Knygos �Delirium. Meilės kar�tinė�

Vardai, persona�ai, vietos ir nutikimai yra arba autorės

A� vėl sapnuoju Portland�.

Nuo tos dienos, kai Aleksas grį�o, � prisikėl�s, ta�iau

pasikeit�s, �iurpus lyg pabaisa i� vaikystėje girdėtų pasakų apie vaiduoklius, kuriomis vieni kitus g�sdindavome, � praeitis pama�u grį�ta. Man u�simir�us skverbiasi pro tikrovės ply�ius, siekia man�s god�iais savo pir�tais.

Visus tuos metus buvau dėl to perspėjama: dėl krūtin� prislėgsian�io sunkumo, dėl ko�marų, kurie persekios net nemiegant.

A� tave įspėjau, galvoje sako man teta Kerolė.

Mes tau sakėme, taria Rei�elė.

Ver�iau būtum pasilikusi. Tai Hanos balsas, per tir�tus prisiminimų sluoksnius ataidintis i� laiko tolumos, tiesiantis man besvor� rank�, bet a� vis tiek juose sk�stu.

I� Niujorko į �iaur� patraukė apie dvide�imt mūsi�kių: Juodė, Smigis, D�ulianas ir a�, taip pat Deinė, Gordas ir Lydys, be to, gal penkiolika kitų, kurie mielai niekur nesiki�a ir daro kaip liepiami.

Ir Aleksas. Ta�iau ne anas, ne mano Aleksas, o svetimas �mogus, kuris niekada nesi�ypso, nesijuokia ir beveik nekalba.

Kiti, sandėlį prie Vait Pleinso miestelio naudoj� kaip prieglob�, i�sibarstė kas į pietus, kas į vakarus. �iuo metu sandėlis tikriausiai nusiaubtas ir apleistas. Po D�uliano i�gelbėjimo ten jau nesaugu. D�ulianas Fainemenas � svarbus simbolis. Jį vaikysis zombiai. Jie norės �it� simbolį pakarti, kad kitiems būtų pamoka.

Turime būti itin atsargūs.

Med�ioklis, Gervas, Lai ir dar keli i� sodybos netoli Ro�esterio mūsų laukia �iek tiek į pietus nuo Pekipsio. Tam atstumui įveikti mums prireikia kone trijų dienų, nes esame priversti pla�iu lanku apeiti keliolika Legaliųjų miestų.

Ir �tai kelio galas: mi�kas tiesiog u�sibaigia prie�ais mil�ini�k� betono plot�, vis� i�rai�yt� pla�ių ply�ių; dar galima į�iūrėti vos vos baltuojant automobilių statymo ribas. Aik�telėje tebestovi nema�ai ma�inų, surūdijusių, be padangų, nuplė�tomis metalinėmis dalimis. Jos atrodo ma�ytės ir truputį juokingos, lyg vaiko pamesti senamadi�ki �aislai.

Senoji automobilių aik�telė srūva į visas puses lyg pilkas vanduo ir pagaliau atsimu�a į platų plieno ir stiklo blok� � sen� prekybos centr�. Pauk��ių apdergta i�kaba pasvirusiomis raidėmis skelbia: EMPIRE STATE PLAZA MALL.

Susitikimas d�iugus. Smigis, Juodė ir a� pasileid�iame bėgte. Gervas su Med�iokliu irgi bėga. Susitinkame aik�tės vidury. Kvatodama puolu Med�iokliui ant kaklo, jis mane stveria į glėbį ir i�kelia. Visi �ūkauja ir kalba vienas per kit�.

Pagaliau Med�ioklis mane pastato, a� apkabinu jį viena ranka tarsi bijodama, kad nedingtų. Kita ranka griebiu Gerv�, spaud�iantį rank� Smigiui, ir galų gale �okinėdami ir klykaudami visi sulimpam į krūv�. Skais�iai �vie�ia saulė.

� Nagi, nagi... � Mes pasileid�iame ir atsisuk� pamatom ateinant Lai. Jos antakiai pakelti i� nuostabos. U�siauginusi plaukus, pasileidusi ant pe�ių. � Tik pa�iūrėkit, kokie sve�iai!

Seniai bebuvau tokia laiminga.

Per tuos kelis mėnesius Med�ioklis ir Gervas labai pasikeitė. Keista, bet Gervas priaug�s svorio. Med�ioklio akių kertelėse susimetusios smulkios rauk�lelės, nors �ypsena tokia pat berniuki�ka.

� Kaip Sara? � tariu. � Ji �ia?

� Sara pasiliko Merilande, � paai�kina Med�ioklis. � Sodyboje trisde�imt �monių, ir jai nereikės niekur kraustytis. Pasiprie�inimas bando susisiekti su jos seserimi.

� O kaip Tėvukas ir kiti? � klausiu dusdama i� susijaudinimo.

Gervas susi�velgia su Med�iokliu.

� Tėvukas nei�tempė, � atsako Med�ioklis. � Palaidojome u� Baltimorės.

Juodė grį�telėjusi nusispjauna.

� Kiti sveiki, � skubiai priduria Gervas. Jis palie�ia mano netikr� procedūros randelį, kurį pats ir padėjo padaryti, kad bū�iau priimta į Pasiprie�inim�. � Gra�iai atrodo, � mirktelėj�s pagiria.

Nutariame �ia nakvoti. Netoli senojo prekybcentrio randame �varaus vandens, o namų ir biurų griuvėsiuose � �iokių tokių naudingų dalykų: kelet� skardinių maisto, surūdijusių įrankių, netgi �autuv�, kurį Med�ioklis rado gulintį tarp nu�auto elnio kanopų, po nukritusio tinko luitais. Tokia Henlė i� mūsų grupės, nedidukė tyki moteris ilga �ilstelėjusių plaukų kasa, turi kar��io. Taigi galės pailsėti.

Vakare kyla gin�as, kur keliauti toliau.

� Galėtume skirtis, � sako Juodė, tupėdama prie duobutės, kurioje kūrenasi lau�as. Apdegusiu lazdos galu ji pamai�o ugnį.

� Kuo didesnė grupė, tuo saugiau, � gin�ijasi Smigis.

Jis nusivilk�s kailinius, lik�s tik su mar�kinėliais, tad matyti i�si�ov� rankų raumenys. Pama�u dienos eina �iltyn, mi�kai atgyja. Jau�iame, kaip bunda pavasaris, � tarsi imtų krutėti �vėris, savo guolyje �nopuojantis kar�tu kvapu.

Bet �iuo metu �alta, saulė �emai, Tyrus u�klojo ilgi violetiniai �e�ėliai. Naktys tebėra �varbios.

� Lena, � prabyla Juodė. A� krūpteliu. Spoksojau į ugnį, besiraitan�i� apie pu�ų spyglius, �akaliukus ir sud�iūvusius lapus. � Eik pa�iūrėti, kaip sekasi statyti palapines. Tuoj sutems.

Juodė u�kūrė lau�elį negilioje lomoje, kuria kadaise turbūt tekėjo upelis, taigi vis �iokia tokia u�uovėja. Ji nenorėjo, kad stovyklavietė būtų per arti prekybos centro ir jo aik�telės. Centro pastatas stūkso vir� med�ių � susilanks�iusio juodo metalo griau�iai tu��iomis akiduobėmis, sakytum kosmoso ateivių laivas, nukrit�s ant �emės.

Lomos vir�uje driekiasi kiemai. D�ulianas padeda statyti palapines. Jis nusigr��s nuo man�s. Irgi tik su mar�kinėliais. Trys dienos Tyruose jį labai pakeitė. Plaukai susivėl�, u� kairės ausies u�sikabin�s med�io lapas. Atrodo liesesnis, nors dar nebuvo kada sublogti. Tai todėl, kad vis� laik� ore, kad vilki griuvėsiuose surankiotais per dideliais drabu�iais, o aplinkui laukinė gamta, nuolat primenanti, koks trapus mūsų gyvenimas.

Jis ri�a prie med�io virv�, įtempia. Mūsų palapinės senos, ne�inia kiek kartų lopytos. Pa�ios nestovi. Jas reikia paramstyti ir i�tempti tarp med�ių, kaip bures vėjuje.

�alia stoviniuoja Gordas, pritariamai �iūri į D�ulian�.

� Gal padėti? � klausiu sustojusi u� kelių �ingsnių.

D�ulianas su Gordu atsisuka.

� Lena!

D�ulianas nu�vinta, bet suprat�s, jog ar�iau neprieisiu, vėl apsiniaukia. Atsived�iau jį į �it� svetim� viet�, o dabar nieko negaliu jam duoti.

� Susitvarkysime, � sako Gordas. Jo plaukai raudoni. Ne vyresnis u� Smigį, bet u�siaugin�s barzd� iki pusės krūtinės. � Jau baigiam.

D�ulianas atsitiesia, nusi�luosto delnus į d�insų u�pakalį. Nery�tingai lipa �emyn, prie man�s, u�siki�a u� ausies plaukų sruog�.

� �alta, � taria sustoj�s atokiau. � Ko nebūni prie lau�o?

� Nesu�alsiu, � murmteliu, bet rankas susiki�u į striukės rankoves. �altis lindi manyje. Kas i� to, kad sėdėsiu prie ugnies? � Palapinės normalios.

� A�iū, atrodo, jau i�mokau.

Jo �ypsena akių nepasiekia.

Trys dienos, trys nesmagių pa�nekesių ir tylėjimo dienos. �inau, jis nesuvokia, kas pasikeitė, ir klausia save, ar galima visk� vėl atkeisti. Suprantu, jog jį skaudinu. Yra klausimų, kurių jis prisiver�ia neklausti, ir dalykų, kurių stengiasi nei�tarti.

D�ulianas man duoda laiko. Jis kantrus ir �velnus.

� Vakaro �aroj tu tokia gra�i.

� Gal ap�libai?

Norėjau pajuokauti, bet frazė nuskamba �iurk��iai.

D�ulianas susirauk�s purto galv�, nusigr�ia. Plaukuose u� ausies tebestirkso ry�kiai geltonas lapas. T� valandėl� beproti�kai noriu jį nuimti, pir�tais perbraukti per plaukus ir kartu pasijuokti. Pasakyti: �tai kokie Tyrai. Ar bent įsivaizdavai? Jis suners savo pir�tus su mano, spustelės ir paklaus: K� be tav�s dary�iau?

Bet a� neįstengiu pasijudinti.

� Tavo plaukuose lapas.

� Kas?

D�ulianas krūpteli lyg pa�adintas i� sapno.

� Lapas. Plaukuose.

D�ulianas nekantriai brūk�teli per plaukus.

� Lena, a�...

Pok�t!

Nuo �ūvio abu pa�okame. I� med�io u� D�uliano nugaros pakyla pauk��ių būrys, staiga u�temdydamas dangų, ir pa�yra pavienėmis dėmėmis. Ka�kas keikteli:

� Velnias!

I� u� med�ių i�lenda Deinė ir Aleksas. Abu su �autuvais per petį. Gordas atsitiesia.

� Elnias? � paklausia. Tuoj visai sutems. Alekso plaukai atrodo beveik juodi.

� Per didelis, kad būtų elnias, � atsako Deinė, stambi pla�iapetė moteri�kė auk�ta lygia kakta ir įkypomis akimis. Ji man primena Mijako, kuri mirė �iem�, prie� mums pasitraukiant į pietus. Mes j� sudeginome �alt� dien� prie� pat pirm�jį snieg�.

� Tai gal lokys? � klausia Gordas.

� Galbūt, � tarsteli Deinė. Ji kietesnė u� Mijako � Tyrai j� u�grūdino kaip plien�.

� Ar pataikei? � klausiu pernelyg kar�tai, nors atsakym� �inau. Noriu, kad Aleksas pa�velgtų į mane, k� nors pasakytų.

� Ko gera, kliud�iau, � atsako Deinė. � Sunku pasakyti. Bet nesustabd�iau.

Aleksas tyli, lyg man�s nė nebūtų. Pasuka tarp palapinių pro mudu su D�ulianu praeidamas taip arti, jog tariuosi jį u�uodusi: sen�jį �olės ir saulėj i�d�iūvusio med�io kvap�, Portlando kvap�, nuo kurio norisi verkti ir įsikniaubus jam į krūtin� juo alsuoti.

Jis lipa �laitu į lom�. Mus pasiekia Juodės balsas:

� Vakarienė gatava! Paskubėkit, arba neliks!

� Eime.

D�ulianas ima man u� alkūnės. Kantriai ir �velniai.

Kojos pa�ios apsisuka ir ne�a mane pakalnėn, prie pagaliau įsidegusio lau�o, prie vaikino, kuris �alia jo, dūmų debesyje, virto �e�ėliu. Aleksas dabar toks ir yra � �e�ėlis, iliuzija.

Tris dienas jis nei�tarė man nė �od�io ir net nepa�velgė.

Norite su�inoti mano did�i�j�, tamsi� paslaptį? Sekmadieninėje mokykloje a� nusira�inėdavau per kontrolinius.

Net vaikystėje nepajėgiau atsiversti �Ssilvos knygos�. Vienintelis mane �iek tiek domin�s skyrius buvo �Legendos ir raudos�, pridėtas istorijų apie pasaulį prie� i�randant gydym� nuo meilės kar�tinės. Mano mėgstamiausia buvo �Sakmė apie Saliamon��. �tai kokia:

Vien� kart�, dar tais laikais, kai �monės sirgdavo, pas karalių at�ėjo dvi moterys su kūdikiu. Abi tvirtino, kad kūdikis priklaus�s tik jai. Nė viena nesutiko atiduoti jo kitai, abi gin�ijosi iki u�kimimo ir prisiekinėjo mirsian�ios i� sielvarto, jeigu kūdikis atiteks kitai.

Karalius, vardu Saliamonas, jas i�klaus�s pagaliau tarė rad�s teising� sprendim�.

� Mes �it� kūdikį perkirsime, ir abi gausite po pus�.

Moterys sutiko, kad sprendimas teisingas. Buvo atvestas budelis, jis kirviu ir perkirto vaikelį perpus.

Kūdikis nespėjo nė aiktelėti. Motinos �iūrėjo į jį. Po to dar tūkstantį metų ant rūmų grindų laikėsi kraujo dėmė, jokiais būdais nenuvaloma ir nei�imama...

Man gal buvo a�tuoneri ar devyneri, kai pirm� kart� perskai�iau t� sakm�, bet ji padarė did�iulį įspūdį. Dienų dienom nėjo i� galvos varg�o kūdikėlio vaizdas. Taip ir regėjau jį gulintį perkirst� ant grindų plok�tės, lyg drugelį, prismeigt� po stiklu.

�tai kuo nepaprasta ta istorija. Ji tikrovi�ka. Noriu pasakyti: net jei i� tikrųjų to nebuvo, � vis dar gin�ijamasi, ar �Legendos ir raudos� istori�kai tikslios, � pasaulį ji vaizduoja teisingai. Prisimenu, jau�iausi lyg tas kūdikis: plė�iama perpus dviejų jausmų � paklusnumo ir savo tro�kimų.

Toks yra apkrėstasis pasaulis.

Toks jis buvo ir man prie� i�gydym�.

Lygiai po dvide�imt vienos dienos i�tekėsiu.

Mama, regis, tuoj pravirks, beveik tikiuosi, jog taip ir atsitiks. Du kartus gyvenime ma�iau j� verkiant: kai susilau�ė �iurn� ir pernai, kai i�ėjusi į kiem� i�vydo, kad perlip� vartus protestuotojai nusiaubė mūsų vej� ir sudau�ė jos gra�utėlį automobilį.

Pagaliau ji taria:

� Hana, atrodai �avinga. � Ir priduria: � Bet per liemenį truputį platoka.

Ponia Kilegan (�Vadinkite mane Ana�, � dirbtinai �ypsodama pasakė ji per pirm�jį prisimatavim�) tyliai slenka aplink mane taisydama ir smaigstydama audekl�. Auk�ta, i�blukusiais �viesiais plaukais ir sopulingu veidu, sakytum per visus siuvėjavimo metus nety�ia būtų prisirijusi visokiausių smeigtukų ir adatų.

� Ar tikrai nori be rankovių?

� Tikrai, � sakau, o mama sunerimsta:

� Manote, per daug mergaiti�ka?

Ponia Kilegan � Ana � i�kalbingai mosteli ilga kaulėta ranka.

� Visas miestas �iūrės, � paai�kina.

� Visa �alis, � pataiso mama.

� Man patinka be rankovių, � tariu ir vos susilaikau neleptelėjusi: �Vestuvės juk mano.� Bet �itai jau netiesa � nuo pat sausio Incidentų ir mero Hargrouvo mirties. Mano vestuvės jau priklauso visai tautai. Jau kelios savaitės tik tai ir gird�iu. Vakar mums paskambino i� Nacionalinės �inių tarnybos, klausė, ar nebūtų galima įsigyti filmuotos med�iagos arba pasiųsti į santuokos ceremonij� filmavimo grupės.

Dabar, labiau nei kada nors iki tol, �aliai reikia simbolių.

Mes stovime prie�ais tri�onį veidrodį, taigi susirūpin�s mamos veidas atsispindi trimis kampais.

� Ponia Kilegan teisi, � sako mama, paliesdama man alkūn�. � Pa�iūrėkime, kaip atrodytų trijų ketvir�ių rankovės, gerai?

Gin�ytis neverta. Sinchroni�kai linkteli trys atspind�iai, trys vienodos merginos vienodai supintais �viesiais plaukais ir trim vienodom baltom iki �emės suknelėm. Jau vos atpa�įstu save. �ita suknelė, ry�ki siuvyklos �viesa mane visi�kai pakeitė. Vis� gyvenim� buvau Hana Teit. Ta�iau mergina veidrodyje nėra Hana Teit. Tai Hana Hargrouv, būsimoji būsimojo mero �mona, simbolizuojanti visk�, kuo geras i�gydytasis pasaulis.

Ji � kelias, kuriuo dera �engti kiekvienam.

� Pa�iūrėkime, k� turiu sandėlyje, � sako ponia Kilegan. � Aprengsime tave kitokiu stiliumi, kad galėtum palyginti.

Ji nuplaukia per i�trypt� pilk� kilimin� dang� ir dingsta u�pakalinėse patalpose. Pro praviras duris matau karant ant pakabų daugyb� suknelių su plastikiniais apvalkalais.

Mama atsidūsta. Mes �ia jau dvi valandos, ir a� pradedu jaustis kaip kaliausė: prikim�ta �iaudų, badoma ir dygsniuojama. Mama sėdi �alia veidrod�ių ant i�blukusio suolelio kojoms pasidėti, rankin� manieringai laiko ant kelių, kad tik neprisiliestų grindų dangos.

Ponios Kilegan vestuvinių suknelių parduotuvė Portlande visada buvo gra�iausia, bet ir jai atsiliepė Incidentų pasekmės, taip pat po jų vyriausybės įvestos sugrie�tintos saugumo priemonės. Visiems stinga pinigų, ir tai matyti. Viena lemputė palubėje perdegusi, parduotuvėje atsiduoda pelėsiais, lyg ji būtų senokai valyta. Ant vienos sienos nuo drėgmės atsiknoj�s tapetas, o pirma dry�uotame vieno mink�tasuolio apmu�ale pama�iau didel� rud� dėm�. Pastebėjusi, kad �iūriu, ponia Kilegan nerūpestingai u�metė ant dėmės �alik�.

� Hana, tikrai atrodai gra�uolė, � sako mama.

� A�iū.

Pati �inau, kad atrodau gra�uolė. Gal ir skamba savanaudi�kai, ta�iau tiesa.

Ir �itai pasikeitė po gydomosios procedūros. Kai buvau negydyta, net jei �monės man kartodavo, kad esu gra�i, tokia nesijau�iau. Bet po gydymo manyje tarsi nusileido siena. Dabar matau, jog taip, papras�iausiai ir negin�ijamai esu gra�uolė.

Bet man nuo to nei �ilta, nei �alta.

� Na �tai. � Ponia Kilegan grį�ta i� sandėlio u�simetusi ant rankos kelet� plastiku apgaubtų suknelių. A� atsidūstu, bet per lėtai. Ponia Kilegan u�deda deln� man ant rankos. � Nesijaudink, mieloji, surasime tau tobulai tinkan�i� suknel�. Juk �ito nori, tiesa?

� �inoma, � tariu nutaisydama �ypsenėl�, ir gra�uolė veidrodyje daro t� patį.

Tobula suknelė. Tobula pora. Tobulai laimingas gyvenimas.

Tobulumas yra pa�adas ir patikinimas, kad mes teisūs.

Ponios Kilegan parduotuvė yra Senajame uoste. I�ėjusi į gatv� i�kart įkvepiu pa�įstamus jūros dumblių ir senos medienos kvapus. Diena giedra, bet nuo įlankos pu�ia �altas vėjas. Vandenyje sūpuojasi vos kelios valtys, daugiausia �vejų laiveliai. I� toli pauk��ių apdergti �vartavimosi stulpeliai atrodo tarsi vandenyje i�augusios nendrės.

Gatvėje tu��ia, tik stoviniuoja du reguliuotojai ir Tonis, mūsų apsaugininkas. I�kart po Incidentų, kai buvo nu�udytas Fred�io Hargrouvo tėvas, miesto meras, mano tėvai pasisamdė apsaug� ir nutarė, jog turiu mesti koled�� ir kuo grei�iau i�tekėti.

Dabar mus visur lydi Tonis. Kai jam i�eiginės, jį pakei�ia jo brolis Rikas. Tik po mėnesio ėmiau juos skirti. Abu storais striukais sprandais ir blizgan�iomis plikėmis. Abu nekalbūs, o jeigu prabyla, nieko įdomaus nepasako.

Procedūros labiausiai bijojau �tai dėl ko: kad ji man�s kaip nors nei�jungtų, neatimtų gebėjimo m�styti. Bet i�ėjo prie�ingai. Dabar m�stau kur kas ai�kiau. I� dalies net ir jau�iu ai�kiau. Seniau jausdavau ka�i kaip kar�tligi�kai, kamuojama panikos, susirūpinimo ir prie�taringiausių tro�kimų. Būdavo naktų, kai beveik neu�migdavau, dienų, kai �irdis lipdavo pro gerkl�.

A� buvau u�krėsta. Dabar u�krato nelik�.

Tonis atsi�liej�s į automobilį. Įdomu, ar jis stovėjo tokia poza visas tris valandas, kurias praleidome pas poni� Kilegan? Mums artinantis jis atsitiesia ir atidaro mamai dureles.

� A�iū, Toni, � sako mama. � Buvo kokių nesklandumų?

� Ne, ponia.

� Gerai.

Ji atsisėda u�pakalyje, a� klesteliu �alia jos. �i� ma�in�, kuri pakeitė sen�j�, suniokot�, turime tik du mėnesius. Praėjus kelioms dienoms, kai j� įsigijome, i�ėjusi i� parduotuvės mama ant jos pamatė i�brai�yt� �odį �kiaulė�. Slap�ia manau, kad mama pasamdė Tonį tik norėdama apsaugoti nauj�jį automobilį.

Toniui u�trenkus dureles, pasaulis viduje, u� u�temdytų langų, tampa tamsiai mėlynas. Jis įjungia radij�, Nacionalinės �inių tarnybos stotį. Pa�įstami komentatorių balsai ramina.

Atsilo�iu ant sėdynės ir �iūriu, kaip pasaulis ima judėti. Portlande gyvenu vis� savo gyvenim�, prisimenu kone kiekvien� gatv�, kiekvien� kampelį. Bet ir miestas dabar atrodo nutol�s, saugiai paskend�s praeityje. Ka�kokiame kitame gyvenime a� sėdėdavau ant suolelių su Lena ir duonos trupiniais viliodavau kirus. Mes kalbėdavomės, kad būtų gera nuskristi. Kad būtų gera pabėgti. Vaiki�kos �nekos, kaip ir tikėti vienaragiais ar burtais.

Niekada nemaniau, jog ji ims ir pabėgs.

Man ima mausti skrandį. Suvokiu nuo pusry�ių nieko nevalgiusi. Matyt, i�alkau.

� Sunki savaitė, � sako mama.

� Aha.

� Ir nepamir�k, kad �įvakar �Post� nori gauti i� tav�s interviu.

� Nepamir�au.

� Dabar lieka surasti suknel� Fred�io inauguracijai, ir bus viskas. O gal nusprendei eiti su ta geltona, kuri� an� savait� matėme �Lava� parduotuvėje?

� Dar ne�inau, � atsakau.

� Kaip suprasti � dar ne�inau? Hana, inauguracija po penkių dienų. Visi į tave �iūrės.

� Tada tebūnie geltonoji.

� Ai�ku, ir pati dar ne�inau, kuo vilkėsiu...

Įva�iavome į Vest End�, kur seniau gyvenome. I� Vest Endo kil� daug auk�tųjų dvasininkų ir mokslininkų: Naujosios Tvarkos ba�ny�ios kunigų, valdininkų, laboratorijų gydytojų ir tyrėjų. Be abejo, tik dėl to po Incidentų �į rajon� riau�ininkai taip ir nusiaubė.

Riau�ės buvo greitai numal�intos. Vis dar nesutariama, jos atstovavo konkre�iam s�jūd�iui ar jomis tik prasiver�ė neai�kus pyktis ir aistros, kurias taip stengiamės i�naikinti. Vis dėlto daugumai atrodė, kad Vest Endas per arti komercinio centro, per arti kai kurių neramių rajonų, kur slapstosi prijau�iantieji ir mai�tininkai. Daugelis tokių �eimų kaip mūsų i�sikėlė i� pusiasalio.

� Nepamir�k, Hana, pirmadienį turime kalbėtis su tiekėjais.

� �inau, �inau.

Denforto gatve įva�iuojame į Von�, mūsų sen�j� gatv�. Pasilenkusi akimis ie�kau buvusių namų, bet juos beveik u�stoja vis�alės Andersonų gyvatvorės, �mėsteli tik �alias dvi�laitis stogas. Mūsų namas, kaip ir Andersonų �alimais, kaip Ri�ardsų � kitoje gatvės pusėje, tu��ias, tikriausiai taip ir liks stovėti. Bet nematyti nė vienos i�kabos, kad parduodama. Niekas neturi u� k� pirkti. Fredis sako, ekonomikos s�stingis u�truks kelerius metus, kol padėtis stabilizuosis. Kol kas vyriausybė privalo stiprinti kontrol�. �monės neturi pamir�ti, kur jų vieta.

Galbūt į mano sen�jį kambarį jau įsigrau�ė pelės, nubarstė i�matomis i�blizgintas parketo grindis, galbūt kertėse vorai pradėjo pinti voratinklius... Netrukus namas atrodys kaip Brukso 37 � nykus, beveik aptriu��s, palengva grau�iamas termitų.

Dar viena permaina: apie Brukso 37, Len� ir Aleks� galiu galvoti jau ramiai, a�aros nebegniau�ia gerklės.

� Garantuotai taip ir neper�iūrėjai sve�ių s�ra�o, kurį palikau tavo kambaryje?

� Neturėjau laiko, � atsainiai metu �iūrėdama į lekian�ius u� lango vaizdus.

Įsukame į Kongreso gatv�. �ia jau kitokios apylinkės. Tuoj prava�iuojame pro vien� i� dviejų Portlando degalinių, apsupt� �autuvais ginkluotos reguliuotojų sargybos, paskui parduotuves �U� vien� dolerį�, savitarnos skalbykl� su oran�ine stogine ir ka�koki� vargan� kulinarij�.

Staiga mama palinksta į priekį, u�deda rank� ant Tonio sėdynės atlo�o.

� Pagarsink, � liepia.

Jis pasuka rankenėl�. Radijas prabyla garsiau.

� Po neramumų Voterberyje, Konektikuto valstijoje...

� Dieve, nejaugi vėl... � i�taria mama.

� ...visiems miestelėnams, ypa� gyvenantiems pietry�ių kvartaluose, primygtinai patariama persikelti į laikinus būstus kaimyniniame Betlihemo mieste. Bilas Ardjuris, Ypatingųjų pajėgų vadas, susijaudinusius pilie�ius nuramino. �Padėtis kontroliuojama, � kalbėjo jis per kreipim�si, trukusį septynias minutes. � Valstijos ir municipalinis karinis kontingentas kartu stengiasi lig� lokalizuoti, u�tikrinti, kad u�krėstoji vietovė būtų kuo skubiau atitverta ir i�valyta. Nėra jokio pagrindo bijotis u�krato plitimo...�

� Gana, � atsilo�dama piktai meta mama. � Nebegaliu klausytis.

Tonis sukioja nustatymo rankenėl�. Dauguma sto�ių tik �nyp��ia. Praėjusį mėnesį sukėlė sensacij� vyriausybės paskelbta �inia, es� i�ai�kinta, kad kai kuriomis bangomis naudojasi Nelegalai. Mums pavyk� perimti ir i��ifruoti kelet� itin svarbių prane�imų. Po �ių veiksmų �ikagoje surengtas pergalingas reidas ir suimta keletas Nelegalų vadovų. Vienas jų an� rudenį organizavo sprogim� Va�ingtone, per kurį �uvo dvide�imt septyni �monės, tarp jų moteris ir vaikas.

D�iaugiausi, kai tiems Nelegalams buvo įvykdyta mirties bausmė. Kai kurie �monės skundėsi, kad mirtina injekcija buvusi per daug humani�ka nuteistiesiems nusikaltėliams, bet a� manau, jog tuo paskelbta itin svarbi �inia: mes nesame blogieji. Mes vadovaujamės sveiku protu ir u�uojauta. Giname teisingum�, valstybės struktūr� ir organizuotum�.

Kita pusė, nei�gydytieji, kelia sumai�tį.

� Tikrai nepaken�iama, � taria mama. � Jeigu būtume pradėj� bombarduoti, kai tik prasidėjo pirmieji... Toni, atsargiai!

Tonis staigiai nuspaud�ia stabd�ius. �viegia padangos. Inercija mane blo�kia į priekį, vos ne�iebiu kaktos į priekinės sėdynės atlo��, bet saugos dir�as trūkteli atgal. Ka�kas dusliai dunksteli. Pasmirsta svylan�ia guma.

� Velnias, � nir�ta mama. � Velnias! Kur, po galais, �iūrėjai?!

� Atleiskite, ponia, nepama�iau jos. I�puolė i� u� �iuk�lių konteinerių...

Atsirėmusi į automobilio gaubt� stovi mergaitė. Siauras liesas veidas, netvarkinga plaukų �eveliūra, did�iulės i�g�stingos akys. Atrodo ka�kur matyta.

Tonis nuleid�ia lango stikl�. Į ma�inos vidų plūsteli salsvas puvėsių tvaikas, sklindantis nuo konteinerių eilės. Mama ima kosėti ir u�siima nosį.

� Ar sveika? � i�ki��s galv� �aukia Tonis.

Mergaitė neatsako. Sunkiai alsuoja, beveik dūsta. Jos akys nuo Tonio nukrypsta į mam�, tada į mane. A� pa�iurpstu.

D�enė. Lenos pusseserė. Nuo pernai vasaros nesu jos ma�iusi. Tokia sunykusi. Ir atrodo kur kas vyresnė negu i� tikrųjų. Ta�iau neabejotinai ji. Atpa�įstu i�plėstas �nerves, i�did�iai atki�t� smakr� ir akis.

Ji taip pat mane atpa�įsta. Matau. Nespėjus man i�si�ioti, ji at�oka nuo ma�inos ir neria per gatv�. Jai ant nugaros sena, ra�alo dėmėm i�marginta kuprinė � ne�iota Lenos ir dabar atiduota jai. Ant vienos ki�enės riebiomis juodomis raidėmis i�ra�yti Lenos ir mano vardai. Jas i�ved�iojome tu�inuku septintoje klasėje per vien� pamok�, kai pasidarė nuobodu. T� dien� sugalvojome ir mūsų optimistinį slapta�odį, kuriuo vėliau viena kit� dr�sindavome bėgdamos kros�. Halena. Mudviejų vardų samplaika.

� Dieva�i, atrodytų, tokio am�iaus mergaitė jau turėtų �inoti, kad negalima i�lėkti prie�ais ma�in�. Vos negavau �irdies smūgio.

� A� j� pa�įstu, � negalvodama leptelėjau. Negaliu pamir�ti did�iulių tamsių D�enės akių, i�balusio liesu�io veido.

� Kaip suprasti �pa�įstu�? � �oko mama.

U�simerkiu ir stengiuosi galvoti apie ramius dalykus. U�utėkį. Mėlyname danguje sklandan�ius kirus. �varutėlio balto audeklo upes. Bet regiu D�enės akis, a�trius skruostikaulius ir smailų smakr�.

� Ji vardu D�enė. Lenos pusseserė...

� Galvok, k� �neki, � pertraukia mama. Per vėlai susigriebiu, kad reikėjo tylėti. Mūsų �eimoje Lenos vardas blogiau u� keiksma�odį.

Daug metų mama did�iavosi mano draugyste su Lena. Jai tat buvo jos toleranti�kumo įrodymas. Mes jos nesmerkiame, nors ji i� tokios �eimos, sakydavo ji, kai sve�iai prabildavo �ia tema. Liga nėra perduodama geneti�kai, tai jau pasenusi teorija.

Tai, kad Lena u�sikrėtė �ia liga ir net pabėgo nespėjus jos pagydyti, mamai buvo tarsi asmeninis į�eidimas, sakytum Lena būtų ty�ia norėjusi j� pastatyti kvailės vieton.

Visus tuos metus mes įsileisdavome j� į savo namus, nei i� �io, nei i� to tardavo ji pirmomis dienomis po Lenos pabėgimo. Nors �inojome, koks pavojus gresia. Visi mus įspėjo... K� gi, matyt, reikėjo klausyti �monių.

� Ji atrodė tokia sumenkusi, � pasakiau.

� Namo, Toni.

Mama vėl atsi�lieja į atkalt� ir u�simerkia. Suprantu, jog pokalbis baigtas.

Vidurnaktį mane pri�adina ko�maras. Jame Greisė įstrigusi po grindimis mūsų senajame miegamajame tetos Kerolės namuose. Apa�ioje kilo riksmas � gaisras! Kambarys pilnas dūmų. Bandau Greis� pasiekti, i�gelbėti, bet jos ranka vis i�slysta i� mano delno. Man dega akys, dūmai dusina, suprantu, kad mirsiu, jei nepabėgsiu. Ta�iau ji verkia ir �aukia man � gelbėk, gelbėk...

Atsisėdu. Galvoje kartoju Juodės mantr�: praeitis mirusi, jos nebėra, bet nepadeda. Negaliu atsikratyti jausmo, kaip smulki Greisės rankelė, �lapia nuo prakaito, slysta i� mano pir�tų.

Palapinė sausakim�a. Man prie �ono prisispaudusi Deinė, u� jos guli dar trys moteri�kės.

Kol kas D�ulianas turi atskir� palapin�. Mandagumo mostas. Jam duodama laiko prisitaikyti, kaip buvo duota ir man, kai pabėgau į Tyrus. Reikia laiko, kad priprastum prie ank�tumo, prie nuolatinio stumdymosi. Tyruose privatumo nėra, kaip nėra ir drovumo.

Galėjau miegoti D�uliano palapinėje. �inau, jog po visko, k� patyrėme po �eme, � po pagrobimo, bu�inių, � jis man�s laukė. Vis dėlto a� jį �ia atved�iau. Jį i�gelbėjau ir įtraukiau į nauj�jį gyvenim�, laisvės ir jausmų gyvenim�. Niekas negali man u�drausti miegoti �alia jo. I�gydytieji � zombiai � sakytų, jog mes jau u�krėsti. Voliojamės bjaurastyje, kaip kiaulės voliojasi srutose.

Kas �ino, gal jie ir teisūs... Gal tie jausmai varo mus i� proto. Gal meilė tikrai liga ir be jos būtų ramiau gyventi.

Bet mes pasirinkome kitokį keli�. Galų gale svarbiausias pabėgimo rezultatas tai, kad esame laisvi rinktis.

Netgi esame laisvi klaidingai rinktis.

Dabar jau greit neu�migsiu. Man trūksta oro. I�sirop�tusi i� po miegmai�ių ir antklod�ių kalnų, patamsyje sugraibau palapinės atvart�. �liau�te i��liau�iu laukan stengdamasi kelti kuo ma�esnį triuk�m�. Viduje Deinė per miegus spardosi murmėdama ka�k� nesuprantama.

Naktis �varbi. Dangus giedras, nė debesėlio. Mėnuo tarsi ar�iau nei visada, vis� �em� nu�eria sidabro dulkėmis � nelyginant plony�iu sniego sluoksneliu. Valandėl� stoviu gerdama tyl� ir ramyb�. �velgiu į mėnesienos nubaltintas palapinių vir�ūnes, nusvirusias �akas su jau brinkstan�iais pumpurais, klausausi tolumoje retai ūbaujan�ios pelėdos.

Vienoje �ių palapinių miega D�ulianas.

O kitoje � Aleksas.

Einu tolyn nuo jų. Pasuku lomos link, pro lau�aviet�, kurioje liko tik keli nuodėguliai ir tebesmilksta viena kita �arija. Oras silpnai atsiduoda degan�iu metalu ir pupelėmis.

Ne�inau, kur einu, kvaila nutolti nuo stovyklos � Juodė milijon� kartų mane perspėjo. Naktį Tyruose vie�patauja �vėrys. Lengva pasiklysti tarp med�ių ir krūmų. Bet man nerimsta kraujas, o naktis tokia giedra, puikiai matau, kur eiti.

Nu�oku į i�d�iūvusi� senvag�, ji pilna akmenų, lapų, pasitaiko ir senojo gyvenimo liekanų: sulankstyta limonado skardinėlė, plastikinis mai�elis, vaiki�kas batukas. Tolokai paeinu pietų pusėn, paskui keli� u�kerta mil�ini�ka ��uolo i�varta. Kamienas toks storas, kad jo vir�us beveik siekia man krūtin�; platus �aknų tinklas kyla į dangų tarytum vėjo malūnėlio formos fontano �iurk�lė.

U� man�s ka�kas sukreb�da. Staigiai atsisuku. Krusteli �e�ėlis, virsta kūnu, ir man apmir�ta �irdis � esu bejėgė, neturiu jokio ginklo, nieko, kuo galė�iau nuvyti alkan� �vėrį. Tada tamsus pavidalas �engia artyn. Vaikinas.

Mėnesienoje neįmanoma į�iūrėti, kad jo plaukai visi�kai rudens lapų spalvos: rusvai auksiniai, su raudonomis gijomis.

� Aa, tai tu, � sako Aleksas.

Per keturias dienas pirmi jo �od�iai man.

Noriu jam pasakyti tūkstantį dalykų.

Pra�au mane suprasti. Pra�au atleisti.

Kasdien meld�iausi, kad būtum gyvas, kol viltis tapo nepa�keliama.

Nereikia man�s nek�sti.

A� tave tebemyliu.

Ta�iau tik sumiksiu:

� Negalėjau u�migti.

Aleksas tikriausiai prisimena, kad a� nuolat sapnuodavau ko�marus. Mudviejų vasar� Portlande apie tai daug kalbėdavomės. Praėjusi� vasar� � ma�iau nei prie� metus. Sunku įsivaizduoti, kokį keli� nuėjau per t� laik�, kokie plotai mudu atskyrė.

� Ir man nesinori miego, � taria Aleksas.

Nuo �itų paprastų �od�ių, nuo to, kad jis apskritai su manim kalba, manyje ka�kas atsileido. Noriu jį apkabinti, i�bu�iuoti kaip seniau.

� Maniau, tu �uv�s, � sakau. � Vos nenumiriau i� skausmo.

� Tikrai? � abejingai klausia jis. � Labai jau greit atsigavai.

� Ne, tu nesupranti. � Mane smaugia a�aros. � Neu�teko jėgų kasdien tikėtis, o ryt� pabudus įsitikinti, jog tav�s nėra. A�... a� buvau per silpna.

Jis tyli. Per tamsu, neį�iūriu jo i�rai�kos. Jis vėl stovi �e�ėlyje, bet jau�iu, kad �iūri į mane. Pagaliau taria:

� Atsidūr�s Kriptose maniau, kad būsiu nu�udytas. Bet jie nesivargino. Tiesiog paliko mirti. Įmetė į kamer� ir u�rakino duris.

� Aleksai...

A�aros ne tik smaugia gerkl�, bet jau plė�ia krūtin�, pati nepajuntu, kaip apsiverkiu. �engteliu prie jo. Noriu glostyti plaukus, bu�iuoti kakt� ir akis � nutrinti visus baisius prisiminimus. Ta�iau jis atsitraukia.

� A� nenumiriau. Nesuprantu, kaip tai atsitiko. Juk turėjau mirti. Netekau daug kraujo. Jie stebėjosi ne ma�iau u� mane. Paskui prasidėjo savoti�kas �aidimas: kiek a� i�tversiu. Norėjau pamatyti, kiek jie turės stengtis, kad a�...

Staiga jis nutyla. Daugiau nieko negird�iu, nenoriu �inoti, nenoriu, kad būtų tiesa, nei�tversiu minties, k� jie jam tenai darė. �engiu artyn ir tamsoje u�dedu rankas ant krūtinės. Jis man�s neatstumia. Bet ir neapkabina. Stovi ramus ir �altas kaip statula.

� Aleksai... � kartoju jo vard� lyg mald�, lyg burta�odį, kuris visk� atitaisys. Mano rankos pakyla iki jo smakro. � A� gailiuosi. Labai labai gailiuosi.

Ūmiai jis at�lyja, sugrieb�s u� rie�ų prispaud�ia mano rankas man prie �onų.

� Buvo dienų, kai norėjau, kad jie mane nudobtų. � Mano rankų nepaleid�ia, kietai suspaud�ia neleisdamas pajudėti. Jo balsas tylus, bet susijaudin�s ir toks sklidinas pyk�io, kad skaudina labiau negu jo gniau�tai, spaud�iantys man rie�us. � Buvo dienų, kai atsigul�s pra�ydavau to... melsdavau. Tik tikėjimas, kad vėl tave pamatysiu, kaip nors surasiu... tik viltis mane palaikė. � Jis mane paleid�ia, �engia atatupstas. � Taigi ne. Nesuprantu tav�s.

� Aleksai, pra�au...

Jis sugniau�ia kum��ius.

� Nustok kartoti mano vard�. Tu man�s nebepa�įsti.

� Ne, pa�įstu. � A� tebeverkiu tramdydama kūk�iojim�, gaudydama kvap�. Tai tik baisus sapnas, a� tuoj pabusiu. Ka�kokia siaubo pasaka, jis grį�o pas mane kaip pabaisa, paskubom sudurstytas, palū��s ir pritvink�s neapykantos, bet a� pabusiu ir vėl i�vysiu jį tokį, koks buvo, sveik� ir priklausantį man. U��iuopusi jo rankas susikabinu su juo pir�tais, nors jis stengiasi i�trūkti. � �ia a�, Aleksai. Lena. Tavo Lena. Prisimeni? Prisimeni Brukso trisde�imt septynis ir pled�, kurį pasitiesdavom u�pakaliniame kieme...

� Nereikia, � i�ko�ia jis.

� Ir a� visada tave įveikdavau �aid�iant �od�ių loto, � sakau. Turiu kalbėti, u�laikyti jį, priversti, kad prisimintų. � Todėl, kad vis leisdavai man laimėti. O prisimeni, kaip kart� i�sirengėm i�kylauti, bet podėlyje radome tik konservuotų makaronų skardin� ir �irnelių? Ir tu liepei visk� sumai�yti...

� Nereikia.

� Mes ir sumai�ėme, buvo visai nieko. Su�veitėme vis� t� kvail� skardin�, taip buvom i�alk�. Kai ėmė temti, tu parodei į dangų ir pasakei, kad ten yra �vaig�dė kiekvienam dalykui, dėl kurio a� tau patinku.

�iop�ioju tarsi sk�sdama, aklai suspaud�iu jo mar�kinių apykakl�.

� Nutilk. � Jis stveria man u� pe�ių. Priki�a veid�, ta�iau neatpa�įstam� � tai �iaurumo perkreipta kaukė. � Nutilk. Daugiau nė �od�io. Baigta, ai�ku? Viskas baigta.

� Aleksai, pra�au...

� Gana! � rikteli jis balsu, kietu it antausis. Paleid�s mane svirduliuoja atbulas. � Aleksas mir�s, girdi? Visa tai, k� jautėme, kas buvo, � nieko nebėra, ai�ku? Palaidota. Prapuol�.

� Aleksai!

Jis pasileid�ia bėgte, ta�iau pa�auktas dar atsisuka. Mėnesiena baltai ap�vie�ia įtū�usį veid� � dabar tai tarsi blykstės nutviekstas vaizdas pro fotoaparato objektyv�.

� Lena, a� tav�s nemyliu. Ar girdi? Niekada nemylėjau.

Nebeturiu kuo kvėpuoti. Nieko nebeturiu.

� Netikiu!

Verkiu taip, kad nepajėgiu �od�io i�tarti.

Jis �engia �ingsnį artyn. Dabar visai neatpa�įstamas. Virto svetimu �mogumi.

� Tai buvo melas. Ai�ku? Viskas buvo melas. Beprotybė, kaip visada sakė anie. Pamir�k. Pamir�k, kas kada buvo.

� Pra�au... � Ne�inau, kaip laikausi ant kojų, kaip nesubyru į dulkes, kodėl �irdis dar plaka, nors �itaip noriu, kad sustotų. � Nedaryk �ito, Aleksai.

� Nustok kartoti mano vard�!

Staiga abu i�girstame: u� mūsų tra�ka �akos, �e�a lapai, taigi per mi�k� eina ka�kas didelis. Alekso veidas persimaino. Pyktis dingsta, jį pakei�ia ka�kas kita � sustingusi įtampa. Jis lyg elnias, u�uod�s prie��.

� Nejudėk, Lena, � tyliai sako, bet balse nerimas.

Nereikia nė atsisukti, jau�iu u� nugaros stambų pavidal�, gird�iu �nopuojant �vėrį. Jis alkanas.

Lokys.

Įsirioglin�s į lom� stovi u� kokių de�imties �ingsnių. Juodasis lokys, susivėl� jo gaurai nusidabrinti mėnesienos. Did�iulis, penkių ar �e�ių pėdų ilgumo, net keturpės�ias bus beveik man iki peties. Jis �iūri �ia į Aleks�, �ia į mane. Akys kaip onikso sagos, blausios, negyvos.

Man topteli i� karto dvi mintys. Lokys sulys�s, i�badėj�s po sunkios �iemos. Ir jis mūsų nebijo.

Mane perveria baimė, nustelbdama skausm�, nustelbdama visas kitas mintis, i�skyrus vien�: Reikėjo pasiimti �autuv�.

Lokys �engia pirmyn mataruodamas did�iul� galv�, nenuleisdamas nuo mūsų akių. �altame ore i� nasrų kamuoliais virsta garas, bark�o smailūs mentikauliai.

� Klausyk, � taip pat tyliai taria Aleksas. Jis stovi u� man�s, jau�iu, koks įsitemp�s jo kūnas. � Jokių staigių judesių, judam pama�u. Labai lėtai. Mes atsitrauksime atbuli, ai�ku? Ramiai ir lėtai.

Jis �ingteli atgal, ir nuo �ito menko judesio lokys pritupia rengdamasis �uoliui, i��iepia dantis, tie mėnesienoje akinamai blyksteli. Aleksas vėl apmir�ta. Lokys ima urgzti. Jis taip arti, kad jau�iu jo mil�ini�ko kūno kar�tį, u�uod�iu i� nasrų rūg�tų i�badėjusio �vėries kvap�.

Reikėjo pasiimti �autuv�. Nepasisuksi ir nenubėgsi pasiimti, bėgdami taptume grobiu, o lokys tik ir ie�ko grobio. Kvai�a. Gele�inė Tyrų taisyklė: turi būti didesnis, stipresnis ir i�tvermingesnis. Turi pats pulti, jei nenori būti u�pultas.

Nesiliaudamas urgzti, lokys dar paslenka pirmyn. Kiekvienas mano raumenėlis, įsitemp�s i� baimės, �aukia bėgti, bet a� stoviu kaip įkasta, net nekrustelėdama.

Lokys �iūri dvejodamas. A� ka�kodėl nebėgu. Taigi gal ir ne grobis...

�vėris per sprindį atsitraukia � jau prana�umas, �iokia tokia nuolaida.

A� ja pasinaudoju.

� Ei tu! � rikteliu visa gerkle auk�tai i�keldama rankas, kad atrody�iau kuo didesnė. � Ei, eik i� �ia! Eik sau, eik! Eik.

Lokys dar atsitraukia, suglum�s, nustebintas.

� Sakiau, eik!

Pasilenkusi spiriu į artimiausi� medį, lokio pusėn pasipila �ievės plei�enos. Lokys dar dvejoja, nesiry�ta bėgti, nors sutrik�s jau neurzgia, todėl a� sugraibau nuo �emės akmenį ir pla�iai u�simojusi i� visų jėgų svied�iu. Akmuo bumbteli �vėriui po kairiu petimi. Lokys unk�damas �lepsi atatupstas. Tada apsisuk�s nu�uoliuoja į mi�ko tankm�, tik �mės�ioja juoda dėmė.

� Kad tave plynios! � i�sprūsta Aleksui. Jis giliai ir lėtai i�kvepia, susilenkia, vėl atsitiesia. � Kad tave kur...

Adrenalino antplūdis, paskui atslūgusi įtampa privertė jį u�simir�ti: trumpam naujoji kaukė nuslydo ir i�vydau buvusį Aleks�.

Gerkle kyla �leik�tulys. Neina i� galvos liūdnos, alkanos lokio akys ir akmens trinktelėjimas į petį. Bet neturėjau ko daryti.

Tokia Tyrų taisyklė.

� Tikra beprotybė. Tu i�protėjai, � sako Aleksas. � Anoji Lena būtų pasipus�iusi padus.

Turi būti didesnis, stipresnis ir i�tvermingesnis.

Mane sustingdo �altis, nes krūtinėje ima kilti akmens siena. Jis man�s nemyli.

Niekada nemylėjo.

Viskas tebuvo melas.

� Anoji Lena irgi mirusi, � kertu ir ne�iūrėdama į jį per lom� einu į stovykl�. Kiekvienas �ingsnis vis sunkesnis, kojos lyg �vino pripiltos.

Turi pats pulti, jei nenori būti u�pultas.

Aleksas neseka paskui mane, a� ir nesitikiu. Man nerūpi, kur jis eina, gal pernakt tūnos mi�ke, gal i� viso negrį� į stovykl�.

Kaip jis sakė, viskas baigta, visa ta meilė.

Tik pama�iusi palapines vėl apsiverkiu. A�aros pasipila upeliais, sustojusi susirie�iu. Norė�iau, kad su jomis i�tekėtų visi jausmai. Man net dingteli, kaip būtų lengva perlipti sien� į kit� pus�, nu�ygiuot į laboratorijas ir pasiduoti chirurgams.

Jūs buvote teisūs, o a� klydau. I�naikinkit j�.

� Lena?

Pakeliu galv�. I� palapinės i�lindo D�ulianas. Matyt, jį pri�adinau. Plaukai juokingai pasi�iau��, stirkso lyg ratų stipinai, kojos basos.

Atsitiesiu, megztinio rankove nusibraukiu nosį.

� Viskas gerai, � sakau �agsėdama pro a�aras. � Man nieko neatsitiko.

Jis valandėl� stovi, �iūri, mato, kad verkiu, ir mane supranta, taigi bus gerai. Jis i�ske�ia rankas.

� Eik� �ia, � tyliai taria.

A� griūte griūnu į jo glėbį. Jis mane tvirtai apkabina, priglaud�ia prie krūtinės, ir a� vėl praskystu, raudu pasikūk�iodama. Jis stovi su manimi ka�k� ku�dėdamas man į plaukus, bu�iuoja vir�ugalvį. Leid�ia apverkti kit� vaikin�, vaikin�, kurį mylėjau labiau.

� Atleisk, � be paliovos murmu jam į krūtin�. � Atleisk.

Jo mar�kiniai atsiduoda lau�o dūmais, samanomis ir pavasario �elmenimis.

� Nieko, nieko... � �nab�da jis.

Kai aprimstu, D�ulianas ima man u� rankos. Pro tamsi� ang� įsiveda į palapin�, kvepian�i� kaip ir jo mar�kiniai, tik stipriau. Atsigulu ant jo miegmai�io, jis i�sitiesia greta, priglusdamas kaip geldelė prie geldelės. Susirie�iu palapinės ank�tumoje, saugioje, �iltoje, ir lieju paskutines a�aras dėl Alekso; kar�tos jos ritasi skruostais, kapsi ant �emės ir susigeria į j�.

� Hana! � Mama priekai�tingai �iūri į mane. � Fredis pra�ė perduoti �irnelių.

� Atsipra�au, � burbteliu dirbtinai �yptelėdama. Naktį beveik nemiegojau. Netgi ka�k� sapnavau, vaizdų nuotrupas, kurios pradingdavo nespėjus jų suvokti.

Paimu glazūruot� molinį dubenėlį, gra�ų kaip ir viskas Hargrouvų namuose, nors Fredis ir pats gali jį pasiekti. Toks ritualas. Tuoj tapsiu jo �mona, ir mes kasvakar �itaip sėdėsime, atliksime gra�iai pastatyt� �okį.

Fredis nusi�ypso.

� Pavargai? � klausia.

Pastaruosius kelis mėnesius mes daug valandų praleidome kartu; sekmadienio vakarienė tėra vienas i� daugelio būdų, kuriais pradėjome pratintis prie bendro gyvenimo.

Ilgai stebėjau jo bruo�us norėdama nuspr�sti, ar jis patrauklus, ir pagaliau nutariau: į jį malonu �iūrėti. Nėra toks gra�us kaip a�, bet protingesnis, man patinka jo tamsūs plaukai ir kaip jų sruoga u�krinta ant de�inio antakio, jeigu neturi laiko jos nubraukti.

� Tikrai atrodo pavargusi, � sako ponia Hargrouv.

Fred�io motina da�nai kalba apie mane, lyg man�s nebūtų kambaryje. A� neu�sigaunu, ji su visais taip elgiasi. Fred�io tėvas buvo meru tris kadencijas. Ponui Hargrouvui mirus, Fredis rengiamas u�imti jo postui. Nuo pat sausio Incidentų jis nepailsdamas jo siekė, ir pastangos nenuėjo veltui. Vos prie� savait� specialus laikinasis komitetas jį paskyrė naujuoju meru. Kitos savaitės prad�ioje bus vie�ai prisaikdintas.

Ponia Hargrouv pratusi būti svarbiausia moterimi kambaryje.

� Jau�iuosi puikiai, � tariu. Lena visada sakydavo, kad a� meluodama galė�iau i�trūkti net i� pragaro.

I� tikrųjų puikiai nesijau�iu. Man neramu, kad niekaip negaliu nesijaudinti dėl D�enės ir jos sulysimo. Neramu, jog ir vėl prisimenu Len�.

� Ai�ku, pasirengimas vestuvėms labai vargina, � įsiterpia mano mama.

Tėvas sumurma:

� Ne tu i�ra�inėji �ekius.

�i frazė visus prajuokina. Staiga kambarį nu�vie�ia blyksnis i� lauko: ka�koks �urnalistas, įlind�s į krūmok�nį tiesiai u� lango, mus nufotografavo, o nuotrauk� parduos vietos laikra��iams ir televizijos stotims.

Ponia Hargrouv susitarė su paparacais, kad �įvakar bus �ia. Fotografams ji prane�ė, ir kur turėjo vykti Fred�io organizuota Naujųjų metų sutikimo vakarienė. Fotoreporta�ai rūpestingai re�isuojami, kad publika galėtų sekti mūsų sėkmės istorij� ir matyti, kokie tapome laimingi, kai �itaip tobulai suporuoti.

Su Fred�iu a� tikrai laiminga. Mes gerai sutariame. Mums patinka tie patys dalykai, turime apie k� �nekėtis. �tai kodėl man neramu: viskas nueis �uniui ant uodegos, jeigu gydomoji procedūra nepavyko.

� Girdėjau per radij�, kad evakuota dalis Voterberio, � prabilo Fredis. � Ir kai kurie San Fransisko rajonai. Kiekvien� savaitgalį kur nors kyla riau�ės.

� Pra�au, Fredi, � sako ponia Hargrouv. � Nejau vakarieniaujant būtina apie tai kalbėti?

� Kas i� to, jeigu nekreipsime dėmesio? � atsisuk�s į j� tarė Fredis. � Taip tėtis elgėsi. Pa�iūrėkite, kas atsitiko.

� Fredi... � Ponios Hargrouv balsas pavarg�s, bet ji stengiasi �ypsotis. Klik. Valgomojo sienas vėl nutvieskia fotoaparato blykstė. � Tikrai ne laikas...

� Daugiau negalima apsimetinėti. � Fredis ap�velgia sėdin�iuosius tarsi kreipdamasis į kiekvien�. A� nuleid�iu akis. � Pasiprie�inimas veikia. Jis gal net ple�iasi. Virsta epidemija, �tai kaip.

� Kariuomenė apsupo did�i�j� dalį Voterberio, � sako mano mama. � Neabejoju, jog taip bus padaryta ir San Fransiske.

Fredis papurto galv�.

� Pavojų kelia ne tik u�krėstieji, �tai kur bėda. Veikia visa prijau�ian�iųjų sistema, paramos tinklas. A� neseksiu tė�io pavyzd�iu, � staiga tū�mingai pratrūksta jis. Ponia Hargrouv tyli kaip �emė. � Ne vienus metus sklido kalbos, kad esama Nelegalų, kad jų netgi daugėja. Tu tai �inai. Ir tėtis �inojo, bet nenorėjo patikėti.

Sėd�iu pasilenkusi prie lėk�tės. Avienos gabaliukas guli nepaliestas �alia �irnelių ir �vie�ių mėtinių drebu�ių. Hargrouvai valgo tik tai, kas geriausia. Kad tik �urnalistai nesusigalvotų dabar mūsų nutraukti � �inau, kad mano veidas raudonas. Visi prie �io stalo �ino, kaip mano buvusi geriausia draugė norėjo pabėgti su Nelegalu, ir jie �ino ar bent įtaria, jog a� jai padėjau.

� Kai susitaikė su �ia mintimi, kai jau rengėsi veikti, buvo per vėlu, � ramesniu balsu sako Fredis. Lyg ir siekia motinos rankos, bet ji griebia �akut� ir vėl ima valgyti taip įnirtingai badydama �irnelius, jog �akutės dantys garsiai kauk�i į lėk�t�.

Fredis kosteli.

� Na, a� nesutinku �iūrėti kiton pusėn. Visiems laikas pa�velgti pavojui į akis.

� Tik nesuprantu, kodėl apie tai reikia kalbėtis per vakarien�, � taria ponia Hargrouv. � Kai taip maloniai sėdime...

� Galima atsipra�yti? � per a�triai paklausiu.

Visi nusteb� atsigr�ia. Klik. Galima tik įsivaizduoti, kaip atrodys �ita nuotrauka: a� i�si�iojusi, ponia Hargrouv susiraukusi, tėvas kelia prie burnos avienos k�snelį.

� Kaip suprast �atsipra�yti�? � pykteli mama.

� Matai, tu sugadinai Hanai nuotaik�, � atsidūsta ponia Hargrouv.

� Ne ne, visai ne. Tiesiog... Jūs teisi, a� prastokai jau�iuosi, � sakau. Suglam�au servetėl�, numetu ant stalo, bet pama�iusi motinos �vilgsnį dailiai padedu �alia lėk�tės. � Man skauda galv�.

� Tikiuosi, nesusigriebei kokio viruso, � sunerimsta ponia Hargrouv. � Nevalia susirgti prie� inauguracij�.

� Ji nesusirgs, � skubiai pa�ada mama.

� A� nesusirgsiu, � pakartoju kaip papūga. Gerai ne�inau, kas man darosi, ta�iau galvoje sproginėja skausmo ta�kai. � Turbūt reikia pagulėti.

� Pa�auksiu Tonį.

Mama nori keltis nuo stalo.

� Ne, pra�au. � Labiausiai noriu vienumos. Pastar�jį mėnesį, kai mama su ponia Hargrouv nusprendė, jog vestuvės turi būti pra�matnios, atitinkan�ios Fred�io nauj�jį status� � mero, man atrodo, viena būnu tik u�sidariusi tualete. � Mielai pareisiu.

Visi pasibaisėja. Ir vienas per kit� ka�k� ai�kina. Tėtis parei�kia:

� Negali būti nė kalbos.

Mama sako:

� Įsivaizduok, kaip tai atrodys.

Fredis pasilenk�s į ausį �nib�da:

� Dabar nesaugu, Hana.

� Turbūt kar��iuoji, � nusprend�ia ponia Hargrouv.

Galų gale tėvai nutaria, jog Tonis mane parve� ir vėliau grį� paimti jų. Normalus kompromisas. Bent jau rei�kia, kad namuose nors kiek pabūsiu viena. Atsistojusi nune�u savo lėk�t� į virtuv�, nors ponia Hargrouv nepatenkinta, tai namų �eimininkės darbas. Subraukiu valgį į �iuk�lių dė��. Staiga prisimenu vakaryk�t� konteinerių smarv�, kaip i� u� jų i�niro D�enė.

� Tikiuosi, pokalbis tav�s nenuliūdino.

Atsisuku. Į virtuv� atsekė Fredis. Stovi pagarbiu atstumu.

� Nenuliūdino.

Neturiu jėgų daugiau įtikinėti. Noriu namo, daugiau nieko.

� Kar��io neturi? � Fredis įdėmiai �iūri į mane. � Tokia i�balusi.

� A� tik pavargau.

� Gerai. � Fredis susiki�a rankas į ki�enes. Kelnės tamsios, stropiai i�lygintos kaip ir mano tėvo. � Jau i�sigandau, ar tik nebūsiu gav�s defektyvios.

� K�? � Kratau galv� pamaniusi, jog blogai i�girdau.

� Juokauju, � nusi�ypso Fredis. Jo kairiame skruoste duobutė, gra�ūs dantys, man patinka. � Iki greito pasimatymo. � Pasilenk�s į priekį, jis pak�teli man į skruost�. Neju�ia at�lyju. Dar nepripratau prie jo prisilietimų. � Pamiegok.

� Būtinai.

Bet jis jau eina atgal į valgom�jį, kur netrukus bus patiektas desertas su kava. Po trijų savai�ių jis bus mano vyras, �ita virtuvė bus mano, namų �eimininkė irgi mano. Ponia Hargrouv turės klausyti man�s, a� kasdien parinksiu valgius ir stengsiuosi, kad nieko nestigtų.

Nebent Fredis teisus. Nebent tikrai esu defektyvi.

Toliau gin�ijamės, kur eiti, ar nereikėtų i�siskirstyti.

Kai kurie nori vėl grį�ti į pietus, kur, kalbama, sėk�mingai veikia Pasiprie�inimas ir ramiausiai klesti didelė Nelegalų stovykla. Kiti nori pasiekti net Keip Kod�, beveik negyvenam�, todėl saugų. Vienas kitas, pirmiausia Gordas, ver�iasi toliau eiti į �iaur� ir per JAV sien� prasiver�ti į Kanad�.

Mokykloje visada buvome mokomi, kad kitas �alis, kuriose neįvestas gydymas, nusiaubė liga, pavertė jas dykumomis. Bet �itai, kaip ir kiti dalykai, kurių buvome mokomi, tikriausiai melas. I� kailinių �vėrelių med�iotojų ir �vejų Gordui teko girdėti apie Kanad�. Kaip jis nupasakoja, ten tiesiog rojus i� �Ssilvos knygos�.

� Siūlau Keip Kod�, � spiriasi Lydys. Net baltais nuo �viesumo plaukais, negailestingai nuvarytais iki pat odos. � Jei vėl prasidėtų bombardavimas...

� Jei vėl prasidės bombardavimas, niekur nebus saugu, � pertraukia jį Smigis. Lydys su Smigiu am�inai riejasi.

� Kuo toliau nuo didmies�ių, tuo saugiau, � gin�ijasi Lydys. Jeigu Pasiprie�inimas virs atviru sukilimu, vald�ia �aibi�kai griebsis represijų. � Ir turėsime daugiau laiko.

� Kam? Perplaukti vandenynui? � bamba Smigis. Jis tupi �alia Juodės, taisan�ios �abangus. Nuostabu, kokia ji patenkinta sėdėdama purvyne po sunkaus dienos �ygio, po med�ioklių; daug labiau patenkinta, negu buvo tada, kai, apsimet� i�gydytaisiais, kartu gyvenome Brukline, gra�iame bute su tviskan�iais indais ir nublizgintais baldais. Ten ji buvo pana�i į moteris, apie kurias girdėjome per istorijos pamokas: susivar�iusias korsetais, jų taip suspaustas, kad vos gali kvėpuoti ir �nekėti, i�balusias, pridususias. � Klausykit, nuo to niekur nepabėgsime. Ver�iau prisidėti prie Pasiprie�inimo jėgų, vis bus daugiau.

Smigis sugauna mano �vilgsnį. Nusi�ypsau. Ne�inau, kiek Smigis su Juode i��ifravo mano ir Alekso istorij�, nes man nieko nesakė, ta�iau abu �velnesni negu visada.

� A� su Smigiu, � sako Med�ioklis.

Jis i�meta į or� kulk�, sugauna j� pla�takos vir�umi ir įsimeta į deln�.

� Galėtume i�siskirti, � �imt�jį kart� siūlo Juodė. Akivaizdu, jog ji nemėgsta nei Lyd�io, nei Deinės. �iame naujai susidariusiame būryje vir�enybė nėra taip ai�kiai nubrė�ta, todėl Smigio ir Juodės �od�iai savaime netampa �venti.

� Nieko mes nesiskirsime, � nukerta Smigis, bet i�trauk�s jai i� rankų sp�stus taria: � Duok�, padėsiu.

Toks jau Smigio ir Juodės stilius: juodviem vieniem tesuprantama atstūmimo ir susigr��inimo, gin�ų ir nuolaidų kalba. Kai �monės i�gydyti, santykiai visada vienodi, taisyklės ir lūkes�iai grie�tai nustatyti. Kai nei�gydyti, santykius kiekvien� dien� reikia kurti i� naujo, kūno ir �od�ių kalb� nuolat ai�kintis.

Laisvė vargina.

� Kaip manai, Lena? � klausia Juodė. Lydys, Deinė ir kiti su�iūra į mane. Kai jau i�laikiau Pasiprie�inimo egzamin�, mano nuomonė tapo svari. Jau�iu ir Alekso �vilgsnį i� �e�ėlio.

� Keip Kodas, � sakau u�mesdama ant ugnies �akalių. � Kuo toliau nuo didmies�ių, tuo geriau, o nors koks prana�umas geriau negu jokio. Be to, ten rasime kitų sodybų, kitų grupių, prie kurių galėsime prisijungti.

Mano balsas skard�iai aidi laukymėje. Įdomu, ar Aleksas pastebėjo �it� permain�: kad a� kalbu garsiau ir tvir�iau.

Stoja tyla. Juodė susim�s�iusi �iūri į mane. Staiga grį�teli per petį.

� Kaip tau atrodo, Aleksai?

� Voterberis, � i�kart atsako jis.

Man pasidaro negera. �inau, kad kvaila, nes kalbama ne apie mudu, bet vis tiek apima pyktis. �inoma, jis nesutiks su manimi. �inoma.

� Joks prana�umas būti atkirstiems nuo ry�ių ir informacijos, � kalba jis. � Juk vyksta karas. Galime neigti, galime ki�ti galvas į smėlį, ta�iau tai tiesa. Ir karas vis tiek mus galų gale susiras. Ver�iau einam jo pasitikti.

� Jis teisus, � prabyla ir D�ulianas.

Nustebusi atsisuku į jį. Vakarais prie lau�o jis beveik neprasi�ioja. Manau, jam dar nesmagu. Tebėra naujokas, pa�alinis, dar blogiau � perbėgėlis i� kitos pusės. D�ulianas Fainemenas, velionio Tomo Fainemeno, ABD organizacijos steigėjo ir vadovo, mūsų did�iausio prie�o, sūnus. Nesvarbu, kad D�ulianas atsuko nugar� savo �eimai ir tėvo idėjai, vos neprarado gyvybės, kad būtų �ia su mumis. Matau, kai kurie �monės juo nepasitiki.

D�ulianas prabyla patyrusio oratoriaus intonacija:

� Beprasmi�ka rinktis vengimo taktik�. �itai �iaip sau nepraeis. Jei Pasiprie�inimas stiprės, vald�ia ir kariuomenė visk� darys, kad jį sustabdytų. Mes galėsime geriau gintis patek� į įvykių sūkurį. Antraip būsime kaip tie triu�iai urvelyje, lauksime, kol kas i�krap�tys.

Nors D�ulianas pritaria Aleksui, stengiasi �iūrėti tik į Juod�. D�ulianas ir Aleksas niekada nesikalba, net nepa�velgia į kits kit�, o būrys stengiasi apie tai nekalbėti.

� Ir a� siūlau Voterberį, � sako Lai. A� nustembu. Pernai ji visi�kai nenorėjo prasidėti su Pasiprie�inimu. Norėjo dingti Tyruose, įsikurti kuo toliau nuo Legaliųjų miestų.

� K� gi, gerai. � Juodė pakyla, nusibraukia d�insų u�pakalį. � Tebūnie Voterberis. Kas nors prie�tarauja?

Valandėl� tylime �valgydamiesi į �e�ėliuose skendin�ius vieni kitų veidus. D�ulianas, matydamas, kad a� sprendimu nepatenkinta, spusteli man kelį.

� Tada nutarta. Rytoj galėsime...

J� pertraukia ka�kokie riksmai, klegesys. Visi neju�ia pa�okame.

� Kas per velniava? � klausia Smigis, u�simesdamas ant peties �autuv� ir nar�ydamas akimis mus supan�i� med�ių �akų ir vynuogienojų sien�. Mi�kas vėl nutyla.

� ����... � kilsteli rank� Juodė.

� �monės, padėkit! � staiga ka�kas rikteli. Ir priduria: � Velnias...

Visi lengviau atsidūsta � atpa�įstame �virblio bals�. Prie� kiek laiko jis i�ėjo į mi�k� savais reikalais.

� Ateinam, �virbli! � �ūkteli Lydys. Kelios figūros pasileid�ia med�ių link. I�ėjusios i� siauro �viesos rato aplink lau�� i�kart virsta �e�ėliais. Mudu su D�ulianu liekame sėdėti. Pastebiu, kad Aleksas irgi. Gird�iu �urmulį, balsus: �Kojas, laikyk jos kojas!� Pagaliau į laukym� i�lenda �virblis, Smigis, Lydys ir Deinė, abi poros tempia ka�k� sunkaus. I� prad�ių manau, kad velka į brezent� susuktus nu�autus �vėris, bet lau�o �viesoje pamatau nukarusi� balt� rank�, ir man apmir�ta �irdis. �monės...

� Vandens, atne�kit vandens!

� Juode, ne�k vaistinėl�, ji kraujuoja.

Valandėl� negaliu pajudėti. Smigis su Lyd�iu abu kūnus nuleid�ia ant �emės netoli lau�o. Matyti du veidai. Vienas senas, tamsus, nugairintas vėjo. Tai moteris, galbūt vis� gyvenim� praleidusi Tyruose. Lūpų kertelėse pu�kuliuoja seilės, kvėpavimas �iurk�tus, su karkalais.

Kitas veidas pasirodo es�s labai gra�us. Mergaitė gal mano am�iaus arba jaunesnė. Oda �velniai kreminė, ilgi tamsiai ka�toniniai plaukai �luoja �em�. Nenorom prisimenu savo pabėgim� į Tyrus. Juodė su Smigiu tikriausiai ir mane rado toki� � leisgyv�, susidau�iusi� ir susidraskiusi�.

Smigis apsisuk�s pamato, kaip a� �iūriu.

� Padėk, Lena, � piktai liepia. Jo balsas mane pri�adina i� transo. Priėjusi atsiklaupiu �alia pagyvenusios moters. Juodė, Lydys ir Deinė rūpinasi mergaite. D�ulianas trepsi man u� nugaros.

� Kuo galiu padėti? � klausia jis.

� Reikia �varaus vandens, � nepakeldamas akių atsako Smigis.

Peiliu jis perpjauna jai palaidin�. Kai kur audeklas atrodo suaug�s su oda. Staiga pasibaisėju pama�iusi, kad apatinė kūno dalis smarkiai nudegusi, kojos vien pūlingos �aizdos. Nei�tvėrusi u�simerkiu ir tik stengiuosi nesusivemti. D�ulianas palie�ia man petį ir nueina ie�koti vandens.

� Rupū�e, � burbteli Smigis, atideng�s dar vien� �aizd�: ilg� nelygiais kra�tais pjūvį, gilų ir u�pūliavusį. � Velnias... � Moteris sugargaliavusi nutyla. � Tik jau nenusistagaruok prie man�s, � sako jis ir nusiplė�ia striuk�. Ant kaktos blizga prakaitas: mes esame prie lau�o, o kiti jį vis kursto.

� Man reikia vaistinėlės. � Smigis stveria rank�luostį ir įgudusiais judesiais mikliai suplė�o juostomis. Bus turniketams. � Kas nors atne�kit prakeikt� vaistinėl�!

�alimais kar��io siena. Tamsūs dūmai u�stoja dangų. Jie rangosi ir į mano mintis i�kreipdami įspūd�ius, kurie neju�ia darosi pana�ūs į sapn�: balsai, judesiai, kar�tis ir kūnų tvaikas, viskas pasklida ir beprasmi�ka. Nesuvokiu, kiek laiko klūpau, kelias minutes ar valandas. Vienu tarpu pargrį�ta D�ulianas, ne�inas kar�to vandens kibiru. Paskui nueina ir vėl grį�ta. A� padedu valyti moters �aizdas; po kiek laiko jos kūn� regiu jau ne kaip od� ir raumenis, bet kaip ka�kokį i�siklaipiusį keist� daikt�, tarsi pajuodusį r�stigalį, kokių kartais u�einame mi�ke.

Smigis sako man, k� daryti, a� ir darau. Reikia daugiau vandens, dabar �alto. �varios skepetos. A� keliuosi, einu, imu man duodamus daiktus ir vėl juos gr��inu. Slenka minutės, o gal valandos.

Kai vėl pakeliu akis, �alia i�vystu ne Smigį, o Aleks�. Jis siuva �aizd� moters petyje � paprasta adata ir ilgu juodu siūlu. I� įtampos net i�bal�s, bet judesiai greiti ir sklandūs. Ai�kiai turi patirties. Man dingteli, kad a� baisiai daug apie jį ne�inau: jo praeities, vaidmens Pasiprie�inime, jo gyvenimo Tyruose prie� atsiduriant Portlande, ir man pasidaro skaudu nors verk � ne dėl to, ko netekau, bet kokias galimybes praleidau.

Mūsų alkūnės susilie�ia. Jis atsitraukia.

