Knygos �Delirium. Meilės kar�tinė� t�sinys

Vardai, persona�ai, vietos ir nutikimai yra arba autorės

Mes su Aleksu gulime pasities� antklod� Brukso gat�vės 37 namo u�pakaliniame kieme. Med�iai atrodo auk�tesni ir tamsesni nei visada. Lapai bema� juodi ir taip tankiai susipyn�, kad u�stoja dangų.

� Turbūt ne per geriausia diena i�kylai, � sako Aleksas, ir a� susigriebiu, kad taip ir neparagavome, ko atsine�ėme u�valgyti. Antklodės gale stovi pilna pintinėlė papuvusių obuolių, apskerusių smulkiomis juodomis skruzdėmis.

� O kodėl? � klausiu. Abu �iūrime į lapų tinkl�, stor� kaip siena.

� Todėl, kad sninga, � atsako Aleksas. Ir tikrai: sninga, aplinkui sukasi stambios peleninės snaigės. Ir baisiai �alta. Man i� burnos virsta kvapas, a� prisispaud�iu prie Alekso, kad būtų �il�iau.

� Duok rank�, � tariu, bet Aleksas neklauso. Bandau įsisprausti tarp jo rankos ir krūtinės, bet jo kūnas susting�s, nepaslankus. � Aleksai, leisk, man �alta.

� Man �alta, � kaip papūga atkartoja jis, vos krutindamas pamėlusias ir suskirdusias lūpas. Nemirksėdamas �iūri į lapij�.

� Pa�iūrėk į mane, � pra�au, bet jis nepasuka galvos, net nemirkteli. Krūtinėje sukyla isteri�kas i�g�stis, ka�koks balsas �aukia: blogai, blogai, blogai, ir a� atsisėdusi u�dedu deln� ant Alekso krūtinės, �altos lyg ledas. � Aleksai, � tariu. Ir rikteliu: � Aleksai!

� Lena Morgana D�ouns!

Krūptelėdama grį�tu į tikrov�, joje mane pasitinka tylus mergai�ių kikenimas.

Mane varsto akimis ponia Fir�tein, dvyliktokų mokytoja, dėstanti gamtos mokslus Kvinsio Edvardso mergai�ių mokykloje Brukline, septynioliktame rajone, penktame sektoriuje. �i� savait� tre�i� kart� u�migau per jos pamok�.

� Jeigu tave taip migdo gamtos sanklodos sukūrimas, gal prabudintų apsilankymas direktorės kabinete?

� Ne! � �ūkteliu garsiau, negu norėjau, sukeldama dar garsesnį mergai�ių kikenim�. Į Edvardso mokykl� buvau atsiųsta i�kart po �iemos atostogų, taigi prie� gerus du mėnesius, bet man jau prilipo did�iausios keistuolės etiketė. Visi man�s lenkiasi, lyg bū�iau apkrėsta � lyg sirg�iau ta liga.

Jeigu jos �inotų.

� Paskutinį kart� įspėju, panele D�ouns, � sako ponia Fir�tein. � Ar ai�ku?

� Daugiau taip nebus, � sumurmu stengdamasi atrodyti klusni ir atgailaujanti. Stumdama �alin ko�maro vaizdus, stumdama �alin mintis apie Aleks�, mintis apie Han� ir sen�j� mokykl�, vydama jas, vydama, vydama, kaip mane mokė Juodė. Senasis gyvenimas mir�s.

Ponia Fir�tein dar kart� dėbteli į mane, matyt, ketindama įbauginti, ir nusisukusi į lent� toliau pasakoja apie dievi�k�j� elektronų energij�.

Anoji Lena būtų i�sigandusi tokios mokytojos kaip ponia Fir�tein. Ji sena, pikta, pana�i į varlės ir pitbulio hibrid�. Viena tų �monių, kurių, regis, net nėra reikalo gydyti atliekant procedūr�, � sunku įsivaizduoti, kad ji galėtų k� nors mylėti.

Bet anoji Lena irgi mirusi.

A� j� palaidojau.

Palikau u� anos u�tvaros, u� dūmų ir ugnies sienos.

Pirmiausia pajuntu ugnį.

Ugnį kojose ir plau�iuose, ugnį, deginan�i� kiekvien� nerv� ir kūno l�stel�. Taip a� gimstu i� naujo: draskoma skausmo i�nyru i� dusinan�io kar��io ir tamsos ir imu brautis per �lapi� juodum�, piln� nepa�įstamų garsų bei kvapų.

A� bėgu, o kai bėgti nelieka jėgų, plumpinu vos vilkdama kojas, kai ir to nebepajėgiu, colis po colio �liau�iu per �it� keist� ap�ėlusį pavir�ių kaip kirminas, kabindamasi nagais į �em�.

Ir dar � i� naujo gimdama kraujuoju.

Ne�inau, ar toli prasibroviau į Tyrus, kiek laiko skverbiausi per mi�ko tankm�, bet pagaliau pastebėjau, kad esu su�eista. Matyt, kai lipau per u�tvar�, bent vienas reguliuotojas mane kliudė. Kulka nudrėskė �on� kiek �emiau pa�asties, ir mar�kinėliai permirko krauju. Man pasisekė, �aizda pavir�inė, bet matant �į krauj�, �aizd� viskas pasidaro tikra: �i nepa�įstama vieta, mil�ini�ki med�iai, i�sikeroj� krūmai, visa, kas atsitiko ir k� a� palikau.

Kas i� man�s buvo atimta.

Skrandis tu��ias, bet vis tiek imu vemti. Kosėdama spjaudau tul�imi ant blizgan�ių nuo rasos lapų patalo. Vir� galvos �irpauja pauk��iai. Ka�koks smalsus �vėrelis sėlina pasi�iūrėti, kas �ia darosi, bet i�kart sprunka į brūzgynus.

Galvok, galvok. Aleksas. Galvok, k�, tavim dėtas, darytų Aleksas.

Aleksas �ia, �alia. Įsivaizduok.

Nusivilkusi mar�kinėlius nuplė�iu apa�i� ir apsiri�u per krūtin�, �variausi� viet� prispausdama prie �aizdos, kad ma�iau bėgtų kraujas. Neturiu supratimo, kur esu ir kur einu, tik �inau, kad sustoti negalima, reikia eiti gilyn ir gilyn į mi�k�, toliau nuo pasienio u�tvaros, nuo pasaulio su �unimis, automatais ir...

Ir su Aleksu.

Ne, Aleksas �ia. Tu privalai tikėti, jog jis �ia.

�ingsnis po �ingsnio, ginantis nuo dyglių, ma�alų, praskiriant storas �akas, per uodų debesis ir ore tvyrantį rūk�. Staiga kojos pataiko į ka�koki� upel�. Esu tokia nusilpusi, jog srovė man�s vos nepargriauna.

Vis� naktį merkia lietus, �altas ir negailestingas; a� susirie�iu tarp storo ��uolo �aknų, o aplinkui tamsoje cypauja, �nopuoja ir kreb�da nematomi gyvūnai. U�migti bijau, jei u�migsiu, numirsiu.

Naujoji Lena negimė taip staigiai.

�ingsnis po �ingsnio, colis po colio.

�liau�te, krūtinė tarsi prikim�ta pelenų, burna pilna dūmų skonio.

Nagais kabinuosi į �em� kaip kirminas.

�tai kaip atkeliauja į �į pasaulį naujoji Lena.

Kai daugiau nebegaliu nei eiti, nei �liau�ti, padedu galv� ant �emės ir laukiu mirties. Tiek privargau, jog net nebebijau. Vir� galvos juoduma, visur aplinkui irgi juoduma, o mi�ko garsai susilieja į simfonij�, i�lydėsian�i� mane i� �io pasaulio. A� esu savo laidotuvėse. Nuleid�iama į siaur� tamsi� duob�. Prie jos stovi mano teta Kerolė ir Hana, mano mama, sesuo ir netgi seniai mir�s tėvas. �iūrėdami, kaip mano kūnas panyra į kap�, jie gieda.

A� atsiduriu juodame tunelyje, jis sklidinas rūko, bet man nebaisu.

Kitame tunelio gale laukia Aleksas, stovi saulės spinduliuose ir �ypsosi.

Aleksas tiesia į mane rankas, �aukia...

Ei, ei, pabusk!

� Ei, pabusk. Nagi, nagi...

Balsas i�traukia mane i� tunelio, ir a� baisiai nusiviliu, kai atsimerkusi i�vystu ne Aleks�, o ka�kokį kit�, prakaulų svetim� veid�. Mintys pinasi, pasaulis pa�iro �ukėmis. Juodi plaukai, smaili nosis, ry�kiai �alios akys � �itos dėlionės dalių niekaip nesudėsiu.

� Na, tik vėl nenuleipk. Bremai, kur, po velnių, vanduo?

Po sprandu pajuntu rank�. Ir staiga i�sigelbėjimas. �altas vanduo pripildo burn�, liejasi gerkle, teka per smakr� i�plaudamas i� krūtinės pelenus ir dūmų skonį. U�sikosėju, springstu kone verkdama. Paskui imu ryti, god�iai gerti, o ranka tebelaiko man galv�, balsas dr�sina:

� �tai �itaip. Gerk kiek telpa. Viskas gerai. Tau jau niekas negresia.

Juodi palaidi plaukai gaubia mane it palapinė. Moteris. Ne, jauna mergina � mergina, su�iaupusi siauras lūpas, apie akis rauk�lelės, pla�takos sudir�usios kaip karklo �ievė ir didelės it pintinės. Dėkui, mama, sakau mintyse.

� Tu saugi. Viskas gerai. Tu i�gelbėta.

�itaip ir ateina į pasaulį vaikai: ka�kas juos paima ant rankų, �iū�iuoja, jie bejėgiai, moka tik �įsti.

Paskui mane vėl pasiglem�ia kar�tinė. Retkar�iais atgaunu s�mon�, bet įspūd�iai padriki. Vėl ka�kieno rankos, ka�kieno balsai, ka�kas mane pakelia, vir� galvos �mė�uoja �aluma pramai�iui su dangaus lopinėliais. Tada u�uod�iu lau��, prie odos prispaud�iama ka�kas �alta ir �lapia, vėl dūmai ir slopūs balsai, �on� perveria skausmas, po to pajuntu led� ir palengvėjim�. Per kojas nuslysta ka�kas mink�ta.

Protarpiais tarp viso �ito � sapnai, kokių nesu sapnavusi. Juose drioksi sprogimai ir siau�ia smurtas, juose lydosi oda, o kaulai virsta juodais nuodėguliais.

Aleksas daugiau nepasirodo. Jis nuėjo tolyn, dingo tunelio gale.

Beveik kas kart�, kai atsipeikėju, �alia man�s �i juodaplaukė mergina, liepia gerti arba prie kaktos prispaud�ia �alt� rank��luostį. Jos rankos kvepia dūmais ir kedru.

Ir vis� laik�, miegu ar klied�iu kre�iama kar�tinės, ar kartais atgaunu nuovok�, visada gird�iu �it� �odį, ji kartoja jį ir kartoja, ir jis pama�u prasismelkia į mano sapnus, pradeda i�stumti juose vie�pataujan�i� tams�, traukia mane į �vies�. Tu saugi. Saugi. Saugi. Tu jau saugi.

Pagaliau, ne�inia po kiek laiko, kar�tinė pasitraukia ir a� ant �ito �od�io keteros, �velniai, ramiai kaip ant bangos, i�plaukiu į krant�.

Dar nespėjusi atsimerkti gird�iu tar�kant lėk�tes ir kalbant, u�uod�iu ka�k� kepama. Pirmiausia dingteli, kad esu namie, pas tet� Kerol�, ji tuoj pa�auks mane pusry�ių. Rytas kaip rytas.

Paskui galvoje ka�kas spragteli, ir a� visk� prisimenu: kaip lėkiau motociklu su Aleksu, kaip jam nepavyko pabėgti, paskui � dienas ir naktis Tyruose; staigiai atsimerkusi bandau sėstis, ta�iau kūnas neklauso. Vos pajėgiu kilstelėti galv�, o �iaip jau�iuosi lyg įmūryta į akmenį.

Juodaplaukė mergina, kuri tikriausiai mane surado ir su draugais atne�ė �ia (kur tas ��ia�, ne�inau), stovi kertėje prie pla�ios akmeninės kriauklės. I�girdusi mane guolyje sujudant skubiai atsisuka.

� Ramiau, � įspėja. I�traukia i� kriauklės iki alkūnių �lapias rankas. Veidas budrus, neramus kaip laukinio �vėries. Dantys smulkūs, per smulkūs jos burnai ir kreivoki. Priėjusi atsitupia �alia. � Vis� par� buvai be s�monės.

� Kur a�? � sustenu. Vos atpa�įstu savo bals�.

� Bazėje, � atsako ji, įdėmiai �iūrėdama į mane. � Bent mes taip vadiname �it� viet�.

� Ne, a� norėjau paklausti... � Bandau suvokti, kas atsitiko man perlipus sien�, bet galiu galvoti tik apie Aleks�. � Ar �ia Tyrai?

Jos veidu nuslenka keista i�rai�ka, gal įtarumas?

� Taip, mes laisvojoje zonoje, � atsargiai paai�kina ji ir daugiau netarusi nė �od�io i�eina pro tamsi� durų ang�. Namo gilumoje gird�iu neai�kius balsus. Akimirk� i�sig�stu � gal nereikėjo minėti Tyrų? O jeigu �itie �monės pavojingi? Iki tol nesu girdėjusi, kad nekontroliuojamas teritorijas kas būtų pavadin�s �laisv�ja zona�.

Bet ne. Kad ir kas jie tokie, tikriausiai mano pusėje. Juk jie mane i�gelbėjo, slaugė, vis� t� laik� buvau jų valioje.

Vargais negalais pasikeliu lovoje pusiaugula, priglaud�iu pakau�į prie kietos akmeninės sienos. Visas kambarys akmeninis, grindys taip pat; sienos daiktais padengtos plona juodų pelėsiu grienele, prie�tvaninė akmens kriauklė turi surūdijusį �iaup�, kuris ai�kiai jau ka�i kiek metų neveikia. A� guliu kietoje siauroje gele�inėje lovelėje apklota i�skydusiu u�tiesalu. Po neveikian�ia kriaukle stovi keli skardiniai kibirai, dar yra medinė kėdė � �tai ir visi baldai. Patalpa be langų ir be lempų, tik mirksi du bateriniai �ibintai, u�liejantys kambarį blausiai melsva �viesa.

Ant vienos sienos kabo medinis kry�elis su prikalta �mogaus figūra. Atpa�įstu �į daikt�: tai vienos senųjų religijų, gyvavusių dar prie� i�randant gydym�, simbolis, bet jau ne�inau, kurios.

Staiga prisimenu Amerikos istorijos pamok� ir poni� Dernler, piktai �aibuojan�i� per savo did�iulius akinių stiklus ir pir�tu baksnojan�i� į atverst� vadovėlį.

� Matote? Matote? �itos senosios religijos visos suter�tos meile. Jos dvokia deliria, skleid�ia �it� kar�tin�.

�inoma, tuo laiku tai atrodė siaubinga tiesa.

Meilė � mirtiniausia i� visų mirtinų ligų.

Ji �udo.

Aleksas.

Ir kai yra tavo gyvenime.

Aleksas.

Ir kai jos nėra.

Aleksas.

Į kambarį grį�ta juodaplaukė mergina, atsargiai ne�ina moliniu dubenėliu.

� Mes tave radom leisgyv�, � sausai taria ji. � Pana�esn� į negyv�. Nemanėm, kad i�sikapstysi. Bet a� tariau, jog reikia pabandyti.

Ji �velgia į mane tarsi abejodama, ar vertėjo taip vargti, ir staiga prisimenu pusseser� D�en�, kaip stovėdavo įsisprendusi į �onus ir priekabiai mane ap�iūrinėdavo. U�simerkiu stengdamasi nepasiduoti prisiminimų srautui � jau likusio praeityje gyvenimo vaizdams.

� A�iū, � sakau.

� Nėr u� k�, � gū�telėdama burbteli mergina. Prisitraukusi prie lovos kėd� atsisėda. Ilgi jos plaukai u�ki�ti u� ausų. U� kairės ausies pastebiu tris dūrių randelius, procedūros �ym�, koki� turėjo ir Aleksas. Bet mergina negali būti i�gydytoji, nes yra �ia, �iapus sienos, � Nelegalė.

Mėginu �moni�kai atsisėsti, bet kelias sekundes pasikamavusi susmunku. Jau�iuosi kaip marionetė be siūlų. Galva ply�ta, o kai pasi�iūriu �emyn, matau, kad oda subrai�yta, nubrozdinta, nusėta mėlynėmis, sukand�iota uodų.

Dubenėlis, kurį laiko mergina, pripiltas beveik skaidraus sultinio su �alsvu atspalviu. Ji atki�a jį man, bet suabejoja.

� Ar i�laikysi?

� �inoma, � sakau be reikalo �iurk��iai.

Dubenėlis sunkesnis, negu tikėjausi. �iaip ne taip pakeliu jį prie burnos. Gerklė �iurk�ti lyg �vitrinis popierius, sultinys j� grau�ia; nors juntu keist� samanų prieskonį, pradedu god�iai �liurpti viral�.

� Neskubėk, � perspėja mergina, bet a� negaliu sustoti. Viduriuos atsiveria juoda visa ryjanti alkio bedugnė. Joje prasmegus sultiniui, i�kart u�sinoriu daugiau, nors skrandį ima rai�yti diegliai.

� Subloguosi, � taria mergina, purtydama galv�, ir paima i� man�s dubenėlį.

� O galima dar? � gargteliu.

� Kiek vėliau.

� Pra�au...

Alkis kaip gyvatė, plakanti uodega skrandį, grau�ianti mane i� vidaus.

Atsidususi mergina atsistoja ir i�eina pro tamsi�j� ang�. Man pasirodo, kad balsai koridoriuje su�nenka garsiau, bet paskui staiga nutyla, į kambarį grį�ta juodaplaukė mergina, ne�ina antru dubenėliu viralo. Paimu jį, ji vėl atsisėda ir kaip ma�a mergytė prisispaud�ia prie krūtinės kelius. Keliai liesi ir įrud�.

� Na, sakyk, kur perėjai sien�, � taria ji. Matydama, kad dvejoju, priduria: � Nesvarbu, jeigu nenori, gali nepasakoti.

� Ne ne, viskas gerai. � Dabar sultinį geriu lė�iau, gard�iuodamasi keistu �emės prieskoniu, lyg jis būtų i�virtas i� akmenų. K� �inau, gal taip ir yra. Kart� Aleksas pasakojo, kad Nelegalai � Tyruose gyvenantys �monės � i�moko i�siversti su pa�iais papras�iausiais produktais. � A� i� Portlando. � Dubenėlis baisiai greitai i�tu�tėja, o alkio gyvatė tebeplaka uodega. � O kur mes esame dabar?

� Kelios mylios į rytus nuo Ro�esterio, � atsako ji.

� Ro�esterio... Ar Naujajame Hamp�yre? � pasitikslinu.

� Aha. � Mergina �ypteli. � Ko gera, perėjai vis� valstij�. Ilgai pėdinai?

� Ne�inau. � Atsi�lieju į sien�. Ro�esteris Naujajame Hamp�yre... Nors perėjau �iaurin� sien�, pasiklydusi Tyruose padariau did�iulį lank� ir atsidūriau net u� �e�iasde�imties mylių į pietvakarius nuo Portlando. Tiek dienų pramiegojau, bet vėl apėmė silpnumas. � Praradau laiko nuovok�.

� O tu kieta, � sako ji. Nelabai suvokiu �od�io prasm�, bet spėju. � Kaip pabėgai?

� A� bėgau... bėgau ne viena, � sakau. Gyvatė skrandyje dar pik�iau suplaka uodega. � Turėjau pabėgti ne viena.

� Su tavim dar ka�kas buvo? � Mergina įsmeigia į mane akis, beveik tokio pat tamsumo kaip plaukai. � Draugas?

Ne�inau, k� jai atsakyti. Geriausias draugas? Mano vaikinas? Mano meilė? Dar nejauku tarti �it� �odį, atrodo bema� �ventvagi�ka, todėl tik linkteliu.

� Ir kas atsitiko? � jau �velniau klausia mergina.

� Jam... jam nepavyko. � Kai i�tariu �jam�, merginos akys supratingai �ybteli: jeigu i� Portlando, kur įvestas ly�ių atskyrimas, mes bėgome kartu, tikriausiai buvome ne tik draugai. Laimė, daugiau ji neklausinėja. � Mums pavyko pasiekti sien�, ta�iau tada reguliuotojai ir sargybiniai... � Skrandį dar labiau suskausta. � Jų buvo tiek daug.

Staigiai atsistojusi, ji paima i� kertės vien� vandeniu apta�kyt� kibir�, pastato �alia lovos ir vėl atsisėda.

� Girdėjom visokių gandų, � trumpai taria. � Apie didelį pabėgim� i� Portlando. Kalbama, kad bėglius gaudė daugybė policijos, vald�ia visaip stengėsi �it� atsitikim� nuslėpti.

� Vadinasi, �inote? � Vėl pabandau atsisėsti, bet neleid�ia dieglys skrandyje. � Ar k� nors girdėjot, kas atsitiko mano... draugui?

Klausiu, nors atsakym� �inau. Ai�ku, kad �inau.

Juk ma�iau jį ten stovint vis� kruvin�, kai jie aplipo jį lyg skruzdėlės mano sapne.

Mergina nieko nesako, tik suspaud�ia lūpas ir papurto galv�. Gali nieko nesakyti, ir taip ai�ku. Jos veide gailestis.

Gyvatė skrandyje i�sitiesia, ima pa�ėlusiai tampytis. A� u�simerkiu. Aleksas, Aleksas, Aleksas, jis man buvo viskas, mano naujasis gyvenimas, geresnės ateities viltis. Dabar viskas �uvo, virto pelenais. Nebėra ko laukti.

� A� tikėjausi...

Man u�ima kvap�, kai toji pabaisa su �leik�tulio banga ima kilti i� skrand�io.

Mergina vėl atsidūsta, gird�iu, kaip ji stojasi, atitraukia kėd� nuo lovos.

� Man atrodo... � vos ne vos i�tariu grumdamasi su baisiu pykinimu. � Man atrodo, vemsiu...

Skubiai persisveriu per lovos kra�t� ir pliūpteliu į laiku pastatyt� kibir�, kūn� tampo spazmai.

� �inojau, kad subloguosi, � linguodama galv� sako mergina ir vėl i�eina į tamsų koridorių. Po akimirkos įki�a galv� į kambarį. � Beje, a� esu Juodė.

� Lena, � prisistatau, bet vėl imu vemti.

� Lena... � pakartoja ji, bilstelėdama krumpliais į sien�. � Sveika atvykusi į Tyrus.

Ir i�eina palikusi man kibir�.

Vėliau Juodė grį�ta ir a� vėl bandau prisijaukinti viral�. Dabar siurb�ioju lėtai, todėl jau nepykina. Tebesu tokia silpna, jog vos įstengiu pakelti dubenėlį, Juodė gauna man padėti. Derėtų susigėsti, bet nieko nejau�iu: pykinimui praėjus apima toks stingulys, tarsi grimz�iau į ledinį vandenį.

� Gerai, � pagiria Juodė, kai įveikiu pus� sultinio. Paėmusi dubenėlį i�nyksta.

Dabar, kai atgavau vis� s�mon�, noriu tik miegoti. Miegodama sapnais galiu grį�ti pas Aleks�, persikelt į kitokį pasaulį. �ia, �iame pasaulyje, neturiu nieko � nei �eimos, nei namų, nei vietos, kur galė�iau keliauti. Alekso nebėra. Ta�iau ir a� dabar esu niekas, mano tapatybė panaikinta.

Net verkti nepajėgiu, krūtinėje viskas virto pelenais. I� galvos niekaip neina toji paskutinė akimirka, kai atsisukusi i�vydau jį stovint u� dūmų sienos. Mintyse bandau grį�ti pas jį per pasienio u�tvar�, per dūmų u�dang�. Siekiu jo, stveriu u� rankos ir tempiu.

Aleksai, grį�k.

Lieka tik eiti į dugn�. Valandos susiveria aplink mane lyg u�darydamos į karst�.

Po kiek laiko i�girstu �ingsnius, juoko ir pokalbio atgarsius. Na, bent galima atitrūkti nuo min�ių. Mėginu spėti, kiek �monių kalbasi, bet i�skiriu tik kelis �emus balsus (vyrų ar berniukų), plon� krizenim�, retkar�iais nuskamba juokas. Sykį Juodė �ūkteli: �Gerai jau, gerai!�, bet �iaip viskas susilieja tartum į tolim� dain�.

Be abejo, logi�ka, kad Tyruose vaikinai ir merginos gyvena po vienu stogu, juk tai ir yra svarbiausia: laisvė rinktis, laisvė būti kartu, laisvė �iūrėti į kits kit�, liesti vienam kit� ir mylėti. Vis dėlto vienas dalykas įsivaizduoti ir visai kas kita � susidurti su tokia tikrove, todėl neju�ia pradedu panikuoti.

Aleksas � vienintelis berniukas, kurį pa�inojau ir su kuriuo esu normaliai kalbėjusi. Nenoriu net pagalvoti apie tuos nepa�įstamus vyri�kius kitapus akmeninės kambario sienos, dudenan�ius storais balsais ir garsiai kvatojan�ius. Kol nesutikau Alekso, beveik a�tuoniolika metų pragyvenau bes�lygi�kai pasikliaudama sistema, �imtu procentų tikėdama, kad meilė � tai liga, kad mes turime jos saugotis, kad mergaitės ir berniukai neturi bendrauti, nes galima u�sikrėsti � nuo vieno �vilgsnio, prisilietimo, apkabinimo. Ir nors draugystė su Aleksu mane pakeitė, nėra taip lengva i�kart atsikratyti baimės. Neįmanoma.

A� u�simerkiu, kelis kartus giliai įkvepiu stengdamasi prasibrauti per tikrov� ir vėl nugrimzti į mieg�.

� Gana, Mėlyne, eik i� �ia. Laikas miegot.

A� atsimerkiu. Tarpdury stovi kokių �e�erių ar septynerių metų mergytė ir �iūri į mane. Ji liesutė ir rudai įdegusi, purvinais d�insais ir medvilniniu megztiniu, per dideliu kokiais keturiolika dyd�ių, tad jis smunka jai nuo pe�ių apnuogindamas smailias menteles. Plaukai �viesūs, bet neplauti, kone iki juosmens, kojos basos. Juodė su lėk�te rankoje nori j� apeiti.

� A� nepavargusi, � sako mergytė, neatplė�dama nuo man�s akių. Ji ima straksėti nuo kojos ant kojos, bet į vidų neina. Akys neregėto mėlynumo, skais�iai dangi�kos spalvos.

� Nesigin�yk, � meta Juodė ir pralįsdama �aismingai kum�teli jai klubu. � Dink.

� Bet...

� Mėlyne, kokia pirmoji taisyklė? � jau grie��iau klausia Juodė.

Mėlynė kramto nyk��io nag�.

� Klausyti Juodės, � burbteli.

� Visada klausyti Juodės. Dabar Juodė tau liepė eit miegoti. Tuojau pat.

Metusi į mane gailų �vilgsnį, Mėlynė nubėga.

Juodė atsidusdama u�ver�ia akis ir prisitraukia prie lovos kėd�.

� Atleisk, bet visiems knieti pamatyti naujok�.

� Kas tie visi? � klausiu.

Gerklė perd�iūvusi, bet atsikelti ir nuslinkti prie kriauklės neturiu jėgų, be to, ai�ku, kad �iaupe nėra vandens. Tyruose negali būti vandentiekio. Visi tinklai � vandentiekio, elektros � buvo subombarduoti prie� ka�i kiek metų, vykstant ��aibi�kam karui�.

� Norėjau paklausti, kiek �ia jūsų yra?

Juodė gū�teli.

� �inai, niekada negalima pasakyti tikslaus skai�iaus. Vieni ateina, kiti i�eina, �monės neu�sibūna vienoje sodyboje. �iuo metu yra ma�daug dvide�imt, bet bir�elį turėjome net keturias de�imtis priklydėlių, o �iem� �i� sodyb� apskritai u�darome.

Linksiu, nors nelabai nutuokiu, kas tos sodybos ir priklydėliai. Aleksas beveik nieko nepasakojo apie Tyrus. Na, taip, sykį mudu sėkmingai kirtome sien� � tai buvo mano vienintelis apsilankymas nekontroliuojamoje teritorijoje prie� mūsų didįjį pabėgim�.

Prie� mano didįjį pabėgim�.

A� sugniau�iu kum��ius taip, kad nagai susminga į delnus.

Juodė įdėmiai �iūri į mane.

� Viskas gerai?

� Norė�iau atsigerti vandens, � sakau.

� Imk �it�.

Juodė paduoda atsine�t� lėk�t�, jos viduryje guli du apskriti pyragėliai, pana�ūs į blynelius, tik tamsesni ir rupesni. Nuo lentynos kertėje nuėmusi sulankstyt� konservų dė�ut� i� vieno kibiro po kriaukle pasemia vandens ir atne�a. Lieka tikėtis, kad tas kibiras nenaudojamas ir vėmimui.

� Stiklin� �ia sunku rasti, � paai�kina ji, kai a� kilsteliu ant�akius pama�iusi skardin�. � Bombardavimai, � taria ji kasdieni�kai, lyg parduotuvėje �odį �greipfrutas�, lyg tai būtų papras�iausias dalykas.

Vėl atsisėdusi negalvodama suima plaukų pluo�t� ir i�sibla�kiusi ima pinti kas�.

Pakeliu skardin� prie lūpų. Jos kra�tai dantyti, a�trūs, gerti reikia atsargiai.

� Mes �ia mokame tenkintis ma�u, � i�did�iai sako Juodė. � Visk� panaudojame � metalo lau��, atliekas, kaulus. Pati pamatysi.

Nuleid�iu akis į lėk�t� ant kelių. Valgyti noriu, bet �neka apie atliekas ir kaulus kelia nemalonias mintis.

Juodė, matyt, supratusi, kas dedasi mano galvoje, nusijuokia.

� Nebijok, visai valgoma. Truputis rie�utų, saujelė miltų, la�as aliejaus. Ne pats skaniausias valgis pasaulyje, bet jis tave sustiprins. Mūsų atsargos baigiasi, jau savaitė, kai nebuvo siuntos. �inok, �itas pabėgimas mums smarkiai atsirūgo.

� Mano pabėgimas?

Ji linkteli.

� Praėjusi� savait� visus miestus juosian�iomis sienomis paleista srovė, pasienyje dvigubai sustiprinta sargyba. � �iojuosi norėdama kaip nors atsipra�yti, bet ji mane pertraukia: � Nieko tragi�ko. Pa�eidus sien� visada taip daroma. Vald�ia am�inai dreba, kad nekiltų sukilimo ir �monės nepasipiltų į Tyrus. Po kelių dienų kareiviai aptings ir mes vėl galėsime gauti siuntas. O kol kas... � Ji makteli smakru rodydama į mano lėk�t�. � Kol kas rie�utai.

A� atsikandu blynelio. Visai nieko: paskrud�s, tra�kus ir truputį riebaluotas, pir�tai i�sitepa aliejumi. Daug gard�iau u� viral�, Juodei taip ir pasakau. Ji i�si�iepia.

� Aha, Tarakonas � �ia gyvenantis virėjas. I� nieko moka pagamint gard�iausi� valgį. Na, bent jau valgom�.

� Tarakonas? Nejaugi jo toks vardas?

Juodė baigia pinti kas�, permeta per petį, pradeda kit�.

� Ne blogesnis u� kitus. Tarakonas vis� gyvenim� gyvena Tyruose. Kil�s i� vienos sodybos labiau į pietus, netoli Delavero. Matyt, ka�kas jį ten �itaip ir praminė. Pas mus atsirado jau kaip Tarakonas.

� O Mėlynė? � klausiu. Vien� blynelį įveikiu sėkmingai, nepykina, bet, nutarusi nebandyti likimo, lėk�t� padedu ant grindų prie lovos.

Juodė akimirk� dvejoja.

� Ji gimusi �ioje sodyboje.

� Taigi j� taip praminėte dėl akių mėlynumo.

Juodė staigiai atsistoja ir nusisukusi burbteli:

� Aha.

Nuėjusi prie lentynų �alia kriauklės i�jungia vien� baterija varom� �ibint�, ir kambary pasidaro dar tamsiau.

� O kaip tu? � klausiu.

Ji parodo į plaukus.

� Juodė, � �yptelėdama taria. � Ne per daug originalu.

� Ne, norėjau paklausti � ar ir tu �ia gimusi? Tyruose?

Jos �ypsena u�g�sta tarsi �vakė vėjuje. Net, atrodo, pykteli.

� Ne, � striukai meta. � A� �ia atvykau penkiolikos.

�inau, jog nedera, bet nesusilaikau nekamantinėjusi:

� Viena?

� Taip. � Paėmusi antr� �ibint�, tebeskleid�iantį silpn� melsv� �vies�, ji pasuka prie durų.

� O kokį vard� turėjai iki tol? � klausiu, ir ji sustingsta atsukusi man nugar�. � Na, prie� apsigyvendama Tyruose.

Valandėl� ji taip stovi. Paskui atsigr�ia. �ibintas nuleistas, todėl jos veidas skendi tamsoje. Akys blausiai �vyti lyg juodi akmenukai mėnesienoje.

� Jau gali pratintis, � tyliai, bet susijaudinusi sako ji. � Viskas, kuo tu buvai, gyvenimas, kurį gyvenai, �monės, kuriuos pa�inojai, dabar � tik dulkių sauja. � Papur�iusi galv� ramesniu balsu priduria: � Praeities nėra. Yra tik dabartis ir kas bus toliau.

Ir ji i�eina į koridorių i�sine�dama �ibint�, palikusi mane juodoje tamsoje. �irdis plaka kaip padūkusi.

Kit� ryt� pabundu i�badėjusi. Ant grindų tebėra lėk�tė su antru blyneliu, ir a� i�siritu i� lovos, griebiu jį parklupusi ant �altų akmeninių grindų. Blynelio pavir�iumi ropoja ka�koks vabalas � �iaip bū�iau pasi�lyk�tėjusi, ta�iau dabar esu per daug alkana, kad kreip�iau dėmesį. Sprigtelėjusi vabal� į kert�, abiem rankom god�iai susikem�u blynelį į burn� ir apsilai�au pir�tus. Jau�iuosi beveik tokia pat alkana.

Lėtai pakylu įsitvėrusi lovos. Per visas tas dienas pirm� kart� atsistojau, pirm� kart� nuveikiau �į t� daugiau negu pri�liau�ti prie Juodės padėto metalinio puodo kertėje, kuris yra mano tualetas. Sėdėdavau ant jo tamsoje nuleidusi galv�, dreban�iom kojom � jau net ne �mogus, o gyvulys.

Man taip silpna, kad vos pasiekusi duris turiu atsiremti į stakt�. Jau�iuosi neproporcinga ir kreiva kaip viena tų pilkųjų gervių, � su dideliais snapais ir pilvais, bet tokiomis plonomis kojomis, � kurias matydavau Portlande, tame u�utėkyje.

Mano kambarys i�eina į ilg� tamsų koridorių, irgi be langų, irgi akmens sienomis. Gird�iu kalbantis ir juokiantis, brūk�int kėdes, te�kant vandenį � virtuvės garsus. Valgio gaminimo garsus. Koridorius siauras, einu prisilaikydama sienų, pama�u atgaudama rankas ir kojas. Kairėje pro ang� be durų matau didelį kambarį, vienoje pusėje stovi lentynos su tvarsliava ir valymo reikmenimis: marlės ritinėliais, tvars�ių pakeliais, baisybe bacitracino tūbelių, �imtais dė�u�ių muilo, prie kitos sienos tiesiai ant grindų guli keturi siauri �iu�iniai, u�versti visokiais drabu�iais ir antklodėmis. Tolimesniame kambaryje turbūt tik miegama, nes visos grindys nuo sienos iki sienos nuklotos �iu�iniais, todėl patalpa primena mil�ini�k� skiautinių antklod�.

Pasijuntu kalta. Man tikriausiai atiduota geriausia lova ir geriausias kambarys. Vis dar negaliu atsistebėti, kaip klydau visus tuos metus tikėdama gandais ir melagystėmis. Nelegalus laikiau laukiniais �vėrimis, maniau, jog jie mane sudraskys. Bet �itie �monės mane i�gelbėjo, atidavė mink��iausi� lov�, slaugė, kol atsigavau, nieko u� tai nepra�ydami.

Laukiniai �vėrys yra kitapus u�tvaros � uniformuoti pabaisos. Tyliais, mandagiais balsais jie meluoja į akis, paskui su �ypsena perrė�ia tau gerkl�.

Koridorius staigiai pasuka į kair�, balsai pasidaro garsesni. Jau u�uod�iu kepam� mės�, ir man garsiai suurzgia pilvas. Praeinu dar kelis kambarius, keliuose jų tikriausiai miegama, vienas beveik tu��ias, tik pasieniais lentynos, ant vienos matau kelias skardines pupelių, pus� pako miltų ir ka�kokį keist� apdulkėjusį kavos aparat�; kitoje kertėje stovi kibirai, plau�inė �luota, prikr�uta kavos skardinėlių.

Posūkis į de�in�, ir staiga atsiveria didelis kambarys, daug �viesesnis u� kitus. Visu pasieniu eina akmeninių kriauklių, pana�ių kaip mano kambaryje, eilė. Ant lentynos vir� jų stovi keli bateriniai �ibintai, u�liejantys kambarį �ilta �viesa. Du ilgi siauri mediniai stalai jo viduryje apsėsti �monių.

Man įėjus �nekos nutyla, į mane su�iūra de�imtys akių, ir a� staiga suvokiu, jog visa mano apranga � palaidi purvini mar�kinėliai iki pusės �launų.

Prie stalų sėdi ir vyrai, su moterimis kone liesdamiesi alkūnėmis, man atrodo taip keista ir nenormalu, kad netenku amo. Noriu ka�k� sakyti, bet nei�leid�iu nė garso. Tyla prislegia kaip akmuo, visos tos akys deginte degina.

Mane gelbsti Juodė.

� Tikriausiai i�alkai, � sako stodamasi ir modama berniukui galustalėje, kokių trylikos ar keturiolikos metų, liesam, dir�ingam, spuogais nusėta oda. � Voverinai! � grie�tai kreipiasi. Dar viena idioti�ka pravardė. � Jau pavalgei?

Jis ilgesingai �iūri į savo tu��i� lėk�t�, tarsi galėtų telepati�kai į j� pri�aukti valgio.

� Aha, � nenorom burbteli, pakelia akis į mane ir vėl nuleid�ia į lėk�t�. A� susineriu rankas ant juosmens tarsi gindamasi nuo �al�io.

� Tada kelkis. Lenai reikia atsisėsti.

� Bet... � mėgina prie�tarauti Voverinas, bet Juodė nutildo jį �vilgsniu.

� Stokis, Voverinai. Imkis kokio darbo. Patikrink lizdus, ar nėra �inių.

Voverinas niūriai dėbteli į mane, bet atsistoja ir nuėj�s padrebia lėk�t� į kriaukl�. Lėk�tė garsiai bark�teli, ir Juodė, vėl atsisėdusi, su�unka:

� Sudau�ysi, turėsi nupirkti!

Vienas kitas valgytojas sukikena, o Voverinas pasipiktin�s i�did�iai ima lipti laiptais kambario gale.

� Sara, duok Lenai pavalgyt.

Juodė palinksta prie savo valgio � ka�kokios pilk�vos ko�ės gumulėlio.

Nekantriai, staigiai it �aislinis strakaliukas pa�oka ka�kokia mergaitė. Did�iulėmis akimis, liesutis kūnas įsitemp�s. Visi �monės kambaryje sud�iūv�, tik bark�o smailios alkūnės ir kaulėti pe�iai.

� Ateik, Lena. � Jai, regis, smagu tarti mano vard�, lyg tai būtų kokia privilegija. � A� tau prikrausiu lėk�t�.

Ji mosteli rodydama į kert�, kur ant senovi�kos malkomis kūrenamos krosnies stovi sulankstytas katilas ir kreiva keptuvė su dang�iu. Greta sukrauta vos besilaikanti rietuvė visokios rū�ies lėk��ių ir pusdubenių.

Vadinasi, man reikia i� tikrųjų į�engti į kambarį, praeiti pro abu stalus. Ir pirma vos laikiausi ant kojų, bet dabar bijau, kad tikrai gali sulinkti pakinkliai. Keista, ta�iau vyrų akys �iūri kitoni�kai. Moterų akys skvarbios, priekabios, vyrų � �iltesnės, kibesnės, jos beveik lie�ia tave. Man darosi sunku kvėpuoti.

A� nusvirduliuoju prie krosnies, kur stovi Sara, dr�sinamai man linksėdama, lyg bū�iau kūdikis, nors pa�iai gal ne daugiau kaip dvylika metų. Sustoju prie pat kriauklių � jeigu vis dėlto nei�silaikysiu, kad spė�iau įsikibti.

Veidai kambaryje i�skyd� į spalvotas dėmes, bet kelet� i�skiriu: Mėlyn�, �iūrin�i� į mane i�plėstomis akimis; ma�daug mano am�iaus vaikinuk� su �viesių plaukų kupeta, kuris, atrodo, ims ir pradės juoktis; dar vien� berniuk�, susiraukusį; moterį palaidais ka�toniniais plaukais iki pusiaujo. Mudviejų akys susiduria, ir mane nusmelkia mintis: mama. Iki tol nepagalvojau, kad mano mama galėtų �ia būti, � kad tikriausiai yra �ia, kur nors Tyruose, vienoje sodybų ar stovyklų, ar dar kaip vadinamų prieglaudų. Bet paskui moteris pakelia veid� ir suprantu, jog ne, �inoma, ne ji. Pernelyg jauna, turbūt tokio am�iaus, kokio mama buvo, kai paskutinį kart� j� ma�iau. Net ne�inau, ar j� bepa�in�iau, jei dar sykį sutik�iau: prisiminimai tokie migloti, i�kreipti, perėj� per laiko ir sapnų klodus.

� Buza, � taria Sara, kai prieinu prie krosnies. Kelionė per kambarį mane nukamavo. Negaliu patikėti, jog �ia tas pats kūnas, kuris lengvai įveikdavo �e�ias mylias, kaip niekur nieko u�bėgdavo į Mand�ojaus kaln� ir nulėkdavo nuo jo.

� Kas?

� Buza. � Ji nudengia puod�. � Mes taip vadiname ko��, kuri� verdame baigiantis atsargoms. Avi�iniai miltai, ry�iai, kartais duonos �iauberėlė � sueina visi liku�iai. I�verdi visokį �ūd�, ir �e tau buza.

Nustembu i�girdusi i� jos lūpų negra�ų �odį.

Sara paima plastikin� lėk�t� su dar nei�sitrynusiais gyvūnų siluetais, vaiki�k� lėk�t�, ir negailėdama įdrebia tos buzos. Man u� nugaros �monės prie stalų vėl ima �nekėtis, tyl� i�stumia duslus pokalbio ū�esys, ir a� pasijuntu geriau, nes dėmesys jau nenukreiptas vien tik į mane.

� Gera �inia tai, � linksmai sako Sara, � kad Tarakonas vakar parne�ė dovan�.

� K� tai rei�kia? � klausiu stengdamasi suvokti jos �nek�. � Gavo siunt�?

� Geriau. � I�si�iepusi ji nuvo�ia gretimo puodo dangtį. Puode guli tro�kinta rusvai auksinė mėsa, nuo jos kvapo vos neapsia�aroju. � Ki�kį.

Iki tol neteko valgyti ki�kienos, nemaniau, jog ji valgoma, juolab pusry�ių, ta�iau dabar dėkinga paimu lėk�t� ir vos susilaikau �ia pat, sta�iomis nesuleidusi dantų į mėsyt�. Ir i�vis labiau noriu stovėti. Vis geriau negu prieiti ir sėstis tarp visų �itų nepa�įstamų �monių.

Sara turbūt pajunta mano nerim�.

� Einam, gali sėstis �alia man�s.

Paėmusi man u� alkūnės veda prie stalo. Irgi labai keista. Portlande, aptvertose bendruomenėse, visi saugosi, kad tik neprisiliestų prie kito. Net mudvi su Hana nesam apsikabinusios, o juk ji buvo geriausia mano draugė.

Mane sutraukia mė�lungis, a� susirie�iu vos nei�mesdama lėk�tės.

� Atsargiau, � sako �viesiaplaukis berniukas, tas, kuris, atrodė, tuoj ims juoktis. Jis pakelia antakius, tokius pat �viesius kaip plaukai, vos į�iūrimus. Pastebiu, kad ir jam, kaip ir Juodei, u� ausies procedūros �enklas, irgi tikriausiai netikras. Tyruose gyvena tik nei�gydytieji, tie, kurie pasirinko ar buvo priversti bėgti i� aptvertųjų miestų. � Kas tau?

A� neatsakau. Negaliu. Per mane prasimu�a visas baimių ir įspėjimų kupinas gyvenimas, galvoje praskrieja �od�iai: neleistina, blogai,prijau�iantysis, liga. Giliai įkvepiu stengdamasi nuslopinti �it� slogų jausm�. Tie �od�iai priklauso Portlandui, senieji �od�iai, kaip ir senoji a�, liko anapus sienos.

� Nieko, � įsiterpia Sara. � Ji tik i�alkusi.

� Man viskas gerai, � pavėluotai atsakau. Berniokas vėl nusi�aipo.

Sara klesteli ant solo ir patap�noja viet� �alia sav�s, kur pirma sėdėjo Voverinas. Gerai, kad mes esame bent jau pa�iame stalo gale, nereikia sėdėti suspaustai tarp svetimų �monių. Atsisėdu �iūrėdama į lėk�t�. Jau�iu, kaip visi vėl mane stebi. Laimė, suū�ia �nekos, mane pridengia jauki triuk�mo antklodė.

� Pirmyn, � paragina Sara.

� Neturiu �akutės, � tyliai tariu. �viesiaplaukis pagaliau nusikvatoja, kvatoja garsiai ir ilgai. Sara irgi juokiasi.

� Jokių �aku�ių, � sako ji. � Nėra nei �auk�tų, nieko. Valgyk, ir tiek.

I�drįsusi pakelti akis matau, kad visi aplink �iūri į mane �ypsodamiesi. Vienas jų, pra�il�s gal septyniasde�imties metų vyri�kis, linkteli, ir a� skubiai nuleid�iu galv�. I� nesmagumo vis� i�mu�a kar�tis. Ai�ku, jog Tyruose niekas nevalgo sidabriniais stalo įrankiais.

Paimu gabalėlį, atplė�iu nuo kaulo mėsos. Ir vos nepravirkstu: gyvenime dar nevalgiau tokio gardumo.

� Skanu, k�? � klausia Sara, bet a� tik linkteliu. Staiga pamir�tu, kad kambarys pilnas nepa�įstamų �monių, kad jie mane stebi. Draskau ki�kien� kaip �vėris. Pir�tais pakabinusi ko�ės suki�u į burn�. Net ir ji man atrodo gardi. Teta Kerolė nualptų mane pama�iusi. Ma�a nevalgydavau �irnelių, jeigu jie liesdavosi su vi�tiena, � lėk�tėje valgį dailiai suskirstydavau, sustumdydavau į atskiras krūveles.

Baisiai greitai lėk�tė i�tu�tėja, lieka kauleliai. Atbula ranka nusi�luostau lūpas. Staiga plūsteli �leik�tulys, a� u�simerkiu, kad praeitų.

� Gerai, � skubiai stodamasi prabyla Juodė. � Laikas prie darbų.

Visi sukrunta, keliasi nuo suolų �nekėdami man nesuprantamus dalykus (�Vakar paspend�iau sp�stus�, �Tavo eilė aplankyti Mo�iut�), �monės eina pro mane, triuk�mingai krauna lėk�tes į kriaukles ir trepsi laiptais man i� kairės, prie pat krosnies. Jau�iu, net u�uod�iu �ilt� �monių kūnų up�. Sėd�iu u�simerkusi, ir, kambariui i�tu�tėjus, blogumas praeina.

� Kaip jautiesi?

Atsimerkiu. Prie�ais stovi Juodė, rankom atsirėmusi į stal�. Sara tebesėdi �alia man�s. Vien� koj� ji pasistatė ant suolo ir prispaudė prie krūtinės. Dabar tikrai atrodo ma�ė.

� Geriau, � atsakau nemeluodama.

� Jei gali, padėk Sarai suplauti indus, � taria Juodė.

� Gerai, � tarsteliu, ji linkteli.

� Puiku. Paskui, Sara, veskis j� į vir�ų. Gali pradėt susipa�inti su sodyba, Lena. Bet nepersistenk. Nenoriu vėl tav�s vilkti ant kupros i� mi�ko.

� Gerai, � pakartoju, ir ji patenkinta �ypteli. Matyt, įpratusi įsakinėti. Įdomu, kiek jai metų. Ji taip visiems vadovauja, nors tikriausiai perpus jaunesnė u� daugelį �ia esan�ių Nelegalų. Pamanau: Hanai ji patiktų, ir skausmas grį�ta, nusmelkia �emiau �onkaulių.

� Ir, Sara, � priduria Juodė, lipdama laiptais, � sandėlyje paie�kok Lenai kokių kelnių. Kad nestrakaliotų pusnuogė.

Pajuntu, kaip vėl u�raudoniju, ir neju�ia pradedu tempti mar�kinėlius �emyn. Juodė pama�iusi nusijuokia.

� Nesijaudink, mūsų niekuo nenustebinsi.

Ir ji u�bėga laiptais �okinėdama per dvi pakopas.

Tetos Kerolės namuose buvau pratusi kas vakar� plauti indus. Ta�iau plauti indus Tyruose visai kas kita. Pirmiausia vanduo. Koridoriumi Sara mane nuveda į vien� kambarį, kurį pastebėjau eidama į virtuv�.

� �ia podėlis, � sako ji ir susiraukia i�vydusi tu��ias lentynas ir pustu�tį pak� miltų. � Truputį skurdoka, � paai�kina, lyg pati nematy�iau. Pajuntu nerim� � dėl jos, dėl Mėlynės, dėl visų �ių sulysusių �monių. � �ia mes laikome vandenį. Jo prisine�ame rytais. A� nene�u, per ma�a. � Ji �engia prie kertėje stovin�ių kibirų. Pamatau, jog jie pilni. Stenėdama ji abiem rankom pakelia vien� jų. Kibiras didelis, jai iki kelių. � Reikės dar vieno. Paimk, bet ma�esnį, u�teks.

Ir ji i�svirduliuoja tempdama kibir�.

Gėda sakyti, bet a� vos pakeliu vien� ma�esniųjų kibirų. Metalinis lankelis skaud�iai pjauna deln�, po klajonių Tyruose vis dar nusėt� pūslėmis ir �a�ais, ir, nespėjusi nueiti pusės koridoriaus, kibir� turiu nuleisti ir atsi�lieti į sien�.

� Ar ne�i? � su�unka Sara.

� Ne�u! � kiek per garsiai atsiliepiu. Jokiu būdu neleisiu, kad ji man padėtų. Vėl pakeliu kibir�, �engiu kelis netvirtus �ingsnius, vėl pastatau, ilsiuosi. Pakeliu, ne�u, pastatau, ilsiuosi. Pakeliu, ne�u, pastatau, ilsiuosi. Virtuv� pasiekiu u�dususi ir �lapia nuo prakaito, sūrūs jo la�ai grau�ia akis. Gerai, kad Sara nepastebi. Atsitūpusi prie krosnies durelių apdegusiu pagalio galu ji kursto ugnį.

� Rytais prisiviriname vandens, kad būtų �varus. Kitaip negalima, nes triestume nuo pusry�ių lig vakarienės.

I� pastarųjų �od�ių atpa�įstu Juodės stilių, tai turbūt vienas mėgstamų jos posakių.

� I� kur imat vandenį? � klausiu dėkinga, kad ji nusisukusi nuo man�s, todėl galiu nors kiek prisėsti ant artimiausio suolo.

� I� Kou�iko upės, � atsako ji. � Nelabai toli, mylia, daugiausia pusantros.

Neįmanoma � negaliu įsivaizduoti, kaip galima parvilkti pilnus �ituos kibirus.

� Upė atne�a visk�, i� ko mes gyvename, � toliau tar�ka Sara. � Mums ja paleid�ia siuntas draugai anapus. �ita upė teka per Ro�esterį. � Ji nusijuokia. � Juodė sako, kada nors miesto vald�ia up� privers i�siimti kelionės tikslo pa�ym�.

Sara įmeta į krosnį kelet� pagalių. Atsistojusi linkteli.

� Vandenį truputį pasi�ildysime, bus lengviau plauti.

Ant vienos lentynos vir� kriauklių stovi did�iulis aliuminio puodas sultiniui virti, jame lengvai galėtum i�maudyti vaik�. Nespėjau pasiūlyti pagalbos, kai Sara, pasilipusi ant kriauklės kra�to ir balansuodama kaip gimnastė, puod� nukelia. Ir be garso strykteli ant �emės. Nusibraukia nuo veido i� kasos i�sipe�usius plaukus.

� Na �tai, dabar pripilsime vandens ir pa�ildysime.

Tyruose viskas vyksta lėtai, judama į priekį �ingsnis po �ingsnio. Viskam reikia laiko. Kol vanduo �yla, Sara ima vardyti sodybos gyventojus, virtin� vardų, kurių neįstengiu įsiminti: seniausias yra Tėvukas; Lai, sutrumpinta i� Laimingos, tai mergaitė, kuriai u�sėtrijo pir�tas ir ji jo neteko, bet i�saugojo kitas galūnes ir gyvyb�; Gervas, Gervuogės trumpinys, jis vien� dien� stebuklingai atsirado Tyruose apkib�s gervuogių virk��iomis ir dagiais, lyg vilkų atne�tas. Net Saros vardas turi istorij�. Prie� septynerius metus pabėgusi į Tyrus su seserimi, ji maldavo, kad gyventojai duotų jai kokį �aunų nauj� vard�. Susiraukia prisiminusi, kaip norėjo kokio tikrai kieto vardo, Peilis ar Gele�is, bet Juodė tik nusijuokė, paglostė galv� ir pasakė: �Man tu atrodai tikra Sara.� Taigi Sara ir liko.

� Kuri tavo sesuo? � klausiu. Akimirk� prisimenu savo seserį Rei�el� � ne t� Rei�el�, kuri� palikau, i�gydyt�j�, negyvu �vilgsniu ir svetim�, bet Rei�el� i� savo vaikystės, � ta�iau prisiminimas greit nublanksta.

� Ji �ia jau negyvena. Paliko sodyb� vasaros prad�ioj, prisidėjo prie P. Grį� man�s pasiimti, kai tik paaugsiu ir jau galėsiu padėti.

Jos balse i�girdusi pasidid�iavim� padr�sinamai linkteliu, nors neturiu supratimo, kas tas P.

Sara vardija kitus: Med�ioklis, �viesiaplaukis, sėdėj�s prie stalo prie�ais mane (�Jo pravardė i� seniau, � ai�kina Sara, �odį �seniau� i�tardama pa�nib�dom it keiksma�odį. � I� tikrųjų jis nieko nesumed�iotų.�); Smigis, prie� kelerius metus atėj�s i� �iaurės.

� Visi sako, kad jis į�ūlus ir pasipūt�s, � pasakoja ji, ir jos �od�iuose man vėl pasigirsta Juodės intonacija. Sara tampo mar�kinėlius, taip sune�iotus, kad audeklas beveik persi�vie�ia. � Bet a� taip nemanau. Man jis visada geras.

I� jos apibūdinimo supratau, jog Smigis tikriausiai bus tas juodaplaukis, kuris piktai susiraukė man į�engus į virtuv�. Jeigu visada taip �iūri, ai�ku, kodėl �monės laiko jį pasipūtėliu.

� Kodėl jis Smigis? � klausiu.

Ji susijuokia.

� Todėl, kad duria. Tėvukas jį taip pavadino.

Nutariu Smigio pasisaugoti, jeigu jau liksiu �ioje sodyboje. Vargu ar labai galiu rinktis, bet jau�iu, jog mano vieta ne �ia, �irdyje gailiuosi, kam Juodė nepaliko man�s kur radusi. Tada buvau ar�iau Alekso. Jis laukė ilgo juodo tunelio gale. Bū�iau įstengusi pereiti t� juodum� ir vėl jį suradusi.

� Vanduo su�ilo, � pagaliau prane�a Sara.

Prasideda kankinamai lėtas procesas. Vien� kriaukl� pripilame kar�to vandens, Sara lėtai, po la�� varvina į jį ploviklio. Matau, kad Tyrams būdingas dar vienas dalykas: �ia viskas sunaudojama, perdirbama, skirstoma ir matuojama.

� O kaip dėl Juodės? � klausiu ki�dama rankas į kar�t� vandenį.

� Kas dėl Juodės?

Saros veidas nu�vinta, ai�ku, jog Juod� ji myli.

� Kokia jos istorija? Kur ji gyveno anks�iau?

Nesuprantu, kodėl klausinėju. Turbūt papras�iausiai smalsu, įdomu, kaip tampama tokiu �mogumi: pasitikin�iu savimi, energingu vadovu.

Saros veidas apsiniaukia.

� Jokio anks�iau nebuvo, � atkerta ji ir pirm� kart� per t� valand� nutyla. Mes plauname indus nesi�nekėdamos.

Kai suplauname indus, Sara vėl ima kalbėtis, nes mane reikia aprūpinti apranga.

Ji nuveda mane į nedidelį kambarį, kurį pirma palaikiau miegamuoju. Visur guli drabu�iai, krūvos prikrautos ant grindų ir lentynų.

� �ia sandėlis, � taria ji ir kikendama didingu mostu aprėpia kambarį.

� I� kur gaunate �itiek drabu�ių?

Atsargiai įeinu į kambarį, bet vis tiek u�lipu ant mar�kinių ir viena į kit� sumautų puskojinių. Nėra kur kojos pastatyti.

� Randame, � murmteli Sara. Staiga papykusi i�rė�ia: � ��aibi�kas karas� nepavyko taip, kaip norėta. Zombiai melavo, kaip kad meluoja apie visk�.

� Zombiai?

Sara i�si�iepia.

� Mes taip vadiname i�gydytuosius, tuos, kuriems atlikta procedūra. Juodė sako, jog jie kaip tikri zombiai. Sako, nuo �ito gydymo �monės nukvailėja.

� Netiesa, � sakau negalvodama ir vos neimu jos mokyti, atseit mus kvailina aistros, paver�ia gyvuliais. Nuo meilės i�vaduotas �mogus priartėja prie Dievo. Tai sena i�mintis i� �Ssilvos knygos�. Gydymas turi mus i�laisvinti nuo kra�tutinių emocijų, nuskaidrinti mintis ir jausmus.

Bet prisiminusi stiklines tetos Kerolės akis ir bejausmį sesers veid� pamanau, jog zombio terminas labai tikslus. Ir tikra tiesa, kad visi istorijos vadovėliai ir visi mūsų mokytojai melavo apie ��aibi�k� kar��. Per antskryd�ius Tyrai turėjo būti visi�kai nu�luoti nuo �emės pavir�iaus. Nelegalų, gyvenan�ių tokiose sodybose, neturi būti lik� nė kvapo.

Sara gū�teli.

� Jei esi protingas, tau kas nors patinka. O jeigu patinka, tai ir myli.

� Ar irgi Juodė taip sakė?

Ji vėl nusi�ypso.

� Juodė nepaprastai protinga.

Ilgokai pasiraususi susirandu kareivi�kos �alios spalvos kelnes ir medvilnin� palaidin� ilgom rankovėm. Atrodo pernelyg nesmagu dėvėti svetimus apatinius, todėl pasilieku savuosius. Sara maldauja, kad pasimatuo�iau ir t�, ir t�, jai tiek d�iaugsmo, pirm� kart� elgiasi kaip normalus vaikas, bet, kai norėdama persirengti papra�au j� nusigr�ti, ji �iūri į mane kaip į beprot�. Matyt, Tyruose privatumo nėra ko tikėtis. Gū�telėjusi ji vis dėlto nusisuka į sien�.

Malonu i�sinerti i� ilgųjų mar�kinių, kuriais vilkėjau visas tas dienas. �inau, kad nuo man�s eina nekoks kvapas, ir svajoju apie du��, bet kol kas esu dėkinga u� pusėtinai �varius drabu�ius. Kelnės mano dyd�io, iki klubų, kai kelis kartus atraitau juosmenį, net ne�luoju kle�nėmis �emės. Palaidinė mink�ta ir patogi.

� Neblogai, � sako Sara, atsigr�usi į mane. � Atrodai beveik kaip �mogus.

� A�iū.

� Tik beveik, � susijuokia ji.

� Tada beveik a�iū.

Su apavu sunkiau. Vasar� dauguma Tyrų gyventojų vaik�to basi, ir Sara i�did�iai parodo man savo padus, įrudusius ir kietus nuo nuospaudų. Bet galų gale surandame bėgimo batelius, jie man tik trupu�iuk� didoki, bet su storomis puskojinėmis bus kaip tik.

Pasilenkus jų susivarstyti nusmelkia dar vienas prisiminimas. �itai dariau daugyb� kartų, � drabu�inėje prie� bėgant kros�, sėdėdama �alia Hanos, apsupta būrio mergai�ių, erzinan�ių, kuri geresnė bėgikė, � bet tai buvo savaime suprantamas dalykas.

Pirm� kart� man dingteli mintis: geriau nebū�iau perėjusi sienos, bet tuoj pat j� nuveju, stengiuosi pamir�ti. Jau padaryta, dėl �io perėjimo Aleksas �uvo. Beprasmi�ka dairytis atgalios. Nevalia.

� Ar nusiteikusi pamatyti sodyb�? � klausia Sara.

Persirengdama baisiausiai pavargau. Bet norisi oro ir erdvės.

� Parodyk, � sakau.

Perėjusios virtuv� lipame siaurais akmeniniais laiptais u�krosnyje. Sara mane pralenkia ir dingsta u� laiptų posūkio.

� Beveik atėjom! � �aukia ji man.

Laiptai dar kart� staigiai pasisuka ir ka�kur i�nyksta, a� �engiu į akinam� �vies�, po kojų mink�ta �emė. Suglumusi ir ap�libusi susverdėju. Pasijuntu lyg atsidūrusi sapne ir stoviu mirksėdama, bandydama suvokti, i� kur �itas kitoni�kas pasaulis.

Sara juokiasi keli �ingsniai nuo man�s. I�kelia saulės nutviekstas rankas.

� Sveika atvykus į sodyb�, � taria straksėdama ant �olės.

Kambarys, kuriame miegojau, po �eme � galėjau atspėti i� to, kad jame nėra langų ir drėgna, o laiptai veda į vir�ų. Kur turėtų stovėti namas, tik �aliuoja �olė, guli apdeg� r�stgaliai ir riogso akmenų luitai.

Nebuvau pasirengusi saulei, augmenijos ir gyvasties kvapui. Aplinkui mil�ini�ki med�iai, lapai vos vos gelsvi, tarsi liepsnotų i� vidaus, nuo jų ant �emės krinta ribuliuojantis �viesos ir �e�ėlių tinklas. Akimirk� i� krūtinės gilumos ū�teli ka�koks senas jausmas, regis, galė�iau parpulti ant �emės verkdama i� d�iaugsmo arba suktis i�skėtusi rankas. �itiek i�buvusi u�daryta trok�tu sugerti vis� �it� erdv�, �viesumu gaubian�i� mane i� visų �onų.

� �ia kadaise buvo ba�ny�ia, � paai�kina Sara, rodydama į griuvenas. � Ta�iau bombos nesugriovė rūsių. Tyruose daugybė vietų, kurių nepalietė bombos. Pamatysi.

� Ba�ny�ia? � nusistebiu. Portlande ba�ny�ios pastatytos i� plieno ir stiklo, jų sienos baltai tinkuotos. Tai sterilios patalpos, kuriose garbinamas ir per mikroskopus demonstruojamas gyvybės stebuklas ir dievi�kojo mokslo galia.

� Viena senųjų ba�ny�ių, � taria Sara. � Jų daug. Į vakarus nuo Ro�esterio viena tebestovi sveika. Jei nori, kada nors nuvesiu ir parodysiu. � Staiga ji timpteli man u� palaidinės apa�ios. � Einam, dar reikia daug pamatyti.

Tyruose esu buvusi vienintelį kart�, su Aleksu. Persigavom per sien�, nes jis norėjo parodyti, kur gyvena. Toji sodyba, kaip ir �i, buvo pla�ioje laukymėje, kadaise apgyventoje, dar neapaugusioje med�iais ir krūmok�niais. Ta�iau �i dykra mil�ini�ka, joje �en ten dunkso apgriuvusios vartų arkos ir sienos, o vienoje vietoje nuo �emės kyla betoniniai laiptai, vedantys į niekur. Ant vir�utinės pakopos kūpso keli pauk��ių lizdai.

Vos i�drįsdama alsuoti lėtai einu su Sara per drėgn� kai kur iki kelių siekian�i� �ol�. Griuvėsių pasaulis, absurdo �emė. �ioji durys, u� kurių nieko nėra; pablukusios �olės plotelyje stovi sunkve�imis be ratų, per kėbulo vidurį i�aug�s medis; visur blizga metalas, i�silyd�s ir i�silankst�s fantasti�komis formomis.

Sara straksi �alia nesitverdama d�iaugsmu, kad yra lauke. Ji lengvai laviruoja tarp akmenų ir �olėje gulin�io metalo lau�o, o a� turiu akylai �iūrėti, kur statau koj�. Ėjimas lėtas ir varginantis.

� �ia buvo miestas, � sako Sara. � Mes turbūt einame pagrindine gatve. Pastatų beveik nelik�, bet daug kur med�iai dar jauni, vadinasi, jų vietoj buvo mediniai namai. Medis juk daug lengviau dega. � I�plėtusi akis, ji pusbalsiu ai�kina: � �inok, daugiausia �alos padarė ne bombos, o po antskryd�ių kil� gaisrai.

A� apstulbusi linkteliu.

� �ia stovėjo mokykla. � Ji rodo į dar vien� platų netaisyklingo sta�iakampio formos brūzgyn�. Aplink jį augantys med�iai pa�enklinti gaisro: kamienai apsvil�, �akos beveik be lapų, jie man pana�ūs į auk�tas, i�stypusias �mėklas. � Ant jų �akų kabėjo sprogimo u�mestos moksleivių spintelės, kai kuriose radome drabu�ių ir kitokių daiktų.

Jos veide �mėsteli kalta i�rai�ka, ir staiga man topteli: visi tie drabu�iai sandėlyje, mano kelnės ir palaidinė, visos tos atsargos turėjo i� ka�kur atsirasti, tikriausiai buvo atkapstytos griuvėsiuose.

� Sustok, � pra�au u�dususi.

Mes stoviniuojame prie�ais mokyklos teritorij�, kol atgaunu kvap�. Stovime atokaitoje, ir a� laiminga, kad �ilta. Vir� galvos �irpaudami nardo pauk�teliai, juodi �e�ėliai dangaus mėlynėje. Ka�kur toliau mi�ke gird�iu linksmai �ūkaujant ir juokiantis. Ore skraido gelsvi med�ių lapai.

Turbūt buvusiame mokyklos prieangyje laiptų vir�uje tupi voveraitė ir kremta rie�ut�, kurį laiko suspaudusi priekinėmis letenėlėmis. Laiptai susmeg� į �em�, apaug� laukinėmis gėlėmis. Galvoju, kiek kojų �engė per pakop�, ant kurios tupi voverė. Kiek �iltų ranku�ių rinko spintelių kodus, kiek skambėjo balsų, kiek būta klegesio ir bruzdesio. Galvoju, kaip turėjo būti baisu per kar� � panika, klyksmai, ugnis, bėga �monės.

Mokykloje mokėmės, kad ��aibi�kas karas�, vadinamasis valymas, buvo trumpas. Mes matėme kilometrus kino kronikų, kaip pilotai mojuoja i� savo kabinų, o bombos krinta ant toli apa�ioje plytin�io �alumos kilimo su med�iais, atrodan�iais lyg �aisliukai, kaip i� mi�kų lengvai it plunksnelės kyla siauros dūmų sruogos. Jokio chaoso, jokio skausmo, jokių riksmų. Tiesiog visi gyventojai, �monės, kurie pasiprie�ino ir pasiliko, kurie atsisakė keltis į vald�ios paskirtas ir aptvertas vietoves, visi netikėliai ir u�sikrėtusieji, buvo vienu moju sunaikinti, staigiai lyg spustelėjus klavi�� �I�trinti� virto nebūtimi.

Bet, ai�ku, �itaip nebuvo. Negalėjo būti. O taip, spintelėse liko visi daiktai. Vaikai nespėjo nieko pasiimti, tik puolė prie visų durų bandydami ver�tis lauk.

Kai kurie, vienas kitas, galbūt i�sigelbėjo ir apsigyveno Tyruose, bet dauguma �uvo. Mūsų mokytojai bent dėl �ito nemelavo. U�simerkiu ir jau�iu, kaip linksta pakinkliai.

� Gal negera? � klausia Sara. U�deda rank� ant peties. � Galime grį�ti.

� Ne, nieko.

A� atsimerkiu. Nuėjome vos kelis �imtus �ingsnių. Prie�ais plyti buvusi pagrindinė gatvė, ir a� noriu pamatyti j� vis�.

Dabar einame dar lė�iau, nes Sara rodo dykvietes ir i�dau�ytus pamatus, kur kadaise buvo pastatai: restoranas (�Picerija, i� ten parsigabenome krosnį.�); kulinarija (�Dar tebėra i�kaba, matai, ky�o i� �emės � �Sumu�tiniai pagal u�sakym��.�); gastronomas.

Gastronomas Sarai, regis, pagadina nuotaik�. �ia �emė i�deginta, �olė netgi jaunesnė negu kitur, nes metų metais plotas kasinėtas.

� Ilg� laik� vis atkasdavome valgomų daiktų. Paprastai skardinių, ta�iau per gaisr� i�liko net kai kurie pakuoti produktai. � Ji ilgesingai atsidūsta. � Dabar jau nelik�.

Einame toliau. Dar vienas restoranas � ai�ku i� did�iulio metalinio prekystalio ir dviejų kėd�ių metalinėm atkaltėm, stovin�ių greta saulės u�lietame kvadrate; ūkinių prekių parduotuvė (�Daugyb� kartų i�gelbėjo mums gyvyb�.�). �alia ūkinės � buvusio banko vieta; ir �ia laiptai smenga į �em�, dingsta �iojin�ioje skylėje. Į saul� i�lenda juodaplaukis berniukas, tasai piktom akim. Per petį nerūpestingai persimet�s �autuv�.

� Labas, Smigi, � droviai taria Sara.

Praeidamas jis su�iau�ia jai plaukus.

� Tik berniukams, � sako. � Pati �inai.

� �inau, �inau, � atsidūsta Sara. � A� tik rodau Lenai sodyb�. Ten miega berniukai, � paai�kina man Sara.

Vadinasi, net Nelegalai ne visai panaikino atskirtį. Man palengvėja susidūrus su �iuo nedideliu � tokiu įprastu � normalumo pavyzd�iu.

Smigio akys įsminga į mane, jis susiraukia.

� Labas, � cypteliu. Nesėkmingai bandau nusi�ypsoti. Jis labai auk�tas, kaip ir visi Tyruose liesas, bet �astai raumeningi, �andikaulis kampuotas ir stiprus. Ir jis u� kairės ausies turi procedūros �enkl� � trita�kį rand�. Įdomu, netikr� kaip Alekso, o gal jam gydymas tiesiog nepadėjo?

� Tik neland�iokit į rūsius. � �od�iai skirti Sarai, bet jis �iūri į mane. Akys �altos, priekabios.

� Neland�iosime, � sako Sara. Jam nu�irgliojus su�nib�da: � Jis su visais �itaip.

� Suprantu, k� turėjo galvoje Juodė.

� Nieko asmeni�ko, taigi nekreipk dėmesio.

� Nekreipsiu, � murmteliu, bet i� tikrųjų �is trumpas susitikimas mane sukrėtė. Ir i� viso �ia viskas ne taip, kaip turi būti, auk�tyn kojom: u� durų angų tik oras, nematomi statiniai � namai, skelbimų stulpai, gatvės � visk� tebedengia praeities �e�ėliu. A� tebejau�iu �mones, gird�iu �imtų kojų trepsėjim�, per pauk��ių �iulbesį gird�iu anų laikų juok�. �is pasaulis persmelktas prisiminimų ir aidų.

Staiga pasijuntu pervargusi. Nuėjome tik pus� buvusios gatvės, bet mano pasiry�imas apeiti vis� sodyb� jau atrodo kvailas. Ry�ki saulė, oras ir erdvė � viskas klaidina, glumina. A� apsisuku � per greitai ir nevikriai, u�kliūnu u� ky�an�io kalkakmenio luito ir kiek ilga plojuos į purv�.

� Lena! � Sara pri�oka, padeda atsikelti. Griūdama prisikandau lie�uvį, burnoje metalo skonis. � Ar u�sigavai?

� Palauk truputį, � i�tariu. Atsisėdu ant luito. Ir pagaliau susivokiu net ne�inanti, kokia �iandien diena, koks mėnuo. � Kokia �iandien diena? � klausiu Sar�.

� Rugpjū�io dvide�imt septinta, � atsako ji, nenuleisdama nuo man�s susirūpinusių akių. Bet stovi atokiau.

Rugpjū�io dvide�imt septinta. Pabėgau i� Portlando rugpjū�io dvide�imt pirm�. Tyruose, �ioje atvirk�tinėje �emėje, praleidau beveik savait�.

�ia ne mano pasaulis. Mano pasaulis u� daugybės mylių: jame durys atsidaro į kambarius, kambariuose �varios baltos sienos ir tyliai dūzgia �aldytuvai; jame tvarkingai suplanuotos gatvės, o �aligatviai nesuskeldėj�. �irdį vėl nusmelkia skausmas. Ma�iau nei po mėnesio Hanai bus atliekama procedūra.

Aleksas bent visk� �ia suprato. Jis būtų mokėj�s man atkurti �it� gatv�, suteik�s jai prasmės ir logikos. Jis ketino mane vesti per giri�. Su juo viskas būtų buv� gerai.

� Gal tau ko nors reikia? � nedr�siai klausia Sara.

� Nieko, praeis, � i�ko�iu tramdydama skausm�. � Vis dėl valgio. Atpratusi.

Vėl susivemsiu. Nuleid�iu galv� tarp kelių ir kosėdama bandau u�gniau�ti mane vis� purtantį kūk�iojim�.

Sara, matyt, supranta, kas man darosi, nes tyliai sako:

� Po kiek laiko apsiprasi.

Jau�iu, jog ji turi galvoje ne tik suvalgytus pusry�ius.

Po to nieko daugiau nelieka, tik grį�ti atgal subombarduota gatve, per griuvėsius. Auk�toje �olėje metalo lau�as blizga lyg tykan�ios gyvatės.

Sielvartas tarsi skendimas, tarsi tavo pakasynos. A� kapanojuosi drumzliname vandenyje. Su kiekvienu įkvėpimu springstu. Įsitverti nėra u� ko, jokių �onų, nieko neu�sikabinsi, nei�sirop�i auk�tyn. Lieka tik pasiduoti.

Pasiduoti. Juntant, kaip kūn� spaud�ia vandens sunkis, juntant, kaip susigniau�ia plau�iai, pasiduodami lėtam spaudimui. Pasiduok ir grimzk gilyn. Apa�ioje tik dugnas. Burnoje tik metalo skonis, galvoje � prisiminimų aidai ir dienos, pana�ios į tams�.

Tada buvau tokia: klupinėjanti, sk�stanti, pasiklydusi �viesoje ir erdvėje. Praeitis buvo negailestingai nutrinta, liko tu��ias, �varus lapas.

Bet ateitį gali susikurti i� bet ko. I� praeities skiautelės, i� vilties blyksnio. Tro�kimo �engti pirmyn, �ingsnis po �ingsnio. I� griuvėsių gali pasistatyti erdvų miest�.

�tai kokia esu dabar: keliai suglausti, rankos prie �onų. Kakl� ver�ianti �ilkinė palaidinukė, sijonukas su vilnoniu dir�u � Kvinsio Edvardso vidurinės mokyklos uniforma, pa�ymėta mokyklos emblema. Audeklas grau�ia, norisi pasikasyti, bet ne. Ji pamanys, kad bijau, o a� juk nebijau, niekada daugiau gyvenime nebijosiu.

Ji sumirksi. A� ne. Ji � tai ponia Tjul, direktorė, veidas kaip prie stiklo prispausta �uvis, akys tokios didelės, jog atrodo i�kreiptos.

� Ar namie viskas gerai, Magdalena?

