stengiausi labai tyliai.�� Pakėliau puodelį statybininko arbatos kartu ir sveikindamasis, ir atsipra�ydamas.

��Martinas i�kvietė policij�,�� prane�ė ji, sukry�iuodama ant krūtinės rankas. Bet į virtuv� taip ir neį�engė. Linktelėjo į mano puodelį su arbata.�� Jeigu pasiskubinsi, gal dar spėsi i�gerti, kol jie neatva�iavo.�� Ji kalbėjo kaip aktorė, pa�nib�domis, bet balsas vis garsėjo.�� Ak tu, prakeiktas maniake. Vidury nakties įsibrauni į namus.

��Norėjau tau prane�ti. Apie sugrį�im� namo.

��Dabar? Būtent �i� akimirk�?

��Nes netrukus bus per vėlu. Jeigu tu leisi �itam vyrui stoti mum skersai kelio. Beje, neblogas baliukas. Su gimtadieniu.

Ji lėtai įėjo į virtuv� ir atsisėdo prie stalo.

��Tai jau nebe mano gimtadienis,�� i�tarė ranka brūk�teldama sau per veid�.�� Keturiasde�imt. Kaip �ia taip?�� A� atsisėdau kitame stalo gale. Į savo sen�j� viet�. Nusi�ypsojau jai ir ji vėl palingavo galv�.�� Ar tau neatrodo, kad visa tai labai keista?

��Bet esmė ta, kad tu pasirinkai mane, o a��� tave.

��Labai seniai.

��Niekas nepasikeitė,�� tariau.�� Tu tebesi mano �iaurės �vaig�dė. Ta �viesa, į kuri� a� einu. Be tav�s gyvenimas netenka prasmės. Viskas veltui.

Ji pakėlė akis, tarsi staiga būtų ka�k� prisiminusi.

��Gal tu prisirij�s kvai�alų?

��Noriu tau pasakyti, Lara. Tik ne su �ituo vyru. Jeigu ketini mane palikti, pra�au, i�mainyk mane į t�, kuris bent jau moka �okti.

Martinas į�engė į virtuv�, mūvėdamas vien kelnėmis. Ties� pasakius, jo kūnas buvo puikus. Jeigu manasis būtų toks kaip jo, ir a� vaik��io�iau po namus vienomis kelnėmis. Mano vidinis �prievartos fiksavimo radaras� i� karto nustatė, kad jis be beisbolo lazdos. Tik su savo įmantriuoju mobiliuoju telefonu BlackBerry. Su tokiu daik�iuku galima bet kam i�lupti akis. Įtariau, kad jis sėdėjo ant laiptų ir klausėsi mūsų pokalbio. Apsimov�s vien kelnėmis. Sunku buvo nuo jo atplė�ti �vilgsnį.

��Policija jau va�iuoja,�� prane�ė jis, ir kaip tik t� akimirk� i�girdau siren�. Suabejojau, ar tikrai skuba pas mus. Stebėtinai greitai sureagavo, pagalvojau.

��Varyk jį lauk,�� piktai paliepė Martinas.�� Vyk jį lauk arba a� pats i�mesiu pro duris.

Lara nudūrė akis į stal�.

��Palik... jį ramybėje, gerai?�� papra�ė.

Martinui atvipo apatinė lūpa. Blėstan�ioje mėnesienos �viesoje piktai �ybtelėjo jo puikūs dantys.

��K��� tu rengiesi klausytis jo paistalų?�� u�sipuolė.�� A� tai jau tikrai neklausysiu.�� Ir tada jis pirm� kart� pasi�iūrėjo į mane.�� Tu vis� gyvenim� knisai jai prot�. Su savo cigaretėmis ir savanaudi�kumu bei kap�� aptempian�iais d�insais.

Priekai�tingai pa�velgiau į Lar�. Ji nusuko akis į �alį.

��O taip, a� daug apie tave prisiklausiau,�� triumfuodamas toliau giedojo Martinas.�� A� gerai �inau, ko tau reikia.

Ir nuėjo į vir�ų atsine�ti beisbolo lazdos.

Mes nulydėjome jį akimis, i�einantį i� virtuvės.

��Tau reikia eiti,�� tarė ji.�� Policija tave suims. O jis gali tave prikulti. Ir... ir a� pati noriu, kad i�eitum.

��Tikrai nori?

��Taip, tikrai,�� patvirtino ji, tarsi skelbtų savo galutinį apsisprendim�. Atsirėmė abiem rankom į virtuvės stal�.�� Mums reikia judėti į priekį, D�ord�ai. Reikia pradėti visk� i� naujo.

��Bet a� negaliu,�� atsakiau.�� Ir nenoriu. Nes viskas�� dėl tav�s. Tik tu gali nuspr�sti, ar mudu liekam kartu, ar i�siskiriam.

��Truputį ne taip,�� atsiliepė ji jau kiek �velnesniu balsu.�� Truputį neteisinga, kad tik nuo man�s priklauso, ar mes liksime kartu, ar i�siskirsime.

��Pati �inai mūsų bėdas,�� tariau.

��Be abejo.

��Neslėpsiu, tu nesi pati gra�iausia moteris pasaulyje,�� pridūriau.

��O tau puikiai sekėsi,�� at�ovė ji.

��Bet pasaulyje nerastum kito veido, į kurį taip mielai �iūrė�iau ir �iūrė�iau,�� porinau a�.

��Tu dar daug veidų nematei.

��Man u�tenka,�� atsakiau.�� Man u�tenka vieno veido, apie kurį, vienintelį, galvo�iau i�leisdamas paskutinį atodūsį.

Į virtuv� sugrį�o Martinas. Tikėjausi i�vysti jį su vir� galvos i�kelta beisbolo lazda, bet jis nebuvo ginkluotas. Gal pagalvojo, kad jam pa�iam klius, jeigu sumanys vo�telti man u� tai, kad sugrį�au į savo namus. Tikriausiai jis teisus. Jis skubiai apsidairė ir �iupo į rankas keptuv�.

��Ne�dinkis lauk!�� su�uko. Dabar, kai apsiginklavo virtuvės rakandu, atrodė labiau pasitikintis savimi.�� Dink i� �ia arba a� taip i�malsiu tau marmūz�, kad pats sav�s nepa�insi.

Atsistojau, bet nesirengiau niekur eiti. Jis �engė man�s link, mosuodamas vir� galvos keptuve. Vog�iom dėbtelėjo į Lar�.

��Beje, kaip jis �ia atsirado?�� paklausė.�� �itas ilgaplaukis mulkis?

Dabar jau ai�kiai girdėjau policijos siren�. Ji buvo vos u� kelių gatvių. Atvykimo laikas�� devynios ar a�tuonios minutės. Neblogai. Skuba man�s suimti.

Ta�iau Lara �ypsojosi. Dabar ir ji pakilo nuo stalo.

��Jis turi savo raktus,�� prabilo.�� Visada juos turėjo.

I�ėmiau i� ki�enės raktus ir padėjau ant stalo.

��Gali pasiimti, jeigu nori,�� tariau.�� Tik a� vis vien tave myliu, Lara.�� I�kėliau rank� delnu į vir�ų.�� Gali man nieko neatsakyti.

Ir tada jis vo�ė man keptuve.

I� anksto ma�iau, kad vo�. Jis padarė klasikin� klaid�, pla�iai u�simoj�s prie� smūgį. Tarsi būtų pasiunt�s man elektronin� �inut�. Mat nebuvo prat�s vanoti �monių. Atrėmiau jo smūgį dilbiu ir bū�iau su d�iaugsmu �nioj�s kum��iu į dantis, jeigu ne Laros riksmas, sustabd�s mane pusiaukelėje.

��Pra�au i�eiti!�� su�uko ji.

A� �iūrėjau į jį, jis�� į mane. Rankoje jis tebelaikė keptuv�. Sunku pasakyti, ar ruo�ėsi vėl man tvoti, ar eiti �ir�kinti pusry�ių. Nė vienas nepasijudinome i� vietos. Lauke su�iulbėjo ka�koks pauk�tis. Mudu pa�velgėme į Lar�.

��Dinkit abudu,�� tarė ji.

Buvo laikai, ir ne per seniausiai, kai galėdavau i�miegoti kiaur� dien�. Ir būdavo puiku. Darbuodamasi mama paprastai dainuodavo, o tėvas knebinėdamasis niurzgėdavo ka�k� sau po nosim, saulė plieksdavo į kambarį pro i�blukusias u�uolaidas, bet visa tai man nė trupu�io netrukdė mėgautis ilgomis, laimingomis u�simir�imo valandomis.

