Praėjo �e�iasde�imt ketveri metai, kai prezidentas ir Susivienijimas meil� paskelbė liga, ir keturiasde�imt treji, kai mokslininkai rado būd� jai i�gydyti. Mano �eimoje visiems buvo atlikta �i procedūra. Vyresnioji sesuo Rei�elė sveika jau devyneri metai. Jai taip seniai meilė nebegresia, jog ji net neprisimena jos po�ymių. Man procedūra paskirta lygiai po devyniasde�imt penkių dienų, rugsėjo tre�i�j�. Per gimtadienį.

Daugelis procedūros bijo, kai kurie net prie�inasi. Bet a� nebijau. Laukiu nesulaukiu. Mielai sutik�iau, kad ji įvyktų jau rytoj, bet negalima, reikia būti bent a�tuoniolikos metų, kartais netgi vyresniam, tik tada mokslininkai pagydo. Antraip procedūra gali nepavykti: �mogui pa�eid�iamos smegenys, jis i� dalies paraly�iuojamas, apanka ar net blogiau.

Negera galvoti, kad vaik�tau su ligos u�kratu kraujyje. Dieva�i, kartais jau�iu, kaip jis kreka gyslose tarsi koks gy�alas, tarsi surūg�s pienas. Jau�iuosi ne�vari. Mintis apie tai man primena u�siaik�tijusius vaikus, i� pyk�io besiraitan�ius ant �emės. Primena vaizdus, kai sergan�ios mergaitės tempiamos prie�inasi: nagais akėja �aligatvį, raunasi plaukus, i� burnos joms dryksta seilės.

Ir, be abejo, primena mam�.

Po procedūros būsiu laiminga ir sveika. Taip visi sako, mokslininkai ir mano sesuo, ir teta Kerolė. Po procedūros būsiu suporuota su vertintojų parinktu vaikinu. Po kelerių metų mudu susituoksime. Pastaruoju metu pradėjau sapnuoti savo vestuves. A� stoviu po baltu baldakimu, plaukuose baltos gėlės. Įsikibusi ka�kam į rank�, bet vos tik grį�teliu pasi�iūrėti, jo veido bruo�ai susilieja lyg nepavykusioje nuotraukoje. Bet jo delnas vėsus ir sausas, o mano �irdis plaka lygiai � ir sapne a� �inau, jog ji visada plaks vienodu ritmu, nekrūp�ios, ne�okinės ir neplazdės, nepasileis lėkti, bet ramiai tuksės sau, kol būsiu gyva.

Sveika, i�gelbėta nuo skausmo.

Ne visada buvo taip gerai. Mokykloje mokėmės, kad senais laikais, tamsiaisiais laikais, �monės nesuprato, kokia mirtina liga toji meilė. Ilgai j� laikė netgi geru dalyku, godotinu ir trok�tamu. �inoma, tai viena prie�as�ių, kodėl meilė tokia pavojinga: ji sudrums�ia prot�, ir �mogus negali ai�kiai galvoti, blaiviai spr�sti apie savo savijaut�. (Dvyliktas po�ymis, nurodytas dvyliktos laidos �Saugumo, sveikatos ir laimės vadovo�, kurį mes vadiname �Ssilvos knyga�, skyriuje apie amor deliria nervosa.) Senais laikais �monės skųsdavosi kitokiais negalavimais: įtampa, �irdies ligomis, nerimu, depresija, kraujospūd�iu, nemiga, bipoliariu sindromu � niekaip nesuprasdavo, jog visa tai da�niausiai būdavo amor deliria nervosa, meilės kar�tinės, po�ymiai.

Ai�ku, �iuo metu Jungtinėse Valstijose deliria grėsmė dar nėra visi�kai panaikinta. Kol procedūra nei�tobulinta, kol ji tebėra pavojinga a�tuoniolikos neturintiems paaugliams, nebūsime visi�kai saugūs. Liga prisėlina neregimai ir ima smaugti savo �iuptuvais. Esu ma�iusi ne�inia kiek ligonių, velkamų į procedūr�, meilės taip nukamuotų, taip nustekentų, kad jie, nesutikdami be jos gyventi, ver�iau i�sidurdavo akis ar mėgindavo pasismeigti ant spygliuotos vielos tvoros, juosian�ios laboratorijas.

Prie� kelet� metų procedūros dien� viena mergaitė, įstengusi pasprukti i� palatos, u�lipo ant laboratorijos stogo. Nukrito nė neriktelėjusi. Po �io įvykio daugelį dienų per televizij� buvo rodomas jos veidas, kad mums primintų apie deliria pavojus. Mergaitė buvo atsimerkusi, kaklas keistai atsuktas, ta�iau skruostu prigludusi prie �aligatvio, lyg būtų tik prigulusi pogulio. Neįtikėtina, bet kraujo buvo labai ma�ai � dvi siauros tamsios srovelės lūpų kertelėse.

Devyniasde�imt penkios dienos, ir man jau negrės pavojus. Įdomu, ar procedūra skausminga? Norisi, kad ji kuo grei�iau praeitų. Sunku būti kantriai. Sunku nesibaiminti, kol nesi i�gydyta, nors kol kas deliria man�s nepalietė.

Vis tiek neramu. Girdėjau, senovėje meilė �mones i�varydavo i� proto. Baisu. Be to, �Ssilvos knygoje� pasakojama apie tuos, kurie mirė meil� prarad� arba jos taip ir nesurad�. �ito labiausiai bijau.

Baisiausia i� visų baisybių � kad �udo ir meilė su atsaku, ir be atsako.

Apelsinų kvapas man visada primena �ermenis. Vertinimo ryt� �is kvapas mane ir pri�adina. �vilgteliu į laikrodį ant stalelio prie lovos. �e�ta valanda.

Aplinkui prieblanda, saulės spinduliai dar tik nedr�siai �liau�ia sienomis kambaryje, kur a� miegu kartu su pusseserės Marsijos vaikais. Greisė, jaunėlė, tūno savo lovoje jau apsirengusi, �iūri į mane. Rankoje apelsinas. Mėgina savo vaiki�kais dantukais grau�ti jį kaip obuolį. U�plūsta �leik�tulys, ir a� vėl u�simerkiu nenorėdama prisiminti �iltos �iurk��ios suknytės, kuria buvau apvilkta mamai mirus; nenorėdama prisiminti balsų murmesio, didelės at�iaurios rankos, vis atki�an�ios man po apelsin�, kad tik �iulp�iau ir tylė�iau. Per �ermenis suvalgiau keturis apelsinus, po vien� skiltel�, o kai sterblėje liko tik �ievelių krūva, ėmiau �iulpti ir jas: kartus mink�timas padėjo sulaikyti a�aras.

Atsimerkiu, ir Greisė palinksta į priekį rie�ku�iose atki�usi apelsin�.

� Ne, Greise. � Nustumiu antklod�, atsistoju. Skrandis lyg kum�tis �ia susigniau�ia, �ia atsigniau�ia. � Ir �inai, kad negalima valgyti �ievės.

Ji mirksėdama tebe�iūri į mane did�iulėmis pilkomis akimis. Atsidususi prisėdu �alia.

� Va �itaip, � tariu ir rodau jai, kaip nagu lupti apelsin�, � nuraitant ry�kiai oran�ines �ieveles ir metant jas ant kelių, � bet stengiuosi neįtraukti jų kvapo. Ji tylėdama stebi. Kai baigiu, abiem rankom paima nulupt� apelsin� tartum stiklinį rutuliuk�, lyg bijodama, kad jis nesudu�tų.

Kum�teliu jai alkūne.

� O dabar valgyk. � Ji tik �iūri, ir a� atsidususi pradedu davinėti jai po vien� skiltel� kuo �velniau �nib�dėdama: � �inok, kiti būtų tau geresni, jeigu bent retkar�iais prakalbėtum.

Ji nieko nesako. A� ir nesitikiu. Teta Kerolė per vis� Greisės gyvenim� � �e�erius metus ir tris mėnesius � nėra girdėjusi i� jos nė �odelio. Jos manymu, Greisės smegenims ka�kas negerai, bet kol kas gydytojai nieko neranda. �Kvaila it avis�, � prie� kelias dienas ramiai tarė Kerolė, �iūrėdama, kaip Greisė varto ry�kų �aislinį kubelį, lyg būtų stebuklingas ir nuostabaus gro�io, lyg ji būtų tikėjusis, kad jis staiga virs kokiu kitu daiktu.

Atsistojusi einu prie lango pasitraukdama nuo Greisės, jos didelių į mane spoksan�ių akių ir plonų skubrių pir�telių. Man jos gaila.

Marsija, Greisės motina, jau mirusi. Ji vis kartodavo niekad nenorėjusi vaikų. Kaip tik toks yra vienas �alutinis procedūros poveikis: be deliria nervosa kai kuriems �monėms nemalonu turėti vaikų. Laimė, visi�ko abejingumo atvejų � kai motina ar tėvas neįstengia normaliai, pareigingai ir atsakingai bendrauti su savo vaikais ir galų gale juos nuskandina, u�dusina atsisėd� ant trachėjos arba verkian�ius negyvai u�plumpina � reta.

Ta�iau vertintojai Marsijai numatė du vaikus. Tuo laiku �is skai�ius atrodė gerai parinktas. Per metin� ap�iūr� jos �eima gavo auk�tus stabilizacijos pa�ymius. Jos vyras mokslininkas buvo gerbiamas. Jie gyveno mil�ini�kame name �iemos gatvėje. Marsija virdavo valgyt greitosiomis, i� to, k� rasdavo namuose, o laisvu laiku, kad turėtų u�siėmim�, duodavo fortepijono pamokas.

Bet, ai�ku, viskas pasikeitė, kai ant jos vyro krito įtarimas, jog yra prijau�iantysis. Marsija su vaikais, D�ene ir Greise, turėjo grį�ti pas motin�, mano tet� Kerol�. Kur tik jos eidavo, �monės �nib�dėdamiesi rodydavo į jas pir�tais. Greisė, �inoma, �ito neprisimena, stebė�iausi, jeigu ji apskritai nors kiek prisimena tėvus.

Marsijos tėvas dingo dar prie� teism�. Gal ir gerai. Teismai paprastai vyksta dėl akių. Prijau�iantiesiems da�niausiai skiriama mirties bausmė. Jei ne, jie u�daromi į Kriptas kalėti iki gyvos galvos. Marsija, be abejo, tai �inojo. Teta Kerolė mano, kaip tik todėl jos �irdis ir neatlaikė praėjus vos keliems mėnesiams po vyro dingimo, kai pati buvo apkaltinta jo vietoj. Gavusi kaltinimo ra�t�, kit� dien� ji ėjo gatve, trinkt � �irdies priepuolis.

�irdis � trapus daiktas. �tai kodėl reikia būti labai atsargiems.

Jau matau, kad �iandien bus kar�ta. Miegamajame ir dabar kar�ta: kai praveriu lang� norėdama i�leisti apelsino kvap�, oras lauke atrodo tir�tas ir sunkus. A� giliai įtraukiu gaivaus jūros dumblių ir drėgno mi�ko kvapo klausydamasi, kaip tolyje klykauja kirai, be paliovos sukantys ratus ka�kur u� �emų pilkų pastatų anapus įlankos. Gatvėje suburzgia automobilio variklis. A� krūpteliu.

� Nerviniesi dėl vertinimo?

Atsisuku. Tarpdury susidėjusi rankas stovi teta Kerolė.

� Ne, � pameluoju.

Ji �ypteli.

� Nesijaudink, bus gerai. Nusimaudyk po du�u, tada padėsiu sutvarkyti tau plaukus. Atsakymus galėsime aptarti eidamos.

� Gerai.

Teta nenuleid�ia nuo man�s akių. A� pasimuistau spausdama nagais palang� u� nugaros. Nemėgstu, kai į mane kas spokso. �inoma, turėsiu apsiprasti. Per egzamin� keturi vertintojai beveik dvi valandas �iūrės į mane. Apsivilkusi� striuku plastikiniu chalatėliu, koks i�duodamas ligoninėje, beveik per�vie�iamu, kad jie matytų mano kūn�.

� Gausi septynis ar a�tuonis, � sako teta ir papu�ia lūpas. Geras pa�ymys, d�iaug�iaus gavusi. � Bet jei nei�siprausi ir nesusitvarkysi, gausi ne daugiau kaip �e�is.

Paskutiniai mokslo metai bema� baigti, vertinimas bus mano paskutinis egzaminas. Per pastaruosius keturis mėnesius i�laikiau visus stojamuosius � matematikos, gamtos mokslų, kalbos �od�iu ir ra�tu, sociologijos ir psichologijos, taip pat fotografijos (pasirinkto dalyko), po kelių savai�ių turė�iau gauti rezultatus. Neabejoju i�laikiusi gerai ir patekusi į koled�o studijas. Visada buvau stropi mokinė. Egzaminų komisija, i�nagrinėjusi mano prana�umus ir trūkumus, paskirs į koki� nors mokykl� ir parinks specialyb�.

Įvertinimas � paskutinis �ingsnis prie� suporavim�. Po kelių mėnesių vertintojai man atsiųs s�ra�ėlį i� keturių ar penkių rekomenduojamų kandidatų. Kai baigsiu koled��, vienas jų taps mano vyru (ai�ku, jei būsiu i�laikiusi stojamuosius; mergaitės, kurios jų nei�laiko, suporuojamos ir i�tekinamos i�kart po vidurinės). Vertintojai stengsis man parinkti į por� vaikin�, gavusį pana�ų įvertinimo pa�ymį. Jie i� paskutiniųjų vengia didelių intelekto, temperamento, socialinės aplinkos ir am�iaus skirtumų. Na, kartais i�girsti koki� siaubo istorij�, kaip varg�ė a�tuoniolikinė atiduodama turtingam a�tuoniasde�imties metų seniui.

Klaikiai suvaitoja laiptai, ir pasirodo Greisės sesuo D�enė. Devynerių metų, pagal savo am�ių auk�ta, bet liesa kaip �akaliukas, krūtinė įdubusi it keptuvė. Baisu sakyti, bet a� jos nemėgstu. Ji atrodo tokia pat sunykusi kaip ir jos motina kadaise.

D�enė atsistoja tarpdury �alia tetos ir �iūri į mane. Mano ūgis vos penkios pėdos ir du coliai, ta�iau D�enė u� mane dar pora colių �emesnė. Kvaila drovėtis tetos ir pusseserių, bet man ima �iurpti rankos. �inau, joms neramu, kaip a� pasirodysiu per vertinim�. Be galo svarbu, kad man būtų parinkta gera pora. D�enei ir Greisei iki procedūros dar daug metų. Jei sėkmingai i�tekėsiu, po kelerių metų �eima turės daugiau pinigų. Ir gal liausis �nib�desiai, monotoni�kas bambėjimas, ir po ketverių metų nuo ano skandalo, regis, tebelydintis mus, kur tik eitume, tarsi vėjo ne�amas lapų �lamesys, � prijau�ian�ioji, prijau�ian�ioji, prijau�ian�ioji...

�is �odis nedaug geresnis u� kit�, persekiojusį mane ne vienus metus po mamos mirties kaip gyvatės �nyp�timas, paliekantis �olėje vingiuot� nuodų pėdsak�, � savi�udybė. Kreivas �odis, �odis, kurį �monės ku�da, murma ir i�kosti, �odis, kuris i�stumiamas u�siėmus delnais burn� ar i�tariamas u� u�darytų durų. Tik sapnuodama girdėdavau �į �odį su�unkam� garsiai, i�rėkiam�.

Giliai įkvėpusi staigiai pasilenkiu ir i� palovės i�sitraukiu plastikin� dė�� � kad teta nematytų, kaip a� drebu.

� Ar Lena �iandien i�teka? � klausia mano tet� D�enė. Jos balsas man visada primindavo bi�ių dūzgim� kar�tame ore.

� Nebūk kvaila, � at�auna teta, ta�iau be irzulio. � Juk �inai, kad ji negali tekėti, kol nėra i�gydyta.

Pasiėmusi i� dė�ės rank�luostį atsitiesiu. Nuo �od�io tekėti man i�d�iūsta burna. Baig� mokslus visi tuokiasi. Taip reikia. �Santuoka yra Tvarka ir Stabilumas, Sveikos visuomenės po�ymis� (�r. �Visuomenės pagrindai� � �Ssilvos knyga�, p. 114). Bet vis tiek nuo minties apie j� �irdis ima pa�ėlusiai dau�ytis, kaip vabzdys į stikl�. A�, ai�ku, nesu prisilietusi prie berniuko � fizinis kontaktas tarp nei�gydytų prie�ingos lyties asmenų draud�iamas. Ties� sakant, nesu net kalbėjusi su berniuku ilgiau kaip penkias minutes, i�skyrus pusbrolius, dėd� ir Endrių Mark�, jam padedantį �U�suk ir sutaupyk� krautuvėlėje, kuris visada rakinėja nosį ir snarglius nubraukia į dar�ovių konservų dė�u�ių apa�i�.

Na, o jei egzaminų nei�laikysiu, � Dieve, pra�au, pra�au, padaryk, kad i�laiky�iau, � po procedūros turėsiu tuoj pat i�tekėti, ma�iau nei po trijų mėnesių. Taigi bus ir vestuvinė naktis.

Aitriai tebekvepia apelsinais, ir man vėl apsiver�ia skrandis. Įsikniaubusi į rank�luostį giliai kvėpuoju, kad neapsivem�iau. Apa�ioje tar�ka indai. Teta atsidusdama �vilgteli į laikrodėlį. � Turime i�eiti ma�daug po valandos, � sako. � Ver�iau paskubėk.

Teta pasi�auna palydėt mane į laboratorijas, kurios, kaip ir visos valstybinės įstaigos, susigrūdusios palei krovinių prieplaukas: baltai spindin�ių pastatų eilė, blizganti lyg dantys pra�iotoje vandenyno burnoje. Kai buvau ma�a, k� tik apsigyvenusi pas j�, ji mane kasdien lydėdavo į mokykl�. Mano mama, jos sesuo, ir a� gyvenome ar�iau sienos, mane stebino ir baugino visos tos vingiuotos tamsios gatvelės, atsiduodan�ios �iuk�lėmis ir sugedusia �uvimi. Visada norėdavau, kad teta vestųsi mane u� rankos, bet ji niekada to nedarė ir a�, sugniau�usi kum��ius, sekdavau paskui j� hipnotizuojama jos velvetinių kelnių �iu�ėjimo, bijodama akimirkos, kai i� u� paskutinės kalvos gūbrio i�nirs �v. Onos mergai�ių vidurinė � tamsus akmens pastatas, suskilinėj�s ir i�vagotas grioveliais, lyg vėjo nugairintas prieplaukose dirban�io �vejo veidas.

Nuostabu, kaip viskas kei�iasi. Anais laikais a� bijodavau Portlando gatvių, nenorėdavau trauktis nuo tetos. Dabar taip puikiai jas pa�įstu, kad galė�iau u�simerkusi eiti jų nuokalnėmis ir vingiais, o �iandien labiausiai trok�tu būti viena. U�uod�iu vandenyn�, nors jį nuo mano �vilgsnio slepia gatvių labirintai, ir a� apsiraminu. Oras prisodrintas druskos, regis, imk ir raikyk.

� Nepamir�k, � kartoja ji gal tūkstant�jį kart�, � jie nori pa�inti tavo asmenyb�, bet kuo bendresni bus atsakymai, tuo didesnė galimybė gauti įvairesnių pasiūlymų.

Teta visada kalba apie santuok� �od�iais i� �Ssilvos knygos�, tokiais kaip pareiga, atsakomybė, kantrybė.

� Supratau, � murmteliu.

Pro mus pralekia autobusas. Ant jo �ono trafaretu i�pie�ta �v. Onos mokyklos emblema, ir a� skubiai palenkiu galv� pagalvojusi, kaip Kara Maknamara ar Hilari Peker, kikendamos ir rodydamos pir�tais, �iopso į mane pro murzin� lang�. Visi �ino, kad �iandien man vertinimas. Per metus jis vyksta vos keturis kartus ir visos dienos u�imamos labai i� anksto.

Nuo makia�o, kurį privertė pasidaryti teta Kerolė, oda tarsi padengta kuo slid�iu. Vonios veidrodyje namie sau atrod�iau pana�i į �uvį, ypa� kai plaukai buvo prismaigstyti metalinių smeigtukų ir susegioti segtukais, � �uvį su galvoje styran�iais gele�iniais kabliukais.

Nemėgstu da�ytis, man�s niekada nedomino drabu�iai ir lūpų blizgis. Mano geriausia draugė Hana laiko mane nenormalia, kitaip ir būti negali. Ji tiesiog �avinga: net papras�iausiai susukusi plaukus į netvarking� mazg� ant pakau�io atrodo, lyg būtų kirpykloje pasidariusi �ukuosen�. Nesu bjauri, bet nesu ir gra�i. Mano viskas per vidurį. Akys nei �alios, nei rudos, ka�kokios tarpinės. Nesu nei liesa, nei stora. Tikrai galima pasakyti tik viena � esu ma�a.

� Neduok Dieve, jeigu paklaus apie pusbrolius, sakyk, kad jų gerai nepa�įsti...

� Ahaaa...

A� jos beveik nesiklausau. Kar�ta, pagal bir�elį per kar�ta, strėnos ir pa�astys jau sudrėko nuo prakaito, nors �į ryt� pasitepiau dezodorantu. De�inėje tyvuliuoja Kasko įlanka, įrėminta Smailių ir Did�iojo Rombo salų, kuriose stovi stebėjimo bok�tai. U� jų prasideda atviras vandenynas, o u� jo yra visos �lungan�ios �alys ir ligos sugniu�dyti miestai.

� Lena, ar klausai, k� sakau?

Kerolė �iumpa man u� alkūnės ir atsuka į save.

� Mėlyna, � atkartoju jos pamokymus. � Mėlyna � mano mėgstamiausia spalva. Arba �alia.

Juoda pernelyg niūri, raudona komisij� suerzintų, ro�inė per daug vaiki�ka, oran�inė keista.

� O k� mėgsti veikti laisvalaikiu?

A� �velniai i�traukiu rank�.

� �itai jau kartojome.

� Lena, tai svarbu. �iandien galbūt svarbiausia tavo gyvenimo diena.

Atsidūstu. Prie�ais mechani�kai cypdami atsiveria valstybinių laboratorijų vartai. Jau i�sirai�iusios dvi eilės: viena mergai�ių, o u� keliasde�imties metrų, prie kitų durų, � berniukų. Prisimerkusi nuo saulės ie�kau pa�įstamų, bet nuo vandenyno spindesio akyse plaukioja juodi ratilai.

� Lena? � kutrina mane teta.

Giliai atsidususi i�po�kinu milijon� kartų surepetuotus �od�ius:

� Mėgstu dirbti mokyklos laikra��iui. Domiuosi fotografija, nes man patinka, kaip nuotrauka sustabdo ir i�saugo laiko akimirk�. Patinka vaik��ioti su draugėmis ir eiti į koncertus Diering Oukso parke. Mėgstu bėgioti, dvejus metus buvau kroso komandos antroji kapitonė. Esu mokyklos penkių kilometrų bėgimo rekordininkė. Da�nai lieku pri�iūrėti jaunesniųjų �eimos narių, a� tikrai mėgstu vaikus.

� Ko raukaisi? � subara teta.

� Myliu vaikus, � pasitaisau prisiklijuodama �ypsen�. Visa bėda, kad, i�skyrus Greis�, kitų vaikų nelabai mėgstu. Jie am�inai į tave atsitrenkia ir rėkauja, am�inai stvarsto daiktus, seilėjasi ir apsi�lapina. Bet �inau, jog kada nors privalėsiu turėti savo vaikų.

� Jau geriau, � taria Kerolė. � Toliau.

� Mano mėgstamiausi dalykai � matematika ir istorija, � u�baigiu tirad�. Ji patenkinta linkteli.

� Lena!

Atsigr�iu. I� tėvų automobilio i�lipa Hana, �viesūs jos plaukai plaikstosi apie veid�, pusiau -permatoma tunika slysta nuo įdegusio peties. Į j� atsisuka abi laukian�iųjų eilės. Hana visus traukia kaip magnetas.

� Lena, palauk!

Hana skuod�ia gatve pa�ėlusiai man mojuodama. Jos tėvų automobilis pradeda lėtai suktis: pirmyn atgal, pirmyn atgal siaurame keliuke, kol pagaliau atsisuka į prie�ing� pus�. Hanos tėvų ma�ina glotni ir juoda kaip pantera. Tuos kelis kartus, kai su Hana ja va�inėjomės, jau�iausi it karalaitė. Automobilį ma�ai kas turi, dar ma�iau turi va�iuojant} automobilį. Degalai grie�tai normuojami ir nepaprastai brangūs. Kai kurie vidurinės klasės �monės ma�inas laiko pastatytas prie�ais namus kaip skulptūras, sustingusias ir nenaudojamas, �varutėlėmis, neva�inėtomis padangomis.

� Labas, Kerole, � u�dususi pasisveikina Hana, kai mus pasiveja. I� jos praviros rankinės i�krenta �urnalas, ji pasilenkusi pakelia. Vienas vyriausybės leidinių � �Namai ir �eima�; a� nustebusi kilsteliu antakius, ji vypteli. � Mama liepė pasiimti. Ir skaityti, kol lauksiu vertinimo. Sakė, kad tuo padarysiu reikiam� įspūdį.

Hana įgrūda pir�t� į gerkl� ir apsimeta �iauk�iojanti.

� Hana... � piktai su�nyp��ia teta. Jos balse toks nerimas, kad man krūpteli �irdis. Kerolė beveik niekada nepraranda savitvardos, nė vien� akimirk�. Ji pasi�iūri į �onus lyg bijodama, kad ryto saulės nutviekstoje gatvėje kur nors netykotų koks vertintojas ar reguliuotojas.

� Nebijok, jie mūsų neseka.

Atsukusi tetai nugar�, Hana vien lūpomis man i�taria: �Kol kas.� Ir nusijuokia.

Berniukų ir mergai�ių eilės priekyje ilgėja, nutįsta į gatv�, ta�iau stiklinės laboratorijų durys automati�kai atsiveria, pro jas i�ėjusios kelios seselės su bloknotais rankose pradeda leisti �mones į laukiamuosius. Prie mano alkūnės lengvai it pauk�tė glusteli tetos ranka.

� Ver�iau stok į eil�, � taria. Balsas jau normalus. Būtų gerai, kad jo ramumas priliptų ir man. � Lena...

� Ko?

Jau�iuosi �iaip sau. Laboratorijos tarsi nutolsta ir pasidaro tokios baltos, kad neturiu jėgų �iūrėti, prie�ais nuo kar��io raibuliuoja �aligatvis. Galvoje nepaliaujamai tuksi �od�iai: Svarbiausia tavo gyvenimo diena. Saulė plieskia it galingas pro�ektorius.

� Sėkmės. � Teta �ypteli savo įprasta �aibi�ka �ypsena.

� A�iū.

Norėtųsi, kad Kerolė dar k� nors pasakytų, pavyzd�iui: �Neabejoju, kad puikiai pasirodysi� arba: �Pasistenk nesijaudinti�, ta�iau ji tik stovi mirksėdama, kaip visada santūriu ir neį�velgiamu veidu.

� Nesijaudinkite, ponia Tidl. � Hana mirkteli man. � Pasirūpinsiu, kad ji labai nesusimautų. Pa�adu.

Visas mano nervingumas i�garuoja. Hana taip ramiai laukia vertinimo, taip nerūpestingai ir normaliai.

Mudvi su Hana pasukame prie laboratorijų. Jos ūgis beveik penkios pėdos ir devyni coliai. Eidama �alia jos turiu kas antr� �ingsnį stryktelėti, kad spė�iau su ja, todėl jau�iuosi kaip antis, �okinėjanti ant bangų. Ta�iau �iandien man�s tai neerzina, d�iaugiuosi, kad esame kartu. Be jos bū�iau gyvas nervų kamuolys.

� Dieve, � taria ji, kai prieiname eiles, � tavo teta taip rimtai į visa tai �iūri, ar ne?

� Na, dalykas tikrai rimtas, � sakau.

Atsistojame į eilės gal�. Matau kelet� pa�įstamų veidų: por� mergai�ių i� mūsų mokyklos, por� berniukų, kuriuos esu ma�iusi �aid�iant futbol� u� Spenserio priva�ios mokyklos. Vienas berniukas krypteli mano pusėn ir pamato, kad a� �iūriu. Jis kilsteli antakius, a� skubiai nuleid�iu akis, veidai u�kaista, po duobute ima nervingai mausti. Ma�iau nei po trijų mėnesių būsi suporuota, sakau sau, bet �od�iai man nieko nerei�kia ir atrodo juokingi nelyginant koks �beproti�kų knygų� �aidimas, kurį �aisdavome ma�os ir kuris visada baigdavosi kokiu nors absurdi�ku sakiniu: �Mano kateriui reikia banano�, �Atiduok mano �lapi� bat� savo pik�iurnai keksui.�

� Oi, �inau. Patikėk, kaip ir visi, skaitau �Ssilvos knyg��. � Hana nustumia akinius ant kaktos ir lapsėdama blakstienomis sald�iu balseliu ima deklamuoti: � �Įvertinimo diena yra jaudinantis į�ventinimo ritualas, parengiantis tave laimingai, u�tikrintai atei�iai ir partnerystei.�

Akinius vėl nusmaukusi ant nosies, ji juokingai susiraukia.

� Tu �ituo netiki? � pa�nib�domis paklausiu.

�iomis dienomis Hana kaip nesava. Ji visada buvo kitokia � atviresnė, savaranki�kesnė, dr�sesnė. Tai viena prie�as�ių, kodėl norėjau tapti jos drauge. Visada buvau drovi, bijodavau pasakyti ar padaryti k� ne taip. Hana � mano prie�ybė.

Bet pastaruoju metu prisidėjo dar kai kas. Pirmiausia ji nebesistengė mokykloje, be to, u� atsikalbinėjim� mokytojams kelis kartus buvo i�kviesta į direktorės kabinet�. Kai kada kalbėdama ima ir nutyla per vidurį �od�io � lyg atsitrenkusi į u�tvar�. Kitais kartais pastebiu, kaip ji �velgia į vandenyn� tarsi ketindama i�plaukti i� �ia.

Kai dabar �iūriu į j�, į jos giedras pilkas akis ir suspaustas, lyg lanko templė įtemptas lūpas, man pasidaro baisu. Galvoju, kaip mano mama akimirk� kybojo ore prie� nukrisdama į vandenyn� it akmuo; galvoju apie mergaitės, kadaise nu�okusios nuo laboratorijos stogo, veid�, kaip jos skruostas buvo priglud�s prie �aligatvio. Mintis apie lig� stumiu �alin. Hana neserga. Negalimas daiktas. A� �ino�iau.

� Jeigu jie tikrai norėtų, kad būtume laimingos, leistų pa�ioms pasirinkti, � murma Hana.

� Hana, atsiimk �od�ius! � a�triai tariu. Kritikuoti sistem� � sunkiausias nusikaltimas.

Ji i�kelia rankas.

� Gerai jau, atsiimu.

� �inai, kad i� to nieko gero. Pa�iūrėk, kaip buvo senais laikais. Nesibaigiantis chaosas, nesantaika, karas. �monės buvo nelaimingi.

� Sakiau, kad atsiimu.

Ji man �ypsosi, bet a� tebepykstu ir į j� ne�iūriu.

� Be to, � sakau, � mums leid�iama rinktis.

Paprastai vertintojai pateikia keturių ar penkių patvirtintų kandidatų s�ra�� ir leid�ia i� jų i�sirinkti. Ir visi lieka patenkinti. Per visus metus, kai atliekama procedūra ir santuokos organizuojamos valdi�kai, Meino valstijoje įvyko ma�iau nei tuzinas skyrybų, o visose Jungtinėse Valstijose � ma�iau nei tūkstantis, ir visais atvejais vyras ar �mona buvo įtariami, kad prijau�ia meilei, todėl skyrybos buvo būtinos ir joms pritarė valstybė.

� Labai ribotai, � pataisė ji mane. � Mes galime rinktis i� mums jau atrinktų �monių.

� Kiekvienas pasirinkimas ribotas, � atkertu a�. � Toks gyvenimas.

Ji �iojasi lyg norėdama prie�tarauti, bet ima ir prajunka. Tada pagriebusi mano rank� suspaud�ia � du kartus greitai ir du kartus lėtai. Tai mūsų senas �enklas, prie jo įpratome antroje klasėje: kai vienai katrai būdavo baisu ar liūdna, �itas spūs�iojimas sakydavo: A� su tavim, nebijok.

� Gerai jau, gerai, neai�kink. Dievinu vertinim�, ai�ku? Tegyvuoja įvertinimo diena!

� Jau geriau, � tariu, bet tebesu sunerimusi ir suirzusi.

Praeiname pro gele�inius vartus, vir�uje painiai apraizgytus spygliuota viela, ir atsiduriame ilgame kieme, aplink kurį i�sidėst� laboratorijų kompleksai. Mes pasukame į 6-C korpus�. Berniukai eina į 6-B, ir abi eilės pradeda tolti viena nuo kitos.

Slenkant į priekį, kas kart�, kai tik atsiveria ir zvimbdamos u�siveria stiklinės durys, į mus ū�teli �alto kondicionuoto oro srovė. Keistas jausmas, sakytum visa esi panardinama į plono ledo kokon�, kaip pagaliukas į ledinuk�, ir a� nustumiu nuo sprando plaukų uodeg�, kad nebūtų taip kar�ta. Namie oro kondicionieriaus neturime, stovi auk�ti, griozdi�ki ventiliatoriai, vidury nakties vis u�g�stantys. Ta�iau Kerolė da�niausiai neleid�ia jais naudotis, nes, pasak jos, jie ima per daug elektros, kurios ir taip stinga.

Pagaliau prie� mus lieka keletas mergai�ių. I� pastato i�eina seselė, ne�ina kartoniniais lak�tais su prispaustu popieriaus lapu ir sauja tu�inukų, ima juos dalyti.

� Malonėkit pateikti vis� reikiam� informacij�, � liepia ji, � įskaitant savo ligos istorij�. Sura�ykit ir �eimos narius.

�irdis lipa pro gerkl�. Lape susilieja tvarkingai sunumeruotos eilutės: pavardė, vardas, antras vardas, dabartinis adresas, am�ius. D�iaugiuosi, kad prie� mane stovi Hana. Pasidėjusi karton� ant dilbio, ima greitai pildyti anket�. Tu�inukas lengvai slysta popieriumi.

� Toliau.

Vėl ū�telėdamos atsidaro durys, tarpdury pasirod�iusi seselė moja Hanai eiti į vidų. Tamsioje vėsoje u� jos matau �viesų balt� laukiam�jį, i�klot� �alia danga.

� Sėkmės, � palinkiu Hanai.

Ji grį�teli ir nusi�ypso.. Bet matau, kad pagaliau nervinasi. Tarp antakių susimetusi rauk�lelė ir ji kramto lūpos kamputį.

Hana �engia į laboratorij�, bet staiga apsisuka ir grį�ta prie man�s, veidas susijaudin�s ir neatpa�įstamas, ji stveria man u� pe�ių, priki�a prie ausies lūpas. Apstulbusi i�metu anket�.

� Juk supranti, kad neįmanoma būti laimingai, jei retkar�iais nepasijunti nelaiminga, ar ne? � �nib�da ji kimiu balsu, lyg būtų k� tik verkusi.

� K�?

Jos nagai susminga man į pe�ius, t� akimirk� jos i�sig�stu.

� Neįmanoma būti laimingai, jei retkar�iais nepasijunti nelaiminga. Juk supranti, tiesa?

Nespėju atsakyti, kai ji mane paleid�ia ir atsitraukia � tokiu pat giedru, gra�iu ir rimtu veidu kaip visada. Pasilenkusi pakelia mano lak�t� ir �ypsodama paduoda. Tada apsisukusi pradingsta u� stiklinių durų; jos atsiveria ir susiveria lygiai kaip vandens pavir�ius, kai į jo gelm� kas nors nugrimzta.

Kol seselė mane įleid�ia į laukiam�jį, Hana dingsta, i�nyksta u� vienų i� keliolikos vienodai baltų durų steriliame baltame koridoriuje, nors jame laukdamos mind�ikuoja kelios mergaitės. Viena sėdi krėsle palinkusi prie savo anketos, ra�o, brauko atsakymus ir vėl ra�o. Kita mergaitė susijaudinusi klausia sesel�, kuo �chroni�kos ligos� skiriasi nuo �įgimtų ligų�. Atrodo, j� tuoj i�tiks koks nors priepuolis, � kaktoje i��oko gysla, balsas isteri�kai kyla, � ir man pasidaro įdomu, ar anketoje ji įra�ys polinkį į per didelį nerim�.

Nejuokinga, bet mane ima juokas. Prunk�teliu u�sidengusi delnu burn�. Kai labai nervinuosi, man u�eina noras juoktis.

Per kontrolinius mokykloje vis prisidarydavau bėdos. Gal ir tai reikėjo para�yti?

Seselė paima i� man�s anket�, per�iūri, ar nepalikau tu��ios grafos.

� Lena Helovėj? � paklausia ji �valiu, energingu balsu, kokiu, regis, kalba visos seselės, tarsi toks balsas būtų privaloma medicininės kvalifikacijos dalis.

� Ahaaa... � burbteliu ir skubiai pasitaisau: � Taip, a�.

Teta buvo įspėjusi, kad vertintojai tikėsis �iokio tokio oficialumo. Vis dar keista girdėti savo tikr�j� pavard�, ir krūtin� u�gula sunkumas. Pastar�jį de�imtmetį gyvenau tetos pavarde � Tidl, nors pavardė kvailoka: kart� Hana pasakė, kad jai primena ma�ų vaikiukų i�galvot� �odį, kuriuo jie vadina sisiojim�. Bent gerai, kad nesusijusi nei su mama, nei su tėvu. Bent gerai, kad Tidliai yra tikra �eima. Helovėjai tėra prisiminimas. Bet oficialiuose dokumentuose turiu ra�yti i� tėvų gaut� pavard�.

� Eik paskui mane.

Seselė mosteli vieno koridoriaus pusėn, ir a� nuseku paskui linoleumu nukauk�in�ius jos kulnelius. Koridoriuose plieskia �viesa. Man dreba �irdis, ima svaigti galva, ir a� bandau ramintis įsivaizduodama vandenyn�, kaip jis nelygiai alsuoja, o danguje it vėjo malūnėliai sukasi kirai.

Tuoj viskas baigsis, raminuosi. Tuoj viskas baigsis, tada grį�i namo, ir daugiau tau nebereikės galvot apie vertinim�.

Koridorius atrodo begalinis. Priekyje atsidaro ir vėl u�sidaro durys, ir po akimirkos, kai mes pasukame u� kampo, pro mus nuskuba mergaitė. Veidas raudonas, matyt, verkia. Jai vertinimas jau baigtas. Neai�kiai prisimenu, jog �ia viena mergai�ių, kurios buvo įleistos pirmiausia.

Man pasidaro jos gaila. Paprastai vertinimas u�trunka nuo pusvaland�io iki dviejų valandų, bet visi �ino � kuo ilgiau vertintojai tave u�laiko, tuo geriau tau sekasi. Ai�ku, ne visada taip būna. Prie� dvejus metus Marsi Deivis pagarsėjo tuo, kad laboratorijoje praleido viso labo keturiasde�imt penkias minutes ir gavo gra�ų de�imtuk�. Ta�iau pernai Kori Vaind pasiekė visų laikų vertinimo rekord� � pusketvirtos valandos, bet vis tiek gavo trejet�. Akivaizdu, jog vertinimas remiasi ka�kokia sistema, ta�iau negalima atmesti ir atsitiktinumo vaidmens. Kartais atrodo, lyg visas procesas būtų suplanuotas taip, kad kuo labiau baugintų ir glumintų.

Ūmiai man kyla fantazija, kaip a� bėgu per �iuos �varius, sterilius koridorius ir spardau visas duris. Ir i�kart pasijuntu kalta. Nesugalvosi blogesnio laiko abejoti vertinimu, ir mintyse imu keikti Han�. Juk ji lauke man �nekėjo visas tas baisybes: apie ribot� pasirinkim� ir kad gauname rinktis i� mums jau parinktų �monių.

D�iaugiuosi, kad u� mus parenkama. D�iaugiuosi, kad nereikia pa�iai rinktis, o dar labiau � kad nereikia versti kito �mogaus rinktis man�s. Hanai, ai�ku, būtų gerai, jeigu galiotų senovi�ka tvarka. Hanai su auksinių plaukų aureole ir giedromis pilkomis akimis, tobulai baltais dantimis ir juoku, nuo kurio dviejų mylių spinduliu kiekvienas atsisuka, �iūri į j� ir taip pat juokiasi. Hanai tinka net nerangumas: taip ir knieti paduoti jai pagalbos rank� ar surinkti jos knygas. Kai a� suklumpu arba apsipilu kava krūtin�, kiti nusuka akis. Beveik skaitai jų mintis: �Kokia nevėk�la.� Be to, vos atsiduriu tarp nepa�įstamų �monių, protas atbunka, pasidaro �lapias ir pilkas kaip gatvės pradėjus tirpti �vie�iam sniegui � a� ne Hana, visada �inanti, k� sakyti.

Joks sveiko proto vaikinas nepasirinks man�s, kai pasaulyje esama tokių kaip Hana; lygiai tas pat būtų tenkintis su�iedėjusiu pyragu, kai i� tikrųjų nori didelio indelio ledų su plakta grietinėle, vy�niomis ir tarkuoto �okolado dribsniais. Taigi būsiu patenkinta gavusi tvarkingai atspausdint� rekomenduojamų jaunikių s�ra�ėlį. Bent jau neliksiu be nieko. Nesvarbu, jei niekam neatrodysiu gra�i (nors kai kada u�eina noras, kad kam nors atrody�iau gra�i). Nesvarbu, net jei bū�iau vienakė.

� �ia. � Seselė pagaliau sustoja prie durų, pana�ių į visas kitas. � Drabu�ius ir savo daiktus gali palikti prie�kambaryje. Pra�au apsivilkti padėt� chalatėlį. Gali pabūti, atsigerti vandens, pamedituoti.

Įsivaizduoju, kaip �imtai mergai�ių sėdi ant grindų sukry�iavusios kojas, pasidėjusios ant kelių rankas delnais į vir�ų, kartodamos �om�, ir mane vėl suima juokas.

� Bet pra�au nepamir�ti: kuo ilgiau rengsies, tuo vertintojams liks ma�iau laiko su tavim susipa�inti.

Ji �yk��iai �ypteli. Jos visa i�vaizda ka�kokia �yk�ti: įtempta oda, dygios akys, ank�tas chalatas. Ji �iūri tiesiai į mane, bet įtariu, jog nemato, mintyse jau dėlioja sekundes, per kurias grį� į laukiam�jį, pa�auks kit� mergait�, nuves dar vienu koridoriumi ir i�po�kins jai t� pa�i� instrukcij�. Tarp �ių storų sienų, nepraleid�ian�ių garso, izoliuotų nuo saulės, vėjo ir kar��io, tokių tobulų ir nenatūralių, pasijuntu baisiai vieni�a.

� Kai busi pasirengusi, eik pro mėlyn�sias duris. Vertintojai tav�s lauks laboratorijoje.

Seselei nukauk�ėjus, į�engiu į prie�kambarį, ma�� ir tokį pat �viesų kaip koridorius. Labai pana�ų į gydytojo kabinet�. Kertėje stovi ka�koks did�iulis tolygiai pypsintis medicinos aparatas ir popierinėmis servetėlėmis apkrauta ku�etė, tvyro aitrus antiseptikų kvapas. A� nusirengiu ir nuo kondicionieriaus i�kart visa pa�iurpstu, plaukeliai ant rankų pasi�iau�ia. Nuostabu. Vertintojai palaikys mane gauruotu �vėrimi.

Tvarkingai sudedu drabu�ius, liemenėl� ir u�sivelku chalat�. Jis i� smarkiai permatomo plastiko, kai juo susisiau�iu ir suri�u dir�elį, jau�iu, kad per chalat� viskas matyti, nei�skiriant kelnai�ių.

Praeis. Tuoj viskas praeis.

Giliai įkvepiu ir atidarau mėlyn�sias duris.

Laboratorijoje dar �viesiau � akinamai �viesu, todėl vertintojai pirmiausia i�vysta prisimerkusi� mergiūk�t�, kuri prisidengdama akis �engteli atatupsta. Prie�ais mane valtimi plaukia keturi �e�ėliai. Akims apsipratus matau keturis vertintojus, susėdusius u� ilgo �emo stalo. Kambarys did�iulis ir visi�kai tu��ias, jame tik vertintojai, o kampe operacinis plieno stalas, pristumtas prie sienos. I� vir�aus plieskia dvi lempų eilės, ir a� pastebiu, kokios auk�tos lubos, iki jų ma�iausiai trisde�imt pėdų. Suima baisus noras rankomis kaip nors prisidengti krūtin�. Burna i�d�iūsta, protas įkaista iki baltumo kaip tos lempos. Neprisimenu, k� turiu daryti, k� sakyti.

Laimė, prabyla vienas vertintojų, moteris:

� Ar turi anket�?

Jos balsas draugi�kas, ta�iau skrandį vis tiek suspaud�ia kum�tis ir nepaleid�ia. Dieve, galvoju, tuoj prileisiu kelnes. �ia, �itam kambary. Bandau įsivaizduoti, k� sakys Hana po visko, kai eisime �vie�iant popietės saulei, alsuodamos druska ir saulės įkaitintais �aligatviais pakvipusiu oru. �Siaubas, � tars ji. � Grynas laiko gai�imas. Sėdi ir spokso kaip keturios varlės ant r�sto.�

� O taip...

�engiu artyn per sukietėjusį, nenorintį praleisti or�. Iki stalo likus keliems �ingsniams, vertintojams atki�u kartoninį lak�t�. Prie stalo trys vyri�kiai ir moteris, bet neturiu jėgų ilgiau �iūrėti į jų veidus. Skubiai juos nu�velgusi �lepsiu atgal matydama tik nosis, tamsias akis, spindin�ius akinių stiklus.

Mano anketa keliauja per vertintojų eil�. Prispaud�iu rankas prie �onų ir stengiuosi atrodyti rami.

Man u� nugaros, ma�daug dvide�imties pėdų auk�tyje, palei galin� sien� eina stebėjimo balkonas. Į jį patenkama pro raudonas dureles vir�uje, u� kylan�ių baltų kėd�ių eilių, tikriausiai skirtų studentams, gydytojams, internams ir moksliniams darbuotojams. Mokslininkai ne tik atlieka procedūr�, bet ir po jos �mones reguliariai tikrina, da�nai gydo kitas sunkias ligas.

Man dingteli, kad tikriausiai �iame kambaryje ir daroma ta procedūra. Tam turbūt ir skirtas operacinis stalas. Skrandį vėl suspaud�ia kum�tis. Ka�kodėl, nors da�nai spėliodavau, kaip atrodys mano gydymas, niekad nesusim�stydavau apie pa�i� procedūr�: kiet� plieninį stal�, vir�uje mirksin�ias lempas, vamzdelius, laidus ir skausm�.

� Lena Helovėj?

� Taip, a�.