Keista girdėti i� jos lūpų piln� vard�. Visi visada mane vadina Lena.

� Kuo puikiausiai, � atsakau.

Ji stumdo popierius ant ra�omojo stalo. Jos kabinete viskas tvarkinga, visi kra�tai tiesūs kaip styga. Net stiklinė vandens stovi per patį padėkliuko vidurį. I�gydytieji dievina tvark�: tiesina, lygina, taiso. �varumas beveik prilygsta dievi�kumui, o tvarka yra dangun �engimas. Manau, tvarkymasis padeda jiems u�pildyti ilgas tu��ias valandas.

� Tu gyveni su seserimi ir jos vyru, tiesa?

Linkteliu, kartoju savo naujojo gyvenimo istorij�:

� Mano motina su tėvu �uvo per vien� Incidentų.

Tai melas tik i� dalies. Juk ir anoji Lena buvo na�laitė, bent jau tokia buvo laikoma.

Man nereikia pla�iau ai�kinti dėl Incidentų. Visi jau yra apie juos girdėj�: praėjusį rudenį Pasiprie�inimas smogė pirm� galing� smūgį. Keliuose didmies�iuose jo dalyviai, padedami prijau�ian�iųjų, kai kada � ir dar negydytų jaunuolių, susprogdino svarbias įstaigas.

Portlande teroristai pasirinko vien� Kriptų pastat�. Chaose �uvo dvide�imt keturi civiliai. Policija su reguliuotojais atkūrė tvark�, bet spėjo pabėgti keli �imtai kalinių.

Likimo ironija. Mano mama de�imt metų grem�ė tunelį, kad galėtų pabėgti, o juk galėjo palaukti dar kelet� mėnesių ir laisvai i�eiti.

Ponia Tjul susiraukia.

� Taip, ma�iau tavo asmens byl�.

Jai u� nugaros tykiai ū�ia drėkintuvas. Bet oras vis tiek sausas. Jos kabinetas atsiduoda popieriumi ir �iek tiek � plaukų laku. Nugara nurieda prakaito la�as. Su �ituo sijonu kar�ta.

� Mums neramu, kad tau, atrodo, sunkoka prisitaikyti, � sako ji, stebėdama mane savo �uvies akimis. � Pietauji vis viena.

Tai jau kaltinimas. Net ir naujoji Lena sutrinka: blogiau negu neturėti draugių yra gailestis, kad jų neturi.

� Ties� sakant, man nelengva bendrauti su mergaitėmis, � taria naujoji Lena. � Man jos trupu�iuk�... nesubrendusios.

Tai sakydama kiek pakreipiu galv�, kad ji pamatytų trikampį randelį u� kairės ausies � procedūros �ym�, i�gydymo �ym�.

Jos veidas bemat su�velnėja.

� Na, �inoma, vis dėlto dauguma jaunesnės u� tave. Dar neturi a�tuoniolikos, nei�gydytos.

Skėsteliu rankomis tarsi apgailestaudama.

Bet ponia Tjul dar nebaigė man�s auklėti, nors jos balsas jau ne toks a�trus.

� Ponia Fir�tein skund�iasi, kad per jos pamok� vėl u�migai. Lena, mums neramu. Gal tau per didelis krūvis? Ar naktį nekamuoja nemiga?

� Jau�iu �ioki� toki� įtamp�, � prisipa�įstu. � Vis per ABD veikl�.

Ponia Tjul kilsteli antakius.

� Ne�inojau, kad priklausai ABD.

� A skyriui, � patikslinu. � Kit� penktadienį rengiame didelį miting�. Beje, �iandien Manhatane vyks organizacinis susirinkimas. Nenoriu pavėluoti.

� �inoma, �inoma. Visk� �inau apie miting�. � Ponia Tjul paima popierių krūvel�, stukteli į stal�, kad kra�tai susilygintų, ir įki�a į stal�ių. Jau supratau i�sisukusi. ABD � magi�ka santrumpa, rei�kianti �Amerika be deliria�. Sezamai, atsiverk. Dabar ji jau įsikūnij�s gerumas. � Lena, labai įspūdinga, kad stengiesi popamokin� veikl� derinti su mokymusi. Be to, mes remiame ABD tikslus. Tik �iūrėk, kad visk� suderintum. Nenoriu, kad tavo pa�angumas nukentėtų dėl visuomeninio darbo, nors ir kokio svarbaus.

� Suprantu.

Nuleid�iu galv� tarsi atgailaudama. Naujoji Lena puiki aktorė. Ponia Tjul nusi�ypso.

� O dabar eik. Nenoriu, kad pavėluotum į susirinkim�.

Atsistoju, u�simetu ant peties kuprin�.

� A�iū.

Ji linkteli durų pusėn parodydama, kad galiu eiti.

�engiu koridoriais per i�blizgint� linoleum�. Vėl baltos sienos, vėl tyla. Visos kitos mokinės jau i�ėjusios namo.

U� dvivėrių lauko durų pasitinka akinanti baltuma � netikėtas kovo sniegas, a�tri, ry�ki �viesa, med�iai, sukaustyti juodo ledo �arvais. Tvir�iau susisiautusi striuke maunu pro vartus į A�tunt�j� aveniu.

Tokia a� dabar esu. Mano ateitis �ia, �iame mieste, pilname lyg durklai smailių ledo varveklių, bet kada galin�ių nukristi.

Kituose miestuose didelis eismas, tokio nesu ma�iusi. Portlande beveik niekas neva�inėjo automobiliais, bet Niujorke ir jo priemies�iuose �monės turtingesni, gali įpirkti degalus. Tik apsistojusi Brukline eidavau į Taimso aik�t� tiesiog �iūrėti, kaip viena paskui kit� va�iuoja ma�inos, kartais net keliolika.

Mano autobusas įstringa Trisde�imt pirmojoje gatvėje u� �iuk�liave�ės, u�pakaliniais ratais įklimpusios į suodin� pusnį, todėl, kai pagaliau pasiekiu D�evitso centr�, ABD sueiga jau prasidėjusi. Laiptai tu�ti, tu��ias ir mil�ini�kas vestibiulis, gird�iu tolim� mikrofonų dudenim� ir bangų �niok�tim� primenan�ius plojimus. Skubu prie metalo detektoriaus, i�kraunu kuprin�, tada atsistoju i�skėtusi rankas ir kojas, o apsaugininkas abejingai brūk�teli lazdele per krūtin� ir tarpkojį. Seniai nebesidroviu �itų procedūrų. Tada pasuku prie sulankstomojo stalo prie�ais did�iules dvivėres duris, u� jų vėl su�niok��ia plojimai, vėl kalba sustiprintas mikrofoninis balsas, griausmingas, aistringas. �od�ių neskiriu.

� Asmens dokument�, � burbteli moteris u� to stalo, savanorė. Laukiu, kol ji skenuoja tapatybės kortel�. Pagaliau linkteli man eiti.

Salė mil�ini�ka. Joje telpa ma�iausiai du tūkstan�iai �monių, ir kaip visada ji beveik u�pildyta. Tik pa�ioje kairėje, arti scenos, yra kelios laisvos vietos, a� tyliai nueinu pakra��iu ir stengiuosi kuo nepastebimiau atsisėsti. Galiu būti rami: visus u�hipnotizav�s �mogus tribūnoje. Oras pritvink�s įtampos, toks jausmas, lyg jame tvyro pakib� tūkstan�ių tūkstan�iai la�ų, galin�ių pasipilti it liūtis.

� ...nepakanka saugumui u�tikrinti, � kalba �mogus. Jo balsas griaudėja per vis� sal�. I� auk�tai plieskian�ių fluorescencinių lempų �viesoje juodi jo plauki blizga it �almas. Tai Tomas Fainemenas, ABD įkūrėjas. � Mums kalbama apie pavojus ir �al�, nuostolius ir �alutinį poveikį. Ta�iau koks pavojus kils mums, kaip tautai, kaip visuomenei, jeigu neveiksime? Jeigu nepasiry�ime ginti visumos, kokia nauda, kad bus sveika tik tam tikra dalis?

Audringi plojimai. Tomas pasitaiso rankogalius, palinksta ar�iau mikrofono.

� Toks turi būti mūsų i�skirtinis vieningas tikslas. Jis ir yra mūsų mitingo esmė. Mes pra�ome savo vyriausyb�, savo mokslininkus, valstybės institucijas, kad mus gintų. Mes pra�ome, kad jie visi tikėtų savo �monėmis, tikėtų Dievu ir jo Tvarka. Argi pats Dievas per tūkstan�ius metų neatmetė milijonų rū�ių, kurios turėjo koki� nors kliaud� ar kuo neįtiko? Argi ne�inome, kad kartais būtina apsivalyti nuo silpnųjų ir ligotų, kad taptume geresne visuomene?

Aplodismentų audra. A� irgi ploju. Lena Morgana D�ouns ploja.

Mano tokia u�duotis, darbas, kurį man pavedė Juodė: stebėti ABD. Sekti. Pritapti prie jų.

Daugiau jie man nieko nesakė.

� Galų gale pra�ysime vyriausyb� įgyvendinti �Ssilvos knygos� pa�ad�: u�tikrinti mūsų miestų ir gyventojų Saugum�, Sveikat� ir Laim�.

A� pastebiu: palubėje lempų eilės.

Ir eilės pusmėnulio formos profilių, i�balusių, papurtusių, i�g�stingų ir dėkingų � i�gydytųjų veidų.

Pilka kiliminė danga, nuzulinta tokios daugybės kojų.

Man i� de�inės sėdi riebus vyri�kis, �nopuoja, kelnės suver�tos dir�u auk�tai vir� pilvo.

Prie�ais scen� atitvertas nedidelis plotelis, trys kėdės, u�imta tik viena.

Vaikinas.

I� visko, k� matau, vaikinas įdomiausias. Visa kita, kiliminė danga, veidai, niekad nesikei�ia per visas ABD sueigas. Net ir tas storulis. Kartais toj vietoj sėdi storulis, kartais plonulis, o kai kada kokia nors moteris. Bet vis tiek tas pats � jie visada tokie patys.

Vaikino akys tamsiai mėlynos kaip audrotas dangus. Plaukai �viesiai karameliniai ir banguoti, krinta iki kaklo. Apsireng�s raudonais polo mar�kinėliais su apykakle, trumpomis rankovėmis, nors dar �alta, ir su d�insais. Nauji nevarstomi batai, ant rie�o spindi sidabrinis laikrodis. Viskas rodo, kad turtingas. Rankas susidėj�s ant kelių. Taip pat viskas rodo, jog sveikas. Nemirksin�io veido i�rai�ka, kai stebi tėv� tribūnoje, tobulai įvaldyta, ji įkūnija santūrų i�gydytojo abejingum�.

Bet jis, ai�ku, dar nei�gydytas. D�ulianas Fainemenas, Tomo Fainemeno sūnus, jau a�tuoniolikos, bet procedūra jam dar neatlikta. Kol kas mokslininkai atsisako jį gydyti. Kit� penktadienį, t� pa�i� dien�, kai planuojamas didysis ABD mitingas, viskas pasikeis. Jis bus i�gydytas.

Galbūt. O galbūt mirs arba proto galios bus taip smarkiai pa�eistos, kad jis taps gyvu lavonu. Bet vis tiek procedūra bus atlikta. To reikalauja tėvas. Ir pats D�ulianas.

Jo paties niekad nesu ma�iusi, matydavau tik veid� plakatuose ir ant bro�iūrų vir�elių. D�ulianas garsus. Jis atsidav�s idėjai, ABD didvyris ir organizacijos jaunimo skyriaus pirmininkas.

Jis auk�tesnis, negu tikėjausi. Ir gra�esnis. Nuotraukose nematyti, kokia valinga �andikaulio linija ir kokie platūs pe�iai, tikras plaukikas.

Tribūnoje Tomas Fainemenas baigia savo kalb�.

� Mes neneigiame, kaip pavojinga reikalauti, kad gydymas būtų atliekamas anks�iau, ta�iau tvirtiname, kad gydym� atidėlioti dar blogiau. Mes pasireng� susitaikyti su pasekmėmis. Mums pakanka dr�sos bendram labui paaukoti dalį visuomenės narių. � Jis nutyla ir pritariamai pakreip�s galv� laukia, kol salė suo� plojimais. Nuo jo laikrod�io strykteli �viesos zuikutis � abu su sūnumi ne�ioja vienodos markės. � O dabar noriu jums pristatyti �mogų, simbolizuojantį visas ABD vertybes. �is jaunuolis geriau u� kitus supranta, kaip svarbu reikalauti gydymo net ir jaunesniems asmenims, netgi tiems, kuriems procedūra gali kelti pavojų. Jis supranta, jog tam, kad Jungtinės Valstijos klestėtų, kad visi gyventume laimingai ir saugiai, retkar�iais būtina paaukoti individo poreikius. �i auka u�tikrina saugum� ir visuomenės, kaip viseto, sveikat�. ABD nariai, pra�au sutikti mano sūnų D�ulian� Fainemen�.

Lena ploja su visa minia. Tomas nulipa nuo scenos, jo vieton eina D�ulianas. Ant laiptų juodu susitinka, linkteli vienas kitam. Neprisilie�ia.

D�ulianas atsine�ė u�ra�us, pasidėjo ant tribūnos. Valandėl� salėje girdėti tik mikrofono sustiprintas popieriaus �narėjimas. D�uliano akys bėgioja po sal�, akimirk� stabteli ties manimi. Jis prasi�ioja, man stabteli �irdis � pasivaideno, lyg būtų mane atpa�in�s. Bet jo �vilgsnis toliau klaid�ioja, ir mano �irdis vėl plaka dau�ydamasi į �onkaulius. Man tik paranoja.

D�ulianas taiso mikrofon� pagal savo ūgį. Jis auk�tesnis net u� tėv�. Keista, kad jie tokie skirtingi: Tomas juodbruvas ir pikto veido, kumpanosis, sūnus pla�iapetis ir �viesiaplaukis, neįmanomai mėlynomis akimis. Tik valinga �andikaulio linija vienoda.

D�ulianas persibraukia ranka plaukus, ir a� bandau spėti, ar jis nesinervina. Bet prabyla garsiu ir tvirtu balsu.

� Man buvo devyneri, kai su�inojau, kad mir�tu, � tiesiai sako jis, ir a� vėl pajuntu ore suvirpant lūkes�io la�elius, tarsi kiekvienas sėdintysis �i� akimirk� būtų trupu�iuk� palink�s į priekį. � Kaip tik tada prasidėjo traukuliai. Pirm� kart� buvo tokie stiprūs, kad vos nenusikandau lie�uvio, antr� kart� griūdamas prasiskėliau galv� į �idinį. Tėvai susirūpino.

Man ka�kas suspaud�ia krūtin� � giliai, po visais sluoksniais, kuriais apsi�arvavau per t� pusmetį, po dirbtine Lena su jos kiautu ir asmens dokumentais, ir trikampiu randeliu u� ausies. Toks pasaulis, kuriame gyvename, saugumo, laimės ir tvarkos pasaulis, pasaulis be meilės.

Pasaulis, kuriame vaikai prasiskelia galvas į �idinius, vos nenusikanda lie�uvių, ta�iau tėvai tik susirūpina. Ne sielvartauja, ne bevilti�kai ie�ko pagalbos. Jie susirūpina kaip ir tada, kai tau nesiseka matematika, kai patys vėluoja sumokėti mokes�ius.

� Gydytojai sakė, kad traukulius sukelia smegenų auglys. Jo pa�alinimo operacija būtų buvusi pavojinga gyvybei. Jie abejojo, ar a� bū�iau j� i�tvėr�s. Ta�iau neoperuojant, leid�iant augliui augti ir plėstis, i�vis neliko jokios vilties.

D�ulianas nutyla ir, man rodos, �vilgteli tėvo pusėn. Tomas Fainemenas sėdi sūnaus vietoje sukry�iav�s kojas, bejausmiu veidu.

� Jokios vilties, � pakartojo D�ulianas. � Taigi nesveikas darinys, auglys, turėjo būti pa�alintas, i�pjautas i� sveikų audinių. Antraip būtų tik plėt�sis, susargdindamas sveik�sias l�steles. � D�ulianas �e�ina lapus ir įdūr�s akis į juos skaito: � Pirmoji operacija buvo sėkminga, traukuliai kuriam laikui liovėsi. Ta�iau ėmė kartotis, kai man suėjo dvylika metų. Dabar vė�ys pradėjo spausti smegenų kamien�.

Jis spusteli tribūnos kra�t� ir vėl paleid�ia. Valandėl� salė tyli. Ka�kas sukosėja. La�ai, la�ai: mes visi esame vienodi la�ai, pakib� ore ir tik laukiantys, kad mums kas parodytų keli�, mus visus papiltų tuo keliu.

D�ulianas pakelia galv�. Jam u� nugaros ekrane pasirodo penkiolika kartų padidintas jo veidas. Akys � mėlynos, �alios ir auksinės spalvų verpetas, tarsi vandenynas saulėt� dien�, o po abejingumu, po i�mokta ramybe lyg ir i�vystu ka�k� �mėstelint, i�rai�k�, kuri dingsta man nespėjus jos įvardyti.

� Po pirmo karto patyriau dar tris operacijas, � pasakoja jis. � Auglys buvo pa�alintas keturis kartus, ir tris kartus jis ataugo, kaip atkrinta kiekviena liga, jeigu jos nesunaikinsi staigiai ir iki galo. � Jis patyli, kad publika suvoktų jo �od�ių potekst�. � Dabar jau dveji metai, kai tyrimai nerodo vė�io po�ymių.

Audringi plojimai. D�ulianas kilsteli rank�, ir salė vėl nu��iūva. Jis nusi�ypso, �ypsosi ir mil�inas jam u� nugaros, nery�ki skaitmeninė versija.

� Daktarai sako, kad dar operuojant kiltų pavojus gyvybei. Jau per daug audinių i�imta, per daug pjūvių. Po gydomosios procedūros a� galiu netekti gebėjimo valdyti emocijas. Galiu netekti gebėjimo kalbėti, matyti, judėti. Galimas daiktas, mano smegenys visai u�gestų.

Nenoromis ir a� sulaikau kvap� kartu su visais. Tik Tomas Fainemenas atrodo ramutėlis. Įdomu, kiek kartų jis jau girdėjo �it� kalb�?

D�ulianas pasilenkia prie mikrofono ir kreipiasi tarsi į kiek�vien� asmeni�kai � tyliai ir įtaigiai, lyg pa�nib�dėdamas į ausį paslaptį.

� Dėl �ios prie�asties mokslininkai atsisako mane gydyti. Daugiau kaip metus kovojome dėl procedūros datos ir pagaliau laimėjome. Kovo dvide�imt tre�i�j�, mūsų mitingo dien�, a� būsiu i�gydytas.

Vėl kyla ovacijos, ta�iau D�ulianas dar nebaigė savo kalbos.

� Ta diena bus istorinė, net jei būtų paskutinė mano gyvenime. Nemanykit, kad nesuvokiu pavojaus, nes suvokiu. � Jis atsitiesia ir toliau kalba griausmingu balsu. Akys ekrane su�ėri akinan�ia �viesa. � Bet kito pasirinkimo nėra, kaip nebuvo ir tada, kai turėjau devynerius metus. Privalome sunaikinti lig�. Privalome j� i�pjauti, nesvarbu, kaip tai pavojinga. Kitaip ji tik stiprės. Plėsis kaip piktybi�kiausias auglys, grasinantis mirtimi kiekvienam �mogui, gimusiam �ioje pla�ioje ir nuostabioje �alyje. Mes turime i�pjauti ligos �idinį, kad ir kur jis būtų. A�iū u� dėmesį.

Na �tai, atkalbėjo. I�judino pakibusius ore la�us, ir mes pasipylėme jo linkui, nuplaukėme garso banga, �auksmais ir plojimais. Lena ploja kartu su visais, kol paskausta delnai, ploja, kol jų nebejau�ia. Pusė salės atsistoj� �aukia valio. Ka�kas pradeda skanduoti: �A-bė-dė! A-bė-dė!� Netrukus skanduojame visi. Net ausys ply�ta nuo riksmo. Staiga ant scenos u�lipa Tomas, atsistoja �alia sūnaus, jie stovi greta � vienas tamsus, kitas �viesus, lyg dvi Mėnulio pusės � ir stebi mus plojan�ius, skanduojan�ius, pritariamai staugian�ius. Juodu yra Mėnulis, o mes � jų sukeltas potvynis, jųdviejų vedami nu�luosime visas pasaulio ligas ir bjaurastis.

Tyruose visada kas nors serga. Vos tik sustiprėju tiek, kad galiu i�sikelti i� ligonių kambario ir gulėti ant grindų, mano viet� u�ima Voverinas, paskui � Tėvukas. Naktį sodyba aidi nuo kosulio, vėmimo, kar�tinės sukeltų klejonių; tai vis ligų garsai, einantys kiaurai sienas ir keliantys siaub�. Prie visko prisideda ank�tumas. Mes gyvename susigrūd�, kvėpuojame ir �iaudime vieni kitiems į veidus, viskas bendra. Be to, nėra jokio tikrai �varaus daikto ar �mogaus.

Mus kankina alkis, nuo jo netenkame kantrybės. Pirm� kart� paekskursavusi po sodyb� įlindau į po�emį, kaip �vėris grį�ta į saugi� ir�tv�. Praeina diena, dvi dienos. Siuntų nėra. Kas ryt� vis kiti �monės eina tikrinti, ar nėra �inios. Kaip suprantu, jie rado būd� susi�inoti su prijau�ian�iaisiais ir Pasiprie�inimo dalyviais anapus sienos. Man lieka klausytis, stebėti, nesiki�ti.

Po pietų a� miegu, o kai negaliu u�migti, u�simerkusi įsivaizduoju gulinti su Aleksu apleistame Brukso gatvės trisde�imt septintame name. Bandau prasiskverbti per visa dengian�i� nuo pabėgimo praėjusių dienų u�dang�, svajoju, kad j� kaip nors atitraukusi u�taisysiu laiko sprag� ir Aleks� susigr��insiu.

Bet atsimerkusi pamatau tebesanti �ia, ant �iu�inio, ir vis alkana.

Dar po keturių dienų visi juda lėtai, tarsi po vandeniu. Neįstengiu pakelti jokio puodo. Staigiai stojantis svaigsta galva. Turiu ilgiau gulėti, o kai neguliu, atrodo, kad visi Nelegalai piktai varsto mane akimis, jau�iu jų pasipiktinim�, kiet� kaip siena. Gal man tik vaidenasi, bet, �iaip ar taip, esu pati kalta.

Laimikis i� mi�ko irgi menkas. Tarakonas sp�stais sugauna kelet� ki�kių, visi apsid�iaugia, bet mėsa kieta ir kremzlėta, j� i�dalijus paai�kėja, kad vos u�tenka ant vieno danties.

Kart� �luodama sandėlį � Juodė reikalauja kasdien atlikti įprast� ruo�� ir visk� u�laikyti �variai � vir�uje i�girstu �ūkaujant, juokiantis ir bėgant. Laiptais atidunda �ingsniai. Į virtuv� įpuola Med�ioklis, paskui jį eina pagyvenusi moteri�kė, vardu Mijako. Seniai nesu ma�iusi jų, kaip ir kitų �monių, tokių energingų.

� Kur Juodė? � u�dus�s klausia Med�ioklis.

� Ne�inau, � gū�teliu a�.

Mijako apmaud�iai �ūkteli, ir juodu apsisuk� ketina lėkti laiptais į vir�ų.

� O kas atsitiko? � pasidomiu.

� Gavom �ini� i� anos pusės, � atsako Med�ioklis. Aptvert�sias bendruomenes �ionyk��iai �monės, kai būna draugi�kai nusiteik�, vadina �ana puse�, o kai nebūna, � Zombilandu. � �iandien atkeliauja siunta. Mums reikia talkininkų jai pargabenti.

� Gal tu galėtum padėti? � klausia Mijako, nu�velgdama mane. Ji pati pla�iapetė ir labai auk�ta, jei gautų so�iai pavalgyti, būtų tikra amazonė. Be to, raumeninga, stipri.

A� papurtau galv�.

� Nesu... nesu dar tiek sustiprėjusi.

Med�ioklis ir Mijako susi�velgia.

� Kiti padės, � burbteli Med�ioklis. Ir jie i�dunda palik� mane vien�.

Pavakary jie grį�ta, jau de�imt �monių, ne�ini itin stipriais �iuk�lių mai�ais. Mai�ai buvo sudėti į medines dė�es ir pasienyje paleisti plaukti pas mus Kou�iko upe. Net Juodei nepavyksta palaikyti rimties ir pa�iai paslėpti d�iaugsmo. Linksmai klykaujant mai�ai praplė�iami, ant grindų pasipila gėrybės: skardinės pupelių, tunų, vi�tienos, sriubų; pakeliai ry�ių, miltų, l�ių, �irnių; d�iovinta mėsa; rie�utų ir dribsnių mai�eliai; į rank�luos�ius susukti virti kiau�iniai; pleistrai, vazelinas, tepalas nuo lūpų skeldėjimo, medikamentai; visai nauja apatinių pakuotė, drabu�ių ry�ulys, skysto muilo ir �ampūno buteliai. Sara glaud�ia prie krūtinės d�iovint� mės�, Juodė ki�a nosį į muilo paket� ir traukia kvap�. Tikras gimtadienis, bet kur kas geriau, nes dovanos skirtos visiems, ir t� akimirk� mane u�plūsta laimė. T� akimirk� jau�iuosi, jog �ia mano vieta.

Mums ėmė �ypsotis sėkmė. Po kelių valandų Smigis nudobia elni�.

T� dien�, pirm� kart� man atvykus, �moni�kai vakarieniaujame. Prisikrauname kaupinas lėk�tes rudųjų ry�ių, pagardintų d�iovinta mėsa su �olelėmis. Taip gardu, kad norisi verkti, Sara ir verkia pasidėjusi prie�ais lėk�t�. Mijako apkabina j� ir ka�k� ku�da į plaukus. �iūrėdama į jas prisimenu mam�; prie� kelias dienas paklausiau apie j� Juod�, bet nieko nepe�iau.

�Kaip ji atrodo?� � paklausė Juodė, ir a� turėjau prisipa�inti ne�inanti. Kai buvau jaunesnė, ji buvo ilgais mink�tais ka�toniniais plaukais ir apskrito veido. Bet daugiau kaip de�imt metų i�buvusi Kriptose, Portlando kalėjime, � vis� mano gyvenim�, kai laikiau j� mirusia, � vargu ar bėra pana�i į miglotus mano vaikystės prisiminimus.

Pasakiau, jog ji vardu Anabelė, bet Juodė tik papurtė galv�.

� Valgyk, valgyk, � ragina Mijako Sar�, ir �i ima valgyt. Mes visi god�iai ryjame kabindami ry�ius rankomis, paskui i�lai�ome lėk�tes. Ka�kas anoje pusėje sumanė įdėti ir butelį viskio, suvyniot� į megztuk�, ir visi d�iaugsmingai pasitinka ratu siun�iam� gėrim�. Gyvendama Portlande alkoholio esu ragavusi gal por� kartų. Ir niekad nesupratau, kuo jis �mones taip traukia, bet buteliui pasiekus mane siurbteliu. Viskis nudegina gerkl�, a� u�sikosėju. Med�ioklis i�si�iep�s dau�o man nugar�, Smigis beveik i�plė�ia butelį i� rankų piktai mesdamas:

� Negerk, jeigu nori i�spjaut.

� Nieko, priprasi, � �nib�da pasilenk�s Med�ioklis � kone t� patį, k� prie� savait� ku�dėjo Sara. Neai�ku, k� jis turi galvoje: viskį ar Smigio laikysen�. Bet vidurius jau u�liejo jauki �iluma. Buteliui atėjus antr� kart� gurk�teliu daugiau, paskui dar, �iluma pasklinda ir galvoje.

Vėliau: Mijako ir Lai kampe �oka susikabinusios rankomis, o visi ploja; Mėlynė miega susirietusi ant suolo, paskui tebemiegan�i� j� i�ne�a Voverinas; Juodė, u�silipusi ant suolo, rė�ia kalb� apie laisv�. Ji juokiasi, tamsūs plaukai plaikstosi kaip u�uolaida, paskui j� nukelia Smigis � įrudusios rankos apkabina liemenį, ir akimirk� ji pakimba ore. Galvoju apie pauk��ius, kurie gali i�skristi. Galvoju apie Aleks�.

Vien� dien� Juodė koridoriuje staiga man i�rė�ia:

� Jeigu nori �ia gyventi, turi dirbti.

� A� dirbu.

� Tu valai, � atkerta ji. � Virini vandenį. Kiti ne�a vandenį, ie�ko maisto, gaudo prane�imus. Net Mo�iutė tampo sunkius vandens kibirus, pusantros mylios. O jai jau �e�iasde�imt metų.

� A�...

�inoma, ji teisi, ir a� suprantu. Mane kasdien slegia kaltė, sunki kaip tro�kus oras. Girdėjau Smigį skund�iantis Juodei, kad a� tik veltui u�imu ger� guolį. Po to beveik pusvalandį i�tupėjau sandėlyje apglėbusi kelius, kol nustojau virpėti. I� sodybos gyventojų tik Med�ioklis man geras, bet jis geras visiems.

� Dar negaliu. Tiek nesustiprėjau.

Ji �iūri į mane, tyla u�sit�sia, ir a� pajuntu, kokie kvaili mano �od�iai. Jei dar nesu sustiprėjusi, pati kalta.

� Netrukus kelsimės į kit� viet�. Kraustymasis prasidės po kelių savai�ių. Mums reikės visų �monių.

� Kraustysimės? � pakartoju.

� Į pietus. � Ji pasisuka eiti. � U�darome sodyb� �iemai. Tai va, jeigu norėsi keliauti kartu, turėsi padėti. � Patylėjusi sako atsisukdama ir kilstelėdama antakius: � �inoma, gali ir pasilikti. Bet �iemos �ia �iaurios. Upei u��alus negalime gauti maisto siuntų. Bet gal tu �ito ir nori?

Nieko nesakau.

� Iki rytojaus pasirink.

Ryt� Juodė pa�adina mane i� ko�maro. �iop�iodama atsisėdu. Prisimenu juodų pauk��ių pulkus ir kaip kritau oru. Visos kitos mergaitės dar miega, kambarys pilnas lygaus alsavimo. Koridoriuje, matyt, dega �vakė, nes į kambarį smelkiasi blausi �viesa. Juodė tupi prie mano guolio, pastebiu, jog apsirengusi lauko drabu�iais.

� K� pasirinkai? � tyliai klausia ji.

� Noriu dirbti, � su�nib�du. K� dar galiu atsakyti? �irdis dusliai dunksi.

�ypsenos neį�iūriu, bet tariuosi j� girdinti: tas tykus kvėptelėjimas tikriausiai juokas.

� �aunuolė. � Ji pakelia įlenkt� kibir�. � Laikas eiti vandens.

Juodė i�eina, a� patamsyje sugraibau drabu�ius. Pa�ioje prad�ioje miegamasis atrodė kaip velnių lizdas, visokių drapanų ir kitokio gero kratinys. Po kiek laiko supratau, jog ne viskas taip netvarkinga. Kiekviena turi savo plotelį daiktams laikyti. Savo loveles arba guolius, arba �iu�inius atsitvėrėme neregimais ratais ir akylai, ar�iai saugome lyg �unys, nu�ymintys teritorij�. Vis� savo turt� privalai laikyti tame ma�u�iame rate. Kas patenka u� jo ribų, jau ne tavo. Drabu�iai, kuriuos i�sirinkau sandėlyje, suvynioti pa�iam kojūgalyje.

I�slinkusi i� kambario apgraibomis dūlinu koridoriumi. Juod� randu virtuvėje tarp tu��ių kibirų, ilgu pagaliu stumdan�i� vakaryk�tes �arijas, kad įsidegtų malkos. �ibintų ji ne�iebė, nėra reikalo eikvoti baterijų. Rūkstan�ių pliauskų kvapas, �emi virp�iojantys �e�ėliai, Juodės pe�iai, ap�viesti oran�inių �idinio at�vaitų � nuo viso to jau�iuosi lyg dar nepabudusi i� sapno.

� Jau?

I�girdusi mane įeinant, ji atsitiesia, u�sineria ant rankos po kibir�.

A� linkteliu, ji makteli galva rodydama į kitus kibirus.

Sukiodamosi laiptais i�lipame į vir�ų, po�emis i�spjauna mudvi į i�orinį pasaulį. Tas i�ėjimas i� gilumos, i� tvankumos ir ank�tumo toks pat netikėtas ir priblo�kiantis kaip ir t� dien�, kai su Sara ap�iūrinėjome sodyb�. Pirmiausia nustebina �altis. Ledinis vėjas ko�ia per palaidin�, ir a� nenoromis aikteliu.

� Kas yra? � klausia Juodė garsiai, nes esame lauke.

� �alta, � atsakau. Oras jau dvelkia �iema, nors med�iai tebėra su lapais. Pats horizonto pakra�tys vir� apspurusios, karpytos med�ių linijos nuda�ytas auksu � teka saulė. Pasaulis pilk�vai violetinis. Mi�ko gyvastis tik pradeda kreb�dėti.

� Ma�iau kaip po savaitės jau spalis, � gū�telėdama taria Juodė; kai suklumpu u�kliuvusi u� ky�an�ios �emėje metalinės apkalos, įspėja: � �iūrėk, kur eini.

Tada man dingteli, kad vis� laik� seku dienų ritm� stengdamasi nepamir�ti datos. Nors i� tikrųjų apsimetu, kad, man lindint po�emyje, pasaulis vir�uje irgi nejuda.

� Sakyk, jeigu eisiu per greitai, � taria Juodė.

� Gerai.

Vaiskiame rudeninio pasaulio ore mano balsas nuskamba keistai.

Mes �ygiuojame buvusia pagrindine gatve. Juodė �engia lengvai, be jokių pastangų aplenkdama betono luitus ir sulankstytus metalo strypus, visai kaip Sara. Prie angos į banko saugykl�, kur miega berniukai, mūsų laukia Gervas. Jis juodaplaukis, oda kavos spalvos. Vienas ramesniųjų vaikinukų, i� nedaugelio, kurių nebijau. Juodu su Med�iokliu nei�skiriami; Zombilande jiems būtume priklijav� Nenormaliųjų etiket�, ta�iau �ia jų santykiai atrodo visai normalūs, paprasti. Matydama juos prisimenu mudvi su Hana � viena tamsi, kita �viesi. Juodė be �od�ių paduoda jam kibirus, jis tylėdamas eina greta. Nusi�ypso man, ir a� pajuntu jam dėkingum�.

Nors oras �altas, netrukus i�mu�a prakaitas, �irdis ima skaud�iai dau�ytis į �onkaulius. Daugiau kaip mėnuo, kai perdien nueinu gal kokį �imt� �ingsnių. Raumenys nusilp�, po kelių minu�ių net nuo tu��ių kibirų paskausta pe�ius. Tik pasitaisau kibirų lankus, bet Juodei nesiskund�iu, nepra�au padėti, nors ji turbūt mato, kad nespėju paskui juos. Nenoriu net galvoti, koks ilgas ir lėtas bus grį�imas tempiant pilnus kibirus.

Sodyba su buvusia pagrindine gatve liko u� nugarų, mes pasukom į mi�ko tankm�. Aplinkui lapai visokiausių auksinių, oran�inių, raudonų ir rudų atspalvių. Sakytum u�sidegė visa giria ir dabar pama�u gra�iai smilksta. Mane gaubia erdvė, neribota, neaptverta platybė, �viesus atviras oras. I� kairės ir i� de�inės, �iurendami sausus lapus, juda nematomi gyvūnai.

� Jau arti, � �ūkteli Juodė. � �aunuolė, Lena!

� A�iū, � i�kvepiu. Į akis bėga prakaitas, negaliu patikėti, jog neseniai buvo �alta. Net nesivarginu atstumti alkūne ar prilaikyti trukdan�ias �akeles. Gervas ver�ias kaip tankas pirma man�s, jas paleisdamas, ir jos �ai�o man rankas ir kojas palikdamos odoje per�in�ius rė�ius. A� per daug pavargusi, kad kreip�iau dėmesį. Jau�iuosi, lyg bū�iau plumpinusi kelias valandas, betgi negali būti. Sara sakė, kad upė ma�daug u� mylios. Be to, ir saulė k� tik patekėjo.

Dar paėjėj� per pauk��ių �iulbesį ir med�ių �akose o�iantį vėj� i�girstame tyliai �iurlenant upės tėkm�. Staiga med�iai i�retėja, �emė po kojų pasidaro akmenuota. Mes sustojame prie plataus, ramaus vandens. Jo pavir�iuje blyk�ioja saulė, atrodo, kad gelmėje �ybsi nuskendusios aukso monetos. U� keliasde�imties �ingsnių į kair� per pajuodusių, kerpėm apėjusių akmenų krūsnį garma nedidukas krioklys. Netikėtai suima noras verkti. Tik pamanykit, �i vieta buvo vis� laik�. Kol griuvėsiais virto bombarduojami miestai, kol kilo sienos, upė sau bėgo per akmenis, paslap�iomis i� visko juokdamasi.

Esame tokie ma�i ir kvaili. Kone vis� gyvenim� kvaila laikiau gamt� � akla, gyvuli�ka, griaunan�ia jėga. Mes, �monės, buvome �varūs ir protingi valdovai, įveikėme vis� pasaulį, parblo�kėme, prismeigėme prie stiklo plok�telės ir �Ssilvos knygos� puslapių.

Juodė su Gervu jau įbrid� semia vandenį.

� Grei�iau, � liepia Juodė. � Kiti jau tuoj kelsis.

Juodu atėjo basi, o a� atsitupiu atsiri�ti batų. Pir�tai sutin� nuo �al�io, nors jo jau nejau�iu. Kūnu pulsuoja kar�tis. Vos ne vos atmazgau rai�telius; kol prieinu prie vandens, Juodė su Gervu jau stovi ant kranto su pilnais kibirais. Pavir�iuje plaukioja �olės ir negyvi vabzd�iai, juos i�rinksime vėliau, o vandenį atvirinsime.

Į�engusi į up� vos neparvirstu. Net ir prie pat kranto srovė daug stipresnė, negu atrodo. Mataruoju rankomis stengdamasi i�laikyti pusiausvyr� ir paleid�iu vien� kibir�. Krante laukiantis Gervas ima juoktis. Plonai ir netikėtai draugi�kai.

� Gana, � taria Juodė, stumtelėdama jį. � U�tenka spektaklio. Susitiksime sodyboje.

Jis klusniai prideda du pir�tus prie smilkinio lyg atiduodamas pagarb�.

� Iki pasimatymo, Lena, � sako, ir man topteli, jog, i�skyrus Juod�, Sar� ir Med�ioklį, per �it� savait� jis pirmas mane u�kalbino.

� Iki, � atsiliepiu.

Upės dugnas nusėtas smulkiomis geldelėmis, jos slid�ios ir kietos. Pagavusi i�mest� kibir� pasilenkiu prisemti vandens. I�vilkt jį į krant� sunkiau. Rankos silpnos, lankai pjauna delnus.

� Dar kartelį, � taria Juodė. Ji stebi mane susidėjusi rankas ant krūtinės.

Kitas kibiras didesnis, todėl piln� jį sunkiau suvaldyti. Turiu tempti jį abiem rankom, kibiras dau�o blauzdas. I�brendu i� upės ir lengviau atsidusdama pastatau jį ant �emės. Neįsivaizduoju, kaip reikės parne�ti į sodyb� i� karto abu kibirus. Neįmanoma. U�truksiu kelias valandas.

� Pasirengusi? � klausia Juodė.

� Dar minutėl�, � pra�au nuleisdama ant kelių jau dreban�ias rankas. Noriu pabūti �ia kuo ilgiau. Pro med�ius skverbiasi saulės spinduliai, upė murma savi�ka sena kalba, ore it tamsūs �e�ėliai �mai�ioja pauk��iai. Aleksui �ia patiktų, neju�ia pamanau. O juk taip stengiuosi net neprisiminti jo vardo.

Kitame krante prie pat vandens ka�koks pauk�telis valosi ra�alo mėlynumo plunksnas. Staiga nieko daugiau taip nenoriu, kaip nusirengti ir plaukti, nusiplauti vis� purv�, prakait�, visus ne�varumus, kurių negalėjau nu�veisti sodyboje.

� Gal nusisuktum? � pra�au Juod�.

Ji vypteli, bet nusisuka.

I�sirangau i� kelnių ir apatinių, numetu juos ant �olės kartu su palaidine. Vėl bristi į vandenį vienodai ir baisu, ir malonu � vis� kūn� it peilis perveria a�trus, �varus �altis. Brendant į vidurį akmenys tampa didesni ir plok�tesni, o srovė vis stipriau stumdo kojas. Nors upė nelabai plati, �ia pat u� kriokliuko vaga pagilėja, puiki vieta maudytis. Stoviu drebėdama, aplink kelius sūkuriuoja vanduo, bet panerti nesiry�tu. Baisiai �alta, vanduo atrodo toks tamsus, juodas ir gilus.

� Am�inai tav�s nelauksiu, � nusigr�usi �aukia Juodė.

� Penkias minutes! � �ūkteliu jai, tada i�skėtusi rankas neriu į gilum�. Atsitrenkiu į kiet� aklin� �al�io sien�, įtemptas kiek�vienas kūno nervelis, ausyse ū�ia, mane u�lieja vanduo. U�ima kvap�, ir a� �iop�iodama i�nyru į pavir�ių, o vir� galvos kyla saulė, dangus gilėja, kietėja, regis, panorėjusi gali įsikabint į jį.

Ir staiga �al�io kaip nebūta. Vėl neriu po vandeniu ir �engiu pasiduodama srovei, tegul tampo ir stumdo. Kai galva po vandeniu, atrodo, beveik suprantu jo �nek�, t� gurguliavim�, marmėjim�. Kai galva po vandeniu, gird�iu jį tariant vard�, kurį taip stengiuosi pamir�ti, Aleksas, Aleksas, Aleksas, ir gird�iu, kaip vanduo �į vard� nune�a tolyn. I�lipu i� upės tirtėdama ir juokdamasi, kalendama dantimis pamėlusiais pir�tais u�sitraukiu drabu�ius.

� Iki �iol nesu girdėjusi tav�s juokiantis, � sako Juodė, kai a� apsirengiu. Ji neklysta. Atėjusi į Tyrus dar nė karto nesijuokiau. Gera iki kvailumo. � Jau?

� Jau, � atsakau.

T� pirm� dien� prisieina ne�t po vien� kibir�, velku abiem rankomis, teliūskuodama vandenį, pilama prakaito ir keikdamasi. I� lėto velkuosi, pastatau kibir�, grį�tu, paimu kit�, atitempiu prie pirmojo. Taip ir krutu pasistūmėdama po kelis �ingsnius. Tada stoviu, ilsiuosi.

Juodė eina pirma man�s. Retkar�iais sustoja, padeda kibirus, palupa med�io �ievės ir pabarsto taku, kad nei�klys�iau net ir jos nematydama. Po pusvaland�io grį�ta, atne�a man atsigerti metalinį puodelį virinto vandens ir u�valgyti � skepetaitėj suri�t� migdolinių rie�utų ir razinų saujel�. Saulė plieskia jau auk�tai, spinduliai it peiliai raiko med�ius.

Juodė man�s nepalieka, nors padėti nepasisiūlo, o a� nepra�au. Ji abejingai stebi, kaip a� sunkiai, i� lėto kėblinu per mi�k�.

Galutinis rezultatas � dvi valandos. Delnuose suveltos trys pūslės, viena didumo sulig vy�nia. Rankos taip dreba, kad vos pajėgiu pakelti prie veido, kai noriu nusiprausti prakait�. Vienoj pla�takoj, kur kibiro lankelis nutrynė od�, raudonuoja gyvos mėsos.

Per vakarien� Smigis man duoda did�iausi� porcij� ry�ių su pupelėmis. Nors pūslėtais pir�tais vos nulaikau �akut�, be to, Voverinas nety�ia ry�ius suskrudino iki rudumo, manau nuo pat atėjimo į Tyrus nevalgiusi nieko gardesnio.

Po vakarienės i� nuovargio u�miegu su visais drabu�iais, vos spėjusi padėti galv�, net pamir�usi Diev� papra�yti, kad rytoj nepabus�iau.

Tik kit� ryt� suvokiu, kokia tai diena. Rugsėjo dvide�imt �e�toji.

Hana vakar buvo pagydyta.

Hanos nebėra.

Nesu verkusi nuo Alekso mirties.

Aleksas gyvas.

Tai tampa man tarsi u�keikimu, pasaka, kuri� seku sau kiek�vien� dien�, kai i�lindusi į tamsiai mėlyn� prie�au�rį ir rūk� pradedu lėtai, kantriai treniruotis.

Jeigu nubėgsiu iki pat senojo banko, � ply�tan�iais plau�iais, dreban�iomis �launimis, � vadinasi, Aleksas gyvas.

I� prad�ių įveikiu keturiasde�imt �ingsnių, paskui �e�iasde�imt, tada bėgu nesustodama dvi minutes, paskui keturias.

Jeigu nubėgsiu iki to med�io, Aleksas sugrį�.

Aleksas stovi �tai u� tos kalvos; jeigu nesustodama u�bėgsiu į jos vir�ūn�, jį ten rasiu.

I� prad�ių klupinėju ir vos nei�sisuku kojos. Nesu pratusi prie vietovės, u�grioztos visokiu �lam�tu, apyau�rio prieblandoje prastai matau. Bet regėjimas gerėja, o gal kojos įsimena keli�, ir po kelių savai�ių kūnas jau pripranta prie �emės pavir�iaus nelygumų, prie visų tų sugriautų gatvių ir pastatų geometrijos, ir a� jau perbėgu vis� buvusi� pagrindin� gatv� ne�iūrėdama po kojų.

Paskui bėgu vis toliau ir grei�iau.

Aleksas gyvas. Dar vienas pasistūmėjimas, dar vienas įsibėgėjimas, ir tu pamatysi.

Kai drauge su Hana bėgiojome mokyklos komandoje, mudvi �aisdavome tokius psichologinius �aidimukus, kad vis� laik� turėtume paskat�. Bėgimas visų pirma yra protinis sportas. Taip bėgsi, kaip treniruosies, ir taip treniruosies, kaip m�stysi. Jeigu visas a�tuonias mylias įveiksi tik bėgte, istorijos stojamųjų test� atsakysi �imtu procentų. Taip abi save skatindavome. Kartais padėdavo, kartais ne. Kartais juokdamosi po septynių mylių pasiduodavome. Va, ir nuplaukė istorijos pa�ymys.

�ia �uo ir pakastas, jog i� tikrųjų mums tai nebuvo svarbu. Pasaulis be meilės, vadinasi, � pasaulis be rizikos.

Aleksas gyvas. Bėk, bėk, bėk. Bėgu, kol sutinsta pėdos, kol kojas nutrinu iki kraujo, kol i��oka pūslės. Ne�dama man �alto vandens kibirus, Juodė mane aprėkia, liepia būti atsargesnei, įspėja dėl infekcijos pavojaus. Antibiotikų �ia sunku gauti.

Kit� ryt� kojas apvynioju audeklu, apsiaunu sportba�iais ir vėl einu bėgti. Jeigu gali... dar truputį toliau... dar �iek tiek grei�iau... pamatysi, pamatysi, pamatysi, kad Aleksas gyvas.

A� nei�protėjau. �inau, jog negyvas. Vos baigiu bėgti ir klumpinu atgal į sav�jį ba�ny�ios rūsį, tarsi atsitrenkiu į aklin� sien� � kaip visa tai kvaila, kaip beprasmi�ka. Alekso nebėra, ir jo nesugr��ins joks bėgimas, joks plė�ymasis ar kruvinos kojos.

�inau. Bet �tai kas svarbiausia: bėgant visada esti trumpa akimirka, kai mane vis� plė�ia skausmas, vos atgaunu kvap�, o matau tik ka�kokias mirguliuojan�ias spalvas, � ir t� akimirk�, pa�ioje skausmo vir�ūnėje, kai, regis, nebei�tversiu ir akyse darosi balta, į kair� nuo sav�s ka�k� i�vystu, ka�k� �mėstelint (ka�toninius plaukus, liepsnojan�ius it lapų vainikas), �inau: jeigu tik kryptelsiu galv�, jį pamatysiu, besijuokiantį, �iūrintį į mane, tiesiantį rank�.

�inoma, niekada nepasuku galvos. Bet vien� dien� taip padarysiu. Vien� dien� grį�telsiu, o jis bus grį��s ir viskas bus puiku.

O iki tol bėgiosiu.

Po ABD susirinkimo ne�ama minios i�einu į pavandenijusi� ankstyvo pavasario �vies�. Mumyse tebepulsuoja energija, bet nuo saulės ir �al�io ji ka�kokia pikta, at�iauri � akstinas griauti, naikinti.

Prie �aligatvio stovi keli autobusai, ir ant D�evitso centro laiptų i�sirango kelios eilės. I�laukusi pusvalandį ir triskart i�lydėjusi autobusus, susigriebiu salėje palikusi pir�tin�. Vos nesusikeikiu. I� visų �onų mane spaud�ia i�gydytieji, todėl nenoriu i�eidama i� eilės sukelti įtarimų.

Prie� mane liko jau tik dvide�imt �monių, ir jau galvoju, gal palikti t� pir�tin�. Bet pastarasis pusmetis mane daug ko i�mokė apie stygių: Tyruose k� nors i�mesti tiesiog nusikaltimas ir jau tikrai blogas �enklas. �iandien i�mesi, rytoj pasigesi � dar vienas mėgstamas Juodės posakis.

Neriu i� eilės lydima nustebusių �vilgsnių ir surauktų ant�akių ir vėl u�lipu laiptais, kurių vir�uje didelės stiklinės durys. Reguliuotojas, kuris visus tikrino metalo detektoriumi, nuėj�s, bet palik�s įjungt� ne�iojam�jį radij� ir perpus nugert� indelį kavos, �alia guli dangtelis. Nebėra ir moters, tikrinusios mano dokumentus, nuo stalo nurinkti ABD lankstinukai. �viesos vir�uje i�jungtos, ir patalpa atrodo dar didesnė negu visada.

Pravėrusi salės duris i� karto nesusigaudau kur patekusi. Pasijuntu spoksanti į mil�ini�k� snieguot� vir�ukaln� ir tarsi griūvanti ant jos. Ekrane, kur pirma �vietė padidintas D�uliano Fainemeno veidas, dabar rodoma nuotrauka. Visa salė skendi tamsoje, todėl vaizdas ry�kus ir gyvas. Jo apa�ioje matau tankų med�ių rat�, primenantį juod� kailį, vir�uje � a�trias it peiliai kalnų vir�ūnes, vainikuotas baltais sniego nėriniais. Man u�ima kvap�. Koks gro�is!

Vaizdas pasikei�ia. Dabar �velgiu į balt� paplūdimį ir melsvai �ali� banguojantį vandenyn�. Vos neaiktelėjusi �engiu į sal�. Kai pabėgau i� Portlando, nesu regėjusi vandenyno.

Paveikslas vėl pasikei�ia. Ekran� u�pildo did�iuliai med�iai, besistiebiantys į dangų, kur ne kur mėlynuojantį per storų �akų skliaut�. Saulės spinduliai krinta ant rusvų kamienų, apa�ioje apaugusių garbiniuotais �aliais papar�iais ir gėlėmis. Pakerėta nesusilaikau, �engiu dar ar�iau, bet u�kliudau metalin� sulankstom�j� kėd�. I� pirmos eilės pa�oka �mogus, jo siluetas u�plaukia ant ekrano u�tamsindamas pus� mi�ko. Staiga ekranas u�g�sta, įsi�iebia lempos palubėje ir paai�kėja, jog tas siluetas D�uliano Fainemeno. Jo rankose nuotolinio valdymo pultas.

� K� tu �ia veiki? � u�sipuola jis mane. Ai�kiai jį u�klupau. Nelaukdamas atsakymo priduria: � Susirinkimas baigėsi.

Po jo pyk�iu pajuntu k� kita � sumi�im�. Ir a� suvokiu su�inojusi D�uliano Fainemeno paslaptį: sėdėdamas patamsyje, jis įsivaizduoja es�s kitose pasaulio vietose. �iūri gra�ius vaizdus.

I� nuostabos vos i�lemenu:

� A�... a� palikau pir�tin�.

D�ulianas nusuka akis. Matau, kaip jo pir�tai suspaud�ia pult�. Atsigr�ia jau atgav�s santūrum�, mandagus.

� Kur tu sėdėjai? � klausia. � Galiu padėti paie�kot.

� Ne! � per garsiai atsisakau pagalbos. Tebesu priblok�ta. Tarp mudviejų tvyro įtampa kaip ir per susirinkim�. Krūtinės gilumoje ka�k� maud�ia � i�vydus tuos vaizdus, t� vandenyn�, perkelt� į did�iulį ekran�, toks jausmas, lyg mielai griū�iau per or� į t� mi�k� ir lai�y�iau snieg� nuo vir�ukalnės tarsi plakt� grietinėl�. Kaip norė�iau papra�yti jį, kad i�jungtų �viesas ir vėl man visa tai parodytų.

Bet jis � D�ulianas Fainemenas, įkūnijantis visk�, ko neken�iu, todėl nė u� k� jo nieko nepra�ysiu.

Skubiai einu į viet�, kurioje sėdėjau. D�ulianas nenuleid�ia nuo man�s akių, nors nejuda, stovi susting�s prie�ais tu��i� ekran�. Tik akys judrios, gyvos. Jau�iu jas sprandu, nugara, plaukais. Lengvai radusi pir�tin� i�keliu D�ulianui kaip įrodym�.

� Radau, � sakau, ty�ia ne�iūrėdama jam į akis. Ir nusiskubinu prie durų. Mane sustabdo jo klausimas:

� Ar ilgai �ia stovėjai?

� K�?

Atsisuku į jį, pasi�iūriu. Jo veidas be i�rai�kos, neį�velgiamas.

� Ar ilgai �ia stovėjai? Kiek nuotraukų matei?

Ne�inau, k� atsakyti � o gal jis mane bando?

� A� ma�iau kaln�, � pagaliau tariu.

Jis nuleid�ia akis, vėl pasi�iūri. Net i� taip toli mane apstulbina jo akių giedrumas.

� Mes ie�kome įtvirtinimų, � sako jis, kilstelėdamas smakr�, tarsi laukdamas, jog a� jam prie�tarausiu. � Nelegalų stovyklų. Naudojame visokiausi� sekimo technik�.

Dar vienas faktas: D�ulianas Fainemenas melagis.

Ir vis dėlto tai, kad toks kaip D�ulianas pavartojo �į �odį, jau rodo tam tikr� pa�ang�. Prie� metus Nelegalų net negalėjo būti. Mes turėjome būti i�naikinti per ��aibi�k� kar��. Mes tapome mitų veikėjais kaip vienaragiai ir vilkolakiai.

Tokia padėtis buvo dar prie� Incidentus, prie� įsisiūbuojant Pasiprie�inimui, kai mūsų jau nebuvo galima nepaisyti.

Prisiver�iu �yptelėti.

� Tikiuosi, jas rasite. Rasite visas iki vienos.

D�ulianas linkteli.

Grį�telėdama priduriu:

� Kol jie jūsų nesurado.

� K� pasakei? � grie�tai nuskambėjo jo balsas.

�vilgteliu į jį per petį.

� Kol jie mūsų nesurado, � pasitaisau ir maunu pro duris palikdama jas siūbuoti.

Kol grį�tu į Bruklin�, nusileid�ia saulė. Bute �alta. Naktinės u�uolaidos u�trauktos, prie�kambaryje dega vieni�a lemputė. Ant stalelio koridoriuje guli negausus pa�tas.

NIEKAS NESAUGUS, KOL NE VISI I�GYDYTI, � skelbia u�ra�as ant pirmojo voko, dailiai i�spausdintas vir� mūsų adreso. Po juo pridurta: PRA�OM PAREMTI ABD. �alia pa�to padėtas sidabrinis padėkliukas, jame guli mūsų asmens dokumentai � dvi tapatybės kortelės, i�duotos Rebekai Anai �erman ir Tomui Klaivui �ermanui, abu nuotraukose nesi�ypso, �velgia tiesiai prie� save. Rebeka juodais kaip anglys plaukais, stropiai perskirtais sklastymu, ir didelėmis rudomis akimis. Tomo plaukai nukirpti taip trumpai, kad sunku pasakyti, kokios spalvos. Akys primerktos, lyg jį marintų miegas.

Po tapatybės kortelėmis sudėti kiti jų dokumentai, tvarkingai susegti. Juos pasklaid�ius galima su�inoti visus svarbius Rebekos ir Tomo gyvenimo faktus: gimimo dat� ir viet�, tėvų ir senelių vardus ir pavardes, darbo u�mokestį, mokyklinius pa�ymius, neklusnumo atvejus, įvertinimo ir stojamuosius balus, sutuoktuvių dat� ir viet�, visus ankstesniuosius adresus.

�inoma, jokių Rebekos ir Tomo i� tikrųjų nėra, kaip nėra ir oficialioje nuotraukoje nesi�ypsan�ios mergaitės liesu veideliu, vardu Lena Morgana D�ouns. Mano tapatybės kortelė guli �alia Rebekos. Niekada negali �inoti, kada u�grius reidas ar prasidės gyventojų sura�ymas. Dokumentus geriausia visada laikyti po ranka. Nors dar geriau, kad niekas niekada neateitų jų tikrinti.

Tik apsigyvenusi Niujorke supratau, kodėl Juodė Tyruose buvo taip apsėsta tvarkingumo. Viskas turi būti lygu ir gra�u. Jokio trupinėlio ant stalo.

Tik palaikydama tvark� nepaliksi persekiotojui pėdsakų.

Svetainėje portjeros u�trauktos. Jos sulaiko kambaryje �ilum� ir gina nuo smalsių akių � kaimynų, reguliuotojų, praeinan�ių patrulių. Zombilande visada kas nors k� nors seka. Daugiau �monėms nėra ko veikti. Jie nem�sto. Nejau�ia jokių stiprių emocijų, nei neapykantos, nei liūdesio, jau�ia tik baim� ir nor� kontroliuoti. Todėl ir seka, stebi, visur ki�a nosį.

Pa�iame buto gale virtuvė. Ant sienos vir� stalo kabo dvi nuotraukos: Tomo Fainemeno ir Kormako T. Holmso, kuriam priskiriama pati pirmoji sėkminga gydymo procedūra.

Ni�oje u� viryklės įrengtas nedidelis podėlis. Visos siauros jo lentynos prikrautos produktų. Badmetį ne taip lengva i�mesti i� galvos, ir dabar mes visi, jį patyr� savo kailiu, tapome slaptais atsargų kaupėjais. Į kuprines prisikrauname javainių batonėlių, į ki�enes � cukraus paketėlių.

Niekada ne�inai, kada grį� badas.

Viena podėlio siena i� tiesų yra slaptos durys. U� jų � grubiai obliuotų lentų laiptai. Praveriu duris. Rūsyje dega blausi �viesa. Gird�iu kapot� �ūkavim�. Juodė barasi su Smigiu, nieko naujo.

� Tiesiog nesuprantu, � įsi�eid�s sako Smigis, � kodėl negalime būti tarpusavyje atviri. Juk mes toje pa�ioje pusėje.

� Smigi, pats supranti, kad neįmanoma, � atkerta Juodė. � Taip geriausia. Privalai manimi pasitikėti.

� Tu pati ir nepasitiki...

U�darau duris garsiau negu įprastai, kad jie �inotų mane parėjus, ir Smigis nutyla. Neken�iu, kai Juodė ir Smigis barasi; kol nepabėgau į Tyrus, nebuvau girdėjusi, kad suaugusieji bartųsi, bet po truputį pripratau. Niekur nedingsi. Ko gera, Juodė su Smigiu am�inai dėl ko nors riejasi.

Man lipant laiptais Smigis nusisuka, persibraukia akis.

� Tu pavėlavai, � piktai meta Juodė. � Susirinkimas seniai baigėsi. Kas nors atsitiko?

� Nespėjau į pirmus autobusų reisus. � Kol Juodė nepradėjo pamokslo, skubiai priduriu: � Salėje palikau pir�tin�, todėl turėjau grį�ti. A� kalbėjausi su D�ulianu Fainemenu.

� Su kuo? � apstulbsta Juodė, o Smigis dūsaudamas trina kakt�.

� Na, gal koki� minut�. � Vos nepradedu pasakoti apie vaizdus ekrane, bet susilaikau. � Viskas puiku. Nieko neatsitiko.

� Visai ne puiku, Lena, � sako Smigis. � K� mes tau sakėme? Kad negalima krist į akis.

Kartais man jau atrodo, kad Smigis su Juode pernelyg įsijautė į grie�tų globėjų vaidmenis, ir a� vos susilaikau jiems �ito nei�rė�usi.

� Nieko baisaus, � kartoju.

� Viskas baisu. Nejau nesupranti? Mes...

� Ji visk� supranta, � pertraukia jį Juodė. � Tūkstantį kartų girdėjo. Duok jai ramyb�, gerai?

Smigis valandėl� tylėdamas �iūri į j�, jo lūpos virsta siaurute balta linija. Juodė ramiai atlaiko jo �vilgsnį. �inau, jie barėsi dėl kitos prie�asties, visai ne dėl man�s, bet vis tiek jau�iuosi kalta. A� visk� dar labiau pagadinau.

� Tu nepaken�iama, � tyliai sako Smigis.

Nemanau, kad jo �od�iai skirti man. Tada Smigis praeina pro mane ir ima lipti i� rūsio.

� Kur susiruo�ei? � grie�tai klausia Juodė.

Jos akyse ka�kas �mėsteli, gal nerimas, gal baimė, nespėju susigaudyti.

� Niekur, į vir�ų, � nestabtelėdamas atsako Smigis. � �ia nėra oro. Galima u�dusti.

Trinkteli slaptosios durys, ir mudvi su Juode liekame dviese. Kurį laik� stovime tylėdamos, paskui ji nusijuokia.

� Nekreipk dėmesio į Smigį, � sako. � Tu gi �inai, koks jis.

� Aha, � murmteliu.

Man ka�kaip nesmagu. Gin�as u�nuodijo or� rūsyje. Smigis gerai sakė, �ia tikrai sunku kvėpuoti. �iaip rūsys � mano mėgstamiausia vieta namuose, tikra slėptuvė, taip pat ir Smigio bei Juodės. Tik �ia galime nusimesti kaukes, atsisakyti netikrų vardų ir i�galvotos praeities.

�ia jau�iuosi kaip namie. Butas vir�uje atrodo kaip normalūs namai, kvepia kaip normalūs namai, ten pilna normalių, pa�ių papras�iausių daiktų, bet vis tiek ten ka�kas ne taip, sakytum namas �iek tiek pasislink�s erdvėje.

Rūsyje, palyginti su būstu vir�uje, vie�patauja suirutė. �ia pabuvus Smigiui, Juodė nespėja valyti ir tvarkyti. Visur priversta knygų � tikrų, u�draustų senųjų knygų. Smigis jas renka. Ne, netgi ne renka, o kaupia, kaip mes kaupiame maist�. Band�iau jas paskaitinėti norėdama su�inoti, kaip �monės gyveno prie� i�randant gydymo procedūr�, prie� visas tas sienas, bet, kai visa tai įsivaizduodavau, man pradėdavo gelti �irdį: �itiek laisvės, �itokie jausmai, �itoks gyvenimas... Kur kas geriau per daug apie tai negalvoti.

Aleksas mėgo knygas. Jis man atvėrė poezij�. Dar ir todėl daugiau nebegaliu skaityti.

Juodė atsidususi ima rinkti popierius, pakreiktus ant suklypusio staliuko patalpos viduryje.

� Vis tas prakeiktas mitingas, � taria. � Dėl jo visi suirz�.

� O kas yra? � klausiu.

Ji numoja ranka.

� Kaip visada. Gandai apie mai�t�. Pogrindyje kalbama, kad maitėdos rezga ka�k� rimta, bet neai�ku k�, � piktai sako Juodė.

Man net koktu i�tarti �odį �maitėda�. Nuo jo burnoje pasidaro bjauru, ka�koks pelėsių, pelenų prieskonis. Mes visi � Nelegalai, Pasiprie�inimo dalyviai � maitėdų neken�iame. Jie ter�ia mūsų vard�. Visų nuomone, jie griauna ir jau sugriovė daug mūsų pastangų. Maitėdos irgi Nelegalai, kaip ir mes, bet jie su niekuo nesiskaito. Mūsų tikslas � nugriauti sienas ir �mones i�vaduoti nuo gydymo procedūros. Maitėdos nori sugriauti visut visk� � visk� paversti dulkėmis, nori vogti, �udyti, paleisti pasaulį pelenais.

Su maitėdų gauja esu susidūrusi tik vien� kart�, ta�iau tebesapnuoju ko�marus.

� Nieko jiems nei�degs, � tariu kur kas narsiau, negu jau�iuosi. � Jie tokie neorganizuoti.

� Tikėkimės, � gū�teli Juodė.

Ji krauna knygas į krūv� sulygindama kra�tus. Akimirk� man pasidaro jos gaila: stovi pri�nerk�tame kambaryje, tvarko knygas, tarsi tai turėtų koki� prasm� ir galėtų k� nors pakeisti.

� Gal padėti?

� Nesuk sau galvos, � �ypteli Juodė. � Mano rūpestis, ai�ku?

Tai dar viena jos mėgstama frazė. Dar viena mantra kaip ir: �Praeitis mirė.� Taigi: �Mano rūpestis. Daryk, kaip liepiu.� Turbūt mums visiems reikia savų burta�od�ių, istorijų, kurias pasakojame patys sau, kad būtų lengviau gyventi.

� K� gi.

Valandėl� abi taip ir stovime. Keista � kartais Juodė man atrodo kaip �eima, juk nieko artimesnio neturiu, bet kai kada topteli, kad j� pa�įstu ne geriau, negu pa�inojau rugpjūtį, kai ji mane rado mi�ke. Iki tol ne�inau, kas ji buvo ir kaip gyveno prie� patekdama į Tyrus. �i� savo pus� ji paslėpė taip giliai, kad niekaip ten nepa�velgsi.

� Eik, � sako Juodė, mostelėdama laiptų pusėn. � Jau vėlu. Ko nors u�valgyk.

Eidama prie laiptų perbraukiu pir�tais per metalin� automobilio numerio lentel�, kuri� prikalėme prie sienos. J� u�ėjome Tyruose, keldamiesi į kit� viet�, mirtinai i�varg�, nukamuoti ligų, bado ir �al�io. Lentel� purve pastebėjo Gervas. Kai j� pakėlė, i� u� debesų �vystelėjo saulė. Lentelė su�ibo vos man�s neapakindama. Bet spėjau perskaityti �od�ius po numeriu: �Laisvė arba mirtis.�

Seni �od�iai, nuo jų norėjosi klauptis.

Trys �od�iai. �e�iolika raid�ių. Pir�tais jau�iu jų i�kilumus metaliniame pavir�iuje.

Dar viena istorija. Mes laikomės jos įsikib�, ir mūsų tikėjimas virsta kūnu.

Kasdien darosi vis �al�iau. Rytais �ol� nubaltina �alna. Ryt� bėgant plau�ius degina �varbus oras. Upės pakra�tys u�sitrauk�s ledeliu, brendant su kibirais semti vandens jis lū�inėja brai�ydamas blauzdas. Vangi, blausi saulė kasdien vis anks�iau �lum�teli u� horizonto.

A� kaupiu jėgas. Esu akmuo, kurį lėta vandens tėkmė plauna i� po �emių; esu ugnies nutvilkytas medis. Mano raumenys virsta virvėmis, kojos tvirtos kaip medis, delnai pūslėti, padai kieti lyg akmuo. Bėgioju kiekvien� ryt�. Kasdien siūlausi ne�ti vandenį, nors �iaip tai darome paeiliui. Gana greit ateina diena, kai nesustodama atsipūsti savaranki�kai parne�u du pilnus kibirus.

Aleksas �alia, �ia i�nyra, �ia vėl pasislepia �e�ėliuose u� gelsvai raudonos lapijos. Vasar� matydavau jį ry�kiau: akis ir plaukus, rankas. Bet pradėjus kristi lapams Aleksas tampa juodu �e�ėliu, kurį tik retsykiais i�vystu akies kertele.

Ir dar � a� mokausi. Med�ioklis man ai�kina, kaip i� anapus mus pasiekia prijau�ian�iųjų prane�imai apie atplaukian�ias siuntas.

� Einam kartu, � vien� ryt� po pusry�ių pakvie�ia jis.

Su Mėlyne virtuvėje plauname indus. Ji su manim nekalba, atsakydama į klausimus tik linkteli arba papurto galv�. Tokia smulkutė, tokia nedr�si, tokia trapi... Būdama su ja nenoromis prisimenu Greis�.

Todėl ir stengiuosi laikytis nuo jos kuo toliau.

� Kur? � klausiu Med�ioklį.

Jis tik �ypteli.

� Gerai laipioji med�iais?

Klausimas netikėtas.

� Gerai, � atsakau.

Ir staiga prisimenu, kaip su Aleksu lipome per pasienio u�tvar�. Skubiai �į vaizd� pakei�iu kitu: kaip a� Diering Oukso parke sliuogiu į patį auk��iausi� klev�. Apa�ioje, �alios lapijos proper�ose, �mėk��ioja geltoni Hanos plaukai. Apglėbusi med�io kamien�, ji juokiasi ir kursto mane lipti dar auk��iau.

Ne, privalau Han� i�braukti i� atminties. Tyruose �ito i�mokau. Mintyse Han� i�trinu i� to vaizdo, � jos bals�, �vys�iojan�i� �viesi� galv�, � palieku tik auk�tumos jausm�, siūruojan�ius lapus, �ali� �ol� apa�ioje.

� Tada laikas parodyti tau lizdus, � sako Med�ioklis.

A� nė kiek nesiver�iu į vir�ų. Vakar vakare buvo siaubingai �alta. Vėjas kaukė med�iuose, draskėsi laiptuose, kai�iojo ilgus ledinius pir�tus į kiekvien� mūsų prieglobs�io ply�elį. �į ryt� grį�au su�alusi į kaul�, nejusdama rankų. Bet man rūpi pamatyti tuos lizdus, teko girdėti apie juos kalbant, be to, norisi pasprukti nuo Mėlynės.

� Ar baigsi viena plauti? � klausiu, ji linkteli prik�sdama lūp�. Greisė susinervinusi irgi taip darydavo. Man pasidaro nesmagu � Mėlynė juk nekalta, kad man primena Greis�.

Ji nekalta, kad a� Greis� palikau.

� Dėkui, Mėlyne, � tariu u�dėdama rank� jai ant peties. Ji krūpteli.

�altis lyg siena, fizinė jėga. Drabu�ių krūvose man pavyko atkapstyti sen� neperpu�iam� striuk�, bet man ji per didelė, todėl i� jos ma�a naudos: vėjas kand�ioja sprand� ir pir�tus, skverbiasi po apykakle, stingdo �irdį. �em� sukaustė gruodas, su�alusi �olė tra�ka po kojomis. Kad būtų �il�iau, �engiame spar�iai. I� burnos baltais debesėliais virsta kvapas.

� Kodėl tu nemėgsti Mėlynės? � staiga klausia Med�ioklis.

� Mėgstu, � skubiai sakau. � Ta�iau ji su manimi nekalba... Nejaugi matyti?

Jis nusijuokia.

� Vadinasi, nemėgsti.

� Ji man tik primena vien� �mogų, � sakau nieko smulkiau neai�kindama, ir Med�ioklis surimtėja.

� I� praeities? � klausia.

Linkteliu, ir jis, parodymas, jog supranta, tylomis palie�ia man alkūn�. Iki tol su Med�iokliu kalbėdavom apie visk�, i�skyrus praeitį. I� visų sodybos gyventojų jis man artimiausias. Prie stalo visada sėdime kartu, kai kada pasiliekam ir po vakarienės, �nekamės, kol virtuvė prirūksta dūmų i� smilkstan�ios krosnies.

Med�ioklis mane prajuokina, nors pati maniau niekada daugiau nesijuoksianti.

Ne i� karto pasidarė lengva su juo bendrauti. Buvo sunku atsikratyti viso to, k� anapus, Portlande, man įdiegė �monės, kuriais �avėjausi ir pasitikėjau. �ia liga, mokė jie mane, suserga tarpusavyje bendraujantys vyrai ir moterys, berniukai ir mergaitės; ji perduodama �vilgsniais, �ypsenomis ir prisilietimais; ji įsimeta į �mogų, kaip puvinys � į med�io �erdį, ir ėda jį i� vidaus. Paskui su�inojau, kad Med�ioklis yra Nenormalusis, o a� visada buvau mokoma jais bjaurėtis.

Ta�iau dabar Med�ioklis yra tiesiog Med�ioklis ir mano draugas, nieko daugiau.

Mes einame į �iaur� nuo sodybos. Dar anksti, mi�ke tyku, tik po kojų �e�a sud�iūv� lapai. Nelijo kelias savaites. Mi�kas i�tro�k�s vandens. Įdomu, kad a� taip i�mokau jausti mi�k�, suprasti jį: med�ių nuotaik� ir kaprizus, pyk�io ar d�iaugsmo protrūkius. Portlando parkai ir �aliosios erdvės visi�kai kitokios, jos lyg �vėrys zoologijos sode � u�daryti narve, sulai�yti, nuobodūs. Tyrų mi�kai gyvi, nerimastingi, gra�ūs, juos pradedu pamilti, nors juose ir sunku i�gyventi.

� Beveik atėjome, � taria Med�ioklis, linktelėdamas į kair�.

U� plikų med�ių �akų pamatau spygliuotos vielos kilpas, kuriomis apraizgytas u�tvaros vir�us, ir mane u�lieja kar�ta baimės banga. Nė nemaniau, kad mes priėjome taip arti sienos. Turbūt netoli Ro�esterio.

� Nesijaudink. � Med�ioklis spusteli man petį. � �i sienos pusė nesaugoma.

Tyruose gyvenu jau pusantro mėnesio ir visai pamir�au apie u�tvar�. Neįtikėtina, jog vis� �į laik� buvau taip arti savo senojo gyvenimo. Ir vis tiek nuo dabartinio jį skiria plati praraja.

Mes vėl pasukame tolyn nuo u�tvaros ir atsiduriame tarp mil�ini�kų med�ių, jų plikos �akos gumbuotos kaip reumato susukti pir�tai. Atrodo, �ie med�iai jau ka�i kadai negyvi. Bet kai pasakau Med�iokliui, jis nusijuokia purtydamas galv�.

� Dar ir kaip gyvi. � Praeidamas pastuksena krumpliais į vien� medį. � Bet laukia savo valandos. Kaupia energij�. Jie tik �iemai taip u�simaskuoja. Sugrį�us �ilumai vėl su�ydės. Pamatysi.

Man pasidaro smagiau. �Pamatysi� rei�kia: �Mes dar �ia sugrį�ime.� Ir dar rei�kia: �Dabar jau esi mūsi�kė.�

Perbraukiu per med�io kamien�, pir�tų galiukais jusdama sausus �ievės �vynelius. Neįmanoma įsivaizduoti, kad po tokiu kietu pavir�iumi gali slypėti kokia nors gyvybė.

Med�ioklis sustoja taip staigiai, jog vos į jį neatsitrenkiu.

� �tai ir atėjom, � �ypsodamas taria jis. � Lizdai.

Jis rodo į vir�ų. Auk�tai �akose kybo did�iuliai pauk��ių lizdų kamuoliai, suvyti i� �akelių, �abų, samanų ir uogienojų virk��ių; lizdai bema� sulip�, todėl atrodo, lyg med�iai būtų u�simauk�lin� perukus.

Bet keis�iausia, kad med�ių �akos nuteptos da�ais. �en ten ant �ievės matyti �alios ir geltonos dėmės; ir lizdų �abarai spalvotai i�pėduoti pauk��ių kojelių.

� Kas tai?

Varnos didumo pauk�tis atskrenda, tupia ant lizdo kra�to tiesiai vir� mūsų galvų ir stebi mus. Visas pauk�tis juodas, tik kojelės skais�iai �alios. Snape jis ka�k� laiko. �tai pauk�tis �asteli į lizd�, ir ima �ir�kauti jauniklių choras.

� �alia spalva, � ai�kiai patenkintas taria Med�ioklis. � Geras �enklas. �iandien atkeliaus siunta.

� Nieko nesuprantu.

Vaik�tinėju tarp med�ių, jų vainikuose gal �imtai lizdų. Kai kurie susukti ten, kur susipynusios gretimų med�ių �akos, todėl atrodo kaip kupolai, po jais net �al�iau, nes beveik neprasiskverbia saulė.

� Eik�, parodysiu, � sako Med�ioklis.

