PIRMOJI DALIS Dūksmas Gra�iausias berniukas pasaulyje

Berniukas, berniukas!

Ma�as berniukas!

�velgiu į �it� kūdikį�� plik�, susirauk�lėjusį, susitraukusį kaip koks seneliukas,�� ir manyje vyksta ka�kokia cheminė reakcija.

Jis pats gra�iausias vaikas per vis� �monijos istorij�. Ar jis tikrai pats gra�iausias vaikas per vis� �monijos istorij�? Ar tiesiog esu taip biologi�kai u�programuotas? Ar visi jau�ia t� patį? Net ir tie, kurių vaikai paprasti? Ar mūsų vaikas i� tiesų toks gra�us?

Tikrai ne�inau.

Vaikas miega mano mylimos moters glėbyje. Sėd�iu ant lovos kra�to, �iūriu į juodu ir man rodos, kad mano vieta kaip tik �ia, kur yra �i moteris ir �is vaikas.

Po viso pastarųjų dvide�imt keturių valandų jaudulio staiga pasijuntu sklidinas ka�kokių jausmų�� dėkingumo, laimės, meilės,�� kurie manyje sunkiai betelpa.

Bijau, kad tuoj apsijuoksiu, kad tuoj visk� sugadinsiu, nes pravirksiu. Bet �tai prabunda vaikiukas ir ima klykti, nes nori valgyti, ir mes�� a� ir moteris, kuri� myliu,�� nusijuokiame, nusijuokiame i� netikėtumo ir nuostabos.

Tai ma�as stebuklas. Ir nors niekur negalime pabėgti nuo kasdienio gyvenimo realybės�� kada man grį�ti į darb�?�� �i diena nu�viesta tikro stebuklo. Mes apie jį nė nekalbame. Jau�iame.

Paskui ateina mano tėvai. Kai mano moteris jau i�glėbes�iuota ir i�bu�iuota, mano mama suskai�iuoja ranky�ių ir kojy�ių pir�tukus, tikrindama, ar tie nesuaug�. Bet viskas gerai, mano ma�yliui viskas gerai.

�Tikras gra�uolėlis,�� sako mano mama.�� Tikras gra�uolėlis!�

Mano tėvas �iūri į ma�ylį ir, atrodo, jo viduje ima ka�kas tirpti.

Mano tėvas �aunus �mogus, bet jis ne i� �velniųjų, ne i� sentimentaliųjų. Pamat�s gatvėje vaik�, nepuola guguoti ir burkuoti. Mano tėvas � geras vyras, ta�iau gyvenime jam teko nemenkai patirti, ir tai rei�kia, kad jis�� kietas vyras. O �iandien ka�kur giliai ledas ima ei�ėti, ir, man rodos, jis pats t� jau�ia.

Tai pats gra�iausias vaikas visame pasaulyje.

Įteikiu tėvui butelį, kurį nupirkau prie� daugyb� mėnesių. Burbono. Tėvas geria tik alų ir viskį, ta�iau paima butelį i�si�iep�s iki ausų. Etiketėje ant butelio para�yta: �Senasis senelis�. Tai jis. Mano tėtis.

�iandien suprantu, kad tapau pana�esnis į jį. �iandien ir a� tapau tėvu. Visi tie tariami vyri�kumo �enklai�� nekaltybės praradimas, vairuotojo teisių gavimas, pirmasis balsavimas�� tebuvo i�oriniai mano jaunystės paribiai. Perėjau per visa tai ir į kit� pus� atėjau i� esmės nepakit�s, toks pats berniukas kaip ir anks�iau.

O dabar �tai a� padėjau ateiti į pasaulį kitam �mogui.

�iandien tapau tuo, kuo mano tėvas buvo per am�ius.

�iandien tapau vyru.

Man dvide�imt penkeri. Pirmas skyrius

Keletas dalykų, kurių reikėtų vengti, kai rengiesi svarbiajam pagaliau-esu-visi�kai-suaug�s trisde�imtajam gimtadieniui.

Leidiesi į vienos nakties nuotykį su kolege.

Neapgalvotai perki tokius prabangos dalykus, kurie tau ne pagal ki�en�.

Tave palieka �mona.

Netenki darbo.

Netikėtai tampi vieni�u tėvu.

Jei tau tuoj sueis trisde�imt, nerkis i� kailio, kad i�vengtum �itų dalykų.

Jie tau sudirbs visk�.

Kai tau trisde�imt, turėtum manyti: Auksinis mano laikas, pati jaunystė, visa, kas geriausia, dar prie�aky ir pana�ias nes�mones.

Tebesi toks jaunas, kad galėtum i�tis� naktį nemiegoti, bet pakankamai suaug�s turėti kreditin� kortel�. Paauglystės ir ankstyvosios jaunystės abejonės bei nepritekliai jau praeity�� ir a�iū Dievui, kad jų atsikratyta!�� bet energija vis dar liejasi per kra�tus.

Trisde�imtmetis turėtų būti geras gimtadienis. Vienas i� pa�ių geriausių.

Bet kaipgi �v�sti t� didįjį trejet� su nuliu? Drauge su besikvatojan�iais nevedusiais bi�iuliais kokiame nors jaukiame bare arba restorane? Ar su mylin�ia �mona ir tave dievinan�iais vaiku�iais prie �eimos �idinio?

Turėtų būti koks nors �aunus būdas persiristi per trisde�imt. Galbūt visi būdai �aunūs.

Visi mano galvoje kylantys �ito ypatingojo gimtadienio vaizdiniai atrodo atklyd� i� kokio nors saldaus amerikieti�ko serialo. Kai m�stau apie trisde�imtmetį, įsivaizduoju nieko gyvenime nepasiekusius gra�u�ius sutuoktinius, besiglamonėjan�ius tarsi paauglius, o fone per �vilgantį parket� ropoja gugenantis ma�ylis, arba regiu puikiai atrodan�ių, s�moju besi�arstan�ių draugų būrelį�� jie siurb�ioja kav� su pienu, puikuojasi savo įspūdingais megztiniais ir ironi�kai flirtuoja. �ia mano problema. Kai m�stau apie trisde�imtmetį, įsivaizduoju kieno nors kito gyvenim�.

�tai k� turėtų reik�ti tre�ioji de�imtis�� esi suaug�s, bet ne nusivyl�s, susitupėj�s, bet ne paikai viskuo patenkintas, pamokytas gyvenimo, bet ne tiek, kad kiltų noras pulti po traukiniu. �od�iu, geriausias gyvenimo metas.

Sulauk�s trisde�imties, �inoma, pagaliau suvoki, kad am�inai negyvensi. Bet argi nuo to juokas ir kavos skonis dabar ne dar saldesnis? Negalima leisti, kad nei�vengiama mirtis visk� sugadintų. Negalima, kad ilgas lėtas artėjimas prie kapo sudrumstų �aunų gyvenim�.

Jei mėgaujiesi paskutiniais viengungi�kos laisvės metais, ar neseniai �engei į labiau suaugusį, kur kas atsakingesnį gyvenimo su mylimu �mogumi keli�, sunku įsivaizduoti, kaip galima sudirbti savo trisde�imtmetį.

Bet man tai ka�kaip pavyko.

Automobilis kvepėjo ka�kieno kito gyvenimu. Kvepėjo laisve.

Jis stovėjo salono vitrinoje�� plei�to formos sportinis automobilis, kuris net ir nuleistu stogu atrodė aptakus ir standus, tvirtas it raumuo.

Savaime suprantama, buvo raudonas�� liepsnojan�io, testosteron� gaminan�io raudonumo.

Kiek jaunesnis dėl �itokios rėksmingos patini�kos spalvos bū�iau ėm�s kikenti, bū�iau i�sity�ioj�s, apsivėm�s arba padar�s ir viena, ir antra, ir tre�ia.

Dabar, pasirodo, man tai nė kiek nekliudė. Ties� sakant, atrodė, kad �i spalva�� kaip tik tai, ko ir ie�kojau �iuo savo am�iaus tarpsniu.

Nesu i� tų, kurie �ino visų markių pavadinimus, ta�iau nepatingėjau�� vog�iomis u�kliūdamas prie reklamų �vilgan�iuose �urnaluose�� i�siai�kinti, koks �ios ypatingosios ma�ylės titulas. Taip, teisybė. Mudu jau buvome susitik�.

Ta�iau vardas nebuvo svarbu. Man tiesiog patiko, kaip ji atrodė. Ir tas kvapas. Labiausiai patiko kvapas. Tas gali nutikti � bet kas kvapas. Koks gi tas kvapas?

Tarp odos, gumos ir �vie�iai u�purk�to metalo aromatų galėjai u�uosti kvap� gniau�iantį naujum�, tokį sukre�iantį naujum�, kad pasijunti kone priblok�tas. Tas naujumas skelbė apie kit� pasaulį, beribį ir laisv�, apie atvir� keli�, vedantį į daug �adan�ias ateities dienas. Ten, kur nėra kelio �enklų, kur niekas negirdėjo apie pa�lijusi� sveikat� ir mano trisde�imt�jį gimtadienį.

I� ka�kur tas kvapas buvo man pa�įstamas, atpa�inau ir t� jausm�, kurį jis kėlė. Keista, bet jausmas buvo pana�us į t�, kurį patiri, kai laikai naujagimį.

Palyginimas gal ir nelabai vyk�s�� automobilis ne�nairuos k� tik praregėjusiomis aky temis, nenusi�iups u� pir�to ma�uly�iu kum�teliu ir nenusi�ieps bedante �ypsena. Bet akimirk� atrodė, kad kaip tik taip ir gali nutikti.

��Gyveni tik kart�,�� i�tarė automobilių pardavėjas, kulnais kauk�ėdamas per salono grindis.

Mandagiai nusi�ypsojau, rodydamas, kad apm�stysiu tai.

��Ar ie�kote tikros pramogos?�� pasiteiravo jis.�� Nes kas jau kas, o MGF tikrai skirtas pramogai.

�erdamas įprastines liaupses prekei, nu�velgė mane nuo galvos iki kojų�� bandė nuspr�sti, ar vertas esu bandomojo va�iavimo.

Jis buvo įkyrus, bet ne tiek, kad pa�iurptų kūnas. Dirbo savo darb�. Ir nepaisant mano savaitgalio aprangos�� kuri dėl mano darbo pobūd�io ne ka�in kiek tesiskyrė nuo kasdienių drabu�ių,�� jis, ko gero, palaikė mane turtingu �mogumi. Spar�iai karjeros laiptais kylan�iu vyruku, ie�kan�iu sau tinkamų ratų. Jaunu, laisvu ir viengungiu. Gyvenan�iu nerūpesting� gyvenim��� tarsi alaus reklamoje. Kaip kartais galima apsirikti.

���is modelis turi kintamo vo�tuvų valdymo sistem�,�� lyg ir neapsimestinai entuziastingai i�py�kino jis.�� Įleidimo vo�tuvo atsidarymo periodas gali būti kei�iamas, kei�iantis kum�telio kontūro sukimosi grei�iui.

K� jis �ia pliurpia? Ar tai kuo nors susij� su varikliu?

��Tikras saldainiukas,�� i�tarė, pastebėj�s mano buk� i�rai�k�.�� Daugybė privalumų. Jaunas laisvas vyras neras nieko geriau u� MGF.

�tai �itoks prekės pristatymas man prie �irdies. Nereikia tų techninių nes�monių, tik pasakyk, kad �itokioje ma�inoje galima pamesti galv�. Kad galima u�simir�ti. �tai k� man reikėjo i�girsti.

Ka�kas lauke atkreipė pardavėjo dėmesį, ir a� pasekiau jo į stiklin� salono sien� nukrypusį �vilgsnį.

Jis �iūrėjo į auk�t� �viesiaplauk� moterį, u� rankytės laikan�i� ��vaig�d�ių karų� mar�kinėliais aprengt� berniuk�. Jiedu buvo apsikrov� pirkinių mai�ais. Ir �iūrėjo į mus.

Net ir ne�ina tais plastikiniais pirkinių mai�ais, net ir su vaiku, moteris buvo i� tų, į kurias atsigr�iama.

O vaikas�� jis, be jokių abejonių, buvo jos vaikas,�� laikė ilg� plastikinį vamzdį su blausiai �yb�iojan�ia �viesele. Jei per pastaruosius dvide�imt metų ėjote į kin�, turėtumėte suprasti, jog �ia �viesos kardas, įprastas d�edajų ginklas. �iam reikėjo naujų elementų.

Gra�uolė moteris �ypsojosi mudviem su pardavėju. Ma�ylis atstatė savo �viesos kard� tarsi ketindamas mus nukauti.

��Tėveli,�� su�iop�iojo ma�ius anapus mus skirian�ios stiklinės sienos. Girdėti nesigirdėjo, bet jis i�tarė kaip tik �į �odį.

��Mano �mona ir sūnus,�� paai�kinau nusigr�damas, bet vis vien spėj�s pastebėti nusivylim� pardavėjo akyse.�� Man metas.

Tėvelis. Tai a��� tėvelis.

��Juk tu nė nesidomi automobiliais,�� priminė �mona, vairuodama mūsų senutėlį VW per pavakarės kam��ius.

��A� tik �valgiausi.

��Ir tau dar per anksti gyvenimo vidurio krizei. Trisde�imt�� dar labai nedaug, Hari. �iaip dar turėtum pagyventi kokių penkiolika metelių, o tada pasprukti su jaunute sekretore, kuri tiktų būti antr�ja �mona. O a� nukarpy�iau visų tavo �varkų rankoves. Ir parody�iau tau, kur pipirai auga.

��Man ne trisde�imt, D�in�,�� sukikenau, nors visai nebuvo juokinga. Ji am�inai perdeda.�� Man dvide�imt devyneri.

��Dar vis� mėnesį!�� nusikvatojo ji.

��Tavo gimtadienis jau greitai.�� Mūsų berniukas ėmė juoktis drauge su mama, nė nesuprasdamas, i� ko juokiamasi, ir tuo savo nelemtu kardu bumbsėti man per pakau�į.

��Patai, būk geras, pabaik,�� papra�iau.

Jis sėdėjo gale, �alia pirkinių mai�ų, prisegtas savo kėdutėje ir murmėjo ka�k� sau po nosimi: įsivaizdavo sėdįs �Tūkstantme�io sakalo� kabinoje kartu su Harisonu Fordu.

��Netekome kairiojo variklio,�� vapėjo jis sau.�� �auk, kai būsi pasireng�s.

Atsigr�iau į jį. Ketverių metų berniūk�tis pilk�vais �viesiais plauku�iais, u�kritusiais ant tokių pat kaip motinos mėlynų akių. Vaiskiai mėlynų akių. Pagav�s mano �vilgsnį, i�siviepė vaiki�kai patenkintas.

��Su gimimo diena, su gimimo diena, tėveliuk mylimiausias, su gimimo diena,�� u�traukė jis.�� Su gimimo diena.

Patui mano gimtadienis rei�kė, kad pagaliau bus galima padovanoti paties padaryt� atviruk�, kol kas slepiam� po lova (Liukas Skaivokeris savo patikimuoju �viesos kardu kerta galv� kosmoso pabaisai). Man tai rei�kė, kad visa, kas gera, ko gero, jau praėjo. Taip ir yra.

Kada dar jausiuosi taip kaip t� vakar�, kai mano �mona pasakė, kad tekės u� man�s? Kada dar jausiuosi taip kaip t� ryt�, kai gimė mano sūnus? Kada dar gyvenimas bus toks�� na, ne�inau,�� toks tikras? Kada?

��Nuo kada pradėjai domėtis automobiliais?�� paklausė D�ina. Dabar neatstos.�� La�inuos, kad net ne�inai, kokių degalų reikia mūsų automobiliui, k�?

��Baik, D�ina.

��Tai kokių?

Velniava.

��To, �aliojo,�� spėjau visai aklai.�� �inai, to, be �vino. To, kuris saugo atogr��ų mi�kus kaskart, kai jo įsipili.

��Dyzelino, kvailiuk,�� nusijuokė D�ina.�� Dar nesu ma�iusi �mogaus, kuriam taip nerūpėtų automobiliai. Tai kas gi dabar nutiko?

K� turėjau jai atsakyti? Negali juk �monai sakyti, kad ka�koks negyvas daiktas ka�kaip i�rei�kia visa tai, ko, �inai, niekuomet nebeturėsi. Vietas, kurių nepamatysi, moteris, kurių nemylėsi, dalykus, kurių neveiksi. Juk negali �monai viso to sakyti. Net ir labai mylimai �monai. Mylimai �monai tuo labiau negali.

��Ten yra tik viena keleivio vieta,�� varė ji.

��Kur?�� apsime�iau dunduku.

��Kuo puikiausiai supranti, apie k� kalbu,�� at�ovė.�� Ten telpa tik vienas keleivis�� vienas lieknas moteri�kos lyties keleivis.

��Tu vis dar labai liekna ir moteri�ka,�� pasakiau.�� Arba bent jau tokia buvai, kai paskutinįsyk tave ma�iau.

��Kam tau �ito, Hari? Paai�kink man.

��Gal taip noriu kompensuoti ėjim� į senatv�,�� pasakiau.�� Atėjo metas stoti į senų pird�ių klub�, todėl, skambiais �od�iais tariant, noriu susigr��inti �loving� jaunyst�. Nors �inau, kad tai visi�kai beprasmi�ka, nors mano jaunystė ir nebuvo �lovinga. Argi ne taip elgiasi visi vyrai?

��Tau sueis trisde�imt,�� pasakė ji.�� Atsikim�ime por� butelių, bus gra�us tortas su �vakutėmis.

��Ir balionais,�� pasakė Patas.

��Ir balionais,�� pritarė D�ina. Ji papurtė savo daili� galvut�.�� Mes neskriausime tav�s, Hari.

D�ina pora mėnesių u� mane vyresnė. Ji lengvai ir smagiai at�ventė savo gimtadienį�� drauge su �eima ir draugais, �okdama su sūnumi pagal Varno hitų muzik�, su �ampano taure rankoje. Ji t� vakar� atrodė �auniai, tikrai �auniai. Bet mano gimtadienis tikrai bus �iek tiek sunkesnis.

��Tu juk dėl nieko nesigaili, k�?�� paklausė ji.

��Dėl ko?

Ji staiga velni�kai surimtėjo:

��Kad ir dėl mūsų.

Mudu susituokėme jauni. Mūsų vestuvių dien� D�ina jau tre�i� mėnesį laukėsi Pato, ir ta diena, i� dabarties perspektyvos, buvo laimingiausia mano gyvenime. Ta�iau po tos dienos i� tiesų niekas nebuvo taip kaip anks�iau. Nes nebebuvo kaip i�sisukti nuo fakto, kad mes jau suaug�.

Radijo stotis, kurioje dirbau, davė man savait� atostogų, ir mudu savo medaus mėnesį praleidome mūsų butuke per dienas lovoje �iūrėdami televizorių, valgydami sumu�tinius ir kalbėdamiesi apie gra�ų ma�ylį, kurį turėsime.

Svajojome, kad kada nors praleisime tikr�, �ne vaiki�k�� medaus mėnesį�� D�inai norėjosi panardyti tarp tropinių �uvų Okinavoje. Bet kai pagaliau atsirado �iek tiek pinigų bei �iek tiek laiko, atsirado ir Patas, ir mūsų gyvenimas pakrypo ramia vaga.

Vestuviniai �iedai mudu su D�ina atskyrė nuo viso likusio pasaulio. Pa�įstamos sutuoktinių poros buvo bent de�imtme�iu u� mus vyresnės, o mūsų bendraam�iai draugai gyveno t� trump� laikotarpį tarp gyvenimo pas mam� ir gyvenimo su paskolomis. Mūsų ma�ytė �eima gyveno atskirai.

Draugai per naktis �oko klubuose, o mudu nemigome, nes ma�yliui kalėsi dantukai. Kol jie suko galvas dėl savo pasimatymų, mudu sukome galvas, kaip susimokėti įmokas u� mūsų pirmuosius tikrus namus. Ta�iau nieko �ito nesigailėjau. Taip, mes netekome savo laisvės. Ta�iau u� tai gavome �į t� geresnio.

Mylėjau savo �mon�, mylėjau sūnų. Jiedu mano pasauliui suteikė prasm�. Gyvenimas be jų atrodė neįsivaizduojamas. �inojau, kad man pasisekė. Bet nieko negalėjau padaryti, tiesiog nieko negalėjau padaryti�� pastaruoju metu ėmiau m�styti, kada lioviausi būti jaunas.

��Man klaikiai nepatinka, kad senstant gyvenimas ima ka�kaip siaurėti,�� pasakiau.�� Siaurėja mūsų galimybės. Noriu pasakyti, nuo kada rodosi keista, kad noriu įsigyti automobilį? Nuo kada būtent? Kodėl tai pasidaro �itaip juokinga? Labai norė�iau �inoti. Tai va.

��Jame slypi didelė jėga,�� pasakė Patas.

��Raudonas sportinis automobilis,�� sumurmėjo sau D�ina.�� Tu netgi nemėgsti vairuoti.

��Paklausyk, a� juk tik �valgiausi,�� atrėmiau.

��Su gimimo diena,�� sudainavo Patas ir tauk�telėjo man per ausį savo �viesos kardu.�� Trinti pomidorai ir klijai. Atrodai�� kaip�� be�d�ionė�� ir�� elgiesi�� kaip�� ji.

��Negra�u �itaip,�� pasakiau, kai įstrigome kam�tyje, o ausis ėmė tvink�ioti.

D�ina truktelėjo rankinį stabdį ir pa�velgė į mane, tarsi stengdamasi prisiminti, kas jai manyje labiausiai patinka. Atrodė �iek tiek suglumusi.

A� neu�mir�au, kuo ji man labiausiai patiko. Turėjo neįtikėtinai ilgas kojas. Bet ka�in ar tai geriausias pagrindas did�iajai gyvenimo meilei.

O gal blogiausias. Antras skyrius

Kai nebepajėgiau pak�sti prie�ais mane besivelkan�io aprūdijusio balto furgono, savuoju MGF �astelėjau į prie�ingo eismo juost� ir spustelėjau grei�io pedal�.

Mano naujasis automobilis pro senuk� furgon� pra�vilpė kimiai riaumodamas. Kai �murk�telėjau jam prie� nosį, veidrodėlyje spėjau pamatyti vairuotoj��� i�ged� dantys, tatuiruotės ir neapykanta. Smagumėlis. MGF rei�kė, kad man nebereikės spoksoti į baltus aprūdijusius furgonus ir jų vairuotojus. Dabar jie jau man u� nugaros. Galiu �velgti į ateitį, piln� atvirų automobilių ir susi�avėjimo �vilgsnių. O tada tas furgonas sustojo greta man�s prie paties pirmo �viesoforo.

Jėzau, pamaniau. Dabar tai bus.

��Mulki tu nesusitupėj�s,�� drėbė vairuotojas man, nuleid�s lango stikl�. Fizionomija kaip Big Mako ant alaus statinės.�� Lipk lauk, pa�iūrėsim, k� gali.

Įsi�iebė �alia �viesa ir jis nuva�iavo, o a� sėdėjau drebėdamas ir m�s�iau, k� reikėjo jam atsakyti.

Jei a� i�lipsiu, draugu�i, suki�iu �it� tavo sukiu�usį furgon� tau į tatuiruot� u�pakalį! Jei suki�iu t� tavo kiu�en�, draugu�i,�� �aunu būtų buv� jį pavadinti draugu�iu,�� vis vien būsiu u� tave greitesnis. Tu alaus pripamp�s liurbi! Tu storas �ikniau!

Įsivaizdavau, kaip skland�iai parodau jam, kur pipirai auga, o paskui, sucyp�s ratais, su siutinan�ia �ypsenėle veide nulekiu sau. Ta�iau i� tiesų tik sėdėjau drebėdamas ir svajojau, kol automobiliai u� man�s ėmė pypsėti, o vairuotojai neapsikent� �ūkaloti, kad jau �alia.

Taigi nuva�iavau pirmyn svarstydamas, k� būtų dar�s mano tėtis.

Tikrai nebūtų va �itaip kiūtoj�s ir nieko nesak�s.

Ir nebūtų gai��s, kol sum�stys kokį triu�kinantį Oskaro Vaildo vert� atsakym�.

Tėtis būtų papras�iausiai i�lip�s i� MGF ir i�mal�s abiejų�� furgono ir jo vairuotojo�� fizionomijas. Tikrai būtų.

Ties� sakant, tėtis pra�matniame sportiniame automobilyje nė neįsivaizduojamas. Jo manymu, tokios ma�inos tik plevėsoms.

Kur kas geriau tėtis jaustųsi kokiame nors į an� pana�iame baltame furgone.

D�ina dėl MGF buvo neįtikėtinai supratinga. Tai ji paragino mane grį�ti ir pasikalbėti su pardavėju, nors jau man pa�iam sumanymas pirkti sportinį automobilį ėmė rodytis ganėtinai kvailas. O kad pirkti tokį automobilį tikrai absurdi�ka, buvo daugybė argumentų. Jo baga�inė ma�esnė u� parduotuvės pirkinių ve�imėlį. Mums tikrai nereikėjo dviejų automobilių. Be to, Londone kiekvienas spuoguotas keturiolikmetis kretinas su dygliais ant pe�ių ir gele�tėmis ant batų vos pamat�s automobilį mink�tu atver�iamu stogu kaipmat suliepsnodavo neapykanta. Bet D�inai tai nerūpėjo.

Ji liepė nusipirkti t� ma�in� ir i�mesti i� galvos mintis apie tai, jog gyvenimas baigtas, nes tau sueina trisde�imt. Sakė, jog graud�iai atrodau, bet paskui nusijuokė ir apkabinusi viena ranka truputį papurtė. Tarsi bandydama įkvėpti man proto. Bevilti�ka.

Per visus tuos septynerius drauge pragyventus metus geras antras automobilis būtų buv�s ne mūsų ki�enei. Ties� sakant, anuomet nebūtume įkand� ir visi�kai sukiu�usio antrojo automobilio. Net ir sukiu�usį pirm�jį įsigijome anaiptol ne i� karto.

Ta�iau dabar jau nebereikėjo baimintis �irdies smūgio kiekvien� kart�, kai ateidavo s�skaita raudona �aknele. Pagaliau man ėmė gerai sektis darbe.

A� prodiusuoju �Mar�io Meno �ou�, vėlaus vakaro pokalbių laid�, rodom� kiekvien� �e�tadienį per regionin� televizij�. Prie� �e�erius metus, kai buvau �Mar�io Meno �ou� prodiuseris vietiniame radijuje, daugelis �alies gyventojų apie prietrank� jo vedėj� nebuvo nė girdėj�. Dabar atrodo, kad tai buvo labai seniai.

Per paskutinius dvylika mėnesių mudu su Mar�ių visi�kai jokio biud�eto neturintį radijo �ou pavertėme ma�o biud�eto televizijos �ou. Riba tarp jų neįtikėtinai menka. Ta�iau u�teko per�engti t� rib�, ir Martis Menas tapo lyg ir �vaig�de.

Kai nueini su juo į restoran�, visi nustoja kalbėtis, valgyti ir susmeigia į jį akis. Merginoms, kurios prie� kelet� metų nebūtų prie jo prisilietusios nė su guminėmis pir�tinėmis, dabar jis tikras meilės dievas. Jį fotografuoja net ir tada, kai jis neveikia nieko ypatinga. Martis sulaukė sėkmės ir buvo toks malonus, jog nepaliko ir man�s.

Kritikai, bent jau tie, kuriems jis patiko, Martį vadino vaiki�ku�� sakydavo, kad jis atviras, nuo�irdus ir vadovaujasi intuicija. Jų manymu, jis u�duodavo tokių klausimų, kurie kitiems vedėjams nė galvon neateidavo. Ir tai tiesa: daugeliui i� mūsų būdingi redakciniai apribojimai Mar�iui, rodos, i�vis neegzistavo. Ir jis sulaukdavo atsakymų net ir tais atvejais, kai tikrai nusipelnydavo antausio.

Mar�io nemėgstantys kritikai jį irgi vadino vaiki�ku�� tuo norėdavo pasakyti, kad jis savanaudis, nesubrend�s ir �iaurus. Bet Martis anaiptol nebuvo vaiki�kas. Kartais stebėdavau, kaip mūsų Patas taikiai i�tisas valandas �aid�ia savo plastikiniais ��vaig�d�ių karų� �aisliukais. �itai yra vaiki�ka. Mar�iui �itaip ilgai i�laikyti dėmesio nepavykdavo. Martis nebuvo vaiki�kas. Jis tiesiog buvo nei�sivyst�s.

Mudu susipa�inome vietinėje radijo stotyje, kur darbuotojams tebuvo du keliai: auk�tyn arba lauk. Ma�as bjaurus pastatas buvo pilnas ambicijų koncentrato ir tro�kių cigare�ių dūmų. Dauguma mūsų nuolatinių skambintojų būdavo arba bevilti�kai vieni�i, arba rėksniai. Bet lyg ir ilgėjausi tos skylės. Nes ten susipa�inau su D�ina.

Mūsų radijo stotis visados desperati�kai ie�kodavo sve�ių�� dėl tam tikrų prie�as�ių niekados nebūdavo beproti�kų grūstynių prie mūsų �ekių, tokių ma�ų, jog plika akimi nė neį�iūrėsi,�� todėl neretai nepavykdavo i�vengti improvizacijų.

Pavyzd�iui, kai ėmė bankrutuoti pirmieji japonų bankai, �mogus, pakviestas pasikalbėti, k� visa tai rei�kia, nebuvo nei ekonomistas, nei finansų analitikas, o profesorius, dėst�s japonų kalb� koled�e prie�ais.

K� gi, jis buvo kalbos mokytojas, bet kaip ir kiekvienas kalbos mokytojas buvo įsimylėj�s �alį, kurios kalbos mokė.

Kas kitas galėtų geriau pakalbėti, kodėl Azijos tigrai virsta bely�iais ka�iukais? Na, gal ir nema�ai tokių būtų. Ta�iau jis buvo geriausia, k� sugebėjome rasti. Bėda ta, kad jis neatėjo.

Tarsi prijausdamas besipu�ian�iam Japonijos burbului kaip tik t� ryt�, kai profesorius turėjo pas mus ateiti, trūko jo apendiksas, ir pa�nekovui pakeisti nusi�iupome jo �inom� mokinꠗ D�in�.

Auk�t� spinduliuojan�i� D�in�. Ji puikiai kalbėjo japoni�kai, akivaizdu, kad puikiai i�manė japonų kultūr� ir turėjo nenusakomo ilgumo kojas. A� nuved�iau j� į studij� ir nė nei�drįsau u�kalbinti, nė nepa�velgiau jai į akis. Ji buvo gra�i, �avi, protinga. Bet svarbiausia, kad ji buvo ne mano nosiai.

O paskui studijoje įsi�iebė raudona �viesa ir ka�kas nutiko. Teisingiau, nieko nenutiko. D�ina i� susijaudinimo sustingo. Neįstengė prabilti.

Pirm� kart� j� i�vyd�s, pamaniau, kad ji nepasiekiama. Ta�iau dabar stebėjau, kaip ji mik�ioja ir prakaituoja regzdama savo padrikus samprotavimus apie ekonomikos nuosmukį, ir staiga ji man pasidarė labai �mogi�ka. Supratau, kad turiu �ans�. Galbūt visai menkutį. Kaip sniego gniū�tė pragare. Bet vis dėlto �ans�.

Gerai supratau, kaip ji jautėsi. Man pa�iam taip visados nutikdavo, kai tik įsi�iebdavo raudona �viesa. Man visados nejauku prie�ais mikrofon� arba kamer�, vien nuo minties apie tai mane i�pila �altas prakaitas.

Taigi kai viskas baigėsi ir Martis paleido j� i� tos kankynės, man buvo visi�kai nesunku paguosti D�in�. Jos reakcija buvo labai sveika: pasijuokė i� savo nervinimosi ir prisiekė, kad jos karjera radijuje baigta.

Man �irdis apmirė.

Dingtelėjo: �Tai kada a� vėl j� pamatysiu?�

Man patiko, kad D�ina nerie�ia nosies dėl savo i�vaizdos. �inojo, kad yra gra�i, bet nekreipė į tai dėmesio. Arba veikiau manė, kad gro�is�� menkiausias jos privalumas. Ta�iau į mane gatvėje tai jau tikrai niekas du kartus nepa�iūri. Ir joks tokios eilinės i�vaizdos �mogelis kaip a� negali būti abejingas gro�iui.

Ji nusivedė mane valgyti su�io į Sogo, didel� universalin� japonų parduotuv� Pikadilio aik�tėje, kur visas personalas j� pa�inojo. Ji su visais kalbėjo japoni�kai, o tie j� vadino D�ina-san.

��D�ina-san?�� nesupratau.

��Tai sunku tiksliai i�versti,�� nusi�ypsojo ji.�� Reik�tų ma�daug �garbingoji, gerbiamoji D�ina�.

Garbingoji, gerbiamoji D�ina. Ji nuo pat ma�ų dienų pamėgusi japonų kultūr�. Netgi gyveno ten nuo �e�tos klasės iki universiteto�� dėstė anglų kalb� Kiote (�laimingiausi mano gyvenimo metai�)�� ir ketino vėl tenai va�iuoti. Turėjo pasiūlym� dirbti amerikie�ių banke Tokijuje. Niekas jos nebūtų sustabd�s. Meld�iausi, kad man pavyktų tai padaryti.

Kar�tligi�kai po atmintį pasiraus�s bent kokių �inių apie Japonij�, paminėjau Jukio Mi�im�. D�ina akimoju jį nura�ė kaip de�iniųjų pami�ėlį,�� �supranti, tai juk ne vien tik �alia �uvis ir ritualinės savi�udybės�,�� ir pasakė, jog turė�iau pasiskaityti Kavabat�, jei i� tiesų noriu suprasti Japonij�. Pasisiūlė k� nors paskolinti. Supratau, jog tai mano proga, ir nepraleidau jos.

Kai kit� kart� susitikome i�gerti, ji man atne�ė knyg� �Sniego �alis�. Vos parėj�s namo puoliau skaityti�� viskuo persisotin�s pleibojus kalnų kurorte įsimyli pasmerkt� gei��, tikrai visai įdomu,�� ir svajoti apie D�inos akis, jos kojas, apie tai, kaip nu�vinta jos veidas juokiantis.

Ji pas save namie paruo�ė vakarien�. Prie� eidamas vidun turėjau nusiauti batus. Kalbėjomės apie japonų kultūr��� teisingiau, kalbėjo D�ina, o a� klausiausi ir lazdelėmis ant kilimo drabs�iau vi��iuko �Teriyaki� gabalėlius�� kol pagaliau atėjo metas arba kviestis taksi, arba valytis dantis. O tada mudu mylėjomės ant grindų�� arba, kaip sakė D�ina, ant futono. Buvau pasiry��s dėl jos susprogdinti Perl Harbor�.

Norėjau, kad ji su manimi būtų per am�ius. Todėl �adėjau jai visk��� laim�, am�in� meil� ir, svarbiausia, �eim�. �inojau, kad �eima jai vertybė: jos tėtis i�sidangino i� namų, kai D�inai tebuvo ketveri, ir ji u�augo ilgėdamasi �eimyninio gyvenimo saugumo. Ta�iau vis vien verkė, kai teko prane�ti bankui, jog į Tokij� neva�iuos.

Londone ji dirbo laisvai samdoma vertėja Sityje įsikūrusioms japonų kompanijoms. Ta�iau daugelis i� jų bankrutavo arba kėlėsi namo. D�inos karjera susiklostė ne taip, kaip turėjo. �inau, jog ji daug k� paaukojo, kad būtume drauge. Jei nebū�iau buv�s toks beproti�kai laimingas, galbūt net bū�iau jaut�sis kaltas.

Po to, kai susituokėme ir gimė Patas, D�ina nebedirbo. Sakė, kad mielai i�keis darb� į Pat� ir mane�� �mano berniukus�, kaip ji sakydavo.

Įtariu, jog nesusiklos�iusi karjera buvo ne k� menkesnis akstinas likti namie nei tikro �eimyninio gyvenimo tro�kimas. Ta�iau ji visuomet stengdavosi kalbėti apie tai kaip apie patį natūraliausi� dalyk�.

��Nenoriu, kad mano sūnų augintų svetimi �monės,�� sakė ji.�� Nenoriu, kad, kol dirbsiu, koks nors storas paauglys bavaras laikytų jį patupdyt� prie�ais televizorių.

��Gerai,�� pasakiau.

��Ir nenoriu, kad jis valgytų vien mikrobangės maist�. Nenoriu grį�ti i� darbo tokia nusikalusi, jog net nesinorėtų su juo �aisti. Nenoriu, kad jis augtų be man�s. Noriu, kad jis augtų �eimoje�� kad ir kokia ji būtų. Nenoriu, kad jo vaikystė būtų tokia kaip mano.

��Gerai,�� pasakiau.

�inojau, kad tai skaudi tema. Atrodė, D�ina tuoj pratrūks �aukti.

��Kas �ia bloga, jei moteris namie augina vaik�?�� nerimo ji.�� Visos tos ambicingos nes�monės�� apgailėtina atgyvena. Visi tie turėk�� visk� paistalai. Juk i�siversime ir su ma�iau pinigų, ar ne? Kart� per savait� tu man nupirksi su�io, gerai?

Pasakiau, kad nupirksiu jai tiek �alios �uvies, kad galės u�siauginti pagurklį. Taigi ji liko namie auginti mūsų sūnaus.

Vakare grį��s i� darbo su�ukdavau: �Brangioji, parėjau!�, tarsi mudu būtume kokio nors �e�tojo de�imtme�io amerikie�ių serialo veikėjai, kur Dikas Van Deikas parne�a namo kumpio, o Merė Tailer Mur daro su juo sumu�tinius.

Ne�inau, kodėl band�iau i� to �aipytis. Gal todėl, kad sielos gilumoje jau�iau, jog D�ina tik apsimeta namų �eimininke, o a� vaidinu savo tėv�. Tre�ias skyrius

Martis u�augo vakarieniaudamas prie veikian�io televizoriaus. Televizija buvo jo auklė, jo geriausias draugas, jo mokytoja. Jis iki �iol atmintinai moka savo vaikystės televizijos programas. Jis gali pa�vilpauti pagrindin� �Dalaso� melodij�. Jis meistri�kai mėgd�ioja Dalek�. Visos jo �inios apie pauk��ius ir bites i� konkurso �Mis Pasaulis�, ir tai, reikia pripa�inti, ne ka�in kas.

Buvau į jį visai nepana�us, bet Martis mane pamėgo, nes u�augome pana�iuose namuose. Gal tai ir neatrodo rimtas pagrindas draugystei, ta�iau tiesiog stebėtina, kiek nedaug televizijoje �monių i� tokių �eimų. Daugelis mūsų bendradarbių u�augo namuose, kuriuose buvo pilna knygų.

Kai pirm� kart� susitikome nedidukėje radijo stotyje, abudu buvome, kaip juokaujama, barbės devyndarbės. Martis buvo labiausiai įgud�s ne�ioti sumu�tinius, rū�iuoti pa�t� ir virti arbat�. Bet net ir tada jo i�si�iepusi, i�pūstaakė fizionomija try�ko tokia energija, kad jį kiekvienas pastebėdavo, nors ir ne�iūrėdavo rimtai.

A� buvau auk��iau u� Martį: ra�iau prane�imus, prodiusavau �ou ir kartais labai nervingai skaitydavau �inias. Jau sakiau, kad jausdavausi bjauriai, kai įsi�iebdavo raudona �viesa ir tekdavo prabilti į eterį�� i�eidavo tik vos geriau negu D�inai. Raudona �viesa įsi�iebdavo, o a�, u�uot prabil�s, tarsi apmirdavau. Ta�iau paai�kėjo, kad Martis yra tiesiog tam gim�s.

Kai mes netikėtai likome be nuolatinio vėlaus vakaro pokalbių su klausytojais vedėjo, kuris i�ėjo į kabelin� televizij�,�� pami�ėli�ka permaina, sakėme mes,�� įtikinau vald�i�, kad leistų pabandyti Mar�iui. Todėl, jog maniau, kad jam pavyks. O labiausiai todėl, kad netektų to daryti pa�iam.

Tiesiog nuostabu�� i� pa�ios pras�iausios med�iagos jis darė stebuklus. Penkis vakarus per savait� Martis atsakinėjo į maniakų, konspiracijos teorijų bei ateivius ma�iusiųjų skambu�ius ir grodavo jiems beproti�kas melodijas. Jis i� viso to padarė ger� radijo laid�.

Laida buvo gera tuo, jog Martis kalbėdavo taip, tarsi nieko nebūtų smagiau, kaip pasiplepėti su besispjaudan�iais pusgalvių tautos atstovais.

Pama�u ėmėme kurti tai, kas vadinama garbinimu. Tada tuojau pat radosi pasiūlymų perkelti �ou į televizij�. Mus vai�ino prie�pie�iais, suokė visokias liaupses ir �adėjo aukso kalnus. Ir labai greitai mes atsisakėme savo sėkmingo radijo �ou�� retas atvejis, kad �iurkės bėgtų i� plaukian�io laivo.

Ta�iau televizijoje viskas buvo kitaip. �ia negalėjai leisti, kad sve�ias u�klystų kone tiesiai i� gatvės, kaip kad būdavo radijuje. Nebepakako juokingų lunatikių, kurias es� apvaisino ga�lūs ateiviai.

Po metų nuosavo �ou Martis atrodė taip, tarsi būtų ten, kur ir nori būti. Vis dėlto įtampa darė savo, ir kas savait� jam prireikdavo vis daugiau laiko, kad paslėptų trūkumus.

Ne vien tik nuo septynių dienų įtampos ie�kant gerų sve�ių atsirado �ilų sruogų jo �viesiai rusvuose plaukuose. Radijuje Mar�iui nebuvo ko prarasti. O dabar buvo.

Kai atėjau į studij�, Martis sėdėjo grimo kambaryje ir jį apspitusiam jaunų moterų būreliui mėtė idėjas dėl naujų sve�ių. �ios pritarė kiekvienai jo min�iai, o grimuotoja i� kailio nėrėsi, kad tik jo oda prie� kameras atrodytų bent kiek �moni�kiau. Jis įtariai siurbtelėjo vandens i� prie�ais pastatytos stiklinės.

��Ar �ia Evianas?

��Gal norėjote gazuoto?�� pasiteiravo miela jauna moteris kareivi�komis kelnėmis ir kareivi�kais batais.

��A� norėjau Eviano.

Jai, atrodo, palengvėjo.

���ia Evianas.

��Nemanau.

��Na, �ia Badoitas.

Martis pasi�iūrėjo į moterį.

��Bet automate nebebuvo Eviano,�� pasiteisino �i.

��Pasi�iūrėkite �aliajame kambaryje,�� atsidūsėj�s paliepė jis.

Pasigirdo pritarimo murmesys. �aliajame kambaryje, skirtame �ou sve�iams, tikrai bus galima rasti Mar�iui Eviano. Nusiminusi, ta�iau vis vien narsiai �ypsodamasi mergina kareivi�komis kelnėmis i�ėjo ie�koti reikiamo mineralinio vandens.

��Galėtų būti klasikinis susitikimas su Holivudo legenda,�� i�tarė Martis.�� Gal Maiklas Parkinsonas pasitinka �vaig�des su savo piupitru? Gal Tinselis Taunas? Gal �Oskaro� laureatas? Gal... D�ekas Nikolsonas?

��D�eko nėra mieste,�� pasakė mūsų tyrėja. Ji buvo nedidukė nervinga mergina, kuriai ilgai �io darbo dirbti nelemta. Jos nagai jau buvo apgrau�ti iki pat krumplių.

��Leonardas di Kaprijas?

��Leo u�siėm�s.

��Klintas Istvudas?

��Paskambinsiu į jo kontor�. Bet ka�in.

��Robertas Mitumas? D�eimsas Stiuartas?

��Jie mir�.

Martis metė į j� pikt� �vilgsnį.

��Niekada taip nesakyk,�� paliepė.�� Tiesiog �iuo metu jie neturi laiko atvykti į mūsų �ou.

I� oran�inio pudros debesies jo ma�os akutės sumirk�iojo į mane veidrodyje.

��Hari, kodėl negalime pasikviesti nė vieno i� �itų prakeiktų kino į�ymybių?

��Todėl, kad nė vienas i� tavo minėtų �monių neturi dėl ko ai�kintis,�� atsakiau, k� kartodavau jam kas savait�.�� O kai turės, teks dėl jų pakovoti su visais kitais pokalbių �ou.

��Ar matėte �io vakaro �inias?�� i�tarė grimuotoja svajingu, savo profesijos atstovėms būdingu balsu, visi�kai nekreipdama dėmesio į įtampos pritvinkusi� atmosfer�.�� Visai įdomu. Rodė tuos protestuotojus oro uoste. Tuos, kurie prisirakino prie med�ių. Tuos, kurie protestuoja prie� nauj� terminal�.

��Na ir?�� paklausė Martis.�� Ar tu �ia tik palaikai pokalbį?

��Man patiko jų vadas,�� dėstė mergina.�� �inote, tas Klifas. Tas su dredais. Jis �avingas.

Visos moterys pritariamai sumurmeno. Ma�iau t� Klif� prie med�io�� i�d�iūv�s, i�kalbus, su dredais,�� man net į galv� neatėjo, kad jį būtų galima palaikyti seksualia būtybe.

���tai k� jums reikėtų pasikviesti į �ou,�� triumfuodama parei�kė grimuotoja. Ji pudros pūku�iu tap�nojo Mar�iui veid�.�� Jis daug įdomesnis u� koki� nors nukrio�usi� �vaig�d� persodintais plaukais, suvaidinusi� pagrindinį vaidmenį naujame veiksmo trileryje.

��Klifas�� nebloga mintis,�� pasakiau.�� Bet a� ne�inau, kaip su juo susisiekti. Nors su juo gal būtų lengviau negu su Klintu Istvudu.

��Na, a� turiu jo mobiliojo numerį,�� pasigirdo i� grimo kambario galo.�� Jei reikia.

Visi atsigr�� su�iurome.

Tai buvo liauna raudonplaukė mergina �velnia, airiams būdinga oda�� tokia bly�kia, tarsi niekuomet nebūtų buvusi saulėje. Jai buvo �iek tiek per dvide�imt�� atrodė taip, tarsi universitet� būtų baigusi prie� keturiasde�imt penkias minutes,�� ta�iau vis vien dar matėsi viena kita strazdana. Ji visados bus strazdanota. Nebuvau jos mat�s.

��Siobanė Kemp,�� prisistatė nesikreipdama konkre�iai nė į vien� ir nuraudo.�� A� naujoji prodiuserio padėjėja. Tai ar paskambinti Klifui?

Martis pasi�iūrėjo į mane. Ma�iau, kad mintis apie med�io �mogų jam patiko. Patiko ir man. Nes kaip ir visi televizininkai labiausiai u� visk� garbinome autenti�kum�. �inoma, nekalbant apie tikras kokybi�kas garsenybes. Tas garbinome labiausiai.

Bloga buvo nuo jaunų �vaig�du�ių, visur ki�an�ių savo �lyk��i� produkcij�. Mums reikėjo tikrų �monių su tikrais gyvenimas ir tikromis istorijomis. Istorijomis, o ne anekdotais. Su tokiais menkiausiomis s�naudomis i�eidavo puiki laida. Mes jiems mainais pasiūlydavome terapij�, prog� i�sakyti visk�, kas guli ant �irdies, galimyb� visa tai i�lieti ant milijonų kilimų.

�inoma, jei staiga paskambintų D�ekas Nikolsonas ir pasipra�ytų į �ou, tuojau pat lieptume apsaugininkui visus tikrus �mones i�pra�yti i� pastato. Ta�iau D�ekas ka�kodėl niekada neskambina. Ne tiek jau daug mūsų laikais garsenybių.

Taigi mes gerbėme tikrus �mones, tikrus �mones, kuriems kas nors aistringai rūpėjo, tikrus �mones, kurie neturėjo karjeros, kuri� reikėtų saugoti. Ir �tai �ia ka�kas įsilip�s į medį, o policijos �unys gryb�i jo neplautus pautus�� skamba visai neblogai.

��I� kur tu jį pa�įsti?�� pasidomėjau.

��Mudu draugavome,�� atsakė mergina.

Mudu su Mar�ių susi�valgėme. Nieko sau. Tai ir �ita Siobanė�� tikras �mogus.

��Nieko nei�ėjo,�� paai�kino ji.�� Sudėtinga, kai vienas tiek daug laiko praleid�ia medyje. Bet mums pavyko i�likti artimiems, ir a� juo �aviuosi: jis i� tiesų tiki tuo, k� daro. Jo akimis, planetos gyvybės palaikymo sistema visi�kai �lunga, ir visi politikai tik �od�iais rūpinasi ekologijos dalykais. Jo manymu, į �em� atėj�s �mogus palikti turi tik pėdsakus, o i�sine�ti�� tik prisiminimus.

��Velnioni�kai puiku,�� pasakė Martis.�� Kas jo agentas?

Buvau vir�uje, galerijoje, ir keliuose ekranuose i� penkių pozicijų stebėjau, kaip Martis kalbina vyri�kį, kuris gali i�pūsti ant galvos u�simauk�lint� prezervatyv��� atrodė tikrai �auniai. Staiga pajutau, kad �alia ka�kas stovi.

Pasirodė, jog tai Siobanė�� �ypsojosi tarsi vaikas pirm� dien� naujoje mokykloje, kai staiga paai�kėja, kad viskas bus gerai.

Tamsioje galerijoje jos veid� ap�vietė sienoje įtaisyti monitoriai. Tai tik papras�iausi televizoriai, ta�iau mes juos vadiname monitoriais. Pagal juos re�isierius pasirenka, i� kurios pozicijos transliuoti vaizd�. Monitoriai rodo ne tik esam� vaizd�, bet ir visus galimus vaizdus. Siobanė nusi�ypsojo ekranams. Ji �ypsojosi gra�iai.

��Maniau, kad �itas Klifas neduoda interviu,�� pasakiau.�� Bent jau nuo tada, kai tas sekmadieninis laikra�tis apkaltino jį, jog taip dar�s tik dėl �lovės ir dėl hipi�kų mergy�ių.�� Tada prisiminiau, kad ji su juo draugavo.�� Nenorėjau į�eisti.

��Nieko tokio,�� atsakė.�� Tai tiesa, ta�iau �į kart� gal ir sutiktų.

��Kodėl? Dėl tav�s?

��Ne,�� nusijuokė ji.�� Nes Martis jam patinka. Jis jo nelaiko �iniasklaidos atstovu.

Pasi�iūrėjau į Martį monitoriuose, kone kretantį i� juoko, kai sargis ant to vyruko galvos sprogo. Jei kam ir lemta vadintis �iniasklaidos atstovu, tai Mar�iui. Jis tai būtų priėm�s kaip kompliment�.

��O labiausiai todėl,�� pridėjo Siobanė,�� kad �ia tiesioginis eteris.

I� tiesų mes buvome, ko gero, paskutinė tiesioginė pokalbių laida televizijoje. Dabar daugelis �ou vykdavo, kaip sakydavome, �tarsi tiesiogiai��� buvo vaidinamas tiesioginio eterio jaudulys, ta�iau visados apsidraud�iama visk� įra�ius i� anksto. Absoliuti apgavystė.

O �Mar�io Meno �ou��� tikras dalykas. Kai �iūri į t� tipelį su sargiu ant galvos, sargis tikrai pu�iasi kaip tik �i� akimirk�.

���itų kovotojų u� ekologij� manymu,�� ai�kino Siobanė,�� vienintelė �iniasklaidos vieta, kur nėra cenzūros,�� gyvas eteris. Ar galima kai ko paklausti?

��Klausk.

��Ar ten ma�inų aik�telėje tavo MGF? Tas raudonas?

Na va, pamaniau. Paskaita apie tai, kaip automobiliai ter�ia or� ir didina skyl� danguje. Jiems galvoje tik viena�� planetos ateitis.

��Aha, mano.

��Gra�i ma�ina,�� pasakė ji.

Kai parėjau namo, jiedu jau miegojo. I�sivaliau dantis ir patamsyje nusirengiau, klausydamasis lygaus �monos kvėpavimo. Miegan�ios D�inos �nopavimas man visuomet su�adina nenusakomo �velnumo antplūdį. Tik �itomis akimirkomis ji atrodydavo pa�eid�iama, tik tada galėdavau save apgaudinėti, kad jai reikia mano globos. Kai �murk�telėjau į lov�, ji sukrutėjo ir glustelėjo man į glėbį.

��Gera buvo laida,�� suniurnėjo.

Ji buvo �ilta ir mieguista, ir man tokia labai patiko. Gulėjo nugara į mane, kaip kad paprastai miegodavo, ir atsiduso, kai prisiglaud�iau prie jos, pabu�iavau į sprand� ir delnu nukeliavau per vis� vien� i� tų ilgųjų kojų, kurios mane tiesiog priblo�kė, kai pirm� kart� i�vydau D�in�. Jos ir dabar varė mane i� proto.

��Oi, D�ina. Mano D�ina.

��Oi, Hari,�� sumurkė ji.�� Juk tu nenori, ar ne?�� Ji palietė mane.�� O gal ir nori.

��Pas tave taip gera.

��O tu �vitruolis?�� nusijuokė ji ir atsigr�ė vis dar ne visai atsimerkusi.�� Turiu omeny, kaip tavo am�iaus vyri�kis.

Ji atsisėdo, nusitraukė per galv� mar�kinėlius ir numetė juos ant grindų. Pir�tais persibraukė plaukus ir nusi�ypsojo man. Pa�įstam� liekn� kūn� ap�vietė pro �aliuzes besiskverbianti gatvės �ibintų �viesa. Mūsų kambaryje niekada nebūdavo visi�kai tamsu.

��Vis dar nori man�s?�� paklausė.�� Net ir po �itiekos metų?

A� turbūt linktelėjau. Mudviejų lūpos jau siekė vienos kitų, bet pravirko Patas. Susi�valgėme. Ji nusi�ypsojo. A� ne.

��Nueisiu pas jį,�� pasakė D�ina, o a� i�sidrėbiau ant pagalvės.

Ji grį�o su Patu glėbyje. Tas gaik�iojo ir verksmingai bandė papasakoti savo ko�mar��� ka�k� apie dideles pabaisas. D�ina jį apramino ir pasiguldė į lov� tarp mudviejų. Kaip ir visada �iltoje mūsų lovoje kūk�iojimas i� karto nutilo.

��Gulam �auk�tais,�� paliepė D�ina.

Mudu su Patu klusniai apsivertėme, jo �iltos, susibrukusia medvilnine pi�ama apvilktos kojukės įsipakavo prie manųjų. Jis vis dar �niurk��iojo, bet jau buvo nurim�s. D�ina mus abu apglėbė savo ilga liauna ranka ir prisiglaudė prie Pato.

��O dabar miegam,�� su�nib�dėjo ji.�� Viskas bus gerai.

A� u�simerkiau, tarp mudviejų gulėjo mūsų ma�ius, ir u�snūsdamas dar pasvars�iau, ar �ia D�ina sako man, ar Patui, ar mudviem abiem.

��Nėra jokių pabaisų,�� i�tarė ji, ir mes sumigome jos glėbyje. Ketvirtas skyrius

D�inos trisde�imtasis gimtadienis nepraėjo visai skland�iai.

Tėvas telefonu j� pasveikino pavakary, o tai rei�kia, kad ji vis� dien� pralaukė svarstydama, ar tas netik�s senas vėpla apskritai paskambins.

Prie� dvide�imt penkerius metus, kaip tik prie� D�inai pradedant lankyti mokykl�, Glenas�� kaip jis norėjo, kad jį visi, o ypa� jo vaikai, vadintų,�� i�ėjo i� namų svajodamas tapti roko muzikantu. Ir nors dabar jau vis� am�inyb� dirba u� kampo gitarų parduotuvėje Danijos gatvėje, ir visos svajonės apie �lov� i�garavo drauge su hipi�ka �ukuosena, jis vis vien mano es�s laisvas �mogus, kuriam galima u�mir�ti gimtadienį arba jį prisiminti, jei tam yra nuotaikos.

Glenas taip ir netapo muzikantu. Buvo grupė su nedidele sutartimi įra�ui ir vienas hitas. Galėjote jį matyti grojantį bosine gitara ant Top of the Pops vir�elio dar prie� tai, kai Tedas Hitas visam laikui paliko Dauningo gatvės 10.

Jaunesnis jis puikiai atrodė�� Glenas, ne Tedas Hitas,�� Roberto Planto figūra, �viesios vikingo garbanos ir plika krūtinė. Bet man visados atrodė, kad tikrasis Gleno pa�aukimas�� kurti �eimas, o paskui jas griauti.

D�inos �eima buvo pati pirmoji ilgoje voroje �monų ir vaikų, kuriuos Glenas paliko. Po vis� �alį buvo i�sibars�iusios tokios moterys kaip D�inos mama, kuri �e�tame septintame de�imtmetyje buvo laikoma tikra gra�uole, ir jos besi�yps�s veidas retkar�iais �mėk�telėdavo iliustruotuose �urnaluose, ir vaikų kaip D�ina, u�augintų vien mamos tuomet sugriautomis vadintose �eimose.

Glenas tarsi vėjas įsiver�davo į jų gyvenimus ir i�lėkdavo, u�mir�davo gimtadienius ir Kalėdas, o paskui nei i� �io, nei i� to atsirasdavo su didele dovana, kurios nebūdavo kur dėti. Dabar jis jau buvo pusam�is vyri�kis, i� priemies�io va�inėjo į darb� parduotuvėje mieste, bet jam vis vien norėjosi manyti, kad jis pasiutėlis D�imas Morisonas ir kad kitiems �monėms taikomos taisyklės jam neprivalomos.

Bet negalė�iau per daug skųstis seniu Glenu. Nes mudviem su D�ina jis buvo tarsi amūras. Mat D�inai, jei kalbėtume apie tai, kas jai manyje labiausiai patiko, visų labiausiai patiko mano �eima.

Mūsų nedidelė eilinė �eima�� a� vienturtis�� gyveno tinkuotame koted�iuke Londono priemiestyje, kokių apstu Anglijos priemies�iuose. Aplinkui buvo pilna namų ir �monių, ta�iau jei norėjai nusipirkti laikra�tį, turėjai �ingsniuoti pus� mylios. Aplinkui gyveno �monės, bet niekada neapleisdavo jausmas, kad gyvenimas verda ka�kur kitur. Tokie yra priemies�iai.

Mama i� u� tinklinės u�uolaidos stebėdavo gatv� (��ia mano gatvė�,�� atsakydavo, kai tėtis arba a� j� sugėdindavome). Tėtis u�migdavo prie�ais televizorių (�Niekada neparodo nieko įdomaus�,�� am�inai skųsdavosi jis). A� sode u� namo spardydavau kamuolį, svajodavau apie prat�sim� Vemblio stadione ir stengdavausi nei�lau�yti tė�io ro�ių.

Kiek ka�in mūsų �alyje tokių �eimų? Turbūt tūkstan�iai. Nors, ko gero, kur kas ma�iau, nei atrodo. Tokios �eimos kaip mūsų�� kone nykstanti rū�is. D�ina elgėsi taip, tarsi mano mama, tėtis ir a� būtume paskutinė po branduolinio sprogimo likusi �eima, tarsi saugotini laukinės gamtos gyventojai, kuriuos reikia puoselėti, gerbti, kuriais reikia stebėtis.

Man pa�iam mano �eima, �inoma, atrodė senamadi�ka. Visas tas automobilio plovimas, dirs�iojimas pro tinklin� u�uolaid�, i�tisi vakarai prie televizoriaus, visos tos atostogos su pusry�iais Devone ir Kornvalyje arba namelyje ant ratų Frintone. Pavydėjau D�inai jos egzoti�kos kilmės: mama�� buv�s modelis, tėtis�� neva roko �vaig�dė, nuotraukos iliustruotuose �urnaluose, tegu jau ir i�blukusios.

O D�ina prisiminė u�mir�tus vaikystės gimtadienius, tėv�, am�inai besidomintį naujausiais, Įdomiausiais susi�avėjimo objektais, taip ir nei�tesėtus pa�adus drauge atostogauti ir savo motin�, vakarais besigulan�i� vien� miegoti, vien� senstan�i�, vien� sergan�i�, vien� verkian�i� ir pagaliau vien� mir�tan�i�. D�ina niekada neniekino paprastos �eimos. Ji tokios neturėjo.

Per pirm�sias Kalėdas parsived�iau D�in� namo. Ji �ado neteko, kai mama jai įteikė ma�ut� dovanėlꠗ ka�kokių kvapnių daik�iukų kraitelėje i� Body Shop, �iaurės lokio formos muiliukų, aptrauktų lipnia plėvele. Tada supratau, kad ji mano. Ji �iūrėjo į tuos me�kiukus, o a� jau�iau, kad ji u�kibo.

Niekada nereikia nuvertinti po branduolinio sprogimo i�likusios �eimos galios. �iais laikais normali �eima yra lyg ir tas pats, kas nepriklausoma nuomonė, Polo Niumeno akys ar didelis pimpalas. Tai viena i� gyvenimo malonių, suteikiama tik nedaugeliui laimingųjų. Ir �itai malonei sunku atsispirti.

Ta�iau �itie nesudau�yti namai gali savo vaikus u�liūliuoti netikru saugumo jausmu. Augdamas įsivaizdavau, kad kiekviena santuoka būna tokia tvirta ir am�ina kaip mano mamos ir tė�io�� tokia bus ir manoji. Sprend�iant i� mano tėvų, tai visi�kai lengva. Anaiptol.

D�ina galbūt seniai būtų numojusi į Glen� ranka, jei tik dar būtų gyva jos motina. Ta�iau ji mirė nuo krūties vė�io kaip tik prie� D�inai į�engiant į mūsų radijo studij� ir mano gyvenim�, ir ji staiga pajuto poreikį surankioti tas kelias jai likusias aptrupėjusias �eimos skeveldras.

Taigi Glenas atėjo į mūsų vestuves ir mano mamos ir tėvo akyse susisuko suktin� su marihuana. Paskui pabandė pasprukti su viena pamerge. Jau buvo penkiasde�imties, ta�iau, matyt, įsivaizdavo, kad jam vis dar devyniolika ir visas gyvenimas prie� akis. Vilkėjo odines kelnes, kurios �okant girg�dėjo: girg�t girg�t girg�t. O kaip jis �oko!

D�inai buvo taip liūdna, kad Glenas net neįstengia suvaidinti tėvo, jog nepanoro nusiųsti Pato nuotraukų, kai �is gimė. Ta�iau a� u�sispyriau ir parei�kiau, kad �mogus turi teis� pamatyti savo vienintelį anūk�. O slapta pamaniau sau, kad kai Glenas pamatys mūsų gra�utį berniuk�, tikrai neatsilaikys. Kai jis neprisiminė Pato gimtadienio trejus metus i� eilės, pajutau, kad dabar jau ir a� turiu dėl ko nek�sti to seno hipio.

��Gal jam baisu būti seneliu,�� pasakiau.�� Gal jį tai dirgina�� ar ne taip jis sako?

��Taip,�� atsiliepė D�ina.�� Ir dar tai, kad jis�� savanaudis �iknius, kuris niekada nesuaugs. Nereikia �ito pamir�ti.

Mano tėvų, ne taip kaip D�inos motinos ir tėvo, niekas nelaikė auksine pora. Niekam ir į galv� nebūtų atėj�, kad jiedu atspindi am�iaus dvasi�. Mano mamos nuotrauka niekados nebuvo i�spausdinta iliustruotame �urnale�� tiesa, jos i�auginti priz� laimėj� pomidorai buvo kone pirmame vietinio laikra�tėlio puslapyje. Ta�iau mano tėvai vis� gyvenim� pragyveno drauge. Ir mudu su D�ina ketinome gyventi taip pat.

Nuo vestuvių turėjome draugų, kurie su kuo nors susipa�indavo, įsimylėdavo, susituokdavo, i�siskirdavo ir imdavo nek�sti savo buvusiųjų. Mudviem taip niekada nenutiks. Nors buvome atėj� i� skirtingų �eimų, abudu norėjome to paties.

Norėjau am�inos santuokos, nes taip gyveno mano tėvai. D�ina norėjo am�inos santuokos, nes kaip tik �ito jos tėvai neturėjo.

���tai kas yra gerai,�� pasakė man D�ina,�� mūsų svajonės sutampa.

D�ina ėjo i� proto dėl mano tėvų, ir tas jausmas buvo abipusis. Jie �iūrėdavo į �viesiaplauk� vizij�, ateinan�i� sodo takeliu su jų ma�uoju anūkėliu, droviai �ypsodavosi i� u� savo skaitomųjų akinių bei pelargonijų ir, rodos, akyse pūsdavosi i� malonumo.

Jiedu negalėjo patikėti savo laime. Mano tėvams atrodė, kad jiems Dievas atsiuntė Greis� Keli. D�inai atrodė, kad jai Dievas davė Valtonus.

��Nuve�iu Pat� pas tavo mam� ir tėtį,�� pasakė man ruo�iantis į darb�.�� Ar galiu pasiskolinti tavo mobilųjį? Mani�kis i�sikrovė.

Man smagu buvo paskolinti jai telefon�. Negalėjau tokiems dalykams atsispirti. Rodos, įkliūdavau į sp�stus.

Per galerij� nubangavo panikos �uoras.

��Musė!�� su�nib�dėjo re�isierius.�� Musė!

Ji matėsi monitoriuje. Studijos musė.

Mūsi�kė musė buvo mil�ini�kas juodas padaras did�iuliais lyg vapsvos sparnais ir taip i�pampusiu kūnu, jog rodėsi, kad po juo turėtų būti va�iuoklė. Monitoriuje Martis stambiu planu skaitė suflerio tekst�, o musė tingiai suko ratus vir� mūsų vedėjo galvos, paskui nusileido ir ėmė ropinėti.

Musė gyveno ka�kur vir�uje studijos patamsiuose, ka�kur ten tarp laidų, elektros lizdų ir pro�ektorių raizgalynės. Ji i�lįsdavo tik per transliacijas, ir seni studijos darbuotojai sakė, kad taip yra dėl studijos pro�ektorių kaitros. Bet man atrodo, kad mus� priviliodavo skys�iai, kuriuos i�skiria �mogaus liaukos, kai jis yra tiesioginiame eteryje. Mūsų studijos musė u�uosdavo baim�.

Jei nekalbėsime apie musės pasirodym�, Mar�io interviu su Klifu ėjosi skland�iai. I� prad�ių mūsų �aliasis nervinosi, kasėsi �eriuot� smakr�, timp�iojo purvinus dredus, vargais negalais i�mik�iodavo padrikus sakinius ir net darė did�iausi� nuodėm� televizijoje�� �iūrėjo tiesiai į kamer�. Ta�iau Martis mokėjo būti neįtikėtinai �velnus su nervingais sve�iais, o dabar jis, akivaizdu, Klifui buvo palankus ir sugebėjo padaryti taip, kad jaunuolis pagaliau atsipalaiduotų. Ir tik pokalbiui einant į pabaig� viskas pakrypo bloga linkme.

��Noriu padėkoti Klifui, kad atėjo pas mus �įvakar,�� neįprastai i�kilmingai pasakė Martis ir nuvijo studijos mus�.�� Ir dėkoju visiems jo kolegoms, kurie gyvena med�iuose oro uoste. Nes kova, kuri� jie kovoja, yra mūsų visų kova.

Pasigirdo plojimai, ir Martis paspaudė sve�iui rank�. Klifas rankos nepaleido. Ir toliau laikė. Paskui kit� rank� ky�telėjo į savo purvin�, atseit egzoti�k� �vark� ir i�sitraukė antrankius. Kol Martis nery�tingai �ypsodamasis �iūrėjo, kas �ia darosi, Klifas vien� metalinį �ied� u�segė sau ant rie�o, o kit��� Mar�iui.

��Paleiskite į laisv� pauk��ius,�� negarsiai i�tarė Klifas. Tada atsikrenk�tė.

��Kas�� kas �ia dabar?�� nesuprato Martis.

��Paleiskite į laisv� pauk��ius!�� jau kur kas ry�tingiau suriko Klifas.�� Paleiskite į laisv� pauk��ius!

Martis papurtė galv�.

��Ar turi rakt� nuo �ito daikto, dvokiantis �ikniau?

O mes vir�uje, galerijos prieblandoje, �vytin�iuose ekranuose stebėjome, kaip rutuliojasi vyksmas. Re�isierius toliau rikiavo penkias kameras: �Rodyk Martį, antra... stambiu planu antrankius, ketvirta...�, o mane apėmė toks jausmas, kuris apima tik tada, kai tiesioginiame eteryje viskas eina velniop, jausmas, kuriame ka�kaip dera �emas pasi�lyk�tėjimas, paraly�ius ir siaubingas �avesys, ir tas jausmas tupi duobutėje po krūtine.

O tada staiga, kelet� sekund�ių paskland�iusi vir� Klifo plaukų, tiesiai jam ant nosies kauburėlio nusileido mūsų musė.

��Paleiskite į laisv� pauk��ius!

Martis atid�iai pasi�iūrėjo į savo rank�, matyt, negalėdamas patikėti, kad jis tikrai prirakintas prie �ito jauno nevaleikos, kurio grimas pro�ektorių �viesoje jau ėmė tirpti. Tada paėmė vandens �sotį, stovėjusį ant staliuko, ir, tarytumei būtų norėj�s priploti studijos mus�, vo�ė juo Klifui į veid�. Pasipylė kraujas ir vanduo. Mar�io kairėje liko sudau�yto �so�io �sa.

��Susiki�k savo pauk��ius,�� drėbė jis.�� Ir t� skyl� ozono sluoksnyje.

Kamera parodė publikos valdytoj��� i�si�iojusį i� nuostabos, su ant kaklo nusmukusiomis ausinėmis.

Klifas susiėmė sugurint� nosį. Ka�kas i� publikos pradėjo �vilpti. Ir tada supratau, kad mes �lugome. Martis padarė vien� dalyk�, kurio tokiuose �ou daryti negalima. Jis prarado publik�.

Galerijoje vienu metu suskambo visi telefonai, tarsi skelbdami, kad puiki mano karjera nuėjo �uniui ant uodegos. Staiga pajutau, kad esu �lapias nuo prakaito.

Visuose monitoriuose trumpam pasirodė musė, suraitė pergaling� vira�� ir tada pradingo.

��Kokia a� kvailė,�� praslinkus gal valandai po viso to įvykio i�tu�tėjusioje galerijoje i�tarė Siobanė.�� Viskas per mane. Nereikėjo jo kviesti. Galėjau numanyti, kad jis mus kaip nors i�naudos. Savanaudis niek�elis. Kodėl taip padariau? Nes norėjau visiems padaryti įspūdį. Ir va kas i� to i�ėjo.

��Visai tu ne kvailė,�� pasakiau jai.�� Martis kvailai pasielgė. Sumanymas buvo geras. Nepaisant to, kas atsitiko, sumanymas buvo geras.

��Bet kas dabar bus?�� paklausė ji. Dabar atrodė visi�kai jaunutė.�� Kas mums bus?

Papur�iau galv� ir gū�telėjau pe�iais:

��Greitai pamatysim.�� Buvau jau pavarg�s apie tai galvoti.�� Eime i� �ia.

Martį buvau i�siunt�s namo�� slap�iom i�ved�iau pro u�pakalines duris, įsodinau į laukusį taksi ir liepiau su niekuo nesikalbėti. Spauda sudraskys jį į gabalus. Galima to laukti. Kur kas neramiau man buvo dėl to, kaip su juo pasielgs studija. Ir su mumis. �inojau, kad �Mar�io Meno �ou� jiems reikalingas. Bet ar tikrai taip labai?

��Jau vėlu,�� pasakė Siobanė lifte.�� Kur �ia man pasigauti taksi?

��Kur gyveni?�� pasidomėjau.

Galėjau numanyti, kad atsakys, jog gyvena Kamden Taune. Tiesiog ji turėjo gyventi kuriame nors i� tų senųjų darbininki�kų rajonų, kuriuos u�ėmė �monės juodais drabu�iais. Pasirodo, ji gyveno ne taip jau toli nuo mūsų namelio Haiburi Korneryje. Gyvenome skirtinguose tos pa�ios gatvės galuose. Tik Siobanė gyveno Kamden Roudo gale, kur buvo svajojama apie bohem�. O a� gyvenau tame gale, kur buvo vaikomasi mies�ioni�kumo.

��Galiu tave pamėtėti,�� pasakiau.

��K��� savo MGF?

��Taip.

��Jėga!

Abudu pirm� kart� po visos tos įtampos nusijuokėme�� nors negalė�iau pasakyti, i� ko juokėmės,�� ir liftu nusileidome į po�emin� stovėjimo aik�tel�, kur mano raudona ma�inytė stovėjo visi�kai viena. Buvo vėlu. Beveik antra valanda. �iūrėjau, kaip ji įsirango ant keleivio sėdynės, ma�iau jos dailias kojas.

��Daugiau apie tai nebekalbėsiu,�� pradėjo ji,�� tik noriu pasakyti, kad tu �įvakar buvai labai malonus. A�iū, kad nepyksti ant man�s. Esu tau dėkinga.

Ji atsipra�inėjo dėl to, dėl ko jai visi�kai nereikėjo atsipra�inėti. Pa�velgiau į jos bly�kų airi�k� veidelį ir tik dabar suvokiau, kaip ji man patinka.

��Liaukis,�� skubiai nusigr�iau į raktelį, kad nesimatytų, jog esu sutrik�s.�� Juk mes vienoje barikadų pusėje, ar ne?

Buvo �ilta vasaros naktis, miesto gatvės i�tu�tėjusios, kiek tai įmanoma mieste. Per dvide�imties minu�ių kelion� prava�iavome u�daryt� blusų turgų, kelet� madingų tautinių restoranų ir daugyb� dėvėtų daiktų parduotuvių su groteski�kai padidintais reklamuojamais daiktais�� mil�ini�kais kaubojaus batais, did�iulėmis rotango kėdėmis ir pabaisi�komis vinilo plok�tėmis, dunksan�iomis vir� gatvės tarsi kokių bjaurių narkotikų sukeltos vizijos. Mudu su D�ina �ia ateidavome �e�tadieniais apsipirkti. Rodos, tai buvo be galo seniai.

Siobanė nusakė, kur va�iuoti, ir pagaliau sustojome prie didelio balto namo, kuris jau kadai kadaise buvo padalintas į butus.

��Na, tai labanakt,�� pasakiau.

��A�iū u� visk�,�� padėkojo ji.

��Nėra u� k�.

��Klausyk, a� vis vien dar negalėsiu u�migti. Po tokio vakaro. Gal norėtum u�eiti ko nors i�gerti?

��Paskui neu�migsiu,�� pasakiau pats sav�s nek�sdamas, kad kalbu kaip pensininkas, kuriam rūpi kuo grei�iau sprukti į patogius namus, kur laukia kakava ir nelaikom� �lapim� sugerian�ios paklodės.

��Tikrai?�� i�tarė ji, ir man ka�kaip paglostė �irdį, kad ji lyg ir trupu�iuk� nusivylė. Ir supratau, kad daugiau ji nekvies.

Eik namo, liepė vidinis balsas. Mandagiai �ypsodamasis atsisakyk ir dro�k namo.

Gal ir bū�iau taip padar�s, jei tik nebūtų ji man taip smarkiai patikusi.

Gal ir bū�iau taip padar�s, jei vakaras nebūtų buv�s toks �lyk�tus.

Gal ir bū�iau taip padar�s, jei nebūtų buv�s ant nosies trisde�imtasis gimtadienis.

Gal ir bū�iau taip padar�s, jei jos kojos bent pora colių būtų buvusios trumpesnės.

��Gerai,�� pasakiau kur kas atsainiau, negu jau�iausi.�� Gal būtų ir visai nieko.

Ji tik metė į mane �vilgsnį, o kit� akimirk� mudu jau bu�iavomės. Jos rankos atsidūrė man ant sprando ir ma�ais atkakliais kum�tukais įkibo į plaukus. Keista, pamaniau. D�ina niekada taip nedaro. Penktas skyrius

Vaikas gali pasikeisti akimirksniu. Nusigr�i porai sekund�ių, o atsigr��s randi jau visai kitokį.

Prisimenu, kaip Patas pirm� kart� �moni�kai nusi�ypsojo. Buvo ma�as plikas storuliukas, Vinstonas �er�ilis vaikystėje, klykiantis visa gerkle, nes kalėsi pirmasis dantukas. D�ina skaudan�ias dantenas jam patrynė �okoladu, ir jis, akimirksniu nurim�s, nusi�iepė did�iule pla�ia bedante �ypsena�� tarsi mudu būtume padar� did�iausi� atradim� pasaulyje.

Prisimenu, kaip jis pradėjo vaik��ioti. Įsikib�s geltono plastikinio vaik�tuko rankenos, kaip visados svyrinėjo i� vieno �ono į kit� tarsi pu�iamas stipraus vėjo. Paskui visi�kai netikėtai pasileido ir i� sauskelnių ky�an�iomis storomis kojukėmis ėmė kar�tligi�kai minti, kad neatsiliktų nuo mėlynų ratukų.

Jis i�dundėjo i� kambario, o D�ina kvatodamasi pasakė, kad jis atrodo taip, tarsi vėluotų į kontor�.

Bet niekaip negaliu prisiminti, kada pasikeitė jo �aidimai. Ne�inau, kada visus tuos �aidimus su ugniagesių ma�inytėmis ir filmukus apie lai�kinink� Pat� i�stūmė ��vaig�d�ių karų� manija. Tai vienas i� tų poky�ių, kurie įvyko man nematant.

Vien� akimirk� jo galvelė buvo pilna kalban�ių �vėrelių, o kit��� Mirties �vaig�d�ių, Imperijos smogikų ir �viesos kardų.

Jei jam leistum, tris ��vaig�d�ių karų� filmus �iūrėtų vis� dien� ir vis� naktį. Bet mudu jam neleisdavome�� teisingiau, D�ina jam neleisdavo,�� todėl, kai televizorius būdavo i�jungtas, jis i�tisas valandas �aisdavo su savo ��vaig�d�ių karų� figūrėlėmis ir pilkais plastikiniais kosminiais laivais arba strikinėdavo ant sofos ir mojuodavo savo �viesos kardu murmėdamas sau D�ord�o Lukaso siu�eto i�traukas. Rodos, tik vakar jam nebuvo nieko įdomesnio u� jo fermos gyvuliukus�� Patas juos vadindavo �gyliuvukais�. Sėdėdavo putų pilnoje vonelėje, toks baltapūkis angeliukas su putų debesėliais ant galvos, ir mūkdamas bei mekendamas ant vonelės kra�to rikiuodavo karves, avis ir arklius, kol vanduo atvėsdavo.

��Einu maudytis,�� prane�davo.�� Man reikia gyliuvukų.

Dabar gyliuvukai rinko dulkes kokiame nors u�mir�tame jo kambario kampe, o jis �aidė nepabaigiamus tarpgalaktinių gėrio ir blogio kovų �aidimus.

Jie labai priminė mano vaikystės �aidimus. Ir kartais Pato fantazijos apie dr�sius riterius, blogio karius ir nelaisvėn patekusias princeses buvo tarsi seniai praėjusių laikų aidas, tarsi bandymas sugr��inti ka�k� brangaus, kas prarasta am�iams.

Siobanė miegojo, kaip miega viengungiai.

Ji i�sitiesė pa�iame lovos viduryje, �lakuotas galūnes i�skėtojusi į visas �alis, paskui nusirito į savo pus� ir drauge nusitempė vis� antklod�. Gulėjau �itoje svetimoje lovoje pla�iai atmerktomis akimis, prisideng�s nosinės didumo paklodės kampu, kol pradėjo �visti.

Dar buvo per anksti jaustis bjauriai. Ka�in kur toli nugrūsta glūdėjo mintis apie D�in� ir visus jai duotus pa�adus�� pa�adus tų laikų, kai stengiausi pelnyti jos meil�, pa�adus, kuriuos davėme mudviejų vestuvių dien�, ir visus vėlesnių dienų pa�adus, visas tas kalbas apie am�in� meil� ir apie tai, kad niekada netrok�iu nieko kito, kas tuo metu buvo tiesa. Ir, pasirodo, tebėra tiesa. Juokinga, bet dabar kaip niekada.

Vėliau i� tiesų visos tos mintys sukils manyje ir a� va�iuodamas namo �iūrėsiu į veidrodį, stebėdamasis, kada tapau tokiu vyru, kokių paprastai pats nek�sdavau. Ta�iau kol kas visam tam dar buvo ne laikas. Gulėjau �velgdamas į besitraukian�i� naktį ir m�s�iau�� na, atrodo, viskas gerai.

Prie�astis, dėl kurios dauguma vyrų nuklysta į �alį�� proga, ir nereikėtų nuvertinti atsitiktinio sekso teikiamo d�iaugsmo. Tai buvo atsitiktinis proginis poravimasis. Ir �itai man labiausiai patiko.

O ma�iausiai patiko tai, kad jau pradėjau jaustis i�daviku.

Ir tai anaiptol nebuvo �aunu. Su nauju �mogumi reikia mil�ini�kų pastangų. Reikia mil�ini�kų pastangų, kad pa�iam būtų smagu. Seksas su nauju �mogumi labai pana�us į vairavimo egzamin�. Vis dėlto, kai perm�s�iau visa tai, kas galėjo nepavykti,�� �ia labai svarbu atrodė pasirinkti tinkam� laik�,�� viskas, rodos, buvo gerai.

A�iū Dievui, a�iū Dievui, a�iū Dievui.