Ta�iau dabar a� tysojau savo viengulėje lovoje, gal �imt�jį kart� apversdamas pagalv�, stengdamasis i� galvos lyg i� skalbimo ma�inos būgno i�guiti u�silikusias mintis, ir vis tiek niekaip negalėjau u�migti. Iki kaulų smegenų jau�iau nuovargį visame kūne, tro�kau i�ganingojo poilsio, iki a�arų ilgėjausi palaimingojo miego, bet vis tiek neu�migau, plūduriavau ties s�monės netekimo riba. Kur dingo tas nuostabusis gebėjimas pramiegoti vis� savo gyvenim�?

Supratau, kad tai pajusti galima tik tada, kai įsivaizduoji, jog tau prie� akis dar visas gyvenimas. Bet dabar a� pama�iau, kad man liko labai nedaug ir kad niekada daugiau taip nebemiegosiu. Man jau nebepasiekiamas palaimingasis jaunystės u�simir�imas, niekada daugiau jis pas mane nebesugrį�.

Todėl i�lipau i� lovos ir ėmiau rengtis vakaryk��iais drabu�iais, o gretimam kambary i�girdau lėtus, netvirtus tėvo �ingsnius.

Parke vaikai �aidė futbol�.

Vieni berniukai, bet vienoje komandoje lakstė ir mergaitė, vilkinti Anglijos vėliavos spalvų mar�kinėliais. Liekna, auk�ta, rudais ant vir�ugalvio sukeltais plaukais. Ji nebuvo nė vieno i� jų jaunesnioji sesuo, o �aidė lygiai taip pat gerai kaip ir berniukai, tvirtai atremdavo puolim�, i�did�iai pasitikdavo smūgį ir dr�siai pasiųsdavo kamuolį atgal per vis� aik�t�.

�iūrėjau, kaip jie laksto, ir stebėjausi, kaip tarp tokios gausios įvairovės netikrų firminių mar�kinėlių jie dar sugeba atsirinkti, kas kokioj komandoj �aid�ia. Staiga ka�kas stipriai spyrė kamuolį ir jis nuskriejo tiesiai į mane, �iūrintį prie�ais saul�.

A� sekiau jį akimis, įsitempiau, u�simojau de�ine koja, kamuolys �velniai atsimu�ė į mano keltį, bet staiga pajutau a�trų skausm� kelyje. Kamuolys nuskriejo pas vaikus, bet skausmas pasiliko, dilg�iojo po kelio girnele ir a� nerimastingai nustriksėjau į pa�alį, bijodamas remtis de�ine koja į �em�.

Vaikai sustoj� �iūrėjo į mane. �aidimas nutrūko. Mergaitė su Anglijos spalvų mar�kinėliais rankose laikė kamuolį.

��Kaip jau�iatės, pone?�� paklausė ji.

A� jiems linktelėjau, nusi�ypsojau ir i�kėliau abu nyk��ius. Jie vėl sugrį�o į aik�t� ir mane dar ilgai lydėjo jų �auksmai ir riksmai, kol lėtai klibik��iavau i� parko, mėgindamas i�judinti savo su�eist� koj�.

I� prad�ių pamaniau, kad tai naktinių baseinų siaubėjų būrys.

I�girdau �ingsnius pirma ant �olės, paskui ant �vyro aplink basein�, tylius ir atsargius, kad tik nepri�adintų miegan�iųjų name. Gulėjau lovoje sulaik�s kvap�, spoksojau į lubas ir laukiau, kada pasigirs į vandenį sliuogian�ių kūnų pliu�kenimas.

Ta�iau netrukus ka�kas bark�telėjo į mano kambario lang�.

Tyliai ir kietai, tarsi ledo gabalėlis per pirm�j� vasaros kru��. Paskui ir vėl pasikartojo. I��okau i� lovos ir nuskubėjau prie lango.

Atitraukiau naktines u�uolaidas ir pama�iau Lar�, t� akimirk� metan�i� dar vien� akmenuk�. �is pralėkė pro �alį. Ji laikė rankoje vis� sauj� �vyro, pasemto nuo takelio palei baseino kra�t�, ir kiekvien�kart mesdama pasistiebdavo ant pir�tų galų. Pakėliau lang� ir kaip tik tuo metu ma�as akmenėlis pataikė man į akį.

��Velnias!�� su�ukau ir lo�telėjau atgal nuo lango, delnu u�sideng�s su�eist� akį. Kol klupinėjau ant kilimo, į kambarį įskriejo dar keli akmenukai. Paskui mėtymas liovėsi. Kai priėjau prie lango, ji �iūrėjo auk�tyn, pakėlusi galv�. Akis jau pradėjo atsigauti. Dabar jau ma�iau beveik gerai. Lara pridėjo pir�t� prie lūpų ir �vilgtelėjo į gretim� lang�, u� kurio miegojo mano tėvai.

��Kiek dabar laiko?�� paklausiau kimiu, prislopintu balsu.

��Laikas grį�ti namo,�� tarė ji natūralesniu negu mano balsu, bet labai tyliai, nes �od�iai buvo skirti tik man. Paskui nusi�ypsojo ir pro pir�tus i�bėrė �vyr� ant �emės.�� Mūsų sūnus tuoj turės vaik�,�� pasakė ir nusijuokė, tarsi tai būtų koks stebuklas. I� tiesų taip ir buvo�� kasdienis stebuklas, kuriuo sunkiausia patikėti.

��Ar tai rei�kia, kad mes jau visai pasenom?�� paklausiau jos.

��Tai rei�kia, kad mes dar gyvenam,�� at�ovė ji.�� Ar dar neperkandai gyvenimo gudrybių? Juk �itiek knygų skaitei, �itiek filosofavai ir spoksojai į �vaig�des. Ir vis dar neperpratai gyvenimo paslap�ių?

Pakėliau akis į dangų. �vaig�d�ių nesimatė. Tik oran�inė prietema, lyg kupolas gaubianti miest�. Paskui vėl �iūrėjau į Lar� ir laukiau.

��Gyvenimo gudrybė yra pats gyvenimas,�� atsakė ji.�� Tai eini namo ar ne?

��O kaip tas vyras? Ar tu su juo mylėjaisi?

Tikėjausi i�girsti, kad nelauktas mano vizitas nutraukė sueitį su tuo niek�u. Tikėjausi, kad man bus prane�ta, jog joks kitas vyras jos nelietė. Ta�iau ji neturėjo laiko ai�kinti ir analizuoti netolimos praeities įvykių. Jeigu labai norit �inoti, k� a� i� tiesų manau, tai pasakysiu �tai k�: abejoju, ar jie k� nors darė. Juk ji atėjo �ia, ar ne? Ji�� ne su juo. Ji �ia, sode.

��Man liūdna,�� tarė ji.�� Pasiilgau tav�s. Grį�k namo.

��Susirinksiu daiktus.

Ji maldė beu�plūstantį susierzinim�, o a� staiga suvokiau, kad galima mylėti �mogų, mylėti beproti�kai, bet jis vis tiek tave sykiais nervins. Supratau, kad lazda turi du galus. Man�s vėl lauks smulkūs kasdieniai rūpes�iai. Niekur nuo jų nepabėgsi. Ir jie niekur nedings. Jeigu grį�iu namo, man�s ir vėl lauks grėsmingai kunkuliuojantis kar�to vandens katilas. Jis niekur nedings.

��Nesuk galvos dėl tų savo daiktų,�� nekantravo Lara.�� Ar nematai, kad jau labai vėlu?

Paskui man pasirodė, kad jai u� nugaros su�mė�avo ka�koks �e�ėlis. Gal atsliūkino tie naktiniai baseinų siaubėjai? Lara grį�telėjo ir per petį dėbtelėjo į med�ius mūsų sodo pakra�ty.

��Kas ten?�� paklausė ji.

Įdėmiai �iūrėjau į �okan�ius �e�ėlius. Bet nieko nepama�iau. Tikriausiai tai vėjas arba mano įply�usios akies tinklainės vaizdiniai.

��Nieko,�� atsakiau.�� Nejudėk.

Mikliai u�sime�iau kelis drabu�ius ir i�lėkiau pro duris, bet prie� tai, akimirk� stabtelėj�s, nu�velgiau savo kambarį. Drabu�iai i�mėtyti. Kompaktinės plok�telės i�imtos i� dėklų ir i�barstytos lyg vakaryk��iai �aislai. Atverstos knygos su ry�kiai pabrauktomis pastraipomis. Sud�iūv� į namus u�sakytos picos liku�iai. Pusiau nugertas butelis sidro.