Dūmai skverbias į gerkl�, darosi sunku ryti. Oras atsiduoda pelenais. A� toliau valau moteriai kojas ir kūn�, lyg būtų i� med�io, rūpestingai ir lėtai, visai kaip kart� per mėnesį padėdama tetai blizginti raudonmed�io stal�.

Paskui Alekso nelieka, �alimais vėl Smigis. Jis suima man pe�ius ir �velniai atitraukia nuo moters.

� Gerai jau, gana. Daugiau tu jai nereikalinga.

Pamanau: �Mums pavyko j� i�gelbėti.� Ta�iau kai Smigis mane veda palapinių link, lau�o �viesoje i�vystu jos veid�, balt�, va�kinį, aklai �velgian�iom į dangų akimis, ir suprantu, jog ji mirė, visas mūsų triūsas nuėjo perniek.

Juodė tebeklūpo prie mergaitės, bet darbuojasi jau ne taip kar�tligi�kai, nes gird�iu, kad ligonė alsuoja lygiai.

D�ulianas jau palapinėje. Esu pervargusi, �engiu kaip lunatikė. Jis pasitraukia padarydamas man vietos, ir a� tiesiog susmunku prie klaustuku susirietusio jo kūno. Mano plaukai pasmird� dūmais.

� Kaip jautiesi? � �nib�da D�ulianas, tamsoje surad�s mano rank�.

� Gerai, � atsakau.

� Kaip ji?

� Mirė, � tariu.

D�ulianas įkvepia, jo kūnas įsitempia.

� Kaip gaila, Lena.

� Visų nei�gelbėsi. Taip nebūna.

�itaip sakytų ir Smigis. �inau, jog tai tiesa, bet vis tiek �irdies gilumoje iki galo tuo netikiu.

D�ulianas suspaud�ia mane glėbyje, bu�iuoja pakau�į, ir a� panyru į mieg� nutoldama nuo dūmų smarvės.

Antr� naktį i� eilės į mano miego migl� įsiskverbia dvi akys, atplaukusios i� juodos tamsumos. Staiga jos tampa �viesos skrituliais, į mane nukrypsta automobilio �ibintai, ir a� sustingstu vidury kelio �iuk�lių ir i�metamųjų dujų tvaiko debesyje... neįstengdama pajudėti kar�tyje nuo kriokian�io variklio...

Prie� vidurnaktį pabundu i�pilta prakaito.

�ito negali būti. Tik ne man.

Atsikėlusi �lepsiu į voni�, u�sigaunu blauzd� į vien� nei�pakuotų dė�ių. Nors įsikraustėme sausio pabaigoje, daugiau kaip prie� du mėnesius, i�ėmiau tik būtiniausius daiktus, daugiau nesivarginau. Ma�iau nei po trijų savai�ių būsiu i�tekėjusi ir vėl reikės kraustytis. Be to, mano senieji lobiai � pliu�iniai �aislai, knygos ir juokingos porceliano figūrėlės, kurias vaikystėje rinkau, � jau nelabai berūpi.

Vonioje �altu vandeniu apsi�lakstau veid� stengdamasi nuvyti tų lyg �ibintų, lyg akių vaizd�, atsikratyti krūtin� slegian�io sunkumo, siaubingo jausmo, jog esu perva�iuojama. Raminu save, jog tai dar nieko nerei�kia, gydymas kiekvien� veikia vis kitaip.

Mėnulio pilnatis u� lango neįtikimai skaisti. Prispaud�iu nosį prie stiklo. Anapus gatvės stovi lygiai toks kaip mūsų namas, �alia jo � dar vienas toks pat. Taip ir rikiuojasi į eil� de�imtys tikslių kopijų vienodais �laitiniais stogais, naujų, bet susendintų pastatų.

Man norisi judėti. Seniau, reikalaudamas bėgimo, kūnas tiesiog u�ni�davo. Po procedūros esu bėgiojusi gal vien� ar du kartus, bet jausmas jau ne tas ir netgi �i� valandėl� tokia mintis per daug nevilioja. Ta�iau noriu k� nors daryti.

Apsimaunu senu treningu, u�sivelku tamsų megztinį. U�simaunu beisbolo kepur�, priklausiusi� tėvui: kad paslėp�iau �viesius plaukus ir kad bū�iau neatpa�įstama, jei k� nors sutik�iau. Formaliai turiu teis� vaik��ioti gatvėmis po komendanto valandos, bet nejau�iu noro atsakinėti į tėvų klausimus. Hanai Teit, netrukus tapsian�iai Hana Hargrouv, nedera taip elgtis. Nenoriu, kad jie su�inotų, kaip neramiai miegu. Negalima sukelti jiems įtarimo.

Susiri�u sportba�ius ir sėlinu prie miegamojo durų. An� vasar� da�nai pabėgdavau i� namų. Sandėlyje u� �Otrimbos da�ų� vyko u�draustos i�gertuvės, o Dieringo auk�tumoje � nelegalus vakarėlis, kuris buvo i�vaikytas; o kur dar vakarai Saulėlyd�io parko paplūdimyje ir neleistini pasimatymai su nei�gydytais vaikinais... T� kart� Galiniame u�utėkyje Stivenui Hiltui leidau įki�ti rank� tarp �launų, ir laikas tarsi sustojo.

Stivenas Hiltas: tamsios blakstienos, tiesūs dantys, pu�ų spyglių kvapas. Kai tik pa�velgia, �irdis aps�la.

Prisiminimai atrodo lyg svetimo gyvenimo nuotraukos.

Nulipu laiptais bema� be jokio garso. Lauko durų ranken� suku po milimetr�, kad negirg�telėtų atitraukiama velkė.

�varbus vėjas �narina bugienio krūmus, nuo vartų patvoriu juosian�ius mūsų kiem�. �ie krūmai būdingi Vudkouv Farmso rajonui. Kaip ra�ė nekilnojamojo turto agentūros reklaminis lankstinukas, jie teikia saugumo ir privatumo jausm�.

Sustoju, klausausi, ar neartėja patrulis. Nieko. Ta�iau jie negali būti labai toli. Vudkouvas giriasi, kad jame visomis savaitės dienomis kiaur� par� budi savanoriai. Ta�iau rajonas didelis, daugybė skersgatvių ir aklagatvių. Galgi pasiseks nesusidurti su sargybiniais.

Nulipu nuo priebu�io, akmens plok��ių taku einu prie gele�inių vartų. Per pilnaties skritulį praskrieja juodų �ik�nosparnių būrys, veja nubėga jų �e�ėliai. A� sudrebu. Judėti nebeknieti. Jau galvoju, gal grį�t į lov�, įsiraust į mink�t� patal�, vos vos dvelkiantį skalbimo priedais, ir ryt� i�simiegojus sukirsti didelį omlet�.

Gara�e ka�kas trinkteli. Staigiai atsisuku. Gara�o durys praviros.

Pirmiausia topteli, gal koks fotografas. Galbūt jis per�oko vartus ir pasislėpė kieme. Bet greitai atmetu toki� versij�. Ponia Hargrouv rūpestingai sure�isavo visas mūsų galimybes patekti į spaud�, ir kol kas �urnalistams a� rūpiu tik tada, kai esu su Fred�iu.

Kita mintis � degalų vagis. Pastaruoju metu, vyriausybei įvedus apribojimus, visame Portlande, ypa� vargingesniuose rajonuose, kilo įsilau�imų epidemija. Blogiausia buvo �iem�: i�tu�tinamos centrinio �ildymo krosnys ir automobilių bakai, apiplė�iami ir nusiaubiami namai. Vien vasarį įvyko du �imtai įsilau�imų � did�iausias nusikaltimų skai�ius nuo tada, kai prie� keturiasde�imt metų įvestas privalomas gydymas.

Svarstau, ar neiti į vidų ir nepri�adinti tė�io. Ta�iau jis ims klausinėti, o a� turėsiu ai�kintis.

Taigi pasuku prie gara�o nenuleisdama akių nuo pravirų durų, ar kas nesujudės. �olė rasota, sportba�iai kaipmat su�lampa. Visas kūnas pa�iurpsta. Ka�kas mane stebi.

U� nugaros trak�teli �akelė. �aibi�kai atsisuku. Tai tik vėjas įsisuko į bugienio krūm�. Giliai atsidususi vėl einu gara�o link. �irdis dau�osi gale gerklės, nemalonus ir nepa�įstamas jausmas. Nesu nieko i�sigandusi, bent jau rimtai, nuo pat procedūros ryto, kai rankos taip drebėjo, kad nepajėgiau atsiri�ti ligoninės chalato dir�o.

� Kas ten? � pa�nib�domis klausiu.

Vėl �naresys. Gara�e tikrai ka�kas yra. Stoviu keli �ingsniai nuo durų visa pastirusi i� siaubo. Kvaila. Visi�kai kvaila. Eisiu vidun ir pa�adinsiu tėtį. Pasakysiu i�girdusi triuk�m�, o į klausimus atsakysiu vėliau.

Ir staiga tylus kniaukimas. Pro durų ply�į sublizga katės akys.

A� i�kvepiu. Benamė katė, �tai ir visas baisumas. Portlande jų devynios galybės. Kaip ir �unų. �monės įsigyja gyvūn�, paskui nebeturi u� k� jo i�laikyti arba tiesiog atsibosta ir i�meta į gatv�. O jie kasmet dauginasi. Girdėjau, Dieringo auk�tumoje klaid�ioja i�tisos benamių �unų gaujos.

Lėtai �engiu artyn. Katė �iūri. Pla�iau praveriu gara�o duris.

� Eik�, � �aukiu. � Lįsk i� ten.

Katė neria į gara�o gilum�. Skuosdama pro mano sen�jį dviratį u�kliudo stov�. Dviratis ima svyruoti, puolu vidun ir sugriebiu jį, kol neparvirto. Rankenos apaugusios dulkėmis.

Viena ranka laikau dviratį, kita graibau jungiklio. Įjungiu �vies� palubėje. I�kart gara�as ima atrodyti normaliai: automobilis, �iuk�lių dė�ės, kertėje �oliapjovė, da�ų skardinės ir tvarkingai piramide sukrauti benzino bakeliai. Katė tūno tarp jų. Ji bent atrodo palyginti �vari, neapsiseilėjusi ir nenu�a�usi. Bijoti nėra ko. �engiu dar �ingsnį, ji �auna pro automobilį ir i�lekia į kiem�.

Atremiu dviratį į gara�o sien�. Ant vienos rankenos pastebiu u�maut� pablukusi� violetin� gumut� plaukams. Mūsų su Lena dvira�iai buvo vienodi, bet ji mane erzindavo, kad jos greitesnis. Numetusios ant �olės ar smėlio am�inai dvira�ius nety�ia susikeisdavome. U��okusi ant sėdynės, Lena vos pasiekdavo pedalus, o a�, u�lipusi ant jos dvira�io, susiriesdavau trilinka, ir �itaip va�iuodavome namo beproti�kai kvatodamos. Vien� dien� dėdės krautuvėlėje ji nupirko dvi gumutes plaukams, man violetin�, sau mėlyn�, ir pareikalavo, kad u�mautume jas ant rankenų, tada daugiau nepainiosime dvira�ių.

Gumutė prisigėrusi purvo. Nuo anos vasaros nesu va�inėjusis dvira�iu. �is pomėgis, kaip ir Lena, liko praeityje. Kodėl mudvi su Lena buvome geriausios draugės? Apie k� �nekėdavomės? Juk neturėjome nieko bendra. Nei abiejų mėgstamų valgių, nei muzikos. Net ir tikėjome skirtingais dalykais.

Tada ji pabėgo, o man vos neply�o i� skausmo �irdis. Jei ne procedūra, ne�inia k� bū�iau pasidariusi.

Dabar galiu prisipa�inti Len� tikriausiai mylėjusi. Ne Nenormaliuoju būdu, ta�iau vis tiek mano jausmai jai turbūt buvo ka�kokie liguisti. Kaip kitas �mogus galėtų tave visi�kai sugniu�dyti � o panorėj�s prikelti?

Noras kur nors eiti visi�kai dingo. Traukia tik griūti į lov�.

I�jungusi �vies� rūpestingai u�darau gara�o duris.

Grį�dama į vidų pamatau ant �olės gulintį popieriaus lapelį, jau sudrėkusį. Prie� kelias minutes jo nebuvo. Matyt, ka�kas įstūmė jį po vartais, kol buvau gara�e.

Ka�kas mane tikrai stebėjo � gal ir dabar seka.

Lėtai einu per kiem�. Regiu save pakeliant lapelį. Atsi�aukim�.

Popieriuje nespalvota nuotrauka, turbūt atspausta i� originalo, joje bu�iuojasi vyras ir moteris. Moteris atsilenkusi atgal, jos pir�tai panir� į vyri�kio plaukus. Jis �ypsosi net j� bu�iuodamas.

Atsi�aukimo apa�ioje i�spausdinti �od�iai: MŪSŲ DAUGIAU, NEGU JŪS MANOTE.

Negalvodama lapelį suglam�au. Fredis buvo teisus: mai�tininkų pilna, jie įsiskverb� tarp mūsų. Jiems prieinami kopijuokliai, popierius, pasiuntiniai.

Tolumoje trinkteli durys, a� pa�oku. Staiga naktis atgyja. Paknopstom pasileid�iu į priebutį, smunku pro duris ir pamir�usi vis� atsargum� tris kartus pasuku u�rakt�. Stoviu prie�kambaryje tebegniau�dama suglam�yt� lapelį, kvėpuodama tokiu įprastu baldų blizgiklio ir �Cloroxo� kvapu.

Virtuvėje popiergalį įmetu į �iuk�liadė��. Bet apsigalvojusi įki�u į atliekų smulkintuv�. Jau nebijau pri�adinti tėvų. A� tik noriu atsikratyti tos nuotraukos, atsikratyti �od�ių, be abejo, grasinamų. Mūsų daugiau, negu jūs manote.

Kar�tu vandeniu nusiplovusi rankas nudūlinu į miegam�jį. Net nesivarginu nusirengti, tik nusispiriu sportba�ius, nusimaunu kepur� ir įlendu po antklode. Nors �ildymo sistema ū�ia, man ne�ilta.

Kakl� suima ilgi tamsūs pir�tai. Aksominėmis pir�tinėmis rankos, mink�tos ir i�kvepintos, sugniau�ia gerkl�, o ka�kur toli Lena ku�da: K� tu padarei? Laimė, pir�tai atsigniau�ia, ranka nuslysta, a� nugrimztu į gilų ir besapnį mieg�.

Kai atsimerkiu, palapinė u�lieta �alsvumos � plonas audeklas �itaip pakei�ia saulės �vies�. Po manimi �iek tiek drėgna, rytais visada taip esti: �emė garuoja, kratosi nakties �altumo. Gird�iu balsus ir puodų �vangėjim�. D�uliano nėra.

Neprisimenu, kada taip kietai miegojau. Net neprisimenu, kad bū�iau sapnavusi. Įdomu, ar i�gydytas �mogus taip ir jau�iasi � pabunda atsigav�s, lyg naujai gim�s, nei�kankintas ilgų tamsių pir�tų, siekian�ių tav�s miegan�ios.

Lauke netikėtai �ilta. Mi�kas aidi nuo pauk��ių giesmių. Melsvu dangumi lengvai skrieja debesys. Tyrai narsiai skelbia pavasarį, visai kaip pirmosios i�did�ios, papurusiomis krūtinėlėmis liepsnelės, pasirodan�ios kovo mėnesį.

Einu prie upelio, i� kurio semiam vandenį. Deinė k� tik i�lipo nusimaud�iusi, stovi nuoga ir mar�kinėliais �luostosi plaukus. Seniau nuogumas mane g�sdino, dabar jo beveik nepastebiu. Ar Deinė, ar saulėje besipurtanti ūdra... Bet a� nubrendu toliau nuo jos, nusivelku mar�kinius, apsipilu veid�, pa�astis ir paneriu galv�. Aiktelėjusi i�traukiu. Vanduo tebėra ledinis, pasinerti visa nesiry�tu.

Grį�usi į stovykl� matau, kad moters lavono nebėra. Reikia tikėtis, jie rado, kur j� u�kasti. Prisimenu Mėlyn�, kaip mes turėjome j� palikti sniege apledėjusiomis blakstienomis, ir Mijako, kuri� sudeginome. Tai vis vaiduokliai, �e�ėliai i� mano sapnų. Turbūt niekada jų neatsikratysiu.

� Labas rytas, saule, � sako Juodė, nepakeldama akių nuo lopomos striukės. Lūpomis suspaudusi kelias adatas, kalba jų nei�siimdama. � Gerai miegojai? � Atsakymo nelaukia. � Ant ugnies yra valgymo, �iupk, kol Deinė neatėjo pakartoti.

Vakar i�gelbėta mergaitė jau atsikėlusi, sėdi netoli lau�o apsigaubusi raudonu pledu. Net gra�esnė, negu tada atrodė. Akys ry�kiai �alios, oda skaisti ir �velni.

� Labas, � tarsteliu eidama prie lau�o. Ji man �ypteli, ta�iau nieko nesako. Pajuntu jai u�uojaut�. Prisimenu, kaip buvo baisu pabėgus į Tyrus ir atsidūrus tarp Juodės, Smigio ir kitų. Įdomu, i� kokio ji kra�to ir kokių baisybių prisi�iūrėjusi.

Lau�o pakra�tyje į pelenus įstatytas puodas. Jame nuo vakar vakaro lik� avi�inių dribsnių ir rudųjų pupelių tro�kinio. Prisvilusio ir beskonio. Įsikraunu į skardinį puodelį ir prisiver�iu greitosiomis suvalgyti.

Baigiant pusry�iauti, i� mi�ko i�lenda Aleksas, ne�inas plastikiniu indu su vandeniu. Neju�ia pasi�iūriu, ar ne�vilgtelės į mane, bet jo akys įsmeigtos į tolį man vir� galvos.

Praėj�s pro mane sustoja prie naujosios mergaitės.

� �tai, � taria. Jo balsas �velnus, senojo Alekso balsas, Alekso, kokį prisimenu. � Atne�iau vandens. Nebijok, �varus.

� A�iū, Aleksai, � dėkoja ji. Jos lūpose vardas nuskamba nei �iaip, nei taip. Pasijuntu suglumusi, pana�iai jausdavausi ma�a, kai per Bra�kių �vent� Rytinėje promenadoje nueidavau į veidrod�ių kambarį atrakcionų paviljone: viskas atrodydavo i�kreipta.

Tuoj po Alekso, alkūnėmis skindamiesi keli� per �akas, i� mi�ko atpluo�ia Smigis, Lydys ir kiti. Paskutinis pasirodo D�ulianas, atsistojusi nepajuntu, kaip pasileid�iu bėgte ir puolu jam ant kaklo.

� Opa! � juokiasi jis, sverdėdamas atatupstas. Apglėbia mane ai�kiai nusteb�s ir patenkintas. Dien�, ir dar kitiems matant, niekada jam nebūnu tokia meili. � U� k� jau taip?

� Pasiilgau tav�s, � sakau ne�inia ko u�dususi. Įremiu kakt� į jo raktikaulį, u�dedu deln� ant krūtinės. Jo �irdies plakimas mane nuramina: D�ulianas tikras ir dabar yra �ia.

� Apėjome did�iulį rat�, � sako Smigis. � Trijų mylių spinduliu. Viskas atrodo gerai. Maitėdos tikriausiai pasuko ka�kur kitur.

D�ulianas įsitempia. Atsigr�iu į Smigį.

� Maitėdos? � klausiu.

Smigis neatsakydamas dėbteli į mane. Sustoja prie�ais naujok�. Aleksas tebesėdi �alia jos. Jų rankas skiria vos keli coliai.

� Neprisimeni, kuri� dien� jie atėjo? � klausia jis mergait�. Matau, kad nekantraudamas. I� pa�iūros Smigis a�trus kaip dagys, antra Juodė. Todėl jie taip gerai ir sutaria.

Mergaitė prikanda lūp�. Aleksas palie�ia jai rank�, �velniai, padr�sinamai, ir staiga mane u�plūsta �leik�tulys.

� Sakyk, Koral, � ragina jis. Koral... Ai�ku, tokia ir turi būti vardu Koral. Gra�i, trapi, paslaptinga.

� A�... a� neprisimenu.

Balsas �emas kaip vaikino.

� Pasistenk, � taria Smigis. Juodė pa�nairuoja į jį. Jos veidas sako: Nespausk.

Mergaitė pasitaiso ant pe�ių pled�. Kosteli.

� Jie atėjo prie� kelias dienas... tris, keturias. Tiksliai ne�inau. Mes radome visi�kai sveik� dar�in�... Apsinakvojome. Mūsų buvo nedaug. Deividas, Tigas ir Nena. � Balsas sudreba, ji atsidūsta. � Ir kiti, i� viso a�tuoni. Laikėmės būryje nuo tada, kai atsiradau Tyruose. Mano senelis buvo vienos senųjų religijų dvasininkas. Atsisakė pereiti į Nauj�j� Tvark� ir buvo nu�udytas. Nuo tada mano �eima pateko į vald�ios akiratį. O paai�kėjus, kad teta prijau�ian�ioji... Na, pakliuvom į juod�jį s�ra��. Negalima gauti darbo, negalima gauti poros. Bostone nebuvo �eimininko, kuris būtų sutik�s i�nuomoti mums but�. Nors mes ir neturėjome kuo mokėti.

Jos balsas skamba vis pik�iau ir tvir�iau. Matau, kad ji atrodo trapi tik dėl patirtos traumos. Normaliomis aplinkybėmis ji vadovauja � kaip ir Juodė. Kaip Hana.

Matant, kaip Aleksas į j� �iūri, smilkteli pavydas.

� Maitėdos, � primena Smigis.

� Gana, Smigi, � įsiterpia Juodė. � Ji dar negali kalbėti.

� Ne ne, galiu. Tik beveik neprisimenu. � Ji vėl papurto galv�, ta�iau dabar i� nuostabos. � Nenai skaudėdavo s�narius. Nemėgo patamsyje viena eit į lauk� savo reikalu. Bijodavo pargriūti. � Ji prisispaud�ia prie krūtinės kelius. � Mes j� paeiliui lydėdavome. T� vakar� buvo mano eilė. Tik todėl a� ir...

� Vadinasi, kiti negyvi? � kimiai klausia Smigis.

Ji linkteli. Deinė sumurma: �Velnias� ir spiria į kupst�.

� Sudegė, � atsako mergaitė. � Miegodami. Mes matėme. Maitėdos apsupo pastat� ir padegė. Dar�inė u�siliepsnojo kaip degtukas. Nena visai neteko galvos. Klupinėdama pasileido gaisro pusėn. Ėmiau j� vytis... Daugiau neprisimenu. Man atrodė, jog ji u�sidegė... Paskui prisimenu, kad atsipeikėjau griovyje, lijo lietus... paskui jūs mus radote...

� Velnias, velnias, velnias, � kartoja Deinė, sulig kiekvienu �od�iu spirdama į kupst�.

� I� to jokios naudos, � subara j� Juodė.

Smigis atsidūsta ir pasitrina kakt�.

� Jie i�sine�dino i� �ito kra�to, � sako jis. � Mums tai gera �inia. Reikia tikėtis, kad nesusidursime su jais.

� Kiek jų buvo? � klausia Lydys. Koral papurto galv�. � Penki? Septyni? Tuzinas? Nagi, turi mums duoti u� ko nors u�sikabinti...

� Įdomu, kodėl, � įsiterpia Aleksas.

Nors prakalbo tyliai, visi nu��iūva. Kaip a� tuo �avėjausi: jo mokėjimu valdyti �mones nepakeliant balso, laisvumu ir pasitikėjimu, kuriais jis visada spinduliuodavo.

Dabar turė�iau nieko nejausti, todėl galvoju vien apie tai, kad u� nugaros D�ulianas, vos per sprindį; apie tai, kad Alekso ir Koral keliai lie�iasi ir jis neatsitraukia, tarsi nepastebi.

� Kurių galų buvo pulti? Kam suple�kinti dar�in�? Jokios logikos, � kalba Aleksas. � Visi �inome, kad Maitėdos grobia ir plė�ikauja. �ia buvo �udynės, ne apiplė�imas.

� Maitėdos dirba kartu su ABD, � taria D�ulianas. Lyg niekur nieko, nors jam tikriausiai sunku i�tarti tokius �od�ius. �Amerika be deliria� buvo jo tėvo organizacija, jo �eimos viso gyvenimo tikslas. Vos prie� kelias savaites, kai mudu likimas suvedė, � ir D�uliano viso gyvenimo tikslas.

� Taigi kad. � Aleksas atsistoja. Nors vėl tarsi kalbasi su D�ulianu, bet mūsų pusėn nė ne�iūri. �velgia į Juod� ir Smigį. � Vadinasi, jiems jau nereikia kovoti dėl būvio. Jie gauna atlygį. Didesnis pelnas, kitokie tikslai.

Jam niekas neprie�tarauja. Visi �ino, jog jis teisus. Maitėdoms niekad nerūpėjo gydymas. Jie pasitraukė į Tyrus, nes nepritapo prie normalios visuomenės arba buvo i� jos i�stumti. Atėjo niekam nejausdami palankumo ar artumo, be garbės jausmo ar idealų. Ir nors visada buvo �iaurūs, jų antpuoliai paprastai turėdavo ai�kų tiksl� � jie plė�ikaudavo, grobdavo maisto atsargas ir ginklus ir tai darydami nesibodėjo �udyti.

Ta�iau �udyti be tikslo ir naudos...

�ia visai kas kita. U�sakytas �udymas.

� Jie mus galabija, � lėtai taria Juodė, tarsi tik dabar supratusi. Atsigr�ia į D�ulian�. � Jie ketina mus med�ioti kaip �vėris, tiesa?

Dabar visi su�iūra į jį � vieni smalsiai, kiti at�iauriai.

� Ne�inau, � u�sikirsdamas atsako jis. � Jie negali leisti mums gyventi.

� O dabar jau galima sakyti �velnias�? � kand�iai klausia Deinė.

� Bet jeigu ABD ir reguliuotojai naudojasi Maitėdomis mums naikinti, tai įrodymas, jog Pasiprie�inimas įgauna galios, � protestuoju a�. � Mes jiems atrodome pavojingi. O tai gerai.

Ka�i kiek metų Tyruose gyvenan�ius Nelegalus vyriausybė i� esmės saugojo, mat jos oficiali nuostata buvo tokia: amor deliria nervosa liga per �aibi�k� kar� i�rauta su �aknimis, o visi u�krėstieji i�naikinti. Meilės neliko. Pripa�inti, jog esama Nelegalų bendruomenių, būtų buv�s pralaimėjimas.

Bet �iuo metu propaganda nebeveikia. Pasiprie�inimas tapo pernelyg platus ir matomas. Mūsų jau negalima nepastebėti, negalima apsimesti, jog mūsų nėra, � taigi dabar jie bando mus nu�luoti nuo �emės pavir�iaus.

� Cha, pa�iūrėsime, kaip bus gerai, kai Maitėdos i�keps mus miegan�ius, � atkirto Deinė.

� Gana! � Juodė atsistoja. Juoduose plaukuose pirm� kart� pastebiu balt� gij� � įdomu, �vie�ia ar jau seniai yra? � Reikės tik būti atsargesniems. Atid�iau rinksimės stovyklavietes, naktimis įvesime budėjim�. Ai�ku? Jeigu jie mus gaudo, turėsime būti greitesni ir gudresni. Ir darbuotis sutartinai. Mūsų kasdien daugėja, ai�ku? � Ji įdėmiai pasi�iūri į Lydį ir Dein�, tada atsisuka į Koral. � Ar turėsi jėgų eiti?

Koral linkteli.

� Manau, taip.

� Tada gerai, � taria Smigis. Jis akivaizd�iai nenustygsta. Jau turbūt ma�iausiai de�imt valandų. � Dar visk� apeikim, patikrinkim sp�stus ir baikim krautis daiktus. Tada i�kart keliaujam.

Smigis su Juode jau nėra vienvald�iai būrio vadovai, bet vis tiek moka �mones i�judinti, dabar irgi niekas neprie�tarauja. Netoli Pekipsio praleidome beveik tris paras. Kad jau nutarėme, kur �ygiuosime, visi norime kuo grei�iau pasiekti tiksl�.

Būrys i�siskirsto, pasklinda tarp med�ių. Kartu keliaujame gal tik savait�, bet kiekvienas jau turi savo pareigas. Smigis ir Lydys med�ioja, Juodė, Deinė, Aleksas ir a� paeiliui spend�iame �abangus, Lai prine�a vandens ir jį virina. D�ulianas visk� supakuoja, paskui i�krausto ir vėl pakuoja prie� kelion�. Kiti taiso drabu�ius ir lopo palapines. Gyvenimas Tyruose reikalauja tvarkos.

Dėl �ito sutaria tiek i�gydytieji, tiek negydytieji.

A� seku paskui Juod�, kopian�i� įkalnėn, kur riogso subombarduoto kvartalo griuvėsiai. Lik� tik pamatai. Atrodo, �ia esama me�kėnų.

� Ji eis su mumis? � nei�tvėrusi klausiu.

� Kas?

Juodė, regis, nustemba i�vydusi mane �alia.

� Mergaitė, � kuo abejingiau atsakau. � Koral.

Juodė kilsteli antakius.

� Vargu ar ji turi i� ko rinktis. Arba eina su mumis, arba lieka ir badauja.

� Bet... � Nemoku paai�kinti, kodėl ja nereikėtų pasitikėti. � Mes apie j� nieko ne�inome.

Juodė sustoja, atsisuka į mane.

� Nė apie vien� nieko ne�inome. Dar nesupratai? Tu nė velnio ne�inai apie mane, ir a� nė velnio ne�inau apie tave. Net apie save nė velnio ne�inai.

Galvoju apie Aleks� � apie t� keist� akmeninį vaikin�, kurį tariausi pa�įstanti. Gal jis taip smarkiai ir nepasikeitė. Gal tik a� jo i� tikrųjų nepa�inojau.

Juodė atsidūsta, delnais perbraukia sau per veid�.

� Klausyk, jau sakiau: jeigu kartu į �itai įklimpom, niekur nedingsi, turime ir veikti kartu.

� Suprantu, � murmteliu. Atsigr�iu į stovykl�. I� toli raudonas pledas, gaubiantis Koral pe�ius, rė�ia akis tartum kraujo klanas ant parketo.

� Abejoju, � at�auna Juodė. Ji �engteli man prie� nosį priversdama �iūrėti jai į akis. O jos kone juodos i� pyk�io. � Svarbiausia, kas dabar vyksta. �ia ne �aidimas, ne juokas. Tai karas. Svarbesnis u� tave ar mane. Svarbesnis u� visus mus krūvoj. Mes tik �apeliai. � �velniau ji priduria: � Prisimeni, k� visada tau sakiau? Praeitis mirusi.

Tada suvokiu, jog ji kalba apie Aleks�. A�aros suspaud�ia gerkl�, bet nenoriu, kad Juodė matytų mane verkiant. Niekada nebeverksiu dėl Alekso.

Juodė �engia pirmyn.

� Eik, padėk D�ulianui sukrauti palapines, � grį�telėjusi paliepia.

Dirsteliu per petį. D�ulianas jau i�ardė pus� palapinių. �tai suglaud�ia dar vien�, ji subliūk�ta.

� Jis ir vienas susitvarkys, � sakau. � Man�s ten nereikia.

Ir bandau sekti paskui j�.

� Patikėk, jam tav�s reikia, � atkerta Juodė, staigiai atsisukusi ir �vystelėdama juodais plaukais.

Valandėl� �iūrime viena į kit�. Juodės akyse �mėsteli nesuvokiama i�rai�ka. Galbūt įspėjimas. Tada ji kreivai �ypteli.

� �inok, a� dar esu vadė. Turi man�s klausyti.

Taigi apsigr�iu ir dro�iu pakalnėn į stovyklaviet�, pas D�ulian�, kuriam reikia man�s.

Ryt� pabudusi nesusigaudau: kambarį u�liejusi saulė. Tik�riausiai pamir�au u�traukti portjeras.

Atsisėdu, antklod� nuspiriu galukojin. Lauke klykauja kirai. I�lipusi i� lovos matau, kad atokaitoje �olė skais�iai �alia.

Ra�omojo stalo stal�iuje susirandu vien� kelių daiktų, kurių nepatingėjau i�imti i� dė�ių: stor� �inyn� �Poprocedūrinis laikotarpis�, kuris, pasak į�angos, �atsako į papras�iausius � ir sudėtingiausius! � klausimus apie gydom�j� procedūr� ir jos padarinius�.

Greit susirandu skyrių apie sapnavim�, permetu akimis kelis puslapius, nuobod�iais moksliniais terminais ai�kinan�ius apie nety�inį gydymo poveikį � mieg� be sapnų. Tada randu sakinį, dėl kurio norisi priglausti knyg� prie krūtinės: �Kaip jau ne sykį pabrė�ėme, �monės skirtingi, todėl, nors procedūra suma�ina temperamentų ir asmenybių skirtumus, jos poveikis kiekvienam vis kitoks. Apie penkis procentus i�gydytųjų sakosi vis tiek sapnuoj�.�

Penki procentai... Nedaug, bet ir ne taip jau niekingai ma�ai.

Pasijuntu geriau, negu jau�iausi pastarosiomis dienomis. U�vertusi knyg� staiga apsisprend�iu.

�iandien dvira�iu nuva�iuosiu prie Lenos namų.

Jau kelis mėnesius nesu lankiusis Lenos gatvėje Kamberlande. �ituo atiduosiu duokl� mudviejų buvusiai draugystei ir numaldysiu nesmagų jausm�, kirbantį nuo tada, kai pama�iau D�en�. Na, taip, Lena pasidavė ligai, bet i� dalies kalta ir a�.

Turbūt todėl j� vis dar prisimenu. Procedūra nenuslopina visų jausmų, todėl toji kaltė vis dar prasiver�ia į pavir�ių.

Prava�iuosiu pro senuosius jos namus, pa�iūrėsiu, ar viskas gerai, ir pasijusiu smagiau. Kaltė reikalauja atleidimo, o a� sau dar neatleidau u� tai, kuo prisidėjau prie jos nusikaltimo. Gal netgi, pamanau, nuve�iu �iek tiek kavos. Jos teta Kerolė buvo tokia kavos mėgėja.

Po to grį�iu prie savo gyvenimo.

Nusiprausiu veid�, apsimaunu d�insus, u�sivelku mėgstam� multino palaidin�, mink�tutėl� nuo tiek metų dau�ymo d�iovintuve, plaukus susuku į palaid� mazg�. Lena raukydavosi pama�iusi mane tai darant. Kokia neteisybė, sakydavo. Man tokia �ukuosena atrodytų kaip varnų lizdas ant galvos.

� Hana, viskas gerai? � i� koridoriaus susirūpinusi �aukia mama. Atidarau duris.

� Kuo puikiausiai. O kas yra?

Ji dėbteli į mane.

� Man pasigirdo ar tu tikrai dainavai?

Ko gera, neju�ia ėmiau niūniuoti. Pasidaro gėda.

� Band�iau prisiminti vienos dainos �od�ius, j� man grojo Fredis, � mikliai sumojau atsakym�. � Galvoj lik� vos keli �od�iai.

Mamos veidas atsileid�ia.

� Garantuotai gali rasti sankcionuotos muzikos kataloge, � sako ji. Kilstelėjusi mano smakr� priekabiai �iūri. � I�simiegojai?

� Puikiai.

Ir nueinu.

Apa�ioje tėtis vaik�to po virtuv� pasireng�s va�iuoti į tarnyb�, tik be kaklarai��io. Vien i� jo plaukų ai�ku, kad klausėsi �inių. Nuo pernai rudens, kai vyriausybė pirm� kart� prane�ė pripa�įstanti, jog esama Nelegalų, jis reikalauja, kad visada būtų įjungtos �inios, net prie� pat i�einant i� namų. �iūrėdamas per televizorių �inias, jis tar�o plaukus.

Ekrane moteris oran�inėmis lūpomis sako: �į ryt� policijos nuovad� Valstybės gatvėje u�plūdo pasipiktin� pilie�iai, reikalaujantys paai�kinti, kaip Nelegalai galėjo laisvai slankioti mieste ir mėtyti lapelius su grasinimais...

Prie virtuvės stalo sėdi ponas Rotas, mūsų kaimynas, ir sukioja tarp delnų puodelį kavos. Jis jau nuolatinis sve�ias mūsų namuose.

� Labas rytas, Hana, � taria neatitraukdamas akių nuo ekrano.

� Labas, pone Rotai.

Nors Rotai gyvena kitapus gatvės, o ponia Rot am�inai giriasi, kokių naujų drabu�ių pripirkusi savo vyresniajai dukrai Viktorijai, �inau, jog jie vargsta. Nė vienas jų vaikas negavo geros poros kilus triuk�mui dėl Viktorijos; �nekama, jog jai priverstinai paankstinta procedūra, nes buvo su�iupta mieste po komendanto valandos. Pono Roto karjera sustojo, akivaizdūs finansinių sunkumų �enklai: jie nebeva�inėja automobiliu, nors jis nublizgintas tebestovi kieme u� gele�inių vartų. Ir �viesos anksti i�jungiamos, matyt, taupoma elektra. Įtariu, ponas Rotas pas mus u�suka taip da�nai todėl, kad jų televizorius neveikia.

� Labas, tėti, � sakau nerdama pro stal�.

Jis ka�k� burbteli tampydamas ir sukiodamas plaukų kuok�t�. Prane�ėja kalba: Atsi�aukimai buvo i�mėtyti įvairiuose rajonuose, net vaikų �aidimų aik�telėse ir prad�ios mokyklose.

Toliau reporta�e rodoma protestuojanti minia, susirinkusi ant rotu�ės laiptų. Jų plakatai reikalauja: GR��INKITE MUMS MŪSŲ GATVES ir: AMERIKA BE DELIRIA. An� savait� nu�ud�ius ABD vadov� Tom� Fainemen�, �i organizacija susilaukė daugybės naujų rėmėjų. Jis jau laikomas kankiniu, visoje �alyje i�kilo paminklai.

Kodėl niekas nieko nedaro, kad mus apgintų? � kalba į mikrofon� vyri�kis. Tiksliau � �aukia bandydamas perrėkti kitus protestuotojus. Policija turėtų mus apsaugoti nuo tų bepro�ių. O jie u�plūdo gatves.

Prisimenu, kaip vakar vakare stengiausi kuo grei�iau sunaikinti lapelį, tarsi tai būtų galėj� reik�ti, jog jo nė nebuvo. Nelegalai, ai�ku, grasino ne konkre�iai mums.

� Siaubinga! � rikteli tėtis. Tik du ar tris kartus gyvenime ma�iau jį pakeliant bals�, o netenkant �ado � vos vien�: kai buvo skelbiamas s�ra�as �monių, �uvusių per teroristų i�puolius, ir jis i�girdo Frenko Hargrouvo, Fred�io tėvo, pavard�. Svetainėje visi �iūrėjome televizorių, staiga tėtis atsisuk�s paleido į sien� stiklin�. Buvo toks netikėtumas, abi su mama tik i�pūtėm akis ir tylėjom. Niekada nepamir�iu jo �od�ių t� vakar�: Amor deliria nervosa � ne meilės, o savanaudi�kumo liga. � Kokia nauda i� Valstybės saugumo komiteto, jeigu...

� Liaukis, Ri�ai, prisėsk. Per daug nervinies, � įsiki�a ponas Rotas.

� �inoma, nervinuos. Tie tarakonai...

Sandėliuke stovi dė�u�ių su kruopomis ir kavos mai�elių eilės. Pasiki�u vien� po pa�astimi ir sulyginu eil�, kad neliktų ply�io. Tada griebiu riek� duonos, u�sitepu rie�utų sviesto, nors televizijos �inios visi�kai atėmė apetit�.

Grį�tu per virtuv� ir jau esu koridoriuje, kai tėtis atsisuk�s su�unka:

� Kur i�eini?

Atsistoju taip, kad nesimatytų kavos mai�elio.

� Sugalvojau pasiva�inėti dvira�iu, � linksmai tariu.

� Pasiva�inėti dvira�iu? � pakartoja tėtis.

� Vestuvinė suknelė trupu�iuk� spaud�ia, � paai�kinu duonos rieke vaizdingai mostelėdama į �on�. � Turbūt pripratau u�valgyti įtamp�.

Bent jau po procedūros nepasikeitė melavimo įgūd�iai.

Tėtis susiraukia.

� Tik neva�iuok į centr�, gerai? Vakar vakare buvo Incidentas...

� Vandalizmas, daugiau nieko, � sako ponas Rotas.

Dabar televizija rodo reporta�� apie teroristų i�puolius sausio mėnesį: grūdėtas, rankine kamera filmuotas vaizdas, kaip sugriūva rytinė Kriptų pusė; i� sustabdytų autobusų pasipilantys ir pani�kai bėgantys �monės; u�utėkyje susigū�usi moteris vėjo plaikstoma suknele, �aukianti, jog atėjo teismo diena; per miest� slenkantis dulkų debesis, visk� nuda�antis kreidos baltumu.

� Tai tik prad�ia, � grie�tai sako tėtis. � Tie lapeliai tikriausiai buvo įspėjimas.

� Nieko jie nepadarys, nes neorganizuoti.

� Ir pernai visi taip kalbėjo, bet baigėsi tuo, kad Kriptų sienose skylė, meras nu�udytas, o miestas pilnas psichopatų. Ar �inai, kiek kalinių t� dien� pabėgo? Trys �imtai.

� Nuo tada sustiprintos saugumo priemonės, � gin�ija ponas Rotas.

� Saugumo priemonės vakar vakare Nelegalams nesutrukdė paversti Portlando mil�ini�ku pa�tu. Kas �ino, kas dar gali atsitikti? � Atsidus�s jis pasitrina akis. Atsisuka į mane. � Nenoriu, kad mano vienturtė duktė i�tik�tų gabalais.

� Tėti, a� neva�iuosiu į centr�, � sakau. � Nebūsiu pusiasalyje, gerai?

Linktelėj�s vėl įbeda akis į televizorių.

Verandoje sustoju, viena ranka kem�u burnon duon�, kita po pa�astim laikau kavos mai�elį. Susigriebiu, jog baisiai noriu gerti. Bet į vidų nebegrį�tu.

Priklaupusi įdedu kav� į savo sen� kuprin�, vis dar atsiduodan�i� bra�kių guma, kuri� taip mėgau kramtyti, į uodeg� suri�tus plaukus susibruku po beisbolo kepuraite. U�sidedu tamsius akinius. Nebijau, kad mane pastebės fotografai, bet nenoriu susidurti su kokiu pa�įstamu.

I�sivedu dviratį i� gara�o į gatv�. Sakoma, kad va�iuoti dvira�iu i�moksti visam gyvenimui, bet a� u�sėdusi baisiai svirduliuoju, lyg besimokantis va�iuoti vaikiukas. Kelias sekundes pasverdėjusi pagaliau atgaunu pusiausvyr�, pasuku u� kampo ir imu leistis pakalnėn � Braitono sarginės ir Vudkov Farmso pusėn.

Dvira�io ratų �e�ėjimas į grindinį, į veid� pu�iantis stiprokas gaivus vėjas savoti�kai ramina. Jausmas ne visai toks kaip bėgiojant, bet pajuntu pasitenkinim� lyg po ilgos dienos įlindus į �varų patal�.

Diena puiki � giedra ir stebėtinai �alta. Toki� dien� neįmanoma įsivaizduoti, kad pus� �alies siaubia mai�tininkai, kad Nelegalai, pasklid� tarsi nuotekos kanalizacijos vamzd�iais, sėja Portlande neapykant� ir smurt�. Neįmanoma įsivaizduoti, kad apskritai pasaulyje kas nors blogai. Prava�iuojant tarsi pritardama man linksi na�lai�ių lysvė. A� pasileid�iu smarkiau. Nestabtelėdama maunu pro gele�inius vartus ir sargin�, tik pasisveikindama paskubomis mosteliu sargybiniui, nors vargu ar Solas mane atpa�įsta.

I�va�iavus u� Vudkouv Farmso, vaizdas staigiai kei�iasi. Valstybiniai sklypai įsiremia į apleistas dykvietes; a� prava�iuoju tris i� eilės namelių ant ratų parkus, pristatytus grotelinių keptuvų, i�duobėtus lau�avie�ių, apgaubtus dūmų ir pelenų �ydo, nes �ia gyvenantys �monės elektra beveik nesinaudoja.

Braitono prospektas mane i�veda į pusiasalį, fakti�kai anapus sienos, į Portlando centr�. Ta�iau rotu�ė, savivaldybės įstaigos ir laboratorijų kompleksas, kur �monės rinkosi protestuoti, tebėra u� kelių mylių. Pastatai, taip nutol� nuo Senojo uosto, yra vos kelių auk�tų, gatvių kampuose kiūkso įsimai�iusios kulinarijos krautuvėlės, pigios savitarnos skalbyklos, apgriuvusios ba�nytėlės ir seniai u�darytos degalinės.

Bandau prisiminti, kada paskutinį kart� buvau Lenos namuose, o ne ji lankėsi pas mane, bet galvoje tik susimai�o metai ir vaizdai, konservuotų raviolių ir pieno miltelių kvapai. Lena gėdijosi savo ank�tų namų ir savo �eimos. �inojo, k� �monės kalba. Bet man visada patiko vaik��ioti pas j�. Ne�inau kodėl. Manau, tuo laiku mane �avėjo netvarka: vir�utiniuose kambariuose viena prie kitos sustatytos lovos, niekada normaliai neveikiantys elektros prietaisai, nuolat i��okantys saugikliai, surūdijusi nenaudojama skalbyklė, kurioje vasar� laikomi �ieminiai drabu�iai.

Nors praėjo a�tuoni mėnesiai, keli� į Lenos namus randu nesunkiai, net prisimenu, kad galiu jį sutrumpinti pasukdama per automobilių aik�tel� Kamberlando pakra�tyje.

Sustoju kelios durys nuo Tidlių namų jau suprakaitavusi. Nusimaunu kepur�, susiglostau plaukus, kad atrody�iau nors kiek tvarkingesnė. Tolėliau trinkteli durys, į priebutį, u�verst� sulū�usiais baldais, tarp kurių ka�kodėl riogso net rūdimis i�margintas klozetas, i�lenda moteris. Jos rankose �luotra�is, ji pradeda �luoti, brū�ina ir brū�ina tas kelias pėdas nenuleisdama nuo man�s akių.

Gatvė atrodo daug nykiau negu kadaise. Pusė namų u�kaltais langais. Vesdamasi dviratį jau�iuosi lyg naras su nauju povandeniniu laivu, slenkantis pro nuskendusio laivo griau�ius. Languose sujuda u�uolaidos, jau�iu mane sekant neregimas akis ir pyktį, susitvenkusį visuose tuose liūdnuose namukuose įlinkusiais stogais.

Pasijuntu baisiai kvailai. Kam a� �ia atsibeld�iau? K� sakysiu? K� galiu pasakyti?

Bet kad jau esu taip arti, negaliu nuva�iuoti nepama�iusi senojo Lenos namo, du �imtai trisde�imt septinto numerio. Pri�ėjusi prie vartų i�kart suprantu, kad namas jau senokai apleistas. Stoge trūksta kelių �erpių, langai u�kalti rudomis lentomis. Ant priekinių durų ka�kas i�ra�ė didel� raudon� X raid�, rei�kian�i�, kad �is namas u�krėstas liga.

� Ko tau reikia?

Atsisuku. Moteris nustojo �luoti. Laikydama rankoj �luot� kitos delnu prisidengia nuo saulės.

� A� ie�kau Tidlių �eimos, � atsakau.

Tu��ioje gatvėje mano balsas nuaidi per garsiai. Moteris tebespokso į mane. Nenoromis veduosi dviratį į kit� gatvės pus�, jos vartų link, nors ka�kas manyje tam prie�inasi, liepia neiti. �ia ne tavo vieta.

� Tidliai i�sikėlė an� rudenį, � sako moteris ir vėl ima �luoti. � Jie �ia tapo nepageidaujami. Po viso to... � Staiga ji nutyla. � K� gi, ne�inau, kas jiems atsitiko, ir nenoriu �inoti. Dėl man�s gali sau nors supūti toje Auk�tumoje. U�ter�ė gatv�, padarė neįmanom� gyventi...

� Vadinasi, jie i�sikėlė į Dieringo auk�tum�?

I�kart matau, kad mano klausimas jai pasirodė įtartinas.

� O koks tavo reikalas? Gal priklausai Jaunimo gvardijai, ar k�? �itas namas padorus, �itas namas �varus. � Ji baksi �luotra�iu priebu�io grindis lyg norėdama priploti nematomus vabzd�ius. � Kasdien skaitau �Knyg��, perėjau visus patikrinimus, kaip ir visi kiti... Bet vis tiek visokie slankioja, land�ioja, nori pri�aukt nemalonumų...

� A� nesu i� ABD, � bandau j� raminti. � Ir nenoriu pri�aukti nemalonumų.

� Tai ko tada �ia reikia? � Ji �iūri prisimerkusi, matau, kad pradeda atpa�inti. � Ei, ar tik nesi �ia kada lankiusis?

� Ne, � skubiai atsakau ir u�simauk�linu kepur�. Ai�ku, jog �ia daugiau pagalbos nesulauksiu.

� Ka�kur tu man matyta, � bamba moteri�kė.

Greit u�sėdu ant dvira�io. �inau, jai netrukus toptelės: ogi �ita mergiotė suporuota su Fred�iu Hargrouvu.

� Negali būti, � tariu ir i�suku į gatv�.

I�mesti i� galvos. �inau, kad reikia i�mesti i� galvos. Ta�iau dar labiau knieti vėl pamatyti Lenos �eim�. Man reikia su�inoti, kas įvyko jai pabėgus.

Dieringo auk�tumoje nesu buvusi nuo pernai vasaros, kai su Aleksu ir Lena slėpdavomės Brukso gatvės trisde�imt septintame name, viename i� daugybės apleistų. �iame name Len� ir Aleks� su�iupo reguliuotojai. Dėl �ios prie�asties jie mėgino paskutin� minut�, deramai nepasireng�, pabėgti i� miesto.

Dieringo auk�tuma irgi dar nykesnė, negu prisimenu. Prie� kelerius metus rajonas buvo apleistas, mat po kelių policijos reidų pasklido gandas, jog jis u�krėstas. Kai buvau ma�a, vyresnieji vaikai pasakodavo istorijas apie negydytųjų, mirusių nuo amor deliria nervosa, �mėklas, klaid�iojan�ias jo gatvėmis. Mes kurstydavom vieni kitus nueiti į Auk�tum� ir paliesti kokį apgriuvusį nam�. Deln� reikėdavo i�laikyti visas de�imt sekund�ių: kaip tik tiek laiko reikia, kad liga įsiskverbtų per pir�tų galiukus.

Kart� tai darėme kartu su Lena. Ji pabūgo jau po keturių sekund�ių, bet a� i�laukiau visas de�imt, skai�iuodama lėtai ir garsiai, kad girdėtų mudvi sekan�ios mergiotės. Dvi savaites buvau antros klasės didvyre.

Praėjusi� vasar� policijos reidas u�griuvo u�draust� vakarėlį Dieringo auk�tumoje. A� ten buvau. Leidau Stivenui Hiltui prisiglausti ir ku�dėti man į ausį.

Baigus mokykl� tai buvo mano ketvirtas toks vakarėlis. Prisimenu, kaip būdavo �iurpu slinkti gatvėmis seniai po komendanto valandos, kaip dau�ydavosi �irdis, o paskui susitikusios su And�elika Marston juokdavomės, kad ir vėl pavyko pasprukti. �nib�dėdavomės apie bu�iavim�si, grasindavome viena kitai pabėgti į Tyrus � lyg ma�os mergytės, kalban�ios apie Stebuklų �alį.

�tai kur �uo pakastas: visa tai buvo vaiki�ki u�siėmimai, didelis susifantazuotas �aidimas.

Niekas netikėjo, jog tai gali nutikti man, And�ei ar dar kuriai. Ir jau tikrai neturėjo nutikti Lenai.

Po ano reido rajonas oficialiai sugrį�o Portlando nuosavybėn ir daugelis namų buvo nugriauta. Planuota pastatyti nauj� nebrangių kooperatinių namų kvartal� savivaldybės darbuotojams, bet statybos nutrūko po teroristinių i�puolių, ir dabar įsukusi į Auk�tum� matau vien tik griuvėsius ir statybvie�ių liekanas: duobes, i�rautus med�ius, gulin�ius �aknimis į vir�ų, i�malt� �em� ir surūdijusius metalinius �enklus, skelbian�ius, jog statybų aik�telėse būtina dėvėti �almus.

Taip tylu, jog net mano dvira�io padangų �e�ėjimas atrodo nedovanotinai garsus. Netikėtai galvoje �vysteli mintis: Tyliai eiki per kapus, nes numirėliai pabus... Ma�os būdamos �itaip g�sdindavomės, kai reikėdavo eiti pro kapines.

Dieringo auk�tuma �iuo metu tikrai primena kapines.

Nulipu nuo dvira�io, atremiu jį į sen� gatvės rodykl�, nukreipian�i� į Klevų prospekt�, dar vien� gilių duobių ir i�rautų med�ių gatv�.

Kurį laik� einu jausdamasi kvailokai. Niekur jokio �mogaus. Ai�ku, kad visur tu��ia. O juk Dieringo auk�tuma � didelis rajonas, tikras gatvelių ir aklagatvių labirintas. Net jei Lenos �eima prisiglaudusi kuriame nors name, nebūtinai j� rasiu.

Bet kojos pa�ios �engia, tarsi valdomos ne smegenų, o kokios kitos jėgos. Tu��ius sklypus ramiai �ukuoja vėjas, oras atsiduoda puvėsiais. Praeinu senus apirusius pamatus, jie man ka�kuo primena rentgeno nuotraukas, kurias rodydavo dantistas: tokia pati pilkų dantų eilė, tarsi atverta ir padėta ant �emės �iauna.

Tada u�uod�iu � silpn�, ta�iau tikrai med�io dūmų kvap�, prasiskverbiantį pro visoki� smarv�.

Ka�kas kūrena lau��.

Kitoje sankry�oje pasuku Vinvudo gatve. Vaizdas toks, kokį prisimenu i� anos vasaros. �ia namai nebuvo griaunami. Niūrūs ir tu�ti teberiogso u� ve�lių senų pu�ų.

Gerklė �ia susigniau�ia, �ia atsileid�ia. Atrodo, visai netoli Brukso 37. Man pasidaro baisu, kad netrukus galiu jį i�vysti.

Nutariu: jei dabar prieisiu Brukso gatv�, tai bus �enklas, jog laikas grį�ti. Parva�iuosiu namo ir pamir�iu �it� kvail� �ygį.

� Mama, mamyte, parvesk į namus...

Monotoni�kas balsas mane sustabdo. Valandėl� stoviu nejudėdama, sulaikiusi kvap�, stengdamasi suvokti, kurioje pusėje jį i�girdau.

� Baugu man klajoti po tamsius mi�kus...

Tai senas vaiki�kas eilėra�tis apie pabaisas, neva gyvenan�ius Tyruose. Vampyrus. Vilkolakius. Nelegalus.

Ta�iau paai�kėjo, kad Nelegalų ten tikrai esama.

�engiu i� grindinio į �ol� tarp med�ių, kuriais apsodinta gatvė. Einu lėtai, pir�tų galais, nes balsas toks silpnas, toks tylus.

U� kampo pamatau mergait�, tupin�i� vidury gatvės, dideliame saulėkaitos lopinyje, �iurk�tūs plaukai nukar� ant veido. Vien oda ir kaulai. Kelių girnelės lyg smailios burės.

Vienoj rankoj murzina lėlė, kitoj � lazdelė nudro�tu galu. Lėlės plaukai i� geltonų vilnonių siūlų, akys � juodos sagos, bet likusi tik viena. Lūpas �ymi raudonos vilnos siūlelis, bet jau tuoj atsiknosiantis.

� Į keli� i�lindo sukrio��s vampyras...

U�simerkusi prisimenu tolesnes eilutes:

Mama, mamyte, guldyk mane �ia,

Namų nepasieksiu, mirtis nepės�ia.

Dailus Nelegalas kerais ap�avės

Ir meiliai �ypsodamas �irdį i�plė�.

Kai vėl atsimerkiu, ji pakelia galv� badydama or� savo nusmailinta lazdele � tarsi gindama �alin vampyr�. Akimirk� manyje viskas sustingsta. Greisė, jaunesnioji Lenos pusseserė. Lenos numylėtoji pusseserė.

Greisė, per �e�erius metus, kai j� matydavau, nė sykio niekam nei�tarusi nė �odelio.

� Mama, mamyte, guldyk mane �ia...

Nors po med�iais vėsu, jau�iu tarp krūtų srūvant prakait�.

� Dailus Nelegalas kerais ap�avės...

Dabar lazdele ji ima baksnoti lėlei u� ausies tarsi atlikdama procedūr�.

� Saugumo, sveikatos ir laimės... � u�dainuoja jau garsiau, pana�iai kaip lop�in�. � ���... Būk gera mergytė. Pri�adu, kad nė trupu�io neskaudės.

Daugiau neturiu jėgų �iūrėti. Ji tebebaksnoja lankstų lėlės kakl�, ir galva kres�ioja lyg pritariamai linksėdama. A� i�lendu i� u� med�ių.

� Greise! � pa�aukiu. Neju�ia atki�u rank� tartum artindamasi prie laukinio �vėrelio.

Ji suakmenėja. Atsargiai �engteliu dar �ingsnį. Ji taip suspaud�ia savo lazdel�, jog net krumpliai pab�la.

� Greise, �ia a�, Hana. Draugė... buvau tavo pusseserės Lenos draugė.

Ji staigiai atsistoja ir nubėga palikusi ir lėl�, ir lazdel�. Negalvodama pasileid�iu j� vytis.

� Palauk! A� tau nieko nepadarysiu.

Greisė skuta kaip ki�kis. Jau ka�i kur nukurnėjo. �muk�teli u� kampo, o kai pribėgu, jos jau nėra.

Sustoju. �irdis skausmingai plaka gale gerklės, burnoje bjaurus skonis. Kepure nusibraukiu nuo kaktos prakait� jausdamasi baisiai kvailai.

� Kvai�a, � garsiai sakau. Pasijuntu geriau, todėl dar garsiau pakartoju: � Kvai�a.

Ka�kur u� nugaros i�girstu krizenant. Atsisuku, bet nieko nepamatau. Man pa�iurpsta nugara; staiga pajuntu, jog esu sekama, tada dingteli: jeigu �ia gyvena Lenos �eima, tikriausiai yra ir kitų �eimų. Pastebiu, kad namo kitapus gatvės langai u�dengti du�o u�uolaidomis, o kiemas nuklotas visokiu plastikiniu �lam�tu: �aislais, dubenimis ir statybinėmis kaladėlėmis, bet viskas tvarkingai sudėta, tarsi kas būtų neseniai �aid�s.

Pasijutusi nesmagiai pasitraukiu po med�iais ir stoviu nenuleisdama akių nuo gatvės, ar kas nors nepasirodys.

� �inok, mes turime teis� �ia būti, � su�nib�da balsas tiesiai man u� nugaros.

Grį�teliu taip apstulbusi, jog akimirk� netenku �ado. I� u� med�ių pasirodo mergaitė. �iūri į mane rudomis akimis.

� Vilou? � suvapu.

Ji sumirksi. Jei mane ir pa�ino, neparodo. Ta�iau tikrai ji � Vilou Marks, mano klasiokė; tėvai nedavė jai pabaigti mokyklos, atsiėmė, kai ėmė sklisti kalbos, kad po komendanto valandos buvusi u�tikta Diering Oukso parke su ka�kokiu negydytu vaikinu.

� Mes turime teis�, � pakartoja ji taip pat neramiai �nib�dėdama ir gr��ydama rankas. � Kiekvienam atviras kelias... Tai garantuoja gydymas...

� Vilou... � Vos nesuklupdama �engteliu atgal. � Vilou, �ia a�. Hana Teit. Pernai kartu lankėme matematik�. Pono Filmoro klasėje. Prisimeni?

Jos blakstienos virpteli. Plaukai ilgi ir bevilti�kai susivėl�. Ji juos da�ydavosi įvairių spalvų sruogelėmis. Mano tėvai visada sakė, kad ji prisidirbs bėdos. Liepė laikytis nuo jos atokiau.

� Filmoras, Filmoras... � kartoja ji. Pamatau, jog ji turi trita�kį procedūros randelį, ir prisimenu, kaip staigiai buvo paimta i� mokyklos likus keliems mėnesiams iki egzaminų. Visi �nekėjo, kad tėvai privertė j� darytis paankstint� procedūr�. Susiraukusi ji purto galv�. � Ne�inau... Nelabai...

Ji priki�a pir�tus prie burnos, ir matau, kad nagai nukramtyti iki gyvuonies.

Man darosi bloga. Reikia i� �ia ne�dintis. Kurių galų atva�iavau...

� Buvo malonu susitikti, Vilou, � tariu. Ir lėtai apeinu j�, nors rūpi dumti i� �ia, kiek kojos ne�a.

Staiga Vilou puola, viena ranka apkabina man kakl� ir pasilenkia lyg norėdama pabu�iuoti. Riktelėjusi muistausi, bet ji nepaprastai stipri.

Kitos rankos pir�tais ji pama�u braukia man per veid� liesdama skruostus ir smakr� � lyg aklas �mogus. Jos nagai skrebena od� tarsi pelės.

� Paleisk! � O siaube, a� beveik verkiu. Gerkl� suspaud�ia baimės spazmas. � Pra�au, paleisk mane.

Jos pir�tai u��iuopia mano randelį. Staiga ji sakytum subliūk�ta. Akimirk� �velgia į mane protingai, ir a� i�vystu an� Vilou: gudri�, atkakli�, o �iuo metu � įveikt�.

� Hana Teit, ir tu jiems pakliuvai, � sako ji.

Tada paleid�ia, ir a� nubėgu.

Koral mus gai�ina. Kokių nors su�eidimų nematyti, i�simaud�iusi, visokios �aizdelės aptvarstytos, bet ji ai�kiai nusilpusi. Pradeda atsilikti vos mums pajudėjus, ir Aleksas jos nepalieka. Nors stengiuosi nekreipti dėmesio, per kitų balsus mane retkar�iais pasiekia jų pokalbio nuotrupos. Kart� i�girstu, kaip Aleksas kvatoja.

Pavakary prieiname didelį ��uol�. Jo kamienas surai�ytas, subrai�ytas. Vos pama�iusi �ūkteliu, nes atpa�inau �enkl�: trikampis, skai�ius ir primityvi strėlė. Tai Gervo peilio palikta �ymė; pernai keliantis i� sodybos �iaurėje, �itais simboliais jis �ymėjo mūsų keli�, kad pavasarį grį�dami nepasiklystume.

�į �enkl� prisimenu ypa� gerai, nes jis rodo, kaip pasiekti nam�, kurį u�ėjome pernai, sveik� ir apgyvent� Nelegalų �eimos. Juodė �enkl� tikriausiai irgi atpa�ino.

� Tai bent laimėjimas, � �ypsosi ji. Ir �aukia grupei: � Kelias į pastog�!

Visi linksmai �ūkauja. Savait� pabuv� be civilizacijos u�sinori papras�iausių dalykų: namo su stogu ir sienomis, ir su kar�to vandens vonia. Muilo.

Iki to namo viena mylia. Pama�ius dvi�laitį stog�, apaugusį susivijusių rudų gebenių gaurais, man suspurda �irdis. Tyruose, tokiuose pla�iuose ir permaininguose, tokiuose klaid�iuose, visada trok�ti ko nors pa�įstamo.

� Pernai rudenį �ia nakvojome, � puolu ai�kinti D�ulianui. � Keliaudami nuo Portlando į pietus. Vienas langas buvo i�dau�ytas � matai, kaip u�taisė lentgaliais? O akmeninį kamin� matai?

Bet pastebiu, kad namas atrodo labiau ap�iur�s, negu buvo prie� t� pusmetį. Priekinė akmenų siena patamsėjusi nuo gli�ių juodų pelėsių, įsigėrusių į tink�. Aik�telė aplink nam�, kur pernai pasistatėme palapines, u�kermėjusi auk�ta parudavusia �ole ir usnimis.

I� kamino nekyla dūmai. Viduje tikriausiai �alta, kai nekūrenama krosnis. Pernai rudenį, vos pasirodėme kieme, mūsų pa�sitikti i�lėkė vaikai. Jie vis� laik� būdavo lauke, �aisdavo kvatodami ir rėkaudami, erzindami vienas kit�. Dabar tylu ramu, tik dūsauja gebenėse vėjas.

Man pasidaro neramu. Kiti irgi pajuto, kad ka�kas ne taip. Paskutin� myli� �ygiavome spar�iai, vienu darniu būriu, genami vilties gauti tikro valgio, pabūti troboje, pasijusti �monėmis. Ta�iau dabar visi tyli.

Pirmoji prie durų pribėga Juodė. Pastovi i�kėlusi kum�tį, pagaliau pabeld�ia. Garsas duslus ir aidus tokioje tyloje. Jokio atsako.

� Gal i�ėj� į mi�k� ko nors pasirinkti, � tariu.

Stengiuosi nepasiduoti stiprėjan�iai panikai, a�triam baimės jausmui, kuris visada u�plūsdavo Portlande bėgant pro kapines. Ver�iau paskubėk, sakydavo Hana, nes negyvėliai pastvers u� kojų.

Juodė nieko man nesako, pasuka ranken�. Durys atsidaro.

Ji atsigr�ia į Smigį. Jis nusiima nuo peties �autuv� ir pirma jos �engia į vidų. Juodė, regis, tuo patenkinta. I�sitraukusi i� u� dir�o peilį įseka i� paskos. Visi kiti irgi sueiname.

Kvapas siaubingas. Tams� kiek praskied�ia �viesa, sklindanti pro atviras duris ir pro tarpelius tarp lentgalių, kuriais u�kaltas langas. Neai�kiai į�iūrime baldų kontūrus, dauguma jų i�vartyti arba sulau�yti. Ka�kas aikteli.

� Kas �ia atsitiko? � su�nib�du.

Tamsoje D�ulianas spusteli man rank�. Niekas neatsako. Smigis su Juode �engia į kambario gilum�, jiems po kojų tra�ka stiklai. Smigis �autuvo buo�e trenkia per lango lentgalius, jie lengvai at�oka ir kambaryje pasidaro �viesiau.

Nenuostabu, kad taip dvokia: apverstas pilnas valgio varinis puodas. Man einant artyn, į kertes pasipila vabalai. Stengiuosi nesusivemti.

� Dieve, � murma D�ulianas.

� A� pa�iūrėsiu vir�uje, � sako Smigis normaliu garsumu, ir a� net pa�oku.

Ka�kas įjungia �ibintuvėlį, spindulys nu�liau�ia �iuk�linomis grindimis. Prisiminusi, jog irgi turiu �ibintuvėlį, lendu į kuprin� jo ie�koti.

Su D�ulianu einu į virtuv� atki�usi �ibintuvėlį, lyg jis galėtų mus apginti. Ir �ia matome grumtynių pėdsakus � kelis sudau�ytus stiklainius, pūvantį maist�. U�sidengiu nosį rankove ir kvėpuoju per j�. Ap�vie�iu podėlio lentynas. Jose dar nema�ai atsargų: stovi stiklainiai su marinuotomis dar�ovėmis ir tro�kinta mėsa, greta guli d�iovinta jautiena. Ant stiklainių u�klijuotos dailia ra�ysena u�ra�ytos etiketės, nurodan�ios, kas yra viduje. Staiga man susvaigsta galva � prisimenu moterį ugniniais plaukais, su tu�inuku palinkusi� prie stiklainio ir sakan�i�: Beveik neliko jokio popieriaus. Tuoj reikės spėlioti, kas kur sudėta.

� Nieko nėra, � prane�a Smigis. Girdime, kaip jis dunda į apa�i�. D�ulianas trumpu koridorėliu nuveda mane į pagrindinį kambarį, kur susirinkusi visa grupė.

� Ir vėl Maitėdos? � kimiai klausia Gordas.

Smigis persibraukia plaukus.

� Jie neie�kojo maisto, � tariu. � Podėlis neliestas.

� Gal vis dėlto �ia buvo ne Maitėdos, � suabejoja Gervas. � Gal �eima tiesiog i�sikraustė?

� K�? Ir prie� i�eidama visk� nusiaubė? � Smigis paspiria skardinį puodelį. � Be to, paliko maisto atsargas?

� Galbūt jie labai skubėjo, � nenusileid�ia Gervas. Bet matau, jog ir pats tuo netiki: name tvyro baisus slogumas, visi jau�iame, jog turėjo įvykti ka�kas labai blogo.

�engiu pro duris į verand�, įkvepiu �varaus, gryno oro, kvepian�io erdve ir bundan�ia augalija. Ver�iau nebūtume �ia atėj�.

Pusė grupės pasklido aplink nam�. Deinė lėtai eina per kiem� ranka praskirdama �oles (neįsivaizduoju, ko ie�ko), tarsi bristų vandeniu. U� namo i�girstu �ūkaujant, paskui visk� perrėkia Juodė:

� Grį�kit, grį�kit atgal! Neikite tenai. Sakiau, neikite!

Man suspaud�ia �irdį. Ji ka�k� rado.

U�dususi atbėga pasieniu. Akys dega pyk�iu.

� A� juos radau, � i�taria. Nėra reikalo ai�kinti, kad �eima negyva.

� Kur? � gargteliu.

� Pakalnėj, � atsako ji ir dro�ia į vidų. Nesinori grį�t į trob�, į t� smarv�, tams� ir daiktus, padengtus plonu mirties dulkių sluoksneliu, bet grį�tu. �tai, pasirodo, k� rei�kia toji blogio nuojauta, toji �iurpi tyla...

� K� suradai? � klausia Smigis, tebestovintis vidury kambario. Visi kiti supa jį pusra�iu, stovi tylūs, susting� ir prieblandoje, kai praveriu duris, atrodo lyg statulos.

� Lau�aviet�, � atsako Juodė ir tyliau priduria: � Ir kaulus.

� A� supratau, � auk�tu balsu, kiek isteri�kai prabyla Koral. � Jie �ia buvo. I�kart supratau.

� Bet ne Maitėdos.

Visi atsisukame. Tarpdury Aleksas. Jo rankoj tabaluoja ka�kas raudona � kaspinas ar audeklo atrai�a.

� Juk sakiau tenai neiti, � u�sipuola jį Juodė. Piktai su�aibuoja akimis, bet jose spėju i�vysti ir baim�.

Lyg nei�gird�s jis �engia į kambarį i�kėl�s savo radinį, kad visi pamatytų � ilg� raudono plastiko juost�. Vienodais tarpais joje atspausta kaukolė su sukry�iuotais kaulais ir �od�iais: ATSARGIAI � BIOLOGINIS U�KRATAS.

� K� tai rei�kia? � klausia Lydys.

Tyruose jis nuo ma�ų dienų. Beveik nieko nenutuokia apie gyvenim� atitvertuose miestuose: apie reguliuotojus ir gydom�sias procedūras, apie karantinus ir kalėjimus, apie baim� u�sikrėsti.

Aleksas atsigr�ia į jį.

� U�krėstieji nelaidojami kapinėse. U�kasami kalėjimų kiemuose arba sudeginami. � Alekso akys slysteli mano veidu. Esu vienintelis �mogus, �inantis, kad jo tėvas u�kastas ank�tame Kriptų kiemelyje, jo kapas niekaip nepa�ymėtas; a� vienintelė �inau, kad metų metus Aleksas lankė t� kapelį ir juodu �ymekliu ant akmens vis ra�ė tėvo vard�, kad nebūtų u�mir�tas. Atleisk, bandau perduoti jam, bet jo akys jau �iūri kitur.

� Tai tiesa, Juode? � grie�tai klausia Smigis.

Ji �iojasi atsakyti, bet susi�iaupia. Jau manau, jog paneigs. Bet pagaliau prislėgtu balsu taria:

� Matyt, reguliuotojai.

Visi aikteli.

� �ūdas, � burbteli Med�ioklis.

� Netikiu, � sako Lydys.

� Reguliuotojai... � pakartoja D�ulianas. � Ta�iau tai rei�kia, kad...

� Kad Tyruose jau nesaugu, � u�baigiu jo mintį. Krūtinėje suspurda panika. � Tyrai jau mums nepriklauso.

� Dabar patenkintas? � klausia Aleks� Juodė, perverdama jį tū�mingu �vilgsniu.

� Jie turėjo su�inoti, � at�auna jis.

� Gerai. � Smigis kilsteli rankas. � Nusiraminkite. Niekas nepasikeitė. Mes jau �inojome, kad ka�kur slankioja Maitėdos. Tiesiog reikės būti budriems. Nepamir�kite, kad reguliuotojai Tyrų nepa�įsta. Jie neprat� prie laukinės gamtos ar did�iulių plotų. �i �emė mūsų.

Suprantu, Smigis stengiasi mus nuraminti, bet jis klysta dėl vieno: kai kas pasikeitė. Vienas dalykas � bombardavimas i� dangaus. Ta�iau dabar reguliuotojai per�engė ribas, tikras ir įsivaizduojamas, kurios atskyrė mūsų pasaulius. Jie prasiver�ė per �itiek metų mus dengusį neregim�jį �yd�.

Staiga prisimenu, kaip sykį grį�usi namo radau įsibrovėlį me�kėn�, jis i�draskė visus kruopų pakelius, pribarstė jų visus kambarius. U�speitėme jį vonioje ir dėdė Viljamas jį nu�ovė pasak�s, kad jis tikriausiai platina ligas. Kruopų radau ir savo patalynėje, vadinasi, me�kėno būta ir mano lovoje. Tris kartus i�skalbiau paklod�, tik tada galėjau vėl ant jos miegoti, ta�iau dar ilgai sapnuodavau, kaip a�trūs nagu�iai sminga man į od�.

� Bent kiek apsikuopkime, � pasiūlo Smigis. � Kiek tilps, galės miegoti viduje. Kitiems teks nakvoti lauke.

� Mes �ia apsistosime? � i�trūksta D�ulianui.

Smigis įduria į jį akis.

� Kodėl gi ne?

� Todėl, kad... � D�ulianas bejėgi�kai �valgosi į kitus. Niekas ne�iūri į jį. � �ia buvo nu�udyti �monės. Ka�kaip... negerai.

� Negerai būtų grį�ti į Tyrus, kai �ia turime pastog�, piln� podėlį maisto ir sp�stus, geresnius u� t� �lam�t�, kurį iki tol naudojome, � atkerta Smigis. � Reguliuotojai �ia atbuvo ir negrį�. Atliko savo darb� pirmu atėjimu.

Ie�kodamas paramos, D�ulianas atsisuka į mane. Bet a� per daug gerai pa�įstu Smigį ir pa�įstu Tyrus, todėl tik papurtau galv�. Nesigin�yk.

� Smarvė grei�iau i�sivėdins, jeigu atplė�ime daugiau langų, � sako Juodė.

� U� namo yra priskaldyta malkų, � prane�a Aleksas. � Galiu u�kurti lau��.