Ta�iau būnant su Siobane vienai mano pusei vis� laik� atrodė, kad �ia galbūt ta moteris, kurios, pats to nesuvokdamas, ie�kojau vis� savo gyvenim�, �itoji bly�ki airi�ka gro�ybė, kuri turės gra�u�ių raudonplaukių vaiku�ių, o antroji lyg ir ilgėjosi �monos.

Man trūko to lengvumo, kai, prabuvus su �mogumi ne vienerius metus, viskas yra pa�įstama. Jei jau nuklysti į �alį, tai lyg ir gerai būtų tai padaryti su D�ina.

Antra vertus, pavargsti nuo to, kad am�inai esi vyras, kuris moka įna�us u� nam�, kvie�ia santechnik� ir neįstengia surinkti kokio nors baldo. Pavargsti nuo buvimo tokiu vyru, nes galų gale apskritai nebesijauti vyru, veikiau jau buitiniu prietaisu.

Taigi permiegi su nepa�įstama moterimi, kuri nenori su tavimi dalintis antklode, ir viskas baigiasi tuo, jog jautiesi dar labiau nuo sav�s pavarg�s nei įprastai. O kurgi mano kelnės?

Kol apsirengiau, kambaryje kiek pra�vito, ir ėmė matytis Siobanės gyvenimo �enklai. Butas geras�� patogus tvarkingas butas, kokio visuomet norėjau, bet neturėjau. Rodos, i� studenti�ko skurdo į�engiau tiesiai į �eimynin� netvark�.

Nuotraukų nedaug: paauglė Siobanė su i�si�iepusiais �unimis ir ka�kokie mieli senukai. Gyvūnėlių ir tėvų atvaizdai.

Ant sienų kelios japonų graviūros�� lietuje vargstantys valstie�iai; D�inai patiktų. I� tvarkingų knygų lentynų ir CD rinkinio matyti polinkis į literatūr�, pagal kuri� kuriami filmai, ir keist� roko grupių ir �velnaus d�iazo mi�inį�� Oasis ir U2 greta Stano Ge�o, �eto Baikerio ir �velnesnių Mailso gabalų.

�iūrinėjau knygas bei įra�us, ir ji ėmė man dar labiau patikti. Bet gal �itaip pasijustum be�iūrinėdamas bet kieno kito knygas ir įra�us, nors ten būtų ir begalė �lam�to. Nes i� to, k� mėgsta, i� to, k� mėgo, su�inai apie �mogų tokių dalykų, kurių jis �iaip neatskleistų.

Man patiko, kad Siobanė, atrodo, jau i�augo i� roko grupių ir dabar ie�ko ko nors ramesnio ir sudėtingesnio (sunku patikėti, kad būtų pradėjusi nuo �eto Baikerio bei Deiviso Mailso, o paskui persimetusi prie U2 ir Oasis). Vadinasi, ji tikrai dar jauna ir smalsi, vis dar ie�kanti, ko jai reikia i� pasaulio. Vis dar tyrinėjanti savo gyvenim�, o ne besistengianti jį susigr��inti.

Tikras jaunos netekėjusios moters butas, galin�ios save palepinti merginos butas. Ilk keli numesti �urnalai ir aplinkui i�draikyti drabu�iai, o �iaip jokios netvarkos, jokios mai�alynės, kuri atsiranda, kai namuose yra vaikas, jokio man įprasto namų chaoso. �ingsniuok iki pat durų ir neu�minsi jokios Hano Solo figūrėlės.

Bet man lyg ir pasidarė ilgu visos tos mano namų netvarkos ir mai�alynės. Ir jau norėjosi būti tokiu vyru, kuris sugeba tesėti pa�adus.

Grį��s namo, D�ina radau verkian�i�.

Prisėdau ant lovos kra�to nedrįsdamas jos paliesti.

��Po vakaryk��io �ou buvo tikras beprotnamis,�� pradėjau.�� Teko pasilikti studijoje.

��Suprantu,�� atsiliepė ji.�� A� ne dėl to.

��Tai dėl ko?

��Dėl tavo mamos, Hari.

��Kas nutiko?

��Ji Patui tokia gera,�� sukūk�iojo D�ina.�� Ir jai tai i�eina savaime. Niekada nebūsiu tokia kaip ji. Ji tokia kantri, tokia gera. Papasakojau jai, kad kartais, atrodo, tuoj i�protėsiu�� vis� dien� namie viena, tik su ma�u berniuku. O kai jis būna dar�elyje, tik dar blogiau.�� Ji pakėlė į mane a�arotas akis.�� Man rodos, ji net nesuprato, apie k� a� kalbu.

A�iū tau, Dieve. O a� jau pamaniau, kad ji visk� �ino.

��Tu pati geriausia motina pasaulyje,�� pasakiau ir apkabinau j�. Tikrai taip ir maniau.

��Ne,�� pasakė D�ina.�� Tu nori, kad tokia bū�iau. Ir a� noriu, tikrai noriu. Bet vien noro nepakanka.

Ji dar paverkė, nors kūk�iojimas nebebuvo toks bevilti�kai graudus. Tokių paverkimų pasitaikydavo, ir negalėdavai �inoti, nuo ko jie prasidės. Man vis atrodydavo, kad ji a�aroja dėl niekų. Negera motina? Ko �ia dabar verkti? D�ina puiki motina. O jeigu jau jai perdien pasidaro liūdna, gali skambtelėti man į darb�. Sekretorė visada pasakys, kad ji skambino. O mobiliajame yra atsakiklis. Kaip ji gali būti vieni�a? Negalėjau to suprasti.

Glos�iau j�, kol a�aros visai nud�iūvo, o tada nulipau �emyn i�virti mudviem kavos. Atsakiklyje laukė milijonas �inu�ių. Pasaulis pasiuto dėl Mar�io. Ta�iau laikra��iai ir studija man rūpėjo ne per daugiausia.

Ka�kur girdėjau, kad problemos darbe yra tarsi lėktuvo katastrofa, i� kurios gali i�sigelbėti. Ne taip, kaip namie, kur nuo savo problemų, kad ir kaip toli bėgtum, vis vien nepabėgsi. �e�tas skyrius

Kiekvienas tėvas savo sūnui yra didvyris. Bent jau tol, kol �is ma�as ir geresnių nepa�įsta.

Patui atrodo, kad a� akimirksniu galiu padaryti bet k�. Jis mano, kad galiu priversti pasaulį paklusti savo valiai�� kaip Hanas Solo arba Indiana D�onsas. �inau, kad visai netrukus Patas suvoks, kad jo tėtu�is �iek tiek skiriasi nuo Harisono Fordo. Ir kai jis supras, kad neturiu rimbo nei �viesos kardo, �velgs į mane jau kitokiomis akimis.

Ta�iau kol nei�auga i� �ito, visi sūnūs mano, kad jų tėvas�� didvyris. Su manimi ir mano tė�iu buvo truputį kitaip. Nes mano tėtis i� tiesų didvyris. Jis turi medalį ir visa kita.

I�vyd� jį besikui�iantį sode arba vairuojantį automobilį, pamanytumėte, kad tai tiesiog eilinis priemies�io tėtis. Ta�iau tinkuoto namuko, kuriame u�augau, svetainės stal�iuje guli medalis �U� pasiaukojam� tarnyb��, kurį tėtis gavo per kar�. Vaikystėje norėjau būti didvyriu. O mano tėtis buvo didvyris.

Medalis u� pasiaukojam� tarnyb��� tai ne �iaip sau. Tik Viktorijos Kry�ius yra auk�tesnis apdovanojimas, o kad tokį gautum, neretai tenka ir mirti. I�vyd� mano tėtį aludėje arba gatvėje, pamanytumėte, kad visk� apie jį �inote�� i� aptrinto megztinio arba plinkan�ios galvos, arba i� jo �eimyninio automobilio, arba i� to, kokį laikra�tį jis i�sirenka. Manytumėte, kad jį pa�įstate. Ir bevilti�kai suklystumėte.

Paėmiau telefono ragelį. Galėjau nekreipti dėmesio į prane�imus i� studijos ir laikra��ių. Ta�iau savo tėvams turėjau paskambinti.

Atsiliepė tėvas. Keista. Jis telefono negalėjo pak�sti. Ragelį pakeldavo tik tada, jei mamos nebūdavo niekur arti arba jeigu kaip tik eidavo pro �alį pakeliui i� �Sodininko pasaulio� į sod�.

��Tėti? �ia a�.

��Pakviesiu tavo motin�.

Kalbėjo trumpai ir oficialiai, tarsi nebūtų prat�s naudotis telefonu. Tarsi mudu būtume nepa�įstami. Tarsi a� mėgin�iau jam parduoti kokį daikt�, kurio jis nenori.

��Tėti? Ar matei vakaryk�tį �ou?

�inojau, kad matė. Jiedu visados �iūrėdavo mano �ou.

Tyla.

��Tikras spektaklis,�� pagaliau pasakė tėvas.

�inojau, kad jam visa tai nepatinka�� keiksma�od�iai, smurtas, politika. Netgi girdėjau, kaip jis bamba dėl reklamų. Bet man norėjosi, jog jis pasakytų, kad nieko tokio. Kad man atleista.

��Toks jau tas gyvas eteris, tėti,�� dirbtinai nusijuokiau.�� Niekada ne�inai, kas nutiks.

Tėvas ka�k� suniurnėjo.

��Ne mano dar�as,�� burbtelėjo.

Ka�kuriuo paskutiniojo de�imtme�io momentu tėtis pradėjo vartoti septintojo de�imtme�io frazes. Jo kalba prikai�iota �jokiais būdais� ir �ne mano dar�as�. Neabejoju, kad ateinan�ius trisde�imt metų jis kaups savo pensij�, klibink�tinės su vaik�tykle ir skelbs, kad jis �i�rinktasis� ir dėl ko nors �pamet�s galv��. Bet tada pasaulis jau nebesupras, apie k� jis kalba.

���iaip ar taip,�� parei�kiau,�� nėra ko jaudintis. Situacija valdoma.

��Jaudintis? A� nesijaudinu,�� pasakė jis.

Dūzgianti tyla. Ne�inojau, k� jam s�lyti. Ne�inojau, kaip nutiesti tilt� per mudviejų skirtingus pasaulius skiriantį tarpeklį. Ne�inojau, nuo ko pradėti.

��Pakviesiu motin�.

Jis nuėjo kviesti mamos, o tuo metu į kambarį į�lepsėjo Patas. Dar vis su pi�ama, susi�iau�usia pilk�vai geltonų plaukų kupeta, nuo miego u�tinusiomis vaiskiomis akytėmis. I�skė�iau rankas ir mane nuvėrė suvokimas, kaip kar�tai jį myliu. Patas pra�ingsniavo pro mane tiesiai prie vaizdajuos�ių leistuvo.

��Patai? Eik�, zuiki.

Jis be didelio noro grį�o, jau pasi�iup�s juost� �D�edajų sugrį�imas�. Pasisodinau jį ant kelių. U�uod�iau t� saldų �ilto kūnelio kvap�, kuriuo kvepia visi k� tik pabud� vaikai. Pabu�iavau į skruost�, o jis pla�iai nusi�iovavo. Jo oda buvo naujutėlė �vie�utėlė. �velniau nebūna.

Man jis vis tebeatrodė gra�iausia būtybė �emėje�� tarytum �viesiaplaukis angeliukas, nukrit�s i� debesies, kai ėjo į dangi�k�j� videotek�.

Ar tikrai jis toks gra�us? O gal �ia tik mano tėvystės genai nerimsta? O gal kiekvienas vaikas savo tėvams gra�iausias? Ne�inau.

��Ar smagu buvo pas mo�iut� ir senelį?�� paklausiau.

Jis valandėl� pam�stė.

��Jie neturi gerų filmų.

��O kokių filmų jie turi?

��Kvailų. Vien tik su... paveiksliukais.

��Animacinių?

��Aha. Vien paveiksliukai. Ma�iukams.

Pasipiktinau.

��Patai, jie ne ma�iukams. Argi tau nepatinka Dumbo? Tas drambliukas did�iulėmis ausimis? Varg�elis drambliukas, i� kurio visi juokėsi?

��Dumbo�� kvailys.

��Dumbo �aunus! Kuo tau nepatinka Dumbo? Dieve �ventas, a� u�augau su Dumbo!

Jau norėjau atpilti paskait� apie Volto Disnėjaus genialum�, animacijos �lov� ir vaikystės magij�, bet prie telefono priėjo mama.

��Hari? Mes taip jaudinomės. Kas, po galais, dabar bus? Ar tave atleis?

��Mama, niekas man�s neatleis. Kas nutiko vakar vakare, tai mes vadiname gera televizija.

��Tikrai, sūnau? Man rodos, kart� sakei, kad gera televizija tada, kai sve�ias puola �eiminink�. Ne�inau, ar gerai, kai viskas atvirk��iai.

��Viskas bus gerai,�� pasakiau, nors mamos �od�iuose buvo racijos. Per visus laidos apsistumdymus, kuriuos prisiminiau, į skudurus gavo vedėjas. O ne atvirk��iai.�� Greitai man pasiūlys kit� sutartį. Nesijaudink, mama, dar nereikia Pato atiduoti į prieglaud�.

��O kas D�inai? Atrodo tokia�� net ne�inau,�� prislėgta.

��Viskas gerai,�� raminau.�� Kas gi galėtų D�inai nutikti?

Kai padėjau ragelį, Patas nukumėjo prie vaizdajuos�ių leistuvo ir įdėjo �D�edajų sugrį�im��. Pradėjo rodyti nuo tos vietos, kur jis baigė �iūrėti�� princesė Lėja vergės drabu�iais prie D�abos Huto kojų. Jis ap�iūrinėja savo sugulov� ir nuo jo ga�lių lūpų dryksta seilė. Mano keturmetis sūnus abejingai stebėjo vykstan�i� scen�. Argi gerai, kad jis �itai �iūri?

��Gal k� nors pa�aiskim?�� pasiūliau.

Jo veidelis nu�vito.

��Gerai!

��K� �aisim?

����vaig�d�ių karus�.

I�si�iep�s iki ausų jis i� savo kambario atvilko mėgstamiausi� �aislų dė�� ir i�vertė j� ant kilimo. I�biro visa tai, kas i�garsino D�ord�� Lukas�. Atsisėdau ant grindų greta Pato. �is susikaup�s Hano, Liuko, �iujo ir dviejų droidų figūrėlėmis manevravo aplink pilk� plastikinį �Tūkstantme�io sakal��.

��Princesė Lėja laikoma u�grobta Mirties �vaig�dėje,�� prane�ė Patas.

��Pagrobta,�� pataisiau.�� Ji laikoma pagrobta.

��Laikoma u�grobta,�� pasakė Patas.�� Turime j� i�gelbėti, tėveli.

��Gerai.

Pa�aid�iau su sūnumi. �inojau, kad tam apskritai skiriu per ma�ai laiko. Po kokių penkių ar de�imties minu�ių nusprend�iau, kad man metas į darb�. Nusimatė ilga diena.

Patas nuliūdo, kad mudviejų �aidimas taip greit baigėsi, ta�iau i�kart pralinksmėjo, kai įjungiau jo vaizdajuost� su princese Lėja, gra�uole verge. Jam labai patiko ta vieta.

Apie mus ra�ė visuose laikra��iuose.

Įvadiniuose straipsniuose incidentas su Klifu buvo pristatomas kaip �iniasklaidos priemonių nuolatinio smukimo simptomas, kai vizualinių įspūd�ių ir riboto turinio pasaulyje desperati�kai vaikomasi pigių sensacijų. Bulvariniai laikra�tukai putojo dėl kraujo ir negra�ios kalbos.

Visi reikalavo Mar�io Meno galvos. Norėjau jam paskambinti i� automobilio, bet prisiminiau, kad savo mobilųjį paskolinau D�inai.

Mar�io kompanija�� �Mad Mann Productions��� buvo įsikūrusi viename Noting Hilgeito pastate. Vis� auk�t� u�iman�iame erdviame biure į tre�i� de�imtį kopiantys jauni �monės su atsainiu pasitikėjimu savimi rengė Mar�io Meno �ou arba i�tisais mėnesiais planavo būsimus Medmeno projektus. Dabar komanda rengė �aidim� protingiems �monėms, alternatyvi� kelionių program�, serij� laidų apie nardym� su akvalangu, kai Mar�iui �e�is mėnesius tektų gyventi Maldyvuose, ir daugyb� kitokių projektų, kurie tikrai vargu ar bus kada nors įgyvendinti.

Mes tai vadinome plėtra. I�orinis pasaulis tai pavadintų tu��iu laiko gai�imu.

Atskirus kabinetus biure turėjo tik Martis ir a�. Ties� sakant, jie buvo labiau pana�ūs į ma�ytes kamaraites, prigrūstas vaizdajuos�ių ir darbinių scenarijų, dar stovėjo po kelis vaizdajuos�ių leistuvus. Manajame kabinete man�s laukė Siobanė.

Iki �iol ji �ia nebuvo buvusi. Abudu lyg ir raustelėjome. Kodėl i� prad�ių taip lengva kalbėtis su �mogumi, o kai su juo permiegi, pasidaro taip sunku?

��Reikėjo mane pa�adinti prie� i�einant,�� pasakė ji.

��Norėjau,�� pasakiau,�� bet atrodei tokia...

��Taiki?

��Nusibaigusi.

Ji nusijuokė.

��Na, naktis buvo klaiki. Vienintelis geras dalykas�� tu.

��Klausyk, Siobane...

��Viskas gerai, Hari. A� �inau. Daugiau mudu nesusitiksime, ar ne? Turiu omeny, taip kaip �i�nakt. Tau nereikia apsimetinėti. Nereikia sakyti netiesos. A� �inau, kad tu ved�s.

��Siobane, tu puiki mergina. Tikrai.

Man i� tiesų taip atrodė.

��Bet tu myli savo �mon�. �inau, �inau. Nesijaudink. Geriau tai i�girsti dabar, o ne po �e�ių mėnesių. Man geriau visk� u�baigti dabar, kol dar rimtai tavimi nesusi�avėjau. Tu bent jau ne toks kaip kiti. Nesakei man, kad �mona tav�s nesupranta. Nesakei, kad judu, ko gero, skirsitės. Mėnuo po mėnesio nesėlinai i� namų, kad man paskambintum. Tu nesi �lyk�tus veidmainys.

Nesu veidmainys? �i�nakt buvau su tavimi, o kit� naktį praleisiu su �mona. Juk kaip tik veidmainys ir esu, ar ne?

��Tu to nemoki, Hari. Tuo man ir patinki. Patikėk, tokių kaip tu nedaug. A� �inau. Paskutinį sykį�� Dieve mano!�� tikrai maniau, kad jis paliks savo �mon�, kad mes tikrai susituoksim. �tai kokia kvailė buvau.

��Tu nesi kvaila,�� pasakiau ir apkabinau j�.

Mudu tvirtai, pagauti tikro jausmo, apsikabinome. Dabar mudu skiriamės, mudviem puikiai sekasi.

Tada ji pradėjo berti, kaip sunku surasti tikr� vyr�, o a� sau m�s�iau: vaje, kaip palengvėjo. Neteks vaidinti i�traukos i� �Fatali�kos aistros�.

Ma�iau, kad i�sisuksiu lengvai. Siobanė mane paleis, neu�pylusi rūg�ties ant mano ma�inytės ir nenudobusi mūsų naminio triu�iuko. Ir ne todėl, kad triu�io mes neturime. Bet kai palengvėjimas atslūgo, savo nuostabai, pajutau, jog man �iek tiek skaudu. Negi taip lengva su manimi atsisveikinti?

��Man visados taip nutinka,�� nusijuokė Siobanė, nors akys buvo drėgnos ir blizgėjo.�� Visados pasirenku tuos, kuriuos jau pasirinko kitos. Tavo �mona�� laiminga moteris. Man rodos, taip ir pasakiau �inutėje, kuri� tau palikau.

��Kokioje �inutėje?

��Į mobilųjį.

��Į mano mobilųjį?

��Į tavo mobilųjį telefon� nusiun�iau balso �inut�,�� pasakė Siobanė atgalia ranka �luostydamasi a�aras.�� Negi negavai? Septintas skyrius

Kai grį�au namo, D�ina krovėsi daiktus. U�sitempusi į mūsų miegam�jį lagamin� ir kelioninį krep�į, i�bly�kusi, sausomis akimis kaip sugebėdama grei�iau rinkosi būtiniausius daiktus. Tarsi nė minutėlės nebegalėtų �ia būti.

��D�ina?

Ji atsigr�ė ir pasi�iūrėjo į mane�� tarsi matytų pirm� kart�. Atrodė beveik apsvaigusi i� paniekos, liūdesio, pyk�io. Ypa� pyk�io. Vos nepridėjau kelnių i� baimės. Dar niekada nebuvo taip į mane �iūrėjusi.

Ji nusisuko ir ka�k� paėmė nuo savo lovos stalelio. Pelenin�. Ne, ne pelenin�. Mūsų namuose nėra peleninių. Sviedė į mane mano mobilųjį telefon�.

Ji visados buvo nekokia �aulė�� buvome kart� ar por� kartų susivaidij� ir priėj� iki daiktų mėtymo,�� ta�iau �ia nebuvo kur pasitraukti, ir telefonas skaud�iai atsitrenkė man į krūtin�. Pakėliau telefon� nuo �emės. Tiesiai vir� �irdies esantis kaulas pradėjo tvink�ioti.

��Niekada tau neatleisiu,�� i�ko�ė ji.�� Niekada.�� Ji mostelėjo galva į mano telefon�.�� Kodėl nei�klausai savo �inu�ių?

Nuspaud�iau mygtuk� su ma�y�iu voku. Sutrak�ėjo Siobanės balsas, nenatūralus ir mieguistas, ir visi�kai nederantis mūsų miegamajame.

�Blogas �enklas, jei vyras i�eina tau nepabudus... Bet nesigrau�k dėl �ios nakties... nes a� nesigailiu... Tavo �mona�� laiminga moteris... Tikiuosi, kad dirbsime drauge... Iki, Hari.�

��Hari, ar tu miegojai su �ita mergina?�� paklausė D�ina, o paskui papurtė galv�.�� Kas man yra? Kam a� �ia dar klausinėju? Nes noriu, kad tu man pasakytum, jog tai netiesa. Bet tai, be jokių abejonių, tiesa.

Paband�iau j� apkabinti. Ne suspausti glėbyje. Tiesiog suimti. Pabandyti nuraminti. Neleisti jai i�eiti. Neleisti jai man�s palikti. Ji kone urgzdama i�sivadavo.

��Kokia nors mergiūk�tė i� biuro, ar ne?�� i�ko�ė D�ina blok�dama drabu�ius į lagamin�. Ji net ne�iūrėjo, k� krauna. Ir nemanė, kad ji laiminga moteris.�� Kokia nors merg�ė, kuri mano, kad gali jai padaryti kelet� paslaugėlių?

��Ji labai �auni mergina. Ji tau patiktų.

Na, ir reikėjo man taip kvailai leptelėti. Supratau tai, vos tik �od�iai nusprūdo nuo lie�uvio, ta�iau jau buvo per vėlu k� nors pakeisti. D�ina priėjo ir skėlė man antausį. Ma�iau, kaip ji i� skausmo susiraukė, kaip akys paplūdo a�aromis. Ji nemokėjo mu�ti. D�ina ne tokia.

��Manai, kad tai buvo romantika, aistra ar dar kokia nors nes�monė,�� tė�kė D�ina.�� Anaiptol. Tai purvina, �ema ir niekinga. �lyk��iai niekinga. Ar tu j� myli?

��K�?

��Ar tu įsimylėjai t� mergin�?

��Nieko pana�aus.

��Jeigu ji nori mano gyvenimo, tegu turisi. Visk�. Ir tave. Ypa� tave, Hari. Nes viskas�� melas.

��D�ina, būk gera. Tai buvo klaida. Baisi klaida, gerai?�� sunkiai rinkau �od�ius.�� Tai nieko nerei�kia.

Ji ėmė juoktis ir verkti vienu metu.

��Negi nesupranti, kad tik blogini visk�?�� i�tarė.�� Negi apskritai nieko nesupranti?

Ir tada ji pratrūko raudoti susigū�usi, drebėdama, nė nebandydama �luostytis a�arų, besiver�ian�ių i� krūtinės gelmių. Man norėjosi j� apkabinti. Bet nei�drįsau prie jos prisiliesti.

��Tu lygiai kaip mano tėvas,�� pratarė ji, ir a� supratau, kad tai blogiausia, k� ji galėjo pasakyti.�� Lygiai kaip jis.

��D�ina, būk gera,�� meld�iau.�� Pra�au.

Ji papurtė galv�, tarsi nebeįstengdama man�s suprasti, tarsi nebeturė�iau jokios prasmės.

��Ko, Hari? Pra�ai? Ko? Kartoji kaip kokia kvaila papūga. Ko pra�ai?

��Pra�au,�� pakartojau kaip papūga.�� Pra�au, nenustok man�s mylėti.

��Betgi tu turėjai �inoti.�� Ji u�trenkė lagamin�, daugelis jos drabu�ių taip ir liko nesukrauti ir i�drik� po vis� lov�. Kitas krep�ys buvo jau beveik pilnas. Ji jau buvo kone pasirengusi i�eiti. Ji buvo bei�einanti.�� Turėjai �inoti, kad tai yra tas vienintelis dalykas, u� kurį tau neatleisiu. Turėjai �inoti, kad negaliu mylėti vyro, kuris nemyli man�s�� vien tik man�s. Ir jeigu tu to ne�inojai, Hari, tai man�s visi�kai nepa�įsti.

Kadaise ka�kur skai�iau, kad bet kokiuose santykiuose tam, kuriam niekas neberūpi, atitenka visa vald�ia.

Dabar buvo D�inos vald�ia. Nes jai niekas neberūpėjo.

Sekiau jai i� paskos, kai ji tempėsi lagamin� ir krep�į į prie�kambarį, o paskui į Pato kambarį. Patas atsargiai krovė ��vaig�d�ių karų� figūrėles į nediduk� kuprinyt�. Jis nusi�ypsojo mudviem.

���iūrėkit, k� darau,�� pasakė.

��Ar tu susiruo��s, Patai?�� paklausė D�ina.

��Beveik,�� atsakė �is.

��Tada eime.�� Ji rankove nusi�luostė a�aras.

��Gerai,�� pasakė Patas.�� �inai k�?�� Jis dabar �iūrėjo į mane, o jo gra�us veidukas �vytėjo nuo �ypsenos.�� Mes i�va�iuojam atostogauti.

Leidau jiems nueiti iki durų, o tada pajutau, kad nei�tversiu, jei jų neteksiu. Papras�iausiai nei�tversiu. Su�iupau u� D�inos krep�io rankenos.

��Kur tu eini? Pasakyk man, kur eini.

Ji truktelėjo krep�į, bet a� nepaleidau. Tada ji papras�iausiai paliko krep�į man, o pati atsidarė duris ir i�ėjo lauk.

A�, vis dar įsitvėr�s krep�į, i�sekiau paskui. D�ina įsodino Pat� į kėdut� ir prisegė. Patas pajuto, kad ka�kas �ia ne taip. Jis jau nebesi�ypsojo. Staiga supratau, kad jis�� paskutinis mano koziris.

��O kaip Patas?�� paklausiau.�� Apie jį nepagalvojai?

��O tu?�� at�ovė D�ina.�� Tu apie jį pagalvojai, Hari?

Ji įkėlė lagamin� į automobilio baga�in�. Krep�ys jai, rodos, nė neberūpėjo. Paliko jį man.

��Kur judu gyvensite?

��Lik sveikas, Hari.

Ir ji mane paliko. Nuo galinės sėdynės �velgė susirūpin�s Pato veidelis. D�ina �altomis blizgan�iomis akimis �iūrėjo tiesiai į priekį. Atrodė ka�kokia kitokia. Nepa�įstama moteris. Ji paleido variklį.

Akimis lydėjau automobilį, kol i�suko i� mūsų gatvės, ir tik tada pastebėjau smalsiai trūk�iojamas u�uolaidas. Mus stebėjo kaimynai. Pasidarė silpna, kai suvokiau, kokia pora nuo dabar būsim laikomi.

Įsine�iau D�inos krep�į vidun, kur ply�ojo telefonas. Skambino Martis.

���inai, k� tie �ikniai para�ė apie mane laikra��iuose?�� u�sivedė jis.�� Paklausyk, U�DRAUSKIME MEDMEN� RODYTI PER TELEVIZORIŲ. Ir dar�� VOS KELI MENO �OD�IAI�� IR VIEN TIK �... NE�VANKYBĖS. Kokį velni� jie sau mano? Tie �mikiai nori mano darbo, Hari. Mano mama labai susikrimtusi. K� mes dabar darysime?

��Marti,�� pasakiau.�� D�ina mane paliko.

��Ji tave paliko? Nori pasakyti, i�ėjo?

��Taigi.

��O kaip ma�ius?

��Pat� pasiėmė su savimi.

��Ji k� nors turi?

��Ne. �ia per mane. A� i�krė�iau kvailyst�.

Martis sukikeno man į ausį:

��Oi, Hari, tu lapine. Ar a� j� pa�įstu?

��Marti, man baisu. Gali būti taip, kad ji i�ėjo visiems laikams.

��Nesinervink, Hari. Blogiausiu atveju jai atiteks pusė jūsų turto.

Jis klydo. D�ina jau i�sine�ė visk�, ko a� gyvenime norėjau. Ir dar daugiau. A�tuntas skyrius

Daris Tvistas dirbo studijai. Pernai buvau pas jį namie pietų, ir jis pietavo pas mus. Bet pagal mūsų pasaulio darbo taisykles draugai mes nebuvome. Jam negalėjau pasakoti apie D�in�. Man rodos, pa�inojau daugyb� tokių �monių.

Baris pirmasis i� televizijos �monių pasikvietė mudu su Mar�ių prie�pie�ių, kai mudu kūrėme radijo �ou. Jo manymu, �ou turėjo tikti �ydrajam ekranui, ir tai daugiausia jo nuopelnas, kad mes perėjome į televizij�. Per tuos pirmuosius prie�pie�ius Baris vis� laik� �ypsojosi, �ypsojosi taip, tarsi jam būtų garbė gyventi vienoje planetoje su Mar�ių ir manimi. Ta�iau dabar jis nesi�ypsojo.

��Jūs jau ne porelė vaiki��ių, malan�ių �ūd� per radij�. �ia galioja suaugusių �monių taisyklės.�� Visa jo kalba buvo prikai�iota tokių frazių kaip �suaugusių �monių taisyklės�, tarsi darbas televizijoje būtų pana�us į vadovavim� slaptam Specialiosios oro tarnybos daliniui �iaurės Armijoje.�� Devyni �imtai �lyk��ia kalba pasipiktinusių �monių skambu�ių.

Visai neketinau pritūpti ant u�pakalinių kojy�ių ir numirti vien dėl tos prie�asties, kad jis�� mūsų vykdomasis redaktorius.

��Spontani�ka televizija�� tu juk jam u� tai ir moki, Bari. Tokiuose �ou svarbu ne tai, k� sve�iai sako. Svarbu, k� jie daro.

��Moku jam ne u� tai, kad pultų sve�ius.�� Baris vyptelėj�s bakstelėjo į laikra��ius ant savo stalo. A� paėmiau pluo�t�.

��Pirmieji Mirror ir Sun puslapiai,�� ėmiau vardinti.�� Dviejų skil�ių straipsnis Telegraph... Puiki spalvota Mar�io nuotrauka tre�iajame The Times puslapyje...

���ita �lovė nekokia,�� nukirto Baris.�� Pats tai �inai. Kartoju�� �ia nebe radijo pokalbių �ou. �ia neu�tenka i�klausyti por� zirzeklių ir jų ka�ių. Ir mes nesame koks nors niekam tik�s antraeilis apdulkėj�s padalinys. Yra reklamos u�sakovai, yra laidų administracija, yra �iūrovų asociacijos, pagaliau yra �efas. Ir patikėk manimi, Hari, jiems nenusispjauti!

Padėjau laikra��ius ant stalo. Pir�tai liko juodi nuo da�ų. Kiek galėdamas abejingiau patryniau rankas vien� į kit�. Da�ai nenusivalė.

��Pasakysiu tau, kas bus toliau, Bari. Martis bus i�plūstas paskutiniais �od�iais, o kit� savait� mūsų reitingai pakils kaip niekada. �tai kaip bus. Ir apie �it� laid� bus kalbama daugyb� metų. Pamatysi, taip bus.

Baris Tvistas papurtė galv�.

��Perlenkėt lazd�. Bėda ne vien Martis. �ef� jau plūsta paskutiniais �od�iais, o jam tai nepatinka. Per pastaruosius dvylika mėnesių Mar�io Meno �ou buvo girtų sve�ių, besikeikian�ių sve�ių, sve�ių, kurie bandė nusirengti. Ta�iau �ia pirmas kartas, kai sve�i� sumu�ė. Toliau �itaip negalima. Negalima, kad akivaizd�iai nesitvardantis �mogus dirbtų tiesioginiame nacionalinės televizijos eteryje.

��K� siūlai?

��Tiesioginio eterio, Hari, nebebus. Nufilmuokite �ou prie� transliacij�. Tada, jei Martis dar k� nors u�puls�� arba nuspr�s pribaigti savuoju ego,�� galėsime i�kirpti.

��Imituoti tiesioginį? Nori, kad imituotume tiesioginį eterį? Martis tikrai nesutiks.

��Padaryk, kad sutiktų, Hari. Esi jo prodiuseris, tai ir dirbk. Rodos, kaip tik artinasi tavo sutarties atnaujinimo laikas?

�inojau, kad Mar�io jie nei�mes. Jis ne kokia nors smulkmė. Ta�iau dabar pirm� kart� suvokiau, kad padai svyla ne Mar�iui.

Padai svilo man.

Nors Pato �aidimai ir sukdavosi apie mirtį ir griovim�, jis buvo labai meilus vaikis. Jis apkabindavo ir bu�iuodavo �mones, net visi�kai nepa�įstamus�� ma�iau, kaip kart� apstulbino sen� vėpl�, �lavusį mūsų gatv�,�� kas mūsų �lyk��iame �iuolaikiniame pasaulyje jau seniai nebeleistina arba bent jau nei�mintinga.

Ta�iau Patui tai nerūpėjo. Jam buvo ketveri ir jis buvo sklidinas meilės. Ir kai i�vydo mane savo antrojo senelio namų tarpduryje, kone pakvai�o i� d�iaugsmo: suėmė rankelėmis mano veid� ir pabu�iavo į lūpas.

��Tėveli! Gyvensi su mumis? Gyvensi su mumis per mūsų... per mūsų atostogas pas senelį Glen�?

Susiradau juodu kit� dien� po jų i�va�iavimo. Nebuvo sunku. Paskambinau vienai kitai D�inos koled�o laikų draugei, toms, kurios buvo per jos trisde�imtmetį, ta�iau jau daugyb� metų ji su jomis artimai nebendravo. Leido joms atitolti, apgaudinėdama save, kad visk�, ko reikia, gaus i� man�s ir Pato. �ia ir yra tokių kaip mudviejų artimų santykių bėda�� kai jie i�yra, lieki visi�kai vienas.

Neteko ilgai sukti galvos, kad supras�iau, jog D�inai reikėjo kur nors apsistoti, ir ji nuva�iavo pas savo tėv�, kuriam �iuo metu buvo tarpsantuokinis periodas.

Glenas gyveno ma�ame butuke prie pat �Nuo A iki Z�, tarp golfo klubų ir �aliųjų juostų�� �itokia aplinka jam turbūt priminė Vudstok�, kai į ji atsikraustė. Ta�iau u�uot d�iazav�s su Dilanu ir grupe, Glenas kasdien sėsdavo į priemiestini traukinį ir va�iuodavo į savo gitarų parduotuv� Danijos gatvėje. Kai pasibeld�iau į duris, Glenas buvo namie. Stovėjau glėby laikydamas sūnų, o jis, atrodo, nuo�ird�iai pasveikino mane atėjusį.

��Hari! Kaip laikais, seni? Apgailestauju, kad turit bėdų.

Buvo neseniai perkop�s per penkiasde�imt. Plaukų liku�iai, rūpestingai su�ukuoti, kad būtų pana�u į vikingų sruogas. Tebebuvo gana lieknas ir tebevilkėjo drabu�ius, kurie būtų tik� D�imio Hendrikso klajojan�ių muzikantų grupei. Ir vis dar puikiai atrodė�� toks apsitryn�s senas plevėsa. Kai �ingsniuodavo Kings Roudu 1975-aisiais, turėjo atrodyti tikrai kietai.

Buvo pridar�s daugyb� nuodėmių�� u�mir�ti gimtadieniai, netesėti pa�adai, kas keleri metai paliekama �mona ir vaikai,�� ta�iau nebuvo blogas �mogus. Buvo draugi�kas ir savoti�kai �avus. Kai k� i� �ių bruo�ų paveldėjo ir D�ina. Did�iausia Gleno yda buvo ta, kad i� visų �monių jam labiausiai rūpėjo jis pats. Ta�iau visos kitiems jo padarytos �aizdos buvo padarytos nety�ia. Jis nebuvo �iaurus, jei tik silpnumas nėra viena i� �iaurumo rū�ių.

��Ie�kai D�inos?�� paklausė apglėb�s mane viena ranka.�� Ji �ia.

Kukliame Gleno butuke i� garsiakalbių griaudėjo The Verve. Jis nebuvo i� tų klasikinio roko pami�ėlių, kurie be perstojo brizina Mojo įra�us, tarsi plok�telė būtų am�iams u�strigus ties jų jaunystės muzika. Gleno i�tikimybė muzikai buvo tokia stipri, kad jis stengdavosi neatsilikti nuo didelių naujų grupių. Ne�inau, kaip jam tai pavykdavo.

D�ina i�ėjo i� ma�u�io sve�ių kambario�� rimta ir i�bly�kusi. Balta kaip kreida. Norėjosi j� pabu�iuoti. Bet nepabu�iavau.

��Labas, Hari.

��Gal galėtume pasikalbėti?

��Galėtume. Netoliese yra parkas.

Pasiėmėme Pat�. Glenas pasakė, kad, nors aplink ir pilna �alumos, parkas yra ganėtinai toli, u� graud�ios parduotuvėlių virtinės ir pra�matnių namų. Pasiūliau va�iuoti manuoju MGF. Patas ėmė kone kvykti i� d�iaugsmo. D�ina, tiesa, nebuvo keturmetis vaiki��ias, bet tikėjausi, kad ir jai ma�ina padarys įspūdį. Nuo pat tos akimirkos, kai pama�iau �it� automobilį, �inojau, kad noriu ja pasiva�inėti drauge su kokiu nors ypatingu �mogumi. Ir dabar iki skausmo ai�kiai suvokiau, kad tas ypatingas �mogus visados buvo D�ina. Ta�iau iki pat parko ji nei�tarė nė �odelio.

��Nesijaudink dėl prabėgan�ios jaunystės, Hari,�� pasakė grak��iai i�keldama kojas i� mano naujojo automobilio.�� Tau ji dar neprabėgo.

Patas stūgaudamas ir mosuodamas savo �viesos kardu nustraksėjo pirmyn. Pribėg�s prie laipynės nu��iuv�s sustojo ir droviai su�iuro į du auk�tai besikarstan�ius ūgtelėjusius berniūk��ius. Jis visados �avisi vyresniais berniukais. Mudu su D�ina �iūrėjome, kaip mūsų sūnus �iūri į juos.

��Be proto tav�s ilgiuosi,�� pasakiau.�� Būk gera, grį�k namo.

��Ne,�� i�tarė ji.

��Tai buvo tik ka�koks beproti�kas aklas nuotykis. Tik viena naktis.

��Niekada nebūna tik viena naktis. Jei galėjai tai padaryti kart�, galėsi padaryti ir kit�. Ir dar kart�, ir dar. Ir kit� kart� bus lengviau. Visa tai jau esu ma�iusi, Hari. �itaip buvo su Glenu.

��Vie�patie Dieve, kuo �ia dėtas tavo tėtis. A� net auskaro neturiu.

��Turėjau nujausti,�� kalbėjo D�ina.�� Romantikai visada patys blogiausi. �irdu�ių ir gėly�ių komanda. Tie, kurie �ada nė nepa�velgti į kit� moterį. Tie blogiausi. Nes tokiems vis reikia naujo nuotykio. Nuolat reikia romantikos dozės. Argi ne taip, Hari?

Man nepatiko, kaip ji apie mane kalba�� tarsi visai niekuo nesiskir�iau nuo kitų vyrų, tarsi tebū�iau vienas i� tos plaukuotų svetimoteriautojų masės, tarsi bū�iau tik eilinis apgailėtinas �mogelis, kurį u�klupo klystelėjusį į �alį. Norėjau tebebūti vienintelis.

��Atleisk, kad tave įskaudinau, D�ina. Visada dėl to gailėsiuos. Nenoriu tav�s skaudinti.

��Supranti, medaus mėnuo negali t�stis vis� gyvenim�.

���inau, �inau,�� pasakiau, ta�iau �irdies gilumoje paklausiau: �O kodėl gi ne? Kodėl ne?�

��Drauge pragyvenome ne vienerius metus. Turime vaik�. Visokie ten Romeo ir D�uljetos seiliojimaisi baigėsi.

��A� visa tai suprantu,�� atsakiau, ir did�ioji mano dalis i� tiesų tai suprato. Ta�iau ma�ulytė ma�ulytė dalelytė norėjo pasakyti: �Oi, tada a� i�einu�.

D�ina buvo teisi�� norėjau, kad mudu būtume tokie kaip i� prad�ių. Norėjau, kad tokie būtume visados. Ir �inote kodėl? Nes tuomet mudu buvome be galo laimingi.

��Manai, lengva gyventi mūsų namuose?�� staiga u�siplieskė ji.�� Manai, lengva klausyti, kaip tu zirzi, kad i�augai i� paauglystės, rūpintis, kad Patas bent penkias minutes ne�iūrėtų ��vaig�d�ių karų�, pri�iūrėti namus? I� tav�s juk jokios pagalbos. Kaip ir kiekvienas vyras �ioje planetoje manai, kad jei jau dirbi savo darbelį, tai daugiau nieko daryti ir nereikia.

��Nagi, nagi,�� apstulbau.�� Keista, kaip tu �ia anks�iau man�s nepalikai.

��Nesuteikei tam dingsties. Iki dabar. Man tik trisde�imt, Hari. O kartais jau�iuosi tikra senė. Tu suviliojai mane. Privertei tave įsimylėti.

��Grį�kim namo. Tu, a� ir Patas. Noriu, kad viskas būtų kaip anks�iau.

��Nebebus kaip anks�iau. Tu visk� pakeitei. A� pasitikėjau tavimi, o tu mano pasitikėjim� sugriovei. Per tave pasijau�iau kvailė, kam tavimi pasitikėjau.

��D�ina, �monės nesiskiria dėl vienos nakties nuotykio. Suaug� taip nesielgia. Nemesk visko vien dėl �ito. �inau, kad skaudu. �inau, kad pasielgiau negerai. Bet kaip galėjau i� misterio Nuostabiojo staiga virsti misteriu �ūdo gabalu?

��Tu nesi misteris �ūdo gabalas, Hari.�� Ji papurtė galv� stengdamasi nepravirkti.�� Tiesiog esi eilinis vyrukas, ir tiek. Dabar tai matau. Niekuo nesiskiri nuo kitų. Negi nesupranti? Tiek daug atidaviau, nes atrodei ypatingas. Tiek daug tau paaukojau, Hari.

���inau. Ketinai i�va�iuoti dirbti į u�sienį. Ketinai tyrinėti kit� kultūr�. Turėjo būti nuostabu. Ir dėl man�s likai �ia. A� visa tai �inau. Todėl ir noriu, kad mūsų santuoka ne�lugtų. Todėl ir noriu dar kart� pabandyti.

��A� daug m�s�iau,�� vėl prakalbo D�ina,�� ir supratau, kad namie sėdinti ir vaik� pri�iūrinti moteris niekam neįdomi. Netgi savo vyrui. Ypa� savo vyrui. Esu tokia nuobodi, kad jis gulasi su kuo papuola.

��Netiesa.

��Pri�iūrėti savo vaik��� toks darbas turėtų būti labiausiai gerbiamas i� visų. Turėtų būti vertesnis u� darb� kokioje nors kontoroje. Bet taip nėra. Ar �inai, kiek kartų per tavo prakeiktos televizijūk�tės vakarienes, vakarėlius ir pietus jau�iausi nieko neverta? O k� jūs veikiate?�� pa�aipiai pamėgd�iojo ji.�� O k� jūs veikiate? A�? Na, nieko neveikiu. Būnu namie ir pri�iūriu savo ma�ylį. Ir jie į tave pa�iūri�� moterys lygiai taip pat kaip vyrai, nors gal net blogiau nei vyrai,�� tarsi būtum visi�ka beprotė. O a� dvigubai protingesnė u� daugelį tavo bendradarbių, Hari. Dvigubai protingesnė.

���inau,�� pasakiau.�� Paklausyk, D�ina, padarysiu visk�. Ko tu nori?

��Noriu susigr��inti gyvenim�,�� pasakė ji.�� Tik tiek, Hari. Noriu susigr��inti gyvenim�.

Nuskambėjo grėsmingai. Devintas skyrius

Viskas susiklostė ne visi�kai taip, kaip planavo tėtis. Bent jau ne taip, k� planavo dėl namų. Ir dėl man�s.

Kai tėvai nusipirko nam�, kuriame u�augau, �ia buvo kaimas. Ta�iau per trisde�imt metų miestas pri�liau�ė artyn. Laukus, po kuriuos klajojau su oro �autuvėliu, u�statė bjauriais naujais namais. Senojoje Did�iojoje gatvėje knib�dėjo nekilnojamojo turto agentų ir advokatų. Tai, k� mano tėvai įsivaizdavo kaip am�inai truksiantį gyv� ��aulių� epizod�, nuo pat mūsų atsikraustymo ėmė ryti priemies�io rajonai.

Mama dėl to per daug nesikrimto: buvo gimusi mieste, ir a� i� vaikystės prisimenu, kaip ji skųsdavosi, kad mūsų miestuke ma�ai parduotuvių, kad nėra kino teatro. Ta�iau tė�io man buvo gaila.

Jam nepatiko į miest� darban va�inėjan�ių �monių grūstis traukinių stotyje darbo dienomis, nepatiko golfo partijos savaitgaliais. Nepatiko gaujos po apylinkes besitrinan�ių chuliganėlių, įsivaizduojan�ių, kad tai Los And�elo Pietų parkas. Jis nemanė, kad �itokių metų teks būti taip arti �monių knib�dėlyno ir nusikaltimų.

O �ia dar a�.

Tėvai abu i�ėjo pasitikti, tikėdamiesi i�vysti mus visus tris atvykusius pietų. Ta�iau atva�iavo tik jų sūnus. Jiedu suglum� �iūrėjo, kaip prava�iavau jų vartelius, ie�kodamas, kur sustoti. Jie nieko nesuprato.

Mano vaikystėje automobilių gatvėje niekas nestatydavo: kiekviena �eima turėjo gara��, ir to visi�kai pakako. Dabar galėjai ir be galvos likti, kol rasdavai, kur pastatyti automobilį. Viskas pasikeitė.

Pabu�iavau mam�, paspaud�iau rank� tė�iui. Jie ne�inojo, kas nutiko. Maisto buvo prigaminta per daug. Jie laukė D�inos ir Pato. Jie laukė laimingos �eimos. O sulaukė man�s.

��Mama, tėti, turiu jums �į t� pasakyti.

Grojo senos dainos. Skambėjo Tonis Benetas i� �Carnegie Hali� salės, nors laisvai galėjo būti ir Sinatra arba Dinas Martinas, arba Semis Deivis Jaunesnysis. Mano tėvų namuose visada skambėdavo senos dainos.

Jiedu įsitaisė savo mėgstamuose krėsluose ir klausiamai su�iuro į mane. Kaip du vaikai. Galė�iau prisiekti, manė, kad prane�iu, jog laukiamės dar vieno vaiko. Stovėjau ir jau�iausi taip, kaip da�nai jausdavausi savo tėvų akivaizdoje�� veikiau kaip muilo operos veikėjas, o ne jų tikras sūnus.

��Atrodo, D�ina mane paliko,�� i�py�kinau.

Pasakiau visi�kai netinkamu tonu�� pernelyg atsainiai, pernelyg manieringai, pernelyg �iauriai. Bet antraip bū�iau parpuol�s visomis keturiomis ir a�aromis nulaist�s jų gauruot� kilim�. Nes po vakardienos pasivaik��iojimo po park� ir dar vienos bemiegės nakties lovoje, kuri man vienam buvo per didelė, pagaliau pama�u ėmiau tikėti, kad ji gali ir nebegrį�ti. Bet jau�iausi pernelyg senas ne�ti tėvams blogas naujienas. O jie buvo per seni jas i�klausyti.

Jiedu kurį laik� tylėjo.

��K�?�� i�tarė tėtis.�� Kur tave paliko?

��Kur ma�iukas?�� paklausė mama. Ji i�kart visk� suprato.

��Patas su D�ina. Pas jos tėtį.

��Pas t� rokerį? Varg�iukas.

��K� rei�kia �paliko�?�� valdingai paklausė tėvas.

��Ji i�ėjo, tėti.

��Nesuprantu.

Jis tikrai nesuprato. Jis mylėjo j�, mylėjo mus, o dabar �tai viskas baigėsi.

��Ji i�sine�dino. Paspruko. Dingo. I�garavo.

��Kaip �ia kalbi,�� sudraudė mama. Pir�tus, tarsi melsdamasi, prispaudė prie lūpų.�� Oi, Hari. U�jau�iu.

Ji atsistojo ir �engė man�s link, ir mane kone nukrėtė �iurpas. Būtų geriau, jei jie nebūtų man geri. Visk� i�tver�iau, jei tik jie man�s neglėbes�iuotų ir nesakytų, kad visk� supranta. Bet jeigu jie bus geri, nei�tversiu. Tai, k� spaud�iau savyje, sprogs. Laimei, tėvas atėjo į pagalb�. Gerasis tėtis.

��I�ėjo?�� perklausė ji piktai.�� K��� skyrybos? Ar tai tu nori pasakyti?

Apie tai dar nebuvau pagalvoj�s. Skyrybos? Nuo ko tai pradedama?

��Turbūt. Taip. Juk taip �monės daro, ar ne? Kai skiriasi.

Jis atsistojo. Veidas darėsi vis bly�kesnis. Akys sudrėko.

Jis nusiėmė akinius ir nusi�luostė akis. Skaudu buvo į jį �iūrėti.

��Tu sugriovei mano gyvenim�.

��K�?

Negalėjau patikėti savo ausimis. Mano santuoka byra į �ipulius, o auka�� jis? Kaipgi �itaip? Man labai gaila, kad jo gra�ioji marti i�nyko i� jo gyvenimo. Apgailestauju, kad jo anūkui teko matyti, kaip skiriasi jo tėvai. O labiausiai man gaila, kad jo sūnus pasirodė es�s vienas i� tų mulkių, kurie zulina skyrybų teismų suolus. Bet tikrai neleisiu savo tėvui pasiglem�ti pagrindinio mūsų ma�ytės tragedijos vaidmens.

��Ir kaipgi a� sugrioviau tavo gyvenim�, tėti? Jei kas ir yra viso �ito auka, tai tik Patas. O ne tu.

��Tu sugriovei mano gyvenim�,�� pakartojo tėtis.

Mano skruostai u�siliepsnojo i� gėdos ir apmaudo. Ko gi jam taip krimstis? Ne jį paliko �mona.

��Tu sav�jį jau atgyvenai,�� drėbiau piktai.

Su besikaupian�ia neapykanta įsmeigėme vienas į kit� akis. Paskui jis i�ėjo. Girdėjau, kaip �liurinėja antrame auk�te. Jau gailėjausi taip pasak�s. Bet kito pasirinkimo neturėjau.

��Jis ne tai turėjo galvoje,�� pasakė mama.�� Jis prislėgtas.

��Ir a�,�� atrėmiau.�� Iki �iol man nebuvo nutik� nieko bloga, mama. Man sekėsi. Iki �iol man nebuvo nutik� nieko bloga.

��Neklausyk tėvo. Jam tik norisi, kad Patas turėtų tai, k� turėjai tu. Abu tėvus. K� nors pastovaus ir tvirto, nuo ko galėtų pradėti kurti savo gyvenim�. Tik tiek.

��Bet jis to neturės, mama. Jei D�ina i� tiesų i�ėjo. Deja, viskas ne taip paprasta.

Po kurio laiko tėtis vis dėlto nulipo �emyn, ir per pietus paband�iau jiems �į t� paai�kinti. Namie atsirad� rūpes�ių, i�kil� nesutarimų, bet mudu vienas kitam teberūpime. Turėjau toki� viltį.

Nutylėjau apie tai, kad dulkinausi su bendradarbe, kad D�ina jau�iasi paleidusi vėjais savo gyvenim�. Pamaniau, kad gali u�springti savo avienos mu�tiniais.

I�leisdama mama stipriai mane apkabino ir pasakė, kad viskas bus gerai. Ir tėtis buvo kaip mokėdamas geras�� apkabino ranka per pe�ius ir liepė skambinti, jei jie galėtų kuo nors padėti.

Negalėjau pa�velgti jam į akis. Taip jau būna, kai laikai savo tėv� didvyriu. Jam nė nereikia nieko s�lyti, o tu pasijunti vėl es�s a�tuonmetis berniukas, pralaimėj�s savo pirm�j� kov�.

��Mūsų �io vakaro sve�io pristatyti nereikia,�� tre�i� kart� i� eilės pasakė Martis.�� Velnias... velnias... velnias... Kas yra tam prakeiktam sufleriui?

Nieko tam sufleriui nebuvo, ir Martis pats tai �inojo.

Vir�uje galerijoje re�isierius murmėjo raminamus �od�ius į jo ausin�, kad jie vėl visk� pakartosi�, kai tik jis bus pasireng�s. Bet Martis nusiplė�ė mikrofon� ir nulipo nuo pakylos.

Tiesioginiame eteryje Martis suflerio nebijodavo. Jei suklysdavo, jei suklupdavo ties kuriuo nors i� prie� akis bėgan�ių �od�ių, tik nusi�iepdavo ir varydavo toliau. Nes �inojo, kad kitaip negalima.

Darant įra�� viskas kitaip. �inai, kad bet kada gali sustoti ir pradėti i� naujo. Taip, �inoma, lengviau. Bet, antra vertus, �itai gali tave sukaustyti. Sutriks kvėpavimas. Pradėsi prakaituoti. O jeigu kamera u�fiksuos prakait�, tau galas.

Nutvėriau Martį �aliajame kambaryje, kur jis kim�osi alaus butelį. �itai mane i�g�sdino kur kas labiau negu įnir�io priepuolis studijoje. Martis buvo rėksnys, bet ne girtuoklis. Keli alaus buteliai, ir jo nervai bus tokie ramūs, kad jis negalės nė pajudėti.

��Kai laida įra�oma i� anksto, viskas vyksta kitu ritmu,�� ėmiau ai�kinti.�� Kai esi tiesioginiame eteryje, energijos koncentracija tokia didelė, kad tu tiesiog �vilpte pra�vilpi nuo prad�ios iki pabaigos. Kai daromas įra�as, adrenalin� reikia labiau kontroliuoti. Bet tau pavyks.

��K� tu apie tai i�manai?�� tė�kė jis man.�� Kiek �ou vedei?

���inau, kad nuo to, jog ply�auji dėl suflerio mergiotės, tikrai jokios naudos.

��Ji per greitai judina t� daikt�!

��Taip, kad spėtų su tavimi,�� nepasidaviau.�� Jei sulėtinsi tu, sulėtins ir ji. Marti, �ia ta pati mergina, kuri jau metus pas mus dirba.

��Tu net nesistengei i�kovoti, kad paliktų tiesioginį eterį,�� purk�telėjo Martis.

��Kai u�va�iavai tam Tarzanui, kitos i�eities nebebuvo. Studija negali rizikuoti, kad tai pasikartotų. Todėl laida įra�oma.

��Tiesioginis įra�ytas eteris. Tuo viskas pasakyta. Hari, kieno tu pusėje?

Jau norėjau jam atsakyti, bet į �ali�jį kambarį įki�o galv� Siobanė.

��Man pavyko pakeisti suflerio mergin�,�� prane�ė ji.�� Gal vėl pabandom?

��Mes �iūrime telik�,�� prane�ė Patas, kai atėjau pas Glen�.

Pakėliau jį ir pabu�iavau. Jis tarsi be�d�ioniukas apsivijo mane rankytėmis ir kojytėmis, ir �itaip a� jį nusine�iau į kambarį.

��Su mamyte �iūri televizorių?

��Ne.

��Su seneliu Glenu?

��Ne. Su Sale ir Stivu.

Nedidukėje svetainėje prilip� vienas prie kito ant sofos sėdėjo du paaugliai: mergiotė ir berniūk�tis. Vilkėjo tokiais drabu�iais, kurie be snieglentės atrodo keistokai.

Kai į�engiau į kambarį, mergaitė�� smulkutė, i�glebusi, i�bly�kusi,�� pasi�iūrėjo į mane. Berniūk�tis�� kresnas, spuoguotas ir dar labiau i�bly�k�s,�� valdymo pulteliu baksnojo sau į apatinius dantis ir neatitraukė akių nuo pikto pusplikio vyro ekrane�� dainininko, labiau jau pana�aus į policijos tardytoj�. Glenas �inotų, kas jis. Glenas turėtų visus jo įra�us. Pasiklaus�s jo, susim�stau, ar �ia muzika prastėja, ar a� senstu. O gal ir viena, ir kita.

��Labas,�� pasakė mergaitė.

��Labas. A� Haris�� Pato tėtis. D�ina namie?

��Ne. I�va�iavo į oro uost�.

��Į oro uost�?

��Aha, jai reikėjo, �inai, kaip ten? Spėti į lėktuv�.

Paleidau Pat� ant �emės. Jis įsitaisė tarp ��vaig�d�ių karų� figūrėlių, i�barstytų po visas grindis, ir susi�avėjimo pilnomis akelėmis ėmė �vilg�ioti į spuoguot�jį jaunuolį.

��Kur ji i�skrido?

Mergai�iukė�� Salė�� i� susikaupimo suraukė antakius.

��Į Kinij�. Turbūt.

��Į Kinij�? Tikrai? O gal į Japonij�? Tai labai svarbu.

Jos veidelis nu�vito.

��Aha�� turbūt į Japonij�.

��Tarp Kinijos ir Japonijos nemenkas skirtumas,�� pasakiau.

Berniūk�tis�� Stivas�� pirm� kart� pa�velgė į mane.

��Man tai ne,�� leptelėjo.

Mergaitė nusijuokė. Nusijuokė ir Patas. K� darysi, dar ma�as. Pats ne�ino, ko juokiasi. Pama�iau, kad jo veidelis purvinas. Jei Pato neparagini, jis dėl asmeninės higienos nepersistengia.

Stivas patenkintas i�siviepė, vėl įbedė akis į ekran� ir toliau sau valdymo pulteliu baksnojo į apatinius dantis. Mielai bū�iau t� pultelį sugrūd�s jam į �abtus.

��Gal �inai, kiek laiko jos nebus?

Salė suniurnėjo, kad ne�ino, ir atsainiai ėmė maigyti raumening� Stivo koj�.

��Gleno nėra?�� paklausiau.

��Ne, tėtis dirba,�� atsakė Salė.

Va, kas �ia. �ita mergiotė�� vienas i� Gleno pamestų vaikų, kai tas kart� ar por� buvo ved�s po D�inos motinos.

��Atva�iavai į sve�ius?�� pasidomėjau.

��Pagyvensiu �ia,�� atsakė ji.�� Su mama riejamės. Staugia dėl mano draugų, dėl mano skudurų, dėl laiko, kai grį�tu namo, dėl laiko, kai negrį�tu namo.

��Nepagrįstai?

��Ateini �ia kaip į kokį vie�butį,�� u�spiegė Salė.�� Tu per jauna rūkyti �it� �lam�t�. Bla bla bla bla.�� Ji atsiduso su labai jauno �mogaus pasibodėjimu.�� Kaip visada. Tarsi ji pati nebūtų viso to dariusi savo tamsiais am�iais, sena kalė apsimetėlė.

��Kalė,�� drėbė Stivas.

��Kalė,�� nusi�ypsojo Patas, abiejuose kum�teliuose sugniau��s po ��vaig�d�ių karų� figūrėl�. Stivas ir Salė ėmė juoktis.

�tai kaip viskas vyksta, pamaniau. I�siskiri, ir tavo vaikas tarsi koks sudu�usio laivo keleivis plūduriuoja dieninės televizijos ir atsakomybės, kurios vengiama, jūroje. Sveiki atvyk� į �lyk�tų �iuolaikinį pasaulį, kur tas i� tėvų, su kuriuo tu gyveni, tėra tolima, paniekos verta persona, o tas i� tėvų, su kuriuo negyveni, jau�iasi toks kaltas, jog suteikia tau prieglobstį, kai namie pasidaro nebepaken�iama.

Mano berniukui �itaip nenutiks.

Tik jau ne Patui.

��Susirink �aislus ir pasiimk paltuk�,�� paliepiau.

Jo murzinas veidukas nu�vito.

��Eisime į park�?

��Zuiki,�� pasakiau,�� va�iuosime namo. De�imtas skyrius

Baris Tvistas apsirei�kė su idėja apie penkiolikos minu�ių u�delsimo sistem�: tai rei�kė, kad vėl grį�tame į tiesioginį eterį, ta�iau prie� transliacij� bus trumputis laiko intervalas, apdrausiantis mus nuo galimų �eimininko arba sve�ių i�puolių.

Laidos kolektyvas buvo patenkintas, nes tai rei�kė, jog dar bus galima i�kirpti bet k�, kas duotų dingstį reklamos u�sakovams nerti į krūmus, o Martis buvo patenkintas tuo, kad jo nebekaustys suflerio baimė.

Taigi Martis pasikvietė mane prie�pie�ių į savo mėgstam� restoran�, mading� spartieti�k� pusrūsį, kur įsigan� televizijoje �monės autenti�kus italų valstie�ių patiekalus valgydavo reprezentacinių i�laidų s�skaita.

Kaip ir dauguma kitų vietų, į kurias eidavome, taip ir �ia plikos grindys bei baltos sienos labiau priminė sporto sal�, o ne restoran��� gal tam, kad lankytojai jaustųsi �ia dar� sau k� nors gera. Kai atėjome �iek tiek po antros�� vėlavau, nes turėjau nuve�ti Pat� savo tėvams, mat D�inai i�va�iavus nebebuvo kas jį paima i� dar�elio,�� restoranas buvo pilnas �monių, o prie administratoriaus stalo nė gyvos dvasios.

Mus pasitiko padavėja. I� karto buvo matyti, kad �i diena jai ne i� gerųjų. Buvo visa i�kaitusi, susinervinusi, ant baltos uniformos raudonavo vyno dėmė. Ji vis taisėsi plaukus, juodus, �vilgan�ius, nukirptus �puodeliu� tuo senoviniu būdu, kuris mums asocijuojasi su F.�Skoto Ficd�eraldo romano moterimis arba Honkongo merginomis �e�tajame de�imtmetyje. �Bobas�. �tai kaip vadinasi tokia �ukuosena. Padavėja �iek tiek atki�o apatin� lūp� ir pūstelėjo�� kirp�iukai kilstelėjo.

��Kuo galiu padėti?�� pasiteiravo.

��Turime u�sisak� staliuk�,�� pasakė Martis.

��Ai�ku,�� i�tarė ji ir i�sitraukė u�sakymų knygel�.�� Pavardė?

��Martis Menas,�� prisistatė Martis ne�ymiai savoti�kai pabrė�damas �od�ius, i� ko galėjai suprasti, jog dabar jis tikisi, kad mergina jį pa�ins ir ims alpti i� susijaudinimo. Ta�iau Martis �itai merginai nieko nerei�kė. Ji buvo amerikietė.

��Atleiskite,�� pasakė ji �iūrinėdama knygel�,�� s�ra�e jūsų pavardės nėra, pone.

O tada nusi�ypsojo. Gra�iai nusi�ypsojo, pla�iai, parodydama baltus dantis. Spindinti �ypsena.

��Patikėkit, mums tikrai u�sakytas staliukas,�� parei�kė Martis.

��Ne, �ia neu�sakytas.

Ji garsiai u�vertė knygel� ir buvo benueinanti.

Martis u�tvėrė jai keli�. Jis mergin�, atrodo, jau visi�kai suerzino. Ji atki�o apatin� lūp� ir pūstelėjo kirp�iukus.

��Atsipra�au,�� i�tarė.

Ji buvo auk�ta, liekna, grak��iomis kojomis ir pla�iai įstatytomis rudomis akimis. Gra�i, bet ne lėlytė. Gal kokių pora metų vyresnė u� mane. Dauguma �iame į sporto sal� pana�iame restorane dirban�ių �monių buvo jaunuoliai, kuriems dar pienas nuo lūpų nenud�iūv�s. Jiems �ia tebuvo pakopa į ateities auk�tumas. �itoji mergina buvo visi�kai kitokia.

Ji pasi�iūrėjo į Martį ir pasitrynė nugaros apa�i�, lyg ta seniai skaudėtų.

��Ar �inote, koks a� garsus?�� paklausė Martis.

��Ar �inote, kokia a� u�siėmusi?�� at�ovė ji.

��Gal mūsų ir nėra s�ra�e,�� labai lėtai i�tarė Martis, tarsi kalbėtų �mogui, kuriam k� tik i�pjovė dalį smegenų,�� bet vienas i� mano �monių paskambino Polui�� vadybininkui? Ar pa�įstate Pol�?

���inoma,�� ramiai pasakė mergina.�� Pa�įstu Pol�.

��Polas sakė, kad bus sutvarkyta. Visada būna sutvarkyta.

��Labai d�iaugiuosi, kad judu su Polu sieja toks savitarpio supratimas. Bet jeigu a� neturiu laisvo staliuko, tai negaliu jums jo duoti, ar ne? Dar kart� atsipra�au.

�į kart� ji nuėjo.

��Kvai�a,�� purk�telėjo Martis.

Bet tada mus pastebėjo Polas ir per pilnutėlį restoran� atskubėjo pasitikti savo į�ymiojo kliento.

��Pone Menai,�� pasisveikino jis,�� kaip malonu jus matyti. Ar i�kilo kokių nors keblumų?

��Atrodo, nėra laisvo staliuko.

��Oi, jums, pone Menai, staliuk� mes visada rasime.�� Įdegusį Polo veid� nu�vietė pietieti�ka �ypsena. Ir jo �ypsena buvo gra�i. Ta�iau visi�kai kitokia negu tos merginos.�� Pra�om �ionai.

Į�engėme į sal� ir kaip visada, pasirod�ius Mar�iui, sulaukėme �vilgsnių, tylaus murmėjimo ir paikų �ypsenų. Polas spragtelėjo pir�tais, ir i� virtuvės atne�ė staliuk�. Akimirksniu ant jo atsirado staltiesė, stalo įrankiai, luistas rupios valstieti�kos duonos ir sidabrinis dubenėlis alyvų aliejaus. Prie staliuko i�dygo padavėja. Ta pati.

��Dar kart� sveiki,�� pasakė ji.

��Pasakykit jūs man,�� pradėjo Martis,�� kur dingo tos geros padavėjos amerikietės? Tos, kurios aptarnauja su �ypsena?

��Jos jau baigė darb�,�� pasakė padavėja.�� Atne�iu jums valgiara�tį.

��Man nereikia valgiara��io,�� parei�kė Martis.�� A� �inau, ko noriu.

��Vis vien atne�iu. Jūsų draugui. Turime įdomių dienos patiekalų.

��Gal jums dar kart� pakartoti, kai įsijungsite klausos aparat�?�� drėbė Martis.�� Skaitykit man i� lūpų: mes vis� laik� �ia valgome. Mums nereikia valgiara��io.

��Atstok nuo jos, Marti,�� pasakiau.

��Aha.�� Ji pirm� kart� pasi�iūrėjo į mane.�� Atstok nuo man�s, Marti.

��Valgysiu tų spiralinių makaronų su tuo raudonu daiktu ant vir�aus, ir jis valgys t� patį,�� susakė Martis.

��Spiraliniai makaronai,�� u�sira�ė ji į savo ma�� knygut�.�� Raudonas daiktas. Tuojau bus.

��Ir atne�k mums butelį �ampano,�� paliepė Martis ir plek�telėjo padavėjai per u�pakalį.�� Gera mergaitė.

��Patrauk savo prakaituot� leten� nuo mano subinės, kol dar nesulau�iau tau rankos,�� su�nyp�tė �i.�� Geras berniukas.

��Tu tik atne�k mums i�gerti, gerai?�� Martis mikliai atitraukė rank�.

Padavėja nuėjo.

��O Vie�patie, reikėjo u�sisakyti maisto i�sine�ti,�� pasiskundė Martis.�� Arba ateiti bent kiek anks�iau.

��Atsipra�au, kad u�trukau,�� pradėjau.�� Kam��iai...

��Nieko tokio,�� kilstelėjo jis rank�.

��D�iaugiuosi, kad sutikai su penkiolikos minu�ių u�delsimo sistema. Pa�adu, kad laidai nuo to tikrai nebus blogiau.

��Na, tai tik vienas i� poky�ių,�� pasakė Martis.�� Apie tai ir norėjau su tavimi pasikalbėti.

Pagaliau pastebėj�s, kad Martis nervinasi, suklusau. Jis darydavo tam tikrus kvėpavimo pratimus, kad nuslėptų drebulį, bet dabar jie negelbėjo. Ir visai �ia nebuvo pana�u į kokį nors �ventim�.

��Dar norė�iau, kad Siobanė būtų labiau įtraukta į sve�ių paie�k�,�� ėmė vardinti Martis.�� Ir noriu, kad ji kiekvien� savait� būtų galerijoje. Ir noriu, kad ji būtų man u� nugaros.

Kurį laik� vir�kinau. Padavėja atne�ė �ampano. Pripylė dvi taures. Martis nugėrė didelį gurk�nį ir įsispoksojo į savo taur�. Jo lūpos truputį prasivėrė ir i�leido tylų riaugtelėjim�.

��Pardon,�� atsipra�ė jis.

Manoji taurė tebestovėjo nepaliesta.

��Bet visi �itie dalykai�� prodiuserio darbas,�� paband�iau i�spausti �ypsen�.�� Mano darbas.

��Na, kaip tik �ituos dalykus a� ir noriu pakeisti.

��Palauk. A� negaunu naujos sutarties?

Martis skėstelėjo rankomis tarsi sakydamas�� o k� a� galiu padaryti? Toks tas pami��s pasaulis.

��Klausyk, Hari. Tu juk nenori, kad skir�iau tau kokį nieking� darbelį, kurį atitiktum u�ri�tom akim. Juk tai būtų siaubinga, ar ne?

��Marti,�� suveblenau a�.�� Marti. Palauk. Truputį palauk. Man labai reikia �ito darbo. Kaip niekad reikia. Visas tas reikalas su D�in��� dabar Patas gyvena pas mane,�� ir a� ne�inau, kuo viskas baigsis. Pats supranti. Ir a� negaliu netekti darbo. Tik jau ne dabar.

��Apgailestauju, Hari. Mums reikia permainų.

��K� visa tai rei�kia? Bausmė u� tai, kad nesu pasiekiamas dvide�imt keturias valandas per par� tuo metu, kai mano santuoka eina velniop? A� atsipra�au, kad �įryt nebuvau biure. Negalėjau sūnaus palikti vieno. Reikėjo...

��Hari, nėra jokio reikalo �aukti. Visk� galima sutvarkyti civilizuotai.

��Baik jau, Marti. Juk tu esi Misteris su�iktas I��ūkis. Tai ko gi tau baimintis menkos scenelės, k�?

��Apgailestauju, Hari. Siobanė ateina. Tu i�eini. Ir vien� gra�i� dien� tu man u� tai dar padėkosi. Gal tai bus pats geriausias tau nutik�s dalykas. Nepyk, gerai?

Tas smird�ius i� tiesų i�tiesė man rank�. Nekreipiau į j� dėmesio ir pa�okau i� vietos, klubais trinktelėj�s į staliuko kra�t�.

Jis palingavo galva, visi�kai manimi nusivyl�s.

Pasukau i�ėjimo link�� gėlė kojas, skruostai degte degė,�� ir atsigr�iau tik tada, kai i�girdau Mar�io klyksm�.

Ka�kaip jau ten nutiko, kad padavėja vis� lėk�t� makaronų i�vertė jam ant klyno.

��O varge, atsipra�au,�� i�girdau j� sakant.�� Gal dar norėtumėt u�sibarstyti parmezano?

Mano tėvai parve�ė Pat� namo. Mama visur į�iebė �viesas. Tėvas pasiteiravo, kaip man einasi darbe. Pasakiau, kad puikiai.

Jiedu pabuvo su Patu, kol apsipirkau vietinėje parduotuvėje. Iki jos automobiliu tebuvo penkios minutės kelio, bet a� gerokai u�trukau, nes slap�iom stebėjau visas moteris, kurios man buvo pana�ios į vieni�as motinas. Anks�iau apie jas net nepagalvodavau, ta�iau dabar supratau, kad tos moterys didvyrės. Tikros didvyrės.

Jos visk� daro pa�ios. Perka, gamina maist�, �aid�ia ir taip toliau, ir pana�iai. Jos vienos augina savo vaikus.

O a� net nesugebu i�trinkti Patui galvos.

��Jo plaukeliai ne�varūs,�� i�eidama pasakė mano mama.�� Laikas plauti.

Pats tai �inojau. Bet Patas nenorėjo, kad plau�iau jam galv�. Taip man ir pasakė, kada lyg tarp kitko apie tai u�siminiau, kai �neku�iavomės grį�� i� Gleno. Norėjo, kad jam plauku�ius i�plautų mama. Taip, kaip tik ji temoka.

Ta�iau atidėlioti nebebuvo galima. Netrukus Patas jau stovėjo vonioje ant paplūdusių grindų�� vienomis kelnaitėmis, ne�varūs �viesūs plauku�iai u�krit� ant aky�ių, raudonų nuo a�arų ir vaiki�ko �ampūno, kuriuo D�ina trinkdavo jam galv�.

Nieko nei�ėjo. Ka�k� dariau ne taip.

Priklaupiau �alia Pato. Jis nepakėlė akių.

��Kas negerai, Patai?�� paklausiau.

��Nieko.

Abudu �inojome, kas negerai.

��Mamytės dar truputį nebus. Negi neleisi tėveliui i�plauti tau galvytės?

Kvailas klausimas. Jis papurtė galv�.

��K� dabar darytų d�edajų riteris?�� paband�iau.

Patas neatsakė. Kartais keturme�iai nesiteikia atsakyti.

��Klausyk,�� a� stengiausi u�gniau�ti nor� u�kaukti.�� Ar manai, kad Liukas Skaivokeris verkia, kai jam reikia plauti galv�?

��Ne�inau. Man tas pats.

Paband�iau trinkti jam galv�, palenk�s jį vir�um vonios, bet ir i� to nieko nei�ėjo. Galiausiai numoviau jam kelnytes, �iupau ir įtupd�iau į voni�. Patas nusibraukė nuo nosiukės nutįsusį snarglį. A� leidau vandenį, laukdamas, kol bus tinkamo �iltumo.

��Smagu, ar ne?�� pasakiau.�� Dabar mudu da�niau tai darysime.

Patas dėbtelėjo į mane. Bet pasilenkė į priekį ir leidosi paki�amas po vandens srove. Paskui pajuto, kad įtrinu jo plauku�ius �ampūnu, ir tarsi ka�kas nutrūko. Jis pa�oko ir, graud�iai bandydamas pasprukti, permetė vien� kojyt� per vonios kra�t�.

��Patai!�� riktelėjau.�� Pra�au atsisėsti.

��Noriu, kad mamytė praustų!

��Mamytės nėra! Sėskis!

��Kur mamytė? Kur mamytė?

��Ne�inau!

Patas apgraibomis bandė i�sirop�ti i� vonios. Į akytes pakliuvo muilo, ir jis ėmė bliauti. Įmurkd�iau jį atgal, primygau ir ėmiau paskubom i� plaukelių skalauti �ampūn�, stengdamasis nekreipti dėmesio į riksm�.

��D�edajai taip nesielgia,�� kalbėjau.�� Taip elgiasi tik ma�i vaikai.

��A� ne ma�as vaikas! Tu ma�as vaikas!

Apgaubiau jį rank�luos�iu, �iupau u� rankytės ir nusitempiau į jo kambarį: ma�os jo kojytės vos spėjo minti, kad neatsiliktų. Kai ėmiausi jį rengti pi�ama, mudviejų �vilgsniai susirėmė.

���itiek triuk�mo dėl nieko,�� papriekai�tavau.�� A� labai tavimi nusivyliau.

��Noriu mamytės.

��Mamytės nėra.

��O kada a� vėl j� pamatysiu?�� staiga gailiai paklausė Patas.�� Norė�iau �inoti.

��Ne�inau,�� atsakiau.�� Ne�inau, zuiki.

��Bet k� a� padariau?�� paklausė vėl Patas, ir man suspaudė �irdį.�� A� nenorėjau, tikrai nenorėjau.

��Tu nieko nepadarei. Mamytė labai tave myli. Greitai j� pamatysi. Pa�adu.

Tada pasiėmiau jį ant rankų ir uosdamas likusį nei�plaut� �ampūn� ilgai ilgai laikiau priglaud�s. Kaip dviem �itokiems netobuliems suaugusiems pavyko sukurti �itoki� nuostabi� būtyb�?

Skai�iau �Laukinį gyvūnų pasaulį�, kol Patas u�migo. I�ėj� i� jo kambario telefono atsakiklyje radau tris �inutes. Visos buvo D�inos.

Deja, man reikėjo kuriam laikui i�va�iuoti. Niekada nesuprasi, kaip mane įskaudinai. Niekada. Maniau, kad tai am�iams, Hari. O ne tol, kol kuriam nors i� mūsų pasidarys nuobodoka. Am�iams, o ne iki tol, kol kuriam nors i� mudviejų pasirodys, jog senoje �eimyninėje lovoje nebeįdomu. Taip negalima. Negalima. Negi manai, kad leisiuosi lie�iama, kai �inau, jog lietei ka�k� kit�? Tavo rankos, tavo lūpos... Tai nepakeliama. Melas, slapukavimas, kasnakt prie� u�miegant a�aros. Prisi�iūrėjau to į valias, iki u�augau. Jei manai...

Srautas nutrūko. Atsakiklis įra�o tik tam tikr� atkarp�. Pasigirdo pyptelėjimas, o toliau�� kita D�inos �inutė. Dabar ji kalbėjo ramiau. Ar bent jau stengėsi kalbėti ramiau.

K� tik kalbėjausi su Glenu. Pasakė, kad tu pasiėmei Pat�. Tikrai nereikėjo. Jis ten buvo visi�kai laimingas. A� juk �inau, koks tu u�siėm�s darbe. Bet jei jau ketini jį pa�iūrėti, kol a� grį�iu, �inok, kad galva jam plaunama kiekvien� sekmadienį. Ir neleisk jam bertis cukraus ant dribsnių. Jis moka pats nueiti į tualet��� ir tu tai �inai,�� bet kartais pamir�ta pakelti dangtį. �iūrėk, kad jis valytųsi dantis. Neleisk vis� laik� spoksoti ��vaig�d�ių karų�. Jei nepamiega dien�, �iūrėk, kad vakare atsigultų ne vėliau kaip...

Dar vienas pyptelėjimas. Paskutinė �inutė. Anaiptol nebe tokia rami�� �od�iai vertėsi vieni per kitus.

Tik pasakyk Patui, kad a� jį myliu, gerai? Pasakyk, kad labai greitai pasimatysime. O iki tol pasirūpink juo. Ir nesigailėk sav�s, Hari. Tu nesi misteris Nuostabusis. Visame pasaulyje moterys vienos augina vaikus. Milijonai moterų. Milijonai. Tai kuo gi tu ypatingas?

U�gesinau visas �viesas, bet taip ir likau prie mūsų berniuko, �iūrėdamas, kaip jis miega. Ir supratau, kad nuvyliau visus.

D�ina. Savo motin� ir tėv�. Net Martį. Nebuvau pakankamai stiprus, nepakankamai juos mylėjau, nebuvau toks vyras, koks jie norėjo, kad bū�iau, arba toks vyras, koks pats bū�iau norėj�s būti. Kiekvien� kitaip, bet visus juos i�daviau.

U�traukiau antklod�, kuri� Patas buvo nuspyr�s, jam iki pe�ių ir mintyse daviau paskutinį pa�ad�. Pa�ad�, kurį �į kart� tesėsiu�� �ito vaiko niekada nei�duosiu.

Ta�iau tylus balsas, tarsi kas prastu ry�iu skambintų i� kito pasaulio kra�to, kartojo: i�davei, i�davei, jau i�davei. Vienuoliktas skyrius

Vaikai gyvena �ia akimirka. Susipyksti su jais, o kit� ryt� jie jau visk� pamir��. Bent jau Patas ketverių buvo toks.

��Ko nori pusry�ių?�� paklausiau jo.

Jis truputį pagalvojo.

���alių spage�ių.

��Spage�ių? Pusry�iams?

���alių spage�ių. Taip, pra�y�iau.

��Bet... a� nemoku paruo�ti �alių spage�ių. Ar esi jų valg�s?

Jis linktelėjo.

��Tokioj ma�oj kavinukėj u� didelio kelio,�� paai�kino.�� Su mamyte.