� Gerai.� Gal pirmiausia truputį papasakotum apie save? � Akiniuotasis vertintojas palinksta į priekį ir skėstelėdamas rankomis nusi�ypso. Jo stambūs keturkampiai dantys man primena vonios plyteles. Atspind�iai jo akinių stikluose u�stoja akis, galėtų juos nusiimti. � Papasakok, kas tau patinka. Apie savo pomėgius, mėgstamiausius mokslo dalykus, kuo domiesi.

Ir a� rė�iu paruo�t� kalb�: apie fotografij� ir bėgiojim�, apie buvim� su draugėmis, bet �neku i�sibla�kiusi. Matau, jog vertintojai linksi, �ypsenos atpalaiduoja veidus, jie ima ka�k� u�sira�inėti, vadinasi, kalbu gerai, ta�iau net negird�iu i� savo burnos sklindan�ių �od�ių. I� galvos neina metalinis stalas, akies kra�teliu vis dirs�ioju, kaip jis mirguliuoja ir spindi saulėje lyg skustuvo a�menys.

Staiga prisimenu mam�. Ji liko nei�gydyta, nors procedūra buvo daryta tris kartus � liga j� pasiglem�ė, sugrau�ė vidurius, u�gesino akis, nubalino skruostus, u�valdė jos kojas ir palengva, colis po colio, nuvedė prie smėlėtos uolos kra�to ir nustūmė į skaidrų lengv� or�.

Bent �itaip man pasakojama. Tuo laiku turėjau �e�erius metus. A� tik prisimenu, kaip naktį kar�ti jos pir�tai spaudė man veid�, kaip ji paskutinį kart� su�nib�dėjo: �A� tave myliu. Prisimink. �ito jie negali atimti.�

Staigiai u�simerkiu u�plūdus mintims apie mam�: kaip ji raitosi i� skausmo, o tuzinas mokslininkų baltais chalatais stebi j� abejingai skrebendami savo bloknotuose. Tris kartus ji buvo priri�ta prie metalinio stalo; tris kartus stebėtojų minia �iūrėjo į j� i� balkono, ra�ėsi, kaip ji reaguoja į adatas, paskui į lazerius, perverian�ius jos od�. Paprastai ligoniams procedūra nuskausminama ir jie nieko nejau�ia, bet tetai sykį i�sprūdo, kad mama per tre�i� procedūr� nuskausminamųjų negavo, manyta, jog anestezija neleid�ia smegenims reikiamai reaguoti į gydym�.

� Gal norėtum vandens?

Vertintoja moteris mosteli į butelį ir stiklin� ant stalo. Ji pastebėjo, kaip a� nenorom krūptelėjau, bet nieko baisaus. Savo pasakojim� baigiau ir i� to, kaip vertintojai �velgia į mane, � patenkinti, i�didūs, lyg bū�iau ma�as vaikas, pagaliau teisingai u�sisagst�s sagas, � suprantu, jog pasirod�iau gerai.

Įsipilu vandens ir geriu dėkinga u� pertraukėl�. Jau�iu, kaip pa�astis, galvos od� ir sprand� i�pila prakaitas, ir meld�iu Diev�, kad jie nepamatytų. Stengiuosi nenuleisti akių nuo vertintojų, ta�iau akiplo�io pakra�ty į mane �ybsi tas prakeiktas stalas.

� Na, gerai, Lena. Dabar tau u�duosime kelet� klausimų. Norime, kad atsakytum s��iningai. Nepamir�k, mūsų tikslas � pa�inti tave kaip �mogų.

Prie�ingai kam? � galvoje smilkteli klausimas, nespėju nė susigriebti. Gyvuliui?

Giliai įkvėpusi prisiver�iu linktelėti ir nusi�ypsoti.

� Puiku.

� Gali pasakyti kelet� mėgstamiausių knygų?

� Kristoferio Melio �Meilė, karas ir kitos kliūtys�, � automati�kai atsakau. � Filipos Herold �Siena�. � Bevilti�ka stumti vaizdus tolyn: jie ver�ias i� gelmių, apsemia mane. Lyg būtų jose įdegintas, smegenyse tvinksi �odis skausmas. Jie norėjo priversti mam�, kad darytų ketvirt� procedūr�. T� naktį, kai ji mirė, jie atėjo i�sive�ti jos į laboratorijas. Ta�iau ji pabėgo į tams� ir nuskrido. Pri�adinusi mane �od�iais: �A� tave myliu. Prisimink. �ito jie negali atimti.� Jai dingus, �od�ius tarsi vėl atne�ė vėjas, juos kartojo sausi med�iai, �altu ir pilku apyau�riu �nib�dėjo lapai. � Taip pat Viljamo �ekspyro �Romeo ir D�uljet��.

Vertintojai linksi, u�sira�inėja.

�Romeo ir D�uljeta� įeina į privalom� sveikatos pamokų literatūros s�ra��.

� O kodėl? � paklausia tre�ias vertintojas.

�Baisu�, � privalau atsakyti. �i pamokoma istorija įspėja apie senojo pasaulio, dar prie� gydym�, pavojus. Ta�iau gerklė lyg u�tinusi. �od�iai i� jos nei�sispraud�ia, lieka įstrig� kaip dagiai, prikimbantys prie drabu�ių, kai bėgame kros� kaimo vietove. Ir t� akimirk� tarsi i�girstu tyliai grumant vandenyn�, jo tolim� atkaklų murmesį, įsivaizduoju, kaip sunki it akmuo jo vandens masė praryja mam�. Ir man i�sprūsta:

� Nes labai gra�u.

Visi keturi veidai staigiai pakyla į mane lyg viena virvute sujungtų marione�ių.

� Gra�u? � suraukia nosį vertintoja. Or� įelektrina zvimbianti �alta įtampa, ir a� suvokiu padariusi did�iul� klaid�.

Akiniuotis palinksta į mane.

� Labai įdomus apibūdinimas. Labai įdomus. � Kai jis dabar i�si�iepia, jo dantys man primena lenktas �uns iltis. � Galbūt tau gra�i kan�ia? Gal tau patinka smurtas?

� Ne. Ne, tikrai ne. � Bandau susikaupti, bet galva pilna be�od�io vandenyno �niok�timo. Kas akimirk� jis darosi vis garsesnis. Ir staiga tarsi i�girstu negarsiai klykiant � per de�imtme�io tarpsnį mane tarsi pasiekia mamos klyksmas. � Turėjau galvoje... �i istorija ka�kuo tokia liūdna...

A� sutrikusi kepurnėjuosi lyg sk�sdama toje baltoje �viesoje ir gaudesyje. Pasiaukojimas. Noriu ka�k� pasakyt apie pasiaukojim�, bet �odis lieka burnoje.

� Keliaujame toliau. � Vertintoja moteris, taip maloniai pasiūliusi man vandens, jau neapsimeta draugi�ka. Jos balsas oficialus. � Pasakyk kokį paprast� dalyk�, pavyzd�iui, koki� spalv� labiausiai mėgsti.

Dalis mano smegenų � protingoji, mokytoji dalis, mano logi�koji pusė � �aukia: Mėlyna! Sakyk �mėlyna�! Ta�iau tas kitas, senesnysis mano vidinis �a��, ne�amas dundesio bangų, i�kyla ir a� lepteliu:

� Pilka.

� Pilka? � �iopteli ketvirtas vertintojas.

�irdis nusirita į kulnus. �inau, kad susimoviau, kad �lungu, tiesiog matau, kaip pa�ymiai ritasi �emyn. Bet jau per vėlu. Man galas � dundesys ausyse vis garsėja, neleid�ia galvoti. Skubiai i�lemenu pasiteisinim�:

� Ne visai pilka. Prie� pat saulėteki būna laikas, kai visas dangus nublyk�ta neai�kia spalva, i� tikrųjų ne pilka, pana�esne į balt�, ir ji man visada patiko, nes primena, jog reikia laukti ko nors gero.

Bet jie jau nesiklauso. Visi spokso tolyn u� man�s pakreip� galvas, sutrikusiais veidais, lyg stengdamiesi suprasti girdimus svetimos kalbos �od�ius. Ir staiga dundėjimas ir klyksmas įsiver�ia visu smarkumu ir a� suprantu, jog visa tai girdėjau ne vaizduotėje. Tikrai klykia �monės ir ka�kas trepsi, dunda, bilda lyg tūkstan�iai kanopų. Per �iuos du triuk�mo �altinius prasimu�a tre�ias garsas: pratisas baubimas, nė trupu�io ne �mogi�kas.

Visi�kai suglumusi visk� gird�iu ir matau padrikai, kaip esti sapnuojant. Kilstelėdama nuo kėdės vertintoja klausia:

� Po velnių, kas �ia...

J� pertraukia akiniuotis:

� Sėskitės, Helena. Eisiu pa�iūrėti, kas atsitiko.

T� akimirk� atsilapoja mėlynosios durys ir į laboratorij� įdunda karvių pulkas � tikrų tikriausių gyvų, su�ilusių, maurojan�ių karvių.

Vadinasi, tikrai buvo trepsėjimas, pamanau ir pajuntu trump� miglot� pasidid�iavim�, kad teisingai nusta�iau triuk�m�.

Ir tada susigriebiu, jog į mane lekia sunkių ir baisiai persigandusių karvių banda, dar pora sekund�ių, ir jos mane sutryps.

�aibi�kai neriu į kert� ir u�lendu u� chirurginio stalo, jis mane visi�kai u�stoja nuo paklaikusių gyvulių. Trupu�iuk� i�ki�u galv�, kad maty�iau, kas darosi. Vertintojai su�oka ant stalo, nes juos apsupa �alų ir margų karvių �onai. Moteris visa gerkle spiegia, akiniuotis taip pat �aukia: �Nusiraminkit, nusiraminkit!�, nors įsikib�s į j� lyg į plausto kra�t�, kurį paleid�s nusk�stų.

Kai kurioms karvėms ant galvų juokingai u�mauk�linti perukai, kitos apmautos plastikiniais chalatais, kokį vilkiu ir a�. Akimirk� pamanau, jog sapnuoju. Gal vis� �it� dien� tik sapnuoju ir netrukus pabudusi pamatysiu esanti namie, savo lovoje, vertinimo ryt�. Ta�iau tada ant karvių �onų pastebiu u�ra��: NE GYDYMAS � MIRTIS. U�ra�ai padaryti i�siliejusiu ra�alu tiesiai vir� tvarkingų, lygių numerių � įdagų, rodan�ių, kad karvės skirtos skerdyklai.

Nugara perbėga �iurpas, ir a� visk� suprantu. Kas por� metų Nelegalai � �monės, gyvenantys Tyruose, tai yra nekontroliuojamoje teritorijoje, esan�ioje tarp oficialiai pripa�intų didmies�ių ir miestų, � prasiskverb� į Portland� surengia vienokius ar kitokius protestus. Vienais metais atėj� naktį i�pie�ė raudonas kaukoles ant visų �inomų mokslininkų namų durų. Kitais metais sugebėjo įsiver�ti į Centrin� policijos nuovad�, reguliuojan�i� visus Portlando patrulius bei sargybos pamainas, ir sune�ė ant stogo visus baldus ir daiktus, net kavavires. I� tikrųjų buvo juokinga ir gerokai nustebino, nes atrodė, jog Centrinė nuovada turi būti saugiausia vieta Portlande. Tyrų gyventojai meilės nelaiko liga ir netiki jos gydymu. Jiems tai atrodo �iauru. Todėl ir �itoks �ūkis ant karvių.

Dabar susiprotėju: karvės aptaisytos, kad būtų pana�ios į mus, vertinamus �mones. Lyg visi būtume galvijų banda.

Karvės pama�u rimsta. Nebesiver�ia būriu, bet vaik�tinėja po laboratorij�. Pirmoji vertintoja kartoniniu lak�tu su anketa mėgina baidyti karves, bet jos grūdasi prie stalo, mūkdamos snukiais stumdo popierius � vertintojų u�ra�us, įsitikinu pama�iusi, kaip karvė sugriebia popieriaus lap� ir ima �iaumoti. A�iū Dievui. Galgi karvės suris visus u�ra�us ir vertintojai nebeturės įrodymų, kad a� visi�kai susimoviau. Beveik pasislėpusi u� chirurginio stalo ir apsaugota nuo a�trių sunkių kanopų, turiu pripa�inti, jog viskas labai juokinga.

Ir tada i�girstu. Per prunk�tim�, trepsėjim� ir vertintojų �ūkavim� i�girstu vir�uje juok� � tylų, trump� ir muzikalų, sakytum kas nors būtų paband�s fortepijonu kelias natas.

Stebėjimo balkonas. Stebėjimo balkone stovi vaikinukas ir �iūri į suirut� apa�ioje. Ir juokiasi.

Vos pakeliu �vilgsnį, jo akys įsminga man į veid�. I� krūtinės man i�siver�ia atodūsis, ir akimirk� viskas sustingsta, lyg �iūrė�iau į jį pro fotoaparato objektyv�, kai pasaulis trumputėlį laiko tarpelį prie� spragtelint u�raktui apmir�ta.

Jo plaukai rusvai auksiniai kaip rudenį lapai ir �viesiai gintarinės akys. Jį pama�iusi i�kart suprantu, jog jis yra vienas tų, kurie kalti dėl nutraukto vertinimo. Suprantu, jog tikriausiai gyvena Tyruose ir yra Nelegalas. �irdį suspaud�ia baimė, i�si�ioju ketindama ka�k� su�ukti, � ne�inau, k� konkre�iai, � bet kaip tik t� sekund� jis vos pastebimai papurto galv�, ir staiga nebegaliu nė garso i�spausti. Tada jis padaro visi�kai neįmanom� dalyk�.

Jis man mirkteli.

Pagaliau u�kaukia pavojaus sirena. Taip garsiai, jog turiu u�sidengti delnais ausis. Pasi�iūriu, ar vertintojai berniuko nepastebėjo, bet jie tebe�oka ant stalo savo keist� �okį, o kai �vilgteliu į balkon�, jo nebėra.

T� naktį vėl sapnuoju t� patį sapn�. Stoviu prie baltos uolos kra�to. Ji visa i� smėlio. Smėlis nelaiko. I�ky�a, ant kurios stoviu, ima trupėti ir luitais kristi �emyn, �emyn, �emyn, į vandenyn� baisioje gilybėje, kuris taip smarkiai banguoja ir dau�os į papėd�, jog atrodo kaip mil�ini�kas kunkuliuojan�io viralo puodas, visk� u�liejantis putomis. Man baisu, kad nukrisiu, bet ka�kodėl negaliu nei pajudėti, nei atsitraukti nuo kra�to, nors jau�iu, kaip i� po kojų slysta �emė, milijonais molekulių palaidai pa�yra į erdv�, į or�.

Ir vos pajuntu, kad po manimi nieko nebėra, tik oras, � bet kuri� akimirk� imsiu kristi į vandenį jusdama, kaip aplinkui �vilpia vėjas, � vilnys apa�ioje prasiskiria ir a� i�vystu mamos veid�, i�bly�kusį ir i�purtusį, i�mėtyt� mėlynomis dėmėmis, plūduriuojantį prie pat pavir�iaus. Akys atmerktos, burna pravira, lyg ji �auktų, i�skėstos rankos kilnojasi tarsi norėdamos mane apkabinti.

Ir tada pabundu. Tada visada pabundu.

Pagalvė sudrėkusi, gerkl� per�ti.. Miegodama verkiau. �alia susirietusi Greisė, skruostu prisispaudusi prie patalo, lūpos nesustodamos be garso juda. Kai sapnuoju �į sapn�, ji visada atsigula �alia. Matyt, pajunta.

Nubraukiu jai nuo veido plaukus, patraukiu �emyn prakaito prisigėrusi� antklod�. Kai reikės i�sikraustyti, bus gaila palikti Greis�. Mudviejų paslaptys mus suartino, susaistė. Ji vienintelė �ino apie �altum�: jausm�, retkar�iais apimantį, kai guliu lovoje; juod� tu�tum�, kuri u�gniau�ia man kvap�, ir a� imu gaudyt or� lyg įmesta į ledinį vandenį. Tokiomis naktimis, nors bloga ir neleistina, galvoju apie tuos keistus ir baisius �od�ius � a� tave myliu � spėliodama, koks būtų jų skonis mano burnoje, stengdamasi prisiminti ritming� jų skambesį mamos lūpose.

Ir, be abejo, a� saugau jos paslaptį. Tik a� �inau, kad Greisė nėra nei kvaila, nei bukaprotė, jai nieko blogo nėra. Tik a� esu girdėjusi j� kalbant. Vien� naktį, kai ji atėjo į mano lov�, pabudau labai anksti ryt�, nakties �e�ėliams dar tik atslūgstant nuo sienų. Ji tyliai verkė į pagalv� kartodama �odį mamyte, u�sikim�usi burn� antklode, todėl a� vos i�girdau j� sakant: �Mamyte, mamyte, mamyte...� Atrodė, lyg ji stengiasi nuryti t� �odį, per miegus įstrigusį gale gerklės. Apkabinau j� ir suspaud�iau glėbyje, po kiek laiko, prailgusio kaip kelios valandos, ji pailso kartodama �į �odį ir vėl u�migo pama�u atsipalaiduodama, nuo a�arų u�kaitusiu ir paburkusiu veidu.

�tai kur tikroji prie�astis, kodėl ji ne�neka. Visus kitus �od�ius nustumia �is vienas, �mėk�antis it mil�inas, �odis, tebeaidintis tamsiuose jos atminties u�kaboriuose, � mamytė.

A� �inau. A� prisimenu.

Atsisėdusi �iūriu, kaip ant sienų įsitvirtina �viesa, klausausi lauke rėkaujan�ių kirų, gurk�teliu vandens i� stiklinės �alia lovos. �iandien bir�elio antra. Devyniasde�imt keturios dienos.

Greisės labui noriu, kad gydymas būtų atliekamas anks�iau. Guod�iuosi mintimi, jog ir jai kada nors bus padaryta toji procedūra. Kada nors ji bus i�gelbėta ir praeitis su visu skausmu bus paversta lengvai nuryjama tyrele, kokia penimi kūdikiai.

Kada nors visi būsime i�gelbėti.

Mama, mamyte, guldyk mane �ia,

Namų nepasieksiu, mirtis nepės�ia.

Dailus Nelegalas kerais ap�avės

Ir meiliai �ypsodamas �irdį i�plė�.

Man buvo duotas Marijos Magdalenos, kurios vos nepra�udė meilė, vardas: �U�sikrėtusi deliria ir nepaisydama visuomenės susitarimų, ji pamildavo vyrus, bet jie jos nenorėdavo arba negalėdavo i�laikyti� (Raudų knyga, Marijos 13,1).

Visa tai mes su�inojome per Biblijos pamokas. Pirmas buvo Jonas, paskui Matas, paskui Jeremijas, Petras ir Judas, o pramai�iui tarp jų � daugybė kitų bevard�ių vyri�kių.

Sakoma, paskutinė jos meilė buvo did�iausia: vyri�kis, vardu Juozapas, vis� gyvenim� be�eimis, u�ėjo j� gatvėje sudau�yt�, sugniu�usi� ir beveik i�protėjusi� nuo deliria. Nesutariama, koks �mogus buvo Juozapas, teisuolis ar ne, pasidavė ligai ar ne, ta�iau vis dėlto Magdalena pasirūpino. Gr��ino jai sveikat�, bandė gr��inti ir ramyb�.

Deja, jo pastangos buvo pavėluotos. Moterį kankino praeitis, prarasta, sugadinta ar su�lugdyta meilė, blogis, kurį ji padarė kitiems ir kurį jai padarė kiti. Ji beveik nieko neimdavo į burn�, dienų dienas verkdavo, nesitraukdavo nuo Juozapo ir maldaudavo niekada jos nepalikti, bet jo gerumas jos neguodė.

Ir �tai vien� ryt� atsibudusi Juozapo neberado � i�ėjo nė �od�iu nepasiai�kin�s. �is paskutinis la�as galutinai j� palau�ė, ir ji parkrito ant �emės melsdama Diev� i�vaduoti j� nuo kan�ios.

Dievas i�girdo jos mald� ir savo begaline atjauta panaikino deliria u�keikim�, kuris slėgė visus �mones kaip bausmė u� gimt�j� Adomo ir Ievos nuodėm�. Galima sakyti, Marija Magdalena buvo pirmutinė i�gydytoji.

�Taigi po �itiek vargų ir skausmo metų ji vaik��iojo apgaubta teisumo ir ramybės iki savo dienų galo� (Raudų knyga, Marijos 13,1).

Man visada atrodė keista, kad mama mane pavadino Magdalena. Juk ji net netikėjo gydymu. Tai buvo jos did�iausia bėda. Raudų knyga ir kalba apie deliria pavojus. Daug apie tai galvojau ir galų gale, man regis, supratau, jog, nepaisant visko, mama �inojo klystanti: kad gydymas, taigi ir procedūra, yra tik į gera. Manau, jau tada ji �inojo, k� darys, �inojo, kas bus. Ko gera, �is vardas buvo jos savoti�ka paskutinė dovana man. Ir �inia.

Manau, ji norėjo pasakyti: Atleisk. Manau, ji norėjo pasakyti: Kada nors ir �itas skausmas bus numal�intas.

Ai�ku? Nesvarbu, k� visi kalba, nepaisant visko, �inau, kad ji nebuvo bloga.

Tolesnes dvi savaites esu u�siėmusi kaip niekada gyvenime. Portlande i�sprogsta vasara. Bir�elio prad�ioje jau kar�ta, bet spalvos blankios, �alia dar �viesi ir nedr�si, rytais �varbu, bet paskutin� mokslo metų savait� viskas apsipila ry�kiu spindesiu: į�ūliai mėlynas dangaus skliautas, violetiniai audros debesys, ra�alo juodumo nakties dangus ir raudonos gėlės, degan�ios it kraujo la�ai. Kasdien po pamokų vyksta koks nors sambūris, i�kilmė ar mokyklos baigimo vakarėlis kieno nors namuose. Hana kvie�iama į visus, a� � į daugum�, ir tai mane stebina.

Harlou Deivis, gyvenanti su Hana Vest Ende, kurios tėvas ka�k� veikia vyriausybėje, pakvie�ia mane į �kasdieni�k� pasibuvim��. Net nemaniau, jog ji �ino mano vard�, � kalbėdama su Hana �vilgsniu visada praslysta pro mane, tarsi nebūtų verta �iūrėti. Vis tiek nueinu. Visada buvo smalsu, kokie jos namai, ir paai�kėja, jog tokie įspūdingi, kokių ir tikėjausi. Jos �eima turi ir automobilį, o visi namai pilni elektros prietaisų, akivaizd�iai naudojamų kiekvien� dien�: skalbyklių, indaplovių, d�iovintuvų ir did�iulių �viestuvų, į kuriuos prisukta de�imtys lempu�ių. Harlou pakvietė beveik vis� abiturien�ių klas�, � mūsų i� viso �e�iasde�imt septynios, o vakarėlyje apie penkiasde�imt, � todėl jau�iuosi nelabai pastebima, bet vis tiek smagu. Mes sėdime u�pakaliniame kieme; �eimininkė vis laksto ne�ina padėklais kopūstų ir bulvių salotų, ir kitokių pagardų, reikalingų prie keptos mėsos, o Harlou tėvas ant did�iulių rūkstan�ių grotelių varto liesus �onkauliukus ir mėsainius. Valgau, kol pajuntu, jog tuoj sprogsiu, tada i�sitiesiu auk�tielninka ant mudviejų su Hana pledo. I�būname kieme beveik iki komendanto valandos, kai pro tamsiai mėlyn� �yd� su�iūra �vaig�dės ir staiga pakyla visi uodai, tada mes spiegdamos ir kvatodamos, pliauk�ėdamos rankomis puolame į vidų. Vėliau pagalvoju, jog seniai nebuvau praleidusi tokios gra�ios dienos.

Net mergaitės, kurių nelabai mėgstu, � kad ir �elė Pajerson, neken�ianti man�s nuo �e�tos klasės, kai gamtos mokslų parodoje a� laimėjau pirm� viet�, o ji gavo antr�, � pradeda elgtis maloniai. Turbūt todėl, kad visos �inome: viskas tuoj baigsis. I�ėjusios i� mokyklos dauguma daugiau nebesusitiksime, o jei ir susitiksime, jau kitaip. Mes būsime kitokios. Būsime suaugusios � i�gydytos, su�ymėtos, suporuotos, surū�iuotos ir gra�iai i�dėliotos gyvenimo kelyje, dailūs rutuliukai, skirti tvarkingai riedėti nuo lygaus, saugaus �laito.

Teresai Gras sukaks a�tuoniolika dar prie� baigiant mokykl�, ir ji bus i�gydyta. Taip pat ir Morgana Del. Mokykloje jų nėra kelias dienas, jos grį�ta prie� pat baigim�. Permaina stulbinanti. Dabar jos atrodo ramios, rimtos ir ka�kokios neprieinamos, lyg apsitraukusios plony�iu ledeliu. Vos prie� dvi savaites Teresos pravardė buvo Pras�iokė, visi �aipydavosi i� to, kaip ji kūprinasi, kramto plaukų galus ir apskritai yra nevala, o dabar vaik�to tiesi lyg nendrė, �iūrėdama prie� save, lūpos vos �ypsosi, ir koridoriuose visos pasitraukia j� praleisdamos. Pasikeitusi ir Morgana. Toks jausmas, lyg visas jų nerimas ir drovumas i�nyko kartu su liga. Morganai net nustojo drebėti pakinkliai. Kai tik reikėdavo klasėje kalbėti, jie taip imdavo drebėti, jog net suolas judėdavo. Ta�iau po procedūros � op, drebėjimas liaunasi. Ai�ku, mūsų klasėje jos ne vienintelės i�gydytos mergaitės: Eleanora Reina ir Enė Han buvo i�gydytos rudenį, kelios kitos mergaitės � per pastar�jį pusmetį, bet �ios dvi labiausiai pasikeitė.

A� toliau skai�iuoju dienas. A�tuoniasde�imt viena, paskui a�tuoniasde�imt, septyniasde�imt devynios.

Vilou Marks į mokykl� negrį�ta. Mus pasiekia visokiausi gandai: kad procedūra jai pavyko puikiai; kad po procedūros pakriko smegenys ir j� ketinama atiduoti į Kriptas � Portlando kalėjim� ir kartu psichiatrijos ligonin�; kad ji pabėgo į Tyrus. Vienas dalykas tikras: visa Marksų �eima be paliovos stebima. Reguliuotojai poni� ir pon� Marksus, taip pat Vilou senelius kaltina, kad jie neįdiegė jai deramo elgesio taisyklių; praėjus vos kelioms dienoms po to, kai ji neva aptikta Diering Oukso parke, tet� ir dėd� nugirdau �nib�dantis, kad abu Vilou tėvai i�mesti i� darbo. Po savaitės su�inojome juos turėjus i�sikelti pas ka�kokį tolim� giminaitį. Atrodo, �monės mėtydavo akmenis į jų langus, o visa viena namo siena buvo i�ra�inėta �od�iu PRIJAU�IANTIEJI. Jokios logikos, nes u�registruota, kad ponai Marksai dukrai reikalavo paankstinti procedūr�, nepaisant rizikos, bet, kaip sako mano teta, �monės tokie pasidaro i� baimės. Visi bijo, kad deliria neprasiskverbtų į Portland� ir nepaplistų. Visi nori u�kirsti keli� epidemijai.

Man, ai�ku, gaila Marksų �eimos, bet taip jau yra. Kaip ir dėl reguliuotojų: gali nemėgti patrulių ir dokumentų tikrinimo, bet �inant, jog viskas daroma tavo saugumui u�tikrinti, neįmanoma nebendradarbiauti. Gal ir baisiai skamba, bet apie Vilou �eim� ilgai negalvojau. Baisyb� nervinės energijos atima baigimo popierių tvarkymas, o dar reikia i�valyti drabu�inės spinteles, i�laikyti por� paskutinių egzaminų ir atsisveikinti su mergaitėmis.

Mudvi su Hana beveik nerandame laiko kartu pabėgioti. O kai randame, nebyliu susitarimu laikomės senųjų mar�rutų. Stebiuosi, kad ji niekad neu�simena apie an� popiet� prie laboratorijų. Bet Hanos protas link�s �okinėti, jos naujas arkliukas � sienos pa�eidimas �iaurinėje dalyje, �monės sako, Nelegalų darbas. Man, �inoma, nė į galv� neateina, nė akimirk�, dar kart� nueiti prie laboratorijų. Galvoju apie visut visk�, tik ne apie Aleks�; nėra labai sunku, nes dabar jau negaliu patikėti, kad vien� vakar� daviausi dvira�iu Portlando gatvėmis, melavau Kerolei ir reguliuotojams vien dėl to, kad susitik�iau su juo. Jau kit� dien� tai atrodė lyg sapnas ar haliucinacija. Nutariu, jog man trumpam pasimai�ė protas � nuo bėgiojimo per kar�tį.

Atestatų įteikimo i�kilmėse mokyklos baigimo dien� Hana sėdi trys eilės prie� mane. Eidama į savo viet� griebia man u� rankos, � du ilgi spustelėjimai, du trumpi, � o atsisėdusi atlo�ia galv� parodydama, kad ant abiturientės kepuraitės �ymekliu u�sira�ė: A�IŪ DIEVUI! A� prunk�teliu, bet susivaldau, ji atsisuka ir apsimestinai grie�tai dėbteli į mane. Visos nusiteikusios nerimtai, ir niekada �v. Onos mokyklos mergaitės man neatrodė artimesnės, kaip t� dien�, � suprakaitavusios nuo saulės, spindin�ios vir� galvų lyg perdėta �ypsena, � visos vėduojamės proginėmis bro�iūromis stengdamosi ne�iovauti ir nevartyti akių direktorei Makinto� postringaujant apie �pilnametyst�, apie tai, kaip mes �į�engsime į visuomenės struktūr��, kum��iodamosi tampome �iurk��ių suknelių apykakles, kad nors kiek atvėstų sprandas.

�eimų nariai sėdi ant baltų sulankstomųjų plastiko kėd�ių po kreminio atspalvio balto brezento stogine, papuo�ta vėliavomis: mokyklos vėliava, miesto vėliava, valstijos vėliava, Amerikos vėliava. Jie mandagiai ploja abiturientei �engiant pasiimti atestato. Kai ateina mano eilė, akimis minioje imu ie�koti tetos ir sesers, bet lipdama ant scenos i� direktorės Makinto� rankų pasiimti dokumento, taip bijau nesuklupti ir nepargriūti, jog matau tik spalvas, �ali�, mėlyn�, balt�, rausvų ir įrudusių veidų jūr� ir nei�skiriu jokių garsų, gird�iu tik o�iant plojimus. Staiga, skard�iai ir ai�kiai kaip varpas, nuaidi Hanos balsas:

� Aleliuja, Halena!

Tai mudviejų kovos �ūkis, kurį skanduojame prie� var�ybas ir įskaitas, � abiejų vardų junginys.

Paskui i�sirikiuojame į eil� po vien� nusitraukti su atestatu rankoje. Pasamdytas profesionalus fotografas, futbolo stadiono viduryje pastatyta ry�kiai mėlyna dekoracija, kurios fone ir pozuojame. Bet esame per daug pavargusios, kad į fotografavim�si �iūrėtume rimtai. Mergaitės nuotraukose net susirietusios juokiasi, matyti tik vir�ugalvis.

Kai a� atsistoju trauktis, paskutin� akimirk� �alia i�dygsta Hana, viena ranka apkabina man pe�ius, ir fotografas, i� netikėtumo nespėj�s susilaikyti, paspaud�ia u�rakt�. Klik! Ir �tai mūsų nuotrauka: a� gr�iuosi į Han� nustebusi, i�si�iojusi. Ji visa galva auk�tesnė u� mane, u�simerkusi, irgi i�si�iojusi. Tikrai manau, kad toji diena buvo ka�kuo ypatinga, ka�kokia auksinė, gal net stebuklinga, mat, nors mano veidas raudonas, plaukai ant kaktos sulip�, turbūt nuo Hanos ir man kliuvo jos �avesio: nepaisant visko, kaip tik toje nuotraukoje atrodau daili. Ne tik daili, netgi gra�i.

Mokyklos orkestras tebegroja, da�niausiai pataikydamas į takt�, muzika plaukia vir� stadiono, jos ritmu danguje suka ratus pauk��iai. T� valandėl� tarsi kas pakyla, ka�koks did�iulis sunkumas ar mus skirianti riba, ir, man nespėjus susigaudyti, kas darosi, klasės draugės glėbes�iuodamosi sulimpa į did�iulį kamuolį ir �okinėdamos �aukia:

� Pabaigėm! Pabaigėm!

Niekas i� tėvų ar mokytojų nebando mūsų i�skirti. Kai pabyram į �alis, matau, kaip jie mus apsupa susidėj� rankas, kantriai �iūrėdami į mūsų �ėliojim�. Sugaunu tetos �vilgsnį, ir man siūbteli po krūtine: suprantu, kad ji, kaip ir visi kiti suaugusieji, �i� akimirk� mums dovanoja, kol viskas nepasikeitė � am�inai.

Viskas tikrai pasikeis � jau kei�iasi, t� pa�i� akimirk�. Grupei i�siskirstant į būrelius, būreliams subyrant į pavienes mergaites, pastebiu, kad Teresa Gras ir Morgana Del jau dro�ia per vej� gatvės link. Jos eina su savo �eimomis, nuleidusios galvas, nė karto neatsigr�damos. Staiga suvokiu, kad jos ned�iūgavo su mumis, i� tikrųjų nema�iau nei Eleanoros Reinos, nei Enės Han ar kitų i�gydytųjų. Matyt, jos jau i�ėjo namo. Gale gerklės sukirba keistas per�ulys, nors man ai�ku, jog taip ir turi būti: viskas baigiasi, �monės �engia tolyn, nesi�valgo atgal. Taip ir turi būti.

Minioje pastebėjusi Rei�el� pasileid�iu prie jos staiga nekantraudama atsidurti �alia, trok�dama, kad pasilenkusi vėl sutar�ytų man plaukus, kaip darydavo, kai buvau ma�utė, sakydama: �aunuolė, Paik�iuke! Tokia seniau buvo mano pravardė.

� Rei�ele! � �ūkteliu, bet ka�kas suspaud�ia gerkl� ir a� be jokios prie�asties pasijuntu u�dususi. Taip d�iaugiuosi j� matydama, kad, atrodo, tuoj apsiverksiu. �inoma, neapsiverkiu. � Atėjai.

� Be abejo, atėjau. � Ji �ypsosi. � Juk esi mano vienintelė sesuo, ar ne? � Ji įteikia man puok�tel� baltagalvių, suvyniot� į rud� popierių. � Sveikinu, Lena.

Suki�u nosį į gėles ir traukiu jų kvap� tramdydama nor� pulti jai ant kaklo. Mes stovime �iūrėdamos viena į kit� ir mirksėdamos, staiga ji �engteli artyn. Neabejoju, kad, prisiminusi senus gerus laikus, mane apkabins ar bent u�dės ant pe�ių rank�.

Ta�iau ji tik nubraukia man nuo kaktos sruogel�.

� Siaubas, kokia suprakaitavusi, � �ypsodama taria.

Kvaila ir vaiki�ka jausti nusivylim�, bet a� jau�iu.

� Vis per �it� suknel�, � sakau ir ūmiai suprantu, jog �ia ir yra �uo pakastas: suknelė mane smaugia, dusina, neleid�ia kvėpuoti.

� Einam, teta Kerolė nori tave pasveikinti.

Teta Kerolė stovi stadiono pakra�ty su dėde, Greise ir D�ene, �neku�iuojasi su ponia Springer, mano istorijos mokytoja. A� einu �alia Rei�elės. Ji tik keliais coliais auk�tesnė u� mane ir mes �engiame darniai, bet mus skiria trijų �ingsnių tarpas. Ji tyli. Matau, jau galvoja, kada galės eiti namo ir vėl u�siimti savo reikalais.

Tik vien� kart� i�drįstu atsigr�ti. Nesusilaikau. Pasi�iūriu, kaip mergaitės vaik�tinėja apsivilkusios savo oran�inėmis it liepsna suknelėmis. Viskas tarsi dulkteli atgal, ka�i kur nutolsta. Visi balsai susimai�o, pasidaro neatskiriami � kaip ir nepaliaujamas baltasis triuk�mas: vandenyno gausmas, persmelkiantis Portlando gatvių ritm�, toks įprastas, jog jo beveik nebegirdi. Viskas atrodo gryna, ry�ku ir visam laikui sustabdyta, sakytum kontūrai būtų tiksliai nupie�ti pie�tuku ir apved�ioti ra�alu: sustingusios tėvų �ypsenos, akinami blykstės �ybsniai, pra�iotos burnos ir tviskantys balti dantys, tamsūs �vilgantys plaukai, mėlynas dangus ir negailestinga �viesa � visi sk�sta toje �viesoje, viskas taip ai�ku ir tobula, todėl neabejoju, kad tikriausiai jau tėra vien prisiminimas arba sapnas.

Li �ymi litį, atominis skai�ius trys,

Ugnim su�vit�s virs laidotuvių lau�u �

Ir mano mirties guoliu.

T� vakar� net atsigulus galvoje nesiliauja skambėj� Hanos �od�iai. Tav�s nei�tiks jos likimas. Tu kitokia. �inau, ji tai pasakė tik norėdama mane paguosti, bet ka�kodėl nepaguod�ia. Ka�kodėl mane prislegia liūdesys; giliai krūtinėje įsisuk�s skausmas � tarytum koks didelis, �altas ir a�trus svetimkūnis.

Dar vieno dalyko Hana nesupranta: galvoti apie lig�, nerimauti dėl jos, bijoti, ar neturiu paveldėjusi įgimto polinkio į j�, � tai viskas, kas liko i� mamos. Liga yra viskas, k� �inau apie mam�. Vienintelis mudvi siejantis saitas.

Daugiau nieko neturiu.

Nepasakysi, kad jos neprisimenu. Prisimenu, daug k�, ypa� pagalvojus, kokia ma�a buvau, kai ji mirė. Prisimenu, prisnigus �vie�io sniego, ji siųsdavo mane į lauk�, kad rie�ku�iomis jo prisem�iau kelet� puodų. Viduje snieg� apipildavom klevų sirupu ir �iūrėdavom, kaip beveik akimirksniu jis sukietėja į gintarinės spalvos saldėsį � trapius cukruotus ra�tus, tarsi valgomus nėrinius. Prisimenu, kaip ji mėgo dainuoti �okindama mane vandenyje �alia Rytinės promenados paplūdimio. Ne�inau, ar tuo laiku mane tai stebino. Kitų mamos vaikus moko plaukti. Kitų mamos irgi �okina vaikus vandenyje, tepa kremu nuo saulės, kad jie nenudegtų, ir daro visk�, k� motina turi daryti laikydamasi nurodymų, i�dėstytų �Ssilvos knygos� �Vaikų auklėjimo� skyriuje.

Ta�iau jos nedainuoja.

Prisimenu, kai sirgdavau, ji atne�davo lėk�t� skrebu�ių su sviestu, o jei pargriūdavau, bu�iuodavo nubrozdintas vietas, ir prisimenu, kaip kart� ji pakėlė mane, nugriuvusi� nuo dvira�io, ir paėmusi ant rankų ėmė �iū�iuoti, o ka�kokia moteris pasakė: �Kaip jums ne gėda!�, a� nesupratau kodėl ir dar garsiau pravirkau. Po to nutikimo ji mane guosdavo tik niekam nematant. Prie �monių susiraukdavo ir tardavo: �Viskas gerai, Lena. Stokis.�

Dar mes rengdavom �okius. Mama juos vadino �kojinai�ių vakarėliais�, mat svetainėje ji suvyniodavo kilim�, tada apsimaudavome storiausiomis puskojinėmis ir �iu�inėdavome medinėmis grindimis. Net Rei�elė prisidėdavo, nors visada sakydavo esanti per didelė tokiems snargli�kiems �aidimams. Mama u�traukdavo portjeras, priekinių ir u�pakalinių durų apa�i� apdėdavo pagalvėmis, tada paleisdavo muzik�. Mes tiek prisikvatodavom, kad visada eidavau gulti sopan�iu pilvu.

Atėjo laikas, kai supratau: per �kojinai�ių vakarėlius� ji u�traukdavo langus todėl, kad mūsų nepamatytų praeinantis patrulis, duris u�sandarindavo tam, kad kaimynai mūsų nepaskųstų u� muzik� ir kvatojim� � galimus deliria po�ymius. Supratau, jog tė�io karinį �enkliuk�, � sidabro durkl�, paveldėt� i� jo tėvo, kurį ji su grandinėle kasdien ne�iojo ant kaklo, � i�eidama i� namų visada paki�davo po apykakle tam, kad niekam nekiltų kokio įtarimo. Supratau, jog visos laimingiausios vaikystės valandėlės buvo melas. Jos buvo blogos, pavojingos ir neleistinos. Jos buvo nenormalios. Ir mano mama buvo nenormali, a� turbūt irgi paveldėjau jos nenormalum�.

I� tikrųjų pirm� kart� susim�stau, k� ji turėjo jausti, galvoti t� naktį, kai nuėjusi ant uolų nesustojo, nu�engė oru. Ar bijojo? Ar prisiminė mane su Rei�ele? Ar gailėjosi, kad mus paliko?

Galvoju ir apie tėv�. Jo visi�kai nepamenu, nors atmintyje lyg ir dūluoja ka�koks senas įspūdis, kaip mane apkabina �iltos �iurk��ios rankos ir prie man�s palinksta didelis veidas, bet turbūt tik todėl, kad mama miegamajame laikė įrėmint� mano ir tė�io nuotrauk�. Man buvo vos keli mėnesiai, jis laikė mane ant rankų �ypsodamas, �iūrėdamas į objektyv�. Bet jo paties i� tikrųjų neprisimenu. Kai jis mirė, man ir metų nebuvo. Vė�ys.

Kar�tis baisus, tir�tas, limpantis prie sienų. D�enė tyliai alsuoja i�si�iojusi, atvirtusi auk�tielninka, rankos ir kojos pla�iai atmestos ant antklodės. Net Greisė kietai miega be garso niurnėdama į pagalv�. Visas kambarys atsiduoda garais � tarsi nuo odos ir �ilto pieno.

Atsargiai atsikeliu jau su juodais d�insais ir mar�kinėliais. Prie� guldamasi net nepasivarginau persivilkti pi�ama. �inojau �i�nakt neu�migsianti. Dar anks�iau vakare apsisprend�iau. Sėdėjau prie vakarienės stalo su Kerole, dėde Viljamu, D�ene ir Greise, visi valgė tylėdami ir be jokios i�rai�kos �velgdami vienas į kit�; jau�iausi, lyg oras mane slėgtų, spaustų gerkl�, kaip kad du kum��iai spaud�ia vandens pūsl�, ir tada kai k� supratau.

Hana sakė, kad a� negaliu elgtis kaip mama, bet ji klydo.

�irdis taip dau�osi, net gird�iu, neabejoju, jog ir kiti i�girs, teta staigiai atsisės lovoje ir apkaltins, kad noriu vog�iomis i�slinkti i� namų. �inoma, �itai ir darau. Nė ne�inojau, kad �irdis gali taip garsiai plakti, �is plakimas man primena vien� Edgaro Po apsakym�, kurį turėjome perskaityti per visuomenės mokslo pamok�: apie vien� vyruk�, kuris nu�udo kit� vyruk�, tada pasiduoda policijai, mat įsitikin�s, jog girdi, kaip po grindimis plaka nu�udytojo �irdis. �is apsakymas neva apie kalt� ir pilietinio neklusnumo pavojus, bet skaitant pirm� kart� jis man pasirodė silpnas ir melodramati�kas. Dabar supratau. Jaunas Po naktimis tikriausiai da�nai sėlindavo i� namų.

Praveriu miegamojo duris u�gniau�usi kvap�, melsdamasi, kad jos negirg�telėtų. Staiga D�enė rikteli, ir man sustingsta �irdis. Bet D�enė pasiver�ia ant �ono, u�meta rank� ant pagalvės, ir a� i� lėto atsidūstu supratusi, jog ji tik sapnuoja.

Koridoriuje juoda tamsa. Kambarys, kur miega teta su dėde, irgi tamsus, jokio garso, vien tik �nara lauke med�iai, tyliai trak��ioja ir girg��ioja sienos � įprasti reumatiniai seno namo garsai. Pagaliau įsidr�sinusi smunku į koridorių ir u�veriu miegamojo duris. �engiu be galo lėtai, atrodo, i�vis nejudu į priekį: orientuodamasi pagal tapetų gumburus ir rauk�les, apgraibomis pasiekiu laiptus, tada, po colį braukdama ranka per turėklus, pir�tų galais imu lipti �emyn. Ir vis tiek toks jausmas, tarsi namas man prie�intųsi, tarsi rėktų, kad bū�iau su�iupta. Kas �ingsnį, regis, ka�kas trak�teli, �ūkteli, aikteli. Kiekviena grindų lenta dreba ir linksta po mano kojomis, ir a� mintyse pradedu su namu derėtis: Jeigu pasieksiu lauko duris nepri�adinusi tetos Kerolės, prisiekiu Dievui daugiau niekada netrankyti durų. Daugiau niekada net mintyse nevadinsiu tav�s sena griuvena ir nekeiksiu pusrūsio, kai jį u�lies vanduo, ir niekada, tikrai niekada, supykusi ant D�enės, nespardysiu miegamojo sienos.

Gal namas mane girdi, nes a� stebuklingai pasiekiu lauko duris. Sustoju įsiklausydama, ar nei�girsiu vir�uje �ingsnių, �nib�desių, ko nors, bet gird�iu tik garsiai besidau�an�i� savo �irdį. Net namas tarytum dvejoja sulaik�s kvap�, nes durys atsidaro su lengvu atodūsiu ir paskutin� akimirk�, prie� man i�sprūstant į naktį, kambariai u� nugaros tebėra tamsūs ir tylūs it kapai.

Lauke pastoviu priebutyje. Fejerverkai nutilo prie� valand�, � ruo�damasi gulti girdėjau paskutinį nedarnų po�kėjim� lyg tolim� kanonad�, � o dabar gatvės keistai tylios ir visi�kai tu��ios. Truputis po vienuoliktos. Kai kurie i�gydytieji tebesitrina Rytinėje promenadoje. Visi kiti seniai namuose. Gatvėje nedega nė vieno �ibinto. Visi �ibintai buvo i�jungti prie� kelet� metų, palikti tik turtingiausiuose Portlando rajonuose, ir dabar jie man primena i�durtas akis. Laimė, �vie�ia mėnuo.

I�tempusi ausis klausausi, ar nei�girsiu artėjant patrulio arba reguliuotojų būrelių, � beveik laukiu �ito, nes tada turė�iau grį�ti į vidų. Į lov�, kur saugu, ir mane vėl ima grau�ti . panika. Bet visur tylu ramu, lyg būtų susting�. Visa, k� turiu savyje protingo, teisingo, gero, �aukte �aukia apsisukti ir grį�t į miegam�jį, bet ka�koks atkaklus vidinis centras ver�ia eiti toliau.

Keliuko gale atsirakinu prie vartų prirakint� dviratį.