� K� gi, tvarka, � burbteli Smigis, ne�iūrėdamas į D�ulian�. � Nutarta � nakvojame �ia.

Lū�enas ir �iuk�les i�ne�ame pro u�pakalines duris. Stengiuosi per daug nespoksoti į dubenų �ukes, sulau�ytas kėdes ir negalvoti, kad prie� pusmetį ant jų �iltai sėdėjau ir valgiau.

Grindis i�plauname spintelėse surastu actu, Juodė kieme pripe�a sausos �olės ir jos kuok�tus padega kertėse. Pagaliau i�vejame salsv�, dusinantį puvėsių tvaik�.

Juodė pasiun�ia mane į mi�k� su nedidukais sp�stais, D�ulianas pasi�auna lydėti. Turbūt ie�ko dingsties i�eiti i� namo. Matau, kad net i�valius visus kambarius jam negera �ia būti.

Kurį laik� tylėdami einame per ap�ėlusį kiem� į med�ių tankumyn�. Dangus �ioruoja rausva ir violetine spalva, �e�ėliai tir�ti lyg teptuko potėpiai ant �emės. Ta�iau oras tebėra �iltas, kai kurių med�ių vir�utinės �akos jau apsipylusios �aliais pumpurais.

Man patinka �itokie Tyrai: liesi, nuogi, dar be pavasari�ko drabu�io. Bet jau justi, kaip visa auga, stiebiasi į saul� trok�dami jos �ilumos, ir kasdien �is tro�kimas po truputį vis labiau patenkinamas. Dar praeis kiek laiko, ir Tyrai suve�ės � apsvaig�, virpantys i� laimės.

D�ulianas padeda man mink�toje �emėje paslėpti sp�stus. Gera justi �ilt� dirv�, D�uliano pir�tus.

Kai paspend�iame visus trejus sp�stus ir virvutėmis apri�ame juos supan�ius med�ius, D�ulianas sako:

� Dar nesinori ten grį�ti.

� Gerai.

Atsistoju, nusi�luostau į d�insus rankas. Man irgi nesinori grį�ti. Ne tik dėl namo. Dėl Alekso. Netraukia ir visa grupė, susiskald�iusi ir nesutarianti, apimta apmaudo ir slapto prie�i�kumo. Taip nepana�u į �mones, kuriuos radau senojoje sodyboje, vos atvykusi į Tyrus. Ten visi atrodė kaip viena �eima.

� Prisimeni, kaip pirm� kart� susitikome? � staiga klausia D�ulianas.

� Kai Maitėdos... � bandau pasitikslinti, bet jis mane pertraukia:

� Ne ne. Anks�iau. Per ABD susirinkim�.

Linkteliu. Vis dar keista įsivaizduoti, kad vaikinas, kurį pama�iau t� dien�, � plakatinis organizacijos berniukas, korekti�kumo įsikūnijimas, � galėtų būti kaip nors susij�s su �iuo D�ulianu, kuris eina greta u�kritusiais ant kaktos rudais it karamelė plaukais, vėjo nugairintu veidu.

Nuostabiausia, kad �monės kasdien kei�iasi. Niekada nestovi vietoj. Nuolatos turi juos atrasti, ir jie patys turi atrasti save.

� Tu tada palikai pir�tin�. Atėjusi jos pasiimti radai mane �iūrintį vaizdus...

� Prisimenu. �valgybos nuotraukas, taip? Sakei, kad ie�kai Nelegalų stovyklų.

� A� melavau. Man papras�iausiai... patiko �iūrėti, kaip viskas atvira. Kokios pla�ios erdvės. Bet niekada neįsivaizdavau, net svajodamas apie Tyrus ir neaptvertas teritorijas... nemaniau, kad gali �itaip būti.

Spustelėjau jam rank�.

� Supratau, kad meluoji.

�iandien D�uliano akys �viesiai mėlynos, vasaros spalvos. Kartais jos esti audringos, tamsiai pilkos kaip vandenynas au�tant, o kai kada � �ydros lyg ryto dangus. Pama�u mokausi jų atspalvių.

Jis vienu pir�tu perbraukia man palei skruost�.

� Lena...

�velgia į mane taip įdėmiai, jog pasidaro neramu.

� Kas yra? � tariu neva nerūpestingai.

� Nieko. � Jis paima man u� rankos. � Nieko nėra. Noriu tau kai k� pasakyti.

Nereikia, pra�au mintyse, bet nei�tariu, �odį nustelbia krizenimas, isteri�kas juokas, koks u�eidavo prie� egzaminus. D�ulianas i�sitep�s veid�, ir a� juokiuosi.

� Ko? � graud�iai klausia jis.

Pradėjusi juoktis negaliu sustoti.

� I�siterliojai, � atsakau paliesdama jam skruost�.

� Lena! � i�taria jis taip įsakmiai, kad pagaliau nutylu. � Noriu tau kai k� pasakyti, ai�ku?

Valandėl� tylėdami �iūrime vienas į kit�. Ka�kodėl nu��iūva ir Tyrai. Sakytum med�iai sulaikė kvap�. D�uliano akyse regiu savo atspindį � �e�ėlį, vien form� be turinio. Įdomu, kaip a� jam atrodau.

D�ulianas giliai atsidūsta. Ir staiga i�po�kina:

� A� myliu tave.

Norė�iau atsakyti jam tuo pa�iu. Ir a� norė�iau i�tarti: A� myliu tave. Bet �ie �od�iai u�daryti mano krūtinės narve.

� D�ulianai, �inok, man tu labai patinki.

Siekiu jo, bet jis at�lyja.

� Nereikia.

Ir nusisuka. Tarp mūsų tyvuliuoja tyla. Kas minut� vis labiau temsta. Oras papilk�s kaip senas, pradėj�s teptis pie�inys anglimi.

� Viskas dėl jo, tiesa? � pagaliau sako jis, vėl �iūrėdamas į mane. � Dėl Alekso.

Iki tol D�ulianas nebuvo i�tar�s jo vardo.

� Ne, � atsakau per daug ry�tingai. � Ne dėl jo. Tarp mūsų nieko nebėra.

Jis purto galv�. Matau, jog netiki.

� Pra�au... � Vėl siekiu jo, dabar jis leid�ia mano rankai paliesti skruost�. Pasistiebusi pabu�iuoju jį, vien� kart�. Jis neatsitraukia, bet ir nebu�iuoja. � Tik neskubink man�s.

Pagaliau jis pasiduoda. Paimu jo rankas ir u�dedu sau ant liemens. Jis bu�iuoja man į nosį, kakt�, nuo ten jo lūpos nuslysta prie ausies.

� Ne�inojau, kad bus �itaip, � �nib�da jis. � Man baisu.

Per abiejų drabu�ius jau�iu, kaip plaka jo �irdis. Tiksliai ne�inau, k� jis turi galvoje, � Tyrus, pabėgim�, buvim� su manimi, meil�, � ta�iau tvirtai jį apkabinusi padedu galv� ant krūtinės.

� �inau. Man irgi baisu.

Staiga tolumoje i�girstu ply�aujant Juod�:

� Valgyt! Paskubėkit, arba neliks!

Jos balsas i�g�sdina būrį pauk��ių. Klykaudami jie pakyla į dangų. Ū�teli vėjo gūsis, ir Tyrai vėl su�e�a, su�nara, sutra�ka � nepabaigiama tu��ia jų �neka.

� Eime, � sakau ir parvedu D�ulian� į negyvus namus.

Sprogimai sudrebina dangų. Vienas, kitas, paskui jau keliolika, tra�kių lyg �autuvo �ūviai; pilk�v� vakaro dangų u�kloja dūmai, �viesos pluo�tai ir spalvų puok�tės.

Kai vir� terasos i�siskleid�ia paskutinis fejerverkas, visi ima ploti. Man zvimbia ausyse, dūmai grau�ia nosį, bet vis tiek ploju.

Fredis oficialiai tapo Portlando meru.

� Hana!

Fredis �ypsodamasis eina prie man�s, aplink jį �vys�ioja fotoaparatų blykstės. Prasidėjus saliutui, kai visi plūstelėjo į Uosto u�mies�io golfo klubo terasas, mes atsiskyrėme. Dabar jis griebia man u� rankų.

� Sveikinu, � sakau. Aparatai vėl spragsi, plieskia blykstės � lyg ma�y�iai fejerverkai. Mirksint po vokais sproginėja spalvoti ratilai. � A� taip d�iaugiuosi dėl tav�s.

� Nori pasakyti � dėl mudviejų, � pataiso jis.

Jo plaukai, taip stropiai sutepti ir su�ukuoti, per vakar� pama�u u�slinko ant kaktos, neklusni garbana jau lindo į de�in� akį. Malonus jausmas: mano gyvenimas, mano vieta �ia, �alia Fred�io Hargrouvo.

� Tavo plaukai... � su�nib�du. Jis negalvodamas susiglosto plaukus.

� A�iū, � sako.

Prie Fred�io prisigretina moteris, atrodo, dirbanti �Portland Daily�.

� Mere Hargrouvai, � kreipiasi ji. Man smagu girdėti jį taip vadinant. � Vis� vakar� bandau su jumis pasikalbėti. Gal rastumėte minut�?..

Nelaukusi jo atsakymo, ji nutempia jį nuo man�s. Jis grį�teli ir per petį lūpomis pasako: �Atleisk.� Pamojuoju rodydama, jog suprantu jį.

Pasibaigus saliutui, �monės vėl ima plaukti į sal�, kur toliau vyks pokylis. Visi juokiasi, garsiai �neka. Gra�us vakaras, i�kilmingas, įkvepiantis viltį. Savo kalboje Fredis pa�adėjo atkurti mieste tvark� ir stabilum�, i�naikinti prijau�ian�iuosius ir mai�tininkus, kurių prisiveisė tarp mūsų � kaip termitų, pasakė jis, kurie po truputį griauna mūsų visuomenės ir vertybių struktūr�.

Daugiau nepak�sime, parei�kė jis, ir visi plojo.

�itaip atrodo ateitis: laimingos poros, �viesios salės, gra�i muzika, skoningos u�uolaidos ir malonūs pa�nekesiai. Vilou Marks ir Greisė, pelijantys Dieringo auk�tumos namai ir kaltė, vakar i�variusi mane i� namų ir u�sodinusi ant dvira�io, � visa tai atrodo it blogas sapnas.

Prisimenu, kaip liūdnai į mane �iūrėjo Vilou sakydama: Ir tu jiems pakliuvai.

A� jiems nepakliuvau, reikėjo atkirsti. Jie mane i�gelbėjo.

I�sisklaidė paskutinės dūmų sruogelės. �alias golfo aik�tyno kalveles u�klojo violetiniai �e�ėliai.

A� dar stoviu terasoje gėrėdamasi pasaulio tvarkingumu: nupjauta veja, gra�iai suplanuotu parku, nuolatine dienos ir nakties kaita, nuspėjama ateitimi, gyvenimu be skausmo.

Suma�ėjus �monių, �vilgsniu susiduriu su kitoj pusėj stovin�iu vaikinu. Jis nusi�ypso. Lyg ir pa�įstamas, nors akimirk� nesusigaudau, kas jis. Bet kai ima eiti artyn, �irdis krūpteli.

Stivas Hiltas. Sunku patikėti.

� Hana Teit, � taria jis. � Atrodo, dar negalima vadinti Hargrouv?

� Stivenai...

An� vasar� vadinau jį Stivu. Dabar atrodo nederama. Jis pasikeit�s, todėl ir neatpa�inau i� karto. Kai jis pasilenkia prie padavėjos statydamas ant padėklo tu��i� taur�, pamatau, jog i�gydytas.

Ir ne tik tai: pasidar�s apkūnesnis, po mar�kiniais pūpso pilvukas, pa�andės gula ant apykaklės. Plaukai su�ukuoti auk�tyn, kaip ir mano tė�io.

Bandau prisiminti, kada jį ma�iau paskutinį kart�. Galbūt t� naktį, kai Auk�tumoje vyko reidas. Į vakarėlį ėjau tik todėl, kad tikėjausi pamatyti jį. Prisimenu, kaip stovėjau pusrūsio prieblandoje, nuo muzikos ritmo po kojomis dundėjo grindys, sienos rasojo nuo prakaito ir drėgmės, į vien� debesį susiliejo alkoholio, kremo nuo saulės ir kūnų kvapai. Jis spaudėsi prie man�s, tada dar toks liesas, auk�tas, įdeg�s, o a� leidausi, kad jis u�dėtų rankas man ant liemens, paki�tų po mar�kinėliais, tada palink�s prigludo prie mano lūpų ir lie�uviu jas praskėtė.

Įsivaizdavau, jog jį myliu. Įsivaizdavau, jog ir jis mane myli.

O tada � riksmas.

�ūviai.

�unys.

� Gra�iai atrodai, � sako Stivenas.

Net jo balsas kitoks. Ir vėl nenoromis prisimenu tėtį, ramų �em� suaugusio vyro bals�.

� Ir tu, � pameluoju.

Jis pakreipia galv� ir pa�velgia į mane, lyg sakydamas: �A�iū� ir: �Pats �inau.� Neju�ia �iek tiek atsitraukiu. Negaliu patikėti, jog pernai vasar� jį bu�iavau. Negaliu patikėti, jog dėl �ito berno rizikavau apsikrėsti, susirgti.

Ta�iau ne. Tada jis buvo kitoks.

� Na, ir kada gi laimingoji data? Kit� �e�tadienį, ar ne?

Jis susiki�a rankas į ki�enes ir siūbuoja ant kulnų.

� Kit� penktadienį. � Kostelėjusi klausiu: � O tu? Ar jau suporuotas?

An� vasar� nesusiprotėjau paklausti.

� �inoma. Su Selija Brigs. Pa�įsti? Dabar mokosi Portlando universitete. Kol nebaigs mokslų, nesituoksime.

Taip, Selij� Brigs pa�įstu. Ji lankė Naujųjų draugų vidurin�, �v. Onos mergai�ių vidurinės konkurent�. Kumpa nosis, garsus, tar�kus juokas, atrodydavo, lyg jai būtų ryklės u�degimas.

Tarsi atspėj�s mano mintis, Stivenas sako:

� Ne gra�uolė, bet padori. O jos tėvas � Reguliuotojų komiteto pirmininkas, taigi viskas eis kaip per sviest�. I� jo gavome kvietim� ir į �itas linksmybes. � Jis nusijuokia. � Turiu pasakyti, visai nieko.

Nors terasoje esame tik dviese, staiga man pasidaro ank�ta.

� Atsipra�au, turiu grį�ti pas sve�ius. Bet buvo smagu susitikti.

� Man taip pat, � sako mirktelėdamas. � Linksmo vakaro!

A� įstengiu tik linktelėti. Eidama pro stiklines terasos duris suknelės apa�ia u�sikabinu u� slenks�io atplai�os. Nesustodama trūkteliu suknel� ir i�girstu ply�tant audekl�. Spraud�iuosi per sve�ių grupeles: turtingiausius ir įtakingiausius Portlando visuomenės atstovus, i�sikvepinusius, i�sipudravusius ir i�sipus�iusius. Skindamasi keli� per sal� gird�iu pokalbių nuotrupas:

� �inot, meras Hargrouvas turi ry�ių su ABD.

� Ne vie�ai.

� Kol kas ne.

Susitikimas su Stivenu Hiltu ka�kodėl mane i�mu�ė i� vė�ių. Ka�kas į rank� įspraud�ia taur� �ampano, greitai, negalvodama i�geriu. Burnoje �nyp��ia burbuliukai, vos susilaikau nesu�iaudėjusi. Seniai negėriau jokio alkoholio.

�monės sukasi po sal� aplink orkestr�, �oka dvi�ingsnį vals�, rankos sustingusios, �ingsniai grak�tūs ir tikslūs, net galva svaigsta �iūrint į besikei�ian�ias �okio figūras. Spraud�iuosi pro dvi auk�tas moteris, jos mane nu�velgia i�did�iais pauk��ių grobuonių �vilgsniais.

� Labai daili mergaitė. Sveikai atrodanti.

� Ne�inau. Girdėjau, jai pridėjo balų. Manau, Hargrouvas galėjo gauti geresn�...

Moterys �engia tarp �okėjų, ir jų balsų jau negird�iu. Juos u�go�ia kiti.

� Kiek vaikų jiems numatyta?

� Ne�inau, bet atrodo, ji galėtų pagimdyti vis� pulk�.

�irdis plaka, skruostai u�rausta. �monės apkalba mane.

Dairausi tėvų arba ponios Hargrouv, bet nematau. Fred�io irgi nematau. Man pasidaro baisu � esu viena tarp svetimų.

Tada ir suvokiu nebeturinti draugų. Galbūt pavyks susidraugauti su Fred�io bi�iuliais, mūsų luomo �monėmis, turin�iais pana�ių interesų. Tokiais kaip �ioje salėje.

Stengdamasi nusiraminti imu giliai alsuoti. Neturė�iau �itaip jaustis. Reikėtų būti dr�siai, pasitikin�iai savimi ir nerūpestingai.

� Regis, pernai prie� procedūr� dėl jos buvo ka�kokių problemų. Ėmė reik�tis po�ymių...

� Daugybei taip esti, sakysit, ne? �tai kodėl taip svarbu, kad naujasis meras lygiuotųsi į ABD. Visus reikėtų gydyti jau vystykluose. Tokia mano nuomonė.

� Markai, pra�au tave, liaukis apie tai...

Pagaliau kitoje salės pusėje pamatau Fredį, apsupt� būrelio �monių ir dviejų fotografų. Bandau prisibrauti prie jo, bet minia neleid�ia, �monių vis daugėja. Man į �on� kum�teli ka�kieno alkūnė, susverdėjusi u�kliudau moterį su didele taure raudonojo vyno.

� Atsipra�au, � sumurmu sprausdamasi toliau. Gird�iu aiktelėjim� ir nerving� kikenim�, bet neatsisuku pa�iūrėti, kas taip patraukė jų dėmesį.

Staiga prie man�s prisiiria mama. Sugriebia u� alkūnės.

� Kas tavo suknelei? � su�nyp��ia ji.

Pasi�iūriu � ant krūtinės didelė raudona dėmė. Apima idioti�kas noras juoktis: atrodo, lyg bū�iau pa�auta. Laimė, juok� sutramdau.

� Ka�kokia moteris apipylė. Kaip tik einu į tualet�.

Taip pamelavus pasidaro lengviau: tualete galėsiu pailsėti.

� K� gi, paskubėk, � sako ji, priekai�tingai kraipydama galv�, lyg a� bū�iau kalta. � Jau greitai Fredis skelbs tost�.

� Paskubėsiu, � pa�adu.

Koridoriuje daug vėsiau, �ingsnius sugeria pliu�inis takas. Pasuku į moterų tualet� palenkusi galv�, kad akimis nesusidur�iau su keliais sve�iais, irgi i�ėjusiais į koridorių. Vyri�kis garsiai, demonstratyviai kalbasi mobiliuoju telefonu: atseit visi �ia esantys tokie pinigingi.

Kvepia aromatiniu mi�iniu ir vos vos � cigaro dūmais.

Priėjusi tualet� įeinu ne i� karto. Viduje gird�iu balsus ir juok�. Ka�kokia moteris garsiai sako:

� Ji bus tinkama �mona. Gerai, kai pagalvoji, kas atsitiko Kesei.

� Kam?

� Kesei O�Donel. Jo pirmajai �monai. Neprisimeni?

Stoviu įsitvėrusi durų rankenos. Kesė O�Donel. Fred�io pirmoji �mona. Man niekas apie j� nieko nesakė. Sulaikau kvap� tikėdamasi dar k� nors i�girsti.

� �inoma, �inoma. Kada tai buvo? Gal prie� por� metų?

� Prie� trejus.

Dar vienas balsas:

� �inot, mano sesuo su ja lankė pradin� mokykl�. Tada ji buvo vadinama antruoju vardu � Melanija. Argi ne kvailas vardas? Sesuo sako, buvo tikra raganiūk�tė. Vis dėlto turbūt u� visk� atsiėmė...

� Dievo pir�tas...

Artinasi �ingsniai. �engteliu atgal, bet per vėlai. Durys atsilapoja. Tarpduryje moteris. Gal keleriais metais vyresnė u� mane, dideliu nė��iosios pilvu. I� netikėtumo ji atsitraukia praleisdama mane.

� Norėjote į vidų? � maloniai klausia. Nė �enklo nesmagumo ar gėdos, nors tikriausiai įtaria, kad a� nugirdau jų pokalbį. Jos akys nukrypsta į mano dėm�.

U� jos dvi moterys stovi prie�ais veidrodį, smalsiai ir pa�aipiai �iūri į mano atspindį.

� Ne, � tarsteliu ir apsisukusi nudro�iu koridoriumi. Įsivaizduoju, kaip �itos moteri�kės �aipydamosi susi�valgo.

U� kampo negalvodama pasuku į kit� koridorių, dar tylesnį ir vėsesnį u� an�. Nereikėjo gerti �ampano, nes sukasi galva. Einu prisilaikydama sienos.

Apie Kes� O�Donel, Fred�io pirm�j� �mon�, per daug negalvojau. Visi �ino, kad jie i�gyveno susituok� septynerius metus. Matyt, atsitiko kas nors baisaus, nes �iaip �monės jau nesiskiria. Nėra reikalo. O ir neleistina.

Galbūt ji negalėjo turėti vaikų... Jeigu ji biologi�kai nevisavertė, tai galėjo būti skyrybų prie�astis.

Prisiminiau Fred�io �od�ius: jau i�sigandau, ar nebūsiu gav�s defektyvios. Koridoriuje vėsu, a� sudrebu.

Pamatau �enkl�, nukreipiantį taku u�tiestais laiptais �emyn, kur esama kitų tualetų. Ant laiptų visi�ka tyla, tik gaud�ia elektra. Įsitveriu storų turėklų, kad nesuklup�iau su auk�tais kulneliais.

Nulipusi sustoju. �itas koridorius niekuo nei�klotas ir tamsus. Klube esu buvusi vos du kartus, ir abu � su Fred�iu ir jo motina. Mano tėvai niekada nebuvo jo nariai, nors dabar tėvas ketina stoti. Fredis sako, kad pusė �alies reikalų tvarkoma tokiuose golfo klubuose, ne veltui kone prie� trisde�imt metų Susivienijimas golf� paskelbė nacionaline sporto �aka.

Idealus golfo �aidėjas nepadaro nė vieno nereikalingo judesio: tvarka, tiksli forma ir veiksmingumas yra �io �aidimo skiriamasis �enklas. Visa tai su�inojau i� Fred�io.

Praeinu pro kelias banketų sales, visose tamsu, jos turbūt naudojamos tik priva�iai, bet atpa�įstu erdvi� klubo kavin�, kurioje su Fred�iu sykį pietavome. Pagaliau randu moterų tualet�: rausv� patalp�, tarsi koki� mil�ini�k� i�kvepint� pagalvėl� smeigtukams.

Susikeliu plaukus ir popieriniais rank�luos�iais apsi�luostau veid�. Dėmės juk nei�imsiu, todėl tik nusijuosiu juost�, u�simetu ant pe�ių ir susiri�u ant krūtinės. Ne �avingiausias vaizdas, ta�iau bent jau paken�iamas.

Susigaud�iusi, kur esu, matau, kad galiu grį�ti į pokylio sal� trumpesniu keliu: i� tualeto pasukusi ne į de�in�, o į kair�, kur yra liftai. Eidama koridoriumi i�girstu tylų murmesį ir televizoriaus trukd�ių tra�kesį.

U� pravirų durų i�vystu virtuvės parengiamųjų darbų patalp�. Prie�ais nedidelį televizorių susispietė keletas padavėjų atpalaiduotais kaklarai��iais, prasiseg� mar�kinius, nusijuostas prijuostes numet� ant stalo. Vienas u�sikėl�s kojas ant spindin�io metalinio stalvir�io.

� Pagarsink, � liepia viena virtuvės darbininkių, ir jis, nukėl�s kojas nuo stalo, bambėdamas pasilenkia ir pasuka garso rankenėl�. Jam vėl atsidrėbus ant kėdės, pamatau vaizd� ekrane: liulanti �alia masė, i�marginta rudų dūmų sruogomis. Mane it elektra nukre�ia, ir a� neju�ia sustoju.

Tyrai. Tikriausiai.

Prane�ėjas sako: U�sibrė�� i�naikinti paskutinius ligos �idinius, reguliuotojai ir vyriausybės karinės pajėgos skverbiasi į Tyrus...

Vaizdas: vyriausybės sausumos pajėgų kareiviai maskuojamosiomis uniformomis va�iuoja plentu mojuodami ir �ypsodamiesi filmavimo kameroms.

Kol Susivienijimas tariasi dėl �ių neapibrė�tų teritorijų ateities, prezidentas pasakė neplanuot� kalb� spaudos atstovams, kuria pasi�adėjo suimti visus i�likusius Nelegalus ir juos nubausti arba i�gydyti.

Vaizdas: prezidentas Soubelis savo bjauriu įpro�iu u�sikvemp�s ant tribūnos, lyg norėtų j� sviesti į fotoaparatais spragsin�i� publik�.

Reikės daug laiko ir karinės jėgos. Reikės bebaimi�kumo ir kantrybės. Bet �it� kar� mes laimėsime...

Ankstesnysis vaizdas: dėlionė i� �alumos ir pilkumos, i� dūmų ir med�ių, ir dvi�akų ugnies lie�uvių. Paskui kitoks kra�tovaizdis � vėl med�iai, tarp pu�ų ir gluosnių vingiuojanti siaura upė. Tada kitokia upė, tekanti vietove, kurioje visi med�iai i�deginti iki pa�aknių.

Tai, k� dabar matote, yra nuotraukos, darytos i� oro po vis� �alį, kur tik mūsų kariuomenė pasiųsta likviduoti paskutinių ligos paplitimo �idinių...

Pirm� kart� man dingteli, kad Lena tikriausiai �uvusi. Buvo kvaila iki tol nepagalvoti. �iūriu, kaip nuo med�ių rangosi dūmai, ir įsivaizduoju su jais nuskrendant pelenais virtusias Lenos kūno daleles: nagus, plaukus, blakstienas...

� I�junkit, � i�sprūsta man.

Visi keturi padavėjai atsisuka kaip pagal komand�. Paskubom pristumia kėdes, susiver�ia kaklarai��ius, mar�kinius susikam�o į juodas auk�tu liemeniu kelnes.

� Kuo galime padėti, panele? � mandagiai klausia vienas jų, pagyven�s vyri�kis. Kitas i�jungia televizorių. Netikėtai stoja gūdi tyla.

� Ne, a�... � murmu purtydama galv�. � A� tik ie�kau kelio į pokylio sal�.

Vyresnysis padavėjas abejingu veidu sumirksi. I�ėj�s į koridorių rodo liftų pusėn.

� Pasikelkite vienu auk�tu, panele. Salė bus koridoriaus gale. � Turbūt laiko mane kvai�a, bet vis tiek maloniai �ypsosi. � Gal norite, kad palydė�iau?

� Ne, � at�eriu, � pati rasiu.

Pasileid�iu koridoriumi beveik bėgte. Jau�iu padavėjo �vilgsnį. Gerai, kad tuoj pat atva�iuoja lifto kabina. Durims u� nugaros u�sivėrus lengviau atsidūstu. Įremiu kakt� į vėsi� kabinos sien� ir giliai įkvepiu.

Kas man darosi?

Lifto durims atsidarius, siūbteli balsai, plojimų audra. Pasukusi u� kampo į�engiu į ry�kiai ap�viest� sal�. Tūkstantinė minia kartoja:

� U� jūsų būsim� �mon�!

Scenoje matau Fredį su i�silyd�iusio aukso spalvos �ampano taure rankoje. Tūkstantis d�iugių i�purtusių veidų atsisuka į mane lyg mėnuliai. Visi laiko �ampano taures.

I�kėlusi rank� moju. �ypsausi.

Nauji plojimai.

Va�iuojant i� pokylio namo Fredis tyli. Jis parei�kė norįs pabūti su manimi vienas, todėl savo motin� ir mano tėvus parsiuntė pirma, su kitu vairuotoju. Maniau, turi k� nors pasakyti, bet kol kas nekalba. Rankas susidėj�s ant krūtinės, smakr� nuleid�s. Atrodo kaip miegantis. Bet a� pa�įstu �it� poz�, paveldėt� i� tėvo. Vadinasi, jis galvoja.

� Manau, vakaras pavyko, � tariu, kai tyla pasidaro nepa�keliama.

� Hmm...

Jis pasitrina akis.

� Pavargai? � klausiu.

� Nė trupu�io. � Jis kilsteli smakr�. Staiga pasilenk�s pabeld�ia į stikl�, skiriantį mus nuo vairuotojo. � Sustok, Tomai, gerai?

� K� mes... � bandau klausti, bet Fredis atsisuk�s pertraukia:

� Prisimeni, kai tau ai�kinau golfo taisykles?

Mane taip nustebina grie�tas jo balsas ir keistas klausimas, jog tiktai linkteliu.

� A� tau minėjau, koks svarbus yra golfo patarnautojas. Visada per �ingsnį tau u� nugaros � nepastebimas s�jungininkas, slaptas ginklas. Be gero patarnautojo net geriausias �aidėjas gali pralaimėti.

� Na taip.

Automobilio salone per ank�ta ir per kar�ta. Fred�iui i� burnos trenkia alkoholiu. Mėginu praverti lang�, bet, ai�ku, negalima: variklis i�jungtas, langai u�rakinti.

Fredis susijaudin�s persibraukia plaukus.

� �tai k� noriu pasakyti � tu esi mano patarnautoja. Ar ai�ku? Man reikia, kad �imtu procentų dengtum mano u�nugarį.

� A� ir dengsiu, � sakau ir kostelėjusi pakartoju: � Dengsiu.

� Tikrai? � Prisilenk�s ar�iau u�deda deln� man ant �launies. � Visada mane remsi, kad ir kas atsitiktų?

� Taip. � �irdyje sukirba abejonė, dar giliau � baimė. Tokio rimto Fred�io dar nesu ma�iusi. Jo pir�tai taip suspaud�ia koj�, jog manau, liks mėlynė. � Tam ir yra pora.

Fredis valandėl� �iūri į mane. Ir staiga paleid�ia.

� Gerai, � tarsteli. Atsainiai vėl pabeld�ia į stikl�, Tomas įjungia variklį ir ima va�iuoti. Fredis kaip niekur nieko atsilo�ia. � D�iaugiuosi, kad vienas kit� suprantame. Kesė niekada man�s nesuprato. Neklausydavo, k� jai sakau. I� to kilo visos bėdos.

� Kesė? � pakartoju. �irdis dau�osi į �onkaulius.

� Kasandra. Mano pirmoji �mona.

Fredis kreivai �ypteli.

� Nesuprantu, � sakau.

Valandėl� jis tyli. Paskui staiga klausia:

� �inai, kokia buvo mano tėvo silpnybė? � Matau, jog jis nesitiki atsakymo, bet vis tiek papurtau galv�. � Jis tikėjo �monėmis. Tikėjo, kad, jeigu �monėms parodysi teising� keli�, būd�, kaip palaikyti sveikat� ir tvark�, kaip i�sivaduoti i� liūdesio, jie pasirinks juo eiti. Paklus. Jis buvo naivuolis. � Fredis vėl atsisuka į mane. Jo veidas skendi tamsoje. � Jis nesuprato, kad �monės u�sispyr� ir kvaili. Veikia neprotingai. Pragai�tingai. Tam ir yra gydymas. Kad �monės daugiau negriautų sau patiems gyvenimo. Kad �ito nedarytų. Supranti?

� Taip.

Prisimenu Len� ir liepsnojan�ių Tyrų vaizdus. Įdomu, k� ji dabar veiktų, jei būtų pasilikusi mieste. Kietai miegotų normalioje lovoje, o rytoj atsikeltų saulei kylant vir� u�utėkio.

Fredis nusisuka į lang�, plieniniu balsu kalba:

� Mes per daug paleidome vad�ias. Per daug laisvės, per daug galimybių mai�tauti. Tai turi liautis. A� �ito nebeleisiu. Nesėdėsiu �iūrėdamas, kaip mano miest�, mano �alį i� vidaus grau�ia kirminas. Baigta.

Nors dabar Fredį ir mane skiria tarpas, man jo baisu kaip ir tada, kai spaudė �launį. Tokio jo irgi dar nesu ma�iusi � tokio �iauraus ir svetimo.

� K� planuoji daryti? � klausiu.

� Reikalinga sistema. Mes skatinsime �mones, kurie paklūsta taisyklėms. Principas toks pat kaip ir dresuojant �unį.

Galvoje �mėsteli anos moters �od�iai: Atrodo, ji galėtų pagimdyti vis� pulk�.

� O neklusniuosius bausime. Ai�ku, ne fizi�kai. �ia civilizuota �alis. Ketinu Dagl� Fin� paskirti energijos ministru.

� Energijos ministru? � pakartoju. Neteko girdėti tokių pareigų.

Priva�iuojame �viesofor�, vien� i� nedaugelio, tebeveikian�ių centre. Fredis neai�kiai mosteli ton pusėn.

� Energija nėra nemokama. J� reikia u�sidirbti. Elektra � �viesa ir �iluma � bus tiekiama tiems, kurie jos nusipelnė.

Valandėl� nei�manau, k� sakyti. Tam tikru nakties laiku elektros ir taip neleid�iama naudoti, o vargingesniuose rajonuose, ypa� dabar, daugelis �eimų papras�iausiai apsieina be indaplovių ir skalbyklių. Per brangu.

Ta�iau visada visi turėjo teis� gauti elektr�.

� Kaip? � pagaliau burbteliu.

Fredis atsako tiksliai:

� I� tikrųjų labai paprasta. Energetinė sistema veikia, �iuo metu viskas kompiuterizuota. Pakanka keliais klavi�ų spustelėjimais surinkti duomenis, tada paspaudi � sultys bėga, paspaudi � i�jungiamos. Fin�as bus u� tai atsakingas. Ma�daug kas pusmetį galėsime tinklelį per�iūrėti.

� Kils riau�ių, � tariu.

Fredis gū�teli.

� Manau, i� prad�ių susidursime su �iokiu tokiu pasiprie�inimu. �tai kodėl taip svarbu, kad būtumei mano pusėje. Matai, kai mus rems reikalingi �monės, įtakingi �monės, visi kiti prisitaikys. Niekur nesidės. � Fredis spusteli man rank�. � Jie supras, kad mai�tavimas ir prie�inimasis tik blogina padėtį. Turime įdiegti nulinės tolerancijos politik�.

Man sukasi galva. Nebus elektros � nebus �viesos, neveiks �aldytuvai ir orkaitės. Neveiks elektriniai �idiniai.

� Kaip �monės �ildysis? � i�sprūsta man.

Fredis atlaid�iai nusijuokia, lyg bū�iau �unytis, k� tik i�mok�s nauj� triuk�.

� Jau tuoj vasara. Vargu ar bus vargo dėl �ildymo.

� Bet kas bus, kai pasidarys �alta? � neatly�tu a�. Meino valstijoje �iema da�nai trunka nuo rugsėjo iki gegu�ės. Pernai i�krito a�tuoniasde�imt colių sniego. Pagalvoju apie Greis� kaulėtomis alkūnėmis, mentikauliais tarsi sparneliai. � K� jie tada darys?

� Turbūt įsitikins, kad laisvė ne�ildo, � atsako jis, ir jo balse i�girstu �ypsen�. Pasilenk�s vėl pabeld�ia vairuotojui. � Gal paie�kok muzikos? U�sinorėjau muzikėlės. Kokios nors smagios. Kaip sakai, Hana?

Naktis ateina greitai, o su ja � �altis.

Mes pasiklydome.

Ie�kome seno plento, kuris mus i�vestų Voterberio kryptimi. Lydys mano, kad per toli nusigrūdome į �iaur�, Juodė � kad į pietus. Einame beveik aklai, naudodamiesi kompasu ir senais planais, perėjusiais per rankas daugybei prekeivių ir Nelegalų, kurie vis k� nors pridurdavo, todėl dabar turime nema�ai pa�ymėtų orientyrų: tai upės, i�ardyti keliai ir senų miestų, subombarduotų per �aibi�k� kar�, griuvėsiai; legaliųjų miestų sienos, kad jų i�vengtume, tarpekliai ir nepereinamos vietos. Kryptis, kaip ir laikas, yra abstrakti s�voka, neturinti nei ribų, nei sienų. Kol j� nusistatai, tenka nuolatos vis i� naujo ai�kintis ir taisyti sugrį�us.

Kol Lydys su Juode gin�ijasi, sustojame atsipūsti. Man paskaudo pe�ius. Nusiėmusi kuprin� atsisėdu ant jos ir gurk�teliu vandens i� gertuvės, prisiri�tos prie dir�o. D�ulianas trepsi Juodei u� nugaros � įraud�s, nuo prakaito patamsėjusiais plaukais, striuk� susiri��s per juosmenį. Bando pa�velgti jai per petį, į plan� Lyd�io rankose. Kasdien darosi vis liesesnis.

Nuo�aliau nuo grupės sėdi Aleksas, irgi ant kuprinės. Koral � taip pat, prie�ais jį, abiejų keliai lie�iasi. Per tas kelias dienas juodu tapo tiesiog nei�skiriami.

Net ir nenorėdama nepajėgiu atplė�ti nuo jo akių. Nesuprantu, apie k� jie su Koral kalbasi. O kalbasi � ir �ygio metu, ir ruo�dami stovyklaviet�. Kalbasi valgydami, susėd� kokioje kertėje toli nuo visų. Su kitais jis beveik nesi�neka, man nėra i�tar�s �od�io nuo pat ano susidūrimo su lokiu.

Ji turbūt ka�ko paklausė, nes jis purto galv�.

Staiga abu lyg susitar� �vilgteli į mane. Skubiai nusisuku jausdama, kaip kraujas suplūsta į skruostus. Taigi jie kalbėjosi apie mane. Neabejoju. Įdomu, ko ji klausė.

Ar pa�įsti t� mergait�? Ji taip spokso į tave.

Ar tau Lena gra�i?

Taip sugniau�iu kum�tį, kad nagai susminga į deln�, ir giliai kvėpuodama stengiuosi nuvyti tokias mintis. Man nerūpi Aleksas ir jo nuomonė apie mane.

� Sakau, kad prie senosios ba�ny�ios reikėjo sukti į rytus. Plane pa�ymėta.

� Ten ne ba�ny�ia, � at�auna Juodė ir atima i� jo �emėlapį. � Medis, kurį pirma praėjome. �aibo perskeltas. Vadinasi, reikėjo toliau eiti į �iaur�.

� Sakau tau, ten pa�ymėtas kry�ius...

� Kodėl mums nepasiuntus �valgų? � įsiterpia D�ulianas.

I� nuostabos nutil�, jie atsigr�ia į jį. Juodė susiraukia, Lydys į jį �iūri su atviru prie�i�kumu. Man neramu, mintimis siun�iu jam pra�ym�: Tik nesiki�k. Tik neleptelėk ko nors kvailo.

Ta�iau D�ulianas ramiai sako:

� Visa grupe �ygiuojame lė�iau, o pasukus klaidinga linkme be reikalo �vaistoma laikas ir energija. � A� vėl trumpai i�vystu, kaip į pavir�ių i�plaukia anas D�ulianas, konferencijų ir plakatų herojus, savimi pasitikintis ABD organizacijos jaunimo skyriaus vadovas. � Todėl siūlau dviem �monėms eiti į �iaur�...

� Kodėl į �iaur�? � piktai klausia Lydys.

D�ulianas nė nemirkteli.

� Arba į pietus, bet kur. Paėjės pus� dienos ie�kodami plento, jeigu neras, suks kita kryptimi. Bent geriau susipa�insime su vietove. Mes galime padėti grupei orientuotis.

� Mes? � pakartoja Juodė.

D�ulianas �iūri į j�.

� A� siūlausi būti �valgu. Reikia dar vieno.

� Tai pavojinga! � stodamasi �ūkteliu. � Patruliuoja Mait�ėdos, gal ir reguliuotojai. Turime laikytis krūvoj. Antraip tapsime lengvu grobiu.

� Ji gerai sako, � taria Juodė D�ulianui. � Pavojinga.

� A� jau esu susidūr�s su Maitėdomis, � nepasiduoda D�ulianas.

� Ir vos ne�uvai, � metu jam.

� Bet ne�uvau, � nusi�ypso jis.

� A� eisiu su juo. � Smigis i�spjauna ant �emės tabako gumul� ir atbula ranka nusi�luosto burn�. Piktai �nairuoju į jį, bet jis nepaiso. Ir nė nemano slėpti, kad, jo manymu, nereikėjo gelbėti D�uliano, vienas vargas su juo. � �audyt moki?

� Ne, � atsakau. � Nemoka.

Dabar visi su�iūra į mane, bet a� nekreipiu dėmesio. Ne�inau, k� D�ulianas nori įrodyti, bet man tai nepatinka.

� A� moku �audyti, � mikliai pameluoja D�ulianas.

Smigis linkteli.

� Tada gerai. � I� kap�elio ant kaklo paėm�s �iupsnelį tabako įsideda burnon. � Palauk, i�krausiu dalį daiktų. Po pusvaland�io i�einam.

� Tvarka, visi kiti galėsime ir �ia nakvoti, � u�baigia reikal� Juodė.

Grupė sutartinai nusiima kuprines, i�krato daiktus ant �emės � tarsi koks gyvūnas i�sineria i� odos. Griebiu D�ulianui u� rankos ir pasivedu į �alį.

� K� �ia sugalvojai? � u�sipuolu jį. Matau, kaip Aleksas mudu stebi. Jam, atrodo, juokinga. Gaila, kad neturiu kokio daikto po ranka, kaip svies�iau...

Paimu ir D�ulian� apsuku, kad u�stotų man Aleks�.

� O kas yra? � klausia jis, susiki��s rankas į ki�enes.

� Neapsimesk kvaileliu. Kurių galų pasisiūlei savanoriu į �valgyb�? D�ulianai, �ia ne juokai. Aplinkui vyksta karas.

� A� ir nemanau, kad juokai. � Jo ramumas mane siutina. � Nepamir�k � a� geriau u� kitus �inau, k� gali kita pusė.

Prikandusi lūp� nuleid�iu akis. Jis teisus. Jeigu kas ir �ino apie zombių taktik�, tai tik D�ulianas Fainemenas.

� Ta�iau tu dar nepa�įsti Tyrų, � ai�kinu. � O Smigis tav�s negins. Jeigu būsi u�pultas, jei kas nors atsitiks ir i�kils klausimas, k� rinktis � tave ar kitus, jis tave pames. Nerizikuos grupe.

� Lena... � D�ulianas apkabina man pe�ius, priver�ia pakelti galv�. � Nieko blogo neatsitiks, ai�ku?

� K� tu �inai, � murmu a�.

Suprantu, jog perdedu, bet kitaip negaliu. Ka�kodėl norisi verkti. Prisimenu, kokiu ramiu balsu D�ulianas pasakė: A� myliu tave, kaip miegant jo krūtinė tolygiai kilsuoja prie mano nugaros.

A� tave myliu, D�ulianai. Bet �od�iai lieka nei�tarti.

� Kiti manimi nepasitiki, � sako D�ulianas. Bandau prie�tarauti, bet jis neduoda. � Tik neai�kink. Pati �inai.

� Na ir kas? Tau reikia save i�bandyti?

Jis atsidūsta.

� Lena, a� pasirinkau gyventi �ia. Pasirinkau būti �alia tav�s. Dabar turiu įrodyti, jog esu to vertas. Visai nenoriu sav�s i�bandyti. Bet, kaip sakei, aplink vyksta karas. Nenoriu sėdėti nuo�aliai. � Pasilenk�s pak�teli man į kakt�. Akimirk� dvejoj�s pabu�iuoja į lūpas � tarsi atsikrat�s senosios baimės, kad prisiliet�s apsikrėsi. � Ko taip jaudiniesi? Nieko neatsitiks.

Noriu atsakyti: Man baisu. A� myliu tave ir nenoriu, kad nukentėtum. Bet vėlgi �od�iai lyg palaidoti po buvusiomis baimėmis ir buvusiais gyvenimais � tartum fosilijos, glūdin�ios po �emių klodais.

� Grį�ime po kelių valandų, � sako D�ulianas, kilstelėdamas man smakr�. � Pamatysi.

Bet iki vakarienės jie negrį�ta, negrį�ta ir tada, kai nak�iai jau apipilame lau�aviet� �emėmis. Palikti lau�� pavojinga, nors miegosime �al�iau, o D�ulianui su Smigiu bus sunkiau rasti keli�. Juodės įsakymas.

A� pasisiūlau nemiegoti, budėti. Kur jau �ia miegosi, kai taip neramu. I� mūsų atsargų Juodė duoda man dar vien� apklot�. Naktimis tebėra �varbu.

Keli �imtai pėdų nuo stovyklavietės yra kalnelis ir sena cementinė siena, vis dar i�terliota vaiduokli�komis grafi�ių riestėmis, ji man bus �iokia tokia u�uovėja. Prisiglaud�iu prie jos suspaudusi delnuose Juodės u�virinto vandens puodelį, kad būtų �il�iau rankoms. Pir�tines pame�iau ar kas pavogė ka�kur tarp Niujorko buto ir dabartinės vietos, taigi tenka apsieiti.

Patekėj�s mėnuo stovykl� � miegan�ias figūras, palapinių kupolus ir pa�iūres nutvieskia baltu spindesiu. Tolumoje lyg plieninis ilgakojis vabzdys stypso i�silaik�s vandentiekio bok�tas. Dangus giedras, be debesų, i� tamsos i�plaukia tūkstan�iai �vaig�d�ių. Suūkia pelėda � duslus, graudus garsas, aidu nuplaukiantis per mi�k�. U�lieta baltos mėnesienos, apsupta namų griuvėsių, stovykla atrodo taiki net i� tokio atstumo. Tarp susmegusių į �em� stogų kėpso i�lindusi sūpuoklių sėdynė.

Po dviejų valandų �iovauju, kad net �andai ply�ta, visas kūnas atrodo kaip �lapio smėlio pripiltas. �vaig�dės danguje susilieja... tampa vienu spinduliu, saulės spinduliu, i� jo i��engia Hana su lapais plaukuose ir sako: Argi ne �aunus pok�tas? �inok, niekada neketinau darytis tos procedūros... Ji �iūri man į akis, �engia artyn, bet a� pamatau, jog ji įlips į sp�stus. Bandau j� įspėti, bet...

Trak�t... Krūptelėdama pabundu, �irdis dau�osi, a� patyliukais susirie�iu. Vėl tylu, bet �inau, jog man tas garsas � �akelės trak�telėjimas � nepasivaideno ir neprisisapnavo.

�ingsniai.

Kad būtų D�ulianas, galvoju. Kad būtų Smigis.

Per�velgiu stovykl�. Tarp palapinių slenka �e�ėlis. Įsitempusi atsargiai paimu �autuv�. Pir�tai sugrub� nuo �al�io. �autuvas atrodo lyg pasunkėj�s.

Figūra i�eina į mėnesienos lop�, ir a� lengviau atsidūstu. Koral. Mėnulio ap�viestas jos veidas baltutėlis, apsivilkusi per dideliu megztiniu, atpa�įstu, kad Alekso. Man suspaud�ia �irdį. Pridedu �autuv� prie peties, pasuku vamzdį į j� ir mintyse i��aunu.

Susigėdusi nuleid�iu �autuv�.

Mano buv� kra�tie�iai ne per daug klydo. Meilė tikrai manija. Nuodai. Ir jei Aleksas man�s jau nemyli, negaliu net pagalvoti, kad galėtų mylėti kit�.

Koral dingsta mi�ke, gal nuėjo nusi�lapint. Man tirpsta kojos, todėl atsistoju. Nebeturiu sveikatos budėti. Eisiu ir pri�adinsiu Juod�, ji siūlėsi mane pakeisti.

Trak�t... Vėl �ingsniai, jau ar�iau, be to, rytinėje stovyklos pusėje. Koral nuėjo į �iaur�. A� vėl �iūriu i�vertusi akis.

Ir pamatau: jis lėtai sėlina i�kėl�s �autuv�. I�lindo i� u� vis�alio krūmo. I�kart ai�ku, jog ne Maitėda. Laikysena pernelyg i�mu�truota, �autuvas pernelyg blizga, drabu�iai kaip nulieti.

Man apmir�ta �irdis. Reguliuotojas. Tikriausiai. Vadinasi, į Tyrus tikrai įsiver�ė vald�ia. Nors įrodymai buvo akivaizdūs, �irdies gilumoje dar tikėjausi, jog netiesa.

Akimirk� tylu tylu, paskui siaubingai garsiai į galv� ū�teli kraujas, naktis prisipildo �iurpaus ūkavimo ir laukinių riksmų � tai tamsoje slankioja �vėrys.

Prakaituotais pir�tais vėl pakeliu prie peties �autuv�. Burna i�d�iūsta. Taikausi į reguliuotoj�, besiartinantį prie stovyklos. U�dedu pir�t� ant gaiduko. Krūtinėje panika. Ne�inau, �auti ar ne. Nesu �ovusi i� taip toli. Nesu �ovusi į �mogų. Net ne�inau, ar moku.

Velnias, velnias, velnias... Kadgi �ia būtų Smigis.

Velnias.

K� darytų Juodė?

Jis pasiekia stovyklos pakra�tį. Nuleid�ia �autuv�, ir a� nuimu nuo gaiduko pir�t�. Gal jis tėra �valgas. Turintis grį�ti su prane�imu. Tada mes gautume laiko susiruo�ti ir i�sine�dinti. Gal viskas dar bus gerai.

Ir tada i� mi�ko i�lenda Koral.

Akimirk� stovi sustingusi � balta figūra, tarsi nu�viesta fotoaparato blykstės. Jis irgi nejuda.

Staiga ji aikteli, jis nusitaiko �autuv�, mano pir�tas vėl suranda gaiduk�, paspaud�ia. Reguliuotojas suklumpa ir riktelėj�s nugriūva.

Toliau kyla baisus s�my�is.

�autuvo atatranka blo�kia mane atgal, a� susverdėjusi parvirstu. Nugara ant a�traus akmens. Skausmas perveria nuo �onkaulių iki peties. Pok�teli dar keli �ūviai, ka�kas �ūkauja. Pasileid�iu į stovykl�. Per keliasde�imt sekund�ių ji sukilo, sujudo, virto �monių ir balsų makalyne.

Reguliuotojas guli kniūbs�ias, i�skėt�s rankas ir kojas. Lyg �e�ėlis juodame kraujo klane. �alimais su pistoletu stovi Deinė. Tikriausiai jinai jį pribaigė.

Koral laiko apglėbusi j� per liemenį, priblok�ta ir atrodanti �iek tiek kalta, sakytum ji būtų pri�aukusi reguliuotoj�. Laimė, nesu�eista. D�iaugiuosi, kad negalvodama puoliau jos gelbėti. Prisiminus, kaip į j� taikiausi, vėl nutvilko gėda. A� nenorėjau tapti �mogumi, kurio krūtin� i�degino neapykanta ir dabar toje ertmėje visk� taip lengva pamesti.

Zombiai mane įspėjo ir dėl neapykantos.

Lydys, Med�ioklis ir Lai kalba vienas per kit�. Kiti grupės �monės pusra�iu juos apstoj�, mėnesienoje rodosi i�bly�k� ir persigand�, juodomis akiduobėmis, nelyginant prisikėl� vaiduokliai.

Tik Aleksas nestovi. Atsitūp�s vikriai ir tvarkingai kraunasi kuprin�.

� Gerai, � tyliai, bet įsakmiai i�taria Juodė. � �iūrim, k� turim. O turim nu�aut� reguliuotoj�.

Ka�kas ima verk�lenti.

� K� darysim? � klausia Gordas paklaikusiu veidu. � Reikia sprukti i� �ia.

� Kur sprukti? � piktai atkerta Juodė. � Mes ne�inome, kur jie, i� kurios pusės artėja. Taip galima pakliūti tiesiai jiems į nagus.

� Tyliau! � sudraud�ia mus Deinė.

Valandėl� visi�kai tylu, tik med�iuose o�ia vėjas, ūbauja pelėda. Paskui i�girstame � toli pietų pusėje aidint balsus.

� Likime ir kaukimės, � sako Lydys. � �ia mūsų �emė.

� Be reikalo nelįsim į kautynes, � nukerta Juodė. � Mes ne�inome, kiek reguliuotojų ir kuo jie ginkluoti. Jie u� mus sotesni ir stipresni.

� Man jau bloga nuo bėgimo, � meta jai Lydys.

� O mes ir nebėgsime, � ramiai taria ji. Ir visai grupei ai�kina: � Mes i�sisklaidysime po vis� stovykl�. Pasislėpsime. Keletas gali nulipti į senvag�. A� stebėsiu nuo kalno. Slėpkitės kaip įmanydami, krūmuose, tarp akmenų, visur. Lipkit į med�ius, jei nebėra kur dėtis. Kad tik būtumėt nematomi.

Ji nu�velgia kiekvien�. Lydys atkakliai nudelb�s akis.

� Pasiimkit �autuvus, peilius, k� turit. Bet prisiminkit, kad kausimės tik tada, jei nebus kitos i�eities. Nieko nedarykit, kol neduosiu �enklo, ai�ku? Kad man nė krep�t! Nekvėpuot, nekosėt, ne�iaudėt, neperst. Supratot?

Lydys nusispjauna. Visi tyli.

� Gerai, einam, � sako Juodė.

Grupė greitai ir be �od�ių i�siskirsto. �monės �mėk�teli pro �alį ir virsta �e�ėliais, �e�ėliai susilieja su tamsa. A� prieinu prie Juodės. Ji klūpi �alia reguliuotojo, nar�o jo drabu�ius ie�kodama ginklo, pinigų ar kokio kito gero.

� Juode, kaip manai...

� Nieko jiems neatsitiks, � nepakeldama akių burbteli ji. �ino, kad norėjau klausti apie D�ulian� ir Smigį. � O dabar dink.

Ristele nubėgu per stovykl�; prie kuprinių, sukrautų prie lau�avietės, matau sav�j�. U�simetu ant de�inio peties, �alia �autuvo, dir�as skaud�iai įsirė�ia į od�. Ant kairio peties �vysteliu kitas dvi kuprines.

Pro mane pralekia Juodė.

� Laikas slėptis, Lena.

Ir i�tirpsta tamsoje.

Atsistoju, ta�iau pastebiu, kad vakar vakare ka�kas i�ėmė medicinos priemones. Jei kas nors atsitiks, jei teks bėgti ir nebus kaip grį�ti, liksime be nieko.

Nusiėmusi vien� kuprin� atsiklaupiu.

Reguliuotojai artėja. Jau skiriu balsus, suprantu kai kuriuos �od�ius. Staiga suvokiu, jog stovykla i�tu�tėjusi. Likau a� viena.

Dreban�iom rankom atsegu kuprin�. I�traukiu i� jos megztinį, imu krauti pleistrus ir baktericidinį tepal�.

Petį suspaud�ia ranka.

� Kokį velni� �ia darai? � Aleksas. Paėm�s u� parankės �iurk��iai pastato. Vos spėju u�segti kuprin�. � Grei�iau einam.

Bandau i�traukti rank�, bet jis nepaleid�ia, tempte nutempia į mi�k� tolyn nuo stovyklos. Prisimenu an� naktinį reid� Portlande, kai Aleksas �itaip mane vedė per tamsių kambarių labirint�; kai glaudėmės vienas prie kito �lapimu dvokian�ioje pa�iūrėje ir jis atsargiai tvarstė man koj�. Jo pir�tai buvo �velnūs, stiprūs ir ka�kokie neįprasti.

T� naktį jis mane pabu�iavo.

A� nustumiu prisiminimus.

Klimpdami į �emių ir supuvusių lapų ko�� paknopstomis nudardame sta�iu �laitu. Kalno papėdėje i�ky�a, po ja susidariusi negili ola. Aleksas prilenkia mane prie �emės ir tiesiog įstumia į siaur� ang�.

� Atsargiau. � Ir Lydys �ia betūn�s, tamsoje �ybteli dantys. Jis pasislenka, padaro mums vietos. Aleksas klesteli �alia man�s, surie�ia kelius.

Palapinės liko kalno vir�ūnėje, gal u� kokių penkiasde�imties pėdų. Tyliai meld�iuosi, kad reguliuotojai pamanytų, jog mes pabėgome, ir negai�tų laiko ie�kodami.

Laukti tikra kan�ia. Balsai mi�ke nutilo. Reguliuotojai turbūt eina palengva, įsiklausydami. Gal net jau yra stovykloje, lyg nebylūs grėsmingi �e�ėliai sliūkina tarp palapinių.

Urvas pernelyg siauras, tamsa nepaken�iama. Netikėtai topteli mintis, jog esame įsprausti į karst�.

�alimais sujuda Aleksas. Mudviejų rankos susilie�ia. Man i�d�iūsta burna. Jis ima alsuoti tankiau. Sėd�iu bijodama krustelėti. Pagaliau jis atitraukia rank�. Matyt, nety�ia prisilietė.

Ir vėl kankinanti tyla. Lydys murma:

� Kokia nes�monė...

Aleksas jį piktai nutildo.

� Lindime kaip �iurkės sp�stuose...

� Prisiekiu, Lydy...

� Abu nutilkit, � įtū�usi su�nyp��iu.

Vėl trise tylime. Po kelių sekund�ių ka�kas rikteli. Aleksas įsitempia. Alkūne durdamas man į �on�, Lydys nusiima nuo peties �autuv�. Vos neaikteliu.

� Jie i�sine�dino, � pasiekia mus balsas i� stovyklos. Taigi reguliuotojai jau �ia. Matyt, rad� tu��ias palapines nemato reikalo laikytis tylos. Ka�in koks buvo jų planas? Apsupti mus ir miegan�ius i�pjauti?

Įdomu, kiek jų.

� Velnias, tu neklydai, tai buvo �ūviai. Donas.

� Negyvas?

� Aha.

Girdėti triuk�mas, lyg kas spardytų palapines.

� �iūrėkit, kaip jie �ia gyvena. Susigrūd� krūvomis. Voliojasi purvyne. Gyvuliai.

� Atsargiau, viskas u�krėsta.

Kol kas suskai�iavau �e�is balsus.

� Kokia smarvė, ar ne? A� juos u�uod�iu. Rupū�e...

� Nekvėpuok pro nosį.

� �unsnukiai, � murma Lydys.

� ���... � negalvodama tildau jį, nors ir mane ima ne tik baimė, bet ir pyktis. A� jų neken�iu. Neken�iu kiekvieno jų � u� tai, kad save laiko geresniais u� mus.

� Kaip sakot, kur jie pabėgo?

� Nesvarbu kur, toli nespėjo nueiti.

I� viso septyni balsai. Gal ir a�tuoni. Sunku pasakyti. Be to, kaip kalbėjo Juodė, neai�ku, kuo jie apsiginklav�, ar kur netoliese nelaukia pastiprinimas.

� Tada u�baikime �ia. Krisai?

� Klausau.

Man nutirpo kojos. Kad būtų lengviau, bandau �iek tiek atsitiesti, bet kliudau Aleks�. Jis neatsitraukia. Mudviejų rankos vėl susilie�ia, ne�inau, nety�ia ar norint draugi�kai padr�sinti. Valandėl�, nepaisant visko, krūtinėje plyksteli balta liepsna, Lydys, reguliuotojai ir �altis i�nyksta, lieka tik Alekso petys prie mano peties, jo �onkauliai, kilsuojantys man prie �ono, ir �iurk��ių jo pir�tų �iluma.

Oras pasmirsta benzinu.

Gaisras, krūpteliu a�. Benzinas. Gaisras. Degame. Jie degina mūsų daiktus. Girdėti tra�kant ir spragsint. Reguliuotojų balsai skamba dusliau. Dūmų debesys ritasi pakalnėn, raitosi prie� akis lyg aitvarai.

� Niek�ai, � kimiai sako Lydys. Ima rop�tis i� landos, a� bandau jo neleisti.

� Neik. Juodė liepė laukti �enklo.

� Juodė ne vadė.

Atsikrat�s man�s, jis �liau�ia pilvu it snaiperis laikydamas atki�t� �autuv�.

� Paklausyk, Lydy...

Jis arba negirdi, arba man�s nepaiso. Dūmai, įnir�is, liepsnos ū�imas � galvoti neįmanoma.

� Velnias... � Aleksas susilenk�s bando pasiekti Lydį, ta�iau spėja tik batus pamatyti. � Lydy, nebūk sumautas kvailys...

Ir staiga � du �ūviai. Oloje juos pagarsina aidas. U�sikem�u ausis.

O tada prasideda �audymas visose pusėse. Klykia �monės. I� vir�aus pasipila �emės. Ausyse zvimbia, galva tarsi dūmų pilna.

Galvok.

Aleksas jau i�lindo i� olos, a� �liau�iu paskui jį maudamasi nuo peties �autuv�. Paskutin� akimirk� nusimetu kuprines. Jos man tik trukdys.

Visur aplinkui sprogimai ir pragari�kas ugnies �niok�timas.

Mi�kas apsemtas dūmų ir ugnies. Oran�inės ir raudonos liepsnos lai�o juodus med�ių kamienus � lyg nustėrusius i� siaubo liudytojus. Lydys klūpo u�lind�s u� med�io ir �audo. Veidas nutviekstas oran�ine �viesa, i�si�ioj�s jis rėkia. Dūmų kamuoliuose matau Juod�. Or� drasko �ūviai, jų tiek daug, jog neju�ia prisimenu, kaip Nepriklausomybės dien� su Hana sėdėdavom Rytinėje promenadoje ir �iūrėdavom saliut� � tankiai sproginėjan�ius akinamus fejerverkus. Toks pat dūmų kvapas...

� Lena!

Nespėju suvokti, kas mane pa�aukė. Pro �alį zvimbtelėjusi kulka kliudo stor� cukrinio klevo kamien� u� nugaros, nudreskia �iev�. Keli �ingsniai prie�ais mane Aleksas irgi u�lenda u� med�io. Kas kelias sekundes ky�teli galv�, i��auna kelis kartus ir vėl slepiasi.

Man a�aroja akys. Atsargiai i�ki�u galv� i� u� kamieno ir bandau atpa�inti tamsoje besigrumian�ias figūras, �iurpiai nuda�ytas ugnies at�vaitų. I� tolo jos atrodo bema� kaip �okėjai � poros susikibusios svyrinėja, lankstosi, sukasi.

Nieko neskiriu. Mirksėdama kosėju, trinu akis. Lydys pradingo.

Pagaliau � �mėsteli Deinės veidas, kai ji pasisuka į �vies�. I� u� nugaros j� puola reguliuotojas, sugniau�ia gerkl�. Deinei i�sprogsta akys, veidas pasidaro raudonas. Pakeliu �autuv�, vėl nuleid�iu. I� �ia neįmanoma nusitaikyti, nes visi svirduliuoja. Deinė muistosi ir spyriojasi it bulius, norintis numesti raitelį.

Vėl �ūvių papliūpa. Reguliuotojas paleid�ia Deinės kakl�, rėkdamas i� skausmo griebiasi u� alkūnės. Jis krypteli į �vies�, ir pamatau, kaip jam pro pir�tus teka kraujas. Ne�inau, kas �ovė, kulka buvo skirta Deinei ar reguliuotojui, bet �i atvanga jai suteikė prana�umo. �iauk�iodama ir gaudydama or�, ji sugraibo u� dir�o u�ki�t� peilį. Nusilpusi, bet juda aklai ir atkakliai kaip mirtinai nusiplūk�s gyvulys.

Ji u�simoja ant reguliuotojo, �ybteli gele�tė. Smūgis į sprand�, reguliuotojas susirie�ia. Veide nuostaba. Jis suklumpa ir griūva kniūbs�ias. Deinė atsiklaupia �alia, i�traukia i� sprando savo peilį.

Ka�kur u� dūmų sienos suklinka moteris. Bejėgi�kai sukioju �autuv� taikydamasi �ia į vien� degan�ios stovyklos kra�t�, �ia į kit�, bet viskas sumi�ai mirguliuoja. Reikia prieiti ar�iau. I� �itos vietos niekam negaliu padėti.

Susilenkusi bėgu per plyn� gaisro ir kūnų mai�alynės pusėn, palikusi Aleks� stebėti įvykių i� u� platano.

� Lena! � dar �ūkteli jis man.

A� neatsiliepiu. Man reikia susikaupti. Oras įkait�s, kad net tir�tas. Liepsnos �okinėja med�ių �akomis, paversdamos jas mirtinu skliautu, vyniojasi apie kamienus nubaltindamos juos kreidos baltumu. Per dūmus nematyti dangaus. Tiek ir liko i� mūsų stovyklos, i� taip rūpestingai surankiotos mantos: sunkiai sumed�iotų drapanų, kurias skalbdavom upėje ir ne�iodavom, kol subyra į skutus; palapinių, taip uoliai lopytų, kad virto dygsnių ra�tais, � vien �itas godus, visa ryjantis kar�tis.

U� keliolikos �ingsnių vyras kaip spinta parvertė ant �emės Koral. Puolu prie jos, bet ka�kas smogia i� u� nugaros. Griūdama �autuvo buo�e niūkteliu atgal. U�puolikas nusikeikia ir �engteli atatupstas, o a� spėju apsiversti auk�tielninka. Ir buo�e kaip beisbolo blok�tu vo�iu jam per �iaun�. Bjauriai trak�teli, ir jis susmunka ant �ono.

Smigis neklydo dėl vieno dalyko: reguliuotojai nepasireng� tokioms kautynėms. Beveik visas savo kovas jie kovojo i� oro, i� bombone�ių kabinų, taigi i� toli.

Atsikėlusi bėgu prie tebegulin�ios Koral. Ne�inau, kur dingo reguliuotojo �autuvas, bet jis jo neturi, smaugia j� abiem rankom. U�simojusi tvoju jam �autuvu, jis grį�teli. Deja, kliudau tik petį ir pati nuo smūgio prarandu pusiausvyr�. Susverdėju, jis griebia man u� kojos ir parblo�kia. Plodamasi prisikandu lūp�. Noriu atvirsti auk�tielninka, bet reguliuotojas u�gula, prislegia kaip akmuo, i�stumia i� plau�ių or�. I�plė�ia �autuv�.

Kvėpuoti negaliu. Veidas įspaustas į purv�. Sprand� ka�kas myga � kelis, alkūnė? Po vokais pasipila �ie�irbos.

Staiga smūgis, aimana, ir baisus spaudimas atsileid�ia. A� apsiver�iu įtraukdama oro ir bandau nuspirti reguliuotoj�. Jis tebėra mane ap�erg�s, bet pasvir�s į �alį, u�simerk�s, o i� kaktos, kur gavo buo�e, srovena kraujas. �alimais, suspaud�s �autuv�, stovi Aleksas.

Pasilenk�s stveria man u� alkūnės, pakelia nuo �emės. Paduoda man�jį �autuv�. Jam u� nugaros gaisras dar labiau ple�iasi. Svyrinėjan�ios �okėjų poros i�iro. Matau tik mil�ini�k� ugnies sien� ir ant �emės tysan�ius kūnus. Ima pykinti. Ne�inau, kas tie kritusieji, galbūt savi�kiai...

Netoliese Gordas u�simeta ant peties Koral. Ji sudejuoja, vokai virp�ioja, bet s�monės ji neatgauna.

� Einam! � �aukia Aleksas.

Gaisro siausmas kurtinamas: be atvangos pok�i, sproginėja ir tarsi koks slibinas triuk�mingai siurbia or�.

�autuvo buo�e skindamasis keli�, Aleksas mus veda tolyn į mi�k�. Matau, jog einame ton pusėn, kur vakar radome upelį. U� nugaros sunkiai �nopuoja Gordas, man dar sukasi galva ir dreba kojos. Įbedusi akis į Alekso striuk� stengiuosi nieko negalvoti, kilnoju kojas �ingsnis po �ingsnio, kad tik toliau nuo gaisro.

� Aūū! � visai arti upelio pasiekia mus Juodės �auksmas. De�inėje tams� perskrod�ia �ibintuvėlio spindulys. Prasibrov� per susiraizgiusius brūzgynus atsiduriame akmenuotoje nuokalnėje, per kuri� ver�liai gurga negilus upeliukas. Pro tarp� vir� galvų, atsivėrusį lajose, �vie�ia mėnesiena. Upelio vanduo lyg aplietas sidabru, �velniai �vyti balti krantų akmenėliai.

Kitapus upelio, u� kelių �imtų pėdų, susispietusi mūsų grupė. Man lyg akmuo nusirita nuo krūtinės. Mes gyvi, mes atsilaikėme. Ir Juodė �inos, k� daryti dėl D�uliano ir Smigio. Ji mokės juos surasti.

� Aūū! � vėl �aukia Juodė, �yb�iodama �ibintuvėliu.

� Ir taip matom, � burbteli Gordas. �vok�damas nuplumpina pro mane ir perbrenda upelį.

Prie� brisdamas į vandenį, Aleksas �engia artyn. Sutrinku pama�iusi, kad veidas perkreiptas pyk�io.

� Kas per cirkai? � klausia. I�pu�iu akis, o jis sako: � Lena, tu juk galėjai �ūti. Jeigu ne a�, ir būtum �uvusi.

� Ar �itaip pra�aisi padėkos? � A� sukrėsta, pavargusi ir apkvaitusi. � Galėtum i�mokti �odelį �pra�au�.

� A� nejuokauju, � taria Aleksas. � Ko nelikai oloje? Nebuvo reikalo didvyri�kai pulti į patį sūkurį.

Manyje įsi�iebia pyk�io kibirk�tėlė. A� j� dar įpu�iu sakydama:

� Atsipra�au, bet jeigu nebū�iau puolusi, tavo nauja... tavo nauja mylimoji jau būtų negyva.

Per vis� gyvenim� beveik neturėjau progos pavartoti �ito �od�io, todėl ne i� karto jį prisimenu.

� Ji � ne tavo rūpestis.

Nuo jo �od�ių pasijuntu ne geriau, o blogiau. Nepaisant visko, kas nutiko �i� naktį, norisi verkti vien nuo �ito kvailo, niekingo dalyko: jis nepaneigė, kad Koral yra jo mylimoji.

Nuryju kar�ias apmaudo seiles.

� Beje, ir a� nesu tavo rūpestis. Todėl man�s neauklėk. � Pagaliau u��iuopiu pyk�io siūl�. Ir �engiu jo laikydamasi, traukdama jį į save. � O ko taip jaudinies? Juk tu man�s nekenti.

Aleksas �iūri.

� Nejau tikrai nesupranti? � klausia.

Susidedu rankas ant krūtinės ir spaud�iu stengdamasi nustumti skausm� giliai po pyk�iu.

� Ko nesuprantu?

� Nesvarbu. Manykim, kad nieko nesakiau.

� Lena!

Atsisuku. Anapus upelio i� mi�ko i�lindo Smigis su D�ulianu, jis bėga pas mane ta�kydamas vandenį, bet, regis, to nejau�ia. Pri�ok�s stveria į glėbį ir i�kelia. A� tik dusliai kukteliu į jo mar�kinius.

� Tu gyva, � ku�da jis, taip mane spausdamas, jog vos kvėpuoju. Ta�iau tegu. Noriu, kad niekada man�s nepaleistų.

� A� taip bijojau dėl tav�s, � neai�kiai murmu įsikniaubusi jam į krūtin�.

Ant Alekso nebepykstu, todėl verksmas dar labiau gniau�ia gerkl�.

Vargu ar D�ulianas supranta mano �od�ius, bet dar tvir�iau suspaud�ia ir pagaliau nuleid�ia ant �emės. Nubraukia plaukus man nuo veido.

� Kai tu su Smigiu negrį�ai... Maniau, kas nors atsitiko...

� Nutarėme pernakvoti mi�ke. � D�ulianas atrodo kaltas: tarsi antpuolis įvyko dėl to, kad jo nebuvo stovykloje. � Smigio �ibintuvėlis sugedo, saulei nusileidus nė velnio nesimatė. Bijojom paklysti. I� tikrųjų buvom gal per pus� mylios nuo �ia. I�gird� �ūvius skubėjom kiek galėdami. � Glustelėj�s kakta prie manosios tyliau pasakė: � Man buvo taip baisu dėl tav�s.

� Viskas gerai, � tariu apkabinusi jį per liemenį. Jis toks tvirtas, toks patikimas. � Buvo kokie a�tuoni reguliuotojai, bet mes juos atmu�ėme.

D�ulianas paima mano rank�, suneria su savo pir�tais.

� Turėjau likti su tavimi, � sako. Balsas virpteli.

Priglaud�iu jo rank� prie lūpų. �i paprastutė laimė, � kad galiu jį taip laisvai pabu�iuoti, � staiga atrodo tikras stebuklas. Zombiai stengiasi mus i� �ia i�guiti, įkalinti praeityje. Bet mes esame �ia.

Ir mūsų kasdien daugėja.

� Eime, pa�iūrėkime, kaip kitiems pasisekė.

Aleksas jau buvo anapus upelio, su grupe. Prie vandens D�ulianas, suėm�s u� pakinklių, mane pakelia, a� apsikabinu jo kakl�, prisiglaud�iu prie krūtinės. Jo �irdis plaka taip lygiai, taip jaukiai. Jis perne�a mane per upelį.

� Kaip smagu, kad teikėtės ateiti, � sako Juodė Smigiui, kai mudu su D�ulianu į�engiame į rat�. Bet jos balse gird�iu palengvėjim�. Nors Juodė su Smigiu nuolat niaujasi, neįmanoma įsivaizduoti vieno be kito. Jie lyg augalai, kurie greta augdami susivijo, � vienas kitam tapo ir kliūtimi, ir atrama.

� K� toliau darysime? � klausia Lai, tūnanti �e�ėlyje. Visų veidai tėra tamsūs ovalai, bruo�us i�ry�kina tik reti mėnesienos lopinėliai: �ia ky�teli nosis, ten �mėk�teli burna, sublizga �autuvo vamzdis.

� Kaip ir planavome, eisim į Voterberį, � tvirtai atsako Juodė.

� Su kokiais turtais? � meta Deinė. � Nieko neliko. Nei maisto, nei apklotų. Nieko.

� Galėjo būti dar blogiau, � atremia Juodė. � Svarbiausia, kad i�trūkome. Be to, neturėtų būti labai toli.

� Ir nėra, � prabyla Smigis. � Mes su D�ulianu radome plent�. Bus pusė dienos kelio. Kaip Lydys ir sakė, per daug nusukom į �iaur�.

� Tada, � sako Juodė, � turbūt galime atleisti, kad vos mūsų nepra�udei.

Pirm� kart� gyvenime Lydys nieko nesako.

Juodė tragi�kai atsidūsta.

� Gerai jau, prisipa�įstu klydusi. Ar �itai nori i�girsti?

Ir vėl tyla.

� Lydy? � nedr�siai pa�aukia Deinė.

� Velnias, � burbteli Smigis. � Velnias...

Vėl tyla. Sudrebu. D�ulianas mane apkabina, prisiglaud�iu prie jo.