Keis�iausia, kad a� to sidro visai nemėgstu.

Tada apsisukau, nusigr�iau nuo visų �itų daiktų ir nubėgau pas �mon�.

Dvide�imt antras skyrius

Sėdėjau suleid�s pir�tus į nusitrynusį odinį kaprio keleivio sėdynės apmu�al�, de�ine koja nevalingai spirdamasis į stabd�ius, kurių ten nebuvo, ir, nors u� lango siautė �varbi �iema, buvau visas i�piltas prakaito.

Mama, sėdėjusi ant galinės sėdynės, pasilenkė į priekį, ir a� girdėjau, kaip ji giliai ir trūk�iojamai įtraukė į save oro, o tėvas tuo metu sustojo prie apleisto sankry�os �iedo, luktelėjo, nery�tingai apsidairė, vėl palaukė, suburbėjo sau po nosim ka�kokius �od�ius, kurie galbūt turėjo, o gal ir neturėjo nieko bendra su jo vairavimu, ir tada lėtai pasuko į �on� kaip tik tuo metu, kai mūsų pusėn nėrė pirmumo teis� turintis sunkve�imis. Mes dar spėjome pamatyti siaubo ir pyk�io i�kreipt� vairuotojo veid�, kai jis pralėkė per plauk� nuo mūsų, u�gul�s garsinį signal�, pana�ų į laivo siren�.

���iūrėk, kad nepamestum peruko,�� juokaudamas su�uko jam tėvas.�� Niekam kitam jis nebus reikalingas.

Jis pralėkė pro �ied� be jokių posūkio signalų, kirto dvi eismo juostas ir vos neu�kabino �ilaplaukės senutės su Nissan, kuri i�kėlė du pir�tus ir be garso i�tarė: ��unsnukis!�

Mano tėvas, kiek tik jį prisimenu, buvo kompetentingas, greitį mėgstantis vairuotojas. Jo po�iūris į vairavim� buvo gana senamadi�kas�� vyras, prisiseg�s saugos dir�� automobilyje, jam atrodė ne k� geresnis u� vyr�, vilkintį moteri�k� suknel�, o kai mama subardavo jį vir�ijus leistin� greitį, visados atsikirsdavo turįs nepriekai�ting� vairuotojo charakteristik�. Kai bandydavau prisiminti tėv� vaikystėje, jis visados i�kildavo atminty sėdintis prie automobilio vairo. Darbe ir ne darbe. Jis buvo vienas i� tų, kuriems vairavimas kėlė did�iausi� malonum�, ir jam tai kuo puikiausiai sekėsi ar bent jau jis tai atlikdavo su nepaprastu kruop�tumu. Neprisimenu tokio atvejo, kad būtų nevairav�s. Bet dabar jau tie laikai praėjo.

Mes ve�ėme namo paskutinius mano daiktus. Nedaug jų ir tebuvo�� kelios kartoninės dė�ės kaprio baga�inėje, prigrūstos drabu�ių, kompaktinių plok�telių ir knygų, kurios kadaise atrodė labai svarbios. Ta�iau de�imties mylių kelionė i� u�mies�io į centr� patvirtino tai, k� mano mama jau kurį laik� kalė man galvon: kad tėvo vairavimo dienos jau baigėsi.

��Jis gali va�iuoti tik tiesiai,�� �nip�telėjo man, kai tėvas traukė dė�es i� baga�inės.�� Jis nebemoka įveikti posūkių,�� �vilgtelėjo į tėv�, velkantį i� ma�inos dė�� su knygomis.�� Pasikalbėk tu su juo.

Taigi papra�iau jo padėti man paruo�ti arbat� ir �iūrėjau, kaip jis i� lėto trepinėja po virtuv�, stengdamasis nieko nepamir�ti, bet visa procedūra�� u�virinti vandenį, paimti pieno, sumerkti į puodelius arbatos mai�elius, įdėti po �auk�telį cukraus ir i�dėlioti puodelius�� jam dabar buvo tokia pat sudėtinga, kaip dirigavimas simfoniniam orkestrui.

��Tėve, a�iū, kad pametėjai,�� padėkojau.

Jis linktelėjo. Mano tėvas iki �iolei dar nebuvo įprat�s prie to amerikoni�kai vingraus: Nėr u� k�. Bijau, kad taip ir nebeįpras.

���inai, tavo kapris jau visai suseno.

Jo veidas nu�vito.

��Lygiai kaip ir a� pats!�� Jis kruop��iai atmatavo �auk�telį cukraus�� tarytum koks branduolinės fizikos laborantas, sverdamas plutonį.

��Ka�kada �i ma�ina buvo puiki, bet dabar jau, manau, jos dienos suskaitytos.

Buvau nusiteik�s i�girsti energing� neigim� ar bent jau geriausiu atveju pikt� kontrargument�. Bet jis tik i�ėmė pien� ir susim�stė.

��Na, ilgom kelionėm gal ir nebelabai tinka,�� pritarė man. Pasi�iūrėjo į mam�, kuri tuo metu atėjo į virtuv� manydama, kad teks mus skirti. Ji abejingai nu�velgė mus abu ir ėmė varstyti spinteles, ie�kodama sausainių.

��Mudu su tėvu kalbamės apie ma�in�,�� tariau.

Jis liūdnai jai �yptelėjo.

��Praėjusį kart� vos prastūmiau pro technin� ap�iūr�, ar ne?�� priminė.

Mama pritariamai linktelėjo. I�kratė ant lėk�tutės kelet� Jaffa sausainių ir tarė:

��Bet vis tiek ma�inytė buvo �auni.

Tėvas paėmė į rankas vien� sausainį ir įsi�iūrėjo, tarsi pirm� kart� jį regėdamas.

��Matai, velni�kai surūdijo. Nors variklis dar visai geras, bet visa surūdijusi kaip rėtis. Variklį galima pri�iūrėti ir taisyti, o su rūdimis nepakovosi.

Mama paėmė jį u� rankos.

��Nesikrimsk, gerai?

Ji i�ties jį labai mylėjo. Ir kad ir kas nutiktų, vis tiek nesiliaus jo mylėjusi.

��Ji jau savo atgyveno,�� u�baigė tėvas be jokių sentimentų ar gailes�io balse. Apie nauj� automobilį nebuvo nė kalbos.

��Taip,�� pritarė jam mama.�� Be to, ir diena buvo nuostabi.

Kit� savaitgalį mes nuvarėme automobilį į komis�, bet pardavėjas pasakė, kad u� sandėliavim� teks pakloti daugiau, nei verta pati ma�ina. A� ne i� karto supratau, kad jis norėjo mus įtikinti, jog kapris�� nieko vertas. Pardavėjas stengėsi būti malonus�� patarė kreiptis į kolekcininkus. Gal susidomės kas nors i� specialiosios rinkos, pasakė jis, nors, kita vertus, irgi labai abejotina. Kolekcininkai taip pat pageidauja nepriekai�tingos kokybės. O kapris labai surūdij�s. Jis davė mums adres�. Tai buvo kitoje Temzės pusėje.

Taigi mano tėvai sėdėjo ant u�pakalinės sėdynės susikib� u� rankų, o a� įvairavau kaprį į trofėjų surinkimo punkt�, nors i� tiesų tai buvo lau�ynas ir kapinynas, puikiausiai matomas net i� tolo va�iuojant lygumomis. I� toli �i vieta buvo pana�i į nebenaudojamų automobilių kalnagūbrį. O i� arti, įva�iavus pro vartus, u� kurių skalydami mus puolė apsauginiai �unys, ma�inų kalnai plytėjo gerokai mums vir� galvų, i�tisi laukai driekėsi į tolyb�, atrodė, kad galo nematyti. Kalnai kalneliai presuoto metalo, suniokoto avarijų ir laiko.

Man nereikėjo skubiai lėkti tvarkyti dokumentų, nes buvo susidariusi ilgoka priduodamų ma�inų eilė. Prie presavimo aparato i�sirikiav� į nutįsusi� virtin�, savo valandos laukė surūdij� griozdai su u�sieniniais numeriais, per avarijas sudau�yti ir nura�yti automobiliai, ant kurių priekinių stiklų vis dar matėsi kraujo dėmių, taip pat nelegalios, neapdraustos ir niekieno nemylimos ma�inėlės. Kai kurios jau nugyvenusios savo am�elį.