Jis lengvai ima lipt į artimiausi� medį. A� nevikriai rop��iuosi i� paskos stengdamasi kabintis į tas pa�ias �akas kaip jis. Seniai nesu lipusi į medį, o vaikystėje, prisimenu, karstydavausi nieko negalvodama, savaime pataikydama kur reikia. Dabar sunku ir skausminga.

Pagaliau pasiekiu stor� �emiausi� �ak�. Med�ioklis jau laukia j� ap�erg�s. Susigū�iu u� jo. Truputį dreba kojos, Med�ioklis atsisuk�s suima rankomis man �iurnas, kad nepraras�iau pusiausvyros.

Lizduose pilna pauk��ių � tuntai juodų glotnių plunksnų ir juodų mirksin�ių aky�ių. Jie straksi tarp �iemai sukauptų grūdų krūvelių ir lesioja. Mus pamat� keletas i�sig�sta ir ima karksėti į dangų.

Pauk��iai skraid�ioja tarp lizdų, tupia nupėduodami juos tokia pa�ia ry�kiai �alia spalva.

� Vis tiek nesuprantu, � sakau. � I� kur tie da�ai?

� I� anapus, � i�did�iai paai�kina Med�ioklis. � I� Zombilando. Vasar� kitoj pusėj u�tvaros dera mėlynės. Pauk��iai suskrenda jų lesti. Prie� kelerius metus mūsų �monės anapus pradėjo per �al�ius mėlynynuose juos lesinti. Norėdami perduoti koki� �ini� grūdus sumai�o su �vie�iais da�ais ir pripila į lovį. Pauk��iai jų prisine�a į lizdus atsargai. Lizdai i�terliojami da�ais, o mes gauname �ini�. �ali�, gelton� arba raudon�. Jei �alia, viskas gerai, galime tikėtis siuntos. Geltona � kokios nors kliūtys, siunta vėluos.

� Bet argi spalvos nesusimai�o? � klausiu.

Med�ioklis atsisuk�s �iūri į mane spindin�iomis akimis.

� �ia ir yra visas gra�umas, � taria linktelėdamas lizdų pusėn. � Pauk��iai neken�ia spalvotų �akelių. Spalvos vilioja plė�rūnus. Todėl jie lizdus nuolat atnaujina. Paletė kasdien �vari.

Sulig tais �od�iais pauk�tis artimiausiame lizde pradeda snapu traukioti, gnaibyti, kapoti �alius �abelius. Visai kaip �eimininkė, ravinti dar��. Lizdas beregint pasikei�ia, tampa įprastos pilk�vai rudos spalvos.

� Fantastika, � tariu.

� Nieko stebuklingo, � rimtai sako Med�ioklis. � Pauk��iai lesa, suka lizdus. Gali nuda�yti juos kokia nori spalva, pasiųsti į pasaulio kra�t�, vis tiek ras keli� namo. Ir galų gale atgaus savo spalv�. Tokie jau gamtos padarai.

Jam kalbant prisimenu vasaros reid� Portlande, kai uniformuoti reguliuotojai vaikė u�draust� vakarėlį: �vaistėsi beisbolo blok�tais ir guminėmis lazdomis, pjudė jaunim� kraujo i�tro�kusiais mastifais. Prisimenu krauju apta�kyt� sien� ir kaip trak�teli nuo smūgio kaukolė. Po metaliniais pareigas �ymin�iais �enklais ir tu��iais �vilgsniais slypi �alta i�gydytųjų neapykanta, todėl jie dar baisesni. Procedūra juos apsaugojo ne tik nuo audringų emocijų, bet ir nuo u�uojautos.

Po savo spalvomis jie tebėra �vėrys. Nebū�iau galėjusi ten gyventi ir niekada negrį�iu. Nenoriu tapti vaik��iojan�iu lavonu.

I�lipame i� med�io ir �ygiuojame atgal į sodyb�; tik tada man topteli, kad Med�ioklis ne visk� paai�kino.

� K� rei�kia raudona spalva?

Abu kurį laik� ėjome tylėdami, paskend� savo mintyse, todėl, i�gird�s mano bals�, Med�ioklis krūpteli.

� K� sakei?

� �alia spalva � keliauja siunta. Geltona � siunta vėluos. O k� rei�kia raudona?

Med�ioklio akyse �mėsteli baimė, ir mane nukre�ia �iurpas.

� Raudona rei�kia, kad reikia sprukti, � atsako jis.

Netrukus prasidės kraustymasis. Visi gyventojai keliaus į pietus. Mil�ini�kas u�davinys, ir Juodė su Smigiu kiauras valandas planuoja, gin�ijasi. Jie ne pirm� kart� vadovauja persikraustymui, bet manau, jog �ygis sunkus ir pavojingas, be to, praėjusius du sykius Juodė laiko nesėkmingais.

Ta�iau �iemoti �iaurėje dar sunkiau, dar pavojingiau, todėl keliausime. Juodė tvirtina, kad �į kart� niekas ne�us, visi gyventojai laimingai pasieks kelionės tiksl�.

Vien� naktį gird�iu, kaip Smigis jai sako:

� Tu negali �ito garantuoti.

Buvo jau vėlu, mane pa�adino vėmimas ligonių kambaryje. Ten dabar gulėjo Lai.

I�sirop�tusi i� guolio pasuku į virtuv� vandens, bet pamatau, kad Juodė su Smigiu tebesėdi virtuvėje, ap�viesti smilkstan�ios krosnies. Virtuvė pilka nuo dūmų.

Sustoju prie durų.

� Visi liks gyvi, � atkakliai taria Juodė, bet balsas virpteli.

Smigis atsidūsta.

� Negali visų i�saugoti, � sako jis pavargusiu balsu. Ir ne tik. �velniu. Susirūpinusiu. Buvau įpratusi į jį �iūrėti kaip į pikt� �unį, nuolat urzgiantį ir puldinėjantį. Neįsivaizdavau, kad jis moka būti geras.

� Galiu pabandyti, � taria ji.

Taip ir nepasisėmusi vandens grį�tu į miegam�jį, atsigulu ir apsikloju iki smakro. Kambaryje slankioja �e�ėliai, neai�kūs siluetai.

Kai tik i�eisime i� sodybos, susidursime su dviem pagrindiniais sunkumais: kur rasti maisto ir prieglobstį. Į pietus nuo mūsų esama daugiau stovyklų, jose apsistojusios kitos Nelegalų grupės, bet jų labai nedaug, jas skiria did�iuliai plyni �emės plotai. �iauriniai Tyrai rudenį ir �iem� negailestingi, plikuose mi�kuose bastosi alkani �vėrys.

Per daugelį metų Nelegalai pa�ymėjo persikraustymo mar�rutus. Kad būtų lengviau rasti saugiausi� keli� į pietus, sutartiniais �enklais pa�enklino med�ius.

Kit� savait� �valgų būrelis i�vyks į parengiam�jį �ygį. �e�etas jų �ygiuos į pirm� didel� stovyklaviet� u� a�tuoniasde�imties mylių pietų pusėn, kuprinėmis jie gabens maist� ir visa, kas būtina perėjimui. Stovyklavietėje pus� maisto atsargų u�kas į �em�, kad nesurytų �vėrys, ir toje vietoje sukraus akmenų piramid�. Du i� jų sugrį� į sodyb�, kiti keturi eis toliau dar keturiasde�imt mylių, tada u�kas pus� maisto, kuris bus lik�s. Du i� jų irgi grį� į sodyb�.

Penktasis �valgas liks laukti, o paskutinis įveiks paskutin�, vėl keturiasde�imties mylių atkarp�, pasiėm�s maisto liku�ius. Į sodyb� jie grį� kartu misdami tuo, k� sumed�ios mi�ke. Per t� laik� mes visk� susikrausime ir baigsime pasirengimus.

Kai paklausiu Juod�, kodėl keliaujant vis toliau į pietus tarpai tarp stovyklavie�ių trumpėja, ji net nesiteikia pakelti akių nuo darbo.

� Pamatysi, � burbteli.

Jos plaukai supinti į daugyb� plonų kasy�ių, � Mėlynės triūsas, � į jų galus įri�ti auksiniai lapai ir nuodingų vilkauogių kekės.

� Argi ne geriau kasdien nueiti kaip galima toliau? � neatstoju a�.

Tre�ioji stovyklavietė bus per �imt� mylių nuo galutinio punkto, bet kelyje rasime kitų sodybų, kurių gyventojai mus pavalgydins ir suteiks pastog�, be to, ten galima tikėtis geresnio med�ioklės laimikio.

Juodė atsidūsta.

� Iki to laiko mes būsime nusilp�. � Pagaliau ji pakelia galv� ir �iūri man į akis. � Su�al�. I�badėj�. Tikriausiai jau bus pasnig�. �inok, Tyrai i� �mogaus taip ir traukia gyvastį. Nėra ko lyginti su tavo vaiki�kais rytiniais pasibėgiojimais. Ten nepasispausi. Man teko matyti... � Juodė nutyla, purto galv� lyg norėdama atsikratyti negerų prisiminimų. � Reikia numatyti visus pavojus, � u�baigia ji.

Įsi�eidusi negaliu nė �od�io i�tarti. Juodė mano bėgiojim� pavadino vaiki�ku, lyg man tai būtų pramoga, �aidimas. Bet a� ten palikau dalel� sav�s � odos atplai�ėlių, kraujo, prakaito ir vėmalų; bėgiojant po truputį nusilupo ir dingo tamsiame mi�ke senoji Lena Helovėj.

Pajutusi, jog jos �od�iai mane u�gavo, Juodė pra�o:

� Gal padėtum?

Ji ruo�ia kiekvienam sodybos gyventojui po ry�ulėlį, tarsi koki� vaistinėl�. Sen� paklod� sukarpiusi kvadratėliais, į kiek�vieno vidurį deda advilio, pleistrų, antiseptinių servetėlių, tada sudeda kampu�ius ir suri�a viela.

� Pir�tai tokie stori, nieko nebesugraibau.

Netiesa � Juodės pir�tai ploni kaip ir ji pati, bet suprantu: jai norisi, kad a� pasijus�iau geriau.

� Taip, �inoma, � sakau.

Juodė retai pra�o pagalbos, o jeigu jau papra�o, reikia padėti.

�valgai kelyje visai nusistekens. Taip, jie ne� daugyb� maisto, ta�iau jį reikės stovyklavietėse u�kasti, patiems valgyti turės visai nedaug. Paskutinis �valgas, kuriam teks įveikti �imt� a�tuoniasde�imt mylių, turi būti stipriausias. Ir nesitarus ai�ku, jog juo bus Smigis.

Vien� vakar� įsidr�sinusi prieinu prie jo. Jis kaip reta gerai nusiteik�s. �iandien Gervas sp�stuose rado keturis ki�kius, todėl bent sykį visi so�iai prisivalgėme.

Po vakarienės Smigis sėdi prie�ais krosnį ir suka suktin�. Man priėjus net nekrypteli galvos.

� Ko? � staigiai, bet nepiktai klausia jis.

� Noriu eiti su �valgais, � giliai įkvėpusi i�py�kinu.

Vis� savait� kankinausi, kaip Smigiui �itai pasakyti, galvoje pasira�iau vis� prakalb�, bet galų gale įstengiau i�tarti tik �iuos keturis �od�ius.

� Ne, � nukerta Smigis.

Na �tai, visas mano nerimas ir planavimas nuėjo �uniui ant uodegos. Mane drasko nusivylimas ir pyktis.

� A� greita, � sakau. � Ir stipri.

� Nepakankamai.

� A� noriu padėti, � gin�ijuosi jausdama, kad pradedu zyzti, suvokdama, kad kalbu kaip Mėlynė, kai retkar�iais pradeda aik�tytis.

Smigis ly�teli suktinės kra�telį ir keliais įgudusiais judesiais prispaud�ia. Tada pakelia galv�, ir man dingteli, jog �iaip jis niekada į mane ne�iūri. Dabar jo akys skvarbios, priekabios, bet kas jo galvoje, neai�ku.

� Kit� kart�, � taria jis ir atsistoj�s nueina prie laiptų.

Mitingo rytas ne pagal sezon� �iltas. Sniegas, lik�s gulėti ant �emės ir namų stogų, tirpsta virsdamas upeliukais ir nuteka vamzd�iais, la�a nuo �ibintų stulpų ir med�ių. Plieskia saulė. Balutės gatvėse spindi lyg nusvidinti metalo lak�tai.

Juodė su Smigiu irgi eina kartu, bet įspėja, kad vykstant mitingui nebus �alia man�s. Mano u�duotis � prisibrauti kuo ar�iau scenos. Turiu stebėti D�ulian�, kol bus i�ve�tas į Kolumbijos memorialin� ligonin� atlikti procedūros.

� Kad ir kas atsitiktų, nenuleisk nuo jo akių, � moko mane Juodė. � Kad ir kas atsitiktų, ai�ku?

� Kodėl? � klausiu, bet �inau atsakymo negausianti.

Nors oficialiai priklausau Pasiprie�inimui, beveik nenutuokiu, kaip jis veikia ir k� mes turime daryti.

� Todėl, kad a� taip liepiau.

Pastaruosius �od�ius vien lūpomis tariu kartu su ja � nusisukusi, kad ji nematytų.

Autobusų stotelėse rikiuojasi kaip niekada ilgos eilės. Du reguliuotojai �monėms dalija autobusų numerius, mes trys sėsime į 5-t�, nesvarbu, kada jis atva�iuos. �iandien mieste va�inėja keturis kartus daugiau autobusų. Tikimasi, kad mitinge dalyvaus dvide�imt penki tūkstan�iai �monių: penki tūkstan�iai ABD narių, tūkstan�iai �iūrovų ir tiesiog �ioplių.

Atvyks ir grupės, nusista�iusios prie� ABD ir ankstyvos gydymo procedūros idėj�. Joms priklauso daugiausia mokslininkai. Jie tvirtina, kad kol kas procedūra pavojinga nepilname�iams ir gali sukelti socialin� katastrof� � virsime idiotų ir i�sigimėlių visuomene. ABD teigia, kad opozicijos pa�iūros apsidraudėli�kos. Atseit nauda daug kartų pranoksta rizik�.

O jeigu reikės, papras�iausiai pristatysime naujų kalėjimų ir į juos suki�ime visus, kuriems procedūra nepavyko, toliau nuo �monių akių.

� Nestovėkit, negai�uokit, � ragina mus reguliuotojas, nukreipiantis į autobus�.

Nuleid� galvas lėtai slenkame it klusni banda, rodome tapatybės korteles ir įlip� vėl jas pasidedame.

Juodė su Smigiu nesikalba, matyt, vėl susipyk�. Jau�iu tarp jųdviejų tvyran�i� įtamp�, ir man dar sunkiau įveikti sav�jį nerim�. Juodė autobuso gale suranda dvi laisvas vietas, bet, mano nuostabai, Smigis klesteli �alia man�s.

� K� �ia veiki? � klausia Juodė, palinkusi prie jo. Stengiasi nekelti balso, nes i�gydytieji niekada rimtai nesipyksta. Tai vienas procedūros prana�umų.

� Noriu įsitikinti, kad Lenai viskas gerai, � tyliai burbteli Smigis. Stveria man u� rankos ir tikrina puls�. Prie�ais mus kitoje eilėje sėdinti moteris smalsiai �iūri. � Kaip jautiesi?

� Puikiai, � atsakau prislėgtu balsu. Ryt� buvau ramutėlė, o dabar Juodės ir Smigio elgesys ver�ia mane nervintis. Jie ai�kiai ka�ko nerimauja, ir a� tariuosi �inanti, dėl ko: juodu tikriausiai tiki gandais, kad maitėdos rengiasi ka�kokiu būdu su�lugdyti miting�.

Ne taip kaip visada, nenusiraminu net va�iuodama per Bruklino tilt�. Pirm� sykį visas tiltas u�kim�tas transportu � priva�iais automobiliais ir autobusais �monės va�iuoja į miting�.

Artėjant prie Taimso aik�tės man darosi vis neramiau. Dar niekada nesu ma�iusi tiek �monių. Dėl spūs�ių turime i�lipti ties Trisde�imt ketvirt�ja gatve. Aplinkui �monių veidų ir spalvų jūra. Be abejo, daugybė reguliuotojų � valstybės tarnautojų ir savanorių � nepriekai�tingai �variomis uniformomis, palei �aligatvius i�sirikiavusios eilės ginkluotų sargybinių, nejudrūs it alaviniai kareivėliai, jie nemirksėdami �iūri tiesiai prie� save. Ta�iau �itie kareiviai tikrų tikriausi, jų rankose sunkūs automatai.

Vos atsidūrusi minioje i� visų pusių esu stumdoma, kum��iuojama. Juodė su Smigiu eina i� paskos, bet vis tiek kelis kartus pametu juos i� akių. Dabar suprantu, kodėl jie man visk� ai�kino i� anksto. Juk �ia kaipmat galima pasimesti.

Triuk�mas tiesiog kurtinantis. �vilpukais �vilpia reguliuotojai, valdantys �monių srautus, tolumoje dunda būgnai ir minios skanduoja lozungus. Mitingas oficialiai prasidės tik po dviejų valandų, bet, atrodo, jau gird�iu populiarų ABD �ūkį: �Kiekybė � stiprybė!�

Pama�ėle slenkame į �iaur� giliais begalinio ilgumo tarpekliais tarp dangorai�ių. Balkonuose stovi �monės, �iūri į mus. Matau �imtus baltų ABD vėliavų ir vos kelet� �alių, kuriomis mojuoja opozicijos �alininkai.

� Lena! � Atsisuku. Prasispraud�s per mini�, Smigis įduoda man skėtį. � Po pietų �adamas lietus.

Dangus vir� galvų �viesiai �ydras, tik kur ne kur plaukioja skystu�iai debesėliai, i�drik� it �viesios garbanėlės.

� Neatrodo... � bandau prie�tarauti, bet jis mane pertraukia:

� Paimk, ir viskas. Taip reikia.

� A�iū, � padėkoju. Retas daiktas, kad Smigis būtų toks dėmesingas.

Jis ima kand�ioti lūpos kertel�. Esu ma�iusi jį taip darant bute, kai nesisekdavo sudėti dėlionės. Manau, nori man ka�k� pasakyti, gal patarti, bet galų gale tik sumurma:

� Turiu pasivyti... Rebek�. � Jis u�sikerta prie� i�tardamas oficialųjį Juodės vard�.

� Gerai, � sakau, nes ji jau dingo mums i� akių.

Bandau skėtį įgrūsti į kuprin�, bet tokioje minioje nėra kur atsikvėpti, k� jau kalbėt apie galimyb� nusiimti kuprin� ir įsiki�ti skėtį, todėl �monės ima į mane �nairuoti. Staiga susizgrimbu, jog mes nesusitarėme, k� darysime po mitingo. Ne�inau, kur turėsiu susitikti su Juode ir Smigiu.

� Ei...

Ta�iau Smigio jau niekur nėra, visi veidai nepa�įstami, mane supa vien svetimi �monės. Apsisuku aplinkui, bet ka�kas skaud�iai baksteli į �on�. Vienas reguliuotojas mane pastumia į priekį savo gumine lazda.

� Tu visus u�laikai, � sako jis abejingu balsu. � Judinkis.

Pajuntu nervinį drebulį. Liepiu sau lygiai kvėpuoti. Jaudintis nėra ko. �is mitingas niekuo nesiskiria nuo ABD susirinkimo, tik �monių daugiau.

Trisde�imt a�tuntojoje gatvėje įtaisytos u�tvaros, ten laukiame eilėje, policininkai mus apie�ko tap�nodami per �onus ir braukdami skeneriais. Ap�iūri ir kaklus, � nei�gydytieji bus nukreipti į atskir� sektorių, � taip pat nuskaito tapatybės korteles, dar gerai, kad nesikreipia į SLS, Slapt� legalumo sistem�. Ta�iau ir be to sugai�tu vis� valand�. U� saugumo u�tvarų savanoriai dalija antiseptines servetėles: baltus paketėlius su ABD emblema.

�VARUMAS BEVEIK PRILYGSTA DIEVI�KUMUI. PEDANTI�KUMAS � SAUGUMO LAIDAS. NUOSEKLUMAS � LAIMĖS PAMATAS.

Ka�kokia �ilaplaukė moteris įspraud�ia man į deln� paketėlį.

Pagaliau pasiekėme tiksl�. �ia būgnai dunda siaubingai garsiai, o be paliovos skanduojami �ūkiai ū�ia it bangos, dū�tan�ios į krant�.

Kart� teko matyti Taimso aik�tės nuotrauk� � tų laikų, kai dar nebuvo procedūros ir miestai nebuvo apjuosti sienomis. Smigis j� rado Prieglobstyje, sodyboje netoli Niu D�ersio, tuoj u� upės. Ten mes glaudėmės, kol atkeliavo padirbti dokumentai. Vien� dien� Smigis po subombarduoto namo griuvėsiais aptiko visai sveik� album�. Vakarais sklaidydavau jį apsimesdama, kad �itose nuotraukose mano gyvenimas, o visi tie �ypsantys jauni �monės � mano draugai ir draugės.

Dabar Taimso aik�tė atrodo visi�kai kitaip. Slenku su minia, kvėpuoti nėra kuo.

Viename atviros aik�tės gale pastatyta pakyla, u� jos riogso neregėto didumo stendas. Vis� jį dengia ABD organizacijos simbolika � vėjuje plazda raudonos ir baltos spalvos kvadratėliai.

Kit� stend� u�ėmė Jungtinė religijos ir mokslo ba�ny�ia, jame puikuojasi jos svarbiausias simbolis � mil�ini�ka ranka, delne laikanti vandenilio molekul�. Visi kiti reklaminiai skydai, o jų �ia de�imtys, i�bluk� iki baltumo, jau neį�iūrėsi, k� jie reklamavo. Ant vieno lyg ir manau į�velgusi bly�ki� �ypsen�.

Ir, ai�ku, nėra jokio ap�vietimo.

Toji Taimso aik�tės nuotrauka buvo daryta naktį, bet joje �viesu kaip dien�. Kaip gyva nebuvau ma�iusi tiek �ibintų, net nepajėgiau įsivaizduoti. Akinamai ry�kūs beproti�kiausių spalvų �iburiai man priminė dėmeles, kurios plaukioja akyse nety�ia �vilgtelėjus į saul�.

Lemputės yra ir dabar, bet jos nedega. Ant daugelio �ibintų lyg ant laktų sutūp� karveliai. Niujorke ir jo priemies�iuose, kaip ir Portlande, ribojamas elektros vartojimas. Autobusų ir automobilių �ia daugiau, bet elektra i�jungiama da�niau ir ilgesniam laikui. Per daug gyventojų, elektros visiems neu�tenka.

Ant pakylos stovi mikrofonai ir kėdės, u� jos did�iulis ekranas, koks naudojamas ir per organizacijos susirinkimus. Uniformuoti vyrai dar reguliuoja aparatūr�. Ai�ku, kad ant pakylos bus ir D�ulianas, taigi reikia brautis ar�iau.

Vargais negalais iriuosi per mini�. Prisieina darbuotis alkūnėmis ir kas �ingsnį atsipra�inėti. Nepadeda net mano ma�as ūgis � �monės stovi kaip siena, jokio ply�elio.

Mane vėl suima panika. Jei i� tiesų pasirodys maitėdos ar �iaip kas susiklostys ne taip, nebus kur bėgti. Mes �ia kaip avių banda aptvare. Bandydami i�trūkti �monės ims trypti vieni kitus.

Bet maitėdos nepasirodys. Nei�drįs. Per daug pavojinga. �itiek policijos, �itiek reguliuotojų, �itiek ginklų.

A� braunuosi pro atitvertas tribūnas, kuriose sėdi ABD Jaunimo gvardijos nariai: vaikinai ir merginos, ai�ku, atskirai, visi bijo net dirstelėti vieni į kitus.

Pagaliau pasiekiu pakyl�. Jos auk�tis turbūt keli metrai. Į j� veda statūs mediniai laiptai. Laiptų papėdėje stovi grupė �monių. U� asmens sargybinių ir policininkų pastebiu Tom� ir D�ulian� Fainemenus.

D�ulianas su tėvu vilki vienodais kostiumais. D�uliano plaukai lygiai su�ukuoti auk�tyn ir u�ki�ti u� ausų. Jis mind�ikuoja tarsi norėdamas paslėpti jaudulį.

Įdomu, ko jau jis toks svarbus, kodėl Smigis su Juode liepė nenuleist nuo jo akių. �inoma, jis tapo ABD simboliu, pasiaukos dėl visuotinio saugumo, ta�iau galbūt kelia kokį dar didesnį pavojų?

Prisimenu jo �od�ius ABD susirinkime: Man buvo devyneri, kai su�inojau, kad mir�tu.

Įdomu, kaip jau�iasi lėtai mir�tantis �mogus?

O greitai?

Norėdama atsikratyti �itų min�ių sugniau�iu kum��ius taip, kad nagai susminga į delnus. I� u� pakylos sklinda būgnų tratėjimas. Dalies aik�tės a� nematau, ten turbūt mar�iruoja orkestras. �monės skanduoja vis garsiau, įsijungia visi. Visa minia neju�ia ima linguoti �ūkių ritmu. Ka�kur toli pasigirsta kitokie lozungai, nedarnūs balsai kapoja: �ABD visiems kelia pavojų�, �Gydymas turi padėti, ne kenkti�.

Disidentai. Turbūt nuvaryti kuo toliau nuo pakylos.

Garsyn, garsyn ir garsyn. ABD skanduojami �ūkiai nustelbia visus kitus garsus. �aukiu ir a�, mano kūnas paklūsta ritmui, jau�iu, kaip daugiatūkstantinės minios rėkimo keliama vibracija nuo kulnų srūva iki pat krūtinės. Ir nors niekuo netikiu, nei �itais �od�iais, nei �monėmis aplinkui, nei jų tikslu, visuotinis entuziazmas ir mane u�lieja, įelektrina, u�kre�ia galybės jausmu.

Pavojinga atmosfera.

Staiga, miniai staugiant nesavais balsais, Tomas Fainemenas i�eina i� apsaugininkų rato ir lipa ant pakylos per�engdamas kas antr� laiptelį. Bendr� skanduot� suardo �ūksniai ir plojimai. Visur vir� minios suplazda baltos vėliavos ir transparantai. Dalis jų pagaminta ABD narių, kitas pasidarė patys �monės: sukarpė baltas paklodes. Vis� Taimso aik�t� dengia siauri balti �iuptuvai.

� Dėkui, � per mikrofon� dėkoja Tomas Fainemenas.

Jo balsas nugriaudėja vir� mūsų visų, bet staiga mikrofonas bjauriai, �ai�iai u�kaukia. Fainemenas susirauk�s pridengia mikrofon� delnu ir lo�telėj�s atgal ka�kam duoda nurodymus. Jam persikreipus puikiai matyti procedūros �ymė u� ausies. Trikampių ta�kų randas perduodamas į ekran�.

A� pasi�iūriu į D�ulian�. Susidėj�s ant krūtinės rankas, jis stovi u� apsaugininkų sienos ir �velgia į tėv�. Jam turbūt �alta vien su �varku.

� Dėkui visiems, � vėl pradeda kalb� Tomas Fainemenas ir, įsitikin�s, kad garsas normalus, kalba toliau: � Na, jau geriau. Bi�iuliai...

Tada ir prasideda.

Pok�t pok�t pok�t.

Trys nestiprūs sprogimai, pana�ūs į petardų, kurias Liepos ketvirt�j� sprogdindavome Rytinėje promenadoje.

Ka�kas veriamai suklykia.

Tada u�verda chaosas.

I� niekur, i� visur pasipila juodos figūros. Rop��iasi i� kanalizacijos �ulinių, i�nyra i� po �emių, ver�iasi kartu su dvokian�iais garais. Tarsi vorai ilgomis juodomis virvėmis leid�iasi nuo namų sienų. �veitriais peiliais skinasi keli� per mini�, traukia i� rankų krep�ius, rauna nuo kaklų vėrinius ir grandinėles, kapoja �ieduotus pir�tus. �iauk�t �iauk�t...

Maitėdos. Man i�silydo viduriai. Gerklėje įstringa oro srovė.

�monės stumdosi, grumdosi bevilti�kai bandydami i�trūkti. Bet maitėdos mus apsupo.

� Gultis! Visi ant �emės!

Or� skrod�ia �ūviai � policininkai atidengė ugnį. Vienam maitėdai jau pavyko nusileisti iki pusės sienos. Kulka pataiko jam į nugar�, jis trūkteli ir bejėgi�kai pakimba ant virvės galo. Vėjas siūbuoja negyv� jo kūn�. U� jo dir�o ka�kaip u�sikabina ABD transparantas. Matau, kaip baltu audeklu ple�iasi raudona dėmė.

A� sapnuoju ko�mar�. A� atsidūriau praeityje. I� tikrųjų nieko �ito nevyksta.

Ka�kas smarkiai pastumia mane i� u�pakalio, ir a� plojuosi ant �aligatvio. Gruoblėtas cementas gr��ina į tikrov�. �monės bėga pasiry�� sutrypti kitus. Prie man�s artinasi kojos, apautos sunkiais batais, ir a� mikliai nusiritu į �alį.

Reikia stotis.

Bandau keltis, bet vėl ka�kas parblo�kia. �į sykį man u�gniau�ia kvap�, o nugara pajuntu ka�kieno svorį. Pagaliau baimė gr��ina gebėjim� blaiviai m�styti. Man reikia atsikelti.

Viena policijos pastatyta u�tvara jau nugriauta, prie�ais mane guli lentos nuolau�a. Pastvėrusi j� tvoju sau u� nugaros, per t� mane prispaudusį svorį, ir jau�iu, kaip lentgalys dau�o ka�kam kojas. Mane prislėgusi na�ta staiga pasislenka, spaudimas suma�ėja, ir a� stryktelėjusi pasileid�iu prie pakylos.

D�uliano nebėra. O juk a� turėjau jį sekti. Kad ir kas atsitiktų.

Veriami riksmai. Dūmų tvaikas.

Tada pastebiu jį į kair� nuo sav�s. Apsaugininkai jį veda prie vienų buvusios metro stoties durų; kaip ir visi kiti įėjimai į po�emį, jos u�kaltos faneros lak�tu. Ta�iau jiems priėjus vienas apsaugininkas faner� stumteli petimi.

Būta kliūties � tik durys.

Vyrai nueina, faneros lak�tas u�siveria.

Vėl drioksi �ūviai. Dar viena klyksmo lavina. Vienas maitėda nu�aunamas vos pradėj�s leistis. Kulka jį numu�a nuo balkono turėklų, ir jis krinta �emyn, į mini�. Apa�ioje banguoja galvos, rankos, siaubo i�kreipti veidai.

A� bėgu prie metro durų, u� kurių dingo D�ulianas. Vir� jų matau i�blukusias raides ir skaitmenis, kuriais būdavo �ymimi traukiniai: N, R, Q, 1, 2, 3, 7. Chaoso ir panikos sūkuryje �is senojo pasaulio kodas, kitokio gyvenimo �enklas savoti�kai ramina. Ar galėjo tasai pasaulis būti baisesnis u� �į? Ar �monės, gyven� akinan�ių �viesų, visur plieskian�ios elektros laikais, atvirai mylėj�, irgi klykė i� siaubo, negyvai trypė vieni kitus, taikėsi �audyt į kaimynus?

Staiga nuo smūgio i� man�s vėl i�eina visas oras ir a� te�kiuosi ant kairės alkūnės. Gird�iu, kaip trak�teli kaulas, ir mane perveria skausmas.

Vir� man�s pakimba maitėda. Neai�ku, kokios lyties. Visi maitėdos apsireng� juodai, u�sitrauk� juodas slidininko kaukes, nė kaklo nematyti.

� Duok� kuprin�, � suurzgia maitėda.

�ituo urzgimu man�s neapgausi. Mergina. Ji stengiasi kalbėti storai, bet vis tiek girdėti, jog balsas skambus.

Kad maitėda mergina, a� dar labiau įtū�tu. Norisi spjauti jai į veid�. Kaip jūs drįstat? Visk� visiems sugadinot.

Bet a� klusniai atsisėdu, maunuosi kuprin�. Skausmas �audo nuo alkūnės iki peties.

� Grei�iau, grei�iau, judinkis.

Nekantriai tryp�iodama, ji �iupinėja ilg� peilį, u�ki�t� u� dir�o.

Mintimis perkratau visus daiktus, kuriuos turiu kuprinėje: tu��ia skardinėlė nuo vandens. Smigio duotas skėtis. Du javainių batonėliai. Raktai. �Ssilvos knyga� kietais vir�eliais. Smigis primygtinai liepė j� pasiimti, ir dabar a� jam dėkinga. Knyga turi �e�is �imtus puslapių.

Turėtų būti gan sunki. De�ine ranka sugniau�iu kuprinės dir�us.

� Sakiau, judinkis.

Maitėda nei�kentusi pasilenkia griebti kuprinės, ir a�, nepaisydama skausmo, atsivėdėjusi trenkiu jai. Kuprinės smūgis į smilkinį j� parver�ia. Ji griūva ant �ono. A� pa�oku. Maitėda �iumpa man u� kulk�nių, bet a� por� kartų i� visų jėgų spiriu jai į �on�.

Dvasininkai ir mokslininkai neklysta dėl vieno dalyko: �irdies gilumoje visi esame ne geresni u� laukinius �vėris.

Mergina susirie�ia dvilinka, a� per�oku per j� ir nubėgu kreivuliuodama tarp sugriautų policijos u�tvarų. Aplinkui tebe�aukia �monės, jų klyksmai susiliejo į klaikų kauksm�, sakytum �viegia garsintuvu sustiprinta sirena.

Pribėgusi metro duris jau noriu stumti jas dengian�i� faner�, bet valandėl� dvejoju. Saulės su�ildytas �iurk�tus pavir�ius po mano delnu visoje �ioje beprotybėje padvelkia �iokiu tokiu normalumu.

Vėl �ūvis. I�girstu, kaip u� nugaros �nekteli kūnas. Vėl riksmas.

Tada jau pastumiu duris. U� jų tvyro prieblanda ir aitriai atsiduoda pelėsiais.

Atgal neatsigr�iu.

U�vėrusi duris kurį laik� stoviu, kad akys apsiprastų su tamsa, ir klausausi. Negirdėti nei �ingsnių, nei balsų. Tyla. Kvapas �ia dar koktesnis, dvokia mirtimi, gyvūnų kaulais, puvėsiais. U�sidengiu nosį striukės rankove ir giliai įkvepiu. Kairėje vienodai kapsi vanduo. Daugiau jokių garsų.

Prie�ais mane laiptai, apkreikti suglam�ytais laikra��iais, suniurkytais plastikiniais indeliais, nuorūkomis. Visa tai ap�vie�ia baterinis �ibintas, kokius naudojome Tyruose. Ka�kas bus jį �ia pastat�s ir palik�s.

Labai atsargiai imu artintis prie laiptų. D�uliano apsaugininkai galbūt i�girdo, kaip pastūmiau duris. Galbūt kur nors tyko, kada pasirodysiu. Mintyse prakeikiu metalo detektorius ir visus skenerius. Ka�i k� atiduo�iau u� peilį, atsuktuv�, k� nors tokio.

Tada prisimenu buto raktus. Tenka vėl nusiimti kuprin�. Kai sulenkiu kair� alkūn�, vos neaikteliu i� skausmo. Dar gerai, kad griuvau ant kairės rankos, � jei negalė�iau judinti de�inės, i� man�s beveik nebūtų naudos.

Kankinamai lėtai, kad nekel�iau triuk�mo, ant kuprinės dugno sugraibau raktus. Sukai�ioju juos tarp pir�tų, Smigis i�mokė. Ginklu nepavadinsi, bet vis geriau negu nieko. Tada imu lipti laiptais �emyn įdėmiai �valgydamasi prieblandoje, ar kas nesujudės.

Nieko. Nė krust, nė krep�t.

Laiptų apa�ioje tebestovi stiklinė būdelė, purvina, visa nu�iupinėta pir�tais. U� jos įėjim� į tunelį u�kerta surūdij� turniketai, jų keliolika, pana�ūs į sustabdytus vėjo malūnus. Perlipu vien� jų ir lengvai nu�oku kitoje pusėje. �ioje vietoje atsi�akoja keli tamsūs tuneliai, kiekvienas pa�ymėtas atitinkamomis raidėmis ir skaitmenimis. D�ulianas galėjo būti nuvestas bet kuriuo i� jų. Visi jie dingsta tamsoje, ano �ibinto �viesa �ia nepasiekia. Galvoju, ar negrį�ti jo pasiimti, bet bijau i�siduoti.

Vėl sustingstu, įsiklausau. I� prad�ių nieko, tyla, paskui lyg ir i�girstu slopų tapsėjim� tunelyje i� kairės. Bet kai pasuku garso link, vėl stoja tyla. Nutariu, kad tapsėjimas man tik pasivaideno. Neįsivaizduoju, k� daryti. Jau ai�ku, jog u�duoties neįvykd�iau � savo pirmosios Pasiprie�inimo u�duoties. Kita vertus, Juodė su Smigiu neturi teisės man�s kaltinti, kad pame�iau D�ulian� prasidėjus maitėdų i�puoliui. Negalėjau nei numatyti tokios suirutės, nei pasirengti jai. Niekas nebūtų galėj�s.

Turbūt geriausia pralaukti �ia kelias valandas, kol policija vir�uje atkurs tvark�, o kad atkurs, neabejoju. Jei reikės, net ir pernakvosiu po�emyje. O rytoj pagalvosiu, kaip parsigaut į Bruklin�.

Staiga kairėje �mėsteli �e�ėlis. �aibi�kai grį�telėjusi smogiu kum��iu, bet jis perskrod�ia or�. Ta�iau vos per sprindį nuo mano sportba�io �muk�teli didelė �iurkė, vilkdama ilg� uodeg�. Garsiai i�kvepiu �iūrėdama, kaip padaras dingsta gretimame tunelyje. Visada neken�iau �iurkių.

Ir tada labai ai�kiai i�girstu du trinktelėjimus, tyli� aiman� ir silpn� bals�:

� Pra�au...

D�uliano balsas.

A� visa pa�iurpstu. I� baimės suakmenėju. Balsas nuskambėjo ka�kur giliai tunelyje, o ten tamsu, nors į akį durk.

Spausdamasi prie sienos imu lėtai slinkti pirmyn. Pir�tai slysta slid�iomis nuo pelėsių plytelėmis. Stengiuosi �engti kuo tyliau, bijau net kvėpuoti. Kas keli �ingsniai stabteliu pasiklausyti vildamasi, kad D�ulianas gal dar k� nors i�tars. Ta�iau gird�iu tik tolygiai kapsint vandenį. Matyt, kur nors prakiur�s vamzdis.

Ir tada pamatau.

Ant grotelių lubose pakabintas vyri�kis, i�pampusį kakl� ver�ia dir�o kilpa. Metalinio vamzd�io vir�um jo pavir�iuje kondensuojasi vanduo ir po truputį la�a ant tunelio grindų.

Pro groteles vos ne vos smelkiasi pilk�va prieblanda, todėl vyri�kio veido neį�iūriu, bet i� pla�ių, galingų pe�ių atpa�įstu vien� D�uliano sargybinį. Prie jo kojų susiriet�s guli kitas apsaugininkas. Jo nugaroje stirkso peilis ilga rankena.

Pamir�usi, kad judėti reikia tyliai, susverdėju atatupsta. Ir vėl i�girstu D�uliano bals�, dar silpnesnį:

� Pra�au...

Mane apima siaubas. Nesuprantu, kurioje pusėje nuskambėjo jo balsas, nei�manau, k� daryti, galvoje vienintelė mintis � grei�iau, grei�iau i�lįst i� �ito tunelio. Lauke, atviroje vietoje gal dar ir įsteng�iau pasiprie�inti maitėdoms, bet tik ne �ia, patamsyje, kur jau�iuosi kaip u�speista �iurkė. A� neketinu mirti po �eme.

Nieko nematydama prie�ais save i�tiesiu į priekį rankas ir pasileid�iu bėgti. Pagauta panikos visai nebesigaudau, todėl atsitrenkiu į sien�, tik tada �iaip taip pataikau į tunelio vidurį.

Kapt kapt kapt...

Pra�au... Pra�au, i�traukite mane i� �ia. Niekad nesu bėgusi taip greitai, �irdis, rodosi, sprogs, neįmanoma kvėpuoti.

I� abiejų �onų tuo pa�iu metu i�nyra du juodi siluetai. A� taip persig�stu, kad jie man atrodo it mil�ini�ki juodi pauk��iai, kurie tuoj tuoj mane u�klos sparnais.

� Ne taip greitai, � sako vienas. Griebia u� rankos, i�mu�a i� kum��io raktus.

Nudiegė baisus skausmas, �ybtelėjo baltas �aibas, ir mane apsėmė tamsa.

Mijako, turėjusi eiti su �valgais, atsidūrė ligonių kambaryje.

� Rytoj bus ant kojų, � sako Juodė. � Pamatysite. Ji gele�inė � lengvai nepasiduos.

Bet kit� dien� ji kosti dar smarkiau, girdime net per akmenines sienas. Jai sunku kvėpuoti ir negali atsikosėti. Antklodė �lapia nuo prakaito, bet Mijako skund�iasi, kaip jai �alta, siaubingai �alta.

Paskui ji pradeda kosėti krauju. Kai ateina mano eilė budėti prie jos, lūpų kampu�iuose matau sukepusį krauj�. Bandau jį nuvalyti drėgna flanele, bet Mijako dar stipri ir nustumia mano rank�. Kar��iuodama ji kliedi, mato ka�kokius pavidalus ir murmėdama mojuoja kum��iais.

Pati atsistoti jau nepajėgia, o kai mudvi su Juode mėginame j� pastatyti laikydamos u� pa�astų, ji rėkia i� skausmo, ir mes galų gale pasiduodame. Daugiau nebetempiame jos i� patalo, o kei�iame pri�lapintas paklodes. Man atrodo, geriau būtų jas sudeginti, bet Juodė nė u� k� nesutinka. Naktį matau, kaip ji įnirtingai trina jas kar�tame vandenyje. I� vonelės kyla garas. Juodės rankos raudonos lyg �alia mėsa.

Paskui vien� naktį pabundu visi�koje tyloje, tarsi juodoje �altoje sietuvoje. Kelias akimirkas, dar pusiau sapnuodama, pamanau, kad Mijako turbūt jau geriau. Rytoj pamatysiu j� tupin�i� prie�ais ugnį. Rytoj u�siimsime įprasta ruo�a ir a� �iūrėsiu, kaip savo ilgais plonais pir�teliais ji pina �abangus. Pastebėjusi, kad �iūriu, nusi�ypsos man.

Ta�iau tyla pernelyg gūdi. Atsikeliu, krūtin� ima gniau�ti baimė. Grindys tiesiog ledinės.

Juodė sėdi Mijako lovos kojūgalyje ir �iūri į tu�tum�. Plaukai palaidi. �alia lovelės dega �vakė, nuo sienomis �okinėjan�ių �e�ėlių jos akys pana�ios į dvi juodas skyles.

Mijako guli u�simerkusi, ir a� i�kart suprantu, kad ji mirusi.

Gerkl� smaugia nederamas isteri�kas juokas. Norėdama jį nuginti klausiu:

� Ar ji...

� Taip, � sausai taria Juodė.

� Kada?

� Gerai ne�inau. Buvau u�migusi. � Juodė persibraukia pir�tais akis. � Kai pabudau, jau nekvėpavo.

Mano kūn� i�pila kar�tis, paskui sukausto ledas. Ne�inau, k� sakyti, todėl tiesiog stoviu stengdamasi ne�iūrėt į Mijako. Ji virtusi statula, �mogaus �e�ėliu � liga taip i�d�iovino veid�, jog liko vien oda aptraukta kaukolė. Galiu galvoti tik apie jos rankas; vos prie� kelias dienas jos tyliai mu�ė ritm� į stalo kra�t�, pritardamos Saros dainavimui. Jos buvo pilnos gyvybės, vikrios ir greitos lyg kolibrio sparneliai.

Gerkl� ima smaugti a�aros.

� A�... kaip gaila.

Patylėjusi Juodė sako:

� Nereikėjo man jos siųsti vandens. Sakė, kad nekaip jau�iasi. Turėjau leisti jai pailsėti.

� Negali sav�s kaltinti, � tariu.

� Kodėl gi?

Juodė atsisuka į mane. Atrodo tokia jauna, tokia dr�si, atkakli, visai kaip mano pusseserė D�enė, kai teta Kerolė liepdavo jai ruo�ti pamokas. Turiu sau priminti, kad Juodė ir yra jauna, dvide�imt vienų metų, vos trejais metais vyresnė u� mane. Ta�iau Tyrai �mogų sendina.

Įdomu, kiek a� �ia i�tversiu?

� Todėl, kad nesi kalta. � Juodės akių nematau, todėl nervinuosi. � Negalima taip grau�tis.

Juodė atsistoja delnu pridengusi �vakės liepsn�.

� Lena, mes esame �iapus sienos, � praeidama taria pavargusiu balsu. � Nejau dar nesupratai? Negali nurodinėti man, k� jausti ir ko ne.

Kit� dien� ima snigti. Per pusry�ius Sara tyliai verkia palinkusi prie avi�inės ko�ės. Ji draugavo su Mijako.

�valgai i�ėjo prie� penkias dienas: Smigis, Med�ioklis, Tarakonas, Elnias, Lai ir Voverinas. Jie i�sine�ė vienintelį kastuv� � maisto atsargoms u�kasti. Taigi mes surankiojame visas medines ir metalines nuolau�as, tinkamas �emei kasti.

Dar gerai, kad sninga silpnai, vėlų ryt� prisnigta vos pusė colio, bet labai �alta, �emė kaip akmuo. Pusvalandį kapoj� ir grem�� padarėm tik negili� įdub�, o jau esam �lapi nuo prakaito � a�, Juodė ir Gervas. Sara, Mėlynė ir dar keli sodybos gyventojai, susispiet� į krūv�, stovi atokiau drebėdami nuo �al�io.

� Nieko nebus, � atsidūsta Juodė. Svied�ia ant �emės sulenkt� gel�galį, kurį naudojo kaip kastuv�, ir piktai paspiria. � Turėsime j� sudeginti.

� Sudeginti? � i�sprūsta man nespėjus susigriebti. � Negalime jos deginti. Tai...

Juodė atsisuka į mane, �ybteli akimis.

� Sakai? O k� tu siūlai? A? Gal nori j� palikti tame kambaryje?

�iaip jau, Juodei pakėlus bals�, a� traukiuosi, ta�iau dabar nepasiduodu.

� Ji nusipelnė būti palaidota, � tariu kuo tvirtesniu balsu.

Juodė dviem pla�iais �ingsniais �engia prie man�s.

� Nereikalingas jėgų �vaistymas, � su�nyp��ia ji, ir a� suvokiu, jog ji ne tik įtū�usi, bet ir apimta nevilties. Prisimenu, kaip girdėjau j� Smigiui sakant, jog �į kart� niekas nemirs. � Turime jas taupyti.

Nusigr�usi nuo man�s, ji garsiai visiems paskelbia:

� Reikės j� sudeginti.

Mes suvyniojame Mijako į paklodes, kurias naktį Juodė skalbė. Galbūt jau tada �inodama, kokiam tikslui jos bus panaudotos. Man neina i� galvos mintis, kad tikriausiai apsivemsiu.

� Lena, imk u� kojų, � įsako Juodė.

Imu. Jos kūnas daug sunkesnis, negu atrodė. Negyva pasidarė kaip �vino pripilta. A� �irstu ant Juodės, taip įtū�tu, kad galė�iau spjauti jai į veid�. �tai prie ko priėjome. �tai kaip gyvename Tyruose: badaujame, mir�tame, susukame draugus į palaikes paklodes ir deginame mi�ko tankmėje. Suprantu, Juodė nekalta, kalti �monės kitapus sienos, zombiai, kadaise buv� man artimi, bet pyktis neatslūgsta, kaip ugnis degina gerkl�.

U� ketvir�io mylios nuo sodybos yra griovys, juo, regis, kadaise tekėjo upelis. Mes nune�ame ten Mijako, ir Juodė ap�laksto j� benzinu, labai taupiai, nes �ito gero turime nedaug. Sninga jau smarkiau. I� prad�ių Mijako palaikai niekaip neu�sidega. Mėlynė ima raudoti, Mo�iutė skubiai nutempia j� tolyn.

� Tyliau, Mėlyne, � maldo ji mergait�. � Visiems ir taip sunku.

Mėlynė įsikniaubia į per didel� Mo�iutės velvetin� striuk�, ir rauda virsta slopiu kūk�iojimu. Sara stovi i�balusi ir tylėdama dreba.

Juodė dar aplaisto Mijako benzinu ir pagaliau j� u�dega. Griovį u�pildo aitrūs dūmai, dvokia degan�iais plaukais; garsas irgi �iurpus, tarsi kas plė�tų nuo kaulų mės�. Juodė net nepajėgia tarti atsisveikinamojo �od�io, ima �iauk�ioti. Atsuku nugar� degan�iam lavonui, akyse a�aros, ne�inau, i� pyk�io ar nuo dūmų.

Mane staiga apima nenumaldomas noras kasti, kapoti �em�, k� nors laidoti. Nieko nematydama prie� save grį�tu į mūsų po�emį. Ne i� karto, bet vis dėlto surandu medvilninius �ortus ir senus, sudriskusius mar�kinėlius, kuriais vilkėdama patekau į Tyrus. �itais mar�kinėliais plauname indus. �ie daiktai � viskas, kas liko i� mano senojo gyvenimo.

Visi kiti susirink� virtuvėje. Gervas kursto krosnį. Juodė u�kaitė vandens, be abejo, kavai. Sara mai�o nuo drėgmės i�sikraipiusias, u�sirietusiais kampu�iais kortas. Visi tyli.

� Ei, Lena, � man einant koridoriumi, tyl� nutraukia Sara. �ortus ir mar�kinėlius susiki�au po striuke ir laikau prispaudusi prie pilvo. Ka�kodėl nenoriu, kad kas �inotų, k� ketinu daryti. Ypa� Juodė. � Nenori palo�ti brid�o?

� Ne dabar, � atkertu.

Be viso kito, Tyrai �mones daro piktesnius. Piktesnius ir �iau�resnius.

� Galime lo�ti k� nors kita, pavyzd�iui...

� Sakiau, ne.

Ir a� paknopstom puolu laiptais į vir�ų, kad nematy�iau, kaip mano �od�iai Sar� u�gavo.

Pavir�iuje oras tir�tas nuo sniego. Pirm� akimirk� nuo �al�io apspangstu, nieko nesigaudau. Visk� dengia sniego sluoksnis. Vis dar u�uod�iu degan�ius Mijako palaikus. Man atrodo, kartu su snaigėmis ore sukasi ir jos pelenai. Jie u�klos mus miegan�ius, u�ne� keli� į vir�ų, ir mes u�dusime po �eme.

Sodybos gale auga kadagys, prie jo rytais baigiu ir pradedu bėgti. Po juo sniego dar nėra, vos vos pabarstyta.

�ia ir pradedu kasti.

Draskau �em� pir�tais. Pyktis ir netekties sielvartas temdo akis, regos laukas virsta siauru tuneliu. Visi�kai nejau�iu nei �al�io, nei skausmo. Po nagais lenda �emės ir kraujas, bet man nusispjaut. �ia, po kadagio krūmu, a� u�kasu tai, kas liko i� man�s.

Mijako sudeginome prie� dvi dienas, ta�iau snygis nesiliauja. Juodė kasdien dairosi į dangų ir panosėj keikiasi. Jau laikas keliauti. Jau grį�o Lai ir Voverinas, pirmieji �valgai. Visa manta supakuota, bet mes tebegaudome upėje siuntas, tebeie�kome mi�ke maisto, stengiamės k� nors sumed�ioti. Bet mai�o sniegas � visi �vėrys tūno savo urvuose.

Kai tiktai grį� visi �valgai, leisimės į keli�. O jie gali pasirodyti bet kuri� dien�. Taip mes raminame Juod�, kad nustotų nerimauti. Sniegas krinta tyliai, ramiai, paversdamas pasaulį baltais pusnynais.

Kiekvien� dien� a� tikrinu lizdus. Apledėjusiais med�iais daug sunkiau lipti. Po tokių �ygių grį�us į po�emį atsileisdami pir�tai skaud�iai tvinksi. Jau kelias savaites siuntos ateina reguliariai, nors kartais jos į��la seklumose. Tada jas tenka krap�tyti �luotko�iais. Tarakonas su Elniu grį�ta į sodyb� nusikamav�, bet patenkinti. Pagaliau nustoja snigti. Dabar lieka sulaukti Med�ioklio ir Smigio.

Ir �tai vien� dien� lizduose pasirodo geltoni pėdsakai. Kita dien� tas pats.

Tre�i� dien� niekas nesikei�ia, ir Juodė pasivedėja mane į �on�.

� Man neramu. Ka�kas anoj pusėj ne taip.

� Gal vėl pasieniu patruliuojama, � bandau prie�tarauti. � Gal paleista srovė.

Juodė purto galv�.

� Kad ir kas atsitiko, tai rimta. Visi �ino, jog prasideda kraustymasis ir mums reikia sukaupti atsargų.

� Neabejoju, kad paprastas vėlavimas, � sakau. � Pamatysi, kaip rytoj gausime siunt�.

Juodė vėl purto galv�.

� Mes negalime ilgiau laukti, � kimiai taria. Ir man ai�ku, jog ji turi galvoje ne tik maisto atsargas. Ji galvoja apie Med�ioklį ir Smigį.

Kit� dien� dangus bly�kiai melsvas, per med�ių �akas �vie�ianti neįprastai �ilta saulė led� paver�ia srauniais upeliukais. Sniegas atne�ė tyl�, ta�iau dabar mi�kas vėl atgijo, lyg jam būtų nuimtas antsnukis, � �ir�kia pauk��iai, �iurlena vanduo, girg�da med�ių �akos.

Visi nusiteik� puikiai, i�skyrus Juod�. Ji nuolat dairosi į dangų ir murma sau po nosimi:

� Tuoj subjurs.

Brisdama per snieg� tikrinti lizdų taip sukaistu, jog turiu nusivilkti striuk� ir u�siri�ti ant pusiaujo. Jau�iu, kad lizdai �iandien bus �ali. Jie bus �ali, atplauks siunta, sugrį� �valgai ir visi i�keliausime į pietus. Akinantys spinduliai �okinėja apledijusiomis �akomis leisdami raudonus, �alius, geltonus saulės zuiku�ius.

Pasiekusi med�ius atsiri�u striuk� ir u�metu ant �emiausios �akos. Laipioti jau įgudau, pats kūnas lengvai susiranda patogiausi� keli� į vir�ų. Krūtin� u�lieja ka�koks seniai nepa�intas d�iugesys. I� toli sklinda neai�kus ū�esys, tarsi tylus �iogų �ir�kimas vasar�.

Prie�ais mus atsiveria visas pasaulis, beribė erdvė be sienų ir u�tvarų, be draudimų. Mūsų niekas nesulaikys. Ir viskas bus gerai.

Lizdai jau visai arti. Ap�iuopusi koja patikim� atram� prisitraukiu prie paskutinės �akos.

Ir tada pro mane �vysteli �e�ėlis � taip staigiai, kad vos nei�drimbu i� med�io. Nugara pa�iurpsta, kai į j� dvelkteli ledinis laisvo kritimo gūsis, bet vis dėlto įstengiu i�silaikyti. �irdis lipa pro gerkl�, niekaip negaliu atsikratyti tos akimirkos siaubo.

Mane nug�sdino ne �e�ėlis.

Tai buvo pauk�tis. Juodas pauk�tis nutupia į lizd�, bla�kosi, lipa ant lizdo kra�to palikdamas spalvotus pėdsakus, visk� terliodamas da�ais.

Raudonais, raudonais, raudonais.

Daugybė raudonų pėdelių. Tarp �akų �mės�ioja juodos plunksnos, storai i�tepliotos raudonais da�ais.

Raudona � vadinasi, reikia bėgti.

Neprisimenu, kaip i�lipu i� med�io. Paklaikusi i� baimės slystu ir �liuo�iu praradusi vis� lengvum� ir judesių grak�tum�. Raudona rei�kia, kad reikia bėgti. Iki �emės likus geram metrui plumpteliu į sniego pusnį. �altis lenda po d�insais ir megztiniu. Pastvėrusi striuk� darau, kaip liepė Med�ioklis: pasileid�iu bėgti, bėgu per spindintį, �ėrintį tirpstan�io ledo pasaulį tarsi su akidang�iais, nematydama kelio. Kiekvienas �ingsnis reikalauja visų jėgų, jau�iuosi, lyg sapnuo�iau ko�mar�, kai stengiesi pabėgti, bet neįstengi nė pajudėti.

Dabar mano girdėtas ū�esys darosi garsesnis � ir jau nė kiek nepana�us į �iogų �ir�kim�. Veikiau į �ir�ių dūzgim�.

Variklių gausm�.

Pū�kuoju į sodyb� degan�iais plau�iais, ply�tan�ia �irdimi, akyse a�aros. Norisi rėkti, norisi, kad i�augtų sparnai. Dar pamanau, gal �ia kokia klaida, gal nieko blogo neatsitiks.

Tada gausmas virsta kriokimu ir i�vystu, kaip vir� med�ių pirmas lėktuvas perplė�ia dangų. Rėkdamas.

Bet ne. Rėkiu a�, ne lėktuvas.

Rėkdama bėgu toliau. Rėkiu, kai nukrinta pirmoji bomba ir Tyrus apsemia ugnis.

Atsimerkiu, ir mane perveria skausmas. Regiu tik mirguliuojan�ių spalvų spie�ių. Persig�stu. Nesuprantu, kur a�, kas atsitiko, bet pama�u mane supantis pasaulis įgauna ai�kias formas. Esu kambaryje be langų. Sienos akmeninės. Guliu siauroje gele�inėje lovoje. Nesusigaudau � gal a� kartais parsiradau į sodyb� ir buvau paguldyta ligonių kambaryje?

Ne. �is kambarys ma�esnis ir purvinesnis. Nėra kriauklės, tik kibiras stovi kertėje, o pati guliu ant dėmėto plono �iu�inio be jokios paklodės.

Pradedu prisiminti. Mitingas Niujorke; metro stoties durys; baisus nu�udytųjų apsaugininkų vaizdas. Prisimenu kimų bals�: �Ne taip greitai.�

Bandau sėstis, bet i�kart at�lyju ir u�simerkiu: baisus skausmas lyg peilis smeigia į akis i� vidaus.

� Nuo vandens bus geriau.

Vis dėlto atsisėdu ir, nepaisydama skausmo, staigiai atsisuku į bals�. Siauroje lovelėje man u� nugaros sėdi D�ulianas Fainemenas; atsirėm�s galva į sien� �iūri į mane pro nuleistus vokus. Atki�a man skardinį puodelį.

� Jie anks�iau atne�ė, � sako.

Per jo veid� nuo antakio iki smakro eina siauras sukre�ėjusio kraujo ruo�as, o kairėje kaktos pusėje, po pat plaukų linija, didelė mėlynė. Kambary dega viena ma�a lemputė, jos baltoje �viesoje jo plaukai �iaudų spalvos.

Skubiai �vilgteliu į duris u� jo nugaros, bet jis papurto galv�.

� U�rakintos.

Ai�ku. Esame kaliniai.

� Kas jie? � klausiu, nors atsakym� �inau.

Tikriausiai mus su�iupo maitėdos. Siaubas, kurį ma�iau tunelyje... Pakartas apsaugininkas, kitas � nudurtas į nugar�... Daugiau niekas, tik maitėdos galėjo taip padaryti.

D�ulianas vėl purto galv�. Pastebiu, kad jo kaklas nusėtas kraujosruvomis. Taigi bandyta jį smaugti. D�ulianas lik�s be �varko, mar�kiniai perplė�ti. Panosėj prid�iūv� kraujo, prila�ėj� ir ant mar�kinių. Ta�iau jis atrodo stebėtinai ramus. Puodelį laikanti ranka nedreba.

Tik akyse, nepakeliamai mėlynose akyse į�iūriu nerim� ir įtamp�.

Siekiu puodelio, bet D�ulianas jį truputėlį atitraukia.

� A� tave prisimenu, � sako. � I� susirinkimo. � Jo akyse �mėsteli neai�kus jausmas. � Buvai palikusi pir�tin�.

� Aha, � murmteliu ir vėl siekiu puodelio.

Vanduo atsiduoda bala, bet jį gerti � tikra palaima. Po pirmo gurk�nio suprantu, kad niekada gyvenime dar taip nenorėjau gerti. Vargu ar tiek vandens, kiek yra puodelyje, numal�ins tro�kulį. Makteliu kone vis� vienu u�sivertimu, ta�iau spėju pagalvoti, kad gal ir D�ulianas nori gerti. Trupu�iukas liko, ir a� duodu jam.

� Gali pabaigti, � taria jis, ir a� daugiau nesiūlau. Gerdama jau�iu jo �vilgsnį, o atitraukusi nuo lūpų puodelį matau, kad jis spokso į trita�kį rand� man u� ausies. Atrodo, i�gydytosios �ymė jį nuramina.

Stebuklas, bet mano kuprinė tebėra. Ka�kodėl maitėdos j� man paliko. Tai įkvepia vilties. Jie, ai�ku, baisūs piktadariai, bet veikiausiai nelabai įgud� grobti �mones. I�imu i� kuprinės javainių batonėlį, bet pagalvojusi vėl įsidedu. Kol kas nei�badėjusi, o juk ne�inia, kiek dar reikės sėdėti �itame �iurkių urve. Tyruose i�mokau: jeigu dar gali kentėti, kentėk. Ateis laikas, kai nebei�tversi.

Visi kiti daiktai � �Ssilvos knyga�, idioti�kas Smigio skėtis, butelis nuo vandens, kurį i�gėriau dar va�iuodama autobusu į Manhatan�, blakstienų tu�o tūbelė, tikriausiai įmesta Juodės, gulinti ant paties dugno, � yra visi�kai nenaudingi. Dabar suprantu, kodėl maitėdos nepaėmė kuprinės. Ir vis dėlto visk� i�imu ir tvarkingai i�dėlioju ant lovos, tada kuprin� apver�iu ir kratau, tarsi i� jos galėtų i�kristi peilis, atsuktuvas ar dar kokia i�sigelbėjimo priemonė.

Nieko. Ir vis tiek turėtų būti koks būdas, kaip i� �ia i�trūkti.

Atsistoju, einu prie durų sulenkdama kair� rank�. Alkūnės skausmas kiek atlėgo, virto buku tvinksėjimu. Vadinasi, nesulau�yta, dar vienas geras �enklas.

Mėginu duris. Kaip ir sakė D�ulianas, u�rakintos, be to, gele�inės, spynos nei�lau�i. Jų apa�ioje ma�utės durelės, kokios būna įtaisytos katėms vaik��ioti. Atsitūpusi įdėmiai jas ap�iūriu. Sprend�iant i� vyrių, jos irgi atidaromos i� anos pusės.

� Pro ten įki�amas vanduo, � paai�kino D�ulianas. � Ir valgis.

� Valgis? � Negaliu patikėti savo ausimis. � Jie tau davė valgyt?

� Truputį duonos. Ir saujel� rie�utų. Visk� suvalgiau. � D�ulianas nuleid�ia akis. � Ne�inojau, kada tu atsipeikėsi.

� Nesvarbu, � tariu. Atsistojusi pradedu ap�iūrinėti sienas � gal rasiu kokį ply�į, įskilim�, �iaip koki� silpn� viet�, pro kuri� galėtume pabėgti. � Ir a� bū�iau taip padariusi.

Valgis, vanduo, po�eminė kamera. Tokia tikrovė. Tai, kad kamera po �eme, galima suprasti i� pelėsių palubėje, tokie patys nuolat u�augdavo mūsų po�emyje.

I� esmės tai rei�kia, jog esame palaidoti.

Bet jeigu jie būtų norėj� mus nu�udyti, seniai būtų nu�ud�. Irgi ai�kus faktas.

Vis dėlto ma�a paguoda. Jei maitėdos tebelaiko mus gyvus, vadinasi, rengia k� nors baisesnio u� mirtį.

� K� tu prisimeni? � klausiu D�ulian�.

� K�?

� K� tu prisimeni? Apie i�puolį mitingo prad�ioje. Triuk�m�, kvapus, kaip viskas vyko?..

�iūriu tiesiai į jį, neatlaik�s mano �vilgsnio, jis nusuka akis. Kurgi ne, tiek metų mu�truotas � ly�ių atskirtis, saugumo principai, trys did�iosios taisyklės: atstumas, abejingumas, santūrumas. Man knieti jam priminti, kad nedraud�iama �iūrėti į akis i�gydytam asmeniui, bet ka�kaip kvaila tokioje vietoje ai�kinti, kas galima ir kas ne.

D�ulianas tikriausiai neįstengia pripa�inti to, kas jam atsitiko, todėl toks ramus. Atsidusdamas persibraukia plaukus.

� Kad nieko neprisimenu.

� O tu pasistenk.

D�ulianas kraipo galv� lyg mėgindamas i�judinti atmintį, vėl atsiremia į sien� ir įbeda akis į lubas.

� Kai į miting� įsiver�ė Nelegalai...

Neju�ia susiraukiu i�girdusi �į �odį. Prikandu lūp�, kad nei�kentusi jo nepataisy�iau: maitėdos, o ne Nelegalai. Nereikia jų painioti.

� Toliau, � paraginu jį.

A� einu pasieniu braukdama delnais per beton�. Pati ne�inau, ko tikiuosi. Mes sp�stuose, viskas ai�ku ir paprasta. Bet jau�iu, kad D�ulianui bus lengviau kalbėti, jeigu ne�iūrėsiu į jį.

� Bilas ir Tonis, mano tė�io apsaugininkai, stvėrė mane ir nutempė prie atsarginio i�ėjimo � metro stoties durų. Mes i� anksto buvome jas pasirink�, jeigu atsitiktų kas negero. Turėjome pasislėpti tuneliuose, o vėliau i�eiti ir susitikti su tėvu. � Tardamas �odį �tėvu�, jis truputį u�sikerta, bet kostelėj�s pasakoja toliau: � Viduje buvo tamsu. Tonis nuėjo ie�koti �ibintų. Buvo i� anksto jų parūpin�s. Tada i�girdome... i�girdome riksm� ir tokį gars�... gars�, lyg kas būtų perskėl�s rie�uto keval�.

D�ulianas sunkiai nuryja seil�. Akimirk� man pasidaro jo gaila. Jis daug i�kentėjo, ir per tokį trump� laik�. Ta�iau primenu sau, jog jis ir jo tėvas kalti, kad esama maitėdų, jie atsirado dėl jųdviejų veiklos. ABD ir kitos pana�ios organizacijos i�stūmė, i�trėmė i� mūsų pasaulio visus jausmus. Bijodami i�siver�imo kum��iais u�kim�o geizerį. Ta�iau slėgis viduje didėja ir sprogimas nei�vengiamas.

� Tada Bilas nuėjo �iūrėti, ar Toniui neatsitiko ko blogo. Liepė man niekur neiti. A� laukiau. Ir staiga � i� u�pakalio ka�kas sugniau�ė gerkl� ir pradėjo smaugti. Akyse viskas ėmė plaukti. Ma�iau, kaip ka�kas artinasi, bet veido neį�iūrėjau. Paskui tas ka�kas man smogė. � Jis rodo į savo nosį ir mar�kinius. � A� netekau s�monės. Atsipeikėjau �ia. �alia tav�s.

A� per t� laik� baigiau tikrinti mūsų kamer�, bet sėstis negaliu, nervai neleid�ia, todėl vis vaik�tau po patalp� įsmeigusi akis į grindis.

� Daugiau nieko neprisimeni? Jokių garsų ar kvapų?

� Ne.

� Niekas nieko nesakė? Nesikreipė į tave vardu?

Patylėj�s D�ulianas atsako:

� Ne.

Ne�inau, jis meluoja ar ne, bet spausti nenoriu. Mane staiga u�gula baisus nuovargis. Skausmas vėl plė�ia galv�, spalvotais fejerverkais sproginėja akyse. A� sunkiai susmunku ant grindų, pritraukiu prie krūtinės kelius, apglėbiu.

� Ir kas toliau? � klausia D�ulianas. Jo balse i�girstu neviltį. Ne, jis neatsisako pripa�inti to, kas įvyko. Ir visi�kai nėra toks ramus, kaip gali atrodyti. Jis bijo, bet stengiasi baim� įveikti.

A� atsi�lieju į sien� ir u�simerkiu.

� Toliau lauksime.

Neįmanoma suprasti, kiek valandų, ir i�vis � diena ar naktis. Elektros lemputė palubėje visk� nu�vie�ia vienoda balta �viesa. Slenka valandos. Na, D�ulianas bent jau moka tylėti. Sėdi ant lovos ir, jeigu a� ne�iūriu į jį, stebi mane. Tikriausiai pirm� kart� gyvenime taip ilgai vienas būna su bendraam�e mergina. Jau�iu, kaip jo �vilgsnis klaid�ioja mano plaukais, kojomis ir rankomis, lyg bū�iau koks retas gyvūnas zoologijos sode. Net norisi apsivilkti striuke, nors kiek prisidengti, bet kameroje per daug kar�ta, nesivelku.

� Kada tau daryta procedūra? � pagaliau klausia D�ulianas.

� Lapkritį, � atsakau negalvodama. Pati vis narplioju tuos pa�ius klausimus. Kodėl mes �ia įkalinti? Kodėl palikti gyvi? Dėl D�uliano ai�ku. Jis �io to vertas. Jie gali pareikalauti u� jį i�pirkos. Bet a� visi�kai bevertė. Ir todėl man labai baisu.

� Ar skaudėjo? � vėl klausia D�ulianas.

�iūriu į jį ir vėl stebiuosi, kokios giedros jo akys, tarsi skaidrus upės vanduo, numargintas violetiniais ir tamsiai mėlynais �e�ėliais.

� Nelabai, � pameluoju.

� Neken�iu ligoninių, � taria jis nusisukdamas. � Laboratorijų, mokslininkų, gydytojų. Visko.

Valandėl� tvyro tyla.

� Bet argi jau nesi su visu tuo apsiprat�s? � klausiu, nes man tikrai įdomu.

D�ulianas pa�nairuoja į mane, virpteli lūpų kertelė � bando �yptelėti.

� Manau, yra dalykų, su kuriais neįmanoma apsiprasti, � sako jis.

Ne�inau kodėl, bet staiga prisimenu Aleks�, ir man suspaud�ia skrandį.

� Turbūt taip, � pritariu.

Paskui tyl� sudrums�ia ka�koks garsas. A� guliu lovoje, kad be reikalo neeikvo�iau jėgų, ta�iau dabar atsisėdu.

� Kas �ia? � klausia D�ulianas, bet a� kilsteliu rank� įspėdama, kad tylėtų.

U� durų artėja �ingsniai. Tada sugirg�da gele�iniai vyriai ir atsiveria ka�ių landa.

Norėdama bent viena akimi pamatyti, kas mūsų kalintojai, puolu nuo lovos ant grindų skaud�iai susitrenkdama de�inį petį. Pro ang� tar�kėdamas įslenka padėklas ir gele�inės durelės u�sitrenkia. A� sėd�iu trindamasi petį.

� Velnias!

Lėk�tėje guli dvi storos riekės duonos ir keli d�iovintos jautienos bryzeliai. Dar gavome metalin� gertuv� vandens. Visai neblogai, ypa� kai prisimenu, ko teko valgyti Tyruose.

� K� nors spėjai pamatyti? � klausia D�ulianas.

A� tik papurtau galv�.

� Na, jei ir būtum pama�iusi, vargu ar turėtume i� to kokios naudos.

Akimirk� padvejoj�s, D�ulianas nuslysta nuo lovos ir atsisėda ant grindų �alia man�s.

� �inojimas visada praver�ia, � at�aunu gal kiek per grie�tai.

Tai dar viena taisyklė, kuri� i�mokau i� Juodės. D�ulianas, ai�ku, to negali suprasti. Tokie kaip jis nenori nieko �inoti, nenori galvoti ar rinktis. Tai jų gyvenimo pagrindas.

Mes tuo pa�iu metu siekiame gertuvės, ir mūsų rankos susilie�ia vir� padėklo. D�ulianas sav�j� atitraukia lyg nudegintas.

� Gerk, � raginu jį.

� Tu pirma, � nesutinka jis.

Paimu vandenį ir geriu ma�ais gurk�neliais, nenuleisdama akių nuo D�uliano. Jis lau�o duon�. Matyt, nori, kad kuo ilgiau u�tektų. Tikriausiai i�alk�s.

� Pasiimk ir mano dalį, � sakau.

Net ne�inau, kodėl nusprend�iu atiduoti jam duon�. Neprotingai darau. Norint i� �ia i�trūkti reikės daug jėgų.

Jis �iūri. Keista, nors plaukai �viesūs, akys mėlynos, bet blakstienos juodos ir tankios.

� Tikrai?

� Imk tiktai, � burbteliu ir vos nepriduriu: �Kol neapsigalvojau.�

Antr� riek� jis sumaumoja god�iai, kim�damas į burn� abiem rankom. Jam suvalgius duon� atki�u gertuv�, jis paima, bet gerti delsia.

� Nuo man�s neu�sikrėsi, nebijok, � raminu jį.

Jis krūpteli, lyg ilgai būtume sėdėj� tylėdami, o a� dabar nutraukusi tyl�.

� K�?

� Liga. Amor deliria nervosa. Nuo man�s neu�sikrėsi. A� nepavojinga. � Kadaise man �itaip kalbėjo Aleksas. Veju �iuos prisiminimus, suvarau į tamsiausi� u�kaborį. � Be to, ir �iaip per vandenį ir maist� negalima u�sikrėsti. Tai vis prasimanymai.

� Galima u�sikrėsti... bu�iuojantis, � patylėj�s parei�kia D�ulianas.

�Bu�iuojantis� jam sunkiai sekasi i�tarti, �is �odis labai retai minimas, nebent priva�iuose pokalbiuose.

� Tai visai kas kita.

� Man visi�kai nerūpi, � narsiai rė�ia D�ulianas ir, lyg norėdamas tai įrodyti, patraukia i� gertuvės didelį gurk�nį.

� O kas rūpi?

Imu mėsos ir atsi�liejusi į sien� imu lėtai kramtyti.

D�ulianas ne�iūri į mane.

� Man labai nedaug teko būti su...

� Su mergaitėmis?

Jis papurto galv�.

� Ne tik. Su visais bendraam�iais.

Mūsų �vilgsniai trumpam susiduria, ir man nueina per �irdį. Jo akys persimainė � kri�tolinis upės vanduo tapo gilesnis, i�siliejo, virto �alios, auksinės ir violetinės spalvos verpetu.

Atrodo, D�ulianas suprato leptelėj�s ko nereikia. Jis atsistoja, eina prie durų, grį�ta. Kiek būnu kameroje, pirmas �enklas, kad jis jaudinasi. Vis� dien� laikėsi nepaprastai ramiai.

� Kaip manai, kodėl jie mus laiko? � klausia jis.

� Turbūt dėl i�pirkos.

Man tai vienintelis logi�kas paai�kinimas.

Liesdamas prakirst� lūp�, D�ulianas svarsto mano �od�ius.

� Mano tėvas sumokės, � po kurio laiko taria. � A� reikalingas organizacijai.

Nieko nesakau. Pasaulyje be meilės �monių santykiai grind�iami jų vertingumu, nauda, prievolėmis, skai�iais ir faktais. �monės sveriami, matuojami, įkainojami, ir siela virsta dulkėmis.

� Bet jis nenorės derėtis su Nelegalais, � priduria D�ulianas.

� Tu negali �inoti, kad jie mus pagrobė, � skubiai tariu ir i�kart pasigailiu. Netgi �ia, kameroje, Lena Morgana D�ouns privalo elgtis pagal savo legend�.

D�ulianas susiraukia.

� Juk matei juos per miting�, ar ne? � Man nieko neatsakius kalba toliau: � Ne�inau. Gal ir gerai, kad �itaip atsitiko? Gal dabar �monės supras, k� ABD stengiasi dėl jų padaryti? Supras, kodėl tai būtina?

D�ulianas kalba tarsi kreipdamasis į didel� mini�. Įdomu, kiek kartų jam buvo kalami į galv� �itie �od�iai, �itos mintys. Ar bent vien� sykį visu tuo suabejojo?

Staiga man pasidaro bloga nuo jo: jis taip tvirtai įsitikin�s, jog pa�įsta pasaulį, tarsi visas gyvenimas galėtų būti i�narstytas po kaulelį kaip koks gyvis laboratorijoje ir u�klijavus etiketes suskirstytas į lentynas. Bet a� nesigin�iju. Lena Morgana D�ouns neturi teisės nusimesti kaukės.