Mano dviratis trupu�iuk� bar�ka, ypa� tik pradėjus minti, todėl i� prad�ių jį veduosi. Ratai raminamai �e�a �aligatviu. Niekada gyvenime nesu taip vėlai i�ėjusi i� namų. Niekada nepa�eid�iau komendanto valandos. Bet kartu su baime � ji, ai�ku, niekur nedingo, �is nuolatinis triu�kinamas svoris, � jos gilumoje randasi virpantis d�iaugsmingas jaudulys, kildamas auk�tyn, jis �iek tiek nustumia baim�. Tarsi sakydamas: Bus gerai, man viskas gerai, a� tai galiu. Esu tik mergaitė, vidutinė mergaitė, penkių pėdų ir dviejų colių ūgio, niekuo nei�siskirianti, bet galiu tai padaryti, ir man�s nesustabdys net viso pasaulio komendanto valandos ir patruliai. Nuostabu, kaip �i mintis mane paguod�ia. Nuostabu, kaip ji i�bla�ko baim�; �itaip net viena �vakelė, u�degta vidurnaktį, ap�vie�ia daiktų kontūrus ir i�sklaido tams�.

Gatvės gale sėdu ant dvira�io. Pradėjus minti pedalus, maloniai puk�noja vėjelis. Stengiuosi neminti per greitai, klausausi, ar nėra kur arti reguliuotojų. Laimė, Straudvoteris ir ��niok��ian�io upelio� sodyba yra visi�kai prie�ingoj pusėj nuo Rytinės promenados; kur �ven�iama Liepos ketvirtoji. Kai atsidursiu pla�ioje dirbamų laukų juostoje, juosian�ioje Portland�, viskas bus gerai. Sodybos ir skerdyklos retai tikrinamos. Bet pirmiau turiu persigauti per Vest End�, kur gyvena turtuoliai kaip Hana, per Libitaun� ir Kongreso gatvės tilt�, kertantį Prie�akin� up�. A�iū Dievui, visos gatvės tu��ios.

Iki Straudvoterio pusvalandis kelio net spar�iai minant dvira�iu. I�va�iavus i� pusiasalio, tolstant nuo centrinio Portlando įstaigų ir krautuvių, riedant jau priemies�iui būdingesnėmis gatvėmis, namai vis ma�ėja, jų gretos retėja, kiemai apaug� pikt�olėmis. �ia dar ne kaimi�kasis Portlandas, bet jau matyti, kaip skverbiasi kaimas: per papuvusių verandų grindis lenda �olės, tamsoje graud�iai suūkia pelėda, dangų perkerta juodas �ik�nosparnių būrelio pjautuvas. Beveik prie� kiekvien� nam� stovi automobilis, � kaip ir prie turtingesniųjų Vest Endo namų, � ta�iau akivaizd�iai parsibogintas i� s�vartyno. Jie u�kelti ant �lako trinkelių ir sugrau�ti rūd�ių. Pro atidengt� vienos ma�inos vir�ų i�aug�s medis, lyg automobilis būtų nukrit�s i� dangaus ir pasismeig�s, kitas riogso atviru gaubtu ir be variklio. Man prava�iuojant i� juodos ertmės strykteli katė, kniaukdama spokso į mane.

Kai perva�iuoju Prie�akin� up�, miesti�ki pastatai baigiasi, aplink vien laukai ir sodybos tokiais pavadinimais kaip �Pievų kelias�, �Avių įlanka� ir �Gluosnių upok�nis� � jaukiais ir gra�iais; �itaip pavadintuose namuose galėtų būti kepamos sviestinės bandelės ir griebiama grietinė sviestui mu�ti. Deja, dauguma sodybų priklauso didelėms korporacijoms, jų fermos prigrūstos galvijų, o darbo jėga da�nai esti na�lai�iai.

U�miestyje man visada patiko, bet tu��ioje laukų platybėje baugoka, negaliu atsikratyti minties, kad susidūrus su patruliu nebūtų kur slėptis, jokio tako, kuriuo galė�iau pasukti. Tolumoje matau juodus �emus klojimų ir elevatorių siluetus, kai kurie nauji, kai kurie vos laikosi įsikirt� į �em�, nelyginant į ka�k� suleisti dantys. Tvyro salsvas kvapas � �vie�ios �olės ir mė�lo.

��niok��ian�io upelio� sodyba visai prie pietvakarinės sienos. Ji apleista jau ka�i kiek metų, nuo tada, kai gyvenam�jį nam� ir abu elevatorius sunaikino gaisras. Likus penkioms minutėms iki tikslo, man pasirodo, kad per kimų svirplių �irpim� prasimu�a vos girdimas dudenimas, bet paskui suabejoju, ar nepasivaideno, galbūt gird�iu tik savo �irdį, vėl pradėjusi� dau�ytis. Bet pava�iavus toliau abejonių nelieka. Dar neįsukus į purvin� keliuk�, kurio gale stovi klojimas, � ar bent tai, kas i� jo lik�, � i�tryk�ta muzikos garsai ir, nakties ore susikristalizav� lyg lietus į snieg�, palengva krinta �emėn.

Man vėl pasidaro baisu. Galvoje plakasi viena mintis ir vienas �odis: negerai, negerai, negerai. Teta Kerolė mane u�mu�tų. U�mu�tų arba pasirūpintų, kad bū�iau įmesta į Kriptas ar i�gabenta į laboratorijas atlikti paankstintos procedūros, kaip Vilou Marks.

Pama�iusi rodykl�, nukreipian�i� į ��niok��iantį upelį�, ir didelį metalinį skyd�, įsmeigt� į �em�, įspėjantį: PORTLANDO NUOSAVYBĖ. VAIK��IOTI DRAUD�IAMA, nu�oku nuo dvira�io. Nusivedu jį į mi�kelį pakelėje. Pati sodyba ir senasis klojimas dar u� penkių ar �e�ių �imtų pėdų, bet a� dviratį palieku. Tik nerakinu. Nenoriu net pagalvoti, kas būtų, jei policija �ia surengtų reid�, bet tokiu atveju neturė�iau jokio noro patamsyje knebinėti u�rakto. Man reikėtų skubėti.

Apeinu draud�iam�jį �enkl�. Prisiminusi, kaip mudvi su Hana per�okom per laboratorijų vartus, pamanau, kad jau visai gerai i�mokau nepaisyti tokių �enklų. Pirm� kart� per ilgok� laik� pagalvoju apie t� popiet�, ir staiga prie� akis i�kyla Aleksas, toks, kokį prisimenu i� tada, � u�vert�s galv� stovi stebėjimo balkone ir kvatoja.

Bet a� stengiuos �iūrėti po kojų, į laukines gėles, augan�ias ant tako. Taip įveikiu u�plūdusį �leik�tulį. I� tikrųjų dorai nesuprantu, kas mane i�stūmė i� namų, kodėl jau�iausi turinti Hanai įrodyti, kad ji dėl ka�ko buvo neteisi, ir bandau nuslopinti mintį, labiau u� visk� neduodan�i� ramybės, jog mano gin�as su Hana tebuvo dingstis. I� tikrųjų mane i�vijo smalsumas.

Dabar smalsumo nejau�iu. Jau�iuosi i�sigandusi. Ir baisiausiai kvaila.

Sodyba ir senasis klojimas stovi nedideliame slėnyje tarp dviejų kalvų � tarsi tarp papūstų lūpų. Dėl nuolyd�io statinių dar nematau, bet priartėjus prie kalvos vir�ūnės muzika suskamba ai�kiau, garsiau. Tokios dar nesu girdėjusi. Tikrai ne tokia kaip sankcionuota muzika, kurios galima parsisiųsti i� SMFV: manieringa, sklandi ir taisyklinga, per oficialius vasaros koncertus toki� groja orkestras Diering Oukso parke, kriauklės formos pakyloje.

Ka�kas dainuoja � nuostabus balsas, t�sus ir sodrus kaip �iltas medus, taip greitai lakstantis gama auk�tyn ir �emyn, kad man vien klausantis apsisuka galva. Muzika, pritarianti �itam balsui, keista, tranki ir pa�ėlusi, nėma� nepana�i į spiegim� ir d�er�gim�, kuris dien� sklido i� Hanos kompiuterio, nors atpa�įstu kai kuriuos ritmo ir melodijos pana�umus. Toji muzika buvo metalinė, klaiki, tarsi u�kem�anti garsiakalbį. �i muzika patvinsta ir vėl atslūgsta liūdesio bangomis. Ji man ka�kuo primena audr� vandenyne, kai atū�usios bangos lū�damos griausmingai sudū�ta į prieplaukas, kai nuo jų galybės ir didybės tau u�ima kvap�.

Pasiekusi paskutin� kalvos pakilumėl�, prie�ais i�vydusi apgriuvusį klojim� ir sukiu�usį gyvenam�jį nam�, klausydamasi �ios muzikos pasijuntu lygiai taip: muzika atū�ia kaip lū�tanti banga, ir man u�gniau�ia kvap� nuo jos gro�io. Akimirk� pasivaidena, jog tikrai �velgiu į vandenyn� � į jūr� �monių, �okan�ių i� klojimo sklindan�ioje �viesoje, besisukan�ių lyg �e�ėliai aplink liepsn�.

Klojimas visi�kai nusiaubtas gaisro: be priekinės sienos, visas pajuod�s ir kiaurai per�vie�iamas. Kėpso trijų sienų liekanos, lik� �iek tiek stogo ir dalis �alinės, kur buvo kraunamas �ienas. Dabar ant jos groja muzikantai. Lauke jau pridyg� plonų ilgastiebių medelių. Senesni med�iai, boluojantys visi�kai be �ievės, nudegusiomis �akomis, rodo į dangų it pir�tai.

U� penkiasde�imties pėdų nuo klojimo prasideda nevaldoma teritorija. Tyrai. I� �ia pa�ios sienos neį�iūriu, bet j� įsivaizduoju, jau�iu, kaip ore gaud�ia elektra. Arti sienos esu buvusi vos kelet� kartų. Vien� sykį su mama prie� daugelį metų: ji atsivedė, kad pasiklausy�iau, kaip zvimbia elektra, � srovė buvo tokia stipri, jog oras tiesiog gaudė, galėjai gauti i�krov� net u� keturių pėdų, � ir pasi�adė�iau niekada neprisiliesti prie tvoros. Ji man pasakojo, kad i� prad�ių, tik įvedus privalom� gydym�, kai kurie �monės bandė pabėgti per sien�. Vos paliet� tvor� i�kepdavo kaip �oninės gabalas � tiksliai prisimenu j� taip ir sakius: �Kaip �oninės gabalas.� Po to kelis kartus esu prabėgusi palei sien� su Hana, bet visada stengėmės i�laikyti gerų de�imties pėdų atstum�.

Klojimo viduje ka�kas įtaisė garsiakalbius, pastatė garsintuvų kolonėles ir netgi dvi mil�ini�kas lempas, kurių �viesoje visi, esantys prie�ais scen�, atrodo balti kaip kreida ir ne�moni�kai ry�kių bruo�ų, o visi tolimesnieji � tamsūs, neai�kūs. Daina pasibaigia, minia staugia, visai kaip vandenynas, pamanau. Ir dar: Jie slap�ia atsivedė elektr� i� kurios nors kitos sodybos. Paskui: Nes�monė, tokioj daugybėj niekaip nesurasiu Hanos. Tada prasideda kita daina, tokia pat pa�ėlusi ir nuostabi; muzika, tarsi pasiekusi mane per vis� �it� juod� erdv�, suima u� ka�ko pa�ioje �irdies gelmėje ir trūkteli it siūl�. A� pasileid�iu pakalnėn, klojimo link. Keis�iausia, kad a� to nepasirinkau. Kojos pa�ios kilnojasi lyg pataikiusios į neregim� tak�, tik lekia, lekia.

Akimirk� net pamir�tu, jog turiu ie�koti Hanos. Jau�iuosi kaip sapnuodama, kai vyksta keisti dalykai, bet jie neatrodo keisti. Visk� matau kaip per migl�, visk� gaubia rūkas, bet mane persmelkia vienintelis, liepsningas noras atsidurti ar�iau muzikos, geriau j� girdėti ir kad ji niekada nenutiltų, grotų ir grotų.

� Lena! O Dieve, Lena!

I�girdusi savo vard� atsipeikėju ir staiga suvokiu stovinti did�iulėje minioje.

Ne. Ne �iaip �monių. Berniukų. Ir mergai�ių. Visi jie nei�gydytieji, be jokios �ymelės u� ausies � bent jau stovintieji ar�iausiai man�s. Berniukai ir mergaitės kalbasi. Berniukai ir mergaitės juokiasi. Berniukai ir mergaitės ka�k� gurk�noja i� tų pa�ių indelių. Staiga pajuntu, kad galiu tuoj apalpti.

Hana spraud�iasi prie man�s, grūdasi stumdydama visus alkūnėmis ir, nespėjus man i�si�ioti, �oka ant man�s kaip mokyklos baigimo dien� ir suspaud�ia glėbyje. I� netikėtumo susverdėjusi vos nepargriūnu.

� Tu �ia. � At�lijusi ji �iūri į mane nenuimdama rankų nuo pe�ių. � I� tikrųjų esi �ia.

Baigiasi dar viena daina ir solistė, smulki mergai�iukė ilgais juodais plaukais, ka�k� �ūkteli dėl pertraukos. Smegenims lėtai persikraunant, topteli visai kvaila mintis: Ji dar ma�esnė u� mane, bet dainuoja gal penkiems �imtams �iūrovų.

Tada pagalvoju: Penki �imtai �iūrovų, penki �imtai �iūrovų, k� gi a� veikiu tarp �itų penkių �imtų?

� A� negaliu pasilikti, � skubiai tariu.

Ir pajuntu palengvėjim�. Kad ir k� norėjau įrodyti, jau įrod�iau, dabar galiu eiti. Turiu i�trūkti i� �itos minios, i� balsų klegesio, i� aplinkui linguojan�ios krūtinių ir pe�ių sienos. Iki tol buvau pernelyg ap�avėta muzikos, kad �valgy�iausi, ta�iau dabar u�uod�iu kvepalus, matau spalvas, visur judan�ias, besipinan�ias rankas.

Hana �iojasi, galbūt prie�tarauti, bet mums sutrukdoma. Prie mūsų grūdasi vaikinukas ne�variais �viesiais plaukais, ne�inas dviem dideliais plastikiniais indeliais. Vien� indelį paduoda Hanai. Ji paima, padėkoja, vėl atsisuka į mane.

� Lena, �ia mano draugas Driu.

Jos veide lyg ir �mėsteli kaltė, bet paskui grį�ta �ypsena, plati kaip visada, tarsi stovėtume mokyklos koridoriuje ir aptartume biologijos kontrolinį.

I�si�ioju, bet nieko nei�tariu. Gal ir gerai, nes galvoje u�kaukia galinga gaisro signalizacijos sirena. Galbūt atrodo kvaila ir naivu, bet va�iuodama į sodyb� nė sykio nepagalvojau, kad vakarėlis bus bendras. Negalėjau net įsivaizduoti.

Vienas dalykas � pa�eisti komendanto valand�; klausytis draud�iamos muzikos � dar blogiau. Bet sulau�yti berniukų ir mergai�ių atskirties įstatym� � pats baisiausias nusikaltimas. Todėl Vilou Marks buvo paankstinta procedūra, o jos namai i�terlioti u�ra�ais; todėl �elsė Bronson, prasidėjus komendanto valandai neva u�klupta su Spenserio gimnazijos mokiniu, pa�alinta i� mokyklos, tėvai paslaptingai atleisti i� darbo, o visa �eima turėjo i�sikraustyt i� namų. O juk � bent jau �elsės Bronson atveju � net nebuvo jokių įrodymų. Pakako gando.

Driu atsainiai mosteli man.

� Labas, Lena.

A� i�si�ioju, vėl susi�iaupiu. Be garso. Valandėl� stovime nesmagiai tylėdami. Staiga jis nerangiai atki�a man indelį.

� Viskio?

� Viskio? � cypteliu.

Alkoholio ragauju labai retomis progomis. Per Kalėdas teta Kerolė man įpila ketvirtį taurės vyno. Kart� Hanos namuose i� jos tėvų baro nukniaukėme gervuogių likerio ir gėrėme, kol ėmė suktis lubos. Hana juokėsi, krizeno, bet man nepatiko, nepatiko �leik��iai saldus skonis ir tai, kaip mintys trūkinėjo it rūkas saulei patekėjus. Nekontroliuoti sav�s � �tai ko labiausiai neken�iau.

Driu gū�teli.

� Daugiau nieko nėra. Tokiuose susibėgimuose pirmiausia baigiasi degtinė.

Tokiuose susibėgimuose � taigi jie vyksta da�nai, �ia ne pirmas kartas.

A� atstumiu indelį.

� Ne, pasiimk.

Jis mosteli, matyt, man�s nesuprat�s.

� Geras daiktas. Atne�iu kit�.

Driu �ypteli Hanai ir dingsta minioje. Man patinka jo �ypsena, kaip ji kreivai kilsteli kairiu skruostu, bet, suvokus, kad galvoju apie simpati�k� jo �ypsen�, mane apima panika, suplazdėjusi� krūtinėje j� i�ne�ioja kraujas � viso gyvenimo �nib�desius ir kaltinimus.

Valdytis. Svarbiausia valdytis.

� Man reikia eiti, � pagaliau i�tariu Hanai. Pa�anga.

� Eiti? � Ji suraukia kakt�. � Ateiti tokį keli� ir...

� A� atva�iavau dvira�iu.

� Tebūnie. Atva�iuoti tokį keli� ir apsisukus � atgal?

Hana siekia mano delno, bet a� vikriai susidedu rankas ant krūtinės. Ji u�sigauna. A� sudrebu neva i� �al�io, kad ji pasijustų geriau, bet nesuprantu, kodėl taip sunku su ja kalbėtis. �ia mano geriausia draugė, mergaitė, kuri� pa�įstu nuo antros klasės, mergaitė, kuri per pietų pertrauk� dalydavosi su manimi sausainiais, o kart� vo�ė kum��iu D�ilijanai Doson į fizionomij�, kai toji pasakė, kad mano �eima serga deliria.

� A� pavargau, � tariu. � Be to, neturė�iau �ia būti. � Noriu pasakyti: Ir tau nederėtų �ia būti, bet susilaikau.

� Ar girdėjai muzik�? Nuostabūs muzikantai, tiesa?

Hana pernelyg maloniai kalba, visai ne kaip Hana, ir pa�ird�ius nudiegia a�trus skausmas. Ji stengiasi būti mandagi. Elgiasi taip, lyg būtume svetimos. Ir pati jau�ia nesmagum�.

� A�... a� nesiklausiau.

Ka�kodėl nenoriu, kad Hana �inotų: taip, girdėjau, taip, man jie atrodė nuostabūs, daugiau negu nuostabūs. Tai per daug asmeni�ka, netgi keblu ir gėda prisipa�inti; nors atva�iavau tokį keli�, nepaisydama komendanto valandos ir taip toliau, vien tam, kad pamaty�iau j� ir atsipra�y�iau, vėl grį�ta dien� patirtas jausmas, kad Hanos nebepa�įstu ir ji nebepa�įsta man�s.

A� pripratusi susidvejinti � galvoti viena, i� pareigos daryti k� kita, nuolat grumtis su pasirinkimo galimybėmis. Bet Hana ka�i kaip dailiai atsidūrė kitoje pusėje, kitame pasaulyje � neminėtinų min�ių, daiktų ir �monių.

Nejau įmanoma, kad vis� �į laik�, kol a� gyvenau savo gyvenim�, ruo�iausi egzaminams, bėgiojau su Hana ilgus nuotolius, �is kitas pasaulis papras�iausiai buvo, egzistavo �alia manojo ir po juo � gyvas, pasireng�s, vos tik saulė nusileis, i�lįsti i� �e�ėlių ir skersgatvių? Slapti vakarėliai, draud�iama muzika, susilie�iantys �monės, nė trupu�io nebijantys ligos, nebijantys dėl sav�s.

Pasaulis be baimės. Neįmanomas daiktas.

Ir nors stoviu did�iausioje mano kada nors matytoje minioje, staiga pasijuntu baisiai vieni�a.

� Pabūk, � tyliai sako Hana. Ji liepia, bet balse dvejonė, tarsi klaustų. � Pasiklausysi antros dalies.

A� purtau galv�. Ver�iau nebū�iau atva�iavusi. Ver�iau nebū�iau �ito pama�iusi. Ver�iau nebū�iau su�inojusi, k� dabar �inau, o rytoj galė�iau atsikėlusi nuva�iuoti pas Han�, paskui gulėti su ja paplūdimyje prie Rytinės promenados ir skųstis, kokia nuobodi vasara, kaip visada darydavome. Galė�iau manyti, jog niekas nepasikeitė.

� Jau eisiu, � netvirtai sakau. � Nieko, tu gali pasilikti.

Vos i�tarusi susigriebiu, jog ji nesisiūlė grį�ti su manimi.

Hana �velgia į mane nenusakomu �vilgsniu, ir apgailestaudama, ir gailėdama.

� Jeigu nori, galime grį�ti kartu, � pasisiūlo, bet matau � tik tam, kad man būtų lengviau.

� Ne ne, nereikia.

Skruostai dega, �engiu atatupsta trok�dama kuo grei�iau dingti i� �ia. Atsitrenkiu į ka�k� � berniuk�, jis grį�teli, nusi�ypso. Skubiai nueinu.

� Lena, palauk.

Hana vėl bando mane sugriebti. Nors ji jau turi gėrimo, įbruku jai sav�jį indelį, ir ji nenorom stabteli, susiraukusi bando abu indelius alkūne prispausti prie sav�s, t� akimirk� atbula imu tolti nuo jos.

� Pri�adu, kad grį�iu laimingai. Rytoj pasikalbėsime.

A� prasmunku pro siaur� tarpelį tarp dviejų �monių, � vienintelė nauda, kai esi penkių pėdų ir dviejų colių ūgio, kad gali visur pralįsti, � bet, man nespėjus susigaudyti, atsilikusi� Han� praryja minia. Nuleidusi akis, vildamasi, kad skruostai tuoj atvės, pasileid�iu tolyn nuo klojimo.

Pro �alį slenka vaizdai, nuo jų jau�iuosi, tarsi vėl sapnuo�iau. Berniukas. Mergaitė. Berniukas. Mergaitė. Juokiasi, stumdosi, �iau�ia vienas kitam plaukus. Niekada, nė kartelio per vis� gyvenim� nesu jautusis tokia svetima ir ne savo vietoj. Nuaidi plonas mechaninis �vygtelėjimas, ir grupė vėl pradeda groti, ta�iau man�s muzika jau nejaudina. Nė nestabteliu. Einu taikydama į kalv�, įsivaizduodama vėsi� �vaig�d�ių �viesos u�lietų laukų tyl�, pa�įstamas tamsias Portlando gatves, vienod� patrulių �ingsnių ritm�, jų radijo stotelių prane�imus. Visa tai įprasta, normalu, sava.

Pagaliau minia ima retėti. Įsispraudusiai tarp tokios daugybės �monių buvo kar�ta, dabar vėjas dilgina od�, �aldo skruostus. Jau �iek tiek aprimusi minios pakra�tyje i�drįstu atsisukti į scen�. Atviras dangui ir nak�iai klojimas, nutviekstas baltos �viesos, man primena deln�, kuriame dega liepsnelė.

� Lena!

Keista, bet akimirksniu atpa�įstu jo bals�, nors girdėjau tik sykį, de�imt, daugiausia � penkiolika minu�ių: �is balsas tarsi pamu�tas juoku, sakytum suolo draugė, palinkusi prie tav�s per vidurį klaikiai nuobod�ios pamokos, nori pa�nib�dėti baisiai įdomi� paslaptį. Viskas nu��iūva. Gyslose sustingsta kraujas. Man u�ima kvap�. Net muzika nutolsta ir gird�iu tik ka�k� ramaus, tylaus ir gra�aus, lyg tolim� būgno dundėjim�, ir galvoju: A� gird�iu savo �irdį, nors �inau, jog neįmanoma, nes ir �irdis sustojo. Rega vėl pakei�ia vaizdo mastelį, ir a� matau tik Aleks�, per mini� besispraud�iantį prie man�s.

� Lena, palauk!

Mane perveria siaubas, � pamanau, jis �ia atvyk�s kaip patrulio būrio narys arba reido dalyvis, � ta�iau tada pamatau, jog apsireng�s normaliai, su d�insais, i�blukusiais mar�kinėliais, apsiav�s tais pa�iais sune�iotais sportba�iais ra�alo mėlynumo rai�teliais.

� K� �ia veiki? � sumekenu jam priėjus.

Jis �ypsosi.

� Ir man smagu tave matyti.

Jis paliko tarp mudviejų kelių �ingsnių tarp�, ir a� d�iaugiuosi. Prieblandoje nelabai į�iūriu jo akių spalv� ir �iaip �iuo metu man nereikia, kad kas dirgintų, nenoriu jaustis taip kaip tada prie laboratorijų, kai jis palink�s �nib�dėjo man į ausį ir a�, jausdama siaub�, kalt� ir jaudulį, labai ai�kiai suvokiau, kad jo lūpas nuo mano ausies skiria tik siauras tarpelis.

� A� rimtai klausiu, � sakau stengdamasi atrodyti grie�ta.

Jo �ypsena virpteli, bet nei�nyksta. Jis pūsteli or�.

� Atėjau pasiklausyti muzikos. Kaip ir visi kiti.

� Bet juk negalima... � Ie�kau �od�ių neįsivaizduodama, kaip pasakyti tai, k� noriu. � Juk �itai...

� Draud�iama? � Jis gū�teli. Plaukų garbana u�krinta ant kairės akies ir, jam atsigr�us į vakarotojus, �viesoje nuo scenos �ybteli ta i� proto varan�ia rusvai auksine spalva. � Viskas gerai, � taria jis tyliau, ir a�, norėdama jį i�girsti per muzikos griaudėjim�, turiu palinkti jo pusėn. � Niekas nieko blogo nedaro.

Vos nepasakau: Tu negali �inoti, bet susilaikau jo �od�iuose i�girdusi liūdesį. Aleksas persibraukia plaukus, ir a� pamatau ma�ytį randelį u� kairės ausies, tobulai simetri�k� trita�kėlį. Gal jam gaila viso to, k� prarado i�gydytas. Pavyzd�iui, muzika �mogaus jau taip nejaudina, be to, jam turėjo būti i�gydytas ir apgailestavimo jausmas, nors procedūra ne visus paveikia vienodai ir ne visada pasiseka. �tai kodėl teta ir dėdė dar kai kada sapnuoja. �tai kodėl pusseserė Marsija imdavo ir isteri�kai pravirkdavo, be jokio i�ankstinio �enklo ar regimos prie�asties.

� O kaip tu? � Jis atsisuka į mane ir vėl �ypsosi, o balsas tampa linksmai pa�aipus. � Kuo pasiai�kinsi?

� A� nenorėjau ateiti, � skubiai sakau. � Reikėjo... � U�sikertu suvokusi, kad gerai ne�inau, ko �ia atva�iavau. � Reikėjo kai kam perduoti vien� daikt�, � pagaliau i�po�kinu.

Jis kilsteli antakius ai�kiai abejodamas. A� toliau py�kinu savo tekst�:

� Hanai. Savo draugei. Tu su ja susipa�inai prie� kelias dienas.

� Prisimenu. � Nesu ma�iusi, kad kas taip ilgai �ypsotųsi. Atrodo, lyg jo veidas taip jau sukurtas. � Beje, tu man�s dar neatsipra�ei.

� U� k�?

Minia tebesiver�ia prie scenos, ir mudviejų su Aleksu nebesupa �monės. Retkar�iais kas nors praeina mosuodamas buteliu ar dainuodamas, �iek tiek ne į ton�, bet �iaip esame vieni.

� U� tai, kad neatėjai į pasimatym�. � Lūpų kertelė vėl pakyla, ir man vėl atrodo, kad jis bando pasakyti ka�koki� baisiai įdomi� paslaptį. � T�dien taip ir nepasirodei prie Galinio u�utėkio.

Mane u�lieja pergalingas d�iaugsmas � vadinasi, jis man�s laukė! Norėjo su manimi susitikti! Kartu sukirba nerimas. Jam i� man�s ka�ko reikia. Ne�inau ko, bet jau�iu ir man darosi baisu.

� Taigi? � Jis susideda rankas ir tebesi�ypsodamas supuojasi ant kulnų. � Atsipra�ysi ar ne?

Jo nerūpestingumas ir savikliova mane erzina kaip ir tada prie laboratorijų. Kokia neteisybė, kokia prie�ybė mano savijautai: tarsi tuoj i�tiktų infarktas arba turė�iau i�tirpti ir virsti balute.

� Melagių a� neatsipra�inėju, � rė�iu stebėdamasi savo balso tvirtumu.

Jis susiraukia.

� Ir k� tai rei�kia?

� Liaukis. � U�ver�iu akis kas akimirk� jausdamasi vis dr�siau. � Tu melavai, kad man�s nematei per vertinimus. Melavai, kad man�s neatpa�inai. � Su kiekvienu melu u�lenkiu pir�t�. � Melavai, kad vertinimų dien� net nebuvai įkėl�s kojos į laboratorijas.

� Gerai jau, gerai. � Jis i�kelia rankas. � Atsipra�au, ai�ku? Klausyk, tai a� turiu tav�s atsipra�yti. � Pasi�iūrėj�s į mane atsidūsta. � Jau sakiau, apsaugininkai per vertinimus į vidų neleid�iami. Ne�inau, gal kad nebūtų suteptas procesas, ar k�. Bet a� baisiausiai u�sinorėjau kavos, o antrame C komplekso auk�te stovi automatas, duodantis ger� kav�, su tikru pienu ir viskuo, todėl įėjau pasinaudoj�s savo kodu. Ir viskas. Pasaka baigta. Vėliau turėjau meluoti. Juk galėjau netekti darbo. O a� dirbu tose kvailose laboratorijose tik tam, kad galė�iau mokytis... � Jis nutyla. Pirm� kart� nery�tingai. Atrodo susirūpin�s, lyg bijotų, kad a� jo neįskųs�iau.

� Tai ko tada buvai stebėjimo balkone? � nepasiduodu. � Kodėl �iūrėjai į mane?

� Antro auk�to taip ir nepasiekiau, � atsako jis. Įdėmiai �iūri į mane lyg stebėdamas, kaip reaguosiu. � Įėjau į vidų ir... ir tada i�girdau t� beproti�k� triuk�m�. Trepsėjim�, dundesį. Ir dar ka�k�. �auksmus ar pana�iai.

Trumpai u�simerkiu ir prisimenu, kaip kaitriai plieskė lemputės, kaip atrodė, kad u� sienų �niok��ia vandenynas ir per de�imties metų atstum� klykia mano mama. Kai atsimerkiu, Aleksas tebe�iūri į mane.

� �od�iu, neįsivaizdavau, kas darosi. Pamaniau... ne�inau, gal ir kvailai... bet pamaniau, gal laboratorijas ka�kas puola... Ir staiga, man taip stovint, į mane pasileid�ia koks �imtas karvių ... � Jis gū�teli. � Kairėje buvo laiptai. I�sigand�s u�lėkiau jais.

Pamaniau, karvės laiptais nelaipioja. � Jis vėl �ypteli, bet jau vangiai, nedr�siai. � Ir atsidūriau stebėjimo balkone.

Visi�kai normalus, logi�kas paai�kinimas. Man palengvėja, jau taip jo nebebijau. Ir kartu krūtinėje sukyla ka�koks nykus jausmas, nusivylimas. Ir u�sispyrimas, vis dar liepiantis juo abejoti. Prisimenu, kaip jis stovėjo stebėjimo balkone u�vert�s galv�, juokdamasis, kaip mirktelėjo man. Koks atrodė � linksmas, pasitikintis, laimingas. Ir ni�nieko nebijantis.

Pasaulis be baimės...

� Vadinasi, nieko ne�inai... kaip tai atsitiko?

Negaliu patikėti savo dr�sa. Sugniau�iu kum��ius ir spaud�iu juos vildamasi, jog jis nepastebės, koks duslus mano balsas.

� Kaip buvo supainioti krovinių furgonai? � paklausia jis ramiai, be jokios pauzės ar balso virptelėjimo, ir man i�garuoja paskutinė abejonė. Kaip ir kiekvienas i�gydytasis, jis neabejoja oficialia versija. � T� dien� ne a� turėjau priimti krovinius. Vyrukas, kuris pasira�ė va�tara�tį... Selas... buvo atleistas i� darbo. Mat būtina tikrinti krovinį. Jis, matyt, �it� dalį praleido. � Aleksas pakreipia galv�, skėsteli rankomis. � Dabar patenkinta?

� Patenkinta, � atsakau. Bet krūtin� ka�kas tebegniau�ia. Vakare nesitvėriau savo kailyje, kad tik grei�iau i�trūk�iau i� namų, o dabar tetrok�tu mirktelėjus stebuklingai atsidurti namie, atsisėdus lovoje nusimesti antklod� nuo kojų ir įsitikinti, jog viskas � �is vakarėlis, Aleksas � tebuvo sapnas.

� Na ir?.. � Jis krypteli galv� klojimo pusėn. Grupė groja ka�k� garsaus ir greito. Nesuprantu, kaip �ita muzika galėjo man patikti. Dabar atrodo kaip grynas triuk�mas � spartaus tempo triuk�mas. � Kaip sakai, ar mūsų nesutryptų, jei prieitume ar�iau?

Nekreipiu dėmesio, kad jis k� tik pasakė �mūsų�, �odį, kuris, tariamas linksmu, jukiu jo balsu, ka�kodėl nuskamba taip jaukiai.

� I� tikrųjų a� jau ėjau namo.

Pajuntu, kad ant jo pykstu, bet neai�ku ko � turbūt u� tai, kad pasirodė es�s ne toks, kokiu jį laikiau, nors turė�iau būti dėkinga, jog yra normalus, i�gydytas, taigi nekeliantis pavojaus.

� Ėjai namo? � nepatikliai pakartoja jis. � Tau negalima eiti namo.

Visada labai stengiuosi nepasiduoti pyk�iui ar irzlumui. Kerolės namuose negaliu rodyti �itų jausmų. Per daug esu jai skolinga, be to, po kelių įnir�io priepuolių, kuriuos u�taisiau būdama ma�a, negalėjau tverti, kaip ji kelias dienas vog�iomis �iūrėdavo į mane tarsi tirdama, vertindama. Supratau, kad ji m�sto: Visai kaip motina. Ta�iau dabar pasiduodu pyk�io bangai. Man jau bloga nuo �monių, apsimetan�ių, kad �is pasaulis, kitoks pasaulis, ir yra normalus, o a� esu nenormali. Taip nes��ininga: sakytum visos taisyklės staiga būtų pasikeitusios ir ka�kas pamir��s man pasakyti.

� Galima, ir a� eisiu.

Apsisukusi dro�iu į kaln� tikėdamasi, kad jis pagaliau atstos nuo man�s. Keista, bet neatstoja.

� Pala!

Jis puola į kalv� paskui mane.

� K� tu darai?

Atsisuku į jį � vėl nustebusi, koks tvirtas mano balsas, juk �irdis lekia, plazda. Gal tokia pokalbių su berniukais paslaptis � ko gera, vis� laik� turi būti supykusi.

� Kaip k� darau? � Abu �iek tiek u�dusom kopdami į kalv�, bet jis įstengia nusi�ypsoti. � Tiesiog noriu su tavim pasikalbėti.

� Tu mane seki. � Susidedu ant krūtinės rankas ir pasijuntu tarsi atsitvėrusi nuo jo. � Vėl mane seki.

Na �tai. Jis �engia atatupstas, o a� pajuntu trumputį pikt� d�iaugsm�, kad pavyko jį nustebinti.

� Vėl? � pakartoja jis.

Smagu, kad bent sykį ne a� mekenu ar ie�kau �od�ių. Ir prapliumpu:

� Manau, truputį keista, kad vis� gyvenimėlį gyvenau tav�s nesutikdama ir staiga nei i� �io, nei i� to pradedi visur mai�ytis po kojų.

Neketinau �ito sakyti, � i� tikrųjų man nebuvo keista, � bet vos pasakiusi supratau, jog taip ir yra.

Maniau, supyks, bet, mano nuostabai, jis u�ver�ia galv� ir ima juoktis, juokiasi ilgai ir garsiai. Mėnesiena nusidabrina skruosto linkį, smakr� ir nosį. Mane taip apstulbina jo elgesys, kad tik stoviu ir spoksau. Pagaliau jis pasi�iūri į mane. Nors ir dabar neį�velgiu jo akių, � mėnulis visk� ry�kiai apibrė�ia: vienus daiktus apiberia sidabro kristalais, kitus palieka juodumoje, � jau�iu t� patį, k� ir t�dien laboratorijose: jų kar�tį, �viesum�.

� Gal tik man�s nepastebėdavai, � tyliai sako jis, sūpuodamasis ant kulnų.

Neju�ia �engteliu atgal. Mane g�sdina jo artumas � nors mūsų kūnus skiria tarpas, jau�iuosi, lyg liestumės.

� K�... k� nori pasakyti?

� Ogi tai, kad tu klysti. � Jis nutyla, �iūri į mane; a� stengiuosi i�laikyti ramų veid�, bet kairės akies vokas ima trūk�ioti. Laimė, patamsyje jis to nemato. � Mes da�nai matydavome vienas kit�.

� Bū�iau prisiminusi, jei bū�iau tave sutikusi.

� A� nesakiau, kad mes susitikdavome. � Jis nesistengia ma�inti naujai atsiradusio atstumo tarp mūsų, ir a� jam dėkinga bent u� tai. Prikand�s lūpos kertel� pasidarė lyg ir jaunesnis. � Galima kai ko paklausti? � vėl prabyla jis. � Kodėl nebebėgat pro Gubernatorių?

Nesusilaikiusi aikteliu.

� I� kur �inai apie Gubernatorių?

� A� mokausi Portlando universitete, � atsako jis. Portlando universitetas... Dabar prisimenu, kaip t� popiet�, kai ėjome u� laboratorijų komplekso �iūrėti vandenyno, a� nugirdau jo pokalbio su Hana nuotrupas, atne�tas vėjo. Tada jis tikrai sakė, kad yra studentas. � Praėjusį semestr� dirbau Grinde, Paminklo aik�tėje. I�vien tave matydavau.

A� tik i�si�ioju ir susi�iaupiu. Nei�tariu nė �od�io; smegenys u�sikerta, kai tik jų labiausiai prireikia. Ai�ku, Grind� �inau, mudvi su Hana du tris kartus per savait� prabėgdavom pro jį �iūrėdamos, kaip koled�o studentai įeina ir i�eina pro jo duris pūsdami kav� plastikiniuose indeliuose. Grindas stovi prie nedidelės akmenimis grįstos aik�tės, vadinamos Paminklo aik�te; ji �ymėjo pus� vieno �e�ių mylių mar�ruto, kurį vis� laik� bėgdavau.

Aik�tės viduryje stovi vyri�kio statula, dūlanti nuo sniego ir lietaus, i�marginta grafitų ringėmis. Jis �engia pirmyn, viena ranka prilaikydamas ant galvos kepur�, todėl atrodo, jog galynėjasi su baisia audra arba eina prie� vėj�. Kitos rankos kum�tis atki�tas. Ai�ku, tolimoje praeityje kum�tis ka�k� laikė suspaud�s, galbūt degl�, bet ka�kada toji statulos dalis buvo nudau�ta arba pavogta. Taigi dabar Gubernatorius �engia į priekį atki��s tu��i� kum�tį, delne likusi ertmė � puiki slėptuvė lai�keliams ir kitokiems slaptiems daik�iukams. Kartais su Hana patikrindavome, ar kum�tyje nėra ko įdomaus. Bet nebūdavo, ten gulėdavo nebent suvynioti kramtukės gabaliukai ir monetos.

Gerai ne�inau, kada ir kodėl abi su Hana pradėjom jį vadinti Gubernatoriumi. Vėjas ir lietus i�ėdė u�ra�� lentelėje ant postamento, nieko nebeįskaitysi. Daugiau niekas jo taip nevadina. Visi papras�iausiai sako: �Statula Paminklo aik�tėje.� Aleksas turbūt kuri� dien� nugirdo mudvi kalbant apie Gubernatorių.

Jis tebe�iūri į mane, laukia, ir a� susigriebiu taip ir neatsakiusi į jo klausim�.

� A� vis kei�iu mar�rutus, � tariu. Turbūt nuo kovo ar baland�io nesu bėgusi pro Gubernatorių. � Atsibosta tie patys. � Ir tada nei�tvėrusi lepteliu: � Tu mane prisimeni?

Aleksas nusijuokia.

� Tav�s negalėjai nepastebėti. Vis apibėgdavai statul� juokingai �okinėdama ir �ūkaudama.

Kar�tis i�mu�a kakl� ir skruostus. Matyt, vėl raudona kaip burokas, dar gerai, kad pasitraukėme nuo scenos �viesų. Buvau visi�kai pamir�usi, jog prabėgdama pa�okdavau bandydama Gubernatoriui pliauk�telėti per kum�tį � �is mostas man savoti�kai padėdavo nusiteikti bėgimui atgal į mokykl�. Kartais mes net �ūktelėdavome: �Halena!� Tikriausiai atrodydavom kaip beprotės.

� A� ne... � Apsilai�au lūpas bandydama sugalvoti paai�kinim�, kuris nebūtų juokingas. � Bėgiodami �monės kartais prasimano visokių keistenybių. Dėl endorfinų ir taip toliau. Bėgiojimas kaip narkotikai, supranti? Susuka smegenis.

� Man patikdavo, � pasakė jis. � Tu atrodydavai... � Jis nutyla. Veidas apsiniaukia, patamsyje vos į�iūriu ma�yt� permain�, ta�iau t� akimirk� jis atrodo toks nejudrus ir liūdnas, kad man u�ima kvap�, sakytum pats būtų virt�s statula ar kitu �mogumi. � Tu atrodydavai laiminga.

Valandėl� abu stovime tylėdami. Staiga jis vėl atvirsta į smagųjį, �ypsuling�jį Aleks�.

� Vien� dien� a� palikau tau lai�kelį. Gubernatoriaus kum�tyje.

Vien� dien� a� palikau tau lai�kelį. Neįmanoma, pernelyg beproti�ka, kad apie tai galvotum, ir a� i�girstu save kartojant:

� Lai�kelį man?

� Garantuotai kokį nors labai kvail�. Tik labas, �ypsantis veidukas ir mano vardas. Bet paskui nustojai ten rodytis. � Jis gū�telėjo. � Tikriausiai ten tebeguli. Tas lai�kelis. Gal i� jo telik�s popieriaus gumulėlis.

Jis man paliko lai�kelį. Lai�kelį man. Man. �i mintis � tai, kad jis mane pastebėjo ir galvojo apie mane ilgiau negu akimirk�, � tokia neaprėpiama ir priblo�kianti, jog man ima drebėti pakinkliai ir nutirpsta rankos.

Ir tada i�sig�stu. �tai �itaip liga ir prasideda. Net jeigu jis i�gydytas, jeigu nepavojingas � man vis tiek gresia pavojus, o liga prasideda kaip tik �itaip. Pirma fazė: u�darumas, negalėjimas susikaupti, d�iūstanti burna, prakaitavimas, drėgni delnai, galvos svaigimas ir nesiorientavimas aplinkoje. Mane u�plūsta �leik�tulys, sumi��s su palengvėjimu, pana�us į jausm�, kai paai�kėja, jog i� tikrųjų visi �ino tavo baisiausi� paslaptį, vis� laik� �inojo. Vis� �į laik� teta Kerolė neklydo, mokytojai neklydo, mano pusseserės neklydo. Vis dėlto nesiskiriu nuo mamos. Ir toji pragai�tis, toji liga slypi manyje grasindama bet kuri� akimirk� pradėti grau�ti man vidurius, nuodyti mane.

� Turiu eiti.

Vėl imu lipti į kalv�, kone bėgte, bet jis ir vėl pasiveja.

� Ei, neskubėk. � Kalvos vir�ūnėje palie�ia man rie��, kad susto�iau. Jo glustelėjimas nudegina, a� atitraukiu rank�. � Lena, palauk.

Nors �inau, kad negalima, sustoju. Dėl to, kad jo lūpose vardas nuskamba kaip muzika.

� Tau nėra ko nerimauti, ai�ku? Nėra ko bijoti. � Jo balse vėl skamba juokas. � A� neflirtuoju su tavimi.

Man pasidaro gėda. Flirtuoti. Ne�vankus �odis. Jo manymu, a� jo elgesį laikau flirtu.

� A� ne... a� nemaniau, kad tu... niekad nepamany�iau, kad tu...

�od�iai malasi burnoje, ir a� suprantu, kad jokia tamsa jau nepaslėps veid� u�liejusio raudonio. Jis pakreipia galv�.

� Tai gal tu su manimi flirtuoji?

� K�? Ne, � i�dau�iu. Mintys it paklaikusios lekia ratu, ir a� suvokiu net nenutuokianti, kas tas flirtavimas. Tik �inau i� vadovėlių, �inau, kad blogas dalykas. Ar įmanoma flirtuoti nesuprantant, kad flirtuoji? Ar jis tikrai flirtuoja? Kairė akis visai pasiunta trūk�ioti.

� Nusiramink, a� tik pajuokavau. � Jis i�kelia rankas lyg pra�ydamas: Nepyk ant man�s. Krypteli į kair�, bet akių nuo man�s nenuleid�ia. Mėnuo ai�kiai ap�vie�ia rand�: lygia�onį baltų ta�kų trikampį, kurį matant norisi galvoti apie tvark� ir normalum�. � Nepamir�k, kad a� nepavojingas. Negaliu tav�s nuskriausti.

Jis tai sako ramiai, lygiai, ir a� patikiu. Bet �irdis krūtinėje nesiliauja kar�tligi�kai plazdėti, ver�iasi vis auk��iau ir auk��iau, kol atrodo, kad ims ir nune� mane kaip su sparnais. �itaip visada jau�iuosi u�lipusi į Kaln�, i� kur galima matyti Kongreso gatv� apa�ioje, u� nugaros plytintį vis� Portland�, gatves, mirguliuojan�ias �aliomis ir pilkomis dėmėmis, � i� toli abi spalvos nuostabios ir nepa�įstamos; paskui i�ske�iu rankas ir pasileid�iu pakalnėn, vėjas plaka veid� ir man net nereikia stengtis, pakanka pasiduoti �emės traukai. Lekiu be kvapo, susijaudinusi, laukdama, kol toji trauka mane pargriaus.

Staiga pastebiu, kaip tylu. Grupė nustojo groti, minia irgi nutilo. Tik girdėti, kaip vėjas �iurena �ol�. I� ten, kur stovime, kokios penkiasde�imt pėdų nuo kalvos vir�ūnės, klojimo ir vakarėlio nematyti. Akimirk� galvoje gimsta fantazija, kad �ioje tamsoje mudu esame vieninteliai �monės � vieninteliai nemiegantys gyvi �monės �iame mieste, �iame pasaulyje.

Tada ore ima pintis muzikos garsai, �velnūs lyg atodūsiai, tokie tylūs, kad i� prad�ių palaikau juos vėju. �i muzika nė kiek nepana�i į ankstesni�j� � tyki ir trapi, tarsi kiekviena nata būtų stiklo gija ar �ilko siūlas, vinguriuojantis ore. Ir vėl mane priblo�kia ne�emi�kas jos gro�is, tokio dar nesu girdėjusi, ir ne�inia kodėl mane apima dvilypis noras � juoktis ir verkti.