Mes gyvename prastojoje Haiburi Kornerio pusėje artėliau Holovėjaus kelio, o ne Auk�tutinės gatvės. �ia sendaik�ių, o ne antikvarinės parduotuvėlės, smuklės, o ne barai, ramios kavinukės, o ne madingi restoranai. Kai kuriose i� tų kavinukių būdavo tylu kaip ba�ny�ioje, ta�iau mūsų gatvės gale yra i�ties �auni vietelė, vadinama �Trevi�, kur prie baro kalbama angli�kai, o virtuvėje�� itali�kai.

Stambus linksmuolis vyras prie baro Pat� pasveikino vardu.

��Pra�om �ionai,�� parodė mums staliuk� prie lango.

I� virtuvės i�niro padavėja ir priėjo prie mūsų. Ta pati. Tebeatrodė pavargusi.

��Ko norėtumėt, vyru�iai?�� nusi�ypsojo Patui. Kalbėjo vos juntamu pietieti�ku akcentu, kurio nepastebėjau, kai buvome su Mar�ių.

��Ar turite ko nors tokio, k� būtų galima apibūdinti kaip ��ali spage�iai�?

��Turite omeny spage�ius pe�to?

��Ar nebus tau per a�tru?�� paklausiau Pato.

��Ar jie �ali?

Linktelėjau:

���ali.

��Tada valgysiu.

��O jums?�� pasiteiravo padavėja.

��To paties,�� atsakiau.

��Ko nors dar?

��Na, man būtų įdomu su�inoti, kiek turite darbų.

Ji pirm� kart� kaip reikiant į mane pasi�iūrėjo.

��O, prisimenu,�� tarė.�� Jūs buvote su Mar�ių Menu. Liepėte jam nuo man�s atstoti.

��Maniau, kad jūs jo nepa�inote.

��A� �ia jau beveik metai. Ai�ku, kad pa�inau t� mulkį.�� Ji metė �vilgsnį į Pat�.�� Atsipra�au.

Nusi�ypsojau jai.

��Televizorių �iūriu nedaug�� toks jau darbas,�� bet tas �lyk�tus snukis am�inai kokiame nors laikra�tyje. Ir kiek suprantu, be didelių pastangų. Juokinga�� jūs buvote mano paskutiniai klientai. Polui nepatiko mano darbo stilius.

���tai kaip. Jei jus tai bent kiek paguos, a� darbo netekau ma�daug tuo pa�iu metu kaip ir jūs.

��Tikrai? Ir jūs net nei�vertėte lėk�tės makaronų ant ma�o susitraukusio Mar�io...�� Ji paskubom �vilgtelėjo į Pat�.�� Ant Mar�io galvos. �iaip ar taip, jis to nusipelnė.

��Tai jau tikrai. Bet u�jau�iu, kad netekote darbo.

��Nieko �ia tragi�ko. Juk mergina bet kur gali įsidarbinti padavėja, ar ne?

Ji pakėlė akis nuo savo bloknotėlio. Jos akys buvo taip pla�iai įstatytos, kad man net buvo sunku �iūrėti į jas abi vienu metu. Akys buvo rudos. Did�iulės. Ji nukreipė �vilgsnį į Pat�.

��Tai prie�pie�iauji su tė�iu? O kur �iandien tavo mamytė?

Patas sunerim�s pasi�iūrėjo į mane.

��Jo motina Tokijuje,�� paai�kinau.

��Japonijoje,�� pridūrė Patas.�� Jie va�inėja ta pa�ia kelio puse kaip ir mes. Bet kai ten naktis, pas mus diena.

Nustebau, kad jis tiek daug prisimena i� to, k� jam pasakojau. Jis apie t� kra�t� �inojo kone tiek pat kiek a� pats.

Mergina pasi�iūrėjo į mane savo rudomis pla�iai įstatytomis akimis, ir a� pamaniau, jog ji i� ka�kur �ino, kad mūsų ma�ytė �eima subyrėjo ir pakriko. Absurdas. I� kur jai �inoti?

��Ji greitai grį�,�� pasakė Patas.

Apkabinau sūnų.

��Teisingai,�� pritariau.�� Ta�iau kurį laik� pagyvensime mudu du.

��Tai neįprasta, ar ne? Turiu omeny, kad jūs rūpinatės berniuku. Retas kuris vyras to imasi.

��Manau, tokių pasitaiko,�� pasakiau.

��Manau, kad taip,�� sutiko ji.

Ma�iau, kad imu labiau jai patikti, kai su�inojo, jog rūpinuosi Patu. Bet ji man�s nepa�inojo. Visi�kai nepa�inojo. Ir klydo dėl man�s.

Pamatė vieni�� vyr� su vaiku ir pamanė, kad turė�iau būti geresnis u� kitus vyrus�� geresnės �irdies, geriau mokantis u�jausti, toks, kuris turbūt nenuviltų moters. Nauja pagerinta vyro rū�is, biologi�kai u�programuota auginti vaik�. Tarsi tam bū�iau susiplanav�s gyvenim�.

��O jūs?�� pasidomėjau.�� Kas jus atne�ė į London� i��� i� kur?

��I� Hiustono,�� atsakė mergina.�� I� Hiustono, i� Teksaso. Mane �atne�ė� mano draugas. Buv�s. Jis i� �ia kil�s.

��Saky�iau, nemenkas kelias sukartas dėl vaikino, k�?

Mergina, rodos, nuo�ird�iai nustebo.

��Taip manot? Man visados atrodė, kad jeigu k� nors myli, eisi paskui jį nors į pasaulio kra�t�.

Taigi mergina romantikė.

Po grie�ta paliesk-dar-kart�-mane-niek�e-ir-makaronai-atsidurs-tau-ant-klyno i�ore slėpėsi viena i� tų moterų, kurios pasiry�usios auk�tyn kojom apversti vis� pasaulį dėl kokio nors vyro, kuris grei�iausiai to visai nenusipelnė.

Gal mano �mona ir teisi. Romantikai patys blogiausi.

D�ina grį�o kit� dien� vėlai vakare.

Mudu su Patu ant grindų �aidėme jo �aislais. Nė vienas i� mudviejų nesureagavo į gatvėje sustojusio dyzelinio automobilio burzgim�. Ta�iau i�gird� �vangtelint mūsų aprūdijusius vartelius, mudu susi�valgėme. Paskui laukujėse duryse trak�telėjo raktas, ir galiausiai prie�kambaryje pasigirdo jos �ingsniai. Patas atgr�ė veidelį į duris.

��Mamyte?

��Patai?

Ir �tai ji �ia�� besi�ypsanti mūsų sūnui, apsiblaususi po dvylikos valandų skryd�io i� Naritos, ne�ina savo senuoju lagaminu, ant kurio tebematyti susitryn�s lipdukas nuo Antigvoje mudviejų kadaise praleistų atostogų.

Patas puolė jai į glėbį, o D�ina jį apkabino taip stipriai, kad vaikas pranyko jos vasarinio apsiauto klostėse�� pasislėpė visas, i�skyrus tik vir�ugalvį ir kuok�t� �viesių plauku�ių, visi�kai to paties atspalvio kaip motinos. Jųdviejų veidai buvo taip arti vienas kito, kad nesimatė, kur baigiasi D�inos, o kur prasideda Pato.

�iūrėjau į juos ir jau�iausi ka�kaip geriau negu laimingas. Jau�iau kūnu sklindan�i� �ilum��� patikėjau, kad mano pasaulis atgijo. O paskui D�ina pasi�iūrėjo į mane�� ne �altai, ne piktai, o tiesiog i� tolo, tarsi tebebūtų ka�kur toli, kur bus visuomet,�� ir mane apėm�s gerumas u�geso.

Ji pas mane negrį�o.

Ji grį�o pas Pat�.

��Kaip tu?�� paklausiau.

��Truputį pavargau,�� atsakė ji.�� Labai ilgas skrydis. Grį�ti t� pa�i� dien�, kaip i�skridai. Diena atrodo be pabaigos.

��Reikėjo prane�ti, kad grį�ti. Būtume pasitik� oro uoste.

��Nieko tokio.�� Ji atsitraukė nuo Pato ir ėmė jį ap�iūrinėti.

Supratau, kad ji grį�o todėl, jog manė, kad a� nesusitvarkysiu. Manė, jog nesu pasireng�s vienas rūpintis mūsų vaiku, kol jos nėra. Manė, jog nesu tikras tėvas, ne toks tikras, kokia buvo ji.

Ji tebelaikė Pat� ant rankų, o akys fiksavo, kokia pri�nerk�ta mūsų svetainė. Tai buvo tarsi įrodymas, kad netgi jos apsileid�s tėtu�is yra geriau negu a�.

Visur mėtėsi �aislai. Sukosi niekieno ne�iūrima �Liūt� karaliaus� juosta. Ant grindų kūpsojo dvi dė�utės nuo pono Milano picų�� didelė ir ma�a. O ant svetainės staliuko tarsi murzina servetėlė nuo vakar gulėjo Pato kelnės.

��Vargeli, kokie ne�varūs tavo plauku�iai,�� linksmai sudejavo D�ina.�� Ar ne laikas būtų juos i�trinkti?

��Gerai!�� nud�iugo Patas, tarsi jam būtų siūloma eiti į Disneilend�.

Jiedu nuėjo į voni�, o a� ėmiausi kuopti svetain�. I� vonios girdėjosi tekan�io vandens �niok�timas pramai�iui su jųdviejų juoku.

��Man pasiūlė darb�,�� pasakė ji parke.�� Puikų darb�. Dirbti vertėja amerikie�ių banke. Mano ra�ytinė japonų, tiesa, kiek u�leista ir vargu ar sugebėsiu versti dokumentus, bet �neku pakankamai gerai ir versti �od�iu tikrai sugebėsiu. Turėsiu dalyvauti visokiuose susirinkimuose, bendrauti su klientais ir pana�iai. Dabar dirbanti mergina�� labai �auni, pusiau japonė, pusiau amerikietė, mudvi buvom susitikusios,�� i�eina dekretinių atostogų. Taigi jei noriu�� darbas mano. Bet jiems reikia skubaus atsakymo.

��Pala, pala,�� pertariau.�� Tas darbas Tokijuje?

D�ina atitraukė akis nuo Pato, atsargiai besirop��ian�io ant apatinių laipynės skersinių.

��Ai�ku, kad Tokijuje,�� at�ovė. �vilgsnis vėl nukrypo į mūsų berniuk�.�� O ko, tu manai, a� ten buvau?

Ties� pasakius, maniau, kad jai tiesiog reikėjo atsipūsti. Pasimatyti su senais draugais japonais ir i� �ia i�va�iavusiais bi�iuliais, palakstyti greitaeigiais traukiniais, u�sukti į vien� kit� �ventykl� Kiote�� tiesiog bent kiek atitrūkti.

Buvau u�mir��s, kad ji norėjo atgauti savo gyvenim�.

Tai �tai k� ji veikė persikraus�iusi pas tėv��� paskambino �en bei ten į u�sienį, atgaivino senus ry�ius, bandydama i�siai�kinti, ar tebeturi galimyb� pasiekti visa tai, ko buvo atsisakiusi dėl man�s.

Pakankamai gerai j� pa�inojau, jog supras�iau, kad apie darb� ji kalba rimtai. Bet vis vien negalėjau patikėti.

��Tu tikrai ketini įsidarbinti Japonijoje, D�ina?

��Seniai bū�iau tai padariusi.

��Kuriam laikui? Visam?

��Sutartis sudaroma metams. O paskui�� matysim.

��O kaip Patas?

��Patas va�iuos su manimi. Ir taip ai�ku.

��Patas va�iuos su tavimi? Į Tokij�?

���inoma. Juk nepaliksiu jo �ia, ar ne?

��Bet negali gi jo �itaip i�plė�ti,�� i�pyliau, stengdamasis u�gniau�ti balse besirandan�ias isterijos gaideles.�� Kur tu gyvensi?

��Tuo pasirūpins bankas.

��K� jis ten valgys?

��T� patį, k� ir �ia. Niekas nelieps jam pusry�iams valgyti mi�o sriubos. Ir Japonijoje galima nusipirkti dribsnių. Nesirūpink dėl mūsų, Hari.

��O man neramu. Tai rimta, D�ina. Kas jį pri�iūrės, kol tu būsi darbe? Kaip su visu jo turtu?

��Kokiu turtu?

��Dvira�iu, �aislais, vaizdajuos�ių leistuvu. Visu jo turtu.

��Nuplukdysime laivu. Labai jau �ia sunku supakuoti keturme�io pilie�io daiktus.

��O kaipgi jo seneliai? Ar ir juos ketini supakuoti ir nuplukdyti? Kaip jo dar�elio draugai? Kaip a�?

��Tu niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad a� gyvensiu be tav�s, ar ne? Niekaip negali.

��Ne �ia esmė. Jei tu tikrai to nori, linkiu sėkmės. �inau, kad tai tavo jėgoms. Bet Pato gyvenimas �ia.

��Pato gyvenimas su manimi,�� i�tarė D�ina, bet jos balse lyg ir pasigirdo abejonė. Vis dėlto, rodos, pavyko j� paveikti.

��Palik jį su manimi,�� papra�iau. Nuo�ird�iai papra�iau.�� Kol įsikursi, gerai? Kelioms savaitėms, keliems mėnesiams�� tiek, kiek reikės. Tik tol, kol apsiprasi darbe ir susirasi, kur gyventi. Leisk jam iki tol pagyventi su manimi.

Ji atid�iai į mane pasi�iūrėjo, tarsi pritartų mano �od�iams, tik vis dar negalėtų manimi pasitikėti.

��Nebandau i� tav�s jo atimti, D�ina. Niekada to nedary�iau. Bet bloga darosi pagalvojus, kad jį, kol tu būsi darbe ir bandysi įsiva�iuoti, kokiame ma�y�iame butuke pri�iūrės ka�koks svetimas �mogus. �inau, kad ir tau tai nepriimtina.

Ji stebėjo, kaip mūsų berniukas pama�u u�sirop�tė iki laipynės vir�aus. Ten jis atsargiai atsigr�ė ir i�si�iepė mudviem.

��Turiu pasinaudoti �ita proga,�� i�tarė D�ina.�� Turiu i�siai�kinti, ar galiu tai padaryti. Arba dabar, arba niekados.

��Suprantu.

��Bet a� jam kasdien skambinsiu. Ir, kai tik galėsiu, atsiųsiu k� nors jo paimti. O gal tu pats jį atve�i.

��Būtų �aunu.

��A� myliu Pat�. Myliu savo sūnų.

���inau.

��Ar tikrai sugebėsi juo pasirūpinti?

��Tikrai sugebėsiu. Tikrai.�� Ilgai �iūrėjome vienas į kit�.�� Tik tol, kol įsikursi.

Parsivedėme Pat� ir paguldėme miegoti. Pavarg�s ir laimingas, jis greitai u�migo, i�keliavo į sapnų karalyst�, sapnų, kurių ryt� nebeprisimins.

D�ina kramtė apatin� lūp�.

��Nebijok,�� pasakiau.�� A� rūpinsiuos juo.

��Tik tol, kol įsikursiu.

��Tik tol, kol įsikursi.

��A� grį�iu jo pasiimti,�� labiau sau negu man pa�adėjo D�ina.

Ir ji tikrai grį� jo pasiimti. Bet tada kai kas jau bus kitaip.

Kai D�ina grį� jo pasiimti, Pato kelnės nebedryksos ant svetainės staliuko ir nebesimėtys pono Milano picų dė�ės. Kai ji grį� pas mūsų sūnų, ir a� jau būsiu pana�us į tikr� tėv�.

�tai kur D�ina suklydo. Manė, kad pati pasikeis, o a� visados liksiu toks pats.

Bandydami atlyginti D�inos nebuvim� mano tėvai pasistengė Pato gyvenim� paversti nesibaigian�ia �vente.

Pernakt neliko jų gele�inės taisyklės �viena kola per dien��. Kai mudu su Patu atsirasdavome pas juos, pasirodydavo, kad �ia jo laukia dovanos, pavyzd�iui, nauja �D�edajų sugrį�imo� versija (�Naujos scenos, naujas garsas, nauji specialieji efektai�). Jie norėjo, kad jis kuo daugiau būtų pas juos, taip, �inoma, tikėdamiesi mano rū�kan� veid� ir niūri� tyl� pakeisti savo netikru juoku�� pilnu tokios įtampos, jog man jis buvo pana�esnis į raud�.

Dabar vienas kuris vis lydėdavo mudu iki Pato dar�elio vartelių. Jiems tekdavo sukarti tolim� keli��� piko valand� atkakti iki mūsų apva�iuojant M25 trukdavo ne ma�iau kaip valand�,�� ta�iau jie u�sispyr� diena i� dienos tai darė.

��Kad Patui būtų smagiau,�� paai�kino mano tėtis ir sudejavo savo senas kojas lankstydamas į mano �em� automobilį.

Supratau, k� jie daro, ir mylėjau juos u� tai. Jie nėrėsi i� kailio, kad jų anūkas neverktų. Nes bijojo, kad jei jau jis pradės verkti, taip niekada ir nesiliaus.

Ta�iau Pato gyvenimas be mamos nebuvo pana�us į �vent�. Ir jokie ��vaig�d�ių karų� nieku�iai nei geri norai negalėjo jo paversti �vente.

��Tai k� �iandien veiksi, Patai?�� pasiteiravo mano tėtis, įsirang�s ant manojo MGF keleivio sėdynės ir savo anūk� pasitupd�s ant kelių.�� Vėl i� plastilino lipdysite kirminukus? Mokysitės apie pa�tinink� Pat� ir jo juod� ir balt� kat�? Tai bus �aunu!

Patas neatsakė. I�bly�k�s ir gra�us spoksojo į sustingusį ankstaus ryto eism�. D�iugūs mano tėtu�io juokeliai jo nė kiek nedomino. Prakalbo tik prie Kanonburio dar�elio vartų.

��Nenoriu eiti,�� sumurmėjo.�� Noriu būti namie.

��Bet tu negali būti namie, ma�iau,�� pasakiau ir jau norėjau i�berti �ymųjį tėvų pasiteisinim�, kad tėveliui reikia į darbelį. Ta�iau tėveliui nebereikėjo į darbelį. Tėvelis, kad ir vis� dien� drybsos lovoje, į darbelį vis vien nepavėluos.

Viena auklėtoja i�ėjo pasiimti Pato. �velniai paėmė jį u� rankutės ir reik�mingai pasi�iūrėjo į mane. Ne pirmas kartas, kai Patas nenori su manimi skirtis. Savait� nuo D�inos i�va�iavimo Patas visai nenorėjo man�s paleisti i� akira�io.

Mano tėtis pri�adėjo jam kalnus neįtikėtinų smagybių ir �aidimų popiet, ir mudu nulydėjome akimis Pat�, įsikibusį auklėtojai į rank�, a�arų pilnomis mėlynomis akimis ir virp�iojan�ia apatine lūpa.

Galbūt jam pavyks nueiti iki klasės. Galbūt netgi auklėtoja nuvilks jam paltuk�. Ta�iau kai tik i�lįs plastilininiai kirminukai, jis nebei�tvers ir nepaguod�iamai pratrūks kūk�ioti, o kiti vaikai spoksos į jį arba abejingai imsis savo keturmeti�kų reikalų. Mes viso to nematysime.

��Prisimenu, kai tu buvai tokio am�iaus,�� prakalbo tėtis, mudviem grį�us prie automobilio.�� T� savait� tarp Kalėdų ir Naujųjų nusived�iau tave į park�. Buvo velni�kai �alta. Turėjai pasiėm�s savo rogeles. Gavau tave tempti vis� keli� nuo namų. O parke �iūrėjome, kaip į u��alusį e�er� bando nutūpti antys. Jos leisdavosi ir�� bum! Nu�liuo�davo ledu ant u�pakalių. O tu juokeisi ir niekaip negalėjai sustoti. Juokeisi ir juokeisi. �iūrėjom ilgiausiai. Prisimeni?

��Tėti?

��K�?

��Ne�inau, ar pajėgsiu, tėti.

��K� pajėgsi?

��Ne�inau, ar pajėgsiu vienas pri�iūrėti Pat�. Ne�inau, ar įstengsiu. Pasakiau D�inai, kad sugebėsiu. Bet a� ne�inau, ar tikrai.

Jis atsigr�ė į mane, akys liepsnojo pyk�iu, ir a� net pamaniau, kad tuoj gausiu antausį. Per vis� mano gyvenim� tėtis nebuvo man�s nė pir�tu paliet�s. Bet visados būna pirmas kartas.

��Ne�inai, ar sugebėsi?�� pakartojo jis.�� Ne�inai, ar sugebėsi? Tu privalai.

Lengva jam kalbėti. Gal jo jaunyst� ir subjaurojo vokie�ių kariuomenės pastangos jį nu�udyti, ta�iau jo, kaip tėvo, vaidmuo buvo tarsi akmeny i�kaltas. Jis visados tiksliai �inojo, ko i� jo tikimasi. Mano tėtis buvo puikus tėvas, ir�� �tai kur �uo pakastas�� puikus tėvas būdavo ir tada, kai nebūdavo. Kad gerai elg�iausi, u�tekdavo �palauk, grį� tavo tėvas�. Tereikėdavo mamai i�tarti jo vard�, ir a� staiga suprasdavau, k� rei�kia būti geram berniukui. �Palauk, grį� tavo tėvas�,�� sakydavo ji man. Tereikėdavo u�siminti apie mano tėv�, ir viskas stodavo į savo vietas.

Dabar tokį grasinim� i�girsi retai. Kiekgi moterų sako: �Palauk, grį� tavo tėvas�? Nedaug. Nes mūsų laikais kai kurie tėvai namo nepareina. O kai kurie tėvai namie sėdi vis� laik�.

Bet supratau, kad jis teisus. Gal man ir nepavyks taip gerai kaip jam�� net įsivaizduoti buvo sunku, kad Patas į mane �iūrėtų taip, kaip a� �iūrėjau į savo tėv�,�� ta�iau turiu labai stengtis.

A� prisiminiau antis, bandan�ias nutūpti į u��alusį e�er�. �inoma, kad prisiminiau tas antis. Puikiai prisiminiau.

Nekalbant apie ma�� atlyginim�, vir�valand�ius ir tai, kad nėra normaliame darbe teikiamų garantijų, kaip antai sveikatos draudimas, ko gero, bjauriausia padavėjos darbe tai, jog per pamain� tenka tvarkytis su gausybe �liu�ų.

Tarsi prijuostėlė ir bloknotas, �liu�ai yra �ito darbo atributas. Vyrai, kurie nori pasikalbėti, vyrai, kurie pra�o telefono numerio, vyrai, kurie tiesiog nenori palikti jos ramybėje. �liu�ai, daugybė �liu�ų.

�liu�ų i� statybų, �liu�ų i� kontorų, �liu�ų verslininkų kostiumais, �liu�ų su apsmukusiais d�insais, i� kurių net matyti subinės griovelis, visokiausių �liu�ų�� tokių, kuriems atrodo, kad jie smagūs, tokių, kuriems atrodo, kad jie tikra Dievo dovana, tokių, kurie mano, jog vien todėl, kad ji jiems atne�a dienos sriub�, jie turi �ans� j� pakabinti.

Ji kaip tik aptarnavo tokių �liu�ų staliuk�, kai a� susiradau viet� kavinukės gilumoje. Vienas �liu�as�� veikiau �liu�as vertelga negu �liu�as statybininkas�� spoksojo į j�, o draugu�iai �liu�ai�� visi kostiumais �viesiais ruo�eliais, �elė sulai�ytais plaukais ir įsitvėr� mobiliuosius,�� susi�avėj� vypsojo dėl jo �liu�i�ko akiplė�i�kumo.

��Kuo jūs vardu?

Ji palingavo galv�.

��Ir kam gi prireikė mano vardo?

��Turbūt koks nors tipi�kas pietieti�kas, ar ne? Pegė Sju? Bekė Lu?

��Nepataikėt.

��Bilė D�o? Merė Bet?

��Klausykit, u�sisakysite ar ne?

��Kada baigiate darb�?

��Ar esate susitikinėj�s su padavėja?

��Ne?

��Padavėjos vėlai baigia darb�.

��Ar patinka dirbti padavėja? Ar patinka būti aptarnaujan�iuoju personalu vie�ojo maitinimo įstaigoje?

Visi kiti �liu�ai, kuriems atrodė, kad pliurpti apie niek� mobiliuoju telefonu sausakim�o restorano vidury�� labai kieta,�� garsiai nusi�vengė.

��Nesijuokit i� man�s.

��A� nesijuokiu i� jūsų.

��Ilgos darbo valandos, niekingas atlyginimas. �tai k� rei�kia dirbti padavėja. Ir daugybė visokių �iknių. Bet pakaks apie jus.�� Ji pamėtėjo ant stalo valgiara�tį.�� Dabar pagalvokit apie �itai.

�liu�as vertelga nuraudo ir i�siviepė, siekdamas gryb�telėti nueinan�i� mergin� u� sėdmenų. Jo �liu�ai draugu�iai �vengė, bet jau nebe taip entuziastingai.

Ji priėjo prie man�s. O a� vis dar ne�inojau, kuo ji vardu.

��Kur �iandien jūsų berniukas?

��Dar�elyje.�� I�tiesiau rank�:�� Haris Silveris.

Ji kurį laik� į mane �iūrėjo, paskui nusi�ypsojo. Dar nebuvau mat�s tokios �ypsenos. Nuo jos veido nu�vito visa patalpa. Ji tiesiog spindėjo.

��Sidė Meison,�� prisistatė spausdama man rank�. Jos ranka buvo labai �velni. �ia tik vyrai spausdami rank� stengiasi sutrupinti tau kaulus. Tik �liu�ai.�� Malonu susipa�inti, Hari.

��Kaip Sydė Vi�es?

��Kaip Sidė Karisė. Tikriausiai apie Sid� Karis� net nesi girdėj�s, ar ne?

��Ji su Fredu Asteiru �oko ��ilkinėse kojinėse�. Jos �ukuosena buvo kaip tavo. Kaip toks kirpimas vadinasi?

��Kini�kas.

��Kini�kas? Aha, Sidė Karisė. �inau. Ji, ko gero, buvo gra�iausia moteris pasaulyje.

��Taip, tai Sidė.�� Saky�iau, padariau jai įspūdį.�� Mano mama buvo pami�usi dėl visų tų senų MGM 1 filmų.

Tarsi bū�iau kilstelėj�s u�uolaidos kra�telį ir pa�velg�s į jos vaikyst�: i�vydau j� kokių de�imties sėdin�i� prie�ais televizorių nedideliame butuke, oro kondicionierius dirba visu pajėgumu, o jos mama sustingusi �iūri, kaip Kairiajame krante Fredas �oka su Side. Nieko keista, kad ji u�augo su i�kreiptu po�iūriu į romantik�. Nieko keista, kad paskui ka�kokį �liu�� ji atsekė į London�.

��Ar domintų dienos patiekalas?�� paklausė ji.

Ji i�ties buvo �auni, ir man patiko su ja �neku�iuotis apie Hiuston� ir MGM miuziklus, ir apie tai, kas įvyko tarp jos ir to vyro, kuris j� atsive�ė į London�. Bet a� įbed�iau akis į savo makaronus ir prikandau lie�uvį.

Nes man nesinorėjo, kad kuris nors i� mudviejų imtų manyti, jog a� tik dar vienas �liu�as.

D�ina i�ėjo, ta�iau tebebuvo visur. Namai pilni diskų, kurių neklausau (sentimentalios soul muzikos apie meilės praradimus ir atradimus), knygų, kurių neskaitau (apie moteris, besistengian�ias atrasti save bjaurių vyrų pilname pasaulyje), drabu�ių, kurių ne vilkiu (aptemptų M&S apatinių).

Ir Japonijos. Daugybė knygų apie Japonij�. Visos klasikinės knygos, kurias ji mane įkalbinėjo perskaityti�� �Juodasis lietus�, �Rausvasis samurajus�, �Basas generolas�, �Prisiminimai apie �ilk� ir �iaudus�,�� ir ap�iur�s senas �Sniego �alies� egzempliorius, knyga, kuri� i� tiesų perskai�iau. Meilės istorija, kuri�, anot D�inos, privalėjau perskaityti, jei noriu k� nors suprasti.

D�inos daiktai, nuo kurių kaskart sugnybdavo �irdį.

Jie turi dingti.

Nuo minties, kad teks visk� i�mesti, darėsi negera, ta�iau jeigu tave kas nors palieka, turėtų su savimi pasiimti ir savo daiktus. Nes kaskart u�kliuvus akiai u� kurio nors Liuterio Vandroso įra�o, Margaretos Atvud romano ar knygų apie Hirosim�, gerkl� sugniau�davo skausmas. Galų gale tai pasidarė nebepakeliama.

D�ina su savo svajonėmis apie am�in� meil� ir sunkiai i�sikovot� nepriklausomyb�, D�ina, kuri galėjo sėkmingai suderinti nepalenkiamas postfeministines Naomi Vulf idėjas ir sald�ias Vitnei Hiuston daineles.

Tokia buvo manoji D�ina.

Taigi ėmiausi darbo: į �iuk�lių mai�us ėmiau grūsti visk�, k� ji paliko. Pirm�jį prikim�au kone akimirksniu�� nejaugi moterys niekada nieko nei�meta?�� todėl grį�au į virtuv� ir pasiėmiau vis� ritinį did�iulių mai�ų.

Kai surinkau visas jos knygas mink�tais vir�eliais, knygų lentynos pasidarė pana�ios į bedant� burn�.

Su drabu�iais buvo papras�iau, nes nereikėjo atrinkti. Netrukus jai priklausiusi mūsų spintos pusė jau buvo beveik tu��ia�� teliko kand�ių nuodų rutuliukai ir gele�inės pakabos.

Pasijutau geriau.

Net su�il�s i�nar�iau visus namus �luodamas visus jos buvimo �enklus. Visas japonų graviūras i� jos mergautinių laikų. Paveiksl�, kurį ji pirko per mūsų atostogas Antigvoje, kai Patas buvo dar visai ma�as. Rausv� skustuv� nuo vonios kra�to. Por� Gong Li vaizdajuos�ių. Ir mūsų vestuvin� nuotrauk�, kurioje ji�� gra�iausia mergina visame pasaulyje, o a� i�si�iep�s kaip laimingas kvailelis, kuris niekada nesitikėjo, kad jam gali taip pasisekti.

Visk� į �iuk�lyn�.

Galiausiai u�me�iau akį į skalbinių pintin�. Tarp Pato ��vaig�d�ių karų� pi�amų ir mano i�blukusių Kalvin radau senus Gap mar�kinėlius, kuriais D�ina mėgdavo miegoti. Prisėdau laiptų papėdėje su tais mar�kinėliais rankose ir susim�s�iau, kuo ka�in apsirengusi ji miega dabar. Ir įme�iau juos į paskutinį mai��.

Tiesiog neįtikėtina, kaip greitai namuose galima panaikinti kieno nors gyvenimo pėdsakus. Trunka taip ilgai, kol namuose atsiranda tavo �enklų, o atsikratyti jų daug laiko nereikia.

Paskui kelet� valandų �vejojau visk� i� mai�ų ir rūpestingai į vietas dėliojau drabu�ius, diskus, knygas, graviūras ir visa kita.

Nes ilgėjausi jos. Ilgėjausi jos kaip i�protėj�s.

Ir norėjau, kad visi jos daiktai būtų ten, kur ji juos paliko, kad lauktų, jeigu jai kartais kiltų noras grį�ti namo. Dvyliktas skyrius

Prekybos centre apėmė panika.

Nieko rimta, nieko rimta. Tiesiog staiga susivokiau, kad toks vyras kaip a�, kurio nedidukė �eima subyrėjo į �ukes, i�drįso ateiti apsipirkti, tarsi būtų laimingas tėvas ir vyras. Pasijutau kaip koks apsi�aukėlis.

A�tuntojoje eilėje tarp visų tų komi�kai atrodan�ių būtybių�� moterų su tatuiruotėmis, vyrų su auskarais, vaikų, aprengtų tarsi suaugusieji, ir suaugusiųjų, apsirengusių tarsi paaugliai,�� turėjau pasijusti geriau. Bet nepasijutau.

Drebėjau ir prakaitavau prie kasos, visa �irdimi trok�damas, kad viskas kuo grei�iau baigtųsi, trok�damas kuo grei�iau i� �ia i�sine�dinti. Alsavau negiliai ir trūksmingai. O kai kasoje sėdinti apspangusi mergai�iukė atidavė man gr��� ir tingiai pasikasė �ied� nosyje, pajutau, kad tuoj imsiu klykti arba apsi�liumbsiu, arba ir viena, ir kita.

I�puoliau i� parduotuvės į gryn� or�, ir tada, kaip ty�ia, nutrūko mai�o, kuriame buvo pietūs Patui, katei ir man, rankenos, ir visi mano pirkiniai i�sivertė ant grindinio.

D�inai mai�ai nesuply�davo. Mudu septynerius metus kiekvien� �e�tadienį drauge va�iuodavome pirkinių savaitei, ir man neteko matyti, kad jos mai�as ply�tų. O gal tiesiog D�ina nepirkdavo tiek daug mikrobanginio maisto. Tie dalykėliai sveria ton�.

O dabar ka�ių maisto skardinėlės, greitmais�io dė�utės pasklido po visur�� po pirkinių ve�imėlių ratais, prie jaunikai�io, parduodan�io Big Issue, kojų, kai kurios nuliuoksėjo į keli�. A� kaip tik keturpės�ias nutvėriau dė�ut�, kurios etiketė �adėjo �Toskanos skonį�, kai mane pastebėjo jie.

��Hari?

Tai buvo Martis. O su juo mergina. Siobanė.

Martis ir Siobanė. Susikib� u� ranku�ių!

Buvau taip priblok�tas i�vyd�s juodu drauge, kad net i�garavo bet kokia gėda, jog esu u�tiktas su po vis� �aligatvį i�sibars�iusiais pirkiniais. Bet labai trumpam. Skruostai ėmė kaisti, kaisti, kaisti.

Praėjo �iek tiek laiko nuo to karto, kai paskutinįsyk juos ma�iau, nors ir ne ka�in kiek. Nebedirbau truputį daugiau negu mėnesį. Ta�iau mano vadybininki�kas protas laik� skai�iavo ne savaitėmis ir ne mėnesiais. Penkios laidos, pamaniau. Jie be man�s padarė penkias laidas.

Jiedu atrodė gerai. Net ir Martis, tas �lyk�tukas. Abudu buvo tamsiais akiniais ir mūvėjo baltas kelnes. Siobanė ne�ėsi mai�elį su prancūzi�ku batonu ir buteliu ka�ko sauso balto ir brangaus. Gal dar ten buvo gabalėlis pa�teto. Bet jų mai�elis nė neketino persprogti. Du savimi pasitikintys profesionalai, kurie u�suko �io to nusipirkti, o dabar grį� prie savo �avios klestin�ios karjeros. Jie buvo visi�kai nepana�ūs į �mones, kuriems rūpi maistas katėms.

��Duok, padėsiu,�� pasisiūlė Siobanė ir pasilenkusi su�iupo skardin� Whiskas su jautiena, nuriedėjusi� prie nutekamojo griovelio. Martis i� mandagumo atrodė kiek sutrik�s, bet Siobanė, atrodo, d�iaugėsi susitikimu. Gal tik kiek nustebo sutikusi mane ropinėjantį po �aligatvį ir rankiojantį ka�ių maisto skardines, tualetinio popieriaus ritinėlius ir mikrobanginį maist�, o ne vaik�tinėjantį po BAFTA2.

��Tai... k� dabar veiki?�� paklausė ji.

��Ai, �inai,�� atsakiau.

Palik�s Pat� dar�elyje, kasdien i�tisas valandas �ingsniais matuoju savo svetainꠗ �it tigras narve�, pasakytų mano mama,�� eidamas i� proto, kaip ka�in jam einasi, eidamas i� proto, ar tik jis vėl neverkia. Ir laukdamas, kad lygiai ketvirt�, toje pasaulio pusėje�� per patį vidurnaktį, paskambintų D�ina. Ir ragelį kiekvien� sykį i�kart atiduodu Patui, nes �inau, kad ji skambina tik dėl jo.

K� dar? Kalbuosi su savimi. Per daug geriu, per ma�ai valgau ir negaliu atsistebėti, kaip �ia taip visas mano gyvenimas nuėjo �uniui ant uodegos. �tai k� a� veikiu.

��Vis dar m�stau apie visokias galimybes,�� pasakiau.�� Kaip �ou?

��Gerai kaip niekada,�� atsakė Martis. �iek tiek į�ūliai.

��Gerai,�� maloniai, bet neutraliai pasakė Siobanė, tarsi, jos manymu, senos laidos likimas neturėtų labai rūpėti tokiam protui kaip a�.�� Reitingai kiek pakilo.

Pajutau kylantį �leik�tulį.

��Puiku,�� nusi�ypsojau.

��Na, mums laikas,�� pasakė Martis. Ne tik dėl man�s. Keli pirkėjai ėmė vaipytis ir rodyti į jį. Ar �ia tikrai jis?

��Aha, ir man,�� pasakiau.�� Turiu bėgti. Reikalai.

Siobanė �iupo mane u� rankovės ir skubiai pak�telėjo į skruost�. Panorau, kad �iandien bū�iau nusiskut�s. Arba vakar. Arba u�vakar.

��Iki, Hari,�� atsisveikino Martis.

Jis i�tiesė rank�. Jokių nuoskaudų. �engtelėjau jos paspausti, bet rankoje jis laikė ka�ių maisto skardin�. Paėmiau dė�ut�.

��Iki, Marti.

�unsnukiai.

Visi jūs �unsnukiai.

Telefonas suskambo, kai maud�iau Pat�. Palikau jį vonioje�� jis kaip kokia �uvelė gali ten turk�tis i�tisas valandas,�� nulipau į prie�kambarį ir �lapia ranka pakėliau ragelį. Maniau, skambina mama. Ta�iau ragelyje pasigirdo tarp�emyninio ry�io klaktelėjimas, o paskui D�inos balsas.

���ia a�,�� i�tarė ji.

�vilgtelėjau į laikrodį�� tebuvo dvide�imt po trijų. �iandien ji ankstyva.

��Jis vonioje.

��Tegu. Paskambinsiu įprastu laiku. Tiesiog pamaniau, gal jis �ia kur sukiojasi. Kaip jis?

��Gerai,�� pasakiau.�� Gerai, gerai, gerai. Tu vis dar ten?

��Taip, a� vis dar �ia.

��Kaip einasi?

I�girdau, kaip ji atsikvėpė. D�ina atsikvėpė kitoje pasaulio pusėje.

���ia daug sunkiau, negu įsivaizdavau,�� prakalbo,�� Visa ekonomika smuko. I� tiesų smuko. Mano kompanija atleido i� darbo vietinius darbuotojus, taigi ypatingų darbo garantijų ka�in kokiai gaijin, kurios japonų kalba ma�umėl� prastesnė, negu ji manė, nėra ko tikėtis. Bet su darbu viskas gerai. Susitvarkau. �monės malonūs. Bet kitkas... Ypa� kad tenka gyventi ma�daug mūsų virtuvės dyd�io bute.�� Ji vėl atsikvėpė.�� Man nelengva, Hari. Nemanyk, kad man �ia ro�ėmis klota.

��Tai kada grį�ti namo?

��Kas sakė, kad grį�tu namo?

��Baik, D�ina. Pamir�k visas tas nes�mones apie sav�s ie�kojim�. Tu tik baudi mane.

��Kartais suabejoju, ar teisingai pasielgiau, kad atva�iavau �ionai. Bet keli tavo �od�iai, ir suprantu, kad pasielgiau teisingai.

��Tai tu liksi ten, taip? Mūsų virtuvės dyd�io bute?

��A� grį�iu. Bet tik pasiimti Pato. Atsive�iu jį �ia. A� tikrai noriu pabandyti, Hari. Tikiuosi, tu supranti.

��Tu juokauji, D�ina. Patas tenai? A� negaliu priversti jo valgyti pupelių su skrebu�iais. Įsivaizduoju, kaip jis kim�tų �protus su ry�iais. O kur jis gyventų? Mūsų virtuvės dyd�io butuke?

��Vie�patie, geriau jau nebū�iau prasi�iojusi apie to nelemto buto dydį. Nebenoriu su tavimi kalbėtis.

��Patas liks su manimi, sutarta?

��Kol kas,�� pasakė ji.�� Kaip susitarėme.

��Neatiduosiu jo, kol jam ten tikrai nebus gerai. Ne tau. Jam. �tai dėl ko sutarkime, gerai?

Tyla. O paskui jau kitoks balsas.

��T� nuspr�s advokatai, Hari.

��Pasakyk tam savo advokatui�� Patas lieka su manimi. Tai tu i�va�iavai. Pasakyk jam.

��O tu pasakyk savo advokatui, kad tai tu nusekei paskui kit� sijon�!

��Negaliu�� a� neturiu advokato.

��Teks susirasti, Hari. Jei tau kyla min�ių pavogti i� man�s sūnų, susirask labai ger� advokat�. Bet tau to nereikia. Abudu �inome, kad tu negali nuolatos rūpintis Patu. Tu net savimi negali pasirūpinti. Tu tik nori mane įskaudinti. Klausyk�� ar nori apie tai kalbėtis kaip suaug�s �mogus? Ar nori bartis?

��Noriu bartis.

Atodūsis.

��Ar Patas namie?

��Ne. Jis pietauja su keliais savo bi�ais. Ai�ku, kad jis namie. Jam ketveri. Kur dar jis gali būti? Pasimatyme su Naomi Kempbel? Sakiau, kad jis vonioje. Juk sakiau?

��Sakei. Ar galiu su juo pasikalbėti?

��Gali.

��Ir dar, Hari.

��Kas?

��Su gimtadieniu.

��Jis rytoj,�� piktai drėbtelėjau.�� Mano gimtadienis rytoj.

���ia jau beveik rytdiena.

��A� ne Japonijoje, D�ina. A� esu �ia.

��Vis tiek su gimtadieniu. Rytojaus proga.

��A�iū.

I�kėliau Pat� i� vonios, ap�luos�iau ir apgaubiau rank�luos�iu. Paskui priklaupiau prie�ais.

��Mamytė nori su tavimi pasikalbėti,�� pasakiau.�� Ji skambina.

Tas pats kiekvien� dien�. Nuostabos blyksnis tose mėlynose akelėse, o paskui ka�kas�� gal d�iaugsmas, o gal palengvėjimas. Kai įdaviau jam ragelį, jis jau buvo kur kas budresnis.

��Alio,�� suku�dėjo.

Turbūt tikėjausi graud�ių a�arų, piktų kaltinimų, emocijų audros. Bet Patas visados būdavo ramus ir santūrus, į D�inos klausimus sumurmėdavo po vien� �odį. Galiausiai jis man atidavė ragelį.

��Jau pasikalbėjau su mamyte,�� tyliai pasakė.

Jis i�ėjo i� svetainės vis dar apsuktas rank�luos�iu tarsi skara. Paskui jį liko ma�ų �lapių pėdu�ių �ymės.

��Paskambinsiu rytoj,�� pa�adėjo D�ina. Buvo labiau prislėgta, negu tikėjausi, ir a� dėl to pasijutau kur kas geriau.�� Gerai, Hari?

��Kada tik nori,�� pasakiau. Ant lie�uvio galo sukosi klausimėli apie tai, kaip �ia nutiko, kad �tai g�sdiname vienas kit� advokatais, kaip nutiko, kad buv� tokie artimi du �monės tapo tipi�ka besiskirian�ia porele.

Ar �ia tikrai mano vieno kaltė? O gal �ia tik nelemtas atsitiktinumas, kaip būti partrenktam automobilio ar susirgti vė�iu? Jeigu jau taip kar�tai vienas kit� mylėjome, kodėl ta meilė nutrūko? Ar tikrai neįmanoma dviem �monėms likti am�iams drauge �iame �lyk��iame �iuolaikiniame pasaulyje? Ir kaip visa tai paveiks mūsų sūnų?

Man labai knietėjo tai su�inoti. Ta�iau nė vieno i� �ių klausimų D�inai u�duoti negalėjau. Mudu buvome prie�ingose pasaulio pusėse. Tryliktas skyrius

Va�iavome pas mano tėvus, kai suskambo mobilusis telefonas. Skambino mama. Paprastai ji būdavo rami ir nesutrikdoma, tikras �eimos ramybės įsikūnijimas. Bet ne �iandien.

��Hari!

��Kas yra?

��Tavo tėvas.

Vie�patie, dingtelėjo,�� mirė. Per mano trisde�imtmetį. Net �iandien jis turi būti dėmesio centre.

��Kas atsitiko?

��Pas mus įsilau�ė.

Dieve mano. Net ir ten. Net ir priemies�io rajonuose. Niekur nebesaugu.

��Kaip jis? Kaip tu?

��Būk geras, Hari... Grei�iau atva�iuok... Policija va�iuoja... Būk geras... Negaliu su juo susikalbėti...

��Laikykis, gerai? Laikykis, mam. Atva�iuoju.

Vos baig�s kalbėtis persirikiavau į did�iausio grei�io juost� ir įmygau grei�io pedal� iki pat grindų. MGF rovė į priekį tarsi tam ir sutvertas.

�alia man�s keleivio sėdynėje sėdintis Patas garsiai nusijuokė.

��Geras!

Ir i� ko gi jis �itai i�moko?

Mama duris atvėrė vilkėdama geriausi� suknel�, visa i�sipus�iusi sūnaus gimtadieniui. Ta�iau prie �ventinių drabu�ių visi�kai nederėjo i�bly�k�s sukrėstas veidas.

��Siaubas, Hari. Pas mus įsilau�ė. Svetainėje. Pa�iūrėk.

Ji nusivedė Pat� į virtuv�, atsargiai i�sisukdama nuo jo klausimų apie senelį, o a� patraukiau į svetain� nusiteik�s i�vysti leisgyvį tėtį tamsaus kraujo klane. Ta�iau mano tėtu�is stovėjo prie �idinio, jo įdegusiame veide �vietė pasitenkinimas. Dar nebuvau mat�s jo tokio laimingo.

��Sveikas, Hari. Su gimtadieniu, sūnau. Susipa�ink su mūsų sve�iais.

Prie jo kojų kniūbsti, u� nugaros suri�tomis rankomis gulėjo du berniokai.

I� pirmo �vilgsnio pasirodė, jog juos pa�įstu: lygiai tokia pat buka grėsmė, koki� ma�iau pas Glen� Salės draugu�io veide. Nors dabar jie ir nebeatrodė grėsmingi. Bet a� atpa�inau tik patį tip�. Brangūs sportba�iai, firminiai d�insai, plaukai taip sulai�yti �elė, kad atrodo lipnūs ir standūs kaip va�kinė obuolio �ievė. Tėtis juo suri�o �ilkiniais kaklary�iais, kuriuos jam padovanojau per praeitas Kalėdas.

��Pastebėjau juos gatvėje kiek anks�iau. Drangaliojosi aplinkui. Pasirodo, ne vien drangaliojosi.

Kartais man atrodydavo, kad mano tėtu�is�� anglų kalbos kuratorius. Jis mėgo i� mados i�ėjusius hipsterių pliurpalus, o kita jo kalbos ypatybė buvo jo jaunystės laikų posakiai, kurių visi kiti atsikratė drauge su maisto talonais.

Jis nuolatos vartodavo tokius �od�ius kaip �drangaliotis��� jo paslaptinga kalba tai rei�kė i�dykavim�, kvailiojim� arba tiesiog slampinėjim��� �od�ius, i�ėjusius i� mados ma�daug tuo pat metu kaip ir Britų imperija.

���itie akiplė�os įlindo pro did�iuosius langus. Manė, kad namie nieko nėra. Motina buvo i�ėjusi apsipirkti tavo gimtadieniui�� nupirko puikų kepsnį,�� o a� pus�iausi vir�uje.

Pus�iausi. Dar vienas egzempliorius i� jo archyvo.

��Kai nusileidau, jie bandė atjungti vaizdajuos�ių leistuv�. Vienas dar turėjo į�ūlumo �okt prie� mane,�� tėtis �lepete lengvai bakstelėjo liesesnįjį, visai menk� berniok�.�� Ar ne, bi�iuli?

��Mano bratanas u�vers tave,�� burbtelėjo berniūk�tis, ir jo balsas �iame kambaryje, kur a� u�augau, nuaidėjo taip �ai�iai kaip pirstelėjimas ba�ny�ioje. Ant jo spuoguotų skruostų ry�kėjo geltona ir violetinė mėlynė.�� Jis u�mu� tave, seni. Jis�� gangsteris.

Mano tėtis neapsimestinai smagiai sukikeno.

��Teko jam vo�telėti.�� Tėtis de�ine ranka ore pakartojo raumening� smūgį.�� Kaip reikiant pamokiau. Skrido kaip plunksnelė. Kitas bandė pasprukti, bet su�iupau u� pakarpos.

Jis pademonstravo, kaip sugriebė paauglį plė�ik� u� sprando, ir po trumparankoviais mar�kiniais subangavo tatuiruotų rankų raumenys. Ant vienos rankos turėjo �irdyje i�tatuiruot� mamos vard�, o ant kitos�� sparnuot� komandosų durkl�. Abi tatuiruotės nuo laiko i�bluko.

��Patiesiau juos ant grindų. Laimei, kai jie atsirado, kaip tik svars�iau, kurį kaklary�į ri�tis. �itie tavo dovanoti kaklary�iai labai pravertė.

��Dieve mano, tėti, jie galėjo turėt peilius!�� pratrukau a�.�� Laikra��iai pilni tokių narsuolių didvyrių, kurie �uvo nuo ar�ių nusikaltėlių rankos. Kodėl papras�iausiai nepaskambinai policijai?

Tėtis i� �irdies nusikvatojo. Jis, atrodo, nebuvo link�s su manimi gin�ytis. Buvo pernelyg patenkintas savimi.

��Nebuvo kada, Hari. Nulipu �emyn, o �ia�� jie. Mano namuose, pauk�teliai. Buvo ganėtinai nemalonu.

Pykau, kam jis su�iupo tuos du chuliganiūk��ius, nors �inojau, kad jam juos sudoroti buvo vieni niekai. Dar jau�iau t� begalinį palengvėjim�, kuris ateina, kai surandi dingusį vaik�. Ta�iau buvo dar ka�kas. A� pavydėjau.

K� a� bū�iau dar�s, jei savo namuose bū�iau u�tik�s �ituodu liurbius�� arba bet kuriuos kitus i� milijoninės tokių armijos? Ar būtų man pakak� gele�inės dr�sos ir beatodairi�ko kvailumo juos pri�iupti? O gal bū�iau dėj�s į kojas?

Kad ir k� bū�iau dar�s, vis vien nebū�iau to dar�s taip tvirtai kaip mano tėvas. Negalė�iau apginti savo namų ir savo �eimos taip, kaip jis apgynė savo namus ir savo �eim�. A� nebuvau toks kaip jis. Bet i� visos �irdies norėjau toks būti.

Pagaliau �viegdama sirenomis ir mirksėdama mėlynais �iburėliais atva�iavo policija. Patas i� susi�avėjimo i�plėstomis akimis puolė jų pasitikti.

Atva�iavo dviese: gra�uolėlis ma�daug mano am�iaus faras, kurį mano tė�io heroizmas ma�umėl� suerzino, ir vyresnis, stambesnis pareigūnas, kuris su tėtu�iu tuoj rado bendr� kalb�.

Ties� sakant, tėtis policij� ne itin mėgo: prisimenu, kai dar buvau ma�as, jį kelet� kartų buvo sustabd� u� grei�io vir�ijim�, ir jis visados būdavo į�ūlus, niekada nerodydavo jiems perdėtos pagarbos ir nebuvo nusiteik�s bu�iuoti jiems į �ikn� dėl ramaus gyvenimo. I�vyd�s policijos automobilį, spiegiantį gatvėmis, nulydėdavo jį niekinamu �vilgsniu. �Va�iuoja namo pietauti�,�� sakydavo. Bet dabar jis siurb�iojo kar�t� sald�i� arbat� drauge su vyresniuoju faru�� porelė Sunday Express skaitytojų, du tikri santūrūs vyrai, svarstantys, kur ka�in ritasi pasaulis, ir ap�iūrinėjantys prie jų kojų gulin�ius surakintus chuliganėlius.

��Ai�ku, gali įsivaizduoti, i� kokių jie namų,�� i�tarė mano tėtis.

��Motina gyvena i� pa�alpų,�� spėjo vyresnysis policininkas,�� tėvas turbūt prie� daugyb� metų paspruko. Jei apskritai toks buvo. Ir valstybė turi i�maitinti tokius gyva�iukus. Tai yra jūs ir a�.

��Tikra tiesa. Ir nesitikėk, kad jie bus dėkingi u� mokes�ių mokėtojų param�. �iais laikais yra vien teisės, ar ne? Visos teisės ir jokios atsakomybės.

��Ir jų visur pilna. Moterys su krūva klykian�ių vaikų ir be �iedo ant rankos.

��Keista, ar ne? Automobilį vairuoti reikia leidimo. �unį laikyti reikia leidimo. O vaik� į pasaulį paleisti gali kas tik nori.

Su mama ir Patu i�ėjau į virtuv�. Svars�iau, ka�in kodėl visi padorūs pilie�iai taip nemėgsta vieni�ų motinų. Juk, m�s�iau, vieni�a motina yra toji i� tėvų, kuri pasiliko.

Nors pora plė�ikų pusry�iams buvo kaip tik jo jėgoms, mano tėvas nebuvo �iaurus �mogus. Jis nebuvo kovų u�grūdintas veteranas, apie kokius mėgstama pasakoti ir kokius rodo filmuose. Jis buvo pats �velniausias �mogus mano gyvenime.

Tiesa, teko por� sykių matyti jį netekusį savitvardos. Taip nutiko cukrainėje, kur mama dirbo dalį dienos, kai a� buvo ma�daug to paties am�iaus kaip Patas. �liu�as valdytojas neleido jai pasikalbėti telefonu, kai skambino i� ligoninės, kur jos tėvas, mano senelis, merdėjo vė�iu. Ma�iau, kaip tėtis �iupo t� valdytoj� u� gerklės�� u� �iuprynos, pasakytų tėtis,�� ir pakėlė nuo �emės. �mogėnas pamanė, kad tėtis jį u�mu�. Ir a� taip pamaniau.

Buvo ir kitų kartų�� pasipūt�s baseino pri�iūrėtojas, pasak�s �į t� negra�aus apie mano itin ry�kias plaukiojam�sias pagalvėles, vairuotojas, įsirė��s į mūsų automobilį pakeliui į pajūrį vien� �eimyninių atostogų pirmadienį. Jis juos sudorojo lygiai taip, kaip sutvarkė �ituos du spuoguotus įsilau�ėlius. Bet jis nėra pakėl�s rankos prie� mane ir mano mam�.

Karas visados buvo greta, toks pat realus kaip ir tie nelygūs ma�y�iai juodi �rapnelio gabalėliai, kurie vis� laik� ie�kojo, kaip i��liau�ti i� jo įdir�usio seno kūno. Ta�iau tikroji jo gyvenimo drama�� draugai, kurie mirė taip ir nesulauk� to am�iaus, kai jau galima balsuoti, �monės, kuriuos jis nu�udė, neįsivaizduojami dalykai, kuriuos jis matė ir darė�� baigėsi drauge su paskutiniais paauglystės metais. Nors, mano akimis, jis visados buvo Karali�kojo karinio jūrų laivyno komandosas su sidabro medaliu ant krūtinės, mano tėtis penkiasde�imt metų buvo kitkuo. Po karo jis penkerius metus kioske pardavinėjo vaisius ir dar�oves. Paskui jis vedė mano mam� ir įsigijo vaisių ir dar�ovių parduotuv�, tiesiai po butu, kur jiedu daugiau kaip de�imtį metų gyveno vienu du, i� paskutiniųjų stengdamiesi susilaukti vaikelio.

Pagaliau a� atsiradau tada, kai rodėsi, kad jau niekados neatsirasiu, ir nuo tada, kai mes i�sikraustėme i� ma�ojo butuko vir� parduotuvės, iki i�ėjimo į pensij� tėtis dirbo produkcijos vadybininku prekybos centrų sistemoje: keliavo po parduotuves Kente, Esekse bei rytų Anglijoje ir tikrino, kad parduodami vaisiai ir dar�ovės atitiktų jiems keliamus reikalavimus.

Taigi pasauliui jis nebuvo karys. Bet man buvo. O jis musės nenuskriaustų. Tikr�ja to �od�io prasme nenuskriaustų musės. Galbūt todėl, kad buvo pakankamai prisi�iūrėj�s kraujo. Jei tik kas nors i� jo i�puoselėto sodo įskrisdavo, įropodavo arba į�liau�davo į mūsų nediduk� priemies�io namelį, nei mamai, nei man nebuvo leid�iama jo liesti.

Tėtis susiriesdavo prie kokios nors sparn� susi�alojusios peteli�kės ar paklydusios skruzdės�� arba �ir�ės, arba musės, arba pelės, nes nebuvo padaro kuris jam būtų pasirod�s per menkas ar pernelyg bjaurus, kad nevertėtų gelbėti,�� suimdavo į rie�ku�ias arba į degtukų dė�ut�, arba į stiklainį ir nugaben�s prie u�pakalinių durų atsargiai paleisdavo atgal į gamt�, o mudu su mama �aipydavomės i� jo ir drauge traukdavome �Gim� laisvi�.

Bet nors mudu ir juokdavomės i� jo, mano vaiki�ka �irdutė alpėdavo i� susi�avėjimo.

Mano tėtis buvo stiprus �mogus, i�mok�s būti �velnus, �mogus, pakankamai mat�s mirties, kad mokėtų branginti gyvenim�. O a� su juo negalėjau var�ytis, tiesiog negalėjau var�ytis.

Patas nevalgė vakarienės. Gal dėl savo mamos skambu�io. Gal dėl įsilau�imo. Nors nemanau. Todėl, kad prastas i� man�s virėjas.

Ėmiau nerimauti dėl jo mitybos. Kiek ka�in maistingųjų med�iagų parsine�tinėse picose ir mikrobangiame maiste, kuriuo jį maitinu? Ne ka�in kiek. Ka�ko bent truputį pana�aus į sveik� maist� jis gaudavo tik tada, kai nuva�iuodavome pas mano tėvus arba kai valgydavome mieste. Taigi vien� vakar� i�viriau truputį dar�ovių ir įmai�iau į mikrobangėje pa�ildytus makaronus.

��Viau,�� pasipiktino jis tyrinėdamas oran�inį trupinį ant �auk�to galo.�� Kas �ia?

���ia morka, Patai. Įsidėmėk�� morkos. Jos labai naudingos. Nagi, valgyk.

Jis pasi�lyk�tėj�s atstūmė lėk�t�.

��Nenoriu valgyti,�� pasakė ir ėmė rop�tis nuo kėdės.

��Stok,�� paliepiau.�� Niekur neisi, kol nepavalgysi.

��A� nenoriu valgyti.�� Jis pasi�iūrėjo į oran�inį trupinį, plūduriuojantį burbuliuojan�ioje ko�ėje.�� �ia viau.

��Valgyk kas padėta.

��Ne.

��Pra�au suvalgyti kas padėta.

��Ne.

��Valgysi ar ne?

��Ne.

��Tada mar� į lov�.

��Bet dar anksti!

��Teisingai�� dar tik vakarienės metas. O jeigu vakarienės nenori, tai �ygiuok į lov�.

��Taip nes��ininga!

��Visas gyvenimas nes��iningas! Mar� į lov�!

��Neken�iu tav�s, tėti!

��Nekenti ne man�s! Nekenti mano maisto! �ygiuok ir renkis pi�am�!

Kai jis i�lėkė i� virtuvės, �iupau jo lėk�t� su mikrobangėje pa�ildytu jovalu ir pervirtomis dar�ovėmis ir i�ver�iau visk� į �iuk�lių dė��. Paki�au lėk�t� po kar�to vandens srove ir laikiau, kol ėmė deginti rankas. Nekaltinau jo, kad nevalgė. Ko gero, tai nebuvo valgoma.

Kai atėjau į Pato kambarį, vaikas gulėjo ant lovos nenusireng�s ir tyliai kūk�iojo. Pasodinau jį, nu�luos�iau a�aras ir padėjau apsirengti pi�am�. Jis akyse leidosi�� akytės primerktos, lūpos papūstos, galvytė kinkuoja kaip �aislinio spyruoklinio �uny�io�� taigi jam bus tik į naud�, kad anksti atguls. Bet man nesinorėjo, kad jis u�migtų nek�sdamas man�s.

��A� �inau, Patai, kad i� man�s menkas virėjas. Ne toks kaip mo�iutė ar mamytė. Bet a� labai pasistengsiu, gerai?

��Tė�iai negamina maisto.

��Visai ne.

��Tu nemoki gaminti.

��Na, taip. �itas tėtis nemoka gaminti. Bet daugybė vyrų�� puikūs virėjai, kurie dirba prabangių restoranų virtuvėse. Ir daugybė paprastų vyrų. Vyrų, kurie gyvena vieni. Tėveliai, kurie gyvena su ma�ais berniukais ir ma�omis mergytėmis. A� pasistengsiu būti toks kaip jie, gerai? Pasistengsiu pagaminti tau tokių gardumynų, kurie tau patiks. Gerai, ma�iuk?

Jis nusuko galvyt�, nepatikliai �niurk�telėj�s dėl tokio neįtikėtino pa�ado. �inojau, kaip jis jau�iasi. Ir a� tuo nepatikėjau. Nujau�iau, kad mudviem teks i�siugdyti kar�t� meil� sumu�tiniams.

Nuved�iau jį į voni� i�sivalyti dantų, o kai grį�ome į lov�, man pavyko i� jo i�gauti labanaktuk�. Ta�iau jam nerūpėjo susitaikyti. Guosdamas save, kad ryt� jau bus pamir��s apie mano nevykusias morkas, apkam�iau jį ir u�gesinau �vies�.

Grį�au į svetain� ir klestelėjau ant sofos. Suvokiau, kad man reikia susirasti darb�. Ryt� atėjo banko prane�imas. Neturėjau jėgų jo atplė�ti.

Jie i�grūdo mane i� darbo naujovi�ku būdu�� palaukė, kol baigsis sutartis, ir atki�o man tik vieno mėnesio alg�. Jos nebebuvo lik� nė kvapo. Taigi reikėjo vėl pradėti dirbti, nes mums verkiant reikėjo pinigų. Bet man reikėjo grį�ti į darb� ir dėl kitos prie�asties: tai buvo vienintelis dalykas pasaulyje, kurį a� i�maniau.

Pasiėmiau reklaminį laikra�tį, atsiver�iau puslapius, kur siūlomas darbas, ir ėmiau braukyti dėmesio vertus skelbimus apie laisvas prodiuserio vietas radijuje ir televizijoje. Ta�iau po kelių minu�ių apati�kos paie�kos atidėjau laikra�tį į �alį ir ėmiau trintis akis. Buvau pernelyg pavarg�s apie tai galvoti.

Ekrane tebeėjo �Imperija puola��� kova tarp gėrio ir blogio jėgų ka�kokios tolimos planetos sniegynuose. Nors �itai buvo nuolatinis mūsų gyvenimo fonas, nuo kurio kartais protėdavau, dabar buvau pernelyg i�sunktas, kad jį i�jung�iau.

Veiksmas i� su�alusios dykvietės persikėlė į ka�kokį tamsų burbuliuojantį pelkyn�, kur i�mintingas senas mokytojas Liukui Skaivokeriui pasakojo apie jo likim�. Ir a� staiga suvokiau, kiek daug Liukas turi tėvi�kų bruo�ų, bruo�ų, kurie, rodos, nukloja tėvi�kų galimybių krant�.

�tai Jod�, susirauk�lėj�s senolis, kurio geras patarimas lenda i� smailių �alių ausų. Ir �tai Obis Van Kenobis, kuris naminius pamokslus derina su ka�kokia senovi�ka grie�ta meile.

Ir pagaliau�� Dartas Veideris, �ito Tamsos Riteris, kuriame, ko gero, daugiausia mūsų laikų dvasios�� nesantis tėvas, nerūpestingas tėtis, savanaudis senis, kuriam jo norai�� pono Veiderio atveju noras u�kariauti visat��� svarbesni u� bet kokias tėvi�kas pareigas.

Manasis tėtu�is neabejotinai yra Obio Van Kenobio tipo. Ir kaip tik tokiu tėvu norė�iau būti a�.

Bet a� u�migau ant sofos tarp darbo skelbimų, apimtas nuojautos, kad visados labiau būsiu pana�us į vyr� juodu �almu, į tėv�, kuris am�inai stinga kantrybės, į tėv�, kuris am�inai stinga laiko, į tėv�, am�iams paklydusį tamsiojoje pusėje. Keturioliktas skyrius

���inau, kad namie turėjote problemų,�� pasakė dar�elio auklėtoja taip, tarsi būtų sustreikavusi indaplovė, tarsi galė�iau atsiversti reikiam� gelton�jį puslapį telefonų knygoje ir susitvarkyti savo gyvenim�.�� Ir patikėkit,�� t�sė ji,�� visi dar�elyje jus u�jau�ia.

Tikra tiesa. Dar�elio auklėtojos visados sukeldavo did�iulį sambrūzdį, kai rytais atve�davau Pat�. Kai jo veidelis pasidarydavo baltas kaip kreida, kai jo apatinė lūpa imdavo drebėti, o did�iulėse mėlynose akyse imdavo tvenktis a�aros, pajutus, kad jį vėl visai dienai atskirs nuo man�s, jos tikrai negalėjo būti dar �velnesnės.

Bet, �iaip ar taip, jis nebuvo jų rūpestis. Kad ir kokios geros, jos negalėjo u�glaistyti jo gyvenime atsiradusių įtrūkiu.

Patui nepatikdavo būti atskirtam nuo man�s, nebent tik su mano juokdariais tėvais. Kas ryt� prie dar�elio vartų vykdavo baisi drama. Palik�s vaik� grį�davau namo, vaik��iodavau i� kampo į kamp� ir nerimaudavau, kaip jis ten laikosi, o varg�iukas Patas dar�elyje vis klausinėdavo auklėtojų, kada galės eiti namo, ir laistydavo a�aromis savo pie�inius.

I� dar�elio nebuvo nieko gera. Taigi po susirūpinusių kalbų, kad gal reikėtų susirasti vaikų psicholog� ir kad laikas u�gydys visas �aizdas, Patas paliko dar�elį.

Kiti vaiku�iai kibo lipdyti plastilininių kirminukų, o a� paėmiau Pat� u� rankos ir i� �ito vaivoryk�te i�pai�yto pastato i�sived�iau jį visiems laikams. Jis tu�tuojau pralinksmėjo ir buvo toks laimingas, jog jam nė į galv� ne�ovė, kad yra koks nors nepritapėlis. Auklėtojos atsisveikindamos linksmai pamojavo. Vaiku�iai trumpam atkreipė į mus savo �vilgsnius, o paskui grį�o prie savo nekaltų darbelių.

O a� įsivaizdavau, kaip mano i� dar�elio i�mestas sūnus po de�imties metų grį�ta prie �ito vaikų dar�elio vartų pa�ioplinėti, pasi�aipyti ir prastumti vien� kit� kokaino doz�.

Darbas, atrodo, puikus.

Televizija norėjo kurti �ou su jaunu airių komiku, kuris jau buvo i�aug�s klubines programas, bet alaus reklamų dar nepriaug�s.

Jis nesiimdavo visokiausių senamadi�kų triukų, nelaidė lėk�tų s�mojų, ta�iau televizijos vadovus Edinburgo festivalyje su�avėjo numeriu, kurio esmė�� ry�ys su publika.

U�uot improvizav�s, jis, pasikliaudamas i�mintingais �ūksniais ir savo kelti�ku �avesiu, �nekėjosi su minia. Atrodė tiesiog gim�s vesti pokalbių laid�. Kitaip negu Martis ir visi kiti vedėjai, jis nebūtų priklausomas nuo į�ymybių, besipasakojan�ių savo paslaptis, ar niekus sapaliojan�ių keistuolių i� publikos. Jis netgi para�ytų sau scenarijų. Bent jau taip buvo manoma. Jiems tereikėjo patyrusio prodiuserio.

��Labai d�iaugiamės jus matydami,�� pasakė prie�ais mane sėdinti moteris. Ji buvo atsakingoji redaktorė, nedidukė ketvirt� de�imtį įpusėjusi moteri�kaitė, turinti galios pakeisti tavo gyvenim�. Du akiniuoti vyri�kiai jai i� �onų�� t�stinių �ou prodiuseris ir redaktorius�� pritariamai nusi�ypsojo. Ir a� jiems nusi�ypsojau. Ir a� d�iaugiausi.

�is �ou buvo kaip tik tai, ko reikėjo mano pasauliui pakeisti. Atlyginimas buvo didesnis negu dirbant su Mar�ių Menu, nes dabar atėjau dirbti i� kitos televizijos pokalbių laidos, o ne i� ka�kokios niekam tikusios radijo stoties. Dabar, ai�ku, bus nebebaisu laukti dienos, kai reikia įmokėti įna�� u� nam� ir automobilį. Pagaliau ne pinigai svarbiausia.

Supratau, kaip pasiilgstu kasdienio ėjimo į biur�. Pasiilgau telefonų, susirinkimų, jaukių darbo savaitės ritualų. Pasiilgau darbo stalo. Pasiilgau netgi moters, kuri ne�ioja sumu�tinius ir kav�. Pavargau tupėti namie ir gaminti sūnui valgį, kurio jis nevalgo. Bloga darėsi nuo jausmo, kad gyvenimas teka ka�kur �alia. Norėjau grį�ti į darb�.

��Jūsų įra�ai su Mar�ių Menu labai i�kalbingi,�� pasakė atsakingoji redaktorė.�� Nedaugelis radijo �ou perkeliama į televizij�.

��Na, Martis�� puikus vedėjas,�� pasakiau. Nedėkingas �ūd�ius. Kad jis sudegtų pragare.�� Man su juo buvo lengva.

��Jūs labai malonus,�� pasakė t�stinių �ou redaktorius.

��Martis�� �aunus vyras,�� pasakiau. Klastūnas, �unsnukis.�� Man jis patinka.�� Mano naujoji laida nu�luos tave nuo �emės pavir�iaus, Marti. Pamir�k diet�. Pamir�k asmeninį trenerį. Grį�ti į vietinį radij�, bi�iuli.

��Tikimės, kad tokie pat jūsų santykiai bus ir su �ito �ou vedėju,�� pasakė moteri�kaitė.�� Eimonas�� talentingas jaunuolis, bet jis nei�ve� devynių savai�ių maratono be �mogaus su tokia patirtimi kaip jūsų. Todėl ir norėtume jums pasiūlyti �į darb�.

Jau įsivaizdavau man�s laukian�ias palaimingas intensyvaus gyvenimo savaites. Jau mintyse ma�iau susirinkimus dėl scenarijaus savaitės prad�ioje, įprast� nusivylim� ir triumf�, kai sve�iai atsisako dalyvauti ir kai vis dėlto ateina, darbinio scenarijaus atsiradim�, nervus ir mai�alyn� per repeticijas studijoje, pro�ektorius, kameras ir adrenalin� laidos metu ir pagaliau did�iulį palengvėjim�, kad viskas baigta ir ateinan�ias septynias dienas bus ramu. Ir, kaip visada, puiki dingstis nedaryti to, ko nenoriu daryti�� a� labai u�siėm�s, a� turiu labai daug darbo, a� labai u�siėm�s.

Mes visi atsistojome, paspaudėme vieni kitiems rankas, ir jie drauge su manimi i�ėjo į pagrindin� biuro patalp�, kur man�s laukė Patas. Jis sėdėjo ant stalo, o aplink jį bruzdėjo keletas smalsuolių: kedeno plaukus, glostė skruost� ir su nuostaba �velgė jam į akis, sukrėsti ir su�avėti jo absoliutaus spindin�io �vie�umo. Tokiame biure keturmetis pilietis�� neda�nas sve�ias.

Pat� drauge atsived�iau neramia �irdimi. Be pavojaus, jog jis atsisakys man�s palaukti prie kabineto durų, man dar nesinorėjo brukti jiems į akis fakto, jog �iuo metu atlieku vieni�o tėvo vaidmenį. Negi jie samdys �mogų, kuris su savimi visur tamposi savo �eim�? Negi jie duos prodiuserio darb� �mogui, kuris netgi nesugeba savo vaikui surasti auklės?

Jaudintis nevertėjo. Jie, atrodo, nustebo, bet drauge susigraudino, kad į pokalbį dėl darbo atsived�iau savo berniuk�. O Patas, �avus ir �nekus, patenkintas smalsuoliams dėstė visas krauj� stingdan�ias savo tėvų gyvenimo skyrium detales.

��Taip, mano mamytė kitoje �alyje�� Japonijoje�� kur, kaip ir pas mus, ma�inos va�iuoja kaire kelio puse. Ji mane pasiims, taip. A� gyvenu su tė�iu, o savaitgaliais kartais pasilieku pas mo�iut� ir senelį. Mano mamytė mane vis dar myli, o tėtis jai tik patinka.

Kai pamatė mane, jo veidelis nu�vito. Jis stryktelėjo nuo stalo, atskuodė pas mane į glėbį ir pabu�iavo į skruost� stipriai, kaip buvo i�mok�s i� D�inos.

Laikiau jį glėbyje, visi tie televizijos �monės �ypsojosi �iūrėdami į mudu ir vieni į kitus. Ir tada akimirksniu suvokiau, kokia mano naujosios svaiginan�ios karjeros realybė�� savaitgaliai palinkus prie scenarijaus, anksti prasidedantys ir vėlai pasibaigiantys susirinkimai, valandų valandos studijoje vis vėsinant vedėjo kakt�, kad nei��oktų prakaito la�iukai, kol �i pasidaro �alta kaip ledo luitas. Ir supratau, kad a� �ito darbo atsisakysiu.

Jiems patiko tėvo ir sūnaus miniatiūra, kol ji per daug neu�sit�sė. Bet jiems nebūtų patik�, kai kasvakar �e�t� valand� spruk�iau namo kepti Patui �uvų pir�telių.

Tai jiems visai nebūtų patik�. Penkioliktas skyrius

Paskambinau D�inai, kai Patas nakvojo pas mano tėvus. Pajutau poreikį su ja pasikalbėti. Normaliai pasikalbėti. Ne rėkti, ne verk�lenti, ne g�sdinti. Pasakyti jai, k� jau�iu. I�sakyti, k� manau.

��Grį�k namo,�� pasakiau.�� A� myliu tave.

��Kaip tu gali k� nors mylėti�� i� tiesų mylėti,�� o miegoti su kita?

��Ne�inau, kaip paai�kinti. Ka�kaip savaime i�ėjo.

��O atleisti savaime nei�eina, supranti?

��Vie�patie, negi tikrai nori, kad a� �liau�io�iau prie� tave ant kelių?

��Kalbame ne apie tave, Hari. Kalbame apie mane.

��O gal pakalbėkim apie gyvenim� drauge? Juk turime bendr� gyvenim�? Kaip gali visa tai mesti dėl vienos klaidos?

��A� neme�iau. Tu metei.

��Ar tu mane dar myli?

��Ai�ku, myliu, kvė�a tu. Bet nesu tav�s įsimylėjusi.

��Palauk. Myli mane, bet nesi man�s įsimylėjusi?

��Tu per daug mane įskaudinai. Ir vėl t� padarysi. Ir kit� kart� toks kaltas nebesijausi. Kit� kart� sugebėsi sau pasiteisinti. O paskui kada nors susitiksi k� nors, kas tau tikrai patiks. K� nors, k� pamilsi. O tada tu mane paliksi.

��Niekados.

��Taip jau būna, Hari. Taip nutiko mano tėvams.

��Tu myli mane, bet nesi man�s įsimylėjusi? K� tai turėtų reik�ti?

��Meilė yra tai, kas lieka, kai praeina įsimylėjimas, supranti? Kai tau tas �mogus rūpi, kai tikiesi, kad jis laimingas, bet kai dėl to �mogaus nebeturi jokių iliuzijų. Galbūt tokia meilė nekelia jaudulio bei aistros ir visų tų dalykų, kurie su laiku i�blėsta. Visi tie dalykai, kuriais taip �avimasi. Bet galų gale tai vienintelė meilė, kuri yra prasminga.

��Visai nesuprantu, apie k� tu �ia,�� pasakiau.

��Tai ir yra tavo problema,�� atsakė ji.

��Pamir�k Japonij�. Grį�k namo. Tu tebesi mano �mona, D�ina.

��A� su keli kuo susitikinėju,�� pasakė ji ir a� pasijutau kaip hipochondrikas, kuris su�inojo, kad tikrai serga mirtina liga.

Nenustebau. A� taip ilgai gyvenau su siaubu, kad dabar, kai pasitvirtino pa�ios baisiausios mano baimės, atėjo niūrus palengvėjimas.

Laukiau to�� baiminausi to�� nuo pat tos akimirkos, kai ji i�ėjo pro mūsų duris. Tam tikra prasme buvau laimingas, kad tai nutiko, nes dabar nebeteks jaudintis, kada tai nutiks. Ir nebuvau toks kvailas, kad many�iausi turįs teis� dėl to įsi�eisti. Bet a� vis dar nebuvau sau i�siai�kin�s, k� reikėtų daryti su mūsų vestuvinėmis nuotraukomis. Kas daroma su vestuvinėmis nuotraukomis, kai �monės i�siskiria?

��Senas geras �odis, ar ne?�� pasakiau.�� Turiu omeny �susitikinėju�. Tarsi tyrinėtum. Stebėtum. Tarsi tik �iūrinėtum. Bet to kaip tik ir nedarai. Turiu omeny�� ne�iūrinėji. Kai su kuo nors susitikinėji, �iūrinėjimo stadija jau praėjusi. Kiek tai rimta?

��Ne�inau. Kaip �ia tau pasakius. Jis ved�s.

��Velniai mane rautų.

��Bet tai nėra... Matyt, jie jau nuo kadais nekaip sutaria. Jie pusiau i�siskyr�.

��Jis tau taip sakė? Pusiau i�siskyr�s. Pakankamai miglotas paai�kinimas. Tokio dar nesu girdėj�s. Pusiau i�siskyr�s. Gra�u. Numatyti beveik visi netikėtumai. Galės kuo gra�iausiai prisiri�ti jus abi. Namie �monelė gamina su�į, o jis su tavimi tykina į artimiausi� meilės vie�butuk�.

��Oi, Hari. Galėtum bent jau linkėti man sėkmės.

��Kas jis? Koks nors japonas jūrininkas, kuris pasitenkina miegodamas su vakariete? Nepasitikėk japonais, D�ina. Manai, kad esi didelė �inovė, bet tu jų visi�kai nepa�įsti. Jų kitokia vertybių sistema nei tavo ar mano. Japonai�� suktų veidmainių rasė.

��Jis amerikietis.

��Oho, k� tu sakai. Tai dar blogiau.

��Tu nepak�stum jokio mano bi�iulio, ar ne, Hari? Jei jis būtų eskimas, pasakytum: �Oi, eskimai, D�ina. �altos rankos, �altos �irdys. Laikykis kuo toliau nuo eskimų, D�ina�.

��A� tik nesuprantu, kam tau prireikė u�sienie�ių.

��Gal todėl, kad jau band�iau mylėti savo kra�to �mogų. Ir jis sudau�ė man �irdį.

Ne i� karto supratau, kad ji kalba apie mane.

��Ar jis �ino, kad turi vaik�?

��Ai�ku, �ino. Negi manai, kad nuo ko nors tai slėp�iau?

��Ir k� jis į tai?

��K� turi omeny?

��Ar jis domisi Patu? Ar jis dėl jo nerimauja? Ar rūpinasi, kaip jis gyvens? Ar jis tik nori i�dulkinti vaiko motin�?

��Hari, jei tu nusiteik�s �itaip kalbėti, dedu ragelį.

��O kaip turė�iau kalbėti?

��Mes nekalbėjome apie ateitį. Iki tiek dar nenuėjome.

��Norė�iau �inoti, kai jau nueisite.

���inosi. Tik labai pra�au, nepaversk Pato ginklu prie� mane.

Ar a� t� darau? Negalėjau pasakyti, kur baigiasi mano tikras rūpestis ir kur prasideda pavydas.

Patas buvo viena i� prie�as�ių, dėl kurios bū�iau tik pasid�iaug�s, jei D�inos draugelis pakliūtų į avarij�. Bet ne vienintelė. Gal net ne pagrindinė prie�astis.

��Tik nebandyk nuteikti sūnų prie� mane,�� pasakiau.

��K� tu �neki, Hari?

��Patas kiekvienam sutiktam ai�kina, kad jį tu myli, o a� tau tik patinku.

Ji atsiduso.

��A� ne taip sakiau. Pasakiau jam t� patį, k� ir tau. Pasakiau jam, kad tebemyliu jus abu, bet, deja, ir man dėl to liūdna, nebesu tav�s įsimylėjusi.

��Vis vien nesuprantu, k� tai rei�kia.

��Tai rei�kia, kad d�iaugiuosi dėl tų drauge pragyventų metų. Bet tu mane taip įskaudinai, kad niekada tau neatleisiu ir niekada nebegalėsiu tavimi pasitikėti. Ir, manau, tai rei�kia, kad tu nebesi tas vyras, su kuriuo norė�iau praleisti vis� likusį savo gyvenim�. Tu pernelyg pana�us į kitus vyrus. Pernelyg pana�us į mano tėv�.

��A� nekaltas, kad tavo tėvas paliko tave ir tavo mam�.

��Tu buvai mano galimybė nuo viso to atsigauti. Bet visk� sudirbai. Tu irgi mane palikai.

��Baik. Tai buvo tik viena naktis, D�ina. Kiek mudu dar apie tai kalbėsime?