� Tikiuosi, taip ir bus, � kar�tai pritariu jam, tada grį�tu į lovel� ir atsigulu. Kad D�ulianas suprastų, jog pokalbis baigtas, nusisuku į sien� ir susirie�iu, bet ker�ydama mintyse į beton� vien lūpomis kartoju senus u�draustus �od�ius, kurių mane i�mokė Juodė. Jie paimti i� vienos senųjų religijų:

Vie�pats � mano Ganytojas, man nieko netrūksta.

�aliose pievose jis mane guldo, prie ramių vandenų gano.

Jis atgaivina mano gyvastį ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.

Nors einu per tamsiausi� slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu būsi su manimi...1

Vienu tarpu u�miegu. Atsibundu juodumoje ir vos nerikteliu. Elektra kameroje i�jungta, mes gulime visi�koje tamsoje. Man kar�ta ir tvanku; vilnon� antklod� nuspyrusi į kojūgalį d�iaugiuosi vėsuma.

� Negali miegoti? � netikėtai nuskamba D�uliano balsas. Jis ne savo lovoje. Vos į�iūriu tamsų jo siluet�.

� A� miegojau, � sakau. � O tu?

� Ne, � sako jis jau �velniau, tarsi tamsa būtų sugėrusi balso a�trum�. � Kvaila, bet...

� Kas bet?

Mano galvoje, ka�kur s�monės pakra�tėlyje, tebe�mėk��ioja sapno atplai�os. A� sapnavau Tyrus. Ten buvo ir Juodė, ir Med�ioklis.

� A� sapnuoju baisius sapnus. Ko�marus, � matyt, sumi��s paskubom ai�kina D�ulianas. � Kiekvien� naktį.

Akimirksnį man atrodo, lyg krūtinėje būtų trūkusi kietai įtempta styga, bet tuoj pat pasistengiu nuslopinti �į jausm�. Mes su D�ulianu esame prie�ingose barikadų pusėse. Negali būti nė kalbos apie tarpusavio u�uojaut�.

� Girdėjau, po procedūros praeina, � taria jis tarsi atsipra�ydamas, o man pasidaro smalsu, ar jam atėjo į galv� akivaizdi mintis: jeigu liksiu gyvas...

A� tyliu. D�ulianas kosteli.

� O kaip tau? � klausia. � Ar sapnuodavosi ko�marai? Na, iki procedūros.

Galvoju apie �imtus tūkstan�ių i�gydytųjų. Dabar jie miega savo santuokinėse lovose nieko nesapnuodami, jų smegenis gaubia maloni tu�tumos migla.

� Niekada, � atsakau, vėl apsikloju antklode ir apsimetu mieganti.

1 Ps 23, 1�4. Vertė A. Rub�ys.

Nėra laiko kraustytis i� sodybos taip, kaip buvome planav�. Stveriame visk�, k� spėjame pastverti, ir bėgame, o u� mūsų Tyruose siau�ia liepsnos ir dūmai. Laikomės ar�iau upės tikėdamiesi, kad vanduo i�gelbės, jeigu ugnis ims plėstis.

Juodė ne�a Mėlyn�, perbalusi� ir padėrusi� i� siaubo. A� vedu u� rankos Sar�. Sara be garso verkia. Ji nespėjo �il�iau apsivilkti, todėl Lai apsiautė j� savo did�iule striuke, pati liko be nieko. Kai �altis ima kand�iotis, mudvi su Juode pasikeisdamos skoliname Lai savo striukes. Nuo �al�io a�aroja akys ir stingsta viduriai.

Mums u� nugarų verda pragaras.

I� sodybos i�sigelbėjo penkiolika �monių. Trūksta Mo�iutės ir Voverino, niekas neprisimena juos mat�s, kai paknopstomis sprukom i� savo slėptuvės. Viena bomba sprogo visai netoli. Ligonių kambario siena i�griuvo, į koridorių pasipylė akmenys ir �emės. Tada prasidėjo visi�kas chaosas.

Nuskridus lėktuvams pasirodė sraigtasparniai. Jau kelias valandas jie suka vir� mūsų galvų sraigtais kapodami or�, drebindami savo birbimu. Jie pur�kia Tyrus chemikalais. �ie degina gerkl�, grau�ia akis, dusina. I� mar�kinėlių ir �luos�ių pasidarome kaukes ir toliau bėgame per nuoding� migl�.

Pagaliau pasidaro pernelyg tamsu, ir jie antskrydį baigia. Vakarinis dangus aptrauktas dūmais. Mi�kas tra�ka nuo griūvan�ių liepsnos pakirstų med�ių, ta�iau mums pavyko paupiu pabėgti nuo gaisrų. Ir Juodė nutaria, jog jau galima sustoti poilsio ir paskai�iuoti, k� pavyko i�gelbėti.

Turime tik ketvirtį sukauptų maisto atsargų � ir jokių medikamentų.

Gervas mano, kad turėtume grį�t į sodyb� maisto.

� Su tiek, kiek turime, niekaip nepasieksime tikslo, � tvirtina jis.

Matau, kaip dreba Juodė, mėgindama įkurti lau��. Ji vos nulaiko degtuk�, matyt, sugrubo rankos. Savųjų seniai nejau�iu.

� Negi dar nesupranti? � sako Juodė. � Sodybos nebėra. Ten grį�ti negalime. �iandien jie planavo mus galutinai nu�luoti nuo �emės pavir�iaus. Jeigu Lena nebūtų įspėjusi, būtume �uv�.

� O kaip Smigis su Med�iokliu? � spiriasi Gervas. � K� jie darys sugrį�� mūsų?

� Velniai griebtų, Gervai, nustok.

I� pyk�io Juodė pakelia bals�, ir Mėlynė, pagaliau u�migusi, susirietusi po keliomis antklodėmis, mė�lungi�kai krūpteli. Juodei vis dėlto pavyko įkurti ugnį. Atsistojusi ji �engteli atgal ir �iūri į pirmus liepsnos lie�uvėlius.

� Turės patys savimi pasirūpinti, � jau ramiau taria ji. Ji įstengė susivaldyti, bet vis tiek jos balse gird�iu skausm� ir baim�. � Eisime be jų.

� Griausmas, �itaip negalima, � piktinasi Gervas, bet vangokai. Jis supranta, kad Juodė teisi.

Ji dar ilgai stovi prie lau�o, o kiti tuo laiku neskubėdami rengia stovyklaviet�: i� kuprinių sukrauna u�tvar� nuo vėjo, i�krauna ir rū�iuoja pasiimt� maist� skirstydami ma�esnėmis porcijomis. Priėjusi prie Juodės kurį laik� stoviu. Noriu apkabinti j�, bet negaliu to padaryti. Juodė tokių dalykų nepaken�ia. Gal ir keista, bet jau�iu, jog �iuo metu jai kaip niekada reikalingas jos at�iaurumas.

Bet man vis tiek norisi j� paguosti, ir a� tyliai, kad niekas negirdėtų, sakau:

� Smigis nepra�us. Jei kas ir gali bet kokiomis s�lygomis i�gyventi mi�ke, tai Smigis.

� Oi, �inau, � taria Juodė. � Dėl jo nesijaudinu, jis visk� įveiks.

Bet kai ji į mane pasisuka, matau, kad jos akys negyvos, sakytum būtų u�dariusi savo sielos duris, ir a� suvokiu, jog net ji netiki tuo, k� sako.

Rytas i�au�ta pilkas ir �altas. Vėl pradėjo snigti. Dar niekada gyvenime taip ne�alau. Trepsiu vis� am�inyb�, kol vėl pajuntu pėdas. Visi miegojome po atviru dangumi. Juodė sakė, kad palapinės būtų per daug ai�kus taikinys, jeigu vėl grį�tų sraigta�sparniai ar lėktuvai. Bet dangus tu��ias, o mi�kas tylus. Sniegas krinta sumi��s su pelenais ir atsiduoda dūmais.

Mes patraukiame į pirm� stovyklaviet�, esan�i� u� a�tuoniasde�imties mylių, kuri� parengė Tarakonas ir Elnias. I� prad�ių �engiame tyliai, nuolat dirs�iodami į dangų, bet po kelių valandų atsipalaiduojame. Tebesninga, sniegas su�velnina kra�tovaizd�io kontūrus, apvalo or�, ir galų gale dūmų kvapas i�sisklaido.

Po truputį pradedame �neku�iuotis tarpusavyje. Kaip jie mus surado? Kodėl u�puolė? Kodėl kaip tik dabar?

Metų metais Nelegalai galėjo pasikliauti vienu esminiu dalyku: kad i�gydytųjų pasauliui jų i� principo nėra. Vyriausybė de�imtme�iais tvirtino, kad Tyruose niekas negyvena, todėl Nelegalai galėjo jaustis gana saugiai. Bet koks didelis puolimas prilygtų prisipa�inimui, jog vald�ia klydo.

Bet, atrodo, viskas pasikeitė.

Vėliau su�inome kodėl: Pasiprie�inimo dalyviai ėmė veikti aktyviau. Jiems pabodo laukti, tenkintis smulkiais i�puoliais ir protestais. Taigi visoje �alyje prasidėjo vadinamieji Incidentai � sprogdinimai kalėjimuose, merijose ir valstybės įstaigose.

Sara, nubėgusi į priekį, grį�ta ir apipila mane klausimais:

� Kaip manai, kas atsitiko Smigiui ir Med�iokliui? Manai, viskas bus gerai? Jie mus ras?

� ���, � grie�tai nutildau j�. Bijau, kad nei�girstų Juodė, einanti pirma mūsų. � Gali būti rami. Smigis su Med�iokliu neprapuls.

� O kaip dėl Voverino ir Mo�iutės? Manai, jiems pavyko i�sigelbėti?

Prisimenu, kaip sudrebėjo �emė, į vidų pasipylė akmenys ir �emės, kaip visi ėmė klykti apimti panikos. Toks triuk�mas, visur ugnis. Bandau i�griebti i� atminties kokį nors vaizd�, kaip Voverinas su Mo�iute nubėga į mi�k�, bet prisimenu tik netylantį riksm� ir dūmuose i�tirpstan�ius �monių siluetus.

� Per daug klausinėji, � sakau. � Pataupyk jėgas.

Sara vis bidzeno kaip �uniukas, ta�iau dabar pradėjo eiti �ingsniu.

� Ar mes mirsime? � rimtai klausia ji.

� Ne�nekėk kvailys�ių. Ne pirm� kart� dalyvauji persikeliant.

� Bet �monės anapus u�tvaros... � Ji prikanda lūp�. � Jie juk nori mūsų mirties, ar ne?

Krūtinėje ka�kas susigniau�ia � baisios neapykantos spazmas. Paglostau Sarai galv�.

� Kol kas jiems nepasisekė mūsų sunaikinti, � tariu.

Įsivaizduoju, kaip kada nors nuskriesiu lėktuvu vir� Port�lando, vir� Ro�esterio, vir� visų spygliuota viela aptvertų �alies miestų ir bombarduosiu, bombarduosiu, bombarduosiu. �iūrėsiu, kaip visi pastatai virsta griuvėsiais, o �mones praryja liepsna. Tada pamatysime, kaip jiems patiks.

Akis u� akį, dantis u� dantį. Tik paspauskit, mes atsakysim smūgiu.

Toks dabar mūsų pasaulis.

Prie i�versto med�io, riogsan�io �aknimis į dangų, ant kurio Tarakonas buvo u�ri��s raudon� skarel�, pasigin�ij�, kur eiti, į rytus ar vakarus, pagaliau tre�i� dien� prie� vidurnaktį pasiekiame pirm�j� stovyklaviet�. Pasuk� ne tuo keliu dar praradome valand� ir turėjome grį�ti, bet, kai pamatėme Tarakono ir Elnio sukraut� akmenų piramid�, �ymin�i�, kur u�kasti produktai, spiegdami i� d�iaugsmo pasileidome bėgte. Nuovargio kaip nebūta.

Ketinome �ia pabūti dien�, daugiausia dvi, bet Juodė buvo įsitikinusi, jog reikia u�silaikyti ilgiau, pasp�sti sp�stus � gal pavyks k� sugauti... �altis stiprėja, bus vis sunkiau k� nors sumed�ioti, o turimo maisto neu�teks visai kelionei į pietus.

�ia bent jau galime ramiai i�skleisti palapines. Kurį laik� galėsime pamir�ti, jog esame bėgliai, jog netekome draugų, o sodyboje liko �itiek atsargų. Mes u�kuriame lau��, susėdame aplink ir �ildydamiesi rankas pasakojame visokias istorijas, kad būtų lengviau k�sti �altį ir alkį, ir artėjantį snygį.

� Papasakok koki� istorij�.

� K�?

Nuo D�uliano balso krūpteliu. Jis tylėdamas i�sėdėjo kelias valandas, o a� vėl minu nuo sienos iki sienos galvodama apie Juod� ir Smigį. Ar jiems pasisekė i�trūkti i� mitingo? Gal jie mano, kad a� su�eista arba negyva? Ie�kos man�s ar ne?

� Sakau, papasakok koki� istorij�.

Jis sėdi lovelėje rytieti�kai sukry�iav�s kojas. Pastebėjau, kad �itaip gali i�sėdėti ne�inia kiek valandų, ir dar prisimerk�s, tarsi medituodamas. Jo ramumas mane jau ima erzinti.

� Grei�iau eis laikas, � priduria jis.

I�au�o nauja diena, ir vėl kankinamai slenka valandos. Vėl u�sidegė �viesa ir vėl pusry�ių gavome t� patį � duonos, vytintos mėsos ir vandens. �į kart� prisispaudusi prie grindų spėjau pamatyti tamsias kelnes ir sunkius batus. Piktas vyri�kas balsas įsakė pro land� i�ki�ti padėkl�, t� ir padariau.

� Kad ne�inau jokių istorijų, � sakau.

D�ulianas jau priprato �iūrėt į mane, netgi per daug priprato. Vaik�tau jausdama jo �vilgsnį, tarsi kas lengvai lytėtų petį.

� Tada papasakok apie savo gyvenim�, � taria D�ulianas. � Istorija nebūtinai turi būti gra�i.

Atsidususi pradedu apsakyti gyvenim�, kurį Lenai Morganai D�ouns padėjo sukurti Juodė.

� Gimiau Kvinse. Iki �e�tos klasės mokiausi �Vienybės� prad�ios mokykloje, paskui perėjau į �ven�iausiosios Doktrinos vidurin�. Pernai atsikėliau į Bruklin� ir buvau priimta į Kvinsio Edvardso vidurinės dvylikt� klas�. � D�ulianas �iūri lyg laukdamas t�sinio. � Lapkritį buvau i�gydyta. Ta�iau įvertinim� pereisiu �į semestr�, kartu su visomis kitomis mergaitėmis. Pora man dar neparinkta.

Daugiau ne�inau, k� kalbėti. Lena Morgana D�ouns, kaip ir visi i�gydytieji, � nuobodi persona.

� Visa tai tik faktai, ne istorija, � taria D�ulianas.

� Ir puiku. � Atsisėdu ant savo lovos, parie�iu kojas ir atsisuku į jį. � Jeigu jau toks gudrus, ko pats ko nors nepapasakoji?

Laukiu, kad jis sutriks, bet ne � tik atlo�ia galv� ir pūsdamas i� �andų or� galvoja. Perskelta lūpa �iandien atrodo dar pras�iau, pamėlusi ir i�tinusi. �iauna nusėta geltonomis ir �alsvomis kraujosruvų dėmėmis. Bet jis nesiskund�ia nei dėl lūpos, nei dėl perrė�to skruosto. Pagaliau sako:

� Kart�, kai buvau visai ma�as, ma�iau, kaip bu�iavosi vaikinas ir mergina.

� Nori pasakyti � per sutuoktuvių i�kilm�? Sutvirtindami santuok�?

Jis papurtė galv�.

� Ne. Gatvėje. Jie buvo nepatenkintieji, ai�ku? Tai vyko tiesiai prie� ABD pastat�. Ne�inau, gal jie nebuvo i�gydyti arba procedūra jiems nepadėjo. Man buvo gal kokie �e�eri metai. O jie...

Staiga jis nutilo.

� K� jie?

� Jie lietėsi lie�uviais.

D�ulianas �vilgteli į mane ir nuleid�ia akis. Bu�iavimasis lie�uviais � dar blogiau negu paprastas. Laikomas ne�variu, �lyk��iu, tai po�ymis, kad liga jau įsikerojo.

Neju�ia palinkusi į priekį klausiu:

� Ir k� tu darei?

Mane apstulbino ir pats įvykis, ir kad D�ulianas jį man pasipasakojo. D�ulianas �ypteli.

� Nori, prajuokinsiu? I� prad�ių pamaniau, jog jis j� valgo.

Nei�laikiusi prunk�teliu. O prajukusi nebegaliu susilaikyti. Krūtinėje i�tirpsta visa įtampa, susikaupusi per dvi paras, ir a� juokiuosi iki a�arų. Visas pasaulis apsivertė, i�sinėrė i�virk��i�ja puse. Mes gyvename juokų kambaryje.

D�ulianas irgi pradeda juoktis, bet i�kart susiraukia ir palie�ia perkirst� lūp�.

� Oi, � sako, ir a� imu dar smarkiau juoktis. D�ulianas juokiasi i� mano juoko, tada vėl sudejuoja: � Oi...

Netrukus abu kvatojame. D�uliano juokas nepaprastai mielas � �emas ir melodingas.

� Gana, dabar vėl tavo eilė, � sako prisijuok�s.

A� dar nepajėgiu atsikvėpti.

� Palauk... palauk... Kas buvo po to?

Tebesi�ypsodamas D�ulianas �iūri į mane. De�iniame skruoste duobutė, tarp antakių susimetė rauk�lelė.

� K� turi galvoj?

� Kas atsitiko porelei, kuri bu�iavosi?

Rauk�lelė tarp jo antakių gilėja, jis kraipo galv� tarsi nesuprat�s klausimo.

� Priėjo policininkai, � atsako jis, tarsi kitaip ir negalėjo būti. � Juos nugabeno į karantin� Raikerse. Tikriausiai ir dabar tebėra u�daryti.

Akimirksniu jo �od�iai � tarsi smūgis į krūtin� � man i�mu�a vis� juok�. Prisimenu, kad D�ulianas yra vienas jų, zombis, prie�as. Tokie kaip jis atėmė i� man�s Aleks�.

Staiga mane ima pykinti. K� tik juokiausi su juo, tarp mūsų radosi ka�koks bendrumas. Jis �iūri į mane, lyg būtume draugai, lyg būtume tokie patys.

Tuoj apsivemsiu.

� O dabar tu, � sako jis.

� Ne�inau jokių istorijų, � piktai metu kimiu balsu.

� Visi �ino... � neatstoja D�ulianas.

� O a� ne, � pertraukiu jį ir vėl nulipu nuo lovos. Visu kūnu lyg skruzdėlės laksto. Kad praeitų, vėl imu vaik��ioti pirmyn atgal.

Viskas, t� dien� daugiau nepratariame nė �od�io. Kelis kartus D�ulianas lyg ir nori ka�k� sakyti, todėl pagaliau atsigulu, u�simerkiu ir apsimetu mieganti. Bet nemiegu.

Galvoje sukasi vienintelė mintis: Turi būti kokia nors i�eitis, turi būti i�eitis.

Miegas ateina tik tada, kai kameroje i�jungiama �viesa. Tikras miegas pana�us į lėt� nirim� per migl�. Bet labai greitai pabundu. Staigiai atsisėdu lovoje, �irdis dau�osi.

D�ulianas �ūkauja per miegus, ka�k� be s�ry�io murma. I�skiriu tik vien� �odį � �ne�.

Kurį laik� laukiu. Gal pats pabus? D�ulianas spardosi, bla�kosi, gele�inė lova net bra�ka.

� Ei, � pa�aukiu D�ulian�, bet jis tebemurma, tada pakartoju garsiau: � Ei, D�ulianai.

Jokios reakcijos. Tamsoje ie�kau jo rankos. Krūtinė �lapia nuo prakaito. U��iuopusi petį atsargiai papurtau.

� Pabusk, D�ulianai.

Pagaliau jis prabunda ir aiktelėdamas at�lyja nuo man�s. Atsisėda. Gird�iu, kaip nuo jo svorio įlinksta �iu�inys, neai�kiai matau juod� jo siluet�. Valandėl� sėdime tylomis. Jis alsuoja sunkiai �vok�damas. A� vėl atsigulu ir laukiu, kada jo kvėpavimas pasidarys normalus.

� Vėl ko�marai? � klausiu.

� Taip, � patylėj�s atsako jis.

Ne�inau, k� daryti. Norėtųsi susiriesti ant �ono ir toliau miegoti. Bet miegai jau i�lakstė, o tamsa taip slegia.

� Nori, papasakok, � pasiūlau.

Jis ilgai tyli, paskui pratrūksta:

� A� buvau laboratorijoje, o lauke � tokia auk�ta tvora. Bet ji... kaip �ia pasakius, netikra. Sur�sta i� �monių kūnų. Lavonų. Oras vir� jų net juodas nuo musių.

D�ulianas vėl nutyla.

� Pasakok, � pa�nib�domis pra�au.

Jis sunkiai nuryja seil�.

� Kai atėjo mano procedūros eilė, mokslininkai mane priri�o prie operacinio stalo ir liepė i�si�ioti. Jie mane pra�iodė, o tėtis... Jis irgi ten buvo... Paėmė tokį bak� cemento, ir a� supratau, kad ketina supilti jį man į gerkl�. A� rėkiau, tampiausi, o jis kartojo, kad visi�kai neskaudės, kad paskui man bus daug geriau. Tada į gerkl� ėmė tekėti cementas ir a� ėmiau dusti...

D�ulianas nutyla. Man suspaud�ia �irdį. Akimirk� noriu jį apkabinti, bet �itai būtų baisu ir tūkstan�iu procentų nedora. D�ulianas vėl atsigula: matyt, i�sipasakoj�s sapn� pasijuto geriau.

� Ir man sapnuojasi ko�marai, � tariu, bet i�kart pasitaisau: � Tai yra sapnuodavosi.

Net patamsyje jau�iu, jog D�ulianas �iūri į mane.

� Nori, papasakok, � pakartoja jis mano �od�ius.

Prisimenu ko�marus, kuriuose būdavo mama; juose bejėgi�kai �iūrėdavau, kaip ji nu�engia nuo uolos į vandenyn�. Niekam apie juos nesu pasakojusi. Net Aleksui. Ko�marai liovėsi, kai su�inojau, jog visus tuos metus, kai laikiau j� mirusia, ji buvo gyva, kalėjo Kriptose. Dabar mano ko�marai pasikeitė. Dabar juose ugnis, Aleksas ir dygliai, kurie, virt� grandinėmis, mane traukia gilyn po �eme.

� Seniau sapnuodavau ko�marus apie mam�, � sakau. Tikiuosi, jis nepastebi, kaip tariant �mam�� man u�ima kvap�. � Ji mirė, kai buvau �e�erių.

Tai netgi pana�u į ties�, juk a� jos daugiau nepamatysiu.

D�uliano lovoje kreb�desys. Kai jis prabyla, suprantu, jog atsisuk�s į mane.

� Papasakok apie j�, � tyliai pra�o.

Nemirksėdama spoksau į tams� � sakytum į juodų ra�tų verpet�.

� Ji mėgo virtuvėje i�bandyti visokias naujoves, � i� lėto prabylu.

Negalima per daug pasakoti. Jei i�plepėsiu k� nereikia, jam gali kilti įtarimas. �ia jau ne Lenos Morganos D�ouns biografija. Ta�iau kalbant tamsoje darosi lengviau, ir a� t�siu pasakojim�:

� Mėgdavau sėdėti ant stalo ir �iūrėti, kaip ji dirba. Dauguma jos bandymų nukeliaudavo į �iuk�lių kibir�. Bet man visada būdavo juokinga ir a� juokdavausi. � Patyliu. � Kart� ji prikepė blynelių su aitri�ja paprika. Buvo visai nieko.

D�ulianas sėdi tyliai, kvėpavimas i�silygino.

� Ir dar ji su manimi �aisdavo.

� �aisdavo? � nusteb�s pakartoja D�ulianas.

� Aha. Ir tikrus �aidimus, ne tik auklėjimo priemones, rekomenduojamas �Ssilvos knygoje�. Ji susigalvojo, kad...

Man pasirodo, jog nuėjau per toli, ir prikandu lie�uvį.

� K� susigalvojo?

Krūtin� plė�ia baisus spaudimas, viskas sugrį�ta � mano tikrasis gyvenimas, mano senasis gyvenimas: mūsų skurdus namas Portlande, bangų mū�a ir u�utėkio kvapas; pajuodusios sienos Kriptose ir saulės spinduliai, besisunkiantys per smaragdin� Tyrų lapij�; visi mano �a��, palaidoti taip giliai, kad niekas negalėtų rasti. Staiga pajuntu turinti pasakoti toliau, antraip papras�iausiai sprogsiu.

� Ji turėjo rakt� ir susigalvojo, kad juo gali atrakinti duris į kitus pasaulius. Tai buvo pats papras�iausias raktas, ne�inau, kur jinai jį gavo, gal kokiame sendaik�ių turguje, bet laikė tokioje raudonoje dė�utėje ir i�imdavo tik ypatingomis progomis. O kai i�imdavo, mes apsimesdavome keliaujan�ios per visus tuos pasaulius. Viename jų gyvūnai laikė �mones kaip naminius augintinius, kitame mes galėjome jodinėti kometų uodegomis. Dar buvo povandeninis pasaulis ir pasaulis, kuriame �monės perdien miega, o per naktį �oka. Mano sesuo irgi su mumis �aisdavo.

� O kuo ji buvo vardu?

� Greisė.

Man suspaud�ia gerkl�. Na �tai, pradedu jungti įvairius savo �a��, vietas, gyvenimus. Kai mama dingo, Greisė dar nebuvo gimusi, be to, Greisė � mano pusseserė. Keista, bet a� lengvai galiu įsivaizduoti, kaip mama ima Greis� ant rankų ir suka ore pla�iausiu ratu, o i� pakimusio garsiakalbio sklinda muzika; kaip trise �uoliuojame medinėmis koridoriaus grindimis įsivaizduodamos, kad pagavome u� uodegos komet�. Noriu pasakoti toliau, bet neįstengiu. Tuoj apsi�liumbsiu, todėl i� paskutiniųjų ryju a�aras.

D�ulianas valandėl� tyli, paskui sako:

� Ir a� i�sigalvodavau visokių dalykų.

� Tikrai? � tariu įsikniaubusi į pagalv�, kad D�ulianas nei�girstų, kaip dreba balsas.

� Taip. Daugiausia ligoninėse ir laboratorijose. � Vėl tyli. � Įsivaizduodavau, kad esu namie. Visokiems garsams priskirdavau nauj� reik�m�, supranti? Pavyzd�iui, �irdies monitoriaus pypsėjimas � kavavirė. I�gird�s �ingsnius apsimesdavau, kad ateina tėvai, nors ten jų niekada nebūdavo. O kvapas... Juk �inai, kad ligoninės visada kvepia balikliu ir truputį gėlėmis? Tai va, sakydavau sau, �itas kvapas rei�kia, kad mama skalbia patalyn�.

Gerklės taip nebespaud�ia, galiu lengviau kvėpuoti. Esu dėkinga D�ulianui, kad mamos elgesio nepavadino nestandartiniu, nieko neįtarinėjo ir neklausinėjo.

� Ir per laidotuves �itoks kvapas, � sakau. � Lyg ir baliklio. Ir gėlių.

� Nemėgstu �ito kvapo, � tyliai taria D�ulianas.

Jei nebūtų taip gerai i�mu�truotas ir ne toks atsargus, būtų pasak�s �neken�iu�. Bet jis negali i�tarti �ito �od�io, per daug emocingas, o stiprios emocijos per arti aistros, o aistra per arti meilės, o meilė yra amor deliria nervosa, mirtiniausia i� visų mirtinų ligų. Tai ji skatina �aisti vaizduotės �aidimus, i�sigalvoti slaptus �a��, dėl jos tau ima gniau�ti gerkl�.

� Dar įsivaizduodavau, kad esu keliautojas, � vėl prabyla D�ulianas. � Vis galvodavau, kaip �monės keliauja... visur kur.

Prisimenu, kaip po ABD susirinkimo radau jį sėdintį patamsyje ir �iūrintį visus tuos nuostabiai gra�ius kalnų ir mi�kų vaizdus.

� Pavyzd�iui? � klausiu. �irdis ima plakti tankiau.

D�ulianas dvejoja.

� Na, tiesiog po �alį. Po kitus JAV miestus.

Ka�kas man sako, jog jis vėl nenori sakyti tiesos. Gal i� tikrųjų turi galvoje Tyrus ar kitas pasaulio �alis � teritorijas be u�tvarų, kur tebegyvuoja meilė, neva iki tol jau visus prarijusi.

Ko gera, pajut�s, kad juo netikiu, D�ulianas skubiai ai�kina:

� Tiesiog vaiki�kai fantazuodavau. Vėliau t� patį darydavau naktimis laboratorijose, kai būdavo daromi visokiausi tyrimai ir procedūros. Kad nebūtų baisu.

Tyloje itin a�triai jau�iu �em� vir� galvų, sunki ir kieta, ji slegia mus savo sluoksniais. Stengiuosi neprisileisti neju�ia toptelėjusios minties, kad �ia būsime palaidoti am�inai.

� O dabar tau nebaisu? � klausiu.

� Būtų daug baisiau, jeigu bū�iau vienas, � beveik i� karto atsako jis.

� Ir man, � tariu vėl pajusdama jam u�uojaut�. � D�ulianai?

� Ko?

� Duok man rank�.

Pati nesuprantu, kodėl taip pasakiau, gal kad jo nematau. Tamsoje man daug lengviau su juo būti.

� Kam?

� Duok, ir viskas.

Gird�iu, kaip jis pasislenka ir tiesia rank� per tarp� tarp abiejų lovų. Jo delnas platus, vėsus ir sausas. Mudviejų rankoms susilietus, D�ulianas vos juntamai sudreba.

� Manai, mums negresia pavojus? � kimiai klausia jis.

Ne�inau, jis kalba apie deliria ar apie tai, kad esame �ia įkalinti, bet rankos neatitraukia ir mūsų pir�tai susipina. Jis tai daro nerangiai. Ai�ku, jog niekada iki tol nėra su niekuo laik�sis u� rankų.

� Viskas bus gerai, � sakau pati ne�inodama, tikiu tuo ar ne.

D�ulianas lengvai spusteli man pir�tus. Nustembu, bet, matyt, esama dalykų, kuriuos darai negalvodamas, net jei niekada nesi dar�s. Mes laikomės patamsyje u� rankų, ir po kurio laiko gird�iu, kaip D�ulianas ima kvėpuoti ramiai ir giliai. A� u�simerkiu ir įsivaizduoju, kaip vandenyno bangos lėtai ritasi į krant�. Netrukus ir a� u�miegu. Sapnuoju, kad sukuosi su Greise karusele, bet mediniai arkliukai vienas paskui kit� strykteli i� savo vietų ir �uoliais pasileid�ia į dangų. Mes �iūrime į juos ir kvatojame.

Tris dienas orai nesikei�ia. Mi�kas sklidinas po�kėjimo ir tra�kėjimo � med�iai ir upė kratosi ledo. Klaid�iojame po mi�k� ie�kodami u�silikusių uogų ir �vėrelių urvų, o ant galvų kapsi dideli ir skaidrūs it briliantai vandens la�ai. Visi d�iugiai, �venti�kai nusiteik�, apsvaig� nuo laisvės, lyg jau tikrai būtų atėj�s pavasaris, nors �inome, jog tai tik laikinas at�ilimas. Tik Juodė nesid�iaugia su visais.

Dabar jau vis� laik� turime ie�koti kokio maisto. Tre�i� ryt� Juodė vedasi mane tikrinti sp�stų. Kai tik randame tu��ius, Juodė tyliai keikteli. Dauguma gyvūnų tūno sulind� po �eme.

Dar nepasiekusios paskutinių sp�stų girdime, kad į juos ka�kas pakliuvo, ir Juodė ima �engti spar�iau. �vėrelis drasko letenėlėmis su�alusius mi�ko paklotės lapus ir gailiai cypia. Gele�iniai sp�stų dantys primygo kojel� stambiam ki�kiui. Jo kailiukas apta�kytas krauju. Paklaik�s ki�kis bando stryktelėti pirmyn, bet griūva ant �ono ir lieka gulėti sunkiai dvėsuodamas.

Juodė atsitupia, i�sitraukia i� kuprinės peilį ilga rankena. Gele�tė a�tri, bet i�marginta rūdimis ir, kaip man atrodo, sud�iūvusiu krauju. Jeigu ki�kį paliktume taip, �inau, kad jis tampytųsi ir raitytųsi, kol nukraujuotų, arba veikiausiai liautųsi ver��sis i� sp�stų ir pastiptų i� bado. Juodė jam tik pasitarnaus greitai jį nudobdama. Ir vis tiek negaliu �iūrėti. Dar nė karto neteko tikrinti sp�stų. Ne mano nervams.

Juodė delsia. Ir staiga įbruka peilį man.

� Ver�iau tu jį pribaik.

�inau, ji liepia ne dėl to, kad pa�iai būtų atgrasu, juk pripratusi med�ioti. Tai dar vienas egzaminas.

Peilis ka�kodėl sveria rank�. �iūriu į ki�kį, besibla�kantį ant �emės.

� A�... a� negaliu. Nesu papjovusi jokio gyvo padaro.

Juodės �vilgsnis tampa grie�tas.

� K� gi, laikas mokytis.

Ji griebia ki�kiui u� galvos ir pilvo, prispaud�ia prie �emės. Ki�kiui gal pasirodė, jog jį norima i�gelbėti, ir jis nu��iūva. Bet vis tiek matau, kaip tankiai jis kvėpuoja ir dreba i� siaubo.

� Neversk man�s, � pra�au.

Man gėda, kad turiu pra�yti, ir pikta ant jos � u� tai, kad ver�ia mane tai daryti.

Juodė vėl atsistoja.

� Vis dar nesuvoki, Lena? � taria ji. � �ia ne �aidimas. Ir �itai nesibaigs nei �ia, nei pasiekus pietus, i� viso niekada nesibaigs. Tai, kas i�tiko sodyb�... � Ji nutyla, krato galv�. � Mes nebeturime namų. Ir neturėsime, kol viskas nepasikeis. Mes visada būsime gaudomi. Mūsų priebėgos bus bombarduojamos ir deginamos. Kils naujos u�tvaros, nes miestai vis plėsis, nebeliks Tyrų, nebebus kam kovoti ir u� k� kovoti. Ar supranti?

Tyliu. Kar�tis slenka nuo sprando į pakau�į, ima svaigti galva.

� A� ne visada būsiu �alia ir tau padėsiu, � priduria ji, vėl klaupdamasi ant vieno kelio. Pir�tais praskiria ki�kio kailiuk�, matyti rausva oda ir pulsuojanti arterija.

� �tai, pjauk.

Mane lyg �aibas perveria mintis � �is ki�kis Juodės rankose visai kaip mes: sp�stuose, irgi be namų, i� paskutiniųjų kovoja dėl gyvybės. Staiga i� pyk�io man aptemsta akys. Neken�iu Juodės u� jos pamokslus, u�sispyrim�, u� tai, jog, jos manymu, �mogui galima padėti įvarant jį į kamp� ir tol dau�ant, kol jis nebepajėgs prie�intis.

� A� nemanau, jog �ia �aidimas, � tariu nepajėgdama nuslėpti pyk�io.

� K�?

� Manai, tu viena visk� supranti? � Sugniau�iu kum��ius, vienoje rankoje � peilis. � Manai, viena �inai, kas yra netektis ar neapykanta? Manai, viena �inai, k� rei�kia bėgti?

Prisimenu Aleks� ir u� tai irgi jos neken�iu � kam priminė praeitį. Kartėlis ir pyktis u�lieja mane kaip mil�ini�ka juoda banga.

� Ne, nemanau, kad viena visk� suprantu, � atkerta Juodė. � Mes visi ko nors netekome. Toks dėsnis, ai�ku? Net Zombilande. Galbūt jie dar daugiau neteko.

Juodė pakelia į mane akis. Ka�kodėl nenustoju drebėti.

� Dabar gali i�mokti dar vien� pamok�, � tyliai, bet tvirtai sako Juodė. � Jei nori k� nors gauti, visada turėsi �itai i� ko nors atimti. Tai irgi dėsnis. Kas nors turi mirti, kad kiti gyventų.

Man u�ima kvap�. Akimirk� �emė nustoja suktis, visa apmir�ta, lieka tik Juodės akys.

� Ta�iau tau, Lena, �itai juk �inoma, ar ne?

Ji nepakelia balso, bet �od�ius jau�iu tiesiog fizi�kai � ka�kas kala galvoje, krūtin� drasko skausmas. Nesakyk to, nesakyk to � vienintelė mintis. Ir a� krintu į juodus jos akių �ulinius, atgal į baisi�j� au�r� pasienyje, kai saulės �viesa palengva sunkėsi i� u� horizonto kaip dėmė.

� Argi tu viena bandei pereiti sien�? Mes girdėjome gandus. Tu buvai su ka�kuo... � Ir Juodė, tarsi tik dabar prisiminusi, nors ai�ku, jog vis� laik� �inojo, be abejo, �inojo, klausia: � Jis, atrodo, buvo vardu Aleksas?

Mane dusina neapykanta. Net nespėjusi suvokti, k� darau, liuokteliu ir puolu Juod�. Mano rankoje peilis, juo perrė�iu jai gerkl�, perskrosiu pilv� ir paliksiu j� �vėrims sudraskyti.

T� akimirk�, kai u�gulu Juod�, ji smogia man po krūtine, o kaire ranka suspaud�ia de�inį rie��. U�lau�ia mano rank� ir pritempia prie ki�kio kaklo, tos vietos, kur pulsuoja arterija. A� rikteliu. Peilį tebelaikau, Juodė kietai spaud�ia mano pir�tus, kad jo nei�mes�iau. Ki�kis vien� kart� trūkteli po mano ranka ir sustingsta. Man pasivaidena, kad pir�tų galais tebejau�iu jo �irdies tvinksnius. Ki�kio kūnelis �iltas. I� po peilio smaigalio ima sunktis kraujas.

Juodė taip arti, kad u�uod�iu kvap� i� jos burnos ir prakaito dvok�, sklindantį nuo drabu�ių. Bandau i�trūkti, bet ji dar stip�riau laiko.

� Ne�irsk ant man�s, � taria Juodė. � Darom abi.

Ir ji dar paspaud�ia mano rank�. Peilis sminga ki�kiui į gerkl�, aplink smaigalį i�siver�ia kraujo burbuliukai.

� Eik velniop...

Ir a� apsiverkiu � pirm� kart� nuo to laiko, kai atsidūriau Tyruose, kai netekau Alekso. Man trūksta oro, a� vos i�spaud�iu �ituos �od�ius. Pyktis palengva atslūgsta, man tik beproti�kai gaila �ito kvailo, nebylaus, patiklaus �vėrelio, kuris per greitai bėgo, ne�iūrėdamas kelio, ir vis tiek, net kai kojel� prispaudė sp�stai, tikėjosi i�trūkti. Kvailas, kvailas, kvailas...

� Apgailestauju, Lena, ta�iau toks gyvenimas.

Tikrai atrodo, jog ji apgailestauja: �vilgsnis �velnesnis, matau, kokia pavargusi, tikriausiai visada būna pavargusi � ne juokas �itaip gyventi metų metus, dėl gyvybės palaikymo kasdien galabijant gyvas būtybes.

Pagaliau Juodė mane paleid�ia ir vikriai i�ima ki�kį i� sp�stų. I�traukusi peilį i� �vėrelio gerklės, greit nuvalo į snieg� ir u�siki�a u� dir�o. Ki�kio letenas Juodė perki�a per metalinį kuprinės �ied�, ir, kai atsistoja, laimikis tabaluoja jai u� nugaros it �vytuoklė. Ji vis �iūri į mane.

� Taigi laimėjome dar vien� dien�, � sako ir apsigr�usi nueina.

Kart� skai�iau apie tokį grybelį, besiveisiantį med�ių viduje. Jis prasiskverbia į sistem�, i� �aknų ne�an�i� �akoms vandenį ir maisto med�iagas. Po truputį i�veda j� i� rikiuotės. Po kiek laiko vandenį ir chemines med�iagas, reikalingas med�io gyvybei palaikyti, perne�a jau tik jis, grybelis. Kartu naikina medį i� vidaus, kol pama�u paver�ia jį trūnėsiu.

T� patį daro ir neapykanta. Ji tave maitina, bet ir naikina. Tai galingas ir �iaurus atsitvėrimo įrankis. Atstojantis visk�.

Neapykanta � tai auk�tas bok�tas. Tyruose pradedu jį statyti.

Mane pri�adina piktas �ūktelėjimas:

� Padėkl�!

Atsisėdu. D�ulianas jau prie durų. Atsiklaup�s keturpės�ias mėgina, kaip vakar a�, pamatyti mūsų kalėjimo pri�iūrėtoj�.

� Kibir�! � i�girstu kit� komand�.

A� apsid�iaugiu, bet kartu man darosi gaila D�uliano, kai i� kameros kertės jis paima kibir� ir nuo jo pasklinda aitri �lapimo smarvė. Vakar paeiliui juo pasinaudojome. D�ulianas privertė mane atsistoti nugara į jį, u�sikim�ti ausis ir dar niūniuoti. Kai atėjo mano eilė, a� tik papra�iau nusisukti, bet jis u�sidengė ausis ir ėmė dainuoti. Neturi nei balso, nei klausos, bet dainavo garsiai ir su įkar��iu, tarsi ne�inodamas, kad nemoka, ar nekreipdamas į tai dėmesio. Tai buvo dainelė i� ka�kokio vaiki�ko �aidimo.

Į kamer� įki�amas naujas padėklas ir �varus kibiras, durelės u�siveria, nutolsta �ingsniai. D�ulianas atsistoja.

� Ar k� pamatei? � klausiu, nors �inau, kad atsakymas bus �ne�.

Mano balsas ka�ko pakim�s, jau�iuosi nesmagiai. Naktį per daug atsivėriau. Abu per daug atsivėrėme.

� Nieko, � burbteli jis.

Jam vėl sunku �iūrėti į mane.

Tylėdami valgome, kas atne�ta: �įsyk pasidalijame ma�ytį dubenėlį rie�utų ir stor� duonos riek�. Ry�kiai plieskiant elektros lemputei atrodo nei �is, nei tas sėdėti ant grindų taip arti vienam kito, todėl valgau �ingsniuodama po kamer�. Patalpoje tvyro įtampa, kurios pirma nebuvo. Be jokios logikos dėl to kaltinu D�ulian�. O kam jis mane prikalbino i�sipasakoti? Nereikėjo to daryti. Kita vertus, juk a� pirmoji i�tiesiau jam rank�. Dabar net sunku įsivaizduoti.

� Ar vis� dien� �itaip vaik��iosi? � i�ko�ia D�ulianas.

Matau, jog ir jis jau�ia �it� įtamp�.

� Nepatinka � ne�iūrėk, � at�aunu.

Vėl kelios minutės tylos. Paskui jis prabyla:

� Tėvas greit mane i� �ia i�trauks. Sumokės jiems.

Ir vėl �irdis u�verda neapykanta D�ulianui. Jis tikriausiai �ino, kad nėra pasaulyje �mogaus, kuris i�vaduotų mane. Tikriausiai �ino, kad mūsų pagrobėjai, kad ir kas jie būtų, �itai supranta, todėl mane arba nu�udys, arba paliks �ia dvėsti.

Bet a� nieko nesakau. Kopiu į savo pastatyt� bok�t�, u�sidarau u� jo langų. Mus skiria akmeninės sienos.

Pana�ios į pilko akmens diskus, valandos gula viena ant kitos. Nuo jų dvokia kaip i� valkatos burnos. Jos juda lėtai, girg�dėdamos, pagaliau atrodo, jog visam laikui sustojo. Tik guli ir spaud�ia visa savo mase.

Paskui be jokio įspėjimo i�jungiama �viesa ir mes vėl pask�stame tamsoje. Pajuntu tokį lengvum�, kone d�iaugsm�: įveikta dar viena diena. Tamsoje pasidaro jaukiau. Degant �viesai, abu su D�ulianu vienas kitam gadiname nervus, ne�inome, kur dėtis. Ta�iau patamsy smagu girdėti, kaip jis įsitaiso lovoje. �inau, kad mudu skiria vos keli �ingsniai, ir man gera, kad D�ulianas �alia.

Net tyla atrodo kitokia � atlaidesnė. Po kiek laiko D�ulianas klausia:

� Tu miegi?

� Kol kas ne.

Gird�iu, kaip jis pasiver�ia mano pusėn.

� Nori, dar papasakosiu vien� istorij�?

Linkteliu. Nors jis man�s nemato, tyl� palaiko sutikimu.

� Kart� kilo baisus viesulas. � D�ulianas stabteli. � Beje, �i istorija i�galvota.

� Supratau.

U�simerkiu ir įsivaizduoju esanti Tyruose. Akis grau�ia lau�o dūmai, per juos mane pasiekia Juodės balsas.

� Gyveno tokia mergaitė, vardu Dorotė, ji miegojo savo namelyje. Viesulas jį pakėlė ir nune�ė padange. Pabudusi Dorotė pamatė atsidūrusi stebuklingoje �alyje, kurioje gyvena ma�i �mogeliukai, o jos namas nusileido ant piktos raganos. J� sutrai�kė. Visi ma�ieji �mogeliukai Dorotei buvo labai dėkingi ir jai padovanojo stebuklingas kurpaites.

D�ulianas nutyla.

� O kas buvo toliau? � klausiu.

� Ne�inau, � atsako jis.

� Kodėl ne�inai?

Gird�iu, kaip jis apsiver�ia.

� Viskas, toliau neperskai�iau, � atsako D�ulianas.

A� įtariai suklūstu.

� Vadinasi, ne pats sugalvojai?

� Ne, � valandėl� dvejoj�s prisipa�įsta D�ulianas.

� Niekad nesu girdėjusi nieko pana�aus, � sakau kuo ramesniu balsu. � Neprisimenu, kad bū�iau skai�iusi vadovėliuose.

Skaityti ir platinti leid�iama labai ma�ai knygų, daugiausia dvi trys per metus, o kai kada nė vienos. Jeigu jau a� apie toki� negirdėjau, veikiausiai ji u�drausta.

D�ulianas kosteli.

� Jos ir nebuvo. Na, mokyklinėje programoje. � Patylėj�s priduria: � Ji u�drausta.

A� pa�iurpstu.

� Kur tu radai u�draust� knyg�?

� Mano tėvas pa�įsta daug įtakingų ABD veikėjų. Vyriausybės narių, dvasininkų, mokslininkų. Todėl jam prieinama daug dalykų... slaptų dokumentų i� anų laikų. Kai dar visi sirgo �ita kar�tine.

Guliu tylutėliai. Gird�iu, kaip jis nuryja seil� prie� pasakodamas toliau.

� Kai buvau ma�as, tėvas turėjo kabinet�. I� tiesų � net du. Viename dirbdavo beveik vis� darb�, susijusį su organizacija. Mes su broliu da�nai ten sėdėdavom per naktį ir padėdavom jam lankstyti lankstinukus. Juokinga, bet man ir dabar vidurnaktis kvepia popieriumi.

Mane apstulbina u�uomina apie brolį: iki tol neteko girdėti, kad D�ulianas turi brolį, nesu ma�iusi jo nuotraukos nei agitacinėje ABD med�iagoje, nei valstybės laikra�tyje ��odis�. Bet nenoriu jo pertraukti.

� Kitas kabinetas visada būdavo u�rakintas. Tėvas niekam neleisdavo ten įeiti, o rakt� slėpė. Ta�iau... � Vėl sugirg�dėjo lova. � Ta�iau vien� dien� pama�iau, kur jis jį paslėpė. Buvo vėlu. A� jau turėjau miegoti. U�sinorėj�s gerti i�ėjau i� savo kambario ir nuo laiptų pama�iau tėv�. Jis priėjo prie knygų spintos svetainėje. Ant vir�utinės lentynos laikė porcelianin� gaid�io figūrėl�. Pama�iau, kaip jis atsuko gaid�io galv�, įdėjo vidun rakt� ir vėl u�suko.

Kit� dien� apsime�iau susirg�s, kad nereikėtų į mokykl�. Mamai su tė�iu i�ėjus į darb�, o broliui i�siskubinus į mokyklinį autobus�, a� nusėlinau į apa�i�, paėmiau rakt� ir atsirakinau antr�jį tė�io kabinet�. � Jis tyliai susijuokė. � Ko gera, niekada gyvenime nebuvo taip baisu. Rankos drebėjo, tris kartus i�me�iau rakt�, kol pataikiau į skylut�. Neįsivaizdavau, k� rasiu viduje. Ne�inau, k� tikėjausi i�vysti. Gal kokius numirėlius arba įkalintus Nelegalus.

Kaip visada, įsitempiu i�girdusi �į �odį, bet nutariu nekreipti dėmesio, klausytis toliau. D�ulianas vėl juokiasi.

� Baisiai supykau, kai atrakin�s i�vydau visas tas knygas. Koks nusivylimas! Bet paskui pama�iau, jog knygos nėra paprastos. Nė trupu�io nepana�ios į tas, kurias matydavau mokykloje ar skaitydavau ba�ny�ioje. Tada ir supratau, jog jos u�draustos.

Prie� mano vali� atgyja seniai palaidoti prisiminimai: kaip pirm� kart� į�engiu į Alekso namelį ant ratų ir �vakių �viesoje pamatau daugyb� keistų, nepa�įstamų pavadinimų, nusitrynusių nugarėlių eiles, kaip pirm� sykį i�girstu �odį �poezija�... Vyriausybės patvirtintose knygose kiekviena istorija turi savo paskirtį. Ta�iau u�draustos knygos visai kas kita. Kai kurios pana�ios į voratinklį � tu slenki �iuopdamas siu�eto gijas, vis patekdamas į nepaprastus, paslaptingus kampelius. O kitos tarsi balionai, pa�ios �auna į dangų, jų nepasieksi, bet kaip gra�u stebėti jų skrydį!

Bet geriausios jų mums yra durys.

� Nuo tada kas kart�, kai likdavau namie vienas, nusėlindavau į t� kabinet�. �inojau, kad blogai elgiuosi, bet negalėdavau susilaikyti. Ten dar buvo ir muzikos, nė kiek nepana�ios į vyriausybės leid�iamus kūrinius, sudėtus į Sankcionuotos muzikos ir filmų videotek�. Net neįsivaizduoji, Lena. Tose dainose buvo pilna negra�ių �od�ių, ir visos apie deliria... Bet toli gra�u ne visos prastos ar pesimistinės. Juk manoma, kad anais laikais visi buvo nelaimingi, tiesa? O kai kurios dainos... � Ir jis tyliai u�dainuoja: �Tau reikia tik meilės...�

Keista i�girsti garsiai tariam� �it� �odį, man net kūnas pagaugais nuėjo. Patylėj�s D�ulianas toliau kalba dar tyliau:

� Ar gali patikėti? Tau reikia tik...

D�ulianas nutyla ir pasitraukia toliau, galbūt susigrieb�s, jog mudu gulime labai arti. Tamsoje jo beveik neį�iūriu.

� Vis dėlto galų gale tė�iui įkliuvau. A� kaip tik skai�iau t� istorij�, kuri� tau pasakojau, ji vadinasi �Nuostabusis Ozo �alies burtininkas�. Niekad gyvenime nema�iau tėvo taip įtū�usio. �iaip dėl procedūros jis vis� laik� labai ramus, santūrus. Ta�iau t� dien� mane nusitempė į svetain� ir mu�ė tol, kol netekau s�monės.

D�ulianas kalba paprastai, beveik abejingai, o man krūtin� suspaud�ia neapykanta jo tėvui, visiems pana�iems į jo tėv�. Jie skelbia vienyb� ir �ventum�, o patys namuose mu�a vaikus iki s�monės netekimo.

� Jis paai�kino �ituo norėj�s parodyti, k� man gali padaryti u�draustos knygos, � taria D�ulianas ir susim�st�s priduria: � Kit� dien� mane i�tiko pirmas priepuolis.

� Kaip baisu, � �nib�du a�.

� A� jo niekuo nekaltinu, � skubiai sako D�ulianas. � Daktarai sakė, kad priepuolis galbūt i�gelbėjo man gyvyb�. Tirdami mane po �ito priepuolio, jie aptiko smegenų auglį. Be to, tėvas tik norėjo man padėti. Apsaugoti nuo ligos, supranti?

T� valandėl� man �irdis ply�ta i� gailes�io D�ulianui, bet, i�sigandusi, kad �itas jausmas man�s nenune�tų kaip atoslūgio banga, imu galvoti apie sav�jį neapykantos bok�t�. Įsivaizduoju, kaip u�lipu laiptais į patį vir�ų, nusitaikau į D�uliano tėv� ir �iūriu, kaip jis gyvas dega.

� Manai, a� blogas �mogus? � po kurio laiko klausia D�ulianas.

� Ne, � gargteliu suakmenėjusia gerkle.

Kelias minutes alsuojame duetu. Įdomu, ar D�ulianas pastebi?

� Taip ir nesupratau, kodėl knyga buvo u�drausta, � pagaliau vėl prabyla jis. � Tikriausiai dėl to, kas joje pasakojama toliau, po tos raganos ir kurpai�ių. Nuo tada vis� laik� apie tai galvoju. Keista, kaip kartais galvoje įstringa kokios smulkmenos.

� O ar prisimeni daugiau kokių istorijų i� tų knygų? � klausiu.

� Ne. Ir dainų neprisimenu. Tik t� vien� eilut�... �Tau reikia tik meilės�.

Toliau gulime tylėdami, a� pradedu snūduriuoti, ka�k� sapnuoti. Per mi�k� vingiuoja sidabrinis upės kaspinas, a� �engiu juo, mano kojos apautos stebuklingomis kurpaitėmis, jos spindi saulėje lyg padarytos i� aukso pinigėlių...

A� einu po med�iu, į plaukus prisivelia lapų. Pakėlusi rank� jų i�imti pajuntu ka�kieno �iltus pir�tus...

Krūptelėjusi grį�tu į tikrov�. D�uliano delnas pakib�s visai ties mano galva. Jis prisislink�s prie pat lovos kra�to, net jau�iu jo kūno �ilum�.

� K� �ia darai?

Mano �irdis plaka kaip pa�ėlusi. Juntu, kaip �ia pat virpa jo ranka.

� Atleisk, � ku�da D�ulianas, bet rankos neatitraukia. � A�...

Jo veido nematau, tik �mėkso pailgas nejudrus siluetas, tartum i�dro�tas i� juodo med�io.

� Tavo gra�ūs plaukai, � pagaliau taria jis.

Krūtin� ka�kas suspaud�ia. Kameroje tarsi pasidaro kar��iau.

� Galima? � vos girdimai klausia D�ulianas, ir a� linkteliu, nes kalbėti negaliu. Ir gerklė u�gniau�ta.

Jis be galo lėtai ir atsargiai nuleid�ia deln� t� paskutinį colį, ir a� gird�iu staigiai i�kvepiant, �is atodūsis � tarsi i�sivadavimas i� ka�ko. Mano kūnas sustingsta, įkaista iki baltumo ir be garso sprogsta i� vidaus. Tada D�ulianas perbraukia pir�tais mano plaukus, ir a� visa atsileid�iu, niekas niekur nebespaud�ia, a� alsuoju, esu gyva, viskas gerai, viskas bus puiku. D�ulianas glosto man plaukus, paskui pakelia sruog�, apsivynioja ja rie�� ir vėl paleid�ia kristi ant pagalvės. Dabar u�simerkusi ir vėl i�vydusi sidabrin� upės juost� dr�siai brendu į j�, ir ji mane nune�a pasroviui.

Ryt� pirmutinė spalva, kuri� i�vystu � mėlyna. Į mane �iūrin�ios D�uliano akys. Jis skubiai nusigr�ia, bet nespėja. Taigi stebėjo mane miegan�i�. Man nesmagu ir pikta, bet kartu jau�iuosi pamaloninta. Įdomu, ar per miegus nekalbėjau? Kartais sapnuodama �aukiu Aleks�, neabejoju ir �i�nakt jį sapnavusi. Sapno neprisimenu, bet pabudau jausdama Aleks�, tai yra tu�tum� krūtinėje.

� Seniai pabudai? � klausiu.

Degant �viesai vėl jau�iame įtamp� ir drovum�. Beveik įsitikinusi, jog visk�, kas buvo naktį, susapnavau. D�ulianas glostė man plaukus. Jis mane lietė. A� leidausi glostoma. Ir man tai patiko.

� Neseniai, � atsako D�ulianas. � Daugiau negalėjau u�migti.

� Ko�marai?

Kameroje trūksta oro, kiekvien� �odį vos i�tariu.

� Ne.

Laukiu, kad jis dar k� nors pasakytų, bet įsivie�patauja tyla.

Atsisėdu lovoje. Kameroje kar�ta, oras tro�kus. Man darosi bloga. Bandau sugalvoti, k� galė�iau pasakyti, kad nors kiek atslūgtų įtampa.

Pirmas prabyla D�ulianas:

� Manai, jie nori mus nu�udyti?

Ir įtampa sprogsta kaip muilo burbulas. �iandien mes esame toje pa�ioje barikadų pusėje.

� Ne, � narsiai atsakau, nors pati nejau�iu tokio tvirtumo.

Sulig kiekviena diena kameroje man kyla vis daugiau klausimų. Jeigu jie � maitėdos � ketino i�sireikalauti u� D�ulian� i�pirk�, jau turėjo j� gauti. Taip ir matau Tom� Fainemen�, blizgan�ias metalines jo mar�kinių s�sagas ir �iauri�, pana�iai kaip s�sagos blizgan�i� �ypsen�. Įsivaizduoju, kaip jis dau�ė savo devynmetį sūnų, kol �is neteko s�monės.

Jis galėjo nesutikti dėl i�pirkos. �i mintis įkyriai lenda į galv�, bet stengiuosi jos nepaisyti. Ir tada prisimenu kit� dalyk�.

� O kiek dabar metų tavo broliui? � paklausiu.

� K�?

D�ulianas sėdi lovoje nugara į mane. Klausim� jis puikiai i�girdo, bet vis tiek pakartoju. Jo nugara krūpteli ir suakmenėja.

� Jis mirė, � meta D�ulianas.

� Kaip... kaip mirė? � �velniai tariu.

� Nelaimingas atsitikimas, � piktai burbteli D�ulianas.

Puikiai matau, kad jis nenori apie tai kalbėti, bet a� negaliu taip palikti �ito reikalo.

� Kas per atsitikimas?

� Tai buvo seniai, � sako jis ir staiga atsisuka į mane. � Klausyk, koks tavo reikalas? Ko vis mane tardai? A� ni�nieko ne�inau apie tave, bet nelendu į tavo gyvenim�. Nekamantinėju.

Tokio protrūkio nesitikėjau, todėl vos susilaikau jo nepamokiusi, bet laiku susigriebiu. U�tenka klaidų. Nutariu pasislėpti po nesudrums�iamu Lenos Morganos D�ouns ramumu, po zombių, i�gydytųjų ramumu.

� Man tik �iaip įdomu, � ramiai sakau. � Gali nieko nepasakoti.

Akimirk� man pasivaidena, kad D�uliano veide �mėsteli panika � lyg įspėjamasis signalas. Bet paskui i�rai�ka tampa grie�ta kaip ir tėvo. Jis striukai linkteli, atsistoja ir ima vaik��ioti po kamer�. Jo susijaudinimas man teikia nesveik� malonum�. Juk i� prad�ių jis buvo toks ramus. Gera matyti, kad po truputį netenka �altakrauji�kumo: �ia, po �eme, ABD siūloma apsauga ir tikrumas nieko nerei�kia.

�tai mes ir vėl atsiduriame prie�ingose pusėse. Man visai jauki �i akmeninė rytme�io tyla. Taip ir turi būti. Teisinga.

Neturėjau leisti, kad jis mane liestų. Neturėjau leisti net prisiartinti. Mintyse vis kartoju atsipra�ym�: Atleiskite, a� būsiu atsargi, daugiau jokių klaidų. Nelabai �inau, į k� kreipiuosi � į Juod�, Smigį ar į abu.

Niekas neatne�a nei vandens, nei maisto. Paskui, ar�iau vidurdienio, ore pajuntame ka�kokias permainas: �ie garsai � jau ne krintan�ių la�ų kapsėjimo aidas ir ne tolygus po�emių skersvėjis. Pirm� kart� per kelias valandas D�ulianas �velgia į mane.

� Ar girdi... � prabyla, bet a� pridedu pir�t� prie lūpų.

Koridoriuje balsai, sunkūs �ingsniai � ateina ne vienas �mogus. �irdis ima tankiai plakti, a� negalvodama dairausi kokio ginklo. Be kibiro, jokio tinkamo daikto. Jau mėginau atsukti lovos kojas, bet nesėkmingai. Mano kuprinė kitoje kameros pusėje; kaip tik t� akimirk�, kai nutariu nerti jos paimti (vis geriau negu nieko), spynoje girg�dėdamas pasisuka raktas, durys atsidaro ir į�engia du maitėdos. Abu ginkluoti.

� Tu. � Pirmasis maitėda, vidutinio am�iaus, neregėto baltumo oda, �autuvo buo�e rodo į D�ulian�. � Einam.

� Kur? � klausia D�ulianas, nors turėtų �inoti, jog atsakymo negaus.

Jis stovi prispaud�s prie �onų nuleistas rankas. Balsas tvirtas.

� Klausimus u�duosime mes, � sako baltaveidis ir i�si�iepia. Dantys geltoni, dantenos dėmėtos. Apsimov�s kareivi�kas kelnes, vilki sune�iota kareivi�ka palaidine, bet jokios abejonės, kad maitėda. Ant kairės rankos pastebiu �viesiai melsv� tatuiruot�. Kai jis apsuka apie D�ulian� lyg �akalas, uostantis savo grobį, man gyslose sustingsta kraujas. Jo kakle pamatau i�gydytojo �ym�, bet labai grubiai padaryt� � trys raudoni randai. Jų viduryje jam i�tatuiruotas juodas trikampis. Prie� kelis de�imt�me�ius procedūra buvo daug pavojingesnė negu dabar. Nuo pat ma�ų dienų girdėjome istorijas apie �mones, kurių procedūra nėma� nei�gydė, bet jie i�protėjo arba virto �dar�ovėmis�, arba pasidarė �iaurūs kaip laukiniai �vėrys, visam laikui prarado gebėjim� jausti ar k� nors u�jausti.

I� paskutiniųjų bandau įveikti panik�, kuri, augdama krūtinėje, ver�ia �irdį �okinėti ir klup�ioti. Antrasis maitėda � mergina, ma�daug Juodės am�iaus. Ji stovi atsi�liejusi į stakt�, u�stojusi man keli�. Auk�tesnė u� mane, bet liesesnė. Visas veidas privarstytas kūno auskarų: abiejuose antakiuose po penkis, smakre ir kaktoje prismaigstyta kristaliukų, o nosyje kabaluoja lyg ir vestuvinis �iedas. Nesinori galvoti, kur ji galėjo jį gauti. �emai ant klubo kabo dėklas su pistoletu. Svarstau, per kelias sekundes suskubtų jį i�sitraukti ir nutaikyti man į galv�.

Mudviejų �vilgsniai susiduria. Matyt, atspėjusi mano mintis taria:

� Nė nesvajok.

Maitėdos balsas ka�koks keistas, sunku suprasti �od�ius, bet, kai �iovaudama i�si�ioja, matau, kad ir lie�uvis blizga nuo metalo. Metalo vinutės, �iedai, vielytės � visa tai �puo�ia� jos lie�uvį. Toks įspūdis, lyg burna būtų pilna spygliuotos vielos.

D�ulianas svyruoja gal sekund�. Jis mė�lungi�kai �engia pirmyn, bet susivaldo. Ir pro duris i�eina ramiai, tarsi susiruo��s i�kylauti, vedamas metalo prikai�iotos mergos ir bly�kiaveid�io.

Į mane net negrį�teli. Paskui durys girg�dėdamos u�sidaro, spragteli u�raktas ir a� lieku viena.

Laukti tikra kan�ia. Kūnas degte dega. Ir nors esu i�alkusi, i�tro�kusi ir nusilpusi, minu po kamer� kaip prisukta, negalėdama sustoti. Stengiuosi negalvoti, kur jie nusivedė D�ulian�. O galgi u� jį tikrai sumokėta i�pirka ir jis jau laisvas? Bet man nepatiko, kaip bly�kiaveidis i�siviep�s pasakė: �Klausimus u�duosime mes.�

Tyruose Juodė mane mokė pastebėti visas smulkmenas: kuri med�io kamieno pusė apaugusi samanomis, koks �olės auk�tis, kokios spalvos �emė. Dar ji mane i�mokė atkreipti dėmesį į nenuoseklumus � pavyzd�iui, jei u�ėjai ve�lios �olės plot�, vadinasi, arti vanduo. Jei staiga mi�kas nu��iuvo, ka�kur netoliese tyko plė�rus �vėris. Daugiau �vėrių negu visada? Bus daugiau maisto.

Maitėdų pasirodymas buvo nelogi�kas, ir man tai nepatinka.

Norėdama kuo nors u�siimti i�kraustau kuprin� ir vėl sudedu daiktus. Paskui vėl i�kraunu, sudėlioju ant grindų, sakytum �i liūdna visokių niekniekių eilė yra hieroglifas, kurį galima ka�kaip naujai i��ifruoti. Du javainių batonėliai. Blakstienų tu�o tūbelė. Tu��ias butelis nuo vandens. �Ssilvos knyga�. Skėtis. Atsistoju, apeinu rat� ir vėl atsisėdu.

Man atrodo, u� visų tų sienų ka�kas dusliai rėkia, bet raminu save, jog man tik pasigirdo.

Pasidedu ant kelių knyg�, imu sklaidyti. Nors psalmės ir maldos pa�įstamos, �od�iai atrodo svetimi, jų prasmės nesuvokiamos. Pana�iai �mogus grį�ta į vaikystės vietas ir nusivilia, kad viskas suma�ėj�, susmulkėj�. Prisimenu t� kart�, kai mudvi su Hana, nesitverdamos nuoboduliu, ėmėm raustis jos spintoje ir ten radome suknel�, kuri� ji kasdien vilkėdavo pirmoje klasėje. Mes tada taip kvatojome, o Hana vis kartojo: �Negaliu patikėti, kad buvau tokia ma�a.�

Man ima mausti po krūtine. Regis, visa tai buvo ne�moni�kai, neįtikėtinai seniai � laikas, kai galėjau sėdėti kambaryje, i�klotame kilimu, kai galėdavome kiauras dienas nieko neveikti, tik plepėti ir juoktis i� visokių niekų. Tada nesupratau, kokia laimė nuobod�iauti su geriausia drauge, turėti marias dyko laiko.

Ma�daug per pus� knygos pasitaiko lapas u�lenktu kampu�iu. Sustoju, matau, kad vienoje pastraipoje keli �od�iai pabraukti. �i pastraipa � tai i�trauka i� dvide�imt antro �Visuomenės istorijos� skyriaus.

Kai tu m�stai, kaip visuomenė gali pak�sti nei�manym�, privalai pagalvoti, ar ilgai ji tenkinsis iliuzijomis, kada kvailumas suvokiamas kaip būtinybė, visos ydos paver�iamos dorybėmis (pasirinkimas virsta laisve, o meilė � laime), taigi nebėra kur pabėgti.

Pabraukti trys �od�iai: Tu privalai pabėgti.

Pervertusi dar kelis lapus vėl randu u�lenkt� kamputį. Tame puslapyje lyg ir nerūpestingai apvesti keli �od�iai. Visa pastraipa tokia:

Visuomenės sveikatos priemonės yra klusnumas, pareigingumas, sutarimas. Pareigingumo reikalaujama ir i� vyriausybės, ir i� pilie�ių. Vald�ia jį dalijasi su tavimi.

Ka�kas � Smigis ar Juodė? � apvedė �od�ius: Priemonės yra su tavimi.

Dabar �iūriu kiekvien� puslapį. Ka�kokiu būdu jie nuspėjo, kad man gali kas nors pana�aus atsitikti. Jie �inojo, kad a� galiu būti ar būsiu pagrobta. Nenuostabu, jog Smigis liepė man pasiimti vadov�, � jame jis paliko nuorodas. A� d�iaugiuosi kaip vaikas. Jie man�s nepamir�o, neapleido. Iki tol nesuvokiau, kaip man baisu, � juk, be Juodės ir Smigio, daugiau nieko neturiu. Per pastaruosius metus jie man tapo draugais, tėvais, broliu, seserimi, mokytojais.

Dar radau pa�ymėt� vien� puslapį. �alia trisde�imt septintos psalmės nupie�ta didelė �vaig�dė.

Per vėj�, audr�, viesulus ir lietų

Krūtinėje ne�iu ramyb� ir rimtį,

�ilt� akmenį, sunkų ir saus�,

�aknį, �altinį, ginkl� nuo skausmo.

Kelis kartus perskai�ius psalm� man nusvyra rankos. Tikėjausi rasti koki� u��ifruot� �ini�, bet jokios slaptos prasmės kol kas neį�iūriu. Gal Smigis tik norėjo pasakyti, kad i�lik�iau rami? O gal �vaig�dė buvo nupie�ta anks�iau ir su �iuo tekstu neturi nieko bendro? Gal apskritai a� visk� neteisingai supratau ir visi �ie pabraukimai atsitiktiniai?

Bet ne. Smigis man įdavė knyg�, nes �inojo, jog ji man bus reikalinga. Smigis su Juode numato kiekvien� smulkmenėl�. Jie nieko nedaro �iaip sau, be tikslo. Kai gyveni ant bedugnės kra�to, nėra vietos beprasmi�kiems judesiams.

Per vėj�, audr�, viesulus ir lietų...

Lietus.

Skėtis. Smigis įgrūdo man jį į rankas, nors buvo giedra diena, privertė pasiimti.

Dreban�iomis rankomis dedu skėtį ant kelių ir pradedu atid�iai ap�iūrinėti. Ir beveik i� karto pastebiu gal plauko storumo ply�elį, einantį per vis� ranken�. Jei nebū�iau ie�kojusi, nebū�iau į�iūrėjusi. Bandau nagu ranken� perskirti, bet nieko nepe�u.

� Velnias! � garsiai nusikeikiu, ir truputį palengvėja. � Velnias, velnias, velnias!

Su kiekvienu �velniu� tampau ir purtau ranken�, bet ji tebėra sveikutėlė � daili ir poliruota.

� Velniava!

Manyje ka�kas nutrūksta � i� apmaudo, nuo laukimo ir slogios tylos. I� visų jėgų paleid�iu skėtį į sien�. Garsus pok�telėjimas. Skėtis nukrinta, i� tvarkingai perskilusios rankenos bark�teli peilis. I�traukusi jį i� mak�tų atpa�įstu, jog jis Smigio. Rai�yta kauline rankena ir �veitria gele�te. Sykį ma�iau, kaip Smigis juo lengvai perskrodė elni� nuo kaklo iki uodegos. Gele�tė akinamai nusvidinta, net matau joje savo atspindį.

Staiga koridoriuje kyla triuk�mas: sunkus trepsėjimas ir dar � tarytum į kamer� būtų velkamas koks sunkus daiktas. A� įsitempiu suspaudusi peilį, vis taip pat atsitūpusi, durims atsivėrus galė�iau �okti ant maitėdos ir �nioti jam peiliu, galbūt i�durti akį ar bent vienu taikliu dūriu su�eisti ir pabėgti... Bet, nespėjus k� nors sugalvoti ar kam pasiry�ti, durys atsidaro, pro jas įvirsta beveik be s�monės D�ulianas, veidas taip sumu�tas ir aptek�s krauju, kad jį atpa�įstu tik i� mar�kinių. Durys vėl u�sidaro.

� O Dieve...

D�ulianas atrodo taip, lyg jį būtų apdrask� laukiniai �vėrys. Drabu�iai kruvini, ir vien� �iurpi� akimirk� pasijuntu laiko matmenyje nublok�ta prie tos pasienio u�tvaros, vėl matau, kaip Alekso mar�kiniais ple�iasi raudona dėmė, ir suprantu, jog jis mirs. Paskui vaizdas i�blunka, prie� mane vėl D�ulianas, sukniub�s keturpės�ias kosėja ir spjaudo krauju.

� Kas atsitiko? � Mikliai paki�usi peilį po �iu�iniu atsiklaupiu prie jo. � K� jie tau padarė?

I� jo gerklės i�girstu gargaliavim�, ir jis vėl u�sikosėja. Krūtinėje suspurda baimė. Jis mirs, pamanau, ir mane u�plūsta panika.

Ne. Dabar viskas kitaip. A� susidorosiu.

� Nereikia, nieko nesakyk.

D�ulianas susiriet�s guli ant grindų. Kairys vokas trūk�ioja. Ne�inau, ar jis mane girdi, ar supranta, k� sakau. Atsargiai pasidedu jo galv� ant kelių ir padedu apsiversti auk�tielninkam. I�vydusi taip arti nuo smūgių neatpa�įstam�, kruvin� jo veid� prikandu lūp�, nes norisi rėkti. De�inė jo akis visi�kai u�griuvusi, i� giliai prakirsto de�inio antakio be perstojo bėga kraujas.

� Siaubas, � burbteliu.

Esu ma�iusi sunkių �aizdų, bet visada po ranka turėdavau bent būtiniausių pirmosios pagalbos reikmenų. �ia neturiu nieko. D�uliano kūnas ka�kaip keistai trūk�ioja, tamposi, bijau, kad nebūtų prasidėj�s priepuolis.

� Laikykis, nealpk, � kuo ramiau pra�au jį, jeigu jis kartais dar s�moningas ir girdi. � Man reikia nuvilkti tau mar�kinius, ai�ku? Pasistenk nejudėti. A� tau apri�iu �aizd�. Reikia sustabdyti krauj�.

Atsegu D�ulianui mar�kinius. Gerai, kad nors krūtinėje nėra �aizdų, tik kelios bjaurios mėlynės. Taigi drabu�iai kruvini nuo veido. Maitėdos jį kaip reikiant apdorojo, bet neketino su�aloti ar nu�udyti. Kai traukiu rankas i� rankovių, jis sudejuoja, bet vis dėlto man pavyksta mar�kinius nuvilkti. Paskui atplė�iu skiaut� ir prispaud�iu prie prakirstos kaktos, jis vėl sudejuoja.

� ����... � maldau jį. �irdis dau�osi, jau�iu, kaip nuo jo kūno mu�a kar�tis. � Tau nieko baisaus nėra. Tik kvėpuok, ai�ku? Viskas bus gerai.

Vakar nei�gėrėme viso vandens, taupėme, todėl puodelyje dar truputis lik�. Suvilgau D�uliano mar�kinius ir pradedu valyti veid�. Tada prisimenu d�insų ki�enėlėje turinti antiseptinių servetėlių pakelį, kuriuos prie� miting� dalijo ABD, ir pirm� kart� organizacijos aktyvistams pajuntu dėkingum� u� �varos manij�. Atidarius pakelį į nosį trenkia a�trus spirito kvapas. �inau, D�ulianui skaudės, bet kito būdo apsiginti nuo infekcijos nėra.

� Dabar trupu�iuk� degins, � sakau ir pridedu servetėl� prie prakirsto antakio.

D�ulianas suriaumoja kaip �vėris, atsimerkia (kiek įmanoma) ir bando sėstis. Turiu jėga sulaikyti jį, kad gulėtų auk�tielninkas.

� Skauda, � murma jis.

Gerai, kad nors su s�mone ir net nori prie�intis. �irdis pa�oka krūtinėje, ir a� suvokiu iki tol beveik nekvėpavusi.

� Nezyzk, nesi ma�as, � sakau ir toliau valau veid� servetėle, o jis įsitemp�s grie�ia dantimis.

Nu�luos�iusi beveik vis� krauj� geriau matau, kaip sumu�tas veidas. Prakirsta lūpa vėl atsivėrė, turbūt veidas buvo dau�omas kum��iu ar kokiu buku daiktu. Blogiausia � �aizda kaktoje, i� jos tebebėga kraujas. Bet �iaip galėjo būti ir blogiau. D�ulianas gyvens.

� �e, pagerk, � sakau pridėdama jam prie lūpų puodelį. Vandens gal per pus� colio.

I�gėr�s vandenį, D�ulianas u�simerkia. Ta�iau alsuoja normaliai, traukuliai liovėsi. Paėmusi mar�kinius atplė�iu pla�i� juost� stengdamasi neprisileisti prisiminimų � juk �ito i�mokau i� Alekso. Kadaise, kitame gyvenime, jis mane i�gelbėjo, kai buvau su�eista. Sutvarstė koj�, padėjo pabėgti nuo reguliuotojų.