Juodė tyliai sako:

� Galime u�kurti nedidelį lau��. Jeigu paklydo, lengviau mus suras.

Tai jos dovana mums. Giliai �irdyje ji supranta, kaip ir visi t� valandėl�, kad Lydys �uv�s.

Dieve, atleisk man, nes a� nusidėjau. Apvalyk mane nuo �itų aistrų, nes ligoniai voliosis purve kartu su �unimis ir tik �varieji į�engs į dangų.

�monės neturėtų keistis. Tuo ir gra�us suporavimas � �mones galima parinkti taip, kad jų poreikiai susikirstų, o skirtumai būtų kuo ma�esni.

Visa tai garantuoja gydomoji procedūra.

Melas.

Fredis nėra Fredis, bent jau ne toks Fredis, kokiu jį laikiau. Ir a� nesu Hana, kokia turėjau tapti, ne toji Hana, kokia turėjau būti po gydymo, kaip visi �adėjo.

Tai suvokusi tiesiog fizi�kai pajuntu nusivylim�, � bet ir palengvėjim�.

Ryt� po Fred�io inauguracijos atsikeliu, nusimaudau po du�u. Jau�iuosi �vali ir puikiai pailsėjusi. Itin a�triai jau�iu, kokios ry�kios lemputės, kaip pypsi apa�ioje kavavirė, kaip d�iovintuve dau�osi skalbiniai. Energija, visur aplink energija, esame jos pritvink�.

Ponas Rotas vėl u�ėjo pasi�iūrėti �inių. Jeigu gerai elgsis, galbūt energijos ministras vėl paleis jam sultis ir tada jo jau nematysime kiekvien� ryt�. Galė�iau pakalbėti su Fred�iu.

Nuo tokios minties suima juokas.

� Labas rytas, Hana, � sako jis, neatplė�damas akių nuo televizoriaus.

� Sveiki, pone Rotai, � linksmai pasisveikinu eidama į sandėliuk�. Nu�velgiu pritutintas lentynas, perbraukiu pir�tais per dribsnių ir ry�ių dė�utes, vienodus rie�utų sviesto ir visokių uogienių stiklainius.

Ai�ku, reikia būti atsargiai, vogti tik po truputį.

I�kart suku į Vinvudo gatv�, kur ma�iau Greis� �aid�iant su lėle. Vėl palieku dviratį ir toliau einu pės�ia, laikydamasi ar�iau med�ių. Klausausi, ar nei�girsiu kokio balso. Tik to betrūko, kad mane vėl u�kluptų Vilou Marks.

Kuprinės dir�ai ver�ia nugar�, po jais oda �lapia nuo prakaito. Ne�ulys sunkus. Eidama gird�iu, kaip teliūskuoja skystis, ir meld�iuosi, kad tik seno butelio nuo pieno dangtelis būtų kietai u�suktas, mat į jį gara�e pripyliau benzino, kiek i�drįsau paimti.

Ir vėl u�uod�iu silpn� dūmų kvap�. Įdomu, kiek dar gyvenamų namų, kokios dar �eimos turėjo atsikelti �ia, kad galėtų �iaip taip gyvalioti. Ne�inau, kaip jos i�tveria �iem�. Nekeista, kad D�enė, Vilou ir Greisė tokios i�bly�kusios ir sunykusios, � dar stebuklas, jog apskritai gyvos.

Prisimenu Fred�io �od�ius: atseit tegul įsitikina, jog laisvė ne�ildo.

Taigi neklusnumas jas pama�u nu�udys.

Jei surasiu Tidlių nam�, galėsiu palikti nukniaukt� maist� ir butelį benzino. Smulkmena, bet vis �is tas.

Vos įsukusi į Vinvudo gatv�, per dvi gatves nuo Brukso, vėl pamatau Greis�: tupėdama ant �aligatvio prie�ais pilk�, lietaus ir vėjų nudrengt� nam�, lyg į vandenį ji svaido į �ol� akmenukus. Giliai įkvėpusi �engiu i� med�ių guoto. Greisė i�kart įsitempia.

� Tik nenubėk, � tyliai pra�au pama�iusi, jog ji jau nori sprukti. Lėtai �engteliu artyn, ji atsistoja, a� prieinu. Nenuleisdama nuo jos akių nusiimu kuprin�. � Turbūt man�s neprisimeni. A� buvau... Lenos draugė. � Tardama jos vard� �iek tiek u�sikertu. � Tav�s nenuskriausiu, ai�ku?

Kuprinė dunksteli ant �aligatvio, ji dirsteli. Suvokusi jos �vilgsnį kaip padr�sinim�, tebe�iūrėdama į j�, akimis stengdamasi j� sulaikyti pama�u atidarau kuprin�.

Jos akys laksto nuo kuprinės prie mano veido. Pe�iai �iek tiek atsileid�ia.

� �io to atne�iau, � sakau po vien� traukdama nugvelbtus daiktus: mai�elį avi�inių kruopų, dė�ut� dribsnių su cinamonu, du pakus makaronų ir sūrio, kelet� skardinėlių sriubos, dar�ovių ir tuno, pakelį sausainių. Visk� i�rikiuoju ant �aligatvio. Greisė skubiai �engteli artyn, bet sustoja.

Paskiausiai i�imu butelį benzino.

� �ia irgi tau. Tavo �eimai.

Antro auk�to lange pastebėjusi judant i�sig�stu, ta�iau ten tik vėjas plaiksto vietoj u�uolaidėlės pakabint� virtuvinį rank�luostį.

Staiga ji �asteli ir i�plė�ia man i� rankų butelį.

� Atsargiai, � įspėju. � �ia benzinas. Labai pavojingas. Pamaniau, kad galėsite k� nors kūrenti.

Greisė nieko nesako. Ji bando sugriebti į glėbį mano atne�tus produktus. Kai pasilenkusi noriu jai padėti, ji stveria sausainius ir prispaud�ia prie krūtinės.

� Ko dabar? A� tik noriu padėti.

�niurk�telėjusi ji man leid�ia sukrauti jai ant rankų skardinėles. Stovime visai arti, u�uod�iu rūg�tų ir alkan� jos burnos kvap�. Panagės juodos, keliai �olėti. Niekada neteko būti taip arti Greisės, ir a� neju�ia ie�kau jos veide pana�umo į Len�. Greisės nosis smailesnė, kaip D�enės, bet didelės rudos akys ir tamsūs plaukai � jau Lenos.

Pajuntu, kaip giliai krūtinėje ka�kas ima pulsuoti � kitokių laikų aidas, jausmai, kurie iki tol jau turėjo nurimti visam laikui.

Niekas neturi to �inoti ar įtarti.

� Atne�iu ir daugiau, � skubiai tariu Greisei, laikan�iai glėbyje rietuv� dė�u�ių, mai�elių ir skardinėlių, ir dar plastikinį butelį. � A� vėl ateisiu. Bet vienu kartu galiu atne�ti tik nedaug.

Ji stovi spoksodama į mane Lenos akimis.

� Jeigu �ia nebūsi, produktus paliksiu kokioj saugioj vietoj. Kur jiems... nieko neatsitiktų. � Paskutin� akimirk� susilaikau nepasakiusi �kur jų nepavogtų�. � Ar �inai koki� ger� slėptuv�?

Staigiai nusisukusi ji pasileid�ia paname per auk�t� �ol� ir visokius stabarus. Ne�inau, ar tikisi, kad a� seksiu, bet nuseku. Sienų da�ai lupasi, viena langinė antrame auk�te kybo tik ant vieno vyrio, silpnai bilsnodama nuo vėjo.

Gale namo Greisė man�s palaukia prie didelių medinių, tikriausiai rūsio durų. Atsargiai padėjusi daiktus ant �olės, ji abiem rankom griebia surūdijusi� metalin� durų ranken� ir patraukia. U� durų �ioji juoda anga, matyti laipteliai į siaur� purvin� patalp�. Joje įtaisytos kelios kreivos medinės lentynos, ant jų guli �ibintuvėlis, du buteliai vandens ir kelios baterijos.

� Puiku, � sakau. Greisė �ypteli.

Padedu jai sune�t į apa�i� produktus ir sukrauti ant lentynų. Benzin� pastatau atskirai. Ta�iau sausainių pakelio ji nepaleid�ia, spaud�ia prie krūtinės. Rūsys, kaip ir Greisės burna, atsiduoda rūg�tymu ir �eme. Net apsid�iaugiu, kai i�lipame į saul�. �is rytas man paliko sunkų jausm�, kuris nenori i�sisklaidyti.

� A� grį�iu, � sakau Greisei.

Man jau sukant u� kampo ji prabyla, tikriau su�nib�da:

� A� tave prisimenu.

Nustebusi grį�teliu. Bet ji jau atsidūrusi tarp med�ių ir dingsta man nespėjus nieko pasakyti.

Au�ra sakytum dviguba: padūmavusiame horizonte brėk�ta diena, o u� mūsų, vir� med�ių vir�ūnių, toliau �ioruoja gaisro at�vaitai. Debesys beveik neatskiriami nuo juodų dūmų kamuolių.

Patamsyje, per vis� t� s�my�į, nesupratome netek� dviejų grupės �monių � Lyd�io ir Henlės. Deinė ver�iasi grį�ti atgal paie�koti jų kūnų, ta�iau dėl degan�io mi�ko neįmanoma. Net nėra kaip surinkti galbūt nesudegusių maisto skardinių ar kitokių daiktų, i�likusių per gaisr�.

Dangui pra�vitus i�kart leid�iamės į keli�.

Einame vorele tylėdami, įbed� akis į �em�. Reikia kuo grei�iau nusikasti iki Voterberio � jokio poilsio, jokių nuklydimų į �on�, į buvusių miestų griuvėsius: juose seniai nebėra nieko naudingo. Ore tvyro nerimas.

Mums pasisekė tik dėl vieno dalyko: kad Juodės plan� turėjo D�ulianas ir Smigis, jis nesudegė su visa kita manta.

Smigis ir D�ulianas �engia voros priekyje, retkar�iais sustodami ir pasitikrindami plane pagal pa�ymas, kurias padarė, kai ėjo į �valgyb�. Nenoromis apima pasidid�iavimas �iūrint, kaip Smigis tariasi su D�ulianu, ir kitoks, ker�tingas malonumas, nes �inau, jog Aleksas irgi �itai pastebi.

Aleksas, ai�ku, �ygiuoja pa�iam gale su Koral.

Saulė �eme ritinėjas, todėl nusivelku striuk� ir iki alkūnių atsiraitau mar�kinių rankoves. Beveik sunku patikėti, jog vos prie� kelias valandas buvome u�pulti, ta�iau bendro pokalbio murmesy stinga Lyd�io ir Henlės balsų.

D�ulianas eina pirma man�s, Aleksas � u�. A� velkuosi tarp jų nusikamavusi, burnoje tebejusdama dūmų skonį, u�dususi.

Lai pasakojo, kad Voterberyje vyksta permainos. �iapus miesto sienų plyti did�iulė stovykla, dauguma legalių gyventojų pabėg�. Kai kurie miesto rajonai visi�kai evakuoti, kiti u�sibarikadav� nuo Nelegalų.

Lai girdėjusi, kad pati Nelegalų stovykla beveik kaip koks miestas: visi bendrai darbuojasi, padeda taisyti būstus, ie�koti maisto ir prine�ti vandens. Kol kas stovyklai negresia ker�tas, nes neliko, kas galėtų ker�yti. Savivaldybės įstaigos sugriautos, meras ir taryba i�vaikyti.

Ten mes i� �akų ir surankiotų plytgalių susir�sime pa�iūres ir pagaliau turėsime prieglobstį.

Voterberyje viskas bus gerai.

Med�iai retėja, praeiname pro senus grafi�iais i�margintus suolus ir įgriuvusias po�emines perėjas; palei stog�, gulintį ant �olės, tarsi pats namas būtų tiesiog prasmeg�s; kelių atkarpas, niekur nevedan�ias ir papildan�ias absurdo gramatik�. �itaip mums kalba senasis pasaulis, chaoso, painiavos, laimės ir nevilties pasaulis, buv�s iki tol, kol �aibi�kas karas gatves pavertė pamatų kvadratais, miestus � kalėjimais, o �irdis � dulkėmis.

Jau ai�ku, kad artėjame.

Vakare, saulei krypstant �emyn, vėl u�plūsta nerimas. Nė vienas nenori nakvoti Tyruose po atviru dangumi, net jei kuriam laikui ir pavyko suklaidinti reguliuotojus.

Priekyje ka�kas �ūkteli. Palik�s Smigį priekyje, D�ulianas �engia �alia man�s, nors mes daugiausia tylime.

� Kas ten? � klausiu jį. I� nuovargio nejau�iu kojų. Prie�ais save matau netoli. Grupė prieina lyg ir buvusi� automobilių aik�tel�. Betono plok��ių beveik nelik�. Kėpso du �ibintų stulpai, bet be lempu�ių. �alia jų stovi Smigis su Juode.

D�ulianas pasistiebia.

� Manau... manau, kad atėjome.

Bet a� jau spraud�iuosi į priekį.

Aik�telės pakra�tyje �emė baigiasi sta�iu �laitu. Juo �emyn vingiuoja �unkeliai į pla�i� dykviet�.

Stovykla visai ne tokia, koki� įsivaizdavau. Maniau tarp med�ių i�vysianti tikrus namus ar bent ka�k� pana�aus į statinius. O �ia tik mil�ini�kas laukas, tikras visokių mar�kų ir ka�kokio �lam�to margumynas, po kurį, kone spausdamiesi prie saulėlyd�io nuraudonintos miesto sienos, nar�o �imtų �imtai �monių. Tamsioje platybėje �en ten dega lau�ai, mirguliuojantys lyg tolimo didmies�io �iburiai. Dangus, horizonte �viesesnis nuo elektros, �ia juodas ir lygus, sakytum metalinis dangtis, u�vo�tas ant �iuk�lyno.

Neju�ia prisimenu paliegusius po�emio gyventojus, kuriuos sutikome su D�ulianu bėgdami nuo Maitėdų, ir jų purvin�, dūmais pradvisusį pasaulėlį.

Niekada nesu ma�iusi �itokios daugybės Nelegalų. I�vis nesu ma�iusi �itiek �monių vienoj vietoj.

Net i� �ia u�uod�iame smarv�.

� Kas �ia per vieta? � murma D�ulianas.

Norisi jį kaip nors paguosti, nuraminti, kad bus gerai, bet mane slegia baisus nusivylimas.

� Tai �ia? � garsiai i�sako mūsų jausmus Deinė. � �ia did�ioji svajonė? Permainų miestas?

� �ia bent jau turime draugų, � ramiai sako Med�ioklis. Ta�iau net jis nemoka apsimesti. Sutrik�s su�iau�ia plaukus, �ie styro į visas puses. Veidas i�bal�s, eidamas vis� dien� sausai kosėjo. � Be to, neturėjome kito pasirinkimo.

� Galėjome pasukti į Kanad�, kaip ir siūlė Gordas.

� Be atsargų nebūtume jos pasiek�, � atsidūsta Med�ioklis.

� Jeigu i� karto būtume suk� į �iaur�, nebūtume prarad� atsargų, � atkerta Deinė.

� K� gi, nepasukome. Esame �ia. Ir ne�inau, kaip jūs, bet a� ne�moni�kai noriu gerti, � prabyla Aleksas.

Jis prasibrauna į priekį. �engdamas �onu ir slidinėdamas, �erdamas �vyr� į apa�i� nulipa į pirm� keliuk�. Pakelia galv� į mus.

� Na, ar einat?

Jo �vilgsniui stabtelėjus ties manimi, a� nutirpstu, bet greitai nuleid�iu akis. Valandėl� jis buvo toks pana�us į an�, mano Aleks�.

Juo paseka Juodė su Smigiu. Aleksas teisus bent dėl vieno � dabar tikrai neturime kitos i�eities. Be �abangų, be maisto ar indų vandeniui virinti Tyruose nei�gyventume nė kelių dienų. Grupė �itai turbūt supranta, nes eina paskui Juod� ir Smigį, vienas paskui kit� lipa �emyn, į purvin� tak�. Ka�k� murmėdama paskutinė �engia Deinė.

� Eime, � paraginu D�ulian� tiesdama jam rank�.

Jis atsitraukia. Akys įbestos į pla�i� padūmavusi� lygum� apa�ioje, į i�temptų apiply�usių paklod�ių ir savadarbių palapinių skiautinį. Jau manau, atsisakys eiti. Bet jis �oka į priekį lyg įveikdamas nematom� barjer� ir pirma man�s pasileid�ia pakalnėn.

Paskutin� akimirk� pastebiu, kad ant �laito kra�to tebestovi Lai. Atrodo tokia smulkutė mil�ini�kų spygliuo�ių fone. Plaukai jau beveik siekia pusiauj�. Ji �iūri ne į stovykl�, bet į sien� u� jos: raudonom dėmėm numargusių akmenų u�tvar�, u� kurios prasideda kitas pasaulis. Zombių pasaulis.

� Ar eini, Lai? � klausiu.

� K�? � Ji krūpteli, lyg bū�iau j� pri�adinusi. � Jau einu.

Prie� �engdama i� paskos dar pasi�iūri į sien�. Veide susirūpinimas.

Bent i� tolo Voterberio miestas atrodo negyvas: i� fabrikų kaminų nekyla dūmai, tamsių bok�tų languose nė �iburėlio. Tu��ia miesto i�nara, menkai tesiskirianti nuo griuvėsių Tyruose, pasitaikan�ių mūsų kelyje. Bet �į kart� griuvėsiai anapus sienos.

Ir man pasidaro smalsu, ko gi Lai bijo.

Nulipus �emyn į nosį trenkia veik nepaken�iama smarvė: daugybės nepraustų kūnų ir nepraustų alkanų burnų, �lapimo, i�blėsusių pelenų ir tabako.

� Siaube, � kosėdamas murmteli D�ulianas.

Prisidengiu burn� rankove ir stengiuosi kvėpuoti per audekl�. Stovyklos teritorij� juosia did�iulės metalinės statinės ir seni, surūdij� �iuk�lių konteineriai, juose dega lau�ai. �monės spie�iasi aplink juos, gamina k� nors valgyti ar �ildosi rankas. Mus lydi įtariais �vilgsniais. Matau, kad nesame laukti sve�iai.

Net ir Juodė netenka ry�to. Neai�ku, kur eiti, į k� kreiptis ir apskritai � ar �i stovykla turi kokį vadov�.

Saulei u�lindus u� horizonto, �monių minia virsta �e�ėlių armija, tik �vys�ioja ugnies keistai i�kreipti veidai. Pa�iūrės paskubomis sur�stos i� surūdijusios skardos ir palaidų metalo lak�tų, kiti vietoj palapinių i�temp� purvinas paklodes. Treti guli ant �emės susiglaud�, kad būtų �il�iau.

� Na, k� dabar u�giedosi? � pasi�iau�ia Deinė.

Juodė nori ka�k� sakyti, bet į j� vos nepargriaudamas trenkiasi berniūk�tis.

� Ei! � rikteli Smigis, bet spėja j� sugriebti.

Juod� taranav�s vaikiūk�tis, perkar�s, atsiki�usia it buldogo �iauna, į j� nė nedirsteli. Jis jau spraud�iasi atgal, kur būrelis �monių apstoj�s raudon� palapin�. Prie�ais j� sugniau��s kum��ius stovi vyri�kis nuoga krūtine, bet su ilgu pla�iaskverniu �ieminiu paltu. I� veido atrodo įtū��s.

� Par�e, a� tave nudėsiu!

� Ar galvoj negerai? � baisiai �ai�iu balsu suspiegia buldogas. � Kokio velnio �ia...

� Tu pavogei mano konservus. Prisipa�ink. Pavogei mano skardin�. � Senio lūpų kertelėse boluoja seilės. Akys klaikiai i�verstos. Jis sukasi ratu ai�kindamas susirinkusiems �monėms: � Turėjau neatidaryt� vis� skardin� tunų. Buvau paslėp�s tarp savo daiktų. Jis pavogė.

� Net nepalie�iau, tau protas mai�osi.

Buldogas ima trauktis į �alį.

� Melagis! � surinka ilgapaltis.

Jis liuokteli į or�, suplasnodamas skvernais lyg �ik�nosparnis � savo kietais odiniais sparnais, ir u�griūna vaikiūk�tį, prispaud�ia prie �emės. �monės beregint sukrunta, spraud�iasi artyn rėkaudami ir leliodami abu besipe�an�ius. Vaikėzas, i�sivadav�s i� senio rankų, ap�ergia jį ir ima dau�yti. Tada senis jį nuspiria, snukelį įmurdo į purvyn�. Ka�k� rėkia, bet �od�ių neįmanoma suprasti. Vaikis spurda, draskosi ir pagaliau senį nublo�kia, trenkia į metalinės statinės �on�. Senis subliūva. Matyt, metalas labai įkait�s, lau�as seniai kūrenasi.

Ka�kas mane pastumia, vos nesiploju ant �emės. Gerai, kad D�ulianas sugriebia u� rankos, sulaiko. Minia jau kunkuliuoja i� pyk�io. Balsai ir kūnai susilieja į viena, sakytum tamsiame vandenyje murdosi kokia �imtarankė ir �imtagalvė pabaisa.

�ia ne laisvė. Ne naujasis pasaulis, apie kurį svajojome. Tai ko�maras.

Braunuosi per mini� paskui D�ulian�, nepaleid�iantį mano rankos. Toks jausmas, tarsi bristum per potvynio vandenis grumdamasis su daugybe srovių. Man pasidaro baisu, ar nebūsime pamet� kitų, ta�iau tada pamatau Smigį, Juod�, Koral ir Aleks�, stovin�ius nuo�aliau ir �monių jūroje besidairan�ius atsilikusiųjų. Deinė, Gervas, Med�ioklis ir Lai grūdasi mūsų pusėn.

Sustojame glaud�iu būreliu ir laukiame kitų. Dairausi Gordo, ilgos jo barzdos, bet matau tik mirguliuojant lau�ų at�vaitus ir tarp dūmų nardan�ius vaiduokli�kus veidus. Koral u�sikosėja.

Kiti taip ir neateina. Pagaliau turime pripa�inti, jog esame i�skirti. Juodė nery�tingai mus guod�ia, girdi, niekur jie nedingsi�, susirasi� mus. Dabar turime pasiie�koti kokios saugios vietelės nakvynei ir �mogaus, sutiksian�io mus pavalgydinti ir pagirdyti.

U�kalbiname keturis �mones, pagaliau ka�kokia mergaitė � dvylikos ar trylikos metų ir tokia nuskurusi, kad visos jos drapanos atrodo vienodos purvo spalvos, � pataria mums eiti pas Pip� ir mosteli į �viesesni�j� stovyklos dalį. Pasukame nurodyta kryptimi, bet jau�iu, kaip mergaitė seka mus akimis. Atsigr�iu į j�. Galv� apsisiautusi pledu, todėl veid� dengia �e�ėliai, bet akys did�iulės, spindin�ios. Prisimenu Greis�, ir �irdį perveria skausmas.

I� tikrųjų stovykla, regis, suskirstyta plotais, kuriuos valdo vienas ar grupelė �monių. Sprausdamiesi ton pusėn, kur ma�i lau�eliai turbūt �ymi Pipos valdas, girdime, kaip liaudis pe�asi dėl ribų, mantos ir atsargų.

� Vytele! � staiga �ūkteli Juodė, ka�k� atpa�inusi, ir pasileid�ia bėgti. Puola į glėbį moteriai � pirm� kart� matau, kad ji savo noru apkabina ne Smigį, o kit� �mogų. Kai atsitraukia, abi ima kvatoti ir tark�ti viena per kit�.

� Smigi, ar prisimeni Vytel�? Kada buvai su mumis, prie� tris vasaras?

� Keturias, � juokiasi moteris.

Ji gal kokių trisde�imties metų, o pravardė ai�kiai ironi�ka. Figūra kaip vyro: stambi, pla�iapetė, siauru�iais klubais. Plaukai nukirpti e�iuku. Ir juokiasi kaip vyras, storai, visa gerkle. Man ji i� karto patinka.

� �inok, dabar turiu nauj� pravard�. �ia visi vadina mane Pipa.

Pipos valdoma teritorija didesnė ir tvarkingesnė u� mūsų matytus stovyklos plotus. Yra tikra pastogė: Pipa pasistatė ar u�ėmė didel� medin� pa�iūr� su stogu ir trimis sienomis. Viduje stovi keli gremėzdi�ki suolai, pustuzinis baterinių �ibintų, prikrauta pledų, yra du �aldytuvai, vienas auk�tas, virtuvinis, kitas ma�u�iukas, ant abiejų kabo spynos. Pipa paai�kina juose laikanti susirankiot� maist�, tvarsliav� ir vaistus. Be to, u�verbavo kelet� vyrukų, kurie nuolat kursto lau�us, virina vandenį ir vaiko galimus ilgapir��ius.

� Nepatikėsi, ko tik �ia nesu ma�iusi, � sako ji. � Praėjusi� savait� ka�kas buvo nu�udytas dėl vienos prakeiktos cigaretės. Beprotybė. Nėra ko stebėtis, kad zombiai nesivargina mūsų bombarduoti. Nėra reikalo eikvoti sprogmenų. Kai tokia padėtis, labai sėkmingai ir patys i�sigalabysime. � Ji mosteli, kad sėstume ant �emės. � Galit ir �ia trumpai prisiglausti. Paie�kosiu jums ko nors u�valgyt. Tik nedaug k� turiu. Jau tikėjausi naujos siuntos. Mus vis paremdavo Pasiprie�inimas. Bet turbūt ka�kas atsitiko.

� Patruliai, � sako Aleksas. � Į pietus nuo �ia slankiojo reguliuotojai. Susidūrėme su viena grupe.

Pipa net nenustemba. Tikriausiai jau �ino, kad į Tyrus prasiver�ta.

� Nenuostabu, kad taip sumautai atrodot, � �velniai taria ji. � Eikit �en, tuoj atsidarys virtuvė. Nusimeskite ne�ulius.

D�ulianas tyli kaip �emė. Jau�iu, koks jis įsitemp�s. �valgosi aplinkui lyg bijodamas, kad i� tamsos kas nors ant jo nei��oktų. Kai esame �iapus lau�ų, apgaubti �ilumos ir �viesos, visa stovykla atrodo it �e�ėlingas sūkurys, kunkuliuojantis tamsos katilas, besita�k�s gyvuli�kais garsais.

Galiu tik spėti, k� jis mano apie �i� viet�, apie mus. �tai tokiu pasauliu jis visada buvo g�sdinamas: meilės kar�tinės pasaulis � tai chaosas ir bjaurastis, savanaudi�kumas ir netvarka.

Mane apima aklas pyktis. Jo buvimas �ia, jo nerimas man primena, kad jo �monės kitokie negu mano.

Smigis su Juode u�ima vien� suol�. Lai, Deinė, Med�ioklis ir Gervas susispaud�ia ant kito. Mudu su D�ulianu atsisėdame ant �emės. Aleksas lieka stovėti. Koral sėdi tiesiai prie�ais jį, stengiuosi nekreipti dėmesio, kad ji atsi�liejusi į jo blauzdas, o pakau�is lie�ia jo kelį.

Pipa nusimauna nuo kaklo rakt� ir atrakina didįjį �aldytuv�. Jis prikrautas konservuoto maisto ir ry�ių mai�elių. Apatinės lentynos pilnos tvars�ių, baktericidinio tepalo ir ibuprofeno buteliukų. Darbuodamasi Pipa pasakoja apie stovykl�, apie riau�es Voterberyje, dėl kurių ji ir atsirado.

� Viskas prasidėjo gatvėse, � ai�kino ji, berdama į didelį puod� ry�ius. � Daugiausia mai�tavo paaugliai. Dar negydyti. Kai kuriuos pakurstė prijau�iantieji, be to, visur veikė Pasiprie�inimo dalyviai, taip sakant, kurstė kovos dvasi�.

Ji juda tiksliai, neeikvodama energijos. I� tamsos randasi padėjėjai. Netrukus ant vieno kra�tinių lau�ų jau u�kaisti keli puodai. Į mus plaukia gardus, valgiu pakvip�s dūmelis.

Staiga tamsa aplinkui pasidaro lyg ir at�iauresnė: mus apsupo �monės, tamsių alkanų akių siena. Du Pipos vyrukai, i�sitrauk� peilius, saugo verdan�ius puodus.

A� sudrebu. D�ulianas man�s neapkabina.

Ry�ius su pupelėmis valgom i� bendro puodo, kabindami saujomis. Pipa nenustovi vietoj, vaik�to panarinusi galv�, lyg nuolatos tikėdamasi atsitrenkti į kliūtį, kuri� reikės pramu�ti. Taip pat nesiliauja kalbėti.

� Pasiprie�inimas mane �ia pasiuntė, � atsako Juodės paklausta, kaip ji atsidūrė Voterberyje. � Po visų riau�ių mieste nutarėme, kad gera proga surengti protest�, planuoti plataus masto operacij�. �iuo metu stovykloje ma�daug du tūkstan�iai �monių. Didelė jėga.

� Ir kaip sekasi? � klausia Juodė.

Atsitūpusi prie lau�o, Pipa nusispjauna.

� O kaip tau atrodo? Esu �ia jau mėnuo, per t� laik� sukrap��iau gal �imt� �monių, pasiry�usių kovoti dėl idėjos. Visi kiti per daug įsibailin�, per daug i�varg� arba prislėgti. Arba jiems nusispjaut.

� Tai k� dabar darysi? � klausia Juodė.

Pipa skėsteli rankomis.

� K� a� galiu daryti? Negaliu jų priversti stot į kov� ir negaliu �monėms įsakinėti. �ia juk ne Zombilandas, tiesa?

A� turbūt susiraukiu, nes ji grie�tai dėbteli į mane.

� Gal ne taip?

�iūriu į Juod�, ar nepadės i�sisukti, bet jos veidas abejingas. Atsisuku į Pip�.

� Juk turėtų būti koks būdas... � sumurmu.

� Taip manai? � pakelia ji bals�. � Ir koks gi tas būdas? A� neturiu pinigų jiems papirkti. Mūsų per ma�ai, kad galėtume prigrasinti. Negaliu jiems nieko įrodyti, jeigu nenorės klausyti. Sveiki atvyk� į laisv�jį pasaulį. Mes suteikiame �monėms vali� rinktis. Jie gali rinktis net ir tai, kas bloga ar neteisinga. Gra�u, k�? � Staigiai atsistojusi �engia tolyn nuo lau�o. Prabyla jau ramiu balsu: � Ne�inau, kas bus. Laukiu nurodymų i� auk��iau. Gal net būtų geriau palikti �it� viet�, tegul pūva. Tiek gerai, kad nors �iuo metu esame saugūs.

� Nebijote būti u�pulti? � klausia Smigis. � Ar nemanote, kad miestas gali ker�yti?

Pipa purto galv�.

� Po riau�ių beveik visas miestas evakuotas. � Ji �ypteli. � Vis dėl baimės u�sikrėsti � atseit deliria plinta gatvėmis, visus paver�ia gyvuliais. � �ypsena u�g�sta. � �inot, k� jums pasakysiu? Gal jie ir teisūs. A� �ia tiek visko prisi�iūrėjau...

Ji paima glėbį pledų, paduoda Juodei.

� �e, pasidalinkit. Apklotus dar sunkiau i�saugoti negu puodus. Kur rasite tarpelį, ten ir gulkit, bet nenueikit per toli. Pasitaiko visokių bepro�ių: po nepavykusios procedūros, �iaip pami�ėlių, nusikaltėlių, kokių tik nori. Sald�ių sapnų, vaiku�iai.

Tik Pipai paminėjus sapnus pajuntu, kokia a� pavargusi. Jau daugiau kaip trisde�imt �e�ios valandos be miego, iki �iol mane palaikė daugiausia baimė, kas bus toliau. Dabar kūnas kaip �vino pripiltas. D�ulianas mane pakelia nuo �emės lyg mai��. Seku paskui jį aklai tarsi lunatikė, beveik nematydama nieko aplinkui. Einame tolyn nuo trisienės trobelės.

D�ulianas sustoja prie vieno u�gesusio lau�o. Esame pa�ioje kalno papėdėje, �ia �laitas dar statesnis u� t�, kuriuo nulipome, ir jo �one nematyti jokio tako.

Man nerūpi, kad �emė kieta, o �ol� dengia �alna, kad aplinkui nuolat ka�kas �ūkauja ir ūkauja, kad mus supanti tamsa gyva ir pavojinga. D�ulianas atsisėda u� man�s ir apgaubia mudu antklodėmis, bet a� jau esu toli: senojoje sodyboje, ligonių kambaryje, kur mane kalbina Greisė, vis kartodama mano vard�. Bet jos bals� nustelbia juodų sparnų plazdėjimas, ir kai pakeliu akis, matau, jog stog� nune�ė reguliuotojų bombos, vietoj lubų plyti tamsus nakties dangus, o mėnulį u�stoja tūkstan�iai �ik�nosparnių.

Pabundu apyau�riu. U� lango ūbauja pelėda, kambaryje plevena tamsūs pavidalai.

Po dviejų savai�ių būsiu i�tekėjusi.

A� dalyvauju Fred�iui atidarant nauj�j� sien�, penkiolikos pėdų auk��io, betonin�, su metalo armatūra. Ji pakeis visas elektrines u�tvaras, kurios iki tol supo Portland�.

Pirmoji juosta, u�baigta po dviejų dienų, kai Fredis oficialiai tapo meru, eina nuo Senojo uosto ir per Tjukio tilt� iki pat Kriptų. Antroji juosta bus baigta tik kitais metais ir t�sis iki Prie�akinės upės; dar po dvejų metų i�kils paskutinė juosta, sujungsianti pastar�sias dvi, tada sienos modernizavimas ir stiprinimas bus baigtas � kaip tik prie� perrenkant Fredį.

Per ceremonij� Fredis �engia į priekį laikydamas did�iules �irkles, �ypsodamasis prie�ais sien� susibūrusiems �urnalistams. Rytas nuostabus, saulėtas, �adantis vil�ių ir galimybių dien�. Jis teatrali�kai prideda �irkles prie storo raudono kaspino, i�tempto per beton�. Paskutin� akimirk� atsisuka į mane ir moja prieiti.

� Noriu, kad �i� reik�ming� dien� mums paskelbtų mano būsimoji �mona! � su�unka jis, a� prieinu rausdama, apsimetu nustebusi, minia pritariamai �aukia.

�irklės, specialiai padarytos �iai progai, bukos ir kaspino niekaip nekerpa. Po kelių sekund�ių man suprakaituoja delnai. Fredis �ypsosi, bet jau�iu, kaip nekantrauja, jau�iu, kaip niūriai spokso į mane jo bendra�ygiai ir tarybos nariai, stebintys i�kilm� savo atitvertame plotelyje �alia �urnalistų būrio.

Pagaliau �irklės perkanda kaspin�, jis susirango ant �emės, visi ploja �velgdami į auk�t� glotni� betono sien�. Spygliuotos vielos kilpos jos vir�uje nuo saulės �iba lyg metaliniai dantys.

Po visko vietos ba�ny�ios pusrūsyje vyksta kuklus priėmimas. Sėdėdami ant plastikinių kėd�ių, �monės i� servetėlių vai�inasi �okoladiniais ir sūrio pyragai�iais, tarp kelių laikydami indelius su limonadu.

Visa tai � �is paprastumas, kaimyni�kumo dvasia, ba�ny�ios pusrūsis �variomis baltomis sienomis ir vos juntamu terpentino kvapu � irgi buvo stropiai suplanuota.

Fredis priiminėja sveikinimus, atsakinėja į klausimus apie būsim� miesto politik� ir numatomas permainas. Mano mama �vyti, niekada nema�iau tokios laimingos, susidūrusi su manimi �vilgsniu, ji pamerkia akį. Ko gera, vis� mano gyvenim� ji tik �ito man � mums � ir norėjo.

A� vaik�tau tarp sve�ių, prireikus �ypsodamasi mandagiai kalbuosi. Per juok� ir plepėjim� prasimu�a gyvati�kas �nyp�timas tariant vard�, kuris mane visur persekioja.

Dailesnė u� Kes�...

Ne tokia liekna kaip Kesė...

Kesė, Kesė, Kesė...

Grį�tant namo, Fredis puikiai nusiteik�s. Jis atpalaiduoja kaklarai�tį, atsisega apykakl�, atsiraito iki alkūnių mar�kinius ir atsidaro lang�. Vėjas pu�ia ant veido plaukus.

Jis jau pana�esnis į tėv�. Veidas raudonas � ba�ny�ioje buvo kar�ta. Nesusilaikau nepafantazavusi, kaip gyvensime susituok� ir po kiek laiko jis u�sinorės vaikų. U�simerkusi įsivaizduoju u�utėkį ir jo bangos sudau�o vaizd�, kaip Fredis guli ant man�s.

� Jie prarijo kiekvien� mano �odį, � d�iugiai tarė Fredis. � Mestelėjau vien� kit� u�uomin� apie Fin�, apie Energijos ministerij� ir supratau, kad i� baimės visiems kelnės pilnos.

Ka�kodėl ilgiau nebegaliu nutylėti klausimo:

� Kas atsitiko Kasandrai?

Jo �ypsena i�nyksta.

� Ar tu man�s klauseisi?

� Taip. Jie prarijo kiekvien� tavo �odį. I� baimės visiems kelnės pilnos. � Jis vypteli, kai pasakau �kelnės pilnos�, bet a� juk tik kartoju jo �od�ius. � Bet ka�kaip ėmiau ir prisiminiau... vis norėjau paklausti. Man taip ir nepasakei, kas jai atsitiko.

�ypsenos jau nė pėdsako. Jis nusisuka į lang�. Pavakario saulė jo veid� nudry�uoja �viesa ir �e�ėliais.

� Kodėl manai, kad kas nors atsitiko?

� A� tik pamaniau... norėjau su�inoti, kodėl i�siskyrėte, � nerūpestingai sakau.

Jis staigiai atsisuka ir prisimerk�s �iūri, lyg tikėdamasis mano veide į�velgti mel�. Nutaisau abejing� min�. Jis apsiramina.

� Nesutaikomi skirtumai. � Jis vėl �ypsosi. � Matyt, komisija suklydo j� vertindama. Ji man visi�kai netiko.

Mudu �iūrime į kits kit� pareigingai �ypsodamiesi, bet slėpdami savo paslaptis.

� �inai, kuo tu man labiausiai patinki? � klausia jis, imdamas man u� rankos.

� Kuo?

Jis ūmiai trūkteli mane prie sav�s. I� netikėtumo aikteliu. Jis su�nybia man �asto od� i� vidaus, skausmas nueina per vis� rank�. Akis ima grau�ti a�aros, tramdydama jas giliai įkvepiu.

� Kad per daug neklausinėji, � atsako jis, �iurk��iai mane atstumdamas. � Kesė per daug klausinėjo.

Jis atsi�lieja į atlo��, ir toliau vis� keli� va�iuojame tylėdami.

Pavakarys būdavo mano mėgstamiausias dienos metas � mano ir Lenos. Ar tebėra?

Ne�inau. Mano senieji jausmai, mano pomėgiai jau nepasiekiami � nėra visi�kai i�dil�, kaip turėjo atsitikti, bet pana�ūs į �e�ėlius: vos imu apie juos galvoti, i�tirpsta.

A� nieko neklausinėju.

Tiesiog imu dviratį.

Kelionė į Dieringo auk�tum� jau lengvesnė. Laimė, nieko nesutinku. Produktus ir benzin� palieku Greisės parodytame rūsyje.

Tada va�iuoju į Preblio gatv�, kur Lenos dėdė kadaise turėjo bakalėjos krautuvėl�. Kaip ir maniau, ji neveikia. Ant langų gele�inės grotos, u� jų matau, kad stiklai i�terlioti u�ra�ais, nuo lietaus ir oro permainų jau neįskaitomais. Skais�iai mėlynas stogelis vir� durų pusiau nuplė�tas. Vienoj pusėj plonas metalinis rėmo virbas, pana�us į nariuot� voro koj�, i�nir�s i� audeklo ir supasi vėjuje it �vytuoklė. Ant vienų grotų priklijuotas nedidelis kartono lak�tas skelbia: JAU TUOJ �IA BUS GRO�IO SALONAS.

Miestas jį privertė u�sidaryti, o gal nebeateidavo pirkėjų, visi bijojo, kad nebūtų apkaltinti bendravimu su prijau�ian�iaisiais: Lenos motina, Lenos dėde Viljamu, o dabar ir Lena...

Per daug netikusio kraujo. Per daug u�krato.

Nenuostabu, jog jie slepiasi Dieringo auk�tumoje. Nenuostabu, jog ir Vilou ten slepiasi. Įdomu, jie patys i�sikėlė, o gal buvo įkalbinti, priversti ar net papirkti, kad i�sikraustytų i� geresnio rajono?..

Ne�inau, kodėl pasuku į skersgatvį u� krautuvėlės, prie nedidelių mėlynų durų, u� kurių buvo sandėlis. Mudvi su Lena �ia susitikdavome, kai po pamokų ji kraudavo prekes.

Saulė jau lenda u� �laitinių stogų aplinkui mane, per�okdama skersgatvį, todėl jame tamsu ir vėsu. �iuk�lių konteinerį apspitusios musės zvimbia dau�ydamosi į metal�. Nulipu nuo dvira�io, atremiu jį į rusv� betono sien�. Gatvės triuk�mas � �monių �ūkalojimas, prava�iuojan�io autobuso burzgimas � ka�i kur nutolsta.

�engiu prie mėlynųjų durų. Jos apdergtos karvelių. Pasivaidena, kad ka�kas perlenkė laiko lap� ir Lena vėl mane įsileis, kaip visada darydavo. A� atsisėsiu ant kokios kartoninės prekių dė�ės, pasiėmusios nuo lentynos praplė�ime pakelį bulvių tra�ku�ių, atsikim�ime butelį limonado ir �nekėsimės apie...

Apie k�?

Apie k� mudvi �nekėdavomės?

Turbūt apie mokykl�. Apie klasiokes ir bėgimo var�ybas, apie koncertus miesto parke ir kas pakviestas į kieno gimtadienį, ir apie tai, k� norėtume drauge veikti.

Jokių kalbų apie berniukus. Lena nesutikdavo. Buvo be galo atsargi.

Kol ėmė ir prarado bet kokį atsargum�.

T� dien� puikiai prisimenu. Dar nespėjau atsipeikėti nuo nakties reidų: kraujo ir smūgių, klyksmų ir aimanų choro. Ryt� i�vėmiau pusry�ius.

Prisimenu, kaip Lena persimainė, kai jis pabeldė į duris: sustingo, akys paklaikusios; ir kaip Aleksas į j� pa�iūrėjo, kai ji pagaliau įsileido jį į sandėlį. Tiksliai prisimenu, k� jis vilkėjo, koks buvo susivėl�s ir kad avėjo sportba�iais, kurių rai�teliai buvo mėlyni. De�inio bato nesuri�ti. Bet jis nepastebėjo.

Nieko nematė, tik Len�.

Prisimenu, kaip mane tarsi kar�ta strėlė pervėrė. Pavydas.

Suimu ranken�, giliai įkvepiu ir patraukiu. Ai�ku, kad u�rakinta. Ne�inau, ko tikėjausi, ir kodėl jau�iu tokį nusivylim�. Juk turi būti u�rakinta. U� durų ant lentynų kaupiasi dulkės.

Tokia yra praeitis: stveria tave ir nusine�a. Jei nesisaugosi, pra�udys. I� dalies nuo to gina gydomoji procedūra. Ji apvalo s�mon�, praeitį su visais skausmais nutolina, i� jos lieka vos į�iūrimas atspaudas.

Bet gydymo poveikis kiekvienam vis kitoks ir ne visiems padeda.

A� pasiry�usi padėti Lenos �eimai. I� jų atimta parduotuvė, konfiskuotas butas, o juk dėl viso to ir a� kalta. A� paskatinau j� nueiti į pirm� nelegalų vakarėlį, a� j� am�inai klausinėdavau apie Tyrus ir plepėdavau, kad reikia bėgt i� Portlando.

Ir a� padėjau Lenai pabėgti. Aleksui perdaviau lai�kelį, kuriuo ji prane�ė įkliuvusi ir kad procedūros data pakeista. Jeigu ne a�, Lena būtų buvusi pagydyta. Dabar galbūt sėdėtų Portlando universitete paskaitose arba su savo pora vaik�tinėtų po Sen�jį uost�. �U�suk ir sutaupyk� krautuvė tebeveiktų, namas Kamberlande tebebūtų gyvenamas.

Ta�iau mano kaltė dar didesnė. Ir jos, kaip dulkių, susikaupė stori sluoksniai.

Mat jeigu ne a�, Lenos su Aleksu niekas nebūtų gaud�s.

A� juos įskund�iau.

I� pavydo.

Dieve, atleisk man, nes a� nusidėjau.

Mane pri�adina triuk�mas ir judėjimas. D�uliano nėra.

Saulė auk�tai, dangus be debesų, diena be vėjo. Nusispiriu antklodes ir mirksėdama atsisėdu. Burnoje dulkių skonis.

Netoliese klūpo Juodė, į lau�� mėto po �akel�. Pakelia akis.

� Sveika atvykusi į gyvųjų �alį. Gerai miegojai?

� Kiek valandų? � klausiu.

� Po vidurdienio. � Ji atsitiesia. � Ruo�iamės prie upės.

� Ir a� eisiu kartu.

Vandens, �tai ko man reikia. Reikia nusiprausti ir atsigerti. Kūnas atrodo lyg apaug�s purvo �arvais.

� Tada kelkis.

Pipa savo stovyklos pakra�tyje kalbasi su nepa�įstama moterimi.

� I� Pasiprie�inimo, � paai�kina Juodė, pastebėjusi mano �vilgsnį, ir man suspurda �irdis. Mano mama įeina į Pasiprie�inimo vadovyb�. Galbūt �ita moteris j� pa�įsta. � Savait� pavėlavusi. Gabeno i� Niu Heiveno produktus, bet u�gai�o dėl patrulių.

Jau bijau nepa�įstam�j� ko nors klausti, kad netektų vėl nusivilti.

� Kaip manai, ar Pipa pasiliks Voterberyje? � klausiu.

Juodė gū�teli.

� Matysime.

� O kur mes eisime?

Ji �ypteli.

� Ko dabar suki sau galv�? Tai mano darbas.

U�plūsta �iltas jausmas. Mūsų santykiai atvėso, kai su�inojau, kad juodu su Smigiu mane � ir D�ulian� � panaudojo Pasiprie�inimo tikslams. Ta�iau be jos a� pra�ū�iau. Visi pra�ūtume.

Smigis, Med�ioklis, Gervas ir D�ulianas stovi kartu, apsirūpin� visokios talpos puodais, atstojan�iais kibirus. Tikriausiai laukia Juodės. Kur Aleksas su Koral, ne�inau. Ir Lai nematyti.

� Labas, Miegan�ioji gra�uole, � i�si�iepia Med�ioklis, matyt, i�simiegoj�s. Atrodo daug geriau negu vakar ir jau nekosėja.

� Tai traukiam į �ygį, � paragina Juodė.

I�ėj� i� palyginti saugios Pipos stovyklėlės įsiliejame į besistumdan�i� mini� ir kartu plaukiame visokio plauko priedangų ir palapinių labirintu. Stengiuosi kvėpuoti negiliai. Dvokia nepraustais kūnais arba � dar blogiau � tualeto smarve. Net tir�ta nuo uodų ir musių. Kad tik grei�iau būtų galima įbrist į vandenį, nusiplauti t� dvok� ir purv�! Tolumoje jau į�iūriu tamsų upės kaspin�, vingiuojantį pietine stovyklos puse. Jau nelabai toli.

Pagaliau nelieka palapinių ir pa�iūrių. Laukas i�rai�ytas senų �aligatvių, suskilusių ir daug kur nutrūkusių. Platūs betono plotai �ymi buvusių namų pamatus.

Artindamiesi prie upės matome, kad krantuose daugybė �monių. Jie rėkauja, stumdosi, braunasi prie vandens.

� Kas ten vyksta? � bamba Smigis.

D�ulianas u�sikelia kibir� ant peties ir susirauk�s �iūri, bet nieko nesako.

� Kas ten gali vykti, � sako Juodė. � Tiesiog visi nori i�simaudyti.

Bet jos balse skamba nerimas.

Įsispraud�iame tarp �monių. Dvokas siaubingas. �iaukteliu, bet nėra kur pajudėti, net rankos negaliu pakelti ir prisidengti burn�. Ne pirm� kart� pajuntu dėkingum� dėl savo ma�o ūgio, nes galiu pralįsti pro siauriausius tarpus. Taigi ir dabar, palikusi mini� grumdytis, pirmutinė prasiver�iu prie stataus akmenuoto kranto.

Ka�kas negerai. Vandens beveik nėra, srovena gal gero �ingsnio platumo upeliukas, gilumo nė tiek, be to, srovė dumblina. Ar�iau miesto �monių skruzdėlynas dar tir�tesnis, visi trok�ta pasisemti vandens.

� Kas per velniava? � apstulbusi klausia Juodė, pagaliau prisibrovusi prie man�s.

� Vanduo baigiasi, � atsakau. �velgiant į �i� �yk��i� dumblin� srovel� apima panika. Dar niekada nesu jutusi tokio tro�kulio.

� Negaliu patikėti, � sako Juodė. � Pipa sakė, kad vakar upė tekėjo normaliai.

� Ver�iau imkime, k� galime paimti, � pataria Smigis, su Med�iokliu ir Gervu pagaliau prasimu�� per mini�. D�ulianas prieina po valandėlės. Jo veidas raudonas, plaukai prilip� prie prakaituotos kaktos. Akimirk� suskausta dėl jo �irdį: nereikėjo man jo �ia kviestis, nereikėjo pra�yti, kad kartu pereitų sien�.

Vis daugiau �monių plūsta prie upės ir �ia pe�asi dėl la�o vandens. Nieko nepadarysi, ir mes turime stot į kov�. �engiu į upeliuk�, bet ka�kas mane smarkiai pastumia ir a� auk�tielninka griūnu ant akmenų. Nugar� nutvilko skausmas. Kelis kartus bandau stotis, bet kas nors vis pastumia. Mane pakelia pagaliau prisibrov�s D�ulianas.

Galų gale pasisemiam tik dalel� reikiamo vandens, ir ta pati suma�ėja, kai grį�tant į Pipos stovykl� ka�koks �mogėnas atsitrenkia į vien� Med�ioklio kibir� ir jį i�ver�ia. Mūsų parsine�tas vanduo dumblinas, taigi virinant dar kiek jo i�garuos. Apsiverk�iau, jei ne�dama nors kiek nulaisty�iau.

Pipa ir moteris i� Pasiprie�inimo stovi apsuptos būrelio �monių. Aleksas ir Koral grį�o. Negaliu negalvoti, kur jie drauge buvo. Kvaila, kai �itiek kitokių rūpes�ių, ta�iau mintys atkakliai grį�ta prie to paties.

Amor deliria nervosa. Dvyliktas po�ymis: liga taip sujaukia prot�, kad negali blaiviai m�styti ar priimti protingų sprendimų dėl savo gerovės.

� Upė... � taria Juodė, kai prieiname, ta�iau Pipa j� pertraukia:

� Mes jau girdėjome. � Jos veidas paniur�s. Dienos �viesoje matau, jog ji vyresnė, negu man atrodė i� prad�ių. Maniau, jog jai trisde�imt keleri metai, bet veide gilios rauk�lės, plaukai vir� smilkinių pra�il�. O gal visa tai nuo gyvenimo Tyruose ir �ito karo? � Upė nebeteka.

� K� tai rei�kia? � klausia Med�ioklis. � Upė negali per vien� naktį sustoti.

� Gali, jeigu u�tvenkiama, � taria Aleksas.

Valandėl� visi tyli.

� Kaip suprasti �u�tvenkiama�? � prabyla ir D�ulianas. I� balso jau�iu, kaip jis tramdo panik�.

� U�tvenkiama, � �altai pakartoja Aleksas. � Sustabdoma, sulaikoma, pa�abojama...

� Bet kas j� u�tvenkė? � pertraukia jį D�ulianas, stengdamasis ne�iūrėt į Aleks�, ta�iau atsako ne kas kitas, o jis:

� Juk ai�ku kaip dien�, tiesa? � Jis pasisuka į D�ulian�. Oras tarsi pritvinksta elektros įtampos. � �monės anapus sienos. � Patylėj�s priduria: � Tavi�kiai.

D�ulianas tebėra įprat�s tvardytis. I�si�ioja, susi�iaupia. Ir labai ramiai taria:

� K� tu pasakei?

� D�ulianai... � raminu jį.

Įsiki�a Pipa:

� Kai atėjau, beveik visas Voterberis buvo evakuotas. Manėme, jog dėl Pasiprie�inimo. Palaikėme geru �enklu. � Ji �ai�iai nusijuokia. � Matyt, jie turėjo kitokių planų. Ir paliko miest� be vandens.

� K� gi, tada eisim i� �ia, � sako Deinė. � Yra kitų upių. Tyruose pilna upių. Keliausime kur nors kitur.

Jos �od�ius sutinka tyla. Ji �iūri į Pip�, į Juod�.

Pipa persibraukia savo plaukų e�iuk�.

� Kurgi ne, � kand�iai sako moteris i� Pasiprie�inimo. Jos �neka keistai melodinga. � �mones, kuriuos surinkome, kuriuos galima pakelti į kov�, � palikime juos. I�siskirstykime, i�sibarstykime kas sau, sugrį�kime į Tyrus. Ta�iau ten mūsų tikriausiai laukia patruliai. Gal kaip tik �iuo metu telkiasi kareiviai. Jiems bus lengviau, jeigu būsime ma�omis grupelėmis: ma�esnis pavojus, kad galėsime pasiprie�inti. Be to, geriau atrodys spaudoje. Plataus masto skerdynes sunku nuslėpti.

� I� kur tiek visko �inai?

Atsisuku. Prie mūsų priėjo Lai. Kiek u�dususi, i�raudusiu veidu, lyg būtų bėgusi. Įdomu, kur ji vis� t� laik� buvo. Kaip visada, jos plaukai palaidi, prilip� prie kaktos ir sprando.

� �ia Vasara, � ramiai atsako Pipa. � I� Pasiprie�inimo organizacijos. Jos dėka �įvakar gausite vakarienės.

Potekstė ai�ki: Galvokit, k� �nekat.

� Bet mes turėsime i�eiti! � beveik �aukia Med�ioklis. Man norisi paimti jam u� rankos, spustelėti. Med�ioklis niekada nepraranda savitvardos. � Koks dar yra pasirinkimas?

Vasara nė nemirkteli.

� Kovoti. Mes visi ie�kojome galimybės �tai �itaip susiburti. � Ji mosteli į stovykl�, nusidriekusi� iki horizonto. � �itai ir buvo pabėgimo į Tyrus prasmė, ar ne? Visiems mums. Mes pavargome nuo ai�kinimų, k� rinktis.

� Bet kaip mes kovosime? � �itos moters �velniu, melodingu balsu ir nuo�miomis akimis a� droviuosi labiau nei kokio kito �mogaus, bet vis tiek kalbu toliau: � Mes ir taip silpni. Pipa sako, kad neorganizuoti. O be vandens...

� A� nesiūlau stoti į mū�į, � pertraukia ji mane. � Mes net ne�inome, koks mūsų prie�as: kiek �monių lik� mieste, ar Tyruose renkasi kareiviai. A� tik siūlau atsiimti up�.

� Bet jeigu upė u�tvenkta...

Ir vėl ji mane pertraukia ramiai tardama:

� U�tvankas galima i�sprogdinti.

Ilgokai tylime. Juodė susi�velgia su Smigiu. Daugiausia i� įpro�io laukiame, kad prabiltų katras nors jų.

� Koks tavo planas? � klausia Smigis, ir staiga suvokiu: tai jau vyksta. Ir vyks.

U�simerkiu. Prisimenu, kaip, pabėg� i� Niujorko, su D�ulianu i�lipome i� ma�inos tikėdami, jog blogiausia jau liko praeityje, jog mudviem vėl prasidės gyvenimas.

Ta�iau gyvenimas tik sunkėja.

Ar kada nors liausis?

Pajuntu ant peties D�uliano rank�. Ji padr�sinamai spusteli petį. Atsimerkiu.

Pipa atsitupia ir pir�tu smėlyje nubrė�ia la�o form�.

� Tarkim, �ia Voterberis. Mes esame �ia. � Pietrytinėje stormens pusėje ji pa�ymi X. � Ir �inome, kad riau�ėms prasidėjus i�gydytieji pasitraukė į vakarin� miesto dalį. Mano galva, u�tvanka turėtų būti ka�kur �ia.

Rytinėje pusėje, la�o siaurymėje ji brūk�teli dar vien� X.

� Kodėl? � klausia Juodė.

Jos veidas vėl gyvas, budrus. Mane net �iurpas nukre�ia �iūrint į j�. Ji gyvena tik �ituo � kova, pastangomis i�gyventi. Jai i� tikrųjų patinka.

Pipa gū�teli.

� Tik taip spėju. Toji miesto dalis ir taip buvo beveik tik parkas � jie tikriausiai jį visi�kai u�tvindė pakreip� upės vag�. Be abejo, �alia įtaisė gynybos įtvirtinimus, bet jeigu turėtų u�tektinai ginklų ir �audmenų, jau būtų mus puol�. Kalbu apie pajėgumus, kuriuos jiems pavyko sutelkti ma�daug per pastar�j� savait� ar dvi.

Ji pakelia akis, pasi�iūri, ar suprantame. Tada nuo la�o pagrindo nubrė�ia auk�tyn einan�i� rodykl�.

� Jie turbūt tikėsis, kad mes eisime į �iaur�, pasroviui. Arba pamanys, jog i�sibėgiosime. � Ji nubrė�ia linijas į visas puses nuo la�o, ir �is dabar pana�us į barzdot� �ypsantį veid�. � A� manau, kad mes, u�uot elg�si, kaip jie tikisi, turėtume tiesiogiai pulti: pasiųsti į miest� būrį ir susprogdinti u�tvank�.

Ir ji pla�iu mostu brūk�teli linij�, kuri la�� perpjauna perpus.

� Pritariu, � sako Juodė. Smigis nusispjauna. Jam nėra reikalo sakyti, jog irgi pritaria.

Susidėjusi ant krūtinės rankas, Vasara �iūri į Pipos diagram�.

� Mums reikės trijų grupių, � lėtai sako ji. � Dviejų diversinių, kurios sukeltų nesklandumų �ia ir �ia... � Pasilenkusi ji pa�ymi X du ta�kus. � Ir vienos ma�esnės, kuri, patekusi į miest�, atliktų u�duotį ir grį�tų.

� Pritariu, � su�nenka ir Lai. � Jeigu tik galėsiu būti pagrindinėje grupėje. Nenoriu tų pa�alinių nes�monių.

A� nustembu. Senojoje sodyboje Lai niekada nerodė jokio noro prisidėti prie Pasiprie�inimo s�jūd�io. Ji net neturi netikro procedūros �enklo. Stengėsi laikytis kuo toliau nuo bet kokių kovos veiksmų ir apsimetė, kad kitos pusės, i�gydytųjų pusės, papras�iausiai nėra. Matyt, ka�kas pasikeitė per tuos mėnesius, kai buvome atskirai.

� Lai gali eiti su mumis, � nusi�ypso Juodė. � Ji gyvas talismanas. Laimės �enklas. Ar ne, Lai?

Lai tyli.

� Ir a� noriu į pagrindin� grup�, � staiga pasisiūlo D�ulianas.

� D�ulianai, � �nib�du.

Jis tarsi negirdi.

� Eisiu ten, kur reikės, � taria Aleksas.

D�ulianas pa�nairuoja į jį, ir a� pajuntu tarp jų tvyrantį apmaud�.

� A� irgi, � sako Koral.

� Priskai�iuokit ir mudu, � pra�o Med�ioklis u� save ir u� Gerv�.

� A� noriu brūk�telėti degtuk�, � i�po�kina Deinė.

Vis daugiau �monių siūlosi įvairioms u�duotims. Juodė pa�velgia į mane.

� O tu, Lena?

Jau�iu Alekso �vilgsnį. Saulė taip kepina, kad man perd�iūvo burna. Pasi�iūriu į �on�, į �imtus �monių, kurie i� savo namų, i� savo gyvenimų buvo i�varyti �ia, kur dulkės ir purvas, vien todėl, kad jie norėjo turėti teis� jausti, m�styti ir laisvai rinktis. Jie negalėjo �inoti, jog net ir tai buvo melas � mes niekada negalime rinktis laisvai, bent jau visi�kai laisvai. Am�inai esame stumiami sukti vienu ar kitu keliu. Ir neturime kito pasirinkimo, kaip �engti �ingsnį, paskui dar vien�, paskui dar � kol pamatome atsidūr� kelyje, kurio visai neketinome rinktis.

Ta�iau galbūt laimė nėra laisvas pasirinkimas. Galbūt ji yra tas pramanas, apsimetimas, kai, nors ir kur atsidurtume, įsivaizduojame, jog tai ir buvo mūsų kelionės tikslas.

Koral krusteli, u�deda deln� ant Alekso rankos.

� A� eisiu su D�ulianu, � pagaliau tariu. Toks mano pasirinkimas.

Prie� grį�dama namo kurį laik� sukiojuosi gatvelėmis netoli Senojo uosto bandydama atsikratyti min�ių apie Len� ir kalt�, atsikratyti Fred�io balso: Kesė per daug klausinėjo.

U��oku ant �aligatvio ir minu kiek įkabindama, tarsi mintis būtų galima i�stumti per kojų padus. Vos po dviejų savai�ių net ir �itos laisvės neteksiu: būsiu per daug �inoma, matoma, sekama. Sprandu bėga prakaitas. I� parduotuvės i�lenda senutė, ir a� nespėju laiku pasukti ant grindinio � u�kliudau j�.

� Kvai�a! � rėkia senutė.

� Atsipra�au! � �ūkteliu per petį, bet �odį nune�a vėjas.

Staiga ne�inia i� kur ant man�s lodamas liuokteli �uo, juodų gaurų kalnas. Staigiai sukteliu vair� de�inėn, bet nei�silaikau. Griūnu nuo dvira�io alkūne trenkdamasi į asfalt� ir dar pa�iuo�dama. De�inį �on� plė�ia skausmas. Dviratis �vangteli �alia man�s, ka�kas klykia, �uo tebeloja. Viena pėda įstrigusi tarp priekinio rato stipinų. �uo lekuodamas suka aplink mane.

� Labai u�sigavai? � klausia vyri�kis, skubindamasis per gatv�. � Bjaurybė, � sako jis �uniui ir tvoja jam per galv�. �uo ink�damas pasitraukia.

Atsisėdu, atsargiai i�traukiu pėd�. De�inė alkūnė ir blauzda nubrozdintos, bet stebuklingai niekas nelū�o.

� Nelabai.

Palengva atsistoju, pasukioju �iurnas ir rie�us, ar neskaudės. Nieko.

� Reikia �iūrėt, kur va�iuoji, � piktai bamba vyri�kis. � Juk galėjai u�simu�ti.

Ir nudro�ia gatve �vilpdamas savo �uniui, kad sektų. �uo kicena nunarin�s galv�.

Pakėlusi dviratį u�vedu ant �aligatvio. Nukrito grandinė, viena pusė vairo truputį sulinkusi, bet �iaip nesugadintas. Lenkdamasi u�dėti grandinės pastebiu, jog drėbiausi tiesiai prie�ais Koordinavimo, tyrimų ir �vietimo centr�. Turbūt valand� sukau ratus aplinkui.

�iame pastate Portlando archyvas: �ia laikomi verslo įmonių registravimo dokumentai, taip pat pilie�ių asmens duomenys, gimimo, santuokos liudijimų, ligos istorijų ir odontologinių kortelių kopijos, be to, policijos prane�imai apie smurto atvejus, metinių patikrinimų duomenys, įvertinimo sukakus pilnametystei rezultatai ir pasiūlytos poros.

Atvira visuomenė yra sveika, skaidrumas � pasitikėjimo pagrindas. Taip skelbia �Ssilvos knyga�. Mano mama sakydavo kitaip: privatumo reikalauja tik �monės, kurie turi k� slėpti.

Nelabai galvodama, k� darau, prirakinu dviratį prie �ibinto stulpo ir u�lipu į priebutį. Pro sukam�sias duris �engiu į erd�vų, bet kuklų vestibiulį pilko linoleumo grindimis. Palubėje dūzgia lempos.

U� dirbtinio med�io stalo, prie�ais senovi�k� kompiuterį sėdi moteri�kė. U� jos � grandine u�kabinta atvirų durų anga. Ant durų tabaluoja didelė i�kaba: TIK PERSONALUI IR ARCHYVO DARBUOTOJAMS SU LEIDIMAIS.

Moteris vos teikiasi į mane pa�velgti. Plastikinė kortelė ant krūtinės sako: TANIA BORN, APSAUGA.

� Ar galiu kuo padėti? � abejingai klausia ji. Matau, jog man�s neatpa�ino.

� Tikiuosi, � linksmai tariu padėdama rankas ant stalo ir prisiversdama �iūrėti jai į akis. Lena toki� mano poz� vadindavo: �Nori pirkti tilt�?� � Matot, artėja mano vestuvės, o a� buvau visai pamir�usi Kes� ir dabar neturiu laiko jos ie�koti...

Moteris atsidūsta, pasimuisto.

� O �ia Kesė tikrai turėtų būti. Suprantate, nors mes nesikalbėjome ne�inia kiek laiko... Na, ji mane pakvietė į savo vestuves, todėl būtų negra�u ir jos nepakviesti, tiesa? � pliurpiu pakikendama.

� Panele... � pavargusiu balsu bando ji mane drausminti.

A� vėl sukikenu.

� Oi, atleiskite. Bjaurus įprotis plepėti. �inote, tikriausiai nuo nervų, juk vestuvės ir taip toliau... � Giliai įkvėpusi klausiu: � Tai ar galite man padėti?

Ji sumirksi paplavų spalvos akimis.

� Kaip?

� Ar galite padėti man surasti Kes�? � klausiu gniau�dama kum��ius ir tikėdamasi, jog ji nepastebės. Nagi atsakyk �taip�. � Kasandr� O�Donel.

Akylai stebiu Tani�, bet vardas jai, regis, negirdėtas. Ji teatrali�kai atsidūsėja, atstumia kėd� ir eina prie popierių �ūsnies. Paėmusi ka�k� nuo vir�aus grį�ta, padrebia man prie� nosį. Pra�ymo anket�, stor� kaip guldant į ligonin�, gal dvide�imties puslapių.

� Pra�ymai dėl asmeninio pobūd�io informacijos siun�iami KT�C, Gyventojų registro skyriui. Pra�ymas bus per�iūrėtas per devyniasde�imt dienų...

� Devyniasde�imt dienų! � pasibaisėju. � Mano vestuvės po dviejų savai�ių.

Ji su�iaupia lūpas. Veidas ka�koks pilkas. Gal kiekvien� miel� dienel� sėdėdama �ia, po dūzgian�iomis lempomis, ji pradėjo rūgti? Grie�tu balsu dudena:

� Prie skubios asmeninio pobūd�io informacijos suteikimo anketos reikia pridėti pra�ym�...

� Paklausykite... � Maldaujamai prispaud�iu prie stalo delnus i�skėstais pir�tais. � Ties� sakant, Kasandra tikra ragana, suprantate? A� jos net nemėgstu.

Tania pakelia akis. O a� imu riesti:

� Ji visada sakydavo, kad nepereisiu įvertinimo, įsivaizduojate? Kai pati gavo a�tuonis balus, kelias dienas gyrėsi. Ir �inote k�? A� gavau didesnį bal� negu jos, mano pora geresnė ir mano vestuvės bus gra�esnės. � Prisilenkusi �nib�du: � Noriu, kad ji dalyvautų. Noriu, kad pamatytų.

Tania valandėl� priekabiai �iūri į mane. Ir i� lėto vypteli.

� Pa�inojau vien� toki�. Vaik��iodavo kojom �emės nesiekdama. � Ji įbeda �vilgsnį į monitoriaus ekran�. � Kuo ji, sakėt, vardu?

� Kasandra. Kasandra O�Donel.

Tania nagais pareigingai caksi į klaviatūr�. Paskui susiraukusi papurto galv�.

� Atleiskite, tokios nėra.

Po krūtine atsiveria tu�tuma.

� Tikrai? Nepadarėte kokios klaidos?

Ji atsuka man ekran�.

� Daugiau kaip keturi �imtai O�Donel pavarde. Nė vienos Kasandros.

� O Kesės vardu?

Stengiuosi nuvyti neger� jausm� � jausm�, kurio nemoku pavadinti. Negalimas daiktas. Net jeigu ji mirusi, turėtų i�lįsti sistemoje. Archyvai �e�iasde�imt metų saugo gyvųjų ir mirusiųjų duomenis.

Ji atsisuka ekran� į save ir vėl caksi nagais. Vėl papurto galv�.

� Kad ne, atleiskite. Gal kartais klaidingai u�sira�ėt pavard�?

� Gal ir taip.

Mėginu nusi�ypsoti, bet lūpos neklauso. Nieko nesuprantu. Kaip gali �mogus imti ir pradingti? Man topteli � o gal ji anuliuota? Vienintelis galimas paai�kinimas. Galbūt gydymas nepavyko, gal ji u�sikrėtė deliria, gal pabėgo į Tyrus. Ir tada...

Tinka. Dėl tokios prie�asties Fredis su ja galėjo i�siskirti.

� ...pagaliau viskas susikratys.

A� sumirksiu. Tania ka�k� kalba. �iūri į mane kantriai, laukdama atsakymo.

� Atsipra�au, k� sakėte?

� Sakiau, kad, jumis dėta, per daug nesijaudin�iau. Tokie dalykai savaime susitvarko. Kiekvienas galų gale gauna pagal nuopelnus. � Ji garsiai nusijuokia. � Fortūna nesuka rato, kol viskas neguli savo vietoj. Ai�ku? Jūs gavote savo, ji irgi gaus savo.

� Dėkui, � sakau.

Eidama atgal prie sukamųjų durų vėl i�girstu jos juok�, jis i�lydi mane į gatv� ir tebeskamba galvoje net u� kelių kvartalų.

Dangus sakytum ne pasikei�ia, o sudū�ta. Horizontas plytų rudumo, visur kitur driekiasi ry�kiai raudonos draiskanos.

Upė vos ne vos sruvena. Mu�tynės dėl vandens. Pipa įspėja neiti i� jos stovyklos ir aplinkui sustato sargybinius. Vasaros nebėra. Arba Pipa ne�ino, kur ji i�ėjo, arba mums nesako.

Galų gale Pipa nutaria, kad bus geriau, jeigu operacijoje dalyvaus ma�iau �monių. Ma�esnis pavojus, kad nepasiseks. Geriausi kovotojai � Smigis, Juodė, Deinė ir Med�ioklis � bus atsakingi u� pagrindin� u�duotį: pasiekti u�tvank�, kad ir kur ji būtų, ir j� susprogdinti. Lai ver�iasi eiti su jais, D�ulianas irgi, ir nors nė vienas jų nėra patyr�s kovotojas, Juodė nusileid�ia.

Galė�iau j� u�mu�ti.

� Mums reikės ir sargybinių, � sako ji. � Taip pat stebėtojų. Nebijok. Parvesiu jį sveik�.

Aleksas, Koral, Pipa ir vienas i� Pipos komandos, pravarde �vėris, � turbūt dėl juodų plaukų kupetos ir tamsios barzdos, slepian�ios burn�, � sudarys vien� diversin� grup�. �iaip ne taip esu paskiriama vadovauti kitai diversinei grupei. Gervas bus mano padėjėjas.

� A� norėjau eiti kartu su D�ulianu, � sakau Smigiui. Skųstis pa�iai Pipai ka�kaip nepatogu.

� Nejaugi? O a� �įryt norėjau kiau�inienės su �onine, � meta jis, nepakeldamas akių. Suka suktin�.

� Po visko, k� dėl tav�s padariau, elgiesi su manim kaip su vaiku.

� Tik tada, kai vaiki�kai elgiesi pati, � grie�tai atkerta jis, ir a� prisimenu vien� kivir� su Aleksu � tai buvo gal prie� am�inyb�, kai su�inojau, jog mama vis� laik� kalėjo Kriptose. Iki tol nė karto neprisiminiau tos valandėlės, Alekso įnir�io. Ir kaip netrukus jis pirm� sykį pasakė, kad mane myli. O a� pakartojau jo �od�ius.

Staiga netekusi nuovokos sugniau�iu kum��ius taip, kad nagai susmigtų į delnus, kad pajus�iau skausm�. Nesuprantu, kaip viskas �itaip kei�iasi, kaip �mogaus gyvenimo klodai ka�kur prapuola. Neįmanoma. Ir vis tiek ateina laikas, kai negali susitvardyti.

� Klausyk, Lena, � sako Smigis, pagaliau pakėl�s galv�. � Mes tave �ito pra�ome, nes pasitikime. Tu moki vadovauti. Mums tav�s reikia.

Nustebinta jo nuo�irdumo nesumoju, k� atsakyti. Senajame savo gyvenime niekada nevadovavau. Vadovavo Hana. A� sekdavau i� paskos.

� Kada pagaliau tai baigsis? � paklausiu.

� Ne�inau, � atsako Smigis. Pirm� kart� gird�iu jį prisipa�įstant, kad ko nors ne�ino. Dreban�iais pir�tais jis vėl bando susukti suktin�. � Gal niekada nesibaigs.

Supyk�s jis numeta cigaret� ant �emės. Kurį laik� abu stovime tylėdami.

� Man su Gervu reikia tre�io, � prabylu. � Jei kas nors atsitiktų, jeigu vienas katras �ūtume, kitas turėtų u�nugarį.

Smigis vėl pakelia akis. Prisimenu, jog jis irgi jaunas, Juodė kart� sakė, kad dvide�imt ketverių. T� akimirk� ir atrodo jaunas. Pana�us į dėking� vaik�, kuriam pa�adėjau padėti padaryti namų darbus.

Ta�iau netrukus jo veidas vėl pasidaro at�iaurus. Nusiima tabalo mai�elį, i�sitraukia rūkomojo popieriaus ir vėl suka.

� Gali vestis Koral, � burbteli.

I� viso �ygio man baisiausia pereiti stovykl�. Pipa mums duoda baterija varom� �ibint�, jį ne�a Gervas. Jo trūk�iojanti �viesa mini� aplinkui suskaido į smulkius fragmentus: �ia �mėsteli �ypsena, �ia moteris �indo kūdikį, priekai�tingai �iūrėdama į mus. �monių jūra tik prasiskiria praleisdama ir vėl susilieja. Jau�iu, kaip juos visus kankina tro�kulys. Vis garsesnės dejonės, vis kar�tesnis ku�desys: vandens, vandens. Ir visose pusėse riksmai, �auksmai tamsoje, kum��ių smūgiai.

