Jūs pa�insite ties�, ir tiesa jus i�laisvins.

Jn 8, 32

L�histoire est un roman qui a ete, le roman est une histoire qui auraitpu etre.

Istorija�� tai romanas, kuris i� tiesų buvo. Romanas�� tai istorija, kuri galėjo būti.

E. ir J. de Goncourt�ai

Ten perdu, jhamai se recobro.

Prarastas laikas niekuomet negrį�ta.

Viduram�ių oksitanų patarlė

Į�ANGA I

Sularako vir�ukalnė

Sabarto kalnai

Pietvakarių Prancūzija

2005 M. LIEPOS 4 D., PIRMADIENIS

Dilbio apa�ia nuvinguriavusi kraujo srovelė atrodo tarsi raudona siūlė baltoje rankovėje.

Alisa i� prad�ių nekreipia dėmesio manydama, kad tai musė. Kasinėjimuose vabzd�iai�� kaip ir kitos �alingos darbo s�lygos. Pakilus kalnu auk��iau, kur ji �iuo metu dirba, jų ka�kodėl daugiau negu pagrindinėje kasinėjimų aik�telėje apa�ioje. Kraujo la�as nuvarva ant nuogos kojos, i�tyk�damas tarsi fejerverkas danguje Lau�ų naktį.

�į kart� ji �vilgteli�� �aizda vidinėje alkūnės pusėje vėl atsivėrė. Giliai įpjauta, visai nenori gyti. Atsidususi ji geriau prispaud�ia prie odos plau�inį tvarstį ir pleistr�. Nulai�o rausv� dėmel� nuo rie�o�� juk niekas nemato. I� po kepurėlės i�slysta cukranendrių cukraus spalvos plaukai. Ji suki�a sruogas u� ausų ir nusi�luosto kakt� nosinaite, tada vėl tvirtai suri�a plaukus.

Dėmesys i�bla�kytas. Alisa atsistoja, i�tiesia lieknas, �velniai įdegusias kojas. Apsivilkusi nurė�tais d�insiniais �ortais, prigludusiais baltais berankoviais mar�kinėliais ir su kepuraite ji atrodo lyg paauglė. Anks�iau tai erzindavo, ta�iau bėgant metams pastebėjo: atrodydama jaunesnė, negu yra, įgyja prana�um�. Vienintelė puo�mena�� dailūs sidabro auskarai, spindintys tarsi �vaig�dutės.

Alisa atsuka gertuvės kam�tį. Vanduo su�il�s, ta�iau ji pernelyg i�tro�kusi, todėl geria dideliais gurk�niais. Apa�ioje vir� duobėto kelio ore mirguliuoja kar�tis. Vir� jos�� bekra�tis mėlynas dangus. Be atokvėpio savo sutartines �irpina i�d�iūvusioje �olėje pasislėpusios cikados.

Pirėnuose ji pirm� kart�, ta�iau jau�iasi beveik kaip namie. Girdėjusi, kad �iem� dantytas Sabarto kalnų keteras u�kloja sniegas. Pavasarį uolynai, kiek akis u�mato, pasipuo�ia i� slėptuvių pasirod�iusiais trapiais rausvais, violetiniais ir baltais �iedais. Vasaros prad�ioje su�aliuoja geltonais vėdrynais apkai�ytos ganyklos. Ta�iau dabar saulė privertė atsitraukti vis� gyvastį, visa, kas buvo �alia, parudo. Gra�i vieta, pamano ji, ta�iau nesvetinga. Pilna paslap�ių, per daug ma�iusi, per daug slepianti, neturinti ramybės.

�emiau tarp at�lai�ių įsikūrusioje pagrindinėje stovykloje, did�iulėje brezento pavėsinėje, būriuojasi Alisos bendradarbiai. Ji net į�iūri �eil� firminiais juodais drabu�iais. Keista, kad jie nebedirba. Pertraukai dar gerokai per anksti, ta�iau matyti, kad drausmė truputėlį pa�lijusi.

�is darbas varginamai kruop�tus ir monotoni�kas: kasti, grandyti, rū�iuoti, u�ra�inėti. Kol kas rezultatai pernelyg menki, kad atsvertų pastangas. Pavyko rasti vos kelet� ankstyvųjų viduram�ių puodynių ir dubenų �ukių, kelis dvylikto am�iaus pabaigos ar trylikto prad�ios strėlių antgalius, ta�iau neaptikta jokių ankstyvojo akmens am�iaus gyvenvietės�� kasinėjimų tikslo�� pėdsakų.

Alisa panūsta nusileisti pas bi�iulius ir bendradarbius, kad galėtų susitvarkyti tvarstį. Gelia �aizd�, nuo tupinėjimo maud�ia blauzdas, pe�ių raumenys pernelyg įsitemp�. Ta�iau ji �ino, kad sustojus vėliau vėl reikėtų įsibėgėti.

Norėtųsi tikėti, kad dar aplankys sėkmė. Jau gerokai anks�iau ji pastebėjo ka�k� �ibant i� po did�iulio, į kalno �lait� besiremian�io riedulio�� �varaus ir tvarkingo, lyg jį �ia būtų rūpestingai padėjusi mil�ino ranka. Kol kas ji dar negali į�iūrėti, koks tai daiktas, nei ap�iuopti, kokio jis dyd�io. Ta�iau ji kasa jau vis� ryt��� nesinori tikėti, kad dar ilgai u�truks, kol jį pasieks.

�inoma, ji turėtų k� nors pasikviesti. Bent jau pasakyti kasinėjimų vir�ininkei �eilai�� savo geriausiai draugei. Alisa ne archeologė�� tik savanorė, prasmingai leid�ianti vasaros atostogas. Ta�iau �iandien paskutinė diena perkasoje. Norėtųsi įrodyti, kad ji ne berg�d�ia. Dabar sugrį�us stovyklon ir prane�us, kad ka�k� aptiko, visi norės įsiki�ti. Atradimas nebebus jos.

Bėgs dienos ir savaitės, ta�iau Alisa vis prisimins �i� akimirk�. Ji prisimins ypating� dienos �vies�, prėsk� kraujo ir dulkių skonį burnoje, stebėsis, kaip viskas būtų buv�, jeigu ji butų nusprendusi ne pasilikti, o eiti. Jeigu būtų �aidusi pagal taisykles.

I�varvinusi paskutinius la�us i� gertuvės, paslepia j� kuprinėje. Alisa plu�a dar apie valand�, saulei kopiant dangaus skliautu ir oro temperatūrai vis kylant. Tesigirdi akmenį brė�iantis metalas, vabzd�ių dūzgimas, kartkar�iais tolumoje praskrendantis nedidelis lėktuvas. Ji jau�ia prakaito la�us ant vir�utinės lūpos ir tarpkrūtyje. Alisa darbuojasi, kol ply�ys po rieduliu galiausiai tampa pakankamai erdvus, kad tilptų ranka.

Atsiklaupusi ant �emės, Alisa skruostu bei pe�iu atsiremia į uol�. Netverdama i� smalsumo ji suleid�ia pir�tus giliai į aklin� grunt�. Akimirksniu ji supranta, kad juslės neapgavo�� aptikta ka�kas vertingo. Tai ne akmuo�� metalas, lygus ir glotnus. Tvirtai sugriebusi radinį, kartodama sau nesitikėti pernelyg daug, ji pama�u i�traukia daikt� dienos �vieson. Atrodo, �emė net virpteli nenorėdama paleisti radinio.

Sodrus drėgno grunto kvapas smelkiasi į nosį ir gerkl�, ta�iau Alisa to nejau�ia. Delnuose gniau�dama istorijos atplai��, ji visi�kai susilieja su praeitimi. Tai sunki apvali segė, laiko ir dirvo�emio i�marginta juodais ir �alsvais ta�keliais. Alisa patrina radinį pir�tais, nusi�ypso po ne�varumais i�vydusi ry�kėjan�ias sidabro ir vario detales. I� pirmo �vilgsnio segė atrodo esanti viduriniųjų am�ių, tokiomis susegdavo mantij� ar apsiaust�. Alisa ka�k� pana�aus jau matė.

Ji �ino, kaip pavojinga daryti skubotas i�vadas ar pasiduoti pirmo įspūd�io pagundai. Ta�iau Alisa negali atsispirti savo vaizduotei, jau regin�iai radinio savinink�, kadaise gyvenusį, galbūt net mynusį �i� �em�. Nepa�įstamasis, kurio gyvenimas jai dar tik atsiveria.

Jausmas toks stiprus, kad Alisa, visi�kai pasidavusi jam, nepastebi, kaip akmens luitas slysteli pamatu. Staiga ka�kas, tikriausiai nuojauta, priver�ia j� �vilgtelėti vir�un. Sekundės dalį pasaulis, regis, pakimba nebūtyje u� laiko ir erdvės ribų. Tarsi u�burta ji �velgia į akmenį, atkeliavusį i� senovės, pama�u svyrantį ir pradedantį gracingai virsti.

Tik paskutin� akimirk��� �viesos blyksnis. Burtai i�sisklaido. Alisa metasi �alin, klupdama, slidinėdama į �onus, vos spėdama pasitraukti i� kelio trai�kan�iam akmeniui. Riedulys dunksteli �emėn pakeldamas bly�kiai rusvų dulkių debesį. Paskui nurieda �emyn, virsdamas lyg sulėtintame kine, kol randa prieglobstį atokiau kalno at�laitėje.

Alisa desperati�kai tveriasi krūmynų norėdama sustoti ir nebeslysti �emyn. Kai pagaliau suvokia, kiek nedaug tetrūko, kad būtų sutrai�kyta, j� nukre�ia �iurpas. Dar truputėlį�� ir visi�ka ramybė, pamano ji. Reikia luktelėti, kol pasaulis liausis skriej�s.

Pama�u tvink�iojimas galvoje nurimsta. Apmal�ta pykinimas, viskas ima grį�ti į įprastas vė�es. Alisa įstengia atsisėsti ir apsi�iūrėti. Keliai nubrozdinti, pasruv� krauju. Nepatogiai krintant susitrenktas rie�as, ta�iau rankoje gniau�iama segė i�saugota. Vos keletas įbrė�imų ir sumu�imų. Gyva.

Alisa atsistoja ir nusipurto dulkes. Jau�iasi lyg puskvai�ė. Neįtikėtina, kaip ji galėjo padaryti toki� paprast� klaid��� nesutvirtino riedulio. Alisa pa�velgia apa�ion į pagrindin� stovykl�. Nustebusi ir kartu su palengvėjimu ji suvokia, kad stovykloje niekas nieko negirdėjo ir nematė. Alisa jau buvo bemojanti ranka, kad atkreiptų kieno nors dėmesį, kai pastebi siaur� ang� kalno �laite, kur k� tik dunksojo akmuo. Anga atrodo lyg durys, i�kirstos į kalno vidų.

Kalbama, kad �iuose kalnuose apstu slaptų tunelių ir urvų, tad ji visi�kai nesistebi. Vis dėlto, pamano Alisa, ji nujautė �ia esant ang�, nors i�orėje nebuvo jokių �enklų. Ji tikrai �inojo. Atspėjau, pagiria save.

Alisa dvejoja. Ji �ino, kad privalo k� nors pasikviesti. Eiti į vidų vienai, niekam nebudint i�orėje, kvaila ir galbūt netgi pavojinga. Ji �ino daugyb� nelaimių, kurios galėtų atsitikti. Apskritai ji neturėtų būti �ia u�sirop�tusi ir kasinėti. �eila nieko apie tai ne�ino. Bet j� ka�kas traukte traukia vidun. Ka�kas asmeni�ko, lyg tai būtų jos atradimas.

Alisa nuramina save, kad nėra prasmės kelti sumai�tį, su�adinti viltis�� galbūt be jokios prie�asties. Jei aptiks k� nors verta tyrimo, tuomet ir prane� jiems. Pati juk nieko nedarys, ji tik nori pa�iūrėti.

U�truksiu tik valandėl�.

Ji vėl u�sirop��ia vir�un. Grunte ties urvo anga�� gili įduba, kurioje gulėjo paslaptį saugantis akmuo. Drėgnoje �emėje knib�dėte knib�da kirminų ir vabzd�ių, po tiek laiko juos netikėtai aptiko �viesa ir kar�tis. Kepurė guli ant �emės, kur ir nukrito. Taip pat ir kasinėjimo mentelė.

Alisa įsistebeilija į tams�. Ne daugiau kaip penkių pėdų auk��io, apie trijų pėdų plo�io, rantytais, grubiais kra�tais anga atrodo veikiau esanti gamtinės kilmės negu �mogaus rankų darbas. Ta�iau �iuopdama uol� Alisa aptinka keistai glotnius plotelius, į kuriuos rėmėsi nusirit�s akmuo.

Akys pama�u apsipranta prieblandoje. Aksomo juodyb� pakei�ia granitinė pilkuma, dabar Alisa jau į�iūri ilg�, siaur� koridorių. Ant sprando pasi�iau�ia plaukeliai, lyg norėdami perspėti apie ka�k�, slypintį tamsoje, ko geriau netrikdyti. Vaiki�kos baimės�� nugina �į jausm� �alin Alisa. Ji netiki nei vaiduokliais, nei bloga nuojauta.

Rankoje lyg talisman� gniau�dama seg�, Alisa giliai įkvepia ir �engia pirmuosius �ingsnius tuneliu. U�daroje erdvėje u�sibuv�s po�emio oras pripildo burn�, gerkl� ir plau�ius specifinio kvapo. Drėgna ir tamsu, visi�kai nesausa, kaip būtų hermeti�kame urve susikaupus nuodingoms dujoms, apie kurias Alis� perspėjo. Ka�kaip �ia turėtų patekti grynas oras, spėja Alisa. Norėdama apsidrausti, panar�iusi �ortų ki�enėse, ji susiranda �iebtuvėlį. Į�iebusi liepsn�, atki�a j� tamson, norėdama įsitikinti, kad yra deguonies. Liepsnelė suvirpa, ta�iau neu�g�sta.

Alisa jau�ia nerim� ir �iek tiek�� kalt�. Ji suvynioja seg� į nosin� ir paslėpusi ki�enėje atsargiai �engia priekin. �iebtuvėlio skleid�iama �viesa vargiai i�sklaido priebland�, ta�iau ap�vie�ia tak� po kojomis. Ant pilkų gruoblėtų sienų �ok�ioja �e�ėliai.

Eidama toliau ji jau�ia vėsų or�, lyg katinas besiglaustantį prie nuogų kojų ir rankų. Tunelis nuo�ulnus. Pėdomis jau�ia nuolydį, gruoblėt�, glitų pavir�ių. U�daros erdvės tyloje aidi akmenų ir �vyro girg�desys. Einant tolyn ir leid�iantis vis giliau, blunka u� nugaros likusi dienos �viesa.

Staiga ji pajunta nebenorinti eiti toliau. Ji visi�kai nebenori �ia būti. Ta�iau ore tvyro ka�kas nei�vengiama, ka�kas traukte traukia j� gilyn į kalno ertm�.

Dar po de�imties �ingsnių tunelis baigiasi. Alisa suvokia atsidūrusi ties slenks�iu, vedan�iu į kalne esan�i� u�dar� men�. Ji stovi ant natūralios akmens pakopos. Tiesiai prie�ais j��� du neauk�ti erdvūs laipteliai, vedantys į centrin� menės dalį lygiomis suplūktomis grindimis. Ertmė apie de�imties metrų ilgio ir kokių penkių metrų plo�io. Kuriant men� neabejotinai dalyvavo �mogus�� ne tik gamtos jėgos. Lubos �emos, skliautuotos, tarsi kriptoje.

Alisa, kilstelėjusi virpan�i� vieni�� liepsnel� auk��iau, įsi�iūri. Nerim� kelia keistai pa�įstamas jausmas, kurio ji nepajėgia įvardyti. Jau pasirengusi leistis laipteliais, Alisa pastebi ra�menis palubės akmenyje. Palinkusi į priekį ji mėgina perskaityti. I�kaitomi tik pirmieji trys �od�iai ir paskutinė raidė�� galbūt N, o gal H.�Kiti ra�menys suir� arba nugrem�ti. Alisa pir�tais nutrina ne�varumus ir perskaito balsu. Urvo tyloje grėsmingai, prie�i�kai nuskamba aidas.

��P-A-S A P-A-5... pas a pas.

�ingsnis po �ingsnio? �ingsnis po �ingsnio kur? I� pas�monės atvilnija gle�nas atsiminimas, tarsi seniai pamir�tos dainos motyvas. Ir vėl i�nyksta.

��Pas a pas,�� su�nib�da ji dar kart�.�� K� tai galėtų reik�ti? Malda? Perspėjimas? Jokios prasmės, ne�inant, kas toliau.

Suirzusi ji atsitiesia ir pradeda leistis laipteliais. Smalsumas nugali blog� nuojaut�. Gle�nas nuogas rankas nusėja ��sies oda�� ne�inia, ar tai nerimas, ar urvo �altis.

Alisa pakelia �iebtuvėlį auk��iau, norėdama geriau pasi�viesti, kad nepaslystų ir nieko nenuverstų. Ties paskutiniu laipteliu ji stabteli. Giliai įkvepia ir �engia į klampi� tams�. Ji vos tegali į�iūrėti galin� menės sien�.

I� tolo sunku pasakyti k� tikro, ta�iau atrodo, lyg menės siena i�marginta nupie�tais, o gal i�rai�ytais dideliais apskritimais ir lankais. Ta�iau tai gali būti ir �viesos ar liepsnos sukeliamų �e�ėlių �aismas. Prie�ais sien� tarsi altorius įrengta ma�daug keturių pėdų auk��io akmeninė pakyla.

Neatitraukdama �vilgsnio nuo sienos marginių, stengdamasi nei�barstyti ne�ulių, Alisa palinksta į priekį. Dabar ji ai�kiau į�iūri ornament�. Atrodo kaip labirintas, ta�iau atmintis ku�da ka�k� esant ne taip. Tai negali būti labirintas. Linijos neveda į vidurį, kaip turėtų būti. Blogai nupie�ta, įsitikinusi Alisa. Ji negalėtų paai�kinti kodėl, ta�iau neabejoja esanti teisi.

�vilgsniu nar�ydama labirint�, Alisa pama�u eina. Koja ant grindų u�kliudo ka�k� kieta. Pasigirsta duslus bumbtelėjimas, ka�kas nurieda �alin. Turbūt ka�kas nuvirto.

Alisa �vilgteli �emyn.

Kojos pradeda drebėti. Bly�ki liepsnelė rankoje suvirpa. I�g�stis u�gniau�ia kvap�. Alisa stovi ties negilaus kapo kra�tu. �is kapas�� tai visai nedidelė įduba �emėje. Kape�� dveji griau�iai, kadaise gyvenusiųjų palaikai. Laikas visi�kai nubalino kaulus. Vienos kaukolės akiduobės nebyliai įsistebeilijusios į j�. Kita kaukolė�� k� tik nublok�ta į �alį spyrio�� guli tarsi nusukusi savo �vilgsnį į �on�.

Palaikai sudėti greta vieni kitų, atgr�ti į altorių, kaip ir rai�iniai. Simetri�ka ir tvarkinga, ta�iau kapas visi�kai neskleid�ia jokios ramybės. Nesijau�ia jokios rimties. Vienos i� kaukolių skruostikauliai sutrai�kyti, įgrūsti, lyg ji būtų kaukė i� papjė ma�ė. Keletas kito skeleto �onkaulių i�plė�ti ir skausmingai styro tarsi nud�iūvusios med�io �akos.

Jie nebepavojingi. Pasiry�usi nepasiduoti baimei, Alisa prisiver�ia pritūpti, saugodamasi nieko neu�kliudyti. �vilgsniu ji perbėga per kap�. Tarp skeletų guli kardas apmūsojusia gele�te. Mėtosi kelios audinio skiautės. Greta guli virvele u�ri�amas odinis mai�elis, kuriame tilptų nedidelė dė�elė ar knyga. Alisa sustingsta. Ji tikra, kad visa tai jau matė, ta�iau atmintis atsisako prabilti.

Vieno i� skeletų rankoje, tarsi �nyplėse, suspaustas ma�as apvalus daiktas. Nedaug trūko, kad būtų nepastebėjusi. Nesvarstydama, ar elgiasi tinkamai, ji greitai i�sitraukia i� ki�enės pincet�. Pasilenkusi ji kruop��iai i�laisvina radinį ir pakėlusi jį prie liepsnos atsargiai nupu�ia dulkes, kad būtų geriau matyti.

Tai ma�as akmens �iedas, paprastas, niekuo neypatingas, glotniu, lygiu pavir�iumi. Jis taip pat atrodo keistai pa�įstamas. Alisa pa�velgia i� ar�iau. Vidinėje pusėje ka�kas i�rai�yta. I� prad�ių ji pamano, kad tai ka�koks antspaudas. Staiga ji suvokia. Kilsteli akis į �enklus ant menės galinės sienos, paskui pa�velgia į �ied�.

Viskas atitinka.

Alisa nedievobaiminga. Ji netiki rojumi ir pragaru, netiki nei Dievu, nei velniu, nei es� �iuos kalnus apsėdusiomis būtybėmis. Ta�iau pirm� kart� gyvenime ji patiria u�plūstant nepaai�kinam� antgamti�k� jausm�, pranokstantį vis� jos patyrim� ar gebėjim� suvokti. Ji pajunta pikt� vali� skverbiantis pro apavo padus, lendant po oda, braunantis į mintis.

Alisos narsa g�sta. Urvas staiga padvelkia �al�iu. �altis u�gniau�ia gerkl�, sustingdo kvėpavimo takus. Sukaupusi jėgas, ji atsistoja. Jai nedera būti �ioje senvietėje. Ji beproti�kai norėtų i�trūkti i� menės, kuo toliau nuo smurto �enklų ir mirties tvaiko, į saugi� �iltos saulės atokait�.

Per vėlu.

Ka�kur vir� jos ar u� nugaros�� ji nebegali suprasti�� pasigirsta �ingsniai. U�daroje erdvėje skardena garsas, at�okdamas nuo akmeninio olos pavir�iaus. Ka�kas artinasi.

Alisa, apimta i�g�s�io, greitai atsigr�ia. �iebtuvėlis i�krinta. Urvas pask�sta tamsoje. Ji mėgina bėgti, ta�iau tamsoje visi�kai nesiorientuoja, negalėtų netgi surasti kelio atgal. Ji suklumpa. Kojos nebeklauso.

Alisa krinta �emėn, �iedas nuskrieja atgal į kaulų krūv��� savo ankstesn� buvein�. II

Los Seresas

Pietvakarių Prancūzija

U� kelių mylių pauk��io skryd�io į rytus, apleistame Sabarto kainų kaime, prie kruop��iai nupoliruoto tamsaus medinio stalo sėdi auk�tas, prakaulus vyras bly�kiu drabu�iu.

Patalpoje didelėmis keturkampėmis kalnų raudon�emio spalvos plytelėmis klotomis grindimis ir auk�tomis lubomis, nepaisant lauke tvyran�io kar��io, vėsu. Vienintelio lango langinės u�darytos, tad viduje tamsu, tik nedidelį lopinėlį ap�vie�ia ant stalo stovinti alyvinė lempa. Greta jos�� beveik iki briaunos raudono skys�io pripildytas stiklas.

Ant stalo pa�ir� keletas sunkaus kreminės spalvos popieriaus lapų, eilutė po eilutės prira�ytų dailia ra�ysena juodu ra�alu. Kambaryje tylu, tesigirdi plunksnako�io kreb�desys ir ledukų skimb�iojimas į stikl�, kai ra�antysis kartkar�iais gurk�teli. Tvyro �velnus alkoholinio gėrimo ir vy�nių aromatas. Laikrod�iui skai�iuojant laiko tėkm�, vyras sustoja atokvėpio, pam�sto ir vėl įninka ra�yti.

Po mūsų liks tik atminimas apie tai, kas buvome ir k� padarėme. Tik atspaudas�� daugiau nieko. Daug su�inojau, įgijau nema�ai i�minties. Ta�iau ar pakei�iau k� nors? Ne�inau. Pas a pas, se va luenh. �ingsnis po �ingsnio laikas eina tolyn.

Ma�iau, kaip vasaros auksas pakei�ia pavasario �alum�, kaip rudens varį nutvilko �iemos baltuma. Blėstant �viesai regėjau tai ir nuolat klausiau sav�s�� dėl ko? Jei bū�iau �inoj�s, k� rei�kia gyventi tokioje vienumoje, tapti gimimo, gyvenimo ir mirties rato liudytoju, k� bū�iau dar�s tuomet? Alaisa, mano vienatvės na�ta�� nepakeliamai skaidri. Visas gyvenimas prabėgo palik�s �irdyje tu�tum�. Ji plito bėgant metams ir dabar a� joje jau nebeaptinku �irdies.

Stengiausi tesėti tau duotus pa�adus. Vienas i�pildytas, kitas�� dar ne. Vienas pa�adas dar netesėtas. Jau�iu tave esant ka�kur greta. Regis, lyg laikas sustoja. Neįmanoma nepastebėti �enklų. Urvas netrukus bus atvertas. Jau�iu visur tvyrant nei�vengiamybės dvasi�. Tiek am�ių nelie�iama knyga bus surasta.

Vyras liaujasi ra�yti ir siekteli stiklo. Akis u�tvindo prisiminimai. Ta�iau stiprus ir saldus ginjoletas spar�iai atgaivina.

Radau j�. Galų gale radau. Ar pa�ins jos rankos knyg�? Ar jos esybė i�girs knygos atbalsį? Ar ji prisimins, kaip spindi knygos vir�elis ir kaip pasikei�ia jo spalva? Jeigu ji atri� ir atvers vir�elį�� atsargiai, kad nepa�eistų sauso, trapaus pergamento,�� ar ji prisimins i�praam�ių ataidin�ius �od�ius?

Meld�iu, kad mano dienoms artėjant į pabaig� galė�iau i�taisyti, kur esu klyd�s, kad galiausiai su�ino�iau ties�. Tiesa mane i�laisvins.

Vyras atsilo�ia krėsle. Senatvės strazdanomis i�margintos rankos romiai sudėtos ant stalo prie�ais save. Po tiek laiko jis tenori su�inoti, kas gi įvyko.

Tik su�inoti, nieko daugiau. III

�artras

�iaurės Prancūzija

Tos pa�ios dienos vakar� u� �e�ių �imtų mylių į �iaur� kitas vyras sustoja blausiai ap�viestame po�emio tunelyje po �artro miesto gatvėmis. Jis laukia ceremonijos prad�ios.

Prakaito i�pilti delnai, i�d�iūvusi burna, kuo ai�kiausiai jau�iamas kiekvienas kūno raumuo, kiekvienas nervas, smilkinių venose tvink�ioja kraujas. Protas skaidrus ir lengvas, ta�iau ne�inia, ar dėl nervinės įtampos, ar dėl k� tik i�gerto vyno. Pe�ius gobia neįprastas baltas medvilninis apsiaustas, ant prakaulių klubų karo kanapių virvė. Vyras vog�iomis �vilgteli į abiejuose �onuose tyliai stovin�ių nepa�įstamųjų siluetus. Jų veidus slepia gobtuvai. Įdomu, ar jie taip pat jau�ia kaustantį s�stingį, ar jau buvo �iose apeigose daug kartų? Nepa�įstamieji apsivilk� pana�iais, ta�iau ne baltos, o aukso spalvos apsiaustais ir avi batus. Į basas pėdas dvelkia akmeninių grindų �altis.

Auk�tai vir� slaptojo po�emių tinklo pasigirsta did�iosios gotikinės katedros varpų gaudesys. Greta stovintys nepa�įstamieji įsitempia. Tai signalas, kurio jie laukė. Vyras tu�tuojau nuleid�ia galv� mėgindamas susikaupti.

��A� pasiruo��s,�� sumurma jis, veikiau dr�sindamas save nei konstatuodamas fakt�. Palydovai stovi nebylūs.

Paskutiniams varpų gaudesio virpesiams tirpstant tyloje apeigų patarnautojas kairėje �engia �ingsnį į priekį ir delne pusiau panirusiu akmeniu penkis kartus suduoda į masyvias duris. I� vidaus pasigirsta:

��Dintrar, įeikite.

�mėsteli mintis, kad moters balsas girdėtas, ta�iau nebėra laiko spėlioti kur ir kada. Prasiverian�ios durys jau atskleid�ia men�, kuri� jis taip ilgai tro�ko pamatyti.

�engdami koja į koj�, trys siluetai pama�u pajuda į priekį. Viskas daug kartų rikiuota, vyras �ino, kas laukia, �ino, k� prival�s atlikti, ta�iau ka�kodėl silpnumas nepalieka jo kojų. Po koridoriaus vėsos tamsioje patalpoje kar�ta. �vies� teskleid�ia ni�ose ir ant altoriaus degan�ios �vakės, kurstan�ios �e�ėlių �okį ant grindų.

Nors po vis� kūn� pasklinda adrenalinas, vyras jau�iasi es�s keistai atsietas nuo vyksmo. U� nugaros u�sitrenkus durims, jis krūpteli.

Keturi vyresnieji apeigų patarnautojai stovi �iaurinėje, pietinėje, rytinėje ir vakarinėje menės pusėse. Vyras dega noru kilstelėti akis ir apsi�valgyti, ta�iau tramdo save ir, kaip buvo liepta, laiko nuleid�s galv�, neatidengdamas veido. Jis jau�ia ilgaisiais keturkampės menės pakra��iais stovint i�sirikiavus dvi į�ventinamųjų gretas, po �e�is abiejose pusėse. Junta jų kūnų skleid�iam� �ilum� ir girdi kvėpavim�, nors niekas net nekrusteli ir nei�taria nė �od�io.

Vyras prisimena patalpos i�planavim� i� jam įteiktų dokumentų. �engdamas į priekį link menės viduryje įrengtos kriptos, junta nugara perbėgant �vilgsnius. Įdomu, ar kas nors jį pa�įsta? Bendradarbiai, pa�įstamų �monos�� bet kas galėtų būti nariais. Akimirk� pasidavus mintims apie tai, kaip visk� pakeisi�s priėmimas į draugij�, lūpomis nuvilnija lengvas �ypsnys.

U�kliuv�s u� klaupakmenio, įrengto ties kriptos pamatais, ir vos nepargriuv�s, vyras nenoromis atsipeikėja. Menė ma�esnė, nei atrodė plane, ank�ta, �iek tiek bauginanti erdvės u�darumu. Atstumas nuo durų iki akmens atrodė didesnis.

Klaupiantis ant akmens, ka�kas greta smarkiai įkvepia. Ar kas nors atsitiko? Pradeda dau�ytis �irdis, �vilgtelėj�s �emyn vyras pamato savo pabalusius krumplius. Susigėd�s jis mėgina paslėpti rankas, ta�iau netrukus susizgrimba ir leid�ia rankoms laisvai karoti i� �onų, kaip buvo liepta.

Akmens viduryje yra nedidelė įduba. Per plon� drabu�io audekl� keliai jau�ia kietum� ir �altį. Vyras atsargiai pasimuisto, mėgindamas įsitaisyti patogiau. Diskomfortas atitraukia dėmesį ir jam palengvėja. Vyras vis dar jau�ia svaigulį, sunku susikaupti, prisiminti numatyt� veiksmų sek�, nors viskas jau daugyb� kartų kartota mintyse.

Menėje pasigirsta skardus varpelio skambesys. Jį lydi �emi giedan�iųjų balsai. Giedojimas tylus, ta�iau pama�u garsėja, prisidedant vis daugiau balsų. Ausyse kartkar�iais suskamba �od�ių ir frazių atplai�os: montanhas�� kalnai, Noblesa�� kilmingieji, libres�� knygos, graal�� Gralis...

�ventike nu�engia nuo altoriaus pakylos ir eina mene. Vyras girdi �velnų jos kojų �iug�desį ir mintyse regi auksaspalv� mantij�, plevėsuojan�i� ir mirgan�i� �vakių �viesoje. Jis taip ilgai laukė �ios akimirkos.

��Je suis pret1�� pakartoja jis atsikvėpdamas. Dabar jau tvirtai.

�ventike priėjusi sustoja prie�ais vyr�. Jis u�uod�ia lengvus ir subtilius jos kvepalus, prasiskverbian�ius pro a�trų smilkalų aromat�. �ventikei pasilenkus ir suėmus jo rank�, vyras sulaiko kvėpavim�. Jos vėsūs, dailiais nagais pir�tai įspaud�ia į vyro deln� ka�k� ma�� ir apvalų. Tarsi elektros srovė persmelkia vis� rank��� dar truputėlį, ir virstų geismu. Labiau u� visk� norėtųsi �vilgtelėti į jos veid�, ta�iau vyras laiko nuleid�s akis, kaip ir buvo įsakyta.

Ketvertas vyresniųjų apeigų patarnautojų pajuda i� savo vietų ir prieina prie �ventikės. Vyro galva atsargiai atlo�iama, pro lūpas bėga tir�tas saldus skystis. Jis laukė to, tad nesiprie�ina. Po kūn� pasklidus �ilumai, jis i�tiesia rankas ir lydėtojai apgobia jį geltona mantija. Dalyviams ritualas pa�įstamas, ta�iau vyras vis tiek jau�ia jų nerim�.

Staiga jis pajunta, lyg gerkl� būtų suver�usi plieno juosta, trai�kydama trachėj�. Rankos ūmiai kimba vaduotis i� dusinan�ių gniau�tų. Vyras bando �aukti, ta�iau negali nieko i�tarti. Vėl pasigirsta skardus, pama�u atkakliai migdantis varpelio skambesys. Apima �leik�tulys. Vyras i�sig�sta nualpsi�s ir sugniau�ia rankoje laikom� daikt� taip smarkiai, kad nagai perrė�ia delno od�. Skausmas �iek tiek i�blaivo. Dabar jis supranta, kad rankos ant pe�ių�� ne palaikan�ios, bet neleid�ian�ios atsikelti. Vėl u�plūsta �leik�tulys, apa�ioje, regis, slinkteli ir susiūbuoja klaupakmenis.

Vyrui niekaip nepavyksta sutelkti savo apsvaigusio �vilgsnio, ta�iau jis į�iūri �ventik� laikant peilį, nors ir nesupranta, i� kur jos rankose atsirado �is sidabriniais a�menimis �vilgantis įnagis. Vyras mėgina stotis, ta�iau svaigioji med�iaga pernelyg stipri ir pasiglem�ia visas jo jėgas. Kojos ir rankos nebeklauso.

��Non!�� mėgina su�ukti jis, ta�iau jau per vėlu.

I� prad�ių jis pajunta tik lengv� bakstelėjim� tarp men�ių, ta�iau netrukus bukas skausmas persmelkia kūn�, nugara teka ka�kas �ilta.

Be jokio perspėjimo jį laikiusios rankos paleid�ia ir vyras krinta kniūbs�ias, be valios, tarsi skudurinė lėlė, niekaip negalėdamas pasiprie�inti artėjan�ioms grindims. Galvai trenkiantis į grindinį jis nejau�ia skausmo. Akmens vėsuma atgaivina od� ir apramina. Triuk�mas, s�my�is ir i�g�stis i�sisklaido. U�merktose akyse mirga. Jis nieko daugiau nesuvokia�� tik jos bals�, atsklindantį i� begalinės tolybės.

��Gera pamoka. Visiems,�� atrodo, lyg sakytų ji, nors tai skamba visi�kai be prasmės.

Paslap�ių i�davyste apkaltintas vyras, kalbėj�s, kai derėjo tylėti, rankoje gniau�ia geist�jį daikt�, kol jį apleid�ia gyvybė, pa�irdama g�stan�ios s�monės �ukėmis. Grindimis nurieda ma�as, ne didesnis negu moneta, pilkas diskas.

Vienoje disko pusėje įbrė�tos raidės NV. Kitoje�� i�rai�ytas labirintas. IV

Sularako vir�ukalnė

Sabarto kalnai

Akimirk� vie�patauja tyla.

Netrukus tamsa i�sisklaido�� Alisa jau ne urve. Ji tarsi sklend�ių besvoriame �viesos pasaulyje, rami, tyli ir permatoma.

Ji laisva ir saugi.

Alisa jau�iasi lyg būtų i�slydusi i� laiko, lyg skrietų i� vienos erdvės į kit�. Belaikėje bekra�tėje erdvėje i�blunka praeities ir dabarties riba.

Staigus trūktelėjimas�� lyg kartuvių angos dang�io�� ir Alisa tarsi sviedinys nu�okuoja giedra padange artėdama prie mi�ku apaugusių kalnų. Ausyse �ai�iai �vilpiant orui, ji vis grei�iau neria artėdama prie �emės pavir�iaus.

Smūgio nėra. Nesutra�ka į pilk� skalūn� ir uolas lū�tantys kaulai. Alisa nusileid�ia ir klupdama nubėga sta�iu, nelygiu mi�ko takeliu, abipus kurio stūkso mi�ko siena. Tankiai i�sirikiav� auk�ti med�iai u�go�ia vaizd� anapus.

Per greitai.

Alisa stveriasi �akų, lyg jos galėtų j� sustabdyti ir nutraukti �į strimgalvį lėkim� į ne�inomyb�, ta�iau rankos u��iuopia tik tu��i� erdv�, lyg ji būtų vaiduoklis ar bekūnė dvasia. Rankose pasilieka kuok�tai lapų, lyg i� �epe�io i�valyti plaukų gniu�ulai. Alisa nejau�ia jų, ta�iau syvai �aliai nuda�o pir�tų galiukus. Pakėlusi rankas prie veido Alisa mėgina įkvėpti subtilų rūg�tų aromat�, ta�iau berg�d�iai�� ji nieko neu�uod�ia.

Alisa jau�ia diegiant �on�, ta�iau negali sustoti, nes ka�kas vejasi ir vis artėja. Takelis labai nuolaidus. Mink�t� grunt�, spyglius ir samanas pakei�ia sud�iūvusios med�ių �aknys ir akmenys. Jokio garso. Nesigirdi giedant pauk��ių, jokių kitų balsų�� tik jos trūk�iojantis kvėpavimas. Takas vinguriuoja, apsisuk�s grį�ta į t� pa�i� viet�, Alisa bla�kosi ten ir �en, kol galiausiai įveikusi posūkį i�vysta nebyli� ugnies sien�, u�kertan�i� keli� į priekį. Ugnies versmė kyla lyg stulpas, plaikstosi balti, geltoni ir raudoni liepsnos lie�uviai, nuolatos kei�iantys form�.

Alisa nevalingai pakelia rankas prie veido, tarsi norėdama apsisaugoti nuo kar��io, kurio nejau�ia. �okan�iose liepsnose ji mato įkalintus veidus ir be�adės agonijos i�kreiptas burnas.

Alisa mėgina sustoti. Ji privalo sustoti. Kraujuoja su�eistos pėdos, su�lap� ilgi drabu�iai trukdo bėgti. Persekiotojas jau mina ant kulnų ir Alisa neįstengia pasiprie�inti jėgai, blo�kian�iai j� į mirtin� ugnies glėbį.

Vienintelis būdas i�vengti ugnies�� per�okti j�. Alisa suktuku pakyla į or�, praskl�sdama auk�tai vir� geltonai oran�inio �ėlsmo. Atrodo, lyg vėjas ne�tų j� i�vaduodamas i� �emės priklausomybės.

Ka�kas pa�aukia j� moteri�ku balsu, keistai tardamas vard�.

Alais.

Ji saugi ir laisva.

Staiga�� pa�įstamas �altų pir�tų, sugniau�ian�ių �iurnas, jausmas, prirakinantis prie �emės. Ne, tai ne pir�tai, o grandinės. Alisa suvokia ka�k� laikanti rankose. Tai knyga odiniais vir�eliais. Ji supranta�� �tai ko nori persekiotojai. Tik sugr��inus jiems knyg� galima i�sigelbėti nuo jų pyk�io.

Jeigu galėtų kalbėti, galbūt susitartų. Ta�iau galvoje visi�kai tu��ia, negali i�tarti nė �od�io. Ji draskosi, spardosi, ta�iau negali i�trūkti. Kojas laikantis plieno gniau�tas pernelyg tvirtas. Ji klykia tempiama į ugnį, ta�iau aplink tvyro tyla.

Ji dar kart� su�unka, jausdama savo bals� ka�kur viduje, tarsi besistengiantį i�trūkti į laisv�. �į kart� atskamba garsas. Ji jau�ia grį�tant tikr�jį pasaulį. Garsas, �viesa, kvapas, prėskas kraujo skonis burnoje. Akimirksnį ji stabteli apgobta vaiskaus �al�io. Tai ne pa�įstama urvo vėsuma, ta�iau ka�kas kita, ry�ku ir �viesu. Alisa į�iūri nery�kius dailius veido bruo�us. Balsas vėl i�taria jos vard�.

Alais.

Pa�aukia dar kart�. Balsas draugi�kas, nesiekiantis jai pakenkti. Alisa stengiasi atmerkti akis suvokdama�� jeigu matytų, suprastų. Ta�iau ji negali.

Sapnas blunka, pagaliau laisvė.

Prabusk, reikia prabusti.

Galvoje pasigirsta kitas balsas, kitoks negu pirmasis. Alisa vėl pajunta kojas ir rankas, nubrozdintus kelius, �aizd� odoje, kuri� patyrė krisdama. Ji jau�ia, kaip ka�kas sugniau�ia petį ir ima purtyti.

��Alisa! Alisa, prabusk!

AUK�TUTINIS MIESTAS 1 SKYRIUS

Karkasona

1209 M. LIEPA

Alaisa krūptelėjusi nubunda, atsisėda ir �velgia pla�iai atmerktomis akimis. Krūtinėje bla�kosi i�g�stis�� lyg tinkle įkliuv�s pauk�telis, besiver�iantis į laisv�. Spausdama rank� prie �onkaulių i�vagotos krūtinės, ji mėgina nuraminti pa�ėlusiai besidau�an�i� �irdį.

Akimirk� ji nei pabudusi, nei miega, lyg dalis jos būtų pasilikusi sapne. Ji prisimena skridusi, �velgusi į save i� did�iulio auk��io, kaip akmeninės chimeros ant �v. Nazarijaus katedros stogo, pasitinkan�ios savo grimasomis praeivius.

Pama�u kambarys sugrį�ta į regėjimo lauk�. Ji visi�kai saugi savo lovoje, Komtalio pilyje. Ilgainiui akys pripranta prie tamsos. Naktį persekioj� prakaulūs tamsiaakiai �monės, kibiais pir�tais mėgin� įsitverti į j�, nepavojingi. Jų �ia nėra. Akmenyse i�rai�yta kalba�� veikiau vaizdiniai negu �od�iai�� i�nyko lyg dūmas rudens danguje. I�blėso ir ugnies gaisai, palikdami vos menam� prisiminim�.

Blogas �enklas? Ar tik ko�maras?

Kaip ji galėtų tai su�inoti? I� tiesų ji bijotų su�inoti.

Alaisa siekteli aplink lov� kaban�ių naktinių u�uolaidų, lyg liesdama ka�k� med�iagi�ko ji jaustųsi pati labiau ap�iuopiama. Sudėvėtas audeklas, prisigėr�s dulkių ir pa�įstamų pilies kvapų, padr�sinamai �iurk�tus.

Kasnakt vis tas pats sapnas. Vis� vaikyst� ji prisimena nubusdavusi tamsoje apimta siaubo, i�balusi, paplūdusi a�aromis. Prie lovos budi tėvas, palink�s �velgia į j� taip, lyg ji būtų sūnus. Vienai �vakei sutirpus, u�degama kita, ir jis pusbalsiu t�sia pasakojim� apie savo nuotykius �ventojoje �emėje. Jis pasakoja apie berib� dykum�, i�lakius minaretus ir saracėno2 �auksm� maldai. Jo kalboje atgyja prieskonių aromatas, spalvų ry�kumas ir ugninis maisto skonis. �iurpus vir� Jeruzalės besileid�ian�ios ry�kiai raudonos saulės �vytėjimas.

Daugelį metų �iomis vilko valandomis tarp nakties ir au�ros, seseriai miegant �alia, tėvas kalbėdavo ir kalbėdavo, savo kalbomis i�vaikydamas visus j� apnikusius demonus. Jis neleido net prisiartinti juodaskverniams katalikų dvasininkams su savo prietarais ir pramanytais vaizdiniais.

Jo �od�iai j� saugojo.

��Gijomai?�� su�nib�da ji.

Jos vyras giliai įmig�s, pla�iai i�skėstos rankos u�kariavusios beveik vis� lov�. Ilgi juodi plaukai, pakvip� dūmais, vynu ir arklidėmis, pasklid� ant pagalvės. Pro atvir� lang� krinta mėnulio �viesa, į men� sklinda vėsus nakties oras. Au�tan�ioje �viesoje ji mato smakr� nusėjusius besikalan�ius �erius. Gijomui per miegus besivartant, su�vilga ant kaklo kabanti grandinėlė.

Alaisa norėtų, kad jis nubustų ir pasakytų, jog viskas yra gerai, kad jai nieko nereikia bijoti. Ta�iau Gijomas miega ir jai nesinori jo �adinti. Alaisa nepatyrusi santuokoje ir vis dar jo drovisi, nors visa kita jai nekelia baimės. Nuramina save perbraukdama pir�tais glotnias, įdegusias jo rankas ir tvirtus pe�ius, u�grūdintus valandų valandas trunkan�ių kardų pratybų ir riterių turnyrų. Alaisa net ir jam miegant jau�ia jame pulsuojant gyvastį. Prisiminus, kaip jie praleido ankstyv�j� nakties dalį, nors ir niekas nematė, j� u�plūsta raudonis.

Gijomo sukeliami jausmai tiesiog u�lieja Alais�. Jai patinka �irdies dū�ių pada�nėjimas, kai �vilgsnis netikėtai aptinka Gijom�. Jam nusi�ypsojus, lyg �emė susiūbuoja po kojomis. Ta�iau jai atgrasus bejėgi�kumas. Ji bijo, kad meilė nepaverstų jos silpna ir i�drikusia. Ji neabejoja mylinti Gijom�, ta�iau �ino neatsiduodanti visa.

Alaisa atsiduso. Ji tegali tikėtis, kad laikui bėgant taps lengviau.

Brėk�tanti �viesa, tamsos pilk�vumas, kartkar�iais kiemo med�iuose pasigirstantis pauk��ių �iulbesys prana�auja, kad au�ra jau ne u� kalnų. Ji �ino jau nebenorėsianti miego.

Alaisa �murk�teli tarp u�uolaidų ir pir�tų galais nutipena prie drabu�ių spintos tolimajame menės kampe. Grindų akmenys vėsina pėdas, �iurk�tus paklotas kutena kojų pir�tus. Ji atidaro spint�, nuo �ūsnies drabu�ių nuima mai�elį su levandomis ir i�sirenka paprast� tamsiai �ali� suknel�. Drebėdama i� �al�io ji velkasi, siauros rankovės priglunda prie rankų. I�tiesina �iek tiek drėgmės prisigėrusi� suknelės med�iag� vir� apatinės palaidinės, stand�iai suver�ia korset�.

Alaisai septyniolika, jau �e�i mėnesiai, kai ji i�tekėjusi. Dar nesusiformav�s moters �avesys ir grak�tumas. Suknelė ant jos prakaulaus stoto karo be formos, lyg būtų visi�kai ne jos. Atsirėmusi ranka į stal�, ji įsispiria į mink�tos odos apav� ir nuo kėdės atlo�o pasiima savo mėgstam� raudon� apsiaust�. Apsiaustas apkra�tuotas mėlynai ir �aliai i�siuvinėtu įmantriu sta�iakampių ir rombų ra�tu, pramai�iui su ma�u�iais geltonais �iedais. Alaisa pati pasigamino �į rūb� vestuvėms. Savai�ių savaites, vis� lapkritį ir gruodį, ji siuvo paskaudusiais, nuo �al�io grumban�iais pir�tais, skubėdama laiku suspėti.

Alaisa �vilgteli į ant grindų ties drabu�ine gulintį krep�į. Ji patikrina, ar vietoje augalų mai�elis, rankinė, augalams ir �aknims suvynioti skirtos audinio atrai�os, kasimo ir pjovimo įrankiai. Ji suri�a apsiaust� kaspinu ties kaklu, paslepia peilį mak�tyje prie juosmens, u�sideda gobtuv� paslėpdama ilgus nesuri�tus plaukus ir tyliai i�slysta i� menės į tu��i� koridorių. U� jos dusliai u�siveria durys.

*

Dar nei�au�o pirmoji valanda3, prie gyvenamųjų menių tu��ia. Alaisa spar�iai �engia koridoriumi, �iug�da akmenines grindis braukiantis apsiaustas. Priėjusi prie siaurų, sta�ių laiptų, ji per�engia patarnaujantį berniuk�, atsirėmusį į sien� ir u�migusį prie sesers Orianos ir jos vyro kambario durų.

Leid�iantis laiptais, j� pasitinka i� rūsyje įrengtų virtuvių atsklindantys balsai. Tarnams�� jau pats darbymetis. Alaisa i�girsta tauk�telėjim�, o paskui riksm�: ka�kurio nelaimėlio diena prasidėjo sunkios virėjo rankos kep�telėjimu per pakau�į.

Siūbuodamas į �alis artėja vandenne�ys, grumdamasis su masyviu puskubiliu i� �ulinio k� tik pasemto vandens.

Alaisa nusi�ypso:

��Bonjorn.

��Bonjorn, ponia,�� pasigirsta nedr�sus atsakymas.

���tai,�� sako ji, pirma jo nulipdama laiptais ir atverdama duris.

��Merce, ponia,�� sako jis jau dr�siau,�� grand merce.

Virtuvėje tvyro sambrūzd�io gaivalas. I� did�iulio payrola�� katilo, kaban�io ant kablio vir� atviros ugnies,�� jau virsta garų kamuoliai. Pagyven�s tarnas paima i� parankinio vandenį, i�pila į katil� ir be �od�ių �vysteli kibir� jam atgal. Berniukas �vilgteli į Alais�, tarsi mėgindamas atsiremti į j� �vilgsniu, ir vėl leid�iasi prie �ulinio.

I�darinėtos vi�tos, l�iai, kopūstai sandariuose moliniuose �so�iuose laukia savo eilės virsti patiekalais ant didelio virtuvės vidury stovin�io stalo. Taip pat �ia stovi puodai sūdytos kefalės, lydekų ir ungurių. Viename stalo gale sudėti fogaqa, pudingai audeklo mai�uose, ��sienos pa�tetas, sūdytos kiaulienos i�pjovos. Kitame gale�� razinų, svarainių, figų ir vy�nių dė�ės. Devynių ar de�imties metų berniukas, alkūnėmis atsirėm�s į stal�, savo veido i�rai�ka neslėpdamas rodo: dar viena diena prie kepan�ios mėsos kar��iu tvoskian�io sukamojo ie�mo būtų nuostabi. Kupolo formos duonkepėje krosnyje kaitriai liepsnoja pliauskos. Pirmoji pan de blat�� kvietinės duonos�� li�ė jau au�ta ant stalo. Kvapas pa�adina Alaisos alkį.

��Ar pavai�insite duona?

Virėjas atsigr�ia nė nemėgindamas slėpti moters įsiver�imo į jo valdas sukelto įtū�io. Ta�iau pama�ius, kas yra įsibrovėlis, pyk�io grimas� tuojau pakei�ia gudri �ypsena, parodanti eilut� sukirmijusių dantų.

��Ponia Alaisa,�� nutaiso malonų bals� virėjas, �luostydamas rankas į prijuost�.�� Benvenguda. Kokia garbė! Ilgokai mūsų nelankėte. Pradėjome jūsų ilgėtis.

���akai,�� atsiliepia ji �iltai,�� nesinorėjo jums pintis po kojomis.

��Jums? Pintis po kojomis?�� nusijuokia virėjas.�� Argi jūs galėtumėte trukdyti?�� Vaikystėje Alaisa praleisdavo daug laiko virtuvėje, stebėdama ir mokydamasi�� ji buvo vienintelis vaikas, kurį �akas įsileido į savo vyri�k� vie�patij�.�� Tai kuo gi galė�iau jus pamaloninti, ponia Alaisa?

��Truputėliu duonos ir vyno, jeigu galite tai leisti.

�ako veide �mėk�teli susirūpinimas.

��Atleiskite, bet juk nesirengiate i�kylauti prie upės? Tik ne �iuo paros metu, be palydos. Jūsų padėties moteriai... Juk dar net nepra�vito. �monės kalba...

Alaisa suima jo rank�.

���akai, labai malonu, kad rūpinatės. �inau, kad �irdyje trok�tate man gero. Bet nieko neatsitiks. Galiu duoti jums savo �odį. Jau beveik i�au�o. Gerai �inau viet�, kur einu. Nukeliausiu ir greitai grį�iu, niekas net nespės pastebėti, tikrai.

��Ar jūsų tėvas �ino?

Ji s�moksli�kai prideda prie lūpų pir�t�.

��Suprantama, kad ne, ta�iau pra�au jus i�saugoti mūsų paslaptį. A� būsiu labai atsargi.

�akas toli gra�u neatrodo įtikintas, ta�iau pasakė tiek, kiek galėjo i�drįsti, ir liaujasi gin�ij�sis. Jis palengva prieina prie stalo ir į balt� lino skepet� suvynioja apvalų kepalaitį duonos, liepia parankiniui atne�ti �sotį vyno. Alaisa stebi, negalėdama nusikratyti �irdį u�gulusio sunkumo. Virėjas pastarosiomis dienomis juda gerokai lė�iau, pastebimai �lubuodamas kairi�ja koja.

��Ar koj� vis dar skauda?

��Beveik ne,�� sumeluoja jis.

��Vėliau galė�iau sutvarstyti, jeigu norėtumėte. Atrodo, �aizda neskuba gyti.

��Nėra taip jau blogai.

��Ar tepėte tepalu, kurį jums paruo�iau?�� paklausia ji, i� veido i�rai�kos matydama, kad ne.

�akas skėsteli savo trumpomis rankomis, tarsi pasiduodamas:

��Tiek daug privalau nuveikti, visi �ie papildomi sve�iai, �imtai �monių, jei priskai�iuosime tarnus, ginklane�ius, arklininkus, dvaro damas, o kur dar konsulai su �eimomis. �iais laikais visk� taip sunku gauti. �tai tik vakar pasiun�iau tarn�...

��Viskas puiku,�� pertraukia jį Alaisa,�� ta�iau jūsų koja savaime nei�gis. Giliai įpjauta.

Staiga ji pastebi, kad triuk�mas virtuvėje beveik nu��iuvo. Apsidairiusi ji pamato, kad visa virtuvė klausosi jų pokalbio. Jaunesnieji berniūk��iai, pasirėm� alkūnėmis ant stalo, stebeilijasi praviromis burnomis, kaip jų kar�tuolį �eiminink� nutildo moteris.

Apsimetusi, kad nieko nepastebi, Alaisa ima kalbėti tyliau.

��Gal vėliau galė�iau grį�ti prie to?�� Ji paplek�noja duon�:�� Tegul tai būna mūsų antroji paslaptis, oc? Gerai?

Akimirk� ji pamano buvusi pernelyg į�ūli ir per daug sau leidusi. Ta�iau �akas netrukus �ypteli.

��Ben,�� atsako ji.�� Gerai. Grį�iu įdienojus ir visk� sutvarkysiu. Dins d�abord. Iki greito.

I�ėjusi i� virtuvės ir kopdama laiptais Alaisa girdi �ak� riaumojant visiems liautis vėpsojus ir grį�ti prie darbo�� juk niekas nepaskelbė pertraukos. Ji nusi�ypso.

Viskas kaip ir turėtų būti.

*

Trūktelėjusi sunkias į didįjį kiem� vedan�ias duris, Alaisa į�engia į u�gimstan�i� dien�.

U�daro kiemo viduryje blėstan�ioje naktyje juodai �mė�uoja guobos, po kuria vikontas Trenkavelis vykdė teisingum�, lapai. �akose �urmuliuoja vieversiai ir karetaitės, prie�au�ryje rai�kiai sklinda jų ulbesys.

Reimono Ro�ė Trenkavelio senelis Komtalio pilį pasistatė daugiau nei prie� �imt� metų kaip savo besiple�ian�ių teritorijų valdymo viet�. Jo �emės driekėsi nuo Albi miesto �iaurėje ir Narbono pietuose iki Bezjė miesto rytuose ir Karkasonos vakaruose.

Pilis juosia didelį keturkampį kiem�, vakarinėje jo dalyje stūkso ankstesnės pilies liku�iai. Komtalio pilis�� tai Auk�tutinio miesto, La Cite, vakarinės gynybinės sienos dalis. Tvirtu akmens �iedu apsuptas pilynas rymo i�kil�s auk�tai vir� Odo upės ir u� jos plytin�ių �iaurinių pelkių.

Gerai saugomas don�onas�� svarbiausias pilies bok�tas, kuriame susitikdavo konsulai ir buvo pasira�omi svarbūs dokumentai�� sur�stas pietvakariniame kiemo kampe. Blausioje �viesoje Alaisa pastebi ka�k� atsirėmus į i�orin� sien�. Geriau įsi�iūrėjusi ji pamato, kad �ia susirang�s snaud�ia �uo. Du vaikėzai į�ūliai, lyg varnos vi�tidėje, svaidydami akmenis kėsinasi nutraukti gyvulio poilsį. Tyloje Alaisa girdi duslų kulnų bildesį į med�io grindinį.

Į Komtalio pilį ir i� jos veda du keliai. Platūs arkiniai vakariniai vartai, atsiveriantys į �ole apaugusius �laitus, kuriais galima nukeliauti iki pat miesto sienos, da�niausiai u�daryti. Pro ma�us siaurus rytinius vartus, įsispraudusius tarp dviejų auk�tų fasadinių bok�tų, patenkama tiesiai į įtvirtinto miesto gatves.

Susisiekti tarp vartų bok�tų vir�utinių ir apatinių auk�tų tegalima medinėmis kopė�iomis, įveikus virtin� saugomų durų. Vaikystėje jos mėgstamiausias �aidimas buv�s lenktyniauti su virtuvės berniokais i� auk�to į auk�t� prasmunkant pro sargybinius. Alaisa buvo greita, ji visuomet laimėdavo.

Stand�iau susisupusi į apsiaust�, ji spar�iai nu�ingsniuoja kiemu. Nuskambėjus pamainos varpui, vartai u�sklend�iami nak�iai, atsistoja sargyba, ir be jos tėvo leidimo niekas nepraleid�iamas. Nors ir nebūdamas konsulu, Bertranas Peletjė dvare u�ėmė i�skirtin� visų geid�iam� padėtį. Ma�ai kas drįsdavo jam nepaklusti.

Jam niekuomet nepatiko jos įprotis i�trūkti i� pilies ankstų ryt�. Nūnai jis buvo nusiteik�s dar atkakliau reikalauti, kad naktį ji liktų pilyje. Ji nujautė, kad ir vyras pritartų �iai nuomonei, nors Gijomas jai niekad to nesakė. Ta�iau tik bevardės au�ros rimtyje ji buvo laisva nuo namų suvar�ymų ir prievolių. �ia Alaisa i� tiesų jautėsi savimi�� niekieno dukra, niekieno sesuo, niekieno �mona. Giliai �irdyje ji tikėjo tėv� suprantant j�. Nors buvo nesmagu jam nepaklusti, ji nenorėjo atsisakyti �ių laisvės akimirkų.

Daugelis nakties sargybinių į jos i�kylas �iūrėdavo pro pir�tus. Jų ir nebūtų atsiklausiama. Ta�iau pasklidus gandams apie gresiantį kar�, pilies įgula tapo atsargesnė. I� pa�iūros gyvenimas bėgo sava vaga. Į miest� kartkar�iais atvykstan�ių pabėgėlių pasakojimai apie antpuolius ar religinį persekiojim� Alaisos nestebino. I� ne�inia kur atsirandantys u�puolikai, kurie smogdavo kaip griaustinis i� giedro dangaus ir nudundėdavo tolyn, buvo visiems, gyvenantiems u� miesto sienų, puikiai pa�įstama kasdienybė. Prane�imų nebuvo nei daugiau, nei ma�iau.

Gijomui ku�dėjimasis apie konflikt�, regis, nekėlė didesnio susirūpinimo. Bent ji to nepastebėjo. Jai jis niekada apie tai net neu�siminė. Ta�iau Oriana tvirtino, kad prancūzų kry�iuo�ių ir ba�nytininkų kariuomenė rengiasi pulti Langedok�. Be to, ji dar sakė, kad karo �ygį remia popie�ius ir Prancūzijos karalius. Alaisa jau buvo patyrusi, kad daug kas i� to, k� sakė Oriana, buvo sakoma norint įgelti jai. Vis dėlto sesuo da�nai naujienas su�inodavo anks�iau u� kitus dvari�kius. Neįmanoma nepastebėti, kad į pilį atvykstan�ių pasiuntinių skai�ius didėjo kone kasdien. Rauk�lės tėvo veide taip pat rė�ėsi vis giliau, labiau i�si�ovė skruostikauliai, įdubo skruostai.

Rytinius vartus budriai saugojo sirjans d�arms4 paraudusiomis po ilgos bemiegės nakties akimis. Sidabru �vilgantys �almai atsmaukti auk�tai ant pakau�io, �arvai bly�kiai �vyti brėk�tan�ioje au�roje. Apsiginklav� ant pavargusių pe�ių besiilsin�iais skydais ir mak�tyse paslėptais kardais jie atrodo veikiau pasiruo�� miegui nei kovai.

Priartėjusi Alaisa lengviau atsiduso pa�inusi Beran�ė. Pamat�s j�, jis nusi�ypsojo ir nusilenkė.

��Bonjorn, ponia Alaisa. Anksti kilote.

Ji �yptelėjo:

��Nesinorėjo miego.

��Argi jūsų vyras nesugalvoja jums įdomesnio u�siėmimo naktį?�� ga�liai bakstelėjo akimis kitas sargybinis. Jo veidas nusėtas raupais, pir�tai nubrozdinti, kruvini. I� burnos tvoskia priplėkusiu maistu ir gėralu.

Alaisa nekreipia į jį dėmesio.

��Beran�ė, kaip jūsų �mona?

��Gerai, ponia. Jau gerokai atsigavusi.

��O jūsų sūnus?

��Auga ne dienomis, bet valandomis. Jo apetitas greitai paleis mus vėjais.

��Visi�kai į tėv�,�� sako ji rodydama į gūbriu kėpsantį sargybinio pilv�.

��Kalbate kaip mano �mona.

��Perduok jai linkėjimus.

��Jai bus malonu, kad prisiminėte, ponia.�� Jis akimirk� patylėjo.�� Turbūt norėsite, kad jus i�leis�iau?

��Einu pasivaik��ioti į miest�, galbūt prie upės, neu�truksiu ilgai.

��Mums įsakyta nieko nepraleisti,�� suniurzga bendras.�� Intendanto Peletjė įsakymas.

��Tav�s niekas neklausia,�� atkirto Beran�ė.�� Nekreipkite dėmesio, ponia,�� tarė jis kimiu balsu.�� �inote, kaip dabar yra. Jeigu kas nors jums atsitiktų ir paai�kėtų, kad a� jus i�leidau, jūsų tėvas mane...

Alaisa palietė jo rank�.

���inau, �inau,�� ramina ji.�� Visi�kai nėra reikalo nerimauti. A� galiu savimi pasirūpinti. Be to...�� ji �vilgteli į kit� sargybinį, kuris rakinėja nosį ir �luosto pir�tus į rankov�,�� i�bandymai, kuriuos galė�iau patirti prie upės, vargu ar baisesni u� tai, k� turite i�tverti �ia.

Beran�ė prunk�teli.

��Pa�adate būti atsargi?

Alaisa linkteli ir �iek tiek praskleid�ia savo apsiaust� parodydama med�ioklinį peilį prie juosmens.

��Duodu �odį.

Reikia atidaryti dvejas duris. Beran�ė paeiliui jas at�auna, tada pakelia i�orines duris u�sklend�ian�i� ��uolin� sij� ir praveria vartus tiek, kad galėtų prasmukti Alaisa. Nusi�ypsojusi vietoj padėkos, ji neria po jo ranka ir atsiduria laisvame pasaulyje. 2 SKYRIUS

Nerdama i� �e�ėlio pro vartų bok�tus, Alaisa pajunta �irdyje atgaiv�. Ji laisva. Galų gale.

Vartus su plok��iu akmeniniu tiltu tarp Karkasonos gatvyno ir Komtalio pilies jungia kilnojamas medinis tiltelis. Sausame gynybiniame griovyje po tiltu vaiskioje prie�au�rio �viesoje nusėta rasos la�eliais �iba �olė. Vis dar matyti rytme�io danguje blyk�tantis mėnulis.

Alaisai spar�iai �ingsniuojant, jos apsiausto skvernai pakelia grindinio dulkes, nugulan�ias įmantriais ra�tais. Ji nori i�vengti kitoje pusėje budin�ių sargybinių klausimų, bet jie snūduriuoja savo postuose ir jos nepastebi. Perėjusi laisvos �emės ruo��, pranykdama siaurų gatvelių raizgalyne, ji nuskuba link vartelių seniausioje sienos dalyje prie Avarų malūno bok�to. Pro �iuos vartelius palenkama tiesiai į dar�us ir faratjals�� ganyklas, supan�ias miesto pilyn� bei �iaurinį San Viseno priemiestį. �iuo paros metu tai trumpiausias kelias prie upės, padedantis i�vengti pa�alinių akių.

Pasikai�iusi sijon�, Alaisa atsargiai �engia pro ��v. Jono Evangelisto tavern��, kurios prieigose gausu naktinio �ėlsmo �enklų. Sugurinti obuoliai, prak�stos kriau�ės, apgrau�ti mėsos kaulai ir i�mėtyti alaus indai i�margin� purvin� �em�. �iek tiek toliau tarpduryje susiriet�s miega valkata, ranka atsirėm�s į did�iulį nukar�usį �unį. Skardus trijų prie �ulinio susmukusių vyrų knarkimas ir niurnėjimas, atrodo, galėtų i�baidyti net apsnūdusius pauk��ius.

Vartų sargybinis�� tikras varg�as: kos�iojantis, krenk��iantis, susisuk�s į savo apsiaust� taip, kad matyti tik nosies galiukas ir antakiai. Jis visi�kai nenusiteik�s bendrauti ir mėgina apsimesti, kad nepastebi Alaisos. Ji su�vejoja savo piniginėje monet�. Nė nepa�velg�s į j�, sargybinis pagriebia monet� purvina ranka, dantimis j� patikrina, at�auna sklendes ir praveria vartus tiek, kad u�tektų prasmukti.

*

Prie pilies prieigas saugan�io barbakano leid�iasi status ir akmenuotas takas. Jis driekiasi tarp dviejų auk�tų medinių palisado sienų, tad einant juo beveik ni�nieko nematyti. Ta�iau Alaisa leid�iasi �emyn nekliūdama�� ji jau daug kartų ėjo �iuo keliu i� Auk�tutinio miesto ir �ino kiekvien� įdub� bei gūbrį. Vandens nuotėkio taku ji aplenkia medinio apvalaus ir �emo, tarsi būtų pritūp�s, bok�to pamat�.

Gervuogynai brai�o kojas, į drabu�ius kimba spygliai. Kol ji galiausiai nusileid�ia, apsiausto kra�tai įmirksta nuo �olės braukiama rasa ir nusida�o sodria purpuro spalva. Sudrėk� patamsėja odiniai sandalai.

I�trūkusi i� apsauginių sienų �e�ėlių, Alaisa d�iaugsmingai atsidūsta ir �engia į platų ir atvir� pasaulį. Tolumoje vir� Juodųjų kalnų pakibusi balk�va liepos migla. Ties horizontu �vintantis dangus i�rai�ytas ro�iniais ir purpuriniais gaisais.

�velgdama į besidriekiantį, kiek akis u�mato, tobul� mie�ių, avi�ų ir kvie�ių laukų bei mi�ko skiautinį, Alaisa jau�iasi, tarsi prie jos subėgtų ir j� apgobtų visa praeitis. Dvasios, draugai ir vaiduokliai tiesia į j� rankas, �nib�da apie savo gyvenimus, dalijasi su ja paslaptimis. Svajodama apie gyvenimo paruo�tas staigmenas, ji jau�ia visus kadaise stovėjusius ant �ios kalvos ir visus, kas dar �ia ateis.

Alaisa niekuomet nekeliavo u� vikonto Trenkavelio �emės ribų. Jai būtų sunku įsivaizduoti Pary�ių, Amjen� ar �artr��� pilkus miestus �iaurėje, kur gimė jos motina. Tai tik pavadinimai, bespalviai ir �alti �od�iai, �iurk�tūs tarsi �iaurie�ių kalba�� langue d�oil Nors ir neturėjo su kuo palyginti, ji buvo tikra, kad laikui nepavald�iam ir bekra��iam Karkasonos kra�tovaizd�iui gro�iu neprilygtų niekas.

Alaisa leid�iasi kalno �laitu vingiuodama tarp krūmų, kol pasiekia kemsynus pietiniame Odo upės krante. Sudrėk�s sijonas limpa prie blauzdų, priversdamas kartkar�iais kluptelėti. Ji suvokia jau�ianti nerim�, pastebi einanti grei�iau nei paprastai ir supranta ka�ko besisauganti. �ako ar Beran�ė perspėjimai negalėtų būti jaudulio prie�astis�� juk jie visada pasireng� dėl jos nerimauti. Ta�iau ji jau�iasi vieni�a ir pa�eid�iama.

Prisiminus pirklio pasakojim� apie kitame krante es� matyt� vilk��� dar tik praėjusi� savaitꠗ jos ranka siekteli prie juosmens kyban�io durklo. Visi sakė, kad pirklys tau�kia niekus. �iuo metų laiku tai geriausiu atveju galėtų būti lapė ar laukinis �uo. Ta�iau dabar �ia, toli nuo visų, pasakojimas atrodo gerokai įtikinamesnis. Vėsi durklo rankena �iek tiek atgaivina.

Akimirk� Alaisa pajunta pagund� grį�ti. Nebūk tokia bailė. Ji eina toliau. Kart� ar du atsigr�ia į įvairius garsus, ta�iau tai tik pauk��io sparnų plastelėjimai ar seklumoje besipliu�kenantis upinis ungurys.

Pama�u, einant pa�įstamu taku, nerimas tirpsta. Plati ir sekli Odo upė su atsi�akojan�iais intakais primena pla�takos gyslų ra�t�. Vir� vandens tvyro perregima prie�au�rio migla. �iem� upė, kai į j� plūsta lediniai kalnų upeliai, tampa srauni ir ver�li. Ta�iau �i vasara sausa ir upės tėkmė gerokai sulėtėjusi. Srovė vargiai bepasuka druskos malūnus. Pritvirtinti prie krantų storomis virvėmis, jie atrodo lyg medinis nugarkaulis upės viduryje.

Kadangi dar anksti, Alaisa pasuka trumpesniu keliu per dumblin� plyn�, kurioje įdienojus tamsiais debesimis susispies musės ir uodai. Takas pa�ymėtas baltų akmenų krūvelėmis, saugan�iomis keliautojus nuo klastingos pelkės sp�stų. Atsargiai eidama taku ji pagaliau atsiduria prie mi�ko, į kurį atsiremia vakarinės Auk�tutinio miesto sienų prieigos.

Jos kelionės tikslas�� nedidukas u�daras u�utekis, kurio paunksnėje glaud�iasi patys geriausi augalai. Vos tik atsidūrusi po med�iais, Alaisa sulėtina �ingsnį ir atsiduoda vienumai. Pakėlusi skersai tako nukarusi� geben�, ji įtraukia samanomis ir lapais kvepian�io oro.

Mi�ke nematyti jokių �mogaus veiklos �enklų, ta�iau gausu visokiausių garsų ir atspalvių. Oras tiesiog virpa nuo varnėnų, karetai�ių ir �ivylių klegesio. Po kojomis tra�ka sausos �akelės, �lama minami lapai. Pakrūmėmis kartkar�iais �vysteli ki�kio, nerian�io į geltonais, purpuriniais ir mėlynais vasaros gėlių �iedais i�margint� augalij�, uodega. Auk�tai i�sikerojusiose pu�yse raudonskvernės voverės gliaudo rie�utus �erdamos �emėn smulkias, kvapias ai�enas.

Alaisa sukaito, kol pasiekė ma�� progum�, i� kurios galima patekti prie upės. Atsikvėpusi ji padeda savo krep�į ir pamasa�uoja rankenos nuspaust� dilbį. Nusivilkusi apsunkusį apsiaust�, pakabina jį ant �emai nulinkusios gluosnio �akos, nosinaite nusi�luosto veid� ir kakl�. Vėsioje med�io drevėje paslepia vyn�.

Tolumoje į vir�ų kyla i�lakios Komtalio pilies sienos. Vaiskaus dangaus fone matyti auk�to Pintos bok�to siluetas. Alaisa pagalvoja apie tėv��� ar jis jau pabud�s? Gal jau aptarinėja reikalus vikonto menėje? Jos �vilgsnis nukrypsta į kair� nuo sargybos bok�to, ie�kodamas pa�įstamo lango. Ar Gijomas dar miega? Gal jau nubudo ir nustebo nerad�s jos �alia?

�velgdama pro �ali� lapų mar�k� ji visuomet stebėjosi, kaip arti pilis. Du tokie skirtingi pasauliai: taip greta ir tokie tolimi. Komtalio pilies koridoriuose ir kiemuose vie�patauja sambrūzdis ir klegesys. Jokios rimties. �ia, mi�ko ir pelkės būtybių pa�onėje, tvyro beribė ir belaikė tyla.

�ia ji jau�iasi esanti namie.

Alaisa nusispiria odinį apav�. �olė maloniai vėsina ir drėkina kojų tarpupir��ius ryto rasa, kutena padus. Akimirkos pasitenkinimas nubraukia visas mintis apie pilį ir namus.

Alaisa atsine�a įrankius prie vandens. Pakrantės seklumoje auga vaistinė �ventagar�vė. Tvirti augalo stiebai atrodo lyg pagal komand� pakrantės dumble i�sirikiav� kareiviai. Ry�kiai �ali lapai, kai kurie didesni u� deln�, meta ant vandens blankų �e�ėlį.

Niekas geriau u� �ventagar�v� nei�valo kraujo ir neapsaugo nuo u�krato. Jos draugė ir auklėtoja Esklarmondė i�ū�ė jai ausis mokydama, kaip svarbu nuolatos, kai tik pasitaiko proga, rinkti gydom�sias �oles vaistams ir kompresams. Jeigu mieste �iandien ir nesiau�ia ligos, kas �ino, kaip bus rytoj? Liga ar negalia gali i�tikti bet kada. Kaip ir viskas, k� sakydavo Esklarmondė, tai buvo i�mintingas patarimas.

Pasiraitojusi rankoves Alaisa pasuka mak�tį laikantį dir�� aplink juosmenį, kad durklas atsidurtų u� nugaros ir netrukdytų dirbti. Suri�usi plaukus, kad jie nekristų ant veido, ji pasikai�o sijon� ir pasiruo�ia bristi į up�. Nuo staigaus �iurnas nutvilkiusio �al�io pa�iurpsta oda, ji giliau įkvepia.

Alaisa vandenyje sudrėkina audeklo atrai�as ir patiesia jas eilute ant kranto. Ji pradeda darb� kasdama augalo �aknis mentele. Netrukus pirmasis augalas �liurpsėdamas atsisveikina su upės vaga. I�vilkusi jį ant kranto, ji ma�u kirvuku sukapoja jį dalimis, �aknis suvynioja į audekl� ir lygiai sudėlioja krep�io dugne. Tada į kit� audeklo atrai�� suvynioja pipirų aromat� skleid�ian�ius geltonai �alius �iedynus ir sudeda į savo odinį mai�elį. I�metusi lapus ir stiebų liku�ius, ji grį�ta į vandenį ir imasi kito augalo. Netrukus jos rankos nusida�o �aliai, i�sidumbluoja net iki pe�ių.

Sudorojusi vis� �ventagar�vės derlių, Alaisa apsidairo, ar �ia yra dar ko nors naudingo. Ji pastebi �iek tiek tolėliau prie� srov� augan�i� vaistin� tauk�. Keisti augalo lapai dygsta tiesiai i� stiebo, kekėmis telkiasi varpelio formos ro�iniai ir purpuriniai �iedai. Taukė padeda gyti sumu�imams, �aizdoms, suaugti kaulams. Dar �iek tiek atidėjusi pusry�ius, Alaisa vėl pasiima įrankius ir kimba į darb�. Ji sustoja tik visi�kai pripild�iusi krep�į ir sunaudojusi visas audeklo skiautes.

Nune�usi krep�į ant kranto, ji atsisėda po med�iais ir i�tiesia kojas. Nugaroje, pe�iuose ir pir�tuose jau�iasi stingulys, ta�iau ji patenkinta savo darbo vaisiais. Ji pasilenkia į priekį ir pasiima i� drevės �ako parūpint� vyno �sotį. Dusliai pauk�telėj�s i� kakliuko i�trūksta kam�tis. �altam skys�iui nubėgant lie�uviu ir gerkle, Alais� nukre�ia �iurpulys. Ji i�vynioja �vie�ios duonos kepal� ir atsilau�ia gabal�. Keistai sumi��, ta�iau malonūs kvie�ių, druskos, upės vandens ir laukinės �olės skoniai. Ji negalėtų įsivaizduoti geresnio valgio.

Dangus jau nusida�ė �viesiai mėlynai, lyg neu�mir�tuolių �iedlapiai. Alaisa suvokia, kad prabėgo nema�ai laiko, kai ji i�ėjusi. Ta�iau stebėdama saulės spindulių �aism� vandens bangelėse, vėjui glostant od�, ji visi�kai nenori skubėti atgal į Karkasonės gatvių erzelį ir ank�t� namų erdv�. Ramindama save, kad u�truks dar tik kelet� akimirkų, atsigula ant �olės ir u�simerkia.

*

Alais� pa�adina auk�tai �ir�kiantis pauk�tis.

Ji staigiai atsisėda. �velgdama į med�ių lajos �e�ėliuose mirguliuojan�ius saulės spindulius, ji negali atsiminti, kur esanti. Staiga jai sugrį�ta atmintis.

Apimta i�g�s�io ji pa�oka ant kojų. Saulė jau auk�tai giedrame danguje. Jos jau ilgai nėra namuose. Kas nors tikrai bus jos pasiged�s.

Skubėdama kuo grei�iau susidėti daiktus, Alaisa greitai nuplauna įrankius upės vandenyje ir pa�laksto drobės atrai�as, kad nei�d�iūtų augalai. Ji jau buvo benusigr�ianti, kai �vilgsnis u�kliūva u� ka�ko, įstrigusio nendrėse. Daiktas atrodo lyg r�stas ar didelės �akos drūtgalis. Alaisa pridengia nuo saulės akis ir nustemba, kaip nepastebėjusi jo anks�iau.

Upės srovėje plūduriuojantis daiktas visi�kai nepana�us į kiet� medį, jis juda pernelyg lengvai ir greitai. Alaisa palinksta ar�iau.

Dabar ji jau į�iūri, kad daiktas sunkios tamsios med�iagos, i�burk�s vandenyje. Minutėl� padvejojus, smalsumas ima vir�ų ir ji brenda į vandenį, dabar jau giliau, u� seklumos, į tamsi� sraunios upės vag�. Brendant giliau vanduo vis �altėja. Alaisa stengiasi i�laikyti pusiausvyr�. Vandeniui skalaujant bly�kias lieknas �launis ir jau siekiant sijono kra�tus, Alaisa stengiasi kojų pir�tais ap�iuopti atram� dumbliname upės dugne.

Ji jau įsibridusi beveik iki upės vidurio, kai staiga sustoja�� ima pa�ėlusiai dau�ytis �irdis, delnus i�pila i�g�s�io prakaitas.

��Payre Sant, �ventasis tėve,�� i�sprūsta �od�iai.

Upėje veidu į dugn� plūduriuoja vyro kūnas, aplink jį vandens pavir�iuje i�sidraik�s apsiaustas. Alaisa sunkiai nuryja i�g�stį. Vyri�kis dėvi rudo aksomo palaidin� auk�ta apykakle, apkra�tuot� juodo �ilko juosta ir siuvinėt� auksiniais siūlais. Po vandeniu ji į�iūri �vilgant auksin� grandinėl�, o gal apyrank�. Vyras be galvos apdangalo, tad matyti jo juodi garbanoti plaukai su �ilomis sruogomis. Atrodo, lyg jis būtų pasiri��s kakl� raudonu kaspinu ar ka�kuo pana�iu.

Ji �engia dar ar�iau. Pirmiausia ji pagalvoja, kad vyras tamsoje paslydo, įkrito į up� ir paskendo. Ji jau buvo besiekianti lavono, ta�iau jos ranka sustoja�� vyro galva ka�kaip keistai kles�ioja vandenyje. Ji giliau įkvepia, lyg stengtųsi įveikti plūduriuojan�io negyvėlio sukelt� baim�. Kart� ji jau matė skenduolį. I�pamp�s jūreivio kūnas i�burkusia oda, visas i�mėtytas mėlynomis ir purpurinėmis gyjan�ius sumu�imus primenan�iomis dėmėmis. Ta�iau �is negyvėlis visi�kai kitoks, neįprastas.

Atrodo, gyvybė �į vyr� apleido dar prie� atsiduriant vandenyje. Jo negyvos rankos i�tiestos į priekį, lyg vyras mėgintų plaukti. Kairioji ranka, ne�ama srovės, plaukia artyn. Akį patraukia ka�kas ry�kaus ir spalvingo, visi�kai negiliai po vandeniu. Toje vietoje, kur turėtų būti nyk�tys, matyti netaisyklingos formos �aizda, pana�i į apgam�, savo raudoniu ry�kiai atsispindinti nuo i�balusios odos. Ji pa�velgia į negyvėlio kakl�.

Alaisa pajunta nevalingai linkstant kelius.

Viskas aplinkui pradeda pama�u suktis, �ok�ioti ir siūbuoti, lyg atsidūrus audringoje jūroje. �erpetota raudona juosta, kuri� ji palaikė apykakle ar kaspinu, i� tiesų yra gilus pjūvis, besidriekiantis nuo vyro kairiojo u�ausio visa pasmakre ir beveik atskiriantis galv� nuo kūno. Pjūvio pakra��iais besidraikan�ios odos atplai�os po vandeniu atrodo �alsvos. �aizdoje knib�da sidabrinių avi�ėlių ir storų juodų siurbėlių, puotaujan�ių netikėtu grobiu.

Akimirk� Alaisai atrodo, kad liovėsi plakti �irdis. Sukrėtimas nė kiek ne ma�esnis u� i�g�stį. Greitai apsigr�usi ji leid�iasi bėgte į krant�, slysta ir klumpa vandenyje, trok�dama atsidurti kuo toliau nuo aptikto kūno. Ji jau permirkusi iki pat juosmens, i�mirkusi ir apsunkusi suknia pinasi aplink kojas, traukia į dugn�.

Upė atrodo dvigubai platesnė. Besirungdama su srove dėl saugaus kranto, ji pajunta artėjant ūmų �leik�tulį ir nebegali susivaldyti. Vynas, apvir�kinta duona, upės vanduo...

Pusiau eidama, pusiau ropomis pagaliau pasiekia auk�tesn� kranto viet� ir med�ių �e�ėlyje griūna ant �emės. Galva sukasi, per�i i�d�iūvusi� burn�, ta�iau ji suvokia turinti ne�dintis. Alaisa pamėgina atsistoti, ta�iau kojos lyg tu��iavidurės ir visi�kai nenori laikyti. Tvardydamasi, kad nepravirktų, ji nubraukia burn� atgalia pla�taka ir pasilaikydama med�io kamieno dar sykį mėgina atsistoti.

�į kart� jai pavyksta i�silaikyti ant kojų. Dreban�iomis rankomis nukabinusi nuo �akos apsiaust�, Alaisa purvinomis kojomis �iaip ne taip įsispiria į apav�. Tuomet, pamir�usi visa kita, ji leid�iasi mi�ku namo, lyg j� vytųsi visas pragaras.

*

Vos i�ėjusi� i� mi�ko į atvir� pelk�, Alais� pasitinka tvoskiantis kar�tis. Saulė, atrodo, erzina j� gnaibydama kakl� ir skruostus. �iluma sukvietė uodus ir kitus vabzd�ius, būriais besisukan�ius vir� stovin�io vandens akivarų abipus tako, kuriuo klupdama skubėjo i�eiti i� nesvetingos �emės Alaisa.

I�vargusios kojos atsisako paklusti, dusulys gniau�ia gerkl� ir krūtin�, ta�iau Alaisa bėga nesustodama. Ji galvoja tik apie tai, kaip atsidurti kuo toliau nuo negyvėlio ir kuo grei�iau prane�ti tėvui.

U�uot grį�usi keliu, kuriuo atėjo�� dabar �ie vartai jau gali būti u�rakinti,�� Alaisa neju�iomis pasuka link San Viseno ir Rodezo vartų, jungian�ių priemiestį su Karkasone.

Gatvėse pilna �monių ir Alaisa turi brautis į priekį. Artėjant prie miesto, vis garsiau aidi gyvenimui atsibundan�io pasaulio klegesys, jis vis atkakliau skverbiasi į j�. Alaisai norisi u�sikim�ti ausis ir galvoti tik apie tai, kaip kuo grei�iau atsidurti prie vartų. Melsdama nusilpusias kojas pakentėti, Alaisa juda į priekį.

Per petį paplek�noja moteris.

��Ponia, jūsų galva...�� sako ji tyliai. Balsas malonus, ta�iau atrodo, kad atsklinda i� labai toli.

Prisiminusi, kad jos plaukai palaidi ir i�sidraik�, Alaisa spar�iai u�simeta ant pe�ių apsiaust� ir dreban�iomis nuo sukrėtimo bei nuovargio rankomis u�sideda gobtuv�. Pasilenkusi į priekį ji pamėgina po apsiaustu paslėpti suknel� ir dumblo, vėmimo bei upės augalų paliktas �ymes.

Aplinkui grumdosi, �ūk�ioja, spygauja. Alaisa i�sig�sta nualpsianti. I�tiesusi rank� ji atsiremia į sien�. Prie Rodezo vartų budintys sargybiniai daugelį vietinių praleid�ia vos linktelėdami galv�, ta�iau stabdo klajoklius ir elgetas, �igonus, rytie�ius ir �ydus, domisi jų kelionės į Karkason� tikslu, kartais gerokai �iurk��iau nei būtina apie�ko asmens daiktus, kol rankomis nukeliauja nedidelis indas gėralo ar moneta, ir sargai jau dairosi kitos aukos.

Alais� jie praleid�ia veik ne�vilgtelėj�.

Siauras tvirtovės gatves u�plūd� prekiautojai, pirkliai, galvijai, kari�kiai, arklininkai, �onglieriai, konsulų �monos ir jų tarnai bei maldininkai. Alaisa �engia tarsi eitų prie� �iaurinį vėj�, nuleidusi galv�, nenorėdama, kad j� atpa�intų.

Galų gale ji i�vysta pa�įstam� Vado bok�to siluet�, paskui�� Kareivinių bok�t�, rytinių vartų bok�tus ir galiausiai vis� Komtalio pilį.

Pagaliau krūtinėje ji pajunta palengvėjim�. Akys paplūsta vos tramdomomis a�aromis. Pykdama ant sav�s dėl silpnumo, Alaisa kruvinai sukanda lūpas. Ji drovisi taip sutrikusi ir nusprend�ia nebedaryti sau gėdos verkdama ir rodydama i�g�stį.

Ji tik nori kuo grei�iau nukakti pas tėv�. 3 SKYRIUS

Intendantas Peletjė buvo viename i� podėlių, įrengtų rūsiuose prie virtuvės, kur k� tik baigė savaitin� grūdų ir miltų atsargų ap�iūr�. Galima lengviau atsikvėpti�� pelėsių nėra.

Bertranas Peletjė tarnavo vikontui Trenkaveliui jau daugiau kaip a�tuoniolika metų. Grį�ti į gimt�j� Karkason� ir u�imti Trenkavelių valdų paveldėtojo, devynme�io Reimono Ro�ė, intendanto�� ūkved�io�� pareigas jį pakvietė dar prasidedant �altiems naujiems 1191-iesiems. Jis laukė �ios �inios ir atvyko noriai, kartu atsive�damas nė��i� prancūz� �mon� ir dvejų metų dukterį. Jis niekada nemėgo drėgno ir �alto �artro. Atvyk�s jis rado ne pagal savo am�ių suaugusį berniuk�, gedintį �eimos ir besirungiantį su jaunus pe�ius u�griuvusia atsakomybės na�ta.

Nuo tada Bertranas vis� laik� buvo �alia vikonto Trenkavelio. Savo tarnyb� jis pradėjo Reimono Ro�ė globėjo Bertrano i� Sesako dvare, vėliau buvo proteguojamas Fua grafo. Reimonui Ro�ė sulaukus pilnametystės ir grį�us į Komtalio pilį teisėtai u�imti Karkasonės, Bezjė ir Albi vikonto vietos, jį lydėjo Peletjė.

Būdamas ūkved�iu, Peletjė atsakė u� namų ūkio sklandum�. Taip pat jis rūpinosi teisingumu, administravimu ir mokes�ių rinkimu�� tai vikonto vardu tvarkė konsulai, pasidalij� tarpusavyje Karkasonės valdymo reikalus. Ta�iau svarbiausia, jis buvo visų pripa�įstamas vikonto patikėtinis, patarėjas ir draugas. Niekas neprilygo jam savo įtaka.

Komtalio pilis buvo pilna garbingų sve�ių, kasdien jų atvykdavo vis daugiau. Svarbiausių Trenkavelių valdose esan�ių pilių �eimininkai su �monomis, narsiausi ir �lovingiausi Pietų �evaljė, įstabiausi keliaujantieji muzikantai ir dainiai buvo pakviesti į tradici�kai besibaigiant liepai vykstantį vasaros dvikovų turnyr� �v�sti �v. Nazarijaus i�kilmių. Jau daugiau kaip metai vir� visų kybojo karo grėsmė, tad vikontas savo sve�iams pasiry�o surengti tikr� pramog��� turnyr�, kuris turėjo tapti įsimintiniausias per vis� jo valdym�.

Peletjė nesirengė leisti karaliauti atsitiktinumams. U�rakin�s grūdų podėlio duris vienu i� daugelio masyvių raktų, kuriuos ne�iojo prie juosmens suvertus ant metalinio �iedo, jis leidosi toliau koridoriumi.

��Dabar į vyno rūsį,�� tarė jis savo tarnui Fransua.�� Paskutinė statinaitė rūgtelėjusi.

Eidamas koridoriumi, Peletjė sustodavo �vilgtelėti į kitas menes. Linų podėlis kvepėjo levandomis ir �iobreliais, ta�iau buvo tu��ias, lyg lūkuriavo, kada vėl galės atgyti.

��Ar staltiesės i�skalbtos ir paruo�tos tiesti ant stalų?

��Oc, mesire.

Prie�ais vyno podėlį esan�ioje rūsio menėje vyrai ties laiptais vartė sūdykloje mės�. Kai kuriuos gabalus kabino ant lubose įtaisytų kablių, kitus palikdavo sūrėtis statinėse dar dienai. Kampe prisiglaud�s vyras vėrė grybus su svogūnais ir �esnakais bei kabino girliandas d�iūti.

Įėjus Peletjė, visi nutilo ir nutraukė darb�. Keli jaunesnieji tarnai baug��iai atsistojo. Peletjė, netardamas nė �od�io, apsi�valgė, akimis nar�ydamas tolimiausias patalpos kertes. Galvos linktelėjimu parodė savo pritarim� ir �engė toliau.

Rakinant vyno podėlio duris, i� vir�aus atsklido �auksmai ir �ingsnių bildesys�� ka�kas bėgo.

��I�siai�kink, kas nutiko,�� paliepė jis suirz�s.�� Negaliu dirbti tokiame erzelyje.

��Taip, mesire.

Fransua apsisuko ir nuskubėjo į vir�ų i�tirti.

Peletjė stumtelėj�s atidarė sunkias duris ir į�eng�s į tamsi� �alt� rūsio patalp� įkvėpė pa�įstam� gai�ų drėgnos medienos, i�laistyto vyno ir alaus kvap�. Jis pama�u nu�ingsniavo takais tarp rietuvių iki jį dominusių statinai�ių. Paėm�s molinį puodelį, kuris stovėjo paruo�tas ant padėklo, gulin�io ant stalo, jis ėmėsi traukti kam�tį. Dirbo atid�iai, pama�u, kad nesujudintų statinaitės turinio.

Atsklidus garsams i� koridoriaus, Peletjė i�pylė �altas prakaitas. Jis padėjo puodelį. Ka�kas �aukė jo vard�. Alaisa. Ka�kas atsitiko.

Peletjė spar�iai perėjo rūsį ir atlapojo duris.

*

Alaisa lėkė laiptais taip, lyg j� būtų vij�sis tuntas laukinių �unų. I� paskos skubėjo Fransua.

I�vydus tarp vyno ir alaus statinai�ių tėvo siluet�, Alaisai i�siver�ė palengvėjimo �ūksnis. Ji krito į jo glėbį ir a�arotu veidu įsikniaubė į krūtin�. Pajutus pa�įstam� jaukų tėvo kvap�, vėl susitvenkė a�aros.

���ventojo Fido vardu, kas �ia darosi? Kas tau atsitiko? Ar susi�eidei? Sakyk.

Tėvo balse buvo girdėti nerimas. Ji �iek tiek atsitraukė ir mėgino prabilti, ta�iau �od�iai įstrigo gerklėje.

��Tėve, a�...

Nu�velg�s jos i�darkyt� i�vaizd� ir i�teptus rūbus, Peletjė sunerimo. Jis klausiamai pa�velgė Alaisai per petį į Fransua.

��Radau poni� Alais� �tai toki�, mesire.

��Ir ji nieko nesakė apie tai, kas... Kas jai atsitiko?

��Ne. Tik pra�ėsi kuo grei�iau nuvedama pas jus.

��Gerai. Dabar palik mus vienus. Pakviesiu, jeigu būsi reikalingas.

Alaisa i�girdo u�sidarant duris ir pajuto sunki� tėvo rank� apkabinant j� per pe�ius. Jis nuvedė j� prie suolelio palei sien� ir pasodino.

��Ateik, jilha5,�� tarė jis jau �velnesniu balsu, nubraukdamas jai nuo veido plaukų sruog�.�� Visai nepana�u į tave. Sakyk, kas atsitiko.

Alaisa dar kart� pabandė susiimti pykdama ant sav�s dėl rūpes�io, kurį sukelia tėvui. Jo paduota nosinaite ji nusi�luostė a�aras ir nudelbė paraudusias akis.

��I�gerk,�� tarė jis, paduodamas jai į rankas taur� vyno ir atsisėsdamas �alia jos. Po jo svoriu tra�kėdamas įlinko senas medis.�� Fransua i�ėjo, �ia nieko nėra, tik mudu. Liaukis ir papasakok, kas atsitiko, kas tave taip sukrėtė. Gal Gijomas? Gal jis tave u�gavo? Jeigu taip, tai duodu �odį, kad...

��Tai ne Gijomas, pair�6,�� suskubo ji atsakyti.�� Niekas nekaltas...

Ji nedr�siai pakėlė akis, ta�iau greitai vėl nudelbė sutrikusį �vilgsnį. Sėdėti tokiai prie�ais tėv� jai buvo gėda.

��Tai kas tada?�� neatly�o tėvas.�� Kaip a� galėsiu tau padėti, jeigu nesakai, kas atsitiko?

Ji sunkiai atsiduso, jausdamasi kalta ir sutrikusi. Ji nė nenutuokė, kaip pradėti.

Peletjė suėmė jos rankas į sav�sias.

��Alaisa, tu drebi.�� Ji girdėjo tėvo balse rūpestį ir u�uojaut� ir suprato, kaip tėvas stengiasi nei�siduoti i�sigand�s.�� Tik pa�velk į savo rūbus,�� parodė jis, kilstelėj�s suknelės kra�t�.�� Su�lap�, dumblini.

Dabar Alaisa pastebėjo, koks jis pavarg�s ir susirūpin�s. Kad ir kaip jis stengėsi nuslėpti, Alaisa matė, kad jos neviltis i�mu�ė tėv� i� vė�ių. Jo kakt� i�vagojo gilios rauk�lės. Kaip ji anks�iau nepastebėjo smilkiniuose atsiradus �ilų sruogų?

��Dar nema�iau tav�s, praradusios am�,�� tarė jis, mėgindamas nutraukti tyl�.�� Kada gi pasakysi, kas atsitiko, ė?

Meilės ir pasitikėjimo kupina tėvo i�rai�ka pervėrė �irdį.

��Bijau, kad supyksi. Be jokios abejonės, taip ir turėtų būti.

Jis pa�velgė atid�iau, ta�iau vis dar tebesi�ypsojo.

��Pa�adu, kad nekoneveiksiu tav�s. Kalbėk gi, maldauju.

��Net jeigu pasakysiu, kad buvau prie upės?

Jis patylėjo ir tvirtu balsu atsakė:

��Taip.

Grei�iau prasidės, grei�iau pasibaigs.

Alaisa sunėrė rankas ant kelių.

���į ryt�, au�tant, a� nuėjau prie upės, į viet�, kur da�nai renku augalus.

��Viena?

��Taip, viena,�� atsakė ji, stengdamasi atremti įdėmų �vilgsnį.�� �inau, k� pa�adėjau, tėve, ir pra�om atleisti u� pa�ado lau�ym�.

��Pės�iomis?

Ji linktelėjo ir palaukė, kol jis mostelėjimu parodys t�sti.

���iek tiek ten u�trukau, ta�iau �monių nebuvo. Jau dėjausi daiktus eiti atgal, kai pama�iau ka�k� vandenyje, lyg drabu�ių ry�ulį, geros kokybės audeklo. I� tikro...�� Alaisa vėl sukūk�iojo ir i�balo,�� i� tikro tai buvo kūnas. Vyras, gerokai pagyven�s, tamsiais garbanotais plaukais. Pirmiausia pamaniau, kad nuskend�s. Sunku buvo k� į�iūrėti. Tada pama�iau, kad jo gerklė perrė�ta.

Tėvo pe�iai įsitempė.

��Nelietei kūno?

Alaisa papurtė galv�.

��Ne, ta�iau...�� Ji sutrikusi nuleido akis.�� Mane taip i�g�sdino tai, k� radau, kad pame�iau galv�, visk� palikusi leidausi bėgti. Galvojau tik kaip kuo grei�iau i�trūkti i� ten ir papasakoti, k� ma�iau.

Tėvas vėl suraukė antakius.

��Ar tave kas nors matė?

��Nebuvo nė gyvos dvasios, visi�kai tu��ia. Ta�iau i�vydusi negyvėlį i�sigandau, kad �mog�ud�iai gali būti ka�kur netoliese.�� Jos balsas suvirpėjo.�� Atrodė, kad mane ka�kas stebi...

��Ar tau neatsitiko nieko blogo?�� paklausė jis atid�iai rinkdamas �od�ius.�� Ar niekas tav�s nelietė? Neu�gavo?

Staiga paraud� skruostai i�davė j� supratus, k� tėvas turi omenyje.

��Jeigu kas ir nukentėjo, tai tik mano puikybė. Ir dar... netekau tavo malonės.

Tėvo veide ji pastebėjo palengvėjim�. Jis nusi�ypsojo ir pirm� kart� nuo pokalbio prad�ios ji ne tik matė, ta�iau ir jautė tėv� besi�ypsant.

��Gerai,�� tarė jis pama�u atsikvėpdamas.�� Jeigu pa�velgsime pro pir�tus į tavo neatsargum�, į tai, kad nepaklusai man... pasielgei teisingai man visk� papasakodama.

Savo mil�ini�kais delnais jis suėmė jos rankas, paskandindamas juose smulku�ius jos pir�tus. Jo oda buvo �velni lyg gerai i�dirbta zom�a.

Alaisa nusi�ypsojo jausdama dėkingum� u� i�girst� priekai�t�.

��Tėve, a� atsipra�au, tikrai norėjau laikytis pa�ado, ta�iau a�...

Jis mostelėjo ranka lyg nugindamas atsipra�ym� �alin.

��Daugiau apie tai nekalbėsime. Tam nelaimėliui niekuo nebegalime padėti. Vagys jau bus seniai ding�. Juk nesisukios aplinkui laukdami, kol kas atskleis jų nusikaltim�.

Alaisa sustingo. Tėvo pastabos u�gavo ka�k�, ko ji dar negalėjo visi�kai ai�kiai suvokti. Ji u�simerkė. Įsivaizdavo save stovin�i� �altame vandenyje, i�tikt� negyvėlio sukelto siaubo.

��Tai labai keista,�� pama�u prabilo ji.�� Manau, jie nebuvo plė�ikai. Jie nepaėmė jo dailaus ir vertingo apsiausto. Be to, jis dėvėjo papuo�alus�� auksines apyrankes, �iedus. Juk vagys būtų visk� surink�.

��Sakei, kad nelietei kūno,�� tarė jis grie�tai.

��Taip, nelie�iau. Ta�iau po vandeniu ma�iau jo rankas. Ma�iau brangakmenius. Tiek daug �iedų... Auksinė apyrankė i� sujungtų �iedelių, grandinėlė ant kaklo. Kas gi paliktų tokias brangenybes?

Alaisa vėl pratrūko, prisiminusi į j� besitiesian�ias i�burkusias, tarsi vaiduoklio, rankas ir pasruvusi� �aizd� bei baltas kaulo atplai�as, kur turėjo būti vyri�kio nyk�tys. Pradėjo svaigti galva. Atsirėmusi į �alt� drėgn� sien�, Alaisa įsitvėrė į tvirt� suoliuko medį ir pasistengė susitvardyti, traukdama į nosį a�trų statinai�ių aromat�. Pama�u svaigulys atlėgo.

��Kraujas nebėgo,�� pridūrė ji.�� Atvira �aizda, raudona, tarsi mėsos gabalas.�� Ji sunkiai nurijo.�� Jo nyk��io nebuvo, jis buvo...

��Nebuvo?�� sukluso tėvas.�� K� turi omenyje�� nebuvo nyk��io?

Alaisa nustebusi atsigr�ė, i�girdusi netikėt� balso intonacijos pokytį.

��Jo nyk�tys buvo nupjautas. Nurė�tas per kaul�.

��Kurios rankos?�� paklausė tėvas, neslėpdamas, kaip svarbu jam tai �inoti.�� Prisimink, tai svarbu.

��A� ne...

Jis nebeklausė.

��Kurios rankos?�� vėl pasigirdo primygtinis klausimas.

��Kairės, jo kairės rankos, esu tikra. Tai buvo mano pusėje, jis gulėjo galva prie� srov�.

Peletjė nu�ingsniavo skersai rūsį �aukdamas Fransua ir pla�iai atlapodamas duris. Alaisa taip pat pa�oko ant kojų, sutrikusi dėl tėvo reakcijos ir su baime laukdama, kas bus toliau.

��Kas atsitiko? Pasakyk man, maldauju. Kodėl taip svarbu, ar de�inė, ar kairė ranka?

��Fransua, tuoj pat paruo�k �irgus. Mano bėrį, ponios Alaisos �yvį ir pasibalnok k� nors sau.

Fransua i�liko santūrus kaip visada.

��Supratau, mesire. Ar toli vykstame?

��Tik prie upės,�� atsakė jis mostelėdamas tarnui eiti.�� Paskubėk. Paimk mano kard� ir �varų apsiaust� poniai Alaisai. Susitiksime prie �ulinio.

Kai tik Fransua nutolo tiek, kad nebebuvo girdėti, Alaisa puolė prie tėvo. Ta�iau jis �altai j� atstūm�s nuėjo prie statinai�ių ir dreban�ia ranka įsipylė vyno. Tir�tas raudonas skystis i�siliejo per puodelio kra�t� ir i�sita�kė ant stalo tamsiai nuda�ydamas medį.

��Tėve,�� maldavo ji,�� pasakyk, kas yra. Kodėl mes turime joti prie upės? Argi tau derėtų tuo rūpintis? Liepk vykti Fransua. A� galėsiu parodyti jam kur.

��Nesupranti.

��Tai paai�kink man. A� suprasiu, gali manimi pasikliauti.

��Turiu pats pamatyti kūn�, noriu pa�iūrėti, ar...

��Ar kas?�� nekantraudama perklausė Alaisa.

��Ne, ne,�� atsisakė jis ai�kinti purtydamas savo didel� lyg me�kos galv�.�� Tai ne tau...

Peletjė nutilo.

��Ta�iau...

Peletjė, vėl suvald�s savo jausmus, pakėlė rank�.

��Viskas, Alaisa. Turi man�s klausyti. Jeigu paai�kinimai tau kuo nors padėtų, tai paai�kin�iau.�� Jis atki�o jai puodelį.�� I�gerk. Gėrimas sustiprins tave, įkvėps dr�sos.

��A� nebijau,�� pasiprie�ino ji, įsi�eidusi, kad jos neklusnumas buvo palaikytas bailumu.�� A� nebijau �iūrėti į numirėlius. Mane i�g�sdino netikėtumas.�� Ji padvejojo.�� Ta�iau maldauju, mesire, pasakyti man, kodėl...

Peletjė atsigr�ė.

��U�teks, nutilk.

Alaisa atsitraukė, lyg jis būtų jai sudav�s.

��Atleisk,�� jis tu�tuojau atsipra�ė.�� Ka�kas mane apsėdo.�� Jis i�tiesė rank� ir palietė jos skruost�.�� Niekas negalėtų norėti i�tikimesnės dukros, kuria galima taip pasikliauti.

��Tai kodėl man neatskleidi visko?

Jis dar akimirk� padvejojo ir Alaisai pasirodė, kad jau įtikino jį prabilti. Tada jo veid� vėl staiga u�sklendė pa�įstama niūra.

��Turi sekti paskui mane,�� pasigirdo duslus balsas.�� Visa kita mano rankose.

*

�v. Nazarijaus katedros varpai skambino tercij�, kai jie i�jojo pro vakarinius Komtalio pilies vartus.

Priekyje jojo tėvas, u� jo�� Alaisa, o Fransua sekė i� paskos. Alaisa jautėsi draskoma kaltės dėl to, kad savo veiksmais paskatino tokį keist� tėvo elgesio pokytį, o nesugebėjimas suprasti jį kėlė neviltį.

Jie pama�u leidosi siauru, sud�iūvusiu purvu nuklotu takeliu, kilpomis vinguriuojan�iu nuo stataus �laito u� tvirtovės sienų, ir pasiek� lygum� pasileido ristele. Jie jojo paupiu prie� srov�. Įjojus į raist�, saulė negailestingai svilino nugaras, spie�iai ma�alų ir pelkių musių telkėsi vir� upeliukų ir stovin�io vandens akivarų. �irgai trypė kanopomis ir mosavo uodegomis berg�d�iai mėgindami nuvyti tuntus kand�ių vabzd�ių, savo geluonimis varstan�ių jų plon� vasarinį kailį.

Alaisa stebėjo kitame Odo upės krante, ūksmingoje seklumoje, iki pusiaujo įsibridusias rūbus skalbian�ias moteris, kurios vietoj kultuvės naudojo pilkus plok��ius upės akmenis. Vieninteliu mediniu tiltu, jungian�iu raist� ir kaimus, esan�ius į �iaur� nuo Karkasonės, su priemies�iais, monotoni�kai dardėjo ratai. Pėstieji kirto up� brisdami per seklum�: vieni ne�ėsi ant pe�ių vaikus, kiti varėsi o�kas ar mulus�� valstie�iai, ūkininkai ir pirkliai nenutrūkstamu srautu judėjo į turgų pagrindinėje aik�tėje.

Raiteliai tylėjo. I� atviros laukymės įjojus į raisto gluosnių paunksn�, Alaisa paskendo mintyse. Raminama pa�įstamų ritmingų �irgo judesių, pauk��ių �iulbesio ir nendrynuose i�sibars�iusių cikadų dūzgesio, ji kone pamir�o i�kylos tiksl�.

Alaisa atgavo �ad� tik pami�kėje. Raiteliai i�sirikiavo vorele, vinguriuojan�ia tarp med�ių. Atsisuk�s tėvas nusi�ypsojo. Alaisa pajuto dėkingum�. Apimta nerimo, ji jautėsi kaip ant adatų, ie�kodama aplinkoje ma�iausių bėdos �enklų. Raisto gluosnių �akos atrodė grėsmingai pakibusios raiteliams vir� galvų, ji įsivaizdavo tamsiuose �e�ėliuose reginti akis, stebin�ias juos ir laukian�ias. Menkiausias �naresys mi�ko paklotėje, ma�iausias pauk��io sparnų plastelėjimas vartė jos �irdį kūliais.

Alaisa ne�inojo, ko tikėtis, ta�iau laukymė, atvykus raiteliams, buvo tyli ir rami. Alaisos krep�ys stovėjo po med�iais, kur ir buvo jį palikusi. I� drobės atrai�ų ky�ojo augalų stiebai. Ji nulipo nuo �irgo ir padavusi vad�ias Fransua nuėjo prie vandens. Įrankiai taip pat gulėjo, kur ir buvo juos padėjusi.

Alaisa krūptelėjo tėvui palietus alkūn�.

��Parodyk,�� tarė jis.

Netardama nė �od�io, ji nuvedė tėv� pakrante iki lemtingos vietos. Prad�ioje ji nieko neį�iūrėjo ir akimirk� net pagalvojo, ar nebus jai prisisapnav�s blogas sapnas. Ta�iau tuojau i�vydo nendryne plūduriuojantį kūn�, kuris buvo nuplauk�s kiek auk��iau.

���tai, prie taukės,�� parodė ji.

Apstulbusi ji �iūrėjo, kaip tėvas, u�uot pasiunt�s Fransua, pats nusimetė apsiaust� ir įbrido į up�.

��Niekur neik,�� �ūktelėjo jis per petį.

Alaisa atsisėdo ant kranto ir prispaudusi kelius prie smakro �iūrėjo į tėv�, brendantį gilyn į up�, visi�kai nekreipiantį dėmesio į per batų vir�ų besiliejantį vandenį. Priartėj�s prie negyvėlio, jis sustojo ir i�sitraukė kard�. Akimirk� padvejoj�s�� lyg norėdamas pasiruo�ti blogiausiam�� Peletjė kardo smaigaliu atsargiai i�kėlė lavono kairi�j� rank� i� vandens. I�niekinta ranka, pamėlusi ir i�burkusi vandenyje, akimirk� pagulėjo ant gele�tės, tada, lyg gyva, slystelėjo sidabro a�menų plok�tuma link rankenos ir dusliai kliūstelėjo į up�.

Paslėp�s kard� mak�tyje, Peletjė pasilenkė ir apvertė lavon�. Aplink kūn� audringai suteliūskavo vanduo, sunkiai kles�iojanti galva, atrodė, norėjo visi�kai atitrūkti nuo kaklo.

Alaisa greitai nusisuko. Ji nenorėjo matyti sustingusios mirties i�rai�kos nepa�įstamojo veide.

*

Jojant atgal į Karkason�, tėvo nuotaika visi�kai pasikeitė. Buvo matyti ai�kus palengvėjimas, lyg did�iulė na�ta būtų nukritusi nuo jo pe�ių. Jis dalijosi lengvomis pastabomis su Fransua ir u�jau�iamai �ypsojosi kiekvien� kart� Alaisai pagavus jo �vilgsnį.

Nors buvo pavargusi ir i�sekinta nevilties dėl to, kad nesugeba suprasti, kas vyksta, Alaisa buvo rami. Jodama �alia tėvo ji jautėsi lyg senais gerais laikais, kai jiems niekas nekliudė d�iaugtis vienas kito draugija.

Pasukus tolyn nuo upės, į kaln� link tvirtovės, Alaisa nebegalėjo suturėti savo smalsumo. Sutelkusi vis� dr�s�, ji u�davė tėvui klausim�, kuris sukosi ant lie�uvio galiuko nuo pat tada, kai jie i�vyko.

��Ar su�inojai, k� norėjai su�inoti?

��Taip.

Alaisa luktelėjo ir suprato, kad paai�kinim� reikės traukti �odis po �od�io.

��Tai ne jis, ar ne?

Tėvas rūs�iai �vilgtelėjo į j�.

Ta�iau ji neatly�o.

��I� mano pasakojimo tu susidarei įspūdį, kad �is �mogus gali būti tavo pa�įstamas? Dėl to norėjai pats pamatyti kūn�?

I� spindesio tėvo akyse Alaisa suprato esanti teisi.

��Pamaniau, kad galbūt jį pa�įstu,�� galiausiai atsakė jis.�� Dar i� �artro. Maniau, tai mano bi�iulis.

��Ta�iau jis �ydas.

Peletjė kilstelėjo antakius.

��Taip, tikrai.

���ydas draugas?�� perklausė ji.

Atsakymo nepasigirdo, ta�iau Alaisa buvo atkakli.

��Tai ne jis, ne tavo bi�iulis?

�į kart� Peletjė nusi�ypsojo.

��Ne, ne jis.

��Tai kas tada?

��Ne�inau.

Alaisa �iek tiek patylėjo. Ji buvo įsitikinusi, kad tėvas niekada nėra pasakoj�s apie tokį bi�iulį. Tėvas buvo geras, pakantus �mogus, ta�iau jeigu jis būtų minėj�s bi�iulį i� �artro, �yd�, ji tikrai nebūtų pamir�usi. Gerai �inodama, kad remti tėv� prie sienos beprasmi�ka, ji pamėgino pakeisti taktik�.

��Tai juk ne apiplė�imas? Buvau teisi?

Tėvas, regis, lengviau atsiduso pasigirdus �iam klausimui.

��Ne, jį norėta nu�udyti. �aizda pernelyg gili, apgalvota. Be to, paliktos beveik visos brangenybės.

��Beveik visos?�� Ta�iau Peletjė neatsakė nieko.�� Gal jiems sutrukdė?�� mėgino vynioti kamuoliuk� Alaisa.

��Nemanau.

��Gal jie ie�kojo ko nors ypatingo?

��Viskas, Alaisa, tau nedera būti tokiai įkyriai.

Ji buvo besi�iojanti nenorėdama paleisti i� rankų siūlo, ta�iau tuoj nutilo. Pokalbis ai�kiai baigtas. Jai daugiau nieko nepavyks i�pe�ti. Geriau palaukti, kol tėvas bus nusiteik�s kalbėti. Likusį keli� raiteliai jojo tylėdami.

Akiratyje pasirod�ius vakariniams vartams, Fransua nujojo į priekį.

��Patar�iau niekam neminėti mūsų rytinės i�kylos,�� paskubomis tarė tėvas.

��Netgi Gijomui?

��Tavo vyras nenud�iugtų su�inoj�s, jog be palydos i�kylavai prie upės,�� pasigirdo sausas atsakymas.�� Gandai sklinda greitai. Geriau pailsėk ir pasistenk kuo grei�iau pamir�ti �į nemalonų įvykį.

Alaisa atrėmė a�trų tėvo �vilgsnį nekalta veido i�rai�ka.

���inoma, kaip pasakysi. Duodu �odį, daugiau su niekuo apie tai nekalbėsiu, tik su tavimi.

Peletjė dar padvejojo, lyg nujaustų, kad jį mėgina u�liūliuoti, ta�iau netrukus nusi�ypsojo.

��Tu paklusni dukra. �inau, kad galiu tavimi pasikliauti.

Alaisa, negalėdama susivaldyti, i�raudo. 4 SKYRIUS

Ant tavernos stogo įsitais�s berniukas gintarinėmis akimis ir �iaudų spalvos plaukais atsigr�ė į triuk�mo pus�.

Prisigrūdusiomis Auk�tutinio miesto gatvėmis nuo Narbono vartų pusės �uoliais lėkė pasiuntinys, visi�kai nepaisydamas besipainiojan�iųjų kelyje. Pasipiktin� vyrai grasino i�mesi� jį i� balno. Moterys vos spėdavo pagriebti vaikus i� po dundan�ių kanopų. Du nuo grandinės nutrūk� �unys metėsi ant �irgo lodami ir urgzdami, taikydamiesi įsikibti į u�pakalines kojas. Raitelis nekreipė į juos jokio dėmesio.

�irgas sruvo prakaitu. Netgi i� tokio atstumo Sajhė matė putas ant arklio kūbrio ir �nervių. Raitelis, smarkiai palink�s į �on�, suko link tilto į Komtalio pilį.

Atid�iai saugodamas trapi� pusiausvyr� ant nelygaus �erpių stogo, Sajhė atsistojo, kad geriau matytų. Kaip tik tuo metu tarp vartų bok�tų jis i�vydo raitelius: intendant� Peletjė ant galingojo bėrio ir u� jo Alais��� taip pat ant �irgo. Ji atrodo nusiminusi, pamanė Sajhė. Įdomu, kas atsitiko ir kur jie buvo i�vyk�, juk apsivilk� ne med�ioklės rūbais.

Alaisa patiko Sajhė. Atėjusi aplankyti jo senelės Esklarmondės, ji pasikalbėdavo su juo�� kitaip negu daugelis dvaro damų, kurios apsimesdavo jo nepastebin�ios. Joms labiau rūpėjo pavilgai ir vaistai, kuriuos ruo�ė menin�, Sajhė senelė: kar��iui numu�ti, tinimui mal�inti, norint pastoti ar �irdies ligoms gydyti.

Per vis� t� laik�, kol �avėjosi Alaisa, Sajhė dar nematė jos taip atrodan�ios. Berniukas nu�liuo�ė �emyn rusvų �erpių stogu ir pakib�s ant kra�to su trenksmu nu�oko �emėn, vos neu�griūdamas prie ratelių priri�tos o�kos.

��Ei, �iūrėk, k� darai,�� suriko moteris.

��A� nieko nelie�iau,�� at�ovė jis, vikriai i�sisukdamas nuo �epe�io koto.

Miestas virė turgaus dienos reginiais, kvapais ir garsais. Gatvelėse ir skersgatviuose į akmenines sienas dunksėjo medinės langinės, tarnai ir namų �eimininkės atidarinėjo langus rytme�io orui, kol dar nebuvo pernelyg kar�ta.

Kubilių pameistriai, stebimi savo �eimininkų, ritino statinaites, �ok�iojan�ias ir bumbsin�ias grindinio akmenimis, lenktyniaudami tarpusavyje: kiekvienas stengėsi pasiekti savo tavern� anks�iau u� kitus. Nelygiu grindiniu riedėdami į pagrindin� aik�t� girg�dėjo ir krypavo ve�imai�iai, kartkar�iais vis vaduodami įstrigusį rat�.

Sajhė �inojo trumpiausi� keli� mieste ir, galvotrūk�iais nardydamas tarp mataruojan�ių kojų ir rankų, prasmukdavo tarp sijų, pralįsdavo po prekystaliais, manevravo tarp avių ir o�kų kanopų, tarp prekėmis ir krep�iais apkrautų asilų ir mulų bei aptingusių, niekur neskuban�ių kiaulių, kurios lėtai dūlino miesto gatvėmis. Vyresnis berniukas niūriu veidu ginė būrį nepaklusnių ��sų, kurios gagėjo ir kapojo viena kit� bei taikėsi įgnybti į nuogas kojas dviem greta stovin�ioms ma�oms mergaitėms. Sajhė mirktelėjo joms, norėdamas prajuokinti. Jis nėrė pik�iausiam pauk��iui u� nugaros ir staiga sumosavo rankomis.

��K� tu �ia i�darinėji?�� su�uko varovas.�� Dink i� �ia!

Mergaitės nusijuokė. Sajhė sugageno į akis senam pilkam ��sinui, kuris i�ties�s kakl� atsigr�ė ir piktai su�nyp�tė.

��Dabar tai tau klius,�� suniurzgė berniokas.�� Kvailys.

Sajhė at�oko i�sisukdamas nuo oran�inio snapo kir�io.

��Geriau juos pri�iūrėk.

��Tik ma�i vaikigaliai bijo ��sy�ių,�� nusi�aipė berniokas, artindamasis prie Sajhė.�� Ar vaikelis i�sigando ma�os nekaltos ��sytės? Nenon7.

��A� nebijau,�� pasigyrė Sajhė,�� ta�iau jos bijo,�� tarė jis, rodydamas į mergaites, kurios jau slėpėsi u� motinos sijono.�� Atid�iau dirbk savo darb�.

��Koks tavo reikalas?

��A� tik sakau, kad galėtum būti atidesnis.

��siaganis priėjo ar�iau ir ky�telėjo lazd� Sajhė prie veido.

��Kas man tai sako? Tu?

Berniukas buvo visa galva auk�tesnis u� Sajhė. Jo oda nusėta mėlynėmis ir įbrė�imais. Sajhė atsitraukė �ingsnelį ir kilstelėjo rankas.

��Klausiu, kas man tai sako?�� pakartojo piemuo, ruo�damasis pulti.

�od�ius jau būtų pakeit� kum��iai, ta�iau nubudo į sien� atsirėm�s senas girtuoklis ir liepė jiems ne�dintis bei duoti jam ramyb�. Pasinaudoj�s s�my�iu, Sajhė i�garavo.

Saulė jau i�kopė vir� auk�tesnių pastatų stogų ir u�liejo gatves skais�ia �viesa. Įsaulyje su�ibo prie kalvio dirbtuvės durų pritaisyta pasaga. Sajhė stabtelėjo ir �vilgtelėjo vidun�� net gatvėje savo veidu pajuto i� �aizdro tvoskiantį kar�tį.

Prie kalvės būriavosi vyrai, lūkuriavo jaunesnieji ecuyers�� ginklane�iai, ne�ini savo �eimininkų �almais, skydais ir �arvais, kuriems reikėjo tvirtos kalvio rankos. Turbūt pilies kalvis nesusidoroja su darbu, pamanė Sajhė.

Sajhė kraujas ir kilmė neleido mokytis amato, ta�iau jis nesiliovė svajoj�s, kaip kada nors tapsi�s �evaljė. Jis pamėgino nusi�ypsoti bendraam�iams berniukams, ta�iau �ie�� kaip visuomet buvo ir bus�� �velgė į jį tarsi į tu��i� viet�.

Sajhė apsisuko ir nuėjo.

Daugelis prekeivių buvo nuolatiniai turgaus dalyviai ir įsikūrė savo įprastose vietose. Vos į�engus į aik�t�, Sajhė nosis u�uodė kaitinamų taukų kvap�. Jis trumpam prisiglaudė prie kepėjo prekystalio, stebėdamas ant įkaitintų grotelių vartomus paplotėlius. Tir�tos pupelių sriubos ir �iltos mitadenc8 duonos kvapas �adino apetit�. Nesustoj�s praėjo pro sag�ių ir puodų, vilnonių ir odinių drabu�ių�� vietinių prekių ir egzoti�kų dir�ų bei piniginių, atve�tų i� Kordobos ar i� dar toliau�� prekystalius. Trumpam stabtelėjo prie avių kirpimo �irkles ir peilius siūlan�io prekeivio stalo ir nuėjo į aik�tės kamp�, kur garduose buvo laikomi gyvuliai. �ia visada būdavo daugybė vi��iukų ir gaid�ių mediniuose narveliuose, kartais�� vieversių ir karaliukų, kurie �vilpavo ir ulbėjo. Jam labiausiai patiko triu�iai, susiglaud� į vien� didelį rudo, balto ir juodo kailio kamuolį.

Sajhė praėjo pro grūdų ir druskos, baltosios mėsos prekeivius, alaus bei vyno statinaites ir atsidūrė prie augalų bei tolimųjų kra�tų prieskonių prekystalio. Prie�ais stal� stoviniavo pirklys. Sajhė dar nė karto nebuvo mat�s tokio auk�to tamsaus gymio vyro. Jis buvo apsivilk�s ilgais mėlynais �vilgan�iais rūbais, aplink galv� apsivynioj�s �ilkinį turban� ir avėjo raudonas auksu siuvinėtas �lepetes. Jo oda buvo tamsesnė netgi u� �igonų, atkeliaudavusių kalnais i� Navaros ar Aragono. Sajhė pamanė nepa�įstam�jį būsiant saracėn�, nors niekuomet dar nebuvo jų mat�s.

Prekijas i�dėstė savo prekes ratu, kurį sudarė �alia ir geltona, oran�inė ir ruda, raudona bei ochros spalvos. Priekyje gulėjo rozmarinai ir petra�olės, �esnakai, gvazdikėliai ir levandos, atokiau buvo sudėti brangesni prieskoniai: kardamonas, muskatas, �afranas. Kiti prieskoniai Sajhė buvo nepa�įstami, ta�iau jis jau �inojo, k� papasakosi�s senelei.

Jis jau buvo be�engi�s ar�iau, kad galėtų geriau įsi�iūrėti, kai tarsi griaustinis i� giedro dangaus nugriaudėjo saracėno balsas. Savo sunkia tamsbruve ranka jis sugniau�ė plon� ki�envagio rie��, pasikėsinusį į monet� i� ra�tuotos piniginės, kabojusios prie saracėno juosmens ant raudonos pintos juostos. Sugrieb�s vaikigalį u� galvos jis blo�kė jį į �ioplių būrį. Suriko moteris, į kuri� atsitrenkė vaiki��ias, tuojau pradėjo rinktis minia.

Sajhė tyliai i�nyko. Jis nenorėjo nemalonumų.

*

I�ėj�s i� aik�tės, Sajhė pasuko prie ��v. Jono Evangelisto� tavernos. Neturėdamas pinigų, jis pamanė, kad galėtų pasisiūlyti pasiuntinuku mainais į puodelį brout9. Staiga jis i�girdo ka�k� �aukiant jį vardu.

Sajhė atsigr�ė ir i�vydo savo senelės draugus�� na10 Marti su vyru, sėdin�ius prie prekystalio ir jam mojan�ius. Na Marti buvo audėja, jos vyras�� �ukuotojas. Savai�ių savaites jie leido toje pa�ioje vietoje, sukdami ir �ukuodami verpalus, ruo�dami viln� ir siūlus.

Atsakydamas jiems Sajhė pamojavo. Kaip ir Esklarmondė, na Marti buvo naujojo tikėjimo sekėja. Jos vyras, senher11 Marti, nebuvo i� tikin�iųjų, ta�iau lankydavosi kartu su �mona Esklarmondės namuose per Sekmines pasiklausyti Bons Homes, gerųjų �monių, maldų.

Na Marti pakedeno jam plaukus.

��Jaunuoli, kaip sekasi? Taip i�stypai, vos beatpa�įstu tave.

��A�iū, gerai,�� atsakė jis �ypsodamasis.

Pasisuk�s į jos vyr�, �ukuojantį viln� į pardavimui skirtas sruogas, pasisveikino:

��Bonjorn, senjore.

��Kaip gyvena Esklarmondė?�� klausinėjo ponia Marti.�� Kaip ji jau�iasi? Ar viskas gerai?

Jis �yptelėjo.

��Viskas kaip įprasta.

��Ben, ben. Gerai.

Sajhė atsisėdo prie jos kojų sukry�iav�s sav�sias ir įsistebeilijo į besisukantį ratelį.

��Na Marti,�� prakalbo jis po kiek laiko,�� kodėl daugiau neateinate pas mus pasimelsti?

Ponas Marti liovėsi dirb�s ir susirūpin�s susi�valgė su �mona.

��Juk �inai,�� atsakė ponia Marti, vengdama jo akių,�� esame labai u�siėm�. Negalime da�nai keliauti į Karkason�.

Ji pataisė rit� ir toliau suko ratelį. Tarp jų įsivyravusi� tyl� u�pildė ritmi�kas ratelio dūzgimas.

��Senelė pasiilgo jūsų.

��A� taip pat jos pasiilgau, ta�iau ir draugams ne visuomet lemta būti kartu.

Sajhė krūptelėjo.

��Bet kodėl?

Ponas Marti ry�tingai suėmė jį u� peties.

��Nekalbėk taip garsiai,�� su�nib�dėjo jis.�� Visa tai geriau pasilaikyti sau.

��K� geriau pasilaikyti sau?�� perklausė jis sumi��s.�� A� tik...

��Sajhė, mes girdėjome,�� tarė ponas Marti, apsidairydamas per petį,�� visas turgus girdėjo. Daugiau apie maldas nė �od�io.

Sutrik�s dėl netikėto pono Marti pyk�io, Sajhė atsistojo. Ponia Marti atsisuko į savo vyr�. Atrodė, lyg jie būtų jį pamir��.

��Ro�ė, tu labai �iurk�tus,�� sumurmėjo ji,�� juk jis dar berniukas.

��Nieko daugiau ir nereikia�� tik palaido lie�uvio, kad mus sumai�ytų purve su kitais. Negalime taip rizikuoti. Jeigu �monės su�inos, kad mes dedamės su klaidatikiais...

��Kalbi kaip tikras eretikas,�� atkirto ji.�� Juk jis vaikas.

��A� ne apie vaikį. Apie Esklarmond�. Visi �ino, kad ji yra i� jų. Jeigu i�ai�kės, kad einame melstis į jos namus, mus apkaltins susidėjus su geraisiais �monėmis ir pradės persekioti.

��Tai gal metame savo draugus tik dėl keleto tave įbauginusių nuogirdų?

Ponas Marti nuleido bals�.

��A� tik sakau, kad derėtų būti atsargesniems. Pati �inai, k� �monės �neka. Kalbama, kad ruo�iama kariuomenė eretikams i�vyti.

��Jau seniai apie tai kalbama. Ar ne per daug puti burbul�? Kas dėl legatų, tai tie �Dievo tarnai� metų metais valkiojasi po �alį, kol nusilaka iki mirties. Ar i� to kas pavyko? Vyskupai tegul sau gin�ijasi, o mes gyvenkime savo gyvenimus.

Ji nusigr�ė nuo vyro.

��Neimk į �irdį,�� tarė ji Sajhė, padėdama rank� ant peties.�� Tu nieko blogo nepadarei.

Sajhė stovėjo nudelb�s akis į �em�, nenorėdamas, kad i�vystų jo a�aras.

Ponia Marti t�sė neįprastai �velniu balsu:

��Argi tu pats dar an�dien nesakei, kad norėtum nupirkti dovan� Alaisai? Gal pasi�valgykime?

Sajhė linktelėjo. Jis suprato, kad norima jam pasigerinti, ta�iau vis tiek jautėsi prislėgtas ir sudirg�s.

��Neturiu kuo u�simokėti.

��Nesirūpink dėl to. Esu tikra, kad �į kart� galime tai leisti. �tai, �vilgtelėk,�� ponia Marti perbraukė pir�tais spalvingus siūlus.�� K� manai apie juos? Argi jai nepatiktų? Puikiai derėtų prie jos akių. Pa�iupinėjo mink�tus vario spalvos siūlus.

��Ne�inau...

��Bet a� manau, kad patiks. Suvynioti?

Ji nusigr�ė dairydamasi skepetos siūlams suvynioti. Nenorėdamas pasirodyti nedėkingas, Sajhė suko galv�, k� galėtų pasakyti nieko neu�gaudamas.

��Neseniai j� ma�iau.

��Alais�? Tikrai? Kaip ji? Su ta savo seserimi?

Sajhė nutaisė grimas�.

��Ne. Ta�iau ji neatrodė linksma.

��Gerai,�� tarė ponia Marti.�� Jeigu ji buvo nusiminusi, tai kaip tik atėjo laikas dovanai. Dovana j� pralinksmins. Juk Alaisa paprastai rytais ateina į turgų? Jeigu gerai apsidairytum, esu tikra, surastum j�.

Apsid�iaug�s, kad gali pasi�alinti i� nejaukios draugijos, Sajhė įsiki�o ry�ulį po skvernu ir atsisveikino. Nutol�s per kelet� �ingsnių, jis atsisuko pamojuoti. Ponai Marti stovėjo greta vienas kito, netardami nė �od�io.

*

Saulė jau buvo auk�tai danguje. Sajhė vaik�tinėjo klausinėdamas Alaisos. Ji ka�kur pradingo.

I�alk�s jis nusprendė jau eisi�s namo, ta�iau staiga i�vydo Alais� stovint prie o�kos sūrių prekystalio. Jis leidosi bėgte, paskui tyliai prisliūkino prie jos ir rankomis netikėtai apglėbė liemenį.

��Bonjorn.

Alaisa atsisuko ir nu�vito pla�ia �ypsena.

��Sajhė, tu i�g�sdinai mane,�� tarė ji, kedendama jam plaukus.

��Visur jūsų ie�kojau,�� �yptelėjo jis.�� Ar viskas gerai? Ma�iau jus kiek anks�iau. Atrodėte nusiminusi.

��Anks�iau?

��Jojote į pilį su tėvu, i�kart po pasiuntinio.

��Ak taip,�� atitarė ji,�� nesirūpink, viskas gerai. Tiesiog rytas buvo varginantis. Kaip malonu matyti tavo guvų veid�.

Ji pabu�iavo Sajhė į kakt�. �is i�raudo ir sustingo nudelb�s akis į �em�, nenorėdamas, kad ji pastebėtų.

��K� gi, jeigu jau �ia i�dygai, padėk man i�sirinkti sūrį.

Glotnūs, apvalūs �vie�i o�kos sūriai gulėjo ant �iaudų pakloto taisyklingai i�dėliotose medinėse dėklėse. Vieni atrodė sausoki, gelsva odele, jų aromatas buvo stipresnis, galėjo būti brandinti dvi savaites. Kiti, �vie�esni, buvo mink�ti ir �vilgėjo drėgme. Alaisa klausinėjo kainų pir�tu rodydama vis kit� gabal�, teiravosi Sajhė patarimo, kol galiausiai jie i�sirinko Alaisai patikusį sūrį. Ji padavė Sajhė kelias monetas i� savo piniginės, kad �is sumokėtų prekeiviui, o pati tuo metu i�sitraukė nedidel� poliruoto med�io lentel�, ant kurios pasidėjusi ne� sūrį.

Sajhė akys i�siplėtė i� nuostabos, kai jis i�vydo ornament� kitoje lentelės pusėje. I� kur Alaisa tai turi? Kaip? Sutrikus monetos pa�iro ant �emės. Sumi��s jis nėrė po stalu, norėdamas laimėti laiko.

Netrukus vėl atsistoj�s su palengvėjimu pamatė, kad Alaisa nieko keisto nepastebėjo. Sajhė pasistengė kuo grei�iau visk� mesti i� galvos. Atsiskait�s su prekeiviu, jis sukaupė dr�s�, norėdamas įteikti Alaisai dovan�.

��Turiu jums kai k�,�� tarė jis droviai ir negrabiai įbruko jai į rankas ry�ulį.

��Kaip malonu,�� tarė ji.�� Ar tai nuo Esklarmondės?

��Ne, nuo man�s.

��Kokia maloni staigmena. Ar galiu i�vynioti?

Jis linktelėjo. Rimtu veidu ir blizgan�iomis akimis jis laukė, kol Alaisa atsargiai i�vynios ry�ulį.

��Ak, Sajhė, koks gro�is,�� �ūktelėjo ji i�keldama į vir�ų �vilgan�ius rusvus siūlus.�� Ar galėtų kas būti dailiau?

��Nevogiau,�� paskubomis sumurmėjo jis,�� na Marti man davė. Atrodo, ji norėjo u�glaistyti...

T� pa�i� akimirk�, kai i�sprūdo �od�iai, Sajhė susizgribo.

��U�glaistyti? K�?�� sukluso Alaisa.

Staiga pasigirdo �ūksnis. Greta stovintis vyras rodė ranka į dangų. Vir� Auk�tutinio miesto �emai danguje skrido pulkas didelių juodų pauk��ių. Jie lėkė i�sirikiav� strėle i� vakarų į rytus. Glotniose tamsiose plunksnose atsispindintys saulės spinduliai �ėrėjo lyg priekalo kibirk�tys. Ka�kas netoliese sumurmėjo, es� tai �enklas, ta�iau niekas negalėjo nutarti, geras ar blogas.

Sajhė netikėjo prietarais, ta�iau �į kart� jį nukrėtė �iurpulys. Atrodo, ir Alaisa ka�k� pajuto, nes apkabino jį ranka per pe�ius prisitraukdama ar�iau.