� �ita daina mano mėgstamiausia. � Mėnulį u�dengia praplaukiantis debesėlis, ant Alekso veido �oka �e�ėliai. Jis tebe�iūri į mane, ir a� u�sinoriu su�inoti, apie k� jis galvoja. � Ar esi kada �okusi?

� Ne, � atsakau truputį per a�triai.

Jis tyliai nusijuokia.

� Gerai, a� niekam nesakysiu.

Prisimenu mam�: jos �velnias rankas, kai ji mane sukdavo ilgomis va�kuotomis mūsų namų grindimis, tarsi būtume buvusios su pa�iū�omis; skambų jos bals�, kai ji �ypsodama pritardavo i� garsiakalbio sklindan�ioms dainoms.

� Mano mama �okdavo, � i�sprūsta man, ir i�kart pasigailiu �ių �od�ių.

Bet Aleksas nieko neklausia ir nesijuokia. Tik �iūri į mane. Jau, atrodo, ka�k� sakys. Ta�iau jis tik i�tiesia rank� per mus skiriantį tarp�, per �it� tams�.

� O norėtum? � paklausia � veikiau vos girdimai, kaip vėjas su�nib�da.

� Ko ar norė�iau?

�irdis dau�osi, ausyse ū�ia, ir nors jo ir mano rankas tebeskiria keli coliai, mus sujungia lyg elektra gaud�ianti energija, o mano kūn� u�plūsta kar�tis, koks galėtų būti, jei abu susiglaustume delnas į deln�, veidas į veid�.

� Pa�okti, � taria jis, įveikia tuos kelis likusius colius, ima mane u� rankos ir prisitraukia; t� akimirk� muzika siūbteli auk�ta gaida, bet a� nesuvokiu, kas mane nune�a ir pakelia auk�tyn � jo ranka ar muzika.

Mes �okame.

ANTRA FAZĖ

euforijos tarpsniai; isteri�kas juokas ir nenormalus energingumas

nevilties tarpsniai; apatija

apetito poky�iai; spartus svorio kritimas arba svorio prieaugis

įkyrios mintys; i�nyksta domėjimasis kuo nors kitu

m�stymo įgūd�ių praradimas; tikrovės i�kraipymas

miego sutrikimai; nemiga arba nuolatinis nuovargis

maniaki�kos mintys ir veiksmai

paranoja; pavojaus jausmas

1. Higienos priemonės, padedan�ios u�tikrinti asmenin� �var� ir stiprinti sveikat�

Vien� kar�t� liepos pabaigos vakar� grį�tu namo i� �U�suk ir sutaupyk� parduotuvės, kai i�girstu �aukiant mane vardu. Atsisukusi pamatau atbėgant Han�. � Tai kaip dabar? � prisiartinusi klausia. � Visada taip ir praeisi? Mane nustebina ai�ki nuoskauda jos balse.

� A� tav�s nepastebėjau, � sakau, ir tai tiesa. Esu pavargusi. �iandien krautuvėje darėme inventorizacij�: ėmėme nuo lentynų ir vėl dėjome atgal, visk� skai�iuodami ir perskai�iuodami, pakus sauskelnių, konservus, popierinių rank�luos�ių ritinius. Rankos paskaudo, u�simerkusi i�kart matau brūk�ninius kodus. Esu tokia pavargusi, jog net nesigėdiju vie�ai vilkėti da�ais i�terliotų parduotuvės uniforminių mar�kinėlių, man per didelių ma�daug de�im�ia dyd�ių.

Kramtydama lūp�, Hana �iūri į �alį. Nesu su ja �nekėjusis nuo pat ano vakarėlio ir bevilti�kai ie�kau, k� pasakyti nerūpestingo ir normalaus. Staiga negaliu patikėti, kad �ia mano geriausia draugė, kad galėdavome kiauras dienas būti kartu ir nepristigti kalbos, kad grį�davau i� jos namų nuo juoko per�in�ia gerkle. Dabar mudvi tarsi skiria stiklinė siena, nematoma, bet neįveikiama.

� Jau gavau jaunikių s�ra��, � pagaliau i�py�kinu, o ji tuo pa�iu laiku paklausia:

� Kodėl man nepaskambinai, nors pra�iau?

Abi sutrikusios nutylame, paskui vėl su�nekam abi i� karto.

� Tu skambinai? � klausiu. Hana sako:

� Ar jau pasirinkai?

� Tu kalbėk pirma, � tariu.

Hana tikrai suglumusi. Pasi�iūri į dangų, į ma�� vaikiuk� kitapus gatvės, apvilkt� apsmukusiu kombinezonėliu, į du vyri�kius, kurie į sunkve�imį krauna kibirus su ka�kuo, � tik ne į mane.

� A� tau palikau tris �inutes.

� Jokių �inu�ių negavau, � skubiai sakau, o �irdis ima dau�ytis. Kelias savaites pykau, kad Hana po vakarėlio nemėgina su manim susisiekti, pykau ir krimtausi. Bet raminau save, jog taip geriau. Raminau save, jog Hana pasikeitė, galbūt nebeturi man ko pasakyti.

Hana �iūri įtariai, lyg norėdama suprasti, meluoju ar ne.

� Nejaugi Kerolė tau nesakė, kad skambinau?

� Ne, prisiekiu. � Man taip palengvėja, kad imu juoktis. Ir suvokiu, kaip Hanos pasiilgau. Net pykdama ji yra vienintelė, kuri draugauja su manimi savo noru, o ne dėl �eimos įsipareigojimo, pareigos, atsakomybės jausmo ir visų kitų dalykų, kuriuos taip auk�tina �Ssilvos knyga�. Visi kiti mano gyvenime � Kerolė ir pusseserės, kitos mergaitės �v. Onos mokykloje, net Rei�elė � būna su manimi tik todėl, kad privalo. � Visi�kai ne�inojau.

Bet Hana nesijuokia. Ji susiraukia.

� Nieko baisaus. Ne tragedija.

� Paklausyk, Hana...

Ji mane pertraukia:

� Jau sakiau, ne tragedija. � Susidėjusi ant krūtinės rankas gū�teli. Ne�inau, tiki manimi ar ne, bet ai�ku, jog vis dėlto kai kas pasikeitė. Susitikimas nebus nuostabus ir d�iugus. � Vadinasi, esi suporuota?

Jos balsas mandagus, net oficialokas, a� bandau prie jo prisitaikyti.

� Su Brajanu �arfu. A� sutikau. O tu?

Ji linkteli. Lūpų kertelė vos pastebimai virpteli.

� Su Fred�iu Hargrouvu.

� Hargrouvu? Pavardė kaip mero?

� Jo sūnus. � Hana linkteli, vėl nusuka akis.

� Oho, sveikinu.

Neįstengiu paslėpti, jog �inia padarė įspūdį. Hana tikriausiai pritrenkė visus vertintojus. Bet ir nenuostabu.

� O taip, man pasisekė.

Hanos balsas visi�kai bespalvis. Nesuprantu, ar ji norėjo tai pasakyti kand�iai. Ta�iau jai vis tiek pasisekė, supranta tai ar ne.

Ir �tai rezultatas: nors abi stovime tame pa�iame saulės kepinamo �aligatvio lopinėlyje, mus skiria tarsi �imtas tūkstan�ių mylių.

Kokia prad�ia, tokia ir pabaiga � �i� sen� patarl� Kerolė da�nai kartodavo. Iki tol niekada gerai nesupratau jos prasmės.

Tikriausiai todėl Kerolė man ir nesakė, kad Hana skambino. Ne taip lengva pamir�ti net tris telefono skambu�ius, be to, Kerolė labai rūpinasi tokiais dalykais. Galbūt ji stengėsi paskubinti tai, kas nei�vengiama, pastūmėti mudvi prie pabaigos, prie to gyvenimo tarpsnio, kuriame su Hana jau nebūsime draugės. Ji �ino, kad po procedūros, kai praeitis ir mudviejų bendra istorija jau bus mudvi paleidusi, kai prisiminimų nebejausime taip gyvai, mes jau neturėsime nieko bendro. Kerolė turbūt savaip stengėsi mane apsaugoti.

Beprasmi�ka j� u�sipulti. Ji nebandys paneigti kaltinimo. Tik pasi�iūrės savo tu��iu �vilgsniu ir i�bers koki� nors patarl� i� �Ssilvos knygos�. Jausmai neam�ini. Laikas nė vieno nelaukia, bet pa�anga laukia, kol �mogus ja pasinaudos.

� Eini namo?

Hana tebe�iūri į mane kaip į svetim�.

� Aha, � atsakau rodydama į mar�kinėlius. � Pamaniau, reikia lįst į vidų, kol jais ko nors neapakinau.

Hanos veide �mėsteli �ypsena.

� A� tave palydėsiu, � sako ji, nustebindama mane.

Kurį laik� einame tylėdamos. Esame ne taip jau toli nuo mano namų, ir a� i�sig�stu, kad vis� keli� nei�tylėtume. Niekada nesu ma�iusi Hanos tokios tykios, ir tai mane nervina.

� I� kur tu eini? � klausiu, kad tik netylė�iau.

Hana �alimais krūpteli lyg pa�adinta.

� I� Ist Endo. Deginuosi grie�tai pagal grafik�.

Ji priglaud�ia prie mano dilbio savo rank�. Daug tamsesn� u� mano od�, kuri tebėra bly�ki, gal tik truputį ma�iau strazdanota negu �iem�.

� Tu, atrodo, ma�ai deginiesi?

Dabar ji nuo�ird�iai nusi�ypso.

� Ma�ai. Retai būnu plia�e, � atsakau stengdamasi suvaldyti raudonį.

Laimė, Hana nepastebi, o jei ir pastebi, nieko nesako.

� �inau. A� tav�s ie�kojau.

� Tikrai? � klausiu �nairuodama į j�.

Ji u�ver�ia akis. D�iaugiuosi, kad pradeda elgtis kaip seniau.

� Na, nepersistengdama. Bet kelet� kartų buvau prie jūros. Tav�s nema�iau.

� Turiu daug darbo, � sakau. Nepriduriu: I� tikrųjų bėgu kuo toliau nuo Ist Endo.

� Dar bėgioji?

� Ne, per kar�ta.

� A� irgi ne. Pamaniau, iki rudens pailsėsiu. � Dar paeiname tylėdamos, paskui Hana vog�iomis dirsteli į mane, pakreipia galv�. � O kas dar?

Jos klausimas man netikėtas.

� K� rei�kia �kas dar�?

� T� ir rei�kia � kas dar naujo? Liaukis, Lena. Juk paskutinė vasara, gal pamir�ai? Paskutinė vasara be jokių pareigų ir viso kito gero. Taigi k� dar veiki? Kur būni?

� A�... nieko. Nieko neveikiu. � Tai ir buvo svarbiausia: neprisidaryti bėdos, kuo ma�iau veikti, bet nuo mano atsakymo u�eina ka�koks liūdnumas. Vasara, atrodo, spar�iai traukiasi, netrukus i� jos liks tik ta�kelis man taip ir nespėjus ja pasid�iaugti. Jau tuoj rugpjūtis. Dar penkios savaitės tokio oro, tada naktimis ims keltis vėjas, lapų kra�teliai nusida�ys auksu. � O kaip tau? � klausiu. � Kol kas gera vasara?

� Kaip visada, � gū�teli Hana. � Jau sakiau, da�nai einu į plia��. Kartais pri�iūriu Farelų vaikus.

� Tikrai?

A� suraukiu nosį. Hana niekada nemėgo vaikų. Visad sako, kad jie pernelyg lipnūs, kaip saldainiai guminukai, u�sigulėj� ki�enėje.

Ji susiraukia.

� Deja, taip. Tėvai sugalvojo, jog turiu �pasimokyti tvarkyt namų ūkį�, ar pana�i� nes�mon�. �inai, kad jie rimtai mane ver�ia sudarinėti biud�et�? Tarsi įsigudrinusi, kaip i�siversti su �e�iasde�imt dolerių per savait�, i�moksiu apmokėti s�skaitas, atsakingumo ar dar ka�ko.

� Kam? Tarsi tau apskritai reikės biud�eto.

Nenoromis mano �od�iai nuskambėjo piktokai � k� padarysi, ir vėl tarp mūsų įsiterpia būsima atskirtis.

Toliau einame tylėdamos. Hana �iūri į �alį prisimerkusi nuo saulės. Galbūt man tik liūdna, kad taip greitai lekia vasara, bet prisiminimai u�griūva lyg tir�tas debesis, galvoje tarsi permai�omos kortos: t� pirm� dien� antroje klasėje Hana atidaro tualeto kabinos duris ir susidėjusi rankas klausia: Ar dėl mamos?; vien� i� kelių kartų, kai mums buvo leista pernakvoti kartu, neiname gulti iki vidurnak�io, kikendamos planuojame, kokius nepaprastus �mones kada nors gausime į por�, tarkim, Jungtinių Valstijų prezident� ar pamėgtų filmų �vaig�des; bėgame greta, padai kauk�i į �aligatvį duetu, tartum plaktų viena �irdis; vandenyne �okinėjame per bangas u�simovusios plaukmenis, o grį�damos namo perkame po tris rutuliukus ledų vaflyje, pasigin�ijusios, kokie gardesni, vaniliniai ar �okoladiniai.

Geriausios draugės daugiau kaip de�imt metų, bet viskas baigiasi skalpelio a�menimis, lazerio spinduliu per smegenis ir chirurgo peilio �ybtelėjimu. Visa �i istorija ir jos svarba nutols, nuskries lyg nukirptas balionėlis. Po dvejų metų, netgi dviejų mėnesių, gatvėje prasilenksime vos linktelėdamos � svetimi �monės, svetimi pasauliai, dvi �vaig�dės, tyliai besisukan�ios savo orbitomis, kurias skiria tūkstan�iai tamsios erdvės mylių.

Nieko gero i� ly�ių atskyrimo. Mes turėtume būti apsaugotos nuo �monių, kurie galų gale mus paliks, nuo visų �monių, kurie ka�kur i�nyks ar mus pamir�.

Gal ir Han� apniko ilgesys, nes staiga ji paklausia:

� Prisimeni visus mūsų planus dėl �ios vasaros? Visk�, k� nutarėme pagaliau padaryti?

Nė nemirktelėjusi imu vardyti:

� Įsibrauti į Spenserio berniukų mokyklos basein�...

� ... ir i�simaudyti su apatiniais, � u�baigia Hana.

A� �ypteliu.

� Per�okti ��erihil Farmz� tvor�...

� ... ir tiesiai i� statinių lai�yti klevų sirup�.

� Nuo Kalno nubėgti į sen�jį oro uost�.

� Dvira�iais nuva�iuoti nuo Savi�ud�ių pakriūtės.

� Pabandyt suie�koti virvinį tilt� vir� Prie�akinės upės, apie kurį pasakojo Sara Miler.

� Įsmukti be bilietų į kino teatr� ir pa�iūrėti keturis filmus nuo prad�ios iki galo.

� �Mae� ledainėje suvalgyti po �Hobgoblin� grietininių ledų porcij�, � sakau i�si�iepusi, Hana irgi �ypso. Cituoju reklam�: � �Mil�ini�ka porcija �vėri�kam apetitui � trylika kau�elių su plakta grietinėle ir kar�ta karamele... �

Įsiterpia Hana:

� �Ir visais kitais priedais, kokius tik įveiks jūsų pabaisiukai!�

Abi kvatojamės. Skaitėme t� reklam� gal tūkstantį kartų.

Planavome antr� i�puolį prie� �Hobgoblin� nuo pat ketvirtos klasės, kai �ių ledų ragavome pirm� kart�. Hana per savo gimtadienį u�sigeidė nueit į ledain� ir pasikvietė mane. Abi iki ryto rai�iojomės ant jos tualeto grindų, nors suvalgėme tik septynis i� trylikos kau�elių.

�tai ir mano gatvė. Vidury jos keletas vaikų �aid�ia neva futbol�: rėkaudami spardo konservų dė�ut�, įrud� kūnai blizga nuo prakaito. Tarp jų pamatau D�en�. Ka�kokia mergaitė bando j� nustumti alkūne, D�enė atsisukusi j� pargriauna. Mergytė ima �liumbti. Nė i� vieno namo niekas nei�lenda net ir tada, kai mergytė u�spiegia kaip sirena. Viename lange sujuda u�uolaidėlė ar rank�luostis, o �iaip gatvė tyli, niekur nė krust.

A� trok�tu, kad mane toliau ne�tų gerų jausmų banga, kad tarp mudviejų su Hana viskas būtų kaip seniau, dar bent vien� mėnesį.

� Paklausyk, Hana... � Atrodo, lyg �od�ius spaus�iau pro did�iulį gumul� gerklėje, jaudindamasi beveik kaip prie� vertinim�. � �įvakar parke rodomi du �Nevykėlio seklio� filmai. U� vieno kain�, su Maiklu Vinu. Galime nueiti, jeigu nori.

�Nevykėlis seklys� � kino ciklas, kurį vaikystėje su Hana baisiai mėgome, apie garsų detektyv�, i� tikrųjų visi�k� nei�manėlį, ir jo padėjėj� �unį. Nusikaltim� galų gale visada atskleisdavo �uo. Pagrindinį vaidmenį suvaidino daug aktorių, bet mes labiausiai mėgome Maikl� Vin�. Kai buvome ma�os, melsdavomės, kad būtume su juo suporuotos.

� �įvakar?

Hanos �ypsena suvirpa, man nueina per �irdį. Kvai�a, kvai�a, manau. Na, bet nesvarbu.

� Nieko baisaus, jei negali. Ne bėda. Man tik �ovė į galv�, � skubiai sakau ne�iūrėdama į j�, kad Hana nepamatytų, kaip nusivyliau.

� Ne, a� noriu, bet... � Hana u�sikerta. Negaliu pak�sti, kaip mes viena kitos var�omės. � Matai, bus toks suėjimas... � Ji greit pasitaiso: � Toks vakarėlis, į kurį turiu eiti su And�elika Marston.

Po krūtine atsiveria keista tu�tuma. Nuostabu, kiek daug gali �od�iai, � ima ir i�plė�ia vidurius. Akmenys ir pagaliai lau�o kaulus, bet �od�iai neu�gauna � gryniausia nes�monė.

� Nuo kada tu draugauji su And�elika Marston?

Ir vėl stengiuosi ne�nekėti piktai, bet suvokiu zyzianti kaip kieno nors am�inai verk�lenanti sesutė, papykusi, kad liko nepriimta į �aidim�. Prikandusi lūp� nusisuku nir�dama ant sav�s.

� Ne tokia ji bloga, � �velniai taria Hana. I� balso suprantu: jai man�s gaila. Blogiau ir būti negali. Beveik norė�iau, kad mudvi bartumės kaip tada jos namuose; vis geriau negu �is takti�kas tonas ir tai, kaip mes tausojame viena kitos jausmus. � I� tikrųjų nėra pasipūtusi. Turbūt tik drovi.

And�elika Marston baigė prie�paskutin� klas�. Hana �aipydavosi i� to, kaip ji dėvi uniform�. Visada tobulai i�lyginta ir be menkiausios dėmelės, dailiai u�lenkta apykaklaitė, sijonėlis milimetro tikslumu iki kelių. Hana sakydavo: And�elika todėl vaik�to u�rietusi galv�, kad jos tėvas � didelis mokslininkas, dirba laboratorijose. Ji tikrai taip vaik��iodavo, nė nekryptelėdama.

� Betgi tu jos nekentei, � i�lemenu. �itie �od�iai i�sprūdo, regis, nepasipra�� smegenų leidimo.

� Ne, ne neken�iau, � sako Hana tokiu tonu, lyg bandytų dvejų metukų kūdikiui ai�kinti algebr�. � A� tik jos nepa�inojau. Visada laikiau bjaurybe, ai�ku? Dėl aprangos ir viso kito. Bet kalti jos tėvai. Ne�moni�kai grie�ti, perdėtai globėji�ki ir taip toliau. � Hana papurto galv�. � Ji visai nepana�i į juos. Kitokia.

Akimirk� �odis kitokia plevena ore. Taip ir matau, kaip Hana ir And�elika, susikibusios rankomis, stengdamosi nesijuokti, sėlina gatvėmis po komendanto valandos: And�elika bebaimė, gra�i ir smagi, visai kaip Hana. I�stumiu i� galvos �it� vaizd�. Gatvėje vienas vaikų smarkiai paspiria skardinėl�. Ji nurieda tarp dviejų įlenktų sidabro spalvos �iuk�liadė�ių, pastatytų per vidurį kaip vartai. Pusė vaikų �okinėja mosuodami kum��iais, kita pusė, tarp jų ir D�enė, grūmoja ir ka�k� rėkauja apie nuo�al�. Pirm� kart� man topteli, kokia turbūt Hanai atgrasi mano gatvė: namai susigrūd�, pusė langų be stiklų, priebu�iai įdub� lyg seni, mu�ti ir permu�ti �iu�iniai. Kaip skiriasi nuo �varių, ramių Vest Endo gatvių, nuo tyliai va�inėjan�ių blizgan�ių automobilių, vartų ir �alių gyvatvorių.

� Galėtum ateiti, � ramiai sako Hana.

Mane u�plūsta neapykanta. Neapykanta gyvenimui, jo ribotumui ir ank�tumui; neapykanta And�elikai Marston su jos mįslinga �ypsena ir turtingais tėvais; neapykanta Hanai u� tai, kad, pirma, tokia kvaila, nerūpestinga ir u�sispyrusi, antra, kad mane palieka nespėjusi� tam pasirengti; po visais �itais sluoksniais, pa�ioje gilumoje, liepsnoja dar kas kita, iki baltumo įkaitusi ka�kokios gėlos gele�tė. Negaliu pasakyti, kas tai, negaliu net ai�kiai suvokti, bet vis dėlto suprantu, jog �is kitas dalykas mane labiausiai ir siutina.

� A�iū u� kvietim�, � metu net neslėpdama kandumo. � Atrodo, bus labai linksma. Ar ir berniukų ateis?

Hana arba nepastebi mano tono, nors tai neįmanoma, arba nekreipia dėmesio.

� Tai ir bus visas įdomumas, � ramiai parei�kia ji. � Na, ir muzika.

� Muzika? � klausiu nesutramd�iusi smalsumo. � Kaip an� kart�?

Hana nu�vinta.

� Taip. Tai yra ne. Kita grupė. Bet girdėjau, kad �itie vaikinai nepaprasti, net geresni u� anuos. � Patylėjusi tyliai pakartoja kvietim�: � Galėtum eiti su mumis.

Nepaisant visko, susim�stau. Po vakaro ��niok��ian�io upelio� sodyboje mane visur persekiojo tos muzikos nuotrupos: j� girdėdavau skriejant su vėju, girdėdavau dainuojant vandenyno o�ime ir vaitojant namo sienose. Kartais nubusdavau vidury nakties i�pilta prakaito, plakan�ia �irdimi, ausyse skambant jos gaidoms. Ta�iau jei tik būdraudama bandydavau prisiminti melodijas, paniūniuoti kelet� gaidų ar akordų, nieko nei�eidavo.

Hana �velgia į mane su viltimi, laukia atsakymo. Man tikrai pasidaro jos gaila. Noriu, kad ji apsid�iaugtų. Kaip visada norėdavau, noriu matyti, kaip ji linksmai �ūkteli mostelėdama kum��iu ir apakina mane savo garsi�ja �ypsena. Ta�iau tada prisimenu, jog ji dabar turi And�elik� Marston, ir gerklėje ka�kas įstringa, o suvokusi, kad atsisakydama j� nuvilsiu, pajuntu niūrų pasitenkinim�.

� Tiek to, apsieisiu, � tariu. � Bet vis tiek a�iū.

Hana gū�teli, matau, kaip stengiasi parodyti, jog tai menkniekis.

� Jeigu apsigalvotum... � Ji bando �yptelėti, bet �ypsena i�kart i�tirpsta. � Brūzgynų skersgatvis. Dieringo auk�tuma. Kur mane rasti, �inai.

Dieringo auk�tuma. �inoma. Auk�tuma yra apleistas rajonas į �on� nuo pusiasalio. Prie� de�imt metų vald�ia i�siai�kino, kad viename did�iųjų to rajono dvarų gyvena prijau�iantieji ir netgi, jei gandai nemelavo, keletas Nelegalų. Kilo baisus triuk�mas, įvyko policijos reidas, u�baig�s metus trukusi� slapt� sekimo operacij�. Trumpai tariant, rezultatas toks: keturiasde�imt dviem �monėms buvo įvykdyta mirties bausmė, �imtas įkalinta Kriptose. Nuo tada Dieringo auk�tuma yra vaiduoklių miestas: i�tu�tėj�s, pamir�tas, prakeiktas.

� K� gi, ir tu �inai, kur mane rasti. � A� vangiai mosteliu savo gatvės pusėn.

� Aha.

Hana mind�ikuoja panarinusi galv�. Sakyti nebėra ko, bet man �irdis neleid�ia pasisukti ir nueiti. Prislegia negeras jausmas, kad Han� matau paskutinį kart� prie� gydym�. Mane suima baimė ir u�eina noras atsukti vis� mūsų pokalbį, atsiimti visus kand�ius ar bjaurius �od�ius, kuriuos jai pasakiau, patikinti, kaip jos pasiilgau ir noriu, kad vėl būtume geriausios draugės.

Bet, man taikantis rė�ti �it� prakalb�, ji skubriai mosteli ir taria:

� Na, gerai, iki pasimatymo.

Akimirkos i�kilmingumas subliūk�ta, prabilti nebėra kaip.

� Gerai, iki.

Hana nutolsta gatve. Man knieti pa�iūrėti, kaip ji eina. Rūpi įsiminti jos eisen�, � spauste įspausti į smegenis, kaip įsispaudusi ji pati, � bet man be�iūrint, kaip ji zigzagais plasnoja i� atokaitos į �e�ėlį, jos siluetas mano s�monėje susilieja su kitu: pavidalu, panyran�iu į tams� ir vėl i�nyran�iu i� jos, �engian�iu prie uolos kra�to, ir a� nebesusigaudau, k� regiu. Staiga aplinkinio pasaulio pakra��iai aptemsta, gerkl� perveria a�trus skausmas, ir a� apsisukusi nuskubu namo.

� Lena! � pa�aukia ji, man dar nepasiekus vartelių.

�irdis �okteli, a� atsigr�iu vildamasi, galgi ji i�tars tuos �od�ius: A� tav�s pasiilgau. Grį�kime.

Net i� toli matau Han� dvejojant. Tada ji pamojuoja judindama pir�tus ir �ūkteli:

� Nesvarbu!

Dabar nusisuka jau tvirtai. �engia tiesiai ir spar�iai, u�eina u� kampo, ir nebėr.

Bet ko a� tikėjausi?

Vis dėlto svarbiausia, kad grį�ti neįmanoma.

Namie dar kar��iau negu visada: drėgna, tro�ki kar��io siena. Tikriausiai Kerolė gamina valgį. Namai pakvip� kepama mėsa ir prieskoniais � �ių aromatų mi�inys su vasar� įprastais prakaito ir pelėsių kvapais gan �leik�tus. Kelias pastar�sias savaites vakarieniaujame verandoje: praskydusiomis makaronų salotomis, �alta mėsa ir sumu�tiniais i� dėdės kulinarijos skyriaus.

Kerolė i�ki�a i� virtuvės galv�. Veidas raudonas, suprakaitavusi. Melsvos palaidinukės pa�astyse tamsuoja prakaito dėmių pusmėnuliai.

� Ver�iau persirenk, � sako ji. � Tuoj ateis Rei�elė su Deividu.

Visai pamir�au, kad per vakarien� bus sesuo su vyru. �iaip Rei�el� matau keturis penkis kartus per metus, daugiausia. Kai buvau jaunesnė, ypa� Rei�elei i�sikėlus i� Kerolės namų, skai�iuodavau dienas iki jos apsilankymo. Nemanau, jog tada gerai supratau apie procedūr� ir k� ji rei�kė seseriai � ir man, mums. �inojau, jog ji buvo i�gelbėta nuo Tomo ir nuo ligos, tik tiek. Man atrodo, maniau, jog �iaip viskas liks po senovei. Maniau, jai atėjus grį� seni laikai, vėl �oksime apsimovusios vilnones puskojines arba ji pasisodins mane ant kelių ir ims pinti kasas sekdama koki� pasak� apie tolimus kra�tus ir raganas, mokan�ias pasiversti gyvūnais.

Bet atėjusi ji tik brūk�telėdavo man per plaukus ir mandagiai paplodavo, kai Kerolės liepta padeklamuodavau daugybos ir dalybos lenteles.

� Ji jau suaugusi, � paai�kino Kerolė, kai paklausiau, kodėl Rei�elė nenori �aisti. � Kada nors suprasi.

Nuo tada nebekreipiau dėmesio į u�ra��, kas kelis mėnesius pasirodantį sieninio kalendoriaus lapelyje: Sve�iuosis R.

Vakarieniaujant did�iosios temos dvi: Brajanas �arfas (Rei�elės vyras Deividas dirba su Brajano pusbrolio draugu, taigi jau�iasi es�s �ios �eimos �inovas) ir Portlando koled�as, kuriame nuo rudens pradėsiu studijuoti. Pirm� kart� gyvenime mokysiuos kartu su prie�ingos lyties asmenimis, bet Rei�elė liepia nesijaudinti.

� Tu jų net nepastebėsi. Būsi u�siėmusi darbu ir studijomis.

� Viskas saugu, � įsiterpia Kerolė. � Visi studentai i�gydyti.

Prisiminusi Aleks� vos nelepteliu: Ne visi.

Vakarienė u�sit�sia gerokai po komendanto valandos. Kol tetos padedama nukraustau stal�, pasidaro beveik vienuolika, bet Rei�elė su vyru nė neketina eiti. Tai dar vienas dalykas, kurio labai laukiu: po trisde�imt �e�ių dienų nebereikės rūpintis dėl komendanto valandos.

Po vakarienės dėdė su Deividu i�eina į verand�. Deividas atsine�ė du cigarus, pigius, bet vis tiek, ir dūmų kvapas, saldus, aromatingas, net �leik�tokas, plaukia pro langus sumi��s su vyri�kais balsais, u�lieja vidų melsva migla. Rei�elė su teta Kerole sėdi valgomajame, geria vandening� virt� kav�, �viesiai purvinos paplavų spalvos. Vir�uje gird�iu trepsėjim�. D�enė erzina Greis�, kol ji pagaliau atsigula paniurusi, pikta ir pama�u u�miega įveikta dar vienos dienos nuobodulio ir vienodumo.

A� suplaunu indus, jų daug daugiau negu kasdien, nes Kerolė u�sigeidė i�virti sriubos (a�trios morkienės, kuri� visi srėbėme net suprakaitav�) ir pataisyti tro�kinį su �esnakais ir suvytusiais �paragais, tikriausiai i�griebtais i� paties dar�ovių konteinerio dugno, taip pat padėjo senų sausainių. Jau�iuosi apsunkusi, o �iltas vanduo, kuriame mirksta rankos, taip pat įprastas pa�nekesio ritmas, kojų tapsėjimas antrame auk�te ir dar sunkus melsvas dūmas baisiausiai migdo. Kerolė pagaliau prisiminė paklausti Rei�el� apie vaikus. Rei�elė ima vardyti jų laimėjimus taip, lyg būtų k� tik ir nelengvai i�mokusi jų s�ra��: Sara jau skaitanti, Endrius vos trylikos mėnesių jau i�tar�s pirm� �odį.

Reidas, reidas! Vyksta reidas. Pra�om vykdyti nurodymus ir nebandyti prie�intis...

Nuo �ito balso lauke net pa�oku. Rei�elė su Kerole staiga nutyla, klausosi sambrūzd�io gatvėje. Negird�iu ir Deivido su dėde Viljamu. Net ir D�enė su Greise liovėsi kvailioti.

I� gatvės sklinda garsų �uorai: ritmingas �imtų batų kauk�ėjimas ir tas kraupus balsas, sustiprintas garsintuvo: Vyksta reidas. Dėmesio, reidas! Pra�om paruo�ti asmens dokumentus...

Reido naktis. Staiga prisimenu Han� ir jos vakarėlį. Kambarys ima suktis ratu. A� įsitveriu stalo.

� Lyg ir ankstoka reidui, � valgomajame romiai taria Kerolė. � Atrodo, buvo prie� kelis mėnesius.

� Vasario a�tuoniolikt�, � sako Rei�elė. � Mudu su Deividu turėjome ka�kur vestis vaikus. T� vakar� sutriko SLS. Pus� valandos i�stovėjom sniege, kol sistema patikrino dokumentus. Endrius dvi savaites sirgo plau�ių u�degimu.

Ji pasakoja �it� įvykį taip, lyg kalbėtų apie kokį menkutį nesklandum� savitarnos skalbykloje ar pra�apusi� puskojin�.

� Jau taip seniai? � Kerolė gū�teli, siurbteli kavos.

Balsai, �ingsniai, radijo ry�io tra�kesys � viskas artėja. Reido būriai eina nuo namo prie namo, kartais gatvėje nepraleisdami nė vieno, kartais netikrindami i�tisų kvartalų, kartais u�griebdami kas antr�. Pasirenkama aklai. Ar bent taip �monės mano. Kai kurie namai pakliūva da�niau u� kitus.

Ta�iau net jei nesi įtrauktas į sekamųjų s�ra��, gali tekti stovėti pusnyje kaip Rei�elei su vyru, kol reguliuotojai ir policija tikrins tavo legalum�. Arba � netgi blogiau � kol tikrintojai viduje darys krat� ie�kodami įtartinos veiklos pėdsakų. Nakties reidams negalioja priva�ios nuosavybės nelie�iamumo įstatymai. Ties� sakant, reido naktimis beveik jokie įstatymai negalioja.

Visi esame girdėj� �iurpių istorijų: nė��ios moterys i�rengiamos ir visų akivaizdoje tikrinamos ginekologi�kai, �monės įmetami į kalėjim� dvejiems ar trejiems metams vien u� tai, kad ne taip pasi�iūrėjo į policinink� ar bandė į kokį kambarį neleisti reguliuotojo.

Vyksta reidas. Jeigu būsite papra�yti i�eiti i� namo, pra�om nepamir�ti visos �eimos asmens dokumentų, įskaitant kūdikių, vyresnių negu �e�i mėnesiai.... Kiekvienas prie�taraujantysis bus sulaikytas ir kvo�iamas.... Kas gai�, bus apkaltintas ty�iniu trukdymu....

Gatvės gale. U� kelių namų... Jau u� dviejų namų... Ne, prie gretimo namo. Gird�iu, kaip pasiunta skalyti Ri�ardsonų �uo. Kaip ponia Ri�ardson atsipra�inėja. Vėl lojimas, tada ka�kas (reguliuotojas) ka�k� subamba, i�girstu sunkius smūgius, ink�tim�, ka�kas sako:

� Nėra reikalo galabyt �ito padaro.

Ka�kas kitas at�auna:

� Kodėl ne? Vis tiek turbūt blusų apniktas.

Valandėl� tylu, vien tik retai karksi radijo stotelės, ka�kas diktuoja asmens kodus, �e�ina popierius.

� Viskas tvarkinga, galite būti laisvi, � pagaliau nuskamba balsas.

Ir vėl kauk�i �ingsniai.

Nors apsimeta, kad joms nė motais, Rei�elė su Kerole įsitempia, kai batai sutrepsi �alia mūsų namo. Matau, kaip Kerolė suspaud�ia puodelį, net krumpliai pab�la. Mano �irdis �okinėja krūtinėje lyg �iogas.

Ta�iau batų trinksėjimas nutolsta. Rei�elė garsiai atsidūsta i� palengvėjimo, kai reguliuotojai ima belsti į kaimynų duris.

� Atidarykite, reidas!

Kerolės puodelis bark�teli į lėk�tel�, a� pa�oku.

� Kvaila, ar ne? � taria ji ir dirbtinai nusijuokia. � Net jei nesi niekuo nusikalt�s, nerviniesi.

Tik pajutusi skaudant rank� suvokiu, jog tebespaud�iu stalo kra�t� � taip, lyg nuo to priklausytų gyvybė. Negaliu atsipalaiduoti, negaliu nusiraminti net �ingsniams tolstant, garsintuvui vis labiau i�kraipant bals�, kol �od�iai pasidaro i�vis nesuprantami. Mintyse regiu tik reido būrius, kartais net iki penkiasde�imties, sukan�ius ratus po Portland�, plūstan�ius gatvėmis, sūkuriuojan�ius ratu lyg verpetas, įtraukiantis bet k�, kiekvien�, kurį tik galima apkaltinti nederamu elgesiu ar neklusnumu, ir netgi �mones, kurių nėra kuo apkaltinti.

Ka�kur mieste Hana �oka, sukasi plaikstydama �viesius plaukus, �ypsodama, berniukai braunasi artyn prie jos, i� garsiakalbių liejasi draud�iama muzika. Man u�eina ne�moni�kas blogumas. Nenoriu net galvoti, kas bus jai, jiems visiems, jeigu įklius.

Telieka tikėtis, jog ji dar nepasiekė sutartos vietos. Galbūt u�gai�o ruo�damasi � galimas daiktas, nes Hana visada vėluoja, � ir reidui prasidėjus tebebuvo namie. Per reid� net Hana nedrįs ki�ti nosies i� namų. Būtų savi�udybė.

Bet And�elika Marston ir visi kiti... Visi, kurie norėjo tik pasiklausyti muzikos...

Prisimenu, kaip Aleksas t� vakar�, kai su juo susidūriau ��niok��ian�io upelio� sodyboje, sakė: A� ateinu pasiklausyti muzikos, kaip ir visi kiti.

Nuvijusi �į vaizd� subaru save, jog ne mano reikalas. Turė�iau d�iaugtis, jeigu vakarėlis bus u�pultas ir visi susemti. Tai, k� jie daro, pavojinga ne tik jiems patiems, bet mums visiems: �itaip plinta liga.

Ta�iau giliausioji mano dalis, atkaklioji dalis, kuri per pirm�jį vertinim� i�tarė pilka, niekaip neduoda ramybės. Na ir kas? � sako ji. Gerai, jie norėjo pasiklausyti muzikos. Tikros muzikos, ne sald�ių dainelių, kurios skamba per �Portlando koncertų cikl��, visos nuobodaus ritmo, �valios ir linksmos. Argi jau toks baisus nusikaltimas klausytis ko kito?

Prisimenu, Aleksas dar kai k� sakė: Niekas niekam nedaro nieko blogo.

Be to, visada yra galimybė, kad �įvakar Hana ten su kitais, nieko neįtaria, o reido būriai suka vis ma�esnius ratus, vis artėja. Nuo tos minties, nuo minties, kaip vir� jos pakyla spindintys a�menys, net u�simerkiu. Mat jeigu reguliuotojai jos neįmes į kalėjim�, nuve� tiesiai į laboratorijas � ir jai bus atlikta procedūra dar rytui nei�au�us, nepaisant pavojų ar rizikos.

Vis dėlto, nors mintys lėkė kaip patrakusios, o kambarys nesiliovė suk�sis ratu, įstengiau suplauti ir su�luostyti visus indus. Ir apsispr�sti.

Turiu eiti. Turiu j� įspėti.

Turiu įspėti juos visus.

Kit� dien�, �e�tadienį, pabudau galvodama apie Aleks�. Bandau stotis, bet koj� nusmelkia skausmas. Atrai�iusi pi�amos kelnes pamatau, kad per mar�kinėlių juostas, kuriomis Aleksas sutvarstė man blauzd�, persisunkė kraujas. �inau, reikia jį nuplauti arba pakeisti tvarstį, k� nors daryti, bet man per daug baisu i�vysti �aizd�. U�plūsta vakarėlio vaizdai: klykiantis ir besistumdantis jaunimas, �unys, mirtinais smūgiais besi�vaistantys vėzdai, jau pamanau, kad tuoj apsivemsiu. Svaiguliui praėjus prisimenu Han�.

Mūsų telefonas virtuvėje. Teta prie kriauklės plauna indus, man nulipus nustebusi �vilgteli. Koridoriuje pasi�iūriu į veidrodį. Atrodau siaubingai � plaukai stirkso į visas puses, paakiuose mai�eliai, negaliu patikėti, kad ka�kam esu gra�i.

Bet esu. Pagalvojus apie Aleks� �irdį u�lieja auksinė �viesa.

� Ver�iau paskubėk, � paragina Kerolė. � Pavėluosi į darb�. Kaip tik norėjau tave �adinti.

� Turiu paskambinti Hanai, � tariu.

Vilkdama su savim laid� atatupsta traukiuosi į podėlį, kad galė�iau kalbėtis netrukdoma.

Surenku Hanos namų numerį. Vienas, du, trys, keturi, penki skambu�iai. Įsijungia atsakiklis. Jūs paskambinote į Teitų rezidencij�. Palikite ne ilgesn� kaip dviejų minu�ių �inut�...

Greit padedu ragelį. Pir�tai dreba, vos suspaudau Hanos mobiliuko numerį. Tiesiai balso pa�t�.

Ji atsiliepia visi�kai taip kaip visada (Labas, gaila, kad negaliu prieiti prie telefono. O gal ir negaila � nelygu kas skambina.), balsas neai�kus, jame prasiver�ia tramdomas juokas. Po vakaryk�tės nakties i�girdusi jį, tokį normalų, net krūpteliu � pasijuntu lyg sapne grį�usi į viet�, kuri� buvau pamir�usi. Prisimenu dien�, kai ji padarė �į įra��. Po pamokų buvome jos kambaryje, ji i�bandė gal milijon� pasisveikinimų, kol pasirinko �į tekst�. Man buvo nuobodu ir a� vo�davau jai pagalve, kai tik ji vėl pasiūlydavo pamėginti dar kartelį.

� Hana, būtinai man paskambink, � kuo tyliau �neku į telefon�. Puikiai �inau, jog teta klausosi. � �iandien a� dirbu. Gali skambint į parduotuv�.

Padedu ragelį jausdama nusivylim� ir kalt�. Kol vakar sėdėjau pa�iūrėje su Aleksu, ji gal buvo su�eista ar įkliuvo, turėjau labiau dėl jos pasistengti.

� Lena! � grie�tai �ūkteli virtuvėje teta, kai imu lipti laiptais.

-- Ko?

Ji i�lenda į koridorių. Jos i�rai�ka man nepatinka.

� Tu �lubuoji?

Stengiuosi �engti kuo normaliau. Nusuku akis. Lengviau meluoti ne�iūrint į j�.

� Kad ne...

� Nemeluok man. � Jos balsas �altas. � Manai, ne�inau, kas yra, bet a� �inau. � Persig�stu, kad ji nelieptų atraityti kelnių ar nepasakytų �inanti apie vakar vakar�. Bet ji klausia: � Vėl bėgioji, ar ne? Nors liepiau to nedaryti.

� Tik vien� kart�, � su palengvėjimu teisinuosi. � Turbūt nikstelėjau koj�.

Kerolė nepatenkinta kraipo galv�.

� Dieva�i, Lena. Ne�inau, kada pradėjai neklausyti. Maniau, kas kas, o jau tu... Na, gerai, liko penkios savaitės, tiesa? Ir tada visa tai baigsis.

� Taip. � Prisiver�iu �yptelėti.

Vis� ryt� nerimauju dėl Hanos ir galvoju apie Aleks�. Du kartus klaidingai i�mu�u kain� ir turiu �auktis D�edo, dėdės vadybininko, kad j� panaikintų. Paskui nuver�iu vis� lentyn� �aldytų makaronų pusgaminių ir neteisingai pa�ymiu keliolika pakelių var�kės. A�iū Dievui, �iandien parduotuvėje nėra dėdės, jis i�ve�ioja u�sakytas prekes, taigi esame tik mudu su D�edu. O D�edas į mane beveik ne�iūri ir nieko ne�neka, tik k� nors burbteli, todėl �inau: jis nepastebės, kad staiga tapau visi�ka vėpla.

Ai�ku, �inau, kur �uo pakastas. Nesiorientavimas aplinkoje, i�sibla�kymas, nemokėjimas susikaupti � klasikiniai pirmos deliria fazės po�ymiai. Bet man tai nerūpi. Jeigu �itaip gera sirgti plau�ių u�degimu, sutinku �iem� stovėti sniege basa ir be palto arba �ygiuoti į ligonin� ir i�bu�iuoti u�degimu sergan�ius ligonius.

Aleksui pasakiau savo darbo tvarkara�tį, ir mes susitarėme i�kart po mano pamainos, �e�t� valand�, susitikti Galiniame u�utėkyje. Minutės slenka vidurdienio link. Prisiekiu, niekada nema�iau, kad laikas taip lėtai �liau�tų. Atrodo, kiekvien� sekund� reikia raginti, kad ji pasistūmėtų į priekį. Mintimis kutrinu laikrodį pasiskubinti, bet jis turbūt ty�ia man�s neklauso. Pa�iūriu, kaip pirkėja ki�a nosį į neilg� neva �vie�ių dar�ovių lentyn�, pa�iūriu į laikrodį, vėl į pirkėj�, vėl į laikrodį � ta�iau sekundinė rodyklė net nekrustelėjo! Mane apima baisi baimė, kad laikas visi�kai nesustotų, kol �ita moteri�kė rausvu pir�tu krap�to nosį prie�ais suvytusių salotų padėkl�.

Vidurdienį, gavusi penkiolikos minu�ių pertrauk�, einu į lauk�, atsisėdu ant �aligatvio ir sukramtau kelis k�snius sumu�tinio, nors nesu i�alkusi. Artėjantis pasimatymas su Aleksu visai atėmė apetit�. Dar vienas deliria po�ymis.

Tebūnie.

Pirm� valand� D�edas pradeda papildyti lentynas, o a� tebekiurksau prie kasos aparato. Siaubingai kar�ta, parduotuvėje skraido įkliuvusi musė, zirzdama atsitrenkia į lentynėl� man vir� galvos, kur mes laikome kelet� pakelių cigare�ių, �Mylanta� buteliukus ir kitokias smulkmenas. Nuo musės zirzimo, ma�u�io ventiliatoriaus dūzgimo u� nugaros ir kar��io ima marinti miegas. Jei būtų galima, pasidė�iau galv� ant prekystalio ir sapnuo�iau, sapnuo�iau, sapnuo�iau. Sapnuo�iau, kad vėl esu pa�iūrėje su Aleksu. Sapnuo�iau jo tvirt� krūtin�, prisispaudusi� prie manosios, stiprias rankas ir bals�, sakantį: �Leisk, parodysiu.� Klankteli varpelis vir� durų, ir a� pabundu i� svajonių.

Jis į�engia pro duris susiki��s rankas į nudry�usių �ortų ki�enes, styran�iais plaukais, gaubian�iais galv� kaip tikras lapų ir �akelių vainikas. Aleksas.

A� vos nenusiritu nuo kėdės.