Rūpestingai paslepiu �iuos prisiminimus kuo giliau.

� Pakelk truputį galv�, � pra�au jį.

D�ulianas padaro k� liepiamas, �įsyk be dejonių, ir a� jį sutvarstau taip, kad juosta visi�kai u�dengtų �aizd�. Vėl paguldau jo galv� sau ant kelių.

� Ar gali kalbėti?

D�ulianas linkteli.

� Gal pasakysi, kas ten atsitiko?

De�inė lūpų kertelė sutinusi, todėl balsas skamba taip, lyg D�ulianas kalbėtų įsikniaub�s į pagalv�.

� Jie norėjo su�inoti... � sako jis ir giliai atsidus�s prabyla kitaip: � Visko klausinėjo...

� Ko klausinėjo?

� Apie mūsų but� �arlzo gatvėje. Durų kodus. Apie apsaug�. Kiek, kada kei�iasi.

A� nieko nesakau. Vargu ar D�ulianas suvokia, k� tai rei�kia ir kokia bloga padėtis. Maitėdos įsiut�. Jie planuoja įsibraut į jo namus, nori patekt į vidų jo padedami. Galbūt jie ketina nu�udyti Tom� Fainemen�, o gal tik apiplė�ti. Ie�koti įprasto grobio: brangenybių ir elektroninės aparatūros, kuri� būtų galima parduoti juodojoje rinkoje, pinigų ir, ai�ku, ginklų. Maitėdoms visada reikia ginklų.

Tai gali reik�ti tik viena � kad planas u� D�ulian� gauti i�pirk� �lugo. Tomas Fainemenas neu�kibo.

� A� jiems nieko nepasakiau, � murma D�ulianas. � Jie pagrasino... dar kelios dienos... kelios kvotos... ir a� prakalbėsiu.

Daugiau jokių abejonių. Turime bėgti, kuo grei�iau. Kai D�ulianas prabils, � anks�iau ar vėliau, � nei jis, nei a� mait�ėdoms nebebūsime reikalingi. Ta�iau neteko girdėti, kad k� sugav� maitėdos paleistų.

� Gerai, paklausyk man�s, � tariu ramiu balsu, kad jis nepajustų, kaip viskas blogai. � Mes i� �ia pabėgsime, ai�ku?

D�ulianas silpnai papurto galv�, atseit netiki.

� Kaip? � sugargia.

� A� turiu plan�.

Netiesa, bet būtinai sugalvosiu. Kitos i�eities nėra. Juodė ir Smigis to tikisi. Jie paliko man �inut�, įdavė ginkl�, ir mane u�plūsta �iltas jausmas. A� ne viena.

� Ginklai... � D�ulianas u�springsta, vėl bando kalbėti: � Jie ginkluoti.

� Mes irgi. � Mano smegenys jau darbuojasi. �ingsniai koridoriuje. Vieno �mogaus. Maisto visada atne�a vienas pri�iūrėtojas. Puiku. Kaip �ia padarius, kad jis dėl ko nors atidarytų duris... A� taip įsismaginau planuoti, jog nepajutau kalbanti balsu: � Klausyk, man jau teko ragauti ir �ilto, ir �alto. Pasikliauk manimi. Kart� Masa�usetse...

� Kada... � pertraukia mane D�ulianas. � Kada tu buvai... Masa�usetse?

Supratau susimovusi. Lena Morgana D�ouns nėra buvusi Masa�usetse, ir D�ulianas tai �ino. Dar dvejoju, meluoti toliau ar ne, bet D�ulianas jau pasiremia alkūne ir pasisuk�s �iūri man į veid�. Vis� laik� raukydamasis i� skausmo.

� Atsargiau, nesitampyk, � perspėju jį.

� Kada tu buvai Masa�usetse? � lėtai, stropiai i�tardamas kiekvien� �odį pakartoja jis klausim�.

Gal todėl, kad jis dabar atrodo kaip įbaugintas, su�eistas �vėrelis: su kruvinu tvars�iu ant kaktos, visi�kai u�tinusia akimi, o gal todėl, kad neabejoju � maitėdos mus nu�udys, jei ne rytoj, tai poryt ar u�poryt...

Arba a� tiesiog i�alkau, pavargau ir man pabodo apsimetinėti.

�od�iu, nusprend�iu pasakyti jam ties�.

� Klausyk, a� ne tokia, kokia mane laikai.

D�ulianas nu��iūva, guli tyliai tyliai ir man vėl primena �vėrelį. Kart� su Gervu u�ėjome jauniklį me�kėn�, besikepurnėjantį polaid�io i�grau�toje duobėje. Gervas norėjo jam padėti, bet, kai priėjo prie duobės, me�kėnas pasielgė lygiai taip, kaip dabar D�ulianas � įsitempė ir apmirė, ir �i įelektrinta poza atrodė budresnė ir energingesnė u� bet kokį bandym� prie�intis.

� Viskas, ko tau pri�nekėjau... Kaip augau Kvinsyje ir taip toliau... Visa tai netiesa.

Kadaise buvau atsidūrusi D�uliano padėtyje. Tada stovėjau �alia plūdurų, potvynis plė�ė mane nuo dugno, o Aleksas pasakė beveik tokius pa�ius �od�ius: A� ne tas, kuo tu mane laikai. Dar prisimenu, kaip plaukiau į krant�, tai buvo sunkiausias mano gyvenime plaukimas.

� Tau nebūtina �inoti, kas a� tokia. Ir nebūtina �inoti, i� kur esu. Ta�iau Lenos Morganos D�ouns nėra, jos istorija � pramanas. Netgi �itai netikra.

Ir palie�iu trita�kį rand� u� ausies.

D�ulianas nieko nesako, nors atsitraukė nuo man�s ir atsi�liejo į sien�; sulenk�s kelius, pėdomis ir delnais įsirėmė į grindis tarsi norėdamas, jei galėtų, atsistumti nuo �emės ir pa�okti.

� Suprantu, jog �iuo metu neturi pagrindo manim pasitikėti, � kalbu. � Bet vis tiek pra�au � tikėk. Jei pasiliksime, �ūsime. A� galiu mudu i� �ia i�traukti. Bet man reikės tavo pagalbos.

Klausiamai nutylu, laukiu D�uliano atsakymo.

� Tu... � pagaliau su�vok��ia jis.

Mane nustebina pagie�a jo balse.

� Kas yra? � klausiu.

� Tu, � pakartoja jis. � Tu visk� padarei.

�irdis skausmingai dau�osi į �onkaulius. Akimirk� man atrodo (netgi tikiuosi), kad D�ulianui priepuolis arba jis kliedi.

� K� �ia �neki?

� Tu ir tavi�kiai, � taria D�ulianas, ir man burnoje pasidaro kartu � jokios abejonės, kad jis puikiai supranta, k� kalba. Ir �inau, k� turi galvoje. � Jūsų darbas.

� Ne, � sakau ir primygtinai pakartoju: � Ne. Mes �ia niekuo dėti...

� Tu Nelegalė. Ar tai nori pasakyti? Esi u�krėsta.

D�uliano pir�tai drebėdami barbena į grindis. Garsas pana�us kaip lietui lyjant. Matau, jog jis įtū��s ir galbūt i�sigand�s.

� Tu ligonė, � beveik spjaute i�spjauna man į veid�.

� Mus �ia laiko ne mani�kiai, � tariu. Juoda pyk�io banga u�lieja smegenis ir nori mane paskandinti, vos pajėgiu jai atsispirti. � �itie ne... � Vos nepasakau: �Ne �monės.� � Jie nėra Nelegalai.

� Meluoji, � te�kia D�ulianas.

Na �tai. Visi�kai taip buvo ir Gervui: kai pasilenk�s norėjo me�kėniuk� i�traukti i� purvo duobės, �vėrelis stryktelėjo ir įkando jam į rank�. Gerkl� u�plūsta i� skrand�io kylantis �leik�tulys. Atsistoju vildamasi, jog D�ulianas nepastebės, kad ir a� drebu i� pyk�io.

� Tu nesupranti, k� �neki. Nieko apie mus ne�inai, nieko ne�inai ir apie mane.

� Tai papasakok, � �altai ir piktai liepia D�ulianas. Kiekvienas �odis kaip kirtis. � Kada u�sikrėtei?

A� juokiuosi, nors nieko juokingo nėra. Pasaulis apsivertė, mano gyvenimas perkirstas perpus, yra dvi Lenos, senoji ir naujoji, jiedvi �ygiuoja lygiagre�iais keliais ir jau niekada netaps viena esybe. Ir dar ai�ku, kad i� D�uliano galiu nesitikėti pagalbos. Buvau kvai�a, kai maniau, jog jis man padės. Jis zombis, Juodė teisi. O zombiai elgiasi taip, kaip yra u�programuoti, kol gyvi, jie dūlina aklai paklusdami.

Bet a� ne tokia. I�sitraukiu i� po �iu�inio peilį ir atsisėdusi imu jį gal�sti į lovos koj�. Smagu �iūrėti, kaip blyk�ioja a�menys.

� Nesvarbu, � tariu D�ulianui. � Visa tai nesvarbu.

� Kaip? � neatstoja D�ulianas. � Kas tave u�krėtė?

Juoda tu�tuma krūtinėje krūpteli ir dar paplatėja.

� Eik po velnių, � pasiun�iu D�ulian�, bet abejingai. Neatitraukdama akių �iūriu į peilį � kaip jis blyk�ioja tarsi rodydamas keli� i� tamsos į �vies�.

Pirmoje stovyklavietėje i�būname keturias paras. Paskutinį vakar� prie� vėl i�keliaujant Juodė pasiveda mane į �alį ir sako.

� Atėjo laikas.

A� tebepykstu ant jos u� tai, ko ji man prikalbėjo prie sp�stų, nors pyktį pakeitė buka nuoskauda. Pasirodo, nuo pat prad�ių ji visk� apie mane �inojo. Toks jausmas, lyg Juodė būtų įki�usi rank� į mano vidų ir ten ka�k� sulau�iusi.

� Kam laikas?

Man u� nugaros dega nedidelis lau�as. Mėlynė, Sara ir dar keletas miega po atviru dangumi, pana�ūs į kamuolį i� apklotų, galvų ir kojų. Da�nai tenka �itaip miegoti, kad būtų �il�iau. Lai su Tėvuku tyliai �neku�iuojasi. Tėvukas �iaumoja savuosius kramtomojo tabako liku�ius retkar�iais spjaudamas į ugnį. Tada liepsna plyksteli �aliai. Kiti sulind� į palapines.

Juodė vos vos �ypteli.

� Laikas tave i�gydyti.

�irdis taip ir pa�oka. Spaud�ia speigas, giliai kvėpuojant gelia plau�ius. Juodė nuveda mane nuo stovyklavietės kokį �imt� �ingsnių paupiu, kur krantas �emas ir platus. �ia kiekvien� ryt� prakertame eket�, kad pasisemtume vandens.

Gervas jau �ia. Jis u�kūr�s dar vien� lau��, ugnis auk�ta ir kaitri, net stovint atokiau akis grau�ia pelenai ir dūmai. Lau�as sukrautas vigvamo forma, i� jo vir�ūnės besiver�ian�ios baltos ir mėlynos liepsnos lai�o dangų. Dūmai tarsi trintukas nutrina vir� mūsų įsi�iebusias �vaig�des.

� Jau? � klausia Juodė.

� Beveik, � atsako Gervas. � Dar kelios minutės.

Jis tupi prie�ais medinį kibir�, pastatyt� ant �akalių lau�o pakra�tyje. Kad neu�sidegtų, kibir� reikia tolyd�io laistyti vandeniu, bet vanduo vis tiek u�virs. I� krep�io prie kojų Gervas i�traukia ka�kokį nedidelį plon� instrument�. Pana�ų į atsuktuv� su apskrita rankenėle ir a�triu blizgan�iu antgaliu. Gervas meta jį į kibir� ir atsistoj�s �iūri, kaip lėtai verdan�iame vandenyje sukasi plastikinė rankenėlė.

Man pasidaro negera. Pasisuku į Juod�, bet ji spokso į lau��, veidas be jokios i�rai�kos.

Gervas priėj�s ki�a man į rankas butelį viskio.

� �e, i�gerk �ito, reikės.

Nepaken�iu viskio kvapo, bet vis tiek atsuku dangtelį ir u�simerkusi patraukiu i� butelio didelį gurk�nį. Alkoholis nudegina gerkl�, vos nesusivemiu, bet po kelių sekund�ių i� skrand�io plūstelėjusi �iluma pasiekia gerkl� ir gomurį, tad antras gurk�nis, paskui ir tre�ias, nuslysta jau lengviau.

Kol Gervas prane�a, kad viskas paruo�ta, i�kliukinu ketvirtį butelio, ir �vaig�dės, vos regimos per dūmų u�dang�, lėtai ima suktis �ybsėdamos tarsi metaliniai antgaliai. Galva lyg atsiskyrusi nuo kūno. A� sunkiai klesteliu ant �emės.

� Atsargiau, � taria Gervas, tamsoje �ybteli balti jo dantys. � Kaip jautiesi, Lena?

� Gerai, � atsakau vos apversdama lie�uvį.

� Ji pasirengusi, � sako Gervas. Juod� papra�o: � Patiesk antklod�, gerai?

Juodė krap�tosi man u� nugaros, tada Gervas liepia atsigulti, a� mielai paklūstu � vis ne taip suksis galva.

� Tu laikyk u� kairės rankos, � sako Juodė, klaupdamasi �alia man�s. � A� suimsiu de�in�.

Auskarai de�inėje jos ausyje � plunksna ir sidabrinis amuletas � �vytuoja lyg dvi �vytuoklės.

Juodė su Gervu stipriai suspaud�ia man rankas. Mane suima baimė.

� Ei, paleiskit, skauda, � murmu bandydama sėstis.

� Stenkis nesujudėti, � taria Juodė. Patylėjusi priduria: � Lena, truputį paskaudės. Bet labai trumpai, ai�ku? Pasitikėk mumis.

I� baimės krūtin� vėl u�plūsta kar�tis. Gervo rankoje sterilizuotas instrumentas, jo vir�ūnė, įkaitusi iki baltumo ir kelia siaub�, spindi lau�o atspind�iais. Man per daug baisu, kad prie�in�iausi, be to, suprantu, jog būtų beprasmi�ka, Juodės su Gervu vis tiek neįveik�iau.

� Suk�sk �it�, � sako Gervas.

Ir mano burnoje atsiduria odinis dir�as. Kvepiantis Tėvuko tabaku.

� Pala... � mėginu prie�tarauti, bet dir�o oda burnoje neleid�ia kaip koks kam�alas.

Gervas u�deda deln� man ant kaktos ir staigiai atkragina galv�, kitoje rankoje instrumentas. Jis pasilenkia prie man�s, ir a� pajuntu, kaip �atsuktuvo� a�menys artėja prie odos u� kairės ausies. Noriu rėkti, bet negaliu, noriu bėgti, bet irgi negaliu.

� Sveika prisidėjusi prie Pasiprie�inimo, Lena, � ku�da Gervas. � Pasistengsiu padaryti greitai.

Pirmas dūris gilus. A� visa kaip ugnyje. Paskui atgaunu am� ir imu klykti.

� Lena�

I�girdusi savo vard� pabundu. Atsisėdu, �irdis dau�osi.

D�ulianas savo lov� nustūmė prie durų, kuo toliau nuo man�s. Jau�iu vir� lūpų prakaito la�elius. Jau kelios dienos, kai esu be du�o, kameroje tvyro gyvuli�kas kvapas.

� Ar �itas tavo vardas tikras? � patylėj�s klausia D�ulianas � �altu, bet jau ne tokiu tū�mingu balsu.

� Tikras, � sakau.

U�simerkiu taip stipriai, kad po vokais pasipila įvairiaspalvės �ie�irbos. A� sapnavau ko�mar�. Kad esu Tyruose. Kartu su Juode ir Aleksu. Dar buvo ka�koks mil�ini�kas �vėris, kurį mes u�mu�ėme.

� Sapnuodama tu �aukei Aleks�, � prabyla D�ulianas, ir man suskausta po krūtine. Netrukus i�girstu kit� klausim�: � Tai jis, tiesa? Jis tave apkrėtė?

� Ir kas i� to?

A� vėl atsigulu.

� Kas jam atsitiko?

� Jis mirė, � trumpai atsakau, nes D�ulianas kaip tik �itai nori i�girsti.

A� įsivaizduoju auk�t� bok�t� glotniomis sienomis, einantį iki pat dangaus. Bok�te i�kalti įviji akmeniniai laiptai. �engiu ant pirmo laiptelio ir imu kilti į �altį ir priebland�.

� Kaip? � klausia D�ulianas. � Jį pribaigė kar�tinė?

�inau, jei atsakysiu �taip�, jam palengvės. Taigi, pamanys, mes teisūs. Visada buvome teisūs. �monės mir�ta, o tai įrodo mūsų teisum�.

� Ne. Tavi�kiai.

D�ulianas staigiai įkvepia pro dantis. Ir prakalba jau �velnesniu balsu:

� Sakei, kad niekada nesapnuoji ko�marų.

A� u�simūriju bok�to viduje. I� vir�aus �monės ant �emės atrodo ne didesni u� skruzdėles, ka�kokie ta�keliai, juos lengva nutrinti.

� A� juk Nelegalė, � sakau. � O mes įprat� meluoti.

Ryt� jau turiu ai�kų, konkretų plan�. D�ulianas sėdi kertėje ir �iūri į mane taip, kaip �iūrėjo pa�i� pirm� dien� kameroje. Galva tebėra sutvarstyta, bet tynis atlėgo, o �iaip jis atrodo visai �valus.

A� i�skleid�iu skėtį, nuo metalinių virbų nutraukiu nailon�. Jį patiesiu ant grindų ir supjaustau į keturias ilgas juostas. Jas suri�u, patampau tikrindama mazgų stiprum�. Visai neblogai. Ilgai nelaikys, bet man tereikia kelių minu�ių.

� K� �ia dabar darai? � klausia D�ulianas.

Matau, jog baisiai stengiasi neparodyti smalsumo. Nieko neatsakau. Man�s jau nejaudina, k� jis darys, bėgs su manimi ar liks �ia pūti, kad tik netrukdytų.

Ma�osios durelės � ne kliūtis, u�tenka kelis kartus pasukti peiliu, ir vyriai nuimti, jie jau buvo surūdij� ir palaidi.

Tada dureles smarkiai pastumiu, ir jos �vangėdamos nukrinta koridoriuje ant grindų. �is garsas turėtų patraukti sargybos dėmesį, ir labai greitai. �irdis ima tankiau plakti.

�Spektaklis prasideda�, � sakydavo Smigis, i�eidamas į med�iokl�.

Pasidedu ant kelių �Ssilvos knyg��, i�plė�iu lap�.

� Pro t� land� niekaip nei�lįsi, � nei�tveria D�ulianas. � Per ma�a.

� Sėdėk ir tylėk, � atkertu. � Padaryk toki� paslaug�. Patylėk.

A� atsuku blakstienų tu��, atsidūrusį mano kuprinėje, ir mintimis dėkoju Juodei, kad būdama anapus, Zombilande, negali atsispirti jos nieku�iams ir i�taigai, jos ap�viestoms parduotuvėms, kuriose eilių eilės prikrautos prekių, tik pirk.

Jau�iu D�uliano �vilgsnį. Tu��ioje lapo pusėje keverzoju lai�kelį:

�ita mergiotė pasiutusi. Bijau, kad neu�mu�tų. Visk� pasakysiu, tik i�veskite mane tuojau pat.

Pro land� i�ki�u ra�telį į koridorių. Tada į kuprin� įdedu �Ssilvos knyg��, tu��i� butelį nuo vandens ir sudraskyto skė�io liekanas. Paskui sugniau�usi peilį prieinu prie durų ir laukiu stengdamasi lė�iau kvėpuoti, vis perimdama peilį į kit� rank�, o į d�insus �luostydamasi suprakaitavusius delnus. Kart� Med�ioklis su Gervu mane pasiėmė pasi�iūrėti med�ioklės, ir �itaip laukti man pasirodė ne�moni�kai sunku.

Laimė, laukiu neilgai. Ka�kas, ai�ku, i�girdo krintan�ių durelių bilstelėjim�. Netrukus i�girstu, kaip dunksteli kitos durys. Papildoma informacija. Kuo daugiau, tuo geriau. Vadinasi, ka�kur po�emyje yra dar vienos durys. Paskui prie mūsų kameros ima artėti �ingsniai. Turiu vilties, kad gal ateina maitėda merga su vestuviniu �iedu, įvertu į nosį.

Kad tik nebūtų bly�kiaveidis...

Ta�iau �ingsniai sunkūs, jiems sustojus u� durų vyri�kas balsas klausia:

� Kokio velnio?

A� įsitempiu, kūnas virsta suspausta spyruokle. Turiu tik vien� prog� smogti taiklų smūgį.

Dabar, kai durelių nebėra, pro land� gerai matau purvinus kareivi�kus batus ir dukslias �alsvas kelnes, kokiomis mūvi laboratorijų technikai ir gatvių �lavėjai. Ka�k� bambėdamas vyri�kis bato nosimi pastumia dureles � tarsi pel�, i�imt� i� sp�stų, norėdamas patikrinti, dar gyva ar ne. Paskui pasilenk�s griebia ra�telį.

Dar kie�iau suspaud�iu peilį. �irdis vos tvaksi. A� sulaikau kvap�, o tarpai tarp �irdies tvinksnių ilgi kaip am�inybė.

Atidaryk duris. Nieko ne�auk į pagalb�. Tu�tuojau atidaryk duris. Nagi, nagi, nagi...

Pagaliau gird�iu gilų atodūsį, raktų �vangesį ir ka�kokį klektelėjim�. Turbūt maitėda nuleido pistoleto saugiklį.

Viskas pasidaro baisiai ry�ku ir vyksta be galo lėtai, tarsi �iūrint pro mikroskop�. Tuoj atsivers durys.

Raktas pasisuka, D�ulianas, tyliai aiktelėj�s, ima stotis. Sargybinis dar dvejoja, paskui durys pradeda vertis į vidų, į mane, u� jų prisispaudusi� prie sienos, nematom�.

Ir �tai supimosi lenta �vysteli auk�tyn: sekundės lekia viena paskui kit� tokiu greitumu, jog nespėju jų sekti. Visa virsta instinktu ir judesiu. Viskas įvyksta vien� suspaust� akimirk� � durys atsilapoja, sustoja vos per �ingsnį nuo mano veido, sargybinis �engia į vidų tardamas:

� Na, klok visk� i� eilės.

Sulig tais �od�iais i� visų jėgų trenkiu jam durimis. Maitėda rikteli, nusikeikia, sudejuoja.

� Tai velnias, � sako D�ulianas.

I��okusi i� u� durų taranuoju maitėd� i� u�pakalio paklusdama grynam instinktui, nieko negalvodama. Gav�s durimis, vyras sverdi susiėm�s galv�, nei�silaik�s nuo mano smūgio parkrinta ant �emės. Primygusi jam nugar� keliu įremiu į kak�l� peilį.

� Nejudėk. � Visa drebu i� įtampos, bet tikiuosi, jog maitėda to nepajus. � Ir nė garso. Net nebandyk �aukti. Ramiai gulėk, ir tau nieko nebus.

D�ulianas �iūri į mane i�pūt�s akis, ta�iau tyli. Maitėda elgiasi gra�iai, nejuda. Neatitraukdama nei kelio, nei peilio sukandu nailonin� virv�, kair� jo rank� u�lau�iu u� nugaros, tada de�in� ir abi prispaud�iu keliu.

Staiga D�ulianas atsiplė�ia nuo sienos ir eina artyn.

� Ko nori? � suniurzgiu pro dantis, sukandusius nailon�.

Su dviem niekaip nesusidorosiu. Jeigu D�ulianas nutars įsiki�ti, galas.

� Duok� virv�, � ramiai taria jis. Dar ne�inau, kaip elgtis, bet jis paai�kina: � A� tau padėsiu.

Tylėdama duodu jam virv�, ir jis atsiklaupia �alia. Maitėd� tebelaikau primygusi, o D�ulianas suri�a jam rankas ir kojas.

Spausdama maitėd� prie grindų įsivaizduoju jo mink�t� od�, riebalus ir raumenis tarp �onkaulių, po jais � krauj� varinėjan�i� �irdį. U�tektų lengvo smūgio...

� Duok peilį, � sako D�ulianas.

A� dar tvir�iau suspaud�iu ranken�.

� Kam tau?

� Duok, ir viskas.

A� nery�tingai atiduodu peilį. Jis nupjauna palaid� virvės gal� � nerangiai, todėl u�gai�o gal minut� � ir paduoda man kartu su peiliu.

� Reikėtų u�ki�ti jam burn�, � pataria. � Kad nepa�auktų kitų.

D�ulianas stebėtinai ramus. A� atlo�iu maitėdos galv� ir įgrūdu jam į burn� kam�tį. Jis ima plaktis kaip �uvis, i�mesta ant kranto, bet man pasiseka suri�ti nailono galus jam ant pakau�io. Visi mazgai nestiprūs, ilgai nelaikys, rankas jis i�laisvins per kokias de�imt ar penkiolika minu�ių, bet tiek laiko mums turėtų pakakti.

Mikliai atsistojusi u�simetu ant pe�ių kuprin�. Kameros durys tebėra atviros, ir vien �is vaizdas pripildo mane tokio d�iaugsmo, kad norisi �aukti. Bandau įsivaizduoti, kaip Juodė su Smigiu pritariamai mane stebi.

A� jūsų neapvilsiu.

Atsisuku. D�ulianas irgi atsistoj�s.

� Tu eisi ar kaip? � klausiu.

D�ulianas linkteli. Atrodo prastai, akys u�tinusios, bet lūpos ry�tingai su�iauptos.

� Tai maunam.

Įsiki�u peilį į mak�tis u� dir�o. Nėr kada galvoti, ar D�ulianas nebus man na�ta. Gal netgi labai pravers. Bent jau bus dar vienu taikiniu, galin�iu atitraukti persekiotojų dėmesį.

Tyliai u�darome duris, ir duslūs maitėdos �ūksniai, kojų trinksėjimas į grindis jau ne taip girdėti. Koridorius ilgas, siauras ir gerai ap�viestas, kairėje sienoje ketverios gele�inės durys, visos u�darytos, koridoriaus gale � dar vienos. Jos mane i�mu�a i� vė�ių: juk tikėjausi, kad mūsų kameros durys i�eina tiesiai į vien� metro tunelių, taigi pabėg� nersime tiesiai į tams�. Bet ai�ku, kad esame kur kas sudėtingesniame po�eminiame komplekse.

U� vienų durų kairėje i�girstu pa�įstamus balsus. Tas �emas bambėjimas turbūt bly�kiaveid�io. Gaudau pokalbio nuotrupas:

� ...laukti... i� pat prad�ių buvo nes�monė.

Atsiliepia ka�kieno greitakalbė. Irgi vyri�kas balsas. Na, bent �inau, kur �iuo metu bly�kiaveidis, tik neai�ku, kur merga su auskarais. Vadinasi, mūsų pagrobėjų ma�iausiai keturi. Ir jie neabejotinai tariasi, k� toliau daryti. Labai blogai.

Mums artėjant balsai garsėja. Maitėdos ka�ko gin�ijasi.

� Laikytis pradinio susitarimo...

� Mes niekam nieko neprivalom...

�irdis lipa per gerkl�, trūksta oro. Nerdama pro duris viduje i�girstu pok�telėjim�, pana�ų į �ūvį. Apmir�tu. Durų rankena sujuda. Man at��la viduriai. �tai ir viskas.

Paskui nepa�įstamas balsas sako:

� Liaukis, ne�irsk, imkim ir pasi�nekėkim.

� Pavargau nuo �nekų.

�ia jau bly�kiaveidis. Taigi viduje nuaidėjo ne �ūvis.

D�ulianas sustingo �alia man�s. Abu negalvodami prisiplojome prie sienos, nors i� to bus ma�a naudos, jeigu maitėdos i�eis į koridorių. Mūsų rankos susilie�ia, pajuntu plaukelius ant jo dilbio. Mane tarsi lengvai nukre�ia elektra. Trupu�iuk� pasitraukiu nuo jo.

Durų rankena dar kart� trūkteli, ir bly�kiaveid�io balsas taria:

� Gerai, klausau.

Jo �ingsniai nutolsta, man atsileid�ia krūtinė. Mosteliu D�ulianui, kad reikia eiti. Jis linkteli. Taip sugniau��s kum��ius, kad net krumpliai pab�la.

Visos kitos durys u�daros, daugiau jokių balsų, jokių mait�ėdų. Įdomu, kas yra kituose kambariuose? Galbūt, pamanau, visuose ant gele�inių lovų guli kaliniai, laukiantys, kad būtų i�pirkti arba su�audyti... Nuo tokios minties pasidaro bloga, bet ilgai nėra kada apie tai galvoti. Dar viena gyvenimo Tyruose taisyklė: pirmiausia rūpinkis savimi.

I�virk��ioji laisvės pusė tokia � kai esi visi�kai laisvas, gali pasikliauti tik savimi.

Prieiname duris koridoriaus gale. Patraukiu ranken�. Nieko. Ir tada vir� jos pastebiu ma�yt� klaviatūr�, toki� kaip ant Hanos kiemo vartų.

Norint atidaryti duris reikia �inoti kod�.

D�ulianas, regis, klaviatūr� irgi pastebėjo, nes burbteli:

� Velnias...

� Gerai, imkim ir pagalvokim, � �nib�du stengdamasi i�likti rami, bet mano galvoje tarsi prasideda snygis. S�mon� u�kloja vienui viena krauj� stingdanti mintis. A� įkliuvau. Pakliuvau į sp�stus, o kai būsiu surasta, man bus atsilyginta u� sumu�t� ir suri�t� sargybinį. Ir jie nebebus tokie lengvabūdi�ki. Daugiau jokių landų duryse.

� K� mes darysime? � klausia D�ulianas.

� Mes? � perklausiu dirstelėdama per petį. Tvarstis ant jo galvos i�margintas kraujo dėmėmis, ir a� nusisuku, kad nepradė�iau jo gailėtis. � Vadinasi, veikiame kartu?

� Turime laikytis i�vien, � sako D�ulianas. � Jei norime pabėgti, turime padėti vienas kitam.

Tada jis suima man u� alkūnių ir �velniai, bet tvirtai patraukia į �on�. Tai bent staigmena � D�ulianas prisilietė prie man�s. Matyt, i� rimtųjų nutarė nepaisyti mudviejų skirtumų. Na, jeigu jis gali, galiu ir a�.

� Neatidarysi, � tariu. � Reikia kodo.

D�ulianas pir�tais perbėga per klavi�ėlius, �engteli atgal ir prisimerk�s �iūri į duris. Pa�iupinėja stakt� lyg tikrindamas tvirtum�.

� Mūsų namuose lygiai tokia vartų spyna, � taria jis. Jo pir�tai tebebrauko ply�elį durų staktoje. � Am�inai pamir�tu kod�. Tėvas jį nuolat kei�ia, nes į namus ateina daugybė bendradarbių. Todėl sugalvojome sav� sistem�, tarsi kodo kod�, ma�ytes nuorodas ant vartų ar �alia, kad �ino�iau, kaip kodas pakeistas.

Staiga mano galvoje tarsi ka�kas susijungia � a� suprantu jo pasakojimo esm� ir kaip atspėti kod�.

� Laikrodis, � tariu rodydama vir� durų.

Ten kabantis sieninis laikrodis neina. Valandinė rodyklė sustingusi arti devyneto, o minutinė tiksliai rodo tris.

� Devyni ir trys, � sakau, bet i�kart suabejoju. � Ta�iau tai tik du skaitmenys. Dauguma kodų susideda i� keturių, ar ne?

D�ulianas suspaudo 9393, pajudina ranken�. Nieko. Neveikia ir 3939. Nei 3399 ar 9933, o laikas eina.

� Kad jį griausmas!

Į�ird�s D�ulianas trenkia per klaviatūr� kum��iu.

� Ramiau, ramiau. � A� giliai įkvepiu. Kodai ir galvosūkiai niekada nebuvo mano stiprioji pusė, o matematika visada labiausiai nesisekė. � Dar pagalvokime.

T� akimirk� balsai aname kambaryje vėl su�neka garsiau, durys truputį prasiveria.

� Vis tiek man�s neįtikinot, � sako bly�kiaveidis. � Kartoju � jeigu jie nemokės, mes ne�aisime...

Staigus siaubas man sugniau�ia gerkl�. Bly�kiaveidis nori i�eit į koridorių, i�kart mus pamatys.

� Velnias, � vos girdimai i�taria D�ulianas.

Jis trepsi lyg su�al�s, bet suprantu, jog jam baisu kaip ir man. Staiga jis sustingsta ir sako:

� Devyni penkiolika.

Kambario durys dar pla�iau prasiveria, balsai skamba dar garsiau.

� K�? � Sugniau�usi peilio ranken� sukioju galv� �ia į D�ulian�, �ia į anas, besiverian�ias duris.

� Ne devyni trys. Devyni penkiolika. Nulis, devyni, vienas, penki.

Palink�s prie durų, D�ulianas surenka naujausi� derinį. I�girstu tylų dūzgim� ir spragtelėjim�. D�ulianas pe�iu pastumia duris, jos atsidaro; balsai u� nugarų skardėja, skamba ai�kiai ir kapotai. Mes įsmunkame į gretim� kambarį kaip tik t� akimirk�, kai durys u� mūsų atsidaro iki galo ir maitėdos i�eina į koridorių.

Kambarys, kuriame atsiduriame, didelis, auk�tas ir gerai ap�viestas. Pasieniais lentynos, taip prikrautos daiktų, kad lentos kai kur įlinkusios nuo svorio. Ko tik �ia nėra: maisto pakuotės, dideli vandens buteliai, antklodės... Taip pat peiliai, sidabriniai stalo įrankiai, surizg� papuo�alų kamuoliai, odinė avalynė ir striukės, pistoletai, policininkų lazdos ir pipirinių dujų balionėliai. Dar matau visi�kai nenaudingus daiktus � ant grindų mėtosi radijo aparato lū�enos, stovi sena drabu�ių spinta, taburetės odiniu vir�umi ir skrynia, prikrauta sulū�usių plastikinių �aislų. Kitame kambario gale � dar vienos durys. Nuda�ytos vy�nine spalva.

� Einam.

D�ulianas griebia man u� alkūnės ir tempia prie tų durų. A� i�traukiu rank�.

� Ne. � Mes ne�inome, kur esame ir kada i� �ia i�trūksime. � �ia yra maisto ir ginklų. Reikia apsirūpinti.

D�ulianas �iojasi ka�ko sakyti, bet koridoriuje ima aidėti �auksmai, sutrepsi �ingsniai. Matyt, suri�tasis sargybinis įstengė paskelbti pavojų.

� Reikia slėptis.

D�ulianas mane tempia prie spintos. Viduje atsiduoda pelių mė�lu ir pelėsiais.

U�darau dureles. Spintoje taip ank�ta, kad su D�ulianu beveik sėdime vienas ant kito. Nusiimu kuprin�, pasidedu ant kelių. Mano nugara prisispaud�ia prie D�uliano krūtinės, jau�iu, kaip jis kvėpuoja. Nepaisant visko, d�iaugiuosi, kad jis su manimi. Abejoju, ar viena bū�iau prisikasusi bent iki �itos spintos.

Klaviatūra vėl sudūzgia, sandėlio durys trinkteli į sien�. Nenoromis krūpteliu, D�ulianas spusteli man pe�ius, nori nuraminti.

� Prakeikimas! � �aukia bly�kiaveidis. Pyktis jo kimiame balse � tarsi elektros srovė pasienio u�tvaroje. � Kaip, po perkūnais, galėjo atsitikti? Kaip jie...

� Toli nenubėgo. Ne�ino durų kodo.

� Tai kur jie, po velnių? Du snargliai...

� Galbūt slepiasi kuriame nors kambaryje? � taria kitas, ne bly�kiaveidis.

Įsiterpia dar vienas balsas, moteri�kas, tikriausiai mergos su kūno auskarais:

� Juos tikrina Brigsas. Mergiotė u�puolė Met�, suri�o jį. Ji turi peilį.

� Prakeikimas.

� Jie jau tuneliuose, � kalba merga. � Kurgi daugiau? Metas tikriausiai jiems i�davė kod�.

� Ar jis tau taip sakė?

� O kodėl jis turėtų prisipa�inti?

� Gerai, paklausykit, � sako bly�kiaveidis, matyt, jų vadas. � Ringai, su Brigsu apie�kokit sandėlius. Mes i��niuk�tinėsime tunelius. Nika, eik rytiniu, a� su Donu tikrinsime vakarinį. Pasakykit Kurtui su Foristu sukti �iauriniu, a� surasiu, k� pasiųst į pietinį.

A� skai�iuoju vardus: i�eitų, kad mes susidūrėme ma�iausiai su septyniais maitėdomis. Tiek daug nesitikėjau.

� Noriu, kad po valandos �itie �ūd�iai vėl būtų kameroje. Neketinu dėl jų praleisti i�mokos dienos, ai�ku? Tik jau ne dėl ka�kokios velniavos paskutin� minut�.

I�mokos diena... S�monės paribyje smilksi ka�kokia mintis, bet ji i�nyksta, kai pabandau ai�kiau suvokti. Jeigu kalbama ne apie i�pirk�, kokios i�mokos maitėdos gali tikėtis? Gal jie nutarė, kad D�ulianas vis tiek prakalbės, papasakos apie namų saugumo sistem�? Ta�iau įsilau�ti per daug sudėtinga ir pavojinga, be to, maitėdos paprastai tokiais dalykais neu�siima. Neplanuoja. Jie papras�iausiai degina, terorizuoja ir plė�ia.

Ir vis nesuprantu, kuo a� �ia dėta.

Gird�iu trepsėjim�, u�taisomus pistoletus. Mane vėl sukausto baimė: u� fanerinių spintos durelių stovi trys ginkluoti maitėdos. Atrodo, tuoj nualpsiu. Spintoje taip ank�ta ir kar�ta. Mano mar�kinėliai �lapi nuo prakaito. Gyvi mes i� �ia nei�trūksime. I�eities nėra. Neįmanoma.

U�simerkiu ir galvoju apie Aleks�, kaip spaud�iausi prie jo nugaros va�iuodama su juo motociklu ir lygiai taip pat manydama, jog mums galas.

� Susitinkame �ia po valandos, � paskelbia bly�kiaveidis. � O dabar suraskite tuos velniūk��ius ir atitempkit juos man.

�ingsniai nutolsta į kit� kambario gal�. Vadinasi, vy�ninės durys veda į tunelius. Gird�iu, kaip jos atsidaro ir vėl u�sidaro. Stoja tyla.

Mudu su D�ulianu tebetūnome įsitemp�. A� krusteliu, bet jis mane sulaiko.

� Palauk, reikia įsitikinti, ar visi nuėjo.

Dabar, kai man�s nebebla�ko maitėdų balsai, itin nesmagiai jau�iu jo kūno kar�tį, kakl� kutena jo kvėpavimas. Pagaliau nei�tveriu.

� Nieko nebėra, judinkimės.

I� spintos i�sirop��iame atsargiai � o jeigu kur nors dar slankioja maitėdos?

� Ir kas toliau? � tyliai klausia D�ulianas. � Jie mūsų ie�ko tuneliuose.

� Reikia rizikuoti. Kito kelio nėra.

D�ulianas nusileid�ia.

� Kraukimės, � paraginu.

D�ulianas prieina prie vienos lentynos, ima raustis drabu�ių krūvose.

� �tai, � pamėtėja man mar�kinėlius, � atrodo, tavo dyd�io.

A� randu �varius d�insus, sportin� liemenėl� ir baltas puskojines, u� spintos paskubomis persirengiu. Nors tebesu purvina ir suprakaitavusi, nuostabu u�sivilkti �varius drabu�ius. D�ulianas susiranda mar�kinėlius ir d�insus. Truputį didoki, tad jis susijuosia elektros laidu. Į mano kuprin� prikrauname javainių batonėlių ir vandens butelių, du �ibintuvėlius, kelet� pakelių rie�utų ir vytintos jautienos. U�ėjusi lentyn� su medicinos reikmenimis imu ki�t į kuprin� tepalus, tvars�ius ir baktericidines servetėles. D�ulianas tylomis mane stebi. Mūsų �vilgsniai susitinka, bet a� ne�inau, kas jo galvoje.

Ant lentynos po medikamentais stovi vienui viena medinė dė�utė. Įdomu... Atsitupiu, atvo�iu dangtelį ir vos neaikteliu.

Tapatybės kortelės. Dė�utė pilna plastikinių gumutėmis suver�tų kortelių. Dar guli krūvelė laminuotų ABD �enkliukų.

� D�ulianai, pa�iūrėk! � �aukiu atgavusi am�.

D�ulianas atsistoja �alia ir tylėdamas �iūri, kaip sklaidau blizgan�ias korteles. Slenka begalė veidų ir asmens duomenų.

� Mesk jas, � po valandėlės taria jis. � Maunam i� �ia.

Skubiai atrenku kelet� kortelių, kuriose merginų nuotraukos nors kiek pana�ios į mane, u�maunu ant jų gumut� ir įsiki�u į ki�en�. Paimu ir �enkliukų. Vėliau gali praversti.

Pagaliau prieinu prie ginklų. Daugybė dė�ių su bet kaip sumestais apdulkėjusiais �autuvais ir gerai suteptais pistoletais, su sunkiomis lazdomis ir �ovinių dė�utėmis. Paimu pistolet�, patikrinu, ar u�taisytas, paduodu D�ulianui. Į kuprin� įsimetu dė�ut� �ovinių.

� Nė karto nesu į niek� �ov�s, � taria D�ulianas, atsargiai vartydamas ginkl�, lyg bijodamas, kad savaime nei��autų. � O tu?

� Kelis kartus, � atsakau. Jis prikanda lūp�.

� Tai pati ir turėk, � sako.

Įsidedu pistolet� į kuprin�, nors ma�a d�iaugsmo tampyti papildom� svorį.

O �tai peiliai � naudingas daiktas, ir ne tik �mogui u�pulti. Suie�kau spyruoklinį peilį ir u�siki�u u� liemenėlės. D�ulianas irgi pasiima tokį pat peilį, įsideda ki�enėn.

� Jau? � klausia, kai u�sidedu kuprin�.

Ir tada pagaliau siūbteli nerimas, iki tol tik �mė�av�s s�monės pakra�tyje, kurio niekaip neįstengiau paversti ai�kia mintimi. Viskas ne taip. Viskas per daug gerai organizuota. Per daug kambarių, per daug ginklų, per daug tvarkos.

� Jiems ka�kas padeda, � sakau bandydama susieti �iuos faktus. � Patys maitėdos nebūtų sugebėj�.

� Kas tokie? � nekantriai klausia D�ulianas, nervingai dirstelėdamas į duris.

�inau, jog reikia eiti, bet negaliu pajudėti: ima smilksėti padus, nutirpsta visos kojos. Galvoje klaid�ioja dar viena mintis... ka�koks įspūdis, kad ka�k� esu ma�iusi ar prisiminusi.

� Maitėdos irgi yra nei�gydytieji, � atsakau D�ulianui.

� Nelegalai, kaip ir tu, � piktai priduria jis.

� Ne, ir jie nėra Nelegalai. I�vis kitokie.

A� u�simerkiu, atmintyje i�plaukia ai�kus vaizdas, kaip priki�u maitėdai prie kaklo peilį ir ten pamatau pablukusi� tatuiruot�. Ji man ir pasirodė pa�įstama...

� O varge...

Atsimerkiu. Toks jausmas, tarsi kas dau�ytų kum��iu krūtin�.

� Lena, reikia eiti.

D�ulianas siekia mano rankos, bet a� j� atitraukiu.

� ABD, � i�tariu. � Tas bernas... sargybinis, kurį suri�ome... jam i�tatuiruoti erelis ir �virk�tas. ABD emblema.

D�ulian� tarsi elektros srovė nukre�ia.

� Tikriausiai toks sutapimas, � nedr�siai bando prie�tarauti jis.

A� tik papurtau galv�. Joje �od�iai ir mintys susilieja į vien� sraut�. Viskas įgauna prasm�: pokalbis apie i�mokos dien�, visas �is arsenalas, tatuiruotė, dė�utė �enkliukų... Po�eminis kompleksas, saugumo sistema � visa tai kainuoja.

� Jie veikia i�vien. Ne�inau, kodėl ir kieno pasamdyti, bet...

� Ne, � �altai nukerta D�ulianas. � Tu klysti.

� D�ulianai...

� Tu klysti, ar ai�ku? Toks dalykas neįmanomas, � pertraukia jis mane.

Prisiver�iu �iūrėti į jį. Sunku, nes jo akyse pradeda ka�kas sūkuriuoti ir drumstis, nuo to man ima suktis galva, lyg stovė�iau ant pat uolos kra�to.

Taip ir stovime, nebyli pantomima, kai trinkteli durys ir įvirsta du maitėdos.

Akimirk� niekas nejuda, a� spėju pastebėti svarbiausia: pirmas maitėda � vidutinio am�iaus vyri�kis, antras � mergina iki mėlynumo juodais plaukais, auk�tesnė u� mane. Abu nematyti. Gal i� baimės į akis krinta keistos smulkmenos: vyri�kio kairys vokas u�krit�s, tarsi spaud�iamas ka�kokios jėgos, o mergina stovi i�si�iojusi, net matyti it vy�nia raudonas lie�uvis. Spėju pagalvoti, kad ji tikriausiai k� nors �iulpė, ledinuk� ant pagaliuko ar saldainį, ir prisimenu Greis�.

Tada kambarys atgyja, mergina siekia pistoleto, visos mintys i�garuoja.

Puolu į priekį ir i�mu�u pistolet� jai i� rankų, nespėjo nė nukreipti į mane. U� nugaros ka�k� �aukia D�ulianas. �ūvis. Negaliu atsisukti pa�iūrėt, kas �ovė. Mergina vo�ia man kum��iu į �iaun�. Iki tol nesu gavusi smūgio į veid�, todėl akimirk� sutrinku � ne i� skausmo, i� nuostabos. T� akimirk� mergina spėja i�sitraukti peilį ir a� i�vystu oru �vilpian�i� gele�t�. I�silenkusi peilio petimi rė�iu jai į pilv�.

Ji kriokteli. Abi netenkam pusiausvyros ir griūvam ant senų batų dė�ės. Kartonas susiploja nuo mūsų svorio. Mes sukimbame, maitėda taip arti, kad jos plaukai lenda man į burn�, u�uod�iu jos od�. I� prad�ių vir�uje a�, paskui ji parblo�kia mane ant nugaros, mano galva trinkteli į betonines grindis. Maitėda keliais suspaud�ia man �onus, net u�ima kvap�, ir bando i�sitraukti i� u� dir�o kit� peilį. Grabinėju aplink ie�kodama kokio ginklo, bet ji mane taip myga prie grindų, kad nieko negaliu pasiekti.

D�ulianas su maitėda svyrinėdami galynėjasi. Abu panarin� galv�, kriokdami stengiasi u�imti geresn� pozicij�. Staigiai pasisuk� trenkiasi į lentyn� su puodais ir keptuvėmis. Lentyna pasvyravusi griūva, puodai ir keptuvės �vangėdami i�silaksto po kambarį. Merga neju�ia grį�teli, ir �is judesys suteikia man erdvės u�simoti. Smogiu jai į �andikaulį. Vargu ar smūgis buvo stiprus, bet jis nuvertė merg� ant �ono ir a�, vėl atsidūrusi vir�uje, i�traukiu jai i� rankos peilį. Krūtinėje verda neapykanta ir baimė, ir a� negalvodama suvarau peilį maitėdai į krūtin�. Ji rikteli ir lieka gulėti. Mano galvoje sukasi vienintelė mintis: Pati kalta, pati kalta...

I� ka�kur sklinda duslus kūk�iojimas; ne i� karto suvokiu, jog a� pati springstu a�aromis.

Paskui visa praryja juoduma. Po sekundės i�nirusi i� tamsos pajuntu skausm� � vyras maitėda vo�ė man per galv� policininko lazda. Turbūt skilo kaukolė, a� nugriūvu, viskas aplink pa�yra atskirais paveikslėliais: D�ulianas guli kniūbs�ias prie nuvirtusios lentynos; kertėje stovi iki tol nepastebėtas did�iulis laikrodis; betoninės grindys sutrūkinėjusios, ply�eliai pasklid� lyg voratinklis, ir tas voratinklis baud�iasi mane apraizgyti. Tada valandėl� i�vis nieko nematau. Staigus pasikeitimas � guliu auk�tielninka, vir�uje sukasi lubos. A� mir�tu. Keista, bet galvoju apie D�ulian�. �auniai mu�ėsi su tuo maitėda.

D�uliano prie�as, ap�erg�s mane, �nopuoja man į veid�. I� jo burnos trenkia puvėsiais. Paakys i�plė�tas, � puikiai pasidarbuota, D�ulianai, � kraujas kapsi man ant veido. Po smakru pajuntu peilio smaigalį, ir man sustingsta kraujas. Guliu beveik nealsuodama.

Maitėda �iūri su tokia neapykanta, kad a� staiga visi�kai nusiraminu. Jis mane papjaus. Nuo �io tikrumo įtampa atslūgsta. A� u�simerkiu, imu nirti į balto sniego pusnį bandydama įsivaizduoti Aleks� tokį, kokį regėdavau sapnuodama, � stovintį tunelio gale. Laukiu, kad jis pasirodytų ir i�tiestų į mane rankas.

A� sk�stu, paskui vėl i�nyru, pakimbu vir�um �emės ir �tai vėl guliu ant betono. Burnoje dumblo skonis.

� Tu man nepalieki jokio pasirinkimo, � atsidūsėja maitėda.

Staigiai atsimerkiu. Jo balse pajuntu lyg ir apgailestavim�, gal net pasiteisinim�, ko visi�kai nesitikėjau. Ir man grį�ta viltis, bet ir siaubas. Pra�au, pra�au, ne�udyk!

Ta�iau maitėda įkvepia ir įsitempia, peilio vir�ūnė praduria kaklo od�. Viskas...

Ūmiai jis trūkteli, peilis i�krinta i� rankos. Akys atsistoja stulpu, jis pana�us į klaiki� akl� lėl�. Pama�u sukniumba savo svoriu prispausdamas mane prie grindų. A� neturiu kuo kvėpuoti. �alia stovi D�ulianas, sunkiai alsuoja ir dreba. Maitėdos nugaroje stirkso peilis.

Ant man�s tyso lavonas. Krūtinėje tvenkiasi isterija ir pagaliau prasiver�ia kar�tligi�ku vapėjimu:

� Nuimk jį nuo man�s, nuimk!

D�ulianas kaip girtas purto galv�.

� A�... a� nenorėjau.

� Dieva�i, D�ulianai, nuimk jį nuo man�s! Mums reikia eiti.

D�ulianas krūpteli, sumirksi ir įbeda akis į mane. Maitėdos lavonas mane baigia suploti.

� Pra�au tave, D�ulianai.

Pagaliau D�ulianas sukrunta. Pasilenk�s nutempia lavon�, a� atsikeliu. �irdis dau�osi, visa oda pa�iurpusi, ne�moni�kai norisi nusiplauti vis� �it� mirtį. Abu negyvi maitėdos guli taip arti vienas kito, jog beveik lie�iasi. Tarp jųdviejų ple�iasi drugelio formos kraujo klanas. Mane ima pykinti.

� Lena, a� nenorėjau. Tiesiog... Pama�iau jį ant tav�s, stvėriau peilį ir... � D�ulianas kraipo galv�. � Nety�ia i�ėjo.

� D�ulianai, � tariu dėdama rankas jam ant pe�ių, � paklausyk, tu i�gelbėjai man gyvyb�.

Jis u�simerkia ir vėl atsimerkia.

� Tu i�gelbėjai man gyvyb�, � pakartoju. � Dėkui.

Jis, regis, nori ka�k� sakyti, bet u�simeta kuprin�. Negalvodama įsikimbu jam į rank�. Jis jos nei�traukia, ir a� d�iaugiuosi. �itaip jau�iuosi tvir�iau. Jis man padės i�silaikyti ant kojų.

� Laikas dingti, � sakau.

Sverdėdami i�einame i� kambario ir pagaliau atsiduriame vėsiame tunelyje. �ia atsiduoda pelėsiais, kiekvienas �ingsnis atsiliepia aidu, aplinkui tik tamsa ir �e�ėliai.

Keliaujant į antr� stovyklaviet� smarkiai nukrinta temperatūra. ��lu net miegodama palapinėje. O kai ateina mano eilė nakvoti lauke, naktį pabundu ap�armojusiais plaukais. Sara i�balusi ir vis� laik� tyli, bet laikosi vyri�kai.

Mėlynė susirgo. Pirm� dien� atsibunda vangi, vos randa jėgų dienos �ygiui. Susirietusi ant �emės kaip koks gyvūnėlis u�miega mums dar neu�kūrus lau�o. Juodė įne�a j� į palapin�. T� naktį mane pri�adina slopūs �auksmai. I�sigandusi atsisėdu. Giedrame danguje mirguliuoja �vaig�dės. Oras �altas.

Juodės palapinėje kreb�desys, ink�timas, paskui raminantis ku�desys. Mėlynė susapnavo baisų sapn�.

Ryt� pabunda kar��iuodama, bet pasirinkimo nėra, turi eiti su visais. Artinasi sniegas, o iki antros stovyklavietės dar trisde�imt mylių, iki �iemojimo vietos � dar toliau.

Mėlynė verkdama velkasi i� paskutiniųjų, bet vis da�niau klumpa. Pasikeisdami j� ne�ame � a�, Juodė, Med�ioklis, Lai ir Tėvukas. Ji visa dega. Jos rankytės, apsivijusios man kakl�, pulsuoja kar��iu kaip elektros laidai.

Kit� dien� prisikasame iki antros stovyklavietės. Tai skalūno nuolau�omis u�versta aik�telė palei sen� apgriuvusi� sien�, kuri �iek tiek u�stoja nuo vėjo. Mes atkasame paslėptas maisto atsargas, paspend�iame sp�stus ir apie�kome vietov� (kitados �ia būta nema�o miesto), ar neu�silik� konservų, �iaip kokių daiktų, galin�ių praversti �ygyje. �ia būsime dvi arba tris dienas, nelygu k� pasiseks rasti. Be pelėdų ūkavimo ir naktinių padarų kreb�desio, girdime tolumoje ū�iant sunkve�imius, mat u� de�imties mylių eina plentas.

Koks keistas jausmas... Esame visai �alia civilizuotų miestų, kuriuose pilna maisto, drabu�ių, medikamentų, bet atrodo, lyg būtume kitoje visatoje. Pasaulis grie�tai padalytas į dvi dalis, dailiai perlenktas lyg palapinės stogo �laitai. Legalai ir Nelegalai gyvena skirtingose plotmėse, skirtinguose matmenyse.

Naktimis Mėlynė vis sunkiau kliedi. Ji verkia, �aukia, ka�k� be s�ry�io murma. Kai ateina laikas �ygiuot į tre�i� stovyklaviet�, nes dangų aptraukia �vininiai debesys, prana�aujantys pūg� ir snieg�, Mėlynė jau beveik be �ado. T� dien� mergait� ne�a Juodė, niekam neleid�ia padėti, nors pati nusilpusi ne ma�iau u� kitus ir da�nai atsilieka.

�engiame tylėdami. Mus slegia baimė, aptūloja lyg antklodė, sakytum jau klampotume per krintantį snieg�, � visi �inome, kad Mėlynė nei�gyvens. Ir Juodė �ino. Negali ne�inoti.

T� vakar� Juodė paguldo Mėlyn� prie lau�o. Nors jos kūnas dega, ji visa dreba taip, kad dantys kalena. Visi kiti slankiojame apie lau�� it �e�ėliai, kuo tyliau. A� u�miegu po atviru dangumi �alia Juodės, pasilikusios kurstyti lau�o, kad Mėlynei būtų �ilta.

Vidury nakties mane pa�adina tylus verksmas. Juodė klūpo greta Mėlynės. I� baimės man sutraukia skrandį: nė karto nesu ma�iusi Juodės verkiant. Bijau prabilti, bijau kvėpuoti, bijau krustelėti. �inau, Juodė mano, jog visi miega, antraip nė u� k� nebūtų pravirkusi.

Bet ilgiau tylėti irgi negaliu. Ty�ia pradedu miegmai�yje vartytis, ir verksmas i�syk liaujasi. Atsisėdu.

� Ar ji... � pa�nib�domis klausiu. �od�io �mirė� nepajėgiu i�tarti.

Juodė linguoja galv�.

� Jai sunku kvėpuoti.

� Ta�iau bent kvėpuoja, � tariu.

Stoja ilga tyla. Bevilti�kai trok�tu kaip nors i�taisyti padėtį. Man atrodo, netek� Mėlynės neteksime ir Juodės dalelės. O Juodė mums baisiai reikalinga, ypa� kad su mumis nėra Smigio.

� Mėlynė pasveiks, � bandau j� guosti. � Tikiu, kad pasveiks.

Juodė atsisuka į mane. Jos akyse dega lau�o at�vaitai.

� Ne, � trumpai drūtai sako ji. � Nepasveiks.

Jos balse toks tvirtas įsitikinimas, kad prie�tarauti negaliu. Kurį laik� Juodė tyli, paskui klausia:

� Ar �inai, kodėl pavadinau j� Mėlyne?

Klausimas mane nustebina.

� Maniau, dėl akių spalvos.

Juodė nusigr�ia į lau�� ir apglėbia kelius.

� Gyvenau Jarmute netoli sienos. Varganame rajone. Niekas nenorėjo gyventi taip arti Tyrų. Blogas �enklas, pati supranti.

Mane nukre�ia �iurpas, a� suklūstu. Juodė niekada nėra pasakojusi apie savo gyvenim� prie� atsiduriant Tyruose. Am�inai kartodavo, kad iki tol nieko nebuvo. Jokios praeities.

� I� tikrųjų gyvenau kaip visi. Tikėjau, kas man sakoma, ir dėl nieko per daug nesukau sau galvos. Tik i�gydytieji patenka į dangų. Patruliai mane tikrina mano pa�ios labui. U�krėstieji ne�varūs, jie sugyvulėja. Liga tave grau�ia i� vidaus. Stabilumas � tai dievi�kumas ir laimė. � Ji gū�teli tarsi nusikratydama prisiminimų apie anuos laikus. � Bet a� nesijau�iau laiminga. Pati nesupratau kodėl. Nesupratau, kodėl negaliu būti kaip visi.

Prisimenu, kaip kart� Hana sukosi po kambarį i�skėtusi rankas, klausdama mane: �Manai, kad viskas puiku? Manai, kitaip ir būti negali?�

� T� vasar�, kai man sukako keturiolika, pasienyje prasidėjo statybos. Buvo planuojama ten įkurdinti vargingiausias Jarmuto �eimas. Nevykusiai suporuotas ar pagarsėjusias mai�tingumu, ar tik apkalbėtas, kad nepritaria vald�iai... Pati �inai, kaip būdavo. Dien� da�nai �aisdavau �alia statybos aik�telės. Kartu su kitais vaikais. Ai�ku, turėdavom saugotis, berniukai �aisdavo atskirai nuo mergai�ių. Mus skyrė linija: į rytus nuo jos buvo mergai�ių teritorija, į vakarus � berniukų. � Juodė nusijuokia. � Dabar atrodo lyg sapnas. Ta�iau tada buvo visi�kai normalu.

� Nebuvo su kuo lyginti, � tariu.

Juodė �vilgteli į mane, sulinksi.

� Ta�iau vien� savait� i�vien pliaupė lietus. Statyba sustojo, niekas nebenorėjo ten �aisti. O a� lietaus nebijojau. Nelabai mėgau būti namie. Mano tėtis... � Ji u�sikerta, bet patylėjusi pasakoja toliau: � Po procedūros jis buvo ne visai normalus. Gydymas nelabai pavyko. Pa�eista nuotaikų kait� reguliuojanti smilkininė smegenų skiltis. Taip mums paai�kino mokslininkai. Kone vis� laik� jis elgdavosi kaip visi. Bet retkar�iais u�eidavo pyk�io priepuoliai.

Kurį laik� Juodė sėdi ir tylėdama �iūri į lau��.

� Mama mums padėdavo mėlynes u�pudruoti ar u�da�yti. Niekam negalėjome apie tai sakyti. Nenorėjome, kad �monės �inotų, jog tė�iui procedūra nevisi�kai pavyko. Paklaik� i� baimės �monės kartais tokius nelaimėlius net sudegindavo. Mama sakydavo, kad, jei prasitartume, būtų tik blogiau. Todėl ir maskuodavomės. Vasar� ne�iodavome sukneles ilgom rankovėm. Mokykloje meluodavom, kad sirgome, todėl praleidome pamokas. Jei kas pastebėdavo, ai�kindavau, kad griuvau, susitrenkiau galv�, u�kliuvau u� staktos...

Niekad neįsivaizdavau, kad Juodė galėjo būti jaunesnė negu dabar. Ta�iau taip ir matau stamantri� mergait� piktai su�iauptomis lūpomis, kosmetiniu pie�tuku u�tepliojan�i� mėlynes ant rankų, pe�ių ir veido.

� Kaip liūdna, � tariu nei �į, nei t�.

Juodė kosteli, atlo�ia pe�ius.

� Visa tai niekis.

Paėmusi ilg� plon� �akalį sulau�o į keturias dalis ir po vien� sumeta į lau��. Galvoju, ar tik ji jau neu�mir�o, kad mūsų pokalbis prasidėjo mano klausimu apie Mėlynės pravard�, bet Juodė ima pasakoti toliau:

� Ta savaitė, kai be perstojo lijo, tė�iui buvo prasta, todėl da�nai eidavau i� namų. Kart� tiesiog �lais�iausi palei pamatus. Nieko doro ten nebuvo, vienos duobės ir �lako blokai, nė vieno namo taip ir nepastatyta. Staiga pama�iau dė�ut�. Nuo batų.

Juodė giliai atsidūsta, net tamsoje į�iūriu, kaip ji įsitempė. Ir tada u�baigė savo istorij� vienu atsikvėpimu:

� Ka�kas j� ten paliko, paki�o po pamatų bloku. Ta�iau lietus paplovė pamatus ir dė�utė atsidūrė pavir�iuje. Pati ne�inau, kodėl u�sigeid�iau pa�iūrėti, kas jos viduje. Ji buvo visa purvina, bet pamaniau, gal joje rasiu kokius batelius ar netgi brangenybių.

Dabar �inau, kur krypsta Juodės pasakojimas. Drauge su ja einu prie �emėtos dė�utės nuo batų. Pakeliu nuo �lapumo persikreipusį dangtelį. Tarsi juodas purvas į gerkl� kyla siaubas ir pasibjaurėjimas.

� Ji buvo susukta į antklodėl�, � �nib�da Juodė. � Mėlyn� su geltonais aviniukais. Nekvėpavo. Maniau, negyva. Ji buvo... buvo mėlyna. Oda, nagu�iai, lūpos, pir�tukai. Tokie smulku�iai mėlyni pir�tukai.

Juodas purvas u�kem�a gerkl�, dusina.

� Ne�inau, kas mane privertė j� gaivinti. Ko gera, tada truputį galvoj pasimai�ė. T� vasar� dirbau jaunesni�ja gelbėtoja, todėl mokėjau daryti dirbtinį kvėpavim� ir i�orinį �irdies masa��. Tik niekada neprisiėjo tuo mokėjimu pasinaudoti. O ji buvo tokia ma�ulytė, gal dviejų savai�ių. bet man pavyko. Niekada nepamir�iu, kaip ji pirm� kart� įkvėpė ir kaip ėmė keistis odos spalva. Man tarytum atsivėrė visas pasaulis. Ir visa, ko iki tol stigo, jausmų, spalvų, sugrį�o su pirmu jos įkvėpimu. Pavadinau j� Mėlyne, kad visada prisimin�iau t� akimirk� ir niekada nesigailė�iau savo poelgio.

Staiga Juodė nutyla. Pasilenkusi pataiso Mėlynės miegmai�į. �emoje raudonoje lau�o liepsnoje matau, kokia Mėlynė i�balusi. Ant kaktos prakaito karoliukai, alsavimas retas ir nelygus. Mane u�lieja aklas pyktis ne�inia ant ko.

Bet Juodė dar nebaigė savo istorijos.

� A� nė neketinau eiti namo. Paėmiau j� ir nubėgau. �inojau, kad Jarmute negalėsiu jos auginti. Ilgai tokios paslapties nei�laikysi. Sumu�imus ir tai buvo sunku nuslėpti. Ir dar supratau, kad ji nesantuokinis kūdikis � kokia nors mergina pagimdė j� nuo ka�kokio vaikino, kuris nebuvo parinktas jai į por�. Meilės kar�tinės vaisius. Juk �inai, sakoma, kad deliria sergan�iųjų kūdikiai jau gimsta u�krėsti. Jie u�auga luo�iais ir bepro�iais. Ji tikriausiai būtų buvusi i� man�s atimta ir nu�udyta. Net nepalaidota. Juk visi bijo, kad liga nepaplistų. Būtų buvusi sudeginta, o pelenai i�mesti su �iuk�lėmis. � Juodė paima dar vien� �akalį ir meta į lau��. Jis i�kart u�sidega, į vir�ų �auna baltas liepsnos lie�uvis. � Sklido gandai, kad kai kurie u�tvaros ruo�ai nesaugomi. Mes vieni kitus �iurpindavome pasakomis, kaip Nelegalai, perėj� sien�, ryja �monių smegenis. Na, įprastais vaiki�kais siaubukais. Ne�inojau, tikėti ar ne, bet nutariau pamėginti. Ilgiausiai sukau galv�, kaip su Mėlyne perlipti sien�. Galų gale i� antklodės pasidariau lyg ir ne�yn�. Padėjo ir lietus � pasienie�iai ir reguliuotojai sėdėjo būdelėse. U�tvar� perlipau be didelio vargo. Ne�inojau, kur eisiu ir k� darysiu atsidūrusi anapus. Su tėvais neatsisveikinau. Tiesiog pabėgau. � Ji �nairomis dirsteli į mane. � Na, gal jau gana. Visa kita ir pati �inai.

� Taip, �inau, � kimiai tariau.

Gerkl� man suspaud�ia skausmas. Galiu pravirkti bet kuri� akimirk�. Kad taip neatsitiktų, per d�insus suleid�iu nagus į �launis.

Mėlynė bla�kosi ir ka�k� murma. Gerklėje jai vis labiau gerg�d�ia. Įkvepiant ir i�kvepiant girdėti, kaip krūtinėje ka�kas �lapiai �liurpsi. Juodė pasilenkusi nubraukia jai nuo kaktos sulipusius plaukus.

� Kar��iuoja, � tarsteli ji.

� A� atne�iu vandens, � pasisiūlau.

Baisiausiai noriu k� nors padaryti, kuo nors padėti.

� Nuo to niekas nepasikeis, � tyliai sako Juodė.

Bet man reikia pajudėti, ir a� vis tiek nueinu nuo lau�o. Per �varbi� tams� pasuku prie upės, apsitraukusios plonu suei�ėjusiu ledu. Auk�tai pakibusi mėnulio pilnatis atsispindi sidabriniame upės pavir�iuje. Kibiro dugnu pramu�u ledelį ir net aikteliu, kai �altas vanduo per pir�tus ima bėgti į kibir�.

T� naktį su Juode nemiegame. Pasikeisdamos �lapiu rank��luos�iu vėsiname Mėlynei kakt�, kol ji ima kvėpuoti lė�iau, nebe taip gargdama. Po kiek laiko ji nustoja bla�kytis, nurimsta. Danguje prasikala bly�kiai rausva au�ra, o mes tebevilgome Mėlynei kakt�, nors ji jau kelias valandas nebekvėpuoja.

Mudu su D�ulianu einame per tvanki� tams�. �engiame lėtai, atsargiai, nors abu norėtume bėgti. Ta�iau nevalia kelti jokio triuk�mo, nei į�iebti �ibintuvėlio. Būtų per daug pavojinga. Slenkame pla�iu tunelių tinklu, bet jau�iuosi kaip �iurkė dė�utėje. Kojos nelabai tvirtos, todėl kaire ranka vis prisilaikau gli�ios tunelio sienos. Patamsyje �ia i�nyra, �ia i�nyksta ka�kokie juodi siluetai, siena �liau�ioja vėdarėliai.

O dar pilna �iurkių. Jos cypauja pakampėse, laksto skersai bėgių baugiai caksėdamos nagais.

Ne�inau, kiek laiko einame. Nesuprasi, kai niekas aplinkui nesikei�ia, nei garsai, nei kvapai, kai neįsivaizduoji, kur judame � į rytus, į vakarus ar sukame ratu. Kartais pėdiname palei senus gele�inkelio bėgius, kuriais kadaise va�inėjo metro traukiniai. Nors baisu ir slegia nuovargis, vis tiek pasitaiso ūpas pagalvojus, kaip �itais painiais tunelių labirintais lakstė dundan�ios ma�inos ir jomis laisvai va�inėjo �monės.

Kai kur tuneliai apsemti � kartais vanduo vos sruvena, o kartais telk�o iki kelių, dvokiantis ir pilnas �iuk�lių, akivaizdu, jog �ia pateko u�sikim�us kanalizacijai. Vadinasi, ne per toli miestas.

A� vis da�niau klupinėju. Jau kelios dienos be sotaus maisto, be to, kaklo vieta, kur maitėda bakstelėjo peiliu, skausmingai tvinksi. D�ulianas tolyd�io mane prilaiko, kad nepargriū�iau. Galų gale apkabina per pusiauj� ir veda. Esu dėkinga, kad nesibodi fizinio artumo su manimi. Nebe taip sunku klumpinti nuolat i�tempus ausis, ar per la�ų kapsėjim� ir keistus tunelių aidus nei�girsiu artėjant maitėdų.

Nesustodami einame jau kelias valandas. Pagaliau tamsa virsta prieblanda, tada i� ka�kur į tunelį ima plūsti sidabri�ka �viesa. Pasirodo, lubose net penkios grotelės. Pirm� sykį per �ias dienas vir� galvos i�vystu dangų: tamsi� debesų antklod�, nusagstyt� �vaig�dėmis. Neju�ia aikteliu. Tokio gro�io dar nesu ma�iusi.

� Grotelės, � tariu. � Gal galėsime?..

D�ulianas �engia pirmas. Pagaliau i�drįstame įjungti �ibintuvėlį. Nukreip�s jį į vir�ų, D�ulianas papurto galv�.

� I� lauko prisukta var�tais, � paai�kina jis. Pasistieb�s pabando pakelti vienas groteles. � Nejuda.

I� apmaudo netenku �ado. Laisvė taip arti. J� net u�uod�iu � vėj� ir erdv�, ir dar ka�k�. Lietų. Matyt, neseniai lijo. Nuo �ito kvapo i�tryk�ta a�aros. Mūsų kelias baigėsi perone. �emiau apsemti bėgiai, vir� jų plūduriuoja i� vir�aus įpūsti med�ių lapai. Mums i� kairės sienoje ni�a. Atrodo, ka�k� bandyta kasti, bet darbai u�mesti. Ni�a prikrauta medinių dė�ių, o ant sienos nuostabiai i�silaik�s u�ra�as: ATSARGIAI � STATYBOS ZONA. VAIK��IOTI TIK SU �ALMAIS.

Daugiau neturiu jėgų stovėti. I�slydusi i� po D�uliano rankos susmunku ant kelių.

� Ei, kas tau? � klausia D�ulianas, pritūp�s �alia.

� Pavargau, � i�tariu.

Susirietusi ant �emės pasidedu po galva rank�. Akys pa�ios merkiasi. Jas atvėrus �vaig�dės danguje susilieja į vien� mil�ini�k� �vytintį rutulį, paskui vėl pa�yra smulkiais �iburiukais.

� Pamiegok, � sako D�ulianas. Nusiėm�s kuprin� atsisėda �alia.

� O jeigu pasirodys maitėdos? � klausiu.

� A� pabudėsiu, � ramina mane D�ulianas. � Vis� laik� klausysiuos.

Po valandėlės jis atsigula auk�tielninkas. Pro groteles pu�ia vėjas, neju�ia susigū�iu.

� �alta? � klausia D�ulianas.

� Truputį, � atsakau vos i�spausdama �odį. Regis, net gerklė u��alo.

Kurį laik� tylime, paskui D�ulianas apsiver�ia ant �ono, apkabina mane viena ranka ir prisiglaud�ia. Nugara jau�iu, kaip plaka jo �irdis, keistu, nelygiu ritmu.

� Nejaugi nebijai kar�tinės? � klausiu.

� Bijau, � trumpai atsako jis. � Bet ir man �alta.

Netrukus jo pulsas i�silygina, mano prisiderina prie jo. Pama�u �altis manyje i�tirpsta.

� Lena? � ku�da D�ulianas.

Mėnulis, tiesiai vir� mūsų, �vie�ia kaip galingas pro�ektorius, todėl guliu u�simerkusi.

� Ko?

Jau�iu, kaip D�uliano pulsas vėl tankėja.

� Nori, papasakosiu, kaip brolis mirė?

� Pasakok, � sakau, nors ka�kokios jo balso gaidelės mane g�sdina.

� Brolis niekada nesutarė su tėvu, � ima pasakoti D�ulianas. � Buvo labai u�sispyr�s. Neklau�ada. Ir ūmaus būdo. Visi sakydavo, kad po procedūros pasitaisys. � Pauzė. � Augdamas darėsi vis at�agaresnis. Tėvai pradėjo galvoti, kaip procedūr� paankstinti. Brolio elgesys kenkė ABD ir visam reikalui. Jis visi�kai neklausydavo tėvo, manau, net netikėjo, kad procedūra i�gydo. Buvo vyresnis u� mane �e�eriais metais. Man... man buvo baisu dėl jo. Supranti, k� turiu galvoje?

Nepajėgdama i�tarti �od�io tik linkteliu. Prisiminimai, kuriuos buvau palaidojusi, u�mūrijusi tamsiame u�kaboryje, i�siver�ė lauk: nepaliaujamas lyg uodų zirzimas nerimas, kurį ma�a jausdavau �iūrėdama, kaip mama kvatoja, �oka, dainuoja pagal keist� muzik�, sklindan�i� i� garsiakalbių mūsų name, siaubo atmie�tas d�iaugsmas, baimė dėl Hanos, baimė dėl Alekso, dėl mūsų visų.

� Prie� septynerius metus Niujorke irgi vyko did�iulis mūsų mitingas. Tada ABD ir tapo valstybine organizacija. Tai buvo pirmas mitingas, kuriame man leido dalyvauti. Turėjau vienuolika metų. Brolis ka�kaip atsipra�ė. Neprisimenu, k� sugalvojo, kad nereikėtų eiti.

D�ulianas sujuda ir neju�ia stipriau suspaud�ia mane glėbyje, bet paskui truputį atsitraukia. Ka�kaip suprantu, jog �itos istorijos niekam nėra pasakoj�s.

� Buvo klaiku. Ma�daug per vidurį mitingo į rotu�� įsiver�ė protestuotojai. Mes kaip tik ten buvome. Pusė jų buvo kaukėti. Kilo �iaurios mu�tynės, tada jų tramdyti atvyko policija. Kilo visi�ka suirutė. A� pasislėpiau u� tribūnos kaip ma�as vaikas. Paskui buvo baisiai gėda. Vienas protestuotojų priėjo per arti scenos, per arti mano tėvo. Jis ka�k� �aukė, nesupratau k�. Rėkė nesavu balsu. Buvo u�simov�s slidininko kauk�. Kareivis jį parblo�kė vienu lazdos smūgiu. Keista, bet prisimenu gars�, kaip trek�telėjo kelis, kaip �mogus susmuko. Tada tėvas ir pamatė pusmėnulio formos apgam� ant kairės protestuotojo rankos. Brolio apgam�. Tėvas nu�oko nuo scenos, nuplė�ė kauk� ir... tai buvo jis. Mano brolis gulėjo ant grindų sutrupintu keliu. Bet niekada nepamir�iu, kaip jis pa�iūrėjo į tėv�. Visi�kai ramiai, net nuolankiai, tarsi... tarsi �inodamas, kas bus. Pagaliau i� ten i�trūkome. Policija mus lydėjo iki pat namų. Brolis dejuodamas gulėjo furgono gale. Norėjau paklausti, kaip jau�iasi, bet �inojau, kad tėvas mane u�mu�tų. Jis vairavo, todėl tylėdamas �iūrėjo tik į keli�. K� jautė mama, neįsivaizdavau. Gal ne ka�in k�. Bet manau, jog jaudinosi. Juk �Ssilvos knygoje� pasakyta, kad mūsų pareiga vaikams �venta, ar ne? �Gera motina savo pareigas u�baigs tik danguje�, � taip ten ra�oma. Ji rūpinosi, kad brolį ap�iūrėtų gydytojas, bet tėvas nenorėjo nė girdėti. Broliui kelis i�tino, pasidarė vos ne kaip krep�inio kamuolys. Jis kentė baisius skausmus, jį pylė prakaitas. A� norėjau jam padėti. Norėjau... � D�uliano kūnu perbėga drebulys. � Parva�iavus namo, tėvas įmetė brolį į pusrūsį ir u�rakino. Nutarė par� palaikyti jį ten patamsyje, kad būtų pamoka.