��Kas nutiko?�� paklausė jis.

��Res,�� atsakė ji greitai,�� nieko.

Auk�tai vir� visų pauk��iai skrido savo keliu, nesirūpindami �monių pasauliu, kol beliko vos ta�keliai danguje. 5 SKYRIUS

Kai Alaisa galiausiai atsikratė savo i�tikimojo �e�ėlio ir grį�o į Komtalio pilį, varpai �v. Nazarijaus katedroje jau skambino vidurdienį.

Ji buvo i�sekusi ir lipdama laiptais kelis kartus suklupo�� jie atrodė gerokai statesni nei visada. Ji tenorėjo atsigulti savo menėje ir niekieno netrukdoma pailsėti.

Radusi menės duris u�darytas, Alaisa nustebo. �iuo metu �ia jau turėjo būti besitvarkantys tarnai. Ta�iau u�uolaidos aplink lov� buvo vis dar u�trauktos. Prietemoje prie �idinio ant �emo stalelio Alaisa pamatė savo krep�į, kur jos pra�ymu jį paliko Fransua.

Padėjusi sūrio lentel� ant naktinio stalelio ji nuėjo atidaryti langinių. Langas jau seniai turėjo būti atvertas menei i�vėdinti. Į vidų įsiver�ė dienos �viesa, i�ry�kindama dulkių sluoksnį ant baldų ir i�skydusias u�uolaidų vietas.

Alaisa grį�o prie lovos ir atitraukė u�uolaidas.

Nustebusi ji i�vydo Gijom� tebegulintį, miegantį, kaip buvo palikusi jį i�eidama prie� au�r�. Ji kone aiktelėjo i� nuostabos. Gijomas atrodė visi�kai ramus ir patenkintas. Netgi Oriana, kuri retai tepasakydavo k� nors gero apie kitus, pripa�ino Gijom� esant vienu i� dailiausių vikonto Trenkavelio chevalier12.

Alaisa atsisėdo ant lovos greta jo ir perbraukė ranka per jo auksaspalv� od�. Tada, jausdamasi neįtikėtinai dr�si, ji pakabino pir�tu mink�to o�kos sūrio ir patepė juo vyro lūpas. Gijomas sumurmėjo ir sujudėjo po antklode. Jis neatsimerkė, tik tingiai nusi�ypsojo ir i�tiesė rank�.

Alaisa sulaikė kvėpavim�. Erdvė aplink j� buvo pilna lūkes�io ir i�sipildymo nuojautos. Ji leido jam prisitraukti save ar�iau.

Akimirkos intymum� suardė sunkūs �ingsniai koridoriuje. Ka�kas �aukė Gijom� pa�įstamu, ta�iau pyk�io pritvinkusiu balsu. Alaisa pa�oko persmelkta i�g�s�io dėl to, kad tėvas galėtų i�vysti tokį jųdviejų artum�. Gijomas staiga atsimerkė, pla�iai atsivėrė durys ir į men�, lydimas Fransua, spar�iai į�engė Peletjė.

��Vėluoji, Diuma,�� suriaumojo jis, griebdamas apsiaust� nuo artimiausios kėdės ir sviesdamas jį �entui.�� Kelkis. Visi jau laukia did�iojoje menėje.

Gijomas atsisėdo.

��Menėje?

��Vikontas Trenkavelis �aukia savo �evaljė, o tu vartaisi lovoje. Ar manai, kad gyvenimas skirtas tik malonumui?�� Jis stovėjo i� auk�to �velgdamas į Gijom�.�� Na k�? Ar gali kaip nors pasiteisinti?

Staiga Peletjė i�vydo ties lovos galu stovint dukterį. Jo veido i�rai�ka su�velnėjo.

��Atleisk, dukra, nepastebėjau tav�s. Ar jau geriau jautiesi?

Ji nulenkė galv�.

��A�iū, mesire, jau�iuosi geriau.

��Jautiesi geriau?�� perklausė Gijomas sutrik�s.�� Ar tau bloga? Ka�kas atsitiko?

��Kelkis!�� suriko Peletjė, vėl atsigr�damas į lov�.�� Jeigu nebūsi did�iojoje menėje, kol nulipsiu laiptais ir pereisiu kiem�, lauk nemalonumų, Diuma!

Netardamas daugiau nė �od�io, Peletjė apsisuko ant kulnų ir i�bildėjo i� menės.

Įsivyravusioje skausmingoje tyloje Alaisa jautėsi tarsi įaugusi į grindis i� gėdos, ta�iau nesuprato, ar taip jau�iasi dėl sav�s, ar dėl savo vyro.

Gijomas pratrūko.

��Kaip jis drįsta �ia taip įsiver�ti, lyg bū�iau koks jo daiktas! Kas jis mano es�s?

Nuspyr�s antklod� ant grindų, jis i�sirop�tė i� lovos.

��Tarnyba �aukia,�� suniurzgė jis sarkasti�kai,�� kai tarnyba �aukia, intendantas Peletjė laukti negali.

Alaisa pamanė, kad ir k� ji sakytų, Gijomo nuotaika tik dar labiau suges. Ji norėjo papasakoti jam apie tai, kas atsitiko prie upės�� bent jau jo dėmesiui nukreipti nuo pyk�io,�� ta�iau buvo pri�adėjusi tėvui niekam nei�sitarti.

Gijomas jau rengėsi kitoje kambario pusėje, atsuk�s nugar�. Jis vilkosi palaidin� ant įsitempusių pe�ių ir segėsi dir��.

��Gali būti naujienų apie...�� nedr�siai prabilo ji.

��Tai ne pasiteisinimas,�� atkirto jis.�� Man niekas nesakė nė �od�io.

��A�...�� buvo pradedanti Alaisa, ta�iau �od�iai u�strigo. K� bepasakysi?

Ji paėmė jo apsiaust� nuo kėdės ir padavė jam.

��Ar ilgai u�truksi?�� paklausė ji �velniai.

��Kaip a� galiu pasakyti, jeigu net ne�inau, dėl ko esu kvie�iamas į taryb�,�� atsakė jis vis dar piktai.

Ta�iau netrukus jo pyktis tarsi i�garavo. Pe�iai atsipalaidavo ir jis atsigr�ė į Alais� jau nesiraukydamas.

��Atleisk, Alaisa. Juk negali atsakyti u� tėvo elgesį.�� Jis perbraukė ranka jos skruostu.�� Eik�, padėsi man.

Gijomas pasilenkė, kad Alaisai būtų lengviau pasiekti susegimo viet�. Ta�iau ji vis tiek turėjo pasistiebti, kad galėtų ties pe�iu prisegti apskrit� sidabro ir vario seg�.

��Merce, mon cor13,�� tarė jis jai baigus.�� Gerai, pa�iūrėsime, dėl ko �is triuk�mas. Galbūt nieko ypatingo.

��Jojant �į ryt� į miest� matėme atvykstant pasiuntinį,�� tarė ji nesusim�stydama ir tu�tuojau susigriebė. Dabar jis tikrai paklaus, kur ji buvo taip anksti ir dar su tėvu. Ta�iau visas jo dėmesys buvo skirtas paloviui, i� kurio traukė kard�, ir Alaisos �od�iai liko nei�girsti.

Alaisa krūptelėjo nuo �ai�aus garso ki�ant kard� į mak�tį. �is garsas labiau negu kas kita simbolizavo Gijomo pasitraukim� i� jos pasaulio į vyrų pasaulį.

Gijomui sukantis, apsiausto skvernas u�kabino ant stalo kra�to padėt� sūrio lentel�. Ji nubildėjo akmeninėmis grindimis.

��Nesvarbu,�� tarė Alaisa, nesiry�dama daugiau sulaikyti Gijomo ir dar labiau supykdyti tėv�.�� Tarnai sutvarkys, eik. Grį�k, kai tik galėsi.

Gijomas �yptelėjo ir dingo.

*

Nutilus jo �ingsnių aidui, Alaisa ap�velgė netvark� kambaryje. �iaudinis grindų patiesalas buvo i�margintas drėgnais ir lipniais balto sūrio k�sniais. Ji atsiduso ir pasilenkė pakelti lentelės, kuri gulėjo ant �ono, atsirėmusi į pagalv�. Jos pir�tai ka�k� ap�iuopė kitoje lentelės pusėje. Alaisa j� apvertė norėdama pasi�iūrėti.

Poliruotame tamsaus med�io pavir�iuje buvo i�rai�ytas labirintas.

��Meravelhos14, kaip gra�u,�� sumurmėjo ji.

U�si�iūrėjusi į tobulas link vidurio m��tan�ių apskritimų linijas, Alaisa perbraukė rai�inį pir�tais. Glotnus pavir�ius buvo nepriekai�tingas�� tiksliai ir atid�iai su meile atliktas darbas.

Atminties u�kaboryje krustelėjo prisiminimas. Alaisa pakėlė lentel� auk��iau neabejodama, kad jau yra ka�k� pana�aus ma�iusi. Ta�iau prisiminimas buvo nery�kus, tarsi vengiantis dienos �viesos. Alaisa netgi negalėjo prisiminti, kur buvo gavusi �i� lentel�. Galiausiai ji pasidavė ir liovėsi kamavusi atmintį.

Alaisa pa�aukė savo tarnait� Severin� i�valyti kambario. Vėliau, siekdama nukreipti mintis nuo did�iosios menės, ji ėmėsi prie�au�riu paupyje surinktų augalų.

Augalai buvo palikti pernelyg ilgai. Drobė i�d�iūvo, �aknys tapo trapios, lapai, i�garavus drėgmei, beveik visi�kai suvyto. Tikėdamasi dar galinti pataisyti padėtį, Alaisa pa�lakstė krep�į vandeniu ir ėmėsi darbo.

Ta�iau vis� laik� valant �aknis ir u�siuvinėjant �iedynus į oro gaivinimo mai�elius, ruo�iant pavilgus �ako kojai, jos �vilgsnis neju�iomis krypo į nebyliai ant stalo prie�ais j� gulin�i� lentel�, taip ir neatskleidusi� savo paslapties.

*

Bėgdamas per pilies kiem�, nepatogiai ties keliais besiplaikstant apsiaustui, Gijomas keikė nelemt� dali��� ir kodėl gi jis kaip tik �iandien turėjo įkliūti.

Tarybos susirinkimuose �evaljė paprastai nedalyvaudavo. �aukimas į did�i�j� men�, o ne į don�on� taip pat rodė atsitikus ka�k� rimto.

Ar nemelavo Peletjė, sakydamas, kad jau gerokai anks�iau siuntė Gijomo pakviesti asmeni�kai? Gijomas nebuvo tuo tikras. O jeigu Fransua buvo atėj�s ir jo nerado? K� tuomet pasakys Peletjė?

Kad ir kaip būtų, rezultatas�� vis vien bėda.

Sunkios did�iosios menės durys buvo pravertos. Gijomas nuskubėjo laiptais, per�okdamas kas antr�.

Akims apsipratus koridoriaus prieblandoje, jis i�vydo uo�vio siluet� ties įėjimu į did�i�j� men�. Gijomas giliai įkvėpė ir, nuleid�s galv�, pamėgino prasmukti. Peletjė i�tiesė rank� u�tverdamas keli�.

��Kur buvai?�� paklausė jis.

��Atleiskite, mesire, a� negavau kvietimo.

Peletjė veidas grėsmingai i�raudo.

��Kaip drįsti vėluoti?�� paklausė jis kaustan�iu balsu.�� Ar galvoji, kad įsakymai tau negalioja? Gal manai es�s toks �aunus �evaljė, kad gali ateiti ir i�eiti paisydamas tik savo norų, ta�iau ne �eimininko valios?

��Mesire, prisiekiu savo garbe, jeigu tik bū�iau �inoj�s...

Peletjė kar�iai nusijuokė.

��Tavo garbė...�� Staiga pratruk�s įtū�iu jis sugriebė Gijom� u� krūtinės.�� Nekvailink man�s, Diuma. Pasiun�iau tarn� į tavo men�, kad asmeni�kai perduotų kvietim�. Turėjai pakankamai laiko pasiruo�ti. Ta�iau turiu pats ateiti ir varu atvaryti. Ma�a to, atėj�s randu bedrybsantį lovoje!

Gijomas buvo besi�ioj�s, ta�iau tuojau susi�iaupė. Peletjė lūpų kampu�iuose pasirodė putos, jų purslai ėmė tik�ti ant barzdos.

��Jau nebesiputi taip? K�, neturi k� pasakyti? Perspėju tave, Diuma, santuoka su mano dukterimi neapsaugos tav�s, jeigu nuspr�siu tave pamokyti.

��Pone, a� tik...

Nieko nesakydamas Peletjė smogė kum��iu Gijomui į pilv�. Smūgis nebuvo stiprus, ta�iau jo pakako i�mu�ti Gijom� i� pusiausvyros.

Priblok�tas netikėtumo Gijomas �engtelėjo atatupstas ir atsirėmė nugara į sien�.

Peletjė tvirta ranka sugriebė Gijom� u� gerklės ir prispaudė jo galv� prie akmeninės sienos. Akies kampu�iu Gijomas pastebėjo prie durų stovintį sargybinį linkstant į priekį, kad geriau matytų i� savo vietos.

��Ar ai�ku, k� norėjau pasakyti?�� su�vok�tė Peletjė apta�kydamas Gijom� seilėmis ir spausdamas dar smarkiau. Gijomas negalėjo i�tarti nė �od�io.�� Negird�iu, ko tyli, gojat15,�� spaudė Peletjė,�� ar ai�kiai pasakiau?

Gijomui pavyko i�kosėti �od�ius:

��Oc, mesire.

Gijomas pajuto raust�s i� gėdos. Galvoje kūju tvinksėjo pulsas.

��Perspėju, Diuma, nenuleisiu nuo tav�s akių. Akylai stebėsiu. Tik suklysk bent sykį ir pasigailėsi. Ar supratai?

Gijomas �iop�iodamas gaudė or�. Jis vos beįstengė linktelėti galva, skruostu trindamas �iurk�tų sienos mūr�. Peletjė dar kart� piktai niūktelėjo �ent�, priversdamas jį �onkauliais pajusti sienos nelygumus, ir paleido.

U�uot u�ėj�s į did�i�j� men�, Peletjė i�bildėjo prie�inga kryptimi į pilies kiem�.

Vos tik jis dingo, Gijomas susirietė dvilinkas, krenk�damas ir trindamas kakl�. Jis god�iai, lyg i�trauktas skenduolis, kvėpė or�, pamasa�av�s kakl�, nusivalė nuo lūpų krauj�.

Pama�u atgav�s kvap�, Gijomas i�silygino drabu�ius. Jo galvoje jau spietėsi mintys, kaip jis atsilygins Peletjė u� tokį pa�eminim�. Du kartus per vien� dien�! Tokio į�eidimo neįmanoma pamir�ti.

Gijom� pasiek�s i� did�iosios menės sklindantis �urmulys priminė, kad jis turėtų tu�tuojau prisidėti prie savo bendra�ygių, nes grį��s Peletjė suras jį tebetryp�iojantį prie durų.

Sargybinis nė nesistengė nuslėpti savo susi�avėjimo matytu reginiu.

��Ko spoksai?�� suurzgė Gijomas.�� Laikyk lie�uvį prikand�s, nes kitaip bus riesta. Ar girdi?

Grasinimas nebuvo tu��ias. Sargybinis nuleido akis ir atsitraukė į �alį, leisdamas Gijomui įeiti.

��Jau pana�iau,�� sumurmėjo jis. 6 SKYRIUS

Ausyse vis dar skambant Peletjė grasinimams, Gijomas, stengdamasis likti nepastebėtas, vog�iomis įslinko į men�. Tik i�raud�s veidas ir besidau�anti �irdis būtų i�dav� jo patirtus i�gyvenimus.

Vikontas Reimonas Ro�ė Trenkavelis stovėjo ant pakylos tolimajame did�iosios menės gale. Jis pastebėjo įsmunkant vėluojantį Gijom� Diuma, ta�iau laukė ne jo, o Peletjė.

Trenkavelis dėvėjo ne karo, o įprastin� aprang�. Raudona tunika ilgomis rankovėmis ir auksu apkra�tuota apykakle bei rankogaliais siekė kelius. �ydras apsiaustas ties kaklu buvo susegtas didele apskrita auksine sege, kurioje �aidė saulės spinduliai, krintantys pro menės pietinės sienos palubėje i�dėstytus auk�tus langus. Tiesiai vir� vikonto kabėjo did�iulis skydas su Trenkavelių herbu, u� kurio buvo įstri�as kry�ius i� dviejų didelių metalinių ie�ių. �į �enkl� vaizdavo vėliavos, juo buvo papuo�ti paradiniai rūbai ir ginklai. Jis puikavosi Narbono vartų arkoje vir� gynybinio griovio, sveikindamas atvykėlius ir primindamas istorin� Trenkavelių dinastijos ry�io su savo pavaldiniais tradicij�. Skydo kairėje ant sienos apmu�alų �oko vienaragis: kartų kartos matė �ia �į atvaizd�.

Ties tolimuoju pakylos kra�tu, gilioje sienos ni�oje paslėptos ma�os durys vedė į gyvenam�sias vikonto menes Pintos bok�te, sargybos bok�t� ir seniausi� Komtalio pilies dalį. Duris slėpė ilgos mėlynos u�uolaidos, padabintos trimis juostomis�� kaip Trenkavelio herbe�� i� �ermuonėlių kailio. U�uolaidos �iek tiek saugojo nuo did�iojoje menėje �iem� siau�ian�ių skersvėjų. �iandien jos buvo pari�tos sunkia auksine pyne.

�iose menėse prabėgo Reimono Ro�ė Trenkavelio vaikystė. Vėliau jis grį�o �ia su �mona Agnesa de Monpeljė ir dvejų metų sūnumi bei įpėdiniu. Jis meldėsi toje pa�ioje nedidukėje koply�ioje, kur meldėsi jo tėvai, miegojo toje pa�ioje ��uolinėje lovoje, kurioje gimė. Vasaros dienomis kaip �i jis pro tuos pa�ius arkinius langus �velgė į besikaupian�ias vakaro sutemas, saulėlyd�io gaisais nuda�an�ias Oksitanijos dangų.

I� tolėliau Trenkavelis�� ant pe�ių laisvai krintan�iais ka�toniniais plaukais, u� nugaros sunertomis rankomis�� atrodė es�s ramus, netemdomas jokio �e�ėlio. Ta�iau jo veidas buvo susirūpin�s ir �vilgsnis vis sustodavo ties paradinėmis durimis.

*

Peletjė sruvo prakaitu. Apsunk� ir sukietėj� drabu�iai lipo prie prakaitu i�piltos nugaros. Jis jautėsi senas ir pernelyg menkas gresian�iai u�duo�iai.

Peletjė tikėjosi, kad grynas oras praskaidrins mintis, ta�iau berg�d�iai. Jis pyko ant sav�s dėl to, kad prarado savitvard� ir leido prasiver�ti įtū�iui ant �ento, u�uot rūpin�sis neatidėliotinais reikalais. Ta�iau dabar apie tai galvoti būtų prabanga. Jeigu reikės, su Diuma susitvarkys vėliau. Dabar jis turi būti greta vikonto.

Peletjė negalėjo i�mesti i� galvos ir Simeono. Jis vis dar jautė �irdį kaustan�i� baim�, kuri� patyrė versdamas upėje plūduriuojantį kūn�. Kaip jam tada palengvėj�, kai i�vydo stiklinėmis akimis �velgiant i�burkusį nepa�įstamojo veid�.

Kar�tis did�iojoje menėje darėsi nepakeliamas. Tvankioje įkaitusioje patalpoje susibūr� daugiau kaip �imtas ba�ny�ios ir valstybės vyrų trenkė prakaitu, vynu ir nerimu. Tvyrojo nerimastingas, pusbalsiu vykstan�ių pokalbių �urmulys.

Pasirod�ius Peletjė, ar�iausiai durų buv� tarnai nusilenkė ir nuskubėjo atne�ti vyno. Prie�ingoje menės pusėje stovėjo i�rikiuotos tamsaus poliruoto med�io kėdės auk�tomis atkaltėmis, kuriose�� lyg choras �v. Nazarijaus katedroje�� buvo susėd� Pietų kilmingieji: Mirpua ir Fan�o, Kursano ir Termeneso, Albi ir Mazameto valdovai. Visi jie buvo pakviesti į Karkason� �v�sti �v. Nazarijaus i�kilmių, ta�iau vietoj �ventės netikėtai atsidūrė tarybos susirinkime. Peletjė matė įtamp� jų veiduose.

Laviruodamas tarpeliais tarp besibūriuojan�ių vyrų, Karkasonės konsulų ir San Viseno bei San Migelio prekybinių priemies�ių garbiųjų pilie�ių, Peletjė savo patyrusiu �vilgsniu gėrė menės atmosfer�, pats likdamas visi�kai nepastebimas. �e�ėlyje palei �iaurin� sien� tūnojo keli vienuoliai ir ba�ny�ios tarnai, jų veidus slėpė apdarai, rankos skendėjo erdviose abitų rankovėse.

Kitoje menės pusėje, prie�ais did�iulį lubas siekiantį akmens mūro �idinį, stovėjo i�sirikiav� Karkasonos �evaljė, taip pat ir Gijomas Diuma. Trenkavelio ra�tininkas �eanas Kongo, Peletjė vyriausios dukters Orianos vyras, sėdėjo prie auk�to darbo stalo priekinėje menės dalyje.

Priėj�s prie pakylos, Peletjė sustojo ir nusilenkė. Vikonto Trenkavelio veide atsirado palengvėjimas.

��Atleiskite, pone.

��Niekis, Bertranai,�� atsakė Trenkavelis, modamas ranka Peletjė prieiti ar�iau,�� svarbu, kad esate �ia.

Palink� vienas prie kito taip, kad niekas negalėtų i�girsti, jie apsikeitė keliais sakiniais. Trenkaveliui i�tarus �odį, Peletjė �engė į priekį.

��Prakilnybės,�� nugriaudėjo Peletjė balsas menės skliautais,�� mano prakilnybės, meld�iu jus susikaupti ir tyliai i�klausyti mūsų valdovo Reimono Ro�ė Trenkavelio, Karkasonos, Bezjė ir Albi vikonto.

Trenkavelis �engė į �vies�, i�skleisdamas rankas pla�iam pasveikinimo gestui. Menė nu��iuvo. Nesigirdėjo nė �od�io, nebuvo matyti nė krustelėjimo.

��Benvenguda, mano prakilnybės, garbieji bi�iuliai,�� tarė jis.�� Sveikinu jus atvykus.�� Jo balsas skambėjo ai�kiai ir tvirtai lyg varpas, sudarydamas klaidinantį jaunatvės įspūdį.�� Sveiki atvyk� į Karkason�. Dėkoju u� jūsų kantryb� ir u� tai, kad esate �ia. Esu dėkingas jums visiems.

Peletjė įdėmiai ap�velgė veidų jūr�, stengdamasis įvertinti minios nuotaik�. Jis pastebėjo smalsum�, jaudulį, susidomėjim�, nerim� ir puikiai suprato visus �iuos jausmus. Susirinkusieji ne�inojo kaip elgtis ir laukė, kol i�girs, dėl ko gi buvo sukviesti ir, svarbiausia, ko Trenkavelis i� jų nori.

��Nuo�ird�iai viliuosi,�� t�sė Trenkavelis,�� kad turnyras ir i�kilmės baigiantis �iam mėnesiui vyks, kaip buvo numatyta. Ta�iau �iandien mes gavome �ini�. �i �inia tokia svarbi ir jos pasekmės tokios reik�mingos, kad, esu tikras, privalau pasidalyti ja su jumis. �i �inia palies mus visus. Nedalyvavusiesiems ankstesniame tarybos susirinkime priminsiu susiklos�iusi� padėtį. Popie�iaus legatams ir pamokslininkams prie� metus per Velykas nepavykus atversti laisvų �ios �emės gyventojų ir priversti juos paklusti Romos ba�ny�iai, jo �ventenybė popie�ius Inocentas III paskelbė kry�iaus �ygį, apvalysiantį, pasak jo, krik��ionyb� nuo �klaidatikystės maro�, nevaldomai plintan�io Oksitanijos �emėse. Vadinamieji eretikai, Bons Homes, pasak jo, yra blogiau nei musulmonai. Ta�iau jo �od�iai, nepaisant įkar��io ir i�kalbos, nesukėlė atgarsio. Prancūzijos karalius i�laikė rimtį. �alininkai telkėsi vangiai. Popie�ius pasirinko taikinį savo apmaudui i�lieti�� mano dėd� Reimon� VI, Tulūzos graf�. �inoma, jo �ventenybės pyk�iui Oksitanijoje dingstį pirmiausia davė pasikar��iav� mano dėdės vyrai, įtarti nu�ud�ius popie�iaus legat� Peterį de Kastelno. Mano dėdė buvo apkaltintas pakantumu erezijai savo �emėse, vadinasi, ir mūsų kra�te.�� Trenkavelis akimirk� padvejojo ir patikslino:�� Ne, ne pakantumu erezijai, ta�iau gerųjų �monių priėmimu savo valdose.

Pabrė�tinai asketi�kos i�vaizdos vienuolis, stovintis u� prie�akinių gretų, pakėlė rank� pra�ydamas leidimo kalbėti.

���ventasis brolau,�� nuramdė jį Trenkavelis,�� ar galė�iau papra�yti dar truputėlio kantrybės? Kai i�sakysiu visk�, k� esu numat�s, tada visi galės tarti �odį. Skirsime laiko aptarimui.

Vienuolis susirauk�s nuleido rank�.

��Pakantumo ir priėmimo takoskyra blanki,�� kalbėjo Trenkavelis ramiu balsu. Peletjė pritariamai linktelėjo sau galva, tyliai d�iaugdamasis tvirtu padėties valdymu.�� Nedvejodamas pripa�įstu, kad mano gerbiamojo dėdės dievobaimingumo reputacija gali nuvilti lūkes�ius.�� Trenkavelis �iek tiek patylėjo, leisdamas susirinkusiesiems pajusti priekai�t�.�� Sutinku, kad jo elgesys nebuvo visi�kai doras, ta�iau ne mums spr�sti, kas �iame reikale teisus ir kas klysta.�� Jis �yptelėjo:�� Tegu dvasininkai rungiasi savo gin�uose, o mus palieka ramybėje.

Trenkavelis susim�stė, jo veidu nuslinko �e�ėlis, balsas apniuko.

��Jau ne sykį mūsų kra�to suverenitetui ir nepriklausomybei grasino įsibrovėliai i� �iaurės. Nemanau, kad jų grasinimai galėtų i�sipildyti. Netikiu, kad krik��ionių �emėje palaiminus Katalikų ba�ny�iai galėtų būti pralietas krik��ioni�kas kraujas. Ta�iau mano dėdė i� Tulūzos nepritarė mano giedrai nuotaikai. Jau i� pat prad�ių jis manė, kad karo grėsmė tikra. Siekdamas apginti savo �emes ir suverenitet�, jis pasiūlė mums s�jung�. Pamenate, k� jam atsakiau: mes ir visi Oksitanijos �monės gyvename taikoje su savo kaimynais, nesvarbu, ar jie būtų gerieji �monės, �ydai ar net musulmonai. Visi, kas laikosi mūsų įstatymų, gerbia mūsų papro�ius ir mūsų gyvenimo būd�, yra mūsų �monės. Taip tada atsakiau.�� Jis patylėjo.�� Ir dabar taip sakau.

Peletjė linktelėjo pritardamas nuskambėjusiems �od�iams. Per men� nuvilnijo pritarimo banga, nustelbdama netgi vyskupus ir kitus dvasininkus. Tik vieni�as vienuolis�� sprend�iant i� apdaro spalvos, dominikonas�� stypsojo lyg susting�s.

��Mes kitaip suprantame pakantum�,�� sumurmėjo jis sau ry�kiu ispani�ku akcentu.

I� tolesnių gretų atskambėjo kitas balsas:

��Mesire, atleiskite, ta�iau visa tai jau �inome. Tai vakaryk�tės �inios. Dėl ko mus �iandien sukvietėte į taryb�?

Peletjė pa�ino tingų ir aroganti�k� Beran�ė Masabrako sūnų, i� viso penketo kėlusį daugiausia rūpes�ių. Jis jau ruo�ėsi sutramdyti i�si�okėlį, ta�iau vikontas ranka jį suturėjo.

��Tjeri Masabrakai,�� tarė Trenkavelis apgaulingai ramiu balsu,�� dėkojame tau u� klausim�. Ne visi �ia susirinkusieji yra taip gerai i�prus� diplomatijos vingrybėse kaip tu.

Menėje pasigirdo juokas, Tjeri paraudo.

��Ta�iau tavo klausimas teisingas. Sukvie�iau jus �ia todėl, kad �iandien padėtis kitokia.

Nors niekas daugiau nei�tarė nė �od�io, nuotaika menėje pasikeitė. Jeigu vikontas ir pajuto kylan�i� įtamp�, jis niekuo nei�sidavė�� su malonumu pastebėjo Peletjė. Vikontas t�sė kalb� tvirtai, be pastangų i�laikydamas autoritet�.

���į ryt� gavome prane�im� apie tai, kad �iaurės kariaunos grėsmė yra gerokai didesnė ir �ymiai ar�iau, negu manėme. Sostas, kaip �i �ventvagi�ka kariauna pasivadino, Jono Krik�tytojo dien� į�ygiavo į Lion�. Mūsų skai�iavimu, miest� u�plūdo per 20 000 raitelių, lydimų bala �ino kiek įtvirtinimų kasėjų, kunigų, arklininkų, dailid�ių, vienuolių ir kalvių. �ventasis Sostas i��ygiavo i� Liono vadovaujamas to laukinio �uns, Arnalo Amalriko, �ito abato.�� Vikontas nutilo ir ap�velgė men�.�� �inau, kad �is vardas daugelio jūsų �irdis rė�ia lyg kardo a�menys.

Peletjė pastebėjo vyresniuosius valstybės vyrus pritariamai link�iojant.

��Su juo�� Reimso, �anso, Ruano katalikų arkivyskupai, taip pat�� Oteno, Klermono, Nevero, Bajė, �artro ir Lizjė vyskupai. Kalbant apie pasaulietinius karo vadus, nors Prancūzijos karalius Pilypas ir neatsiliepė į karo �auksm� nei savo sūnui leido pavaduoti jį, daugelis galingiausiųjų �iaurės didikų ir �emvald�ių prisidėjo. Kongo, ar galėtum...

I�gird�s savo vard�, ra�tininkas i�rai�kingai padėjo plunksn�. Lygūs plaukai krito jam ant veido. I�bly�kusi, spuoguota, tarsi perregima oda rodė jį vis� gyvenim� praleidus u� u�darų durų. Kongo did�iai ceremoningai siektelėjo savo didelio odinio krep�io ir i�sitraukė pergamento ritinėlį. Jo prakaituotose rankose ritinėlis buvo lyg kar�ta bulvė.

��Pasiskubink, �mogau,�� suurzgė Peletjė sukand�s dantis.

Kongo i�pūtė krūtin� ir kelis kartus triuk�mingai atsikrenk�tė.

Galų gale jis ėmė skaityti:

��Odas, Burgundijos kunigaik�tis, Ervė, Nevero grafas, Sen Polio grafas, Overnė grafas, Pjeras de Okseras, Ervė i� �enevos, Gi de Evriu, Go�ė de �atijonas, Simonas de Monforas...

Kongo balsas buvo �ai�us ir �altas. Kiekvienas i�tartas vardas aidėjo per sal� lyg akmuo, krintantis į tu��i� �ulinį. Tai buvo galingi prie�ai, įtakingi �iaurės ir Rytų didikai, disponuojantys turtais, i�tekliais ir �monėmis. Tai buvo prie�ininkai, keliantys baim�, bet ne atsainum�.

Pama�u susirinkusieji did�iojoje menėje susidarė prie� Pietus suburtos kariaunos vaizd�. Net ir Peletjė, jau skait�s s�ra��, pajuto nugarkauliu perbėgant �iurp�.

Menėje pasklido duslus ku�desys, susirinkusieji stebėjosi, piktinosi, nenorėjo patikėti. Peletjė �vilgsnis sustojo ties Karkasonės katarų vyskupu. Jis įdėmiai klausėsi nutais�s bejausmį veid�. Greta jo būrėsi keletas vyresniųjų katarų �ventikų. Toliau skvarbus Peletjė �vilgsnis sustojo ties Karkasonės katalikų vyskupo Beran�ė de Ro�foro susisukusiu, gobtuvo slepiamu siluetu prie�ingoje menės pusėje, kur �is stovėjo supamas �v. Nazarijaus ir �v. Serneno katedrų dvasininkų.

Peletjė buvo tikras, kad bent jau kol kas Ro�foras palaikys ne popie�iaus, bet vikonto Trenkavelio pus�. Ta�iau ar ilgai? Svyruojan�io lojalumo �mogumi nevalia pasikliauti. Lygiai kaip ai�ku, kad saulė teka rytuose ir leid�iasi vakaruose, taip pat ai�ku, kad toks �mogus taps perbėgėliu. Jau ne pirm� kart� Peletjė pagalvojo, ar nevertėtų dabar liepti ba�nytininkams i�eiti, kad �ie negautų vertingų �inių savo �eimininkams.

��Mes galime pasiprie�inti, kad ir kiek jų būtų,�� pasigirdo �ūksnis i� menės gilumos.�� Karkasona neįveikiama!

Kiti taip pat pradėjo �ūk�ioti.

��Lastūras taip pat!

Netrukus balsai skambėjo visoje did�iojoje menėje, susiliedami į vientis� gaudesį, lyg viesul�, paklydusį Juodųjų kalnų tarpekliuose ir slėniuose.

��Tegul jie pasirodo kalnuose,�� �aukė ka�kas.�� Mes jiems parodysime, k� rei�kia kautis.

Pakėl�s rank� ir nusi�ypsoj�s Reimonas Ro�ė padėkojo u� palaikym�.

��Prakilnybės, mano bi�iuliai,�� tarė jis, kone �aukdamas, kad nustelbtų �urmulį,�� dėkoju jums u� dr�s� ir i�tikimyb�.

Jis luktelėjo, kol triuk�mas nu��iuvo.

��Su tais �iaurie�iais mūsų nesieja lojalumo pa�adas. Mūsų su jais nesieja niekas, i�skyrus tai, kas jungia visus �mones Dievo pasaulyje. Ta�iau a� nesitikėjau, kad mus i�duos �mogus, susij�s su mumis įsipareigojimu, giminyste ir prievole ginti mūsų �emes ir �mones. Kalbu apie savo dėd�, kurio vasalas esu, Tulūzos graf� Reimon�.

Menė aiktelėjo ir nu��iuvo.

��Prie� kelias savaites gavau prane�im� apie tai, kad mano dėdė dalyvavo tokiame pa�eminime, apie kurį net gėda kalbėti. Pasirūpinau patikrinti gandus. Gandai tikri. Did�iojoje �v. �ilio katedroje, dalyvaujant popie�iaus legatui, Tulūzos grafas buvo vėl priimtas Ba�ny�ios glėbin. Jam buvo liepta i�sirengti iki juosmens ir dėvint ant kaklo nusi�eminimo virv� �liau�ti keturiomis pra�ant pasigailėjimo tuo metu, kai kunigai �ai�ė jį ryk�tėmis.

Trenkavelis luktelėjo, kol jo �od�ių padarytas įspūdis susigers minioje.

���i� �lyk��i� paty�i� surengė mūsų Motina Ba�ny�ia, kad vėl priimtų jį į savo glėbį.�� Per vis� susirinkim� nuvilnijo pasipiktinimas.�� Be to, mano bi�iuliai, neabejoju, kad �is �eminantis spektaklis surengtas siekiant pademonstruoti tikėjim� ir nepakantum� erezijai. Ta�iau netgi to nepakako nustumti grėsmei, kuri� jis jautė artinantis. Jis perdavė savo �emių valdym� popie�iaus legatams. �iandien su�inojau, kad Tulūzos grafas Reimonas su keliais �imtais savo vyrų yra Valensoje, ma�iau kaip savaitės �ygio atstumu nuo mūsų. Jis laukia įsakymo vesti �iaurės įsibrovėlius per up� ties Rokeriu į mūsų �emes.�� Vikontas luktelėjo.�� Jis ne�a kry�iuo�ių kry�ių, mano prakilnybės. Jis ketina eiti prie� mus.

Menė pratrūko pasipiktinimo �ūksniais.

��Silenci16!�� baubė Peletjė net u�kimdamas, berg�d�iai mėgindamas įvesti tvark� kilusiame chaose.�� Tylos, meld�iu tylos!

Ta�iau kova buvo nelygi: vienas balsas prie� visus.

Vikontas �engė į priekį prie pakylos kra�to, atsistodamas tiesiai po Trenkavelių giminės herbu. Jo skruostai buvo i�raud�, akyse degė kovingi �iburėliai, veidas �vietė dr�sa ir pasiprie�inimo ry�tu. Jis pla�iai i�skėtė rankas, lyg norėdamas apkabinti vis� men�. Vikonto gestas �iek tiek apmaldė susirinkusiuosius.

��Taigi a� stoju prie� jus, mano bi�iuliai ir s�jungininkai, visų mūsų protėvių garbės ir i�tikimybės dvasia kreipdamasis į jus pasverto patarimo. Mes, Oksitanijos �monės, privalome pasirinkti keli� ir turime labai ma�ai laiko. Klausimas toks: Per Carcassona! U� Karkason�! Per lo Miegjorn! U� Pietus! Ar paklusime? Ar kovosime?

I�tar�s �iuos �od�ius, Trenkavelis i�sek�s atsisėdo savo krėsle ant pakylos. Did�iojoje menėje kilo visa nustelbiantis triuk�mas.

Peletjė pasijuto nuginkluotas. Jis pasilenkė į priekį ir padėjo rank� jaunuoliui ant peties.

��Gerai pasakyta, mesire,�� tarė jis tyliai. 7 SKYRIUS

Valandų valandas �urmuliavo gin�ai.

Ne�ini duonos ir vynuogių krep�iais, mėsos ir balto sūrio lėk�tėmis pirmyn ir atgal zujo tarnai, ne sykį i�tu�tindami ir vėl pripildydami did�iulius vyno �so�ius. Susirinkusieji valgė nedaug, gėrimas kurstė jų pyktį ir drumstė mintis.

Tuo metu pasaulis u� Komtalio pilies sienų gyveno įprast� gyvenim�. Ba�ny�ių varpai skelbė maldos valandas. Susispiet� �v. Nazarijaus katedroje giedojo vienuoliai, meldėsi vienuolės. Karkasonės gatvėmis savais reikalais skubėjo miestie�iai. Priemies�iuose ir kiemuose u� įtvirtinimų sienų �aidė vaikai, dirbo moterys, valgė, �neku�iavosi ir lo�ė kauliukais pirkliai, valstie�iai ir gildijų amatininkai.

Did�iojoje menėje tuo metu pasvertus argumentus keitė u�gauliojimai ir priekai�tai. Dalis susirinkusiųjų norėjo atkakliai prie�intis. Kiti gin�ijo, kad derėtų sudaryti s�jung� su Tulūzos grafu: juk jeigu į Lion� at�ygiavusios kariaunos dydis įvertintas teisingai, tuomet netgi visiems sujungus pajėgas nepavyksi� atsispirti tokiam prie�ui.

Vyrų galvose jau tratėjo karo būgnai. Vieni regėjo garb� ir �lov� karo lauke, girdėjo �vangant ginklus. Kiti matė krauju pasruvusias lankas ir kalvas, nenutrūkstam� sraut� i�varytųjų ir su�eistųjų, bevilti�kai klaid�iojan�ių po ugnies nuniokot� kra�t�.

Peletjė nenuilstamai vaik�tinėjo po men� �valgydamasis nepasitenkinimo, prie�taros ar kėsinimosi į vikonto autoritet� �enklų. Jis nepastebėjo nieko, kas keltų rimt� įtarim�. Peletjė jautėsi tikras, kad jo seigneur atliko visk�, k� galėjo, suvienijo �mones ir i�laikė juos savo valioje. Nepaisant asmeninių interesų, Langedoko kilmingieji susiburs vedami vikonto Trenkavelio, nesvarbu, koks būtų priimtas sprendimas.

Kovų linijos buvo brė�iamos remiantis veikiau geografija negu ideologija. Labiau pa�eid�iamose lygumose i�sidės�iusių �emių �eimininkai buvo link� kalbėtis. Tuo tarpu auk�tikalnėse�� Juoduosiuose kalnuose �iaurėje, Sabarto pietuose ir Pirėnų vakaruose�� esan�ių valdų savininkai tvirtino duosiantys Sostui grie�t� atkirtį ir kovosiantys.

Peletjė �inojo, kad vikontas Trenkavelis �irdyje pritaria jiems. Jis buvo i� to paties molio kaip ir kalnie�iai �emvald�iai, tokios pa�ios beatodairi�kai laisvamanės dvasios. Ta�iau Peletjė taip pat �inojo, k� Trenkaveliui sakė jo protas: vienintelė galimybė apsaugoti kra�t� ir �mones yra paminti savo i�didum� ir tartis.

*

Vėlyv� popiet� menėje kalbos i�seko, gin�ai pama�u rimo. Peletjė pavargo. Jam pabodo grumdytis tarp susirinkusiųjų, jį nuvargino visos tos be perstojo tu��iai �arstomos skambios frazės, įsiskaudo galva. Jis jautėsi susting�s ir senas. Gerokai per senas, kaip jis pats galvojo sukiodamas ant nyk��io �ied�, nuo kurio buvo paraudusi suspausta oda.

Atėjo laikas spr�sti.

Pa�auk�s tarn�, kad atne�tų vandens, jis pamerkė �sotyje skepet� drobės ir padavė j� vikontui.

���tai, mesire,�� tarė jis.

Trenkavelis, jausdamas dėkingum�, paėmė skepet� ir nusi�luostė ja kakt� ir kakl�.

��Kaip manai, ar jiems u�teko laiko?

��Esu tikras, mesire,�� atsakė Peletjė.

Trenkavelis linktelėjo. Jis sėdėjo pasidėj�s rankas ant medinio rai�yto krėslo ranktūrių. Trenkavelis atrodė ramus, kaip ir pirm�jį kart� stoj�s kalbėti tarybai. Daugeliui vyresnių ir labiau patyrusių vyrų būtų reikėj� gerokai pasistengti norint suvaldyti tokį susirinkim�, pamanė Peletjė. Tik būdo tvirtumas galėjo suteikti dr�sos.

��Bus, kaip mes jau aptarėme, mesire?

��Kaip aptarėme,�� atsakė Trenkavelis.�� Nors jų nuomonė ir nevieninga, ta�iau manau, kad ma�uma pasiduos daugumos valiai...�� Jis nutilo ir pirm� kart� jo balse pasigirdo nery�tingumo, apgailestavimo gaida.�� Ta�iau, Bertranai, kaip a� norė�iau, kad būtų kitas kelias...

���inau,�� atsakė jis tyliai.�� Jau�iuosi taip pat. Ta�iau kad ir kaip mums būtų skaudu, kitaip pasielgti negalime. Vienintelė jūsų viltis apsaugoti savo �mones�� tai suderėti taik� su dėde.

��Bertranai, jis gali man�s nepriimti,�� atsakė jis tyliai.�� Kai buvome paskutinį kart� susitik�, a� pasakiau, ko nederėjo sakyti. Mes i�siskyrėme piktuoju.

Peletjė palietė Trenkavelio rank�.

��Privalome rizikuoti,�� tarė jis, nors buvo kankinamas to paties rūpes�io.�� Laikas nestovi vietoje. Be to, faktai i�kalbingi. Jeigu Sosto kariauna i� tiesų tokia didelė�� net jeigu tik pusė to,�� neturime kito pasirinkimo. Tvirtovėje mes saugūs, ta�iau jūsų �monės kitapus sienų... Kas juos apgins? Grafui pasirinkus Kry�ių, mes, tiksliau, jūs, mesire, likote vienintelis galimas taikinys. Sostas nepaleis savo kariuomenės. Jiems reikalingas prie�as karui.

Peletjė pa�velgė į susirūpinusį Reimono Ro�ė veid� ir i�vydo jame liūdesį bei apmaud�. Jis norėjo paguosti, k� nors pasakyti, ta�iau negalėjo. Ry�to stoka dabar būtų lemtinga. Silpnumas, dvejonės �iuo metu neleistinos. Nuo vikonto Trenkavelio sprendimo dabar priklauso gerokai daugiau, negu jaunuolis galėtų numanyti.

��Mesire, padarėte visk�, k� galėjote. Laikykitės tvirtai. Reikia baigti. Vyrai ima nerimauti.

Trenkavelis pa�velgė į giminės herb� vir� jo, tuomet į Peletjė. Akimirk� jų �vilgsniai susitiko.

��Prane�k Kongo,�� tarė jis.

Giliai su palengvėjimu atsikvėp�s, Peletjė greitai nu�ingsniavo prie ra�tininko stalo. Ra�tininkas sėdėdamas mank�tino sustingusius pir�tus. Gav�s �ini�, Kongo ūmiai pakėlė galv� ir, nieko nesakydamas, pasitemp�s, paėmė plunksn� bei pasiruo�ė u�ra�yti galutinį tarybos nutarim�.

Reimonas Ro�ė Trenkavelis paskutinį kart� pakilo ant kojų.

��Prie� prane�damas savo sprendim�, noriu visiems padėkoti. Kilmingieji i� Karkase, Razė, Albi�ua ir kitų valdų, sveikinu jus u� jūsų stipryb�, dr�s� ir i�tikimyb�. Jau daug valandų kalbėjome, jūs parodėte begalin� kantryb� ir tvirt� ry�t�. Negalime sau nieko priki�ti. Esame karo, kurį ne mes pakurstėme, aukos. Kai k� i� jūsų mano �od�iai nuvils, kiti liks patenkinti. Meld�iu, kad Dievas suteiktų mums i�tvermės ir su jo malone liktume vieningi.

Jis pasitempė.

��Visų mūsų labui ir ypa� siekdamas apsaugoti kra�to �mones a� kreipsiuosi audiencijos į dėd� Tulūzos graf� Reimon�. Mes ne�inome, kas i� to i�eis. Neai�ku net, ar dėdė mus priims, be to, laikas nėra mūsų s�jungininkas. Dėl to svarbu neatskleisti �ių ketinimų. Gandai sklinda greitai ir jeigu kas nors i� mūsų sumanymų pasiektų mano dėdės ausį, tai gali pakenkti mums derybose. Tuo tarpu pasirengim� turnyrui t�sime, kaip planavome. Ketinu grį�ti gerokai prie� i�kilmes, tikiuosi�� su gera �inia.�� Jis patylėjo.�� Rengiuosi, jums leidus, i�vykti rytojaus ryt� au�tant su nedideliu būreliu riterių ir derybininkų i� �auniųjų Minervos, Fua ir Kijano dvarų.

��Mesire, jums mano kardas,�� �ūktelėjo vienas �evaljė.

��Ir mano,�� �ūktelėjo kitas.

Vienas po kito vyrai visoje menėje klaupėsi ant kelių.

Trenkavelis �ypsodamasis pakėlė rank�.

��Jūsų ry�tas, jūsų narsa�� tai garbė mums visiems,�� tarė jis.�� Mano padėjėjas prane�, kuriuos i� jūsų pasirinksiu vykti kartu su manimi. Dabar, mano draugai, jums leidus pasitraukiu. Galite grį�ti į savo menes ilsėtis. Susitiksime per vakarien�.

Vikontui Trenkaveliui i�einant i� did�iosios menės kilusiame sambrūzdyje niekas nepastebėjo vieni�os figūros ilgu mėlynu apsiaustu su gobtuvu, i�nyran�ios i� �e�ėlio ir i�smunkan�ios pro duris. 8 SKYRIUS

Į vakarines pamaldas kvie�iantis varpas jau buvo seniai nutil�s, kai Peletjė i�ėjo i� Pintos bok�to.

Jausdamas vis� savo penkiasde�imt dvejų metų svorį, Peletjė kilstelėjo u�uolaid� ir į�engė į did�i�j� men�. Pavargusiomis rankomis trindamas smilkinius, jis norėjo numal�inti galvoje atkakliai tvink�iojantį skausm�.

Vis� laik� po tarybos susirinkimo vikontas Trenkavelis praleido su savo stipriausiais s�jungininkais tardamasis, kaip geriausia būtų kreiptis į Tulūzos graf�. Pa�nekesys truko valandų valandas. Vienas po kito buvo priimami sprendimai ir i� Komtalio pilies �uoliavo pasiuntiniai su lai�kais ne tik Reimonui VI, ta�iau ir popie�iaus legatams, �ito abatui, Trenkavelio konsulams ir teisėjui Bezjė. Buvo perduota �inia vikonto palydai atrinktiems �evaljė. Jau prasidėjo pasirengimas arklidėse ir kalvėje, u�truksi�s did�i�j� nakties dalį.

Menėje tvyrojo lūkes�ių pritvinkusi tyla. Vietoj planuotos puotos buvo surengtos kuklesnės vai�ės, nes ketinta i�vykti ankstų ryt�. Skersai men�, i� �iaurės į pietus eilėmis buvo sustatyti nedengti ilgi mediniai stalai kry�momis kojomis. Kiekvieno stalo viduryje spindėjo �vakės. Auk�tai sienose įrengtuose laikikliuose ry�kiai liepsnojo deglai, keldami menėje �e�ėlių �okį.

Tolimajame menės gale įeidavo ir vėl i�eidavo tarnai, ne�ini valgiais, kurių �įkart buvo gerokai gausiau nei per kitas ceremonijas. Elniena, stirniena, vi�tų �launelės su paprikomis, moliniai dubenys, pilni pupelių su de�relėmis, k� tik i�kepta balta duona, raudonos meduje �utintos slyvos, ro�inis Korbjero vynuogynų vynas, silpnesniems gėrovams�� �so�iai alaus.

Peletjė pritariamai link�iojo. Jis buvo patenkintas. Fransua ir nepri�iūrimas gerai atliko pareigas. Vikonto Trenkavelio sve�iams visi rodė deram� svetingum� ir vai�ingum�.

Fransua buvo geras tarnas, nors jo beprasidedantį gyvenim� ir pa�enklino nesėkmė. Jo motina tarnavo Peletjė �monai prancūzei Margaritai ir atsidūrė kartuvėse u� vagyst�, kai Fransua dar buvo ma�as berniukas. Jo tėvo ne�inojo niekas. Prie� devynerius metus mirus Peletjė �monai, jis pasiėmė Fransua, i�ugdė jį ir parūpino jam tarno viet�. Retkar�iais jis pagirdavo save dėl to, koks paklusnus tapo Fransua.

Peletjė i�ėjo į Garbės kiem�. Oras buvo vėsus, ir Peletjė �iek tiek parymojo tarpduryje. Ties �uliniu �aidė vaikai. Padau�oms pernelyg įsismaginus, juos pliauk�telėjimu per sėdyn� ramino auklės. Vakaro sutemose susikibusios rankomis vaik�tinėjo vyresnės mergaitės, pa�nib�domis besidalydamos paslaptimis.

Peletjė nepastebėjo smulkiai sudėto tamsiaplaukio berniuko, kuris sėdėjo sukry�iav�s kojas ant sienos prie koply�ios.

��Mesire, mesire!�� su�uko berniukas, pa�okdamas ant kojų.�� Turiu jums kai k�.

Peletjė nekreipė dėmesio.

��Mesire,�� atkakliai stengėsi berniukas, tampydamas Peletjė u� rankovės,�� intendante Peletjė, atleiskite, tai svarbu.

Peletjė pajuto ka�k�, brukam� į jo rank�. �vilgtelėj�s jis i�vydo, kad tai�� lai�kas, sura�ytas ant storo kreminės spalvos pergamento. Jo �irdis sudrebėjo. Ant siuntinio rai�kia pa�įstama ra�ysena buvo u�ra�ytas jo vardas. Peletjė neju�iomis pamėgino įtikinti save niekada anks�iau nemat�s �ios ra�ysenos.

Jis sugriebė berniuk� u� apykaklės.

��Kur tai gavai?�� grie�tai paklausė jis, purtydamas vaik�.�� Kalbėk.�� Berniukas rangėsi lyg nuo valo norinti nutrūkti �uvis.�� Greitai, sakyk.

��Vyras prie vartų man davė,�� suink�tė berniukas.�� Nemu�kite, a� nieko blogo nepadariau.

Peletjė dar smarkiau jį krestelėjo.

��Koks vyras?

��Tiesiog vyras.

��Taip lengvai nei�sisuksi,�� tarė Peletjė, pakeldamas savo �iurk�tų bals�.�� �tai, gausi solį, jeigu i�klosi man visk�, k� �inai. Ar vyras buvo jaunas? Gal senas? Gal jis buvo kareivis?�� Peletjė nutilo.�� O gal �ydas?

�erdamas klausim� po klausimo, Peletjė traukte i�traukė i� vaiko visus faktus. �inių buvo nedaug. Poncijus pasakė �aid�s su draugais prie Komtalio pilį juosian�io gynybinio griovio�� jie stengėsi perbėgti tilt� nepastebėti sargybinių. Artėjant sutemoms, prie jų priėj�s vyras ir paklaus�s, ar kas nors i� matymo pa�įst�s intendant� Peletjė. Atsak�s, kad pa�įsta jį, Poncijus gavo solį u� tai, kad įteiktų lai�k�. Vyras sak�s, kad lai�kas yra labai svarbus ir neatidėliotinas.

Nepa�įstamasis neturėjo jokių ypatingų bruo�ų. Jis buvo vidutinio am�iaus, nei senas, nei jaunas, nei itin tamsbruvis, nei �viesiaplaukis. Jo veide taip pat nesimatė jokių i�skirtinių �ymių�� nei kovos, nei sifilio randų. Berniukas sakė nepastebėj�s, ar vyras mūvėjo kokį �ied�, nes jo rankas slėpė apsiaustas.

Įsitikin�s, kad i�pe�ė visk�, k� galėjo, Peletjė siektelėjo piniginės ir padavė berniukui monet�.

���tai, imk u� varg�. Dabar bėk.

Poncijus nelaukė, kol bus paragintas dar kart�. I�trūk�s i� Peletjė gniau�tų jis nurūko, kiek kojos ne�a.

*

Peletjė grį�o į vidų spausdamas prie krūtinės gaut� lai�k�. Spar�iai �engiant į men�, koridoriuje jį lydėjo tik tu�tuma.

Durys buvo u�rakintos. Bandydamas i�painioti raktų ry�ulį, Peletjė keiksnojo savo paties atsargum�. Skubėdamas jis darėsi nerangus. Fransua jau buvo u�deg�s aliejines lempas ir padėj�s ant stalo kambario viduryje naktinį padėkl� su �so�iu vyno ir dviem molinėmis taurėmis, kaip darydavo kas vakar�. Auksinėje mirguliuojan�ioje �viesoje �vilgėjo kruop��iai nublizgintas �alvarinio padėklo pavir�ius.

Peletjė įsipylė vyno, norėdamas nuginti �alin nerim�. Jo galvoje knib�dėjo migloti vaizdiniai: atsiminimai apie �vent�j� �em�, i�tįs� raudoni dykumos �e�ėliai. Trys knygos ir senovės paslaptis jų puslapiuose.

Stiprus vynas buvo rūg�tus ir nuo jo gai�ėjo lie�uvis bei gomurys. Nurij�s taurės turinį vienu mauku, jis vėl j� prisipylė. Daugyb� kartų jis mėgino įsivaizduoti, kaip jausis �i� akimirk�. Galiausiai �i akimirka atėjo. Jis buvo apmir�s.

Peletjė atsisėdo ir padėjo lai�k� ant stalo tarp savo pla�iai i�skėstų rankų. Jis �inojo, kas ra�oma lai�ke. Tai buvo �inia, kurios jis ir laukė, ir bijojo daugyb� metų�� nuo pat atvykimo į Karkason�. Tais laikais klestintys toleranti�ki Pietų Prancūzijos kra�tai atrodė es� saugus prieglobstis.

Metų laikai keitė vienas kit�, ir Peletjė viltis, kad jis būsi�s pa�auktas, blėso. Kasdienybė ėmė vir�ų. Mintys apie knygas nebeu�klysdavo pas jį. Galiausiai jis beveik visi�kai pamir�o kadaise ka�ko lauk�s.

Jau daugiau kaip dvide�imt metų prabėgo nuo tada, kai Peletjė paskutinį sykį matė lai�ko autorių. Jis suprato, kad ligi �iol i� tiesų netgi ne�inojo, ar jo mokytojas ir ugdytojas dar gyvas. Juk tai Harifas alyvmed�ių girai�ių paunksnėje Jeruzalės priemies�iuose i�mokė jį skaityti. Harifas pa�adino jo jausmus ir atvėrė diding�, �loving� pasaulį, daug didesnį u� visk�, k� Peletjė ligi tol �inojo. Tai Harifas i�mokė jį suprasti, kad saracėnai, �ydai ir krik��ionys skirtingais keliais vejasi t� patį Diev�. Harifas atskleidė jam u� viso, kas �inoma, slypint neaprėpiam�, i� neatmenamų laikų kylan�i� ties�, kuriai �iuolaikinis pasaulis negalėtų prilygti.

Peletjė prisiminimuose į�ventinimo į Noublesso de los Seres17 naktis buvo ry�ki ir gyva, tarsi būtų buvusi vakar. �laman�ios auksaspalvės mantijos, altoriaus drobė, akinamai balta lyg pilių kuorai tarp kalnuose u� Alepo augan�ių kiparisų ir apelsinmed�ių girai�ių. Smilkalų kvapas, balsų gaudesys, pritylantis ir vėl sustiprėjantis tamsoje. Nu�vitimas.

T� naktį�� Peletjė atrodė, lyg tai būtų atsitik� ankstesniame gyvenime�� jis pa�velgė tiesiai į labirinto �irdį ir prisiekė savo gyvybe saugoti paslaptį.

Jis pritraukė �vak� ar�iau. Net ir be antspaudo būtų ai�ku, kad lai�kas nuo Harifo. Jis būtų pa�in�s jo ra�ysen� bet kur�� savitas eleganti�kas raid�ių linijas ir tikslias jų proporcijas.

Peletjė papurtė galv� lyg norėdamas nusikratyti grėsmingai u�plūstan�ių prisiminimų. Jis giliai įkvėpė ir įki�o peilio a�menis po va�ko antspaudu. �velniai trak�telėj�s antspaudo va�kas perlū�o. Peletjė i�vyniojo ir i�lygino pergament�.

Lai�kas buvo trumpas. Lapo vir�uje Peletjė pamatė �enklus, kuriuos jis prisiminė regėj�s ant labirinto urvo sienų �ventojo miesto prieigų kalvose. Nebylūs senovinės Harifo protėvių kalbos �enklai prabildavo tik į�ventintiesiems į Kilniuosius.

Peletjė balsu perskaitė �od�ius. Pa�įstami garsai jį sustiprino. Jis grį�o prie Harifo lai�ko.

Brolau,

Atėjo laikas. Netrukus �iuos kra�tus apgaubs tamsa. Ore jau tvyro blogis, visa, kas gera, suirs ir bus sunaikinta. Ra�tams Oksitanijos lygumose nesaugu. Trilogija vėl turi būti sujungta.

Tavo brolis lauks tav�s Bezjė, sesuo lauks tav�s Karkasonoje.

Tavo pareiga nugabenti knygas į saugesn� viet�.

Paskubėk. Vasarinės perėjos į Navar� bus u�darytos Visų �ventųjų dien�. Galbūt ir anks�iau, jeigu i�kristų sniegas.

Lauksiu tav�s prie� �v. Mykolo dien�.

�ingsnis po �ingsnio laikas eina tolyn.

Peletjė staiga atsilo�us, �ai�iai sugirg�dėjo kėdė. Harifo nurodymai visi�kai ai�kūs. Jie nevir�ijo Peletjė prievolės. Pra�oma tik tiek, kiek Peletjė kadaise įsipareigojo duodamas priesaik�. Ta�iau jis jautėsi lyg i�sunkta citrina, lyg jo kūnas būtų tap�s tu��iu kiautu.

Pa�ad� saugoti knygas jis davė laisva valia, ta�iau tai atsitiko neapdairios jaunystės metais. Dabar, prasidedant brand�iam am�iui, viskas kur kas sudėtingiau. Karkasonėje jis buvo susikūr�s visi�kai kitokį gyvenim�. �ia susiklostė kiti ry�iai, atsirado kiti, kuriuos jis mylėjo ir kam tarnavo.

Tik dabar Peletjė suprato, kaip giliai buvo save įtikin�s, kad atsiskaitymo valanda niekuomet neateis. Kad jam nereikės rinktis tarp atsakomybės bei lojalumo vikontui Trenkaveliui ir prievolės Kilniesiems.

Niekas negali garbingai tarnauti dviem �eimininkams. Jei jis vykdytų Harifo nurodym�, turėtų palikti vikont�, kai yra jam labiausiai reikalingas. Ta�iau kiekviena Reimono Ro�ė pa�onėje praleista akimirka būtų Kilniųjų i�davystė.

Peletjė dar kart� perskaitė lai�k�, mintyse melsdamas i�vysti kokį nors sprendim�. �į kart� jam u�kliuvo �od�iai: �Tavo brolis lauks tav�s Bezjė.�

Harifas galėjo kalbėti tik apie Simeon�. Ta�iau Bezjė? Peletjė pakėlė taur� prie lūpų ir gurk�telėjo vyno. Skonio nejuto. Kaip keista, kad po tiek metų ne�inios į jo mintis �iandien taip įsiver�ė Simeonas.

Likimo pok�tas ar paprastas sutapimas? Peletjė netikėjo tokiais niekais. Ta�iau kaip tuomet i�g�stis, kone atėm�s �ad�, kai Alaisa pasakojo jam apie Odo upės vandenyje aptikt� negyvėlį? Nebuvo jokios prie�asties vaizduotis, kad tai gali būti Simeonas, ta�iau Peletjė buvo apėm�s nesuprantamas įsitikinimas.

Be to�� �Tavo sesuo Karkasonoje.�

Sumi��s Peletjė dulkėtame medinio stalo pavir�iuje pir�tu neju�iomis i�ved�iojo ornament�. Labirintas.

Ar Harifas galėjo paskirti moterį saugotoj�? Ar ji buvo �ia, Karkasonėje, jo panosėje, vis� �į laik�? Peletjė papurtė galv�. Negali būti. 9 SKYRIUS

Alaisa stovėjo prie lango savo menėje ir laukė grį�tant Gijomo. Sodrios �ydros spalvos dangus vir� Karkasonės apgaubė �em� aksomo mantija. Sausas �iaurinis vakaro vėjas cers �velniai dvelkė nuo kalnų, kedendamas med�ių lapus ir �iug�dindamas Odo pakran�ių nendrynus bei �adėdamas vės�.

San Migelio ir San Viseno priemies�iai pasipuo�ė saulės gaisais. Grįstose Auk�tutinio miesto gatvėse virė gyvenimas�� �monės u�kand�iavo ir gurk�nojo, pasakojo istorijas, dainavo dainas apie meil�, nars� ir praradim�. U� kampo prie centrinės aik�tės vis dar liepsnojo kalvio �aizdras.

Laukimas, visuomet laukimas.

Alaisa �olelėmis i�sitrynė dantis, kad �ie būtų baltesni. Suknelės apykaklėje u�siuvo nedidelį mai�elį malonų kvap� skleid�ian�ių neu�mir�tuolių. Menė buvo prisipild�iusi saldaus smilkstan�ių levandų aromato.

Tarybos susirinkimas jau senokai baigėsi ir Alaisa tikėjosi, kad Gijomas ateis ar bent perduos jai �ini�. I� pilies kiemo apa�ioje tarsi srovelės dūmų atsklisdavo pokalbių nuotrupos. Ji pastebėjo kiemu nuskuban�io �eano Kongo, savo sesers Orianos vyro, siluet�. Suskai�iavo į kalv� ka�kokiu tikslu �engian�ius septynis ar a�tuonis dvaro riterius su ginklane�iais. Kiek anks�iau ji matė, kaip jos tėvas kvotė prie koply�ios besitrainiojantį berniūk�tį.

Gijomo nebuvo nė �enklo.

Alaisa atsiduso. J� sekino u�sidarymas menėje be ai�kaus tikslo. Ji atsisuko ir tu��iai ap�velgė kambarį. Jos �vilgsnis klaid�iojo nuo stalo prie kėdės ir atgal, rankos nenustygo ir pra�ėsi veiklos. Ji sustojo ties savo audimo staklėmis ir u�si�iūrėjo į nedidelį gobelen�, kurį kūrė poniai Agnesai. Gobelenas vaizdavo daugyb� laukinių būtybių ir pauk��ių did�iulėmis uodegomis, besirop��ian�ių į vir�ų pilies sienomis. Kai �eimyninės pareigos ar oras priversdavo Alais� likti menėje, da�niausiai ji atsidėdavo kruop��iam darbui.

Ta�iau �į vakar� ji negalėjo susikaupti. Jos adatos gulėjo nepaliestos ant staklių, greta jų�� Sajhė padovanotų siūlų ry�ulys, kurio ji net nei�vyniojo. Pavilgai, kuriuos ji buvo dar anks�iau paruo�usi i� �ventagar�vės ir taukės, buvo kruop��iai pa�enklinti ir sudėti eilėmis ant medinės lentynos vėsiausioje ir tamsiausioje menės vietoje. Ji tyrinėjo medin� lentel�, kol jai tapo koktu į j� �iūrėti ir pir�tai paskaudo nuo begalinio ved�iojimo labirintu. Laukimas, laukimas.

��Es totjorn lo meteis,�� sumurmėjo ji. Visada ta pati gaida.

Alaisa priėjo prie stiklo ir įsi�iūrėjo į savo atspindį. Į j� �velgė ma�as, rimtas veidas guviomis rudomis akimis ir bly�kiais skruostais�� nei pabaisa, nei gra�uolė. Alaisa pataisė suknelės apykakl�, kaip matė darant kitas merginas, norėdama atrodyti madingiau. Jeigu ji prisiūtų nėrinį...

Mintis nutraukė stiprus beldimas į duris.

Perfin. Galų gale.

��A� �ia,�� su�uko ji.

Atsivėrė durys. Nuo jos veido dingo �ypsena.

��Fransua? Kas nutiko?

��Intendantas Peletjė norėtų, kad atvyktumėte pas jį.

���iuo metu?

Fransua nerangiai mind�ikavo nuo kojos ant kojos.

��Jis laukia jūsų savo menėje. Manau, kad derėtų paskubėti, Alaisa.

Ji nustebusi �vilgtelėjo į jį. Dar niekada jis nebuvo padar�s tokios klaidos�� kreip�sis į j� vardu.

��Ar kas nors atsitiko?�� paklausė ji greitai.�� Ar mano tėvui blogai?

Fransua padvejojo.

��Ponia, jis labai... susirūpin�s. Jis norėtų dabar jus pamatyti.

Ji atsiduso.

��Atrodo, lyg �iandien bū�iau i�lipusi ne ta koja.

Fransua sutrik�s �vilgtelėjo.

��Ponia?

��Nekreipk dėmesio, Fransua. Tiesiog a� �iandien lyg nesava. �inoma, ateisiu, jeigu tik tėvas pageidauja. Eime?

*

Oriana buvo savo kambaryje, prie�ingoje gyvenamųjų menių pusėje. Ji sėdėjo lovos viduryje parietusi po savimi ilgas dailias kojas.

Jos �alios akys buvo primerktos lyg katės. �ukoms slenkant ve�liomis juodomis garbanomis, jos veide atsirasdavo pasitenkinimo �ypsnys. Retkar�iais ji pajusdavo maloniai jaudinantį kaulinių �ukų baksnojim� į od�.

��Tai taip ramina,�� suniurnėjo ji.

U� jos stovėjo vyras. Jis buvo apsinuogin�s iki juosmens, jo tvirtų pla�ių pe�ių tarpumentis buvo i�rasoj�s smulkiais prakaito la�eliais.

��Jus ramina, ponia?�� perklausė jis �velniai.�� Nesu tikras, ar kaip tik to norė�iau.

Jam palinkus į priekį, ji pajuto �ilt� kvėpavim� į kakl�. Jis surinko jai nuo veido plaukus ir staigiu judesiu permetė juos ant nugaros.

��Tu labai gra�i,�� su�nib�dėjo jis.

Vyras pradėjo masa�uoti jai pe�ius ir kakl�, i� prad�ių �velniai, paskui smarkiau. Oriana nulenkė galv� ir jo įgudusios rankos nusekė jos skruostikaulių, smakro, nosies linijomis, lyg būtų norėjusios įsiminti jos bruo�us. Retkar�iais rankos siektelėdavo �emiau, nuslysdamos �velnia balta kaklo oda.

Oriana pakėlė jo rank� sau prie burnos ir palai�ė pir�tų galiukus. Jis atlo�ė j� į save. Savo nugara ji pajuto jo kūno �ilum� ir svorį, glundantį prie jos�� tarsi įrodym�, kaip smarkiai jis jos geid�ia. Jis atgr�ė j� veidu į save ir pir�tais praskleid�s lūpas pradėjo pama�u bu�iuoti.

Ji nekreipė dėmesio į koridoriuje u� durų pasigirdusius �ingsnius, kol ka�kas pradėjo belstis į duris.

��Oriana!�� pasigirdo �ai�us, aik�tingas balsas.�� Ar tu �ia?

��Tai �eanas,�� sumurmėjo ji sulaikiusi kvėpavim�. Įsibrovimas j� veikiau suerzino negu i�g�sdino. Ji atsimerkė.�� Tu lyg ir sakei, kad jis dar negrį�?

Vyras pa�velgė į duris.

��Nemaniau, kad jau grį�. Kai palikau juos, atrodė, kad jis dar gerokai u�truks su vikontu. Ar durys u�rakintos?

���inoma,�� atsakė ji.

��Ar jam tai nepasirodys įtartina?

Oriana gū�telėjo pe�iais.

��Jis �ino, kad tai geriau negu įeiti į vidų nekviestam. Ta�iau tu geriau pasislėpk.

Ji parodė į nedidel� ni�� po gobelenu, kaban�iu ant sienos kitoje lovos pusėje.

��Nesirūpink,�� nusi�ypsojo ji, i�vydusi jo veido i�rai�k�.�� Pasistengsiu kuo grei�iau juo atsikratyti.

��Kaipgi tai ketini padaryti?

Ji apkabino rankomis jo kakl� ir prisitraukė ar�iau. Savo oda jis pajuto jos blakstienas ir prigludo.

��Oriana!�� �aukė Kongo.�� Jo balsas kiekvien� sykį skambėjo vis auk��iau.�� Tu�tuojau atidaryk duris!

��Palauk ir pamatysi,�� suku�dėjo ji, pasilenkdama pabu�iuoti vyro krūtinės, jo tvirto pilvo ir dar �iek tiek �emiau.�� Dabar dink. Net Jis nestypsos u� durų vis� am�inyb�.

*

Įsitikinusi, kad jos meilu�is saugiai pasislėp�s, Oriana pir�tų galiukais nutipeno prie durų, be garso pasuko rakt� ir nubėgusi atgal į lov� u�traukė u�uolaidas. Ji pasiruo�ė malonumui.

��Oriaaaana!

��Vyre,�� atsiliepė ji aik�tingai,�� kam visas tas triuk�mas? Durys atidarytos.

Oriana i�girdo bruzdesį, tada durys staiga atsidarė ir trinktelėjusios u�sivėrė. Į kambarį įgriuvo jos sutuoktinis. Ji i�girdo subildant ant medinio stalo statom� atsine�t� �vakid�.

��Kur tu?�� suniurzgė jis suirz�s.�� Kodėl �ia taip tamsu? A� nenusiteik�s �aidimams.

Oriana nusi�ypsojo. Ji i�sitiesė lovoje patogiau atsiremdama į pagalves, �iek tiek praskėtusi kojas ir pla�iai sudėjusi glotnias nuogas rankas sau vir� galvos. Ji rodė visk�, k� turėjo, nieko nepalikdama vyro vaizduotei.

��A� �ia, mano vyre.

��Kai pirm� kart� paband�iau, durys nebuvo atidarytos,�� tarė jis vis dar suirz�s. Atitrauk�s u�uolaidas jis neteko amo.

��Gal nepakankamai smarkiai bandei...�� pa�maik�tavo ji.

Oriana stebėjo i�b�lant, o tada tarsi vy�nia i�raustant jo veid�.

Jo akys i�virto ir burna atvėpo įsistebeilijus į jos stand�ias i�kilias krūtis tamsiais speneliais, ant pagalvės tarsi gyvatės i�sidraikiusias palaidų plaukų sruogas, grak�tų liekn� juosmenį ir �velnų pilvo i�kilum�, stand�ių juodų plaukų trikampį tarp �launų.

��K� tu sau leidi?�� su�vok�tė jis.�� Tu�tuojau prisidenk.

��Buvau u�snūdusi, mano vyre,�� atsakė ji.�� Tu mane pa�adinai.

��A� pa�adinau? A� pa�adinau?�� apsiputojo jis.�� Tu miegojai �tai taip... tokia?..

���eanai, naktis kar�ta. Ar a� negaliu savo menėje miegoti taip, kaip noriu?

��Juk bet kas galėjo įeiti ir pamatyti tave. Tavo sesuo, tavo tarnaitė �iranda. Bet kas!

Oriana lėtai atsisėdo ir sukdama tarp pir�tų plaukų sruog� metė į jį į�ūlų �vilgsnį.

��Bet kas?�� tarė ji sarkasti�kai.�� A� atleidau �irand�,�� pridūrė ji �altai.�� Jos paslaugų man nereikia.

Ji matė, kaip jis i� paskutiniųjų stengiasi nusigr�ti, ta�iau nepajėgia. Jo sud�iūvusiose gyslose lygiomis dalimis kunkuliavo geismas ir pasibjaurėjimas.

��Bet kas galėjo įeiti vidun,�� vėl pakartojo jis, �į kart� jau silpniau pasikliaudamas savimi.

��Taip, i� tiesų galėjo. Deja, �ia nieko nėra. Tik, �inoma, tu, mano vyre,�� �yptelėjo ji, �velgdama pasiruo�usio kirsti plė�rūno �vilgsniu.�� Jeigu jau esi �ia, tai gal galėtum man pasiai�kinti, kur buvai ligi �iol?

��Tu �inai, kur a� buvau,�� atkirto jis.�� Taryboje.

Ji �yptelėjo.

��Taryboje? Tokiu metu? Taryba i�siskirstė dar gerokai prie� sutemstant.

Kongo i�raudo.

��Kas tu tokia, kad drįstum manimi abejoti?

Oriana primerkė akis.

���ventojo Fido vardu, ar nesiliausi pūt�sis, �eanai? Kas tu tokia...

Pamėgd�iojimas buvo tobulas. Abu vyrai net krūptelėjo.

��Nagi, �eanai, pasakyk man, kur buvai? Gal turėjai valstybės reikalų? O gal reikalų turėjo tavo meilu�ė, k�? Pasakyk, ar neslepi kur nors pilyje meilu�ės?

��Kaip drįsti su manimi taip kalbėti? A�...

��Kiti vyrai �monoms pasisako, kur u�truk�. Kodėl gi tu nesakai? Gal vis dėlto yra svari prie�astis?

Kongo jau nesivaldydamas rėkė:

��Kitiems vyrams derėtų i�mokti laikyti lie�uvius u� dantų. Tai ne moterų reikalas.

Oriana lėtai pasislinko lovoje ar�iau jo.

��Sakai, ne moterų reikalas, taip?

Jos balsas buvo duslus ir kupinas kandumo. Kongo suvokė, kad ji su juo �aid�ia, ta�iau neįstengė suprasti �aidimo taisyklių. Jis niekuomet jų nesuprato.

Staiga Oriana i�tiesė rank� ir sugniau�ė i�daviki�k� i�kilum� po jo tunika. Pasimėgaudama ji �velgė į nuostab� ir i�g�stį jo akyse pama�u slankiodama savo ranka į vir�ų ir �emyn.

��Taigi, mano vyre,�� tarė ji atsainiai.�� Pasakyk man, kas, tavo manymu, turėtų rūpėti moterims. Meilė?�� Ji suspaudė stipriau.�� Gal tai? Kaip tai pavadintum? Alkiu?

Kongo jautė sp�stus. Ta�iau jis buvo tarsi u�hipnotizuotas ir ne�inojo nei k� sakyti, nei k� daryti. Jis nevalingai linko ar�iau jos. Jo lūpos sudrėko nuo seilių, jis �iop�iojo tarsi įkliuvusi �uvis, jo �vilgsnis įsitempė kaip styga. Jis gali bjaurėtis, ta�iau ji vis tiek sugeba priversti jos geisti�� kaip ir kiekvien� kit� vyr�, valdom� tarp kojų kaban�io svarmens. Visi�kai nesvarbu, k� jie kalbėtų ar ra�ytų. Dabar ji juo bjaurėjosi.

Sulaukusi pageidaujamos reakcijos, ji staigiai atitraukė rank�.

��Gerai, �eanai,�� tarė ji �altai,�� jeigu nieko nenori man pasakyti, tuomet gali sau eiti. Tu man nereikalingas.

Oriana matė, kaip ka�kas jame trak�telėjo, lyg staiga jo s�monėje būtų atgij� visi nusivylimai ir visos kan�ios, kurias jis buvo patyr�s per savo gyvenim�. Dar nespėjusi suprasti, kas vyksta, ji pajuto smūgį. Smūgis buvo pakankamai stiprus ir nublo�kė j� ant lovos.

Ji mėgino atgauti kvap�, negalėdama patikėti tuo, kas įvyko.

Kongo sustingo. Jis �iūrėjo į savo rank� lyg į visi�kai nepa�įstam� daikt�.

��Oriana, a�...

��Tu apgailėtinas,�� suklykė ji. Burnoje ji jautė kraujo skonį.�� Pasakiau eiti ir eik. Dink i� akių!

Akimirk� Oriana pamanė, kad jis mėgins atsipra�inėti, ta�iau pakėlusi akis nei�vydo jo �vilgsnyje gėdos�� tik neapykant�. Ji lengviau atsikvėpė. Viskas buvo kaip suplanuota.

��Man bloga nuo tav�s,�� jis pratrūko �aukti, traukdamasis atatupstas nuo lovos.�� Tu�� gyvulys. Tu blogiau negu gyvulys, nes supranti, k� darai.�� Jis pagriebė jos �ydr� apsiaust�, atsainiai numest� ant grindų, ir blo�kė jai į veid�.�� Sakau tau, prisidenk. Nenoriu tav�s rasti tokios, kai grį�iu, i�sikėtojusios kaip kek�ė.

Įsitikinusi, kad jis i�ėjo, Oriana i�sitiesė lovoje ir u�sitraukė ant sav�s apsiaust�. Ji buvo �iek tiek sukrėsta, ta�iau jaudulys buvo malonus. Pirm� kart� per ketverius santuokos metus bukas, i�ti��s, silpnas senis, u� kurio i�tekėti j� privertė tėvas, j� nustebino. Be jokios abejonės, ji ty�ia jį provokavo, ta�iau tikrai nesitikėjo, kad jis smogs. Be to, dar taip stipriai. Ji palietė pir�tais sumu�t� viet��� od� gėlė. Jis norėjo sukelti jai skausm�. Gal net liks �ymė? Tai jau būtų �is tas. Ji galėtų parodyti tėvui, kuo baigiasi jo sprendimai.

Oriana kar�iai nusijuokė. Ji�� ne Alaisa. Jų tėvui rūpėjo tik Alaisa, nors jis visaip stengėsi nei�siduoti. Oriana savo pomėgiais ir būdu buvo pernelyg pana�i į jų motin�, kad domintų tėv�. Lyg jam nors kiek rūpėtų, jeigu �eanas u�dau�ytų j� negyvai. Jis pamanytų, kad ji to nusipelnė.

Akimirk� ji i�leido pavyd�, kurį nuo visų�� tik ne nuo Alaisos�� kruop��iai slėpė po tobula nebylaus gro�io kauke. Vis� savo grau�atį dėl galios, įtakos stygiaus, vis� nusivylim�. Kokia prasmė i� jos gro�io ir jaunatvės, kai ji priri�ta prie vyro be jokių u�mojų ir jokios perspektyvos? Prie vyro, niekada net nepakėlusio kardo. Nes��ininga, kad Alaisa, jaunesnioji sesuo, turi visk�, ko geidė ir kas jai buvo u�ginta. Visa tai turėtų teisėtai priklausyti jai.

Oriana gr�ė tarp pir�tų audekl�, lyg tai būtų liesa, kaulėta Alaisos ranka, kuri� ji norėtų i�sukti. Paprastutė, nekaltutė, i�popinta Alaisa. Ji susuko med�iag� dar smarkiau, vaizduotėje regėdama bly�kioje odoje atsirandant kraujosruv�.

��Nereikėjo jo erzinti.

Meilu�io balsas perskrodė tyl�. Ji buvo beveik pamir�usi jį.

��Kodėl gi? I� jo daugiau jokio d�iaugsmo.

Jis �murk�telėjo tarp u�uolaidų ir palietė pir�tais skruost�.

��Jis tau sudavė? �ia liks �ymė.

Ji �yptelėjo i�girdusi jo balse susirūpinim�. Kaip menkai jis tepa�įsta j�. Jis matė tik tai, k� norėjo matyti. Jam ji tebuvo jo įsivaizduojama moteris.

��Niekis,�� atsakė ji.

Jam palinkus pabu�iuoti jos, sidabrinė grandinėlė ant jo kaklo nuslydo jos oda. Ji u�uodė geism�, nor� kuo grei�iau u�valdyti.

Oriana pakeitė kūno padėtį, leisdama mėlynam rūbui lengvai nuvilnyti apnuoginant kūn�. Ji perbraukė rankomis jo �launis, kurių oda buvo �velni ir bly�ki lyginant su aukso atspalviu įrudusi� jo nugara, rankomis ir krūtine. Ji pakėlė akis auk��iau ir nusi�ypsojo: jis jau pakankamai ilgai laukė.

Oriana palinko prie jo, norėdama paglamonėti jį burna, ta�iau jis stumtelėjo j� ant lovos ir atsiklaupė �alia.

��Kokio d�iaugsmo norėtum i� man�s, mano mieloji?�� valiūki�kai paklausė jis, pama�u praskėsdamas jos kojas.�� Tokio?

Ji buvo ka�k� besakanti, kai jis palinko ir pabu�iavo j�.

��Ar tokio?

Jo lūpos �liuo�ė �emiau, iki jos intymiausios kertelės. Oriana u�gniau�usi kvap� jautė jo lie�uvį, k�s�iojimus, erzinim�, glostym�.

��Ar gal tokio?�� Ji pajuto jo tvirtas rankas stand�iai suimant j� u� juosmens ir prisitraukiant prie sav�s. Oriana kojomis apsivijo jo juosmenį.

��Ar tik ne �ito i� tiesų trok�ti,�� kalbėjo jis geismo kupinu balsu, nerdamas gilyn į j�.

Ji pratrūko pasitenkinimo aimana, jos nagai smigo jam į nugar�, �ymėdami savo turt�.

��Tavo vyras juk mano, kad esi kek�ė,�� kalbėjo jis.�� Argi leistume jam suklysti? 10 SKYRIUS

Laukdamas Alaisos, Peletjė kar�tligi�kai �ingsniavo po men�.

Buvo jau vėsiau, ta�iau jo plati kakta vis dar buvo i�pilta prakaito ir veidas i�raud�s. Jis turėtų būti apa�ioje, virtuvėse, pri�iūrėti tarnus ir u�tikrinti tvark�. Ta�iau metas buvo pernelyg svarbus. Jis jautėsi lyg stovėtų kry�kelėje, i� kurios visomis kryptimis driekėsi keliai, vedantys į ne�inom� ateitį. Nuo to, k� jis nuspr�s dabar, priklausė visa, kas jau buvo jo gyvenime, ir visa, kas dar tik turės įvykti.

Kur ji taip ilgai u�truko?

Peletjė smarkiau suspaudė delne lai�k�. Jis jau mokėjo jį vis� atmintinai.

Peletjė nusigr�ė nuo lango ir jo �vilgsnis u�kliuvo u� ka�ko ry�kaus, blizgan�io dulkėse �e�ėlyje ties durimis. Peletjė pasilenkė ir pakėlė daikt�. Tai buvo sunki sidabrinė segė, padabinta Variu. Pakankamai didelė, ja būtų galima susegti apsiaust� ar mantij�.

Jis sustingo. Segė buvo ne jo.

Jis pakėlė j� į �vakės �vies�, kad galėtų geriau ap�iūrėti. Segė nebuvo ypatinga. Jis matė �imtus tokių segių, parduodamų turguje. Jis apvertė seg� rankoje. Ji buvo geros kokybės, ta�iau jos savininkas veikiau buvo pasiturintis negu turtuolis.

Segė negalėjo būti i�gulėjusi �ia ilgai. Fransua tvarkė kambarį kas ryt� ir būtų j� pastebėj�s. Kitiems tarnams nebuvo leid�iama �ia įeiti, kambarys vis� dien� buvo laikomas u�rakintas.

Peletjė apsidairė ie�kodamas kitų įsibrovimo �enklų. Jis jautė nerim�. Ar jis tik vaizduojasi, ar daiktai ant jo stalo �iek tiek kitaip i�dėlioti? Ar tik nebus jo lova sujaukta? �į vakar� Peletjė viskas kėlė įtarim�.

��Pair�?

Alaisa pa�aukė tyliai, ta�iau jis vis tiek i�sigando. Jis skubiai įbruko seg� į ki�en�.

��Tėve,�� pakartoji ji,�� kvietei mane?

Peletjė susikaupė.

��Taip, taip. Įeik.

��Ar dar kas nors, mesire?�� paklausė Fransua tarpduryje.

��Ne, ta�iau palauk u� durų, man gali tav�s prireikti.

Peletjė luktelėjo, kol u�sidarys durys, ir parodė Alaisai sėstis prie stalo. Jis įpylė jai vyno ir prisipylė savo taur� niekaip negalėdamas nurimti.

��Atrodai pavarg�s.

��Taip, �iek tiek pavargau. K� �monės kalba apie taryb�?

��Niekas ne�ino, k� manyti. Tiek daug įvairių nuomonių. Visi meld�ia, kad gerai klotųsi. �inoma, kad vikontas ryt� i�joja į Monpeljė su nedidele palyda pra�yti savo dėdės Tulūzos grafo audiencijos.�� Ji pakėlė galv�:�� Ar tai tiesa?

Jis linktelėjo.

��Ta�iau taip pat tvirtinama, kad turnyras vyksi�s kaip numatyta.

��Taip, tikrai. Vikontas ketina baigti misij� ir grį�ti į namus per dvi savaites. Ne vėliau kaip liepos pabaigoje.

��Ar tikimasi, kad vikontui pasiseks?

Peletjė neatsakė, tik �ingsniavo pirmyn ir atgal. Alaisa pradėjo jausti jo nerim�.

Ji gurk�telėjo vyno norėdama pasijusti dr�sesnė.

��Ar Gijomas taip pat vyksta?

��Argi jis tau pats neprane�ė?�� nusteb�s paklausė Peletjė.

��Nema�iau jo nuo tada, kai i�siskirstė taryba,�� tarsi atsipra�ydama atsakė ji.

���ventojo Fido vardu, kur, po galais, jis yra?�� pakėlė bals� Peletjė.

��Pra�om pasakyti man�� taip ar ne?

��Gijomas Diuma pakviestas į palyd�, nors, turiu pasakyti, prie� mano vali�. Vikontas jam parodė malon�.

��Ne veltui, tėve,�� atsakė ji tyliai.�� Jis įgud�s �evaljė.

Peletjė palinko į priekį ir įpylė dar vyno į jos taur�.

��Alaisa, pasakyk man, ar pasitiki juo?

Klausimas u�klupo j� netikėtai, ta�iau ji atsakė nedvejodama.

��Argi ne �monų pareiga pasitikėti savo vyrais?

��Taip, �inoma, kokį dar atsakym� galė�iau tikėtis i�girsti,�� atitarė jis modamas ranka.�� Sakyk, ar jis klausė tav�s, kas atsitiko �įryt prie upės?

��Tu liepei man su niekuo apie tai nekalbėti,�� atsakė ji.�� A�, be jokios abejonės, paklusau.

��A� tikėjausi, kad i�laikysi savo �odį,�� tarė jis,�� ta�iau tu neatsakei į mano klausim�. Ar Gijomas klausė tav�s, kur buvai?

��Nebuvo progos,�� atsakė ji gindamasi.�� Kaip jau sakiau, a� nema�iau jo.

Peletjė nuėjo prie lango.

��Ar bijai, kad gali prasidėti karas?�� paklausė jis stovėdamas nugara į j�.

Netikėtas pokalbio temos posūkis sutrikdė Alais�, ta�iau ji i�liko rami.

��Kai pagalvoju apie tai, mesire, taip,�� tarė ji atsargiai.�� Bet juk tai neatsitiks?

��Ne, to negali būti.

Peletjė sudėjo rankas ant palangės. Jis atrodė paskend�s savo mintyse ir pamir��s, kad kambaryje yra vie�nia.

���inau, mano klausimas tau pasirodė nederamas, ta�iau u�daviau jį dėl svarbios prie�asties. Pa�velk sau į �irdį. Gerai pasverk atsakym�. Pasakyk man ties�: ar pasitiki savo vyru? Ar tiki, kad jis apgins tave, kad tau bus gerai su juo?

Alaisa suprato, kad svarbiausieji �od�iai liko nei�tarti. Ji bijojo atsakyti. Ji nenorėjo pa�eisti i�tikimybės Gijomui, ta�iau tuo pa�iu metu ji negalėjo prisiversti meluoti tėvui.

���inau, kad jis nepatinka tau,�� atsakė ji pasverdama �od�ius,�� nors ir ne�inau, kuo jis jus tave u�gavo.

��Tu puikiai �inai, kuo jis mane �eid�ia,�� nekantriai atsakė Peletjė.�� Daug kartų tau sakiau. Ta�iau mano asmeninė nuomonė apie Diuma�� ar ji būtų gera, ar bloga�� nesvarbi. Galima nemėgti �mogaus ir suvokti jo vert�. Pra�au, Alaisa, atsakyk į mano klausim�. Labai daug priklauso nuo to.

Alaisai prie� akis i�kilo miegan�io Gijomo vaizdas. Jo akys, juodos kaip anglis, lūpų i�linkis jam bu�iuojant jos rie��. Prisiminimai buvo tokie stiprūs, kad ji net susvyravo.

��Negaliu atsakyti,�� galiausiai pasakė ji.

��Aaaa,�� atsiduso jis.�� Gerai, gerai. Suprantu.

��Nors gerbiu tave, tėve, nieko tu nesupranti,�� įsiplieskė Alaisa.�� A� tau nieko nesakiau.

Jis nusigr�ė.

��Ar sakei Gijomui, kad pasikvie�iau tave?

��Kaip jau sakiau, nema�iau jo ir... ir tau nederėtų man�s �itaip kvosti. Verti mane rinktis tarp savo vyro ir tav�s.�� Alaisa pakilo.�� Jeigu daugiau nėra svarbių reikalų, dėl kurių bū�iau reikalinga �ia, mesire, tokį vėlų met�, meld�iu leisti man eiti.

Peletjė ėmėsi j� raminti:

��Sėsk, sėsk. Matau, kad u�gavau tave. Atleisk. Nenorėjau tav�s įskaudinti.

Jis i�tiesė rank�. Alaisa, kiek padvejojusi, paėmė j�.

��Nenorėjau kalbėti mįslėmis. Dvejoju dėl to, kad... Privalau visk� pats savyje i�siai�kinti. �iandien gavau labai svarbi� �ini�. Pastar�sias kelias valandas praleidau spr�sdamas, k� daryti, svarstydamas įvairius pasirinkimus. Nors a� ir pamaniau apsisprend�s, kaip elgsiuosi, ir pasiun�iau pakviesti tave, vis tiek abejojau.

Alaisa atrėmė jo įdėmų �vilgsnį.

��O dabar?

��Dabar a� ai�kiai regiu savo keli�. Taip, esu tikras, kad �inau, k� daryti.

Alaisos veidas i�balo.

��Vadinasi, bus karas?�� tarė ji staiga prikimusiu balsu.

��Taip, a� manau, kad tai nei�vengiama. �enklai nerodo nieko gero.�� Jis atsisėdo.�� Atsidūrėme tokių įvykių sraute, kurių mastas gerokai pranoksta mūsų gali�. Nors ir kaip mėgintume save įtikinti, suvaldyti jų negalime.�� Jis padvejojo.�� Ta�iau yra kai kas dar svarbiau, Alaisa. Jeigu mums nepavyks Monpeljė, gali būti, kad a� nebeturėsiu galimybės pasakyti tau... ties�.

��Kas gali būti svarbiau u� karo grėsm�?

��Prie� man t�siant, turi duoti �odį, kad viskas, k� �iandien tau pasakysiu, liks tarp mudviejų.

��Ar dėl to klausei apie Gijom�?

��I� dalies taip,�� pripa�ino jis,�� nors ne tik dėl to. Pirmiausia u�tikrink man, kad viskas, k� a� tau pasakysiu, liks tarp �ių keturių sienų.

��Duodu tau savo �odį,�� tvirtai atsakė ji.

Peletjė vėl atsiduso, ta�iau jo atodūsyje ji i�girdo jau ne nerim�, o palengvėjim�. Burtai mesti. Jis jau nusprendė. Beliko ry�tis pasitikti br�stan�ius įvykius, kad ir kokias pasekmes jie atne�tų.

Ji pasislinko ar�iau. Jos rudose akyse atsispindėjo �okan�ios �vakių liepsnos.

���is pasakojimas prasideda prie� tūkstan�ius metų senovės Egipto �emėje. Tai yra tikroji Gralio istorija.

*

Peletjė kalbėjo, kol lempose baigėsi alyva.

Pilies kiemas apa�ioje nu��iuvo, visi triuk�madariai sumigo. Alaisa buvo i�sekusi. Jos pir�tai i�balo, po akimis atsirado tamsūs ratilai, tarsi sumu�imai.

Kai baigė pasakojim�, Peletjė taip pat atrodė pasen�s ir suvarg�s.

��Atsakant į tavo klausim�: tu neturi nieko daryti. Tikrai ne dabar. Galbūt ir visai niekada. Jeigu mūsų pra�ymai rytoj bus i�girsti, a� turėsiu laiko ir galimyb� pergabenti knygas į saugesn� viet�, kaip privalau padaryti.

��Ta�iau jeigu tau nepavyks, kas tada? Jeigu tau kas nors nutiks?

Alaisos balsas nutrūko, baimė u�ėmė jai am�.

��Viskas dar gali baigtis gerai,�� tarė jis nieko gero ne�adan�iu balsu.

��Bet jeigu ne?�� atkakliai prie�inosi ji.�� Jeigu tu negrį�i? Kaip a� su�inosiu, kada pradėti veikti?

Jis pa�iūrėjo jai į akis, tada panar�ė savo mai�elyje ir surado jame ma�� kreminės spalvos audeklo ry�ulėlį.

��Jeigu man kas nors atsitiks, gausi �tai tokį �enkl�.

Jis padėjo ry�ulėlį ant stalo ir stumtelėjo link jos.

��I�vyniok.

Alaisa įvykdė nurodym� ir pama�u i�vyniojusi skiaut� pamatė nedidelį bly�kaus akmens disk� su dviem jame i�rai�ytomis raidėmis. Ji pakėlė disk� į �vies� ir garsiai perskaitė u�ra��.

��NS?

��Tai�� Noublesso de los Seres.

��K� tai rei�kia?

��Slaptas diskas�� merel18, kuris perduodamas tarp nyk��io ir smiliaus. Jis taip pat turi kit�, svarbesn�, paskirtį, kurios tau nereikia �inoti. Amuletas parodys tau, kad jo turėtoju galima pasikliauti.

Alaisa linktelėjo.

��Dabar apversk jį.

Kitoje pusėje buvo i�rai�ytas labirintas, visi�kai atitinkantis matyt�jį rai�inį med�io lentelėje.

Alaisa sulaikė kvėpavim�.

��A� jau esu tai ma�iusi.

Peletjė pasuk�s nutraukė nuo savo nyk��io �ied� ir i�kėlė jį auk��iau.

��Tai i�rai�yta vidinėje pusėje,�� tarė jis.�� Visi saugotojai mūvi tokį �ied�.

��Ne, a� ma�iau �ia, pilyje. �iandien turguje pirkau sūrio ir pasiėmiau lentel�, kad padėjusi ant jos galė�iau parsine�ti. Rai�inys yra kitoje lentelės pusėje.

��Ta�iau tai neįmanoma. Jis negali būti toks pats.

��Prisiekiu, jis toks.

��I� kur atsirado ta lentelė?�� spyrė Peletjė.�� Pagalvok, Alaisa. Ar kas nors tau j� davė? Gal tai buvo dovana?

Alaisa papurtė galva.

��A� ne�inau. Ne�inau,�� atsakė ji nusiminusi.�� Vis� dien� stengiausi prisiminti, ta�iau nepajėgiau. Įdomiausia tai, kad rai�inys man buvo tikrai pa�įstamas, nors pati lentelė nebuvo matyta.

��Kur ji dabar?

��Palikau j� ant lovos savo menėje,�� atsakė ji.�� Ar manai, kad ji svarbi?

��Tai bet kas galėjo pamatyti j�?�� paklausė Peletjė skausmingu balsu.

��Taip,�� atsakė ji suirzusi.�� Gijomas, bet kas i� tarnų, ne�inau.

Alaisa pa�velgė į rankoje laikom� �ied�. Staiga galvosūkis i�sisprendė.

��Tu pamanei, kad �mogus upėje buvo Simeonas?�� paklausė ji lėtai tardama �od�ius.�� Jis taip pat yra saugotojas?

Peletjė linktelėjo.

��Nebuvo jokios dingsties manyti, kad tai jis, bet ka�kodėl a� buvau įsitikin�s.

��O kaip kiti saugotojai? Ar �inai, kur jie?

Jis palinko ar�iau ir suspausdamas jos pir�tus paslėpė amulet� jos delne.

��Pakaks klausimų, Alaisa. Pasirūpink juo. Paslėpk saugiai. Taip pat paslėpk lentel� su labirintu, kad jos nepasiektų pa�aliniai �vilgsniai. A� u�siimsiu tuo, kai tik grį�iu.

Alaisa atsistojo.

��Tai kaip dėl lentelės?

Peletjė �yptelėjo įvertindamas jos atkaklum�.

��A� pagalvosiu apie tai, dukra.

��Ar tai, kad pilyje atsirado �i lentelė, rei�kia, kad ka�kas �ia �ino apie knygas?

��Niekas negali �inoti,�� atsakė jis tvirtai.�� Jeigu many�iau, kad tai įmanoma, tikrai tau pasaky�iau.

Tai buvo dr�sūs �od�iai. �od�iai, kuriais buvo rodomas pasirengimas kovai. Ta�iau Peletjė veidas i�davė ties�.

��Bet jeigu...

��Basta,�� tarė jis pakeldamas rankas.�� Gana.

Alaisa pasidavė jo mil�ini�kų rankų glėbiui. Pajutus pa�įstam� tėvo kvap�, akys vėl pritvinko a�arų.

��Viskas bus gerai,�� patikino Peletjė.�� Privalai būti dr�si. Atlik tik tai, ko papra�iau. Nieko daugiau.�� Jis pabu�iavo j� į vir�ugalvį.�� Ateik su mumis atsisveikinti i�vykstant.

Alaisa linktelėjo nedrįsdama i�tarti nė �od�io.

��Ben, ben, gerai. Dabar paskubėk. Tegu Dievas tau padeda.

*

Alaisa neatsikvėpdama nubėgo tamsiu koridoriumi į pilies kiem�. Kiekviename �e�ėlyje ji matė �mėklas ir vaiduoklius. Jai sukosi galva. Ankstesnis �inomas pasaulis jai atrodė tap�s savo paties atspind�iu, kuris, nors ir buvo pa�įstamas, vis dėlto visi�kai skyrėsi. Po suknele paslėptas ry�ulys, atrodė, pradegins od�.

Lauke buvo vėsu. Daugelis gyventojų jau buvo sumig�, ta�iau keliuose į Garbės kiem� �velgian�iuose languose dar degė �viesa. Ji krūptelėjo staiga prapliupus juoku sargams vartų sargybos pos�te. Akimirk� jai pasirodė, kad viename i� vir�uje esan�ių kambarių ji mato �mogaus siluet�. Staiga prie�ais j� praskrido �ik�nosparnis, nukreipdamas dėmesį. Kai Alaisa pa�velgė vėl, lange buvo tamsu.

Ji paspartino �ingsnį. Galvoje sukosi tėvo �od�iai. Gausybė klau�simų, kuriuos reikėjo u�duoti, ta�iau ji nutylėjo.

Nuėjusi dar kelet� �ingsnių, ji pajuto dilg�iojim� sprando srityje. Ji atsigr�ė per petį.

��Kas �ia?

Niekas neatsakė. Ji pa�aukė dar kart�. Tamsoje tvyrojo blogio nuojauta, ji tiesiog u�uodė, jautė blogį. Alaisa paspartino �ingsnį�� dabar ji jau neabejojo, kad yra sekama. Ji girdėjo tyliai �lamant drabu�ius ir ka�k� �nopuojant.

��Kas �ia?�� pa�aukė ji dar kart�.

Be jokio perspėjimo sudir�usi, gėralu dvokianti ranka �iurk��iai u�spaudė jai burn�. Prie� pajusdama stiprų, a�trų smūgį į vir�ugalvį ji dar spėjo surikti ir krito ant �emės.

Atrodė, kad ji krinta vis� am�inyb�. Netrukus ji pajuto, kad ka�kieno rankos, lyg �iurkės rūsyje, nar�o po vis� jos kūn�, kol rado, ko geidė.

��Aqui es, �tai jis.

Tai buvo paskutiniai Alaisos i�girsti �od�iai, vėliau liko tik tamsa. 11 SKYRIUS

Sularako vir�ukalnė

Sabarto kalnai

Pietvakarių Prancūzija

2005 M. LIEPOS 4 D., PIRMADIENIS

��Alisa! Alisa, ar girdi mane?

Alisa markstydamasi pramerkė akis.

Vėsiame ore tvyrojo ne�ildomos ba�ny�ios drėgmė. Ji nebeskrenda, guli ant kietos, �altos �emės.

Kur, po galais, a� esu? Rankomis ir kojomis ji jautė nelygų drėgnos ir kietos �emės pavir�ių. Alisa pakeitė kūno padėtį. Od� brė�ė a�trios akmenų briaunos ir garg�das.

Tai tikrai ne ba�ny�ia. Atmintyje pasirodė pro�vaistė. Ji leid�iasi ilgu, tamsiu tuneliu į urv�, eina į akmenin� men�. Kas vėliau? Prisiminimas i�skydo netekdamas kontūrų tarsi akvarelė. Alisa pamėgino kilstelėti galv�. Nevertėjo. Į pakau�į smogė skausmas, pilv� u�liejo �leik�tulys, tarsi trūnijan�io laivo triume u�sistovėj�s vanduo.

��Alisa, ar girdi mane?

Ka�kas j� bando prakalbinti. Pa�įstamas, susirūpin�s balsas.

��Alisa, prabusk.

Ji pamėgino pakelti galv�. �į kart� skausmas buvo paken�iamas. Pama�u, atsargiai ji pabandė keltis.

��Jėzau,�� sumurmėjo �eila lengviau atsidusdama.

Alisa pajuto pa�astyse rankas, padedan�ias atsisėsti. Aplinkui buvo niūru ir tamsu, akyse mirguliavo �viesos ratilai. Degė du deglai. Prisimerkusi Alisa pa�ino Stefen�, vien� i� vyresniųjų brigados narių. Jo siluetas stūksojo u� �eilos, akinių rėmeliuose mirguliavo �viesos blyksniai.

��Alisa, pasakyk k� nors. Ar girdi mane?�� dar kart� paklausė �eila.

Nesu tuo tikra. Gal.

Alisa pamėgino prabilti, ta�iau burna buvo tarsi surakinta�� nepasigirdo nė �od�io. Tuomet ji pamėgino linktelėti galva. Nuo �ių pastangų ji ėmė svaigti ir suspaudė galv� tarp kelių, stengdamasi vėl nenualpti.

�eilai padedant i� vienos pusės ir Stefenui i� kitos, ji įstengė atsisėsti ant akmeninių laiptelių, rankomis apkabindama kelius. Viskas aplinkui siūbavo, ten ir atgal, lyg vaizdas i�siderinusiu objektyvu filmuotoje juostoje.

�eila pritūpė prie�ais Alis� ir ka�k� kalbėjo, ta�iau Alisa nepajėgė i�skirti �od�ių. Balsas aidėjo i�kraipytai, tarsi netinkamu grei�iu leid�iamas garso įra�as. Atmintyje i�kilus daugiau paskirų prisiminimų, vėl u�plūdo �leik�tulys: tamsoje nuriedan�ios kaukolės bildesys, �iedo siekianti ranka, ai�kus �inojimas, kad ji pajudino ka�k�, tūnojusį atokiausioje kalno gelmėje, ka�k�, kas dvelkė blogiu.

Ir vėl nieko.

Jai buvo be galo �alta. Ji jautė ��sies od�, nusėjusi� nuogas rankas ir kojas. Alisa nutuokė be s�monės i�buvusi neilgai, ne daugiau kaip kelias minutes. Laikas tapo toks neap�iuopiamas. Vis dėlto tai buvo pakankamai ilgas laiko tarpsnis kelionei i� vieno pasaulio į kit�.

Alis� nukrėtė drebulys. Vėl i�kilo prisiminimas. Ji prisiminė vis besikartojantį sapn�. Pirmiausia�� ramybės ir lengvumo pojūtis, viskas balta ir vaisku. Tuomet krytis vis �emiau ir �emiau tu��ia dangaus erdve, spar�iai artėjanti �emė. Ta�iau susidūrimas neįvyksta, jokio smūgio, tik vir� jos palink� stūkso tamsiai �ali med�ių kamienai. Tada ugnis, i�kylanti audringa auksaspalvių, raudonų ir geltonų liepsnos lie�uvių siena.

Ji dar stipriau apsivijo save nuogomis rankomis. Kodėl sapnas vis sugrį�ta? Jis persekiojo j� vis� vaikyst�. Visuomet vienodas, niekur neatvedantis. Alisa naktį po nakties praleisdavo tamsoje nemigomis, gniau�dama antklod�, pasiry�usi vienumoje susigrumti su demonais tuo metu, kai jos tėvai nieko nenumanydami miegojo gretimame kambaryje.

Ta�iau jau daug metų sapnas buvo ding�s. Jau daug metų jis buvo j� pamir��s.

��Pamėginsime pastatyti tave ant kojų,�� pasigirdo �eilos balsas.

Jis nieko nerei�kia. Nieko nerei�kia, tik vis kartojasi.

��Alisa,�� vėl pasigirdo �eilos balsas, �į kart� skambantis primygtinai, nekantriai.�� Kaip manai, ar galėsi atsistoti? Privalome parvesti tave į stovykl�. Kas nors turi tave ap�iūrėti.

��Manau, pajėgsiu,�� galiausiai atsakė ji. Alisa visi�kai negalėjo pa�inti savo balso.�� Ka�kas atsitiko mano galvai.

��Tau pavyks, Alisa, pirmyn, pasistenk.

Alisa pa�velgė į savo raudon� sutinusį rie��. Velnias. Ji sunkiai beprisiminė ir nenorėjo prisiminti.

��Nesuprantu, kas įvyko. Va,�� ji i�tiesė rank�,�� tai atsitiko lauke.

�eila apkabino rankomis Alis�, stengdamasi perimti jos kūno svorį.

��Gerai?

Alisa atsirėmė ir leido �eilai save kelti, kol jau galėjo atsistoti. Stefenas prilaikė j� u� kitos rankos. Ji �iek tiek siūbavo ir stengėsi i�laikyti pusiausvyr�. Po keleto akimirkų svaigulys praėjo ir atgijo nutirpusios galūnės. Alisa pamėgino atsargiai sulenkti ir i�tiesti pir�tus, jausdama krumplius ver�ian�i� od�.

��Viskas gerai, tik neskubėkit.

��Kas tave apsėdo ir atne�ė �ia vien�?

��A�...�� Alisa nutilo, ne�inodama, k� atsakyti. Jai buvo įprasta nepaisyti taisyklių ir pakliūti į bėd�.�� �ia yra k� pa�iūrėti. Ten, apa�ioje.

�eila pa�vietė deglu Alisos �vilgsnio kryptimi. Ant urvo sienų ir lubų �oko �e�ėliai.

��Ne �ia,�� tarė Alisa,�� �emiau, apa�ioje.

�eila nuleido degl� �emiau.

��Prie altoriaus.

��Altoriaus?

Ry�ki balta �viesa skverbėsi pro tir�t� olos tams� tarsi �valgybinio �ibinto spindulys. Akimirksnį ant olos sienos pasirodė altoriaus �e�ėlis, tarsi graiki�ka raidė �pi�, u�stodamas labirinto rai�inį. �eilai paslinkus rank�, �e�ėlis i�nyko ir deglo �viesoje i�niro kapas, subolavo kaulai.

Nuotaika akimirksniu pakito. �eila giliai įkvėpė. Ji ma�inaliai �engė vien�, vėliau antr� ir tre�i� �ingsnius, atrodė visi�kai pamir�usi netoliese esan�i� Alis�.

Stefenas taip pat buvo beein�s ar�iau.

��Ne,�� nukirto ji.�� Stovėk ten.

��A� tik...

��Eik, surask daktar� Breiling�. Papasakok, k� radome. Greitai,�� suriko ji, nesulaukdama atsako.

Stefenas įbruko savo degl� Alisai į rankas ir netardamas nė �od�io pradingo tunelyje. Dar kurį laik� girdėjosi sunkių batų �ingsniai �virg�du, kol silpstantį jų gars� galiausiai prarijo tamsa.

��Nebūtina buvo jį aprėkti,�� buvo besakanti Alisa, ta�iau �eila j� nutraukė:

��Ar nieko nelietei?

��Ne, nors...

��Nors?�� Ir vėl jos balse pasigirdo pyktis.

��Kape kai kas buvo,�� paai�kino Alisa,�� galė�iau tau parodyti.

��Ne,�� suriko �eila.�� Ne,�� pakartojo ji dar sykį, jau ramiau.�� To betrūko, kad visk� aplinkui i�tryptume.

Alisa vos nei�sitarė, kad jau per vėlu saugoti viet� nuo trypimo, ta�iau laiku susiturėjo. Be to, ji visi�kai nenorėjo dar kart� eiti prie griau�ių. Jos atmintyje pernelyg ry�kiai įsirė�ė tu��ios akiduobės ir sutrai�kyti kaulai.

�eila palinko vir� negilaus kapo. Ji ap�vietė kaulus ap�iūrinėdama juos, slankiodama degl� auk�tyn ir �emyn. Jos elgesys atrodė nepagarbus. �viesoje blausiai su�vilgo gele�tė. �eila pritūpė ties griau�iais, atsukusi nugar� Alisai.

��Sakai, nieko nelietei?�� tarė ji sausai, atsigr�dama per petį.�� Tai i� kur �ia tavo pincetas?

Alisa paraudo.

��Tu neleidai man u�baigti. Norėjau pasakyti, kad radau �ied�. Paėmiau su pincetu. Kai i�girdau jūsų �ingsnius tunelyje, i�sigandusi i�me�iau.

���ied�?�� pakartojo �eila.

��Gal jis kur nors nusirito?

��Nematau jokio �iedo,�� atsakė �eila staiga atsistodama. Ji dideliais �ingsniais grį�o prie Alisos.�� Dingstame i� �ia. Reikia pasirūpinti tavo �aizdomis.

Alisa �velgė į j� nustebusi. Prie�ais save ji matė svetim� veid�, visi�kai neprimenantį geros draugės. Pikta, sustingusi, kategori�ka veido i�rai�ka.

��Bet argi tu nenorėtum...

��Alisa, dėl Dievo meilės,�� nutraukė ji suimdama Alis� u� alkūnės.�� Ar tau dar negana? Eime i� �ia.

*

I�ėjus i� olos pasitikusi �viesa atrodė itin skaisti po aksominės urvo tamsos. Saulės spinduliai tvilkė Alisos veid� tarsi fejerverko kibirk�tys juodame lapkri�io danguje.

Ji prisidengė akis rankomis. Jautėsi visi�kai praradusi nuovok�, neįstengianti suvokti sav�s nei laike, nei erdvėje. Atrodė, lyg pasaulis būtų sustoj�s, kol ji buvo oloje. Nors aplinkui plytėjo tas pats pa�įstamas kra�tovaizdis, buvo įvyk�s ka�koks nesuprantamas virsmas.

Galbūt man tik atrodo viskas kitaip?

I�bluko tolumoje stūksan�ių Pirėnų vir�ukalnių kontūrai. Med�iai, dangus, net ir pats kalnas buvo tarsi besvoriai, netikri. Alisai atrodė, kad jeigu ji k� nors paliestų, viskas subyrėtų, sugriūtų dekoracijos ir pasirodytų jų slepiamas tikrasis pasaulis.

�eila tylėjo. Ji spar�iai �engė kalno �laitu prie ausies spausdama mobilųjį telefon�. Ji nė nemanė �vilgtelėti, ar Alisai viskas gerai. Alisa skubėjo, ta�iau vos spėjo paskui j�.

���eila, palauk. Sustok nors minutei.�� Ji palietė �eilos rank�.�� A� labai atsipra�au. �inau, kad man nederėjo ten eiti vienai. A� nepagalvojau.

�eila nekreipė jokio dėmesio. Ji net neatsigr�ė, tik u�vo�ė telefono dangtelį.

��Einam lė�iau, a� nespėju.

��Gerai,�� atsiliepė �eila, atsigr�dama į j�.�� Jau sustojau.

��Kas �ia darosi?

��Tai tu man pasakyk, kas darosi. Ko i� man�s tikiesi? Kad pasaky�iau, jog viskas gerai? Nori, kad pataisy�iau tau savijaut�, kai visk� taip suknisai?

��Ne, bet a�...

��Klausyk, k� i� tikrųjų tau pasakysiu: viskas nėra gerai. Tu padarei neįtikėtin�, neįsivaizduojam� kvailyst� eidama ten viena. Pri�nerk�tei viet�. Dievai �ino, ko dar pridirbai. Kas gi tu vaizduojiesi esanti, po galais?

Alisa pakėlė rankas.

���inau, �inau, tikrai�� labai atsipra�au,�� pakartojo ji, pati suprasdama, koks menkas tai tėra pasiteisinimas.

��Ar bent nutuoki, kokioje padėtyje per tave atsidūriau? A� u�tariau tave. A� įtikinau Breiling� leisti tau va�iuoti. Tu tik pa�aidei Indian� D�ouns�, o policija gali visai nutraukti kasinėjimus, dėl to Breilingas kaltins mane. Tiek stengiausi, kad atsidur�iau �ia, kad gau�iau viet� �iuose kasinėjimuose. �itiek laiko i�eikvota...�� �eila nebesivaldė ir panėrė pir�tus į savo nugairintus plaukus.

Taip nes��ininga.

��Klausyk, luktelėk.�� Nors Alisa �inojo, kad �eila turi teis� pykti, jai jau norėjosi atsigriebti.�� Tu elgiesi nes��iningai. Sutinku, kad padariau kvailyst� eidama į ol�. Neapgalvojau ir pripa�įstu tai. Ta�iau man atrodo, kad tu per daug kar��iuojiesi. Juk nesielgiau taip ty�ia. Vargu ar Breilingas skambins policijai. A� tikrai nieko nejudinau. Niekas nenukentėjo.

�eila taip smarkiai i�traukė savo rank�, kad Alisa vos i�silaikė ant kojų.

��Breilingas būtinai prane� vald�ios įstaigoms,�� su�vok�tė �eila.�� Jei tau, po velnių, būtų rūpėj� nors viena ausimi klausytis, k� sakau, būtum girdėjusi, kad leidimas �iems kasinėjimams buvo suteiktas nepritariant policijai, su s�lyga, kad apie bet kokius �monių palaikų radinius bus tu�tuojau prane�ta Police Judiciare19.

Alisa pasijuto lyg būtų prarijusi didelį akmenį.

��Maniau, kad tai tik formalus draudimas. Juk niekas to rimtai nepriėmė. Visi juokavo dėl to reikalavimo.

��Be abejo, tu tikrai nepriėmei rimtai,�� atkirto �eila.�� Ta�iau visi kiti �ia profesionalai ir mes gerbiame savo darb�.

Ka�kokia beprasmybė.

��Kuo policijai galėtų būti įdomios archeologinės i�kasenos?

�eila prapliupo.

��Dieve, Alisa, ar tau tikrai ne visi namie? Nors dabar liaukis sapalioti. Kodėl tai jiems rūpi�� ne tavo reikalas. Tiesiog taip yra. Ne tau spr�sti, kurios taisyklės svarbios ir kurių galima nepaisyti.

��A� nesakau, kad...

��Kodėl tau visada rūpi i�si�okti? Tu visada u� visus visk� geriau �inai. Visada pa�eidi taisykles. Visada�� kaip balta varna.

Dabar jau ir Alisa �aukė:

��Tai visi�kai nes��ininga. A� ne tokia ir tu puikiai tai �inai. A� tik negalvojau, kad...

��Taigi. Tu niekada negalvoji. Jeigu ir galvoji, tai tik apie save. Apie tai, kaip gauti, ko tau norisi.

��Tu beprotė, �eila. Dėl ko a� turė�iau tau ty�ia r�sti kliūtis? Tik paklausyk, k� kalbi.�� Alisa giliai įkvėpė, stengdamasi atgauti pusiausvyr�.�� Klausyk, a� prisipa�insiu Breilingui, kad nusikaltau. Ta�iau a�... �inai, nebū�iau �ia lindusi įprastomis aplinkybėmis, bet...

Ji sustojo.

��Bet k�?

��Tai gali kvailai nuskambėti, bet mane ka�kas lyg įtraukė. Tiesiog �inojau, kad ten bus ola. Negaliu paai�kinti kaip, ta�iau �inojau. Buvo ka�kokia nuojauta, lyg �ia jau bū�iau buvusi. Deja vu.

��Manai, kad taip bus geriau?�� sarkasti�kai atsiliepė �eila.�� Dieve, atsipeikėk. Buvo nuojauta. Tu tiesiog apgailėtina.

Alisa purtė galv�.

��Ne tik tai...

��Bet kokiu atveju�� kaip tu ten atsidūrei? Kaip galėjai ten viena rausti? Argi to negana? Tu bet k� padarytum, kad tik galėtum pa�eisti koki� taisykl�.

��Ne,�� prie�taravo Alisa.�� Viskas buvo ne taip. Mano partneris ka�kur dingo. A� ka�k� pama�iau po rieduliu. Kadangi tai paskutinė mano diena, man norėjosi pasistengti.�� Alisos balsas pritilo.�� Norėjau tik i�siai�kinti, ar verta tirti toliau,�� ji mėgino pasiteisinti, jau suprasdama, kad vėl i�sitaria.�� A� nenorėjau...

��Ar, be viso to, tu dar nori man pasakyti, kad ka�k� radai? Tu, po galais, ka�k� radai ir nė nemanei parodyti kitiems?

��A�...

�eila i�tiesė rank�.

��Duok�.

Alisa akimirk� sulaikė kvap�. Tuomet panar�iusi savo �ortų ki�enėje ji i�traukė ry�ulėlį ir atki�o jį. Jai nebesinorėjo nieko sakyti.

Alisa stebėjo, kaip �eila i�vynioja skepet� ir ant baltos medvilnės su�vilga segė. Alisa impulsyviai siektelėjo jos.

��Tikrai gra�i, ar ne? Pa�iūrėk, kokie apvalūs kra�tai, kaip saulės �viesa atsispindi varyje,�� ji padvejojo,�� gal ji priklausė kuriam nors i� gulin�iųjų oloje?

�eila pa�velgė į j�. Jos nuotaika buvo vėl pasikeitusi. Pyktį tarsi kas i�ginė.

��Tu net neįsivaizduoji, kaip prisidirbai. Alisa, tau viskas baigta.�� Ji suvyniojo seg� į skepet�.�� A� j� pasiimu.

��Bet a�...

��Alisa, liaukis. Nenoriu su tavimi kalbėti. Geriau patylėk, nes vos tik i�si�ioji, visk� sugadini.

*

Kas, po galais, �ia dedasi?

�eilai nueinant tolyn, Alisa stovėjo netekusi �ado. Kivir�as įsi�iebė tarsi i� nieko. Netgi �eilai �is gin�as buvo smarkus�� ji da�nai įsiplieksdavo dėl menkniekių, ta�iau jos įkar�tis taip pat greitai ir i�blėsdavo.

Alisa prisėdo ant artimiausio akmens ir pasidėjo drebantį rie�� pailsėti ant kelio. Visk� gėlė, ji jautėsi visi�kai i�sekinta, j� pykino. Ji �inojo, kad kasinėjimai vykdomi ne universiteto ar kitos įstaigos iniciatyva, o finansuojami priva�iai. �iems kasinėjimams nebuvo taikomas grie�tas reglamentas, suvar�antis daugelį kitų ekspedicijų, tad norin�iųjų patekti į kasinėjimų brigad� konkurencija buvo did�iulė. �eila pirm� kart� apie kasinėjimus Sabarto kalnuose i�girdo dirbdama Ma de Azilyje, u� kelių kilometrų į �iaurės vakarus nuo Fua. Kaip pati sakė, ji tiesiog u�vertė vadov�, daktar� Breiling�, lai�kais, elektroniniais prane�imais ir liudijimais, kol galiausiai, prie� a�tuoniolika mėnesių, jį priveikė. Jau tada Alisa stebėjosi, kodėl �eila elgiasi kaip apsėsta.

Alisa ap�velgė �lait�. �eila jau buvo gerokai nutolusi, vos hematoma. Jos liekna figūra i�nykdavo ir vėl pasirodydavo tarp kalno at�laitės krūmok�nių. Nebuvo jokios vilties j� pavyti, netgi jei Alisa būtų norėjusi.

Alisa atsiduso. Ji buvo sugniu�dyta. Kaip visada. Visada viena. Taip geriau. Ji buvo labai savaranki�ka, vengdavo pasikliauti kitais. Ta�iau dabar ji abejojo, kad pakaks jėgų nusigauti į stovykl�. Saulė buvo pernelyg kaitri, kojos per daug nusilpusios. Ji pa�velgė į įpjaut� rank�. �aizda vėl pradėjo smarkiai kraujuoti. Taip blogai dar nebuvo.

Alisa ap�velgė vasaros i�degintų Sabarto kalnų kra�tovaizdį, sustingusį laikui nepavald�ioje ramybėje. Akimirk� ji pasijuto gerai.

Ta�iau netrukus sudilg�iojo nugaros apa�ioje. Laukimas, įvykių nuojauta. Pa�inimas.

Visi galai �ia.

Alisa sulaikė kvap�. Pradėjo smarkiau dau�ytis �irdis.

Viskas �ia prasidėjo ir �ia baigsis.

Galvoje staiga kilo pakrikų garsų, �nab�desių kakofonija�� lyg laiko aidai. Ji vėl prisiminė akmenyje vir� laiptų i�rai�ytus �od�ius. �ingsnis po �ingsnio. �od�iai vis sukosi galvoje kaip pusiau pamir�tas lop�inės motyvas.

Neįmanoma. Tai kvailystė.

Alisa jautėsi sukrėsta. Ji įsirėmė rankomis į kelius ir prisivertė atsistoti. Jai būtina grį�ti į stovykl�. Perkaitimas saulėje, tro�kulys�� ji privalo pasislėpti nuo saulės, privalo atsigerti vandens.

Pama�u ji pradėjo leistis, kojomis jausdama kiekvien� grumst� ir �laito nelygum�. Ji norėjo pabėgti nuo aidin�ių akmenų, nuo �ia apsigyvenusių dvasių. Ji nesuprato, kas vyksta�� tik norėjo dingti.

Alisa ėjo vis grei�iau, kol galiausiai ėmė beveik bėgti, kliūdama u� akmenų ir i�siki�usių kauburių, kuriais buvo nusėta sausa �emė. Jos s�monėje i�sikerojo �od�iai, skambantys vis ai�kiau ir garsiau, tarsi mantra. 12 SKYRIUS

�ingsnis po �ingsnio einame mes. �ingsnis po �ingsnio.

Termometro stulpelis pavėsyje siekė trisde�imt tris laipsnius. Buvo beveik tre�ia valanda po pietų. Alisa sėdėjo brezento pavėsinėje, paklusniai gurk�nodama jai į rankas įbrukt� apelsinų limonad�. Gerkl� dirgino �nyp��iantys su�ilusio gėrimo burbuliukai, cukrus stimuliavo kraujo apykait�. Tvyrojo stiprus gabardino, palapinės ir antiseptiko kvapas.

Dilbio įpjovimas buvo dezinfekuotas ir perri�tas. �varus baltas tvarstis siekė rie��, sutinusį kaip teniso kamuoliukas. Alisos keliai ir blauzdos buvo nusėtos smulkiais sumu�imais ir įbrė�imais, kurie visi taip pat buvo kruop��iai dezinfekuoti.

�tai ko sulaukei.

Ji �vilgtelėjo į savo atvaizd� ma�ame veidrodėlyje, kaban�iame ant pavėsinės statrams�io. Į j� �velgė smulkus veidas protingomis rudomis akimis, forma primenantis �irdį. Net per strazdanas ir įdegį matėsi, kad ji i�bly�kusi. Visi�ka netvarka. Plaukuose pilna dulkių, galva i�tepta sukre�ėjusiu krauju.

Alisa tenorėjo grį�ti į savo vie�butį Fua, sumesti ne�varius rūbus į skalbykl� ir ilgai maudytis vėsiame du�e. Vėliau ji eitų į miesto aik�t�, u�sisakytų butelį vyno ir praleistų prie jo vis� likusi� dien�.

Tik negalvok apie tai, kas atsitiko.

Tikimybė, kad pavyks tai padaryti, buvo visi�kai menka.

Policija atvyko prie� pus� valandos. Apa�ioje esan�ioje automobilių stovėjimo aik�telėje greta nudrengtų archeologų reno ir sitroenų i�sirikiavo virtinė baltų su mėlynais dry�iais pareigūnų automobilių. Tai atrodė kaip invazija.

Alisa manė, kad pirmiausia jie imsis jos, ta�iau policija, gavusi patvirtinim�, kad ji yra griau�ius aptik�s asmuo, ir prane�usi, jog vėliau j� nustatyta tvarka apklaus, paliko j� ramybėje. Daugiau niekas nė nepriėjo. Alis� slėgė visas �is įsibrovimas, jo sukeltas triuk�mas ir sumai�tis. Kasinėtojai ma�ai k� tegalėjo paai�kinti. �eila dingo be pėdsakų.

Atvykus policijai, nuotaika stovykloje pasikeitė. Atrodė, kad �ia susirinko visas būrys policininkų�� visi �viesiai mėlynais mar�kiniais, ilgais, juodais, kelius siekian�iais batais, su ginklais prie juosmens. Jie lyg vapsvos apspito kalno �lait�, kėlė dulkių debesis ir �ūkavo vienas kitam nurodymus tarmi�ka prancūzų kalba. Viskas vyko pernelyg greitai, kad Alisa galėtų juos suprasti.

Ola netrukus buvo atitverta skersai įėjimo i�tempta plastikine juosta. Sustingusiame kalnų ore aidėjo policininkų sambrūzd�io sukeltas triuk�mas. Alisa girdėjo automatinių fotokamerų mechanizmų dūzgim�, besirungiantį su cikadomis.

I� automobilių stovėjimo aik�telės atsklido vėjo ne�ami balsai. Alisa atsigr�ė į laipteliais kylantį daktar� Breiling�, lydim� �eilos ir kresno sudėjimo policininko, kuris, regis, buvo �ia u� visk� atsakingas.

��Akivaizdu, kad �ie griau�iai jokiu būdu negali būti dviejų jūsų ie�komų asmenų,�� įtikinėjo Breilingas.�� �iems kaulams, be jokios abejonės, �imtai metų. Kai informavau vald�ios įstaigas, nė nenumaniau, kuo visa tai gali baigtis.�� Jis mostelėjo ranka aplinkui:�� Ar bent nutuokiate, koki� �al� daro jūsų �monės? U�tikrinu jus, kad esu labai labai nepatenkintas.

Alisa atid�iai ap�iūrinėjo inspektorių: ma�o ūgio, tamsaus gymio, vidutinio am�iaus vyras su antsvoriu. Jo pilvas gerokai labiau krito į akis nei plaukų ve�lumas. Inspektorius gaudė kvap�, kar�tis jam buvo ai�kiai nepakeliamas. Rankoje jis spaudė menk� nosinait�, kuria berg�d�iai vis mėgino nusi�luostyti veid� ir sprand�. Netgi i� tokio atstumo Alisa galėjo į�iūrėti prakaito dėmes pa�astyse ir ant rankogalių.

��Pone direktoriau, atsipra�au dėl nepatogumų,�� tarė jis lėtai, pabrė�tinai mandagia anglų kalba.�� Tai juk privatūs kasinėjimai. Esu tikras, kad savo rėmėjams galėsite paai�kinti aplinkybes.

��Kalbėti apie tai, kad mums nusi�ypsojo laimė gauti priva�ių asmenų, o ne institucijos finansavim�, yra nei į tvor�, nei į miet�. �is nenumatytas darbų sustabdymas ypa� erzina, o k� jau kalbėti apie sukeliamus trukdymus. Mes �ia atliekame labai svarbų darb�.

��Daktare Breilingai,�� atitarė Nubelis taip, lyg pokalbis jau būtų gerokai įsibėgėj�s,�� mano rankos suri�tos. Vykdome �mog�udystės tyrim�. Matėte i�kabintus plakatus apie du dingusius �mones, oui20? Taigi patogu ar nepatogu, ta�iau jūsų darbas bus sustabdytas, kol mes įsitikinsime, kad jūsų rasti kaulai nėra �ių dviejų dingusių asmenų palaikai.

��Inspektoriau, nekvailiokite. Negali būti jokių abejonių, kad �iems griaui�iams �imtai metų!

��Ar juos i�tyrėte?

��Kaip �ia pasakius,�� pritilo Breilingas.�� �inoma, tinkamai nei�tyrėme, ta�iau tai akivaizdu. Jūsų ekspertai pritars mano nuomonei.

��Esu tikras, kad taip ir bus, daktare Breilingai, ta�iau kol kas...�� Nubelis gū�telėjo pe�iais,�� daugiau nieko negaliu pasakyti.

Prabilo �eila:

��Inspektoriau, mes suprantame jūsų padėtį, ta�iau gal jūs galėtumėte nors apytikriai nurodyti, kiek u�truksite?

��Bientot Greitai. Ne a� nustatau tvark�.

Breilingas skėstelėjo rankomis, rodydamas savo nusivylim�.

��Tokiu atveju a� būsiu priverstas kreiptis į tikrai kompetenting� asmenį. Tai juokinga!

��Kaip pageidaujate,�� atsakė Nubelis.�� Tuo tarpu, be palaikus aptikusios damos, man reikalingas visų kitų, buvusiųjų urve, s�ra�as. Kai tik baigsime pradinį tyrim�, palaikus i� urvo i�ne�ime ir jūsų personalas galės ten eiti.

Alisa stebėjo besirutuliojan�i� scen�.

Breilingas ambicingai atsitraukė. �eila palietė inspektoriaus rank�, ta�iau tu�tuojau j� paleido. Atrodė, lyg jie kalbėtųsi tarpusavyje. Vienu metu jie atsigr�ė ir įsi�iūrėjo į automobilių stovėjimo aik�tel�. Alisa bandė sekti jų �vilgsnius, ta�iau nieko ypatingo nepastebėjo.

*

Prabėgo dar pusė valandos, ta�iau niekas taip ir nepriėjo.

Alisa pasiėmė kuprin�, kuri� nuo kalno veikiausiai atne�ė Stefenas ar �eila, ir panar�iusi joje i�sitraukė pie�tuk� bei u�ra�ų knygel�. Atsivertė ties pirmuoju tu��iu lapu.

Įsivaizduok, kad stovi ties įėjimu ir �iūri į tunelį.

Alisa u�merkė akis ir i�vydo save ties anga, rankomis lie�ian�i� prie�ingas siauro įėjimo sienas. Glotnu. Uola buvo stebėtinai lygi, lyg būtų specialiai nugludinta ar nutrinta. �ingsnis į priekį, į tams�.

Grindys leid�iasi �emyn.

Alisa pradėjo pie�ti. Ji dirbo greitai, mintyse nustatydama erdvės matmenis. Tunelis, ertmė, menė. Kitame lape ji nupie�ė �emutin� dalį�� nuo laiptelių iki altoriaus�� ir griau�ius pusiaukelėje. Prie kapavietės eskizo ji sura�ė daiktus: peilis, odinis mai�elis, audeklo skutas, �iedas. �iedas visi�kai lygiu ir plok��iu pavir�iumi buvo stebėtinai storas, jo viduriu driekėsi plonas griovelis. Keista, ta�iau rai�inys buvo i�graviruotas vidinėje pusėje, kur niekas negalėjo pamatyti. Apie jį galėjo �inoti tik �ied� mūvintis asmuo. Tai buvo labirinto ant sienos u� altoriaus miniatiūra.

Alisa atsilo�ė kėdėje, lyg nesiry�dama patikėti atvaizd� popieriui. Kokio jis dyd�io? Skersmuo gal kokios �e�ios pėdos? Ar daugiau? Kiek apskritimų?

Ji nubrė�ė beveik vis� lap� u�imantį apskritim� ir sustojo. Kiek buvo linijų? Alisa �inojo, kad pa�intų ra�t�, jeigu vėl jį i�vystų, ta�iau ji telaikė �ied� vos kelet� sekund�ių ir rai�inį matė tamsoje, i� toli, tad buvo sunku tiksliai jį prisiminti.

Ka�kur atminties kertelėje slypėjo reikiamos �inios. Istorijos ir lotynų kalbos pamokos mokykloje, �tai ji susirangiusi ant sofos su tėvais �iūri dokumentinius BBC filmus. Miegamajame ma�utė medinė knygų spinta su mėgstamiausia knyga ant apatinės lentynos: iliustruota senųjų mitų enciklopedija blizgan�iais puslapiais ir nuo da�no vartymo nutrintais kampu�iais.

Ten buvo pavaizduotas labirintas.

Sekdama savo vaizduotės �vilgsniu, Alisa atsiver�ia reikiam� puslapį.

Ta�iau jis kitoks. Ji sudeda prisimintus atvaizdus vien� greta kito, kaip laikra��iuose spausdinami paveikslėlių skirtumų galvosūkiai.

Alisa vėl paėmė pie�tuk� ir pamėgino dar kart�, pasiry�usi nepasiduoti. Apskritimo viduje ji nubrė�ė dar vien� apskritim� ir pabandė juos sujungti. Nieko gero. Kitas bandymas taip pat nepavyko, nei dar kitas, nei dar. Ji suprato, kad svarbu ne tai, kiek ratų sudarys į vidurį besivejan�i� spiralꠗ labirinto s�ranga buvo i� esmės klaidinga.

Alisa vis brai�ė, ta�iau pradinį u�sidegim� pama�u keitė bukas nusivylimas. Aplink j� vis daugėjo i�mėtytų popieriaus gniu�ulų.

��Ponia Taner?

Alisa pa�oko, pie�tukas nuskriejo į �alį lapo pavir�iumi.

��Daktarė,�� pataisė ji automati�kai, stodamasi ant kojų.

��Dovanokite, daktare. A� esu Nubelis. Kriminalinė policija, Arje�o prefektūra.

Nubelis parodė tarnybinį pa�ymėjim�. Alisa apsimetė, kad nagrinėja jį, tuo pa�iu metu visk� su�erdama į savo kuprin�. Ji nenorėjo, kad inspektorius pamatytų jos nevykusius bandymus pie�ti.