Kreivai �yptelėj�s, jis tingiai pasuka tarp lentynų kilnodamas visokias prekes, pavyzd�iui, pakelį kiaulių odos tra�ku�ių ir skardin� tikrai kok�ios �iedinių kopūstų sriubos, perdėtai jas girdamas: �Hm, gardumėlis!�, todėl a� vos susilaikau neprunk�telėjusi. Jam reikia prasisprausti pro D�ed�, o �is nėra lengvasvoris, ir, kai D�edas vos teikiasi į jį dirstelėti, mane u�lieja jaudulys. Jis ne�ino. Ne�ino, kad a� tebejau�iu Alekso lūpų skonį, jo rankas, slystan�ias mano pe�iais.

Pirm� kart� gyvenime pasielgiau savo nuo�iūra ir savo pasirinkimu, o ne todėl, kad kas nors kitas pasakė, jog tai gera ar bloga. Aleksui einant per parduotuv�, man atrodo, jog mudu jungia nematomas siūlas, ir a� pasijuntu kaip niekada tvirtai.

Pagaliau Aleksas prieina prie prekystalio ne�inas kramtukės paku�iu, mai�eliu tra�ku�ių ir runkelių alaus buteliu.

� Tai viskas? � klausiu stengdamasi, kad balsas nedrebėtų. Bet jau�iu, kaip skruostai rausta. �iandien jo akys nepaprastos, beveik gryno aukso spalvos.

Jis linkteli.

� Viskas.

Dreban�iom rankom nuskenuoju jo prekes, bevilti�kai noriu k� nors pasakyti, bet bijau, kad D�edas nei�girstų. Tuo laiku įeina pirkėjas, senyvas vyri�kis, i�vaizda pana�us Į reguliuotoj�.

A� skai�iuoju Aleksui gr��� kiek įmanoma lė�iau, kad tik kuo ilgiau u�laiky�iau jį prie�ais save.

Ta�iau am�inai juk neskai�iuosi gr��os i� penkių dolerių. Paduodu jam pinigus. Kai dedu į deln� banknotus, mūsų pir�tai susilie�ia ir mane lyg elektra nukre�ia. Noriu griebti jį, pritraukti prie sav�s ir pabu�iuoti.

� Geros dienos. � Mano balsas plonas ir kimus. Stebiuosi, kaip i�vis pajėgiu k� nors i�tarti.

� O, tokia ir bus. � �engdamas prie durų �ypteli savo kreivoka �ypsena. � �ygiuosiu į u�utėkį.

Ir jis i�eina į gatv�. Stengiuosi nei�leisti jo i� akių, bet jam i�ėjus mane apakina saulė ir jis virsta pasklidu �e�ėliu, kuris siūbuodamas nuplaukia.

Negaliu tverti. Nepakeliama net mintis, kad jis �ingsniuoja gatvėmis vis labiau nuo man�s toldamas. O man iki pasimatymo dar liko laukti penkias valandas. Nei�lauksiu. Nespėjusi suvokti, k� darau, puolu i� u� prekystalio, nusitraukiu prijuost�, kuri� juosėjau, nes reikėjo valyti ėmusį tekėti vien� �aldytuvo skyrių.

� D�edai, pabūk prie kasos, gerai?

Jis sutrik�s mirksi.

� Kur eini?

� Vytis pirkėjo. Neteisingai atidaviau gr���.

� Bet...

A� nesustoju klausytis D�edo prie�taravimų. Vis tiek įsivaizduoju, k� sakys. Betgi tu skai�iavai gr��� gal penkias minutes. K� gi... Tegul D�edas mano, jog esu kvaila. Nenumirsiu.

Aleksas stovi prie gatvės kampo, laukia, kol pradundės sunkve�imis.

� Ei! � �ūkteliu, ir jis atsisuka. Kitoje pusėje sportinį ve�imėlį stumianti moteris stabteli ir prisidengusi delnu akis �iūri, kaip a� artėju. Skubu kiek pajėgdama, bet su skaudama koja galiu tik klibik��iuoti. Jau�iu, kaip moters �vilgsnis lyg adatomis bado man kūn�.

� A� tau blogai atidaviau gr���! � vėl su�unku, nors esu jau taip arti, kad galiu normaliai kalbėti. Tikiuosi, i�girdusi mano �od�ius, moteri�kė �ygiuos savo keliu. Bet ji tebespokso į mus.

� Tau nereikėjo ateiti, � �nib�du priėjusi. Apsimetu ka�k� dedanti jam į deln�. � Sakiau, kad susitiksime vėliau.

Mikliai perėm�s apgaulės estafet�, jis abejingai įki�a rank� į ki�en� ir ku�da:

� Neturėjau jėgų laukti.

Aleksas pagraso man pir�tu lyg priekai�taudamas u� nerūpestingum�. Bet jo balsas tylus ir �velnus. Ir vėl mane apima jausmas, kad visa kita nerealu: saulė ir pastatai, ir moteris kitapus gatvės, tebe�iūrinti į mus.

� Skersgatvyje u� kampo yra mėlynos durys, � tyliai sakau i�keldama rankas, apsimesdama, kad atsipra�au. � Ateik penkt� valand�. Pabelsk keturis kartus. � Garsiai tariu: � Klausyk, labai atsipra�au. Jau sakiau, kad nety�ia apsirikau.

Apsigr�usi nu�lub�ioju atgal į parduotuv�. Negaliu patikėti tuo, k� dabar i�krė�iau. Negaliu patikėti, jog �itaip rizikuoju. Bet man reikia jį pamatyti. Reikia jį pabu�iuoti. Nieko taip nereikėjo. Man spaud�ia krūtin� lygiai taip kaip baigiant bėgimo mar�rut�, kai tiesiog mir�tu norėdama sustoti, atsikvėpti.

� A�iū, � burbteliu D�edui stodama į savo post� u� prekystalio. Sumurmėj�s ka�k� nesuprantama, jis nupėdina prie savo bloknoto ir tu�inuko, kuriuos buvo palik�s gulėti ant grindų prie tre�ios lentynos: SALDAINIAI, LIMONADAS, TRA�KU�IAI.

Vyri�kis, kurį palaikiau reguliuotoju, pasilenk�s prie vieno �aldytuvo. Ne�inau, ie�ko �aldytos vakarienės ar tik naudojasi galimybe nemokamai pakvėpuoti �altu oru. Nesvarbu � �iūrėdama į jį vėl prisimenu naktį, ore �vilpian�ias lazdas, kapojan�ias it pjautuvai, ir mane u�plūsta neapykanta jam, visiems jiems. Įsivaizduoju, kaip �į �mogėn� įstumiu į didįjį �aldytuv� ir u��aunu duris.

Galvojant apie reidus vėl pasidaro neramu dėl Hanos. Visi laikra��iai pilni �inių apie juos. Paai�kėja, kad vakar �imtai �monių i� viso Portlando buvo nuve�ti apklausti arba i�gabenti į Kriptas, nors neteko girdėti minint vakarėlio Auk�tumoje.

Pasi�adu, jeigu ir vakare Hana nepaskambins, nueiti į jos namus. Teisinuosi, kad kol kas nėra prie�asties jaudintis, bet vis tiek mane grau�ia kaltė.

Seniokas tebesitrina prie �aldytuvų nekreipdamas į mane jokio dėmesio. Puiku. A� vėl u�siri�u prijuost� ir, įsitikinusi, kad D�edas į mane ne�iūri, susi�luoju visus ibuprofeno buteliukus, keliolika jų, ir susiki�u į prijuostės ki�en�. Tada garsiai atsidūstu.

� D�edai, vėl reikia, kad mane pavaduotum.

Jis pakelia a�arojan�ias mėlynas akis. Mirksi.

� A� dėlioju prekes.

� Klausyk, nebėra nuskausminamųjų. Nepastebėjai?

Jis ilgokai spokso į mane. Rankas laikau kietai sunėrusi u� nugaros. Antraip jis pamatytų, kad jos dreba. Pagaliau D�edas papurto galv�.

� Pa�iūrėsiu, ar nėra sandėlyje. Pastovėk prie kasos, gerai?

I�einu i� u� prekystalio lėtai, kad nebar�kėtų buteliukai, �iek tiek �onu į jį. Galgi nepastebės i�sipūtusios prijuostės. Tai dar vienas deliria po�ymis, apie kurį niekas neįspėja: pasirodo, �i liga �mogų paver�ia pasaulinio lygio melagiu.

Smunku u� vos besilaikan�ios tu��ių kartoninių dė�ių rietuvės krautuvės gale ir įeinu į sandėlį. U�darau duris. Deja, jos neu�sirakina, todėl pritraukiu prie jų dė�� su obuolių sultimis � dėl visa ko, jeigu D�edas nutartų pasi�iūrėti, ko taip ilgai ie�kau ibuprofeno.

Po valandėlės i�girstu beldim� į duris � penkis kartus. Durys atrodo sunkesnės negu visada. Praveriu jas tik įtempusi visas jėgas.

� Sakiau, kad belstum keturis kartus ... � u�sipuolu �mogų, i�dygusį akinan�iuose saulės spinduliuose. Staiga �od�iai įstringa gerklėje, a� vos nepaspringstu.

� Labas, � sako Hana. Ji mind�ikuoja u� slenks�io i�balusi ir susirūpinusi. � Tikėjausi tave �ia rasti.

Valandėl� nepajėgiu �od�io i�tarti. Jau�iu begalinį palengvėjim�: Hana �ia, sveika ir gyva, bet kartu u�plūsta nerimas. Skubiai ap�velgiu skersgatvį � Alekso nematyti. Galbūt jis pastebėjo Han� ir pasitraukė.

� Hm, įleisi mane ar ne? � susiraukusi klausia Hana.

� Oi, atsipra�au, u�eik.

Ji �murk�teli pro mane, a� dar kart� nu�velgiu gatvel� ir u�darau duris. D�iaugiuosi matydama Han�, bet ir nervinuosi. Jeigu Aleksas ateis jai esant...

Bet jis neateis, raminuosi. Tikriausiai pamatė. Ir supranta, kad ateiti pavojinga. Ne, a� nebijau, kad Hana mane įskųs, bet vis tiek. Po visų mano pamokslų apie saugum� ir neatleistin� nerūpestingum� nekaltin�iau jos, jeigu panorėtų mane i�dirbti.

� Bet ir kar�ta, � sako Hana, vėduodamasi nugar�. Ji vilki balt� plevenan�i� tunik� ir palaidus d�insus su siauru auksinės spalvos dir�eliu, pagal plaukų spalv�. Atrodo susikrimtusi, pavargusi ir sulysusi. Kol ji ratu apeina sandėlį, pastebiu, kad rankos subrai�ytos. � Prisimeni, kaip ateidavau ir mes �ia tūnodavom? Atsine�davau �urnalų ir t� sen� radijyt�? O tu nukniaukdavai...

� Tra�ku�ių ir limonado i� �aldytuvo, � u�baigiu a�. � Kur neprisiminsi.

�itaip mudvi leisdavom mokyklines vasaras, kai pradėjau padėti parduotuvėje. Prasimanydavau visokių dings�ių įlįsti į sandėlį, o Hana ateidavo kada nors pavakary ir pasibelsdavo penkis kartus, tyliai tyliai. Penkis kartus. Kaip nesusiprotėjau...

� �įryt radau tavo �inut�, � sako Hana, atsisukdama į mane. Jos akys dar didesnės negu visada. Gal kad visas veidelis atrodo ma�esnis, ka�kaip susitrauk�s. � Ėjau pro �alį, bet tav�s prie kasos nebuvo, tada pamaniau, u�eisiu pro �itas duris. Neturėjau noro susidurti su tavo dėde.

� �iandien jo nėra. � Po truputį apsiraminu. Aleksas jau būtų atėj�s, jeigu ketino ateiti. � Esame tik mes su D�edu.

Ne�inau, ar Hana mane girdi. Ji kramto nyk�tį � nervingas įprotis, kurio, maniau, jau ka�i kadai atsikratė, � ir spokso į grindis, lyg niekad nema�iusi tokio nuostabaus linoleumo.

� Hana, ar viskas gerai? � klausiu a�.

J� vis� supurto drebulys, ir ji susigū�usi ima kūk�ioti. Tik du kartus gyvenime ma�iau Han� verkiant: kai, antroje klasėje �aid�iant kvadrat�, ka�kas vo�ė alkūne jai tiesiai po krūtine, ir pernai, kai abi pamatėme, kaip policininkai, prie�ais laboratorijas tempdami i� ma�inos ligon� mergait�, nety�ia taip trinktelėjo jos galv� į �aligatvį, jog i�girdome ka�i kur stovėdamos. Dabar stoviu it stabo i�tikta ir ne�inau, k� daryti. Ji nė nebando �luostytis a�arų, nieko. Stovi nuleidusi sugniau�tas rankas ir visa drebėdama. Nedr�siai palie�iu jai petį.

� Cit, Hana, viskas gerai.

Ji at�lyja.

� Nieko negerai. � Giliai įkvėpusi prapliumpa: � Tu buvai teisi, Lena. Dėl visko teisi. Vakar � koks siaubas... Buvo reidas. Vakarėlis i�vaikytas. Dieve! Visi klykė, o �unys... Lena, kiek kraujo! Jie mu�ė �mones, lyg niekur nieko dau�ė per galvas lazdomis. �monės krito kaip lapai ir... Oi, Lena, buvo taip baisu, taip baisu!

Ji apglėbia save rankomis ir susirietusi palinksta lyg norėdama vemti. Pradeda ka�k� sakyti, bet �od�ius nutraukia vis� kūn� purtantis kūk�iojimas. �engteliu prie jos, apkabinu. Akimirk� ji įsitempia: apsikabinimas � be galo retas daiktas, nė trupu�io neskatinamas, bet paskui ji atsipalaiduoja, įsikniaubia man į petį ir pasiduoda verksmui. Stovėti nepatogu, nes ji daug auk�tesnė u� mane, todėl turi pasilenkti. Būtų juokinga, jei nebūtų taip klaiku.

� Neverk, � raminu j�. � Viskas bus gerai.

�ie �od�iai net pa�iai atrodo kvaili. Prisimenu, kaip laikau glėbyje Greis� ir �iū�iuoju, kad u�migtų, kalbėdama t� patį: Viskas bus gerai, o ji be garso klykia į pagalv�. Tie �od�iai nieko nerei�kia, dieva�i, jie tėra garsai, tariami į erdv� ir tams�, negrabios pastangos griūvant ko nors įsitverti.

Hana sako dar ka�k�, bet a� nesuprantu, nes jos veidas prispaustas man prie raktikaulio. Ir tada i�girstu beld�iant. Keturis kartus, tyliai, bet tvirtai.

Abi su Hana staigiai atsiskiriame. Ji perbraukia ranka per veid�, ir ant odos iki pat alkūnės lieka a�arų ruo�as.

� Kas �ia? � klausia dreban�iu balsu.

� Kur?

Pirmiausia dingteli apsimesti nieko nei�girdusia � ir melstis, kad Aleksas nueitų.

Tuk tuk tuk. Pauzė. Tuk.

� Ten, � irzliai sako Hana. Turė�iau d�iaugtis, kad ji nebeverkia. � Tas beldimas. � Ji prisimerkia, įtariai �iūri į mane. � Maniau, pro �ia niekas daugiau nevaik�to.

� Ir nevaik�to. Tai yra... kartais... tiekėjai, � murmu maldaudama Aleks� eiti sau, ie�kodama melo ir nesurasdama. Tiek naudos i� mano naujųjų įgūd�ių...

Tada Aleksas įki�a galv� pro duris ir pa�aukia:

� Lena?

Tik dabar pastebėj�s Han� nustėrsta. Valandėl� visi tylime. Hana i�si�ioja. Grį�teli į Aleks�, į mane ir vėl į jį taip greitai, atrodo, galva nusiris nuo pe�ių. Aleksas nei�mano, k� daryti. Tik stovi nejudėdamas, tarsi tai padėtų jam tapti nematomam.

Nieko kvailesnio nesugalvoju, kaip leptelėti:

� Tu vėluoji.

Abu prabyla tuo pa�iu metu. Hana u�sipuola mane:

� Tu jį �ia pasikvietei?

� Mane sulaikė patrulis. Turėjau parodyti dokumentus, � teisinasi Aleksas.

Hana i�kart atgauna �alt� prot�. �tai kodėl ja taip �aviuosi: �ia ji isteri�kai rauda, �ia jau ramut ramutėlė.

� Eik� vidun. Ir u�daryk duris, � liepia ji.

Jis u�daro. Ir stovi nesmagiai mind�ikuodamas. Plaukai vėl pasi�iau��, atrodo toks jaunutis, gra�us ir i�sigand�s, kad vos susilaikau nepuolusi ir jo nei�bu�iavusi Hanai matant.

Bet �is noras greit praeina. Hana atsisuka į mane, susideda rankas ir perleid�ia mane �vilgsniu, dieva�i, pasivogtu i� ponios Makinto�, �v. Onos mokyklos direktorės.

� Lena Ela Helovėj Tidl, privalai pasiai�kinti, � taria ji.

� Tavo antras vardas Ela? � i�sprūsta Aleksui.

Mudvi su Hana prismeigiame jį �udan�iu �vilgsniu, ir jis �engteli atgal nuleid�s galv�.

� Hm, Hana, Aleks� tu prisimeni, � sakau sunkiai rinkdama �od�ius.

Ji tebestovi susidėjusi rankas, prisimerkia.

� O, Aleks� a� prisimenu. Bet neprisimenu, kodėl Aleksas turi būti �ia.

� Jis... jam reikėjo u�eiti... � A� tebeie�kau įtikinamo paai�kinimo, bet, kaip visada, t� akimirk� mano smegenys patogiai pasirenka apmirti. Bejėgi�kai pasi�iūriu į Aleks�.

Jis vos pastebimai gū�teli, valandėl� mudu �velgiame į kits kit�. A� dar nepratusi jo matyti, būti su juo ir vėl pasijuntu sk�stanti jo akyse. Ta�iau �iandien nuo to nesvaigstu. Prie�ingai � stoviu tvirtai, lyg jis man be �od�ių ku�dėtų es�s �ia, su manimi, todėl viskas puiku.

� Pasakyk jai, � prabyla jis.

Hana atsi�lieja į lentynas, prikrautas tualetinio popieriaus ir pupelių konservų, nuleid�ia rankas, tad suprantu, jog nebepyksta. Visa jos i�vaizda kalba: Ver�iau pasakyk.

Taip ir padarau. Ne�inau, ar ilgai D�edui u�teks kantrybės stovėti prie kasos, todėl stengiuosi pasakoti trumpai. Kaip sutikau Aleks� ��niok��ian�io upelio� sodyboje, kaip prie Ist Endo paplūdimio lenktyniavome iki bakenų ir k� jis man tada pasisakė. Truputį u�sikertu tardama �odį Nelegalas, Hana i�ple�ia akis, jos veide �mėsteli nerimas, bet �iaip ji puikiai susivaldo. Baigiu pasakodama apie vakar vakar�, kaip i�ėjau jos ie�koti, įspėti apie reid�, paskui � apie �unis ir kaip Aleksas mane i�gelbėjo. Kalbėdama apie slapstym�si pa�iūrėje vėl susinervinu, � nesakau, kad bu�iavomės, nors tik apie tai ir galvoju, � bet Hana vėl klausosi i�si�iojusi, ai�kiai pritrenkta, tad manau, jog nieko nepastebi.

Man baigus, ji tik paklausia:

� Tai tu ten buvai? Vakar ten buvai?

Jos balsas keistai dreba, bijau, kad ji vėl nepravirktų. Kartu jau�iu did�iulį palengvėjim�. Ji nesipiktins dėl Alekso ir nepyks, kad jai nepasipasakojau.

A� linkteliu. Ji kraipo galv� lyg pirm�kart mane matydama.

� Negaliu patikėti. Negaliu patikėti, kad per reid� pabėgai i� namų... dėl man�s.

� K� gi, taip.

A� pasimuistau. Toks jausmas, kad kalbėjau ne�inia kiek laiko, o dar Hana su Aleksu vis� laik� nenuleid�ia nuo man�s akių. Mano skruostai liepsnoja.

Ir tada � garsus beldimas į vidines duris. D�edas su�unka:

� Lena, tu ten?

A� kar�tligi�kai moju Aleksui. Hana nustumia jį u� durų, o D�edas jas kaip tik pradeda stumti i� anos pusės. Tik �iek tiek praveria, mat jos atsitrenkia į dė�� su obuolių sultimis.

Durų ply�yje priekai�tingai mirksi D�edo akys.

� K� tu �ia darai?

I� u� durų ky�teli galv� Hana, pamojuoja jam.

� Labas, D�edai, � linksmai pasisveikina, vėl be jokių pastangų tapdama smagia gra�uole. � A� tik u�sukau Lenai kai ko atiduoti. Ir u�siplepėjome.

� Atėjo pirkėjų, � bamba D�edas.

� Tuoj einu, � sakau mėgd�iodama linksm� Hanos ton�. Man baisu, kad D�ed� ir Aleks� teskiria keli klijuotos faneros coliai.

D�edas niurnėdamas u�daro duris ir nueina. Hana, Aleksas ir a� tylėdami susi�valgome. Visi trys sutartinai lengviau atsidūstame.

Tyl� nutraukia Aleksas, bet kalba pa�nib�domis:

� Atne�iau kai ko tavo kojai. � Nusiėm�s kuprin� padeda ant grindų ir ima i� jos traukti peroksid�, gydom�jį tepal�, tvars�ius, pleistr�, vatos gumulėlius. Atsiklaupia prie�ais mane. � Galima?

A� atsiraitau d�insus, ir jis pradeda vynioti mar�kinėlių juostas. Negaliu patikėti, kad Hana stovi ir �iūri, kaip berniukas � Nelegalas � lie�ia mano koj�. �inau, ji kaip gyva nebūtų to tikėjusis, ir a� nusuku akis susigėdusi, bet kartu i�didi.

Hana aikteli, kai savadarbiai tvars�iai pagaliau nuvyniojami. A� neju�ia vis�laik buvau u�simerkusi.

� Velnias, Lena, kaip tas �uo giliai įkando!

� Sugis, � sako Aleksas, ir nuo ramaus pasitikėjimo jo balse mane u�plūsta �iluma. Pramerkusi vien� akį dirsteliu į blauzd�. Pasidaro silpna. Atrodo, i�k�stas nema�as gabalas. Nėra didoko ploto odos.

� Gal tau reikėtų į ligonin�, � nery�tingai pasiūlo Hana.

� Ir k� ten pasakysit? � Aleksas atsuka peroksido tūbel�, i�spaud�ia vaisto ant vatos. � Kad buvo su�eista per reid�, kuris vaikė nelegalų vakarėlį?

Hana neatsako. Pati supranta, jog negaliu kreiptis į gydytoj�. Nespėjusi i�tarti pavardės bū�iau suri�ta ir nugabenta į laboratorijas arba įmesta į Kriptas.

� Skauda ne per labiausiai, � pameluoju. Hana vėl pa�velgia į mane tokiu �vilgsniu, lyg matytų pirm� kart�, ir man topteli, jog ji pirm� kart� per vis� mūsų draugyst� i� tikrųjų jau�ia man pagarb�. Netgi atmie�t� baime.

Aleksas �aizd� storai aptepa baktericidiniu tepalu ir ima vargti su tvars�iais ir pleistru. Nereikia klausti, i� kur jis visa tai gavo. Matyt, dar vienas prana�umas, kai gali patekti į laboratorijas.

Hana atsiklaupia.

� Ne taip vynioji, � sako ji. Kaip gera girdėti jos įprast� valding� ton�. Vos nesusijuokiu. � Mano pusseserė slaugytoja. Duok�.

Ji beveik nustumia jį. Aleksas pasitraukia i�kėl�s rankas.

� Klausau, ponia. � Ir mirkteli man.

�tai tada ir prapliumpu juoktis. Tikras juoko priepuolis, turiu delnais u�sispausti burn�, kad nepradė�iau �vengti ir nei�duo�iau mūsų slėptuvės. Valandėl� Aleksas su Hana spokso į mane su nuostaba, bet paskui susi�velg� patys ima paikai kikenti.

�inau, visi trys galvojame t� patį.

Beproti�ka. Kvaila. Pavojinga. Ta�iau ka�kokiu būdu, stovėdama tvankiame sandėlyje tarp dė�ių su sūrainiais, marinuotų burokėlių stiklainiais ir vaiki�ka pudra, mūsų trijulė tampa komanda.

Mes prie� juos, trys prie� tūkstan�ius. Bet ka�kodėl, nors tai ir absurdi�ka, t� akimirk� beveik neabejoju mūsų pergale.

Nuo tada beveik kasdien, netgi kai reikia dirbti parduotuvėje, randu būd�, kaip susitikti su Aleksu. Kartais su mumis eina ir Hana. Mes daug laiko būname Galiniame u�utėkyje, daugiausia vakarais, kai visi i�eina namo. S�ra�uose Aleksas įra�ytas kaip i�gydytas, todėl techni�kai nedraud�iama būti su juo, bet jei kas nors su�inotų, kiek laiko i�būname drauge, arba pamatytų mus kvatojantis, nardant, dūkstant vandenyje ar lenktyniaujant �alia pelkės, tikrai imtų įtarti. Dėl to per miest� einame atskirai: a� su Hana vienu �aligatviu, Aleksas � kitu. Be to, ie�kome tu��iausių gatvių, apleistų parkų, paliktų namų, kur mūsų niekas nematytų.

Mes grį�tame į Dieringo auk�tum�. Pagaliau suprantu, i� kur Aleksas �inojo, kaip reido naktį rasti pa�iūr�, ir kodėl patamsyje taip puikiai orientavosi namo koridoriuose. Jau ne vienus metus kelet� naktų per mėnesį jis praleid�ia apleistuose namuose, nes patinka atsipūsti nuo Portlando triuk�mo ir bruzdesio. Jis to nesako, bet a� �inau, jog �is rajonas jam primena Tyrus.

Mes ypa� pamėgstame vien� nam� � Brukso 37, sen� kolonijinio stiliaus pastat�, kuriame kadaise gyveno prijau�ian�iųjų �eima. Kaip ir dauguma Dieringo auk�tumos namų, per didįjį atitu�tinim� jis buvo u�kaltas ir aptvertas, bet Aleksas parodo, kaip įsigauti vidun atitraukus palaid� lent� ant vieno pirmo auk�to langų. Keista: nors namas i�plė�tas, tebėra didesnieji baldai ir knygos, ir jei ne pelėsių dėmės, i�marginusios sienas ir lubas, galėtum tikėtis, jog bet kuri� akimirk� į�engs savininkai.

Pirm� sykį Hana eina pirma mūsų �ūkaudama tamsiems kambariams: �Ar kas nors yra?� A� drebu staiga u�ėjus sutemoms ir �varbai. Po akinamos saulės lauke tikras netikėtumas. Aleksas apkabina mane. Galų gale pripratau, kad jis mane lie�ia, ir jau nekrūp�ioju, negrį��ioju kiekvien� sykį jam pasilenkus man�s pabu�iuoti.

� Nori pa�okti? � erzina jis.

� Nustok, � sakau pliauk�telėdama jam. Keista garsiai kalbėti tokioje tykioje vietoje. Hanos balsas atsirita atgal į mus tolimas, duslus, ir a� imu galvoti, kokio didumo �itas namas, kiek jame kambarių, padengtų vienodo storio dulkių sluoksniu, skendin�ių �e�ėliuose.

� A� rimtai, � taria jis, i�skėsdamas rankas. � Puiki vieta �okiams.

Mes stovime kadaise buvusios nuostabaus gro�io svetainės vidury. Ji mil�ini�ka, didesnė u� vis� pirm� auk�t� Kerolės ir Viljamo bute. Lubos driekiasi ka�kur auk�tybėse, vir� mūsų kabo did�iulis sietynas, blausiai �vytintis prieblandoje, besisunkian�ioje pro u�kaltus langus. Įsiklausius galima girdėti sienose kreb�dant peles. Ta�iau nuo to nei bjauru, nei baugu. Viskas savoti�kai jauku ir man primena mi�k�, begalinį jo augimo, mirimo ir atgimimo cikl� � tarsi mūsų girdimus garsus skleistų centimetras po centimetro mus apgaubiantis namas.

� Nėra muzikos, � sakau.

Jis gū�teli, pamerkia akį, duoda rank�.

� Muzika nebūtina.

Jis mane prisitraukia, stovime krūtinė prie krūtinės. Aleksas daug auk�tesnis u� mane, mano galva vos siekia jam petį, gird�iu, kaip plaka jo �irdis, ir kitokio ritmo mums nereikia.

Geriausia vieta Brukso 3 7 yra u�pakalinis kiemas. Tarp senutėlių med�ių, auk�tai supynusių storas gumbuotas �akas, banguoja begalinė �olėmis u��ėlusi veja. Pro med�ius įspindusi saulė nu�vie�ia j� balta �viesa. Visas sodas vėsus ir tykus kaip mokyklos biblioteka. Aleksas atsine�a antklod� ir j� palieka viduje. Kas kart� atėj� pasiimam j�, pasitiesiam ant �emės ir visi trys gulime, kai kada po kelias valandas, �neku�iuodamiesi apie �į bei t� ir juokdamiesi. Retkar�iais Hana arba Aleksas nuperka ko nors valgomo, o vien� dien� a� įsigudrinu i� dėdės krautuvės nukniaukti tris skardines limonado ir vis� dė�ut� �okoladinių batonėlių. Apsal� �aid�iame kaip ma�iukai: slėpynių, liestynių ir ��okinėjan�i� varl�.

Kai kurie med�iai baisiai stori, kaip keturios �iuk�liadė�ės vienoj vietoj, a� Han� nufotografuoju, kai juokdamasi bando vien� tokį apglėbti. Aleksas sako, jog �ie med�iai �imtame�iai, ir mudvi su Hana nu��iūvame. Vadinasi, jie �ia jau stovėjo prie� tai � prie� u�darant sienas, prie� i�kylant u�tvaroms, prie� i�genant lig� į Tyrus. Kai jis tai pasako, man ka�ko ima grau�ti gerkl�. Kaip norė�iau su�inoti, koks tada buvo gyvenimas...

Bet da�niausiai mudu su Aleksu būname vieni, o Hana mus saugo. Savai�ių savaites jos visai nema�iusi, pradedu vaik��ioti pas j� kas dien�, o kai kada net du kartus per dien� (kai susitinku su Aleksu, vėliau � susitikti vien su Hana). Laimė, teta nieko neklausinėja. Turbūt mano, kad mes susipykome ir dabar norime atsigriebti u� prarast� laik�, o tai, beje, tiesa ir man visai tinka. Esu laimingesnė, nei prisimenu kada nors buvusi. Esu laimingesnė, nei prisimenu kada nors svajojusi būti; kai Hanai sakau, jog per am�ius neatsilyginsiu u� tai, kad mane pridengia, ji tik kreivai �ypteli ir taria:

� Jau atsilyginai.

Ne�inau, k� ji turi galvoje, bet d�iaugiuosi, jog ji vėl mano pusėje.

Būdami dviese su Aleksu ka�i ko neveikiame, tik sėdime ir �nekamės, bet laikas vis tiek tarsi traukiasi � kaip degantis popieriaus lapas. �ia dar tik tre�ia, o, �iūrėk, dangus jau temsta ir tuoj bus komendanto valanda.

Aleksas man pasakoja apie savo gyvenim�: apie �dėd� ir �tet��, apie kai kuriuos darbus, nors ai�kiau nepasako, ko ir kaip siekia prijau�iantieji ir Nelegalai. Nieko baisaus. Net ne�inau, ar noriu tai �inoti. Kai jis u�simena, jog reikia prie�intis, jo balsas skamba kietai, �od�iuose verda pyktis. Tais kartais, ta�iau tik kelias akimirkas, man dar baisu jo, tebegird�iu skambant �odį Nelegalas.

Bet daugiausia Aleksas pasakoja paprastus dalykus: apie tetos Fraitou pyrag� ir kaip per kiekvien� susitikim� kau�telėj�s dėdė porina vis tas pa�ias istorijas i� praeities. Jie abu i�gydyti. Kai paklausiu, ar dabar nėra laimingesni, jis gū�teli ir atsako:

� Jie pasigenda net skausmo.

Man tai atrodo neįtikėtina, o jis, �nairuodamas į mane, taria:

� Kai skausmas praeina, tada i� tikrųjų netenki �mogaus.

Bet da�niausiai jis kalba apie Tyrus ir jų gyventojus; a� padedu galv� jam ant krūtinės ir u�simerkusi svajoju: apie moterį, vardu Papaikėlė Ketlin, i� metalo lau�o ir suplotų limonado skardinėlių darar�i� did�iulius vėjo varpelius; apie Tėvuk� D�ouns�, turintį gal jau devyniasde�imt metų, ta�iau kasdien einantį į mi�k� uogauti ir statyti �vėrims kilpų; apie lau�us lauke, dainas, �nekas ir vakarien� iki vėlumos, apie mieg� po �vaig�dėtu dangumi, pai�inu nuo lau�o dūmų.

�inau, retkar�iais jis ten grį�ta ir Tyrus tebelaiko savo tikraisiais namais. Beveik tiesiai ir pasako, kai sykį imu apgailestauti negalinti apsilankyti jo namuose Forsito gatvėje, kur jis gyvena pradėj�s studijuoti universitete: jei kuris jo kaimynų pamatytų mus drauge įeinan�ius į pastat�, mums būtų galas. Bet jis skubiai mane pataiso:

� Ten ne namai.

Jis prisipa�įsta kartu su kitais Nelegalais surad�s būd� patekti į Tyrus ir grį�ti i� jų, bet nieko nepasakoja, kai pradedu kamantinėti.

� Galbūt kada nors pati pamatysi, � tiek tetaria, o man pasidaro smalsu ir baisu.

A� klausiu jį apie savo dėd�, pabėgusį iki teismo, bet Aleksas susirauk�s purto galv�.

� Tyruose beveik niekas negyvena tikruoju vardu. �iaip ar taip, jo pavardė negirdėta.

Bet jis paai�kina, kad Tyruose esama tūkstan�ių gyvenvie�ių, i�simė�iusių po vis� kra�t�. Mano dėdė galėj�s nukakti bet kur, į �iaur�, pietus ar vakarus. �inome bent tiek, jog jis nepatraukė į rytus, nes ten būtų atsidūr�s prie vandenyno. Aleksas sako, kad Jungtinėse Valstijose nevaldomų teritorijų plotas tikrai ne ma�esnis kaip pripa�intųjų miestų. Man tai tokia fantastika, kad negaliu i� karto patikėti, o kai papasakoju Hanai, ir ji nepatiki.

Aleksas ir klausytis moka, gali i�tylėti po kelias valandas, kol pasakoju, kaip augau Kerolės namuose ir kaip visi mano, kad Greisė nekalba, o ties� �inau tik a�. Jis kvatoja man pasakojant apie D�en�, jos sielvarting� i�rai�k� ir senu�iukės veidelį, įprotį �iūrėti į mane i� auk�to, lyg a� bū�iau devynerių metų, ne ji.

A� nesidroviu kalbėti su juo apie savo mam�, kaip buvo jai esant gyvai, kai gyvenome tik trise: a�, ji ir Rei�elė. Pasakoju jam apie �okius apsimovus puskojines ir kaip mama mums dainuodavo lop�ines, nors prisimenu vos kelet� eilu�ių. Gal todėl, kad jis taip tyliai klausosi �velgdamas į mane giedromis ir �iltomis akimis ir niekada nesmerkia. Kart� net prisipa�įstu, kokie buvo mamos paskutiniai �od�iai man, ir kai atrodo, kad jau apsiverksiu, jis paglosto man nugar�. Graudulys praeina. Jį i�traukia jo delnų �iluma.

Ir, �inoma, mes bu�iuojamės. Tiek daug, kad nesibu�iuoti net rodosi keista; sakytum bū�iau įpratusi kvėpuoti per jo burn�.

Kai mudu apsiprantame vienas su kitu, a� pradedu pa�inti vis� jo kūn�, gra�ų ir neįprast�: trapų �onkaulių brė�inį po oda, lyg i� akmens i�skaptuotus pe�ius ir krūtin�, �velnų �viesių plaukelių sluoksnį ant kojų, tai, kaip jo oda visada �iek tiek dvelkia vandenynu. Dar keis�iau, kad ir a� leid�iu jam �iūrėti į mane. I� prad�ių, patrauk�s �emyn mar�kinėlius, jis tik bu�iuoja kakl� ir pe�ius. Paskui leid�iuosi visi�kai nurengiama, jis paguldo mane saulės atokaitoj ir tiesiog �iūri. Pirm� kart� drebu. Vis norisi sukry�iuoti rankas ir prisidengti krūtis. Staiga suvokiu, kad saulėje turbūt atrodau balta kaip sūris, krūtinė nusėta apgamėliais, ir �inau, kad jis laiko mane nenormalia.

Ta�iau jis i�taria: �Gra�uolė�, mudviejų akys susitinka, ir a� suprantu, jog jis tai sako nuo�ird�iai.

T� vakar� pirm� kart� gyvenime vonios veidrodyje matau ne vidutin� mergait�. Pirm� kart�, stovėdama atmestais ant nugaros plaukais ir nuo vieno peties nusmukusiais naktiniais, spindin�iomis akimis, patikiu tuo, k� sakė Aleksas. A� gra�uolė.

Ne tik a� gra�i. Viskas atrodo gra�u. �Ssilvos knyga� sako, kad deliria pakei�ia suvokim�, atima gebėjim� blaiviai protauti, trukdo teisingai spr�sti. Ta�iau ji nesako �tai ko: kad meilė paver�ia pasaulį ka�kuo didesniu, negu jis yra. Net s�vartynas, kaistantis saulėje, mil�ini�kas metalo lau�o, ty�tan�io plastiko ir dvokian�ių atliekų kalnas, atrodo neįprastas ir stebuklingas tarsi koks svetimas pasaulis, atgabentas į �em�. Ryto �viesoje ant rotu�ės stogo tupintys kirai lyg nutepti storu baltų da�ų sluoksniu; jiems pakilus į melsv� dangų pamanau, jog niekada nesu ma�iusi tokio ry�kaus ir gra�aus vaizdo. Vasaros audros neįtikėtinos: lyja stiklo �ukelėmis ir deimantais. Vėjas ku�da Alekso vard�, vandenynas jį atkartoja; siūbuojantys med�iai man primena �okį. Visa, k� regiu ir lie�iu, primena jį, taigi viskas, k� regiu ir lie�iu, yra tobula.

�Ssilvos knyga� nemini ir to, kaip nuo tav�s ima bėgti laikas.

Laikas lekia �uoliais. Teka pro pir�tus it vanduo. Ryt� nulipusi į virtuv� ir pama�iusi, kad kalendorius pervertė dar vien� lapelį, negaliu tuo patikėti. Krūtinėje tvenkiasi slogus jausmas, �vininis sunkumas, kasdien vis didėjantis.

Iki procedūros trisde�imt trys dienos.

Trisde�imt dvi.

Trisde�imt dienų.

O tarp jų � momentinės nuotraukos, akimirkos, sekundės: Aleksas �okoladiniais ledais tepa man nosį, kai pasiskund�iu, jog per kar�ta; vir� mūsų sode dusliai dūzgia bitės, per mūsų vai�ių liku�ius tvarkingai �ygiuoja skruzdėlės; Alekso pir�tai mano plaukuose; jo alkūnės linkis po mano galva; Aleksas ku�da: �Norė�iau, kad galėtum pasilikti pas mane�, ir horizonte, kraujuodama raudona, rausva ir auksine spalva, baigiasi dar viena diena; mes �iopsome į dangų rinkdami debesims formų pavadinimus: �tai skrybėliuotas vė�lys, kurmis velka cukinij�, auksinė �uvelė vejasi triu�į, skuod�iantį kiek įkabina.

Momentinės nuotraukos, akimirkos, sekundės, trapios, �avingos ir pasmerktos lyg vieni�as drugelis, bandantis skristi prie� vėj�.

Portlande įsitaiso rugpjūtis, visk� apduodantis savo kar�tu dvokian�iu kvapu. Dien� gatvės nepaken�iamos, saulė negailestinga, �monės lekia į parkus ir paplūdimius ie�koti paunksnės ar vėjelio. Darosi sunkiau susitikti su Aleksu.. Ist Endo paplūdimys, �iaip jau nepopuliarus, beveik visada pilnas, net vakarais, kai i�einu i� darbo. Du kartus pasirodau norėdama jį pamatyti, bet per daug pavojinga kalbėtis ar susirodyti �enklais, galima nebent linktelėti � kaip i� matymo pa�įstamiems �monėms. Ta�iau mes penkiolikos pėdų atstumu vienas nuo kito ant smėlio pasitiesiame paplūdimio rank�luos�ius. Jis u�sideda ausines, a� apsimetu skaitanti. Kai tik mūsų akys susitinka, visas mano kūnas

u�sidega, lyg jis gulėtų �alia man�s ir glostytų man nugar�; nors jo veidas abejingas, akys �ypso. Ne�inau, kas dar gali būti skausmingiau ar nuostabiau, kaip būti taip arti jo ir nieko negalėti: tarsi kar�t� dien� su�lam�tum ledus taip greitai, kad net imtų skaudėti galv�. Pradedu suprasti, k� Aleksas kalbėjo apie savo �dėd� ir �tet��, � kaip jie po procedūros ėmė pasigesti net skausmo. Skausmas ka�kaip visk� pagerina, sustiprina, prideda vertės.

Kadangi paplūdimiai atkrinta, lieka Brukso 3 7. Sod� degina kar�tis. Nelijo daugiau kaip savait�, ir saulės spinduliai, liepos mėnesį sunk�si pro lapus lengvu�iai, �velnūs, dabar med�ių kupolus kapoja lyg durklais, nurudindami �ol�. Net bitės atrodo apgirtusios nuo kaitros: lėtai suka ratais susidurdamos, atsitrenkdamos į nuvytusius gėlių �iedus ir krinta ant �emės, paskui vėl apkvaitusios kyla į or�.

Vien� pavakar� mudu su Aleksu gulime ant antklodės. A� tysau auk�tielninka, dangus sakytum suskil�s į kaleidoskopi�kai besikaitaliojan�ius mėlynus, �alius ir baltus lopinėlius. Aleksas, atsigul�s ant pilvo, ka�ko nerimsta. Jis degioja degtukus, �iūri, kaip jie liepsnoja, ir u�pu�ia ugniai priartėjus prie pir�tų. Prisimenu, k� pasakojo pa�iūrėje: apie savo pyktį atvykus į Portland�, kaip jis degindavo visokius daiktus.

Kiek dar daug apie jį ne�inau, kiek daug jame slypi praeities, istorijos. Jis turėjo i�mokti j� slėpti geriau u� mus visus. Ka�kur turi būti jo esybės �erdis. Ji �vyti lyg akmens anglys, �emės sluoksnių gniu�domos tol, kol virsta deimantais.

Kiek daug jo nepaklausiau ir kiek daug dalykų, apie kuriuos nekalbame. Kita vertus, atrodo, kad jį gerai pa�įstu, visada pa�inojau, be jokių pasakojimų.

� Turbūt Tyruose �iuo metu gera, � lepteliu vien tam, kad netylė�iau. Aleksas atsisuka į mane, ir a� skubiai priduriu: � Supranti, ten turbūt vėsiau. �itiek med�ių, paunksnė.

� Vėsiau. � Jis pasiremia alkūne. U�simerkusi po vokais regiu �okant spalvų ir �viesos dėmeles. Kurį laik� Aleksas tyli, bet jau�iu, kaip mane stebi. � Galėtume ten nueiti, � pagaliau taria.

Pamanau, pok�tauja, todėl imu juoktis. Jis tyli, o kai atsimerkiu, matau, jog veidas rimtas.

� Tu juokauji, � tariu, bet manyje jau atsiveria gilus baimės �ulinys ir a� suprantu, jog jis nejuokauja. Pagaliau suprantu ir tai, kodėl vis� dien� taip keistai elgiasi, � pasiilgo Tyrų.

� Galime ten apsilankyti, jeigu nori. � Ilgėliau pa�velg�s į mane atvirsta auk�tielninkas. � Kad ir rytoj. Po tavo pamainos.

� Bet kaip mes... � prabylu, ta�iau jis mane pertraukia:

� Palik tai man. � Jo akys pasidaro gilesnės ir tamsesnės nei kada nors, kaip tuneliai. � Ar nori?

Lyg ir negerai kalbėti apie tai i�sidriekus ant antklodės, todėl atsisėdu. Pereiti sien� � nusikaltimas, u� kurį baud�iama mirties bausme. Ir nors �inau, jog retkar�iais Aleksas eina į Tyrus, tik dabar i� tikrųjų suvokiu, kaip tai pavojinga.

� Nėra kaip, � beveik su�nib�du. � Neįmanoma. Siena... sargybiniai... �autuvai...

� Sakiau, palik tai man. � Atsisėd�s �ypsodamas suima delnais man veid�. � Viskas įmanoma, Lena, � taria savo mėgstam� posakį. Baimė atslūgsta. Su juo jau�iuosi taip saugiai. Negaliu patikėti, kad būnant kartu gali atsitikti kas bloga. � Kelioms valandoms, � priduria jis. � Tik pasi�iūrėti.

� Ne�inau, � sakau nusukdama akis. Gerklė i�d�iūvusi, �od�iai drasko j� kaip �vitras.

Aleksas pasilenk�s pak�teli man į petį ir vėl i�sitiesia.

� Nesvarbu, � sako viena ranka prisidengdamas akis nuo saulės. � Tik maniau, kad tau gal būtų įdomu, daugiau nieko.

� Man ir įdomu, bet...

� Lena, nieko baisaus, jeigu nenori ten eiti. Tikrai. Man tik �iaip atėjo į galv�.

Linkteliu. Nors kojos lipnios nuo prakaito, prispaud�iu kelius prie krūtinės. Jau�iu nepaprast� palengvėjim�, bet ir nusivylim�. Staiga prisimenu t� kart�, kai Rei�elė Vilardo paplūdimyje ragino mane �okti nuo prieplaukos atbulai, o a� bijodama tirtėjau ant kra�telio. Pagaliau ji paleido mane nuo kabliuko pa�nib�dėdama: �Nieko baisaus, Lena, tu dar nepasirengusi.� Nieko daugiau nenorėjau, tik sprukti nuo prieplaukos, bet grį�dama į paplūdimį jau�iau �leik�tulį ir gėd�.

� A� labai noriu ten eiti, � i�po�kinu galų gale susivokusi.

Aleksas atitraukia nuo akių rank�.

� Tikrai?

Linkteliu bijodama pakartoti savo �od�ius. O jeigu i�si�iojusi juos atsiimsiu?

Aleksas lėtai atsisėda. Maniau, kad labiau apsid�iaugs, bet jis net ne�ypteli. Prikand�s lūp� nusigr�ia.

� Vadinasi, nesilaikysime komendanto valandos.

� Nesilaikysime daugybės taisyklių.

Jis pasi�iūri į mane, ir jo veidas toks susirūpin�s, jog man ka�kur giliai ima mausti.

� Paklausyk, Lena. � Nuleid�s akis, jis po vien� perdeda krūvel� degtukų. � Gal ne tokia jau gera mintis. Jeigu įkliūtume... tai yra jeigu tu įkliūtum... � Jis giliai įkvepia. � Supranti, jeigu tau kas nors atsitiktų, niekada sau to neatleis�iau.

� A� tavimi pasitikiu, � sakau nė kiek tuo neabejodama.

Jis nepakelia akių.