��Kol tu suprasi, kaip a� jau�iuosi. Jei gali tai padaryti kart�, gali padaryti ir tūkstantį. Tokia pirmoji apgavystės taisyklė. Nei�tikimybės teorija teigia, kad jeigu padarei tai kart�, darysi tai vėl ir vėl. Tu sugriovei mano pasitikėjim�, ir a� papras�iausiai ne�inau, kaip jį atstatyti. Dėl to ir man skaudu, Hari. A� nesistengiau nuteikti Pato prie� tave. Tiesiog band�iau jam paai�kinti, kas įvyko. O kaip tu tai ai�kini?

��A� negaliu to paai�kinti. Netgi sau.

��Pabandyk. Nes jeigu tu nesupranti, kas mums nutiko, tu niekada su niekuo nebūsi laimingas.

��Tai tu man paai�kink.

Ji atsiduso. Jos atodūsiai girdėjosi i� paties Tokijo.

��Mudu gyvenome drauge, ir man mūsų santuokinis gyvenimas atrodė toks, koks ir turi būti, o tau jis ėmė darytis rutina. Tu tipi�kas romantikas, Hari. Mūsų santykiai nebeatitiko tavo jaudinamų ir nerealių fantazijų ir tu juos sudirbai. Visk� sugriovei. Ir po to dar turi į�ūlumo elgtis taip, tarsi tu būtum nuskriaustoji pusė.

��Kas tau pripūtė psichologijos teorijos? Tavo draugelis jankis?

��A� su Ri�ardu kalbėjausi apie tai, kas nutiko.

��Ri�ardu? Toks jo vardas? Ri�ardas. �ia tai bent. Dieve �ventas.

��Ri�ardas�� visi�kai normalus vardas. Kaip ir Haris.

��Ri�ardas. Ri�is. �mikis. Ri�is �mikis mink�takinkis.

���iūriu kartais į judu su Patu, ir tikrai būna neai�ku, kuriam i� judviejų ketveri.

��Visai nesunku atskirti. A� moku padaryti siusiuk� nepri�iur�k�s ant grindų.

��Pats dėl visko kaltas,�� prie� pat padėdama ragelį pasakė D�ina.�� Taip nutiko, nes nebranginai to, k� turėjai.

Netiesa. Buvau pakankamai nuovokus, kad supras�iau, k� turiu. Bet buvau pernelyg bukas, kad sugebė�iau tai i�laikyti.

Kaip bet kurie po vienu stogu gyvenantys �monės mudu su Patu netrukus susikūrėme savo kasdienius ritualus.

Vos pra�vitus Patas padūmavusiomis akelėmis įsvyruodavo pas mane į miegam�jį ir paklausdavo, ar jau metas keltis. Atsakydavau, kad dar gūdi naktis. Tada jis įsirop�davo pas mane į lov� ir t� pa�i� akimirk� u�migdavo toje vietoje, kur miegodavo D�ina. Panir�s į savo pa�ėlusių vaiki�kų sapnų karalij� i�sikėtodavo per vis� lov�, ir a� galop, netek�s vilties dar bent kiek pasnausti, keldavausi.

Virtuvėje skaitydavau laikra��ius, kai Patas i�siversdavo i� lovos. Girdėdavau, kaip jis nusėlina į svetain� ir įsijungia vaizdajuos�ių leistuv�.

Dabar, kai Patas nebelankė dar�elio, o a� nėjau į darb�, visas laikas buvo mūsų. Bet man vis vien nesinorėjo, kad jis darytų, k� nori, o jis norėjo kiaur� dien� spoksoti televizorių. Taigi a� nueidavau ir i�jungdavau vaizdajuos�ių leistuv� ir atsivesdavau jį į virtuv�, kur jis terliodavosi su savo dribsniais, kol galiausiai gaudavo laisv�.

Kai nusiprausdavome ir apsirengdavome, pasiimdavome dviratuk� ir keliaudavome į park�. Dviratukas, �ydrasis varpelis, tebebuvo su papildomais ratukais. Mudu su Patu kartais pakalbėdavome, kad reikėtų nuimti tuos ratukus ir pabandyti va�inėti dviem ratais. Ta�iau mudviem abiem tai atrodė neįmanoma pa�anga. �ia D�ina būtų �inojusi, kada laikas dvira�iui nuimti papildomus ratukus.

Dien� Pat� paprastai pasiimdavo mano mama. Tada eidavau apsipirkti, tvarkydavau namus, nervindavausi dėl pinigų, �ingsniuodavau i� kampo į kamp� ir įsivaizduodavau, kaip D�ina dejuoja i� malonumo lovoje su kitu vyru.

Ta�iau rytais mudu eidavome į park�. �e�ioliktas skyrius

Patui patikdavo va�iuoti dviratuku iki atviro baseino parko pakra�ty.

Tas baseinėlis kone visus metus būdavo tu��ias, tik kelet� savai�ių vasaros prad�ioje taryba nenoromis pripildavo jį klaikiai chloruoto vandens, nuo kurio vietiniai vaikiūk��iai dvokdavo taip, tarsi būtų pamirkyti pramoninėse atliekose.

Dar gerokai prie� vasarai pasibaigiant vanduo i� baseino jau buvo i�leistas ir i� dugno i��vejotas senas prekybos centre kadais pirktas �aislinis troleibusas. Tebuvo įpusėj�s rugpjūtis, ta�iau baseinėlį iki kitų metų jau buvo apleid� visi, i�skyrus Pat� ir jo �ydr�jį varpelį.

Tas kone vis� laik� tu��ias baseinas savoti�kai slėgė. Tai buvo atoki parko vieta, kur nėra �aidimų aik�telių su i� malonumo spiegian�iais vaikais nei ma�os kavinukės, kur mamos ir tė�iai�� vis dėlto daugiausia mamos�� be galo be kra�to siurb�ioja arbat�.

Ta�iau aplink basein� einanti siaura asfalto juostelė buvo visai paken�iama vieta va�inėti Patui: �ia bent jau nereikėjo irtis per i�mestus kebabus, panaudotus prezervatyvus ir �unų i�matas, kurių buvo pilna kone visame parke. Ir, ties� pasakius, man ji tiko tuo, kad buvo toli nuo visų tų mamy�ių.

Nujau�iau, k� jos mano, kai mudu kas ryt� į�engiame į park�.

Kur motina?

Kodėl jis ne darbe?

Ar �ia tikrai jo vaikas?

Man, �inoma, buvo suprantamas jų rūpestis, nes dauguma �io pasaulio i�krypėlių�� i�didūs penio turėtojai. Bet a� pavargau nuo jausmo, jog reikia atsipra�yti, kad atsived�iau savo sūnų į park�. Pavargau būti keistenybe. Tu��ias baseinas man tiko kuo puikiausiai.

��Tėveli! �iūrėk!

Patas buvo nuva�iav�s u� baseino. Garsiai �nopuodamas jis stabtelėjo prie nediduko tramplino, vos i�siki�usio vir� tu��ios gelmės.

Nusi�ypsojau jam nuo suoliuko, kur sėdėjau ir skai�iau laikra�tį. Vos tik pamat�s, kad atkreipė į save mano dėmesį, vėl pasileido: akytės �ibėjo, plaukeliai plevėsavo, o kojukės įnirtingai mynė pedalus, kai �ydruoju varpeliu skriejo aplink basein�.

��Neva�iuok prie kra�to!

��Neva�iuosiu! Tikrai!

Per penkias minutes jau penkt�kart skai�iau straipsnio apie Japonijos ekonomikos �lugim� pirm�jį sakinį.

Tai mane gerokai sudomino. Gaila buvo Japonijos �monių, nes jie, atrodo, gyveno sistemoje, kuri juos nuvylė. Ta�iau su �mogi�ka u�uojauta buvo sumi��s ir savoti�kas pasimėgavimas. Norėjau paskaityti, kaip u�daromi bankai, kaip savo garb� suter�� vadovaujantys pareigūnai lankstosi ir rauda spaudos konferencijose, kaip k� tik i� darbo atleisti emigrantai traukia į Naritos oro uost� ir pirmuoju reisu skrenda namo. Ypa� apie tai. Bet negalėjau susikaupti.

Man prie� akis vis i�kildavo D�ina ir Ri�ardas, nors ir nelabai ry�kiai. D�ina darėsi vis nery�kesnė. Ji nebebuvo manoji D�ina. Negalėjau įsivaizduoti vietos, kur ji gyvena, kontoros, kur ji dirba, menkos u�kandinės, kur ji kasdien pietauja. Nieko to negalėjau įsivaizduoti. Ir ne tik jos naujojo gyvenimo nepajėgiau įsivaizduoti. Sunkiai beprisiminiau jos veid�. O jeigu jau D�inos vaizdas buvo miglotas, Ri�ardas apskritai buvo juoda dėmė.

Ar jis u� mane jaunesnis? Turtingesnis? Geresnis meilu�is nei a�? Man būtų patik� manyti, kad D�ina susitikinėja su bankrutavusiu nukar�ėliu impotentu. Bet supratau, kad tai tik �ydrojo drambliuko svajonė.

�inojau tik, kad jis ved�s. Bet net ir �is faktas kėlė įtarim�: k�, velniai rautų, rei�kia pusiau i�sispr�s? Ar jis tebegyvena su �mona? Kas ji�� amerikietė ar japonė? Ar jiedu tebemiega drauge? Ar turi vaikų? Ar jis su D�ina rimtai, ar tiesiog �iaip smaginasi? Ir kas man labiau patiktų: ar kad jam tai tebūtų atsitiktinis romanas, ar viso gyvenimo meilė? Kas mane labiau skaudintų?

��Pa�iūrėk!

Nuo vaizdo nustėrau.

Patas buvo atsargiai u�va�iav�s ant tramplino lentos. Jis balansavo de�imties pėdų auk�tyje vir� ruplėtu betonu i�lieto baseino dugno. Kojytės abipus �ydrojo varpelio buvo i�temptos ir Patas į lent� rėmėsi purvinų sportba�ių galiukais. Jau daugyb� savai�ių nema�iau jo tokio laimingo.

��Būk ten,�� surikau.�� Nejudėk.

Kai pamatė, kaip puoliau prie jo, �ypsena veidelyje nuvyto. Nereikėjo man taip pulti. Reikėjo apsimesti, kad viskas gerai. Nes pamat�s, koks pasidarė mano veidas, jis pabandė atsitraukti nuo tramplino. Ta�iau u�va�iuoti buvo lengviau negu nuva�iuoti, ir a� tarsi sulėtintame kine �iūrėjau, kaip vienas dviratuko �oninis ratukas nuslysta nuo tramplino lentos, dar akimirk� sukasi ore, o tada purvinais sportba�iais apautos Pato kojukės netenka atramos ir graibosi ka�ko, ko nebėra, ir mano akyse mano berniukas su savo dviratuku sta�ia galva krenta į tu��i� basein�.

Jis gulėjo po tramplino lenta su u�virtusiu dviratuku, aplink geltonų plauku�ių kuod� sunkėsi kraujas.

Laukiau, kad pradėtų klykti�� kaip kad klykė prie� metus, kai �oko nuo mūsų lovos tarsi nuo tramplino it vo�ėsi galva į komod�, kaip kad klykė dar prie� metus, kai apsivertė su visais vaik�tukais, nes norėjo atsigr�ti ir nusi�ypsoti man ir D�inai, kaip kad klykė visais tais kitais kartais, kai trinktelėdavo galva, i�ardavo nosyte �em� ar nusibrozdindavo kelius.

Laukiau jo verksmo, nes tada bū�iau �inoj�s, jog �ia tik dar viena vaikystės nesėkmė. Ta�iau Patas buvo be�adis, ir nuo tos tylos man sugniau�ė �irdį.

U�merktos akytės ir baltas suvarg�s veidelis buvo tarsi i� ka�kokio blogo sapno. Tamsus kraujo klanas aplink galvyt� vis didėjo.

��O, Patai,�� suvaitojau. Nukėliau nuo jo dviratuk� ir suėmiau sūnų į glėbį kie�iau, negu derėjo.�� O Dieve,�� i�tariau, i� ki�enės nuo kraujo lipniais pir�tais traukdamas mobilųjį telefon�. Kaip paklaik�s maigiau PIN kod� ir klausiausi nusėdusios baterijos pypsėjimo�� pyp pyp pyp.

Pakėliau sūnų.

Pasileidau bėgti. Septynioliktas skyrius

Du ketverių metų vaiku glėby toli nenubėgsi. Jis jau didelis, sunkus ir nepatogus ne�ti.

Norėjau parne�ti Pat� namo iki automobilio, ta�iau i�pu�kav�s i� parko suvokiau, kad per ilgai u�truk�iau.

Įpuoliau į kavinuk�, kur mudu valgėme �alius spage�ius. Patas, vis toks pat i�bly�k�s ir be�adis, kraujavo mano glėby. Buvo pietų metas ir kavinukė pilna prisėdusi tarnautojų vienodais kostiumais ir vienodais veidais. Atvėpusiom �iaunom jie su�iuro į mus, makaronais apvyniotos �akutės sustingo ore.

��I�kvieskit greit�j�!

Niekas nė nekrustelėjo.

Tada atsilapojo virtuvės durys, ir įėjo Sidė, ne�ina padėklu su maistu vienoje rankoje ir u�sakymų knygele kitoje. Įsmeigė į mus akis, krūptelėjo i�vydusi nejudrų Pato kūnelį, krauj� ant mano rankų ir mar�kinių, klaikų siaub� mano veide.

Tada įgudusiu judesiu padėjo padėkl� ant artimiausio stalo ir �engė prie mūsų.

��Mano sūnus! I�kviesk greit�j�!

��Bus grei�iau, jei pati jus nuve�iu,�� pasakė ji.

Baltos linijos ant ligoninės grindų vedė į traumatologijos skyrių, ta�iau mus dar toli gra�u jo nepriėjusius apspito seselės ir budėtojai: jie paėmė Pat� man i� glėbio ir paguldė ant ne�tuvų su ratukais. Ne�tuvai buvo skirti suaugusiems, ir Patas ant jų atrodė labai ma�as. Visai ma�ytis.

Dabar pirm� kart� akyse pajutau a�aras ir sumirk�iojau, kad jos nenuriedėtų. Negalėjau į jį �iūrėti. Negalėjau į jį ne�iūrėti. Tavo vaikas ligoninėje. Baisiausia, kas gali nutikti.

Jį nuve�ė bly�kių lempų ap�viestais pilnais �monių koridoriais. Klausė jo gimimo datos, teiravosi apie ligos istorij� ir kaip susi�eidė galv�.

Band�iau pasakoti apie dviratį ant tramplino vir� tu��io baseino, bet ne�inau, ar jiems tai buvo svarbu. Man nebuvo svarbu.

��Mes juo pasirūpinsime,�� pasakė seselė, ir ve�imėlis įva�iavo pro �alias dvivėres duris.

�engtelėjau paskui ir spėjau pamatyti vyrus ir moteris �aliais chalatais su kaukėmis ant veidų, spindintį medicininių įrankių chrom� ir ka�k� pana�aus į pamink�tint� stal�, ant kurio paguldė Pat�. Stal�, tokį pat siaur� ir grėsming� kaip tramplino lenta.

Sidė �velniai suėmė mane u� rankos.

��Tau ten negalima,�� pasakė ir nusivedė į nejaukų laukiam�jį kampelį. I� automato abiem nupirko kavos plastikiniuose puodeliuose, man�j� nė neklaususi pasaldino.

��Kaip tu?�� paklausė.

Papur�iau galv�:

��A� tikras kvailys.

��Kartais �itaip nutinka. �inai, kas man nutiko, kai buvau ma�daug tokio pat am�iaus?

Ji laukė mano atsakymo. Pa�velgiau į jos rudas pla�iai įstatytas akis.

��Kas?

���iūrėjau, kaip vaikai �aid�ia beisbol�. Nuėjau ir atsistojau tiesiai u� mu�ėjo. Tiesiai u� jo.�� Ji nusi�ypsojo.�� Ir kai jis u�simojo kirsti kamuolį, ko nenu�niojo man galvos. Lazda buvo padaryta i� ka�kokio plastiko, bet vis vien kirto kaip reikiant. Man tikrai i� akių pa�iro �vaig�dutės. �iūrėk.

Ji nubraukė kakt� dengian�ius juodus plaukus. Tiesiai vir� antakio bolavo siaurutis ma�daug nyk��io nago ilgumo randas.

���inau, kad dabar jautiesi baisiai,�� pasakė.�� Bet vaikai stiprūs. Jie tai puikiai i�tveria.

��Ten labai auk�tai,�� ėmiau ai�kinti.�� Jis stipriai trenkėsi. Buvo pilna kraujo.

Vis dėlto jau�iausi dėkingas u� siaur� balt� Sidės rand�. Guod�iausi tuo, kad ir ji vaikystėje buvo susitrenkusi iki s�monės netekimo. Gra�u i� jos pusės.

Prie mudviejų priėjo jauna gydytoja. Buvo kokių dvide�imt penkerių ir atrodė taip, tarsi nuo pat studijų laikų nė karto nebūtų kaip reikiant i�simiegojusi. Nespinduliavo u�uojauta, bet buvo energinga, dalyki�ka ir visi�kai atvira.

��Patriko būklė stabili, ta�iau jam stipriai sutrenkta galva, todėl reikia padaryti rentgeno nuotrauk� ir smegenų skenografij�. Man nerim� kelia galimas kaukolės įlū�is. Kai kaukolė įskyla, kaulo gabalėliai pakliūva vidun ir spaud�ia smegenis. Nesakau, kad taip ir nutiko. Sakau, kad taip gali būti.

��O Vie�patie.

Sidė paėmė mano rank� ir spustelėjo.

��Tyrimams reikia �iek tiek laiko,�� ai�kino gydytoja.�� Jei judu su �mona norite pas sūnų būti pernakt, dabar galėtumėte grį�ti namo pasiimti reikiamų daiktų.

��Oi,�� i�tarė Sidė.�� Mudu neved�.

Gydytoja �vilgtelėjo į mane, o tada nukreipė �vilgsnį į registracijos kortel�.

��Pone Silveri, jūs Patriko tėvas?

��Taip.

��A� tik draugė,�� paai�kino Sidė.�� Eisiu,�� tarė man pakildama. Turbūt pamanė, kad �ia tik painiojasi po kojų. Visai ne. Tik ji mane ir palaikė, kad visai nesukiu��iau.

��O vaiko motina?�� pasiteiravo gydytoja.

��U�sienyje,�� atsakiau.�� Kuriam laikui i�vykusi į u�sienį.

��Gal norėtumėt jai paskambinti?�� pasiūlė gydytoja.

Mano mamos akys buvo u�verktos, ta�iau vie�ai a�aroti ji neketino. Visados palaukdavo, kol u�sidarys namie, pataupydavo a�aras nami�kiams.

Ligoninėje ji elgėsi kaip tikras narsaus optimizmo ir sveikos nuovokos įsikūnijimas. Seselėms pateikė labai prakti�kų klausimų. Kokia ilgalaikio pa�eidimo rizika? Kada tai paai�kės? Ar galima seneliams pasilikti per naktį? Su ja pasijutau geriau. Tėtis elgėsi kiek kitaip.

Senasis kareivis ligoninės kavinėje atrodė visi�kai sutrik�s. Jis nebuvo prat�s sėdėti ir laukti. Jis nebuvo prat�s prie jam nepavald�ių situacijų. Jo stambios tatuiruotos rankos, platūs pe�iai ir bebaimė sena �irdis �ia buvo visi�kai nenaudingi.

�inojau, kad dėl Pato jis padarytų visk�, kad myli jį tokia bes�lygine meile, kokia, ko gero, galima mylėti tik vaik�, meile, kuri� kur kas sunkiau jausti, kai tavo nuostabusis vaikelis suauga į suaugusį klystantį �mogų. Jis myli Pat� taip, kaip kadaise mylėjo mane. Patas jam�� tai a�, kol neatėjo tas metas, kai ėmiau ir susimoviau. Tėtį tarsi kas i� vidaus grau�ė, kad dabar jam belieka tik sėdėti ir laukti.

��Gal kas nori dar arbatos?�� paklausė bevilti�kai ie�kodamas kokios veiklos, kuri bent kiek palengvintų mūsų liūdn� dali�.

��Ta arbata mums tuoj per ausis pasipils,�� at�ovė mama.�� Sėskis ir atsipalaiduok.

��Atsipalaiduoti?�� suurzgė �iūrėdamas į mam�, bet nusprendė patylėti.

Jis dribtelėjo į girg�dan�i� plastikin� kėd� ir įsmeigė akis į sien�. Po akimis karojo apdau�yto vaisiaus spalvos mai�eliai. Po penkių minu�ių jis nuėjo atne�ti mums arbatos. Ir laukdamas naujienų apie anūk�, siurb�iodamas arbat�, kurios visai nenorėjo, mano tėvas staiga pasidarė senas.

��Dar pabandyk prisiskambinti D�inai,�� paragino mama.

Ne�inau, ko ji tikėjosi. Gal kad D�ina artimiausiu lėktuvu parlėks namo, ir netrukus mūsų nedidelė �eima vėl bus kartu, ir dabar jau am�iams. Gal ir a� tikėjausi to paties.

Be reikalo. Nuėjau į priimam�jį, surinkau D�inos numerį, ta�iau i�girdau tik keist� japonų telefono murkim�, kuris rei�kė, kad niekas neatsiliepia.

Londone pusiaunaktis, vadinasi, Tokijuje a�tunta ryto. Ji turėtų būti. Nebent jau i�ėjusi į darb�. Nebent namie nenakvojo. Jos telefonas tik murkė, ir viskas.

�tai kaip nuo �iol bus. Jei tik bū�iau galėj�s su D�ina pasi�nekėti! �inau, kad jos tvirtybė ir sveika nuovoka nusvertų baim� ir panik�. Ji būtų pana�esnė į mano mam�, o ne į tėtį. Ne į mane. Ji būtų paklaususi, kas nutiko, kokia grėsmė ir kada mes visk� �inosime. Būtų susi�inojusi, kada artimiausias lėktuvas namo, ir būtų juo parskridusi. Bet a� jai neprisiskambinau.

Padėjau telefono ragelį. Supratau, kad toks ir bus visas mūsų tolesnis gyvenimas, supratau, jog viskas per toli nuėjo, kad grį�tų į ankstesnes vė�es, supratau, jog esame per toli vienas nuo kito, kad atrastume keli� atgalios. A�tuonioliktas skyrius

Gydytoja dairydamasi man�s pasirodė penkt� ryto. Sėdėjau tu��ioje kavinėje nusitvėr�s puodelį seniai at�alusios arbatos. Ji �engė man�s link, o a� atsistojau ir laukiau, k� pasakys.

��Sveikinu,�� tarė ji.�� Jūsų sūnus turi kiet� galv�.

��Viskas bus gerai?

��Lū�io nėra, skenograma �vari. Teks kelet� dienų pagulėti ligoninėje, bet tai įprasta procedūra, kai ketverių metų galvel� siuvame dvylikos dygsnių siūle.

Panorau, kad �ita gydytoja būtų mano geriausia draugė. Kart� per savait� pavakarieniau�iau su ja, kad ji galėtų i�lieti visas nuoskaudas dėl sveikatos apsaugos sistemos. Visk� i�klausy�iau ir man tai rūpėtų. Ji i�gelbėjo mano sūnų. Ji gra�i.

��Ar tikrai jam nieko nenutiko?

��Kelias savaites paskaudės galv� ir liks randas. Bet tikrai viskas bus gerai.

��Jokių padarinių?

��Na, gal, kai bus kokių penkiolikos, jį mergaitės labiau mylės. Juk randai vyr� puo�ia, ar ne?

Suėmiau jos rankas ir kiek per ilgai nepaleidau.

��A�iū.

��Juk tam �ia ir esame,�� nusi�ypsojo ji. Ma�iau, kad trikdau j�, bet negalėjau kitaip. Pagaliau j� paleidau.

��Ar galima pas jį?

Patas gulėjo vaikų palatos gale. �alia�� dailutė penkerių metukų mergytė Giri Power pi�ama. Ji buvo visi�kai be plauku�ių�� tikriausiai dėl chemoterapijos. �alia budėjo jos tėvai: tėvas miegojo krėsle, o mama stovėjo kojūgaly ir nenuleido akių nuo dukters veido. Patyliukais praėjau pro juos prie savo sūnaus lovos. Pajutau, kad nedora �itaip ilgai sav�s gailėtis. Mudviem pasisekė.

Patui buvo pastatyta la�inė, veidelis baltas kaip pagalvė, galvelė apvyturiuota tvars�iais. Prisėdau ant lovos, paglos�iau laisv�j� rankyt�, ir jo akys virptelėjusios atsimerkė.

��Pyksti?�� paklausė. Papur�iau galv� bijodamas prabilti.

Jis vėl u�simerkė, ir a� staiga suvokiau, kad susidorosiu.

Ai�ku, iki �iol man ne itin sekėsi. Buvau pernelyg nekantrus. Pernelyg daug m�s�iau apie D�in� ir net apie Sid�. Neatid�iai pri�iūrėjau Pat� parke. To nepaneigsi. Ta�iau a� susidorosiu.

Ko gero, neisis kaip sviestu patepta. Galbūt prisidirbsiu kaip tėvas, kaip kad prisidirbau kaip vyras.

Ta�iau pirm� kart� gyvenime supratau, jog tai, kad esi vyras, nieko nerei�kia.

Visos �eimos turi savų istorijų ir legendų. Mūsų �eimoje pirmoji istorija, kurioje figūruoju ir a�, pasakojama apie tuos laikus, kai man buvo penkeri, ir �uo man i�mu�ė visus priekinius dantis.

�aid�iau su kaimyno vokie�ių aviganiu u� parduotuvių virtinės, kur buvo mūsų butas. �uo lai�ė man veid�. Man patiko, bet staiga aviganis �oktelėjo ir stumtelėjo mane priekinėmis letenomis. Tė�kiausi burna į �em�. Visur kraujas ir dantys, mano motina klykia.

Miglotai prisimenu, kaip skubėjome į ligonin�, kaip mane laikė vir� kriauklės, kol i� burnos �vejojo i�dau�tų dantų nuolau�as, kaip kraujas ti�ko ant baltos emalės. O geriausiai prisimenu, kaip mano tėtu�is niekaip nesutiko man�s palikti, kai mane u�migdė.

Kai visa tai perpasakojama mūsų �eimoje, svarbiausia tai, k� a� padariau grį��s namo su�alota burna�� susikim�au į j� vis� pak� sūrių tra�ku�ių.

Tokia pabaiga mano tėtu�iui rei�kė, kad jo sūnus grį�o i� ligoninės su a�tuoniomis niekingomis nuolau�omis, kur turėtų būti priekiniai dantys, ta�iau buvo toks kietas, kad tuojau pat atsiplė�ė pakelį tra�ku�ių. Bet i� tiesų a� nebuvau kietas. Tiesiog mėgau sūrius tra�ku�ius. Nors ir teko juos �iulpti.

Dabar jau �inojau, kad tėtis nebuvo toks kietas, koks būtų norėj�s būti. Nes niekas nesijau�ia kietas, kai jo vaikas pakliūva į ligonin�. I� tiesų svarbiausia �iame pasakojime yra tai, kad mano tėvas nesutiko man�s palikti.

Dabar jau suprantu, kaip jis turėjo jaustis stebėdamas, kaip u�migdomas jo penkiametis sūnus, kad gydytojai galėtų i� dantenų ir lie�uvio i�rankioti i�mu�tų dantų gabalėlius.

Jis turėjo jausti t� bejėgi�k� siaub�, kurį gali suprasti tik sergan�io arba su�eisto vaiko tėvai. A� puikiai �inau, kaip jis turėjo jaustis�� tarsi gyvenimas jį būtų paėm�s įkaitu. Negi i� tiesų ėmiau pasaulį regėti jo akimis?

Jis stovėjo lauke prie pagrindinių ligoninės durų ir rūkė vien� i� savo suktinių. Turbūt buvo vienintelis i�lik�s Rizla klientas, nerūk�s �olės.

Sulaik�s kvap� įsmeigė į mane akis.

��Viskas bus gerai,�� pasakiau.

Tėvas i�leido dūmų debesį.

��Nėra�� kaip jie ten sako?�� kaukolės įlū�io?

��Nelū��. Jie jam įtaisė dvylika dygsnių, liks randas, ir viskas.

��Viskas?

��Viskas.

��A�iū Dievui,�� i�tarė. Patraukė suktin�.�� O tu pats kaip?

��A�? Gerai, tėti.

��Gal ko nors reikia?

��Būtų gerai kaip reikiant dėti į spang�.

Būdamas su tėvu kartais neju�iomis imu kalbėti kaip jis. Jis turbūt paskutinis visoje �alyje vietoje �pūsti į akį� sako �dėti į spang�.

��A� turiu omeny, kaip su pinigais? Mama sakė, kad neketini imtis to darbo.

��Negaliu. Per ilga darbo diena. Visai nebū�iau namie.�� Per beveik tu��i� automobilių stovėjimo aik�tel� nukreipiau akis ten, kur nakties danguje ry�kėjo �viesos ruo�elis. Ka�kur �iulbėjo pauk��iai. Jau nebe vėlu. Anksti.�� Bet kas nors atsiras.

Jis i�siėmė pinigin�, i�pe�ė kelis banknotus ir atki�o man.

���ia kam?�� paklausiau.

��Kol kas nors atsiras.

��Gerai. A�iū, tėti, bet kas nors tikrai atsiras.

���inau, kad atsiras. �monėms visados norisi �iūrėti televizorių, ar ne? Tu tikrai k� nors greitai gausi. �ia judviem su Patu iki to laiko.

Jau tas mano tėtis, �iniasklaidos �inovas. Apie televizij� jis �ino tik tiek, kad dabar neberodo nieko tokio smagaus kaip �Fawlty Towers�, �Benio Hilo �ou� arba �Morecambe and Wise�. Vis dėlto paėmiau pinigus.

Buvo laikas, kai imdamas i� jo pinigų nir�davau: nir�davau ant sav�s, kad tokio am�iaus man vis dar reikia tėvo ir jo pagalbos, o dar labiau nir�davau, kad jam visados patikdavo mano gelbėtojo vaidmuo.

Dabar ma�iau, jog jis tiesiog stengiasi parodyti, kad yra mano pusėje.

��Gr��insiu,�� pasakiau.

��Nedega,�� atsakė tėvas.

D�ina norėjo parskristi artimiausiu lėktuvu, bet a� atkalbėjau. Nes iki to laiko, kai pagaliau kit� dien� jai prisiskambinau, grį�ti artimiausiu lėktuvu nebeatrodė taip svarbu.

Jos nebuvo tomis klaikiomis minutėmis, kai su Patu lėkiau į traumatologijos skyrių. Jos nebuvo, kai mes daugyb� valandų gėrėme arbat�, kurios nenorėjome, ir laukėme tyrimų rezultatų. Jos nebuvo t�dien, kai jis tvars�iais apvyturiuota galva ir gniau�damas savo �viesos kard� atsisėdo lovoje �alia ma�os mergaitės, kuriai dėl gydymo nuslinko visi plauku�iai.

D�ina visa tai praleido, ji visa tai praleido ne dėl savo kaltės. A� kaltinau t� �iknių Ri�ard�.

Kai prisiskambinau D�inai, mes jau �inojome, kad Patui nieko rimta. Jau nebenorėjau, kad ji grį�tų namo.

Sakiau sau, kad taip jau�iuosi todėl, kad nenoriu, jog ji laikytų Pat� ir ramintų jį, kad viskas bus gerai, o paskui vėl i�va�iuotų. Bet mano jausmai nebuvo tokie taurūs. Kur, po velnių, D�ina buvo, kai mums jos reikėjo?

��Galiu atskristi rytoj,�� pasakė ji.�� Darbas palauks.

��Nėra reikalo,�� atrėmiau velni�kai ramiai.�� Tai tik sutrenkimas. Stiprus sutrenkimas. Bet viskas bus gerai.

��A� vis tiek greit grį�iu. Tiksliai negaliu pasakyti...

��Nekeisk savo planų,�� pasakiau.

Tik paklausykit�� �nekamės oficialiai kaip du atsargūs �monės per nuobod�i� vakarien�. Kadaise galėjome kalbėtis pernakt, kadaise galėjome kalbėtis apie niek�. O dabar atrodo, tarsi būtume du svetimi �monės, kurių niekas kaip reikiant nesupa�indino. Tik paklausyk, D�ina.

Prie mano durų stovėjo Sidė su i�sine�tinio maisto dė�ute rankose.

��Gal a� ne laiku?

��Laiku. U�eik.

Ji įėjo vidun, padavė man dė�ut�.

���ia Patui. Spaghetti pesto.

���ali spage�iai. Jo mėgstamiausi. A�iū.

��Juos tereikia pa�ildyti mikrobangėje. Sugebėsi?

���aipaisi? Net ir a� moku naudotis mikrobange. �ildyti minut� ar dvi?

��Turėtų pakakti minutės. Ar jis atsikėl�s?

���iūri televizorių. Įvairumo dėlei.

Patas tysojo i�sikėtoj�s per vis� sof� vis dar ��vaig�d�ių karų� pi�ama ir M&S chalatu ir spoksojo atnaujint� �D�edajų sugrį�im��. Taisyklių knyga buvo i��veista pro lang�, vos grį�us i� ligoninės.

��Labutis, Patai.�� Sidė pasilenkė prie Pato ir paglostė jam plaukus, stengdamasi nepaliesti pus� kaktos dengian�io did�iulio pleistro.�� Kaip tavo varg�ė galvelė?

��Gerai. Truputį per�ti dygsnius.

��Manau.

��Bet �inai k�? Jų nereikia i�imti. Dygsnių.

��Ne?

��Ne, jie i�nyksta,�� paai�kino Patas ir pasi�iūrėjo į man�, kad patvirtin�iau.

��Taip ir yra,�� pasakiau.�� Jie i�tirpsta. Nauja dygsnių rū�is, ar ne?

��Nauja rū�is,�� linktelėjo Patas ir vėl įsistebeilijo į princes� Lėj�, prisidengusi� vos keliais blizgu�iais ir prirakint� D�abos Huto rūmuose.

��Na ir drabu�ėlis,�� pasakė Sidė.

��Taip,�� sutiko Patas.�� Ji vergė.

��Nieko sau.

Jiedu kurį laik� �iūrėjo, kaip princesė Lėja raitosi grandinės gale.

��Na, man metas, o tu sveik,�� palinkėjo Sidė.

��Gerai.

��Sidė atne�ė tau �io to pietums,�� prane�iau.�� �alių spage�ių. K� reikia pasakyti?

��A�iū.�� Jis nusi�ypsojo pa�ia �aviausia Deivido Niveno �ypsena.

��Į sveikat�,�� atsakė Sidė.

Palydėjau j� iki durų ir pajutau, kad man �irdis dainuoja. Nenorėjau, kad ji i�eitų.

��A�iū, kad u�sukai. Padarei man �vent�.

Ji atsigr�ė ir pasi�iūrėjo į mane savo rudomis pla�iai įstatytomis akimis.

��Tikrai,�� pasakiau.�� Tai geriausia, kas nutiko per vis� dien�. Tikrai.

��Nesuprantu,�� i�tarė ji.

��Ko tu nesupranti?

��Kuo a� tau patinku? Tu man�s nepa�įsti.

��Tikrai nori su�inoti?

��Noriu.

Ir a� jai pasakiau.

��Tu man patinki, nes esi stipri, bet ne �alta. Man patinka, kad neklausai vyri�kų pliurpalų, ta�iau vis vien i�va�iavai i� namų dėl vyro, nes manei, kad jis tavo gyvenimo meilė.

��Did�iausia klaida mano gyvenime.

��Galbūt. Bet man patinka, kad esi romantikė ir kaip kokia mergytė �iūri tuos MGM miuziklus.

Ji papurtė galv� ir nusijuokė.

��Tu kiaurai permatai vyrus, bet vis vien nori surasti tokį, su kuriuo dalintumeisi gyvenimu.

��Pavyzd�iui?

��Ir man patinka, kaip nu�vinta tavo veidas, kai �ypsaisi. Man patinka tavo akys. Man patinka tavo kojos. Man patinka, kad tu �inai, kaip kalbėtis su keturme�iu vaiku. Man patinka, kad tu buvai greta, kai man reikėjo kieno nors pagalbos. Visi kiti tik stovėjo ir spoksojo. Tu buvai gera. O tu neprivalėjai būti gera.

��Kas dar?

��Tu gra�i.

��Visai nesu gra�i.

��Tu gra�i ir dr�si, ir a� pavyd�iu visiems vyrams, kurie su tavimi draugavo. A� vis slankioju aplink t� viet�, kur dirbi, vildamasis tave susitikti.

��Tu ilgiesi �monos,�� pasakė Sidė.�� Labai ilgiesi.

��Ilgiuosi,�� prisipa�inau.�� Bet tu man kaip gaivaus oro gūsis.

��Na, na,�� palingavo ji galva.�� Bet tu vis vien man�s nepa�įsti.

Dabar �itai pasakė jau kitaip. Dabar i�tarė �velniai, meiliai, tarsi ne a� kaltas bū�iau, kad jos nepa�įstu.

O pasakiusi �engtelėjo artyn, dar akimirk� pa�iūrėjo, o paskui u�simerkė ir prigludo lūpomis.

Ir a� j� pabu�iavau.

��Truputį tave pa�įstu,�� pasakiau.

��Taip,�� pasakė ji.�� Truputį mane pa�įsti.

1 Amerikie�ių kino kompanija �Metro-Goldwyn Mayer� (vert. pa�staba).

2 British Association of Film and Television Arts - Britanijos kinema�tografijos ir televizijos draugija (vert. pastaba).

ANTROJI DALIS Din-dan �mogutis Devynioliktas skyrius

Patas pradėjo lankyti mokykl�.

Su privaloma uniforma jis turėjo atrodyti suaug�s. Pilku megztiniu V formos i�kirpte, baltais mar�kiniais ir geltonu kaklary�iu jis turėjo būti pana�us į ma�� vyri�kį. Bet nebuvo.

Mokyklinės uniformos oficialumas tik dar labiau pary�kino sukre�iantį Pato naujum�. Artėjo penktasis gimtadienis, ir jis nebebuvo ma�as. Bet tebebuvo �vie�ias. Nors ir apsireng�s kur kas solid�iau u� mane.

Padėjau jam susiruo�ti pirmai dienai mokykloje, ir mane nudiegė suvokimas, kaip stipriai myliu �it� veidelį. Kol Patas buvo visai ma�utis, negalėjau pasakyti, ar jis tikrai gra�us, ar �ia tik veikia mano tėvi�kumo programa. Ta�iau dabar tiesa buvo akivaizdi.

�viesiai mėlynos akys, ilgi geltoni plauku�iai ir vangi drovi �ypsena, nuslenkanti neįtikėtinai glotniu veideliu. Jis i� tiesų gra�us vaikas.

Ir dabar savo gra�ųjį berniuk� turiu i�leisti į pasaulį. Bent jau iki pusės ketvirtos. Mudviem abiem tai atrodė i�tisa am�inybė.

Patas nesi�ypsojo. Apsireng�s t� suaugusiųjų eilutės kopij� prie pusry�ių stalo sėdėjo i�bly�k�s ir tylus. Stengėsi suvaldyti drebantį smakr� ir neatki�ti apatinės lūpos. O a� vir� dribsnių dubens �ėriau liaupses gra�iausioms gyvenimo akimirkoms.

Liaupses nutraukė D�inos skambutis. �inojau, kad jai turėjo būti nelengva paskambinti�� ten pats darbo dienos įkar�tis,�� bet taip pat �inojau, kad ji jokiu būdu nepraleistų did�iosios Pato dienos. Stebėjau, kaip jis kalbasi su mama�� nesmagiai besijau�iantis su tais mar�kiniais ir kaklary�iu vaikas, priverstas vaidinti vyr�.

Atėjo metas eiti.

Kai priartėjome prie mokyklos, mane nuvėrė siaubas. Aplinkui buvo pilna vaikų, minios lygiai taip pat kaip Patas aprengtų vaikų. Visi traukė ta pa�ia kryptimi kaip ir mudu. Galiu jį �ia pamesti. Pamesti visiems laikams.

Sustojome kiek atokiau nuo vartų. Automobilių visur buvo prigrūsta keliskart daugiau negu įprastai. Ma�ytės mergai�iukės su Leonardo Dikaprijo prie�pie�ių dė�utėmis rop�tėsi i� į tankus pana�ių, normaliems keliams per didelių ma�inų. Didesni berniūk��iai su Arsenai ir Manchester United krep�iais rab�dinosi i� senų ratų. Visa �ita trijų pėdų augumo liaudis kėlė neįtikėtin� triuk�m�.

Paėmiau drėgn� Pato rankyt� ir mudu įsiliejome į mini�. Pama�iau būrelį ma�ų sutrikusių naujų mokinukų su tėvais, nervingai sukan�iais ratus po �aidimų aik�tel�. Įėjome pro vartus, ir kaip tik tada pastebėjau, kad atsiri�o naujitelai�io odinio batuko rai�telis.

��Duok, u�ri�iu batuk�, Patai,�� pasakiau ir priklaupiau. Sumojau, kad pirm� kart� gyvenime jis avi ne sportba�iais.

Pro �alį riedu�iais prasirito du vyresni berniūk��iai. Pa�vairavo į mus. Patas droviai jiems nusi�ypsojo.

��Jis net batų negali u�siri�ti,�� prunk�telėjo vienas.

��Negaliu,�� pasakė Patas,�� bet pa�įstu laikrodį.

Tiedu pasiuto �vengti, įsitvėr� vienas kito, kad nenuvirstų, o paskui nėrė �alin su nuostaba kartodami Pato �od�ius.

��Bet juk a� tikrai pa�įstu laikrodį, tiesa?�� pasitikrino Patas, manydamas, kad tiedu suabejojo jo �od�iais. Akytės mirk�iojo kaip pa�ėlusios, buvo pana�u, kad jis tikrai tuoj pravirks.

��Tu puikiai pa�įsti laikrodį,�� nuraminau. Tiesiog negalėjau patikėti, kad �adu paleisti savo vaik� į �it� bjaurų, cinizmo ir pyk�io piln� �iuolaikinį pasaulį. Nuėjome į �aidimų aik�tel�.

Dauguma pradinukų į mokykl� atėjo su abiem tėvais. Bet nebuvau vienintelis vieni�as tėvas. Netgi nebuvau toks vienintelis vyras.

Buvo dar vienas vieni�as tėvas, gal kokia de�im�ia metų u� mane vyresnis ap�ėl�s verslininko tipas, atlydėj�s santūri� mergyt�. Ji turėjo kuprin� su i�si�iepusiomis ka�kokios man negirdėtos grupės marmūzėmis. Greitosiomis persimetėme �vilgsniais, ir jis nusuko akis, tarsi bijotų kokio u�krato. Galbūt jo �mona darbe. Galbūt ji kur nors kitur.

Atėjo maloni direktorė ir nusivedė mus į sal�. Trumpai, guviai, entuziastingai pakalbėjo, o paskui visus vaikus i�skirstė po klases.

Patas pakliuvo pas panel� Vaterhaus, ir mes drauge su dar keliais tėvelis ir naujais mokinukais, vedami vieno i� patikėtinių vyresniųjų mokinių, nu�ingsniavome į jos klas�. Mūsų vedlys buvo kokių a�tuonerių metų berniukas. Patas apduj�s i� susi�avėjimo nenuleido nuo jo akių.

Panelės Vaterhaus klasėje būrelis penkiame�ių sėdėjo ant grindų sukry�iav� kojytes ir kantriai laukė, k� papasakos jų mokytoja, jauna moteris, turinti neįtikėtinai ger� �aidimų �ou vedėjai reikaling� humoro jausm�.

��Sveiki atvyk�!�� pasveikino panelė Vaterhaus.�� Kaip tik suspėjote į mūsų rytmetin� istorij�. Bet pirma visi pasakykite atia savo mamytėms.�� Ji apdovanojo mane �ypsena.�� Ir tėveliams.

Atėjo metas skirtis. Jau buvome i�gyven� kelet� dramati�kų atsisveikinimų dar�elyje, ta�iau dabar buvo �iek tiek kitaip. �į kart� atrodė, kad a� esu paliekamas.

Jis pradeda lankyti mokykl�. Kai baigs, bus suaug�s, o a� pagyven�s. Tos ilgos dienos, praleistos namie prie ��vaig�d�ių karų�, kai gyvenimas, rodėsi, eina ka�kur kitur, baigėsi. Tos dienos kadaise atrodė tu��ios ir nevykusios, ta�iau dabar jau jų ilgėjausi. Mano ma�ylis i�eina į pasaulį.

Panelė Vaterhaus paklausė, kas norėtų pasirūpinti naujais berniukais ir mergaitėmis. Pakilo rankų mi�kas, ir mokytoja atrinko globėjus. �alia mudviejų i�dygo rimta dailutė mergytė.

��A� Pegė,�� prisistatė ji Patui.�� A� tave globosiu.

Mergytė paėmė jį u� rankos ir nusivedė.

Jis net nepastebėjo, kad a� i�ėjau.

Prisimenu, kaip miegodavau ant u�pakalinės tėvo automobilio sėdynės. I�va�iuodavome i� miesto, grį�davome i� vakarinių renginių�� kasmet i�siruo�davome į Londono �Palladium� �iūrėti pantomimos, kas savait� va�iuodavome aplankyti senelės�� ir a� �iūrėdavau, kaip auk�tai vir� mano apsnūdusios galvos plaukia geltonos Ist Endo gatvių ir Esekso A autostrados lempos.

I�sitiesdavau tė�io automobilyje ant galinės sėdynės�� �Nebūtina miegoti, tiesiog pailsink akytes�, sakydavo mama�� ir netrukus nusmigdavau u�liūliuotas automobilio supimo ir tylaus tėvų pokalbio.

Paskui, prisimenu, atsidurdavau tėvo glėby: automobilis įva�iav�s į mūsų keliuk�, variklis vis dar burzgia, o tėtis kelia mane nuo u�pakalinės sėdynės, vynioja į languot� antklod�, kuri� ve�iojasi ma�inoje mūsų i�vykoms prie jūros, pas giminai�ius ir į Londono �Palladium�.

Dabar pabundu nuo kiekvieno nieko. Ka�kas girtas svirduliuoja namo, trinkteli automobilio durelės, su�viegia signalizacija�� to pakanka, kad pabus�iau ir paskui valandų valandas sta�iom eikim spokso�iau į lubas. O kai buvau vaikas ir miegodavau ant u�pakalinės tė�io automobilio sėdynės, niekas man�s nepabudindavo. Vargiai sugrį�davau i� savo sapnų net ir tada, kai parkeliaudavome namo ir mane, suvyniot� į languot� antklod�, tėvas glėbyje laiptais ne�davo į lov�.

Norėjau, kad ir Patas turėtų tokių atsiminimų. Norėjau, kad ir Patas jaustųsi taip saugiai. Ta�iau kai D�ina i�va�iavo, o mūsų senuk� VW universal� pardavėme, kad i�galė�iau sumokėti įna��, Patas kiurksodavo MGF keleivio sėdynėje greta man�s ir visokiais būdais kovodavo su miegu net ir tada, kai grį�davome i� mano tėvų ir mūsų laukdavo ilgas kelias tu��ia autostrada.

Norėjau, kad mano sūnus keliautų automobiliu taip, kaip a� keliaudavau vaikystėje. Ta�iau dabar mudu keliaudavome kitaip.

Sidė paskambino vėlyv� rytmetį.

��Kaip sekėsi?�� pasidomėjo.

Atrodo, jai i� tiesų rūpėjo. Dėl �ito ji pasidarė man dar mielesnė.

��Sunkokai,�� pasakiau.�� Kai atėjo metas atsisveikinti, pradėjo drebėti smakras. Ir a�arų buvo. Savaime suprantama, kalbu apie save. Patui ėjosi kuo puikiausiai.

Ji nusijuokė, ir a� jau įsivaizdavau, kaip nuo jos �ypsenos nu�vinta viskas ten, kur ji dirba, ir ta vieta tampa ka�kuo ypatinga.

��A� sugebu tave prajuokinti,�� pasakiau.

��Taip, bet dabar man metas dirbti,�� at�ovė ji.�� Nes mano s�skaitų apmokėti tu nesugebėsi.

�venta tiesa. A� net savųjų s�skaitų nesugebu apmokėti.

Pasitikti Pato jo pirm�j� dien� mokykloje atva�iavo ir mano tėtis.

��Palepinimas,�� paai�kino, statydamas savo Tojot� tiesiai prie mokyklos vartų. Nepasakė, kieno palepinimas�� Pato ar man�s.

Kai pus� ketvirtos pro vartus pabiro vaikai, supratau, kad jokiais būdais nepames�iau jo �itoje knib�dėlynėje. Net tarp �imtų daugma� vienodai aprengtų vaikų savo vaik� pa�insiu per kilometr�.

Patas ėjo su Pege, ma�yle, kuri ėmėsi jį globoti. Ji pa�velgė į mane stebėtinai pa�įstamomis akimis.

��Na, kaip patiko?�� paklausiau. Su baime laukiau, kad jis pagrasins, jog liausis kvėpav�s, jei dar reikės �ionai eiti.

���inai k�?�� sujudo Patas.�� Visų mokytojų vienodi vardai�� Panelės.

Mano tėtu�is paėmė Pat� ant rankų ir pabu�iavo. Kada ka�in Patas ims vengti mūsų bu�inių? Tada jis pabu�iavo senelį�� stipriai ir kar�tai, kaip jį buvo i�mokiusi D�ina,�� ir a� supratau, kad dar ne tuoj.

��Senelio baga�inėje yra tavo dviratukas,�� pasakė mano tėtis.�� Pakeliui namo galėtume u�sukti į park�.

��Ar galima ir Pegei?�� paklausė Patas.

Pasi�iūrėjau į rimt�j� mergyt�.

��Ai�ku, galima,�� atsakiau.�� Tik i� prad�ių reikia atsiklausti Pegės mamytės ar tėvelio.

��Mano mama darbe,�� paai�kino man Pegė.�� Ir tėtis.

��Tai kas tave pasiims?

��Bianka,�� pasakė mergytė.�� Mano auklė. Nors a� jau ne ma�ytė.

Pegė apsidairė, atid�iai per�velgė vaikus pasitinkan�ių suaugusiųjų mini� ir pagaliau i�vydo veid�, kurio ie�kojo.

Įsikandusi cigaret� per mini� ie�kodama savo globotinės yrėsi jauna, dar beveik paauglė mergina.

���ia Bianka,�� parodė Pegė.

��Na, Pege,�� mergina i�tiesė rank�,�� eime.

Patas ir Pegė susi�valgė.

��Mes kokiai valandai traukiam į park�,�� pasakiau Blankai.�� Norėtume ir Peg� pasikviesti drauge. Ir tave, �inoma.

Auklė ry�tingai papurtė galv�.

��Mums reikia eiti,�� nesutiko.

��Tai iki rytdienos,�� pasakė Pegė Patui.

��Taip,�� atsiliepė �is.

Pegė nusi�ypsojo, o Bianka nusitempė j� per retėjan�i� mini�.

��Pasimatysiu su ja rytoj,�� pasakė Patas.�� Mano mokykloje.

Rankelės purvinos, veidelis i�terliotas da�ais, prie burnytės prikib�s lyg ir sumu�tinio su kiau�iniu trupinys. Bet nusiteik�s puikiai. Su mokykla, atrodo, problemų nebus.

Dar vienas skirtumas tarp man�s ir mano tėtu�io. Po to, kai Patas įvirto į tu��i� basein�, nenorėjau to dvira�io nė regėti. Ta�iau kol stūmėme tas begalines valandas ligoninėje, tėtis nuva�iavo į park� ir pasiėmė �ydr�jį varpelį.

Dviratukas buvo ten, kur palikau. Gulėjo parvirt�s tu��io baseino gelmėje. Buvo visi�kai sveikas, tik rankena sulinkusi. Mielai bū�iau jį sugrūd�s į artimiausi� konteinerį. Tėtis norėjo, kad Patas vėl juo va�inėtų. Nesigin�ijau su juo. Nusprend�iau visk� palikti pa�iam Patui.

Ir �tai kai tėtis i�kėlė �ydr�jį varpelį i� baga�inės, mano sūnus, atrodo, tikrai apsid�iaugė.

��I�tiesinau ranken�,�� prane�ė mudviem tėtis.�� Tereikia teptelėti da�ais, ir bus gerai. Juokų darbas. Jei norit, galiu sutvarkyti.

Tėtis �inojo, kad neturėjau rankose teptuko nuo tada, kai buvau i�mestas i� pradinių klasių dailės egzamino.

��Galiu ir pats,�� niūriai burbtelėjau.�� Patai, apsirenk striuk�.

Buvo rugsėjis ir jau galėjai justi �alt� rudens �nyb�iojim�. Padėjau jam apsivilkti striuk�, u�traukiau gobtuv�. Į dviratį �iūrintį veidelį nu�vietė �ypsena.

��Luktelk truputį,�� pasakė mano tėtis ir i� automobilio įrankių dė�ės i�sitraukė nediduk� sidabraspalvį rakt�.�� Man rodos, pats metas tokiam dideliam berniukui nuo dviratuko nuimti papildomus ratukus.

Toks buvo mano septyniasde�imtmetis tėtu�is�� tvirtas, geras, pasitikintis savimi ir neapsakomai �velniai besi�ypsantis savo anūkui. Tik man buvo svetimos jo �pasidaryk pats� nuostatos, jo vyri�kas veiklumas ir absoliutus tikrumas, kad pasaulyje nėra neįmanomų dalykų. Ir man darėsi bloga vos pa�velgus į t� dviratį.

��Vie�patie, tėti,�� pratariau.�� Jis k� tik nusivertė nuo �ito prakeikto daikto, o tu dabar nori, kad jis raitytų a�tuoniukes?

��Am�inai visk� i�pūti,�� atrėmė tėtis.�� Visai kaip tavo motina. Nenoriu, kad �itas vyrukas raitytų a�tuoniukes. Noriu, kad pajustų, k� rei�kia va�iuoti be papildomų ratukų. Jam patiks.

Tėtis pritūpė ir ėmėsi atsukinėti ma�uosius �ydrojo varpelio ratukus. �iūrint, kaip jis darbuojasi raktu, apėmė jausmas, kad vis� gyvenim� stebiu jį bedirbantį keistus darbus�� i� prad�ių savo namuose, paskui manuosiuose. Kai imdavo mirk�ioti lemputės arba pralydavo pro lubas, mudu su D�ina nepuldavome vartyti telefonų knygos. Mes skambindavome tė�iui.

Sprog�s vandens �ildytuvas, u�sikim�usi kanalizacija, prakiur�s stogas�� jokia u�duotis nebuvo per sunki jo tobulai tvarkingai įrankių dė�ei. Tė�iui patikdavo, kad D�ina vertina jo darb��� begirdama ji visados kiek perdėdavo,�� bet jis ir be niekieno pagyrų būtų tai dar�s. Mano tėvas buvo i� tų, kuriuos mama vadina �gaspadori�kais�. A� buvau visi�ka prie�ingybė. Buvau i� tų, kuriuos pavadin�iau �velni�kai negaspadori�kais�.

Stebėjau, kaip tėtu�iui bebaigiant nuimti ma�uosius ratukus nuo dvira�io Pato veidelis blyk�ta i� baimės. Jau maniau, nei�tversiu, bet paskui susitvard�iau. Nes jei bū�iau pradėj�s, �inojau, būtų i�lind� visi trijų de�im�ių metų nesutarimai�� mano tingumas prie� tėvo ry�tingum�, mano drovumas prie� tėvo vyri�kum�, mano ramaus gyvenimo tro�kimas prie� tė�io ry�t� rinktis savo keli�.

Nenorėjau, kad visa tai i�silietų girdint Patui. Ne �iandien. Ne kuri� nors kit� dien�. Taigi tylomis �iūrėjau, kaip mano tėtis padeda mano sūnui u�sėsti ant dvira�io.

��Tu tik pabandyk,�� raminamai kalbėjo tėtis.�� Jei nepatiks, sustosime. Bet kada galime sustoti. Gerai, vaikeli?

��Gerai, seneli.

Tėtu�is viena ranka suėmė u� dvira�io rankenų, kita u� sėdynės. Patas mirtinai įsikirto į rankenas. Jo jau apdulkėj� mokykliniai batai nenoriai kartojo pedalų trajektorij�, o �ydrojo varpelio ratai vis sukosi ir sukosi. Man niūriai besivelkant i� paskos, jiedu pravirtuliavo pro sūpuokles, �liuo�ynes, per tu��i� �olės plot�.

��Ar tu laikai?�� pasitikrino Patas.

��Laikau,�� patikino mano tėtis.

��Gal galėtum �e�tadienį vakare pa�iūrėti Pat�?�� paklausiau.

���e�tadienį vakare?�� perklausė, lyg nesuprat�s. Tarsi kuo puikiausiai turė�iau �inoti, kad t� vakar� jiedu su mama mėgsta i�eiti pasi�monėti ir i�lenkti kelet� taurelių.

��Taip, turėsiu i�eiti.

���inoma,�� pasakė tėtis.�� Galim jį pa�iūrėti kada tik reikia. Darbo reikalai, ar ne?

��Nieko bendra su darbu, tėti. A� dabar nedirbu, jei pameni. Susitinku su mergina.�� Nuskambėjo ka�kaip ne taip.�� Su moterimi.�� Ir �itai nuskambėjo ne ka�in kaip.

Maniau, kad dabar jis sustos. Bet jis ir toliau susilenk�s laikė Pato dviratį, ir mes �ingsniavome pirmyn per saulutes ir �unų paliktas krūveles.

��Kas ji?�� pasiteiravo.

��Draugė. Gal nueisim į kin�.

Pagaliau jis sustojo, atsitiesė ir trindamasis nugar� nu�iūrėjo mane.

��Ar manai, kad dera taip elgtis, kai �itokia padėtis?

��Eiti į kin�? O kas �ia tokio?

��Kalbu ne apie kin�. Kalbu apie tai, kad eini į pasimatym� su nepa�įstama moterimi i�kart po...�� jis linktelėjo galva į Pato gobtuv�.�� Pats supranti.

��Ji nėra nepa�įstama,�� at�oviau.�� Ir mudu tik einame į kin�. Mudu nesumetėme skudurų.

Tėtis palingavo galva, sutrik�s dėl to, kur ritasi pasaulis.

��Man nerūpi, iki ko jūs priėjote,�� pasakė jis. Paskui vėl mostelėjo į Pat�.�� Va kas man rūpi. Ta mergina�� ar ji rimta?

��Ne�inau, tėti. Gal galėtume tiesiog ramiai nueiti į pirm�jį pasimatym�, o tik paskui imti raustis po kito baltinius?

Vaidinau į�eist� nekaltutį. Bet �inojau, kad jeigu susitiksiu su moterimi, jis sutriks ir i�sig�s. Visai nenorėjau jo skaudinti. Tik norėjau parodyti, kad man trisde�imt ir kad ne jam spr�sti, kada nuimti manuosius apsauginius ratukus.

Priėjome grublėto asfalto aik�tel� prie�ais apleist� estrad�.

��Ar tu pasireng�s?�� paklausė mano tėvas Pato.

��Pasireng�s,�� atsakė Patas, nors i� balsiuko atrodė visai kitaip.

��Laikau tave, girdi?�� priminė mano tėtis, greitindamas �ingsnį.�� Vis� laik� laikau. Tik i�sitiesk. Ir mink.

��Gerai. Ar laikai?

��Laikau!

Jiedu nuva�iavo per aik�tel�. Pato veidelį slėpė striukės gobtuvas, o �alia sulink�s ėjo mano tėvas�� tarsi kuprius persekiotų ma�� elf�. Ir tada tėtis paleido dviratį.

��Ar laikai, seneli?

��Laikau!�� riktelėjo jis nuva�iuojan�iam Patui.�� Mink! Laikau!

Ma�os kojytės mynė kaip pa�ėlusios. Dviratukas pavojingai sukrypavo, kai Patas perva�iavo bal�, bet paskui tarytumei pats i�sitiesino ir ėmė va�iuoti grei�iau.

��Tu va�iuoji!�� �ūktelėjo mano tėtis.�� Va�iuoji, Patai! Tėtis atsigr�ė į mane ir mudu abu nusikvatojome. Kai priėjau, jis apglėbė mane per pe�ius. Nuo jo dvelkė Old Spice ir Old Holborn.

��Tu tik pa�iūrėk, kaip va�iuoja,�� i�did�iai pasakė. Dviratis priva�iavo aik�telės kra�t�, �oktelėjo ir i�lėkė ant �olės. Dabar Patas va�iavo lė�iau, bet vis vien mynė i� visų jėgų. Trumpiausiu keliu va�iavo med�ių link.

��Neva�iuok toli!�� riktelėjau. Bet jis man�s negirdėjo. Pranyko senų ��uolų �e�ėlyje, tarsi kokia gobtuvuota mi�kų būtybė, grį�tantį į savo prieglobstį.

Mudu su tėvu pasi�iūrėjome vienas į kit�. Nebesijuokėme. Nuskubėjome i� paskos, batai slidinėjo �lapia �ole. Kvietėme Pat� vardu.

O jis smagiai i�niro prie�ais mus i� u� med�ių�� i�si�iep�s iki ausų, gobtuvas nusmuk�s.

���iūrėk, kaip moku,�� pasigyrė trumpam pakil�s nuo sėdynės, o paskui staigiai sustojo.

���aunu, Patai,�� pasakiau.�� Bet daugiau �itaip toli neva�iuok, gerai? Va�inėk taip, kad tave matytume.

��Kas seneliui?�� nustebo Patas.

Mano tėvas atsi�liej�s į medį, susiėm�s krūtin� gaudė or�. Veidas buvo visi�kai baltas, o akyse pastebėjau ka�k�, ko niekada anks�iau nebuvau mat�s. Galbūt baim�.

��Viskas gerai,�� su�vok�tė tėtis.

��Seneli?�� nerimo Patas.

��Seneliui viskas gerai,�� ramino jis.

Pagaliau vargelis negalais jam pavyko įkvėpti �iek tiek oro. Vis dar sunkiai alsuodamas jis nusijuokė i� susirūpinusio sūnaus ir anūko.

��Senstu,�� i�tarė.�� Esu jau per senas zylioti po mi�kus.

Pamaniau, jog �inau, kas yra�� senatvė kimba prie vyro, kurio kūnas tiek visko i�kentė jaunystėje. Vis� mano gyvenim� i� jo tvirto seno kūno buvo spaud�iamos lauk smulkutės dantytos juodos skeveldros. Kiekvien� vasar� matydavome �vaig�di�k� rand� ant jo �ono. Visas tas skausmas ir i�gyvenimai anks�iau ar vėliau turėjo paveikti.

Bet a� klydau. Tai buvo ne praeities aidai. Tai buvo ateitis.

��Nesirūpinkit dėl man�s,�� ramino mus tėtis.�� Man viskas gerai. Keliaujam namo.

Per ilgėjan�ius rugsėjo popietės �e�ėlius patraukėme atgal prie automobilio. Patas priekyje mynė dvira�iu, o mano tėtis niūniavo �You Make Me Feel So Young�, ramus ir patenkintas su savuoju Dinų Martinu, su savuoju asmeniniu Sinatra. Dvide�imtas skyrius

Kai esi su �mogumi, su kuriuo manai pragyvensi�s vis� savo likusį gyvenim�, nė į galv� ne�auna, kad vien� gra�i� dien� jau tre�i�syk lįsi po du�u ir ruo�ies pasimatymui.

Jau kadai kadės nebeduodi mamai skalbti savo drabu�ių, nebesiskolini i� tė�io pinigų, todėl tau atrodo, kad �itie nervingi vonios ritualai toli praeity. Nė nesapnuoji, kad vėl ateis toks laikas, kai it koks penkiolikmetis su nesibaigian�ia erekcija fanati�kai rūpinsies asmenine higiena. Kad vėl stypsosi prie�ais veidrodį ir bandysi kaip nors susiglostyti plaukus. Kad �veisi ir taip idealiai nu�veistus dantis. Ir kad visa tai darysi tam, kad galėtum por� valandų tamsoje pasėdėti su prie�ingos lyties atstove, su kuria k� tik susipa�inai.

Gaisu. Pasimatymai�� jaunų �aidimas. Atpranti nuo �ito. Galbūt tam visi�kai nebetinki.

Kai eini į pasimatym� su menkai pa�įstama moterimi, veikia visai kita smegenų dalis, negu kad susitiktum su moterimi, kuri� esi ved�s. Ir raumenys dirba kiti. Tad gal ir nieko keista, kad kai vėl pajudini tuos raumenis, jie būna apsting�.

Du suaug� �monės atlieka visus tuos paaugli�kus ritualus�� stengiasi gra�iai atrodyti, susitinka sutart� valand�, �ino, k� jau metas daryti, o kas dar gali truputį palaukti ir kas gali laukti am�inai. Turėtų būti labai sunku vėl tai daryti po to, kai jau daugyb� metų su ka�kuo pragyvenai. Ta�iau su Side nebuvo sunku.

Su ja buvo lengva.

��Labai svarbu, koks bus filmas, kurį pirm� �iūrėsime drauge,�� parei�kė Sidė.�� �inau, kad mudu tik draugai ir taip toliau, ta�iau labai svarbu, kokį film� �įvakar i�sirinksime.

Pasistengiau apsimesti, jog suprantu, apie k� �ia ji kalba.

��Daugybė �monių per pirm�jį pasimatym� stengiasi nerizikuoti. Jie traukia į did�iuosius vasaros filmus. �inai, į tokius, kur Niujork� sugriauna ateiviai, potvynio banga, didelė be�d�ionė ar dar kas nors. Jiems atrodo, kad �itaip jie puikiai praleis laik�. Bet i� did�iųjų vasaros filmų nieko gero.

��Tikrai?

Ji papurtė galv�.

��Niekam nebūna smagu per tuos filmus, nebent kokiems trylikame�iams vaikiūk��iams Aidaho valstijoje. Tai neįvertinto poreikio sugrį�ti taisyklė. �mogui pakanka vien� kart� pamatyti, kaip griūva �Empire State Building�.

Po truputį pradėjau suvokti.

��I� prad�ių manai, kad �emė apsivers. Ta�iau pabaigoje jau �iovaudamas stebi, kaip ateiviai nu�luoja Baltuosius rūmus.

��Jei pasirenki didįjį vasaros film�, vadinasi, beveik nieko nesitiki,�� paai�kino ji ir metė į mane �vilgsnį. Vairavau sav�jį MGF per Eind�el� u�plūdusį popie�io automobilių sraut�.�� I� nieko. Tai rei�kia, jog manai, kad i� esmės gyvenimas�� pakas su�iedėjusių kukurūzų ir stiklinė kolos. Ir kad tai yra viskas, ko �mogus gali norėti.

Paband�iau prisiminti, koks buvo mudviejų su D�ina pirmasis filmas. Ka�kas meni�ka ir japoni�ka Barbakane. Apie liūdnus �mones.

��Meno salonų filmai irgi nė kiek ne geresni,�� tarsi skaitė mano mintis Sidė.�� Nes ten abudu apsimeta tuo, kuo, ko gero, nėra.

��O pagalvok apie visas tas poras visame pla�iame pasaulyje, kurių pirmasis filmas�� �Titanikas�,�� pasakiau.�� Beu�simezgantys santykiai jau i� anksto pasmerkti. Nė nei�plaukus i� uosto.

Ji kum�telėjo man į rank�.

��Tai rimta,�� pasakė.�� Tėvi�kėj turiu draug�, kuri i�tekėjo u� vyruko, per pirm�jį pasimatym� nusivedusio j� į �Mus�.

��Ir vėliau jis pavirto vabalu?

��Ma�daug. Jis labai pasikeitė. Į bloga.

��Tai k� tu norėtum pa�iūrėti?�� pasiteiravau.

��Pasitiki manimi?�� paklausė ji.

��Pasitikiu,�� atsakiau.

Ji norėjo pasi�iūrėti vien� i� tų filmų, kuriuos televizija rodo per kiekvienas Kalėdas. Vien� i� tų filmų, kuriuos, kaip buvau įsikal�s, esu mat�s tuzin� kartų. Nors apskritai manau, kad nesu mat�s nė vieno.

Ne�inau, kodėl Pietų Kranto Meno centre rodė film� �Gyvenimas nuostabus�. Gal buvo Franko Kapros ar D�eimso Stiuarto sezonas. Galbūt jie turėjo restauruot�, i�valyt� skaitmenin� kopij�. Ne�inau ir tai nesvarbu. Į �it� kin� nuėjome per pirm�jį mudviejų pasimatym�. Ir i� prad�ių filmas atrodė ganėtinai niūrus.

Specialieji efektai�� akmens am�iaus. �vaig�dėtame danguje, kurį atstojo nuda�ytas kartono lak�tas ir lempa u� jo, keli angelai�� o veikiau dangaus būtybės, kurias turėjo reik�ti smeigtukai kartone,�� kalbėjosi apie D�ord�� Beilį, bendruomenės ramstį, ir jo susitikim� su lemtimi.

Kai veiksmas persikėlė į ma�� Amerikos miestelį su jo gra�iomis mielomis Kalėdomis, pajutau, kad jau ilgiuosi ateivių, potvynio ar didelės be�d�ionės, kuri visk� nu�luotų. Jei Sidės teorija apie pirmojo filmo svarb� teisinga, mums pasiseks, jei pirmasis mūsų pasimatymas nebus paskutinis.

Paskui pama�u, kai visos D�eimso Stiuarto viltys ir svajonės ėmė �lugti, įsijau�iau į istorij�, kurioje �mogus nebe�ino, kodėl gyvena.

Filmas gerokai pranoko man i� praeities likusį įspūdį, kai jis baltais ir juodais kadrais blyk�iojo mano spalvingos vaikystės fone, įterptas tarp kalėdinių Top of the Pops ir mamos sumu�tinių su kalakutiena.

Kai jo pasaulis ima ai�kėti, D�eimsas Stiuartas telefonu i�keikia savo vaiko mokytoj� ir bare nuo jos vyro gauna į kailį. Jis įskaudina mylin�i� �mon�, nes dėl jos atsisako savo svajonių apkeliauti pasaulį. Visų baisiausia, kad jis �lug�s vaikų akyse�� irzlus, piktas pagyrūnas. Bet tu supranti, jog taip yra ne todėl, kad jis per menkai juos myli. Taip yra todėl, kad jis juos myli pernelyg kar�tai.

Tamsoje Sidė suėmė ir spustelėjo man rank�.

��Nebijok,�� pasakė.�� Viskas bus gerai.

Kai i�ėjome i� kino, dar buvo �viesu, bet labai neilgai. Meno centre kavinukėje nusipirkome po gabal� picos ir atsisėdome lauke prie ilgo medinio stalo, kur valgoma drauge su kitais, ir pasijunti vėl kaip studijų laikais.

Meno centras�� bjaurus pastatų kompleksas gra�ioje miesto vietoje. Nebylus betoninis septintojo de�imtme�io stiliaus griozdas, padrėbtas kaip tik ten, kur Temzė, pratekėjusi Vaterlo tilto �e�ėliais, suka į pietus. Jis kaip tik prie�ais Viktorijos krantinės ir �v. Povilo �viesas. �ia Sidė man papasakojo u�augusi namuose, pilnuose moterų ir filmų.

��Pirmas filmas, kurį mano tėvai pa�iūrėjo drauge, buvo �Vėjo nublok�ti�,�� pasakojo ji.�� Kai tėtis mirė, mama t� film� viena �iūrėjo �e�iolika kartų. Būtų dar da�niau jį �iūrėjusi. Bet stengėsi tvardytis.

Sidė buvo jauniausia i� keturių seserų. Jos motina dirbo sesele Teksaso medicinos centre�� �Kur dideli bosai ateina pataisyti sveikatos�,�� o tėvas va�inėjo sunkve�imiu prie naftos telkinių.

��Hiustonas�� naftos miestas,�� ai�kino ji.�� Kai naftos kainos auk�tos, gyvenimas kaip medus. O kai naftos kainos nepadoriai nukrinta, ver�iamės dir�us. Ta�iau ar gyvenama geriau, ar blogiau, ar turtingesniam, ar varg�ui�� Hiustonas vis vien naftos miestas.

Anot Sidės, jos tėvai gyveno nesibaigiantį medaus mėnesį. Net turėdami keturias paaugles dukteris visur vaik��iojo susikib� u� ranky�ių, dovanodavo vienas kitam gėlių ir prie�pie�ių dė�utėje palikdavo meilės lai�ku�ių.

��Kai buvau dvylikos, �itai mane trikdydavo,�� kalbėjo Sidė.�� Dabar man tai patinka. Dabar man patinka, kad jie buvo taip vienas kit� įsimylėj�. �inau, k� manai�� gal taip nė nebuvo, o man tiesiog gera juos tokius prisiminti. Gal jie vienas kitam tampė nervus ir grau�ė vienas kit�. Bet a� �inau, k� sakau. Jiedu ėjo i� proto vienas dėl kito. Jiedu pasirinko teisingai.

Paskui vien� sekmadienį ji su draugėmis buvo prekybos pasa�o �Pieno karalienėje�, ir j� susirado vyriausia sesuo, kad prane�tų, jog nuo �irdies smūgio mirė jų tėvas.

��Nepasakytum, jog mama pernakt suseno,�� pasakojo Sidė.�� Visai ne. Ji tarsi pasitraukė praeitin. Galbūt nusprendė, kad visa, kas geriausia, jau baigėsi. Ji ir toliau ėjo į darb�. Gamino mums valgyti. Bet dabar �iūrėdavo daugyb� senų filmų. Ir, matyt, kai kurie jos filmai paveikė mane. Nes kai a� sutikau t� vyruk�, dėl jo atva�iavau į Anglij�, maniau, jis�� Retas Batleris.

Visados jau�iuosi nesmagiai, kai pokalbis nukrypsta į kieno nors buvusius partnerius. Visos tos nei�sipild�iusios viltys, visos tos neu�gijusios �aizdos, visas tas skausmas ir nusivylimas, kai matai, kad tavo meilė nueina �uniui ant uodegos�� �itie dalykai visam vakarui u�deda savoti�k� antspaud�. Ir ji tai suprato. Pakeitė tem�: paliko ramybėj savo liūdn� istorij� ir ėmė vaidinti guvi� turistų vadov�.

��Ar �inai, kad �Hiustonas��� pirmasis Mėnulyje i�tartas �odis?�� u�sivedė ji.�� Tikrai. Neilas Armstrongas skryd�io valdymo centrui pasakė: �Hiustonai, �ia Ramybės bazė. Erelis nusileido�.

��Kol nesusipa�inau su tavimi, apie Hiuston� nė nepagalvodavau,�� prisipa�inau.�� Jis ne i� tų Amerikos miestų, kuriuos ne�iojiesi galvoje.

��Ten ne taip kaip �ia,�� pasakė ji.�� Kas nuda�yta antr� kart��� jau antika. Pas mus pakelėse pilna tų smuklių, vadinamųjų �ledainių�, kur visos moterys atrodo kaip k� tik i��engusios i� Henko Viljamso dainų. Bet jei esi jaunas, �e�tadienio vakar� eini į Juka tano gėrimų parduotuv�, kur merginos stengiasi būti pana�ios į Pamel� Anderson, o vyrukai primena mėsos pyrag�.

��Truputį pana�u į Eseks�,�� pasakiau.�� Ir kur tu susipa�inai su tuo anglu?

��Jukatano gėrimų parduotuvėje. �e�tadienio vakar�. Paklausė, ar nenorė�iau i�gerti, pasakiau, kad ne. Tada jis paklausė, ar nenorė�iau pa�okti, ir a� pasakiau, kad taip. Jis Hiustone dirbo siuntinių i�ve�iotoju. �tai kuo jis dirbo. I�ve�iodavo krovinius motociklu. Toks �avingas lai�kininkas. Savaime suprantama, man padarė įspūdį.

��O jis taip ir netapo Retu Batleriu?

��Na, �inai,�� i�tarė ji,�� net ir Klarkas Geibias netapo Retu Batleriu, ar ne?

��Bet tu su juo atva�iavai į London�?

��Aha.

��Kodėl nelikote tenai? Ar jį i�spyrė?

��Oi, ne. Mudu buvome susituok�. Jis turėjo �ali�j� kort�. Ar �inai, kad i� tiesų �alioji korta yra ro�inė?

Papur�iau galv�.

��Ir mes nustebome. Mums teko pereiti visas tas imigracijos pareigūnų, kurie nori įsitikinti, ar tikrai myli, apklausas. Parodėme vestuvių album�, ir jiems to u�teko. Galėjome per am�ius ten gyventi.�� Ji pam�stė.�� Ko gero, jam atrodė, kad i� gyvenimo reikia i�spausti daugiau. Amerikoje gali pasijusti nevykėliu. Taigi atva�iavome �ionai.

��Ir kas nesusiklostė?

��Viskas.�� Ji �vilgtelėjo į mane.�� Jis mėgo gelton�sias gėleles. �inai, k� tai rei�kia?

Papur�iau galv�:

��Kokie nors narkotikai?

��Ne. Tai rei�kia, kad jam patiko azijietės. Ir vis dar patinka. Ir visados patiks.

��Azijietės?

���inai�� korėjietės. Kinės. Japonės. Filipinietės. Nelabai jas skyrė, o tai azijietes �eid�ia, nes jos tokios nepana�ios, kokios nepana�ios �vedė ir turke. Bet jam tikrai nerūpėdavo�� kad tik azijietė. T� vakar�, kai mudu susipa�inome, jis Jukatane buvo su ma�ute vietnamiete. Hiustone daug vietnamie�ių.

��Azijie�ių? Turi omeny, azijatų?

��Negalima sakyti �azijatai�. Tai į�eidu�� kaip �negrai� arba �palydovės�. Reikia sakyti �afroamerikie�iai� ir �stiuardesės�. Ir azijie�iai, o ne azijatai.

��Man azijietis tai kaip blogietis.

��Apgailestauju, pone. Bet taip reikia sakyti.

��Ir kuo jos jam patinka?

��Galbūt jam patinka, kad jos nepana�ios į jį. Kad jos visi�kai kitokios. Galiu tai suprasti. Heteroseksualumo esmė�� potraukis nepana�iam į tave, ar ne?

��Tai jeigu jam patiko azijietės�� jei tas vyrukas, kuris nebuvo Retas Batleris, mėgo gelton�sias gėleles,�� kuo tu jam patikai?

��I� kur a� galiu �inoti. Turbūt buvau nukrypimas nuo normos. Atostogos darbo metu. Ne�inau.

Ji nubraukė nuo kaktos juodus kirp�ius ir pa�velgė į mane pla�iai įstatytomis rudomis akimis. Kai jau u�siminė, galėjau suprasti, kaip geltonųjų gėlelių mėgėjas galėjo u�kibti.

��Drauge pragyvenome dvejus metus,�� pasakojo ji toliau.�� Metus namie ir metus �ia. Paskui grį�o prie savo pomėgio. Arba a� supratau, kad jis grį�o prie savo pomėgio. Su malaiziete studente, su kuria susipa�ino parke. Jis jai parodė London��� ir dar �į bei t�. Nebuvo blogas bi�as. Jis ir dabar nėra blogas bi�as. Tiesiog netinkamai pasirinkau. O kaip tau?

��Man?

��Aha, kas nutiko tavo santuokai?

Paband�iau sau paai�kinti, kas nutiko mudviem su D�ina. �inojau, kad tai ka�kuo susij� su tuo, jog daraisi vyresnis, kad kai kuriuos dalykus laikai savaime suprantamais ir kad gyvenimas skrieja pro �alį. D�eimsas Stiuartas galėtų tai paai�kinti.

��Ties� pasakius, ne�inau, kas nutiko,�� pasakiau.�� Trumpam atleidau vad�ias.

��A, supratau,�� i�tarė Sidė.�� Turi omeny, kad prireikė greito pasidulkinimo?

��Buvo daugiau negu tai. Nors ir tai. Bet a� tiesiog�� ne�inau, kaip paai�kinti. Tarsi leidau u�gesti �viesai.

Sidė kurį laik� �iūrėjo į mane, paskui linktelėjo.

��Eime, pa�iūrėsim į �viesas,�� pakvietė.

Jau buvo visi�kai sutem�. Kitapus upės i�ilgai vis� krantin� tarsi perlų vėrinys �ibėjo �vieselės. Ryt� �velgtum į pilkus kontorų mūrus, eilinį eismo kam�tį ir miest�, skuod�iantį mokėti nuomos. Bet dabar buvo gra�u.

��Kaip per Kalėdas.�� Sidė paėmė mane u� rankos.

Tikrai. Ir jausmas tarsi per Kalėdas.

��Surizikuosiu ir pabandysiu su tavimi draugauti,�� pasakė Sidė. Dvide�imt pirmas skyrius

Kaip kaminas dūmijanti auklė įsitikino, kad Pegės grobti neketiname, ir pagaliau leido jai kelet� valandų pabūti pas Pat�.

���iūrėk, k� gavau.�� Pegė padavė man ma�ytį plastikinį vyri�kį. Tas, aprengtas baltomis satino kelnėmis, blizgan�ia sidabrine liemene ir ka�kuo pana�iu į purpurinį smoking�, atrodė labai savimi patenkintas.

��Disko Kenas,�� paai�kino Pegė.�� Barbės draugas. Eina į diskotek�.

Keista buvo �iūrėti į juodu, �aid�ian�ius drauge. Patui norėjosi susprogdinti Mirties �vaig�d�. Pegei norėjosi pakabinti u�uolaidas �Tūkstantme�io sakale�.