��Norėtumėte kalbėti angli�kai?

��A�iū, būtų labai malonu.

Inspektorių Nubelį lydėjo uniformuotas pareigūnas budriu ir a�triu �vilgsniu. Jis atrodė k� tik baig�s mokykl�. Inspektorius savo padėjėjo nepristatė.

Nubelis pamėgino įsisprausti į nediduk� poilsio kėd�. Tai buvo nelengva u�duotis. Netrukus brezentinėje sėdynėje jau kėpsojo �launų kalnai.

��Taigi, ponia, jūsų vardas ir pavardė, jeigu malonėtumėte.

��Alisa Greisė Taner.

��Gimimo data?

��1974 metų sausio septinta.

��Jūs i�tekėjusi?

��Ar tai svarbu?�� pasi�iau�ė ji.

��Tai tik informacija, daktare Taner,�� atsakė jis ramiai.

��Ne,�� tarė ji,�� a� netekėjusi.

��Jūsų adresas?

Alisa pateikė vie�bu�io Fua, kur buvo apsistojusi, duomenis ir taip pat savo namų adres�, paraid�iui diktuodama svetimai skamban�ius angli�kus vietovard�ius.

��Kasdien va�inėti �ia i� Fua�� ilgas kelias?

��Stovyklavietėje nebuvo vietų apsistoti, tad...

��Bien21. Jūs savanorė, jeigu teisingai supratau, ar ne?

��Taip, teisingai. �eila�� daktarė Donel�� mano gera sena draugė. Mes kartu mokėmės universitete prie�...

Tik atsakyk į klausimus. Tavo gyvenimo istorija jo nedomina.

��A� �ia tik vie�nia. Daktarė Donel gerai pa�įsta �į Prancūzijos kra�t�. Kai paai�kėjo, kad a� turėsiu reikalų Karkasonėje, �eila pasiūlė pakeliui atvykti �ia ir praleisti kartu kelet� dienų. Darbo atostogos.

Nubelis kreb�deno savo u�ra�uose.

��Jūs�� ne archeologė?

Alisa papurtė galv�.

��Ta�iau visur įprasta pasitelkti savanorius, besidomin�ius mėgėjus ar archeologijos studentus, papras�iausiam darbui atlikti.

��Kiek dar savanorių �ia yra?

Ji paraudo, lyg būtų pagauta meluojant.

��Fakti�kai daugiau nėra, bent jau �iuo metu. Visi kiti�� archeologai arba studentai.

Nubelis įsistebeilijo į j�.

��Jūs �ia ketinate būti iki...

��Tai mano paskutinė diena. Paskutinė ne tik dėl to, kad...

��O Karkasonė?

��Turiu susitikim� ten tre�iadienio ryt�, vėliau norė�iau kelias dienas pasi�valgyti po apylinkes. Sekmadienį i�skrendu į Anglij�.

��Gra�us miestas,�� tarė Nubelis.

��Dar niekada nebuvau.

Nubelis atsikvėpė ir vėl nubraukė i�raudusi� kakt� nosinaite.

��Dėl ko tas jūsų susitikimas?

��Dar tiksliai ne�inau. Giminaitė, gyvenusi Prancūzijoje, u�ra�ė man palikim�.�� Ji stabtelėjo, nenorėdama leistis į smulkmenas.�� Daugiau su�inosiu susitikusi su teisininku tre�iadienį.

Nubelis vėl ka�k� pasi�ymėjo. Alisa pamėgino į�iūrėti, k� jis u�sira�inėja, ta�iau negalėjo i��ifruoti ra�ysenos auk�tyn kojomis. Ji lengviau atsiduso inspektoriui pakeitus tem�.

��Taigi jūs esate daktarė...�� Nubelis neu�baigė frazės.

��A� nesu medicinos daktarė,�� atsakė ji, lengviau pasijutusi saugioje teritorijoje.�� Esu mokytoja, turiu filosofijos daktaro laipsnį i� viduram�ių Anglijos literatūros.�� Nubelis �velgė bereik�miu �vilgsniu.�� Ne medicinos. Ne gydytoja,�� patikslino ji.�� Esu i� universiteto.

Nubelis atsiduso ir dar ka�k� pasi�ymėjo.

��Bien. Eikime prie reikalų.�� Jo balso intonacija jau nebepriminė paprasto pa�nekesio.�� Jūs dirbote tenai vir�uje viena. Ar tai įprasta darbo tvarka?

Alisa tu�tuojau u�sisklendė.

��Ne,�� tarė ji lėtai,�� ta�iau tai mano paskutinė diena, norėjau t�sti darb�, nors mano partneris ir pasitraukė. Buvau įsitikinusi, kad ka�k� rasime.

��Po įėjim� u�tvėrusiu rieduliu? Ar galėtumėte paai�kinti, kaip nusprend�iama, kas kur kasinės?

��Daktaras Breilingas ir �eila, tai yra daktarė Donel, suplanuoja, k� ketinama atlikti per skirt� laik�. Atitinkamai padalijamas kasinėjimų plotas.

��Ar jus į t� viet� pasiuntė daktaras Breilingas? O gal daktarė Donel?

Nuojauta. A� tiesiog �inojau, kad ten ka�kas yra.

��Ties� sakant, ne. A� pakilau kalnu �iek tiek auk��iau, nes �inojau, kad ten ka�kas yra...�� Ji padvejojo.�� Negalėjau rasti daktarės Donel ir papra�yti jos leidimo... todėl pati... padariau sprendim�.

Nubelis krūptelėjo.

��Suprantu. Taigi jūs dirbote. Akmuo staiga i�sijudino ir virto. Kas tada?

Alisos atmintis i� tikro trūkinėjo, ta�iau ji stengėsi i� paskutiniųjų. Nubelio anglų kalba, nors ir formali, buvo taisyklinga ir jis u�davinėjo tiesmuki�kus klausimus.

��Tada i�girdau ka�k� tunelyje sekant mane, ir a�...

Staiga �od�iai tarsi prilipei i�d�iūvusioje burnoje. Į gilum� nustumtas atminties klodas nebyliai dunkstelėjo ir grį�o, perverdamas krūtin� a�triu diegliu tarsi...

Tarsi kas?

Alisa pati atsakė į savo klausim�. Tarsi durklas. �tai k� priminė �is jausmas. Lyg a�menys j� pervertų �altai ir tiksliai. Skausmo nebuvo, tik plūstelėjo �altis ir apėmė siaubo migla.

Ir tada?

Skaisti �viesa, �iurpulys ir lengvumas. �iuose pojū�iuose slypėjo veido siluetas. Moters veidas.

U�plūdusius atsiminimus i�vaikė Nubelio balsas.

��Daktare Taner?

Ar man haliucinacijos?

��Daktare Taner, ar jums padėti?

Alisa kurį laik� �velgė į jį nebyliai.

��Ne, a�iū. Man viskas gerai. Tai tik kaitra.

��Jūs pasakojote apie tai, kaip jus i�g�sdino triuk�mas.

Ji prisivertė susikaupti.

��Taip. Tamsoje a� netekau orientacijos. Negalėjau suprasti, i� kur atsklinda tas g�sdinantis garsas. Dabar a� suprantu, kad tai buvo �eilos ir Stefeno �ingsniai.

��Stefeno?

��Stefenas Kirklandas. K-i-r-k-l-a-n-d-a-s.

Nubelis atsuko į j� savo ne�iojamojo kompiuterio ekran�, kad ji patikrintų ra�yb�.

Alisa linktelėjo.

���eila pastebėjo riedulį ir atėjo i�siai�kinti, kas nutiko. J� veikiausiai lydėjo Stefenas.�� Ji vėl padvejojo.�� Nevisi�kai suprantu, kas atsitiko vėliau.�� �į kart� melas buvo visai nesunkus.�� Galbūt a� suklupau ant laiptelių ar k�. Paskui atsimenu tik �eil� �aukiant mane vardu.

��Daktarė Donel sako, kad buvote netekusi s�monės, kai jus surado.

��Tik trumpam. Buvau nualpusį kelias minutes. Atrodė, kad praėjo labai nedaug laiko.

��Ar anks�iau esate alpusi?

Alisa krūptelėjo i�kilus siaubingam prisiminimui apie pirm�jį tokį įvykį.

��Ne,�� sumelavo ji.

Nubelis nepastebėjo jos i�bly�kimo.

��Sakote, kad buvo tamsu,�� tarė jis,�� ir dėl to parkritote. Ta�iau juk turėjote kuo pasi�viesti?

��Turėjau �iebtuvėlį, ta�iau jis i�krito, kai i�girdau triuk�m�. Ir �iedas taip pat.

Nubelis reagavo akimirksniu.

���iedas?�� perklausė jis grie�tai.�� Apie �ied� nieko nesakėte.

��Prie griau�ių gulėjo nedidelis akmeninis �iedas,�� paai�kino ji, i�g�sdinta Nubelio veido i�rai�kos.�� A� paėmiau jį pincetu, kad galė�iau geriau ap�iūrėti, ta�iau prie�...

��Koks tai buvo �iedas?�� nutraukė jis.�� I� ko jis buvo pagamintas?

��Ne�inau. I� ka�kokio akmens. Ne sidabrinis, ne auksinis, nieko pana�aus. I� tiesų a� net gerai neįsi�iūrėjau.

��Ar kas nors buvo ant jo i�graviruota? Raidės, antspaudas, ra�tas?

Alisa buvo besi�iojanti atsakyti, ta�iau staiga susi�iaupė. Ka�kodėl ji nebenorėjo nieko daugiau jam pasakoti.

��Apgailestauju, viskas įvyko pernelyg greitai.

Nubelis akimirk� įsistebeilijo į j�, tada spragtelėj�s pir�tais pasikvietė jaunesnįjį pareigūn�, stovėjusį u� nugaros. Alisa pastebėjo, kad vaikis taip pat susijaudin�s.

��Be jo, ar rasta kokių nors radinių?

��Ne�inau, pone inspektoriau.

��Tai nueik, reikia su�inoti. Ir prane�k ponui Oti. Grei�iau, paskubėk!

Alisos paakius suver�ė buko skausmo lankas�� pradėjo silpti nuskausminamųjų poveikis.

��Ar dar k� nors lietėte, daktare Taner?

Ji patrynė pir�tais smilkinius.

��Nety�ia nuspyriau į �alį vien� i� kaukolių. Ta�iau, be to ir �iedo, daugiau nieko nelie�iau. Jau sakiau tai jums.

��Kaipgi jūsų radinys, kurį aptikote po akmeniu?

��Segė? Atidaviau j� daktarei Donel, kai tik i�ėjome i� urvo,�� atmintis vėl ėmė blankti.�� Nė neįsivaizduoju, kur ji padėjo j�.

Nubelis jau nebesiklausė. Jis vis �vilg�iojo per petį. Galiausiai jis nutaisė oficiali� poz� ir u�vėrė ne�iojam�jį kompiuterį.

��Jeigu malonėtumėte luktelėti, daktare Taner, a� dar galbūt turėsiu jums klausimų.

��Ta�iau a� neturiu daugiau k� pasakyti,�� jos balse pasigirdo protestas.�� Gal a� galė�iau eiti pas kitus?

��Vėliau. Kol kas pra�om likti �ia.

*

Alisa sudirgusi ir i�sekusi atsilo�ė savo krėsle, o Nubelis i�ėjo i� pavėsinės ir nu�ingsniavo auk�tyn �laitu, prie riedulį tyrinėjan�ių uniformuotų pareigūnų grupelės.

Priartėjus Nubeliui, ratas prasiskyrė ir Alisa spėjo pamatyti viduryje stovintį auk�t� vyr� civiliais rūbais.

Jai u�ėmė kvap�.

Gerai pasiūt� �viesiai �ali� vasarinį kostium� ir i�krakmolytus baltus mar�kinius dėvintis vyras neabejotinai buvo vir�ininkas. Vyro autoritetas buvo akivaizdus, jis buvo įprat�s įsakinėti ir kad jo įsakymams būtų paklūstama. Lyginant su juo, Nubelis atrodė susigū��s ir nu�iur�s. Alisa vėl pajuto tvink�iojant nerim�.

Vyras i�siskyrė ne tik savo drabu�iais ir laikysena. Netgi per tokį atstum� Alisa jautė jo asmenybės gali� ir charizm�. Jo veidas buvo i�bly�k�s ir prakaulus, i�ry�kintas auk�t� kakt� atidengian�ių į vir�ų �ukuojamų tamsių plaukų. Vyras ka�kuo priminė vienuolyn�. Ka�kas jame buvo pa�įstamo.

Nekvailiok. I� kurgi galėtum jį pa�inoti?

Alisa atsistojo ir priėjo prie pavėsinės įėjimo. Ji įsitempusi stebėjo du vyri�kius, tolstan�ius nuo grupelės. Jie kalbėjosi tarpusavyje. Tiksliau, kalbėjo Nubelis, o antrasis klausėsi. Po kelių akimirkų jis apsigr�ė ir u�kopė prie įėjimo į urv�. Budintis pareigūnas kilstelėjo atitveriam�j� juost�, vyras pralindo pro j� ir dingo urve.

Alisos delnai sudrėko nuo suvokimo, kas vyksta, nors ji nebūtų galėjusi pasakyti, k� suprato. Plaukeliai ant sprando pasi�iau�ė pana�iai kaip ir i�girdus garsus olos menėje. Ji vos begalėjo kvėpuoti.

Tu dėl to kalta. Per tave jis įėjo.

Alisa pamėgino sudrausti save. K� �ia dabar paistai? Ta�iau balsas galvoje nė nesirengė nutilti.

Tu jį įleidai.

Jos �vilgsnis, tarsi traukiamas magneto, grį�o prie įėjimo į ol�. Ji negalėjo atsispirti. Ji negalėjo netgi pagalvoti apie jį ten po to, kai tiek buvo padaryta labirinto paslap�iai i�saugoti.

Jis suras.

��K� suras?�� sumurmėjo ji sau. Ji pati ne�inojo.

Ta�iau ji gailėjosi, kad nepasiėmė �iedo, kai dar galėjo tai padaryti. 13 SKYRIUS

Nubelis nėjo į urv�. Visas supluk�s jis palaukė �e�ėlyje po uolos atbraila ties urvo anga.

Jis supranta, kad ka�kas negerai, pagalvojo Alisa. Jis kartkar�iais mestelėdavo atsaini� pastab� budin�iajam pareigūnui ir rūkė cigaret� po cigaretės, prisidegdamas nuo ankstesnės nuorūkos. Alisa klausėsi muzikos, kad grei�iau eitų laikas. �Nickelback� griaudėjimas galvoje u�go�ė visus kitus garsus.

Po penkiolikos minu�ių kostiumuotasis vyri�kis vėl pasirodė. Nubelis ir budintysis pareigūnas atrodė, lyg būtų ūgtelėj� kelet� colių. Alisa nusiėmė ausines ir pastatė kėd� į ankstesn� viet� pasiruo�dama vėl u�imti savo pozicijas ties įėjimu į pavėsin�.

Ji stebėjo du vyri�kius, ateinan�ius nuo olos.

��Jau maniau, kad pamir�ote mane, inspektoriau,�� tarė ji, kai tik jie priartėjo tiek, kad galėtų i�girsti.

Nubelis sumurmėjo atsipra�ym�, ta�iau vengė jos �vilgsnio.

��Daktare Taner, je vous presente Monsieur Authie22.

Pirmasis charizmos ir autoriteto įspūdis, kurį vyras padarė Alisai, i� ar�iau tik sustiprėjo. Ta�iau jo pilkos akys buvo �altos, �vilgsnis abejingas. Ji akimirksniu pasijuto nesaugiai. Grumdamasi su savo antipatija, Alisa i�tiesė rank� pasisveikinti. Akimirk� padvejoj�s Oti padavė sav�j�. Jo pir�tai buvo �alti, rankos prisilietimas bejausmis. Jos kūnu perbėgo �iurpulys.

Alisa suskubo atitraukti rank�.

��Ar u�eisime vidun?�� paklausė jis.

��Ar jūs taip pat i� Police Judiciare, pone Oti?

Jo �vilgsnyje �mėstelėjo nuostaba, ta�iau jis nieko neatsakė. Alisa luktelėjo, galvodama, ar būtų buv� įmanoma nei�girsti jos klausimo. Nubelis nerangiai mind�ikavo nejaukioje tyloje.

��Ponas Oti yra i� mairie�� miesto rotu�ės. Jis i� Karkasonės,�� galiausiai paai�kino.

��Tikrai?

Ji nustebo, nes Karkasonė ir Fua buvo vienodo pavaldumo.

Oti pasiėmė Alisos kėd� ir taip privertė j� atsisėsti nugara į įėjim�. Alisai norėjosi jo pasisaugoti.

Jis nusi�ypsojo i�lavinta politiko �ypsena�� apsukria, budria ir neįsipareigojan�ia. Jo akys liko �altos.

��Daktare Taner, norė�iau jums u�duoti kelet� klausimų.

��Ne�inau, ar galė�iau jums dar k� nors pasakyti. Visk�, k� galėjau prisiminti, jau papasakojau inspektoriui.

��Inspektorius Nubelis i�samiai perpasakojo man jūsų parodymus, ta�iau a� norė�iau, kad prisimintumėte visk� dar sykį. Jūsų pasakojime yra prie�taravimų ir kai k� reikia paai�kinti nuodugniau. Galbūt anks�iau k� nors buvote pamir�usi, gal kai kurios smulkmenos jums pasirodė esan�ios nereik�mingos.

Alisa įsikando lie�uvį.

��A� visk� pasakiau inspektoriui,�� pakartojo ji atkakliai.

Oti surėmė pir�tų galiukus. Jis nepaisė jos prie�taravimų ir nebesi�ypsojo.

��Daktare Taner, pradėkime nuo tada, kai pirm� kart� įėjote į urv�. �ingsnis po �ingsnio.

Alisa krūptelėjo i�girdusi i�tart� fraz�. �ingsnis po �ingsnio? Ar jis bando j�? Jo veido i�rai�ka nieko nesakė. Jos �vilgsnis sustojo ties auksiniu Nukry�iuotuoju, kuris kabojo jam ant kaklo, vėliau įsmigo į jo pilkas akis, vis dar įsistebeilijusias į j�.

Jausdama neturinti kito pasirinkimo, ji pradėjo pasakoti dar kart�. Oti susikaup�s klausėsi įtampos pritvinkusioje tyloje. Netrukus prasidėjo tardymas. Jis nori mane pagauti.

��Ar vir� laiptų u�ra�yti �od�iai buvo įskaitomi? Ar perskaitėte juos?

��Daugelis raid�ių buvo nusitrynusios,�� atsakė ji į�ūlokai, tarsi kviesdama jį prie�tarauti. Nei�girdusi protesto, Alisa pajuto pasitenkinim�.�� A� nusileidau laipteliais �emiau, prie altoriaus. Ten a� pama�iau palaikus.

��Ar lietėte juos?

��Ne.

Oti sumykė, lyg norėdamas parodyti, kad netiki ja, ir panėrė rank� į ki�en�.

��Ar tai jūsų?�� paklausė jis atgniau�damas deln� ir parodydamas jos mėlyn� plastikinį �iebtuvėlį.

Alisa siektelėjo norėdama atsiimti jį, ta�iau jis atitraukė rank�.

��Ar galė�iau?

��Daktare Taner, ar tai jūsų?

��Taip.

Jis linktelėjo ir vėl įsidėjo �iebtuvėlį ki�enėn.

��Jūs sakote, kad nelietėte palaikų, ta�iau prie� tai inspektoriui Nubeliui sakėte, kad lietėte.

Alisa paraudo.

��A� nety�ia u�kliuvau ir nuspyriau vien� i� kaukolių, ta�iau specialiai jų nelie�iau.

��Daktare Taner, bus gerokai lengviau, jeigu tiesiog atsakinėsite į mano klausimus,�� pasigirdo vienodai �altas, bejausmis balsas.

��Nesuprantu, k�...

��Kaip jie atrodė?�� nutraukė jis.

Alisa pajuto, kaip Nubelis krūp�ioja nuo priekabaus tono, ta�iau padėties pataisyti jis nemėgino. Alisai nuo įtampos suko vidurius, ji stengėsi i� paskutiniųjų.

��K� jūs aptikote tarp kaulų?

��Durkl� ar ka�k� pana�aus į peilį. Taip pat ma�� mai�elį, manau, odinį.�� Nesileisk įbauginama.�� I� tikro ne�inau, nes nelie�iau.

Oti primerkė akis.

��Ar �iūrėjote, kas buvo mai�elyje?

��Jau sakiau jums, kad nieko nelie�iau.

��Tik �ied�, ar ne?�� Staiga jis palinko į priekį, lyg kirsti pasiruo�usi gyvatė.�� Kaip paslaptinga, daktare Taner. Negaliu suprasti: jūs taip susidomėjote �iedu, kad nė nepalietėte viso kito. Ar suprantate, kaip tai keista?

Alisa atrėmė jo �vilgsnį.

��Tiesiog jis patraukė akį, ir tiek.

Oti sardoni�kai �yptelėjo.

��Urve buvo visi�ka tamsa ir jūs pastebėjote tik �į ma�� daik�iuk�? Kokio jis dyd�io? Kaip vieno euro moneta? Ar �iek tiek didesnis? Gal ma�esnis?

Nieko jam nesakyk

��Jūs pats veikiausiai turėjote prog� įvertinti jo matmenis,�� atsakė ji �altai.

Jis nusi�ypsojo. Alisa pajuto u�plūstant sunkum� ir suprato pasiduodanti jo manipuliacijoms.

��Jei tik bū�iau galėj�s,�� atsakė jis galanti�kai.�� Ta�iau mes kaip tik priartėjome prie svarbiausio dalyko: jokio �iedo nėra.

Alisa pa�iurpo.

��K� norite pasakyti?

��Kaip tik tai, k� pasakiau. �iedo ten nėra. Visa kita yra�� daugiau ar ma�iau taip, kaip nupasakojote. Ta�iau jokio �iedo.

Oti padėjus rankas ant jos kėdės ir priki�us savo lies� i�balusį veid�, Alisa at�oko.

��Kas nutiko �iedui, Alisa?�� su�nyp�tė jis.

Nesileisk įbauginama. Tu nieko blogo nepadarei.

��A� jums tiksliai papasakojau, kas atsitiko,�� atsakė ji, stengdamasi nuginti savo i�g�stį.�� �iedas i�slydo i� rankos, kai i�krito �iebtuvėlis. Jeigu jo ten nebėra, ka�kas turbūt jį pasiėmė. A� neėmiau.�� Ji įsmeigė akis į Nubelį.�� Jeigu bū�iau jį pasisavinusi, kam gi bū�iau apie jį pasakojusi?

��Be jūsų, daugiau niekas nesakė mat�s t� paslapting� �ied�,�� atkirto Oti nepaisydamas jos pasiteisinimų.�� Lieka tik dvi galimybės: arba jūs suklydote ir i� tiesų nieko neaptikote, arba jį pasiėmėte.

Galiausiai įsiki�o Nubelis:

��Pone Oti, i� tiesų a� many�iau...

��Jums nemokama u� manym�,�� rė�ė jis net neatsigr�damas į inspektorių. Nubelis paraudo. Oti gr�ė akimis Alis�.�� A� tik konstatuoju faktus.

Alisa jautė esanti įtraukta į mū�į, kurio taisyklių ne�inojo. Ji sakė ties�, ta�iau neįsivaizdavo, kaip galėtų juos įtikinti.

��Daugybė �monių ėjo į urv� po man�s,�� tarė ji nedr�siai.�� Ekspertai, policijos pareigūnai, inspektorius Nubelis, jūs pats.�� Ji atsainiai �velgė į Oti.�� Jūs ilgokai ten u�trukote.�� Nubelis sulaikė kvėpavim�.�� �eila Donel gali patvirtinti mano �od�ius apie �ied�. Kodėl gi jos nepaklausiate?

Jis vėl �yptelėjo puse lūpų.

��A� paklausiau. Ji sakosi nieko ne�inanti apie jokį �ied�.

��Ta�iau a� papasakojau jai apie jį,�� su�uko Alisa.�� Ji pati jo ie�kojo.

��Ar norite pasakyti, kad daktarė Donel savaranki�kai ap�iūrėjo kapaviet�?�� paklausė jis grie�tai.

Baimė sujaukė jos mintis. Galva atsisakė veikti. Ji nebegalėjo prisiminti, k� pasakė Nubeliui ir k� nutylėjo.

��Ar tai daktarė Donel suteikė jums leidim� dirbti �ioje vietoje?

��Nevisi�kai taip,�� ji pradėjo panikuoti.

��Na gerai, ar ji ėmėsi kokių nors priemonių, kad neleistų jums kasinėti �ios kalno vietos?

��Viskas ne taip paprasta.

Jis atsilo�ė kėdėje.

���iuo atveju bijau, kad neturiu kito pasirinkimo.

��Neturite kito pasirinkimo, tik k�?

Jis įsmeigė akis į Alisos kuprin�. Alisa nėrė jos pasiimti, ta�iau nespėjo. Oti pirmas j� pa�iupo ir sviedė inspektoriui Nubeliui.�� � Jūs neturite jokios teisės,�� suriko ji.�� Jis juk negali to daryti, ar ne? Kodėl jūs nesustabdote jo?�� tarė ji atsigr�dama į Nubelį.

��Kam prie�taraujate, jeigu nieko neslepiate?�� paklausė Oti.

��Tai principo reikalas! Negalite man�s taip paprastai i�kratyti.

��Pone Oti, a� nesu tikras, kad...

��Nubeli, darykite, kas jums liepta.

Alisa dar kart� pamėgino pa�iupti kuprin�, ta�iau Oti sugriebė j� u� rankos ir sustabdė. Fizinis kontaktas Alis� taip i�g�sdino, kad ji beveik sustingo. Jos kojos pradėjo drebėti�� ji nesuprato, i� pyk�io ar i� baimės.

Ji i�plė�ė rank� i� Oti gniau�to ir atsilo�ė sunkiai alsuodama, tuo metu Nubelis nar�ė po kuprinės ki�enes.

��Continuez. Depechez-vous23.

Alisa stebėjo, kaip jis t�sia krat� imdamasis pagrindinio kuprinės skyriaus. Ji suprato, kad vos u� kelių sekund�ių bus aptiktas jos s�siuvinis. Inspektorius pagavo Alisos �vilgsnį. Jam tai irgi �lyk�tu. Ta�iau nery�tingas Nubelio dvejones pastebėjo ir Oti.

��Kas ten, inspektoriau?

���iedo nėra.

��K� radote?�� paklausė Oti, i�tiesdamas rank�.

Nubelis paklusniai perdavė s�siuvinį. Oti spar�iai vertė lapus, �velgdamas globėji�ka veido i�rai�ka. Staiga jo �vilgsnis tapo a�trus, Alisa jo akyse i�vydo �vystelint nuo�ird�i� nuostab�, bet j� netrukus paslėpė akių vokai.

Jis staigiu judesiu u�vertė s�siuvinį.

��Dėkoju u� bendradarbiavim�, daktare Taner,�� tarė jis.

Alisa atsistojo.

��Pra�om gr��inti mano pie�inius,�� tarė ji, i� paskutiniųjų stengdamasi kalbėti tvirtu balsu.

��Pie�iniai jums bus gr��inti nustatyta tvarka,�� atsakė jis, dėdamasis s�siuvinį ki�enėn.�� Taip pat ir jūsų krep�ys. Inspektorius Nubelis įteiks jums poėmio akt�, kuris netrukus bus sura�ytas ir pateiktas jums pasira�yti.

Staigi apklausos pabaiga u�klupo Alis� netikėtai. Kol ji vėl įsidr�sino, Oti jau buvo pasi�alin�s i� pavėsinės, i�sine�damas ir jos turt�.

��Kodėl jo nesustabdote?�� kreipėsi ji į Nubelį.�� Tik negalvokite, kad a� leisiu jam �itaip pasprukti.

Nubelis nutaisė grie�t� veido i�rai�k�.

��Gr��insiu jūsų krep�į. Patar�iau jums t�sti savo atostogas. Tiesiog pamir�kite visa tai.

��Jokiu būdu a� nesiruo�iu visko taip palikti,�� suriko ji, ta�iau Nubelis jau buvo i�ėj�s ir palik�s j� vien� vidury pavėsinės, mėginan�i� suprasti, kokia velniava j� i�tiko.

Akimirk� Alisa ne�inojo, k� daryti. Ji buvo įtū�usi, pyko ant sav�s nė kiek ne ma�iau kaip ant Oti, nes jautė, kad leidosi lengvai įbauginama. Ta�iau jis kitoks. Dar niekas gyvenime jai nebuvo toks atgrasus.

Pama�u pyktis atlėgo. Ji norėjo tu�tuojau k� nors daryti, jautė pagund� apskųsti Oti Breilingui ar �eilai, ta�iau vėliau atmetė �i� mintį: jos, k� tik tapusios persona nongrata, niekas nepuls u�jausti.

Alisai teko pasitenkinti kuriant mintyse skund�, kuriame ji i�dėsto visk�, kas atsitiko, ir taip mėginant surasti prasm�. �iek tiek vėliau jau kitas policijos pareigūnas atne�ė pasira�yti akt�. Alisa atid�iai jį perskaitė�� viskas buvo kruop��iai sura�yta taip, kaip vyko, tad Alisa nedvejodama lapo apa�ioje suraitė para��.

*

Kai kaulus galiausiai i�ne�ė i� olos, Pirėnai skendėjo �velniuose rausvuose gaisuose.

Visi nu��iuvo niūriai procesijai �engiant �laitu �emyn, link stovėjimo aik�telės, kurioje buvo i�sirikiav� policijos automobiliai. Procesijai praeinant pro �alį, viena moteris persi�egnojo.

Alisa drauge su visais stovėjo ant kalno keteros stebėdama, kaip policija krauna palaikus į laidotuvių furgon�. Nesigirdėjo nė �od�io. U�trenkus duris, automobilis i�skubėjo i� aik�telės pa�erdamas aplink garg�d� ir sukeldamas dulkių debesį. Daugelis Alisos kolegų tuoj pat grį�o susirinkti savo daiktų. Juos stebėjo du policijos pareigūnai, kuriems buvo pavesta aptverti viet�, kai tik visi bus pasireng� i�vykti. Alisa lūkuriavo nuo�alyje, vengdama susitikimų�� ji jautė, kad gailestis dabar būtų sunkiau pakeliamas net u� prie�i�kum�.

I� savo stebėjimo ta�ko auk�tai įkalnėje Alisa matė i�kilming� konvojų nuvinguriuojant slėniu, vis labiau m��tant, kol beliko tik tamsus ta�kelis ties horizontu.

Pagaliau stovykl� apgaubė tyla. Suprasdama nebegalinti daugiau gai�ti, ji taip pat jau rengėsi eiti, kai staiga i�vydo Oti. Ji slap�ia prisėlino, smalsiai stebėdama, kaip jis rūpestingai deda striuk� ant galinės savo prabangaus sidabrinės spalvos automobilio sėdynės. Jis u�trenkė duris ir i� ki�enės i�sitraukė telefon�. Alisa girdėjo tylų pir�tų barbenim� į stog�, kol jis laukė atsiliepiant.

Netrukus Oti prabilo, ta�iau kalbėjo labai trumpai ir dalyki�kai.

��Ce n�est plus la,�� tepasakė jis.�� Jau nebėra. 14 SKYRIUS

�artras

Did�iosios gotikinės �artro Dievo Motinos katedros bok�tai kilo auk�tai vir� senajame miesto centre susitelkusių kalkakmenio ir med�io namų bei jų �erpinių stogų skiautinio. Ero upė ramiai tekėjo siaurų vingiuotų gatvelių labirintais, susigrūdusių namų �e�ėliuose ir vėlyvos popietės saulės pro�vaistėse.

Prie vakarinio katedros įėjimo grumdėsi turistai. Vyrai vaik�tinėjo tarsi ginklus atki�� savo vaizdo kameras�� pats filmavimas juos domino kur kas labiau negu neapsakomas potyris, kurį �adino spalvų �aismas, sukeliamas �viesos, sklindan�ios pro tris vir� Karali�kojo portalo kylan�ius arkinius langus.

Devynis į katedros prieigas vedan�ius įėjimus iki a�tuoniolikto �imtme�io kilus pavojui dar buvo galima u�daryti. Vartų jau seniai nebėra, ta�iau m�stysena i�liko. �artras taip ir liko miestas i� dviejų dalių�� senasis ir naujasis. Pra�matniausios gatvės buvo į �iaur� nuo vienuolyno, kur kadaise stūksojo Vyskupų rūmai. Bly�kaus akmens statiniai didingai �velgė į katedr�, gaubiami �imtme�ius trukusios katalikų įtakos ir galios auros.

Pagrindinis namas Baltojo Arklio gatvėje priklausė Oradorų �eimai. Pergyven�s revoliucij� ir okupacij�, jis stūksojo liudydamas senųjų laikų turtus. Durų belstukas ir pa�to dė�utė �vilgėjo variu, abipus laiptų, vedan�ių prie dvivėrių durų, augo nepriekai�tingai apkarpyti krūmai.

Paradinės durys vėrėsi į įspūding� hol� tamsiomis poliruotomis medinėmis grindimis. Holo viduryje ant ovalaus stalo stovėjo sunki stiklinė vaza su k� tik nuskintomis baltomis lelijomis. Pakra��iuose buvo i�dėstytos ekspozicinės dė�ės�� kiekviena su slapta signalizacija,�� kuriose buvo demonstruojama neįkainojama Egipto senienų kolekcija. Jas Oradorų �eima įsigijo Napoleonui pergalingai grį�us i� karinės kampanijos �iaurės Afrikoje prasidedant devynioliktam �imtme�iui. Tai buvo viena did�iausių priva�ių Egipto radinių kolekcijų.

Dabartinė �eimos galva, Marija Sesilė Orador, prekiavo visų epochų antikvarinėmis vertybėmis, ta�iau ji, kaip ir jos velionis senelis, pirmum� teikė viduram�iams. Ant med�io plok�tėmis apkaltos sienos prie�ais paradines duris kabėjo du dideli prancūzi�ki gobelenai, kuriuos ji įsigijo per pastaruosius penkerius metus, tapusi paveldėtoja. Vertingiausias �eimos turtas�� paveikslai, juvelyrika, rankra��iai�� buvo u�rakinti saugioje vietoje ir paslėpti nuo pa�alinių akių.

*

Antrajame auk�te, pagrindiniame namo miegamajame į Baltojo Arklio gatv� �velgian�iais langais, lovoje su keturiomis kolonomis ir baldakimu ant nugaros gulėjo dabartinis Marijos Sesilės meilu�is Vilis Franklinas, iki juosmens prisideng�s antklode.

Savo įdegusias rankas jis buvo susidėj�s u� galvos. �viesiai rudi plaukai, i�marginti Martos saloje praleistų vaikystės vasarų nugairintomis �viesiomis sruogomis, supo patrauklų veid� pamestinuko �ypsena.

Marija Sesilė sėdėjo prie �idinio ornamentuotame Liudviko XIV laikų krėsle, susidėjusi vien� ant kitos ilgas glotnias kojas. �ilkinių dramblio kaulo spalvos naktinukų �vilgesys atsispindėjo nuo tamsiai mėlynų aksominių apmu�alų.

Jos profilis buvo būdingas Oradorų �eimai: bly�kus, ereli�ko gro�io, ta�iau putliomis ir jausmingomis lūpomis, su �alias katini�kas akis puo�ian�iomis ve�liomis tamsiomis blakstienomis. Tobulai pakirptos juodos garbanos pabrė�ė lyg skulptoriaus i�skaptuot� pe�ių linij�.

��Tai puikus kambarys,�� tarė Vilis.�� Geresnės vietos nė nerastum: ramu, prabangu, subtilu.

Jai palinkus į priekį u�gesinti cigaretės, ausyse su�vilgo ma�u�iai auskarai su deimantais.

��Tai buvo mano senelio kambarys.

Ji kalbėjo nepriekai�tinga anglų kalba su vos girdimu prancūzi�ku akcentu, kuris jį vis dar sujaudindavo. Ji atsistojo ir �engė per kambarį jo link, storas bly�kiai mėlynas kilimas sugėrė vis� �ingsnių gars�.

Vilis nusi�ypsojo �inan�ia, ko laukti, �ypsena ir įkvėpė jos nepakartojam� aromat�: seksas, �Chanel� kvepalai ir vos jau�iamas �Gauloise� cigare�ių dvelksmas.

��Opa,�� tarė ji, apsukdama pir�tu ratelį ore.�� Apsiversk.

Vilis paklusniai įvykdė nurodym�. Marija Sesilė pradėjo masa�uoti jam sprand� ir pla�ius pe�ius. Jis jautė savo kūn� įsitempiant ir atsipalaiduojant nuo jos prisilietimų. Jie neatkreipė jokio dėmesio į apa�ioje pasigirdusį atidaromų ir vėl u�daromų paradinių durų gars�. Vilis, regis, negirdėjo balsų hole, spar�ių �ingsnių laiptais, per�okan�ių kas antr� pakop� ir atidunksin�ių koridoriumi.

Pasigirdo smarkus beldimas į miegamojo duris.

��Maman!

Vilis įsitempė.

��Tai tik mano sūnus,�� tarė ji.�� Taip? Kas �ia? Kas yra?

��Mama, a� noriu su tavimi pasikalbėti.

Vilis pakėlė galv�.

��Maniau, kad jis turėjo grį�ti tik rytoj?

��Taip, tik rytoj.

��Mama!�� pakartojo Fransua Batistas.�� Tai svarbu.

��Jeigu a� kliudau...�� tarė jis nedr�siai.

Marija Sesilė toliau masa�avo Vilio pe�ius.

��Jis �ino, kad man�s nedera trukdyti. Vėliau su juo pasikalbėsiu.�� Ji pakėlė bals�.�� Fransua Batistai, ne dabar.�� Tada ji, braukdama rankomis �emyn Vilio nugara ir norėdama jį pamaloninti, pridūrė angli�kai:�� Now it�s not... convenient24.

Vilis apsivertė ant nugaros ir atsisėdo, jausdamasis nesmagiai. Per tris pa�inties su Marija Sesile mėnesius jis dar nebuvo sutik�s jos sūnaus. Fransua Batistas visuomet būdavo universitete arba atostogaudavo su draugais. Tik dabar jis suprato, kad visk� taip buvo sutvarkiusi pati Marija Sesilė.

��Nepasikalbėsi su juo?

��Jeigu tik tai tave nud�iugins,�� tarė ji, i�slysdama i� lovos. Ji �iek tiek pravėrė duris. Vilis negalėjo suprasti pusbalsiu tariamų frazių, kuriomis buvo kei�iamasi pro durų ply�elį, vėliau pasigirdo holu nutolstantys �ingsniai. Marija Sesilė pasuko spynoje rakt� ir vėl atsigr�ė į Vilį.

��Taip geriau?�� paklausė ji, nutaisiusi �velnų bals�.

Ji pama�u artėjo link jo, �velgdama į jį i� po ilgų, tamsių blakstienų. Jos judesiai ka�kuo priminė sure�isuot� spektaklį, ta�iau Vilis vis tiek jautė savo kūno atsak�.

Ji stumtelėjo Vilį ant lovos ir apsi�ergė jį, sudėdama jam ant pe�ių savo eleganti�kas rankas. Jos a�trūs nagai paliko odoje lengvus įbrė�imus. Jis jautė į �onus įsirėmusius jos kelius. Kilstelėjo rankas ir perbraukė pir�tais glotnias įdegusias jos rankas, per �ilk� palietė krūtis. Plonos �ilkinės petne�ėlės lengvai nuslydo jos skulptūri�kais pe�iais.

Suskambo ant naktinio stalelio gulintis mobilusis telefonas. Vilis nekreipė dėmesio. Jis nusmaukė plony�ius naktinukus, apnuogindamas jos kūn� iki juosmens.

��Jeigu svarbu, perskambins.

Marija Sesilė �vilgtelėjo į numerį telefono ekrane. Jos nuotaika akimirksniu pakito.

��Privalau atsiliepti,�� tarė ji.

Vilis pamėgino sustabdyti j�, ta�iau ji nekantriai jį nustūmė:

��Ne dabar.

Prisidengusi ji nuėjo prie lango.

��Oui. J�ecoute25.

Vilis girdėjo telefono ry�io tra�kesį.

��Tai surask jį!�� tarė ji ir baigė pokalbį. Marija Sesilė paraudo i� pyk�io, siektelėjo cigaretės ir j� prisidegė. Jos rankos drebėjo.

��Ar kas nors nutiko?

I� prad�ių Vilis pagalvojo, kad jo nei�girdo. Ji atrodė pamir�usi, kad jis vis dar kambaryje. Po kiek laiko ji atsigr�ė.

��Taip, kai kas atsitiko.

Vilis luktelėjo, kol suprato, kad daugiau paai�kinimų nebus, ir ji telaukia, kol jis i�eis.

��Atsipra�au,�� tarė ji susitaikėli�kai.�� A� kur kas mieliau lik�iau su tavimi, bet...

Vilis susierzin�s pakilo i� lovos ir u�simovė d�insus.

��Ar pamatysiu tave per vakarien�?

Ji nutaisė grimas�.

��A� turiu susitikim��� jeigu pameni, verslo reikalai. Vėliau, oui?�� truktelėjo ji pe�iais.

��Kada bus tas vėliau? De�imt�? Vidurnaktį?

Ji priėjo ir sunėrė savo pir�tus tarp jo.

��A� labai atsipra�au.

Vilis pamėgino i�traukti rank�, ta�iau ji neleido.

��Tu visuomet taip elgiesi. A� niekada ne�inau, kas vyksta.

Ji dar labiau prisiartino, kad jis per plon� �ilk� pajustų prie krūtinės prisispaud�ian�ias krūtis. Nepaisant subjurusios nuotaikos, jis pajuto savo kūn� atsakant.

��Tai tik reikalai,�� sumurmėjo ji.�� Nėra dėl ko pavyduliauti.

��A� nepavyd�iu.�� Jis jau nebūtų galėj�s suskai�iuoti, kiek kartų kartojosi �is pokalbis.�� A� tik...

���įvakar,�� tarė ji, paleisdama jį.�� Dabar man reikia ruo�tis.

Jam nesuspėjus net paprie�tarauti, ji pranyko vonioje, u�darydama paskui save duris.

*

Grį�usi i� du�o Marija Sesilė su palengvėjimu i�vydo, kad Vilis i�ėj�s. Ji nebūtų nustebusi aptikusi jį vis dar i�sikėtojusį lovoje su ta varg�o pamesto vaiko i�rai�ka veide.

Jo reikalavimai jau pradeda erzinti. Jis nori vis daugiau jos laiko ir dėmesio�� kur kas daugiau, nei ji pasiruo�usi skirti. Atrodo, kad jis klaidingai supranta santykių esm�. Reikės tai spr�sti.

Kol kas Marija Sesilė i�metė Vilį i� galvos. Ji apsidairė aplinkui. Buvo u�ėjusi tarnaitė ir sutvarkė kambarį. Visi jos reikmenys buvo sudėti ant lovos. Rankų darbo auksuotos �lepetės gulėjo greta ant grindų.

Ji prisidegė dar vien� cigaret�. Ji rūkė per daug, ta�iau �į vakar� buvo sudirgusi. Prie� prisidegdama cigaret�, pabarbeno filtru į dė�utės dangtį. �į maniering� įprotį, kaip ir daug k� kita, paveldėjo i� senelio.

Marija Sesilė priėjo prie veidrod�io ir leido baltam �ilkiniam chalatui nuslysti nuo pe�ių. Chalatas susmuko ant grindų prie kojų. Ji pakreipė galv� į �on� ir kriti�ku �vilgsniu įsistebeilijo į veidrodį. Auk�taūgė, liekna, nemadingai bly�ki, sta�iomis, stand�iomis krūtimis, nepriekai�tinga oda. Ji perbraukė ranka tamsius spenelius, tada �emiau, paliesdama dubenkaulio kontūr�, plok��i� pilv�. Ties akimis ir burna gal jau �iek tiek pagausėj� rauk�lių, ta�iau visais kitais at�vilgiais laikas j� ma�ai tepalietė.

Auksuotos bronzos laikrodis ant �idinio atbrailos ėmė skambinti valandas, primindamas, kad reikia pradėti ruo�tis. Ji pasiėmė nuo kabyklos ilg� per�vie�iam� palaidin� auk�ta nugara ir gilia V formos i�kirpte priekyje�� specialiai pasiūt� jai.

Marija Sesilė u�sidėjo i� siaurų auksuotų juostelių pasiūtas palaidinės petne�ėles ant taisyklingų pe�ių ir atsisėdo prie tualetinio stalelio. Ji i�si�ukavo plaukus, sukdama garbanas ant pir�tų, kol jos ėmė �vilgėti lyg juoda anglis. Ji mėgavosi virsmo akimirka�� �tai liaunasi būti tiesiog Marija Sesilė ir tampa Navigataire. �is virsmas sujungia j� su tais, kurie visais laikais iki jos vykdė �i� funkcij�.

Marija Sesilė �yptelėjo. Tik jos senelis suprastų, kaip ji dabar jau�iasi: pakylėta, linksma ir nenugalima. Dar ne �į vakar�, ta�iau jau kit� kart� ji galės atlikti apeigas ten, kur kadaise stovėjo jos protėviai. Jam tas nebuvo lemta. Skausminga suvokti, kaip arti buvo ola prie senelio kasinėjimų vietos prie� penkiasde�imt metų. Jis vis� laik� buvo teisus. Vos keli kilometrai į rytus ir jis�� ne ji�� būtų stoj�s pakeisti istorijos tėkmės.

Oradorų �eimos versl� ji paveldėjo prie� penkerius metus po senelio mirties. Jis j� augino �iam vaidmeniui, kiek tik ji galėjo prisiminti. Jos tėvu, savo vieninteliu sūnumi, jis buvo nusivyl�s. Marija Sesilė suprato tai dar vaikystėje. Jau nuo �e�erių metų senelis ėmė rūpintis jos lavinimu�� socialiniu, akademiniu ir filosofiniu. Jis aistringai mėgo gyvenimo subtilybes, puikiai jautė spalvas ir nusimanė apie meno dirbinių vert�. Baldai, gobelenai, madinga apranga, paveikslai, knygos�� jo skonis visose srityse buvo nepriekai�tingas. Visko, dėl ko ji savimi did�iavosi, ji i�moko i� jo.

Taip pat jis padėjo jai su�inoti, kas yra galia, kaip ja naudotis ir kaip j� i�laikyti. Kai ji buvo a�tuoniolikos ir, senelio manymu, jau buvo pasirengusi, jis oficialiai atėmė i� sūnaus paveldėjimo teis� ir savo įpėdine paskyrė j�.

Jų santykiuose tėra buv�s vienintelis kliuvinys�� jos nelauktas ir nepageidautinas nė�tumas. Nepaisant senelio atsidavimo senosios Gralio paslapties atskleidimo misijai, jo kataliki�ki įsitikinimai buvo tvirti ir jis laikėsi ortodoksi�kų pa�iūrų, nepripa�įstan�ių nesantuokinių vaikų. Apie nė�tumo nutraukim� negalėjo būti nė kalbos. Taip pat ir apie įvaikinim�. Tik tada, kai jis pamatė, kad motinystė nepaveikė jos ry�to�� prie�ingai, sustiprino ambicijas,�� jis vėl įsileido j� į savo gyvenim�.

Ji giliai u�sitraukė cigaret�, d�iaugdamasi aitriu dūmo skoniu, dirginan�iu gerkl�, besileid�ian�iu į plau�ius ir sustiprinan�iu prisiminimus. Net ir praėjus daugiau kaip dvide�im�iai metų, prisiminus atstūmim��� ekskomunik�, kaip jis sakė�� j� persmelkdavo nevilties �altis.

Taikliai pasakyta. Ji jautėsi lyg mirusi.

Marija Sesilė papurtė galv�, norėdama nuginti verksmingas mintis. Ji norėjo, kad �į vakar� niekas nedrumstų jos nuotaikos. Niekas negalėjo dabar mesti ant jos �e�ėlio. Klaidų jai nereikia.

Ji vėl pa�velgė į veidrodį. Pirmiausia ji padengė od� bly�kiu makia�o pagrindu ir nupudravo auksaspalve veido pudra, atspindin�ia �vies�. Paskui sodriu �e�ėlių pie�tuku patamsino vokus ir antakius, i�ry�kindama tamsias blakstienas ir juodas raineles, papuo�ė akis �alsvais ir margaspalviais lyg povo uodega akių �e�ėliais. Lūpoms ji pasirinko blizgius vario atspalvio da�us su aukso ta�keliais. Prispaudusi prie lūpų audinio skiaut� įtvirtino spalv�. Galiausiai ji papur�kė į or� kvepalų ir leido purslams kristi ant sav�s.

Ant tualetinio stalelio stovėjo i�rikiuotos trys dė�utės �vilgan�iais �alvariniais skl�s�iais, aptrauktos raudona oda. Visi apeiginiai papuo�alai buvo kelių �imtme�ių senumo, ta�iau modeliams, pagal kuriuos jie buvo pagaminti, buvo tūkstan�iai metų. Pirmojoje dė�utėje gulėjo auksinis galvos papuo�alas, lyg tiara, kylanti link vidurio. Antrojoje�� du auksiniai amuletai�� gyvatės blizgan�iomis skelto smaragdo akimis. Tre�iojoje dė�utėje buvo auksinė antkaklė su viduryje kaban�iu amuletu. Papuo�alų �vilgesys atmintyje �adino įkaitusios ir dulkėtos senovės Egipto �emės atbalsius.

Pasiruo�usi Marija Sesilė priėjo prie lango. Apa�ioje lyg atviruke driekėsi �artro miesto gatvės: kasdienių reikmenų krautuvės, miestie�ių automobiliai ir u�eigos did�iosios gotikinės katedros paunksnėje. Netrukus i� �ių namų pasirodys vyrai ir moterys, kuriems likimas �i�nakt lėmė dalyvauti apeigose.

�velgdama į pa�įstam� temstan�io dangaus horizonto linij�, ji u�simerkė. Ji jau nebematė ba�ny�ios smailių ir kolonadų. Vaizduotės akimis regėjo vis� pasaulį, kuris plytėjo i�skleistas prie� j� lyg dar neliestas �emėlapis.

Dabar jau pasiekiamas ranka. 15 SKYRIUS

Fua

Alisa krūptelėjusi pabudo pa�adinta įkyraus skambu�io.

Kur, po galais, a� esu? Smėlio spalvos telefonas ant lentynėlės vir� lovos vėl suskambo.

�inoma. Vie�bu�io kambarys Fua. Ji grį�o i� perkasos, susidėjo daiktus ir nuėjo į du��. Paskutinis prisiminimas�� ji prigulė ant lovos pailsėti kelias minutes.

Alisa, dar apsnūdusi, stengėsi sugraibyti ragelį.

��O ui. Alio?

Vie�bu�io savininkas ponas Ano kalbėjo su ry�kiu vietinės tarmės akcentu, trumpindamas balsius ir mykdamas priebalsius per nosį. Alisai buvo sunku suprasti jį netgi kalbantis akis į akį. Ta�iau telefonu, nematant jo i�kalbingų antakių ir rankų gestų, tai buvo visi�kai neįmanoma. Jo kalbėsena buvo pana�i į animacinio filmo herojaus.

��Plus lentements, s�il vous plait26,�� tarė ji, norėdama jį pristabdyti.�� Kalbate per greitai. Nesuprantu jūsų.

Stojo tyla. Alisa girdėjo atokiau paskubomis besi�nab�dan�ius balsus. Tada ragelį paėmė ponia Ano ir paai�kino, kad ka�kas Alisos lauki�s prie registratūros.

��Moteris?�� paklausė ji viltingai.

Alisa paliko �eilai ra�telį kasinėjimų stovyklos namelyje, taip pat por� balso pa�to prane�imų, ta�iau kol kas�� jokio atsako.

��Ne, vyras,�� atsakė ponia Ano.

��Gerai,�� atsiduso ji nusivylusi.�� Būsiu po poros minu�ių.

�ukomis ji perbraukė vis dar drėgnus plaukus, u�sitraukė mar�kinėlius ir u�sisegė sijon�, įsispyrė į basutes ir leidosi laiptais �emyn, mėgindama atspėti, kas atėjo.

Visa archeologų brigada buvo apsistojusi ma�ame kalnų vie�butėlyje netoli kasinėjimų vietos. Bet kokiu atveju ji jau buvo atsisveikinusi su visais, kas norėjo klausytis jos atsisveikinimų. Daugiau niekas ne�inojo, kad ji �ia. Kadangi ji i�siskyrė su Oliveriu, niekas ir nebūtų galėj�s pasakyti.

Prie registratūros buvo visi�kai tu��ia. Ji įsistebeilijo į priebland�, tikėdamasi i�vysti poni� Ano, sėdin�i� prie auk�to medinio stalo, ta�iau ten nieko nebuvo. Alisa �vilgtelėjo į laukiam�jį u� kampo. Seni pinti krėslai, apdulkėj� i� apa�ios, buvo tu�ti, kaip ir dvi didelės odinės sofos, stovin�ios statmenai į �idinį, puo�tos pakinktų elementais ir i�margintos dėkingų sve�ių atsiliepimais. Nejudėdamas stovėjo pasvir�s sukamasis atvirukų stovas, jame buvo galima i�vysti visas į�ymybes, kuriomis garsėjo Fua ir Arje�as.

Alisa grį�o prie registratūros stalo ir paskambino skambu�iu. Pasigirdo tarpduryje sunertų karoliukų bar�kėjimas ir i� priva�ių �eimos apartamentų pasirodė ponas Ano.

��Ka�kas man�s laukia?

���tai,�� atsakė jis, persisverdamas per stal� ir norėdamas ka�k� parodyti.

Alisa papurtė galv�.

��Vyras.

Jis apėjo aplinkui norėdamas pasi�iūrėti. Rad�s fojė tu��i�, jis nusteb�s gū�telėjo pe�iais.

��Dehors? Gal lauke?�� Jis gestais pamėgd�iojo rūkantį �mogų.

Vie�butis buvo ma�ame skersgatvyje, jungian�iame administracinių pastatų ir greitojo maisto u�eigų piln� pagrindin� gatv�, kurioje taip pat buvo neįprastas ketvirtojo de�imtme�io art deco stiliaus pa�to pastatas, ir vaizding� viduram�ių Fua centr� su daugybe kavinių ir senienų krautuvių.

Alisa pa�iūrėjo į kair�, tada į de�in�, ta�iau nei�vydo, kad jos kas nors lauktų. �iuo paros metu visos parduotuvės dar u�darytos, tad gatvė buvo tu��ia.

Sutrikusi ji buvo beapsisukanti grį�ti atgal, kai i� tarpdurio i�niro vyras: vos į�eng�s į tre�i�j� de�imtį, dėvintis �iek tiek per didelį �viesų vasarinį kostium�. Jo juodi, standūs plaukai buvo tvarkingai trumpai pakirpti, akis slėpė tamsūs akiniai. Rankoje jis laikė cigaret�.

��Daktarė Taner?

��Oui,�� atsakė ji atsargiai.�� Jūs man�s ie�kote?

Jis panar�ė vir�utinėje ki�enėje.

���ia jums, imkite,�� tarė jis, brukdamas jai vok�. Jis nervingai �valgėsi aplinkui, ai�kiai nerimaudamas, kad kas nors gali juos pamatyti. Staiga Alisa pa�ino, kad tai yra inspektorių Nubelį lydėj�s jaunasis uniformuotas pareigūnas.

��Ar tik nebuvome anks�iau susitik� Sularako kalne?

Jis prabilo angli�kai.

��Pra�om,�� pakartojo nekantriai.�� Paimkite.

��Buvote su inspektoriumi Nubeliu,�� nenusileido ji.

Jo kakta buvo i�rasojusi ma�ais prakaito la�eliais. Netikėtai jis sugriebė Alis� u� rankos ir įspraudė į deln� vok�.

��Ei!�� u�protestavo ji.�� K� tai rei�kia?

Ta�iau jis jau buvo ding�s viename i� daugelio pilies link vedan�ių skersgatvių.

Akimirk� Alisa spoksojo į gatvės tu�tum�, tarsi norėtų vytis. Ta�iau netrukus ji apsigalvojo. I� tiesų jis i�g�sdino j�. Ji pa�velgė į lai�k� savo rankoje, lyg tai būtų tuojau sprogsianti bomba, ir giliai įkvėpusi įki�o pir�t� po atvartu. Voke buvo vienintelis pigaus ra�omojo popieriaus lapas, kuriame vaiki�ka ra�ysena did�iosiomis raidėmis buvo u�ra�yta APPELEZ27. �emiau buvo nurodytas telefono numeris: 02 68 72 31 26.

Alisa krūptelėjo. Telefonas ne vietinis. Arje�o kodas 05.

Alisa apvertė lap�, norėdama pa�iūrėti, ar nieko nėra kitoje pusėje, ta�iau ten buvo tu��ia. Ji jau norėjo mesti ra�telį į �iuk�lin�, ta�iau susim�stė. Geriau kol kas pasilaikysiu. Įsidėjusi ra�telį į ki�en�, ji numetė vok� ant ledų pakuo�ių krūvos �iuk�linėje ir grį�o į vie�butį jausdamasi įtraukta į ka�koki� paslaptį.

Alisa nepastebėjo vyro, kuris pasirodė i� prie�ais esan�ios kavinės tarpdurio. Kai vyri�kis su�vejojo �iuk�linėje jos i�mest� vok�, ji jau buvo savo kambaryje.

*

Ivo Bjo gyslomis pulsavo adrenalinas. Galiausiai jis liovėsi bėg�s, sustojo, pasilenkė atsirėm�s rankomis į kelius ir pamėgino atgauti kvap�.

Auk�tai vir� jo stūksojo Fua pilies, globusios miest� jau daugiau kaip tūkstantį metų, bok�tai. Fua pilis buvo kra�to nepriklausomybės simbolis, vienintelis didesnis įtvirtinimas, neu�imtas per kry�iaus �ygį prie� Langedok�. Ji tapo katarų ir laisvės kovotojų i� visų miestelių ir lygumų prieglobs�iu.

Bjo �inojo, kad yra sekamas. Jie�� kad ir kas tai būtų�� nė nemėgino slėptis. Ranka jis neju�iomis ap�iuopė ginkl� po �varko skvernu. Jis bent jau atliko tai, ko jo pra�ė �eila. Dabar, jeigu jam pavyktų pereiti sien� į Andor� prie� jiems aptinkant, kad jis dingo, viskas dar gali būti gerai. Bjo suprato, kad jau per vėlu i�vengti įvykių, kuriuos jis pats paskatino. Jis atliko visk�, ko buvo pra�omas, ta�iau ji ir vėl sugrį�davo. Kad ir k� jis darytų, buvo vis negana.

Paketas i�siųstas su paskutiniu pa�tu senelei. Ji �inos, kaip elgtis. Jis nei�manė, k� dar galėtų padaryti.

Bjo �vilgtelėjo į vien� ir į kit� gatvės puses. Tu��ia.

Jis �engė į gatv� ir leidosi namo aplinkkeliais, rinkdamasis neįprast� mar�rut�, numatydamas galim� pasal�. Grį�damas i� �ios pusės, jis galės i�vysti juos pirma, negu pats bus pastebėtas.

Eidamas per dengt� turgaviet�, jis pastebėjo sidabro spalvos mersedes� ties �v. Voluzjeno aik�te, ta�iau neatkreipė į jį dėmesio. Jis nei�girdo tyliai kosint u�vedamo variklio, jungiamos pavaros bei tylaus viduram�ių miesto grindiniu riedan�ių padangų �iug�desio.

Bjo nu�engus nuo �aligatvio ir rengiantis pereiti gatv�, automobilis ver�liai �ovė į priekį, lyg lėktuvas pakilimo taku. Jis dar spėjo atsigr�ti�� veide sustingo i�g�stis. Pasigirdo duslus smūgis ir jo kojos pakilo į or�. Staiga svorio netek�s kūnas trenkėsi į priekinį lang� ir virto per jį. Bjo akimirk� atrodė sklend�i�s ore, tada rė�ėsi į vien� i� ketaus statrams�ių, laikan�ių �laitinį dengtos turgavietės stog�.

Atsitrenk�s jis akimirk� kabojo ore, lyg vaikas centrifugos atrakcione turgaus aik�tėje, kol jį pasiglem�ė �emės trauka ir jis tė�kėsi �emyn, palikdamas raudon� kraujo pėdsak� ant juodos metalinės kolonos.

Mersedesas nė nestabtelėjo.

I�gird�s smūgį, i� vietinių u�eigų į gatv� pabiro �monės. Į aik�t� �velgian�iuose languose pasirodė namų �eimininkių veidai. �Cafe PMU� savininkas, vos �vilgtelėj�s, nuskubėjo į tarnybines patalpas kviesti policijos. Viena moteris pradėjo klykti, ta�iau buvo greitai nuraminta, aplink kūn� netrukus susibūrė minia.

*

I� prad�ių Alisa nekreipė dėmesio į �į triuk�m�, ta�iau priartėjus sirenų kauksmui, ji, kaip ir visi, priėjo prie lango pasi�iūrėti.

Tav�s tai nelie�ia.

Nebuvo jokio reikalo ki�tis, ta�iau Alisa, pati nesuvokdama, kodėl taip elgiasi, leidosi i� kambario ir pasuko prie aik�tės.

Policijos automobilis tyliai mirksin�iais �ibintais blokavo i� aik�tės kampo vedan�i� ma�� gatvel�. Kitoje pusėje, ties ka�kuo, gulin�iu ant �emės, buvo pusra�iu susibūr� �monės.

��Niekur negali būti saugus,�� dūsavo savo vyrui amerikietė moteris,�� netgi Europoje.

Alisai artėjant, stiprėjo bloga nuojauta. Mintis apie tai, k� ji netrukus gali i�vysti, buvo nepakeliama, ta�iau ji neįstengė jos nuginti. I� kito skersgatvio pasirodė dar vienas policijos automobilis ir sucyp�s ratais sustojo ties pirmuoju. Susirinkusieji atsigr�ė praretindami kojų, rankų ir kūnų tankm� tiek, kad Alisa galėjo pamatyti gulintįjį ant �emės. �viesus kostiumas, juodi plaukai, saulės akiniai paauksuotais rėmeliais ir rudais stiklais, nukrit� greta.

Negali būti, kad tai jis.

Alisa brovėsi ar�iau, stumdama �mones sau i� kelio, kol atsidūrė prie�akyje. Vaikis susting�s gulėjo ant �emės. Jos ranka neju�iomis siektelėjo ra�telio ki�enėje. Tai ne sutapimas.

Alisa, priblok�ta reginio, nu�litiniavo atgal. Trinktelėjo automobilio durelės. Ji krūptelėjo ir atsigr�usi i�vydo inspektorių Nubelį, besiritantį i� vairuotojo sėdynės. Tik jam nesirodyk. Ji instinktyviai leidosi per aik�t� nudelbusi galv�, kuo toliau nuo Nubelio.

Vos tik pasukusi u� kampo, ji ėmė bėgti.

*

��S�il vous plait28,�� �aukė Nubelis, skindamasis keli� pro stebėtojus.�� Police. S�il vous plait.

Ivas Bjo gulėjo kniūbs�ias ant negailestingos �emės į �onus statmenai atmestomis rankomis. Viena koja buvo dvilinkai pariesta po juo, ai�ku, lū�usi. Pro kelnes matėsi i�siki��s baltas blauzdikaulis. Kita koja gulėjo nenatūraliai lygiai, i�sukta į �on�. Vienas i� jo įsispiriamų odinių batų buvo nusimov�s.

Nubelis nerangiai pritūpė ir pamėgino ap�iuopti puls�. Dar buvo girdėti trumpi pavir�iniai kvėptelėjimai, ta�iau jo oda buvo �alta, akys u�merktos. Nubelis i� tolo i�girdo aidint atskubantį greitosios pagalbos automobilį.

��S�il vous plait,�� vėl riktelėjo jis atsistodamas.�� Poussez vous, atsitraukite.

Atvyko dar du policijos automobiliai. Per radij� pasklidus �iniai, kad partrenktas pareigūnas, policininkų susirinko daugiau negu paprastų smalsuolių. Jie netrukus atitvėrė gatv� ir atskyrė liudytojus nuo �ioplinėjan�iųjų. Nors jie dirbo efektyviai ir metodi�kai, jų veiduose matėsi įtampa.

��Inspektoriau, tai buvo ne avarija,�� tarė moteris amerikietė.�� Ma�ina pasuko tiesiai į jį, lėkė labai greitai. Jis neturėjo jokio �anso.

Nubelis atid�iai nu�velgė j�.

��Ponia, jūs matėte įvykį?

���inoma, ma�iau.

��Ar matėte, koks tai buvo automobilis? Kokia markė?

Ji papurtė galv�.

��Sidabro spalvos, tik tiek tegalė�iau pasakyti,�� ji atsigr�ė į savo vyr�.

��Mersedesas,�� netrukus patikslino jis.�� Nespėjau gerai įsi�iūrėti, atsigr�iau tik i�gird�s triuk�m�.

��Numeriai?

��Regis, paskutinis skai�ius buvo vienuolika. Viskas atsitiko taip greitai.

��Gatvė buvo visi�kai tu��ia,�� pakartojo �mona, tarsi būg�taudama, kad jos �od�iai nebus vertinami rimtai.

��Ar matėte, kiek �monių buvo automobilyje?

��Tikrai buvo vienas priekyje. Negalė�iau pasakyti, ar dar buvo kas gale.

Nubelis perdavė liudytoj� kitam pareigūnui, kad u�ra�ytų duomenis ir nu�ingsniavo prie greitosios pagalbos automobilio, kur Bjo jau buvo perkeltas ant ne�tuvų. Jo kakl� ir galv� laikė įtvaras, i� po �aizdos tvars�io be pertrūkio plūdo kraujas, raudonai nuda�ydamas jo mar�kinius.

Jo oda buvo nenatūraliai bly�ki, tarsi va�kas. Burnos kampelyje buvo įdėtas vamzdelis, prie rankos pritvirtinta kilnojama la�inė.

��Ar i�gyvens?

Fel�eris nutaisė grimas�.

��Jūsų vietoje,�� tarė jis u�trenkdamas duris,�� jau skambin�iau giminai�iams.

Nubelis padau�ė į nuva�iuojan�io greitosios automobilio �on� ir, įsitikin�s, kad jo vyrai dirba reikiam� darb�, nu�ingsniavo prie savo ma�inos, tyliai keiksnodamas save. Jis sunkiai atsisėdo į priekin� sėdyn�, jausdamas penkiasde�imties metų svorį, prisimindamas visus netinkamus sprendimus, kuriuos �iandien padarė ir kurie atvedė į �i� situacij�. Jis įki�o pir�t� u� apykaklės ir atlaisvino kaklarai�tį.

Jis suvokė, kad turėjo anks�iau pasikalbėti su bernioku. Nuo pat atvykimo į Sularako kaln� Bjo buvo lyg nesavas. Paprastai jis būdavo entuziastingas, pirmasis pasiruo��s padėti, ta�iau �iandien jis vaik��iojo sudirg�s, o vėliau pranyko visam pusdieniui.

Nubelis nervingai barbeno pir�tais į vair�. Oti tvirtino, kad Bjo jam nieko nesakė apie �ied�. Ta�iau ar jis galėtų meluoti dėl tokio menkniekio?

Pagalvojus apie Polį Oti, Nubeliui sudiegė pilv�. Jis įsimetė į burn� mėtinį saldainį, norėdamas numaldyti dieglį. Dar viena klaida. Nereikėjo leisti Oti prie daktarės Taner, nors galvodamas apie tai Nubelis negalėjo sum�styti, kaip būtų buv� galima u�kirsti jam keli�. Vos tik buvo perduota �inia apie Sularake rastus griau�ius, atėjo įsakymas leisti Polį Oti į perkas�. Įsakym� lydėjo derama parama. Nubelis kol kas dar negalėjo i�siai�kinti, kaip Oti pavyko taip greitai su�inoti apie radinius ir, ma�a to, prasiskinti keli� į perkas�.

Nubelis anks�iau nebuvo sutik�s Oti asmeni�kai, ta�iau jis �inojo jo reputacij�. Daugelis policijos pareigūnų buvo girdėj� apie jį. Oti buvo advokatas, �inomas dėl savo tvirtų religinių pa�iūrų. Sklido gandai, kad jis ki�enėje laik�s pus� kriminalinės policijos ir Pietų Prancūzijos �andarmerijos. �tai, pavyzd�iui, Nubelio bendradarbis buvo papra�ytas duoti parodymus byloje, kurioje Oti atstovavo gynybai. Du radikalios de�iniųjų grupuotės nariai buvo kaltinami al�yrie�io taksi vairuotojo nu�udymu Karkasonėje. Buvo kalbama apie grasinimus. Galiausiai abu ginamieji buvo i�teisinti, keletas policijos pareigūnų turėjo atsistatydinti.

Nubelis pa�velgė į Bjo akinius, kuriuos pakėlė nuo �emės. Jau anks�iau Nubelis jautėsi prislėgtas, ta�iau dabar situacija jį �avėjo dar ma�iau.

Sutra�kėjusi prabudo radijo stotelė, i�spjaudama Nubeliui reikalingas �inias apie Bjo artimuosius. Jis dar akimirk� pasėdėjo norėdamas susikaupti ir pradėjo skambinti. 16 SKYRIUS

Kai Alisa pasiekė Tulūzos priemies�ius, jau buvo vienuolikta valanda. Ji jautėsi pernelyg pavargusi, kad va�iuotų dar į Karkason�, tad nusprendė sukti į miesto centr� ir susirasti viet� nakvynei.

Kelionė prabėgo lyg akimirka. Galvoje grūdosi griau�ių, �alia jų gulin�io durklo, negyvoje prieblandoje i�nyran�io bly�kaus veido, prie�ais Fua ba�ny�i� partrenkto vyro vaizdiniai. Ar jis mir�s?

Ir labirintas. Kiekvien� sykį ji galiausiai grį�davo prie labirinto. Alisa kartojo sau, kad elgiasi paranoji�kai, ta�iau nieko negalėjo padaryti. Tu tiesiog netinkamu metu atsiradai netinkamoje vietoje. Ta�iau kiek kartų Alisa tai bekartotų, ji vis tiek tuo netikėjo.

Ji nusispyrė batus ir su visais drabu�iais i�sitiesė ant lovos. Kambaryje viskas buvo pigu. Beveidis plastikas ir kartono plok�tės, pilkos plytelės ir med�io imitacija. Patalynė buvo pernelyg i�balinta ir �iug�dėjo tarsi popierius.

Ji i�sitraukė i� kuprinės �Bushmills� viskio butelį. Liku�io dar per du pir�tus. Staiga ji pajuto kamuolį galugerklyje. Ji saugojo �iuos paskutinius por� colių pabaigtuvių vakarui stovykloje. Pabandė dar kart� ir dar, ta�iau �eilos telefone buvo įjungtas balso pa�tas. Stengdamasi nugalėti susierzinim�, ji paliko dar vien� �inut�. Ji norėjo, kad �eila liautųsi �aisti.

Alisa u�gėrė viskiu por� nuskausminamųjų piliulių ir u�gesinusi �vies� atsigulė miegoti. Ji buvo visi�kai i�sekusi, ta�iau niekaip negalėjo patogiai įsitaisyti. Galva tvink�iojo, sutin�s rie�as kaito, �aizda rankoje pragari�kai gėlė. Blogiau nebūna.

Kambaryje buvo kar�ta ir tvanku. Alisa prasivartė lovoje, kol laikrodis i�mu�ė vidurnaktį, vėliau�� pirm� nakties. Tada ji atsikėlė atidaryti lango ir įleisti gaivaus oro, ta�iau tai nepadėjo. Jos mintys niekaip nenorėjo nurimti. Ji mėgino galvoti apie pajūrio smėlį ir skaidrų �ydr� vandenį, Karibų paplūdimius ir Havajų saulėlyd�ius, ta�iau mintyse vis i�kildavo pilki akmenys ir �varbus Vidur�emio jūros kalnynų oras.

Ji bijojo u�migti. Jeigu vėl tas sapnas?

Valandos slinko lėtai. I�d�iūvo burna, nuo viskio trankėsi �irdis. Tik tada, kai bly�ki au�ra jau skverbėsi pro sutrintų u�uolaidų kra�telius, jos s�monė pasidavė.

*

�į kart� kitas sapnas.

Ji joja bėru �irgu per snieg�. Jo �ieminis plaukas ve�lus ir �vilga, į baltus kar�ius ir uodeg� įpinti raudoni kaspinai. Ji apsivilkusi med�iokliniais rūbais, apsisiautusi savo geriausi� apsiaust� su voverių kailio apvadais ir gobtuvu, u�simovusi ilgas odines pir�tines, apkra�tuotas kiaunės kailiu ir siekian�ias net iki alkūnių.

Greta jos joja vyras�� gerokai didesniu ir kresnesniu �irmu �irgu juodais kar�iais ir uodega. Jis kartkar�iais vis trūkteli vad�ias tramdydamas gyvulį. Rudi vyro plaukai nevyri�kai ilgi ir siekia pe�ius. Jam jojant, u� nugaros plaikstosi mėlyno aksomo apsiaustas. Alisa pastebi, kad jis prie dir�o turi durkl�. Ant jo kaklo kabo sidabrinė grandinėlė su �alios spalvos akmeniu, kuris dau�osi į krūtin� jojimo ritmu.

Jis vis atsigr�ia į j� pasi�iūrėti pasidid�iavimo kupinu �eimininki�ku �vilgsniu. Juos sieja tvirtas intymus ry�ys.

Alisa per miegus nusi�ypsojo ir apsivertė ant kito �ono.

Tolėliau skardena trimitas, veriantis vaiskų gruod�io or�, skelbiantis, kad skalikai aptiko vilko pėdsakus. Ji �ino, kad gruodis�� ypatingas mėnuo. Ji jau�iasi esanti laiminga.

Staiga �viesa pasikei�ia.

Ji viena mi�ke, kurio nepa�įsta. Auk�ti tankiai augantys med�iai plikomis, juodomis, i�sirangiusiomis lyg negyvėlio pir�tai �akomis sniego baltumo dangaus fone. Ka�kur u� nugaros, dar nematomi, ta�iau grėsmingi, vejasi �unys, nujau�iantys krauj�.

Dabar ji jau ne med�iotojas, bet grobis.

Mi�kas skamba tūkstan�ių kanopų griausmu�� vis ar�iau ir ar�iau. Ji jau girdi med�iotojų erzelį. Jie �ūk�ioja tarpusavyje nesuprantama kalba, ta�iau ji �ino, kad persekioja j�.

�irgas suklumpa. Alisa i�lekia i� balno į priekį ir krinta ant kietos į�alusios �emės. Ji i�girsta lū�tan�io peties trak�telėjim� ir pajunta veriantį skausm�. Apimta siaubo, ji pa�velgia į su�alusi� saus� med�io �ak�, a�tri� lyg strėlės smaigalys, kuri perplė�ė rankov� ir įsmigo į rank�.

Apimta nevilties Alisa, merkdamasi nuo nepakeliamo skausmo, sustingusiais pir�tais traukia atplai�� lauk. Vos tik i�traukus �ak�, pliūpteli kraujas, ta�iau Alisa neketina pasiduoti.

Stabdydama kraujavim� apsiausto skvernu, Alisa pakyla ant kojų ir �engia per plikas �akas ir suragėjusi� mi�ko paklot�. Po kojomis tra�ka �akelės, ledinis oras gnaibo skruostus, akys plūsta a�aromis.

Dabar ausyse skamba gerokai garsiau, skambesys vis stiprėja. Ji jau�iasi svaigstanti, tampanti lengva tarsi vaiduoklis.

Staiga mi�kas dingsta ir Alisa i�vysta stovinti ant uolos kra�to. Eiti nebėra kur. Ties jos kojomis status skardis, o apa�ioje�� mi�kinga bedugnė. Prie�ais j� kalnai snieguotomis vir�ūnėmis, besidriekiantys į tolį, kiek akys u�mato. Kalnai taip arti, kad, atrodo, ji galėtų paliesti juos i�tiesusi rank�.

Alisa sunkiai sujudėjo per mieg�.

Maldauju, leiskite man prabusti.

Ji stengėsi nubusti, ta�iau berg�d�iai. Sapnas pernelyg tvirtai j� supan�iojo.

I� med�ių tankmės u� nugaros lodami ir urgzdami i��oka �unys. Tauk�i �unų nasrai, oras prisipildo garų nuo jų kvėpavimo, nuo �iepiamų dantų tyk�ta kraujo ir seilių purslai. Besitelkian�ioje prieblandoje ry�kiai �vilga med�iotojų ie�ių antgaliai. Jų akys dega neapykanta ir jauduliu. Ji girdi juos �nab�dantis, �aipantis i� jos ir bauginant j�.

��Heretique, heretique.

Sprendimas padaromas akimirksniu. Jeigu atėjo laikas mirti, ji nemirs nuo tokių �monių rankos. Alisa i�kelia rankas ir �oka, atsiduodama erdvei.

Pasaulis akimirksniu nu��iūva.

Laikas tampa neap�iuopiamas. Ji krinta �velniai, pama�u, aplink j� plaikstosi jos �alio rūbo skvernai. Staiga ji pajunta, kad ant nugaros jai ka�kas prisegta. Tai �vaig�dės formos med�iagos skiautė. Ne, kry�iaus formos. Geltonas kry�ius. Rouelle. Nepa�įstamam �od�iui sklandant jos mintyse, kry�ius atsilaisvino ir nuskriejo �alin, lyg rudeninis med�io lapas.

�emė nebeartėjo. Alisa jau nebijojo. Sapno vaizdiniams pradedant ai�ėti ir �irti, ji pas�moningai suvokė tai, ko negalėjo suprasti s�monė. Krito ne ji, Alisa, o kitas �mogus.

Tai buvo ne sapnas, tai buvo atsiminimas. Prie� daug daug laiko nugyvento gyvenimo fragmentas. 17 SKYRIUS

Karkasona

1209 M. LIEPA

Alaisai sujudėjus, sutra�kėjo �akelės ir lapai.

Nosyje ir burnoje buvo pilna tir�to samanų, kerpių ir �emės aromato. Ka�kas pervėrė rank��� ma�ytis dūris, i� karto pradėj�s gelti. Uodas arba skruzdė. Alaisa jautė į krauj� besisunkian�ius nuodus. Susikaupusi judesiui, ji nubraukė vabzdį �alin. Nuo pastangų j� supykino.

Kur a�?

Atsakymas�� tarsi aidas. Defora. Lauke.

Ji gulėjo veidu į �em�. Jos oda buvo drėgna, �iek tiek sustirusi nuo rasos. Au�ta ar temsta? �lapi drabu�iai susivij� aplink kūn�. Alaisa pama�u, stengdamasi i�laikyti pusiausvyr�, atsisėdo ir atsirėmė į ber�o kamien�, kad pasijustų tvir�iau.

Doqament. Atsargiai, pama�u.

Pro med�ius �laito vir�uje ji i�vydo boluojant dangų, raustantį ties horizontu. Plok�ti debesys sklendė tarsi laivai. Ji galėjo į�iūrėti juodus svyruoklinių gluosnių kontūrus. U� jų augo kriau�ės ir vy�nios�� vaismed�iai �iuo vėlyvu metų laiku stovėjo dulsvi, lyg kas būtų nuplov�s visas spalvas.

Ai�ku, au�ra. Alaisa pamėgino sutelkti dėmesį į aplink�. Nors saulės dar nesimatė, aplink buvo labai vaisku, net akino. Netoliese seklaus vandens tėkmė tingiai ritosi akmenimis. Tolėliau pasigirdo did�iojo apuoko, grį�tan�io i� naktinės med�ioklės, kveksėjimas.

Alaisa pa�velgė į savo rankas, nusėtas ma�u�iais, raudonais įgėlimais. Ji atid�iai ap�iūrėjo įpjovimus ir įbrė�imus ant kojų. Sud�iūv�s kraujas juosė ne tik vabzd�ių įgėlimus, bet ir rie�us. Ji pakėlė rankas ir ap�iūrėjo jas i� ar�iau. Krumpliai buvo nubrozdinti ir skaudėjo. Tarp pir�tų�� raudonai rudi dry�iai.

Prisiminimas. J� tempia, rankos velkasi �eme.

Ne, dar anks�iau.

Einu per kiem�. �viesos vir�utiniuose languose.

Nuo i�g�s�io sudiegė sprand�. �ingsniai tamsoje. Sudir�usi ranka u�gniau�ia burn�, smūgis.

Perilhos. Pavojus.

Ji palietė ranka galv� ir staiga atitraukė j�, ap�iuopusi u� ausies lipnų plaukų ir kraujo gniu�ul�. Ji u�simerkė, stengdamasi atmintyje i�vilkti į dienos �vies� prisiminim� apie jos kūnu tarsi �iurkės ropojan�ias rankas. Du vyrai. Pras�ioki�kas kvapas�� arkliai, gėralas, kraikas.

Ar jie rado disk�?

Alaisa įsir�ė stotis. Ji privalėjo papasakoti tėvui apie tai, kas nutiko. Jis rengėsi vykti į Monpeljė�� tiek ji tepajėgė atsiminti. Reikia spėti prie� tai su juo pasikalbėti. Ji pamėgino atsistoti, ta�iau kojos nelaikė. Galva vėl pradėjo suktis, ji jautė prasmenganti snaudulyje lyg besvorė. Ji mėgino prie�intis ir i�laikyti s�mon�, ta�iau berg�d�iai. Praeitis, dabartis ir ateitis susiliejo beribiame laike, pla�iai nusidriekusiame prie�ais j�. Spalvos, garsas ir �viesa tapo bereik�miai. 18 SKYRIUS

Met�s per petį paskutinį nerimasting� �vilgsnį, Bertranas Peletjė i�jojo pro rytinius vartus greta vikonto Trenkavelio. Jis negalėjo suprasti, kodėl Alaisa neatėjo jų i�lydėti.

Peletjė jojo tylėdamas, paskend�s savo mintyse, menkai tegirdėdamas padrikus pa�nekesius aplinkui. Peletjė grau�ė nerimas: ji neatėjo į Garbės kiem� jų i�lydėti ir palinkėti geros kloties. Jis buvo nustebintas ir�� jeigu tik būtų leid�s sau tai pripa�inti�� nusivyl�s. Jis gailėjosi nepasiunt�s Fransua jos pa�adinti.

Nors buvo dar tik ankstus rytas, gatvių pakra��iais i�sirikiavo mojantys ir sveikinantys �monės. Parinkti patys geriausi arkliai, kurių i�tverme ir atsparumu buvo galima pasikliauti, tai tvir�iausi �irgai ir kumelės i� Komtalio pilies arklid�ių, eiklūs ir i�tvermingi. Reimonas Ro�ė Trenkavelis jojo savo mylimiausiu bėru er�ilu, kurį sau ruo�ė dar nuo kumeliuko am�iaus. �irgo plaukas buvo �ieminio lapės kailio spalvos, kaktoje�� ry�ki balta �vaig�dė, savo forma, kaip buvo kalbama, tiksliai atkartojanti Trenkavelių valdas.

Trenkavelių �enklais buvo papuo�ti visi skydai. Kiekvienoje vėliavoje ir kiekvieno raitelio liemenėje, dėvimoje ant kelioninių �arvų, buvo i�siuvinėtas Trenkavelių kry�ius. Kylanti saulė ap�vietė �vilgan�ius �almus, kardus ir kamanas. Netgi ne�ulinių arklių balnakrep�iai buvo taip nu�veisti, kad arklininkai galėjo i�vysti odoje savo atvaizd�.

Svarstymai, kokio dyd�io turėtų būti palydos būrys, �iek tiek u�truko. Pernelyg ma�a palyda parodytų Trenkavelį esant bevertį s�junginink�, padarytų menk� įspūdį, be to, keliautojai taptų lengvu grobiu kelyje, o pernelyg didelė palyda atrodytų lyg grasinimas karu.

Galiausiai buvo nuspr�sta, kad vyks �e�iolika �evaljė, taip pat ir Gijomas Diuma, nors Peletjė prie�taravo. Drauge su ginklane�iais, saujele tarnų ir ba�nytininkų, �eanu Kongo ir kalviu, kuris turėjo kelyje taisyti arklių pakaustus, susidarė apie trisde�imties �monių būrys.

Jie vyko į Monpeljė, pagrindinį Nimo vikonto �emių miest�, Reimono Ro�ė �monos, ponios Agnesos, gimtin�. Kaip ir Trenkavelis, Nimas buvo Aragono karaliaus Pedro II vasalas. Nors Monpeljė buvo kataliki�kas miestas ir karalius Pedras garsėjo kaip uolus ir negailestingas atskalūnų persekiotojas, vis dėlto buvo galima tikėtis saugios kelionės.

Jojimui i� Karkasonės buvo skirtos trys dienos. Visi spėliojo, kas pirmas atvyksi�s į miest��� Trenkavelis ar Tulūzos grafas.

*

Pirmiausia raiteliai jojo į rytus, palei Odo up�, kylan�ios saulės link. Ties Trebu jie pasuko į �iaurės vakarus, į Minervua �emes, palei sen�jį romėnų keli�, vingiuojantį per Redort�, pro įtvirtint� Azijaus miest� ant kalvos, ir toliau į Olonzak�.

Geriausias �emes u�ėmė canabieres, kanapių laukai, besidriekiantys ligi pat horizonto. De�inėje augo vynuogės, vienos apgenėtos, kitos�� pakelėje prie ve�lios gyvatvorės�� laukinės ir nepri�iūrimos. Kairėje tyvuliavo smaragdi�kai �alia br�stan�ių mie�ių jūra, tapsianti auksinė atėjus derliaus metui. Valstie�iai pla�iakra�tėmis �iaudinėmis skrybėlėmis, slepian�iomis veidus, jau buvo laukuose ir plu�ėjo baigdami doroti kvie�ių derlių. Plieninių jų dalgių i�linkiuose retkar�iais su�ybsėdavo tekan�ios saulės spinduliai.

Atokiau nuo upės kranto stūksojo pavieniais ��uolais ir karklynais apkra�tuoti tankūs ir tylūs mi�kai, kuriuos tegalėtų ap�velgti auk�tai pakil�s erelis. Mi�kuose buvo apstu elnių, lū�ių ir lokių, �iem� buvo gausu vilkų ir lapių. Auk�tai vir� �emumos tankmių ir jaunuolynų stūksojo tamsios Juodųjų kalnų girios�� me�kų vie�patija.

Kupinas jaunatvi�ko įkar��io ir gyvybingumo vikontas Trenkavelis buvo nusiteik�s pakiliai, keitėsi su palyda s�mojingais anekdotais, dėmesingai klausėsi pasakojimų apie būtuosius laikus. Jis gin�ijosi su vyrais apie tai, kokie med�iokliniai �unys geriausi�� skalikai ar mastifai, kiek �iomis dienomis kainuotų gauti ger� veislin� kal�, lie�uvavo apie statymus lo�iant smiginį ar kauliukais.

Niekas nekalbėjo apie i�vykos tiksl� ir apie tai, kas atsitiktų, jeigu vikonto dėdė juos atstumtų.

Kimus �ūksnis, pasigird�s voros gale, atkreipė Peletjė dėmesį. Jis �vilgtelėjo per petį. Gijomas Diuma jojo greta kitų dviejų �evaljė, Alzu de Preksano ir Tjeri Kasano, taip pat ugdytų Karkasonėje ir į�ventintų į riterius t� pa�i� Did�i�j� savait�.

Nepakantų vyresnio vyro priekabum� Gijomas pasitiko pakeldamas galv� ir į�ūliai į jį įsistebeilydamas. Akimirk� jie tarsi sustingo surėm� �vilgsnius. Tada jaunesnysis pama�u nulenkė galv�, nenoromis nusileisdamas, ir nusisuko. Peletjė pajuto kunkuliuojant krauj��� blogiausia, kad jis �inojo nieko negalįs padaryti.

*

Valandų valandas jie jojo lyguma. Pa�nekesiai tai pritildavo, tai vėl įsiaudrindavo, i�vykimo i� pilies jaudulį pama�u blankino būg�tavimas dėl ateities.

Saulė artėjo prie auk��iausio ta�ko danguje. Labiausiai kentė ba�nytininkai po savo juodais vilnoniais abitais. Vyskupo kakta liejosi prakaito upeliai, paburkusį �eano Kongo veid� i�pylė violetinės dėmės, jis atgrasiai i�raudo lyg rusmenė. Parudusioje �olėje �irpė ir dūzgė bitės, �iogai ir cikados. Raitelių rankas ir pla�takas gėlė uodai, �irgus kankino musės, kurias �ie įnirtingai baidė purtydami kar�ius ir mosuodami uodegomis.

Tik saulei pasiekus zenit�, vikontas Trenkavelis nuvedė būrį į �alikel� atsipūsti. Keliautojai apsistojo laukymėje prie tykaus upelio, įsitikin� poilsiavietės saugumu. Ginklane�iai nubalnojo arklius ir vėsino juos vandenyje i�mirkyta gluosnių lapija. �aizdas ir įkandimus gydė rūg�tynių lapais ir garsty�ių kompresais.

Riteriai, nusimov� kelioninius batus ir nusiėm� �arvus, prausėsi prakaituotas ir dulkinas rankas bei kaklus. Į artimiausi� ūkį pasiųstas tarnų būrelis netrukus grį�o ne�inas duona ir de�romis, baltu o�kos sūriu, alyvuogėmis ir stipriu vietos vynu.

Pasklidus �iniai apie tai, kad netoliese apsistoj�s vikontas Trenkavelis, nenutrūkstamu srautu ėmė plūsti �monės: ūkininkai ir valstie�iai, senoliai ir jaunos moterys, audėjai ir aludariai. Visi norėjo pabūti kuklioje stovykloje med�ių paunksnėje ir pasiūlyti dovanas savo valdovui: krep�ius vy�nių ir k� tik surinktų slyvų, ��sį, druskos ir �uvies.

Peletjė nerimo. Laikas buvo brangus ir jie negalėjo delsti. Kol i�tįs vakaro �e�ėliai ir bus kuriamasi nak�iai, jie dar turėjo daug nukeliauti. Ta�iau Reimonas Ro�ė, kaip anks�iau jo tėvas su motina, brangino susitikimus su valdiniais ir jokiu būdu nebūtų atstūm�s nė vieno.

���tai dėl ko mes, pamyn� savo i�didum�, vykstame taikytis su mano dėde,�� tarė jis tyliai.�� Ginti visko, kas mūsų gyvenime yra gera, tyra ir teisinga, ar ne? Jeigu reikės, mes dėl to susikausime.

Vikontas Trenkavelis kalnų ��uolų paunksnėje, tapusioje laikinu dvaru, kaip senovės kar�ygys oriai, kilniai ir gracingai priėmė dovanas. Jis �inojo �i� dien� tapsiant legenda, kuri bus branginama ir įausta į kaimo istorij�.

Vienas i� paskutinių lankytojų buvo daili tamsaus gymio penkerių ar �e�erių metų mergaitė gervuogių spalvos akimis. Ji padarė skubrų reverans� ir atki�o puok�tel� laukinių orchidėjų, baltų krauja�olių ir raudonųjų dobilų. Jos rankos drebėjo.

Vikontas Trenkavelis i� u� dir�o i�sitraukė drobin� nosin� ir, pasilenk�s prie mergaitės, padavė jai. Netgi Peletjė nusi�ypsojo �iūrėdamas, kaip ma�u�iai pir�tukai nedr�siai i�sitiesia ir glem�ia i�balinto audeklo kra�t�.

��Kuo tu vardu?�� paklausė jis.

��Ernestina, mesire,�� su�nib�dėjo ji.

Trenkavelis linktelėjo.

��Gerai, panele Ernestina,�� tarė jis i�traukdamas i� puok�tės rausv� �ied� ir segdamas jį prie savo tunikos.�� Ne�iosiu jį, kad gerai sektųsi. Jis primins man apie Pju�eriko �monių gerum�.

Tik paskutiniam lankytojui pasi�alinus i� stovyklos, Reimonas Ro�ė Trenkavelis nusisegė kard� ir atsisėdo pasistiprinti. Numal�in� alkį, vyrai ir berniokai vyno sklidinais pilvais ir pusiaudienio kar��io i�vargintomis galvomis vienas po kito i�sitiesė ant mink�tos �olės ar atsirėmė į med�ių kamienus snustelėti.

*

Vienintelis Peletjė nerimo. Įsitikin�s, kad kol kas nėra reikalingas vikontui Trenkaveliui, jis i�ėjo pasivaik��ioti upelio pakrante ir pabūti vienas.

Vandens pavir�iumi �iuo�inėjo vandeninės blakės, įkait�s oras mirgėjo nuo lakiojan�ių ry�kiaspalvių laum�irgių.

Vos tik i�ėj�s i� stovyklos, Peletjė atsisėdo ant pajuodusio i�virtusio med�io kamieno ir i�sitraukė i� ki�enės Harifo lai�k�. Jis jo neskaitė. Net nepravėrė voko. Tik laikė suspaud�s rankoje tarsi talisman�.

Peletjė negalėjo liautis galvoj�s apie Alais�. Jo mintys svyravo tarsi sujudintos svarstyklės. Vien� akimirk� jis apgailestavo patikėj�s jai paslaptį. Ta�iau jeigu ne Alaisai, tai kam? Niekuo kitu jis negalėjo pasikliauti. Kit� akimirk� jis būg�tavo papasakoj�s jai pernelyg ma�ai.

Su Dievo valia viskas dar gali būti gerai. Jeigu Tulūzos grafas palankiai priims jų pra�ym�, dar mėnesiui nepasibaigus jie grį� į Karkason� triumfuodami, nepraliej� nė la�elio kraujo. Peletjė savo ruo�tu suras Bezjė Simeon� ir su�inos, kas ta sesuo, apie kuri� ra�ė Harifas.

Jeigu tik taip lemta.

Peletjė atsiduso. Jis ap�velgė prie�ais save nusidriekusi� tyki� panoram� ir vaizduotės akimis i�vydo visi�kai prie�ing� vaizd�. Vietoj nepakei�iamo ir nekintamo senojo pasaulio jis regėjo chaos�, naikinim� ir griūtį. Visa ko pabaig�.

Jis nulenkė galv�. Visk�, k� galėjo padaryti, jis padarė. Jeigu jis negrį�tų į Karkason�, tai bent jau mirs �inodamas, kad padarė visa įmanoma Trilogijai apsaugoti. Jo prievoles įvykdys Alaisa. Jo priesaika taps jos priesaika. Paslaptis ne�us karo sumai�tyje ir nebus palikta pūti prancūzų cypėje.

Pasigird� bundan�ios stovyklos garsai gr��ino Peletjė dabartin. Atėjo laikas keliauti. Iki saulėlyd�io dar buvo daug valandų jojimo.

Peletjė įsidėjo Harifo lai�k� ki�enėn ir spar�iai nu�ingsniavo atgal į stovykl�, suprasdamas, kad artimiausiomis dienomis tokių ramybės ir apm�stymo akimirkų gali būti reta. 19 SKYRIUS

Kai vėl nubudo, Alaisa gulėjo lininiame patale, ne ant �olės. Ausyse tyliai ir dusliai ū�avo, lyg med�ių �akose pasiklyd�s rudeninis vėjas. Kūnas buvo keistai sunkus, tarsi nepriklausytų jai, ir tempė �emyn lyg inkaras. Alaisa svajojo apie Esklarmondꠗ kad ji būtų �alia jos ir u�dėjusi savo vėsi� rank� ant kaktos numaldytų kar�tin�.

Markstydamasi ji pravėrė akis. Vir� galvos buvo pa�įstamas jos lovos baldakimas, pari�tos tamsiai mėlynos naktinės u�uolaidos. Kambarį buvo nuauksin� �velnūs vakaro gaisai. Nors oras dar buvo sunkus ir kar�tas, jau jautėsi ateinanti naktis. Ji u�uodė �velnų smilkomų �olių aromat�: rozmarinai ir levandos.

Ka�kur greta ji girdėjo tylius, prikimusius moterų balsus. Jos �nib�dėjosi, lyg saugotųsi j� sutrikdyti. �nab�desys, kai jos tarė �od�ius, priminė nuo ie�mo į ugnį tyk�tan�ių riebalų �nyp�tim�. Alaisa pama�u pasuko galv� ant pagalvės į triuk�mo pus�. Alzetė, niekieno nemėgstama vyriausiojo arklininko �mona, ir Ranjė, sukta, pagie�inga paskalūnė, i�tekėjusi u� stor�ievio, nei�auklėto vyro�� dvi bėdadarės�� lyg senos varnos sėdėjo prie tu��io �idinio. Alaisos sesuo Oriana da�nai joms pavesdavo įvairias u�duotis, ta�iau Alaisa nepasitikėjo jomis ir negalėjo suprasti, kaip jos atsirado �iame kambaryje. Tėvas niekuomet nebūtų to leid�s.

Staiga ji prisiminė. Tėvo juk nėra. Jis i�vyk�s į San �ilį ar Monpeljė�� ji negalėjo tiksliai prisiminti. Gijomas su juo.

��Tai kur jie buvo?�� su�nyp�tė Ranjė skandalo i�tro�kusiu balsu.

��Gėlyne, prie upelio, ties karklais,�� atsakė Alzetė.�� Vyriausioji Ma�elės dukra juos ten aptiko. Tikra kalė�� ji i�kart nulėkė pas savo motin�. Tada pati Ma�elė atskriejo į kiem�, lau�ydama rankas i� gėdos, vaizduodama, kaip jai skaudu, kad tai ji turinti man pasakyti.

��Ji visada pavydėjo tau dukros. Jos mergos visos storos kaip kiaulės ir spuoguotos. Visas tuntas�� stuobrės, kaip tvoros basliai.�� Ranjė palinko ar�iau:�� Tai k� tu darei?

��K� gi galėjau daryti? Ėjau pati pasi�iūrėti. Pama�iau juos vos tik ten nuėjusi. Nepasaky�iau, kad jie būtų labai steng�si pasislėpti. Nutvėriau Raulį u� plaukų, u� tų jo bjaurių rudų gaurų, ir apdau�iau ausis. Jis vis bandė u�sisegti dir�� viena ranka, visas paraud�s i� gėdos, kad pagavo. Kai atsisukau į �anet�, jis i�sprūdo ir nulėkė nė neatsigr�damas.

��Na ir...�� ragino Ranjė.

���anetė vis� laik� rypavo, vis kartojo, kad Raulis j� myli ir nori vesti. Kalbėjo taip, lyg dailūs �od�iai dar nė vienai mergi��iai nebūtų apsuk� galvos.

��Gal jis rimtai ketina?

Alzetė prunk�telėjo.

��Ne jo nosiai vesti. Penki suaug� broliai, tik du i� jų ved�. Tėvas dien� naktį smuklėje. Vos tik atsiranda ki�enėje solis, tuoj keliauja Gastono ki�enėn.

Alaisa pamėgino atsiriboti nuo banalių moteri�kų plepalų. Jos buvo lyg pesliai, t�santys mait�.

��Bet �iūrėk,�� tarė Ranjė suktai,�� tau pasisekė, kad viskas taip atsitiko. Jeigu nebūtum ten atsidūrusi, nebūtum aptikusi jos.

Alaisa įsitempė, jausdama, kad abi galvos atsigr�ė į lovos pus�.

��Tikrai,�� sutiko Alzetė.�� Ir �inai, pasakysiu tau, kad jos tėvas grį��s tinkamai mane įvertins.

*

Alaisa dar klausėsi, ta�iau daugiau nieko nebesu�inojo. �e�ėliai ilgėjo. Ji snūduriavo, retkar�iais prabusdama ir vėl nugrimzdama į mieg�.

Bėgo laikas, pakeisti Alzetės ir Ranjė atėjo naktinė pri�iūrėtoja, dar viena sesers mėgstama tarnaitė. Alais� pa�adino i� po lovos traukiamo suskeldėjusio medinio gulto garsas. Ji i�girdo tarnait� dusliai �lum�telint ant gumuluoto �iu�inio, jos kūno svoris i� sausų �iaudų kam�alo i�spaudė or�. Vos po kelių akimirkų nuo grindų atsklindantis parp�iojimas, �narp�timas ir galiausiai smarkus knarkimas prane�ė, kad tarnaitė miega.

Alaisa akimirksniu visi�kai nubudo. Visas jos mintis u�valdė vakaryk�tis tėvo nurodymas. I�saugoti lentel� su labirintu. Ji palengva atsisėdo ir apsi�iūrėjo tarp i�mėtytų skepetų ir �vakių.

Lentelės nebebuvo.

Saugodamasi nepa�adinti tarnaitės, Alaisa atsargiai atidarė naktinio stalelio dureles. Retai naudojami susting� vyriai sucypė. Alaisa apie�kojo rankomis lovos kra�t��� gal lentelė įkritusi tarp �iu�inio ir medinio lovos rėmo. Ta�iau ir �ia jos nebuvo.

Res. Nėra.

Jai nepatiko tai, apie k� norėjosi galvoti. Tėvas neigė, kad jo u�duotis galinti būti atskleista, ta�iau ar jis buvo teisus? Ir amuletas, ir lentelė dingo.

Alaisa nuleido kojas ant grindų ir pir�tų galiukais nuėjo prie savo siuvimo kėdės. Ji turėjo įsitikinti. Apsiaustas karojo ant kėdės atkaltės. Ka�kas mėgino jį valyti, ta�iau raudonas ornamentas buvo tir�tai i�purvintas, kai kur net nesimatė siūlių. Apsiaustas dvelkė kiemu ar arklidėmis�� aitrus, gai�us tvaikas. Kiek beie�kojo, rankos, kaip ji ir numanė, buvo tu��ios. Jos krep�elis buvo ding�s su visu amuletu.

Viskas pernelyg greitai. Staiga seni pa�įstami �e�ėliai padvelkė grėsme. Alaisa visur jautė pavojų, netgi nuo grindų aidin�iame knarkime.

Jeigu mano u�puolikai dar pilyje? Jeigu jie dar grį� man�s?

Alaisa greitai apsirengė, pasiėmė lemp� ir nustatė liepsn�. Jau vien mintis apie tai, kaip ji eis viena per tamsų kiem�, j� g�sdino, ta�iau ji negalėjo sėdėti savo menėje ir laukti, kol kas nors atsitiks.

Coratge. Dr�sos.

*

Alaisa leidosi bėgte per Garbės kiem� iki Pintos bok�to, delnu saugodama liepsn�. Jai reikėjo rasti Fransua.

Ji �iek tiek pravėrė duris ir pa�aukė jį vardu į tams�. Niekas neatsiliepė. Ji įslinko vidun.

��Fransua,�� su�nab�dėjo ji vėl.

Bly�kioje gelsvoje lempos �viesoje buvo matyti, kad ka�kas guli gulte ant grindų prie jos tėvo lovos.

Padėjusi lemp� ant �emės, Alaisa pasilenkė ir lengvai palietė gulin�iojo petį. Ji staigiai atitraukė rank�, lyg būtų nudegusi pir�tus. Pojūtis buvo keistas.

��Fransua?

Vėl jokio atsakymo. Alaisa sugniau�ė �iurk�tų antklodės kra�t� ir, suskai�iavusi iki trijų, staigiai j� nutraukė.

Po antklode kūpsojo krūva senų drabu�ių ir kailių, kurie buvo kruop��iai sudėti taip, kad atrodytų lyg miegantis �mogus. Nuo staigaus palengvėjimo jai apsisuko galva, ji jautėsi sutrikusi.

Jos dėmesį patraukė u� durų koridoriuje pasigird�s triuk�mas. Alaisa griebė lemp� ir u�gesinusi pasislėpė �e�ėlyje u� lovos.

Ji i�girdo girg�dant prasiverian�ias duris. Įsibrovėlis akimirk� padvejojo�� gal u�uosdamas lempos alyv� ar pastebėj�s sujaukt� lov�. Jis i�sitraukė i� mak�ties peilį.

��Kas �ia?�� tarė jis.�� Pasirodyk.

��Fransua,�� tarė Alaisa lengviau atsikvėpdama ir i�eidama i� u� u�uolaidos.�� Tai a�, gali paslėpti ginkl�.

Jis atrodė labiau i�sigand�s nei ji.

��Ponia, atleiskite man, nepa�inau.

Ji �velgė į jį susidomėjusi. Jis sunkiai kvėpavo, lyg būtų bėg�s.

���inoma, a� pati kalta, ta�iau kur tu buvai tokį vėlų met�?�� paklausė ji.

��A�...

Moteris, pagalvojo ji, nors kodėl jis turėtų būti taip sutrik�s dėl to? Ji negalėjo suprasti. Jai pasidarė jo gaila.

��Fransua, i� tiesų nesvarbu. A� �ia esu todėl, kad tu�� vienintelis �mogus, kuriuo a� pasitikiu, galintis papasakoti, kas man atsitiko.

Fransua veidas i�bly�ko.

��A� nieko ne�inau, ponia,�� atsakė jis greitai kimiu balsu.

��Nagi, tu tikrai būsi girdėj�s gandų, virtuvės paskalų, tiesa?

��Labai nedaug.

��Gerai, pamėginkime kartu atkurti įvykius,�� tarė ji, sugluminta jo keisto paslaptingumo.�� Atsimenu, kaip ėjau i� tėvo menės po to, kai tu mane i�kvietei pas jį. Prie man�s pritykino du vyrai. A� atsipeikėjau gėlyne prie upelio. Buvo ankstus rytas. Kai atsibudau vėliau, gulėjau savo menėje.

��Ar pa�intumėte vyrus, ponia?

Alaisa akylai pa�velgė į jį.

��Ne. Buvo tamsu, viskas įvyko taip greitai.

��Ar jie k� nors paėmė?

Ji padvejojo.

��Nieko vertingo,�� atsakė prisiversdama sumeluoti.�� �inau, kad Alzetė Be�er sukėlė visus ant kojų. Girdėjau j� giriantis kiek anks�iau, nors niekaip negaliu suprasti, kas j� pasodino prie man�s. Kodėl ne Riksend�? Kodėl ne kuri� nors kit� i� mano moterų?

��Ponios Orianos patvarkymu. Ji ėmėsi asmeni�kai jumis rūpintis.

��Ar �monėms toks rūpestingumas nepasirodė keistas?�� paklausė ji. Tai buvo visi�kai neįprasta.�� Mano sesuo tikrai negarsėja tokiais... įgūd�iais.

Fransua linktelėjo.

��Ji buvo labai atkakli.

Alaisa papurtė galv�. Atmintyje i�kilo blankus prisiminimas. Ji probėg�mais prisiminė buvusi u�daryta ank�toje erdvėje, aplink�� akmuo, ne medis, gai�us �lapimo, gyvulių ir ne�varos kvapas. Kuo labiau ji stengėsi atgaivinti prisiminim�, tuo spar�iau jis blanko.

Ji prisivertė grį�ti prie einamųjų reikalų.

��Mano tėvas i�vyk�s į Monpeljė?

Jis linktelėjo.

��Jau dvi dienos, ponia.

��Tai jau tre�iadienis,�� sumurmėjo apstulbusi. Ji prarado dvi dienas. Ji pyktelėjo:�� Fransua, kai jie jau ketino i�vykti, ar tėvas neklausė, kodėl a� neatėjau jų i�lydėti?

��Klausė, ponia, ta�iau... u�draudė man eiti pa�adinti jus.

Nesuprantu.

��O mano vyras? Ar Gijomas nesakė, kad a� taip ir nebuvau pasirod�iusi savo menėje t� vakar�?

��Manau, kad �evaljė Diuma ankstyv� pavakar� praleido kalvėje, vėliau dalyvavo palaiminimo mi�iose koply�ioje su vikontu Trenkaveliu. Nematydamas jūsų jis atrodė es�s nusteb�s nė kiek ne ma�iau nei intendantas Peletjė, be to...

Jo balsas nutrūko.

��T�skite. Sakykite, k� galvojate, Fransua. Nekaltinsiu jūsų.

��Kalbant apie jūsų pasi�alinim�, ponia, many�iau, kad �evaljė Diuma jūsų tėvui nenorėjo parodyti ne�in�s, kur jūs.

Vos tik i�girdusi �iuos �od�ius, Alaisa suprato, kad jis teisus. �iuo metu nesantaika tarp jos vyro ir tėvo buvo įsismarkavusi kaip niekad. Alaisa kietai su�iaupė lūpas, nenorėdama i�duoti jųdviejų susitarimo.

��Ta�iau jie taip rizikavo,�� tarė ji, vėl u�imdama puolam�j� pozicij�.�� U�pulti mane pa�ioje Komtalio pilies �irdyje�� tai tikra beprotybė. Ta�iau jie dar labiau apsunkino savo nusikaltim�, pagrobdami mane... Kaip jie galėjo tikėtis i�sisuksi�?

Staiga ji nutilo, supratusi, k� pasakė.

��Ponia, visi buvo labai u�siėm�. Draud�iamoji valanda nebuvo nustatyta. Tad nors vakariniai vartai buvo u�daryti, rytiniai liko atviri vis� naktį. Dviem vyrams būtų buv� visi�kai nesunku i�gabenti jus prilaikant i� �onų, jeigu tik jūsų veidas būtų u�dengtas ir jūsų nebūtų galima pa�inti i� drabu�ių. Buvo daug moterų, tokių... �inote, k� turiu omenyje.

Alaisa kreivai �yptelėjo:

��A�iū, Fransua. Suprantu, k� nori pasakyti.

�ypsena i�garavo i� jos veido. Jai reikėjo pagalvoti ir nuspr�sti, k� daryti. Dar niekada ji nebuvo tokia sutrikusi. Baim� didino nesugebėjimas suprasti, kodėl viskas atsitiko būtent taip.

Sunku veikti prie� nematom� prie��.

��Fransua, būtų gerai paskleisti �ini�, kad nieko neprisimenu apie t� įvykį,�� tarė ji kiek patylėjusi.�� Tuomet jeigu mano u�puolikai dar yra pilyje, jie nejaus grėsmės.

Vien pagalvojus apie kelion� atgal per kiem�, Alais� nukrėtė �iurpas. Be to, ji tikrai nemiegotų Orianos tarnaitės panosėje. Alaisa neabejojo, kad jai pavesta stebėti j� ir prane�ti seseriai.

��A� liksiu �ia nak�iai,�� tarė ji.

Alaisos sprendimas netikėtai i�g�sdino Fransua.

��Ta�iau, ponia, jums taip neįprasta...

��Atsipra�au, kad i�veju tave i� lovos,�� tarė ji su�velnindama įsakmų bals� �ypsena,�� ta�iau mano miegamajame apsinakvoj�s pa�alietis man nemielas.�� Fransua u�sisklendė bejausme veido i�rai�ka.�� Ta�iau Jeigu tu, Fransua, galėtum likti �alia, bū�iau dėkinga. Galbūt man dar prireiks tav�s.

Fransua neatsakė į �ypsen�.

��Kaip pageidaujate, ponia.

Alaisa dar kelet� akimirkų įdėmiai �velgė į jį, ta�iau nusprendė, kad pernelyg rausiasi po jo mintis. Ji papra�ė u�degti lemp� ir paleido jį.

Kai tik Fransua i�ėjo, Alaisa susirangė tėvo lovos viduryje. Vėl atsidūrusi vienumoje, pradėjo ilgėtis Gijomo. Ji mėgino prisiminti jo veid�, akis, smakro linij�, ta�iau bruo�ai buvo i�skyd�, niekaip nepavyko jų sugaudyti. Alaisa �inojo, kad atkurti vaizdinį atmintyje jai kliudė pyktis. Ji daug sykių kartojo sau, kad Gijomas tevykdė savo, kaip riterio, priederm�. Jis nesielgė netinkamai. Jis i� tikro elgėsi kaip pridera. Tokios svarbios misijos i�vakarėse jis privalėjo atlikti pareig� savo suverenui ir bendrakeleiviams, ta�iau ne �monai. Vis dėlto kad ir kiek kartų sau tai kartotų, Alaisa negalėjo nutildyti balsų galvoje. Kad ir k� ji sakytų, tai nekeitė jos jausmų. Kai jai reikėjo Gijomo apsaugos, jis j� i�davė. Nors tai buvo nes��ininga, ji kaltino Gijom�.

Jeigu jau su pirmaisiais saulės spinduliais jos būtų pasigesta, nenaudėlius dar galėjo su�iupti.

Tada tėvas i�vykdamas nebūtų galvoj�s nieko blogo apie mane. 20 SKYRIUS

Apleistoje fermoje Aniano apylinkėse, derlingoje lygumoje į vakarus nuo Monpeljė, dar�inės kampelyje u� �ia sudėtų senų pakinktų jau�iams ir asilams glaudėsi senyvas katarų �ventikas ir a�tuoni tikintieji.

Vienas i� vyrų buvo smarkiai su�alotas. Ten, kur kadaise buvo jo veidas, tarp sutrai�kytų baltų kaulų karojo rausvos ir pilk�vos mėsos gabalai. Nuo skruostikaulį sulau�iusio smūgio jėgos i� akiduobės i��oko akis. �iojėjan�ios kiaurymės pakra��iuose sukre�ėjo kraujas. Bi�iuliai atsisakė jį palikti, kai nam�, kuriame jie rinkdavosi melstis, u�puolė nedidelis atsimetėlių prancūzų armijos kareivių būrys.

Dėl jo jie turėjo keliauti lė�iau ir neteko vietovės i�manymo privalumo. Vis� dien� kry�iuo�iai juos med�iojo. Naktis jų nei�gelbėjo ir �tai jie u�speisti. Katarai girdėjo kieme �ūk�iojant persekiotojus, spragsint įsiliepsnojan�i� saus� medien�. Buvo įkurtas lau�as.

Parfaitas29 �inojo: atėjo galas. I� tokių �monių kaip �ie�� varomų neapykantos, nei�manymo ir įtū�io�� gailes�io nelauk. Niekados krik��ionių �emėje dar nebuvo pana�ios į �i� kariaunos. �ventikas nebūtų patikėj�s, jeigu visko nebūtų i�vyd�s savo akimis. Jis keliavo pietų pusėn, kaip ir Sostas, matė did�iules nerangias bar�as, plaukian�ias �emyn Ronos upe, gabenan�ias įrang� ir maisto atsargas bei medines plieno juostomis kaustytas skrynias, kuriose buvo sudėtos brangios �ventosios relikvijos �ygiui palaiminti. Tūkstan�ių paupiu lekian�ių �irgų kanopos kėlė mil�ini�kus dulkių debesis, tvyran�ius vir� Sosto kariaunos.

Miestie�iai ir kaimie�iai i�kart gerai u�darė savo vartus ir, �velgdami i� u� savo sienų, meldė, kad kariauna praeitų pro �alį. Sklido pasakojimai apie didėjantį smurt� ir siaub�. Buvo prane�ama apie padegtas fermas, ūkininkų, atsisakiusių leisti niokoti savo �emes, bausmes. Tikintieji katarai, paskelbti eretikais, buvo deginami ant lau�o Pjularoke. Visa Montelimaro �ydų bendruomenė�� vyrai, moterys ir vaikai�� tapo kardo aukomis: jų kruvinas galvas, sumautas ant kuolų prie miesto sienos, lesė varnos.

�v. Pauliaus Tripilyje parfait� nukry�iavo nedidelis gaskonų plė�ikų tuntas. Jie suri�o jį, du medgalius sutvirtin� virve, pagamino laikin� kry�ių, jo rankas prikalė vinimis. Visu kūno svoriu jis pakibo ant rankų, ta�iau vis tiek nei�si�adėjo ir nepasmerkė savo tikėjimo. Galiausiai, pabodus laukti lėtos mirties, kareiviai perrė�ė jam pilv� ir paliko kūn� pūti.

�iuos ir kitus �iaurumus �ito abatas ir prancūzų did�iūnai neigė arba vertė kalt� pavieniams atsimetėliams. Ta�iau glausdamasis tamsoje parfaitas �inojo, kad ponų, kunigų ar popie�iaus legatų �od�iai yra nieko verti. Jis jautė kraujo tvaik�, sklindantį nuo persekiojan�ių vyrų, atvijusių juos į �į pragaro kampelį �emėje.

Jis matė velni�.

Dabar jis tegalėjo pamėginti i�gelbėti savo credentes�� tikin�iųjų�� sielas, kad jie nenusigr�tų nuo Dievo. Perėjimas i� �io pasaulio į kit� jiems nebus lengvas.

Su�eistasis dar nebuvo prarad�s s�monės. Jis tyliai dejavo, kol jį apėmė baigties stingulys ir jo oda įgijo pilk�v� mirties atspalvį. Parfaitas u�dėjo rankas ant vyro galvos ir atliko paskutini�sias tikėjimo apeigas tardamas consolament30 �od�ius.

Kiti tikintieji susikibo rankomis į rat� ir pradėjo melstis.

���ventas tėve, teisusis gėrio Dieve, neapgaun�s, nei�duod�s, neabejoj�s, leiski mums...

Kareiviai jau spardė duris, girdėjosi juokas ir paty�ios. Dabar jau greitai juos suras. Jauniausioji i� moterų�� ne daugiau kaip keturiolikos metų�� pradėjo verkti. A�aros liejosi skruostais tyliai, be jokios vilties.

��...leiski mums �inoti, k� Tu �inai, leiski mums mylėti, k� Tu myli, nes mes ne �io pasaulio ir �is pasaulis ne mūsų, ir svetimo Dievo �alyje tebūnie nebaisi mirtis.

Guls�iai sijai, laikan�iai i� vidaus duris, skylant pusiau, �ventikas pakėlė bals�. Į dar�in� pa�iro a�trios med�io skeveldros ir į vidų įgriuvo vyrai. Kieme degan�io lau�o �viesoje jis matė jų akis �ėrint ne�mogi�ku blizgesiu. Jis suskai�iavo de�imt jų, visų su kardais.

Akimis jis susirado vad�, sekusį i� paskos. Auk�tas vyras bly�kiu prakauliu veidu, nebyliu �vilgsniu�� tiek pat �altas ir ramus, kiek jo vyrai buvo įsi�ėl� pa�lijus drausmei. Nuo vado dvelkė �iaurus valdingumas: �is �mogus įprato, kad jam būtų paklūstama.

Jo įsakymu bėgliai buvo i�traukti i� slėptuvės. Jis pakėlė rank� ir kardo a�menimis pervėrė �ventiko krūtin�. Akimirk� jų �vilgsniai susitiko. �altose lyg titnagas prancūzo akyse sustingo panieka. Jis pakėlė kard� dar kart� ir smogė juo vyrui per vir�ugalvį, paskleisdamas ant �iaudų raudon� mas� ir pilkas smegenis.

�uvus �ventikui, kilo s�my�is. Ka�kas mėgino bėgti, ta�iau kruvina �emė buvo slidi. Kareivis sugriebė u� plaukų moterį ir smeigė jai kardu į nugar�. Tėvas pamėgino atplė�ti kareivį nuo jos, ta�iau �is apsigr�damas kardu perrė�ė jam pilv�. Jo akys i� siaubo pla�iai atsivėrė, kareivis pasuko gele�t� ir pargriovė apmirusį kūn� pastumdamas jį koja.

Jauniausias kareivis nusigr�ė ir i�sivėmė ant �iaudų.

Tepraėjus kelioms akimirkoms, visi vyrai buvo negyvi, jų kūnai buvo i�mėtyti po vis� dar�in�. Vadeiva įsakė savo vyrams dvi vyresnes moteris i�vesti į lauk�. Mergait� jis pasiliko sau. Prie� imantis jos�� kaip ir i�ti�ėlio vaikio�� reikėjo susikaupti.

Ji atatupsta traukėsi nuo jo baime degan�iomis akimis. Jis nusi�ypsojo, jis neskubėjo, o jai nebuvo kur bėgti. Jis �engė ar�iau, lyg vilkas, ap�iūrinėjantis savo grobį, ir staiga, be perspėjimo, smogė. Vienu judesiu jis sugriebė j� u� gerklės ir vo��s galv� į sien� perplė�ė suknel�. Ji garsiai klykė pa�ėlusiai spardydamasi ir dau�ydama rankomis. Jis smogė kum��iu jai į veid� gard�iuodamasis po krumpliais tra�kan�io kaulo garsu.

Jos kojos sulinko. Kūnas susmego ant kelių, ant sienos palikdamas kraujo pėdsak�. Jis pasilenkė ir vienu judesiu nuo vir�aus iki apa�ios perdrėskė apatin� palaidin�. Ji dejavo, kai jis u�vertė jos rūbų liku�ius jai iki juosmens.

��Jiems negalima veistis ir dauginti pasaulyje tokius, kaip jie patys,�� tarė jis �altu balsu, traukdamas i� mak�ties durkl�.

Jis neketino ter�ti savo kūno liesdamas eretik�. Suspaud�s ranken� jis suvarė a�menis giliai į mergaitės pilv�. Su visa neapykanta, kuri� joms jautė, jis vis bedė durklu, kol negyvas kūnas susmuko prie� jį. Galiausiai jis atliko paskutinį i�niekinimo veiksm�: apvertė j� ant pilvo ir dviem pla�iais kardo mostais i�rė�ė ant jos nuogos nugaros kry�iaus �enkl�. Ant baltos odos, tarsi rubinai, i��oko kraujo purslai.

��Tai bus pamoka kitiems, pasukusiems �iuo keliu,�� tarė jis ramiai.�� Sutvarkykite �ia.

Jis nu�luostė a�menis į suplė�ytų rūbų skutus ir pasitempė.

Vaikis kūk�iojo. Jo rūbai buvo i�tepti krauju ir vėmalais. Jis bandė atlikti, k� liepė vadas, ta�iau buvo pernelyg lėtas.

Vadeiva sugriebė berniok� u� gerklės.

��Pasakiau�� sutvarkyk. Greitai. Ar gal nori pas juos?

Jis stumtelėjo berniok� koja į nugar�, palikdamas ant apsiausto kraujo, dulkių ir purvo atspaud�. Kareivis silpnais viduriais jam buvo niekam tik�s.

*

Kiemo viduryje sukrautas lau�as kaitriai liepsnojo kurstomas nuo Vidur�emio jūros dvelkian�io �ilto nakties vėjo.

Kareiviai stoviniavo gerokai atsitrauk�, rankomis prisidengdami veidus nuo kar��io. Ties vartais priri�ti �irgai įsiaudrin� tryp�iojo kanopomis. Mirties dvelksmas �nervėse jiems kėlė nerim�.

Moterys buvo nurengtos ir parklupdytos ant �emės prie�ais savo persekiotojus suri�tomis kojomis ir u� nugaros stand�iai suver�tomis rankomis. �ymės veiduose, krūtų ir pe�ių su�alojimai rodė, kad su jomis buvo elgiamasi nedorai, ta�iau jos tylėjo. Ka�kas aiktelėjo, kai kareivos numetė prie� jas mergaitės lavon�.

Vadas �engė ar�iau ugnies. Jis jau nuobod�iavo ir nekantravo joti. Atskalūnų �udynės nebuvo tikslas, dėl kurio jis ėmėsi Kry�iaus. �i �iauri i�kyla buvo dovana jo vyrams. Reikėjo juos ka�kuo u�imti, kad jie liautųsi puldinėj� vienas kit� ir kad neat�iptų jų įgūd�iai.

Nakties dangus �vietė gausybe baltų �vaig�d�ių, susispietusių aplink pilnatį. Veikiausiai jau po vidurnak�io, pamanė vadas. Jis ketino grį�ti gerokai anks�iau, jei tik būtų atklydusi �inia.

��Ar atiduosime jas ugniai, prakilnybe?

Ūmiu judesiu jis i�sitraukė kard� ir nukirto galv� ar�iausiai buvusiai moteriai. I� kaklo gyslų pliūptelėjo kraujas, apta�kydamas jo kojas. Dusliai bilstelėjusi �eme nusirito galva. Jis paspyrė dar tebetrūk�iojantį kūn� ir �is nuvirto į purv�.

��U�mu�kite kitas eretikų kales, sudeginkite lavonus ir dar�in�. Jau gana �ia u�gai�ome. 21 SKYRIUS

Alaisa pabudo, vos tik į kambarį prasiskverbė pirmieji au�ros spinduliai. Akimirk� ji negalėjo prisiminti, kaip atsidūrė tėvo menėje. Ji atsisėdo ir pradėjo r��ytis vaikydama i� s�narių miegus. Galiausiai atmintyje i�niro ry�kus ir gajus vakardienos prisiminimas.

Ka�kuriuo metu, ilgomis valandomis nuo vidurnak�io iki au�ros, ji apsisprendė. Nepaisant neramios nakties, jos protas buvo skaidrus tarsi kalnų upelis. Ji negalėjo tyliai sėdėti ir nieko neveikdama laukti sugrį�tant tėvo. Ji bijojo pagalvoti, kokias pasekmes atne�tų kiekviena delsimo diena. Kai tėvas papasakojo jai apie savo �vent� pareig� Kilniesiems ir apie jų saugom� paslaptį, neliko nė ma�iausios abejonės, kad nuo gebėjimo įvykdyti priesaik� priklauso jo garbė ir i�didumas. Ji privalėjo surasti jį, papasakoti, kas nutiko, kad jis vėl valdytų padėtį.

Kad ir k� dary�iau, vis geriau negu neveikti nieko.

Alaisa nuėjo prie lango ir atidarė langines, įleisdama į kambarį rytme�io oro. Toli brėk�tan�ioje au�roje dunksojo paraud� Juodieji kalnai�� nepavaldūs nei �mogui, nei laikui. Kalnų reginys sutvirtino jos ry�t�. Pasaulis kvietė veikti.

Ji rizikuos�� moteris, keliaujanti viena. Tėvas pasakytų, kad tai tiesiog likimo erzinimas. Ta�iau ji buvo puiki jojikė, nuovoki ir greitos reakcijos. Ji visi�kai pasikliovė savo gebėjimu jojant nurungti bet koki� pakelės plė�ikų �utv�. Be to, bent jau kiek �inojo, vikonto Trenkavelio �emėse nebuvo girdėti apie u�puolimus.

Alaisa kilstelėjo rank� prie �aizdos pakau�yje�� įrodymo, kad ka�kas i� tikro linkėjo jai bloga. Jeigu jau atėjo laikas mirti, kur kas geriau mirtį pasitikti su kardu rankoje negu sėdėti ir laukti, kol prie�as vėl smogs.

Alaisa paėmė nuo stalo �alt� lemp�. Pajuodusiame, dry�iais i�margintame stikle ji i�vydo savo atspindį. Ji buvo i�bly�kusi: pasukų spalvos oda, nuovargiu apsiblaususios akys. Ta�iau �vilgsnyje ji taip pat matė ligi tol neregėt� prasming� ry�t�.

*

Alaisa būtų mielai negrį�usi į men�, ta�iau ji neturėjo kito pasirinkimo. Atsargiai per�engusi per Fransua, ji kirto vidinį kiem� ir grį�o į savo kambarius. �ia buvo tu��ia.

�iranda, klastingas Orianos �e�ėlis, miegojo ant grindų prie sesers menės durų. Jos dailus veidas buvo sugleb�s ir perkreiptas gilaus miego, kai Alaisa pratipeno ant pir�tų galiukų pro �alį.

Į�engus į kambarį, pasitiko tyla. Jos pri�iūrėtojos �ia nebėra. Veikiausiai ji nubudo, pamatė Alais� dingus ir i�ėjo.

Alaisa tu�tuojau ėmėsi darbo. Jos sumanymo sėkmė priklauso nuo gebėjimo apgauti kitus, kad ji esanti pernelyg silpna leistis į kelion� toli nuo namų. Niekas neturi su�inoti, kad ji rengiasi vykti į Monpeljė.

Ji pasiėmė i� spintos lengviausi� med�ioklinį rūb�, pasiūt� i� rusvų voverės kailių su akmens spalvos rankovėmis, laisvomis pa�astyse ir siaurėjan�iomis ties rie�ais. Juosmenį apsijuos� plonu odiniu dir�u, prie kurio prisisegė savo valgom�jį peilį ir borsa�� �ieminį med�ioklės krep�į.

Alaisa u�simovė med�ioklinius batus, beveik siekian�ius kelius, ir suver�ė odinius rai�telius vir�uje�� �ia bus antrasis peilis. Tada ji pasitaisė sagtį ir apsivilko paprast� rud� apsiaust� su gobtuvu be papuo�imų.

*

Apsivilkusi Alaisa i� savo brangenybių dė�utės pasiėmė kelet� brangakmenių ir papuo�alų�� lauko �pato karolius, turkio �ied� ir vėrinį. Pravers mainuose arba kaip mokestis u� saugų keli� ar pastog�, ypa� kai ji i� jos i� vikonto Trenkavelio �emių.

Galiausiai įsitikinusi, kad nieko nepamir�o, ji i�sitraukė kard� i� slėptuvės u� lovos, kur jis i�gulėjo nepaliestas nuo pat sutuoktuvių. Tvirtai suėmusi ginkl� de�ine ranka, Alaisa pakėlė jį prie� save ir delnu įvertino gele�t�. Nors ir ma�ai naudojamas, kardas buvo tiesus ir tvirtas. Ji i�brė�ė ore a�tuonet�, norėdama prisiminti kardo svorį ir būd�. Alaisa nusi�ypsojo. Ranka tarsi prilipo prie kardo.

Alaisa vog�iomis įsliūkino į virtuv� ir i�pra�ė i� �ako mie�inės duonos, figų, sūdytos �uvies, skritulį sūrio ir gertuv� vyno, Kaip visuomet, jis davė jai visko gerokai daugiau nei reikėjo. Ji buvo dėkinga jam u� dosnum�.

Alaisa pa�adino savo tarnait� Riksend� ir paku�dėjo jai, kad perduotų poniai Agnesai, jog ji jau�iasi jau geriau ir ateisianti pas dvaro damas į solar po tre�ios valandos. Riksendė atrodė nustebusi, ta�iau nieko neatsakė. Alaisa i� visų savo pareigų �ios nemėgo labiausiai ir paprastai visada, kai tik pavykdavo, sumaniai nuo jos i�sisukdavo. Moterų draugijoje ji jautėsi tarsi narve, padrikų pamaivi�kų plepalų nuobodulys j� vargino. Ta�iau �iandien negalėjo būti puikesnio įrodymo, kad ji ketinanti sugrį�ti į pilį.

Alaisa vylėsi, kad jos nepasiges iki vakarėjant. Jeigu pasiseks, tik koply�ios varpui pradėjus skambinti į vakarines pamaldas jie pastebės, kad ji negrį�o namo, ir pakels triuk�m�.

Tada a� jau būsiu toli.

��Riksende, neik pas poni� Agnes� anks�iau, negu saulės spinduliai palies vakarin� pilies kiemo sien�,�� įsakė ji.�� Ar ai�ku? Oc? Jeigu iki tol kas nors ie�kos man�s�� net jeigu tai būtų asmeninis tėvo tarnas,�� pasakyk, kad a� jodinėju laukuose u� San Migelio.

Arklidės buvo pilies kiemo �iaurės rytiniame kampe, tarp Kareivinių bok�to ir Vado bok�to. Jai artėjant, �irgai ėmė trypti �em� ir karpyti ausimis bei tyliai prunk�ti tikėdamiesi �ieno. Alaisa stabtelėjo ties pirmuoju gardu ir ranka �velniai perbraukė did�iules savo senosios obuolmu�ės �nerves. Jos kar�iai ant kaktos ir kūbrio buvo i�marginti storų baltų plaukų kuok�tų.

��Tik ne �iandien, mano bi�iule,�� tarė ji,�� negalė�iau i� tav�s pra�yti tiek daug.

Kitas jos �irgas buvo gretimame garde. �e�erių metų arabų kumelė Tatu buvo netikėta sutuoktuvių dovana, kuri� ji gavo i� tėvo. Bėras �irgas, �ieminių gilių spalvos plauko, balta uodega ir kar�iais, linų spalvos barzdelėmis ant �iurnų ir baltomis dėmelėmis i�margintomis kojomis. Tatu stovėdama siekė net Alaisos pe�ius. Jos snukis, kaip būdinga �iai veislei, buvo plok��ias, kaulai tvirti, stipri nugara ir �velnus būdas. Svarbiausia, ji buvo i�tverminga ir labai greita.

Ji lengviau atsiduso i�vydusi, kad vienintelis �mogus arklidėje�� tai Amielis, vyresnysis kalvio sūnus. Jis snūduriavo ant �ieno tolimame arklidės kampe. Vos tik pamat�s j�, jis pa�oko ant kojų susigėd�s, kad buvo aptiktas miegantis.

Alaisa nutraukė jo atsipra�inėjimus.

Amielis patikrino kumelės kanopas ir pasagas, įsitikindamas, kad ji tinkama joti. Paskui jis pakėlė gūni� ir Alaisos pageidavimu u�dėjo baln�, veikiau skirt� jodinėjimui negu med�ioklei, bei kamanas. Alaisa jautė sunkum� krūtinėje. Ji krūp�iojo nuo menkiausio garso kieme ir neramiai dairėsi i�girdusi balsus.

Tik Amieliui baigus balnoti, ji i� po apsiausto i�traukė kard�.

��At�ipo,�� tarė ji.

Jų �vilgsniai susitiko. Netardamas nė �od�io Amielis paėmė kard� ir nusine�ė jį prie priekalo. Ugnis buvo įsiliepsnojusi, vis� naktį ir dien� kurstoma besikei�ian�ių berniūk��ių, vos pane�an�ių sunkius �akotų malkų ry�ulius i� vieno kalvės kra�to į kit�.

Alaisa stebėjo nuo akmens �yran�ias kibirk�tis ir įtamp� Amielio pe�iuose: kūjis leidosi ant gele�tės, tiesindamas j�, gal�sdamas ir lygindamas.

��Tai geras kardas, ponia,�� tarė jis kimiai.�� Jis ilgai jums tarnaus, nors... meld�iu Diev�, kad jums to neprireiktų.

Ji �yptelėjo:

��Ieu tanben. A� taip pat.

Jis padėjo jai atsisėsti į baln� ir i�vedė �irg� per kiem�. Alaisos �irdį suspaudė baimė, kad �i� lemiam� akimirk� ji bus aptikta ir jos planas �lugs. Ta�iau aplinkui nieko nebuvo ir jie netrukus pasiekė rytinius vartus.

��Smagaus kelio, ponia,�� su�nab�dėjo Amielis, Alaisai įspraud�iant jam į rank� solį. Sargybiniai atvėrė vartus ir Alaisa paragino Tatu pirmyn, per tilt� į rytme�io Karkasonės gatves. Jos �irdis bla�kėsi. Pirmoji kliūtis įveikta.

*

Vos tik i�jojusi pro Narbono vartus, Alaisa davė vali� Tatu.

Libertat. Laisvė.

Jodama link rytuose tekan�ios saulės, Alaisa jautė pasaulio darn�. Vėjas nublo�kė nuo veido plaukus ir nurausvino skruostus. Tatu lekiant �uoliais per lygum�, ji galvojo, ar taip jau�iasi siela, i�trūkusi i� kūno, keturių dienų kelionėje į dangų. Ji jautė Dievo malon�, naikinan�i� skirtybes, kai visos gyvos būtybės netenka med�iagi�kumo ir lieka tik dvasia.

Alaisa �ypsojosi. Parfaitai skelbė, kad ateis laikas, kai visos sielos bus i�gelbėtos ir danguje bus atsakyta į visus klausimus. Ta�iau kol kas ji buvo pasiry�usi luktelėti. Dar pernelyg daug liko padaryti �emėje, kad ji galėtų galvoti apie i�keliavim�.