Mums buvo leista stebėti i� saugaus atstumo. Specialus sunkve�imis atsargiai pakėlė kaprį nuo �emės ir nutempė prie laukian�io automobilinio krautuvo su �akėmis. Tas lėtai pakėlė kaprį ir nuve�ė prie presavimo krano. Kai krautuvas pasitraukė į �alį, kranas atsisuko ir vir� mūsų automobilio grėsmingai pakibo penki masyvūs metaliniai pir�tai. Gniau�tas atsidarė. Jis krito �emyn ir pasigirdo prie�istorinis metalo d�erg�telėjimas. Pir�tai susmigo į kaprį, pakėlė jį nuo �emės ir vėl i� visų jėgų tė�kė �emyn. Ratai nulakstė į visas puses. �i scena dvelkė �iauriu teatrali�kumu. Man ji priminė imtynes, kur vyrai dėvi kaukes ir būna apsitemp� triko. Kruop��iai sure�isuotos �udynės, nė kiek neprasilenkian�ios su tikrove, nes i� anksto viskas gerai apgalvota.

Metaliniai gniau�tai tvirtai laikė suspaud� mūsų kaprį. Jie dar kart� pakėlė jį nuo �emės, dabar jau auk��iau, ir nusviedė prie aparato, pana�aus į mil�ini�k� sumu�tinių kepimo prietais�, riogsantį �alia did�iulės presuoto metalo krūvos. Kranas nustūmė kaprį į prietaiso nasrus. Kai presai ėmė spausti, ma�inos langai dramati�kai supo�kėjo ir pa�iro sudu�usio stiklo kru�a.

Mil�ini�kas sumu�tinių kepimo presas �iojosi ir �iaupėsi tol, kol i� kaprio nieko nebeliko. Priva�iavo kranas ir i�traukė kaprį i� preso nasrų. Tada ėmė draskyti jį atskiromis dalimis kaip maitvanagis kelio dvėselien�. Mama negalėjo �iūrėti ir nusisuko į �alį. Paskui kranas visk� pakėlė ir numetė ant supresuoto metalo krūvos.

Mama nevalingai įsikibo tėvui į parank�. �is įprotis atsirado dar tada, kai jie buvo paaugliai, ir t�sėsi iki �ių dienų. Lėtai priglaudė galv� jam prie peties. Akyse �vilgėjo a�aros, bet tėvas jautėsi bema� linksmai.

Kai triuk�mas nutilo, jis pamerkė man akį ir niuktelėjo į pa�on�. Kryptelėjo galv� negyvų ma�inų pusėn ir �yptelėjo, tarsi norėdamas parodyti, kad ka�ko atsikratė.

��A� nesigailiu,�� tarė.�� Manau, kad pinigų veltui nei�me�iau.

Jis �iūrėjo į tai, kas liko i� jo automobilio, ta�iau galvojo visai apie k� kita.

Prisiglaud�iau raudono aksomo salės gale, paskutinėje parterio eilėje, kur niekas man�s netrukdė, ir atsirėmiau į kėdės atlo��.

Tokiu paros metu �iūrovų �ia buvo nedaug. Viena re�isieriaus asistentė, i�eidama atsine�ti kavos, keistai į mane dėbtelėjo, bet grį�dama nieko nepasakė. Tikriausiai dėl to, kad buvau apsireng�s kaip pri�iūrėtojas.

�iūrėjau, kaip ta liesa komanduojanti moteris�� choreografė, ap�vietė mane Lara,�� vaik�tinėja po scen� tarp keliolikos vyrų, kurie save vadino berniukais, nors daugumai i� jų buvo per dvide�imt, o kai kuriems�� ir arti keturiasde�imties, taigi berniukais nė per klaid� nepavadintum.

Atrinkdama ar atmesdama kandidatus, choreografė kreipėsi į juos vardais arba paminėdama drabu�į ar spalv�. Kai kurių kandidatų vardus ji jau �inojo. Ir palyginti nema�os dalies. Bet visų įsiminti buvo tiesiog neįmanoma. Nes ateidavo vis naujų �monių. O senieji �berniukai� ir �mergaitės� vienas po kito i�krisdavo. Ir nors ji kreipdavosi į �mogų, paminėdama jo drabu�io spalv�, visiems i� karto buvo ai�ku, apie kurį ji kalba. Tik niekas ne�inojo, ar įvardytasis bus paimtas, ar i�mestas, bus reikalingas ar ne.

Ar jis bus tinkamas.

Diegas�� �berniukas� su juostele nuo prakaito ir kari�kom kelnėm. D�onis�� su Penquin mar�kinėliais ir raudona striukele.

Stebėjau jų veidus ir ma�iau, kaip jie pasikei�ia nuo tos siaubingos akimirkos, kai dar neai�ku, ar bus liepta pasilikti, ar eiti namo, iki tos akimirkos, kai paai�kėja, kad kandidatas priimtas į darb� arba ne.

��Į kair� scenos pus�,�� nurodinėjo choreografė.�� Visiem kitiem�� labai a�iū.�� Ji dukart suplojo delnais, ir d�iaugsmo bei nusivylimo �urmulys akimirksniu nutilo.�� Kita grupė.

Pama�iau Lar�, laukian�i� u�kulisiuose.

�iame etape �mergaitės� ir �berniukai� �oko atskirai, kaip vaikai per mokyklos i�leistuves, o tie, kuriems dar neatėjo eilė, stoviniavo scenos pakra��iuose, kartojo �ingsnelius, lingavo į muzikos takt�, ap�iūrinėjo savo var�ovus, masa�avo senas traumas bei naujas skaudamas vietas.

Lara stipriai trynė de�inįjį pakinklį. I� jos miegojimo supratau, kad dabar skausmas beveik nesitraukė. Abiejuose pakinkliuose. De�iniajame klube. O labiausiai gėlė sausgysles, kurios ri�a raumenis prie kaulų, todėl �okėjams �ios vietos būna skaud�iausios. Ji u�bėgo ant scenos kartu su �mergai�ių� grupe.

��Pradėkime nuo �od�ių: �Kas tas privatus seklys?��� sukomandavo choreografė, ka�kas paleido įra�� ir salėje pasigirdo muzika, primenanti paskutini�sias diskotekų dienas. Tai buvo pagrindinis Vatsono numeris spektaklio ��erlokai!� kulminacijoje. Joms reikės �okti u� jo, antrajame plane, kaip karaliaus Edvardo laikų kilmingųjų miestelėnų, gėlių pardavėjų ar policininkų su auk�tomis kepurėmis būreliui.

Kas tas privatus seklys su bamban�iu bendru?

Juk tai elementaru, elementaru!

��Pra�au i�rai�kingiau,�� paliepė ji, ir merginos sukruto kaip būrelis pabaidytų pauk��ių ar pulkelis �uvų. Dabar jos jau mokėjo visus judesius ir nebetoli buvo tas laikas, kai galės juos atlikti negalvodamos. Stebėjau Lar�. Ma�iau ir kitas merginas, bet įdėmiai �iūrėjau tik į Lar�.

Vienas plaukelis ar kraujo dėmelė -

Ir jis �ybteli savo a�triuoju protu.

Ne, jis nesibaido kokaino,

Bet jam tai atleid�iama,

Nes tai taip elementaru.

���ingsnis, įtūpstas, �ingsnis, �ingsnis, trept ir kikt! Tvir�iau rankomis!�� komandavo choreografė. Ji vaik�tinėjo tarp �okėjų kaip mokytoja klasėje per egzamin�, plojo rankomis ir �nairavo į visas, ragindama neatsilikti nuo tempo.�� Septyni, a�tuoni�� pragaro �unys�� �ingsnis, sukamės, �ingsnis, pritūpt... �tai taip. �tai taip.

I� Beikerio gatvės�� pas pragaro �unis.

Kas gi tas didis pėdsekys? �iauri tiesa,

Karti tiesa�� juk tai elementaru.

Kai numeris baigėsi, Lara stovėjo giliai alsuodama, įsisprendusi rankomis į skaudan�ius �onus. Sulaikė kvėpavim� ir, suskai�iavusi iki keturių, kiek įmanydama lė�iau i�kvėpė. Kelis kartus sumirksėjo, nes prakaitas grau�ė akis. Liekna it smilga choreografė vaik��iojo tarp �okėjų, įsmeigusi akis į re�isierių lyg į kokį i�var�ytoj�, kurio �vilgsnis nesitraukė nuo turtingiausio dalyvio. Ir rinkosi.

��K� gi. Mergina su raudonu, Megana, mergina su baltu, su rausvais �ortais, Debė, Koko�� į kair�. Visoms kitoms�� labai a�iū.

Lara buvo ta mergina su baltu. Ir ta baltoji mergina liko ant scenos.