Kone iki isterijos susijaudin�s, kad jo draugė �ia, jo svetainėje, nors, akivaizdu, nesusi�avėj�s Disko Kenu, Patas vir� galvos mojuodamas savo �viesos kardu �okinėjo nuo baldų ir �ūkavo: �Niekada nestosiu Tamsos pusėn!�

Pegė kurį laik� stebėjo jį tamsiomis rimtomis akimis, o paskui ėmėsi ma�as ��vaig�d�ių karų� figūrėles rikiuoti aplink �Tūkstantme�io sakal��, kuris po nesėkmingo nusileidimo ant radiatoriaus i� vieno �ono buvo gerokai apklijuotas lipni�ja juostele, tarsi tos rinktųsi į �Rico� vie�butį pasimėgauti arbatėle ir sviestainiais.

Prigimtis ar auklėjimas? Patas niekados nebuvo skatinamas �aisti �iaurius �aidimus, ir jo nesibaigiantys kraujo klanai neretai mane varydavo į neviltį.

�is ma�as, dar nė penkerių neturintis berniukas i� tiesų buvo mielas, lip�nus ir pernelyg �velnus �iurk�tiems ir smarkiems �aidimams vaikų aik�telėje. Pasitaikė visokių priekabių, nes jo prie mokyklos vartų nelaukdavo mama, ir dar nebuvome sugalvoj� būdo, kaip su tuo tvarkytis.

Pegė buvo visi�kai kitokia. Penkerių su puse ji buvo stipri, savimi pasitikinti mergaitė, kurios, rodos, niekas nesutrikdytų ir nei�g�sdintų. Tose rimtose rudose akytėse nė karto nema�iau baimės.

Patas nebuvo sutvertas med�ioti ir ūkininkauti, o Pegė nebuvo sutverta virti uogienes ir megzti megztinius. Ta�iau tik duok jiems dė�� ��vaig�d�ių karų� �aisliukų, ir jie tuojau pat elgiasi pagal savo lyties stereotip�. Pegei tiesiog neįdomūs �aidimai apie mirtį ir griovim�. O Patui tik tokie ir rūpi.

Nekliud�iau jiedviem d�iaugtis vienas kito draugija. Patas u�sikorė ant sofos atkaltės ir meiliai i�si�iep�s, susi�avėj�s �iūrėjo, kaip Pegė ma�ytes princesės Lėjos, Hano Solo ir Liuko Skaivokerio figūrėles rikiuoja aplink pilkus plastikinius erdvėlaivius, hipererdvėje sukorusius daugyb� mylių.

��Kur tavo mama?�� paklausė Pegė.

��U�sienyje,�� atsakė Patas.�� O tavo kur?

��Dirba. I� mokyklos mane pasiima Bianka, bet jai neleid�iama namie rūkyti. Ji dėl to burba.

Atrodo, Pegės gyvenime vyro lyg ir nebuvo, bet vargu ar �iais laikais verta tuo stebėtis. Įdomu, kas jis toks? Turbūt koks nors pa�lemėkas, kuris pasipustė padus, vos tik papra�ytas nupirkti sauskelnių.

Suzvimbė durų skambutis. Vienas i� tų jaunikai�ių, kurie neturi darbo, bet niekad nepraranda vilties. �aviuosi tuo entuziazmu ir visada stengiuosi juos paremti�� nusiperku zom�os ar �iuk�lių mai�ų. Bet �itas neturėjo įprastinio krep�io su namų apyvokos daiktais.

��Labai atsipra�au, kad trukdau,�� pasakė jis.�� A� Eimonas. Eimonas Fi�as.

I� prad�ių man nesujungė. Gyvendamas mieste taip įpranti prie nepa�įstamų �monių, beld�ian�ių į tavo duris, jog kai skambutį nuspaud�ia �mogus, su kuriuo jau buvai susitik�s, klaikiai nustembi.

Nagi �inoma, �ia Eimonas Fi�as, jaunasis komikas, kuris kit�met tuo pa�iu metu galbūt kurs alaus reklamas ir miegos su orų mergaitėmis. Arba kit� mėnesį. Arba kit� savait�. Tas pats Eimonas Fi�as, kurio �ou buvau pakviestas prodiusuoti ir atsisakiau, kad turė�iau laiko kepti �uvies pir�telius3.

Nei�maniau, k� su juo daryti. Neturėjau supratimo, ko jam reikia. Tikėjausi i�vysti jaunuolį numintais batais, norintį parduoti man zom�os. O stovėjo jaunuolis numintais batais, artimiausiu metu turintis gauti Britų akademijos televizijos apdovanojim�.

��Kuo galiu padėti?�� paklausiau.

��K�?�� jis pa�nairavo į mane ir atki�o smakr�.

��Ko nori?

��Gal galėtume pasikalbėti? Man tai labai svarbu.

Įsileidau jį. Nuėjome į svetain�, kur apsikrov� �aislais sėdėjo Pegė ir Patas. Patas tebemosavo �viesos kardu.

��Vau,�� aiktelėjo Eimonas.�� �viesos kardas! Tradicinis d�edajų ginklas! Ar galima pa�iūrėti?

Pato veiduk� pama�u nu�vietė �ypsena, jis atsistojo ir padavė jaunam nepa�įstamajam savo �viesos kard�.

��Tu �aunuolis,�� pagyrė Eimonas.

Jis mostelėjo �viesos kardu pirmyn, atgal, pasigirdo �vilptelėjimas, ir Pato veidelis nu�vito dar labiau.

��Seniai nebelaikiau rankose tokio,�� prisipa�ino Eimonas.�� Bet tu niekada nepamir�i, ar ne?�� nusi�ypsojo jis Patui.�� A� atva�iavau i� ma�y�io miestuko Kilkarnėjaus. Kai augau, jau�iausi labai pana�iai kaip Liukas Skaivokeris Tatuine. �inai, kas yra Tatuinas?

��Gimtoji Liuko planeta,�� atsakė Patas.�� Su dviem saulėm.

��K�?�� perklausė Eimonas.�� Sakai, gimtoji Liuko planeta? Taip, teisingai. Ir jis jautėsi atskirtas nuo visos galaktikos, ar ne? Liukui atrodė, kad visas gyvenimas vyksta ka�kur toli, o jis murkso po dviem senojo Tatuino saulėm. Kai augau apsnūdusiame sename Kilkarnėjuje, irgi svajojau, kaip pabėgsiu ir tolimuose kra�tuose, kuriuos ir įsivaizduoti sunku, patirsiu daugyb� nuotykių.�� Jis atidavė Patui �viesos kard�.�� Kaip tik taip a� ir padariau.

��Aha,�� i�tarė Pegė.�� O kas buvo tarp tada ir dabar?

��K� sakai?

Ar jis visai kur�ias?

��A� sakau, kas nutiko tarp to, kai tu palikai savo gimt�j� planet�, ir �iandienos?�� riktelėjo Pegė.

��Apie tai ir noriu pasikalbėti su tavo tėveliu,�� atsakė Eimonas.

��Jis man ne tėvelis,�� �pasakė Pegė.�� Mano tėvelis turi motocikl�.

��Mano�� berniukas,�� mostelėjau į Pat�. Tas tebespoksojo į Eimon�, susi�avėj�s, kaip anas �vaistėsi jo kardu.

��Pana�us.�� Eimonas, atrodo, tikrai nuo�ird�iai nusi�ypsojo.�� Turiu omeny smakr�. Paveldėjo. �aunus vaikinukas.

��Eime į virtuv�,�� pakvie�iau.�� U�plikysiu kavos.

��Kavos, sakai? Jėga.

Kol kai�iau virdulį, jis prie virtuvės stalo pir�tu krap�tėsi ausis ir ka�k� sau bambėjo.

��Netikusi diena?�� paklausiau.

��K� sakai?

Pasta�iau prie�ais jį kavos puodelį ir prisiki�au prie jo veido. Buvo gra�aus tamsaus airi�ko gymio ir ap�ep�s, kaip vis� vasar� prieduryje nakvoj�s Kenedis. Ir, atrodo, kur�ias kaip kelmas.

��Sakau: kas tavo ausims?

��A, dėl to. Tuoj paai�kinsiu, kas mano ausims. Yra Vest Ende tokia pra�matni vietelė, kur daro klausos aparatus. Bet ten jie daro ir ausinukes televizijos vedėjams. Kad prodiuseriai ir re�isieriai galėtų jiems kalbėti į ausį, kol tie veda laid�. Turbūt �inai t� įstaig�.

Puikiai �inojau. Prisimenu, kaip ten buvo nuėj�s Martis, kad jam pagamintų tokias ausinukes. Tada supratome, kad jau tikrai i�einame i� radijo.

��A� k� tik i� ten,�� paai�kino Eimonas.�� Bet, matai, �iek tiek per greit i�ėjau. Kai matuoja, kokio dyd�io reikia, į ausis pripila ka�ko pana�aus į va�k�. Tada reikia palaukti, kol sustings. Taip jie i�matuoja, kokio dyd�io tavo ausiaskylės. Ir kokio dyd�io turi būti ausinukes.

��Suprantu.

��Tik su manimi nieko nei�ėjo. Man supylė į ausis kar�t� va�k�, ir laukėm, kol jis sustings, kai man staiga toptelėjo: kokį velni� a� �ia darau?�� Eimonas papurtė galv�. Pa�iro va�ko trupiniai.�� Kodėl manau, kad galiu vesti televizijos �ou? Kodėl kiti mano, kad galiu vesti televizijos �ou? A� komikas. Rengiu solines programas. Kai kuriems �monėms tai patinka. Bet kas i� to? Kodėl tai turėtų reik�ti, kad sugebėsiu vesti TV �ou?

��Vadinasi, matavaisi ausinėms, ir suėmė scenos baimė?

��Dar nė nepriėjus prie scenos,�� pritarė jis.�� Ne�inau, ar galima tai i�kilmingai vadinti scenos baime. Grei�iau jau panikos priepuolis, nuo kurio pautai traukiasi. �od�iu, i�lėkiau i� ten su ausyse kliuksin�iu va�ku. Atrodo, neblogai sustingo.

Padaviau jam popierinį rank�luostį, kelet� vatos pagaliukų ir �iūrėjau, kaip jis i� ausų krap�to sukietėjusį va�k�. Visada matuoja dviem ausinėms, po vien� kiekvienai ausiai, nors visados naudojama tik viena. Dabar supratau, jog tai tik taktinis manevras, kad nepabėgtum.

��A� labai norėjau, kad prodiusuotum �it� �ou,�� pasakė jis.�� Man reikia�� kaip tai vadinama?�� vairininko. �mogaus, kuris man parodytų keli�. Kaip kad tu parodei keli� Mar�iui Menui, kai jis i�ėjo i� radijo �ou. Nusivyliau, kai pasakė, kad tu atsisakei.

��Tu �ia niekuo dėtas,�� pasakiau.�� A� auginu sūnų. Vienas. Negaliu dirbti vis� darbo dien�. Turiu būti su juo.

��Bet, ma�iau, jis su uniforma. Juk �mogutis jau lanko mokykl�?

��Lanko.

��Taigi did�i�j� dienos dalį jo namie nebūna?

��Na, taip.

��lai�� atsipra�au, kad klausiu,�� k� tu, Hari, vis� dien� veiki?

K� a� vis� dien� veikiu? Pa�adinu Pat�, aprengiu, nuve�u į mokykl�. Einu apsipirkti ir tvarkau namus. Popiet, kai baigiasi pamokos, laukiu jo prie mokyklos vartų. Tada padarau sumu�tinių, paskaitau jam ir padedu susiruo�ti gulti. K� a� vis� dien� veikiu?

��Nieko.

��Argi nepasiilgsti? Turiu galvoj�� darbo?

��Ai�ku, pasiilgstu. Seniau būti su sūnumi buvo vertybė: kasdien matydavau jį po penkias minutes ryt� ir vakare. Dabar su juo praleid�iu galyb� laiko. Ne a� pasirinkau toki� permain�. Tiesiog taip susiklostė. Ta�iau dėl �ito negaliu dabar prodiusuoti tavo �ou.

��Bet juk galėtum būti vyresnysis prodiuseris, ar ne? Juk galėtum ateiti por� kartų per savait� per�iūrėti �ou? Juk galėtum man pasakyti, k� turiu daryti, kad neatrody�iau kaip paskutinis mulkis? Juk galėtum man padėti i�naudoti manuosius privalumus, ar ne?

��Na,�� numykiau,�� gal.

A� niekados nė nesusim�s�iau, kad galima rasti kompromis� tarp visos darbo dienos ir nedirbimo apskritai. Tai man niekados ne�ovė į galv�.

��Klausyk, man labai patinka, k� tu darai dėl savo berniuko,�� neatly�o Eimonas.�� Patikėk, Kilkarnėjaus motinos su�inojusios sukiltų. Bet man reikia tav�s. A� �ia dėl labai savanaudi�kų prie�as�ių. Miltais tried�iu dėl to �ou. Todėl vis� tavo virtuv� pridrabs�iau va�ko. Tikiu, kad i�gelbėtum mane nuo visi�ko fiasko. Gal net visai neblogai i�eitų.

Susim�s�iau apie ilgus rytus ir begalines popietes, kai Pato nebūdavo namie. Prisiminiau paskutinį susitikim� su banko valdytoju, kuriam didelį įspūdį darė mano pastangos rūpintis sūnumi ir visai kitokį�� mano kredito pervir�is.

Bet daugiausia mano mintys sukosi apie tai, koks geras Eimonas buvo Patui�� pasid�iaugė jo �viesos kardu, pasikalbėjo apie Liuko gimt�j� planet�, man pasakė, kad Patas�� nepaprastas vaikas.

�inojau, kad �ioje mano gyvenimo pakopoje�� beje, ir visose kitose mano gyvenimo pakopose�� man patiks visi, kam patiks mano berniukas. Kai su vaiku esi vienas, norisi, kad kuo daugiau �monių jį skatintų ir remtų. �itas jaunas airis komikas su sustingusiu va�ku ausyse, atrodo, buvo mūsų draugas. Ir a� supratau norįs jam atsakyti tuo pa�iu.

Buvau pasireng�s dirbti su juo dalį darbo laiko, nes nuobod�iavau, o ki�enėse �vilpė vėjas. Bet labiausiai buvau nusiteik�s su juo dirbti todėl, kad jis manė, jog mano sūnus�� �aunus vaikinukas.

��Man reikia pamatyti tavo numerį,�� pasakiau.�� Man reikia pamatyti, k� tu darai scenoje, kad galė�iau pam�styti, kaip tai pritaikyti televizijai. Ar turi juost�?

��K�?�� paklausė jis. Dvide�imt antras skyrius

Turbūt ry�kiausia paslaptingumo prie�ingybė yra ma�i vaikai.

Galbūt Patas, kai jam bus de�imt, mokės paslėpti savo jausmus po blankia paauglio kauke, ir tėtu�is�� a��� neturės supratimo, kas jo galvoje. Ta�iau dabar jis ėjo penktus metus, ir man buvo ai�ku, kad paskutinis D�inos skambutis jam sugadino nuotaik�.

��Pateli, ar viskas gerai?

Jis abejingai linktelėjo. Nusekiau paskui jį į voni�. Patas i�sispaudė vaiki�kos pastos ant savo Hano Solo �epetuko.

��Kaip laikosi mamytė?

��Gerai. Persi�aldė.

Jis neverkė. Nė neketino verkti. Akys buvo sausos, lūpa netimp�iojo. Ta�iau jis buvo liūdnas.

��Nori pasi�iūrėti film�?�� paklausiau stebėdamas, kaip jis �vei�ia savo vis dar naujitelai�ius dantukus.

Patas i�spjovė putas į kriaukl� ir įtariai pasi�iūrėjo į mane.

��Rytoj į mokykl�,�� priminė.

���inau, kad rytoj į mokykl�. Nesiūlau �iūrėti vis� film�. Tik, sakykim, pirmojo filmo prad�i� iki tos vietos, kai abu droidai pakliūva į nelaisv�. K� manai?

Jis baigė skalautis burn� ir padėjo �epetuk� į viet�.

��Eisiu gulti,�� pasakė.

Nupėdinau paskui jį į jo kambarį ir atsigulusį apkam�iau. Jis nenorėjo pasakos. Bet a� negalėjau gesinti �viesos ir palikti jį tokį prislėgt�.

�inojau, ko jam stinga. To nė nepavadintum motinos meile. Motini�ko atlaidumo. �mogaus, kuris jam pasakytų, jog nieko tokio, kad jis dar nemoka u�siri�ti batų. �mogaus, kuris jam pasakytų, kad jis tebėra visatos centras, nors jis k� tik su�inojo, kaip ir mes visi su�inome pirm�j� dien� mokykloje, kad nesame visatos centras. A� i� paskutiniųjų stengiausi jam tai suteikti, bet buvau pernelyg įsitemp�s, kad kas nors i� to i�eitų. D�inos atlaidumo. �tai ko jam i� tiesų stigo.

��Ji grį�,�� pasakiau.�� Tavo mama. Juk �inai, kad ji dėl tav�s grį�, tiesa?

Jis linktelėjo.

��Kai tik padarys savo darb�,�� pasakė.

��Juk mudviem gerai, ar ne?�� paklausiau.�� Tu ir a��� mudviem puikiai einasi, ar ne?

Jis pasi�iūrėjo į mane, sumirk�iojo vydamas nuovargį ir stengdamasis suprasti, kur link suku.

��Mudu apsieiname ir be mamytės, ar ne, Patai? Tu jau leidi i�trinkti tau galv�. Pagaminu tau tai, k� mėgsti�� sumu�tinių su kumpiu ir kitko. Ir su mokykla viskas gerai, ar ne? Tau patinka mokykloje. Mudviem gerai, ar ne? Tau ir man?

Jau�iausi �lyk��iai, kad �itaip jį spaud�iu. Bet man reikėjo, kad jis pasakytų, jog mudviem gerai. Man reikėjo �inoti, kad mudu susitvarkome.

Patas pavarg�s nusi�ypsojo.

��Taip, mudviem gerai, tėveli,�� i�tarė.

Dėkingas jį apkabinau ir pabu�iavau nak�iai.

Va �itai ir yra blogiausia, kai �monės skiriasi, pamaniau gesindamas �vies�. Taip vaikai priver�iami slėpti savo �irdel�. Taip jie i�moksta gyventi tarp dviejų skirtingų pasaulių. Jie tampa ma�ais diplomatais. �tai kur did�iausia tragedija. Skyrybos kiekvien� vaik� paver�ia puse pintos pusiau nugriebto Henry Kissinger.

��Atvykau i� ma�o miestelio Kilkarnėjaus,�� pasakė Eimonas Fi�as ir nuėm�s nuo stovo mikrofon� �velniai pastukseno į permatom� ausinuk� kairėje ausyje.�� I� ramaus ma�o miestelio Kilkarnėjaus, apie kurio merginas sklando legendos.

Stebėjau jį ekrane sėdėdamas pirmoje eilėje. Negausi studijos publika spoksojo į penkių operatorių u�pakalius. Viskas atrodė kaip įprastinėje televizijos studijoje: �viesos, ant grindų i�sirait� kabeliai, �e�ėliai u� kamerų ir knib�dėlynas visokiausio plauko studijos darbuotojų: nuo atsakingo u� publik� iki atsakingo u� geriam�jį vandenį, ir visi vilkėjo, kaip mes sakome, �juodai�. Vis dėlto re�isierius Eimono laid� filmavo labiau kaip komiko numerį, o ne kaip dar vien� vėlyvo vakaro pokalbių laid�. Per daug buvo privis� pokalbių �ou, pana�ių į Deivido Letermano sendaik�ių i�pardavim�. Vedėjas �i� laid� turėjo padaryti kitoki�.

��Tie, kurie nesate buv� tame gra�iame mano �alies kampelyje, turėtumėte �inoti, kad Kilkarnėjaus beveik nepalietė �iuolaikinis pasaulis. Pavyzd�iui, Kilkarnėjuje nėra vibratorių.�� Publika sukrizeno.�� Tikrai. Kunigai juos surinko. Nes Kilkarnėjaus merginos jais vis i�simu�davo dantis.

Publika pradėjo juoktis. Juokas pasidarė kiek nervingesnis, kai Eimonas nu�engė nuo ma�ytės scenos ir lėtai paėjo ar�iau mūsų.

��A� nesakau, kad Kilkarnėjaus merginos kvai�os,�� kalbėjo jis toliau.�� Bet kodėl mergina i� Kilkarnėjaus visados trenkasi galv� motinos plautuvėje? Nes kaip tik ten plaunami moliūgai.

Juokas pasidarė garsesnis. Nė vienas i� studijos �iūrovų�� Įprastas rinkinys nuobod�iaujan�ių �mogelių ir smalsuolių, pasprukusių porai valandų nemokamai pasilinksminti,�� anks�iau �ito Eimono Fi�o nebuvo mat�s. Bet dabar jie pajuto, kad jis nekenksmingas. Tada Eimonas kreipėsi į publik�.

��Ties� sakant, prasimaniau visa tai,�� parei�kė.�� Visa tai nes�monės. Kilkarnėjaus merginų egzaminų pa�ymiai geriausi visoje Vakarų Europoje. I� tiesų paprasta Kilkarnėjaus mergina mokosi daugiau A lygio dalykų, negu normalus anglas turi tatuiruo�ių. Netiesa, jog vienintelis skirtumas tarp Kilkarnėjaus merginos ir uodo yra tas, kad uodas liaujasi �iulpti, kai jam trinkteli per galv�. Netiesa, kad Kilkarnėjaus merginos prie�pie�iams gauna tik penkiolika minu�ių, kad nespėtų pamir�ti, ko i�moko. Netiesa, jog Kilkarnėjaus mergina ir Gineso alaus butelis pana�ūs tuo, kad abu nuo kakliuko iki vir�aus tu�ti. Visa tai netiesa.

Eimonas atsiduso, laisva ranka perbraukė tankių juodų plaukų �eveliūr� ir prisėdo ant scenos kra�to.

��Tiesa ta, kad net �iais politi�kai korekti�kais Guardian skaitymo, javainių �iaumojimo laikais mums, atrodo, reikia ko nors nek�sti. Kadaise tai buvo storas airis ir nedorėlė pamotė. Dabar�� blondinės. Esekso merginos. Kilkarnėjaus merginos.

Jis vangiai palingavo galv�.

���irdyje visi mes �inome, kad geografinė vieta ar plaukų spalva su seksualine morale ir i�mintimi neturi nieko bendra. Tai kodėl mums reikia grupės �monių, i� kurių būtų galima �aipytis? Koks esminis mūsų niekingų sielų poreikis taip patenkinamas? Kodėl juokiamės i� blondinės Kilkarnėjaus merginos, kuri po sekso i�jungia �vies� u�darydama automobilio dureles? Kodėl mes taip elgiamės?

�ia tebuvo bandomoji laida, bet a� jau ma�iau, kad Eimonui pavyks. I�sikrap�t�s i� ausų vis� va�k�, jis pralau�ė baimės barjer� ir mokėsi būti savimi, stebimas penkių kamerų. Fi�ui ėjosi gerai. Kur kas daugiau nerimo kėlė studijos publika.

Jie susirinko tikėdamiesi atsakan�iai pasijuokti, o dabar pamatė, kad i� jų tikimasi, jog ims ginti savo prietarus. Jie jautėsi apgauti, jiems buvo nesmagu. Su ta problema teks susidurti per visas Eimono laidas. Mano galva, vienintelė i�eitis buvo juos kaip reikiant pagirdyti.

Per pirm�jį gamybinį susirinkim� po bandomojo filmavimo liepiau atkim�ti kelet� butelių bei skardinių ir pavai�inti publik�, kol �i laukia prie durų į studij�. Visi su�iuro į mane kaip į kokį genijų.

�tai kuo man patinka televizija. Patari atkim�ti kelet� skardinių alaus, ir jie elgiasi taip, tarsi būtum i�tap�s Siksto koply�i�.

��Taigi �ia geresnis darbas negu anas, bet mokės jie tau ma�iau,�� pasakė mano tėvas.�� Kaip �ia taip i�eina?

��Nes a� dirbsiu ne vis� savait�,�� pakartojau dar kart�.

Sodelyje neva spardėme kamuolį su Patu, bet �is paspruko į tolimiausi� kamp� su savo �viesos kardu ir svajonėmis, kaip nugalėti tarpgalaktinį blogį. Taigi likau su dviem pensininkais rudeni�koje saulutėje spardyti plastikinį kamuolį.

Vėso, bet vidun eiti nesinorėjo. Buvo vėlyvas rugsėjis. Metai ėjo į pabaig�. Nedaug bebus tokių sekmadienio popie�ių.

��Jei tai i� tiesų geresnis darbas, jie turėtų pakloti gra�aus pinigo,�� parei�kė tėtis, didysis tarptautinio masto verslininkas, ir �velniai pėdos �onu paspyrė kamuolį �monai.�� Visos tos TV kompanijos�� ne skurd�iai.

��Ne tos, kurioms dirba Haris,�� paprie�taravo mama, manydama, kad taip parodo i�tikimyb�, ir kambarine �lepete prispaudė kamuolį.

��Nueinu į kelis gamybinius susirinkimus ir būnu ten, kai filmuojama laida,�� ai�kinau.�� Ir viskas. Nesėd�iu vis� dien� biure, ir ne kasdien. Neatiduodu jiems viso savo gyvenimo. Tiesiog nueinu por� kartų per savait�, pavaidinu didelį as�, pakomanduoju visiems aplinkui ir pa�eriu puikių idėjų. Tada einu namo.

��Namo pas Pat�,�� pasakė mama ir pasiuntė kamuolį man.�� Pas tavo anūk�.

��A� �inau, kas mano anūkas,�� irztelėjo tėtis.

��Kai kurie �monės vadovauja daugybei laidų,�� ai�kinau.�� Bet a� ketinu imtis tik �itos. A� paskai�iavau. U�dirbsiu ma�iau negu anks�iau, bet mudviem pakaks.

���itaip jis apmokės s�skaitas ir bus namie, kai Patas grį�ta i� mokyklos,�� dėstė mama.

Tė�io neįtikinome.

Jis norėjo, kad turė�iau visk�, k� siūlo gyvenimas�� karjer� ir vaikų, �eim� ir alg�, laiming� �irdį ir stor� �ekių knygut�. Norėjo, kad visa tai turė�iau. Bet niekam nepavyksta i�lįsti sausam ir turėti visk�.

��Bobis �arltonas,�� pasakė ir atsivedėj�s spyrė. Kamuolys nuskriejo į ro�ių krūm�.�� Kiaulė! Paimsiu.

Mudu su mama �iūrėjome, kaip jis �ingsniuoja į sodo gal� kamuolio. Tėtu�is nepraleido progos apkabinti Pat� ir paklausti, k� �is veikia. Patas, glotnų apvalų veidelį pakėl�s į senelį, guviai su�iau�kėjo, ir mano tėtu�is neapsakomai �velniai nusi�ypsojo.

��Kaip jis?�� paklausiau mamos.�� An�dien parke ka�kas buvo u�ėj�.

��Gaudė or�, ar ne?�� pasitikslino, neatitraukdama akių nuo tė�io. Ir nenustebo.

��Taip. Gaudė or�.

��Bandau įkalbėti, kad nueitų pas gydytoj�. Arba �undaktarį, kaip vadina tavo tėtis.

Tir�tėjan�ioje prieblandoje nusi�ypsojome vienas kitam.

��Turbūt jis paskutinis visame pasaulyje dar vadina gydytojus �undaktariais,�� pasakiau.

��Neisiu a� pas jokį �undaktarį,�� i�tarė mama. Puikiai pamėgd�iojo blogai nusiteikusio tėvo u�sispyrim�.�� Nenoriu, kad kokie mėsininkai mane darinėtų.

Mudu garsiai nusijuokėme. Mielas buvo jo senamadi�kas nepasitikėjimas bet kuo, kas turi bent kokios vald�ios�� nuo eilinio eismo inspektoriaus iki labiausiai gerbiamų medikų profesijos atstovų. Abiem mums buvo gera, kad tėvas lygiai toks pats kaip ir visada, nors ir kirbėjo nerimas, kad galbūt taip ir nebėra.

Jis grį�o drauge su anūku ne�inas kamuoliu ir paklausė, i� ko �ia taip juokiamės.

��I� tav�s,�� atsakė mama, paėmė jį u� rankos ir mes visi drauge suėjome į mano tėvų namus.

Nenorėjau visko. A� tenorėjau dar vienos galimybės. Dar vienos bendro gyvenimo galimybės, gyvenimo be du�enų ir a�trių kra�tų. Norėjau dar kart� pabandyti būti laimingas.

Man nerūpėjo, kada D�ina grį� i� Tokijo. Su Patu jau�iausi laimingas. Ir man nesinorėjo svaiginan�ios karjeros. Darbo man reikėjo tam, kad galė�iau apmokėti mokes�ius.

Bet a� nebuvau pasireng�s pasenti ir tapti kieta�ird�iu, neken�ian�iu moterų ir viso pasaulio u� tai, kas man nutiko. Nenorėjau būti storas plikas keturiasde�imtmetis bambeklis, negyvai u�knisantis savo paauglį sūnų zirzimu apie tai, kiek daug dėl jo paaukojo. Man dar norėjosi gyventi. Norėjosi dar vienos galimybės gyventi teisingai. �tai ko man norėjosi. Lyg ir ne per daug pra�iau. Tik dar vienos galimybės.

Kit� dien� pas mus u�suko D�inos tėtis drauge su savo dukterimi Sale, paniurėle paaugle nuo sofos, vienu i� daugybės vaikų, kuriuos Glenas pradėjo ir pametė keliaudamas po sekso ganyklas. Ir man atėjo į galv�, kad �lyk�tų �iuolaikinį pasaulį ir sujaukia visi tie dar vienos galimybės norintys �monės. Dvide�imt tre�ias skyrius

Glenas vilkėjo savo �ieminiais apdarais�� aptriu�usį vilnonį apsiaust� ant blizgan�ios mėlynos liemenės, i� po kurios matėsi liesa ap�ėlusi krūtinė. Kelnės buvo tokios aptemptos, kad jo kauburėlis atrodė kaip tikras kalnas. Jis buvo taip bevilti�kai senamadi�kas, kad vėl ėmė atrodyti stilingai.

��Sveiks, Hari,�� pasisveikino ka�kokiu vald�i�-�monėms rankos spustelėjimu, kuris prie� trisde�imt metų turbūt būtų rei�k�s, kad prasideda revoliucija.�� Kaip laikais? Ar ma�ius namie? Viskas gerai? Puiku, puiku.

Buvo laikas, kai norėjau, kad manasis tėtu�is būtų pana�us į D�inos tėtį. Tada norėjau, kad mano tėvas jaunas puikuotųsi spalvotuose �urnaluose, kad kart� ar por� pa�ioje a�tuntojo de�imtme�io prad�ioje jo besi�ypsantis veidas būtų pasirod�s ant Top of the Pops vir�elio ir kad jam būtų rūpėj� kiek daugiau nei vien ro�ių krūmai sodo gale. Bet dabar, u�metus akį į suvytusius Gleno kiau�ius, i�si�ovusius per aptemptas kelnes, tas laikas atrodė labai seniai praėj�s.

Jauniausia Gleno duktė slėpėsi jam u� nugaros. I� prad�ių pamaniau, kad Salė blogai nusiteikusi. Ji į�engė niūri, vengė mano �vilgsnio ir nudelbusi akis labai susidomėjo kilimu. �iurk�tūs rudi plaukai, ilgesni, negu ma�iau an�kart, u�krit� ant bly�kaus veido, tarsi mergiotė būtų norėjusi u� jų pasislėpti nuo viso pasaulio. Ta�iau ji nebuvo blogai nusiteikusi. Jai buvo penkiolika. �tai kur visa bėda.

Nusived�iau juodu į virtuv�. Visai nenud�iugau, kad �itie du D�inos pasaulio �monės nukrito kaip i� giedro dangaus. Svars�iau, ar greitai ka�in pavyks jų atsikratyti. Bet atly�au, kai Salės veidas nu�vito, tikrai nu�vito, pasirod�ius Patui su Pege. Gal vis dėlto ji �mogi�ka būtybė.

��Labas, Patai!�� �ypsojosi Salė.�� Kaip gyveni?

��Gerai,�� atsakė Patas, niekuo neparodydamas, kad prisimena �it� savo mamos netikr� seserį. Kas ji jam? Pusiau teta? Antros eilės pusseserė? �iais laikais atsiranda giminai�ių, kuriems nė pavadinimų nesugalvota.

��Atne�iau tau juostel�.�� Salė ėmė raustis po savo kuprin� ir pagaliau i�traukė kaset� be dė�utės.�� Juk mėgsti muzik�?

Patas abejingai dėbsojo į kaset�. Kiek man buvo �inoma, vienintelė muzika, kuri jam patiko, buvo i� ��vaig�d�ių karų�.

��Juk jis mėgsta muzik�?�� paklausė ji man�s.

��Labai,�� pasakiau.�� Patai, k� reikia pasakyti?

��A�iū,�� padėkojo jis, paėmė kaset� ir abudu su Pege pranyko.

��Prisimenu, jam labai patiko hiphopas, kai gyvenome pas tėtį,�� paai�kino Salė.�� �ia keli klasikiniai gabalai. �Coolio�. �Old Dirty Bastard�. �Tupac�. �Doctor Dre�. Dar kelios dainos. Kas turėtų patikti ma�am vaikui.

��Labai malonu,�� pasakiau.

Jiedu tylomis gurk�nojo savo gėrimus, Glenas �olių arbat�, Salė�� kol�, ir mane u�plūdo apmaudas dėl �itų D�inos egzistavimo liudininkų. K� jie �ia veikia? K� bet kuris i� �itų �monių turi bendra su mano gyvenimu? Kodėl jie nuo man�s neatstoja?

Matyt, Patas arba Pegė įdėjo Salės juostel� į grotuv�, nes staiga svetainėje vir� �udan�ių bosų u�griaudėjo piktas juodas balsas.

You fuck with me and l�ll fuck with you�� so that would be a dumb fucking, mother-fucking thing to fucking do.

��Gra�u,�� pasakiau Salei.�� Jis saugos juostel�. Tai tu vėl sve�iuojies pas tėtį?

Ji papurtė galv�.

��Gyvenu,�� i�tarė ir i� po �iurk��ių kirp�ių dėbtelėjo į savo senį.

��Problemos namie,�� paai�kino tas.�� Su mano eksponia. Ir jos naujuoju partneriu.

��Seni hipiai,�� purk�telėjo Salė.�� Seni hipiai, kurie negali pak�sti, jei kam nors kitam smagu.

��Bjauri scena su naujuoju bi�u,�� tarstelėjo Glenas.�� Truputis drausmės.

��Idiotas,�� pridūrė Salė.

��O kaip tavo draugas?�� paklausiau, prisimin�s ant sofos vypsojusį be�d�ion�mogį.

��Stivas?

Man pasirodė, kad jai akyse blykstelėjo a�aros.

��Metė mane. Riebus par�as. Dėl D�asminos Makginti. Tos �liundros.

��O mes an� vakar� kalbėjomės su D�ina,�� leptelėjo Glenas. Jo apsiblaususios smegenys pagaliau prisiminė reikal�.�� Pa�adėjome, kad jei būsime netoliese, u�suksime pa�iūrėti, kaip judu su Patu laikotės.

Dabar supratau, ko jiems �ia. Jie tesėjo D�inai duot� pa�ad�. O drauge kaip mokėdami, negrabiai bandė padėti.

��Girdėjau, turi nauj� darbelį,�� pasakė Glenas.�� Tiesiog noriu pasakyti, kad berniukas bet kada gali pas mus pabūti.

��A�iū, Glenai. Tikrai a�iū.

��Ir jeigu prireiktų auklės�� skambtelėk,�� pasiūlė Salė, slėpdamasi u� plaukų �irmos ir �iūrėdama ka�kur man pro petį.

Tikrai gra�u i� jos pusės. �inojau, kad dabar, kai dalį laiko dirbu, man tikrai reikia papildomos pagalbos. Betgi, Dieve brangus. Ne taip mirtinai reikia.

Sidė mylėjo London� taip, kaip gali tik u�sienietis.

Ji nematė transporto kam��ių, i�tu�tėjusių alinių, varganos savivaldybių padėties. Ji nematė i�sigandusių pensininkų, mergai�ių, atrodan�ių kaip moterys, moterų, atrodan�ių kaip vyrai, vyrų, atrodan�ių kaip pami�ėliai. Ji viso to nematė. Ji man pasakojo, koks miestas gra�us.

��Naktį,�� sakė Sidė.�� Ir i� vir�aus. Ir vaik�tinėjant po karali�kuosius parkus. �ia taip �alia. Tai vienintelis miestas, kiek man teko matyti, �alesnis u� Hiuston�.

��Hiustonas �alias?�� nustebau.�� Maniau, kad tai dulkėtas prerijų miestas.

��Aha, nes tu�� kvailas anglas. Hiustonas �alias, misteri. Bet ten ne taip �alia kaip �ia. Pa�iame miesto centre gali pereiti tris karali�kuosius parkus�� Sent D�eimso, Gryn Park�, Haid Park��� ir tavo batai �engs vien per �ali� �ol�. Ar �inai, koks ten atstumas?

��Kokia mylia,�� spėjau.

��Keturios mylios,�� at�ovė Salė.�� Keturios mylios gėlių, med�ių ir �alumos. Ir �monės ant arklių! Pa�iame vieno i� did�iausių planetos miestų centre!

��Ir e�eras,�� pridėjau.�� Nepamir�k e�ero.

Sėdėjome kavinukėje antrame did�iulio balto ketvirt�jį de�imtmetį statyto namo auk�te Portland Pleise, Karali�kajame britų architektų institute, kitapus gatvės prie�ais kinų ambasad�. Kol ji man�s �ionai neatsivedė, nė ne�inojau, kad egzistuoja �i nepaprasto gro�io ir ramybės oazė.

��Man patinka e�eras,�� i�tarė Sidė.�� Man patinka Serpantinas. Ar �iuo metų laiku dar galima i�sinuomoti valtį? Ar dar ne per vėlu?

��Ne�inau,�� pasakiau. Buvo paskutinė rugsėjo savaitė.�� Gal ir pavyktų gauti valtį keletui dienų. Nori pamėginti?

Rudos pla�iai įstatytos akys pasidarė dar didesnės.

��Turi omeny, dabar?

��Kodėl ne?

Ji �vilgtelėjo į laikrodį.

��Nes man reikia į darb�,�� nusi�ypsojo.�� Atsipra�au. Man būtų patik�.

��O rytoj? I� pat ryto. Kol dar nėra �monių. Anksti i�plauktume. Pasiim�iau tave i� namų po pusry�ių.

Vis dar nebuvau mat�s jos buto.

��Arba �įvakar po darbo gedė�iau ateiti pas tave,�� pasakė Sidė.

���įvakar?

��Tada tikrai anksti i�plauktume.

��Po darbo ateisi pas mane?

��Ateisiu.�� Ji pasi�iūrėjo į debesis savo kavos puodelyje, paskui vėl pakėlė akis į mane.�� Ar gerai?

��Gerai,�� pasakiau.�� Labai gerai.

Galbūt mūsų santykiai su Side prasidėjo nuo aklo susi�avėjimo, kai a� vis dar negalėjau atsigauti paliktas D�inos. Ta�iau po pirmos drauge praleistos nakties to nebeliko. Nes Sidės burna taip tiko prie manosios, kaip netiko jokia kita�� net D�inos.

Nejuokauju�� Sidės burna tiko puikiai. Nei per kieta, nei per mink�ta, nei per sausa, nei per �lapia, lie�uvio nei per daug, nei per ma�ai. Tiesiog ideali.

Ai�ku, bu�iavau j� ir anks�iau, bet tada buvo kitaip. Dabar, kai bu�iavomės, man norėjosi, kad tai t�stųsi am�inai. Mudviejų burnos turbūt buvo sutvertos viena kitai. O kaip da�nai gali �itaip pasakyti? Kaip da�nai sutinki �mogų, kurio burna idealiai tiktų tavo burnai? Galiu jums pasakyti tiksliai�� tik kart�. �tai taip.

Pasaulyje daugybė nuostabių �monių, tūkstan�iai �monių, kuriuos gali įsimylėti. Bet tėra vienintelis �mogus i� visų, kurio burna idealiai tinka.

Ir nepaisant visko, kas nutiko vėliau, a� tebetikiu, kad taip yra. Tikrai tikiu.

Apyau�riu �iūrėjau į j� miegan�i�. Man patiko, kad ji guli manojoje lovos pusėje, buvau laimingas, kad ji tiek ma�ai te�ino apie mano ankstesnį gyvenim� ir kad savaime nepasirinko D�inos pusės.

Pasidaviau snauduliui, �inodamas, kad mudu pradėjome ir kad tik mudviejų reikalas, kurioje lovos pusėje kuriam miegoti.

Ir tada ji ėmė klykti.

Tai buvo tik Patas.

Grei�iausiai suerzintas girtuoklių, besibaigiant �e�tadienio nak�iai svyruojan�ių namo, jis i�sirito i� lovelės ir įsirop�tė į man�j�, kaip reikiant nepabud�s. Nepabudo ir tada, kai u�metė koj� Sidei ant liemens, ir �i staigiai atsisėdo, tarsi kas būtų i�dau��s lang�.

Ji atsigr�ė į mane delnais u�sidengusi veid�.

��O Vie�patie... Pamaniau... Ne�inau, k� pamaniau. Matau tave. O jau�iu dar ka�k�.

Ramindamas apglėbiau j� per pe�ius. Patas miegojo jos lovos pusėje: burnytė pra�iota, rankos vir� galvos, glotnus apvalus veidelis nugr�tas nuo mūsų, o viena koja vis dar u�mesta ant Sidės.

��Viskas gerai, viskas gerai,�� i�tarė ji ir atsargiai nukėlė Pato koj�. Perlipo per mane ir pakilo i� lovos. I� jos balso anaiptol neatrodė, kad viskas gerai.

Pamaniau, kad ji nuėjo į voni�. Ta�iau kai po penkių minu�ių negrį�o, atsikėliau jos ie�koti. Sidė sėdėjo virtuvėje prie stalo. Buvo apsivilkusi mano mar�kinius, kuriuos, matyt, rado skalbinių dė�ėje.

Prisėdau greta, suėmiau jos rankas. Pabu�iavau. �velniai, nepraverdamas lūpų. Man patiko j� bu�iuoti įvairiais būdais.

��Atsipra�au, kad jis tave i�g�sdino,�� tariau.�� Jis kartais taip daro. Turiu omeny, įsilipa į mano lov�. Reikėjo tave perspėti.

��Viskas gerai.

��Tikrai?

Ji papurtė galv�.

��Ne visai.

��Klausyk, a� labai atsipra�au, kad jis tave taip i�g�sdino. Pasistengsiu, kad daugiau taip nenutiktų. Įtaisysiu durų u�rakt�. Arba priri�iu jį. Arba...

��A� ne dėl Pato. Dėl mūsų.

��K� tai rei�kia?

��Juk mudu dar taip niekad normaliai ir nesikalbėjome, ar ne?

��Kalbėjomės. Papasakojau tau apie D�ina. Tu papasakojai apie t� gra�uolį ir jo mergytes. T�, kuris nebuvo Retas Batleris. Mudu daug kalbėjomės. I�sipasakojom visas liūdnas istorijas.

��Tai praeitis. Noriu pasakyti, kad mudu nesikalbėjome apie tai, kas yra dabar. Mes ne�inome, ko nori kitas. Tu man patinki, Hari. Tu juokingas ir mielas. Gra�iai elgiesi su savo berniuku. Bet a� ne�inau, ko tu tikiesi i� man�s.

��Nieko nesitikiu.

��Netiesa. Ai�ku, kad tikiesi. Kaip ir a�. Kaip ir bet kas kitas, kai ima miegoti drauge arba laikytis u� rankų gra�iuose pastatuose, svajoti prie kavos puodelio ir taip toliau. Kiekvienas ko nors tikisi. Bet nesu tikra, ar tikisi to paties.

��Kaip tai?

��Na... Ar tu nori vaikų?

��Vie�patie. Mudu drauge praleidome tik vien� naktį.

��Oi, baik. �irdyje �inai, Hari, ar nori dar vaikų, ar ne. Nebūtinai su manimi. Su bet kuo.

Pasi�iūrėjau į j�. Kaip tik daug apie tai m�s�iau.

��Noriu vaikų, jei �mogus, su kuriuo jų turė�iau, gyventų su manimi iki gyvenimo pabaigos. Tinka?

��Bet niekas negali garantuoti, kad drauge gyvens am�inai.

��K� gi, bet a� to norė�iau. Nenoriu viso to i�gyventi dar kart�. Nenoriu matyti viso to skausmo ir nusivylimo, u�kraunamo nekaltam ma�yliui, kuris to visai nepra�ė ir nenusipelnė. Man nepatiko, kad Patui teko visa tai i�tverti, ir neketinu dar kart� viso to patirti, ai�ku? Ir nenoriu, kad tai patirtų joks mano vaikas.

��Skamba labai gra�iai,�� i�tarė Sidė.�� Bet i� tiesų nėra gra�u. Tai tik tavo apsidraudimas. Tu nori vaikų, bet nori jų tik tuo atveju, jei tau garantuojama laiminga pabaiga. Tik Voltas Disnėjus gali tau garantuoti laiming� pabaig�, Hari. Ir pats tai �inai. Niekas tau negali to garantuoti. Viskas tiesiog�� ne�inau�� plaukia savaime.

Man nepatiko, kaip viskas klostosi. Man norėjosi bu�iuotis. Norėjosi �iūrėti į j� miegan�i�. Norėjau, kad ji man parodytų gra�ių statinių, apie kuriuos nieko ne�inojau. Ir valtį�� juk mudu eisime pasiirstyti, ar ne?

��Hari, negali tiesiog imti ir nukreipti savo �irdies į kit� moterį, kai subyra santuoka. Negalima taip elgtis, bent kiek nepam�s�ius apie tai, ko tu nori. Apie tai, ko tu tikiesi. Nes jeigu nepam�stysi, po septynerių metų būsi lygiai toje pa�ioje vietoje, kur atsidūrei su D�ina. Tu man patinki ir a� tau patinku. Tai �aunu. Bet to nepakanka. Turime būti tikri, kad norime tų pa�ių dalykų. Esame per seni �aisti.

��Mes nesame per seni,�� nesutikau.�� Niekam.

��Per seni �aisti,�� pakartojo Sidė.�� Kai turi vaik�, esi per senas �aisti.

K� ji i�mano apie vaikus?

��Man metas namo.

Ji atsistojo.

��O kaipgi e�eras?

��E�eras gali palaukti. Dvide�imt ketvirtas skyrius

��Ten din-dan �mogutis,�� pasakė Pegė.

Ji sėdėjo ant grindų įnikusi į keist� �eimyninį �aidim� ��vaig�d�ių karų� figūrėlėmis, kuriame Dartas Veideris ir princesė Lėja įsikūrė sau namus ant �Tūkstantme�io sakalo� ir leido vakarus bandydami u�migdyti Harison� Ford�.

Patas, ant ausų u�simauk�lin�s did�iules ausines, stovėjo ant sofos: vaitojo u�vert�s akis ir lingavo į �onus pagal Salės juostelės ritm�.

��Atva�iuoja din-dan �mogutis,�� pakartojo Pegė, nesikreipdama nė į vien�, ir paslaptingai �ypsodamasi pakėlė galv�.

I� prad�ių nė nesuvokiau, apie k� ji �ia. Paskui i�girdau tai, k� jos penkiametės ausytės i�girdo kur kas anks�iau negu mano, senio, kurstelėjusios ausys�� i� ka�kur ataidintį varpelių skimb�iojim�.

Nesigirdėjo niūraus ba�ny�ios varpų atkaklumo. Tas garsas buvo ka�koks �velnus, pigus ir netikėtas�� veikiau kvietė, o ne liepė.

A�, savaime suprantama, prisimenu tuos varpelius i� savo vaikystės, bet ka�kodėl kiekvien� kart� nustembu, kad jie vis dar tilind�iuoja. Jis vis dar �ia, vis dar suka ratus, vis dar ragina vaikus atidėti savo �aidimus, i�bėgti į gatv� ir laimingus skruostelius i�siteplioti cukrumi ir pienu. Ledų pardavėjas.

��Din-dan �mogutis,�� pasakė Pegė.

Apsime�iau, kad negird�iu, ir nusigr�iau į savo popierius, paskleistus prie�ais mane ant �urnalinio staliuko. Pegės �ia nė neturėjo būti. �iandien nebuvo viena i� tų popie�ių, kai parsivesdavau j� namo drauge su Patu. Buvo filmavimo i�vakarės, ir man reikėjo įveikti filmavimo scenarijų. T� padaryti būtų buv� kur kas lengviau, jei Patas su Pege nekudakuotų ant kilimo, neklausytų Salės juostelės su visomis tomis dainomis apie kales, gangsterius ir �autuvus. Pegė buvo mielas vaikas ir su ja niekados nebūdavo jokių bėdų. Bet toki� dien� man būtų buv� geriau, kad ant kilimo kudakuotų vienas Patas.

Pegė �ia atsirado tik todėl, kad niekam tikusi kaip kaminas dūmijanti auklė neatėjo jos pasiimti i� mokyklos.

Kai atva�iavau pasiimti Pato, pama�iau juodu prie vartų susikibusius u� rankų ir pakeltais su�avėtais snukeliais besi�neku�iuojan�ius su panele Vaterhaus.

Apdovanojusi pla�ia �ypsena, panelė Vaterhaus paliko mus ir nuėjo veikti to, k� pradinės mokyklos mokytojos veikia popiet, o mes likome laukti, kol minioje sukosės liesas, i�bly�k�s, dūmu aureolės apgaubtas Biankos veidas. Ta�iau Bianka vis nesirodė.

Taigi visi trys susikib� u� rankų laukėme prie mokyklos vartų. Aplinkui mus zujo jaunos mamytės ir rinkosi savo vaikus, o a� stovėjau �iame linksmame klegesyje bei automobilių dūmuose ir jau�iausi kaip koks raupsuotasis.

�iapus mokyklos vartų buvo visokiausių jaunų motinų. Buvo mamy�ių su Reind� Roveriais ir tais kaimo vietovei pritaikytais va�kuotais �aliais lietpal�iais. Buvo mamy�ių, kurios kulk�nies grandinėlėmis būtų galėjusios pagauti autobus�. O per vidurį buvo visos tos jaunos mamytės, kurios turėjo pakankamai proto, kad ant pe�ių nesitatuiruotų savo partnerio vardo, ta�iau kurios nebuvo tokios turtingos ar tokios kvailos, kad gabentų savo penkiametes at�alas ve�ė�iomis mil�ini�kais ratais ir su rėmu i� priekio.

Ta�iau apsikars�iusios kulk�nis grandinėlėmis ar pasidabinusios Alisos kaspinais, apsirėd�iusios Prada ar poliesteriu, �itos jaunos motinos turėjo vien� bendr� bruo��. Visos į mane �iūrėjo kaip į prie��.

I� prad�ių pamaniau, kad mane u�puolė paranoja. Vargu ar dar būtų reikėj� ai�kinti, kad mano santuoka subyrėjusi: vien būti �ia vienam, visados be moters�� nebent su savo motina,�� buvo tas pats, kas nubrė�ti mūsų sugriuvusios �eimos diagram� ir i�kabinti j� ant mokyklos vartų. Ta�iau �itos moterys mudviejų su D�ina nė nepa�inojo, tad kodėl jos turėjo man�s nemėgti? Nusprend�iau, kad po visų pastarųjų mėnesių permainų esu perdėm jautrus.

Bet laikas ėjo, dienos darėsi trumpesnės ir tamsesnės, ir a� ėmiau suvokti, kad tai ne paranoja. Jaunos mamos su manimi nesikalbėjo. Jos vengė mano �vilgsnio. Jos i� tiesų nenorėjo man�s pa�inti. I� prad�ių band�iau u�megzti su jomis pokalbį, bet jos elgdavosi taip, tarsi siūly�iau oralinį seks�. Taigi po kurio laiko lioviausi.

Visoms toms sald�iai viena kitai besi�ypsan�ioms mamytėms tikrai būtų buv� geriau, jei man�s �ia nebūtų. Priėjau iki to, kad stengdavausi prie mokyklos vartų atsirasti kaip tik tuo momentu, kai paleid�iami vaikai. Nes nepaken�iama buvo stovėti drauge su tomis jaunomis motinomis. Ir joms buvo nepaken�iama būti su manimi.

Mokytojos man visados būdavo labai draugi�kos, ir kai kalbėdavausi su ponia Vaterhaus, nesunku buvo save įtikinti, kad a��� �iuolaikinio pasaulio dalis, kur ir vyrai gali būti vieni�i tėvai. Ta�iau kiekvien� kart�, kai tekdavo bent kiek u�trukti prie mokyklos vartų, pasitvirtindavo, jog tai visi�kas absurdas.

Pla�iu ratu mane apeidavo visos mamos: ir i� didelių baltų namų, ir i� valdi�kų butų. Tai prasidėjo nuo pirmos dienos mokykloje ir t�sėsi visas kitas dienas.

Moteris, įsiri�usi Alisos kaspinus, daugiau bendra turėjo su moterimi, apsikars�iusia kulk�nis grandinėlėmis, o ne su manimi. Vieni�os motinos daugiau bendra turėjo su partnerius turin�iomis moterimis, o ne su manimi. Bent jau �itaip jos visos elgėsi.

Viskas buvo daroma labai angli�kai ir santūriai, bet akivaizdu, kad tiesiog ore tvyrojo įtarumas ir sutrikimas. Vieni�as tėvas su ma�u vaiku gal ir galėjo būti suprastas ir priimtinas darbo pasaulyje, bet �ia, �iapus mokyklos vartų, kur svarbiausia �eima, niekas nieko nenorėjo �inoti. Tarsi mudu su Patu būtume jų pa�ių santykių trapumo priminimas.

Dabar, kai Bianka vis nesirodė, ir mes su Patu bei Pege stypsojome jos laukdami, viskas buvo tarytumei dar ry�kiau. Tarsi toms motinoms bū�iau primin�s tūkstan�ius dalykų, k� negera gali padaryti vyrai.

Stovėdamas prie tų vartų jau�iausi, tarsi bū�iau visų pasaulio netikėlių vyrų ambasadorius. Vyrų, kurių nėra. Vyrų, kurie paspruko. Vyrų, kuriems negalima patikėti vaikų.

Tiek to, velniop jas. Mane pykina nuo to, kad manyje mato prie��.

Tai nerei�kia, jog nenutuokiau, kad būsiu laikomas keistuoliu. Tikėjausi to. �iaip ar taip, �inojau, jog esu keistuolis. Bet man nusibodo būti atpirkimo o�iu u� kiekvien� susimovusį vyr�.

Keikiau Pegės auklꠗ t� mergiot�, kuri net nesugeba sutart� valand� atsirasti prie pradinės mokyklos vartų, t� niekam tikusi� kos�iojan�i� karv�, kuri nė nesugeba paskambinti mokytojai ir perspėti mūsų, kad neateis, prakeikt� Biank� su visu jos �iuolaikiniu vardu ir �iuolaikine nuostata, kad kas nors kitas atliks jos pareigas.

Kita vertus, Pegė ne jos vaikas. Kur kas didesnį pasibjaurėjim� nei pyktį netik�ai Pegės auklei jau�iau netikėliams Pegės tėvams.

I� tiesų nieko doro apie juos ne�inojau, i�skyrus tai, kad jos tėvo kaip ir nėra, o motina dirba keistu laiku. Bet man atrodė, kad �inau apie juos visk�.

Akivaizdu, kad Pegės tėvas į savo tėvi�k� pareig� �iūri taip pat rimtai kaip į dviejų savai�ių atostogas Floridoje. Ir nesvarbu, ar Pegės motina�� stambi �uvis Sityje, ar prisiduria ki�enpinigių i� �e�ėlinės ekonomikos. Matyti, kad dukters gerovė atsidūrusi pa�iame jos gyvenimo prioritetų s�ra�o gale.

Tipi�ki �iuolaikiniai tėvai. Nesugebantys pasirūpinti savo vaiku. Ir jei jau buvau i�mokytas ko nek�sti, tai �monių, kurie paleid�ia vaik� į pasaulį ir mano, kad sunkiausia jau atlikta.

Velniop ir tuodu.

Kai minia ėmė retėti, kai visos jaunos mamos i�siskirstė, kai blogiausia baigėsi ir pasidarė nebebaisu stovėti prie mokyklos vartų, u�ėjome į ra�tin� ir a� pasakiau sekretorei, kad pasiimame Peg� pas save.

Nud�iug�, kad netikėtai gali pabūti drauge, Patas ir Pegė grūsdamiesi ant priekinės MGF sėdynės �vygavo i� malonumo. Susivokiau, kad stengiuosi nerėkti, k�, atrodo, man norisi daryti kaskart atsidūrus prie �itų mokyklos vartų. Man buvo gaila Pegės. Man buvo gaila Pato. Mes susidirbome gyvenimus, o mokėti tenka �itiems nelaimingiems ma�iems �mogiukams.

Dabar �iūrėjau į j�, tyliai �aid�ian�i� ant grindų, apleist� net ir Pato, u�siklausiusio brutalių Salės dainų. Dindan �mogu�io varpelis ėmė tolti, ir �irdį man suspaudė gailestis ir gėda.

��Nori ledų?�� paklausiau Pegės. Jau�iausi toks niekam tik�s kaip dar niekada gyvenime. Man atrodė, kad turiu jos kaip nors atsipra�yti.

Atsipra�au dėl �iuolaikinės santuokos �lugimo, Pege. Atsipra�au, kad dabartiniai suaugusieji tokie buki ir taip u�siėm� savimi, kad net nesugeba u�auginti savo vaikų. Atsipra�au, kad pasaulis toks sujauktas, jog apie savo sūnus ir dukteris m�stome tiek pat, kiek normalus naminis gyvūnas.

Gal vanilinių?

Kaip tik ledų pardavėjui mokėjau u� tris �Super vivas�, kai i� u� kampo i�niro Sidė.

��Nori �Super vivos�?�� pasiteiravau.

��Kokios �Super vivos�?

���itokios,�� parod�iau.�� Vaflinis indelis su �okolado dro�le. Labai skanūs.

��A�iū, ne. Ver�iau pasiliksiu kelis dantis pietums. Kaip laikaisi?

��Gerai.�� Pasilenkiau ir pabu�iavau j� į lūpas. Ji neatsakė į bu�inį.�� Maniau, kad dirbi.

��Paskambino, kad reikia pasiimti Peg�,�� pasakė ji.�� Bianka negalėjo. Atsipra�au.

Kurį laik� spoksojau į Sid� ir negalėjau suvokti, kuo susij� �iedu pasauliai.

��Tu pa�įsti Peg�?�� paklausiau.

Ji palingavo galv�. Nejau a� dar nesupratau?

��Ji mano duktė, Hari.

Mudu stovėjome lauke prie mano namo durų.

Ji �velgė į mane pla�iai įstatytomis rudomis akimis. Laukė.

��Pegė tavo duktė?

��Ketinau tau pasakyti,�� tarė ji.�� Tikrai.�� Ji nusijuokė, ir i� to juoko buvo ai�ku, kad pati �ino, jog nieko �ia linksmo.�� A� tik laukiau tinkamo laiko. Ir viskas.

��Tinkamo laiko? Kodėl negalėjai tiesiog imti ir pasakyti? Kuo tas laikas buvo netinkamas?

��Vėliau paai�kinsiu.

��Paai�kink dabar.

��Gerai,�� pasakė ir beveik visi�kai u�darė duris. Kad vaikeli negirdėtų. Mūsų vaikai.�� A� nenoriu, kad mano duktė susipa�intų su svetimu vyru, kurio mano gyvenime labai greitai gali nebebūti.

��Nenori, kad ji susipa�intų su svetimu vyru? K� tu �ia �neki, Side? A� nebesu svetimas vyras. �iuose namuose ji praleid�ia daugiau laiko negu kur kitur. Pegė jau mane pa�įsta.

��Ji tave pa�įsta kaip Pato tėtį. Ji nepa�įsta tav�s kaip mano... Kas tu esi, Hari? Turbūt mano draugas, ar ne? Ji nepa�įsta tav�s kaip mano draugo. Ir a� nenoriu, kad ji susipa�intų su draugu, kol a� pati su juo nesusipa�insiu artimiau. Supranti?

Man tai atrodė gryna nes�monė. Man ant rankos dribtelėjo ledų gabalėlis.

��Bet an� savait� ji vakarieniavo �ia vos ne kas vakar�!�� rė�iau.�� Ji da�niau mato mane negu t� plevės� niek��, u� kurio i�tekėjai!

��Tu jo nepa�įsti.

D�iaugiausi tuo.

��Ak�� geras vyrukas, ar ne?

��Gal ir ne,�� i�tarė ji.�� Bet a� nenoriu, kad ji u�augusi manytų, jog kiekvienas vyras pranyks, kaip kad pranyko jos tėvas. Nenoriu, kad ji mano lovoje u�tiktų svetim� vyr��� o tu esi svetimas. �ita prasme taip jau yra, Hari. Nenoriu, kad ten būtų svetimas vyras, kai ji pabunda. Nenoriu, kad ji manytų, jog tai nieko nerei�kia. Ir nenoriu, kad ji prijunktų prie �mogaus, kuris galbūt �ia neilgam.

Ji stengėsi būti rami, ta�iau balsas po truputį ėmė strigti. Panorau j� apkabinti. Būtų buv� labai lipnu, nes a� tebelaikiau tris tirpstan�ias �Super vivos� porcijas.

��Nes nenoriu, kad ji būtų dar labiau įskaudinta, negu kad buvo,�� t�sė Sidė.�� Nenoriu, kad ji kam nors atiduotų savo ma�� �irdel�, o tas imtų ir j� sudau�ytų. Supranti, Hari? Supranti?

��Suprantu,�� atsakiau.�� Suprantu.

Ji kietai u�simerkė, su�iaupė lūpas. Nusivaliau nuo rankos ledus. Tada mudu įėjome vidun, ir a� supratau, kad vaikui nieko nėra keista.

Galbūt kai esi vaikas, gyvenimas toks kupinas nuostabos, jog jokių tikrų staigmenų būti nebegali, nes kone viskas yra staigmena. O gal vaikai tiesiog grei�iau prisitaiko u� suaugusiuosius. Kad ir kaip ten būtų, Pegė ir Patas nenualpo, kai pro duris į�engė Sidė.

��Mamyte,�� i�tarė Pegė, ir a� pamaniau: nagi ai�ku. Dabar jau supratau, kur buvau mat�s tas akis.

Sidė atsisėdo ant grindų ir i�klausė, k� duktė ai�kino apie namų tvark� ant �Tūkstantme�io sakalo�. Ji nuėmė ausines nuo mano sūnaus ausų ir pasiklausė, kokia daina jam patinka. Paskui, kai jau visi suvalgėme ledus, pasakė Pegei, kad metas namo.

��A� tau paskambinsiu,�� pasakiau.

��Jei nori,�� atsakė ji.�� �inau, kad tai buvo �iek tiek netikėta.

��I� proto i�sikraustei, ar k�? Ai�ku, kad noriu.

��Tikrai?

��Tikrai,�� pasakiau ir palie�iau jos rank�.�� Dėl to niekas nesikei�ia.

Dėl to pasikeitė viskas. Dvide�imt penktas skyrius

��Ar tu mylėjaisi su grimuotoja?�� paklausiau Eimono.

Jis pasi�iūrėjo į mane savo persirengimo kambario veidrodyje, ir a� pastebėjau, kaip ka�kas �mėk�telėjo jo veide. Gal baimė. Gal pyktis. �mėk�telėjo ir dingo.

��K�?�� perklausė.

��Tu puikiai girdėjai.

�ou įsiva�iavo. Reitingai buvo geri, pradėjo rastis alaus reklamų. Bet man jis tebebuvo i�sigand�s vaikis i� Kilkarnėjaus su va�ku ausyse.

��Taip ar ne, Eimonai? Ar mylėjaisi su grimuotoja?

��Kodėl klausi?

��Nes ji verkia. Net negali papudruoti sve�ių, nes ap�liumbė vis� pudros pūkutį. Tas visi�kai �lapias.

��Kuo �ia a� dėtas?

���inau, kad an� savait� i� studijos ji i�ėjo su tavimi.

Jis pasisuko ant sukamosios kėdutės ir atsigr�ė į mane. Jo galv� įrėmino aplink veidrodį �vie�ian�ios plikos elektros lemputės. Jis nebeatrodė i�sigand�s, tik per stor� pudros sluoksnį ant kaktos prasisunk�s spindėjo prakaito la�as.

��Tu man�s klausi, ar a� mylėjausi su grimuotoja?

��Būtent. Man nerūpi tavo moralė, Eimonai. Jei nori, gali kru�ti ap�vietimo re�isierių per reklamos pertraukėles. Man nerūpi, k� tu darai, kai esi ne eteryje. Tol, kol tai netrukdo laidos filmavimui. O apsi�liumbusi grimuotoja, kuri negali atlikti savo darbo, filmavimui trukdo.

��Tu man labai padėjai, Hari,�� tyliai i�tarė Eimonas. Kartais jo balsas būdavo toks tylus, jog tekdavo gerai i�tempti ausis, kad i�girstum, k� sako. Tai jam teikė tam tikros galios.�� Nuo pat to momento, kai susipa�inome, viskas, k� man sakei, buvo naudinga. �Prisimink�� tu kalbi tik vienam �mogui,�� sakei.�� Jei tau bus smagu, ir jiems bus smagu.� Gal tau visi �itie dalykai ir ne ka�in k� rei�kia, bet man labai padėjo. Tai padėjo man įsiva�iuoti. Be tav�s nieko nebūtų i�ėj�, ir a� tau dėkingas. �tai kodėl a� nepykstu, kad u�duodi man tokį klausim�, klausim�, kuris�� turbūt sutiksi?�� mano motinos ar kunigo lūpose skambėtų ne�vankokai.

��Ar mylėjaisi su grimuotoja, Eimonai?

��Ne, Hari. A� nesimylėjau su grimuotoja.

��Tikrai?

��Tikrai. A� nesimylėjau su grimuotoja.

��Gerai. T� ir norėjau su�inoti.

��A� i�dulkinau grimuotoj�.

��Yra skirtumas?

��Didelis skirtumas. Tai nebuvo rimtų santykių prad�ia, Hari. Tai buvo ka�kokių visi�kai beprasmių ry�ių kulminacija. Tuo tai man ir patiko. O Karmen�� toks grimuotojos vardas, Hari, ji vardu Karmen,�� galbūt dabar �iek tiek liūdi, kad tai nepasikartos, bet a� labai įtariu, kad kaip tik �itai ir jai labai patiko. Pats faktas, kad tai buvo �iek tiek nepadoru, �iek tiek �iurk�tu ir tik vienai nak�iai. Kartais moteris nori, kad j� pamylėtum. Kartais ji nori būti tiesiog i�dulkinta. Jos lygiai tokios pa�ios kaip ir mes, Hari. �tai did�ioji paslaptis. Lygiai tokios pa�ios.

��Kodėl man anks�iau to niekas nepasakė? Gyvenimas būtų buv�s kur kas paprastesnis.

��A� dabar gaunu daug pasiūlymų, Hari. Ir ne vien alaus reklamų. Karmen miela mergina. Elgsiuosi su ja pagarbiai. Būsiu jai draugi�kas. Bet ji norėjo kaip tik to, ko norėjau a�, ir gavo. Nieko daugiau i� man�s ji negali tikėtis. Ir kai apsiramins, pati tai supras.

��Tu ne vienintelis jaunas vyrukas, Eimonai, besikru�antis todėl, kad jo bjauri marmūzė kart� per savait� rodoma per televizorių. Tik netempk savo asmeninių dramų į studij�, gerai?

��Gerai, Hari,�� romiai sutiko Eimonas.�� Atsipra�au, kad tai turėjo ardomojo poveikio. Tikrai atsipra�au. Ir a� suprantu, kad tu esi mano vyriausiasis prodiuseris ir kad tam ir esi, kad kalbėtum man tokius dalykus. Bet a� esu vyras, supranti?

��O? Tikrai? Skamba kaip senas bliuzas. A� esu vyras. I�tark v-y-ras. Dieve mano, tu velni�kai vyri�kas. Tuoj reklamuosi losjon� po skutimosi.

��A� esu vyras, Hari. Ir �ia esu tam, kad pasė�iau savo sėkl� į kiek įmanoma daugiau vietų. �tai kodėl a� �ia. �tai k� daro vyrai.

��Pliurpalai,�� pasakiau.�� Tai daro berniukai.

Bet vėliau, �iūrėdamas, kaip jis i� studijos i�eina drauge su �aviausia �ou tyrėja, pamaniau�� o kodėl gi ne?

Kodėl jam nesėjus savo sėklos į kuo daugiau vietų? Kam j� saugoti? Ir kuo ypatingas tas ma�as augalėlis, kurį auginu?

Staiga atsirado visos tos taisyklės.

Galėdavau pasilikti ank�tame Sidės palėpės butuke, ta�iau turėdavau dingti iki Pegei atsikeliant. Sidei patikdavo, kad esu greta, kai Pegė nueidavo gulti, patikdavo, kad miegu drauge su ja senoje �alvarinėje lovoje po įrėmintu �Vėjo nublok�tų� plakatu. Ta�iau pary�iais turėdavau i�sine�dinti.

Ties� sakant, taisyklių nebuvo daug. Tik �i viena. Ta�iau ji atstojo daugyb�.

��Galbūt vėliau bus kitaip,�� kalbėjo Sidė.�� Jei nuspr�sime, �inai, kad norime t�sti. Kad norime deramų įsipareigojimų.

Kai tik lioviausi �iūrėti į jos pla�iai įstatytas akis ir ji u�gesino �vies�, man nebeatrodė, kad norė�iau tinkamai įsipareigoti. Ties� pasakius, man norėjosi ko nors ma�iau komplikuoto.

Man norėjosi, kad galė�iau miegoti savo moters glėbyje ir kad man�s ne�adintų ir nesakytų, jog metas namo. Norėjau tokių santykių, kur nereikia galvoti apie taisykles. Labiausiai man norėjosi, kad viskas būtų kaip anks�iau, kol nebuvo viskas sugriuv�.

Dar tebesnaud�iau, kai pajutau Sidės lūpas.

��Zuikeli,�� su�nib�dėjo ji.�� Gaila, bet tau jau metas.

Lauke tebebuvo tamsu, bet jau girdėjosi, kaip ant stogo tiesiai vir� mūsų tripinėja baland�iai�� tikras �enklas, kad man metas �okti į kelnes ir dingti, kol dar nepatekėjo saulė.

��Visk� apskai�iavai, ar ne?�� atsidusau, atsitraukiau nuo Sidės ir atsikėliau.

��Norė�iau, kad galėtum pasilikti, Hari. Tikrai norė�iau.

��Tai kiek laiko praėjo nuo tada, kai i�siskyrei su Pegės tėvu? Treji metai? Daugiau? Ir su kiek vyrų tu j� supa�indinai?

��Tu�� pirmas,�� tyliai pasakė Sidė, ir man parūpo, ar tikrai.

��A� tik niekaip nesuprantu, kas �ia bloga, jei ji pamatys, kaip srebiu dribsnius. Vie�patie, tas vaikas mane mato kiaur� savait�.

��Mes apie tai jau kalbėjomės,�� tamsoje i�tarė Sidė.�� Ji sutriktų, jei pamatytų tave �ia ryt�. Būk geras, pasistenk suprasti. Jai penkeri�� ne tau.

��A� jai patinku. Ir man ji patinka. Visada puikiai sutariame.

��Tai dar rimtesnė prie�astis, kodėl turi dabar i�eiti. Nenoriu, kad Pegei būtum dėdė, supranti? Noriu, kad būtum daugiau negu dėdė arba ma�iau. Bet tu neturi būti dėdė. Ji nusipelnė daugiau. Ir tu.

��Gerai,�� pasakiau.�� Puiku.

��Turėtum mane mylėti u� tai, kad esu tokia,�� labiau pikta negu įskaudinta parei�kė Sidė.�� Turėtum suprasti, kad a� tik stengiuosi j� apsaugoti ir darau tai, kas jai geriausia. Pats turi vaik�. Pats �inai, kaip yra. Jei kas ir gali suprasti, tai būtent tu.

Ji buvo teisi.

Turėjau j� mylėti.

Pirm� kart� gyvenime ėmiau lyg ir suprasti, kodėl mano am�iaus vyrams reikia jaunesnių moterų.

Anks�iau to niekaip negalėjau suvokti. Trisde�imtme�ių moterų kūnai vis dar stangrūs, su jomis yra apie k� pasi�nekėti. Jos vis dar jaunos, ta�iau gyvenime jau �io to ma�iusios�� galbūt to paties kaip ir tu.

Kodėl vyras tokius lygiateisius santykius turėtų keisti į koki� nors būtyb� su perverta bamba, kuriai pasimatymas asocijuojasi su kokiu nors �lyk��ių naktiniu klubu ir su puse neva Ekstazi tabletės?.

Jei gali draugauti su moterimi, kuri skaito tas pa�ias knygas kaip ir tu, kuri �iūri tas pa�ias televizijos programas kaip ir tu, kuriai patinka tokia pati muzika kaip ir tau, tai kodėl tau prireikia tokios, kuriai soul dainininkas�� tai vyrukas i� �Jamiroquai�?

Bet dabar jau supratau. Dabar jau supratau t� potraukį.

Mano am�iaus vyrams patinka jaunesnės moterys, nes jaunesnė moteris turi ma�iau prie�as�ių būti tul�inga.

Tikėtina, kad jaunos moters �irdis dar nebus sugniu�dyta griūvan�ios �eimos, skyrybų, advokatų ir skausmo dėl vaikų, netenkan�ių tėvo. Jaunesnė moteris nepatyrusi visų tų nusivylimų, kuriuos trisde�imtmetės moterys�� ir vyrai, nepamir�kime vyrų�� tamposi su savimi kaip nereikaling� lagamin�.

�iauru, bet tiesa. Kur kas ma�iau tikėtina, kad jaunesnės moters gyvenim� jau sudirbo koks nors vyras.

Į ketvirt� ir penkt� de�imtį įkop� vyrai su jaunesne moterimi draugauja ne dėl standaus kūno ir auskaro lie�uvyje. Tai tik propaganda.

Jie su ja draugauja todėl, kad galėtų būti tie, kurie sudirbs jos gyvenim�.

Heidė buvo auklė i� Miuncheno.

Na, ne visai i� Miuncheno, veikiau i� Augsburgo. Ir ne visai auklė.

Auklė�� tai profesionali vaikų pri�iūrėtoja, kurios darbas�� rūpintis ma�ais berniukais ir mergaitėmis. Heidė buvo devyniolikmetė mergina, pirm� kart� atsiskyrusi nuo tėvų. Jos gyvenime tebuvo vienas skrydis Lufthansos lėktuvu. Tiesiai i� jos kambario, pilno mink�tų �aislų, tiesiai i� namų, kur jos drabu�ius skalbdavo mama. Apie vaikų prie�iūr� ji i�manė tiek pat, kiek a� apie teorin� fizik�. Ji veikiau buvo au pair4.

Planas buvo toks: Heidė gamins valgyti, valys namus ir bus su Patu tomis dienomis, kai man darbas televizijoje. U� tai ji gaus lov�, maist� ir ki�enpinigių, o drauge mokysis anglų kalbos.

Patas lingavo ant sofos, klausydamasis Salės juostelės, kai atved�iau jam susipa�inti Heid�.

���ia Heidė, Patai. Ji pagyvens pas mus ir padės mums tvarkytis.

Patas abejingai dėbtelėjo į auk�taūg� �viesiaplauk� vokietait�. I�si�ioj�s ir vis dar paskend�s muzikos pasaulyje.

��Mielas ir judrus berniukas,�� nusi�ypsojo Heidė.

Bandydama rodyti iniciatyv� Heidė paklausė, ko norė�iau vakarienei. Pasakiau, kad u�krimsiu sve�ių kambaryje studijoje, bet ji turinti ko nors pagaminti sau ir Patui. Mergina i�rausė virtuv�, kol pagaliau rado didel� skardin� pomidorų sriubos.

��Ar tiks?�� paklausė.

��Tiks,�� atsakiau.

Nenorėdamas ki�tis, atsisėdau prie virtuvės stalo ir ėmiau ra�ytis pastabas dėl kitos savaitės filmavimo scenarijaus.

Smalsaudamas atpėdino Patas. Svetainėje palikta griaudėjo muzika. Nusiun�iau jį, kad i�jungtų. Grį��s Patas ėmė tampyti man rankov�.

���inai k�?�� tarė jis.

��Zuiki, netrukdyk tėveliui dirbti.

��Bet �inai, k� daro Heidė?

��Heidei irgi nereikia trukdyti.

I�rai�kingai atsidus�s jis atsisėdo prie stalo ir ėmė tingiai krap�tinėtis su pora plastikinių �mogu�ių.

Heidė �vangėjo prie viryklės, bet a� į j� ne�iūrėjau. Kol nei�girdau verdan�io vandens burbuliavimo.

Keista. Kam, norint pa�ildyti skardin� pomidorų sriubos, reikia virinti vandenį?

��Heide?

��Tuoj bus.

Neatidaryt� skardin� ji įstatė į puod� su vandeniu ir palaukė, kol u�virs. Dar spėjo nery�tingai nusi�ypsoti, o tada skardinė sprogo, raudona garuojan�ia tyre nuta�kydama visas lubas, sienas ir mus.

Nuo akių nusibrauk�s pomidorų sriub� pama�iau, kaip Heidės veidu slenka pilkai raudoni glitėsiai, o pro t� ko�� spokso i� i�g�s�io ir nuostabos pastėrusios akys. Ji atrodė kaip Sisi Speisek vakarinio pasivaik��iojimo scenoje �Carrie�.

Paskui ji prapliupo raudoti.

���inai k�?�� pro tamsiai raudon� kauk� mėlynomis akytėmis sumirksėjo Patas.�� Ir ji nemoka gaminti.

Taigi Heidė surado puiki� �eim� Krau� Ende.

O a� paskambinau Salei. Dvide�imt �e�tas skyrius

Teta Etelė savo dar�elyje klūpomis sodino pavasarinių gėlių svogūnėlius kitiems metams.

Teta Etelė man ne teta, bet vadinau j� teta Etele nuo penkerių metų, kai atsikraustėme jos kaimynystėn, ir to įpro�io, pasirodo, sunku atsikratyti.

Teta Etelė atsitiesė ir prisimerkusi per �oliapjov� įsi�iūrėjo į Sid�, Peg�, Pat� ir mane, besirop��ian�ius i� seno Sidės vabalo. Vėl pasijutau, tarsi bū�iau vaikas, klausiantis tetos Etelės, ar galima pasiimti kamuolį.

��Hari? �ia tu, Hari?

��Sveiki, teta Etele,�� pasisveikinau.�� K� ten sodinat?

��Tulpes, narcizus, hiacintus. O ten tu, Patai? Negaliu patikėti! Na, ir u�augo. Labas, Patai!

Patas nery�tingai pasveikino j� �viesos kardu. Mums niekaip nepavyko jo įpratinti kreiptis į tet� Etel� tokiu vardu, ir, akivaizdu, jis ir toliau neketino to daryti. Teta Etelė savo dėmesį nukreipė į Peg�, jos pa�įstamu senu veidu nuslinko sutrikimo �e�ėlis.

��O �ita ma�ylė...

���ita�� mano,�� pasakė Sidė.�� Laba diena, teta Etele. A��� Sidė. Hario draugė. Kaip laikotės?

��Kaip Sydė D�eims?

��Kaip Sidė Karisė.

Tetos Etelės akys u� akinių sumirksėjo.

���okėja,�� pasakė ji.�� Su Fredu Asteiru ��ilkinėse kojinėse�. Puikios kojos.�� Teta Etelė nu�velgė Sid�.�� Kaip ir jūsų!

��Man patinka jūsų teta Etelė,�� �nib�telėjo Sidė ir beeinant keliuku paėmė mane u� rankos. Ir tvirtai įsikibo.�� O Dieve, atrodo, tavo mama.

Visa �vytėdama mama stovėjo prie durų, ir Patas puolė pas j�.

��Su gimtadieniu!�� �ūktelėjo ji ir �iupo anūk� į glėbį.�� Penkeri! Oi, koks didelis berniukas!�� Tebelaikydama jį viena ranka, kita nustūmė d�edajų ginkl�.�� Nelemtas �viesos gelbėtojas.�� Ji nusijuokė ir pa�velgė į Peg�.�� Tu turbūt Pegė? Ar ir tu turi �viesos kard�?

��Ne, ��vaig�d�ių karai� man nelabai patinka. �aid�iu tik todėl, kad jam patinka.

��Berniuki�kas �aidimas, ar ne?�� pasakė mano mama, nesiver�dama griauti tradicinių ly�ių stereotipų.

Pegė paskui Pat� nu�ingsniavo vidun, ir mama nusi�ypsojo Sidei. �i u�siglaudusi u� man�s tebesilaikė man u� rankos.

Nebuvau mat�s jos susidrovėjusios. Mama apkabino j� ir pabu�iavo į skruost�.

��O tu turbūt Sidė. U�eik, brangioji, ir jauskis kaip namie.

��A�iū,�� i�tarė Sidė.

Sidė įėjo į nam�, kuriame a� u�augau. Mama jai u� nugaros �yptelėjo man: kilstelėjo antakius kaip nustebusi dama i� seno �aismingo atviruko su jūros vaizdu.

Namo buvau parved�s pakankamai merginų, kad �ino�iau, k� tas �vilgsnis rei�kia.

Mama Sid� pavadintų gra�uole.