Ji jojo ir visos mintys apie Orian�, apie nami�kius, visos baimės pranyko. Ji buvo laisva. Auk�tutinio miesto smėlio spalvos sienos ir bok�tai vis ma�ėjo u� nugaros, kol galiausiai visi�kai i�nyko. 22 SKYRIUS

Tulūza

2005 M. LIEPOS 5 D., ANTRADIENIS

Apsaugos pareigūnas Blanjako oro uoste Tulūzoje Marijos Sesilės Orador kojoms skyrė daugiau dėmesio negu kitų keleivių pasams. �engdama asketi�komis baltų ir pilkų plytelių grindimis, ji vertė visus neju�iomis atsigr�ti. �vilgsnius traukė jos simetri�ka juodų garbanų �ukuosena, dailiai pasiūtas raudonas �varkelis ir sijonas, i�balinti mar�kiniai. Viskas rodė j� esant svarbiu asmeniu, neketinan�iu laukti ar stovėti eilėje.

Jos vairuotojas lūkuriavo ties atvykstan�iųjų vartais. Mar�kinėlius ir �ortus dėvin�ių atostogautojų ir pasitinkan�ių giminai�ių minioje jis i�siskyrė savo tamsiu kostiumu. Einant prie automobilio, ji nusi�ypsojo ir pasiteiravo jo apie �eim�, nors jos mintys klajojo kitur. Įsijungusi mobilųjį telefon� ji rado Vilio �inut�, kuri� tu�tuojau i�trynė.

Automobiliui pama�u įsiliejant į eismo sraut� Tulūz� juosian�iame aplinkkelyje, Marija Sesilė leido sau atsipalaiduoti. Praėjusios nakties apeigos buvo jaudinan�ios kaip niekad. �inojimas apie surast� urv� jai teikė stiprybės ir dvasinio virsmo pojūtį. Apeigos padėjo jį realizuoti, i� senelio paveldėta galia j� gundė. Tardama apeigų �od�ius i�keltomis rankomis ji jautė kraujagyslėmis plūstant tyr� gali�.

Netgi nemalonus i�daviko į�ventintojo Tavernjė nutildymo reikalas pavyko skland�iai. Jeigu niekas daugiau nei�sitars�� ji buvo tikra, kad dabar jau tikrai nebus plepama,�� rūpintis nėra ko. Marija Sesilė negai�ino laiko, kad jis galėtų gintis. Pateikti jo pokalbio su �urnalistu i�ra�ai jai atrodė pakankamas jo kaltės įrodymas.

Marija Sesilė pramerkė akis.

Vis dėlto kai kas �iame reikale jai kėlė rūpestį: Tavernjė i�vie�inta paslaptis tapo �inoma, �urnalisto u�ra�ai buvo stebėtinai i�samūs ir tikslūs, be to, pats �urnalistas dingo.

Labiausiai jai nepatiko laiko sutapimas. Nebuvo jokio rimto pagrindo susieti urvo Sularako kalne aptikim� ir jau anks�iau suplanuot� bei dabar �artre įvykdyt� egzekucij�. Ta�iau jos mintys siejo �iuos įvykius.

Automobilis ėmė va�iuoti lė�iau. Atsimerkusi ji pamatė, kad vairuotojas sustojo įsigyti bilieto mokamam keliui. Ji pabarbeno pir�tais į stikl�.

��Rinkliavai,�� tarė ji, atki�dama jam tarp manikiūro i�dailintų pir�tų susukt� penkiasde�imties eurų banknot�. Ji nenorėjo, kad liktų pėdsakų popieriuje.

Marija Sesilė turėjo sutvarkyti reikal� Avinjonete, apie trisde�imt kilometrų į pietry�ius nuo Tulūzos. I� ten ji t�s kelion� į Karkason�. Susitikimas buvo paskirtas devint� valand�, ta�iau ji ketino atvykti anks�iau. Kiek ji u�truks Karkasonėje, priklauso nuo vyro, su kuriuo ji susitiks.

Ji susidėjo savo ilgas kojas vien� ant kitos ir nusi�ypsojo. Ji nekantravo patikrinti jo reputacij�. 23 SKYRIUS

Karkasonė

�iek tiek po de�imtos valandos vyras, vardu Odrikas Bajaras, i�ėjo i� Prancūzijos valstybinio gele�inkelio stoties Karkasonėje ir pasuko į miest�. Jo siluetas �viesiu kostiumu buvo aptakus, kontrastingas ir �iek tiek senamadi�kas. Jis �engė spar�iai, tarsi skeptr� plonais pir�tais spausdamas ilg� pasirams�iavimo lazd�. Akis nuo saulės saugojo panama.

Bajaras kirto Pietinį kanal� ir praėjo pro diding� �Terminus� vie�butį su prabangiais art deco veidrod�iais ir puo�niomis gele�inėmis besisukan�iomis durimis. Karkasonė gerokai pasikeitė. �engdamas �emutinio miesto �irdį kertan�ia pės�iųjų alėja, jis visur regėjo poky�ius. Naujos drabu�ių parduotuvės, konditerijos, knygynai ir juvelyrų krautuvės. Ore dvelkė prabanga. Miestas vėl tapo geid�iama vieta, vėl buvo įvykių sūkuryje.

Saulėje tviskėjo baltas Karno aik�tės plytelių grindinys. Jis naujas. Atstatytas didingas devyniolikto �imtme�io fontanas tryk�ta �varutėliu vandeniu. Aik�tė i�marginta ry�kiaspalvėmis kavinių kėdėmis ir staleliais. Bajaras �vilgtelėjo į �Felix� bar� ir nusi�ypsojo i�vyd�s pa�įstamas nu�iurusias stogines po liepomis. Nors �is tas nesikei�ia.

Jis kilo siaura triuk�minga gatvele, vedan�ia Senojo tilto link. Dar vienas miesto poky�ių �enklas�� rudos paveldo nuorodos, �ymin�ios viduram�iais pastatyt� Auk�tutinį miest�. Kadaise �Michelin� kelių atlase vadintas tiesiog provincijos įdomybe, dabar jis tapo tarptautinio turizmo traukos centru, UNESCO pasaulio paveldo paminklu.

Jis i�ėjo į atvir� viet�. �tai ji: Lo Ciutat. Bajaras, kaip visada, pajuto dilgtelėjim�, lyg būtų grį��s namo, nors vieta buvo jau nebe ta, koki� jis kadaise pa�inojo.

Skersai įėjim� ant Senojo tilto pastatyta dekoratyvinė tvorelė saugojo pės�iųjų ramyb�. Atėjo laikai, kai �mogui reikia spaustis prie sienos saugantis atostogautojų furgonų, autobusiukų, sunkve�imių ir motociklų srauto, kuris plūdo u�kim�damas vis� siaur� tilt�. De�imtme�iai tar�os pa�enklino mūro akmenis randais. Ta�iau parapetas buvo �varus. Gal net pernelyg �varus. Tilto pusiaukelėje ant kry�iaus tarsi kaliausė karojo nudrengtas akmeninis Jėzus, �ymintis rib� tarp �v. Liudviko rūmų ir senamies�io.

I�sitrauk�s gelton� nosin� i� vir�utinės ki�enės, jis kruop��iai nusi�luostė veid� ir kakt� po skrybėlės kra�tais. �emai apa�ioje tekan�ios upės krantai buvo kupini ve�lios augmenijos ir gerai pri�iūrėti, tarp med�ių ir krūmynų vinguriavo smėlėti takai. �iauriniame krante tarp pla�iai besidriekian�ių �alių vejų rūpestingai įrengtuose gėlynuose augo did�iulės egzoti�kos gėlės. Med�ių paunksnėje ant gele�inių suolelių sėdin�ios gerai apsirengusios ponios �iūrėjo į vandenį ir �neku�iavosi. Jų ma�y�iai �uneliai tuo metu kantriai �nopavo greta arba taikėsi įsikibti į kulnus retkar�iais pro �alį prabėgantiems poilsiautojams.

Senasis tiltas vedė tiesiai į Trivalio kvartal�, kadaise nutriu�usį, ta�iau vėliau tapusį tvarkingomis Auk�tutinio miesto prieigomis. Vietomis i�ilgai �aligatvių įrengti juodi ketaus atitvarai neleido statyti automobilių. Ry�kiai oran�inės, purpurinės ir skais�iai raudonos na�laitės virto per gėlynų kra�tus tarsi neklusnios jaunos gra�uolės sruogos ant pe�ių. Lauke ties kavinėmis �vilgėjo chromuoti stalai ir kėdės, apie senus stulpus apvytos atlankos laikė vir� gatvės palinkusius varinius �viestuvus. Net ir senieji gele�iniai bei plastikiniai lietaus vandens latakai, prakiur� ir suai�ėj� nuo smarkių liū�ių ir kar��io, buvo pakeisti dailiais gludinto metalo vamzd�iais, kurių galai imitavo pra�iotus �uvies nasrus.

I�liko duonos ir maisto prekių parduotuvės, taip pat �Senojo tilto� vie�butis, ta�iau mėsinėje dabar jau prekiavo antikvarinėmis vertybėmis, o galanterijos parduotuvė, tapusi naujojo am�iaus prekių karalija, siūlė kristalus, taro kortas ir knygas apie dvasinį nu�vitim�.

Kiek metų prabėgo nuo paskutinio apsilankymo �ia? Jis nebegalėjo suskai�iuoti.

Bajaras pasuko de�inėn į Kablio gatv� ir �ia taip pat i�vydo atsikurian�ios prabangos �enklus. Gatvė veikiau buvo skersgatvis�� jos plo�io pakako vos vienam automobiliui. Ant kampo įsikūrusi meno galerija �Riterių namas� su dviem dideliais langais, tarsi vartų arkomis, saugomais metalinių grotų. Ant sienos kabojo �e�i da�yti mediniai skydai, prie durų įtaisytas metalinis �iedas, prie kurio kadaise buvo ri�ami �irgai, o dabar lankytojai galėjo priri�ti savo �unis.

Kai kurios durys buvo �vie�iai i�da�ytos. Bajaras ap�iūrėjo baltus keraminius namų numerius su �ydrais ir geltonais kra�teliais bei smulkiomis gėlių pynėmis. Retkar�iais stabtelėdavo �emėlapį ir butelį vandens gniau�iantis kuprinėtas keliautojas stringan�ia prancūzų kalba pasiteirauti kelio į Auk�tutinį miest�, ta�iau daugiau niekas netrikdė ramybės.

�ana �iro gyveno ma�ame namelyje, kuris rėmėsi į sta�ius �ole apaugusius viduram�ių įtvirtinimų �laitus. �iame gatvės gale buvo ma�iau atnaujintų būstų. Kai kurie pastatai apleisti ar u�kalti lentomis. Lauke ant kėd�ių, atsine�tų i� virtuvės, sėdėjo senyvo am�iaus moteris ir vyras. Bajaras praeidamas pro �alį kilstelėjo skrybėl� ir palinkėjo geros dienos. Jis i� matymo pa�inojo kai kuriuos �anos kaimynus�� tai daugelį metų link�iojant atsiradusios pa�intys.

�ana sėdėjo lauke, paunksnėje ties namo įėjimu, ir laukė jo atvykstant. Dėvėdama paprast� palaidin� ilgomis rankovėmis ir lygų tamsų sijon� ji kaip visuomet atrodė tvarkinga ir budri. Jos plaukai buvo suri�ti ant sprando. Ji atrodė taip, lyg vis dar būtų mokytoja, nors i�ėjo į pensij� jau prie� dvide�imt metų. Per vis� laik�, kiek jie pa�įstami, jis jos nematė kitokios�� tik nepriekai�tingai apsirengusi� ir oficialiai pasitempusi�.

Odrikas nusi�ypsojo prisimin�s, kokia ji kadaise buvusi smalsi, vis klausinėdavusi: kur jis gyven�s? K� jis veiki�s ilgais mėnesiais tarp jų susitikimų? Kur jis būn�s?

Jis atsakydav�s, kad keliauja. Tyrinėja ir renka med�iag� savo knygoms, lanko draugus. Kas jo draugai, klausė ji.

Tai buvo jo bi�iuliai, su kuriais jis studijavo ir keitėsi patirtimi. Jis papasakojo jai apie savo draugyst� su Greise.

Kiek vėliau jis prisipa�ino turįs namus Pirėnų kaimelyje, netoli nuo Monseguro. Ta�iau apie save jis kalbėjo labai ma�ai ir bėgant de�imtme�iams ji liovėsi klausinėjusi.

�ana buvo intuityvi ir metodi�ka mokslininkė: darb�ti, s��ininga, nesentimentali�� tai neįkainojami bruo�ai. Pastar�sias tris de�imtis metų ji dirbo su juo ties kiekviena jo knyga ir ypa� ties paskutiniu nebaigtu darbu apie XIII�a. Karkasonės katarų �eim�.

�anai tai buvo lyg detektyvas, ta�iau Odrikui �is darbas rei�kė meil�.

Pama�iusi jį ateinant, �ana pakėlė rank�.

��Odrikai,�� nusi�ypsojo ji,�� praėjo tiek laiko.

Jis paėmė jos rankas į sav�sias.

��Bonjorn.

Ji atsistojo ir nu�velgė jį nuo galvos iki kojų.

��Gerai atrodai.

��Te tanben,�� atsakė jis,�� tu taip pat.

��Tau sekasi.

Jis linktelėjo.

��Traukinys atvyko laiku.

�ana �vilgtelėjo i�sigandusi.

��Tik nesakyk, kad atėjai vis� keli� nuo stoties.

��Juk ne taip ir toli,�� �yptelėjo jis.�� Turiu prisipa�inti, kad norėjau ap�iūrėti, kas Karkasonėje pasikeitė nuo mano paskutinio apsilankymo.

*

Bajaras nusekė paskui j� į nedidelį vėsų nam�. Rudomis ir smėlio spalvos plytelėmis i�klotos grindys teikė aplinkai niūrumo ir senamadi�kumo. Kambario viduryje stovėjo ma�as ovalus stalas nu�iurusiomis kojomis, ky�an�iomis i� po geltonos ir mėlynos klijuotės. Kampe prie prancūzi�ko stiliaus langų į nedidel� teras� stovėjo biuras. Ant jo buvo sena spausdinimo ma�inėlė.

�ana pasirodė i� virtuvės ne�ina padėklu su �so�iu vandens, dubeniu ledo, lėk�te �vie�ių pipirinių sausainių, dubenėliu raugintų �alių alyvuogių ir lėk�tele kauliukams. Ji atsargiai padėjo padėkl� ant stalo ir siektelėjo siauros medinės atbrailos, kuri driekėsi pe�ių auk�tyje per vis� kambarį. Panar�iusi ranka ji paėmė butelį ginjoleto, aitraus vy�nių gėrimo, kurį�� jis �inojo�� ji laikė jo retiems apsilankymams.

Liejantis skais�iai raudonam gėrimui, ledo gabaliukai ai�ėjo ir skimb�iojo į stikl�, srovė apsėmė kubelius. Jie �iek tiek pasėdėjo bi�iuli�koje tyloje, kaip jau ne kart� buvo anks�iau. Turistiniam traukiniui sukant ratus aplink Auk�tutinio miesto sienas, iki jų atskriedavo įvairiomis kalbomis skamban�ios padrikos kelionių vadovo pasakojimų nuotrupos.

Odrikas atsargiai pastatė savo stikl� ant stalo.

��Tai papasakok, kas atsitiko,�� tarė jis.

�ana prisitraukė kėd� ar�iau stalo.

��Kaip �inai, mano anūkas Ivas dirba kriminalinėje policijoje, Arje�o apygardoje, Fua. Vakar jį i�kvietė į archeologų perkas� Sabarto kalnuose netoli Sularako kalno. Ten surado dvejus griau�ius. Ivas nustebo, nes vadovybė elgėsi taip, lyg būtų įvykusi �mog�udystė, nors buvo ai�ku, kad skeletai �emėje i�gulėjo ilg� laik�.

Ji nutilo.

���inoma, Ivas pats neapklausė griau�ius aptikusios moters, ta�iau jis dalyvavo. Ivas �iek tiek �ino apie mano darb� tau. Be jokios abejonės, pakankamai, kad suprastų, koks įdomus �is urvas.

Odrikas sulaikė kvap�. Daug metų jis mėgino įsivaizduoti, kaip jaustųsi �i� akimirk�. Jis niekada nesiliovė tikėj�s, kad galiausiai ateis laikas, kai jis su�inos paskutinių valandų ties�.

De�imtme�iai skriejo vienas po kito. Metų laikai sukosi begaliniu ratu. Pavasario �aluma virto vasaros auksu, marga rudens paletė pranykdavo asketi�kame �iemos baltume ir vėl pavasario tirpsmu pravirkdavo kalnų upeliai.

Ta�iau �inios vis nebuvo. E ar a? Ir dabar?

��Ivas pats buvo urve?�� paklausė jis.

�ana linktelėjo.

��K� jis matė?

��Ten buvo altorius. U� jo olos sienoje buvo i�rai�ytas labirintas.

��O palaikai? Kur jie buvo?

��Kape. Visi�kai nedidelėje įduboje prie�ais altorių. Prie palaikų buvo daiktų, ta�iau oloje buvo pernelyg daug �monių, kad jis galėtų prieiti ar�iau ir geriau ap�iūrėti.

��Kiek jų buvo?

��Du. Dveji griau�iai.

��Ta�iau tai...�� Jis u�sikirto.�� Nieko, �ana, t�sk.

��Po... po jais jis rado �tai �it�.

�ana stumtelėjo stalu ma�� daik�iuk�.

Odrikas nė nekrustelėjo. Prabėgus tiek laiko jis bijojo jį paliesti.

��Ivas paskambino i� pa�to Fua vakar vėlyv� popiet�. Ry�ys buvo blogas ir sunkiai girdėjosi, ta�iau jis pasakė paėm�s �ied� todėl, kad nepasitikėjo ie�kan�iais �monėmis. Jo balsas buvo sunerim�s.�� �ana nutilo.�� Tiksliau, jis buvo i�sigand�s, Odrikai. Viskas buvo daroma netinkamai. Nebuvo laikomasi įprastų procedūrų, kasinėjimų vietoje buvo visokiausių �monių, kuriems nederėjo ten būti. Jis �nab�dėjo, lyg būtų i�sigand�s ar lyg jo būtų pasiklausoma.

��Kas �ino, kad jis buvo urve?

��Ne�inau. Gal budintieji pareigūnai? Jo vir�ininkas? Gal dar kas nors.

Bajaras pa�velgė į �ied� ant stalo, pasilenkė ir paėmė jį. Laikydamas jį nyk��iu ir smiliumi, pasuko į �vies�. Vidinėje pusėje ai�kiai matėsi kruop�tus labirinto ra�tas.

��Ar �ia tas �iedas?�� paklausė �ana.

Odrikas jautėsi pernelyg nusilp�s, kad galėtų atsakyti. Jis stebėjosi likimo u�gaida, atne�usia �į �ied� jam į rankas. Jis galvojo, ar i� tiesų tai tebuvo u�gaida.

��Ar Ivas sakė, kur nuve�ė palaikus?

Ji papurtė galv�.

��Gal galėtum paklausti? Jeigu jis galėtų, dar norė�iau gauti s�ra�� visų, kas vakar buvo kasinėjimų vietoje, kai buvo atverta ola.

��Paklausiu. Manau, jis tikrai galės padėti.

Bajaras u�simovė �ied� ant nyk��io.

��Perduok Ivui mano padėk�. Jis pasielgė labai dr�siai paimdamas jį. Jis nė neįsivaizduoja, kokių gerų rezultatų gali duoti jo greita orientacija.

Bajaras �yptelėjo.

��Ar jis nesakė, kas dar buvo rasta prie palaikų?

��Durklas, ma�as tu��ias odinis mai�elis, lempa su...

��Vueg?�� tarė jis negalėdamas patikėti.�� Tu��ias? Ta�iau taip negali būti.

��Inspektorius Nubelis, vyriausiasis policijos pareigūnas, tikrai paspaudė moterį per apklaus�. Ivas sako, kad ji buvo nepalenkiama. Ji tvirtino nieko nelietusi, tik �ied�.

��Ar tavo anūkas mano, kad ji sako ties�?

��Jis nesakė.

��Jeigu... kas nors kitas tai paėmė,�� sumurmėjo jis tyliai... Jį nukrėtė �iurpas.

��K� Ivas tau sakė apie t� moterį?

��Labai nedaug. Ji anglė, dvide�imt kelerių, ne archeologė, o savanorė. J� pakvietė draugė, antrasis asmuo kasinėjimuose, ir ji buvo apsistojusi Fua.

��Ar jis tau pasakė, kuo ji vardu?

��Lyg Teilor.�� Ji susim�stė.�� Ne, ne Teilor. Turbūt Taner. Taip, tikrai�� Alisa Taner.

Įsitvyrojo tyla. Es vertat? Ar gali taip būti? Galvoje skambėjo jos vardas.

��Es vertat31?�� pakartojo jis �nab�dėdamas.

Ar ji pasiėmė knyg�? Ar atpa�ino j�? Ne, ne�� jis sudraudė save. Nėra jokios prasmės. Jeigu pasiėmė knyg�, tai kodėl paliko �ied�?

Bajaras padėjo rankas ant stalo, kad �ios liautųsi drebėjusios, ir pa�velgė į akis �anai.

��Galėtum paklausti Ivo, ar jis turi jos adres�? Gal jis �ino, kur galima panel�...�� Jo balsas nutrūko. Jis nebegalėjo kalbėti.

��Galėsiu paklausti,�� atsakė ji ir pridūrė:�� Odrikai, ar viskas gerai?

��Pavargau,�� pamėgino nusi�ypsoti jis.�� Tik tiek.

��Tikėjausi, kad tu būsi labiau... patenkintas. Tai juk yra ar bent jau galėtų būti tavo daugelio metų lūkes�ių i�sipildymas.

��Tai per daug, kad galė�iau suvokti.

��Atrodo, naujiena tave labiau priblo�kė, negu nud�iugino.

Bajaras pamėgino įsivaizduoti, kaip jis dabar atrodo: degan�ios akys, i�bly�k�s veidas, dreban�ios rankos.

��A� sujaudintas,�� tarė jis.�� Esu labai dėkingas Ivui, taip pat, �inoma, tau...�� Jis giliai atsiduso.�� Gal galėtum dabar paskambinti Ivui? Gal a� galė�iau asmeni�kai su juo pasikalbėti? Gal net susitikti?

�ana pakilo nuo stalo ir nuėjo į hol�, kuriame ant ma�o stalelio ties laiptais buvo telefonas.

Bajaras �velgė pro lang� į �laitus, kylan�ius prie Auk�tutinio miesto sienų. Mintyse jis i�vydo reginį: ji dainuodama dirba, vandens pavir�iuje �aid�ia pro med�ių �akas juostomis krintanti �viesa. Ji apsupta pavasario garsų ir kvapų. Spalvingi ta�keliai augalijos paklotėje: �ydra, skais�iai raudona ir geltona. Sodri dirva, a�trus abipus akmenuoto tako augan�ių buksmed�ių aromatas. �ilumos ir br�stan�ios vasaros pa�adas.

Jis krūptelėjo �anos balsui gr��inus jį i� �velnių praeities spalvų pasaulio.

��Neatsako,�� tarė ji. 24 SKYRIUS

�artras

�artre, namo Baltojo Arklio gatvėje virtuvėje, Vilis Franklinas, gerdamas pien� tiesiai i� plastikinio butelio, mėgino panaikinti brend�io pagirių skonį burnoje.

Namų tvarkytoja �į ryt�, prie� baigdama darb�, anksti padengė pusry�ių stal�. Itali�kas kavinukas stovėjo ant viryklės. Vilis Franklinas pamanė, kad taip stengtasi dėl Fransua Batisto, nes namų tvarkytoja, kai Marija Sesilė būdavo i�vykusi, paprastai dėl jo taip nevargdavo. Fransua Batistas veikiausiai taip pat pramiegojo vis� ryt�: niekas neliesta, nė vienas �auk�telis ar peilis nepajudintas. Du dubenėliai, dvi lėk�tės, du puodeliai ir dvi lėk�telės. Prie didelio dubens buvo keturių rū�ių uogienės ir medaus. Vilis kilstelėjo balt� drobin� skepet�. Po ja buvo persikai, nektarinai ir melionas, taip pat obuolių.

Viliui nesinorėjo valgyti. Praėjusį vakar� laukdamas, kol pasirodys Marija Sesilė, jis pirmiausia i�gėrė vien� taur�, vėliau kit�, netrukus dar vien�. Kai ji galiausiai pasirodė gerokai po vidurnak�io, Vilis jau skendėjo alkoholio migloje. Jos nuotaika buvo bjauri, ji norėjo atsigriebti u� jųdviejų gin�. Jie nemiegojo ligi au�ros.

Vilis rankoje gniau�ė skiaut� popieriaus. Marija Sesilė netgi nesivargino pati para�yti ra�telį. Prane�ti jam apie tai, kad ji i�vykusi i� miesto į dalykin� kelion� ir galbūt grį�ianti iki savaitgalio, buvo patikėta namų tvarkytojai.

Vilis ir Marija Sesilė susipa�ino naujos meno galerijos �artre atidarymo pobūvyje dar pavasarį, per jo tėvo draugų draugus. Vilis kaip tik buvo pradėj�s savo �e�ių mėnesių atokvėpio kelion� po Europ�. Marija Sesilė buvo viena i� galerijos rėmėjų. Susidomėjim� veikiau parodė ji negu jis. Vilį patraukė ir pamalonino dėmesys. Netrukus jis jau �ėrė savo gyvenimo istorij� prie butelio �ampano. I� galerijos jie i�ėjo kartu ir nuo tol nesiskyrė.

Tik formaliai kartu, kar�iai pagalvojo Vilis. Jis atsuko �iaup� ir sudrėkino veid� �altu vandeniu. �į ryt� jis skambino jai, ta�iau ir pats ne�inojo, k� norėtų pasakyti�� telefonas buvo i�jungtas. Jis jau persisotino �ia nuolatine nepastovumo būsena, niekada ne�inodamas, kuo yra laikomas.

Vilis pro lang� ap�velgė nedidelį kiem� galinėje namo pusėje. Kaip ir visa kita namuose, kiemas buvo tiksliai i�planuotas ir tobulai sutvarkytas. Nė pėdsako natūralumo. �viesiai pilki akmenukai, auk�ti keraminiai vazonai su apelsinmed�iais ir citrinmed�iais palei galin� sien� pietinėje pusėje. Ant palangių loveliuose augo pelargonijos raudonais saulėje ve�liai i�siskleidusiais �iedais. Ma�us kalto ketaus vartelius sienoje u�stojo �imtme�ių senumo gebenė. Viskas bylojo apie am�inum�. Viskas �ia liks dar ilgai po to, kai Vilio nebebus.

Jis jautėsi kaip �mogus, bundantis i� sapno ir pama�u suvokiantis, kad tikrovė yra visi�kai kitokia, negu jis vaizdavosi. Dr�su būtų pamir�ti didelius jausmus, nubraukti nuostolius ir eiti toliau. Sklaidantis iliuzijoms, jis jautė nusivylim� santykiais. Ta�iau Marija Sesilė vis dėlto buvo gera ir dosni jam. Būdamas s��iningas jis pripa�intų, kad ji laikėsi sandorio s�lygų. Tik jo nerealūs lūkes�iai nuvylė jį. Jos kaltės nėra. Ji nesulau�ė jokio pa�ado.

Tik dabar Vilis pastebėjo likimo ironij�: savo laisva valia pastaruosius tris mėnesius jis praleido kaip tik tokiuose namuose, kokiuose i�augo ir i� kurių norėjo i�trūkti vykdamas į Europ�. Nekalbant apie kultūrų skirtumus, aplinka �iuose namuose priminė jam tėvų būst��� eleganti�k� ir stiling�, veikiau sukurt� demonstravimui ar pramogoms negu būti namais. �ia, kaip ir ten, Vilis didum� laiko praleisdavo vieni�as klajodamas i� vieno tobulo kambario į kit�.

�i kelionė Viliui buvo galimybė suprasti, k� jis norėjo daryti savo gyvenime. I� prad�ių jis buvo numat�s vykti per Prancūzij� į Ispanij� semtis min�ių savo ra�iniams, kaupti įkvėpim�. Ta�iau nuo tada, kai apsistojo �artre, jis nepara�ė beveik nė sakinio. Jo temos buvo mai�tas, pyktis ir nerimas�� �ventoji ne�ventos amerikieti�kos kasdienybės trejybė. Namuose jis rastų aps�iai dings�ių savo siutui, ta�iau �ia nebuvo net kam �od�io i�tarti. Vis� jo prot� buvo u�vald�iusi Marija Sesilė ir tik pas j� jis pabėgdavo nuo savo min�ių.

Jis baigė gerti pien� ir i�metė plastikinį butelį į �iuk�lin�. Dar kart� �vilgtelėjo į stal� ir nusprendė eiti pusry�iauti į miest�. Nuo minties apie mandagų pokalbį su Fransua Batistu jam suko vidurius.

*

Perėj�s koridoriumi, Vilis atsidūrė fojė auk�tomis lubomis. �ia buvo tylu, tik tiksėjo ornamentuotas senelės laikrodis.

Laiptų de�inėje buvo siauros durelės, vedan�ios �emyn į erdvius vyno rūsius po namu. Vilis pasi�iupo savo d�insin� striuk� nuo turėklų statrams�io ir jau rengėsi �engti per fojė, kai pamatė pakrypus vien� i� gobelenų. Kilimas buvo vos vos pasvir�s, ta�iau tobuloje visumos simetrijoje tai rė�ė akį. Jis priėjo norėdamas pataisyti ir suglumo. Per sien� driekėsi siaura �viesos juosta, tarsi sklindanti i� u� poliruoto med�io. Jis pa�velgė į lang� vir� durų ir laiptų, nors �inojo, kad tokiu paros metu saulės spinduliai fojė nepasiekia.

Atrodė, kad �viesa sklinda i� u� tamsaus med�io plok��ių. Jis sutrik�s kilstelėjo gobelen� nuo sienos. Ten buvo paslėptos ma�os durelės, įrengtos lygiai su plok��ių pavir�iumi. Durys buvo u�darytos į tamsi� medien� giliai įleistu skl�s�iu. Taip pat buvo apskrita rankena, kokios įrengiamos ant skvo�o kortų durų. Viskas labai diskreti�ka.

Vilis pamėgino pajudinti skl�stį. Jis buvo gerai suteptas ir lengvai slydo. Stumtelėjus duris jos tyliai girg�telėjusios atsivėrė, įleisdamos subtilų po�emio kvap� i� slaptų rūsio patalpų. Laikydamasis u� durų kra�to jis įsi�iūrėjo ir rado �viesos �altinį�� vieni�� lemput� sta�ių laiptų, besileid�ian�ių į tams�, vir�uje.

Duryse jis aptiko du jungiklius. Vienas valdė vir� durų esan�i� lemput�, kitas�� virtin� blausių geltonų �vakės pavidalo lempu�ių, kurios kabojo kairėje pusėje i�ilgai visų laiptų ant plieninių strypų, įgr�tų į akmenin� sien�. Abiejose laiptų pusėse pro juodus metalinius �iedus pravertas mėlynas vytas lynas atliko turėklo funkcij�.

Vilis �engė ant pirmojo laiptelio. �emos lubos buvo sur�stos i� senų plytų, titnago ir akmens�� nuo Vilio galvos jas teskyrė keli coliai. Ank�ta, ta�iau oras �vie�ias ir �varus. Nebuvo apleistos vietos pojū�io.

Kuo giliau jis leidosi, tuo buvo vėsiau. Jau dvide�imt laiptelių ir dar ne pabaiga. Drėgmės nėra, ir nors nematyti ventiliatorių ar kitų vėdinimo įrenginių, �ia ka�kaip patenka �vie�ias oras.

Apa�ioje Vilis atsidūrė ma�ame prieangyje. Sienos tu��ios, jokių �enklų�� tik laiptai u� jo ir prie�ais durys, kurių auk�tis ir plotis per vis� koridorių. Viskas ap�viesta blausia geltona elektros �viesa.

�engdamas prie durų, Vilis pajuto plūstelint adrenalin�.

Nerangus senovi�kas raktas lengvai pasuko spyn�. Į�engus į vidų aplinka tu�tuojau pakito. Betonines grindis pakeitė storas tamsiai raudonas kilimas, sugeriantis �ingsnių aid�. Vietoj paprasto ap�vietimo atsirado puo�nūs metaliniai �viestuvai. Sienos, kaip ir pirma matytos, buvo i� mi�raus plytų ir akmenų mūro, ta�iau �ios dar buvo dekoruotos gobelenais, viduram�ių valdovų, kunigų baltomis mantijomis su gobtuvais ir moterų, kurių oda priminė porcelian�, atvaizdais. Jų galvos buvo nulenktos, rankos i�tiestos.

Ore jautėsi dar ka�kas. Smilkalai, sunkus saldus aromatas, primenantis seniai pamir�tas vaikystės Kalėdas ir Velykas.

Vilis atsigr�ė atgal per petį. Pro atviras duris matėsi atgal į nam� vedantys laiptai�� �is vaizdas jį padr�sino. Trumpas koridorius baigėsi atsiremdamas į sunki� aksomin� u�uolaid�, kaban�i� ant juodos gele�inės sijos. Ji buvo i�marginta auksu siuvinėtais �enklais�� Egipto hieroglifų, astrologinių simbolių ir zodiako �enklų mi�inys.

Jis i�tiesė rank� ir atitraukė u�uolaid�.

U� jos buvo kitos durys, gerokai senesnės, pagamintos i� tokios pat tamsios medienos plok�tės kaip fojė sienos. Kra�tai dekoruoti mediniais įvairių motyvų ornamentais. Durų vidurys visi�kai tu��ias, tik i�varpytas kinivarpų, kurių paliktos kiaurymės buvo ne didesnės u� smeigtuko galvut�.

Nebuvo jokios rankenos ar u�rakto, nieko, kuo būtų galima atidaryti duris.

Durų staktos vir�us papuo�tas ornamentiniais rai�iniais, veikiau pagamintais i� akmens negu i� med�io. Vilis perbraukė vir�uje ranka, ie�kodamas, kaip patekti į vidų. Jis kruop��iai ap�iupinėjo vien� durų �on�, tada vir�ų ir nusileido �emyn kitu �onu. Galiausiai aptiko, ko ie�kojo�� ma�� įdub� beveik ties grindimis.

Vilis pasilenk�s stipriai spustelėjo. Pasigirdo smarkus duslus garsas, lyg ant plytelėmis klotų grindų būtų nukrit�s akmuo. Mechanizmas pajudėjo ir durys atsivėrė.

Vilis i�sititesė tramdydamas padrik� kvėpavim�. Jo delnai buvo drėgni, plaukeliai ant sprando ir rankų pasi�iau��. Tik pora minu�ių, ramino jis save, ir jis ne�dinsis i� �ia. Jis tik nori greitai apsidairyti. Nieko rimto. Jis tvirta ranka stumtelėjo duris.

Viduje buvo visi�kai tamsu, ta�iau jis i�kart pajuto atsidūr�s gerokai didesnėje patalpoje, galbūt rūsyje. Degintų smilkalų kvapas �ia buvo daug stipresnis. Vilis pagrabaliojo sien� ie�kodamas �viesos jungiklio, ta�iau nieko nerado. Suprat�s, kad �iek tiek �viesos į koridorių galėtų įleisti patrauk�s u�uolaid�, jis suri�o j� did�iuliu mazgu ir atsigr�ė pa�iūrėti, k� rad�s.

Pirmiausia Vilis i�vydo savo �e�ėlį, i�tįsusį ir lies�, nusidriekusį per slenkstį. Kai akys galiausiai apsiprato beveik aklinoje juodumoje, jis i�vydo, k� slėpė tamsa.

Vilis stovėjo pailgos keturkampės menės gale. Lubos buvo �emos, skliauto formos. I�ilgai abiejų ilgųjų sienų stovėjo asketi�ki suolai, primenantys mokyklos valgyklos baldus, galiausiai pranykstantys tamsoje. Vir�uje, sienų ir stogo sandūroje, buvo karnizas, kuriame kartojosi simbolių ir �od�ių ra�tas. �enklai buvo pana�ūs į Egipto simbolius, kuriuos jis matė ant u�uolaidos.

Vilis nusi�luostė rankas į d�insus. Tiesiai prie�ais, menės viduryje, buvo įspūdinga akmeninė skrynia, primenanti antkapį. Jis apėjo aplink j�, braukdamas ranka pavir�iumi. Akmuo buvo lygus, tik viduryje buvo didelis apskritas ornamentas. Jis pasilenkė ar�iau, norėdamas geriau įsi�iūrėti, ir pamėgino sekti linijas pir�tais. Ka�kas pana�aus į m��tan�ius apskritimus, kaip Saturno �iedai.

Akims dar geriau apsipratus, jis pamatė visose keturiose pusėse i�rai�yta po raid�: priekyje�� E, ilgosiose kra�tinėse viena prie�ais kit��� N ir S, ir kojūgalyje�� O.�Kompasas?

Taip pat jis aptiko ma��, apie trisde�imties centimetrų auk��io, akmens plyt�, kuri buvo padėta ties luito pagrindu, prie E raidės. Viduryje buvo negilus griovelis kaip ant budelio trinkos.

�emė aplink j� buvo tamsesnė nei visos grindys. Atrodė drėgna, lyg neseniai būtų plauta. Vilis pasilenkė ir palietė dėm� pir�tais. Dezinfekuojantis skystis ar ka�kas pana�aus, aitrus kvapas, lyg rūd�ių. Po plytos kampu buvo ka�kas prispausta. Vilis, sugnyb�s nagais, i�traukė.

Tai buvo audeklo skepeta, medvilnės arba lino, nudriskusiais kra�tais, lyg būtų perplė�ta. Kampe�� ma�os rudos dėmelės. Pana�u į i�d�iūvusį krauj�.

Jis metė skiaut� ir i�bėgo trenkdamas durimis ir atri��s u�uolaid� grei�iau, nei būtų spėj�s suvokti savo veiksmus. Spar�iai �engdamas koridoriumi pro abejas duris, Vilis u�lėkė siaurais laiptais, per�okdamas per vien�, kol galiausiai vėl atsidūrė fojė vir�uje.

Jis pasilenkė, rankomis atsiremdamas į kelius, mėgindamas atgauti kvap�. Suvok�s, kad jokiu būdu negali leisti, kad kas nors netikėtai įėj�s pastebėtų, jog jis buvo viduje, Vilis siektelėjo ir i�jungė �vies�. Dreban�ia ranka jis u�stūmė durų skl�sti ir patraukė gobelen� atgal į viet� taip, kad i�orėje neliktų jokių �ymių.

Valandėl� jis tiesiog stovėjo, kur buvo. Pagal senelės laikrodį buvo prabėg� ne daugiau kaip dvide�imt minu�ių.

Vilis ap�iūrėjo savo rankas, sukiodamas ir vartydamas jas, lyg priklausytų ne jam. Patrynė nyk��io ir smiliaus galiukus vien� į kit�, pauostė. Kvepia krauju. 25 SKYRIUS

Tulūza

Alisa pabudo i� skausmo ply�tan�ia galva. Akimirk� ji nesuprato, kur esanti. Akies kampu�iu ji pa�nairavo į tu��i� butelį, stovintį ant naktinio stalelio. Taip tau ir reikia.

Ji apsivertė ant �ono ir sugraibė laikrodį.

Be penkiolikos vienuolika.

Alisa sudejavo ir krito atgal ant pagalvės. �leik�tulio kupina burna buvo lyg populiarios u�eigos peleninė, lie�uvis apsivėl�s rūg��iomis nuo viskio apna�omis.

Aspirino. Vandens.

Alisa nusvirduliavo į voni� ir įsistebeilijo į savo atvaizd� veidrodyje. Ji atrodė ne k� geriau negu jautėsi. Kakta tarsi kaleidoskopas i�marginta �aliomis, raudonomis ir geltonomis nuobrozdomis. Po akimis tamsūs ratilai. Ji blankiai prisiminė sapnavusi mi�k�, �iem�, ap�armojusias med�ių �akas. Ant geltonos med�iagos skiautės atkurt� labirint�? Ji neprisiminė.

Vakaryk�tė kelionė i� Fua taip pat buvo i�blukusi. Ji netgi negalėjo prisiminti, dėl ko pasirinko vykti į Tulūz�, o ne į Karkasonꠗ taip būtų gerokai logi�kiau. Alisa sudejavo. Fua, Karkasonė, Tulūza... Ji tikrai niekur nevyks, kol nepasijus geriau. Ji i�sitiesė lovoje ir laukė, kol pradės veikti nuskausminamieji.

Po dvide�imties minu�ių ji vis dar jautėsi silpnai, ta�iau akyse tvink�ioj�s skausmas apmal�o ir virto maudimu. Ji stovėjo po garuojan�iu du�u, kol vanduo at�alo. Prisiminė �eil� ir kitus kasinėjimų brigados narius. Jai buvo smalsu, k� jie dabar veikia. Paprastai brigada susirinkdavo perkasoje a�tunt� ir likdavo �ia iki sutemų. Jie gyveno ir kvėpavo kasinėjimais. Ji negalėjo įsivaizduoti, k� jie veiktų be �ios rutinos.

Apsivyniojusi nedideliu nu�iurusiu vie�bu�io rank�luos�iu, Alisa patikrino prane�imus mobiliajame telefone. Vis dar nieko nėra. Vakar ji jautėsi nusiminusi dėl to, ta�iau �iandien j� jau ėmė siutas. Per de�imtmetį jų draugystės �eila da�nokai apsimesdavo nebyle. Į�eidi tyla galėjo trukti savai�ių savaites. Kiekvien� kart� keblumus tekdavo ai�kintis Alisai�� ji suprato, kad ima to nek�sti.

Tegul �į kart� ji pavairuoja.

Panar�iusi savo kosmetikos krep�elyje, Alisa susirado sen� retai naudojamo maskavimo kremo tūtel� ir u�tepė smarkiausiai nubrozdintas vietas. Vėliau ji pary�kino akis ir pasida�ė lūpas. Rankomis i�sid�iovino plaukus. Galiausiai ji i�sirinko patogiausi� sijon� ir nauj� �ydr� palaidin� atviru kaklu. Supakavusi visa kita, ji nuėjo i�siregistruoti i� vie�bu�io ir leidosi ap�iūrėti Tulūzos.

Ji vis dar jautėsi prastai, ta�iau grynas oras ir gurk�nis stiprios kavos visk� pataisys.

*

Susidėjusi krep�ius į automobilį, Alisa nusprendė tiesiog eiti ir pa�iūrėti, kur j� nuves nuojauta. Oro kondicionierius nuomojamame automobilyje veikė menkai, tad ji ketino luktelėti, kol atlėgs kam�tis, ir tik tada vykti į Karkason�.

�engdama po platanais, pro kurių �akas �vietė saulė, ir ap�iūrinėdama drabu�ius bei kosmetik� parduotuvių vitrinose, ji vėl pasijuto �mogumi. J� glumino jos vakaryk�tis elgesys. Visi�ka paranoja, tikrai persistengė. �į ryt� mintis, kad ka�kas j� seka, atrodė absurdi�ka.

Pir�tai ap�iuopė telefono numerį ki�enėje. �ito juk neprasimanei. Alisa nuginė mintį �alin. Ji pasiry�o gerai nusiteikti ir dr�siai �velgti į priekį. Turinti kuo geriau i�naudoti laik� Tulūzoje.

Ji klajojo senamies�io gatvelėmis ir skersgatviais, kur ne�ė kojos. I�puo�ti rausvo akmens ir plytų pastatų fasadai buvo eleganti�ki ir rafinuoti. Gatvių pavadinimai, fontanai ir paminklai pasakojo ilg� ir �loving� Tulūzos istorij�. Karved�iai, viduram�ių �ventieji, XVIII�a. poetai, XX am�iaus laisvės kovotojai�� �lovinga miesto praeitis nuo romėnų laikų iki nūdienos.

Alisa u�ėjo į �v. Etjeno katedr�, nes norėjo pasislėpti nuo saulės. Ji mėgo ramyb� ir taikos jausm� katedrose ir ba�ny�iose�� tai buvo ekskursijų su tėvais įprotis. Vaik�tinėdama, skaitinėdama �enklus sienose ir dairydamasi į vitra�us, ji maloniai praleido pusvalandį.

Pajutusi bundantį alkį, Alisa nusprendė eiti i� �ventovės ir susirasti kur papietauti. �engusi vos kelet� �ingsnių, ji i�girdo vaiko verksm�. Atsigr�ė, ta�iau aplinkui nieko nebuvo. Jausdama neai�kų sunkum�, ji leidosi eiti toliau. Raudojimas, atrodo, sustiprėjo�� ji netgi girdėjo ka�k� �nab�dant. Vyro balsas visi�kai greta �nyp�tė į ausį:

��Heretique, heretique...

Alisa staigiai apsisuko.

��Kas �ia? Ar yra kas nors?

Ta�iau nieko nebuvo. Pikto �nab�desio kartojamas �odis skambėjo jos galvoje be paliovos.

��Heretique, heretique.

Ji u�spaudė rankomis ausis. Ant kolonų ir pilko akmens sienų ji tarėsi reginti veidus. I�narintos rankos, besitiesian�ios pagalbos, su�aloti veidai, i�nyrantys i� atokiausių ker�ių.

Toli priekyje, vos pasiekiamas �vilgsniu, �mėstelėjo �mogus. Moteris ilga �alia suknele ir raudonu apsiaustu, tai pasirodanti, tai vėl i�nykstanti �e�ėlyje. Rankoje ji laikė pintin�. Alisa �ūktelėjo, norėdama atkreipti jos dėmesį, tuo tarpu i� u� kolonos i�ėjo trys vienuoliai. Moteris suklykė sugriebta jų. Ji prie�inosi, ta�iau vienuoliai pradėjo vilkti j� į �alį.

Alisa vis stengėsi atkreipti jų dėmesį, ta�iau negalėjo i�leisti jokio garso. Tik moteris, atrodo, j� girdėjo�� atsigr�usi pa�velgė Alisai tiesiai į akis. Vienuoliai apsupo moterį ratu. Jie pla�iai i�skėtė į j� savo putlias rankas tarsi juodus sparnus.

��Paleiskite j�,�� suriko Alisa, leisdamasi bėgti prie jų. Ta�iau kuo toliau ji bėgo, tuo labiau tolo siluetai, kol galiausiai visi�kai i�nyko. Atrodė, jie tiesiog pranyko �ventovės sienose.

Alisa pa�iurpusi perbraukė ranka per akmenį. Ji atsigr�ė į kair�, į de�in�, ie�kodama paai�kinimo, ta�iau aplinkui buvo visi�kai tu��ia. Galiausiai j� apėmė panika. Ji leidosi bėgti prie i�ėjimo į gatv�, manydama, kad vyrai juodais apsiaustais veikiausiai vejasi j� ir tuojau parblok�.

Lauke viskas buvo kaip ir pirma.

Gerai. Viskas gerai Sunkiai alsuodama Alisa atsirėmė į sien�. Pagaliau susivald�iusi ji suprato, kad jau�ia jau ne siaub�, bet liūdesį.

Net neskai�iusi istorijos vadovėlio, ji buvo tikra, kad �ioje vietoje yra atsitik� ka�kas baisaus. Ore tvyrojo kan�ia, randai, kurių nepaslėptų nei mūras, nei akmuo. �mėklos pasakojo savo ties�. Palietusi veid� ranka, ji suprato verkianti.

*

Kai tik vėl pasijuto pakankamai tvirtai stovintį ant kojų, Alisa patraukė miesto centro link. Įprasta gyvenimi�ka kasdienybė j� nuramino. Apsidairiusi pamatė esanti nedidelėje pės�iųjų aik�tėje. Tolimame de�iniajame kampe buvo u�eiga su ciklameno spalvos stogine, i�rikiuotomis �vilgan�iomis metalinėmis kėdėmis bei ant grindinio sustatytais apskritais staleliais.

Alisa atsisėdo prie vienintelio laisvo staliuko ir tu�tuojau pateikė u�sakym�, i� paskutiniųjų bandydama atsipalaiduoti. God�iai i�gėrusi kelet� stiklinių vandens, atsilo�ė kėdėje ir leido saulės spinduliams glostyti veid�, vėliau įsipylė taur� ro�inio vyno, įsidėjo kelis ledo gabalėlius ir gurk�telėjo. Juk ji nėra taip lengvai i�g�sdinama.

Ta�iau tavo jausmai gerokai sujaukti.

I� tiesų visus metus ji gyveno beproti�ku tempu. I�siskyrė su savo ilgame�iu draugu. Santykiai jau kelet� metų tiesiog geso akyse. Likusi viena, ji pajuto palengvėjim�, ta�iau tai vis tiek buvo skausminga. Orumas buvo į�eistas ir �irdis u�gauta. Norėdama jį pamir�ti, pernelyg daug dirbo, kad tik nukreiptų mintis nuo chaoti�kos nesėkmės prie�as�ių paie�kos. Dvi savaitės Prancūzijos pietuose turėjo suteikti jai jėgų. Turėjo nuraminti įsisiūbavusį laiv�.

Alisa susiraukė. Nors truputėlį atostogų.

Prisistat�s padavėjas nutraukė savianaliz�. Omletas buvo puikus: geltonas, viduryje �iek tiek skystas, gausiai paskanintas grybais ir petra�olėmis. Alisa valgė ry�tingai susikaupusi. Tik braukdama paskutinius alyvuogių aliejaus pėdsakus k�sneliu duonos, ji pradėjo galvoti, kaip praleis likusi� dienos dalį.

Kai atne�ė kav�, Alisa jau �inojo.

*

Tulūzos biblioteka buvo įsikūrusi dideliame keturkampiame mūriniame pastate. Alisa mostelėjo savo Britų bibliotekos skaitytojo pa�ymėjimu nuobod�iaujan�iam budėtojui ir �is abejingai įleido j� į vidų. Kelet� kartų pasiklydusi įvairiose laiptinėse, ji galiausiai atsidūrė Bendrosios istorijos skyriuje. Abiejose centrinio tako pusėse stovėjo ilgi poliruoto med�io stalai. Jų viduriu driekėsi stalinių lempų juosta. �iuo metu, kar�t� liepos popiet�, tebuvo u�imta vos keletas vietų.

Tolimajame gale buvo tai, ko ie�kojo Alisa: per vis� patalpos plotį stovėjo kompiuterių terminalų eilė. Alisa u�siregistravo ir gavusi slapta�odį nuėjo prie paskirtos darbo vietos.

Vos tik atsirado ry�ys, ji paie�kos langelyje įra�ė �labirintas�. �alia siuntimo indikacijos juostelė ekrano apa�ioje spar�iai pildėsi. Nepasikliaudama atmintimi, ji tikėjosi rasianti savo labirinto atitikmenį kuriame nors i� �imtų tinklalapių. Tai buvo taip paprasta�� ji negalėjo suprasti, kaip nepagalvojo apie tai anks�iau.

Ji i� karto pastebėjo ry�kų tradicinių labirintų ir ant olos sienos matyto atvaizdo, kurį prisiminė, skirtum�. Klasikinį labirint� sudarė įmantriai sujungti koncentri�ki apskritimai, m��tantys ir vedantys link vidurio. O labirintas Sularako kalne�� ji buvo tuo visi�kai tikra�� buvo sudarytas i� tiesių, i�lankstytų ir nutrūkstan�ių linijų, kurios nevedė niekur. Labiau pana�u į padrik� raizginį.

Tikr�sias senovines labirinto simbolio ir su juo susijusių mitų i�takas sunku i�siai�kinti. Ankstyviausiems kūriniams, manoma, daugiau kaip 3000 metų. Labirinto simbolių aptikta i�rai�ytų medyje, mūre, uolose ir keramikoje, i�austų ir sukurtų natūralioje terpėje�� �olynų ar sodo pavidalu.

Pirmieji labirintai Europoje atsirado vėlyvajame bronzos am�iuje ir ankstyvajame gele�ies am�iuje, 1200�500�m. pr. Kr., jie aptikti greta ankstyvųjų Vidur�emio jūros prekybos centrų. 900-500�m. pr. Kr. rai�iniai rasti Vai Kamonikos vietovėje �iaurės Italijoje, Pontevedros mieste Galicijoje, Fisteros ky�ulyje Ispanijos �iaurės vakaruose. Alisa įdėmiai įsi�iūrėjo į iliustracij�. �i labiausiai i� visų priminė oloje matyt� vaizd�. Ji pakreipė galv�. Pana�u, bet ne tai.

Gali būti, kad simbolis atkeliavo i� Rytų su pirkliais ir amatininkais i� Egipto ar Romos imperijos pakra��ių, susidūr�s su kitomis kultūromis kito ir prisitaikė. Taip pat ai�ku, kad labirinto simbolį�� be jokios abejonės, ankstyvesnį u� krik��ionybꠗ perėmė Krik��ionių ba�ny�ia. Tiek Bizantijos, tiek Romos ba�ny�ia nesibodėjo pasiglem�ti gerokai ankstyvesnius simbolius bei mitus ir pateikti juos kaip savo tikėjimo ties�.

Keli tinklalapiai buvo skirti į�ymiausiems labirintams: Knoso labirintui Kretos saloje, kur, pasak padavimo, buvo įkalinta mitinė būtybė Minotauras�� pusiau �mogus, pusiau jautis. Alisa praleido �iuos puslapius pasikliaudama nuojauta, sakan�ia, kad �i tyrimo kryptis jos niekur neatvesianti. Įdomu buvo tik tai, kad Mino labirinto s�rang� atkartojan�ių radinių buvo rasta senovės Egipto Avario mieste 1550�m. pr. Kr. ir Kom Ombo �ventykloje Egipte bei Sevilijoje.

Alisa įsidėmėjo svarbiausius duomenis.

Nuo XII-XIII�a. labirinto �enklas nuolat aptinkamas ranka daugintuose viduram�ių rankra��iuose, kurie buvo platinami Europos vienuolynuose ir karalių dvaruose. Ra�tininkai, kurdami savo unikalų stilių, visaip gra�ino ir puo�ė labirintus.

Ankstyvaisiais viduram�iais populiariausias tapo matemati�kai tobulas vienuolikos apskritimų, dvylikos kra�tinių, keturių a�ių labirintas. Alisa �velgė į XIII�a. labirinto pie�inio �v. Pantaleono ba�ny�ios sienoje Arkeros miestelyje �iaurės Ispanijoje reprodukcij� ir į �iek tiek ankstyvesnio�� Lukos miesto katedroje Toskanoje. Ji spragtelėjo �emėlapio, rodan�io labirintų paplitim� Europos ba�ny�iose, koply�iose ir katedrose, nuorod�.

Negali būti!

Alisa vos galėjo patikėti savo akimis. Prancūzijoje buvo daugiau labirintų negu visoje Italijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Anglijoje ir Airijoje drauge: Amjeno �v. Kventinas, Araso �v. Omeras, Kanas ir Bajė �iaurės Prancūzijoje, Puatjė, Orleanas, Sansas Oseras Vidurio Prancūzijoje, Tulūza ir Mirpua pietvakariuose�� s�ra�as t�sėsi ir t�sėsi.

�ymiausias grindinio labirintas buvo �iaurės Prancūzijoje, įrengtas pirmosios ir įspūdingiausios viduram�ių katedros �artre navoje.

Alisa trinktelėjo ranka į stal�. Keletas nepatenkintų skaitytojų pakėlė galvas ir įsmeigė į j� �vilgsnius. �inoma, kaip ji galėjo būti tokia kvaila? �artras juk jos gimtojo miesto �i�esterio Anglijos pietinėje pakrantėje dvynys. Juk jos pirmoji i�vyka į u�sienį buvo mokyklinė kelionė į �artr�, kai jai dar tebuvo vienuolika. Ji miglotai prisiminė, kad vis� laik� lijo, ji stovėjo gū�damasi po lietpal�iu, su�alusi ir �lapia, tarp didingų akmens kolonų ir skliautų. Ta�iau labirinto ji neprisiminė.

�i�esterio katedroje labirinto nebuvo, ta�iau miestas taip pat buvo Ravenos miesto Italijoje dvynys, Alisa ved�iojo pir�tu ekrane, kol galiausiai rado, ko ie�kojo. �v. Vitalio katedros Ravenoje marmurinėse grindyse buvo i�dėliotas labirintas. Pasak paai�kinimo, jis tebuvo ketvirtadalio �artro labirinto dyd�io ir i� gerokai ankstesnio laikotarpio, galbūt net V�a. po Kr.

Alisa baigė kopijuoti bei kelti reikaling� tekst� į savo rinkmen� ir spustelėjo �Spausdinti�. Prasidėjus spausdinimui, ji paie�kos langelyje para�ė ��artro katedra, Prancūzija�.

Nors katedros vietoje statinių būta jau a�tuntajame �imtmetyje, dabartinė �artro katedra pastatyta XIII am�iuje. Nuo tada pastat� supa paslaptys ir ezoterinės teorijos. Sklido gandai, kad katedros skliautuose ir įmantriose akmeninėse kolonose slypinti reik�minga paslaptis. Nepaisant atkaklių Katalikų ba�ny�ios pastangų, �ių mitų ir legendų nepavyko atsikratyti.

Niekas ne�inojo, kieno nurodymu buvo įrengtas labirintas ir kokia jo paskirtis.

I�sirinkusi reikiamas pastraipas, Alisa u�darė rinkmen�.

Atspausdin�s paskutinį lap�, spausdintuvas nurimo. Skaitytojai pradėjo krautis daiktus. Bibliotekos darbuotojas nepatenkinta veido i�rai�ka pagavo Alisos �vilgsnį ir pabarbeno pir�tu į laikrodį.

Alisa linktelėjo ir susirinkusi popierius atsistojo į eil� su kitais, kad galėtų atsiskaityti. Eilė judėjo lėtai. Vėlyvos popietės saulės spinduliai krito pro auk�tus langus, spindulių �viesoje sukosi dulkės.

Moteris prie�ais Alis� turėjo �ūsnį knygų ir, atrodo, buvo pasiry�usi i�klausinėti apie kiekvien� jų. Ji nukreipė mintis į rūpestį, nedavusį jai ramybės vis� popiet�. Ar gali būti, kad i� �ių �imtų per�iūrėtų atvaizdų ir apra�ymų nebuvo nė vieno pavyzd�io, kuris tiksliai atitiktų labirint�, kurį ji matė Sularako kalno olos sienoje?

Galbūt, ta�iau tai neįtikima.

Vyras u� jos stovėjo pernelyg arti, lyg pa�alietis metro, besistengiantis paskaityti laikra�tį per kito petį. Alisa atsisuko ir įsmeigė į jį akis. Jis atsitraukė �ingsnį atgal. Jo veidas jai atrodė ka�kur matytas.

��Oui, merel,�� tarė ji, priėjusi prie stalo ir sumokėjusi u� spausdinim�. Beveik trisde�imt lapų.

Alisai i�ėjus ant bibliotekos laiptų, �v. Etjeno katedros varpai mu�ė septynias. Ji u�truko ilgiau, nei manė.

Alisa nuskubėjo prie savo automobilio prie upės. Ji buvo taip paskendusi mintyse, kad nepastebėjo vyro i� eilės bibliotekoje, sekan�io j� saugiu atstumu paupiu besidriekian�iu taku. Ji taip pat nematė, kaip vyras i�sitraukė i� ki�enės mobilųjį telefon� ir skambino, jai sukant automobilį į vangų eismo sraut�.

KNYGŲ SAUGOTOJAI 26 SKYRIUS

Bezjė

1209 M. LIEPA

Kol Alaisa pasiekė Kursano miesto apylinkių lygumas, jau telkėsi sutemos. Jai pavyko gerai įsibėgėti jojant senuoju romėnų keliu per Minervua link Kapestano pro siūbuojan�ius kanapių ir smaragdinėmis vilnimis �aliuojan�ius mie�ių laukus.

Kiekvien� dien� nuo pat i�vykimo i� Karkasonės Alaisa jojo, kol saulės kaitra tapdavo nepakeliama. Tuomet, radusi pavėsį, su Tatu ilsėdavosi, kol vėl galėdavo t�sti kelion� iki sutemų, kai oras prisipildydavo i�alkusių vabzd�ių bei kėk�tų, pelėdų ir �ik�nosparnių skleid�iamų garsų.

Pirm�j� naktį jai suteikė nakvyn� Esklarmondės draugai įtvirtintame Azijaus mieste. Keliaujant toliau į rytus, laukuose ir kaimuose vis ma�ėjo �monių�� tamsiose tų nedaugelio sutiktųjų akyse matėsi atsargumas, jie buvo įtarūs. Ji girdėjo gandus apie klajojan�ių prancūzų kareivių būrių, samdinių ir pakelės plė�ikų �iaurumus. Kiekvienas pasakojimas buvo vis kruvinesnis u� ankstesnįjį, �iaurumas buvo vis įmantresnis.

Alaisa truktelėjo Tatu, kad �i pereitų į �ingin�. Ji ne�inojo, ar keliauti iki Kursano, ar apsistoti miesto apylinkėse. Vis rūstėjan�ių pilk�vu dangumi spar�iai ritosi debesys, oras tarsi sustingo. Tolumoje kartkar�iais sudundėdavo griaustinis�� lyg po �iemos migio riaumojanti me�ka. Alaisa nenorėjo rizikuoti ir atviroje vietovėje būti u�klupta audros.

Tatu buvo sudirgusi. Alaisa jautė po �irgo oda vis įsitempiant sausgysles, dukart ji pasibaidė netikėtų ki�kio ar lapės krustelėjimų pakelės krūmynuose.

Alaisa priekyje i�vydo nedidelį ��uolų ir uosių guot�. Mi�kelis nebuvo toks tankus, kad taptų natūralia stambesnių gyvūnų�� me�kos ar lū�ies�� vasaros buveine. Ta�iau med�iai buvo auk�ti, jų vir�ūnių �akos buvo susipynusios tarsi sunerti pir�tai ir teikė ger� priedang�. Į med�ių tankm� vingiavo �imtų pėdų suplūktas saus�emio takas�� veikiausiai visų pamėgtas trumpesnis kelias į miest�.

Temstan�iame danguje blykstelėjus �aibui, ji pajuto po savimi stipriai krūptelint Tatu. Tai jai padėjo apsispr�sti: ji palauks, kol audra praeis.

Pa�nib�domis dr�sindama kumel�, ji pasuko į tams�al� mi�ko unksm�.

*

Vyrai jau senokai buvo pamet� i� akių savo grobį. Tik besitelkianti audra sutrukdė jiems apsisukti ir grį�ti į stovykl�.

Po kelių savai�ių jojimo bly�ki prancūzų oda buvo tamsiai įdegusi kaitrioje pietų saulėje. Jų kelioniniai �arvai ir mantijos, pa�enklintos jų �eimininkų herbais, gulėjo paslėptos tankmėje. Jie vis dar vylėsi k� nors pelnysi� i� savo netikėtai nutrūkusios misijos.

Garsas. Sausos �akelės trak�telėjimas, �irgo kanopų bildesys, pasagų kauk�ėjimas į kartkar�iais pasitaikan�ius akmenis.

Vyras i�retėjusiais, nudilusiais ir pajuodusiais dantimis pri�liau�ė ar�iau, norėdamas geriau įsi�iūrėti. �iek tiek atokiau jis i�vydo mi�ku artėjan�io raitelio ant bėro arabų �irgo siluet�. Jis i�siviepė. Gal vis dėlto jų i�kyla nebus visi�kai berg�d�ia? Raitelis dėvėjo paprastus menkaver�ius drabu�ius, ta�iau jo �irgas buvo auk�tos, ger� kain� laiduojan�ios rū�ies.

Jis �vystelėjo akmenuk� į savo bendr�, tūnantį kitoje tako pusėje.

��Antai ten!�� tarė jis, mostelėdamas galva į Alaisos pus�.�� �iūrėk.

��Tik pa�velk,�� sumurmėjo jis.�� Une femme. Et seule32.

��Esi tikras, kad ji viena?

��Daugiau nieko negird�iu.

Du vyri�kiai paėmė skersai tak� i�temptos, po lapais paslėptos virvės galus ir pradėjo laukti, kol ji priartės.

*

Alaisai jojant giliau į mi�k�, jos dr�sa bliū�ko. Vir�utinis dirvos sluoksnis buvo drėgnas, ta�iau giliau �emė buvo kieta. Po Tatu kanopomis �iug�dėjo pakelės lapai. Alaisa stengėsi nukreipti savo dėmesį į dr�sinantį pauk��ių �iulbėjim� med�iuose, ta�iau plaukeliai ant jos rankų ir sprando nenoromis �iau�ėsi. Tyloje nebuvo ramybės�� tik grėsmė.

Tai tik tavo vaizduotė.

Tatu taip pat buvo įsitempusi. Ka�kas be jokio perspėjimo �astelėjo pa�eme, lyg lanko timpa paleidus strėl�.

Slanka? Gyvatė?

Tatu pasistojo ant u�pakalinių kojų, priekinėmis įnirtingai kapodama or�, prunk�dama i� i�g�s�io. Alaisa nespėjo reaguoti. Smūgis j� i�blo�kė i� balno, i� rankų i�trūko vad�ios, apnuogindamas galv� nusmuko gobtuvas. Kritus ant kietos �emės, petį pervėrė skausmas, ji akimirksniu neteko kvapo. Sunkiai alsuodama ji apsivertė ant �ono ir pamėgino stotis. Ji turėjo sulaikyti Tatu, kol �i nepasibaidė.

��Tatu, doqament33,�� suriko ji, stodamasi ant kojų.�� Tatu!

Alaisa svirduliuodama �engtelėjo į priekį ir sustojo. Ant tako, u�stodamas keli�, prie�ais j� stovėjo vyras. Jis i��iepė dantis. Jo rankoje buvo peilis nutrintu, parudavusiu smaigaliu.

Ka�kas sujudėjo de�inėje. Alaisos akys bėgiojo į �onus. Antrasis vyras laikė u� apynasrio Tatu ir kitoje rankoje sukiojo lazd�. Jo veidas buvo subjaurotas rando, besidriekian�io nuo kairiosios akies iki burnos kampu�io.

��Ne!�� i�girdo ji savo pa�ios riksm�.�� Paleisk j�!

Nepaisydama skausmo petyje, ji susirado kardo ranken�. Atiduok jiems, ko jie nori, ir gal jie tav�s nelies. Vyras �engtelėjo ar�iau. Alaisa i�sitraukė kard� ir gele�te nubrė�ė puslankį ore. Nenuleisdama akių nuo jo veido, ji panar�iusi kap�elyje i�traukė sauj� monetų ir pa�ėrė jas ant tako.

��Pasiimk. Daugiau neturiu nieko vertingo.

Jis pa�velgė į sidabr�, pa�ert� ant �emės, ir niekinamai nusispjovė. Braukdamas burn� atgalia ranka, jis �engė dar �ingsnį.

Alaisa pakėlė kard�.

��Perspėju tave, nesiartink,�� suriko ji, ore i�ved�iodama a�tuonet�, kad vyras negalėtų prisiartinti.

��Suraityk j�,�� paliepė jis bendrininkui.

Alais� i�pylė �altis. Akimirk� jos dr�sa susvyravo. Tai buvo ne pakelės plė�ikai, o prancūzų kareiviai. Atmintyje sumirgėjo visi pakeliui girdėti pasakojimai.

Ji susikaupė ir dar kart� mostelėjo kardu.

��Nė �ingsnio ar�iau,�� suriko ji baimės stingdomu balsu,�� nes krisi nespėj�s...

Alaisa apsigr�ė ir �oko ant antrojo vyro, kuris apėj�s aplinkui prisiartino i� nugaros. Ji klykdama i�mu�ė vyrui i� rankos lazd�. Jis sustaugė traukdamas i� u� dir�o peilį ir puolė Alais�. Spausdama kard� abiem rankomis, ji kirto per vyro rank�, negailestingai perverdama savo auk� tarsi med�iojantis lokys. Pliūptelėjo kraujas.

Atitraukusi kard�, ji pasiruo�ė antrajam kir�iui, kai galvoje staiga pa�iro ry�kiaspalvės �vaig�dutės. Nuo smūgio jėgos ji svirduliuodama sukniubo. Netrukus tempte u� plaukų ji buvo pastatyta ant kojų, akys paplūdo skausmo a�aromis. Alaisa pajuto prie gerklės priglundant �alt� gele�tės smaigalį.

��Putain34,�� su�vok�tė vyri�kas balsas ir kruvina ranka smogė į veid�.

��Liaukis,�� tarė kitas.

Alaisa buvo u�speista, jos kardas i�slydo i� rankos. Antrasis vyras nuspyrė kard� �alin ir i� u� dir�o i�sitrauk�s �iurk��ios drobės gobtuv� u�movė jai ant galvos. Alaisa bla�kėsi norėdama i�trūkti, bet aitri dulkėta med�iaga u�ėmė kvap� ir ji u�sikosėjo, ta�iau nesiliovė kovojusi, kol partrenkta kum��io smūgio į pilv� galiausiai krito dvilinka ant tako.

Vyrams u�lau�iant u� nugaros ir suri�ant rankas, ji nebeturėjo jėgų prie�intis.

��Palik j�.

Jie pasitraukė. Alaisa girdėjo, kaip jie krato jos balnakrep�ius, girdėjo vartomus odinius atlapus ir metamus ant �emės daiktus. Vyrai kalbėjosi, o gal gin�ijosi: jai buvo sunku suprasti i� jų �iurk��ios kalbos.

Kodėl jie man�s nenu�udė?

Jos mintyse i�kart lyg nekviestas vaiduoklis pasirodė atsakymas. Pirmiausia jie papramogaus.

Alaisa i� visų jėgų bandė atsikratyti pan�ių, nors ir suprato, kad netgi i�laisvinusi rankas netoli tenubėgtų. Jie sumed�iotų j�. Dabar jie juokiasi. Geria. Jie niekur neskuba.

Akyse i�try�ko nevilties a�aros. Alaisa i�seko, jos galva bejėgi�kai krito ant kietos �emės.

I� prad�ių Alaisa nesuprato, i� kur atsklinda bildesys. Tada ji suvokė. Bildėjo kaustytos lyguma �uoliais lekian�ių �irgų kanopos. Ji geriau prispaudė ausį prie �emės. Penki, gal �e�i �irgai, artėjantys prie mi�kelio.

Tolumoje vis dundėjo griaustinis. Audra artėjo. Galiausiai atsirado vilties pro�vaistė�� jeigu Alaisa nusigautų pakankamai toli, galbūt dar ne viskas būtų prarasta.

Pama�u, stengdamasi judėti kuo tyliau, ji pradėjo slinktis �alin nuo tako, kol kojomis pajuto a�trius gervuogynus. Sukaupusi jėgas ji atsiklaupė ant kelių ir muistydama galv� auk�tyn ir �emyn atlaisvino gobtuv�. Ar jie ne�iūri?

Riksmų nesigirdėjo. Palenkusi galv� ir kratydama j� į �onus, i� prad�ių pama�u, paskui smarkiau, ji pagaliau visi�kai nusimetė audekl�. Alaisa kelet� kartų giliai atsikvėpė ir apsi�valgė, kur esanti.

Ji buvo pasitraukusi i� jų akira�io, ta�iau jeigu jie atsigr�tų ir pamatytų j� dingus, tuojau surastų. Alaisa dar kart� prispaudė ausį prie �emės. Raiteliai artėjo i� Kursano. Med�iotojų i�kyla? �valgai?

Sudundėjo griaustinis, aidu perskrosdamas vis� mi�k� ir i�baidydamas pauk��ius i� med�ių vir�ūnėse susuktų lizdų. Apimti i�g�s�io jie pa�ėlusiai plakė or� sparnais, kilo ir smigo �emyn, glaudėsi med�ių u�uovėjoje. Tatu prunk�tė ir trypė kanopomis �em�.

Melsdama audr� nesiliauti ir u�go�ti raitelių garsus, kol jie pakankamai priartės, Alaisa �liau�dama per akmenis ir �akas skynėsi keli� per krūmynus.

��Ohė!

Alaisa sustingo. Jie pamatė. Vyrai puolė į t� viet�, kur buvo palik� j� gulint, jos gerklėje įstrigo �auksmas. Smarkiai trinktelėj�s griaustinis nukreipė jų �vilgsnius į vir�ų. Jų veiduose buvo baimės i�rai�ka. Jie neprat� prie mūsų pietinių audrų. Net i� savo vietos ji jautė nuo jų dvelkiant baim�, kuri, regis, sunkėsi pro jų od�.

Pasinaudodama jų sumi�imu, Alaisa sukaupė jėgas. Ji atsistojo ir leidosi bėgti.

Ta�iau ji nebuvo pakankamai greita. Randuotasis vyras netrukus pavijo j� ir smūgiu i� �ono į galv� parvertė ant �emės.

��Heretique,�� suriko jis, griūdamas ant jos ir prispausdamas j� prie �emės. Alaisa bandė jo nusikratyti, ta�iau jis buvo pernelyg sunkus, be to, jos drabu�iai kibo į pa�emės dyglius. Ji u�uodė jo su�eistos rankos kraujo kvap�, jo veidas įsikniaubė į lapų ir �akų paklot�.

��Perspėjau tave, kad nejudėtum, kek�e.

Jis atsisegė dir�� ir sunkiai �nopuodamas numetė jį �alin. Melsk, kad jis nei�girstų raitelių. Ji vėl pamėgino nusipurtyti jį, ta�iau svoris buvo pernelyg didelis. Ji sukriokė stengdamasi u�go�ti artėjan�ių �irgų gars�.

Jis dar kart� smogė jai, perkirsdamas lūp�. Burnoje ji pajuto kraujo skonį.

��Putain.

Staiga pasigirdo kiti balsai:

��Greitai, greitai!

Alaisa i�girdo lanko timpos skambtelėjim� ir strėlės �vilpesį ore. I� eglių paunksnės pasipylė strėlės, kurios smigdamos �ėrė �ievės ir medienos atplai�as.

��Pirmyn, greitai. Pirmyn!

Vos tik prancūzas pa�oko, į krūtin� tuojau įsmigo stora strėlė, apsukdama jį tarsi vilkutį. Akimirk� jis atrodė pakib�s ore, tada pradėjo svyruoti, akyse sustingo suakmenėj�s �vilgsnis. Burnos kampe pasirod�s kraujas nutekėjo iki smakro.

Jo kojos sulinko. Jis suklupo ant kelių, lyg melstųsi, ir pama�u pradėjo virsti į priekį kaip pakirstas medis. Alaisa laiku atsipeikėjo ir spėjo pasitraukti repe�komis, kai sunkus kūnas �lum�telėjo ant �emės.

���tai ten! Pirmyn!

Raiteliai nusivijo kit� prancūz�. Jis bėgo slėptis į mi�k�, ta�iau paskui jį skriejo strėlės. Viena strėlė pataikė į petį ir jis suklupo. Kita pataikė į �launį. Tre�ioji, kirtusi į nugar�, pargriovė jį ant �emės. Kūnas sutrūk�iojo ir sustingo.

Tas pats balsas �ūktelėjo liautis.

��Sustokit Ne�audykit.

Galiausiai med�iotojai pasirodė atviroje vietoje.

��Baikite �audyti.

Alaisa pakilo ant kojų. Draugai ar jų taip pat bijoti? Vadas po apsiaustu dėvėjo ry�kiai violetin� med�ioklin� tunik��� drabu�iai buvo geros kokybės. Sunkūs ne�enklinti odiniai batai, dir�as ir strėlinė buvo pagaminti i� �viesios odos pagal vietin� mad�. Jis atrodė es�s pasiturintis, orus vyras, Pietų gyventojas.

Alaisos rankos vis dar buvo suri�tos u� nugaros. Ji suvokė kol kas teturinti menk� prana�um�. Jos lūpa buvo sutinusi ir kraujavo, rūbai buvo i�tepti.

��Pone, esu dėkinga u� �i� jūsų paslaug�,�� tarė ji, stengdamasi nutaisyti bals� taip, kad jis rodytų pasitikėjim� savimi.�� Pakelkite u�dang� ir pasirodykite, kad galė�iau i�vysti savo i�laisvintoj�.

��Tik tiek dėkingumo tesulauksiu i� jūsų, ponia?�� paklausė jis darydamas tai, ko buvo pra�omas. Alaisa su palengvėjimu i�vydo jį besi�ypsant.

Jis nulipo nuo �irgo ir i�sitraukė i� u� dir�o peilį. Alaisa �engtelėjo atgal.

��Jūsų pan�iams perpjauti,�� tarė jis ramindamas.

Alaisa paraudo ir i�tiesė rie�us.

���inoma, merce.

Jis nusilenkė.

��Amielis de Kursanas. Tai mano tėvo mi�kai.

Alaisa atsiduso su palengvėjimu.

��Atleiskite man u� nedėkingum�, ta�iau a� turėjau įsitikinti, kad jūs ne...

��Jūsų atsargumas protingas ir suprantamas �iomis aplinkybėmis. Jūs, ponia, esate...

��Alaisa i� Karkasonos, intendanto Peletjė, vikonto Trenkavelio ūkved�io, duktė ir Gijomo Diuma �mona.

��Man garbė su jumis susipa�inti, ponia Alaisa.

Jis pabu�iavo jos rank�.

��Ar jūs labai u�sigavote?

��Vos keletas įbrė�imų, nors petys, ant kurio kritau, skauda.

��Kur jūsų palyda?

Alaisa akimirk� padvejojo.

��A� keliauju viena.

Jis pa�velgė į j� nusteb�s.

���iais laikais keliauti be apsaugos neįprasta. �iose lygumose knib�dėte knib�da prancūzų kareivių.

��Neketinau joti taip vėlai. Ie�kojau priedangos nuo liūties.

Alaisa �vilgtelėjo į dangų staiga supratusi, kad nei�krito nė la�as lietaus.

��Tai tik dangus grie�ia dantį,�� tarė jis atsakydamas į jos �vilgsnį.�� Netikras �ėlsmas, ir tiek.

Kol Alaisa ramino Tatu, de Kursano nurodymu vyrai nuvilko negyvėlių drabu�ius ir surinko ginklus. Mi�ko gilumoje, kur buvo priri�ti �irgai, jie rado paslėptus �arvus ir heraldinius �enklus. De Kursanas kardo smaigaliu pakėlė audeklo kamp� ir po purvu su�ibėjo sidabras �aliame fone.

���artras,�� tarė de Kursanas paniekinamai.�� �itie patys blogiausi. �akalai. �ia jų knib�da. Girdėjome daugiau prane�imų apie jų...

Jis nutilo.

Alaisa pa�velgė į jį.

��Prane�imų apie k�?

��Tai nesvarbu,�� atsakė jis skubotai.�� Ar grį�tame į miest�?

Jie leidosi vorele link mi�ko pakra��io ir i�joj� i� mi�ko pateko į laukus.

��Ar į �iuos kra�tus jus atvedė koks nors tikslas, ponia Alaisa?

��Vykstu ie�koti tėvo, kuris i�vyko į Monpeljė su vikontu Trenkaveliu. Turiu ypa� svarbių �inių, kurios negali jo laukti sugrį�tant į Karkason�.

De Kursano veidu nuslydo �e�ėlis.

��K�? Ar k� nors girdėjote apie tai?

��Ponia Alaisa, jūs pernakvosite su mumis. Kai bus pasirūpinta jūsų �aizdomis, mano tėvas papasakos jums, k� esame girdėj�. Au�tant a� pats jus palydėsiu į Bezjė.

Alaisa atsigr�ė į jį.

��Į Bezjė, mesire?

��Jeigu gandai nemeluoja, jūs Bezjė rasite savo tėv� ir vikont� Trenkavelį. 27 SKYRIUS

Vikonto Trenkavelio �irgas sruvo prakaitu�� būrys vyko į Bezjė, jiems ant kulnų mynė dundantis griaustinis.

Arklių apynasriais putojo prakaitas, nuo seilių sudrėko �nervės. �onai buvo kruvinai surai�yti pentinais ir su�ai�yti botagais, be perstojo ginusiais juos į priekį naktyje. I� u� juodų pa�eme ties horizontu besidriekian�ių debesų draiskanų pasirodė sidabrinis mėnulis, kurio �viesoje su�ibo Trenkavelio �irgo �vaig�dė.

Peletjė jojo greta vikonto kietai su�iaup�s lūpas. Monpeljė nepasisekė. Atsi�velgiant į nesantaik� tarp vikonto ir jo dėdės, jis nesitikėjo būsiant lengva įtikinti graf� sudaryti s�jung�, nors �iuos du vyrus siejo giminystės bei pavaldumo saitai. Vis dėlto jis vylėsi graf� galėsiant u�tarti sūnėn�.

Ta�iau juos atsisakė netgi priimti. Tai buvo apgalvotas, negirdėtas į�eidimas. Trenkavelis buvo priverstas trainiotis prie prancūzų stovyklos, kol �iandien galiausiai atėjo �inia, kad audiencija bus suteikta.

Vikont� Trenkavelį nuvedė į �ito abato palapin�. Tik Peletjė ir dar dviem �evaljė buvo leista eiti kartu. Palapinėje jie buvo papra�yti nusiginkluoti. Jie padarė tai. Ta�iau juos pasitiko ne abatas, o du popie�iaus legatai.

Reimonui Ro�ė beveik neleido i�si�ioti. Legatai i�koneveikė jį u� tai, kad savo valdose leid�s nevaldomai sklisti erezijai. Jie kritikavo jo politik� skirti �ydus į auk��iausius postus savo pagrindiniuose miestuose. Jie paminėjo kelet� pavyzd�ių, kai jis nepais�s i�daviki�ko ir kenkėji�ko katarų vyskupų elgesio savo �emėse.

Galiausiai baig�, jie nurodė vikontui Trenkaveliui eiti, lyg jis būtų koks nereik�mingas bajoras, o ne vienos i� galingiausių Pietų dinastijų valdovas. Vien pagalvojus apie tai, Peletjė kraujas u�virdavo.

Abato �nipai gerai informavo legatus. Visi kaltinimai buvo pagrįsti tikrais įvykiais ir liudytojų parodymais, nors elgesio intencija buvo i�kreipta ir pateikiama klaidingai. Tai dar daugiau negu apgalvotas pa�eminimas tik patvirtino Peletjė spėjimus, kad vikontas Trenkavelis laikomas prie�u. Sostas norėjo kautis. Pasidavus Tulūzos grafui, kito kandidato neliko.

Jie greitai i�vyko i� kry�iuo�ių stovyklos, įsikūrusios prie Monpeljė. �vilg�iodamas į mėnulį, Peletjė paskai�iavo, kad �uoliuodami jie pasiektų Bezjė au�tant. Vikontas Trenkavelis norėjo asmeni�kai perspėti Biterua, kad prancūzų kariuomenė yra u� ne daugiau kaip penkiolikos lygų ir ketina pulti. Romėnų kelias, besidriekiantis nuo Monpeljė iki Bezjė, buvo visi�kai atviras�� neįmanoma u�kirsti.

Jis paraginsi�s miesto galvas ruo�tis apgul�iai ir tuo pa�iu paie�kosi�s pastiprinimo savo įgulai Karkasonėje. Kuo ilgiau pavyktų sulaikyti Sost� Bezjė, tuo daugiau laiko jie turėtų įtvirtinimams paruo�ti. Vikontas taip pat ketino pasiūlyti Karkasonėje prieglobstį tiems, kam prancūzai kėlė did�iausi� pavojų: �ydams, saujelei rytie�ių pirklių i� Ispanijos ir geriesiems �monėms. Tai vertė daryti ne tik jo, kaip valdovo, pareiga. Didelė dalis Bezjė administracijos ir kitų įstaigų buvo patikėta �ydų diplomatams ir pirkliams. Ar būtų karas, ar ne, jis neketino atsisakyti tokios daugybės vertingų ir kvalifikuotų valdinių paslaugų.

Trenkavelio sprendimas palengvino Peletjė u�duotį. Jis ranka palietė kap�elyje paslėpt� Harifo lai�k�. Kai tik jie atvyks į Bezjė, jam beliks atsipra�yti pakankamai ilgam laikui, kad spėtų rasti Simeon�.

*

Bly�kiai saulei kylant vir� Orbo upės, i�varg� vyrai jojo per didįjį arkinį akmeninį tilt�.

Prie�ais juos pasirodė auk�tos Bezjė sienos, u� kurių didingas senovinis miestas atrodė es�s nepa�eid�iamas. Tekan�ios saulės �viesoje �vilgėjo katedros ir ba�ny�ių, skirtų �v. Magdalenai, �v. Judui ir �v. Marijai, bok�tai.

Nepaisant nuovargio, Reimono Ro�ė Trenkavelio įgimtas autoritetas ir elgesys liko nepakit�s. Jis ragino savo �irg� skverbdamasis miesto skersgatviais ir sta�iomis vingriomis gatvelėmis prie pagrindinių vartų. �irgo kanopos, bildėdamos į grindinio akmenis, miesto sienos papėdėje esan�ių ramių priemies�ių gyventojus �adino i� miego.

Peletjė nulipo nuo �irgo ir �ūktelėjo sargybiniui atidaryti vartus bei juos įleisti. Pasklidus �iniai, kad į miest� atvyko vikontas Trenkavelis, jie judėjo lėtai, ta�iau galų gale pasiekė siuzereno rezidencij�.

Reimonas Ro�ė neapsimestinai nuo�ird�iai pasveikino siuzeren�. Jis buvo senas draugas ir s�jungininkas, gabus diplomatas ir valdytojas, i�tikimas Trenkavelių dinastijai. Peletjė luktelėjo, kol vyrai sveikinosi pagal Pietų papro�ius ir keitėsi pagarbos �enklais. Neįprastai skubiai atlik�s formalumus, Trenkavelis perėjo tiesiai prie reikalų. Siuzerenas klausėsi, ir jo susirūpinimas didėjo. Vos tik vikontas baigė kalbėti, jis i�siuntė �auklius sukviesti miesto konsulus į taryb�.

Jiems besikalbant, menės viduryje buvo pastatytas stalas, ant kurio patiekta duonos, mėsos, sūrių, vaisių ir vyno.

��Mesire,�� tarė siuzerenas,�� man būtų garbė, jeigu jūs pamalonintumėte save mano vai�ėmis, kol mes laukiame.

Peletjė u�uodė prog�. Jis �murk�telėjo ar�iau ir suku�dėjo vikontui Trenkaveliui į ausį:

��Valdove, ar galėtumėte mane paleisti? A� pats patikrin�iau mūsų vyrus, pa�iūrė�iau, kad jiems nieko netrūktų, kad jie laikytų prikand� lie�uvius ir jų dvasia nepalū�tų.

Trenkavelis pa�velgė į jį nusteb�s.

��Dabar, Bertranai?

��Jeigu malonėtumėte.

��Neabejoju, kad mūsų �monėmis yra tinkamai pasirūpinta,�� tarė vikontas, su �ypsena �velgdamas į ūkvedį.�� Geriau u�k�skite, pailsėkite kol kas.

��A� vis dėlto kuo nuolankiausiai norė�iau atsipra�yti.

Reimonas Ro�ė įdėmiai nu�velgė Peletjė manydamas veide I�kaitysi�s paai�kinim�, ta�iau nieko neaptiko.

��Gerai,�� galiausiai tarė jis vis dar sutrik�s.�� Turite vien� valand�.

*

Pasklidus gandui, gatvėse gausėjo �monių ir kilo vis didesnis triuk�mas. Pagrindinėje aik�tėje prie�ais katedr� telkėsi minia.

Peletjė gerai �inojo Bezjė. Jis daug kartų lankėsi �ia su vikontu Trenkaveliu. Ta�iau dabar jis judėjo prie� srov� ir tik stambus sudėjimas bei autoritetingas stotas padėjo jam i�likti nesutryptam grūstyje. Kum�tyje tvirtai gniau�damas Harifo lai�k�, jis netrukus pasiekė �ydų kvartal� ir pradėjo klausinėti praeivių, ar �ie pa�įst� Simeon�. Jis pajuto ka�k� timp�iojant u� rankovės. Pa�velg�s �emyn, jis i�vydo dailų juodaplaukį tamsiaakį vaik�.

��A� �inau, kur jis gyvena,�� tarė mergaitė.�� Sekite paskui mane.

Mergaitė nuvedė jį į prekybinį kvartal�, kur buvo įsikūr� pinigų skolintojai, ir toliau per i� pa�iūros vienodų skersgatvių, kuriuose grūdosi parduotuvėlės ir gyvenamieji namai, raizginį. Ji sustojo prie niekuo i� i�orės nei�siskirian�ių durų.

�iek tiek pasi�valg�s jis surado, ko ie�kojo�� knygų įry�ėjo �enkl�, i�rai�yt� ties Simeono inicialais. Peletjė su palengvėjimu nusi�ypsojo. Tai buvo reikiamas namas. Atsidėkodamas mergaitei, jis įspraudė jai į rank� monet� ir liepė grį�ti atgal. Tada jis pakėlė sunkų �alvarinį belstuk� ir tris kartus pabeldė į duris.

Praėjo daug laiko, daugiau kaip penkiolika metų. Ar tarp jų vis dar i�lik�s tas savaimingas artumas?

Truputėlį prasivėrė durys ir pro ply�į pasirodė įtariai �velgianti moteris. Jos juodos akys �velgė prie�i�kai. Ji dėvėjo �ali� �yd�, dengiantį plaukus ir apatin� veido dalį, bei tradicines pla�ias �viesias kelnes, suri�tas ties kulk�nimis, kokias dėvėjo �ydų moterys �ventojoje �emėje. Jos ilga geltona palaidinė siekė kelius.

��Noriu pasikalbėti su Simeonu,�� tarė jis.

Ji papurtė galv� ir pamėgino u�daryti duris, ta�iau Peletjė sulaikė jas įki��s į tarpdurį pėd�.

��Perduok jam,�� tarė jis, numaudamas nuo nyk��io �ied� ir įsprausdamas jį moteriai.�� Pasakyk, kad atėjo Bertranas Peletjė.

Jis i�girdo j� sunkiai atsidūstant. Ji netrukus atsitraukė leisdama jam įeiti. Sekdamas i� paskos, Peletjė pralindo pro sunki� raudon� u�uolaid�, vir�uje ir apa�ioje papuo�t� prisiūtomis auksinėmis monetomis.

��Attendez35,�� tarė ji, ranka parodydama, kad jis liktų kur es�s.

Su�vangėjo rie�us ir kulk�nis puo�iantys �iedai ir ji nuskubėjo i�nykdama ilgame koridoriuje.

I� lauko pastatas atrodė ilgas ir siauras, ta�iau viduje Peletjė i�vydo �į įspūdį esant apgauling�. Į kair� ir į de�in� nuo centrinio koridoriaus buvo kambariai. Nors jo misija buvo svarbi, Peletjė mėgaudamasis apsidairė. Grindys buvo ne medinės, o i�klotos mėlynomis ir baltomis plytelėmis, ant sienų kabojo dailūs kilimai. Viskas priminė eleganti�kus, egzoti�kus Jeruzalės namus. Prabėgo daugybė metų, ta�iau jis vis dar jautė �ios sve�ios �alies spalvų, kvapų ir stiliaus atbalsį.

��Bertranas Peletjė, dėl viso �vento �iame nuvargusiame sename pasaulyje!

Peletjė atsigr�ė į balso pus� ir i�vydo atskuod�ian�i� ma�� figūr� ilgu purpuriniu chalatu ir i�tiestomis rankomis. I�vydus sen� draug�, jo �irdis suspurdėjo, juodos akys sublizgo dar ry�kiau. Simeono apkabinimas kone i�vertė Peletjė i� kojų, nors jis buvo gera galva auk�tesnis.

��Bertranai, Bertranai,�� tarė Simeonas �iltai tyliame koridoriuje dundan�iu sodriu balsu.�� Kur taip ilgai u�trukai, k�?

��Simeonai, senas drauge,�� juokėsi jis apkabindamas Simeon� per pe�ius ir atgaudamas kvap�.�� Kaip d�iaugiuosi tave matydamas ir kaip tu gerai atrodai. Tik pa�velk,�� tarė jis tar�ydamas ilg� juod� savo bi�iulio barzd�, did�iausi� Simeono tu�tyb�,�� �iek tiek pabarstyta �erk�no, ta�iau visa kita kaip visuomet puiku! Gyvenimas tau nebuvo �iurk�tus?

Simeonas trūktelėjo pe�iais.

��Galėjo būti geriau, ta�iau galėjo būti ir blogiau,�� atsakė jis atsitraukdamas.�� O kaip tu, Bertranai? Keliomis rauk�lėmis veide daugiau, ta�iau �vilgsnis vis toks pat skvarbus ir pe�iai tvirti.

Jis patap�nojo delnu jo krūtin�.

��Vis dar tvirtas kaip bulius.

Apkabin�s per pe�ius, Simeonas nuvedė Peletjė į kambarėlį galinėje namo dalyje, kurio langai �velgė į ma�� vidinį kiem�. Kambaryje buvo dvi didelės sofos, ant kurių buvo pridėta raudonų, purpurinių ir mėlynų �ilkinių pagalvėlių. Įvairiose kambario vietose stovėjo kelėtas juodmed�io stalelių, papuo�tų subtiliomis vazomis ir dideliais plok��iais dubenimis, pripildytais sald�ių migdolinių sausainių.

��Eik�, nusimauk batus. Estera atne� mums arbatos.

Jis �iek tiek atsitraukė ir dar kart� nu�velgė Peletjė nuo galvos iki kojų.

��Bertranas Peletjė,�� tarė jis vėl, kraipydamas galv�.�� Ar galiu tikėti savo senomis akimis? Po tiek metų... Ar �ia i� tiesų tu? Gal �ia tik tavo �mėkla? Senio vaizduotės vaisius?

Peletjė nesi�ypsojo.

��Simeonai, norė�iau �ia sve�iuotis kitomis aplinkybėmis.

Jis linktelėjo.

���inoma. Eik�, Bertranai, prisėsk.

��Atvykome su mūsų valdovu Trenkaveliu perspėti Bezjė apie i� �iaurės besiartinan�i� kariuomen�. Girdi, kaip skamba varpai, kvie�iantys miesto tėvus į taryb�?

��Sunku būtų nepastebėti jūsų krik��ioni�kų varpų,�� atsakė Simeonas, kilstelėdamas antakius,�� ta�iau paprastai jie skamba ne mūsų labui.

��Tai palies �ydus nė kiek ne ma�iau, gal net daugiau nei tuos, kuriuos jie vadina klaidatikiais. Tu pats �inai.

��Taip visada būdavo,�� ramiai atsakė Simeonas.�� Ar Sosto kariauna tokia gausi, kaip kalbama?

��Dvide�imt tūkstan�ių, gal daugiau. Mes negalime su jais susikauti atvirame lauke. Toks prie�ų skai�ius mums gerokai per didelis. Jeigu Bezjė galėtų kiek sulaikyti įsibrovėlius, mes bent jau galėtume sukaupti jėgas vakaruose ir pasirengti Karkasonos gynybai. Visiems pageidaujantiems bus suteiktas prieglobstis mieste.

��A� buvau laimingas �ia. �is miestas gerai mane�� mus�� priėmė.

��Bezjė nebesaugu. Nei tau, nei knygoms.

���inau, ta�iau vis tiek,�� atsiduso jis,�� gailesiuosi turįs i�vykti.

��Su Dievo padėjimu, tai netruks ilgai.�� Peletjė kiek patylėjo, sutrik�s dėl to, kaip nesiprie�indamas sutinka su s�lygomis jo bi�iulis.�� Tai nes��iningas karas, Simeonai, apgavystės ir melo karas. Kaip tu gali su viskuo taip lengvai sutikti?

Simeonas skėstelėjo rankomis.

��Sutikti, Bertranai? K� gi a� galė�iau daryti? K� norėtum i�girsti i� man�s? Vienas i� jūsų �ventųjų, Pranci�kus, meldė, kad Dievas jam suteiktų jėgų susitaikyti su tuo, kas nepakei�iama. Kas bus, tas bus�� ar a� noriu to, ar ne. Todėl a� sutinku, taip. Ta�iau tai nerei�kia, jog nenorė�iau, kad būtų kitaip.

Peletjė purtė galv�.

��Pyktis beprasmis. Privalai tikėti. Pasikliovimui auk�tesne prasme, siekian�ia toliau mūsų gyvenimo ar �inių, reikia tikėjimo jėgos. Visos did�iosios religijos savaip kalba apie tai�� �ventasis Ra�tas, Koranas, Tora,�� kad �ie mūsų bereik�miai gyvenimai įgytų prasm�.

Jis nutilo. Jo akys valiūki�kai �vilgėjo.

��Gerieji �monės neie�ko prasmės blogyje, kurį kuria �monės. Jų tikėjimas moko, kad �is pasaulis nėra Dievo, nėra tobulas kūrinys, prie�ingai�� tai ydinga ir sugedusi vie�patija. Jie nesitiki, kad gėris ir meilė nugalės negandas. Jie �ino, kad per mūsų laikin� gyvenim� tai neįvyks.

Jis nusi�ypsojo.

��Ir �tai tu, Bertranai, nustembi susidūr�s su blogiu. Argi tai keista?

Peletjė staiga pakėlė galv�, lyg būtų netikėtai atpa�intas. Ar Simeonas �ino? Ar galėtų taip būti?

Simeonas pastebėjo Peletjė i�rai�k�, ta�iau nieko nepasakė.

��Mano tikėjimas, prie�ingai, sako, kad pasaulį sukūrė Dievas, kad kiekviena smulkmena jame tobula. Ta�iau kai tik �monės nusigr�ia nuo prana�ų �od�ių, Dievo ir �mogaus darna sutrinka. Tuomet atlygis nei�vengiamas, kaip naktis po dienos.

Peletjė buvo ka�k� besak�s, ta�iau susi�iaupė.

��Betranai, �is karas�� ne mūsų reikalas, nepaisant tavo pareigos vikontui Trenkaveliui. Tu ir a� turime didesnį tiksl�. Mus sieja mūsų priesaikos. Tuo mes privalome grįsti savo veiksmus ir sprendimus.

Jis i�tiesė rankas ir suėmė Bertran� u� pe�ių.

��Dėl to, mano drauge, pasilaikyk savo pyktį ir kard� parengt� mū�iams, kuriuos galėsi laimėti.

��Kaip tu su�inojai?�� paklausė Peletjė.�� Ar kas nors i�sitarė?

Simeonas sukikeno.

��Kad esi naujojo tikėjimo sekėjas? Ne, a� nieko apie tai negirdėjau. Apie tai galėsime pasikalbėti kada nors vėliau, ta�iau, Dieve saugok, ne dabar. Nors a� mielai pasikalbė�iau su tavimi apie teologij�, Bertranai, turime neatidėliotinų reikalų, kuriais privalome pasirūpinti.

Pokalbį pertraukė atėjusi tarnaitė, ne�ina padėklu su kar�ta mėtų arbata ir sald�iais sausainiais. Ji padėjo padėkl� ant stalelio prie�ais juos, o pati atsisėdo ant suolo kambario kampe.

��Nesirūpink,�� tarė Simeonas, pastebėj�s Peletjė nerim� dėl to, kad jų pokalbis bus i�girstas.�� Estera atvyko su manimi i� �artro. Ji kalba hebraji�kai ir moka vos kelet� �od�ių prancūzi�kai. Ji visi�kai nesuprastų tavo kalbos.

��Labai gerai.

Peletjė i�traukė Harifo lai�k� ir padavė jį Simeonui.

��A� gavau tokį lai�k� �ovo prie� mėnesį,�� tarė jis perskait�s.�� Lai�kas perspėjo mane laukti tavo atvykimo, nors tu, pripa�insiu, buvai gerokai lėtesnis, nei tikėjausi.

Peletjė sulankstė lai�k� ir vėl pasidėjo jį kap�elin.

��Simeonai, tu turi knygas? Jos �ia, �iuose namuose? Privalome jas paimti.

Smarkus beldimas į duris sutrikdė kambario ramyb�. Estera tu�tuojau pa�oko ant kojų. Jos migdolinės akys degė budriu �vilgsniu. Simeonui davus �enkl�, ji nuskubėjo į koridorių.

��Ar tu vis dar turi knygas?�� pakartojo Peletjė, dabar jau primygtinai. Simeono veido i�rai�ka jam staiga pradėjo kelti nerim�.�� Jos nedingo?

��Nedingo, bi�iuli...�� buvo besak�s Simeonas, ta�iau jį nutraukė Estera.

���eimininke, �ia pra�osi įleid�iama moteris.

Ji pa�ėrė hebraji�kus �od�ius, kurie byrėjo pernelyg greitai, kad Peletjė sugaudytų savo apsunkusia ausimi.

��Kokia moteris?

Estera papurtė galv�.

��Ne�inau, �eimininke. Ji sako turinti pamatyti jūsų sve�i�, intendant� Peletjė.

Jie visi atsigr�ė į koridoriuje pasigirdusių �ingsnių gars�.

��Palikai j� vien�?�� paklausė Simeonas susirūpin�s, sunkiai kildamas.

Vie�niai įgriuvus į kambarį, Peletjė taip pat pa�oko ant kojų. Jis sumirksėjo nenorėdamas patikėti savo akimis. Matant Alais� jam i�garavo visos mintys apie savo misij�. Ji sustojo tarpduryje. Jos veidas buvo i�raud�s, spar�iai bėgiojan�ios rudos akys �velgė lyg atsipra�inėdamos, ta�iau ry�tingai.

��Atleiskite man u� �į įsibrovim�,�� tarė ji, �vilg�iodama tai į tėv�, tai į Simeon�.�� A� pagalvojau, kad jūsų tarnaitė nenorės man�s įleisti.

Peletjė dviem �ingsniais atsidūrė kitame kambario gale ir i�ties�s rankas j� apglėbė.

��Nepyk, kad nepaklusau tau,�� tarė ji jau droviau.�� Turėjau atvykti.

��Tai �i �avioji ponia yra...�� prabilo Simeonas.

Peletjė paėmė Alais� u� rankos ir atvedė į kambario vidurį.

���inoma, visi�kai u�simir�au. Simeonai, leisk tau pristatyti savo dukterį Alais�, nors a� ne�inau ir negalė�iau tau pasakyti, kaip ji atsidūrė �ia, Bezjė!

Alaisa nulenkė galv�.

���tai mano brangiausias senas draugas Simeonas i� �artro, o dar anks�iau�� i� �ventojo Jeruzalės miesto.

Simeono veidas nu�vito �ypsena.

��Bertrano duktė Alaisa.�� Jis suėmė j� u� rankų.�� Kuo maloniausiai pra�ome. 28 SKYRIUS

��Ar papasakosite man apie savo draugyst�?�� tarė Alaisa, vos tik įsitaisiusi ant sofos greta tėvo. Ji atsigr�ė į Simeon�.

��Kart� jau pra�iau jo, ta�iau jis nebuvo nusiteik�s pasitikėti manimi.

Simeonas buvo vyresnis, negu ji įsivaizdavo. Jo pe�iai buvo pakump� ir veidas tankiai i�rai�ytas rauk�lėmis, tarsi gyvenimo �emėlapis, kuriame atsispindėjo matytas liūdesys ir praradimai, begalinė laimė ir juokas. Jo antakiai buvo ve�lūs ir tankūs, skais�ios akys liudijo apie i�mintį. Jo garbanoti plaukai buvo pra�il�, ta�iau i�kvėpinta ir aliejais sutepta ilga barzda vis dar buvo juoda kaip varno sparnas. Ji suprato, kodėl tėvas galėjo negyvėlį upėje klaidingai palaikyti Simeonu.

Alaisa paslap�iomis nuleido �vilgsnį į jo rankas ir patenkinta i�vydo spėjusi teisingai: ant kairės rankos nyk��io jis mūvėjo �ied��� tokį patį kaip jos tėvas.

��Nagi, Bertranai,�� ragino Simeonas.�� Ji nusipelnė �inoti. Galų gale ji pakankamai daug nujojo, kad galėtų tai i�girsti.

Alaisa pajuto tėv� �alia sav�s įsitempiant. Ji pa�velgė į jį. Jo lūpos buvo kietai su�iauptos.

Jis pyksta, nes pradeda suprasti, k� a� padariau.

��Juk tu nejojai i� Karkasonos be palydos, ar ne?�� tarė jis.�� Juk nebūtum tokia lengvabūdė ir nesileistum į toki� kelion� viena? Juk taip nerizikuotum?

��A�...

��Atsakyk man.

��Taip pasielgti atrodė protingiausia.

��Protingiausia,�� pratrūko jis.�� Dėl viso...

Simeonas sukikeno.

��Vis tas pats kar�tas būdas, Bertranai.

Alaisa, nuginusi �ypsnį, palietė tėvo rank�.

��Pair�,�� tarė ji kantriai.�� Juk matai, kad man nieko neatsitiko. A� saugi.

Jis �vilgtelėjo į jos surai�ytas rankas. Alaisa staigiai paslėpė jas po apsiausto skvernu.

��Nieko baisaus neįvyko. Tai niekai. Tik ma�as įbrė�imas.

��Tu buvai ginkluota?

Ji linktelėjo.

���inoma.

��Tai kur tada...

��Pamaniau, kad būtų neapdairu vaik�tinėti Bezjė gatvėmis taip i�sipus�ius.

Alaisa �velgė į jį nekaltu �vilgsniu.

��Gerai,�� sumurmėjo jis nenoriai.�� Ar tau nieko blogo nenutiko? Tu nesu�eista?

Alaisa atrėmė jo �vilgsnį galvodama apie savo sumu�t� petį.

��Niekai,�� sumelavo ji. Jis krūptelėjo, ta�iau atrodė es�s kiek nuramintas.

��Kaip su�inojai, kad mes �ia?

��Amielis de Kursanas, vietos valdovo sūnus, man pasakė ir �irdingai suteikė palyd�.

Simeonas linksėjo galva.

���iose apylinkėse jis turi ger� vard�.

��Tau labai pasisekė,�� tarė Peletjė, vis dar neatly�damas.�� Tu patyrei sėkm�, ta�iau elgeisi labai labai kvailai. Tave galėjo u�mu�ti. Vis dar negaliu patikėti, kad tu...

��Bertranai, ketinai papasakoti jai, kaip mes susipa�inome,�� tarė Simeonas �velniai.�� Varpai nutilo, tad taryba veikiausiai jau pradėjo posėd�iauti. Mes turime �iek tiek laiko.

Akimirk� jos tėvas dar rūstavo. Vėliau jo pe�iai nusviro ir veide pasirodė susitaikymo i�rai�ka.

��Gerai jau, gerai, jeigu abu to norite.

Alaisa susi�valgė su Simeonu.

��Jis mūvi �ied� kaip tavo, tėve.

Peletjė nusi�ypsojo.

��Simeon�, kaip ir mane, Harifas pasikvietė į �vent�j� �em�, ta�iau �iek tiek anks�iau, tad mūsų keliai nesusikirto. Augant Saladino ir jo kariaunos grėsmei, Harifas i�siuntė Simeon� į jo gimt�jį miest� �artr�. Po kelių mėnesių i� paskos i�vykau ir a� su trimis pergamentais. Kelionė u�truko ilgiau kaip metus, ta�iau kai galiausiai atvykau į �artr�, radau Simeon� laukiantį man�s, kaip ir buvo �adėj�s Harifas.

Prisimindamas Peletjė �ypsojosi.

��Kaip a� bjaurėjausi �al�iu ir drėgme po Jeruzalės �ilumos ir �viesos. Tai buvo tokia niūri, apleista vieta. Ta�iau a� ir Simeonas supratome vienas kit� i� sykio. Jam buvo skirta u�duotis įri�ti pergamentus trimis atskiromis knygomis. Kol jis plu�ėjo, a� �avėjausi jo amatu, i�mintimi ir puikiu humoru.

��Bertranai, liaukis,�� sumurmėjo Simeonas, ta�iau Alaisa pastebėjo, kad jam komplimentai patiko.

��Dėl Simeono,�� tarė Peletjė,�� tai klausk jo paties, k� jis į�velgė nekultūringame bera��iame kareivyje. Tai ne man spr�sti.

��Tu norėjai mokytis, klausytis, mano drauge,�� tarė Simeonas �velniai.�� Tuo tu i�siskyrei i� daugelio jūsų tikėjimo �monių.

��A� visada �inojau, kad knygos bus atskirtos,�� kalbėjo Peletjė.�� Kai tik Simeonas baigė savo darb�, a� gavau �ini� i� Harifo, kad turiu grį�ti į gimtin�, kur man�s laukė naujojo vikonto Trenkavelio intendanto tarnyba. �velgdamas atgal į prabėgusius metus, a� stebiuosi, kad niekada neklausiau, kas nutiko kitoms dviem knygoms. Pamaniau, kad Simeonas saugo vien� knyg�, nors nebuvau tuo tikras. Kitos knygos? Niekada net nepasidomėjau. Dabar man gėda, kad buvau toks abejingas. Ta�iau u�uot smalsav�s, a� tiesiog pasiėmiau man patikėt� knyg� ir i�keliavau į pietus.

��Dėl to tau neturėtų būti gėda,�� tarė Simeonas ramiai.�� Padarei, ko buvai pra�omas, parodydamas ger� vali� ir tvirt� ry�t�.

��Prie� tau pasirodant ir i�bla�kant visas mano mintis, mes kalbėjomės apie knygas, Alaisa.

Simeonas atsikrenk�tė.

��Knyg�,�� tarė jis.�� Teturiu vien� jų.

��K�?�� ūmiai tarė Peletjė.�� Ta�iau Harifo lai�ke... Supratau, kad tu vis dar saugai abi knygas ar bent jau �inai, kur yra abi knygos.

Simeonas papurtė galv�.

��Kadaise �inojau, ta�iau jau daugelį metų nebe�inau. Skai�ių knyga �ia. Dėl kitų knygų vyliausi, kad tu turėsi k� papasakoti man.

��Jeigu neturi �ios knygos, tai kur tada ji?�� skubriai paklausė Peletjė.�� A� maniau, kad tu pasiėmei abi knygas i�vykdamas i� �artro.

��Taip, i� tiesų.

��Tai kaip...

Alaisa palietė tėvo rank�.

��Leisk Simeonui paai�kinti.

Akimirk� atrodė, kad Peletjė gali prarasti kantryb�, ta�iau jis susivald�s linktelėjo.

��Gerai,�� tarė jis gerg�d�ian�iu balsu.�� Pasakok.

��Kokia ji pana�i į tave,�� sukikeno Simeonas.�� Netrukus po to, kai i�vykai i� �artro, gavau �ini� i� Navigataire, kad atvyks saugotojas ir paims antr�j��� Preparatų knyg�. Ta�iau nebuvo nė u�uominos, kas galėtų būti tas asmuo. Buvau pasireng�s, vis� laik� budriai laukiau. Bėgo laikas, a� senau, bet niekas neatėjo. Tada, mūsų Vie�paties 1194 metais, netrukus prie� baisųjį gaisr�, sunaikinusį katedr� ir did�i�j� dalį �artro miesto, atvyko vyras, krik��ionis, riteris, kuris save vadino Filipu de Sen Moru.

���is vardas man pa�įstamas. Jis buvo �ventojoje �emėje, kai a� ten lankiausi, ta�iau mes nebuvome susitik�.�� Peletjė susiraukė.�� Kodėl jis taip ilgai laukė?

��Kaip tik to, mano bi�iuli, a� klausiau sav�s. Sen Moras reikiamu būdu perdavė man disk�. Jis mūvėjo tokį �ied�, kokius garbingai mūvime mudu. Nebuvo jokių prie�as�ių abejoti juo, ta�iau...�� Simeonas gū�telėjo pe�iais,�� ka�kas jame buvo netikra. Jo �vilgsnis buvo a�trus lyg lapės. A� nepasitikėjau juo. Man atrodė, kad Harifas negalėtų pasirinkti tokio �mogaus. Nejutau jam pagarbos. Todėl nusprend�iau turįs i�bandyti jį, nepaisant tikrų tikėjimo �enklų, kuriuos jis parodė.

��Kaip?�� i�sprūdo �odis Alaisai, nespėjus jo suturėti.

��Alaisa,�� sudraudė tėvas.

��Viskas gerai, Bertranai. A� apsime�iau nesuprant�s. A� gr��iau rankas, �eminausi, atsipra�inėjau ir pra�iau atleisti sakydamas, kad jis veikiausiai bus supainioj�s mane su ka�kuo kitu. Ta�iau jis i�sitraukė kard�.

��Taip tik patvirtindamas tavo įtarim�, kad nėra tas, kas dedasi es�s.

��Jis ėmė man grasinti ir plūstis, ta�iau subėgo mano tarnai ir jis turėjo ne�dintis.

Simeonas palinko į priekį ir pradėjo kalbėti pa�nib�domis.

��Kai tik įsitikinau, kad jis i�ėjo, suvyniojau tas dvi knygas į senų drabu�ių ry�ulį ir prisiglaud�iau pas kaimynystėje gyvenan�i� krik��ionių �eim�, kuriuos a� �inojau nei�duosiant man�s. Negalėjau nuspr�sti, kaip būtų geriausia pasielgti. Nebuvau tikras tuo, k� �inojau. Ar jis buvo apsi�aukėlis? Galbūt jis i� tikro buvo saugotojas, ta�iau jo prot� u�temdė godumas, galios ir turtų tro�kimas? Ar jis i�davė mus? Jei apsi�aukėlis, tai dar buvo vilties, kad į �artr� atvyks tikrasis saugotojas, bet a� tada bū�iau i�vyk�s. Ta�iau i�davystės atveju jau�iau turįs su�inoti visk�, k� galiu. Net ir dabar a� ne�inau, ar tinkamai pasirinkau.

��Pasielgėte, kaip manėte esant geriausia,�� tarė Alaisa,�� nekreipdama dėmesio į perspėjam� tėvo �vilgsnį, liepiantį patylėti.�� Niekas negalėtų daugiau.

��Gerai tai ar blogai, ta�iau a� likau mieste dar dvi dienas. Tada Ero upėje buvo aptiktas plūduriuojantis i�niekintas vyro kūnas. Jo akys buvo i�durtos, lie�uvis i�rautas. Sklido gandai, kad jis buv�s vyresniojo Karolio de Evriu sūnaus, kurio �emės yra netoli �artro, riteris.

��Filipas de Sen Moras.

Simeonas linktelėjo.

���mog�udyste apkaltino �ydus. Netrukus prasidėjo persekiojimai. Buvo paranku padaryti i� man�s atpirkimo o�į. Pasklido �inia, kad jie buvo atėj� pas mane. Atsirado liudytojų, teigusių ma�ius Sen Mor� prie mano durų, kad mes susikivir�ijome ir apsikum��iavome. Taip ir buvo nuspr�sta, kad tai a�. Galbūt tas Sen Moras ir buvo, kas sakėsi es�s. Gal jis buvo s��iningas vyras, gal ir ne. Dabar jau nebesvarbu. Jis mirė, esu tikras, dėl to, k� su�inojo apie Labirinto trilogij�. Jo mirtis ir tai, kaip jis mirė, įtikino mane, kad yra kitų susijusių asmenų. Gralio paslaptis tikrai jau buvo atskleista.

��Kaip i�trukote?�� paklausė Alaisa.

��Mano tarnai jau buvo ding� ir turėjo būti saugūs, kaip a� tikėjausi. Slaps�iausi ligi ryto. Kai tik atvėrė miesto vartus, nusiskut�s barzd� i�smukau pasislėp�s pagyvenusių moterų būryje. Mane lydėjo Estera.

��Tai tav�s jau nebuvo ten, kai jie rentė akmeninį labirint� naujojoje katedroje?�� paklausė Peletjė.

Alaisa sutrikusi �iūrėjo į besi�ypsantį Simeon�, lyg jis pasakotų kokį asmeninį pok�t�.

��Tu jo nematei?

��Apie k� jūs?�� reikliai paklausė ji.

Simeonas sukikeno, ta�iau kreipėsi tik į Peletjė.

��Ne, ta�iau a� girdėjau, kad jis gerai atlieka savo paskirtį. Daugybė ateinan�iųjų prie to �alto akmens rato dairosi, ie�ko, ta�iau nesupranta, kad po jų kojomis tik paslapties klastotė.

��K� rei�kia tas labirintas?�� pakartojo klausim� Alaisa.

Ta�iau jie vis dar nekreipė į j� dėmesio.

��A� galėjau suteikti tau pastog� Karkasonoje. Būtum turėj�s prieglobstį, apsaug�. Kodėl tu neatvykai pas mane?

��Patikėk, Bertranai, nieko labiau nebū�iau norėj�s. Ta�iau tu pamir�ti, kaip �iaurė skyrėsi nuo gerokai pakantesnio Oksitanijos kra�to. Negalėjau net laisvai keliauti. �ydams buvo sunku tais laikais. Mums galiojo draud�iamoji valanda, mūsų verslas buvo nuolat puolamas ir plė�iamas.

Jis nutilo norėdamas atsikvėpti.

��Be to, niekada nebū�iau sau atleid�s, jeigu bū�iau atved�s juos�� kad ir kas jie būtų�� pas tave. Kai t� naktį palikau �artr�, visi�kai ne�inojau, kur vyksiu. Saugiausia atrodė būsiant pradingti, kol nurims erzelis. Galiausiai gaisras i�vaikė visas mintis apie kitus reikalus.

��Kaip jūs atsidūrėte Bezjė?�� vėl paklausė Alaisa, pasiry�usi dalyvauti pokalbyje.�� Ar tai Harifas jus �ia atsiuntė?

Simeonas papurtė galv�.

��Tik sėkmė ir gera klotis, Alaisa, ta�iau ne apgalvotas planas. Pirmiausia nukeliavau į �ampan�, kur praleidau �iem�. Kit� pavasarį, kai tik nutirpo sniegas, pasukau į pietus. Man pasisekė prisijungti prie grupelės Anglijos �ydų, kurie bėgo nuo persekiojimo savo �alyje. Jie vyko į Bezjė. Tai atrodė es�s ne blogesnis kelionės tikslas negu bet kuris kitas. Miestas garsėjo pakantumu�� �ydais buvo pasitikima, jiems buvo skiriamos auk�tos pareigos. Mūsų i�manymas, patirtis buvo vertinama. Miestas buvo arti Karkasonos�� tai rei�kė, kad būsiu pasiekiamas ranka, jeigu Harifui man�s prireiktų.

Jis atsigr�ė į Bertran�.

��Dievas regi, kaip sunku buvo �inoti, kad esi vos kelių dienų jojimo atstumu, ta�iau atsarga ir apdairumas sakė, kad taip turi būti.

Jis pasislinko ar�iau, gyvai �velgdamas savo juodomis akimis.

��Jau tada �iaurės dvaruose skambėjo baladės ir dainos. �ampanėje trubadūrai ir menestreliai dainavo apie magi�k�jį ind� ir gyvybės eliksyr��� pernelyg arti tiesos, kad būtų galima nepaisyti.

Peletjė linktelėjo. Jis taip pat buvo girdėj�s �ias dainas.

��Taigi visk� kruop��iai pasvėrus, buvo saugiau likti nuo�alyje. Niekada nebū�iau sau atleid�s, jeigu bū�iau atved�s juos prie tavo durų, mano drauge.

Peletjė giliai atsiduso.

��Bijau, Simeonai, kad, nepaisant mūsų did�iausių pastangų, esame i�duoti, nors ir neturiu ai�kių ir tvirtų įrodymų. Esu tikras, kad yra �inan�ių apie mūsų ry�į. Ta�iau negaliu pasakyti, ar jie taip pat �ino ir kas mus sieja.

��Ar kas nors nutiko? Kas paskatino tave taip manyti?

��Prie� savait� ar daugiau Alaisa aptiko Odo upėje plūduriuojantį vyr��� �yd�. Jo gerklė buvo perrė�ta ir kairės rankos nyk�tys nukirstas. Niekas nebuvo paimta. Nebuvo jokios prie�asties taip galvoti, ta�iau i�syk prisiminiau tave. Manau, kad jį palaikė tavimi.

Jis padarė pauz�.

��Prie� tai buvo ir kitų �enklų. Kai k� apie savo pareig� a� papasakojau Alaisai, jeigu kas nors nutiktų man ir a� negalė�iau grį�ti į Karkason�.

Dabar puikus metas pasakyti jam, dėl ko atvykau

��Tėve, kadangi tu...

Pakėl�s rank� jis parodė jai liautis.

��Ar buvo kokių kitų �enklų, rodan�ių, kad tavo buvimo vieta i�ai�kinta? Kad tie, kurie tav�s ie�kojo �artre, ar kas kitas �ino, kur esi?

Simeonas purtė galv�.

��Pastaruoju metu�� ne. Ta�iau jau daugiau kaip penkiolika metų prabėgo, kai a� atvykau į Pietus, ir per vis� t� laik� nebuvo nė dienos, kad a� nesitikė�iau pajusti peilį prie gerklės. Ta�iau kalbant apie tai, ar atsitiko kas nors neįprasta�� ne, nieko.

Alaisa nebegalėjo i�tylėti.

��Tėve, tai, k� a� turiu pasakyti, yra svarbu. Privalau pasakyti tau, kas atsitiko nuo tada, kai i�vykai i� Karkasonos. Maldauju.

*

Kai Alaisa baigė pasakoti, jos tėvo veidas buvo ry�kiai raudonas. Ji būg�tavo, kad jis nesusivaidys. Jis neleido sav�s raminti nei Alaisai, nei Simeonui.

��Trilogija atskleista,�� garsiai dejavo jis.�� Dėl to negali būti jokių abejonių.

��Bertranai, nurimk,�� grie�tai tarė Simeonas.�� Pyktis tik apsunkina sprendim�.

Alaisa pa�velgė į langus�� gatvėje pagarsėjo triuk�mas. Peletjė taip pat akimirk� padvejoj�s kilstelėjo galv�.

��Vėl pradėjo skambėti varpai,�� tarė jis.�� Turiu grį�ti į siuzereno rezidencij�. Vikontas Trenkavelis man�s laukia.

Jis atsistojo.

��Privalau apm�styti visk�, k� man papasakojai, Alaisa, ir nuspr�sti, k� derėtų daryti. Dabar visas savo jėgas skirsime i�vykimui.

Jis atsigr�ė į savo sen�jį draug�.

��Simeonai, tu vyksi su mumis.

Kol Peletjė kalbėjo, Simeonas atidarė ornamentais i�rai�yt� medin� skryni�, stovin�i� tolimoje kambario pusėje. Alaisa priėjo ar�iau. Skrynios dangtis buvo apkra�tuotas tamsiai raudonu aksomu, surauktu storomis klostėmis kaip baldakimo u�uolaida.

Simeonas papurtė galv�.

��Nevyksiu su jumis. Seksiu paskui savi�kius. Kad būtų saugiau, paimkite.

Alaisa stebėjo Simeon�, ki�antį rank� i�ilgai skrynios dugno. Pasigirdo spragtelėjimas ir ties skrynios pagrindu i��oko ma�as stal�iukas. Simeonui i�sitiesus, ji i�vydo jo rankose avikailyje suvyniot� daikt�.

Vyrai susi�valgė ir Peletjė paėmė knyg� i� i�tiestos Simeono rankos ir paslėpė j� po apsiaustu.

��Savo lai�ke Harifas kalba apie seserį Karkasonoje,�� tarė Simeonas.

Peletjė linktelėjo.

��I� jo �od�ių supratau, kad tai yra Kilniųjų bi�iulis. Negalė�iau patikėti jį turėjus omenyje ka�k� kita.

��Tai buvo moteris, kuri atvyko pas mane paimti antrosios knygos,�� tyliai pasakė Simeonas.�� Kaip ir tu, Bertranai, prisipa�insiu, a� tuo metu taip pat galvojau, kad ji tėra pasiuntinys, ta�iau atsi�velgiant į tavo lai�k�...

Peletjė modamas ranka ginė u�uomin� �alin:

��Nepatikė�iau, kad Harifas skyrė moterį saugotoj�, kad ir kokios būtų aplinkybės. Jis taip nerizikuotų.

Alaisa buvo beprabylanti, ta�iau prikando lie�uvį.

Simeonas gū�telėjo pe�iais.

��Turėtume pagalvoti apie toki� galimyb�.

��Na gerai. Kokia buvo ta moteris?�� nekantriai paklausė Peletjė.�� Ar jai tikrai būtų galima patikėti saugoti tokį brangų daikt�?

Simeonas papurtė galv�.

��I� tiesų ji taip neatrodė. Ji nebuvo nei i� auk�tuomenės, nei i� �emiausių pras�iokų. Ji buvo vyresnio am�iaus, nei moterys paprastai susilaukia vaikų, ta�iau su ja buvo vaikas. Ji keliavo i� Karkasonos į Servjan�, savo gimt�jį miest�.

Alaisa staiga i�sitiesė.

��Tai labai skurd�ios �inios,�� i�rei�kė apgailestavim� Bertranas.�� Ji tau nepasakė savo vardo?

��Ne, ir a� jos neklausiau, nes ji atsine�ė lai�k� nuo Harifo. Daviau jai duonos, sūrio, vaisių kelionei, ir ji i�vyko.

Dabar jie jau stovėjo prie durų, vedan�ių į gatv�.

��A� nenoriu jūsų palikti,�� staiga tarė Alaisa, ūmai pajutusi baim� dėl Simeono.

Simeonas nusi�ypsojo:

��Vaike, man viskas bus gerai. Estera sukraus visus daiktus, kuriuos norėsiu pasiimti į Karkason�. Keliausiu nei�siduodamas, minioje. Taip mums visiems bus saugiau.

Peletjė linktelėjo.

���ydų kvartalas yra prie upės, į rytus nuo Karkasonos, netoli San Viseno priemies�io. Prane�k, kai atvyksi.

��Būtinai.

Vyrai apsikabino ir Peletjė i�ėjo į gatv�, kuri jau buvo u�tvindyta �monių. Alaisa buvo besekanti paskui jį, ta�iau Simeonas paėm�s u� rankos sulaikė j�.

��Alaisa, tu esi labai dr�si. Tavo ry�tas vykdant pareig� tėvui ir Kilniesiems buvo tvirtas. Pri�iūrėk jį. Jo būdas gali i�vesti jį i� kelio. Ateina sunkūs laikai, laukia atsakingi sprendimai.

�velgdama per petį ir nuleidusi bals� tiek, kad tėvas negalėtų i�girsti, Alaisa paklausė:

��Apie k� buvo antroji knyga, kuri� pasiėmė ta moteris i� Karkasonos? Toji dingusi knyga?

��Tai Preparatų knyga,�� atsakė Simeonas.�� Joje apra�yti augalai. Tavo tėvui patikėta �od�ių knyga, o man Skai�ių knyga.

Kiekvienam savo amatas.

��Manau, tai padės tau rasti atsakym�,�� tarė Simeonas, �velgdamas į j� suprantan�iu �vilgsniu i� po savo tankių antakių.�� O gal patvirtins tavo spėjim�?

Ji nusi�ypsojo:

��Benleu, galbūt.

Alaisa pabu�iavo jį ir i�bėgo vytis tėvo.

Maisto kelionei. Ir dar galbūt lentel�.

Alaisa nusprendė kurį laik� pasilaikyti mintį sau, kol galutinai bus tikra, nors ji jau ir dabar buvo įsitikinusi �inanti, kur galėtų rasti knyg�. Begalybė akimirkų, nusidriekusių per jų gyvenimus tarsi voro kruop��iai i�austos gijos, jos regėjime staiga virto vientisu vaizdiniu. Visos u�uominos ir spėjimai, kurie atrodė es� nereik�mingi, dabar tapo atsakymais. 29 SKYRIUS

Skubėdami atgal per miest�, jie matė jau prasidėjus visuotinį kraustym�si. �ydai ir saracėnai judėjo link pagrindinių vartų: vieni pėsti, kiti su knygų, �emėlapių, baldų ir kito turto prikrautais ratais, palūkininkai�� su pabalnotais �irgais, ne�ini krep�iais, skryniomis ir svarstyklėmis bei pergamento ritiniais. Alaisa minioje pamatė ir krik��ionių �eimų.

Siuzereno rūmų kiemas buvo nutviekstas rytme�io saulės. Jojant pro vartus Alaisa tėvo veide pastebėjo palengvėjimo i�rai�k��� jis suprato, kad taryba dar nebaigė posėd�iauti.

��Ar dar kas nors �ino, kad tu �ia?

Alaisa sustingo i� i�g�s�io suvokusi, kad buvo visi�kai pamir�usi apie Gijom�.

��Ne, a� atjojau tiesiai pas tave.

Pasitenkinimas, akimirk� �vystelėj�s tėvo veide, suerzino Alais�.

Jis linktelėjo.

��Luktelėk. A� prane�iu vikontui Trenkaveliui, kad esi �ia, ir papra�ysiu jo leidimo tau joti su mumis. Reikėtų pasakyti ir tavo vyrui.

Alaisa �velgė į jį, i�nykstantį namo �e�ėlyje. Likusi viena, ji apsigr�ė ir apsidairė. Pavėsyje gulėjo i�sities� gyvūnai, savo kailiais braukdami dulkes nuo bly�kių �altų akmens sienų: �monių reikalai jiems visi�kai nerūpėjo. Nepaisant to, k� buvo patyrusi pati, ir Amielio de Kursano pasakojimų, Alaisai �ioje rūmų ramumoje buvo sunku patikėti nei�vengiama grėsme, apie kuri� buvo kalbama.

Staiga u� nugaros pla�iai atsivėrė durys ir laiptais į kiem� pa�iro būrys vyrų. Alaisa prisispaudė prie kolonos, saugodamasi būti pastverta skuban�ios minios.

Kiemas netrukus jau skambėjo nuo riksmų ir paliepimų, buvo duodami ir vykdomi įsakymai, ginklane�iai bėgo atvesti savo ponų �irgų. Akimirksniu rūmai i� administracijos buveinės virto karo �tabu.

Sumai�tyje Alaisa i�girdo ka�k� �aukiant j� vardu. Gijomas. Jos �irdis �oktelėjo. Ji atsigr�ė stengdamasi į�iūrėti, i� kur atsklinda balsas.

��Alaisa!�� �aukė jis, negalėdamas patikėti.�� Kaip? K� �ia veiki?

Dabar ji jau matė jį �engiant pro mini�, skinantis sau keli�, kol galiausiai jis jau kėlė j� pagav�s rankomis, spausdamas taip smarkiai, kad ji vargiai begalėjo įkvėpti. Akimirksniu jo kūnas, jo kvapas visk� i�stūmė i� jos min�ių. Viskas buvo pamir�ta, viskas atleista. Nuo taip ai�kiai rodomo malonumo ir pasitenkinimo j� matant ji net susigėdo. Alaisa u�simerkė ir įsivaizdavo save su juo vienus, vaizduotėje stebuklingai grį�dama į Komtalio pilį, taip, lyg pastarųjų kelių dienų sukrėtimai būtų tik blogas sapnas.

��Kaip a� pasiilgau tav�s,�� tarė Gijomas, bu�iuodamas jos kakl� ir rankas. Alaisa impulsyviai atsitraukė.

��Mano �irdie, k� visa tai rei�kia?

��Nieko,�� atsakė ji greitai.

Gijomas kilstelėjo jos apsiaust� ir i�vydo nubrozdint� petį.

��Nieko!? �ventojo Fido vardu!

��A� kritau,�� tarė ji.�� Petys labiausiai nukentėjo. Nesirūpink dėl to, nors u�sigavau smarkiau, nei atrodo.

Gijomas nerodė pasitikėjimo, jis bla�kėsi tarp susirūpinimo ir abejonių.

���tai kaip leidi laik�, kai esu i�vyk�s,�� tarė jis ir akyse įsi�iebė įtarumo ugnelės. Jis atsitraukė �ingsnį atgal.�� Kodėl tu �ia?

Ji susvyravo.

��Atvykau perduoti �inios tėvui.

Vos i�tarusi �iuos �od�ius, ji suprato klydusi. Malonumo jausm� akimirksniu pakeitė nerimas. Gijomas paniuro.

��Koki� �ini�?

Jos galva i�tu�tėjo. K� pasakytų tėvas? Kokį pasiteisinim� ji galėtų sugalvoti?

��A�...

��Koki� �ini�?

Ji sulaikė kvėpavim�. Labiau u� visk� ji tro�ko tarpusavio pasitikėjimo, ta�iau ji buvo davusi �odį tėvui.

��Mesire, atleisk, ta�iau negaliu sakyti. Tai skirta tik jam vienam.

��Negali ar nenori?

��Negaliu, Gijomai,�� tarė ji apgailestaudama.�� Norė�iau, kad būtų kitaip.

��Ar jis tave pakvietė?�� tarė jis tū�damas.�� Ar jis pakvietė tave neklaus�s mano leidimo?

��Ne, niekas man�s nekvietė. A� atvykau savo valia.

��Ta�iau nesakai man dėl ko.

��Gijomai, maldauju tav�s, nereikalauju, sulau�y�iau pa�ad�, duot� tėvui. Pasistenk suprasti.

Jis sugriebė jos ranka ir pakratė.

��Neketini man pasakyti, taip?�� Jis kar�iai nusijuokė:�� Ir a� dar maniau, kad turiu pirmumo teis� į tave. Koks kvailys taip galėtų galvoti?

Alaisa mėgino sustabdyti Gijom�, ta�iau jis jau �engė pla�iais �ingsniais per mini�.

��Gijomai, palauk!

��Kas dar?

Apsigr�usi u� savo nugaros ji i�vydo atėjusį tėv�.

��Mano vyr� į�eidė mano nepasitikėjimas juo.

��Ar pasakei jam, kad a� u�draud�iau tau kalbėti?

��Mėginau, ta�iau jis nenusiteik�s klausytis.

Peletjė rūs�iai susiraukė.

��Jis neturi teisės reikalauti, kad sulau�ytum duot� �odį.

Alaisa jautė viduje tvenkiantis pyktį ir nor� prie�intis.

��Su visa pagarba, pair�, jis turi teis�. Jis mano vyras. A� jam turiu būti i�tikima ir paklusni.

��Tu nesi nei�tikima,�� nekantriai atsakė Peletjė.�� Jo pyktis praeis. Dabar ne metas ir ne vieta pykti.

��Jis jaudinasi. Jis labai įsi�eidė.

��Kaip ir mes visi,�� atsakė Pejetlė.�� Visi mes jaudinamės, ta�iau daugelis mūsų neleid�ia jausmams u�valdyti blaivaus proto. Eik�, Alaisa, i�mesk jį i� savo min�ių. Gijomas �ia atvyko tarnauti savo valdovui, o ne purk�tauti ant �monos. Kai tik grį�ime į Karkason�, esu tikras, viskas tarp jūsų greitai i�sispr�s.

Jis pabu�iavo j� į kakt�.

��Pamir�k tai. Susirask Tatu. Greitai i�vyksime.

Ji lėtai apsisuko ir nusekė paskui jį į arklides.

��Turi pakalbėti su Oriana. Esu tikra, kad ji �ino ka�k� apie tai, kas man atsitiko.

Peletjė numojo ranka.

��Tu klysti dėl savo sesers. Pernelyg ilgai tarp jūsų u�sit�sė nesantaika. Progai dariau nesiki�damas į tai ir manydamas, kad viskas savaime praeis.

��Atleisk man, tėve, ta�iau tu neį�velgi jos tikrojo būdo.

Peletjė, regis, nei�girdo jos pastabos.

��Tu linkusi pernelyg grie�tai teisti Orian�. Esu tikras, kad ji ėmėsi rūpintis tavimi i� geriausių paskatų. Ar bent jau klausei jos pati?

Alaisa paraudo.

��Na matai. I� tavo veido matau, kad ne.

Jis nutilo.

��Alaisa, ji tavo sesuo. Turėtum būti jai geresnė.

Nes��iningas priekai�tas įplieskė jos krūtinėje rusenantį pyktį.

��A� visai ne...

��Jeigu galėsiu, pasikalbėsiu su Oriana,�� tarė jis grie�tai, ai�kiai parodydamas, kad �i tema baigta.

Alaisa i�raudo, ta�iau nutylėjo. Ji �inojo esanti tėvo numylėtinė. Orianos ydų jis nematė tik dėl grau�aties, kuri� jautė dėl meilės jai stygiaus. Jos at�vilgiu jis puoselėjo didesnius lūkes�ius.

Alaisa, apimta nevilties, �engė greta jo.

��Ar tu bandysi surasti tuos, kas paėmė amulet�? Ar tu...