Įsivaizduoju Tom� Fainemen�: i�lygintas kostiumas, auksinės s�sagos, tikriausiai suteikian�ios jam pasitikėjimo savimi, blizgantis laikrodis ir nepriekai�tingai apkirpti plaukai. �varutis, glotnutis, �mogus, kuris naktį visada gerai i�simiega. A� tav�sneken�iu, galvoju u� D�ulian�, nes jis net nemoka tokių �od�ių, ne�ino, koki� jie teikia paguod�.

� Mes girdėjome, kaip brolis verkia. Girdėjome vakarieniaudami valgomajame. Tėvas niekam neleido nueiti nuo stalo. Niekada neatleisiu jam u� tai, � pasakė jis jau pa�nib�dom.

U��iuopusi jo rank� suspaud�iu. Mūsų pir�tai susipina. Jis savo ruo�tu spusteli man deln�.

Ilgokai gulime tylėdami. Staiga vir�uje i�girstame tylų �naresį, �naresys subyra į tūkstan�ius lietaus la�ų, barbenan�ių į �aligatvį. Vanduo teka pro groteles, plonos jo srovelės i�tyk�ta apa�ioje ant senų bėgių.

� Paskui verksmas nutilo, � paprastai taria D�ulianas.

Ir a� prisimenu t� dien� Tyruose, kai su Juode pasikeisdamos vilgėme Mėlynei kakt�, kol med�ių vir�ūnes nurausvino au�ra, nors mergytė seniai buvo at�alusi po mūsų rankomis.

D�ulianas kosteli.

� Vėliau mums buvo pasakyta, kad įvyko nelemtas atsitiktinumas: su�alotoje vietoje susidar�s trombas nukeliavo į smegenis. Viena galimybė i� milijono. Tėvas negalėjo to numatyti. Bet a� vis tiek... � Jis stabteli. � Tai va, po to visada buvau labai atsargus. Elgiausi pavyzdingai. Turėjau tapti idealiu sūnumi, organizacijos didvyriu. Net su�inoj�s, kad gydymo procedūra mane gali nu�udyti. Taip dariau ne vien tik i� baimės. � Staiga D�ulianas ima kalbėti baisiai greitai, lyg bijodamas, kad nespės visko pasakyti. � Maniau, jeigu visk� darysiu pagal taisykles, viskas pasikeis. Juk tai ir yra gydymo esmė, tiesa? Svarbu ne tik įveikti kar�tin�. Svarbiausia tvarka. Ji � visų �monių kelias. Tik eik juo, ir viskas bus gerai. Tam ir įsteigta ABD. �ituo ir tikėjau... �ituo privalėjau tikėti. Mat jeigu tai netiesa, gyvenimas virsta... chaosu.

� Ar tu jo pasiilgsti? � klausiu.

D�ulianas neatsako, ir a� suprantu, kad niekas jo nėra �ito klaus�s.

� Tikriausiai, � pagaliau tyliai taria jis. � Ilgai man jo labai stigo. Mama... mama ramino, kad po procedūros pasidarys lengviau. Kad ma�iau galvosiu apie brolį.

� Dar blogiau, � sakau a�. � Tada mirusieji galutinai i�nyksta.

Lėtai skai�iuoju iki trijų. Gird�iu, kaip u� nugaros plaka D�uliano �irdis. Man jau nebe�alta. Netgi kar�ta. Gulime taip arti, kūnas prie kūno, pir�tai sunerti. D�ulianas alsuoja man į pakau�į.

� Nebesuprantu, kas vyksta, � �nab�da jis. � Nieko nebesuprantu. Ne�inau, kas bus toliau.

� Tu ir neturi �inoti, � sakau, ir tai tiesa: taip, tuneliai ilgi ir vingiuoti, ir tamsūs, bet vis tiek privalai jais eiti.

Tylime. Pirmas vėl prabyla jis.

� Man baisu, � suku�da beveik negirdimai, �iuos �od�ius veikiau pajuntu sprandu, lyg ra�omus jo lūpų.

� �inau. Ir man baisu.

Daugiau nėra jėgų kovoti su miegu. A� nuplaukiu per laik� ir prisiminimus, nuo �ito lietaus prie seniau lijusių lietų, sakytum laipioju auk�tyn �emyn įvijais laiptais. D�ulianas mane apkabina, paskui Aleksas, paskui Juodė laiko mano galv� sau ant kelių, paskui mama dainuoja man dainel�...

� Su tavimi ne taip baisu, � taria D�ulianas. O gal Aleksas, o gal �iuos �od�ius tik susapnavau. I�si�ioju norėdama ka�k� sakyti, bet negaliu kalbėti. Tada geriu vandenį, tada plaukiu, pagaliau tikrovė i�nyksta, lieka tik takus ir gilus miegas.

Mes palaidojame Mėlyn� paupy. Sugai�tame kelias valandas, kol su�alusioje �emėje i�kasame reikiamo gilumo duob�. Paskui nuvelkame nuo jos striuk�. Negalima prarasti �ilto drabu�io. Kai leid�iame j� į kap�, atrodo lengvutė kaip pauk�telis.

Paskutin� akimirk� prie� u�kasant j� �emėmis prie duobės pripuola Juodė, isteri�kai �aukdama:

� Ji su�als! �itaip ji su�als!

Niekas nenori jai trukdyti. Juodė nusivelka megztinį, į�iuo�ia į duob� ir verkdama susupa į jį Mėlyn�. Sutrik� nusisukame. Tik Lai �engia artyn.

� Juode, Mėlynė nesu�als, j� apklos sniegas, � tyliai sako ji.

Juodė pakelia a�arot� veid�. �iūri lyg mūsų nepa�indama. Tada staigiai atsistoja ir i�lipa i� duobės.

Gervas priėj�s vėl baud�iasi u�kasti Mėlynės palaikus, bet Juodė jį sulaiko.

� Palik j�, � liepia garsiu ir nenormaliai auk�tu balsu. � Lai teisi. Tuoj pradės snigti.

Snigti pradeda mums ruo�iantis į keli�. Ir sninga vis� dien�, kol mes ilga nelygia vora tylėdami velkamės per mi�k�. �altis virsta nuolatiniu skausmu, gelia krūtin�, rankų ir kojų pir�tus, snaigės tarsi dygūs ledo kristalėliai, krinta ant veido degindamos kaip įkait� pelenai. Bet a� įsivaizduoju, kad Mėlynei sniegas �velnesnis, apklos j� tarsi antklode ir laikys iki pat pavasario.

Ryt� tebelyja.

Lėtai atsisėdu. Galva ply�ta i� skausmo ir svaigsta. D�uliano �alia nėra. Lietaus vanduo ilgais susirai�iusiais kaspinais kliokia pro groteles, o po jais stovi D�ulianas.

Jis stovi nugara į mane, nuogas, tik su i�blukusiomis medvilninėmis trumpikėmis, kurias, matyt, rado maitėdų sandėlyje. Man u�ima kvap�. �inau neturinti į jį �iūrėti, bet neprisiver�iu nusisukti. Lyg u�hipnotizuota spoksau į lietaus sroveles, tekan�ias jo nugara (tokia pat raumeninga ir pla�ia kaip Alekso), rankų ir pe�ių kauburiais. Plaukai tamsūs nuo vandens, jis u�ver�ia galv� ir i�si�ioj�s burna gaudo vandens �iurk�les.

Tyruose palengva pripratau matyti pusnuogius ir nuogus vyrus. Apsipratau su jų kūno ypatumais: susirai�iusių gyvaplaukių kuok�teliais ant krūtinės, kartais net ant pe�ių ir nugaros, kietais plok��iais pilvais ir klubikaulių lankais vir� kelnių juosmens. Ta�iau dabar viskas kitaip. Pilk�voje ryto prieblandoje D�ulianas tartum blausiai �vyti � kaip skulptūra, i�skaptuota i� balto akmens.

Jis nuostabiai gra�us.

D�ulianas kresteli galv�, ir nuo plaukų spindin�iu puslankiu pasipila vanduo. Nieko nejausdamas, jis patenkintas ima tyliai niūniuoti. Staiga man pasidaro baisiai gėda � juk a� vog�iomis spoksau į tokį asmeni�k� u�siėmim�. Garsiai kosteliu. Jis greit atsigr�ia. Pamat�s, kad nebemiegu, strykteli i� po srovės, griebia nuo perono kra�to drapanas ir prisidengia.

� Maniau, kad miegi, � sako ant �lapio kūno tempdamasis mar�kinėlius. Pataik�s galva į rankov� turi pradėti i� naujo. Juok�iausi, jeigu neatrodytų toks susirūpin�s.

Dabar, kai D�ulianas nusiplovė nuo veido krauj�, galiu gerai jį ap�iūrėti. Akys jau neu�tinusios, tik aplink violetinės kraujosruvos. Prakirsta lūpa ir �aizda kaktoje u�sitraukusios �a�ais. Geras �enklas.

� K� tik pabudau, � tariu. Pagaliau D�ulianui pavyksta apsivilkti mar�kinėlius. � O tu ar nors kiek miegojai?

Dabar jis galynėjasi su d�insais. Mar�kinėlių apykaklė jau �lapia nuo varvan�io vandens.

� Truputį, � kaltai atsako jis. � Nenorėjau u�migti, bet �vintant nulū�au. Gal apie penkt�. � U�simov�s d�insus, D�ulianas stebėtinai vikriai u��oka ant perono. � Pasiruo�usi?

� Tuoj. Tik noriu nusiprausti. Kaip ir tu, po grotelėmis.

� Gerai, � taria jis, ta�iau tebestovi vietoj. Jau�iu, kaip imu rausti. Jau seniai nesu jautusi tokio drovumo, kad į mane kas nors �iūri. Prarandu ry�į su nauj�ja Lena, kietuole, Tyrų u�grūdinta kovotoja. Niekaip nepajėgiu sugrį�ti į jos kūn�.

� Man reikia nusirengti, � galų gale i�po�kinu, jeigu jau D�ulianas nesupranta u�uominos.

� Aa... oi, gerai, � sumurma traukdamasis atatupstas. � �inoma. O a� eisiu į �valgyb�.

� A� greitai, � sakau. � Negalima �ia ilgiau pasilikti.

Palaukusi, kol tunelio �iotyse nutyla D�uliano �ingsniai, nusivelku drabu�ius. Akimirk� net įsigudrinu pamir�ti, kad ka�kur tamsoje mūsų ie�ko maitėdos. Akimirk� net pamir�tu, k� padariau, k� buvau priversta padaryti. Pamir�tu kraujo bal� ant sandėlio grindų, maitėdos akis, nustebusias ir smerkian�ias. Nuoga stoviu ant perono kra�telio i�tiesusi rankas į �viesėjantį dangų, o vanduo tebeplūsta pro groteles, lyg dangus būtų i�tirp�s ir suman�s perbėgti į �em�. Nuo vėsos visa pa�iurpstu. Pritūpusi nu�oku nuo perono ant apsemtų bėgių. Basomis negera eiti per gele�į ir medinius pabėgius. Brendu prie grotelių. Atlo�iu galv�, ir veid� u�lieja lietus, teka per plaukus, nugar�, sopan�ius pe�ius ir krūtin�.

Tokios palaimos dar nesu patyrusi. I� d�iaugsmo norisi �aukti ar dainuoti. Vanduo ledinis ir kvepiantis gaiva, sakytum sugėr�s kelyje sutiktų �akų ir jaunu�ių kovo pumpurų kvapus.

Kai lietus nuplauna veid�, akis ir burn�, pasilenkiu į priekį, ir vanduo ima te�kenti į nugar�, atrodo, ja laksto tūkstan�iai kojy�ių. Iki tol gerai nesuvokiau, koks i�kankintas mano kūnas. Visur skauda. Rankos ir kojos nusėtos tamsiomis mėlynėmis.

�inau, kad jau nuploviau visk�, k� buvo įmanoma nuplauti, bet vis tiek neprisiver�iu eiti i� po vandens, nors drebu nuo �al�io. Bet �itas �altis geras, apvalantis.

Pagaliau vėl nubrendu prie perono. U�sirop��iu į vir�ų tik i� antro karto, tokia nusilpusi. Nuo man�s �liaugia vanduo, ant tamsaus betono palieku dideles �lapias pėdas. I�sigr�iu plaukus, ir net �itai teikia d�iaugsmo � toks kasdieni�kas, įprastas veiksmas. Tada apsimaunu d�insus, juosmenį atraitau, kad ne taip kristų, bet vis tiek nusmunka iki klubų.

Staiga u� nugaros i�girstu �ingsnius. Atsisuku delnais u�sidengdama krūtin�.

I� �e�ėlių i�lenda D�ulianas. Viena ranka prisidengusi, kita stveriu mar�kinėlius.

� Palauk! � �ūkteli D�ulianas. Jo balsas nekantrus ir beveik įsakmus, ir a� sustoju. � Palauk, � tyliau pra�o jis.

Mudu skiria gal dvide�imt �ingsnių, bet atrodo, lyg stovėtume veidas į veid�. Oda jau�iu jo �vilgsnį. �inau turinti apsivilkti, bet neįstengiu pajudėti. Net kvėpuoti sunku.

� Niekada neteko matyti, � paai�kina D�ulianas, �engdamas artyn.

�viesa įkypai krinta ant jo veido, ir a� jo akyse i�vystu �velnum�, matau, kaip jos apsimigloja, ir nuo �ito �vilgsnio mane i�mu�a kar�tis, kūnas tirpsta apimtas stebuklingos �ilumos ir ramybės. Ta�iau giliai galvoje prabyla balsas: pavojus,pavojus, pavojus... ir kaip aidas atsiliepia: Aleksas, Aleksas, Aleksas...

Kadaise į mane �itaip �velgdavo Aleksas.

� Kokia tu laiba, � vos girdimai taria D�ulianas.

Prisiver�iu nusigr�ti. Dreban�iomis rankomis u�sitraukiu sportin� liemenėl�, paskui mar�kinėlius. Vėl atsisukusi į D�ulian� ka�kodėl prisibijau į jį �iūrėti. Jis priėjo visai arti. Kvepiantis lietumi.

Jis mane matė nuog� iki pusės. �iūrėjo į mane gro�ėdamasis.

� Ar geriau? � klausia jis.

� Aha, � burbteliu nuleisdama akis. Atsargiai palie�iu �aizdel� kakle. Ji gal pusės colio ilgumo ir jau apd�iūvusi.

� Parodyk, � sako D�ulianas. Jis i�tiesia rank�, bet jo pir�tai sustingsta nepasiek� mano veido. Pakeliu akis. Jis tarsi nebyliai pra�o leidimo. Linkteliu, ir jis �velniai kilsteli man smakr�, kad galėtų ap�iūrėti įpjovim�. � Mums reikėtų apri�ti.

Mums. Mes jau esame toje pa�ioje pusėje. Jis jau nepriekai�tauja, kam jį apgaudinėjau ir kad esu nei�gydytoji. Įdomu, kiek tai truks.

D�ulianas eina prie kuprinės ir pasiraus�s tarp medikamentų, kuriuos pavogėme i� sandėlio, atne�a platų pleistr�, peroksido buteliuk�, ka�kokio baktericidinio tepalo ir kelet� vatos tamponų.

� A� pati galiu, � sakau, bet D�ulianas purto galv�.

� Leisk man.

Pirmiausia jis gerai nuvalo �aizd� perokside pamirkytais vatos tamponais. Peroksidas siaubingai grau�ia, a� riktelėdama at�lyju. Jis kilsteli antakius.

� Liaukis, � sako �ypsodamasis. � Negi taip skauda...

� Skauda, � sakau.

� Vakar kovojai su dviem maniakais, o dabar negali pakentėti?

� Tai visai kas kita. � Bandau jį perverti nuo�miu �vilgsniu. Jau�iu, jog jis i� man�s �aiposi, ir man tai nepatinka. � Vakar reikėjo likti gyvai.

D�ulianas vėl kilsteli antakius, bet nieko nesako. Dar kart� prideda prie �aizdelės tampon�, ir dabar a� ken�iu sukandusi dantis. Tada ant pleistro i�spaud�ia tepalo ir atsargiai priklijuoja. Kadaise Aleksas man irgi suteikė pirm�j� pagalb�. T� naktį vyko reidas, policininkų �uo, suleid�s man dantis į koj�, i�kando gabal� blauzdos. Mums su Aleksu pavyko pasislėpti ma�utėje pa�iūrėje. Ilg� laik� neprisiminiau tos nakties, ir dabar, D�uliano rankoms lie�iant kakl�, man ima stigti oro.

Ko gera, �itaip �monės ir suartėja � gydydami vienas kitam �aizdas.

� Na va, kaip nauja. � D�ulianas pasi�iūri į pilk� dangų vir� grotelių. � Galėsi eiti?

Linkteliu, nors jau�iu silpnum� ir tebesvaigsta galva.

D�ulianas spusteli man petį. Įdomu, k� mano prisiliesdamas prie man�s? Ar jau�ia, kaip mano kūnu perbėga elektrinis virpulys? Jis neprat�s bendrauti su mergaitėmis, bet �itai, regis, jo nė kiek netrikdo. Jis per�engė rib�. Ka�i k� darys, kai i�trūksime i� �ia? Tikriausiai grį� prie savo senojo gyvenimo � su tėvu ir ABD.

Galbūt i�duos mane vald�iai.

Man pasidaro silpna, svyruodama u�simerkiu.

� Tikrai įstengsi eiti?

D�uliano balse tiek �velnumo, kad �irdis, atrodo, pa�irs �imtais skeveldrėlių. Tai neįėjo į mano planus. �ito neturėjo įvykti.

Prisimenu �od�ius, pasakytus jam vakar: Tu ir neturi �inoti. �iauri, nepakeliama, gra�i tiesa.

� D�ulianai... � Atsimerkiu trok�dama, kad balsas taip nedrebėtų. � Mes skirtingi. Esame prie�ingose pusėse. Juk supranti, k�?

Jo �vilgsnis pasidaro grie�tesnis, įdėmesnis, net prieblandoje matau, kaip spindi mėlynos akys. Bet balsas, kai prabyla, toks pat �velnus ir ramus.

� A� jau nebe�inau, kieno pusėje esu.

Ir jis �ingteli dar ar�iau.

� D�ulianai... � i�lemenu.

Ir tada i�girstame � slopius �auksmus viename tunelių ir tylų trepsėjim�. D�ulianas sustingsta, �iūrėdami vienas kitam į akis visk� suprantame be �od�ių.

Maitėdos grį�o.

Siaubas kaip smūgis po krūtine. Balsai sklinda i� tunelio, kuriuo vakar atėjome. D�ulianas stveria kuprin�, a� įsispiriu į sportba�ius, negai�dama laiko puskojinėms. Griebiu nuo betono peilį. D�ulianas ima man u� rankos ir pro medines dė�es tempia į kit� perono gal�. Esame gal u� �imto �ingsnių nuo dė�ių, o jau beveik nieko neį�iūriu. Mus vėl praryja tamsa. Jau�iuosi lyg pabaisos nasruose, bet stengiuosi nepasiduoti baimei. �inau turinti dėkoti tamsai, nes tik ji gali mus paslėpti, ta�iau mane persekioja mintis apie tai, kas gali joje slypėti: pasalūni�ki �ingsniai, nuo vamzd�ių karantys kūnai.

Perono gale prasideda tunelis, toks �emas, kad mudu su D�ulianu turime susilenkti. U� keliolikos �ingsnių atsiduriame prie�ais siaurus metalinius laiptelius, jais u�lipame į platesnį tunelį, kuriuo eina bėgiai, bet, laimė, neapsemti. Kas keli �ingsniai D�ulianas stabteli, įsiklauso.

Ir �tai jau ai�kiai girdime: vyri�kas balsas rikteli:

� �ia!

Nuo �ito balso man u�ima kvap�. Bly�kiaveidis. Mintyse i�keikiu save, kam įdėjau pistolet� į kuprin�, � kokia kvai�a, bet dabar tamsoje ir skubant nėra kaip jo i�imti. A� tvir�iau suspaud�iu peilį, glotni medinė jo rankena ir svoris �iek tiek nuramina. Bet a� nusilpusi, alkana, man sukasi galva, tad vargu ar įsteng�iau apsiginti. Tyliai meld�iuosi, kad tik maitėdos tamsoje mus pamestų.

� Eikite �ia!

Balsai jau garsesni, artimesni. Jau dunda metaliniai laipteliai, nuo �ito garso man sustingsta gyslose kraujas. Tada ant sienų i�vystu �liau�iojant geltonos �viesos zigzagus. Na, �inoma, jie pasi�vie�ia �ibintuvėliais. Nenuostabu, kad taip spar�iai juda. Maitėdoms nebaisu, kad juos kas i�girs ar pastebės. Jie plė�rūnai. O mes � jų grobis.

Pasislėpti � vienintelė mūsų viltis. Reikia kur nors slėptis.

De�inėje arka, u� jos tamsa dar juodesnė. Suspaud�iu D�ulianui rank� ir tempiu ten, į kit� tunelį, truputį �emesnį u� t�, kuriuo ėjome, bet jame telk�o dvokian�io vandens balos. Slenkame apgraibomis. Sienos abipus lygutėlės, jokių ni�ų ar dė�ių, kur galėtum u�lįsti, ir man darosi vis baisiau. Matyt, ir D�ulianas jau�ia t� patį, nes paslyd�s plojasi į stovin�io vandens klan�. Garsus pūk�telėjimas.

Mes apmir�tame.

Maitėdos taip pat. Negirdėt nei �ingsnių, nei balsų.

Paskui į juod� ark� į�liau�ia �ibintuvėlio spindulys ir lyg i�badėj�s �vėris ima uostyti �em�. Mudu su D�ulianu nejudame. Jis spusteli man rank� ir paleid�ia. Gird�iu, kaip nusiima kuprin�, ir suprantu, jog ie�kos joje ginklo. Bėgti nebėra prasmės. Grumtis, beje, irgi... Na, nebent �ūdami pasiimtume por� maitėdų.

Staiga akyse viskas susilieja, a� nusipurtau. A�aros grau�ia akis, nusibraukiu jas atbula ranka. Galvoje tvinksi vienintelė mintis: Ne �ia, ne taip, ne po �eme, ne su �iurkėmis.

�viesos spindulys paplatėja � prisideda dar vienas �ibintuvėlis. Dabar maitėdos �engia tyliau, bet jau�iu, kad jie ty�ia neskuba, mėgaujasi. Taip nu��iūva susting�s med�iotojas, įtemp�s lanko templ�. Paskutinės akimirkos prie� i�lekiant mirtinai strėlei. Jau�iu netoliese bly�kiaveidį. Tamsu, nieko nematyti, bet �inau, jog jis �ypsosi. Mano delnas, gniau�iantis peilį, �lapias nuo prakaito. �alia sunkiai alsuoja D�ulianas.

Tik ne taip. Tik ne taip. Galvoje sukasi jausmų ir prisiminimų nuotrupos: svaigus sausmed�io kvapas vasar�; bi�ių dūzgimas; po sniego na�ta sulinkusios med�ių �akos; prie�ais mane bėga Hana, juokiasi, ant nugaros plaikstosi �viesūs plaukai...

Keista, ta�iau t� akimirk�, kai jau neabejoju mirsianti, nusmelkia mintis � mano gyvenime daugiau nebus nė vieno bu�inio. Meilės kar�tinė, visas skausmas, visi vargai, kuriuos dėl jos i�kentėme, viskas, dėl ko kovojome, man jau baigėsi, visa tai nusine�a gyvenimo atoslūgio banga.

Ir kai �viesos pluo�tai virsta did�iuliais akinamais pro�ektoriais, o �e�ėliai u� jų įgauna ai�kias �monių apybrai�as, mane apima siutas. Nieko nematau, �viesos mane apakino, tamsa suskilo į ry�kius spalvotus blyksnius. A� puolu ir nieko nematydama �vaistausi peiliu. Riksmai, aimanos, kriokimas mu�a krūtinėn, virpa dantyse lyg metaliniai a�menys.

Aplinkui suirutė � kar�ti kūnai ir �niok�tavimas. Ka�kieno alkūnė niūkteli man į krūtin�, mane apglėbia galingos rankos, suspaud�ia neduodamos kvėpuoti. Burnon lenda riebaluoti plaukai, �on� perveria skausmas, į veid� plūsta dvokiantis kvapas i� ka�kieno burnos, ka�kas kimiai rėkia. Neįsivaizduoju, kiek yra maitėdų � trys, keturi? � ir kur D�ulianas. Pliekiu ne�iūrėdama, grumiuosi dėl kiekvieno oro gurk�nio. Mane surakino kūnų �iedas, bėgti nėra kur. Smeigiu, duriu kur papuola, kapoju tuos kūnus, bet paskui ka�kuris man u�lau�ia rank� ir peilį atima. A� �aukiu.

Did�iulės pla�takos ap�iuopia mano gerkl� ir sugniau�ia. Oro tūris plau�iuose susitraukia iki smeigtuko galvutės didumo. I�si�iojusi gaudau or�, bet nieko neįkvepiu. Auk�tai vir� galvos tamsoje plaukia ma�ytis �viesos ar oro burbulas, a� stiebiuosi į jį, bandau i�trūkti i� tir�tos į savo gelm� mane traukian�ios tamsos, bet plau�iai pilni dumblo ir a� imu grimzti.

Sk�stu. Mir�tu.

Gird�iu tylų ir tankų barbenim�, turbūt vėl lyja. Staiga aplinkui plyksteli ugnys, sukasi, lekia, �oka kaip gyvos. Ugnis...

Ūmiai mano gerkl� suspaud�s gele�inis kum�tis atsileid�ia. Oras plūsteli į gerkl� tarsi �altas vanduo. God�iai gaudau jį net springdama. Paskui susmunku keturpės�ia ir akimirk� pamanau sapnuojanti: a� klūpau ma�ų kūnelių tir�tymėje, i� visų pusių lygus kailis.

Tada galva prasiblaivo ir a� suvokiu, kad tunelis pilnas �iurkių. Jų �imtai, �iurkės �okinėja viena per kit�, �mai�ioja, laksto atsitrenkdamos į mano rankas, krims�ioja kelius. Pok�teli du �ūviai, ka�kas surinka i� skausmo. Vir� man�s ka�kokie siluetai susigrūmė su maitėdomis, jų rankose did�iuliai deglai, liepsnos dvokia ne�varia alyva. Savo deglais jie skinasi keli� tarsi pjautuvais. Ugnis trumpam nu�vie�ia sustingusius vaizdus: susiriet�s D�ulianas, viena ranka prisilaikantis sienos, moteris maitėda klykia perkreiptu veidu, jos plaukai liepsnoja tarsi deglas.

Baisu, bet baimė jau kitokia. Klūpėdama nekrutu, o aplink knib�da �iurkės, dau�osi į mane, �mirinėja per kūn�, cypdamos plaka uodegomis. Baimė ir pasibjaurėjimas beveik paraly�iuoja.

�į ko�mar� tikriausiai sapnuoju. Tai negali būti tikrovė.

�iurkė u�lipa man ant kelių. Gerkle pakyla �leik�tulio banga, klykdama �iurk� nublo�kiu. Ji dusliai trinkteli į sien� ir cypdama nubėga toliau su visa ruja. Man taip koktu, kad negaliu nė pajudėti. Pradedu ink�ti kaip ma�ytė. Galbūt a� jau mirusi ir esu pragare, tai man bausmė u� deliria ir visas baisybes, kurių esu pridariusi, ir dabar u� neklusnum� mano gyvenimas virto bjaurastimi ir chaosu, kaip ir para�yta �Ssilvos knygoje�.

� Stokis.

Pakeliu galv�. Vir� man�s stypso dvi pabaisos su deglais. Taip, dieva�i, pabaisos � po�emio padarai, tik pusiau �monės. Vienas jų tikras mil�inas, �iurkių Valdovas. Viena akis aptraukta balta drumstimi, kita juoda ir �iba kaip laukinio �vėries.

Antra pabaisa su kupra, pana�ia į apverst� valtį. Neai�ku, vyras ar moteris. Veid� dengia u�krit� ilgi ne�varūs plaukai. Jis arba ji D�ulianui laidu suri�o rankas u� nugaros. Maitėdos dingo.

A� atsistoju. Pleistras ant kaklo atsiknojo, jau�iu, kad po juo �lapia.

� �ygiuok.

�iurkių Valdovas deglu mosteli į tams� man u� nugaros. Matau, kad jis �iek tiek pasilenk�s į �on� ir laisv�ja ranka susiėm�s de�inį �on�. Prisimenu �ūvius ir kaip ka�kas rėkė. Gal jis su�eistas?

� Paklausykite, � prabylu dreban�iu balsu ir maldaudama sudedu rankas. � Ne�inau, kas jūs esate ir ko norite, bet mes tik bandome i�sigauti i� po�emio. Mes beveik nieko neturime, bet galite visk� pasiimti. Tik... tik paleiskite mus. Pra�au. � Mano balsas nutrūksta. � Pra�au, paleiskite mus.

� �ygiuok, � pakartoja �iurkių Valdovas. Ir vėl beda į tams�, ta�iau taip arti, kad į mane tvoksteli kar��iu.

Pa�velgiu į D�ulian�. Jis kresteli galva. Jo akyse ai�kiai para�yta: �O k� mes galime padaryti?�

A� apsisuku ir imu eiti. �iurkių Valdovas su deglu �engia paskui mane, priekyje į tams� kurna �imtai �iurkių.

Niekas ne�ino, ko tikėtis tre�ioje stovyklavietėje ir ar ji i� viso bus. Smigis su Med�iokliu taip ir negrį�o į sodyb�, todėl neai�ku, ar jiems pavyko u�kasti atsargas netoli Hartfordo Konektikuto valstijoje, ma�daug �imtas a�tuoniasde�imt mylių nuo Ro�esterio, o gal jiems kas nors atsitiko. �iaurus speigas giliai suleido nagus į �em� ir laikysis iki pavasario. Mes pavarg�, alkani ir nusimin�. Net Juodei nepavyksta apsimesti stipruole. Ji dūlina i� lėto, nuleidusi galv�, tylėdama.

Ne�inau, k� darysime, jei tre�iojoje stovyklavietėje nerasime maisto. �inau, kad ir Juodė susirūpinusi, nors apie tai nekalba. Niekas apie tai nekalba. Mes tiesiog atkakliai miname į priekį.

Bet baimė neapleid�ia. Pasiek� Hartford� ir slinkdami tarp subombarduotų namų, pana�ių į sud�iūvusių vabzd�ių i�naras, d�iaugsmo nejau�iame. Tiktai kirba nerimas, jis gaud�ia tarsi mus jungiantys elektros laidai, todėl med�iai aplinkui atrodo dar grėsmingesni, jie stirkso lyg juodos rankos. Tamsoje tyko pavojai, kiekvienas �e�ėlis � tai ilgas grūmojantis pir�tas. Rytoj prieisime tre�i� stovyklaviet�, jeigu jos esama. Jei ne, kas nors mirs i� bado, apsieis be kelionės toliau į pietus.

Ir dar � jeigu stovyklavietės nėra, galime nebespėlioti dėl Smigio ir Med�ioklio, jie tikriausiai �uv�.

Rytas i�au�ta nedr�siai, oras pritvink�s keisto nervingumo, koks esti laukiant audros. �engiame tylėdami, tik po kojų girg�da sniegas.

Pagaliau �tai ji � vieta, kur turėtų būti tre�ioji stovyklavietė. Bet nematyti jokių �ymių, kurias mums turėjo palikti Smigis su Med�iokliu: nei įkartų med�ių kamienuose, nei skudurėlių, priri�tų ant med�ių �akų, nieko, kas mums paprastai tarnauja sutartiniais �enklais, rodan�iais, kur u�kastas maistas. �ito visi ir bijojome, ta�iau vis tiek beveik fizi�kai pajuntame, kaip �lugo paskutinė viltis.

Juodė ka�k� pasipiktinusi rėkauja, lyg būtų gavusi į ausį. Sara sėda tiesiai į snieg� ir be galo kartoja: �Ne ne ne, ne ne ne...� � kol Lai liepia jai u�si�iaupti. Man ka�kas spaud�ia krūtin�.

� Ka�kas ne taip, � sakau nenormaliai garsiu balsu. � Tik�riausiai paklydom, atėjom ne į t� viet�.

� Niekas nepaklydo, � tyliai taria Gervas. � �ita vieta.

� Ne, � nepasiduodu a�. � Ka�kur mes ne ten pasukome. Arba Smigis rado geresn� viet� atsargoms.

� Patylėk, Lena, � meta Juodė, įnirtingai trindama smilkinius. � Man reikia pagalvoti.

� Mes turime surasti Smigį.

Suprantu, jog a� tik trukdau, jog mane tuoj įveiks isterija. Bet �altis ir badas atbukino visas mintis, liko tik �i viena.

� Smigis turi mūsų maist�. Reikia jį surasti. Mums reikia...

� ����, � tildo mane Gervas, ir a� nutylu.

Sara pakyla nuo sniego. Staiga visi įsitempiame, suklūstame i�gird�, kaip ka�kur trak�teli �aka, garsiai kaip �autuvo �ūvis. A� apsidairau. Mano draugai apmirė i�temp� ausis. Prisimenu elni�, prie� por� dienų matyt� mi�ke, kaip jis sustingo prie� liuoktelėdamas į tankm�.

Mi�ke niekas nejuda: nei nuogos �akos, atrodan�ios lyg juodi teptuko potėpiai baltame fone, nei sniegu padengtos trūnijan�ios i�vartos.

Staiga matau, kaip viena i�varta, i� toli sakytum koks pilk�vai rudas rioglas, sujuda.

Suvokiu, kad ka�kas baisiai blogai, noriu perspėti apie pavojų, ta�iau t� akimirk� aplinkui u�verda pragaras. I� visų pusių mus apsupa maitėdos, nusimet� maskuojamuosius apsiaustus ir kailius. I�vartos tampa �monėmis, kurie puola mus peiliais ir ietimis, o mes klykdami sprunkame kas sau.

Jiems, ai�ku, to ir tereikia � kad persigand� i�sisklaidytume. Taip lengviau mus i�galabyti.

Tunelis, kuriuo mes vedami, eina į pakaln�. Fantazuoju, kaip mes leid�iamės į �emės centr�.

Priekyje blyksi ugnys, ka�kas trinksi, rėkauja �monės. Mano sprandas �lapias nuo prakaito, galva dar labiau sukasi. A� vos laikausi ant kojų. Suklupusi vos ne vos atsitiesiu.

�iurkių Valdovas priėj�s ima man u� alkūnės. Bandau i�trūkti, bet jis tvirtai suspaud�ia rank� ir veda mane. Nuo jo sklinda baisi smarvė.

�viesa artėja, ir staiga i� tamsos i�einame į pla�i� aik�t� su skliautu vir�uje ir auk�tais peronais abipus. �ia �viesu ir pilna �monių. Ant peronų tokie patys pabaisos kaip ir tie, kurie mus �ia atvarė, � purvini skarmaliai i�bly�kusiais veidais, slankiojantys tarp gele�inių �iuk�lių konteinerių, kai kuriuose jų dega ugnis, todėl oras trenkia dūmais ir perdegusia alyva. Plytelių sienos i�terliotos u�ra�ais ir apklijuotos i�blukusiais reklaminiais plakatais.

Mums einant bėgiais, �monės atsisuk� spokso. Visi kaip nors rai�i, su�aloti: bekojai ar berankiai, nud�iūvusiomis, plonomis it vaiko rankytėmis, su keistais gumbais ant veidų, kuproti ar �lubiai.

� Auk�tyn, � įsako �iurkių Valdovas, mostelėdamas į peron�. Peronas klaikiai auk�tas.

D�ulianui rankos tebėra suri�tos u� nugaros. Du stambesnieji vyrai prieina prie perono kra�to ir sugrieb� jį u� pa�astų u�tempia vir�un. Kuprius juda stebėtinai vikriai. Spėju pamatyti stiprias rankas ir plonus, dailius rie�us. Vadinasi, moteris.

� A�... a� negaliu, � sumurmu. �monės ant perono nustojo maltis, stovi ir spokso į mudu su D�ulianu. � Man per auk�ta.

� Auk�tyn, � pakartoja �iurkių Valdovas.

Įdomu, jis moka dar kokių �od�ių, be savo �stokis, eik, auk�tyn, �emyn�?

Peronas mano akių auk�tyje. U�dedu rankas ant betono ir bandau prisitraukti, bet neu�tenka jėgų, krintu atgal.

� Ji su�eista! � su�unka D�ulianas. � Nejau nematote? Dieve mano, mums tik reikia i� �ia i�trūkti.

Maitėdoms mus susekus, jis prabyla pirm� kart�, jo balse gird�iu skausm� ir baim�.

�iurkių Valdovas stumteli mane vėl prie perono. �į kart� stebintieji lyg susitar� �engia mūsų pusėn ir pritūp� ant kra�to tiesia į mane rankas. Noriu i�sisukti, bet u� nugaros stovintis �iurkių Valdovas abiem rankom sugriebia per pusiauj�.

� Liaukitės! � �aukia D�ulianas, ver�damasis i� jį laikan�ių gniau�tų. Du vyrai, u�temp� jį ant perono, neketina jo paleisti. � Nelieskit jos!

Mane stveria daugybė rankų. Mirguliuojan�ių lau�ų �viesoje prie man�s palinksta siaubingos fizionomijos.

� Ar girdite? � tebe�ūkauja D�ulianas. � Atstokite nuo jos! Paleiskite!

Per mini� prie man�s artinasi moteris. Ji neturi pusės veido, burn� perkreipusi �iurpi �ypsena.

Noriu surikti: �Ne!� , bet pabaisos mane u�kelia ant perono. A� spardausi, jie paleid�ia, tada te�kiuosi ant �ono ir apsiver�iu auk�tielninka. Moteri�kė su puse veido pasilenkia tiesdama į mane rankas. Turbūt nori pasmaugti.

� Pasitrauk! � spiegiu ir mojuodama kum��iais bandau j� nuvaryti.

Tiek telaimiu, kad trenkiuosi galva į beton� ir akyse pa�yra spalvotas fejerverkas.

� Gulėk ramiai, � sako moteris stebėtinai �velniu balsu, tokiu dainuojamos lop�inės. Skausmas prapuola, a� nustoju �viegti ir nugrimztu į rūk�.

Paklaik� i� siaubo lekiame nesirinkdami kelio. Neturime nei kada i�sitraukti ginklų, nei jėgų kautis. Mano peilis kuprinėje, taigi visi�kai nenaudingas. Negaliu sustoti ir jo i�siimti. Maitėdos greiti ir stiprūs, stambesni u� normalius �mones, u� visus, kurie bando i�gyventi Tyruose.

� �ionai! �ionai!

Juodė bėga pirma man�s, tempdama u� rankos Sar�. Sara taip i�sigandusi, kad net nepajėgia �aukti, tik klupinėdama lapnoja paskui Juod�.

I� siaubo �irdis lipa pro gerkl�. Mus vejasi trys maitėdos. Vienas su kirviu. Gird�iu, kaip jis kapoja or�. Man dega gerklė, su kiekvienu �ingsniu vis sunkiau i�traukti i� sniego nuo įtampos dreban�ias kojas.

U�lipame ant kalno, ir staiga prie�ais mus i�nyra uolienų atodanga � did�iulės uolos stūkso susigrūdusios krūvon lyg �monės, besispie�iantys į būrį, kad būtų �il�iau. Uolos apledijusios, tarp jų susidariusios landos, tamsios �iotys, į kurias nepateko sniego. Jų nei apeisi, nei perlipsi. Mes �ia būsime u�speisti kaip gyvuliai aptvare.

Juodė sustoja, visas jos kūnas perimtas siaubo. J� puola mait�ėda, a� rikteliu. Atsipeikėjusi ji ima tempti Sar� tiesiai uolų link, nes daugiau nėra kur bėgti. Matau, kaip ji bando i�sitraukti i� u� dir�o savo ilg�jį peilį. Bet su�al� pir�tai jo nesugraibo. Ji niekaip nei�traukia jo i� mak�tų, ir a� baisėdamasi suvokiu, jog ji ketina prie�intis plikomis rankomis. Toks jos vienintelis planas: visi �ūsime �ia, mūsų krauj� sugers sniegas.

Gerkl� gniau�ia rauda, akis grau�ia a�aros, �akos �ai�o veid�. Mane jau baigia prisivyti maitėda, jis taip arti, kad gird�iu jį �nopuojant ir matau, kaip jo �e�ėlis bėga kartu su manimi, � kairėje ant sniego gula dvi figūros, � ir t� akimirk� prisimenu Han�. Du �e�ėlius Portlando gatvėse, auk�tai plieskian�i� saul�, sutartinai minan�ias kojas.

Ir staiga nelieka kur bėgti.

� Bėk! � rikteli Juodė, stumdama Sar� į vien� tamsų urv� tarp uolų. Sara smulkutė, įlįs. Reikia tikėtis, kad maitėdos neįstengs jos i� ten i�krap�tyti. Staiga maitėdos ranka griebia man u� sprando ir parblo�kia ant kelių. Dantimis gryb�teliu ledo. A� atvirstu auk�tielninka per por� sprind�ių nuo uolyno.

Mil�inas i�siviep�s palinksta prie man�s. I�kelia kirvį, saulėje �ybteli a�menys. I� siaubo negaliu nei pajudėt, nei �aukti, net alsuoti.

Jis sustingsta rengdamasis u�simoti.

A� u�simerkiu.

Tyl� perplė�ia �ūvis, paskui dar du. Atsimerkusi matau, kaip maitėda griūva ant �ono, susmunka it marionetė nukirpus siūl�. Kirvis i�krinta a�menimis į snieg�. Dar du maitėdas irgi �variai nukerta kulkos, jų kraujas nuda�o balt� snieg�.

Ir tada i�vystu juos � į mus atbėga Smigis ir Med�ioklis su �autuvais, sulys�, i�bal�, suvarg�, bet gyvi.

Atsipeikėju auk�tielninka ant purvinos mar�kos. �alimais klūpo D�ulianas, jo rankos atri�tos.

� Kaip jautiesi?

Staiga prisimenu � �iurkes, pabaisas, moterį su puse veido. Bandau sėstis. Galvoje sproginėja skausmo fejerverkai.

� Atsargiau... � D�ulianas apkabina man pe�ius ir pama�u pasodina. � Tu smarkiai prasiskėlei galv�.

� Kas atsitiko?

Mes sėdime u�kaboryje u� �emos pertvaros i� i�ardytų kartoninių dė�ių. Ant perono tarp sulū�usių faneros lak�tų i�temptos gėlėtos paklodės �iek tiek pridengia u� jų prisiglaudusius �mones; sugriuvusiose kartono priedangose patiesti �iu�iniai; i� sujungtų sulū�usių kėd�ių ir trikojų stalų sur�stos sienos ir tvoros. Oras tebėra kar�tas, dvokiantis pelenais ir alyva. �iūriu, kaip skliauto vir�uje rangosi dūmai ir i�eina traukiami pro ma�yt� ang�.

� Jie tave aptvarkė, � nepajėgdamas slėpti nuostabos tyliai sako D�ulianas. � Jau maniau, kad nori... � Jis nutyla purtydamas galv�. � Bet paskui ka�kokia moteris atne�ė tvars�ių ir viso kito. Apri�o tau kakl�, nes vėl pradėjo bėgti kraujas.

A� palie�iu kakl�. U��iuopiu stor� marlės sluoksnį. Tie �monės pasirūpino ir D�ulianu: nuvalė prakirst� lūp�, mėlynės apie akis ma�iau patinusios.

� Kas jie tokie? � klausiu. � Kur mes esame?

� Nelegalai, � atsako D�ulianas. Pamat�s, kaip susiraukiu, priduria: � Ne�inau, kaip dar kitaip pavadinti juos. Ir tave.

� Mes ne tokie patys, � tariu �iūrėdama, kaip paliegusios luo�ių figūros �mi�inėja aplink lau�us. U�uod�iu, kad ka�kas verda. Nesinori galvoti, kuo jie �ia minta, kokių gyvūnų sumed�ioja. Prisiminus �iurkes ima pykinti. � Nejau dar nesupranti? Visi mes skirtingi. Mūsų nevienodi tikslai. Mes nevienodai gyvename. �tai kas svarbiausia.

D�ulianas nori ka�k� sakyti, bet pasirodo siaubūnė, nuo kurios band�iau gintis ant perono kra�to. Ji pastumia kartono u�tvar�. Man topteli, kad jie j� surentė tikriausiai tam, kad mudu su D�ulianu galėtume pabūti netrukdomi.

� Jau pabudai, � taria moteris.

Dabar, kai nebesu taip i�sigandusi, matau, kad ji turi abi veido puses, ta�iau de�inioji daug ma�esnė u� kairi�j�, įdubusi, todėl veidas atrodo lyg nevykusiai sudurtas i� dviejų skirtingų kaukių. Apsigimimas, dingteli man, nors gyvenime esu ma�iusi vos kelet� apsigimėlių, ir tai tik vadovėliuose. Mokykloje buvome mokomi, kad nei�gydytųjų vaikai tokie ir gimsta, vienaip ar kitaip nenormalūs. Kunigai ai�kino, kad �itaip jų kūnais pasirei�kia deliria.

Sveikiems, normaliems �monėms gimsta sveiki ir normalūs vaikai. Deliria sergan�iųjų kūdikiai kauluose ir kraujuje atsine�a ligas.

Visi tie �monės gimė luo�i, su vienokiomis ar kitokiomis kliaudomis, todėl buvo priversti slėptis po �eme. Ka�i kas būtų buv�, jeigu būtų lik� vir�uje? Prisimenu Juodės pasakojim�, kaip ji rado Mėlyn�. Juk �inai, sakoma, kad deliria sergan�iųjų kūdikiai jau gimsta u�krėsti. Ji tikriausiai būtų buvusi i� man�s atimta ir nu�udyta. Net nepalaidota. Būtų buvusi sudeginta, o pelenai i�mesti su �iuk�lėmis.

Moteris atsiklaupia �alia man�s nelaukusi, kol jai k� nors atsakysiu. Mudu su D�ulianu tylime. Noriu jai k� nors tarti, bet nerandu �od�ių. Noriu ne�iūrėti į jos veid�, bet nepajėgiu atplė�ti akių.

� Dėkui, � pagaliau sumurmu.

Mudviejų �vilgsniai susiduria. Jos akys rudos, apipintos rauk�lelių. Ji nuolat prisimerkusi, gal nuo gyvenimo �iame keistame prieblandos pasaulyje.

� Kiek jų buvo? � klausia ji. Tikėjausi, kad balsas bus tarsi veido atspindys, bet jis auk�tas ir skaidrus. Gra�us. Man tylint, ji priduria: � Įsibrovėlių. Kiek jų buvo?

I�kart suprantu j� kalbant apie maitėdas, nors ji juos vadina kitaip. Viskas ai�ku i� balso, kuriame susiliejo pyktis, baimė ir pasidygėjimas.

� Gerai ne�inau. Ma�iausiai septyni. Gal netgi daugiau.

� Jie pasirodė prie� tris sezonus. Gal keturis. � Mano veidas turbūt rodo nuostab�, nes ji paai�kina: � Tuneliuose sunku atsekti laik�. Nei�lind�s į vir�ų nesuprasi, kiek praėjo dienų ar savai�ių.

� O kiek laiko jau �ia esate? � klausiu beveik bijodama i�girsti atsakym�.

Ji dar labiau primerkia savo rudas akis. Stengiuosi ne�iūrėti į jos burn� ir smakr�, kur apsigimimas ry�kiausias, sakytum veidas riestųsi į vidų it vystantis gėlės �iedas.

� A� visada �ia buvau, � sako ji. � Ar beveik visada.

� Kaip?.. � Klausimas įstringa gerklėje.

Ji nusi�ypso. Bent a� manau, jog tai �ypsena: viena burnos kertelė persikreipia auk�tyn.

� Vir�uje mūsų niekas nelaukia. Niekas, tik mirtis.

Vadinasi, neklydau. Įdomu, ar visų kūdikių, nepatekusių į po�emį arba į sodyb� Tyruose, toks likimas? Galbūt jie u�daromi į kalėjimus ar beprotnamius? Arba tiesiog nu�udomi.

� Kiek prisimenu, tuneliai visada priklausė mums, � sako moteris. Man vis dar sunku patikėti, kad būdama tokio veido ji turi tokį bals�. Stengiuosi �iūrėt jai į akis: net padūmavusioje prieblandoje matau, jog jos sklidinos �ilumos. � �monės ateina pas mus su kūdikiais. �ia jiems saugu. � Jos �vilgsnis nuslysta prie D�uliano, įsminga į jo �varų kakl�, paskui į mane. � Matau, jog esi i�gydyta. Juk taip vir�uje sakoma?

A� linkteliu. Noriu jai paai�kinti, nuraminti, kad esu jų pusėje, bet, mano nuostabai, prabyla D�ulianas:

� Mes nepriklausome prie įsibrovėlių. Niekam nepriklausome. Esame visai vieni.

Niekam nepriklausome... �inau, jis nori j� nuraminti, bet jo �od�iai vis tiek mane padr�sina, padeda i�sklaidyti baim�, susitvenkusi� krūtinėje per vis� buvim� po�emyje.

Tada prisimenu Aleks�, ir man vėl pasidaro bloga. Ver�iau niekada nebūtume i�ėj� i� Tyrų! Ver�iau nebū�iau prisidėjusi prie Pasiprie�inimo.

� Kaip jūs �ia atsidūrėt? � klausia moteris.

I� �so�io, stovin�io �alia man�s, ji ka�ko įpila į plastikinį puodelį ir paduoda man. Puodelis vaiki�kas, jo kra�teliu lekia pabluk�s elnias. Kaip ir visi kiti daiktai po�emyje, jis turbūt atkeliavo i� vir�aus � i�mestas kaip nereikalingas, nuslydo �emės ply�iais tarsi polaid�io vanduo.

� Mes buvom atvaryti, � paai�kina D�ulianas jau �valesniu balsu. � Mus pagrobė įsibrovėliai. � Jis dvejoja, ir a� �inau, kad galvoja apie ABD �enkliukus, kuriuos radome, ir apie mano matyt� tatuiruot�. Jis nieko nesupranta, a� taip pat, bet �inau, jog tai ne vien maitėdų darbas. Jiems buvo sumokėta ar pa�adėta sumokėti u� tai, kad sukels riau�es. � Neai�ku kodėl.

� Mes ie�kome, kaip i� �ia i�eiti, � sakau ir staiga, prisiminusi ankstesnius moters �od�ius, pajuntu vilties antplūdį. � Pala, sakėt, kad sunku atsekti laik� nei�ėjus į pavir�ių. Vadinasi, ka�kur yra kelias?

� A� niekada nevaik�tau į pavir�ių, � atsako ji �pavir�ių� i�tardama kaip keiksma�odį.

� Bet gal kiti eina? � nepasiduodu a�. � Kas nors turi eiti.

Juk turi būti koks nors būdas viskuo apsirūpinti: paklodėmis ir puodeliais, kuru ir visomis tomis baldų lū�enomis, kuriomis u�grioztas peronas.

� Taip, �inoma, � ramiai patvirtina ji.

� Ar jūs mus i�vesite? � klausiu.

Man d�iūsta burna. Norisi verkti vien pagalvojus apie saul�, dangų, �em�. Ne�inau, kas mūsų laukia pavir�iuje, bet �it� mintį nustumiu.

� Tu dar labai silpna, � kalba moteris. � Jums abiem reikia valgio ir poilsio.

� Nieko man nėra, a� galiu eiti, � sakau.

Bandau atsistoti, bet akyse viskas pajuoduoja. Vėl krintu auk�tielninka.

� Lena...

D�ulianas u�deda deln� ant mano rankos. Jo akyse perskaitau: Pasikliauk manimi,bus gerai, nieko neatsitiks, jei truputį dar pabūsime �ia. Nesuprantu, kas darosi, kaip mes pradėjome kalbėtis be �od�ių ir kodėl �itai man taip patinka.

� Mes �iek tiek pailsėsim, � sako jis moteri�kei. � O tada ar kas nors mums parodys keli�?

Moteris pasi�iūri į D�ulian�, į mane, vėl į jį. Pagaliau linkteli.

� Jūsų vieta ne �ia, � parei�kia ir sunkiai atsistoja.

Staiga pasijuntu nesmagiai. Visi �ie �monės gyvena i� �iuk�lynų, rankiodami visokias lū�enas, tūnodami tamsoje, kvėpuodami dūmais. Ta�iau jie mums padėjo. Padėjo, nors mūsų nepa�inojo, be jokios prie�asties, i�skyrus viena � mokėjo padėti. Ka�in ar a� irgi taip pasielg�iau. Nesu tikra.

Manau, Aleksas padėtų. D�ulianas taip pat, staiga topteli man.

� Palaukit! � �ūkteli jis moteri�kei. � Mes ne�inome jūsų vardo.

Jos veidu �mėk�teli nuostaba, ir ji vėl nusi�ypso savo kreiva �ypsena.

� Vard� a� gavau tuneliuose, � sako ji. � Visi mane vadina Moneta.

D�ulianas suraukia antakius, bet a� i�kart susigaudau. Pravardė Nelegalų stiliaus: tiksliai apibūdinanti, lengva prisiminti, juokinga ir �iek tiek nenormali. Juk moneta turi dvi puses...

Moneta gerai sakė: tuneliuose prarandi laiko nuovok�, dar labiau negu u�darytas kameroje. Ten bent jau galėjome orientuotis pagal elektros �vies� � dien� įjungta, naktį i�jungta. O �ia kiekviena minutė prailgsta kaip valanda.

Abu su D�ulianu su�vei�iame po tris javainių batonėlius ir u�kandame d�iovintos jautienos i� maitėdų sandėlio. Tikra puota, bet nespėjus pavalgyt ima rai�yti skrandį. Vis dėlto pavalgius ir i�gėrus vis� �sotį vandens pasijuntu daug geriau, negu jau�iausi pastar�sias dienas. Paskui nusnaud�iame gulėdami taip arti vienas kito, kad D�uliano alsavimas judina man plaukus, o mūsų kojos beveik lie�iasi, ir nubundame lyg susitar�. Prie mūsų vėl stovi Moneta. Vėl atne�ė piln� �sotį vandens. D�ulianas aikteli susivok�s aplinkoje ir susigėd�s staigiai atsisėda. Jis persibraukia plaukus taip su�iau�damas, jog man kyla noras juos suglostyti, kad nestyrotų į visas puses.

� Ar paeisi? � klausia Moneta. A� linkteliu. � Surasiu �mogų, kuris jus i�ves į pavir�ių.

Ir vėl �odį �pavir�ius� ji i�taria lyg ne�vankyb� ar keiksma�odį.

� A�iū. � �od�iai atrodo tokie bejėgiai. � Nereikėjo jums... Noriu pasakyti, mes labai dėkingi. Turbūt jau būtume negyvi, jeigu ne jūs ir... jūsų draugai.

Vos nelepteliu �jūsi�kiai�, bet spėju susigriebti. Prisimenu, kaip pykau ant D�uliano u� �tavi�kius�.

Valandėl� ji rimtai �iūri į mane, ir a� i�sig�stu, ar nebūsiu jos u�gavusi.

� Kaip jau sakiau, tavo vieta ne �ia, � taria ji. Ir toliau kalba vis keldama bals�: � Kiekvienas gyvis ir �mogus turi savo viet�, supranti? Tie vir�uje daro didel� klaid�. Jie įsitikin�, kad tik tam tikri �monės turi viet� pasaulyje. Tik tam tikri �monės turi teis� gyventi. Visi kiti �iuk�lės. Ta�iau net �iuk�lės privalo turėti savo viet�. Antraip susikaupusios ims pūti ir gesti.

Jos kūnu perbėga lengvas drebulys, de�ine ranka ji mė�lungi�kai tampo savo purvinos suknelės �onus.

� Einu, surasiu jums vedlį, � staigiai, lyg susigėdusi, kad pasikar��iavo, taria ji ir nusisuka.

Mūsų pasiimti ateina �iurkių Valdovas, jį pama�iusi vėl pajuntu �leik�tulį ir galvos svaigim�, nors dabar jis vienas. �iurkės sulindusios į savo urvus ir slėptuves.

� Moneta sakė, kad norit į vir�ų, � sako jis.

Tai ilgiausias sakinys, kokį esu i� jo girdėjusi. Mudu su D�ulianu jau susiruo��. D�ulianas paėmė kuprin�. Nors pasakiau, kad paeisiu, jis mane prilaiko u� rankos. Atseit dėl visa ko, ir a� pamanau: kaip jis skiriasi nuo to vaikino, kurį ma�iau D�evitso centro scenoje, t� �alt� atvaizd� ekrane, � sunku įsivaizduoti, jog tas pats �mogus. Įdomu, katras vaikinas yra tikrasis D�ulianas, tasai susirinkime ar �itas? Ko gera, net neįmanoma �inoti.

Staiga man dingteli � a� net ne�inau, kas yra tikroji Lena.

� Mes pasireng�, � sako D�ulianas.

Atsargiai �engiame tarp �lam�to krūvų ir visokiausios rū�ies priedangų. Kas �ingsnį esame sekami �e�ėliuose susigū�usių �mogystų. Jos �ia buvo atgintos, kaip ir mes buvom i�ginti į Tyrus � vis tvarkingos ir normalios visuomenės labui.

Kad visuomenė būtų sveika, nė vienas jos narys neturi būti ligonis. ABD filosofija siekia daug giliau, negu maniau. Pavojingi ne tik nei�gydytieji nuo deliria, bet ir visi kitoni�ki, apsigimėliai, luo�iai. Jie turi būti i�naikinti. Įdomu, ar D�ulianas tai supranta, o gal vis� laik� �inojo?

Normalumas turi būti reguliuojamas, purvas i�valomas. Fizikos dėsniai mus moko, kad visos sistemos linkusios į chaos�, todėl su chaosu reikia nuolat kovoti. Visuomenės valymo taisyklės net sura�ytos �Ssilvos knygoje�.

Perono gale �iurkių Valdovas strykteli ant bėgių. Jis jau vaik�to gerai. Jei jam ir kliuvo per susidūrim� su maitėdomis, �aizda irgi buvo i�valyta ir sutvarstyta. Paskui jį nu�oka D�ulianas, tada, apkabin�s per liemenį, padeda nusikeberioti ir man. Nors jau�iuosi geriau, judu ne per vikriausiai. Per ilgai ken�iau be vandens ir maisto, be to, tebetvinksi galva. Nusileisdama ant �emės krypteliu kair� �iurn�; susverdėjusi beduosi nosimi D�ulianui į krūtin�, bet jo rankos mane tvir�iau apkabina.

� Neu�sigavai? � klausia jis. Jau�iu, kaip arti jo kūnas, kokios kar�tos rankos. �irdis plaka, a� atsitraukiu.

� Viskas gerai.

Tada vėl reikia lįsti į tams�. A� delsiu, �iurkių Valdovas pamano, kad bijau.

� Įsibrovėliai taip toli neateina, nesijaudink, � sako atsisuk�s.

Jis neturi nei �ibintuvėlio, nei deglo. Ko gera, tada ugnis buvo skirta maitėdoms pag�sdinti. Tunelio anga juoda kaip degutas, bet jis, atrodo, puikiai mato.

� Eime, � paragina D�ulianas, ir a� su juo nuseku paskui �iurkių Valdov�, paskui blausi� jo rankose atsiradusio �ibintuvėlio �viesel� � į tamsybes.

Einame tylėdami, tik �iurkių Valdovas retkar�iais stabteli ir pliauk�i lie�uviu tarsi �aukdamas �unį. Kart� atsitūp�s i�siima i� ki�enės trupinių ir paberia tarp pabėgių. I� visų tunelio kampų ima lįsti �iurkės, uosto jo pir�tus, pe�asi dėl trupinių, �okinėja į jo sudėtus delnus, laipioja jo rankomis ir pe�iais. Baisu �iūrėti, bet ne�iūrėti negaliu.

� Ar seniai �ia esate? � klausia D�ulianas, kai �mogus atsistoja. Aplinkui tik caksi dantys ir nagai, �ibintuvėlis ap�vie�ia vikriai nardan�ius �e�ėlius. Mane apima siaubas � atrodo, �iurkių pilna visur, net ant lubų.

� Ne�inau, � atsako jis, � jau neskai�iuoju metų.

Ne taip kaip kiti �monės, įsikūr� ant perono, jis neturi ai�kių fizinių ydų, nebent kad viena akis aptraukta valk�iu. Nesusilaikiusi lepteliu:

� Kodėl �ia patekote?

�iurkių Valdovas staigiai atsigr�ia. Valandėl� tyli, trise stovime tro�kioje tamsoje. Gerkl� drasko vis tankėjantis kvėpavimas.

� A� nenorėjau būti i�gydytas, � pagaliau atsako jis.

�od�iai tokie normalūs, i� manojo pasaulio �odyno, kad krūtin� u�lieja palengvėjimas. Jis ne beprotis.

� O kodėl? � klausia D�ulianas.

Vėl tyla.

� Jau sirgau, � taria �iurkių Valdovas, ir jau�iu, jog jis �ypsosi. Įdomu, ar D�ulianas irgi nusteb�s kaip a�...

Tada man dingteli, kad patys �monės irgi yra tunelių labirintas, pilni vingiuotų tamsių kelių ir u�kaborių. Neįmanoma jų visų pa�inti. Neįmanoma net įsivaizduoti.

� Kas atsitiko? � neatly�ta D�ulianas.

� Ji buvo i�gydyta, � trumpai paai�kina �iurkių Valdovas ir nusisuk�s �ygiuoja tolyn. � Ir a� pasirinkau... gyventi �ia.

� Pala pala... � D�ulianas tempia mane, kad prisivytume savo vedlį. � Nieko nesuprantu. Jūs kartu u�sikrėtėt, o paskui ji buvo pagydyta?

� Taip.

� Ta�iau pasirinkot �it� gyvenim�? � D�ulianas kraipo galv�. � Būtumėt pamat�s... Noriu pasakyti, gydymas būtų numal�in�s skausm�.

D�uliano �od�iai nuskamba tarsi klausimas, ir a� matau, jog jis kovoja su savimi, tebesilaiko senųjų įsitikinimų, idėjų, kurios taip ilgai jį guodė.

� A� jos nebema�iau. � �iurkių Valdovas paspartina �ingsnį. Jis turbūt atsimena visus tunelio posūkius ir nuolyd�ius. Mes su D�ulianu vos spėjame. � Po to daugiau jos nema�iau.

� Nesuprantu, � taria D�ulianas, ir man pasidaro jo gaila. Jis mano vienmetis, ta�iau ne�ino tiek daug dalykų.

�iurkių Valdovas sustoja. Į mudu nebe�iūri, bet matau, kaip kilsteli ir nusileid�ia pe�iai � negirdimas atodūsis.

� Vien� kart� jie jau atėmė j� i� man�s, � tyliai sako jis. � Nenorėjau dar kart� jos netekti.

Man knieti u�dėti deln� jam ant peties ir pasakyti, jog suprantu. Bet nes�monė. Neįmanoma suprasti kito �mogaus. Galime tik klaid�ioti jo sielos tuneliais ie�kodami �viesos.

� Atėjom, � staiga prane�a jis, pasitraukdamas į �alį, ir �ibintuvėlis i�griebia i� tamsos surūdijusias metalines kopė�ias; nespėjus sugalvoti, k� jam pasakyti, jis u��oka ant apatinio skersinio ir ima lipti į pavir�ių.

Ir �tai �iurkių Valdovas jau klebina metalinį liuko dangtį. Pakelia jį, ir mane apakina plykstelėjusi �viesa, a� net aikteliu ir mirksėdama nusisuku, o akyse plaukia spalvoti ratilai.

�iurkių Valdovas i�lenda pro ang�, tada i�traukia mane. Paskutinis i�sirop��ia D�ulianas.

Mes atsiduriame dideliame atvirame perone. �emiau guli bėgiai, bet i�ardyti, mėtosi sumaitota gele�is ir medgaliai. Ka�kur gele�inkelio linija vėl prasmenga po �eme. Peronas apdergtas pauk��ių. Visur tupi karveliai: ant apsilaupiusių suolų, senose �iuk�liadė�ėse, tarp bėgių. Saulės i�blukintoje ir vėjo nudrengtoje i�kaboje kitados buvo stoties pavadinimas, dabar neįskaitomas, likusios tik kelios raidės � H, O, B, K. Sienos i�ra�inėtos senais �ūkiais. Vienas skelbia: MANO GYVENIMAS � MANO PASIRINKIMAS. Kitas ragina � SAUGOK AMERIK�. Tai kovos tarp tikin�iųjų ir netikin�iųjų �enklai.

� Kokia �ia vieta? � klausiu �iurkių Valdov�.

Jis susiriet�s prie angos į po�emį. Gobtuvu u�sideng�s akis nuo saulės ir, atrodo, nekantraujantis kuo grei�iau grį�ti į tams�. Pirm� kart� gavau prog� į jį įsi�iūrėti. Matau, jog daug jaunesnis, negu maniau. Veidas lygus, tik akių kertelėse susimetusios smulkios rauk�lelės. Oda bly�ki iki melsvumo, kaip liesas pienas, akys, nepratusios prie tokio �viesumo, į niek� ne�iūri.

� S�vartynas, � atsako rodydamas pir�tu. Ma�daug u� �imto jardų ton pusėn matau auk�t� grandinin� tvor�, u� jos � kalnus �lam�to ir metalo. � U� upės Manhatanas.

� S�vartynas... � lėtai pakartoju. Na, �inoma: po�emio gyventojams ka�kur reikia apsirūpinti gyvenimui būtinais dalykais. S�vartynas � ideali vieta: kalnai i�mesto maisto, visokių buitinių daiktų, baldų. Suvokusi, kad vieta man pa�įstama, atsistoju.

� �inau, kur esame. Netoliese konspiracinis namas.

� Kas taip? � prisimerk�s klausia D�ulianas, bet a� per daug susijaudinau. Bėgu peronu delnu prisidengusi akis nuo saulės, i� burnos virsta garas. S�vartynas mil�ini�kas, Smigis sakė, kelių kvadratinių mylių, skirtas aptarnauti Manhatanui ir jo priemies�iams, bet mes tikriausiai atsidūrėme �iauriniame jo gale. Nuo vartų vingiuoja �vyrkelis, einantis per seniai subombarduotų namų griuvėsius. �is s�vartynas kitados irgi buvo miesto dalis. O ma�iau negu u� mylios yra tas namas. Juodė, Smigis ir a� jame gyvenome mėnesį, kol laukėme dokumentų ir galutinių Pasiprie�inimo nurodymų dėl naujos gyvenamosios vietos ir įsiliejimo į nauj�jį gyvenim�. Name rasime maisto, vandens ir drabu�ių. Taip pat galimyb� susisiekti su Juode ir Smigiu. Ten būdami naudojomės radijo signalais, o kai toks ry�ys tapo per daug pavojingas, �alia sudegusios mokyklos i�keldavome sutartinių spalvų skudurus.

� �ia jus ir paliksiu, � sako �iurkių Valdovas, jau iki pusės parlind�s į liuko ang�. Ai�ku, nori kuo grei�iau pabėgti nuo saulės ir grį�ti į savo saugų tunelį.

� Dėkui, � tariu. Striukas, nei�kalbingas �odis, bet geresnio nerandu.

�iurkių Valdovas linkteli ir jau nori lipti apa�ion, bet D�ulianas jį sulaiko.

� Mes ne�inome jūsų vardo.

Mūsų vedlys �ypteli.

� A� neturiu vardo.

D�ulianas apstulbsta.

� Kiekvienas turi vard�, � sako.

� Jau nebe, � taria �iurkių Valdovas. � Vardai nieko neberei�kia. Praeitis mirusi.

Praeitis mirusi. Įprasta Juodės dainelė. Man i�d�iūsta burna. Vis dėlto ne per labiausiai skiriuosi nuo �ių po�emio gyventojų.

� Būkit atsargūs, � įspėja �iurkių Valdovas, vėl �iūrėdamas ne�inia kur. � Jie visada stebi.

Ir jis dingsta skylėje. Po akimirkos u�sivo�ia gele�inis liuko dangtis.

Mudu su D�ulianu tylėdami �iūrime vienas į kit�.

� Mums pavyko, � pagaliau sako jis, �ypsodamasis man. Jis stovi u� kelių �ingsnių saulės nuauksintais plaukais. Danguje jam u� nugaros pralekia pauk�tis � �e�ėlis mėlyname fone. Perono ply�eliuose stiebiasi baltos gėlytės.

Ir staiga a� pravirkstu. Kūk�ioju i� dėkingumo ir palengvėjimo. Vis dėlto mes pabėgome, o saulė tebe�vie�ia, pasaulis niekur neprapuolė.

� Ko tu dabar... � D�ulianas prieina prie man�s. Padvejoj�s ima glostyti nugar�. � Liaukis, Lena. Viskas gerai.

A� purtau galv�. Noriu jam pasakyti �inanti, kad viskas gerai, todėl ir verkiu, bet neįstengiu kalbėti. Jis mane apkabina, ir a� verkiu įsikniaubusi jam į krūtin�, taip ir stovime dienos aky pasaulyje, kuriame �ie dalykai neleistini. Aplink tyla, tik retkar�iais su�irpia koks pauk�telis ar suburkuoja karvelis tu��iame perone.

Pagaliau atsitraukiu. U� jo nugaros tarsi ka�kas �mėsteli � �e�ėliuose u� vienų senųjų stoties durų, bet pagalvoju, kad man pasivaideno.

Saulės �viesa negailestinga. Neturiu supratimo, į k� a� dabar pana�i. Nors po�emio gyventojai i�valė ir patepė D�uliano �aizdas, veidas tebėra nusėtas visokios spalvos kraujosruvomis. Neabejoju ir pati ne gra�iau atrodanti, gal netgi baisiau.

Po�emyje mudu buvome s�jungininkai, draugai. Kas mes vienas kitam vir�uje, ne�inau, ir man dėl to nesmagu.

Laimė, jis i�sklaido įtamp�.

� Vadinasi, pa�įsti �it� viet�? � klausia.

A� linkteliu.

� Ir �inau, i� kur galime sulaukti pagalbos � i� mani�kių.

Jis nė nemirkteli, garbė jam.

� Tai keliaujam, � taria.

Mes nulipame ant bėgių. I�baidome tupin�ius karvelius, ir jie skraido aplink mus, tikra plunksnų pūga. Kertame bėgius ir atsiduriame auk�toje �olėje, nubalintoje saulės ir ap�armojusioje. �emė su�alusi, pasidengusi ledeliu, bet ir �ia matyti pavasario �enklai: susirait� �vie�ios �olės lai�keliai, kai kur purvynėj geltonuoja �alpusniai.

Sprandus kaitina saulė, bet vėjas ledinis. Gaila, kad neturiu �iltesnio drabu�io. �altis skverbiasi per medviln� iki kaulų.

Pagaliau matytas peiza�as. Ant �emės krinta juodi auk�tų it pamėklės griuvėsių �e�ėliai. Praeiname pro sulinkusi� rodykl�, kadaise nukreipdavusi� į Kolumbijos prospekt�. Dabar i� Kolumbijos prospekto lik� tik sudau�yti betono luitai ir su�alusi �olė, ir smulkių stiklo �ukelių kilimas.

� Jau visai netoli, � sakau ir pasileid�iu bėgte. Namas ne toliau kaip u� dvide�imties jardų, dar u� vieno posūkio.

Ta�iau galvoje kirba kita mintis, tyliai nuskamba vidinis pavojaus signalas. Patogu. �itas �odis neduoda ramybės. Kaip patogu, kad i� po�emio i�lipome taip arti �ito prieglobs�io; patogu, kad tuneliai ėjo kaip tik �ia. Per daug patogu, kad būtų atsitiktinumas.

Stengiuosi apie tai negalvoti.

Pasukame u� kampo, ir �tai durys. Vis� mano nerim� nu�luoja d�iaugsmas. D�ulianas sustoja, bet a� atkutusi energingai dro�iu prie durų. Dauguma sodybų, bent jau tų, kurias teko matyti, įkurtos visokiausiose lindynėse: rūsiuose, pusrūsiuose, slėptuvėse nuo bombų ir per ��aibi�k� kar�� i�silaikiusiose bankų saugyklose. Mes apnikome jas kaip skėriai.

Bet �i priebėga buvo įkurta praėjus daug metų po karo. Juodė sakė, tai viena pirmųjų sodybų ir pirmosios stichi�kos Pasiprie�inimo grupės buveinė; jos nariai, prisirankioj� statybinių med�iagų, surentė namo parodij� � keist� dėlion� i� med�io, betono, akmenų ir metalo. Visas �itas franken�teini�kas kūrinys kreivas �leivas, neai�ku, kaip apskritai stovi. Ta�iau stovi, ir gana.

� Na? � klausiu atsisukusi į D�ulian�. � Eisi ar ne?

� Niekada nemaniau... Negali būti. � D�ulianas purto galv� lyg norėdamas pabusti i� sapno. � A� įsivaizdavau visai k� kita.

� Mes mokame statyti i� bet ko, i� atliekų, � sakau ir prisimenu, kaip Juodė man pasakė beveik lygiai t� patį i�kart po pabėgimo, kai sirgau, gulėjau nusilpusi ir ne�inodama, ko noriu, gyventi ar mirti. Tai buvo prie� pusmetį, kitame gyvenime. Man pasidaro liūdna: gaila u� nugaros i�nykusių horizontų, paliktų �monių, savo senųjų �a�� � tarsi ma�ų lėly�ių, kurias laikai, laikai, bet pagaliau u�kasi.

D�uliano akyse atsispindi dangus. Atsisuk�s sako:

� Dar prie� dvejus metus maniau, jog tai tik pasaka � Tyrai ir Nelegalai. � Jis �engia por� �ingsnių, ir mes atsiduriame visi�kai arti vienas kito. � Ir tu. Niekaip nebū�iau patikėj�s.

Mudu skiria keli coliai, bet atrodo, kad lie�iamės. Tas tarpelis pulsuoja tarsi u�pildytas elektra.

� A� tikra, � sakau, ir toji elektra ima dilginti od�. Jau�iuosi pernelyg matoma. �ia per daug �viesu, per daug tylu.

� Vargu ar... nemanau, kad galė�iau ten grį�ti, � taria D�ulianas.

Jo akyse tamsi sietuvos gelmė. Noriu atitraukti �vilgsnį, bet nepajėgiu.

� Nesuprantu, apie k� tu kalbi, � lemenu.

� Noriu pasakyti, kad...

Į de�in� nuo mūsų ka�kas dunksteli lyg koks nuspirtas daiktas. D�ulianas krūpteli, suklūsta. Negalvodama stumiu jį u� sav�s, durų link, ir i� kuprinės i�sitraukiu pistolet�. Apsidairau � vien bombų skeveldros ir akmenys, duobės ir u�kaboriai, slėptis yra kur. Sprandas pa�iurpo, visas kūnas persiėm�s pavojumi. Jie visada stebi...

Mes stovime įtemptai tylėdami. Su�alusia �eme vėjas ritina plastikinį mai�elį. Tris kartus lėtai apsivert�s, jis sustoja prie seniai neveikian�io gatvės �ibinto.

Staiga kairėje ka�kas sujuda. Aiktelėdama atsigr�iu ton pusėn ir kie�iau suspaud�iu ginkl�, bet i� u� �lakbetonio blokelių krūvos liuokteli katė. D�ulianas atsikvepia, a� atsipalaiduoju. Perkarusi, i�plėstomis akimis katė stabteli, pasuka galv� į mus ir gailiai sukniaukia.

D�ulianas abiem rankom lengvai palie�ia man pe�ius, a� instinktyviai at�lyju.

� Einam, � sakau. Matau, kad jį u�gavau.

� Norėjau kai k� pasakyti, � taria D�ulianas.

Jau�iu, kaip jis stengiasi susidurti su mano akimis, bet a� jau prie durų, klibinu surūdijusi� ranken�.

� Pasakysi vėliau, � metu u�guldama duris. Pagaliau jos atsiveria, ir D�ulianui telieka �engti paskui mane į vidų.

Man baisu, k� jis turi pasakyti, k� norės pasirinkti ir kur norės eiti. Bet baisiausia, ko noriu a� pati: dėl jo, bet blogiausia � i� jo.

A� tikrai noriu. Net nelabai suvokiu ko, bet nor� jau�iu, kaip pirma jau�iau pyktį ir neapykant�. Bok�to nebėra, jo vietoj gilių giliausia, bedugnė duobė. Ir mano sieloje atsiveria praraja.