O sode buvo surengta tai, k� mama pavadintų pra�matniom vai�ėm.

Laukan i�ne�tas virtuvinis stalas buvo u�dengtas popierine staltiese, i�marginta �ventiniais balionais, �audan�iais �ampano buteliais ir i�si�iepusiais ki�kiais.

Ant stalo�� tra�ku�ių, rie�utų ir ry�kiai oran�inių ma�u�ių sūrio kramstukų dubenėliai, lėk�tės sumu�tinukų be plutelių, padėklai su miniatiūriniais de�relių suktinukais ir �e�i popieriniai indeliai su �elė ir konservuotais vaisiais. Visų �itų gardumynų vidury kūpsojo Darto Veiderio �almo formos tortas su penkiomis �vakėmis.

Kai visi susėdome prie stalo ir sudainavome �Su gimimo diena�, tėtis, gudriai į mane �vilg�iodamas, visiems pasiūlė de�relių suktinukų.

��Kertu la�ybų, kad jums teko gerokai paprakaituoti, kol susigrūdote į t� sportin� ma�inyt�,�� mestelėjo jis.

I� svetainės sklido jo mėgstamiausio albumo melodija. Besibaigianti �Songs for Swingin Lovers!� antra pusė.

��Mes atva�iavome ne sportine, tėti,�� pasakiau.�� Atva�iavome Sidės automobiliu.

��Tokia ma�ina visai neprakti�ka,�� nekreipdamas į mane dėmesio t�sė jis.�� Kur vaikams dėtis? Vyras pirkdamas ratus turi apie tai galvoti. Ar bent jau turėtų.

��Mano tėvelis turi motocikl�,�� prane�ė jam Pegė.

Mano tėvas įbedė į j� �vilgsnį. Kramtė de�rel� ir nerado �od�ių. Jos tėvelis? Motocikl�?

��Puiku, mieloji,�� pasakė mano mama.

��Ir tailandiet� draug�.

���aunu!

��Ji vardu Mem.

��Koks gra�us vardas.

��Mem�� �okėja.

��Dievulėliau.

Visi nutilome ir laukėme tolesnių parei�kimų, o Pegė atvo�ė sumu�tinį ir ėmė tyrinėti jo turinį. Daugiau parei�kimų nebuvo. Pegė suvo�ė sumu�tinį ir įsibruko į burn�.

A� tra�kinau ry�kiai oran�inius sūrio kramstukus. Jau�iausi nekaip.

Mano tėvai i� kailio nėrėsi. Ta�iau �ita ma�a mergytė jau turėjo kit� gyvenim�, kurio dalimi jie niekados nebus. Dėl ma�ylės Pegės jie niekados taip ned�iugaus, kaip d�iūgauja dėl Pato. �iuo atveju bes�lyginė meilė jau neįmanoma. Ji niekados nebus jiems visi�kai sava. U�jau�iau juos. Ir Peg�.

��Mem ne visai �okėja,�� �iūrėdama man į veid� ir skaitydama mano mintis pasakė Sidė.�� Ji striptizo �okėja.

Tėtu�is paspringo kepsnio skonio tra�ku�iu.

��Trupinys ne į t� gerkl� pataikė,�� pasiteisino.

Mama linksmai �ypsodamasi pasisuko į Sid�.

���elė?�� pasiūlė.

Kai jau su�inojome, kuo u�siima Mem, �ventė įsibėgėjo. Mano tėvams patiko Sidė. Saky�iau, net labai patiko.

Buvo paslėptų bombų�� mano tė�io po�iūris į valstybės remiamas vieni�as motinas, o mamos�� į dirban�ias motinas,�� ta�iau Sidė per�oko jas, nei�drėbusi savo �elė.

��Valstybė niekados neatstos tėvo, pone Silveri. Ir nė neturėtų bandyti.

��Vadink mane Pėd�ių, �irdele,�� atsiliepė mano tėtis.

��Kai kurioms motinoms tenka dirbti, ponia Silver. Bet tai nerei�kia, kad darbas joms svarbiau u� vaikus.

��Vadink mane Elizabeta, mieloji,�� pasakė mama.

Ji kalbėjosi su Pėd�ių ir Elizabeta apie tai, apie k� jiedu norėjo kalbėtis: su mama�� apie filmukus, kuriuos penkiame�iams būtų leid�iama �iūrėti tik su mama, su tė�iu�� apie tai, kada derėtų nuimti papildomus dviratuko ratus.

Ji net aik�iojo tinkamu metu�� �avėdamasi mano mamos de�relių suktinukais (�Jos naminės, mieloji, jei norėsi, duosiu recept��) ir tė�io sodu (�Hariui niekados nerūpėjo sodas�� niekaip negaliu to suprasti�).

Bet Sidė nebuvo kokia nors vietinė mergiotė, su kuria por� kartų pa�okau vietiniame klube, nebuvo viena i� tų Kim ir Keli, kurias ved�iodavausi namo, kol pagaliau neparsived�iau D�inos.

Akivaizdu, kad Sidė buvo moteris su praeitimi�� santuoka, nė�tumu ir skyrybomis, nors nebūtinai tokia seka. Ir, atrodo, kad tik vienu būdu mano tėvai galėjo susitaikyti su ta praeitimi�� apsimesti, kad jos nebuvo.

Pokalbis sukosi apie jos vaikyst� Hiustone ir dabartinį gyvenim� Londone, tarsi visa, kas buvo tarp viena ir kita, būtų i�kirpta cenzūros.

��Sakai, Teksasas?�� i�tarė tėtis.�� Nesu buv�s Teksase. Ta�iau per kar� pa�inojau kelis teksasie�ius.�� Jis kaip s�mokslininkas palinko prie Sidės.�� Teksasie�iai gerai �aid�ia kortomis.

��Turbūt gera turėti seserų,�� spėjo mama.�� A� turėjau �e�is brolius. Gali įsivaizduoti? �e�is brolius! Kai kurios moterys nemėgsta per televizorių �iūrėti futbolo ar bokso. Bet man�s tai neerzina. Nes turėjau �e�is brolius.

Ta�iau sugriuvusi Sidės santuoka vis vien turėjo i�lįsti į pavir�ių. Ir galiausiai Sidė susitvarkė taip nerūpestingai, tarsi būtų atradusi koki� sen� de�rel�, kuri� reikia i�mesti. Padarė kaip tikra amerikietė.

��Mano �eima tokia pat kaip ir jūsų,�� pasakė ji mano mamai.�� Labai pana�i. �ia atva�iavau tik todėl, kad D�imas�� Pegės tėvas�� anglas. Mudviem nieko nei�ėjo, bet a� taip ir negrį�au namo. O dabar susipa�inau su jūsų sūnumi ir d�iaugiuosi nei�va�iavusi.

Ir viskas.

Mama �iūrėjo į mudu, tarsi būtume Rajanas O�Nilas ir Ali Makgrou i� �Meilės istorijos�. Net tėtis, rodos, nubraukė a�ar�. Paskui supratau, kad tai tik de�relės suktinuko trupinys.

Kai Patas u�pūtė �vakutes ir supjaustėme tort�, mano tėvai jau elgėsi taip, tarsi Sid� ir Peg� būtų pa�inoj� vis� gyvenim�.

Jei juos ir slėgė faktas, kad mano svajonių mergina iki man�s savo svajonėmis dalijosi su ka�kuo kitu, jie puikiai tai slėpė. Turėjau tai labiau įvertinti.

Sidė padėjo mamai tvarkyti stal�, tėtis Patui ir Pegei rodė, kaip kovoti su sraigėmis, o a� u�ėjau į svetain� ir priėjau prie grotuvo.

�Songs for Swingin Lovers!� seniai nustojo groti, ta�iau plok�telės, senos vinilinės plok�telės�� mano tėvas neprisijungė prie CD revoliucijos,�� vir�elis tebestovėjo atremtas į Sony muzikinį centr�.

�itas vir�elis man visados buvo ypatingas. Sinatra�� nusisukusiu kaklary�iu, ant pakau�io atsmaukta smailiakra�te fetrine skrybėle�� �ypsosi tipi�kai �e�tojo de�imtme�io porelei�� �auniam Romeo verslininko kostiumu ir priemies�io D�uljetai raudona trumpa suknele ir perlų auskarais.

Jiedu buvo pana�ūs į eilin� por��� galima juos įsivaizduoti gyvenan�ius Vege su �iurkių gauja. Bet jie atrodė taip, tarsi i� �io pasaulio būtų i�spaud� tiek d�iaugsmo, kiek tik įmanoma. Ir man vaikystėje labai patikdavo �iūrėti į �it� porel�, nes atrodydavo, kad jie pana�ūs į mano tėvus t� akimirk�, kai jiedu pamilo vienas kit�.

Ka�kas i� sodo �ūktelėjo mane, ta�iau a� vis neatitraukiau akių nuo �Songs for Swingin Lovers!�. Apsime�iau, kad negirdėjau.

Dabar jie taip nebeatrodo, pamaniau.

��Visiems buvo smagu,�� pasakė Sidė.

��Viskas, rodos, buvo labai gerai,�� pritariau.

Mes jau buvome grį�� į London� ir sėdėjome jos bute. Pegė ir Patas sėdėjo ant sofos ir �iūrėjo �Pokahont�� (i�rinko Pegė). I�varg� nuo ilgo va�iavimo senu burzgian�iu Sidės vabalu jiedu ėmė niautis. A� norėjau namo.

��Visiems buvo smagu,�� pakartojo Sidė.�� Patui patiko dovanos. Pegė tiek prisivalgė, kad galėsiu koki� savait� jos nemaitinti. O a� labai d�iaugiuosi, kad susipa�inau su tavo mama ir tė�iu. Jie labai malonūs �monės. Taip, visiems buvo smagu. I�skyrus tave.

��K� �ia �neki? Man buvo gerai.

��Ne,�� nepasidavė Sidė.�� Ir kas skaudu�� tikrai skaudu,�� kad tu net nepasistengei. Tavo mama ir tėtis stengėsi. �inau, kad jie mylėjo D�in�, ir �inau, kad jiems nelengva. Bet jie tikrai pasistengė, kad �iandien būtų gera. O tau ko �ia vargintis, ar ne?

��Ko tu i� man�s nori? Kad po poros dietinių kolų im�iau �okti lambad�? Man buvo smagu kaip bet kokiame vaiko gimtadienyje.

� A� suaugusi moteris ir turiu vaik�, supranti? Turi i�mokti su tuo susitaikyti, Hari. Nes jei ne, mudu neturime ateities.

��Man patinka Pegė,�� pasakiau.�� Ir a� gerai su ja sutariu.

��Tau patiko Pegė, ma�a mergytė, kuri draugauja su tavo sūnumi. Tau ji patiko, kol tebuvo mielas ma�as vaikas, gra�iai �aid�iantis ant grindų tavo namuose. Bet tau nepatinka, kuo ji tampa dabar, kai ėmei susitikinėti su manimi.

��Ir kuo gi ji tampa?�� paklausiau.

��Priminimu, kad mane dulkino kitas vyras.

�Priminimu, kad dulkino kitas vyras�? Stipriai pasakyta. Sunku įsivaizduoti, kad Sinatra taip u�ra�ytų ant savo albumo vir�elio. Dvide�imt septintas skyrius

Tai buvo ne vien priminimas, kad Sid� dulkino kitas vyras.

Gyvendamas vienudu su Patu supratau viena: tėvu būnama intuityviai ir įgundama palaipsniui. Niekas to nei�moko. I�moksti būdamas.

Vaikystėje manydavau, kad mano tėvai turi kokių nors paslaptingų �inių apie tai, kaip su manimi elgtis ir tinkamai mane auginti. Maniau, kad yra koks puikus generalinis planas, kaip priversti mane valgyti dar�oves ir eiti į savo kambarį, kai liepta. Bet a� klydau. Dabar jau �inau, kad jie darė tai, k� daro viso pasaulio tėvai. Tiesiog improvizavo.

Jei Patas būtų u�siman�s �iūrėti �D�edajų sugrį�im�� ketvirt� ryto arba vidurnaktį klausytis �Puff Daddy�, man dvejonių nekiltų�� i�trauk�iau ki�tuk� ir nusiųs�iau jį atgal į lov�.

Ir jeigu jam pasidarydavo liūdna po D�inos skambu�io ar dėl kokios nors nesėkmės mokykloje, paimdavau jį į glėbį ir priglausdavau. Kai vaikas�� tavo kūnas ir kraujas, nereikia galvoti, ar teisingai elgiesi. Nė negalvoji. Tiesiog darai.

Ta�iau su Pege taip ai�ku niekada nebus.

Ji sėdėjo ant sofos, ma�as basas kojytes u�sikėlusi ant staliuko, ir �iūrėjo savo mėgstam� australų muilo oper�.

Sėdėjau greta ir band�iau negirdėti visų tų netikusių kentėtojų, ne�inan�ių, kas jų tėvai, vapėjimo. Skai�iau straipsnį apie dar vien� bankų griūties bang� Japonijoje. Atrodo, ten jau įsivyravo visi�kas chaosas.

�K� tai rei�kia�� tu man ne motina?�,�� klyktelėjo ka�kas ekrane, ir u�grojus muzikai Pegė ėmė krutėti.

Paprastai, kai australai baigdavosi, ji pabėgdavo. Bet dabar liko sėdėti, pasilenkė vir� staliuko ir i� �urnalų bei �aislų kratinio pasiėmė Sidės nagų lak�. Stebėjau, kaip ji ima sukti ma�o stiklinio buteliuko kam�telį.

��Pege?

��K�?

��Zuikuti, gal nereiktų su �ituo �aisti.

��Viskas gerai, Hari. Mamytė man leid�ia.

Ji nusuko kam�telį su ma�u �epetuku ir tamsiai raudon� lak� ėmė labai rūpestingai tepti ant ma�y�ių, kone neį�iūrimų kojų nagelių ir, kas man labai krito į akis, pir�tų galiukų.

��Atsargiai, Pege. �ia ne �aidimas.

Mergytė dėbtelėjo į mane.

��Mamytė man leid�ia.

Jos kojų pir�teliais nutekėjo nemenki ry�kiai raudono lako la�ai. Neilgai trukus ji atrodė tarsi mind�iusi vynuoges ar braid�iojusi po skerdykl�. Mergytė pakėlė pėdut� pasigro�ėti savo darbu, ir raudonų da�ų dulksna nuta�kė Red egzempliorių.

Jei taip būtų elg�sis Patas, bū�iau u�kauk�s ant jo arba atėm�s nagų lak�, arba nugin�s jį į jo kambarį. Bū�iau k� nors dar�s. O su Pege ne�inojau, kaip elgtis. Tikrai negalėjau jos liesti. Ir turbūt negalėjau subarti.

��Pege.

��K�, Hari?

Tikrai norėjau, kad ji elgtųsi tinkamai, kad nagų laku nei�sitepliotų visų kojų, nenuta�kytų kilimo, staliuko ir �urnalų. Bet dar labiau norėjau, kad ji mane mėgtų. Taigi sėdėjau ir �iūrėjau, kaip jos pėdutės darosi ry�kiai raudonos, sėdėjau, leidau neai�kius garsus ir nieko nedariau.

I� vonios apsigaubusi baltu chalatu ir �luostydamasi plaukus i�ėjo Sidė. Pamatė, kaip Pegė nagų laku tepliojasi pir�tukus, ir atsiduso.

��Kiek kartų sakiau, kad neimtum?�� subarė ir �iupo buteliuk�. Pakėlė Peg� kaip katė prasikaltusį ka�iuk�:�� Eime, panelyte. Į voni�.

��Bet...

��Tu�tuojau.

Kas mane prajuokino, teisingiau, kas sukėlė nor� įsikniaubti veidu į delnus, tai mintis, jog nė neįtartum, kiek laiko paaukota norint i�vengti tradicinės �eimos kivir�o. Sidės butukas buvo tarsi romantikos �ventovė.

Sienos nuklijuotos filmų plakatais�� filmų, sekan�ių pasakas apie tobul� meil�, meil�, kuri kartais kaktomu�a atsitrenkia į koki� nors kliūtį, ta�iau tai meilei tikrai nekliudo jokios �iuolaikinio gyvenimo problemos.

Vos į�engus pro duris, ank�tame prie�kambaryje į akis krinta įrėmintas �Kasablankos� plakatas. �iek tiek erdvesnėje svetainėje�� įrėminti �Įsimintinos istorijos� ir �Trumpo susitikimo� plakatai. Ir, �inoma, garbingoje vietoje vir� lovos�� �Vėjo nublok�ti�. Net pas Peg� nuo sienos į visas jos senas barbės ir kenus bei Spice Girls inventorių �velgė Pokahonta. Kur pa�velgsi�� kar�ti vyrai, tirpstan�ios moterys ir tikra meilė.

�itie plakatai nebuvo sukabinti taip, kaip juos kabina studentai�� atsainiai, nesusim�stydami, o da�niausiai vien tam, kad paslėptų bjauri� dėm� ar nutrupėjusį tink�. Jie nebuvo tiesiog bet kaip suklijuoti ant sienų, bet įrėminti dailiuose juoduose rėmeliuose su stiklu it kokie vertingi meno kūriniai. Turbūt tokie ir buvo.

Sidė �ituos plakatus nusipirko vienoje i� Soho kino parduotuvėlių, nune�ė į rėminimo dirbtuves ar koki� pana�i� viet�, o paskui parsitempė namo. Ji turėjo i�sukti i� savo kelio, kad įsigytų �į �Vėjo nublok�tų� ir kitus plakatus. Prasmė ai�ki�� �tai dėl ko �ia esame.

Bet ne visai dėl to. Gal Hamfris Bogartas ir Ingrid Bergman ir i�siskyrė prie� pat naciams u�imant Pary�ių, bet Bogiui bent jau neteko jaudintis dėl to, kaip elgtis su Ingrid vaiku, kurio ta susilaukė su Viktoru Laslu. Ir dar labai abejotina, ar Retas Batleris būtų taip �avėj�sis Skarlete O�Hara, jei toji būtų atsitempusi kūdikį i� prie� tai buvusio romano D�ord�ijoje.

Iki tol man neteko bendrauti su ma�omis mergaitėmis. Nuo Pegės sklido ramybė,�� tikrai didesnė ramybė negu toji, kuri� suteikia cukrus, prieskoniai ir pana�ūs dalykai,�� kokios nepastebėjau turint Pat� ar kitus ma�us berniukus. Ji turėjo tokio ramumo, kokio jos bendraam�iai berniūk��iai neturi. Gal visos ma�os mergaitės tokios? O gal tokia tik Pegė?

Noriu pasakyti, kad man ji patiko.

Bet a� ne�inojau, ar turė�iau jai būti draugas, ar tėvas, ar derėtų būti lip�niam ir linksmam, ar grie�tam, bet teisingam. Niekas neatrodė visi�kai tinkama. Kai tavo partneris turi vaik�, niekada nebūna taip kaip filmuose. Ir �mogus, kuris negali to suprasti, yra per daug prisi�iūrėj�s senų miuziklų.

Sidė grį�o drauge su �varutėle, perrengta Pege, pasirengusia did�iajai vakarienei drauge su tė�iu �Pizza Express�. Ma�ylė u�sirop�tė man ant kelių ir mane pabu�iavo. Visa kvepėjo Junior Timotei muilu.

Jos motina pa�iau�ė man plaukus.

��K� m�stai?�� paklausė.

��Nieko,�� atsakiau.

Gatvėje pasigirdo galingas artėjan�io motociklo riaumojimas, ir Pegės akys i�siplėtė i� jaudulio.

��Tėvelis!�� stryktelėjo ji man nuo kelių, ir a� pajutau pavydo spygliuk�, dėl kurio nustebau.

Visi drauge pro lang� �iūrėjome, kaip D�imis Meisonas stato savo did�iulį BMW motocikl�, kaip tarsi nulipdamas nuo arklio nukelia kojas, kada jis nusiėmė �alm�, ir a� pama�iau, kad Sidė buvo teisi�� tas �unsnukis tikrai gra�us: ry�kus smakras, trumpi tankūs banguoti plaukai�� tarsi ant romėnų monetos i�kaltas veidas ar modelis, dėl kurių merginos eina i� proto.

A� lyg ir tikėjausi, kad jis turės kokių nors Gleno bruo�ų�� vystantis gra�uolėlis, kurio auksiniai sudau�ytų �ird�ių laikai ėjo ir praėjo. Bet �itas atrodė pa�iame jėgų �ydėjime.

Jis mums pamojo. Mes irgi pamojome.

Susitikimas su draugės buvusiuoju turėtų būti keblus ir trikdantis momentas. �inai intymiausias �mogaus gyvenimo detales, ta�iau jo nepa�įsti. �inai, kad jis pridarė bjaurių dalykų, nes tau apie jį viskas papasakota, be to, jei jis nebūtų pridar�s tų bjaurių dalykų, nebūtum su jo buvusi�ja.

Susitikimas su vyru, su kuriuo ji buvo pa�įstama iki pa�inties su tavimi, turėtų būti pana�us į va�iavim� per duobes. Ta�iau susitikimas su D�imiu man didelių problemų nekėlė. I�sisukau lengvai, tarsi jiedu su Side tebeturėtų daugyb� nebaigtų reikalų.

Jis į�engė į ma�� butuk� did�iulis ir gra�us, spindintis odiniais drabu�iais ir pla�ia balta �ypsena. Tol kuteno dukr�, kol ta pradėjo klykti. Paspaudėme vienas kitam rankas, �nektelėjome apie tai, kaip �iuose kra�tuose sunku pasistatyti ratus. Pegė nubėgo pasiimti daiktų. Sidė laukė akmeniniu veidu.

��Kaip Mem?�� paklausė ji.

��Gerai. Siun�ia linkėjimų.

��Esu tikra, kad nesiun�ia. Bet vis vien a�iū. O kaip jos darbas?

��Gerai, a�iū.

��Striptizo �okėjoms dabar pats įkar�tis, ar ne?

��Ji ne striptizo �okėja.

��Ne?

��Ji viliotinio �okėja.

��Atsipra�au.

D�imis pasi�iūrėjo į mane, o jo �ypsena sakė: k�-�ia-dabar-padarysi?

��Ji am�inai �itaip,�� pasakė taip, tarsi tarp mudviejų būtų kas nors bendra, tarsi jis man galėtų �į t� papasakoti.

Pegė atstraksėjo ne�ina vaiki�ku �almu. �ypsojosi iki pat ausų, nenustygo vietoje, kad jau i�eina. Ji pabu�iavo mam�, mane ir įsikibo tėvo rankos.

Per lang� �iūrėjome, kaip D�imis rūpestingai u�sodino dukr� ant motociklo ir u�dėjo �alm�. Apsi�ergė motocikl� pats, u�vedė ir nuburzgė siaura gatvele. Per duslų riaumojim� girdėjosi, kaip i� malonumo spiegia Pegė.

��Side, kodėl tu jo taip nekenti?

Ji truputį pagalvojo.

��Tikriausiai dėl to, kaip jis visk� u�baigė,�� i�tarė.�� Jis buvo namie: per eilin� avarij� susi�eidė koj�. Turbūt taksi u�kabino, jį am�inai u�kabina taksi. Gulėjo ant sofos, kai grį�au nuvedusi Peg� į dar�elį. Pasilenkiau vir� jo�� tik pasi�iūrėti į jo veid�, nes man patikdavo �iūrėti į jo veid�,�� ir jis i�tarė moteri�k� vard�. Garsiai. Tos malaizietės, su kuria miegojo. Tos, dėl kurios mane paliko.

��Jis kalbėjo per miegus?

��Ne. Apsimetė, kad kalba per miegus. Jis jau �inojo, kad paliks mudvi su Pege. Bet neu�teko dr�sos pa�iūrėti man į akis ir pasakyti. Dėtis, kad kalba per miegus, dėtis, kad sako jos vard� miegodamas, jam buvo vienintelis būdas pasakyti. Vienintelis būdas numesti bomb�. Vienintelis būdas pasakyti, kad jau susipakavo savo skudurus. Tai buvo taip �iauru, taip bailu ir taip būdinga.

A� D�imio neken�iau dėl kitų prie�as�ių. Kai kurios kilnios, kai kurios apgailėtinos. Neken�iau jo, kad jis taip stipriai įskaudino Sid�. Neken�iau jo u� tai, kad atrodo geriau u� mane. Neken�iau jo, nes neken�iu visų tėvų, kurie tai atsiranda, tai vėl i�nyksta i� vaiko gyvenimo, tarsi tas tebūtų pomėgis, kuriam gali atsidėti ir kurį gali atidėti, kai u�eina noras. Ar man atrodė, kad ir D�ina tokia? Kartais�� tomis keistomis dienomis, kai ji nepaskambindavo Patui, ir a� �inodavau�� papras�iausiai �inodavau,�� kad ji ka�kur su tuo Ri�ardu.

Ir dar neken�iau D�imio u� tai, kad nujau�iau, jog jis Sidei vis dar ka�k� rei�kia: kai pasakė, kad jai patikdavo jo veidas, supratau, kad tai vis dar �ia, vis dar grau�ia j�. Gal ji jo ir nebemylėjo, galbūt viskas pasikeitė. Bet jis jai vis vien ka�k� teberei�kė.

Tarkim, dalelytė mano �irdies turėtų būti dėkinga. Jei jis būtų buv�s i�tikimas mylintis vyras, �inantis, kaip nepamesti savo odinių kelnių, ir jeigu jis nejaustų silpnybės siauraakėms, Sidė būtų su juo, o ne su manimi. Bet a� anaiptol nesijau�iau dėkingas.

Kai tik jis saugiai pargabens Peg� i� �Pizza Express�, kai aplenks 73 autobus� ir jo gra�us snukelis i�bluks Eseks Roude, būsiu labai laimingas. Jis su Side elgėsi taip, tarsi ji būtų tu��ia vieta. Ir tai man buvo pakankama prie�astis jo nek�sti.

Bet kai Pegė, visa i�siterliojusi pica ir tempdama visai niekam tikusį mink�t� �aisl� didumo sulig �aldytuvu, grį�o namo, supratau, kad yra dar viena, kur kas savanaudi�kesnė mano neapykantos prie�astis.

Nė nepaband�s jam prilygti, jau �inojau, kad niekada nebūsiu Pegei toks svarbus kaip jis. Tai ir buvo skaud�iausia. Net jeigu jis pas j� atsiranda tik tada, kai jam u�eina noras, o jei to noro nėra�� trankosi velniai �ino kur, jis vis vien visados bus jos tėvas.

�tai kodėl ji svaigsta i� d�iaugsmo. Ne dėl motociklo. Ne dėl picos. Ne dėl paiko mink�to �aislo didumo sulig �aldytuvu. Bet dėl fakto, kad jis tėtis.

�inojau, kad galiu gyventi su priminimu, kad mano moterį dulkino kitas vyras. Netgi galiu j� mylėti. Ir galiu konkuruoti su motociklu, su mil�ini�ku mink�tu �aislu ir u� man�jį dailesniu veidu.

Ta�iau su krauju nepasivar�ysi. Dvide�imt a�tuntas skyrius

��Į k� a� pana�us?�� paklausė Patas. Med�iai parke jau stovėjo pliki, Patui vis� laik� reikėjo vilkėti �iemin� striuk�, o nuo tada, kai i�va�iavo D�ina, buvo praėj� keturi mėnesiai.

Jis pakreipė galv�, �iūrėdamas į veidrodėlį keleivio pusėje. Tyrinėjo savo veidelį taip, tarsi matytų jį pirm� kart� arba tarsi jis būtų ka�kieno kito.

Į k� jis pana�us? �monės ir man, ir jam vis sako, kad jis pana�us į mane. Bet a� �inau, kad yra ne visai taip. Jis kur kas gra�esnis vaikas, nei a� kada buvau. Net jei �uo man nebūtų i�mu��s visų priekinių dantų, jis vis vien būtų u� mane dailesnis. Ties� sakant, jis buvo pana�us į abu tėvus�� į mane ir į D�in�.

��Tavo akytės tokios pa�ios kaip mamytės,�� pasakiau.

��Jos mėlynos.

��Teisingai. Mėlynos. O mano akys �alios. Bet tavo burnytė tokia kaip mano. Mudu turime gra�ias dideles burnas. Labai tinkamas bu�iuotis, tiesa?

��Tiesa,�� vis taip pat rimtai, neatitraukdamas akių nuo sta�iakampio veidrodėlio, pritarė Patas.

��O tavo plauku�iai labai �viesūs. Kaip mamytės.

��Jos plaukai buvo geltoni.

��Ir dabar geltoni, zuiki,�� pataisiau, krūptelėj�s dėl būtojo laiko.�� Ji ir dabar geltonplaukė. Ir dabar jos plaukai geltoni, ar ne?

��Taip.�� Jis u�lenkė veidrodėlį ir ėmė �iūrėti pro lang�.�� Va�iuojam.

Ir tavo dantys kaip motinos�� su ma�yte �varple, truputėlį nelygūs, dantys, su kuriais kiekviena �ypsena�� ypatinga. O trumpa riesta nosytė�� kaip mano, nors stiprų gra�ų smakr� paveldėjai i� savo motinos. Kaip ir od��� �viesi� od�, kuriai patinka saulė, �viesi� od�, kuri ima rusti, vos tik baigiasi lietūs.

Patas nepana�us į mane. Ir nepana�us į D�in�. Jis pana�us į mus abu.

Net jei kada ir norėtume, mudu niekur nepabėgtume nuo jo motinos. Ji �ia, jo �ypsenoje, jo akių mėlynėje. Mane visados persekios D�inos vaiduoklis. Kaip ir Pat�.

��Ne�inau, kas bus su vaikais,�� i�tarė mano tėvas.�� Su tokiais vaikais kaip Patas ir Pegė. Negaliu įsivaizduoti, kas i� viso to i�eis, kai vaik� augina tik vienas i� tėvų.

Pasakė ne taip, kaip būtų pasak�s anks�iau�� piktai, niekinamai ir su pa�aipia nuostaba kur�� ritasi�� pasaulis�. Nebesigirdėjo ankstesnio pasibjaurėjimo vieni�ais tėvais ir visais jų simbolizuojamais poky�iais. Pasakė �velniai ir suglum�s palingavo galva, tarsi ateitis būtų nepavaldi jo vaizduotei.

��Tu u�augai su abiem tėvais,�� kalbėjo jis.�� Tu bent jau turi supratim�, kas yra santuoka. Kokia gali būti santuoka. Bet jie juk to neturi, ar ne? Patas ir Pegė, ir visi kiti.

��Ne. Neturi.

��Man tiesiog neramu, kas su jais bus. Jei skyrybos yra tiesiog tai, k� daro visi, tai kas laukia jų santuokų? Ir jų vaikų?

Tre�ios valandos prieblandoje mudu sėdėjome lauke ant medinio suoliuko prie virtuvės durų ir �iūrėjome, kaip sodo gale Patas �vaistosi �viesos kardu.

��Viskas atrodo ka�kaip... sugriauta,�� t�sė tėtis.�� �inai, k� man pasakė Pegė? Paklausė, ar negalė�iau būti jos senelis. Tai ne jos kaltė, ar ne? Varg�ė ma�ulė.

��Ne, tai ne jos kaltė,�� pasakiau.�� Vaikai dėl to nekalti. Bet galbūt i�gyven� tėvų skyrybas jie rūpestingiau �iūrės į santuok�. O susituok� stengsis j� saugoti.

��Tikrai taip manai?�� su viltimi perklausė tėtis.

Linktelėjau, bet tik todėl, kad s��inė neleido papurtyti galvos. I� tiesų maniau, kad jo karta į savo pareigas �iūrėjo taip, kaip manoji niekaip negalėtų.

Jo karta rūpinosi savo vaikais, anksti eidavo gulti, o jei dar turėjo nuosav� nam� ir galėdavo por� savai�ių pagyventi namelyje priekaboje Frintone, manydavo es� laimės kūdikiai.

O u�augusios mūsų kartos pirkinių s�ra�o vir�uje atsirado asmeninės laimės �iupsnelis.

�tai kodėl mes stebėtinai reguliariai kvailiojome, paikiojome ir visk� jaukėme.

Mano karta norėjo tobulo gyvenimo. Kodėl mūsų vaikai turėtų būti kitokie? Mano tėtis anksti su�inojo, kad niekas sausas i� tobulo gyvenimo nei�lipa.

��Taip, gal viskas bus gerai,�� susim�st�s i�tarė tėtis.�� Nes kiekvienas vaikas turi du tėvus, ar ne? Net ir vaikas i��� kaip ten vadinama?�� nepilnos �eimos. Ir gal Patas ir Pegė, ir visi kiti tokie vaikai neu�augs pana�ūs į t� motin� ar tėv�, kuris paspruko. Gal jie bus pana�ūs į t� motin� ar tėv�, kuris liko.

��Kaip tai?

��Na, tu teisingai gyveni su Patu,�� ne�iūrėdamas į mane pasakė tėtis.�� Daug dirbi. Rūpiniesi juo. Jis visa tai mato. Toks jis turėtų būti ir savo vaikams.

Sumi��s nusijuokiau.

��Tikrai taip manau,�� kalbėjo tėtis.�� Ne�inau, ar galė�iau susidoroti, jei tavo mama�� na, �inai.�� Jis vos spustelėjo man ant peties padėt� de�in� rank�. Į mane ne�iūrėjo.�� Tu teisingai elgiesi su savo berniuku, Hari.

��A�iū,�� pasakiau.�� A�iū, tėti.

O tada i�girdome, kaip i� svetainės mus skubiai kvie�iasi mama. Kai įpuolėme vidun, ji stovėjo prie lango ir rodė į mano automobilį.

��Ma�iau tuos �unsnukius,�� įsiaudrinusi prane�ė mama, kuri �iaip jau smarkesnių �od�ių nevartojo.�� Ma�iau, kaip tie �unsnukiai �itai padarė!

Mink�tas MGF stogas buvo surai�ytas peiliu. I� stogo pasidariusios juostos įdubo, tarsi ant automobilio i� didelio auk��io būtų u�krit�s kas sunkaus.

Spoksojau į savo suniokot� automobilį. O mano tėvas jau i�puolė pro duris. Savo namo tarpdury stovėjo teta Etelė.

��Į skersgatvį!�� riktelėjo ji, rodydama į mūsų gatvės gal�, kur buvo nedidelis komunalinių namų akligatvis, tarsi koks kvartalas �monėms, kurie va�inėja galingesniais Fordais Eskortais, vilki Vest Hemo mar�kinėlius ir kuriems visai nerūpi ro�ės.

Tame gatvės gale buvo skersgatvis, vedantis prie kelių suvargusių parduotuvėlių, kur dien� gali nusipirkti loterijos biliet�, o sutemus gauti į snukį. Du jaunuoliai�� tie patys, kurie bandė ap�varinti mano tėvus ar tiesiog pana�ūs į tuos,�� skuto skersgatvio link. Mano tėvas bėgo i� paskos.

Pasi�iūrėjau į suniokot� stog� ir pajutau, kaip mane suima pyktis. Ak jūs, kvaili mulkiai, pamaniau, nir�damas dėl to, k� jie padarė mano automobiliui, o dar labiau siusdamas, kad i�pe�ė mano tėv� i� jo sodo.

Puoliau jiems i� paskos. Tuodu nervingai �vilg�iojo per petį, tarsi juos persekiotų kraugeri�kas balsas, skelbiantis, kad jie tuojau bus �iauriai nu�udyti. Labai nustebau, suvok�s, kad tas kraugeri�kas balsas, pasirodo, mano.

Tie du pird�iai smuko į skersgatvį, o tėtis staiga sustojo. I� prad�ių pamaniau, kad jis nustojo vilties juos pavyti, ta�iau buvo kur kas blogiau: jis parklupo ant vieno kelio ir tarsi dusdamas griebėsi u� krūtinės.

Kol pribėgau, jis jau klūpojo ant abiejų kelių ir viena ranka, kad neparkristų, rėmėsi į �em�. Jis keistai, baisiai �vok�tė, kvėpavo negiliai ir trūksmingai.

Apglėbiau jį ir pakėliau, uosdamas jo Old Holborn ir Old Spice, o jis gaudė or�, duso, jo plau�iai stengėsi i� paskutiniųjų, bet vis vien negalėjo įtraukti to, ko jiems gyvybi�kai reikėjo. Tėtis pakėlė į mane akis ir a� jose i�vydau baim�.

�iaip ne taip jis bent kiek atgavo kvap� ir netvirtai atsistojo. Prilaikydamas pama�u parsived�iau jį namo. Mama, Patas ir teta Etelė susispiet� laukė prie vartų. Patas ir teta Etelė buvo balti kaip kreida. Mano motina buvo pikta.

��Turi nueiti pas gydytoj�,�� per a�aras paliepė ji.�� Daugiau jokių atsikalbinėjimų.

��Nueisiu,�� nuolankiai pa�adėjo tėtis, ir a� supratau, kad jis nebandys i�sisukti. Jis niekados nemeluodavo mamai.

��Tai bjaurybės,�� piktinosi teta Etelė;�� Kraujas u�verda tokius matant, ar ne?

��Taip,�� pritarė Patas.�� Mo�kru�iai.

Oficialūs drabu�iai�� buvo para�yta pakvietime. Mane visada suima jaudulys, kai reikia susirasti smoking�, rengtis mar�kinius ir ri�tis varlytꠗ tikr� varlyt�, kuri� susiri�ti trunka am�inyb�, o ne gatav� kvail� varlyt� ant gumelės, kokias ry�i ma�i berniukai ir klounai.

Prisimenu, kaip mano tėtu�is kart� per metus apsirengdavo smoking� savo kompanijos metinei vakarienei ir �okdavo kokiame nors pra�matniame vie�butyje Park Leine. Ka�kuo nepaprastas buvo to puikiai prie jo kresnos raumeningos figūros deran�io drabu�io formalumas. Mama vakarine suknele kiekvien�kart jausdavosi kiek nejaukiai. Bet tėtu�is buvo tiesiog gim�s vilkėti smoking�.

��Oho,�� aiktelėjo Salė, droviai �ypsodamasi pro plaukų u�dang�, kai nulipau �emyn.�� Atrodai kaip apsaugininkas. Prie labai labai kieto klubo.

��Ne,�� nesutiko Patas. Jis atki�o į mane smilių, o nyk�tį pakėlė.�� Tu dabar kaip D�eimsas Bondas. 007. Turintis leidim� i��audyti visus blogus �mones.

Ta�iau atsistoj�s prie�ais veidrodį prie�kambaryje, supratau, į k� a� i� tiesų pana�us apsireng�s smokingu.

Vis labiau ir labiau dariausi pana�us į savo tėv�.

Sidė vilkėjo �alio �ilko kini�ko stiliaus suknel�, auk�tu kaklu, prigludusi� tarsi antroji oda�� nuostabiausi�, koki� man kada teko matyti.

Plaukams nieko nedarė, tiesiog susiri�o į uodeg�. Man patiko, nes taip geriau ma�iau jos veid�.

Kartais tik tada suvokiame, kokie laimingi buvome, kai ta akimirka praeina. Ta�iau kartais, jei mums �ypsosi sėkmė, suvokiame savo laim� t� pa�i� akimirk�. Ir �inojau, kad �tai tokia laimė ir yra. Ne naivios retrospektyvos laimė ar laimė kokioje nors įsivaizduojamoje ateityje, bet laimė �ia ir dabar, laimė �alia suknele.

��Palauk truputį,�� papra�iau Sidės, kai i�lipome i� taksi prie�ais vie�butį. Paėmiau j� u� rankų ir mudu tylėdami stovėjome, u� mūsų riaumojo Park Leino piko valanda, u� automobilių srauto Haid Parke spindėjo �alna.

��Kas yra?�� paklausė Sidė.

��Nieko,�� pasakiau.�� Tai ir esmė.

�inojau, kad niekada neu�mir�iu, kaip ji atrodė t� vakar�, �inojau, kad niekada neu�mir�iu, kaip ji atrodė vilkėdama �alia kini�ka suknele. O a� norėjau ne vien tuo d�iaugtis, norėjau sustabdyti akimirk�, kad galė�iau atsiminti j� vėliau, kai vakaras bus pasibaig�s.

��Eime?�� nusi�ypsojo ji.

��Eime.

Mudu įsiliejome į besijuokian�i� smokingų bei vakarinių suknelių mini� ir �engėme vidun, į apdovanojimų teikimo ceremonij�.

��Ir geriausias �ių metų naujokas...

Daili orų mergaitė nesugraibė voko.

��... Eimonas Fi�as.

Eimonas, girtas ir i�si�iep�s, atsistojo. Atrodė kur kas laimingesnis, nei būtų norėj�s visų tų kamerų akivaizdoje. Tikrai nuo�ird�iai apkabino mane.

��Mums pavyko,�� pasakė.

��Ne,�� atsakiau,�� tau pavyko. Dro�k savo apdovanojimo.

Per jo petį prie kito staliuko pama�iau Martį Men� ir Sioban�. Martis buvo apsireng�s ry�ki� liemen�, kokias vilki tie �monės, kuriems vilkėti smoking��� tai tas pats, kas rūkyti pypk� arba avėti �lepetes. Siobanė, grak�ti ir �avinga, buvo pasipuo�usi ka�kokiu permatomu drabu�iu.

Ji nusi�ypsojo. Jis i�kėlė nyk��ius. Vėliau, kai jau visi apdovanojimai buvo i�dalyti, jiedu priėjo prie mūsų staliuko.

Nors Martis �iek tiek irzo dėl to, kad buvo pamir�tas�� �iais metais jis negavo nė vieno apdovanojimo,�� vis dėlto jiedu buvo labai malonūs.

Supa�indinau juos su Side ir Eimonu. Jei Martis ir pa�ino, kad Sidė�� ta pati moteris, kuri jam ant klyno kadaise i�vertė lėk�t� makaronų, niekuo nei�sidavė. Jis pasveikino Eimon� su apdovanojimu. Siobanė pagyrė Sidės suknel�.

Siobanė nepaklausė: �Ir kuo gi jūs u�siimate?� Ji buvo pernelyg i�mintinga ir subtili, kad to klaustų, taigi Sidei neteko atsakyti: �Ai, a� dabar dirbu padavėja�. Tad Siobanei neteko sutrikti, Sidei irgi. Jos bendravo viena su kita taip lengvai ir natūraliai, kaip sugeba tik moterys.

Ėmė plepėti apie tai, kaip ne�inia, k� tokiu atveju rengtis, o Martis suokalbi�kai apkabino mane per pe�ius. Jo veidas buvo kur kas rū�kanesnis nei anks�iau. I� jo sklido niūroka nuotaika, �iek tiek nusivylimo, kaip �mogaus, kuris po daugelio metų svajonių pagaliau turi savo nuosav� pokalbių �ou ir supranta, kad nebeprisivilioja nieko, su kuo būtų verta kalbėtis.

��Noriu persimesti pora �od�ių,�� palinko jis prie man�s.

Na �tai, pamaniau. Dabar jis nori, kad grį��iau. Dabar, kai pamatė, kaip gerai einasi Eimonui, u�simanė, kad grį��iau į jo �ou.

��Noriu pra�yti tavo paslaugos,�� tarė Martis.

��Kokios, Marti?

Jis dar ar�iau prisiki�o.

��Noriu tave pakviesti būti mano pabroliu,�� prane�ė jis.

Net ir Martis, pamaniau.

Net ir Martis nori, kad viskas būtų kaip pridera, svajoja susirasti t� vienintel� ir kitoje �mogi�koje būtybėje matyti vis� pasaulį. Kaip ir visi.

��Ei, Hari,�� mestelėjo Eimonas. Akimis sekdamas per sal� einan�i� orų mergait� pasitaisė savo svarbiausi� daikt�, kaip kokį kalnagūbrį i�si�ovusį per kelnes.�� Spėk, k� a� �įvakar dulkinsiu?

Na, gal ir ne visi.

Namuose plieskė per daug �viesų. �viesos antrame auk�te. �viesos pirmame auk�te. Visur plieskė �viesos, nors tokiu metu teturėjo blankiai spingsoti �vieselė svetainėje.

Ir dar i� mano namo griaudėjo muzika�� bumbsintys bosai ir tie �ai�ūs būgnai, kurių garsas ausims prilygsta �irdies priepuoliui. Nauja muzika. Klaiki nauja muzika trenkė i� mano grotuvo.

��Kas �ia darosi?�� sutrikau, tarsi būtume ne ten pataik�, tarsi �ia būtų kokia klaida.

Sodelyje prie�ais nam� tamsoje judėjo ka�kokia būtybė. Ne, kelios būtybės. Tiesiai prie�ais atviras duris bu�iavosi berniokas ir mergina. O dar vienas draugelis tūnojo u� konteinerio, apsivėm�s vis� Tommy Hilfiger striuk� ir YSL kelnes.

Kol Sidė mokėjo taksistui, įėjau vidun.

Ten vyko vakarėlis. Paauglių vakarėlis. Po visus mano namus polo skudurais vilkintis jaunimėlis glam�ėsi, dulkinosi, gėrė, �oko ir vėmė. Ypa� vėmė. Dar viena porelė �liaukinosi sode u� namo.

Svetainėje viename sofos gale į muzikos ritm� lingavo pi�ama aprengtas Patas, o kitame gale ka�koks storas bernas grabinėjo Sal�. Patas i�si�iepė man�� kaip linksma, ar ne?�� o a� band�iau įvertinti nuostolius: ant parketo i�siliejusios skardinės alaus, į grindų apvadus u�gesintos cigaretės, picos liku�iai ant baldų ir dievai �ino kokios dėmės ant lovų vir�uje.

Galbūt jų i� viso buvo koks tuzinas. Bet atrodė, kad �ia įsikraustė mongolų ordos. Dar baisiau, kad labai jau buvo pana�u į tas groteski�kas tra�ku�ių arba nealkoholinių gėrimų, arba chaki spalvos kelnių reklamas, kur jaunuoliams jų dienos�� kaip �ventė.

Tik kad tas gra�iausias dienas jie leido mano svetainėje.

��Sale,�� pratrukau,�� kokia �ia velniava?

��Hari, �ia Stivas.

Salės akyse �ibėjo d�iaugsmo a�aros.

Ji parodė į ant jos u�virtusį i�si�iojusį jaunikaitį. Tas pa�vairavo į mane savo kretini�komis kiaulės akutėmis, u� kurių nebuvo nieko, tik hormonų audra ir devynios skardinės alaus.

��Jis metė t� �liundr� D�asmin� Makginti,�� ai�kino Salė.�� Jis grį�o pas mane. Fantastika, ar ne?

��Ar tu i� proto i�ėjai?�� rė�iau.�� Ar tu i� proto i�ėjai, ar visai smegenų neturi? Kaip, Sale?

��Oi, Hari,�� nusivylė ji.�� Maniau, tu suprasi. Tu vienintelis.

Staiga muzika nutilo. Sidė stovėjo su pulteliu rankoje.

��Laikas apsikuopti,�� prane�ė ji publikai kambaryje.�� �iupkit �iuk�lių mai�us ir valiklius. Turbūt padėta po kriaukle.

Stivas nusirop�tė nuo Salės ir spinduliuodamas panieka jam vakarėlį sugadinusiems suaugusiems pasitaisė savo klaikias kelnes.

��Ne�dinuos i� �ia,�� parei�kė taip, tarsi būtų �ionai u�klyd�s i� Beverli Hilso, o ne i� Masvel Hilo.

Sidė staigiai atsirado prie jo ir dviem pir�tais su�iupo u� nosies.

��I�eisi, kai a� tau leisiu, drambliuk,�� i�tarė Sidė, o berniokas, keliamas auk�tyn, pasistieb�s ant pir�tų suink�tė.�� O tai bus tada, kai i�kuopsit �it� �iuk�lyn�. Tik tada, supratai?

��Gerai, gerai!�� sumekeno. Apsimestinis amerikieti�kas narsumas i�sisklaidė kaip dūmas.

A� nusived�iau Pat� gulti, i� vonios i�grūdau besikergian�i� porel�, o Sidė ėmėsi organizuoti �varinimosi darbus.

Kol paskai�iau Patui pasak�, kol jis nurimo, Salė su Stivu ir visais kitais spuoguotais draugeliais jau nuolankiai �veitė grindis ir stalus.

��Kur tu taip i�mokai?�� paklausiau Sidės.

��Teksase.

Pasirodė, kad tvarkytojai i� jų menki. Turbūt apskritai, kad ir ko imtųsi savo tu��iame, dizainerių etiketėmis su�ymėtame pasaulyje, nieko jiems nei�eitų.

Kai kuriuos per smarkiai pykino. Kiti buvo pernelyg kvaili.

Stivas ant grindų i�spaudė kone vis� butelį citrinų kvapo valiklio ir koki� valand� vargo bandydamas surinkti putas. Galiausiai visk� u�baigti teko mudviem su Side.

I�spyrėme juos tik pra�vitus. Sal� pasilikau ir įgrūdau į taksi. Ji neatsipra�ė. Ji vis dar nir�o ant man�s, jog nesuprantu, kad tikra meilė kartais ant baldų palieka dėmių.

��Tikiuosi, tu patenkintas,�� prie� i�va�iuodama tė�kė ji.�� Sugadinai man visk� su Stivu, Hari. Jis tikriausiai grį� pas D�asmin� Makginti. T� �liundr�.

Kai galiausiai likome vieni, Sidė padavė man puodelį kavos.

��Ar tau nesinori, kad būtum vis dar pakankamai jaunas visk� pa�inti?�� nusi�ypsojo ji.

Apkabinau j�, rankos slydo �aliu suknelės �ilku. Pabu�iavau j�. Ir ji mane pabu�iavo. Tada suskambo telefonas.

��Salė,�� spėjau,�� pa�ers dar porcij� savo i�minties.

��Tada jai nieko neliks,�� nusijuokė Sidė.

Bet tai buvo ne Salė. Skambino D�ina. Ta�iau prie� pradedant jai �nekėti nei�girdau įprastinio tarptautinių pokalbių trak�telėjimo. Taip i� karto supratau, kad ji jau ne Japonijoje. Tai buvo vietinis skambutis. Ji grį�o.

��K� tik �į t� supratau,�� i�tarė D�ina.�� Tai vienintelis numeris visame pasaulyje, kurį moku atmintinai. Dvide�imt devintas skyrius

Atėjau de�im�ia minu�ių anks�iau, bet D�ina jau laukė: sėdėjo kavinės gilumoje prie dvivie�io staliuko ir siurb�iojo kav� su pienu.

Buvo kiek lieknesnė nuo visų tų sa�imių bei su�ių �Sinjuku� ir apsirengusi taip, kaip niekada nebuvau mat�s vilkin�ios�� gerai pasiūt� dviejų dalių dalykinį kostiumėlį. Dirbanti moteris.

Ji pakelė akis, pamatė mane, ir a� atpa�inau t� pa�i� D�ina�� naivoka �ypsena, �viesiai mėlynos akys, tik kiek vyresnė ir daug rimtesnė negu anks�iau. Ta pati, bet vis dėlto ka�kuo kitokia moteris.

��Hari,�� i�tarė, atsistojo, ir mudu nervingai vienas kitam nusi�ypsojome. Ne�inia, ar �ia reikėjo pasibu�iuoti, ar paspausti vienas kitam rank�. Atrodė, nelabai tinka nei viena, nei kita. Paskubom patap�nojau jai rank�, ir ji krūptelėjo tarsi nukrėsta elektros. Taip buvo įveikta kebli situacija.

��Gerai atrodai,�� pagyrė sėsdamasi ir mandagiai �ypsodamasi. Anais laikais ji taip nesielgdavo.

Ir ji puikiai atrodė: tobulame veide atsispindėjo ir mergina, kuria ji buvo, ir moteris, kokia turėjo tapti. Kai kurie �monės su am�iumi gra�ėja, kai kurie gro�io netenka.

Ir dar yra tokių �monių kaip D�ina, kurie jau vaikystėje apsuka kitiems galvas ir taip elgiasi vis� gyvenim�.

Bet kaip ir visi gra�ūs �monės, D�ina niekada nemėgo perdėtų komplimentų. Matyt, jai atrodė, kad tokios pagyros rei�kia, kad jos gro�is tik pavir�inis. Nujau�iau, kad ir dabar jos po�iūris toks pats.

��Ir tu puikiai atrodai,�� pasakiau nenorėdamas persūdyti.

��Kaip Patas?

��Visai neblogai,�� nusijuokiau. Ir ji nusijuokė, laukdama daugiau. Bet priėj�s padavėjas paklausė, ar ko nors nenorėtume, mudu u�sisakėme dar por� puodelių kavos su pienu, ir tik tada t�sėme kalb� apie sūnų.

��Įtariu, paaug�s,�� spėjo D�ina.

��Visi sako, kad jis spar�iai tįsta. A� gal taip ir nepastebiu, nes kasdien matau.

��Suprantama. Bet a� tikrai pastebėsiu skirtum�. Juk nema�iau jo por� mėnesių.

��Keturis,�� pataisiau.

��Gal ne taip ilgai.

��Nuo vasaros. Keturi mėnesiai, D�ina. Nuo liepos iki spalio. Paskai�iuok.

Kaip jai galėjo atrodyti, kad praėjo vos pora mėnesių? I� tiesų praėjo net daugiau negu keturi. O man tas laikas atrodė dar ilgesnis.

��Tiek to,�� kiek at�ariai nukirto ji.�� Papasakok man apie Pat�. Nenustygstu, kaip noriu jį pamatyti.

Kas pasikeitė? Apsi�valgiau po kavin�, stengdamasis sugalvoti, kas pasikeitė nuo to laiko, kai D�ina i�va�iavo į Japonij�. Gerokai nustebau, kad kavinė nepasikeitė niekuo.

�ia buvo viena i� tų vietų, kuriose Marė skersgatvių dvasi� bandoma perkelti į pagrindines Londono gatves: didelis cinkuotas baras, lenta su pakraigliotais vynų pavadinimais, laikra��iai ant didelių medinių strypų ir lauke ant �aligatvio sustatyti stalai bei kėdės. Net normalius angli�kus pusry�ius �ia vadina ka�kaip prancūzi�kai.

Tai buvo visi�kai eilinė kavinukė netoli namų, kavinukė, pro kuri� gali prapėdinti ir kaip reikiant nepa�iūrėti. Ta�iau �ita kavinukė mudviem nebuvo eilinė. Mudu su D�ina ateidavome �ionai iki Patui gimstant, tais senais laikas, kai buvome tokie artimi vienas kitam, jog net nejausdavome poreikio kalbėtis. Artimesni �monės nė negali būti.

��Su mokykla viskas gerai,�� pradėjau.�� Tai didelė permaina. Dar�elyje buvo tikras ko�maras, bet mokykloje jis surado ger� draug�, ir dabar bėdų nėra.

��Kodėl dar�elyje buvo ko�maras?�� sunerimo D�ina.

��Jis nenorėdavo pasilikti. Bet tai tebuvo tarpsnis, kurį jis i�augo. Nors man atrodė, kad gali u�trukti ir iki kokių a�tuoniolikos.

��Bet mokykloje jis susidraugavo su kokiu nors berniuku?

��Su mergaite,�� pasakiau ir pasijutau labai keistai, kad pasakoju D�inai apie Sidės dukterį.�� Pege.

��Pegė,�� pakartojo D�ina.

��Jos tėtis anglas,�� ai�kinau,�� o mama amerikietė. I� Hiustono.

��Ar jis vis dar eina i� proto dėl ��vaig�d�ių karų�?�� nusi�ypsojo D�ina. Pegė jai nelabai rūpėjo.�� Ar vis dar nuo ryto iki vakaro Liukas Skaivokeris ir Hanas Solo?

��Taip,�� patvirtinau.�� Tai nepasikeitė. Bet jam pradėjo rūpėti ir kiti dalykai.

��Kiti dalykai?

��Na, jis pamėgo muzik�,�� nusijuokiau.�� Jam patinka gangsterių repas. �inai, kur i�tisai giriasi, kaip jie ruo�iasi paleisti tau kulk� į kakt�.

D�inos veidas apsiniaukė.

��Jam patinka klausytis tokios muzikos?

��Patinka.

��Ir tu jam leidi?

��Aha,�� atsakiau.�� Leid�iu.�� U�veikė ji mane�� elgėsi taip, tarsi a� apie tai nepagalvojau, tarsi leis�iau jam �iūrėti N-14 filmus ar dar ka�k�.�� Tiesiog jis nori tai i�bandyti. Gal �itaip jau�iasi kietesnis, negu yra i� tiesų. Patas�� labai meilus, �velnus vaikas, D�ina. Jam tai �alos nepadarys. Neims jis py�kinti i� va�iuojan�io automobilio. Vakare devint� jau guli lovoje.

Buvo matyti, kad ji nenori su manimi gin�ytis.

��Kas dar?

��Leid�iasi, kad trink�iau jam galv�. Pats prausiasi vonioje. Be atsikalbinėjimų eina miegoti. Pats u�siri�a batukus. Pa�įsta laikrodį. Ir pradeda skaityti.

Kuo daugiau apie tai m�s�iau, tuo ai�kiau supratau, kaip Patas suaugo per pastaruosius kelis mėnesius. D�ina �ypsojosi, ir toje �ypsenoje pynėsi pasidid�iavimas ir apgailestavimas. Pasijutau kiek nesmagiai. Ji viso to nematė.

��Atrodo, jis jau tikras vyras,�� i�tarė D�ina.

��Pamatytum jį su kaklary�iu.

��Jis ry�i kaklary�į?

��Mokykloje. Įvedė uniformas, nes kai kurie vaikai ateidavo polo apranga ir visokiais ten dizainerių skudurais. Buvo nuspr�sta, kad tai nesveika. Taigi Patas turi vilkėti mar�kinius ir kaklary�į.

��Turbūt taip atrodo labai suaug�s.

Jis neatrodė suaug�s: aprengtas kaip koks valdininkas jis netgi atrodė dar jaunesnis. Ta�iau D�inai viso to ai�kinti nesinorėjo.

��O kaipgi tu?�� pasidomėjau.�� Ar ilgam parva�iavai?

��O, visam laikui,�� atsakė ji.�� Su Japonija baigta. Ir man, ir visiems kitiems. Baigėsi tie laikai, kai did�ianosiai perėjūnai keliaudavo į Rytus ie�kodami nuotykių ir �e�ia�enklės algos. Ne ka�in kiek tereikia vertėjų, kai kompanijos bankrutuoja. I�ėjau, kol nespėjo man�s i�mesti.�� Ji linksmai nusi�ypsojo.�� Ir va a� �ia. Ir, savaime suprantama, noriu Pato.

Ji nori Pato? Ar tai rei�kia, kad nori jį pamatyti? Nusivesti į zoologijos sod� ir nupirkti mink�t� �aisl� didumo sulig �aldytuvu? K� tai rei�kia?

��Tai tu neketini gyventi Japonijoje?

��Tu buvai teisus, Hari. Net jei burbulas ir nebūtų sprog�s, nieko mudviem su Patu nebūtų i�ėj� bute, kuris dyd�io sulig mūsų sve�ių kambariu. Noriu jį pamatyti. Ir kuo grei�iau.

��Suprantama. �iandien pasiimu jį i� senelių. Gali palaukti pas mus namie.

��Ne,�� nesutiko D�ina.�� Ne namie. Jei tu nieko prie�, susitikime parke.

Kvaila buvo siūlyti namus. Juk D�inai tai jau nebe namai. Ir �iūrėdamas į pra�matnų su�adėtuvių �ied� vietoj paprasto smulku�io vestuvių �iedelio staiga suvokiau, kad nepaminėjau vienos did�iulės mūsų gyvenimo permainos.

Dabar Patas gyveno su manimi.

Pas tėvus buvo dėdė D�ekas.

Ne taip kaip kaimynė tetulė Etelė, dėdė D�ekas man buvo tikras dėdė�� tė�io brolis, judrus raumeningas vyri�kis, kuris cigaret� rūkydavo laikydamas delne, tarsi saugotų nuo stipraus vėjo, nors sėdėdavo svetainėje ir į arbat� mirkydavo imbierinį sausainį.

Dėdė D�ekas visados vilkėdavo kostium� ir ry�ėdavo kaklary�į, o kieme stovėdavo koks nors �vilgantis valdi�kas automobilis. O ant Scorpio, penktojo bemso ar did�iulio merso keleivio sėdynės kėpsodavo jo vairuotojo kepurė.

Dėdė D�ekas dirbo vairuotoju, ve�iodavo verslininkus pirmyn atgal i� jų namų bei kontorų į visus Londono oro uostus. Rodėsi, kad daugiau laiko jis praleid�ia laukdamas, o ne va�inėdamas, ir a� visados įsivaizduodavau jį besisukiojantį prie atvykimo vartų Getvike arba Hitrou ir su delne paslėpta cigarete beskaitantį Racing Post.

Dėdė D�ekas, kaip ir visi kiti giminai�iai i� tė�io pusės, buvo lo�ėjas, ir kai jis man einan�iam keliuku nusi�iepė, pamaniau, kad visi su juo susij� prisiminimai man sukasi apie vienokias ar kitokias la�ybas.

Kasmet antr�j� Kalėdų dien� pas mus vykdavo kortų �empionatas. Būdavo i�vykos į �unų lenktynes Sautende ir Romforde, kur mes su pusbroliais rinkdavome didelius rausvus la�ybų lapelius, i�mestus nesėkmingai sta�iusių lo�ėjų. Ir prisimenu, kaip dar anks�iau, kai dar buvo gyv� mano senelė, pas j� namo į Ist End� ateidavo bukmekeriai ir paimdavo jos menkutes kasdien arklių lenktynėse statomas sumas. Nuo kada bukmekeriai nebeateina pas senu�iukes ponias?

Buvo dar vienas brolis, jauniausias�� Bilis. Jis a�tuntojo de�imtme�io pabaigoje i�vyko į Australij�, bet mano galvoje visi trys broliai Silveriai tebebuvo drauge�� per Kalėdas maukiantys �koti�k� viskį, per vestuves�� alų, �okantys senus �okius su savo �monomis, kurias įsimylėjo paauglystėje, ankstyv� Kalėdų ryt�, skambant Tonio Beneto �Stranger in Paradise�, �aid�iantys devynių kortų pokerį.

Tokia �tai mano tėvo �eima�� apdairūs kieti vyreli, tikri londonie�iai, mylintys vaikus ir savo priemies�ių sodus, vyrai, kurie senose nuotraukose būtinai uniformuoti, lo�ėjai, kurie nevengia i�gerti, bet tik tiek, kad smagiai atsipalaiduotų, vyrai, kurie myli savo �eimas, o į darb� �iūri tik kaip į nemaloni� priederm�, reikaling� �eimai paremti, vyrai, kurie did�iuojasi savimi, nes �ino, kaip sukasi pasaulis. Supratau, kad dėdė D�ekas �ia ne �iaip sau.

��An� vakar� ma�iau tave per telik�,�� prane�ė dėdė D�ekas.�� Per tuos apdovanojimus. Sėdėjai prie stalo smokinguotas. Na ir vyrukas tas Eimonas Fi�as.

��Neblogas vaikis,�� pritariau.�� Kaip laikais, dėde D�ekai?

��Gerai. Nėra ko skųstis.�� Jis paėmė mane u� rankos ir prisitraukė ar�iau.�� Bet kas tavo tėvui? Vos pakyla nuo kėdės, tuoj gaudo kvap�. O dabar jis skelbiasi, kad buvo pas daktar�, ir jau viskas ai�ku.

��Na ir kaip?

��Jis sako, kad viskas gerai.

Tėtis sode su Patu ir mama spardė kamuolį. Tiedu apsitūloj� storomis striukėmis ir �alikais, o tėtis vienais mar�kinėliais, tarsi kaip seniau did�iuodamasis tvirtu, raumeningu, i�blukusiom tatuiruotėm ir nusitrynusiais randais i�margintu kūnu. Kol jis brukosi mar�kinėlius į kelnes, mano �vilgsnis kliudė did�iulį rand� ant �ono, pilkai mėlyn� �vaig�d�, ir a� nustebau, kad taip prie jo ir nepripratau.

��Tėti? Ar buvai pas gydytoj�?

��Sveikut sveikutėlis,�� raportavo jis.�� Kaip ridikas.

��Tikrai? O kaip su kvėpavimu?

��Jam nereikėtų rūkyti, ar ne?�� įsiterpė mano mama. Ma�iau, jog jai palengvėjo, kad tėtu�į paleido tik su tokiu perspėjimu.�� Jis nori mesti Old Holborn.

��Vėloka,�� sukikeno tėtis, mėgaudamasis mai�tautojo vaidmeniu �iame javainių ir neriebaus maisto pasaulyje.�� Bobis �arltonas,�� prane�ė ir spyrė kamuolį į �iemi�kus ro�ių krūmų griau�ius. Patas nukūrė atne�ti kamuolio.

��Ir gydytojas tikrai mano, kad daugiau nieko bloga?�� neatstojau.

Tėtis apglėbė parbėgusį Pat�.

��Tempsiu dar kokių dvide�imt metų,�� tvirtai parei�kė.�� �inai k�? Esu nusiteik�s pamatyti �ito ma�o vyruko vestuves.

Patas dėbtelėjo į senelį taip, tarsi tas būtų i�sikraust�s i� proto.

��A� niekada nevesiu,�� parei�kė.

Pamir�au D�inai pasakyti, kad jis i�moko va�iuoti dvira�iu.

Pamir�au pasakyti, kad baik�tus ma�as keturmetis, kuris su papildomais ratukais svyrinėdavo aplink basein�, suaugo į savimi pasitikintį penkiametį, kuris nepaisydamas jokių pavojų zuja po park�.

Todėl D�ina, kai i�vydo, kaip jis atmina pas j�, laukian�i� prie sūpynių ir karuselės, suplojo rankomis ir nusijuokė. Nusijuokė patenkinta ir nustebusi.

��Koks tu didelis,�� aiktelėjo, ir jos balsas u�lū�o. Ji i�skėtė rankas.

Patui nuva�iuojant spėjau pamatyti jo veid�. Jis �ypsojosi, bet �ypsojosi ne meilia i�mokta �ypsena, kaip buvau i�mokytas ir a�, ne Deivido Niveno �ypsena, kupina gudraus pavir�inio �avesio, kuri buvo skirta svetimiems �monėms ir man, kad many�iau, jog viskas gerai.

Pamat�s D�in� Patas nusi�ypsojo apie tai nem�stydamas, jis i� tiesų nu�vito.

Ir �tai jis motinos glėby. Striukės gobtuvas nuslinko, kai motina pakėlė jį nuo dvira�io sėdynės. Ji verkė ir a�aros krito ant Pato vir�ugalvio: matei, kad jų plaukai visi�kai vienodi, lygiai tokios pat blizgan�io geltonumo spalvos.

��Parvesiu jį namo po poros valandų,�� �ūktelėjo D�ina. Patas ėmė pama�u minti dviratį, ji ėjo �alia apkabinusi jį per pe�ius ir ka�k� kalbėjo, o jis pritariamai linksėjo.

��Būk atsargus, Patai,�� riktelėjau.�� Neva�iuok labai greitai, gerai?

Jiedu man�s negirdėjo. Trisde�imtas skyrius

Mano tėvas melavo.

Jis nuėjo pas daktar�. Bet �is vizitas baigėsi ne tuo, jog mano tėtu�iui buvo leista vėl apsirengti mar�kinius, pasakyta, kad jis, turint omeny am�ių, sveikas kaip ridikas, bet�� paplek�nojimas per petį ir draugi�kas gydytojo mirktelėjimas�� reikėtų truputėlį ma�inti suktinukių.

Galbūt gydytojas jam pasakė, kad niekas ne�ino, kiek jis gyvens. Galbūt pasakė, kad kartais tokie dalykai trunka ne vienerius metus. Bet vargu ar gydytojas pasi�iūrėjo į sav�jį stiklinį rutulį ir tė�iui pasakė, kad tas dar pamatys savo anūko vestuvių dien�.

Tai, kas augo mano tė�io viduje, buvo jau pernelyg i�sikeroj�.

Mama pirm� kart� gyvenime paskambino man į darb�.

��Tėtis ligoninėje. Intensyvios terapijos skyriuje,�� pasakė ji. Jos balsas trūk�iojo, tariant �iuos tris modernius medicininius �od�ius.

Jis rink�s sodo baldus, kurie visados stovėdavo mūsų sode iki vidur�iemio. Kaip ir kasmet iki pavasario nune��s į gara�� sudedam�sias mėlyno brezento kėdes, dry�uot� skėtį nuo saulės. Ir staiga jam pristig� kvapo, jis visi�kai nebegalėj�s kvėpuoti. Buvo baisu, nenusakomai baisu, pasakojo mama. Ji i�kvietė greit�j�, bet manė, kad jie nespės. Nespės jo i�gelbėti.

��Bet nuo ko?�� paklausiau vis dar nesuprasdamas, vis dar negalėdamas suvokti, kad pasaulis gali egzistuoti ir be mano tėvo.

��Plau�iai,�� blausiu virpan�iu balsu su�nib�dėjo mama.�� Auglys.

Auglys plau�iuose. Ji neįstengė i�tarti to �od�io, ji neįstengė pavadinti to daikto, vagian�io or�, kuriuo kvėpavo tėtis, ir tas baisus bjaurus �odis pakibo tarp mudviejų telefono linijoje. Tarsi jis galėtų pasitraukti, jei mes nei�tarsime jo vardo.

Jai ir nebereikėjo i�tarti to �od�io. Pagaliau ėmiau suprasti.

Tai buvo �iuolaiki�ka ligoninė, apsupta dirbamų �emių. Taip jau yra ten, kur a� u�augau, taip jau yra priemies�iuose. Vos �iek tiek pava�iav�s i� musių nutupėto betono labirinto atsiduri bekra��iuose laukuose. Dėl �itų laukų�� arba tokių laukų�� prie� daugyb� metų tėtis �ionai atsive�ė savo �eim�.

Kai atva�iavau, mama sėdėjo laukiamajame. Apkabino mane ir kupina ka�kokio bevilti�ko optimizmo ėmė pasakoti, kad gydytojas patikin�s, jog dar daug k� galima padaryti.

Tada nuėjo jo atsivesti�� gydytojo indo, prane�usio jai �ias puikias naujienas. Jis buvo jaunas ir kiek sutrik�s dėl mano motinos tikėjimo jo galia.

���ia mano sūnus, daktare,�� pristatė mama.�� Būkite geras, pasakykite jam, kad jūs daug k� galite padaryti mano vyrui.

��Jūsų motinai sakiau, kad �iais laikais nuskausminimo metodai labai pa�eng�.

��Nuskausminimo metodai?�� pakartojau.

��Galima daug k� padaryti, kad jūsų tėvas lengviau kvėpuotų, kad geriau miegotų, ir yra priemonių suma�inti skausmui, kurį jis ken�ia.

Gydytojas papasakojo apie deguonies kauk�, kuri tė�iui jau u�dėta. Kur kas aptakiau pakalbėjo apie gero nakties miego naud� ir veiksmingų nuskausminamųjų vartojim�.

��Turite omeny migdomųjų piliules ir morfin�?�� paklausiau.

��Taip,�� atsakė tas.

Daug k� buvo galima padaryti, bet viskas tik tam, kad tėvui būtų kiek lengviau. Visa tai buvo skirta tik to, kas augo jo viduje, simptomams slopinti. Nė viena i� tų priemonių negalėjo jo i�gydyti.

Jie galėjo įpūsti daugiau oro į jo varg�us bejėgius plau�ius, galėjo jo i�kamuotam kūnui suteikti nes�moningo poilsio valandėl�, galėjo pripumpuoti tiek opiatų, kad protas apsiblaustų ir nebejaustų nepakeliamo skausmo.

Daug k� buvo galima padaryti.

Ir nebebuvo galima nieko padaryti.

Mano tėvas merdėjo.

Mudu sėdėjome prie jo lovos ir �iūrėjome, kaip jis miega.

Pusiausėda ligoninės lovoje, su permatoma deguonies kauke ant burnos ir nosies, ap�epusiu smakru, kuris visados būdavo �variai nuskustas.

�alia lovos�� metalinė dė�utė su mygtuku pagalbai i�kviesti, lova u�tiesta plastikine paklode. Nuo �itų detalių sugniau�ė �irdį. Tėtis gulėjo bejėgis tarsi k� tik gim�s kūdikis.

Palatoje gulėjo dar septyni vyrai�� dauguma pagyven�, bet du jaunesni u� mane�� ir visi sirgo ta pa�ia liga.

Galbūt nesveikos buvo skirtingos jų kūno dalys, gal liga skirtingų stadijų, galbūt kai kurie grį� namo, o kiti galbūt namo jau nebegrį�. Bet visi jie savyje turėjo t� lig�, t� dalyk�, kurio pavadinimo mudu su mama vis dar neįstengėme i�tarti.

��Jis �inojo, tiesa?�� pasakiau.�� Seniai �inojo.

��Matyt, �inojo nuo pat prad�ių,�� atsiliepė mama.�� Nuėjo pasitikrinti, kai visa tai prasidėjo, kai pirm� kart� ėmė dusti�� priver�iau jį nueiti,�� ir jis man pasakė, kad viskas gerai.

��A� nieko ne�inojau.�� Nustebau, kad tėvai dar gali turėti nuo man�s paslap�ių.�� Ne�inojau, kad jis ėjo tikrintis.

��Nieko tau nesakėme, nes, atrodė, nėra pagrindo tav�s jaudinti. Turėjai pakankamai rūpes�ių su Patu. Be to, viskas buvo gerai. Jis taip sakė.

��Bet nebuvo gerai,�� pasakiau piktai kaip koks ma�as berniukas, kuris verk�lena: �Taip nes��ininga, taip nes��ininga�.�� Jau seniai nebuvo gerai.

��Jis turėjo �inoti nuo pat prad�ių.�� Mama nenuleido akių nuo tė�io veido.�� Kalbėjausi su viena sesele, ir ji sakė, kad yra toks dalykas kaip palaipsnis atskleidimas: jie blogų naujienų neprane�a i� karto, nebent būna priversti pasakyti, nebent būtinai nori su�inoti, kas negerai.

��O jis norėjo su�inoti,�� i�tariau tuo visi�kai tikras.�� Jis privertė juos pasakyti.

��Taip,�� pritarė mama.�� Jis privertė juos pasakyti.

��Tai kodėl jis taip ilgai mums nieko nesakė?�� paklausiau, nors atsakym� ir taip �inojau.�� Juk turėjo suprasti, kad vis vien su�inosime.

��Jis saugojo mus,�� pasakė mama.

Ji suėmė tėvo rankas ir priglaudė sau prie skruosto. Nusukau akis į �alį, bijodamas, kad nei�tversiu matydamas, kaip stipriai ji vis dar myli tėv�.

��Saugojo mus,�� pakartojo mama.

Tiesa, mama. Jis dengė mus nuo to, kas pasaulyje blogiausia, sergėjo �eim� nuo ateityje laukian�ių kan�ių, saugojo mus.

Darė tai, k� darė visuomet.

��Labai u�jau�iu dėl tė�io, Hari,�� pasakė D�ina.�� Tikrai labai. Jis visados man buvo labai geras.

��Jis beproti�kai tave mylėjo,�� pasakiau ir vos nepridūriau, kad mudviejų skyrybos jį baisiai įskaudino, bet įstengiau susivaldyti.

��Norė�iau jį aplankyti. Jei tu neprie�tarauji. Ir tavo mama.

���inoma,�� sutikau, nes ne�inojau, kaip pasakyti, jog jau akivaizdu, kad tė�iui nepatinka lankytojai, kad ir be liudininkų jam sunku i�tverti skausm�. Bet negalėjau to pasakyti D�inai, būtų atrod�, kad atstumiu j�.

��Ar Patas pas jį buvo?

Įkvėpiau.

��Patas norėjo. Bet dabar tė�iui labai blogai. Gal, jei bent kiek pagerės. Bet dabar jiems abiem būtų per sunku.

��K� tu Patui pasakei?

��Kad senelis serga. Labai serga. Kaip penkiame�iui pasakyti, kad senelis, brangiausias �mogus pasaulyje, mir�ta? Kaip tai padaryti? A� ne�inau.

��Mudviem reikia pasikalbėti apie Pat�,�� pasakė D�ina.�� �inau, kad dabar ne pats tinkamiausias metas, ir a� nuo�ird�iai u�jau�iu dėl tė�io. Bet turi �inoti, kad noriu kuo grei�iau pasiimti Pat�.

��Nori pasiimti Pat�?

��Taip. Ir nebesigin�ykim dėl to, gerai? Nei�sive�u jo į u�sienį. Grį�au į London�. Mudu su Ri�ardu kur nors �ia ie�komės namo. Patui net nereikės keisti mokyklos.

��Ir kaipgi tas Ri�ardas?

��Gerai.

��Vis dar pusiau i�siskyr�s?

��Visi�kai i�siskyr�s. Jo �mona grį�o į Valstijas. �inau, gal atrodys per greitai, bet mes ketiname susituokti.

��Kada?

��Kai tik baigsis mudviejų skyrybos.

Nusikvatojau.

��Terauna mane velniai,�� nusikeikiau.�� Susituoksi, kai tik baigsis tavo skyrybos? �ia tai bent!

Mudu su D�ina nė nesikalbėjome apie skyrybų eig�. Daug kalbėjomės apie savo santykius. Bet apie formalumus�� ne.

��Būk geras, Hari,�� D�inos balse suskambo �al�io gaidelės.�� Nei�sidirbinėk, gerai?

Papur�iau galv�.

��Tu manai, D�ina, kad gali tiesiog grį�ti į mūsų gyvenimus ir pradėti ten, kur baigei? Manai, kad gali pasiimti Pat� vien todėl, kad paai�kėjo, jog ekonominis Azijos stebuklas visai ne toks jau stebuklingas?

��Mudu susitarėme,�� staiga kur kas pik�iau, negu bū�iau galėj�s tikėtis, priminė ji.�� Visada �inojai, kad Patas gyvens su manimi. Ar bū�iau likusi Tokijuje, ar grį�usi �ionai, vis vien bū�iau jį pasiėmusi. Kodėl manai, kad turi koki� nors teis� jį turėti?

��Nes jis su manimi laimingas,�� at�oviau.�� Ir todėl, kad a� galiu jį auginti. Galiu. I� prad�ių buvo ne ka�in kas, bet a� i�mokau, supranti? Reikalai pagerėjo, o dabar yra visi�kai gerai! Ir jis laimingas ten, kur yra. Jam nėra reikalo būti su tavimi ir ka�kokiu tipu, ka�kokiu �mikiu, kurį nusi�iupai Jokohamos bare.

D�inos veide atsirado man nepa�įstama i�rai�ka.

��A� myliu Ri�ard�. Ir noriu, kad Patas augtų pas mane.

���inai, jie nėra mūsų nuosavybė. Vaikai nėra mūsų nuosavybė, D�ina.

��Tu teisus�� vaikai nėra mūsų nuosavybė. Bet mano advokatas įrodys, kad kai visos kitos s�lygos lygios, vaikas turi būti su motina.

Atsistojau, nume�iau ant stalo kelias monetas.

��O mano advokatas įrodys, kad judu su Ri�ardu galit eiti po velnių,�� tė�kiau.�� Ir mano advokatas�� kai tik tokį turėsiu,�� taip pat įrodys, kad vaikas turi būti su tuo i� tėvų, kuris geriau sugeba jį auginti. Ir tai esu a�, D�ina.

��Nenorė�iau tav�s nek�sti, Hari. Nedaryk taip, kad im�iau tav�s nek�sti.

��Nenoriu, kad tu man�s nek�stum. Bet ar tu nematai, kas nutiko? A� i�mokau būti tikru tėvu. Tu negali tiesiog va taip grį�ti ir tai i� man�s atimti.

��Negaliu patikėti. Pasirūpinai juo por� mėnesių ir manai, kad gali u�imti mano viet�?

��Keturis mėnesius,�� pataisiau.�� Ir a� nebandau u�imti tavo vietos. Tiesiog a� atradau savo viet�.

Sidė tik u�metė į mane akį ir i�kart parei�kė, kad i�siveda mane vakarienės. Nebuvau alkanas, bet sutikau, nes nebeturėjau jėgų gin�ytis. Be to, norėjau �io to jos paklausti.

Pabu�iavau Pat� ir palikau jį drauge su Pege �iūrėti �Pokahontos�. Bianka niauriai sukiojosi po virtuv� ir be perstojo �iaumojo guminukus, kadangi viduje rūkyti jai nebuvo leid�iama.

��Mano automobiliu ar tavuoju?�� paklausė Sidė.

��Manuoju,�� atsakiau.

Nuva�iavome į ma�ytį indų restoran� tarp Auk�tutinės gatvės ir Liverpulio kelio. Juosta, kuria buvo suklijuotas supjaustytas mano MGF stogas, i�d�iūvo, sulū�inėjo ir atsiklijavo. Stipriame vėjyje ji plakėsi tarsi laivo burė.

Maistas nė kiek neviliojo ir a� abejingai stumd�iau po lėk�t� �Tikka masala� vi�tienos gabaliukus. Man�s niekas nedomino.

��Valgyk, kas patinka, mielasis,�� paragino Sidė.�� Kas atrodo skanu. Bent k� nors suvalgyk, gerai?

Linktelėjau ir dėkingas nusi�ypsojau �itai nepaprastai moteriai, kuri savo tė�io neteko būdama kone perpus u� mane jaunesnė. Jau norėjau ir u�duoti jai t� man ramybės neduodantį klausim�, bet pamaniau, kad ver�iau laikysiuos savo plano ir paklausiu vakarui besibaigiant. Taip, geriausia laikytis plano.

��Ne�iūrėkim to filmo, jei nenori,�� pasiūlė ji.�� Galim veikti k� nors kita. Galim papras�iausiai pasikalbėti. Arba galim nieko neveikti. Nebūtina netgi kalbėtis.