��U�teks, Alaisa. Nieko daugiau negalime padaryti, kol grį�ime į Karkason�. Pra�ykime Dievo spar�ios ir sėkmingos kelionės į namus.�� Peletjė stabtelėjo ir apsidairė.�� Melskime, kad Bezjė pakaktų tvirtybės juos sulaikyti. 30 SKYRIUS

Karkasonė

2005 M. LIEPOS 5 D., ANTRADIENIS

Alisa va�iavo i� Tulūzos pakilia nuotaika. Kelias driekėsi tiesiai lyg styga tarp �aliai rudų derlingų pasėlių laukų. Retkar�iais ji i�vysdavo saulėgr��as, atsigr�usias į popie�io saul�. Did�i�j� kelionės dalį i�ilgai greitkelio buvo matyti gele�inkelis. Po kalnų ir kalvotų Arje�o slėnių, nuo kurių ji pradėjo savo pa�intį su �ia Prancūzijos dalimi, kra�tovaizdis atrodė gerokai jaukesnis.

Kalvų vir�ūnėse spietėsi nedideli kaimeliai: reti namai sandariai u�vertomis langinėmis, akmeninė varpinė, varpų siluetai rausvame vakaro danguje. Prava�iuodama ji skaitė miestelių pavadinimus: Avinjonetas, Kastelnodari, Sen Papulas, Bramas, Mirpua�� �ie �od�iai gaivino lie�uvį tarsi vynas. Mintyse u� kiekvieno pavadinimo ji regėjo grįstų gatvelių ir bly�kių mūro sienų slaptį.

Alisa įva�iavo į Odo apygard�. Rudame istorinio paveldo �enkle ji perskaitė: �Vous etes en Pays Cathare��� �Atvykote į katarų kra�t��. Ji �yptelėjo. Katarų �emė. Greitai paai�kėjo, kad �iam regionui praeitis ne ma�iau svarbi nei dabartis. Ne tik Fua, bet ir Tulūza, Bezjė bei Karkasonė�� didieji pietvakarių miestai�� vis dar gyveno prie� beveik a�tuonis �imtus metų vykusiais įvykiais. Knygos, suvenyrai, atvirukai, vaizdajuostės�� visa turizmo industrija i� to pelnėsi. Į vakarus i�tįs� �e�ėliai, kaip ir kelio �enklai, atrodė kvie�i� į Karkason�.

Devint� Alisa jau buvo prava�iavusi pro mokamo kelio u�kard� ir sekė �enklus į miesto centr�. Va�iuodama pilkais pramonės rajonais, tarp prekybinių bazių, ji jaudinosi, buvo suirzusi ir baik�ti. Ji juto esanti jau visi�kai arti.

U�sidegė �alias �viesoforo signalas ir Alisa pajudėjo drauge su plūstelėjusiu srautu per eismo �iedus ir tiltus, kol galiausiai vėl atsidūrė laukuose. I�ilgai atitvaro driekėsi atva�ynai, laukų �olės ir susivij� med�iai linko nuo vėjo.

Įveikusi kalno keter�, ji galiausiai i�vydo viduram�ių Auk�tutinį miest�, kuris ai�kiai i�siskyrė i� bendro kra�tovaizd�io. Jis buvo kur kas didingesnis, negu Alisa vaizdavosi, tobulas ir esmi�kas. Per atstum�, dantytų purpurinių kalnų fone, jis atrodė tarsi danguje sklend�ianti burtų karalystė.

Ji akimirksniu jį pamilo.

Alisa sustabdė automobilį ir i�lipo. Buvo matyti dvi apsauginių pylimų eilės�� vidinis ir i�orinis �iedas. Ji į�iūrėjo katedr� ir pilį. Auk��iausiai buvo i�kil�s vienas keturkampis simetri�kas, itin auk�tas ir laibas bok�tas.

Auk�tutinis miestas buvo ant �olėtos kalvos vir�ūnės. �laitai leidosi į raudonstogių namų gatves. Apa�ioje plytin�iose lygumose augo vynuogynai, figmed�iai ir alyvmed�iai, �iltnamiuose sirpo sunkūs pomidorai.

Alisa stebėjo besileid�ian�i� saul�, nykstan�ias spalvas, jai nesinorėjo artintis ir i�sklaidyti burtų. J� nupurtė drebulys, nuogoms rankoms staiga pajutus vėsų vakaro or�.

Atmintyje i�kilo reikiami �od�iai: �Sugrį�ti į prad�i� ir pamatyti lyg pirm� kart�.�

Pirm�syk i� tikrųjų suprato, k� norėjo pasakyti Eliotas. 31 SKYRIUS

Polio Oti juridinė kontora buvo pa�ioje Karkasonės �emutinio miesto �irdyje.

Paskutinius dvejus metus jo verslas spar�iai plėtėsi ir buveinė atspindėjo �i� sėkm�. �ymaus architekto suprojektuotas stiklo ir plieno pastatas, eleganti�kas u�daras kiemas, atriumas, skiriantis darbo patalpas nuo koridorių�� viskas i�vaizdų ir rafinuota.

Oti buvo savo asmeniniame kabinete ketvirtajame auk�te. Did�iulis langas �velgė į vakarus, pro jį matėsi �v. Mykolo katedra ir oro pajėgų būrio kareivinės. Patalpa atspindėjo asmenį: tvarkinga ir grie�tai pri�iūrima prabangos ir gerų tradicinių manierų dermė.

Visa i�orinė biuro siena buvo stiklinė. �iuo paros metu buvo nuleistos �aliuzės, saugan�ios nuo vakaro saulės spindulių. Kitos trys sienos buvo nukabinėtos įrėmintomis nuotraukomis, pa�ymėjimais ir padėkos ra�tais. Kabojo ir keletas senovi�kų �emėlapių�� ne reprodukcijos, bet originalai. Vienuose buvo pavaizduoti kry�iaus �ygiai, kiti rodė istorin� Langedoko ribų kait�. Pagelt�s popierius, vietomis i�blukus raudonam ir �aliam ra�alui, atrodė chaoti�kai i�margintas.

Prie�ais lang� stovėjo ilgas platus stalas, sukurtas specialiai �iai erdvei. Ant �io beveik tu��io baldo tebuvo didelis odinis patiesalas ra�ymui ir kelios įrėmintos nuotraukos, viena i� jų�� buvusios �monos ir dviejų vaikų portretas. Stabilumo �enklai ir �eimos vertybės palankiai nuteikdavo klientus, todėl jos buvo laikomos matomoje vietoje.

�ia buvo dar trys nuotraukos: viena�� oficialus Oti portretas, kai jam buvo dvide�imt vieni, padarytas netrukus po Valstybinės administravimo mokyklos Pary�iuje baigimo. Jame Oti spaud�ia rank� Nacionalinio fronto lyderiui �anui Mari Le Penui. Antroji padaryta Komposteloje. Tre�iojoje Oti nufotografuotas su �ito abatu ir kitais asmenimis paskutinės ir dosniausios Oti donacijos Jėzuitų draugijai proga praeitais metais.

Kiekviena i� �ių nuotraukų rodė, kiek daug jis pasiek�s.

Ant stalo suskambo telefonas.

��Oui?

Sekretorė prane�ė apie atvykusius lankytojus.

��Tegul eina į vir�ų.

Chavjeras Domingas ir Sirilas Bresaras, abu�� buv� policininkai. Bresaras atleistas 1999�m. u� piktnaud�iavim� jėga apklausiant įtariam�jį. Domingas�� metais vėliau, apkaltintas grasinimu ir ky�io ėmimu. Dėl Oti sugebėjimų nė vienas jų neatsidūrė u� grotų. Nuo tada jie dirba jam.

��Taigi?�� tarė jis.�� Jeigu turite paai�kinim�, pats metas būtų jį i�girsti.

Jie u�darė duris ir stovėjo tylėdami prie�ais jo stal�.

��Ne? Nėra k� pasakyti?�� Jis pamojavo pir�tu ore.�� Melskitės, kad Bjo nepabustų ir neprisimintų, kas vairavo automobilį.

��Nepabus, pone.

��Matau, tapote daktaru, Bresarai?

��Per dien� jo būklė blogėjo.

Oti atgr�ė jiems nugar�, įsirėmė rankomis į �onus ir pa�velgė pro lang� į katedros pus�.

��Taigi k� turite man?

��Bjo perdavė jai ra�telį,�� tarė Domingas.

��Kuris dingo,�� atitarė jis sarkasti�kai,�� kartu su pa�ia mergina. Domingai, k� �ia veikiate, jeigu neturite pasakyti nieko nauja? Kodėl eikvojate mano laik�?

Domingas atgrasiai i�raudo.

��Pone, mes �inome, kur ji. Santinis susekė j� Tulūzoje �į ryt�.

��Ir?

��Ji i�vyko i� Tulūzos ma�daug prie� valand�,�� pasakė Bresaras,�� popiet� ji praleido Nacionalinėje bibliotekoje. Santinis turi atsiųsti jos aplankytų tinklalapių s�ra��.

��U�dėjote ant automobilio �blak�? Ar to būtų per daug i� jūsų tikėtis?

��U�dėjome. Ji vyksta į Karkason�.

Oti atsisėdo į krėsl� u� savo stalo ir įsi�iūrėjo į juos.

��Tai jūs turbūt ketinate vykti į vie�butį ir palaukti jos ten, Domingai, ar ne?

��Taip, pone, kokį vie�...

��Prie�ais Narbono vartus,�� nukirto jis.�� Nenoriu, kad ji suprastų, jog sekame j�. Apie�kokite kambarį, automobilį, visk�, ta�iau ji neturi su�inoti.

��Ar, be �iedo ir ra�telio, ie�kome dar ko nors?

��Knygos,�� atsakė jis.�� Ma�daug tokio dyd�io, mediniais vir�eliais, įri�ta odiniais rai��iais. Ji labai vertinga ir trapi.

I� aplanko, gulin�io ant darbo stalo, jis i�traukė nuotrauk� ir nusviedė jiems.

��Pana�i į �it�.

Jis davė Domingui kelet� sekund�ių įsi�iūrėti ir nuotrauk� pasiėmė.

��Jeigu daugiau nieko...

��Gavome tai i� slaugės ligoninėje,�� skubiai tarė Bresaras, atki�damas skiaut� popieriaus.�� Buvo Bjo ki�enėje.

Oti paėmė popierių. Tai buvo registruotos pa�to siuntos perdavimo kvitas: pirmadienio pavakar� i� centrinio pa�to Fua adresatui Karkasonėje.

��Kas tokia �ana �iro?�� paklausė jis.

��Bjo senelė i� motinos pusės.

��Argi?�� tarė jis �velniai. Pasilenk�s į priekį, jis spustelėjo vidaus ry�io mygtuk�.

��Aurelija, man reikia �anos �iro, �-i-r-o, duomenų. Gyvena Kablio gatvėje. Kuo grei�iau.

Oti atsilo�ė krėsle.

��Ar ji �ino, kas nutiko jos anūkui?

Bresaras atsakė į klausim� tyla.

��Su�inok,�� įsakė jis grie�tai.�� Kol Domingas lankys daktar� Taner, nuva�iuok prie ponios �iro namo ir ap�iūrėk, tik nei�siduok. Susitiksime automobilių stovėjimo aik�telėje prie�ais Narbono vartus po...�� jis �vilgtelėjo į laikrodį,�� trisde�imties minu�ių.

Vėl sudūzgė vidaus ry�ys.

��Ko stovite?�� tarė jis, modamas jiems ranka ne�dintis. Jis palaukė, kol u�sidarys durys, ir atsiliepė.

��Taip, Aurelija?

Klausydamasis jis neju�iomis �iupinėjo auksinį Nukry�iuot�jį ant savo kaklo.

��Ar ji pasakė, kodėl pageidauja perkelti susitikim� po valandos? �inoma, kad nepatogu,�� at�ovė jis, nukirsdamas sekretorės atsipra�inėjimus. Jis i�sitraukė mobilųjį telefon� i� �varko ki�enės. Prane�imų nėra. Anks�iau ji visada kreipdavosi tiesiai į jį.

��Aurelija, a� rengiuosi i�vykti,�� tarė jis.�� Ataskait� apie �iro nuve�k į mano namus grį�dama prie darbo. Ne vėliau kaip a�tunt�.

Oti pasiėmė nuo kėdės atlo�o �vark�, pir�tines i� stal�iaus ir i�ėjo.

*

Odrikas Bajaras sėdėjo prie ma�o ra�omojo stalo prie�akiniame �anos �iro namo miegamajame. Langinės buvo privertos ir kambarys i�margintas prasiskverbian�ių vakaro spindulių at�vaitais. U� nugaros stovėjo senamadi�ka viengulė lova su med�io rai�iniais papuo�tu kojūgaliu ir galvūgaliu. Lova buvo �vie�iai paklota paprasta balta patalyne.

�ana prie� daug metų leido jam naudotis �iuo kambariu, kai tik jam prireiksi�. Ji taip pat papuo�ė kambarį visų jo ankstesnių leidinių egzemplioriais�� �is jos gestas jį labai sujaudino. Leidiniai buvo i�dėlioti ant medinės lentynos vir� lovos.

Bajaras turėjo nedaug daiktų. Kambaryje jis telaikė drabu�ių pamain� ir ra�ymo reikmenis. Dar prasidedant jų ilgalaikei pa�in�iai, �ana �aipėsi i� jo pomėgio naudotis plunksnako�iu ir ra�alu bei storu ir sunkiu it pergamentas popieriumi. Jis tik �ypsojosi, sakydamas es�s pernelyg senas, kad keistų įpro�ius.

Ta�iau dabar, savo nuostabai, jis suprato: kaita nei�vengiama.

Jis atsilo�ė kėdėje galvodamas apie �an� ir apie tai, kokia svarbi buvo jam jųdviejų draugystė. Per savo gyvenim� jis buvo sutik�s ne vien� ger� vyr� ir moterį, kurie jam pagelbėdavo, ta�iau �ana buvo ypatinga. Tai per �an� jis surado Greis� Taner, nors �ios moterys niekada nebuvo pa�įstamos.

Virtuvės rakandų bildesys gr��ino jį į tikrov�. Bajaras paėmė plunksnakotį ir pajuto, tarsi metų metai būtų nusirit� nuo pe�ių, tarsi neslėgtų gyvenimo patirtis ir am�ius. Jis vėl jautėsi jaunas.

Netrukus jo galvoje lengvai gimė �od�iai ir jis pradėjo ra�yti. Lai�kas buvo trumpas ir konkretus. Baig�s Odrikas nusausino blizgantį ra�al� ir kruop��iai perlenkė lai�k� tris kartus, padarydamas i� jo vok�. Vos tik gaus jos adres�, galės i�siųsti. Tada viskas bus jos rankose. Ji turės nuspr�sti.

�Si es atal es atal.� Kas bus, tebūnie.

*

Suskambo telefonas. Bajaras atsimerkė. Jis girdėjo, kaip �ana atsiliepė, ir tada pasigirdo riksmas. I� prad�ių jis pagalvojo, kad �ūksnis nuaidėjo lauke, gatvėje. Ta�iau netrukus į keraminėmis plytelėmis klotas grindis trinktelėjo telefono aparatas.

Dar nesuvokdamas kodėl, Bajaras pa�oko ant kojų, jausdamas aplinkoje pokytį. Jis atsigr�ė į laiptais kylan�ios �anos �ingsnių gars�.

��Kas yra?�� paklausė jis tu�tuojau.�� Kas atsitiko? �ana, kas yra?�� paklausė jis jau primygtinai.�� Kas nutiko? Kas skambino?

Ji �velgė į jį bereik�miu �vilgsniu.

��Dėl Ivo. Jis su�eistas.

Odrikas paklaik�s �velgė į j�.

��Quora? Kada?

��Praeit� vakar�. Parblo�kė ir pabėgo. Jiems tepavyko surasti Klodet�. Tai ji skambino.

��Ar jis smarkiai su�alotas?

Atrodė, kad �ana jo negirdi.

��Jie ka�k� i�siuntė nuve�ti man�s į ligonin� Fua.

��Kas? Ar tuo rūpinasi Klodetė?

�ana papurtė galv�.

��Policija.

��Ar norėtum, kad vyk�iau su tavimi?

��Taip,�� atsakė ji, akimirk� padvejojusi. Lyg lunatikė ji i�ėjo i� kambario ir pasuko per laiptų aik�tel�. Po akimirkos Bajaras i�girdo u�sidarant jos miegamojo duris.

I�g�sdintas naujienos ir jausdamasis bejėgis, jis apsidairė po kambarį. Jis �inojo, kad tai nėra paprastas sutapimas. �vilgsnis sustojo ties k� tik para�ytu lai�ku. Tiesdamas rank� jis pagalvojo, kad dar galėtų sustabdyti nei�vengiam� įvykių sek�, kol yra �iek tiek laiko.

Netrukus Bajaras nuleido rank�. Sudeginus lai�k� viskas, dėl ko jis stengėsi, viskas, k� jis i�tvėrė, taptų beprasmi�ka.

Jis privalo eiti iki galo.

Bajaras atsiklaupė ir pradėjo melstis. I� prad�ių lūpos sunkiai tarė senuosius �od�ius, ta�iau netrukus jie ėmė lietis lygiu srautu, sujungdami jį su visais, kartojusiais �iuos �od�ius per am�ius.

Gatvėje pasigird�s automobilio signalas gr��ino jį į tikrov�. Jis atsistojo, jausdamasis susting�s ir pavarg�s. Bajaras įsidėjo lai�k� į vidin� ki�en�, nusikabino �vark� nuo durų ir nuėjo paraginti �anos.

*

Oti pastatė automobilį vienoje i� didelių bevard�ių miesto automobilių stovėjimo aik�telių prie�ais Narbono vartus. Visur �mirinėjo ordos u�sienie�ių, ginkluotų kelionių vadovais ir filmavimo kameromis. Jis tuo �lyk�tėjosi: istorijos eksploatavimas ir beprasmė praeities komercializacija japonų, amerikie�ių ir anglų pramogai. Jam buvo atgrasios restauruotos sienos ir neautenti�ki pilko skalūno bok�tai, menama praeitis, įpakuota kvailiems bedieviams.

Bresaras laukė sutartoje vietoje ir tu�tuojau pateikė ataskait�. Namas buvo tu��ias, į jį buvo galima lengvai patekti i� galinės pusės per sod�. Pasak kaimynų, policijos automobilis paėmė poni� �iro prie� ma�daug penkiolika minu�ių. J� lydėjo senyvo am�iaus vyras.

��Kas?

��Kaimynai matė jį ir anks�iau, ta�iau niekas ne�inojo jo vardo.

Paleid�s Bresar�, Oti nuėjo �emyn kalno �laitu. Namas buvo nusileidus ma�daug tris ketvir�ius, kairėje pusėje. Durys buvo u�rakintos, langinės u�darytos, ta�iau jautėsi, kad name gyvenama.

Jis pasiekė gatvės gal�, pasuko į Barbakano gatv� ir toliau�� iki �v. �imero aik�tės. Prie savo namų sėdėjo keletas miestie�ių, �velgian�ių į aik�tėje stovin�ius automobilius. Ant ba�ny�ios laiptų trynėsi būrelis berniūk��ių su dvira�iais, nuogi iki pusės ir tamsiai įdeg�. Oti nekreipė į juos dėmesio. Jis spar�iai ėjo skaldos ir dervos mi�iniu dengtu keliu, besidriekian�iu i�ilgai keleto pirmųjų Kablio gatvės namų galinės pusės ir sodų. Vėliau jis pasuko į de�in� siauru purvinu takeliu, vinguriuojan�iu �olėtais �laitais Auk�tutinio miesto sienų papėdėje.

Netrukus Oti jau matė �iro sodyb� i� galo. Sienos buvo nuda�ytos geltonai, kaip ir namo priekis. Ma�i neu�rakinti varteliai vedė į grįst� sod�. Figmedis, dosniai aplip�s sunkiai karan�iomis, iki juodumo prisirpusiomis figomis, slėpė did�i�j� dalį terasos nuo pa�alie�iu �vilgsnių. Keraminės plytelės buvo i�margintos raudonomis dėmėmis, kurias paliko nukrit� ir pratrūk� vaisiai.

Įstiklintos galinės namo durys buvo paslėptos po medine vynuogienojų pavėsine. Oti �vilgtelėjo į vidų ir pamatė spynoje styrant rakt�. Durys buvo u�skl�stos vir�uje ir apa�ioje. Nenorėdamas palikti pėdsakų, Oti pradėjo dairytis kito kelio į vidų.

Greta prancūzi�ko stiliaus langų buvo ma�as virtuvės langelis, kurio vir�utinė dalis buvo palikta atvira. Oti u�simovė gumines pir�tines ir įki��s rank� pro ply�į ėmė klibinti senovi�k� skl�stį, kol �is pajudėjo. Langas buvo nevarstomas ir vyriai atidarant stipriai girg�dėjo. Kai tarpas buvo pakankamai platus, jis įki�o pir�tus ir atvėrė apatin� lango dalį.

Įlipus į vėsi� virtuv�, jį pasitiko alyvų ir gai�us duonos kvapas. U�ki�ta u� i�temptos vielos, gulėjo sūrio lenta. Ant lentynų stovėjo buteliai, indai su marinuotomis gėrybėmis, uogienė ir garsty�ios. Ant stalo buvo medinė pjaustymo lentelė ir baltas rank�luostis, po kuriuo�� keletas senos baltos duonos riekių. Praustuvėje kiaurasamtyje buvo paruo�ti plovimui abrikosai. Ant d�iovinimo padėklo stovėjo du auk�tyn dugnais apversti stiklai.

Oti įėjo į pagrindinį kambarį. Ant kampe stovin�io biuro buvo sena elektrinė spausdinimo ma�inėlė. Jis spustelėjo įjungimo mygtuk� ir ji atgijusi suburzgė. Jis įdėjo lap� popieriaus ir paspaudė kelis klavi�us. Lape pasirodė ry�kiai juodų raid�ių eilutė.

Stumtelėj�s į priekį spausdinimo ma�inėl�, Oti apie�kojo u� jos esan�ias lentynėlės ni�as. �iro buvo tvarkinga moteris, viskas �ia buvo kruop��iai sudėliota ir su�ymėta: pirmajame skyrelyje�� s�skaitos, antrajame�� asmeniniai lai�kai, tre�iajame�� pensijos ir draudimo dokumentai, paskutiniame�� įvairūs lankstinukai ir aplinkra��iai.

Niekas nepatraukė jo dėmesio. Jis pa�velgė į stal�ius. Pirmuosiuose dviejuose jis rado įprastus ra�tinės reikmenis: ra�ikliai, pie�tukai, popieriaus segtukai, vokai, antspaudai, balto A4 formato popieriaus atsargos. Apatinis stal�ius buvo u�rakintas. I�sitrauk�s ki�eninį peiliuk�, Oti atsargiai ir vikriai įki�o gele�t� tarp stal�iaus ir korpuso ir spustelėjo u�rakt�.

Stal�iuje buvo tik vienas daiktas�� ma�as vokas. Jame tilptų �iedas, ta�iau ne knyga. Pa�to �enklas rodė: Arje�as, 2005�m. liepos 4�d., 18.20.

Oti įki�o pir�tus į vok�. Viduje tebuvo pristatymo kvitas, patvirtinantis, kad ponia �iro pasira�ė gavusi paket� a�tuoniolikt� dvide�imt. Atitinka kvit�, kurį jis gavo i� Domingo.

Oti įsidėjo kvit� į vidin� �varko ki�en�.

Tai nėra nepaneigiamas įrodymas, kad Bjo paėmė �ied� ir perdavė jį senelei, ta�iau jis rodo ta linkme. Oti t�sė geid�iamo daikto paie�k�. Baig�s tyrinėti pirm�jį auk�t�, jis pakilo į vir�ų. Tiesiai prie�ais buvo durys į miegam�jį galinėje namo dalyje. Ai�ku, kad tai �iro kambarys�� �viesus, �varus ir moteri�kas. Jis apie�kojo drabu�ių spint� ir stal�ius. Jo patyr� pir�tai perbėgo rūbais ir apatiniais baltiniais. Jų buvo nedaug, ta�iau visi geros kokybės. Viskas buvo tvarkingai sulankstyta ir sudėta bei dvelkė ro�iniu vandeniu.

Ant makia�o stalelio prie�ais veidrodį buvo papuo�alų dė�utė. Pora segių, pageltusių perlų vėrinys ir auksinė apyrankė, taip pat kelios auskarų poros ir sidabrinis kry�elis. Jos sutuoktuvių ir su�adėtuvių �iedai buvo įsprausti į raudon� fetr��� veikiausiai retai i�imami.

Prie�akinis miegamasis, prie�ingai, buvo paprastas ir tu��ias. �ia tebuvo viena lova ir ra�omasis stalas prie lango su staline lempa. Oti linktelėjo. Kambarys jam priminė asketi�kas vienuolyno celes.

Oti pastebėjo �enklų, kad kambaryje paskutiniu metu buvo gyvenama. Ant naktinio stalelio prie lovos stovėjo pusiau nugerta stiklinė vandens, buvo padėta Renė Neli oksitani�kos poezijos rinktinė nutrintais puslapių kampu�iais. Oti priėjo prie stalo. Ant jo stovėjo senamadi�ka ra�alinė su plunksnako�iu, gulėjo keli storo popieriaus lapai, skiautė sugertuko, kuriuo buvo pasinaudota.

Oti vargiai begalėjo patikėti savo akimis. Ka�kas sėdėjo prie �io stalo ir ra�ė lai�k� Alisai Taner. Vardas buvo ai�kiai perskaitomas.

Oti apgr�ė sugertuk� ir pamėgino įskaityti skiautės apa�ioje pusiau matom� para��. Ra�ysena buvo smulki, kai kurios raidės susiliejusios, ta�iau jis nepasidavė, kol i�siai�kino, koks tai galėtų būti vardas.

Jis sulenkė stor� popieriaus lap� ir įsidėjo į ki�en�. Apsigr�us eiti i� kambario, jo �vilgsnis u�kliuvo u� tarpduryje įstrigusios suglam�ytos popieriaus skiautės. Oti pakėlė j�. Gele�inkelio bilietas, vieno asmens, �iandienos data. Vykimo vieta�� Karkasonė�� matosi ai�kiai, ta�iau i�vykimo stoties nėra.

Valandas mu�an�ių �v. �imero ba�ny�ios varpų garsas priminė, kiek nedaug laiko jam telik� grį�ti. Paskutinį kart� ap�iūrėj�s, ar visk� palieka, kaip buvo rad�s, jis i�ėjo i� namo, kaip buvo įėj�s.

Po dvide�imties minu�ių jis jau sėdėjo savo namų prie Pe�eru krantinės terasoje, �velgian�ioje į kitapus upės esantį Auk�tutinį miest�. Ant stalo prie�ais jį buvo butelis �Chateau Villerambert Moureau� ir du stiklai. Ant kelių jis turėjo aplank� su duomenimis, kuriuos jo sekretorė k� tik surinko apie �an� �iro. Kitame aplanke buvo preliminari teismo antropologo i�vada apie oloje rastus palaikus.

Oti pam�stė kelet� akimirkų ir i�ėmė kelis lapus i� �iro aplanko. Tada jis vėl u�klijavo vok� ir įsipyl�s taur� vyno ėmė laukti vie�nios. 32 SKYRIUS

I�ilgai auk�tos Pe�eru krantinės ant metalinių suolelių sėdėjo vyrai bei moterys ir �velgė į Od�. Pla�iai nusidriekusias rūpestingai pri�iūrėtas vie�ųjų parkų vejas dalijo gėlynai ir tvarkingi takai. Skais�iai raudona, geltona ir oran�inė vaikų �aidimų aik�telių spalvos derėjo su ry�kiais gėlynais�� purpurinėmis uoginėmis knipofijomis, did�iulėmis lelijomis, plukiniais pentiniais ir snapu�iais.

Marija Sesilė kriti�ku �vilgsniu įvertino Polio Oti nam�. Santūrus ir rafinuotas priva�ių apartamentų ir �eimyninių būstų kvartalas buvo tai, k� ji tikėjosi i�vysti. Jai dairantis, pakrantės taku dvira�iu prava�iavo moteris, dėvinti purpurinį �ilkinį �alik� ir �viesiai raudonus mar�kinėlius.

Ji pasijuto stebima. Nepasukusi galvos, ji �vilgtelėjo į vir�ų�� vyras vir�utinio auk�to balkone, abiem rankomis atsirėm�s į kalt� ketaus turėkl�, �velgė į jos automobilį. Marija Sesilė �yptelėjo. Ji atpa�ino Polį Oti i� matytų nuotraukų, nors jose jis nebuvo toks i�vaizdus.

Jos vairuotojas paskambino prie durų. Ji stebėjo, kaip Oti greitai apsisuka ir pradingsta balkono tarpduryje. Kai vairuotojas atidarinėjo jai duris, Oti jau buvo ties namo įėjimu, pasiruo��s j� sutikti.

Ji kruop��iai pasirinko aprang�: berankovė �viesiai ruda lininė suknelė, priderintas �varkelis�� formalu, ta�iau nepernelyg oficialu, paprasta ir i�rai�kinga.

I� ar�iau pirmasis įspūdis dar sustiprėjo. Oti buvo auk�tas ir gerai sudėtas, dėvėjo laisvo stiliaus, ta�iau puikiai pasiūt� kostium� ir baltus mar�kinius. Plaukai buvo su�ukuoti nuo kaktos į vir�ų, i�ry�kinant prakaulius bly�kaus veido bruo�us. �vilgsnis, kuriam neįmanoma pasiprie�inti. Po miestieti�ka i�ore Marija Sesilė jautė ry�t�, būding� kovojantiems plikais krumpliais.

Po de�imties minu�ių, vai�indamasi pasiūlyto vyno taure, ji suprato, su kuo turinti reikalų. Pasilenkusi į priekį u�gesinti cigaretės masyvioje stiklinėje peleninėje, Marija Sesilė �ypsojosi.

��Gerai, prie reikalų. Manau, kad viduje bus geriau.

Oti pasitraukė į �alį, praleisdamas j� pro stiklines duris į tobulai beasmen� svetainꠗ bly�kūs kilimai ir �viestuvai, kėdės auk�tomis atkaltėmis aplink stiklinį stalelį.

��Dar vyno? Ar galė�iau jums pasiūlyti i�gerti ko nors kito?

��Jeigu turite, pra�om pas�io36.

��Su ledu ar atskiesto?

��Su ledu.

Marija Sesilė sėdėjo viename i� kreminės spalvos oda aptrauktų krėslų, sustatytų abipus nedidelio stiklinio kavos stalelio, ir stebėjo jį ruo�iant gėrim�. Kambaryje pasklido subtilus any�ių aromatas.

Prie� atsisėsdamas prie�ais, Oti padavė jai gėrim�.

��Dėkoju,�� nusi�ypsojo ji,�� taigi, Poli, jeigu neprie�taraujate, norė�iau, kad visk� tiksliai papasakotumėte.

Jeigu jis ir suirzo, neparodė to. Ji įdėmiai stebėjo jį kalbant, ta�iau jo ataskaita buvo ai�ki ir tiksli, visokeriopai atitinkanti tai, k� jis jau buvo jai sak�s.

��Kur palaikai? Juos i�ve�ė į Tulūz�?

��Taip, į universiteto Teisminės antropologijos katedr�.

��Kada numatote k� nors su�inoti?

Vietoj atsakymo jis paėmė nuo stalo balt� A4 formato vok� ir padavė jai. Demonstratyvu, ta�iau ne daugiau nei leistina, pagalvojo ji.

��Jau? Jūs labai spar�iai dirbate.

��Turėjau kai k� pamaloninti.

Marija Sesilė pasidėjo vok� ant kelių.

��Dėkoju, perskaitysiu vėliau,�� tarė ji ramiai.�� Gal galėtumėte man apibendrinti? Jūs juk skaitėte?

��Tai tik preliminari ataskaita, laukiant i�samesnių rezultatų,�� perspėjo jis.

��Suprantu,�� tarė ji, atsilo�dama krėsle.

��Kaulai yra vyro ir moters. Manoma, kad jiems nuo septynių iki devynių �imtų metų. Vyro skelete nustatyti neu�gij� su�alojimai dubens srityje ir vir�utinėje �launikaulio dalyje�� jie galėjo būti padaryti prie� pat mirtį. Taip pat nustatyti senesni, sugij� de�inės rankos ir raktikaulio lū�iai.

��Am�ius?

��Suaug�, nei labai jauni, nei seni. Gali būti nuo dvide�imties iki �e�iasde�imties metų am�iaus. Atlikus papildomus tyrimus, diapazonas turėtų susiaurėti. Moteris pana�aus am�iaus, kaukolė viename �one įlū�usi�� arba nuo smūgio į galv�, arba nukritus. Pagimd�iusi bent vien� vaik�. Nustatytas sugij�s de�inės pėdos lū�is ir nesugij�s kairiojo alkūnkaulio lū�is tarp alkūnės ir rie�o.

��Mirties prie�astis?

��Dabar jie dar negali tvirtai atsakyti, nors manoma būsiant sunku nustatyti vien� ai�ki� diagnoz�. Atsi�velgiant į tai, apie kokius laikus kalbame, tikėtina, kad abu asmenys mirė nuo su�alojimų, nukraujavimo ir, gali būti, bado.

��Manoma, kad jie buvo u�daryti urve gyvi?

Oti gū�telėjo pe�iais, ta�iau ji pamatė jo pilkose akyse �ybtelint susidomėjim�. Marija Sesilė pasiėmė i� dė�utės cigaret� ir akimirk� pasukiojo j� tarp pir�tų m�stydama.

��O kaipgi daiktai, kuriuos rado tarp palaikų?�� paklausė ji, pasilenkdama į priekį, kad jis galėtų pridegti.

��Ekspertas kol kas norėtų apsidrausti, ta�iau spėja, kad jie gali būti XII�a. pabaigos ar XIII�a. vidurio. Ant altoriaus stovėjusi lempa gali būti senesnė, arabi�ko dizaino, i� Ispanijos ar dar tolimesnių kra�tų. Peilis�� įprastas, valgomasis, skirtas mėsai ir vaisiams. Ant gele�tės rasta kraujo, ekspertizė nustatys�� �mogaus ar gyvulio. Krep�elis odinis, pagamintas vietoje, įprastas to meto Langedokui. Neai�ku, kas jame galėjo būti ar buvo, nors krep�elio med�iagoje yra metalo dalely�ių, o siūlėse avikailio pėdsakų.

Marija Sesilė stengėsi kalbėti tvirtu balsu:

��Kas dar?

��Ol� aptikusi moteris, daktarė Taner, rado didel� i� vario ir sidabro pagamint� seg�. Ji gulėjo po akmeniu ties įėjimu į ol�. Segė taip pat datuojama pana�iu am�iumi, eksperto manymu, pagaminta vietoje arba Aragone. Voke yra jos nuotrauka.

Marija Sesilė numojo ranka.

��Segė man�s nedomina, Poli,�� tarė ji ir i�pūtė dūmus.�� Ta�iau man įdomu, kodėl jūs neaptikote knygos.

Ji pastebėjo, kad jo ilgi pir�tai suspaudė krėslo ranktūrius.

��Fakti�kai mes neturime įrodymų, kad knyga ten buvo,�� tarė jis ramiai.�� Nors odinis mai�elis, be jokios abejonės, pakankamai didelis, kad jame tilptų jūsų ie�komo dyd�io knyga.

��O kaipgi �iedas? Ar jūs taip pat abejojate, kad jis buvo?

Jis vėl nesileido i�provokuojamas.

��Prie�ingai. Esu tikras, kad �iedas ten buvo.

��Na ir?

���iedas buvo ten, ta�iau ka�kuriuo metu iki mano ir policijos atvykimo ka�kas jį paėmė.

��Ta�iau to įrodymų taip pat neturite?�� tarė ji jau grie��iau.�� Galbūt a� klystu, ta�iau jūs juk neturite �iedo?

Marija Sesilė stebėjo Oti i�traukiant i� ki�enės skiaut� popieriaus.

��Daktarė Taner labai stengėsi ir �tai k� nupie�ė,�� tarė jis, duodamas jai.�� Pripa�įstu, tai pavir�utini�ka, ta�iau juk pakankamai gerai atitinka apibūdinim�, kurį man pateikėte. Kaip manote?

Ji paėmė i� jo rankos eskiz�. Dydis, forma ir proporcijos nebuvo visi�kai identi�kos, ta�iau ganėtinai artimos labirinto pie�iniui ant �iedo, kurį Marija Sesilė laikė u�rakinusi savo seife �artre. Niekas, be Oradorų �eimos narių, paskutinius a�tuonis �imtus metų jo nematė. Turėtų būti tikra.

��Nieko sau menininkė...�� sumurmėjo ji.�� Ar tai vienintelis jos nupie�tas pie�inys?

Jis �velgė į j� tiesiu, nė nevirptelin�iu savo pilkų akių �vilgsniu.

��Buvo ir kitų, ta�iau tik �is vertas dėmesio.

��Gal spr�sti apie tai vertėtų leisti man,�� tarė ji tyliai.

��Deja, ponia Orador, a� paėmiau tik �į. Kiti atrodė es� nereik�mingi.�� Oti atsipra�ydamas gū�telėjo pe�iais.�� Be to, tirian�iajam pareigūnui, inspektoriui Nubeliui, mano susidomėjimas jau pasirodė įtartinas.

��Kit� kart�...�� buvo bepradedanti sakyti ji ir nutilo. U�gesino cigaret� trindama j� taip stipriai, kad pabiro tabakas.�� Manau, kad apie�kojote daktarės Taner daiktus?

Jis linktelėjo.

���iedo nebuvo.

��Jis ma�as, ji galėjo nesunkiai jį kur nors paslėpti.

��Techni�kai taip,�� sutiko jis,�� ta�iau nemanau, kad ji tai padarė. Jeigu ji pasisavino �ied�, tai, pirmiausia, kam apie jį prabilti? Taip pat,�� jis palinko į priekį ir pabaksnojo į popierių,�� jeigu ji būtų turėjusi original�, tai kam tada pie�ti?

Marija Sesilė �vilgtelėjo į pie�inį.

���inant, kad pie�ta i� atminties, stebėtinai tikslu.

��Sutinku.

��Kur ji dabar?

��Karkasonėje. Atrodo, rytoj ji susitinka su juristu.

��Dėl...

Jis gū�telėjo.

��Palikimas ar ka�kas pana�aus. Ji turėtų i�skristi namo sekmadienį.

Abejonės, kurios Marijai Sesilei buvo kilusios nuo tos akimirkos, kai ji su�inojo apie radinius, jam pasakojant vis stiprėjo. Ka�kas �ia ne taip.

��Kaip daktarė Taner gavo viet� brigadoje?�� paklausė ji.�� Ar j� kas nors rekomendavo?

Oti nustebo.

��Daktarė Taner i� tikrųjų nebuvo kasinėjimų brigados narė,�� tarė jis pama�u,�� esu tikras, kad minėjau tai.

Jos lūpos kietai susi�iaupė.

��Ne, neminėjote.

��Atsipra�au, buvau įsitikin�s, kad sakiau. Daktarė Taner�� savanorė. Daugelyje kasinėjimų pasitelkiama nemokama pagalba. Atėjus pra�ymui dėl jos dalyvavimo kasinėjimuose �i� savait�, nebuvo jokios prie�asties jį atmesti.

��Kas pra�ė?

��Tarsi �eila Donel,�� tarė jis atsargiai,�� antrasis �mogus kasinėjimuose.

��Ji yra daktarės Donel draugė?�� pasitikslino ji, valdydamasi, kad neparodytų nustebimo.

���inoma, man jau buvo kilusi mintis, kad Taner perdavė �ied� jai. Ta�iau a�, deja, neturėjau galimybės apklausti jos pirmadienį ir dabar ji, atrodo, dingo.

��Kaip?�� tarė ji grie�tai.�� Kada? Kas dar apie tai �ino?

��Paskutinį vakar� Donel buvo kasinėtojų namelyje. Ji atsiliepė į telefono skambutį ir netrukus po to i�ėjo. Nuo tada jos niekas nematė.

Marija Sesilė prisidegė dar vien� cigaret�, norėdama nuraminti nervus.

��Kodėl man nieko nebuvo prane�ta anks�iau?

��Atsipra�au, nemaniau, kad jums gali rūpėti reikalai, taip nutol� nuo jūsų pagrindinio dėmesio objekto.

��Ar prane�ta policijai?

��Dar ne. Daktaras Breilingas, kasinėjimų vadovas, visiems davė kelet� dienų atostogų. Jis mano, kad Donel galėjo�� ji galėtų�� tiesiog pasi�alinti nepasirūpinusi niekam pasakyti.

��Nenoriu, kad �ia įsiveltų policija,�� tarė ji primygtinai.�� Tai būtų ypa� neatleistina.

��Visi�kai sutinku, ponia Orador. Breilingas�� ne kvailys. Jei jis mano, kad Donel ka�k� pasiėmė i� perkasos, jam tikrai nebūtų naudinga, kad įsiveltų vald�ios įstaigos.

��Ar manote, kad Donel pavogė �ied�?

Oti neatsakė į klausim�.

� Turime j� surasti.

��A� klausiau ne to. Kaipgi knyga? Ar manote, kad ji galėjo pasiimti ir knyg�?

Oti tiesiai atrėmė jos �vilgsnį.

��Kaip jau sakiau, a� neturiu tvirtos nuomonės dėl to, ar knyga i� viso ten buvo.

Jis padarė pauz�.

��Jeigu buvo, nesu tikras, kad ji būtų galėjusi nepastebimai i�ne�ti j� i� perkasos. �iedas visai kas kita.

��Bet ka�kas tai padarė,�� atkirto ji tū�dama.

��Kaip jau sakiau, neai�ku, ar ji ten buvo.

Marija Sesilė, netikėtai nustebindama jį, pa�oko ant kojų ir apėjusi aplink stal� atsidūrė tiesiai prie�ais jį. Pirm� kart� jo pilkose akyse ji pamatė �mėstelint nerim�. Ji pasilenkė ir ranka prispaudė jo krūtin�.

��Kaip plaka jūsų �irdis,�� tarė ji �velniai.�� Taip smarkiai dau�osi. Kodėl taip yra, Poli?�� Nenuleisdama nuo jo �vilgsnio, ji spaudė jį prie kėdės.�� Nepaken�iu klaidų. Man nepatinka, kai man neprane�a.

Jų �vilgsniai susitiko.

��Ar suprantate mane?

Oti neatsakė. Ji ir nesitikėjo atsakymo.

��Viskas, ko man i� jūsų reikia�� pateikti daiktus, kuriuos pa�adėjote. U� tai a� jums moku. Suraskite angl� mergin�, jeigu reikia, susitvarkykite su Nubeliu, visa kita�� jūsų reikalas. Nieko nenoriu apie tai �inoti.

��Jeigu padariau k� nors, kas jums sudaro įspūdį, kad...

Ji pir�tais suspaudė jo lūpas ir pajuto, kaip jis krūpteli nuo fizinio prisilietimo.

��Nenoriu nieko girdėti.

Ji paleido Oti ir i�ėjo į balkon�. Vakaro sutemos paslėpė visas spalvas, palikdamos tik pastatų ir tiltų siluetus tamsėjan�io dangaus fone.

Po valandėlės atėjo Oti ir atsistojo greta jos.

��Neabejoju, kad stengiatės, Poli,�� tarė ji tyliai. Jis padėjo rankas ant turėklo greta jos rankų ir akimirk� jų pir�tai susilietė.�� Karkasonėje, be jokios abejonės, yra kitų �Noublesso Vėritable� narių, kurie galėtų tarnauti nė kiek ne blogiau. Ta�iau atsi�velgiant į tai, kiek jau esate įsitrauk�s...

Ji nebaigė sakinio. Jo pe�iai ir nugara įsitempė, ji suprato, kad savo u�uomina pataikė tiesiai į taikinį. Ji pakėlė rank� ir pamojo apa�ioje laukian�iam vairuotojui.

��Norė�iau pati apsilankyti Sularako kalne.

��Jūs liekate Karkasonėje?

Ji nuslėpė �ypsen�.

��Taip, kelias dienas.

��Maniau, jūs nenorėsite eiti į ol� iki apeigų nakties...

��Pakei�iau nuomon�,�� tarė ji, atsigr�dama veidu į jį.�� Dabar a� �ia.�� Ji nusi�ypsojo.�� Privalau kai kuo pasirūpinti. Jeigu paimtumėte mane apie pirm� valand�, dar turė�iau laiko perskaityti jūsų ataskait�. A� apsistojusi �Hotel de la Cite�.

Marija Sesilė grį�o į kambarį, pasiėmė vok� ir įsidėjo jį į rankin�.

��Gerai. Iki rytojaus, Poli, sald�ių sapnų.

Lipdama laiptais, ji jautė jo �vilgsnį, įremt� į jos nugar�. Marija Sesilė �avėjosi jo savitvarda. Ta�iau sėsdamasi į automobilį ji su pasitenkinimu i�girdo, kaip pa�iro taurė, sudu�usi į Oti buto antrajame auk�te sien�.

*

Vie�bu�io vestibiulis skendėjo cigarų dūmuose. Giliuose odiniuose foteliuose ir raudonmed�io krėsluose auk�tomis atkaltėmis po vakarienės gurk�nodami sėdėjo vie�bu�io sve�iai vasariniais kostiumais ir vakarinėmis suknelėmis.

Marija Sesilė pama�u priėjo prie laiptų. I� vir�aus į j� �velgė nespalvotos nuotraukos, primenan�ios apie �loving� vie�bu�io praeitį am�ių sandūroje.

Savo kambaryje ji persirengė chalatu. Kaip visada, prie� naktį ji nu�velgė save veidrodyje�� tarsi ap�iūrinėdama meno kūrinį. Skaisti oda, auk�ti skruostai, charakteringas Oradorų profilis.

Marija Sesilė pir�tais perbraukė veid� ir kakl�. Ji neketina leisti savo gro�iui nuvysti bėgant metams. Jeigu viskas seksis, tada jai pavyks padaryti tai, apie k� svajojo jos senelis. Ji i�vengs senatvės. Apgaus mirtį.

Ji susiraukė. Tik tuo atveju, jeigu bus surastas �iedas ir knyga. Ji paėmė telefon� ir surinko numerį. Vėl pajutusi gili� prasm�, Marija Sesilė prisidegė cigaret� ir nuėjo prie lango. Laukdama atsiliepiant, ji �velgė į miesto parkus. Ji girdėjo nuo terasos atsklindant ramius vakaro pokalbius. U� Auk�tutinio miesto įtvirtinimų, anapus upės, tarsi pigūs kalėdiniai papuo�imai mirgėjo baltos ir geltonos �emutinio miesto �viesos.

��Fransua Batistai? �ia a�. Ar kas nors skambino mano asmeniniu numeriu per paskutines 24 valandas?�� Ji klausėsi.�� Ne? Ar ji skambino tau?�� Ji palaukė.�� A� k� tik su�inojau apie �į keblum�.�� Kalbėdama ji barbeno pir�tais.�� Ar yra naujienų dėl kito reikalo?

Atsakymas buvo ne toks, kokį ji norėjo i�girsti.

��Valstybės ar tik vietos?�� Pauzė.�� Informuok mane. Skambink, jeigu dar kas paai�kės. A� grį�tu ketvirtadienio vakar�.

Baigusi pokalbį Marija Sesilė susim�stė apie kit� vyr� savo namuose. Vilis buvo gana mielas, teikė malonum�, ta�iau jų santykiai tapo nebevaldomi. Jis buvo pernelyg reiklus, jo paaugli�kas pavydumas pradėjo j� erzinti. Jis nuolat klausinėjo. �iuo metu jai nereikia jokių komplikacijų.

Be to, jiems patiems reikalingas visas namas.

Ji įsijungė stalin� lemp� ir pasiėmė Oti perduot� ataskait� apie palaikus bei i� savo portfelio dosjė apie patį Oti, kuri buvo sudaryta prie� dvejus metus, kai jo kandidatūra buvo pasiūlyta į �Noublesso Vėritable�.

Ji dar sykį per�iūrėjo dokumentus, nors jau gana gerai juos �inojo. Pora kaltinimų seksualiniu smurtu studijų metais. Veikiausiai abi moterys buvo papirktos, pamanė, nes nuo baud�iamosios atsakomybės pavyko i�sisukti. Kaltinimas u�puolus moterį al�yriet� proislami�kos sueigos metu vėl teismo nepasiekė. Dalyvavimas leid�iant antisemitinį leidinį universitete. Kaltinimai dėl seksualinio ir fizinio smurto prie� buvusi� �mon�, taip pat pasibaig� tu��iai.

Labiau krito į akį reguliarios ir vis didėjan�ios donacijos Jėzuitų draugijai. Per paskutinius dvejus metus jis vis aktyviau dalyvavo Vatikano II susirinkimo prie�ininkų, fundamentalistų, pasisakan�ių prie� Katalikų ba�ny�ios modernizavim�, veikloje.

Marijos Sesilės supratimu, tokio stipraus religingumo faktai vargiai derėjo su naryste �Noublesso�. Ta�iau Oti tarnavo organizacijai ir jo paslaugos buvo naudingos. Jis gerai surengė kasinėjimus Sularako kalne, viskas vyko skland�iai ir operatyviai. Perspėjimas apie saugumo pa�eidim� �artre buvo perduotas per vien� i� jo informatorių. Jo �valgyba visuomet buvo konkreti ir patikima.

Ta�iau Marija Sesilė vis dėlto nepasitikėjo juo. Jis buvo pernelyg ambicingas. Jo sėkm� ji palygino su paskutinių keturiasde�imt a�tuonių valandų nesėkmėmis. Ji netikėjo jį esant tokį kvail�, kad pats pasiimtų �ied� ar knyg�. Ta�iau Oti taip pat nebuvo toks �mogus, kuris leistų, kad jam būtų vagiama i� po nosies.

Ji dvejojo, ta�iau nusprendė paskambinti.

��Turiu tau darb�. Ie�kau knygos, apie dvide�imties centimetrų auk��io, apie de�imties plo�io, mediniai, oda aptraukti vir�eliai, įri�ta odiniais rai��iais. Taip pat vyri�ko �iedo, pavir�ius lygus, per vidurį plona linija, viduje i�graviruotas. Dar gali būti ma�as �etonas, apie vieno euro monetos dyd�io.�� Ji patylėjo.�� Karkasonė, butas Pe�eru krantinėje ir biuras Verdeno gatvėje. Abu priklauso Poliui Oti. 33 SKYRIUS

Alisos vie�butis buvo tiesiai prie�ais pagrindinius vartus į viduram�ių miest�, paskend�s dailiame sode, atokiai nuo pagrindinės gatvės.

J� palydėjo į patogų kambarį pirmajame auk�te. Alisa pla�iai atvėrė lang� ir apsidairė. Į kambarį pasklido ruo�iamų mėsos patiekalų, �esnako ir vanilės, cigaro dūmų kvapai.

Ji greitai i�sikrovė daiktus, nusiprausė po du�u ir dar kart� paskambino �eilai�� veikiau i� įpro�io negu ka�ko tikėdamasi. Neatsiliepia. Ji gū�telėjo. Niekas negalės apkaltinti jos nesistengus.

Apsiginklavusi kelionių vadovu, įsigytu degalinėje pakeliui i� Tulūzos, Alisa, palikusi vie�butį, perėjo gatv� ir patraukė į Auk�tutinį miest�. Statūs betoniniai laiptai vedė į ma�� park�, kurį i� dviejų pusių supo krūmok�niai, auk�tos eglės ir platanai. Tolimajame miesto sodo gale stūksojo ry�kiai ap�viesta XIX�a. karuselė. Ry�kūs �imtme�io pabaigos ornamentai viduram�ių smiltainio tvirtovės �e�ėlyje atrodė tarsi svetimkūnis. Karuselė buvo u�dengta baltai ir rudai dry�uotu tentu, kurio pakra��iu driekėsi dekoratyvinė juosta, vaizduojanti riterius, damas ir baltus �irgus. Viskas tviskėjo purpuru ir auksu�� �uoliuojantys �irgai, besisukan�ios sėdynės, pasakų ve�imai. Net ir bilietų kioskelis atrodė tarsi mugės prekyvietė. Suskambo skambutis ir karuselė pradėjo suktis. Suklegėjo vaikai, karuselė kantriai pradėjo savo senovi�k� mechanin� dain�.

U� karuselės, anapus kapinių sienos, Alisa matė pilkus antkapių kauburėlius. Kiparisų ir kukmed�ių eilės saugojo ten besiilsin�iuosius nuo pa�alie�ių �vilgsnių. Į de�in� nuo vartų grupelė vyrų lo�ė petank�37.

Ji pastovėjo kaupdamasi prie�ais įėjim� į Auk�tutinį miest�. De�inėje buvo akmeninė kolona, nuo kurios vėpsojo �iurpi akmeninė chimera buka ir at�iauria veido i�rai�ka. Chimera atrodė k� tik restauruota.

SUM CARCAS. A� esu Karkas.

Dama Karkas, saracėnų karalienė, karaliaus Balako �mona, kurios vardu, sakoma, esanti pavadinta Karkasonė, atsispyrusi penkerius metus trukusiai Karolio Did�iojo apgul�iai.

Alisa perėjo �emu ir ank�tu i� akmens, grandinių ir med�io sur�stu pakeliamuoju tiltu. Po jos kojomis girg�dėjo ir bildėjo lentos. Griovys po tiltu buvo be vandens�� jame augo �olė ir laukinės gėlės.

Tiltas vedė į dulkėt� turnyrų lauk� tarp vidinio ir i�orinio įtvirtinimų �iedų. Abipus tilto sienomis karstėsi vaikai, apsiginklav� plastikiniais kardais, �aid�iantys įsivaizduojamus mū�ius. Tiesiai prie�ais j� buvo Narbono vartai. Eidama pro auk�t� siaur� ark�, Alisa pakėlė akis. I� vir�aus į j� tauriai �velgė akmeninė Mergelės Marijos statula.

T� akimirk�, kai Alisa praėjo pro vartus, ji pasijuto atsidūrusi kitoje erdvėje. Grįsta pagrindinė Kro-Meiriovjejo gatvė buvo ypa� siaura ir kilo į kaln�. Namai susispaud� taip arti, kad i� vir�utinio auk�to būtų galima paspausti rank� �mogui name prie�ingoje gatvės pusėje.

Auk�ti pastatai slopino triuk�m�. Į priekį spraudėsi automobilis, abiejose pusėse bepalikdamas laisvos vietos vos per delno plotį, skambėjo įvairios kalbos, juokas, �ūksniai, gestikuliavo praeiviai. Parduotuvių, prekiaujan�ių atvirukais ir kelionių vadovais, vitrinos, inkvizicijos kankinimo prietaisų muziejų reklamuojantis manekenas, muilas ir patalynė, stalo įrankiai, marios �aislinių kardų ir skydų pra�ėsi dėmesio. I� sienos ky�ojo susukti gele�iniai �iedai su mediniais �enklais. �Viduram�ių pentinas� prekiavo kardų kopijomis ir porceliano lėlėmis, ��ventasis Liudvikas� siūlė muil�, suvenyrus ir stalo rakandus.

Alisa leidosi ne�ama kojų į pagrindin� Marku aik�t�. Aik�tė buvo nedidelė, pilna restoranų ir apgenėtų platanų. Jų �akos, besiskleid�ian�ios vir� stalelių ir kėd�ių tarsi prieglobstį suteikian�ios rankos, rungėsi dėl erdvės su ry�kiaspalviais tentais, kurie buvo i�ra�yti kavinių pavadinimais: �Le Marcou�, �Le Trouvėre�, �Le Menestrel�.

Alisa �engė grindiniu į kit� pus� ir atsidūrė ties Kro-Meiriovjejo gatvės ir Pilies aik�tės sandūra, kur parduotuvių, blyninių ir restoranų trikampis supo apie a�tuonių pėdų auk��io akmeninį obelisk�, laikantį devynioliktojo �imtme�io istoriko �ano Pjero Kro-Meiriovjejo biust�. Obelisko pagrind� juostė dekoratyvinių įtvirtinimų juosta.

Ji ėjo toliau, kol atsidūrė prie�ais puslankiu Komtalio pilį juosian�i� auk�t� gynybin� sien�. U� įspūdingų u�rakintų vartų buvo pilies kuorai ir ginklų bok�teliai. Pilis pilyje.

Alisa sustojo suvokusi, kad tai ir yra jos kelionės tikslas: Komtalio pilis, Trenkavelių �eimos namai.

Ji �vilgtelėjo pro auk�tų medinių vartų ply�į. Viskas atrodė tarsi pa�įstama, lyg ji būtų grį�usi į viet�, kurioje kadaise buvo, ta�iau pamir�o. Abipus įėjimo buvo stiklinės bilietų pardavimo būdelės nuleistomis �aliuzėmis, spausdintais ra�menimis nurodytos darbo valandos. U� jų driekėsi didelis dulkėtas �virg�do plotas be �olės, vedantis prie lygaus, siauro, apie �e�ių pėdų plo�io tilto.

Alisa pasitraukė nuo vartų pa�adėjusi sau ateiti anksti ryte. Ji pasuko į de�in� ir nusekė į Rodezo vartus rodan�iais �enklais. Vartai buvo tarp dviejų i�rai�kingų pasag� primenan�ių bok�tų. Ji nulipo �emyn pla�iais laiptais, kurių vidurys buvo nutrintas nesuskai�iuojamos gausybės pėdų.

�ia ai�kiausiai matėsi vidinių ir i�orinių sienų am�iaus skirtumas. I�oriniai įtvirtinimai, kurie, kaip ji perskaitė, pastatyti baigiantis XIII am�iui ir atstatyti per XIX am�ių, buvo pilki, plytos pana�aus dyd�io. Kritikai pasakytų, kad tai dar vienas netinkamo restauravimo pavyzdys. Ta�iau Alisai tai nerūpėjo. J� jaudino vietos dvasia. Vidinė siena su Komtalio pilies vakarine siena buvo pastatyta i� raudonų galų-romėnų epochos plytų ir trapaus XII am�iaus smiltainio.

Po Auk�tutinio miesto triuk�mo Alisa juto ramyb�. Ji jautėsi esanti �ios vietos dalimi�� tarp �ių kalnų, po �iuo dangumi. Atsirėmusi rankomis į mūr�, ji ilsėjosi �velgdama į apa�ioje tekan�i� up�, vaizdavosi, kaip �alta srovė �iurlentų jos kojų tarpupir��iais.

Tik sutemai prarijus paskutinius dienos liku�ius, ji apsigr�ė ir grį�o į Auk�tutinį miest�. 34 SKYRIUS

Karkasonė

1209 M. LIEPA

Jie artėjo prie Karkasonės jodami vorele: priekyje�� Reimonas Ro�ė Trenkavelis, u� jo�� neatsilikdamas Bertranas Peletjė. �evaljė Gijomas Diuma buvo voros pabaigoje.

Alaisa jojo gale su dvasininkais.

Dar nepraėjo nė savaitė, kai ji i�vykusi, ta�iau atrodė, kad viskas trunka gerokai ilgiau. Dvasia buvo palū�usi. Nors Trenkavelio vėliavos sveikutėlės plazdėjo vėjyje ir grį�tan�ių vyrų buvo tiek pat, kiek i�vyko, vikonto veido i�rai�ka ai�kiai bylojo apie jų misijos nesėkm�.

Priartėjus prie vartų, �irgai perėjo į �ingin�. Alaisa pasilenkė į priekį ir patap�nojo Tatu kakl�. Kumelė buvo pavargusi ir pametusi pasag�, ta�iau jos i�tvermė buvo nepriekai�tinga.

Prajojant po Trenkavelių herbu, kaban�iu tarp dviejų Narbono vartų bok�tų, juos pasitiko keliomis eilėmis susirinkusi minia. Vaikai bėgo greta �irgų, mesdami jiems po kojomis gėles ir sveikindami. I� vir�utinių auk�tų langų paskubomis pasigamintomis vėliavėlėmis ir skarelėmis mojavo moterys. Trenkavelis vedė �ygeivius gatvėmis į Komtalio pilį.

Perjojus siaur�jį tilt� ir prajojus pro rytinius vartus, Alaisa pajuto palengvėjim�. Garbės kiemas pratrūko garsais�� visi mojavo ir �ūk�iojo sveikinimus. Ginklane�iai �oko į priekį vesti savo �eimininkų arklių, tarnai skubėjo ruo�ti vonių, virtuvės darbuotojai, ne�ini kibirais vandens, nėrė į virtuv� rengtis �ventei.

Mojan�ių rankų ir besi�ypsan�ių veidų tankynėje Alaisa pastebėjo Orian�. U� jos stovėjo tėvo tarnas Fransua. Pagalvojusi, kaip jį apgavo ir i�trūko jam i� po nosies, ji paraudo.

Ji matė, kaip Oriana akimis nar�o po mini�. Ji trumpai sustojo ties savo vyru �eanu Kongo. Orianos veide �mėstelėjo pasitenkinimas. Toliau ap�iūrinėdama, ji netrukus sustojo ties Alaisa, i�kart sukeldama jai nepatogumo jausm�. Alaisa apsimetė nepastebinti, ta�iau per vis� susirinkusiųjų mini� jautė seserį spoksant į j�. Kai ji pa�velgė vėl, Orianos jau nebebuvo.

Alaisa nulipo nuo �irgo saugodamasi neu�sigauti su�eisto peties ir padavė Tatu vad�ias Amieliui, kad nuvestų j� į arklides. Palengvėjimas sugrį�us namo pranyko. Tarsi tir�tas �iemos rūkas j� u�plūdo liūdesys. Atrodė, kad kiekvienas grį�usysis atsidūrė kieno nors rankose�� �monos, motinos, tetos ar sesers. Ji pasidairė Gijomo, ta�iau jo niekur nebuvo matyti. Turbūt jau maudosi. Net ir jos tėvo nebebuvo.

Ie�kodama nuo�alesnės vietos, Alaisa nuėjo į ma�� kiemelį. Ji niekaip negalėjo i�mesti i� savo min�ių Reimono de Mirvalio eilių, nors nuo jų jautėsi tik blogiau: �Nuo meilės apsaugos nėra, kai meilė renkas tapt galia.�

Pirm� kart� i�girdus �ias eiles, jose i�reik�ti jausmai Alaisai dar nebuvo pa�įstami. Ta�iau vis tiek sėdėdama Garbės kieme, savo gle�nomis rankomis apkabinusi vaiki�kus kelius, klausydamasi klajojan�ių dainių �od�ių apie draskom� �irdį, ji puikiai jautė jų nuotaik�.

Jos akys paplūdo a�aromis. Alaisa piktai nubraukė jas atbula ranka ir pasiry�o nepasiduoti savigailai. Ji atsisėdo ant nuo�alaus suolelio �e�ėlyje.

Prie� santuok� jie su Gijomu da�nai vaik�tinėdav� po Pietinį kiem�. Tada med�iai jau puo�ėsi auksu, �em� buvo nukloj�s vario ir ochros spalvų kilimas. Alaisa savo batelio nosimi dulkėse ved�iojo ra�t� galvodama, kaip galėtų susitaikyti su Gijomu. Ji menkai i�manė �į men�, o jam stigo noro.

Oriana da�nai nesikalbėdavo su vyru po kelias dienas. Paskui tyla nutrūkdavo taip pat netikėtai, kaip ir buvo prasidėjusi, ir Oriana vėl tapdavo maloni ir dėmesinga �eanui iki kito karto. Negausiuose Alaisos prisiminimuose apie tėvų santuok� taip pat �mė�avo pana�ūs tamsos ir �viesos tarpsniai.

Alaisa nenorėjo tokios dalios. Ji stovėjo prie�ais kunig� koply�ioje u�sidėjusi raudon� vualį ir tarė santuokos priesaik�. Plazdėjo raudonų �ventovės �vakių liepsnos, ant �ydin�iomis �ieminėmis gudobelėmis nukloto altoriaus �oko �e�ėliai. Ji tikėjo ir �irdyje tebetiki am�ina meile.

Į jos draug� ir ugdytoj� Esklarmond� meilu�iai kreipdavosi preparatų ir u�kalbėjimų dėmesiui pelnyti ar atgauti. Vynas su mėtų lapais ir pastarnokais, neu�mir�tuolės meilu�io vaisingumui puoselėti, geltonų rakta�olių �luotelės. Nepaisant pagarbos, kuri� juto Esklarmondės įgūd�iams, Alaisa visuomet niekino tokį elgesį kaip beprasmį prietaringum�. Jai nesinorėjo manyti, kad meil� galima taip lengvai apgauti ir nupirkti.

Ji taip pat �inojo apie kitus, gerokai pavojingesnius burtus�� nei�tikimiesiems u�kerėti ar atker�yti. Esklarmondė buvo įspėjusi j� apie �ias tamsi�sias jėgas, tai buvo ai�kus �ėtono vie�patavimo pasaulyje �enklas. Toks blogis negali atne�ti nieko gero.

�iandien pirm�jį kart� savo gyvenime Alaisa miglotai suvokė, kas galėtų paskatinti moteris taip beatodairi�kai elgtis.

*

��Filha.

Alaisa krūptelėjo.

��Kur tu buvai?�� tarė Peletjė, gaudydamas kvap�.�� Visur tav�s ie�kojau.

��Negirdėjau tav�s, tėve,�� atsakė ji.

��Tvirtovės įrengimo darbai prasidės vos tik vikontas Trenkavelis pasimatys su �mona ir sūnumi. Ateinan�iomis dienomis menkai teturėsime laiko atokvėpiui.

��Kada laukiate atvykstant Simeono?

��Po dienos ar dviejų.�� Jis susiraukė.�� Geriau bū�iau įtikin�s jį keliauti su mumis. Ta�iau jis manė sukelsi�s ma�iau įtarimų būdamas tarp savi�kių. Gali būti, kad jis teisus.

��Kai jis jau bus �ia,�� tarė ji,�� tu nuspr�si, k� daryti? A� spėju...

Alaisa nutilo, suvokusi, jog jai veikiau derėtų pirma pa�iai patikrinti savo teorij�, kad tėvui nepasirodytų esanti visi�ka kvai�a. Ir prie� jį.

��K� spėji?�� paklausė jis.

��Ne, nieko,�� greitai atitarė ji.�� A� tik norėjau paklausti, ar galė�iau dalyvauti judviejų su Simeonu susitikime.

Akimirk� jo grie�tame veide �mėstelėjo nuog�stavimas. Ji matė, kaip jis kovoja su savimi spr�sdamas.

��Atsi�velgiant į tai, kiek daug jau padarei,�� tarė jis galų gale,�� tu gali i�klausyti mūsų pokalbį. Ta�iau,�� jis perspėdamas pagrūmojo pir�tu,�� visi�kai ai�kiai suvokdama, kad esi tik stebėtoja. Bet koks aktyvus ki�imasis į �į reikal� baigtas. Neketinu vėl leisti tau rizikuoti.

Ji jautė viduje kylant susijaudinim�. Kai ateis laikas, a� įtikinsiu jį pakeisti nuomon�.

Ji nuleido akis ir kukliai suspaudė rankas tarp kelių.

���inoma, tėve, a� paklustu tavo norui.

Peletjė įdėmiai pa�velgė į j�, ir jo atkaklumas i�blėso.

��Alaisa, norė�iau tav�s papra�yti dar vienos paslaugos. Vikontas Trenkavelis rengia vie�as savo saugaus grį�imo į Karkason� i�kila mes. �inia apie mūsų nesėkm� tariantis dėl s�lygų su Tulūza dar pla�iai nepasklido. Ponia Agnesa, u�uot praleidusi vakar� koply�ioje, dalyvaus vakarinėse mi�iose �v. Nazarijaus katedroje.�� Jis padarė pauz�.�� Norė�iau, kad tu taip pat ateitum. Ir tavo sesuo.

Alaisa apstulbo. Nors ji retkar�iais dalyvaudavo apeigose Komtalio pilies koply�ioje, jos tėvas dar nė sykio neprie�taravo jos valiai apsispr�sti nedalyvauti katedros liturgijoje.

��Suprantu, kad tave tai gali varginti, ta�iau, vikonto Trenkavelio manymu, dabar yra svarbu, kad nebūtų pagrįstų dings�ių kritikuoti jo ar jam artimų asmenų elgesį, ypa� tokiu metu. Jeigu mieste yra �nipų�� neabejoju, kad jų yra,�� nenorėtume, kad mūsų dvasinės pra�angos, jeigu tai būtų �itaip ai�kinama, pasiektų prie�ų ausis.

��Nuovargis �ia niekuo dėtas,�� atsakė ji tū�dama.�� Vyskupas de Ro�foras ir jo kunigai yra veidmainiai. Jie viena skelbia, o kita daro.

Peletjė i�raudo�� ji nebuvo tikra, ar i� pyk�io, ar i� gėdos.

��Jeigu jau taip, ar tu pats dalyvausi?�� primygo ji.

Peletjė i�sisuko nuo jos �vilgsnio.

��A� būsiu u�siėm�s su vikontu Trenkaveliu.

Alaisa įsistebeilijo į jį.

��Puiku,�� tarė ji galiausiai,�� paklustu tau, tėve. Ta�iau nesitikėk, kad klaupsiuosi prie� nelaimingo �mogaus atvaizd� ant medinio kry�iaus ir jam melsiuosi.

Akimirk� ji pagalvojo pernelyg įsismarkavusi. Ta�iau, jos nuostabai, tėvas prapliupo juoku.

��Visi�kai teisingai,�� tarė jis.�� Nesitikė�iau i� tav�s didesnio nuolaidumo. Tik būk atsargi, Alaisa, nereik�k �ių pa�iūrų neapgalvotai. Jie gali klausytis.

*

Tolesnes valandas Alaisa praleido savo menėje. Ji pasiruo�ė �vie�io kvapiojo mairūno kompres� maud�ian�iam kaklui ir pe�iui. Tuo pa�iu metu ji klausėsi savo gera�irdės tarnaitės �nekos.

Pasak Riksendės, nuomonės dėl Alaisos ankstyvos i�kylos i� pilies i�siskyrė. Vieni rei�kė susi�avėjim� Alaisos tvirtumu ir dr�sa. Kiti, tarp jų ir Oriana, kritikavo j�. Elgdamasi taip nutrūktgalvi�kai ji daranti i� savo vyro kvailį. Be to, ji sukėlusi pavojų visos misijos sėkmei. Alaisa vylėsi, kad Gijomas toks nesijau�ia, nors ir būg�tavo, kad tai įmanoma. Jo mintys da�niausiai rinkdavosi gerai pramintus takus. Be to, jo orumas buvo lengvai pa�eid�iamas. Alaisa i� savo patirties �inojo, kaip jis trok�ta, kad juo būtų �avimasi, kad visi jį �lovintų. Kartais dėl to jis netgi kalbėdavo ar elgdavosi prie�taraudamas savo prigim�iai. Jeigu jis pasijuto pa�emintas, nereikia nė sakyti, kaip reaguos į tai.

��Ta�iau dabar jie jau nieko nebegali sakyti,�� tarė Riksendė, valydama kompreso liku�ius.�� Visi grį�o sėkmingai. Argi tai nerei�kia, kad Dievas yra mūsų pusėje?

Alaisa nenoromis �yptelėjo. Ji numanė, kad Riksendė gali pakeisti savo nuomon�, kai mieste pasklis �inia apie tikr�j� padėtį.

*

Einant i� Komtalio pilies į �v. Nazarijaus katedr� gaudė varpai, padrikais debesimis nusėtas dangus da�ėsi purpuru. Procesij� vedė baltai vilkintis kunigas, ne�inas auk�tai i�keltu auksiniu kry�iumi. Paskui jį sekė kiti kunigai, vienuoliai ir vienuolės. Po jų ėjo ponia Agnesa, konsulų �monos, jų kambarinės u�baigė procesij�. Alaisa buvo priversta eiti greta sesers.

Oriana nei�tarė jai nė �od�io: nei gero, nei blogo. Kaip visada ji traukė minios �vilgsnius, ja buvo �avimasi. Ji dėvėjo tamsiai raudon� suknel� ir stand�iai suver�t� dailų juodos ir aukso spalvos korset�, i�ry�kinantį jos auk�t� liemenį ir apvalius klubus. Jos juodi plaukai buvo i�plauti ir sutepti aliejumi, rankos sunertos priekyje, rodant nuolankum�, o kartu ir ant rie�o kabantį aukų krep�elį.

Alaisa pamanė, kad krep�elis veikiausiai būsi�s turtingo gerbėjo dovana�� tai buvo galima spr�sti i� perlais nusagstytų kra�tų ir auksiniais siūlais i�siuvinėto �ūkio.

Ceremoningumas ir i�vaizdumas negalėjo paslėpti įtarumo ir prie�i�kumo, kurį Alaisa jautė.

Ji nepastebėjo Fransua, kol jis lengvai palietė jos rank�.

��Esklarmondė grį�o,�� su�nab�dėjo jis į ausį.�� A� tiesiai i� ten.

Alaisa atsigr�ė.

��Ar kalbėjai su ja?

Jis padvejojo.

��I� tiesų, ne.

Ji tu�tuojau �engė i� procesijos.

��Ponia, ar galė�iau patarti, kad liktumėte, kol baigsis apeigos?�� tarė jis, akimis rodydamas į duris. Alaisa nusekė jo �vilgsnį. Sargyboje stovėjo trys vienuoliai juodais gobtuvais, ai�ku, stebėdami, kas dalyvauja ir kas�� ne.�� Būtų apmaudu, jeigu jūsų nedalyvavimas pakenktų poniai Agnesai ar jūsų tėvui. Tai gali būti suprasta kaip jūsų palankumo naujajai ba�ny�iai �enklas.

��Be abejo, �inoma.�� Ji akimirk� pam�stė.�� Ta�iau pra�om perduoti Esklarmondei, kad a� būsiu pas j�, kai tik galėsiu.

*

Alaisa suvilgė pir�tus �v�stu vandeniu ir persi�egnojo�� jeigu kas stebėtų j�.

Ji susirado viet� prisigrūdusioje �iaurinės navos dalyje, pasitraukdama nuo Orianos kuo toliau, ta�iau tiek, kad neatkreiptų dėmesio. Auk�tai vir� navos nuo lubų karan�iuose �viestuvuose �ibėjo �vakės. I� apa�ios �viestuvai atrodė tarsi did�iuliai ratai, bet kuri� akimirk� galintys nukristi ant susirinkusių nusidėjėlių galvų.

Vyskupas nustebo jo ba�ny�iai prisipild�ius�� ji jau ilg� laik� buvo tu��ia. Jo plonas balsas skambėjo silpnai ir vos girdėjosi per kvėpuojan�ių ir mind�ikuojan�ių tvankumoje �monių mini�. Kaip tai skyrėsi nuo Esklarmondės ba�ny�ios paprastumo!

Nuo jos tėvo ba�ny�ios paprastumo.

Gerieji �monės teikė pirmum� vidiniam tikėjimui, o ne i�oriniam demonstravimui. Jiems nereikėjo pa�ventintų pastatų, prietarais grįstų ritualų, �eminan�io nuolankumo�� visa tai buvo sumanyta paprastiems �monėms nutolinti nuo Dievo. Jie negarbino atvaizdų ir nepuolė ant kelių prie�ais stabus ar kankinimo priemones. Gerieji krik��ionys Dievo gali� į�velgė �odyje. Jiems tebuvo reikalingos knygos ir maldos, i�tartas ir garsiai skelbiamas �odis. I�ganymas jiems visi�kai nederėjo su aukomis, relikvijomis ar tik kunigams suprantama kalba murmamomis sekmadienio maldomis.

Jų akyse visi buvo lygūs prie� �ventojo Tėvo Malonꠗ �ydai ir saracėnai, vyrai ir moterys, laukų gyvis ir padangių pauk�tis. Nėra pragaro ir paskutinio teismo dienos, nes per Dievo malon� bus i�gelbėti visi, nors daugeliui lemta gyventi dar daug gyvenimų, kol pasieks Dievo karalyst�.

Nors Alaisa pati nedalyvavo pamaldose, i� Esklarmondės ji �inojo maldų �od�ius ir apeigas. Svarbiausia, kad �iais besikaupian�ios tamsos laikais Bons Chretiens buvo geri �monės, pakantūs ir taikūs, �lovinantys �viesos Diev�, u�uot gū��si nuo �iauriojo katalikų Dievo pyk�io.

Galų gale Alaisa i�girdo tariant Benedictus �od�ius. Atėjo akimirka jai i�eiti. Ji nulenkė galv� ir pama�u, sunertomis rankomis, saugodamasi nepatraukti dėmesio, pradėjo artintis prie durų.

Dar po kelių akimirkų ji buvo laisva. 35 SKYRIUS

Esklarmondės namas skendėjo Baltazaro bok�to �e�ėlyje. Prie� pasibelsdama į langin�, Alaisa akimirk� padvejojo. Pro didelį į gatv� �velgiantį lang� ji stebėjo savo draug� vaik�tant viduje. Ji dėvėjo paprast� �ali� suknel�, �ilomis sruogomis i�marginti plaukai buvo suri�ti u� nugaros.

�inau, kad esu teisi.

Alaisa pajuto u�plūstant palankumo jausm�. Ji buvo tikra, kad jos spėjimai pasitvirtins. Esklarmondė pakėlė akis. Ji tu�tuojau pamojo ranka, �ypsena nu�vietė jos veid�.

��Alaisa! Esi visada laukiama. Mes pasiilgome tav�s.

Vos į�engus pro duris į vienintelį apa�ioje esantį kambarį, Alais� pasitiko pa�įstamas �olynų ir prieskonių kvapas. Kambario viduryje vir� nedidelio ugniakuro kunkuliavo puodas vandens. Prie sienos glaudėsi stalelis, suolas ir dvi kėdės.

Galin� kambario dalį nuo priekinės skyrė sunki u�uolaida. �ia Esklarmondė priimdavo atėjusiuosius patarimo. �iuo metu lankytojų nebuvo ir u�uolaida buvo atitraukta. Ant ilgų lentynų i�rikiuoti eilėmis stovėjo moliniai indai, nuo lubų karojo �olių ir d�iovintų gėlių ry�eliai. Ant stalo stovėjo �ibintas ir piestelė su grūstuvėliu, kokius turėjo ir Alaisa�� tai buvo sutuoktuvių dovana nuo Esklarmondės.

Kopėtėlėmis buvo galima pakilti vir� darbo kambario į palėp�, kur nedideliame plotelyje miegojo Esklarmondė ir Sajhė. Sajhė buvo ten ir, i�vyd�s, kas atėjo, garsiai �ūktelėjo. Jis spar�iai nusirito skersiniais �emyn ir apsivijo rankomis jos liemenį. Nieko nelaukdamas jis pradėjo i�samiai pasakoti visk�, k� dar�s, mat�s ir girdėj�s nuo jų paskutinio susitikimo.

Sajhė buvo gabus pasakotojas, mokėjo kalbėti vaizd�iai ir i�rai�kingai. Kalbant jo gintarinės akys �vilgėjo i� jaudulio.

Leidusi jam i�silieti, Esklarmondė tarė:

��Reikia, kad perduotum kelet� prane�imų nuo man�s, būk geras. Ponia Alaisa atleis tau.

Sajhė jau rengėsi prie�tarauti, ta�iau senelės veido i�rai�ka jį sustabdė.

��Neilgai teu�truksi.

Alaisa pakedeno jo plaukus.

��Esi pastabus, Sajhė, ir gabus i�kalbai. Galbūt suaug�s tapsi poetu?

Jis papurtė galv�.

��Noriu būti �evaljė. Noriu kovoti.

��Sajhė,�� tarė Esklarmondė grie�tai,�� dabar klausyk man�s.

Ji nurodė asmenų, kuriuos jis privalėjo aplankyti, vardus, o tuomet ir tai, k� jiems turėjo pasakyti: du parfaitai i� Albi po trijų parų bus jaunuolyne į rytus nuo San Migelio priemies�io.

��Ar gerai supratai prane�im�?

Jis linktelėjo.

��Gerai,�� nusi�ypsojo ji, bu�iuodama Sajhė į kakt� ir pridėdama pir�t� prie lūpų.�� Atmink: tik tiems, kuriuos paminėjau. Dabar eik. Kuo anks�iau i�vyksi, tuo grei�iau sugrį�i ir galėsi papasakoti daugiau istorijų poniai Alaisai.

��Ar nebijai, kad jis gali i�sitarti?�� paklausė Alaisa, Esklarmondei u�darius duris.

��Sajhė�� sumanus berniukas. Jis �ino, kad kalbėti dera tik su tais, kam yra skirta �inia.�� Ji persisvėrė pro lang� ir u�darė langines.�� Ar kas nors �ino, kad esi �ia?

��Tik Fransua. Jis pasakė man, kad tu grį�ai.

Esklarmondės �vilgsnis keistai persimainė, ta�iau ji nieko nepasakė.

Ji atsisėdo prie stalo ir pasiūlė Alaisai atsisėsti greta.

��Taigi, Alaisa, ar tavo kelionė į Bezjė buvo sėkminga?

Alaisa i�raudo.

��Tu girdėjai apie tai?

��Visa Karkasona tai �ino. Ma�ai bekalbama apie k� kita.�� Esklarmondė surimtėjo.�� Su�inojusi apie tai susirūpinau. Tai buvo i�kart po tavo u�puolimo.

��Tu �inai ir apie tai? Kadangi negavau i� tav�s jokios �inios, maniau, galbūt esi i�vykusi.

��Ne. Atvykau į pilį t� pa�i� dien�, kai tave surado. Ta�iau Fransua neleido man�s į vidų. Tavo seseriai įsakius, be jos leidimo niekas negalėjo tav�s aplankyti.

��Jis man nesakė apie tai,�� tarė ji, sutrikusi dėl nesusipratimo.�� Oriana taip pat nieko nesakė, nors tai mane stebina ma�iau.

��Kodėl?

��Ji vis� laik� mane pri�iūrėjo, ta�iau veikiau siekdama ka�kokio tikslo nei norėdama gero.�� Alaisa patylėjo.�� Atleisk, Esklarmonde, kad nepasidalijau savo sumanymais su tavimi, ta�iau tarp sprendimo ir plano vykdymo buvo pernelyg ma�ai laiko, kad spė�iau.

Esklarmonde mostelėjo ranka.

��Leisk man tau papasakoti, kas �ia dėjosi, kol tu buvai i�vykusi. Po kelių dienų, kai tu i�jojai i� pilies, atvyko vyras, teiraudamasis Raulio.

��Raulio?

��Bernioko, radusio tave gėlyne.�� Esklarmonde kreivai �yptelėjo.�� Jis �iek tiek i�garsėjo po to antpuolio prie� tave. Taip gyrėsi tuo, k� es� padar�s, kad jo paklausius būtų galima pamanyti, jog jis viena ranka i�guldė Saladino kariaun�, kad tik tave i�gelbėtų.

��Visi�kai jo neprisimenu,�� tarė Alaisa, purtydama galv�.�� Ar manai, kad jis k� nors matė?

Esklarmonde gū�telėjo:

��Abejoju. Kai buvo paskelbtas pavojus, tu jau ma�daug par� buvai dingusi. Negalė�iau patikėti, kad Raulis matė patį u�puolim��� jis būtų prasitar�s gerokai anks�iau. Kad ir kaip būtų, tas pa�alietis pasikvietė Raulį į ��v. Jono Evangelisto� tavern�, prigirdė jį, visaip i�gyrė. Nepaisant tų pagyrūni�kų tau�kalų, Raulis tik paprastas berniokas, be to, apykvailis. Taigi kai Gastonas u�darinėjo nak�iai, Raulis jau vargiai begalėjo pastovėti. Jo bendras pasisiūlė jį saugiai palydėsi�s.

��Ir?

��Raulis namo nebegrį�o. Nuo tol jo niekas daugiau nematė.

��O tas vyras?

��Pradingo, lyg jo niekada nebūtų buv�. Tavernoje jis sakėsi es�s i� Alzono. Kol tu buvai Bezjė, a� nuvykau ten. Niekas apie tokį ten negirdėj�s.

��Taigi i� tos pusės nieko nesu�inosime?

Esklarmonde papurtė galv�.

��Kaip tu atsidūrei pilies kieme tokiu metu?�� paklausė ji. Jos balsas buvo ramus, ta�iau u� jos �od�ių jautėsi tvirtas ry�tas.

Alaisa papasakojo. Jai baigus, Esklarmonde tylėjo. Galiausiai ji tarė:

��Yra du klausimai. Pirmiausia�� kas �inojo apie tai, kad tėvas pasikvietė tave? Netikiu, kad tavo u�puolikai galėjo atsidurti ten atsitiktinai. Antrasis klausimas: jeigu ne jie buvo s�mokslo sumanytojai, tai kam jie dirbo?

��A� niekam nesakiau. Tėvas patarė man nei�sitarti.

���ini� perdavė Fransua.

��Taip,�� pripa�ino Alaisa,�� ta�iau a� netikiu, kad Fransua...

��Bet kas i� tarnų galėjo pamatyti jį prie tavo menės klausantis, k� tu kalbi.�� Ji įsmeigė tiesų, budrų �vilgsnį į Alais�.�� Dėl ko vykai į Bezjė paskui tėv�?

Staigus netikėtas temos posūkis u�klupo Alais� nepasiruo�usi�.

��A�...�� prabilo ji liūdnai ir atsargiai. Ji atėjo pas Esklarmond� atsakymų į savo klausimus, ta�iau atsidūrė liudytojos vaidmenyje.�� Jis davė man amulet�,�� tarė ji, nenuleisdama akių nuo Esklarmondės,�� disk�, kuriame buvo i�graviruotas labirintas. Jį ir pasiėmė vagys. Tai, k� papasakojo tėvas, sukėlė man baim�, kad kiekviena diena, praleista tinkamai nesirūpinant br�stan�iais įvykiais, gresia pavojumi...�� Jos balsas nutrūko, ji nebe�inojo, ar t�sti.

U�uot sunerimusi, Esklarmondė �ypsojosi.

��Ar pasakei jam ir apie lentel�?�� paklausė ji �velniai.

��Taip, jo i�vykimo i�vakarėse, prie�... prie� u�puolim�. Jis labai sunerimo, ypa� kai pasakiau, kad ne�inau, i� kur atsirado lentelė.�� Ji patylėjo.�� Ta�iau i� kur tu �inai, kad...

��Sajhė matė j�, kai jūs pirkote sūrį turguje, ir papasakojo man. Kaip supratai, jis pastabus.

��Labai keista vienuolikos metų berniukui atkreipti į tai dėmesį.

��Jis �inojo, kad tai svarbu man,�� atsakė Esklarmondė.

��Kaip ir diskas?

Jų �vilgsniai susitiko.

Esklarmondė padvejojo.

��Ne,�� tarė ji, atid�iai rinkdamasi �od�ius.�� Nevisi�kai.

��Tai tu turi?�� paklausė atsargiai Alaisa.

Esklarmondė linktelėjo.

��Ta�iau kodėl tu papras�iausiai nepapra�ei? Bū�iau mielai atidavusi pati.

��T� vakar�, kai dingai, Sajhė ir ruo�ėsi papra�yti. Jis ilgai laukė, ta�iau kai galiausiai negrį�ai į savo men�, pats j� paėmė. Gerai, kad jis tai padarė, kai tokios aplinkybės.

��Ir tu vis dar j� turi?

Esklarmondė linktelėjo.

Alaisa pajuto u�plūstant pasidid�iavim��� ji buvo teisi spėdama dėl savo draugės, paskutiniosios saugotojos.

Ma�iau �enkl�. Supratau jį.

��Sakyk, Esklarmondė,�� tarė ji, skubėdama i� susijaudinimo,�� jeigu lentelė priklauso tau, tai kodėl tėvas apie j� nieko ne�ino?

Esklarmondė nusi�ypsojo.

��Jis taip pat ne�ino, kaip �i lentelė atsirado pas mane. Taip norėjo Harifas Trilogijos saugumo labui.

Alaisa nebei�drįso prabilti.

��Dabar, kai mes jau suprantame viena kit�, papasakok man, k� �inai.

*

Esklarmondė atid�iai klausėsi, kol Alaisa baigė savo pasakojim�.

��Simeonas vyksta į Karkason�?

��Taip, ta�iau knyg� jis perdavė saugoti mano tėvui.

��I�mintingas atsargumas,�� linktelėjo ji,�� a� noriu artimiau susipa�inti su juo. Jis visada man rodėsi es�s geras vyras.

��Man jis be galo patiko,�� prisipa�ino Alaisa.�� Tėvas Bezjė su�inojo, kad Simeonas teturi vien� knyg�. �i �inia jį nuvylė, nes jis tikėjosi rasi�s abi.

Esklarmondė buvo beatsakanti, kai staiga pasigirdo beldimas į langines ir duris.

Moterys pa�oko ant kojų.

��Dėmesio! Dėmesio!

��Kas tai? Kas �ia darosi?�� su�uko Alaisa.

��Kareiviai. Kol tavo tėvo nebuvo, jau kelet� kartų mus i�krėtė.

��Bet ko jie ie�ko?

��Sako, kad nusikaltėlių, ta�iau i� tikro gerųjų �monių.

��Ta�iau kieno vardu jie veikia? Konsulų?

Esklarmondė papurtė galv�.

��Beran�ė de Ro�foro, mūsų kilniojo vyskupo, ispano vienuolio Domingo de Guzmano ir jo pamokslininkų, legatų�� kas �ino? Jie neprisistato.

��Ta�iau tai prie�tarauja mūsų įstatymams...

Esklarmondė pakėlė prie lūpų pir�t�.

��Tsss... Gal jie dar praeis pro �alį.

T� pa�i� akimirk� smarkus spyris pa�ėrė į kambarį med�io atplai�as. Skl�stis nei�laikė ir durys dusliai trinktelėjo į akmenin� sien�. Į kambarį įsiver�ė du ginkluoti vyrai. Jų veidus slėpė nuleisti �almai.

��A� esu Alaisa Diuma, intendanto Peletjė duktė. Reikalauju pasakyti, kieno įgaliojimu jūs veikiate.

Vyrai nenuleido ginklų ir nepakėlė �almų.

��Reikalauju, kad jūs...

Tarpduryje ka�kas suraudonavo ir, Alaisos siaubui, į kambarį į�engė Oriana.

��Sese! Kaip tu gali �ia taip įsibrauti?

��Atvykau mūsų tėvo pra�ymu parvesdinti tave į Komtalio pilį. Apie tavo skubot� pasi�alinim� i� vakarinių pamaldų jau �inoma. Būg�taudamas, kad tau gali būti nutikusi nelaimė, jis nurodė man tave surasti.

Meluoji.

��Visų pirma, jis niekuomet taip nepagalvotų, jeigu tik jam neprikalbėtum,�� staiga atkirto ji. Alaisa ap�velgė kareivius.�� Ar jis pasiūlė atsivesti ir ginkluot� palyd�?

��Mes visi i� �irdies siekiame tau gero. Pripa�įstu, jie gal truputį persistengė.

��Nėra jokio reikalo tau rūpintis. Grį�iu į Komtalio pilį, kai tik galėsiu.

Staiga Alaisa suprato, kad Oriana visi�kai nekreipia į j� dėmesio. Jos �vilgsnis klajojo po kambarį. Alaisa pajuto pilve nemalonų �altį. Ar Oriana galėjo klausytis jų pokalbio?

Ji i� karto pakeitė taktik�.

��Geriau pagalvojus, a� gal vis dėlto vyksiu su jumis. Mano reikalai �ia jau atlikti.

��Reikalai, sese?

Oriana vaik�tinėjo po kambarį, braukdama ranka per kėd�ių atkaltes ir stalo pavir�ių. Ji pakėlė kampe stovin�ios skrynios dangtį ir leido jam trankiai nukristi. Alaisa sunerimusi j� stebėjo.

Ji sustojo prie Esklarmondės gydymo kambario slenks�io.

��K� gi tu �ia darai, burtininke,�� tarė Oriana niekinamai, pirm� kart� parodydama, kad pastebi Esklarmond�.�� Pavilgai, u�kalbėjimai silpnapro�iams?�� Ji pasibjaurėdama įki�o galv� ir atsitraukė.�� �monės kalba, kad tu, Esklarmond� de Servjan, esi ragana.

��Kaip drįsti j� taip vadinti!�� su�uko Alaisa.

��Galite pa�iūrėti, ponia Oriana, jeigu jums tai malonu,�� tarė Esklarmond� �velniai.

Oriana staiga sugriebė u� rankos Alais�.

��Tau jau gana,�� tarė ji giliai suleisdama a�trius nagus į Alaisos od�,�� tu pasakei, kad esi pasiruo�usi grį�ti į pilį, tad eime.

Alaisa, nespėjusi nieko atsakyti, atsidūrė gatvėje. Kareiviai sekė taip arti i� paskos, kad ji savo sprandu jautė jų �nopavim�. Jai sugrį�o blausus gėralo kvapo ir sudir�usios rankos, u�spaud�ian�ios burn�, prisiminimas.

��Grei�iau,�� ragino j� Oriana, baksnodama į nugar�.

Alaisa jautė, kad Esklarmondės labui ji turi paklusti Orianos norams. Ties gatvės kampu Alaisa spar�iai �vilgtelėjo per petį atgal. Esklarmond� stovėjo tarpduryje stebėdama. Ji greitai pridėjo pir�t� prie lūpų. Ai�kus įspėjimas nieko nesakyti. 36 SKYRIUS

Stovėdamas don�one, Peletjė trynėsi akis ir i�ties�s rankas r��ėsi, varydamas i� kaulų stingulį.

Jau daug valandų i� Komtalio pilies �uoliavo pasiuntiniai, gabenantys lai�kus �e�iasde�im�iai Trenkavelio vasalų, kurie dar nebuvo i�vyk� į Karkason�. Stipriausi jo vasalai turėjo visokeriop� nepriklausomyb� ir buvo siejami tik formaliais pavaldumo ry�iais, tad Peletjė atid�iai rūpinosi, kad Reimono Ro�ė kreipimesi būtų daugiau įkalbinėjimų ir pra�ymų negu įsakymų. Visuose lai�kuose buvo be u�uolankų i�dėstyta grėsmė. Prancūzai telkiasi ties jų sienomis, rengdamiesi įsiver�imui, kokio Pietūs dar neregėj�. Karkasonos karin� įgul� būtina stiprinti. Dėl to jie, kaip s�jungininkai, prival� tesėti savo įsipareigojimus, atvykti su tiek pasiruo�usių vyrų, kiek tik pajėgs sukviesti.

��Ala perfin,�� tarė Trenkavelis, tirpdydamas va�k� vir� liepsnos savo antspaudui u�dėti. Galų gale.

Peletjė grį�o prie vikonto, linktelėdamas galva �eanui Kongo. Paprastai jis menkai terodydavo dėmesio Orianos vyrui, ta�iau �į kart� turėjo pripa�inti, kad Kongo ir jo ra�tininkai dirbo nenuilsdami ir na�iai. Tarnui nune�us ra�t� paskutiniam laukian�iam pasiuntiniui, Peletjė leido i�eiti ir ra�tininkams. Sekdami paskui Kongo, jie vienas po kito kilo, mank�tino sustingusius pir�tų s�narius, trynė pavargusias akis, rinko savo pergamento ritinius, plunksnas ir ra�alines. Peletjė laukė, kol jie su vikontu Trenkaveliu liks vieni.

��Mesire, jums derėtų pailsėti,�� tarė jis.�� Turite tausoti jėgas.

Trenkavelis nusijuokė.

��Forea e vertu,�� tarė jis, pakartodamas Bezjė sakytus �od�ius. Stiprybė ir dr�sa.�� Nesirūpinkite, Bertranai. Jau�iuosi gerai kaip niekada.�� Vikontas padėjo rank� ant Peletjė peties.�� Poilsis, atrodo, reikalingesnis jums, mano senasis drauge.

��Pripa�įstu, gundanti mintis, mesire,�� atsakė jis. Po keleto savai�ių neramių naktų jis jautėsi slegiamas savo penkiasde�imt dvejų metų.

��Bertranai, �iandien mes visi miegosime savo lovose, nors bijau, kad ta valanda dar toli, bent mums.�� Jo dailų veid� apniaukė rūstis.�� Labai svarbu, kad susitik�iau su konsulais kuo grei�iau.�� Su kuo daugiau konsulų, kiek tik pavyks surinkti �iais prane�imais.

Peletjė linktelėjo.

��Ar turite ypatingų pageidavimų?

��Net jeigu visi mūsų vasalai atsilieps į kvietim� ir atves gausius būrius karių, mums reikės daugiau vyrų.

Jis skėstelėjo rankomis.

��Ar norite, kad konsulai panaudotų karinį i�d�?

��Mums reikia tiek lė�ų, kad galėtume sumokėti drausmingiems, mū�iuose įgudusiems samdomiems kariams, aragonams ar katalonams�� pasitelksime tuos, kurie ar�iau mūsų.

��Ar galvojote apie mokes�ių padidinim�? Gal druskos ar kvie�ių?

��Dar per anksti. Kol kas a� norė�iau, kad reikiamos lė�os būtų renkamos daugiau i� geros valios nei i� prievolės.�� Jis patylėjo.�� Jeigu tai nepavyks, tada pagalvosiu apie grie�tesnes priemones. Kaip vyksta įtvirtinimų stiprinimas?

��Sukviesti visi mūrininkai ir dailidės i� miesto, San Viseno ir San Migelio priemies�ių bei �iaurinių kaimų. Jau pradėtas ardyti katedros choras ir kunigų valgykla.

Trenkavelis �yptelėjo:

��Beran�ė de Ro�forui tai nepatiks.

��Vyskupas turės susitaikyti,�� atsakė Peletjė.�� Mums kuo grei�iau reikalinga visa prieinama mediena, kad galėtume pradėti ambanų38 ir kadefalkų39 statyb�. Jo rūmai ir ba�ny�ia�� artimiausias medienos �altinis.

Reimonas Ro�ė pakėlė rankas, vaizduodamas pasiduod�s.

��Neketinu gin�yti tavo sprendimo,�� nusijuokė jis.�� Gynybos statiniai, be jokios abejonės, svarbiau u� vyskupo patogumus. Bertranai, sakyk, ar Pjeras Ro�ė de Kabarė jau atvyko?

��Dar ne, ta�iau jo laukiama kiekvien� akimirk�.

��Kai atvyks, atsiųsk jį tiesiai pas mane. Jeigu įmanoma, a� atidė�iau pokalbį su konsulais iki jo atvykimo. Jis yra labai jų gerbiamas. Ar yra �inių i� Termeneso ir Fua?

��Kol kas ne, mesire.

*

Kiek vėliau Peletjė, įsirėm�s rankomis į �onus, stovėdamas �velgė į Garbės kiem�. Darbų pa�anga jį maloniai nuteikė. Kiemas skambėjo nuo pjūklų ir plaktukų garsų, bildėjo medien�, vinis ir derv� gabenan�ių karu�ių ratai, kalvių �aizdruose ū�avo ugnis. Akies kampu�iu jis pastebėjo per kiem� prie jo atbėgan�i� Alais� ir susiraukė.

��Dėl ko pasiuntei Orian� atvesdinti man�s?�� ji grie�tai paklausė priėjusi prie jo.

Jis atrodė suglum�s.

��Atvesdinti tav�s? I� kur?

��Buvau pas savo draug� Esklarmond� de Servjan, pietinėje miesto dalyje. Oriana atvyko lydima dviejų kareivių ir tvirtino, kad tu liepei jai parvesdinti mane atgal į pilį.

Ji stebėjo tėvo veid�, laukdama reakcijos, ta�iau matė tik sutrikim�. �Ar ji kalba ties�?�

��A� nė nema�iau Orianos.

��Ar kalbėjai su ja, kaip buvai �adėj�s, dėl jos elgesio tuo metu, kai buvai i�vyk�s?

��Dar neturėjau progos.

��Maldauju tav�s, nesumenkink jos vaidmens. Ji ka�k� �ino. Ka�k�, kas gali pakenkti tau, esu tuo tikra.

Peletjė veidas i�raudo.

��Nesirengiu leisti tau �mei�ti savo sesers. Tai turi...

��Lentelė su labirintu priklauso Esklarmondei,�� i�sprūdo jai.

Jis sustingo, lyg būtų gav�s smūgį.

��K�? K� tu �neki?

��Prisimeni, Simeonas davė j� moteriai, atėjusiai antrosios knygos?

��Negali būti,�� tarė jis su tokia jėga, kad Alaisa atsitraukė �ingsnį atgal.

��Esklarmond� yra saugotoja,�� neatly�o Alaisa, skubėdama kalbėti, kol jis jos nenutildė.�� Ji yra ta sesuo i� Karkasonos, apie kuri� ra�ė Harifas. Ji �ino ir apie amulet�.

��Esklarmondė pasakė tau, kad ji yra saugotoja?�� spyrė jis.�� Jeigu taip, tai ji...

��A� jos tiesiai neklausiau,�� tvirtai atsakė Alaisa ir pridūrė:�� Viskas ai�ku, tėve. Ji kaip tik toks �mogus, kokį pasirinktų Harifas.

Ji nutilo.

��K� tu �inai apie Esklarmond�?

���inau, kad ji yra i�mintinga moteris. Esu dėkingas jai u� meil� ir dėmesį, kurį suteikė tau. Sakei, kad ji turi anūk�?

��Taip, proanūkį. Jis vardu Sajhė, vienuolikos metų. Esklarmondė yra i� Servjano. Ji atvyko į Karkason�, kai Sajhė buvo dar kūdikis. Viskas atitinka Simeono pasakojim�.

��Intendante Peletjė!

Jie abu atsigr�ė į atskubantį tarn�.

��Mesire, mano valdovas Trenkavelis kvie�ia jus tuojau pat ateiti į jo men�. Pjeras Ro�ė, Kabarė valdovas, atvyko.

��Kur Fransua?

��Ne�inau, mesire.

Peletjė, apimtas nevilties, piktai dėbtelėjo į jį.

��Pasakyk mano valdovui, kad netrukus būsiu,�� tarė jis �iurk��iai,�� tada surask Fransua ir atsiųsk pas mane. Tas �mogysta visada ka�kur �laistosi.

Alaisa palietė jo rank�:

��Bent jau pasikalbėk su Esklarmondė. I�klausyk, k� ji turi pasakyti. A� perduosiu jai.

Jis padvejojo ir pasidavė.

��Kai Simeonas atvyks, a� i�klausysiu, k� turi pasakyti tavoji i�mintinga moteris.

Peletjė nu�ingsniavo dideliais �ingsniais. Laiptų vir�uje jis stabtelėjo.

��Dar vienas dalykas, Alaisa. Kaip Oriana su�inojo, kur tav�s ie�koti?

��Turbūt ji sekė mane i� �v. Nazarijaus katedros, nors...�� Ji nutilo, supratusi, kad Orianai nebūtų u�tek� laiko taip greitai pasikviesti į pagalb� kareivius ir grį�ti.�� Ne�inau,�� pripa�ino ji.�� Ta�iau esu tikra, kad...

Peletjė jau nebuvo.

Einant per kiem�, Orianos niekur nebuvo matyti. Alaisa su palengvėjimu atsiduso. Staiga ji sustojo.

Bet jeigu ji grį�o?

Alaisa pasikai�ė sukni� ir leidosi bėgti.

*

Vos u�sukus u� Esklarmondės gatvės kampo, Alaisa suprato, kad jos būg�tavimai pasitvirtino. Langinės vos bekabojo, durys buvo visi�kai i�plė�tos i� staktos.

��Esklarmonde, ar tu �ia?

Alaisa įėjo į vidų. I�vartyti baldai, sulau�yti krėslo ranktūriai atrodė lyg i�sukiotos rankos. Skrynios turinys at�ariai i�verstas ant �emės, ugniakuro liku�iai i�spardyti, grindys nuklotos pilkais pelenais.

Ji pasilypėjo kelet� pakopų kopė�iomis. Miegamojo ploto lentjuostės buvo nuklotos �iaudais, patalynės skutais ir plunksnomis. Viskas sudraskyta. Ant audeklo buvo matyti ie�ių ir kardų dūrių �ymės.

Esklarmondės gydymo kambaryje netvarka buvo dar baisesnė. U�uolaida nuplė�ta. I�lietų skys�ių ir pavilgų balutėse�� rudose, baltose ir ry�kiai raudonose�� mėtėsi sudau�ytų �so�ių ir dubenų �ukės. Į asl� įminti ry�eliai �olių, �iedynai ir lapai.

Ar Esklarmonde buvo �ia, kai kareiviai sugrį�o? Alaisa i�bėgo į lauk�, vildamasi sutikti k� nors, kas galėtų papasakoti jai, kas �ia vyko. Aplinkui visų durys buvo u�darytos, langai u�skl�sti.

��Ponia Alaisa.

Ji pagalvojo, kad jai pasigirdo.

��Ponia Alaisa!

��Sajhė,�� su�nib�dėjo ji,�� Sajhė? Kur tu?

���ia, vir�uje.

Alaisa �engė i� pastato �e�ėlio ir �vilgtelėjo į vir�ų. Besitelkian�iose sutemose ji vos į�iūrėjo tarp stogo atbrailų kupet� �viesiai rudų plaukų ir į j� spoksan�ias dvi gintarines akis.

��Sajhė, ar nori u�simu�ti?

��Neu�simu�iu,�� �yptelėjo jis,�� dariau tai jau daugyb� kartų. Per stogus galiu patekti ir į Komtalio pilį.

��Na gerai, man nuo tav�s svaigsta galva. Leiskis �emyn.

Sajhė pakibus ant stogo kra�to, Alaisa sulaikė kvap�. Jis pasisupo ant rankų ir nu�oko ant �emės prie�ais j�.

��Kas atsitiko? Kur Esklarmondė?

��Menin� saugi. Ji liepė man palaukti jūsų. Ji �inojo, kad ateisite.

Apsidairiusi per petį, Alaisa prisitraukė jį į saugesn� viet� tarpduryje.

��Kas atsitiko?�� ji skubiai pakartojo klausim�.

Sajhė liūdnai nudelbė akis.

��Kareiviai sugrį�o. Beveik visk� girdėjau pro lang�. Menin� bijojo, kad jie gali grį�ti, kai tavo sesuo pristatys tave į pilį. Kai tik jūs i�ėjote, mes surinkome visk�, kas buvo svarbaus, ir paslėpėme rūsyje.�� Jis giliai atsikvėpė.�� Jie buvo labai greiti. Mes girdėjome juos einant nuo durų prie durų ir teiraujantis mūsų, apklausiant kaimynus. Girdėjau jų �ingsnius vir� mūsų galvų�� grindys siūbavo. Ta�iau jie nerado slaptų durelių. Man buvo baisu.�� Jis u�sikirto, jo balse nebeliko i�dykumo.�� Jie sudau�ė senelės indus. Visus jos vaistus.

���inau,�� tarė ji �velniai.�� Ma�iau.

��Jie vis rėkavo, sakė, kad ie�ko klaidatikių, ta�iau manau, kad jie melavo. Jie neu�davinėjo įprastų klausimų.

Alaisa pir�tais kilstelėjo jo smakr�, kad jis pa�velgtų į j�.

��Tai labai svarbu, Sajhė: ar tai buvo tie patys kareiviai, kurie atėjo man�s? Ar galėjai juos į�iūrėti?

��Negalėjau.

��Nieko tokio,�� tarė ji skubiai, matydama, kad jis tuojau pravirks.�� Atrodo, buvai labai dr�sus. Tu turbūt labai padedi Esklarmondei.�� Ji padvejojo.�� Ar kas nors buvo su jais?

��Ne�inau,�� atsakė jis graud�iai.�� A� negalėjau jų sustabdyti.

Jo skruostu nusiritus a�arai, Alaisa jį apkabino.

��Tssss... viskas bus gerai. Nesigrau�k. Tu padarei visk�, k� galėjai. Niekas nebūtų padar�s daugiau.

Jis linktelėjo.

��Kur dabar Esklarmondė?

��San Migelyje yra namas.�� Jis god�iai įkvėpė.�� Ji sako, kad turime palaukti ten, kol su�inosime i� jūsų, kada atvyks intendantas Peletjė.

Alaisa įsitempė.

��Ar taip sakė Esklarmondė?�� greitai paklausė ji.�� Kad ji laukia �inios nuo mano tėvo?

Sajhė atrodė sutrik�s.

��Ar ji suklydo?

��Ne, ne, tik kad a� nesuprantu, kaip...�� Alaisa nutilo.�� Nesijaudink. Nesvarbu. Mano tėvas nori pasikalbėti su Esklarmondė, ta�iau jis laukia atvykstant kito... draugo i� Bezjė.

Sajhė linktelėjo.

��Simeono?

Alaisa apstulbusi pa�velgė į jį.

��Taip,�� atsakė ji dabar jau �ypsodamasi.�� Simeono. Sakyk, ar yra kas nors, ko tu ne�inai?

Jis i�spaudė �ypsnį.

��Nedaug.

��Būtinai pasakyk Esklarmondei, kad a� papasakosiu tėvui apie tai, kas atsitiko. Taip pat kad ji�� jūs abu�� turėtumėte kol kas pabūti San Migelyje.

Netikėtai jis paėmė j� u� rankos.

��Pati jai pasakykite,�� tarė jis,�� ji apsid�iaugs jus i�vydusi. Galėsite ir daugiau pasikalbėti. Senelė sakė, kad dar ne viskas buvo pasakyta, kai turėjote i�eiti.

Alaisa �velgė į jo gintarines akis, degan�ias įkar��iu.

��Ar eisite?

Ji nusijuokė.

��Kvieti, Sajhė? �inoma. Ta�iau ne dabar. �iuo metu pernelyg pavojinga. Galbūt jie stebi nam�. Perduosiu �ini�.

Sajhė linktelėjo ir pradingo taip pat greitai, kaip buvo pasirod�s.

��Deman ai vespre, rytojaus pavakar�,�� �ūktelėjo jis. 37 SKYRIUS

�eanas Kongo, grį��s i� Monpeljė, �monos beveik nematė. Oriana nepasveikino jo grį�usio, kaip privalėtų. Jo i�kentėti sunkumai ir patirta ne�lovė nesulaukė jos deramo įvertinimo. Jis taip pat nepamir�o ir jos nepadoraus elgesio jų menėje, prie� pat jam i�vykstant.

Murmėdamas sau po nosimi, jis spar�iai ėjo per kiem�. Į�engus į gyvenam�sias menes, jį pasitiko i� priekio ateinantis asmeninis Peletjė tarnas Fransua. Kongo juo nepasitikėjo. Jis pernelyg daug rūpinosi savimi, nuolat trainiodavosi aplinkui ir apie visk� raportuodavo savo �eimininkui. �iuo paros metu jis negalėjo turėti jokių reikalų gyvenamosiose menėse.

Fransua nulenkė galv�.

��Escrivan40.

Kongo neparodė jam dėmesio.

Kol pasiekė savo būst�, Kongo galutinai u�valdė teisuoli�kas pasipiktinimas. Metas pamokyti Orian�. Jis negalėjo leisti, kad toks į�ūlus ty�inis neklusnumas liktų nenubaustas. Jis nesibeld�s pla�iai atlapojo duris.

��Oriana! Kur tu? Ateik �ia!

Kambarys buvo tu��ias. Įtū��s, kad nerado jos, jis numetė �emėn visk� nuo stalo. Taurės pa�iro �ukėmis, grindimis nudardėjo �vakidė. Jis �oko prie spintos ir visk� i� jos i�vertė, nutraukė lovatieses ir patalyn�, nuo kurios sklido jos paleistuvi�kas kvapas.

Kongo įsiut�s i�sidrėbė kėdėje ir ap�velgė savo nuveikt� darb�. Med�iagos skutai, sudau�yti indai, i�mėtytos �vakės. Tai Orianos kaltė. Jos nedoras elgesys tai paskatino.

Eidamas ie�koti �irandos, kad �i sutvarkytų kambarį, jis įsijaut�s kūrė planus, kaip priminsi�s uodeg� i�tvirkusiai �monai.

*

Gijomui i�ėjus i� pirties, oras buvo sunkus ir drėgnas. �iranda laukė jo, �ypsodamasi savo pla�ia burna.

Gijomas apniuko.

��K� tai rei�kia?

Ji sukikeno ir pa�velgė į jį i� po tamsių blakstienų.

��Na?�� tarė jis �iurk��iai.�� Jeigu turi k� pasakyti, sakyk, jeigu ne, palik mane ramybėje.

�iranda palinko į priekį ir pa�nib�dėjo jam į ausį.

Gijomas at�lijo.

��Ko ji nori?

��Negaliu pasakyti, mesire. Mano ponia nesidalija su manimi savo norais.

���iranda, tu nemoki meluoti.

��Ar bus koks nors atsakymas?

Jis padvejojo.

��Pasakyk savo �eimininkei, kad netrukus būsiu pas j�.�� Jis įspraudė jai į deln� monet�.�� Ir netauk�k.

Jis stebėjo j� nueinant kiemo viduriu, tada atsisėdo po guoba. Jis neprivalo eiti. Dėl ko jis turėtų pasiduoti gundymams? Tai pernelyg pavojinga. Ji yra pavojinga.

Jis niekada nemanė, kad viskas taip u�sit�s. �iemos naktis, nuogas kūnas, apgobtas kailiu, kaitinantis krauj� kar�tas vynas, med�ioklės jaudulys. Jį apėmė ka�kokia beprotybė. Jis buvo tarsi u�kerėtas.

Ryt� jis atsibudo apgailestaudamas ir prisiekė, kad tai daugiau nepasikartos. Pirmuosius kelis santuokos mėnesius jis laikėsi savo �od�io. Vėliau buvo kita tokia naktis, tre�ia ir ketvirta. Ji pavergė jį, supan�iojo visus jo jausmus.

Dabar, atsi�velgiant į tai, kaip viskas klostosi, jis jautė dar didesn� baim� ir siekė u�tikrinti, kad nepasklistų gandai. Jis privalo būti atsargus. Svarbu tinkamai u�baigti �į reikal�. Taigi nueis ir pasakys, kad jie daugiau nesusitikinės.

Jis atsistojo ir skubiai �engė prie gėlyno, kol nei�garavo dr�sa. Prie vartų stabtelėjo ir padėj�s rank� ant skl�s�io nesiry�o �engti toliau. Jis pamatė j� stovint po gluosniu�� siluet� blėstan�ioje dienos �viesoje. �irdis �oktelėjo krūtinėje. Ji atrodė tarsi puol�s angelas, palaidomis garbanomis ant nugaros krintantys plaukai sutemose �vilgėjo tarsi juodasis gintaras.

Gijomas giliai įkvėpė. Jam derėtų nusigr�ti. Ta�iau t� pa�i� akimirk�, lyg nujausdama jo nery�tingum�, Oriana atsisuko ir jis pajuto jos �vilgsnį, traukiantį jį prie jos. Jis liepė savo adjutantui saugoti vartus ir �engė per mink�t� �ol� pas j�.

��Bijojau, kad neateisi,�� tarė ji jam priartėjus.

��Negaliu pasilikti.

Jis savo ranka pajuto jos �iltų pir�tų prisilietim�, ji suėmė jį u� rie�o.

��Tuomet maldauju man atleisti u� sutrukdym�,�� suniurnėjo ji, prisiglausdama.

��Kas nors mus gali pamatyti,�� su�nyp�tė jis, mėgindamas atsitraukti.

Oriana pakėlė galv� ir jį pasiekė jos kvepalų aromatas. Jis pabandė u�gniau�ti kylantį geism�.

��Kodėl tu man toks �iurk�tus?�� meilikavo ji.�� �ia nieko nėra. Prie vartų pasta�iau sargybinį. Be to, dabar visi pernelyg u�siėm�, kad atkreiptų į mus dėmesį.

��Jie ne taip paskend� savo reikaluose, kad nepastebėtų,�� tarė jis.�� Visi dabar klausosi ir stebi. Visi siekia k� nors su�inoti savo naudai.

��Kokios bjaurios mintys,�� sumurmėjo ji, braukdama per jo plaukus.�� U�mir�k kitus. Dabar galvok tik apie mane.�� Oriana buvo taip arti, kad jis jautė plakant jos �irdį per plon� suknelės med�iag�.�� Kodėl tu toks �altas? Ar pasakiau k� nors į�eidaus?

Jo ry�tas silpo. Kraujas kaito.

��Oriana, mes nusidedame. Tu tai �inai. Mes kenkiame tavo vyrui ir mano �monai savo i�tvirk...

��Meile?�� tarė ji ir nusijuokė. Lengvas skambus juokas sukrėtė jo �irdį.�� Meilė�� ne nuodėmė. Tai dorybė. Meilė bloga padaro geru, o gera dar geresniu. Juk girdėjai dainių �od�ius.

Nebesusivokdamas jis rankomis suėmė jos veid�.

��Tai tik daina. Mūsų į�adai yra tikrovė, tai visai kas kita. Ar gal norėtum i�kreipti mano �od�ių prasm�?�� Jis giliai atsikvėpė.�� A� kalbu apie tai, kad mums nedera daugiau susitikinėti.

Jis pajuto j� sustingstant savo rankose.

��Tu nebenori man�s?�� suku�dėjo ji. Jos veid� paslėpė palaidi ve�lūs plaukai.

��Nereikia,�� buvo besak�s jis, ta�iau jo ry�tas silpo.

��Ar galė�iau k� nors padaryti, kad įrody�iau tau savo meil�?�� tarė ji tokiu sugniu�dytu graud�iu balsu, kad jis vos begalėjo klausyti.�� Jeigu nebuvau maloni tau, mesire, tai pasakyk.

Jis sunėrė savo pir�tus su jos.

��Tu nieko bloga nepadarei. Oriana, tu gra�i, tu...�� Jis u�sikirto, nebegalėdamas surasti daugiau tinkamų �od�ių.

Sagtis atsisegė ir Orianos apsiaustas nukrito ant �emės. �vilgantis mėlynas audeklas prie jos kojų buvo tarsi e�ero vilnis. Ji atrodė tokia pa�eid�iama, tokia trapi. Jis i� visų jėgų stengėsi sulaikyti savo rankas, kad neapkabintų jos.

��Ne,�� murmėjo jis,�� a� negaliu...

Gijomas bandė prisiminti Alaisos veid�, įsivaizdavo jos įdėmų �vilgsnį, jos patikli� �ypsen�. Nors jo rango ir padėties vyrui tai buvo neįprasta, jis tikėjo savo sutuoktuvių priesaika. Jis nenorėjo jos i�duoti. Pirmosiomis jųdviejų santuokos dienomis jis daugelį naktų stebėjo j� miegan�i� menės tyloje ir suvokė es�s�� galintis būti�� geresniu �mogumi, nes buvo mylimas.

Gijomas pasimuistė mėgindamas i�trūkti, ta�iau dabar jis tegirdėjo Orianos bals�, kuris jo vaizduotėje mai�ėsi su kand�iomis dvari�kių paskalomis apie tai, kaip apkvailinusi jį Alaisos i�kyla į Bezjė. Triuk�mas galvoje vis augo, kol visi�kai u�go�ė �velnaus Alaisos balso prisiminim�. Jos vaizdinys bly�ko ir vis labiau bluko. Ji traukėsi ir paliko jį vien� prie�intis gundymams.

��A� dievinu tave,�� �nab�dėjo Oriana, sprausdama rank� jam tarp kojų. Pamir��s savo ry�t�, jis u�merkė akis, negalėdamas pasiprie�inti jos �velniam ku�desiui. Jos �od�iai �narėjo tarsi vėjas med�ių �akose.

��Ma�ai ma�iau tave, grį�usį i� Bezjė.�� Gijomas pamėgino prabilti, ta�iau jo gerklė buvo i�d�iūvusi.�� Kalbama, kad vikontas Trenkavelis tave vertina labiausiai i� visų �evaljė,�� sakė ji.

Gijomas jau nebegalėjo atskirti �od�ių. Pernelyg smarkiai pulsavo kraujas, tvink�iodamas galvoje, u�go�damas visus kitus garsus ir jusles.

Jis parvertė j� ant �emės.

��Papasakok man, kas atsitiko tarp vikonto ir jo dėdės,�� ku�dėjo ji jam į ausį,�� papasakok man, kas vyko Bezjė.�� Gijomas �nopavo�� ji apsivijo jį kojomis ir prisitraukė prie sav�s.�� Papasakok man, k� laimėjai.

��Apie tai a� negaliu kalbėti,�� tarė jis gaudydamas kvap�, jausdamas tik po savimi judantį jos kūn�.

Oriana įkando jam į lūp�.

��Tu gali man papasakoti.

Jis su�uko jos vard�, nepaisydamas, kad kas nors gali matyti ar girdėti. Jis nepastebėjo pasitenkinimo i�rai�kos jos �aliose akyse ir kraujo�� savo kraujo�� pėdsakų ant jos lūpų.

*

Peletjė apsi�valgė ir susierzino pastebėj�s, kad prie vakarienės stalo nėra nei Orianos, nei Alaisos. Nors pilyje tvyrojo nei�vengiamo karo nuojauta, did�iojoje menėje buvo �ven�iama�� vikontas Trenkavelis ir jo palyda saugiai grį�o namo.

Susitikimas su konsulais praėjo sėkmingai. Peletjė neabejojo, kad jie surinksi� reikiamas lė�as. Kas valand� atvykdavo �aukliai i� ar�iausiai Karkasonės esan�ių pilių. Kol kas dar nė vienas vasalas neatsisakė vykdyti savo prievolės ir duoti vyrų ar pinigų.

Kai tik vikontas Trenkavelis ir ponia Agnesa pasi�alino, Peletjė atsipra��s pakilo ir i�ėjo įkvėpti gryno oro. Dvejonės vėl visu svoriu u�gulė jo pe�ius.

Tavo brolis lauks tav�s Bezje, tavo sesuo�� Karkasonoje.

Likimas sugr��ino Simeon� ir antr�j� knyg� gerokai grei�iau, negu Peletjė manė esant įmanoma. Jeigu Alaisos spėjimai teisingi, atrodo, kad ir tre�ioji knyga gali būti ranka pasiekiama.

Peletjė neju�iomis ap�iuopė prie krūtinės laikom� Simeono knyg�.

*

Alais� pa�adino į sien� besitrankan�ių langinių bildesys. Ji staigiai atsisėdo, jos �irdis dau�ėsi. Ji sapnavo vėl esanti mi�kuose prie Kursano, suri�tomis rankomis, besistengianti nusimesti �iurk�tų gobtuv�.

Ji paėmė vien� i� pagalvių, dar �ilt� nuo miego, ir prispaudė prie krūtinės. Lova vis dar kvepėjo Gijomu, nors jau daugiau kaip savaitė, kai jis nebemiega �alia jos.

Į sien� vėl trinktelėjo langinės. Vėjas ū�avo tarp bok�tų ir �vilpė vir� stogo. Ji prisiminė pra�iusi Riksend� atne�ti jai k� nors u�k�sti, o paskui�� nieko.

Riksendė pasibeldė į duris ir tyliai įėjo į kambarį.

��Atleiskite, ponia, nenorėjau jūsų �adinti, ta�iau jis man primygtinai liepė.

��Gijomas?�� paklausė ji greitai.

Riksendė papurtė galv�.

��Jūsų tėvas. Jis kvie�ia jus prie rytinių vartų.

��Dabar? Ta�iau jau turbūt po pusiaunak�io?

��Vidurnak�io dar nemu�ė.

��Kodėl jis atsiuntė tave, o ne Fransua?

��Ne�inau, ponia.

Palikusi Riksend� pri�iūrėti savo men�, Alaisa apsigobė apsiaustu ir nuskubėjo laiptais �emyn. Bėgdama per kiem� pas tėv�, ji girdėjo kalnuose dundantį griaustinį.

��Kur mes vykstame?�� �aukė ji per vėj�, jiems i�skubant pro rytinius vartus.

��Į �v. Nazarijaus katedr�,�� atsakė jis,�� kur paslėpta �od�ių knyga.

*

Oriana gulėjo i�sitiesusi ant lovos tarsi katė ir klausėsi vėjo.

�iranda gerai padirbėjo�� sutvarkė kambarį ir papasakojo apie jos vyro siautėjim�. Oriana nenumanė, kas galėjo jį taip įsiutinti. Jai ir nerūpėjo.

Visi vyrai�� dvari�kiai, ra�tininkai, riteriai ar kunigai�� viduje buvo vienodi. Nepaisant visų jų paistalų apie garb�, jų ry�tas lū�davo lyg saus�akė �iem�. Pirmoji i�davystė būdavo sunkiausia, ta�iau vėliau paslaptys spar�iai pa�irdavo i� jų i�daviki�kų lūpų. Ji nesiliovė stebėjusis, kaip jie savo veiksmais paneigdavo visa, k� sakėsi branginantys.

Ji su�inojo daugiau, negu tikėjosi. Svarbiausia, Gijomas netgi nesuvokė, kaip svarbu tai, k� jis �įvakar jai i�plepėjo. Ji įtarė, kad Alaisa į Bezjė vyko pas tėv�. Dabar ji �inojo, kad tai tiesa. Ji taip pat i��niuk�tinėjo, k� jie veikė i�vykos i�vakarėse.

Vienintelė prie�astis, dėl ko Oriana susirūpino Alaisa�� ji tikėjosi suvilioti seserį, kad �i i�duotų patiklų tėv�, ta�iau tai nei�degė. Įdomu tai, kaip nusiminė Alaisa i� jos menės dingus medinei lentelei: ji vartėsi ir bla�kėsi lovoje kalbėdama apie j� per miegus. Kol kas, nepaisant visų pastangų, jai nepavyksta jos gauti.

Oriana atmetė rankas u� galvos. Netgi savo dr�siausiose svajonėse ji niekada neįsivaizdavo, kad jos tėvas galėtų turėti k� nors tokio svarbaus ir galingo, kad u� tai būtų siūloma karali�ka i�pirka. Ji tik turinti būti kantri.

I� to, k� Gijomas jai papasakojo �į vakar�, ji suprato, kad lentelė nėra tokia reik�minga, kaip ji maniusi. Jeigu tik ji būtų turėjusi daugiau laiko, ji būtų i�traukusi i� jo vyro, su kuriuo jos tėvas susitiko Bezjė, vard�. Jeigu tik Gijomas �inojo tai.

Oriana atsisėdo. Fransua �inos. Ji pliauk�telėjo delnais.

��Nune�k Fransua,�� tarė ji �irandai.�� Saugokis, kad niekas tav�s nepastebėtų. 38 SKYRIUS

Kry�iuo�ių stovykl� apgaubė naktis.

Gi de Evriu nusi�luostė riebaluotas rankas į skepet�, kuri� jam padavė suirz�s tarnas. Jis i�tu�tino savo taur� ir �vilgtelėjo, ar stalo gale sėdintis �ito abatas pasiruo��s kilti.

Ta�iau �is sėdėjo.

Pasipūt�s, savimi patenkintas abatas, dėvintis balt� sutan�, atsisėdo tarp Burgundijos kunigaik��io ir Nevero grafo. Stumdymasis dėl įtakos tarp jų ir jų �alininkų prasidėjo dar prie� Sostui pajudant i� Liono.

Jų sustingusios veido i�rai�kos liudijo, kad Amalas Amalrikas vėl juos ujo. Erezija, pragaro ugnis, prastuomenės pavojai�� �iomis temomis jis galėjo vainoti klausytojus valandų valandas.

Evriu negerbė nė vieno i� jų. Jų siekius jis laikė apgailėtinais: keletas auksinių, vyno ir kek�ių, �iek tiek kautynių ir grei�iau namo patirti �lovės, i�tarnavus savo keturiasde�imt dienų. Budriai klausėsi, regis, tik de Monforas, sėdintis prie stalo �iek tiek tolėliau. Jo akys nemaloniai �vytėjo uolumu, kuriam tebūtų galėj�s prilygti tik paties abato fanati�kumas.

Evriu �inojo de Monfor� tik i� jo reputacijos, nors jie ir buvo artimi kaimynai. Evriu paveldėjo �em� į �iaur� nuo �artro�� gerus med�ioklės plotus. Suplanuota santuoka ir veik nepakeliami mokes�iai padėjo u�tikrinti, kad �eimos turtas paskutinius penkiasde�imt metų nuolat augtų. Jis neturėjo brolių, kurie galėtų pasikėsinti į jo nuosavyb�, ir nebuvo kam nors labai įsiskolin�s.

De Monforo �emės buvo Pary�iaus apylinkėse, u� ma�iau kaip dviejų dienų jojimo nuo Evriu dvaro. Buvo �inoma, kad Monforas į kry�iaus �ygį vyksta asmeniniu Burgundijos kunigaik��io kvietimu. Visi �inojo apie jo garbės tro�kim�, pamaldum� ir dr�s�. Jis buvo Rytų kampanijų Sirijoje ir Palestinoje veteranas, vienas i� nedaugelio kry�iuo�ių, atsisakiusių dalyvauti krik��ionių miesto �aros apgultyje ketvirtojo kry�iaus �ygio į �vent�j� �em� metu.

Nors jau į�eng�s į penkt�j� de�imtį, de Monforas dar buvo tvirtas kaip bulius.

Jis buvo paniur�s ir u�sidar�s, bet savo vyrams gebėjo įkvėpti ypating� atsidavim�. Vis dėlto daugelis didikų juo nepasitikėjo, manė jį esant klasting� ir puoselėjantį savo status� pranokstan�ius siekius. Evriu niekino jį, kaip ir visus, kurie skelbė, kad per jų darbus rei�kiasi Dievo valia.

Evriu Kry�iaus ėmėsi dėl vienintelės prie�asties. Kai tik tikslas bus pasiektas, jis grį� į �artr� su knygomis, kurias med�ioja jau pus� gyvenimo. Jis neketino padėti galvos ant kitų tikėjimo altoriaus.

��Kas yra?�� metė jis tarnui, i�dygusiam prie peties.

��Atvyko pasiuntinys.

Evriu pakėlė galv�.

��Kur?�� paklausė jis grie�tai.

��Laukia prie stovyklos. Jis nesako savo vardo.

��I� Karkasonės?

��Jis nesako, mano pone.

Santūriai nusilenk�s sėdintiesiems u� stalo, Evriu atsipra�ė ir i�ėjo. Jo veidas i�raudo. Jis spar�iai nu�ingsniavo tarp palapinių ir gyvulių į plyn� rytiniame stovyklos pakra�tyje.

I� prad�ių jis tegalėjo į�iūrėti neai�kius siluetus tamsoje tarp med�ių. Prisiartin�s jis atpa�ino �mogų�� tai buvo informatoriaus Bezjė tarnas.

��Na?�� tarė jis kimiai nepatenkintu balsu.

Pasiuntinys priklaupė.

��Mes radome jų kūnus mi�ke prie Kursano.

Evriu įdėmiai prisimerkė.

��Prie Kursano? Jie turėjo sekti Trenkavelį ir jo būrį. K� jie veikė Kursane?

��Negaliu pasakyti,�� i�lemeno jis.

Jam �vilgtelėjus, i� u� med�ių pasirodė du jo vyrai, laikydami rankas ant kardų rankenų.

��K� radote vietoje?

��Nieko. Apsiaustai, ginklai, arkliai, net ir strėlės, kuriomis jie buvo nukauti... Nieko neradome. Lavonai nurengti. Viskas paimta.

��Ar paai�kėjo, kas tai padarė?

Tarnas atsitraukė �ingsnį atgal.

��Pilyje kalbama apie Amielio de Kursano nars� beveik nesidomint, kas jie buvo. Taip pat dar buvo mergiotė, vikonto Trenkavelio ūkved�io duktė Alaisa.

��Ji keliavo viena?

��Ne�inau, mano pone. Ta�iau de Kursanas j� asmeni�kai palydėjo į Bezjė. Ji susitiko su savo tėvu �ydų kvartale. Ten, priva�iame name, jie �iek tiek u�truko.

Evriu patylėjo.

���tai kaip,�� sumurmėjo jis. Jo lūpomis perbėgo �ypsnys.

��To �ydo vardas?

��Man neprane�ė jo vardo.

��Ar jis dalyvavo kraustymesi į Karkason�?

��Taip.

Evriu palengvėjo, ta�iau jis to neparodė. Pir�tais jis susirado prie dir�o kabantį durkl�.

��Kas dar �ino apie tai?

��Niekas, mano pone, prisiekiu. Niekam daugiau nesakiau.

Evriu smeigė be perspėjimo. Durklas tiksliai pervėrė vyro gerkl�.

Jo akys pastėro i� siaubo, jis ėmė dusti i� paskutiniųjų gaudydamas or�, kuris ver�ėsi pro �aizd� drauge su kraujo �iurk�lėmis. Pasiuntinys suklupo ant kelių. Mėgindamas i�traukti durkl�, jis kabinosi į kakl� ir susipjaustė rankas. Netrukus jis sukniubo.

Kelet� akimirkų jo kūnas, gulėdamas ant krauju apta�kytos �emės, mė�lungi�kai trūk�iojo, kol jį i�tiko paskutiniai spazmi�ki traukuliai, ir jis sustingo.

Evriu neparodė jokių jausmų. Jis i�tiesė rank� delnu į vir�ų, laukdamas, kol vienas i� jo parankinių gr��ins jam durkl�. Jis nu�luostė jį į nu�udytojo tunikos kra�t� ir įsiki�o atgal į mak�tį.

��Atsikratykite juo,�� liepė Evriu, bakstelėj�s lavon� bato nosimi.�� Suraskite �yd�. Noriu su�inoti, ar jis dar �ia, ar jau Karkasonėje. Jūs �inote, kaip jis atrodo?

Kareivis linktelėjo.

��Gerai. Nebetrukdykite man�s �į vakar�, jeigu i� ten nebus naujienų. 39 SKYRIUS

Karkasonė

2005 M. LIEPOS 6 D., TRE�IADIENIS

Alisa, dvide�imt kartų perplaukusi vie�bu�io basein�, pusry�iavo terasoje. Ji stebėjo, kaip kylan�ios saulės spinduliai �aid�ia med�ių vir�ūnėse. Pus� de�imtos ji jau stovėjo eilėje, laukdama atidarant Komtalio pilį. Sumokėjusi u� įėjim�, ji gavo lankstinuk�, kuriame įmantria anglų kalba buvo pasakojama pilies istorija.

Dviejose vietose ant pilies kuorų buvo įrengtos medinės platformos: į de�in� nuo įėjimo ir pasagos formos Kareivinių bok�to vir�ūnėje�� pastaroji atrodė tarsi varnų lizdas laive. �engiant pro masyvius dvigubus med�io ir metalo rytinius vartus į pilies kiem�, j� apgobė tyla.

Beveik visas Garbės kiemas buvo �e�ėlyje. �ia jau buvo gausu lankytojų�� pana�ių į j�, vaik�tinėjan�ių, skaitan�ių ir besidairan�ių. Vidinio kiemo viduryje Trenkavelių laikais, regis, būta guobos, po kuria vikontai i� kartos į kart� vykdė teisingum�. Dabar med�io nebuvo lik� nė pėdsako, ta�iau vietoj jo augo du tobulų proporcijų platanai. Saulės kra�teliui i�nirus vir� pilies kuorų, jų laja metė �e�ėlį ant vakarinės vidinio kiemo sienos.

Tolimasis �iaurinis Garbės kiemo kampas jau buvo nutviekstas saulės. Tu��iuose tarpduriuose, sienų ply�iuose ir apleistose Vado ir Rikiuotės bok�tų arkose lizdus suko baland�iai. Atmintyje �mėstelėjo prisiminimas: virvinės atramos, gruoblėto med�io laiptai, bildantys padau�oms lakstant i� auk�to į auk�t�. Alisa �vilgtelėjo į vir�ų, stengdamasi savyje sugretinti tai, k� regėjo jos akys, ir tai, k� jautė kūnas. Ji menkai k� tegalėjo į�velgti. Staiga j� u�plūdo alinantis netekties skausmas. Jos �irdį sugniau�ė ūmus liūdesys.

Jis guli �ia. Ji �ia raudojo.

Alisa �vilgtelėjo �emyn. Dvi �iek tiek i�kilusios bronzinės linijos �emėje �ymėjo viet�, kur kadaise stovėjo pastatas. Ant jų buvo raidės. Ji pasilenkė ir perskaitė: �ioje vietoje buvo Komtalio pilies koply�ia, skirta �v. Marijai. Sant-Maria.