Pasiekiame �iurpiai nutykusį upės krant�. Jos vagoje nebesitur�kia �monės, besigrumiantys dėl gurk�nio vandens. Nebėra dėl ko grumtis � virvena gal pir�to platumo srovelytė, tamsi nuo dumblo.

Iki sienos mylia kelio, paskui keturios mylios �iaurvakariniu pasieniu, o ten prasideda geriau įtvirtinti rajonai. Kokia nors diversija tokioje vietovėje pritrauks ir dėmesį, ir did�ium� apsaugos i� vietos, kur turi prasibrauti Juodė, Smigis ir kiti.

Prie� kiek laiko Pipa atidarė kit�, ma�esnįjį �aldytuv� ir parodė lentynas, prikrautas ginklų, kuriuos jai atsiuntė Pasiprie�inimas. Smigis, Juodė, Lai, Med�ioklis ir D�ulianas gavo po pistolet�. Mes turėjome pasitenkinti pustu��iu benzino buteliu, u�ki�tu senu skuduru, Pipa jį vadino �elgetos mai�eliu�. Nebyliu susitarimu jį ne�ti buvo pavesta man. Einant kuprinėje jis tolyd�io sunkėja ir nepatogiai dau�o nugar�. Įsivaizduoju, kaip nety�ia nuaidėj�s sprogimas mane sudrasko į skutus.

Pasiekiame viet�, kur stovykla prisiglaud�ia prie pietinės miesto sienos, �monių ir palapinių banga lipte lipa ant jos. �is sienos ruo�as ir miestas u� jo apleisti. Vir� stovyklos i�tiesti did�iulių tamsių pro�ektorių kaklai. Likusi sveika tik viena lemputė, ji skleid�ia ry�kiai balt� �vies� ai�kiai apibrė�dama daiktų kontūrus, o detales ir gilum� palikdama tamsoje, todėl pro�ektorius atrodo kaip �vyturys, �vie�iantis vir� tamsaus vandens.

Pasuk� �iaurės kryptimi po kiek laiko i�einame u� stovyklos ribų. �emė po kojomis sausa. Kas �ingsnį tra�ka ir �e�a spyglių kilimas. O �iaip, stovyklai nutolus, tylu ramu.

Mane grau�ia nerimas. Dėl savo grupelės vaidmens nesuku galvos: jei viskas pasiseks, mums net nereikės pereiti sienos, ta�iau D�ulianas nepaprastai įsijaut�s. Nors nesuvokia, k� daro ir į k� įsipainiojo.

� Beprotybė, � spigiu, �ai�iu balsu staiga taria Koral. Matyt, vis� laik� grūmėsi su panika. � Nieko nebus. Tikra savi�udybė.

� Tai kam ėjai? � at�aunu. � Niekas neliepė siūlytis.

Ji man�s lyg negirdi.

� Reikėjo susikrauti daiktus ir ne�dintis kuo toliau, � kalba ji.

� O kitus palikti manytis kaip patinka? � kertu atgal.

Koral tyli. Ji turbūt nepatenkinta kaip ir a�, kad esame priverstos dirbti kartu, � gal net labiau, nes a� jai vadovauju.

Mes sukiojamės tarp med�ių sekdami paskui Gervo �ibint�, �okinėjantį priekyje lyg mil�ini�kas jonvabalis. Retkar�iais �engiame per betono juostas, i�lindusias i� po miesto sienos. Kadaise senieji keliai vedė į kitus miestus. Dabar jie sulind� į �em�, plaukia apie naujų med�ių kamienus tarsi pilki upeliai. Rudomis gebenėmis apkėstos rodyklės rodo seniai sugriautų miestų ir restoranų kryptį.

�vilgteliu į plastiko rankinį laikrodį, kurį man paskolino �vėris: pusė dvyliktos vakaro. I�ėjome prie� pusantros valandos. Dar po pusvaland�io turėsime u�degti skudur� ir butelį permesti per sien�. Toks pat sprogimas įvyks ir rytinėje pusėje, kiek į pietus nuo vietos, kur Juodė, Smigis, D�ulianas ir kiti perkops sien�. Reikia tikėtis, kad du sprogimai atitrauks dėmesį nuo sienos pa�eidimo.

Taip toli nuo stovyklos siena jau geriau pri�iūrima. Auk�ta betono u�tvara lygi ir �vari. Pro�ektorių vis daugiau, be to, jie veikia: did�iulės i�verstos akys, spoksan�ios kas dvide�imt ar trisde�imt pėdų.

U� pro�ektorių spindulių į�iūriu juodus daugiabu�ių siluetus, pastatus stikliniais fasadais, ba�ny�ių bok�tų smailes. �inau, jog artėjame prie miesto centro, kuris, ne taip kaip miesto pakra��iai, ne visas evakuotas.

Susikaup�s adrenalinas pa�adina visas jusles. Pajuntu, jog naktis nė i� tolo nėra tyli. Gird�iu, kaip aplinkui �mirinėja smulkūs padarai, �iurena sud�iūvusius lapus.

Staiga tarp mi�ko garsų įsiterpia �monių balsai.

� Gervai, i�junk �ibint�.

Jis i�jungia. Mes sustojame. �ir�kia �iogai, kapodami or�, tiksėdami sekundes. Gird�iu trūksming� Koral alsavim�. Ji bijo.

Vėl balsai, tylus juokas. Mes tūnome mi�ko pakra�tyje pasislėp� pla�iame tamsos lie�uvyje tarp dviejų pro�ektorių. Akims apsipratus vir� sienos pamatau tarsi ma�ytį �vytintį jonvabalį. Jis �ybteli, priblėsta, vėl �ybteli. Cigaretė. Sargybinis.

Tyl� perplė�ia dar garsesnis juokas ir vyro balsas sako:

� Norėtum.

Vadinasi, sargybiniai, daugiskaita.

Taigi pasieniu esama sargybos postų. �i naujiena ir gera, ir bloga. Kuo daugiau sargybinių, tuo daugiau �monių ims �aukti apie pavojų, jie atitrauks daugiau jėgų nuo svarbiausio operacijos ta�ko. Ta�iau ir pavojingiau artintis prie sienos.

Mosteliu Gervui eiti toliau. Kai �ibintas nedega, judame lė�iau. Vėl pasi�iūriu į laikrodį. Liko dvide�imt minu�ių.

Tada pamatau � metalinį griozd�, i�kilusį vir� sienos tartum mil�ini�kas pauk��io narvelis. Pavojaus skelbimo bok�t�. Manhatane, turin�iame pana�i� sien�, irgi įtaisyti tokie bok�tai. Vielinio tinklo narve yra svirtelė, automati�kai įjungianti pavojaus sirenas visame mieste, sukvie�ianti prie sienos reguliuotojus ir policininkus.

Laimė, bok�tas stovi tamsiame ruo�e tarp dviejų pro�ektorių. Ta�iau galima galv� dėti, kad �iame tarpe esama ir sargybinių, nors jų nematome. Sienos vir�us skendi patamsy, �emiau esan�iame patruliavimo take gali slėptis reguliuotojų kiek nori.

�nip�teliu Gervui ir Koral sustoti. Iki sienos dar geras �imtas pėdų, mes tūnome spygliuo�ių ir ��uolų �e�ėlyje.

� Susprogdinsime butelį kuo ar�iau bok�to, � tyliai ai�kinu. � Jei sprogimas nei�judins sverto, jį paspaus sargybiniai. Gervai, reikia, kad i�vestum i� rikiuotės kurį nors tolesnių pro�ektorių. Ta�iau ne per toli. Jei bok�te yra sargybinių, noriu, kad jie turėtų pasitraukti i� savo posto. Juk man reikės prisiartinti, kad galė�iau nusviesti t� daikt�.

A� nusiimu kuprin�.

� O k� a� veiksiu? � klausia Koral.

� Būk �ia, � sakau. � Stebėk. Padėk man, jei kas nepavyks.

� �ūdas, � susiraukia ji.

Vėl �vilgteliu į laikrodį. Liko penkiolika minu�ių. Laikas ruo�tis. I�imu i� kuprinės butelį. Atrodo didesnis ir sunkesnis, negu buvo pirma. Staiga nerandu degtukų dė�utės, kuri� man davė Smigis; jau i�sig�stu, ar nebūsiu pametusi, bet prisimenu, kad įsiki�au į ki�en�.

U�dek skudur�, sviesk butelį, mokė Pipa. Nieko gudraus.

Giliai įkvepiu, tyliai i�kvepiu. Nenoriu, kad Koral pastebėtų, kaip nervinuosi.

� Pirmyn, Gervai.

� Jau? � tylutėliai klausia jis.

� Eik. Bet palauk mano �vilptelėjimo.

Jis atsistoja, be garso �muk�teli �onan ir dingsta dar juodesnėje tamsoje. Mudvi su Koral tylėdamos laukiame. Netikėtai susilietus alkūnėms, ji at�oka. Atsitraukusi nuo jos stebeiliju į sien�, bandau suprasti, kas tie �e�ėliai: �mogus ar nakties triukai.

Dirsteliu į laikrodį, paskui vėl. Staiga minutės ima lėkti paknopstom. 11.50, 11.53, 11.55.

Jau.

Gerklė dega. Vos nuryju seil�; du kartus apsilai�au lūpas, tik tada įstengiu su�vilpti.

Kelias kankinamai ilgas akimirkas nieko nevyksta. Daugiau jokios prasmės apsimetinėti, kad nebijau. �irdis dau�osi krūtinėje, plau�iai atrodo lyg suploti.

Ir tada jį pamatau. Gervas liuokteli prie sienos patekdamas į pro�ektoriaus spindulį, ap�viestas sustingsta lyg fotojuostos kadras; tada jį vėl praryja tamsa, po akimirksnio � baisus dū�tan�io stiklo �vangėjimas, ir pro�ektorius u�g�sta.

Pa�okusi bėgu prie sienos. Jau�iu ka�k� �aukianti, bet �od�ių nesuprantu, tik �iūriu į sien� ir pavojaus bok�t� vir�uje. Pro�ektoriui ne�vie�iant, bok�to siluetas pasidaro ry�kesnis, jį pabrė�ia mėnesienos fonas ir kur ne kur i�sibarst� �iburiai mieste. Likus kokiai penkiolikai pėdų iki sienos prisispaud�iu prie jauno ��uolo kamieno. Keliais suspaudusi butelį bandau degti degtuk�. Pirmas u�g�sta.

� Nagi nagi... � murmu. Rankos dreba. Antras ir tre�ias degtukai irgi neu�sidega.

Tyl� nutraukia �ūvių papliūpa. �audoma aklai, ir a� skubiai sukalbu maldel�, kad Gervas jau būtų spėj�s parbėgti į med�ių prieglobstį ir dabar saugiai �iūrėtų, kaip pavyks įvykdyti plan�.

Ketvirtas degtukas įsi�iebia. Paimu butelį, priki�u degtuk� prie skuduro ir �iūriu, kaip jis u�siliepsnoja. Tada atsitraukiu nuo med�ių, įkvepiu ir svied�iu.

Butelis nuskrieja sienos link brė�damas ugnies lank�. Susigū�iu laukdama sprogimo, bet nesulaukiu. Tebeliepsnojantis skuduras i�krinta i� butelio kakliuko ir nuplasnoja �emyn. Lyg pakerėta stebiu jo keli� � tartum ugninės pauk�tės, kuri su�eista �nekteli į �abak�tyn� palei sien�. Butelis sudū�ta į beton� nepadarydamas jokios �alos.

� Kas per velniava? Ei, kas darosi?

� Lyg ir dega.

� Turbūt nuo tavo suknistos cigaretės.

� Nustok kabinėtis, atne�k �arn�.

Jokio pavojaus signalo. Sargybiniai tikriausiai priprat� prie Nelegalų vandalizmo ir sudau�ytas pro�ektorius ar ka�kokia ugnelė jų negali i�g�sdinti. Galbūt tai netgi nesvarbu, � Alekso, Pipos ir �vėries diversija svarbesnė, ji ar�iau pagrindinio veiksmo vietos, � bet negaliu atsikratyti baimės, jog ir jų planas, ko gera, nei�degė. Taigi miestas liks priki�tas sargybinių, pasireng�s, suklus�s, budrus.

O tai rei�kia, kad Juodė, Smigis, D�ulianas ir kiti pasiųsti į mirtį.

Negalvodama pa�oku ir pasileid�iu prie ��uoliuko, augan�io prie pat sienos, kuris, mano galva, turėtų mane i�laikyti. �inau viena: reikia persiristi per sien� ir pa�iai paspausti pavojaus signal�. Pastatau koj� ant kamieno gumbo ir bandau pasikelti. Esu silpnesnė negu pernai rudenį, kai kasdien kaip voverė laipiodavau į pauk��ių lizdus. Plumpteliu ant �emės.

� K� �ia veiki?

I� med�ių guoto i�lenda Koral.

� O k� tu veiki?

Vėl kabinuos į medį, mėginu lipti kitaip. Nėra laiko, nėra laiko...

� Sakei, kad tave deng�iau.

� Tyliau kalbėk, � piktai su�nib�du. Stebiuosi, kad ji teikėsi mane lydėti. � Man reikia perlipti sien�.

� O toliau?

Mėginu tre�i� kart�, � pir�tų galais netgi pasiekiu �akas vir� galvos, � ta�iau kojos nei�laiko ir turiu nu�okti ant �emės. Ketvirtas bandymas dar nesėkmingesnis. A� jau nesitvardau, negaliu blaiviai m�styti.

� Lena, k� tu nori ten daryti? � klausia Koral.

Grį�teliu į j�.

� Kilstelėk mane, � liepiu.

� K�?

� Eik�!

A� panikuoju: jeigu Juodė su kitais dar neperėjo sienos, bet kuri� akimirk� tai darys. Jie pasitiki manimi.

Koral, i�girdusi mano balse i�g�stį, nieko nebeklausia. Ji suneria pir�tus ir atsitupia, a� pastatau koj� ant jos rankų. Stenėdama ji pakelia mane, tada pa�okusi įstengiu prisitraukti prie �akų, i�sikėtusių į �onus lyg i�skleisto skė�io virbai. Viena �aka beveik siekia sien�. Pilvu prisispaud�iu prie jos ir �liau�iu kaip kirminas.

�aka ima linkti nuo mano svorio. Dar pora sprind�ių, ir ji pradeda linguoti. Toliau �liau�ti nėra kaip. �akai linkstant sienos vir�us nuo man�s tolsta, jei dar �liau�iu, ant jos niekaip nepateksiu.

Giliai įkvepiu ir susirie�iu tvirtai apglėbusi lengvai siūbuojan�i� �ak�. Nėra kada bijoti ar svarstyti. A� pa�oku, o �aka mane dar pamėtėja auk�tyn.

Akimirk� pakimbu ore lyg besvorė. Staiga krūtine �nekteliu ant betoninės sienos kra�to, ir man u�ima kvap�. Dar spėju rankomis u�sikabinti ir persiversti. Nudrimbu ant tako, kuriuo patruliuoja sargybiniai. Priglundu �e�ėlyje atgauti kvapo.

Ta�iau ilsėtis nėra kada. Staiga kyla triuk�mas: sargybiniai �ūkauja vienas kitam, mano pusėn artėja sunkūs bėgan�ių �monių �ingsniai. Tuoj bus �ia, ir a� nieko nespėsiu.

Pakilusi skuod�iu prie bok�to.

� Ei, stok, stok!

I� tamsos i�nyra figūros: vienas, du, trys sargybiniai. Mėnesienoje �ybsi �autuvų metalas.

Pirma kulka at�oka nuo gele�inės pavojaus bok�to atramos. Aidint �ūviams puolu į bok�t�. Matau tik siauru akiplo�iu, o visi garsai atrodo tolimi. Galvoje �mės�ioja paskiri vaizdai, tarsi įvairių filmų kadrai: �ūviai, petardos, klyksmas, vaikai paplūdimyje.

Ir tada i�vystu svirtel�, ap�viest� i� vir�aus lempute vieliniame tinkle, � PAVOJAUS SIGNALAS.

Laikas lyg sustoja. Mano rankos kaip svetimos kankinamai lėtai siekia svirtelės. �tai j� suimu, metalas stebėtinai �altas. Be galo lėtai pir�tai ima spausti �emyn.

Vėl �ūvis, aplink mane tyliai skimb�iodamas suvirpa metalas.

Staiga naktį perveria a�trus, baisus garsas, ir laikas krūptelėj�s ima eiti normaliu grei�iu. Nuo to garso man bar�ka dantys. Pavojaus bok�to vir�uje u�sidega did�iulė lempa ir sukasi ratu siųsdama per vis� miest� raudonos �viesos pluo�t�.

Pro metalo griau�ius man�s siekia rankos, didelės, plaukuotos ir kibios kaip vorai. Vienas sargybinis sugriebia u� rie�o. Kita ranka suspaud�iu jam sprand�, smarkiai trūkteliu, ir jis �iebia kakta į metalin� atram�. Keikdamasis ir sverdėdamas atatupstas paleid�ia mane.

� Bjaurybė!

Puolu i� bok�to. Pora �ingsnių, tada per sien�, ir gaudyk vėj� laukuos. Tarp med�ių lauks Gervas su Koral... Tamsoje paspruksime nuo kareivių.

Turi pavykti...

Ir tada per sien� persiver�ia Koral. I� nuostabos sustoju. Taip nebuvo sutarta. Nespėjus paklausti, k� ji �ia veikia, ka�kieno ranka suspaud�ia per pusiauj� ir u�lau�ia. Sprandu pajuntu kar�t� alsavim�, u�uod�iu odinės striukės kvap�. Instinktyviai smogiu alkūne kareiviui į pilv�, bet jis man�s nepaleid�ia.

� Nespurdėk, � suurzgia.

Viskas vyksta trumpais pliūpsniais: ka�kas spiegia, ranka sugniau�ia man gerkl�. Prie�ais i�dygsta Koral, i�balusi ir gra�i, plevėsuojan�iais plaukais, i�kėlusi rank� � turbūt haliucinacija.

Ji laiko akmenį.

Jos ranka u�simoja grak��iu lanku, ir man topteli: Ji mane u�mu�.

Kareivis kriokteli, mane suspaudusi ranka atsileid�ia, ir jis susmunka.

Ta�iau dabar jie bėga i� visų pusių. Sirena tebe�viegia, lygiais tarpais visk� nutvieskia raudona �viesa. Du sargybiniai i� kairės, du i� de�inės. Trys, prisispaud� prie sienos petys į petį, u�stoja keli� perlipti sien�.

�ybt � mus vėl u�lieja �viesa, joje matyti gele�iniai laiptai, nuo patruliavimo tako vedantys �emyn, į siaurus miesto gatvių tunelius.

� Ten, � su�vok��iu. Tempiu Koral tais laiptais �emyn. Sargybiniams �is mano �ingsnis netikėtas, akimirk� jie sutrinka. Kol pribėga prie laiptų, mes jau pasiekiame gatv�. Tuoj pribėgs kareivių, paklususių pavojaus sirenai. Bet jeigu rasime koki� tamsi� u�uoland�... Ir ten pralauksime...

Dega vos keli gatvės �ibintai. Gatvės tamsios. Po�ka �ūviai, bet ai�ku, jog kareiviai ple�kina i� akies.

Bėgame de�inėn, tada kairėn, vėl de�inėn. U� mūsų dunda �ingsniai. Vis daugiau patrulių. Svarstau, gal grį�ti tuo pa�iu keliu, kuriuo atbėgome. Koral griebia man u� rankovės ir tempia į trikampį �e�ėlį: dviem kolonomis įrėmint� durų ni��, dvokian�i� ka�ių �lapimu ir cigare�ių dūmais. Susirie�iame tamsoje. Po valandėlės pro �alį pralekia kareiviai, �nopuodami jie ka�kam prane�a radijo ry�iu:

� Pavojus nesibaig�s. Dvide�imt ketvirtas postas prane�a, kad pa�eista siena.

� Laukiame pastiprinimo, kad galėtume pradėti gaudynes.

Jiems nubėgus atsisuku į Koral.

� K� tu sugalvojai? � u�sipuolu. � Kodėl sekei paskui mane?

� Juk sakei, kad turėsiu tau padėti. I�girdusi siren� persigandau. Pamaniau, kad tau riesta.

� O kaip Gervas? � klausiu.

Koral purto galv�.

� Ne�inau.

� Tau nereikėjo rizikuoti, � grie�tai tariu. Ir priduriu: � Dėkui.

Noriu stotis, bet Koral sulaiko.

� Pala, � su�nib�da pridėdama prie lūpų pir�t�.

Tada i�girstu � vėl �ingsniai, bet jau prie�inga kryptimi. Pasirodo dvi skuban�ios figūros. Viena jų, vyri�kis, sako:

� Nesuprantu, kaip tu tiek laiko i�buvai su tais padugnėm. �inok, nebū�iau i�tvėr�s.

� Nebuvo lengva, � taria moteris. Balsas lyg ir pa�įstamas.

Jiems nutolus, Koral kum�teli man. Reikia sprukti i� �ito kvartalo, nes jį tuoj u�plūs kareiviai. Gal net įjungs gatvių �ibintus, kad būtų lengviau ie�koti.

Mums reikia eit į pietus. Tada galėsime grį�ti į stovykl�.

�engiame spar�iai, tylėdamos, laikydamosi arti pastatų, kur galima lengvai �murk�telėt į skersgatvius ar priebu�ius. Mane dusina ta pati baimė, kuri� jau�iau, kai kartu su D�ulianu metro tuneliais bandėme pabėgti i� po�emio.

Staiga įsi�iebia visi �ibintai. Toks įspūdis, lyg �e�ėliai būtų buv�s vandenynas ir dabar, atslūgus potvyniui, lik�s plikas, gūbriuotas gatvių labirintas. Mudvi su Koral negalvodamos smunkame į tamsų prieangį.

� Velnias, � burbteli ji.

� �ito ir bijojau, � ku�du. � Ie�kosim tamsiausių vietų.

Koral linkteli.

Bėgame kaip �iurkės: liuoksim i� �e�ėlio į �e�ėlį, slenkame glaustydamosi visokiose landose � aklagatviuose ir ply�iuose tarp namų, tamsiose tarpuvartėse ir u� �iuk�lių konteinerių. Dar du kartus, i�girdusios artinantis patrulį, neriame į tams� ir lindime, kol nutolsta radijo ry�io tra�kesys ir �ingsnių aidas.

Miestas kei�iasi. Netrukus pastatai ima retėti. Pagaliau pavojaus signalas, nors girdimas, skamba tik kaip tolimas aidas, ir mes palaimingai grį�tame į rajon�, kur gatvių �ibintai nedega. Auk�tai dangumi plaukia i�pamp�s mėnuo. Namai abipus gatvės atrodo tu�ti ir nusimin�, kaip nuo tėvų atskirti vaikai. Galvoju, ar toli esame nuo upės, ar Juodei su savo grupe pavyko susprogdinti u�tvank� ir ar galėjome girdėti sprogim�. Galvoju apie D�ulian� susirūpinusi ir apgailestaudama. A� jam per grie�ta. Jis labai stengiasi.

� Lena...

Koral sustojusi rodo pir�tu. Mes einame pro park�, jo vidury paskend�s amfiteatras. Mėnulis lieja �vies� ant lygaus juodo pavir�iaus, ir valandėl� atrodo, kad tarp jo akmeninių suolų ribuliuoja tamsus aliejus.

Paskui susivokiu � vanduo.

Pusė teatro apsemta. Pavir�iuje plūduriuoja i�kil� lapai, i�kreipdami skaidrius mėnulio, �vaig�d�ių ir med�ių atspind�ius. Savoti�kai gra�u. Neju�ia �engiu �ingsnį artyn per �liugsin�i� �ol�. Po batais burbuliuoja purvas.

Pipa neklydo. Auk��iau u�tvankos vanduo i�siliejo i� krantų ir apsėmė kai kurias centro vietas. Vadinasi, esame viename rajonų, kurie po riau�ių buvo evakuoti.

� Eikime prie sienos, � sakau. � Neturėtų būti sunku perkopti.

Mes einame parko pakra��iu. Net spengianti tyla ramina. Man pasitaiso nuotaika. Mums pavyko. Padarėme, k� turėjome padaryti, reikia tikėtis, jog ir visas planas pasisekė.

Viename parko kampe stovi nedidelė akmeninė rotonda, prigludusi prie giraitės. Jeigu ne kertėje degantis senovinis �ibintas, nebū�iau pama�iusi ant akmeninio suolo susigū�usios mergaitės. Galva nuleista, bet atpa�įstu ilgus plaukus ir i�purvintus raudonus sportba�ius. Lai.

Koral irgi j� pamato.

� Ar �ia tik ne... � klausia ji, bet a� jau bėgu.

� Lai! � �aukiu.

Ji krūpteli, pakelia galv�. Matyt, ne i� karto mane atpa�įsta, o paskui persigandusi i�b�la. A� atsitupiu prie�ais j�, u�dedu ant pe�ių rankas.

� Kas tau yra? � u�dususi klausiu. � Kur kiti? Ar kas atsitiko?

� A�... � Nutilusi purto galv�.

� Tu su�eista? � Atsistoju nenuimdama rankų. Kraujo nematyti, bet kūnas po mano delnais dreba. Ji tik su�iop�ioja, bet nieko nepasako. I�plėstos akys tu��ios. � Lai, sakyk k� nors.

A� suimu veid�, bandau �velniai purtyti, kad atsipeikėtų. Ir tada pir�tų galais u��iuopiu od� u� kairės ausies.

Man apmir�ta �irdis. Lai aikteli ir nori i�trūkti. Bet a� suimu u� sprando. Ji visaip muistosi ir rangosi.

� Atstok nuo man�s, � su�nyp��ia.

Nieko nesakau. Nepajėgiu kalbėti. Visa mano energija rankose, pir�tuose. Lai stipri, bet netikėtai u�klupta. Man pavyksta j� pastatyti ir prispausti prie kolonos. Įbedu alkūn� į sprand� ir priver�iu atsukti kair� ausį.

� Lena, k� �ia dabar darai? � i� ka�i kur ataidi Koral balsas.

Atplė�iu nuo Lai veido plaukus atidengdama kakl�, balt� ir liaun�.

Matau, kaip tankiai tvinksi pulsas � kaip tik po dailiu trita�kiu randeliu.

Procedūros �ymė. Tikra.

Lai yra i�gydytoji.

Mintyse praskrieja pastarosios kelios savaitės: Lai tykumas, būdo permaina. Tai, kad ji u�siaugino ilgus plaukus ir kasdien stropiai juos u��ukuoja ant ausų.

� Kada? � su�vok��iu tebespausdama jai gerkl�. Krūtinėje kyla ka�koks juodas ir senas jausmas. I�davikė.

� Paleisk mane, � vapa ji. Kairė akis nukrypsta į mane.

� Kada? � kartoju spausdama jai gerkl�. Ji rikteli.

� Gerai jau, gerai, � sako, ir a� kiek atleid�iu pir�tus. Bet tebelaikau prispaudusi prie kolonos. � Gruodį... Baltimorėje.

Man sukasi galva. �inoma. Pirma gatvėje a� girdėjau Lai. Reguliuotojo �od�iai suskamba kupini naujos, grėsmingos prasmės: Nesuprantu, kaip tu tiek laiko i�buvaisu tais padugnėm. Ir jos �od�iai: Nebuvo lengva.

� Kodėl? � i�tariu. Jai i�kart neatsakius priki�u veid�. � Kodėl?

Ji puola ai�kinti:

� Lena, jie buvo teisūs. Dabar suprantu. Pagalvok apie visus tuos �mones stovyklose, Tyruose... Jie kaip gyvuliai. Tai nėra laimė.

� Tai laisvė.

� Tikrai? � Jos akys did�iulės, vyzd�ius prarijusi juoduma. � Nejau tu laisva, Lena? Ar tokio gyvenimo norėjai?

Negaliu atsakyti. Krūtin� ir gerkl� u�plūsta lyg purvas tir�tas ir tamsus pyktis.

Lai balsas virsta �ilkiniu �nib�desiu, �itaip per �ol� �liau�ia gyvatė.

� Tau dar ne vėlu, Lena. Nesvarbu, k� esi padariusi anapus. Mes tai panaikinsime, pradėsime i� naujo. Tai ir yra svarbiausia. Mes galime visk� pa�alinti � praeitį, skausm�, vis� tavo prie�inim�si. Gali pradėt i� naujo.

Akimirk� �iūrime viena į kit�. Lai sunkiai alsuoja.

� Visk�? � klausiu.

Lai bando linktelėti, bet susiraukia vėl įsirėmusi į mano alkūn�.

� Nerim�, nepasitenkinim�. Galime padaryti, kad jų nebejaustum.

A� nustoju spausti jai gerkl�. Ji dėkinga giliai įkvepia. Prisiki�u prie jos ir pakartoju �od�ius, kuriuos visai kitame gyvenime kadaise pasakė Hana:

� Nepabuv�s nelaimingas nesuprasi, kas yra laimė, ai�ku?

Lai veid� perkreipia pyktis. A� jai palikau vietos u�simoti, bet spėju sugriebti u� rie�o ir u�lau�ti rank� u� nugaros priversdama j� susiriesti dvilink�. Pargriaunu ant �emės ir keliu prispaud�iu tarp men�ių.

� Lena! � �aukia Koral. A� jos nepaisau. Manyje dunksi vienui vienas �odis: I�davikė. I�davikė. I�davikė.

� Kas atsitiko kitiems? � klausiu springdama pyk�iu.

� Per vėlu, Lena.

Lai veidas prispaustas prie �emės, bet ji vis tiek pasisuka ir pa�aipiai i�siviepia.

Gerai, kad neturiu pasiėmusi peilio. Suvary�iau į sprand�. Taip ir matau Juod� �ypsan�i�. Lai gali eiti su mumis. Ji gyvas talismanas. Matau, kaip Smigis dalijasi su ja duona, atiduoda jai didesni�j� dalį, kai pasiskundė labai i�alkusi. �irdis ply�ta, norisi �aukt i� pasiutimo ir kartu verkti. Mes tavimi pasitikėjome.

� Lena, � zyzia Koral, � a� manau...

� Tylėk, � at�aunu neatitraukdama akių nuo Lai. � Sakyk, kas jiems atsitiko, arba u�mu�iu.

Ji spurda prispausta, bet nesiliauja klaikiai �iepti dantų.

� Per vėlu, � pakartoja ji. � Jie bus �ia rytoj prie� sutemstant.

� K� dabar �neki?

Ji kimiai susijuokia.

� Nejau tikėjaisi, kad �itai ilgai tvers? Nejau tikėjaisi, kad ilgai leisime jums �aisti toje kvailoje stovykloje, toje kiaulidėje... � A� auk��iau u�lau�iu jai rankas. Riktelėjusi ima berti: � De�imt tūkstan�ių kareivių, Lena. De�imt tūkstan�ių kareivių prie� tūkstantį nevalgiusių, negėrusių, pakrikusių u�krėstųjų. Jūs būsite nu�luoti. Sutrinti į miltus.

Man rodos, tuoj susivemsiu. Galva lyg vandens pilna. Tarsi gird�iu, kad Koral man vėl ka�k� sako. Per vandens ū�im� galvoje jos �od�iai ne i� karto pasiekia s�mon�.

� Lena, atrodo, ka�kas ateina.

Vos spėjo pasakyti, kai i� u� rotondos kampo i�lenda reguliuotojas, tikriausiai tas, kurį matėme su Lai.

� Nepyk, kad taip ilgai u�trukau. Pa�iūrė buvo u�rakinta...

Pamat�s Koral, tada mane, primygusi� prie �emės Lai, jis u�sikerta. Koral �aukdama puola jį, bet nerangiai. Jis j� nublo�kia �alin, gird�iu, kaip galva ji trenkiasi į akmenin� kolon�. Reguliuotojas pri�oka, u�simoja ant jos �ibintuvėliu. Jai pavyksta i�sisukti, �ibintuvėlis u�g�sta nuo smūgio į akmenį.

Reguliuotojas per pla�iai u�simojo, todėl nei�silaik�s susverdi. Koral spėja at�okti nuo kolonos. Vos laikydamasi ant kojų atsisuka į jį viena ranka spausdama pakau�į. Atgav�s pusiausvyr� reguliuotojas siekia dir�o. Pistoletas...

Pa�oku. Nieko kito nelieka, tik paleisti Lai. �oku ant reguliuotojo stverdama jį per pusiauj�, ir abu griūnam ant �emės. Į nosį trenkia jo uniformos ir prakaito tvaikas, �launį myga sunkus pistoletas.

U� nugaros gird�iu rėkiant, paskui dunksteli kūnas. Dieve, kad tik būtų Lai, ne Koral.

Vis dėlto reguliuotojas i�siplė�ia ir nustūm�s mane atsistoja. �nopuodamas, raudonas kaip burokas. Stambesnis u� mane ir stipresnis, bet nepaslankus ir neu�sigrūdin�s. Grabalioja dir��, bet ginklo i�sitraukti nespėja, pa�okusi sugriebiu jam u� rie�o. Jis įnir��s surinka. Ginklas i��auna.

�ūvis netikėtas, jo trenksmas, nuėj�s per vis� kūn�, atblo�kia mane atgal. Vaitodamas reguliuotojas susmunka. Per de�in� koj� ple�iasi juoda dėmė, jis atvirsta auk�tielninkas delnu spausdamas �launį. Nuo prakaito �lapi� veid� i�kreipia grimasa. Pistoletas tebėra dėkle. Nety�inis �ūvis.

Prieinu ir i�imu ginkl�. Jis nesiprie�ina. Tik dejuoja ir drebėdamas kartoja:

� Velnias, velnias...

� K� �ia padarei?

Staigiai atsisuku. Lai stovi ir �iūri į mane. U� jos matau ant �ono gulint Koral, galva padėta ant rankos, keliai suriesti. Man apmir�ta �irdis. Dieve, kad tik nebūtų mirusi... Tada pamatau, kaip virpteli vokai, krusteli ranka. Ji sudejuoja. Taigi gyva.

Lai �engia artyn. Pakeliu ginkl�, nusitaikau. Ji sustingsta.

� Neskubėk. � Jos balsas �iltas, draugi�kas. � Jokių kvailys�ių, gerai? Nejudėk.

� A� �inau, k� darau, � sakau.

Stebiuosi, kokia tvirta mano ranka. Stebiuosi, kad visa tai mano � rie�as, pir�tas, kum�tis, ginklas.

Ji bando nusi�ypsoti.

� Prisimeni sen�j� sodyb�? � klausia tuo pa�iu lygiu, liūliuojan�iu balsu. � Prisimeni, kaip mudvi su Mėlyne u�ėjome t� mėlynyn�?

� Nedrįsk man ai�kinti, k� turiu prisiminti. Ir ne�nekėk apie Mėlyn�.

Kilsteliu pistolet�. Ji krūpteli. �ypsenėlė dingsta. Nebūtų sunku. Spustelėti ir atleisti. �ūvis.

� Lena... � taria ji, bet neleid�iu jai kalbėti. �engiu artyn, viena ranka apkabinu kakl�, pritraukiu j� prie sav�s ir ginklo vamzdį įbedu į mink�t� pasmakr�. Akys stovi stulpu kaip pasibaid�iusio arklio; drebėdama ji bando atsiplė�ti nuo man�s.

� Nejudėk, � liepiu nesavu balsu.

Ji suglemba vartydama paklaikusias akis.

Spustelėti ir atleisti. Paprastutis judesys.

I� jos burnos trenkia kar��iu ir rūg�timi.

Pastumiu j� nuo sav�s. Ji sverdi atatupsta �iop�iodama, lyg a� j� smaug�iau.

� Eik, � sakau. � Pasiimk jį, � mosteliu į dejuojantį, �launį suspaudusį reguliuotoj�, � ir eik.

Ji nervingai apsilai�o �nairuodama į �mogų ant �emės.

� Kol neapsigalvojau, � priduriu.

Dabar ji nebedelsia, pasilenkusi u�simeta ant pe�ių reguliuotojo rank� ir padeda jam atsistoti. Juoda dėmė i�plitusi iki pat kelio. Norisi tikėtis, kad jis nukraujuos nespėj�s gauti pagalbos.

� Eime, � ku�da jam Lai, nenuleisdama nuo man�s akių.

�iūriu, kaip jie nuklibik��iuoja. Sulig kiekvienu �ingsniu jis aikteli i� skausmo. Kai tamsa pagaliau juos praryja, atsidūstu. Atsigr�usi matau, kad Koral sėdėdama trinasi pakau�į.

� Man nieko nėra, � sako ji, kai einu prie jos norėdama padėti. Ji svyruodama atsistoja. Kelis kartus sumirksi.

� Tikrai gali eiti? � klausiu, ji linkteli. � Turime rasti keli� i� �ia.

Lai su reguliuotoju pirma proga mus i�duos. Jei nepaskubėsime, bet kada galime būti apsuptos. Mane ima smaugti neapykanta, kai pagalvoju, kaip Smigis vos prie� kelias dienas pasidalijo su Lai duona ir Lai paėmė j� i� jo rankos.

Laimė, sien� pasiekiame nesusidūrusios su patruliais. Ten randame surūdijusius gele�inius laiptelius, kuriais u�lipama į sargybinių tak�. Takas tu��ias. Mes tikriausiai atsidūrėme pie�iausiame miesto ta�ke, labai arti stovyklos, o karinės pajėgos sutelktos labiau apgyventuose Voterberio rajonuose.

Koral lipa dreban�iom kojom, a� i� paskos, kad galė�iau j� prilaikyti, jeigu susverdėtų, bet ji atsisako mano pagalbos ir numeta rank�, kai u�dedu ant nugaros. Per kelias valandas a� jai pajutau de�imteriop� pagarb�. U�lipus ant patruliavimo tako pavojaus sirena tolumoje nutyla, ta�iau staiga stojusi tyla dar baugesnė � nelyginant begarsis riksmas.

Nusileisti kitapus jau sudėtingiau. Reikia �okti i� penkiolikos pėdų auk��io, o apa�ioje status �vyro ir akmenų �laitas. Pirmutinė pakimbu ant pasviro neveikian�io pro�ektoriaus strypo ir kaitaliodama rankas slenku sprindis po sprind�io, paskui pasileid�iu ir nukritusi kelet� �ingsnių pa�iuo�iu keliais jausdama, kaip �vyras ir per d�insus dreskia od�. Koral slenka strypu taip susikaupusi, kad net i�b�la ir nu�oka riktelėdama i� skausmo.

Ne�inau, ko tikėjausi, turbūt bijojau pamatyti tankus, stovykl� rasti apimt� s�my�io ir liepsnų, ta�iau ji plytėjo prie�ais kaip ir pirma � did�iulis palapinių ir pa�iūrių laukas. Anapus jos, kitoje slėnio pusėje, dunkso auk�ti uolų skard�iai, kepurėti juodu mi�ko masyvu.

� Kaip manai, kiek laiko liko? � klausia Koral. Ai�ku, ji turi galvoje kariuomenės atėjim�.

� Nedaug, � atsakau.

Tylėdamos pasukame į stovyklos �on�: eiti pakra��iu bus grei�iau negu brautis per �monių ir palapinių jūr�. Upės vaga tebėra sausa. Planas neabejotinai �lugo. Juodei su draugais nepavyko sugriauti u�tvankos, nors �iuo metu tai jau nesvarbu.

Visi tie �monės... i�tro�k�, i�badėj�, nusilp�... Tokius bus lengviau suvaryt į aptvar�.

Ir, ai�ku, sunaikinti.

Kol parsigauname į Pipos stovykl�, gerklė taip i�d�iūsta, jog vos galiu ryti. Kai prie man�s pripuola D�ulianas, ne i� karto atpa�įstu jo veid� � vien blyksniai ir �e�ėliai.

Toliau u� jo nuo lau�o atsisuka Aleksas. Susidūr�s su mano �vilgsniu �engia artyn ka�k� sakydamas, i�ties�s rankas. Visa sustingstu: a� suprantu, jog man atleista, ir pati tiesiu rankas, siekiu jo...

� Lena! � �ūkteli D�ulianas, stverdamas mane į glėbį, ir a� atsipeikėju, prispaud�iu skruost� prie jo krūtinės. Aleksas tikriausiai puolė pasitikti Koral: gird�iu jį ka�k� kalbant ir atsitraukusi nuo D�uliano matau, kaip Aleksas nusiveda Koral prie vieno lau�ų. O a� t� akimirk� taip tikėjau, kad jis skuba prie man�s...

� Kas yra? � klausia D�ulianas, delnais suėm�s man skruostus ir pasilenk�s, kad galėtų �iūrėti tiesiai į akis. � Gervas pasakojo...

� Kur Juodė? � pertraukiu jį.

� A� �ia.

Ji i�plaukia i� tamsumos, ir staiga mane apspinta Gervas, Med�ioklis, Smigis ir Pipa, apipila klausimais.

D�ulianas stovi viena ranka mane apkabin�s. Med�ioklis atki�a beveik tu��i� plastikinį �sotį. Dėkinga atsigeriu.

� Ar Koral sveika?

� Lena, tau bėga kraujas.

� Dieve, kas vis dėlto atsitiko?

� Nėra laiko. � Vanduo padėjo, bet vis tiek �od�iai drasko gerkl�. � Turime i�eiti. Turime pasiimti visus, kurie paeina, ir...

� Ramiau, ramiau, � tramdo mane Pipa. Pusė jos veido nutvieksta ugnies, kita pusė skendi tamsoje. Prisimenu Lai, ir pasidaro bloga: dvilypis �mogus, dviveidė i�davikė.

� Pradėk nuo prad�ių, � liepia Juodė.

� Mums reikėjo kautis, � sakau. � Reikėjo patekti į miest�.

� Mes jau manėme, kad jūs įkliuvot, � sako Smigis. Matau, koks jis susirūpin�s, sudirg�s, kiti irgi. Visa grupė pritvinkusi negeros energijos. � Po pasalos...

� Pasalos? Kokios pasalos?

� U�tvankos mes taip ir nepasiekėme, � pasakoja Juodė. � Aleksas su �vėrimi sėkmingai susprogdino savo butelį. Bet mes buvome vos keli �ingsniai nuo sienos, kai mus ėmė supti reguliuotojų būrys. Lyg būtų mūsų lauk�s. Būtume prapuol�, jei D�ulianas nebūtų pastebėj�s judant ir dav�s �enkl�.

Prie mūsų prieina Aleksas. Koral nerangiai atsistoja, jos lūpos ry�kios net tamsoje. Man ji atrodo gra�esnė nei visada. Skaud�iai nugelia �irdį. Suprantu, kodėl ji Aleksui patinka. Gal net kodėl jis j� myli.

� Tada sugrį�ome, � priduria Pipa. � Paskui pasirodė Gervas. Kaip tik tarėmės, gal jau ie�koti...

� Kur Deinė? � klausiu tik dabar pastebėjusi, kad jos nėra su visais.

� �uvo, � atsako Juodė, ne�iūrėdama man į akis. � Ir Lai įkliuvo. Nespėjome jų pasiekti. Atleisk, Lena, � sako ji �velnesniu balsu ir pakelia akis.

Mane vėl u�plūsta �leik�tulys. I� visų jėgų suspaud�iu skrandį ir sakau:

� Lai niekur neįkliuvo. O kareiviai tikrai jūsų laukė. Tai buvo �abangai.

Valandėl� visi tyli. Juodė susi�velgia su Smigiu. Prabyla Aleksas:

� K� nori pasakyti?

Nuo tos nakties, kai reguliuotojai sudegino mūsų stovyklaviet�, jis pirm� kart� kreipėsi tiesiai į mane.

� Lai ne tokia, kokia j� laikėme, � atsakau. � Ji apsimetėlė. I�gydytoji.

Vėl tyla, apstulbimo minutė. Prabyla Juodė:

� I� kur �inai?

� Pama�iau �ym�. � Pajutusi begalinį nuovargį priduriu: � Be to, pati man sakė.

� Neįmanoma, � murma Med�ioklis. � A� su ja buvau... Kartu ėjom į Meriland�...

� Įmanoma, � lėtai i�taria Juodė. � Man sakė kurį laik� atitrūkusi nuo grupės, viena klaid�iojusi tarp sodybų.

� Jos nebuvo vos kelias savaites, � sako Med�ioklis ir pasi�iūri į Gerv�. �is pritardamas linkteli.

� Laiko turėjo per akis, � tyliai taria D�ulianas.

Aleksas dėbteli į jį. Bet D�ulianas teisus: laiko turėjo per akis.

� Pasakok, Lena, � paragina Juodė.

� Atsiun�iama kariuomenė, � pasakau.

I� burnos i�trūk� �od�iai man tarsi smogia į pa�ird�ius.

Vėl stoja tyla.

� Kiek? � klausia Pipa.

� De�imt tūkstan�ių, � su�nib�du.

Visi aikteli. Pipos akys įsminga į mane lyg lazeriai.

� Kada?

� Grei�iau negu po paros.

� Jeigu ji nemelavo, � burbteli Gervas.

Pipa persibraukia plaukus.

� Netikiu, � taria, bet i�kart priduria: � Bijojau, kad ko pana�aus neatsitiktų.

� A� j� nudėsiu, � tyliai pa�ada Med�ioklis.

� K� dabar darysime? � klausia Juodė Pip�.

Pipa tyli �iūrėdama į lau��. Atsistoja.

� Mes nieko nedarysime, � tvirtai atsako palengva aprėpdama �vilgsniu vis� grup�: Smigį ir Juod�, Med�ioklį ir Gerv�, �vėrį, Aleks� ir Koral, taip pat D�ulian�. Bent kart� ji stovi vietoj. � Juode, tu su Smigiu nuvesi būrį į saugi� prieglob� netoli Hartfordo. Vasara man nupasakojo, kaip nueiti. Po kelių dienų ten atvyks Pasiprie�inimo �monės. Turėsite palaukti.

� O kaip tu? � klausia �vėris.

Pipa i�eina i� rato, �engia į trisien� savo trobel� stovyklos centre ir pasuka prie senojo �aldytuvo.

� Darysiu �ia k� galėdama, � atsako.

Visi pratrūksta kalbėdami vienas per kit�.

� A� liksiu su tavimi, � sako �vėris.

� Tai savi�udybė, Pipa, � i�po�kina Smigis.

� Jūs neatsilaikysite prie� de�imt tūkstan�ių. Būsite nu�luoti... � pritaria jam Juodė.

Pipa kilsteli rank�.

� A� neketinu kovoti. Pasistengsiu paskleisti �ini�, kas laukia. Pasistengsiu, kad stovykloje liktų kuo ma�iau �monių.

� Nebėra laiko, � piktai prabyla Koral. � Kareiviai jau �ygiuoja. Nėr kada trauktis, nėr kada prane�inėti...

� Sakiau, darysiu k� galėdama, � atkerta Pipa.

Nusimovusi nuo kaklo rakt� atrakina �aldytuv� juosian�i� grandin� ir i� tamsoje skendin�ių lentynų ima traukti maist� ir medicinos priemones.

� Be tav�s mes neisime, � spyriojasi �vėris. � Pasiliksime. Padėsime tau atitu�tinti stovykl�.

� Darysite, kaip a� liepiu, � nukerta Pipa, net neatsisukdama į jį. Atsitūpusi i� pasuolės ima traukti antklodes. � �ygiuosite į prieglob� ir lauksite ry�ininkų.

� Ne, � sako jis, � a� neisiu.

Jų akys susiduria, tarp jų įvyksta ka�koks be�odis pokalbis, ir Pipa pagaliau linkteli.

� Gerai. Bet visi kiti turėsite ne�dintis.

� Pipa... � bando prie�tarauti Juodė.

� Jokių gin�ų, � sako Pipa. Dabar suprantu, i� ko Juodė i�moko grie�tumo ir vadovauti �monėms. � Koral teisi dėl vieno dalyko � laiko jau nėra, � ramiai kalba Pipa. � Kad po dvide�imties minu�ių jūsų �ia nebūtų. � Ji vėl ap�velgia grup�. � Juode, pasiimk ko reikia. Iki to namo vienos dienos kelias, ilgiau � jeigu reikės i�sisukti nuo kariuomenės. Smigi, einam. Nubrai�ysiu tau plan�.

Grupė pakrinka. Gal i� nuovargio, gal i� baimės viskas vyksta tarsi sapnuojant: Smigis su Pipa mosuoja rankom palink� prie popieriaus; Juodė į pledus vynioja maisto skardines ir ri�a senu �pagatu; Med�ioklis vėl ki�a man gerti, ir staiga Pipa veja mus visus lauk.

Mėnulis nu�vie�ia į kaln� vingiuojan�ius takus, jie tamsuoja lyg prikep� kraujo. Paskutinį kart� �vilgteliu į stovykl� apa�ioje, į zujan�ius �monių �e�ėlius � �monių, nė neįtarian�ių, kad jau �i� valandėl� prie jų artėja �autuvai, bombos ir kareivių pulkai.

Matyt, ir Juodė pajunta t� patį: nauj� siaub�, tvyrantį ore, mirties artum�, kurį jau�ia į sp�stus pakliuv�s �vėris. Atsisukusi �aukia Pipai:

� Pra�auuu, Piiiipa! � nusirita pakalnėn jos balsas.

Pipa stovi tako prad�ioje ir �iūri į mus. Jai u� nugaros �vėris. �ibintas Pipos rankoje i� apa�ios ap�vie�ia veid�, paver�ia akmens rai�iniu, �viesos ir �e�ėlių �aismu.

� Eikit! � �ūkteli Pipa. � Nesijaudinkite. Susitiksime priegloboje.

Juodė kelias akimirkas dar �iūri į j� ir nusisuka.

Pipa priduria:

� Bet jeigu neateisiu per tris dienas, ilgiau nelaukit.

Jos balsas toks pat ramus. Dabar suvokiu, k� pirma ma�iau jos �vilgsnyje. Ne vien ramyb�. Susitaikym�.

Taip �velgia �mogus, �inantis, jog mirs.

Mes paliekame Pip� stovin�i� tamsioje kunkuliuojan�ioje stovyklos tir�tymėje. Danguje pama�u liejasi saulėlyd�io spalvos. I� visų pusių artėja �autuvai.

�e�tadienio ryt� apsilankau Dieringo auk�tumoje. Tai jau beveik tapo įprastu u�siėmimu. D�iaugiuosi, kad pavyksta nesusidurti su Greise, � gatvės tebėra tylios, ramios, apgaubtos ankstyvo rytme�io miglos, � ir d�iaugiuosi, kad rūsio lentynos jau pilnesnės.

Grį�usi namo stoviu po kar�tu du�u, kol kūnas parausta. Uoliai trinuosi, net panages muilinu, lyg prie man�s būtų prilip� Auk�tumos ir visų joje gyvenan�ių �monių kvapai. Atsarga gėdos nedaro. Jei Kesės duomenys buvo anuliuoti, ji i� visur i�braukta, nes u�sikrėtė liga arba Fredis j� tuo įtarė, galiu tik įsivaizduoti, k� jis padarys man ir mano �eimai su�inoj�s, kad procedūra nepavyko.

Privalau �inoti, � ai�kiai ir tikrai, � kas atsitiko Kasandrai.

Fredis �iandien �aid�ia golf� su keliais savo rinkimų kampanijos finansuotojais ir rėmėjais, tarp jų ir mano tėvas. Mama su ponia Hargrouv pietaus klube. Linksmai pamojavusi tėvams pus� valandos tiesiog stumiu laik� vaik��iodama po namus, nes negaliu nustygti, taigi nei �iūrėti televizoriaus ar dar ko nors veikti.

Praėjus pakankamai laiko paimu galutinį sve�ių s�ra�� ir jų susodinimo plan�, įsiki�u į aplank�. Nėra jokio reikalo slėpti, kur va�iuosiu, todėl pa�aukiu Rik�, Tonio brolį, ir laukiu priebutyje, kol pririedės automobilis.

� Pra�au pas Hargrouvus, � �valiai sakau įslydusi ant u�pakalinės sėdynės.

Stengiuosi sėdėti ramiai. Nenoriu, kad Rikas suprastų, jog nervinuosi. Nenoriu klausimų. Bet jis i�vis nekreipia į mane dėmesio. Akis įsmeig�s į keli�. Jo plika galva, kūpsanti mar�kinių apykaklėje, pana�i į rausv� kiau�inį.

Apskritame Hargrouvų kieme nėra nė vienos i� trijų �eimos ma�inų. Kol kas gerai.

� Palauk �ia, � liepiu Rikui. � A� tuoj.

Duris atidaro tarnaitė. Gal keleriais metais u� mane vyresnė, veide nuolatinis vangus įtarumas, taip �iūri �uo, da�nai spardomas į galv�.

� Oo... � �iopteli pama�iusi mane ir stovi ai�kiai ne�inodama, įleisti ar ne.

A� neduodu jai atsitokėti.

� Atlėkiau �ia kuo grei�iau. Ar patikėsite, bet mano mama, va�iuodama pietauti, pamir�o pasiimti planus? Ponia Hargrouv nori patikrinti susodinimo plan�.

� Oo... � vėl �iopteli mergina. Susiraukia. � Ta�iau ponios Hargrouv nėra namie. Ji klube.

A� sudejuoju ir apsimetu baisiai nustebusi.

� Kai mama pasakė, kad pietaus kartu su ja, pamaniau...

� Jos klube, � nervingai pakartoja tarnaitė, stverdamasi �ito paai�kinimo kaip sk�stantysis �iaudo.

� Kokia a� kvaila, � sakau. � Dabar jau neturiu laiko bėgti į klub�. Gal galė�iau palikti tuos popierius poniai Hargrouv?

� Jei norite, galiu perduoti, � pasisiūlo mergina.

� Ne ne, nesivarginkite, � skubiai tariu. Apsilai�au lūpas. � Jei galė�iau trumpam u��okti, palik�iau jai lai�kelį. Ko gera, reikės sukeisti sėdėtojus prie �e�to ir a�tunto stalo, be to, ne�inia, k� daryti su ponais Kimbliais...

� �inoma...

Tarnaitė atsitraukia ir pla�iau praveria duris praleisdama mane į vidų.

Įeinu pirma jos. Nors ne kart� esu buvusi pas Hargrouvus, be �eimininkų namas atrodo kitaip. Beveik visi kambariai tamsūs ir taip tylu, kad girdėti ka�kieno �ingsniai vir�uje, audeklo �naresys u� kelių kambarių. Man pa�iurpsta rankos. Prie�kambaryje, ai�ku, vėsu, bet kalta ir nam� gaubianti nuotaika � sakytum sulaik�s kvap� jis laukia kokios nors nelaimės.

Atsidūrusi viduje nei�manau, k� toliau daryti. Fredis tikriausiai tebeturi santuokos ir i�tuokos liudijimus. Jo kabinete nesu lankiusis, bet Fredis parodė, kur �is yra. Jeigu turi kokius nors dokumentus, veikiausiai laiko juos ten. Bet pirmiausia turiu atsikratyti tarnaitės.

� Labai a�iū, � sakau, kai mane atveda į svetain�. Spindulingai �ypsausi. � A� �ia prisėsiu ir brūk�telėsiu ra�telį. O jūs poniai Hargrouv pasakysite, kad planai ant kavos stalelio, gerai? � Pamanau, kad supratusi u�uomin� ji i�eis, ta�iau tik linkteli ir tebestovi spoksodama į mane avies akimis.

Jau ne�inau, ko griebtis.

� Ar galite padaryti man paslaug�? Jeigu jau atėjau, gal nubėgtumėt į vir�ų ir paie�kotumėt spalvų pavyzd�ių, kuriuos ka�i kadai paskolinome poniai Hargrouv? Floristė nori atgauti. Ponia Hargrouv man sakė palikusi juos miegamajame, ant staliuko ar kur.

� Spalvų pavyzd�ius?..

� Toks albumas, � paai�kinu. Ir priduriu, nes ji taip ir nepasijudino: � A� �ia palauksiu, kol atne�ite.

Pagaliau lieku viena. Palaukiu, kol jos �ingsniai ims tolti į vir�ų, ir atsargiai i�lendu į koridorių.

Fred�io kabineto durys u�daros, bet, laimė, nerakintos. Smunku į vidų ir tyliai u�sidarau. Burna i�d�iūvo, �irdis dau�osi. Primenu sau, jog niekuo nenusikaltau. Bent kol kas. I� esmės �itas namas ir mano � arba tuoj bus.

U��iuopiu ant sienos jungiklį. Pavojinga, nes kas nors gali pamatyti �vies� pro durų apa�i�, bet grabinėti patamsyje kliūvant u� baldų irgi ne daiktas.

Vidury kambario riogso didelis ra�omasis stalas su odine kėde auk�tu atlo�u. �iaip tu��iose knygų lentynose sudėti Fred�io sportiniai trofėjai ir guli sidabrinis prespapjė. Viename kampe auk�ta metalinė dokumentų spinta, �alia ant sienos didelis paveikslas, jame vyri�kis, turbūt med�iotojas, i�did�iai stovi prie sukabinto ant kablių laimikio. A� nusuku akis.

Spinta irgi nerakinta. Nar�au po �ūsnis visokios finansinės dokumentacijos: banko prane�imus, mokes�ių lengvatų pa�ymas, kvitus ir kredito įmokų blankus � beveik de�imties metų senumo. Viename stal�iuje guli visa informacija apie namuose dirbantį personal�, įskaitant tapatybės kortelių kopijas. Mane įleidusi mergina vardu Elianora Leterli, mano am�iaus.

Pagaliau �emiausio stal�iaus gale randu niekaip nepa�ymėt� plon� aplank�, jame � Kesės gimimo ir santuokos liudijimus. Jokio i�tuokos dokumento, tik perlenktas lai�kas, i�spausdintas storame popieriuje.

Permetu akimis pirm� sakinį. �iuo lai�ku apibūdinu fizin� ir psichin� Kasandros Melanijos Hargrouv, mergautine pavarde O�Donel, devynias dienas patikėtos mano prie�iūrai, būkl�.

I�girstu artėjant skubius �ingsnius. Mikliai įgrūdu atgal aplank�, koja u�stumiu stal�ių, lai�k� įsiki�u į ki�en� dėkodama Dievui, kad esu su d�insais. Griebiu nuo stalo Fred�io tu�inuk�. Elianorai atidarius duris, pergalingai atki�u jai tu�inuk� neleisdama nė i�si�ioti.

� Radau! � d�iugiai �aukiu. � Įsivaizduojate, nepasiėmiau tu�inuko? �iandien smegenys visai i�ti�usios.

Ji manimi netiki. Matau. Ta�iau negali tiesmukai apkaltinti.

� Ten nebuvo spalvų pavyzd�ių albumo, � lėtai prane�a ji. � Niekur nema�iau jokio albumo.

� Keista. � Per kakl� nurieda prakaito la�as. �iūriu, kaip jos akys �audo po kambarį tikrindamos, ar kas nejudinta, neguli kitoj vietoj. � Turbūt �iandien visos visk� supainiojome. Atleiskite.

Turiu praeiti pro j�, stumte pastumti i� kelio. Paskutin� akimirk� prisiminusi brūk�teliu poniai Hargrouv ra�telį. Palieku jums per�iūrėti, ra�au, nors man jos nuomonė visai nerūpi. Elianora vis� laik� stypso u� nugaros, lyg bijodama, kad ko nepavog�iau.

Per vėlai. Visa operacija truko vos de�imt minu�ių. Rikas tebestovi įjung�s variklį. Atsisėdu u�pakalyje.

� Namo, � liepiu.

Jam sukant i� kiemo priekiniame lange tarsi �mėsteli Elianora.

Būtų saugiau lai�k� perskaityti namie, bet nei�tveriu nei�skleidusi. Atid�iai perskaitau firminio blanko vir�uje i�spausdint� adres�: �onas Perlinas, MD, vyriausiasis operacinių pri�iūrėtojas, Portlando laboratorijos.

Lai�kas trumpas.

Tiems, kuriems tai skirta:

�iuo lai�ku apibūdinu fizin� ir psichin� Kasandros Melanijos Hargrouv, mergautine pavarde O�Donel, devynias dienas patikėtos mano prie�iūrai, būkl�.

Mano, kaip profesionalo, nuomone, poni� Hargrouv persekioja sunkios haliucinacijos, kurias sukelia įsisenėjusi psichikos negalia; j� alinan�i� persekiojimo manij� ji sieja su pasaka apie Mėlynbarzdį. Yra visi�ka neurotikė ir, mano manymu, niekada nepasveiks.

Jos būklė atrodo degeneracinio pobūd�io ir galbūt sukelta tam tikro cheminio disbalanso, kuris radosi po procedūros, nors �itai sunku tvirtai teigti.

Perskai�iau lai�k� kelis kartus. Taigi neklydau � jai atsitiko ka�kas negero. Protelis sumink�tėjo. Galbūt jį i�klibino procedūra, kaip ir Vilou Marks. Keista, kad niekas to nepastebėjo prie� vestuves, ta�iau galbūt tie dalykai ima ry�kėti palengva.

Vis dėlto sunkumas, slegiantis �irdį, nenuslenka. Per nudailint� gydytojo stilių persi�vie�ia kitas signalas � baimė.

Prisimenu pasak� apie Mėlynbarzdį: apie gra�uolį kunigaik�tį, kurio puikioje pilyje vienos durys visada esti u�rakintos. Savo naujajai �monai jis sako, jog ji galinti eiti į visus kambarius, i�skyrus t� vien�. Bet kart� j� įveikia smalsumas ir ji atsiduria kambaryje, kuris pilnas nu�udytų moterų, palubėje sukabintų u� kojų. Pamat�s, kad ji nepakluso jo įsakymui, jis j� pa�i� prideda prie tos kraupios, kruvinos kolekcijos.

Vaikystėje �i pasaka mane baisiai g�sdino, ypa� kai įsivaizduodavau papjautas moteris.

Sulankstau lai�k� ir įsiki�u atgal į ki�en�. Nereikia kvailioti. Kesė buvo defektyvi, kaip ir maniau, ir Fredis turėjo visi�k� teis� su ja i�siskirti. Tai, kad ji nebesirodo sistemoje, nerei�kia, kad jai atsitiko kas nors baisaus. Gal papras�iausia sistemos administravimo klaida.

Bet vis� keli� namo man nėjo i� galvos keista Fred�io �ypsena, kai sakė: Kesė per daug klausinėjo.

Ir a� negaliu atsikratyti įkyriai lendan�ios minties: O jeigu Kesė ne be reikalo bijojo?

Pirm� pusdienį niekur nepastebime jokių kariuomenės pėdsakų, ir man dingteli � o jeigu Lai melavo? Pajuntu atgyjant viltį: gal vis dėlto stovykla nebus u�pulta ir Pipa liks gyva... Ai�ku, ne�inia k� daryti dėl u�tvankos, bet Pipa sugalvos. Ji, kaip ir Juodė, � gimusi i�gyventi.

Bet popiet tolumoje i�girstame �ūksnius. Smigis kilsteli rank� reikalaudamas tylos. Visi nu��iūvame ir, Smigiui davus �enkl�, pasklindame po mi�k�. D�ulianas puikiai prisitaikė prie Tyrų ir būtinybės maskuotis. �ia tik stovėjo �alia man�s, �ia jau dulktelėjo u� med�ių. Kiti irgi kaipmat i�garuoja.

U�lendu u� seno gel�betonio bloko, atrodo, nukritusio tiesiai i� dangaus. Įdomu, kokiam pastatui jis priklausė... Ir staiga prisimenu pasak�, kuri� man sekė D�ulianas, kai buvome kartu įkalinti: apie mergait�, vardu Dorotė, kuri� galingas tornadas pakelia į or� kartu su nameliu ir nune�a į stebuklų �alį.

�ūkavimas garsėja, ginklų tar�kėjimas ir sunkūs �ingsniai virsta dundesiu, ir a� neju�ia imu fantazuoti, jog ir mes būsime nune�ti, � visi Nelegalai, �monės, i�stumti i� normalios visuomenės, � nupūsti oru lyg pūkai ir atsibusime visi�kai kitokiame pasaulyje.

Ta�iau tai ne pasaka. Baland�io mėnuo Tyruose, po kojomis �liurpsi juodas purvas, puola uodų debesys, ta�iau turime laukti sulaik� kvap�.

Kareiviai �ygiuoja u� kelių �imtų pėdų nuo mūsų, lipa nuolaid�ia nuokalne ir kerta siaur� upeliuk�. I� auk�tai mums gerai matyti ilga jų vora, tarp med�ių �mės�ioja uniformos. Mirguliuojantys med�ių lapai beveik susilieja su maskuojamosiomis uniformomis vilkin�ių vyrų ir moterų, tempian�ių kulkosvaid�ius ir a�arinių dujų �autuvus, virtine. Regis, jų nei galo, nei kra�to.

Pagaliau kareivių upė nuplaukia, nebyliu susitarimu visi vėl susiburiame krūvon ir einame toliau. Tyla įtempta ir slogi. Stengiuosi negalvoti apie �mones stovykloje, susigrūdusius giliame slėnyje tarsi dubenyje. Prisimenu senų laikų posakį �susispaud� kaip silkės statinėje�, ir man u�eina negra�us noras juoktis. Tokie jie ir yra, visi tie Nelegalai: i�sprogtakės �uvys, i�vertusios į saul� baltus pilvus, galima sakyti, negyvos.

Prieglob� pasiekiame per geras dvylika valandų. Nuėjusi vis� savo keli�, saulė sėda u� med�ių, u�liedama dangų geltonų ir oran�inių tonų akvarele. Prisimenu, kaip mama virdavo kiau�inius be luk�to, kai ma�a būdama sirgdavau; kaip trynys liedavosi per lėk�t�, toks ry�kiai ir gyvai auksinis, ir mane u�plūsta namų ilgesys. Net nesusigaudau, ko pasiilgau � mamos ar tik senosios gyvenimo tvarkos: mokyklos, �aidimų su draugėmis ir taisyklių, kurios garantavo saugum�, ribų ir apribojimų, maudymosi laiko ir komendanto valandos. Paprasto gyvenimo.

Prieglob� �ymi nedidelė medinė būdelė, ne didesnė u� lauko i�viet�, su kreivai įstatytomis durimis. Ji tikriausiai buvo sur�sta i� visokio lau�o, surinkto po �aibi�ko karo. Smigiui �iaip taip atidarius duris, � vyriai irgi kreivi, sulankstyti, � pamatome į juod� skyl� smengan�ias pakopas.

� Pala, � sako Juodė. Ji pasirausia viename mai�e, gautame i� Pipos, ir i�ima �ibintuvėlį. � A� lipu pirma.

Oras tro�kus, pradvis�s pelėsiais ir dar ka�kuo salsvai rūg��iu, ne�inau kuo. Paskui Juod� nulipame sta�iais laiptais. Ji ap�vie�ia patalp�, kuri stebėtinai erdvi ir �vari: lentynos, keli suklyp� stalai, �ibalinė viryklė. U� jos vėl durys, o ten � kiti kambariai. Krūtin� u�plūsta �iluma. Kaip tai pana�u į sodyb� netoli Ro�esterio...

� Kur nors turėtų būti �ibintų, � sako Juodė, �engdama gilyn. �viesa �vytuoja �variai i��luotomis cementinėmis grindimis, pamatau mirksin�ias akytes, �murk�telint pilk� kamuoliuk�. Pelės.

Kertėje Juodė u�tinka krūv� apdulkėjusių baterinių �ibintuvų. Kad i�nyktų �e�ėliai, prireikia trijų. �iaip Juodė reikalautų taupyti energij�, bet, manau, ji jau�ia, kaip ir visi mes, kad �įvakar mums reikia kuo daugiau �viesos. Antraip kartu su �ilkiniais �e�ėlių pir�tais į mus įsikibs stovyklos vaizdai: visi tie u�speisti, bejėgiai �monės. Ver�iau �iūrėti į �į �viesų po�emio kambarį.

� Ar u�uodi? � klausia Smigis Gerv�. Paėm�s �ibint� i�eina į gretim� patalp�. � Valio!

Juodė jau traukia i� mai�o atsargas. Koral ant vienos apatinių lentynų rado kelis metalinius bakus vandens ir pasilenkusi laiminga geria. Bet kiti nusekame paskui Smigį į kambarį �alia.

� Kas ten? � klausia Med�ioklis.

I�kėl�s �ibint�, Smigis mums rodo sien� su rombinių lentynėlių labirintu.

� Senų laikų vyno rūsys, � paai�kina jis. � A� ir pamaniau, kad u�uod�iu alkoholį.

Lik� du buteliai vyno ir butelis viskio. Smigis atsuka viskį ir gurk�teli, tada pasiūlo D�ulianui, �is paima dvejoj�s gal akimirk�. Noriu protestuoti, � jis tikrai nėra gėr�s alkoholio, galė�iau prisiekti, � bet nespėjus man i�si�ioti jis patraukia ger� gurk�nį ir ka�kokiu stebuklu nuryja neu�spring�s.

Smigis nusi�ypso reta savo �ypsena ir paploja D�ulianui per petį.

� �aunuolis, D�ulianai, � pagiria.

D�ulianas atbula ranka nusibraukia burn�.

� Visai nieko, � taria truputį gaudydamas kvap�.

Smigis ir Med�ioklis juokiasi. Aleksas tylėdamas perima butelį ir u�siver�ia.

Mane priploja visas pastarųjų dienų nuovargis. U� Smigio, pasienyje prie�ais rombines lentynas, stovi kelios siauros lovelės, a� nusverdėju prie vienos.

� Manau... � murmu guldamasi ir susiriesdama. Nėra nei antklodės, nei pagalvės, bet vis tiek atrodo, kad panyru į ka�k� dangi�kai mink�t� � gal debesį, gal plunksnas. Ne. A� pati esu plunksna. Skriejanti tolyn. Truputį numigsiu, norėjau pasakyti, bet nespėjau, u�migau.

Pabundu dusdama visi�koje tamsoje. Persigandusi pamanau esanti su D�ulianu po�emio kameroje. Atsisėdu, �irdis dau�osi. Tik i�girdusi gretimoje lovelėje murmant Koral prisimenu kur esanti. Kvapas bjaurus, �alia Koral lovelės kibiras. Matyt, į jį vėmė.

Pro praviras duris sklinda �viesa, gretimoje patalpoje gird�iu slopų juok�.

Ka�kas mane miegan�i� apklojo antklode. Nuspyrusi j� į lovelės gal� atsikeliu. Neįsivaizduoju, kiek valandų.

Med�ioklis su Gervu sėdi ir suki�� galvas juokiasi. Nuo prakaito blizgan�iais veidais, stiklinėmis akimis, kokie būna geriantys vyrai. Tarp jų tebestovi butelis, jau beveik tu��ias, padėta lėk�tė su vakarienės � pupelių, ry�ių, rie�utų � liku�iais.

Man įėjus juodu nutyla, ir a� suprantu, kad jie juokėsi i� ka�ko labai asmeni�ko.

� Ka�i kiek valandų? � klausiu eidama prie vandens bakų. Pasilenkusi pakeliu vien� ir geriu tiesiai, apsieidama be puodelio. Tebeskauda kelius, rankas ir nugar�, kūnas pripiltas �vininio nuovargio.

� Turbūt vidurnaktis, � sako Med�ioklis.

Vadinasi, miegojau vos kelias valandas.

� Kur visi kiti? � klausiu.

Med�ioklis su Gervu susi�velgia. Gervas slepia �ypsenėl�.

� Juodė su Smigiu i�ėjo naktį sp�stų sp�sti, � atsako jis, kilstelėdamas antakį. Tai senas pok�tas, slapta�odis, sugalvotas senojoje sodyboje. Juodė su Smigiu savo roman� įstengė nuslėpti beveik metus. Bet sykį Gervas, negalėdamas u�migti, i�ėjo pasivaik��ioti ir juodu u�tiko. Smigis leptelėjo: �Statome sp�stus�, nors buvo beveik antra nakties, visi sp�stai dien� patikrinti ir vėl pritaisyti.

� Kur D�ulianas? � klausiu. � Kur Aleksas?

Ir vėl trumputė tyla. Dabar Med�ioklis tramdo juok�. Jis jau tikrai įkau��s � matau i� raudonų dėmių skruostuose.

� Lauke, � burbteli Gervas ir nei�tvėr�s prunk�teli. Tada ir Med�ioklis ima kvatoti.

� Lauke? Kartu? � A� atsistoju sutrikusi ir papykusi. Abiem tylint vėl klausiu: � Ir k� gi jie veikia?

Gervas stengiasi nesijuokti.

� D�ulianas norėjo i�mokti mu�tis...

� Aleksas pasisiūlė i�mokyti, � u�baigė Med�ioklis.

Ir abu vėl prapliumpa kvatoti.

A� visa u�kaistu, tada at�alu.

� �ia dabar kas? � pratrūkstu su tokiu pyk�iu, jog abu bent jau nutyla. � Kodėl man�s nepa�adinote? � klausiu Med�ioklį. Nesitikiu, kad Gervas k� nors suprastų. Bet Med�ioklis � mano draugas ir pernelyg jautrus, kad nepajustų įtampos tarp D�uliano ir Alekso.

Med�ioklis lyg ir pasijunta kaltas.

� Liaukis, Lena. Būta ko...

A� per daug įtū�usi, kad jam k� nors saky�iau. Griebiu nuo lentynos �ibintuvėlį ir puolu prie laiptų.

� Lena, nepyk...

Tolesnius Med�ioklio �od�ius u�trenkia mano kojų trepsėjimas. Kvailys, kvailys...

Lauke dangus be debesėlio, �iba �vaig�dės. Kietai sugniau�iu �ibintuvėlį vis� pyktį sutelkdama į pir�tus. Ne�inau, kokį �aidim� Aleksas �aid�ia, bet man jau gana.

Mi�kas tylus, nė �enklo Smigio ar Juodės, ar dar kurio. Stoviu patamsyje klausydamasi, ir staiga topteli, kad jau labai �ilta � atrodo, tuoj pusė baland�io. Kaipmat ateis ir vasara. Oras atne�a sausmed�io kvap�, ir ūmai u�plūsta prisiminimai: kaip mudvi su Hana spaud�iame ant plaukų citrinų sunk�, kad būtų �viesesni, kaip dėdės Viljamo krautuvėje i� �aldytuvo vagiame limonad� ir ve�amės į Galinį u�utėkį; kaip vakarieniaujame senojoje verandoje, nes viduje per kar�ta; kaip dvira�iu kreivuliuoju paskui Greisės triratuk� stengdamasi jos nepralenkti.

Kaip visada, prisiminimai sukelia skausm�. Bet a� jau prie to pripratusi ir laukiu, kol �is jausmas praeis, ir praeina.

Įjungusi �ibintuvėlį �vysteliu per mi�k�. Gelsvame jo spindulyje med�ių �akų ir krūmų tinklas atrodo nubaltintas, ka�koks pasaki�kas. Vėl i�jungiu �ibintuvėlį. Jei D�ulianas su Aleksu nuėjo kur nors toliau, ma�a vilties, kad surasiu.

Jau sukuosi grį�ti, kai i�girstu riktelint. Mane perveria baimė. D�uliano balsas.

Neriu į tankumyn� de�inėje ir imu brautis garso pusėn �ibintuvėliu nustumdama �akas ir virk��ias.