Abejoju, ar ji matė mane, u�sislėpusį paskutinėje parterio eilėje, bet, nueidama nuo scenos, nusi�ypsojo ir trumpam i�kėlė abu nyk��ius�� tu��ioms parterio kėdėms, raudonajam aksomui, visa gaubian�iai tamsai.

��Gal viskas bus gerai,�� vis kartojo Lara, u� plataus kra�to prilaikydama vestuvin� skrybėlait�, kad rudeninis vėjas jos nenupūstų.�� Gal viskas bus gerai.

Ji stengėsi pakelti man nuotaik�. Stovėjome ant metrikacijos biuro laiptų ir laukėme, kol i�eis susituokusiųjų pora, o tada u�eisime mes. Pasirodė apyjaunis vyras ir nebejauna moteris, jie garsiai juokėsi, o jų draugai ir giminai�iai ėmė berti ant jų konfeti. A�, Lara, Rubė ir mo�iutė �engėme �ingsnį atgal, bet smarkus vėjas vis tiek pa�ėrė ant mūsų dalį popierėlių, todėl į�engėme į registracijos kambarį pasipuo�� siauromis pastelinių spalvų popieriaus juostelėmis. Lara padr�sinamai spustelėjo man rank�, ir a� linktelėjau jai, atsidėkodamas u� pastangas. Bet kaip a� turė�iau jaustis? Mus apipylė konfeti juostomis dar neprasidėjus sūnaus vestuvių ceremonijai. Man tai pasirodė neteisinga. Viskas �ia neteisinga.

���Gimimo, santuokos ir mirties registravimo biuras�,�� garsiai perskaitė paauksuot� u�ra�� vir� durų Rūbe.�� O kurio mums reikia?

Visų trijų, pamaniau.

��Pra�au mandagiau,�� subarė j� Lara.

Viduje jau buvo keletas pa�įstamų veidų. Mano tėvai�� tėvas su senu kostiumu, mama�� su naujutėlaite skrybėlaite, ir man net �irdį pervėrė. Ji buvo susidėjusi plaukus�� pasidariusi pritrenkian�i� Margaretos Te�er �ukuosen�, primenan�i� viduram�ių riterių �alm�.

�ia buvo ir Kytas�� dėdė Kytas, kaip jį tebevadino Rubė, nors Rufas jau seniai buvo numet�s dėd� ir vadino tiesiog Kytu ir dėl to �is atrodė net jaunesnis. �monės i� Rufo darbovietės. Apsaugininkai. Ma�oji musulmonė. Ta�iau mokyklos laikų draugų nebeliko, o komikų klube naujų neatsirado. Rufas investavo savo gyvenim� į �i� vienintel�, niekuo nei�siskirian�i� moterį. Atrodė, kad �iūriu į mylim� �mogų ir regiu, kaip jis leid�ia savo gyvenim� į unitazo skyl�.

Nensės pusė buvo atstovaujama geriau. Daugybė auskarų. Ypa� vyrų ausyse. I�sipust� taip, lyg trauktų į Askot�. Nedideliam pasilėbavimui. Kieti vyrukai su ank�tais kostiumais, trumpais plaukais ar pliki. Vulgarokos moteri�kės su dirbtiniais papais ir auksinėmis grandinėlėmis ant kojų. Tinkan�ios jai į seneles.

Lara nusitempė mane į minios vidurį ir mėgino u�megzti vien� kit� pa�intį. Nensės mama�� at�iauroka penkiasde�imtmetė blondinė puikiomis kojomis ir West Ham United tatuiruote�� ir Nensės tėvas�� tokio nenorėtum sutikti net geriausiai ap�viestoje siauroje gatvelėje�� atėjo su savo naujomis antromis pusėmis, tad pa�intis su tėvais i�siplėtė iki keturių asmenų. A� liguistai �yptelėjau. Man tai buvo pernelyg sudėtinga. Visko per daug.

Ir tada pasirodė jie. Jaunikis su nuotaka ir nuotakos �suvenyras� i� ankstesnės draugystės, aprengtas kostiumu, su varlyte, ta�iau su �ia apranga jis buvo pana�us į besimaivan�i� be�d�ionėl�. Jeigu motinėlė nebūtų įsikirtusi jam į rie��, tai, dedu galv�, jis tuoj būtų visus gerokai palinksmin�s. Visi sugu�ėjome į kabinet�, kur turės būti atliktos did�iosios apeigos.

��Liaukis dūsav�s,�� tyliai subarė mane �mona.

Deja, mes �ia susirinkome be Dievo palaiminimo. Nuotaka�� be baltos suknelės, �ventė�� be didelių i�kilmių, jokios nepriekai�tingos �viesios ateities. Mano sūnus papras�iausiai duos priesaik� vyresnei u� save moteriai su pilvu iki nosies ir ma�u pasiutėliu prie �ono, vaiki��ių su varlyte, pir�tu rakinėjan�iu nosį, o paskui įdėmiai ap�iūrinėjan�iu ten rastus lobius. Norėjau, kad kuo grei�iau visa tai baigtųsi. Tro�kau grei�iau namo.

Civilinių aktų registratorius dudeno savo giesm�. I�si�iep�s nutuk�s senas i�vėpėlis kalbėjo taip įtikinamai, kad sunku ir patikėti, jog t�dien jo s�ra�e mes buvome de�imti. Įprastinės Hallmark kortelių kli�ės ir gra�ios �nekos, kad Dievulis visk� mato, i� programos buvo i�brauktos. Bet u�tai kiek vėliau prabilo pati nuotaka. Perskaitė tradicin� airių priesaik�. Registratorius visas spindėjo i� laimės. A� net ne�inojau, kad jos giminė�� i� Airijos.

��Kaip �viesa akims, kaip duona i�alkusiajam, kaip d�iaugsmas �ird�iai būki tu man am�inai. �tai imk mano rank� ir eikime per gyvenim� kartu, kol pasensime,�� porino ji.

Tik dabar pama�iau, kad ji vilki bly�kai gelton� suknel�, tinkan�i� antrajai santuokai.

Buvo ai�kiai matyti, kad ji nė��ia, bet geriau įsi�iūrėj�s pastebėjau, kad jos veidas tapo �velnesnis. Pana�u, kad �i diena nubraukė nuo jos veido vis� pyktį ir nuovargį.

Staiga ka�kodėl i� mano �irdies dingo cinizmas, u�gijo tarsi �aizda, i�plovus i� jos nuodus.

Kai Rufas pasisuko į j� ir pasi�iūrėjo, niekam nekilo abejonių, kad jis j� myli, kad tai�� laimingiausia diena jo gyvenime ir kad ir k� prabėgantys metai jam beatne�tų, �iandien jis pasirinko teising� keli�.

Tad kodėl turė�iau jiems kliudyti? Kodėl turė�iau aimanuoti, kad mano sūnus nuvarė savo gyvenim� �uniui ant uodegos? Mano tamsiausi nuog�stavimai su laiku vis vien turbūt i�sisklaidys, ta�iau �iandien juos pamir�ti tikrai buvo verta, ypa� kai pama�iau, k� tas berniukas�� juk jo vardas Alfis�� laiko savo ma�oje rankytėje, ne toje, kuria rakinėjo nosį, o kitoje. Savo ma�ame delniuke jis spaudė �iedus ir dabar tiesė juos registratoriui, o jo motina ir mano sūnus nulenk� galvas �iūrėjo ir �ypsojosi �itam trumpai kirptam ugniaplaukiam pramu�tgalviui.

I� tiesų gal viskas ir bus gerai, pamaniau.

Dabar jau Lara �inojo, kad pavyks.

Paskutin� atrankos dien� skausmas pasidarė tiesiog nepakeliamas. Sausgyslėse ir de�iniajame �one, tarp klubo ir apatinio �onkaulio. Bet ji �inojo, kad jai tikrai pavyks, ir kai ji kalbėjo, akyse �vietė viltis ir tikėjimas. I� tiesų ji buvo geriausia �okėja, geresnė u� visas �okių mokyklų absolventes ir dramos būrelių auklėtines.

Pasigirdo muzika. Merginos pradėjo �okti. T� i�trauk�, kur dainuojama apie privatų seklį ir jo bambeklį bendr�.

Kai muzika nutilo, liekna kaip smilga moteris pa�velgė į vyr�, sėdintį parteryje, ir, kiek luktelėjusi, tarė:

��Mergina su baltu�� labai jums a�iū.

Lara stovėjo, leisdama susikaupti nevil�iai, o choreografė skubiai pri�oko prie jos ir palietė rank�. Retas u�uojautos gestas ar noras grei�iau visk� u�baigti? Leisti merginai �su baltu� susivokti situacijoje ir palikti scen�.