Nieko neliko.

Sutrikdyta u�plūdusių jausmų, Alisa papurtė galv�. Po �iuo beribiu Pietų dangumi prie� a�tuonis �imtus metų gyvav�s pasaulis tebebuvo �ia, slypėjo visai netoli, beveik regimas. Pojūtis, lyg ka�kas stovėtų u� nugaros, buvo labai stiprus. Atrodė, kad riba tarp jos dabarties ir ka�kieno kito praeities ėmė trūkinėti. Ji u�simerkė, atsiribodama nuo �iuolaikinių spalvų, pavidalų ir garsų, vaizduotėje regėdama kadaise �ia gyvenusius �mones, laukdama, kol jų balsai prabils jai. Anuomet �ia buvo gera gyventi. �vakių �viesa ant altoriaus, �ydinti gudobelė, santuokai susijungian�ios rankos.

Lankytojų balsai gr��ino Alis� į dabartį. Ji �engė toliau ir praeities atsiminimai i�bluko. Dabar ji jau buvo pilyje. I�ilgai pilies kuorų sur�stos medinės arkados buvo atviros, be galinės dalies. Giliai sienoje ji aptiko dar daugiau ma�ų keturkampių angų, kokias jau buvo pastebėjusi vakar vakare ap�iūrinėdama turnyrų lauk�. Lankstinuke ji perskaitė, kad �ios kiaurymės �ymin�ios vir�utinius auk�tus kadaise laikiusių sijų vietas.

Alisa �vilgtelėjo į laikrodį ir apsid�iaugė pama�iusi, kad iki paskirto susitikimo turi u�tektinai laiko ap�iūrėti muziejų. Dvylikto ir trylikto am�ių patalpose�� tiek teliko i� pirminės pilies�� buvo eksponuojama akmeninių altorių, kolonų, dekoratyvinių karnizų, fontanų ir paminklinių akmenų kolekcija, atspindinti laikotarpį nuo romėnų epochos iki penkiolikto �imtme�io.

Ji vaik�tinėjo menkai tesidomėdama. Audringi jausmai, u�liej� j� kieme, pranyko, ta�iau jos juslės vis dar buvo �iek tiek įtemptos. Sekdama rodyklėmis ji ėjo per kambarius, kol atsidūrė Apskritojoje menėje, kuri, nepaisant pavadinimo, buvo keturkampė. Plaukeliai ant sprando pasi�iau�ė. Menė buvo skliautuotomis lubomis. Freskos liku�iai ant abiejų i�ilginių sienų vaizdavo mū�io scenas. Paai�kinime ji perskaitė, kad fresk�, baigiantis vienuoliktam am�iui, u�sakė Bernaras Atonas Trenkavelis, dalyvav�s pirmajame kry�iaus �ygyje ir kov�sis su maurais Ispanijoje. Karnizas buvo dekoruotas įvairiais gyviais ir pauk��iais�� �ia buvo leopardas, zebu, gulbė, bulius ir ka�kas pana�aus į kupranugarį.

Alisa susi�avėjusi �velgė į �ydras, i�blukusias ir suai�ėjusias, ta�iau vis dar dailias lubas. Pano kairėje buvo pavaizduoti du besikaunantys �evaljė, vienas i� jų apsivilk�s juodai, laikantis apskrit� skyd��� jam buvo lemta kristi nuo kito ieties. Prie�ingoje sienoje virė kova tarp saracėnų ir krik��ionių riterių. �is pie�inys buvo geriau i�lik�s, tad Alisa �engė ar�iau, norėdama įdėmiau ap�iūrėti. Pa�iame viduryje buvo susirėm� du riteriai, vienas ant rusvo �irgo, o kitas, krik��ionių riteris, ant balto �irgo su rombo formos skydu. Ji neju�iomis i�tiesė rank�, norėdama paliesti. Salės pri�iūrėtojas balsu sudraudė purtydamas galv�.

Prie� i�eidama i� pilies, ji dar u�suko į ma�� sod� prie pagrindinio Pietinio kiemo. Jis buvo apleistas ir apie buvusi� didyb� bylojo tik auk�ti arkiniai langai. �alia gebenių ir kitų augalų lapija vijosi tu��iomis kolonomis ir sienų ply�iais. Tvyrojo i�blėsusio didingumo aura.

Lėtai vaik�tinėdama, Alisa i�ėjo į saulės �vies�. J� vėl u�plūdo jausmai, tik �įkart liūdesį pakeitė gailestis.

*

Alisai i�ėjus i� Komtalio pilies, Auk�tutinio miesto gatvės buvo dar gyvesnės. Iki susitikimo su advokate ji vis dar turėjo �iek tiek laiko, tad pasuko prie�inga kryptimi negu vakar ir nuėjo į �v. Nazarijaus aik�t�, kurios did�i�j� dalį u�ėmė bazilika. Jos dėmesį patraukė XIX�a. �imtme�io pabaigos �Hotel de la Cite� fasadas�� rafinuotas, ta�iau tuo pa�iu metu ir didingas, pastebėjo ji. Nors ir apaug�s gebenėmis, vie�butis bylojo apie prabang�: gele�iniai vartai, arkiniai vitra�o langai, prisirpusių vy�nių spalvos stoginės.

Jai besi�valgant, atsivėrė stumdomosios durys, trumpam parodydamos viduje apmu�alais dekoruotas sienas, ir pro jas i�ėjo moteris. Ji buvo auk�ta, i�kilais skruostikauliais ir nepriekai�tingai pakirptais juodais plaukais, kuriems kristi ant veido neleido saulės akiniai auksuotais rėmeliais. Rusvi berankoviai mar�kinėliai ir prie jų deran�ios spalvos kelnės jai einant �vilgėjo, tarsi atspindėtų �vies�. Auksinė apyrankė ant rie�o ir prie kaklo priglud�s vėrinys darė j� pana�i� į Egipto princes�.

Alisa buvo tikra, kad jau yra j� ma�iusi: �urnale, filme ar televizijoje.

Moteris įsėdo į automobilį. Alisa stebėjo j�, kol ji dingo i� regėjimo lauko, ir tada pasuko bazilikos durų link. Lauke stovėjo elgeta i�tiesta ranka. Alisa, panar�iusi ki�enėje, i�traukė monet� ir įspraudusi j� moters rankon �engė į vidų.

Ranka tebelaikydama duris, ji sustingo. Ji pasijuto, lyg staiga būtų atsidūrusi �alto oro tunelyje.

Nekvailiok.

Alisa dar kart� pamėgino prisiversti įeiti į vidų, pasiry�usi nepasiduoti tokiems nepaai�kinamiems jausmams. Tas pats siaubas, kuris apėmė j� Tulūzoje, �v. Etjeno katedroje, pasitiko ir �ia.

Atsipra�inėdama aplinkinių, Alisa pasitraukė i� eilės ir susmuko ant akmeninės atbrailos �e�ėlyje ties �iaurinėmis durimis.

Kas man darosi?

Tėvai i�mokė j� melstis. Kai ji suaugo tiek, kad jai kilo klausimas, kodėl pasaulyje egzistuoja blogis, ji suprato, kad Ba�ny�ia negali pateikti j� tenkinan�io atsakymo. Tada ji i�moko nesimelsti. Ta�iau ji prisiminė tikėjimo teikiam� prasmingumo pojūtį. Tikrumas, i�ganymo pa�adas, tūnantis ka�kur auk�tai tarp debesų, niekada galutinai jos nebuvo apleid�s. Kai tik turėdavo laiko�� kaip Larkinas41,�� ji visuomet u�eidavo. Ba�ny�iose ji jautėsi kaip namie. Ba�ny�ios jai primindavo istorijos prasm�, jos buvo praeities dalis, kuri bylojo per pastatų architektūr�, langų formas ir chorus.

Tik ne �ia.

�iose kataliki�kose Pietų Prancūzijos katedrose ji jautė ne ramyb�, o grėsm�. Blogio tvaikas atrodė besisunki�s i� sienų akmenų. Ji pa�velgė į atgrasias chimeras, �nairuojan�ias į j�, savo perkreiptais nasrais tarsi i� jos besi�aipan�ias.

Alisa greitai atsistojo ir dingo i� aik�tės. Ji vis dairėsi per petį, kartodama sau, kad to negali būti, ta�iau niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, kad ka�kas j� seka.

Tai tik laki vaizduotė.

Net ir i�ėjusi i� Auk�tutinio miesto, eidama Trivalio gatve į pagrindinį miest�, ji vis dar buvo suirzusi. Kad ir kaip save įtikinėtų, ji vis tiek jautėsi esanti sekama.

*

Danielio Delagardo biuras buvo �or�o Braseno gatvėje. �alvarinis �enklas ant sienos �vilgėjo saulės �viesoje. Ji atvyko �iek tiek anks�iau, negu buvo paskirta, tad sustojo perskaityti vardų prie� eidama į vidų. Karena Fleri buvo ma�daug pusiaukelėje į vir�ų�� viena i� vos dviejų �ia dirban�ių moterų.

Alisa u�lipo pilko akmens laiptais, stumtelėjusi atidarė dvigubas stiklines duris ir atsidūrė plytelėmis i�klotoje priėmimo salėje. Ji prisistatė moteriai, sėdin�iai u� kruop��iai nupoliruoto raudonmed�io stalo. �i nukreipė j� į laukiam�jį. Tyla buvo slegianti. Įėjus jai linktelėjo �iek tiek pras�ioki�kos i�vaizdos ma�daug �e�iasde�imties metų vyras. Ant didelio kavos stalelio kambario viduryje buvo tvarkingai sudėti �Paris Match�, �Immo Media� �urnalai ir keletas senų prancūzi�ko �Vogue� egzempliorių. Ant balto marmurinio �idinio stovėjo paauksuotos bronzos laikrodis ir auk�ta keturkampė vaza, pilna saulėgr��ų.

Alisa atsisėdo į juod� odinį krėsl� prie lango ir apsimetė, kad skaito.

��Panelė Taner? Karena Fleri, malonu susitikti.

Alisa atsistojo. Jai i�kart patiko jos i�vaizda. Ponia Fleri, įpusėjusi ketvirt� de�imtį, santūriu juodu kostiumėliu ir balta palaidine skleidė kompetentingumo aur�. Jos tvarkingi �viesūs plaukai buvo trumpai pakirpti. Ant kaklo kabojo auksinis kry�elis.

��Mano gedulo drabu�iai,�� tarė ji, pastebėjusi Alisos �vilgsnį.�� Labai kar�ta tokiu oru.

��Įsivaizduoju.

Ji palaikė duris, kol Alisa įeis.

��Ar galime pradėti?

��Kiek laiko jau �ia dirbate?�� paklausė Alisa, joms einant vis labiau ap�epusiais koridoriais.

��Mes atsikėlėme �ia prie� por� metų. Mano vyras prancūzas. Į �iuos kra�tus atsikrausto nema�ai anglakalbių gyventojų. Visiems reikia teisinės pagalbos, tad sekasi visai neblogai.

Karena įleido j� į nedidelį kabinet� galinėje pastato pusėje.

��Puiku, kad galėjote atvykti asmeni�kai,�� tarė ji, rodydama Alisai kėd�.�� A� jau pamaniau, kad reikalus daugiausia tvarkysime telefonu.

��Palankus metas. Vos tik gavau i� jūsų lai�k�, mano draugė, dirbanti Fua apylinkėse, pakvietė aplankyti j�. Negalėjau praleisti tokios galimybės.

Ji patylėjo.

��Be to, atsi�velgiant į palikimo dydį ir pobūdį, atrodė, kad ma�ų ma�iausiai turė�iau atvykti pati.

Karena nusi�ypsojo.

��Gerai. Tai man palengvins reikalų tvarkym� ir paspartins procedūr�.�� Ji prisitraukė rud� aplank�.�� I� to, k� sakėte telefonu, neatrodo, kad daug �inojote apie savo tet�.

Alisa susiraukė.

��I� tiesų a� apie j� visi�kai nesu girdėjusi. Nė nemaniau, kad tėtis turi gyvų giminai�ių, k� jau kalbėti apie netikr� seserį. Galvojau, kad abu mano tėvai yra vientur�iai. Per Kalėdas ir gimtadienius tikrai nebūdavo jokių dėd�ių ar tetų.

Karena �vilgtelėjo į u�ra�us.

��Jūs senokai jų netekote.

��Jie �uvo autoavarijoje, kai man buvo a�tuoniolika. 1993 metų gegu��. Kaip tik ruo�iausi laikyti A lygį.

��Siaubingas įvykis.

Alisa linktelėjo. K� dar būtų galima bepasakyti?

��Neturite brolių ar seserų?

��Mano tėvai gerokai susivėlino. Kai a� gimiau, jie, ties� sakant, jau buvo nejauni. Jiems tuomet buvo per keturiasde�imt.

Karena linktelėjo.

��Gerai. Tokiomis aplinkybėmis geriausia bus, jeigu ap�velgsiu visk�, k� turiu apie jūsų netikros tetos turt� ir jos testament�. Kai baigsime, jūs galėsite vykti ap�iūrėti nam�, jeigu norėsite. Jis yra ma�ame miestelyje, Odo Salelyje, apie valanda kelio automobiliu.

��Skamba gerai.

��Taigi �tai k� mes turime,�� kalbėjo Karena, tap�nodama aplank�.�� Tai paprasta med�iaga�� vardai, datos ir pan. Esu tikra, kad apsilankiusi name galėsite geriau įsivaizduoti j� i� jos asmeninių daiktų ir dokumentų. Kai ap�iūrėsite, galėsite nuspr�sti, ar mums pavesite atlikti namo perdavimo formalumus, ar atliksite tai pati. Kiek dar ketinate �ia u�trukti?

��Turė�iau būti iki sekmadienio, ta�iau galvoju pasilikti ilgiau. Nėra nieko ypa� skubaus, dėl ko turė�iau grį�ti.

Karena �vilgtelėjusi į savo u�ra�us linktelėjo.

��Taigi pradėkime ir matysime, kaip mums sekasi. Greisė Alisa Taner buvo netikra jūsų tėvo sesuo. Ji gimė Londone 1912 metais, buvo jauniausia i� penketo vaikų ir vienintelė i�gyveno. Dvi kitos mergaitės mirė dar būdamos ma�os, abu berniukai �uvo per Pirm�jį pasaulinį kar�. Jos motina mirė...�� ji nutilo, braukdama pir�tu per lap�, kol rado ie�kom� dat�,�� 1928 metais po ilgos ligos, ir jų �eima i�iro. Greisė jau buvo palikusi namus, o jos tėvas i�sikėlė kitur ir vėl vedė. �ioje santuokoje jau kitais metais gimė vienas vaikas. Tai buvo jūsų tėvas. I� u�ra�ų atrodo, kad nuo to laiko panelė Taner su savo tėvu�� jūsų seneliu�� beveik ar visi�kai nebendravo.

��A� ne�inau, bet ar jūs manote, kad mano tėvas galėjo ne�inoti turįs netikr� seserį?

��Neai�ku. A� many�iau, kad ne�inojo.

��Ta�iau Greisė tikrai �inojo apie jį?

��Taip. Nors kada ir kaip ji su�inojo, a� ne�inau. Negana to, ji �inojo apie jus. 1993 metais, po jūsų tėvų mirties, ji pataisė savo testament�, nurodydama jus kaip vienintel� paveldėtoj�. Tuo metu ji jau buvo ilgokai pagyvenusi Prancūzijoje.

Alisa apniuko.

��Jeigu ji �inojo apie mane ir apie tai, kas atsitiko, nesuprantu, kodėl ji nesusirado man�s.

Karena gū�telėjo.

��Gali būti, kad ji manė, jog atstumsite j�. Mes ne�inome, dėl ko i�iro �eima. Galbūt ji manė, kad tėvas nuteikė jus prie� j�. Tokiais atvejais daromos pana�ios prielaidos, kartais ir pagrįstai, kad bet koks gerinimasis bus atmestas. Kai ry�ys nutrauktas, sunku grį�ti atgal.

��Ar jūs paruo�ėte testament�?

Karena nusi�ypsojo.

��Ne, jis buvo paruo�tas gerokai prie� atsirandant pas mane. Ta�iau a� kalbėjau su kolega, kuris jį ruo�ė. Jis jau pensijoje, ta�iau atsimena jūsų tet�. Ji buvo labai dalyki�ka, jokio bla�kymosi ar sentimentų. Ji tiksliai �inojo, ko norinti�� kad viskas būtų palikta jums.

��Taigi jūs ne�inote, kaip ji �ia apsigyveno?

��Ne.�� Ji patylėjo.�� Mano po�iūriu, viskas gana paprasta. Kaip jau sakiau, jums būtų geriausia nuvykti ir ap�iūrėti nam�. Taip daugiau apie j� su�inotumėte. Jeigu liekate �ia dar kelias dienas, galime vėliau susitikti. Rytoj ir pirmadienį būsiu teisme, ta�iau mielai priim�iau jus �e�tadienio ryt�, jeigu jums patogu.�� Ji atsistojo ir i�tiesė rank�.�� Galite prane�ti, k� nusprendėte, palikdama �inut� padėjėjai.

��Norė�iau aplankyti jos kap�, kol esu �ia.

���inoma. Gausiu �i� informacij�. Jeigu tiksliai prisimenu, aplinkybės buvo neįprastos.

I�eidama Karena stabtelėjo prie padėjėjos stalo.

��Dominika, surask ponios Taner kapo sklypo numerį miesto kapinėse.

��Kokia prasme neįprastos?�� paklausė Alisa.

��Ponia Taner buvo palaidota ne Odo Salelyje, ta�iau �ia, Karkasonėje, kapinėse prie Auk�tutinio miesto sienos, bi�iulės �eimos kape.�� Karena paėmė i� padėjėjos atspausdint� lap� ir per�velgė informacij�.�� Taip, tikrai. Dabar prisimenu. �ana �iro, vietinė moteris, nors ir nėra jokių faktų, kad �ios moterys būtų pa�inojusios viena kit�. Ponios �iro adresas taip pat �ia, su sklypo duomenimis.

��Dėkoju jums, susisieksime.

��Dominika jus palydės.�� Ji nusi�ypsojo.�� Prane�kite, kaip jums seksis. 40 SKYRIUS

Arje�as

Polis Oti tikėjosi, kad Marija Sesilė kelionės į Arje�� metu prat�s vakaryk�tį pokalbį arba kitaip prabils apie ataskait�. Ta�iau ji tepasakė vos kelet� nereik�mingų pastabų ir tylėjo.

Ank�toje automobilio erdvėje jis tiesiog fizi�kai j� jautė. Jo uoslė gaudė jos kvepalus, jos odos aromat�. �iandien ji dėvėjo �viesiai rud� berankov� palaidin� ir prie jos deran�ias kelnės. Jos akis slėpė saulės akiniai, lūpos ir nagai buvo tos pa�ios ry�kiai raudonos spalvos.

Oti u�sisegė mar�kinių rankogalius. Jis slap�ia �vilg�iojo į laikrodį. Por� valandų reikės praleisti perkasoje, dar kelionė atgal, tad Karkasonėje jie veikiausiai bus tik vėlyv� popiet�. Labai apmaudu.

��Ar yra naujienų apie Donel?�� paklausė ji.

Oti pasirodė, lyg ji būtų garsiai perskai�iusi jo mintis.

��Kol kas ne.

��Apie policinink�?�� vėl paklausė ji, atsigr�dama į jį.

��Problemos nebėra.

��Kada?

���į ryt�.

��Ar i� jo dar k� nors su�inojote?

Oti papurtė galv�.

��Problemos nėra, kol nesusekė jūsų, Poli.

��Nesuseks.

Ji �iek tiek patylėjo ir paklausė:

��Kaip ta anglė moteris?

��Atvyko į Karkason� vakar vakare. Pasirūpinau, kad j� sektų.

��Ar nemanote, kad ji lankėsi Tulūzoje, norėdama paslėpti ten knyg� ar �ied�?

��Ne. Nebent ji būtų perdavusi kam nors vie�butyje. Jos niekas nelankė. Ji su niekuo nekalbėjo�� nei gatvėje, nei bibliotekoje.

*

Jie atvyko prie Sularako kalno pirm� valand�.

Aplink automobilių stovėjimo aik�tel� buvo įrengta medinė tvora. Vartai u�rakinti pakabinama spyna. I� anksto buvo sutvarkyta, kad niekas nebudėtų ir nematytų jų atvykstant.

Oti atidarė vartus ir įva�iavo. Po sambrūzd�io pirmadienio popiet� dabar kasinėjimuose buvo neįprastai tylu. Visur tvyrojo jausmas, lyg vieta būtų skubiai palikta: i�tempti palapinių �onai, eilėmis sudėti tvarkingai su�ymėti puodai ir prikaistuviai.

��Kur įėjimas?

Oti parodė į vėjyje plazdan�i� nusikaltimo vietos aptvėrimo juost�.

I� pir�tinių skyrelio jis paėmė �ibintuvėlį. Jie tylėdami kilo �laitu. Vidudienio kar�tis buvo slegiantis. Oti parodė į riedulį, vis dar tebegulintį ant �ono, tarsi kritusio stabo galva. Jis pats padėjo jai įveikti paskutinius metrus iki olos.

��A� noriu eiti į vidų viena,�� tarė ji, kai jie pasiekė vir�ūn�.

Oti susierzino, ta�iau to neparodė. Jis buvo įsitikin�s, kad oloje ji nieko nerasianti. Jis pats i��niuk�tinėjo kiekvien� centimetr�. Oti padavė jai �ibintuvėlį.

��Kaip pageidaujate,�� tarė jis.

Oti stebėjo j� pranykstant tunelyje�� �viesos spindulys toldamas silpo, kol visi�kai dingo.

Jis pasitraukė toliau nuo įėjimo, kad jo nebūtų girdėti.

Vien tik būnant arti olos, jį ėmė pyktis. Jis neju�iomis ap�iuopė ant savo kaklo Nukry�iuot�jį�� tarsi talisman� blogiui nubaidyti.

��Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir �ventosios Dvasios,�� tarė jis ir persi�egnojo. Oti palaukė, kol nurims kvėpavimas, ir tada paskambino į savo biur�.

��K� turi man?

Klausantis jo veid� nutvieskė pasitenkinimo i�rai�ka.

��Vie�butyje? Ar jie kalbėjosi tarpusavyje?�� Jis i�klausė atsakym�.�� Gerai. Sek j� ir stebėk, k� ji darys.

Jis nusi�ypsojo ir baigė pokalbį. Dar �is tas į klausimų, kuriuos jis u�duos Donel, s�ra��.

Sekretorė apie Bajar� su�inojo stebėtinai ma�ai. Jis neturėjo automobilio, paso, jo nebuvo �emės registre, jis neturėjo telefono�� sistemoje neu�fiksuota jokių pėdsakų. Nebuvo net socialinės apsaugos numerio. Oficialiai jis tarsi neegzistavo. �mogus be praeities.

Oti �mėstelėjo mintis, kad Bajaras galėtų būti kadaise diskvalifikuotas �Noublesso Vėritable� narys. Jo am�ius, patirtis, domėjimasis katarų istorija, hieroglifų i�manymas�� viskas jį siejo su Labirinto trilogija.

Oti jautė, kad yra ka�koks ry�ys, tereikėjo jį ap�iuopti. Jis nedvejodamas tu�tuojau sunaikintų urv�, jeigu ne faktas, kad vis dar neturi knygų. Jis�� Dievo įrankis, kuriuo keturis tūkstantme�ius trunkanti erezija bus nu�luota nuo �emės pavir�iaus. Ta�iau jis pradės veikti tik gr��inus į ol� �ventvagi�kus pergamentus. �tai tada �ia viskas liepsnos.

Mintis apie tai, kad knygai surasti jis beturi dvi dienas, vertė jį kuo grei�iau suktis. Jo pilkose akyse liepsnojo tvirtas ry�tas. Oti paskambino.

��Rytoj ryt�,�� tarė jis.�� Pasirūpink, kad ji būtų pasirengusi.

*

Kai jie tylėdami ėjo Fua ligoninės koridoriais, Odrikas Bajaras girdėjo tik �anos batelių kauk�ėjim� į pilkas linoleumu klotas grindis.

Viskas aplink buvo balta. Jo kreidos spalvos rūbai, technikų uniformos, jų avalynė guminiais padais, sienos, skelbimų lentos, schemos. �ioje sterilioje aplinkoje stovėjo inspektorius Nubelis sutar�ytais plaukais ir suglam�ytais rūbais. Jis atrodė taip, lyg jau daugelį dienų būtų visai nesirūpin�s savo i�vaizda.

Link jų koridoriumi stūmė ve�imėlį. Aplink spengiant tylai jo ratai skausmingai girg�dėjo, jie pasitraukė į �on�, leisdami jam prava�iuoti. Slaugė padėkojo, �iek tiek linktelėdama galva.

Bajaras pastebėjo, kad ligoninės personalas rodo �anai ypating� dėmesį. Jų u�uojautoje, kuri, be jokios abejonės, buvo nuo�irdi, jautėsi susirūpinimas, kaip ji susitvarkysianti su patirtu smūgiu. Jis niūriai �yptelėjo. Jaunimas visuomet pamir�ta, kad �anos karta matė ir patyrė gerokai daugiau nei jie. Karas, okupacija, pasiprie�inimas�� jie kovojo, �udė ir matė mir�tant savo draugus. Jie u�sigrūdin�. Jų jau niekas nestebina�� gal tik nepalenkiamas �mogaus dvasios tvirtumas.

Nubelis stabtelėjo prie�ais dideles baltas duris, tada stumtelėj�s atidarė jas ir leido jiems įeiti pirmiems. Oras buvo vėsus, jautėsi stiprus dezinfekavimo priemonių kvapas. Bajaras nusiėmė skrybėl� ir laikė j� prispaud�s prie krūtinės.

Aparatai buvo i�jungti. Patalpos viduryje buvo lova, vir� jos langas, o lovoje�� per kra�tus nukarusia paklode u�dengto gulin�iojo siluetas.

��Jie padarė visk�, k� galėjo,�� sumurmėjo Nubelis.

��Inspektoriau, ar mano anūkas buvo nu�udytas?�� paklausė �ana. Ji pirm� kart� prabilo nuo tada, kai jie atvyko į ligonin� ir su�inojo pavėlav�.

Bajaras pastebėjo, kaip nerimastingai sutrūk�iojo inspektoriaus rankos.

��Pernelyg anksti k� nors sakyti, ponia �iro, ta�iau...

��Ar jūs tiriate įvykį kaip įtartin� mirtį? Taip ar ne?

��Taip.

��A�iū,�� tarė ji tvirtu balsu.�� Tik tiek ir tenorėjau su�inoti.

��Jeigu viskas,�� tarė Nubelis, gr�damasis link durų,�� paliksiu jus vienus. Jeigu man�s reikėtų, būsiu su ponia Klodete artimųjų kambaryje.

Durys garsiai u�sitrenkė. �ana �engė ar�iau lovos. Jos veidas buvo papilkėj�s, lūpos kietai su�iauptos, ta�iau nugara ir pe�iai buvo tiesūs kaip visada.

Ji nutraukė paklod�. Kambaryje pasklido mirties stingulys. Bajaras pamatė, koks dar jaunas atrodo Ivas. Jo oda buvo visi�kai balta ir lygi, be jokių rauk�lių. Jo vir�ugalvis buvo sutvarstytas. I� po tvars�ių ky�ojo juodų plaukų sruogos. Jo rankos raudonais nubrozdintais krumpliais buvo sudėtos ant krūtinės tarsi faraono mumijos.

Bajaras stebėjo �an� pasilenkiant ir bu�iuojant anūk� į kakt�. Paskui ji nedreban�ia ranka u�sidengė veid� ir nusigr�ė.

��Gal eikime?�� tarė ji, palietusi Bajaro rank�.

Jie i�ėjo atgal į tu��i� koridorių. Bajaras �vilgtelėjo į kair� ir de�in� ir nuvedė �an� prie pritaisytų ant sienos plastikinių kėd�ių. Tyla slėgė. Jie neju�iomis ėmė kalbėti tyliau, nors aplink nebuvo nieko, kas galėtų juos i�girsti.

��A� jau kurį laik� nerimavau dėl jo, Odrikai,�� tarė ji.�� Ma�iau, kad jis pasikeitė. Jis u�sidarė, tapo nervingas.

��Ar klausei jo, kas blogai?

Ji linktelėjo.

��Jis tvirtino, kad nieko. Tik stresas, pervargimas.

Odrikas u�dėjo savo rank� ant jos.

��Jis mylėjo tave, �ana. Gal i� tikro nieko nebuvo. Gal ka�kas buvo.�� Jis patylėjo.�� Jeigu Ivas būtų įsivėl�s į ka�kokį ne�varų reikal�, tai prie�tarautų jo prigim�iai. Jis buvo susipainioj�s. Ta�iau galų gale, kai labiausiai to reikėjo, jis pasielgė padoriai. Jis atsiuntė tau �ied�, nepaisydamas pasekmių.

��Inspektorius Nubelis klausė man�s apie �ied�. Jis norėjo su�inoti, ar a� kalbėjau su Ivu pirmadienį.

��K� tu atsakei?

��Ties��� kad nekalbėjau.

Odrikas lengviau atsiduso.

��Ta�iau tu manai, kad Ivui buvo mokama u� informavim�, ar ne, Odrikai?�� Ji dvejojo, ta�iau jos balsas nesuvirpėjo.�� Pasakyk man, a� noriu �inoti teisyb�.

Jis pakėlė rankas.

��Kaip a� galiu pasakyti ties�, kurios ne�inau?

��Tada pasakyk man, k� įtari. Kai ne�inai...�� jos balsas nutrūko,�� nieko nėra blogiau.

Bajaro mintyse i�kilo virstan�io riedulio, u�tverian�io įėjim� į ol�, prisiminimas. Jie liko u�daryti viduje. Kas atsitiko jai�� ne�inia. Buksmed�ių kvapas, liepsnos �ėlsmas, jiems bėgant besigirdintys kareivių riksmai. Pusiau pamir�tos vietos ir veidai. Ne�inia, ar ji dar buvo gyva, ar jau mirusi.

��Es vertat,�� tarė jis tyliai.�� Ne�inojim� sunku pakelti.�� Jis vėl atsiduso.�� Gerai. Taip, a� manau, kad Ivui buvo mokama u� informacijos teikim�. Pirmiausia apie Trilogij�, ta�iau galbūt ir apie kitus dalykus. I� prad�ių tai atrodė nekalta. Keletas telefono skambu�ių, informacija apie tai, kur yra vienas ar kitas asmuo, su kuo bendrauja. Ta�iau netrukus, a� įtariu, jie pradėjo reikalauti daugiau, negu jis buvo pasiruo��s suteikti.

��Tu sakai �jie�. Ar tai rei�kia, kad �inai, kas u� tai atsakingas?

��Tik spėjimai, ne daugiau,�� greitai atsakė jis.�� �monija menkai tesikei�ia. I�ori�kai mes atrodome es� kitokie. Mes �engiame pirmyn, kuriame naujas taisykles, naujus gyvenimo standartus. Kiekviena karta renkasi naujas vertybes ir atsisako senųjų. Did�iuojasi savo i�mintimi, savo i�mone. Atrodo, lyg mes menkai teturėtume bendro su savo pirmtakais.�� Jis u�dėjo rank� sau ant krūtinės.�� Bet �iuose kūnuose plaka tokia pati �mogaus �irdis kaip visada. Godumas, galios tro�kimas, mirties baimė�� �ie jausmai nesikei�ia.�� Jo balsas su�velnėjo.�� Ta�iau tai, kas gyvenime yra gera, taip pat nesikei�ia: meilė, dr�sa, ry�tas padėti galv� u� tai, kuo tikime, gerumas.

� Ar tai kada nors baigsis?

Bajaras padvejojo.

��Viliuosi, taip.

Laikrodis vir� jų galvų skai�iavo laik�. Tolimajame koridoriaus gale pasigirdo prislopinti balsai, �ingsniai, guminių padų �iug�desys, bet greitai vėl viskas nutilo.

��Tu neisi į policij�?�� pagaliau paklausė �ana.

��Manau, tai būtų neprotinga.

��Nepasitiki inspektoriumi Nubeliu?

��Benleu. Galbūt. Ar jis gr��ino tau asmeninius Ivo daiktus? Drabu�ius, kuriuos jis dėvėjo atve�tas �ia, kas buvo jo ki�enėse?

��Jo drabu�iai buvo... Jų nepavyko i�saugoti. Inspektorius Nubelis pasakė, kad jo ki�enėse nieko nebuvo, tik piniginė ir raktai.

��Visi�kai nieko? Nebuvo asmens tapatybės kortelės, jokių popierių, telefono? Ar jam tai nepasirodė keista?

��Jis nieko apie tai nesakė,�� tarė ji.

��Kaip jo butas? Ar jie ten k� nors rado? Kokius nors popierius?

�ana gū�telėjo pe�iais.

��Ne�inau.�� Ji patylėjo.�� A� papra�iau vieno i� jo draugų sura�yti man visus, kas buvo kasinėjimų vietoje pirmadienio popiet�.�� Ji padavė jam skiaut� popieriaus su sura�ytais vardais.�� S�ra�as nepilnas.

Bajaras �vilgtelėjo.

��Kas �ia?�� paklausė jis, rodydamas į vie�bu�io pavadinim�.

�ana pakėlė į jį akis.

��Norėjai su�inoti, kur apsistojo anglė moteris.�� Ji patylėjo.�� Ji pateikė toki� informacij� inspektoriui.

��Daktarė Alisa Taner,�� sumurmėjo jis gniau�damas kvap�. Po tiek laiko ji atvyko pas jį.�� �ia a� galėsiu nusiųsti savo lai�k�.

��Galė�iau jį pristatyti grį�dama namo.

��Ne,�� nukirto jis. �ana nustebusi pa�velgė į jį.�� Atleisk,�� tarė jis greitai.�� Malonu, kad pasiūlei, ta�iau... Tau būtų neapdairu grį�ti namo. Bent jau kol kas.

��Kodėl gi?

��Jie netrukus su�inos, kad Ivas nusiuntė tau �ied�, jeigu dar nesu�inojo. Geriau apsistok pas draugus. I�vyk kur nors su Klodete�� bet kur. �ia nesaugu.

Jis nustebo, kad ji nesigin�ija.

��Nuo pat atvykimo �ia tu dairaisi per petį.

Bajaras �yptelėjo. Jis tikėjosi, kad jam pavyko nuslėpti savo nerim�.

.�� O kaipgi tu, Odrikai?

��Man viskas yra kitaip,�� tarė jis.�� Laukiau �ios akimirkos tiek... Tiek, kad dabar jau galiu pasilikti. Taip turi būti�� gerai tai ar blogai.

Akimirk� �ana nieko neatsakė.

��Kas ji tokia?�� paklausė ji tyliai.�� Ta anglė mergina? Dėl ko ji tau tokia svarbi?

Jis nusi�ypsojo, ta�iau negalėjo atsakyti.

��Kur vyksi i� �ia?�� paklausė ji galiausiai.

Bajaras sulaikė kvap�. Mintyse i�kilo jo kaimo�� tokio, koks jis kadaise buvo�� prisiminimas.

��Oustdou42,�� atsakė jis tyliai.�� Grį�iu namo. A la perfin. Galų gale. 41 SKYRIUS

�eila priprato prie tamsos.

J� laikė arklidėje ar ka�kokiame gyvulių tvarte. Stiprus ir gai�us i�matų, �lapimo ir �iaudų kvapas buvo salsvas ir �leik�tus tarsi sugedusios mėsos. Po durimis buvo matyti �viesos ruo�as, ta�iau ji ne�inojo, ar buvo vėlyva popietė, ar ankstyvas rytas. Ji netgi nebūtų galėjusi pasakyti, kokia yra diena.

Virvė, kuria buvo suri�tos kojos, įsirė�ė į kulk�nių od� ir pritrynė �aizdas. Jos rankos buvo suver�tos per rie�us, ji pati buvo priri�ta prie sienoje įtaisyto metalinio �iedo.

�eila pakeitė kūno padėtį, mėgindama įsitaisyti patogiau. Jos rankomis ir veidu ropojo vabzd�iai. Ji buvo nusėta įkandimais. Skaudėjo virvės nutrinti rie�ai. Rankoms taip ilgai i�buvus suri�toms u� nugaros, sustingo pe�iai. Tvarto kampuose po �iaudus �mirinėjo pelės ar �iurkės, ta�iau ji prie jų jau buvo pripratusi�� taip pat, kaip liovėsi paisiusi skausmo.

Jeigu tik ji būtų paskambinusi Alisai... Dar viena klaida. �eila galvojo apie tai, ar Alisa dar k� nors daro, ar jau nuleido rankas. Jeigu ji paskambintų į kasinėtojų namelį ir su�inotų, kad ji dingusi, ji juk suprastų, kad ka�kas atsitiko? Įdomu, kaip Ivas? Ar Breilingas prane�ė policijai?

�eila pajuto akyse kaupiantis a�aras. Labiau tikėtina, kad jie nesupras, jog ji dingo. Keletas bendradarbių prane�ė ketin� pasiimti laisvadienių, kol situacija paai�kės. Veikiausiai jie pamanė, kad ji pasielgusi taip pat.

�eila jau senokai buvo pamir�usi alkį, ta�iau j� kamavo tro�kulys. Ji jautėsi taip, lyg būtų prarijusi �vitrinio popieriaus. Tas menkas kiekis vandens, kurį jai davė, jau baigėsi. Nuolat lai�omos lūpos suskeldėjo. Ji stengėsi prisiminti, kiek gali i�gyventi be vandens normalus sveikas �mogus. Dien�? Savait�?

�eila i�girdo gurg�dant �virg�d�. Jos �irdis suvirpėjo, ji pajuto u�plūstant i�g�stį. Taip būdavo kiekvien� kart� atsklidus garsui i� lauko. Ta�iau ligi �iol dar niekas neįėjo.

Kai rakino spyn�, ji prisivertė atsisėsti. Sunkiai �legėdama nukrito ir ratais ant �emės susirangė grandinė. Dusliai subildėjo daromos durys. �eila nusigr�ė nuo akis rė�ian�ios saulės �viesos, įsiver�usios į trobesio priebland�. Pasilenk�s po stakta, įėjo kresnas vyras. Nors buvo kar�ta, jis dėvėjo striuk�, akis slėpė saulės akiniai. �eila instinktyviai prisispaudė prie sienos, gėdydamasi pilv� mazgu suver�usios baimės.

Vyras dviem �ingsniais perėjo patalp�. Trūktelėj�s u� virvės, jis pastatė j� ant kojų. I� ki�enės i�sitraukė peilį.

�eila �astelėjo į �on�, mėgindama i�trūkti.

��Non,�� suink�tė ji,�� maldauju.

Ji bjaurėjosi savo nuolankia balso intonacija, ta�iau nieko negalėjo padaryti. Baimė u�gniau�ė jos i�didum�.

Ki�damas a�menis prie jos gerklės, jis �ypsojosi, rodydamas nuo rūkymo pageltusius ir i�puvusius dantis. Siektelėj�s jai u� nugaros, jis nupjovė virv�, kuria ji buvo priri�ta prie sienos. Paėm�s u� virvės, trūktelėjo j� į priekį. Nusilpusi ir sutrikusi �eila prarado pusiausvyr� ir sunkiai krito ant kelių.

��Negaliu paeiti. Turite mane atri�ti.�� Ji įsmeigė �vilgsnį į savo kojas:�� Mano kojos.

Vyras akimirk� padvejojo ir staigiu pjūviu perrė�ė storus kulk�nių pan�ius taip, lyg dorotų skerden�.

��Kelkis. Greitai!�� Jis pakėlė rank�, lyg ketindamas jai smogti, ta�iau vietoj to vėl trūktelėjo u� virvės, tempdamas j� ar�iau sav�s.

��Vite43.

Jos kojos buvo sustingusios, ta�iau ji buvo pernelyg i�sigandusi, kad nepaklustų. Kulk�nis juosė �aizdos, tempian�ios blauzdų od�, kiekvienas �engtas �ingsnis sukeldavo stiprų skausm�.

Ji svyruodama ėjo į �vies�, �emė siūbavo po kojomis. Negailestingai plieskian�ios saulės spinduliai svilino akis. Atrodė, kad kar�tas ir drėgnas oras u�gulė kiem� ir pastatus tarsi pikta dvasia.

�iek tiek nutolusi nuo savo laikino kalėjimo, �eila prisivertė apsidairyti. Tai buvo vienas i� keleto nenaudojamų tvartų. Ji suvokė, kad tai gali būti vienintelė galimybė su�inoti, kur j� atve�ė. Ir kas jie tokie, pridūrė ji mintyse. Ji vis dar negalėjo nieko suprasti.

Viskas prasidėjo dar kov�. Jis buvo �avus, nuolat meilikavo ir nedaug betrūko, kad imtų atsipra�inėti trukd�s. Sakėsi veiki�s ka�kieno, kas norėtų likti ne�inomas, pavedimu. Viskas, ko jis pageidavo, kad ji kart� paskambintų. Tik informacija, nieko daugiau. Jis buvo pasireng�s gerai sumokėti. Vėliau sandorio s�lygos pasikeitė: pusė u� informacij�, pusė prista�ius. �velgdama į praeitį, �eila negalėjo prisiminti, kada pradėjo jausti dvejones.

Klientas neatitiko įprasto lengvatikio kolekcininko, pasiruo�usio permokėti neklausinėjant, paveikslo. Pirmiausia jis atrodė per jaunas. Paprastai viduram�ių relikvijų med�iotojai būdavo įtarūs, prietaringi, buki ir lyg apsėsti. Jis buvo visi�kai kitoks. Jau vien to turėjo u�tekti, kad pradėtų skambėti pavojaus varpai.

�velgiant i� laiko perspektyvos, atrodė absurdi�ka: jeigu �iedas ir knyga tebuvo i�ties sentimentų vertės, kodėl jis buvo pasiry��s veltis į tokius sunkumus? Ji negalėjo liautis ie�kojusi atsakymo į �į klausim�.

Visas moralines kliūtis, neleid�ian�ias radinių vogti ir pardavinėti, �eila buvo jau senokai įveikusi. Ji gerokai prisikankino senamadi�kų muziejų ir elitinių akademinių įstaigų gniau�tuose. Netikėjo, kad �ios institucijos yra tinkamesni senovės brangenybių saugotojai u� priva�ius kolekcininkus. Ji ėmė pinigus, o jie gaudavo, ko norį. Visi buvo patenkinti. Kas būdavo vėliau�� ne jos reikalas.

�velgdama atgal, �eila suprato, kad pradėjo jausti baim� dar gerokai prie� antr�jį skambutį. Dar buvo likusios kelios savaitės, kol ji pakvies Alis� į Sularako kaln�. Vėliau, kai susisiekė su Ivu Bjo ir jie palygino istorijas... Krūtinėje vėl pasunkėjo akmuo.

Jeigu ka�kas atsitiko Alisai�� tai jos kaltė.

Jie atėjo prie fermos�� vidutinio dyd�io pastato, apsupto apleistų pagalbinių statinių, gara�o ir vynuogių kluono. Langinių ir durų da�ai buvo nusilup�, juodomis kiaurymėmis �iojėjo tu��ios langų angos. Prie�ais pastat� stovėjo du automobiliai, teritorija buvo visi�kai apleista.

Visur aplinkui be pertrūkio driekėsi kalnų ir slėnių panorama. Kol kas ji bent jau Pirėnuose. Ka�kodėl tai jai teikė vilties.

Durys buvo atidarytos, lyg jų būtų laukiama. Viduje buvo vėsu, ta�iau patalpos, bent jau i� pirmo �vilgsnio, atrodė apleistos. Visk� dengė dulkių sluoksnis. Atrodė, lyg �ia kadaise būtų buv�s vie�butis ar u�eiga. Tiesiai prie�ais buvo registratūros stalas, vir� jo�� eilė tu��ių kablių, pana�ių į naudojamus raktams pakabinti.

Jis vis trūk�iojo virv�, versdamas j� skubintis. I� ar�iau nuo jo sklido prakaito, pigaus po skutimosi naudojamo losjono ir priplėkusio tabako kvapas. �eila pagavo i� kambario kairėje sklindan�ius balsus. Durys buvo �iek tiek pravertos. Nepasukusi galvos ji �vilgtelėjo ir pamatė prie lango nugara į j� stovint vyr�. Odiniai batai ir lengvos vasarinės kelnės.

J� nutempė laiptais į antr� auk�t�, paskui koridoriumi ir ank�tais siaurais laiptais į nevėdinam� palėp� kone per vis� nam�. Jie sustojo ties durimis po stogo �laitu.

Jis at�ovė skl�stį ir stumtelėjo j� į nugar�. Ji nuskriejo į patalp�, pagriuvo ant �emės ir susitrenkė į grindis alkūn�. U� nugaros u�sitrenkė durys. Nepaisydama skausmo, �eila �oko prie durų �aukdama ir kum��iais dau�ydama plieninį durų apkaust�. Ta�iau durys buvo specialiai pritaikytos�� kra�tus sandariai dengė plieno lak�tas.

Galiausiai ji pasidavė ir ėmė �valgytis naujajame būste. Prie tolimosios sienos buvo �iu�inys. Ant jo tvarkingai sulankstyta antklodė. Prie�ais duris buvo nedidelis langelis. �eila sustingusiomis kojomis perėjo kambarį ir i�vydo dabar esanti galinėje namo dalyje. Grotų strypai buvo stori ir jos visi�kai nejudėjo, kad ir kaip ji stengėsi. Bet kokiu atveju į apa�i� tebūtų galima tik nukristi.

Kampe buvo nedidelė praustuvė. Prie jos stovėjo kibiras. Ji pajuto palengvėjim�. Nors sunkiai, ta�iau �iaupai atsisuko. Vamzd�iai sukosėjo tarsi du pakelius per dien� sutar�antis rūkalius, ta�iau po keleto nesėkmingų bandymų vis dėlto pasirodė plonytė vandens srovelė. Sudėjusi rie�ku�iomis purvinas rankas, �eila gėrė tol, kol suskaudo vidurius. Tada ji pasistengė nusiprausti, sudrėkindama virvės įpjautas �aizdas ant kraujo kre�uliais apskretusių rie�ų ir kulk�nių. �iek tiek vėliau jis atne�ė jai maisto. Daugiau negu įprastai.

��Kodėl a� �ia?

Jis padėjo padėkl� ant grindų kambario viduryje.

��Dėl ko mane �ia atve�ėte? Kodėl esu �ia?

��Tau pasakys.

��Kas nori su manimi pasikalbėti?

Jis ranka mostelėjo maisto pusėn.

��Valgyk.

��Atri�kite mane.�� Ji nesiliovė:�� Kas? Pasakykite man.

Jis koja pastūmė jai padėkl�.

��Valgyk.

Kai tik jis i�ėjo, �eila puolė prie maisto. Ji suvalgė visk� iki trupinėlio, net ir obuolių grau�tukus. Grį�usi prie lango, ji stebėjo, kaip saulės spinduliai lū�ta ties kalno ketera, vaiskiai spalvindami pilk� pasaulį.

Tolumoje ji i�girdo automobilį, pama�u atva�iuojantį prie fermos. 42 SKYRIUS

Karenos nurodymai buvo tikslūs. Praėjus valandai nuo i�vykimo i� Karkasonės, Alisa jau buvo Narbono priemies�iuose. Ji sekė �enklais į Odo Kiuksak� ir Kapestan� tvarkingu keliu, kurį i� abiejų pusių supo auk�ti bambukai ir laukinės �olės, siūruojan�ios vėjyje ir pridengian�ios derlingus �alius laukus. Kra�tovaizdis labai skyrėsi nuo Arje�o kalnų ir Korbjeros dykynių.

Buvo beveik antra valanda, kai Alisa įva�iavo į Odo Salelį. Ji pastatė automobilį po liepomis ir kalinėmis pu�imis, augan�iomis palei Pietinio kanalo kra�tus, netoli rakinamų vartų. Suradusi keli� per dailių ma�ų gatvelių raizginį, ji galiausiai atsidūrė Burgu gatvėje.

Ma�as Greisės triauk�tis namelis stovėjo ant kampo ir �velgė tiesiai į gatv�. Aplink senamadi�kas medines duris ir dideles rudas langines vijosi raudona ro�ė sunkiai nukarusiais �iedais, tarsi būtų atkeliavusi i� pasakos. Spyna buvo u�rūdijusi, tad ji turėjo gerokai paklibinti sunkų �alvarinį rakt�, kol jis pagaliau pasisuko. Ji vienu metu spyrė ir įsir�usi stumtelėjo. Durys girg�dėdamos atsivėrė, braukdamos per juodas ir baltas grindų plyteles bei nustumdamos į �alį �ūsnį jas i� vidaus laikiusių nemokamų laikra��ių.

Durys vedė tiesiai į vienintel� apa�ioje esan�i� patalp�: kairiojoje jos dalyje buvo virtuvė, de�iniojoje�� didelė svetainė. Viduje buvo �alta ir drėgna, �ia tvyrojo gailus ilg� laik� apleistų namų kvapas. Prie jos nuogų kojų tarsi katė glaustėsi vėsus oras. Alisa pamėgino įjungti �vies�, ta�iau elektra buvo i�jungta. Rinkdama reklaminį pa�t� ir aplinkra��ius bei dėdama juos ant stalo, ji pasilenkė vir� praustuvės, atidarė lang� ir �iek tiek pavargusi su ornamentuotu skl�s�iu pritvirtino langines.

Virdulys ir senamadi�ka viryklė su skrudintuve, kuriuos ji i�vydo pakėlusi akis, buvo pa�ios moderniausios �iuolaikinės gudrybės, kurias turėjo įsigijusi jos teta. Indų d�iovinimo lenta buvo tu��ia, praustuvė �vari. Tarp �iaupų buvo įspraustos kelios suragėjusios kempinės.

Alisa, perėjusi patalp�, atidarė didįjį svetainės lang� ir nustūmė į �alį masyvias rudas langines. U�lietas saulės, kambarys i�kart pasikeitė. Persisvėrusi pro lang�, ji įkvėpė ro�ių aromato, akimirk� atsipalaidavo glostoma kar�to vasaros oro, leisdama jam nuvyti į �alį nerim� kelian�ius jausmus. Ji jautėsi kaip įsibrovėlis, be leidimo �nipinėjantis kito gyvenim�.

Kampu į �idinį stovėjo du mediniai krėslai auk�tomis atkaltėmis. �idinio apvadas buvo pilko akmens, o vir�us papuo�tas negausiais porceliano ornamentais ir gerokai apdulkėj�s. �idinyje juodavo krūvelė anglių�� seniai u�gesusios ugnies liku�iai. Alisa bakstelėjo krūvel� koja ir ji subliū�ko, aplinkui pasklido pilkų pelenų debesis.

Prie �idinio ant sienos kabėjo paveikslas, vaizduojantis mūrinį nam� �laitiniu raudonų �erpių stogu saulėgr��ų ir vynuogių laukuose. Alisa �vilgtelėjo į para�� apatiniame de�iniajame kampe: BAJARAS.

Galin� kambario dalį u�ėmė valgomasis stalas, keturios kėdės ir indauja. Alisa atidarė dureles ir viduje rado padėkliukų ir staltiesėlių, dekoruotų Prancūzijos ba�ny�ių vaizdais, �ūsnį lininių servetėlių, sidabrinių stalo įrankių, kurie garsiai bark�telėjo u�darant stal�ių. Geriausias porcelianas�� lėk�tės, �sotėlis grietinėlei, dubenėliai desertui ir pada�inė�� buvo paslėptas apatinėse lentynose.

Tolimajame kambario kampe buvo dvejos durys. U� pirmųjų pasirodė besanti rakandų spinta�� �ia buvo padėta lyginimo lenta, semtuvėlis �iuk�lėms ir �epetys, �luota, pora pakabų paltams ir daugybė vienas į kit� suki�tų �Geant� parduotuvės mai�elių. U� antrųjų buvo laiptai.

Tamsoje lipant į vir�ų, Alisos sandalai kauk�ėjo į medines pakopas. Tiesiai prie�ais buvo rausvomis plytelėmis i�klotas vonios kambarys. Ant praustuvės kra�to gulėjo gabalėlis sud�iūvusio muilo. Ant pakabo prie kuklaus veidrod�io kabėjo suragėj�s rank�luostėlis.

Greisės miegamasis buvo kairėje. Viengulė lova su patalyne buvo u�klota sunkia dygsniuota pūkine antklode. Ant naktinės raudonmed�io spintelės stovėjo senovi�kas magnio sulfato buteliukas. Ant jo kakliuko buvo matyti baltų nuosėdų. Taip pat �ia gulėjo Elison Veir para�yta Eleonoros Akvitanietės biografija.

I�vydus senovi�k� �ymeklį, kuriuo buvo pa�ymėtas skaitytas puslapis, jai suspurdėjo �irdis. Vaizduotėje ji i�vydo Greis�, i�jungian�i� �vies�, einan�i� miegoti ir dedan�i� �ymeklį į knyg�. Ta�iau laikas i�seko. Ji mirė nespėjusi perskaityti. Alisa susigraudino, nors iki �iol jai tai buvo visi�kai nebūdinga. Ji padėjo knyg� į �on�: pasiims ir suteiks jai namus.

Naktinio stalelio stal�iuje gulėjo mai�elis levandų. Rausvas kaspinas, kuriuo buvo u�ri�tas mai�elis, nuo senumo i�bluk�s. Taip pat �ia dar buvo vaistų receptas ir dė�elė naujų nosinių. �emiau esanti lentynėlė u�pildyta dar keliomis knygomis. Alisa pritūpė ir pakreipusi galv� į �on� ėmė skaityti nugarėles. Ji niekuomet negalėjo atsispirti pagundai pa�nipinėti, kuo u�imtos kitų �monių lentynos. Viskas daugma�, kaip ji tikėjosi. Keletas Marijos Stiuart romanų, pora �anos Trolop knygų, senojo knygų klubo leidimo �Peyton Place� ir plona knygelė apie katarus. Autorius u�ra�ytas did�iosiomis raidėmis: O.�S. BAJARAS. Alisa susidomėjo. Tas pats, kuris nutapė apa�ioje kabantį paveiksl�? Po juo buvo u�ra�ytas ir vertėjas: �. �IRO.

Alisa apvertė knyg� ir perskaitė anotacij�. �v. Jono Evangelijos vertimas į oksitanų kalb� ir kelios knygos apie senovės Egipt�; taip pat�� apdovanojim� pelniusi �ano Fransua �ampoljono, XIX�a. mokslininko, i��ifravusio hieroglifus, biografija.

Ka�kas krustelėjo Alisos galvoje. Biblioteka Tulūzoje, �emėlapiai, schemos ir iliustracijos, mirgan�ios ekrane jai prie� akis. Vėl Egiptas.

Bajaro knygos vir�elis buvo iliustruotas skendin�ių rytme�io rūke pilies griuvėsių, pavojingai kyban�ių ant kalno prie pat stataus skard�io kra�to, nuotrauka. Alisa pa�ino i� atvirukų ir kelionių vadovų tai esant Monsegur�.

Ji atvertė knyg�.

Monseguro tvirtovė įsikūrusi auk�to kalno vir�ūnėje, beveik valanda kelio į vir�ų nuo Monseguro kaimo. Pilis da�nai skendi debesyse. Trys jos sienos yra i�kirstos kalno uoloje. Tai yra ypatinga gamtos sukurta tvirtovė. Dabartiniai liku�iai yra ne tryliktojo �imtme�io, bet vėlesnių okupacijos metų. Ta�iau griuvėsių dvasia lankytojams visada primena apie tragi�k� praeitį.

Legendų apie Monsegur�, Saugųjį kaln�,�� daugybė. Tikima, kad tai esanti saulės �ventykla, kad tai yra Vagnerio Munsalvaesche�� I�gelbėjimo, arba Gralio, kalno did�iajame kompozitoriaus darbe �Parsifalis��� prototipas. Kitų yra tikima, kad tai yra galutinė Gralio poilsio vieta. Sakoma, kad katarai buv� Kristaus Taurės ir daugelio kitų brangenybių i� Saliamono �ventyklos Jeruzalėje saugotojai. O gal netgi vizigotų aukso ir visokių kitų turtų.

Manoma, kad garsiosios katarų brangenybės buvo slapta i�gabentos i� apgultos tvirtovės 1244 metų sausį, prie� pat galutinį u�grobim�. Ta�iau lobis iki �iol nerastas. Gandai apie tai, kad �i vertinga brangenybė negrį�tamai prarasta, neteisingi.

Alisa �vilgtelėjo į �vaig�dute pa�ymėt� pastab� puslapio apa�ioje, Ta�iau vietoj paai�kinimo ji pamatė citat� i� �v. Jono evangelijos: 8 skyrius, 32 eilutė�� �Jūs pa�insite ties�, ir tiesa padarys jus laisvus�. Ji suraukė kakt�. Visi�kai nesusij� su tekstu.

Alisa padėjo Bajaro knyg� prie kitų daiktų, kuriuos ketino pasiimti, ir perėjo į galinį miegam�jį.

�ia buvo senovinė �Singer� siuvimo ma�ina�� vienintelis angli�kas daiktas �iame prancūzi�kame storų sienų name. Jos motina turėjo visi�kai toki� pa�i� ir valandų valandas praleisdavo siūdama, pripildydama namus jaukaus tauk�ėjimo ir kojinio pedalo ū�esio.

Alisa delnu perbraukė apdulkėjusį pavir�ių. Ma�ina atrodė esanti geros būklės. Ji paeiliui atidarė visus skyrelius ir surado medvilninių siūlų ri�ių, adatų, smeigtukų, virvu�ių ir kaspinų atrai�ų, senamadi�kų sidabrinių blizgu�ių ir dė�ut� įvairių sagų.

Ji perėjo prie ��uolinio ra�omojo stalo prie lango, �velgian�io į ma�� u�dar� vidinį kiem� galinėje namo pusėje. Pirmieji du stal�iai buvo i�kloti popieriumi, ta�iau visi�kai tu�ti. Tre�iasis, kad ir kaip būtų keista, buvo u�rakintas, ta�iau raktas ky�ojo spynoje.

Panaudojusi jėg� ir plonytį sidabrinį rakt�, ji galiausiai įstengė atidaryti stal�ių. Jo dugne buvo batų dė�ė. Ji pakėlė j� ir padėjo ant stalo.

Viduje viskas buvo labai tvarkinga. Ji rado rai�teliu perri�t� �ūsnį nuotraukų. Ant vir�aus atskirai gulėjo vokas, kruop��iu smulkiu ra�tu juodu ra�alu adresuotas P.�Taner. Pa�to antspaude buvo: Karkasonė, kovo 16 d. 2005 m. Skersai u�dėtas raudonas spaudas: PIRMENYBINIS. Kitoje pusėje atgalinio adreso nebuvo, tik tuo pa�iu pasvirusiu brai�u u�ra�ytas vardas: Siuntėjas Odrikas S.�Bajaras.

Alisa įki�o pir�tus ir i�traukė vienintelį stor� kreminės spalvos popieriaus lap�. Nebuvo nei datos, nei adreso, nei jokio paai�kinimo, tik ta pa�ia ranka u�ra�ytos eilės:

Bona nueit, bona nueit...

Braves amics, pica mieja-nueit

Calfinir velhada

Ejos la flassada

Mintyse �mėstelėjo blankus prisiminimas, tarsi seniai pamir�tos dainos motyvas. �od�iai, u�ra�yti oloje, laiptų vir�uje. Ji galėtų prisiekti, kad tai ta pati kalba. Ji nes�moningai rado ry�į, kurio negalėjo ap�iuopti protu.

Alisa atsirėmė į lov�. Kovo 16-oji, vos kelios dienos iki jos tetos mirties. Ar ji pati jį įdėjo į dė��, ar ka�kas kitas? Gal tas Bajaras?

Padėjusi eilėra�tį į �alį, Alisa atri�o rai�telį.

I� viso buvo de�imt nuotraukų, visos nespalvotos, sudėtos chronologi�kai. Kitoje kiekvienos nuotraukos pusėje pie�tuku did�iosiomis raidėmis buvo u�ra�ytas mėnuo, vieta ir data. Pirmoji nuotrauka�� tai ma�o rimto berniuko mokykline uniforma portretas. Jo tiesiai su�ukuoti plaukai buvo perskirti. Alisa apvertė nuotrauk�. Kitoje pusėje mėlynu ra�alu u�ra�yta: FREDERIKAS VILJAMAS TANERIS, RUGSĖJIS, 1937. Kitas brai�as.

Jos �irdis suvirpėjo. Ta pati tė�io nuotrauka buvo ant �idinio atbrailos namie, greta jos tėvų vestuvinės nuotraukos ir pa�ios Alisos portreto, kai jai buvo �e�eri, kuriame ji dėvėjo puo�ni� �ventin� suknel� pūstomis rankovėmis. Ji vedė pir�tu jo bruo�ais. Dabar ma�ų ma�iausiai ai�ku, kad Greisė �inojo apie savo ma��jį brolį, nors jie niekuomet nebuvo susitik�.

Alisa padėjo nuotrauk� į �alį ir pasiėmė kit�. Ji nuodugniai per�iūrėjo vis� �ūsnį. Ankstyviausia jos tetos nuotrauka buvo padaryta stebėtinai neseniai�� 1958�m. liep� vasaros �ventėje.

Buvo galima į�velgti �iokį tokį bruo�ų pana�um�. Kaip ir Alisa, Greisė buvo smulkaus sudėjimo, dailių, kone elfi�kų bruo�ų. Jos plaukai buvo tiesūs, pilki ir nukirpti negailestingai trumpai. Greisė �velgė tiesiai į objektyv�, prie�ais save tvirtai laikydama krep�į, tarsi norėtų juo atsitverti.

Paskutinėje nuotraukoje taip pat buvo Greisė, ta�iau keleriais metais vyresnė. Ji stovėjo su pagyvenusiu vyru. Alisa suraukė kakt�. Jis jai ka�k� priminė. Ji �iek tiek pakreipė nuotrauk�, kad �viesa kitaip kristų ant atvaizdo.

Jie stovėjo prie�ais sen� akmenin� sien�. Jų i�vaizdoje buvo ka�kas formalaus, lyg jie nebūtų gerai vienas kito pa�inoj�. Sprend�iant i� drabu�ių, buvo vėlyvas pavasaris ar vasara. Greisė dėvėjo vasarin� suknel� trumpomis rankovėmis, suri�t� per juosmenį. Jos palydovas buvo auk�tas ir labai liesas, dėvėjo �viesų vasarinį kostium�. Veid� slėpė panamos metamas �e�ėlis, ta�iau jo am�ių i�davė rauk�lėtos ta�kuotos rankos.

Ant sienos u� jų matėsi dalis prancūzi�ko gatvės pavadinimo. Alisa įsi�iūrėjo į nediduk� �enkl� ir įstengė perskaityti: Trijų Laiptelių gatvė. Kitoje pusėje smulkiu Bajaro brai�u buvo para�yta: OB ir GT, 1982�m. bir�elis, �artras.

Vėl �artras. Greisė ir Odrikas Bajaras. Ir 1982-ieji. Metai, kai �uvo jos tėvai.

Padėjusi ir �i� knyg� į �on�, ji i�ėmė i� dė�utės vienintelį ten buvusį daikt��� ma�� sen� knygel�. Juoda oda buvo sutrūkinėjusi, knyga susegta �alvario sagtimi. Vir�elyje auksu įspausta: �VENTASIS RA�TAS.

Po keleto mėginimų Alisai pavyko atsegti skl�stį. I� pirmo �vilgsnio tai atrodė esanti standartinė Karaliaus Jokūbo leidimo Biblija. Tik pervertusi tris ketvir�ius knygos, ji aptiko plony�iuose lapuose i�pjaut� kiaurym�. �ia buvo padaryta nedidelė, ma�daug trijų ir keturių colių dyd�io, keturkampė slėptuvė.

Viduje buvo stand�iai sulankstyti keli popieriaus lapai. Alisa juos atsargiai i�traukė. Ant kelių nukrito bly�kus akmeninis ma�daug vieno euro monetos dyd�io diskas. Jis buvo lygus ir labai plonas. Ji nustebusi paėmė ir pavartė jį tarp pir�tų. Diske buvo i�graviruotos dvi raidės: NS. Kompaso �enklai? Ka�kieno inicialai? Gal koks nors pinigas?

Alisa apvertė disk�. Kitoje pusėje buvo i�graviruotas labirintas, visi�kai atitinkantis �enklus, kuriuos ji matė vidinėje �iedo pusėje ir ant sienos urve.

Ji suvokė, kad �is sutapimas turėtų būti ka�kaip paai�kinamas, ta�iau jos galvoje buvo visi�kai tu��ia. Ji pa�velgė į popieriaus lapus, kuriuose buvo suvyniotas diskas. Nors ji bijojo to, k� gali aptikti, smalsumas nebeleido laukti.

Dabar jau negali sustoti.

Alisa pama�u i�vyniojo lapus. Ji tvardydamasi lengviau atsiduso. �ia tebuvo giminės medis. Pirmajame lape buvo u�ra�yta: GENEALOGINIS MEDIS. Ra�alas i�bluk�s ir vietomis sunkiai beįskaitomas, ta�iau kai kurie �od�iai ry�kūs. Daugelis vardų u�ra�yti juodai, ta�iau antrojoje eilutėje vienas vardas�� ALAISA PELETJĖ-DIUMA (1193-)�� buvo u�ra�ytas raudonu ra�alu.

Alisa negalėjo įskaityti greta u�ra�yto vardo, ta�iau �emiau esan�ioje eilutėje, �iek tiek tolėliau į de�in�, buvo u�ra�ytas vardas �aliai: SAJHE DE SERVJANAS.

Prie abiejų vardų�� ma�as dailus auksinis ornamentas. Alisa paėmė akmenin� plok�tel� ir padėjo j� prie pie�inio �enklu į vir�ų. �enklai visi�kai vienodi.

Ji vertė lap� po lapo, kol galiausiai atvertė paskutinį. �ia ji rado Greisės įra���� mirties data buvo įra�yta kitokios spalvos ra�alu. �emiau ir �iek tiek �one buvo Alisos tėvai.

Paskutinis įra�as skirtas jai: ALISA ELENA (1976-), u�ra�yta raudonu ra�alu. Greta�� labirinto �enklas.

Alisa sėdėjo tyliame, visų pamir�tame kambaryje, pritraukusi kelius prie smakro ir apkabinusi juos rankomis. Ji nebejuto, kiek praėjo laiko. Galiausiai ji suprato: praeitis ateina ir rei�kia į j� savo teises, nepaisydama jos norų. 43 SKYRIUS

Kelionė atgal i� Odo Salelio į Karkason� prabėgo akimirksniu.

Vie�bu�io fojė buvo pilna naujų atvykėlių, tad Alisa pati pasiėmė rakt� nuo kabliuko ir niekieno nepastebėta nuėjo į vir�ų.

Atėjusi prie durų, ji jau rengėsi jas rakinti, ta�iau durys buvo praviros.

Alisa padvejojo. Ji padėjo batų dė�� bei knygas ant grindų ir pama�u pla�iai atvėrė duris.

��Alio? Kas �ia?

Ji ap�velgė kambarį. Viduje viskas buvo taip, kaip ji paliko. Vis dar būg�taudama, Alisa per�engė daiktus ant slenks�io ir atsargiai įėjo į vidų. Ji sustojo. Kambaryje kvepėjo vanile ir senu tabaku.

U� durų ka�kas sujudėjo. Jai kone i��oko �irdis. Alisa apsigr�ė, vos spėjusi pamatyti stikle atsispindint pilk� striuk� ir juodus plaukus. Stiprus smūgis į krūtin� ir ji griuvo auk�tielninka, galva rė�damasi į veidrodines spintos duris. Spintoje, tarsi akmenukai ant skardinio stogo, sutar�kėjo vielinės pakabos.

Kambario vaizdas pakra��iuose i�skydo. Alisa sumirksėjo, ta�iau niekaip negalėjo sutelkti dėmesio. Ji girdėjo jį nubėgant koridoriumi. Greitai. Skubėk.

Alisa svyrinėdama atsistojo ir nusekė paskui vyr�. Ji mikliai nusileido laiptais į vie�bu�io fojė. Vie�bu�io įėjim� buvo u�stoj�s didelis būrys italų. Alis� apėmė panika. Ji ap�velgė susigrūdusiuosius fojė, vos spėdama pamatyti pro �oninį i�ėjim� dingstantį vyr�.

Ji skynėsi keli� pro �monių ir baga�o tankm�, lipdama per lagaminus, kol, sekdama paskui u�puolik�, atsidūrė vie�bu�io parke. Sutelkusi paskutines jėgas, Alisa bėgo, ta�iau buvo nepakankamai greita.

Kai pasiekė pagrindin� gatv�, jo nebuvo nė �enklo. Jis pradingo į Auk�tutinį miest� plūstan�ių turistų sraute. Alisa atsirėmė rankomis į kelius, stengdamasi atgauti kvap�. Ji i�sitiesė ir apsi�iupinėjo pakau�į. I�dygo gumbas.

Paskutinį sykį �vilgtelėjusi į gatv�, Alisa apsisuko ir grį�o prie vie�bu�io registratūros. Ji atsipra�inėdama atsistojo eilės priekyje.

��Atsipra�au, jūs jį matėte?

Dirbanti mergina atrodė suirzusi.

��Aptarnausiu jus, kai tik baigsiu su �iais ponais,�� tarė ji.

��Negaliu laukti,�� atsakė Alisa.�� Mano kambaryje buvo pa�alinis. Jis k� tik i�bėgo. Vos prie� kelias minutes.

��Ponia, pra�om luktelėti.

Alisa pakėlė bals�, kad i�girstų aplinkiniai:

��Mano kambaryje ka�kas buvo. Vagis.

Sambrūzdis fojė nu��iuvo. Vie�bu�io darbuotojos akys i�siplėtė. Ji i�slydo i� u� stalo ir dingo. Po kelių akimirkų pasirodė vie�bu�io savininkas ir nusivedė Alis� atokiau nuo susirinkusių sve�ių.

��Tai kas gi nutiko?�� tarė jis �emu balsu.

Alisa paai�kino.

��Durys nei�lau�tos,�� tarė jis, palydėj�s j� laiptais į vir�ų ir ap�iūrėj�s spyn�.

Vie�bu�io �eimininkui stebint i� tarpdurio, Alisa tikrino, ar kas nors dingo. Ji nustebo nieko nepasigedusi. Jos pasas gulėjo spintos dugne, kur ir buvo paliktas, ta�iau pajudintas. Taip pat ir daiktai jos kuprinėje: niekas nedingo, ta�iau viskas buvo �iek tiek sujaukta. Nepakankamas įrodymas.

Alisa patikrino voni�. Galų gale ji rado.

��Pra�om, pone,�� �ūktelėjo ji ir parodė į praustuv�.�� Pa�iūrėkite.

Muilas buvo sukapotas gabaliukais, pasklid�s stiprus levandų kvapas. Jos dantų pastos tūbelė taip pat perrė�ta ir turinys i�spaustas.

���tai, kaip jums ir sakiau.

Jis pa�velgė susirūpin�s, ta�iau vis tiek abejodamas. Ar ponia norėtų, kad jis i�kviestų policij�? Jis, �inoma, paklausi�s kitų sve�ių, ar jie ko nors nepastebėj�. Ta�iau kadangi niekas neding�... Jis nebaigė sakinio.

Staiga j� priblo�kė mintis: tai nebuvo atsitiktinis įsilau�imas. Kad ir kas būtų įsibrovėlis, buvo ie�koma ka�ko konkretaus. Ka�ko, k� jie �inojo j� turint.

Kas �inojo, kad ji �ia apsistojusi? Nubelis, Polis Oti, Karena Fleri, jos darbuotojai, �eila. Ji nemanė, kad dar kas nors būtų galėj�s �inoti.

��Ne,�� atsakė ji greitai.�� Policijos nereikia. Niekas nedingo. Ta�iau a� noriu persikelti į kit� kambarį.

Vie�bu�io �eimininkas buvo bepraded�s protestuoti�� es� vie�butis pilnutėlis, ta�iau i�vyd�s jos veido i�rai�k� jis nutilo.

��Pa�iūrėsiu, k� galime padaryti.

*

Po dvide�imties minu�ių Alisa jau buvo apgyvendinta kitoje vie�bu�io dalyje.

Ji buvo sunerimusi ir jau kelet� kartų patikrino, ar u�rakintos durys ir u�daryti langai. Alisa sėdėjo ant lovos, supama savo daiktų, ir bandė nuspr�sti, k� daryti. Ji atsistojo, pavaik��iojo po nediduk� kambarį, atsisėdo, vėl atsistojo. Ji vis dar negalėjo apsispr�sti, ar nereikėtų persikelti į kit� vie�butį.

Jeigu jis naktį grį�?

Pasigirdo garsus skambutis. Alisa pa�oko i� i�g�s�io, ta�iau netrukus suprato, kad tai tik jos telefonas, skambantis striukės ki�enėje.

��Klausau.

Ji lengviau atsiduso i�girdusi Stefeno, kasinėjimų kolegos, bals�.

��Sveikas, Styvai. Ne, atsipra�au. A� k� tik įėjau. Dar nespėjau patikrinti �inu�ių. Kas nutiko?

Klausydamasi ji bly�ko: Stefenas pasakė jai, kad kasinėjimai u�drausti.

��Bet kodėl? Ar Breilingas nurodė koki� nors prie�astį?

��Jis pasakė, kad tai ne nuo jo priklauso.

��Tik dėl tų griau�ių?

��Policija nesako.

Jos �irdis ėmė plakti smarkiau.

��Ar jie buvo ten, kai Breilingas tai prane�ė?�� paklausė Alisa.

��Jie buvo ir domėjosi �eila,�� atsakė jis ir nutilo.�� A� tik norėjau su�inoti, ar tu k� nors girdėjai apie j� po to, kai i�va�iavai?

��Nuo pat pirmadienio�� nieko. Vakar kelis kartus mėginau jai skambinti, ta�iau ji man neperskambino. Kas yra?

Alisa, laukdama Stefeno atsakymo, neju�iomis atsistojo.

��Atrodo, ji dingo,�� tarė jis galiausiai.�� Breilingas link�s manyti, kad ka�kas yra blogai. Jis įtaria j� ka�k� pavogus perkasoje.

���eila to nedarytų,�� su�uko ji.�� Jokiu būdu. Ji ne tokia, kad...

Bekalbant jai atmintyje i�kilo i�bly�k�s piktas �eilos veidas. Alisa jautėsi i�daviki�kai, ta�iau jos pasikliovimas staiga ėmė menkti.

��Ar ir policija taip mano?�� paklausė ji.

��A� ne�inau, tik viskas �iek tiek keista,�� atsakė jis vangiai.�� Vienas i� pirmadienį kasinėjimuose apsilankiusių policininkų nu�udytas Fua. Vairuotojas jį parblo�kė ir pabėgo. Apie tai buvo ra�yta laikra�tyje. Atrodo, jie buvo pa�įstami su �eila.

Alisa susmuko ant lovos.

��Atleisk, Styvai. Man tai per sunku suvokti. Ar kas nors jos ie�ko? Ar kas nors k� nors daro?

��Pasakysiu tau,�� tarė jis atsargiai,�� padary�iau tai pats, ta�iau a� rytoj i� pat ryto i�vykstu. Nebėra jokios prasmės �ia trintis.

��K� nori pasakyti?

���inau, kad prie� prasidedant kasinėjimams �eila buvo apsistojusi pas draugus �artre. Pamaniau, kad gal ji vėl ten nuvyko, tik pamir�o prane�ti kitiems.

Vaik��iojimas apgraibomis, pamanė Alisa. Ta�iau tai buvo geriau negu nieko.

��A� skambinau tuo numeriu. Atsiliepė vaikinas, kuris tvirtino nieko negirdėj�s apie �eil�. Ta�iau a� esu tikras, kad tai yra tas numeris, kurį ji man davė. Įsira�iau jį savo mobiliajame telefone.

Alisa paėmė pie�tuk� ir popieriaus.

��Pasakyk man, a� i�siai�kinsiu,�� tarė ji, pasiruo�dama u�sira�yti.

Jos ranka sustingo.

��Atleisk, Styvai,�� jos balsas skambėjo dusliai, lyg ji �nekėtų i� tolybių.�� Pakartok man dar kart�.

��02 68 72 31 26,�� pakartojo jis.�� Prane�k man, jeigu k� su�inosi, gerai?

�į numerį jai davė Bjo.

��Palik tai man,�� tarė ji,�� menkai besuvokdama, k� kalba.�� A� susisieksiu su tavimi.

Alisa �inojo, kad gali paskambinti inspektoriui Nubeliui. Papasakoti jam apie keist� įsilau�im�, apie susitikim� su Bjo, ta�iau ji dvejojo. Ji ne�inojo, ar gali pasitikėti Nubeliu. Jis nieko nepadarė, kad sudraustų Oti.

Ji siektelėjo kuprinės ir i�sitraukė Prancūzijos kelių �emėlapį. Kvaila mintis. Ne ma�iau kaip a�tuonios valandos kelio.

Ka�kas kreb�dėjo jos mintyse. Ji vėl per�iūrėjo bibliotekoje padarytus u�ra�us.

�od�ių lavinoje apie �artro katedr� probėg�mais buvo u�siminta ir apie �vent�jį Gralį. Katedroje taip pat yra labirintas. Alisa susirado reikiam� pastraip�. Ji įdėmiai perskaitė j� du kartus, norėdama įsitikinti, kad tikrai neklysta. Ji staigiai atitraukė kėd� nuo stalo ir atsilo�ė su Odriko Bajaro knyga, atsivertusi j� ties pa�ymėtu puslapiu.

Kitų yra tikima, kad tai yra galutinė Gralio poilsio vieta. Sakoma, kad katarai buv� Kristaus Taurės... saugotojai...

Katarų lobis slap�ia buvo pergabentas i� Monseguro? Į Sularako kaln�? Alisa atsivertė �emėlapį knygos prad�ioje. Nuo Monseguro iki Sabarto kalnų netoli. O jeigu i� tikro lobiai paslėpti �ia?

Kas sieja �artr� su Karkasone?

Tolumoje ji i�girdo pirmuosius griaustinio grūmojimus. Kambarį u�liejo keista oran�inė gatvės �viestuvų �viesa, atsispindinti nuo nakties debesų. Papūtė vėjas, bilsnodamas langines ir �luodamas �iuk�les automobilių stovėjimo aik�telėse.

Alisai u�traukiant u�uolaidas, pradėjo kristi pirmieji sunkūs lietaus la�ai, tik�dami ant palangės tarsi juodas ra�alas. Dabar ji jau norėjo palikti vie�butį, ta�iau buvo per vėlu: nesinorėjo rizikuoti ir va�iuoti automobiliu per audr�.

Ji u�darė langus ir u�rakino duris, įjungė �adintuv� ir nenusirengusi įsikraustė lovon laukti ryto.

*

I� prad�ių viskas buvo taip pat. Pa�įstama, ramu. Ji sklendė baltoje nesvarioje erdvėje, tyli ir perregima. Staiga ji smigo, tarsi atsivėrus kartuvių angos dang�iui, ir nulėkė giedru dangumi link spar�iai į j� artėjan�io mi�kingo kalnyno.

Ji �inojo, kur esanti: Monseguras, ankstyva vasara.

Vos tik jos kojos palietė �em�, Alisa leidosi bėgti. Ji klupdama lėkė sta�iu kriau�iu, besidriekian�iu nelygiu mi�ko taku tarp abipus sienomis stovin�ių auk�tų med�ių. Tankaus mi�ko med�iai sviro vir� jos. Ji bandė susilaikyti u� �akų, ta�iau jos rankos susigniau�davo veltui�� jose telikdavo kuok�tai lapų, tarsi i� �ukų i�traukti plaukai. Pir�tai nusida�ė �aliai.

Takas po jos kojomis leidosi �laitu �emyn. Ji jautė gurg�dant �vyr� ir akmenis, kurie pakeitė mink�t� �em�, samanų ir �akelių paklot�, dengian�i� tak� auk��iau kalnuose. Vis dar nesigirdėjo nė garso. Nei pauk��ių �iulbesio, nei �monių balsų, nieko�� tik jos nelygus kvėpavimas.

Takas vinguriavo ir sukosi kilpomis. Ji skuodė vingiuodama į �onus, kol galiausiai u� kampo i�vydo nebyli� ugnies sien�, u�tverian�i� keli� pirmyn. Ji pakėlė rankas norėdama prisidengti veid� nuo siau�ian�ios ugnies. Raudoni, oran�iniai ir geltoni liepsnos lie�uviai rangėsi ir plakė or�, tankūs tarsi upės nendrynas.

Sapnas keitėsi. �į kart� vietoj daugybės veidų liepsnose ji i�vydo vienintelį jaunos moters veid� �velnia, ta�iau valinga i�rai�ka. Moteris tiesė rankas norėdama i� Alisos paimti knyg�.

Ji dainavo kri�toliniu balsu:

��Bona nueit, bona nueit44

�į kart� �altos rankos nesugriebė jos kulk�nių ir netraukė prie �emės. Ugniai ji nebereikalinga. Ji sukosi ore tarsi dūmas, o plonos, stiprios moters rankos buvo j� tvirtai apkabinusios. Ji saugi.

��Braves amics, pica mieja-nueit45.

Alisa �ypsojosi: jos kartu kilo vis auk��iau ir auk��iau į �vies�, palikdamos pasaulį toli apa�ioje. 44 SKYRIUS

Karkasona

1209 M. LIEPA

Alaisa pabudo anksti. J� pa�adino pjūklų garsas ir plaktukų kauk�ėjimas apa�ioje kieme. Ji pa�velgė pro lang� į ren�iamas arkadas ir bok�telius, kylan�ius vir� Komtalio pilies sienų.

Įspūdingo medinio karkaso pavidalas spar�iai ry�kėjo. Jeigu Auk�tutinio miesto sienos vis tiek būtų pralau�tos�� nors tai neįtikėtina,�� dengtos arkados, tarsi koridorius danguje, taps puikia vieta, i� kurios lankininkai galės paleisti į prie�� strėlių spie�ių.

Ji greitai apsirengė ir i�bėgo į vidinį kiem�. Kalvėje ū�ė ugnis. Dunksėjo kūjai ir skambėjo ant priekalų kalami ir galandami ginklai. Balistoms a�is, virves ir atsvarus ruo�iantys karo įrenginių meistrai tarpusavyje retkar�iais susi�ūkaudavo.

Alaisa pamatė prie arklidės stovint Gijom�. Jos �irdis apmirė. Pa�velk į mane. Ta�iau jis neatsigr�ė ir nepa�velgė į j�. Alaisa buvo bekelianti rank� pamoti, ta�iau nei�drįsusi bejėgi�kai nuleido j� prie �ono. Ji nesi�emins ir nemaldaus jo palankumo, jeigu jis net nekreipia dėmesio.

Komtalio pilies darbo įkar�tis apėmė ir Auk�tutinį miest�. Centrinėje aik�tėje į dideles krūvas buvo kraunami akmenys i� Korbjeros, skirti balistoms ir katapultoms. I� odų dirbtuvės sklido aitrus �lapimo dvokas�� �ia buvo ruo�iamos gyvulių odos, saugosian�ios medines arkadas nuo ugnies. Pro Narbono vartus nenutrūkstama virtine dardėjo ve�imai, gabenantys maist� Auk�tutiniam miestui: sūdyt� mės� i� La Pjezo ir Lora�ė, vyn� i� Karkase, mie�ius ir kvie�ius i� lygumų, pupas ir l�ius i� San Migelio ir San Viseno prekijų dar�ų.

Sambrūzdyje tvyrojo ry�to ir prasmingumo dvasia. Tik debesys nuodingų juodų dūmų vir� upės ir į �iaur� besidriekian�ių pelkių�� vikonto Trenkavelio įsakymu buvo sudeginti malūnai ir sunaikinti pasėliai�� liudijo apie pavojaus tikrum� ir grėsm�.

Alaisa laukė Sajhė sutartoje susitikimo vietoje. Jos galvoje sukosi gausybė klausimų Esklarmondei, kurie �mėk��iojo mintyse tarsi laukiniai pauk��iai. Kai galiausiai pasirodė Sajhė, ji buvo kone praradusi am� i� nekantrumo.

Alaisa sekė paskui jį bevardėmis gatvėmis į San Migelio priemiestį. Jie sustojo prie �emų durų, tvirtai įrengtų sienoje. Vyrai kasė griovius, kurių paskirtis�� neleisti prie�ui prisiartinti ir padėti prie sienų sprogmenis. Jų keliamas triuk�mas buvo toks smarkus, kad Sajhė turėjo �aukti:

��Menin� laukia viduje.�� Jo veidas staiga surimtėjo.

��Ar tu neisi vidun?

��Jie liepė man atvesti jus ir grį�ti į pilį intendanto Peletjė.

��Ie�kok jo Garbės kieme,�� tarė ji.

��Gerai,�� atsakė jis, vėl �yptelėdamas.�� Iki greito.

Alaisa stumtelėjo duris ir atsargiai �engė į vidų, dairydamasi Esklarmondės. Kambario kampe, �e�ėlyje, ji pamatė kito �mogaus, sėdin�io ant kėdės, siluet�.

��U�eik, u�eik,�� tarė Esklarmondė gera�irdi�kai.�� Manau, pa�įsti Simeon�?

Alaisa apstulbo.

��Simeonas? Jau?�� su�uko ji kupina d�iaugsmo, skubėdama prie jo ir imdama jį u� rankų.�� Kas naujo? Kada atvykote į Karkason�? Kur apsistojote?

Simeonas skambiai i� �irdies nusijuokė.

��Tiek klausimų! Bertranas minėjo, kad vaikystėje niekada nesiliaudavai klausinėjusi.

Alaisa �ypsodamasi linktelėjo. Ji pasislinko suoleliu prie stalo ir paėmusi Esklarmondės pasiūlyt� taur� vyno klausėsi Simeono pokalbio su Esklarmondė. Jiems bendraujant buvo juntamas stiprus ry�ys.

Simeonas buvo gabus pasakotojas. Savo gyvenimo �artre ir Bezjė istorijas jis perpynė atsiminimais i� �ventosios �emės. Laikas bėgo nepastebimai jam pasakojant apie pavasarį Judėjos kalvose, lelijomis, geltonais ir purpuriniais vilkdalgiais nuklotus bei rausva�ied�iais migdolų med�iais apaugusius Arabijos klonius, besidriekian�ius lyg kilimas iki pasaulio kra�to. Alaisa jautėsi tarsi u�burta.

�e�ėliai i�tįso. Nuotaika kambaryje po truputį keitėsi. Alaisa jaute nerving� tvink�iojim� pilve�� nerimastinga būsimų įvykių nuojauta. Ji pagalvojo, ar �tai taip Gijomas ir jos tėvas jau�iasi mū�io i�vakarėse. Lyg laikas būtų pakib�s ant lemties svarstyklių.

Ji vog�iomis �vilgtelėjo į Esklarmond�. �i sėdėjo sunėrusi rankas ant kelių, giedru veidu, susikaupusi ir rami.

��Esu tikra, kad mano tėvas tuojau atvyks,�� tarė Alaisa, jausdamasi atsakinga u� tai, kad jo vis dar nėra.�� Jis man davė �odį.

��Mes �inome,�� atsakė Simeonas, patap�nodamas jai rank�. Jo oda buvo sausa lyg pergamentas.

��Ateis laikas, kai mes nebegalėsime ilgiau laukti,�� tarė Esklarmondė, �vilgtelėjusi į duris, kurios vis dar buvo sandariai u�darytos.�� Netrukus grį� �io būsto �eimininkai.

Alaisa pastebėjo jų tarpusavio susi�valgym�. Ji palinko į priekį, nebegalėdama ilgiau i�tverti įtampos.

��Esklarmond�, vakar tu neatsakei į mano klausim�.�� Ji nustebo i�girdusi, koks ramus jos balsas.�� Ar tu taip pat esi saugotoja? Ar knyg�, kurios ie�ko mano tėvas, turi tu?

Akimirk� atrodė, lyg jos �od�iai būtų pakib� ore ir niekas nedrįstų atsiliepti. Simeonas, Alaisos nuostabai, sukikeno.

��Kiek tėvas atskleidė tau apie Kilniuosius?�� paklausė jis. Jo tamsiose akyse �vietė ugnelės.

��Jis papasakojo, kad visuomet buvo penki saugotojai, pasiry�� saugoti Labirinto trilogijos knygas.

��Ar jis pasakė, kodėl jų yra penki?

Alaisa papurtė galv�.

��Navigataire, vedliui, visuomet padeda keturi patikėtiniai. Visas jų penketas atitinka penkis �mogaus kūno ta�kus ir įkūnija skai�iaus penki gali�. Kiekvienas saugotojas pasirenkamas u� asmenin� tvirtyb�, ry�t� ir i�tikimyb�. Nesvarbu, krik��ionis, musulmonas ar �ydas jis būtų�� reik�minga tik �mogaus dvasia ir narsa. Rasė, kilmė ar gimtinė neturi reik�mės. Penketas taip pat atspindi paslapties, kuri� esame pasi�adėj� saugoti, pobūdį: tai visų tikėjimų paslaptis, nepriklausanti nė vienam i� jų.

Simeonas nusi�ypsojo.

��Jau daugiau nei du tūkstan�ius metų egzistuoja Kilniųjų draugija. Nors ir ne vis� laik� vadinosi tuo pa�iu vardu, budriai saugojo ir gynė paslaptį. Kartais turėdavo slėptis, kartais gyvendavo atvirai.

Alaisa pa�velgė į Esklarmond�.

��Mano tėvas nenori tav�s pripa�inti. Jis negali patikėti.

��Tai akibrok�tas jo lūkes�iams.

��Bertranui visada taip būdavo,�� sukikeno Simeonas.

��Jis nesitikėjo, kad penktasis saugotojas gali būti moteris,�� tarė Alaisa, gindama tėv�.

��Praeityje tai būtų stebin� gerokai ma�iau,�� tarė Simeonas.�� Egiptas, Asirija, Roma, Babilonas�� senovės civilizacijos, apie kurias esi girdėjusi pasakojant�� moteri�kumui teikė didesn� pagarb� nei dabartiniai tamsūs laikai.

Alaisa akimirk� pam�stė.

��Kaip manai, ar Harifas neklysta tikėdamasis, kad kalnuose knygoms bus saugiau?�� paklausė ji.

Simeonas skėstelėjo rankomis.

��Ne mums ie�koti tiesos, ne mums spr�sti, kas bus, ko nebus. Mūsų u�duotis yra papras�iausiai saugoti knygas, apginti jas nuo pavojaus. Privalome u�tikrinti, kad knygos būtų paruo�tos, kai tik jų prireiks.

��Dėl to Harifas knygoms gabenti pasirinko tavo tėv�, ta�iau ne kurį nors i� mūsų,�� pasakė Esklarmond�.�� Dėl savo padėties jis yra tinkamiausias lydėtojas. Jis gali pasinaudoti �monėmis bei arkliais ir gali keliauti gerokai laisviau u� mus.

Alaisa dvejojo, nenorėdama būti nelojali tėvui.

��Jis nenori palikti vikonto. Jį drasko jo ankstesnių ir naujų priedermių skirtybė.

��Visi mes jau�iame �i� prie�tar�,�� tarė Simeonas.�� Mes visi turėjome sukaupti jėgų, kad galėtume pasirinkti geriausi� keli�. Bertranui pasisekė: jis gana ilgai galėjo gyventi nedarydamas jokio sprendimo.

Simeonas suspaudė jos rankas savosiose.

��Alaisa, Bertranui negalima delsti. Turi padr�sinti jį vykdyti savo pareig�. Jeigu Karkasona ligi �iol nebuvo įveikta, dar nerei�kia, kad tai niekada neatsitiks.

Alaisa jautė jų įdėmius �vilgsnius. Ji atsistojo ir nuėjo prie �idinio. Jos mintyse ry�kėjo u�ma�ia ir �irdis ėmė plakti smarkiau.

��Ar gali kas nors kitas perimti jo pareig�?�� paklausė ji ramiai.

Esklarmond� visk� suprato.

��Nemanau, kad tėvas tau leistų. Tu jam pernelyg brangi.

Alaisa atsigr�ė veidu į juos.

��Ruo�damasis vykti į Monpeljė, jis mane laikė tinkama �iai u�duo�iai. I� tiesų jis jau suteikė man leidim�.

Simeonas linktelėjo.

��Tai tiesa, ta�iau padėtis kasdien kei�iasi. Prancūzams artinantis prie vikonto Trenkavelio �emių, keliai kasdien tampa vis pavojingesni�� a� pats tai ma�iau. Netrukus apskritai bus pernelyg pavojinga keliauti.

Alaisa nenorėjo nusileisti.

��Ta�iau a� vyksiu prie�inga kryptimi,�� tarė ji, �velgdama tai į vien�, tai į kit�.�� Jūs neatsakėte į mano klausim�. Jeigu Kilniųjų tradicija nedraud�ia man perimti �i� na�t� i� tėvo, a� noriu pasiūlyti save vietoj jo. Mano savigynos įgūd�iai yra tikrai geri. Esu puiki jojikė, tvirtai laikau kard� ir lank�. Niekas niekuomet man�s neįtartų esant...

Simeonas pakėlė rank�.

��Tu klaidingai supratai mūsų dvejones, vaike. Tikrai neabejoju tavo narsa ar ry�tu.

��Tai palaiminkite mane.

Simeonas atsiduso ir atsigr�ė į Esklarmond�.

��Seserie, k� tu pasakysi? �inoma, jeigu Bertranas sutiks.

��Meld�iu tave, Esklarmond�,�� pra�ė Alaisa,�� pritark mano pra�ymui. �inau savo tėv�.

��Nieko negaliu pa�adėti,�� galiausiai atsakė ji.�� Bet a� nekalbėsiu prie� tave.

Alaisos veide nu�vito �ypsena.

��Ta�iau tu privalai paklusti jo sprendimui,�� tarė Esklarmondė.�� Jeigu jis neleis, turėsi klausyti jo.

Jis negali man atsakyti. Neleisiu jam to.

���inoma, a� jam paklusiu,�� atsakė ji.

*

Atsidarė durys ir į kambarį įgriuvo Sajhė. Paskui jį sekė Peletjė.

Jis apkabino Alais�, su dideliu palengvėjimu �iltai pasveikino Simeon� ir gerokai �al�iau pagerbė Esklarmond�. Alaisa su Sajhė atne�ė vyno ir duonos, tuo tarpu Simeonas papasakojo, apie k� jie kalbėjo.

Alaisos nuostabai, jos tėvas visk� i�klausė tyliai ir be pastabų. I� prad�ių Sajhė klausėsi i�plėt�s akis, ta�iau netrukus susirangė prie senelės �ono ir ėmė snausti. Alaisa nedalyvavo pokalbyje suprasdama, kad Simeonas ir Esklarmondė geriau atstovausi� jai negu ji pati. Ta�iau retkar�iais ji vis �vilg�iojo į tėv�. Jo rauk�lių i�vagotas veidas papilkėjo, jis atrodė pavarg�s. Ji matė, kad jis nebe�ino, k� daryti.

Galiausiai �od�iai i�seko. Kambarį pripildė lūkes�io kupina tyla. Visi laukė, niekas ne�inojo, k� nuspr�sti.

Alaisa atsikrenk�tė.

��Taigi, tėve, koks bus tavo sprendimas? Ar leidi man vykti?

Peletjė sunkiai atsiduso.

��Nenoriu sukelti tau pavojaus.

Ji apniuko.

��Suprantu tai ir esu tau dėkinga u� meil�. Ta�iau a� noriu padėti. A� galiu tai padaryti.

��Turiu pasiūlym�, kuris galėtų jus sutaikyti,�� tyliai tarė Esklarmondė.�� Leisk Alaisai pirmai vykti su Trilogija, ta�iau tik dalį kelio. Sakykime, iki Limu. Turiu ten draugų, pas kuriuos būtų galima saugiai apsistoti. Kai būsi atlik�s savo darb� �ia ir vikontas Trenkavelis tave paleis, galėsi vykti pas j� ir drauge baigsite kelion� į kalnus.

Peletjė rūs�iai susiraukė.

��Visi�kai nesuprantu, kas gero i� to. Leistis į toki� kelion� �iais neramiais laikais�� beprotybė, kuri tikrai atkreips dėmesį, o to mes labiausiai norėtume i�vengti. Be to, a� net neįsivaizduoju, kiek u�truksiu vykdydamas savo pareigas Karkasonoje.

Alaisos akys u�sidegė.

��Ne bėda. Galiu paskelbti, kad vykdau asmeninį į�ad�, kurį daviau sutuoktuvių proga,�� tarė ji, galvodama ir kalbėdama vienu metu.�� Galė�iau pasakyti, kad ketinu įteikti dovan� San Ilero abatui. I� Limu iki ten visi�kai netoli.

��Toks netikėtas demonstratyvus pamaldumas nieko neįtikins,�� staiga sarkasti�kai atsiliepė Peletjė.�� Bent jau tavo vyro tai tikrai.

Simeonas prie�taraudamas pamojo pir�tu.

��Bertranai, tai puiki mintis. �iuo metu niekam nekiltų noras prie�tarauti tokiai piligriminei kelionei. Be to, Alaisa yra Karkasonos ūkved�io duktė. Niekas nedrįs abejoti jos nuo�irdumu.

Peletjė sunkiai pasimuistė krėsle. Jo veido i�rai�ka rodė u�sispyrim� ir nenor� nusileisti.

��A� vis dėlto manau, kad Trilogijai bus saugiausia �ia, tvirtintame mieste. Galbūt Harifas ne�ino dabartinės padėties taip gerai kaip mes. Karkasona nebus u�imta.

��Bet kuris miestas, kad ir koks tvirtas ar neįveikiamas būtų, gali kristi. Pats tai supranti. Navigataire nurodė nugabenti knygas į kalnus.

Jis įsmeigė savo juodas akis į Peletjė.

��Suprantu, kad jautiesi negalįs dabar palikti vikonto Trenkavelio likimo valiai. Mes girdėjome tai i� tav�s ir suprantame. Tau taip liepia s��inė�� nesvarbu, ar tai būtų į gera, ar ne.

Jis trumpai patylėjo.

��Ta�iau jeigu tu nevyksti, kas nors turi vykti vietoj tav�s.

Alaisa matė, kokia skausminga jos tėvo vidinė kova siekiant suderinti prie�taringus jausmus. Kupina u�uojautos, ji palinko ar�iau ir palietė jo rank�. Jis nieko nepasakė, ta�iau atsiliepė į gest� suspausdamas jos pir�tus.

��Aqud es vostre,�� tarė ji �velniai.�� Leisk tau padėti.

Peletjė giliai atsiduso.

��Tau gresia did�iulis pavojus, filha.�� Alaisa linktelėjo.�� Ta�iau tu vis tiek to nori imtis?

��Man garbė tau �itaip padėti.

Simeonas padėjo rank� ant Peletjė peties.

��Tavo dukra dr�si. U�sispyrusi. Visai kaip tu, mano senas bi�iuli.

Alaisa vos bedrįso alsuoti.

��Mano �irdis perspėja neleisti,�� galiausiai tarė Peletjė,�� ta�iau mano protas sako prie�ingai...�� Jis patylėjo, lyg bijodamas to, k� rengėsi pasakyti.�� Jeigu tavo vyras ir ponia Agnesa i�leis, o Esklarmondė lydės tave, tada a� sutinku.

Alaisa pasilenkė per stal� ir pabu�iavo tėv� į lūpas.

��Tu i�mintingai nusprendei,�� tarė nu�vit�s Simeonas.

��Bertranai, kiek vyrų galėtum mums parūpinti?�� paklausė Esklarmondė.

��Ginkluot� palyd� i� keturių, daugių daugiausia �e�ių, asmenų.

��Kiek laiko u�truktų pasiruo�imas?

��Galime suspėti per savait�,�� atsakė Peletjė.�� Veikdami paskubomis, atkreiptume į save dėmesį. Privalau papra�yti ponios Agnesos leidimo, o tu�� savo vyro, Alaisa.

Ji buvo besi�iojanti sakyti, kad Gijomas vargu ar pastebėtų j� dingus, ta�iau neju�iomis susim�stė.

��Norint, kad �is tavo planas pavyktų, dukra, būtina laikytis tvarkos.

Peletjė veido i�rai�koje ir laikysenoje neliko jokių nery�tingumo pėdsakų. Jis atsistojo, ruo�damasis i�eiti.

��Alaisa, grį�k į Komtalio pilį ir susirask Fransua. Prane�k jam apie savo planus, kalbėk kuo papras�iau. Pasakyk jam, kad lauktų man�s.

��Ar tu pats nevyksti?

��Tuojau.

��Puiku. Ar turė�iau pasiimti Esklarmondės knyg� dabar?

Peletjė vangiai �yptelėjo.

��Kadangi Esklarmondė lydės tave, manau, kad knyga dar gali saugiai pabūti pas j�.

��A� nenorėjau pasakyti, kad...

Peletjė patap�nojo mai�elį po savo apsiaustu.

��Ta�iau Simeono knyga...

Jis įki�o rank� po apsiausto skvernu ir i�traukė avikailio ry�ulį, kurį Alaisa trumpai matė Bezjė, perduodam� Simeono.

��Nugabenk į pilį, u�siūk savo kelioniniame apsiauste. A� pasiimsiu �od�ių knyg�.

Alaisa paėmė knyg� ir įsidėjo į savo mai�elį. Ji pakėlė akis į tėv�.

��A�iū tau, tėve, u� tai, kad pasitiki manimi.

Peletjė i�raudo. Sajhė pa�oko ant kojų.

��A� pasirūpinsiu, kad ponia Alaisa saugiai parvyktų namo,�� tarė jis. Visi nusijuokė.

���iūrėk, pasirūpink, mielas �mogau,�� tarė Peletjė, tap�nodamas jam per nugar�.�� Visos mūsų viltys�� ant jos pe�ių.

*

Einant link vartų, vedan�ių i� San Migelio priemies�io į atokiau esantį �ydų kvartal�, Simeonas tarė:

��Matau joje tavo bruo�us. Ji dr�si, atkakli, patikima. Ji lengvai nenusileid�ia. Ar ir tavo vyresnioji dukra tokia pana�i į tave?

��Oriana labiau į motin�,�� atsakė jis nenoromis.�� Ji savo i�vaizda ir būdu primena Margarit�.

��Da�nai taip atsitinka. Kartais vaikas labiau pana�us į vien� i� tėvų, kartais į kit�.�� Jis patylėjo.�� Ji i�tekėjusi u� vikonto Trenkavelio ra�tininko?

Peletjė atsiduso.

��Santuoka nelaiminga. Kongo jau nejaunas ir nepaken�ia jos būdo. Ta�iau nepaisant to, jis turi autoritet� namuose.

Jie �iek tiek paėjėjo tylėdami.

��Jeigu ji pana�i į Margarit�, turbūt gra�uolė.

��Oriana turi �avesio ir grak�tumo, traukian�io akį. Daugelis vyrų teiktų jai malon�. Kai kurie to net neslepia.

��Dukterys tau turbūt didelė paguoda.

Peletjė greitai �vilgtelėjo į Simeon�.

��Alaisa�� taip.�� Jis padvejojo.�� Saky�iau, tai mano kaltė, ta�iau Orianos draugija man ne tokia... Stengiuosi būti teisingas abiem, ta�iau bijau, kad meilė tarp jų g�sta.

��Gaila,�� sumurmėjo Simeonas.

Jie atėjo prie vartų. Peletjė sustojo.

��Norė�iau, kad sutiktum likti Auk�tutiniame mieste, na, nors San Migelyje. Jeigu mus apguls prie�ai, negalėsiu apginti tav�s u� miesto sienų.

Simeonas palietė Peletjė rank�.

��Mano drauge, tu pernelyg nerimauji. Mano vaidmuo atliktas. Man patikėt� knyg� perdaviau tau. Kitos dvi knygos�� u� miesto sienų. Tau padės Esklarmondė ir Alaisa. Kam a� dabar begalė�iau rūpėti?�� Jis įsmeigė savo tamsių �vilgan�ių akių �vilgsnį į bi�iulį.�� Mano vieta tarp savų �monių.

Ka�kas Simeono balse u�gavo Peletjė ramyb�.

��A� neleisiu, kad dabar mums i�siskiriant skambėtų atsisveikinimo gaida,�� tarė jis piktai.�� Dar nebus pasibaig�s mėnuo, kai mes vėl kartu ragausime vyn�. Įsidėmėk mano �od�ius.

��Ne tavo �od�iai man kelia nerim�, o prancūzų kardai.

��La�inuosi, kad iki ateinan�io pavasario viskas bus baigta. Prancūzai par�lubuos namo pabruk� uodegas. Tulūzos grafas vėl ie�kos s�jungininkų, o mes su tavimi sėdėsime prie lau�o, prisimindami prabėgusi� jaunyst�.

��Pas a pas, se va luenh, laikas bėga toli, �ingsnis po �ingsnio,�� tarė Simeonas, apkabindamas jį.�� Perduok mano �il�iausius linkėjimus Harifui. Pasakyk jam, kad vis dar laukiu tos �achmatų partijos, kuri� jis man pa�adėjo prie� trisde�imt metų.

Simeonui �engiant pro vartus, Peletjė atsisveikindamas pakėlė rank�. Simeonas neatsigr�ė.

��Intendante Peletjė!

Peletjė dar �valgėsi po mini� �monių, traukian�ių link upės, ta�iau Simeono į�iūrėti nebegalėjo.

��Mesire!�� pakartojo u�dus�s i�raud�s pasiuntinys.

��Kas yra?

��Jūs reikalingas prie Narbono vartų. Atsitiko bėda. 45 SKYRIUS

Alaisa stumtelėjo savo menės duris ir įbėgo į vidų.

��Gijomai?

Nors ji ir norėjo pabūti viena bei nesitikėjo �ia nieko rasti, pama�iusi, kad kambarys tu��ias, nusivylė.

Alaisa u�rakino duris. Nusisegusi nuo juosmens kap�elį, padėjo jį ant stalo ir i� apsauginio apvalkalo i�ėmė knyg�. Knyga buvo moteri�kos maldaknygės dyd�io. Medinių lentelių vir�eliai buvo aptraukti oda, visi�kai lygūs, �iek tiek nuzulintais kampais.

Alaisa atri�o odinius rai�telius ir knyga, tarsi sparnais plastelėj�s drugelis, lengvai atsivertė delnuose. Tu��iame pirmame puslapyje tebuvo nedidelė taurė, pavaizduota auksinio lapo viduryje. Tamsiame pergamente ji �vilgėjo tarsi brangakmenis. Pie�inys buvo ne didesnis u� ornament� ant tėvo �iedo ir disko, kurį ji taip trumpai teturėjo.

Ji atvertė kit� lap�. Į j� �velgė keturios eleganti�ka ra�ysena juodu ra�alu įmantriai sura�ytos eilutės.

Lapo kra�tai buvo i�marginti paveikslėliais ir simboliais, kurių seka kartojosi tarsi dekoratyvinės siūlės, kuria buvo apsiūtas jos apsiaustas, ra�tas. Pauk��iai, gyvūnai, figūros ilgomis rankomis ir plonais pir�tais. Alaisa sulaikė kvap�.

�iuos veidus ir siluetus a� sapnavau.

Ji vien� po kito vertė lapus. Kiekvienas jų buvo u�pildytas juodo ra�to eilutėmis. Antroji visų lapų pusė buvo tu��ia. Ji atpa�ino Simeono kalbos �od�ius, nors jų ir nesuprato. Did�ioji dalis knygos buvo para�yta �ia kalba. Pirmoji kiekvieno puslapio raidė buvo i�dailinta raudona, mėlyna ir geltona spalvomis su aukso apvadais. Visa kita buvo paprasta. Jokių iliustracijų para�tėse, jokių tekste pary�kintų raid�ių. �od�iai liejosi vienas paskui kit� su vos pastebimais tarpeliais ir �enklais, rodan�iais vienos minties pabaig� ir kitos prad�i�.

Alaisa priartėjo prie lapo, paslėpto knygos viduryje. Jis buvo storesnis ir tamsesnis u� gretimus puslapius�� labiau panė�ėjo į o�kos od� nei į plon� pergament�. �ia nebuvo jokių simbolių ir paveikslėlių�� tik keletas �od�ių ir skai�ių bei mato vienetų eilės. Atrodė, lyg tai būtų ka�koks planas.

Ji į�iūrėjo ma�utes rodyklėles, rodan�ias skirtingomis kryptimis. Kai kurios jų buvo auksinės, ta�iau dauguma juodos.

Alaisa pabandė skaityti i� vir�aus į apa�i�, i� kairės į de�in�, ta�iau taip nieko nepaai�kėjo ir ji atsidūrė aklavietėje. Tada ji pabandė �ifruoti i� apa�ios į vir�ų, i� de�inės į kair�, tarsi vitra�� ba�ny�ios lange, ta�iau vėl neį�velgė jokios prasmės. Galiausiai ji pamėgino skaityti kas antr� eilut�, rinkti �od�ius i� kas tre�ios eilutės, ta�iau vis tiek nieko nesuprato.

Ie�kok paslap�ių po regimais atvaizdais.

Ji įtemptai susim�stė. Kiekvienam saugotojui�� pagal jo įgūd�ius ir �inias. Esklarmondė gebėjo gydyti, tad jai Harifas patikėjo Preparatų knyg�. Simeonas i�manė sen�j� �ydų skai�iavimo sistem�, todėl jis gavo Skai�ių knyg�.

Kodėl Harifas �od�ių knygos saugotoju pasirinko jos tėv�?

Paskendusi mintyse Alaisa į�iebė lemp� ir nuėjo prie naktinio stalelio. Ji pasiėmė pergamento, ra�al� ir plunksn�. Peletjė pasiry�o i�mokyti dukteris skaityti ir ra�yti, dar �ventojoje �emėje suprat�s, kaip tai vertinga. Oriana rūpinosi tik dvaro damai reik�mingais gebėjimais�� �okiais, dainavimu, med�iokle su sakalais ir siuvinėjimu. Ji nesiliovė kartojusi, kad ra�ymas es�s skirtas seniams ir kunigams. Ta�iau Alaisa kibo į �i� galimyb� abiem rankomis. Ji spar�iai mokėsi ir rūpinosi savo įgūd�iais, nors retai tegalėjo juos panaudoti.

Alaisa i�dėliojo ant stalo ra�ymo reikmenis. Ji nesuprato pergamento ir nesitikėjo atkartoti įmantraus darbo, spalvų ar brai�o. Ta�iau kol yra galimybė, ji bent pasidarys nuora��.

�iek tiek u�trukusi, ji galiausiai baigė darb� ir paliko pergamento kopij� d�iūti ant stalo. Suprasdama, kad jos tėvas gali bet kuri� akimirk�, ne�inas �od�ių knyga, grį�ti į Komtalio pilį, Alaisa skubiai ėmėsi slėpti knyg�, kaip jis ir buvo nurod�s.

Jos mėgstamiausias raudonas apsiaustas netiko. Med�iaga buvo pernelyg plona ir jo skvernas i�sipūtė. Tuomet ji pasiėmė sunkų rud� apsiaust�. Tai buvo �ieminis rūbas, skirtas dėvėti med�ioklėje. Ji įgudusiais pir�tais ardė apsiausto priekinį ornamentuot� kra�t�, kol gavo pakankamai platų tarp�, kad galėtų į vidų įki�ti knyg�. Paskui ji paėmė Sajhė i� turgaus atne�t� siūl�, kurio spalva derėjo prie apsiausto med�iagos, ir saugiai u�siuvo knyg� u�pakalinėje dalyje.

Alaisa pakėlė apsiaust� ir u�simetė jį ant pe�ių. Jį tempė į vien� pus�, ta�iau kai bus dar tėvo knyga, pusiausvyra i�silygins.

Jai liko vienintelė u�duotis. Palikusi drabu�į kaboti ant kėdės, ji grį�o prie stalo pa�iūrėti, ar i�d�iūvo ra�alas. Nepamir�dama, kad kiekvien� akimirk� jai gali sutrukdyti, ji sulankstė pergament� ir įdėjo į levandų mai�elį. Sandariai u�siuvusi ang�, kad kas nety�iomis neaptiktų, ji padėjo mai�elį po savo pagalve.

Alaisa, patenkinta savo darbu, apsi�valgė ir pradėjo rinkti siuvimo reikmenis.

*

Pasigirdo beldimas į duris. Alaisa nuskubėjo atidaryti, tikėdamasi i�vysti tėv�, ta�iau pamatė Gijom�. Jis mind�ikavo prie slenks�io, dvejodamas, ar yra laukiamas. Pa�įstama santūri �ypsena, nusikaltusio vaiko akys.

��Ar galiu įeiti?�� atsargiai paklausė jis.

Ji instinktyviai panūdo jį apkabinti, ta�iau atsargumas sulaikė. Pernelyg daug buvo pasakyta, pernelyg ma�ai atleista.

��Ar galima?

��Tai taip pat ir tavo menė,�� atsakė ji tyliai.�� Negaliu u�drausti tau įeiti.

��Taip �altai,�� tarė jis, u�darydamas paskui save duris.�� Viliuosi u� �io atsakymo esant palankum�, ne pareig�.

��A�...�� Ji dvejojo, i�mu�ta i� pusiausvyros j� smarkiai u�plūdusio ilgesio.�� D�iaugiuosi tave matydama.

��Atrodai pavargusi,�� tarė jis, tiesdamas rank� į jos veid�.

Kaip lengva būtų pasiduoti. Visi�kai atsiduoti jam.

Ji u�simerkė ir kone jautė jo pir�tus slystant savo oda. Glamonė, lengva lyg �nab�desys, tikra lyg kvėpavimas. Alaisa įsivaizdavo save linkstan�i� prie jo, krintan�i� į jo glėbį. �alia jo ji svaigo, jautėsi silpna.

Negaliu. Negalima.

Alaisa prisivertė atsimerkti ir �engtelėjo atgal.

��Nereikia,�� su�nib�dėjo ji.�� Meld�iu, ne.

Gijomas paėmė jos rank� ir suspaudė savosiose. Alaisa matė, kad jis jaudinasi.

��Netrukus mes... pasitiksime juos, jei tokia bus Dievo valia. Kai ateis laikas, Alzu, Tjeri ir visi kiti i�josime. I�josime ir galime negrį�ti.

��Taip,�� tarė ji �velniai, mintyse linkėdama, kad jam grį�tų gyvybinės jėgos.

��Grį��s i� Bezjė a� blogai elgiausi su tavimi, Alaisa. Be jokios prie�asties ir nepateisinamai. A� apgailestauju dėl to ir atėjau tav�s atsipra�yti. Pernelyg da�nai būnu pavydus ir dėl pavydo pasakau tai, dėl ko vėliau gailiuosi.

Alaisa atlaikė jo �vilgsnį, pati nesuprasdama, k� jau�ia, ne�inodama, k� atsakyti.

Gijomas �engė ar�iau.

��Bet tau nėra nemalonu mane matyti.

Ji �yptelėjo.

��Gijomai, tu taip ilgai buvai mane palik�s. A� nebe�inau, k� jausti.

��Ar nori, kad i�ei�iau?

Alaisa pajuto į akis plūstant a�aras ir sukaupė visus savo dr�sos liku�ius, kad nesusvyruotų. Ji nenorėjo, kad jis matytų j� verkiant.

��Taip būtų geriausia.�� Ji i� suknelės i�kirptės i�traukė nosinait� ir įspraudė jam į rank�.�� Dar yra laiko mūsų nesutarimams i�spr�sti.

��Ma�oji Alaisa, kaip tik laiko mes ir neturime,�� atsakė jis tyliai.�� Ta�iau jeigu Dievas ar prancūzai nesutrukdys, a� dar ateisiu rytoj.

Alaisa pagalvojo apie knygas ir apie jos pe�ius u�gulusi� atsakomyb�. Kaip greitai ji turės i�vykti. Galiu jo daugiau niekada nepamatytiL Jos �irdies var�tai trūko. Akimirk� padvejojusi ji puolė ir apkabino jį, tarsi norėdama palikti jam savo kūno atspaud�.

Tada, taip pat staigiai, kaip ir buvo apkabinusi, paleido jį.

��Visi esame Dievo rankose,�� tarė ji.�� Dabar eik, Gijomai.

��Rytoj?

��Pamatysime.

Alaisa stovėjo tarsi statula, sunėrusi rankas prie�ais save, laikydama jas, kad nedrebėtų, kol Gijomas i�ėjo ir durys u�sitrenkė. Giliai susim�s�iusi, ji pama�u grį�o prie stalo, galvodama, kas paskatino jį apsilankyti. Meilė? Gailestis? Ar kas kita? 46 SKYRIUS

Simeonas �vilgtelėjo į dangų. Pilki debesys grumdėsi dėl vietos, u�stodami saul�. Jis jau �iek tiek nutolo nuo Auk�tutinio miesto ir skubėjo grį�ti į savo buvein� prie� smogiant audrai.

Pasiek�s mi�ko, skirian�io Karkasonės lygumas nuo upės, pakra�tį, jis sulėtino �ingsnį. Simeonas u�duso�� jis jau buvo per senas taip toli keliauti pės�iomis. Jis sunkiai atsirėmė į savo lazd� ir atlaisvino palaidinės apykakl�. Dabar jau nebetoli. Estera jau bus paruo�usi jam valgį ir galbūt vyno. �i mintis jam suteikė jėgų. Gal Peletjė teisus? Gal i� tiesų viskas baigsis iki pavasario?

Simeonas nepastebėjo u� nugaros į tak� i�ėjusių dviejų vyrų, nematė pakeltos rankos ir prie galvos artėjan�io vėzdo. Staiga pajuto smūgį ir jį u�liejo tamsa.

*

Kai Peletjė atvyko prie Narbono vartų, jau buvo susirinkusi minia.

��Praleiskite mane,�� su�uko jis, stumdydamas visus sau i� kelio, kol galiausiai atsidūrė prie�akyje. Ant �emės buvo parblok�tas vyras. I� �aizdos kaktoje bėgo kraujas.

Ties juo grėsmingai stovėjo du ginkluoti sargybiniai, nukreip� jam į kakl� savo ietis. Buvo ai�ku, kad vyras�� muzikantas. Jo būgnas buvo pradurtas, dūdelė perkirsta pusiau ir numesta į �alį, tarsi kaulai po puotos.

��Kas �ia dedasi, �ventojo Fido vardu?�� pareikalavo paai�kinti Peletjė.�� Kuo nusikalto �is vyras?

��Jis nesustojo, kai jam buvo įsakyta,�� atsakė vyresnis kareivis. Jo veidas buvo i�margintas randais ir senomis �aizdomis.�� Jis neturi leidimo.

Peletjė atsitūpė prie muzikanto.

��A� esu Bertranas Peletjė, vikonto intendantas. K� veiki Karkasonoje?

Vyras sumirksėj�s atsimerkė.

��Intendantas Peletjė?�� sumurmėjo jis, suspausdamas Peletjė rank�.

��Taip, tai a�. Kalbėk, drauge.

��Besiėrs es pres�. Bezjė u�imtas.

Moteris �alia jų susigriebė rankomis u� burnos, vos suturėdama riksm�.

Peletjė, sukrėstas iki sielos gelmių, atsistojo.

��Jūs,�� įsakė jis,�� pakvieskite �ia pastiprinim� ir padėkite �iam vyrui nusigauti į pilį. Jeigu dėl jūsų piktavali�kumo jis negalės kalbėti, kaltinkite save.

Peletjė atsigr�ė į mini�.

��Gerai įsidėmėkite mano �od�ius,�� suriko jis.�� Nė vienas pilietis teneprasitaria apie tai, k� �ia regėj�s. Greitai �inosime tikr�j� ties� apie �į reikal�.

*

Atvykus į Komtalio pilį, Peletjė nurodė nuvesti muzikant� į virtuv� ir sutvarstyti jo �aizdas, o pats nuėjo prane�ti vikontui Trenkaveliui. �iek tiek vėliau muzikantas, pasistiprin�s sald�iu vynu ir medumi, buvo atvestas į don�on�.

Jis buvo i�bly�k�s, ta�iau jau atsigav�s. Būg�taudamas, kad kojos gali nei�laikyti nelaimėlio, Peletjė įsakė atne�ti suolelį, kad jis galėtų pateikti savo liudijim� sėdėdamas.

��Pasakyk mums savo vard�, drauge,�� tarė jis.

��Pjeras de Murvjelis, mesire.

Vikontas Trenkavelis sėdėjo viduryje, puslankiu supamas savo s�jungininkų.

��Benvenguda, Pjerai de Murvjeli,�� tarė jis.�� Girdėjome, kad atne�ei mums �inių.

Sėdėdamas i�sities�s tarsi styga, sudėj�s rankas ant kelių, tarsi pienas i�bly�kusiu veidu, jis atsikrenk�tė ir pradėjo kalbėti. Jis papasakojo gim�s Bezjė, ta�iau kelet� paskutinių metų praleid�s Navaros ir Aragono dvaruose. Pasakė es�s muzikantas, amato i�mok�s i� paties Reimono de Mirvalio, geriausio Vidurio Pirėnų trubadūro. Dėl �ios reputacijos jis gav�s kvietim� i� Bezjė siuzereno. Tikėdamasis vėl i�vysti savo �eim�, priėm�s kvietim� ir grį��s tėvi�kėn.

Jis kalbėjo taip tyliai, kad klausantieji turėjo i�tempti kaklus, kad nepraleistų nė �od�io.

��Papasakok mums apie Bezjė,�� tarė Trenkavelis.�� Nenutylėk jokių smulkmenų.

��Prancūzų kariuomenė atvyko prie miesto sienų �v. Marijos Magdalietės �ventės i�vakarėse. Jie pasistatė stovykl� kairiojoje Orbo upės pakrantėje. Ar�iausiai upės apsistojo piligrimai ir samdyti kariai, elgetos ir kiti nevykėliai�� basakojų, vos kelnėmis ir palaidinėmis tevilkin�ių driskių minia. Kiek atokiau vir� kilmingųjų ir ba�nytininkų palapinių plevėsavo jų �alios, geltonos ir raudonos vėliavos. Jie įsmeigė vėliavų stiebus ir kirto med�ius gyvulių gardams.

��Kas buvo nusiųstas deryboms?

��Bezjė vyskupas Reno de Monpeiru.

��Mesire, kalbama, kad jis es�s i�davikas,�� tarė Peletjė, pasilenk�s ir �nab�dėdamas į ausį.�� Jis jau priėmė Kry�ių.

��Vyskupas Monpeiru grį�o su eretikais laikomų asmenų s�ra�u, kurį sudarė popie�iaus legatai. Ne�inau, kiek tiksliai buvo sura�yta pergamente, ta�iau patikėkite,�� �imtai. S�ra�e buvo pa�ių įtakingiausių, turtingiausių, kilniausių Bezjė pilie�ių vardai, taip pat naujojo tikėjimo sekėjai ir apkaltintieji esantys Bons Chrėtiens. Buvo pasakyta, kad jeigu konsulai perduos eretikus, Bezjė bus i�gelbėtas. Jeigu ne...�� Jis paliko sakinį nebaigt�.

��K� atsakė konsulai?�� paklausė Peletjė. Atsakymas bus pirmasis s�jungos prie� prancūzus patvarumo �enklas.

��Kad jie veikiau pask�si� sūrymo jūroje negu pasiduosi� ar i�duosi� savo pilie�ius.

Trenkavelis lengviau atsiduso.

��Vyskupas pasitraukė i� miesto kartu su keliais katalikų kunigais. Mūsų įgulos vadas Bernaras de Servjanas pradėjo organizuoti gynyb�.

Jis nutilo ir sunkiai atsiduso. Net Kongo liovėsi ra�yti, palinko vir� savo pergamento ir įdėmiai �velgė.

��Liepos dvide�imt antrosios rytas i�au�o ganėtinai ramus. Vos pradėjus brėk�ti dienai, jau buvo kar�ta. Saujelė kry�iuo�ių ir kitų stovyklautojų, kurie netgi nebuvo kareiviai, nuėjo prie upės �emiau įtvirtinimų, į pietus nuo miesto. Juos pastebėjo nuo sienų. Buvo apsikeista u�gauliojimais. Vienas i� samdinių nuėjo ant tilto ir pradėjo akiplė�i�kai plūstis. Mūsų jaunuoliai, saugoj� miesto sienas, įsiplieskė. Jie apsiginklavo ietimis, vėzdais, pasiėmė paskubomis pasigamint� būgn� ir vėliav�. Pasi�ov� pamokyti prancūzus, jie atlapojo vartus ir i��ygiavo �emyn �laitu�� niekas net nespėjo pastebėti, kas vyksta. Jie aprėkė vyr� ir jį u�puolė. Viskas buvo baigta per kelias akimirkas. Jie įmetė samdinio lavon� į up�.

Peletjė vog�iomis �vilgtelėjo į vikont� Trenkavelį. Jis buvo i�bly�k�s.

��Miestie�iai nuo sienų �aukė i�si�okėliams grei�iau grį�ti atgal, ta�iau �ie neklausė�� pasidid�iavimas savimi juos apsvaigino. Triuk�mas atkreipė samdomų kareivių kapitono�� roi46, kaip jį vadino jo vyrai,�� dėmesį. Matydamas pla�iai atlapotus vartus, jis įsakė pulti. Kai jaunuoliai galų gale suvokė pavojų, jau buvo per vėlu. Samdiniai juos tiesiog vietoje i�pjovė. Keletas i�trukusiųjų dar bandė u�daryti vartus, ta�iau samdiniai buvo greitesni ir geriau ginkluoti. Jie prasibrovė į vidų ir laikė vartus atidarytus.

Vos po kelių akimirkų prancūzų kareiviai jau bildėjo sienomis, ginkluoti kapliais, kirstuvais ir kopė�iomis. Bernaras de Servjanas i� paskutiniųjų stengėsi apginti ir i�laikyti tvirtov�, ta�iau viskas vyko pernelyg greitai. Samdiniai laikė vartus.

Kai tik kry�iuo�iai pateko į vidurį, prasidėjo skerdynės. Visur mėtėsi i�niekinti negyvėlių kūnai. Braidėme kraujyje ligi kelių. Vaikus plė�ė i� motinų rankų ir smaigstė ant ie�ių ir kardų. Nukapotos galvos buvo pamautos ant sienų varnoms lesti. Mūsų sutriu�kinim� stebėjo kruvinos chimeros ne i� akmens, bet i� kūno ir kraujo. Jie skerdė visus, k� sutikdavo�� nepaisydami nei am�iaus, nei lyties.

Vikontas Trenkavelis nebegalėjo i�tylėti.

��Ta�iau kaip galėjo legatai ir prancūzų didikai nesustabdyti tokios niek�ybės? Ar jie �inojo apie tai?

De Murvjelis pakėlė galv�.

��Taip, jie �inojo.

��Ta�iau nekaltų �monių �udynės prie�tarauja visiems karo papro�iams, pa�eid�ia garb�,�� tarė Pjeras Ro�ė de Kabarė.�� Negaliu patikėti, kad �ito abatas, nepaisant visos jo neapykantos eretikams ir įkar��io juos persekioti, būtų leid�s krik��ionių moterų ir vaikų �udynes. Juk tai nuodėmė.

��Kalbama, kad abato buvo paklausta, kaip atskirti gerus katalikus nuo eretikų. Tuez-les tous. Dieu reconnaitra les siens,�� atsakė jis,�� pasakojo de Murvjelis dusliu balsu.�� �udykite visus. Dievas atsirinks savi�kius. Kalbama, kad taip jis atsakė.

Trenkavelis ir de Kabarė susi�valgė.

��T�sk,�� niūriai paragino Trenkavelis.�� Baik pasakojim�.

��Didieji Bezjė varpai skambino karo pavojų. Vaikai ir moterys susirinko �v. Judo ir �v. Marijos Magdalietės ba�ny�iose Auk�tutiniame mieste. Tūkstan�iai �monių susigrūdo viduje kaip gyvuliai garde. Katalikų kunigai giedojo rekviem, ta�iau kry�iuo�iai įsibrovė vidun ir ėmė visus �udyti.

Jo balsas sudrebėjo.

��Vos per kelias valandas miestas buvo paverstas did�iule skerdykla. Prasidėjo plė�imai. Godūs barbarai plikai nuniokojo visus mūsų puikius namus. Tik tada prancūzų didikai panūdo suvaldyti plė�ikus�� ne dėl s��inės, bet i� godumo. Ta�iau �ie įtū�o, kad i� jų atimtas teisėtas karo grobis, ir padegė miest�, kad niekas negalėtų pasipelnyti. Mediniai varguolių lū�nynai įsiplieskė tarsi kempinės dė�utės. Katedros stogas pagavo ugnį ir griuvo ant visų susirinkusiųjų viduje, kurie �ia ie�kojo prieglobs�io. Liepsnos taip įsisiautėjo, kad katedros pastatas trūko pusiau.

��Pasakyk man, brolau, kiek yra i�gvenusių?�� tarė vikontas.

Muzikantas nuleido galv�.

��I�gyvenusių nėra, mesire. I�skyrus kelis mus, kas i�trūko i� miesto. Visi kiti �uvo.

��Dvide�imt tūkstan�ių i��udyta per vien� ryt�,�� pasibaisėj�s sumurmėjo Reimonas Ro�ė.�� Ar gali taip būti?

Niekas neatsakė. Nebuvo �od�ių, kurie būtų galėj� i�reik�ti �į siaub�.

Trenkavelis pakėlė galv� ir pa�velgė į muzikant�.

��Tu matei tai, ko nederėtų matyti �mogui, Pjerai de Murvjeli. Pasielgei ry�tingai ir dr�siai atne�damas mums �i� �ini�. Karkasona skolinga tau ir a� pasirūpinsiu, kad būtų atlyginta.�� Jis patylėjo.�� Prie� tau i�einant, u�duosiu dar vien� paskutinį klausim�. Ar mano dėdė Reimonas, Tulūzos grafas, dalyvavo plė�iant miest�?

��Many�iau, ne, mesire. Sklido gandai, kad jis lik�s prancūzų stovykloje.

Trenkavelis �vilgtelėjo į Peletjė.

��Bent jau tiek.

��Ar sutikai k� nors kelyje, kai keliavai į Karkason�?�� paklausė Peletjė.�� Ar jau pasklido �inia apie �ias skerdynes?

��Ne�inau, mesire. A� laikiausi atokiai nuo pagrindinių kelių, ėjau apleistais Lagraso takais ir perėjomis. Kareivių nema�iau.

Vikontas Trenkavelis pa�velgė į savo konsulus, ar �ie nenori u�duoti klausimų. Visi tylėjo.

��Labai gerai,�� tarė jis, vėl atsigr�damas į muzikant�.�� Gali būti laisvas. Dar kart� tau a�iū.

Vos tik de Murvjelis buvo i�vestas, Trenkavelis atsigr�ė į Peletjė.

��Kodėl mes negirdėjome nė �od�io? Mus turėjo pasiekti bent jau gandai per elgetas. Nuo skerdynių praėjo jau keturios dienos.

��Jeigu de Murvjelis pasakoja ties�, tai kas būtų galėj�s mums prane�ti naujienas?�� niūriai paklausė de Kabarė.

��Na, pakaks,�� tarė Trenkavelis, ranka gindamas �alin pastab�.�� Tu�tuojau i�siųskite pailsėjusius raitelius, kiek tik galime tam jų skirti. Privalome su�inoti, ar Sostas liko Bezjė, ar jau �ygiuoja į rytus. Pergalė gali juos gerokai pagreitinti.

Vikontui atsistojus, visi nusilenkė.

��Liepkite konsulams prane�ti �i� blog� �ini� mieste. A� einu į �v. Marijos koply�i�. Atsiųskite mano �mon� pas mane.

*

Peletjė lipant laiptais į gyvenam�sias menes, jo kojos buvo tarsi sukaustytos �arvais. Ka�kas ver�ė krūtin�, lyg pantis ar rai�tis, ir trukdė laisvai kvėpuoti.

Alaisa laukė jo prie durų.

��Atne�ei knyg�?�� su įkar��iu balse paklausė ji, ta�iau jo veido i�rai�ka j� sustabdė.�� Kas yra? Ar kas nors atsitiko?

��A� nebuvau �v. Nazarijaus katedroje, filha. Atėjo bloga �inia.

Peletjė sunkiai atsisėdo ant kėdės.

��Kokia �inia?�� Jos balse jis i�girdo i�g�stį.

��Bezjė krito,�� tarė jis.�� Prie� tris ar keturias dienas. Visi �uvo.

Alaisa susmuko ant suolo.

��Visi?�� tarė ji, kaustoma siaubo.�� Ir moterys, ir vaikai?

��Stovime ties pra�ūties slenks�iu,�� tarė Peletjė.�� Jeigu jie gali daryti tokias �iaurybes nekaltiems...

Alaisa atsisėdo greta jo.

��Kas dabar bus?�� paklausė ji.

Pirm� kart�, kiek tik galėjo prisiminti, Peletjė dukros balse pajųto baim�.

��Mes tegalime laukti, kol pamatysime,�� tarė jis.

Jis veikiau pajuto negu pamatė, kaip jai u�ėmė am�.

��Ta�iau tai, dėl ko mes susitarėme, visi�kai nesikei�ia,�� tarė ji atsargiai.�� Juk tu leisi man nugabenti Trilogij� į saugi� viet�?

��Padėtis pasikeitė.

Jos veide atsirado beatodairi�kas ry�tas.

��Su visa pagarba, pair�, tai tik dar viena prie�astis mums vykti. Jeigu mes nei�vyksime, knygos liks mieste tarsi sp�stuose. Negali būti, kad tu to norėtum.

Ji patylėjo, ta�iau tėvas nieko neatsakė.

��Jums su Simeonu ir Esklarmonde tiek paaukojus, per visus slapstymosi metus saugiai i�laikius knygas�� dabar leisite joms pra�ūti?

��Tai, kas nutiko Bezjė, �ia neįvyks,�� tarė jis tvirtai.�� Karkasona gali atlaikyti apgultį. Ji atlaikys. Knygoms �ia bus saugiau.

Alaisa i�tiesė rank� per stal� ir paėmė u� rankos Peletjė.

��Meld�iu tav�s, nei�si�adėk savo �od�ių.

��Liaukis, Alaisa,�� tarė jis �iurk��iai.�� Mes ne�inome, kur yra kariuomenė. Bezjė i�tikusi nelaimė�� jau vakaryk�tė naujiena. Nuo �ių įvykių praėjo kelios dienos, nors mes apie tai su�inojome tik dabar. Avangardas jau gali būti per �ūvio nuotolį nuo �emutinio miesto. Jeigu leis�iau tau vykti, būtų tas pats, kas patvirtinti mirties nuosprendį.

��Ta�iau...

��Draud�iu. Tai pernelyg pavojinga.

��A� esu pasirengusi rizikuoti.

��Ne, Alaisa,�� suriko jis, baimei stingdant jo krauj�.�� Neaukosiu tav�s. Pareiga mano, ne tavo.

��Tada vyk su manimi,�� �aukė ji.�� �įvakar. Paimkime knygas ir vykime. Dabar, kol dar galime.

��Pernelyg pavojinga,�� u�sispyr�s kartojo Peletjė.

��Ar manai, kad nesuprantu to? Taip, gali būti, kad mūsų kelion� u�baigs prancūzų kardo a�menys. Ta�iau �ūti mėginant, be jokios abejonės, yra geriau negu leisti ateities baimei i�sunkti i� mūsų vis� dr�s�.

Jos nuostabai�� ir nusivylimui�� Peletjė nusi�ypsojo.

��Tavo dvasia tav�s nei�duoda, filha,�� tarė jis. Jo balsas buvo sugniu��s.�� Ta�iau knygos liks mieste.

Alaisa metė į jį patrakusį �vilgsnį, apsisuko ir i�bėgo i� kambario. 47 SKYRIUS

Bezjė

Po savo netikėtos pergalės Bezjė kry�iuo�iai dar dvi dienas praleido miesto apylinkėse, kurias supo derlingi laukai. Toks laimėjimas ir tiek ma�ai aukų�� tai tikras stebuklas. Ar Dievas galėtų duoti dar ai�kesnį jų misijos teisingumo �enkl�?