Netrukus i�lendu į pla�i� laukym�. I� prad�ių nieko nesusigaudau, manau priėjusi didelio sidabrinio e�ero krant�. Paskui matau, jog tai tik automobilių aik�telė. Griuvėsių krūva viename gale rodo, kur būta pastato.

Aleksas ir D�ulianas stovi u� kelių �ingsnių nuo man�s �nopuodami ir varstydami kits kit� akimis. D�ulianas u�sispaud�s nosį, pro pir�tus bėga kraujas.

� D�ulianai!

Pasileid�iu prie jo. Jis �iūri į Aleks�.

� Viskas gerai, Lena. � Jo balsas keistai duslus. Kai u�dedu jam ant krūtinės deln�, �velniai jį nuima. Nuo jo silpnai dvelkia alkoholiu.

Staigiai atsisuku į Aleks�.

� Kokį velni� sugalvojai?

Jis dirsteli į mane.

� Nety�ia, � abejingai atsako. � Per smarkiai u�simojau.

� Neskiesk. � Atsigr�iu į D�ulian�. � Eime vidun, � tyliai sakau. � Apvalysim tave.

Jis paleid�ia nosį ir mar�kinių skvernu nusivalo nuo lūpų likusį krauj�. Mar�kinius numargina tamsūs dry�iai.

� Tai jau ne, � burbteli ne�iūrėdamas į mane. � Mes k� tik pradėjome. Tiesa, Aleksai?

� D�ulianai... � maldauju. Aleksas mane pertraukia:

� Lena teisi, � nerūpestingai taria. � Jau vėlu. Beveik nieko neį�iūrime. Galėsime rytoj prat�sti.

� Geriau kaip dabar nebus, � nesutinka D�ulianas.

Jo balsas toks nerūpestingas, bet a� gird�iu pyk�io ir iki tol negirdėto liūdesio gaid�.

Tarp jų tvyro įtempta, pavojinga tyla.

� Pra�au, D�ulianai... � Paimu u� rie�o, bet jis nupurto mano rank�. Vėl atsisuku į Aleks�, ie�kau jo �vilgsnio, noriu jį atplė�ti nuo D�uliano akių. Įtampa tarp jųdviejų vis auga, ver�iasi auk�tyn per or� tarsi kokia pragai�tinga juoduma. � Aleksai...

Pagaliau Aleksas pa�velgia į mane, ir jo veide i�vystu nuostab�, tarsi lig tol nebūtų suvok�s, jog �ia a�, arba tik dabar pastebėj�s. Tada �mėsteli apgailestavimas, bet įtampa atlėgsta ir a� lengviau atsikvepiu.

� Ne �i�nakt, � mesteli Aleksas ir apsisuk�s patraukia į mi�k�.

�aibi�kai, man nespėjus net aiktelėti, D�ulianas jį puola i� u� nugaros. Parver�ia ant betono, ir �tai jie jau �nopuodami ir spjaudydamiesi raitosi, stengiasi kits kit� prispausti prie �emės. Pagaliau a� imu spiegti � jų vardus ir �od�ius �gana�, �pra�au�.

D�ulianas vir�uje. U�simoja kum��iu ir dusliai trenkia Aleksui į �and�. Aleksas spjauna jam į veid� ir įrėm�s rank� stumia jo galv� auk�tyn, nuo sav�s. Ka�kur tolumoje tartum gird�iu �aukiant, bet neįstengiu galvoti kur, pati �viegiu, kol paskausta gerklė. Akiplo�io pakra�tyje regiu �ybsint, tarsi pati bū�iau dau�oma, tarsi man i� akių piltųsi �ie�irbos.

Aleksui pasiseka įgyti prana�um� ir primygti D�ulian�. Jis du kartus pla�iai u�simoja, i�girstu kraupų trak�telėjim�. D�uliano veidu pasipila kraujas.

� Aleksai, pra�au! � �aukiu. Noriu jį atitraukti nuo D�uliano, bet i� baimės tiesiog pri�alau prie �emės.

Aleksas arba man�s negirdi, arba nenori girdėti. Tokio dar nesu ma�iusi: veidas dega pyk�iu, mėnesienoje i�virt�s į ka�kokį baisų laukinį pavidal�. Jau net nepajėgiu daugiau klykti, tik raudu pasikūk�iodama, jausdama gerkle kylant �leik�tulį. Viskas rodosi netikra ir tarsi sulėtinta.

Staiga i� u� med�ių, visk� u�liedami �ibintų �viesa, i�lenda Smigis su Juode, Juodė �aukdama apglėbia mane, Smigis atplė�ia Aleks� nuo D�uliano.

� K�, po perkūnais, �ia darai?

Ir vėl viskas ima judėti normaliu grei�iu. D�ulianas u�sikosėj�s vėl atsigula. I�trūkusi i� Juodės rankų bėgu prie jo, parpuolu ant kelių. I�kart matau, kad sulau�yta nosis. Veidas aptek�s krauju, i� akių lik� siauri ply�eliai. Jis mėgina atsisėsti.

� Ei, neskubėk, � tariu ir u�dedu rank� jam ant krūtinės, vos tramdydama �iaugulį.

D�ulianas klusniai atsigula.

� Kas �ia atsitiko? � �aukia Smigis.

Aleksas stovi toliau nuo D�uliano. Pyktis i�garav�s, atrodo priblok�tas, rankos nusvirusios. Spokso į D�ulian� suglum�s, tartum nesuprasdamas, kaip tas �ia atsidūrė.

Atsistojusi einu prie jo jausdama, kaip i� įnir�io tvink�ioja pir�tų galai. Norė�iau jį pasmaugti.

� Koks velnias tave apsėdo? � tyliai klausiu nesavu balsu.

� At... atleisk, � �nib�da Aleksas, kraipydamas galv�. � A� nenorėjau... Ne�inau, kas u�ėjo. Atleisk, Lena.

Jeigu jis taip �iūrės į mane, maldaudamas, reikalaudamas suprasti jį, �inau, jam atleisiu.

� Lena...

Jis �engteli artyn, a� � atatupsta. Valandėl� taip ir stovime. Jau�iu, kaip mane spaud�ia prie �emės jo �vilgsnis � ir jo kaltė. Bet a� ne�iūriu į jį. Negaliu.

� Atleisk, � pakartoja jis, taip tyliai, kad negirdi nei Juodė, nei Smigis. � Atleisk man u� visk�.

Tada apsigr�ia, puola į mi�k� ir dingsta.

I� liulan�ios mano miego gelmės i�kyla ir skleid�iasi sapnas.

Lenos veidas.

I� �e�ėlių i�plaukiantis Lenos veidas. Ne. Ne i� �e�ėlių. Jis kyla i� pelenų, i� gilios i�dagų ir anglių pusnies. Burna pra�iota. Akys u�simerkusios.

Ji rėkia.

Hana. Ji �aukiasi man�s. Į jos atvir� burn� it smėlis garma pelenai, ir a� �inau, jog ji netrukus vėl bus palaidota, nutildyta, atiduota tamsai. Ir dar �inau, kad niekaip negaliu jos pasiekti � jokios vilties j� i�gelbėti.

Hana, �aukia ji, o a� stoviu kaip įkasta.

Atleisk man, sakau.

Hana, padėk.

Atleisk man, Lena.

� Hana!

Tarpduryje stovi mama. Atsisėdu apdujusi ir persigandusi, vis dar girdėdama Lenos bals�. A� sapnavau. O juk neturė�iau sapnuoti.

� Kas tau? � u� tamsaus jos silueto tarpdury vos vos �iba naktinė lemputė prie mano vonios durų. � Gal sergi?

� Man nieko nėra.

Persibraukiu kakt�. Pir�tai �lapi. Prakaitas.

� Tikrai? � Ji lyg ir baud�iasi �engti į kambarį, bet vis dėlto lieka stovėti. � Tu �aukei.

� Tikrai nieko nėra, � pakartoju. Ir priduriu, nes ji turbūt �ito tikisi: � Grei�iausiai nervai prie� vestuves.

� Rado dėl ko nervintis, � nepatenkinta sako ji. � Viskas sutvarkyta. Kuo puikiausiai pavyks.

�inau, ji kalba ne vien apie pa�ias i�kilmes. Ji kalba apskritai apie mano santuok�: viskas taip subrai�yta ir suplanuota, kad veiktų idealiai, suktųsi veiksmingai ir be menkiausių trikd�ių.

Mama atsidūsta.

� Pasistenk u�migti. Pus� de�imtos su Hargrouvais va�iuojame į ba�ny�i� laboratorijose. Vienuolikt� paskutinis suknelės prisimatavimas. O dar interviu �Namų �idinio� �urnalui.

� Labanaktis, mama, � sakau, ir ji nueina neu�dariusi durų. Privatumas mums jau nėra toks svarbus kaip seniau, nes ma�iau paslap�ių, � dar vienas netikėtas gydomosios procedūros prana�umas, o gal �alutinis poveikis.

Na, bent da�niausiai paslap�ių tikrai lieka ma�iau.

Einu į voni�, apsi�lakstau veid�. Nors ventiliatorius sukasi, man per kar�ta. Pa�velgus į veidrodį pasivaidena Lenos veidas, �velgiantis i� mano akių, � prisiminimas, palaidotos praeities vizija.

Mirkt, ir nebėra.

Kai su Juode, Smigiu ir D�ulianu grį�tu namo, Alekso nėra. D�ulianas atsigavo, ai�kina pats galįs kuo puikiausiai eiti, bet Smigis vis tiek jam padeda. D�ulianas �engia netvirtai, jam nenustoja bėgti kraujas. Vos parėj� į prieglob� Gervas su Med�iokliu puola pasakoti, kas atsitiko, kol juos nutildau nuo�miausiu savo �vilgsniu. Mieguistai mirksėdama tarpdury pasirodo Koral.

Nuvalome D�ulianui krauj�, o Aleksas vis negrį�ta.

� Lū�o, � kimiai taria jis susirauk�s, kai Juodė pir�tu perbraukia jam per nosį.

Aleksas negrį�ta nė tada, kai visi pagaliau sugulame į loveles ir u�siklojame plonomis antklodėmis. Net D�ulianas miega knarkdamas pro su�alot� nosį.

Kai pabundame, Alekso jau būta ir vėl i�eita. Nėra jo daiktų, taip pat plastikinio indo su vandeniu ir vieno mūsų peilių.

Jis paliko ra�telį, paki�t� po mano sportba�iu.

Visa tai galiu paai�kinti tik sakme apie Saliamon�.

Ir ma�esnėmis raidėmis prira�yta:

Atleisk man.

Iki vestuvių trylika dienų. Po truputį pradėjo plaukti dovanos: sriubinės ir salotų �nyplės, kri�tolo vazos, kalnai baltutėlės patalynės, monogramomis i�siuvinėti rank�luos�iai ir daiktai, kurių paskirties iki tol ne�inojau: indeliai vienai valgio porcijai paruo�ti, citrusų �ievės skutikliai, grūstuvėliai. Tai vis santuokinio, suaugusiųjų gyvenimo kalba, man visi�kai svetima.

Dvylika dienų.

Sėd�iu prie�ais televizorių ir ra�au padėkos korteles. Tėvas �iuo metu vis� laik� palieka įjungt� bent vien� televizorių. Kartais pamanau, ar tik ne norėdamas įrodyti, jog mes galime netaupyti elektros.

�iandien gal jau de�imt� kart� ekrane pasirodo Fredis. Nuo kreminės pudros jo veidas oran�inis. Garsas pritildytas, bet a� �inau, k� jis kalba. �inios vis kartoja jo prane�im� apie Energijos departament� ir Fred�io planus dėl Juodosios Nakties.

Mūsų vestuvių vakar� tre�dalis Portlando �eimų, įtariamų, jog yra prijau�iantieji arba mai�tininkai, pask�s tamsoje.

�viesa skais�iai dega tiems, kurie paklūsta, kiti gyvens prieblandoje iki savo dienų galo (�Ssilvos knyga�, 17 psalmė). Savo kalboje Fredis panaudojo �i� citat�.

Dėkui u� nėriniais papuo�tas linines servetėles. Lygiai tokias ir pati bū�iau pasirinkusi.

Dėkui u� kri�tolin� cukrin�. Nuostabiai tiks ant valgomojo stalo.

Su�ir�kia durų skambutis. Gird�iu, kaip mama eina prie durų ir tyliai su ka�kuo �nekasi. Po valandėlės pasirodo u�raudusi ir susijaudinusi.

� Fredis, � prane�a ji.

Jis į�engia jai i� paskos.

� A�iū, Evelina, � trumpai taria, ir ji supranta, jog reikia i�eiti. Paskui save u�daro duris.

� Labas... � Atsistoju gailėdamasi, kad esu tik su senais mar�kinėliais ir �ortais. Fredis mūvi tamsius d�insus, baltų mar�kinių rankovės iki alkūnių atraitytos. Jau�iu, kaip jo �vilgsnis nuslysta per mane įvertindamas susivėlusius plaukus, praply�usius �ortus ir tai, kad nesu pasida�iusi. � A� tav�s nesitikėjau.

Jis nieko nesako. Į mane dabar �iūri du Fred�iai: tas i� ekrano ir tikrasis. Televizinis Fredis laisvai palink�s į priekį, nerūpestingai �ypsosi. Tikrasis Fredis susting�s, akys piktos.

� Ar kas atsitiko? � klausiu, kai tyla nesmagiai u�trunka. Nuėjusi i�jungiu televizorių: kad nereikėtų matyti, kaip Fredis �iūri į mane, be to, negaliu pak�sti dvigubo jo vaizdo.

Atsisukusi i� netikėtumo aikteliu. Fredis spėjo negirdimai prieiti ir dabar stovi gal per sprindį i� įtū�io i�bal�s. Nesu jo tokio ma�iusi.

� Kas... � bandau klausti, bet jis mane pertraukia:

� Kokia �ia velniava?

I� �varko ki�enės i�trauk�s rud� vok� svied�ia ant stiklinio kavos staliuko. I� voko i�slysta kelios nuotraukos.

�tai a�, įam�inta fotoaparato. Spragt. Einu nuleidusi galv� pro aptriu�usį nam�, Tidlių nam� Dieringo auk�tumoje, su tu��ia kuprine, permesta per petį. Spragt. Vaizdas i� u�pakalio: grūduosi per �alius krūmus, nustumiu nulinkusi� �ak�. Spragt. Atsisukusi su nuostaba �iūriu į girait� u� sav�s ie�kodama to garso � �lamesio ir spragtelėjimo � �altinio.

� Gal teiksies paai�kinti, � �altai prabyla Fredis, � k� �e�tadienį veikei Dieringo auk�tumoje?

Manyje plyksteli pyktis ir baimė. Jis �ino.

� Tu liepei mane sekti?

� Per daug nesusireik�mink, Hana, � sako jis tokiu pa�iu lediniu tonu. � Hjugas Bredlis � mano draugas. Dirbdamas savo darb� pamatė tave įva�iuojan�i� į Auk�tum�. Be abejo, jam pasidarė smalsu. � Jo akys apniuko ir pasidarė �lapio cemento spalvos. � K� ten veikei?

� Nieko, � skubiai atsakau. � Va�inėjausi.

� Va�inėjaisi, � piktai te�kia atgal Fredis. � Ar supranti, Hana, kad Auk�tuma yra pasmerktųjų rajonas? Ar suvoki, kokie �monės ten gyvena? Nusikaltėliai. U�sikrėtusieji. Prijau�iantieji ir mai�tininkai. Jie lindi tuose namuose kaip tarakonai.

� A� nieko nedariau, � kartoju.

Geriau būtų, kad jis nestovėtų taip arti. Staiga mane suima paranoji�kas siaubas, kad jis neu�uostų mano baimės, mano melo, kaip u�uod�ia �unys.

� Tu ten buvai, � sako Fredis. � Ir tai jau blogai. � Mudu skiria siauras tarpelis, jis dar �engteli artyn. A� neju�ia at�lyju ir atsitrenkiu į televizoriaus stalelį. � K� tik kalbėjau per televizij�, kad daugiau nepak�sime pilietinio nepaklusnumo. Ar �inai, kaip bus blogai, jei �monės su�inos, kad mano pora slankioja po Dieringo auk�tum�? � Jis dar labiau prisislenka. A� jau neturiu kur trauktis, todėl prisiver�iu stovėti vietoj. Jis prisimerkia. � Ta�iau gal toks ir buvo tavo tikslas? U�traukti man gėd�. Sutrukdyti mano planams. Padaryti, kad atrody�iau kaip idiotas.

Televizoriaus stalelio kra�tas pjauna �launis.

� Man labai gaila, Fredi, � sakau, � bet ne viskas, k� darau, susij� su tavimi. I� tikrųjų beveik viskas, k� darau, susij� su manimi.

� Kokia gudri.

Akimirk� �iūrime vienas į kit�. Man dingteli itin kvaila mintis: kai Fredis buvo poruojamas su manimi, ar �is jo �iaurumas, �altumas buvo įvardytas s�ra�e kaip viena jo savybių ir būdo bruo�ų?

Fredis �iek tiek atsitraukia, ir a� pagaliau atsikvepiu.

� Tau bus labai liūdna, jeigu ten grį�i, � taria jis.

Prisiver�iu nenuleisti akių.

� Tai įspėjimas ar grasinimas?

� Pa�adas. � Jis �ypteli. � Jeigu tu ne su manimi, vadinasi, prie� mane. O atlaidumas nėra viena mano dorybių. Kesė tau �itai pasakytų, deja, pastarosiomis dienomis ji vargu ar sulaukia lankytojų.

Ir jis nusikvatoja.

� K�... k� visa tai rei�kia?

Gaila, kad balsas vis dėlto dreba.

Jis prisimerkia. A� sulaikau kvap�. Jau manau, jog prisipa�ins, k� jai padarė ar kur ji yra, ta�iau jis sako:

� Neleisiu, kad sugriautum visk�, ko a� taip sunkiai siekiau. Tu man�s klausysi.

� A� tavo pora, bet ne �uo.

Tai įvyksta �aibi�kai. Jis �asteli ir sugniau�ia man gerkl�. Nėra kuo kvėpuoti. Krūtin� surakina sunki ir juoda panika. Burnoje kaupiasi seilės. Nėra oro...

Prie�ais mane plūduriuoja Fred�io akys, akmeninės, neį�velgiamos.

� Taip, tikrai, � sako jis.

Be galo ramiai dar kie�iau suspaud�ia man gerkl�. Daugiau nieko nebematau, tik tas akis. Visa aptemsta, bet staiga vėl jį matau, �iūrintį į mane, ir gird�iu �velnų bals�:

� Tu nesi mano �uo, bet vis tiek turėsi i�mokti vykdyt mano komandas. Turėsi i�mokti klusnumo.

� Ar kas nors yra? � nuaidi prie�kambaryje balsas. Fredis i�kart mane paleid�ia. A� įkvepiu, u�sikosėju. Akis grau�ia a�aros. Plau�iai kar�tligi�kai traukia or�.

� Ar kas yra?

Atsidaro durys ir įpuola Debė Seijer, motinos kirpėja.

� Oi! � aikteli ji ir sustoja. Pama�iusi mudu su Fred�iu parausta. � Mere Hargrouvai, a� nenorėjau sutrukdyti...

� Jūs ir nesutrukdėte, a� jau buvau bei�ein�s.

� Mes buvome susitarusios, � nery�tingai ai�kina Debė, �iūrėdama į mane. A� persibraukiu akis. Pir�tai �lapi. � Norėjome i�sirinkti vestuvin� �ukuosen�. Ar a� nesupainiojau valandos?

Vestuvės. Dabar jos atrodo absurdi�kos, nevyk�s pok�tas. �tai man skirtasis kelias: su �iuo pabaisa, kuris �ia �ypsosi, �ia tave smaugia. Jau�iu, kaip a�aros vėl tvenkiasi akyse, ir, norėdama jas sulaikyti, prispaud�iu pir�tais vokus.

� Ne, � kimiai tariu. � Jūs atėjote laiku.

� Ar jums viskas gerai? � klausia mane Debė.

� Han� kankina alergija, � ramiai paai�kina Fredis, nespėjus man atsakyti. � �imt� kartų sakiau eiti pas gydytoj�... � Jis pa�ima man u� rankos ir suspaud�ia pir�tus, per smarkiai, ta�iau ne tiek, kad Debė pastebėtų. � Jau tokia u�sispyrėlė.

Jis paleid�ia mano rank�. U�siki�u pir�tus u� nugaros, lankstau. Vis dar norisi verkti.

� Iki pasimatymo rytoj, � �ypsodamas sako Fredis. � Tikiuosi, nepamir�ai kokteilių vakarėlio?

� Nepamir�au, � atsakau ne�iūrėdama į jį.

� Puiku.

Ir jis i�eina. Prie�kambaryje ima �vilpauti.

Debė tuoj pat pradeda tar�kėti:

� Jums taip pasisekė. Henris, mano pora, atrodo taip, lyg veidas būtų priplotas akmeniu. � Ji nusijuokia. � Bet man jis geras. Mes labai remiame jūsų vyr�, tiksliau, būsim� vyr�. Labai remiame.

Ant padėkos kortelių ir nuotraukų, kurių ji nepastebėjo, Debė susideda d�iovintuv�, du �epe�ius ir per�vie�iam� mai�elį smeigtukų.

� �inote, Henris susipa�ino su jūsų vyru visai neseniai, per lė�ų rinkimo vakar�. Kurgi mano plaukų lakas?

A� u�simerkiu. Galbūt visa tai tik sapnuoju � Deb�, būsimas vestuves, Fredį. Galbūt pabusiu, ir vėl bus praeita ar u�praeita vasara, o gal net vasara prie� penkerius metus, �od�iu, kai visa �itai dar nebuvo tikra.

� �inojau, jog jis bus didis meras. Nieko nesakau prie� sen�jį Hargrouv�, jis labai stengėsi, bet, jeigu norite �inoti mano nuomon�, buvo trupu�iuk� per mink�tas. Jis tikrai norėjo sugriauti Kriptas... � Ji linguoja galv�. � Ne, tegul jau jie ten pūva u�daryti.

� Kas? � staiga suklūstu.

Ji u�puola mane su savo �epe�iu, pe�a ir tampo plaukus.

� Nesupraskite man�s klaidingai � senasis Hargrouvas man patiko. Bet, mano galva, dėl kai kurių �monių jis klydo.

� Ne ne, k� dar sakėte, pirma?

Ji kilsteli mano smakr� į �vies� ir priekabiai �iūri.

� Na, manau, tegul jie sau pūva Kriptose � visokie nusikaltėliai ir ligoniai.

Ji ima �epe�iu kilnoti plaukus stebėdama, kaip jie krinta.

Kvaila, kokia a� kvaila...

� Ir kai prisimeni, kaip jis mirė...

Fred�io tėvas �uvo sausio dvylikt�, Incidentų dien�, kai Kriptose sprogo bombos. Visas rytinis fasadas buvo �variai nu�niotas, kaliniai atsidūrė kamerose be sienų ir kiemuose be tvorų. Kilo masinės riau�ės. Fred�io tėvas atvyko su policija ir �uvo stengdamasis atkurti tvark�.

Mano mintys krinta lyg tir�tos snaigės, gula virsdamos balta pusnimi, kurios nei perlipsi, nei apeisi.

Mėlynbarzdis turėjo u�rakint� kambarį, slaptaviet�, kurioje laikė nu�udytas �monas... U�rakintos durys, sunkios velkės, akmeninėse kamerose įkalintos moterys...

Įmanoma. Net labai įmanoma. Tai paai�kintų lai�k� ir kodėl jos nebuvo KT�C duomenų bazėje. Ji turbūt anuliuota. Kai kurie kaliniai anuliuojami. I�trinama jų tapatybės, biografijos, patys jų gyvenimai. Vienui vienas klavi�o spustelėjimas, u�siveria metalinės durys, ir jų tarsi nė būti nebuvo.

Debė toliau pliau�kia:

� Laimingai kalėti, palinkė�iau a�, ir tegu dar dėkoja, kad jų i� karto nesu�audome. Ar girdėjote, kas atsitiko Voterberyje?

Ji juokiasi, tas juokas per garsus tokiame tyliame kambaryje. Galvoje tvink�ioja skausmas.

� �e�tadienio ryt� prie Voterberio sienos per vien� valand� buvo sunaikinta did�iulė mai�tininkų stovykla. Su�eista tik saujelė mūsų kareivių.

Debė staiga surimtėja.

� �inote k�? Manau, �viesa geresnė vir�uje, jūsų mamos kambaryje. Kaip sakot?

Pati nejau�iu, kaip pritariu ir pajudu i� vietos. Lipu laiptais pirma jos. Vedu j� į mamos miegam�jį lyg skl�sdama oru arba sapnuodama, arba jau negyva.

Aleksui i�ėjus visus u�gula sunkumas. Dėl jo kildavo keblumų, ta�iau vis dėlto buvo vienas mūsų, vienas i� grupės, todėl, manau, visi, i�skyrus D�ulian�, jo pasigenda.

Vaik�tau kaip apdujusi. Nepaisant visko, man buvo ramiau, kad jis netoliese, kad jį matau, �inau, jog jam niekas negresia. Dabar, kai i�ėjo vienui vienas, kas �ino, kas jam gali nutikti? Jis jau ne mano, kad galė�iau jo netekti, bet vis tiek grau�ia sielvartas, kankina netikrumas.

Koral i�balusi, tyli ir i�plėstom akim. Ji neverkia. Ta�iau beveik nevalgo.

Smigis su Med�iokliu baudėsi eiti jo ie�koti, bet Juodė kaipmat įrodė, koks kvailas jų sumanymas. Per tiek valandų jis jau bus ka�i kur nuėj�s, o spar�iai �engiantį vien� �mogų daug sunkiau susekti negu grup�. Būtų tik laiko, i�teklių ir energijos �vaistymas.

Mes nieko negalime padaryti, tik jį paleisti, pasakė Juodė, stengdamasi ne�iūrėti man į akis.

K� gi... Staiga apima jausmas, kad jokie �ibintai nei�sklaidytų �e�ėlių, da�nai įsiterpian�ių tarp mūsų, �e�ėlių, krintan�ių nuo kitų �monių ir kitų gyvybių, prarastų dėl Tyrų, dėl �ios kovos, dėl perpus perskelto pasaulio. Negaliu negalvot apie stovykl�, apie Pip� ir kareivių vor�, kuri� matėme vinguriuojant mi�ku.

Pipa sakė, kad Pasiprie�inimo �monių galime tikėtis per tris dienas, ta�iau tre�ia diena pama�u slenka vakarop, bet niekas nesirodo.

Sulig kiekviena diena vis labiau nenustygstame vietoje. Ir ne dėl to, kad būtų neramu. Mums pakanka maisto ir, Smigiui su Med�iokliu netoliese u�ėjus upelį, vandens. Jau pavasaris, sukruto gyvūnai, ir mums sekasi sp�sti sp�stus.

Bet mes visi�kai atkirsti � ne�inome, kas įvyko Voterberyje ir kas vyksta visoje �alyje. Dar vienai au�rai �velniai u�liejant senuosius mil�inus ��uolus, pernelyg lengva įsivaizduoti, jog esame vieninteliai �monės pasaulyje.

Ilgiau nebegaliu tūnoti viduje, po �eme. Kasdien po skurd�ių pietų i�einu ir patraukiu kurion nors pusėn stengdamasi negalvoti apie Aleks� ir jo palikt� ra�telį, bet kaskart įsitikinu nepajėgianti galvoti apie niek� kit�.

�iandien pasuku į rytus. Mano mėgstamiausias paros laikas � nuostabi pereinamoji valanda, kai �viesa liejasi lyg tir�tas sirupas. Bet negaliu nusimesti krūtin� slegian�io sunkumo. Negaliu atsikratyti minties, kad visas tolesnis mūsų gyvenimas gali būti toks: �itaip bėgant, slepiantis, netenkant brangių �monių ir daiktų, rausiantis po �emėmis, rankiojant, kas valgoma ir geriama.

Pasikeitimo į gera jau nebus. Mes niekada neį�engsime į aptvertuosius miestus skelbdami jų gatvėms pergal�. Papras�iausiai gyvaliosime �ia tol, kol neliks i� ko gyvalioti.

Sakmė apie Saliamon�. Keista, kad Aleksas i� visos �Ssilvos knygos� pasirinko kaip tik �it�, nes ir mane ji labiausiai sujaudino, kai pama�iau, jog jis gyvas. Gal jis i� kur nors su�inojo? Gal suprato, kad jau�iuosi kaip nelaimingas tos istorijos kūdikis, kuriam buvo lemta būti perkirstam?

Ar jis norėjo pasakyti, jog ir pats taip jau�iasi?

Ne. Jis juk sakė, kad visa mūsų bendra praeitis mirė. Sakė niekada man�s nemylėj�s.

Braunuosi per mi�k� beveik ne�iūrėdama kelio. Galvoje kirbantys klausimai tarsi potvynio banga, ne�anti mane vėl į tas pa�ias vietas.

Sakmė apie Saliamon�. Karaliaus i�tarmė. Perpus perkirstas kūdikis ir kraujo dėmė, įsigėrusi į grindų plok�t�...

Pagaliau susigriebiu nesuvokianti, kiek jau laiko einu ir ar toli nuklydau nuo prieglobos. Eidama nekreipiau dėmesio į aplink� � naujokų klaida. Tėvukas, vienas seniausių Nelegalų sodyboje �alia Ro�esterio, porindavo apie elfus, neva gyvenan�ius Tyruose, kurie sukei�ia vietomis med�ius, akmenis ir upelius, kad �monės i�simu�tų i� kelio. Nė vienas i� tikrųjų netikėjome tais niekais, bet mintis ai�ki: Tyrai painūs, tai klaidus labirintas, kuriuo gali sukti ir sukti ratais.

Pradedu eiti savo pėdomis atgal ie�kodama kulnų įspaudų purve, sutrempto trako. Visas mintis apie Aleks� nuveju kuo toliau. Baisiai lengva pasiklysti laukinėje gamtoje � tik u�si�iopsok, ir sveikas ding�s.

Tarp med�ių blyksteli saulės spindulys � upelis. Dar vakar �ia sėmiau vandenį, taigi toliau turė�iau rasti keli�. Bet pirmiausia nusiprausti. A� jau visa suprakaitavusi.

Per krūmus i�sibra�kinu į platų saulės nugelsvintos �olės ir plok��ių akmenų krant�.

Sustoju.

�ia jau ka�kas yra: kitame krante tupi moteris, suki�usi rankas į vandenį. Galva nuleista, matau tik �ilstelėjusius plaukus. Dar pamanau, gal ji reguliuotoja ar kareivė, bet matyti, kad jos drabu�iai ne uniforminiai. �alia gulinti kuprinė palaikė ir sulopyta, palaidinė i�marginta prakaito ratilais.

Jai ka�k� su�unka nematomas vyri�kis, bet ji nepakeldama galvos sako:

� Dar truputį.

Mano kūnas suakmenėja. Pa�įstu �it� bals�.

Ji i�traukia i� vandens audekl�, kurį skalbė, ir atsistoja. Man u�ima kvap�. Suėmusi rankomis ima jį gr�ti, o i�gr�usi energingai i�krato aptėk�dama la�ais krant�.

Man ir vėl penkeri metai, a� stoviu mūsų skalbykloje Portlande ir klausausi, kaip kimiai gurguliuoja muilinas vanduo, lėtai nutekantis i� kriauklės, ir �iūriu, kaip ji gr�ia mūsų drabu�ius; �iūriu, kaip ty�ka la�ai ant plytelių sienos; �iūriu, kaip ji gnybtukais prikabina skalbinius ant palubėje suskersuotų virvių, ir paskui atsisukusi niūniuodama man �ypsosi...

Levandų muilas. Baliklis. Varvantys ant grindų mar�kinėliai. Dabar. A� esu ten.

O ji �ia.

Pastebėjusi mane sustingsta. Nieko nesako, ir a� spėju pamatyti, kaip ji skiriasi nuo mano prisiminimų. Daug grie�tesnė, veido bruo�ai a�tresni. Ta�iau per juos į�velgiu kit� veid�, lyg atvaizd�, virpantį po vandens pavir�iumi: besijuokian�i� burn�, putlius skruostus, i�si�ovusius skruostikaulius ir �ėrin�ias akis.

� Lena... � pagaliau taria ji.

A� įkvepiu. I�si�ioju.

� Mama...

Neapsakomai ilgai mes tiktai stovime stebeilydamos viena į kit�, o praeitis �ia susilieja su dabartimi, �ia vėl atsiskiria: mano mama dabar, mano mama tada.

Ji bando ka�k� sakyti. Tuo laiku i� mi�ko kalbėdamiesi i�brazda du vyri�kiai. Pamat� mane pakelia �autuvus.

� Sustokit! Ji mūsi�kė.

Stoviu u�gniau�usi kvap�. Kai jie nuleid�ia ginklus, i�kvepiu. Mama tebe�iūri į mane � tylėdama, su nuostaba ir dar ka�kaip. Su baime?

� Kas tu? � klausia vienas vyri�kis. Ry�kiai raudonais, �ilėm numargintais plaukais. Pana�us į did�iulį rusvai rain� katin�. � Su kuo keliauji?

� A� vardu Lena. � Stebuklas, kad balsas nedreba. Mama susiraukia. Ji visada mane vadino Magdalena, nepakentė sutrumpinto vardo. Nejaugi po tiek metų j� �itai tebeerzina? � Su grupele einam i� Voterberio.

Laukiu, kad mama kaip nors jiems parodytų, jog esame pa�įstamos, � jog esu jos duktė, � bet ji tyli. Susi�velgia su savo palydovais.

� Ar Pipa su jumis? � klausia raudonplaukis.

A� papurtau galv�.

� Pipa pasiliko, � atsakau. � Liepė mums eiti �ia, į prieglob�. Liepė laukti Pasiprie�inimo �monių.

Kitas vyri�kis, ka�toniniais plaukais ir liesas, juokdamasis nusiima �autuv�.

� Jie prie� tave. A� Kepas, �ia Maksas, � baksteli jis nyk��iu rainio pusėn, � o �ia Bitė.

Bitė. Mano mama vardu Anabelė. �i moteris Bitės pravarde. Mano mama buvo kaip gyvasis sidabras. Jos �velnios rankos kvepėjo muilu, o �ypsena buvo kaip pirmi saulės spinduliai, glostantys nupjaut� vej�.

�itos moters a� nepa�įstu.

� Ar dabar eisi atgal į prieglob�? � klausia Kepas.

� Taip, � i�tariu.

� Ir mes kartu, � sako jis, nusilenkdamas man, tokioje aplinkoje gan ironi�kas mostas. Jau�iu mamos �vilgsnį, bet, kai pa�velgiu į j�, ji nusuka akis.

Einame beveik tylėdami, nors Maksas ir Kepas ka�k� �nekteli tarpusavy, ta�iau jų kalba u�koduota, nieko nesuprantu. Mano mama � Anabelė, Bitė � tyli. Kuo ar�iau priegloba, tuo neju�ia vis labiau lėtinu �ingsnį norėdama laimėti laiko, mintyse pra�ydama mam� k� nors pasakyti, pripa�inti mane.

Ir vis tiek netrukus pasiekiame sukrypusi� būdel� ir laiptus į po�emį. Maks� ir Kep� praleid�iu pirmus. Tikiuosi, kad mama supras u�uomin� ir u�gai� vir�uje, bet ji nulipa paskui juos.

� A�iū, � tarsteli praeidama pro mane.

A�iū.

Net pykti negaliu. Per daug pritrenkta netikėto jos pasirodymo � �ios fantastinės moters mano motinos veidu. Mano kūnas lyg tu��iaviduris, pla�takos ir pėdos did�iulės it balionai, it svetimos. �iūriu, kaip mano delnai slysta siena, kaip kojos klumpsi laiptais �emyn.

Suglumusi pastoviu apa�ioje. Kol man�s nebuvo, visi sugrį�o. Smigis su Med�iokliu, vienas kit� pertraukdami, pliekiasi klausimais; D�ulianas, mane pamat�s, pakyla nuo kėdės; Juodė bruzda po kambarį organizuodama ir įsakinėdama.

Ir viso to vidury mano mama nusiima kuprin�, prisitraukia kėd� nejausdama, kaip grak��iai �itai daro. Visi kiti sujud� laksto, spie�iasi tarsi pla�takės aplink lempos stikl� � pilkos dėmės �viesos rate. Jai esant net kambarys atrodo pasikeit�s.

Tikriausiai sapnas. Kitaip negali būti. A� sapnuoju mam�, kuri i� tikrųjų ne mano mama, o bala �ino kas.

� Labas, Lena. � D�ulianas suima delnais man veid�, pasilenk�s pabu�iuoja. Jo akys tebėra u�tinusios, su violetiniais ratilais. Negalvodama jį bu�iuoju. � Gal kas ne taip?

Jis atsitraukia, a� ty�ia nuleid�iu akis.

� Viskas gerai, � sakau. � Vėliau paai�kinsiu.

Krūtinėje įstrig�s oro burbulas trukdo alsuoti ir kalbėti.

Jis ne�ino. Niekas ne�ino, i�skyrus Juod� ir gal Smigį. Jie jau dirbo kartu su Bite.

Dabar mama visai į mane ne�iūri. Paima i� Juodės rankų puodelį vandens ir geria. Ir nuo tos smulkmenos, to paprasto judesio, mano pyktis atsileid�ia.

� �iandien nu�oviau elni�, � giriasi D�ulianas. � Smigis pamatė jį laukymėje. Nesitikėjau pataikyti, bet...

� Tau pasisekė, � pertraukiu jį. � I�drįsai paspausti gaiduk�.

D�ulianas u�sigavo. Jau kelios dienos elgiuosi su juo siaubingai. �tai kas blogiausia: nėra gydymo, nėra papras�iausių taisyklių, nėra elgesio normų, ir jau ne�inai, kaip gyventi. Meilė �vysteli tik protarpiais.

� Lena, juk tai maistas, � tyliai sako jis. � Argi nesakydavai man, kad �itai ne �aidimas? A� stengiuos atidirbti u� i�laikym�. � Jis patyli. � Ir teis� būti su tavimi.

Pastaruosius �od�ius jis pabrė�ia, ir supratusi, jog jis galvoja apie Aleks�, pati jau negaliu negalvot apie jį.

Man reikia judėti, atgauti pusiausvyr�, i�trūkti i� tvankaus kambario.

� Lena, � sako priėjusi Juodė, � padėk man pa�ildyti valgyt, gerai?

Tokia Juodės tvarka: nesėdėk, nedykinėk, imkis kokio nors darbo.

Atidaryk skardin�. Pasemk vandens.

K� nors veik.

I�sibla�kiusi nuseku paskui j� prie kriauklės.

� Yra kokių naujienų i� Voterberio? � klausia Smigis.

Stoja tyla. Paskui atsako mama:

� Nebėr.

Pjaustydama d�iovint� mės�, Juodė įsipjauna pir�t� ir aiktelėjusi įsiki�a burnon.

� K� rei�kia �nebėr�? � u�sipuola Smigis.

� Stovykla nu�luota, � paai�kina Kepas. � Sulyginta su �eme.

� O Dieve...

Med�ioklis sunkiai sudrimba ant kėdės. D�ulianas stovi įsitemp�s, sugniau��s kum��ius, Smigio veidas akmeninis. Mano mama � moteris, kuri buvo mano mama, � sėdi susidėjusi rankas ant kelių nejudėdama, be jokios i�rai�kos. Tik Juodė plu�a: apsivyniojusi pir�t� �luoste toliau atkakliai dzirina kiet� mės�.

� Kas dabar bus? � susirūpin�s klausia D�ulianas.

Mama pakelia akis. Manyje atgyja ka�koks senas ir gilus jausmas. Jos akys tebėra ry�kiai mėlynos, kokias prisimenu, jos nepasikeitusios � bedugnės kaip dangus. Kaip D�uliano akys.

� Reikia keliauti, � sako ji. � Padėti ten, kur yra naudos. Pasiprie�inimas stiprėja, telkia �mones...

� O Pipa? � įsiterpia Med�ioklis. � Pipa liepė jos palaukti. Sakė...

� Med�iokli, � pertraukia jį Smigis. � Girdėjai, k� sakė Kepas. Stovykla nu�luota.

Vėl slogi tyla. Matau, kaip mamos veide trūk�ioja ka�koks �andikaulio raumenėlis � atsirad�s naujas tikas. Ji pasuka galv� į �on�, ir ant kaklo, tiesiai po ry�kiais visų jos nepavykusių procedūrų randais, pamatau apiblukusi� kalėjimo numerio tatuiruot�. Galvoju, kaip ji tiek metų i�buvo ank�toje belangėje Kriptose brai�ydama sien� tėvo jai dovanotu metaliniu pakabu�iu, akmenyje ra�ydama ir ra�ydama �odį Meilė. Ir ka�kaip, nepraėjus nė metų po pabėgimo, ji įsijungė į Pasiprie�inim�. Ir ne tik įsijungė. Yra viena s�jūd�io vadovų.

�itos moters visi�kai nepa�įstu; ne�inau, kaip ji tapo tuo, kuo yra dabar, kada pradėjo trūk�ioti veide raumuo ir �ilti plaukai, kada ji pradėjo �iūrėti tokiu susim�s�iusiu �vilgsniu ir vengti dukters akių.

� Ir kurgi mums eiti? � klausia Juodė.

Maksas susi�velgia su Kepu.

� �iaurėje ka�kas vyksta, � taria Maksas. � Portlande.

� Portlande? � pakartoju, nors neketinau nieko sakyti. Mama pasi�iūri į mane, man rodosi, su baime. Ir nuleid�ia akis.

� Pati, atrodo, i� ten? � klausia mane Juodė.

Atsiremiu į kriaukl� ir u�simerkusi i�vystu mam� paplūdimyje, bėgan�i� pirma man�s per tamsų smėlį, kvatojan�i�. Palaida ilga �alia suknelė plaikstosi apie kojas. Atsimerkiu ir skubiai linkteliu.

� Negaliu ten grį�ti, � i�sprūsta man.

Visi su�iūra.

� Kur eisime, eisime visi, � nukerta Juodė.

� Portlande platus pogrindis, � sako Maksas. � Tinklas ple�iasi nuo pat Incidentų. Tai buvo tik prad�ia. O toliau, � priduria jis degan�iomis akimis, � bus didelių įvykių.

� Negaliu. Ir nenoriu, � parei�kiu a�.

Vis grei�iau plūsta prisiminimai: Galiniame u�utėkyje su manimi bėga Hana, po kojomis �iurk�i purvas; Liepos ketvirt� krantinėje sproginėja fejerverkai, nuda�antys įlankos vandenį visokiausiomis spalvomis; mudu su Aleksu juokiamės gulėdami ant pledo Brukso 37; miegamajame tetos Kerolės namuose dreba Greisė, plonomis rankytėmis apsikabinusi mane ir kvepianti vynuogių skonio kramtuke. Begalė prisiminimų, gyvenimas, kurį stengiuosi palaidoti ir u�mir�ti, praeitis, kuri, pasak Juodės, jau mirusi, staiga u�lieja ir grasina paskandinti.

Su prisiminimais grį�ta ir kaltė, dar vienas jausmas, kurio taip stengiuosi atsikratyti. A� juos palikau: Han� ir Greis�, ir Aleks�. Palikau ir pabėgau nė neatsigr�dama.

� Ne nuo tav�s priklausys, � meta Smigis.

� Nebūk ma�a, Lena, � sako Juodė.

�iaip visada atsitraukiu, kai Juodė su Smigiu sutartinai mane puola. Ta�iau ne �iandien. Kalt� pritvoju sunkiu pyk�io kum��iu. Visi į mane spokso, bet jau�iu tik mamos akis � kaip degina jos �altas smalsumas, lyg bū�iau muziejaus eksponatas, koks nors senovinis ne�inomas įrankis, kurio paskirtį ji bando suvokti.

� Neisiu.

Ir nutrenkiu ant stalo skardinių atidariklį.

� Kas tau darosi? � tylutėliai klausia Juodė. Ta�iau kambaryje tokia tyla, jog tikriausiai visi i�girdo.

A� vos nuryju seil�. Pajuntu tuoj pravirksianti.

� Paklauskit jos, � burbteliu maktelėdama smakru į moterį, pasivadinusi� Bite.

Vėl ilga tyla. Visų akys nukrypsta į mam�. Pagaliau ji atrodo kalta � �ino esanti apgavikė: �ita moteris, norinti vadovauti meilės revoliucijai, bet nepripa�įstanti nuosavos dukters.

Tada laiptais �vilpaudamas atidunda Gervas. Jo rankoje ilgas kruvinas peilis � tikriausiai darinėjo elni�. Mar�kinėliai irgi i�teplioti krauju. Jis sustoja pamat�s mus tylin�ius.

� Kas yra? � sako jis. � K� svarbaus praleidau? � Pamat�s mam�, Kep� ir Maks� klausia: � Kas jūs tokie?

I�vydusi �itiek kraujo vos nesusivemiu. Mes visi �udikai, visut visi: �udome savo gyvenimus, savo praeitį, dalykus, kurie buvo svarbūs. Slepiame juos po �ūkiais ir pasiteisinimais. Kol nepravirkau, maunu nuo kriauklės pastumdama Gerv� taip, jog tas aikteli i� nuostabos. U�lekiu laiptais, i�puolu į lauk�, į �ilt� popiet� ir pavasarinį mi�ko o�im�.

Ta�iau net lauke jau�iuosi kaip u�daryta tarp keturių sienų. Eiti nėra kur. Nėra kaip pabėgti nuo gniu�dan�io netekties jausmo, nuo nepailstan�io laiko pjūklo, vis nupjaunan�io �mones ir daiktus, kuriuos mylėjau.

Hana, Greisė, Aleksas, mama, jūros purslais kvepiantys Portlando rytme�iai ir tolimas skraidan�ių kirų klyksmas � visa tai sudu��, subyrėj�, nuki�ta ka�kur giliai, neįmanoma i�krap�tyti.

Vis dėlto gal �monės neklydo dėl gydymo. Nesu laimingesnė negu tada, kai tikėjau, jog meilė yra liga. Daugeliu at�vilgių tapau nelaimingesnė.

Truputį paėjusi nuo prieglobos nustoju grumtis su akyse susikaupusiu spaudimu. I� prad�ių verkiu su pertrūkiais, atrydama tul�į. Visi�kai susileid�iu. Susmunku ant mink�tų samanų, nukariu galv� tarp kojų ir raudu, kol imu dusti, kol imu �iauk�ioti ant lapų tarp kelių. Verkiu dėl visko, k� palikau, ir kad pati esu palikta � Alekso, mamos, laiko, perkirtusio mūsų pasaulį ir mus atskyrusio.

I�girdusi �ingsnius net neatsisuku, �inau, kad Juodė.

� Eik sau, � kimiai tarsteliu. At�agaria ranka persibraukiu veid�.

Bet atsiliepia mama:

� Tu pyksti ant man�s.

I�kart nustoju verkti. Kūnas suledėja. Ji atsitupia �alia. Nors stengiuosi į j� ne�iūrėti, neatsisukti, j� jau�iu, u�uod�iu jos prakait� ir gird�iu sunkų alsavim�.

� Tu pyksti ant man�s, � pakartoja ji, balsas virpteli. � Manai, kad tav�s nemyliu.

Jos balsas nepasikeit�s. Kiek metų įsivaizdavau, kaip �is balsas man sako: A� tave myliu. Prisimink. �ito jie negali atimti. Tai buvo jos atsisveikinimo �od�iai.

Nedr�siai ji palie�ia man skruost� ir pasuka mano galv�, kad �iūrė�iau į j�. Jau�iu nuospaudas ant jos delno.

Jos akyse regiu ma�ytį savo atspindį ir pro jos vyzd�ius sugrį�tu į laik�, kai ji tebebuvo namie, kol dar nemaniau, jog ji visam laikui i�nyko, kai jos akys kasryt mane pasitikdavo ir kas vakar� nulydėdavo miegoti.

� Tu u�augai netgi gra�esnė, negu įsivaizdavau, � ku�da ji. Irgi verkdama.

Kietas �arvas krūtinėje suskyla.

� Kodėl? � i�tariu t� vien� �odį.

Be jokios minties leid�iuosi priglaud�iama prie krūtinės, apkabinama. Verkiu įsikniaubusi tarp raktikaulių, traukdama tokį sav� jos odos kvap�.

Tiek daug reikia su�inoti: Kas tau atsitiko Kriptose? Kaip leidaisi i�ve�ama? Kur dėjaisi pabėgusi? Ta�iau tik paklausiu:

� Kodėl man�s nepasiėmei? Po �itiek metų... po �itiek laiko... kodėl nepasiėmei man�s?

Daugiau kalbėti nepajėgiu, u�sikūk�ioju, net visas kūnas kratosi.

� ���... � Ji prispaud�ia lūpas man prie kaktos, glosto plaukus visai kaip vaikystėje. Jos glėbyje vėl esu kūdikis, bejėgis ir alkanas. � Dabar a� su tavimi.

A� raudu, ji glosto man nugar�. Jau�iu, kaip palengva i� man�s i�teka tamsa, lyg traukiama josios rankos. Pagaliau vėl galiu kvėpuoti. Akys dega, gerkl� per�ti. Atsitraukiu nuo jos �luostydamasi a�aras, nepaisydama, kad nosis bėga. Staiga pasijuntu visai be jėgų � per daug nuvargusi skaudintis, per daug nuvargusi pykti. Noriu tik miegoti, miegoti.

� A� niekada tav�s nepamir�au, � sako mama. � Kasdien prisimindavau � tave ir Rei�el�.

� Rei�elė buvo i�gydyta, � tariu. Nuovargis spaud�ia prie �emės, u�go�ia visus jausmus. � Suporuota i�tekėjo ir i�sikėlė. O tu leidai man tikėti, kad esi mirusi. Ir dabar tikė�iau, jog esi mirusi, jeigu ne...

Jeigu ne Aleksas, pamanau, bet nepasakau. Mama, ai�ku, apie Aleks� ne�ino. Nieko ne�ino apie mane.

Mama nusisuka. Jau atrodo, vėl pravirks. Ta�iau ne.

� Kai buvau u�daryta toje baisioje vietoje, mane palaikė tik mintys apie jus, mano gra�uoles mergytes. Tik jos neleido man i�protėti.

Jos balse prasimu�a pyktis, ir a� prisimenu, kaip su Aleksu lankėmės Kriptose: tro�ki� tams� ir ne�moni�kų riksmų aid�, �e�tos palatos smarv�, į narvus pana�ias kameras. Bet a� nepasiduodu:

� Ir man buvo sunku. A� nieko neturėjau. O tu galėjai mane pasiimti, kai pabėgai. Galėjai duoti �ini�... � U�sikirtusi nuryju seil�. � Suradusi mane Prieglobstyje... vedei u� parankės, galėjai atidengti savo veid�, nors �odį pasakyti...

� Lena... � Mama vėl nori paglostyti man veid�, bet pama�iusi, kaip at�lyju, atsidusdama nuleid�ia rank�. � Ar esi skai�iusi �Raudų knyg��? Ar skaitei apie Marij� Magdalen� ir Juozap�? Ar niekada nepagalvojai, kodėl tau daviau tokį vard�?

� Skai�iau.

�Raudų knyg�� skai�iau bent keliolika kartų, �į �Ssilvos knygos� skyrių geriausiai �inau. Jame ie�kojau nuorodų, slaptų mamos paliktų �enklų, mirusiųjų �nab�desio.

�Raudų knyga� yra meilės istorija. Ir ne tik � pasiaukojimo istorija.

� A� norėjau, kad būtum saugi, � sako mama. � Ar supranti? Saugi ir laiminga. Su viskuo sutikau... net jei tai rei�kė, kad negalėsiu būti su tavimi...

Nusisuku, kad vėl neu�plūstų sielvartas. Mano mama seno ank�toje kameroje palaikoma tik la�elio vilties, �od�ių, kuriuos ji diena po dienos brai�ė ant sienų.

� Jei nebū�iau tikėjusi, jei nebū�iau galėjusi tikėti, kad... Ne vien� kart� galvojau apie...

Nėra reikalo u�baigti sakinio. Suprantu, k� ji turi galvoje: jog ne kart� norėjo mirti.

Prisimenu, kaip įsivaizduodavau j� stovin�i� ant uolos kra�to vėjo plaikstomu drabu�iu. Regėdavau kaip gyv�. Ji visada pakibdavo ore lyg angelo vizija. Bet mano vaizduotėje uola visada i�nykdavo ir a� matydavau j� nukrintant. Prisimenu, kaip sapnuodavau ko�marus, kuriuose stovėdavau bejėgė, o ji su besiplaikstan�ia suknele nu�engdavo nuo uolos. Galbūt �itaip tomis naktimis ji bandydavo mane pasiekti per erdvių aidus � tikrindavo, ar j� jau�iu.

Kurį laik� abi tylime. Rankove nusi�luostau �lapi� veid�. Atsistoju. Ji irgi pakyla. Kaip ir tada, supratusi, jog per reid� Prieglobstyje mane i�gelbėjo ji, nustembu, kad esame beveik vienodo ūgio.

� Ir kas toliau? � klausiu. � Vėl ka�kur i�keliausi?

� Eisiu ten, kur man�s reikės Pasiprie�inimui, � atsako ji.

A� nusigr�iu.

� Vadinasi, i�keliauji, � tariu jausdama, kaip �irdį u�gula sunkumas.

�inoma. Nesveikame pasaulyje, laisvės ir pasirinkimo pasaulyje, �monės taip ir elgiasi: i�vyksta kada panorėj�. Dingsta, sugrį�ta ir vėl i�vyksta. O tu lieki susirinkti �ukių.

Laisvas pasaulis yra ir suskil�s, lygiai kaip įspėjo �Ssilvos knyga�. Zombilande esama daug daugiau tiesos, negu norėjau tikėti.

Vėjas u�pu�ia plaukus mamai ant veido. Ji u�ki�a juos u� ausies � mostas, kurį prisimenu nuo seno.

� A� turiu pasirūpinti, kad tai, kas nutiko man, � ko buvau priversta atsisakyti, � daugiau niekam nenutiktų. � Ji pasi�iūri man į akis. � Bet a� nenoriu tav�s palikti, � tyliai priduria. � Norė�iau tave pa�inti, Magdalena.

Susidedu rankas ir gū�teliu ie�kodama �irdyje kietumo, kurį susikūriau būdama Tyruose.

� Net ne�inau, nuo ko pradėti, � sakau.

Ji skėsteli rankomis parodydama, jog pasiduoda.

� Ir a� ne�inau. Bet manau, kad galime. A� tikrai galiu, jeigu leisi. � Ji �ypteli. � Juk ir tu priklausai Pasiprie�inimui. Tad �tai k� darysime � kovosime dėl to, kas mums svarbu. Gerai?

�velgiu jai į akis. Jos vaiskiai mėlynos � lyg dangaus skliautas, plytintis auk�tai vir� med�ių. Prisimenu Portlando paplūdimius, kaip leisdavom aitvarus, prisimenu makaronų salotas, vasaros i�kylas, mamos rankas ir bals�, migdantį mane lop�ine.

� Gerai, � atsakau.

Ir drauge grį�tame į prieglob�.

Kriptos atrodo kitokios, negu prisimenu.

Esu �ia buvusi vos vien� kart�, tre�ioje klasėje su ekskursija. Keista, bet pa�ios ekskursijos neprisimenu, o tik tai, kad paskui autobuse D�enė Finigen apsivėmė, viduje dar ilgai dvokė tunais, nors vairuotojas atidarė visus langus.

Kriptos yra ties �iaurine siena, ribojasi su Tyrais ir Prizampskoto upe. �tai kodėl tiek daug kalinių pabėgo per Incidentus. Sprogimai i�mu�ė did�iulius sienos gabalus, ir i� kamerų paspruk� kaliniai leidosi tiesiai į Tyrus.

Po Incidentų Kriptos buvo atstatytos, i�kilo naujas ir modernus sparnas. Kriptos visada buvo klaikios, ta�iau dabar atrodo dar baisiau. Plieno ir stiklo pastatas negrabiai pri�lietas prie senojo juodintų akmenų mūro su �imtais grotuotų langelių. Diena saulėta, dangus skais�iai mėlynas. Bendras vaizdas sakyte sako: �i vieta niekada neturi matyti saulės �viesos.

Valandėl� stoviu prie vartų galvodama, gal imti ir apsisukus dro�ti tolyn. Atva�iavau i� centro miesto autobusu, artėjant prie �ios, paskutinės mar�ruto stotelės, jis tolyd�io tu�tėjo. Galų gale likau viena su vairuotoju ir stambia storai prisida�iusia moteri�ke seselės uniforma. Kai autobusas nuva�iavo ta�kydamasis purvu ir spjaudydamasis i�metamosiomis dujomis, vos susilaikiau jo nesivijusi.

Bet a� turiu su�inoti. Privalau.

Taigi nuseku paskui sesel�. Nu�lepsėjusi prie sarginės �alia vartų mostelėjo asmens kortele. Sargybinis dirsteli į mane, a� tylėdama pastumiu jam popieriaus lap�.

Jis ap�iūri kopij�.

� Elianora?

Linkteliu. �nekėti bijau. Fotokopijoje sunku į�iūrėti bruo�us ar atspėti, kokios spalvos murzini plaukai. Bet gerai įsi�iūrėj�s pastebėtų nesutapimus: ūgį, akių spalv�.

Laimė, nepastebi.

� Kas atsitiko originalui?

� Pakliuvo į d�iovintuv�, � skubiai atsakau. � Turėjau kreiptis į SLS dublikato.

Jis vėl spokso į kopij�. Tikiuosi, negirdi, kaip dau�osi mano �irdis.

Gauti fotokopij� nebuvo sunku. Trumpas skambutis ryt� poniai Hargrouv, puodelis arbatos, dvide�imties minu�ių pasiplepėjimas, pareik�tas noras apsilankyti tualete � i� tikrųjų dviejų minu�ių vizitas į Fred�io kabinet�. Negalima rizikuoti, kad mane kas nors atpa�intų kaip būsim�j� Fred�io �mon�. Jeigu Kesė tikrai �ia yra, galimas daiktas, kai kurie pri�iūrėtojai pa�įsta ir Fredį. O jeigu Fredis su�inos, kad a� kai�ioju nosį į Kriptas...

Jis man jau sakė, kad nieko neklausinė�iau.

� Kokiu reikalu?

� Tiesiog... aplankyti.

Sargybinis krenk�teli. Atidav�s man popierių mosteli eiti. Trūk�iodami atsiveria vartai.

� U�siregistruokite prie lankytojų langelio, � sumurma jis.

Smalsiai mane nu�velgusi, seselė nukurna per kiem�. Nemanau, kad lankytojų daug.

Tai ir svarbiausia. U�daryti juos, ir tegul pūva.

Perėjusi kiem� į�engiu pro sunkias metalines duris ir atsiduriu ank�toje registratūroje su metalo detektoriumi ir keliais pe�iuitais apsaugininkais. Kol įeinu, seselė, jau padėjusi savo delninuk� ant konvejerio, stovi i�skėtusi rankas ir kojas, o budėtojas brauko per jos kūn� strypeliu tikrindamas, ar nėra ginklo. Ji to beveik nepastebi, plepa su registratore, de�inėje sėdin�ia u� neper�aunamo stiklo.

� Kaip visada, � kalba ji. � Vaikas vis� naktį nedavė miegot. �inai, jeigu du tūkstan�iai keturi �imtai dvide�imt �e�tas �iandien man neduos ramybės, įki�iu į vienut�.

� Teisingai, � sako registratorė. Pasi�iūri į mane. � Dokumentas?

Vėl pakartojame vis� procedūr�: įki�u pro langelį popierių, paai�kinu, kad originalas sugadintas.

� Kuo galiu padėti? � klausia ji.

Vis� par� dailinau savo istorij�, bet vis tiek kalbu netvirtai.

� A�... atėjau aplankyti tetos.

� Ar �inote, koks skyrius?

Papurtau galv�.

� Ne, matote... A� net ne�inojau, kad ji �ia. Nety�ia paai�kėjo. Beveik vis� laik� maniau, jog ji mirusi.

Moteris neparodo jokio susidomėjimo mano pasakojimu.

� Vardas?

� Kasandra. Kasandra O�Donel.

Sugniau�iu kum��ius ir spaud�iu kiek galėdama, kol ji įveda vard� į kompiuterį. Net nesuvokiu, noriu, kad jos duomenys i�lįstų, ar nenoriu.

Moteris papurto galv�. Jos akys bly�kiai melsvos, �viesių susirai�iusių plaukų kupeta tokioje �viesoje atrodo pilk�va kaip ir sienos.

� Nieko nėra. Gal �inote, kokį mėnesį �ia pateko?

Prie� kiek metų Kesė dingo? Prisimenu per Fred�io inauguracij� girdėjusi, kad jis jau treji metai be poros.

Bandau spėti:

� Sausį ar vasarį. Prie� trejus metus.

Dūsaudama ji atsiplė�ia nuo kėdės.

� Mes tik pernai kompiuterizuoti.

Ji ka�kur u�lenda ir grį�ta, ne�ina stora odine knyga. Numeta j� ant savo stalo. Perver�ia kelis lapus, tada atidaro langelį ir pastumia knyg� man.

� Sausis ir vasaris, � burbteli. � Viskas sura�yta chronologi�kai. Jeigu pateko pro �ia, rasite.

Knyga kaip plyta, visi lapai smulkiai prira�yti: priėmimo data, kalinio vardas, pavardė ir numeris. Sausio ir vasario mėnesiai sudaro kelis puslapius. Nemalonu jausti, kaip moteris nekantriai stebi mane, braukian�i� pir�tu �emyn per pavard�ių skiltį.

Man pasidaro negera. Jos �ia nėra. �inoma, galbūt nepataikiau datos � arba i�vis suklydau. Gal jos niekada nebuvo Kriptose.

Prisimenu, kaip Fredis juokdamasis pasakė: Pastarosiomis dienomis ji vargu ar sulaukia lankytojų.

� Na kaip? � abejingai klausia moteris.

� Dar luktelėkite.

Per nugar� nusirita prakaito la�as. Pasiekusi balandį dar ie�kau.

Ir staiga pamatau � Melanija O.

Melanija. Antrasis Kasandros vardas. Prisimenu �itai i�girdusi per Fred�io inauguracij�, be to, ma�iau lai�ke, kurį pavogiau i� Fred�io kabineto.

� �tai, � sakau.

Logi�ka, jog Fredis jos neįra�ė tikruoju vardu. Juk reikėjo padaryti, kad ji dingtų.

Įstumiu knyg� atgal pro langelį. Moters akys nuo Melanija O. nuslysta prie kalėjimo numerio 2225. Įveda jį į kompiuterį garsiai sau diktuodama po vien� skaitmenį.

� B skyrius, naujasis pastatas.

Ji dar surenka kelias komandas, ir spausdintuvas jai u� nugaros drebėdamas i�spjauna siaur� lipnaus popieriaus juostel� su tvarkingai per vidurį i�spausdintais �od�iais: LANKYTOJAS � B SKYRIUS. Ji pastumia juostel� man kartu su kita, bet jau plonesne odine knyga.

� Lankymo �urnale įra�ykite vard�, pavard�, apsilankymo dat� ir asmens, kurį lankysite, vard�. Juostel� prisiklijuokit ant krūtinės, ji turi būti gerai matoma. Dabar turėsite palaukti palydos. Eikite per apsaugos zon�, o a� k� nors i�kviesiu, kad jus nuvestų.

Vis� �it� prakalb� ji i�dudena paskubom ir negyvu tonu. A� i�sitraukiu i� krep�io tu�inuk� ir pa�ymėtoje eilutėje įra�au �Elianora Leterli� melsdamasi, kad tik ji nepapra�ytų asmens kortelės. Lankymo �urnalas plonytis. An� savait� buvo viso labo trys lankytojai.

Dreban�iomis rankomis �iaip taip nusitraukiu striuk�, kai apsaugininkai liepia padėti j� ant konvejerio juostos. Rankinė ir bateliai irgi sudedami ant padėklų patikrinti, o a� atsistoju i�skėstom rankom ir kojom kaip pirma seselė. Vienas vyrų �iurk��iai mane apgraibo, detektoriumi perbraukia tarp kojų ir per krūtin�.

� Nieko, � sako jis ir atsitraukia man�s praleisti. U� apsaugininkų yra nedidelis laukiamasis, jame stovi kelios pigios plastikinės kėdės ir plastikinis stalas. Dar toliau matau i�si�akojant daugyb� koridorių ir rodykles, nukreipian�ias į įvairius skyrius ir komplekso dalis. Kertėje eina pritildytas televizorius � politinė laida. Greit nusisuku bijodama, kad ekrane nepasirodytų Fredis.

Koridoriumi at�lepsi seselė netvarkingais juodais plaukais ir blizgan�iu riebiu veidu, su mėlynomis ligoninės klumpėmis ir gėlėtu chalatu. Jos kortelėje para�yta D�ENA.

� Į B skyrių? � u�dususi klausia. Linkteliu. I�sikvepinusi vanilės kvepalais, �leik��iai sald�iais ir per stipriais, bet ir jiems nepavyksta nustelbti kitų vietos kvapų: baliklio, prakaito tvaiko.

� �ia.

Ji pėdina prie�ais mane prie sunkių dvivėrių durų ir �onu jas pastumia.

U� durų visi�kai kitas vaizdas. Koridorius tviska baltumu. Matyt, naujasis sparnas. Grindys, sienos ir net lubos i�mu�tos vienodomis �varutėlėmis plok�tėmis. Net kvapas kitoks � �varesnis ir �vie�esnis. Labai tylu, bet eidama koridoriumi �en ten i�girstu duslius balsus, ka�kokių prietaisų pypsėjim�, seselių klumpių kauk�ėjim�.

� Esate �ia buvusi? � su�vok��ia D�ena. Papurtau galv�, ji pa�nairuoja į mane. � Taip ir maniau. Nedaug sulaukiame lankytojų. Kokia prasmė, saky�iau...

� A� k� tik su�inojau, kad mano teta...

� Rankin� palikite prie palatos, � pertraukia ji mane. � Net nagų dildelė pavojinga. Dar turėsime jums duoti �lepetes. Negalima, kad eitumėt į vidų su batrai��iais. Pernai vienas vyrukas, gav�s batrai��ių, �aibi�kai pasikorė ant vamzd�io. Kai radom, jau buvo at�al�s. Pas k� atėjot?

Visa tai ji i�py�kina taip greitai, jog vos spėju sekti. Mintyse �mėsteli vaizdas: ka�kas kabo ant vamzd�io, gerklė suver�ta batrai��iais. Pakaruoklis pasisuka į mane. Keista, bet a� įsivaizduoju Fred�io veid�, i�purtusį, raudon�.

� Pas Melanij�. � Stebiu seselės veid�, ar �is vardas jai k� nors sako. � Du tūkstan�iai du �imtai dvide�imt penki, � priduriu.

Matyt, Kriptose �monės vadinami tik numeriais, nes seselė atpa�inusi ka�k� suniurna.

� Su ja neturėsite vargo, � paku�dom sako ji man tarsi didel� paslaptį. � Tyli kaip pelytė. Na, ne visada tokia buvo. Prisimenu, pirmus kelis mėnesius vis �aukė ir �aukė: �Mano vieta ne �ia! A� ne beprotė!� � Seselė nusijuokia. � Ai�ku, visi taip sako. Tik klausyk, k� jie kalba, i�ū� ausis visokiais �aliais �mogiukais ir vorais.

� Vadinasi, ji... pami�ėlė?

� Jei nebūtų, �ia nesėdėtų, ar ne? � taria D�ena, ai�kiai nesitikėdama atsakymo.

Priėjome dar vienas dvivėres duris � su i�kaba: B SKYRIUS: PSICHOZĖS, NEUROZĖS, ISTERIJA.

� Eikit ir �iupkit �lepetes, � linksmai sako ji.

Prie durų stovi suolelis ir nedidelė medinė lentyna, į kuri� pridėta plastikinių ligoninės �lepe�ių. Baldai neabejotinai seni ir visame �itame baltume atrodo keistai.

� Apav� ir rankin� palikite �ia. Nebijokit, niekas nepavogs. Nusikaltėliai kituose skyriuose, � vėl nusijuokia ji.

Atsisėdusi ant suolelio knebinėju batrai��ius gailėdamasi, kad neapsiaviau pusba�iais ar įsispiriamais bateliais. Pir�tai kaip sugrub�.

� Tai, sakot, ji �aukdavo? � bandau kvosti sesel�. � Pa�ioj prad�ioj.

Seselė u�ver�ia akis.

� Ji buvo įsikalusi, kad vyras nori j� numarinti. Visiems rėkaudavo apie s�moksl�, jei tik kas klausydavosi.

Mane nukre�ia �altis. Sunkiai nuryju seil�.

� Numarinti? K� tuo norite pasakyti?

� Nesijaudinkite, � numoja ranka seselė. � Ji greitai nusiramino. Daugumai taip esti. Tvarkingai geria vaistus ir niekam nebegadina nervų. � Ji paplojo man per petį. � Pasiruo�usi?

Linkteliu, nors nėma� nesijau�iu pasiruo�usi. Taip ir knieti apsisukus sprukti kuo toliau i� �ia. Ta�iau atsistoju ir einu paskui D�en� į kit� koridorių, tokį pat steriliai balt� kaip ir tas, kurį perėjome. Abiejose pusėse baltutėlės durys be langelių. Kas �ingsnį vis sunkiau eiti. Per servetėlės storumo �lepetes skverbiasi grindų �altis, kai tik nuleid�iu koj�, nugara perbėga �iurpas.

Pernelyg greit prieiname duris, pa�ymėtas 2225. D�ena du kartus smarkiai pabeld�ia, bet, atrodo, nesitiki atsako. Tada ima ant kaklo kaban�i� elektroninio rakto kor�iuk� ir prideda prie skenerio kairėje nuo durų.

� Po Incidentų turime visas naujovi�kas sistemas, �aunu, k�?

U�raktui klektelėjus, ji energingai pastumia duris.

� Priimkit lankytoj�, � smagiai sako įeidama į kambarį.

�is paskutinis �ingsnis sunkiausias. Jau manau neįstengsianti jo �engti. I� tikrųjų prisiver�iu griūte įgriūti į palat�. Man u�ima kvap�.

Ji sėdi kertėje plastikiniame krėsle apvaliais ranktūrių kampais ir �iūri pro langelį, kurį dengia sunkios gele�inės grotos. Mums įėjus neatsigr�ia. Matau jos profilį, kiek su�velnint� i� lauko krintan�ios �yk��ios �viesos: plona trumpa nosytė, dailios lūpos, ilgos blakstienos, rausva ausis ir tvarkingas procedūros randelis po ja. Palaidi plaukai ilgi ir �viesūs, beveik siekiantys juosmenį. Mano manymu, jai ma�daug trisde�imt metų.

Gra�uolė.

Pana�i į mane.

Po krūtine nemaloniai siūbteli.

� Labas rytas, � garsiai sveikinasi D�ena, tarsi Kasandra kitaip negirdėtų, nors kambarys ma�utis. Pernelyg ma�as, kad visos trys jaustumės jame patogiai; jame yra tik lova, krėslas, praustuvė ir klozetas, bet vis tiek atrodo sausakim�as. � Atved�iau lankytoj�. Maloni staigmena, tiesa?

Kasandra tyli. Nė nekrypteli.

D�ena u�ver�ia akis lūpomis tardama: �Atsipra�au.� Garsiai sako:

� Gana spyriotis. Nebūk nemandagi. Atsisuk ir pasisveikink kaip pridera.

Kesė pagaliau atsisuka, bet jos akys, praslydusios pro mane, įsminga į D�en�.

� Gal galėtumėt atne�ti padėkl� su valgiu? �įryt a� praleidau pusry�ius.

D�ena įsisprend�ia į �onus ir perdėtai priekai�tingai, lyg kalbėtų su vaiku, sako:

� Na, ar ne kvailai padarei?

� Man nesinorėjo, � tiesiai atsako Kesė.

D�ena atsidūsta.

� Tau pasisekė, kad �iandien esu gerai nusiteikusi, � taria pamerkdama akį. � Nieko, jei truputį i�eisiu?

Pastarasis klausimas skirtas man.

� A�...

� Nebijokit, ji neagresyvi. � Pakėlusi bals� apsimestai linksmu tonu sako Kesei: � Tuoj grį�iu. Būk gera mergaitė. Neįkyrėk vie�niai. � Vėl kreipiasi į mane: � Jeigu kas, paspauskite pavojaus mygtuk� prie durų.

Nespėjus man ko nors pasakyti, ji i�skuba į koridorių. Gird�iu, kaip spragteli u�raktas. Per slopinantį gydymo poveikį mane nusmelkia grynų gryniausia baimė.

Valandėl� tyliu bandydama prisiminti, k� ketinau sakyti. Tai, kad j� suradau, paslapting�j� moterį, yra toks did�iulis dalykas, jog nesumoju, ko paklausti.

Jos akys nukrypsta į mane. �viesiai rudos ir giedros. Protingos.

Ne beprotės akys.

� Kas jūs? � priekabiai klausia ji. � K� �ia veikiate?

� A� esu Hana Teit, � prisistatau. Giliai įkvepiu. � Kit� �e�tadienį i�teku u� Fred�io Hargrouvo.

Tarp mūsų tvyro tyla. Jau�iu, kaip jos �vilgsnis �liau�ia manimi, ir vos prisiver�iu ramiai stovėti.

� Jo skonis nepasikeit�s, � abejingai sako ji. Ir vėl nusisuka į langelį.

� A� norė�iau su�inoti, kas atsitiko, � tariu nelabai tvirtu balsu. Būtų gerai atsigerti vandens.

Jos rankos tebeguli ant kelių. Per visus tuos metus ji, regis, įgudo valandų valandas sėdėti nejudėdama.

� A� i�protėjau, � sako ji negyvu balsu. � Argi jis nepasakojo?

� A� tuo netikiu. � Ir tikrai netikiu. Dabar, kalbėdama su ja, jau �inau, jog ji sveiko proto. � Man reikia tiesos.

� Kam? � Ji vėl atsisuka. � Kodėl jums tai rūpi?

Kad ir man taip neatsitiktų, kad galė�iau u�kirsti tam keli�. Tokia yra tikroji, savanaudi�ka prie�astis. Bet �ito negaliu sakyti. Ji neturi prie�asties man padėti. Mes jau nesame link� rūpintis svetimais.

Taip ir nesugalvoju, k� atsakyti, kai ji ima juoktis: sausai, tartum gerklė būtų atpratusi nuo tokio darbo.

� Norite su�inoti, kuo nusikaltau, tiesa? U�sitikrinti, kad nepadarysite tos pa�ios klaidos.

� Ne, � prie�tarauju, nors ji neklysta. � Visai ne todėl...