� Taip, bet... Bausmė u� sienos perėjim�... � Jis vėl įkvepia. � U� sienos perėjim� gresia... � Jis nepajėgia u�baigti ir pasakyti mirties bausmė.

� Ei, a� �inau tvark�, � tariu �velniai kum�telėdama jam. Neįmanomas daiktas, kaip galima jaustis apgaubtai kito �mogaus rūpes�io ir kartu būti pasirengusiai numirti ar bet k� padaryti, kad tik jį apgintum. � �ia gyvenu ilgiau u� tave.

Jis pagaliau �ypteli. Irgi kum�teli �onan.

� Ka�in.

� �ia gimiau ir u�augau. Tu esi �ia persodintas. � Niūkteliu jam jau smarkiau, jis juokdamasis bando sugriebti mano rank�. A� krizendama traukiuosi tolyn, jis siekia pakutenti man pilvo. � Kaimo stuobrys! � spiegiu, kai jis kvatodamas stveria mane ir pargriauna atgal ant paklodės.

� Mies�ionė, � at�auna jis ir u�sirit�s ant man�s ima bu�iuoti. Viskas i�tirpsta: kar�tis, spalvų fontanai, viskas.

�Panelė Merė� (populiari dainelė, dainuojama

�aid�iant plojimo �aidimus, sukurta �aibi�ko karo metu) �

�Smėlio bandutės ir kita. �aidimo istorija�

Vienas keis�iausių dalykų gyvenime, kad jis sau pū�kuoja toliau aklas ir į niek� nekreipiantis dėmesio, nors tavo asmeninis pasaulis, tavo ma�ytis apsibrė�tas ratas, i�sikreipia ir kei�iasi, net sudū�ta. �ia tik turi tėvus, �ia jau esi na�laitis. �ia tik turi viet� ir savo keli�, �ia jau pasiklydai dykumoje.

Ir vis tiek pateka saulė, debesys telkiasi ir plaukia dangumi, �monės perka produktus, nuleidinėja tualete vandenį, pakelia ir nuleid�ia u�uolaidas. �tai tada ir suvoki, kad gyvenimas, nepaliaujamas buvimo mechanizmas, su tavimi nesusij�s. Visi�kai neturi nieko bendro. Jis ir toliau judės į priekį, net kai tu nu�oksi nuo skard�io. Net kai būsi mir�s.

Kai ryt� �ygiuoju į Portlando centr�, tai mane labiausiai ir stebina � kaip įprastai viskas atrodo. Ne�inau, ko tikėjausi. Tikrai nemaniau, kad per naktį sugrius pastatai, gatvės virs skaldos krūvomis, bet vis tiek esu pritrenkta matydama, kaip �monės skuba su portfeliais, krautuvių savininkai atrakina duris ir ka�koks sunkve�imis bando prasigrūsti sausakim�a gatve.

Atrodo nesuvokiama, kad jie ne�ino, nepajuto jokios permainos ar sukrėtimo, kai mano gyvenimas visi�kai apsivertė. Eidama namo jau�iu paranoji�k� baim�, tarsi kas galėtų u�uosti, kad a� atsiduodu Tyrais, vien pa�velg�s į veid� pasakyti, jog buvau anapus sienos. Sprand� nie�ti, lyg jį kutentų �akelės, kas keli �ingsniai vis perbraukiu kuprin�, ar neprikib� lapų arba dagių, � ai�ku, nesvarbu, juk ir Portlande auga med�iai. Ta�iau niekas net nedirsteli mano pusėn. Tuoj devynios, dauguma skuba į darb�. Begalinis mirguliuojantis srautas įprastų �monių, daran�ių įprastus dalykus, įsmeigusių akis į priekį, nekreipian�ių nė ma�iausio dėmesio į neauk�t�, nei�vaizd�i� mergiūk�t�, �engian�i� pro juos su i�sipūtusia kuprine.

Neauk�ta, nei�vaizdi mergiūk�tė su paslaptimi, liepsnojan�ia krūtinėje it ugnis.

Toks jausmas, tarsi naktis Tyruose būtų sustiprinusi mano regėjim�. Nors i�ori�kai viskas atrodo taip pat, vis dėlto ka�kuo ir kitaip � tarsi vos laikosi ir beveik per�vie�iama, rodos, gali perki�ti rank� per pastatus, dangų ir net �mones. Prisimenu, visai ma�ytė kart� �iūrėjau, kaip Rei�elė paplūdimyje stato smėlio pilį. Darbavosi gal kelias valandas, visokiais puodeliais ir formelėmis kūrė bok�tus ir bok�telius. Kai pilis buvo baigta, atrodė tobula, lyg i� akmens. Bet u�ėjus potvyniui u�teko poros bangų, kad pilis i�nyktų. Prisimenu, a� apsiverkiau, mama nupirko ledų ir liepė pasidalyti su Rei�ele.

Ir Portlandas �į ryt� atrodo kaip tik taip: tarsi kam nors grėstų i�nykimas.

Nesiliauju galvoti apie nuolat kartojam� Alekso fraz�: Mūsų daugiau, negu tu manai. Vog�iomis dirs�ioju į praeivius galvodama, gal jų veiduose įstengsiu į�velgti kokį slapt� �enkl�, koki� neklusnumo �ym�, bet visi atrodo kaip visada: susirūpin�, skubantys, suirz�, u�sidar�.

Kai grį�tu namo, Kerolė virtuvėje plauna indus. Bandau prasmukti pro j�, bet ji pa�aukia mane. Sustoju vien� koj� u�kėlusi ant apatinės laiptų pakopos. Ji į�engia į prie�kambarį �luostydamasi rankas virtuviniu rank�luos�iu.

� Kaip sekėsi pas Han�? � klausia.

Jos akys smalsiai �mirinėja mano veidu lyg ie�kodamos ka�kokių po�ymių. Stengiuosi nuvyti dar vien� paranojos priepuolį. Juk ji negali �inoti, kur buvau.

� Puikiai, � gū�telėdama nerūpestingai atsakau. � Tik nei�simiegojau.

� Hmm... � Kerolė tebevarsto mane akimis. � Ir k� jūs ten kartu darėte?

Ji niekad nėra klausinėjusi apie Hanos namus, ka�i kiek metų. Ka�kas negerai, pamanau.

� Kaip visada. �iūrėjom televizorių. Hana turi net septynis kanalus.

Ne�inau, balsas tikrai skamba keistai ir plonai, ar a� tik įsivaizduoju.

Kerolė nusuka �vilgsnį ir perkreipia lūpas lyg gurk�telėjusi sugi�usio pieno. Matau, stengiasi sugalvoti, k� pasakyti nemalonaus; tokiu surūgusiu veidu visada prane�a blog� �ini�. Ji �ino apie Aleks�, �ino, �ino. Sienos pasvyra į mane, kar�tis dusina.

Staiga, o stebukle, ji i�si�iepia ir u�deda deln� man ant peties.

� �inai, Lena, jau neilgai taip bus.

Vis� par� a� sėkmingai bėgau nuo minties apie procedūr�, ta�iau dabar tas baisus skai�ius vėl i�kyla galvoje visk� u�tamsindamas savo �e�ėliu. Septyniolika dienų.

� �inau, � i�tariu. Dabar mano balsas tikrai nuskamba keistai.

Kerolė linkteli, �ypsena tebėra kaip priklijuota.

� Gal ir sunku patikėti, ta�iau po visam tu jos nebepasigesi.

� �inau, � kurkteliu lyg dvesianti varlė.

Kerolė toliau energingai linksi, tarsi jos galva būtų sujungta su jo jo �aislu. Jau�iu j� norint dar ka�k� man pasakyti, k� nors, kas mane nuramintų, bet, matyt, nieko nesugalvoja, nes mudvi tik stovime, gal vis� minut�.

� Einu į vir�ų, po du�u, � pagaliau tariu sukaupusi vis� vali�. Septyniolika dienų � �ie �od�iai drasko s�mon� lyg pavojaus sirena.

Kerolė, atrodo, apsid�iaugia, kad a� nutraukiau tyl�.

� Gerai, � sako ji, � gerai.

A� u�bėgu laiptais �okinėdama per dvi pakopas. Kuo grei�iau u�sidaryti vonioje! Nors namuose turbūt ne ma�iau kaip a�tuoniasde�imt laipsnių pagal Farenheit�, a� noriu atsistoti po kar�tutėlio vandens srove, i�tirpti joje, i�garuoti.

� Ei, Lena! � �ūkteli Kerolė, tarsi k� prisiminusi. Atsisuku, ji �iūri į mane. Knebinėja apspurusį vieno rank�luostėlio kra�t�. � Apsivilk k� nors gra�aus. Suknel� � arba u�simauk tas dailias baltas kelnes, kurias pernai nupirkome. Ir susi�ukuok. Nepalik visko d�iovintuvui.

� Kodėl? � klausiu. Man nepatinka, kad ji vengia mano �vilgsnio, o labiausiai � kad vėl i�si�iepia.

� �iandien a� pakvie�iau į sve�ius Brajan� �arf�, � kaip niekur nieko atsako ji, lyg jis kasdien pas mus lankytųsi.

� Brajan� �arf�? � nesusigaudydama pakartoju. Mano lūpose �is vardas nuskamba keistai ir palieka metalo skonį.

Kerolė atlo�ia galv�, �iūri į mane.

� Ne vien�, � skubiai priduria ji. � �inoma, ne vien�. Su juo ateis motina. Ir a�, ai�ku, būsiu. Be to, Brajanui praėjusį mėnesį atlikta procedūra.

Tarsi tai man nors kiek rūpėtų.

� Jis �iandien �ia ateis?

Nei�laikiusi atsiremiu ranka į sien�. Ka�kaip sugebėjau visi�kai pamir�ti Brajan� �arf�, vard�, dailiai i�spausdint� popieriaus lape.

Kerolei turbūt atrodo, kad a� bijau su juo susitikti, todėl nusi�ypso man.

� Nesijaudink, Lena. Viskas bus gerai. Daugiausia kalbėsimės mes su motina. A� tik pamaniau, kad jums reikėtų susipa�inti, nes...

Ji neu�baigia sakinio. Bet ir nėra reikalo.

Nes mes esame suporuoti. Nes mes susituoksime. Nes gulėsiu su juo vienoje lovoje ir kiekvien� savo gyvenimo dien� pabusiu �alia jo, leisiu jam mane liesti ir per vakarien� turėsiu sėdėti prie�ais jį, kartu valgyti konservuotus �paragus ir klausytis, kaip jis tau�kia apie santechnik�, dailidyst� ar dar kokį amat�, kuris jam bus parinktas.

� Ne! � i�sprūsta man.

Kerolė apstulbsta. Ji nepratusi girdėti �ito �od�io, ypa� i� man�s.

� K� rei�kia �ne�?

Ly�teliu lūpas. Suprantu, kad prie�tarauti pavojinga ir negerai. Bet a� negaliu susitikti su Brajanu �arfu. Ir nesusitiksiu. Nesėdėsiu prie stalo ir neapsimetinėsiu, kad jis man patinka, nesiklausysiu Kerolės kalbų apie tai, kur mes su juo gyvensime po kelerių metų, kai Aleksas tuo tarpu bus ka�kur � lauks pasimatymo su manimi arba klausysis savo muzikos bar�kindamas pir�tais į stal�, arba tik kvėpuos, arba i�vis nieko neveiks.

� Noriu pasakyti... � bevilti�kai ie�kau pasiteisinimo. � Noriu pasakyti... Na, ar negalėtume kit� kart�? Nelabai kaip jau�iuosi. � Bent �itai tiesa.

Kerolė susiraukia.

� U�truksi valand�, Lena. Jeigu turi jėgų nakvoti pas Han�, u�teks jėgų ir �ia.

� Bet... bet... � Sugniau�iu kum�tį taip, kad nagai susminga į deln� ir ranka ima sklisti skausmas, � bent turiu į k� sukaupti dėmesį. � Bet a� noriu, kad tai būtų staigmena.

Kerolės balsas sugrie�tėja.

� Lena, tai jokia staigmena, o nustatyta tvarka. Toks tavo gyvenimas. Jis � tavo pora. Susipa�insi su juo, jis tau patiks, ir baigtas kriukis. O dabar dro�k į du��. Jie ateis pirm� valand�.

Pirm�. �iandien Aleksas i�eina i� darbo dvylikt�, turėjau su juo susitikti. Ketinome pasibūti Brukso 37, kaip visada, kai jis dirba rytinėje pamainoje, ir smagiai drauge praleisti vis� pusdienį.

� Bet... � �iojuosi prie�tarauti net ne�inodama, k� dar galiu pridurti.

� Jokių �bet�. � Kerolė susideda rankas ant krūtinės, piktai su�aibuoja akimis. � Mar� vir�un.

Ne�inau, kaip u�lipu laiptais: i� pyk�io beveik nematau kelio. D�enė stovi laiptų vir�uje kramtydama gum�, apsivilkusi senu Rei�elės maudymuku. Jis jai per didelis.

� Kas tau yra? � klausia, kai einu pro �alį.

Neatsakau. Dro�iu tiesiai į voni� ir paleid�iu vandenį visu smarkumu. Kerolė nepaken�ia, kai mes netaupome vandens, todėl �iaip visada nusimaudau kaip galima grei�iau, bet �iandien man nusispjaut. Atsisėdusi ant klozeto dang�io kramtau pir�tus, kad neim�iau rėkti. Pati kalta. Nepaisau artėjan�ios procedūros datos, stengiuosi net neprisiminti Brajano �arfo vardo. Kerolė visi�kai teisi: toks mano gyvenimas ir tokia tvarka. Nieko nepakeisi. Giliai įkvėpusi įsakau sau liautis būti kūdikiu. Kiekvienas turi kada nors suaugti � mano laikas rugsėjo tre�i�.

Jau noriu stotis, bet ir vėl klesteliu ant dang�io pagalvojusi apie Aleks� �i� naktį, kaip jis stovėjo taip arti man�s ir kalbėjo tuos keistus, nuostabius �od�ius: �i meilė tau gili, auk�ta, plati, ir mano siela, ir jausmai vien tau skirti...

Aleksas juokiasi, alsuoja, gyvena � atskirai, man ne�inant. Mane u�plūsta �leik�tulys, kad jis praeitų, susirie�iu, panarinu galv� tarp kelių.

Liga, sakau sau. Liga vis labiau įsigali. Po procedūros bus geriau. Tai svarbiausia.

Nepadeda. Kai pagaliau įlipu po du�u, stengiuosi tik klausytis vienodo vandens te�kėjimo į vonios dugn�, bet galvoje lekia Alekso paveikslas: kaip jis mane bu�iuoja, glosto plaukus, kaip jo pir�tai juda mano oda � �oka, blyk�ioja lyg at�vaitas nuo �vakės, kuri tuoj bus u�gesinta.

Blogiausia, a� net negaliu Aleksui prane�ti, jog negalėsiu su juo susitikti. Skambinti pernelyg pavojinga. Sugalvojau nueiti į laboratorijas ir pati jam pasakyti, bet, kai i�simaud�iusi ir apsirengusi nulipu �emyn ir suku prie durų, mane sustabdo Kerolė.

� Kur dabar susiruo�ei? � u�sipuola ji.

Matau, tebepyksta, kad pirma su ja gin�ijausi, � pyksta, o gal ir u�sigavo. Ji, be abejo, įsitikinusi, kad a� turiu vartytis kūliais i� laimės, mat pagaliau esu suporuota. Ir turi teis� taip manyti: prie� kelet� mėnesių tikrai bū�iau var�iusis kūliais.

Nuleidusi akis į �em� stengiuosi kalbėti kuo meiliau ir nuolankiau.

� A� tik noriu pasivaik��ioti prie� Brajanui ateinant. � Net pabandau nurausti. � Truputį nervinuosi.

� Ir taip beveik namie nebūni, � atkerta Kerolė. � Be to, vėl tik suprakaituotum ir i�simurzintum. Jeigu neturi ko veikti, gali padėti man tvarkyt skalbinių spint�.

Nepaklusti tetai nėra kaip, taigi nuseku paskui j� į vir�ų ir atsisėdu ant grindų, o ji pradeda man davinėti i�skydusius rank�luos�ius, a� ie�kau juose skylu�ių, dėmių ir kitokio apgadinimo, i�lankstau ir vėl sulankstau, skai�iuoju servetėles. I� pyk�io ir bevilti�kumo net drebu. Aleksas ne�inos, kas man atsitiko. Rūpinsis. Arba dar blogiau: pamanys, jog ty�ia neatėjau. Gal nutars, kad mane i�g�sdino kelionė į Tyrus.

Man baisu, kokia a� įtū�usi, � beveik kaip beprotė, bet k� galiu padaryti? Norisi lipti sienomis, sudeginti namus, k� nors veikti. Kelis kartus pafantazuoju, kaip paimu vien� kvailų Kerolės rank�luos�ių ir j� pasmaugiu. Kaip tik dėl �ito mane visada įspėjo visi vadovėliai, �Ssilvos knyga�, tėvai ir mokytojai. A� ne�inau, jie teisūs ar Aleksas. A� ne�inau, ar �ie jausmai � manyje augantis �is daiktas � yra ka�kas siaubingo ir nesveiko ar gra�iausias dalykas, kada nors man nutik�s.

�iaip ar taip, jo negaliu sustabdyti. Nebekontroliuoju padėties. Tikrai nesveika, kad, nepaisant visko, esu laiminga.

Pus� pirmos Kerolė nuvaro mane į apa�i�, į svetain�, ai�kiai sutvarkyt�, i�valyt�. Dėdės prekių u�sakymai, paprastai visur i�mėtyti, sudėti į daili� krūvel�, niekur nematyti senų vadovėlių ir sulau�ytų �aislų, kurie kasdien mėtosi ant grindų. Ji pasodina mane ant sofos ir ima tvarkyti plaukus. Jau�iuosi kaip parodinė kiaulė, ta�iau turiu proto nieko nesakyti. Jeigu darysiu visk�, k� ji liepia, jeigu viskas vyks skland�iai, gal dar spėsiu, Brajanui i�ėjus, nulėkt į Brukso 37.

� Na �tai, � taria Kerolė, traukdamasi atgal ir kriti�kai mane nu�velgdama. � Geriau nepadarysi.

Prikandusi lūp� nusisuku. Nenoriu, kad ji pastebėtų, bet jos �od�iai man nueina per �irdį. Nuostabu, kaip i� tikrųjų įstengiau pamir�ti, jog a� atseit negra�i. Jau taip pripratau, kad Aleksas vis sako, kokia esu gra�i. Taip pripratau �alia jo jaustis gra�i. Krūtinėje atsiveria tu�tuma. �tai koks bus gyvenimas be jo: viskas vėl taps paprasta ir prasta. Ir a� vėl tapsiu paprasta.

Kelios minutės po pirmos gird�iu, kaip sugirg�da varteliai ir taku ima artėti �ingsniai. Visi�kai paskendusi mintyse apie Aleks� nespėjau susinervinti dėl Brajano �arfo apsilankymo. Ta�iau dabar ne�moni�kai knieti maut pro u�pakalines duris arba nerti pro atvir� lang�. Pagalvojus, k� Kerolė darys, jeigu plosiuos ant pilvo liuoktelėjusi pro lang�, u�eina nesulaikomas krizenimo priepuolis.

� Lena, valdykis, � �nyp��ia ji, Brajanui su motina beld�iantis į duris.

Kodėl? � rūpi at�auti. Juk jis nieko negali pakeisti, net jei man�s neken�ia. Jis jau man�s neatsikratys, ir a� jo neatsikratysiu. Abu įkliuvome.

Turbūt tai ir rei�kia suaugti.

Brajan� �arf� įsivaizdavau auk�t� ir stor�, kaip kaln�. I� tikrųjų vos keliais coliais auk�tesnis u� mane, o vaikinui tai baisiai ma�as ūgis, ir toks liesas, kad spausdama rank� bijau nulau�ti jam rie��. Jo delnai prakaituoti ir mano deln� jis tik palaiko. Toks jausmas, lyg liestumeisi su drėgna popierine servetėle. Vėliau, kai visi susėdame, vog�iomis nusi�luostau rankas į kelnes.

� Dėkui, kad atėjote, � taria Kerolė, tada visi ilgai ir nesmagiai tylime. Tyloje gird�iu, kaip Brajanas �nopuoja. Garsas, lyg jo nosies ertmėje būtų įstrig�s koks dvesiantis gyvūnėlis. A� turbūt spoksau į jį, nes ponia �arf paai�kina:

� Brajanas turi astm�.

� Ooo... � numykiu a�.

� Ji paūmėja nuo alergijos.

� Aaa... o kam jis alergi�kas? � klausiu, nes ji, atrodo, �ito tikisi.

� Dulkėms, � i�kilmingai i�taria ji, tarsi nuo pat atėjimo tik ir laukusi, kada galės patėk�ti �it� �odį. Ji priekabiai ap�velgia kambarį, � tikrai nedulkin�, � ir Kerolė u�rausta. � Ir �iedadulkėms. Be abejo, katėms ir �unims, taip pat �emės rie�utams, jūros gėrybėms, kvie�iams, pieno produktams ir �esnakui.

� Ne�inojau, kad galima būti alergi�kam �esnakui, � sakau. Tiesiog i�sprūsta.

� Jo veidas i�burksta kaip akordeonas. � Ponia �arf i� auk�to dėbteli į mane, lyg a� dėl to bū�iau kalta.

� Ooo... � vėl numykiu, ir mus vėl u�gula nemaloni tyla. Brajanas nieko nesako, bet �nopuoja dar garsiau.

Padėtį gelbsti Kerolė:

� Lena, gal Brajanas su ponia �arf norėtų vandens.

Niekada gyvenime nesu buvusi tokia dėkinga u� dingstį i�eit

i� kambario. Pa�oku nuo kėdės ir nety�ia keliu vos nenutrenkiu �emėn lempos.

� �inoma, atne�iu.

� �iūrėk, kad būtų filtruotas! � man įkandin su�unka ponia �arf. � Ir ne per daug ledo.

Virtuvėje ilgai pilu į stiklines vandenį, ai�ku, i� �iaupo, ir atidariusi �aldiklį vėsinu veid�. I� svetainės sklinda tylus murmesys, bet neskiriu, kas ir k� sako. Galbūt ponia �arf papildo Brajano alergijų s�ra��.

�inau, galų gale vis tiek turiu grį�t į svetain�, bet kojos niekaip nene�a į koridorių. Kai priver�iu jas judėti, atrodo it �vino pripiltos, ta�iau vis tiek per greit eina į svetain�. Prie� akis slenka begalinė nykių dienų virtinė, gelsvos ir baltos spalvos kaip tabletės, dienų, nuo kurių burnoje kartu lyg nuo vaistų. Rytai ir vakarai tykiai ū�iant oro drėkintuvui, nuolat �vok��iant Brajanui, i� nesandaraus �iaupo kapsint vandeniui.

Niekur nedingsi, koridorius nėra begalinis, ir a� į�engiu į svetain� kaip tik tada, kai Brajanas taria:

� Ji ne tokia gra�i kaip nuotraukose.

Brajanas su motina sėdi atsuk� man nugar�, bet Kerolė �iopteli i�vydusi mane tarpdury, ir abu �arfai staigiai atsigr�ia. Bent jau teikiasi parodyti susigėd�. Jis nuleid�ia akis, ji parausta.

Niekada nesu jautusis taip sugėdyta ar pa�eid�iama. �itai netgi blogiau negu stovėti su per�vie�iamu ligoninės chalatu prie�ais vertintojų stal�, i� vir�aus plieskiant fluorescencinėms lempoms. Man taip dreba rankos, kad i� stiklinių tyk�ta vanduo.

� �tai atne�iau atsigerti. � Ne�inau, kaip įstengiu apeiti sof� ir pastatyti stiklines ant kavos staliuko. � Ne per daug ledo.

� Lena... � bando ka�k� sakyti teta, bet a� j� pertraukiu.

� Atsipra�au. � Stebuklas � net i�spaud�iu �ypsen�. Bet i�laikau j� vos akimirk�. Smakras irgi dreba, suprantu, kad galiu tuoj pat apsi�liumbti. � Nekaip jau�iuosi, gal truputį i�eisiu į lauk�.

Leidimo nelaukiu. Apsisukusi pasileid�iu prie lauko durų. I�lėkdama į saul� gird�iu, kaip Kerolė u� mane atsipra�o:

� Procedūra dar tik po poros savai�ių. Taigi pra�om atleisti u� tokį jos opum�. Neabejoju, kad viskas bus gerai...

Kieme i�kart pasipila kar�tos a�aros. Pasaulis ima tirpti, spalvos ir formos susilieja. Diena be galo tyli. Saulė k� tik persirito per zenit� � plok��ias baltas diskas, lyg i�silyd�iusio metalo. Medyje u�sikabin�s raudonas balionėlis. Turbūt jau senokai ten. Pusiau subliū�k�s, jis vangiai kilnojasi ore ant siūlo galo.

Ne�inau, kaip pa�iūrėsiu į Brajan�, kai reikės grį�t į vidų. Ne�inau, kaip i� viso galėsiu į jį �iūrėti. Galvoje lekia spie�ius baisiausių min�ių, į�eidimų, kuriuos norė�iau sviesti jam į veid�. A� bent neatrodau kaip kaspinuotis arba: Ar tau neatėjo į galv�, kad esi alergi�kas gyvenimui?

Ta�iau suprantu, kad nieko �ito nepasakysiu � ir negalėsiu pasakyti. Be to, blogai ne jo dusulys ar alergija visam kam. Blogai net ne tai, kad a� jam nesu gra�i.

Blogai, kad jis nėra Aleksas.

U� nugaros girg�teli durys.

� Lena? � i�girstu Brajano bals�.

Skubiai delnais nusi�luostau a�aras. Ma�iausiai noriu, kad Brajanas suprastų, jog jo kvaili �od�iai mane įskaudino.

� Jau geriau, � sakau neatsigr�dama, nes �inau atrodanti baisiai. � Tuoj eisiu vidun.

Jis turbūt kvailas arba u�sispyr�s, nes nuo man�s neatstoja. U�dar�s duris nulipa laipteliais. Gird�iu jį �vok��iant u� kelių �ingsnių.

� Tavo mama sakė, kad man galima su tavim pabūti, � paai�kina jis.

� Ji man ne mama, � skubiai pataisau jį. Ne�inau, kodėl atrodo svarbu tai pabrė�ti. Seniau patikdavo, kai �monės Kerol� palaikydavo mano mama. Vadinasi, jie ne�inodavo tikrosios istorijos. Kita vertus, seniau mėgau daugyb� dalykų, kurie dabar regisi juokingi.

� Oi, tiesa. � Brajanas tikriausiai k� nors �ino apie mano tikr�j� motin�. Turėjo matyti mano gyvenimo apra�ym�. � Atleisk, pamir�au.

Kurgi ne, pamanau, ta�iau tyliu. Vien tai, jog jis �ia stypso, mane taip supykdo, kad liūdnumas i�garuoja. A�aros nud�iūsta. A� susidedu rankas ir laukiu, kol jis susipras arba, pavarg�s �iūrėti į mano nugar�, grį� į svetain�. Ta�iau �vok�timas nesiliauja.

Pa�įstu jį tik pusvalandį ir jau galė�iau u�mu�ti. Pagaliau man atsibosta stovėti tylint ir a� apsisukusi �muk�teliu pro jį.

� Man jau daug geriau, � tariu. Ne�iūrėdama į jį �engiu namo link. � Eikime vidun.

� Palauk, Lena.

Jis griebia man u� rie�o. Ko gera, griebia nelabai tinkamas �odis. Veikiau nusibraukia prakait�. Bet a� vis tiek sustoju, nors dar neprisiver�iu pa�velgt jam į akis. Spoksau į duris ir pirm� kart� pastebiu, kad jose trys didelės skylės, prie de�inio kampo vir�uje. Nenuostabu, kad �i� vasar� namai pilni vabzd�ių. An�dien Greisė mūsų miegamajame rado boru��. Atne�ė man sugniau�usi ma�ytėje saujoje. Padėjau jai i�ne�ti vabaliuk� į lauk� ir paleisti.

Staiga u�plūsta liūdnumas, neturintis nieko bendro nei su Aleksu, nei su Brajanu ar dar kuo. Tiesiog priblo�kia suvokimas, kad laikas taip greitai eina, lekia. Vien� dien� pabusiu, ir visas gyvenimas bus jau praėj�s, atrodys prabėg�s it sapnas.

� A� nenorėjau, kad i�girstum, k� pirma sakiau, � prabyla jis. Įdomu, ar motina jam liepė taip kalbėti. Atrodo, prireikė daug pastangų �iems �od�iams i�tarti. � Stor�ievi�kai pasielgiau.

Lyg dar nebū�iau visi�kai pa�eminta, jis mat ir atsipra�o u� tai, kad pavadino mane negra�ia. Mano skruostai taip dega, jog, atrodo, i�tirps.

� Nesijaudink, � metu bandydama i�traukti rie�� i� jo delno. Keista, bet jis nepaleid�ia, nors formaliai visi�kai neturi teisės man�s liesti.

� A� tik turėjau galvoje... � Valandėl� jis �iop�ioja. Į akis ne�iūri. �vilgsniu nar�o gatv� man u� nugaros, akys laksto kaip katės, kuri tyko pauk�telio. � A� tik turėjau galvoje, kad nuotraukose tu atrodei laimingesnė.

�ia tai bent, net nesumoju, k� sakyti.

� O dabar atrodau nelaiminga? � i�dro�iu ir dar labiau sutrinku. Baisiai keista kalbėtis apie tai su svetimu vaikinu �inant, kad jau neilgai bus svetimas.

Ta�iau jo �is klausimas, regis, nei�g�sdina. Jis tik papurto galv�.

� �inau, kad nesi laiminga, � taria.

Jis paleid�ia mano rank�, bet a� jau nebesiver�iu į vidų. Jis tebespokso į gatv� u� man�s, ir a� nedr�siai įsi�iūriu į jo veid�. Turbūt visai simpati�kas. Ai�ku, ne toks gra�uolis kaip Aleksas, ne�moni�kai i�bal�s ir �iek tiek moteri�kų bruo�ų: putli apskrita burna ir smulki smaili nosis, bet akys giedros, �viesiai melsvos it ryto dangus, ir ry�ki, tvirta �andikaulio linija. Staiga ima grau�ti kaltė. Jis tikriausiai �ino, jog esu nelaiminga, nes su juo suporuota. Jis nekaltas, kad a� pasikei�iau, � praregėjau ar apsikrė�iau deliria, nelygu k� apie tai klausi. Gal įvyko ir tai, ir tai.

� Atsipra�au, � sakau. � Ne dėl tav�s. A� tik... Man tik baisu procedūros.

Prisimenu, kiek naktų svajojau, kaip atsigulsiu ant operacinio stalo ir lauksiu, kol anestezija aptrauks pasaulį migla, lauksiu pabudimo atsinaujinus. Dabar pabudusi rasiu pasaulį be Alekso: įbrisiu į migl�, viskas bus pilka, blausu ir nepa�įstama.

Pagaliau Brajanas pa�velgia į mane �vilgsniu, kurį ne i� karto suvokiu. Paskui susigaudau � gailestis. Jam man�s gaila. Jis skubiai taria:

� Klausyk, gal neturė�iau tau �ito sakyti, bet prie� procedūr� a� buvau kaip tu. � Jo akys vėl nukrypsta į gatv�. Dusulys liovėsi. Jis kalba ai�kiai, bet tyliai, kad pro atvir� lang� negirdėtų Kerolė ir jo motina. � A� ne... a� nebuvau pasireng�s. � Jis ly�teli lūpas ir toliau kalba pa�nib�dom: � Kartais parke susitikdavau su viena mergaite. Ji pri�iūrėdavo pusseserės vaikus, atsivesdavo juos į �aidimų aik�tel�. A� buvau mokyklos fechtavimo komandos kapitonas, mes ten treniruodavomės.

Tau tik ir būti sumautos fechtavimo komandos kapitonu, pamanau, bet garsiai �ito nesakau, matau, kad jis stengiasi būti draugi�kas.

� Na, retkar�iais pasi�nekėdavome. Nieko nebuvo, � skubiai patikina jis. � Tik keletas pokalbių. Ji gra�iai �ypsodavosi. Ir a� jau�iau... � Jis nutyla.

Mane apima nuostaba ir baimė. Jis nori pasakyti, jog mudu pana�ūs. I� ka�kur �ino apie Aleks� � ne apie patį Aleks�, bet kad yra ka�koks vaikinas.

� Pala... � Nieko nesusigaudau. � Nejau nori pasakyti, kad prie� procedūr� tu buvai... apsikrėt�s ta liga?

� A� tik sakau, kad suprantu tave.

Jo akys nukrypsta į mane vos akimirk�, bet man pakanka. Jau neabejoju � jis �ino, kad esu u�sikrėtusi. Pajuntu palengvėjim� ir siaub�: jeigu jis atspėjo, atspės ir kiti �monės.

� Svarbiausia, gydymas padeda. � Jis pabrė�ia pastar�jį �odį. Dabar suprantu, jog jis bando mane guosti. � Jau esu daug laimingesnis. Ir tu būsi, pa�adu.

Po �ių jo �od�ių manyje ka�kas įtrūksta ir vėl atrodo, jog tuoj pravirksiu. Jo balsas taip ramina. T� akimirk� nieko daugiau nenoriu, tik juo tikėti. Saugumas, laimė, pastovumas � �tai ko vis� gyvenim� tro�kau. Ir t� akimirk� atrodo, kad pastarosios kelios savaitės gal tikrai buvo ka�kokia ilga keista kar�tligė. Gal po procedūros pabusiu kaip po ilgo gripo, tik labai neai�kiai prisimindama, k� sapnavau kar��iuodama, ir jusdama did�iulį palengvėjim�.

� Draugai? � klausia Brajanas, atki�damas man rank�, ir dabar jau nesiraukau nuo jo prisilietimo. Netgi leid�iu jam palaikyti mano rank�.

Jis tebe�iūri į gatv�. Mudviem taip stovint jo veidu �mėsteli nepasitenkinimas.

� Ko jis nori? � murma jis ir garsiai su�unka: � Viskas gerai, ji � mano pora!

Grį�telėjusi dar spėju pamatyti, kaip u� kampo �vysteli rusvai auksinių � rudenio lapų spalvos � plaukų kupeta. Aleksas. I�traukiu deln� i� Brajano rankos, bet per vėlai. Aleksas dingo.

� Tikriausiai koks reguliuotojas, � sako Brajanas. � Stovėjo ten ir �iūrėjo.

Ramybė ir tvirtumas, kuriuos jau�iau vos prie� minut�, staiga i�garuoja. Aleksas mane matė � matė, kaip spaudėme kits kitam rank�, girdėjo Brajan� �aukiant, kad esu jo pora. O juk a� prie� valand� turėjau su juo susitikti. Jis ne�ino, kad negalėjau i�eit i� namų, negalėjau jam prane�ti. Neįsivaizduoju, k� jis dabar mano. Nors i� tikrųjų galiu įsivaizduoti.

� Kas tau? � klausia Brajanas. Jo akys tokios bly�kios, atrodo pilkos. Nesveika spalva, nė kiek nepana�i į dangaus, veikiau kaip pelėsiai ar trūnėsiai. Negaliu patikėti, kad nors akimirk� laikiau jį patraukliu. � Nekaip atrodai.

� Viskas gerai. � �engiu namo link, bet klupteliu. Brajanas bando mane sugriebti, ta�iau a� i�sisuku. � Viskas gerai, � pakartoju, nors visa aplinkui dū�ta, skyla.

� Lauke kar�ta, � taria jis. Negaliu net pa�iūrėt į jį. � Eime vidun.

Jis ima man u� alkūnės ir veda laipteliais, tada pro duris ir į svetain�, kur �ypsodamos mūsų laukia Kerolė ir ponia �arf.

Stebuklas, bet, matyt, Brajanui ir poniai �arf a� padarau neblog� įspūdį ir Kerolė lieka juo patenkinta, nors a� iki vie�nagės galo beveik nieko nekalbu (gal kaip tik dėl to). Jie i�eina jau pavakary; Kerolė pareikalauja, kad padė�iau nukraustyti stal� ir lik�iau vakarienės, � o kiekviena minutė, kai negaliu lėkti pas Aleks�, virsta �e�iasde�im�ia grynos kan�ios sekund�ių, � bet pa�ada, kai pavalgysiu, i�leisti prie� komendanto valand� pasivaik��ioti. Praryju savo pupeles ir �aldytus �uvų pir�telius tokiu greitumu, kad vos neapsivemiu, ir vos nustygstu ant kėdės, kol ji mane paleid�ia. Net neliepia suplauti indų, bet a� per daug ant jos pykstu, kam vis� dien� i�laikė mane u�daryt�, kad jaus�iau dėkingum�.

Pirmiausia skubu į Brukso 37. I� tikrųjų nesitikiu, kad jis ten man�s lauks, bet vis tiek neprarandu vilties. Ta�iau kambariai tu�ti, sodas taip pat. A� jau turbūt klied�iu, nes ie�kau u� med�ių ir krūmų, lyg jis galėtų staiga i�lįsti, kaip darydavo prie� kelias savaites, kai trise, jis, Hana ir a�, �aisdavome slėpynių. Vien tai prisiminus krūtin� perveria skausmas. Ma�iau nei prie� mėnesį mūsų dar laukė visas rugpjūtis, ilgas, auksinis ir ramus kaip begalinė saldaus miego naktis.

K� gi, dabar pabudau.

Į lauk� i�einu per vis� nam�. Matant svetainėje i�mėtytus visus mūsų daiktus, � antklodes, �urnalus ir knygas, sausainių dė�ut�, skardinėles nuo limonado, senus stalo �aidimus, tarp jų ir nebaigt� �od�ių loto, nutraukt�, kai Aleksas pradėjo sudarinėti tokias nes�mones kaip kausė ir rigis, � man pasidaro be galo liūdna ir a� prisimenu t� vienintelį nam�, kuris i�liko per kar�, ir t� suniokot�, subombarduot� gatv�, kurioje visi iki pat katastrofos kvailai u�siėmė kasdieniais darbais, o paskui klausinėjo: �Kaip mes nenujautėme, kas artėja?�

Kvaila, kvaila � taip nebranginti laiko, tikėti, kad jo dar lik� baisiai daug.

I�puolu į gatves vejama kar�tligi�kos nevilties, bet ne�inodama, k� toliau veikti. Sykį jis man sakė gyven�s Forsito gatvėje, ilgoje pilkų akmens plok��ių namų, priklausan�ių universitetui, todėl pasuku ton pusėn. Bet visi pastatai vienodi. Jų gal kelios de�imtys, �imtai atskirų butų. Man kyla pagunda lėkti per visus, kol jį rasiu, bet �itai būtų savi�udybė. Kai du studentai mane įtariai nu�velgia, � neabejoju atrodanti baisiai, u�kaitusi, paklaikusiomis akimis ir beveik apimta isterijos, � neriu į �onin� gatvel�. Norėdama nusiraminti imu kalbėti elementų maldas: �H �ymi vandenilį, atominis numeris vienas; skildamas dega, kar�tai liepsnoja, kaip tikrų tikriausia saulė...�

Einu namo taip u�sigalvojusi, kad pasiklystu gatvių labirinte u� universiteto. Atsiduriu siauroje vienpusio judėjimo niekad nematytoje gatvelėje ir turiu pėdinti atgal į Paminklo aik�t�. Gubernatorius stovi kaip visada, atki��s tu��iavidurį deln�, dylan�ioje vakaro �viesoje liūdnas ir vieni�as it elgeta, am�inai pasmerktas pra�yti i�maldos.

Bet jį pama�ius man kyla mintis. Rankinės dugne sugraibiusi tu�inuk� ir popieriaus skiautel� brūk�teliu: Pra�au, leisk man pasiai�kinti. Vidurnaktį name. 8/17. Tada, įsitikinusi, kad pro kelet� dar degan�ių langų aik�tės pusėje į mane niekas ne�iūri, strykteliu ant statulos postamento ir įki�u ra�telį į Gubernatoriaus kum�tį. Tikimybė, kad Aleksas sugalvos jį patikrinti, viena i� milijono. Bet vis �iokia tokia.

Naktį slinkdama i� miegamojo i�girstu u� nugaros �naresį. Atsisukusi vėl pamatau sėdin�i� Greis�, ji mirksi, �vies� atspindin�ios akys raudonos kaip gyvūno. Pridedu pir�t� prie lūpų. Nes�moningai mėgd�iodama, ji daro t� patį, ir a� smunku pro duris.

Gatvėje dar pakeliu akis į lang�. Pasivaidena, kad Greisė �iūri �emyn į mane, veidas bly�kus kaip mėnulis. Bet gal tai tebuvo namo siena tyliai slenkan�ių �e�ėlių �aismas. Kai vėl pasi�iūriu, jos jau nematyti.

Mokydamasi ketvirtoje klasėje dalyvavau ekskursijoje į Kriptas. Kiekvienas prad�ios mokyklos mokinys privalėjo bent kart� ten apsilankyti, to reikalavo vyriausybės sukurta ugdymo programa, skirta kovai su nusikalstamumu ir mai�tingumu. I� tos ekskursijos ma�ai k� prisimenu, gal tik visi�k� siaub�, �altį, pajuodusio betono koridorius, slid�ius nuo pelėsių ir drėgmės, ir sunkias elektronines duris. Ties� sakant, atrodo, visai sėkmingai i�dild�iau daugum� prisiminimų. Pagrindinis i�kylos tikslas buvo taip mus traumuoti, kad nenukryptume nuo doro elgesio. K� gi, mus traumuoti tikrai pavyko.

Gerai prisimenu tik tai, kaip po visko i�lindau į gra�i� pavasario dien� apimta begalinio palengvėjimo � ir kartu sutrikusi, nes pama�iau, jog, norint i�eiti i� Kriptų, reikia ilgokai lipti

laiptais �emyn į pirm� auk�t�. Vis� laik�, kol buvome viduje, net kai lipome auk�tyn, man�s neapleido jausmas, kad esu giliai pogrindyje, įkalinta keli auk�tai po �eme. Tokia tamsuma, toks ank�tumas ir smarvė, lyg būtum u�darytas karste su pūvan�iu lavonu. Dar prisimenu, i�ėjusi į lauk� Liza Bilman apsiverkė, kai apie petį ėmė skraid�ioti drugelis, ir mes visi nustėrome, nes Liza Bilman buvo baisiai kieta mergiotė, pe�tukė, neverkė net per fizinio pamok� susilau�iusi �iurn�.

T� dien� prisiekiau niekada, dėl jokios prie�asties negrį�ti į Kriptas. Ta�iau ryt� po pa�nekesio su Aleksu a� stoviu prie�ais jų vartus, mind�ikuoju susiėmusi pilv�. Pusry�ių nieko neįstengiau nuryti, tik puodelį tir�to juodo marmalo, kurį dėdė vadina kava, ir dabar gailiuosi. Atrodo, rūg�tis i�grau� vis� skrandį.

Aleksas vėluoja.

Dangus u�klotas did�iuliais juodais lietaus debesimis. Prognozės �ada audr� su perkūnija, mano galva, pa�iu laiku. U� vartų, trumpo akmenimis grįsto kelio gale, dunkso tamsios ir baugios Kriptos. Apniukusio dangaus fone juoduoja lyg i� ko�mari�ko sapno. Akmeniniame fasade i�simėt� keliolika ma�ų langelių, spygsan�ių it voro akys. �ioje pusėje Kriptas juosia siaura �olės juosta. Vaikystėje j� palaikiau pieva, i� tikrųjų tai tik veja, trumpai nukirpta ir daiktais plika. Ir vis tiek sodri �aluma, kur �olei pavyksta prasikalti i� �emės, regisi nederama. �ioje vietoje lyg ir niekas neturėtų nei augti, nei �ydėti, neturėtų �viesti saulė: vietoje prie pasaulio kra�to, ties riba, vietoje, kuri taip nutolusi nuo laiko, laimės ir gyvenimo.

Ko gera, techni�kai Kriptos ir yra prie pasaulio kra�to, nes stovi ant pa�ios rytinės sienos, jų u�pakalinė dalis i�eina prie Prizampskoto upės, u� kurios jau driekiasi Tyrai. Įelektrinta (ar nelabai) tvora įsikerta tiesiai į vien� Kriptų �on� ir toliau t�siasi kitame �one, taigi pats pastatas atstoja lyg ir jungiam�jį tilt�.

� Ei!

�aligatviu ateina Aleksas plevėsuojan�iais plaukais. �iandien vėjas tikrai �varbus. Reikėjo apsirengti storesnį nertinį. Ir Aleksui, atrodo, �alta. Jis, ai�ku, vilki tik plonus lininius mar�kinius, valdi�k� sargybinio uniform�, kuri� dėvi laboratorijose. Ant kaklo mataruoja tarnybinis �enklas. Nesu jo ma�iusi ne�iojant �io �enklo nuo pat pirmos dienos, kai �nekėjomės. Jis net pasipuo��s gra�iais d�insais, stand�iais, tamsiai mėlynais, jų atraitai dar neapspur� ir nenumind�ioti. Visa tai įeina į plan�: kad galėtume abu patekti į vidų, kalėjimo administracij� jis turi įtikinti, jog mudu einame oficialiu reikalu. Man ramiau nuo to, kad jis apsiav�s tais pa�iais senais sportba�iais su ra�alo mėlynumo batrai��iais. Ka�kaip �i smulkmena man padeda �ia būti su juo, imtis to, k� sumanėme. Turiu į k� sutelkti dėmesį, į k� �iūrėti � į ma�yt� normalumo salel� staiga nepa�įstamu tapusiame pasaulyje.

� Atsipra�au, kad vėluoju, � sako jis.

Sustoja u� kelių �ingsnių nuo man�s. Jo akyse matau nerim�, nors veidas ramutėlis. Po kiem� vaik��ioja sargybiniai, sustoja tiesiai u� vartų. �ia ne vieta glėbes�iuotis ar kitaip rodyti, jog esame pa�įstami.

� Nieko baisaus, � i�tariu. Jau�iuosi, lyg turė�iau temperatūros. Nuo naktinio pokalbio su Aleksu man svaigsta galva, kūnas �ia dega, �ia at��la kaip ledas. Galva neveikia. Stebuklas, kad �iandien įstengiau i�trūkti i� namų. Stebuklas, kad atėjau su kelnėmis, o dar didesnis � kad prisiminiau apsiauti.

Mano mama gali būti gyva. Mano mama gali būti gyva, � galvoje plakasi vienintelė mintis, i�stūmusi vis� kit� logi�k� m�stym�.

� Pasirengusi? � klausia jis tyliai ir abejingai, jei kartais nugirstų sargybiniai, bet jo balse pajuntu giliai slepiam� susirūpinim�.

� Atrodo, taip, � atsakau. Bandau �yptelėti, bet lūpos sukepusios ir sausos it akmuo. � Juk gali būti, kad ten visai ne ji, tiesa? Tu galėjai suklysti.

Jis linkteli, bet matau, jog �ino nesuklyd�s. �ino, kad mano mama �ia, �ioje vietoje, �iame ant�eminiame kape � ir buvo vis� t� laik�. �i mintis nepakeliama. Negaliu per daug galvoti, jog Aleksas teisus. Turiu susikaupti, sutelkti visas jėgas vien tam, kad i�silaiky�iau ant kojų.

� Eime, � sako jis.