��Ne, eime pasi�iūrėsim,�� nesutikau. Taigi nuva�iavome į Soho �iūrėti italų filmo �Cinema Paradiso�. Filmo apie berniuko ir seno kino mechaniko draugyst� vietiniame kino teatre.

Sidė paprastai puikiai parinkdavo filmus, filmus su subtitrais ir aktoriais, apie kuriuos prie� por� metų nė nenutuokiau. Jie man tikrai patikdavo, jei bent kiek pasistengdavau įsijausti.

Ta�iau �įkart visai nebuvau su�avėtas, kai pabaigoje sta�ioki�kas senas kino mechanikas, apak�s po gaisro kino teatre, liepė berniukui Bembio akimis, jau paaugliui, keliauti i� jų kaimo ir niekados negrį�ti.

Berniukas, Toto, i�va�iuoja, tampa garsiu kino kūrėju ir į savo ma�� kaimelį grį�ta tik po trisde�imties metų kaip tik t� dien�, kai laidojamas Alfredas, senasis kino mechanikas, i�mok�s jį mylėti kin� ir i�siunt�s i� namų.

��Kodėl Alfredas i�siuntė berniuk�?�� paklausiau, kai �ingsniavome judria Old Kemptono gatve.�� Kodėl jie nutraukė bet kokius ry�ius? �iauru buvo liepti i�va�iuoti tam berniukui, kurį pa�inojo vis� gyvenim�.

��Nes Alfredas suprato, kad tame ma�ame miestelyje Toto niekados nesuras to, ko jam reikia.�� Sidė nusi�ypsojo laiminga, kad apie tai kalbamės.�� Jis turėjo i�silaisvinti, kad galėtų i�mokti to, k� Alfredas jau �inojo. Gyvenimas ne toks, kokį matai filmuose�� gyvenimas kur kas sunkesnis.�� Ji paėmė mane u� rankos ir nusijuokė.�� Man patinka, kai mudu apie tai kalbamės.

MGF stovėjo didelėje aik�telėje D�erardo gatvės gale, Kinų kvartalo aik�telėje u� ugniagesių stoties �aftesburi aveniu. Susėdome į automobilį, bet a� nejungiau variklio.

��Noriu, kad gyventume drauge,�� pasakiau.�� Tu, Pegė, a� ir Patas.

Mano mylimos akys atrodė labai nustebusios.

��Gyventume drauge?

��Tavo butas mums visiems per ma�as,�� ai�kinau.�� Taigi geriausia būtų, kad atsikraustytumėte pas mus. K� manai?

Ji sutrikusi papurtė savo �avi� galvut�.

��Tau dabar sunkus metas,�� pasakė ji.�� Su tė�iu. Ir su D�ina. Tai tave tikrai slegia.

��Tai visai nesusij�,�� nesutikau.�� Na, gal truputį. Gal daug. Bet ne dėl to. A� �inau, k� tau jau�iu. Ir, man rodos, tu man jauti ka�k� pana�aus. A� noriu, kad mes būtume drauge.

Ji nusi�ypsojo ir dabar jau ry�tingiau papurtė galv�.

��Ne, Hari.

��Ne?

��Atleisk.

��Kodėl ne?

Tai buvo beprasmis klausimas, taip klausia vaikai. Bet turėjau paklausti.

��Nes tu nori �mogaus, kurio gyvenimas nebūtų toks komplikuotas kaip mano,�� pasakė Sidė.�� Be vaikų. Be eksvyro. Be priminimų apie praeitį. Pats �inai, kad taip yra. Ar prisimeni, kaip jauteisi per Pato gimtadienį? Prisimeni? Ir tu, ir a��� abu �inome, kad mudviem nieko nei�eis.

��A� taip nemanau.

��Tau atrodo, kad nori �mogaus, kuris meile pakeistų tavo gyvenim�. Ta�iau i� tiesų, Hari, tu nori ne meilės. Su tikra meile tu nesusidorotum. Tu nori romantikos.

Jos �od�iai nuskambėjo baisiai. Dar baisiau dėl to, kad buvo i�tarti neapsakomai �velniai. Be pyk�io, be pagie�os. Tarsi jai būtų nuo�ird�iai man�s gaila.

��Ir tai gerai,�� t�sė ji.�� Toks jau tu esi, ir daugeliu atvejų gera tokiam būti. Ta�iau mudviem nieko nei�eitų, nes negali taip padaryti, kad �irdu�ių ir gėlių u�tektų visam gyvenimui. Ne tada, kai aplinkui trinasi vaikai. Ypa� kai jie ne tavo.

��Mums pavyktų,�� nepasidaviau.

��Ne,�� atrėmė ji.�� Baigtume kaip tik tuo, kuo baigėte judu su D�ina. O a� to nenoriu. Nenoriu vėl viso to i�gyventi. Nenoriu, kad tai i�gyventų Pegė. Saldūs nieku�iai�� gra�u. Romantika�� gra�u. Bet a� noriu �mogaus, kuris man nusenusiai trintų kojas, kuris net ir tada, kai nebeprisiminsiu, kur pasidėjau raktus, sakytų, jog myli mane. �tai ko a� noriu. Noriu �mogaus, su kuriuo galė�iau senti. Ir nemanau�� labai dėl to apgailestauju,�� kad tu norėtum to paties.

Ji i�tiesė rank� paliesti man veid�, bet a� nusigr�iau. Kur ka�in visa tai jau girdėjau? Sėdėjome tylėdami toje po�eminėje automobilių aik�telėje, slegiami viso Kinų kvartalo svorio.

��Maniau, nenori skaudinti Pegės trumpalaikiais santykiais,�� priminiau.

��Geriau jau tai negu ilgalaikiai, i� kurių nieko nei�eina. O Patas ir Pegė vis vien draugaus. Ji matysis su tavimi. Bet �itaip mudu i�vengsime did�iulio skausmo.

���itaip?�� pakartojau.�� Skamba taip, tarsi viskam būtų galas.

��Ne viskam. Mes irgi galime likti draugais. Bet �iūrėdama į tave per tavo sūnaus gimtadienį supratau, jog mudvi su Pege nesame tai, ko tu nori. Ne tai.

���inau, k� rei�kia, kai moteris sako, kad galime likti draugais. Tai rei�kia: �i�eidamas u�daryk duris�, ar ne?

��Nesikrimsk, Hari,�� paguodė.�� �monės skiriasi kasdien. Tai ne pasaulio pabaiga.

Taip jau yra su vė�iu, kad jis bet kada gali pranokti blogiausius tavo įtarimus. Ka�kuo pornografi�kas vė�io gebėjimas vir�yti tavo vaizduot�. Kad ir kokia nauja ne�vankybė randasi tau kamuoti ir kankinti, �inok, kad rytoj gali būti dar blogiau.

Tėvas buvo pripumpuotas morfino, oda nebeteko gyvos odos atspalvio, net ir su deguonies kauke pertempti plau�iai sunkiai kilnojosi, kvėpdami niekingus oro gurk�nius, kurių papras�iausiai nebepakako.

Kartais migla nuo akių nuslinkdavo, migla, kuri u�slinkdavo i� skausmo ir nuo nuskausminamųjų. Ir kai ji prasisklaidydavo, a�aromis plūstan�iose akyse regėdavau apgailestavim� ir baim�. Ir a� save įtikinėdavau, kad jau viskas, kad tai jau pabaiga, tikrai pabaiga.

��A� tave myliu,�� pasakiau suimdamas tėvo rankas. Niekada anks�iau nebuvau jam to sak�s.

Pasakiau, nes blogiau būti jau nebegalėjo. Bet pasidarė dar blogiau, taip jau yra su vė�iu�� visados gali būti juod�iau u� juoda.

Taigi kit� dien� atėjau į t� �monių piln� palat�, atsisėdau prie jo lovos, paėmiau jo rankas ir su kur kas kartesnėm a�arom dar kart� savo tėvui pasakiau, kad jį myliu.

3 �od�ių �aismas: angl. fish�� �uvis (vert. pastaba).

4 Ruo�os pagalbininkė - svetimtautė, dirbanti u� but�, maist� ir ga�limyb� mokytis kalbos (vert. pastaba).

TRE�IOJI DALIS Sena daina Trisde�imt pirmas skyrius

Eimonas u�sikirto.

Nebūtum to pastebėj�s i� pigių studijos publikos vietų, kur vaizd� stelbia visos kameros ir filmavimo komanda. Galbūt net nebūtum to pastebėj�s �iaip įsijung�s televizorių, kai jis tau�� tik svetainėje bambantis balsas, o ne pasaulio centras, kaip kad man.

Ta�iau a� viename i� galerijos ekranų pama�iau, kaip jis pametė mintį. �inojau, kad tai gali nutikti bet kam, nesvarbu, ar prie�ais kamer� praleidai �e�iasde�imt metų, ar �e�iasde�imt sekund�ių. Akimirka, kai sufleris, scenarijus, repeticija nieko neberei�kia. Akimirka, kai pameti mintį.

��Kai atvykau i� Kilkarnėjaus, mane i�tiko �okas dėl �itiekos skyrybų �ia,�� pasakė Eimonas, tada dukart sumirksėjo ir jo veid� sukaustė siaubas.�� Buvau pritrenktas...

Jis spoksojo į negailesting� juod� akį su raudona �viesele vir�uje. Protas aptemo, negalėjo i�tarti nė �od�io. Jis ne tik kad u�mir�o kulminacin� viet�. Jis visi�kai neteko pasitikėjimo�� tarsi lyno akrobatas, kuris �iūri apa�ion ir �emai �emai mato savo paties nudribusį kūn�. Ka�kas i� studijos publikos kostelėjo. Tyla, rodėsi, zvimbė jo pertemptuose nervuose.

��Na, na, tu gi gali,�� su�nib�dėjau. Jis sumirksėjo, įkvėpė ir staiga vėl atgavo pusiausvyr�.

���ia, susipa�inusi su kokiu vyruku, moteris m�sto: �Ar norė�iau, kad su tokiu vyru mano vaikai leistų savaitgalius?�

Publika nusijuokė, ir Eimonas, kad būtų saugiau, nupėdino į kit� pus�. Vis dar kre�iamas siaubo, pasakė dar vien� juokelį. I� visų jėgų stengėsi ne�iūrėti �emyn.

��Taip kartais nutinka,�� guod�iau pasisodin�s Eimon� ramiame sve�ių kambario kamputyje.�� Kaip tik tada, kai manai, kad esi vir�ūnėje, kai jau manai, kad scenos baimė�� kitų problema, tai ima ir nutinka tau pa�iam.

Eimonas siurbtelėjo alaus.

��Ne�inau, ar a� galiu tai daryti, Hari. Ne�inau, ar galiu kiekvien� savait� eiti į studij�, kai �inau, kad bet kuri� akimirk� mano protas gali u�sikirsti.

��Tau tereikia i�mokti gyventi suvokiant, kad į tave �iūri milijonas �iūrovų, o tavo galva gali tapti visi�kai tu��ia.

��Velniai rautų.

��Tu gali tai daryti.

��Tai ir svarbiausia, kad negaliu. Galiu atrodyti savimi pasitikintis ir kietas prie�ais liaudį namie, bet tai tik vaidyba. Tai netikra, Hari. Prie� eidamas į studij�, vemiu persirengimo kambaryje. Pabundu tre�i� nakties, susapnav�s, kad visi �iūri į mane, o a� nebeturiu balso. A� negaliu. Per daug nervinuosi.

��Tu nesinervini,�� nepasidaviau.�� Tu jaudiniesi.

��O k� rei�kia, kad metu �liauk� prie� kiekvien� �ou?

��Tu jaudiniesi. Tu rengiesi eiti ir linksminti �alį. Natūralu, kad jaudiniesi. Kas nesijaudintų.

��O kaipgi mano ko�marai?

��Tai ne nervai. Tai jaudinimasis. I�mok vedėjo maldel� ir kartok: A� nesinervinu, a� jaudinuosi.

��A� nesinervinu,�� pakartojo Eimonas.�� A� jaudinuosi.

��Va taip.

Ka�kas su de�rele vienoje rankoje ir balto vyno taure kitoje priėjo prie Eimono ir pasakė, kad �ia buvusi pati geriausia jo laida.

��Gal norėtum �moni�kai i�gerti?�� pasiūlė man Eimonas.

��Atsipra�au, ponai,�� pasakė juodaodis apsaugininkas didumo sulig spinta, tarsi mudu būtume porelė valkatų.�� Įėjimas tik su eilute.

��Su eilute?�� nesupratau.

��Su kostiumais. Kaklary�iais. Verslininkų skudurais.

Bet tada kitas apsaugininkas, baltasis didumo sulig spinta, pa�ino Eimon�.

��Viskas gerai, Krisai,�� nuramino an� ir pakėlė raudon� aksomin� virv�.�� Kaip laikaisi, Eimonai?

Aplinkui �ypsenos. Pra�om, pra�om. Su savo �ymiuoju draugu�iu �engiau į klubo priebland�. Akimirksniu i�siblaiviau.

Visur buvo pilna dailių pusnuogių merginų�� ne, trim ketvir�iais nuogų merginų, devyniais de�imtadaliais nuogų merginų,�� besiraitan�ių, besiraivan�ių, �okan�ių prie�ais sėdin�ius verslininkus, kurių kaktos i�rasojusios, o pilvoti kūnai nejudrūs nuo geismo ir alaus. Visos merginos ant �launų turėjo rai��ius. U� jų buvo priki�ta de�imties ir dvide�imties svarų banknotų.

��Per daug neįsijausk,�� perspėjo Eimonas.�� Tavo �avesys tavo piniginėje.

U�lipome į vir�ų. Ten Eimon� kaip sen� pa�įstam� pasitiko besi�ypsanti juodaodė mergina, vilkinti lyg ir trumpu�iu baltu sijonėliu. Ji nuvedė mus prie staliuko �alia scenos, ant kurios merginos vienais auk�takulniais bateliais ir apatinius drabu�ėlius atstojan�iomis virvelėmis lankstėsi prie stulpų.

Jos �oko, o jų menkai prisidengusios kolegės po vis� sal� rangėsi prie�ais vidutinio rango lankytojus pagal vienos i� tų amerikie�ių dainininkių, kurių niekaip negaliu įsiminti, melodij�, tos, kuri giriasi esanti ir kalė, ir mylimoji. Viena i� naujųjų dainų. Susivokiau, kad dauguma i� man �inomų yra senos dainos.

Atsirado butelis �ampano. Pasakiau Eimonui, kad norė�iau alaus, bet tas paai�kino, kad prie �itų staliukų galima gauti tik �ampano. �ia �ampanas buvo privalomas.

I� ka�kur i�niro tipi�ka blondinė vienkartine vakarine suknele. Nusi�ypsojo taip, tarsi vis� gyvenim� būtų man�s ie�kojusi.

��A� Venera. Gal norėtum �okio?

Tai velnias. Gal pa�okti būtų ir nieko.

��Gerai,�� pasakiau ir atsistojau. Ėmiau tryp�ioti d�igo �ingsniu, kas �ioje �alyje vadinama �okiu. Jau�iausi gerai. Daina apie kal� ir mylim�j�, beje, buvo visai nebloga.

��Ne,�� nekantriai nukirto Venera. Ausis pagavo Birmingamo akcent�.�� Tu ne�oki. Tu tik sėdi.

Ji mostelėjo į apmirusius verslininkus salėje, tyliai tverian�ius geism� savo kėdėse, o merginos, perpus susilenkusios, mirk�iojo jiems pro savo tarpkojį arba tobulais speneliais kone paliesdavo i�pampusias girtų nosių kraujagysles.

��A� �oksiu tau, gerai? Tu sėdėk ir �iūrėk. Neliesti. Viena daina de�imt svarų. Ma�iausiai.

��Gal vėliau,�� atsisėdau ir gurk�telėjau �ampano. Venera pranyko.

��Atsipalaiduok, Hari,�� nusi�iepė Eimonas.�� Tu nesinervini. Tu jaudiniesi.�� Jis paplek�nojo man per nugar� ir sumaurojo:�� A� myliu tave, �miki tu �aliom ausim. Kaip, velniai rautų, laikaisi?

��Puikiai,�� atsakiau.�� Tėvas vė�ininkų palatoje, o �mona�� buvusi �mona�� nori prisiteisti sūnų.

Jis pasi�iūrėjo į mane nuo�ird�iai susirūpin�s. Tai ne taip jau paprasta, kai laikai rankoje taur� su �ampanu, o aplinkui raitosi nuogos merginos.

��Kaip tėvo reikalai?

��Stabilizavosi. Taip daktarai sako. Tai rei�kia, kad nėra �ymaus pablogėjimo. Jeigu taip ir bus, galbūt jį i�leis namo. Bet jis nepasveiks.

��Eimonai, ar galiu tau pa�okti?�� pasisiūlė jauna azijietė juosmenį siekian�iais plaukais.

Ji buvo vienintelė azijietė klube. Buvo pora juodaod�ių moterų, bet dauguma merginų buvo �viesiaplaukės�� i� prigimties arba i� kirpyklos. Jausmas toks, tarsi vartytum Playboy. �ia buvo ta vieta, kur blondinės valdo pasaulį.

��Vėliau,�� atsisakė Eimonas ir atsigr�ė į mane, o azijietė gra�uolė pranyko prieblandoje.�� Labai u�jau�iu dėl tė�io, Hari. Ir tikra kiaulystė, kad tavo eksponia taip u�sispyrė. Bet pralinksmėk gi tu, �mogau.�� Jis i�tu�tino savo taur� ir vėl prisipylė.�� Bent jau turi Sid�. Ji �auni merga.

��Su ja baigta,�� prisipa�inau.

��Ar nenorėtum �okio?�� prisistatė prie man�s ka�kokia blondinė krūtimis it balionai.

��Ne, a�iū,�� atsisakiau. Visai nenusiminusi ji nuėjo �alin.�� Mudviem su Side kitos problemos.

��Problemos?�� pakartojo Eimonas.�� Per apdovanojimus atrodė, kad judu puikiai sutariat.

��Viskas buvo gerai, kol buvom tik mudu. Bet ji turi vaik�. Ir a� turiu vaik�. Jie tikrai �aunūs. Bet tai rei�kia, kad ji turi eksvyr�, o a� turiu eks�mon�. Ir apskritai�� a� ne�inau,�� ka�kaip per daug �monių.

��Ir kur �uo pakastas?

��Na, did�iausia bėda ta, kad ji mane pavarė. O pavarė ji mane todėl, kad kartais man darydavosi nesmagu dėl tokios �monių daugybės. Ir todėl, jog jai atrodė, kad man norisi�� kaip kvailai skamba�� lyg ir ka�kokios tobulos meilės. Galbūt ji ir buvo teisi. Ji sugeba susitvarkyti su dalykais tokiais, kokie jie yra. O man ka�kodėl vis nepavyksta.

��Nes tu, Hari, romantikas,�� konstatavo Eimonas.�� Nes tiki visomis tomis senomis dainomis. O senos dainos tikram gyvenimui neparengia. Jos sukelia tau alergij� tikram gyvenimui.

��O kuo tau kliūva senos dainos? Senose dainose bent jau niekam neatrodo, jog būti kale ir mylim�ja�� jėga.

��Tu įsimylėj�s meil�, Hari. Tu įsimylėj�s meilės idėj�. Sidė�� �auni mergina. O i�ties nepaprasta ji tuo, kad tu jos negali turėti. �tai kas tave ve�a.

Netiesa. A� jos ilgėjausi. Labiausiai man stigo to, kaip ji mane apsikabindavo miegodama. Dauguma porų, vos atėjus laikui miegoti, atsuka vienas kitam nugaras. O ji ne. Ji susiriesdavo ir glausdavosi taip, kad pasidarytume kaip vienas. �inau, tai absurdi�ka, tai nereali svajonė. Bet ji man toki� svajon� ir pa�adino. O mintis, kad daugiau mudu taip nebemiegosime, buvo nepakeliama.

��Ji buvo nepaprasta,�� i�tariau.

��Apsidairyk,�� pasiūlė Eimonas norėdamas pripilti man�j� taur�. U�dengiau j� ranka. Ne ka�in koks i� man�s gėrėjas, jau ir taip buvau pakankamai įkal�s.�� Na ir? �imtai merginų.

Apsi�valgiau. Salės pakra��iuose laukė sijonuotos merginos su savo �ibintais ir padėklais, daugybė klaid�iojo klubo prietemoje. Kitos ritmingai raitėsi prie�ais verslininkus, kurie gosliai �vilg�iojo tai į merginas, tai vienas į kit� ir patenkinti krizeno. Paskui vienas galų gale nupirko �okį, kiti nu��iuvo, sėdėjo ir droviai, net pagarbiai �iūrėjo.

Kaip lengva mus suvystyti, pamaniau. Niekaip neįsivaizdavau, kad moteris i�tirptų pama�iusi kokio nors vyri�kio subinꠗ ir i�kart siektų pinigų.

�iūrint į visų tų vyrų veidus, neatitraukian�ius akių nuo tobulų moterų kūnų�� kūnų, pagra�intų jaunystės bei mank�tos, kūnų, kuriuos �en bei ten pakoregavo chirurgo ranka,�� nesunku patikėti, kad vyras�� tarpinė grandis tarp be�d�ionės ir moters.

��Viena... dvi... trys,�� pradėjo skai�iuoti Eimonas u�kim�damas �ampano butelį,�� ...a�tuonios, devynios... de�imt...

��Taip. Turbūt koks �imtas merginų.

��Visos jos nepaprastos, Hari. Tiek nepaprastų merginų, kad net suskai�iuoti negaliu. Pasaulis pilnas nepaprastų merginų.

��Ne tokių kaip Sidė,�� at�oviau.

��Marazmas,�� tė�kė Eimonas.�� Visi�kas marazmas, Hari.

Jis u�sivertė, k� turėjo taurėje, vėl norėjo prisipilti ir, atrodo, nustebo, kad butelis jau tu��ias. U�sisakė dar ir apkabino mane per pe�ius.

��Tau patinka, Hari. Tau patinka visos tos kan�ios. Nes taip daug lengviau, negu i� tiesų gyventi su moterimi.

��Tu pasigėrei.

��Gal ir pasigėriau, Hari, bet a� i�manau moteris. Tu galbūt i�manai televizij��� ir tegu Dievas myli ir saugo tave u� tai, nes tu ne kart� i�gelbėjai mano kailį,�� o a� i�manau moteris. Ir a� �inau, kad jeigu pagyventum su Side septynerius metus, tavo nuomonė apie j� pasikeistų. Nes visados taip būna.

��Ne visados.

��Visados,�� nenusileido.�� Senose dainose apie tai nekalbama. Senose dainose kalbama apie atrast� meil� ir apie prarast� meil�. Apie didvyri�k� meil�, am�in� meil�, sald�i� ir kar�i� meil�. Ta�iau jose nekalbama apie tai, kaip meilė darosi nuobodi, kaip ji sensta. Apie tai dainų niekas nera�o.

��Ne, velniai rautų, ra�o,�� u�rikau.

��Gal norėtum �okio?�� paklausė ka�kokia vizija permatomu peniuaru.

��Ne, a�iū,�� atsisakiau.�� �Kur i�ėjo mūsų meilė?�, �Tu neatsiunti man gėlių�, �Tu praradai t� meilės jausm��,�� yra daugybė dainų apie blėstan�i� meil�.

��Bet visos jos skamba i�kilmingai,�� atrėmė Eimonas.�� O taip nėra. Tai kvaila ir erzina. Apsidairyk, Hari, tu tik apsidairyk aplinkui�� kodėl koks nors vyras turėtų norėti nusėsti tik su viena moterim? Mes ne taip sutverti.

��Tu ne taip sutvertas,�� pataisiau.�� O taip yra todėl, kad tau terūpi tavo �lyk�tus pimpalas ir tai, kaip jį įsprausti į kuo daugiau vietelių.

��Ne mano pimpalas, Hari.

��Atsipra�au, Eimonai. Nenusileisiu. Tavo �lyk�tus pimpalas.

��Ne mano pimpalas, Hari. Mano sėkla.

��Gerai, tavo sėkla.

Priėjo azijietė su juosmenį siekian�iais plaukais ir įsitaisė Eimonui ant kelių. Nekaltai pak�telėjo į jo tamsų neskust� skruost�.

��A� Mem,�� prisistatė ji man.

��Haris,�� atsakiau.

Ir mudu paspaudėme vienas kitam rankas, tarsi ketintume aptarti kokį verslo reikal�. Juokinga, bet �ioje tro�kių cigare�ių dūmų, nuogų kūnų ir pusam�ių vyrų svajų pilnoje salėje tebebuvo daug oficialumo, daug rankų paspaudimų, susipa�inimų ir tyliai su pinigais perduodamų vizitinių kortelių.

Tuo �i vieta buvo unikali: vyrai pasidavė fantazijoms, jog jiems i� tiesų �ypsosi proga, tarsi tos merginos tik ir laukia, kad kas pavai�intų vakariene niekam tikusiame neva prancūzų restorane, nors i� tiesų �ia buvo jų vald�ia, vienu akių �ybtelėjimu, klubų kryptelėjimu ir kokia nors nauja daina apie kal� ir mylim�j� jos bet kurį vyr� galėjo paversti asmeniniu bankomatu.

Mem pradėjo �okti Eimonui. Ji i�sinėrė i� suknelės, stand�ių miniatiūriniu kūnu ėmė lėtai judėti jam prie�ais veid�, ir a� supratau, kodėl �i ma�utė azijietė�� kas ji tokia? indonezietė? tailandietė?�� i�silaiko blondinių planetoje.

��Tai kaip Hitrou ekspresas,�� pasakė Eimonas.

��K� tu �ia, po velnių, tau�ki?�� nesupratau.

��Hitrou ekspresas,�� pakartojo Eimonas.�� Traukinys į oro uost�. Nepastebėjai? Vos i�va�iav�s i� Pedingtono prava�iuoji pro begalin� aik�t�, piln� spindin�ių naujutėlai�ių automobilių. O kiek toliau yra kita aik�telė, tik �i pilna rūdijan�ių, trūnijan�ių, i�degusių ma�iniukų, sukrautų vieni ant kitų kaip koks metalo lau�as. Tokie jie ir yra.

��Ka�ko a� �ia nesugaudau, Eimonai,�� pertariau.�� Sakai, kad gyvenimas pana�us į Hitrou ekspres�?

��Sakau, kad santykiai�� tai kaip tie automobiliai,�� paai�kino delnu braukdamas per glotni� auksaspalv� Mem �launį, nors �ia galiojo grie�ta �neliesti� taisyklė. Indonezietės �launį? Tailandietės �launį?�� Viskas i� prad�ių spindi, atrodo nauja, atrodo, t�sis am�inai. O baigiasi viskas �iuk�lėmis.

��Tu tikras kip�as,�� pasakiau stodamasis.�� O a� girtas.

��Oi, neik, Hari,�� bandė mane sulaikyti.

��Reikia pasiimti sūnų i� tėvų,�� paai�kinau.�� Tai yra i� mamos.

Pabu�iavau jį į skruost�, Mem paspaud�iau rank�. Ka�kodėl teisingiau atrodė padaryti taip, o ne pabu�iuoti Mem ir paspausti Eimonui rank�. Ir tik nuėj�s, prisiminiau, kur girdėjau t� vard�.

Ir �inojau, kad Eimonas neteisus. Jei visada geidi, jei visada nori, niekada nesi patenkintas, niekada nesi laimingas dėl to, k� turi, tampi dar vieni�esnis, negu būtum toks kvai�elis kaip a�, kuris tiki, kad visos senos dainos buvo para�ytos apie vien� vienintel� mergin�.

Vyrai, lakstantys paskui kiekvien� sijon�, nėra laisvi. Visai ne. Jie net stipriau pavergiami u� kitus, nes vis įtarinėja, kad moterys, kurių jie nori, lygiai tokios pa�ios kaip ir jie. Tokios pat nesuvar�ytos, tokios pat nei�tikimos, lygiai taip pat pasirengusios keisti partnerius lyg pir�tines kaip ir viena i� naujųjų dainų persona�ų.

Jis stovėjo prie klubo, drauge su kitais �okėjų draugu�iais laukė �e�ėlyje. Ka�kodėl �inojau, kad jis bus �ia.

Ir �inojau, kad atrodys taip pat kaip ir kiti, nepaisant puikių automobilių�� arba, jo atveju, did�iulio BMW motociklo,�� sustatytų prie �aligatvio. Jis neatrodė laimingas. Nė vienas i� tų vyrukų neatrodė labai laimingas.

Jie stovėjo u� taksistų, med�iojan�ių klientus. �itie kalbėjosi tarpusavy ir �ūk�iojo i� klubo i�nyrantiems vyrams: �Gal reikia taksi, pone? Kur va�iuojate? Svaras iki Islingtono?� O anie �okėjų bi�iuliai stovėjo kiekvienas sau ir tylėjo. Tarsi jų svajonės i�sipildė, ta�iau i� jų teliko pavydas ir pasi�lyk�tėjimas.

Ma�iau, kaip jis laukia, nors pats likau nepastebėtas, ma�iau, kaip nerimauja drauge su kitelis turboer�ilais.

D�imis Meisonas, gra�uolis Sidės eksvyras, laukė, kol jo Mem baigs naktinį darb�. Trisde�imt antras skyrius

Lankymo valandos nebeteko prasmės. Tai, kada tėvas pabus, visi�kai priklausė nuo skausmo atoslūgių bei potvynių ir nuo morfino.

Galėjai prie tė�io prasėdėti vis� ryt�, ir jis vis� laik� pramiegodavo, jei t� vaistais atbukint� ligoninės poilsį galima vadinti miegu. Kai praeidavo nuskausminamųjų poveikis, o auglys dar neimdavo ėsti, tėtis pabusdavo ir kalbėdavosi su manimi kan�ios ir nepakeliamo liūdesio sklidinomis akimis. Ir a� to laukdavau.

Prie�au�riu jis sukrutėjo, lie�uviu perbraukė perd�iūvusias lūpas, ir a� pabudau i� savo budraus snaudulio. Palatoje buvo tylu, tik tolesnėje lovoje knarkė senyvas vyri�kis. Padėjau tė�iui atsisėsti, sudrėkinau lūpas la�ely�iu vandens.

Jis ėmė gaudyti kvap��� dabar tėtis visados gaudydavo kvap�,�� ir a� padėjau jam u�sidėti deguonies kauk�. Palaikiau u� rankos, kol jis desperati�kai bandė įkvėpti bent kiek oro. Gurk�nis oro, la�as vandens. �irdis ply�o �iūrint, kas bepalaiko jo gyvyb�.

Tėtis nusiėmė kauk�. Jo veidas buvo i�kreiptas kan�ios, ir a� vėl pagalvojau apie tai, kaip tav�s niekas neperspėja dėl tokio skausmo. Bet vis negalėjau nuspr�sti, kas blogiau�� matyti tėv� apimt� baisios kan�ios, ar matyti jį atbukint� morfino, i� esmės jau lyg ir ne jį. Turbūt skausmas, nusprend�iau. Matyti skausm� baisiau.

Tėtis pasi�iūrėjo į mane, netek�s vilties papurtė galv� ir nusuko akis.

Suėmiau jo rank� ir tvirtai suspaud�iau: supratau, kad jis pasiduoda. Jis buvo dr�sus vyras, bet nebepajėgė kovoti su �ituo pary�iais u�plūdusiu liūdesiu, liūdesiu, kai jauti, kad jau niekados nebebus gerai.

Ir niekas tav�s neperspėja dėl �ito liūdesio. Gali būti ka�kiek pasireng�s skausmui. Gali nujausti, kokias kan�ias patiria vė�iu mir�tantis �mogus. Bet drauge su visomis fizinėmis kan�iomis ateina pralaimėjimo kartėlis, kurio nenumal�ina jokie vaistai.

��Blogiausia yra tai,�� su�nib�dėjo tėtis tamsoje,�� jog �inai, ko netenki. Kalbu ne apie tai, kas dar nenutiko,�� Pato vestuvės, laikas, kai tau pagaliau viskas susitvarkys,�� o apie tai, k� laikai savaime suprantamais dalykais. Matyti, kaip Patas va�inėja dvira�iu, sekti jam pasak�, pabu�iuoti prie� mieg�. �iūrėti, kaip jis duodasi po sod� su tuo savo �viesos kardu. Visi tie ma�mo�iai, kurie rei�kia u�vis daugiausia.

��Galbūt netrukus grį�i namo,�� pasakiau vis dar tverdamasis vilties, nes tai mes ir darome, nes nėra kito pasirinkimo, tik tvertis į gyvenim�, net ir tada, kai gyvenimas pilnas kan�ios.�� K� �inai, gal dar visa tai darysi.

Ta�iau jis sav�s neapgaudinėjo. Nei man�s.

��Ilgesiuos sodo. Tavo motinos. Jos pagaminto maisto. Tavo televizijos �ou.

Pasijutau pamalonintas ir sutrikau, kad mano darb� jis prilygina savo �monai, anūkui ir sodui. Ir dar truputį susigėdau. Susigėdau, kad nepadariau daugiau, kol buvome drauge, kad nepasistengiau padaryti didesnio įspūd�io ir u�sitarnauti jo pritarimo. Pora televizijos laidų ir �lugusi santuoka. Tik tiek.

Ta�iau yra Patas. �inojau, kad jis savo senelį myli labiau u� visus pasaulyje. Atrodytų, jog Patas�� vienintelė vertinga dovana tė�iui.

Tėtis panoro atsisėsti. Nuspaud�iau lovos valdymo mygtuk�, ir galas, zvimbdamas palatos tyloje, pakilo. Tada tėtis palinko į priekį ir įsikibo į mane, o a� jam u� nugaros u�ki�au pagalv�. Skruostu jau�iau jo neskust� �iurk�tų veid�.

Nebejutau senų Old Spice ir Old Holborn kvapų. Juos pakeitė ligoninės kvapai, ligos ir vaistų kvapas. �ia nebuvo nei tabako, nei losjono po skutimosi. Tai liko praeityje.

Vis dar buvo neįprasta padėti jam fizi�kai. Neabejotina tėvo jėga tiek daug rei�kė mano vaikystėje ir jaunystėje, kad dabar, kai ta jėga i�seko, atrodė, jog ateina pasaulio pabaiga, jog be jokių skrupulų sugriautas ka�koks nekintamas gamtos dėsnis.

Ir pirm� kart� suvokiau, jog ne dėl jėgos jį mylėjau.

Man visados atrodė, jog jo kietumas, tas senojo pasaulio kietumas, kurį patvirtino ir įkūnijo jo medalis,�� kaip tik tas bruo�as, dėl kurio jis visados buvo mano didvyris.

Dabar, kai duodavau jam gurk�telėti vandens ar padėdavau atsisėsti ligoninės lovoje, supratau, kad mylėjau jį dėl tos pa�ios prie�asties, dėl kurios jį mylėjo mano mama, dėl kurios jį mylėjo mano sūnus.

Dėl jo �velnumo, dėl u�uojautos ir dr�sos, kuri su fizine jėga neturi nieko bendra.

��Nesakyk mamai, bet man atrodo, kad namo a� negrį�iu.

��Nekalbėk taip, tėti.

��Man taip atrodo. Jau�iu. Ir norė�iau pasimatyti su Patu.

��Gerai.

Jis nepasakė paskutinį kart�. Jam nereikėjo to sakyti. Be to, yra dalykų, kuriuos pernelyg skaudu i�tarti garsiai. Bet abudu �inojome, jog kalbame apie mirtį.

��Jeigu tu neprie�tarauji,�� kalbėjo tėtis.�� Jei nemanai, kad jam bus pernelyg liūdna. Tu turi nuspr�sti. Tu esi jo tėvas.

��Kit�kart ateidamas atsivesiu jį,�� pa�adėjau.�� O dabar, tėti, pasistenk truputį numigti.

��A� nepavargau.

��Tiesiog pailsink akis.

Patas i� mokyklos i�ėjo drauge su tamsiaplaukiu berniuku, mosikuojan�iu aplamdyta prie�pie�ių dė�ute su Godzila.

��Nori pas mane pa�iūrėti ��vaig�d�ių karus�?�� paklausė jo Patas.

��Pla�iaekranis?

��Pla�iaekranis.

��Gerai.

��Tėveli, ar gedima?

Nar�iau akimis triuk�mingas besijuokian�ias ordas, ie�kodamas vieno pa�įstamo veidelio, kuris, �inojau, visame �itame 15.30 erzelyne bus rimtas ir santūrus. Ie�kojau vienos rudaakės mergytės su �Pokahontos� sumu�tinių dė�ele. Bet jos nebuvo.

��Kur Pegė?�� paklausiau.

��Pegės �iandien nebuvo,�� paai�kino Patas.�� Ar galima �arliui pas mus?

Nėra Pegės? Pasi�iūrėjau į �arlį. �arlis pakėlė akis į mane.

��Galima,�� pasakiau,�� bet reikia susitarti su �arlio mama.

Patas su �arliu pradėjo �ūkauti, juoktis ir stumdytis. A�trus prie�pie�ių dė�utės su Godzila kra�tas dunkstelėjo man į kelį.

Ėmiau ilgėtis Pegės.

Atvėriau paradines duris�� u� jų stovėjo Salė ir baug��iai �vilg�iojo i� po susiriebalavusių kirp�iukų.

��Nesitikėjau, kad pasirodysi,�� pasakiau.

��Atėjau atsipra�yti.

Įsileidau j� vidun.

Patas su �arliu ant sofos pe�ėsi dėl ��vaig�d�ių karų�. �arlis norėjo prasukti meilės scenas bei apm�stymus ir i�kart �iūrėti mū�į. Patas film� norėjo �iūrėti nuo prad�ios iki pabaigos. Salė ky�telėjusi galv� pasisveikino su Patu, o tada mudu nuėjome į virtuv�.

��A� m�s�iau,�� pradėjo Salė.�� Ir supratau, kokia buvau kvai�a, kad įsileidau Stivo draugus.

��Kad taip būtum apie tai pagalvojusi, kai buvo laikas.

���inau.�� Apykvailės akys spoksojo į mane i� u� plaukų u�dangos.�� Atsipra�au. Tiesiog�� ne�inau, kaip pasakyti,�� buvau labai laiminga, kad vėl jį matau.

��Na, suprantu,�� i�tariau.�� Mano �irdis irgi ima trankytis, kai tik pamatau Stiv�.

��Jis tau nepatinka. Tu �aipaisi.

��O, beje, kaip jums einasi? Tau ir Stivui?

��Viskas baigta,�� prisipa�ino Salė, ir kai jos akys paplūdo a�aromis, man nei i� �io nei i� to pasidarė labai gaila �ito iki skausmo drovaus vaiko.�� Jis vėl mane metė. Kai gavo, ko norėjo.

��U�jau�iu,�� pasakiau.�� I� tiesų Stivas ne mano skonio. Bet �inau, kad tau jis patiko. Kiek tau dabar metų? Penkiolika?

���e�iolika.

��Susirasi kit�. Nesakysiu tau, kad tu dar nesupranti, kas yra meilė, nes nemanau, kad taip yra. Bet tu tikrai susirasi kit�, patikėk.

��Viskas gerai,�� patraukė ji nosimi. Padaviau atplė��s popierinio rank�luos�io, ir Salė garsiai i�si�nyp�tė.�� Nieko baisaus. A� tik norėjau atsipra�yti u� an� vakar�. Ir pasakyti, kad jeigu dar kart� leistum pabandyti būti aukle, daugiau taip nedary�iau.

Atid�iai pasi�iūrėjau į j�. Pagalba su Patu man būtų labai pravertusi. Senasis paramos tinklas staiga suiro. Tėtis ligoninėje. Sidės nebėra. Netgi po truputį ėmiau ilgėtis Biankos. Telikome mudu su mama, ir kartais būdavo striuka.

��Tu priimta,�� pasakiau.�� Man auklė praverstų.

��Gerai,�� nusi�ypsojo Salė.�� Nes man praverstų pinigai.

��Vis dar gyveni pas Glen�?

��Aha. Bet a�, kaip �ia pasakius,�� nė��ia.

��Vie�patie, Sale! Ar vaikas Stivo?

��Daugiau nieko nebuvo.

��Ir k� gi Stivas į tai, jog taps tėveliu?

��Ne itin apsid�iaugė. Man rodos, jo �od�iai buvo�� eik �ikt. Jis nori, kad atsikraty�iau vaiko.

��O tu nori jį pasilikti?

Ji minutėl� galvojo. Tik minutėl�.

��Manau, būtų gerai. Visados norėjau ko nors, kas būtų tik mano. Ko nors, k� galė�iau mylėti ir kas mylėtų mane. O �itas vaikutis... �itas vaikutis mane mylės.

��Ar tavo tėtis apie tai �ino?

Ji linktelėjo.

��Bent tokia nauda i� tėvo, kuris yra am�inas hipis,�� pasakė.�� Jo �itokie dalykai per daug nenuliūdina. Jis labai ramiai sureagavo į mano nė�tum�, kai man buvo trylika. Nė�tumas paauglystėje jo neg�sdina. Nors, man rodos, jis kiek sutriko, kad nenoriu aborto.

��Bet, Sale, kaipgi tu i�laikysi t� vaik�?

��Dirbdama pas tave aukle.

��To nepakaks.

��Kaip nors i�siversim,�� parei�kė Salė, ir a� bent kart� nepajutau pavydo dėl to jaunatvi�ko pasitikėjimo savimi.�� A� ir mano vaikas.

Salė ir jos vaikas.

Jiedu tikrai i�sivers, ta�iau surogatinio tėvelio vaidmuo teks valstybei, nes Stivas �iam darbui nelabai tinkamas. Ir kam a� �ia dar moku valstybei mokes�ius. Galė�iau tiesiog skirti pinigų Salės ve�imėliui ir apsieiti be tarpininkų.

Vie�patie. Jau i� tiesų pradedu m�styti kaip mano tėtu�is.

��Vaikas�� ne pliu�inis me�kutis, Sale,�� pasakiau.�� Jis ne tam, kad galėtum jį priglausti ir tau būtų gera. Kai turi vaik�, nebesi laisvas. Nemoku tau paai�kinti. Bet yra taip, tarsi jis u�valdytų tavo �irdį.

��Bet to a� ir noriu,�� pasakė Salė.�� Noriu, kad kas nors u�valdytų mano �irdį.�� Ji �iek tiek priekai�tingai palingavo galva.�� Kalbi taip, tarsi tai būtų negeras dalykas.

Glenas atva�iavo Salės pasiimti, ir jiedu kaip tik ketino i�eiti, kai u�bėgo Martis aptarti savo vestuvių. Norėjau juodu supa�indinti, bet Glenas ir Martis pasisveikino kaip seni pa�įstami. Tada prisiminiau. Jiedu buvo susitik� per mano vestuves.

Taigi i�viriau dar kavos, o tiedu dalijosi prisiminimais apie Top of the Pops �lovingaisiais a�tuntojo de�imtme�io laikais, kai Martis buvo fanati�kas tos antradienio vakaro laidos �iūrovas, o Glenas trump� laik� buvo jos dalyvis. Salė �iūrėjo į juodu su pa�aipia �alios jaunystė panieka. Ir tik tada, kai Glenas su Sale pagaliau i�ėjo, Martis man prisipa�ino, kad nebegali ramiai miegoti.

��Visiems taip būna,�� pasakiau.�� �iokios tokios dvejonės prie� vestuves yra visi�kai normalus dalykas.

��A� nesijaudinu dėl vedybų,�� at�ovė Martis.�� Man neramu dėl �ou. Ar nieko negirdėjai?

��Pavyzd�iui?

��Ar negirdėjai jokių gandų, kad kit�met �ou nebegaus pinigų?

��Tavo �ou? Baik juokus. Jie gi neu�rauks �Mar�io Meno �ou�. Ar u�rauks?

��Ai�ku, kad u�rauks. Faktas, kad pokalbių �ou nyksta.�� Martis liūdnai palingavo galva.�� Tokia �iuolaikinio pasaulio bėda, Hari. �monėms darosi bloga nuo �monių.

��Vyrai mir�ta jaunesni negu moterys,�� pasakė mano naujasis advokatas.�� Mus da�niau nei moteris suėda vė�ys. Mes da�niau �udomės negu moterys. Da�niau negu moterys būname bedarbiai.�� Jo glotnus riebus veidas i�siviepė, tarsi tai būtų labai juokinga. Jo dantys buvo smulkūs ir a�trūs.�� Ta�iau, pone Silveri, dėl ka�kokios prie�asties, kurios a� niekaip negaliu suvokti, moterys laikomos aukomis.

Naid�el� Batį man rekomendavo vyrukai i� �ou, ap�vietimo re�isierius ir garso operatorius, kurie abu pernai perėjo bjaurias skyrybas.

Atrodo, pats kart� ar por� i�gyven�s �iaurias skyrybas, Batis turėjo fanati�kai u� vyrų teises kovojan�io �mogaus reputacij�. Visos tos kalbos apie ilgalaik� vyrų bedarbyst� ir prostatos vė�į, ir apie tai, kaip vyrai u�sidar� gara�e įjungia variklį, jam nebuvo vien skambios frazės�� tai buvo vienintelis teisingas kelias, nauja u�gimimo laukianti religija.

Batis buvo pana�us į imtyninink�: ganėtinai �emas, neliekn� talij� slėpė gerai pasiūtas kostiumas. Ant nosies u�balnoti akiniai storais stiklais. �inodamas, kad jis manajame kampe, i� karto pasijutau geriau.

��Įspėju jus, kad įstatymai tokiais atvejais kaip �is tėvui nėra palankūs,�� ai�kino jis.�� Įstatymai turėtų būti palankūs vaikui. Teori�kai taip ir yra. Teori�kai vaiko gerovė turėtų būti pirmaeilės svarbos. Bet prakti�kai taip nėra.�� Jis pasi�iūrėjo į mane nemaloniomis piktomis akimis.�� Įstatymai palankūs motinai, pone Silveri. Taip jau istori�kai susiklostė, kad vaiko gerovė paprastai siejama su motina. Įspėju jus dėl �ito, kol dar nepradėjome.

��Darykit, k� galit,�� papra�iau.�� Darykit, k� galit, kad man atitektų vaiko globa.

��Tai nebevadinama globa, pone Silveri.�� Nors �iniasklaida vis dar kalba apie kovas dėl globos, bet nuo 1989 metais priimto Vaiko įstatymo vaiko globa nebepriteisiama vienam i� tėvų. Dabar suteikiama gyvenamoji vieta. Jūs norite, kad jums būtų suteiktas leidimas apgyvendinti vaik� pas save.

��A� noriu?

Batis linktelėjo.

��Globa pakeista gyvenam�ja vieta tam, kad būtų i�vengta konfrontacinio aspekto, kai sprend�iama, kas globos vaik�. Leidimas gyventi pas vien� i� tėvų kito neatleid�ia nuo tėvo ar motinos pareigų. Įstatymas pakeistas tam, kad būtų ai�ku, jog vaikas nėra nuosavybė, kuri� galima laimėti arba kurios galima netekti. Leidimas gyventi rei�kia, kad vaikas gyvena su jumis. Bet vaikas jums nepriklauso.

��Nesupratau,�� prisipa�inau.�� Tai koks gi skirtumas tarp bandymo gauti leidim� apgyvendinti ir bylinėjimosi dėl globos?

��Absoliu�iai jokio,�� i�si�iepė Batis.�� Tai tik konfrontacija. Deja, kur kas lengviau pakeisti įstatym� negu �mogaus prigimtį.

Jis ėmėsi tyrinėti popierius ant stalo ir pritariamai linksėti.

���itos skyrybos ganėtinai paprastos. Ir, kiek suprantu, pone Silveri, jums su sūneliu neblogai sekasi? Ar jam patinka mokykloje?

��Labai.

��Ar jis matosi su motina?

��Ji gali su juo matytis kada tik nori. Ji tai �ino.

��Ir vis vien nori jį atsiimti,�� i�tarė Naid�elas Batis.�� Ji nori apgyvendinti jį pas save.

��Taip. Ji nori, kad vaikas gyventų su ja.

��Ar ji turi sugyventinį?

��K�?

��Ar jūsų buvusi �mona turi draug�, pone Silveri? Draug�, kuris su ja gyvena?

��Taip,�� atsakiau, dėkingas, kad jis D�inos santykius su Ri�ardu nu�emino iki tokio ne�varaus pavadinimo kaip sugyventiniai, dėkingas, kad did�iulis deimantas ant jos did�iojo kairės rankos pir�to Naid�elui Ba�iui terei�kia D�inos kadr�.�� Ji gyvena su tokiu tipu, su kuriuo susipa�ino Tokijuje.

��I�siai�kinkim. Ji i�ėjo i� namų ir paliko judu su sūnumi.

��Na, ma�daug taip. Ji pasiėmė Pat��� mūsų sūnų,�� kai i�sikraustė pas tėv�. Bet kai i�vyko į Japonij�, pasiėmiau vaik� ir parsive�iau namo.

��Taigi ji paliko bendrus namus ir fakti�kai paliko vaik� rūpintis jums,�� dėstė Naid�elas Batis.�� O dabar ji grį�ta ir nusprend�ia, kad norėtų kurį laik� pavaidinti motin�.

��Ji sako, kad suprato, kaip kar�tai jį myli.

��Tai dar pa�iūrėsim,�� pa�adėjo mano advokatas. Trisde�imt tre�ias skyrius

Tėvas spar�iai lyso. Niekados nebuvo lieknas, o dabar jo skruostai įdubo, oda po smakru nukaro neskustomis rauk�lėmis. Kuo toliau, tuo labiau darėsi man nepa�įstamas.

Net jo rankose nebeliko senosios raumenų jėgos, o tatuiruotės, liudijan�ios apie jo i�tikimyb� mano mamai ir komandosams, i�bluko tarsi ano �imtme�io nuotraukos.

Kūnas traukėsi ir su kiekviena diena vis labiau matėsi kaulai. Jie i�si�ovė per blyk�tan�i� od�, kuri, su siaubu staiga suvokiau, ko gero, saulės daugiau nebei�vys.

Bet jis �ypsojosi.

Sėdėjo lovoje ir �ypsojosi. Ir ta �ypsena buvo tikra�� ne suvaidinta kietuolio �ypsena, ne per jėg� i�spausta �ypsena, o tikro d�iaugsmo �ypsena i�vydus anūk�.

��Sveikas, Patai,�� pasveikino jis Pat�, �engiantį jo lovos link. U� jo mind�ikavome a�, mano mama ir dėdė D�ekas. Tėtis pakėlė de�in� rank�, t�, prie kurios rie�o buvo prijungtas la�inės vamzdelis.�� �iūrėk, kas liko i� tavo senelio.

Patas dėdės D�eko automobilyje nenustygo vietoje�� buvo sujud�s, kad jį pasiėmėme i� pamokų, d�iūgavo, kad va�iuoja u�pakalinėje prabangaus automobilio sėdynėje, o ne suniokoto sportinio automobilio priekyje. O dabar nu��iuvo. Nedr�siai artinosi prie lovoje gulin�io sulysusio ap�epusio senelio.

��Eik�,�� nuo jaudulio u�kimusius balsu pakvietė mano tėtis. I�tiesė laisv�j� rank�, ir Patas u�sirop�t�s ant lovos pasidėjo galv� ant varg�ės ligotos senelio krūtinės. Taip juodu apsikabin� gulėjo ir tylėjo.

Mama metė į mane �vilgsnį. Ji nenorėjo, kad ves�iausi Pat� į ligonin�.

Niekaip negalėjome �inoti, ar tėtis nemiegos, kai ateisime. Buvo labai tikėtina, kad skausmas pasidarys visai nepakeliamas, ir, kol ie�kosime, kur pastatyti ma�in�, gydytojai tėtį pripumpuos opiatų. Ir Patas pamatys nuo vaistų visi�kai apdujusį senelį. Arba galėjo u�eiti dusulio priepuolis, ir vaikas būtų pamat�s besikilnojan�i� krūtin�, ant veido u�dėt� deguonies kauk� ir senelio akis, a�arotas i� skausmo ir baimės. Arba, nors ji to ir nepasakė, jis jau galėjo būti mir�s.

Visaip galėjo nutikti, ir tikimybė, kad nutiks, buvo nemenka. Mama savo virtuvėje iki a�arų supyko ant man�s, kad Patui teks pamatyti k� nors i� tų baisybių.

Apkabinau j� ir nuraminau, kad viskas bus gerai. Ir klydau. Nebuvo gerai: Patas buvo sukrėstas, jis nuliūdo pamat�s, kaip liga nuniokojo senelį, kaip jis vysta ligoninės lovoje mir�tan�ių �monių palatoje. Tokio merdėjimo nepamatysi filmuose ar per televizij�, merdėjimo, kupino kan�ių, vaistų ir liūdesio dėl visko, ko neteksi. A� nebuvau pasireng�s mirties tikrovei, ir nebuvo ko tikėtis, kad penkiametis berniukas, gyvenantis vien ��vaig�d�ių karais�, bus pasireng�s geriau.

Ne, gerai nebuvo. Bet buvo būtina. Mano tėvui ir mano sūnui reikėjo pasimatyti. Jiems reikėjo pajusti, kad ry�ys tarp jųdviejų vis dar yra ir visados bus. Jųdviejų meilė bus visada. Jiems reikėjo �inoti, kad vė�ys to negali sugriauti.

Ir ka�kaip �inojau�� tiesiog �inojau,�� kad kai Patas bus �ia, tėtis neapsvaigs nuo vaistų, kad jo nei�tiks dusulio priepuolis.

Nebuvo jokios racionalios prie�asties tikėti, kad nenutiks nieko bloga, jei jo anūkas bus �ia. Nelogi�ka. Gal net kvaila. Bet a� visa �irdimi tikėjau, kad tėtis apsaugos Pat� nuo �itų baisių dalykų. A� tikėjau, kad dalelė jo taip ir liko neįveikiama. Negalėjau tuo netikėti.

��Ar greitai grį�i namo?�� paklausė Patas.

��Pagyvensim�� pamatysim,�� pasakė tėtis.�� �iūrėsim, k� sakys daktarai. Matysim, ar seneliui truputį pagerėjo. Kaip mokykloje?

��Gerai.

��O dviratis? Kaip tas mūsų Varpelis?

��Gerai.

��Be tų papildomų ratukų smagiau, ar ne?

��Taip,�� nusi�ypsojo Patas.�� Bet a� pasiilgstu tav�s.

��Ir a� tav�s pasiilgstu,�� pasakė mano tėtis ir tvirtai prisispaudė Pat�. �viesiaplaukė Pato galvelė prigludo prie mėlynos dry�uotos pi�amos, prie senioki�kos pi�amos, kokių jis niekuomet nevilkėdavo namie.

Tada linktelėjo man.

��Metas eiti,�� pasakiau.

Taip mano tėtis atsisveikino su savo mylimu anūku. Paramstytas ligoninės lovoje, apsuptas jį mylin�ių �monių ir vis dėlto visi�kai vienas. Kiek mes �ia pabuvome�� penkias minutes ar valand�? Ne�inau. Tik supratau, jog dabar jis nori, kad i�eitume.

Taip ir i�ėjome, palik� tėtį, besigraibantį deguonies kaukės, susikūprinusį ir ap�ėlusį, tokį sen�, kad net nebū�iau galėj�s įsivaizduoti, su jauna sesele, nerūpestingai tau�kan�ia prie jo kojūgalio.

Na, �tai, atėjo blogiausia. Baisi ir visi�ka mirties vienuma, siaubingas paskutinės ligos stadijos vieni�umas. Niekas tav�s dėl to neperspėja.

Gyvybei blėstant, skausmui ateinant, palikome jį pilnutėlėje vė�ininkų palatoje, į kuri� per did�iulius ne�varius langus skverbėsi �iemos saulė, o fone i� televizoriaus �ek�ėjo burundukas. Palikome jį. Tik tiek tegalėjome padaryti.

Kai ėjome atgal prie automobilio, Patas rijo a�aras. Piktas, teisingiau, įsiut�s, ant ka�ko, ko neįstengė įvardyti. Paband�iau jį paguosti, bet jis nenorėjo paguodos.

Mano sūnus jautėsi apgautas.

Prie Sidės namų stovėjo krovininis furgonas.

Ne did�iulis sunkve�imis, į kurį gali sukrauti viso �eimos gyvenimo mant�, ne mil�inas, kuriame tilptų pianinas ir ap�iur� baldai, kuriuos taip mėgsti, jog negali i�mesti, ir visas kitas per daugyb� metų sukauptas �lam�tas. �itas buvo i� tokios perkraustymo agentūros, kokios reklamuojasi paskutiniuose �urnalų puslapiuose. Toks, kuris puikiai tinka nedidelei �eimai, neprisikaupusiai per daug turto.

Stebėjau, kaip du jauni mar�kinėliais vilkintys vyrukai į furgon� įkėlė vaiki�k� lovel�. Nors Sidė su Pege gyveno vir�uje, vyrukai neatrodė nusikamav�.

Tarpdury pasirodė Pegė, betįsianti mink�t� �aisl� didumo sulig �aldytuvu. Ji visi�kai nenustebo, kad a� �ia, ir pa�velgė į mane rimtomis rudomis akimis.

���iūrėk, k� turiu,�� atki�au jai persikreipusi� vyri�kos lyties lėl� blizgan�iomis sidabrinėmis kelnėmis ir drabu�iu, pana�iu į purpurinį smoking�. Transvestitė Barbė.

��Disko Kenas,�� pa�ino ji ir paėmė lėl�.

��Palikai pas mus,�� paai�kinau.�� Pamaniau, gal pasigedai.

��A�iū,�� padėkojo �ita mandaguolė mergytė. Jai u� nugaros i�niro Sidė su stirta knygų mink�tais vir�eliais.

���iūrėk, k� man atne�ė Haris,�� parodė Pegė.�� Disko Ken�. A� jo ie�kojau.

Sidė liepė jai eiti į savo kambarį ir apsi�iūrėti, ar tikrai nieko nepaliko. Pegė pliu�inį �aisl� didumo sulig �aldytuvu paliko ant �aligatvio ir sugniau�usi rankytėje Ken� �murk�telėjo į nam�.

��O tu?�� i�tariau.�� K� nors palikai?

��Ne. Man rodos, susirinkau visk�.

Vyrukai kraustytojai prasispraudė pro mudu ir suėjo į nam�.

��I�sikraustai nieko man nepasakiusi?�� papriekai�tavau.�� Draugė vadinasi.

��Ketinau pasakyti. Tik kad�� ne�inau,�� taip lengviau. Visiems.

��Ie�kojau tav�s kavinėje.

��I�ėjau.

��Ir jie man taip pasakė.

��Mes kraustomės į kit� miesto pus�. Į Noting Hil�.

��Į Vakarų London�?

��Vie�patie, Hari, nereikia taip kraupintis. A��� amerikietė. Persikraustyti i� vienos miesto pusės į kit� man nėra taip baisu kaip tau. Klausyk, atsipra�au, bet a� tikrai neturiu laiko. Ko nori? Nelabai tikisi, kad atėjai tik tam, kad gr��intum Disko Ken�.

��Disko Kenas�� viena i� prie�as�ių. Bet dar norėjau pasakyti, kad tu neteisi.

��Dėl ko?

��Dėl mūsų. Neteisi dėl mūsų. Jei mudu skiriamės�� tai pasaulio pabaiga.

��Oi, Hari.

��Tikrai. �inau, kad tu netiki, jog kiekvienam �mogui skirtas kitas vienas vienintelis �mogus visame pasaulyje, bet a� tikiu. Per tave tuo patikėjau, Side. Beje, nesvarbu, kuo mes tikime. Mudviem gera. Mudviem i�eina būti drauge. M�s�iau apie tai. Man nėra jokios kitos galimybės visk� sutvarkyti�� tik tu. Tu�� paskutinė mano laimės galimybė. Ir net jei yra kita galimybė, a� jos nenorė�iau. Kaip Olivija Niuton D�on sakė D�onui Travoltai, tu vienintelė, kurios noriu.

��O ar nebuvo atvirk��iai? Ar ne D�onas Travolta taip pasakė Olivijai Niuton D�on?

��Galbūt.

��Hari,�� i�tarė Sidė.�� Turi kai k� �inoti. Grį�tu pas Pegės tėv�. Norim su D�imu dar kart� pabandyti.

I�pū�iau į j� akis, o vyrukai tarp mudviejų prane�ė sof� lov�.

��Beveik viskas,�� pasakė vienas. Jiedu vėl įėjo į nam�.

��Atleisk,�� i�tarė Sidė.

��Bet ar tu jį myli?

��Jis mano ma�utės tėvas.

��Bet ar tu jį myli?

��Baik, Hari, tai juk tu am�inai dramatizuoji �eimos �lugim�. Tai tu am�inai skundiesi, kaip sunku konkuruoti su kraujo ry�iu, tu dejuoji dėl bjaurių, kaip tu sakai, �lyk�taus �iuolaikinio gyvenimo nuolau�ų. Turėtum dėl man�s d�iaugtis. Turėtum man palinkėti sėkmės.

��Bet tu turi jį mylėti, Side. Viskas netenka prasmės, jei tu jo nemyli. Ar tu jį myli?

��Taip. Patenkintas? A� jį myliu. Nesilioviau jo mylėjusi. Ir noriu pabandyti, nes jis metė savo draugu��, t� tailandiet� striptizo �okėj�, ir pa�adėjo man, kad su tuo baigta. Su visom tom geltonodėm.

��Ji ne striptizo �okėja. Ji viliotinio �okėja.

��Nesvarbu. O Pegė d�iūgauja, kad mudu bandysime visk� pradėti i� naujo. Taigi net jei nekenti man�s, turėtum d�iaugtis dėl jos.

��Nejau�iu tau neapykantos. Neįsteng�iau tav�s nek�sti.

��Tada palinkėk man sėkmės.

��Sėkmės tau,�� palinkėjau, ir netgi nuo�ird�iai. Ji nusipelnė būti laiminga. Ir Pegė. Greitosiomis pabu�iavau Sid� į skruost�.�� Tik nesakyk, kad tav�s nepa�įstu, gerai?

Palikau jas krautis daiktų. Kad ir k� bū�iau sak�s, būtų nuskambėj� tu��iai ir savanaudi�kai, tarsi visi �od�iai būtų pasalūnai, skirti tik tam, kad ji grį�tų pas mane.

Bet dabar, kai ji susirengė grį�ti pas savo vyr�, pagaliau suvokiau tradicinės �eimos ribas. Dabar supratau, kad tėvelis, mamytė ir vaiku�iai�� tai labai gra�u.

Bet jeigu nemyli vienas kito, gali sumesti skudurus kad ir su Disko Kenu�� bus tas pats.

��Gavome kitos pusės atsakym�,�� prane�ė Naid�elas Batis.�� Jūsų buvusi �mona teigia, kad per vis� santuok� buvusi jums i�tikima, o jūs buv�s jai nei�tikimas su savo kolege.

��Na, tai tiesa,�� pripa�inau.�� Bet tai tebuvo vienos nakties nuotykis. Negaliu sakyti, kad tai nesvarbu, bet...

��Dar ji tvirtina, kad jūsų globojamas sūnus patyrė sunki� galvos traum�.

��K� tai rei�kia? Atrodo taip, tarsi bū�iau jį sumu��s ar dar kas nors. Jis nukrito, suprantat? Nelaimė nutiko mūsų parke. Jis nukrito į tu��i� basein� ir prasikirto galv�. Gal a� ir ne visk� padariau. Gal reikėjo atid�iau jį stebėti. Negi ji tikrai nesupranta, kad tai man niekaip nei�eina i� galvos? Bet a� bent jau buvau greta. O ji tuo metu su savo draugeliu Tokijuje valgė tempur�.

Advokatas atid�iai studijavo prie�ais jį gulintį ra�t�.

��Ir ji, atrodo, yra įsitikinusi, kad jūs neatliekate tėvo pareigų ir nekontroliuojate, k� jūsų vaikas �iūri ir ko klausosi.

���ia jau kvailystės.

��Jam vienam leid�iama �iūrėti �iaurius filmus, teigia ji. Vaizdajuostes su nevaiki�komis scenomis. Ir ji sako, kad per paskutinį vizit� pas vaik� paai�kėjo, kad jis turįs muzikos juostel� su �ventvagi�komis ir tik suaugusiems skirtomis dainomis.

Pajutau, kaip i� pyk�io į veid� plūsta kraujas.

��Tai prakeikta... prakeikta...

Neradau tinkamo �od�io. Neradau pakankamai svaraus �od�io.

Naid�elas Batis garsiai nusikvatojo, tarsi a� pagaliau bū�iau pradėj�s suprasti. Trisde�imt ketvirtas skyrius

��Ar galiu pasi�iūrėti medalį?�� papra�iau.

��Ai�ku, gali,�� atsakė mama.

Ji nuėjo į darbo kambarį, kur stovėjo grotuvas. Girdėjau, kaip �narina draudimo aktus, banko prane�imus, lai�kus, viso gyvenimo dokumentus.

Grį�o ne�ina keturkampe tamsiai raudona, kone juoda dė�ute. Joje ant purpurinio aksomo gulėjo sidabro, o gal sidabro lydinio medalis. Mano tėvo medalis.

Medalio kaspinas buvo baltos ir mėlynos spalvos: dvi pla�ios baltos i�ilginės juostos, o tarp jų mėlyname fone siaurutė balta juostytė. Ant medalio �alia karaliaus atvaizdo buvo para�yta: �U� pasiaukojam� tarnyb��. Dė�utės dangtelyje baltame �ilke vir� Karali�kosios garantijos įspaustas gamintojo pavadinimas: �Pagal susitarim�, J.�R.�Gaunt & Son Ltd, 60 Conduit Street, London�. Prisimenu, kaip man, vaikui, tos kompanijos pavadinimas�� ar ji vis dar gyvuoja? Ar ras�iau j� tuo pa�iu adresu?�� buvo tarsi antra dedikacijos dalis.

Atsargiai i�ėmiau medalį. Ir dabar, trisde�imtmetis vyras, kaip ir kadaise berniukas, nustebau, kad mano tėvo apdovanojimas toks sunkus.

��Patui patikdavo �aisti su tė�io medaliu,�� nusijuokė mama.

��Tu leisdavai Patui su juo �aisti?�� nepatikėjau.

��Jam patikdavo jį man prisegti,�� �ypsojosi mama.�� Būdavau princesė Leila filmo pabaigoje.

��Lėja, mam. Princesė Lėja.

Buvo jau po vidurnak�io. Pavargome sėdėti ligoninėje, bet ir u�migti neįstengėme. Nusprendėme i�gerti arbatos. Mamos manymu, visais atvejais tinkamas sprendimas.

Ji nuėjo u�kaisti vandens, o a� laikiau sugniau��s medalį ir m�s�iau apie tai, kaip tie �aidimai, kuriuos �aid�iau vaikystėje, parengė mane būti tokiu vyru, koks buvo mano tėvas, tokiu vyru, koks buvo jo tėvas,�� kovingu vyru, vyru, atsisveikinimui bu�iuojan�iu apsia�arojusi� moterį, apsirengian�iu uniform� ir i�einan�iu į kar�.

Tie �aidimai, kuriuos vaikai �aidėme laukuose ir skersgatviuose, dabar atrodė ne vien vaiki�kos pramogos �lovinant pagrindines dorybes. Ko gero, jos ruo�ė mus kitam karui�� mūsi�kei Normandijai, Dankirkui ar Monte Kazino.

Mano karta �aidė �aisliniais ginklais. Arba lazdomis, kurios buvo ginklai, arba pir�tais, kurie buvo ginklai, bet kuo, kas tavo vaizduotėje galėjo būti ginklas, ir niekam ne�ovė į galv�, kad tai nesveika ar bjauru. Bet jaunystėje regėjome tik ma�us karus, televizinius karus, kurie ne kovojantiems teatrodė tokie tikri ir grėsmingi kaip video �aidimai.

Mano karta, paskutinė berniukų karta, �aidusi �aisliniais ginklais, buvo laimingesnė, nei galėjo suvokti. Kol augome, mūsų nelaukė karas. Nebuvo jokių vokie�ių nei japonų, su kuriais reikėtų kariauti.

Su �monomis, �tai su kuo kariavome mes, taikos palaiminta vyrų karta. Skyrybų teismuose kariavome savo bjaurius niekingus karus.

Daugyb� kartų ma�iau randus ant tėvo kūno ir �inau, kad tas karas nebuvo D�ono Veino filmas. Ta�iau vyrai, kurie i�gyveno ir kurie daugma� sveiki grį�o namo, kiekvienas susirado �mogų, kurį sugebėjo mylėti vis� gyvenim�. Kas geriau? Karas ir tobula meilė? Ar taika ir meilė, kuriai suteiktas kreditas penkeriems, �e�eriems ar septyneriems metams? Kam i� tiesų pasisekė? Mano tėvui ar man?

��Tau ta mergina patinka, ar ne?�� pertraukė mano mintis mama, grį�usi į kambarį su dviem garuojan�iais puodeliais.�� Tiksliau, ta moteris. Sidė. Ji tau labai patinka.

Linktelėjau.

��Norėjau, kad būtume kartu. Kaip judu su tė�iu. Bet �iais laikais tai, atrodo, neįmanoma.

��Turi per daug sentimentų praei�iai,�� visai nepiktai pasakė mama.�� Tau atrodo, kad viskas buvo ro�ėmis klota. O buvo visko.

��Bet judu su tė�iu buvote laimingi.

��Taip, buvome.�� Ji nukreipė ka�in kur �vilgsnį ir mintimis nuklydo ten, kur negalėjau jos pasekti.�� Mudu buvome laimingi.

Man dingtelėjo, kad ir a� buvau laimingas.

Kai galvoju apie savo vaikyst�, prisimenu saulės i�degint� rugpjūtį, pa�i� mėnesio prad�i�, kai prie� akis tau dar ilgos �e�ių savai�ių atostogos, kai �inai, kad dar bus i�vykos automobiliu į kaimi�kas smukles, kur tėtis su mano dėdėmis �ais smiginį, man ir pusbroliams, �aid�iantiems laukėj ant �olės, i�ne� limonado ir tra�ku�ių, o prie medinių stalų kvatosis mūsų mamos, kaip kokios musulmonės atsiskyrusios nuo savo vyrų.

Arba kitos atostogos�� Kalėdų: vėlyv� vakar� prie kortų stalo rūkantys ir geriantys dėdės ir tetos, vyrų ir berniukų futbolas antr�j� Kalėdų dien� ūkanotame Aptono parke.

Arba atostogos prie jūros su mil�ini�kais rausvais cukraus vatos tumulais ant pagaliukų, su jūros ir keptų svogūnų kvapu, arba �unų lenktynės, kur mama visada statydavo u� �e�t� numerį, nes jai patikdavo spalvos, patikdavo, kaip raudonas skaitmuo atrodo juodų ir baltų dry�ių fone.

Jau�iausi dėkingas u� t� priemies�ių vaikystꠗ u� tuos prisiminimus apie i�vykas automobiliu, kuklų lo�im� ir vienadienius �ygius. Ji rodėsi sklidina gyvenimo ir meilės, puikus laikas augti, kai Bobis Muras �aidė Vest Hame, o per televizorių rodydavo Mis Pasaulį, kai mano mama ir tetos segėjo mini sijonus.

Ir nors mano sūnaus vaikystėje daugiau daiktų, joje ir skaudi skyrybų patirtis.

Pasitelk�s vis� diplomatij�, kiek sugeba penkiametis, įlind�s į jausmų skafandr�, jis dabar bla�komas tarp motinos ir jos draugo, tarp tėvo ir savo sudau�ytos �irdies. Vaizdajuos�ių leistuvas ir priekinė prabangaus automobilio sėdynė�� menka kompensacija u� visa tai.

Man atrodė, kad mudu su D�ina�� ir tūkstan�iai į mus pana�ių porų�� ateinan�iai kartai ne k� tepaliekame.

��Mudu sutarėme, nes stengėmės, kad taip būtų,�� pasakė mama.�� Nes norėjome sutarti. Nes net kai neturėjome pinigų, net kai negalėjome turėti vaikų, mudu nepasidavėme. Dėl laimingos pabaigos reikia pakovoti, Hari. Tai nenukrenta i� dangaus.

��Manai, nekovojau dėl savo laimingos pabaigos? Manai, kad nesu pakankamai kovingas? Ne taip kaip tėtis?

Man rūpėjo, k� ji mano. Buvo laikai, kai buvau jaunas ir kvailas, kai man atrodė, kad mano tėvai nieko nei�mano ir nemato toliau savo i�puoselėto sodo bei tvankios svetainės. Ta�iau dabar taip nebeatrodė.

��Manau, Hari, kad kovingumo tavyje pakanka. Tik tu kartais save apgaudinėji. Tu negali būti toks pat kaip tavo tėvas�� laikai nebe tie. Beveik kitas am�ius. Tau skirti kitokie mū�iai ir nelauk, kad kas nors tau u� tai prisegs medalį. Vienam auginti vaik��� ar manai, kad tavo tėvas būtų sugebėj�s? Myliu jį labiau u� gyvenim�, ta�iau �inau, kad tai būtų buv� ne jo jėgoms. Tu turi būti stiprus kitaip. Tu turi būti kitaip kietas.

Įdėjau medalį į dė�ut�. Suskambo telefonas.

Mamos akys �oktelėjo į laikrodį, o paskui, pilnos a�arų, atgal į mane. Buvo truputis po keturių, ir skambinti galėjo tik dėdė D�ekas i� ligoninės.

Abu supratome.

Tvirtai apsikabinome, o prie�kambaryje skambėjo telefonas. Skambėjo. Skambėjo.

��Turėjome būti su juo,�� pasakė mama, ir ji kartos �iuos �od�ius daugyb� kartų, daugyb� dienų, savai�ių, metų.�� Turėjome būti su juo.

�tai kaip atrodo laiminga pabaiga, pagalvojau kar�iai. Vis� gyvenim� nugyveni su �mogumi, o paskui, jei jis pasitraukia pirma tav�s, pasijunti tarsi netek�s pusės sav�s.

Mano karta, kuri �laistėsi, grumdėsi, �vaistė savo jaunyst�, bent jau ne�inos, k� rei�kia, kai netenki kurios nors savo kūno dalies. Turint omeny, kad mano kartai laimingų pabaigų nebus.

Pakėliau telefono ragelį, ir dėdė D�ekas prane�ė, kad mano tėvas mirė.

Ryt� u�lipau pas Pat�, vos tik i�gird�s, kaip jo kojytės tapnoja prie �aislų dė�ės, kuri� mano tėvai laikė kitame miegamajame, tame kambaryje, kuriame jis visados miegodavo �ia vie�ėdamas�� buvusiame mano kambaryje.

Jis vis dar u�miegotomis akytėmis pasi�iūrėjo į mane nuo savo �aislų dė�ės, abiejose rankytėse sugniau��s po ��vaig�d�ių karų� figūrėl�.

Pakėliau jį, pabu�iavau miel� veidelį ir nepaleisdamas i� glėbio atsisėdau ant lovos.

��Patai, senelis �i�nakt mirė.

Vaikas sumirksėjo mėlynomis akimis.

��Senelis ilgai sirgo ir dabar jam jau nebereikės kankintis,�� ai�kinau.�� Dabar jis ramus. Mes turime tuo d�iaugtis, ar ne? Dabar jam nebeskauda. Jam daugiau niekados neskaudės.

��Kur jis dabar?

Krūptelėjau.

��Na, jo kūnas ligoninėje. Vėliau jį palaidos.

Supratau, kad nieko nei�manau apie mirties biurokratij�. Kada jo kūnas bus paimtas i� ligoninės? Kur jis bus laikomas iki laidotuvių? Ir kas visa tai darys?

��Dabar mums liūdna,�� t�siau.�� Ta�iau vien� gra�i� dien� būsime dėkingi u� senelio gyvenim�. Suprasime, kad mums pasisekė: man pasisekė, kad jis buvo mano tėvas, o tau pasisekė, kad jis buvo tavo senelis. Mudviem abiem labai pasisekė. Bet �iandien mes negalime to suprasti. Dar per anksti.

Patas dalyki�kai linktelėjo.

��Jis vis dar ligoninėje?

��Jo kūnas ligoninėje. O siela i�keliavo.

��Kas yra siela?

��Gyvybės kibirk�tis, dėl kurios senelis buvo toks �mogus, koks buvo.

��Kur ji i�keliavo?

Įkvėpiau.

��Kai kurie �monės mano, kad siela i�keliauja į rojų ir ten gyvena am�inai. Kiti mano, kad ji tiesiog i�nyksta, ir tada �mogus am�iams u�miega.

��O tu k� manai?

��Manau, kad siela gyvena toliau. Gal rojuje ar kokioje nors kitoje vietoje, apie kuri� a� nieko ne�inau. Bet ji nemir�ta. Ji gyvena. Net jei būna gyva vien mylimų �monių �irdyse.

��Ir a� taip manau,�� pasakė mano sūnus.

Supjaustytu MGF stogu, tarsi gūd�iame vėjyje plastan�ia suplė�yta bure, pama�u riedėjau pagrindine rajono, kuriame u�augau, gatve ir negalėjau atsistebėti, kaip viskas pasikeit�.

Gerai pa�įstamos parduotuvėlės ir kavinukės virto nekilnojamojo turto agentūromis arba did�iųjų prekybos tinklų padaliniais. Visai nekeista, jog anglai ėmė taip desperati�kai mojuoti �v. Jurgio vėliava, kad primintų sau, jog mūsų �aknys tokios pat gilios ir ai�kios kaip airių arba �kotų. �ia mano gimtasis miestelis. Ta�iau jis galėtų būti bet kur.

Nema�iau nieko pa�įstama, kol aptikau dėd� D�ek� senojo �Raudonojo Liūto� kertelėje. �ita aludė, rodos, vienintelė visoje pagrindinėje gatvėje buvo saugoma neoficialaus potvarkio. Jis sėdėjo cigare�ių dūmų debesyse, saujoje laikė cigaret� ir po ��uolinėmis sijomis ir variniais varpeliais gėrė mineralinį vandenį.

��U�jau�iu dėl tė�io, Hari.

��A�iū, dėde D�ekai.

��Nori ko nors? Ar i�kart einam?

��Einam.

Dėdė D�ekas buvo greta, kol tvarkiau mirties reikalus. Vis dar buvau apspang�s po nemiegotų naktų ir atėjusio suvokimo, kad tė�io nebėra. Ta�iau kai greta buvo didelis, kaip kaminas dūmijantis dėdė D�ekas, man buvo kur kas lengviau.

Mudu MGF nuva�iavome į ligonin� ir i� priimamojo atsiėmėme graudų mai�elį su tė�io daiktais.

Pinigin� su anūko nuotraukyte viduje, skaitymo akinius, dantų protez�.

Tai buvo viskas, kas i� jo liko, ir atiduota be jokių sentimentų ir u�uojautos. Kodėl jie turėtų dėl jo liūdėti? Arba gailėtis man�s? Jie nepa�inojo mano tėvo. Tvarkėme reikalus toliau.

Dėl ka�kokios sunkiai suvokiamos biurokratinės prie�asties mirties liudijim� reikėjo atsiimti ma�ame miestelyje, kuriame niekada nebuvau buv�s, nors su savo mėsainių ir kūno prie�iūros reikmenų parduotuvėmis bei nekilnojamojo turto agentūromis miestelis atrodė nykiai pa�įstamas.

Taip jau yra�� gyvenimas ir mirtis neatskiriami. Prie� mus jauna pora registravo kūdikio gimim�, o po mūsų sena moteris laukė registruoti savo vyro mirtį. Ir ko tas Naid�elas Batis dejavo, kad vyrai mir�ta anks�iau u� savo partneres. Gerai būtų, kad nereikėtų kreiptis į �i� įstaig�, gerai būtų, kad nebūtum pasmerktas gyventi vienas.

Pagaliau grį�ome į savo priemiestį susitikti su laidojimo biuro agentu. Kiek pamenu, abu pastatai�� aludės ir laidojimo biuro�� visada buvo tokie: du dideli ap�iur� vis�aliai med�iai angli�koje pagrindinėje gatvėje.

�ita sielvarto reikmenų parduotuvėlė su niūriu langu, kuriame juodo �ilko klos�ių fone surikiuotos baltos antkapinės plok�tės, mano vaikystės metais visados atrodydavo u�daryta. U�daryta atrodė ir dabar. Vaikystėje, kai po truputį ėmiau suvokti, kad negyvensiu su saule, eidamas pro �alį, paspartindavau �ingsnį. Dabar įėjau vidun. Ir nieko nenutiko. Dėdė D�ekas laikė man ant peties u�dėj�s rank�, ir a� ramiai, tarsi dary�iau tai kasdien, susitariau su tarnautoju dėl laidotuvių. Laikant rankose mirties liudijim� buvo visai natūralu su �iuo niūriu pagyvenusiu vyri�kiu kalbėti apie mano tė�io laidotuves. Buvo tik vienas i� tiesų keistas momentas�� kai jis kone atsipra�inėdamas parodė �vilgantį katalog�. Turėjau i�rinkti tėvui karst�.

Katalogas buvo toks kaip kiti, su gra�iomis skoningomis nuotraukomis. Tarnautojas neįkyriai pervertė jį man nuo prad�ios iki galo: pradėjo nuo pigiausių, papras�iausių pu�inių pavyzd�ių ir baigė brangiausiu did�iuliu kietmed�io karstu, i�mu�tu raudona glotnia med�iaga ir papuo�tu masyviomis �alvarinėmis rankenomis.

Pirmas impulsas buvo rinktis brangiausi�: kainuos, tai kainuos, bet mano tėtu�iui niekas nebus per daug gerai. Ta�iau paskui dingtelėjo, kad tas brangiausias karstas būtų lyg ir per pra�matni vieta am�inam tė�io miegui.