A� nei�girdau, niekas nei�girdo jos �od�ių, ta�iau regėjau, kaip be garso i�tarė:

��Apgailestauju, mieloji. Jūs per sena.

Lara sėdėjo ant mūsų lovos kra�to ir masa�avo �on�. Norėjau jai paai�kinti, kad �ita nesėkmė dar nieko nerei�kia, kad ji vis tiek �oko geriausiai i� visų, kad a� ja did�iuojuosi, ir visa kita.

Bet nieko neįstengiau jai pasakyti, nes skausmas dabar jau buvo toks, kad negalėjai jo ignoruoti. Negalėjau ilgiau tverti jos kan�ių, u�kraunamų kūnui. Negalėjau nepastebėti jos skausmo. Jis nuspalvino mano kasdienyb�.

��Tau i� tiesų reikia nueiti ir pasirodyti daktarui,�� mygau a�.�� Juk pati supranti, ar ne? Taip negalima.

Ji atsisėdo tiesiai ir pasi�iūrėjo į mane. Jai skaudėjo vis� kūn�. Galėjo nesakyti, pats ma�iau.

��Taip,�� liūdnai tarė ji.�� Nueisiu.

A� laukiau. Ji ėmė nusirenginėti drabu�ius. Iki kelnai�ių ir mar�kinėlių. A� vis laukiau. Nusi�ypsojo man.

��Pri�adu, ai�ku?

A� vis tiek stovėjau ir laukiau.

��Kada? Kada tu nueisi pas gydytoj�? Ilgiau laukti negalima, Lara. Tu privalai eiti tuojau pat.

��Ar galiu kai k� padaryti prie� ten eidama?�� tarė, o jos �ypsena vis platėjo.�� Ar tu man leisi?

Deja, a� nesi�ypsojau. Man buvo baisu ir a� pykau.

��Kodėl negali eiti dabar?�� paklausiau jos.

Ji nusijuokė man į veid�.

��Ak, D�ord�ai, koks tu kvailas nebrendyla,�� tarė ji linguodama galv�.

T�nakt ji miegojo kietai.

Negaliu to paai�kinti.

Negirdėjau jokių kvėpavimo sulaikymų, kurie bylotų, kad skausmas jai kliudo miegoti. Nieko pana�aus. Naktis buvo �alta�� dabar naktimis visada būdavo �alta,�� ta�iau nuo susiglaudusių mūsų kūnų patalas į�ilo ir netgi per miegus vien� kart� ji nevalingai nusviedė antklod�.

Ji gulėjo ant pilvo, kampu atsukusi man plik� nugar�, ir t� jos kūno viet� a� pa�inojau geriau nei sav�j�.

Niekaip negalėjau u�migti. T�nakt miegojau labai blogai, o gal ir visai nemiegojau. Pamaniau, kad jeigu neu�migsiu, gal bent jau pasimelsiu. Ta�iau ir malda man buvo nepasiekiama.

Taigi �iūrėjau į savo �monos nugar�, kol ji miegojo, ir tarp visų apgamų, spuogelių ir rauk�ly�ių regėjau i�tis� �vaig�dyn�.

Dvide�imt tre�ias skyrius

Vandens pavir�iuje mano tėvų baseine plūduriavo trys skardinėlės Red Bull, jos sūpavosi ant vandens it sprogmenų skeveldros.

Kol jas traukiau tinkleliu, prie man�s priėjo tėvas ir atsistojo �alia.

��Tai naujas dalykas, tėve. Jie save vadina baseinų siaubėjais.

��Baseinų siaubėjais?�� pakartojo tėvas, ir jo veide i�vydau �mėstelint baim�. �inojau, kad kartais jis suabejoja, ar jam tai sakoma pirm� kart�, ar jau buvo girdėj�s, tik pamir�o.

��Na, supranti,�� band�iau paai�kinti,�� internete jie susiranda namus su baseinais. Per Google Earth. �inai, kas yra internetas?

��Kompiuteris,�� atsakė tėvas.

��Teisingai. Tada tie nevidonai įsibrauna į kiem�, kai �monės miega arba būna i�va�iav�, ir pradeda pliu�kentis. Baseine surengia sau vakarėlį.

��Neprastai linksminasi,�� pastebėjo tėvas.

Per pievel� prie mūsų priėjo mama ir apkabino tėv� per liemenį. Visi trys �iūrėjome į vandenį. Nelabai ir patrauklų bly�kioje vėlyvo rudenio �viesoje.

��Ko gero, teks �ito malonumo atsisakyti,�� parei�kė mama, linktelėdama baseino pusėn.�� I� jo daugiau bėdos negu naudos.

Supratau, kad ji baiminosi, jog dabar, kai tėvas pasiligojo, baseinas ėmė kelti pavojų. �iūrėdama, kaip a� kratau ant �olės su�vejotas skardines, ji liūdnai palingavo galv�.

��Prakeikti vaikigaliai,�� pasakė.

��Baseinų siaubėjai,�� ramiai i�tarė tėvas, tarsi būtų visai normalu, kad naktį nepra�yti sve�iai įsibrauna į jo namus, kai visi miega, ir linksminasi, o mes paskui turime kuopti jų paliktas �iuk�les.

Baseinų siaubėjai.

Mano tėvas ant jų visai nepyko. Bet gal ir gerai.

Nes a� buvau įsiut�s u� mus abu.

Internetu nusipirkau orinį dvide�imt antro kalibro �autuv� ir laikiau jį Laros automobilio baga�inėje tol, kol tėvai nuėjo miegoti.

Tada parsine�iau namo ir, u�sigesin�s �viesas, atsisėdau virtuvėje, �autuv� pasista�iau tarp kojų, kėd� prisitraukiau prie kriauklės, ma�umėl� pravėriau lang�, kad galė�iau, kai prireiks, pro ply�į i�ki�ti vamzdį. Mėnulio �viesoje baseinas �vietė kaip didelis juodo stiklo lak�tas.

Jau�iau, kad i� mano orinio �autuvo Kytas smarkiai pasijuoktų. Ta�iau jis galėtų palikti �ym�, kuri� �mogelis ne�iotųsi iki karsto lentos. Su juo galima ir akį i�lupti. Kytas i� to skaniai pasi�aipytų, ta�iau a� �inojau, kad ginklas galėtų kai k� priversti akimirksniu pakeisti savo nuomon� ir ketinimus.

��D�ord�ai,�� pa�aukė Lara, ir a� pajutau jos rank� ant peties.

Ne�iūrėdamas į j� atsakiau:

��A� su jais tik gra�iai pasikalbėsiu.

Ji palingavo galv� ir atsiduso. Girdėjau, kaip vir�uje mama padeda tėvui tvarkytis vonioje. Ji�� �velniai padr�sina, jis�� nelabai nuo�ird�iai prie�inasi ir skund�iasi. Jie bendravo ne kaip sutuoktinių pora, o kaip motina ir vaikas, ir man nuo to ply�o �irdis.

���iandien jam buvo puiki diena,�� �velniai tarė Lara, ta�iau taip, tarsi a� bū�iau tvirtin�s prie�ingai.

��Bet jų vis ma�ėja,�� atsakiau.�� Tų gerųjų dienų.

Kiemo gale ka�kas sujudėjo, ir a� prisimerk�s pasilenkiau prie lango. I� ro�ių krūmo i�sliūkino jauna laputė, pauostė �em� ir nutipeno tolyn.

��Bet jis vis tiek �aunus. Tas mūsų tėvukas,�� guodė mane Lara.

��I� i�orės jis vis dar toks pat,�� patvirtinau ir prisiminiau sen�jį budistų kard�. Kai pakeisi ranken� ir a�menis, ar kardas liks toks pat? Betgi ateis laikas, ir vien� dien� jis nebebus toks, koks buvo. Vaikinas, kurį ji įsimylėjo. Vyras, u� kurio i�tekėjo. Mano tėvas. Nebe tai, o ka�kas kita.

��Tikrai nebebus,�� visai tyliai, beveik pa�nib�domis, tamsoje i�tarė Lara.�� Bet mums jis vis tiek bus toks pat.

Nunarinau galv�, skruostu atsirėmiau į �autuvo vamzdį. Paskui pakėliau į j� akis ir nusi�ypsojau.

��Taip, �inoma,�� pritariau jai.

Ji apkabino mane per pe�ius. Jau�iau sau ant veido jos alsavim�. Prie ausies girdėjau jos bals�.

��Pra�au tav�s, nepyk taip stipriai,�� tarė ji.�� Nereikia taip baisiai ant visų ir visko pykti.