�engia pirma man�s kaip oficialus pareigūnas. Einu akis įbedusi į �em�. Beveik d�iaugiuosi, kad sargybinių akivaizdoje Aleksas privalo nekreipti į mane dėmesio. Abejoju, ar �iuo metu įsteng�iau su juo kalbėtis. Manyje verda tūkstantis jausmų, galvoje sukasi tūkstantis klausimų, tūkstantis ka�i kada u�slėptų vil�ių ir tro�kimų, bet vis tiek negaliu nieko įsitverti, nė vienos teorijos ar paai�kinimo, kuris būtų bent kiek logi�kas.

Po to, k� parei�kė vakar naktį, Aleksas atsisakė daugiau k� nors pasakoti. �Turi pati pamatyti, � u�sispyr�s kartojo t� patį, lyg mokėdamas i�tarti tik tuos tris �od�ius. � Nenoriu berg�d�iai �adinti vil�ių.� O tada liepė laukti jo prie Kriptų. A� turbūt patyriau �ok�. Vis� laik� sveikinau save, kad i� susijaudinimo neėmiau paikioti, �aukti ar verkti, ar reikalauti paai�kinti pla�iau, bet parėjusi namo vėliau susigriebiau visi�kai neprisimenanti kelio atgal ir suvokiau nė kiek nesisaugojusi reguliuotojų ir patrulių. Tikriausiai dro�iau gatve nieko nematydama.

Ta�iau dabar suprantu �oko ir mane apėmusio stingulio naud�. Be �ito stingulio ryt� nebū�iau pajėgusi atsikelti ir apsirengti. Nebū�iau radusi kelio ir dabar neįsteng�iau atsargiai dėlioti �ingsnių laikydamasi pagarbiu atstumu nuo Alekso, kai jis, sargybiniui prie vartų parod�s savo �enkl�, pamoja man prieiti.

Aleksas pradeda, matyt, i� anksto pasirengt� kalb�.

� Per jos įvertinim�... įvyko nedidelis nesklandumas, � sako jis lediniu balsu. Abu su sargybiniu �iūri į mane: kareivis įtariai, Aleksas � kuo abejingiau. Jo akys plieninės, nė la�o �ilumos, ir man baugu matyti, kad jam �itaip sekasi � tapti ka�kuo kitu, ka�kuo, visi�kai svetimu man. � Nieko ypatingo. Bet jos tėvai ir mano vyresnybė mano, jog būtų pravartu priminti jai apie neklusnumo pavojus.

Sargybinis nu�velgia mane. Jo veidas riebus ir raudonas, paakiai ir vokai i�purt� lyg pasikėlusi te�la. Po kiek laiko, dingteli man, jo akys visai prasmegs mėsose.

� Koks nesklandumas? � klausia jis, pliauk�telėdamas burnoje kramtuke, ir persimeta ant kito peties did�iulį automat�.

Aleksas palinksta į priekį, jį nuo sargybinio skiria vos keli coliai. Atsako tyliau, bet a� vis tiek i�girstu:

� Pasakė, kad mėgstama spalva � saulėtekio.

Sargybinis spokso į mane ir mosteli leisdamas įeiti.

� Palaukit, kol u�darysiu vartus, � paliepia.

Jis įlenda į sargybos būdel�, pana�i� į t�, kurioje budi Aleksas, ir po kelių sekund�ių elektroniniai vartai drebėdami susiveria. Mudu su Aleksu per kiem� pasukame prie pastato durų. Su kiekvienu �ingsniu griozdi�kas Kriptų siluetas darosi vis didesnis. Pasikėl�s vėjas suka dulkių sūkurius, ne�a per niūrų kiem� i� ka�kur atsiradusį plastikinį mai�elį, oras pritvink�s elektros, kaip visad esti prie� audr�, � pa�ėlusios virpulingos energijos, kai atrodo, jog bet kuri� akimirk� gali nutikti kas nors nepaprasto, pasaulis gali tiesiog i�tirpti chaose. Ka�i k� padary�iau, kad Aleksas atsigr�tų, nusi�ypsotų man ir paduotų rank�. �inoma, jis to negali. Greitai �engia pirma man�s tiesus kaip styga.

Nelabai �inau, kiek �monių kali Kriptose. Alekso manymu, apie tris tūkstan�ius. Portlande beveik nepasitaiko nusikaltimų, � vis dėl gydomosios procedūros, � bet kartais kas nors k� pavagia, sugadina arba nepaklūsta policijos reikalavimams. O kur dar mai�tininkai ir prijau�iantieji... Tie, kurie i�kart nenubaud�iami mirties bausme, paliekami pūti Kriptose.

Kriptos kartu yra ir Portlando pami�ėlių prieglauda; nors nusikaltėlių ma�a, bet, nepaisant gydymo, kaip ir visi miestai, turime savo bepro�ių. Aleksas sakytų, kad bepro�ių turime kaip tik dėl gydymo, ir tai tiesa, mat per ankstyva arba nesėkminga procedūra gali sukelti psichikos negalavimų. Be to, kai kurie �monės po procedūros tiesiog persimaino: lieka susting�, tik spokso seilėdamiesi, tad, jei �eimos nepajėgia jų i�laikyti, jie irgi įki�ami į Kriptas pelyti iki mirties.

Kriptų durys mil�ini�kos, dvivėrės. Pro nedidelius stiklus, tikriausiai neper�aunamus, murzinus nuo purvo ir prilipusių vabzd�ių liekanų, neai�kiai matau ilg� tamsų koridorių ir kelias mirksin�ias _i lemputes. Prie durų priklijuotas spausdintas skelbimas, pabluk�s nuo lietaus ir vėjo: VISI LANKYTOJAI TURI PEREITI KONTROL�.

Aleksas stabteli.

� Pasirengusi? � klausia ne�iūrėdamas į mane.

� Taip, � tarsteliu.

Dvokas, kuris į�engus trenkia mums į nosį, vos nenusvied�ia man�s atgal � pro duris, per laik�, vėl į ketvirt� klas�. Taip dvokia tūkstan�iai ank�tai sugrūstų ir nepraustų kūnų ir �i� smarv� turin�ios nustelbti deginan�ios, aitrios pramoninės chlorkalkės bei valiklis. Visk� persmelkia �lapumos kvapas: koridoriai niekada nei�d�iūva, vamzd�iai teka, u� sienų ir visuose u�kaboriuose, kur lankytojai neįleid�iami, auga pelėsiai. Kontrolės patalpa kairėje, moteris prie ra�omojo stalo anapus dar vieno neper�aunamo stiklo u�sidėjusi medicinin� kauk�. A� jos nekaltinu.

Keista, bet mudviem prisiartinus, ji pakelia akis ir pavadina Aleks� vardu.

� Aleksas, � tarsteli linktelėdama. Jos akys nukrypsta į mane. � Kas �ia tokia?

Aleksas pakartoja pasakėl� apie nesklandum� per įvertinim�. Ai�ku, jog jis su ja gerai pa�įstamas, nes por� kartų kreipiasi į j� vardu, o a� matau, jog ji neturi prisisegusi vardo kortelės. Įvedusi mūsų duomenis į senutėlį kompiuterį mosteli, kad eitume į apsaugos kambarį. Aleksas pasisveikina ir su apsaugininkais, a� stebiuosi jo ramumu. Pati sunkiai nusisegu dir�� prie� pereinant metalo detektorių, nes baisiai dreba rankos. Kriptų sargybiniai atrodo dvigubai stambesni u� paprastus �mones, jų rankos kaip teniso raketės, o krūtinės lyg val�ių priekiai. Ir visi su pistoletais. Did�iuliais. I� paskutiniųjų stengiuosi, kad neatrody�iau paklaikusi i� siaubo, bet sunku i�likti ramiai, kai prie�ais mil�inus, ginkluotus automatiniais pistoletais, reikia i�sirengti beveik iki apatinių.

Pagaliau pereiname apsaugos zon�. Vėl tylėdami apsirengiame, a� nustembu ir apsid�iaugiu, kad vis dėlto įstengiu savo jėgomis susiri�ti batų rai�telius.

� Tik nuo pirmo iki penkto skyriaus, � įspėja vienas sargybinis, kai Aleksas pamoja man sekti koridoriumi paskui jį. Sienos nuda�ytos kok�iai geltonai. Namuose, ry�kiai ap�viestame vaikų kambaryje, ar biure tokia spalva gal ir būtų smagi, bet kai �vie�ia tik dėmėtos birbian�ios fluorescencinės lempos, o pa�ios sienos per daugyb� metų i�terliotos vandens drū�ėmis, nu�iupinėtos pir�tais, aplipusios i�trėk�tais vabzd�iais ir dar ne�inia kuo (nesinori �inoti), vaizdas be galo slogus � tarsi tau pla�iai �ypsotųsi �mogus pajuodusiais, i�gedusiais dantimis.

� Supratai? � taria Aleksas. Vadinasi, lankytojams ne visur galima eiti.

Einu paskui Aleks� vienu siauru koridoriumi, paskui kitu. Visur tu��ia, kol kas nepraėjome jokių kamerų, nors sukiojantis tais koridoriais mus pasiekia slopios dejonės ir riksmai, taip pat keisti gyvuli�ki garsai: bliovimas, mūkimas ir karkimas, lyg �monių būrys mėgd�iotų tvarto gyventojus. Vadinasi, netoli pami�ėlių skyrius. Bet mes nieko nesutinkame, nei slaugių, nei sargybinių ar ligonių. Visur tokia ramybė, jog net baisu, ir tylu, i�skyrus tuos �iurpius garsus, atrodo, sklindan�ius i� pa�ių sienų. Man regis, jau nepavojinga kalbėti, todėl klausiu Aleks�:

� I� kur visi tave pa�įsta?

� Da�nai �ia u�einu, � atsako jis, tarsi toks atsakymas būtų patenkinamas. Į Kriptas �monės �iaip neu�eina. �ia tau ne paplūdimys. Ir netgi ne vie�asis tualetas.

Pamaniusi, kad jis daugiau nieko nepasakys, ketinu pareikalauti i�samesnio atsakymo, bet jis i�pu�ia i� skruostų or� ir sako:

� Mano tėvas �ia. Todėl ir u�einu.

Tikrai nesitikėjau, kad �iuo metu dar kas nors galėtų mane nustebinti ar perskrosti smegenis apsėmusi� migl�, ta�iau vis dėlto taip įvyksta.

� Man rodos, sakei, jog tavo tėvas mir�s.

Kadaise Aleksas minėjo apie tėvo mirtį, bet smulkiau pasakoti atsisakė. �Jis nesu�inojo, kad turi sūnų�, � tiek tei�tarė, ir a� supratau jo tėv� mirus dar prie� Aleksui gimstant.

Alekso pe�iai pakyla ir nusileid�ia, jis atsidūsta.

� Ir mir�s, � burbteli, staigiai pasuk�s trumpu koridoriumi sustoja prie sunkių gele�inių durų. Ant jų i�kaba � IKI GYVOS GALVOS. Po �iais �od�iais tu�inuku ka�kas pakraigliojo: CHA CHA.

� K� �ia dabar...

A� dar labiau sutrinku, bet neturiu laiko klausimui tiksliai suformuluoti. Aleksas �engia pro duris, ir mudu pasitinkantis kvapas � vėjo, �olės ir gaivumos � toks netikėtas ir malonus, jog a� nutylu ir imu dėkinga god�iai traukti or�. Net nepajuntu alsuojanti pro burn�.

Mes esame nedideliame kiemelyje, kurį i� visų pusių supa dėmėtos pilkos Kriptų sienos. �olė �ia stebėtinai ve�li, man beveik iki kelių. Kairėje į vir�ų stiebiasi medis, jo �akose �iau�ka pauk�tis. �ia be galo gera, ramu ir gra�u � keista stovėti tokiame sodelyje, apjuostame storų kalėjimo sienų: lyg būtum atsidūr�s pa�iame uragano centre, ramyb� ir tyl� rad�s tokios baisios skriaudos akivaizdoje.

Aleksas paėjėjo į �alį. Stovi nuleid�s galv� ir �iūri į �em�. Turbūt irgi jau�ia �i� ramum�, tyl�, pakibusi� ore it �ydas, visk� prideng�s �velnia tyka. Dangus vir� mūsų tamsesnis negu tik į�engus į Kriptas; visos tos �e�ėliuotos pilkumos fone �olė i�siskiria sodria �aluma, lyg ap�viesta i� vidaus. Tuoj pasipils lietus. Būtinai. Jau�iu, kaip pasaulis svyruoja sulaik�s kvap� prie� galing� atodūsį.

� �ia, � netikėtai garsiai nuskamba Alekso balsas, a� net krūpteliu. � �itoj vietoj. � Jis rodo į a�tri� akmens nuolau��, kreivai ky�an�i� i� �emės. � �ia mano tėvas.

�olėje stirkso gal keliolika tokių akmenų, i� pirmo �vilgsnio atrodo, jog jie savaime riogso kaip papuola. Paskui suvokiu, jog specialiai sukai�ioti į �em�. Kai kuriuose �ymu i�bluk� juodi įra�ai, daugiausia neįskaitomi, nors viename akmenyje į�iūriu �odį RI�ARDAS, kitame � MIRĖ.

Paminklai, susigaudau supratusi �io kiemelio paskirtį. Mudu stovime kapinaitėse.

Aleksas �iūri į didelį cemento luit�, plok��i� kaip lenta, įspaust� į �em� prie jo kojų. Jame matyti visos raidės, �od�iai dailiai i�ra�yti lyg ir juodu �ymekliu, jų kra�teliai �iek tiek susiliej�, tarsi kas ilg� laik� būtų nuolat apved�ioj�s raides. Antkapyje para�yta: VORENAS �YTSAS, RIP. Ilsėkis ramybėje.

� Vorenas �ytsas, � perskaitau. Norisi įsikibti Aleksui į rank�, bet nebūtų saugu. Kiemelį supan�iame pirmame auk�te yra keli langai; nors jie apaug� purvu, kas nors, eidamas pro �alį, vis tiek gali mus pamatyti. � Tavo tėtis?

Aleksas linkteli ir staigiai kresteli pe�ius lyg norėdamas nusipurtyti mieg�.

� Aha.

� Jis �ia kalėjo?

Aleksas �ypteli viena burnos puse, bet visas veidas kaip akmeninis.

� Keturiolika metų.

Kojos pir�tais jis lėtai apibrė�ia rat� � pirmas fizinis nesmagumo ar susim�stymo �enklas, jo parodytas mums �ia atėjus. T� akimirk� jau�iu jam baiming� pagarb�: nuo pat mūsų pa�inties prad�ios vis palaikė mane, guodė ir i�klausydavo, o juk vis� �į laik� jį slėgė savų paslap�ių na�ta.

� Kas atsitiko? � tyliai klausiu. � Tai yra k� jis... � Nutylu. Nenoriu būti įkyri.

Aleksas dirsteli į mane ir nusuka akis.

� K� padarė? � i�taria. Jo balsas vėl grie�tas. � Ne�inau. Tai, k� darė visi į �e�t� skyrių pakliuv� �monės. Galvojo savo galva. Gynė tai, kuo tikėjo. Nesutiko pasiduoti.

� �e�t� skyrių?

Aleksas atkakliai ne�iūri man į akis.

� Mirtininkų skyrių, � ramiai paai�kina. � Daugiausia politinių kalinių. Jie sėdi vienutėse. Ir niekas niekada nei�leid�iamas. � Jis mosteli į �olėje ky�an�ius akmenis, kuklius kapelius. � Niekada, � pakartoja, ir a� prisimenu i�kab� ant durų: IKI GYVOS GALVOS. Ir priera��: CHA CHA.

� Labai u�jau�iu, Aleksai.

Ka�i k� atiduo�iau, kad galė�iau jį paliesti, bet galiu nebent palinkti prie jo, kad mudu skirtų vos keli coliai.

Jis pasi�iūri į mane, liūdnai �ypteli.

� Juodu su mama susipa�ino būdami �e�iolikos. Gali patikėti? Mane ji pagimdė turėdama vos a�tuoniolika. � Jis atsitupia, apveda pir�tu tėvo vard�. Staiga suprantu, jog jis ateidinėja vis apved�ioti blunkan�ių raid�ių, kad i�silaikytų nors kokia �ymė, jog �ia guli tėvas. � Jie norėjo kartu pabėgti, bet jis įkliuvo juodviem nespėjus įvykdyti plano. A� niekada ne�inojau, kad jis buvo suimtas. Maniau, mirė, ir tiek. Mamai atrodė, jog taip bus geriau man, o Tyruose niekas nieko daugiau ne�inojo, kad galėtų tvirtinti kitaip. Manau, mamai buvo lengviau tikėti, jog jis i� tikrųjų mirė. Ji nenorėjo galvoti, kaip jis pūva kalėjime. � Aleksas toliau brauko pir�tu raides. � Teta su dėde pasakė ties�, kai man sukako penkiolika. Norėjo, kad �ino�iau. Atėjau �ia jo aplankyti, bet... � Man pasirodo, Aleksas sudrebėjo, paskui jo pe�iai sustingo. � K� gi, pavėlavau. Jis jau buvo mir�s, mir�s prie� kelis mėnesius ir u�kastas �ia, kad jo palaikai nieko daugiau neu�krėstų.

Man pasidaro bloga. Sienos tarytum ima mus spausti augdamos auk�tyn, dangus vis labiau tolsta, kol virsta tolyd�io ma�ėjan�iu lopinėliu. Mes i� �ia jau nei�trūksime, pamanau, tada giliai atsidūstu stengdamasi i�likti rami.

Aleksas atsistoja.

� Pasirengusi? � klausia jis, �į ryt� antr� kart�. Linkteliu, nors nesu įsitikinusi.

Jo lūpose �mėsteli �ypsena, akyse �ybteli �ilumos kibirk�tėlė. Tada jis vėl surimtėja.

Prie� įeidama paskutinį kart� �vilgteliu į antkapį. Stengiuosi prisiminti koki� maldel� ar �iaip k� tinkamo, bet nieko neateina į galv�. Mokslininkai nelabai sutaria, kas nutinka po mirties: neva �mogus i�tirpsta dangi�kojoje med�iagoje, kuri yra Dievas, jis tarsi sugeriamas Dievo, nors mums dar pasakojama, kad i�gydytieji eina į dangų ir am�inai gyvena d�iaugdamiesi darna ir tvarka.

� O tavo pavardė... � A� atsisuku į Aleks�. Jis jau praėjo pro mane ir �engia atgal prie durų. � Aleksas Vorenas.

Jis vos pastebimai linkteli.

� Tokia man buvo duota.

� Tikrasis tavo vardas Aleksas �ytsas, � tariu, jis vėl linkteli. Taigi ir jis, kaip ir a�, turi slapt� pavard�. Mes dar pastovime �velgdami į kits kit�, ir t� valandėl� a� taip stipriai pajuntu mudviejų artum�, jog jis tampa beveik fizinis, virsta mudu apglėbian�ia ranka, suglaud�ian�ia mus, saugan�ia. �itai �monės ir turi galvoje kalbėdami apie Diev�: jausm�, kad esi apkabintas, suprastas ir apgintas. Tai pamaniusi jau�iuosi beveik kaip sukalbėjusi mald� ir įseku paskui Aleks� į vidų, ten sulaikau kvap� gindamasi nuo tos baisios smarvės.

Einu paskui Aleks� painiais koridorių labirintais. Kieme tvyrojusi� ramyb� ir tyl� i�kart pakeitė baimė, a�tri lyg durklas į krūtin�, smingantis vis gilyn, kol nebegaliu nei eiti, nei kvėpuoti. Tarpais dejonės ima aidėti garsiau, vos nevirsdamos riksmu, a� net turiu u�siimti ausis, paskui aimanos vėl apslopsta. Eidami sutinkame vyri�kį ilgu baltu chalatu, i�tepliotu lyg ir krauju; jis veda u� pavadėlio ligonį. Jie nė ne�vilgteli į mudu.

Mes tiek sukiojamės, jog pradedu įtarti, ar tik Aleksas nepasiklydo, juolab kad koridoriai darosi vis purvinesni, lempu�ių palubėje kabo vis ma�iau, kol galų gale imame brautis per priebland�, nes vis� akmeninį koridorių ap�vie�ia vienintelė lemputė. Retkar�iais tamsoje su�vinta neoniniai u�ra�ai, i�nyrantys lyg i� paties oro: PIRMAS SKYRIUS, ANTRAS SKYRIUS, TRE�IAS SKYRIUS, KETVIRTAS SKYRIUS. Bet Aleksas eina tolyn, todėl, kai praeiname koridorių, kuriame yra penktas skyrius, pa�aukiu jį nutarusi, jog jis ka�k� supainiojo arba pasiklydo.

� Aleksai! � �ūkteliu, bet jo vardas įstringa gerklėje, nes t� akimirk� i�vystame sunkias dvigubas duris su ma�a lentele, beveik neap�viesta, tad vos įskaitau. Ir vis dėlto ji man �vie�ia kaip tūkstantis saulių.

Aleksas atsigr�ia; nustembu, koks susijaudin�s jo veidas: dantys suk�sti, akys sklidinos skausmo; jau�iu, jis neken�ia sav�s u� tai, kad yra �ia, kad turi tai pasakyti, turi parodyti.

� Atleisk, Lena, � taria jis. Vir� jo tamsoje rusena u�ra�as: �E�TAS SKYRIUS.

Staiga man pasidaro baisu eiti tolyn. Po krūtine tarsi kum�tis susigniau�ia, sunku alsuoti. Negaliu eiti. Nieko nenoriu �inoti.

� Gal nereikia, � murmu. � Jis sakė... sakė, kad negalima.

Aleksas tiesia rank� lyg ketindamas mane paliesti, bet, prisimin�s, kur esame, j� nuleid�ia.

� Nesijaudink. A� �ia turiu draugų.

� Tikriausiai ten netgi ne ji, � piktokai tariu ir i�sig�stu, kad nei�ti��iau. Ly�teliu lūpas stengdamasi tvardytis. � Tikriausiai padarėme didel� klaid�. Mums i�vis nereikėjo ateiti. A� noriu namo.

Suprantu, kad kalbu kaip u�siaik�tijusi ma�ė, bet nieko negaliu padaryti. Atrodo neįmanoma į�engti pro �ias dvigubas duris.

� Lena, liaukis, turi manim pasitikėti. � Vis dėlto jis mane palie�ia, vos akimirk� � vienu pir�tu kep�teli dilbį. � Gerai? Pasikliauk manimi.

� A� ir pasikliauju, bet... � �itas oras, smarvė, tamsa ir jausmas, jog aplink viskas pūva... Man norisi bėgti i� �ia. � Jeigu jos nėra... K� gi, blogai. Bet jeigu yra... Manau... manau, turbūt dar blogiau.

Aleksas �iūri į mane.

� Lena, turi �inoti, � pagaliau tvirtai taria jis. I� tikrųjų. A� linkteliu. Vos �yptelėj�s jis atveria sunkias �e�to skyriaus duris.

Mudu į�engiame į koridorių, atrodantį lygiai taip, kaip įsivaizdavau kameras Kriptose: betono sienos ir grindys, kad ir kaip kadaise nuda�ytos, dabar įgavusios ne�varų pilkai samaninį atspalvį. Palubėje kabanti lemputė dega taip silpnai, kad vos ap�vie�ia �it� ma�� patalp�. Kertėje ant taburetės sėdi sargybinis. Normalaus stambumo, netgi liesas, veidas rauplėtas nuo spuogų, plaukai primena pervirtus makaronus. Kai mudu su Aleksu įeiname, sargybinis negalvodamas pasitaiso automat�: trukteli ar�iau kūno, vamzdį pakreipia mūsų pusėn.

Aleksas sustingsta. A� visa įsitempiu.

� �ia negalima, � sako sargybinis. � Draud�iama zona.

Pirm� kart� nuo tada, kai atėjome į Kriptas, Aleksas sutrinka. Nervingai �iupinėja savo �enkl�.

� A�... maniau, kad budės Tomas.

Sargybinis atsistoja. Neįtikėtina, jis nedaug auk�tesnis u� mane ir tikrai �emesnis u� Aleks�, bet i� visų mano �iandien matytų sargybinių �io bijau labiausiai. Jo akys ka�kokios keistos, �vilgsnis gyvati�kas. Dar niekada neteko stovėti prie�ais �autuvo vamzdį, ir dabar, �iūrėdama į juod� jo ertm�, jau�iu galinti tuoj nualpti.

� O, jis �ia, niekur neding�s. Jau visada bus �ia. � Sargybinis piktai �ypteli, pir�tai graibo gaiduk�. Kalbant matyti pilna burna i�gedusių, pageltusių dantų. � K� tu �inai apie Tom�?

Kambaryje stoja tyla ir įtampa, pana�i į t�, kuri tvyro lauke prie� perkūnij�. Aleksas i�siduoda, kad nervinasi, vieninteliu būdu: ima gniau�yti nuleistas rankas. Beveik matau jo galvoje bėgan�ias mintis: jis galvoja, k� toliau sakyti. Turbūt supranta, kad blogai padarė u�simindamas apie Tom�, � net a� sargybinio balse, kai jis tarė �į vard�, i�girdau paniek� ir įtarum�.

Regis, praėjo baisybė laiko, � i� tikrųjų turbūt vos kelios sekundės, � tada Alekso veidu vėl nuslydo abejingas valdi�kas �vilgsnis.

� Girdėjome, buvo ka�koks sunkus atvejis, daugiau nieko.

Sakinys gana miglotas, bet prielaida pakankamai ai�ki. Aleksas dviem pir�tais tingiai sukioja apsaugininko �enkl�. Sargybinis dirsteli į jį, ir matau, kad jis �iek tiek apsiramina. Laimė, nepasi�iūri įdėmiau. Aleksas laboratorijose turi tik pirmo laipsnio saugumo leidim�, taigi teis� nebent apsilankyti valytojų sandėliuke, bet ne vaik�tinėti po draud�iamas zonas �ia ar kur kitur Portlande taip, lyg būtų jų �eimininkas.

� Tiek laiko praėjo, ir nieko ne�inai? � burbteli sargybinis. � Jau keli mėnesiai, kai Tomas i�temptas į dienos �vies�. Bet turbūt ir geriau dėl IKD. Tokio dalyko tikrai nenorėjome skelbti.

IKD yra Informacijos kontrolės departamentas (arba, jei esi cinikas kaip Hana, � Idiotų kvailinimo departamentas, Cenzūros departamentas), ir man pa�iurpsta rankos. �e�tame skyriuje atsitiko ka�kas labai baisaus, jeigu jau įsiki�o IKD.

� Pats �inai, kaip esti, � taria Aleksas, jau atsigav�s po savo klaidos. Jo balsas vėl ramus ir pasitikintis. � Niekas nieko ai�kiai nepasako. � Dar vienas miglotas teiginys, bet sargybinis linkteli.

� Tai jau taip. � Tada jis makteli galva į mane. � Kas ji?

Jau�iu, kaip jis spokso į mano paausį be randelio, kaip pastebi, kad neturiu procedūros �ymės. Kaip ir dauguma �monių, neju�ia atsitraukia � vos pastebimai, bet vis tiek pajuntu sen�jį pa�eminim�, vėl prisėlina jausmas, jog esu ka�kuo bloga. A� nuleid�iu akis.

� Niekas, � atsako Aleksas, ir, nors �inau jį turint taip sakyti, krūtin� u�gula sunkumas. � Turiu jai parodyti Kriptas, ir viskas. Papildoma auklėjamoji priemonė, jei supranti, k� turiu galvoje.

A� sulaikau kvap� įsitikinusi, kad jis tuoj mus i�spirs, beveik �ito trok�tu. Ta�iau... U� sargybinio taburetės � sunkaus storo metalo durys su elektronine spyna. Ji man primena Centrinio taupomojo banko saugykl�. U� durų gird�iu tolimus garsus, manau, skleid�iamus �monių, nors sunku pasakyti.

U� tų durų galbūt yra mano mama. Gali ten būti. Aleksas teisus: turiu su�inoti.

Pirm� kart� imu iki galo suprasti, k� Aleksas sakė vakar naktį: vis� �į laik� mano mama turbūt buvo gyva. A� kvėpavau, ir ji kvėpavo. A� miegodavau, ir ji miegodavo, tik kitur. Kai galvodavau apie j�, galbūt ir ji galvodavo apie mane. Nepakeliama mintis, ir stebuklinga, ir baisiai skaudi.

Aleksas ir sargybinis valandėl� �iūri į kits kit�. Aleksas tebesukioja ant pir�to �enklo grandinėl�. �is veiksmas, regis, ramina sargybinį.

� Negaliu jūsų ten leisti, � sako jis, bet jau lyg atsipra�ydamas. Nuleid�s automat� vėl atsisėda ant taburetės. Skubiai i�kvepiu � pati to nejusdama buvau sulaikiusi kvap�.

� Tu tik dirbi savo darb�, � abejingai taria Aleksas. � Taigi pavaduoji Tom�?

� Taip ir yra. � Sargybinis vėl dirsteli į mane, ir vėl pajuntu, kaip jo �vilgsnis stabteli ant mano nepa�ymėto kaklo. Reikia liautis, nedengti tos vietos delnu. Bet jis tikriausiai nutarė, jog mes nepridarysime jam rūpes�ių, nes �iūrėdamas į Aleks� prisistato: � Frenkas Dorsetas. Vasarį atkeltas i� tre�io skyriaus � po incidento.

Ka�kodėl nuo �od�io incidentas nugara nubėga �iurpas.

� Sunkus darbelis, k�?

Aleksas atsi�liej�s į sien� � įsikūnij�s nerūpestingumas. Tik a� pajuntu jo balse įtamp�. Jis vilkina. Ne�ino, k� toliau daryti, kaip patekti į vidų.

Frenkas gū�teli.

� �ia tai ramiau, tikrai. Nieko nereikia nei įleisti, nei i�leisti. Na, beveik nieko.

Jis vėl vypteli parodydamas tuos baisius savo dantis, bet akys tebėra keistai negyvos, lyg u�trauktos �ydu. Įdomu, �alutinis gydymo poveikis ar visada tokios buvo.

Jis atlo�ia galv�, prisimerk�s �iūri į Aleks� ir man dar labiau primena gyvat�.

� Tai i� kur i�girdai apie Tom�?

Aleksas toliau apsimeta es�s nerūpestingas, �ypsodamas sukioja �enkl�.

� Sklido kalbos, � gū�telėdamas atsako. � Juk �inai, kaip būna.

� �inau, � taria Frenkas. � Bet IKD neapsid�iaugė. Kelis mėnesius mūsų niekur nei�leido. Beje, kokias kalbas girdėjai?

Ai�ku, klausimas svarbus, savoti�kas i�bandymas. Būk atsargus, mintyse tariu Aleksui, tarsi jis galėtų mane i�girsti.

� Girdėjau, jis gali turėti bendrininkų anapus, � gal tik akimirk� dvejoj�s atsako Aleksas.

Staiga viskas stoja į vietas � Alekso �od�iai: �ia turiu draugų ir tai, jog, atrodo, jis galėdavo patekti į �e�t� skyrių. Vienas sargybinių tikriausiai buvo prijau�iantysis, gal net aktyvus pasiprie�inimo dalyvis. Galvoje nuskamba Alekso pamėgta frazė: Mūsų daugiau, negu tu manai.

Frenkas ai�kiai nusiramina. Matyt, tokio atsakymo ir tikėjosi. Regis, nusprend�ia, kad Aleksas vis dėlto patikimas. Paglosto tarp kelių taikiai ky�antį automato vamzdį, lyg �is būtų �uo.

� Taigi kad. Man buvo kaip perkūnas i� giedro dangaus. Su juo beveik nebuvau pa�įstamas � kartais sutikdavau poilsio kambary, por� kartų susidūrėm �ikinyke, ir viskas. Su niekuo per daug nebendravo. Logi�ka. Tikriausiai prisi�nekėdavo su Nelegalais.

Pirm� kart� gird�iu, kad pareigūnas pripa�intų, jog Tyruose gyvena �monės, ir a� staigiai įtraukiu oro. �inau, Aleksui skaudu taip atsainiai kalbėt apie draug�, suimt� u� tai, kad yra prijau�iantysis. Bausmė tikriausiai buvo greita ir �iauri, ypa� jog jis dirbo valstybės tarnyboje. Veikiausiai buvo pakartas, nu�autas, pasodintas į elektros kėd� ar įmestas pūti į vien� kamerų � jeigu teismas jo pasigailėjo ir nenuteisė mirti kankinant. Jei i�vis buvo teismas...

Nuostabu, bet Alekso balsas nesikei�ia.

� Koks buvo skundas?

Frenkas toliau glosto savo ginkl�, ir nuo �ito judesio, �velnaus, tarsi jis norėtų įkvėpti automatui gyvyb�, man darosi silpna.

� Jokio skundo nebuvo. � Jis brūk�telėjo nuo veido plaukus atidengdamas raudonom dėmėm i�mu�t� kakt�, blizgan�i� nuo prakaito. �iame skyriuje daug kar��iau, negu buvo kitur. Tarp �ių sienų susitvenk�s oras genda ir dvokia kaip ir visur kitur �iame kalėjime. � Manoma, jis ka�k� �inojo apie pabėgim�. Buvo atsakingas u� kamerų inspektavim�. Juk tunelis nei�dygo per vien� naktį.

� Pabėgim�? � i�sprūsta man nespėjus susivokti. �irdis ima skaud�iai plakti. Iki tol niekas nėra pabėg�s i� Kriptų, nė karto.

Frenko ranka stabteli ant ginklo, pir�tai vėl �oka keist� �okį aplink gaiduk�.

� O taip, � taria jis, �iūrėdamas į Aleks�, tarsi man�s nė nebūtų. � Tikriausiai girdėjai apie tai.

Aleksas gū�teli.

� �iokias tokias nuotrupas. Nieko tikro.

Frenkas nusijuokia. �iurpus garsas. Priminė man t� kart�, kai ma�iau du kirus, ore besipe�an�ius dėl maisto, kaip jie klykaudami ritosi vandenyno link.

� Cha, pabėgimas labai tikras. Įvyko vasarį. Beje, prane�ė Tomas. Be abejo, jeigu jis padėjo, ji gavo kokių �e�ių septynių valandų persvar�.

Jam i�tarus ji, pastatas aplinkui tarsi ima griūti. Skubiai �engteliu atgal atsitrenkdama į sien�. Galėjo būti ji, pamanau, ir vien� siaubing�, nedor� akimirk� pajuntu nusivylim�. Tada primenu sau, jog jos gal apskritai �ia nebuvo, be to, pabėgti galėjo bet kas, bet kuri moteris i� prijau�ian�iųjų ar agitatorių. Ta�iau galvos svaigimas nepraeina. Mane drasko nerimas ir baimė, ir ūmiai apėm�s nekantrumas.

� Kas jai yra? � klausia Frenkas. Jo balsas skamba lyg i� ka�i kur.

� Dėl oro, � �iaip taip i�tariu. � �ia toks oras ...

Frenkas vėl nusijuokia � bjauriai sukvak�i.

� Tau nepatinka �itas oras? �ia rojus, palyginti su kameromis.

Atrodo, �is pokalbis jam malonus, ir a� prisimenu, kaip prie�

kelias savaites gin�ijausi su Aleksu, kaip jis nesutiko, kad gydymas naudingas. A� tvirtinau, kad be meilės nėra neapykantos, o be neapykantos nėra ir smurto. Neapykanta nėra did�iausias pavojus, pasakė jis. Pavojingiausia abejingumas.

Aleksas prabyla. Kalba taip pat tyliai ir nerūpestingai, bet jau�iu tam tikr� atspalvį: tokiu balsu gatvės prekeiviai stengiasi �mogui įsiūlyti dė�ut� sumaigytų uogų ar sugedusį �aisl�. Viskas gerai, a� nuleisiu, būkit ramus.

� Klausyk, įleisk mus valandėlei. U�teks vienos minutės. Matai, kad ji jau paklaikusi i� baimės. Dėl viso �ito turėjau vilktis i� miesto tokį keli�, ir dar laisv� dien�, kai norėjau eit ant molo, pabandyt laim� su me�kere ar k�. Matai, jeigu parvesiu j� namo nepersiauklėjusi�... Hm, ko gera, gali vėl tekti j� �ionai tempti. Man liko tik dvi dienos atostogų, ir vasara jau baigiasi...

� O ko taip terliojatės? � klausia Frenkas, maktelėdamas galva mano pusėn. � Jeigu dėl jos kilo problemų, labai lengvai galima j� sutvarkyti.

Aleksas �yk��iai �ypteli.

� Jos tėvas � Stivenas D�ounsas, laboratorijų komisaras. Jis nori i�vengti paankstintos procedūros. Kad nebūtų jokio triuk�mo, prievartos ar pana�iai. Nors nusi�auk.

Į�ūlus melas. Frenkas kaip niekur nieko gali liepti man parodyti asmens liudijim�, ir mudviem su Aleksu būtų galas. Ne�inau, kokia būtų bausmė u� patekim� į Kriptas melaginga dingstimi, bet tikrai nieko gero.

Frenkas tik dabar manimi susidomi. Nu�velgia tarsi greipfrut� prekybos centre, spėliodamas, ar prinok�s, ir kol kas nieko netaria. Pagaliau atsistoja, u�simeta ant peties automat�.

� Einam. Penkios minutės.

Kol jis kui�iasi su elektroninio u�rakto klaviatūra, o kit� rank� prideda prie pir�tų atspaudų tikrinimo ekranėlio, Aleksas paima man u� alkūnės.

� Eik�, � liepia �iurk��iu balsu, sakytum i�vestas i� kantrybės mano priepuoliuko. Bet jo prisilietimas �velnus, pir�tai �ilti, raminantys. Norė�iau, kad jis jų neatitrauktų, bet po akimirkos jis mane paleid�ia. Jo akyse perskaitau maldavim�, garsų ir ai�kų: Būk stipri. Mes jau esame prie tikslo. Dar pabūk stipri.

Spragteli u�raktas. Frenkas u�gula duris, pastumia pe�iu, ir jos prasiveria lygiai tiek, kad galėtume įsmukti į koridorių u� jų. Aleksas �engia pirmas, tada a�, tada Frenkas. Koridorius toks siauras, jog galime eiti tik vorele, ir jame netgi tamsiau negu visose Kriptose.

Bet mane pritre�kia dvokas: baisi puvėsių smarvė kaip kar�t� dien� s�vartyne �alia uosto, kur i�metami visi �uvų viduriai. Net Aleksas nusikeikia ir ima kosėti delnu u�siėm�s nosį.

Įsivaizduoju, kaip man u� nugaros i�si�iepia Frenkas.

� �e�tas skyrius turi ypating� aromat�, � sako jis.

Eidama gird�iu, kaip į jo �launį dau�osi automatas. Bijau nualpti, todėl noriu prisilaikyti sienos, bet ji apaugusi pelėsiais ir �lapia. Abipus koridoriaus eina u�skl�stos gele�inės durys, visose įtaisytas apmūsoj�s lėk�tės didumo langelis. Per sienas sklinda nepaliaujamos tylios aimanos. Tai blogiau negu ankstesnieji riksmai ir klyksmai: �itaip aimanuoja �monės, jau prarad� viltį, kad jų kas nors klausosi, �iuo nes�moningu garsu tik u�pildomas laikas, erdvė ir tamsa.

A� nei�tversiu. Jeigu Aleksas neklysta, mano mama �ia, u� vienų tų baisiųjų durų, � taip arti, kad jei galė�iau pertvarkyti akmenų sandar� ir juos i�tirpinti, i�tiesusi rank� j� palies�iau. Esu ar�iau jos, nei kada nors svajojau vėl būti.

Galvoje grumiasi skirtingos mintys ir tro�kimai: Mamos negali �ia būti; ver�iau ji būtų mirusi; noriu matyti jį gyv�. Po visomis �iomis mintimis tvinksi tas kitas �odis: pabėgimas, pabėgimas. Tokia galimybė atrodo pernelyg fantasti�ka. Jeigu mama būtų pabėgusi, a� bū�iau su�inojusi. Ji būtų atėjusi man�s pasiimti.

�e�tame skyriuje koridorius vienas. Kiek matau, yra ma�daug keturiasde�imt durų, keturiasde�imt vienu�ių.

� Na �tai, did�ioji ekskursija, � sako Frenkas. Padau�o į vienas pirmųjų durų. � �ia jūsų Tomukas, jeigu norit pasisveikinti.

Ir jis vėl nusijuokia tuo savo baisiu kvak�in�iu juoku. Prisimenu, k� minėjo, kai tik įėjome. Jau visada bus �ia.

Priekyje Aleksas tyli, bet matau, kad krūpteli. Frenkas stukteli man į nugar� automato vamzd�iu.

� Tai kaip patinka?

� Baisu, � i�ko�iu. Gerklė lyg apipinta spygliuota viela. Frenkas atrodo patenkintas.

� Ver�iau klausyk ir daryk, kas tau liepiama, � moko jis. � Kas i� to, jeigu baigsi kaip �itas vyrukas.

Mes sustojame prie�ais vienas duris. Frenkas linkteli rodydamas ma��jį langelį, ir a� nedr�siai prisiartinu, prisispaud�iu prie stiklo. Tokio apdulkėjusio, kad beveik neper�vie�iamo, bet prisimerkusi kameros prieblandoje �į t� į�iūriu: lov� su nudry�usiu, purvinu �iu�iniu, klozet�, kibir�, kurio paskirtis turbūt ta pati kaip ir �uniui padėto dubens su vandeniu. I� prad�ių pamanau, kad kertėje pamesta senų skarmalų krūva, bet paskui suvokiu matanti Frenko minėt�jį �vyruk�� � ne�varumais aptekusi� kaliaus�, vien oda ir kaulai, susivėlusių plaukų kaltūnas. Jis nejuda, oda tokia purvina, jog susilieja su sienų pilkuma u� jo nugaros. Jeigu ne akys, be paliovos lakstan�ios, tarsi jis sekiotų ore vabzd�ius, niekaip nepalaikytum jo gyvu. Net �mogumi nepalaikytum.

Vėl �mėk�teli mintis: Ver�iau ji būtų mirusi. Tik nebūtų tokioj vietoj. Bet kur, tik ne �ia.

Aleksas toliau eina koridoriumi, gird�iu jį garsiai įkvepiant. Pakeliu akis. Jis stovi kaip įkastas, jo i�rai�ka mane i�g�sdina.

� Ko? � tarsteliu.

Jis neatsako. �iuri į ka�k�, ko nematau a�, � turbūt į ka�kokias duris toliau koridoriuje. Staiga atsigr�ia, jį supurto drebulys.

� Ne�iūrėk, � kimiai taria jis, ir mane u�lieja baimės banga.

� Kas ten? � klausiu. �engiu prie jo. Staiga pasivaidena, jog jis be galo toli, u� nugaros prakalbusio Frenko balsas irgi skamba i� tolumos.

� Ji ten kalėjo, � kalba jis. � �imtas a�tuonioliktame numeryje. Vald�ia nesukrap�tė pinigų sienoms u�taisyti, tai kol kas viskas taip ir stovi. Remontui visada trūksta �aliųjų.

Aleksas �iūri į mane. Visas jo susitvardymas ir pasitikėjimas i�garav�. Akys dega pyk�iu, o gal skausmu, burn� i�kreipė grimasa. Man ima ū�ti galva.

Aleksas kilsteli rank� lyg norėdamas man�s neleisti. Mūsų akys akimirk� susitinka, tarp mudviejų ka�kas �ybteli, � perspėjimas, o gal atsipra�ymas, � ir a� pro jį įsispraud�iu į �imtas a�tuoniolikt� kamer�.

�i kamera beveik niekuo nesiskiria nuo kitų, kurias ma�iau pro ma�y�ius langelius eidama koridoriumi: gruoblėtos cemento grindys, rūdimis apėj�s klozetas ir vandens pilnas kibiras, kuriame lėtai sukasi keli tarakonai; siaura gele�inė lovelė su plony�iu �iu�iniu, ka�kieno atitempta į patį vidurį.

Bet sienos... Sienos prira�inėtos, prira�ytos nuo kra�to iki kra�to. Ir ne teksto. Jas dengia net menkiausiame lopinėlyje be galo kartojamas vienui vienas �odis.

Meilė.

I�raitytas did�iulėmis raidėmis ir vos į�iūrimai i�skrebentas kampuose; i�rai�ytas dailia ra�ysena ir did�iosiomis spausdintomis raidėmis; i�kapotas, i�draskytas, i�lesiotas, tarsi sienos palengvėle būtų virtusios poezija.

Ant �emės, susirai�iusi prie vienos sienos, guli blausi sidabro grandinėlė su tebekaban�iu ant jos talismanu: rubinais nusagstytu durklu, kurio gele�tė beveik visi�kai sudilusi. Tėvo talismanas. Mamos pakabutis.

Mano mamos.

Vis� t� laik�, kiekvien� ilg� mano gyvenimo sekund�, kai maniau j� mirus, ji buvo �ia: draskė, grem�ė, lau�ė beton� įkalinta tarp �ių sienų it seniai slepiama paslaptis.

Ūmiai pasijuntu lyg vėl atsidūrusi tame savo sapne: stoviu ant uolos, o i� po kojų slysta �emė, virsta smėliu laikrodyje. Jau�iuosi kaip visada t� akimirk�, ta�iau tada suvokiu, kad smėlio nebeliko, jau krisiu oru.

� Baisu, ar ne? Pa�iūrėk, k� liga jai padarė. Kas �ino, kiek valandų ji �ia draskė kreb�dėdama kaip �iurkė.

Frenkas su Aleksu stovi u� man�s. Frenko �od�iai aidi tartum per stor� audekl�. Staiga pa�aukta �viesos spindulio, lyg ilgas auksinis pir�tas i�lindusio pro i�grem�t� ang� sienoje, �engiu �ingsnį tolyn į kamer�. Lauke, atrodo, debesys jau sklaidosi; kitoje akmeninės tvirtovės pusėje matau mėlynai blyk�iojant Prizampskoto up�, o toliau � judan�i� susipynusi� lapij�, �alumos, saulės ir kvapios ve�in�ios gamtos lavin�. Tyrus.

�itiek valandų, �itiek dienų reikėjo rai�yti �itas penkias raides, �į keist� ir. baugų �odį, �odį, kuris j� ir įkalino daugiau kaip de�im�iai metų.

Ir pagaliau �is �odis padėjo jai pabėgti. Vienos sienos apa�ioje ji i�rai�ė �į �odį daugyb� kartų tokiomis did�iulėmis raidėmis, beveik kūdikio didumo, ir taip giliai, kad viena raidė virto tuneliu, pro kurį ji ir i�trūko.

Net kai gele�iniai vartai trinktelėdami u�sidarė u� mūsų ir Kriptos nutolo, jausmas, jog esi i� visų pusių u�darytas, nepraeina. Krūtin� ka�kas baisiai tebegniau�ia ir man sunku kvėpuoti.