Smigiui su Med�iokliu nepavyko i� Ro�esterio sodybos i�gelbėti daug atsargų. Bombos ir gaisrai padarė savo. Ta�iau tarp smilkstan�ių griuvėsių jie rado stebuklingai i�silaikiusių daiktų: skardinių su pupelėmis, kelet� ginklų, sp�stų ir, keis�iausia, nė trupu�io neaptirpusi� �okolado plytel�. Smigis reikalauja, kad ji liktų nesuvalgyta. Prisiri�a j� prie savo kuprinės kaip talisman�. Kai leid�iamės į keli�, Sara ryja j� akimis.

Ir tikrai atrodo, kad �okoladas atne�ė laim�, � o gal viskas pasikeitė, kad Smigis su Med�iokliu grį�o ir todėl pasitaisė Juodės nuotaika. Orai nesikei�ia. �alta, bet mes laimingi, kad �vie�ia saulė.

Pupelės suteikia energijos toliau �ygiuoti, o po pusdienio mi�ko tankmėje u�einam vienui vien� visi�kai sveik� nam�. Jis buvo pastatytas u� ka�i kiek mylių nuo didelio kelio ir atrodo kaip baravykas, i�dyg�s po lietaus: sienas apklėtusios rudos gebenių virk��ios, storos kaip kailis, stogas �emas ir apskritas, u�vo�tas it kepurė. Seniai seniai, dar prie� ��aibi�k� kar��, tai galėjo būti kokio atsiskyrėlio buveinė � toli nuo visų �monių. Nenuostabu, kad jis ir i�silaikė. Pilotai jo nepastebėjo, gaisrai taip toli nesiekė.

Jame apsigyven� keturi Nelegalai. Jie pakvie�ia pernakvoti. Du vyrai ir dvi moterys, yra ir penki vaikai, neai�ku, katrai porai priklausantys. Jie gyvena kaip viena �eima, pasakojo mums per vakarien�. �iame name jie jau de�imt metų. Abi poros maloniai pavai�ina mus tuo, k� turi: bakla�anų ir kitokių dar�ovių konservais, a�triais nuo �esnako ir acto, vytinta jautiena, visokia kitokia rūkyta mėsa � triu�iena, fazaniena, voveriena.

Med�ioklis su Smigiu vis� vakar� eina mūsų pėdomis atgal ir daro med�ių kamienuose įkartas, kad, kai kitais metais kelsimės į pietus, � jeigu kelsimės, � galėtume surasti nam� baravyk�.

Ryt�, mums jau rengiantis eiti, vienas vaikas i�bėga į lauk�. Nors prisnigta, jis basas.

� �e, � murmteli atki�damas man ry�ulėlį. Į virtuvinį rank��luostį suvynioti keli kieti paplo�iai � viena moteris sakė, jie kepti i� sumaltų gilių, o ne i� miltų � ir �iek tiek vytintos mėsos.

� A�iū, � padėkoju, bet vaikas kvatodamas jau kurna į trob�. Mane net suima pavydas: jis �ia auga nieko nebijodamas, laimingas. Gal niekada net nesu�inos apie pasaulį kitapus sienos, tikr�jį pasaulį. Jam tas pasaulis net neegzistuos.

Ta�iau nebus ir vaistų, kai susirgs, visad vaik��ios pusalkanis, o �iem� taip �als, kad stings �irdis. Ir kada nors, jei Pasiprie�inimui nepasiseks atkovoti �alies, jį susiras bombone�iai ir ugnis. Kada nors ir �iton pusėn atsisuks vald�ios akis, lyg lazerio spindulys visk� ryjanti savo kelyje. Kada nors bus nu�luoti visi Tyrai, liks betoninis kra�tovaizdis, dailių namų ir tvarkingų sodų, taisyklingų parkų ir mi�kų �alis, metalo ir visokių gudrių aparatų pasaulis su �monėmis, lyg laikrod�iai tiksin�iais į mirtį.

Valgome taupiai ir pagaliau, po trijų dienų �ygio, prieiname tilt�, �ymintį, jog liko paskutinės trisde�imt mylių. Siaur� ir auk�t�, sunarstyt� i� storų plieno lynų ir sijų, apledėjusių ir pajuodusių nuo darganų. Jis man primena mil�ini�k� vabzdį, i�skėtusį vir� upės sparnus, nariuotas kojas įmerkusį vandenin. Tiltas prie� daugelį metų u�darytas ir nuo tada nenaudojamas, juo tik keliasi Nelegalai. Lentos, kuriomis negrabiai u�kaltas jo prieangis, jau beveik supuvusios.

Didelis �alias �enklas vienu galu nutrūk�s nuo metalinio rėmo, todėl jame para�yti �od�iai kabo statmenai. Praeidama perskaitau: TAPAN ZY TILTAS. �enklas siūbuoja vėjuje, �iauriame vėjuje; tokioj pagairėj jis ko�ia kiaurai, vaiduokli�kai ūbaudamas varo i� akių a�aras.

Apa�ioje vanduo betono spalvos, bangos su baltomis keteromis. Auk�tis svaiginantis. Kart� skai�iau, kad �okdamas i� tokio auk��io trenkiesi kaip į akmenį. Prisimenu, kaip per �inias buvo prane�ta, kad viena nei�gydytoji procedūros dien� nusi�udė nu�okdama nuo laboratorijų stogo, ir ka�kodėl pasijuntu kalta.

Ta�iau Aleksas būtų norėj�s, kad ant kaklo turė�iau randelį, stebuklingai gra�iai u�gijusį, kaip po tikros procedūros, kietus raumenis ir ai�kų tiksl�. Jis tikėjo Pasiprie�inimu, dabar a� tikėsiu u� jį.

Ir galbūt kada nors vėl jį sutiksiu. Gal tikrai po mirties yra rojus ir galbūt jis atviras visiems, ne tik i�gydytiesiems.

Bet kol kas ateitis, kaip ir praeitis, nieko nerei�kia. Kol kas konspiracinis namas, sukurptas i� visokio �lam�to, kėpsantis �alia miesto s�vartyno, mums pats tikriausias rojus, nes alkani ir su�al� jame rasime maisto ir vandens, ir sienas, ginan�ias nuo at�iauraus vėjo.

Kar�tas vanduo � rojus. Muilas � rojus.

Prieglobstis � taip visada vadinome �į nam� � susideda i� keturių kambarių. Yra virtuvė, sandėlis, u�imantis beveik pus� būsto, ir ank�tas miegamasis (su negrabiai sukaltais varganais gultais).

Paskutinis kambarys skirtas maudymuisi. Ant grotuotos pakylos stovi kelios įvairaus didumo vonios, po jomis akmenų grindinys. Tebeguli nuodėguliai, u�silik� nuo �iem� kūrentos ugnies, kuri su�ildydavo ir patalp�, ir vandenį.

Tamsoje sugraibiusi baterinį �ibintuvėlį u�kuriu malkas, kurių vis� �ūsnį radau sandėlio kertėje, o D�ulianas su �ibintu eina ap�iūrėti namo. Tada prisemiu i� �ulinio vandens. Man silpna, todėl pripylus pus� vienos vonios jau dreba rankos. U�teks ir tiek.

I� sandėlio atsine�u gabal� muilo ir net randu tikr� rank��luostį. Oda nie�ti nuo purvo. Jį jau�iu visur, net po vokais.

Prie� nusirengdama �ūkteliu:

� D�ulianai!

� K�? � Jo balsas prislopintas. Matyt, jis dabar miegamajame.

� Neik �ia, gerai?

Maudymosi kambarys durų neturi. Jos nebūtinos, o Tyruose nestatoma, nedaroma ir nenaudojama nieko, kas nėra būtina.

� Gerai, � patylėj�s atsiliepia jis.

Įdomu, k� galvoja. Jo balsas plonas, įtemptas, nors gal jį taip i�kreipia skardos ir faneros sienos.

Pasidedu pistolet� ant grindų, nusirengiu su malonumu klausydamasi, kaip d�insai sunkiai �lepteli ant grindų. Akimirk� savas kūnas net pa�iai atrodo svetimas. Buvo laikas, kai jis visas buvo dailiai apvalainas, nors �launys ir blauzdos � raumeningos nuo bėgiojimo. Pilvas nebuvo įkrit�s, krūtys stangrios ir sunkios.

Dabar esu dir�inga, kieta, jokio mink�timo. I� krūtų liko du smailūs bumbulai. Oda nusėta mėlynėmis. Įdomu, ar Aleksui tebebū�iau gra�i. Įdomu, ar D�ulianui atrodau bjauri.

Nuveju abi �ias mintis � nereikalingos, nesvarbios.

Trinu kiekvien� kūno lopinėlį: panages, u� ausų, ausis, tarpupir��ius ir tarpkojį. I�muilinu galv�, muilas bėga į akis, grau�ia. Kai pagaliau atsistoju slidi nuo muilo kaip �uvis, ant vonios �onų lieka purvo apvadas. Dar kart� pasid�iaugiu, kad �iuose namuose nėra veidrod�ių. Mano atspindys vandens pavir�iuje tamsus ir miglotas, tik �e�ėlis. Nenoriu ai�kiau matyti, kaip atrodau.

Nusi�luos�iusi �variai persivelku: u�simaunu treningines kelnes, storas puskojines, apsirengiu didelį megztinį. Vonia atgaivino, jau�iuosi turinti jėgų prisemti vandens D�ulianui.

Jį randu sandėlyje. Tupintį prie�ais �em� lentyn�. Ka�kas paliko keliolika knygų, visos seniai u�draustos. Jis sklaido vien� jų.

� Tavo eilė, � sakau, jis krūpteli ir u�ver�ia knyg�. Atsistoja kaltu veidu. Tada jo akys persimaino, bet �itos jo i�rai�kos nesuprantu.

� Ko i�sigandai? �ia gali skaityti k� tik nori.

� A�... � prabyla jis ir vėl nutyla purtydamas galv�. Tebe�iūrėdamas į mane vis tuo nesuvokiamu �vilgsniu. Man u�kaista oda. Turbūt vonia buvo per kar�ta. � A� prisimenu �it� knyg�, � pagaliau taria jis, bet manau, jog i� prad�ių norėjo pasakyti k� kita. � Ji buvo tėvo kabinete. Antrajame. Apie kurį pasakojau.

Linkteliu. Jis atki�a knyg�. �arlzo Dikenso �Did�iuosius lūkes�ius�.

� Dar neskai�iau, � prisipa�įstu. � Smigis vis kartodavo, kad viena jo mėgstamiausių... � Staigiai susigriebiu, kad neturėjau minėti Smigio. D�ulianu a� pasitikiu, įsileid�iu į savo pasaulį, ta�iau jis tebėra D�ulianas Fainemenas, o juk Pasiprie�inimo jėga � jo slaptumas.

Laimė, jis nieko neklausia.

� Mano brolis... � Kostelėj�s kalba toliau: � Kai mirė, �it� knyg� radau tarp jo daiktų. Ne�inau, kodėl juose rausiausi. Ne�inau, ko ie�kojau.

Kelio atgal, pamanau, bet garsiai nesakau.

� A� j� pasilikau. � D�ulianas kreivai �ypteli. � Prakirpau �iu�inį ir j� ten laikydavau, kad tėvas neu�tiktų. T� pa�i� dien� pradėjau skaityti.

� Ar gera? � klausiu.

� Pilna draud�iamų dalykų, � lėtai atsako D�ulianas, tarsi pasverdamas kiekvien� �odį. Nuleid�ia akis, stoja nejauki pauzė. Paskui jis vėl pakelia galv� ir nusi�ypso, pla�iai, �viesiai. � Ta�iau taip, knyga gera. Manau, net nuostabi.

Ka�kodėl imu juoktis. Tai, kaip jis man atsakė, i�sklaido kambaryje susitvenkusi� įtamp�, viskas atrodo lengva ir įmanoma. Mes buvome pagrobti, mu�ami ir gaudomi, mes nebeturime namų. Esame i� skirtingų pasaulių ir priklausome prie�ingoms pusėms. Bet viskas bus gerai.

� A� tau pripyliau voni�, � tariu. � Vanduo jau tikriausiai kar�tas. Gali pasiimt �varių drabu�ių.

Mosteliu į lentynas. Drabu�iai jose guli tvarkingai sudėti pagal skyrelius: VYRI�KI MAR�KINIAI, MOTERI�KOS KELNĖS, VAIKI�KI BATAI. Be abejo, Juodės pasistengta.

� A�iū. � D�ulianas pastveria mar�kinius ir kelnes, padvejoj�s �Did�iuosius lūkes�ius� padeda atgal į lentyn�. Atsitiesia spausdamas drabu�ius prie krūtinės. � �inai, �ia visai neblogai.

A� gū�teliu.

� Darome k� galėdami, � sumurmu, bet �irdyje esu patenkinta.

Jis pasuka į maudymosi kambarį. Eidamas pro mane sustoja. Matau, kaip vis� nukre�ia drebulys, ir persigandusi pamanau: Dieve, jam priepuolis!

� Tavo plaukai... � staiga sako jis.

� K�? � apstulbusi gargteliu.

D�ulianas į mane ne�iūri, bet jau�iu, koks įsitemp�s, įsiaudrin�s jo kūnas, ir man nuo to dar droviau, negu būtų nuo jo �vilgsnio.

� Tavo plaukai kvepia ro�ėmis, � sako jis ir i�puola į koridorių man nespėjus nė i�si�ioti. Lieku stovėti virpan�ia �irdimi.

Kol D�ulianas maudosi, pataisau vakarien�. Neturiu jėgų kurti krosnies, todėl, kad tik nereikėtų virti, padedu pakelį tra�ku�ių, atidarau dvi skardinėles pupelių, po vien� skardinėl� grybų ir marinuotų pomidorų. Dar yra sūdytos jautienos. Paėmiau ma�ytį indelį, nors esu tokia alkana, kad viena gal prary�iau vis� karv�. Ta�iau turime taupyti kitiems. Tokia tvarka.

Prieglobstyje langų nėra, taigi tamsu. �ibintuvėlį i�jungiu, kad be reikalo nesieikvotų baterijos. Bet surandu kelis storus �vakigalius ir juos sudėlioju ant grindų. Prieglobstyje nėra ir stalo. Kai �ia gyvenau su Juode ir Smigiu, Med�iokliui su kitais i�keliavus dar toliau į pietus, į Delavero valstij�, �itaip valgydavom kas vakar�: palink� prie bendros lėk�tės, liesdamiesi keliais, ant sienų �okinėjant �e�ėliams. Pabėgus i� Portlando, man tai buvo laimingiausias laikas.

Maudymosi kambaryje gird�iu pliu�kenantis ir niūniuojant. Ir D�ulianas moka ma�mo�iuose į�velgti rojų. Priėjusi praveriu lauko duris. Saulė jau leid�iasi. Dangus �viesiai melsvas, nusėtas rausvais ir auksiniais debesėliais. Metalo lau�o ir bombų skeveldrų krūvos aplink Prieglobstį liepsnoja raudonai. Man pasirodo, kad kairėje ka�kas krusteli. Galbūt slankioja ta pati katė.

� Ko ten �iūri?

Staigiai apsisuku nety�ia trenkdama durimis. Negirdėjau, kaip D�ulianas prisiartino. Jis stovi taip arti. Jo oda dvelkia muilu ir vis dar ka�kuo berniuki�ku. �lapių plaukų apa�ia u�sirietusi.

� �iaip sau, � atsakau. Jis tebestovi nenuleisdamas nuo man�s akių, todėl priduriu: � Atrodai beveik kaip �mogus.

� Ir jau�iuosi beveik kaip �mogus, � taria jis, pir�tais persibraukdamas plaukus. Apsivilk�s paprastais baltais teniso mar�kinėliais, su tinkamo dyd�io d�insais.

D�iaugiuosi, kad jis per daug neklausinėja apie �iuos namus, kas juose apsistoja ir kada pastatyti. �inau, kad jam knieti paklausti. U�degu �vakigalius, susėdame ant grindų, sukry�iuojame kojas ir kurį laik� valgom beveik nesikalbėdami. Bet paskui įsi�nekame � D�ulianas pasakoja, kaip augo Niujorke, ir klausinėja apie Portland�. Pasisako norįs koled�e studijuoti matematik�, a� giriuosi, kaip bėgiodavau kros�.

Nesikalbame nei apie gydymo procedūr�, nei apie ABD ar kas mūsų laukia rytoj, todėl t� valand�, kol sėdime ant grindų vienas prie�ais kit�, jau�iuosi, lyg bū�iau radusi tikr� draug�. Jis lengvai prajuokinamas, kaip ir Hana. Moka kalbėti, dar labiau � klausytis. Man su juo keistai gera � netgi geriau, nei būdavo su Aleksu.

Neketinau lyginti, bet vis tiek neju�ia tai darau, todėl staigiai atsistojusi per vidurį D�uliano pasakojimo nune�u lėk�tes į kriaukl�. D�ulianas nutyla, �iūri, kaip a� plautuvėje tar�kinu indus.

� Ar kas ne taip? � klausia.

� Nieko, � �iurk�tokai atsakau. T� akimirk� sav�s neken�iu, taip pat ka�kodėl neken�iu D�uliano. � Tiesiog pavargau.

Bent �itai gryniausia tiesa. Staiga u�ėjo neregėtas nuovargis. Galė�iau miegoti am�inai, miegas galėtų mane u�kloti kaip sniegas.

� A� paie�kosiu antklod�ių, � sako D�ulianas ir atsistoja. Jau�iu, kaip stoviniuoja man u� nugaros, bet apsimetu u�siėmusi indais. Kol kas nedrįstu į jį pa�velgti.

� Klausyk, a� tau taip ir nepadėkojau, � kostelėj�s prabyla jis. � Tenai, tuneliuose, tu man i�gelbėjai gyvyb�.

A� neatsisukdama tik gū�teliu. Ir taip suspaud�iu kriauklės kra�tus, kad krumpliai pab�la.

� Ir tu man i�gelbėjai gyvyb�. Maitėda man�s vos nepasmaugė.

� Vadinasi, abu vienas kit� i�gelbėjom.

Jau�iu, jog jis �ypsosi.

Ir tada atsigr�iu, bet D�ulianas, paėm�s �vakigalį, jau i�ėjo į koridorių, a� lieku su �e�ėliais.

D�ulianas parinko du apatinius gultus ir juos kaip mokėdamas paklojo � u�tiesė ne visai tinkamo ilgumo paklodes, atne�ė plonus vilnonius pledus. Kuprin� padėjo prie mano gulto galo. Kambaryje keliolika gultų, bet jis parinko gretimus. Stengiuosi negalvoti, k� tai rei�kia.

Jis sėdi ant savo gulto ir pasilenk�s maunasi puskojines. Kai į�engiu su �vake, pakelia akis, veidas sklidinas tokios laimės, kad vos nei�metu �vakigalio, ir liepsnelė u�g�sta. Liekame patamsyje.

� Nepaklysi? � klausia jis.

� Ne.

Slenku jo balso pusėn prisilaikydama kitų gultų.

� Atsargiai.

Praeinant į savo viet�, jo delnas brūk�teli man per nugar�. Palendu po pledu. Patalas atsiduoda pelėsiais ir �iek tiek � pelių i�matomis, bet a� dėkinga u� �ilum�. �iluma nuo ugnies maudymosi kambaryje taip toli nepasiekia. I�kvepiant į tams� kyla �viesesni garo kamuoliai. Miegoti bus sunku. Po vakarienės u�plūd�s nuovargis taip pat greit ir i�garavo. Kūnas budrus, raumenys virp�ioja. Nepaprastai ai�kiai gird�iu D�uliano alsavim�, juodoje tamsoje jau�iu jo ilg� kūn� beveik �alia sav�s. Jis, atrodo, irgi nemiega.

Po kiek laiko tyliu, kimoku balsu pa�aukia:

� Lena?

� Ko?

�irdis dau�osi, lipa per gerkl�. Gird�iu, kaip D�ulianas pasiver�ia mano pusėn. Mudu skiria vos pora pėdų, taip tankiai sustatyti gultai.

� Ar tu kada nors galvoji apie jį? Vaikin�, kuris tave u�krėtė?

Tamsoje nu�vinta vaizdai: lyg rudenio lapų liepsna �viesiai ka�toninių plaukų kupeta, siluetas, bėgantis �alia man�s, � mano sapnų sve�ias.

� Stengiuosi negalvoti, � atsakau.

� Kodėl? � labai tyliai taria D�ulianas.

� Todėl, kad skaudu.

D�ulianas kvėpuoja lygiai, ramiai.

� O tu ar prisimeni brolį? � klausiu.

Tyla.

� Vis� laik�, � atsako D�ulianas. � Man buvo sakoma, kad po procedūros palengvės. � Vėl tyla. � Nori, pasakysiu dar vien� paslaptį?

� Gerai.

A� auk��iau u�sitraukiu antklod�. Plaukai tebėra drėgni.

� A� �inojau, kad nepavyks. Turiu galvoj procedūr�. �inojau, kad ji mane pra�udys. A�... a� to norėjau. Iki tol niekam nesu �ito sak�s.

Man norisi verkti. Noriu pasislinkusi sugriebti jam u� rankos. Noriu pa�nib�dėt, kad viskas gerai, ir pajusti prie lūpų �velni� jo ausies kriaukl�. Noriu prisiglausti prie jo, kaip bū�iau prisiglaudusi prie Alekso, ir alsuoti jo �iltos odos kvapu.

Jis ne Aleksas. Tau nereikia D�uliano. Tau reikia Alekso. O Aleksas mir�s.

Bet a� truputį meluoju. Man reikia ir D�uliano. Kūn� smelkia geismas. Noriu, kad mane bu�iuotų D�uliano lūpos, putlios ir �velnios, kad jo �iltos rankos mane apkabintų ir glostytų plaukus. Noriu pask�sti jame, i�tirpti jo kūne, jausti, kaip mūsų oda susilieja.

Kietai u�simerkiu vydama �alin tokias mintis. Bet u�simerkus D�ulianas ir Aleksas supana�ėja. Jų veidai susilieja ir vėl atsiskiria, vėl supuola į viena lyg vaizdai, atspindėti upelio srovėje, plaukia u�slinkdami vienas ant kito, kol nebesusigaudau, katro jų trok�tu � �itam patamsyje ir savo galvoje.

� Lena? � dar tyliau pa�aukia D�ulianas.

Jo tariamas mano vardas skamba kaip muzika. Jis prislenka ar�iau. Ten, kur i�stumta tamsa, jau�iu ilgas jo kūno linijas. Neju�iomis ir a� slinkteliu artyn. Guliu ant paties kra�telio, visai prie jo. Bet neatsiversiu jo pusėn. Gulėsiu nejudėdama. Rankos ir kojos ��la, tegul su��la ir �irdis.

� Ko, D�ulianai?

� Kaip tai atrodo?

�inau, k� jis turi galvoje, bet vis tiek klausiu:

� Kas kaip atrodo?

� Deliria. � Jis nutyla. Gird�iu, kaip lėtai i�slysta i� lovos. Atsiklaupia tarpe tarp mūsų gultų. Nepajėgiu nei pajudėti, nei įkvėpti. Jei pasuksiu galv�, mūsų lūpas skirs vos keli coliai. Dar ma�iau. � Kaip atrodo būti u�krėstam?

� Nemoku apsakyti, � �iaip taip sumurmu.

Man trūksta kvapo. Jo oda kvepia lau�o dūmu, muilu, rojumi. Įsivaizduoju, kaip pajuntu jo odos skonį, kaip krims�ioju jam lūpas.

� A� noriu �inoti, � vos girdimai ku�da jis. � Noriu su�inoti su tavimi.

Staiga jo pir�tai nuslysta mano kakta, taip �velniai, �velniai � jo prisilietimas irgi lyg ku�desys, tykiausias atodūsis, o a� tebetysau paraly�iuota, at�alusi. Tada jie braukia per nosį, lūpas, trumpam stabtelėdami, � spėju u�uosti sūrok� odos prieskonį, pajusti pir�tų mink�tum�, � paskui per smakr�, skruostu pasiekia plaukus, ir manyje u�siplieskia balta kar�ta liepsna, ji prirakina mane prie gulto, neleid�ia krustelėti.

� Jau sakiau... � garsiai prabyla D�ulianas. � Kart� sakiau, kad ma�iau, kaip du �monės bu�iavosi. Ar galima?..

Jis nebaigia klausimo. Nėra reikalo. Mano kūn� sukaust�s ledas i�nyksta; i� krūtinės i�siver�ia baltas kar�tis, atrakina lūpas. Man telieka trupu�iuk� kryptelėti galv�, ir mūsų lūpos susitinka.

Mes bu�iuojamės. I� prad�ių atsargiai, nes jis nemoka, o a� bu�iavausi, regis, prie� am�inyb�. Juntu druskos, cukraus ir muilo skonį; perbraukiu lie�uviu per apatin� lūp�, jis akimirk� apmir�ta. Jo lūpos �iltos, putlios, nuostabios. Jis ly�teli man per lūpas, ir staiga abu atsikratome visų var�tų. Alsuojame vienas kitam į burn�, jis suima delnais man veid�, mane i�kelia gryno d�iaugsmo banga, norisi �aukti i� laimės. Tvirta jo krūtinė prisiglaud�ia prie manosios. Neju�iomis prispaud�iu jį prie sav�s trok�dama, kad �itai nesibaigtų. Galė�iau am�inai jį bu�iuoti, justi jo pir�tus savo plaukuose, klausytis, kaip jis ku�da mano vard�.

Pirm� kart� nuo Alekso mirties suradau keli� į tikrai laisv� erdv�, ji neaptverta sienomis, joje nėra vietos baimei. Tai tarsi skrydis.

Staiga D�ulianas i�trūksta i� mano glėbio, atsitraukia.

� Lena, � �nib�da dusdamas, lyg po ilgų nuotolių bėgimo.

� Nieko nesakyk. � Man norisi verkti. Bu�iniai ir kiti �monės tokie trapūs. � Visk� sugadinsi.

Ta�iau D�ulianas vis tiek klausia:

� Kas mūsų laukia rytoj?

� Ne�inau.

Pritraukiu jo galv� ant pagalvės �alia sav�s. Akimirk� atrodo, kad netoliese tamsoje juda ka�kokia figūra. Staigiai pasuku galv� į kair�. Nieko. Vaidenasi �mėklos. Prisimenu Aleks�.

� Dabar negalvok apie tai, � sakau tiek sau, tiek D�ulianui.

Gultas labai siauras. Pasiver�iu ant �ono nugara į D�ulian�, o kai jis viena ranka mane apkabina, prisiglaud�iu visu kūnu. Taip jauku, mūsų kūnai lyg sukurti vienas kitam. Norisi pravirkti ir pabėgti. Noriu maldauti Aleks� atleidimo, kad ir kokiame pasaulyje jis būtų. Ir noriu vėl bu�iuoti Aleks�.

Bet nieko �ito nedarau. Tyliai guliu nugara girdėdama, kaip plaka D�uliano �irdis. Paskui ir mano �irdis nurimsta. Jo rankos nenustumiu, o prie� u�migdama meld�iuosi, kad niekada neateitų rytojus.

Ta�iau rytas ateina. Pro ply�ius faneriniame stoge ima skverbtis pilk�va �viesa, pama�ėle i�sklaidanti tams�. Tik pabudusi pamanau gulinti �alia Alekso. Ne. D�ulianas. Jo ranka mane apkabinusi, jo kar�tas alsavimas �ildo man pakau�į. Naktį patalyn� nuspard�iau į gulto gal�. Koridoriuje ka�kas �mėsteli. Matyt, katė vis dėlto pateko į vidų.

Ne, negali būti, staiga ai�kiai suprantu. Vakar vakare gerai u�dariau duris ir u�rakinau. �irdį suspaud�ia siaubas.

Atsisėdu.

� D�ulianai...

Staiga viskas tarsi sprogsta. Jie įsiver�ia pro duris, lau�iasi per sienas, staugia, rėkia � policininkai ir reguliuotojai su dujokaukėmis ir pilkomis uniformomis. Vienas griebia mane, kitas i�tempia i� lovos D�ulian�. Jis �aukia mane, bet a� negird�iu per triuk�m� ir riksm�, turbūt sklindantį i� man�s. Stveriu kuprin� ir imu ja dau�yti reguliuotoj�, bet veltui � siauru tarpu tarp gultų artinasi dar trys reguliuotojai. Prisimenu pistolet�, gulintį maudymosi kambaryje, i� jo irgi jokios naudos. Ka�kas tempia mane u� apykaklės, ji spaud�ia gerkl�. Dar vienas reguliuotojas u�lau�ia man u� nugaros rankas, surakina antrankiais ir kum�teli į nugar�. Jie nuvelka mane koridoriumi ir i�stumia į skais�i� saulės �vies�. Prie�ais Prieglobstį stovi būrys policininkų ir specialiojo dalinio kareivių, visi ginkluoti ir su dujokaukėmis. Tylėdami laukia.

Pasala. Per panik� mano s�mon� pasiekia �is �odis. Pasala, ne kitaip.

� Mes juos paėmėme, � ka�kas raportuoja per radijo siųstuv�.

Staiga or� sudrebina visokiausi garsai: �monės mosikuodami ka�k� �ūkauja vienas kitam; du policijos karininkai u�veda motociklus, pasklinda i�metamųjų dujų smarvė; aplinkui tra�ka ir burzgia ne�iojamosios radijo stotelės.

� De�imt keturi, de�imt keturi, mes juos paėmėme.

� U� dvide�imties mylių nuo reguliuojamosios teritorijos... lyg ir kokioje slėptuvėje.

� Penki �imtai a�tuntas dalinys prane�a �tabui...

D�ulianas u� man�s, jį supa a�tuoni reguliuotojai, jis irgi su antrankiais.

Gird�iu, kaip jis mane �aukia, bandau atsigr�ti, bet reguliuotojas duoda niuks� į nugar�.

� Nestovėk, � sako jis.

Nustembu i�girdusi dujokaukės i�kreipt�, bet vis dėlto ai�kiai moteri�k� bals�.

Kelyje, kuriuo atėjome su D�ulianu, stovi virtinė ma�inų, dar daugiau policininkų ir kareivių. Vieni pilna mundiruote, bet dauguma civiliais drabu�iais, jie stovi nerūpestingai atsi�liej� į ma�inas ir �neku�iuodamiesi i� plastikinių indelių siurb�ioja kav�. A� spyriojuosi velkama pro jų automobilius, o jie į mane nė nedirsteli. I� pyk�io nematydama kelio noriu spjauti jiems į veid�. Tai jų kasdienis darbas. Vakare jie grį� į savo tvarkingus namus, pas savo tvarkingas �eimas ir net neprisimins merginos, kuri spardėsi ir �aukė vedama pro juos veikiausiai mirti.

Matau juod� ma�in�, siauras baltas Tomo Fainemeno veidas abejingai nulydi mane akimis. Jei galė�iau i�laisvinti rank�, smog�iau jam kum��iu per stikl�. �ukės sulįstų jam į t� veid�, pa�iūrė�iau, kaip tada pasisektų i�likti ramiam.

� Ei, ei! � �aukia tolėliau stovintis policininkas ir radijo siųstuvu rodo į policijos furgon�.

Ant baltutėlio �ono blizga juodi �od�iai: NIUJORKO PATAISOS, PERAUKLĖJIMO IR VALYMO SKYRIUS.

Portlande turėjome vien� kalėjim� � Kriptas. Jame buvo laikomi nusikaltėliai ir Pasiprie�inimo dalyviai, taip pat pami�ėliai, i� jų daugelis netek� proto po nepavykusios procedūros. Niujorke ir jo priemies�iuose veikia visas įkalinimo įstaigų tink�las � PPVS.

� �ionai, �ionai!

Dar vienas policininkas moja mums eiti prie kito furgono. Matyt, ka�koks nesusipratimas. Aplink vie�patauja suirutė, kokios nesu ma�iusi nė per vien� reid�. Per daug �monių, per daug ma�inų, dūmijan�ių i�metamosiomis dujomis, per daug aparatų tar�ka vienu metu, per daug rėkavimo. Reguliuotojas ir specialiojo dalinio kareivis gin�ijasi dėl kompetencijos.

Man ply�ta galva, saulė �ilpina akis, blizga metalinė ma�inų ir motociklų upė, nuo i�metamųjų durų oras mirguliuoja lyg mira�as.

Ūmiai mane apima panika. Ne�inau, kas atsitiko D�ulianui. U� man�s jo nebėra, nematau jo ir minioje.

� D�ulianai! � klykiu, bet jis neatsiliepia, tik ka�koks policininkas atsisuk�s palinguoja galva ir spjauna man prie kojų rusvų seilių gumul�. A� vėl bandau i�trūkti i� mane laikan�ios moteri�kės, bet, kuo labiau spurdu, tuo skaud�iau ji spaud�ia man rie�us.

� D�ulianai, D�ulianai!

Nieko. Panika virsta kietu kam��iu, u�kem�an�iu gerkl�. Ne ne ne. Nenoriu vėl prarasti.

� Gana, �ygiuok, � paragina mane dujokaukės i�kreiptas moteri�kas balsas. Ji stumia mane pro automobilių eil�. Priekyje stovintis reguliuotojas ka�k� burbuliuoja per radijo siųstuv� � ai�kinasi su vyresnybe, kas turi mane pasiimti. Kai mes braunamės per mini�, į mus beveik ne�vilgteli. A� i� paskutiniųjų grumiuosi su mane varan�ia moteri�ke, bet ji taip �iauriai spaud�ia, kad skausmas nusmelkia rank� iki pat peties. Net jei i�trūk�iau, esu surakinta antrankiais, taigi vargu ar toli nubėg�iau.

�irdyje auga panika ir pasiry�imas. Privalau rasti D�ulian�. Privalau jį i�gelbėti.

Po �ia mintimi vis ai�kiau tvinksi seni �od�iai: Tik ne vėl, tik ne vėl.

� D�ulianai!

A� spiriu atgal ir pataikau moteri�kei į blauzd�. I�girstu j� nusikeikiant, akimirk� jos gniau�tai susilpnėja, bet paskui ji taip u�lau�ia rie�us, kad nei�laikiusi rikteliu.

Tada, kai �ingteliu atgal, kad būtų laisviau rankoms ir galė�iau atgauti kvap�, moteris prisilenkia prie man�s, jos dujokaukė stukteli man į ausį.

� Lena, � taria ji, � pra�au, a� nenoriu tav�s skaudinti. Esu kovotoja u� laisv�.

I� netikėtumo nustėrstu. Pastarieji �od�iai � prijau�ian�iųjų ir Nelegalų slapta�odis. A� nustoju plė�tis i� moters rankų, ir ji taip nebespaud�ia rie�ų. Ta�iau varo tolyn, pro ma�inų virtin�, �engdama taip tvirtai, kad niekas nė nemano jos stabdyti ir ko nors klausti.

Prieky pakelės griovyje stovi baltas furgonas. Ant jo �ono irgi i�ra�ytos raidės PPVS. Ta�iau jos ka�kokios ne tokios, lyg ir ma�esnės, negu derėtų, bet �itai pastebima tik gerai įsi�iūrėjus. Mes pasukame keliu, metalo lau�o ir betono nuolau�ų kalnas u�stoja nuo policijos ir kareivių.

Staiga moteris paleid�ia mano rankas. Pri�okusi prie baltojo furgono i� ki�enės i�sitraukia raktų ry�ulėlį ir atrakina u�pakalines dureles. Tu��iame ma�inos viduje tamsu, atsiduoda ka�kokia rūg�timi.

� Lipk, � įsako ji.

� Kur tu mane ve�i? � klausiu.

Man bloga nuo savo bejėgi�kumo. Jau kelios dienos nesusigaudau, kas �ia darosi, neapleid�ia jausmas, kad esu įtraukta į ka�kokį painų �aidim�.

� Į saugi� viet�, � atsako moteris, ir net per dujokauk� i�girstu, jog ji netenka kantrybės.

Man lieka tik patikėti ja. Padėjusi man įlipti į furgon� liepia pasisukti, kad galėtų nuimti antrankius. Tada įmeta į vidų mano kuprin� ir u�trenkia dureles. Spragteli u�raktas, man suspaud�ia �irdį. Esu sp�stuose. Vis dėlto geriau negu atsidurti reguliuotojų naguose. Prisiminus D�ulian� pasidaro silpna. Kas jo laukia? Gal su juo nebus elgiamasi �iauriai, kai jo toks tėvas? Gal jie nutars, jog įvyko klaida?

Tai ir buvo klaida: bu�iavimasis, jo apkabinimas.

O jeigu ne?

Furgonas rauna i� vietos, a� griūnu ant alkūnės. Mes va�iuojame duobėtu keliu, furgono grindys kratosi ir dreba. Mintyse bandau nustatyti, kur va�iuojame. Dabar tikriausiai esame netoli s�vartyno, pro sen�j� traukinių stotį sukame tunelio į Niujork� link. Po de�imties minu�ių ma�ina sustoja. A� pri�liau�iu prie prie�akinės sėdynės, prispaud�iu ausį prie stiklo, skirian�io mane nuo vairuotojo vietos. Stiklas u�da�ytas juodai. Mane pasiekia moteri�kas balsas. Paskui imu skirti dar vien� bals�, vyri�k�. Ji veikiausiai kalbasi su pasienie�iu.

Laukti tikra kan�ia. Turbūt per SLS tikrinama jos tapatybės kortelė. Sekundės virsta minutėmis. Moteris tyli. Galbūt patikros sistema perkrauta. Nors furgone �alta, mane i�pila prakaitas.

Ir vėl i�girstu vyro bals�. Jis �iurk��iai ka�k� sukomanduoja. Ma�inos variklis i�jungiamas, stoja gūdi tyla. Vairuotojo durelės atidaromos ir vėl u�trenkiamos. Furgonas susiūbuoja.

Kodėl ji i�lipo? Kar�tligi�kai svarstau visus variantus. Jeigu ji � Pasiprie�inimo dalyvė, galėjo būti atpa�inta ir suimta. Tada suras mane. Arba (netgi ne�inau, kas blogiau) nesuras. Tada sėdėsiu �ia u�rakinta, kol mirsiu i� bado arba u�dusiu. Staiga man jau ima stigti oro. Ma�inos sienos spaud�ia i� visų �onų. Prakaito karoliukai rieda sprandu, renkasi ant kaktos.

Ta�iau tada atsiveria vairuotojo durelės, variklis atgyja ir furgonas pajuda. A� atsidūstu ir vos neapsiverkiu. Juste pajuntu, kai mes įva�iuojame į Holando tunelį: �it� ilg�, tamsi�, drėgn� ir aid�i� �arn�. Įsivaizduoju vir� mūsų pilkai mirguliuojan�i� up� ir prisimenu D�uliano akis, kaip jos mainosi it vanduo, atspindintis nevienodo ry�kumo �vies�.

Ma�inos ratas pataiko į duob�, skrandis siūbteli �emyn ir vėl auk�tyn. Paskui imame va�iuoti įkalnėn. Per metalines furgono sienas tarpais gird�iu eismo keliam� triuk�m�: tolim� sirenos kauksm�, prava�iuojan�ių automobilių signalus. Vadinasi, esame Niujorke. Furgonas gali sustoti kiekvien� minut�. Vos tik jis sulėtina greitį, taip ir laukiu, kad atsidarys durelės ir moteris su dujokauke i�temps mane ir nuvarys į PPVS, nors tvirtino esanti mano pusėje. Bet praeina gal dvide�imt minu�ių, ir nieko neįvyksta. Nebesistengiu nustatyti, kur esame, susirie�iu ant purvinų grindų. Jos dreba po mano skruostu. Mane vis dar pykina. Furgone atsiduoda nepraustu �mogaus kūnu ir susenusiu maistu.

Pagaliau ma�ina ima riedėti lė�iau ir visi�kai sustoja. A� atsisėdu, �irdis dau�osi. Gird�iu, kaip moteris su ka�kuo persimeta keliomis frazėmis, bet �od�ių neskiriu. Tada kitas balsas sako:

� Viskas ramu.

Po to ka�kas baisingai sugirg�da, lyg būtų atidaromos durys surūdijusiais vyriais. Furgonas pava�iuoja dar keliasde�imt metrų ir vėl sustoja. Variklis nutyla. Atsidaro vairuotojo durelės. A� įsitempiu, viena ranka griebiu kuprin� ir pasirengiu mu�tis arba sprukti.

U�pakalinės durelės pla�iai atsiveria. A� atsargiai i�sirop��iu laukan, �valgausi. Gerkl� sugniau�ia nusivylimas. Tikėjausi i�vysti kokių nors u�uominų, galbūt atsakym�, kas ir kodėl mane pagrobė. Bet atsiduriu tu��ioje patalpoje betoninėmis sienomis ir grindimis, su metalinėmis sijomis. Vienoje sienoje mil�ini�kos dvivėrės durys, pro jas lengvai įlindo mūsų furgonas; kitoje sienoje matau paprastas duris, bet gele�ines, irgi nuda�ytas nykiai pilka spalva, kaip ir viskas. Na, bet �vie�ia elektra, vadinasi, esame reguliuojamoje teritorijoje ar bent netoli tokios. Moteris nusiima dujokauk�, lieka juoda nailoninė kaukė su skylutėmis burnai, nosiai ir akims.

� Kokia �ia vieta? � klausiu u�simesdama ant peties kuprin�. � Kas tu tokia?

Moteris neatsako. Įdėmiai �iūri į mane. Jos akys audringos jūros pilkumo. Staiga ji i�tiesia rank� lyg norėdama paliesti man veid�. A� puolu atatupsta, atsitrenkiu į ma�in�. Moteris irgi �engia atgal, sugniau�ia kum�tį.

� Palauk �ia, � liepia. Ir apsisukusi nori i�eiti pro did�i�sias duris, bet a� sugriebiu jai u� rankos.

� Noriu �inoti, k� visa tai rei�kia, � sakau. A� pavargau nuo plikų sienų ir u�darų kambarių, nuo kaukių ir paslap�ių. � Noriu �inoti, kaip tu mane radai ir kas tave pasiuntė man�s pasiimti.

� A� negaliu atsakyti į tau rūpimus klausimus, � sako ji, bandydama atsikratyti man�s.

� Nusimauk kauk�.

Man pasirodo, kad moters akyse �mėsteli baimė.

� Atstok nuo man�s, � tyliai, bet tvirtai taria ji.

� Gerai, tada pati nutrauksiu.

Siekiu kaukės, moteris �eria man per rank�, bet a� atplė�iu kaukės kra�telį. Nuo ausies iki peties eina smulkiai i�tatuiruotas numeris � penki devyni devyni �e�i. Ta�iau, nespėjus patraukti kaukės auk��iau, moteris stveria man u� rankos ir mane nustumia.

� Nereikia, Lena, � taria ji, ir vėl jos balse gird�iu nekantr�.

� Nustok vadinti mane vardu.

Tu neturi teisės tarti mano vardo. Sprogdama i� pyk�io u�simoju ant jos kuprine, bet ji i�sisuka. Nespėju u�simoti dar kart�, kai u� nugaros atsidaro durys. �aibi�kai atsisuku � ir pamatau Juod�.

� Juode! � �aukiu lėkdama prie jos ir puolu ant kaklo. Mes niekada nesiglėbes�iuodavome, ta�iau dabar ji leid�iasi apkabinama ir tik po kelių akimirkų �ypsodamasi atsitraukia.

� Labas, mergaite. � Pir�tu lengvai palie�ia rė�į mano kakle, priekabiai nu�velgia veid� ie�kodama daugiau �aizdų. � Atrodai sumautai.

Jai u� nugaros, atsi�liej�s į durų stakt�, stovi Smigis. Irgi �ypsosi. Vos susilaikau ir jam nepuolusi į glėbį, bet vis dėlto pasitenkinu tik paspausdama atki�t� rank�.

� Sveika sugrį�usi, Lena, � �iltai taria jis.

� Nieko nesuprantu. � Man tarsi akmuo nuo pe�ių nusirito, i� laimės kilnojasi krūtinė. � Kaip jūs mane radote? Kaip su�inojote, kur ie�koti? Ji man nieko nesako, a�...

Atsisuku ten, kur turi stovėti kaukėtoji moteris, bet jos nebėra. Tikriausiai �muk�telėjo pro dvivėres duris.

� Tyliau, nusiramink, � juokdamasi tramdo mane Juodė ir u�deda rank� ant peties. � Pirma pavalgyk, gerai? Be to, turbūt esi pavargusi. Juk pavargusi?

Ji i�veda mane pro atviras duris. Matyt, esame kokiame nors perdarytame sandėlyje. Per plonas vidines sienas gird�iu juokiantis ir �nekant.

� A� buvau pagrobta, � sakau. Reikia visk� papasakoti Juodei su Smigiu, jie supras, jie mokės visk� paai�kinti ir surikiuoti. Ir a� prapliumpu: � Po mitingo nusekiau paskui D�ulian� į senuosius tunelius. Ten buvo maitėdų būrys, jie mane u�puolė... Bet manau, kad buvo susimok� su ABD organizacija, ir...

Juodė susi�velgia su Smigiu.

� Paklausyk, Lena, � ramina mane Smigis. � Mes �inome, kiek tu i�kentėjai. Tiesiog nusiramink, gerai? Tau jau niekas nebegresia. Pavalgyk, pailsėk.

Jie atveda mane į kambarį, kurio vidury stovi didelis metalinis sulankstomasis stalas. Ant jo valgiai, kurių nesu ragavusi vis� am�inyb�: �vie�i vaisiai, dar�ovės, duona, sūris. Gra�esnio vaizdo neprisimenu. Kambaryje kvepia gera, stipria kava.

Bet a� negaliu sėstis ir kaip niekur nieko valgyti. Pirmiausia turiu visk� su�inoti. Ir jie turi visk� su�inoti: apie maitėdas, apie �mones, gyvenan�ius tuneliuose, apie rytinį reid� ir D�ulian�.

Jie gali man padėt i�gelbėti D�ulian�. �i mintis nu�vinta lyg i�sigelbėjimas.

� Bet... � �iopteliu, ta�iau mane pertraukia Juodė:

� Smigis teisus, Lena. Tau reikia atgauti jėgas. Spėsim prisi�nekėti kelyje.

� Kelyje? � perklausiu ir nieko nesuprasdama �iūriu �ia į Juod�, �ia į Smigį.

Jie man �ypsosi, bet ka�kodėl krūtinėje ima kirbėti nemalonus jausmas. Jų �ypsena atlaidi � �itaip gydytojai �ypsosi vaikams prie� darydami skaud�ias injekcijas. Pa�adu, vaikeli, kad tik trupu�iuk� gnybtelės...

� Mes traukiamės į �iaur�, � sako Juodė pernelyg �valiu balsu. � Atgal į sodyb�. Ne, ne į mūsų sen�j� � vasar� praleisime �alia Voterberio. Med�ioklis i�girdo apie didel� sodyb� netoli miesto sienos. Mieste daug prijau�ian�iųjų ir...

Visai nieko nebesusigaudau.

� Mes i�vykstame? � kvailai klausiu. Juodė su Smigiu vėl susi�velgia. � Betgi negalime dabar i�eiti.

� Neturime kito pasirinkimo, � taria Juodė, ir pajuntu, kaip krūtinėje u�verda pyktis. Ji kalba su manim tokiu balsu, lyg bū�iau ma�a mergytė.

� Ne. � Sugniau�usi kum��ius piktai purtau galv�. � Ne. Nejau nesuprantate? Man atrodo, maitėdos veikia kartu su ABD. Jie pagrobė mane ir D�ulian� Fainemen�. Kelias dienas laikė įkalin� po�emyje.

� Mes �inome, � burbteli Smigis, bet mane jau ne�a pyk�io banga ir a� varau:

� Mes turėjome kovoti, kad i�trūktume. Jie man�s vos... vos nenu�udė. D�ulianas mane i�gelbėjo. � Sunkumas skrandyje pakyla į gerkl�. � Dabar D�ulian� jie suėmė ir ne�inia k� jam padarys. Gal i� karto nutemps į laboratorijas, o gal įmes į kalėjim� arba...

� Lena, nusiramink.

Juodė apkabina mane per pe�ius, bet a� nepajėgiu nurimti. Drebu i� susijaudinimo ir įnir�io. Smigis su Juode turi, privalo suprasti.

� Reikia k� nors daryti. Turime jam padėti. Mes...

� Lena, � papurtydama mane jau grie��iau taria Juodė. � Mes �inome apie maitėdas, ar girdi? Ir �inome, kad jie veikia kartu su ABD. Mes visk� �inome apie D�ulian� ir tai, kas atsitiko po�emyje. Mes tav�s laukėme prie visų tunelių angų. Tikėjomės, kad i�sigausi gerokai anks�iau.

�itie �od�iai mane pagaliau u��iaupia. Juodė su Smigiu nustoja �ypsotis. Dabar �iūri į mane su gailes�iu.

� K� �ia dabar �neki?

Numetusi Juodės rankas sverdėdama klesteliu ant kėdės, kuri� Smigis atitraukia nuo stalo. Man niekas neatsako, ir a� tariu:

� Nieko nesuprantu.

Smigis atsisėda prie�ais mane. �iūrinėdamas savo rankas lėtai prabyla:

� Pasiprie�inimas senokai �ino, kad ABD moka maitėdoms. Jiems buvo sumokėta, kad sukeltų riau�es per t� miting�.

� Ta�iau kam? Nematau jokios prasmės.

Toks jausmas, lyg smegenys būtų u�lietos klijais: mintys pinasi ir niekur neveda. Prisimenu riksmus, �ūvius, ore �vys�iojan�ius maitėdų peilius.

� Prasmė labai didelė, � sako Juodė. � Zombilande niekas nesuvokia, kuo maitėdos skiriasi nuo mūsų, kitų Nelegalų. Jiems mes visi vienodi. Taigi maitėdos u�puola ir elgiasi kaip �vėrys, o ABD visai �aliai paskelbia, kad visos tos baisybės � mūsų darbas, todėl būtina kuo grei�iau visiems negydytiesiems atlikti procedūr�. Antraip pasaulis virs pragaru. Maitėdų elgesys tai patvirtina.

� Bet... � Prisimenu, kaip maitėdos įsiū�io perkreiptais veidais, siaubingai staugdami įsiver�ia į mini�. � Juk �uvo �monių.

� Du �imtai, � ramiai taria Smigis, vis dar ne�iūrėdamas į mane. � Du tuzinai policijos karininkų. Kiti � civiliai. Organizatoriai nesivargino maitėdoms ai�kinti, k� �udyti. � Smigis patraukia pe�iais. � Kartais visos tautos sveikatos labui būtina paaukoti pavienius asmenis.

Citata i� ABD bro�iūros.

� Gerai, � murmteliu. Dreban�iomis rankomis suspaud�iu kėdės kra�tus. Vis dar negaliu blaiviai m�styti. � Tebūnie. Ir k� gi mums daryti?

Juodė meta �vilgsnį į Smigį, bet jis nepakelia galvos.

� Lena, mes jau kai k� padarėme, � sako ji vis dar balsu, skirtu ma�am vaikui, ir man vėl pasidaro neramu. Jie man ka�ko nesako, ka�k� slepia.

� A� nesuprantu.

Valandėl� kambaryje tvyro sunki tyla. Tada Smigis atsidūsta ir per petį taria Juodei:

� Sakiau tau i� pat prad�ių, kad nereikia nuo jos nieko slėpti. Sakiau, kad turime ja pasitikėti.

Juodė tyli, tik trūk�ioja �andikaulio raumuo. Staiga prisimenu, kaip kelios savaitės iki mitingo nulipusi į rūsį mūsų bute nugirdau jų gin�.

Tiesiog nesuprantu, kodėl negalime būti tarpusavyje atviri. Juk mes toje pa�ioje pusėje.

Smigi, pats supranti, kad neįmanoma. Taip geriausia. Privalai manimi pasitikėti.

Tu pati ir nepasitiki...

Jie gin�ijosi dėl man�s.

� Ko nereikėjo slėpti nuo man�s?

Nerimas krūtinėje virsta skausmingais, a�triais �irdies tvinksniais.

� Klok, � sako Juodė Smigiui. � Jeigu taip knieti jai papasakoti, pra�au, � kand�iai meta ji, bet jos balse pajuntu baim�. Ji bijo man�s, bijo, kaip a� elgsiuos.

� K� papasakoti?

Daugiau �ito nei�tversiu... Mįslingų �vilgsnių, nesuvokiamų u�uominų...

Smigis persibraukia kakt�.

� Gerai, klausykis. � Ir i�po�kina lyg norėdamas kuo grei�iau baigti pokalbį: � Tai, kad jus pagrobė maitėdos, nebuvo klaida, ai�ku? Viskas buvo suplanuota.

Man u�kaista veidas. Ly�teliu lūpas.

� O kas suplanavo? � klausiu, nors ir taip ai�ku, kad ABD.

Ta�iau Smigis susirauk�s sako:

� Mes.

Tyla. A� mintyse skai�iuoju sekundes: viena, dvi, trys, keturios. Atsimerkiu.

� K�?

Smigis net u�rausta.

� Mes. Visk� suplanavo Pasiprie�inimas.

Vėl tyla.

� A�... a� nesuprantu.

Smigis vėl vengia mano akių. Pir�tų galais brauko stalo kra�t�.

� Mes sumokėjome maitėdoms, kad jie pagrobtų D�ulian�. Na, Pasiprie�inimas sumokėjo. Vienas mūsų vadovų apsimetė ABD agentu. Bet nesvarbu. Maitėdos u� pinigus k� nori padarys, o kad juos seniai �eria ABD organizacija, nerei�kia, jog jų negali ir kiti nupirkti.

� Kad pagrobtų D�ulian�... � pakartoju. Mano kūnas pama�u nutirpsta. � O kaip a�?

Smigis beveik i� karto atsako:

� Ir u� tavo pagrobim� buvo sumokėta. Jiems buvo pasakyta, kad D�ulian� seka viena mergina, todėl su�iupti reikia abu.

� Ir jie manė, kad i�pirka jiems bus sumokėta u� abu, � sakau. Smigis linksi. Mano balsas sklinda lyg i� baisios tolybės. Man trūksta oro. �iaip taip i�tariu:

� Kam?

Vis� �į laik� Juodė stovi nejudėdama, nuleidusi akis. Staiga ji prapliumpa:

� Tau negrėsė jokio pavojaus. Tikrai ne. Maitėdos buvo įspėti, kad i�pirkos negaus, jeigu tau kas nors atsitiks.

Prisimenu gin�, nugirst� tuneliuose. Ka�kas įkalbinėjo bly�kiaveidį laikytis pradinio plano, ta�iau kartu jie bandė i�gauti i� D�uliano jo namų apsaugos kodus. Matyt, maitėdos ėmė netekti kantrybės. Norėjo grei�iau gauti pinigus.

� Sakot, man nieko negrėsė? � tariu. Juodė irgi ne�iūri į akis. � Bet a� vos ne�uvau. � Krūtinėje pyktis i�ske�ia ugninius �iuptuvus. � Mes badavome. D�ulianas buvo vos ne mirtinai sumu�tas. Mums teko kautis.

� Ir tau sekėsi. � Pagaliau Juodė pa�velgia į mane. Su siaubu matau, jog jos akys �iba i� d�iaugsmo. � Tu pabėgai ir i�tempei i� ten D�ulian�.

Valandėl� nepajėgiu kalbėti. Pagaliau suvokus, kas i� tikrųjų įvyko, visas vidus degte dega.

� Visa tai... buvo i�bandymas?

� Ne, � tvirtai atsako Smigis. � Ne, Lena. Turi suprasti. I�bandymas buvo tik dalis...

A� atsistumiu nuo stalo, nusigr�iu nuo jo balso. Norisi susiriest į kamuoliuk�. Norisi rėkti ar k� nors dau�yti.

� Tai, k� padarei, yra daug daugiau. Tai, kuo mums padėjai. Ir mes būtume padar� visk� dėl tavo saugumo. Tuneliuose turime savų �monių. Jiems buvo liepta jūsų ie�koti.

�iurkių Valdovas ir Moneta. Nenuostabu, jog jie mums padėjo. Juk u� pinigus.

Daugiau neturiu jėgų kalbėti. Man sunku ryti. Visa energija sueina tik tam, kad i�silaiky�iau ant kojų. Pagrobimas, baimė, tunelyje nu�udyti apsaugininkai � Pasiprie�inimo kaltė. Mūsų kaltė. I�bandymas.

Prabyla Juodė � jos balsas �velniai atkaklus kaip prekeivio, kuris bando tave įkalbėti pirkti, pirkti ir pirkti.

� Lena, tu mums labai daug padarei. Net neįsivaizduoji, kaip padėjai Pasiprie�inimui.

� A� nieko nepadariau, � atkertu.

� Tu padarei visk�. D�ulianas ABD organizacijai nepaprastai svarbus. Jis simbolizuoja visk�, dėl ko ji kovoja. Jis vadovauja jaunimo skyriui. O tai yra �e�i �imtai tūkstan�ių dar negydytų jaunuolių. Dar neturin�ių tvirtų įsitikinimų.

Kraujas mano gyslose sustingsta į led�. A� lėtai atsisuku. Juodė su Smigiu �iūri į mane su viltimi, tarsi tikėdamiesi, kad apsid�iaugsiu.

� Kuo �ia dėtas D�ulianas? � klausiu.

Juodė ir Smigis vėl susi�velgia. �įsyk atspėju jų �vilgsnių prasm�: kad a� visai nenuovoki. Juk jau turėjau susigaudyti.

� Jis �ia svarbiausias, Lena, � sako Juodė. Ji sėdasi prie stalo �alia Smigio. Ir sėdi abu kaip kokie kantrūs tėvai, o a� � neklau�ada mergiūk�tė. Tarsi aptartume nepasisekusį egzamin�. � Jeigu D�ulianas bus pa�alintas i� ABD...

� Dar geriau būtų, jeigu pats panorėtų i�eiti, � įsiterpia Smigis.

Juodė skėsteli rankomis lyg sakydama, kad savaime ai�ku.

� Jeigu jis bus pa�alintas arba pats panorės i�eiti i� ABD, � kalba ji, � tai bus galingas stimulas visam negydytam jaunimui, kuris lygiavosi į jį kaip į vad�. Jie gali pakeisti nusistatym�, kai kurie tikrai apsigalvos. Yra galimybė, kad jie pereis į mūsų pus�. Pagalvok apie tai, Lena. To pakaktų, kad įgytume jėgų persvar�.

Smegenys dirba lėtai, lyg sukaustytos ledu. �io ryto reidas buvo suplanuotas. Man toptelėjo, kad pasala, taip ir buvo. �į reid� organizavo Pasiprie�inimas. Papirko policij� ir reguliuotojus. Vien tam, kad įviliotų į sp�stus D�ulian�, i�davė vien� savo konspiracinių buveinių.

O a� padėjau jį įvilioti. Prisimenu jo tėvo veid� u� juodojo automobilio lango: įsitempusį, niūrų, ry�ting�. Prisimenu vyresniojo D�uliano brolio istorij�. Kaip tėvas jį su�eist� u�rakino pusrūsyje vien� ir paliko tamsoje numirti. Ir tik u� tai, kad sūnus dalyvavo prie�i�koje demonstracijoje.

D�ulianas miegojo su manimi. Kas �ino, kokios susilauks bausmės u� tai?

Man darosi tamsu akyse. U�simerkusi matau Alekso ir D�uliano veidus, jie susilieja ir vėl atsiskiria visai kaip mano sapne. Vėl pasikartos tas pats, ir vėl a� būsiu kalta.

� Lena? � I�girstu atstumiam� kėd�, staiga prie man�s atsiduria Juodė. Apkabina pe�ius. � Kas tau yra?

� Gal tau ko atne�ti? � susirūpina Smigis.

A� nublo�kiu Juodės rankas.

� Atsikabink.

� Lena, nustok, � ramina mane Juodė. � Eik�, atsisėk.

Ji vėl tiesia rank� į mane.

� Sakiau, atsikabink.

A� traukiuosi nuo jos, bet susverdėjusi atsitrenkiu į kėd�.

� Atne�iu vandens, � pasisiūlo Smigis.

Atsistoj�s nuo stalo i�eina į koridorių, i� kurio tikriausiai patenkama į kitas patalpas. Gird�iu, kaip ka�kas triuk�mingai su juo sveikinasi, kalbasi, paskui stoja tyla.

Man taip dreba rankos, kad net negaliu sugniau�ti kum��ių. Jei galė�iau, trenk�iau Juodei į ausį.

Ji atsidūsta.

� Suprantu, kodėl taip nir�ti. Gal Smigis ir neklydo. Gal ir reikėjo visk� tau papasakoti i� anksto, � pavargusiu balsu kalba ji.

� Jūs... jūs manimi pasinaudojote!

� Tu sakei norinti padėti, � ramiai sako Juodė.

� Ne, tik ne taip.

� �ia jau nepasirinksi. � Juodė vėl atsisėda, padeda i�tiestas rankas ant stalo. � Mes taip dirbame.

Jau�iu Juod� norint, kad a� nusileis�iau, sės�iau prie stalo ir jai pritar�iau. Bet a� negaliu ir nenoriu.

� O kaip D�ulianas?

Prisivertusi pakelt į j� akis matau, kaip ji vos pastebimai krūpteli.

� Jis � ne tavo rūpestis, � jau grie��iau sako Juodė.

� Taip manai? � Prisimenu, kaip D�uliano pir�tai glostė man plaukus, kaip �iltos jo rankos mane apkabino, kaip jis ku�dėjo: �A� noriu �inoti. Noriu su�inoti su tavimi.� � O jeigu noriu, kad būtų mano rūpestis?

Mudviejų �vilgsniai susikry�iuoja. Juodės kantrybė baigiasi. Ji kietai su�iaupia lūpas.

� Tu nieko negali padaryti, � at�auna ji. � Nejau nesupranti? Lenos Morganos D�ouns nebėra. Buvo, ir nebėr. Jai atgal kelio neliko. Ir tau neliko. Savo darb� padarei.

� Vadinasi, tegul jie D�ulian� nu�udo? Arba įmeta į kalėjim�?

Ir vėl Juodė sunkiai atsidūsta, lyg a� bū�iau u�siaik�tij�s vaikas.

� D�ulianas Fainemenas � ABD organizacijos jaunimo skyriaus vadovas... � pradeda ji savo giesmel�.

� Visa tai �inau, � pertraukiu j�. � Pati privertei mane �itai įsiminti, prisimeni? Na ir kas? Paaukosime jį dėl kilnaus tikslo?

Juodė tylėdama �iūri į mane, vadinasi, taip ir yra.

Gerkl� sugniau�ia įnir�is ir pasidygėjimas.

� Jūs ne geresni u� juos, � tariu.

Kas nors turi mirti dėl visų gėrio � tai irgi ABD �ūkis. Mes pasidarėme tokie patys.

Juodė atsistoja, eina į koridorių.

� Lena, tu neturi jaustis kalta. Juk vyksta karas.

� Nejau nesupranti? � kertu jai tais pa�iais �od�iais, kuriuos ji man kalbėjo kadaise, mirus Mijako. � Tu negali nurodinėti, k� a� turiu jausti.

Juodė linguoja galv�, matau, jog jai man�s gaila.

� Tai jis tau patiko, k�? D�ulianas?

Nepajėgdama atsakyti tik linkteliu.

Juodė pavargusiu mostu persibraukia kakt� ir vėl atsidūsta. Jau pamaniau, kad yra vilties. Ji sutiks man padėti. Bet kai pakelia galv�, jos veide neį�iūriu jokio jausmo.

� Rytoj i�keliaujame į �iaur�, � pasako, ir a� suprantu, jog pokalbis baigtas.

Dėl mūsų D�ulianas eis į kartuves, o mes �ypsosimės ir svajosime apie pergal�. Apie miglele apsitraukusi� kraujo raudonumo pergalės au�r�.

Diena praeina kaip rūke. Slankioju i� kambario į kambarį. Į mane gr�iojasi �monės, �ypsosi tarsi ka�ko laukdami, bet, kai su jais nepasisveikinu, nusisuka. Matyt, Pasiprie�inimo nariai. Atpa�įstu tik vien� � Smigio metų vaikin�, kuris į prieglobstį mums atne�ė naujas tapatybės korteles. A� ie�kau moters, kuri mane �ia atve�ė, bet nesutinku nė vienos, pana�ios į j� ar pana�iai kalban�ios.

Vaik�tau po sandėlį ir klausausi. I� visa ko sprend�iu, jog esame dvide�imt mylių nuo Niujorko, kiek į pietus nuo Vait Pleinso miesto. Tikriausiai prisijungėme prie jų elektros, nes turime �vies�, radij�, veikia net kavavirė. Vienas kambarys u�verstas miegmai�iais ir palapinių ritiniais � Smigis su Juode pasirengė �ygiui. Ne�inau, kiek �monių keliaus su mumis, kai kurie turbūt pasiliks. Be did�iojo sulankstomojo stalo, kėd�ių ir lovelių miegamajame, kitokių baldų �ia nėra. Radijas ir kavavirė stovi laidų raizgalynėje tiesiai ant cementinių grindų. Radijas įjungtas kiaur� dien�, kur tik einu, per plonas sienas mane pasiekia jo signalai.

D�ulianas Fainemenas... �Amerika be deliria� jaunimo skyriaus vadovas ir visos organizacijos prezidento sūnus...

...pats tapo ligos auka...

Visos radijo stotys kartoja t� patį.

...surastas �iandien...

...kol kas jam skirtas namų are�tas...

D�ulianas... i�ėjo i� pareigų ir atsisakė gydomosios procedūros...

Prie� metus apie visa tai i�vis nebūtų buv� prane�ta. Istorija būtų buvusi nutylėta, lygiai kaip po D�uliano brolio mirties i� visų vie�ų �altinių buvo i�imta informacija apie tai, kad toks ap�skritai gyveno. Bet po Incidentų daug kas pasikeitė. Juodė teisi dėl vieno: vyksta karas, ir kariaujan�iosioms pusėms reikia simbolių.

...Neeilinis Niujorko reguliuotojų komiteto posėdis... skubus nutarimas... pasmerktas mirti suleid�iant nuodų injekcij� rytoj de�imt� valand�...

...kai kurie �monės tokį nuosprendį laiko pernelyg �iauriu... visuomenė protestuoja prie� ABD ir Niujorko reguliuotojų komitet�...

Mane apima baisi apatija, a� tarsi pakimbu laike ir erdvėje. Pyktis atslūgsta, su juo i�nyksta ir kaltės jausmas. Ni�nieko nebejau�iu. Rytoj D�ulianas mirs. Ir a� prie to prisidėjau.

Viskas buvo suplanuota i� anksto. Neguod�ia ir mintis, kad po procedūros jis tikriausiai irgi būtų mir�s. Mano kūn� sukausto ledas. Nors esu apsivilkusi megztiniu, turbūt ka�kas davė, bet vis tiek nesu�ylu.

...oficialus Tomo Fainemeno parei�kimas...

...Komiteto sprendim� nulėmė ABD... Organizacijos nuomone, Jungtinės Valstijos atsidūrusios kriti�koje padėtyje, ilgiau negalime toleruoti tų, kurie mums kenkia... reikia sukurti precedent�...

ABD ir Jungtinės Amerikos Valstijos negali sau leisti atlaidumo prabangos. Pasiprie�inimas pernelyg stiprus. Ir toliau stiprėja, ple�iasi po �eme, jo dalyviai sulenda į tunelius ir urvus, į tamsias drėgnas lindynes, i� kur jų niekaip nei�krap�tysi.

Taigi vald�ia nutarė duoti mums kruvin� pamok� � surengti egzekucij�.

Per vakarien� įsigudrinu u�valgyti. Matau, Juodė su Smigiu �itai supranta kaip susitaikymo �enkl�, nors a� dar nepajėgiu �iūrėti į juos. Juodu dirbtinai juokiasi, keliems kitiems Pasiprie�inimo dalyviams, sėdintiems prie stalo, per garsiai pasakoja anekdotus. Ir vis tiek radijo prane�ėjo balsas prasiskverbia per sienas lyg nuodingos gyvatės �nyp�timas.

Nei D�ulianas, nei Tomas Fainemenas daugiau nieko neparei�kė...

Po vakarienės i�einu į lauk�. Gal u� �imto �ingsnių, kitoje suskilinėjusio �aligatvio pusėje kėpso nedidelė pa�iūrė. Pirm� kart� per vis� dien� pasitaikė galimybė pakvėpuoti grynu oru ir apsidairyti. Mes esame u�ėm� ka�kokį sen� sandėlį. Jis stovi vingiuoto asfaltuoto kelio per mi�k� gale. �iaurėje mirksi miesto �iburiai � tikriausiai Vait Pleinso. Pietų pusėje rausvame vakaro danguje matyti blausi pa�vaistė, �i dirbtinės �viesos karūna kybo vir� Niujorko. Dabar tikriausiai ma�daug septinta, komendanto valanda ir privalomas elektros i�jungimas dar toli. Ka�kur tarp tų �viesų, �monių ir pastatų knib�dėlyne yra D�ulianas. Ar jam baisu? Ar jis galvoja apie mane?

Vėjas �altas, bet ne�a einan�io pa�alo ir jaunutės �olės, pavasario kvapus. Prisimenu mūsų but� Brukline � dabar turbūt u�kalt� arba nusiaubt� reguliuotojų ir policijos. Lena Morgana D�ouns mirusi, kaip Juodė ir sakė, jos viet� u�ims naujoji Lena; taip kas pavasarį med�iai ant senų �akų i�skleid�ia naujus pumpurus, ant negyvo ir atgyvenusio gimsta nauja gyvybė. Įdomu, kokia bus naujoji Lena?

Mane persmelkia liūdesys. Savo gyvenime jau tiek esu atsisakiusi, tiek kartų atsisveikinusi su savimi. A� i�augau ant senųjų savo gyvenimų griuvėsių, ant daiktų ir �monių, kuriuos mylėjau, � mamos, Greisės, Hanos, Alekso.

Dabar prie jų prisidėjo ir D�ulianas.

Tokia Lena nenoriu būti.

Ka�kur tir�tėjan�iose sutemose �ai�iai suūkia pelėda. Jos ūkimas pana�us į tolim� pavojaus siren�. T� akimirk� manyje randasi kietas lyg betono siena įsitikinimas � a� �ito nenorėjau. Ne todėl pabėgau į Tyrus, Aleksas ne todėl norėjo, kad a� bėg�iau: ne tam, kad atsuk�iau nugar� į mylimus �mones ir paskui juos laido�iau, kad be atodairos lip�iau per jų lavonus, kaip daro Juodė. Kaip daro zombiai.

Bet ne a�. Per daug visko u�kasiau. Per daug atsisakiau. Gana.

Ir vėl suūkia pelėda, dar �ai�iau ir ar�iau. Pradedu visk� suvokti ai�kiau: nud�iūvusių �akų girg�dėjim�, įvairiausius kvapus, atsklindan�ius oru, tolim� ma�inos gaudesį ant plento, kuris priartėj�s vėl nutolsta.

Sunkve�imis. Iki tol klausiausi nieko negalvodama, ta�iau dabar galvoje nuskaidrėja mintis, kad sandėlis ne per toliausiai nuo plento. Tikriausiai atva�iavome i� Niujorko, taigi turi būti kelias ir atgal į jį.

Man nereikia nei Juodės, nei Smigio. Ir jeigu jau Juodė buvo teisi dėl Lenos Morganos D�ouns, � kad jos vis dėlto nebėra, � man jos irgi nereikia.

Grį�tu į sandėlį. Juodė prie stalo į drobinius mai�elius krauna maist�. Ne�ime juos prisiri�� prie kuprinių o naktį sukabinsime ant �akų, kad �vėrys nepasiektų.

Bent jau Juodė taip darys.

� Ei, ar pavalgei? � u�kalbina ji mane, �ypsodamasi pernelyg draugi�kai.

A� linkteliu.

� Aha, neprisimenu, kada taip so�iai valgiau.

Juodė susiraukia, bet a� nesusilaikiau neįgėlusi. Atsistoju prie stalo, kur ant patiestos �luostės d�iūsta nedideli a�trūs peiliai.

Juodė pasideda koj� ant kėdės kra�to, prisitraukia kelį prie krūtinės.

� Paklausyk, Lena, atsipra�au, kad i� anksto visko tau nepasakėme. A� maniau... na, maniau, kad �itaip bus geriau.

� Ir i�bandymas bus ai�kesnis.

Juodė pakelia akis. A� atsiremiu į stal�, dedu rank� ant vieno peilio rankenos, pajuntu, kaip jos kontūrai įsirė�ia į deln�. Juodė atsidususi vėl nusuka �vilgsnį.

� �inau, dabar tikriausiai mūsų nekenti, � prabyla ji, bet a� j� pertraukiu:

� Ant tav�s a� nepykstu.

Atsitiesdama vienu judesiu paslepiu peilį į u�pakalin� ki�en�.

� Tikrai?

T� akimirk� Juodė atrodo visai jaunutė.

� Tikrai, � patvirtinu, ir ji �ypteli. Blausiu, bet nuo�ird�iu �ypsniu. A� priduriu: � Nepykstu ant tav�s, bet ir nenoriu būti tokia kaip tu.

�ypsena i�blėsta. �iūrėdama į j� galvoju, kad, galimas daiktas, matau j� paskutinį kart�. Krūtin� perveria a�trus it peilis skausmas. Ne�inau, ar Juod� mylėjau, bet ji mane i�mokė gyventi Tyruose. Buvo man motina ir sesuo. Taigi ji � dar vienas �mogus, kurį turėsiu palaidoti.

� Kada nors visk� suprasi, � taria Juodė.

Matau, ji tuo tiki. �iūri į mane pla�iai i�plėtusi akis, lyg laukdama, jog a� suprasiu: �mones galima aukoti dėl u�sibrė�to tikslo, gro�į galima sukurti ant lavonų.

Bet ji dėl to nekalta. Juodė pasiklydusi, įklimpusi ir klimpsta vis giliau, ji irgi laidoja save. Visur mėtosi tikrosios Juodės dalelės. �irdis liko �alia �alto kūnelio paupy, pavasarį jį i�kels pa�alas ir nune� patvin�s upės vanduo.

� Tikiuosi, ne, � kuo �velniau tariu a�. �itaip su ja atsi�sveikinu.

Peilį įsiki�u į kuprin�, patikrinu, ar tebėra tapatybės kortelės, kurias nugvelbiau i� maitėdų. Jos pravers. Ant vienos sulankstomosios lovelės guli striukė, j� pasiimu, o i� ka�kieno plonos nailoninės kuprinėlės, parengtos rytdienai, i�traukiu kelis batonėlius javainių ir kelet� buteliukų vandens. Mano kuprinė sunki, nors i�ėmiau nebereikaling� �Ssilvos knyg��, ta�iau maist� pasilieku. Jei pavyks i�laisvinti D�ulian�, turėsime bėgti greitai ir ilgai, neai�ku, kada u�eisime koki� sodyb�.

Tyliai einu per sandėlį prie �oninių durų, u� kurių yra automobilių aik�telė ir pa�iūrė. Sutinku tik vien� �mogų, ka�kokį ilg�į rudaplaukį, bet jis tik abejingai dirsteli į mane. A� dar Portlande i�mokau triuko, kaip susitraukti ir tapti nematoma. Skubiai neriu pro kambarį, kuriame dauguma Pasiprie�inimo narių, kartu su Smigiu, susibūr� aplink radijo aparat�, juokiasi ir �neku�iuoja. Ka�kas rūko suktin�. Ka�kas mai�o kortų malk�. Pama�iusi Smigio pakau�į mintyse atsisveikinu su juo.

Tada vėl smunku į naktį. A� laisva.

Pietų pusėje vir� Niujorko tebe�vie�ia dangus, vadinasi, dar yra laiko iki komendanto valandos ir elektros i�jungimo. Elektros vartojimas neribojamas tik turtingiausiems �monėms, dideliems valdininkams, mokslininkams ir tokiems kaip Tomas Fainemenas.

Ristele bėgu plento kryptimi, retkar�iais pasiklausydama, ar nei�girsiu ma�inų. Bet aplinkui daugiausia tvyro tyla, kuri� drums�ia tik pelėdų ūbavimas ir �vėrelių kreb�desys tamsoje. Eismo plente beveik nėra. Neabejoju, kad juo va�inėja tik krovininiai automobiliai.

Ir staiga prie� mane i�nyra ilga plati betono upė, nusidabrinta patekėjusio mėnulio. Pasuku į pietus, bet �ingsnį sulėtinu. I� burnos virsta garo debesėliai. Tyras �altas oras su kiekvienu įkvėpimu nutvilko plau�ius. Bet jausmas geras.

Plent� palieku de�inėje ir einu stengdamasi prie jo neprisiartinti. Mat gali pasitaikyti patrulių postų, o toks susitikimas neįeina į mano planus.