Atsisukau į j�.

��Ar tu nueisi?�� paklausiau.�� Ar tu nueisi kada nors pas t� nelemt� daktar�?

Ji ilgai �iūrėjo į mane nenuleisdama akių, pakui linktelėjo.

��Nueisiu rytoj,�� pa�adėjo.

Ir tada mes i�girdome balsus. A� pa�okau ant kojų, �iupau �autuv� ir prisidėjau prie peties. Lara u�dėjo rank� man ant �asto, bet a� pasitraukiau nuo jos į �alį. Man norėjosi i�lieti pyktį. Norėjau atker�yti tiems nedorėliams, kurie naktimis braunasi į mūsų sod�.

Jie i�lindo i� tų pa�ių krūmų, kaip ir laputė. Buvo dviese. Pasi�iūrėjo į nam�, bet nei�vydo nieko daugiau, tik tams�. I� prad�ių pamaniau, kad tai dvi merginos, sprend�iau i� plaukų ilgio. Bet ten buvo vyras ir moteris. Atsirėmiau į kriaukl� ir pro pravir� lang� tyliai i�ki�au vamzd�io gal�.

Pama�iau, kaip jie i�sinėrė i� d�insų ir mar�kinėlių ir be jokio garso sulipo į basein�. Tvirtai prispaud�iau �autuvo buo�� prie peties, u�dėjau pir�t� ant gaiduko ir sulaikiau kvėpavim�. Jie paniro po vandeniu ir tyliai i�niro tik po kelių sekund�ių. Pir�tas tvirtai apglėbė gaiduk� ir atlau�ė. Paskui pama�iau, kaip jų galvos priartėjo viena prie kitos. �iūrėjau, kaip jie bu�iuojasi. Pajutau �alia sav�s �mon�. �inojau, kad ir ji tai mato.

Atitraukiau �autuv� nuo lango ir nuleidau prie kojos. Lara paėmė man u� rankos ir dabar stebėjome juos kartu. Bet nelabai buvo į k� �iūrėti. Jų galvos be garso plūduriavo vir� vandens. Susiglausdavo keliom minutėm ir vėl atsiskirdavo. Juodi �e�ėliai dar juodesnėje tamsoje. Į sod� besiskverbianti nakties ir miesto �viesa atsispindėjo vandens la�eliuose ant jų galvų ir jos atrodė apibarstytos deimantais.

Po kelių minu�ių Lara prabilo�� pasakė, kad turbūt t� patį laukinėje gamtoje i�gyveno ir Deividas Atenboras, ir mes abu nusijuokėme, bet labai tyliai, ir daugiau nieko nebekalbėjome. Nes neturėjome k� pasakyti. Ji suprato, kad a� irgi visk� matau ir suprantu.

Jie buvo gra�ūs.

Paskui padėjau �autuv� ant grindų ir prisitrauk�s pasisodinau Lar� ant kelių, ji apkabino mane, o a��� j�. Vaikinas su mergina, naktį besimaudantys baseine, dingo mums i� akira�io.

Likus valandai iki au�ros, jie i�lipo i� baseino, abu drebėdami nuo rytmetinės �varbos, glotnūs lyg ruoniai ir �vilgantys g�stan�ių �vaig�d�ių �viesoje.

Dvide�imt ketvirtas skyrius

Galima buvo spr�sti i� jos batelių.

Visi tango klube galėjo spėti i� jos batelių. Su auk�ta pakulne, dir�eliu ir plonu odiniu padu. Juodi kaip smala. �vilgantys kaip veidrodis. Bateliai bylojo apie tai, kad ji �ia atėjo �okti.

Buenos Airėse sakoma, kad jeigu eini į klub� ne �okti, tai aukis sportba�ius arba lygiapad�ius. Jeigu nesirengi �okti, tai vilkis kaip pakliuvo, kaip eilinis turistas. Laros bateliai i�skyrė j� i� visų kaip �okėj�.

Tango klubas�� tai buvo tiesiog nuomojama �okių salė�� glaudėsi sporto komplekse ramiame Barakaso rajone, pietinėje miesto dalyje. Mus nustebino klubo aplinka. A� jau �inojau, kad tikrasis tango turi ma�ai k� bendro su eleganti�komis �okėjų poromis, pasirodan�iomis per �ventinius tangerijos vakarėlius, į kuriuos turistai plaukia autobusais. Tikėjausi pakliūti į prirūkyt� bar� su keliomis damomis�� naktinėmis pla�takėmis ir dykinėjan�iais, į krant� i�ėjusiais jūreiviais, primenan�iais �okan�ios darbo liaudies �aknis. Ta�iau �itas tango klubas buvo įsikūr�s did�iulėje sporto salėje su krep�inio lentomis ant sienų. Ir �ia buvo �okamas tikrasis tango.

Mudu su Lara stovėjome salės pakra�ty ir �iūrėjome į besisukan�ias poras. �okėjai judėjo prie� laikrod�io rodykl�, tarsi norėdami atsukti laik� atgal, ir buvo įvairiausio am�iaus. Jaunuoliai, vos įkop� į antr� de�imtį, �okdino u� save gerokai vyresnes moteris, tinkan�ias jiems į mamas. Pensininkai �oko apsikabin� kaip jauni įsimylėjėliai. Septyniasde�imtmetis senukas su mėlynu kostiumu sukosi su jauna panele, i� po trumpų mar�kinėlių matėsi lygus ir plok��ias kaip skalbimo lenta jos pilvo presas. Tango klube į am�ių nekreipiama dėmesio.

Lara nusi�ypsojo man, paėmė u� rankos ir nusitempė į �okių aik�tel�. Pasijutau kaip patek�s į pulk� �uvų. Vietos lyg ir nėra, bet kartu ir u�tenka. Jau�iau, kaip man kojas spaud�ia naujutėlai�iai batai su pa�iais ploniausiais odiniais padais. I� baimės man u�gniau�ė kvap�. Nedr�siai �ypsodamiesi atsistojome į reikiam� pozicij� ir mintyse pradėjome skai�iuoti. Per �okių pamokas, kurias lankėme Confiteria ideal �okių studijoje Sipachoje, i�mokome ne tik tango �ingsnelių, bet ir tango etiketo, tad po �e�ių dienų jau �inojome, kad reikia suskai�iuoti a�tuonis compases, tai yra muzikos taktus, ir tik tada pradėti �okti.

Taigi dabar�� septint� dien��� nusprendėme pa�okti tango.

Sekėsi visai puikiai. Turiu omeny, kol kas neu�myniau jai ant kojos ir neapsijuokiau kaip paskutinis kvailys. Ir nepargriuvau. Ji, �inoma, buvo nepaprastai gra�i�� vienas d�iaugsmas ir malonumas laikyti apkabinus toki� moterį. Ji leidosi ved�iojama nerangių mano �ingsnių, beveik nepastebimai permesdama svorį nuo vienos kojos ant kitos, į auk�takulnius įspraustos jos pėdos, regis, nė akimirkai neatsiplė�ė nuo grindų, nenustygo vietoje ir gracingai judėjo. Greitai ir lanks�iai�� �tai k� pastebėjau �okdamas su Lara dabar ir kas man visuomet įstrigdavo atmintin, �okant su ja anks�iau. A� atlikdavau tik vien� judesį, o ji per t� laik� suspėdavo sumesti jų vis� de�imtį. Taigi �iandien mudu nepaliaujamai sukomės prie� laikrod�io rodykl�.

Mes �okome penkias i� eilės dainas, kol baigėsi setas. Tada ji paėmė man u� rankos, nusi�ypsojo ir nusivedė į salės pakra�tį. Pama�iau, kad mus įdėmiai stebi ka�koks vyras.

Jam buvo apie penkiasde�imt, tamsus, lieknas, ve�liais plaukais, vietomis nubarstytais sidabru, kuriais jis, be abejo, labai did�iavosi. Apie jo am�ių bylojo tik �varko ir d�insų derinys. Jis priėjo prie mūsų. Tikriau, priėjo prie Laros.

Vyro akys buvo tamsiai rudos, beveik juodos. Vyri�kai patraukliame veide �vietė akinamai balti dantys. I� arti jis atrodė pagal savo metus, bet gerokai įspūdingesnis. Kalbama, kad Buenos Airių uostamies�io gyventojai�� patys gra�iausi �monės pasaulyje. �itas vyras neabejotinai t� paliudytų.

��Atsipra�au. Kaip laikotės?�� u�kalbino ispani�kai.

��Neblogai,�� nusijuokė Lara.�� Kalbate angli�kai?