Senutėlis kalėjimo autobusas dusulingu varikliu mus nuve�a nuo sienos į Diering�. I� ten mudu su Aleksu pėsti grį�tame į Portlando centr�, vienas vienu, kitas kitu �aligatviu. Kas keli �ingsniai jis krypteli galv� mano pusėn ir �iop�ioja lyg tardamas negirdimus �od�ius. �inau, jam neramu dėl man�s, gal bijo, kad nepalū��iau, bet a� neprisiver�iu pa�velgti jam į akis ar k� nors pasakyti. �iūriu tiesiai prie� save, kojas varau į priekį. Krūtinėje ir skrandyje baisus skausmas, o visas kūnas lyg apmir�s. Nejau�iu �emės po kojų, nei med�iuose �niok��ian�io vėjo, pralekian�io man pro veid�; nejau�iu saulės, pagaliau i�lindusios i� �iurpiai juodų debesų ir nu�vietusios pasaulį keistai �alsva spalva, lyg viskas būtų po vandeniu.

Kai buvau ma�a ir mirė mama, � kai maniau j� mirus, � prisimenu, pirm� kart� i�sirengusi bėgioti bevilti�kai pasiklydau Kongreso gatvės, kurioje vis� gyvenim� �aid�iau, gale. Pasukusi u� kampo atsidūriau prie�ais �Muilo burbulų� valykl� ir staiga pamir�au, kur esu, namai kairėje ar de�inėje pusėje. Viskas atrodė kitaip. Viskas atrodė tarsi spalvota tikrų daiktų kopija, trapi ir i�kraipyta, sakytum bū�iau pakliuvusi į juokų kambarį, kur veidrod�iai atspindi mano kasdienį pasaulį.

Ir vėl �itaip jau�iuosi. Pasiklydusi, surasta ir vėl pasiklydusi, ir viskas vienu metu. Dabar �inau, jog ka�kur �iame pasaulyje, platybėse anapus tvoros, mano mama gyva, kvėpuoja, prakaituoja, juda ir m�sto. Įdomu, ar prisimena mane, ir skausmas duria dar giliau, visi�kai u�ima kvap�, a� sustoju ir susirietusi susiimu pilv�.

Mes tebesame netoli pusiasalio, Brukso 37 kaimynystėje, kur tarp namų plyti pri�iuk�linti susivėlusios �olės plotai ir apleisti sodai. Bet gatvėse dar pasitaiko �monių, tarp jų vienas toks, kurį i� prad�ių palaikau reguliuotoju: net dabar, prie� pat vidurdienį, jam ant kaklo tabaluoja ruporas, o prie dir�o priri�ta medinė lazda. Aleksas jį irgi tikriausiai mato. Jis stovi u� kelių �ingsnių, stengdamasis atrodyti nerūpestingai, bet man sumurma:

� Ar gali paeiti?

I� skausmo a� vos pasijudinu. Dabar jis rai�o vis� kūn�, pulsuoja galvoje.

� Manau, taip, � i�stenu.

� Skersgatvis į kair�. Eik ten.

Kiek įmanoma atsitiesusi � bent jau tiek, kad įstengiu įkėblinti į gatvel� tarp dviejų didelių pastatų. Ma�daug pusiaukelėj stovi keli metaliniai konteineriai, apspisti musių. Kvapas koktus, pana�us į Kriptų, bet vis tiek susmunku tarp dviejų konteinerių dėkinga u� slėptuv� ir galimyb� pasėdėti. Ilsintis tvinksėjimas galvoje apstoja. Pri�lieju galv� prie plytų mūro jausdama, kaip pasaulis siūbuoja � it laivas, nutrūk�s nuo �vartavimosi lyno.

Po kelių akimirkų prieina Aleksas, atsitūp�s prie�ais nubraukia man nuo veido plaukus. Pirm� kart� per vis� dien� gali mane paliesti.

� Atleisk, Lena, � sako, ir a� suprantu, kad jis atsipra�o nuo�ird�iai. � Maniau, norėsi �inoti.

� Dvylika metų, � tariu. � Dvylika metų laikiau j� mirusia.

Valandėl� abu tylime. Aleksas ratais trina man pe�ius, rankas ir kelius, kur tik pasiekia, lyg būtinai stengdamasis i�laikyti fizinį ry�į. Norė�iau u�simerkti ir būti nupūsta į tu�tum� tartum dulkė, jausti, kaip visos mintys nuskrieja it pienių pūkai, ne�ami vėjo. Bet jo rankos tempia mane atgal: į �į skersgatvį ir Portland�, pasaulį, kuris staiga neteko prasmės.

Ji ka�kur yra, alsuoja, i�alksta, valgo, vaik�to, plaukioja. Jau neįmanoma nė galvot apie tolesnį gyvenim�, neįmanoma įsivaizduoti, kad galima miegoti, varstytis sportba�ius prie� bėgim�, padėti Kerolei nurinkti indus ir netgi gulėti su Aleksu jo namelyje, kai �inau j� esant gyv�: kad ji ka�kur yra, nutolusi nuo man�s kaip tolimas �vaig�dynas.

Kodėl ji man�s nepasiėmė? �i mintis perskrod�ia lyg elektros i�krova, ir skausmas sugrį�ta. Kietai u�simerkusi palenkiu galv� į priekį ir meld�iu, kad skausmas liautųsi. Bet ne�inau, kam melstis. Staiga nebeprisimenu jokių �od�ių, nieko nesugalvoju, tik i�vystu save ma�� ba�ny�ioje, �iūrin�i�, kaip vitra�uose dega saulė, kaip vėliau visa ta �viesa u�g�sta palikdama spalvotų stiklų kvadratėlius, blausius, tokius smulkius ir tarsi netikrus.

� Ei, pa�iūrėk į mane.

Vargais negalais atsimerkiu. Aleks� regiu lyg per migl�, nors jis tupi �ia pat.

� Tikriausiai nori valgyt, � �velniai sako jis. � Palydėsiu tave namo, gerai? Ar paeisi?

Jis atsitraukia duodamas man vietos atsistoti.

� Ne, � atsakau kur kas grie��iau, negu norėjau, ir Aleksas sutrinka.

� Tu negali paeiti?

Tarp antakių jam susimeta rauk�lelė.

� Ne dėl to. � Baisiai sunku i�laikyti normalų bals�. � A� tik negaliu eiti namo. I� viso.

Aleksas atsidūsta, pasitrina kakt�.

� Galėtume eiti į Brukso gatv�, kurį laik� pabūti tame name. O kai pasijusi geriau...

� Tu nesupranti, � pertraukiu jį. Krūtinėje tvenkiasi riksmas, ropoja gerkle auk�tyn lyg juodas vabalas. Galvoje sukasi viena mintis: Jie �inojo. Visi �inojo � Kerolė ir dėdė Viljamas, gal net Rei�elė � ir vis tiek leido man manyti, jog ji mirusi. Leido tikėti, jog ji mane paliko. Jog a� jai buvau niekas. Staiga mane u�lieja iki baltumo įkait�s pyktis: jei pareisiu namo ir juos pamatysiu, nesusivaldysiu. Suple�kinsiu nam� arba i�ardysiu jį lenta po lentos. � A� noriu pabėgt su tavimi. Į Tyrus. Kaip kalbėjome.

Manau, Aleksas apsid�iaugs, bet jis atrodo tik nuvarg�s. Nusuka akis, prisimerkia.

� Klausyk, Lena, buvo sunki diena. Tu nusikamavai. I�alkai. Negali blaiviai m�styti...

� A� m�stau labai blaiviai. � Sunkiai atsistoju, kad neatrody�iau tokia bejėgė. Pykstu ir ant Alekso, nors �inau, jog nekaltas. Bet įnir�is dau�osi viduje vis stiprėdamas ir i�siver�ia nesirinkdamas krypties. � Aleksai, a� negaliu �ia gyventi. Nebe. Tik ne po... po viso to. � Gerkl� suspaud�ia tramdomas riksmas. � Aleksai, jie �inojo. �inojo ir man nesakė.

Jis irgi pakyla, lėtai, lyg skaudamom kojom.

� Nieko tikro tu ne�inai, � sako jis.

� Dar ir kaip �inau, � atkertu, ir tai tiesa. Giliai �irdyje �inau. Prisimenu mam�, palinkusi� prie man�s, atplaukiantį jos i�bly�kusį veid�, jos bals�. A� tave myliu. Nepamir�k. �ito jie negali atimti, � tyliai skamba man ausyse, o jos lūpos liūdnai �ypsosi. Ji taip pat �inojo. Tikriausiai �inojo juos ateisiant jos i�ve�ti į t� siaubing� viet�. Jau po savaitės sėdėjau apvilkta �iurk��ia juoda suknute, su apelsinų �ievėmis sterblėje, kad turė�iau k� �iulpti rydama a�aras, o visi, kuriais tikėjau, mane apsupo nepereinama, glotnia melo siena (�Ji sirgo�; ��tai k� daro �i liga�; �Savi�udybė�). I� tikrųjų t� dien� a� buvau palaidota. � Namo negaliu eiti ir neisiu. Eisiu su tavimi. Mes galime gyventi Tyruose. Kiti �monės juk gyvena, ar ne? Kitiems juk pavyko. Mano mamai... � Noriu pasakyti: Mano mamai irgi pavyks, bet man nutrūksta balsas.

Aleksas įdėmiai �iūri į mane.

� Lena, jeigu pabėgsi... visam laikui pabėgsi... nebus taip, kaip man. Ar supranti? Tu negalėsi nuolat pereidinėti sienos. Niekad negalėsi grį�ti. Tavo numeris bus paskelbtas nelegaliu.

Visi �inos, jog esi mai�tininkė. Visi tav�s ie�kos. Jei kas nors suras... jei kada įkliūsi... � Aleksas nebaigia sakinio.

� Man nerūpi, � metu jau nesivaldydama. � Argi ne tu pats man pasiūlei? O dabar kas? Kai jau pasiry�au, atsiimi savo �od�ius?

� A� tik bandau...

Vėl jį pertraukiu, tar�ku, lekiu pasikinkiusi pyktį, trok�dama k� nors draskyti, dau�yti:

� Tu toks kaip visi. Niekuo ne geresnis. Moki tik �nekėti, �nekėti. Bet kai reikia k� nors daryti, kai reikia man padėti...

� A� ir stengiuosi tau padėti, � piktai taria Aleksas. � Bet �ia ne juokas. Ar supranti? Toks pasirinkimas ne juokas, o tu dabar įtū�usi ir nesupranti, k� kalbi.

Jis irgi ima pykti. Jo balsas manyje pa�adina ka�k� skausminga, bet jau negaliu sustoti. Griauti, griauti, griauti � noriu visk� sunaikinti: jį, save, vis� miest�, vis� pasaulį.

� Ne�nekėk su manim kaip su vaiku.

� Tada nesielk kaip vaikas, � at�auna jis. Matau, i�kart pasigaili �itų �od�ių. Grį�telėj�s �onan atsidūsta ir prabyla jau normaliu balsu: � Klausyk, Lena. Tikrai atsipra�au. �inau, kad turėjai... Noriu pasakyti, po viso, kas �iandien atsitiko, a� net nepajėgiu įsivaizduoti, kaip tu jautiesi.

Per vėlu. Pro a�aras nieko nematau. Nusigr�usi nuo jo nagu rakinėju sien�. Atply�ta plytos trupinėlis. �iūrėdama, kaip jis nukrinta, galvoju apie mam�, apie tas baisias prira�ytas sienas, ir dar labiau apsipilu a�aromis.

� Jeigu a� tau rūpė�iau, pasiimtum mane, � sakau. � Jeigu nors kiek rūpė�iau, tuojau pat pasiimtum mane ir i�eitume.

� Tu man rūpi, � sako Aleksas.

� Ne, nerūpiu. � Suprantu, kad elgiuosi vaiki�kai, bet nieko negaliu padaryti. � Ir jai nerūpėjau. Nė trupu�io.

� Netiesa.

� Tai ko ji man�s nepasiėmė? � Vis dar nusisukusi nuo jo i� visų jėgų spaud�iu deln� prie sienos, tarsi bijodama, kad tuoj pat nesugriūtų. � Kur ji dabar? Kodėl man�s neie�kojo?

� Pati �inai kodėl, � jau tvir�iau taria jis. � �inai, kas būtų buv�, jeigu ji būtų dar kart� sugauta... sugauta su tavimi. Mirtis abiem.

�inau, jis teisus, bet nuo to ne geriau. A� varau savo:

� Ne dėl to. A� jai nerūpiu, kaip ir tau. Niekam nerūpiu.

Ranka nusibraukiu panos�.

� Lena... � Aleksas suima man u� alkūnių ar atsuka į save. A� atkakliai spoksau į �em�, tada jis kilsteli man smakr�. � Magdalena, � pirm� kart� nuo pa�inties prad�ios kreipiasi į mane pilnu vardu. � Tavo mama tave mylėjo. Ar supranti? Ji tave mylėjo. Ir tebemyli. Ji norėjo, kad tau negrėstų pavojus.

Mane i�mu�a kar�tis. Pirm� sykį gyvenime nei�sig�stu �ito �od�io. Manyje ka�kas atsiveria, i�sitiesia kaip katė atokaitoje, ir a� trok�tu, kad Aleksas vėl jį i�tartų.

Jo balsas be galo �velnus. Akys �iltos, su �viesos ta�keliais, jų spalva kaip saulės, �ilt� rudens vakar� it sviestas tekan�ios med�ių �akomis.

� Ir a� tave myliu. � Jo pir�tai nuslysta mano skruostu, palie�ia lūpas. � ��inok tai. Privalai �inoti.

Tada �itai ir atsitinka.

Kai taip stoviu tarp dviejų bjaurių �iuk�lių konteinerių ka�kokiame pri�nerk�tame skersgatvyje, aplinkui griūvant visam pasauliui, ir gird�iu, kaip Aleksas pasako tuos �od�ius, visa baimė, kuri� ne�iojausi nuo pat to laiko, kada i�mokau sėdėti, stovėti, kvėpuoti, � nuo to laiko, kada man buvo pasakyta, jog mano esybės �erdis u�pildyta ka�kuo blogu, ka�kuo sugedusiu ir liguistu, ka�kuo, k� būtina u�gniau�ti, nuo to laiko, kada man buvo pasakyta, jog visada esu vos per �ingsnelį nuo pra�ūties, � visa tai staiga i�nyksta. Tas daiktas, mano prad�ių prad�ia, mano �erdies �erdis, dar labiau i�sitiesia, i�siskleid�ia, �vysteli auk�tyn it vėliava: pasijuntu kaip niekada stipri.

� Ir a� tave myliu, � i�tariu.

Kai ateinu, Hana jau laukia atsi�liejusi į grandinin� stadiono tvor�, u�vertusi galv� ir u�simerkusi nuo saulės. Spindulių nubaltinti plaukai krinta ant pe�ių. A� sustoju u� keliolikos �ingsnių, nes noriu įsiminti j� kaip tik toki�, am�inai i�laikyti įsispaudusį s�monėje jos paveiksl�.

Staiga ji atsimerkia, pamato mane.

� Dar nepradėjome bėgti, � sako atsistumdama nuo tvoros ir pabrė�tinai pasi�iūri į laikrodėlį, � o tu jau atsilieki.

� Ar �ia i��ūkis? � klausiu prieidama prie jos.

� Tik faktas, � nusi�ypso ji. Man prisiartinus �ypsena dingsta. � Tu pasikeitusi.

� Pavargusi, � tariu. Keista sveikintis nei apsikabinant, nei k�, nors mes visada taip elgiamės, visada turėjome taip elgtis.

Keista, kad a� jai niekada nesu sakiusi, kokia ji man brangi. � Sunki diena.

� Nori pasi�nekėti? � Ji �iuri prisimerkusi. Per vasar� įdegė. Nosis nusėta strazdanomis lyg �vaig�dutėmis. Tikrai laikau j� turbūt gra�iausia mergaite Portlande, o gal ir visame pasaulyje, pagalvojus, kaip ji suaugs ir mane pamir�, skaud�iai nudiegia po �onkauliais. Kada nors ji beveik neprisimins kartu praleisto laiko, o jei ir prisimins, tik kaip sen� ir truputį juoking� sapn�, kurio vaizdai jau baigia i�dilti.

� Gal kai pabėgiosime, � sakau, nes daugiau nieko nesugalvoju. Reikia eit į priekį, kito kelio nėra. Eit į priekį, kad ir kas nutiktų. Toks visuotinis dėsnis.

� Nori pasakyti � kai prisirysi mano sukeltų dulkių, � nusi�aipo ji pasilenkusi, mank�tindama pakinklių sausgysles.

� Kam kalbėti, o tau tylėti, juk vis� vasar� pradrybsojai.

� Pati tylėk. � Atlo�usi galv�, ji mirkteli man. � Vargu ar tai, kuo u�siimi su Aleksu, galima vadinti mank�ta.

� �a...

� Nusiramink, aplinkui nieko nėra. A� �iūrėjau.

Viskas atrodo taip kasdieni�ka, taip maloniai, nuostabiai kasdieni�ka, ir mane u�plūsta toks d�iaugsmas, jog net galva sukasi. Gatvės nudry�uotos auksinės saulės ir �e�ėlių ruo�ais, oras kvepia druska, kepama mėsa ir �iek tiek � į krant� i�plautais jūros dumbliais. Noriu visam laikui įsiminti �i� akimirk�, i�saugoti kaip talisman� � savo sen�jį gyvenim�, savo paslaptį.

� Pagauk, � tariu kep�telėdama Hanai petį.

Ir nubėgu, o ji spiegdama �oka vytis, ir mes, apsukusios stadionu rat�, nedvejodamos ir nesitarusios pasukame prieplaukų link. Mano kojos stiprios, įkandimo �aizda, gauta reido naktį, gra�iai ir visi�kai sugijo, blauzdoje liko tik siauras rausvas ruo�elis � nelyginant �ypsena. Vėsus oras ver�iasi į plau�ius ir i� jų, net skauda, bet �itas skausmas geras: primena, kaip nuostabu alsuoti, justi skausm�, apskritai justi. Akis grau�ia sūrumas, ir a� tankiai mirksiu nesusigaudydama, kas tai, a�aros ar prakaitas.

�is mūsų bėgimas nėra grei�iausias, bet, mano galva, vienas sėkmingiausių. Mes i�laikome tolygų ritm� ir, bėgdamos beveik petys į petį, nuo Senojo uosto lanku pasukame į Rytin� promenad�.

Bėgame tikrai lė�iau negu vasaros prad�ioje. Įveikusios ma�daug tris mylias pradedame retinti �ingsnį, be �od�ių sutartinai pasileid�iame nuokalne į paplūdimį ir nugriuvusios ant smėlio imame kvatoti.

� Dvi minutės, � �iop�ioja Hana. � Man reikia dar dviejų minu�ių.

� Apsieisi, � sakau, nors pati d�iaugiuosi pertraukėle.

� Pati apsieisi, � at�auna ji, sviesdama mano pusėn sauj� smėlio. Abi apsiver�iam auk�tielninkos ir gulim i�skėtusios rankas ir kojas, lyg brė�damos sniege angel�. Drėgnokas smėlis maloniai vėsina od�. Vis dėlto turbūt lyta, gal kai mudu su Aleksu buvome Kriptose. Prisiminus t� ma�� kamer� ir raid�, i�grem�t� kiaurai sien�, saulės �vies�, plieskian�i� pro ang�, Kriptose gim�s jausmas vėl sugniau�ia krūtin�. Net ir dabar, �i� akimirk�, mano mama ka�kur yra � juda, alsuoja, gyvena.

K� gi, netrukus ir a� ten būsiu.

Plia�e �monių ma�ai, daugiausia pasivaik��ioti atėjusios �eimos, dar ka�koks senukas, pasiramstydamas lazda, lėtai kėblina palei vandenį. Saulė lenda u� debesų, u�utėkis tamsiai pilkas, vos į�iūrimo �alsvo atspalvio.

� Negaliu patikėti, kad po kelių savai�ių mums jau nereikės drebėti dėl komendanto valandos, � sako Hana, atsigr�dama į mane. � Tau liko ma�iau kaip trys savaitės. �e�iolika dienų, ar ne?

� Aha.

Hanai meluoti nenoriu, todėl atsisėdu, prisitraukiu kelius po smakru.

� Turbūt pirm� dien� po i�gydymo vis� naktį negrį�iu namo. Vien todėl, kad bus leistina. � Hana pasiremia alkūnėmis. � Galėtume ir abi k� nors suplanuoti.

Jos balsas nuskamba maldaujamai. �inau turinti pasakyti: Na, �inoma arba: Nuostabi mintis. �inau, nuo to ji pasijustų geriau, � apsimetus, kad gyvensime kaip gyvenusios.

Bet neprisiver�iu i�tarti �ių �od�ių. Nyk��iu braukau nuo �launų smėlį.

� Paklausyk, Hana. Turiu tau kai k� pasakyti. Dėl procedūros...

� Ok�?

Mano balse i�girdusi rimt� gaid�, ji įtariai prisimerkia.

� Pa�adėk, kad nesupyksi, gerai? A� negalėsiu... � Nutylu nepasakiusi: A� negalėsiu tav�s palikti, jeigu ant man�s pyksi.

Hana atsisėda, tramdydama juok� kilsteli rank�.

� Tuoj atspėsiu. Tu pabėgsi laivu su Aleksu, paspruksite nuo man�s kaip tikri nenaudėliai ir Nelegalai.

Ji kalba juokais, bet balse pajuntu gėl�. Ji nori, kad jai paprie�tarau�iau. Bet a� nieko nesakau. Valandėl� mudvi �iūrime viena į kit�, ir staiga jos veide u�g�sta visa �viesa ir energija.

� Tu juk ne rimtai, � pagaliau sako ji. � To negali būti.

� Reikia, Hana, � tyliai tariu.

� Kada? � Prikandusi lūp�, ji �velgia į �alį.

� �iandien nutarėme. �į ryt�.

� Ne, kada bėgsi.

Dvejoju tik akimirk�. Po �io ryto jau�iuosi taip, lyg pasaulį ir jo daiktus pa�in�iau labai menkai. Bet �inau, kad Hana niekada man�s nei�duos, bent jau dabar, kol jai dar į smegenis neįsmeigti strypai, kol jie dar jos nedrasko. Dabar suvokiu, kad �is gydymas vis dėlto tai ir daro: �mones suskaldo, atkerta nuo pa�ių sav�s.

Ta�iau kai jie prie jos prisikas, bus jau vėlu.

� Penktadienį, � atsakau. � Po savaitės.

Ji su �vilpesiu i�kvepia pro dantis.

� Negali būti, kad kalbi rimtai.

� �ia a� nieko neturiu, � sakau.

Ji pasi�iūri į mane. Jos akys i�plėstos, suprantu j� u�gavusi.

� Tu turi mane.

Staiga man topteli i�eitis � paprasta, juokingai paprasta. A� vos nenusijuokiu.

� Bėgam kartu, � i�sprūsta man. Hana susirūpinusi nu�velgia plia��, bet visi jau i�sivaik��ioj�. Senukas nuplumpino tolyn ir tikrai negirdėjo. � A� rimtai, Hana. Galėtum bėgti su mumis. Tau patiktų Tyruose. Ten fantasti�ka. Įsikūrusios net gyvenvietės.

� Tu ten jau buvai? � grie�tai pertraukia ji mane.

A� nuraustu � jai taip ir nepapasakojau apie naktį Tyruose su Aleksu. �inau, jog ir �itai ji palaikys i�davyste. Juk visada jai visk� pasakodavau.

� Tik vien� kart�. Ir vos por� valandų. Hana, ten nuostabu. Visai ne taip, kaip įsivaizdavome. O perėjimas... Tai, kad i�vis sien� galima pereiti... Labai daug kas nė trupu�io nepana�u į tai, kas mums kalbama. Hana, jie mums meluoja.

Nutylu susijaudinusi. Nuleidusi akis, Hana pe�ioja bėgiojimo �ortukų siūl�.

� Galėtume tai padaryti, � tariu jau �velniau. � Pabėgti trise.

Hana ilgai tyli. Prisimerkusi �iūri į vandenyn�. Pagaliau papurto galv�, vos pastebimas judesys, ir liūdnai �ypteli.

� Lena, a� tav�s pasiilgsiu, � taria ji, ir man nueina per �irdį.

� Hana... � prabylu, bet ji mane pertraukia:

� O gal ir nepasiilgsiu. � Ji atsistoja, nusibraukia nuo �ortų smėlį. � Gydymas kaip tik ir �ada, kad skausmo nebebus. Bent jau tokio.

� Tu neprivalai darytis procedūros. � Pakylu ir a�. � Bėgam į Tyrus.

Hana dirbtinai nusijuokia.

� Ir palikt visa tai? � Ji pla�iai mosteli. Gal ir juokauja, bet nelabai. �iaip ar taip, nepaisant visų savo kalbų, slaptų vakarėlių ir u�draustos muzikos, Hana nenori atsisakyti �io gyvenimo, palikti �io miesto: vienintelių savo namų. Ji, ai�ku, �ia turi gyvenim�: �eim�, ateitį, ger� por�. A� nieko neturiu.

Hanai suvirpa lūpų kertelės, ji nuleid�ia galv� ir ima spardyti smėlį. Noriu j� kaip nors paguosti, bet nesugalvoju, k� sakyti. Krūtin� veria jausmas, lyg �ia stovėdama su ja �iūrė�iau, kaip i�nyksta visas mano gyvenimas �alia Hanos, visa mūsų draugystė: vakarėliai su nakvyne, kai vidurnaktį triauk�davome draud�iamus kukurūzų spragėsius; visos vertinimo dienos repeticijos, kai Hana, u�sidėjusi tėvo akinius, trinktelėdavo per stal� liniuote, jeigu neteisingai atsakydavau, o mudvi net springdavom i� juoko; ta diena, kai ji �iebė kum��iu D�ilijanai Doson į veid�, nes toji pasakė, kad mano kraujas u�krėstas liga; pasisėdėjimai ant molo valgant ledus ir svajojant, kaip būsime suporuotos ir gyvensime �alimais, vienoduose namuose. Visa tai įtraukia nebūtis, nuplaukia lyg srovės ne�amas smėlis.

� Tu niekuo nekalta, � prabylu. I�stumiu �od�ius pro gerklėje stovintį gumul�. � Judvi su Greise �ia esate vieninteliai man brangūs �monės. Daugiau nieko... Visi kiti nieko nerei�kia.

� �inau, � murmteli ji, bet neatsisuka.

� Hana, jie... mano mam� jie u�darė į kalėjim�.

Pirma neketinau jai sakyti. Nenorėjau apie tai kalbėti. Bet i�sprūdo. Ji staigiai pakelia galv�.

� K� �ia dabar �neki?

Ir a� jai imu pasakoti apie Kriptas. Keista, bet nei�ty�tu. Visk� smulkiai apsakau. �e�t�jį skyrių ir pabėgim�, kamer�, prira�inėtas sienas. Hana klausosi tylėdama, sustingusi. Nesu jos ma�iusi tokios susikaupusios ir rimtos.

Man baigus pasakoti, Hana sėdi i�balusi. Atrodo lygiai taip kaip vaikystėje, kai sėdėdavom iki vėlumos ir g�sdindavom viena kit� istorijomis apie vaiduoklius. I� dalies mano mamos istorija irgi yra pasaka apie vaiduoklį.

� U�jau�iu, Lena, � vos girdimai suku�da ji. � Ne�inau, k� dar pasakyti. Man tav�s taip gaila.

Linkteliu �velgdama į vandenyn�. Ka�in ar tai, k� su�inojome apie kitas pasaulio �alis, negydyt�j� dalį, teisinga, ar jos i� tikrųjų tokios laukinės, ligos subjaurotos, �iaurios ir kupinos skausmo, kaip visi sako. Neabejoju, jog ir tai melas. Juk i� tiesų daug lengviau įsivaizduoti miest� kaip Portlandas, aptvert� sienomis, tvoromis ir pusiau tiesomis, miest�, kur �en ten įsi�iebia meilė, kad ir kokia netobula.

� Supranti, kodėl turiu bėgti, � sakau. Tai ne klausimas, bet ji linkteli.

� Aha. � Hana lengvai pasipurto lyg stengdamasi pabusti i� sapno. Atsisuka į mane. Akys liūdnos, bet ji narsiai nusi�ypso.

� Lena Helovėj, esi tikra legenda.

� Kurgi ne. � U�ver�iu akis, bet pasijuntu geriau. Kreipiasi į mane mamos pavarde, taigi mane supranta. � Galbūt pamokoma istorija.

� A� rimtai. � Įdėmiai �iūrėdama į mane nusibraukia nuo veido plaukus. � �inok, buvau neteisi. Prisimeni, k� sakiau vasaros prad�ioje? Maniau, jog tu bijai. Maniau, bijai net menkiausios rizikos. � Ji vėl liūdnai �ypteli. � Paai�kėjo, kad esi dr�sesnė u� mane.

� Hana...

� Viskas gerai, � pertraukia ji mane numodama ranka. � Tu esi to verta. Verta daugiau.

Net ne�inau, k� sakyti. Noriu j� apkabinti, bet tik apglėbiu save. Vėjas nuo vandens �varbus.

� Hana, a� tav�s pasiilgsiu, � patylėjusi tariu.

Ji �engia prie vandens, sportba�io nosimi pa�eria į vir�ų smėlio. Akimirk� jis lyg laikosi ore.

� Na, �inai, kur a� būsiu.

Kurį laik� stovime klausydamosi, kaip potvynis grau�iasi į krant�, vanduo kilnoja ir stumdo smėlį: per daugyb� tūkstan�ių metų juo virto �ia gulėj� akmenys. Kada nors gal visk� apsems vanduo. Kada nors gal viskas virs dulkėmis.

Staiga Hana atsisukusi pasiūlo:

� Klausyk, parbėkim į stadion�. � Ir nulekia nelaukusi sutikimo.

� Taip nes��ininga! � �aukiu, bet per daug nesistengiu jos pasivyti. Leid�iu jai bėgti pirma, nes noriu įsiminti toki�, kokia yra dabar: bėganti, besijuokianti, įdegusi, linksma, gra�i ir mano draugė; paskutiniuose saulės spinduliuose �viesūs plaukai �vys�ioja kaip deglas, kaip �vyturys, rodantis keli� į gerus dalykus ateityje ir abiejų laukian�ias geresnes dienas.

�alta, kai �iek tiek po vidurnak�io i�siruo�iu į Brukso 37, todėl nailonin� striuk� susisegu iki pat smakro. Gatvės tamsios ir tylios kaip visada. Niekur nė krep�t, nekrusteli nė viena u�uolaida, sienomis ne�liau�ioja �e�ėliai, nuo kurių reikėtų stryktelėt i� baimės� ne�iba ka�ių akys, necaksi �mirinėjan�ių �iurkių pėdelės, tolumoje nekauk�i patruliuojan�ių reguliuotojų �ingsniai. Toks įspūdis, lyg visas miestas įsitemp�s jau lauktų �iemos � lyg visas miestas būtų u��aldytas. �iurpokas jausmas. Prisimenu nam�, ka�kaip u�silikusį per �aibi�k� kar� ir dabar stovintį Tyruose � puikiai i�silaikiusį, bet visi�kai negyvenam�, kambariuose priaug� laukinių gėlių.

Lengviau atsidūstu pasukusi u� kampo ir i�vydusi surūdijusi� gele�in� tvor�, �ymin�i� Brukso 37 valdos ribas; mane u�plūsta laimė, kai pagalvoju, kaip Aleksas viename tamsių kambarių surimtėj�s krauna į kuprin� antklodes ir maisto konservus. Iki tol nebuvau suvokusi, kad ka�kuriuo metu per �i� vasar� Brukso 37 pradėjau laikyti savo namais. Pasitaisiusi ant peties kuprin� ristele pasileid�iu prie vartų.

Ka�kas negerai: kelis kartus patraukiu, bet vartai neatsidaro. Pamanau, gal u�sikirto. Paskui pastebiu, jog ant vartų kabo spyna. Nauja. Kai j� trūkteliu, ji �ybteli mėnesienoje.

Brukso 3 7 kiemas u�rakintas.

A� taip nustembu, jog nejau�iu nei baimės, nei įtarimo. Galvoju tik apie Aleks�: kur yra ir ar jis u�kabino �it� spyn�. Gal, pamanau, u�rakino vartus, kad niekas nei�tampytų mūsų daiktų? O gal a� paankstinau arba pavėlavau. Jau ketinu rop�tis per tvor�, kai de�inėje i� tamsos i�nyra Aleksas, tyliai �engteli i� �e�ėlių.

� Aleksai!

Nors buvom i�siskyr� vos kelet� valandų, ne�moni�kai apsid�iaugiu jį pama�iusi � netrukus jis bus mano, atvirai ir visi�kai � ir pamir�tu, kad negalima garsiai �aukti.

� Tyliau...

Susverdėj�s, kai puolu ant kaklo, jis apkabina mane. Atlo�usi galv� pasi�iūriu į jį, matau, jog �ypsosi, taigi laimingas kaip ir a�. Jis pak�teli man į nosies galiuk�.

� Mes dar nesame saugūs.

� Taip, bet jau tuoj būsime. � Pasistiebusi �velniai jį bu�iuoju. Kaip visada, pajutusi jo lūpas pamir�tu visa, kas pasaulyje bloga. I�siplė�dama i� jo glėbio �aismingai pliauk�teliu per rank�. � Beje, a�iū, kad nepamir�ai duoti rakto.

� Rakto? � suglumsta Aleksas.

� Vartų spynos.

Noriu jam įgnybti, bet jis traukiasi purtydamas galv�, staiga i�bal�s ir persigand�s, � ir t� akimirk� suprantu, abu suprantame, Aleksas i�si�ioja ka�ko sakyti, bet �itai trunka am�inyb�, ir kaip tik tada suvokiu, kodėl jį regiu taip ai�kiai, įrėmint� �viesoje, sustingusį lyg elnias prie�ais sunkve�imio �ibintus (�i�nakt reguliuotojai pasi�vie�ia pro�ektoriais), balsas i� tamsos u�rinka:

� Stokit abu! Rankas ant galvos!

Pagaliau mane pasiekia Alekso �od�iai:

� Bėk, Lena, bėk!

Jis jau lekia atgal patamsyje, bet mano kojos ne tokios greitos, aklai ir be tikslo pasileid�iu pirma pasitaikiusia gatve, ta�iau naktis atgyja judriais �e�ėliais, besivejan�iais mane, �aukian�iais, stvarstan�iais u� plaukų, atrodo, �imtai jų pasipila nuo kalno, dygsta i� po �emių, krinta i� med�ių, oro.

� �iupkit j�, �iupkit!

�irdis ver�iasi i� krūtinės, negaliu kvėpuoti; dar niekada taip nebijojau, i� baimės numirsiu. Vis daugiau �e�ėlių virsta �monėmis, visi jie �aukdami vejasi mane ginkluoti blizgan�iais metaliniais ginklais, automatais ir lazdomis, �Mace� aerozoliais. A� bėgu vis i�trūkdama, pasuku į kaln�, tiesiu keliu į Brendono gatv�, bet nepavyksta. I� u�pakalio mane stveria reguliuotojas. �iaip taip atsikratau jo rankų, bet atsitrenkiu į vyri�kį sargybinio uniforma, mane sugriebia kitos rankos. Baimė lyg �e�ėlis, lyg apklotas prislegia mane, neleid�ia kvėpuoti.

�alimais suū�ia patrulio automobilis, besisukantys �ibintai akimirk� visk� nutvieskia, paskui pasaulis, lėtai artėdamas, ima pulsuoti juodai, baltai, juodai, baltai.

Baisaus riksmo perkreiptas veidas; i� kairės strykteli �uo, i��iep�s dantis, ka�kas rėkia:

� Pargriaukit j�! Pargriaukit!

Nėra oro, nėra oro, nėra oro.

Plonas �vilpesys, riksmas, ore sustingsta lazda. Ji smogia, urgzdamas pa�oka �uo, mane it ugnis nutvilko skausmas.

Ir viskas, juoduma.

�Visur tavo �irdį ne�iojuos (savojoj �irdy)�,

u�draustas E. E. Kamingso eilėra�tis, įtrauktas

į �I�samų pavojingų �od�ių ir idėjų s�vad��, www.ccdwi.gov.org

Kartais laikas slenka lėtai kaip ratilas, besiple�iantis vandens pavir�iuje, o kartais pralekia tokiu spartumu, jog galva susisuka. Bet iki �ios dienos nesu patyrusi, kad laikas ir bėgtų, ir sykiu stovėtų. Minutės tarsi pu�iasi ir mane apspitusios dusina savo nerangumu. �iūriu, kaip ant lubų po centimetr� �liau�ia �viesa. Grumiuosi su skausmu galvoje ir mentikauliuose. Tirpulys persimeta ir į de�in� rank�. Aplink kambarį skraid�ioja musė, vis dau�osi į �aliuzes bandydama i�trūkti. Pagaliau nusikamavusi �lepteli ant grindų.

U�jau�iu, draugu�e.

Ir kartu baisiuosi matydama, kiek valandų praėjo nuo Hanos apsilankymo. Kiekviena valanda mane priartina prie procedūros, prie i�siskyrimo su Aleksu, ir, nors kiekviena minutė atrodo lyg valanda, �i, regis, prabėga kaip minutė. Norė�iau su�inoti, ar Hanai pavyko paslėpti ra�telį Gubernatoriaus saujoj. Net jeigu jai pasisekė, be galo ma�a vilties, kad Aleksui ateis į galv� ten paie�koti �inios nuo man�s, � gal tik koks la�elis. Bet vis tiek viltis...

Dar negalvojau apie kitas kliūtis, trukdan�ias pabėgti, � kad ir tai, jog esu pakabinta kaip de�ra, arba tai, kad u� durų vis� laik� budi Kerolė, dėdė Viljamas, Rei�elė arba D�enė. Vadinkite tikrovės neigimu, u�sispyrimu ar pami�imu, bet a� turiu tikėti, kad Aleksas ateis ir mane i�vaduos, � kaip vienoje pasakų, kurias jis man sekė, kai grį�ome i� Tyrų: toje, kur princas, nukov�s sargyb� einan�ius slibinus ir prasikirt�s keli� per nuodingų er�kėtro�ių brūzgynus, i�vaduoja princes�, įkalint� bok�te.

Pavakary ateina Rei�elė, ne�ina garuojan�ios sriubos lėk�te. Tylėdama padeda j�.

� Vėl advilio? � kand�iai paklausiu, kai ji priki�a man prie burnos �auk�t�.

� Pamiegojusi geriau jautiesi, tiesa? � nesutrinka ji.

� Jaus�iausi geriau, jei nebū�iau priri�ta.

� Tavo pa�ios labui, � sako ji, vėl prine�dama �auk�t�.

Būti valgydinamai Rei�elės � paskutinis daiktas, bet jeigu Aleksas man�s ateis (kada, kada jis man�s ateis?; turiu tuo tikėti), reikės būti stipriai. Be to, jei tikrai patikės, kad a� atsisakiau minties prie�intis, galbūt Rei�elė su Kerole atlaisvins pan�ius arba i�tisai nestypsos prie durų, duos galimyb� man pabėgti.

Taigi nuryju �auk�t� sriubos ir �yptelėdama sakau:

� Visai gardu.

Rei�elė i�si�iepia.

� Valgyk kiek telpa. Rytoj tau reikės būti geros formos.

Amen, sese, pamanau, i�tu�tinu lėk�t� ir papra�au antros.

Vėl slenka minutės, lyg svarmenys traukdamos mane �emyn. Staiga �viesa miegamajame pasidaro �iltos medaus spalvos, vėliau � virpan�ios geltonos lyg �vie�ia grietinėlė, galiausiai atsiskiria nuo sienos ir teka kaip vanduo į nuotekų vamzdį. I� tikrųjų nesitikėjau, kad Aleksas galėtų pasirodyti neatėjus nak�iai, � būtų savi�udybė, � bet vis tiek krūtinėje tvinksi skausmas. Laiko beveik neliko.

Vakarienės vėl gaunu sriubos su įmerktais duonos gabalėliais. Dabar valgyt atne�a Kerolė, Rei�elė stovi sargyboje. Imu maldauti, kad leistų į tualet�, ir Kerolė mane trumpai atri�a, bet lydi ir stovi ten, kol �lapinuosi, o tai daugiau nei pa�eminimas. Kojos dreba, stovint labiau skauda galv�. Rie�uose nuo nailoninių virvių įsispaud� gilūs grioveliai, rankos tabaluoja lyg svarmenys, negyvos nuo pat pe�ių. Kai Kerolė ateina vėl man�s priri�ti, man knieti pasiprie�inti, � nors ji auk�tesnė u� mane, vis tiek esu stipresnė, � bet apsigalvoju. Namuose pilna �monių, tarp jų ir dėdė Viljamas, be to, kas �ino, galbūt apa�ioje tebėra reguliuotojų. Jie per por� minu�ių mane sutramdytų ir u�migdytų, o �ito a� negaliu leisti. �i� naktį turiu būti budri ir �vali. Jei Aleksas neateis, reikės pa�iai sugalvoti plan�.

Viena tikrai �inau: rytoj procedūros nebus. Ver�iau mirsiu.

Ta�iau Kerolės ri�ama pasistengiu kuo labiau įtempti raumenis. Kai atsipalaiduoju, tarp odos ir virvių pajuntu ma�utį tarpelį. Galbūt pakankam�, kad galė�iau i�sivaduoti i� savo virvinių antrankių. Kita gera naujiena: dienai baigiantis, niekas taip uoliai nebesistengia saugoti miegamojo durų, o a� to ir tikėjausi. Rei�elė penkioms minutėms palieka post� � u�sidaro tualete; D�enė beveik vis� laik� moko Greis� ka�kokio pa�ios sukurto �aidimo taisyklių; Kerolės nebūna prie durų net pusvalandį, nes i�eina plauti indų. Po vakarienės budėjim� perima dėdė Viljamas. A� d�iaugiuosi. Jis atsine�a radijyt�. Turiu vilties, kad jos klausydamasis ims knapsėti ir u�snūs kaip kiekvien� vakar�.

Ir tada galbūt � galbūt � galėsiu i� �ia pabėgti.

Devint� valand� i� kambario i�plaukia visa �viesa ir a� lieku patamsyje; sienas lyg draperijos dengia �e�ėliai. Mėnulis, didelis ir ry�kus, pro �aliuzių tarpelius nusidabrina visų daiktų kontūrus. Dėdė Viljamas tebestovi u� durų ir klausosi radijo, skleid�ian�io nesuvokiamus trikd�ius. Per grindis mane pasiekia triuk�mas: virtuvėje ir pirmo auk�to vonioje bėga vanduo, murma balsai, trepsi �lepetėmis apautos kojos; namas paskutinį kart� kosteli ir trūkteli nelyginant mir�tantis �mogus. D�enei ir Greisei dar neleid�iama miegoti viename kambaryje su manimi. Turbūt visos suguls svetainėje.

Dar vien�, paskutinį kart� ateina Rei�elė, atne�a vandens. Patamsyje sunku pasakyti, bet jis atrodo įtartinai drumstas, lyg kas nors būtų jame i�tirpinta.

� A� nenoriu gerti, � sakau.

� Nors kelet� gurk�nelių.

� Tikrai, Rei�ele. Nenoriu gerti.

� Nesispyriok, Lena. � Ji atsisėda ant lovos ir prievarta mane girdo. � Vis� dien� buvai tokia gera.

Nieko negaliu padaryti, turiu nuryti kelet� gurk�nelių � aitraus vaistų skonio. Garantuotai ka�ko pridėta, vėl kokių migdomųjų. Laikau vandenį burnoje, nenuryju, o kai ji atsistojusi eina prie durų, pasuku galv� ir i�leid�iu vandenį ant pagalvės, į plaukus. Gal ir negra�u, bet geriau negu kitas variantas. Vanduo geriasi į pagalv�, akimirk� at�aldo paskaudusius pe�ius.

Rei�elė stoviniuoja prie durų tarsi galvodama, k� �ia protingo pasakyti. Bet sugalvoja tik tiek:

� Iki rytojaus.

Ne, jei tik pavyks, pamanau, bet nieko nesakau. Pagaliau ji i�eina ir u�daro duris.

Ir a� lieku tamsoje, tik eina valandos, tiksi minutės. Man gulint be jokio u�siėmimo, vien galvojant, namui ruo�iantis miegoti ir pama�u nutylant, sugrį�ta baimė, u�gula kaip nuodingas rūkas. Kartoju sau, jog Aleksas turi ateiti, privalo, bet laikrod�io rodyklės �liau�ia pirmyn kankindamos mane, o gatvėse u� lango tylu, nebent koks �uo suloja.

Kad mintys be galo nesisuktų apie t� patį klausim� (Aleksas ateis ar neateis?), bandau galvoti, kokiais būdais galė�iau nusi�udyti vedama į laboratorijas. Jei Kongreso gatvėje bus koks nors eismas, pulsiu po sunkve�imiu. O gal pavyktų nubėgti į prieplauk�. Nebūtų sunku nusiskandinti, ypa� jei rankos bus suri�tos. Blogiausiu atveju galiu pabandyt prasiver�ti ant laboratorijų stogo, kaip toji mergaitė prie� kelerius metus, ir nukristi i� dangaus lyg akmuo, prakirt�s debesis.

Prisimenu vaizd�, t� dien� rodyt� per visas televizijas: kraujo srovel�, keistai nurimusį jos veid�. Dabar suprantu. Atrodo liguista, bet kurdama �ituos planus tikrai pasijuntu geriau, sutramdau baisų nerimo ir baimės virpulį krūtinėje. Ver�iau mirti savo s�lygomis negu gyventi jų s�lygomis. Ver�iau mirti mylint Aleks� negu gyventi be jo.

Dieve, padaryk, kad jis ateitų.

Daugiau niekad nieko nepra�ysiu.

Atsisakysiu visko, k� turiu.

Tik padaryk, kad jis ateitų.

Vidurnaktį sugrį�usi baimė virsta neviltimi. Jeigu jis neateis, turėsiu pati i� �ia i�sigauti.

Tampau rankas savo pan�iuose stengdamasi pasinaudoti laisvu tarpeliu. Virvė giliai įsirė�ia į od�, ir a� vos susilaikau neriktelėjusi. Kad ir kaip virv� traukiu, tempiu ir sukioju, daugiau ji neatsilaisvina, bet a� vis tiek vargstu, kol per kakt� ima �liaugti prakaitas ir pradedu bijoti, kad dar labiau dau�ydamasi nepri�auk�iau ko nors į kambarį. Ka�kas �lapia nuvinguriuoja per rank�, ir atlo�usi galv� pamatau pla�i� tamsi� kraujo srovel�, �liau�ian�i� lyg kraupi juoda gyva�iukė: visos mano pastangos baigėsi tuo, kad nubrū�inau od�.

Lauke gatvės tylios kaip ir pirma, ir t� akimirk� suvokiu, kad bevilti�ka � pati i� �ia nei�trūksiu. Rytoj pabusiu, teta, Rei�elė ir reguliuotojai mane nuves į centr�, ir vienintelė galimybė pabėgti bus į vandenyn� arba nuo laboratorijų stogo.

Galvoju apie �vie�io medaus spalvos Alekso akis, jo rankų �velnum� ir kaip miegojau po dangaus skliautu vir� galvos, tarsi dėl mūsų nusagstytu �vaig�dėmis. Dabar, po �itiek metų, suprantu, kas yra �altumas ir i� kur jis atėjo, � jausmas, jog viskas prarasta, neturi nei vertės, nei prasmės. Pagaliau �varba ir neviltis man�s pasigaili, u�kloja s�mon� lyg tamsiu �ydu ir a� stebuklingai u�miegu.