Ant auk�tumos rūko kadaise didingo miesto griuvėsiai. Vasaros dangaus �ydrynės fone vėjo �uorais bla�komi pilki pelenai nuklojo nuniokot� �em�. Kartkar�iais pasigirsdavo griūvan�io mūro ir spragsin�ios medienos garsas.

Kit� ryt� Sostas i�ardė palapines ir laukais patraukė į pietus, link romėnų miesto Narbono. �ygeivių virtinės priekyje keliavo �ito abatas, i� �onų apsuptas popie�iaus legatų. Laikin� abato autoritet� gerokai sustiprino triu�kinantis eretikus priglaudusio miesto sunaikinimas. Balti ir auksiniai kry�iai ant Dievo karių pe�ių �vilgėjo tarsi prabangiausiai rūbas, jie atrodė spindį ne pras�iau u� saul�.

Nugalėtojų armija, tarsi mil�ini�ka gyvatė, vinguriavo kra�tu, kuriame buvo apstu drusko�emių, stovin�io vandens telkinių ir pla�iai nusidriekusių pageltusių krūmynų, �ai�omų nuo Liono įlankos pu�ian�io smarkaus vėjo. Pakelėse augo laukiniai vynuogynai, alyvmed�iai ir migdolai.

Prancūzų kareiviai, nieko nei�manantys apie Pietų klimat� ir prie jo neprat�, dar nebuvo mat� tokio kra�tovaizd�io. Jie vis �egnojosi, tikėdami, kad tai es�s ai�kus �enklas, jog jie į�engė į Dievo apleist� �em�.

Narbono vyskupo ir miesto vikonto pasiųsta delegacija pasitiko kry�iuo�ius Kapestane liepos 25-�j�.

Narbonas garsėjo kaip turtingas prekybinis Vidur�emio jūros uostas, nors miesto branduolys buvo �iek tiek atokiau nuo kranto.

Ba�ny�ia ir miesto vald�ia buvo pasirengusios paaukoti savo nepriklausomyb� ir garbꠗ taip jos tikėjosi i�gelbėsian�ios Narbon� nuo Bezjė i�tikusio siaubo, apie kurį jau sklido kalbos. Liudytojų akivaizdoje Narbono vyskupas ir Narbono vikontas klaupėsi prie� abat� ir bes�lygi�kai pakluso Ba�ny�iai. Jie sutiko atiduoti legatams visus �inomus eretikus, konfiskuoti vis� katarų ir �ydų turt� ir netgi sumokėti mokestį kry�iaus �ygiui paremti.

S�lygos buvo patvirtintos vos per kelias valandas. Narbonas būsi�s i�gelbėtas. Dar niekada karo grobis nebuvo laimėtas taip lengvai.

Jeigu abatas su legatais ir nustebo, kad narbonie�iai taip lengvai i�si�adėjo savo prigimtinės teisės, jie to neparodė. Jeigu po purpurinėmis Tulūzos grafo vėliavomis �ygiavusius vyrus ir suglumino jų kra�tie�ių bailumas, jie nutylėjo.

Buvo duotas įsakymas pakeisti kelionės kryptį. Nak�iai jie apsistos prie Narbono, o ryt� trauks link Olonzako. Paskui liks tik kelios dienos �ygio iki pa�ios Karkasonės.

*

Kit� dien� pasidavė vir�ukalnėje įtvirtintas Azijaus miestas, pla�iai atvėr�s savo vartus įsibrovėliams. Kelios eretikais paskelbtos �eimos buvo sudegintos ant lau�o, paskubomis sukrauto miesto turgaus aik�tėje. Juodi dūmai �liau�ė siauromis sta�iomis gatvėmis ir per storas miesto sienas virto į apa�ioje plytin�ius klonius.

Nė nepakeldami kardo, vienas po kito pasidavė ma�i kaimai ir tvirtovės. Azijaus pavyzd�iu sekė kaimyninis Redortos miestas, taip pat daugelis kaimelių ir gyvenvie�ių pakeliui. Kai kurias tvirtoves kry�iuo�iai rado i�tu�tėjusias.

Sostas, gausiai papild�s savo atsargas i� gėrybėmis lū�tan�ių svirnų ir vaisių sandėlių, traukė toliau. Kai kariuomenė sutikdavo nedidelį pasiprie�inim�, jis būdavo tu�tuojau �iauriai nuslopinamas. Gandas apie kariaunos smurtavim� netruko pasklisti ir lydėjo j� tarsi i�tįs�s juodas �e�ėlis. Pama�u silpo nuo seno susiklost�s rytinio Langedoko gyventojų ir Trenkavelių dinastijos ry�ys.

�v. Nazarijaus i�kilmių i�vakarėse, savait� po pergalės Bezjė, avangardas, pralenk�s vis� kariuomen� dviem dienomis, atvyko prie Trebo.

Įdienojus oras darėsi vis drėgnesnis. Popietė niūriai apniuko. Danguje kelis sykius suriaumojo griaustinis ir plieskė �aibas. Kry�iuo�iams jojant pro atvirus nesaugomus vartus, pradėjo kristi pirmieji lietaus la�ai.

Gatvės buvo baugiai tu��ios. Visi i�sislapstė ir pranyko, tarsi vaiduokliai ar �mėklos. Visur dangumi be kra�to driekėsi juodi debesys paraudusiais kra�tais, ropojantys ties horizontu tarsi su�eistas �vėris. Pratrūkusi audra apėmė aplink miest� plytin�ius klonius, auk�tai dundėjo ir trankėsi, atrodė, lyg dangus skilinėtų į gabalus.

Arkliai slys�iojo ir klupinėjo ant gatvių grindinio. Visi takeliai ir skersgatviai virto upeliais. Sunkūs lietaus la�ai ti�ko į skydus ir �almus. Prie ba�ny�ios laiptų susibūrė �iurkės, ie�kan�ios prieglobs�io nuo srovių ir sūkurių. Į bok�t� trenkė �aibas, ta�iau gaisras nekilo.

�iaurie�iai kareiviai klaupėsi ant kelių, �egnojosi ir meldė Diev� i�sigelbėjimo. �artro apylinkių lygumose, Burgundijos pievose ir �ampanės mi�kuose jie niekada nematė nieko pana�aus.

Audra liovėsi taip pat greitai, kaip ir buvo prasidėjusi�� dingo tarsi pabaidytas laukinis �vėris. Oras tapo lengvas ir gaivus. Kry�iuo�iai i�girdo netoliese vienuolyne skambant varpus, kuriais buvo dėkojama u� i�likim�. Priėm� tai kaip �enkl�, kad blogiausia jau praeityje, visi i�ėjo i� po med�ių ir pradėjo darbus. Ginklane�iai ie�kojo saugios ganiavos arkliams. Tarnai ėmėsi i�pakuoti savo �eimininkų daiktus ir leidosi rinkti sausų prakurų lau�ams.

Pama�u stovykla įsikūrė.

Atėjo sutemos. Dangumi nusidriekė rausvai purpurinis lopinys. I�nykus paskutinėms baltų debesų uodegoms, �iaurie�iai pirm�kart i�vydo ties horizontu pasirod�iusius Karkasonės bok�tus ir kuorus.

Auk�tutinis miestas atrodė, lyg būtų tiesiai i�dyg�s i� �emės�� akmens tvirtovė dausose, i�did�iai �velgianti į �monių pasaulį apa�ioje. Viskas, k� kry�iuo�iai buvo girdėj�, nublanko prie� pirm�jį vietos, kurios jie atvyko u�kariauti, įspūdį. Jie buvo nepasiruo��. �od�iai negalėjo i�reik�ti tos didybės, kuri� jie i�vydo.

Tvirtovė buvo didinga. Stipri. Neįveikiama. 48 SKYRIUS

Kai Simeonas atgavo s�mon�, pamatė, kad jis yra jau ne mi�ke, o ka�kokiame tvarte. Jis prisiminė, kad buvo ganėtinai toli keliaujama. Nuo gulėjimo ant arklio jam skaudėjo �onus.

Kvapas buvo siaubingas: prakaito, o�kų, drėgnų �iaudų ir dar ka�ko, ko jis negalėjo atpa�inti�� �leik�tus, tarsi pūvan�ių gėlių. Ant sienos kabėjo keletas pakinktų, artimiausiame kampe prie durų styrojo įsmeigtos �akės. Sienoje prie�ais duris buvo įtvirtinti penki ar �e�i �iedai gyvuliams ri�ti.

Simeonas pa�velgė �emyn. Gobtuvas, kurį jie buvo u�mov� jam ant galvos, gulėjo �alia ant �emės. Rankos, kaip ir kojos, vis dar buvo suri�tos.

Kosėdamas ir bandydamas i�spjauti �iurk��ios med�iagos siūlus, jis palengva atsisėdo, stengdamasis i�laikyti pusiausvyr�. Simeono kūnas buvo su�alotas ir susting�s. Jis pama�u slinkosi �eme, kol atsidūrė prie durų. Prireikė �iek tiek laiko, ta�iau pe�iais ir nugara atsirėmus į ka�k� tvirto, jam be galo palengvėjo. Jis kantriai prisivertė atsistoti, galva kone atsitrenkdamas į lubas, ir ėmė belsti į duris. Medis gaudė ir aimanavo, ta�iau durys buvo u�remtos i� i�orės ir nė nepajudėjo.

Simeonas neįsivaizdavo, kur es�s: ar vis dar prie Karkasonės, ar toliau. Jis miglotai prisiminė buv�s gabenamas ant arklio per mi�k�, vėliau lyguma. Remdamasis savo negausiomis �iniomis apie vietov�, jis spėjo es�s Trebo apylinkėse.

Pro ma�� ply�į po durimis į vidų sklido tamsiai mėlyna �viesa�� juoda naktis dar nebuvo atėjusi. Prispaud�s prie �emės ausį, jis girdėjo netoliese lauke �neku�iuojantis savo pagrobėjus.

Jie laukė ka�ko atvykstant. �i mintis jam sukėlė �iurp�: �tai įrodymas, nors ir menkai reikalingas, kad pasala nebuvo atsitiktinė.

Simeonas nuslinko atgal į tolim�jį tvarto kamp�. Ten kurį laik� jis snūduriavo svyrinėdamas į �onus, krūptelėj�s pabusdavo ir vėl nugrimzdavo į mieg�.

Pasigird� ka�kieno �ūksniai gr��ino budrum�. Visas jo kūnas tu�tuojau pasiruo�ė netikėtumams. Jis girdėjo nuo arklių nu�okant vyrus ir bildant traukiam� sunki� medin� sij�, kuria buvo u�remtos durys.

Tarpduryje pasirodė trys siluetai, kuriuos temdė u� jų tvieskianti ry�ki saulės �viesa. Simeonas mirksėjo, ta�iau nieko negalėjo į�iūrėti.

��Kur jis?

Tai buvo kilmingo �iaurie�io balsas�� �altas ir grie�tas. Akimirk� truko tyla. Tada degl� pakėlė auk��iau ir jis probėg�mais ap�vietė �e�ėlyje stovintį Simeon�.

��Atveskite jį man.

Simeonas vos spėjo atpa�inti pasalos vadeiv��� jį sugriebė u� rankų ir metė ant kelių prie�ais prancūz�.

Simeonas pama�u pakėlė akis. Vyras buvo �iauriu, prakauliu veidu ir nebyliomis titnago spalvos akimis. Jo tunika ir kelnės buvo geros kokybės, sukirpta �iaurieti�ku stiliumi, ta�iau jokių jo visuomeninės padėties ar statuso �enklų nebuvo matyti.

��Kur ji?�� reikliai paklausė jis.

Simeonas pakėlė galv�.

��Nesuprantu,�� atsakė jis jidi� kalba.

Spyris buvo netikėtas. Simeonas pajuto lū�tant �onkaulį ir krito atgal, jo kojos bejėgi�kai sulinko. Per pa�astis jį sugriebė �iurk��ios rankos ir privertė vėl atsikelti.

���inau, kas tu esi, �yde,�� tarė jis.�� Nėra prasmės �aisti su manimi �į �aidim�. Klausiu tav�s dar kart�: kur knyga?

Simeonas vėl pakėlė galv�, ta�iau nieko nesakė.

�į kart� vyras smogė į veid�. Simeonas pajuto burnoje lū�tant dantis, skausmas aptemdė s�mon�. Jis jautė plūstant krauj� ir seiles, jam gėlė lie�uvį ir kakl�.

��Med�iojau tave lyg �vėrį,�� tarė jis.�� Vis� keli� i� �artro į Bezjė ir �ia. Sekiau tavo pėdomis kaip gyvulio. Tu eikvoji mano laik�. Mano kantrybė senka.

Jis �engė ar�iau, kad Simeonas galėtų i�vysti neapykant� jo pilkose sustingusiose akyse.

��Dar kart�: kur knyga? Ar perdavei j� Peletjė? Ar taip?

Simeonui vienu metu kilo dvi mintys: pirma, jis negalės i�sigelbėti, antra, jis privalo apsaugoti savo draugus. Jis vis dar turėjo toki� gali�. Jo sutinusios akys buvo u�merktos, su�aloti akių vokai kraujavo.

��Turiu teis� �inoti savo kaltintojo vard�,�� tarė jis, vos begalėdamas prakalbėti su�alota burna,�� kad galė�iau u� jus pasimelsti.

Vyro akys susiaurėjo.

��Nė nemanyk i�sisukti. Tu pasakysi man, kur paslėpei knyg�.

Jis mostelėjo galva.

Simeon� pastatė ant kojų. Nuo jo nuplė�ė drabu�ius ir i�ties� nuoga nugara paguldė ant ve�imo. Vienas vyras laikė jo rankas, kitas kojas. Simeonas i�girdo ore �vilpiant odinį rimb� ir sagtis kirto per plik� od�. Jo kūnas mė�lungi�kai krūptelėjo.

��Kur ji?

Simeonas u�merkė akis�� dir�as vėl skriejo ore.

��Ar ji jau Karkasonėje? O gal tu j� vis dar turi, �yde?

Kaskart kirsdamas jis surikdavo.

��Tu pasakysi man. Tu arba jie.

I� �aizdų nugaroje liejosi kraujas. Simeonas pradėjo melstis savo protėvių papro�iu. Jis tarė senovinius �ventus �od�ius, skriejan�ius į tams� ir atitraukian�ius mintis nuo skausmo.

��Kur-yra-kny-ga,�� reikalavo atsakymo vyras, su kiekvienu �od�iu kirsdamas i� naujo.

Tai buvo paskutiniai Simeono i�girsti �od�iai, tada jį pasiglem�ė tamsa. 49 SKYRIUS

Kry�iuo�ių kariuomenės avangardas prie Karkasonės priartėjo �v. Nazarijaus i�kilmių i�vakarėse, atvyk�s keliu i� Trebo pusės. Sargybiniai Pintos bok�te u�degė deglus. Varpai pradėjo skelbti karo pavojų.

Atėjus rugpjū�io pirmosios vakarui, anapus upės i�dygo prancūzų stovykla�� palapinių ir pastogių miestas var�ovas saulėje spindin�iomis vėliavomis ir auksiniais kry�iais. �iaurės didikai, samdiniai gaskonai, kareiviai i� �artro, Burgundijos ir Pary�iaus, karo įrangos meistrai, lankininkai, kunigai ir dar minia palydovų.

Atėjus vakarinių pamaldų metui, vikontas Trenkavelis pakilo ant pilies kuorų su Pjeru Ro�ė de Kabarė, Bertranu Peletjė ir dar keliais bendra�ygiais. Tolumoje vijosi dūmų spiralės, tarsi sidabro kaspinas driekėsi upė.

��Jų tiek daug.

��Ne daugiau, negu laukėme,�� atsiliepė Peletjė.

��Kaip manai, kiek u�truks, kol atvyks pagrindinė kariuomenė?

��Sunku tiksliai pasakyti,�� atsakė jis.�� Tokia didelė kariauna keliauja lėtai. Juos gai�ina kar�tis.

��Taip, gai�ina, ta�iau nesulaiko,�� atsakė Trenkavelis.

��Mesire, esame pasireng�. Miestas gerai aprūpintas. Galerijos parengtos sienų gynybai nuo prie�ų. Visi įtrūkimai ir silpnosios vietos sutaisytos ir sustiprintos. Visuose bok�tuose budi kariai.

Peletjė mostelėjo ranka.

��Malūnus upėje laik� lynai nupjauti, pasėliai sudeginti. Prancūzai vargu ar ras �ia sau kokių nors i�teklių.

Staiga Trenkavelio akys su�ibo, jis atsigr�ė į de Kabarė.

��Balnokime �irgus ir surenkime i�puolį. Pasiimkime keturis �imtus geriausių vyrų, labiausiai įgudusių valdyti ietį ir kard�. Kol nusileis saulė ir ateis naktis, nuvysime prancūzus nuo savo klonių. Jie nesitikės mūsų puolimo. K� pasakysite?

Peletjė patiko �is noras smogti pirmiems. Ta�iau jis taip pat �inojo, kad tai būtų visi�ka kvailystė.

��Lygumose yra būriai, mesire,�� samdiniai, armijos avangardo daliniai.

Pjeras Ro�ė de Kabarė pritarė:

��Reimonai, neaukokime savo vyrų.

��Ta�iau jeigu mes kirstume pirmi...

��Mes pasireng� apgul�iai, mesire, ta�iau ne atviram mū�iui. Įgula stipri. Turime narsiausius, labiausiai patyrusius riterius, telaukian�ius galimybės parodyti, k� gali.

��Ir k�?�� atsiduso Trenkavelis.

��Paaukotume juos be jokio tikslo,�� tarė jis tvirtai.

��Jūsų �monės pasitiki jumis, jie myli jus,�� tarė Peletjė.�� Jie padės dėl jūsų galvas, jeigu tik reikės. Ta�iau mes turime laukti. Tegul jie ateina pas mus.

��Į �i� padėtį mus įstūmė mano i�didumas,�� tarė Trenkavelis liūdnai.�� Nesitikėjau, kad viskas baigsis taip, ir dar taip greitai.

Jis �yptelėjo.

��Bertranai, ar pamenate, kaip mano motinos dėka pilis aidėjo nuo �okių ir dainų? Visi geriausi trubadūrai ir �onglieriai atvyko jai pasirodyti. Emerikas de Pegulhamas, Arno de Karkase, netgi Gijemas Fabras ir Bern� Alanhamas i� Narbono. Mes vis� laik� �ventėme ir puotavome.

��Girdėjau kalbant, kad tai es�s pats �auniausias dvaras visoje Oksitanijoje.

Jis padėjo rank� savo valdovui ant peties.

��Ir vėl bus.

Varpai nutilo. Visi �iūrėjo į vikont� Trenkavelį.

Jam prabilus, Peletjė klausėsi did�iuodamasis�� valdovo balse negirdėti dvejonių. Jis jau nebebuvo berniukas, gyvenantis vaikystės prisiminimais, jis�� karo vadas mū�io i�vakarėse.

��Bertranai, įsakykite u�daryti duris ir u�remti vartus. Pakvieskite įgulos vad� į don�on�. Būsime pasireng� pasitikti prancūzus.

��Gal derėtų nusiųsti pastiprinim� į San Visen�?�� pasiūlė de Kabarė.�� Sostas pradės savo puolim� ten. Mes negalime prarasti priėjimo prie upės.

Trenkavelis linktelėjo.

*

Visiems nuėjus, Peletjė dar �iek tiek palūkuriavo, ap�velgdamas kra�t�, tarsi norėtų atmintyje i�laikyti jo vaizd�.

�iaurinėje San Viseno pusėje sienos buvo �emos ir menkai ginamos i� bok�tų. Jeigu įsibrovėliai prasiskverbs į priemies�ius, jie galės namų priedangoje priartėti per lanko �ūvio atstum� iki Auk�tutinio miesto sienų. Pietinis priemiestis, San Migelis, i�silaikysi�s ilgiau.

Karkasonė i� tiesų buvo pasirengusi apgul�iai. Maisto atsargos buvo did�iulės: duona, sūriai, pupos, mel�iamos o�kos. Ta�iau u� miesto sienų buvo pernelyg daug �monių. Peletjė kėlė nerim� aprūpinimas vandeniu. Jo nurodymu prie visų �ulinių buvo pastatyta sargyba ir pradėtas normavimas.

Eidamas i� Pintos bok�to į pilies kiem�, Peletjė mintyse vėl nuklydo prie Simeono. Jau du kartus jis siuntė Fransua į �ydų kvartal� parne�ti naujienų, ta�iau abu kartus jis grį�o tu��iomis. Peletjė nerimas kasdien augo.

Jis permetė akimis pilies kiem� ir nusprendė galįs kelioms valandoms pasi�alinti.

Jis patraukė į arklides.

*

Peletjė jojo tiesiausiu keliu per lygumas ir mi�k�, nepamir�damas netoliese apsistojusios Sosto kariaunos.

Nors �ydų kvartalo gatvės knib�dėjo �monių, buvo neįprastai ramu ir tylu. Visų veiduose�� senų ir jaunų�� atsispindėjo baimė ir nerimas. Peletjė jojant siaurais skersgatviais, moterys ir vaikai nerimastingai �vilg�iojo į jį, tikėdamiesi jo veide pamatyti vilties �enklų. Ta�iau jis neturėjo jiems gerų �inių.

Niekas nieko ne�inojo apie Simeon�. Jis lengvai rado jo būst�, ta�iau durys buvo u�skl�stos. Jis nulipo nuo arklio ir pasibeldė į prie�ais stovin�io namo duris.

��Ie�kau �mogaus, vardu Simeonas,�� tarė jis prie durų baug��iai priėjusiai moteriai.�� Ar �inai, apie k� kalbu?

Ji linktelėjo.

��Jis atvyko su kitais i� Bezjė.

��Ar pameni, kada paskutinį sykį jį matei?

��Prie� kelias dienas, prie� pasklindant �iniai apie Bezjė. Jis i�ėjo į Karkason�. Jo buvo atėj�s vyras.

Peletjė paniuro.

��Koks vyras?

��Kilmingojo tarnas, rusvais plaukais,�� atsakė ji raukydama nosį.�� Simeonas, regis, jį pa�inojo.

Peletjė nustebo. Apibūdinimas priminė Fransua, ta�iau ar galėtų taip būti? Jis sakėsi nerad�s Simeono.

��Tai buvo paskutinis kartas, kai jį ma�iau.

��Ar nori pasakyti, kad Simeonas i� Karkasonos negrį�o?

��Jeigu jis turi bent kiek proto, tai liko ten. Ten juk saugiau negu �ia.

��O gal Simeonas grį�o tau nematant?�� paklausė jis, apimtas nevilties.�� Galbūt tu miegojai, gal nepastebėjai jo grį�tant?

��Pone, pa�velkite,�� atsakė ji, rodydama į nam� kitoje gatvės pusėje.�� Galite pats pa�iūrėti. Vuėg. Tu��ia. 50 SKYRIUS

Oriana ant pir�tų galų koridoriumi prisėlino prie sesers menės.

��Alaisa?�� Oriana buvo įsitikinusi, kad sesuo vėl su tėvu, ta�iau ji vis tiek buvo atsargi.�� Sorre?47

Niekam neatsakius, Oriana atidarė duris ir �engė į vidų. Ji įgudusiai, kaip patyr�s vagis, ėmė krėsti Alaisos daiktus. Buteliai, �so�iai, dubenys, rūbų spinta, drabu�ių, kvepalų ir kvapiųjų augalų pilni stal�iai. Oriana pakėlė pagalves ir aptiko levandų mai�elį, ta�iau jis jos nedomino. Ji patikrino ant lovos ir po ja, ta�iau �ia taip pat nieko nerado�� tik negyvus vabzd�ius ir voratinklius.

Atsigr�usi atgal ir ap�velgusi kambarį, ji pastebėjo ant Alaisos siuvimo kėdės atkaltės kabantį sunkų rud� med�ioklinį apsiaust�. �alia mėtėsi siūlai ir adatos. Orianai kilo įtarimas. �ieminis apsiaustas �iuo metų laiku? Kodėl Alaisa pati taiso savo rūbus?

Ji pakėlė apsiaust� ir tu�tuojau pajuto ka�k� keisto. Apsiaustas sviro į vien� pus�. Oriana kilstelėjo skvern� ir pamatė, kad jame ka�kas u�siūta. Ji greitai i�ardė siūl� ir įki�usi vidun rank� i�traukė į drobin� skepet� suvyniot� ma�� keturkampį daikt�. Ji jau norėjo i�tirti, kas tai, ta�iau u� durų, koridoriuje, pasigirdo triuk�mas. Oriana �aibi�kai paslėpė daikt� po suknele ir numetė apsiaust� atgal ant kėdės.

Ant peties sunkiai nusileido ranka. Oriana krūptelėjo.

��K� tu �ia darai?

��Gijomai?�� aiktelėjo ji, spausdama rank� prie krūtinės.�� Tu mane i�g�sdinai.

��K� veiki mano �monos menėje, Oriana?

Oriana pakėlė smakr�.

��Galė�iau tau u�duoti �į klausim�.

Kambario sutemose ji pamatė sustingstant jo veido i�rai�k�. Ji suprato, kad strėlė pataikė į taikinį.

��Turiu teis� �ia būti, o tu�� ne...

Jis �vilgtelėjo į apsiaust� ir vėl jai į veid�.

��K� �ia veiki?

Ji atrėmė jo �vilgsnį.

��Ne tavo reikalas.

Gijomas, spyr�s kulnu, u�trenkė duris.

��Ponia, u�simir�ti,�� tarė jis, sugriebdamas j� u� rie�o.

��Gijomai, nekvailiok,�� tarė ji dusliu balsu.�� Atidaryk duris. Jeigu mus �ia kas nors ras, abiem bus blogai.

��Ne�aisk su manimi. A� nenusiteik�s �aidimams. Nei�leisiu tav�s tol, kol nepasakysi man, k� �ia veikei. Ar jis tave �ia atsiuntė?

Oriana pa�velgė į jį nuo�ird�iai nustebusi.

��Ne�inau, apie k� tu kalbi. Duodu �odį.

Jo pir�tai smigo jai į od�.

��Gal manai, kad nepastebėjau? A� ma�iau jus kartu.

Jos kūnu nuvilnijo palengvėjimo banga. Dabar ji suprato jo įnir�io prie�astį. Jeigu Gijomas neatpa�ino jos palydovo, ji i� �io nesusipratimo galėtų i�pe�ti naudos.

��Paleisk mane,�� tarė ji, bandydama i�trūkti i� jo gniau�tų.�� Jeigu prisimeni, sakei, kad mums nedera daugiau susitikinėti.

Ji atmetė atgal savo juodus plaukus ir įsistebeilijo į jį �vilgan�iomis akimis.

��Taigi jeigu a� ie�kau paguodos kitur, kodėl tau tai rūpi? Neturi jokių teisių į mane.

��Kas jis?

Oriana įtemptai galvojo. Reikėjo surasti vard�, kuris jį tenkintų.

��Prie� pasakydama, turiu įsitikinti, kad nedarysi nieko neapgalvoto,�� meilinosi ji, norėdama laimėti laiko.

��Tavo padėtis nesuteikia tau galimybės nustatinėti s�lygas.

��Tada bent jau eikime kitur, į mano men�, kiem�, kur nors, tik ne �ia. Jeigu ateis Alaisa...

I� jo veido i�rai�kos Oriana suprato jį pri�iupusi. Dabar jis labiausiai bijojo, kad Alaisa nesu�inotų apie jo nei�tikimyb�.

��Labai gerai,�� nukirto jis. Laisv�ja ranka atlapojo duris ir pusiau stumdamas, pusiau tempdamas nusivedė j� koridoriumi. Kol jie atėjo iki jos menės, Oriana jau buvo sudėliojusi savo mintis.

��Kalbėk,�� liepė jis.

Nudelbusi akis į �em�, Oriana prisipa�ino atsakiusi palankumu į naujo gerbėjo, vieno i� vikonto s�jungininkų sūnaus, dėmesį. Jis jau ilgai ja �avėj�sis.

��Ar tai tiesa?�� tardė jis.

��Prisiekiu gyvybe, taip,�� �nab�dėjo ji, varstydama jį �vilgsniu i� po a�arotų blakstienų.

Jis vis dar įtarė j�, ta�iau jo �vilgsnyje jau pasirodė dvejonė.

��Ta�iau tai ne atsakymas į klausim�, k� veikei mano �monos menėje.

��Tik rūpinausi tavo reputacija,�� tarė ji.�� Gr��inau teisėton vieton kai k�, kas priklauso tau.

��Kas tas kai kas?

��Mano vyras rado sagtį mūsų menėje,�� ji rankomis pavaizdavo form�.�� Ma�daug tokio dyd�io, pagamint� i� vario ir sidabro.

��Taip, pame�iau toki� sagtį,�� pripa�ino jis.

���eanas buvo pasiry��s nustatyti savinink� ir paskelbti jo vard�. �inodama, kad ji tavo, nusprend�iau būsiant saugiausia gr��inti j� tavo menėn.

Gijomas susiraukė.

��Ta�iau kodėl neatidavei sagties man?

��Mesire, tu juk vengi man�s,�� tarė ji �velniai.�� Nė nenumaniau, kada galėsiu�� ir ar apskritai galėsiu�� tave pamatyti. Be to, jeigu mus pastebėtų drauge, tai galėtų būti įrodymas, kad tarp mūsų kadaise kai kas buvo. Gali manyti, kad elgiausi kvailai, ta�iau nėra jokio pagrindo abejoti mano ketinimais.

Oriana matė, kad jo neįtikino, ta�iau dar k� nors pridurti dėl �io reikalo nedrįso. Jis ranka ap�iuopė ginkl� prie juosmens.

��Jeigu bent �od�iu i�sitarsi Alaisai apie tai,�� tarė jis,�� u�mu�iu tave. Tegu Dievas nutrenkia mane, jeigu to nepadarysiu.

��I� man�s ji apie tai nesu�inos,�� tarė ji ir �yptelėjo,�� i�skyrus, �inoma, jeigu neturėsiu kitos i�eities. Privalau apsiginti ir...�� Ji patylėjo. Gijomas giliau įkvėpė.�� Atsi�velgiant į tai, ketinu papra�yti tav�s paslaugos.

Jo akys susiaurėjo.

��O k�, jeigu a� tam nenusiteik�s?

��A� tik noriu su�inoti, ar mūsų tėvas perdavė Alaisai pasaugoti k� nors vertinga. Nieko daugiau.

��Tu pra�ai man�s �nipinėti �mon�,�� tarė jis, keldamas bals�.�� A� nesiruo�iu to daryti. Ir tu nedarysi nieko, kas galėtų j� u�gauti. Ar tau ai�ku?

��J� u�gaunu a�. Visas tavo riteri�kumas�� tai baimė būti pagautam. Tu pats j� i�davei kiekvien� naktį gulėdamas su manimi. Man reikia tik su�inoti. Ta�iau jeigu tu apsunkinsi reikal�...

Ji paliko grasinim� kyboti ore.

��Tu nei�drįsi.

��Man nesunku papasakoti Alaisai apie visk�, k� mes darėme, papasakoti, k� man �nab�dėjai į ausį, parodyti, ko man pridovanojai. Ji patikės manimi. Tavo veide pernelyg atsispindi tavo siela.

Bjaurėdamasis ja ir savimi, Gijomas atlapojo duris.

��Prakeikta Oriana, eik po velnių,�� tarė jis ir i�bildėjo koridoriumi.

Oriana nusi�ypsojo. Jis sp�stuose.

*

Alaisa vis� popiet� praleido ie�kodama tėvo. Niekas jo nematė. Ji i�ėjo į miest�, tikėdamasi galėsianti pasikalbėti bent su Esklarmonde, ta�iau jos ir Sajhė San Migelyje jau nebebuvo�� veikiausiai i�vyk� ir dar negrį�� namo.

Galiausiai Alaisa, i�vargusi ir sunerimusi, viena grį�o į savo men�. Ji negalėjo eiti miegoti: buvo pernelyg suirzusi ir susirūpinusi, tad u�sidegė lemp� ir atsisėdo prie stalo.

Varpai jau mu�ė pirm� valand� nakties, kai j� pa�adino �ingsnių koridoriuje garsas. Ji pakėlė galv� nuo rankų ir apsiblaususi pa�velgė triuk�mo pusėn.

��Riksende?�� su�nab�dėjo ji į tams�.�� Ar �ia tu? Gijomai?

Jis į�engė į �vies� nedr�siai �ypsodamasis, ne�inodamas, kaip bus sutiktas.

��Atleisk. �inau, pa�adėjau, kad paliksiu tave, ta�iau... ar galima?

Alaisa atsisėdo.

��Buvau koply�ioje,�� tarė jis,�� meld�iausi, ta�iau manau, kad mano �od�iai nepakilo auk�tai.

Gijomas atsisėdo ant lovos kra�to. Akimirk� padvejojusi, ji nuėjo prie jo. Atrodė, ka�kas slypi jo mintyse.

���tai,�� su�nab�dėjo ji,�� leisk man tau padėti.

Ji atri�o jo batus ir padėjo nusiimti �arvus bei dir��. Dir�as ir sagtis su trenksmu nukrito ant grindų.

��K� mano vikontas Trenkavelis, kas bus?�� paklausė ji.

Gijomas atsigulė ant nugaros ir u�merkė akis.

��Kad Sostas pirmiausia puls San Visen�, vėliau San Migelį, kad galėtų priartėti prie Ciutat sienų.

Alaisa sėdėdama prie jo nubraukė jam nuo veido plaukus. Pir�tais jau�iant jo od�, jos kūnu vilnijo virpulys.

��Tau derėtų pamiegoti. Artėjan�iam mū�iui reikės visų jėgų.

Jis tingiai atmerkė akis ir nusi�ypsojo.

��Galėtum padėti man pailsėti.

Alaisa �yptelėjo ir pasilenkusi paėmė nuo savo naktinio stalelio rozmarino pavilgus. Ji atsiklaupė prie jo ir vėsų skystį įtrynė į smilkinius.

��Kiek anks�iau, ie�kodama tėvo, a� nuėjau prie sesers menės. Man atrodo, ten ka�kas buvo su ja.

��Gal Kongo?�� tarė jis staigiai.

��Nemanau. �iuo metu jis su kitais ra�tininkais nakvoja Pintos bok�te, kad būtų ar�iau, jeigu vikontui jų prireiktų.

Ji patylėjo.

��Jie juokėsi.

Gijomas pridėj�s pir�t� prie jos lūpų sustabdė j�.

��Pakaks apie Orian�,�� su�nab�dėjo jis, apkabindamas rankomis jos juosmenį ir prisitraukdamas j� ar�iau.

Ji jautė vyno skonį ant jo lūpų.

��Tu kvepi ramunėlėmis ir medumi,�� tarė jis.

Gijomas kilstelėjo rank� ir paleido jos plaukus. Tarsi krioklys ant jos veido nuvilnijo sruogos.

��Mon cdr.

Intymus ir jaudinantis jo odos prisilietimas kėlė virpulį. Atsargiai, pama�u, nepaleisdamas i� savo rudų akių jos veido, Gijomas nubraukė jai nuo pe�ių suknelės petne�as ir atsegė j� iki juosmens. Alaisa pajudėjo ir laisvas rūbas, tarsi nebereikalinga �iemos oda, nuslydo ant grindų.

Gijomas kilstelėjo antklod�, kviesdamas j� į lov�. Ji atsigulė �alia, padėjusi galv� ant pagalvės, tebesaugan�ios jo prisiminim�. Jie gulėjo vienas �alia kito, jausdami vienas kito rank�s. Savo �alta pėda ji jautė nuo jo odos sklindantį kar�tį. Jis palinko vir� jos. Alaisa juto jo kvėpavim�, glostantį jos od� tarsi vasarinis jūros vėjas. Jo lūpos �oko ant jos kūno, lie�uvio galiukas braukė krūtimis. Gijomui sukandus spenelį, lai�ant ir erzinant jį, Alaisa sulaikė kvap�.

Gijomas pakėlė galv� ir �yptelėjo puse lūpų.

Nenugr�damas �vilgsnio nuo jos akių, jis atsigulė visu kūnu tarp jos nuogų kojų. Alaisa susikaupusi, nė nemirktelėdama �velgė į jo rudas akis.

��Mon cdr,�� tarė jis vėl.

Gijomas pama�u nėrė į j�. Jis �velniai judėjo, kol ji įsileido jį vis�. Akimirk� jis gulėjo apmir�s, lyg ilsėtųsi.

Alaisa jautėsi stipri, galinga, lyg t� akimirk� ji būtų galėjusi padaryti bet k�, tapti bet kuo. Svaiginanti sunki �iluma kilo jos strėnomis, pripildydama j�, u�valdydama jausmus. Galvoje aidėjo pulsas, tarsi būtų tvink�ioj�s visas kūnas. Ji nebejuto nei laiko, nei erdvės. Buvo tik Gijomas ir virpantis lempos �e�ėlis.

Pama�u jis pradėjo judėti.

��Alaisa,�� i�slydo �odis jo lūpomis.

Ji apglėbė rankomis jo nugar� pla�iai i�skėtusi pir�tus, tarsi dviem �vaig�dėmis. Ji jautė jo gali�, jo įdegusių rankų ir tvirtų �launų jėg�, �velnius jo krūtinės plaukus, kutenan�ius od�. Jo lie�uvis nardė tarp jos lūpų�� kar�tas, alkanas ir i�tro�k�s.

Jis alsavo vis grei�iau ir sunkiau, varomas aistros, ver�iamas reikmės. Alaisa spaudė Gijom� prie sav�s, kai jis �aukė jos vard�. Jis sudrebėjo ir nurimo.

Pama�u tvinksėjimas jos galvoje silpo ir liko tik nu��iuvusio kambario tyla.

Vėliau, pasikalbėj� ir i�tar� tamsoje pa�adus, jie u�migo. Sudegė alyva ir liepsna virptelėjusi u�geso. Jie nebematė dangumi sklend�ian�io sidabrinio mėnulio ir purpurinės au�ros, netrukus pasibeldusios į lang�. Jie ne�inojo nieko, tik vienas kit�, miegodami vienas kito glėbyje, vyras ir �mona, kaip anks�iau, mylimieji.

Susitik�. Susitaik�. 51 SKYRIUS

2005 M. LIEPOS 7 D., KETVIRTADIENIS

Alisa pabudo keliomis sekundėmis anks�iau nei pasigirdo �adintuvas. Ji tysojo per vis� lov�, aplinkui gulėjo i�mėtyti popieriai.

Prie�ais j� buvo genealoginis medis ir jos u�ra�ai i� Tulūzos bibliotekos. Ji �yptelėjo: kaip studijų metais, kai ji nuolatos u�migdavo prie ra�omojo stalo.

Ji visi�kai nesijautė prislėgta. Nepaisant vakaryk��io įsilau�imo, �į ryt� jos nuotaika buvo pakylėta. Ji buvo patenkinta, netgi laiminga.

Alisa i�tiesė rankas, pamank�tino kakl� ir atsikėlusi nuėjo atidaryti langinių ir lango. Dangus buvo nuklotas plok��iais baltais debesimis su vaiskiais �viesos rė�iais. Auk�tutinio miesto kalno �laitai skendėjo �e�ėlyje, �olėti upės krantai miesto sienų papėdėje �ibėjo ankstyvo rytme�io rasa. Vir� pilies bok�tų ir kuorų dangus buvo �ydras tarsi �ilko audinys. Vir� stogų vieni kitiems �iulbėjo karetaitės ir vieversiai. Visur buvo matyti praėjusios liūties �enklai: kelkra��iuose vėjo sune�tos �iuk�lės, permirkusios ir i�vartytos kartoninės dė�ės u� vie�bu�io pastato, gatvės �ibinto stulp� automobilių stovėjimo aik�telėje apsivij� laikra��iai.

Alisai nesinorėjo i�vykti i� Karkasonės, lyg i�vykimas būtų buv�s bloga lemiantis �enklas. Ta�iau ji turėjo ka�k� daryti ir �iuo metu vienintelis �eilos paie�kų kelias vedė į �artr�.

Puiki diena kelionei.

Pakuodamasi popierius, ji pripa�ino sau besielgianti teisingai: nenorėjo sėdėti tarsi auka ir laukti grį�tant vakaryk��io įsibrovėlio.

Vie�bu�io registratūroje ji pasakė i�vykstanti i� miesto vienai dienai ir papra�ė palaikyti jos kambarį.

��Ponia, su jumis norėtų susitikti moteris,�� tarė mergina, rodydama į fojė.�� A� jau rengiausi skambinti jums į kambarį.

��Kur ji?�� Alisa apsigr�ė dairydamasi.�� Ar ji nesakė, ko nori?

Registratorė papurtė galv�.

��Gerai, a�iū.

��Taip pat �ia jums atsiuntė �į ryt�,�� tarė ji, duodama lai�k�.

Alisa �vilgtelėjo į pa�to �enkl�. I�siųsta vakar Fua. Brai�as jai nepa�įstamas. Ji jau buvo beatplė�ianti vok�, ta�iau priėjo jos laukusi moteris.

��Daktare Taner?�� tarė ji jaudindamasi.

Alisa įsidėjo lai�k� į striukės ki�en�, nusprendusi perskaityti vėliau.

��Taip, a�.

��Turiu jums �ini� nuo Odriko Bajaro. Jis klausia, ar galėtumėte susitikti su juo kapinėse.

Moteris atrodė lyg ka�kur matyta, ta�iau Alisa negalėjo jos i�kart atpa�inti.

��Ar mes jau matėmės?�� tarė ji.

Moteris padvejojo.

��Danielio Delagardo biure,�� atsakė ji greitai,�� pas notarus.

Alisa dar kart� įsi�iūrėjo į j�. Ji neprisiminė ma�iusi jos vakar, ta�iau biure buvo daug �monių.

��Ponas Bajaras laukia jūsų prie �iro ir Bjo kapo.

��Tikrai?�� tarė Alisa.�� Kodėl jis pats neatėjo?

��Man metas.

Moteris apsisuko ir dingo. Alisa spoksojo į j� sutrikusi. Ji atsigr�ė į vie�bu�io registratorꠗ �i gū�telėjo pe�iais.

Alisa �vilgtelėjo į savo laikrodį. Jai jau norėjosi eiti. Jos dar laukė ilgas kelias automobiliu. Kita vertus, dėl de�imties minu�ių niekas nepasikeis.

��Iki rytojaus...�� ji buvo besakanti registratorei, ta�iau �i taip pat jau buvo nuėjusi savais reikalais.

Alisa i�ėjo i� vie�bu�io ir eidama pro automobilį paliko jame savo kuprin�. Jausdamasi �iek tiek suirzusi, ji nuskubėjo per gatv� į kapines.

*

Į�engus pro auk�tus gele�inius vartus, aplinka i�kart pasikeitė. Rytmetinį bundan�io miesto �urmulį pakeitė tyla.

De�inėje stovėjo �emas baltintas pastatas. Lauke ant kablių buvo sukabinti juodi ir �ali plastikiniai laistytuvai. Alisa vog�iomis �vilgtelėjo pro lang� į vidų ir i�vydo ant kėdės atkaltės numest� sen� striuk� bei atverst� laikra�tį ant stalo, lyg ka�kas būtų k� tik i�ėj�s.

Alisa lėtai ėjo prie centrinio tako ir staiga pasijuto lyg būtų atsidūrusi ties riba. Aplinka buvo slegianti. I� pilko akmens i�skaptuoti paminklai, balti porcelianiniai bareljefai ir juodame granite gimimo bei mirties datas nurodantys u�ra�ai, vietos �eimų a perpetuite48 įsigytos am�ino atilsio vietos, �ymin�ios jų būties laikinum�. Jaunų mirusiųjų nuotraukos rungėsi dėl praeivių dėmesio su senių atvaizdais. Prie daugelio paminklų buvo padėta gėlių�� vystan�ių tikrų, pagamintų i� �ilko, plastiko ar porceliano.

Eidama pagal Karenos Fleri nurodymus, Alisa palyginti lengvai rado �iro ir Bjo kap�. Tai buvo didelis plok��ias antkapis centrinio tako gale. Nuo jo vir�aus �velgė akmeninis angelas i�skėstomis rankomis ir pakeltais sparnais.

Ji apsidairė aplinkui. Bajaro nebuvo nė �enklo.

Alisa perbraukė pir�tais pavir�iumi. �ia gulėjo dauguma �anos �iro �eimynyk��ių. Apie �i� moterį ji te�inojo tik tiek, kad ji buvusi saitas tarp Odriko Bajaro ir Greisės. Ta�iau dabar, stovėdama ir �velgdama į i�kaltus �eimos narių vardus, Alisa suvokė, kaip neįprasta yra tai, kad ka�kas parūpino jos tetai �i� viet�.

Jos dėmesį patraukė triuk�mas viename i� �oninių takų. Ji atsigr�ė tikėdamasi i�vysti ateinant senyvo am�iaus vyr�, kurį matė nuotraukoje.

��Daktare Taner?

Du vyrai, dėvintys lengvus vasarinius kostiumus, tamsiaplaukiai, po saulės akiniais paslėptomis akimis.

��Taip.

�emesnysis mostelėjo prie�ais j� tarnybiniu �enklu.

��Policija. Norėtume u�duoti jums kelis klausimus.

Alisai sumaudė pilv�.

��Apie k�?

��Mes ilgai neu�truksime.

��Norė�iau pamatyti pa�ymėjim�.

Jis siektelėjo �varko ki�enės ir i�sitraukė pa�ymėjim�. Ji nė nenutuokė, ar jis buvo tikras, ar ne. Ta�iau didelis ginklas dėkle po striuke atrodė i� tiesų tikras. Jos �irdis ėmė smarkiai dau�ytis.

Alisa apsimetė tyrinėjanti pa�ymėjim� ir vog�iomis apsidairė. Aplinkui nieko nebuvo. Į visas puses driekėsi tu�tutėliai takai tarp kapų.

��Dėl ko tai?�� paklausė ji dar kart�, stengdamasi kalbėti tvirtu balsu.

��Gal malonėtumėte eiti su mumis?

Jie nieko nedarys dienos �viesoje.

Per vėlu. Alisa suprato, kodėl �ini� atne�usi moteris atrodė pa�įstama. Ji buvo pana�i į vyr�, kurį ji trumpai matė vakar savo kambaryje.

�it� vyr�.

Akies kampu�iu Alisa pastebėjo betoninius laiptus, vedan�ius �emyn į naujausi� kapinių dalį. Kitapus jos buvo vartai.

Jis paėmė j� u� rankos.

��Maintenant49, daktare Tan...

Alisa �oko į priekį tarsi sprinteris, atsispyr�s nuo starto tinklelių. Jie to nesitikėjo ir nespėjo su�iupti. Pasigirdo �ūksnis, ta�iau ji jau buvo nusileidusi laiptais ir bėgo pro vartus į Anglų keli�. Į kaln� vos bepava�iuojan�io automobilio vairuotojas u�gulė stabd�ius. Alisa nė nestabtelėjo. Ji įlėkė pro i�klerusius medinius vynuogyno vartus ir ėmė brautis pro eilėmis susodintus vynuogienojus, jos kojos smigo į mink�t� dirv�. Savo nugara ji juto artėjan�ius persekiotojus. Ausyse tvink�iojo pulsas, kojų raumenys įsitempė tarsi stygos, ta�iau ji vis tiek bėgo.

Lauko gale driekėsi tankaus metalinio tinklo tvora, ta�iau ji buvo pernelyg auk�ta, kad būtų galima per�okti. Alisa, apimta panikos, apsidairė. Kampe ji pastebėjo ply�į. Ji krito ant �emės ir ėmė �liau�ti pilvu, į rankas ir kojas smigo a�trios akmenų skeveldros. Ji palindo po tinklu, ta�iau striukė u�sikabino u� vielos ir ji bevilti�kai įstrigo, tarsi musė voratinklyje. Alisa su ne�moni�ka jėga trūktelėjo ir i�silaisvino, palikdama ant tvoros karoti mėlyno d�inso skiaut�.

Kitapus tvoros ji atsidūrė dar�ovių ūkio lauke. Ilgomis eilėmis i�rikiuoti auk�ti bambukiniai rėmai su juos apsivijusiais bakla�anais, cukinijomis ir raudon�iedėmis pupelėmis suteikė Alisai priedang�.

Nuleidusi galv� ji vingiavo tarp lysvių, taikydama prie pastatų. Vos u�sukus u� kampo, ant jos �oko did�iulis metaline grandine priri�tas mastifas. Jis pa�ėlusiai lojo ir bandė j� su�iupti grėsmingais nasrais. �ūksnis įstrigo Alisos gerklėje, ji at�oko atgal.

Pagrindinis fermos įėjimas vedė tiesiai į judri� centrin� gatv� kalno papėdėje. Atsidūrusi ant grindinio, ji i�drįso atsigr�ti atgal. U� jos buvo tu��ia ir tyku. Jie liovėsi persekioj�.

Alisa atsirėmė rankomis į kelius ir sunkiai alsavo mėgindama atsipalaiduoti. Ji laukė, kol liausis drebėjusios rankos ir kojos. Pama�u ji atsigavo ir pradėjo galvoti.

K� dabar daryti? Vyrai veikiausiai eis į vie�butį ir lauks ten. Ji nebegali grį�ti atgal. Alisa panar�ė ki�enėje ir lengviau atsiduso aptikusi, kad sprukdama nepametė automobilio raktų. Jos kuprinė buvo paki�ta po priekine automobilio sėdyne.

Privalai paskambinti Nubeliui.

Jai prie� akis stovėjo popieriaus skiautė su Nubelio telefono numeriu, kuri buvo kuprinėje po sėdyne. Jos d�insai buvo purvini, vienas kelis perdrėkstas. Ji teturėjo vienintelį �ans�: grį�ti prie automobilio. Ji meldėsi, kad tik jie nelauktų jos ten.

Alisa greitai �ingsniavo Barbakano gatve, kaskart nuleisdama galv� prava�iuojant automobiliui. Ji praėjo pro ba�ny�i� ir pasuko trumpesniu keliu į ma�� gatvel� de�inėje, vadinam� Kablio gatve.

Kas juos siuntė?

Ji ėjo spar�iai, stengdamasi likti �e�ėlyje. Namai driekėsi be tarpų, tad buvo sunku atskirti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas. Staiga Alisa pajuto dilg�iojant nugar�. Ji sustojo ir atsigr�ė į dailų gelton� nam� de�inėje pusėje. Ji galvojo pamatysianti k� nors stebint j� tarpduryje, ta�iau namo durys ir langinės buvo sandariai u�darytos. Akimirk� padvejojusi, Alisa vėl leidosi eiti.

Gal geriau apsigalvoti dėl �artro?

Alisa suprato, kad ji i� tiesų yra pavojuje�� dabar tai jau ne vaizduotės vaisius. Tai sustiprino jos ry�t�. Galvodama apie tai, ji priėjo prie i�vados, kad u� visų �ių įvykių slypi Oti. Jis mano, kad ji pasiėmė �ied�. Regis, jis yra pasiry��s jį atgauti.

Skambink Nubeliui.

Ji dar kart� nuleido negirdomis savo vidinį patarim�. Kol kas inspektorius dar nieko nepadarė: policininkas �uv�s, �eila dingusi. Geriau pasikliaus tik savimi.

Alisa atėjo prie laiptų, jungian�ių Trivalio gatv� su galine automobilių stovėjimo aik�telės dalimi. Ji ramino save mintimi, kad jeigu jie tyko jos, tai pasala veikiau būsianti prie pagrindinių vartų.

Laiptai buvo statūs. Per auk�t� sien�, kuria buvo aptverta �i aik�telės dalis, ji nieko nematė. O �iūrint i� vir�aus, apa�ioje viskas puikiai matyti. Jeigu jie tyko jos �ia, bus per vėlu, kai tai su�inos.

Yra tik vienas būdas i�siai�kinti.

Alisa giliai įkvėpė ir leidosi laiptais į vir�ų. Gyslomis plūstelėj�s adrenalinas suteikė jai jėgų. Vir�uje ji sustojo ir apsidairė. Aik�telėje stovėjo keletas autobusų ir automobilių. �monių beveik nebuvo.

Jos automobilis stovėjo ten, kur ir buvo jį palikusi. Ji gū�damasi praėjo tarp automobilių eilių. Lipant į automobilį jai drebėjo rankos. Alisa nesiliovė laukusi, kol prie�ais akis i�dygs j� persekioj� vyrai: ausyse vis dar aidėjo jų riksmai. Vos tik atsidūrusi ant automobilio sėdynės, ji u�trenkė duris ir greitai įki�o raktelį.

Baug��iai dairydamasi į visas puses, pabalusiais pir�tais įsitvėrusi į vair�, Alisa laukė, kol pasitrauks atostogautojų furgonas ir pri�iūrėtojas pakels u�tvar�. Sulaukusi ji u�gulė grei�io pedal� ir �ovė į priekį, taikydama į i�va�iavim�. Pri�iūrėtojas riktelėj�s at�oko į �alį. Alisa nekreipė į jį dėmesio.

Ji va�iavo pirmyn. 52 SKYRIUS

Odrikas Bajaras su �ana stovėjo Fua gele�inkelio stoties perone. Jie laukė Andoros traukinio.

��De�imt minu�ių,�� tarė �ana, �vilgtelėjusi į savo laikrodį.�� Dar ne vėlu. Galėtum apsigalvoti ir vykti su manimi.

Į jos atkaklum� jis atsakė �ypsniu:

��Juk �inai, kad negaliu.

Ji nekantriai mostelėjo ranka.

��Jų istorijai papasakoti skyrei trisde�imt metų. Alaisa, jos sesuo, jos tėvas, jos vyras... Vis� savo laik� praleidai su jais.�� Jos balsas pritilo.�� Ta�iau kaipgi gyvenimas?

���ana, jų gyvenimas yra mano gyvenimas,�� tarė jis tyliai ir oriai.�� �od�iai�� vienintelis mūsų ginklas prie� melaging� istorij�. Privalome liudyti ties�. Jeigu mes to nedarysime, mūsų mylimieji mirs dar sykį.�� Jis patylėjo.�� A� nenurimsiu, kol nesu�inosiu, kaip viskas baigėsi.

��Po a�tuonių �imtų metų? Tiesa gali būti paslėpta pernelyg giliai.�� �ana padvejojo.�� Galbūt taip geriau. Kai kurioms paslaptims geriau ir likti paslaptimis.

Bajaras �velgė į kalnus prie�ais.

��Apgailestauju dėl sielvarto, kurį tau sukėliau, tu �inai kokį.

��A� ne apie tai.

��Atradus ties�, j� nuslėpti?�� tarė jis, lyg ji nieko nebūtų sakiusi.�� Ar dėl to a� gyvenau?

��Ties�!? O kaip tie, su kuriais kovoji? Ko jie ie�ko? Tiesos? A� abejoju.

��Ne,�� sutiko jis.�� Jie turi kit� tiksl�.

��Tai kas dabar?�� tarė ji nekantraudama.�� A� va�iuoju, kaip man ir patarei. Kas blogo gali atsitikti, jeigu dabar pasakytum man?

Jis vis dar dvejojo.

�ana nenusileido:

��Ar �Noublesso Vėritable� ir �Noublesso de los Seres� yra ta pati organizacija skirtingais vardais?

��Ne,�� i�sprūdo jam smarkiau, nei jis norėjo.�� Ne.

��Tai kaip tada?

Odrikas atsiduso.

���Noublesso de los Seres� buvo paskirti saugoti Gralio pergamentus. Tūkstan�ius metų jie vykdė �i� u�duotį. Ta�iau galiausiai pergamentai buvo atskirti.�� Jis patylėjo ir t�sė atid�iai rinkdamasis �od�ius:�� O �Noublesso Vėritable� buvo sukurta tik prie� �imt� penkiasde�imt metų, kai vėl buvo pradėta suprasti pamir�t�j� pergamentų kalb�. �od�iu Vėritable, rei�kian�iu tikruosius saugotojus, buvo ty�ia siekiama suteikti organizacijai svorio.

��Tai �Noublesso de los Seres� daugiau nebėra?

Odrikas papurtė galv�.

��Kai Trilogija buvo i�skaidyta, neliko prasmės skirti saugotojus.

�ana susiraukė.

��Bet ar jie nesistengė atgauti prarastų pergamentų?

��I� prad�ių stengėsi,�� tarė jis,�� ta�iau jiems nepavyko. Bėgant laikui t�sti aklas paie�kas tapo neapdairu, nes dėl siekio atgauti du dingusius pergamentus kilo pavojus netekti vieno i�likusio. Kadangi gebėjimas perskaityti tekstus buvo prarastas, niekas negalėjo atskleisti paslapties. Tik vienas asmuo...�� Bajaras u�sikirto. Jis jautė įsmeigtas �anos akis.�� Vienintelis asmuo, kuris mokėjo perskaityti pergamentus, nusprendė neperduoti savo �inių.

��Kas pasikeitė?

���imtme�ius nesikeitė niekas. Ta�iau 1798 metais imperatorius Napoleonas atplaukė į Egipt� drauge su kareiviais atgabendamas mokslininkus ir tyrėjus. Jie aptiko senovės civilizacijų, vald�iusių �ias �emes prie� tūkstan�ius metų, liku�ius. �imtai meno kūrinių, lentelių su �ventais ra�menimis, akmenų buvo pargabenta į Prancūzij�. Tada beliko laukti, kol senovinės kalbos�� demotinis ra�tas, dantira�tis, hieroglifai�� nei�vengiamai bus perskaitytos. Kaip �inai, �anas Fransua �ampoljonas pirmasis suprato, kad hieroglifus derėtų skaityti ne tik kaip �enklus ar simbolius, ta�iau ir kaip fonetinį ra�t�. 1822 metais jis, paprastai tariant, perkando paslaptį. Senovės egiptie�iams ra�tas buvo dievų dovana. Pats �odis hieroglyph rei�kia dievi�k� kalb�.

��Ta�iau jeigu Gralio pergamentai para�yti senovės Egipto kalba...�� Ji nutilo.�� Jeigu tu turi omenyje tai, k� a� supratau...�� Ji papurtė galv�.�� Sutinku, tokia draugija, �Noublesso�, egzistavo. Sutinku, kad Trilogija, kaip manoma, slepia senovin� paslaptį. Ta�iau visa kita... Tai nesuprantama.

Odrikas �yptelėjo.

��Kaip dar geriau galima apsaugoti paslaptį negu paslepiant j� kitoje paslaptyje? Civilizacijos taip ir i�lieka�� perimdamos ir asimiliuodamos stipriuosius simbolius ir idėjas i� kitų.

��K� turi omenyje?

���monės ie�ko tiesos. Kai jie mano rad� j�, sustoja, nė nepagalvoj�, kad giliau slypi kai kas gerokai įstabesnio. Istorijoje apstu religinių, ritualinių ir socialinių �enklų, pasivogtų i� vienos visuomenės r�sti kitai. Pavyzd�iui, krik��ionių �ven�iama Jėzaus Nazarie�io gimimo diena�� gruod�io 25-oji�� yra Sol Invictus �ventė, arba �iemos saulėgrį�a. Krik��ionių kry�ius, kaip ir Gralis, i� tiesų yra senovės Egipto simbolis anchas, kurį pakeit�s pasisavino imperatorius Konstantinas. �od�iai in hoc signo vinces�� �iuo �enklu nugalėsi�� es� pasirod� jam i�vydus danguje kry�iaus �enkl�. Visai neseniai Tre�iojo reicho sekėjai savo simboliu pasirinko svastik��� senovės indų atgimimo �enkl�.

��Labirintas...�� tarė ji supratingai.

��Vantica simbol dėl Miėgjorn. Senasis Pietų Prancūzijos simbolis.

�ana sėdėjo tyliai susim�s�iusi, sudėjusi rankas tarp kelių, sukry�iavusi kojas.

��Kas toliau?�� galiausiai tarė ji.

��Kai ola buvo aptikta, beliko tik laiko klausimas,�� tarė jis.�� A� ne vienintelis, �inantis tai.

��Ta�iau naciai kasinėjo Sabarto kalnuose per kar�,�� tarė ji.�� Nacių Gralio med�iotojai �inojo gandus, es� katarų lobiai paslėpti ka�kur kalnuose. Per kelet� metų jie perrausė visas vietas, kurios jiems kėlė susidomėjim�. Jeigu �i ola tokia reik�minga, tai kodėl jos neaptiko prie� �e�iasde�imt metų?

��Mes pasirūpinome, kad tai neįvyktų.

��Tu buvai ten?�� paklausė ji, i� nuostabos pakeldama bals�.

Bajaras �yptelėjo.

���Noublesso Vėritable� yra draskoma vidinių konfliktų,�� tarė jis, tarsi nei�gird�s jos klausimo.�� Organizacijos lyderė�� moteris, vardu Marija Sesilė Orador. Ji tiki Graliu ir nori jį gauti. Ji tiki misija.�� Jis patylėjo.�� Ta�iau organizacijoje yra ir kitas asmuo.�� Bajaras paniuro.�� Jo paskatos visi�kai kitos.

��Privalai pasikalbėti su inspektoriumi Nubeliu,�� tarė ji grie�tai.

��Ta�iau jeigu jis, kaip jau sakiau, taip pat dirba jiems? Pernelyg didelė rizika.

Veriantis signalo garsas perrė�ė stoties tyl�. Jie abu atsigr�ė į stabd�iais cypiantį traukinį, atvykstantį į stotį. Pokalbis buvo baigtas.

��Odrikai, nenoriu palikti tav�s �ia vieno.

���inau,�� tarė jis, imdamas j� u� rankos ir padėdamas lipti į traukinį.�� Ta�iau kaip tik taip viskas turi baigtis.

��Baigtis?

Ji atidarė traukinio lang� ir i�tiesė jam rank�.

��Rūpinkis savimi. Pernelyg nerizikuok.

Per vis� peron� nudundėjo sunkiai u�siverian�ios durys ir traukinys trūktelėjo į priekį. Pama�u įsibėgėj�s, jis galiausiai i�nyko tarp kalnų. 53 SKYRIUS

�eila juto, kad kambaryje ka�kas yra.

Ji sukaupė jėgas ir pakėlė galv�. �eila jautėsi blogai. Burna buvo i�d�iūvusi, galvoje monotoni�kai ū�ė�� tarsi ventiliatorius, kurio neįmanoma i�jungti. Ji negalėjo nė pajudėti. Jai prireikė �iek tiek laiko, kol suprato sėdinti ant kėdės tvirtai u� nugaros suri�tomis rankomis ir prie kėdės per kulk�nis priri�tomis kojomis.

Pasigirdo lengvas judesio garsas, sugirg�dėjo plikų grindų lentos�� ka�kas pakeitė kūno padėtį.

��Kas �ia?

Jos delnai sudrėko i� baimės. Nugaros viduriu nesiliovė tekėjusi prakaito srovelė. �eila atsimerkė, ta�iau vis tiek nieko nematė. Ji, apimta panikos, ėmė muistyti galv� ir mirksėti, stengdamasi susigr��inti dienos �vies�, ta�iau netrukus suprato, kad ant galvos vėl u�mautas gobtuvas. Med�iaga dvokė purvu ir pelėsiais.

Ar ji vis dar fermoje? Ji prisiminė adat�, �virk�to dūrio sukelt� nuostab�. Tas pats vyras, kuris atne�ė jai maisto. Be jokios abejonės, kas nors ateis ir i�gelbės j�. Ar galėtų būti kitaip?

��Kas �ia?

Niekas neatsakė, ta�iau ji jautė netoliese esant �mones. Ore tvyrojo sunkus cigare�ių ir skutimosi losjono kvapas.

��Ko jūs norite?

Atsidarė durys ir pasigirdo �ingsniai. �eila pajuto, kad kambaryje ka�kas pasikeitė. Omai pabudo savisaugos instinktas ir ji akimirk� ėmė pa�ėlusiai bla�kytis, stengdamasi i�trūkti. Ta�iau virvė tik dar smarkiau u�siver�ė ir prispaudė pe�ius, sukeldama skausm�.

Durys, grėsmingai trinktelėjusios, u�sidarė.

Ji nurimo. Akimirk� buvo tylu, vėliau pasigirdo prie jos einan�io �mogaus �ingsniai: vis ar�iau ir ar�iau. �eila susigū�ė. Jis sustojo tiesiai prie�ais j�. Visas jos kūnas skausmingai sutrūk�iojo, lyg tūkstan�iai vielų ver�tų jos od�. Tarsi auk� ap�iūrintis grobuonis, jis kelis kartus apėjo aplink kėd� ir padėjo rankas jai ant pe�ių.

��Kas jūs esate? Pra�om bent jau nuimti �į gobtuv�.

��Daktare Donel, mums reikia dar kart� pasikalbėti.

�altas ir grie�tas pa�įstamas balsas pervėrė j� tarsi peilio a�menys. Ji suprato laukusi kaip tik �io �mogaus. Ji jo bijojo.

Staiga jis trūktelėjo kėdės atkalt�.

�eila suklykė netikėtai praradusi pusiausvyr� ir negalėdama niekur įsitverti krito atgal. Ta�iau ji nepasiekė �emės�� jis sustabdė j� per kelis sprind�ius nuo grindų. Ji gulėjo beveik horizontaliai, atgal atmesta galva ir ore pakibusiomis kojomis.

��Jūsų padėtis nesuteikia jums galimybės kelti reikalavimus, daktare Donel.

Jis laikė j� �ioje padėtyje, kaip atrodė �eilai, vis� am�inyb�. Vėliau, be jokio perspėjimo, jis staiga atvertė kėd� atgal. Ji krito į priekį, vos nei�sinarindama kaklo. �eila visi�kai prarado orientacij� ir jautėsi kaip vaikas, �aid�iantis akl� vi�t�.

��Donel, kam jūs dirbate?

��Negaliu kvėpuoti,�� suink�tė ji.

Jis nekreipė jokio dėmesio. Ji i�girdo jį spragtelint pir�tais ir prie�ais j� buvo pastatyta antroji kėdė. Jis atsisėdo ir prisitraukė j� ar�iau. Jo keliai lietė jos �launis.

��Grį�kime į pirmadienio popiet�. Kodėl leidote savo draugei eiti į t� kasinėjimų viet�?

��Alisa �ia niekuo dėta,�� su�uko ji.�� A� neleidau jai ten dirbti. Ji nuėjo ten savavali�kai. A� netgi ne�inojau. Tai buvo papras�iausia klaida. Ji ni�nieko ne�ino.

��Tai pasakyk man, �eila, k� tu �inai.

Jos vardas jo lūpose skambėjo kaip grasinimas.

��A� nieko ne�inau,�� pravirko ji.�� Visk�, k� �inojau, a� jau papasakojau pirmadienį, prisiekiu.

Netikėtas smūgis į de�inį skruost� blo�kė jos galv� atgal. �eila jautė burnoje krauj��� jis sruvo lie�uviu ir gomuriu į gerkl�.

��Ar tavo draugė pasiėmė �ied�?�� paklausė jis ramiu balsu.

��Ne, tikrai ne, prisiekiu.

Jis spaudė j� dar smarkiau:

��Tada kas? Tu? Tu pakankamai ilgai buvai viena prie griau�ių�� daktarė Taner man sakė.

��Kam man jį imti? Jis man nereikalingas.

��Kodėl esi taip įsitikinusi, kad daktarė Taner neėmė?

��Ji neimtų. Tiesiog ji neimtų,�� su�uko �eila.�� Į vidų buvo įėj� daugybė kitų �monių. Bet kas i� jų galėjo paimti. Daktaras Breilingas, policija...�� �eila staiga nutilo.

��Policija, sakai,�� tarė jis.

�eila sulaikė kvap�.

��Bet kas i� jų galėjo paimti �ied�. Pavyzd�iui, Ivas Bjo.

�eila sustingo. Ji girdėjo jo įkvėpimus ir i�kvėpimus�� ramius, neskubius. Jis �ino.

���iedo ten nebuvo.

Jis atsiduso.

��Ar Bjo perdavė �ied� tau, kad perduotum savo draugams?

��Nesuprantu, apie k� kalbate,�� tepajėgė ji atsakyti.

Jis smogė vėl: �į kart� ne pla�taka, o kum��iu. I� nosies pasipyl�s kraujas varvėjo jos smakru.

��Ko a� i�ties nesuprantu,�� tarė jis, lyg nieko nebūtų atsitik�,�� kodėl jis jums taip pat neperdavė ir knygos?

��Jis man nieko neperdavė,�� tarė ji springdama.

��Daktaras Breilingas sako, kad i� stovyklos namelio i�ėjote pirmadienio vakar�, ne�ina krep�iu.

��Jis meluoja.

��Kam jūs dirbate?�� paklausė jis ramiai.�� Tai gali baigtis. Jeigu jūsų draugė nedalyvavo, nėra jokių prie�as�ių jai kenkti.

��Ji nedalyvavo,�� suink�tė �eila.�� Alisa ne�ino...

�eila at�lijo atgal, pajutusi ant gerklės jo rank�. I� prad�ių jis vaizdavo glost�s jos kakl�, ta�iau netrukus pradėjo spausti�� vis smarkiau ir smarkiau. Ji jautėsi, lyg jos kakl� būtų suver��s gele�inis lankas. Ji muistėsi į �onus, stengdamasi nors �iek tiek įkvėpti, ta�iau jis buvo pernelyg stiprus.

��Ar jūs su Bjo abu dirbate jai?�� tarė jis.

Jis paleido j� kaip tik tada, kai ji buvo beprarandanti s�mon�. Ji pajuto, kad jis ėmė atseginėti jos palaidinꠗ vien� sag� po kitos.

��K� jūs darote?�� su�nyp�tė ji ir at�lijo nuo jo �alto prisilietimo prie savo odos.

��Tav�s niekas neie�ko.�� Pasigirdo spragtelėjimas ir �eila u�uodė degant �iebtuvėlį.�� Niekas �ia neateis.

��Maldauju, ne�alokite man�s.

��Jūs su Bjo dirbote kartu?

Ji linktelėjo.

��Dirbote poniai Orador?

Ji vėl linktelėjo.

��Jos sūnui,�� tepajėgė ji pasakyti.�� Fransua Batistui. A� tik kalbėjau su juo...

Ji juto liepsn� prie savo odos.

��O kaip knyga?

��A� jos neradau. Ir Ivas nerado.

Jis patikėjo. Ranka atitolo.

��Tai dėl ko Bjo va�iavo į Fua? Ar �inai, kad jis buvo daktarės Taner vie�butyje?

�eila pamėgino papurtyti galv�, ta�iau jos kūnu nusirito ūmaus skausmo banga.

��Jis ka�k� jai perdavė.

��Tai nebuvo knyga,�� sunkiai tepasakė ji.

Jai nebaigus sakinio, atsidarė durys ir koridoriuje pasigirdo duslūs balsai. Ji u�uodė skutimosi losjono ir prakaito kvap�.

��Kaip turėjai perduoti knyg� poniai Orador?

��Fransua Batistas.�� Ji kalbėjo sukandusi dantis.�� Susitiktume Sularak... a� turėjau paskambinti duotu numeriu.

Ji stengėsi atsitraukti nuo jo rankos, lie�ian�ios krūtį.

��Pra�om, nereikia.

��Matai, kaip palengvėja, kai pradedame dirbti kartu? Dabar, nieko nelaukdama, tuo numeriu ir paskambinsi.

�eila, apimta siaubo, purtė galv�.

��Jeigu jie su�inos, kad pasakiau jums, u�mu� mane.

��Arba a� u�mu�iu tave ir panel� Taner,�� tarė jis ramiai.�� Gali rinktis.

�eila ne�inojo, ar jie su�iupo ir Alis�: ar ji saugi, ar taip pat �ia.

��Jis laukia tavo skambu�io, kai tik turėsi knyg�, ar ne?

�eila nedrįso meluoti. Ji linktelėjo.

��Jiems labiau nei �iedas rūpi ma�as, �iedo dyd�io diskas. Pasibaisėjusi ji suprato pasakiusi jiems tai, ko jie ne�inojo.

��Kam tas diskas?�� pareikalavo jis atsakymo.

��A� ne�inau.

�eila girdėjo savo riksm�, liepsna lai�ė jos od�.

��Kam-tas-dis-kas?�� mygo jis. Jo balsas buvo visi�kai bejausmis. �eil� krėtė mirtinas �altis. Pasklido siaubingas degan�ios mėsos kvapas�� saldus ir keliantis �leik�tulį.

J� u�valdė skausmas, �od�iai pradėjo lietis. Ji juto alpstanti, i�nykstanti. Kaklas nebelaikė galvos.

��Ji alpsta. Nuimk gobtuv�.

Traukiamo gobtuvo med�iaga buvo prikibusi prie �aizdų ir kraujosruvų.

��Dedamas į �ied�...

Jos balsas skambėjo tarsi po vandeniu.

��Kaip raktas į labirint�...

��Kas dar tai �ino?�� rėkė jis.

Ji �inojo esanti nepasiekiama. Smakras bejėgi�kai nukaro ant krūtinės. Jis atmetė jos galv� atgal. Viena jos akis buvo visi�kai u�tinusi, ta�iau kita buvo atmerkta. Prie�ais save ji tematė susiliejusius veidus, tai pasirodan�ius jos regėjimo lauke, tai vėl i�nykstan�ius.

��Ji nesupranta...

��Kas?�� klausė jis.�� Ponia Orador? �ana �iro?

��Alisa,�� su�nib�dėjo ji. 54 SKYRIUS

Alisa atvyko į �artr� vėlyv� popiet�. Ji susirado vie�butį, nusipirko �emėlapį ir nieko nelaukdama leidosi adresu, kurį su�inojo i� informacinės tarnybos. Alisa nustebusi �velgė į pra�matnų miesto nam�: �vilgantis �alvarinis belstukas, pa�to dė�utė, dailūs augalai palangių loveliuose, dideli vazonai prie laiptų. Ji neįsivaizdavo, kaip �eila būtų galėjusi �ia apsistoti.

K�, po galais, ketini sakyti, jeigu kas nors atidarys?

Alisa giliau įkvėpė ir u�lipusi laipteliais paskambino prie durų. Nieko nebuvo. Ji luktelėjo, atsitraukė kelis �ingsnius atgal ir, pa�velgusi į langus, pabandė dar sykį. Ji surinko telefono numerį. Po kelių akimirkų ji i�girdo viduje skambant telefon�.

Bent jau ta vieta.

Alisa pajuto, kaip įtampa atslūgo. Jai gerokai palengvėjo. Jei jos �ia laukia nemaloni akistata�� gali palaukti kiek ilgiau.

*

Aik�tėje prie�ais katedr� knib�dėjo turistų. Visi spaudė savo kameras, grupių vadovai auk�tai kėlė vėliavas ar spalvingus skė�ius. Tvarkingi vokie�iai, m�slūs anglai, romanti�ki italai, tylūs japonai, entuziastingi amerikie�iai. Vaikai nuobod�iavo.

Ka�kuriuo metu, ilgokai va�iuojant į �iaur�, ji liovėsi manyti i� labirinto �artre su�inosianti k� nors naujo. Viskas atrodė pernelyg susij�: Sularako kalno ola, Greisė, ji pati. Per daug akivaizdu. Ji juto, kad sekama klaidingais pėdsakais.

Vis dėlto Alisa įsigijo biliet� ir prisijungė prie anglų kalba vedamos ekskursijos, prasidėsian�ios lauke po penkių minu�ių. Ekskursijos gidė buvo dalyki�ka vidutinio am�iaus nepriekai�tingų manierų moteris.

��Mūsų am�ininkų akyse katedros�� tai did�iuliai, pilki pastatai, skirti maldai ir tikėjimui. Ta�iau viduram�iais jos buvo spalvingos, visai kaip induistų �ventyklos Indijoje ar Tailande. �artre, kaip ir kitur, did�iuosius portalus puo�usios statulos ir timpanai buvo i�da�yti įvairiomis spalvomis.�� Gidė savo skė�iu mostelėjo į katedros lauko sien�.�� Pa�velkite atid�iau ir statulų ply�iuose pamatysite rausvų, mėlynų, geltonų da�ų liku�ius.

Turistai aplink Alis� klusniai link�iojo galvomis.

��1194 metais,�� pasakojo moteris,�� ugnis sunaikino did�i�j� dalį �artro miesto, taip pat ir katedr�. I� prad�ių manyta, kad �ven�iausioji katedros relikvija, sancta camisia,�� palaidinė, kuri� es� dėvėjo Marija gimdydama Kristų�� sudegė. Ta�iau po trejeto dienų relikvija atsirado: vienuoliai j� buvo paslėp� kriptoje. Tai buvo palaikyta stebuklu�� �enklu, kad katedr� reikia atstatyti. Dabartinis pastatas baigtas 1223 metais ir 1260 metais pa�ventintas kaip �ven�iausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų ba�ny�ia. Tai buvo pirmoji katedra Prancūzijoje, skirta Mergelei Marijai.

Alisa viena ausimi klausėsi. Galiausiai jie atėjo į �iaurin� katedros pus�. Gidė parodė į rūs�i� akmenin� Senojo Testamento karalių ir karalienių procesij�, i�skaptuot� vir� �iaurinio portalo. Alisa susidomėjo.

��Tai yra vienintelis reik�mingas Senojo Testamento motyvas �ioje katedroje,�� tarė gidė, kviesdama visus prieiti ar�iau.�� �ios kolonos bareljefas, kaip daugelis mano, vaizduoja karaliaus Saliamono ir Sabos karalienės sūnų Menelik�, ne�antį i� Jeruzalės Sandoros skryni�, nors istorikai ir tvirtina, kad apie Menelik� Europoje su�inota tik XV�a. O �ia,�� ji parodė ranka kiek �emiau,�� dar viena paslaptis. Turintieji ger� regėjim� turbūt galėsite įskaityti lotyni�kus �od�ius HIC AMITITUR ARCHA CEDERIS.�� Ji ap�velgė grup� ir patenkinta savimi nusi�ypsojo.�� Mokantieji lotynų kalb� suprasite, kad �is u�ra�as neturi jokios prasmės. Kai kuriuose kelionių vadovuose ARCHA CEDERIS ver�iama kaip �Veiksi per Sandor�.� Visas u�ra�as ver�iamas ��tai dalykų esmė: veiksi per Sandor�.� Ta�iau jeigu manysime, kad CEDERIS yra tai, kas liko i� FOEDERIS, kaip teigia kai kurie tyrinėtojai, tuomet galėtume skaityti: ��tai i�laisvinama Sandoros skrynia.�

Gidė ap�velgė turistus.

���is įėjimas yra vienas, i� gausybės katedr� apipynusių legendų ir padavimų �altinių. Nors ir keista, ta�iau �artro katedr� sta�iusių meistrų vardai nėra �inomi. Gali būti, kad dėl ka�kokios prie�asties u�ra�ai nei�liko ir meistrus papras�iausiai pamir�o. Ta�iau turintieji laki� vaizduot� �į duomenų trūkum� ai�kina kitaip. Sklinda gandai, kad katedr� pastatė Vargingųjų Saliamono �ventyklos riterių, arba riterių tamplierių, palikuonys kaip giganti�k� akmenyje u�koduot� mįsl�, kuri� gali perskaityti tik į�v�stieji. Daugelis tiki, kad po labirintu palaidota Marija Magdalietė ar netgi pats Gralis.

��Ar kas nors ie�kojo?�� paklausė Alisa, i�kart pasigailėjusi neapgalvotai i�trūkusių �od�ių. Į j� susmigo smerkiantys �vilgsniai.

Gidė pakėlė antakius.

���inoma. Daug kartų. Ta�iau juk nenustebsite su�inoj�, kad niekas nieko nerado. Tai tik dar vienas mitas.�� Ji patylėjo.�� Gal eime į vidų?

Alisa jautėsi nejaukiai. Ji nusekė paskui grup� prie vakarinio įėjimo ir atsistojo į norin�iųjų pakliūti vidun eil�. Visi tu�tuojau pritilo�� būdingas akmens ir smilkalų kvapas veikė magi�kai. �oninėse koply�iose ir prie pagrindinio įėjimo prieblandoje �ibėjo �vakės.

Alisa įsitempė tikėdamasi pana�ios reakcijos, koki� patyrė Tulūzoje ir Karkasonėje�� praeities vizijų ar ka�ko pana�aus. Ta�iau ji nieko nepajuto ir netrukus atsipalaidavusi pradėjo d�iaugtis. I� savo tyrinėjimų Alisa �inojo, kad �artro katedros vitra�ai laikomi geriausiais pasaulyje, ta�iau ji vis tiek buvo nepasirengusi tokiam akinan�iam langų puo�numui. Ba�ny�ios vidų buvo u�liejusios kaleidoskopi�kai mirgan�ios spalvos, vaizduojan�ios kasdienes ir biblines scenas. Ro�inis langas ir mėlynasis Mergelės langas, taip pat Nojaus langas, vaizduojantis tvan� ir gyvūnus, poromis �engian�ius į laiv�. Vaik�tinėdama po ba�ny�i�, Alisa mėgino numanyti, kaip atrodė sienos, kai jos buvo i�pie�tos freskomis ir nukabinėtos prabangiais austais gobelenais, Rytų audiniais ir auksu siuvinėtomis �ilkinėmis vėliavomis. Viduram�ių �mogaus akiai Dievo �ventovės prabangos ir pasaulio u� ba�ny�ios sienų kontrastas turėjo būti stulbinantis. Veikiausiai tai buvo Dievo didybės �emėje įrodymas.

��Galų gale,�� tarė gidė,�� mes priėjome prie garsiojo vienuolikos apskritimų labirinto grindyse. �is labirintas, baigtas 1200 metais, yra did�iausias Europoje. Vidurinės dalies jau seniai nebėra, ta�iau visa kita�� i�lik�. Viduram�ių krik��ionims labirintas buvo galimybė atlikti dvasin� kelion�, u�uot i� tikro vykus į Jeruzal�. Dėl to labirintai grindyse, kitaip nei ba�ny�ių ir katedrų sienose, da�nai vadinti chemin de Jėrusalem�� keliu į Jeruzal�. Piligrimai keliaudavo labirinto ratais į vidurį, da�nai po daugelį kartų. �is ėjimas į vidurį simboli�kai buvo suprantamas kaip Dievo suvokimas ir artėjimas prie jo. Nusidėjėliai da�nai eidavo keliais, neretai�� dienų dienomis.

Alisa palinko į priekį. Jos �irdis pa�ėlusiai dau�ėsi. Tik dabar ji suprato nes�moningai atidėliojusi �i� akimirk�.

Dabar.

Ji giliau įkvėpė. Vakarinėms pamaldoms navos �onuose sustatytų kėd�ių eilės darkė simetrij�. Nepaisant to, Alisa, net ir i� anksto �inodama labirinto matmenis, buvo priblok�ta jo dyd�io. Jis buvo pagrindinė katedros detalė.

Alisa, kaip ir visi kiti, pama�u pradėjo eiti į vidurį m��tan�iais labirinto ratais, tarsi �aistų �Jurgelį meistrelį�. Galiausiai ji atsidūrė centre.

Alisa nieko nepajuto. Per nugar� neperbėgo �iurpuliukai, neįvyko nu�vitimas, niekas nepasikeitė. Ji atsitūpė ir palietė grindis. Akmuo buvo vėsus ir glotnus, ta�iau tylėjo.

Alisa ironi�kai �yptelėjo. Ar tikėjaisi ka�ko kito?

Jai net nereikėjo �iūrėti į labirinto oloje pie�inį, kuris buvo jos krep�yje. Ji ir taip �inojo, kad jai �ia nėra k� veikti. Alisa nedvejodama atsisveikino su grupe ir dingo.

*

Po nepakeliamo Pietų Prancūzijos kar��io �velni �iaurės saulė buvo tikra palaima. Alisa praleido kelias valandas vaik�tinėdama po vaizding� senamiestį. Ji taip pat probėg�mais dairėsi vietos, kurioje buvo nusifotografav� Greisė ir Odrikas Bajaras.

Atrodė, kad tokios vietos nėra arba ji yra u� �emėlapio aprėpiamos zonos ribų. Daugelis gatvių buvo pavadintos amatų, kuriais �ia buvo ver�iamasi senovėje, pavadinimais: laikrodininkų, odadirbių, arklininkų, knygininkų. Pastarasis rodė �artro, kaip didelio popieriaus gamybos ir knygri�ystės centro Prancūzijoje XII-XIII�a., svarb�. Ta�iau Trijų Laiptelių gatvės nebuvo.

Galiausiai Alisa atsidūrė ten, kur ir buvo pradėjusi savo i�kyl�: prie vakarinio katedros įėjimo. Ji atsisėdo ant sienelės prie�ais turėklus. Jos �vilgsnis i�kart sustojo ties prie�ais j� esan�iu gatvių kampu. Ji pa�oko ir nubėgo perskaityti gatvės pavadinimo: SIAURO JO LAIPTELIO GATVĖ, DAR VADINAMA TRIJŲ LAIPTELIŲ (TRIJŲ �INGSNELIŲ).

Gatvė pervadinta. Tyliai �ypsodamasi, Alisa traukėsi atatupsta, kad galėtų geriau ap�velgti, ir atsitrenkė į laikra�tin įnikusį vyr�.

��Atsipra�au,�� tarė ji, traukdamasi į �on�.

��Ne, tai jūs man atleiskite,�� atsakė jis su vos juntamu amerikieti�ku akcentu.�� Mano kaltė. Ne�iūrėjau, kur einu. Ar jums viskas gerai?

��Taip.

Jos nuostabai, jis toliau spoksojo į j�.

��Ar kas nors...

��Alisa, ar ne?

��Taip, bet?..�� atsakė ji atsargiai.

���inoma, Alisa. Labas,�� tarė jis, ranka braukdamas per savo susivėlusius rudus gaurus.�� Kaip smagu.

��Atsipra�au, bet...

��Viljamas Franklinas,�� tarė jis, tiesdamas rank�.�� Vilis. Mes buvome susitik� Londone tūkstantis devyni �imtai devyniasde�imt ketvirtaisiais ar penktaisiais. Mūsų buvo didelis būrys. Jūs susitikinėjote su vaikinu, vardu... Oliveris, tiesa? A� buvau u�ėj�s aplankyti pusbrolio.

Alisa miglotai prisiminė popiet� bute, kuriame buvo susirink� Oliverio bendramoksliai i� universiteto. Ji prisiminė ir patrauklų, puikiai atrodantį amerikietį. Bet tuo metu ji buvo iki ausų įsimylėjusi ir nieko kito aplinkui nematė.

Tai tas vaikinas?

��Ger� atmintį turi,�� tarė ji, spausdama jo rank�.�� Tai buvo labai seniai.

��Tu nedaug tepasikeitei,�� atsakė jis �ypsodamasis.�� Kaip laikosi Oliveris?

Alisa paniuro.

��Mes i�siskyrėme.

��Kaip gaila,�� tarė jis.

Po trumpos pauzės jis vėl prabilo:

��Kas �ia nuotraukoje?

Alisa pa�velgė į savo rankas. Ji buvo pamir�usi, kad vis dar laiko nuotrauk�.

��Mano teta. Radau tarp kitų jos daiktų. Kadangi jau esu �ia, pamaniau, gal surasiu viet�, kur ji fotografavosi. Ta�iau tai sunkiau, negu įsivaizdavau.

Vilis pa�velgė per petį.

��O vyras?

��Bi�iulis. Ra�ytojas.

Vėl pauzė. Abu lyg ir norėjo t�sti pokalbį, ta�iau ne�inojo, k� sakyti. Vilis dar kart� pa�velgė į nuotrauk�.

��Ji gra�i.

��Gra�i? Man ji atrodo ry�tinga, nors a� ne�inau, kokia ji buvo i� tikrųjų. A� jos nepa�inojau.

��Tikrai? Tai kodėl tada vaik�tinėji su jos nuotrauka?

Alisa įsidėjo nuotrauk� į krep�į.

��Tai sudėtinga.

��Sudėtinga man tinka,�� �yptelėjo jis provokuojamai.�� Klausyk...�� jis padvejojo,�� gal norėtum pasivai�inti kava ar dar kuo nors? Jei neprivalai �iuo metu būti kur nors kitur.

Alisa nustebo, ta�iau i� tiesų ji galvojo apie t� patį.

��Ar tu visada taip vilioji moteris gatvėje?

��Ne visada,�� atsakė jis.�� O tu visada sutinki?

*

Alisa jautėsi, lyg stebėtų tai, kas vyksta, i� vir�aus. Vyras ir moteris, atrodantys kaip jiedu, eina į senamadi�k� cukrain�, kurioje ilgose stiklinėse vitrinose i�dėlioti pyragai�iai ir sausainiai.

Negaliu patikėtu kad tai darau.

Vaizdai, kvapai, garsai. Tarp stalų nardantys padavėjai, stiprus skrudintų kavos pupelių aromatas, kavos aparate �nyp��iantis pienas, �aku�ių skimb�iojimai į lėk�tutes�� gyvenimas aplink virte virė. Ji matė, kaip Vilis �valiai �ypsojosi, kaip pakreipdavo galv�, kaip kalbėdamas lietė pir�tais sidabrin� grandinėl� ant savo kaklo.

Jie atsisėdo prie stalelio lauke. Vir� namų stogų buvo matyti katedros smailė. Atsisėd� jie ėmė �iek tiek var�ytis vienas kito. Abu pradėjo kalbėti vienu metu. Alisa nusijuokė, Vilis atsipra�ė.

Atsargiai, tarsi apsidairydami, jie ėmė pasakoti savo gyvenimo istorijas, nutikusias nuo jų paskutinio susitikimo prie� �e�erius metus.

��Atrodei i� tiesų u�siėm�s, kai i�nirai i� u� to kampo,�� tarė ji, truktelėdama laikra�tį tiek, kad galėtų perskaityti antra�tes.

Vilis nusi�ypsojo.

��Taip, atleisk,�� dar kart� atsipra�ė jis.�� Tie vietiniai laikra��iai paprastai nebūna tokie įdomūs. Upėje, pa�iame miesto centre, rado negyv� vyr�. Jis nudurtas į nugar�, rankos ir kojos suri�tos. Vietinės radijo stotys tiesiog i� proto kraustosi. Pana�u, kad tai galėjo būti ritualinė �mog�udystė. Siejama su vietos �urnalisto dingimu praėjusi� savait�. Jis publikavo demaskuojan�ius straipsnius apie slaptas religines organizacijas.

�ypsena i�garavo i� Alisos veido.

��Ar galima pa�iūrėti?�� tarė ji, tiesdama rank�.

���inoma, imk.

Skaitant pavadinimus, j� apėmė nerimas. �Noublesso Vėritable�. �is jai ka�kur girdėtas.

��Ar viskas gerai?

Atsigr�usi Alisa pamatė įdėmiai į j� �velgiantį Vilį.

��Atsipra�au,�� tarė ji.�� Nuklydau mintyse. Visai neseniai ma�iau kai k� labai pana�aus. �is sutapimas mane priblo�kė.

��Sutapimas? Įdomu...

��Reikėtų ilgai pasakoti.

��A� neskubu,�� tarė Vilis, susidedamas alkūnes ant stalo ir padr�sinamai �ypsodamasis.

Taip ilgai i�buvusi įkalinta savo mintyse, Alisa jautė pagund� galiausiai pasinaudoti proga su kuo nors pasikalbėti. Be to, jie, galima sakyti, pa�įstami. Gali jam sakyti tik tai, k� nori.

��Na gerai. Ne�inau, tai gali atrodyti visi�ka nes�monė,�� prabilo ji.�� Prie� por� mėnesių a� netikėtai su�inojau, kad mirė mano teta, apie kuri� a� niekada nebuvau girdėjusi. Ji visk� paliko man, taip pat ir nam� Prancūzijoje.

��Moteris nuotraukoje?

Ji linktelėjo.

��Ji vardu Greisė Taner. A� jau ketinau vykti į Prancūzij� aplankyti draugės, kuri dirbo archeologiniuose kasinėjimuose Pirėnuose. Taigi nusprend�iau kelionės metu atlikti abu darbus.�� Ji padvejojo.�� Kasinėjant kai kas atsitiko, ta�iau nenoriu tav�s varginti smulkmenomis. I�skyrus tai, kad... Na gerai, nekreipk dėmesio.�� Ji atsiduso.�� Vakar, po susitikimo su juriste, a� nuva�iavau ap�iūrėti tetos namo ir kai k� ten radau. Daikt�, ant jo buvo ra�tas, kurį a� ma�iau kasinėjant.�� Ji sumik�iojo negalėdama ai�kiai i�tarti �od�ių.�� Taip pat dar buvo knyga, kurios autorius Odrikas Bajaras. Esu visi�kai įsitikinusi, kad tai yra vyras nuotraukoje.

��Ar jis gyvas?

��Kiek suprantu, taip, ta�iau man nepavyko jo surasti.

��Kas jį sieja su tavo teta?

��Ne�inau. Tikėjausi, kad jis man tai galės pasakyti. Jis�� vienintelė grandis, siejanti mane su ja. Ir su visu kitu.

Labirintu, genealoginiu med�iu, sapnais.

Pakėlusi akis, ji pamatė, kad Vilis sutrik�s, ta�iau susidomėj�s.

��Negalė�iau pasakyti, kad dabar tapau gerokai i�mintingesnis,�� tarė jis ironi�kai �yptelėdamas.

��A� painiai pasakoju,�� pripa�ino ji.�� Geriau pakalbėkime apie k� nors paprastesnio. Tu taip ir nepasakei man, k� veiki �artre.

��Kaip kas antras amerikietis Prancūzijoje�� bandau ra�yti.

Alisa nusi�ypsojo.

��Argi ne Pary�ius tradicinė vieta?

��A� pradėjau ten, ta�iau man Pary�ius buvo, saky�iau, pernelyg beasmenis. Supranti, k� noriu pasakyti? �ia gyvena mano tėvų pa�įstami. Man �ia patiko, tai ir apsistojau kol kas.

Alisa link�iojo, laukdama pasakojimo t�sinio. Ta�iau jis, u�uot t�s�s, grį�o prie jos istorijos.

��Tas ra�tas, apie kurį sakei...�� tarė jis atsargiai,�� kad radai kasinėjimuose ir vėliau Greisės namuose. Kuo jis ypatingas?

Ji padvejojo.

��Tai labirintas.

��Ar dėl to dabar esi �artre? Norėjai nueiti į katedr�?

��Jis nevisi�kai toks.�� Ji nutilo, pabudus budrumui.�� I� tiesų a� norėjau susitikti su savo drauge �eila. Gali būti, kad... kad ji yra �artre.�� Alisa panar�ė savo krep�yje ir atki�o Viliui per stal� skiaut� popieriaus su u�ra�ytu adresu.�� Jau buvau ten nuėjusi, ta�iau nieko neradau. Todėl nusprend�iau pasivaik��ioti ir sugrį�ti po valandos ar vėliau.

Alisa i�sigandusi stebėjo Vilį i�b�lant. Jis atrodė netek�s �ado.

��Ar tau viskas gerai?�� paklausė ji.

��Kodėl tu įsitikinusi, kad tavo draugė gali būti �ia?�� tarė jis sausu balsu.

��A� neįsitikinusi, nė truputėlio,�� atsakė ji, vis dar sutrikusi dėl to, kaip jis pasikeitė.

��Tai draugė, kurios tu va�iavai aplankyti kasinėjimuose?

Ji linktelėjo.

��Ir ji taip pat matė t� labirinto �enkl�? Kaip ir tu?

��Manau, taip, nors ji man to nesakė. Jai labiau rūpėjo kai kas, k� a� radau...�� Alisa nutilo, Viliui staiga atsistojus.

��K� tu darai?�� tarė ji, sunerimusi dėl i�rai�kos jo veide.

Vilis paėmė j� u� rankos.

��Eime su manimi. Privalai kai k� pamatyti.

*

��Kur mes einame?�� klausinėjo ji, stengdamasi spėti su juo į koj�.

Jie pasuko u� kampo ir Alisa suprato, kad jie yra kitame Baltojo Arklio gatvės gale. Vilis dideliais �ingsniais priėjo prie namo ir pakilo laiptais prie paradinių durų.

��Ar i� proto i�sikraustei? Jeigu kas nors yra namie!?

��Nėra.

��I� kur tu �inai?

Alisa i�si�iojusi stebėjo, kaip Vilis traukia i� ki�enės rakt� ir rakina duris.

��Paskubėk, kol mūsų niekas nepamatė.

��Tu turi rakt�?�� tarė ji, negalėdama atsitokėti.�� Gal kada nors man paai�kinsi, kas �ia, po galais, vyksta?

Vilis nulėkė laiptais �emyn ir paėmė j� u� rankos.

���ia yra ka�kas pana�aus į tavo labirint�,�� su�nab�dėjo jis.�� Gerai? Ar dabar eini?

Bet jeigu �ia vėl sp�stai?

Ji turėtų būti pami�usi, kad sektų paskui jį po visko, kas buvo atsitik�. Pernelyg didelė rizika. Niekas net ne�ino, kad ji �ia. Ta�iau smalsumas netrukus įveikė blaivų prot�. Alisa pa�velgė Viliui į akis�� kankinama tro�kimo ir baimės tuo pa�iu metu.

Ji nusprendė pasikliauti juo ir bandyti dar kart�.

Alisa atsidūrė did�iulėje fojė, primenan�ioje veikiau muziejų nei privatų būst�. Vilis �engė tiesiai prie gobeleno, kaban�io ant sienos prie�ais paradines duris, ir jį atitraukė.

��K� tu darai?

Ji pribėgo prie jo ir sienos apmu�aluose pamatė ma�� �alvarin� durų ranken�. Vilis j� trūktelėjo ir paklibino, ta�iau galiausiai atsigr�ė nusivyl�s.

��Prakeikimas. U�rakinta i� vidaus.

��Tai durys?

��Taip.

��Labirintas, kurį matei, yra apa�ioje?

Vilis linktelėjo.

��Nusileidus laiptais yra koridorius, vedantis į keist� patalp�, pana�i� į men�. Jos sienos i�pie�tos Egipto simboliais. Ten taip pat yra didelis akmens luitas, tarsi antkapis, ir ant jo i�rai�ytas labirinto, apie kurį pasakojai, simbolis. O �ia dar...�� jo balsas nutrūko,�� ta naujiena laikra�tyje. Tavo draugė turėjo �į adres�...

��Darai labai daug i�vadų i� visi�kai menko pagrindo,�� tarė ji.

Vilis paleido gobelen� ir dideliais �ingsniais nu�ingsniavo į kambarį prie�ingoje fojė pusėje. Akimirk� padvejojusi, Alisa nusekė i� paskos.

��K� tu darai?�� su�nyp�tė ji, Viliui atidarinėjant duris.

Įėjusi į bibliotek�, ji pasijuto lyg į�engusi į praeitį. Kambarys buvo oficialus, jo interjeras priminė vyrų klub�. �aliuzės buvo �iek tiek atitrauktos ir auksinėmis juostomis ant kilimo sruvo saulės �viesa. Patalpoje dvelkė pastovumo nuotaika, �ia buvo apstu antikvarinių daiktų ir blizgesio.

Ties trimis kambario sienomis nuo grindų iki lubų kilo knygų lentynos. Auk��iausioms lentynoms pasiekti buvo pastatytos sudedamos kopė�ios. Vilis tiksliai �inojo, kur ein�s. Lentynose buvo knygų apie �artr� skyrius. �ia sudėti nuotraukų albumai ir rimtesni tiriamieji architektūros bei socialinės istorijos darbai. 55 SKYRIUS

Alisa smarkiai plakan�ia �irdimi sunerimusi �velgė į duris. Vilis i�traukė knyg� su vir�elyje pavaizduotu giminės herbu ir nusine�ė j� prie stalo. Viliui ver�iant lapus, Alisa �velgė jam per petį. Mirgėjo �vilgios spalvotos nuotraukos, senovi�ki �artro �emėlapiai, grafikos pie�iniai. Galiausiai Vilis pasiekė reikiam� knygos skyrių.

��Kas tai?

��Knyga apie Oradorų namus. Apie �it� nam�,�� atsakė jis.�� �i giminė gyvena �ia jau �imtus metų, nuo tada, kai namas buvo pastatytas. �ia yra architektūriniai visų pastato auk�tų planai.

Vilis vertė lapus toliau, kol rado norim� puslapį.

���tai,�� tarė jis, atsukdamas knyg�, kad ji galėtų geriau matyti.�� Ar toks?

Alisa sulaikė kvėpavim�.

��Dieve,�� su�nib�dėjo ji.

Tai buvo tikslus jos labirinto brė�inys.

*

Garsiai trinktelėjo laukujės durys. Jie abu krūptelėjo.

��Vili, durys! Mes palikome jas atviras!

Ji girdėjo fojė tyliai besikalban�ius moterį ir vyr�.

��Jie ateina �ia,�� su�nab�dėjo ji.

Vilis metė knyg� jai į rankas.

��Greitai,�� parodė jis į didel� trijų dalių sof�, stovin�i� prie lango.�� A� visk� sutvarkysiu.

Alisa griebė savo krep�į ir leidosi bėgte prie sofos. Ji pasislėpė įlindusi į tarp� tarp sofos ir sienos. �ia aitriai kvepėjo dėvėta oda, prisigėrusi� cigarų dūmų. Dulkės kuteno nosį. Ji i�girdo trinktelint Vilio u�daromas knygų lentynos dureles. Jis vos spėjo įsitaisyti kambario viduryje, kai girg�dėdamos atsivėrė bibliotekos durys.

��Qu�est-ce que vous foutez la50?

Jauno vyro balsas. �iek tiek pakreipusi galv�, Alisa beveik galėjo matyti juos abu, atsispindin�ius stiklinėse sekcijos durelėse. Jis buvo jaunas ir auk�tas, ma�daug tokio ūgio kaip Vilis, ta�iau prakaulesnis. Juodi garbanoti plaukai, auk�ta kakta ir aristokrato nosis. Jis jai ka�k� priminė.

��Fransua Batistai, sveikas,�� tarė Vilis. Net Alisa girdėjo, kaip dirbtinai skamba jo linksmas pasisveikinimas.

��K�, po galais, �ia veikiate?�� pakartojo jis angli�kai.

Vilis kilstelėjo �urnal�, kurį buvo pasiėm�s nuo stalo.

��U�ėjau paie�koti ko nors paskaityti.

Fransua Batistas u�metė akį į pavadinim� ir skard�iai nusijuokė.

��Neatrodo, kad būtų jūsų sritis.

��Tave stebina?

Vaikis �engtelėjo ar�iau Vilio.

��Jums nebedaug liko,�� tarė jis kand�iai �emu balsu.�� Jūs jai greitai nusibosite ir ji jus i�spirs, kaip ir visus kitus. Jūs juk net ne�inote, kad ji buvo i�vykusi i� miesto, ar ne?

��Tai, kas vyksta tarp man�s ir jos, ne tavo reikalas.

Fransua Batistas �engė į priekį, u�stodamas jam keli�.

��Kur taip skubate?

��Fransua Batistai, nespausk man�s į kamp�, perspėju tave.

Fransua Batistas įrėmė savo rank� Viliui į krūtin�, neleisdamas jam eiti.

Vilis nustūmė jo rank� į �on�.

��Neliesk man�s.

��Ir k� gi jūs man padarysite?

��Ca suffit51.

Abu vyrai atsigr�ė. Alisa stengėsi įsitaisyti taip, kad galėtų geriau matyti, ta�iau moteris neįėjo į jos regėjimo lauk�.

��Kas �ia vyksta?�� paklausė ji grie�tai.�� Pe�atės kaip vaikigaliai. Fransua Batistai? Viljamai?

��Rien, maman. Je lui demandais52.

Vilis atrodė apstulb�s�� jis galiausiai pamatė, kas atėjo su Fransua.

��Marija Sesile? A� nė nepagalvojau...�� Jis u�sikirto.�� Nemaniau, kad grį�i taip greitai.

Moteris įėjo giliau į kambarį ir Alisa pagaliau pamatė jos veid�.

Negali būti.

�iandien ji buvo apsirengusi oficialiau nei tada, kai Alisa matė j� an�syk. Ji dėvėjo kelius siekiantį geltonai rud� sijon� ir prie jo derantį �varkelį. Plaukai nebuvo suri�ti skarele ir laisvai krito įrėmindami veid�.

Ta�iau ji neklydo. Tai buvo ta pati moteris, kuri� Alisa matė prie �Hotel de la Cite� Karkasonėje. Ji�� Marija Sesilė Orador.

Alisa �vilgtelėjo į motin� ir sūnų. Giminės bruo�ai i�ties buvo ry�kūs. Tas pats profilis, ta pati valdinga laikysena. Dabar ji suprato Fransua Batisto pavydo ir jųdviejų su Viliu tarpusavio prie�i�kumo prie�astį.

��Ta�iau mano sūnus i� tiesų taikliai paklausė,�� tarė Marija Sesilė.�� K� tu �ia veiki?

��A�... A� tiesiog ie�kojau ko nors naujo paskaityti. Man buvo... liūdna be tav�s.

Alisa krūptelėjo. Jo pasiteisinimas skambėjo visi�kai neįtikinamai.

��Liūdna?�� atitarė ji.�� Tavo veido i�rai�ka rodo k� kita.

Marija Sesilė pasilenkė ir pabu�iavo jį į lūpas. Toks intymumas Alis� trikdė, jai darėsi nejauku. Ji matė Vilį laikant suspaustus kum��ius.

Jis nenori, kad a� tai maty�iau.

�i gluminanti mintis u�klydo akimirksniu ir taip pat greitai pradingo.

Marija Sesilė paleido jį, jos veide buvo matyti pasitenkinimas.

��Vili, mes vėliau pasikalbėsime. Dabar mudu su Fransua Batistu norėtume sutvarkyti vien� nedidelį reikal�. Desolee53. Taigi jeigu galėtum...

��Ar �ia?

Per greitai. I�siduodi.

Marija Sesilė primerkė akis.

��Kodėl gi ne �ia?

��Ne, nieko,�� atsakė jis greitai.

��Maman. II est dix-huit heures deja54.

��J�arrive55�� tarė ji, vis dar įtariai �velgdama į Vilį.

��Maisy je ne... 56

��Vale chercher,�� atkirto ji.�� Eik ir surask.

Alisa girdėjo Fransua Batist� i�bildant i� kambario. Ji matė, kaip Marija Sesilė apkabina Vilį per juosmenį ir prisitraukia jį prie sav�s. Jos raudoni nagai buvo dar ry�kesni baltų jo mar�kinėlių fone. Alisa norėjo nusigr�ti, ta�iau nepajėgė.

��Tiens,�� tarė Marija Sesilė.�� A bientot57

��Ar tu eini?�� paklausė Vilis. Alisa girdėjo jo balse panik�: jis suprato, kad turės palikti j� sp�stuose.

��Toute d l�heure. Tuojau.

Alisa nieko negalėjo padaryti. Ji klausėsi i�einan�io Vilio �ingsnių.

*

Vyrai prasilenkė tarpduryje.

���tai,�� tarė Fransua, atki�damas motinai laikra�tį, kurio egzempliorių kiek anks�iau skaitė Vilis.

��Kaip jie taip greitai su�inojo?

��Neturiu supratimo,�� atsakė jis irzliai.�� Manau, kad tai Oti.

Alisa sustingo. Tas pats Oti?

��Ar tu �inai tai tikrai, Fransua Batistai?�� tarė Marija Sesilė.

��Kaip �ia pasakius. Kas nors juk turėjo jiems papasakoti. Policija pasiuntė narus į Er� antradienį ir tiksliai į t� viet�. Jie �inojo, ko ie�koti. Pagalvok. Kas pirmasis pasakė, kad �artre nuteka informacija? Oti. Ar jis pateikė bent kokius įrodymus, kad Tavernjė i� tiesų kalbėjo su �urnalistu?

��Tavernjė?

���mogus i� upės,�� kand�iai tarė jis.

��Ak taip, �inoma.�� Marija Sesilė u�sidegė cigaret�.�� Ra�inyje minimas �Noublesso Vėritable� pavadinimas.

��Oti pats galėjo jiems pasakyti.

��Kol niekas nesieja Tavernjė su �iais namais, jokios bėdos nėra,�� tarė ji nuobod�iaudama.�� Ar dar kas nors?

��Padariau visk�, k� man buvai liepusi.

��Visk� parengei �e�tadieniui?

��Taip,�� tarė jis.�� Ta�iau jeigu nėra �iedo ar knygos, ne�inau, kam mes taip stengiamės.

Marijos Sesilės lūpomis perbėgo �ypsena.

��Matai, pats supranti, kodėl mums vis dar reikalingas Oti, nepaisant tavo atviro nepasitikėjimo juo,�� tarė ji pabrė�tinai �velniai.�� Jis sakosi�� stebukle �ventas�� gav�s �ied�.

��Kodėl man nesakei anks�iau, po velnių?�� tarė jis tū�damas.

��A� dabar tau sakau,�� atsakė ji.�� Jis tvirtina, kad jo �monės vakar naktį paėmė �ied� i� anglės merginos kambario vie�butyje Karkasonėje.

Alis� persmelkė �altis. Nes�monė.

��Ar nemanai, kad jis meluoja?

��Nebūk kvailas, Fransua Batistai,�� atkirto ji.�� �inoma, jis meluoja. Jeigu daktarė Taner būtų jį pasiėmusi, Oti nebūtų prireik� keturių dienų, kad jį gautų. Be to, mano nurodymu jo bute ir biure buvo atlikta krata.

��Tai tuomet...

Ji pertraukė jį:

��Jei�� jeigu�� Oti vis dėlto jį turi, nors a� tuo abejoju, jis gavo jį i� Bjo senelės arba i� ka�kur kitur. Gal jis pats paėmė jį i� olos.

��Ar mums tai rūpi?

Garsiai suskambo telefonas. Alisai vos nei��oko �irdis.

Fransua Batistas pa�velgė į motin�.

��Atsiliepk,�� tarė ji.

Jis padarė kaip lieptas.

��Oui58.

Alisa, bijodama i�siduoti, vos kvėpavo.

��Oui, je comprends. Attends59.�� Jis pridengė telefono ragelį delnu.�� Tai Donel. Ji sako turinti knyg�.

��Paklausk, kur ji buvo dingusi.

Jis linktelėjo.

��Kur buvote nuo pirmadienio?�� Jis klausėsi.�� Ar dar kas nors �ino, kad turite j�? Jis vėl klausėsi.�� Gerai. A vingt-deux heures. Demain soir60.

Jis padėjo telefono ragelį.

��Ar esi tikras, kad tai buvo ji?

��Balsas jos. Ji �inojo susitarim�.

��Jis veikiausiai klausėsi pokalbio.

��K� turi omenyje?�� tarė jis sumi��s.�� Kas?

��Gal man reikia �aukti, kaip manai?�� at�ovė ji.�� Oti, �inoma, kas daugiau?

��A�...

���eila Donel buvo dingusi kelias dienas. Kai tik a� saugiai pasitraukiu į �artr�, Donel atsiranda. Pirmiausia skambutis, paskui visa knyga.

Fransua Batistas neteko savitvardos.

��Bet tu k� tik gynei jį!�� suriko jis.�� Kaltinai mane skubotomis i�vadomis. Jeigu �inai, kad jis dirba prie� mus, tai kodėl man nepasakai? Kodėl darai i� man�s kvailį? Arba�� dar tiksliau�� kodėl nesustabdai jo? Ar tu bent kada nors u�davei sau klausim�, kodėl jis taip beatodairi�kai siekia knygų? K� jis darys su jomis? Parduos aukcione daugiausia pasiūliusiam?

��A� puikiai �inau, kam jam reikalingos knygos,�� tarė ji �altai.

��Kodėl tu visada taip elgiesi? Kodėl vis� laik� mane �emini?

��Pokalbis baigtas,�� tarė ji.�� Vykstame rytoj. Tu turėsi pakankamai laiko pasimatyti su Donel, a��� pasiruo�ti. Apeigos vyks vidurnaktį, kaip suplanuota.

��Tu nori, kad susitik�iau su ja?�� tarė jis, negalėdamas patikėti.

��Na, �inoma,�� atsakė ji. Pirm� kart� jos balse jis i�girdo jausmo atbalsį.�� Man reikalinga knyga, Fransua Batistai.

��Bet jeigu jis jos neturi?

��Jis nesiveltų į toki� bėd�, jeigu neturėtų.

Alisa girdėjo, kaip Fransua Batistas eina per kambarį ir atidaro duris.

��O kaip dėl jo?�� tarė jis, vėl pakeldamas bals�.�� Tu negali �ia jo palikti.

��Palik Vilį man. Jis ne tavo rūpestis.

*

Vilis slėpėsi spintoje koridoriuje prie virtuvės.

Spintoje buvo ank�ta, �ia sklido odinių rūbų, senų aulinių batų ir lietpal�ių kvapas, ta�iau tai buvo vienintelė vieta, i� kurios jis galėjo gerai matyti bibliotekos ir studijos duris. Pirmiausia jis pamatė i�einant Fransua Batist�. Jis nuėjo į studij� ir po kelių minu�ių paskui jį nusekė Marija Sesilė. Vilis palaukė, kol u�sitrenkė sunkios durys, ir tu�tuojau i�lind�s i� spintos nubėgo per fojė į bibliotek�.

��Alisa,�� su�nab�dėjo jis,�� grei�iau. Tau reikia dingti i� �ia.

Pasigirdo kreb�dėjimas ir ji i�lindo.

��Atsipra�au, viskas dėl mano kaltės,�� tarė jis.�� Ar tau viskas gerai?

Ji linktelėjo, ta�iau buvo mirtinai i�balusi.

Vilis i�tiesė rank�, ta�iau ji atsisakė.

��Vili, k� visa tai rei�kia? Tu gyveni �ia. Tu pa�įsti �iuos �mones, ta�iau elgiesi taip, lyg visk� norėtum paniekinti�� padedi svetimam asmeniui. A� nieko nesuprantu.

Jis jau buvo besak�s, kad ji jam nesvetima, ta�iau sustojo.

��A�...

Jis ne�inojo, k� sakyti. Atrodė, kad visas kambarys i�nyko ir jo akyse liko tik Alisa. Jos veido forma priminė �irdį. Įdėmus jos rudų akių �vilgsnis, atrodė, nar�o po jo sielos gelmes.

��Kodėl nepasakei man, kad tu... kad tu su ja... Kad �ia gyveni?

Jis negalėjo atlaikyti jos �vilgsnio. Alisa dar akimirk� pa�iūrėjo į jį ir greitai perėjusi kambarį i�ėjo į fojė. Viliui beliko sekti paskui j�.

��K� dabar ketini daryti?�� tarė jis desperati�kai.

��Hm... A� su�inojau, kaip �eila susijusi su �iais namais,�� tarė ji.�� Ji dirba jiems.

��Jiems?�� perklausė apstulb�s Vilis, atidarydamas laukujės duris, kad ji galėtų i�eiti.�� K� turi omenyje?

��Ta�iau jos �ia nėra. Madam Orador ir jos sūnus taip pat jos ie�ko. I� to, k� girdėjau, spėju, kad ji yra laikoma u�daryta ka�kur prie Fua.

Laiptų apa�ioje Alisa, staiga apimta panikos, atsigr�ė.

��Vili, a� palikau savo krep�į bibliotekoje,�� tarė ji siaubo kupinu balsu.�� U� sofos, kartu su knyga.

Labiau u� visk� Vilis norėjo j� pabu�iuoti. Akimirka negalėjo būti labiau netinkama. Jie buvo įkliuv� nesuvokiamoje situacijoje. Alisa i� tiesų net ir nepasitikėjo juo. Ta�iau jis vis tiek norėjo tai padaryti.

Vilis, nieko negalvodamas, �engė ar�iau siekdamas paliesti jos skruost�. Jis jautėsi taip, lyg tiksliai �inotų, kokia glotni ir vėsi jos oda, lyg �į judesį būtų dar�s tūkstan�ius kartų. Ta�iau staiga prisimin�s, kaip ji at�lijo nuo jo kavinėje, sustojo. Jo ranka nuo jos veido buvo vos per plauk�.

��Atleisk,�� pradėjo atsipra�inėti jis, jausdamasis, lyg Alisa skaitytų jo mintis. Ji įdėmiai �velgė į jį. Jos grie�tame susirūpinusiame veide trumpam pasirodė �ypsena.

��Nenorėjau į�eisti tav�s,�� sumurmėjo jis.�� Tik...

��Nesvarbu,�� tarė ji. Jos balsas buvo �velnus.

Vilis lengviau atsiduso. Jis �inojo, kad ji nepasakė tiesos. Tai buvo svarbu, svarbiau u� visk� pasaulyje, ta�iau ji bent jau nepyksta ant jo.

��Vili,�� pakartojo ji grie��iau.�� Mano krep�ys? Jame viskas, visi mano u�ra�ai.

���inoma, taip,�� atsakė jis paskubomis.�� Atsipra�au. Paimsiu. Atne�iu tau.�� Jis stengėsi susikaupti.�� Kur tu apsistojusi?

���Petit Monarque� vie�butyje Ep� aik�tėje.

��Gerai,�� tarė jis bėgdamas laiptais į vir�ų.�� Po pusės valandos.

*

Vilis stebėjo j�, kol ji dingo i� akių, ir grį�o atgal. I� po studijos durų matėsi silpna �viesa.

Staiga durys atsivėrė. Vilis �oko į tarp� tarp durų ir sienos, kad jo nepamatytų. I� studijos pasirodė Fransua Batistas ir nuėjo į virtuv�. Vilis girdėjo atsidarant ir trinktelint u�daromas duris. Paskui stojo tyla.

Vilis prispaudė veid� prie ply�io, kad galėtų matyti Marij� Sesil�. Ji sėdėjo prie ra�omojo stalo ir į ka�k� �iūrėjo. Jai judant daiktas blizgėjo ir atspindėjo �vies�. Vilis visi�kai pamir�o, k� buvo ketin�s daryti. Jis �iūrėjo į Marij� Sesil�: ji atsistojo ir kilstelėjo vien� i� paveikslų, kabėjusių ant sienos u� nugaros. Tai buvo jos mėgstamiausias meno kūrinys. Kadaise, pirmosiomis jųdviejų pa�inties dienomis, ji visk� Viliui apie jį i�pasakojo. Tai buvo auksaspalvė ry�kiais potėpiais nutapyta drobė, vaizduojanti prancūzus kareivius, �velgian�ius į nuverstus senovės Egipto rūmus ir kolonas. ��velgiant į laiko smėlynus�, 1798-ieji,�� prisiminė jis.

Toje vietoje, kur kabėjo paveikslas, sienoje buvo ma�os juodos metalinės durelės. Greta jų buvo elektroninis įtaisas su mygtukais. Ji surinko �e�is skaitmenis. Pasigirdo spragtelėjimas ir durys atsidarė.

I� seifo ji paėmė du juodus paketus ir atsargiai padėjo juos ant stalo. Vilis pasimuistė, i� paskutiniųjų stengdamasis į�iūrėti, kas tai.

Jis buvo taip įsijaut�s, kad nei�girdo �ingsnių u� nugaros.

��Nejudėkite.

��Fransua Batistai, a�...

Vilis pajuto į �on� įremt� �alt� pistoleto vamzdį.

��Laikykite rankas taip, kad a� jas maty�iau.

Vilis pabandė apsisukti, ta�iau Fransua Batistas sugriebė jį u� sprando ir prispaudė veidu prie sienos.

��Quest-ce qui sepasse61?�� su�uko Marija Sesilė.

Fransua Batistas vėl niuktelėjo jį.

��Je mon occupe,�� atsakė jis.�� Padėtis kontroliuojama.

*

Alisa dar kart� pa�velgė į savo laikrodį. Jis neateis.

Ji stovėjo vie�bu�io fojė įsistebeilijusi į stiklines duris, lyg galėtų Vilį pri�aukti savo �vilgsniu. Jau praėjo daugiau kaip valanda, kai ji i�ėjo i� Baltojo Arklio gatvės. Ji ne�inojo, k� daryti. Jos piniginė, telefonas, automobilio rakteliai buvo striukės ki�enėje. Ta�iau visa kita buvo kuprinėje.

Nesvarbu. Ne�dinkis i� �ia.

Kuo ilgiau ji laukė, tuo labiau ji abejojo Vilio paskatomis. Juk jis atsirado tarsi i� niekur. Alisa atmintyje vėl per�velgė įvykius.

Ar jų atsitiktinis susidūrimas gatvėje i� tiesų tebuvo atsitiktinumas? Juk ji ni�niekam nesakė, kur vykstanti.

I� kur jis galėjo su�inoti?

Pus� devintos Alisa nusprendė, kad ilgiau laukti nebegali. Ji atsisakė kambario, paliko ra�telį Viliui su savo numeriu�� jeigu jis vis dėlto ateitų�� ir i�vyko.

Ji numetė striuk� ant priekinės automobilio sėdynės ir pamatė i� ki�enės ky�antį vok�. Tai buvo lai�kas, kurį jai įteikė vie�butyje. Ji buvo visi�kai apie jį pamir�usi. Alisa i�traukė vok� ir padėjo jį ant priekinio skydelio�� paskaitys, kai sustos poilsio.

Vakarėjo. Alisa va�iavo į pietus. Į akis akinamai �vietė i� priekio va�iuojan�ių automobilių �ibintai. I� tamsos tarsi vaiduokliai i��okdavo med�iai ir krūmok�niai. Orleanas, Puatjė, Bordo�� skriejo pro �alį trumpai ap�vie�iami �enklai.

U�sisklendusi savame pasaulyje, Alisa valandų valandas kartojo sau vis tuos pa�ius klausimus. Kiekvien� kart� atsakymas buvo kitoks.

Dėl ko? Informacijai gauti. Tuo ji, be jokios abejonės, juos gerokai praturtino. Visi jos u�ra�ai, pie�iniai, Greisės ir Bajaro nuotrauka.

Jis juk pa�adėjo tau parodyti labirint� rūsyje.

Ta�iau ji nieko nepamatė. Tik paveikslėlį knygoje. Todėl, kad jis gavo, ko norėjo. Tiksliau�� ko norėjo ponia Orador.

Kad galėtų tave sekti. 56 SKYRIUS

Karkasona

1209 M. RUGPJŪTIS

Prancūzai puolė San Visen� au�tant pirmadienio, rugpjū�io 3-iosios, rytui.

Alaisa kopė�iomis u�sirop�tė į Vado bok�t�, kad galėtų drauge su tėvu stebėti mū�į nuo pilies sienų. Ji dairėsi Gijomo, ta�iau niekur jo nematė.

Pro kardų �vangėjim� ir �em�sias gynybines sienas �turmuojan�ių karių �ūksnius per lygum� nuo Gravetos kalvos atsklido giesmės nuotrupa:

Veni creator spiritus

Mentes tuorum visita!62

��Kunigai,�� krūptelėjo Alaisa.�� Eidami �udyti mūsų, jie gieda apie Diev�.

Priemiestis jau degė. Kai �alia �emosios sienos į or� pakilo dūmų stulpas, visomis kryptimis pa�iro panikos apimti �monės ir gyvuliai.

U�puolikų svaidomi kabliai smigo į pylim� grei�iau, nei gynėjai juos spėjo kirsti. Į sienas buvo atremta de�imtys kopė�ių. Įgula vertė jas �emyn, degino, ta�iau dalis kopė�ių vis tiek liko stovėti. Prancūzų pėstininkai plūdo tarsi skruzdės. Kuo daugiau jų pavykdavo nukauti, tuo daugiau, atrodė, jų vėl atsiranda.

Įtvirtinimų papėdėje, abiejose pusėse, su�eistieji ir �uvusieji buvo kraunami keliomis eilėmis, tarsi malkos. Kiekviena prabėgusi valanda pasiglem�davo vis daugiau aukų.

Kry�iuo�iai atve�ė katapult� ir nutaikė į j� įtvirtinimus. Nė valandėlei nenutrūkstantys smūgiai iki pamatų krėtė strėlių ir ie�ių audros pliekiam� San Visen�.

Sienos pradėjo ai�ėti.

��Jie prasiver�ė,�� su�uko Alaisa.�� Jie pralau�ė gynyb�!

Vikontas Trenkavelis su savo vyrais buvo pasireng� kautis. Mojuodami kirviais ir kardais, i�sirikiav� į gret� po du ar tris, jie puolė įsibrovėlius. Karo �irgai kanopomis, kaustytomis sunkiomis plieninėmis pasagomis, savo kelyje trypė visk�: trai�komi kūnai ir tarsi kevalai skylan�ios kaukolės virto vientisa odos, kaulų ir kraujo mase. Gatvė po gatvės kautynės apėmė vis� priemiestį ir priartėjo prie Auk�tutinio miesto sienų. Alaisa matė pro Rodezo vartus į Cite plūstan�ius įbaugintus gyventojus, bėgan�ius nuo �iaurių mū�ių. Senoliai, paliegėliai, moterys, vaikai. Visi sveiki vyrai buvo ginkluoti ir kovėsi petys į petį su įgulos kariais. Daugelis jų krito pakirsti kur stovėjꠗ jų kuokos negalėjo prilygti kry�iuo�ių kardams.

Gynėjai kovėsi narsiai, ta�iau kiekvienam jų teko po de�imt prie�ų. Kry�iuo�iai ver�ėsi į priekį tarsi mil�ini�ka banga kranto link, pralau�dami įtvirtinimus ir griaudami sienas.

Trenkavelis su savo kariais stengėsi i� paskutiniųjų, ta�iau kova buvo nelygi. Vikontas sutrimitavo trauktis.

Atsivėrė sunkūs Rodezo vartai, ir į Auk�tutinį miest� sugrį�o lik� gyvi kariai. Jų ausyse aidėjo pergalingi prancūzų �ūksniai. Trenkavelis vorele miesto gatvėmis į Komtalio pilį vedė savo nugalėt� kariaun�. Alaisa, apimta siaubo, �velgė į griuvėsius apa�ioje. Ji daug kartų matė mirtį, ta�iau dar niekada mirties nebuvo tiek daug. Ji jautė, kaip karo tikrovė, jo �alta beprasmybė j� u�ter�ia.

Taip pat ji jautėsi apgauta. Dabar ji suprato, kaip melavo chansons d�gestes, kuriomis ji taip �avėjosi vaikystėje. Karas nebuvo kilnus. Karas tebuvo kan�ia ir skausmas.

*

Alaisa nusileido nuo pilies sienos į kiem� ir atsistojo �alia kitų moterų, laukian�ių prie vartų. Ji meldėsi, kad tik Gijomas būtų su jais.

Tik saugiai sugrį�k.

Galų gale ji i�girdo kanopų bildesį ant tilto. Alaisa i�kart jį pamatė ir nu�vito d�iaugsmu. Jo veidas ir �arvai buvo i�tepti krauju ir pelenais, �vilgsnis bylojo apie mū�io �iaurum�, ta�iau jis buvo sveikas.

��Ponia Alaisa, jūsų vyras narsiai kovėsi,�� pastebėj�s j� tarė vikontas Trenkavelis.�� Jis paguldė daug prie�ų ir i�gelbėjo gyvyb� dar didesniam būriui bi�iulių. Mes dėkingi jam u� dr�s� ir sumanum�.�� Alaisa paraudo.�� Sakykite, kur jūsų tėvas?

Ji parodė į �iaurės rytinį kiemo kamp�.

��Mes stebėjome mū�į nuo ambanų.

Gijomas nulipo nuo �irgo ir padavė vad�ias savo ginklane�iui.

Alaisa droviai priėjo prie jo, ne�inodama, kaip jis j� sutiks.

Jis paėmė jos bly�ki� rank� ir pakėlė prie lūpų.

��Tjeri krito,�� tarė jis dusliu balsu.�� Jie parve�a jį. Jis smarkiai su�eistas.

��Man labai gaila.

��Mes buvome kaip broliai,�� kalbėjo jis.�� Alzu taip pat. Mūsų am�ius tesiskiria vos mėnesiu. Mes stodavome vienas u� kit�, kartu dirbome, kad galėtume sumokėti u� savo �arvus ir kardus. Mus kartu į�ventino prie� Velykas.

���inau,�� tarė ji tyliai, palenkdama jo galv� ar�iau sav�s.�� Ateik, noriu tau padėti. Vėliau, kiek galėsiu, padėsiu Tjeri.

Ji matė, kad jo akys pilnos a�arų. �inodama, jog jis nenorėtų, kad ji matytų jį verkiantį, Alaisa skubėjo.

��Gijomai, ateik,�� tarė ji �velniai,�� parodyk, kur jis.

*

Tjeri drauge su kitais sunkiai su�eistaisiais buvo nune�tas į did�i�j� men�. Mir�tantys ir su�eisti vyrai buvo sudėti keliomis eilėmis. Alaisa ir kitos moterys darė visk�, k� galėjo. Supintais į kas� plaukais ji atrodė kaip vaikas.

Laikui bėgant, nevėdinamoje menėje stiprėjo dvokas, musės darėsi vis įkyresnės. Alaisa ir kitos moterys daugiausia dirbo tylėdamos, kupinos tvirto ry�to. Jos �inojo, kad atokvėpis iki naujo puolimo prad�ios bus menkas. Tarp mir�tan�ių ir su�eistų karių eilių vaik��iojo kunigai, jie klausėsi i�pa�in�ių, atliko paskutines apeigas. Pasislėp� po tamsiais apsiaustais du parfaitai teikė consolament tikintiesiems katarams.

Tjeri buvo smarkiai su�eistas. Jam kliuvo net kelet� kartų. Jo kulk�nis buvo lū�usi, ietis pervėrė �launį ir sutrupino kaul�. Alaisa matė, kad jis prarado pernelyg daug kraujo, ta�iau dėl Gijomo ji stengėsi padaryti visk�, k� galėjo. Kar�tame va�ke pa�ild�iusi taukės �aknų ir lapų nuoviro, ji u�dėjo kompres�.

Palikusi Gijom� sėdėti prie Tjeri, Alaisa leidosi ie�koti nukentėjusiųjų, turėjusių daugiau galimybių i�gyventi. Ji sumai�ė �ventagar�vės �aknies miltelius su dagio nuoviru ir padedama virtuvės parankinių, kurie atne�ė skystį kibiruose, �auk�tu davė gerti vaisto visiems, kas tik galėjo ryti. Jeigu pavyktų įveikti infekcij� ir jų kraujas neu�sikrėstų, �aizdos galėtų gyti.

Kai tik galėdavo, Alaisa vis grį�davo prie Tjeri pakeisti tvars�ių, nors buvo ai�ku, kad vilties nėra. Jis prarado s�mon� ir jo oda įgijo melsvai balk�v� mirties atspalvį. Ji padėjo rank� Gijomui ant peties.

��Man taip gaila,�� su�nab�dėjo ji.�� Dabar jau nebeilgai.

Gijomas tyliai linktelėjo.

Alaisa ėjo į kit� menės gal�. Jai einant pro �alį, suriko jaunas �evaljė, nedaug vyresnis u� j�. Ji stabtelėjo ir priklaupė prie jo. Jo vaiki�kas veidas buvo perkreiptas skausmo, lūpos suskeldėjusios, rudos akys liepsnojo baime.

��Tsss,�� su�nab�dėjo ji.�� Ar tu k� nors turi?

Jis pamėgino papurtyti galva. Ji perbraukė ranka jam per kakt� ir kilstelėjo rūb�, dengiantį rank�, kuria jis laikė skyd�. Bernioko petys buvo sutrai�kytas. Balto kaulo nuolau�os ky�ojo praplė�usios od� tarsi ant uolų u�plaukusio laivo griau�iai. Jo �one �iojėjo skylė. I� �aizdos be pertrūkio sruvo kraujas į �alia telk�an�i� balut�.

Jo de�inioji ranka buvo sustingusi ant kardo rankenos. Alaisa pabandė atgniau�ti rank�, ta�iau surakinti pir�tai nė nekrustelėjo. Ji atplė�ė skiaut� med�iagos nuo savo suknelės ir u�ki�o gili�j� �aizd�. I� krep�io ji paėmė valerijono i�traukos buteliuk� ir i�varvino jam ant lūpų dvigub� doz�, kad palengvintų i�ėjimo skausm�. Daugiau ji nieko negalėjo padaryti.

Mirtis buvo abejinga. Ji atslinko pama�u. Gargaliavimas jo krūtinėje stiprėjo, kvėpuoti darėsi vis sunkiau. Akyse temo, jis vis labiau bijojo ir ėmė �aukti. Alaisa buvo prie jo ir niūniavo, glostydama kakt�, kol jo siela paliko kūn�.

��Dieve, priimk jo siel�,�� su�nab�dėjo ji, u�merkdama jam akis. Ji u�dengė jo veid� ir perėjo prie kito kario.

Alaisa dirbo vis� dien�, dalydama vaistus ir tvarstydama �aizdas. Jos akys paraudo, rankos i�sikruvino. Vakarėjant did�i�j� men� pro auk�tus langus nu�vietė saulės spinduliai. Mirusieji buvo i�ne�ti. Gyvieji bandė apsiprasti su savo �aizdomis.

Alaisa buvo i�sekusi, ta�iau vakaryk�tės nakties prisiminimas, kai ji ir vėl gulėjo Gijomo glėbyje, suteikė jai jėgų. Nuo lankstymosi ir tupinėjimo skaudėjo s�narius ir nugar�, ta�iau jai tai ma�ai terūpėjo.

*

Pasinaudodama Komtalio pilį apėmusiu s�my�iu, Oriana prasmuko į savo men� susitikti su informatoriumi.

��Beveik laiku,�� nepatenkinta tarė ji.�� Pasakok, k� su�inojai.

���ydas mirė, tad mes ne k� tespėjome su�inoti. Ta�iau mano �eimininkas mano, kad jis jau buvo perdav�s knyg� saugoti tavo tėvui.

Oriana kreivai �yptelėjo, ta�iau nieko nesakė. Apie tai, k� aptiko u�siūt� Alaisos apsiauste, ji nei�sitarė niekam.

��Kaip dėl Esklarmondės de Servjan?

��Ji buvo atkakli, ta�iau galų gale pasakė, kur ie�koti knygos.

�alios Orianos akys sublizgo.

��Jau turi j�?

��Dar ne.

��Ta�iau ji mieste? Lordas Evriu �ino?

��Jis pasikliauja jumis. Jis tikisi, kad jūs jam pateiksite informacijos.

Oriana akimirk� pam�stė.

��Senoji mirusi? Vaikigalis taip pat? Ji jau nebegali sukliudyti mūsų planams? Ji nieko nebepasakys mano tėvui?

Jis santūriai �yptelėjo.

��Moteri�kė negyva. Vaiki��ias kol kas nuo mūsų i�sisuko, ta�iau a� nemanau, kad jis galėtų kaip nors pakenkti. Kai tik surasiu jį, nudėsiu.

Oriana linktelėjo.

��Ar tu pasakei lordui Evriu apie mano... interes�?

��Taip, ponia. Jam yra garbė, kad kreipėtės į jį tokios paslaugos.

��O kaip dėl mano s�lygų? Ar jis u�tikrins man saugų pasitraukim� i� miesto?

��Jeigu pristatysite jam knygas�� taip, u�tikrins.

Ji atsistojo ir pradėjo �ingsniuoti.

��Gerai. Visa tai yra gerai. O tu galėsi susitvarkyti su mano vyru?

��Jeigu pasakysite man, kur ir kada jis bus, tuomet lengvai.�� Jis patylėjo.�� Ta�iau kainuos brangiau nei anks�iau. Rizika gerokai didesnė�� net ir tokio s�my�io metu. Vikonto Trenkavelio ra�tininkas�� tai juk �mogus su padėtimi.

��Puikiausiai tai �inau,�� atkirto ji �altai.�� Kiek?

��Trigubai daugiau negu u� Raulį,�� atsakė jis.

��Tai neįmanoma,�� at�ovė ji.�� Mano rankos per trumpos, kad gau�iau tiek aukso.

��Kaip norite, ponia. Tai mano kaina.

��Kaip dėl knygos?

Jis �yptelėjo.

��Tai kitų derybų reikalas. 57 SKYRIUS

Vėl prasidėj�s puolimas t�sėsi iki sutemų. Krintantys akmeniniai sviediniai kėlė dulkių debesis, jų garsas susiliejo į nenutrūkstam� dundesį.