Iki �iaurinės Manhatano sienos ma�daug dvide�imt mylių. Sunku suvokti laik�, bet auk�t� betono sien� tolumoje i�vystu gal po kokių �e�ių valandų. Eiti greitai negalėjau. �ibintuvėlio neturiu, o mėnulį da�nai u�stodavo storas �akų rezginys, pana�us į sunertus pir�tus. Kartais eidavau bema� ap�iuopomis. Laimė, plentas de�inėje �iek tiek atspindėjo �vies�, todėl galėjau orientuotis pagal jį. Antraip tikrai bū�iau pasiklydusi.

Portland� supo pigi grandininės vielos tvora, ja kartais būdavo leid�iama elektra. Niujorke dalis u�tvaros yra betono siena su spygliuotos vielos kilpomis vir�uje, su vienodais tarpais įsiterpusiais sargybos bok�tais, nuo kurių tams� skrodė pro�ektorių spinduliai, ap�vie�iantys med�ių siluetus kitapus, Tyruose. Iki sienos dar liko keli �imtai �ingsnių, pro med�ius mirk�ioja jos �viesos, bet a� plento link sėlinu susilenkusi, lėtai, klausydamasi, ar nei�girsiu k� judant. Abejoju, ar �ioje sienos pusėje esama patrulių. Kita vertus, �iuo metu viskas kei�iasi. Atsarga niekada gėdos nedaro.

Keliolika �ingsnių nuo plento eina ilgas negilus griovys, jo dugn� kloja supuv� pernyk��iai lapai, �en ten �vyti lietaus ir i�tirpusio sniego balutės. Įlipusi į griovį atsigulu ir imu �liau�ti pilvu. Net jei kas patruliuoja, eidami plentu man�s nepastebės. Treninginės kelnės kaipmat per�lampa, ir a� suprantu, jog prie� einant į Manhatan� reikės susirasti kokių drabu�ių ir viet�, kur persirengti. Su tokia apranga kaip dabar negaliu rodytis miesto gatvėse, sukelsiu įtarim�. Bet apie tai pagalvosiu vėliau.

Tik praėjus gerokai laiko tolumoje i�girstu burzgiant sunkve�imį. Netrukus jo �ibintai ap�vie�ia rūko kamuolius vir� plento. Pro mane pradunda did�iulis baltas furgonas su vieno prekybos tinklo logotipu ant �ono. Artindamasis prie sienos, jis sulėtina greitį. A� pasiremiu alkūnėmis. Plentas it ilgas blizgantis lie�uvis įlenda pro tarp� betono sienoje. Įva�iavimas u�tvertas sunkiais gele�iniais vartais. Furgonui sustojus, i� sarginės i�lenda dvi tamsios figūros. Pro�ektorių �viesoje tai tėra juodi �e�ėliai su �autuvais. Esu per toli, todėl negird�iu, k� sargybiniai kalba, bet veikiausiai tikrina vairuotojo dokumentus. Vienas kareivis apeina ma�in�, bet į vidų nelenda. Koks nerūpestingumas... Sargybos nerūpestingumas man į naud�.

Per koki� por� valandų pro sargybos post� prava�iuoja dar penki vilkikai. Kas kart� ritualas pakartojamas. Atidaroma ir stropiai patikrinama tik viena ma�ina � su EXXON logotipu. Laukdama planuoju veiksmus. Pri�liau�iu ar�iau plento, bet judu tik tada, kai plentas tu��ias ir mėnuo pasislepia u� �emų juodų debesų. Iki sienos likus keliasde�im�iai �ingsnių vėl atsigulu laukti. Sargybiniai vis i�lenda i� būdelės, apeina sunk�ve�imius. Esu taip arti, kad į�iūriu jų veidus ir gird�iu frazių nuotrupas. Jie liepia vairuotojams parodyti tapatybės kortel�, tikrina vairuotojo pa�ymėjim� ir ma�inos pas�. Formalumas u�trunka ma�daug tris minutes. Veikti reikės greitai.

Gaila, kad neu�sivilkau ko �iltesnio. Na, bet �altis nors neleid�ia u�migti.

Kai pagaliau nusprend�iu, kad galima judėti, saulė jau teka i� u� plunksninių debesų patalo. Pro�ektoriai tebedega, bet jų �viesa, prislopinta apyau�rio prieblandos, nebe taip akina.

Prie�ais gele�inius vartus burgzdama sustoja �iuk�liave�ė su kopė�iomis ant vieno �ono. Prisilenkusi prie �emės spaud�iu rankoj i� griovio pasiimt� akmenį. Rankos ir kojos sustingo nuo �al�io, turiu kelis kartus pagniau�yti kum��ius, kad atitirptų pir�tai.

Vienas sargybinis apeina ma�in� laikydamas rankoj �autuv�. Kitas stovi prie vairuotojo langelio ir pūsdamas ��lan�ius pir�tus klausinėja įprastų dalykų: i� kur va�iuoja, koks kelionės tikslas.

A� atsistoju ir greitai bėgu nardydama tarp med�ių, taikydama ten, kur supuv� lapai virt� ko�e, nes ji slopina �ingsnius. �irdis taip dau�osi gale gerklės, kad sunku kvėpuoti. Sargybiniai gal u� dvide�imties �ingsnių į de�in� nuo man�s. Turiu tik t� vien� galimyb� bandyti.

Atsidūrusi pakankamai arti sienos, kad pataiky�iau, u�simoju ir svied�iu akmenį į vien� pro�ektorių. Pataikau, nuaidi tarsi ma�ytis sprogimas, pa�yra stiklai. A� i�kart pasileid�iu atgal, sargybiniai atsigr�ia.

� Kas per velniava? � piktinasi vienas jų ir nusiimdamas �autuv� lekia prie sudau�yto pro�ektoriaus.

Meld�iuosi, kad antrasis nusektų i� paskos, ta�iau �is dvejoja, perima į de�in� �autuv�. Nusispjauna.

Nagi eik, eik, eik.

� Palauk �ia, � sako jis vairuotojui ir nubėga paskui pirm�jį sargybinį.

Na �tai � mano galimybė. Kol kareiviai tikrina, kas atsitiko pro�ektoriui, įtaisytam u� keliasde�imties �ingsnių nuo vartų, a� turiu pribėgti prie ma�inos i� vairuotojo pusės. Susirie�iu trilinka, kad vairuotojas man�s nepamatytų �oniniame veidrodėlyje. Dvide�imt siaubingų sekund�ių esu plente kaip ant delno, neu�stoja nei med�iai, nei krūmai. Tuo metu prisimenu, kaip Aleksas pirm� kart� mane pasiėmė į Tyrus, kaip a� bijojau lipti per pasienio u�tvar�, atrodė, jog man nudirta oda, perskrostas pilvas ir visi į mane spokso.

De�imt �ingsnių, penki, du. Tada pakimbu ant kopė�ių, �altas metalas nudegina pir�tus. U�lipusi ant stogo prisispaud�iu prie surūdijusio, pauk��ių apdergto pavir�iaus. Net metalas �leik��iai dvokia supuvusiomis �iuk�lėmis, per daugelį metų �is kvapas įsigėrė į korpus�. Kad neim�iau kosėti, įsikniaubiu į striukės rankov�. Stogas truputį i�gaubtas, bet aplinkui eina �emi turėklai, galėsiu laikytis, kai ma�ina pajudės. Tikiuosi, pajudės...

� Ei! � rikteli vairuotojas sargybiniams. � Praleisite ar ne? Man grafikas.

Atsakas nuskamba ne i� karto. Regis, praeina am�inybė, kol i�girstu artėjan�ius �ingsnius ir vienas sargybinių sako:

� Gerai jau, va�iuok.

Gele�iniai vartai bildėdami atsidaro, ma�ina ima va�iuoti. Jai didinant greitį slysteliu atgal, bet rankomis ir kojomis įsiremiu į turėklus. I� auk�tai turbūt esu pana�i į jūrų �vaig�d�, prilipusi� prie �iuk�liave�ės. Vėjas �ai�o veid�, grau�ia akis, su �al�iu ne�a Hadsono upės kvapus. �inau, kad upė turi būti netoli. Kairėje pro �alį lekia miestas: reklamos skydai ir gatvių �ibintai be lempų, bjaurūs daugiabu�iai namai pilk�vai violetiniais fasadais, pana�iais į sumu�tas fizionomijas.

Ma�ina darda plentu, o a� i� paskutiniųjų stengiuos i�silaikyti, kad ne�leptelė�iau nuo stogo. �altis nepakeliamas, tūkstan�iai jo adatėlių bado veid� ir rankas, turiu u�simerkti, nes akys nepaken�iamai a�aroja. I�au�ta apniukusi diena. Raudona au�ra horizonte netrukus sudega, j� sugeria platus debesų apklotas. Pradeda krapnoti. Kiekvienas lietaus la�as krinta ant odos tarsi stiklo kruopelė, stogas pasidaro slidus, i�silaikyti vis sunkiau.

Laimė, �iuk�liave�ė i�suka i� plento ir suma�ina greitį. Dar labai anksti, gatvėse tylu. Vir� man�s dangų bado mil�ini�ki dangorai�ių pir�tai. Pro atvirus langus plūsta gaminamo valgio kvapai, �ibalo ir malkinių krosnių tvaikas. Aplinkui milijonai �monių.

Laikas nulipti.

Ma�inai sustojus prie�ais raudon� �vies�, a� nulipu kopė�iomis pirma apsidairiusi, ar niekas nemato, ir strykteliu ant �aligatvio. Kol trepsiu bandydama atgauti u�tirpusius kojų pir�tus ir pu�iu rankas, �iuk�liave�ė nudarda savo keliu. Septyniasde�imt antroji gatvė. D�ulianas sakė gyven�s �arlzo gatvėje, taigi pa�iame centre, teks toli eiti. Pagal �vies� atrodo ma�daug septinta valanda, nors, kai taip apniuk�, sunku pasakyti. Su�lapusi ir purvina negaliu lipti į autobus�.

A� pasuku atgal, Vest Saido plento pusėn, ir einu i�puoselėto parko, besidriekian�io palei Hadson� i� �iaurės į pietus, takais. �ia lengviau i�vengti �monių. Vargu ar kas eis pasivaik��ioti tokį ankstyv� ir darganot� ryt�. I� nuovargio dega akys, kojos kaip �vino pripiltos.

Ta�iau su kiekvienu �ingsniu a� vis labiau priartėju prie D�uliano ir merginos, kokia pasiry�au tapti.

Per televizijos �inias teko matyti Fainemenų nam�, todėl, priėjusi Vest Vilid�o gatvelių labirint�, tokį nepana�ų į taisyk�ling� viso Manhatano gatvių tinkl�, bematant jį randu. Tomas Fainemenas keistai pasirinko rajon�.

Lietus tebelyja, ir mano sportba�iai pradeda �liurpsėti. Fainemenų namo sunku nepastebėti � jis did�iausias kvartale ir vienintelis aptvertas auk�ta akmenine siena. Pro rudomis gebenėmis apsivijusius gele�inius vartus matau tak�, vedantį prie durų, ir nedidelį i�trypt� kiem�. A� pereinu gatve ap�iūrėdama nam�, bet nepastebiu jokios veiklos, visi langai tamsūs. Jei D�ulianui priskirti sargybiniai, jie tikriausiai viduje. Ant tvoros aerozoliniais da�ais ka�kas i�pur�kė u�ra��: �UDIKAS. Man net �il�iau pasidaro. Juodė teisi: Pasiprie�inimas kasdien vis labiau ple�iasi.

Dar kart� apeinu kvartal�, dabar ap�iūrinėju vis� gatv�: ar ne�iopso smalsūs kaimynai, ar yra pro kur pabėgti reikalui esant. Nors visa permirkusi, d�iaugiuosi, kad lyja. Lietus palengvins u�duotį. Bent jau sulaikys �mones namuose.

Pasuku prie Fainemenų vartų. Ausyse ū�ia nuo įtampos, bet stengiuosi nekreipt į tai dėmesio. Kaip D�ulianas ir sakė, ant vartų elektroninė spyna. Ma�y�iame ekranėlyje nu�vinta reikalavimas surinkti kod�. Nepaisydama lietaus ir jaudulio, valandėl� �aviuosi, kaip �ia viskas gudriai įtaisyta. Dailių daik�iukų, gaud�ian�ios elektros ir nuotolinio valdymo pasaulis, kai pusė �alies sk�sta tamsoje, gyvena susigrūd�, k�sdami �altį ir kar�tį, misdami energijos trupiniais, kuriuos numeta vald�ia. Man pirm� kart� ateina į galv� mintis, kad galbūt tai ir yra visų sienų ir u�tvarų, net pa�ios procedūros esmė: vis kie�iau gniau�ti kum�tį. �is gra�us pasaulis skirtas tiems, kurie ir yra �is kum�tis.

Krūtinėje u�verda neapykanta. Ji taip pat pravers.

D�ulianas pasakojo, kad jo �eima prie vartų palieka tam tikras u�uominas, jei kuris nami�kių pamir�tų kod�.

Tris skaitmenis atspėju gana greitai. Vir� vartų ka�kas prikalė metalin� plok�tel�, kurioje i�rai�yta citata i� �Ssilvos knygos�: LAIMINGI, KURIE TURI VIET�; I�MINTINGI, KURIE EINA TIKRUOJU KELIU; PALAIMINTI, KURIE PAKLŪSTA �OD�IUI.

Tai garsi patarlė, beje, paimta i� �Magdalenos knygos�, kuri� gerai �inau. Magdalena mano bendravardė. A� da�nai skaitinėdavau tuos puslapius ie�kodama mamos pėdsakų, slaptos �inios, kuri� ji man galbūt paliko.

Devinta knyga, septyniolikta patarlė. Surenku 917. Jei pataikiau, liks tik vienas skaitmuo. Ketinu bandyti kaip papuola, bet staiga mano dėmesį patraukia ka�koks judėjimas kieme. Vir� priebu�io pakabinti keturi balti popieriniai �ibintai su ABD logotipu. Jie siūbuoja vėjuje, o vienas, beveik nutrūk�s nuo siūlo, mataruoja bilsnodamas į duris. Jei ne ABD logotipas, �ie �ibintai būtų pana�ūs į kokio vaiko gimtadienio puo�menas. �ia, vir� sunkaus akmeninio priebu�io, �iame nykiame kieme, jie visai netinka.

Tai tikriausiai u�uomina. Garantuotai.

9174. U�raktas spragteli, vartai atsiveria.

Mikliai įsmunku į kiem�, u�darau vartus. Penki auk�tai, įskaitant cokolinį, u�uolaidos u�trauktos, visur tamsu. Did�i�sias duris i� karto atmetu: jos bus u�rakintos, o jei viduje yra apsauga, ji sėdės prie�kambaryje. A� smunku u� kertės ir netrukus prieinu betoninius laiptus į apa�i�, jų apa�ioje persikreipusios medinės durys į pusrūsį. Būtų galima �vilgtelėt į vidų pro langelį mūro sienoje, bet jis i� vidaus u�darytas langinėmis. Teks lįsti aklai ir melstis, kad prie �ių durų nebūtų sargybinio.

�itos durys irgi u�rakintos, bet rankenos burbulas senas ir i�klib�s, turėtų būti lengva atidaryti. Atsiklaupusi i�sitraukiu peilį. Kart� Smigis man rodė, kaip skustuvo galiuku atrakinti u�rakt�, bet jis neįtarė, jog mudu su Hana jau seniai įvald�iusios �į men�. Jos tėvai podėlyje u�rakindavo visus sausainius ir saldainius. Įki�u peilio smaigalį į ply�elį tarp durų ir staktos, kelis kartus pasukiojusi pajuntu, kaip u�raktas pasiduoda. Įsiki�usi peilį į striukės ki�en� (dabar jį reikia turėti po ranka) �engiu į vidų.

Pusrūsyje tamsu. Pirmiausia į nosį trenkia skalbyklos kvapai: citrinų skalaujamojo skys�io ir i�d�iovintų paklod�ių. Tada pastebiu, kokia tyla. Atsi�liejusi į duris laukiu, kad akys apsiprastų su tamsa. Pama�u daiktai įgauna ai�kius kontūrus � skalbyklė ir d�iovintuvas kertėje, palubėje i�tiestos skalbinių virvės.

Ar �ia buvo įkalintas D�uliano brolis? Ar �ia jis mirė susiriet�s ant �alto betono, alsuodamas pad�iautų paklod�ių drėgme?

Genu �itas mintis kuo toliau. Pyktis padeda, bet tik iki tam tikros ribos. Toliau jis virsta įnir�iu, o įnir�is bukina budrum�.

A� tyliai atsidūstu. �ia daugiau nieko nėra, fizi�kai jau�iu.

Lėtai einu per pusrūsio patalp� lankstydamasi po kaban�iais vyri�kais baltiniais. Topteli, kad jie gali būti ir D�uliano.

Ir kokių tik nes�monių neateina į galv�...

U� skalbyklos yra sandėliukas, prikrautas visokių valymo priemonių, toliau � siauri mediniai laiptai į antr� auk�t�. Patyliukais prisėlinu prie jų. Laiptai seni, numinti, tikriausiai girg�dės.

Laiptų vir�uje durys. Sustoju, įsiklausau. Namie tylu, mane apima bloga nuojauta, nugara perbėga �iurpas. Ka�kas negerai. Per daug paprasta, taip negali būti. Namuose turi būti pilna kareivių ir reguliuotojų. Turė�iau girdėti �ingsnius ir slopius balsus. K� nori, tik ne �it� gūd�i� tyl�, u�klojusi� namus it stora antklode.

Vos įėjus į prie�kambarį mane lyg fizinis smūgis pritrenkia suvokimas � visi jau i�va�iav�. A� pavėlavau. Jie i�ve�ė D�ulian� labai anksti ryt� ir namai tu�ti.

Ir vis tiek jau�iu pareig� patikrinti visus kambarius. Panika vis labiau įsisiūbuoja, � per vėlu, jo nebėra, viskas veltui, � ir vienintelis būdas jai įveikti � toliau judėti, be garso slinkti mink�tu koridorių kilimu i� kambario į kambarį ir �vilg�ioti į kiekvien� spint�, tarsi D�ulianas galėtų ten slėptis.

Svetainė kvepia baldų blizgikliu. Sunkios portjeros sandariai u�trauktos. Steriliai �vari virtuvė ir oficialios i�vaizdos valgomasis atrodo lyg niekada nenaudoti; vonioje aitriai trenkia levandomis; kone vis� nedidelį poilsio kambarį u�ima mil�ini�kas televizoriaus ekranas, nė nemaniau, jog tokių esama. Kabinetas prikrautas ABD bro�iūrų ir kitos literatūros apie gydomosios procedūros naud�. Toliau koridoriuje randu u�rakintas duris. Prisimenu, k� D�ulianas kalbėjo apie slapt�jį pono Fainemeno kabinet�. Turbūt �ia ir yra u�draustųjų knygų kambarys.

Auk�tu auk��iau trys miegamieji. Vienas nenaudotas, idealiai sutvarkytas ir atsiduodantis pelėsiais. Intuityviai jau�iu, jog tai D�uliano brolio miegamasis, po jo mirties �ia niekas nebeu�eina.

D�uliano kambaryje man ima stigti oro. I�kart suprantu, kad �ia jo miegamasis. U�uod�iu jo kvap�. Jei �ia jis ir buvo įkalintas, prie�inimosi �ymių nėra. Net lova paklota � ant paklodės �aliais ir baltais dry�eliais nerūpestingai u�tiesta mink�ta mėlyna lovatiesė.

Mane suima noras įlipti į lov�, įsirausti į patal� ir vėl pajusti, kaip Prieglobstyje jis mane apkabino. Spintos durys praviros. Matau pablukusių d�insų prikrautas lentynas ir ant pakabų pedanti�kai susagstytus mar�kinius. �io vaizdo kasdieni�kumas mane pribaigia. Net jei pasaulis apsiver�ia ir visk� aplinkui apsemia beprotystė, �monės kabina drabu�ius, lanksto kelnes ir deda į lentynas, klojasi lovas.

Kitaip ir neįmanoma.

Kitas kambarys daug didesnis, kone vis� jį u�ima dvi dvigulės lovos, tarp jų kelių �ingsnių tarpas. �eimininkų miegamasis. Akies kertele vir� lovos kaban�iame veidrodyje i�vystu save ir pakraupstu. Ka�i kadai nesu ma�iusi sav�s. Veidas i�bly�k�s, oda ir kaulai. Smakras purvinas, drabu�iai i�terlioti. Plaukai nuo lietaus smulkiai susisuk�. Psichinės ligonės portretas.

Pasiraususi ponios Fainemen spintoje i�sirenku mink�t� ka�myro megztinį ir juodus d�insus. Man jie per platūs, bet su dir�u visai nieko. I�siimu i� kuprinės peilį ir suvynioju į mar�kinėlius, kad nepradurtų striukės ki�enės. Savo drapanas susuku ir nugrūdu į patį spintos gal�, u� batų lentynos. Dirsteliu į laik�rodį ant staliuko prie lovos. Pusė devynių.

Lipdama į apa�i� pastebiu koridoriaus ni�oje knygų lentyn� ir gaid�iuko statulėl� pa�iame jos vir�uje. Nemoku paai�kinti, kas man u�ėjo, bet staiga panūstu su�inoti, ar po �itiek metų Tomas Fainemenas joje tebelaiko antrojo kabineto rakt�. Jis i� tokių �monių, kurie turėtų taip daryti, nors slėptuv� ir aptiko sūnus. Jis turėtų tikėti, kad �iam atbaidyti u�teko mu�imo. Turėtų taip daryti norėdamas D�ulian� i�bandyti ir paerzinti, kad kas kart� pamat�s �į kvail� gaid�iuk� prisimintų ir gailėtųsi.

Lentyna nėra labai auk�ta, D�ulianas tikrai j� lengvai pasiekia, bet man reikia atsistoti ant taburetės. Vos patraukiu porcelianin� figūrėl� prie sav�s, jos viduje ka�kas bark�teli. Atsuku gaid�iuko galv� ir i�ver�iu ant delno rakt�.

Ir tada i�girstu duslius �ingsnius, ka�kas sako: �Taip, taip, tikrai.� Man sustoja �irdis � Tomo Fainemeno balsas. Koridoriaus gale matau, kaip sujuda lauko durų rankena, kai jis įki�a rakt�.

Negalvodama strykteliu nuo taburetės tebespausdama saujoj rakt� ir atsisuku į u�rakintas duris. Rakt� pasiseka įki�ti ne i� karto, ir kaip tik t� akimirk� spragteli anų durų u�raktai, net du, a� nustėrstu i� siaubo, kai durys ima vertis.

� Po velnių, � staiga nusikeikia Fainemenas. Pauzė. � Ne, Mi�ai, ne tau sakau, �ia man ka�kas i�krito i� ki�enės.

Jis kalba telefonu. Kol pasilenk�s paima i�kritusį daikt�, spėju atrakinti duris ir įsmukti į u�draust�jį kabinet�. U�sidarau gal sekund� prie� u�siveriant lauko durims.

�ingsniai artėja koridoriumi. A� atatupsta traukiuosi nuo durų, lyg Fainemenas galėtų mane u�uosti. Kabinete prieblanda, pro nerūpestingai u�trauktų sunkių aksomo portjerų ply�į skverbiasi blausi �viesa. Iki pat lubų lyg spiralės formos totemai kyla knygų ir meno albumų �ūsnys. Atsitrenkusi į stal� staigiai atsisuku ir dar spėju sugriebti krintantį sunkų odinį tom�. Fainemenas stabteli prie kabineto durų. A� tuoj nualpsiu. Rankos dreba.

Net neprisimenu, ar u�sukau gaid�iuko galv�.

Pra�au, pra�au, eik tolyn.

� Aha, � sako Fainemenas telefonu. Jo balsas kietas, a�trus, nė kiek nepana�us į �vali� ir rami� kalbėsen�, kuria jis duoda interviu per radij� ir kalba ABD mitinguose. � Taip, tikrai. Lygiai de�imt� valand�. Galutinis sprendimas. � Patylėj�s priduria: � Na, kito pasirinkimo nėra. Kaip atrodytų, jeigu duo�iau malonės pra�ym�?

Jo �ingsniai ima kilti laiptais, ir a� lengviau atsikvepiu, nors pasijudinti nedrįstu. Bijau, kad vėl ko nors neu�kliudy�iau ir nenuvers�iau kalno knygų. Sustingusi laukiu, kol Fainemenas ima lipti �emyn.

� Supratau, � sako jis jau tylesniu balsu, vadinasi, eina prie durų. � A�tuonioliktoji aveniu, �iaurės rytų medicinos laboratorijos, �e�tas auk�tas.

I�girstu, kaip tyliai u�sidaro lauko durys, ir mane vėl apgaubia tyla.

Palaukiu dar kelias minutes, pajudu tik įsitikinusi, kad Fainemenas negrį�ta. Delnai taip suprakaitav�, jog knyga, kai dedu j� atgal, vos nei�slysta i� rankų. Ant stalo �alia keliolikos vienodo formato knygų stovi neįprastai didelis tomas, nugarėlėje auksinės raidės. Manau, kokia nors enciklopedija, ta�iau tada perskaitau pavadinim�: RYTINĖ PAKRANTĖ, NIUJORKAS. TERORISTAI, ANARCHISTAI, ATSKALŪNAI.

Man tarsi kas smogė po krūtine. Pasilenkusi atid�iau per�velgiu knygas. Pasirodo, �ia ne knygos, o registro �urnalai: juose pagal vietoves ir kalėjimų sistemas sura�yti visi pavojingiausi įkalinti Jungtinių Valstijų nusikaltėliai.

Reikia ne�dintis. Laikas eina, o man reikia surasti D�ulian�, nors ir nespė�iau jo i�gelbėti. Ta�iau ne ma�esnis noras surasti j�, pamatyti jos vard�. Noras įsitikinti, ar ji pateko į s�ra�us, nors ai�ku, kad turi juose būti. Mano mama dvylika metų i�kalėjo �e�tame skyriuje, kur buvo pavojingiausių mai�tininkų ir politinių agitatorių vienutės.

Net ne�inau, kodėl man taip svarbu. Mano mama i� kalėjimo pabėgo. Daugiau kaip de�imt metų ji kaip �vėris grem�ė land� per akmenin� sien�. Ir dabar laisva, ka�kur gyvena. A� j� da�nai sapnuoju bėgan�i� per Tyrus, diena visada saulėta, mi�kas �alias ir pilnas valgomų daiktų.

Ir vis tiek noriu i�vysti jos vard�.

Nesunkiai randu pavadinim� �Rytinė pakrantė, Meino ir Konektikuto valstijos�. Politinių kalinių, kalėjusių Kriptose per pastaruosius dvide�imt metų, s�ra�as u�ima penkiasde�imt puslapių. Pavardės sudėtos ne abėcėlės tvarka, o pagal datas. Įra�ai daryti ranka, nevienodai įskaitomi, knyga turbūt perėjusi per daugyb� �monių. Norėdama geriau į�iūrėti turiu prieiti prie lango. Rankos dreba, todėl knyg� pasidedu ant ten stovin�io stalo kampo. Jis irgi apkrautas knygomis, u�draustais leidiniais i� tų laikų, kai dar nebuvo procedūros. Dabar man jie nerūpi, visas dėmesys skirtas s�ra�ui. Kiekvienas vardas � tai konkretus �mogus, ka�kieno gyvenimas, įkalintas tarp akmeninių sienų. �iek tiek lengviau �inant, kad po sprogimo Kriptose kai kurie tų �monių pabėgo.

Lengvai randu mamos suėmimo metus � kai man sukako �e�eri, kai ji neva mirė. �iame skyriuje penki ar �e�i puslapiai ir ma�daug du �imtai pavard�ių.

Ne�inia ko baisiai jaudindamasi braukiu pir�tu per puslapį. Juk �inau j� rasianti. Ir jau �inau, kad ji laisva. Ir vis tiek privalau pamatyti įra��. I�blukusiu ra�alu para�yta pavardė � dalelė mano mamos. �is įra�as kadaise atėmė i� jos gyvenim�... ir i� man�s.

Ir �tai pamatau. Man u�ima kvap�. Jos pavardė para�yta didelėmis dailiomis pasviromis raidėmis, tarsi tam, kas ra�ė, buvo smagu įmantriai jas raityti. �Anabelė D�ils Helovėj. Kriptos. �e�tas skyrius, vienutė. 8 lygio agitatorė.� �alia �ių duomenų � kalinio numeris. Ai�kiai, rūpestingai i�ved�iotas skai�ius 5996.

Regėjimo laukas susiaurėja iki vienos eilutės, skai�ių tarsi nutvieskia ry�kus spindulys, visa kita praryja tamsa.

5996. Pablukusi �alsva tatuiruotė ant moters kaklo. Moters, kuri mane i�ve�ė i� Prieglobs�io. Moters su kauke.

Mano mamos.

Bandau atkurti jos paveiksl�, bet gabalėliai niekaip nedera, dėlionės neįmanoma sudėti. Jos balsas buvo tylus ir nekantrus, koks dar? Gal maldaujantis? Liūdnas? Ji siekė mano veido tarsi norėdama paliesti, bet a� at�okau. Kaip ji vis kartojo mano vard�... Ūgis. Prisimenu j� auk�t�, bet, pasirodo, ji nedidelė kaip ir a�. Paskutinį kart� j� ma�iau, kai man buvo �e�eri. Ai�ku, tada ji atrodė auk�ta.

Tarsi kar�tos rankos �irdį suspaud�ia du �od�iai: �neįmanoma� ir �mama�. Mane drasko kaltė ir netikėjimas. Kaip galėjau jos neatpa�inti! Visada maniau, kad pa�insiu. Įsivaizdavau, jog ji bus tokia, kokia buvo mano prisiminimuose, sapnuose � raudonplaukė kvatoklė. Įsivaizdavau, jog ji kvepės muilu ir citrinomis, rankos bus �velnios, mink�tos nuo kremo.

Dabar, ai�ku, suprantu, kaip tai buvo kvaila. Daugiau nei de�imt metų ji i�buvo Kriptose, kalėjimo vienutėje. Pasikeitė, tapo �iurk�tesnė.

Greitai u�ver�iu knyg�, lyg tai padėtų, lyg jos vardas būtų koks vabzdys, pakliuv�s tarp lapų, ir a� galė�iau jį suplodama parvaryt į praeitį. Mama. Neįmanoma. Po �itiek metų laukimo, vil�ių, ie�kojimo ji buvo taip arti. Mes lietėme viena kit�.

Ji nepanoro man prisipa�inti. Ir pabėgo savais keliais.

Gerkle kyla �leik�tulys, nieko nematydama nusverdėju koridoriumi ir i�einu į dulksn�. Galvoje tu��ia, nėra kuo kvėpuoti. Tik u� kelių kvartalų, pasiekus �e�t�j� aveniu, �varba prablaivo prot�. Susizgrimbu tebespaud�ianti delne rakt� nuo Fainemeno slaptojo kabineto. A� pamir�au jį u�rakinti. Net ne�inau, ar u�dariau lauko duris, ko gera, taip ir palikau atviras.

Dabar jau nesvarbu. Niekas nesvarbu. Per vėlu padėti D�ulianui. Per vėlu k� nors daryti, lieka tik �iūrėti, kaip jis mir�ta.

Kojos pa�ios nune�a į A�tuoniolikt�j� aveniu, kur Tomas Fainemenas stebės sūnaus egzekucij�. Einu nuleidusi galv�, ki�enėje gniau�dama peilį.

Gal dar ne per vėlu atker�yti...

�iaurės rytų medicinos laboratorijos � vienas gra�esniųjų mano matytų kompleksų, akmeniniu fasadu ir u�raitytais balkonėliais; tik kukli �alvarinė i�kaba ir sunkios medinės durys rodo �ia esant medicinos įstaig�. Kitados, dar tais laikais, kai �monių i�laidos nebuvo ribojamos, kai jie laisvai susisiekdavo, pastate veikė bankas ar pa�tas. Jis gra�us ir didingas. Kaipgi kitaip? D�ulianui Fainemenui mirties bausmė negali būti įvykdyta kartu su pras�iokais, kokioje nors paprastoje miesto ar kalėjimo ligoninėje. Fainemenams viskas turi būti geriausia, net mirties bausmės vieta.

Lietus pagaliau liovėsi. Stabtelėjusi ties gatvės kampu neriu į gretimo pastato priebutį ir skubiai per�iūriu i� maitėdų pavogtas tapatybės korteles. I�sirenku Sar� Bet� Miler, labai pana�aus am�iaus ir i�vaizdos, ir peiliu perrė�iu t� viet�, kur nurodytas jos ūgis � penkios pėdos ir �e�i coliai, kad nebūtų galima įskaityti. Tada nuskutu asmens kod� po nuotrauka. Neabejoju, jog �is asmens kodas panaikintas, nebegalioja. O veikiausiai Sara Beta Miler jau negyva.

Susiglos�iusi plaukus �engiu pro did�i�sias laboratorijų duris melsdamasi, kad atrody�iau nors �iek tiek �moni�kiau.

Laukiamasis apstatytas skoningai � raudonmed�io baldai, prabangus �alias kilimas. Ant sienos tyliai tiksi did�iulis laikrodis, senovinis ar dirbtinai pasendintas, jo �vytuoklė ritmingai �vytuoja. Prie didelio stalo sėdi medicinos sesuo. U� jos nugaros nedidelis kabinetas, ten stovi dar vienas stalas, su kavavire, ir kelios metalinės spintelės. Ta�iau nei laikrodis, nei brangūs baldai, netgi �vie�ios kavos aromatas nepajėgia nustelbti įprasto laboratorijose dezinfekcinių priemonių kvapo.

Kambario de�inėje matau dvivėres duris su i�lenktomis �alvarinėmis rankenomis. U� jų tikriausiai procedūriniai kabinetai.

� Kuo galiu padėti? � klausia seselė.

Einu tiesiai prie jos, u�dedu abi rankas ant stalo stengdamasi atrodyti kuo ramesnė ir sakau:

� Man reikia su kai kuo pasikalbėti. Labai skubu.

� Ar medicinos klausimu?

Seselės ilgi nagai nudildyti tobulo ovalo forma, veidas kaip buldogo, nukarusiomis pa�andėmis.

� Taip. Tai yra ne, ne visai, � ekspromtu kuriu. Jai susiraukus bandau kitaip: � Reikalas susij�s su medicina, bet ne su manimi. � Ir pa�nib�domis priduriu: � Noriu prane�ti apie draud�iam� veikl�. A� įtariu... įtariu, kad mano kaimynai u�sikrėt�.

Seselė pastuksena nagais į stal�.

� Jums geriausia kreiptis į policijos nuovad�, paduoti oficialų skund�. Dar galite eiti į bet kuri� municipalin� reguliuotojų būstin�.

� Ne, � pertraukiu j�. �alia man�s guli susegtų registracijos lapelių krūva. J� tiesindama permetu akimis gydytojų ir ligonių pavardes, jų nusiskundimus (nemiga, sapnai, nuotaikos svyravimai, gripas) ir negalvodama pasirenku pavard�.

� Man būtina pasikalbėti su daktaru Bren�o.

� Ar jis jūsų gydytojas?

Ji vėl stuksena nagais. Ai�kiai nuobod�iauja.

� Daktaras Bren�o �inos, k� daryti. Man labai pikta. Supraskite mane. A� gyvenu po tų �monių butu. O mano sesuo... dar nei�gydyta. A� susirūpinusi ir dėl jos, ne tik dėl sav�s, ai�ku? Gal, sakau, esama kokios nors vakcinos, kurios daktaras Bren�o galėtų i�ra�yti?

Seselė atsidūsta ir, pakėlusi akis į monitoriaus ekran�, greit ima bar�kinti klavi�ais.

� Daktaras Bren�o �iandien vis� dien� u�imtas. �iandien u�imti visi mūsų specialistai. I�imtinis atvejis pareikalavo jų visų...

� Taip, �inau. D�ulianas Fainemenas. Man �inoma.

Seselė nepatenkinta susiraukia. Jos akys įtarios.

� I� kur su�inojote?

� Prane�ė per visas �inias.

Pagaliau suradau tinkam� vaidmenį: dabar a� turtinga, i�lepinta kokio politiko ar vieno ABD vadovų dukra. Mėgstanti savivaliauti panelė.

� Suprantu, kad visk� norėjote atlikti patyliukais. Nenorite, kad u�pultų �urnalistai. Nesijaudinkite, per �inias neprane�ė, kur visa tai vyks. Bet a� turiu draugų, kurių draugai... Na, pati �inote, kaip tokie gandai sklinda... � Palinkstu prie seselės lyg prie geriausios draugės, lyg norėdama pa�nib�dėti paslaptį. � Apskritai manau, visa tai truputį kvaila, ar ne? Jeigu daktaras Bren�o būtų jį anks�iau pagyd�s, kai gulėjo �ia pirm� kart�, �itos bėdos lengvai buvo galima i�vengti. �ia įpjovei, ten nugnybai, ir tvarka, juk �itaip viskas daroma? � A� at�lyju. � Ir apie tai ketinu su juo pakalbėti, kai susitiksime.

� Daktaras Bren�o niekuo dėtas, � puola jo ginti seselė. � Jo negalite kaltinti.

A� u�ver�iu akis visai kaip Hana, kai Andrėja Grengol per pamok� leptelėdavo koki� baisi� nesamon�.

� K� jūs! Visi �ino, kad D�ulianas � daktaro Bren�o ligonis.

� D�ulianas � daktaro Hilebrendo ligonis, � pataiso ji mane.

Man pagreitėja pulsas, norėdama nuslėpti susijaudinim� vėl teatrali�kai u�ver�iu akis.

� Tebūnie. I�kviesite daktar� Bren�o ar ne? � Susidėjusi ant krūtinės rankas priduriu: � Nei�eisiu, kol su juo nesusitiksiu.

Seselė �iūri į mane su nebyliu priekai�tu, lyg nuskriaustas gyvūnas. A� sugadinau jai ryt�, sudrums�iau jos budėjimo tyl�.

� Pra�au parodyti tapatybės kortel�.

I�traukiu i� ki�enės Saros Betos Miler kortel� ir paduodu. Laikrodis ant sienos, regis, tiksi tolyd�io garsiau, net virpa kambario oras. Galvoju tik apie tai, kaip kiekviena sekundė vis labiau priartina D�uliano mirtį. Kai seselė vėl susiraukusi pakelia galv�, i� paskutiniųjų apsimetu, jog esu rami.

� Neįskaitau asmens kodo, � sako ji.

� Pernai nety�ia pakliuvo į d�iovintuv�, � nerūpestingai paai�kinu. � Paklausykite, bū�iau labai dėkinga, jeigu daktarui Bren�o prane�tumėte, kad a� �ia.

� Turėsiu u�klausti apie jus SLS, � burbteli seselė, dar gailesniu �vilgsniu pa�iūrėdama į kavavir�.

Po aplankų krūva pastebiu paki�t� �urnal�. Seselė, be abejo, apgaili palaidot� jos ramų ryt�. Ji sunkiai pakyla nuo stalo. Stambi moteri�kė, laborantės chalatas vos sueina per biust� ir pilv�, regis, tuoj sprogs.

� Pasėdėkit. U�truks kelias minutes.

A� linkteliu, seselė praeina pro metalines spinteles ir dingsta. Gird�iu, kaip atsidaro durys, suskamba telefonas, su�neka balsai. Tada durys u�sidaro ir vėl stoja tyla, tiktai tiksi sieninis laikrodis.

A� puolu pro dvivėres duris į koridorių. Jo pinigai nepasiekė, �ia vėl matau visose laboratorijose ir ligoninėse įprast� neai�kios spalvos grindų linoleum� ir apsilupinėjusias sienas. Man i� kairės kitos dvivėrės durys, vir� jų u�ra�as AVARINIS I�ĖJIMAS. Per stikl� matyti siauri laiptai.

Skubiai �engiu koridoriumi, sportba�iai girg�da. Beveik visos durys u�daros, kai kurios atlapotos, bet u� jų tamsu.

Į mane, sklaidydama aplank�, eina gydytoja su stetoskopu. Kai prasilenkiame, ji smalsiai mane nu�velgia. A� nepakeliu akių. Laimė, ji man�s nesustabdo. Į d�insus nusi�luostau suprakaitavusius delnus.

Pastatas nedidelis. Priėjusi koridoriaus gal� įsitikinu, kad patalpos i�dėstytos labai paprastai. Visu pastato ilgiu eina tik vienas koridorius, jo gale liftas, kuriuo galima pasikelti į kitus �e�is auk�tus. Jokio ai�kaus plano neturiu, tik noriu surasti D�ulian�, pamatyti jį. Pati ne�inau, ko tikiuosi, bet peilis ki�enėje ramina ir stiprina.

Pakylu į antr� auk�t�. �ia gyvenimas jau judresnis: pypsi prietaisai, girdėti negarsūs pokalbiai, gydytojai laksto i� kabineto į kabinet�. Neriu pro pirmas duris de�inėje ir atsiduriu tualete. Giliai įkvėpusi bandau susikaupti, apsiraminti. Ant lentynėlės vir� klozeto bakelio padėtas padėklas su plastikiniais indeliais �lapimo mėginiams. Griebiu vien� indelį, iki pusės prileid�iu vandens ir grį�tu į koridorių.

Prie�ais vien� kabinet� stovi dvi laborantės. Man artinantis nutyla; nors stengiuosi nesusidurti su jomis �vilgsniais, jau�iu, kaip jos į mane spokso.

� Gal jums padėti? � man praeinant klausia viena.

Abi moterys atrodo labai pana�ios, net palaikau jas dvynėmis. Ta�iau tokį įspūdį sukelia vienodai auk�tyn su�ukuoti plaukai, baltutėliai chalatai ir vienoda ligoninių darbuotojoms būdinga abejinga i�rai�ka.

Rodydama plastikinį indelį sakau:

� A� tik ne�u daktarui Hilebrendui �lapim�.

Laborantė �ingteli atgal.

� Daktaro Hilebrendo padėjėja �e�tame auk�te, � paai�kina ji. � Galite atiduoti jai.

� A�iū.

Nueidama koridoriumi nugara jau�iu jų �vilgsnius. Oras sausas, per kar�ta, ryjant kas kart� suskausta gerkl�. Koridoriaus gale praeinu pro stiklines duris, u� jų keli ligoniai, vilkintys baltais vienkartiniais chalatais, �iūri televizorių. Jų rankos ir kojos priri�tos prie krėslų.

I�einu į laiptų aik�tel�. Daktaras Hilebrendas veikiausiai vadovaus D�uliano egzekucijai, o jei jo padėjėja �e�tame auk�te, labai galimas daiktas, kad daugiausia laiko jis praleid�ia kaip tik ten. Kol nusikasu į �e�t� auk�t�, man dreba kojos, ne�inau, nuo nervų ar miego stygiaus, ar nuo to ir to. Plastikinį indelį įmetu į �iuk�lių dė�� ir sustoju atsikvėpti. Per nugar� �liaugia prakaitas.

Pra�au, mintyse tariu neai�ku kam. Pati ne�inau ir ko noriu pra�yti. Galimybės i�gelbėti D�ulian�. Ar bent galimybės jį pamatyti. Tegul �ino, jog atėjau jo gelbėti.

Tegul su�ino, jog tuneliuose a� jį pamilau.

Pra�au...

Vos į�engusi į koridorių suprantu nepra�ovusi. U� keliasde�imties �ingsnių, prie vieno kabineto durų, stovi Tomas Fainemenas su apsauga, rankas susidėj�s ant krūtinės tyliai kalbasi su gydytoju ir trimis laborantėmis.

Bet kuri� akimirk� kuris nors jų gali grį�telėti, pamatyti mane ir pasidomėti, k� �ia veikiu.

Jie �neka pusbalsiu, i� taip toli negird�iu, apie k�. Man nutirpsta �irdis � jau pamanau, viskas, D�ulianas negyvas.

Tada gydytojas � daktaras Hilebrendas? � dirsteli į laikrodį ir jau garsiau i�taria vienui vien� �odį. Tas �odis koridoriaus tyloje nuskamba garsiai lyg �ūksnis.

� Laikas.

Grupelė ima skirstytis, man duotos kelios sekundės baigiasi, ir a� smunku pro artimiausias duris. Nedidelis kabinetas, laimė, tu��ias.

Ne�inau, k� daryti toliau, mane apima panika. D�ulianas �ia, �alia, bet visi�kai nepasiekiamas. Su Tomu Fainemenu buvo ma�iausiai trys apsaugininkai, ai�ku, kad viduje jų dar daugiau. Pro juos nepraeisiu.

Atsi�lieju į duris ir bandau susikaupti. Stoviu ma�y�iame prie�kambarėlyje. Kitos durys tikriausiai veda į operacin�, kur daromos su deliria susijusios operacijos.

Kone vis� prie�kambarėlį u�ima popieriumi u�tiestas stalas, ant jo sulankstyti vienkartiniai chalatai ir padėklas su chirurginiais instrumentais. Atsiduoda chloru. Kambarys lygiai toks, kokiame persirengiau prie� įvertinim�, t� dien�, kai viskas ir prasidėjo. Aname prie�kambaryje buvo starto linija, �itame fini�uoju nauju kūnu, naujame gyvenime. Man net susisuka galva, turiu u�simerkti. Kai atsimerkiu, toks jausmas, lyg stovė�iau tarp dviejų veidrod�ių ir bū�iau stumdoma i� praeities į dabartį ir atgal. U�plūsta prisiminimai: per Portlando �utr� einu į laboratorijas, danguje suka ratus kirai; pirm� kart� pamatau Aleks�, jis stovi �iūrovų galerijoje ir juokiasi...

�iūrovų galerija � �tai ko man reikia! Tada Aleksas stovėjo galerijoje, einan�ioje visu operacinės ilgiu. Jeigu �ita laboratorija suprojektuota kaip Portlande, į operacin� galiu patekti i� septinto auk�to.

Atsargiai vėl i�sėlinu į koridorių. Tomas Fainemenas nuėj�s, liko tik vienas apsaugininkas. Net pagalvoju, ar nesurizikuoti ir nepulti jo, � sunkus peilis ki�enėje taip ir stumia veikti, � bet staiga vyri�kis pasuka į mane galv�. Jo akys, bespalvės ir �altos kaip akmenys, nublo�kia mane it kum��io smūgis.

Kol jis nespėjo man�s u�kalbinti ir įsi�iūrėti į mano veid�, smunku u� kampo ir i�puolu ant laiptų.

Septintas auk�tas tamsesnis u� kitus. Visi�ka tyla: negirdėt nei pokalbių u� u�darų durų, nei tolygaus prietaisų pypsėjimo ar laboran�ių baltų batelių �iuk�ėjimo linoleumu. Tokia tyla ir ramybė, tarsi �ia niekas niekada neu�eitų. De�inėje koridoriaus pusėje durų eilė. �irdis krūpteli pama�ius, kad ant pirmųjų lentelė su u�ra�u: STEBĖJIMO GALERIJA, A LO�Ė.

Toliau tipenu pir�tų galais. �iame auk�te tikrai nieko nėra, ta�iau tyla mane baugina. U�darytos durys dvelkia neai�kia grėsme, oras kar�tas ir sunkus it vatinė antklodė. Neapleid�ia �iurpus jausmas, kad mane seka ka�kieno akys, kad visos durys � tai burnos, galin�ios bet kuri� akimirk� i�si�ioti ir riksmu mane i�duoti.

Paskutinės durys koridoriuje su lentele STEBĖJIMO GALERIJA, D LO�Ė. Prakaituotais delnais vos įstengiu pasukti ranken�. Paskutin� akimirk� dėl visa ko dar i�sitraukiu i� ki�enės peilį, i�vynioju i� ponios Fainemen mar�kinėlių. Susilenkusi neriu į galerij� iki skausmo gniau�dama peilį.

Did�iulėje galerijoje tamsu ir tu��ia. Ji L raidės formos, i� vir�aus juosia dvi operacinės sienas. Nuo salės j� skiria stiklo pertvara, į j� atsuktos keturios auk�tėjan�ios kėd�ių eilės. Kvapas kaip kino teatre � atsiduoda drėgnais kėd�ių apmu�alais ir kramtom�ja guma.

Susirietusi atsargiai lipu �emyn, laimė, �viesa galerijoje i�jungta, o �ema tinkuota sienelė, į kuri� įstatyti sunkūs stiklai, mane u�stoja nuo apa�ioje esan�ių �monių �vilgsnių.

Bet neįsivaizduoju, k� toliau daryti.

Operacinėje plieskia �viesos. Viduryje stovi metalinis stalas, aplink jį zuja dvi laborantės, ka�k� tvarko. Tomas Fainemenas ir vyri�kiai, su kuriais jis buvo koridoriuje, suėj� į gretim� patalp�, kuri irgi atitverta stiklo siena. Nors jiems atne�tos kėdės, visi stovi. Įdomu, k� Fainemenas dabar m�sto. Prisimenu, jog D�ulianas turi ir motin�. Ka�i kur ji?

D�uliano nematyti.

�viesos blyksnis. Sprogimas, pamanau, manyje viskas susitraukia, noriu bėgti, ta�iau kertėje staiga pastebiu �mogų su fotoaparatu ir �urnalisto �enkleliu, prisegtu prie kaklarai��io. Jis fotografuoja pasirengim� egzekucijai; blykstės atspind�iai �okinėja sienomis ir metaliniais pavir�iais.

Na, ai�ku, reikėjo susivokti, kad bus pakviesti �urnalistai. Jie turi visk� u�fiksuoti ir perduoti �inių tarnyboms, antraip �i mirties bausmė neturės jokios prasmės.

Siūbteli neapykantos banga, su ja atplūsta įnir�is. Kad jie visi sudegtų!

Salės kertėje, kuri� nuo man�s u�stoja galerija, ka�kas ima judėti. Matau, kaip Tomas Fainemenas ir kiti pasisuka ton pusėn. D�uliano tėvas nosine �luostosi kakt� � pirmas �enklas, kad jam nejauku. Fotografas irgi pasisuka. Du akinami blyksniai i� eilės.

Ir tada į operacin� į�engia D�ulianas. Eina nevedamas, nors i� �onų lydi du reguliuotojai. I� paskos pasirodo vyri�kis juodu kostiumu ir auk�ta balta dvasininko apykakle. Prie� save jis laiko auksu įri�t� �Ssilvos knyg�� � lyg talisman�, turintį apginti nuo �io pasaulio purvo ir siaubo.

Neapykanta smaugia kakl� kaip virvė.

D�uliano rankos surakintos priekyje antrankiais, jis vilki tamsiai mėlyna striuke, d�insai tvarkingai i�lyginti. Įdomu, jo toks pasirinkimas, o gal buvo priverstas taip apsirengti savo mirties bausmės proga? �iūriu jam į nugar� mintimis pra�ydama atsigr�ti ir pa�velgti auk�tyn. Jis turi �inoti, kad a� �ia. Turi �inoti, kad nėra vienas. Negalvodama braukiu delnu per stikl�. Norisi jį sudau�yti, nu�okti �emyn ir atimt i� jų D�ulian�. Bet nieko nei�eitų. Nubėg�iau kelis �ingsnius, o paskui būtų dviguba egzekucija.

Bet �ito a� nebijau. Man jau nieko neliko, grį�ti neturiu pas k�.

Reguliuotojai sustoja prie stalo. Balsai garsėja. D�ulianas sako:

� A� nesutinku gultis.

I� tokio auk��io ir per stikl� �od�ius vos suprantu, bet nuo jo balso man norisi rėkti. Visas kūnas pulsuoja tro�kimu k� nors daryti, bet stoviu kaip suakmenėjusi.

Vienas reguliuotojų priėj�s nuima jam antrankius. D�ulianas pasisuka, ir a� matau jo veid�. Raukydamasis jis sukioja nutirpusius rie�us. Reguliuotojas nelaukdamas de�in� jo rank� prirakina prie stalo kojos ir stumteli D�ulian�, tas priverstas atsisėsti. Nė karto ne�vilgteli į tėv�.

Kambario kampe gydytojas plaunasi rankas. Vanduo baisiai garsiai te�ka į metal�. Salėje tyla. Neįmanoma patikėti, kad mirties bausmė būtų įvykdyta �ia, tokioje tyloje ir taip plieskiant �viesai. Gydytojas nusi�luosto rankas, u�simauna chirurgines pir�tines.

Dvasininkas �engia �ingsnį į priekį ir pradeda skaityti. Per stikl� jo balsas skamba dusliai ir monotoni�kai.

� �Izaokas u�augo, tapo seno tėvo pasidid�iavimu ir tobulu jo valios įsikūnijimu...�

Jis skaito Abraomo knyg�. Ai�ku, k� gi daugiau... Joje Vie�pats įsako Abraomui nu�udyti vienatinį sūnų Izaok�, nes tas u�sikrėtė deliria. Ir Abraomas nu�udo. U�kopia su sūnumi į kaln� ir ten suvaro jam į krūtin� peilį. Galbūt pats ponas Fainemenas liepė paskaityti �it� i�trauk�. Juk Abraomo knyga mus moko klusnumo Dievui, saugumo siekiui ir gamtos nustatytai tvarkai.

� �Pamat�s, jog Izaokas susitep�s, Abraomas ėmė melsti Diev�, kad parodytų keli�...�

A� vos susilaikau ne�ūktelėjusi D�ulianui: �Pa�iūrėk į mane!�

Gydytojas �engia prie jo su dviem laborantėmis. Jo rankoje �virk�tas. Jis spragteli pir�tu �virk�to �on�, laborantė atraitoja D�ulianui rankov�.

T� akimirk� i� apa�ios mane pasiekia ka�koks triuk�mas. Jis ribuliais nuvilnija per sal�. D�ulianas staigiai kilsteli galv�, gydytojas pasitraukia nuo jo ir padeda �virk�t� ant padėklėlio laborantės rankoje. Tomas Fainemenas susirauk�s pasilenkia ir ka�k� sako apsaugininkui, bet į sal� įlekia dar viena laborantė. K� ji kalba, nesuprantu. Ant veido chirurginė kaukė, chalatas keliais dyd�iais per platus, bet suprantu, jog moteris, nes ant nugaros maskatuoja kasa. Ji susijaudinusi gestikuliuoja.

Ka�kas pairo.

Prisispaudusi prie stiklo bandau i�girsti, k� ji �neka. Galvoje sukasi ka�kokia mintis, bet negaliu jos sugauti. Toji laborantė ka�kuo pa�įstama � rankų mostais, kaip energingai ji rodo gydytojui į duris. Purtydamas galv�, jis nusimauna pir�tines, susuka ir įsiki�a į ki�en�. Prie� i�eidamas į koridorių ka�k� �ūkteli, ir viena laborantė i�seka paskui jį.

Tomas Fainemenas klebina duris į operacin�. D�ulianas i�balo, net i� �ia matau, kaip jį i�pylė prakaitas. Auk�tesniu nei visada balsu jis klausia:

� Kas �ia darosi? Ar kas gali pasakyti?

Laborantė su kasa pripuolusi atrakina Fainemenui duris. Kai jis, raudonas i� pyk�io, įsiver�ia į operacin�, ji įki�a rank� į ki�en�.

Ir kai galvoje pagaliau viskas susideda, � kasa, rankos, Juodė, � ka�kas pok�teli. Tomas Fainemenas i�si�ioja, susverdi atbulas ir griūna auk�tielninkas. Ant baltos mar�kinių krūtinės i�siskleid�ia raudona kraujo gėlė.

Akimirk� viskas sustingsta lyg sustabdytas kadras: Tomas Fainemenas, tysantis ant grindų kaip skudurinė lėlė; i�bal�s D�ulianas; �urnalistas, pridėj�s prie akies fotoaparat�; dvasininkas kampe; reguliuotojai �alia D�uliano, dar nei�sitrauk� ginklų; ir Juodė su pistoletu rankoje.

Blyksnis.

Ima klykti tikroji laborantė. Prasideda suirutė. Salėje aidi �ūviai. Reguliuotojai �aukia:

� Gultis! Visi ant grindų!

�ūvis. Kulka cvakteli į stor� stikl� man vir� galvos, nuo skylutės pasklinda sutrūkusio stiklo voratinklis. Man to tereikia. Griebiu kėd�, u�simoju ir i� visų jėgų paleid�iu į stiklin� pertvar�. Tikiuosi, D�ulianas suspės pasilenkti.

Trenksmas baisus, paskui vėl stojusioje tyloje tik girdėti, kaip pasipila a�trių stiklo �ukių krioklys. A� liuokteliu per betono sienel� ir nu�oku ant grindų apa�ioje. Paslydusi per �ukes griūvu ant rankos, ir ji i�kart nusida�o krauju.

Pajuda Juodė. I�sisukusi nuo reguliuotojo pistoleto rankena vo�ia jam per kelį. Reguliuotojas susilenkia, ji spiria jam į u�pakalį, ir jis galva trenkiasi į metalinį kriauklės kra�t�. Juodė �aibi�kai atsisuka į duris, u� kurių lik� Fainemeno apsaugininkai, ir į rakto skylut� įki�a siaur� metalinį skalpelį. U�raktas u�blokuotas. Kad būtų tikriau, Juodė dar u�remia duris sunkiu metaliniu ve�imėliu. Apsaugininkai rėkaudami i� visų jėgų dau�o duris, nuo ve�imėlio laksto instrumentai, ta�iau durys nepasiduoda. Bent kol kas.

A� gal u� de�imties �ingsnių nuo D�uliano. �ūksniai, �ūviai, o dar ima staugti pavojaus sirena. Pripuolu prie jo, stvarstau u� rankų, pe�ių � papras�iausiai noriu pajusti jį, įsitikinti, kad gyvas.

� Lena!

D�ulianas tampo rank� bandydamas atsikratyti antrankio, kuris jį laiko prirakin�s prie operacinio stalo kojos. �iūri į mane spindin�iomis dangaus mėlynumo akimis.

� Kaip tu...

� Nėra laiko, � sakau. � Pasilenk.

Lekiu prie reguliuotojo, kuris tebetyso �alia kriauklės. Neai�kiai gird�iu riksmus ir duslius �ūvius. Juodė be atvangos sukiojasi, nardo �vaistydamasi smūgiais, i� tolo atrodo, lyg �oktų. �urnalistas i�nyk�s, matyt, paspruko.

Reguliuotojas dar neatgav�s s�monės. Priklaupusi �alia nupjaunu dir��, griebiu raktus ir dumiu atgal prie stalo. De�inys delnas pasruv�s krauju, bet skausmo beveik nejau�iu. Rakt� pataikau tik i� antro karto. Kai pagaliau D�ulian� i�vaduoju, jis stveria mane į glėbį.

� Atėjai, � i�taria.

� Negalėjau neateiti.

�alia i�dygsta Juodė.

� Maunam, � liepia.

Nepraėjo nė minutės, o Tomas Fainemenas guli negyvas, operacinėje s�my�is, bet mes pagaliau laisvi.

Įbėg� į prie�kambarį u� nugarų i�girstame dū�tant stikl�, �vangant metal� ir garsiai rėkaujant � ai�ku, kad apsaugininkai i�trūko. Smunkame į koridorių, bet jame jau aidi sirena, o laiptuose trepsi daugybė kojų.

Juodė kresteli galva rodydama į duris su u�ra�u: I�ĖJIMAS ANT STOGO. TIK EVAKUACIJOS ATVEJU. Tylėdami �okame pro duris ir metaliniais laiptais vienas paskui kit� nudundame �emyn. Juodė i�sineria i� savo mil�ini�ko chalato, nusitraukia chirurgin� kauk� ir visk� suki�a į �iuk�liadė�� po laiptais. Įdomu, kur ji juos gavo, bet suprantu prisiminusi moteri�k� galingu biustu i� ligoninės laukiamojo.

� �ionai, � striukai meta Juodė.

Kai ji pasuka galv�, pastebiu, kad skruostas ir kaklas subrai�yti, matyt, kliudė stiklo �ukelės.

Mes atsiduriame kiemelyje su surūdijusiais sodo baldais ant �iurk��ios rudos �olės. Jis aptvertas �ema vieline tvora, Juodė lengvai j� perlipa. Man tai sunkiau padaryti, todėl D�ulianas i� u�pakalio kilsteli. Perpjauta ranka tvinksi, o viela slidi, nes vėl įsilijo.

Kitapus tvoros dar vienas kiemelis, beveik pirmojo kopija, ir dar vienas rusvas pastatas. Juodė įbėga pro duris, paspirtas plytgaliu, kad neu�sitrenktų, ir skubame tamsiu koridoriumi. Abipus u�darytos durys su auksinės spalvos lentelėmis. Jau i�sig�stu, ar tik nebūsime vėl pakliuv� į laboratorijas, bet galų gale prieiname didelį vestibiulį, irgi tamsų. Vestibiulis papuo�tas dirbtinių augalų vazonais, ant sienų rodyklės rodo keli� pas ESKVAIR� EDVARD� VU ir NIUJORKO AI�KIAREGIŲ ASOCIACIJ�. Per sukam�sias stiklines duris matome blausų gatvės vaizd�: pro �alį skuban�ius su skė�iais ir besistumdan�ius �mones.

Juodė dro�ia tiesiai prie tų durų, tik dar pagriebia kuprin�, turbūt i� anksto u�ki�t� u� vieno vazono. Atsisukusi D�ulianui ir man pamėtėja po skėtį, pati u�sivelka gelton� lietpaltį ir u�sismaukia gobtuv�, kad nebūtų matyti surai�yto veido.

Tada i�einame į gatv� ir susiliejame su beveide minia, judan�ių kūnų mase. Dar niekada Manhatanas man�s taip ned�iugino savo apetitais ir mastais � jis mus praryja, mes tampame niekuo, bet kuo: tiesiog eina moteris geltonu lietpal�iu, nedidukė mergaitė raudona striukele ir vaikinas, prisideng�s did�iuliu skė�iu.

Einame A�tunt�ja aveniu, paskui pasukame kairėn, į Dvide�imt ketvirt�j� gatv�. Bet mes atsiskyrėme nuo minios, aplink tu��ia, namų langai u�traukti, langinės u�darytos dėl lietaus. U� plony�ių u�uolaidų vir� mūsų galvų blausiai dega �iburiai � kambariai atsuko nugaras gatvei. Mes einame vieni per �it� pilk� �lapi� pasaulį, niekas mūsų nepastebi, niekas neseka. Nutekamaisiais grioveliais su vandens srautais plaukia �iuk�lės, laikra��ių skiautės ir nuorūkos. D�uliano rank� a� paleidau, bet jis �engia �alia taikydamasis prie mano �ingsnio, tad mes beveik lie�iamės pe�iais.

Prieiname automobilių aik�tel�, ji tu��ia, tik stovi man jau pa�įstamas baltas furgonėlis su PPVS logotipu. Vėl prisimenu mam�, bet dabar nėra laiko klausinėti apie j�. Juodė atidaro dvivėres dureles furgonėlio u�pakalyje ir nusismaukia gobtuv�.

� Lipkit, � liepia.

D�ulianas dvejoja. Matau, kaip jo akys slysta �od�iais � NIUJORKO PATAISOS, PERAUKLĖJIMO IR VALYMO SKYRIUS.

� Viskas gerai, � sakau ir įlipusi turki�kai atsisėdu ant purvinų grindų.

D�ulianas įsirop��ia i� paskos. Juodė patenkinta linkteli ir u�trenkia dureles. Gird�iu, kaip ji atsisėda į kabin� keleivio pusėje. Ir vėl tylu, tik į plon� skardinį furgono stog� barbena lietus. �io garso ritmu man ima drebėti visas kūnas. Su�alau.

� Kas... � nori klausti D�ulianas, bet a� pridedu prie lūpų pir�t�, ir jis nutyla.

Mums tebegresia pavojus. Tol nenusiraminsiu, kol nei�va�iuosime i� miesto. Striukelės skvernu nusi�luostau krauj�, tada juo prispaud�iu �aizd�.

Lauke girdėti �ingsniai, atsidaro vairuotojo durelės, �emas Smigio balsas klausia:

� Paėmei juos?

Juodė atkerta:

� Argi kitaip �ia bū�iau?

� Tau bėga kraujas.

� Tik įbrė�imai.

� Tai va�iuojam.

Furgonėlio variklis suū�ia, man norisi �aukti i� d�iaugsmo. Juodė su Smigiu grį�ta į senas vė�es � �neka vis apsi�od�iuodami, kaip visada darė ir darys. Jie atva�iavo man�s, ir dabar keliausime į �iaur�. Ir vėl esame toje pa�ioje barikadų pusėje. Grį�ime į Tyrus, ir a� vėl pamatysiu Med�ioklį, Sar� ir Lai.

Mes u�siskl�sime savyje, kaip papartis suskliaud�ia lapus �alnoms u�ėjus. Paliksime Pasiprie�inim� su jo ginklais ir planais, maitėdas � jų tuneliuose, ABD � su savo gydymu, o vis� pasaulį � su savo ligomis ir aklumu. Tegul sau virsta griuvėsiais. Mes būsime saugūs mi�ko glėbyje, susisuksime ten lizdus kaip pauk��iai.

Ir a� turiu D�ulian�. A� jį suradau, jis keliauja su manimi. Prieblandoje tylėdama sugraibau jo rankas. Mūsų pir�tai susipina, ir, nors jis nekalba, jau�iu, kaip tarp mūsų pulsuoja �iluma ir energija, kaip vyksta nebylus pokalbis. A�iū, sako jis, ir a� jam tariu: A� tokia laiminga, tokia laiminga, negalėjau leisti, kad tu mirtum.

Tikiuosi, jis mane girdi.

Nemiegojau vis� par�, todėl, nors ma�ina krato ir stog� kapoja lietus, vienu tarpu u�miegu. Pabundu D�uliano tyliai pa�aukta vardu. Mano galva guli jam ant kelių. Staigiai atsisėdu, susigėdusi trinu akis.

� Mes sustojome, � sako jis, nors ir taip ai�ku. Lietus jau vos te�kena. Trinkteli furgono durelės, Smigis su Juode garsiai �ūkauja. Ai�ku, kad sėkmingai perva�iavome sien�.

Atsiveria durelės, ir �tai i�si�iepusi Juodė, u� jos Smigis, susidėj�s rankas, labai patenkintas savimi. I� sutrūkinėjusio aik�telės asfalto atpa�įstu ano sandėlio aplink�, Smigiui u� nugaros pamatau ma��j� pa�iūr�.

Juodė paduoda man rank�, padeda i�lipti. Pavojaus nebėra, ji �ypsosi linksmai ir nerūpestingai.

� O kur stebuklingas �odis? � sako, vos mano kojos atsistoja ant asfalto.

� Kaip tu mane radai?

�inau, ji nori, kad padėko�iau. Bet nedėkoju. Ir neprivalau. Ji spusteli man rank�, ir a� matau: ji supranta, kokia esu dėkinga.

� Tu galėjai būti tik vienoje vietoje, � atsako ji, �vilgtelėdama į D�ulian� man u� nugaros, tada į mane.

Suvokiu, jog �itaip ji su manim susitaiko ir pripa�įsta buvusi neteisi.

D�ulianas dairosi i�plėt�s akis, i�si�ioj�s. Jo plaukai tebėra �lapi, galiukai u�siriet�.

� Nebijok, � raminu jį.

Ir paimu u� rankos. Vėl u�plūsta d�iaugsmas. �ia niekas nedraud�ia laikytis u� rankų, glaustis vienam prie kito, kad būtų �il�iau, o naktį miegoti susispaudus.

� Einam! � ragina Smigis ir net pasi�okinėdamas skuba į sandėlį. � Kraunamės ir keliaujam. Ir taip jau praradom dien�. Med�ioklis su kitais laukia Konektikute.

Juodė pasitaiso ant nugaros kuprin�, mirkteli.

� Pati �inai, Med�ioklio geriau nepykdyti, � sako. � Taigi pasiskubinkime.

Jau�iu, kad D�ulianas sutrik�s. Mūsų nevar�omas tar�kėjimas, keistos pravardės, aplinkui mi�kas, o ne pri�iūrimi, nugenėti miesto med�iai � viso to jam per daug. Bet a� jį pripratinsiu, ir jis visk� pamėgs. Galvoje praplaukia ramūs, jaukūs �od�iai: mokysis ir pamėgs, ir pamėgs mokytis. Dabar viskam u�teks laiko.

� Palauk! � �ūkteliu ir pasileid�iu paskui Juod�. Kad D�ulianas negirdėtų, tyliai klausiu: � Tu... tu �inojai? � Nors nubėgau gal dvide�imt �ingsnių, jau u�dusau. � �inojai apie mano mam�?

� Tavo mam�? � suglumsta Juodė.

� Tyliau...

Ka�kodėl nenoriu, kad D�ulianas nugirstų: tai per daug svarbu, per daug slaptinga, per daug netikėta.

Juodė purto galv�.

� Moteris, kuri mane i�sive�ė i� Prieglobs�io, � ai�kinu nepaisydama Juodės nuostabos. � Jai ant kaklo tatuiruotė, skai�ius � penki devyni devyni �e�i. Tai mano mamos numeris Kriptose. Toji moteris � mano mama.

Juodė tiesia rank� lyg norėdama mane paliesti, bet apsigalvoja.

� Atleisk, Lena, ne�inojau, � neįprastai �velniai taria ji.

� Turiu su ja pasikalbėti prie� i�vykstant. Man reikia... reikia jai kai k� pasakyti.

I� tikrųjų noriu tik paklausti vieno dalyko, vien pagalvojus apie tai ima plakti �irdis. Kodėl, kodėl, kodėl? Kodėl leidaisi, kad jie tave i�ve�tų? Kodėl leidai man tikėti, jog esi mirusi? Kodėl pabėgusi man�s nepasiėmei? Kodėl man�s nebemyli?

Vos įsileidi �odį �meilė�, jis i�sikeroja tavyje, prasiskverbia į slap�iausias ir tamsiausias tavo kerteles, su juo apninka klausimai, baimės, jau niekada neduosiantys ramybės. Dėl �ito ABD veikėjai tikrai nemeluoja.

Juodė susiraukia.

� Jos nebėra, Lena.

Man i�d�iūva burna.

� K� �ia kalbi?

Juodė gū�teli.

� I�ėjo �į ryt� kartu su kitais. Jų lygis auk�tesnis negu mano. Ne�inau, kur jie pasuko. Neturiu teisės klausti.

� Vadinasi, ji priklauso Pasiprie�inimui? � klausiu, nors ir taip akivaizdu.

Juodė linkteli.

� Viena vadovų, � sako ji tokiu balsu, lyg man nuo �itos �inios palengvėtų, ir skėsteli rankomis. � Daugiau nieko ne�inau.

Nusisukusi kramtau lūp�. Pietuose debesys sklaidosi, jų proper�ose jau mėlynuoja dangaus lopai.

� Kone vis� gyvenim� laikiau j� mirusia.

Ne�inau, kam tai sakau, kas nuo to pasikeis.

Ir tada Juodė palie�ia man alkūn�.

� �i�nakt ka�kas atvyko i� Portlando. Bėglys. Pabėgo i� Kriptų po teroro akto. Nelabai kalbus, net vardo nepasisakė. Ne�inau, kas ten jam padaryta, bet... � Juodė patyli. � Na, bet vis tiek gali k� nors �inoti apie tavo mam�. Bent apie t� laik�, kai ji ten kalėjo.

� Gerai, � murmteliu.

Nusivylimas prislegia kaip akmens plok�tė, atbukina jausmus. Neketinu Juodei pasakoti, kad mama vis� laik� kalėjo vienutėje, be to, man ne taip jau rūpi, kokia ji buvo tada. Noriu �inoti, kokia dabar.

� Labai gaila, � taria Juodė, ir matau, jog ji kalba nuo�ird�iai. � Ta�iau dabar �inai, kad ji tikrai laisva, ar ne? Laisva, jai niekas negresia. � Juodė santūriai �ypteli. � Kaip ir tau.

� O taip.

Ji teisi. Akmeninė nusivylimo plok�tė įskyla. Esame saugūs ir laisvi � a�, Juodė, Smigis, mama. Viskas susitvarkys.

� Pa�iūrėsiu, gal Smigiui reikia padėti, � įprastu, kasdieni�ku tonu taria Juodė. � �įvakar i�eisime.

A� linksiu. Nepaisant visko, kas nutiko, gera kalbėtis su Juode ir matyti j� nusiteikusi� tolimam �ygiui. Taip ir turi būti. Juodė įeina į sandėlį. A� lieku stovėti. U�simerkusi traukiu �alt� or�, kvepiantį �lapia �eme ir įmirkusia �ieve, lietumi ir atsinaujinimu. Mums viskas bus gerai. Ir galų gale vis tiek rasiu savo mam�.

� Lena? � tyliai pa�aukia D�ulianas.

Atsisuku. Jis stovi �alia furgono, lyg bijodamas �engti pirm� �ingsnį į nauj�jį pasaulį.

� Viskas gerai?

Aplinkui stūkso tamsi med�ių siena, vėjas dangumi gena debesis, o jis �ia... Mane vėl u�lieja d�iaugsmas. A� pribėgu ir puolu ant kaklo vos jo nepargriaudama.

� Taip, � sakau, � gerai. Viskas gerai. � Nusijuokiu. � Dabar jau viskas bus gerai.

� Tu mane i�gelbėjai, � �nib�da D�ulianas.

Jau�iu jo lūpas ant kaktos, ir nuo �io prisilietimo visu kūnu pasklinda �iluma.

� Negalėjau patikėti... nemaniau, kad ateisi.

� Negalėjau neateiti.

Atsilo�iu, kad maty�iau jo akis, bet i� glėbio nepaleid�iu. Jis apkabina mane. Nors Tyruose esu jau senokai, vis dar negaliu apsiprasti su stebuklu, kad galima �itaip stovėti su �mogumi. Niekas negali u�drausti, negali mūsų sustabdyti. Mes pasirinkome vienas kit�, ir visas pasaulis gali eiti skrad�iai.

D�ulianas nubraukia man nuo akies plaukų sruog�.

� K� toliau darysime? � klausia.

� Visk�, ko tik panorėsime, � atsakau pasirengusi d�iaugsmo sparnais pakilti į patį dangų.

� Visk�?

�ypsena nu�vie�ia jo veid�.

� Taip, visk�.

Mudu �engtelime kaip susitar� ir susilie�iame lūpomis. I� prad�ių jis nerangiai baksi nosimi man į lūpas, paskui susiduriame smakrais. Bet jis �ypsosi � skubėti nėra kur, ie�kome bendro ritmo. A� lengvai glusteliu lūpomis prie jo lūpų, lie�uviu palie�iu lie�uvį. Jis suki�a pir�tus man į plaukus. Jo oda kvepia gaivumu ir mi�ku, muilo kvapas sumi��s su pu�ų spyglių. Bu�iuojamės lėtai ir �velniai, nes dabar turime vis� pasaulio laik�; turime ir laiko, ir viet�, kur galime nevar�omi pa�inti vienas kit� ir bu�iuotis iki soties. Gyvenimas vėl prasideda.

D�ulianas at�lij�s �iūri į mane. Pir�tu kilsteli man smakr�.

� Atrodo... atrodo, jau mane u�krėtei, � taria �iek tiek u�dus�s. � Deliria.

� Meile, � sakau ir tvir�iau apkabinu jo liemenį. � Pakartok.

D�ulianas abejoja gal sekund�.

� Meile, � kartoja su �ypsena. � Regis, man patiks.

� Tikrai patiks. Patikėk.

A� pasistiebiu, ir D�ulianas bu�iuoja man nosies galiuk�, tada jo lūpos nuslysta per skruostus, pakutena ausį, apiberia bu�iniais kakt�.

� Pa�adėk, kad niekada nesiskirsime. � Jo akys ir vėl skais�iai mėlynos kaip idealiai tyro e�ero vanduo. Galėtum jomis plaukti, kol pask�stum. � Būsime tik tu ir a�.

� Pa�adu.

U� mūsų girg�dėdamos atsidaro durys, grį�teliu tikėdamasi i�vysti Juod�, ir ka�kieno balsas perskrod�ia or�:

� Netikėk ja.

Pasaulis aplinkui susiveria, akimirk� mane u�lieja juoda tamsa.

A� krintu į praraj�. Ausyse ū�ia. Mane traukia tunelio gelmė, chaosas. Galva tuoj sprogs.

Jis pasikeit�s. Daug liesesnis, veid� nuo antakio iki �andikaulio kerta randas. Ant kaklo u� kairės ausies randelį, kuris mane taip ilgai kvailino ir vertė tikėti, jog jam padaryta procedūra, juosia i�tatuiruoti smulkūs skai�iukai. Jo akys, kadaise tokios geros, sirupo spalvos, dabar neį�velgiamos, akmeninės.

Tik plaukai tokie patys, kaip liepsnojan�ių rudenio lapų vainikas.

Negali būti. U�simerkiu, vėl atsimerkiu. Prie�ais stovi vaikinas i� mano sapnų, i� mano buvusio gyvenimo. Prisikėl�s i� mirusiųjų.

Aleksas.