��Ne,�� atsakė vyras, paskui greitai linktelėjo�� grak��iai, subtiliai timptelėjo �emyn smakr�. Būtum sumirksėj�s�� liktum nieko nepastebėj�s. Ji kelias akimirkas �iūrėjo į jį, paskui pakartojo jo gest�. Jis i�tiesė jai rank�. Ji padavė jam sav�j�. Ir tada Lara su juo �oko. Visai kitaip nei su manim. Jie i� tiesų �oko.

Confiteria Ideal �okių studijoje mums pasakojo, kad tango �okyje i�liejamos emocijos. Paprastam turistui tai nuskambėtų kaip eilinė frazė, bet man ji buvo neapsakomai prasminga, nes liudijo tai, k� Lara nuolat pasakodavo apie miuziklus, kuriuos pamilo dar vaikystėje. Kai �irdis kupina jausmų, �od�iai liejasi daina. O kai �irdis dainuoja, tuomet pradedi �okti. Stovėjau ir �iūrėjau, kaip jie �oka. Ir ne tik a� vienas.

Pasibaigus melodijai, porelės palengva traukėsi į salės pakra��ius ir taip pat �iūrėjo, kaip jie �oka. Kai salės vidurys atsilaisvino, Lara su savo partneriu įsijautė ir leidosi �okti, nevar�ydami judesių. Tai buvo tikrasis tango, kokį prie� �imt� metų �oko senuose bordeliuose ir baruose. Jis neturėjo nieko bendro nei su smokingais, nei su vakarinėmis suknelėmis, nei su penkių patiekalų vakarienėmis ir miniomis turistų sausakim�uose naktiniuose klubuose. �ia regėjai nuog� gro�į, gimusį nykiausiuose Afrikos, Europos ir Lotynų Amerikos lū�nynuose. Tai buvo pana�u į meilės akt�, perkelt� į balet�. Nieko nereikėjo daryti, tik �iūrėti į juos.

Kai muzika nutilo, Lara linktelėjo ir, kaip reikalauja tradicijos, padėkojo savo partneriui. Jis jai taip pat linktelėjo ir ka�ko paklausė. Nereikia mokėti castellano, kaip vietos gyventojai vadina savo kalb�, gali nieko nei�manyti apie tango etiket�, bet galėjai i� karto suprasti, kad jis pra�ė leidimo �į vakar� dar kart� pakviesti j� �okti.

Jos veidas �vietė i� laimės ir �vilgėjo nuo prakaito. Ji stovėjo tiesi kaip smilga, tarsi būtų neperlau�iama. Dar niekada anks�iau jos taip nemylėjau. Ji pakratė galv��� ne. Kol ji ėjo link man�s, vyras lydėjo j� akimis. Visi vyrai ir moterys tango klube nenuleido nuo jos akių.

��Dabar jau galim va�iuoti namo,�� pasakė ji.

Dvide�imt penktas skyrius

Eidamas prie savo tėvų baseino, po kojomis jutau �lapi� vejos �ol�. �alia man�s i�did�iai �ingsniavo berniukas, tarsi vėliav� vir� galvos i�kėl�s tinklelį lapams griebti.

Kai priėjome vandenį, palie�iau jam petį ir jis sustojo, pasuko į mane galv� ir laukė. A� jam nusi�ypsojau, nors mintyse galvojau, kad reikės aptverti basein� apsaugine tvorele.

Mudu atsisukome į nam�, nuo kur sklido garsus juokas. Sode prie staliuko sėdėjo mano tėvas su mano dukra, prie�ais save pasidėj� �achmatų lent�. Pastaraisiais metais Rubė padarė i�vad�, jog senukui labai į naud� �aisti �achmatais, tad dabar sėdėjo atsilo�usi kėdėje ir �ypsojosi, sukry�iavusi ant krūtinės rankas, o tėvukas kasėsi �and� ir m�stė apie savo ėjim�.

Mudu su berniuku priėjome prie baseino. Ant kra�t� juosian�io betono liko �lapi mūsų kojų pėdsakai. Alfis rimtu veidu �iūrėjo į gausyb� lapų, tarsi plėvelė plūduriuojan�ių vandens pavir�iuje. �iema artinosi gana spar�iai, ir a� �inojau, kad tokių sekmadienių kaip �is bus ir daugiau. Mane tai nuteikė d�iugiai. T� patį jautė ir berniukas. I� visų darbų, kuriuos jis man padėdavo dirbti, grėbti i� vandens lapus jam buvo įdomiausia.

Taigi mes kibome į darb�. Berniukas laikė i�ties�s vir� vandens tinklelį, o a� stovėjau �alia jo ir mokiau, kaip reikia suimti, kaip stovėti, tarsi koks golfo instruktorius, �ia pamokydamas ir padr�sindamas, �ia liepdamas pasitraukti �ingsnelį toliau nuo vandens, bet da�niausiai tylėdamas ir tiesiog leisdamas vaikui visk� atlikti pa�iam.

Dabar jis jau daug k� mokėjo.

Alfis i� lėto ėjo aplink basein�, u� sav�s ant betono palikdamas nedideles, kruop��iai sukrautas i�griebtų lapų krūveles. Kai jis apėjo vis� rat�, mes rie�ku�iomis susėmėme lapus ir nune�ėme į sodo pakra�tį. Ten jau buvo nema�a nulū�usių �akų ir nukritusių lapų �ūsnis, ir a� pa�adėjau Alfiui, kad vėliau, kai visa tai gerai i�d�ius, mes imsime ir sudeginsime. Jis supratingai linktelėjo, nors jau�iau, kad jam baisiai knieti padaryti tai tuojau pat. Juokdamasis pakedenau jam plaukus ir mudu patraukėme prie savi�kių.

Mano sūnus i�ėjo i� namo su savo sūneliu ant rankų. Vaikelis verkė. Jam kalėsi pirmas dantukas, ir abu tėvai kiaur� naktį nesudėjo bluosto, budėdami prie jo. Kai priėjome ar�iau, vaikelis liovėsi verk�s ir dabar tik trūk�iojamai dūsavo, o tuo metu i� virtuvės į kiem� i�ėjo mano mama su Nense, ne�inos pilnais padėklais. Atsargiai, stengdamasi nesugriauti figūrų, Rubė pastūmė į �on� �achmatų lent�. Tėvas patenkintas �ypsojosi. Jis jai dar nepralo�ė.

Moterys ėmė dengti stal�. Ka�kas labai gard�iai kvepėjo.

���iūrėk!�� su�uko berniukas. �olėje jis rado pagalį su apdegusiu galu. Padavė jį man.

��Ar �inai, kas �ia, Alfi?�� paklausiau jo, atid�iai ap�iūrinėdamas radinį.�� Ogi raketos nuolau�a,�� tariau.

Jis i�pūtė akis.

��Tikros raketos?�� nepatikėjo.�� Tikros kosminės raketos?

Linktelėjau ir gr��inau jam pagalį.

��Tikros raketos,�� patvirtinau.

Pakėliau galv� ir pama�iau Lar�, stovin�i� tarpduryje, galv� apsiri�usi� skepeta. Ji atrodė kaip i� Pietų Amerikos. Jei ne skara, atrodytų visai nepasikeitusi.

Dėbtelėjau į vaik� bijodamas, kad jis su tuo pagaliu nepasidarytų sau nieko blogo, nei�siluptų akies ar dar ko nors, o kai vėl pa�velgiau į duris, ji tebestovėjo tenai.

�ypsojosi man. Ir laukė man�s.

��Pasiruo�t, dėmesio, mar�!�� sukomandavau a�, Alfis nusijuokė, sviedė �alin apdegusį pagalį ir mudu pasileidome per pievel� lenk�ių.

Kai prisidėjome prie savi�kių, jau sėdan�ių prie stalo, visi su�iuro į mus. Ma�ylis liovėsi verk�s.

���iūrėk, tėve,�� tarė mano sūnus.�� Jis man �ypsosi.

I�na�os

Kraujospūdį ma�inantys vaistai (�ia ir toliau - vert. past.).

Senieji tikrieji Londono gyventojai.

�Vakaro naujienos�

Įvairių aplinkosaugininkų ir �aliųjų grupuo�ių, Londone kovojan�ių prie� aviacijos pramonės plėtojim�, plakatai.

Makaronai su a�triu pada�u.

�Dienos naujienos�.

Doctor Who - britų mokslinis fantastinis serialas apie kibernetinius �mones.

What�s eating Gilbert Grape? - (1993) amerikie�ių drama.

Londono priemiestis.

Al Green - amerikietis ritmenbliuzo atlikėjas.