� Nesijaudinkite, a� suprantu. � Jos veide �mėsteli �ypsena. Ji pasi�iūri į savo rankas. � Kai man sukako a�tuoniolika, buvau suporuota su Fred�iu. Į universitet� nėjau. Jis buvo vyresnis. Jam ilgai nesurado poros. Jis buvo i�rankus � galėjo būti i�rankus, kai toks tėvas. Visi sakė, kaip man pasisekė. Mes i�gyvenom susituok� penkerius metus.

Vadinasi, jaunesnė, negu maniau.

� Ir kas atsitiko? � klausiu.

� A� jam atsibodau, � tvirtai atsako ji. �vilgteli man į akis. � Be to, buvau kliuvinys. Per daug �inojau.

� Kaip suprasti?

Taip ir traukia atsisėsti ant lovos: galva pasidarė it besvorė, kojos lyg nesavos. Bet bijau pajudėti. Bijau net kvėpuoti. Bet kuri� akimirk� ji gali mane i�varyti. Juk man nieko neskolinga.

Ji neatsako tiesiai.

� Ar �inai, k� jis mėgo daryti, kai buvo ma�as? Ogi prisiviliodavo į savo kiem� ka�ių: duodavo joms pieno, �uvies, o paskui � nuodų. Jam patikdavo �iūrėti, kaip jos dvesia.

Kambarys dar labiau susitraukia, jame nelieka oro.

Ji vėl pa�velgia į mane. Ramus, tiesus jos �vilgsnis g�sdina. Prisiver�iu nenuleisti akių.

� Jis ir mane nuodijo. Sirgau ne�inia kiek mėnesių. Galų gale jis pasakė. Į kav� įpildavo ricinos. Tik tam, kad gulė�iau lovoje sirgdama, priklausoma nuo jo. Jis prisipa�ino tam, kad �ino�iau, ko galima i� jo tikėtis. � Patylėjusi taria: � �inok, jis nu�udė savo tėv�.

Pirm� kart� man dingteli, kad vis dėlto ji galbūt i�protėjusi. Galbūt seselė teisi ir jos vieta �ia. �i mintis � tikras i�sigelbėjimas.

� Fred�io tėvas �uvo per Incidentus, � sakau. � Jį nu�udė Nelegalai.

Ji �iūri į mane su pagaila.

� �inau. � Lyg perskai�iusi mano mintis sako: � A� turiu akis ir ausis. Seselės kalbasi. Be to, kai sprogo bombos, buvau senajame korpuse. � Ji vėl dirsteli į savo rankas. � Pabėgo trys �imtai kalinių. Keliolika �uvo. Man nepasisekė, nepakliuvau nė į vien� grup�.

� Ta�iau kuo �ia dėtas Fredis? � gailiai klausiu.

� Viskuo, � grie�tai atsako ji. � Fredis norėjo tų Incidentų. Kad sprogtų bombos. Jis susimokė su Nelegalais � padėjo jiems surengti teroristinį akt�.

Negali būti, negaliu patikėti. Ne.

� Nematau jokios logikos.

� Viskas labai logi�ka. Fredis �i� operacij� planavo ne vienus metus. Bendradarbiavo su ABD, jų tos pa�ios idėjos. Fredis norėjo tėvui įrodyti, jog tas klysta dėl Nelegalų, � ir norėjo tėvo mirties. Jam �uvus jis būtų lik�s teisus ir tap�s meru.

Jai paminėjus ABD pa�iurpstu. Kovo mėnesį Niujorke, per did�iulį ABD miting�, Nelegalai u�puolė jo dalyvius, nu�udė trisde�imt �monių, daugyb� su�eidė. Visi �į i�puolį lygino su Incidentais, kelias savaites po to visur buvo sustiprintas saugumas: tikrinami per sistem� asmens liudijimai, apie�komi automobiliai, namuose daromos kratos, padvigubintas patrulių skai�ius.

Bet patyliukais �monės �nib�dėjosi, kad Tomas Fainemenas, ABD prezidentas, i� anksto �inojo, kas bus, ir netgi leido tam įvykti. Vėliau, po dviejų savai�ių, Tomas Fainemenas buvo nu�udytas.

Ne�inau, kuo tikėti. Krūtin� grau�ia jausmas, kurio pavadinimo jau neprisimenu.

� Ponas Hargrouvas man patiko, � kalba Kesė. � Jis man�s gailėjo. �inojo, koks jo sūnelis. Kai Fredis mane �ia u�darė, jis da�nai lankydavo. Fredis prikalbino �mones liudyti, kad esu beprotė. Draugus. Gydytojus. Ir jie mane pasmerkė gyventi tokioje vietoje. � Rankos mostu ji apveda ma�ytį balt� kambarėlį, savo kap�. � Bet ponas Hargrouvas �inojo, kad nesu beprotė. Jis man pasakodavo apie pasaulį anapus. Mano tėvams rado nam� Dieringo auk�tumoje. Fredis norėjo ir juos nutildyti. Tikriausiai manė, kad a� jiems papasakojau... Tikriausiai manė, kad jie �ino, k� ir a� �inau. � Ji papurto galv�. � Bet a� jiems nepasakojau. Jie nieko ne�inojo.

Taigi Kesės tėvai, kaip ir Lenos �eima, turėjo i�sikelt į Auk�tum�.

� Man labai gaila, � burbteliu. Nieko geresnio nesugalvoju, nors suprantu, kaip banaliai skamba.

Kesė man�s tarsi negirdi.

� T� dien�... kai sprogo bombos... ponas Hargrouvas mane lankė. Atne�ė �okolado. � Ji nusisuka į langelį. Ne�inia, k� galvoja. Sėdi sustingusi kaip statula, profilis vėl nubarstytas saulės dulkelėmis. � Girdėjau, jis �uvo bandydamas atkurti tvark�. Ir ka�kodėl man pagailo jo. Juokinga, tiesa? Vis dėlto Fredis susitvarkė su mumis abiem.

� �tai ir a�! Geriau vėliau negu niekada!

Nuo D�enos balso net pa�oku. Atsisuku. Ji grūdasi pro duris, ne�ina plastikiniu padėklu, ant jo � plastikinis puodelis vandens ir plastikinis dubenėlis gumuliuotos avi�inės ko�ės. Pasitraukiu į �on�, ji padrebia padėkl� ant lovos. Pastebiu, kad stalo įrankiai irgi plastikiniai. Na, �inoma, jokio metalo. Ir jokių peilių.

Galvoju apie batrai��iais pasikorusį �mogų, tada u�simerkiu ir galvoju apie įlank�. I�vystu bangas. Vėl atsimerkiu.

� Na, kaip? � �valiai klausia D�ena. � �veisim per abu �andus?

� Kad ne, palauksiu, � tyliai taria Kesė, tebe�iūrėdama pro langelį. � Jau nebenoriu.

D�ena pasi�iūri į mane ir atsidūsta lyg sakydama: Bepro�iai...

Nutarus visai grupei keliaut į Portland� ir ten prisidėti prie Pasiprie�inimo � padėti agitatoriams, negai�dami i�einame i� prieglobos. Br�sta ka�kas didaus, bet Kepas su Maksu nė u� k� nesako, o mano mama ai�kina, jog jie patys �ino tik labai apytikriai. I�nykus mudvi skyrusiai sienai, a� jau nebesu taip nusista�iusi prie� kelion� į Portland�. Netgi �iek tiek jos laukiu.

Valgydamos su mama ilgai kalbamės prie lau�o; u�sisėdime iki i�naktų, bet pagaliau i� palapinės i�ki�a galv� u�simiegoj�s, apspang�s D�ulianas ir liepia man gultis. Juodė aprėkia, kad u�si�iauptume.

Mes kalbamės ryt�. Kalbamės kelyje.

Lyginame savo gyvenim� Tyruose. Ji pasakoja, kad jau Kriptose dalyvavusi Pasiprie�inimo veikloje: �e�tame skyriuje, kur mama buvo įkalinta, pri�iūrėtoju dirbo vienas i�gydytasis, prijau�iantis Nelegalams, jis buvo mai�tininkas, slap�ia perduodavo informacij�. Apkaltintas u� mamos pabėgim� pats tapo kaliniu.

Prisimenu jį: ma�iau susirietusį akmeninės kameros kamputyje. Bet mamai �ito nesakiau. Nesakiau, kad su Aleksu gavome leidim� įeiti į Kriptas, nes tada būtų reikėj� kalbėti apie jį. O a� nepajėgiu kalbėt apie jį � nei su ja, nei su kuo nors kitu.

� Varg�as Tomas... � Mama linguoja galv�. � Jis taip stengėsi patekt į �e�t� skyrių. Specialiai mane susirado. � Ji vog�iom dirsteli į mane. � Matai, jis pa�inojo Rei�el� � tai buvo seniai. Manau, vis� laik� gailėjosi, kad turėjo jos atsisakyti. Net i�gydytas dėl to nir�o.

Kietai u�simerkiu prie� saul�. Po vokais ima lėkti seniai palaidoti vaizdai: Rei�elė, u�rakinta savo kambaryje, atsisako eit valgyti; u� lango praplaukia i�bly�k�s strazdanotas Tomo veidas, jis mostais pra�o, kad įleis�iau; t� dien�, kai Rei�elė buvo i�tempta į laboratorijas, susigū��s kampe jis �iūrėjo, kaip ji spardosi ir klykia i��iepusi dantis it �vėrelis. Man turbūt buvo a�tuoneri � praėjo vos vieni metai nuo mamos mirties, tikriau � nuo tos dienos, kai man buvo pasakyta, jog ji mirė.

� Tomas Deilas, � i�sprūsta man. Visus tuos metus prisiminiau jo vard�.

Mama atsainiai perbraukia ranka per siūruojan�ias �oles. Saulei �vie�iant staiga i�ry�kėja jos am�ius ir veido rauk�lės.

� Jo beveik neprisimenu i� tų laikų. Ai�ku, kai vėl i�vydau, buvo labai pasikeit�s. Praėjo kokie ketveri metai. Prisimenu, kart�, anksti grį�usi i� darbo, u�klupau jį sukiojantis apie mūsų namus. Jis persigando. Pamanė, kad įskųsiu. � Ji dusliai nusijuokia. � Tai buvo prie� pat... mane suimant.

� Ir jis tau padėjo, � tariu.

Bandau protu susigr��inti jo veid�, i�traukti į pavir�ių smulkmenas, bet matau tik purvin� �mogyst�, susirietusi� ant kameros grindų.

Mama linkteli.

� Jis taip ir negalėjo u�mir�ti ko netek�s. Tas jausmas tiesiog liko įaug�s. �inok, kai kuriems �monėms taip atsitinka. Visada maniau, jog taip buvo ir tavo tėvui.

� Vadinasi, tėtis buvo i�gydytas?

Ne�inia kodėl pajuntu nusivylim�. A� jo net neprisimenu: jis mirė vė�iu, kai man buvo vieni metai.

� Taip, buvo. � Mamos skruoste virpteli raumuo. � Bet kai kada jusdavau... Kai kada įsivaizduodavau, jog jis tebejau�ia meil�, nors ir trumpai. Gal tik man taip atrodydavo. Nesvarbu, a� vis tiek jį mylėjau. Jis man buvo labai geras.

Neju�ia jos ranka pakyla prie kaklo lyg ie�kodama pakabu�io, kurį kadaise ne�iojo, � mano senelio karinį kry�ių, jai dovanot� tė�io. Juo ji i�sigrem�ė keli� i� Kriptų.

� Negali apsiprasti, kad nebeturi pakabu�io, � sakau.

Ji atsisuka, prisimerkusi �ypteli.

� Yra dalykų, su kurių netektimi negalima apsiprasti.

A� irgi pasakoju mamai apie savo gyvenim�, ypa� įvykius pabėgus i� Portlando, ir kaip susipa�inau su Juode, Smigiu, kaip pritapau prie Pasiprie�inimo. Retkar�iais prisimename laikus Prie� tai � pradingusius metus prie� jai i�nykstant, prie� mano sesers i�gydym�, prie� gyvenim� tetos Kerolės namuose. Bet tik probėg�mais.

Kaip mama sako, yra dalykų, su kurių netektimi negalima apsiprasti.

Kai kurios temos i�vis u�draustos. Ji man�s neklausia, kas gi mane privertė pereiti sien�, o a� nesipasakoju. Alekso ra�telį laikau odiniame mai�elyje ant kaklo � jį dovanojo mama, nupirkusi i� prekeivio, bet lai�kelis tėra praeities atminas, jį ne�iojuosi kaip mirusio �mogaus nuotrauk�.

Mama, ai�ku, �ino, kad a� radau keli� į meil�. Kai kada pajuntu j� stebint mudu su D�ulianu. Jos i�rai�ka, kurioje sumi��s pasidid�iavimas, liūdesys, pavydas, meilė, man primena, jog ji ne tik mano motina, bet ir moteris, vis� gyvenim� kovojanti dėl jausmo, kurio i� tikrųjų neteko patirti.

Mano tėtis buvo i�gydytas. O �mogus negali mylėti, jei pats nėra mylimas.

Nuo tokių min�ių dar labiau trok�tu būti su ja, bet �ito jausmo neken�iu ir ka�kodėl gėdijuosi.

Mudu su D�ulianu vėl gyvename įprastu ritmu. Toks įspūdis, lyg tas kelias savaites būtume abu �iuo�� ilgu Alekso �e�ėliu ir pagaliau sėkmingai atsidūr� kitoje jo pusėje. Mes negalime vienas kitu pasisotinti. Ir vėl su nuostaba d�iaugiuosi jo rankomis, �velnia, tykia �neka, įvairiais juoko atspalviais.

Naktį tamsoje gulim apsikabin�. Panyrame į nakties ritm�, į lauke gyvūnų skleid�iamus garsus: ūbavim�, klykavim�, staugim�. Nepaisant Tyruose slypin�ių pavojų, nuolatinės reguliuotojų ir Maitėdų grėsmės, pirm� kart� per begal� laiko jau�iuosi laisva.

Vien� ryt� i�lindusi i� palapinės pamatau, kad Juodė pramigusi, vietoj jos lau�� kursto D�ulianas su mama. Nusisuk� nuo man�s juodu ka�ko juokiasi. Į giedr� pavasario or� kyla plonos dūmų sruogelės. Valandėl� stoviu nejudėdama, i�sigandusi, jausdamasi per plauk� nuo ka�ko baisaus � jei tik krustelėsiu, �engsiu �ingsnį pirmyn ar atgal, vaizdas, kurį matau, sudu� vėjuje, o jie abu virs dulkėmis.

Tada D�ulianas atsigr��s pamato mane.

� Labas rytas, gra�uole.

Jo veidas tebėra patin�s ir nusėtas mėlynėmis, ta�iau akys ryto dangaus spalvos. Kai �ypsosi, neįsivaizduoju gra�esnio u� jį.

Mama stveria kibir� ir atsistoja.

� Norėjau eiti nusimaudyt.

� A� irgi eisiu, � sakau.

Brendant į ledinį vandenį nuo vėjo pa�iurpsta oda. Dangumi skrieja kreg�du�ių debesis; gurk�telėjus vandens tarp dantų grik�i smėlis; tolėliau vandenyje niūniuoja mama. Ne taip įsivaizdavau savo laim�. Ne tai pasirinkau.

Bet ir �ito pakanka. Daugiau negu pakanka.

Rod Ailando valstijos pasienyje sutinkame dar vien� ma�daug dvide�imt penkių �monių grup�, irgi traukian�i� į Portland�. I�skyrus du, visi remia Pasiprie�inim�, o tas dvejetas, nelink�s kovoti, bijo pasilikti vieni. Artėjame prie vandenyno. Visur senojo gyvenimo �iuk�lės. U�einame did�iulį betoninį pastat�, pana�ų į korį, Smigis sako, jog tai buv�s daugiaauk�tis gara�as.

Ka�kuo �is pastatas mane glumina. Jis stypso tarsi �imtaakis akmeninis vabzdys. Eidama jo �e�ėliu visa grupė nu��iūva. Man pa�iurpsta sprandas. Nors ir kvaila, negaliu atsikratyti jausmo, kad esame stebimi.

Grupės vedlys Smigis kilsteli rank�. Visi staigiai sustojame. Jis u�ver�ia galv� į ka�k� įsiklausydamas. A� sulaikau kvap�. Tylu, tik, kaip visada, mi�ke �e�a gyvūnai ir �velniai o�ia vėjas.

Staiga i� vir�utinio auk�to ant mūsų pa�yra smėlis, lyg kas būtų jo �iuptelėj�s koja.

Ir viskas atgyja.

� Gulkit, gulkitės! � �aukia Maksas, o mes griebiame ginklus ir plojamės ant pilvų į krūmok�nius.

� Kukū!

Nuo to balso, to �ūksnio nustėrstame. Delnu prisidengusi akis u�ver�iu galv� auk�tyn. Pamanau sapnuojanti.

I� juodos betoninio korio landos i�lenda Pipa ir, stovėdama ant saulės ap�viestos i�ky�os, �ypsodama mojuoja mums raudona nosine.

� Pipa! � klykia Juodė. Tik tada patikiu tuo, k� matau.

� Sveikutė! � �aukia jai Pipa.

I� tamsos jai u� nugaros visuose gara�o auk�tuose pama�u ima lįsti būriai �monių, sulysusių, nuskurusių, suvargusių.

Pipa pagaliau nulipa, prie jos pripuola Juodė, Smigis, Maksas. Pasirodo, �vėris irgi gyvas, liuokteli į saul� paskui Pip�. Tiesiog neįtikėtina. Gal penkiolika minu�ių nieko daugiau nedarome, tik �ūkaujame, juokiamės, �nekamės, nors beveik niekas nieko nesupranta, kas k� sako.

Galų gale Maksui pavyksta perrėkti visus tuos balsus ir juok�.

� Kaip ten viskas buvo? Girdėjome, niekam nepavyko i�sigelbėti. Girdėjome, kad vyko tikros skerdynės.

Pipa akimirksniu surimtėja.

� Skerdynės ir vyko, � sako ji. � �uvo �imtai. Tankai apsupo stovykl�. Kareiviai paleido į darb� a�arines dujas, kulkosvaid�ius. Taip, skerdynės. O riksmas... � Ji u�sikerta. � Buvo siaubinga.

� Kaip jūs i�trūkote? � klausia Juodė.

Mes visi jau tylime. Atrodo baisu, kaip vos prie� akimirk� juokėmės d�iūgaudami, kad Pipa gyva ir sveika.

� Laiko beveik nebuvo, � sako Pipa. � Mėginome visus įspėti. Bet patys �inote, koks ten buvo chaosas. Niekas mūsų neklausė.

U� jos Nelegalai nedr�siai �engia į saul� � i�plėt� akis, tylūs, įsibailin�, lyg �monės, kurie, atlaik� uragan�, stebisi, kad pasaulis tebėra. Galiu tik įsivaizduoti, k� jiems teko regėti Voterberyje.

� Kaip jūs apėjote tankus? � klausia Bitė.

Man tebėra sunku �iūrėt į j� kaip į motin�, kai ji elgiasi �itaip � kaip u�grūdinta Pasiprie�inimo dalyvė. Na, bet mane tenkina jos dvigubas vaidmuo: kartais ji esti mano mama, kartais � vadė ir kovotoja.

� Mes niekur nebėgome, � atsako Pipa. � Nebuvo kaip. Vis� slėnį u�plūdo kariuomenė. Mes pasislėpėme.

Jos veid� perkreipia skausmas. Lyg ir bando dar ka�k� sakyti, bet u�si�iaupia.

� Kurgi jūs pasislėpėte? � neatstoja Maksas.

Pipa keistai susi�velgia su �vėrimi. Jau manau, kad Pipa nesiteiks atsakyti. Stovykloje ka�kas atsitiko, apie k� ji nenori mums kalbėti.

Ta�iau ji kostelėjusi pasi�iūri į Maks�.

� I� prad�ių, kol dar ne�audė, � upės vagoje. Bet netrukus į j� pradėjo virsti lavonai. Jie mus ir pridengė.

� O Vie�patie...

Med�ioklis prispaud�ia prie kaktos kum�tį. Regis, tuoj apsivems. D�ulianas nusisuka nuo Pipos.

� Neturėjome kitos i�eities, � piktai sako Pipa. � Be to, jie jau buvo negyvi. Bent �ituo pravertė.

� Pipa, mes d�iaugiamės, kad jums pavyko, � �velniai taria Juodė, u�dėdama deln� jai ant peties. Pipa dėkinga atsisuka į j�. Jos veidas nekantrus ir alkanas kaip �uny�io snukutis.

� Ketinau pasiųsti jums �ini� į prieglob�, bet pamaniau, gal jau būsit i�ėj�, � sako ji. � Nenorėjau rizikuoti, kai visur pilna kareivių. Taigi pasukau į �iaur�. Ir nety�ia u�ėjom �it� avilį. � Ji krypteli smakru į mil�ini�k� gara��. Ir tikrai �is pana�us į avilį, ypa� kai dabar i� visų auk�tų į �vies� land�ioja tamsios figūros, paslankioja saulėkaitos lopais ir vėl lenda į juodus ply�ius. � Pamaniau, gera vieta pralaukti, kol viskas aprims.

� Kiek su tavim �monių? � klausia Smigis.

Ne�inia kiek de�im�ių jau nulipo �emėn ir stovi susispiet� �iek tiek toliau nuo Pipos � lyg priluptų i�badėjusių �unų gauja. Jų tylėjimas nejaukus.

� Daugiau kaip trys �imtai, � atsako Pipa. � Beveik keturi.

Daug, ta�iau tik dalelė �monių, stovyklavusių Voterberio pa�onėj. Mane u�lieja aklas įsiūtis. Mes tro�kome laisvės, kad galėtume mylėti, o virtome smogikais, laukiniais. D�ulianas �engteli artyn ir, lyg atspėj�s, k� galvoju, apkabina man pe�ius, kad galė�iau prisi�lieti.

� Mes nematėme jokių kareivių, � sako Juodė. � Mano manymu, jie at�ygiavo i� Niujorko. Jeigu turėjo tankus, tikriausiai judėjo keliu palei Hadson�. Tikėkimės, kad vėl pasuko į pietus.

� U�baig� misij�, � kar�iai taria Pipa.

� Nieko jie neu�baigė, � vėl prabyla mama, bet jau �velnesniu balsu. � Kova nesibaigė, ji tik prasideda.

� Mes einame į Portland�, � sako Maksas. � Ten turime drau�gų, daugyb�. Atsilyginsime, � priduria įtū��s. � Akis u� akį.

� Ir visas pasaulis bus aklas, � ramiai taria Koral.

Visi su�iūra į j�. Aleksui i�ėjus, ji kone vis� laik� tyli, o a� stengiuosi su ja nesusidurti. Jos skausm� jau�iu tiesiog fizi�kai, tamsi� visa įsiurbian�i� energij�, kuri gaubia j� ir ėda, jai a� jau�iu ir gailestį, ir apmaud�. Ji man primena, kad Aleksas jau nebuvo mano, taigi negalėjau jo netekti.

� K� pasakei? � neslėpdamas prie�i�kumo klausia Maksas.

Koral nusisuka.

� Nieko. Esu girdėjusi taip kalbant.

� Neturime pasirinkimo, � tvirtina mama. � Jeigu nekovosime, būsime sunaikinti. Kalbama ne apie atsilyginim�. � Ji dėbteli į Maks�, �is burbėdamas susineria ant krūtinės rankas. � Apie i�likim�.

Pipa pasikaso pakau�į.

� Mano �monės silpni, � pagaliau taria ji. � Gyvi tik visokiom atmatom, daugiausia pastipusiomis �iurkėmis ir tuo, k� surandame mi�ke.

� �iaurėje bus ko valgyt, � �ada Maksas. � Ten gausu atsargų. Kaip jau sakiau, Portlande Pasiprie�inimas turi daug draugų.

� Abejoju, ar jie pajėgs nueiti, � tyliai sako Pipa.

� Bet ir �ia negalite pasilikti, � primena Maksas.

Pipa prikanda lūp�, susi�velgia su �vėrimi. Linktelėj�s jis sako:

� Jis teisus, Pipa.

Prabyla moteris Pipai u� nugaros. Tokia sud�iūvusi, jog atrodo i�dro�ta i� senos pliauskos.

� Mes eisime. � Jos balsas netikėtai sodrus ir galingas. Prakauliame veide įdubusios akys �ėri it �arijos. � Ir kovosime.

Pipa lėtai i�kvepia. Linkteli.

� K� gi, gerai. Vadinasi, Portlandas.

Artėjant prie Portlando, �emei ir �viesai darantis vis savesnei, � u�plūstant ve�lumu ir kvapais, pa�įstamais i� vaikystės, i� seniausių, ilgiausių prisiminimų, � pradedu kurti savo planus.

Praėjus devynioms dienoms nuo kelionės prad�ios, mūsų būriui smarkiai i�augus, i�vystame vien� Portlando u�tvar�. Ta�iau tai jau ne tvora, o auk�ta cementinė siena, beveidis akmeninis masyvas, au�ros nuda�ytas ne�emi�ka rausva spalva.

Apstulbusi sustoju.

� Kas per velnias?

Einantis i� paskos Maksas vos neatsitrenkia į mane.

� Nauja statyba, � paai�kina. � Sustiprinta sienos apsauga. Portlandas rodo pavyzdį.

Kraipydamas galv�, jis ka�k� murma.

�velgiant į nauj�j� sien� man dau�osi �irdis. Pabėgau i� Portlando ma�iau nei prie� metus, o jis jau �itaip pasikeit�s. Suima baimė, kad ir u� tos sienos, viduje, viskas bus pasikeit�. Galbūt nepa�insiu nė vienos gatvės. Gal nerasiu kelio į tetos Kerolės namus.

Gal neįstengsiu rasti Greisės.

Negaliu negalvot ir apie Han�. Ka�in kur ji bus, kai pradėsime ver�tis į Portland�: atstumtieji jo vaikai, sūnūs palaidūnai, nelyginant angelai, apra�yti �Ssilvos knygoje�, kuriuos ka�koks u�sirūstin�s dievas i�trenkė i� dangaus u� tai, kad jie buvo apimti meilės ligos.

Ta�iau primenu sau, jog manosios Hanos, Hanos, kuri� pa�inojau ir mylėjau, � jau nėra.

� Ji man nepatinka, � sakau.

Maksas atsisuka, kreivai �ypteli.

� Nesijaudink, ilgai nestovės.

Ir jis pamerkia akį.

Aha, vėl sprogdinimai. Logi�ka, juk mums reikia ka�kaip perkelti į Portland� būrius �monių.

Ryto tyl� sudrums�ia plonas �vilpimas. �vėris. Juodu su Pipa �įryt i�ėjo į �valgyb�: ap�iūrėti miesto ribų, paie�koti kitų Nelegalų, stovyklos ar prieglobos pėdsakų. Mes pasukame į pietus. Keliaujame nuo vidurnak�io, ta�iau dabar, pajut� nauj� energijos antplūdį, �engiame spar�iau negu naktį.

Med�ių tankmė mus i�spjauna į pla�i� laukym�. Med�iai ir krūmai jos kra�tuose dailiai apkarpyti tiesia linija, �i alėja nusit�sia į tolį kokį ketvirtį mylios. Joje ant �lako ir cemento blokų u�kelti furgonėliai, �alia stovi palapinės, �ygio lovelės, ant med�ių �akų i�temptos paklodės. Stovykloje jau vaik�tinėja �monės, kvepia lau�o dūmais.

Prie vieno furgonėlio �vėris ir Pipa �neku�iuojasi su auk�tu �viesiaplaukiu vyri�kiu.

Juodė su mama veda mūsų būrius į laukym�. A� lieku stovėti kaip įkasta. D�ulianas, pamat�s, kad neinu su būriu, grį�ta pas mane.

� Kas atsitiko? � klausia.

Jo akys raudonos. Jis dirba daugiau u� visus � kai kiti miega, eina �valgybon, ie�ko maisto, stovi sargyboj.

� A�... a� pa�įstu �it� viet�, � atsakau. � Esu �ia buvusi.

Nesakau, kad su Aleksu. Nėra reikalo. D�uliano akys ima bėgioti.

� Einam, � paragina. Balsas įtemptas, bet jis paima man u� rankos. Delnai su nuospaudomis, nors prisilietimas vis tiek �velnus.

Ap�velgiu furgonėlių eil� ie�kodama to, kurį Aleksas buvo pasirink�s sau. Ta�iau tai buvo an� vasar�, naktį, o a� buvau i�sigandusi. Neprisimenu kokių nors jo ypatybių, i�skyrus atvyniojam� plastiko ir brezento stog�, bet i� �ia, kur stoviu, jo neį�iūrėsi.

Trumpai �vysteli viltis. Galbūt Aleksas �ia. Gal grį�o į pa�įstam� viet�.

� Atėjot pa�iu laiku, � sako Pipai �viesiaplaukis. Jis kur kas vyresnis, negu atrodė i� toli, tikrai pradėj�s penkt� de�imtį, bet kaklas po ausimi neliestas. Neatrodo, kad būtų ilgesnį laik� praleid�s Zombilande. � Planas bus vykdomas rytoj vidurdienį.

� Rytoj? � pakartoja Pipa, susi�velgdama su Smigiu. D�ulianas spusteli man rank�. Pajuntu nerim�. � Kodėl taip greit? Jei turėtume daugiau laiko pasirengti...

� Ir daugiau laiko pavalgyti, � įsiterpia Juodė. � Pusė mūsi�kių i�badėj�. Bus prasti kovotojai.

�viesiaplaukis skėsteli rankomis.

� Ne mano sprendimas. Visk� derinome su draugais anapus sienos, viduje. Rytoj geriausia proga patekti į miest�. Dauguma saugumo pajėgų rytoj bus u�siėmusios � laboratorijose vie�as renginys. Kareiviai bus atitraukti ir nuo sienos.

Pipa atsidūsta trindamasi akis. Mama klausia:

� Kas eis pirmi?

� Smulkmenas dar aptariame, � atsako vyri�kis. � Mes ne�inojome, ar Pasiprie�inimo vadovai gavo mūsų �ini�. Ne�inojome, ar galime tikėtis pagalbos.

Su mama jis kalba visai kitaip negu su kitais � oficialiau ir pagarbiau. Matau, kaip jo �vilgsnis nuslysta prie i�tatuiruoto skai�iaus ant jos kaklo, rodan�io, kad ji kalėjo Kriptose. Jis ai�kiai supranta, k� tai rei�kia, nors ir nebuv�s Portlande.

� Dabar jau sulaukėte pagalbos, � sako mama.

�viesiaplaukis nu�velgia mūsų būrį. Brėk�tant rytui i� mi�ko į laukym� braunasi vis daugiau �monių. Jis nustemba, tarsi tik dabar suvok�s, kad mūsų baisiai daug.

� Ir kiekgi jūsų yra? � klausia.

� So�iai, � pla�iai i�si�iepusi atsako Juodė.

Hargrouvų namas sk�sta �viesoje. Automobiliui įsukus į kiem� atrodo, lyg prie�ais stovi ant seklumos u�plauk�s did�iulis baltas laivas. Kiekviename lange dega po lemp�, med�iai kieme apkabinėti lempu�ių girliandomis, jomis apkra�tuotas ir stogas.

Be abejo, tos lemputės skirtos ne �ventei. Jos rodo gali�. Mes turėsime, kontroliuosime, netgi �vaistysime elektros energij�, o kiti nyks tamsoje, prakaituos vasar�, �als pasikeitus orams.

� Argi ne nuostabu, Hana? � taria mama, kai i� patamsio prieina patarnautojai juodais kostiumais ir atidaro automobilio dureles. Jie stovi ir laukia susidėj� rankas � pagarbūs, atidūs, tylūs. Turbūt Fred�io sumanymas. Prisimenu jo pir�tus, gniau�ian�ius man gerkl�. Tu vis tiek turėsi i�mokti vykdyt mano komandas...

Ir monotoni�kas Kasandros balsas, neviltis jos akyse. Ma�as jis nuodydavo kates. Jam patikdavo �iūrėti, kaip jos dvesia.

� Nuostabu, � pritariu a�.

Nuleisdama kojas i� automobilio, ji grį�teli į mane, susiraukia.

� �įvakar esi labai nekalbi.

� Pavargau.

Ta pusantros savaitės prabėgo taip greitai, jog neprisimenu atskirų dienų: viskas susilieja, virsta sujaukta sutrikdyto sapno pilkuma.

Rytoj i�teku u� Fred�io Hargrouvo. Vis� dien� jau�iuosi lyg lunatikė, matau, kaip mano kūnas juda, �ypsosi ir kalba, paskui, aprengtas ir i�kvepintas, plaukia laiptais �emyn, sėda į laukiantį automobilį ir dabar sklend�ia betono plok��ių taku į Fred�io namus.

Matau Han� einant. Matau Han� į�engiant į vestibiulį, mirksint nuo ry�kios �viesos: sietynas meta ant sienų visų vaivoryk�tės spalvų blyksnius; stalas ir knygų lentynos apstatytos lempomis; sidabrinėse �vakidėse dega �vakės. Matau Han� sukant į prisikim�usi� svetain�, kur į j� atsisuka gal �imtas įraudusių, i�purtusių veidų.

� �tai ir ji!

� Pagaliau ir nuotaka...

� Ir ponia Teit.

Matau, kaip Hana sveikinasi, mojuoja, linksi, spaud�ia rankas ir �ypsosi.

� Hana, pa�iu laiku! A� kaip tik tau giedojau ditirambus, � sako Fredis, su �ypsena eidamas prie man�s.

Jo batai be garso �engia mink�tu kilimu.

Matau, kaip Hana paduoda rank� savo būsimam vyrui. Fredis prisilenk�s ku�da:

� Atrodai labai gra�i. � Ir priduria: � Tikiuosi, įsidėjai į galv� mūsų pokalbį.

Tai sakydamas su�nybia man �asto mink�tim�. Kit� rank� jis atki�a mano mamai, ir mes �engiame per kambarį, o minia prasiskiria duodama mums keli�, �lamėdama �ilkais ir pasijonių drobelėmis. Fredis retkar�iais stabteli �nektelėti su svarbiausiais miesto vald�ios ponais ir savo did�iausiais geradariais. A� klausausi ir prireikus juokiuosi, bet vis� laik� jau�iuosi kaip sapnuodama.

� Puiki mintis, mere Hargrouvai. K� tik sakiau D�inei...

� Ir kodėl jie turėtų gauti �vies�? Kodėl i�vis turėtų k� nors gaut i� mūsų?

� ...�itas reikalas bus i�spr�stas.

Mano tėvas jau �ia, matau jį kalbantis su Patriku Railiu, �mogumi, kuris perėmė vadovavim� ABD, kai an� mėnesį buvo nu�udytas Tomas Fainemenas. Railis, matyt, atva�iavo i� Niujorko, kur įsikūr�s organizacijos biuras.

Galvoju, k� pasakojo Kasandra, � kad ABD dirbo kartu su Nelegalais, Fredis irgi su jais turėjo bendrų reikalų, kad abu i�puoliai buvo bendrai suplanuoti, � ir jau�iuosi, lyg ei�iau i� proto. Nebe�inau, kuo tikėti. Gal taip pat būsiu u�daryta į Kriptas su Kasandra ir i� man�s bus atimti batrai��iai.

Vos neprunk�teliu.

� Atsipra�au, � sakau, kai tik Fredis nebe taip spaud�ia alkūn� ir pamatau prog� pabėgti, � eisiu pasiimt ko nors gerti.

Fredis �ypsosi, bet akys paniurusios. Įspėjimas ai�kus: Deramai elkis.

� Na, �inoma, � nerūpestingai taria.

Man einant per svetain�, minia jį apspinta u�stodama nuo mano �vilgsnio.

Prie�ais vien� didelių erkerinių langų, i�einan�ių į dailiai nupjaut� Hargrouvų vej� ir nepriekai�tingas lysves, kuriose gėlės sodinamos pagal auk�tį, rū�į ir spalv�. Papra�au vandens ir stengiuosi kur nors taip nulįsti, kad nors kelias minutes nereikėtų �nekėtis.

� �tai kur ji! Hana? Prisimeni mane?

Kitoje kambario pusėje man kar�tligi�kai moja Selija Brigs, stovinti �alia Stiveno Hilto, pasipuo�usi tokia suknele, lyg būtų nety�ia įlipusi į mil�ini�k� mėlyno �ifono pusnį. �iūriu �onan apsimesdama, kad jos nepastebėjau. Kai ji pradeda grūstis mano pusėn tempdama u� rankovės ir Stiven�, a� i�sispraud�iu į koridorių ir nuskubu į u�pakalin� namo pus�.

Įdomu, ar Selija �ino, kas buvo an� vasar�: kaip mudu su Stivenu alsavome vienas kitam į burn� liesdamiesi lie�uviais. Gal Stivenas jai papasakojo. Gal dabar abu i� to juokiasi, kai visi esame saugūs anoje pusėje, persirit� per tas jaudinan�ias ir bauginan�ias naktis.

Pasuku į u�dar� verand�, bet ir joje daugybė �monių. Jau �ia pat virtuvės durys. I�girstu ponios Hargrouv bals�:

� Paimk t� ledo kibirėlį, gerai? Bufetininkas beveik nebeturi.

Norėdama jos i�vengti smunku į Fred�io kabinet� ir greit u�darau duris. Ponia Hargrouv mane skubiai i�komandiruotų atgal į pokylį, pas Selij� Brigs ir visus tuos i��ieptus dantis. Lėtai i�kvėpdama atsi�lieju į duris.

Mano akys nukrypsta į vienintelį paveiksl� kambaryje: į med�iotoj�, stovintį prie laimikio.

Ta�iau dabar nenuleid�iu akių.

Med�iotojas ka�koks ne toks: per daug gerai apsireng�s, senovi�ku kostiumu ir nublizgintais auliniais. �engiu artyn pakraupusi, bet negalėdama atitraukti akių. Ant skerdenų kablių visai ne �vėrys kabo.

Moterys.

Palubėje kabo lavonai, �monių lavonai, jie guli ir ant marmurinių grindų.

�alia dailininko para�o priklijuotas spausdintas ra�telis: Manasis Mėlynbarzd�io mitas, arba Neklusnumo pavojai.

Man kyla neai�kus noras � kalbėti, o gal rėkti ar bėgti. Ta�iau a� atsisėdu u� ra�omojo stalo į odinį krėsl� auk�ta atkalte, pasiremiu galv� rankomis ir bandau prisiminti, kaip verkiama. Bet nieko nei�eina, tik ima skaudėti galv� ir gale gerklės pajuntu silpn� nie�ulį.

Ne�inau, kiek laiko taip sėd�iu, kai suvokiu artėjant sirenos kauksm�. Staiga kambarį u�lieja spalvos: pro langus blyk�ioja raudoni ir balti �ibintai. Ta�iau sirenos nenutyla � paskui suprantu, kad jos aidi visur, ir arti, ir toli, vienos �viegia �ioje gatvėje, kitos tolimos, ne garsesnės u� aid�.

Ka�kas negerai.

I�einu į koridorių, trinkteli kelių kambarių durys. Pokalbiai ir muzika nutyla. �monės ka�k� �ūkauja. I�puol�s į koridorių Fredis skuba artyn. Gerai, kad spėjau u�daryti kabineto duris.

Pamat�s mane sustoja.

� Kur buvai? � klausia.

� Verandoje, � skubiai atsakau. �irdis skaud�iai plaka. � Norėjau pakvėpuoti grynu oru.

Jis jau �iojasi ka�ko sakyti, bet į koridorių i�lenda mama � visa perbalusi.

� Hana, �tai kur tu, � sako ji.

� Kas atsitiko? � klausiu.

Vis daugiau �monių plaukia i� svetainės: reguliuotojai i�lygintomis uniformomis, Fred�io apsaugininkai: du policijos karininkai oriais veidais, ir Patrikas Railis, besivelkantis striuk�. Skamba mobilieji telefonai, koridoriuje jau tra�ka radijo stotelės.

� Neramumai prie sienos, � atsako mama, baimingai �vilgtelėdama į Fredį.

� Mai�tininkai.

I� mamos i�rai�kos suprantu atspėjusi.

� Jie, ai�ku, nu�auti, � garsiai, kad visi girdėtų, sako Fredis.

� Kiek jų buvo? � vėl klausiu.

Fredis atsisuka į mane vilkdamasis �vark�, kurį jam k� tik padavė reguliuotojas rū�kanu veidu.

� Ar svarbu? Mes pasirūpinome.

Mama �vilgteli į mane vos pastebimai purtydama galv�.

Policininkas, stovintis u� Fred�io, kalba į savo radijo stotel�:

� De�imt keturi, de�imt keturi, jau vykstame.

� Pasiruo��s? � klausia Fredį Patrikas Railis.

Fredis linkteli. Suskamba jo telefonas. I�trauk�s i� ki�enės skubiai jį nutildo.

� Velnias. Ver�iau paskubėkime. Merijos telefonai visai pasiuto.

Mama u�deda rank� man ant pe�ių. Net krūpteliu. Mes labai retai �itaip lie�iame viena kit�. Ji turbūt nerimauja kur kas labiau, negu parodo.

� Eime, mūsų laukia tėvas, � taria.

� Kur mes va�iuosime? � klausiu.

Ji jau veda mane priekinių durų link.

� Namo, � atsako.

Lauke pilna �monių. Stojame į eil�, laukian�i� savo automobilių. Matome, kaip į sedanus rop��iasi po septynis ir a�tuonis, moterys suknelėmis iki �emės lipa viena kitai ant kelių. Akivaizdu, jog niekas nenori eiti pės�ias gatvėmis, kuriose tebeskardena tolimos sirenos.

Tėvas atsisėda priekyje �alia Tonio. Mudvi su mama susispaud�iame ant u�pakalinės sėdynės, mat paimame poni� ir pon� Brendus, dirban�ius Sanitarijos departamente. �iaip jau ponia Brend be atvangos mala lie�uviu, � mama visada stebėjosi, kaip gydomoji procedūra atėmė i� jos gebėjim� kontroliuoti savo �nek�, � bet �įvakar ma�inoje tylu. Tonis va�iuoja grei�iau negu visada.

Pradeda lyti. Gatvių �ibintai meta ant langų aureolių formos at�vaitus. Staiga, apimta baimės ir nerimo, stebiuosi savo kvailumu. Ir �ia pat pasi�adu daugiau nekelti kojos į Dieringo auk�tum�. Per daug pavojinga. Lenos �eima � ne mano rūpestis. Padariau, k� galėjau.

Kaltė tebespaud�ia gerkl�, bet pasistengiu j� nuryti.

Prava�iuojame po kitu �ibintu, ir lietaus srovelės ant stiklų pasidaro lyg ilgi pir�tai, paskui ma�in� vėl praryja tamsa. Man rodosi, patamsyje �alia automobilio slenka ka�kokios neįprastos figūros, tarp �e�ėlių mirguliuoja veidai. Akimirk�, kai riedame po dar vienu �ibintu, i� mi�kelio anapus gatvės pamatau i�lendant �mogų su gobtuvu. Mūsų akys susiduria, ir a� aikteliu.

Aleksas. Tikrai Aleksas.

� Kas tau? � i�g�stingai klausia mama.

� Nieko, a�... � Kai atsisuku, jo nebėra, ir pamanau, jog man tik pasivaideno. Tikriausiai. Aleksas negyvas, jis buvo suimtas prie sienos ir į Tyrus nepateko. � Man pasirodė, kad ka�k� pama�iau.

� Nebijok, Hana. Ma�inoje mums niekas negresia. � Bet pasilenkusi prie Tonio sako: � Gal gali va�iuoti grei�iau?

Mintyse regiu nauj�j� sien�, ap�viest� besisukan�io pro�ektoriaus, i�margint� kraujo dėmėmis.

O jeigu jų yra daugiau, negu pirma ma�iau? Jeigu jie ateis susidoroti su mumis?

Taip ir matau Len�, sėlinan�i� gatvėmis, nardan�i� tarp �e�ėlių su peiliu rankoje. Akimirk� u�ima kvap�.

Bet ne. Ji ne�ino, kad j� ir Aleks� įdaviau a�. Niekas ne�ino.

Be to, ji tikriausiai mirusi.

Ir net jeigu ne, jeigu ka�kokiu stebuklu i�tvėrė pabėgim� ir vargsta Tyruose, ji niekada neprisidėtų prie mai�tininkų. Nesmurtautų ir neker�ytų. Tik ne Lena, juk ji tiesiog alpdavo įsidūrusi pir�t� ir pavėlavusi nei�drįsdavo mokytojai meluoti. Ir dabar pristigtų dr�sos.

O gal ne?

Svarstymai u�trunka iki i�naktų. �viesiaplaukis, vardu Kolinas, u�sidaro viename furgonėlyje kartu su �vėrimi ir Pipa, Juode ir Smigiu, Maksu, Kepu, mano mama ir dar keletu kitų, kuriuos jis pasirinko. Prie durų pastato sargybinį, kad niekas nesumanytų lįsti. Suprantu, jog rengiama ka�kokia didelė operacija � tokia pat, jeigu ne didesnė kaip Incidentai, per kuriuos buvo i�sprogdinta Kriptų siena ir policijos nuovada. I� Makso u�uominų spėju, kad naujasis mai�tas neapsiribos Portlandu. Kaip ir po ankstesniųjų Incidentų, visuose �alies miestuose prijau�iantieji ir Nelegalai rinksis i�reik�ti savo protesto.

Vienu tarpu Maksas su Juode i�eina į lauk� rimti ir susikaup�, bet kai imu maldauti Juod�, kad leistų ir man dalyvauti pasitarime, ji grie�tai atkerta:

� Lena, eik miegot. Viskas bus nutarta ir be tav�s.

Jau beveik vidurnaktis, D�ulianas seniai miega. �i� valandėl� neįsivaizduoju, kad galė�iau atsigulti �alia. Kraujas nerimsta, rankomis ir kojomis tarsi skruzdės bėgioja � taip knieti k� nors daryti. Minu ratais stengdamasi atsikratyti to knietulio ir nir�dama � ant D�uliano, ant Juodės, galvodama apie visus dalykus, kuriuos norė�iau jai i�rė�ti.

Juk a� i�traukiau D�ulian� i� po�emio. A�, rizikuodama gyvybe, jį i�gelbėjau. A� patekau į Voterberį. A� i�siai�kinau, kad Lai buvo i�davikė. O dabar Juodė mane varo į lov�, lyg bū�iau neklusni penkiametė.

Nusitaikiusi paspiriu skardinį puodelį, gulintį lau�avietės pelenuose, ir �iūriu, kaip jis nuskriej�s garsiai �vangteli į furgonėlio �on�. Vyri�kas balsas su�unka:

� Nustokit!

Bet man nusispjaut, jeigu jį pri�adinau. Nusispjaut, jeigu pri�adinsiu vis� stovykl�.

� Negali u�migti?

Krūptelėjusi atsisuku. Prie blėstan�io lau�o man u� nugaros sėdi Koral, rankomis apglėbusi kelius. Retkar�iais abejingai lazdele padau�o nuodėgulius.

� Labas, � atsargiai tariu. Aleksui i�ėjus, ji beveik nekalba. � Nepastebėjau tav�s.

Ji pakelia akis. �ypteli.

� Ir man nesinori miego.

Nors negaliu nustygti, atrodo kvaila stypsoti, ir a� atsisėdu ant vieno aprūkusių r�stgalių, kuriais aptverta lau�avietė.

� Tau neramu dėl rytojaus?

� Nepasaky�iau. � Ji vėl pajudina nuodėgulį, �iūri, kaip jis trumpam įsi�iebia. � Juk man nesvarbu, tiesa?

� K� nori tuo pasakyti?

Pirm� kart� per savait� įsi�iūriu į j�, iki tol vis vengdavau. Jos veidas sunyk�s ir ka�koks tragi�kas, bly�ki oda atrodo kaip tu��ias i�d�iūv�s kevalas.

Ji gū�teli įsmeigusi akis į �arijas.

� Ogi tai, kad esu likusi vienui viena.

Nuryju seil�. Ketinau pakalbėti su ja apie Aleks�, kaip nors atsipra�yti, bet neradau �od�ių. Net ir dabar jie limpa prie gomurio.

� Paklausyk, Koral. � Giliai įkvepiu. Sakyk. Imk ir pasakyk. � Man tikrai gaila, kad Aleksas i�ėjo. �inau... �inau, kaip tau tikriausiai sunku.

Na �tai, pripa�inau, kad Aleksas � jos netektis. I�tarusi tuos �od�ius pasijuntu keistai subliū�kusi, lyg jie vis� laik� būtų lindėj� mano krūtinėj i�sipūt� kaip balionai.

Pagaliau ji pa�velgia į mane. Jos i�rai�ka nesuvokiama.

� K� paveiksi, � galų gale taria ji, vėl įbesdama akis į �arijas. � Vis tiek tave tebemylėjo.

Tas pats, jei būtų smogusi man kum��iu po krūtine, � negaliu įkvėpti.

� K� �ia dabar �neki?

Ji kreivai �ypteli.

� Taip. Buvo ai�ku kaip dien�. Viskas gerai, a� jam patikau ir jis man patiko. � Ji lėtai papurto galv�. � Sakydama, kad likau viena, turėjau galvoje ne Aleks�, o Nen� ir kitus savo grupės �mones. Savi�kius. � Numetusi lazdel� tvir�iau apglėbia kelius. � Keista, ar ne, jog tik dabar taip ai�kiai pajutau?

Nors priblok�ta jos �od�ių, susitvardau. Palie�iu jai alkūn�.

� Ei, tu turi mus. Dabar mes būsime tavi�kiai.

� A�iū. � Ji vėl pasi�iūri į mane, liūdnai �ypteli. Pakreipusi galv� priekabiai nu�velgia mane.

� Matau, kodėl jis tave mylėjo.

� Koral, tu klysti...

Kaip tik tada u� nugaros pasigirsta �ingsniai ir mama sako:

� Maniau, seniai miegi.

Koral atsistoja, nusibraukia d�insų u�pakalį � nervinis judesys, ir tiek, juk visi esam apaug� purvu, nuo blakstienų iki panagių.

� A� jau norėjau eiti, � taria ji. � Labanaktis, Lena. Ir... dėkui.

Nelaukusi atsakymo, ji apsisuka ir nueina į pietinį alėjos gal�, kur susibūr�s beveik visas mūsų būrys.

� Atrodo tokia miela mergaitė, � sako mama, sėsdamasi ant r�stgalio, nuo kurio pakilo Koral. � Per miela Tyrams.

� Ji �ia kone nuo kūdikystės, � nesusilaikau neat�ovusi. � Be to, narsi kovotoja.

� Kas nors negerai? � klausia mama, �iūrėdama į mane.

� Negerai tai, kad a� nemėgstu, kai nuo man�s kas nors slepiama. Noriu �inoti rytdienos plan�.

�irdis plaka. Suprantu be reikalo priekai�taujanti mamai, ji nekalta, kad a� nedalyvavau svarstymuose, bet i� piktumo vis tiek norisi rėkti. Koral �od�iai manyje ka�k� i�klibino, ir dabar tas palaidas daiktas ritinėjasi krūtinėje badydamas plau�ius. Jis tave tebemylėjo.

Ne. Negali būti, jai pasirodė. Jis niekada man�s nemylėjo. Pats taip sakė.

Mamos veidas surimtėja.

� Lena, pa�adėk man, kad rytoj liksi �ia, stovykloje. Pa�adėk, kad neisi į miest�.

Dabar a� i�ple�iu akis.

� K���?

Ji persibraukia plaukus, ir jie atrodo kaip įelektrinti.

� Niekas gerai ne�ino, ko galime tikėtis anapus sienos. Saugumo pajėgų skai�ius ma�daug �inomas, bet neai�ku, kiek �alininkų surinko mūsų draugai Portlande. A� įkalbinėjau operacij� atidėti, bet nelaimėjau. Lena, tai pavojinga. Nenoriu, kad puolime dalyvautum.

Staiga sprogsta tas krūtinėje besiritinėjantis daiktas: pyktis ir liūdesys praradus Aleks�, o dar labiau � dėl gyvenimo, kurį dėliojame i� visokių atliekų ir �iuk�lių, i� u�uominų ir pa�adų, kurių niekas nevykdo...

� Nejau dar nesupranti? � klausiu beveik drebėdama. � A� jau ne vaikas. U�augau. U�augau be tav�s. Ir tu neturi teisės man įsakinėti, k� daryti.

Beveik laukiu, kad mane subartų, bet ji tik atsidūsta �iūrėdama į pelenuose teberusenan�i� violetin� liepsnel� � nelyginant u�kast� saulėlydį. Staiga klausia:

� Ar prisimeni sakm� apie Saliamon�?

Jos klausimas toks netikėtas, kad tik linkteliu.

� Papasakok, kaip j� prisimeni.

Alekso ra�telis, tebegulintis mai�elyje ant kaklo, rodos, irgi pradeda rusenti, deginti krūtin�.

� Dvi moterys nepasidalija kūdikio, � dvejodama sakau. � Jos sutinka kūdikį perkirsti. Karalius taip nusprend�ia.

Mama purto galv�.

� Ne, �ia pataisytas variantas, skirtas �Ssilvos knygai�. Tikrojoje istorijoje moterys kūdikio neperkerta.

A� klausausi bijodama kvėpuoti. Jau�iuosi, lyg svyruo�iau ant bedugnės kra�to, ant suvokimo kra�to � ne�inodama, ar noriu nusirist į jį.

� Tikrojoje sakmėje, � pasakoja mama, � karalius Saliamonas pasiūlo kūdikį perkirsti tik norėdamas jas i�bandyti. Viena moteris sprendimui pritaria, kita kūdikio atsisako. Ji nenori jo mirties. � Mama atsisuka į mane. Net tamsoje matau, kaip spindi jos akys, jų skaidrumas nei�blėso per visus tuos metus. � Taip karalius suprato, katra jų tikroji kūdikio motina. Kad i�saugotų jam gyvyb�, ji pasiry�usi atsisakyti savo teisės, paaukoti savo laim�.

U�simerkusi po vokais matau �ioruojant �arijas: kraujo raudonumo au�r�, dūmus ir liepsnas, Aleks� u� pelenų u�dangos. Staiga suprantu. Suprantu jo ra�telio prasm�.

� Lena, a� nenoriu tau įsakinėti, � taria mama. � A� tik trok�tu, kad tau negrėstų pavojus. Visada �ito tro�kau.

Atsimerkiu. U�g�sta prisiminimas, kaip Aleksas stovi u� sienos ir jį praryja juodas kareivių spie�ius.

� Per vėlu, � tariu negyvu, nesavu balsu. � Esu jau tiek ma�iusi... Ir praradusi tiek, kad tu net neįsivaizduoji.

Ai�kiau negaliu jai pasakyt apie Aleks�. Laimė, ji nekamantinėja. Tik linkteli.

� Pavargau.

A� sunkiai atsistoju. Kūnas irgi atrodo ka�koks svetimas, lyg bū�iau marionetė, pradėjusi irti per siūles. Vien� kart� Aleksas pasiaukojo, kad galė�iau gyventi ir būti laiminga. Dabar jis tai padarė antr� sykį.

O a� tokia kvaila. Ir jis i�ėjo. Ir neturiu kaip jo pasiekti, pasakyti, kad �inau ir suprantu.

Neturiu kaip jam prane�ti, kad jį tebemyliu.

� Eisiu numigti, � sakau ne�iūrėdama jai į akis.

� Gera mintis, � pritaria ji.

Jau nueinan�i� ji pa�aukia. Atsigr�iu. Lau�o pelenai visai i�blėso ir jos veidas skendi tamsoje.

� Prie sienos �ygiuosime au�tant, � sako ji.

Negaliu u�migti.

Rytoj a� jau būsiu nebe a�. �engsiu baltu kilimu, atsistosiu po baltu baldakimu ir prisieksiu i�tikimyb� ir pasiry�im�. Tada ant man�s pabirs balti �iedlapiai, barstomi kunigų, sve�ių ir mano tėvų.

A� atgimsiu: tu��ia, �vari, beveidė � lyg laukas po pūgos.

Sėd�iu vis� naktį ir �iūriu, kaip vir� horizonto i� lėto imasi au�ra, baltais pir�tais glostydama �em�.

A� stoviu minioje ir �iūriu, kaip du vaikai pe�asi dėl kūdikio. Tampo jį kiekvienas į save, kūdikis pamėl�s, ir a� suvokiu, jog vaikai mirtinai jį u�tampys. Bandau prasiver�ti per mini�, bet �monių vis daugėja, jie man�s nepraleid�ia. Staiga, kaip ir bijojau, kūdikis krinta, trenkiasi į �aligatvį ir sudū�ta į daugyb� �ukių tarsi porcelianinė lėlė.

Ūmiai �monės i�nyksta. Esu gatvėje viena, o prie�ais mane prie sudu�usios lėlės pasilenkia mergaitė ilgais susivėlusiais plaukais ir niūniuodama stropiai dėlioja �ukes. Diena giedra ir stebėtinai tyki. Kiekvienas mano �ingsnis nuskardi it �ūvis, bet ji nepakelia akių, kol nesustoju prie jos.

Tada ji pasi�iūri į mane. Taip, Greisė.

� Matai? � sako rodydama man lėl�. � Sutaisiau.

Ir a� matau, kad lėlės veidas yra mano veidas, i�rai�ytas tūkstan�io ploniausių įtrūkimų ir ply�elių.

Greisė laiko lėl� ant rankų.

� Pabusk, pabusk, � pra�o ji.

� Pabusk.

Atsimerkiu. Prie man�s stovi mama. Nerangiai atsisėdu gniau�ydama rankų ir kojų pir�tus, kad atgautų judrum�. Ore tvyro rūkas, dangus dar tik brėk�ta. �em� dengia �alna, jos �varbumas perėmė mane ir per antklod�, o vėjas pagelus, koks kartais esti rytais. Stovykla jau kruta. Aplinkui �monės vaik�to, stovi, prieblandoje slankioja lyg �e�ėliai. Atgyja lau�avietės, ir vis da�niau girdėti �nekantis ar įsakmiai �ūkaujant.

Mama i�tiesia rank�, padeda atsikelti. Neįtikėtina, bet atrodo pailsėjusi ir �vali. A� trepsiu, nes kojos sustingusios.

� Kava kaipmat i�judins krauj�, � sako ji.

Nesistebiu, kad Juodė, Smigis, Pipa ir �vėris jau atsikėl�. Su Kolinu ir keliolika kitų jie stovi netoli didesniųjų lau�avie�ių ir tyliai kalbasi. I� burnų virsta kvapo debesėliai. Vir� ugnies kabo katiliukas su kava, kar�ia ir grūdėta, bet kar�ta. Atsigaunu jau po kelių gurk�nelių. Bet valgyt neprisiver�iu.

Mane pama�iusi Juodė kilsteli antakius. Mama pasiduodama numoja ranka, ir Juodė pasisuka į Kolin�.

� Gerai, � sako jis. � Kaip aptarėme vakar vakare, į miest� vykstame trimis grupėmis. Pirmoji i�eina po valandos, i�tiria padėtį ir susisiekia su mūsų draugais. Pagrindinės jėgos laukia sprogimo lygiai dvylikt� valand�. Tre�ioji grupė seks i� paskos ir trauks tiesiai į tiksl�.

� Labas, naktį tav�s pasigedau, � sako D�ulianas, priėj�s i� u� nugaros. Akys u�miegotos, plaukai bevilti�kai susitar��.

Naktį nepajėgiau gultis �alia D�uliano. Pasiėmusi atliekam� antklod� įsitaisiau lauke �alia �imto kitų moterų. Ilgai �iūrėjau į �vaig�des prisimindama, kaip pirm� kart� su Aleksu lankiausi Tyruose: kaip jis įsivedė mane į vien� furgonų ir nuklojo jį dengiantį brezent�, kad galėtume matyti dangų.

Kiek daug tarp mūsų liko nepasakyta � tai ir yra visas nei�gydytųjų gyvenimo pavojingumas ir gra�umas. Priekyje visada laukia d�iunglių brūzgynai, per kuriuos reikia pa�iam prasiskinti tak�.

D�ulianas nori mane apkabinti, a� �engteliu atgal.

� Ilgai negalėjau u�migti, � sakau. � Paskui nenorėjau tav�s pri�adinti.

D�ulianas susiraukia. Nedrįstu pa�iūrėt jam į akis. An� savait� apsipratau su mintimi, kad D�uliano niekada nemylėsiu taip, kaip mylėjau Aleks�. Ta�iau dabar �is suvokimas tarp mūsų dunkso it siena. A� niekada nemylėsiu D�uliano, nes myliu Aleks�.

� Kas tau pasidarė?

D�ulianas įtariai �iūri į mane.

� Nieko. � Ir pakartoju: � Nieko.

� Gal kas nors... � sako jis, bet pribėga Juodė ir jį u�sipuola:

� Ei, ne laikas plepėti, ai�ku? U�si�iaupk arba nyk i� �ia.

D�ulianas nutyla. Pasisuku į Kolin�. D�ulianas jau nebando man�s paliesti. Dangumi plaukia ilgi oran�iniai ir raudoni plau�ai � tartum mil�ini�kos geltonplaukės medūzos garbanos, plūduriuojan�ios pieno baltumo vandenyje. Rūkas kyla, pabudusi �emė pradeda r��ytis. Portlandas irgi bunda.

Kolinas mums nupasakoja plan�.

Paskutinį ryt� kaip Hana Teit viena geriu kav� verandoje.

Ketinau paskutinį kart� pasiva�inėti dvira�iu, ta�iau dabar nebėra vilties � tik ne po to, kas įvyko vakar vakare. Gatvėse knib�dėte knib�dės reguliuotojų ir policijos. Turė�iau rodyti dokumentus ir atsakinėti į keblius klausimus.

Taigi sėd�iu verandos sūpuoklėse raminama ritmingo siūbavimo. Ryto oras ramus, vėsus, apniuk�s ir kvepiantis druska. Matau, jog diena bus puiki, giedra, saulėta. Retkar�iais �ai�iai suklykia kiras. �iaip tylu. �ia nėra pavojaus sirenų, jokio vakaryk��ių neramumų �enklo.

Bet centre viskas bus kitaip. Bus u�tvaros ir saugumo kordonai, sustiprintas patruliavimas palei nauj�j� sien�. Staiga prisimenu, k� Fredis man sakė apie �i� sien�, � kad ji bus tarsi Dievo delnas, am�inai glaud�iantis mus ir saugantis nuo sergan�iųjų, pa�eistųjų, nei�tikimųjų ir nevertųjų.

Ta�iau gal niekada negalėsime būti tikrai saugūs.

Kas �ino, gal ir Auk�tumoje vėl bus rengiami reidai, galbūt �eimos bus i�tremtos ir i� ten, bet skubiai nuveju �i� mintį. Lenos �eima man nepasiekiama. Dabar suprantu. Seniai reikėjo suprasti. Ne mano reikalas, kas jų laukia, badas ar �altis.

Vienaip ar kitaip visi esame baud�iami u� gyvenim�, kurį pasirinkome. Kiekvien� savo gyvenimo dien� a� pra�ysiu atleidimo Len�, kad j� apvyliau, ir jos �eim�, � kad jai padėjau.

U�simerkiu ir matau Sen�jį uost�: elingus, vandenyje nardan�i� saul�, prieplaukų kra�tus ly��iojan�ias bangas.

Sudie, sudie, sudie...

Mintimis nubėgu keli� nuo Rytinės promenados iki Mand�ojaus kalno vir�ūnės � apa�ioje matau pla�iai nusidriekusį Portland�, nutviekst� naujos �viesos.

� Hana?

Į verand� i�ėjo mama. Stovi prisimerkusi, spausdama prie kūno plony�ius naktinius. Be makia�o veidas atrodo kone pilkas.

� Gal jau eik po du�u, � sako ji.

Atsistojusi nuseku paskui j� į vidų.

Mes pasiekėme sien�. Tarp med�ių mūsų lindi kokie keturi �imtai. Naktį nedidelis specialus būrys kirto sien�, kad parengtų �ios dienos puolim�. �iandien anksti ryt� kita grupelė, Kolino atrinkti �monės, pateko į Portland� vakarinėje pusėje, arti Kriptų, kur siena dar neatstatyta, o saugum� susilpnino į apsaug� prasiskverb� draugai ir �alininkai.

Ta�iau tai buvo prie� daug valandų, dabar telieka laukti sig�nalo.

Pagrindinės mūsų jėgos vienu gaistu pereis sien�. Dauguma Portlando kareivių bus at�aukti į laboratorijas: kiek supratau, �iandien jose svarbios i�kilmės. Mums atremti bus paliktas visai nedidelis būrys, nors Kolinas susirūpin�s, kad vakaryk�tis perėjimas nebuvo toks sklandus, kaip tikėtasi. Galimas daiktas, anapus sienos reguliuotojų ir ginklų daugiau, negu manome.

K� gi, įsitikinsime.

I� tos vietos po krūmais, kur tupiu, retkar�iais pamatau Pip�, �mėstelin�i� u� kadagio, kur ji pasirinko slėptuv�. Įdomu, ar bijo. Pipos vaidmuo operacijoje labai svarbus.

Ji atsakinga u� vien� bombų. Pagrindinis būrys prie sienos turi sukelti s�my�į, kad padėtų keturiems sprogdintojams nepastebėtiems prasmukti į Portland�. Pipos galutinis tikslas yra Esekso 88, man nieko nesakantis adresas, turbūt kokia nors vyriausybės įstaiga, kaip ir kiti taikiniai.

Saulė pama�u kyla. De�imta valanda. Pusė vienuolikos. Vidurdienis.

Jau tuoj tuoj.

Laukiame.

� Ma�ina jau stovi. � Mamos ranka palie�ia man petį. � Pasiruo�usi?

Bijau prasi�ioti, todėl tik linkteliu. Mergina veidrodyje � �viesiaplaukės garbanos susegtos ant pakau�io, blakstienos da�ytos, oda tobula, lūpos apvestos pie�tuku � taip pat linkteli.

� A� tavimi labai did�iuojuosi, � pusbalsiu sako mama. I� kambario ir į kambarį nuolat siuva �monės: fotografai, viza�istės ir kirpėja Debė, tad ji turbūt var�osi. Per vis� gyvenim� mama nėra prasitarusi, kad manimi did�iuojasi.

� �tai.

Mama padeda apsisiausti mink�tu medvilniniu apsiaustu, kad suknelė � ilga, smarkiai i�platėjanti, ant peties susegta auksine erelio, pauk��io, su kuriuo Fredis da�niausiai lyginamas, formos sage � nesusiteptų trumpoje kelionėje į laboratorijas.

U� vartų stovi būrys �urnalistų; i�ėjusi į verand� krūpteliu nuo tokios daugybės objektyvų, nukreiptų į mane, nuo foto�aparatų u�raktų spragsėjimo. Saulė plaukia giedru dangumi lyg vieni�a akis. Turbūt jau tuoj vidurdienis. Automobilyje pasijuntu smagiau. Viduje tamsu ir vėsu, �inau, kad per u�tamsintus stiklus man�s niekas neį�iūrės.

� I� tikrųjų negaliu patikėti. � Mama sukioja apyrankes. Niekada nema�iau taip susijaudinusios. � Tikrai nesitikėjau sulaukti tokios dienos. Argi ne kvaila?

� Kvaila, � pritariu.

Gatvėje matau, kad policijos dvigubai daugiau negu visada. Pusė gatvių, einan�ių į centr�, u�tvertos, ten patruliuoja reguliuotojai, policija ir net civiliai, segintys sidabrinius gvardie�ių �enkliukus. Kai i�vystu baltus �laitinius laboratorijų komplekso stogus, gatvėse jau taip tir�ta �monių, kad Tonis vos iriasi per mini�. Mudu su Fred�iu būsime sutuokti vienoje did�iausių salių, kad tilptų tūkstantis liudytojų.

Toks įspūdis, lyg visas Portlandas būtų suplauk�s �iūrėti, kaip a� i�tekėsiu. Vienas kitas �mogus pabeld�ia į ma�inos gaubt� linkėdamas sėkmės. Mane g�sdina rankos, graiban�ios stog� ir langus. Policininkai brenda per mini� stumdydami �ioplius į �alis, stengdamiesi atlaisvinti mums keli�, monotoni�kai �ūkaudami:

� Praleiskite, praleiskite...

Prie�ais laboratorijų vartus stovi kelios policijos u�tvaros. Reguliuotojai jas pastumia, kad galėtume įva�iuoti į nedidel� grįst� aik�tel� prie�ais pagrindinį korpus�. Atpa�įstu Fred�io �eimos automobilį. Taigi jis jau �ia.

Man pasidaro silpna. Nesu buvusi laboratorijose nuo procedūros dienos, kai į�engiau �ia nelaiminga, susikrimtusi mergaitė, grau�iama kaltės, nuoskaudos ir pyk�io, o i�ėjau atsimainiusi, �varesnė ir ne tokia sutrikusi. T� dien� nuo man�s buvo atkirsta Lena ir Stivas Hiltas, ir visos tos tamsios, prakaitu atsiduodan�ios naktys, kai niekuo netikėjau iki galo.

I� tikrųjų tai buvo tik gydymo prad�ia. �itai � suporavimas, sutuoktuvės, Fredis � yra jo pabaiga.

U� mūsų u�rakinami vartai, vėl pastatomos u�tvaros. Bet jau lipdama i� ma�inos jau�iu, kaip minia spraud�iasi vis ar�iau, ar�iau � ver�iasi patekti į vidų ir pasi�iūrėti, kaip a� atiduosiu savo gyvenim� ir ateitį man parinktam keliui. Ta�iau ceremonija prasidės tik po penkiolikos minu�ių, iki tol vartai bus u�rakinti.

U� sukamųjų stiklo durų matau man�s laukiantį Fredį, be �ypsenos, susinėrusį ant krūtinės rankas. Jo veidas i�kreiptas blizgan�io stiklo. I� toliau atrodo, kad jo oda skylėta.

� Laikas, � sako mama.

� �inau, � tarsteliu ir pirma jos �engiu pro duris.

Laikas. Tolumoje sutartinai drioksteli �autuvų �ūviai, bent keliolika, ir mes i�kart pajudame. �imtai pasileid�ia i� med�ių prieglobs�io, net �emė dunda vienos �irdies ritmu. Per sien� permetamos dvejos virvinės kopė�ios, paskui dar dvejos, dar trejos � kol kas gerai. Pirmas pribėg�s i� mūsų grupės pa�oka ir lipa auk�tyn.

Ka�kur toli skamba vestuvinis mar�as.

Lauke sargybiniai � gal du tuzinai nepriekai�tingomis uniformomis � saliutuoja �autuvų salvėmis skelbdami ceremonijos prad�i�. Dideli konferencijų salės langai atviri, pro juos sklinda orkestro grojamas vestuvinis mar�as. Dauguma �iūrovų, neprasispraud� į pastato vidų, grūdasi prie langų stengdamiesi nors k� pamatyti. Kunigas turi mikrofon�, tad jo balsas bus pagarsintas, pasieks kiekvien� susirinkusioje minioje, palies jų �irdis �od�iais apie tobulum� ir garb�, pareig� ir saugum�.

Salės centre įtaisytas paauk�tinimas � tiesiai prie� tribūn�, kurioje kunigas vadovaus ceremonijai. Du patarnautojai, simboli�kai vilkintys medikų chalatais, padeda man u�lipti.

Kai Fredis paima mano rankas ir padeda ant �Ssilvos knygos�, per sal� nuo�ia palengvėjimo atodūsis.

Mes esame sukurti pasi�adėjimui, įsipareigojimui ir klusnumo priesaikai.

U�lipu iki vidurio kopė�ių, kai ima kaukti pavojaus sirenos. Po akimirkos pasipila �ūviai. Visi�kai padriki, greitas kurtinamas stakato, taigi labai arti, ir staiga oras virsta riksmų, �ūvių ir aimanų kakofonija. Ap�ergusi sien� moteris griūva auk�tielninka ir �iurpiai �nekteli ant �emės, i� krūtinės pliūpteli kraujas.

Per sien� perlipa vos de�imtadalis. Nuo �autuvų dūmų nėra kuo kvėpuoti. Gird�iu �aukiant: Bėk, stok, grei�iau, nė i� vietos arba �ausiu! A� sustingstu ant kopė�ių ir tabaluoju, delnams slystelėjus vos susilaikau nenudribusi. Kūnas pamir�o, kaip judėti. Kopė�ių vir�uje reguliuotojas peiliu dzirina virves.

� Lipk, Lena, lipk! � �aukia D�ulianas �emiau man�s. A� vėl imu lipti nepaisydama per�in�ių delnų. Geriau grumtis su reguliuotojais ant �emės, kur turime galimybių, � viskas geriau negu �ia siūbuoti lyg ant virvės vytinamai �uviai.

Kopė�ios sudreba. Reguliuotojas įnirtingai darbuojasi peiliu. Jaunas, sakytum ka�kur matytas, prie kaktos prilipusiais �viesiais plaukais. �vėris k� tik pasiekė sienos vir�ų. Alkūne jis �iebia reguliuotojui į nosį, ta trak�teli.

Toliau viskas vyksta �aibi�kai: �vėris sugriebia berno peilį ir suvaro jam į pilv�; reguliuotojas sukniumba pastirusiom akimis, �vėris jį permeta per sien� kaip �iuk�lių mai�� ir jis kok�iai dunksteli į �em�. Tik tada prisimenu, jog tai buv�s D�ofrio vidurinės mokinys, su kuriuo Hana kadaise �nekėjosi paplūdimyje. Mano vienmetis, mes buvom įvertinti t� pa�i� dien�.

Nėr kada apie tai galvoti.

Du stiprūs trūktelėjimai, ir a� ant sienos vir�aus. Prisiploju prie akmens, kad kuo ma�iau i�siki��iau. Anapus sienos tebestovi pastolių kry�mos, u�silikusios nuo statybų. Patruliams skirto paauk�tinto akmeninio tako baigtos tik keli ruo�ai. Tarp pastolių prikrit� lavonų, �alia verda grumtynės.

De�inėje kopė�iomis atkakliai keberiojasi Pipa. Smigis liuokteli ant pastolių ir susilenk�s j� dengia į visas puses sukiodamas pistolet�, �audydamas į sargybinius, puolan�ius mus nuo �emės. Juodė kopia paskui Pip� įsikandusi peilį, ant klubo kabaluoja pistoletas. Veidas įsitemp�s, susikaup�s.

Visk� regiu tarsi pliūpsniais, blyksniais.

I�nir� i� sarginių ir sandėlių, sienos link bėga kareiviai.

Kaukia sirenos � atvyksta policija, skubiai atsiliepia į pavojaus signalus.

�emai po manimi iki silpnumo pa�įstami vaizdai: stogų ir gatvių labirintai, niūriai pilki �aligatvių srautai, prie�ais raibuliuojantis Galinis u�utėkis, tolumoje susmaigstyti parkų kupsteliai, u� baltos dėmės, kuri yra laboratorijų kompleksas, įlankos puslankis � Portlandas, mano gimtinė.

Akimirk� bijau, kad nenualp�iau. Pernelyg daug �monių � bėgan�ių ir mosikuojan�ių kūnų, juokingai i�kreiptų veidų � ir pernelyg daug triuk�mo. Gerkl� grau�ia dūmai. Vienoj vietoj u�sidegė pastoliai. Ir kol kas per sien� teperlipo ne daugiau kaip ketvirtis mūsų būrio. Mamos nematau, ne�inau, kas jai atsitiko.