Padvejoj�s pasakiau, kad renkamės antr� pagal brangum� karst�. Ir kai mudu su dėde D�eku i�ėjome į gatv�, pasid�iaugiau tokiu pasirinkimu.

��Tavo tėtu�is būtų apsivert�s tame gra�iajame karste,�� i�si�iepė dėdė D�ekas.

��Tame brangiausiame?�� �yptelėjau.�� Aha, pamaniau, kad tas gal ir pernelyg.

��Auksinės rankenos ir raudono aksomo aptaisai!�� kikeno dėdė D�ekas.�� Labiau pana�u į prancūzų vie�namį, o ne į karst�!

��Gerai sakai, būtų apsivert�s kape,�� nusijuokiau.�� �inau, k� būtų pasak�s, jei būtume ėm� t�: �Kas, jūsų manymu, a� toks? Koks nors nusus�s Napoleonas?�

Taip ir girdėjau jo bals�.

Daugiau niekados nebegirdėsiu jo balso.

Visados jį girdėsiu. Trisde�imt penktas skyrius

��Dvi antys u�siregistravo vie�butyje,�� pradėjo Eimonas.�� Geriausiame vie�butyje Kilkarnėjuje. Puikus savaitgalis antims. Bet ne, paklausykit, jos pakilo į savo kambarį, ir paai�kėjo, kad neturi nė vieno prezervatyvo. Ne bėda, nesutriko antinas, pasakysiu kambarių tarnybai, kad atne�tų. Paskambina kambarių tarnybai. Pagaliau pasirodo berniukas su prezervatyvais. Jis klausia: �Ar u�mauti jį jums ant snapelio, sere?� Antinas sako: �Ar a� tau pana�us į kokį i�krypėlį?�

Eimonas visi�koje tyloje nuėmė nuo stovo mikrofon�. Juoko takelį ketinome u�dėti vėliau.

��U�jau�iu t� antin�,�� pasakė Eimonas, per scen�, kuri �įkart atrodė ka�kokia �viesesnė, �ingsniuodamas prie�ais kur kas geriau nei įprastai atrodan�i� publik�.�� Nes Kilkarnėjuje kaip ir nėra seksualinio �vietimo. Man tėtis pasakė, kad vyras būna vir�uje, o moteris būna apa�ioje.

Taigi, kai pirm�kart rimtai draugavau su mergina, mudu miegojome dviauk��iuose gultuose. Suprantate, ten, i� kur a� kil�s, seksas yra paveldimas: jei tavo mama ir tėtis jo neturėjo, didelė tikimybė, kad ir tau taip bus.

I�si�iep�s pro�ektoriams jis u�dėjo mikrofon� atgal ant stovo.

��Laimei, dabar a� geras meilu�is�� bet tik todėl, kad pats daug treniravausi. A�iū jums ir labos nakties!

Publika pa�ėlo ploti, o Eimonas stryktelėjo į scenos pakra�tį, kur dailutė mergina su suflerio lenta ir ausinėmis padavė jam butelį alaus. Tada jis beveik apalpo, vis dar nepaleisdamas i� rankos alaus butelio susmuko ant vieno kelio ir pusiau nusigr��s ėmė �iauk�ioti į smėlio kubil��� tikr� smėlio kubil�, o ne butaforinį.

��I�junkit, i�junkit,�� paliepė re�isierius.

A� puoliau į aik�tel�, pritūpiau prie Eimono ir apkabinau jį per dreban�ius pe�ius. �alia stovėjo Mem i� susirūpinimo i�plėstom akim ir neatpa�įstama su drabu�iais.

��Nebijok, Eimonai,�� pasakiau.�� �ia tik alaus reklama.

��A� nebijau,�� tyliai i�tarė Eimonas.�� A� susijaudin�s.

A� nebuvau susijaudin�s. A� bijojau. Labai bijojau.

Mano tėvas, mano tėvo kūnas, buvo laidojimo biure. Ir a� nusprend�iau jį pamatyti.

Biuro tarnautojas u�siminė apie galimyb� pamatyti kūn��� pamatyti mylim� �mogų, atgulusį am�inojo poilsio, pasakė jis tyliai, did�iuodamasis �ia be papildomo mokes�io teikiama paslauga,�� ir �itas susitikimas, �itas paskutinis pasimatymas su tėvu, u�valdė mano mintis.

Kaip jausiuosi, kai �mogų, suteikusį man gyvenim�, pamatysiu gulintį karste? Ar atlaikysiu? Ar i�tversiu matydamas savo didįjį gynėj� laukiantį, kol atguls į kap�? Man�s neapleido įsitikinimas, kad man to bus per daug, kad a� palū�iu, suirsiu, kad visi tie metai bus nubraukti, ir a� vėl tapsiu kūk�iojan�iu vaiku.

Kai pamatysiu jį ten gulintį, brutalus jo mirties faktas pranoks vis� u�sit�susi� abejon� ir netikėjim�. Ar susitaikysiu su tuo? �tai k� norėjau �inoti. Jau supratau, jog tai, kad esi vaiko tėvas, dar nerei�kia, kad esi visi�kai suaug�s. Ar reikia palaidoti tėv�, kad visi�kai suaugtum?

Dėdė D�ekas laukė man�s senojoje �Raudonojo Liūto� aludėje. Kai paklausiau, ar mama nori eiti drauge, ji papurtė galv� ir nusigr�ė. Nekaltinau jos. O man reikėjo su�inoti, ar galėsiu gyventi su mintimi, kad dabar likau vienas.

�inoma, nevisi�kai vienas. Yra mama, kuri miega pernakt kambaryje plieskiant �viesoms, sutrikusi dėl to, kad pirm�kart gyvenime liko viena. Yra Patas, besibla�kantis tarp d�iaugsmo, jog vėl matosi su D�ina, ir dusinan�io mūsų namų skausmo. Ir buvo Sidė�� ka�kur ten, pasiklydusi kitoje miesto dalyje, besidalijanti savo gyvenim� su kitu vyru.

Ta�iau i�ėjus tė�iui viena mano dalis pasijuto vieni�a�� pagaliau ir visiems laikams.

Net kai mudviejų santykiai būdavo įtempti, jis vis vien būdavo mano skydas, mano sargas, mano did�iausias s�jungininkas. Net kai mudu bardavomės ir kovodavome, net kai jį nuvildavau ir nuliūdindavau, vis vien jausdavausi saugus, nes �inodavau, kad jis dėl man�s padarys visk�. Dabar visa tai baigėsi.

Dėdė D�ekas u�gesino nuorūk� ir i�gėrė savo mineralinį vandeni. Beveik nesikalbėdami nuėjome iki laidojimo biuro. O kai �engėme vidun ir ma�as varpelis sutilind�iav�s prane�ė apie mūsų atėjim�, dėdė D�ekas u�dėjo man ant peties rank�. Dėdė netro�ko pamatyti brolio kūno. Jis �ia atėjo dėl man�s.

Tarnautojas mūsų laukė. Jis nusivedė mus į prie�kambarį, primenantį persirengimo kambarį. Abipus leidosi sunkios u�uolaidos, padalytos į kokį tuzin� atskirų skyrelių. Įkvėpiau ir sulaikiau kvap�: atitrauk�s vien� i� ma�ųjų u�uolaidų jis atidengė karste gulintį tėv�.

Tik ten nebuvo mano tėvas. Jau nebe. Jo veido�� vienintelės kūno dalies, matomos pro pravert� karsto dangtį,�� i�rai�ka man buvo visai nepa�įstama. Jis neatrodė nei ramus, nei buvo pana�u, kad miegotų, nei kaip nors kitaip, kas paprastai sakoma apie mirusį �mogų. Jo veidas buvo tu��ias. Nebeturėjo nieko bendra su �mogumi. Veide nebeliko asmenybės, kaip nebeliko ir skausmo bei kan�ių. Tarsi belstum į duris, ir paai�kėtų, kad namie nieko nėra. Netgi kitaip�� tarsi būtum ne ten pataik�s. Kibirk�ties, dariusios mano tėv� �mogumi, nebeliko. Visi�kai tvirtai �inojau, kad jo siela i�skrido. Atėjau pa�iūrėti į savo tėv�, pamatyti jį paskutinį kart�. Ta�iau jo neradau.

Panūdau pamatyti Pat�. Norėjau apglėbti savo sūnų ir pasakyti jam, kad viskas, kuo mudu taip stengėmės patikėti, yra tiesa. Trisde�imt �e�tas skyrius

Paprastai laukdavau viduje ir gerokai atsitrauk�s nuo lango pro �aliuzes stebėdavau, kaip sidabrinė Audi �liau�ia gatve ie�kodama tarpelio sustoti. Ta�iau �iandien, pamat�s, kad jie atva�iuoja, i�ėjau laukan�� jau pa�įstamas automobilis su pa�įstamais siluetais viduje.

�viesiaplaukė Pato galvelė palinkusi prie kokio nors naujo blizgu�io, kurį jam nupirko. D�ina priekinėje sėdynėje, atsigr�usi kalbina Pat�. O prie vairo�� �itas neįsivaizduojamasis Ri�ardas, pusiau i�siskyr�s vyri�kis, �altakraujis ir pasitikintis savimi, kai vairuoja, tarsi ve�ioti D�in� ir Pat� po miest� būtų savaime suprantamas dalykas.

Dar nė karto su juo nesi�nekėjau. Netgi nė karto nema�iau, kad jis būtų i�lip�s i� automobilio, kai jie parve�davo Pat� namo. Jis buvo tamsaus gymio, raumeningas ir su akiniais�� puikus derinys. Klarko Kento tipo gra�uolis. Kaip tik prie�ais nam� buvo menkutis tarpelis, ir mano akyse tas niek�elis virtuozi�kai į jį įgrūdo savo Audi.

Paprastai D�ina pabelsdavo į duris, mestelėdavo man �labas� ir paskubomis atsisveikindama pabu�iuodavo Pat�. Perduodant vienas kitam vaik� mandagių frazių nuskambėdavo nedaug�� tiek, kiek sugebėdavome i�spausti. Bet mes stengėmės. Ne dėl mūsų pa�ių, bet dėl mūsų vaiko. Bet �iandien a� jų laukiau prie vartelių. D�ina, atrodo, nenustebo.

��Labas, Hari.

��Labas.

���iūrėk, k� turiu!�� pasigyrė Patas ir pamosavo nauju �aislu, ka�kokiu niūriu plastikiniu astronautu su nerealiai dideliu lazeriniu ginklu. Paskui prasispraudė pro mane ir nustraksėjo namo.

��U�jau�iu dėl tė�io,�� pasakė D�ina i� anapus vartelių.

��A�iū.

��Nuo�ird�iai u�jau�iu. Nepa�inojau kito tokio gero �mogaus.

��Jis tave labai mylėjo.

��Ir a� jį labai mylėjau.

��A�iū u� Pato �aisl�.

��Ri�ardas nupirko Hamlėjuje.

��Gerasis Ri�ardas.

Ji metė į mane �vilgsnį.

��Geriau jau eisiu.

��Maniau, tau nepatinka, kai Patas �aid�ia su ginklais.

Ji papurtė galv� ir tyliai nusijuokė. Tokiu juoku, kuris rei�kia, kad visai nejuokinga.

��Jei jau nori �inoti, a� manau, kad �iame pasaulyje ir taip pilna �iaurumo, ir nėra reikalo vaikus skatinti manyti, kad ginklai�� būdas pasilinksminti. Supratai? Bet jis norėjo ginklo.

��D�ina, a� neketinu jo atiduoti.

���itai tegu sprend�ia teisininkai. O mes neturėtume...

��A� pakei�iau savo gyvenim�, kad galė�iau pri�iūrėti sūnų. Susiradau tokį darb�, kur galė�iau dirbti tik dalį laiko. I�mokau tvarkytis namuose. I�mokau to, apie k� anks�iau nė nepagalvodavau. Maitinti jį, rengti, migdyti. Atsakinėti į klausimus, būti su juo, kai jam liūdna arba baisu.

��Viso to, k� ne vienerius metus a� dariau beveik viena.

��Apie k� a� ir kalbu. A� i�mokau rūpintis mūsų vaiku�� taip, kaip juo rūpinaisi tu. O tada tu grį�ti ir sakai, kad viskas baigta.

��Hari, tu per paskutiniuosius mėnesius tikrai daug nuveikei. Bet ko tu nori? Medalio?

��Man nereikia medalio. Nepadariau daugiau, nei turėjau. �inau, kad �ia nieko ypatinga. Bet, D�ina, tu i� man�s per daug tikiesi. A� i�mokau Patui būti tikru tėvu�� turėjau i�mokti, supranti? Dabar tu nori, kad a� elg�iausi taip, tarsi to nebūtų nutik�. A� taip negaliu. Kaip galė�iau? Pasakyk man, kaip?

��Kokios nors problemos?�� susirūpino i� savo Audi i�lind�s Ri�ardas.

Pasirodo, jis vis dėlto turi kojas.

��Grį�k į ma�in�, Ri�ardai,�� liepė D�ina.

��Aha, grį�k į ma�in�, Ri�ardai,�� pakartojau a�.

Markstydamasis u� savo akinių Ri�ardas vėl įsėdo į automobilį.

��Jūs turite nuspr�sti, ko i� tiesų norite, D�ina. Jūs visos.

��Apie k� tu �ia?

��A� visom keturiom u� vyrus, kurie imasi atsakomybės auginti vaikus. A� visom keturiom u� vyrus, kurie prisideda auginant vaikus. Bet negalite turėti ir viena, ir kita. Negalite tikėtis, jog vykdysime tėvo pareigas, o paskui tiesiog pasitrauksime, kai jūs u�sinorėsite, kad pasitrauktume. Tarsi mes būtume tokie kaip mūsų tė�iai, tarsi tai i� tiesų būtų moterų darbas. Prisimink tai, kai kit� kart� matysies su savo advokatu.

��Ir tu kai k� prisimink, Hari.

��K� gi?

��A� jį irgi myliu.

Patas savo kambaryje sėdėjo ant grindų ir vertė lauk �aislų piln� dė��.

��Ar smagu buvo, zuiki? Ar smagu buvo su mamyte ir Ri�ardu?

Paklausiau kvailai entuziastingai�� taip �ūkauja visokių teleloto vedėjai, kai tuoj tuoj turi būti laimėtas nemenkas prizas. Mat buvau nusprend�s elgtis taip, kad Patui dėl �itos naujos tvarkos nekiltų jokių nesmagumų. Nenorėjau, kad eidamas pasilinksminti su savo mama ir jos draugu�iu Patas jaustųsi mane i�duod�s. Bet, antra vertus, netro�kau, kad jam būtų labai smagu.

��Normaliai. Ri�ardas ir mamytė truputį barėsi.

Geros naujienos.

��Ir dėl ko, zuiki?

��Nula�inau ledų ant tos jo kvailos ma�inos sėdynės. Jis sakė, kad negalima valgyti ledų automobilyje.

��Bet tau Ri�ardas patinka?

��Visai nieko.

Manyje krustelėjo u�uojauta �itam vyrui, su kuriuo nė karto nebuvau susitik�s. Ne ka�in kiek u�uojautos. Tik vos vos. Bet vis dėlto krustelėjo. Jam kliuvo sunkus vaidmuo. Jei bandytų būti Patui tėvu, jam tikrai nieko nei�eitų. Jei nuspr�stų būti tik draugas, irgi susikirstų. Bet Ri�ardas bent jau turėjo i� ko rinktis.

Kas klausė Pato, ar jis nori valgyti ledus ant u�pakalinės tos sidabrinės Audi sėdynės?

Sidė dirbo viename i� tų modernių Azijos restoranų, kurie ėmė steigtis visame mieste, vienoje i� tų vietų, kur gali gauti Tailando paplotėlių su �uvimi, japoni�kų soba makaronų ir �altų vietnamieti�kų įdarytų blynelių, tarytum visa tai būtų i� vienos vietos, tarsi visas �emynas Vakarams būtų virt�s viena virtuve. Ten buvo �viesu ir balta, pilna lakuoto med�io ir spindin�io chromo kaip kokioje meno galerijoje arba dantų gydytojo kabinete.

I� gatvės stebėjau, kaip Sidė prie�ais dvi jaunas moteris pastatė garuojan�ias lėk�tes ka�ko pana�aus į malaizie�ių karali�kųjų kreve�ių tro�kinį, ir �ios dėkodamos jai nusi�ypsojo.

Kaip ir visos kitos �ia dirban�ios padavėjos Sidė juosėjo balt� krakmolyt� prijuost�, vilkėjo juodas kelnes ir balt� palaidin�. Plaukai buvo trumpesni negu anks�iau�� dabar buvo visi�kai pana�i į berniuk�. Vienu vizitu pas kirpėj� F.�Skoto Ficd�eraldo �bob�� pakeitė bitli�ka �ukuosena. �inojau, kad kai moteris nusikerpa plaukus, tai rei�kia ka�k� svarbaus, bet niekaip neprisiminiau k�.

Sidė nuėjo į salės gilum�, pasakė ka�k� juodaod�iam vaikinukui u� baro, i� ko tas ėmė juoktis, ir pranyko virtuvėje. Įsitaisiau prie staliuko ne per toliausiai nuo durų ir ėmiau laukti, kada ji vėl pasirodys.

�i� vėlyv� popiet� restoranas buvo apytu�tis. Be man�s ir tų dviejų jaunų moterų, valgan�ių pikanti�kas krevetes, vieninteliai lankytojai tebuvo trys so�iai papietav� verslininkai, nustat� staliuk� tu��iais �Asahi Super Dry� buteliais. Jaunutė padavėja man atne�ė meniu, ir kaip tik tuo momentu pro virtuvės duris i�niro Sidė.

Viena ranka i�kėlusi padėkl� ji ne�ė tris butelius japoni�ko alaus. Pastatė juos prie�ais įgėrusius tipus, nepama�iusi man�s, nekreipdama dėmesio į dviprasmi�kus raudonų snukių �vilgsnius, tarsi nė nepastebėdama, kad mes egzistuojame.

��Kada tu baigi?�� paklausė vienas.

��Norėjai paklausti kaip?�� at�ovė Sidė, nugriaudėjus juokui nusigr�ė ir pagaliau pamatė mane.

I� lėto priėjo prie mano staliuko.

��Ko norėtum?

��Gal vis� mudviejų gyvenim� pragyventi drauge?

���itai baigėsi. Gal makaronų?

��Tiks. Ar turite su priedais?

���Udon�? �inoma. Patiekiame �Udon� makaronus sultinyje su krevetėmis, �uvimi, �itakė grybais ir kitokiais gardumynais.

��Ties� sakant, a� nealkanas. Bet juk tai sutapimas, ar ne? �itaip susidurti.

��Tai jau tikrai, Hari. I� kur su�inojai, kad �ia dirbu?

��I� niekur. �ia keturiasde�imt antra vieta, kuri� patikrinau per kelias pastar�sias dienas.

��Tu i� tiesų pami��s.

��Pami��s dėl tav�s.

��Papras�iausiai pami��s. Kaip tavo tėtis?

��Rytoj laidotuvės.

��Vie�patie, u�jau�iu. Kaip Patas?

Atsidusau.

��Jiedu buvo labai artimi. Pati �inai. Jam tai didelė netektis. Ne�inau, ka�kaip jis laikosi. Kaip ir mano mama. Būtų gerai, kad tos laidotuvės kuo grei�iau praeitų.

��Po laidotuvių gali būti dar blogiau. Nes visi grį�ta namo, ir gyvenimas eina toliau. Tik ne tau. Ar galė�iau kuo nors padėti?

��Taip.

��Kuo?

��Leisk palydėti tave namo.

��Liaukis mane sekioti,�� pasakė ji, kai �ingsniavome baltomis tyliomis Noting Hilo �alutinėmis gatvelėmis.�� Liaukis.

��Man patinka tavo plaukai.

Ji suėmė savo kirp�iukus.

��Nei tau gerai, nei man,�� pasakė.

��Oi, ne�inau. Atrodo visai neblogai.

��Tu supranti, apie k� a� kalbu.

��A� noriu, kad mes būtume �eima.

��Maniau, kad tu negali pak�sti tokios �eimos�� tokios, kurioje pilna kitų �monių vaikų ir ekspartnerių. Maniau, kad nori nekomplikuoto gyvenimo.

��A� nenoriu nekomplikuoto gyvenimo. A� noriu gyventi su tavimi. Ir Pege. Ir Patu. Ir galbūt mudviejų vaiku.

��Vienoje i� tų �eimų? Kur tavo vaikas ir mano vaikas kariauja su mudviejų vaiku? Tau nepatiktų. Tau tikrai nepatiktų, Hari. Tu i�tvertum�� na, ne�inau, kiek tu i�tvertum.

��Man negalėtų nepatikti mano gyvenimas, jei gyven�iau su tavimi. Klausyk, ant mano tė�io rankos buvo tatuiruotė, keletas �od�ių, i�ra�ytų ilgu siauru komandosų peiliu. Ten buvo para�yta Drauge nugalėsim. Taip a� jau�iuosi dėl mudviejų.

��Darysies tatuiruot�?

��Ne.

��Eisi į kariuomen�?

��A� tau noriu pasakyti, kad jeigu mudu būsime drauge, viskas bus gerai. Ne�inau, kokia būtų mūsų �eima, nes tokių �eimų dar niekados nebuvo. Bet �inau, kad ji būtų geresnė nei tos �eimos, kurias mudu sukurtume skyrium. Pam�styk apie tai, gerai?

��Būtinai, Hari. Aptarsiu tai su savo vyru per vakarien�.

Mudu sustojome prie�ais sen� balt� nam�, prie� keturiasde�imt metų sudalyt� į butus.

���ia, Hari,�� prane�ė Sidė.

Ir tada staiga pro paradines duris i�puolė D�imis sutvarstyta ir pari�ta ranka. Suklyk�s: �Atstok nuo mano �monos, �unsnuki!�, jis skland�iai apsisuko ant vienos kojos ir jo motociklininko batas atsidūrė mano burnoje.

Susverdėj�s lo�telėjau atgal, ply�usios dantenos paplūdo krauju, kojos pasidarė kaip te�linės, ir du dalykai staiga tapo ai�kūs kaip dien�.

D�imis �iek tiek i�manė kovos menus. Ir jis vėl nusivertė nuo savo motociklo.

Atsitraukiau nuo ka�kokių �iuk�lių dė�ių ir sugniau�iau kum��ius pasireng�s gintis, ta�iau tarp mudviejų stojo Sidė. D�imis sustaugė i� skausmo, kai Sidė sugriebė jį u� sulau�ytos rankos.

��Palik jį ramybėje! Palik jį ramybėje!�� �aukė jam Sidė.

��K�, tu po velnių, darai�� mano ranka!�� �aukė jis ant jos. Bet leidosi nuvedamas prie durų. Atsigr��s dar suurzgė:

��Jei dar kart� pamatysiu tavo snukį, i�malsiu visus dantis.

��Būtų ne pirmas kartas.

Neai�kinau jam, kad toks vienas draugi�kas �unelis įmūrijo mane veidu į �em�, kai man buvo penkeri. Nebūtų nuskambėj� labai įspūdingai.

Susiėm�s u� įtvaro jis įkėblino atgal į nam�.

Matyt, jie gyveno pirmame auk�te, nes i�girdau ka�k� pana�aus į Pegės verksm�. Sidė grį�telėjo į mane.

��Hari, būk geras, eik.

��Tu pam�styk apie tai, k� sakiau,�� suveblenau i�tinusiomis kruvinomis lūpomis.�� Būk gera, apsvarstyk mano pasiūlym�.

Ji palingavo galv�, ir man pasirodė�� �inau, kad tai visi�kai kvaila,�� bet man pasirodė, kad imu jai i� tiesų patikti.

��Tu nepasiduodi, ar ne?�� paklausė ji.

��Paveldėjau i� tėvo,�� atsakiau.

Tada ji u�vėrė didelio balto namo duris ir grį�o į savo gyvenim�. Trisde�imt septintas skyrius

Per myli� nuo mūsų namų ant kalvos stovi nedidelė ba�nytėlė.

Vaikystėje, i�ėj�s paklaid�ioti ten, kur �viesiomis vasaros naktimis �iaip jau neturėjau klaid�ioti, kartais įsėlindavau į tos ba�ny�ios �ventorių, gerdavau sidr�, brai�ydavau �e�etukus ir dairydavausi draugų 22 kalibro orinio �autuvėlio paliktų �ymių.

Nebuvome mes tokie narsuoliai, kokius vaizdavome. Nuo menkiausio garso�� vėjas perbėgdavo med�iais, į �altus antkapių akmenis su�iurendavo lapas, ba�ny�ioje sutra�kėdavo koks nors senovinis lentgalis,�� mes su draugais, susisiaubin�, kad tuoj ims keltis numirėliai, apimti panikos pasipustydavome padus. O dabar �ia bus palaidotas mano tėvas.

Mane pa�adino laikra��ius i�ve�iojan�io berniuko dviratis. Berniūk�tis į pa�to dė�ut� triuk�mingai įbruko Mirror. Virtuvėje tyliai zirzė radijas. Bebusdamas net pagalvojau, kad prasideda dar viena eilinė diena.

Ta�iau po pusry�ių mudu su sūnumi apsirengėme juodus gedulo drabu�ius. Abudu juodais kaklary�iais ir baltais mar�kiniais jautėmės nejaukiai. Susėdome ant grindų mano senajame kambaryje ir ėmėmės perrinkinėti dė�utes su nuotraukomis, guosdami save mano tėvo, jo senelio, atvaizdais.

Laikas tarsi ėmė bėgti atgal, sukilo prisiminimai. Radome didelių spalvotų tė�io ir Pato nuotraukų: vyniojan�ių kalėdines dovanas, va�inėjan�ių dviratuku vis dar su papildomais ratukais, Pato, bepradedan�io vaik��ioti baltapūkio, kūdikio, palaimingai miegan�io senelio glėbyje.

Daugybė jau blunkan�ių nuotraukų�� tėtis ir mama su D�ina ir manimi per mūsų vestuves, a�, vypsantis paauglys drauge su tė�iu, kuriam ma�daug penkiasde�imt su trupu�iu, apsikabin� per pe�ius mūsų sodelyje�� jis besidid�iuojantis savo sodu, besidid�iuojantis manimi. Ir dar ankstesnė: a�, pavėp�s vienuolikmetis, su dar jaunais tėvais bendroje ka�kokios giminaitės vestuvių nuotraukoje.

Ir taip iki pa�ios prisiminimų prad�ios ir dar toliau: nespalvota nuotrauka, kurioje a�, trumpai nukirptas, drauge su tė�iu prie �irgų Salisburi Pleine, dar viena nespalvota nuotrauka, kurioje besijuokiantis tėtis laiko mane i�kėl�s ka�kokiame vėjų pustomame paplūdimyje, ir papilkavusios nuotraukos, kuriose uniformuotas tėtis ir mano tėvų vestuvės.

Jokių jo vaikystės ar kūdikystės nuotraukų. �inojau, kad taip yra dėl to, jog jie gyveno neturtingai ir neturėjo fotoaparato, ta�iau vis vien atrodė, kad jo gyvenimas prasidėjo tik nuo mūsų ma�ytės �eimos.

Atve�ė gėlių. Mudu su Patu nuėjome į mano tėvų kambarį prie�akinėje namo dalyje ir pro lang� �iūrėjome, kaip gėlininkas jas i�krauna i� savo furgono. Neilgai trukus į celofan� suvyniotos puok�tės nugulė vis� vej�, ir a� prisiminiau princes� Dian� ir gėlių jūr�, pakilusi� iki pat juodų karali�kųjų rūmų baliustradų. Gėlininkui �ia tebuvo eilinis darbas, pirmasis �i� dien�, ta�iau jis buvo nuo�ird�iai susijaudin�s.

��Gaila, kad nepa�inojau �ito �mogaus,�� i�girdau jį sakant mano mamai ir supratau, kad jam tikrai gaila.

Kai į ba�ny�i� įne�ė karst�, mes juokėmės. Juokas buvo desperati�kas, toks juokas, u� kurio laukia a�aros, kurioms, baisu, nebus galo, jei tik duosi joms vali�. Bet vis dėlto juokas.

Sekėme paskui į sen�j� ba�ny�i� ne�am� karst��� mano mama, mano sūnus ir a�. Ta�iau keturi ne�ėjai prie įėjimo ka�kodėl stabtelėjo. Nors mama ėjo tarp man�s ir Pato, nors buvome j� apglėb�, mama, nudelbusi akis į �em�, vis vien �engė pirmyn. Sustojo tik tada, kai galva trinktelėjo į savo vyro karsto gal�. Susiėmusi u� kaktos lo�telėjo atgal, pasi�iūrėjo į krauj� ant savo pir�tų, tada į mane, ir mudu abu garsiai nusijuokėme. Abu i�girdome jo bals�, seno londonie�io bals�, kupin� pavargusio �velnumo: �Moteri�ke, k� tu darai?�

Paskui į�engėme į ba�ny�ios vės�, ir tai buvo tarsi sapnas, sapnas, kuriame visi, kuriuos kada pa�inojai�� giminės, �eimos draugai, dabartiniai ir anų laikų kaimynai, vyrai su Karali�kojo karinio jūrų laivyno komandosų būrio rai��iais, susitik� paauglystėje, o dabar sulauk� septyniasde�imties,�� paskutinį kart� susirinko draugėn. Eilių eilės. Kai kas pasirod�ius mano tėvo karstui pradėjo verkti.

Mes trise susėdome priekiniame klaupte. Kadaise �trise� rei�kė mano tėvus ir mane. Dabar tai mano motina, mano sūnus ir a�. Jiedu sėdėjo nuleid� galvas, įbed� eikis į akmenines grindis, juokas nuslopo, o a� �iūrėjau į pastorių, pradėjusį cituoti i� Izaijo knygos: �Jie perkals savo kardus į noragus, savo ietis į pjautuvus: tauta nebepakeis kardo prie� taut�, ir jie daugiau nebepa�ins karo�.

Pamokslas buvo apie ger� kareivį, tapusį taikos �mogumi,�� karį, i�mokusį būti mylin�iu vyru, geru tėvu, patikimu kaimynu. Saky�iau, jis gerokai paplu�ėjo prie savo kalbos, pasikalbėjo su mano motina, mano dėdėmis ir su kaimyne tetule Etele, kuri i� tiesų man jokia teta. Ta�iau pastorius nepa�inojo mano tėvo ir niekaip nebūtų galėj�s papasakoti apie jį ir jo gyvenim�.

Tik tada, kai pilnutėlėje ba�ny�ioje nuaidėjo motinos parinktos senos dainos melodija, man suspaudė �irdį ir a� pajutau vis� netekties sunkum�.

Labiau u� giesmes ir pamoksl�, labiau u� geranori�kas banalybes, labiau u� visų jį pa�inojusių �monių veidus mane sujaudino sena daina. Sinatros balsas, labai jaunas, labai skambus, be vėlesnių metų pasipūtimo ir cinizmo. Jis pakilo ir pasklido po vis� sen� ba�nytėl�.

Mano mama nė nepajudėjo, tik pajutau, kaip tvir�iau įsikibo į Pat�, tarsi bijotų, kad tuoj bus nublok�ta į kit� viet� ir kit� laik�, kur nors į vieni�� ateitį, kur galės miegoti tik plieskiant miegamojo �viesoms, arba kur nors į prarast� nebesusigr��inam� praeitį.

Kada nors,

Kai �irdį spaus liūdesys,

Kai pasaulį stingdys �altis,

Mane su�ildys

Vien prisiminimas apie tave,

Toki� kaip �i�nakt.

Ir man rodėsi, kad gird�iu, kaip tėvas rei�kia nepasitenkinim� dėl tokio pasirinkimo, kaip jis stebisi �ia moterimi, su kuria nugyveno savo gyvenim� ir kuri taip ir nesiliovė jo stebinti.

�Tik ne ankstyv�jį Sinatr�, moteri�ke! Ne t� saldų vaiki�k� skydaliojim�, kurį jis įra�ė Kolumbijai. Jei jau sugalvojai rinktis Sinatr�, tai imk k� nors i� �e�tojo de�imtme�io, i� Kapitolijaus albumų�� �One for my Baby�, �Angel Eyes�, �In the Wee Small Hours of the Morning��� kuri� nors i� klubų dainų. Bet tik ne ankstyv�jį skydaliojim�! O kuo tau blogas Dinas Martinas? Man visados labiau patiko senis Dinas�.

Tas tiesa. Mano tėvas labiausiai mėgo Din� Martin�. Sinatra, jam patiko ne taip, jis mano tėtu�iui buvo kiek per romanti�kas. Kur kas labiau prie �irdies tė�iui buvo �iurk�tesnis Dinas Martinas. Betgi dain� rinkosi ne tėvas. Dain� rinkosi mama. Daina i�rei�kė ne tai, kaip tėvas regėjo save. Ji i�rei�kė tai, kaip jį regėjo, jį pa�inojo, jį mylėjo ji pati.

Kokia tu gra�i!

�ypsenos �iluma.

Skruosto �velnumas��

Man belieka

Mylėti tave

Toki� kaip �i�nakt.

Laidotuvių biuro vyrai i�ne�ė tėvo karst� i� ba�ny�ios�� atsargiai atsargiai�� ir patraukė į kapines �ventoriuje, o mes, apsvaig� nuo mirties ritualų, nusekėme jiems i� paskos iki paskutinio kapo nuo�ulniame antkapių lauke.

Ilgos paminklų eilės gale �iojėjo kapo duobė. Kada nors, po daugybės metų, po daugybės kitų laidotuvių bus sunku atrasti mano tėvo am�inojo poilsio viet�, nes ji atsidurs pa�iame antkapių mi�ko viduryje, jo paminklas bus vienas i� daugelio.

Bet ne dabar. Ne �iandien. �iandien mano tėvas�� paskutinis atvykėlis į �i� am�inybės viet�. �iandien jo kap� surasti lengva.

�tai jo antkapis. Naujutėlaitėje baltoje plok�tėje juodomis spindin�iomis raidėmis i�kaltas įra�as ir palikta vietos kitam įra�ui�� jo �monos, mano motinos, Pato senelės, vardui.

PATRIKAS VILJAMAS ROBERTAS SILVERIS, APDOVANOTAS MEDALIU �U� PASIAUKOJAM� TARNYB��, para�yta akmenyje. Tų laikų vardas, kai paprastos �eimos duodavo savo vaikams tiek vardų, kiek tik įstengdavo prisiminti, tiek vardų, kiek jie pajėgdavo pane�ti. �emiau�� gimimo bei mirties datos ir MYLIMAS VYRAS, TĖVAS IR SENELIS.

Kalbėjo pastorius�� pelenai į pelenus, dulkė į dulkes, ateik, mano Tėvo palaimintas vaike, priimk karalyst�, paruo�t� tau nuo pasaulio prad�ios,�� bet man ausyse skambėjo vienos senos dainos nuotrupa su pra�ymu niekada niekada nesikeisti.

Stovėjome prie duobės kra�to prie�ais laidotuvininkų mini�. Kai kurių nepa�inojau. Kai kuriuos pa�inojau vis� gyvenim�. Bet man pa�įstami veidai buvo pasikeit�: mano atminty gyvi buvo besijuokiantys dėdės ir gra�ios pusam�ės tetos tais puikiais naujų ma�inų, ry�kių drabu�ių ir vasarų pajūry laikais. Jie augino vaikus, o gal vaikai jau buvo u�aug�.

Dabar tie pa�įstami veidai buvo senesni, negu tikėjausi, jų, keturiasde�imtme�ių, penkiasde�imtme�ių, pasitikėjimas savimi su metais ka�kaip apsiblausė. Jie susirinko laidoti mano tėvo, pirmojo i� jų kartos, ir jų pa�ių mirtys staiga pasidarė visi�kai realios. Jie raudojo jo, o drauge sav�s.

Tolumoje ma�iau laukus, po kuriuos bas�iausi vaikystėje, vidur�iemy tamsiai rudus, sta�iakampius kaip sporto aik�tės, įrėmintus prakauliais nuogais med�iais.

Ka�in ar vaikai dar �aid�ia tuose kupstuotuose dirvonuose? Ka�kaip nesitiki. Bet a� prisiminiau kiekvien� �vilgantį �altinį, kiekvien� dumblin� griovį, kiekvien� u�sistovėjusį tvenkinį tankioje giraitėje ir visus ūkininkus, vejan�ius mus lauk, mane ir mano draugus, tuos priemies�io gyvenim� gyvenan�ius miesto vaikus.

I� �ia nesimatė nė u�uominos apie ka�kur jau visai netoli esan�ius gyvenamųjų namų kvartalus ir prekybos centrus. I� �ia matei tik laukus. �ia jauteisi kaip tikrame kaime.

�tai kodėl mano tėvas spruko i� miesto. Tie laukai, kuriuose �aid�iau būdamas berniukas, buvo mano tė�io svajonė, ir dabar tarp tų laukų jis bus palaidotas.

Dabar jau verkė visi�� garsiau, nebesivaidydami, pasidav� sielvartui. Pakėliau akis ir pama�iau mylimų veidų a�aras. Tė�io brolių. Mūsų kaimynų. Mano motinos ir mano sūnaus.

O a� stovėjau sausomis akimis, �iūrėjau, kaip į �vie�iai i�kast� kapo duob� leid�iasi mano tėvo karstas. Viena ranka tvirtai laikiau apglėb�s motin�, kuri glėbyje glaudė raudantį anūk�, o kita ranka giliai juodo �varko ki�enėje gniau�iau tėvo sidabrinį medalį, tarsi neketin�iau jo niekada paleisti. Trisde�imt a�tuntas skyrius

��Pasaulis kei�iasi,�� pasakė Naid�elas Batis.�� Dabar ne a�tuntas de�imtmetis. Tai ne �Kramer prie� Kramerį�. Gin�uose dėl vaiko gyvenamosios vietos įstatymai vis dar palankesni motinai�� ir taip bus visados. Ta�iau pama�u randasi suvokimas, kad netik� būna ne tik tėvai, bet ir motinos.

��Mane siutina vien mintis, kad mano sūnus augs su ka�kokiu tipu,�� pasakiau labiau sau negu advokatui.�� Mane siutina vien mintis, kad jis gyvens vienuose namuose su �mogumi, kuriam jis nė nerūpi. Su �mogumi, kuriam rūpi tik mano sūnaus motina.

��Taip nenutiks. Nesvarbu, k� ji sako, bet ji jus abu paliko. O tu puikiai tvarkeisi, kol vaikas buvo tavo globojamas. Nesvarbu, k� ji pasakoja savo advokatui.

��Negaliu patikėti, kad ji stengiasi sudaryti įspūdį, jog a� aplaid�iai rūpinausi vaiku. Jei ji veiktų �variai, galė�iau j� gerbti. Bet nuo �ito man kraujas u�verda, tu juk �inai, k� tai rei�kia, Naid�elai?

���inau.

Advokatas man jau nebebuvo joks ponas Batis. Dabar jį vadinau Naid�elu. Ir jau �inojau jo gyvenimo istorij�.

Prie� septynerius metus jis vedė prancūz�, su kuria susipa�ino, kai ta Londone dirbo advokate. Jiedu įsikūrė �ia ir po metų jiems gimė dvynukės. Ta�iau kai prie� dvejus metus jų santuoka �lugo, jo �mona, netrukus būsianti eks�mona, nusprendė grį�ti į Prancūzij�. Ir apeliacinio teismo sprendimu jai buvo leista i�sive�ti dukteris i� �alies. Nuo tada Naid�elas jų nebematė.

��Taigi viskas baigėsi tuo, kad mano vaikai vieno i� tėvų neteko, o kitu bjaurisi,�� pasakojo jis.�� Per ka�kokį buk� teisėj�, kuriam atrodė, kad dėmesio vertas tik vienas i� tėvų�� motina. Ir mano atvejis niekuo neypatingas�� daugybė tėvų netenka ry�ių su vaikais. Nes moterys, kurias jie buvo ved�, nori juos nubausti.

U�jau�iamai numykiau. Buvo jau vėlu, po jo tu��i� biur� Vest Ende �iurinėjo valytojos. Jis sėdėjo ant stalo ir �iūrėjo �emyn į Hanoverio aik�tėje susigrūdusius automobilius.

��Mano vaikams, be jokių abejonių, būtų geriau su abiem tėvais. Bet jei jau reikia rinktis vien��� kai neįmanoma, kad būtų abu,�� reikia ie�koti tam tikro kompromiso. O gin�uose dėl vaiko gyvenamosios vietos kompromiso neie�koma. Ir teisėjams nerūpi, kas geriausia vaikui. Turėtų rūpėti, bet nerūpi. Jiems tik rūpi, ko nori motina.

Jis nusiėmė akinius ir pasitrynė akis.

��Nors įstatymai stengiasi pa�alinti �leidimo gyventi� formuluotės kandum�, vis vien viskas baigiasi vieno i� tėvų pergale ir kito pralaimėjimu. Taip turi būti. Paprastai pralaimi vyras. Ta�iau�� kaip tik tai ir pasikeitė per pastaruosius dvide�imt metų,�� ne visada. Ir �įkart mes galime laimėti. Esame verti laimėti.

��Bet ji myli vaik�.

��K�?

��D�ina myli Pat�. �inau, kad myli.

Kone sutrik�s dėl tokio mano elgesio, Naid�elas su�iureno ka�kokius popierius ant savo stalo.

��Ka�in ar tai jau taip svarbu, k�?�� pasakė jis.

Stebėjau juos pro lang�. D�ina i�lipo i� priekinės Audi sėdynės ir atidariusi galines dureles i�leido Pat�. Patas man buvo sak�s, kad Ri�ardas įtaisė vaiki�k� u�rakt�. D�ina, kad susilygintų su juo, pritūpė ant �aligatvio, apkabino, priglaudė jo �viesiaplauk� galvel� sau prie kaklo. Prie� gr��indama jį man, gaudė paskutines kelias akimirkas drauge.

Ji stoviniavo prie automobilio durelių. Mudu nebesikalbėjome, ta�iau ji laukdavo, kol pamatys mane, ir tik tada sėsdavo į ma�in�. Pama�iau Pat�, spindin�iomis akimis takeliu skuod�iantį namų link, ir staiga suvokiau, kad jis vertas būti mylimas taip, kaip mylimas bet kuris kitas vaikas.

Vėliau jis, i�sidėlioj�s savo �aisliukus, �aidė ant grindų savo kambaryje.

��Patai?

��A?

��Tu �inai, kad mudu su mamyte dabar nelabai sutariame?

��Jūs nesikalbate.

��Todėl, kad dabar mes susipyk�.

Jis tylomis tark�telėjo Liuk� Skaivokerį į �Tūkstantme�io sakalo� �on�. Atsisėdau ant grindų greta. Jis vis trankė Liuk�.

��Mes abu tave labai mylime. Tu juk tai �inai, tiesa?

Jis tylėjo.

��Patai?

��Turbūt.

��Ir abu norime, kad gyventum su mumis. Kur tu norėtum gyventi? Su manimi?

��Aha.

��Ar su mamyte?

��Aha.

��Su abiem nei�eina. Juk tu supranti, ar ne? Su abiem negalima. Nebegalima.

Patas prisislinko prie man�s ir a� jį apkabinau.

��Sudėtinga, zuiki, ar ne?

��Sudėtinga.

��Dėl to mes ir pykstamės. A� noriu, kad tu gyventum �ia. O mamytė nori, kad gyventum su ja. Su ja ir su Ri�ardu.

��Aha, o kaip mano daiktai?

��K�?

��Visi mano daiktai. Visi mano daiktai �ia. Jei a� ei�iau gyventi ten�� kaip būtų su mano daiktais?

���ia ne bėda, zuiki. Galime perkraustyti tavo daiktus. Dėl to nesijaudink. Svarbiausia�� kur tu gyvensi. A� noriu, kad gyventum �ia.

Jis pa�velgė į mane. D�inos akimis.

��Kodėl?

��Nes tau taip geriausia,�� i�tariau ir jau tardamas �iuos �od�ius suabejojau, ar tikrai taip yra.

Pasikei�iau per pastaruosius �e�is mėnesius, per tuos mėnesius, kai vienas auginau Pat�. �ou su Eimonu tebuvo priemonė sumokėti mokes�ius, o ne būdas sau ir kitiems įrodyti, ko esu vertas. Darbas man nebebuvo visatos centras. Mano visatos centre buvo mano berniukas.

Kai pajusdavau pasidid�iavim�, baim� ar nuostab�, ar dar k� nors, kas primindavo, jog esu gyvas, tai nutikdavo ne dėl kokio nors įvykio studijoje, o dėl to, kad Patas i�moko u�siri�ti batų rai�telius, kad prie jo ka�kas kibo mokykloje, arba dėl to, kad jis pasakė arba padarė k� nors, kas u�tvindė mane meile, k� nors, kas priminė man, kad mano sūnus�� gra�iausias berniukas visame pasaulyje.

Jei jis i�eis, jausiuosi netek�s visko.

��A� tik noriu to, kas tau geriausia,�� pasakiau ir pirm� kart� suabejojau, ar tai, ko noriu, geriausia yra jam ar man.

��Mudu su tavo tė�iu matėme j� �Palladium�, kai jai buvo a�tuoniolika,�� prisiminė mama.�� J� tada vadino mergaite i� Tigrų įlankos.

Mėlynos mamos akys i� susijaudinimo i�siplėtė�� kodėl anks�iau niekad nepastebėjau, kokios jos mėlynos? Alberto salės prieblandoje mano motinos akys �vietė kaip kokia gro�ybė i� �Tiffany� vitrinos.

Paprastai mano tėvai vakarus leisdavo namie, ta�iau ma�daug kas pusmetį būtinai va�iuodavo į kokį nors �ou�� Tonio Beneto �ou Karali�kojoje auloje, į atgaivint� �Oklahoma!� arba į ��monės ir lėlės� Vest Ende. Taigi dabar atsived�iau mam� į �ou Alberto salėje. Pasiklausyti jos visų laikų numylėtinės�� mergaitės i� Tigrų įlankos.

���irlė Besėj!�� i�tarė mama.

Mane buvo nusitemp� į kelis �irlės Besėj koncertus, kol dar buvau per ma�as prie�intis. Bet anais laikais jos publika niekados nebuvo tokia marga kaip �įvakar susirinkusi Alberto salėje.

Dailu�iai jaunuoliai su uzbeki�komis kepuraitėmis ir i�pe�iotais antakiais ie�kojosi savo vietų drauge su santūriomis pagyvenusiomis poromis i� artimiausių Londono priemies�ių, kaimo klubų striukėmis pasipuo�usiais vyri�kiais ir moteri�kėmis ypatingu būdu sustandintomis Megės Te�er stiliaus �ukuosenomis, kokiomis mano motinos kartos moterys puikuodavosi i�ėjusios pasi�monėti.

��Nemaniau, kad senutė �irlė taip mėgiama �ydriukų,�� tarstelėjau.�� Nors gedima suprasti: berniukams patinka toks �ou biznio spindesio ir asmeninės tragedijos derinys. Ji�� mūsų D�udė Garland.

���ydriukų?�� sutriko mama.�� Kokių �ydriukų?

Mostelėjau į Versace ir Prada drabu�iais vilkin�ius jaunuolius, kurie labai jau i�siskyrė priemies�ių vilnos ir poliesterio fone.

��Visur aplinkui, mama.

Kaip ty�ia, orkestrui u�grojus pirmuosius �Diamonds are Forever� akordus, vaikinukas greta mamos, vyri�ko modelio tipas, papras�iausiai per gra�us, kad būtų heteroseksualus, pa�oko ir entuziastingai suklykė:

��Mes mylime tave, �irle! Tu nepakartojama!

��Na, �itas ne �ydras,�� kuo rim�iausiai man į ausį �nib�telėjo mama.

Nusijuokiau, apkabinau j� per pe�iu? Ir pabu�iavau į skruost�. Ji sujudusi palinko pirmyn: scenos laiptų vir�uje pasirodė �irlė Besėj�� vakarinė suknelė �ai�aravo tarsi pasakų fėjos, rankos ekstravaganti�kai atmestos.

��Kaip tau pavyksta, mama?

��Kas kaip man pavyksta?

��Kaip sugebi toliau gyventi be tė�io? Juk vis� gyvenim� buvai su juo. Galva nene�a, kaip reikia u�pildyti toki� sprag�.

��Na, ai�ku, tai visi�kai nepraeina. Negali praeiti. A� jo ilgiuosi. Jau�iuosi vieni�a. Kartais man baisu. Ir vis dar miegu su �viesa.

Ji pasi�iūrėjo į mane. �irlė Besėj griaudint aplodismentams vaik�tinėjo scenos pakra��iu po gėlių liūtimi. Ji tikrai mūsi�kė D�udė Garland.

��Bet turi i�mokti paleisti,�� pasakė mama.�� Juk tai dalis to, ar ne?

��Dalis ko?

��Dalis to, kas rei�kia k� nors mylėti. Tikrai mylėti. Jei k� nors myli, ne�iūri į jį kaip į savo t�s�. Nemyli u� tai, kas tame �moguje priimtina tau.

Mama vėl nusigr�ė į scen�. Alberto salės tamsoje jos mėlynose akyse spindėjo a�aros.

��Mylėti�� rei�kia �inoti, kada paleisti,�� i�tarė ji. Trisde�imt devintas skyrius

��I� proto i�sikraustei,�� pasipiktino Naid�elas Batis.�� Laisva valia ketini atsisakyti savo vaiko? Imsi ir atiduosi jį savo eks�monai, nors mes galime j� sudoroti? Jai tai patiks�� tu tai �inai, ar ne?

��A� tai darau ne dėl jos,�� pasakiau.�� Darau tai dėl jo.

��Ar �inai, kiek vyrų mielai atsidurtų tavo padėtyje? Ar �inai, kiek vyrų ma�iau �itame kabinete�� suaugusių verkian�ių vyrų, Hari,�� kurie būtų atidav� visk�, kad tik būtų galėj� pasilikti savo vaikus? Kurie būtų atidav� savo kiau�us? O tu tiesiog imi ir jį palieki.

��Ne, a� jo nepalieku. Neatsisakau. Bet a� �inau, kaip jam patinka būti su D�ina, nors jis to ir stengiasi neparodyti, nes mano, kad taip įskaudins mane, i�duos ar pana�iai. Ir arba tarp jų vėl atsiras ry�ys, arba ji taps savaitgalių mamyte. Matau, kad taip jau darosi.

��Kas dėl to kaltas?

���inau, Naid�elai, kad nusivylei. Bet a� tiesiog galvoju apie savo berniuk�.

��Ar manai, kad ji galvojo apie jūsų berniuk�, kai i�ėjo? Ar manai, kad ji galvojo apie jūsų berniuk�, kai taksi va�iavo į Hitrou?

��Ne�inau. Tik manau, kad vaikui reikia abiejų tėvų. Net ir tokiam vaikui, kurio tėvai i�siskyr�. Ypa� tokiam vaikui, kurio tėvai i�siskyr�. Ir darau, k� galiu, kad taip būtų.

��O kaip tas tipas, su kuriuo ji gyvena? Tas Ri�ardas? Tu apie jį nieko ne�inai. D�iaugiesi atiduodamas jam savo sūnų?

��A� niekam neatiduodu savo sūnaus. Jis yra mano sūnus ir visados bus mano sūnus. A� esu jo tėvas ir visados būsiu jo tėvas. Bet turiu pripa�inti, kad D�inos skonis, jei kalbam apie vyrus, ne toks jau prastas.

��Jei tau rūpi mano nuomonė, ji�� visi�ka kvai�a. Ar supranti, kas toliau bus? Tapsi tipi�ku savaitgalio tėtu�iu�� sekmadienio popietėmis murksosi picerijoje ir suksi galv�, k� �ia pasakyti �itam nepa�įstamajam, kuris buvo tavo vaikas.

��Mudviem su Patu taip niekados nenutiks.

��Nebūk toks tikras.

��Nesakau, kad a� noriu būtent �ito. Bet negi nesupranti? Mes susiknisame sau gyvenimus, o u� tai moka vaikai. U�mezgame naujas pa�intis, vis pradedame i� naujo, tikėdamiesi, kad tai dar viena proga susitvarkyti gyvenim�, o u� visk� atken�ia i� visų tų subyrėjusių santuokų lik� vaikai. Jie�� mano sūnus, tavo dukterys ir tūkstan�iai į juos pana�ių�� ne�iojasi �aizdas, kurios taip ir neu�gyja. Tai turi kaip nors baigtis.�� Bejėgi�kai gū�telėjau pe�iais. �inojau, kad jis bjaurisi manimi.�� Ne�inau, Naid�elai. A� tik stengiuosi būti geras tėvas.

��Ir atiduodi savo sūnų.

��Turbūt bent tiek galiu padaryti.

��Padarykim taip,�� tariau Patui.�� Palik mūsų namuose k� nori. Tavo kambarys visada bus tavo. Niekas ten nieko nejudins. Ir galėsi kada panorėj�s grį�ti. Dienai, nak�iai ar visam laikui.

��Visam laikui?�� pakartojo Patas greta man�s varydamasis savo dviratį. Vos girdimu balsiuku.

��Tu gyvensi su mama. Bet niekas nevers ten tav�s gyventi. Mes abu tavimi rūpinsimės. Ir mes abu norime, kad tu būtum laimingas.

��Jūs daugiau nebesigin�ysite?

��Mes stengiamės nebesigin�yti. Nes abu tave labai mylime ir abu norime, kad tau būtų gerai. Negaliu pa�adėti, kad mes daugiau niekados nebesigin�ysime. Bet mes stengiamės.

��Ar jūs vėl vienas kit� mylite?

��Ne, zuiki. Tas laikas jau praėjo. Bet mes abu mylime tave.

��Kur a� pas mamyt� miegosiu?

��Ji tau ruo�ia nauj� kambarį. Ir jis turėtų būti fantasti�kas�� galėsi ant grindų i�berti visus ��vaig�d�ių karų� �aisliukus, įsijungti hiphop� ir visus kaimynus i�vesti i� proto.

��Ir niekas nelies mano senojo kambario?

��Niekas.

��Netgi tu?

��Netgi a�.

Mudu vaik�tinėjome parke. Tolyn aplink e�er� vingiavo asfaltuotas takas. �ia jam labai patikdavo va�inėtis Varpeliu: dumdavo tokiu grei�iu, kad net pakra�ty plūduriuojan�ios gulbės pakeldavo galvas jam atlekiant. Bet �į kart� Patui visai nesinorėjo sėsti ant dvira�io.

��Man dabar patinka,�� i�tarė jis, ir man suspaudė �irdį.�� Man patinka, kaip yra.

��Man irgi,�� pritariau.�� Man patinka rytais gaminti tau pusry�ius. Ir patinka, kaip popietėmis ant svetainės grindų tu paskleidi visus �aislus. Ir man patinka, kai mudu u�sisakome kinų maisto arba pic� ir abudu ant sofos �iūrime film�. Ir drauge einame į park�. Man labai visa tai patinka...

��Man irgi. Man irgi patinka.

��O mudu ir toliau visa tai darysime, gerai? Niekas mums nesukliudys. Tai niekada nesibaigs. Kol tu u�augsi labai didelis berniukas, kuriam norėsis eiti su draugais, ir savo sen� tėveliuk� paliksi vien�.

��Taip niekada nebus.

��Bet tu pabandyk, gerai? Gyventi su mamyte. Nes ji tave labai myli, o a� �inau, kad ir tu j� labai myli. Tai gerai. A� tuo d�iaugiuosi. Esu labai laimingas, kad judu mylite vienas kit�. Ir nors man liūdna, kad tu i�eini, �inok, kad �ia visai ne pabaiga. Gali grį�ti namo kada tik panorėj�s. Todėl pasistenk su mamyte būti laimingas. Gerai?

��Gerai.

��Ir �inai k�, Patai?

��K�?

��A� did�iuojuos, kad tu esi mano sūnus.

Jis numetė dviratuk� ir puolė man į glėbį, prisispaudė veideliu prie man�s ir tarytumei vis� mane u�liejo savo esybe. Jis pripildė mano s�monꠗ nepaklusnių plaukų kuok�tu, neįtikėtinai lygia oda, tuo savo purvo ir cukraus kvapu. Mano gra�usis sūnus, m�s�iau, ragaudamas mudviejų a�arų drusk�.

Dar daug k� norėjau pasakyti, bet neradau �od�ių. Norėjau pasakyti, kad tai netobula. Niekada nebus tobula. Nesu toks bukas, kad to ne�ino�iau. Bet eiti �ituo keliu galbūt yra geriausia, k� galime padaryti. Tai netobula. Nes vienintelis tobulas dalykas mano gyvenime�� tai jis.

Mano gra�usis berniukas.

Mano gra�usis berniukas.

Mano gra�usis berniukas.

D�ina nusivedė Pat� į jo nauj�jį kambarį, o a� stovėjau vidury jų buto su dė�e ��vaig�d�ių karų� �aislų rankose ir jau�iausi vieni�as kaip niekada.

��Duok, padėsiu,�� pasisiūlė Ri�ardas.

Padaviau dė�� ir jis j� pastatė ant stalo.

Nesmagiai vienas kitam nusi�ypsojome. Jis buvo kitoks, nei įsivaizdavau�� kuklesnis, �velnesnis, �od�iu, ne akiplė�a, kaip maniau.

��D�inai �iandien neeilinė diena,�� pasakė jis.

��Visiems mums neeilinė,�� atsakiau.

���inoma,�� pritarė jis skubiai.�� Bet D�ina,�� na, �inai, juk ji�� Svarstyklės. Namai, �eima�� tai jai svarbiausia.

��Tiesa.

Jis nebuvo visi�kai toks, kokį įsivaizdavau. Bet tai, �inoma, nerei�kė, kad jis ne mulkis.

��O Patas? Koks jo �enklas?�� pasiteiravo jis.

���Pra�om sutvarkyti mano kambarį�,�� atsakiau.

D�ina atėjo i� Pato kambario ir nusi�ypsojo man.

��A�iū, kad padėjai persikraustyti.

��Nėra u� k�.

��A�iū u� visk�,�� pridūrė ji, ir menkut� akimirkos dalį pa�inau mane mylėjusi� D�in�.�� �inau, k� tai tau rei�kia.

��Mylėti�� rei�kia �inoti, kada paleisti,�� atsakiau.

Nema�iau, kad jis atva�iuoja. I�sukau savo MGF į pagrindinį keli�, tik staiga nuo man�s į �alį metėsi juodas automobilis: pa�ėl�s pypimas, degan�ios padangos ir i� pyk�io persikreip�s vairuotojo veidas. Visų aplinkinių galvos pasisuko į idiot� sportiniame automobilyje su suplė�ytu stogu.

Sustojau kelkra�tyje. Sėdėjau giliai kvėpuodamas ir laukiau, kol bent kiek aprims �irdis, o praretėjusios ma�inos �vilpė pro mane. Drebėjo rankos. Įsikirtau į vair� ir laikiausi, kol pabalo krumpliai ir drebulys pama�u praėjo.

Tada i� lėto pajudėjau namo. Va�iavau itin atsargiai, nes suvokiau, kad mano protas vaik�to kitais keliais, kad jis nuklydo prie nespalvotos tėvo ir sūnaus nuotraukos, kadaise �mėk�telėjusios nuotraukų albume, prie nuotrupos i� ka�kokios senos dainos apie svetim�jį rojuje.

��Klausyk, tėti,�� i�tariau garsiai. Man labai reikėjo pasikalbėti su savo tėtu�iu. Man labai reikėjo su�inoti, k� jis mano.�� Ar a� pasielgiau teisingai? Keturiasde�imtas skyrius

I�girdome ba�ny�ios varpus dar jos nepamat�.

Did�iulis juodas Daimleris suktelėjo kairėn į Faringtono keli�, ir kol riedėjome ilgu siauru kanalu upės link, Mar�iui ir Siobanei skambėjo varpai.

Dar kart� pasukome į kair�, į ma�ytį Klakenvelo skverelį, ir tada ba�ny�ia, rodos, u�stojo vis� platų mėlyn� dangų.

Ant galinės limuzino sėdynės sėdintis Martis pa�nairavo į sve�ius, prie ba�ny�ios durų besidalijan�ius gėlytėmis į atlap�, ir nesmagiai pasimuistė savo i�kilmių frake.

��Gal apsukim dar por� kartų?�� pasiūlė.�� Gal tegu dar palaukia?

��Taip daro nuotaka, Marti. Tau nedera.

��O ar tikrai turi...

I�kėliau du auksinius �iedus.

Martis linktelėjo.

Nebeliko nieko kita.

I�lipome i� Daimlerio. Dabar varpeli skambėjo taip garsiai, jog galvoje nebeliko vietos mintims apie niek� kita. Ėmėme kopti akmeniniais ba�ny�ios laiptelis �ypsodamiesi ir link�iodami pa�įstamiems ir net visai nepa�įstamiems �monėms, o Martis tai u�segdavo, tai atsisegdavo frako sagas. Ma�daug ties laiptų viduriu Martis ant ka�ko u�mynė, ir a� �iupau jį u� rankos, kad nesukluptų.

Martis pakėlė devynių colių plastikinį vyri�kį purpuriniu �varku, blizgan�iomis sidabrinėmis kelnėmis ir baltais atlasiniais mar�kiniais. Jo pilvas buvo apjuostas pla�ia juosta�� lyg papuo�tas, lyg sutvarstytas. Buvo pamet�s vien� balt� batelį.

��Ir kas gi �ia toks, velniai rautų?�� purk�telėjo Martis.�� Maiklas D�eksonas?

��Ne D�eksonas,�� paėmiau i� jo lėl�.�� �ia Disko Kenas.

Pro vitra�us plūstan�ių saulės spindulių fone ba�ny�ios suolų tarpueiliu atbėgo ma�a mergytė. Ji prilaikė skrybėlaitꠗ toki� pat gelton� kaip jos �ventinė suknytė.

��Pege,�� i�tariau.

��Disko Kenas,�� pasakė ji ir pasiėmė lėl�.�� A� jo ie�kojau.

�ia buvo ir Sidė�� �velgė į mane i� po didelės juodos skrybėlaitės kra�to. Skrybėlaitė buvo jai kiek per didelė. Galbūt nusipirko j� dar prie� nusikirpdama plaukus.

��Būsiu viduje,�� pasakė Martis.�� Ant altoriaus.

��Prie altoriaus,�� pataisiau.

��Pats �inau, kur turiu būti,�� at�ovė jis.

��Sėkmės,�� nusi�ypsojo jam Sidė.

Nusekėme jį akimis, o paskui ilgai ilgai �iūrėjome vienas į kit�.

��Nesitikėjau, kad �ia būsi,�� pasakiau.

��A��� i� nuotakos pusės.

��Ai�ku. Siobanei tu labai patinki. Na... tai kaip einasi?

��Gerai. Gerai. Tikrai gerai. O kaip Patas?

��Dabar gyvena su D�ina. Atrodo, viskas gerai. Pamatysi jį vėliau.

��Patas atva�iuos?�� susidomėjo Pegė.

��Jis pabroliukas.

��Gerai,�� parei�kė Pegė ir nėrė atgal į ba�ny�i�.

��O jis laimingas?�� paklausė Sidė, ir a� supratau, kad jai tai tikrai rūpi. Man nesinorėjo jos paleisti.

��Yra �iokių tokių problemų su tuo D�inos draugeliu. Jis kiek senamadi�kas. Jam nepatinka, kai Patas savo �viesos kardu tranko jam per galv�. A� jam kartoju: �Ne, ne, Patai, jei jau trenki, taikyk į akis�.

Sidė pakraipė galv� ir nusi�ypsojo.

��Tu turbūt negalėtum be �itų savo juokelių, Hari?

��Turbūt.

��Bet tu su juo mataisi?

��Da�nai. Kiekvien� savaitgalį ir dar kart� per savait�. Dar nesutarėme dėl jo atostogų.

��Turbūt klaikiai jo pasiilgsti.

��Atrodo, kad jis vis vien su manimi. Nemoku to paai�kinti. Net kai jo nėra, jau�iu jį visur aplinkui. Jam i�ėjus atsivėrė neu�lopoma spraga. Tarsi jo nebuvimas būtų toks pats stiprus kaip jo buvimas.

��Net kai jų nėra, jie vis vien nepaleid�ia tavo �irdies. �tai k� rei�kia būti tėvu.

��Turbūt. O kaip D�imas?

��Ne�inau. Nieko nei�ėjo. Beprasmi�ka buvo net bandyti.

��Na, tu pabandei dėl Pegės.�� Bent jau a� tikėjausi, kad ji bandė dėl Pegės. Tikėjausi, kad ji bandė ne todėl, kad vis dar mylėjo jį taip kaip kadaise.�� Vertėjo pabandyti dėl Pegės.

��Manai?

��Manau.

Ji mostelėjo į lėtai pro ba�ny�i� slenkantį Daimlerį. Galinėje sėdynėje sėdėjo baltai apsirengusi moteris ir nervingas pusam�is vyras. Automobilis pasislėpė u� kampo.

��Mudvi jau eisim vidun.

��Pasimatysim vėliau. Pasmali�iauti pyragėliais.

��Lik sveikas, Hari.

�iūrėjau, kaip ji, prilaikydama skrybėlait�, tarsi ta galėtų nupulti, eina ir sėdasi nuotakos pusėje. Staiga man u� rankovės truktelėjo �alia atsirad�s Patas. Jis buvo aprengtas lyg ir jūrininko kostiumu. Atrodė labai puo�niai. Apkabinau jį per pe�ius, o tuo metu iki mūsų u�lipo D�ina su Ri�ardu.

��Sakiau tau, kad prie ba�ny�ios nerasim vietos ma�inai,�� i�girdau bambant Ri�ard�.

��Bet juk pastatėme, ar ne?�� atrėmė D�ina.�� Ar a� ka�ko nepastebėjau?

Pamat� mane liovėsi vienas kitam priekai�tav�, tylomis i� pabrolio pasiėmė prisegamas gėlytes ir nuėjo vidun.

Nusi�ypsojau Patui.

��Man patinka tavo kostiumas. Kaip su juo jautiesi?

���iurk�tu.

��Bet atrodai �auniai.

��Nemėgstu kostiumų. Kaip mokykloje.

��Ko gero, tu teisus. Kostiumai tikrai primena mokykl�. Ar tavo savaitgalis vis dar laisvas?

Patas linktelėjo.

��K� norėtum veikti?

Jis truputį pagalvojo.

��K� nors gera.

��Ir a�. Nuveikim k� nors gera �į savaitgalį. Bet dabar mūsų laukia darbas, ar ne?

��Mes�� pabroliukai.

��Tu gal ir pabroliukas. O a� esu vyriausiasis pabrolys. Eime į tuoktuves?

Jis gū�telėjo petukais ir i�si�iepė.

Mano gra�usis berniukas.

Į�engėme į ba�ny�i�. Dvelkė lelijomis ir vėsa, tvyrojo prietema, tik pro senovinius langus smigo medaus geltonumo �viesos strėlės. Patas, naujų batukų kulniukais kauk�ėdamas į akmenines grindis, pasileido prie�aky man�s.

Ir be�iūrint, kaip jis bėga prie altoriaus, kur mūsų laukė Martis, mane vienu metu nudiegė ir saldi laimė, ir gilus liūdesys.

Ne�inau. Toks jausmas, tarsi jis jau būtų visi�kai subrend�s �mogus.

Pastorius buvo auk�tas, jaunas ir nervingas, vienas i� tų centrinės Anglijos grafys�ių sald�ių frantų, kuriuos anglikonų ba�ny�ia siun�ia į senos apleistos miesto dalies bok�tus. Kol kalbėjo apie Paskutiniojo teismo dien�, kai paai�kės visų �ird�ių paslaptys, jo Adomo obuolys �ok�iojo auk�tyn �emyn.

Jis �iūrėjo į Martį, tiesiog gr�ė jį savo �vilgsniu ir klausinėjo taip, tarsi tikrai tikėtųsi i�girsti nuo�irdų atsakym�: �Ar mylėsi j�, ar guosi, ar gerbsi ir neapleisi sergan�ios ir sveikos, ar, atsi�adėj�s visų kitų, būsi jai i�tikimas, kol mirtis jus i�skirs?�

O a� m�s�iau apie Martį ir begal� jo proginių susiporavimų, kurie visi baigdavosi sulig sekmadienio laikra��iais, kai moterys, kurias jis mikliai i�dulkindavo ir beveik taip pat mikliai pamesdavo, suvokdavo, kad permiegoti su juo�� tai dar nerei�kia pasilypėti ant pirmojo karjeros laiptelio reklamos versle.

Pasi�iūrėjau į Sioban�, stovin�i� greta savo tėvo. Jos bly�kus airi�kas veidas u� visų tų �ydų atrodė visi�kai abejingas, ir a��� nors tam �ia buvo ne vieta ir ne laikas,�� norom nenorom pagalvojau apie jos silpnyb� vedusiems vyrams ir pavojingiems draugu�iams, prisirakinantiems prie med�ių. Bet visa tai �iandien atrodė lyg ir nebesvarbu. Nei kand�ios buvusios meilu�ės, lie�uviais plakan�ios Martį, nei visos tos �monos, pagaliau nugrūdusios Sioban� į skaudų antr�jį plan�. Visa tai jau praeityje.

�iandien abudu atrodė atpirk� visas nuodėmes, atgim� �itais meilės ir atsidavimo pa�adais, duodantys i�tikimybės į�adus�� nors guldau galv�, Martis �alio supratimo neturi nei kas yra i�tikimybė, nei kaip j� gedima �adėti. Abiem jiems pajutau nenusakom� meil�.

Ir neberadau savy nė kruopelės cinizmo. Nes to ir norėjau. Tai buvo viskas, ko norėjau. Mylėti ir saugoti.

Grį�telėj�s paslap�ia nu�velgiau sve�ius. Sidė i� po savo skrybėlaitės kra�to �iūrėjo į pastorių. Vos į�iūrėjau Pegės vir�ugalvį. �vilgsnis susidūrė su Pato akimis, tas nusi�ypsojo, ir a� vėl pamaniau, koks �aunus �itas vaikas. Mirktelėjau jam ir vėl nusigr�iau į pastorių, linkintį tobulos meilės ir ramybės.

Kol pastorius klausinėjo, kas jam priklausė, norom nenorom kai ko paklausiau ir sav�s. Pavyzd�iui, ar tikrai atne�iu k� nors gera į Pegės gyvenim�? Ir ar tikrai manau, kad galiu tinkamai auginti t� mergyt�, nors gerai �inau, kad mudviejų niekada nesies kraujo ry�iai? Ar tikrai įstengsiu u�auginti kito vyro vaik�? O kaip Sidė? Ar sugebėsime būti drauge ilgiau nei, įprastus penkerius, �e�erius ar septynerius metus? Ar sugebėsime mylėti ir globoti vienas kit�, kol mirtis mus i�skirs? Ar vienas i� mudviejų�� grei�iausiai a�,�� galų gale nueis klystkeliais? Ar tikrai tikiu, kad mudviejų meilė tokia didelė ir stipri, jog i�liks �iame bjauriame �iuolaikiniame pasaulyje? Na, tai ar tikiu? Ar tikiu? Ar tikiu?

��Taip,�� pasakiau balsu, ir pirm� kart� net ir Martis pasi�iūrėjo į mane taip, tarsi bū�iau visi�kai trenktas.

Sidabriniu �auk�teliu paskambinau į �ampano taur� ir atsistojau sakyti vyriausiojo pabrolio kalbos.

Visi tie giminai�iai, draugai, kolegos, patenkinti po vestuvinių pusry�ių ir pasireng� pasilinksminti, su�iuro į mane, o a� nuleidau akis į savo u�ra�us.

Ten daugiausia buvo Eimono ant atvirukų pakeverzoti juokeliai. Dabar jie atrodė nei į tvor�, nei miet�.

Įkvėpiau ir pradėjau.

��Vienas i� did�iųjų m�stytojų yra pasak�s: �Plauki drauge su metais, ir gyvenimas atrodo nuobodus, bet paskui pasirodo nepa�įstamasis. Jo vardas meilė�.�� Dramati�kai patylėjau.�� Platonas? Vitgen�teinas? Dekartas? Ne, Nensė Sinatra. Ir senutė Nensė visi�kai teisi. Gyvenimas be to nepa�įstamojo nuobodus, tu��ias. Ties� sakant, kai apie tai galvoji, yra dar blogiau.

Jie nesuprato, kokį �ūd� a� �ia malu. Turbūt nė pats ne�inojau. Patryniau tvink�iojan�ius smilkinius. Burna i�d�iūvo. Gurk�telėjau vandens, bet nepadėjo.

��Yra dar blogiau,�� sumurmėjau, stengdamasis susivokti, k� noriu pasakyti. Ka�k� apie tai, kaip svarbu, kad Martis ir Siobanė prisimintų, kaip jie jautėsi �iandien. Ka�k� apie tai, kad niekada nepamir�tų.

Per �monių piln� sal� pa�velgiau į Sid�. Tikėjausi bent kokio padr�sinamojo �enklo, ta�iau ji sėdėjo įbedusi akis į deserto liku�ius. Pegė su Patu laigė tarp stalų. Ka�kas kostelėjo. Zirzė ka�kieno kūdikis. �monės ėmė muistytis. Ka�kam prireikė į tualet�. Skubiai u�me�iau akį į savo u�ra�us.

��Palaukit, turiu �ia neblogų min�ių,�� pasakiau.�� Va viena: meilė prasideda tada, kai tu�tum� tavo �irdy u�pildo jos rankos, ir baigiasi, kai suki�i savo rankas į jos tu�tum�...

Keletas girtų dėdulių garsiai nusi�vengė.

��Arba �tai dar viena apie nepatyrusius jaunaved�ius, kurie nuėjo pas gydytoj�, kad tas parodytų, kaip atlikti meilės akt�.

Sukrizeno įkau�usi tetulė.

��Gydytojas pasimylėjo su moterimi ir paklausė jaunaved�io, ar tas turįs klausimų. Jaunavedys atsakė: �Taip: kaip da�nai turiu j� atvesti?�

Dabar jau pasigirdo juokas. Eimonas i�did�iai nusi�ypsojo. O a� jutau, kaip atvirukai slysta man i� dreban�ių pir�tų. Man nebereikėjo u�ra�ų. A� negalėjau jais pasinaudoti.

��Bet i� tiesų a� noriu pasakyti, kad a� tikiuosi�� a� �inau,�� kad Siobanė ir Martis prisimins, jog gyvenimas be meilės�� ne gyvenimas. Taip sakė Nensė Sinatra. Ir jeigu randi �mogų, kurį pamilsti, nebepaleisk jo. Taip sakau a�.

Kilstelėjau taur� į Mar�io ir Siobanės sveikat�. Sidė �vilgtelėjo į mane, o paskui vėl pasislėpė po skrybėlaite.

��Ponios ir ponai, ponai�iai ir panelės, pakelkime taures u� puiki�j� por�.

Kai tik nulipau nuo scenos, mane tuoj nusi�iupo Eimonas.

��Labai gerai,�� pagyrė.�� Bet kit� kart� mestelk por� juokelių apie jaunikį, dulkinantį avį.

Tik tada, kai u�grojo muzika, suvokiau, jog nesu jos mat�s �okan�ios.

Neturėjau supratimo, ar ji puiki �okėja�� kaip jos bendravardė,�� ar visi�ka, bet vis dėlto �avi nemok�a.

Ne�inojau, ar ji grak��iai sukasi ir slysta �okio �ingsniu, ar sutrikusi tryp�ioja ma�ais �ingsneliais ir ne�ino, kur dėti rankas. Ne�inojau, ar ji �oka kaip Sidė Karisė ar kaip Sydė D�eims. Bet �inojau, kad man vis tiek.

Man lygiai taip pat būtų buv� miela �ird�iai, ar ji �oktų prastai, ar puikiai. Man tik norėjosi su ja pa�okti.

Grojo �Wake me Up Before Go-go�, ir nuo tos senos dainos �okių aik�tel� apėmė ka�kokia pakvai�usi euforija.

Martis su Siobane trypė pavojingai pa�ėlusiu �ingsniu, ir jaunikis, besistengdamas pakelti nuotak�, i�raudo kaip vė�ys. Eimonas stovėjo kaip įkastas ir mosikavo aplink save rankomis, tarsi koks smarkuolis Ibizoje, o ne pusgirtis bernelis Klakenvele. Mem rangėsi aplink jį, raukėsi ir vaipėsi�� ir �okdamas vienintelį �okį, kokį mokėjo, atrodė ne�vankiai.

D�ina juokėsi su Patu. Ji plojo, o jis �oko k� tik savo sukurt� �okį: keistais ma�ais �uoliukais sukosi ratu. Ri�ardas �oko lėt� �okį su viena pamerge. Mano mama valso �ingsniu sukosi su pastoriumi.

Salė, dabar jau visai apvalutė, ironi�kai krypavo į �alis. Jai atrodė juokinga, kad girdėdami �it� muzik� seni �monės vėl jau�iasi jauni.

Ir Glenas u�simerk�s maskatavo rankomis, tarsi įsiaudrin�s jaunuolis Vudstoko purvynuose. Staiga paai�kėjo, kad vakarėlis�� puikus. Nes Glenas �oko lygiai taip pat kaip Eimonas.

Ta�iau Sidės su Pege nesimatė.

Kai Martis paleido Sioban� norėdamas atsikvėpti, palie�iau jos rank� ir paband�iau perrėkti D�ord�� Maikl�:

��Siobane, kur Sidė?

��I�ėjo anks�iau, kad spėtų į lėktuv�. Jos grį�ta į Amerik�.

��Kuriam laikui?

��Visam. Ar ji tau nesakė?

Palikau MGF asfaltuotame autostrados kelkra�tyje ka�kur į vakarus nuo �alio priemies�io, nutįsusio nuo Osterli parko. Po kelių dienų paband�iau atrasti t� viet� telefonų knygoje, ta�iau neradau, nes ji jau buvo u� miesto ribų. Tarsi bū�iau ma�in� pamet�s pasaulio gale. O gal prad�ioje.

Buvo ai�ku, kad automobiliu nespėsiu. Kelias į Hitrou buvo aklinai u�kim�tas. Ta�iau kas kelias sekundes man vir� galvos auk�tyn į dangų nuriaumodavo po reaktyvinį lėktuv�, dyd�iu pana�ų į tarp�emyninį lainerį. Nieko gero. I� MGF jokios naudos.

I�lipau i� ma�inos. Susivokiau, jog ne�inau, kuria oro linija jos i�skrenda. �Virgin Atlantic� kilo i� tre�iojo terminalo, o �British Airways� i� ketvirtojo. Į abu nulėkti nebebuvo laiko. Tai į kurį gi? Ar rinktis Ri�ard� Brenson�, ar populiariausi� pasaulio oro linij�?

Pasileidau palei autostrad�. Į vir� galvos plytintį mėlyn� dangų staugdami kilo lėktuvai, plevėsavo mano �ventinio frako skvernai.

Pagaliau tapo nebesvarbu, kuriuo skryd�iu jos turėjo i�skristi. Kol nusikaps�iau iki i�vykimo salės, visi tos dienos lėktuvai į Amerik� jau buvo i�skrid�.

�monių retėjo. I�keliaujantieji jau buvo ore. I�lydėjusieji traukė namo. Prie tarptautinių i�vykimo vartų visas permirk�s prakaitu nukoriau galv� ir atsidusau. Pavėlavau.

Staiga ant �emės pama�iau j��� lėl� purpuriniu �varkeliu. Disko Ken�. Pakėliau jį. Buvo i�sitep�s savo sidabrines kelnes. Ir pamet�s antr� batuk�.

Ir tada prie�ais i�vydau Sid� ir Peg�. Rankose jos tebelaikė įlaipinimo bilietus, prie kojų stovėjo lagaminai. Abi tebevilkėjo tomis pa�iomis �ventinėmis suknelėmis.

��Puiki kalba,�� pasakė Sidė.

��Ar nemanai, kad reikėjo �iek tiek tradici�kesnės? Ar nemanai, kad reikėjo�� �inai,�� pasakyti por� juokelių apie jaunikį ir avį?

��Ne, viskas buvo gerai.

��Jūs nespėjote į savo lėktuv�.

��Mes į jį neįlipome.

Netikėdamas papur�iau galv�:

��Tu?

��Taip bus geriau,�� pasakė ji.

Pegė pasiėmė i� man�s Disko Ken� ir pakėlė akytes į Sid�, tarsi klausdama, kas bus toliau.

Ankstyv� pavakar� juodas automobilis lėtai stūmėsi atgal į miest�. Sidė paskendusi savo mintyse �velgė į pirm�jį bok�tų masyv� palei Vestvėjų, o Pegė miegojo mano glėbyje.

Kartais �itas vaikas atrodydavo labai suaug�s, santūrus ir pasitikintis savimi. Ta�iau va �itaip man ant kelių, su man prie krūtinės priglausta galvele, ji buvo tarsi besvorė. Kaip kūdikis, kuriam visas gyvenimas dar prie� akis, gyvenimas, kuris dar turės įgauti savo kontūrus.

Ji sukrutėjo per miegus, i�girdusi ledų pardavėjo varpelį, klaid�iojantį ka�kur begalinėse vakarų Londono gatvėse. I�kalbingiau u� pauk��ių giesmes ir �iedų pumpurus �itai liudijo apie tai, kad �altos ir tamsios dienos pagaliau baigiasi. Greitai bus pavasaris, nes ka�kur jau klaid�ioja din-dan �mogutis.

I� u�pakalinės juodo automobilio sėdynės negalėjau tiksliai nustatyti, kurioje i� �itų tylių, įvairiomis kryptimis tįstan�ių priemies�io gatvelių din-dan �mogutis va�iuoja. Ta�iau jo varpelių tilind�iavimas skambėjo man kaip vaikystės prisiminimas arba vestuvių varpų svaja.