Tada u�sirita D�ulianas, apglėb�s per pusiauj� pakelia mane.

� �emyn! �emyn! � �aukia jis, ir mes sunkiai nu�okame, sien� u� nugarų ai�o kulkos, apiberdamos dulkėmis ir cemento trupiniais. Pastoliai po mumis girg�da ir siūbuoja. Susispiet� ant �emės kareiviai klibina jų pagrind� bandydami nugriauti.

D�ulianas ka�k� �aukia. Jo �od�ių negird�iu, bet �inau jį sakant, k� turime daryti: leistis ant �emės. �alia man�s Smigis padeda Pipai perlipti sien�. Ji vos juda slegiama sunkios kuprinės. I�sig�stu, kad bomba nesprogtų �ia pat, dabar, visk� u�liedama krauju ir ugnimi, salsvais dūmais ir skeveldrų lietumi, bet pagaliau Pipa saugiai perlipa ir atsistoja ant pastolių.

T� akimirk� vienas sargybinių nusitaiko į Pip�. Noriu rėkti, įspėti j�, bet lūpos kaip surakintos.

� �emyn, Pipa!

Juodė pri�okusi parmu�a Pip�, nustumia j� tolyn. Kareivis paspaud�ia gaiduk�.

Pok�t. Garsas silpnas kaip �aislinės petardos.

Juodė trūkteli ir sustingsta. Pamanau, jog i� netikėtumo: burna prasi�ioja, akys i�siple�ia.

Ta�iau ji pama�u griūva auk�tielninka, ir a� suprantu, jog nu�auta. Krinta, krinta, krinta...

� Ne!

Smigis pa�ok�s spėja sugriebti jai u� palaidinės, kad nenusiristų atgal į kit� pus�, ir pritrauk�s pasideda jos galv� ant kelių. Aplink jį zuja �monės, it �iurkės �mirinėja pastoliais, bet jis sėdi suėm�s delnais jos veid� ir sūpuodamas kūn�. Nu�luosto kakt�, nubraukia nuo veido plaukus. Ji �iūri į jį didelėmis neregin�iomis akimis, i�si�iojusi, juoda kasa nukarusi. Jo lūpos kruta � ka�k� jai kalba.

Man prasiver�ia riksmas, tylus ir baisus, it juoda skylė praryjantis �irdį. Negaliu pajudėti, nieko nepajėgiu daryti, tik �iūriu. Juodė negali �itaip mirti � ne �ia, ne �itokiu būdu, ne akimirksniu, be jokios kovos.

Dabar tu �ebenk�tis. Prisimenu vaikystės �aidim�, kaip parke eidavom gaudynių. Op, dabar tu.

Visa �itai � irgi vaikų �aidimas. �aid�iame mosuodami skardiniais �aislais ir py�kindami jais. Dvi kariaujan�ios pusės, kaip ir tada, kai buvome vaikai.

Op. Mane nutvilko iki baltumo įkait�s skausmas. �iuopiu veid�, ar nesu�eista. Pir�tai u�kliūva ausies. Pasi�iūriu � kruvini. Kulka tik gryb�telėjo.

�okas mane i�judina labiau negu skausmas. �autuvų ar pistoletų mums neu�teko, bet a� turiu peilį � sen� ir at�ipusį, vis geriau negu nieko. I�sitraukiu jį i� mak�tų prie juostos. D�ulianas lipa �emėn karstydamasis metaliniais pastoliais lyg be�d�ionė. Sargybinis bando sugriebti jo koj�, bet D�ulianas pasisuk�s spiria jam į veid�. Kareivis susverdi ir jį paleid�ia, D�ulianas strykteli ant �emės, į susipynusių kūnų verpet�: Nelegalų ir kareivių, mūsų pusės ir jų pusės, susivijusių į vien� mil�ini�k� besiraitantį kruvin� �vėrį.

Puolu prie sargybos tako kra�to ir �oku �emyn. Baisiausios tos kelios sekundės, kai lekiu oru virtusi lengvu taikiniu. Visiems matoma, i� visų pusių pa�eid�iama. Viso labo gal trys sekundės, bet jos prailgsta kaip am�inybė.

�lum�teliu ant �emės, vos nenukrintu tiesiai ant reguliuotojo, bet u�kliud�iusi jį pargriaunu. Kryptelėjusi �iurn� pati parvirstu ant �vyro. Mudu susikimbame ir i� paskutiniųjų grumiamės. Jis bando nusitaikyti į mane pistoletu, bet a� sugriebiu u� rie�o ir smarkiai sukteliu. Aiktelėj�s jis i�meta ginkl�. Ka�kas jį paspiria, ir pistoletas nu�iuo�ia tolyn nuo mano pir�tų, į pilk� dulkin� chaos�.

Tada i�vystu jį visai arti. Reguliuotojas irgi pamato, mudu siekiame ginklo lyg susitar�. Jis u� mane didesnis, bet ir lėtesnis. Jau turiu pistolet�, pastveriu pralenkusi jį gal sekunde, ir jo kum�tis sugniau�ia �vyr�. Įsiut�s, kriokdamas puola mane. U�simojusi rė�iu ginklu jam į smilkinį. Jis susmunka, a� pa�oku ant kojų, kol man�s nesutrypė kareiviai.

Burnoje metalo ir dulkių skonis, galva tvink�ioja. D�uliano nematyti. Niekur nematau nei mamos ar Kolino, ar Me�d�ioklio.

Staiga � visa sudrebina driokstelėjimas lyg nuo pabūklo �ūvio, pasipila akmenys ir baltos cemento dulkės. Nuo smūgio vos i�silaikau sta�ia. Pirmiausia pamanau, kad nety�ia sprogo viena bombų, ir dairausi Pipos bandydama atsipeikėti nuo zvimbimo galvoje ir dusinan�ių dulkių, laimė, spėju pamatyti, kaip ji įsmunka tarp dviejų sarginių ir nubėga į centr�.

U� man�s sugirg�dėj� ima svirti pastoliai. Kyla baisus klyksmas. Visi gelbėdamiesi puola į priekį. Tra�kėdami pastoliai baisiai lėtai susvyruoja � įsisiūbav� trenkiasi ant �emės ir suyra, savo svoriu priplodami nelaimėlius.

Sienos pagrinde �ioji did�iulė anga. Suprantu, jog tai miesto mai�tininkų darbas: Pipos bomba sien� būtų perplė�usi kiaurai.

Bet ir to pakanka � pro ang� pasipila likusios mūsų pajėgos, į Portland� grį�ta �monės, i�stumti i� jo ar i�varyti, lik� beteisiai. Jie nu�luoja pakrikusi� baltų mėlynų uniformų eil�, ir kareiviai, stumiami minios, pasileid�ia bėgti.

D�ulian� pame�iau. Beprasmi�ka dabar jo ie�koti, galiu tik melstis, kad jis liktų gyvas ir laimingai i�trūktų i� �ito pragaro. Taip pat ne�inau, koks Smigio likimas. �irdyje tikiuosi, jog jis paskui Juod� perlipo sien� atgal ir vėl atsidūrusi Tyruose ji atsigaus. Atvers akis ir i�vys, kad pasaulis atkurtas taip, kaip ji norėjo.

O gal jau nebeatsigaus. Gal ji jau keliauja visai kitur, vėl ie�koti Mėlynės.

Prisiversdama kvėpuoti dūmais pradvisusiu oru braunuosi ten link, kur ma�iau dingstant Pip�. Viena sarginė dega. Prisimenu automobilio numerio lentel�, kuri� �iem� u�ėjome purvyne.

Gyvenk laisvas arba mirk.

Klupteliu u�kliuvusi u� lavono. Skrandis ū�teli auk�tyn � ir mane u�lieja Juodės kasos juoduma. Dieve, Juodė �uvusi... Bet nuryju t� juodum� ir �engiu toliau, skinuosi keli� į miest�. Mes norėjome laisvės, kad galėtume mylėti. Mes norėjome laisvės, kad galėtume rinktis. Dabar turime dėl jos kovoti.

Pagaliau i�trūkstu i� kautynių ruo�o. Smunku pro sargines ir �vyruotu taku tarp jų bėgte pasileid�iu į mi�kelį, kuris juosia Galinį u�utėkį. Su kiekvienu �ingsniu skausmas nudiegia �iurn�, bet nesustoju. Brūk�telėjusi rankove per ausį įsitikinu, kad kraujavimas suma�ėjo.

Pasiprie�inimas Portlande turi savo u�duotį, o a� turiu savo.

Pavojaus sirenos u�kaukia kunigui nespėjus mudviejų paskelbti vyru ir �mona. �ia tik viskas ramu ir organizuota, muzika nutyla, minia nu��iūva, kunigo balsas skard�iai aidi salėje, ritasi per publikos galvas. Tyloje gird�iu kauk�int kiekvien� fotoaparat�: jie atsidaro ir u�sidaro, atsidaro ir u�sidaro kaip metaliniai plau�iai.

�ia staiga viskas pakrinka, visi laksto, �aukia, �viegia sirenos. Ir a� suprantu, jog tai Nelegalų antpuolis. Jie atėjo mūsų.

Mane i� visų pusių �iurk��iai sugriebia rankos.

� Grei�iau, grei�iau, grei�iau...

Asmens sargybiniai varo mane prie durų. Ka�kas primina man suknel�, gird�iu drykstelint. Akis grau�ia, dūstu nuo skutimosi losjonų ir susigrūdusių kūnų tvaiko.

� Nagi, paskubėkit...

Radijo stotelės springsta nuo trukd�ių tra�kesio. Sujaudinti balsai �ūkauja man nesuprantama kodine �neka. Bandau atsisukti ir apsidairyti mamos, bet man�s vos nepargriauna priekin stumiantys apsaugininkai. Pamatau Fredį, apsupt� savos apsaugos. I�bal�s rėkia į mobilųjį. Trok�tu, kad jis pa�velgtų į mane � t� akimirk� pamir�tu Kes�, pamir�tu visk�. Noriu, kad jis nuramintų, jog mums viskas bus gerai, noriu, kad paai�kintų, kas darosi.

Bet jis nė nedirsteli mano pusėn.

Lauke į akis kerta blyks�ių �aibai. A� u�simerkiu. �urnalistai grūdasi prie durų nepraleisdami prie automobilio. Ilgi metaliniai jų fotoaparatų objektyvai atrodo lyg pistoletų vamzd�iai, atsukti tiesiai į mane.

Jie mus visus i��udys.

Apsaugininkai alkūnėmis praskina man keli� per �monių up�. Pagaliau pasiekiame ma�in�. Vėl �valgausi Fred�io. Mūsų akys susitinka vir� minios. Jis eina prie policijos automobilio.

� Parve�k j� pas mane! � su�unka jis Toniui ir apsisuk�s įsėda į savo ma�in�.

�tai taip. Nė �odelio man.

Tonis u�deda deln� man ant galvos ir įgrūda į ma�inos u�pakalį. Du Fred�io apsaugininkai atsisėda man i� �onų laikydami pistoletus. Noriu papra�yti, kad pasidėtų ginklus, bet smegenys lyg ap�alusios. Neprisimenu jų vardų.

Tonis įjungia pavar�, ta�iau aik�tel� u�plūdusi minia, taigi mes sp�stuose. Tonis ima signalizuoti. U�sikim�usi ausis prisiver�iu lygiai kvėpuoti kartodama sau, kad mes saugūs, mes automobilyje, viskas bus gerai. Policija viskuo pasirūpins.

Pagaliau pajudame lėtai slinkdami per retėjan�i� mini�. Beveik dvide�imt minu�ių riedame keliu i� laboratorijų kiemo. Įsukame į Prekybos gatv�, dar pilnesn� �monių. Paskui smunkam į siaur� vienpusio eismo gatvel�, u�kim�t� pės�iųjų. Ma�inoje visi tylime, �iūrime, kaip pro �alį �mės�ioja �monės, i� baimės bėgantys ne�inia kur. Nors matau, kaip jie i�si�ioj� ka�k� rėkia, per storus stiklus girdėti tik sirenų kauksmas. Keista, bet �itai baisiau u� visk� � visi tie bebalsiai �monės.

Įsispraud�iam į tokį siaur� skersgatvį, kad neabejoju: įstrigsime tarp plytinių mūrų abipus. Tada vėl va�iuojame vienpusio eismo gatvele, joje �monių jau ma�iau. Pralėk� pro stop �enklus sukam į kair�, į dar vien� skersgatvį. Pagaliau va�iuojam kaip reikiant.

Man topteli bandyt paskambinti mamai mobiliuoju, bet, kai surenku numerį, telefono sistema nurodo klaid�. Matyt, ry�iai perkrauti. Staiga pasijuntu tokia ma�ytė. Sistema � tai saugumas, tai viskas. Portlande tave visada kas nors seka.

Ta�iau dabar atrodo, kad sistema apako.

� Įjunk radij�, � liepiu Toniui.

Jis įjungia. Kalba Nacionalinė �inių tarnyba. Prane�ėjo balsas ramus, beveik tingus � visi�kai �altai kalba baisius dalykus.

Pa�eista siena... visų pra�oma nepanikuoti... kol policija atkurs tvark�... u�sirakinkite duris ir langus, būkite viduje... reguliuotojai ir visi valstybės pareigūnai darniai dirba kartu...

Prane�ėjo balsas nutrūksta. Girdėti tra�kesys. Tonis sukioja rankenėl�, bet radijas tik ū�ia ir spragsi skleisdamas fone triuk�m�. Staiga prabyla nepa�įstamas balsas, per garsiai ir nekantriai:

Mes atsiimame miest�. Atsiimame savo teises ir laisv�. Prisidėkite prie mūsų. Nugriaukite sienas. Nugriaukite...

Tonis i�jungia radij�. Nuo tylos net spengia ausyse. Prisimenu pirmųjų teroristinių i�puolių dien�, kai de�imt� ryto, ramų, paprast� antradienį, Portlande tuo pa�iu metu nuaidėjo trys sprogimai. Prisimenu, tada irgi va�iavau ma�ina; su mama i�girdusios prane�im� per radij� ne i� karto patikėjome. Patikėjome tik i�vydusios, kaip į dangų virsta dūmai, gatve pro mus bėga i�bal� �monės ir ima snigti pelenais.

Kasandra sakė, kad Fredis leido �iuos i�puolius norėdamas įrodyti, jog Tyruose esama Nelegalų ir jie pabaisos. Ta�iau dabar pabaisos jau �ia, tarp miesto sienų, vėl mūsų gatvėse. Negaliu patikėti, jog jis ir �itai galėjo leisti.

Turiu tikėti, kad jis visk� sutvarkys, nors tai reik�tų, jog visi jie bus i��udyti.

Pagaliau atitrūkome nuo s�my�io ir �monių grūsties. Jau netoli Kamberlandas, kur seniau gyveno Lena, ramus, bet varganas rajonas. Tolumoje sename sargybos bok�te ant Mand�ojaus kalno ima ūkti rūko sirena, gedulingais garsais besiskirianti nuo pavojaus sirenų. Mieliau va�iuo�iau namo, o ne pas Fredį. Noriu susiriesti savo lovoje ir u�migti; noriu pabudusi įsitikinti, kad �iandiena tebuvo ko�maras, prasiskverb�s pro ply�elius, per gydymo procedūros �arvus.

Bet mano namai nebėra mano. Nors kunigas neu�baigė savo i�tarmės, jau esu oficialiai i�tekėjusi u� Fred�io Hargrouvo. Nieko nebebus to paties.

Į kair�, į �ermano prospekt�, tada į skersgatvį de�inėje, kuris mus nuves į Park�. Skersgatvio gale prie�ais ma�in� i�lekia ka�koks pilkas pavidalas.

Tonis �aukdamas nuspaud�ia stabd�ius, bet per vėlu. Prie� susiduriant spėju pamatyti sudriskusias �mogystos drapanas, ilgus susivėlusius plaukus � taigi Nelegalė. Ji perskrenda per gaubt� akimirksnį pasirodydama priekiniame stikle ir nukrinta kitoj pusėj.

Staigiai, nelauktai man sukyla pyktis, nustelbiantis net baim�. Pasilenkusi į priekį �aukiu:

� Tai viena jų! Nepaleiskit!

Tonio ir apsaugininkų dukart pra�yti nereikia. Juodu �aibi�kai i��oka į gatv� atki�� pistoletus, dureles palik� atviras. Man dreba rankos. Sugniau�usi kum��ius atsilo�iu ir stengdamasi nusiraminti imu giliai kvėpuoti. Kai ma�ina atvira, ai�kiau gird�iu sirenas, taip pat tolimus �auksmus, susiliejan�ius tarsi į vandenyno ū�esį.

�ia Portlandas, mano Portlandas. T� akimirk� daugiau niekas nesvarbu: nei melai ar klaidos, nei netesėti pa�adai. �ia mano miestas, ir jam gresia pavojus. Pyktis ver�ia galv�.

Tonis pakelia mergin�. Ji grumiasi, nors jėgos visi�kai nelygios. Veid� dengia u�krit� plaukai, ji spardosi ir draskosi kaip �vėriūk�tis.

Galbūt �it� nudobsiu savo rankomis.

Kol atsiduriu Mi�ko prospekte, grumtynių triuk�mas nuslopsta nustelbtas pavojaus sirenų kauksmo. Retsykiais pastebiu, kaip ranka trupu�iuk� atitraukia u�uolaid�, pro stikl� lyg i� akvariumo į mane dirsteli akis ir vėl i�nyksta. Visi u�sidar� namie, viskas u�rakinta.

Klausydamasi, ar negirdėti kareivių bei reguliuotojų patrulių, nuleidusi galv� bėgu kuo grei�iau, kiek pajėgiu su skaudama kulk�nimi. A� galiu būti palaikyta tik Nelegale: esu purvina, palaikiais, purvu apta�kytais skarmalais, ausis aptekusi krauju. Keista, bet gatvės tu��ios. Matyt, saugumo pajėgos nukreiptos kur nors kitur. Juk �ia vis dėlto skurdesnioji miesto dalis, taigi vald�ia nemano, jog �iuos �mones reikia ginti.

Kelias kiekvienam... o kai kuriems � vedantis tiesiai po �emėmis.

Kamberland� pasiekiu nesunkiai. Į�engusi į savo sen�jį kvartal� pasijuntu lyg tarp praeities dekoracijų. Regis, praėjo am�inybė nuo to laiko, kai �ia gatve grį�davau i� mokyklos, �ia po bėgiojimo, u�kėlusi koj� ant autobusų stotelės suolo, darydavau tempiamuosius pratimus; �iūrėdavau, kaip D�enė su kitais vaikais spardo skardin�, ir per vasaros kar��ius juos laistydavau �arna, prijungta prie vandens siurblio.

Tai buvo visai kitame gyvenime. Dabar Lena visi�kai kitokia.

Ir gatvė atrodo pasikeitusi � vargingesnė, tarsi kokia neregima juodoji skylė lėtai siurbtų į save vis� kvartal�. Dar nepriėjusi du �imtai trisde�imt septinto numerio vartelių �inau, kad namas bus tu��ias. Tas tikrumas � lyg mietas, įvarytas tarp plau�ių. Bet vis tiek sustoju it kvai�a vidury �aligatvio ir spoksau į apleist� pastat�, � mano namai, mano senasis namas, ma�ytis miegamasis vir�uje, muilo, skalbinių ir pomidorų tyrės kvapai, � matau apsilaupiusius da�us, pūvan�ias verandos laiptelių pakopas, u�kaltus langus, apiblukusi� raudon� X raid�, i�purk�t� ant durų, skelbian�i�, kad �is namas pasmerktas.

Pasijuntu lyg gavusi smūgį į saulės rezginį. Teta Kerolė visada taip did�iavosi �ituo namu. Kiekvien� pavasarį jį perda�ydavo, i�valydavo stoglatakius, i��veisdavo verand�.

Liūdesį nustumia panika. Kur jie pasidėjo?

Kas atsitiko Greisei?

Tolumoje ima graudulingai ūkti rūko sirena. Krūptelėjusi prisimenu kur esanti: svetimame, prie�i�kame mieste. Jis jau nėra mano namai, a� �ia nelaukiama. Sirena suūkia antr�, paskui tre�i� kart�. �is signalas rei�kia, kad visos trys bombos sėkmingai padėtos, taigi po valandos jos sprogs ir u�virs pragaras.

A� turiu vien� valand� jai surasti, bet neįsivaizduoju, kur ie�koti.

U� nugaros trinkteli u�daromas langas. Atsisukusi i�vystu tarsi balt� mėnulį � sunerimusį veid�, regis, ponios Hendrikson, bet jis i�nyksta. Viena ai�ku: turiu dingti i� �ia.

Panarinusi galv� toliau skubu gatve. Tarp namų pama�iusi siaur� skersgatvį smunku į jį. Bėgu aklai, tikėdamasi, kad kojos pa�ios nune� kur reikia. Greise, Greise, Greise... Meld�iuosi, kad ji kaip nors mane i�girstų.

Kertu Melino gatv� ir vėl suku į juodas skersgatvio �iotis, kur tarp �e�ėlių liksiu nepastebima. Greise, kur tu? � �aukiu mintyse taip garsiai, kad nieko daugiau negird�iu, nė artėjan�ios ma�inos.

Ir staiga ji i�nyra: tvinksintis variklis, akinantys langai, su�viegia padangos, kai vairuotojas bando stabdyti. Paskui skausmas, a� ka�kur rituosi, turbūt mirsiu. Pamatau vir�uje besisukantį dangų, �ypsantį Alekso veid� � ir atsitrenkiu į cementinį �aligatvį. Nuo smūgio u�ima kvap�, apsiver�iu ant nugaros, plau�iai bando įkvėpti.

Taip gulėdama ir �iūrėdama į dangaus mėlyn�, auk�tai i�tempt� tarp namų stogų, pamir�tu kur esanti. Atrodo, tartum plūduriuo�iau mėlyname vandenyje. Tiek �inau, kad nesu mirusi. Mano kūnas tebėra mano: įsitikinu pajudinusi rankas ir kojas. Stebuklas, kad galva liko sveika.

Trinksi durelės. �ūkauja balsai. Prisimenu, jog reikia bėgti, reikia keltis. Greisė... Bet nespėjus nieko nuveikti mane sugriebia �iurk��ios rankos, pakelia ir pastato. I�vystu paskiras detales. Juodus kostiumus. Pistoletus. �iaurius veidus.

Labai blogai.

Paklusdama instinktui puolu spardytis ir draskytis. Kandu į rank� mane laikan�iam apsaugininkui, bet jis nepaleid�ia, o kitas �engia artyn ir �eria per veid�. I� akių pasipila �ie�irbos. A� aklai spjaunu į jį. Dar vienas apsaugininkas � i� viso jų trys � nusitaiko man į galv�. Jo akys juodos ir �altos, sklidinos ne ne�apy�kantos, � i�gydytieji nemoka nek�sti, i�gydytieji nemoka nek�sti, nemoka ir mylėti, � o pasibjaurėjimo, lyg bū�iau kokios nors itin kok�ios rū�ies vabzdys, ir tada suprantu, jog turėsiu mirti.

Atleisk, Aleksai. Ir tu, D�ulianai. Nepykit.

Atleisk man, Greise.

A� u�simerkiu.

� Pala!

Atsimerkiu. I� ma�inos u�pakalio i�lipa mergina.

Apsirengusi balta nuotakos suknele. Puo�niai susuktais ir sudėtais plaukais, procedūros randelis pary�kintas da�ais, tad atrodo lyg spalvota �vaig�dutė po pat kaire ausimi. Ji gra�uolė, pana�i į angel�, matyt� ba�ny�ioje paveiksluose.

Jos akys nukrypsta į mane, ir man pasidaro silpna. Po kojų prasiveria �emė. Ne�inau, ar i�silaikysiu.

� Lena, � ramiai taria ji. Veikiau pasako fakt�, o ne pasi�sveikina.

Neturiu jėgų kalbėti. Neturiu jėgų i�tarti jos vardo, nors galvoje jis aidi klyksmu.

Hana.

� Kur mes va�iuojame?

Hana atsisuka į mane. Tai pirmi �od�iai, kuriuos įstengiau jai i�tarti. Spėju i�vysti nuostab� ir dar ka�k�. Pasitenkinim�? Sunku pasakyti. Jos i�rai�ka kas akimirk� kei�iasi, o a� jau nemoku skaityti jos veido.

� Į mano namus, � patylėjusi atsako ji.

Vos nenusikvatoju. Ji taip juokingai rami, sakytum kvie�ia pasiie�koti internete leistinos muzikos arba susirietus ant sofos pasi�iūrėti filmo.

� Tu man�s neįduosi? � kand�iai klausiu.

�inau, kad ji mane atiduos policijai, supratau i�vydusi t� randelį, abejingas akis � tarsi maurais u�sitraukusį tvenkinį.

Ji nepajunta mano tono arba apsimeta nepajutusi.

� Įduosiu, bet ne i� karto, � kaip niekur nieko atsako.

Veide �mėk�teli lyg ir dvejonė, ji, regis, nori ka�k� sakyti, ta�iau tik nusisuka į lang� prik�sdama apatin� lūp�.

�itas lūpos prikandimas mane sutrikdo. Netikėtas raibulys sujudina tvenkinio pavir�ių. I� naujosios, tviskan�ios versijos dirs�ioja senoji Hana, ir man vėl pasidaro silpna. Suima noras pulti jai ant kaklo, apkabinti ir įtraukti jos aromato, � vanilinių kvepalų alkūnių linkiuose, u� ausų � jazminų, � ir pasakyti, kaip jos pasiilgau.

Bet ji, sugavusi mano �vilgsnį, kietai su�iaupia lūpas. Ir a� primenu sau, kad senosios Hanos nebėra. Turbūt ji ir kvepia kitaip. Ji nieko nepaklausė, kas man atsitiko, kur buvau, kaip atsidūriau Portlande kruvina ausimi ir nuo purvo suskretusiais skarmalais. Ji beveik į mane ne�iūri, o kartais dirsteli tik su atsainiu smalsumu, lyg bū�iau egzoti�kas gyvūnas zoologijos sode.

Tikiuosi, kad va�iuosime į Vest End�, bet sukame i� pusiasalio. Matyt, Hana persikėlė. Namai �iame rajone dar didesni ir didingesni negu jos senajame rajone. Nesuprantu, kodėl stebiuosi. Per laik�, kai dalyvavau Pasiprie�inime, i�mokau bent vien� dalyk�. Gydymo tikslas � kontrolė. Gydymo tikslas � sistema. Turtuoliai vis labiau turtėja, o varg�ai sugrūdami į siaurus skersgatvius ir ank�tus butus paai�kinus, jog taip bus patogiau juos apsaugoti, ir u� klusnum� pa�adėjus atlygį danguje. Vergija vadinama saugumu.

Įsukame į senais klevais apsodint� gatv�, jų �akos auk�tybėj susilieja į vientis� skliaut�. �mėsteli rodyklė � Esekso g. Taip ir nueina per �irdį. Esekso 88 Pipa padėjo bomb�. Kiek laiko praėjo nuo rūko sirenos? De�imt minu�ių? Penkiolika?

Pa�astys �lapios nuo prakaito. Pro lang� �iūriu į numerius ant pa�to dė�u�ių. Vienas �ių namų � �ių pra�matnių baltų namų, lyg tortai papuo�tų vingriais pinu�iais ir kupolais, apsuptų pla�iomis baltomis verandomis, kūpsan�ių skais�iai �aliose vejose, � ma�iau nei po valandos i�lėks į or�.

Ma�ina lėtai sustoja prie puo�nių gele�inių vartų. I�ki��s rank� pro lang�, vairuotojas pultelyje suspaudo kod�, ir vartai be garso atsiveria. Tai man primena senuosius D�uliano namus Niujorke ir tebestebina visa ta galia, visa ta energija, tenkan�ia saujelei �monių.

Hana abejingai tebe�iūri pro lang�. Man nie�ti delnai trenkti per jos atspindį stikle. Ji neturi supratimo, kaip atrodo visas kitas pasaulis. Jai neteko k�sti sunkumų, būti be valgio, �ilumos ir patogumų. Neatsistebiu, kad kadaise ji buvo mano geriausia draugė. Mes visada gyvenome skirtinguose pasauliuose, tik a� buvau tokia kvaila, jog maniau, kad tai nesvarbu.

Automobilis rieda tarp auk�tų gyvatvorių. Trumpo keliuko gale stovi mil�ini�kas namas. Kaimyniniai buvo ma�esni. Vir� durų prikaltas numeris.

88.

Man aptemsta akys. Sumirksiu, ta�iau numeris tebėra.

Esekso 88. �ia yra bomba. Prakaitas �liaugia per nugar�. Nieko nesuprantu: kitos bombos padėtos centre, savivaldybės įstaigose, kaip ir pernai.

� Tu �ia gyveni? � klausiu Han�.

Ji lipa i� ma�inos siutindama savo ramumu, lyg būtume atva�iavusios į sve�ius. Akimirk� vėl dvejoja.

� �ia Fred�io namai, � taria ji. � Turbūt jau ir mano. � Pama�iusi mano i�pūstas akis priduria: � Fred�io Hargrouvo. Jis yra meras.

Visai pamir�au, kad Hana buvo suporuota su Fred�iu Hargrouvu. I� Pasiprie�inimo mus pasiekė gandai, kad vyresnysis Hargrouvas �uvo per Incidentus. Matyt, Fredis u�ėmė tėvo post�. Dabar jau atrodo logi�ka, kad jo name padėta bomba: nėra geresnio simbolio, kaip smogti pa�iam vadui. Bet mes apsigavome � namie bus ne Fredis, o Hana.

Man i�d�iūsta burna. Vienas jos sargybinių griebia mane ir nori jėga i�traukti i� ma�inos, a� i�trūkstu.

� Niekur nepabėgsiu, � i�ko�iu ir i�lipu pati. �inau, kad nenubėg�iau nė trijų �ingsnių, ir jie pradėtų �audyti. Reikės labai �iūrėti ir galvoti, ie�koti galimybės pabėgti. Kai �itas namas sprogs, turiu būti atsidūrusi bent u� trijų kvartalų.

Hana �engia verandos laiptais. Ji laukia atsukusi man nugar�, kol vienas apsaugininkų atidaro duris. U�plūsta neapykanta �itai gle�nai, i�lepintai panelei su jos baltutėle patalyne ir erdviais kambariais.

Viduje keistai tamsu, visur riogso poliruoti tamsaus ��uolo ir odiniai baldai. Langus dengia įmantrios u�uolaidos ir aksomo portjeros. Hana pasuka į svetain�, bet apsigalvoja. Nueina koridoriumi nepasivarginusi įjungti �viesos, tik kart� grį�telėjusi į mane su nesuvokiama i�rai�ka ir pagaliau per dvejas dvivėres duris pasiekia virtuv�.

�is kambarys, prie�ingai visam namui, labai �viesus. Dideli langai i�eina į did�iulį u�pakalinį kiem�. Baldai pu�ies ar uosio, neda�yti, beveik balti, darbiniai pavir�iai � �varutėlio balto marmuro.

Apsaugininkai atseka paskui mus.

� Palikite mus, � liepia Hana.

Nu�viesta įkypų saulės spindulių, ji tarsi �vyti ir vėl atrodo pana�i į angel�. Mane stebina jos tylumas, �itų namų ramybė, �vara ir gro�is.

Ir ka�kur jų papilvėje glūdi auglys, tiksi skai�iuodamas minutes iki sprogimo.

Vairuotojas, kuris mane ir tempė i� ma�inos, bando prie�tarauti, bet Hana jį pertraukia:

� Sakiau, palikite mus. � Vėl i�vystu sen�j� Han�: atkaklumu spindin�ias akis, karingai pakelt� smakr�. � Ir u�darykite duris.

Apsaugininkai nenoromis vorele nueina. Jau�iu sunkius jų �vilgsnius ir �inau � jei ne Hana, jau bū�iau negyva. Bet a� neketinu jaustis jai dėkinga. Tai jau ne.

Jiems nuėjus, Hana valandėl� tylėdama �iūri į mane. Jos i�rai�ka neį�velgiama.

� Baisiai sublogai, � pagaliau taria.

Vos nesusijuokiau.

� Matai, Tyruose restoranai daugiausia u�daryti. Tiksliau � subombarduoti, � atkertu neslėpdama pa�aipos.

Ji tyli, tik �iūri į mane. Laikas eina. Ji mosteli.

� Sėskis.

� A�iū, pastovėsiu.

Hana susiraukia.

� Tegul tai bus įsakymas.

I� tikrųjų nemanau, jog man atsisakius sėsti ji pa�auks apsaug�, bet nerizikuoju. Klesteliu ant kėdės piktai �nairuodama į j�. Bet sėd�iu kaip ant �arijų. Nuo sirenos kauksmo praėjo ne ma�iau kaip dvide�imt minu�ių. Taigi turiu ma�daug keturiasde�imt minu�ių i�sigauti i� �ia.

Man atsisėdus Hana nueina į virtuvės gilum�, kur �alia �aldytuvo tamsuoja turbūt podėlio anga. Nespėjus man pagalvoti apie pabėgim�, ji grį�ta, ne�ina duonos kepalu, apsuktu virtuviniu rank�luos�iu. Atsistojusi prie stalo suraiko jį storomis riekėmis, aptepa sviestu ir ant lėk�tės sukrauna sviestainių rietuv�. Tada prie kriauklės suvilgo rank�luostėlį.

�iūrėdama, kaip ji atsuka �iaup�, kaip i�kart ima bėgti kar�tas vanduo, pajuntu pavyd�. Neprisimenu, kada maud�iausi du�e, o ne ledinėse upėse.

� �e, atrodai kaip baidyklė, � sako paduodama man kar�t� rank�luostį.

� Nespėjau pasidaryti makia�o, � kand�iai metu.

Bet rank�luostį paimu, atsargiai pridedu prie ausies. Bent jau nebekraujuoja, nors rank�luostis aplimpa kraujo kre�uliais. Nenuleisdama akių nuo Hanos, trinuosi veid� ir rankas. Įdomu, k� ji galvoja.

Kai padedu rank�luostį, ji pastumia man lėk�t� ir pripila stiklin� vandens, įmeta ledo kubelių, net penkis, jie smagiai bark�teli.

� Valgyk. Gerk, � liepia.

� A� nealkana, � meluoju.

Ji u�ver�ia akis, ir a� vėl i�vystu sen�j� Han�, prasimu�usi� i� �itos apsi�aukėlės.

� Nekvailiok. �inau, kad alkana. Mir�ti i� bado. Ir tro�kulio.

� Kodėl taip darai? � klausiu j�.

� Mes buvome draugės, � atsako Hana.

� Buvome, � patvirtinu. � Dabar esame prie�ės.

� Tikrai? � nusistebi Hana, lyg niekada nebūtų �ito pamaniusi. Ir vėl pajuntu nesmagum�, sukirba kaltė. Ka�kas negerai. Nuveju �it� jausm�.

� �inoma, � burbteliu.

Hana �iūri į mane. Staiga atsistoja, nueina prie lango. Jai nusigr�us griebiu duonos riek� ir maumoju vos nespringdama. U�sigeriu dideliu gurk�niu vandens, tokio �alto, kad net sald�iai nudiegia galv�.

Hana ilgai tyli. Suvalgau dar vien� riek�. Be abejo, ji girdi, kaip kramtau, bet nei atsigr�ia, nei k� sako. Leid�ia man apsimesti, kad nevalgau, ir a� akimirk� pajuntu dėkingum�.

� U�jau�iu dėl Alekso, � pagaliau sako, bet neatsisuka.

�irdis apsiver�ia. Per daug, per greit visa tai...

� Jis liko gyvas, � be reikalo garsiai i�po�kinu. � Buvo įmestas į Kriptas.

Hana krūpteli, tarsi bū�iau su�ėrusi per veid�. Ji vėl ima kramtyti apatin� lūp�.

� A�...

Vėl nutyla, susiraukia.

� Kas? � Pa�įstu �it� veid�. Ji ka�k� �ino. � Kas yra?

� Nieko, a�... � Ji papurto galv� lyg norėdama atsikratyti ka�kokios minties. � Man pasirodė, kad jį ma�iau.

�irdis ima lipti per gerkl�.

� Kur?

� �ia. � Ji vėl �iūri į mane neį�velgiama i�rai�ka. Nauj�j� Han� perprasti daug sunkiau. � Vakar vakare. Bet jeigu jis Kriptose...

� Jau ne. Pabėgo.

Hana, �i �viesa, virtuvė, net bomba, tykiai tiksinti po mumis, priartinanti nebūtį, staiga ka�kur nutolsta. I�girdusi Hanos �od�ius suprantu, jog logi�ka. Aleksas buvo visai vienas. Jis turėjo grį�ti į pa�įstamas vietas.

Aleksas galėtų būti �ia, ka�kur Portlande. Arti. Vis dėlto gal dar yra vilties.

Jei tik pavyks i� �ia i�trūkti.

� Na, tai kviesi reguliuotojus ar k� darysi? � klausiu kildama nuo kėdės.

Ir jau planuoju. Turbūt galė�iau j� partrenkti, bet �i mintis nemaloni. Be to, ji tikrai prie�intųsi. Kol j� įveik�iau, prisistatytų apsauga.

Bet jei pavyktų nors kelioms sekundėms i�danginti j� i� virtuvės... Kėde i�mu��iau lang�, pasileis�iau per sod�, tarp med�ių gal suklaidin�iau apsaugininkus. Sodas tikriausiai prieina prie kitos gatvės, jei ne, reikės apibėgti Esekso gatv�. Ilgas lankas, bet vis tiek galimybė.

Hana nenuleid�ia nuo man�s akių. Laikrodis vir� viryklės, regis, lekia rekordiniu grei�iu, ir a� įsivaizduoju, kaip kartu su juo tiksi ir bombos laikrodinis mechanizmas.

� Noriu tave atsipra�yti, � ramiai taria ji.

� Tikrai? Ir u� k� gi?

Tokioms kalboms neturiu laiko. Mes neturime laiko. Stengiuosi negalvoti, kas bus Hanai, net jei man pasiseks pabėgti. Ji juk liks �ia, �ituose namuose...

Skrandį gniau�o spazmai, bijau, kad nei�vem�iau duonos. Reikia susikaupti. Kas bus Hanai, ne mano rūpestis ir ne mano kaltė.

� U� tai, kad reguliuotojams prane�iau apie Brukso 37, � atsako ji. � Kad įskund�iau tave ir Aleks�.

� K�?

Smegenys atsisako suvokti.

� A� jiems prane�iau. � Ji tyliai atsidūsta, lyg tai pasakius būtų palengvėj�. � Atleisk. A� pavydėjau.

Kalbėti nepajėgiu. Mane apsemia rūkas.

� Pavydėjai? � vos ne vos i�tariu.

� A�... a� norėjau to paties, k� tu turėjai su Aleksu. Nesuvokiau k� daranti.

Ji papurto galv�.

Man sukasi galva, ima pykinti. Jokios logikos. Hana, auksaplaukė Hana, mano geriausia draugė, bebaimė ir nutrūktgalvė... A� ja pasitikėjau. Mylėjau j�.

� Tu buvai mano geriausia draugė.

� �inau.

Ji vėl sunerimsta, lyg jai būtų sunku prisiminti �itų �od�ių reik�m�.

� Tu turėjai visk�, � sakau nenoromis keldama bals�. Mane purto pyktis. � Puikų gyvenim�. Puikius pa�ymius. Visk�. � Mosteliu rodydama tviskan�i� virtuv�, saulės �vies�, it lydytas sviestas besiliejan�i� ant marmurinių pavir�ių. � A� neturėjau nieko. Jis man buvo viskas. Mano vienintelis... � Blogumas ver�iasi auk�tyn, ir a� �engiu prie jos sugniau�usi kum��ius, apakinta įnir�io. � Kodėl negalėjai palikti jo man? Kodėl turėjai atimti? Kodėl visada visk� atimdavai?

� Sakau, kad atsipra�au, � �altai taria Hana.

Vos nenusikvatoju. Vos neapsi�liumbiu ar nei�dreskiu jai akių.

Bet a� tiktai trenkiu jai. Pyk�io srovė atitekėjo į pla�tak� nespėjus susivokti, k� darau. Jau maniau, įsiver� apsaugininkai, taip garsiai nuskambėjo antausis. Bet niekas neateina.

Hanos veidas u�raudonija, bet ji neverkia. Tyli.

Toje tyloje gird�iu savo kvėpavim�, nelygų, bevilti�k�. Jau�iu, kaip akis spaud�ia a�aros. Man gėda ir pikta, ir kartu bloga.

Hana lėtai atsisuka. Atrodo beveik nuliūdusi.

� A� to nusipelniau.

Staiga mane u�plūsta baisus nuovargis. Nebėra jėgų kovoti, dau�yti ir būti dau�omai. Keistas pasaulis � �monės, kurie nori tik mylėti, ver�iami tapti kareiviais. Tai prie�tarauja gyvenimo esmei. A� vos nesusmunku ant kėdės.

� Po to jau�iausi baisiai, � beveik paku�dom sako Hana. � Taip ir �inok. �tai kodėl padėjau tau pabėgti. Mane grau�ė s��inė.

� O dabar? � klausiu.

Hana trūkteli petį.

� Dabar a� i�gydyta. Viskas kitaip.

� O kaip kitaip?

Trumput� akimirk� pasigailiu nepasilikusi �ia, su ja, neprisiėmusi smūgio.

� Jau�iuosi laisvesnė, � atsako ji. Kad ir k� tikėjausi i�girsti, tik ne tai. Turbūt pajutusi, kaip nustebau, ji kalba toliau: � Viskas tarytum... prislopinta. Kaip garsai po vandeniu. Nebesu tokia jautri kitiems. � Ji kreivai �ypteli. � Gal, kaip tu sakei, niekada nebuvau.

Man ima skaudėti galv�. Baigta. Viskas baigta. Noriu tik susiriesti į kamuoliuk� ir u�migti.

� Ne tai turėjau omeny. Tu buvai. Na, jautri kitiems. Tikrai.

Ne�inau, ar ji mane girdi. Priduria lyg pavėlavusi� mintį:

� Daugiau nėra reikalo klausytis, k� kiti kalba.

Jos tonas beveik pergalingas. �vilgteliu į j� � �ypsosi. Neai�ku, ar ji turi galvoje kokį konkretų �mogų.

Trinkteli lauko durys, i�girstu grie�t� vyri�k� bals�. Hanos veidas persimaino. I�kart surimtėja.

� Fredis, � taria ji. Nusiskubinusi prie durų man u� nugaros atsargiai i�ki�a galv� į koridorių. Staigiai atsisuka į mane ir be kvapo sako:

� Eik, grei�iau, kol jis kabinete.

� Kur eiti? � klausiu.

� U� u�pakalinių durų veranda, � irzliai paai�kina ji. � I� ten per sod� i�bėgsi į Denito gatv�. Ir ja vėl pasieksi Braitono prospekt�. Grei�iau! Jis tave u�mu�, jei pamatys.

A� tokia priblok�ta, jog tik spoksau į j�.

� Kodėl? Kodėl man padedi?

Hana vėl �ypteli, bet jos akys apsiblaususios ir neį�velgiamos.

� Pati pasakei. A� buvau tavo geriausia draugė.

Ir tada man sugrį�ta energija. Ji mane paleis. Kol neapsigalvojo, �engiu prie jos. Atidariusi man duris, ji prisi�lieja prie vienos jų pusės ir vis ky��ioja galv� į koridorių įsitikinti, ar ten tu��ia. Jau ketindama smukti pro j� stabteliu.

Jazminai ir vanilė. Vis dėlto tie patys kvepalai. Ir ji kvepia kaip seniau.

� Hana, � sakau stovėdama taip arti, jog matau auksines gysleles jos akių baltymuose. Ly�teliu lūpas. � Name padėta bomba.

� K�?

Ji krūpteli ir at�lyja. Neturiu kada gailėtis to, k� sakau:

� �ia. Ka�kur name. Spruk i� �ia, gerai? Gelbėkis.

Ji pasiims ir Fredį, taigi sprogimas nepasieks tikslo, bet nesvarbu. A� mylėjau Han�, o dabar ji man padeda. A� jai skolinga.

Ir vėl jos i�rai�ka mįslinga.

� Kiek laiko liko? � staiga klausia.

� De�imt, daugiausia penkiolika minu�ių.

Ji linkteli, kad supratusi. A� smunku pro j� į koridoriaus tams�. Ji stovi ten pat, prisispaudusi prie durų, sustingusi it statula. Krypteli smakru u�pakalinių durų pusėn.

Kai paspaud�iu jų ranken�, su�nib�da:

� Vos nepamir�au. � Ji �engia artyn �lamėdama savo suknele, ir man pasirodo, jog artinasi �mėkla. � Greisė Auk�tumoje. Vinvudo trisde�imt vienas. Dabar jie ten gyvena.

A� i�pu�iu akis. Ka�kur giliai �ios nepa�įstamosios kiaute slypi mano geriausia draugė.

� Hana... � tariu.

� Nedėkok, � pertraukia ji mane. � Bėk.

Negalvodama, k� darau, sugriebiu jos rank�. Du ilgi spustelėjimai, vienas trumpas. Mūsų senasis sutartinis �enklas.

Hana įsitempia, bet pama�u jos veidas atsileid�ia. I�sigandusi i�traukia rank�. Apsuka mane ir stumteli prie durų.

� Bėk, � pakartoja.

Ir a� i�bėgu. Nesidairydama atgal.

Suskai�iavau trisde�imt tris laikrod�io sekundes, kai į virtuv� įū�ė u�raudonij�s Fredis.

� Kur ji?

Jo pa�astys �lapios nuo prakaito, plaukai, per ceremonij� taip dailiai su�ukuoti ir sutepti standikliu, i�sitar��.

Dar knieti paklausti, k� jis turi galvoj, bet �inau tik įsiutinsianti jį.

� Pabėgo, � atsakau.

� K� tai rei�kia? Markas man sakė...

� Ji man smogė, � tariu. Tikiuosi, Lenos delnas paliko �ym�. � A�... a� trenkiausi galva į sien�. Ji i�bėgo.

� Velnias... � Fredis persibraukia plaukus, �engia į koridorių ir �aukia sargybinius. Tada grį�ta pas mane. � Kurių galų neleidai Markui ja u�siimti? Ir pirmiausia � kodėl buvai su ja viena?

� Norėjau i�gauti �inių. Maniau, man vienai ji mieliau k� nors papasakos.

� Velnias, � pakartoja Fredis.

Kuo labiau jis nir�ta, tuo jau�iuosi ramesnė.

� Kas vyksta, Fredi?

Staiga jis paspiria kėd�, ta nulekia per virtuv�.

� Prakeikta suirutė, �tai kas vyksta! � Jis nenustovi vietoj, gniau�o kum�tį, jau manau, gal u�va�iuos man, vis �iokia tokia paguoda. � Mai�tauja gal tūkstantis �monių. Kai kurie Nelegalai. Kai kurie vaikigaliai. Kvailiai, kvailiai... Jeigu jie �inotų...

Jis nutyla i�gird�s atbėgant apsaug�.

� Ji t� mergiot� paleido, � sako Fredis, nelauk�s, kol bernai paklaus, kas atsitiko. Jo balsas sklidinas paniekos.

� Ji man smogė, � pakartoju.

Jau�iu, kaip Markas dėbso į mane. Ty�ia ne�iūriu į jį. Jis juk negali �inoti, kad a� padėjau Lenai pabėgti. Niekuo neparod�iau j� pa�įstanti, ma�inoje stengiausi į j� ne�iūrėti.

Marko akims vėl nukrypus į Fredį, lėtai atsidūstu.

� K� mums daryti? � klausia Markas.

� Ne�inau. � Fredis pasitrina kakt�. � Man reikia pagalvoti. Velniai rautų. Man reikia pagalvoti.

� Mergiotė ka�k� pliurpė, kad Esekso gatvėje prie kiekvieno namo slepiasi po Nelegal�, � prane�u naujien�.

� Velnias... � Fredis stovi įbed�s akis į u�pakalinį kiem�. Valdingai atlo�ia pe�ius. � Gerai. Paskambinsiu vienas vienas vienas, kad atsiųstų pastiprinim�. O kol kas eikit ir pradėkit �ukuoti gatves. Labiausiai �iūrėkit, kur med�iai. Kuo daugiau surankiokim �itų �unsnukių. A� tuoj prisidėsiu prie jūsų.

� Ai�ku.

Markas ir Bilas i�eina į koridorių.

Fredis pakelia telefono ragelį. A� imu jam u� rankos. Jis irzliai atsisuka, bet ragelį padeda.

� Ko nori? � su�nyp��ia.

� Fredi, niekur neik, � sakau. � Pra�au. Mergiotė sakė... ji sakė, kad kiti riau�ininkai ginkluoti. Sakė, pradės �audyti, jeigu tik i�ki�i galv� pro duris...

� Nieko man neatsitiks.

Jis i�traukia rank�.

� Pra�au, � kartoju. U�simerkusi vienu �od�iu pasimeld�iu Dievui: Atleisk. � Fredi, neverta rizikuoti. Tu mums reikalingas. Pasilik. Tegul policija dirba savo darb�. Pa�adėk, kad neisi i� namų.

Sujuda �andikaulio raumuo. Praeina valandėlė. Kas sekund� laukiu sprogimo: pasipilant med�io skeveldrų, pliūptelint ugnies. Įdomu, ar skaudės.

Atleisk man, Dieve, nes nusidėjau.

� Gerai jau, � pagaliau sako Fredis. � Pa�adu. � Jis vėl pakelia ragelį. � Daugiau nesipainiok po kojų. Nenoriu, kad vėl k� nors sugadintum.

� A� būsiu vir�uje, � sakau. Bet jis jau nusisuk�s.

I�einu į koridorių u�verdama durų puses. Per jas gird�iu jį �nekant telefonu. Tuoj tuoj u�virs pragaras.

Ketinu eiti į vir�ų, į kambarį, kuris būtų buv�s mano. Galė�iau atsigulti ir u�simerkti, nes jau taip pavargau, jog ima miegas.

Bet ka�kodėl atidarau u�pakalines duris, pereinu verand� ir nuskubu per sod� saugodamasi virtuvės langų. Oras kvepia pavasariu � �lapia �eme ir �vie�ia �ole. Med�iuose �iulba pauk��iai. Rasota �olė kabinasi u� kojų, supurvina vestuvinės suknelės apa�i�.

Mane apsupa med�iai. Namo nebematyti.

Nelauksiu, kol jis suple�kės.

Auk�tuma dega.

Gaisr� u�uod�iu ka�i i� kur, o likus ketvir�iui mylios pamatau, kad vir� med�ių raitosi dūmai, liepsnos lai�o senutėlius stogus.

Harmono gatvėje pastebiu atvir� gara��, ant sienos � dviratį, kabantį lyg med�ioklės trofėjus. Nors i� dvira�io lik�s metalo lau�as, pavaros girg�da ir gailiai cypia, kai bandau jas pareguliuoti, bet vis geriau negu nieko. Triuk�mas man nė kiek nekliudo, nei bar�kanti grandinė, nei ausyse �vilpiantis vėjas. Bent neleid�ia galvot apie Han�, ai�kintis, kas atsitiko. Triuk�mas nustelbia galvoje skambantį jos bals�: Bėk.

Bet nenustelbia sprogimo ir po jo u�kaukian�ių sirenų. Gird�iu jas net pasiekusi Auk�tum�.

Tikiuosi, ji i�sigelbėjo. Pasimeld�iu, kad taip būtų, nors jau nesusigaudau, kokioms jėgoms meld�iuosi.

O tada atsiduriu Auk�tumoje ir galvoju tik apie Greis�.

Pirmiausia pamatau gaisr�. Ugnis �okinėja nuo namo ant namo, nuo med�io ant stogo, ant sienos. Tas, kas sukėlė gaisr�, veikė nuosekliai, apgalvotai. Pirmoji Nelegalų grupė pralau�ė sien� netoli nuo �ia, taigi padegėjai turbūt reguliuotojai.

Tada pamatau �mones, dūmų debesyse bėgan�ius tarp med�ių. A� nustembu. Kai gyvenau Portlande, Dieringo auk�tuma buvo negyvenama, gyventojai i�varyti įtarus, jog u�sikrėt�. Neturėjau kada galvoti, k� rei�kia, kad Greisė ir mano teta gyvena �ia ir kad �ia galėjo įsikurti ir daugiau �eimų.

Tarp lekian�ių ir �aukian�ių �monių ie�kau pa�įstamų veidų. Matau tik spalvas ir neai�kius pavidalus, tempian�ius savo mant�. Vaikai klykia, man apmir�ta �irdis: bet kuris jų gali būti Greisė. Ma�oji Greisė, beveik nei�leid�ianti garso, dabar gal kur spiegia dūmuose.

Manyje pulsuoja kar�ta įelektrinta srovė, sakytum į krauj� būtų įsiskverbusi ugnis. Bandau prisiminti Auk�tumos plan�, bet galvoje sukasi vienui vienas paveikslas: Brukso 37, pledas sode ir med�iai, nuauksinti besileid�ian�ios saulės. Pasiekusi Ed�vudo gatv� suprantu atidro�usi per toli.

Kosėdama apsigr�iu, grį�tu atgal. Oras pilnas tra�kesio ir perkūni�ko dundėjimo: gaisras ryja namus, stovin�ius lyg drebantys vaiduokliai, jie virsta iki baltumo įkaitusiais lau�ais, �alia kurių gali suspirgėti oda. Pra�au, pra�au, pra�au... � urbia smegenis �odis. Pra�au.

Ir tada pastebiu Vinvudo gatv� �ymin�i� rodykl�: laimė, jog trumpa, trijų kvartalų. �ia gaisras dar taip nei�siplėtė, kol kas siau�ia med�ių lajose ir �iuo�ia stogais, baltai oran�inė karūna. �monių tarp med�ių suma�ėjo, bet man vis vaidenasi vaikų balsai � vaiduokli�kas klyksmas ir verksmas.

Mane pila prakaitas, akys dega. Numetusi dviratį gaudau kvap�. Palaidinės skvernu prisidengusi veid� bėgu gatve. Pusė namų be numerių. �inau, Greisė tikriausiai pabėgo. Tikiuosi, ji buvo su anais �monėmis tarp med�ių, bet negaliu atsikratyti baimės, jog ji gali būti kur nors įkliuvusi, jog teta Kerolė ir dėdė Viljamas, ir D�enė j� galbūt paliko. Ji am�inai lindėdavo kertėse, slėpdavosi visokiuose u�kaboriuose stengdamasi niekam neu�kliūti. Nublukusi pa�to dė�utė pa�ymėta 31 numeriu. Nykus įlink�s namas, pro vir�utinius langus ver�iasi dūmai, ugnis raitosi senu stogu. Tada j� pamatau � bent įtariu pama�iusi. Dieva�i, viename lange �mėsteli jos veidas, bly�kus kaip liepsna. Bet nespėjus pa�aukti ji i�nyksta.

Giliai įkvėpusi nuskuod�iu per vej�, u�lekiu i�puvusiais verandos laipteliais. Ir sustoju tarpdury. Ima suktis galva � atpa�įstu baldus i� savo senųjų namų, tetos Kerolės namų Kamberlande: nublukusi� dry�uot� sof�, kilim� apibrizgusiais kutais, senas raudonas pagalvėles, vien� jų D�enė apipylė vynuogių sultimis, dėmė dar į�iūrima. Jau�iuosi lyg patekusi į praeitį, bet i�kreipt� � praeitį, dvokian�i� dūmais ir �lapiais sienų apmu�alais, su pasikeitusiais kambariais.

Einu i� kambario į kambarį �aukdama Greis�, ie�kodama u� baldų ir spintose. Keli kambariai i�vis tu�ti. �is namas daug didesnis u� mūsų sen�jį, taigi neu�teko daiktų jam u�pildyti. Jos nėra. Gal �ia nė nebuvo, o jos veidas man tik pasivaideno.

Antras auk�tas apsemtas juodų dūmų. U�lipu iki pusės laiptų, bet u�sikosėjusi turiu grį�ti. Ugnis persimetusi ir į priekinius kambarius. Langai u�kabinti pigiomis du�o u�uolaidomis. Jos akimirksniu i�tirpsta paskleisdamos plastiko smarv�.

Traukiuosi į virtuv�. Atrodo, kad koks mil�inas sugniau�ė krūtin�, � noriu kuo grei�iau į lauk�, kuo grei�iau įkvėpti. Petimi trenkiu į u�pakalines duris � i�brinkusios nuo kar��io jos sunkiai pasiduoda � ir pagaliau kosėdama, a�arojan�iomis akimis i�sverdėju į kiem�. Nieko nebegalvoju, kojos pa�ios ne�a tolyn nuo gaisro, ten, kur �varesnis oras, tik staiga pėd� perveria skausmas ir a� pargriūnu. Atsisuku pa�iūrėti, ant ko suklupau: ogi styro rūsio durų rankena, i� abiejų pusių u�stota auk�tos �olės.

Ne�inau, kokia jėga mane priver�ia atplė�ti duris � instinktas, o gal prietaras. Statūs mediniai laipteliai veda �emyn, į nedidel� patalp�, i�kast� po �eme. Kambarėlyje įtaisytos lentynos, ant jų prikrauta maisto skardinių. �emėj i�rikiuoti keli buteliai, galbūt limonado.

Ji įsispraudusi į tolimiausi� kert�, kad kiek bū�iau pra�iopsojusi. Laimė, kai ruo�iuosi vėl u�daryti duris, ji sujuda ir vienas sportbatis i�lenda į krintan�ios i� vir�aus dūminai raudonos �viesos rat�. Bateliai nauji, bet atpa�įstu raudonus rai�telius, ji pati juos nuspalvino.

� Greise... � kimiai pa�aukiu atsistojusi ant vir�utinio laiptelio. Akims apsipratus su tamsa, pamatau vis� Greis�, auk�tesn�, negu buvo prie� a�tuonis mėnesius, liesesn� ir murzinesn�; susigū�usi kamputyje �iūri į mane i� siaubo i�plėstom akimis. � Greise, �ia a�.

Tiesiu rank�, bet ji nesikelia. Dar �engiu �emyn laiptelį. Nesinori nulipti ir jėga jos i�tempti. Ji visada buvo labai vikri, bijau, kad nei�trūktų ir nepabėgtų. �irdis skaud�iai plaka gale gerklės, burnoje dūmų skonis. Rūsyje tvyro ka�koks a�trus kvapas, bet nesusigaudau koks. Dabar man rūpi tik Greisė.

� Greise, �ia a�, � vėl kalbinu j�. Galiu tik įsivaizduoti, kaip a� jai dabar atrodau, kokia pasikeitusi. � Lena. Tavo pusseserė Lena.

Ji sustingsta, lyg bū�iau su�ėrusi.

� Lena? � bailiai su�nib�da. Ta�iau nejuda. Vir�uje baisus trenksmas. Nukrito �aka arba susmuko stogas. I�sig�stu, kad neliktume �ia palaidotos, jeigu nei�eisime.

� Einam, Greisi, � pa�aukiu j� senuoju vardu. A� visa �lapia nuo prakaito. � Reikia eiti i� �ia, ai�ku?

Pagaliau ji pasijudina. Nerangiai pasisuka, ir i�girstu dū�tant stikl�. Kvapas sustiprėja, degina �nerves, ir staiga suprantu.

Benzinas.

� A� nenorėjau, � cypteli Greisė. Ji tupi, o aplink j� ple�iasi tamsus i�lieto skys�io klanas.

Mane apima siaubas, sugniau�ia i� visų pusių.

� Greise, vaikeli, einam, � raginu j� kuo ramesniu balsu. � Duok rank�.

� A� nety�ia! � pravirksta ji.

Nusiritu laiptais ir stveriu j� į glėbį. Ji man per didelė, ne�ti nepatogu, bet stebėtinai lengvutė. Kojomis ji apglėbia man pusiauj�. Jau�iu jos smailius kaulelius. Jos plaukai atsiduoda riebalais, aliejumi ir � vos juntamai � indų plovikliu.

Laiptais i�nyrame į ugnies karalij�, į suskystėjusį or�, virpantį nuo kar��io, tarsi pasaulis virstų mira�u. Būtų grei�iau, jeigu Greis� paleis�iau �emėn, tegu bėga �alia man�s, ta�iau, turėdama j� prie sav�s, prisispaudusi�, vienu ritmu su man�ja besidau�an�ia �irdele, nė u� k� nei�leisiu i� rankų.

A�iū Dievui, dviratis tebėra, kur palikau. Greisė u�sikaria ant rėmo, a� u�sėdu ir pasileid�iu gatve; kojos lyg akmeninės, bet dviratis įsibėgėja, o a� imu minti kaip pa�ėlusi: grei�iau kuo tolyn nuo dūmų ir liepsnų! Paliekame Auk�tum� degti.

Einu ne�iūrėdama, kur esu nei kur einu. Dėlioju kojas, ir tiek, balti bateliai tyliai kauk�i �aligatviu. Tolumoje gird�iu rėkiant. Kaitri saulė maloniai �ildo pe�ius. Vėjas linguoja med�ių �akas.

Dėlioju kojas, ir viskas. Kaip paprasta. Saulė tokia skaisti.

Kas man bus?

Ne�inau. Gal sutiksiu, kas mane atpa�ins. Gal būsiu pargabenta pas tėvus. Galbūt, jeigu nebus pasaulio pabaigos, o Fredis �us, būsiu suporuota su kuo nors kitu.

O gal �itaip eisiu ir eisiu, kol pasieksiu pasaulio gal�.

Gal. Ta�iau dabar tėra auk�ta geltona saulė, dangus ir pilkų dūmų draikanos, ir balsai lyg tolimas vandenyno o�imas.

Tėra batelių kauk�ėjimas ir med�iai, kurie lenkdamiesi prie man�s sako: Tu i�sigelbėjai. Viskas bus gerai.

Gal jie ir neklysta?

Artėjant prie Galinio u�utėkio, �monių srautas i�tvinsta į pla�i� up�, tarp jų beveik nebėra kur pasisukti su dvira�iu. Jie bėga �aukdami, mosuodami plaktukais, peiliais ir metaliniais vamzd�iais, lekia neai�kia kryptimi, stebiuosi, kad sukilo ne tik Nelegalai, bet ir kokių dvylikos trylikos metų vaikai. Kai kur net pastebiu vien� kit� i�gydyt�jį, �iūrintį pro lang� ir nedr�siai mojuojantį.

I�trūkusi i� minios kratausi dvira�iu į dumblin� u�utėkio pakrant�, kur, regis, prie� am�inyb�, mudu su Aleksu pasiprie�inome � kur jis pirm� kart� dėl mano laimės atsisakė savosios. Senasis grįstkelis pri�ėl�s �olės, joje tyso �monės, vieni, su�eisti, dejuoja, kiti, negyvi, neregin�iomis akimis �iūri į giedr� dangų. U�utėkio seklumoje irgi matau kelet� kniūbs�ių lavonų, vandens pavir�iuje plūduriuoja raudonos sruogos.

Toliau nuo u�utėkio, prie sienos, irgi baisybė �monių, ta�iau daugiausia mūsi�kių. Reguliuotojai ir policija tikriausiai nustumti atgal, Senojo uosto link. Tūkstan�iai mai�tininkų plaukia ton pusėn, jų balsai susilieja į vientis� pyk�io riksm�.

Pametu dviratį didelio kadagio pavėsyje ir pagaliau, suėmusi Greisei petelius, ap�iūriu, ar sveika. Ji dreba i�plėtusi akis, �iūri taip, lyg bijotų, kad bet kuri� akimirk� neding�iau.

� Kas atsitiko kitiems? � klausiu.

Ji baisiai sulysusi ir purvina, bet �iaip sveikutėlė. Ir netgi gra�i. Gerkl� ima spausti a�aros. Mes dar nesame saugios.

Greisė purto galv�.

� Ne�inau. Kilo gaisras, ir a�... a� pasislėpiau.

Taigi jie paliko j�. Arba, kai dingo, nesuko sau galvos ir jos neie�kojo. Man pasidaro bloga.

� Tu taip pasikeitei, � tyliai taria Greisė.

� O tu paaugai, � sakau. Staiga panūstu �aukti i� d�iaugsmo. Rėkti i� laimės, kai visas pasaulis liepsnoja.

� Kur tu buvai? � klausia mane Greisė. � Kas tau atsitiko?

� Visk� vėliau papasakosiu. � Kilsteliu jai smakriuk�. � Paklausyk, Greise. Noriu pasakyti, kaip gailiuosi, kad tav�s nepasiėmiau. Daugiau niekada nepaliksiu, ai�ku?

Jos akys slysta mano veidu. Ji linkteli.

� A� tave apsaugosiu nuo visų pavojų, � sakau pro a�aras. � Ar tiki manimi?

Ji vėl linkteli. Prisitraukiu j�, apglėbiu. Ji tokia liesutė, tokia trapi. Bet �inau, kad stipri. Visada buvo stipri. Bus pasirengusi viskam.

� Duok man rank�, � sakau.

Dar ne�inau, kur eiti. Mintys nuklysta prie Juodės. Tada prisimenu, kad jos nebėra, �uvo lipant per sien�, ir vėl u�plūsta �leik�tulys. Ta�iau dėl Greisės turiu būti rami.

Reikia surasti koki� viet�, kur su Greise galėtume palaukti, kol baigsis susirėmimai. Mama padės, �inos, k� daryti.

Greisės rankutė stebėtinai stipri. Mes pasukame pakrante nardydamos tarp gulin�ių �monių, ir Nelegalų, ir reguliuotojų, � su�eistų, mir�tan�ių ir jau negyvų. �laito vir�uje �lub�ioja Kolinas, sunkiai atsirėm�s į ka�kokį vaikin�. Jie eina į tu��i� �olės plotelį. Vaikinas atsisuka, ir man sustoja �irdis.

Aleksas.

Jis irgi i�kart mane pamato. Noriu jį pa�aukti, bet balsas įstringa gerklėje. Jis akimirk� dvejoja. Vis dėlto pasodina Kolin� ant �olės ir pasilenk�s jam ka�k� pasako. Kolinas linksi ir raukydamasis �iū�iuoja kelį.

Aleksas atbėga.

� Aleksai... � Pavadintas vardu, jis tampa tikras. Sustoja per kelis �ingsnius nuo man�s, �iūri į mane, į Greis�. � �ia Greisė, � sakau timptelėdama jai u� rankos. Ji slepiasi u� man�s.

� Prisimenu, � taria jis. Jo akyse nebėra �iaurumo, nebėra neapykantos. Kostelėj�s sako: � Maniau, niekada tav�s nebepamatysiu.

� O �tai a� �ia. � Saulė plieskia kaip pa�ėlusi, ir staiga nesugalvoju, k� sakyti, nerandu �od�ių, kurie i�reik�tų visk�, ko vyliausi, ko tro�kau ir apie k� spėliojau. � A�... a� radau tavo ra�telį.

Jis linkteli. Su�iaupia lūpas.

� Ar D�ulianas...

� A� ne�inau, kur D�ulianas, � sakau ir i�kart pasijuntu kalta. Prisimenu mėlynas jo akis ir �ilum� jo glėbyje. Tikiuosi, nesu�eistas. Pasilenkiu, kad galė�iau matyti Greisės akis. � Pasėdėk �ia, Greise, gerai?

Ji klusniai susirango ant �emės. Nesiry�tu nutolti nuo jos daugiau kaip per kelet� �ingsnių. Aleksas eina i� paskos.

� Ar tai tiesa? � klausiu pusbalsiu, kad Greisė negirdėtų.

� Kas ar tiesa?

Jo akys medaus spalvos. Akys, kurias prisimenu i� sapnų.

� Kad tu mane tebemyli, � springdama tariu. � Man reikia �inoti.

Aleksas linkteli. Palie�ia veid� � vos glusteli prie skruosto ir nubraukia plaukus.

� Tiesa.

� Bet... A� pasikei�iau, � sakau. � Ir tu pasikeitei.

� Ir tai tiesa, � pritaria jis. �iūriu į rand�, einantį nuo kairės akies iki �andikaulio apa�ios, ir krūtinėje ka�kas nutrūksta.

� Tai kas dabar bus? � klausiu.

�viesa pernelyg ry�ki, diena tarsi grimzta į sapn�.

� Ar tu tebemyli mane? � klausia Aleksas.

Galė�iau apsiverkti, galė�iau įsikniaubti jam į krūtin� ir alsuoti juo, ir apsimesti, kad niekas nepasikeitė, kad viskas bus nuostabu, u�sitrauks ir sugis.

Bet negaliu. Suprantu negalinti.

� A� ir nebuvau nustojusi tav�s mylėti. � Nusuku akis. �iūriu į Greis�, į auk�t� �ol�, nusėt� su�eistais ir �uvusiais. Prisimenu D�ulian�, jo giedras mėlynas akis, jo kantryb� ir gerum�. Prisimenu, kiek drauge kovėmės ir kiek dar turėsime kautis. Giliai įkvepiu. � Bet viskas daug sudėtingiau, negu atrodo i� pirmo �vilgsnio.

Aleksas u�deda rankas man ant pe�ių.

� Daugiau a� nepabėgsiu, � taria.

� Nenoriu, kad pabėgtum.

Jo pir�tai glosto man skruost�, akimirk� priglundu prie jo delno leisdama i�tekėti pastarųjų mėnesių skausmui, leisdama jo rankai pakreipti mano galv� į jį. Tada jis pasilenkia ir mane bu�iuoja: lengvai ir dievi�kai, vos prisiliesdamas lūpomis, bu�iniu, kuris �ada atsinaujinim�.

� Lena!

Greisės pa�aukta atsitraukiu. Ji jau nesėdi, striksi i� susijaudinimo, staiga negalėdama nustygti nuo energijos pertekliaus rodo į sien�. Pasi�iūriu ton pusėn. I� prad�ių vaizd� i�kraipo a�aros, paver�ia jį margu spalvų kaleidoskopu � siena lipa spalvos, pilko betono vietoj randasi mozaika.

Ne, ne spalvos � �monės. Sien� aplimpa �monės.

Ir ne �iaip sau � jie j� griauna.

Padūkusiai, pergalingai �aukdami, plaktukais ir metaliniais i�ardytų pastolių vamzd�iais, kiti ir plikomis rankomis ardo j� po gabalėlį, griauna u�tvaras, apribojusias mums pa�įstam� pasaulį. Mane u�plūsta d�iaugsmas. Greisė pasileid�ia bėgti, j� irgi traukia siena.

� Greise, palauk!

Noriu j� vytis, bet Aleksas sugriebia u� rankos.

� A� tave susirasiu, � sako �iūrėdamas akimis i� mano prisiminimų. � Dar kart� tav�s vienos nepaleisiu.

Bijau i�tarti �od�io. Tik linkteliu vildamasi, jog jis mane supras. Jis spusteli rank�.

� Eik, � sako.

Ir a� nubėgu. Greisė sustojusi man�s laukia, paimu jos rankel�, ir �tai jau bėgame kartu, per saul� ir pa�eme besiplaikstan�ius dūmus, per pakrantės, tapusios kapinėmis, �olynus. Saulė abejingai keliauja savo keliu, o vanduo atspindi tik dangų.

Kai pribėgame ar�iau, pamatau Med�ioklį ir Gerv�, juodu, suprakaitav� ir įrud� saulėje, petys į petį metalo vamzd�iais dau�o beton�. Matau Pip�, stovin�i� ant sienos ir lyg vėliava mojuojan�i� ry�kiai �aliais mar�kinėliais. Matau Koral, įnir�usi� ir be galo gra�i�, banguojanti minia �ia paslepia j� nuo mano akių, �ia vėl parodo. Netoliese plaktuku darbuojasi mano mama, mosuoja lengvai ir grak��iai, sakytum �oka ka�kokį �okį. �ios rūs�ios ir raumeningos moters beveik nepa�įstu, nors j� myliu vis� gyvenim�. Bet ji gyva. Mes visi gyvi. Ji susitiks su Greise.

Matau ir D�ulian�. Nusivilk�s mar�kinius, suprakaitav�s stovi ant griuvenų kalno ir �autuvo buo�e dau�o sien�, skeveldrų ir dulkių kliūva ir apa�ioje stovintiems �monėms. Saulėje jo plaukai �vyti lyg aureolė, o pe�iai tarsi apglobti baltais sparnais.

Staiga pasidaro be galo liūdna: kad viskas taip kei�iasi, kad neįmanoma grį�ti atgal. Pradedu viskuo abejoti. Ne�inau, kas bus � man, Aleksui ir D�ulianui, visiems mums.

� Einam, Lena, � tampo u� rankos Greisė.

Bet �inoti nebūtina. Tiesiog reikia �ygiuoti pirmyn. I�gydytieji nori �inoti, o mes pasirinkome tikėjim�. A� pra�iau Greis� pasitikėti manimi. Turėsime kliautis ir tuo, kad mūsų pasaulis nesibaigs, kad rytojus ateis, ateis ir tiesa.

Atmintyje i�nyra sena eilutė, u�drausta eilutė, kuri� man kadaise parodė Juodė. Pa�ok�s gali nukristi, bet gali ir nuskristi.

Laikas pa�okti.

� Eime, � sakau Greisei, ir ji mane veda į �monių tir�tym�. Stengiuosi nepaleisti jos rankytės. Per �ūkaujan�i�, d�iūgaujan�i� mini� spraud�iamės sienos link. Greisė u�sirop��ia ant medgalių ir sudau�yto betono luitų krūvos, a� nevikriai seku paskui j�, pagaliau atsistoju �alia, nors i�silaikyti sunku. Ji klykauja � garsiau, nei kada nors esu girdėjusi, kryk�tauja d�iaugsmo ir laisvės kalba, ir a� neju�ia �aukiu su ja. Abi nagais imame draskyti betono liku�ius �iūrėdamos, kaip siena nyksta, kaip u� jos atsiveria naujas pasaulis.

Nugriaukite sienas.

Juk, �iaip ar taip, �itai yra svarbiausia. Nors ne�inote, kas bus tas sienas nugriovus, nematote kitos pusės, ne�inote, k� rasite: laisv� ar pragai�tį, vali� ar chaos�. Gal ten bus rojus, o gal pragaras.

Nugriaukite sienas.

Antraip turėsite gyventi susigū�� i� baimės, barikadomis atsitvėr� nuo ne�inomybės, maldomis gindamiesi nuo tamsos, kartodami posmus, gimusius i� siaubo ir ank�tybės.

Antraip gal niekada nepa�insite pragaro, bet nerasite ir dangaus. Neįkvėpsite gryno oro ir ne�inosite, koks jausmas skristi.

Visi, kad ir kur būtumėte: dangorai�iais pasi�iau�usiuose didmies�iuose ar ma�uose it kurmiarausiai miesteliuose. Ie�kokite krūtinėje kietumos � gele�inių �arvų, akmenų, o surad� traukite, traukite juos lauk.

Susitarkime �itaip: jeigu jūs taip darysite, ir a� darysiu, visada, am�inai.

Nugriaukite sienas.