Pro savo menės lang� Alaisa matė, kaip lygumų gyventojų būstai virsta rūkstan�iais griuvėsiais. Vir� med�ių vir�ūnių, tarsi būtų įstrig�s �akose, pakibo nuodingas debesis. Kai kuriems gyventojams pavyko per atvir� plot� nusigauti iki San Viseno griuvėsių ir pasitraukti į Auk�tutinio miesto prieglobstį. Ta�iau daugelis bėglių �uvo besitraukdami.

Koply�ioje ant altoriaus degė �vakės.

*

Au�tant antradieniui, rugpjū�io 4-ajai, vikontas Trenkavelis ir Bertranas Peletjė vėl pakilo ant pilies kuorų.

Prancūzų stovykl� paupyje gobė ankstyvo rytme�io rūkas. Palapinės, arklidės, gyvuliai, stoginės�� atrodė, lyg būtų i�dyg�s visas miestas. Peletjė apsi�valgė. Regis, brė�ko dar viena nepakeliamo kar��io diena. Vos prasidėjus apgul�iai u�kirstas kelias prie upės buvo lemtingas. Be vandens jie negalės ilgai i�silaikyti. Sausra juos pribaigs, jeigu pirmiau to nepadarys prancūzai.

Vakar Alaisa papasakojo gand� apie pirm�jį apgulties ligos atvejį Rodezo vartų kvartale. Pro �iuos vartus į miest� plūdo daugelis pabėgėlių i� San Viseno. Peletjė pats nuėjo patikrinti, ir nors kvartalo konsulas tai neigė, jis bijojo, kad Alaisa gali būti teisi.

��Bi�iuli, tu susim�st�s.

Peletjė atsigr�ė.

��Atleiskite, mesire.

Trenkavelis rankos mostu nuginė �alin atsipra�ym�.

��Pa�velk į juos, Bertranai. Jų per daug, kad galėtume juos įveikti... Be to, be vandens...

��Sako, kad Pedras II i� Aragono atjos �ia po dienos,�� tarė Peletjė.�� Jūs esate jo vasalas. Jis privalo jums padėti.

Peletjė �inojo, kad pra�yti pagalbos bus keblu. Pedras buvo u�kietėj�s katalikas, be to, Tulūzos grafo Reimono IV pusbrolis. Vis dėlto vikont� ir Pedr� siejusi meilė nebuvo sunykusi. Istorinis Trenkavelių ir Aragono dvaro ry�ys tebebuvo tvirtas.

��Karaliaus diplomatinės ambicijos yra glaud�iai susijusios su Karkasonos likimu. Jis tikrai nenorėtų matyti prancūzų Oksitanijos valdovais.�� Peletjė patylėjo.�� Pjeras Ro�ė de Kabarė remia toki� pozicij�.

Trenkavelis sudėjo rankas prie�ais save ant pilies mūro.

��Taip, jie taip sakė.

��Tai jūs siųsite �ini�?

*

Pedras atsiliepė į kvietim� ir atvyko vėlyv� tre�iadienio, rugpjū�io 5-osios, popiet�.

��Atidarykite vartus! Atidarykite vartus lo Rei63!

Komtalio pilies vartai pla�iai atsivėrė. I�girdusi triuk�m�, Alaisa pribėgo prie lango. �vilgtelėjusi ji nusileido �emyn pa�iūrėti, kas vyksta. I� prad�ių ji manė tik pasiteirausianti naujienų, ta�iau pa�velgusi auk�tyn į did�iosios salės langus nebepajėgė u�gniau�ti smalsumo. Pernelyg da�nai ji i�girsdavusi �inias i� tre�iųjų ar ketvirtųjų lūpų�� dabar norėjo pati su�inoti, kas vyksta viduje.

U� u�uolaidos, skirian�ios did�i�j� men� nuo įėjimo į priva�ias vikonto Trenkavelio menes, buvo siaura ni�a. Būdama ma�a, Alaisa glausdavosi �ia, stebėdama dirbantį tėv�. Ta�iau nuo to laiko ji nebandė �ia patekti ir netgi nebuvo tikra, kad jai pavyks pralįsti pro ank�t� ply�į.

Alaisa pasilypėjo ant akmeninio suolelio, kad galėtų pasiekti �emiausiai esantį Pintos bok�to lang� Pietiniame kieme. I� prad�ių ji įsikibo rankomis, tuomet persisvėrė per akmenin� atbrail� ir prasispraudė pro siaur� ply�į.

Jai pasisekė. Patalpa buvo tu��ia. Alaisa atsargiai nu�oko ant �emės, stengdamasi nesukelti jokio triuk�mo, ir lėtai pravėrusi duris prasmuko u� u�uolaidos. Ji prislinko prie ply�io tiek, kiek tik pajėgė i�drįsti. Ji buvo taip arti vietos, kur stovėjo u� nugaros rankas sunėr�s vikontas Trenkavelis, kad i�tiesusi rank� būtų jį pasiekusi.

Ji atsidūrė �ia pa�iu laiku: menės gale pla�iai atsivėrė durys ir Alaisa pamatė dideliais �ingsniais įeinant tėv�. Paskui jį sekė Aragono karalius su keliais Karkasonės s�jungininkais�� Lavoro, Kabarė ir kitais valdovais.

Vikontas Trenkavelis, i�reik�damas vasalo pagarb� valdovui, atsiklaupė.

��Liaukitės, nereikia,�� tarė Pedras, rodydamas jam keltis.

Vyrų i�vaizda stulbinamai skyrėsi. Karalius buvo daug vyresnis u� Trenkavelį, pana�aus am�iaus kaip jos tėvas. Jis buvo auk�tas ir pla�iapetis�� ne �mogus, o bulius. Jo m�slus, ry�kių bruo�ų veidas buvo pa�ymėtas daugelio karo mū�ių �enklais. Tankūs juodi ūsai jam teikė solidumo. Jo plaukai buvo juodi, ta�iau, kaip ir jos tėvo, smilkiniuose jau pra�il�.

��Liepkite savo vyrams i�eiti,�� tarė jis grie�tai.�� Kalbėsiu su jumis asmeni�kai, Trenkaveli.

��Jūsų didenybe, pra�y�iau leidimo pasilikti mano ūkved�iui. A� branginu jo patarim�.

Karalius padvejojo ir sutiko.

��Jokie �od�iai negalėtų i�reik�ti mūsų dėkingumo...

Pedras nutraukė:

��A� atvykau ne paremti jūsų, o padėti suprasti, kaip klystate laikydamasis tokio po�iūrio. Atsisakydamas susidoroti su eretikais savo valdose, pats u�sitraukėte �i� bėd� sau ant galvos. Jums buvo duota ketveri metai pakeisti padėtį, ta�iau jūs nieko nepadarėte. Jūs leidote katarų vyskupams atvirai atlikti apeigas savo miestuose ir kaimuose. Jūsų vasalai atvirai remia geruosius �mones...

��Joks vasalas...

��Ar neigsite, kad i�puoliai prie� Ba�ny�ios �mones ir dvasininkus liko nenubausti, kad buvo �eminami kunigai? Jūsų �emėse klaidatikiai atvirai rodo savo tikėjim�. Jūsų s�jungininkai juos gina. Visi �ino, kaip Fua grafas į�eidė �vent�sias relikvijas atsisakydamas joms nusilenkti. O jo sesuo �engė taip toli paniekindama Dievo malon�, kad net davė parfaitės į�adus, ir grafui pasirodė priderama dalyvauti �ioje ceremonijoje.

��Negaliu atsakyti u� Fua graf�...

��Jis yra jūsų vasalas ir s�jungininkas,�� atkirto Pedras.�� Kodėl leidote klestėti tokiai tvarkai?

Alaisa matė, kaip vikontas sulaikė kvėpavim�.

��Didenybe, jūs pats atsakote į savo klausim�. Mes gyvename kaimynystėje su tais, kuriuos jūs vadinate eretikais. Mes drauge u�augome, tarp jų yra mūsų artimiausių giminai�ių. Parfaitai yra geranori�ki ir gyvena garbingai, ganydami vis augan�i� kaimen�. Juos i�varyti a� turiu tiek pat teisės kaip u�drausti kas ryt� tekėti saulei.

Jo �od�iai neįtikino Pedro.

��Vienintelė jūsų viltis�� susitaikymas su �vent�ja Motina Ba�ny�ia. Jūs esate lygus bet kuriam i� �iaurės didikų, kuriuos atsivedė abatas. Jie ir priims jus kaip lygų, jeigu tik sieksite pasitaisyti. Ta�iau jeigu nors akimirkai suteiksite jiems dingstį manyti, kad taip pat pritariate �ioms atskalūni�koms mintims�� tegul tik �irdimi, ne veiksmais,�� jie jus sumals.�� Karalius atsiduso.�� Trenkaveli, ar i� tikro manote, kad pajėgsite atsilaikyti? Jų persvara yra �imtas prie� vien�.

��Mes turime pakankamai maisto.

��Maisto�� taip, ta�iau ne vandens. Jūs praradote up�.

Alaisa matė tėv� �vilg�iojant į vikont� ir baiminosi, kad jis gali prarasti kantryb�.

��Nenorė�iau jūsų į�eisti ir sumenkinti jūsų gero darbo, ta�iau argi nematote, kad jie atėjo kautis ne dėl mūsų sielų, o dėl mūsų �emės? �į kar� paskatino ne Dievo �lovinimas, bet �mogi�kas godumas. Tai grobiki�ka kariauna. Jeigu a� i�daviau Ba�ny�i� ir tuo u�gavau jus, didenybe, pra�au jūsų atleidimo. Ta�iau a� nieko neskolingas nei Nevero grafui, nei �ito abatui ir nesu jiems pavaldus. Jie neturi nei pasaulietinės, nei dvasinės teisės į mano valdas. Neketinu i�duoti savo �monių prancūzų �akalams dėl tokios menkos prie�asties.

Alaisa pajuto pasidid�iavim�. I� tėvo veido i�rai�kos ji suprato, kad jis jau�iasi taip pat. Pirm� kart� Trenkavelio dr�sa ir kilniadvasi�kumas, atrodė, padarė įspūdį ir karaliui.

��Vikonte, tai kilnūs �od�iai, ta�iau dabar jie jums nepadės. Jūsų �monių, kuriuos mylite, labui leiskite man bent jau perduoti �ito abatui, kad sutinkate i�klausyti jų s�lygas.

Trenkavelis nuėjo prie lango ir sulaik�s kvėpavim� tarė:

��Mes neturime pakankamai vandens, kad u�tektų visiems Auk�tutiniame mieste?

Alaisos tėvas papurtė galv�:

��Ne, neturime.

Tik i�balusios rankos, kuriomis jis suspaudė akmeninės palangės kra�t�, i�davė, kiek daug vikontui kainuoja tariami �od�iai.

��Gerai, a� i�klausysiu abat�.

*

Pedrui i�vykus, Trenkavelis kurį laik� tylėjo. Jis nejudėdamas stovėjo ir stebėjo danguje besileid�ian�i� saul�. Galiausiai buvo u�degtos �vakės ir jis atsisėdo. Peletjė nurodė i� virtuvės atne�ti valgius ir gėrimus.

Alaisa nedrįso nė pajudėti bijodama būti pastebėta. Jai maudė rankas ir kojas, ank�tos patalpos sienos, atrodė, j� spaud�ia, ta�iau ji nieko negalėjo pakeisti. Po u�uolaidos kra�tu ji matė vaik��iojant tėv� ir kartkar�iais i�girsdavo pokalbių pusbalsiu nuotrupas.

Kai Pedras II grį�o, jau buvo vėlu. I� jo veido i�rai�kos Alaisa i�kart suprato, kad misija nepavyko. J� apėmė neviltis. Tai buvo paskutinė galimybė i�gabenti i� miesto Trilogij� prie� prasidedant puolimui.

��Ar turite naujienų?�� paklausė Trenkavelis, kildamas pasisveikinti.

��Naujienos man pa�iam nemielos,�� atsakė Pedras.�� Vien tų begėdi�kų �od�ių persakymas man yra u�gaulus.�� Jis paėmė pasiūlyt� taur� vyno ir vienu mauku j� i�tu�tino.�� �ito abatas leistų jums ir dar dvylikai jūsų pasirinktų �monių �į vakar� nepersekiojamiems pasitraukti i� pilies, pasiėmus visk�, k� galėtumėte pane�ti.

Alaisa matė, kaip susigniau�ė vikonto kum��iai.

��O Karkasona?

��Ciutat ir viskas bei visi, kas yra �ia, atitektų Sostui. Ponai nori padengti Bezjė patirtus nuostolius.

Jam baigus kalbėti, kelias akimirkas tvyrojo tyla.

Galų gale Trenkavelis pratrūko. Jis trenkė taur� į sien�.

��Kaip jis drįsta siūlyti tokias s�lygas!?�� suriaumojo jis.�� Kaip jis drįsta mus taip į�eisti, taip paminti mūsų orum�? A� neatiduosiu nė kruopelytės savo valdų tiems prancūzų �unpalaikiams.

��Mesire,�� su�nab�dėjo Peletjė.

Trenkavelis sunkiai alsavo įsirėm�s rankomis į �onus ir laukė, kol praeis pyktis.

Jis vėl atsigr�ė į karalių.

��Didenybe, dėkoju jums u� tarpininkavim� ir u� nesavanaudi�k� pagalb�. Ta�iau jeigu jūs nesirengiate ar negalite kovoti drauge su mumis, mes privalome skirtis. Jūs turite pasitraukti.

Pedras linktelėjo, suprasdamas, kad daugiau nėra k� pasakyti.

��Tegul Dievas jums padeda, Trenkaveli,�� tarė jis liūdnai.

Trenkavelis atrėmė jo �vilgsnį.

��Tikiu, kad jis padės,�� atsakė jis dr�siai.

Kol Peletjė lydėjo karalių i� salės, Alaisa, pasinaudojusi proga, i�smuko lauk.

*

Nekaltosios Mergelės Marijos Atsimainymo �ventė praėjo ramiai. Abiejų �alių pa�anga buvo menka. Trenkavelis �ėrė strėles ir ietis į kry�iuo�ius, o abejingos katapultos leido akmeninius sviedinius, dunksin�ius į miesto sienas. Abiejose pusėse krito vyrai, ta�iau nė viena �alis nepasiekė �ymesnės persvaros.

Laukai buvo nukloti �uvusiaisiais. Kar�tyje pūvantys lavonai iro gausiai apspisti juodų musių. Vir� mū�io lauko ratus suko pesliai ir vanagai.

Penktadienį, rugpjū�io 7-�j� kry�iuo�iai pradėjo pulti pietinį San Migelio priemiestį. Jiems pavyko trumpam u�imti gynybinį griovį sienos papėdėje, ta�iau netrukus jie buvo nublok�ti strėlių ir akmenų pliūpsnio. Kelet� valandų laikėsi lygiosios, kol be perstojo spaud�iami prancūzai atsitraukė, lydimi d�iaugsmingų karkasonie�ių triumfo �ūksnių.

*

Kit� ryt�, nutviekstas sidabrinės rytme�io �aros, vėl budo pasaulis. Lomas gaubė lengvas rūkas. Daugiau kaip tūkstantis kry�iuo�ių i�sirikiavo prie� San Migelį. Vėl prasidėjo puolimas. Bly�kiuose saulės spinduliuose �ibėjo �almai ir skydai, kardai ir ie�ių antgaliai, degė karių akys. Ant visų karių krūtinių buvo balti kry�iai, �vie�iantys Nevero, Burgundijos, �artro ir �ampanės vėliavų fone. Vikontas Trenkavelis u�ėmė pozicij� ant San Migelio sienų petys į petį su savo vyrais, pasirengusiais atremti puolim�.

Lankininkai ir ietininkai buvo pasiruo��. Apa�ioje budėjo kirviais, kardais ir ietimis ginkluoti pėstininkai. U� jų, saugomi Auk�tutinio miesto sienų, laukė, kol bus pakviesti, riteriai.

Tolumoje pradėjo dundėti prancūzų būgnai. Jie dau�ė savo ietimis į kiet� �em�, nenutrūkstamu gaudesiu baugindami jų laukian�ius prie�us.

Ir �tai prasidėjo.

Alaisa stovėjo ant miesto sienos greta tėvo, dairydamasi savo vyro ir tuo pa�iu stebėdama nuo kalno plūstan�ius kry�iuo�ius. Kai Sosto kariuomenė priartėjo per �ūvio nuotolį, vikontas Trenkavelis pakėlė rank� duodamas įsakym�. Dangų tuoj pat aptemdė strėlių debesis.

Abiejose pusėse �uvo vyrai. Kilo į sien� atremtos pirmosios kopė�ios. Ore suzvimbė arbaleto strėlė ir smigo į kiet�, sunkų medį. Kopė�ios ėmė svirti ir netrukus prarado pusiausvyr�. Jos pradėjo kristi�� i� prad�ių lėtai, paskui vis grei�iau, nusipurtydamos jomis besirop��ian�ius �mones, kurie krito į kraujo, kaulų ir medienos mai�alyn�.

Kry�iuo�iams pavyko ties priemies�io siena pastatyti karo ma�in� gata64. Slepiami pastogės ir liejami vandeniu puolėjai ėmė lupti i� miesto sienos akmenis ir kasti ertm� įtvirtinimams susilpninti.

Trenkavelis suriko lankininkams, duodamas nurodym� sunaikinti statinį. Į med�io konstrukcij� pasipylė naujas degan�ių strėlių ir ie�ių lietus. Danguje rangėsi juodi dūmai, �nyp�tė liepsna ir galų gale rentinys įsiplieskė. �monės liepsnojan�iais rūbais bėgo i� degan�io narvo ir �ia pat krito pakirsti strėlių.

Ta�iau buvo per vėlu. Gynėjams beliko stebėti, kaip buvo padegtas sprogmuo, kurį jau daug dienų rengė kry�iuo�iai. Alaisa suskubo u�sidengti rankomis veid�, kai pasigirdo sprogimas ir pliūptelėjo liepsnos, stulpais pakilo dulkės, pa�iro mirtinos skeveldros.

Pro atsivėrusi� sprag� įsiver�ė kry�iuo�iai. Liepsnų gausmas u�go�ė netgi i� pragaro bėgan�ių moterų ir vaikų klyksm�.

Sunkūs Auk�tutinį miest� ir San Migelį skiriantys vartai atsivėrė ir savo pirm�jį mū�į pradėjo Karkasonės riteriai. Apsaugok jį, i�girdo Alaisa savo pa�ios �nab�desį, lyg �od�iai galėtų nuginti strėles.

Dabar kry�iuo�iai katapultomis svaidė nukirstas negyvėlių galvas, norėdami anapus sienų sukelti didesn� panik� ir siaub�. Klyksmams ir �auksmams aidint vis garsiau, vikontas Trenkavelis i�vedė savo vyrus į grumtynes. Jis vienas i� pirmųjų praliejo krauj�, kiaurai perverdamas kry�iuo�io kakl� ir koja numaudamas negyvėlio kūn� nuo savo kardo.

Netoli jo kovėsi Gijomas. Jis varė savo �irg� per prie�ų būrį ir visk� trypė savo kelyje. Alaisa greta jo i�vydo Alzu de Preksan�. Ji, apimta siaubo, stebėjo, kaip paslydo ir suklupo Alzu �irgas. Gijomas tu�tuojau apgr�ė savo �irg� ir leidosi padėti draugui. Pasibaid�s kraujo kvapo ir ginklų �legesio galingas Gijomo �irgas stojosi piestu, trai�kydamas kry�iuo�ius priekinėmis kojomis. Alzu turėjo pakankamai laiko atsistoti ir pasitraukti i� pavojaus vietos.

Prie�ų pajėgos buvo gerokai gausesnės. Į Auk�tutinį miest� plūdo pabėgėliai�� minios siaubo apimtų vyrų, moterų ir vaikų. Sosto kariuomenė nenumaldomai slinko į priekį. Gatvė po gatvės atiteko prancūzams.

Galiausiai Alaisa i�girdo �auksm�.

��Repli! Repli! Atgal!

Nakties priedangoje saujelei gynėjų pavyko i�smukti į nusiaubt� priemiestį. Jie u�mu�ė sargyboje paliktus kry�iuo�ius ir padegė i�likusius namus�� prancūzai bent jau neturės priedangos, i� kurios galėtų t�sti Auk�tutinio miesto puolim�.

Ta�iau tiesa buvo negailestinga.

San Visenas ir San Migelis krito. Karkasonė liko viena. 58 SKYRIUS

Vikonto Trenkavelio nurodymu did�iojoje menėje buvo sustatyti stalai. Vikontas ir ponia Agnesa vaik��iojo tarp stalų, dėkodami visiems u� atlikt� ir dar laukian�i� tarnyb�.

Peletjė savijauta vis blogėjo. Patalpa buvo sklidina degan�io va�ko, prakaito, �alto maisto ir kar�to alaus kvapų. Jis jautė, kad gali nebei�tverti. Skausmo priepuoliai pilve darėsi smarkesni ir kartojosi vis da�niau.

Jis pamėgino atsistoti, ta�iau kojos jo nelaikė. Peletjė ie�kodamas atramos įsikibo į stal�. U�sigul�s jo kra�t�, jis i�vartė lėk�tes ir puodelius, į �alis pabiro apgrau�ti kaulai. Peletjė atrodė, kad jo vidurius ėda baisus grobuonis.

Greitai atsigr�ė vikontas Trenkavelis. Ka�kas pradėjo �aukti. Peletjė matė atbėgan�ius tarnus, girdėjo ka�k� liepiant pakviesti Alais�.

Jis pajuto pa�astyse rankas. Jos padėjo jam atsistoti ir vedė prie durų. Peletjė i�vydo pasirodant ir vėl pradingstant Fransua veid�, pasigirdo nurodymus duodan�ios Alaisos balsas, atskambantis i� toli toli. Atrodė, kad ji kalba ka�kokia jam nesuprantama kalba.

��Alaisa,�� pakvietė jis, ie�kodamas tamsoje jos rankos.

��A� �ia. Mes nuvesime tave į tavo men�.

Peletjė juto jį kelian�ias stiprias rankas ir veid� glostantį vėsų nakties or�, einant Garbės kiemu. Paskui jie pakilo laiptais.

Pasiprie�inti ligai buvo sunku. Diegliai pilve buvo vis baisesni, kiekvienas priepuolis smarkumu lenkė ankstesnįjį. Peletjė jautė savo kūne siau�iant mar�, nuodijantį krauj� ir gniau�iantį kvėpavim�.

��Alaisa,�� su�nab�dėjo jis, apimtas baimės.

*

Kai tik jie atsidūrė tėvo menėje, Alaisa pasiuntė Riksend� pakviesti Fransua ir atne�ti i� jos menės reikalingus vaistus. Kitus du tarnus ji i�siuntė į virtuv� brangaus vandens.

Alaisa paguldė tėv� ant lovos. Ji nurengė jo ne�varius vir�utinius drabu�ius ir sudėjo į krūv� sudeginti. Atrodė, kad maras sunkiasi i� jo odos porų. Viduriavimo priepuoliai darėsi vis ūmesni ir da�nėjo. Dabar jis jau viduriavo vien krauju ir pūliais. Alaisa liepė deginti �oles ir �iedynus, kad �ie nustelbtų kvap�, ta�iau joks levandų ar rozmarinų kiekis jau negalėjo paslėpti tikrosios padėties.

Greitai atėjo Riksendė su reikiamomis med�iagomis ir padėjo Alaisai paruo�ti skyst� tyr� i� kar�to vandens ir d�iovintų bruknių. Nurengusi ne�varius rūbus ir u�klojusi jį �varia plona paklode, Alaisa �auk�teliu įliejo tyrės tarp jo i�bly�kusių lūpų.

Peletjė pabandė praryti, ta�iau i�kart i�vėmė. Ji davė jam vėl. �į kart� jis, sukaup�s visas jėgas, prarijo. Kūn� supurtė traukuliai.

Bandydama įveikti lig�, Alaisa pamir�o laik��� jis tapo bereik�mis, jo tėkmė tarsi i�nyko. Vidurnaktį į men� atėjo vikontas Trenkavelis.

��Kokios naujienos, ponia?

��Jis labai serga, mesire.

��Ar jums ko nors reikia? Gydytojų, vaistų?

��Galbūt �iek tiek daugiau vandens, jeigu galima gauti. Jau senokai pasiun�iau Riksend� surasti Fransua, ta�iau jis dar negrį�o.

��Bus padaryta.

Trenkavelis �vilgtelėjo per jos petį į lov�.

��Kaip galėjo liga taip greitai i�plisti?

��Sunku pasakyti, kodėl tokia liga smogia vienam ir aplenkia kit�. �ventojoje �emėje praleisti metai gerokai susilpnino mano tėvo atsparum�. Jis ypa� jautrus pilvo negalavimams.�� Ji padvejojo.�� Dievui padedant, galbūt liga nepasklis.

��Nėra jokios abejonės, kad tai apgulties liga?�� niūriai paklausė jis.

Alaisa papurtė galv�.

��Apgailestauju tai girdėdamas. Jeigu jo būklė pasikeistų, tu�tuojau pakvieskite mane.

Lėtai slenkant valandoms, Alaisos tėvui darėsi vis sunkiau. Kartkar�iais jis trumpam nu�visdavo, regis, suvokdamas, kas jam dedasi. Ta�iau kitu metu atrodė, kad jis nebe�ino, kur ir kas es�s.

Prie� pat au�tant Peletjė kvėpavimas tapo pavir�utini�kas. Snausdama prie jo �ono, Alaisa i�kart pajuto �į pokytį ir pabudo.

��Filha...

Ji paėmė jo rankas, palietė kakt� ir suprato, kad liko nedaug. Kar�tis nukrito, jis buvo �altas.

Siela stengiasi i�trūkti.

��Padėk man,�� sukaup�s jėgas pratarė jis,�� atsisėsti.

Padedama Riksendės, Alaisa jį pasodino. Liga susendino jį per vien� naktį.

��Nekalbėk,�� su�nab�dėjo ji,�� tausok savo jėgas.

��Alaisa,�� tarė jis, �velniai perspėdamas,�� tu �inai, kad man jau metas.�� Jis sunkiai kvėpavo, krūtinėje �vok�tė ir gargaliavo. Jo �vilgsnis buvo tu��ias, paakiai pagelt�, ant rankų ir kaklo atsirado pilk�vos dėmės.�� Ar pakvietei parfait�?�� Jis prisivertė atmerkti sutinusias akis.�� A� noriu i�eiti dorai.

��Tu pageidauji sutaikymo, tėve?�� paklausė ji atsargiai.

Peletjė, sukaup�s jėgas, vos pastebimai nusi�ypsojo ir akimirk� �vystelėjo jo buvusioji esybė.

��A� atid�iai klausiausi gerųjų krik��ionių. I�mokau melhorer ir consolament65 �od�ius...�� Jo balsas nutrūko.�� Gimiau krik��ionimi ir mirsiu krik��ionimi, ta�iau neatiteksiu į sugedusias rankas tų, kurie prisideng� Dievo vardu atsėlino prie mūsų vartų kariauti. Jeigu nugyvenau teising� gyvenim�, per Dievo malon� a� prisijungsiu prie �lovingos dvasių draugijos danguje.

Jį i�tiko kosulio priepuolis. Alaisa, apimta nevilties, ap�velgė kambarį. Ji pasiuntė tarn� prane�ti vikontui Trenkaveliui, kad jos tėvo būklė blogėja. Vos tik tarnas i�ėjo, ji pasikvietė Riksend�.

��Man reikia, kad pakviestum parfaitus. Prie� kurį laik� jie buvo kieme. Pasakyk jiems, kad reikia suteikti sutaikym�.

Riksend� apėmė siaubas.

��Niekas tav�s neapkaltins dėl to, kad perdavei �ini�,�� tarė Alaisa, norėdama padr�sinti mergin�.�� Tau nereikia eiti kartu su jais.

Lovoje krustelėjo tėvas ir Alaisa vis� savo dėmesį vėl turėjo skirti jam.

��Grei�iau, Riksende, paskubėk.

Alaisa pasilenkė.

��Kas, tėve? A� �ia, su tavimi.

Jis mėgino kalbėti, ta�iau �od�iai, atrodė, įstringa gerklėje dar nei�tarti. Ji įvarvino jam į burn� truputėlį vyno ir nu�luostė sutrūkinėjusias lūpas drėgna skepeta.

��Alaisa, Gralis�� tai Dievo �odis. �tai ko Harifas bandė mane i�mokyti, ta�iau a� nesupratau.�� Jo balsas sudrebėjo.�� Ta�iau be disko labirinto kelias taps klystkeliu.

��Kuo svarbus yra diskas?�� su�nab�dėjo ji greitai, nepajėgdama suprasti.

��Tu buvai teisi, a� buvau pernelyg u�sispyr�s. Turėjau leisti tau vykti, kai dar buvo įmanoma.

Alaisa įsitempusi stengėsi suvokti jo padrikų �od�ių prasm�.

��Kodėl klystkelis?

��A� jo nepama�iau,�� sumurmėjo jis.�� Ir nepamatysiu. Urvas... Ma�ai kas jį matė.

Alaisa, apimta nevilties, atsigr�ė į duris.

Kur Riksendė?

U� durų koridoriuje pasigirdo bėgan�iųjų �ingsniai. Pasirodė Riksendė, paskui j� sekė du parfaitai. Alaisa atpa�ino vyresnįjį�� tamsbruvį malonių veido bruo�ų vyr� ve�lia barzda�� buvo sutikusi jį Esklarmondės namuose. Abu parfaitai dėvėjo tamsiai mėlynais apsiaustais, persijuos� i� virvių nuvytomis juostomis su metalinėmis �uvies pavidalo sagtimis.

Jis nusilenkė.

��Ponia Alaisa.�� Jis �vilgtelėjo į lov� u� jos.�� Tai jūsų tėvui, intendantui Peletjė, reikalingas sutaikymo sakramentas?

Ji linktelėjo.

��Ar jis gali kalbėti?

��Jis ras jėgų tai padaryti.

Koridoriuje vėl pasigirdo triuk�mas ir ant slenks�io pasirodė vikontas Trenkavelis.

��Mesire...�� tarė ji i�sigandusi.�� Jis papra�ė pakviesti parfaitus... Mano tėvas nori i�eiti dorai.

Vikonto akyse su�ibo nuostaba. Jis liepė u�daryti duris.

��Nesvarbu, a� pasilieku.

Alaisa kurį laik� įdėmiai �iūrėjo, kol pakviesta apeigoms vadovaujan�io parfaito, vėl atsigr�ė į savo tėv�.

��Intendantas Peletjė ken�ia did�iulį skausm�, ta�iau jo protas blaivus ir jis neprarad�s dr�sos.�� Alaisa linktelėjo.�� Ar jis nėra padar�s jokios �alos ir neskolingas mūsų Ba�ny�iai?

��Jis visų Dievo �alininkų u�tarėjas.

Parfaitas priėjo prie mir�tan�iojo ir pasilenkė vir� lovos. Alaisa ir Reimonas Ro�ė pasitraukė atokiau. Bertrano akys sublizgo �nab�dant palaiminim� melhorer.

��Ar prisieki i�tikimyb� teisingumui ir tiesai, ar atsiduodi Dievo valiai ir Gerųjų krik��ionių ba�ny�iai?

Peletjė, sukaup�s jėgas, i�tarė:

��Taip.

Parfaitas padėjo jam ant galvos Naujojo Testamento pergament�.

��Telaimina tave Dievas, tepadeda tau būti geru krik��ionimi ir teveda tave į ger� baigtį.

Jis i�tarė benedictė ir tris kartus adoremus.

Alais� sugraudino apeigos paprastumas. Vikontas Trenkavelis �velgė tiesiai prie�ais save. Atrodė, kad jis tik sukaup�s vis� savo vali� pajėgia valdytis.

��Bertranai Peletjė, ar esi pasireng�s priimti Vie�paties maldos malon�?

Alaisos tėvas sumurmėjo es�s pasireng�s.

Parfaitas ai�kiu, tvirtu balsu septynis kartus pakartojo �Tėve mūsų�, kaskart leisdamas Peletjė i�tarti atsakym�.

���i� mald� pasauliui davė Jėzus Kristus. Jis �ios maldos i�mokė geruosius krik��ionis. Nei valgyk, nei gerk, kol nei�tarsi �ios maldos. Jei pa�eisi �i� prievol�, turėsi vėl atgailauti.

Peletjė sukaup�s jėgas linktelėjo. Duslus �vok�timas jo krūtinėje pagarsėjo�� tarsi rudeninis vėjas ū�autų med�ių �akose.

Parfaitas pradėjo skaityti �v. Jono evangelij�.

��Prad�ioje buvo �odis. Tas �odis buvo pas Diev� ir �odis buvo Dievas. Jis prad�ioje buvo pas Diev�.

Peletjė rankos krūptelėjo po antklode, parfaitas skaitė toliau:

��Tu su�inosi ties� ir tiesa tave i�laisvins.

Jo akys staiga atsimerkė.

��Vertaty�� su�nab�dėjo jis,�� taip, ties�.

Alaisa i�sigandusi sugriebė jo rank�, ta�iau jis jau tolo. I� jo akių dingo �viesa. Ji girdėjo parfait� kalbant grei�iau, lyg jis skubėtų bijodamas, kad neu�teks laiko apeigai atlikti.

��Jis turi i�tarti paskutinius �od�ius,�� paragino parfaitas Alais�,�� padėk jam.

��Tėve, tu privalai...�� Sielvartas u�gniau�ė jos �od�ius.

��U� visas nuodėmes... kurias padariau... veiksmu ar �od�iu...�� �vok�tė jis,�� pra�au atleisti Diev� ir Ba�ny�i�, ir visus �ia esan�ius.

Parfaitas su dideliu palengvėjimu u�dėjo rankas ant Peletjė galvos ir jį pabu�iavo. Alaisa sulaikė kvėpavim�. Tėvo veido i�rai�ka persimainė ir, pradėjus veikti consolament malonei, jis nu�vito. Tai buvo tyro suvokimo ir i�ėjimo akimirka. Jo dvasia buvo pasirengusi palikti paliegusį kūn� ir pan�iojan�i� �em�.

��Jo siela pasirengusi,�� tarė parfaitas.

Alaisa linktelėjo. Ji sėdėjo ant lovos laikydama tėv� u� rankos. Vikontas Trenkavelis stovėjo kitoje pusėje. Peletjė beveik prarado s�mon�, ta�iau atrodė, kad jis dar jau�ia juos esant �alia.

��Mesire?

��A� �ia, Bertranai.

��Karkasona negali kristi.

��Duodu tau �odį, prisiekiu meile ir pareiga, siejusi� mus tiek metų�� padarysiu visk�, k� galiu.

Peletjė pabandė pakelti rank� nuo antklodės.

��Man buvo garbė tarnauti jums.

Alaisa matė, kaip vikonto akys pritvinko a�arų.

��Tai a� turė�iau tau dėkoti, mano senas drauge.

Peletjė mėgino pakelti galv�.

��Alaisa?

��A� �ia, tėve,�� atsakė ji greitai. Peletjė veidas tapo bespalvis. Paakiuose karojo sunkios pilkos rauk�lės.

��Joks �mogus dar neturėjo tokios dukters.

Atodūsis ir gyvastis paliko kūn�. Paskui�� tyla.

Akimirk� Alaisa buvo tarsi sustingusi, nekvėpavo ir nerodė jokių jausmų. Tada ji viduje pajuto neaprėpiam� sielvart�, u�liejantį ir pasiglem�iantį j�. Ji pratrūko raudoti. 59 SKYRIUS

Tarpduryje pasirodė kareivis.

��Valdove Trenkaveli?

Jis atsigr�ė.

��Kas yra?

��Vagis, mesire. Vogė vandenį Vie�ojoje aik�tėje.

Vikontas parodė �enkl�, kad tuojau ateisi�s.

��Ponia, turiu jus palikti.

Alaisa linktelėjo. Raudos j� visi�kai i�sekino.

��A� pasirūpinsiu, kad jis būtų palaidotas su pagarba. Ceremonija atitiks jo padėtį. Jis buvo narsus �mogus, lojalus patarėjas ir i�tikimas draugas.

��Mesire, jo Ba�ny�iai tai nereikalinga. Kūnas jam�� niekas. Jo siela jau i�keliavo. Jis būtų pageidav�s, kad galvotumėte tik apie gyvuosius.

��Galite tai laikyti savanaudi�ku poelgiu, ta�iau a� paskutin� pagarb� noriu parodyti atsi�velgdamas į tai, kaip vertinau ir branginau jūsų tėv�. A� nurodysiu jo kūn� perkelti į �v. Marijos koply�i�.

��Toks jūsų meilės �enklas jam�� didelė pagarba.

��Ar galė�iau k� nors atsiųsti, kad pabūtų su jumis? Negalėsiu i�leisti jūsų vyro, ta�iau gal jūsų sesuo? Gal jums �arvojant tėv� reikalinga moters pagalba?

Alaisa staigiai pakėlė galv�. Ji tik dabar suprato iki �iol nė karto neprisiminusi Orianos. Ji netgi pamir�o pasirūpinti, kad jai būtų prane�ta apie tėvo lig�.

Ji nemylėjo jo.

Alaisa nutildė galvoje skambantį bals�. Ji neįvykdė savo pareigos�� nei tėvui, nei seseriai. Alaisa atsistojo.

��A� nueisiu pas seserį, mesire.

Vikontui i�einant i� menės, ji nusilenkė ir atsigr�ė atgal Ji negalėjo prisiversti palikti tėv�. Alaisa pradėjo viena �arvoti kūn�. Ji liepė nuvilkti patalyn� ir pakloti lov� i� naujo. Ne�vari patalynė jos nurodymu buvo i�ne�ta sudeginti. Alaisa paruo�ė įkapes ir laidojimo aliejų. Ji pati nuplovė jo kūn� ir nubraukė nuo kaktos plaukus, kad ir mir�s jis atrodytų toks, koks buvo gyvas.

Ji dar truputį paliūdėjo �velgdama į nebylų veid�. Nebegali ilgiau tempti.

��Riksende, prane�k vikontui, kad kūnas paruo�tas perkelti į koply�i�. A� turiu pasakyti seseriai.

*

�iranda miegojo koridoriuje ant grindų prie Orianos menės durų.

Alaisa per�engė j� ir pabandė atidaryti duris. �į kart� jos buvo neu�rakintos. Oriana viena gulėjo lovoje atitrauktomis u�uolaidomis. Jos juodos garbanos buvo i�drikusios ant pagalvės, oda ankstyvo rytme�ioje �viesoje buvo balta tarsi pienas. Alaisa nusistebėjo�� kaip ji apskritai galinti miegoti.

��Sese!

Oriana krūptelėjusi atmerkė savo �alias kaip katės akis. Jos veidu greitai perbėgo i�g�stis, paskui nuostaba ir galiausiai atsirado įprasta paniekos i�rai�ka.

��Atne�iau blog� naujien�,�� tarė Alaisa. Jos balsas dvelkė mirtinu �al�iu.

��Ar ji negali palaukti? Varpai dar nemu�ė pirmosios valandos.

��Ne, negali. Mūsų tėvas...�� Ji u�sikirto.

Ar tai gali būti tiesa?

Alaisa giliai įkvėpė, kad nusiramintų.

��Mūsų tėvas mirė.

Oriana kurį laik� atrodė sukrėsta, ta�iau netrukus vėl grį�o įprasta veido i�rai�ka.

��K� tu pasakei?�� perklausė ji, primerkusi akis.

��Mūsų tėvas numirė �į ryt�. Prie� pat au�r�.

��Kaip? Kaip jis mirė?

��Tik tiek tegali pasakyti?�� su�uko Alaisa.

Oriana �oko i� lovos.

��Pasakyk man, nuo ko jis mirė?

��Nuo ligos. Ji prasidėjo labai greitai.

��Ar tu buvai su juo mirties akimirk�?

Alaisa linktelėjo.

��Ta�iau tau nepasirodė, kad reikėtų prane�ti man?�� tarė ji tū�dama.

��Atsipra�au,�� sumurmėjo Alaisa.�� Viskas vyko taip greitai. �inau, kad turėjau...

��Kas dar ten buvo?

��Mūsų valdovas Trenkavelis ir...

Oriana sukluso i�girdusi jos dvejon�.

��Mūsų tėvas i�pa�ino nuodėmes ir jam buvo suteiktos paskutinės apeigos?�� grie�tai paklausė ji.�� Jis mirė su Ba�ny�ia?

��Mūsų tėvas nemirė nepaguostas,�� atsakė Alaisa, atid�iai rinkdamasi �od�ius.�� Jis mirė susitaik�s su Dievu.

Ji suprato.

��K� visa tai rei�kia?�� suriko ji, priblok�ta be�irdi�kos Orianos reakcijos į nelaim�.�� Jis mir�s, ar tau tai k� nors rei�kia?

��Tu pa�eidei savo pareig�.�� Oriana dūrė į j� pir�tu.�� Būdama vyresnė, a� turėjau daugiau teisių u� tave būti ten. A� turėjau būti ten. Be to, jeigu a� su�inosiu, kad leidai eretikams grabalioti apie jį, bemir�tantį, tai nė neabejok, priversiu tave dėl to gailėtis.

��Ar nejauti netekties? Nejauti gailes�io?

Alaisa matė atsakym� Orianos veide.

��Jo mirtis man nesukelia didesnių jausmų nei nusibaig�s �uva gatvėje. Jis nemylėjo man�s. Daugyb� metų a� gyvenau su �ia nuoskauda �irdyje. Dėl ko dabar turė�iau gedėti?�� Ji �engė �ingsnį ar�iau.�� Tai tave jis mylėjo. Tavyje jis matė save.�� Ji atgrasiai �yptelėjo.�� Tavimi jis pasitikėjo, su tavimi dalijosi did�iausiomis paslaptimis.

Alaisa buvo apmirusi nuo sukrėtimo, ta�iau jos skruostai vis tiek paraudo.

��K� turi omenyje?�� tarė ji, bijodama i�girsti atsakym�.

��Tu puikiai �inai, k� turiu omenyje,�� su�nyp�tė Oriana.�� Ar tu tikrai manai, kad a� ne�inau apie jūsų vidurnak�io pokalbius?�� Ji �engė dar ar�iau.�� Dabar, kai jis tav�s nebegina, tavo gyvenimas, sesute, pasikeis. Visk� pernelyg ilgai tvarkei savaip.

Oriana staigiai i�tiesė rank� ir sugriebė Alais� u� rie�o.

��Pasakyk man, kur yra tre�ioji knyga?

� Ne�inau, apie k� tu kalbi.

Oriana tvojo jai antausį.

��Kur ji?�� su�nyp�tė Oriana.�� �inau, kad j� turi.

��Paleisk mane.

��Ne�aisk su manimi. Jis juk atidavė j� tau. Kuo dar jis būtų pasitikėj�s? Pasakyk man, kur ji yra. A� ketinu j� gauti.

Alaisos nugara perbėgo �altis.

��Tu negali taip elgtis. Kas nors gali ateiti.

��Kas?�� į�ūliai paklausė ji.�� Pamir�ti, kad tavo tėvas nebegali tav�s apginti.

��Gijomas.

Oriana nusijuokė.

���inoma, a� pamir�au, kad tu susitaikei su vyru. Ar tu �inai, k� jis i� tikro mano apie tave?�� paklausė ji.�� Ar �inai?

Durys staiga atsivėrė ir dunkstelėjo į sien�.

��Pakaks!�� suriko Gijomas. Oriana tu�tuojau paleido Alaisos rank�. Jos vyras dideliais �ingsniais į�engė į men� ir suspaudė j� savo glėbyje.�� Mano �irdie, a� atėjau vos tik i�gird�s naujienas apie tavo tėvo mirtį. Man taip gaila.

��Kaip graudu!�� �iurk�tus Orianos balsas suardė jųdviejų intymum�.�� Paklausk jo, kas jį parvedė atgal į tavo lov�,�� tarė ji kand�iai, �velgdama Gijomui tiesiai į akis.�� O gal tu bijai i�girsti, k� jis pasakys? Paklausk jo. Tai ne meilė ir net ne aistra. Tas susitaikymas dėl knygos, nieko daugiau.

��Perspėju tave, prik�sk lie�uvį!

��Kodėl? Ar tu bijai i�girsti, k� a� dar galiu pasakyti?

Alaisa jautė tarp jų tvyran�i� įtamp�. �inoma. Ji i�kart suprato.

Ne. Tik ne tai.

��Ne tav�s jis trok�ta, Alaisa. Jam reikalinga knyga. �tai dėl ko jis grį�o į tavo men�. Kaip tu gali būti tokia akla?

Alaisa atsitraukė nuo Gijomo.

��Ar ji kalba ties�?

Jis staigiai atsigr�ė į j�. Jo akys liepsnojo neviltimi.

��Ji meluoja. Prisiekiu savo gyvybe, knyga man visi�kai nerūpi. A� jai nieko nepasakiau. Kaip a� galė�iau?

��Kai tu miegojai, jis apie�kojo men�. Jis negalėtų to paneigti.

��A� to nedariau,�� suriko jis.

Alaisa pa�velgė į jį.

��Ta�iau tu �inojai, kad tokia knyga ten yra?

Jo akyse �vystelėjo nerimas. Alaisa gavo atsakym��� tokį, kokio bijojo.

��Ji bandė �anta�uoti mane, kad padė�iau jai, ta�iau a� atsisakiau.�� Jo balsas suvirpėjo.�� Alaisa, a� atsisakiau.

��Kuo ji tave taip supan�iojo, kad gali tau kelti tokius reikalavimus?�� paklausė ji tyliai, beveik pa�nib�domis.

Gijomas i�tiesė į j� rankas, norėdamas apkabinti, ta�iau ji atsitraukė.

Net ir dabar norė�iau, kad jis tai neigtų.

Jis nuleido rankas.

��Vien� kart�, taip, a�... Atleisk man.

��Kiek per vėlu atgailauti.

Alaisa nekreipė dėmesio į Orian�.

��Ar tu j� myli?

Gijomas papurtė galv�.

��Ar tu nematai, k� ji daro? Ji bando mus sukir�inti.

Alaisa jautėsi pritrenkta: jis galvoja, kad ji vis dar galėtų juo pasitikėti.

Gijomas i�tiesė rankas.

��Alaisa, pra�au,�� maldavo jis,�� a� vis dar myliu tave.

��U�tenka,�� tarė Oriana, �engdama tarp jų.�� Kur knyga?

��A� neturiu.

��Kas turi?�� paklausė Oriana grasinamai.

Alaisa nusprendė nepasiduoti.

��Kam ji tau reikalinga? Kuo ji tau tokia svarbi?

��Papras�iausiai pasakyk man,�� atkirto ji,�� pasakyk, ir viskas tuoj pat baigsis.

��O jeigu nepasakysiu?

��Susirgti taip lengva,�� tarė ji.�� Tu slaugei tėv�. Galbūt tu jau taip pat sergi.�� Oriana atsisuko į Gijom�:�� Tu supranti, k� a� noriu pasakyti? Jeigu tu man prie�tarausi...

��A� neleisiu tau jai kenkti!

Oriana nusijuokė.

��Tavo padėtis vargu ar suteikia galimyb� man grasinti, Gijomai. A� turiu pakankamai tavo i�davystės įrodymų, kad atsidurtum kartuvėse.

��Įrodymai, kuriuos pati i�sigalvojai,�� suriko jis.�� Vikontas Trenkavelis tavimi netikės.

��Tu man�s neįvertini, jeigu manai, kad a� palikau vietos abejonėms. Ar i�drįsi rizikuoti?�� Ji vėl atsigr�ė į Alais�:�� Pasakyk, kur paslėpei knyg�, arba a� eisiu pas vikont�.

Alaisa sunkiai atsiduso. K� padarė Gijomas? Ji ne�inojo, k� ir begalvoti. Nepaisant pyk�io, kurį jautė, ji negalėjo prisiversti jį smerkti.

��Fransua,�� tarė ji.�� Tėvas atidavė knyg� Fransua.

Orianos akyse pasirodė dvejonė, bet ji i�nyko taip pat greitai, kaip ir buvo atsiradusi.

��Labai gerai, ta�iau perspėju tave, sese, jeigu meluoji, pasigailėsi.

Ji apsigr�ė ir nuėjo prie durų.

��Kur eini?

��Atiduoti pagarb� tėvui, kur daugiau? Ta�iau prie� tai a� saugiai palydėsiu tave į tavo men�.

Alaisa pakėlė galv� ir atrėmė sesers �vilgsnį.

��Tai visi�kai nebūtina.

��Ir dar kaip būtina. Jeigu Fransua negalės man padėti, norė�iau turėti galimyb� dar kart� pasikalbėti su tavimi.

Gijomas vėl kreipėsi į Alais�:

��Ji meluoja. A� nepadariau nieko blogo.

��Ar tu k� nors padarei, ar nepadarei, man visi�kai nerūpi,�� tarė Alaisa.�� Tu �inojai, k� darai, kai guleisi su ja. Dabar tiesiog palik mane.

Auk�tai i�kėlusi galv� Alaisa koridoriumi nuėjo į savo men�. Oriana ir �iranda nusekė paskui j�.

��A� grį�iu, kai tik pasikalbėsiu su Fransua.

��Daryk, kaip i�manai.

Oriana u�trenkė duris. Po akimirkos, kaip Alaisa ir bijojo, spynoje pasisuko raktas. Ji girdėjo Gijom� �od�iuojantis su Oriana.

Alaisa u�sikim�o ausis, nenorėdama girdėti jų balsų. Ji negalėjo liautis įsivaizdavusi Gijom� ir Orian� vienas kito glėbyje. Ji negalėjo atsispirti mintims apie Gijom�, �nab�dantį jos seseriai �velnius �od�ius, kuriuos jis kalbėjo ir jai�� perlus, kuriuos ji saugojo prie pat �irdies.

Alaisa susidėjo dreban�ias rankas ant krūtinės. Ji jautė, kaip dau�osi �irdis�� pa�ėlusi ir i�duota. Ji sunkiai atsiduso.

Negalvok apie save.

Ji atsimerkė ir nuleido rankas, i� pagie�os gniau�dama kum��ius. Ji negali leisti sau būti silpnai. Jei tik ji palū�, Oriana pasisavins visk�, kas jai brangu. Nėra laiko apgailestauti ir grau�tis. Dabar jos pa�adas tėvui i�saugoti knygas svarbesnis u� jos sudau�yt� �irdį. Kad ir kaip būtų sunku, ji turi i�mesti Gijom� i� galvos. Ji leidosi įkalinama menėje dėl to, k� pasakė Oriana. Tre�ioji knyga. Oriana paklausė, kur ji paslėpusi tre�i�j� knyg�.

Alaisa nubėgo prie apsiausto, kuris vis dar kabėjo ant kėdės atkaltės. Sugriebusi jį, ji greitai ap�iuopė skvern�, kur buvo u�siuvusi knyg�.

Knygos nebebuvo.

Alaisa susmuko ant kėdės. J� apėmė neviltis. Oriana turi Simeono knyg�. Netrukus ji su�inos, kad Alaisa pamelavo apie knygos perdavim� Fransua, ir sugrį�.

Ta�iau kaip Esklarmondė?

Alaisa suprato, kad u� durų jau nesigirdi Gijomo riksmų.

Ar jis jau su ja?

Ji ne�inojo, k� galvoti. Kad ir kaip būtų, nesvarbu. Kart� i�dav�s, jis i�duotų j� ir vėl. Ji turi u�gniau�ti savo nuoskaud� ir bėgti, kol dar galima.

Alaisa praplė�ė levandų mai�elį ir i�sitraukė Skai�ių knygos nuora�o pergament�. Ji paskutinį kart� ap�velgė men�, kuri� manė būsiant savo namais am�inai.

Ji �inojo nebegrį�ianti.

Vos besulaikydama a�aras, ji priėjo prie lango ir i�ki�usi galv� pa�velgė į stog�. Vienintelis jos �ansas�� dingti, kol dar negrį�o Oriana.

*

Oriana nejautė nieko. Mirgan�ioje �vakių �viesoje ji stovėjo kojūgalyje prie karsto pakylos ir �velgė į tėvo kūn�. Liepusi tarnams i�eiti, ji pasilenkė, lyg norėtų pabu�iuoti tėv� į kakt�. Jos ranka nusileido ant tėvo rankos ir ji numovė nuo nyk��io labirinto �ied�. Oriana negalėjo patikėti, kad Alaisa buvo tokia kvaila ir paliko �ied� ant jo rankos.

Oriana i�sitiesė ir įsidėjo �ied� į ki�en�. Ji pataisė u�klot�, priklaupė ant vieno kelio prie�ais altorių, persi�egnojo ir i�ėjo ie�koti Fransua. 60 SKYRIUS

U�kėlusi koj� ant atbrailos, Alaisa u�sirop�tė ant palangės. Vien tik pagalvojus, k� susiruo�ė daryti, jai sukosi galva.

Tu nukrisi.

Jeigu ir taip, argi dabar tai svarbu? Tėvas mir�s. Gijomas j� i�davė. Galų gale tėvo nuomonė apie jos vyro būd� pasitvirtino.

K� dar galė�iau prarasti?

Alaisa, giliai įkvėpusi, atsargiai pakibo ant palangės ir de�ine koja ap�iuopė stogo �erpes. Mintyse �nab�dėdama mald�, ji pasiruo�ė smūgiui ir atleido rankas. Alaisa, lengvai dunkstelėjusi, nukrito ir tu�tuojau prarado pusiausvyr�. Risdamasi stogo �erpėmis �emyn, ji bevilti�kai ie�kojo į k� įsitverti�� ply�io sienoje, �erpių tarpo, bet k�, kas bent kiek j� sustabdytų.

Atrodė, kad kritimas niekada nesibaigs. Ta�iau staiga ji pajuto smarkų trūktelėjim� ir sustojo. Apsiausto skvernas u�kliuvo u� vinies. Drabu�is j� sulaikė. Alaisa sustingo, nedrįsdama nė krustelėti. Ji jautė, kaip įsitemp�s audeklas. Jis buvo geros kokybės, ta�iau i�temptas tarsi būgno oda galėjo bet kuri� akimirk� ply�ti.

Alaisa �vilgtelėjo vir�un į vinį. Jeigu ji ir pasiektų taip auk�tai, jai reikėtų abiejų rankų i�laisvinti drabu�į�� audeklas buvo kelis kartus apsivij�s metalinį smaigalį. Ji negalėjo rizikuoti nukristi. Vienintelė galimybė buvo palikti apsiaust� ir pamėginti u�sirop�ti atgal ant stogo, besijungian�io su vakarine i�orinės Komtalio pilies sienos dalimi. Ji turėtų prasisprausti pro medinių galerijos konstrukcijų ply�į. Gynybinės galerijos prie pilies sienos tarpai buvo siauri, ta�iau ji juk liekna. Verta pabandyti.

Stengdamasi nedaryti staigių judesių, ji i�tiesė rank� ir suėmusi vir�uje įstrigusį drabu�į pradėjo pama�u drėksti audekl�. Traukdama tai vien�, tai kit� pus�, ji i�plė�ė i� skverno lop� ir vėl galėjo laisvai judėti.

Alaisa i� prad�ių pritraukė vien� kelį, o paskui atsispyrusi ir kit�. Ji jautė prakaito la�us ant smilkinių ir tarpkrūtyje, kur buvo paslėpusi pergament�. Skaudėjo į �iurk�tų �erpių pavir�ių nubrozdint� od�. Sprindis po sprind�io ji rop�tėsi į vir�ų, kol atsidūrė prie gynybinės galerijos.

Alaisa i�tiesė rankas ir įsitvėrė medinių sijų, tai gr��ino jai pusiausvyr�. Ji pritraukė kelius ir susirietusi pradėjo spraustis į kamp� tarp pilies sienos ir galerijos rentinio. Ply�ys buvo gerokai ma�esnis, negu ji tikėjosi�� vos delno ilgio ir gal tris kartus tiek plo�io. Alaisa i�tiesė de�in� koj� ir, tvirtai įsispyrusi pariesta kairi�ja, vargais negalais įsmuko į tarp�. Atsiki��s kap�as su labirinto pergamentu pynėsi tarp kojų, ta�iau ji atkakliai stengėsi.

Nekreipdama dėmesio į skaudan�ius �onus, ji greitai atsistojo ir nuskubėjo galerija. Ji �inojo, kad sargybiniai nei�duos jos Orianai, ta�iau kuo grei�iau nusigaus i� Komtalio pilies į �v. Nazarijaus katedr�, tuo geriau.

Įdėmiai apsidairiusi, ar apa�ioje nieko nėra, Alaisa greitai nusileido kopė�iomis ir �oko ant �emės. Kojos bejėgi�kai sulinko ir ji trenkėsi ant nugaros, prarasdama kvap�.

Ji �vilgtelėjo į koply�ios pus�. Orianos ir Fransua nebuvo nė �enklo. Laikydamasi ar�iau sienos, Alaisa greitai praėjo pro arklides, trumpai stabtelėdama ties Tatu gardu. J� kankino tro�kulys. Ji būtų mielai pagird�iusi savo i�tro�kusi� kumel�, ta�iau visos vandens atsargos buvo skirtos karo �irgams.

*

Gatvės buvo pilnos pabėgėlių. Alaisa rankove prisidengė burn�, gindamasi nuo kan�ios ir ligos tvaiko, sunkia migla apgobusio miesto gatves. Su�aloti vyrai ir moterys, bejėgiai kūdikiai suaugusiųjų rankose�� visi �iūrėjo į pro �alį einan�i� Alais� nebyliomis, viltį praradusiomis akimis.

Aik�tė prie�ais �v. Nazarijaus katedr� buvo pilna �monių. Apsidairiusi per petį ir įsitikinusi, kad jos niekas neseka, Alaisa pravėrė duris ir įsmuko į vidų. Navoje miegojo �monės. Pavarg� nelaimėliai beveik nekreipė į j� dėmesio.

Ant pagrindinio altoriaus degė �vakės. Alaisa nuskubėjo �iaurine nava į ma�ai lankom� koply�i� su nedideliu paprastu altoriumi, kur j� buvo nusived�s tėvas. Grfridinio akmenimis sukreb�dėjo į priedang� sprunkan�ios pelės. Atsiklaupusi Alaisa i�tiesė rank� u� altoriaus, kaip buvo rod�s tėvas. Ji pastukseno pir�tais sienos pavir�iumi. I�g�sdintas i� slėptuvės i��oko voras ir, perbėg�s jos nuoga ranka, vėl pasislėpė.

Pasigirdo tylus spragtelėjimas. Alaisa atsargiai i�traukė akmenį ir pastūmusi jį į �alį i�tiesė rank� į atsivėrusi� dulkėt� ertm�. Ji surado ilg� plon� rakt�. Seno, nenaudojamo rakto metalas buvo apmūsoj�s. Alaisa įki�o rakt� į medinių durelių spyn�. Sugirg�dėjo vyriai ir sucypė akmenines grindis braukiantis durelių medis.

Alaisa smarkiai jautė tėvo esatį. Ji prikando lūp�, saugodamasi nei�skysti.

Viskas, k� gali jam padaryti.

Alaisa įki�o rank� į vidų ir i�traukė dė�ut�, kaip matė darant tėv�. Dė�utė buvo ne didesnė u� papuo�alų skrynel�, paprasta, be papuo�imų, su paprastu skl�s�iu. Ji pakėlė dangtelį. Viduje buvo avikailio mai�elis�� kaip ir tada, kai �i� viet� jai parodė tėvas. Ji lengviau atsiduso, tik dabar supratusi, kaip bijojo, kad Oriana �ia gali būti apsilankiusi anks�iau u� j�.

Suvokdama teturinti visi�kai nedaug laiko, Alaisa greitai paslėpė knyg� po drabu�iais ir sudėjo visk� atgal tiksliai taip, kaip buvo. Jeigu Oriana ar Gijomas �ino apie slaptaviet�, rad� dė�ut� vietoje, jie bent jau ne i�kart suskubs.

Ji leidosi bėgte atgal i� ba�ny�ios, slėpdama galv� po gobtuvu. Pravėrusi sunkias duris, ji i�tirpo i�kankintų, be tikslo miesto aik�tėje besigrumdan�ių �monių minioje. Jos tėv� pasiglem�usi liga spar�iai plito. Skersgatviai buvo pilni sugedusių ir yran�ių kūnų. Avių, o�kų ir galvijų dvėsenos skleidė nepakeliam� dvok�.

*

Alaisa neju�iomis pasuko Esklarmondės namo link. Nebuvo jokios prie�asties tikėtis, kad �įsyk pavyks�� pastarosiomis dienomis ji lankėsi daugyb� kartų, ir vis berg�d�iai. Ta�iau Alaisa neįstengė sugalvoti, kur dar galėtų eiti.

Daugelis namų pietiniame kvartale buvo u�vertomis langinėmis ir u�darytomis durimis�� taip pat ir Esklarmondės namas. Alaisa pakėlė rank� ir pabeldė į duris.

��Esklarmonde?

Alaisa pabeldė dar kart�. Ji paklibino duris, ta�iau jos buvo u�skl�stos.

��Sajhė?

Netrukus ji i�girdo atbėgan�io �mogaus �ingsnius ir at�aunam� skl�stį.

��Ponia Alaisa?

��Sajhė, dėkui Dievui. Grei�iau įleisk mane.

Durys prasivėrė tik tiek, kad ji galėtų prasisprausti į vidų.

��Kur tu buvai?�� tarė ji, stipriai jį apkabindama.�� Kas naujo? Kur Esklarmonde?

Alaisa pajuto savo delne ma�� Sajhė rank�.

��Eikite su manimi.

Jis nuvedė j� u� u�uolaidos į kambarį galinėje namo dalyje. Slėptuvės durelės grindyse buvo atidarytos.

��Tu vis� laik� �ia buvai?�� nustebo ji. Įsi�iūrėjusi į tams� ji i�vydo kopė�ių apa�ioje degant alyvin� lemp�.�� Rūsyje? Ar buvo grį�usi mano sesuo?

��Tai buvo ne ji,�� atsakė jis dreban�iu balsu.�� Grei�iau, Alaisa.

Alaisa nusileido pirmoji. Sajhė patraukė laikiklį ir slėptuvės durys, trinktelėjusios vir� jų galvų, u�sidarė. Jis nulipo kopė�iomis jai i� paskos ir nu�oko ant aslos likus kelioms pakopoms iki �emės.

���ia.

Jis nuvedė j� drėgnu tuneliu į nedidel� i�kast� ni�� ir pakėlė lemp� auk��iau, kad Alaisa galėtų pamatyti Esklarmond�, kuri nejudėdama gulėjo ant kailių ir antklod�ių krūvos.

��Ne,�� pribėgusi prie jos aiktelėjo Alaisa.

Jos galva buvo sutvarstyta. Alaisa kilstelėjo tvarstį ir i�sigandusi prisidengė burn�. Kairioji Esklarmondės akis buvo raudona, apsitraukusi kraujo plėvele. Nors �aizda buvo pridengta �variu kompresu, sutrai�kytame akiduobės pakra�tyje kybojo odos skutai.

��Ar galima k� nors padaryti?�� paklausė Sajhė.

Alaisa pakėlė u�klot�. Jai sutraukė pilv�. Per Esklarmondės krūtin� driekėsi ry�ki �iaurių nudeginimų juosta. Tose vietose, kur buvo deginta, oda buvo geltona ir pajuodusi.

��Esklarmonde,�� su�nab�dėjo ji, pasilenkusi prie jos.�� Ar girdi mane? Tai a�, Alaisa. Kas tai padarė?

Jai pasirodė, kad Esklarmondės veidas virptelėjo. Jos lūpos �iek tiek sujudėjo. Alaisa atsigr�ė į Sajhė.

��Kaip tu j� �ia atvedei?

��Padėjo Gastonas su broliais.

Ji nusisuko nuo su�alotos moters ir atsigr�ė į Sajhė.

��Kas jai nutiko, Sajhė?

Jis papurtė galva.

��Ar ji tau k� nors sakė?

��Ji...�� jo pasitikėjimas savimi pirm� kart� susvyravo,�� ji negali kalbėti... Jos lie�uvis...

Alaisa i�balo.

��Ne,�� sumurmėjo ji, apimta siaubo. Nutaisiusi tvirtesnį bals�, ji tyliai paklausė:�� Tai pasakyk man, k� �inai.

Jie privalėjo i�laikyti savitvard� ir jos nejaudinti.

��Kai su�inojome, kad Bezjė krito, menin� susirūpino, kad intendantas Peletjė gali apsigalvoti ir neleisti jums vykti su Trilogija pas Harif�.

��Ji buvo teisi,�� atsakė ji liūdnai.

��Senelė �inojo, kad mėginsite jį perkalbėti. Ta�iau Simeonas buvo vienintelis asmuo, kurio būtų paklaus�s intendantas Peletjė. A� nenorėjau, kad ji eitų,�� raudojo jis,�� ta�iau ji vis tiek i�ėjo į �ydų kvartal�. Nusekiau i� paskos, ta�iau laikiausi atstumo, kad ji man�s nepastebėtų. Mi�ke pame�iau j� i� akių. A� i�sigandau ir palauk�s iki saulės laidos leidausi atgal namo, galvodamas apie tai, k� ji man padarytų, jeigu grį�usi namo pamatytų, kad jos nepaklausiau. �tai tada...�� Jo balsas nutrūko, tik gintarinės akys blizgėjo i�bly�kusiame veide.�� I�kart supratau, kad tai ji. Ji susmuko prie vartų. Jos kojos kraujavo, lyg ji būtų nuėjusi ilg� keli�.�� Sajhė pakėlė akis į Alais�.�� A� norėjau pakviesti jus, ponia, ta�iau nedrįsau. Padedant Gastonui, mes nuleidome j� į rūsį. A� stengiausi prisiminti, k� ji būtų dariusi, kokius vaistus būtų naudojusi.�� Jis skėstelėjo rankomis.�� A� stengiausi, kiek galėjau.

��Tu visk� padarei gerai,�� kar�tai padr�sino jį Alaisa.�� Esklarmondė tavimi did�iuosis.

Krustelėjimas lovoje patraukė jų dėmesį. Jie abu tu�tuojau atsigr�ė.

��Esklarmonde?�� tarė Alaisa,�� ar girdi mane? Mes abu �ia. Tu saugi.

��Ji nori ka�k� pasakyti.

Alaisa pamatė energingus rankų judesius.

��Manau, ji pra�o pergamento ir ra�alo,�� tarė ji.

Padedant Sajhė, Esklarmondei pavyko u�ra�yti.

��Spėju, kad �ia �Fransua�,�� tarė susiraukdama Alaisa.

��K� tai rei�kia?

��Ne�inau. Galbūt jis galėtų padėti?�� tarė ji.�� Paklausyk man�s, Sajhė. Turiu blogų �inių. Simeonas veikiausiai negyvas. Mano tėvas... Mano tėvas mirė.

Sajhė paėmė j� u� rankos. Jo gestas buvo toks rimtas, kad jos akys paplūdo a�aromis.

��Man taip gaila,�� tarė jis.

Alaisa įkando sau į lūp�, kad nepravirktų.

��Dėl jų�� Simeono ir Esklarmondės�� privalau tesėti savo �odį ir surasti keli� pas Harif�. A� teturiu...�� jos balsas vėl sudrebėjo,�� apgailestauju, ta�iau turiu tik �od�ių knyg�. Simeono knyga dingo.

��Ta�iau intendantas Peletjė davė j� jums.

��Sesuo j� paėmė. Mano vyras įleido j� į mūsų men�,�� tarė ji.�� Jis... jis atidavė �irdį mano seseriai. Juo nebegalima pasitikėti, Sajhė. Dėl to a� nebegaliu grį�ti į pilį. Tėvui mirus, niekas jų nebesustabdys.

Sajhė pa�velgė į senel� ir vėl į Alais�.

��Ar ji i�gyvens?�� paklausė tyliai.

��Ji labai su�alota, Sajhė. Ji nebematys kairi�ja akimi, bet u�krėtimo nėra. Jos dvasia tvirta. Jeigu norės, pasveiks.

Jis linktelėjo, staiga tap�s gerokai vyresnis negu vienuolikos metų.

��Ta�iau tau leidus, Sajhė, a� paim�iau Esklarmondės knyg�.

Akimirk� atrodė, kad jis galų gale pravirks.

��Tos knygos taip pat nėra,�� galiausiai pasakė jis.

��Ne!�� su�uko Alaisa.�� Kaip?

���monės, kurie padarė jai tai... Jie atėmė ir knyg�,�� tarė jis.�� Menin� pasiėmė knyg� eidama į �ydų kvartal�. Ma�iau, kaip ji i�traukė j� i� slėptuvės.

��Tik viena knyga,�� suaimanavo Alaisa, pati kone verkdama.�� Viskas prarasta. Viskas buvo veltui.

*

Kitas penkias dienas jie gyveno labai keist� gyvenim�.

Alaisa ir Sajhė pakaitomis tamsos priedangoje eidavo į gatves. Buvo visi�kai ai�ku, kad jokiu būdu nepavyks nepastebėtiems i�trūkti i� Karkasonės. Apgultis buvo nepralau�iama. Prie kiekvienų vartų ir vartelių, kiekvieno bok�to papėdėje stovėjo sargyba. Miesto sienas supo glaudus karių ir plieno �iedas. Dien� naktį apgulties ma�inos bombardavo miest�. Karkasonės gyventojai jau nebe�inojo, ar jie girdi dunksint sviedinius, ar tai tik sviedinių aidas dunksi jų galvose.

Jie su palengvėjimu grį�davo į tamsius vėsius tunelius, kur laikas buvo sustoj�s, nebuvo nei dienos, nei nakties. 61 SKYRIUS

Gijomas stovėjo did�iosios guobos paunksnėje Garbės kiemo viduryje.

Prie Narbono vartų atjojo Osero grafas, �ito abato atstovas, ir pasisiūlė vadovauti deryboms. Toks netikėtas pasiūlymas gr��ino vikontui Trenkaveliui būding� optimizm�. Tai buvo matyti i� jo veido i�rai�kos ir laikysenos, kai jis kreipėsi į dvari�kius. Vikonto viltis ir tvirtumas �iek tiek padr�sino ir susirinkusiuosius.

Netikėto abato pozicijos poky�io prie�astis buvo miglota. Kry�iuo�ių pa�anga buvo menka, ta�iau apgultis truko vos kiek daugiau nei savaitꠗ tai buvo visi�kas niekis. Ta�iau ar svarbu, kokie abato motyvai? Vikontas Trenkavelis tvirtino, kad ne.

Gijomas beveik nesiklausė. Įkliuv�s į savo paties rankomis nuaust� tinkl�, jis nesuvokė, kaip i� jo i�trūkti�� �ia negalėjo pagelbėti nei �od�iai, nei kardas. Gijomas gyveno tarsi ant peilio a�menų. Alaisa jau penkta diena dingusi. Jis pasiuntė slapt� paie�kos būrį į Auk�tutinį miest� ir i�nar�ė Komtalio pilį, ta�iau taip ir nepaai�kėjo, kur j� laiko įkalinusi Oriana. Gijomas susipainiojo savo paties apgavys�ių pinklėse. Pernelyg vėlai jis suvokė, kaip gerai tam dirv� paruo�ė Oriana. Jeigu jis dabar nedarytų, ko ji nori, būtų paskelbtas i�daviku, dėl to nukentėtų ir Alaisa.

��Taigi, mano bi�iuliai,�� galiausiai tarė Trenkavelis,�� kas norėtų lydėti mane �ioje kelionėje?

Gijomas pajuto į nugar� skaud�iai bedant Orianos pir�t�. Jis nevalingai �engtelėjo į priekį. Priklaup�s ant kelio, ant kardo rankenos padėj�s rank�, jis pasisiūlė į palyd�. Reimonui Ro�ė dėkingai tap�nojant per petį, Gijomas degė i� gėdos.

��Gijomai, mes esame be galo tau dėkingi. Kas dar norėtų vykti su tavimi?

Prie Gijomo prisidėjo dar �e�etas �evaljė. Tarp jų prasmuko Oriana ir nusilenkė vikontui.

��Jums leidus, mesire.

I� prad�ių Kongo vyrų minioje nepastebėjo savo �monos. Kai pamatė, paraudo ir, suglum�s i� gėdos, suplojo delnais, tarsi vaikytų varnas i� pasėlių lauko.

��Traukis, moterie,�� pralemeno jis savo spigiu balsu.�� Tau �ia ne vieta.

Oriana nekreipė į jį dėmesio. Trenkavelis pakėlė rank� ir pakvietė j� prieiti ar�iau.

��K� jūs norite pasakyti, ponia?

��Atleiskite man, mesire, garbieji riteriai, draugai... mano vyre. Jums leidus ir Dievui palaiminus, a� norė�iau dalyvauti �ioje misijoje. Netekau tėvo ir dabar, atrodo, praradau seserį. �is sielvartas mane slegia. Ta�iau jeigu mano vyras leistų, norė�iau i�sivaduoti i� sielvarto ir �iuo poelgiu i�reik�ti meil� jums, mesire. To būtų norėj�s mano tėvas.

Kongo atrodė taip, lyg lauktų, kada po kojomis prasivers �emė ir jis prasmegs skrad�iai. Gijomas stovėjo nudelb�s akis. Vikontas Trenkavelis nepajėgė nuslėpti savo nuostabos.

��Su visa pagarba, ponia, turiu jums prane�ti, kad �is darbas�� ne moterims.

��Tokiu atveju a� siūlausi savanore įkaite. Mesire, atsivesdami mane, jūs įrodysite savo ketinimų tikrum�. Tai bus ai�kus �enklas, kad Karkasona ruo�iasi laikytis derybų susitarimų.

Trenkavelis kiek pam�stė ir atsigr�ė į Kongo.

��Ji jūsų �mona. Ar galite leisti jai vykti?

�eanas pradėjo mik�ioti ir trinti prakaituojan�ius delnus į savo tunik�. Jis norėjo nesuteikti leidimo, ta�iau buvo ai�ku, kad vikontas mano, jog pasiūlymas naudingas.

��Mano pageidavimai tegali tarnauti jūsų siekiams,�� sumurmėjo jis.

Trenkavelis parodė jai atsistoti.

��Jūsų velionis tėvas, mano brangus bi�iulis, did�iuotųsi jūsų elgesiu �iandien.

Oriana pa�velgė į jį i� po savo juodų blakstienų.

��Jums leidus, ar galė�iau drauge pasikviesti ir Fransua? Jis, kaip ir mes visi, gedėdami mano garbingojo tėvo, mielai sutiktų, pasinaudodamas proga, tarnauti jums.

Gijomas pajuto gerkle kylant tul�į. Jis negalėjo patikėti, kad bent kas nors i� susirinkusiųjų priims apsimestinius Orianos jausmus u� gryn� pinig�. Ta�iau ja patikėjo. Visų veiduose �vietė susi�avėjimas ir tik jos vyras i�siskyrė i� kitų. Gijomas niekinamai �yptelėjo. Tik jis ir Kongo �inojo tikr�j� Orianos vert�. Visus kitus papirko jos gro�is ir malonūs �od�iai. Kaip ir jį patį kadaise.

Gijomas, pasi�lyk�tėj�s iki �irdies gelmių, pa�velgė į atokiau stovintį Fransua. Jo veidas buvo bejausmis, tarsi tobula kaukė.

��Jeigu manote, kad tai padės mūsų misijai, ponia,�� atsakė Trenkavelis,�� tuomet a� leid�iu.

Oriana dar kart� padarė reverans�.

��Dėkoju jums, mesire.

Jis pliauk�telėjo delnais.

��Balnokite �irgus.

*

Jojant per dykviete tapusį nusiaubt� kra�t�, Oriana laikėsi greta Gijomo. Jie jojo prie Nevero grafo palapinės, kurioje turėjo vykti derybos. Miestie�iai, kurie įstengė u�lipti ant Auk�tutinio miesto sienų, tyliai stebėjo tolstan�i� misij�.

Vos tik jie įjojo į stovykl�, Oriana spruko į �alį. Nepaisydama ga�lių ir �iurk��ių kareivių �ūksnių, ji nusekė paskui Fransua pro palapinių ir vėliavų jūr�. Galiausiai jie atsidūrė prie �alių ir sidabrinių �artro vėliavų.

��Ponia, pra�om �ia,�� sumurmėjo Fransua, rodydamas į �iek tiek atokiau nuo visų pastatyt� palapin�. Jiems prisiartinus pakilo sargybiniai ir sukry�iavo ietis u�kirsdami įėjim�. Vienas i� sargybinių pa�ino Fransua ir linktelėjo.

��Pasakykite savo ponui, kad atvyko ponia Oriana, velionio Karkasonos ūkved�io duktė, ir pra�o lordo Evriu audiencijos.

Oriana atvykdama �ia beproti�kai rizikavo. Ji �inojo i� Fransua pasakojimų apie lordo �iaurum� ir kar�t� būd�. Ta�iau ant kortos ji buvo pasta�iusi visk�.

��Kokiu reikalu?�� grie�tai paklausė sargybinis.

��Mano ponia nekalbės su niekuo kitu, tik su pa�iu lordu Evriu.

Sargybinis padvejojo ir pasilenk�s �murk�telėjo į palapin�. Po kelių akimirkų jis i�ėjo ir nurodė jiems sekti paskui.

Jau pirmasis �vilgsnis į Gi de Evriu patvirtino, kad niekas nesiruo�ia i�sklaidyti jos nuog�stavimų. Jai įėjus į palapin�, jis buvo atsuk�s nugar�. Jis atsigr�ė ir nutvilkė j� titnago spalvos akių, �iban�ių bly�kiame veide, �vilgsniu. Jo juodi plaukai buvo sutepti aliejumi ir su�ukuoti į vir�ų prancūzi�ku stiliumi, apnuoginant kakt�. Jis atrodė lyg kirsti pasiruo��s vanagas.

��Ponia, a� daug girdėjau apie jus.�� Jo balsas buvo ramus, ta�iau gilumoje skambėjo plienas.�� Nesitikėjau patirti malonum� asmeni�kai susitikti su jumis. Kuo galė�iau būti naudingas?

��Tikiuosi, kad galėsiu i�girsti, kuo a� galė�iau būti jums naudinga,�� atsakė ji.

Jai dar nespėjus susivokti, Evriu jau buvo nutvėr�s j� u� rie�o.

��Patariu nesi�vaistyti prie� mane gudriais �odeliais. Jūsų kaimieti�kos Pietų manieros �ia nepadės.�� U� nugaros ji jautė sunkiai besivaldantį Fransua.�� Ar atne�ėte man naujienų? Taip ar ne? Kalbėkite.

Oriana i� paskutiniųjų tvardėsi.

��Nes��ininga taip elgtis su �mogumi, atne�an�iu jums, ko labiausiai geid�iate,�� tarė ji, atremdama jo �vilgsnį.

Evriu pakėlė rank�.

��Dar prie� pasigirstant pirmai gaidai, siūlan�iai man palaukti, galėjau i�gauti i� jūsų vis� informacij�. Bū�iau sutaup�s mums abiem laiko.

Oriana vėl atrėmė jo �vilgsnį.

��Tada su�inotumėte tik dalį �inių, kurias a� galė�iau suteikti,�� tarė ji kiek įmanoma ramiau.�� Daug įdėjote į savo �ygį dėl Labirinto trilogijos. A� galiu duoti tai, ko jums reikia.

Evriu kiek pa�iūrėjo į j� ir nuleido rank�.

��Jūs dr�si, ponia Oriana, pripa�įstu tai. Pa�iūrėsime, ar jums taip pat nestinga ir nuovokos.

Jis spragtelėjo pir�tais ir tarnas atne�ė padėkl� su vynu. Orianos rankos smarkiai drebėjo ir ji nerizikavo imti taurės.

��Dėkoju, lorde, ta�iau atsisakysiu.

��Kaip norite,�� tarė jis, mostu rodydamas jai sėstis.�� Ko gi jūs, ponia, i� man�s pageidaujate?

��Noriu, kad pasiimtumėte mane į �iaur� vykdami namo, kai duosiu jums tai, ko ie�kote.�� I� jo veido i�rai�kos Oriana suprato galų gale jį nustebinusi.�� Kaip �mon�.

��Jūs turite vyr�,�� tarė Evriu, �velgdamas į u� jos stovintį Fransua patvirtinimo.�� Trenkavelio ra�tininkas, girdėjau. Argi ne taip?

Oriana atrėmė jo �vilgsnį.

��Apgailestauju, ta�iau mano vyras �uvo u� miesto sienų vykdydamas savo pareig�.

��Priimkite mano u�uojaut� dėl netekties,�� tarė Evriu, bok�teliu suglausdamas ilgus plonus pir�tus.�� �i apgultis gali u�trukti metų metus. Kodėl jūs taip įsitikinusi, kad a� grį�iu į �iaur�?

��A� tikiu, mano pone, lorde Evriu,�� tarė ji, atsargiai rinkdamasi �od�ius,�� kad esate �ia tik dėl vieno tikslo. Jeigu, mano padedamas, jūs galėsite greitai sutvarkyti savo reikalus Pietuose, neį�velgiu jokių prie�as�ių, galin�ių sulaikyti jus �ia ilgiau kaip numatytos keturiasde�imt dienų.

Evriu nenoromis �yptelėjo.

��Jūs netikite savo valdovo Trenkavelio derybiniais sugebėjimais?

��Reik�dama savo pagarb� visiems, po kurių vėliavomis jūs kaunatės, turiu pasakyti, kad netikiu, jog mūsų garbingasis abatas ketintų �i� misij� baigti diplomatinėmis priemonėmis.

Evriu įdėmiai gr�ė j� akimis. Oriana sulaikė kvap�.

��Jūs smagiai kertate, ponia Oriana,�� galiausiai tarė jis.

Ji nulenkė galv� netardama nė �od�io. Jis atsistojo ir priėjo prie jos.

��Priimu jūsų pasiūlym�,�� tarė jis, duodamas jai taur�.

�į kart� ji paėmė j�.

��Dar vienas dalykas, mano pone,�� tarė ji.�� Vikonto Trenkavelio būryje yra vienas �evaljė, Gijomas Diuma. Tai mano sesers vyras. Jeigu galėtumėte, pra�y�iau apriboti jo veiklos laisv�.

��Visam laikui?

Oriana papurtė galv�.

��Jis dar gali būti reikalingas mūsų planui. Ta�iau būtų patartina apriboti jo įtak�. Vikontas Trenkavelis palankus jam, ir kai mano tėvo nebėra...

Evriu linktelėjo galv� ir i�siuntė Fransua.

��Dabar, mano Oriana,�� tarė jis, kai tik jie liko vieni,�� be jokių gudravimų klokite savo pasiūlymus. 62 SKYRIUS

��Alaisa, Alaisa! Pabusk!

Ka�kas purtė jos petį. Tai neteisinga. Ji sėdėjo ant upės kranto, supama proskynos ramybės. Med�ių paunksnėje �aidė saulė. Tarp kojų pir�tų �iurleno gaivus �altas vanduo. Saulės spinduliai pro med�ių lapus glostė skruost�. Burnoje ji jautė stiprų Korbjeros vyno skonį, nosis buvo pilna svaigaus �iltos baltos duonos, kuri� ji k� tik ragavo, aromato.

�alia jos ant �olės miegojo Gijomas.

Pasaulis buvo toks �alias. Dangus buvo �ydras �ydras.

Ji krūptelėjusi pabudo ir vėl atsidūrė drėgno urvo prieblandoje. Prie jos stovėjo Sajhė.

��Ponia, pabuskite.

Alaisa, sukaupusi jėgas, atsisėdo.

��Kas nutiko? Ar Esklarmodei viskas gerai?

��Vikontas Trenkavelis suimtas.

��Suimtas?�� paklausė ji priblok�ta.�� Kas jį suėmė? Kur?

��Kalbama, kad tai i�davystė. �monės pasakojo, kad prancūzai atsiviliojo jį į savo stovykl� ir sulaikė jėga. Kiti sako, jog jis pasidavė, kad būtų i�saugotas miestas. Ir...

Sajhė balsas nutrūko. Net ir prieblandoje ji matė Sajhė paraudus.

��Kas yra?

��Kalbama, kad vikonto palydoje buvo ponia Oriana ir �evaljė Diuma.�� Jis padvejojo.�� Jie taip pat negrį�o.

Alaisa greitai atsistojo. Ji �vilgtelėjo į ramiai miegan�i� Esklarmond�.

��Ji ilsisi. Kol kas ji gali pabūti be mūsų. Eime, turime su�inoti, kas dedasi.

Jie greitai perbėgo urvu ir u�lipo kopė�iomis. Alaisa atidarė slėptuvės dangtį ir paskui save i�traukė Sajhė.

Prisigrūdusiose gatvėse be tikslo bla�kėsi sutrik� �monės.

��Ar galite man pasakyti, kas �ia vyksta?�� su�uko ji pro �alį bėgan�iam vyrui.

Jis papurtė galv� ir nesustodamas nubėgo. Sajhė paėmė j� u� rankos ir nusitempė į nedidelį namelį prie�ingoje gatvės pusėje.

��Gastonas �inos.

Alaisa nusekė paskui jį. Jai įėjus, Gastonas ir jo brolis Poncijus atsistojo.

��Ponia.

��Ar tiesa, kad vikontas pagrobtas?�� paklausė ji.

Gastonas linktelėjo.

��Vakar ryt� Osero grafas atvyko pasiūlyti surengti vikonto Trenkavelio ir Nevero grafo susitikim� dalyvaujant abatui. Vikontas i�vyko su nedidele palyda. Palydoje buvo ir jūsų sesuo. Kas buvo po to, niekas ne�ino. Arba valdovas Trenkavelis pasidavė savo valia, kad sugr��intų mums laisv�, arba jis buvo ka�kaip apgautas.

��Niekas negrį�o,�� pridūrė Poncijus.

��Kad ir kaip būtų, karas baigėsi,�� tarė Gastonas tyliai.�� Įgula pasidavė. Prancūzai jau perėmė pagrindinius vartus ir bok�tus.

��K�!?�� su�uko Alaisa, kar�tligi�kai dairydamasi į veidus ir negalėdama patikėti.�� Kokios pasidavimo s�lygos?

��Visiems pilie�iams�� katarams, �ydams ir katalikams�� leid�iama palikti Karkason� i�einant taip, kaip stovi apsireng�, nesibaiminant dėl savo gyvybės ir nieko nei�sine�ant.

��Nebus tardymų? Nebus deginimų?

��Regis, ne. Visas miestas i�tremiamas, ta�iau miestie�iai nebus �alojami.

Alaisa susmuko kėdėje nelaukdama, kol kojos liausis j� laikiusios.

��O kaipgi ponia Agnesa?

��J� ir jaun�jį princ� pa�adėta saugiai perduoti Fua grafo �inion su s�lyga, kad ji atsisakys visų pretenzijų, susijusių su savo sūnumi.�� Gastonas atsikrenk�tė.�� Apgailestauju, ponia, dėl to, kas nutiko jūsų vyrui ir seseriai, kad juos praradote.

��Ar �inomas kitų vyrų likimas?

Poncijus papurtė galv�.

��Tai juk klasta, ar ne?�� su�uko ji desperati�kai.

��Negalime to su�inoti. Tik kai prasidės i�sikraustymas, pamatysime, ar prancūzai tokie geranori�ki, kokie dedasi.

��Visi turi i�eiti pradėjus skambinti vakaro varpams pro Odo vartus, vienintelius vartus Auk�tutinio miesto vakaruose.

��Tada viskas baigta,�� tarė ji vos girdimai.�� Miestas pasidavė.

Mano tėvui bent jau nereikia matyti vikonto prancūzų naguose.

��Esklarmondės būklė kasdien gerėja, ta�iau ji dar silpna. Ar galė�iau jūsų dar kart� papra�yti paslaugos, kad palydėtumėte j� i� miesto?�� Ji patylėjo.�� Dėl tam tikrų prie�as�ių, kurių a� nedrįs�iau atskleisti, jūsų pa�ių ir ypa� Esklarmondės labui būtų i�mintingiausia, jeigu mes keliautume atskirai.

Gastonas linktelėjo.

��Jūs bijote, kad tie, kas j� �itaip �iauriai su�alojo, gali vėl jos ie�koti?

Alaisa nustebusi pa�velgė į jį.

��Na, taip.

��Ponia Alaisa, mums garbė jums padėti.�� Jis paraudo.�� Jūsų tėvas... jis buvo doras �mogus.

Ji linktelėjo.

��Taip, buvo.

*

G�stantys besileid�ian�ios saulės spinduliai nuspalvino i�orines Komtalio pilies sienas ry�kiai oran�ine spalva. Pilies kiemuose, praėjimuose ir did�iojoje menėje tvyrojo tyla. Visur buvo tu��ia, apleista.

Prie Odo vartų grumdėsi sargybinių varomi i�g�sdinti, sutrik� miestie�iai, minioje bevilti�kai besistengiantys nepamesti i� akių savo mylimųjų. Jie kreipė �vilgsnius nuo prancūzų kareivių, su panieka �velgian�ių į juos, lyg jie būtų ne �monės. Jų rankos ilsėjosi ant kardų rankenų, tarsi telauktų progos.

Alaisa vylėsi gerai u�simaskavusi. Ji krypavo į priekį vilkdama kojas, apautas per dideliais vyri�kais batais, stengdamasi neatsilikti nuo priekyje �engian�io vyro. Krūtin� ji buvo persiri�usi rai��iu, kad �i atrodytų lygesnė, ir paslėpusi po juo pergament� bei knyg�. Apsimovusi kelnėmis, apsivilkusi mar�kiniais ir u�sidėjusi �iaudin� skrybėl�, ji atrodė kaip bet kuris kitas berniokas. U� �andų prisiki�o akmenukų, kad pakeistų savo veido form�. Ji nusikirpo plaukus ir įtrynusi purvu juos patamsino.

Srautas pama�u slinko į priekį. Alaisa ėjo nepakeldama akių, būg�taudama susidurti su kuo nors, kas galėtų j� atpa�inti ir i�duoti. Artėjant prie vartų, �monių srautas tapo paviene vora. Sargyboje stovėjo keturi kry�iuo�iai bukomis ir negailestingomis veido i�rai�komis. Jie stabdė �mones ir vertė juos pakelti rūbus bei parodyti, ar nieko slapta po jais negabena.

Alaisa matė, kaip sargybiniai sustabdė Esklarmondės ve�im�. Prisidengdamas burn� skepeta, Gastonas ai�kino, kokia ligota esanti jo motina. Sargybinis atitraukė u�dangal� ir tuoj pat at�oko. Alaisa slapta �yptelėjo. Ji kiaulės �lapimo pūslėje buvo u�siuvusi pa�vinkusios mėsos, o vėliau apvyniojo jos kojas ne�variais kruvinais tvars�iais.

Sargybinis pamojo jiems eiti.

Sajhė buvo u� kelių �eimų u� jos. Jis keliavo su sėnher ir na Kuza bei jų �e�iais vaikais, kurie buvo pana�aus gymio. Ji patamsino ir jo plaukus, įtrynusi juos purvu. Vienintelis dalykas, ko ji nepajėgė u�maskuoti, buvo jo akys, tad jam buvo grie��iausiai nurodyta į niek� ne�iūrėti.

Vora vėl trūktelėjo į priekį. Mano eilė. Jie buvo sutar�, kad jeigu kas nors jai k� sakytų, ji apsimes nesuprantanti.

��Tu, valstieti, k� �ia ne�i?

Ji dar �emiau nulenkė galv�, vos atsispirdama pagundai paliesti krūtinės rai�tį.

��Ei, tu!

Ore su�vilpė lazda ir Alaisa įsitempė, laukdama smūgio. Ta�iau smūgio nebuvo. Vietoj jos ant �emės krito priekyje ėjusi mergaitė. Ji gaudė purve savo skrybėl�. Pakėlusi i�g�sdintas akis, ji �velgė į u�puolik�.

��Canhot66.

��K� ji sako?�� suniurzgė sargybinis.�� Nesuprantu nė �od�io jų �nektos.

��Ji turi �unelį.

Aplinkiniai nė nespėjo suprasti, kas vyksta, kai kareivis i�plė�ė �unį jai i� rankų ir pervėrė jį ginklu. Mergaitės suknelė apsita�kė krauju.

��Pirmyn! Grei�iau.

Mergaitė buvo sukrėsta ir nejudėjo. Alaisa padėjo jai atsistoti ir paragino eiti. Ji vedė j� pro vartus, kovodama su pagunda atsigr�ti ir pa�iūrėti, kur Sajhė. Netrukus ji jau buvo u� vartų.

�tai, a� juos matau.

Nuo kalvos vir�ūnės į vartus �velgė prancūzų didikai. Turbūt ne vadai, pamanė Alaisa, jie veikiausiai laukia, kol pasibaigs persikraustymas ir galės į�engti į miest�. Tai buvo riteriai, dėvintys Burgundijos, Nevero ir �artro apdarus.

Virtinės gale, ar�iausiai kelio, ant galingo �irmo er�ilo sėdėjo auk�tas prakaulus vyras. Nepaisant ilgos pietų vasaros, jo oda buvo balta lyg sūris. Prie jo stovėjo Fransua. �alia Alaisa atpa�ino Orian�, dėvin�i� pa�įstama raudona suknia.

Ta�iau kur Gijomas?

Tik eik ir nekelk nuo �emės akių.

Ji praėjo taip arti, kad u�uodė balnų ir pakinktų odos kvap�. Ji jautė deginan�ias Orianos akis.

Senas vyras skausmo pilnomis liūdnomis akimis palietė jos rank�. Jis pra�ė pagalbos leid�iantis sta�iu �laitu. Sėkmė lydėjo j� reikiamu metu�� Alaisa davė jam atsiremti į petį. Visiems atrodydami tarsi senelis ir anūkas, jie praėjo nepa�inti įdėmiai besi�valgan�ios Orianos panosėje.

Atrodė, kad kelias niekada nesibaigs. Galų gale jie pasiekė paunksn� �laito apa�ioje, kur prasidėjo mi�kinga ir pelkėta lyguma. Alaisa �iūrėjo, kaip jos palydovas vėl susitinka su sūnumi ir mar�ia. Ji atsiskyrė ir tyliai pradingo tarp med�ių.

Vos tik pasitraukusi i� atviros vietos, Alaisa i�spjovė i� burnos akmenis. �andai i� vidaus buvo i�d�iūv� ir �iurk�tūs. Ji pamasa�avo �andikaulį, norėdama i�vaikyti stingulį, nusiėmė skrybėl� ir pir�tais perbraukė pastirusius plaukus. Jie buvo pasi�iau�� lyg drėgni �iaudai.

Jos dėmesį atkreipė riksmas prie vartų.

Ne, tik ne jį.

Kareivis laikė u� apykaklės nutvėr�s Sajhė. Ji matė, kaip jis mataruoja kojomis, stengdamasis i�trūkti. Jis ka�k� laikė rankoje. Ma�a dė�utė.

Alaisos �irdį persmelkė �altis. Ji negalėjo rizikuoti ir grį�ti, tad buvo bejėgė kuo nors padėti. Ponia Kuza pradėjo gin�ytis su kareiviu. �is smogė jai į galv� atgalia ranka ir ji krito į purv�. Sajhė pasinaudojo proga. Jis i�trūko i� vyro gniau�tų ir nulėkė �emyn �laitu. Ponas Kuza padėjo atsistoti �monai.

Alaisa u�gniau�ė kvap�. Akimirk� atrodė, kad viskas bus gerai. Kareivis nebesidomėjo. Ta�iau pasigirdo moters �ūksnis. �aukė Oriana, rodydama į Sajhė ir liepdama kareiviams jį sulaikyti.

Ji atpa�ino.

Sajhė�� ne Alaisa, ta�iau po jos jis geriausias jų grobis.

Tuojau pat kilo s�my�is. Du sargybiniai leidosi �laitu �emyn paskui Sajhė, ta�iau jis bėgo greitai, mikliomis kojomis ir pasitikėdamas savimi. Slegiami ginklų ir �arvų svorio, jie nė i� tolo negalėjo prilygti vienuolikme�iam berniukui. Alaisa tylomis ragino ir dr�sino jį, stebėdama, kaip jis vingiuoja ten ir �en, aplenkdamas ir per�okdamas nelygumus. Galiausiai jis pasiekė mi�ko prieglobstį.

Suvokusi, kad jis tuojau paspruks, Oriana liepė vytis Fransua. Jo �irgas nudundėjo keliu. Nors jis slys�iojo ir klupinėjo ant �lapios �emės, ta�iau atstumas spar�iai tirpo. Kai Sajhė nėrė į pami�kės krūmus, Fransua jau lipo jam ant kulnų.

*

Alaisa suprato, kad Sajhė bėga į pelkėt� kemsyn�, kur Odas dalijasi į kelias at�akas. �alia �emė atrodė tarsi pieva pavasarį, ta�iau giliau ji buvo pra�ūtinga. �monės aplenkdavo �i� viet�.

Alaisa įsirop�tė į medį, kad galėtų geriau matyti. Arba Fransua nesuprato, kur bėga Sajhė, arba jam buvo vis vien�� jis be perstojo ginė savo �irg� pentinais. Jis artėja. Sajhė suklupo ir kone pargriuvo, ta�iau vis tiek nesustodamas vingiais bėgo per kemsyn�, vesdamas persekiotoj� gervuogynais ir usnimis.

Staiga Fransua garsiai suriko, atkreipdamas visų dėmesį. U�pakalinės �irgo kojos ėmė smigti į liulantį dumbl�. I� siaubo pa�ėl�s gyvulys mataravo kojomis, ie�kodamas atramos. Kiekviena bevilti�ka pastanga tik greitino pra�ūtį apgaulingame akivare.

Fransua �oko i� balno, ketindamas plaukti į pelkės kra�t�, ta�iau negailestingai gniau�iamas dumblo grimzdo vis giliau ir giliau. Galiausiai pavir�iuje teliko jo pir�tų galai.

Netrukus viskas nutilo. Alaisai atrodė, kad net pauk��iai liovėsi �iulbėj�. Vis dar nerimaudama dėl Sajhė, ji nu�oko ant �emės ir i�kart jį pamatė. Jo veidas buvo pilkas kaip pelenai, apatinė lūpa virpėjo i� nuovargio, ta�iau jis tvirtai spaudė savo medin� dė�ut�.

��Nuved�iau jį pelkėn,�� tarė jis.

Alaisa u�dėjo rank� jam ant peties.

��Ma�iau. Protingai padarei.

��Ar jis taip pat buvo i�davikas?

Ji linktelėjo.

��Manau, Esklarmondė tai ir norėjo mums pasakyti.�� Alaisa suspaudė lūpas galvodama, kaip gerai, kad jos tėvas nesulaukė Fransua i�davystės. Ji nuvijo įkyri� mintį.�� Bet apie k� tu galvojai, Sajhė? Dėl Dievo meilės, kam tu ne�eisi t� dė�ut�? Ji vos nekainavo tau gyvybės.

��Senelė liepė man j� saugoti.

Sajhė i�tiesė pir�tus apimdamas abu dė�utės kra�tus i� apa�ios, kad galėtų juos vienu metu spustelėti. Pasigirdo garsus spragtelėjimas ir jis pasuko dė�utės apa�i�, atidarydamas slapt� stal�iuk�. Jis įki�o pir�tus ir i�traukė skiaut� audeklo.

��Tai �emėlapis. Senelė sakė, kad jums jo reikės.

Alaisa i�kart suprato.

��Ji net negalvojo, kad galės vykti su mumis,�� tarė ji sunkiai, kovodama su akis tvindan�iomis a�aromis.

Sajhė papurtė galv�.

��Ta�iau kodėl ji man nepasakė?�� paklausė Alaisa dreban�iu balsu.�� Ar ji manimi nepasitikėjo?

��Jūs nebūtumėte jos leidusi.

Alaisa, netekusi jėgų, atlo�ė galv� į med�io kamien�.

Mil�ini�ka u�duotis j� gniu�dė. Ji neįsivaizdavo, kaip be Esklarmondės pagalbos ras jėgų atlikti tai, ko i� jos buvo laukiama.

Lyg būtų skait�s jos mintis, Sajhė tarė:

��A� pasirūpinsiu jumis. Juk tai neilgam. Kai tik atiduosime �od�ių knyg� Harifui, grį�ime ir susirasime j�. Si es atal es atal. Viskas bus taip, kaip bus.

��Jeigu visi būtų tokie protingi kaip tu.

Sajhė paraudo.

��Mums reikia keliauti �tai �ia,�� tarė jis, rodydamas plane.�� �is kaimas nepa�ymėtas jokiame �emėlapyje, ta�iau senelė vadina jį Los Seresu.

�inoma. Saugotojų vardas ir vietovės pavadinimas.

��Matai?�� paklausė jis.�� Sabarto kalnuose.

Alaisa linktelėjo.

��Taip, taip,�� tarė ji.�� Galiausiai a�, regis, supratau.

SUGRĮ�IMAS Į KALNUS 63 SKYRIUS

Sabarto kalnai

2005 M. LIEPOS 8 D., PENKTADIENIS

Odrikas Bajaras sėdėjo prie tamsaus poliruoto med�io stalo savo namuose kalno papėdėje.

Svetainės lubos buvo �emos, grindys i�klotos didelėmis keturkampėmis kalnų raudon�emio spalvos plytelėmis. �iame name jis beveik nieko nekeitė. Atokiai nuo civilizacijos �ia nebuvo nei elektros, nei vandens, nei automobilių ar telefonų.

Ant stalo stovėjo �ibalinė lempa, �iuo metu u�gesusi. Prie jos buvo stiklinė taurė, beveik iki kra�to pripilta ginjoleto. Kambaryje jautėsi subtilus alkoholio ir vy�nių aromatas. Kitame stalo kra�te buvo �alvarinis padėklas su dviem stiklais ir neatkim�tu raudonojo vyno buteliu. Taip pat �ia stovėjo medinis dubuo su kvapiais sausainiais, u�dengtas drobine skepeta.

Bajaras buvo atvėr�s langines, kad matytų saulėtekį. Atėjus pavasariui, med�iai kaimo pakra�tyje apsipildavo stand�iais sidabriniais ir baltais pumpurais. Pakrantėse droviai stiebdavosi geltoni ir rausvi gėlių �iedai. Jais taip pat būdavo i�margintos gyvatvorės. Ta�iau �iuo metu spalvų paletė buvo skurdi. Beliko pilkai �ali kalnai, kurių am�inybės kaimynystėje jis jau taip ilgai gyvena.

Miegam�jį nuo svetainės skyrė u�uolaida. Ties galine siena stovėjo siauros lentynos, kurios dabar buvo beveik tu��ios. Sena piesta su grūstuvėliu, keletas dubenėlių ir �auk�tų, �so�iai. Taip pat knygos. Para�ytos jo paties ir did�iųjų katarų istorijos dainių�� Delteil, Duvernoy, Nelli, Marti, Brenon, Rou�uette. Arabų filosofijos darbai gulėjo greta senovės �ydų veikalų vertimų, �iuolaikinių ir senovės autorių monografijų. Ten, kur kadaise buvo sudėtos vaista�olės, pavilgai ir kiti vaistai, dabar buvo i�rikiuotos eilės knygų mink�tais vir�eliais, visi�kai nederan�ių tokioje aplinkoje.

Jis buvo pasireng�s laukti.

Bajaras pakėlė prie lūpų stikl� ir i�gėrė didelį gurk�nį.

Ta�iau jeigu ji neateis? Jeigu jis niekada nesu�inos tų paskutiniųjų valandų tiesos?

Jis atsiduso. Jeigu ji neateis, jis turės vienas nueiti paskutini�j� �ios ilgos kelionės dalį. To jis bijojo labiausiai. 64 SKYRIUS

I�au�us Alisa jau buvo u� kelių kilometrų į �iaur� nuo Tulūzos. Ji sustojo pakelės degalinėje ir i�gėrė du puodelius kar�tos, sald�ios kavos, norėdama �iek tiek nuraminti nervus.

Alisa dar kart� perskaitė lai�k�. Jis buvo i�siųstas Fua tre�iadienio ryt�. Lai�kas nuo Odriko Bajaro, kuriame paai�kinta, kaip nuva�iuoti iki jo namų. Alisa �inojo, kad lai�kas tikras. Ji atpa�ino smulki� ra�ysen�.

Alisa jautė turinti tik vien� galimybꠗ va�iuoti. Ji i�skleidė ant stalo �emėlapį, norėdama tiksliai i�siai�kinti, kur ji turi keliauti. �emėlapyje Bajaro hameau nebuvo pa�ymėtas, ta�iau jis buvo suminėj�s pakankamai kra�tovaizd�io orientyrų ir gretimų gyvenvie�ių, kad ji galėtų surasti vietov�.

Jis sakė es�s įsitikin�s, kad Alisa pa�insianti viet� vos j� pama�iusi.

*

Atsargumo dėlei, jeigu j� kartais sektų, Alisa oro uoste pakeitė nuomojam� automobilį į kitokios spalvos ir modelio. Ji suprato, kad jau seniai galėjo tai padaryti. Alisa t�sė kelion� į Pietus.

Ji va�iavo pro Fua į Andoros pus�, pro Taraskon�, o vėliau pagal Bajaro nurodymus. Ties Liuzenaku ji pasuko i� pagrindinio kelio ir va�iavo pro Lord� ir Bestijak�. Kra�tovaizdis pasikeitė, dabar jis priminė Alpių �laitus. Kalnų gėlės smulkiais �iedeliais, auk�ta �olė, nameliai tarsi �veicarijos kaime.

Ji prava�iavo pro did�iul� akmens skaldykl�, kuri �iojėjo kalno �laite tarsi baltas randas. Horizont� u�stojo auk�tai kylantys elektros stulpai, vasaros dangaus �ydrynės fone karojo stori juodi slidinėjimo trasų lynai.

Alisa perva�iavo Lo�ės up�. Kelias kilo vis sta�iau į kaln�, posūkiai darėsi staigesni, tad Alisa turėjo įjungti antr�j� pavar�. Nuo va�iavimo nesiliaujan�iomis kilpomis jau darėsi bloga, kai ji staiga atsidūrė ma�ame kaimelyje.

�ia buvo dvi parduotuvėlės ir kavinė su pora stalelių ir kėdėmis lauke ant grindinio. Nusprendusi, kad vertėtų pasitikrinti, ar vis dar va�iuoja teisinga linkme, Alisa nuėjo į kavin�, piln� cigare�ių dūmų. Būrelis pras�ioki�kos i�vaizdos vyrų vėjo nugairintais veidais ir mėlynais kombinezonais buvo u�sigul� bar�.

Alisa u�sisakė kavos ir demonstratyviai pasidėjo ant stalo �emėlapį. Svetimi, ypa� moterys, �ia nebuvo laukiami: kurį laik� su ja niekas nesikalbėjo, ta�iau galiausiai jai pavyko u�megzti pokalbį. Niekas nebuvo girdėj�s apie Los Seres�, ta�iau jie pa�inojo vietov� ir padėjo jai kuo galėdami.

Alisa va�iavo auk�tyn. Kelias pama�u virto takeliu, o galiausiai ir visi�kai i�nyko. Alisa sustabdė automobilį ir i�lipo. Tik dabar, supama pa�įstamo kra�tovaizd�io ir kvėpdama kalnų aromat�, ji suprato, kad i� tiesų apsuko rat� ir yra tolimojoje Sularako vir�ūnės pusėje.

Alisa u�lipo į auk��iausi� viet� ir prisidengė akis. Ji atpa�ino Kreiv�jį e�er�, ypatingos formos vandens telkinį, kurio jai sakė ie�koti vyrai bare. Netoliese tyvuliavo ir kitas vandens telkinys, vietinių vadinamas Velniae�eriu.

Galiausiai ji susiorientavo pagal �v. Baltramiejaus vir�ukaln�, esan�i� tarp Sularako kalno ir paties Monseguro.

Tiesiai į priekį pro �alius krūmus ir geltonus karklynus per rud� �em� vedė vienintelis takas. Kvepėjo tams�aliai buksmed�io lapai. Ji perbraukė per juos ranka ir tarp pir�tų pajuto ras�.

Alisa kilo į vir�ų de�imt minu�ių. Takas i�vedė į progum�. Ji atvyko.

Ten supamas griuvėsių stovėjo vieni�as vienaauk�tis namas. Pilko akmens mūras slėpėsi kalnų fone. Tarpduryje stovėjo vyras: liesas ir senas, pra�il�s, dėvintis �viesų kostium�, kurį ji prisiminė ma�iusi nuotraukoje.

Alisos kojos kilnojosi tarsi savaime. Ji nejautė �emės, �engdama paskutinius �ingsnius jo link. Bajaras �velgė ramiai, tarsi susting�s. Jis nenusi�ypsojo ir nei�tiesė rankos pasisveikinti. Net jai priėjus visi�kai arti, jis nė nekrustelėjo ir nepratarė nė �od�io. Ta�iau nė sekundei nenuleido akių nuo jos veido. Jų spalva buvo nepakartojama.

Gintaras ir rudeniniai lapai.

Alisa sustojo prie�ais jį. Galų gale jis nusi�ypsojo. Atrodė, lyg saulė būtų pasirod�iusi i� u� debesų, neatpa�įstamai pakeisdama jo veido bruo�us ir i�lygindama rauk�les.

��Panele Taner,�� tarė jis. Jo balsas buvo senas ir �emas, tarsi dykumos vėjas.�� Benvenguda. �inojau, kad ateisite.�� Jis pasitraukė į �alį leisdamas jai praeiti.�� Pra�om.

Alisa jaudindamasi nerangiai pasilenkė po durų stakta ir �engė į kambarį, vis dar jausdama jo įdėmų �vilgsnį. Atrodė, lyg jis norėtų įsiminti visus jos bruo�us.

��Pone Bajarai,�� tarė ji ir nutilo.

Ji negalėjo sugalvoti, k� pasakyti. Jo d�iaugsmas, jo nuostaba jai atėjus ir jo įsitikinimas, kad ji ateis, u�kirto keli� įprastam pokalbiui.

��Jūs pana�i į j�,�� tarė jis lėtai.�� Jūsų veide daug jos bruo�ų.

��Ma�iau tik nuotraukas, ta�iau esu tokios pat nuomonės.

Jis nusi�ypsojo.

��Kalbu ne apie Greis�,�� tarė jis �velniai, nusigr�damas, lyg būtų per daug i�sitar�s.�� Pra�om, sėskitės.

Alisa vog�iomis apsidairė po kambarį. Ji pastebėjo, kad nėra jokios �iuolaikinės įrangos: jokių �viestuvų, �ildymo ar elektros prietaisų. Įdomu, ar yra virtuvė, pagalvojo ji.

��Pone Bajarai,�� vėl pradėjo ji,�� malonu jus matyti. A� norėjau paklausti, kaip jūs su�inojote, kur man�s ie�koti?

Jis vėl nusi�ypsojo.

��Ar tai svarbu?

Alisa akimirk� pagalvojo ir suprato, kad i�ties ne.

��Panele Taner, a� �inau apie Sularako kaln�. Prie� t�siant mūsų pokalbį, norė�iau u�duoti jums vienintelį klausim�: ar radote knyg�?

Labiau u� visk� Alisa norėjo pasakyti taip.

��Apgailestauju,�� tarė ji, purtydama galv�.�� Jis taip pat man�s klausė, ta�iau a� jos nema�iau.

��Jis?

Alisa susiraukė.

��Vyras, vardu Polis Oti.

Bajaras palingavo galv�.

��Ak, taip,�� tarė jis, ir Alisa i� jo tono suprato, kad daugiau nieko ai�kinti nereikia.

��Ta�iau jūs radote �it�?

Jis kilstelėjo kair� rank� ir padėjo j� ant stalo tarsi nuotaka, demonstruojanti su�adėtuvių �ied�. Apstulbusi ji pamatė jį i�ties mūvint akmeninį �ied�. Ji nusi�ypsojo. Jis buvo toks pa�įstamas, nors ji telaikė jį vos kelias sekundes.

Alisa sunkiai atsiduso.

��Ar galima?

Bajaras nusimovė �ied� nuo nyk��io. Alisa atsargiai jį paėmė ir ap�iūrėjo i� visų pusių. J� trikdė įdėmus jo �vilgsnis.

��Ar jis jūsų?�� i�girdo ji savo pa�ios bals�. Ji bijojo, kad jis gali i�tarti �taip�, ir bijojo to, k� tai reik�tų.

Bajaras patylėjo.

��Ne,�� tarė jis galiausiai,�� nors kadaise taip pat tokį turėjau.

��Tai kam tada jis priklausė?

��Jūs ne�inote?�� paklausė jis.

Akimirksnį Alisa pamanė �inanti, ta�iau �is suvokimas netrukus u�geso ir jos mintis vėl aptraukė ne�inia.

��Nesu tikra,�� tarė ji dvejodama ir kraipydama galv�.�� Ta�iau jam trūksta �ito.�� Ji i�traukė i� ki�enės labirinto disk�.�� Jis buvo prie genealoginio med�io mano tetos namuose.�� Ji padavė disk� Bajarui.�� Ar jūs jį atsiuntėte jai?

Bajaras neatsakė.

��Greisė buvo �avinga moteris, i�silavinusi ir gerų manierų. Jau per pirm�jį mūsų pokalbį supratome, kad turime bendrų interesų ir bendros patirties.

��Kam jis skirtas?�� paklausė Alisa, nesileisdama nuviliojama į �alį.

��Jis vadinamas merel67. Kadaise jų buvo daug, ta�iau dabar teliko �is, vienintelis.

Alisa nustebusi �iūrėjo, kaip Bajaras įterpia disk� į �ied�.

��Aqui. �tai.

Jis �yptelėjo ir vėl u�simovė �ied� ant nyk��io.

��Ar tai tik puo�mena, ar jis turi koki� nors paskirtį?

Jis nusi�ypsojo, lyg ji būtų i�laikiusi egzamin�.

��Tai raktas,�� tarė jis.

��Kam jis reikalingas?

Bajaras vėl neatsakė.

��Ar Alaisa kartais aplanko jus sapnuose?

Netikėtas pokalbio posūkis u�klupo j� nepasiruo�usi�. Ji ne�inojo, kaip reaguoti.

��Mūsų praeitis slypi mumyse�� mūsų kraujyje, mūsų kauluose,�� tarė jis.�� Alaisa su jumis vis� gyvenim�. Ji stebi jus. Jūs turite daug pana�ių bruo�ų. Ji buvo labai dr�si ir ry�tinga, kaip ir jūs. Alaisa buvo i�tikima ir atkakli, kokia, manau, esate ir jūs.�� Jis nutilo ir nusi�ypsojo.�� Ji taip pat sapnuodavo. Sapnuodavo senuosius pirmaprad�ius laikus. �ie sapnai jai atskleidė jos lemtį, ta�iau ji nenorėjo jos priimti. Ir jūsų sapnai rodo jums keli�.

Alisa jautėsi taip, lyg �od�iai atskrietų i� toli toli, lyg jie būtų visi�kai nesusij� su ja, Bajaru ir jokiu kitu asmeniu. Lyg jie būtų visuomet egzistav� erdvėje ir laike.

��A� visada sapnuoju j�,�� tarė ji, ne�inodama, kur nuves jos �od�iai.�� Sapnuoju ugnį, kaln�, knyg�. �į kaln�?�� Jis linktelėjo.�� Jau�iu, kad ji nori man ka�k� pasakyti. Pastarosiomis dienomis jos veid� matau gerokai ai�kiau, ta�iau negird�iu jos kalbant.�� Ji padvejojo.�� Nesuprantu, ko jai reikia i� man�s.

��O galbūt jums i� jos?�� tarė jis �velniai.

Bajaras įpylė vyno ir padavė Alisai taur�.

Nors buvo dar visi�kai anksti, ji i�gėrė kelis gurk�nius. Skystis nubėgo gerkle, su�ildydamas j�.

��Pone Bajarai, a� turiu su�inoti, kas nutiko Alaisai. Kol ne�inau, viskas neturi prasmės. Jūs juk �inote?

Jo veide pasirodė neaprėpiamas liūdesys.

��Ji i�gyveno?�� paklausė ji atsargiai, bijodama i�girsti atsakym�.�� Po Karkasonės... jie ne... jos nesu�iupo?

Jis sudėjo rankas delnais ant stalo. Liesos, senatvės strazdanomis i�margintos rankos Alisai atrodė pana�ios į pauk��io nagus.

��Alaisa nemirė anks�iau, nei buvo lemta,�� tarė jis atsargiai.

��Ta�iau tai neatsako į mano...�� ji buvo bepradedanti sakyti.

Bajaras pakėlė rank�.

��Sularako kalne prasidėj� įvykiai suteiks jums�� mums�� atsakymus. Tik supratus dabartį, paai�kės praeities tiesa. Jūs ie�kote savo draugės, taip?

Bajaras staiga pakeit�s tem� vėl j� sutrikdė.

��I� kur jūs �inote apie �eil�?�� paklausė ji.

��A� �inau apie kasinėjimus ir tai, kas ten įvyko. Jūsų draugė dingo. Jūs bandote j� surasti.

Nusprendusi, kad beprasmi�ka spėlioti, k� jis �ino ir i� kur, Alisa atsakė:

��Ji i�vyko i� kasinėjimų vietos prie� por� dienų. Nuo tol jos niekas nematė. �inau, kad jos dingimas ka�kaip susij�s su labirinto aptikimu.�� Ji padvejojo.�� I� tiesų a� �inau, kas gali u� viso to slypėti. I� prad�ių pamaniau, kad galbūt �eila pasisavino �ied�.

Bajaras papurtė galv�.

��Ivas Bjo jį paėmė ir nusiuntė savo senelei �anai �iro.

Alisos akys i�siplėtė: dar viena dėlionės dalis rado savo viet�.

��Ivas ir jūsų draugė dirba moteriai, vardu ponia Orador.�� Jis patylėjo.�� Laimė, Ivas pasidairė ir į �alį. Galbūt jūsų draugė taip pat.

Alisa linktelėjo.

��Bjo davė man telefono numerį. Vėliau a� su�inojau, kad tuo numeriu buvo skambinusi �eila. A� radau adres�. Jiems neatsakius, nusprend�iau, kad turiu vykti ten ir su�inoti, ar ji buvo apsilankiusi. Paai�kėjo, kad tai yra ponios Orador namas �artre.

��Jūs buvote �artre?�� nud�iugo Bajaras. Jo akys nu�vito.�� Nagi papasakokite, k� radote.

Jis tylėdamas klausėsi, kol Alisa baigė pasakoti visk�, k� buvo ma�iusi ir girdėjusi.

��Bet tas jaunuolis, Vilis, ar jis parodė jums men�?

Alisa papurtė galv�.

��Po kiek laiko a� pradėjau galvoti, kad gal jos i� viso nėra.

��Ji yra,�� tarė Bajaras.

��A� palikau ten savo kuprin�. Joje liko visi mano u�ra�ai apie labirint�, jūsų su mano teta nuotrauka. U�ra�ai atves j� tiesiai pas mane.�� Ji patylėjo.�� �tai kodėl Vilis grį�o atgal jų paimti.

��Dabar jūs bijote, kad ir jam kas nors atsitiko?

��Jegu atvirai, a� nesu tikra. Viena vertus, a� būg�tauju dėl jo, ta�iau, kita vertus, a� manau, kad jis veikiausiai taip pat įsivėl�s.

��Pirmiausia, kodėl jūs pamanėte, kad galite juo pasikliauti?�� Alisa sukluso, i�girdusi jo balso tono pokytį. Įprasta gera�irdi�ka �velni Bajaro veido i�rai�ka pranyko.�� Ar jau�iatės jam skolinga?

��Jam skolinga?�� pakartojo Alisa. Jo �od�iai j� nustebino.�� Ne. Tai kad ne. A� vos pa�įstu jį. Ta�iau jis man patiko. Gerai jau�iausi su juo. A� jau�iau...

��Quė? K�?

��Buvo veikiau atvirk��iai. Skamba beproti�kai, bet atrodė, lyg jis būtų man skolingas. Lyg jis stengtųsi ka�k� atlyginti.

Bajaras be jokio perspėjimo atstūmė kėd� ir nuėjo prie lango. Jis atrodė sutrik�s.

Alisa laukė, nesuprasdama, kas vyksta. Galiausiai jis atsigr�ė į j�.

��Papasakosiu Alaisos istorij�,�� tarė jis.�� �inodami j�, mes galbūt įgysime dr�sos pasitikti tai, kas mūsų laukia. Ta�iau �inokite, panele Taner, kai i�girsite pasakojim�, neturėsite kitos i�eities�� tik eiti iki galo.

Alisa krūptelėjo.

��Skamba kaip grasinimas.

��Ne,�� tarė jis greitai.�� Toli gra�u. Ta�iau mes privalome nei�leisti i� akių jūsų draugės. I� to, k� nugirdote, darau prielaid�, kad jos saugumas u�tikrintas bent jau iki �io vakaro.

��Ta�iau a� ne�inau, kur numatomas susitikimas,�� tarė ji.�� Fransua Batistas nepasakė. Tik kad rytojaus vakar� pus� de�imtos.

��Galiu spėti,�� tarė Bajaras.�� Vakarėjant mes būsime ten ir palauksime jų.�� Jis pa�velgė pro atvir� lang� į tekan�i� saul�.�� Taigi dar turime �iek tiek laiko pokalbiui.

��Ta�iau jeigu jūs klystate?

Bajaras gū�telėjo.

��Viliuosi, kad ne.

Alisa akimirk� tylėjo.

��A� tik noriu su�inoti ties�,�� tarė ji, stebėdamasi, kaip ramiai skamba jos balsas.

Jis �yptelėjo.

��leu tanben. A� taip pat. 65 SKYRIUS

Vilis jautė, kaip jį velka �emyn siaurais laiptais į rūsį, o paskui i�betonuotu koridoriumi pro dvejas duris. Jo galva karojo nusvirusi į priekį. Smilkalų kvapas buvo vos juntamas, tykioje po�emio prieblandoje dvelkė tik jo prisiminimas.

I� prad�ių Vilis pamanė, kad jį ne�a į men� ir tuoj nu�udys. Atmintyje �mėstelėjo akmens luito prie antkapio ir ant �emės pritekėjusio kraujo vaizdai. Ta�iau netrukus jis atsitrenkė į laiptelį. Į veid� dvelktelėjo �vie�ias ankstyvo rytme�io oras. Vilis suprato es�s lauke, ka�kokioje atokioje i�ilgai Baltojo Arklio gatvės besidriekian�ioje alėjoje. Jis u�uodė rytmetinius skrudinamų kavos pupelių ir �luojamų �iuk�lių kvapus, netoliese girdėjo �iuk�liave�ės gars�. Vilis pagalvojo, kad veikiausiai �tai taip jie atsikratė Tavernjė kūnu: i�ne�ė i� namo ir įmetė į up�.

Vilį persmelkė baimė. Jis pamėgino rangytis, ta�iau jėgų pakako tik įsitikinti, kad kojos ir rankos suri�tos. Vilis i�girdo atidaromas automobilio baga�inės dureles. �iek tiek pakėl�, jį įvertė vidun. Tai nebuvo paprasta baga�inė. Jis jautė atsidūr�s didelėje dė�ėje. Atsidavė plastiku.

Vilis nerangiai virto ant �ono ir galva atsitrenkė į konteinerio sienel�. Jis pajuto, kad vėl susi�eidė ir jo smilkiniu pradėjo tekėti kraujas. Suri�tomis rankomis jis negalėjo nusivalyti.

Dabar Vilis prisiminė stovėj�s prie studijos durų, o vėliau�� akinantis skausmo pliūpsnis, kai Fransua Batistas smogė ginklu i� �ono į galv�. Keliai bejėgi�kai sulinko. Jis prisiminė dar i�gird�s valding� Marijos Sesilės bals�, besiteiraujantį, kas dedasi.

Vilis pajuto, kaip sudir��s delnas suspaudė jo rank�. Ka�kas atraitojo rankov� ir od� perverė geliantis adatos smaigalys. Kaip ir anks�iau. Tada pasigirdo u�daromų skl�s�ių garsas ir jo kalėjimas buvo u�dengtas ka�kokiu dangalu, pana�iu į brezent�.

Maloniai vėsus narkotikas sunkėsi į kraujagysles ir mal�ino skausm�. Vilį apgobė svaigi migla. Jis kartkar�iais prarasdavo ir vėl atgaudavo s�mon�. Jis jautė, kaip automobilis įsibėgėja. Posūkiuose, kai ma�ina siūbavo į �alis, Vilio galva mataravosi į �onus. Jį pradėjo pykinti. Vilis galvojo apie Alis�. Labiausiai u� visk� jis norėjo pamatyti j�. Pasakyti jai, kad padarė visk�, k� galėjo, kad jis jos nepamir�o.

Vilis klejojo. Mintyse jis regėjo drumzlin� �ali� Ero upės vandenį u�liejant jo burn�, nosį ir plau�ius. Vilis stengėsi i�laikyti atmintyje Alisos veid�, jos rimtas rudas akis, jos �ypsen�. Galbūt dar viskas bus gerai, jeigu tik jis i�laikys j� savo regėjime.

Ta�iau baimė pask�sti, baimė mirti �ioje svetimoje, jam nieko nerei�kian�ioje vietoje buvo stipresnė. Vilis nugrimzdo į tams�.

*

Polis Oti stovėjo savo balkone Karkasonėje ir, laikydamas rankoje puodelį juodos kavos, �velgė į Odo up�. Jis panaudojo Donel kaip masal� Fransua Batistui privilioti, ta�iau instinktyviai atmetė mintį apie knygos pakaital�. Jeigu ji mėgintų paki�ti netikr� knyg�, vaikis i�kart suprastų klast�. Be to, jis nenorėjo, kad Fransua Batistas pamatytų, kokios ji yra būklės, ir suprastų, kam pasireng�s yra jis pats.

Oti pastatė puodelį ant stalo ir u�sisegė baltų stand�ių mar�kinių rankogalius. Vienintelis būdas buvo vienam pasitikti Fransua Batist� ir pasakyti, kad atve�i�s Donel ir knyg� Marijai Sesilei į Sularako kaln� numatytu ceremonijos laiku.

Oti gailėjosi negav�s �iedo. Jis vis dar buvo įsitikin�s, kad �iro perdavė jį Odrikui Bajarui ir kad �is pats atvyks į Sularako kaln�. Oti neabejojo, kad senis yra ka�kur visi�kai netoli ir juos stebi.

Gerokai daugiau keblumų kilo dėl Alisos Taner. Diskas, kurį paminėjo Donel, privertė jį susim�styti. Blogiausia tai, kad jis nepajėgė suprasti disko paskirties. Atrodo, kad Taner spar�iai i�siugdė gebėjim� i�sisukti nuo persekiotojų. Ji paspruko nuo Domingo ir Bresaro kapinėse. Vakar kelias valandas jie buvo pamet� i� akių jos automobilį. �į ryt� galiausiai pagavo signal�, bet berg�d�iai�� automobilis jau stovėjo �Hertz� aik�telėje Tulūzos oro uoste.

Oti plonais pir�tais suspaudė savo Nukry�iuot�jį. Iki vidurnak�io viskas bus baigta. Erezijos tekstai, patys eretikai�� viskas bus sunaikinta.

Tolumoje katedros varpai kvietė tikin�iuosius į penktadienio mi�ias. Oti �vilgtelėjo į laikrodį ant rankos. Eis i�pa�inties. Gav�s nuodėmių atleidim�, Vie�paties malonėje jis klaupsis prie altoriaus ir priims �vent�j� Komunij�. Tada jis bus kūnu ir dvasia pasireng�s dievi�kajai misijai.

*

Vilis pajuto automobilį ma�inant greitį ir sukant i� pagrindinio kelio į �alutinį keliuk�.

Vairuotojas va�iavo atsargiai, aplenkdamas duobes ir nelygumus. Automobiliui dardant, �ok�iojant ir trūk�iojant į kaln�, nevalingai kauk�ėjo Vilio dantys.

Galiausiai jie sustojo. Variklis nutilo.

Vilis jautė, kaip automobilis susiūbavo i�lipant abiem vyrams. Tarsi �autuvo �ūviai trinktelėjo u�daromos durelės ir spragtelėjo pagrindinis u�raktas. Jo rankos buvo suri�tos ne priekyje, bet u� nugaros. Dėl to buvo gerokai sunkiau, ta�iau Vilis vis tiėk sukiojo rie�us, stengdamasis atlaisvinti pan�ius. Jam sekėsi prastai. Jis pama�u vėl pradėjo jausti aplink�. Gėlė pe�ius, sustingusius taip ilgai i�gulėjus susirietus.

Staiga baga�inės durys atsivėrė. Vilis gulėjo ramiai, jo �irdis pa�ėlusiai dau�ėsi. Jis girdėjo atidarant plastikinio konteinerio skl�s�ius. Vienas vyras paėmė jį u� pa�astų, kitas suėmė u� kojų ties keliais. Jį i�traukė i� baga�inės ir numetė ant �emės.

Net ir veikiamas narkotikų, Vilis jautė, kad jie yra toli nuo �monių. Smarkiai plieskė saulė, oras buvo gaivus�� laisvos erdvės ir neapgyventos vietovės �enklas. Visi�kai jokio garso, absoliuti tyla. Nei automobilių, nei �monių. Vilis sumirksėjo. Jis pabandė įsi�iūrėti, ta�iau �viesa buvo pernelyg ry�ki. Oras buvo per daug vaiskus. Saulė, atrodė, degina jo akis, visk� skandindama baltumoje.

Jis vėl pajuto poodin� injekcij� į rank� ir pa�įstam� narkotiko poveikį. Vyrai �iurk��iai pastatė jį ant kojų ir pradėjo vilkti į kaln�. �laitas buvo status, jis girdėjo jų sunkų alsavim�, kar�tyje u�uodė jų prakaito kvap�. Vilis jautė �vyro ir akmenukų gurg�dėjim�, paskui medines laiptelių kalno �laite pakopas, kuriomis vilkosi jo kojos, ir galiausiai mink�t� �ol�. Nevalingai temstant s�monei, jis spėjo suprasti, kad �vilpesys galvoje�� tai vaiduokli�kas vėjo ū�avimas. 66 SKYRIUS

Auk�tutinių Pirėnų kriminalinės policijos komisaras į�engė į inspektoriaus Nubelio kabinet� Fua ir garsiai u�trenkė paskui save duris.

��Nubelį prisivirėte ko�ės, pats ir srėbsite.

��Dėkoju, kad atvykote. A� nebū�iau trukd�s jūsų pietų, jei tik reikal� būtų buv� galima atidėti.

��Ar nustatėte Bjo �udikus?�� burbtelėjo komisaras.

��Sirilas Bresaras ir Chavjeras Domingas,�� linktelėjo Nubelis, mosuodamas prie� kelias minutes gautu fakso prane�imu.�� Tapatybės patvirtintos. Viena netrukus prie� incident� Fua pirmadienio vakar�, kita i�kart po jo. Automobilį vakar surado palikt� prie Ispanijos ir Andoros sienos.�� Nubelis padarė pauz�, kad galėtų nusi�luostyti prakait� nuo kaktos ir nosies.�� Jie dirba Poliui Oti.

Komisaras savo stora sėdyne sunkiai u�sėdo stalo kra�t�.

��Klausau.

��Ar esate girdėj� kaltinimus Oti? Kad jis es�s �Noublesso Vėritable� narys?

Jis linktelėjo.

��Kalbėjau su �artro policija �iandien po pietų sekdamas �eilos Donel gija. Jie patvirtino, kad tiria galimas organizacijos s�sajas su �ios savaitės prad�ioje įvykdyta �mog�udyste.

��Kaip tai susij� su Oti?

��Kūnas buvo greitai rastas pagal anonimo pateikt� u�uomin�.

��Yra įrodymų, kad tai buvo Oti?

��Ne,�� pripa�ino Nubelis.�� Ta�iau �inoma, kad jis buvo susitik�s su �urnalistu, kuris taip pat pradingo. �artro policija mano, kad gali būti s�sajų.

Matydamas boso veide skepti�k� i�rai�k�, Nubelis suskubo pasakyti:

��Kasinėjimus Sularako kalne finansavo ponia Orador. U�maskuota gerai, bet tai jos pinigai. Kasinėjimų vadovas Breilingas įtikinėja, kad Donel dingo pasisavinusi radinius. Ta�iau jos draugai mano kitaip.�� Jis patylėjo.�� Esu tikras, kad j� pagrobė Oti: arba ponios Orador nurodymu, arba veikdamas savaranki�kai.

Ventiliatorius kabinete neveikė ir Nubelis sunkiai kvėpavo. Jis jautė pa�astis permirkstant prakaitu.

��Viskas labai skysta.

��Ponia Orador buvo Karkasonėje nuo antradienio iki ketvirtadienio. Ji du kartus susitiko su Oti. Esu tikras, kad jie va�iavo į Sularako kaln�.

��Tai ne nusikaltimas.

��Kai atėjau �į ryt�, radau �į prane�im�,�� pasakojo Nubelis.�� Tada ir nusprend�iau, jog jau turime pakankamai faktų, kad galė�iau pra�yti susitikimo.

Nubelis paspaudė balso pa�to perklausos mygtuk�. Kambaryje pasigirdo �anos �iro balsas. Komisaras klausėsi, kas akimirk� vis labiau paniurdamas.

��Kas ji?�� tarė jis, Nubeliui leid�iant įra�� i� naujo.

��Ivo Bjo senelė.

��O Odrikas Bajaras?

��Ra�ytojas, jos draugas. Jis lydėjo j� į ligonin� Fua.

Komisaras įsisprendė rankomis į �onus ir nuleido galv�. Nubelis suprato, kad jis skai�iuoja galim� �al�, jeigu jiems u�simojus prie� Oti nepasisektų.

��Esate �imtu procentų tikras, kad turite pakankamai faktų susieti Doming� ir Bresar� su Bjo ir Oti?

��Apra�ymai atitinka.

��Jie atitiktų pus� Arje�o,�� pratrūko komisaras.

��Donel jau tris dienas dingusi be �inios.

Komisaras atsiduso ir sunkiai pakilo nuo stalo kra�to.

��K� jūs norite daryti, Nubeli?

��Noriu suimti Bresar� ir Doming�.

Komisaras linktelėjo.

��Taip pat man reikia kratos orderio. Oti turi kelet� objektų, be kita ko, ir apleist� ferm� Sabarto kalnuose, registruot� jo buvusios �monos vardu. Jeigu Donel laikoma ka�kur netoliese, gali būti, kad ten.

Komisaras atsisveikindamas paspaudė rank�.

��Jeigu jūs asmeni�kai paskambintumėte prefektui...

Nubelis laukė.

��Gerai, gerai.�� Komisaras bedė pageltusiu nuo nikotino pir�tu į Nubelį.�� Bet galiu pa�adėti, Klodai, jeigu su�iksite reikal�, tvarkysitės pats. Oti įtakingas �mogus. Kalbant apie poni� Or�dor...�� Jis bejėgi�kai nuleido rankas.�� Jeigu prisidirbsite, jie sudraskys jus į gabalus. A� nė pir�to negalėsiu pajudinti, kad juos sustabdy�iau.

Komisaras apsisuko ir �engė prie durų. Prie� i�eidamas jis sustojo.

��Priminkite man, kas yra Bajaras? Ar a� jį pa�įstu? Pavardė girdėta.

��Jis ra�o apie katarus. Taip pat jis senovės Egipto specialistas.

��Tai ne...

Nubelis luktelėjo.

��Ne, nieko...�� tarė komisaras.�� Ta�iau kad ir k� manytume, ponia �iro gali pūsti i� musės dramblį.

��Gali, pone. Ta�iau turiu prisipa�inti, kad nepajėgiau surasti Bajaro. Po to, kai jis tre�iadienio vakar� i�ėjo i� ligoninės su ponia �iro, niekas jo nematė.

Komisaras linktelėjo.

��Prane�iu jums, kai bus parengti dokumentai. Būsite �ia?

���inoma,�� atsakė Nubelis atsargiai.�� Pagalvojau, kad galė�iau dar kart� paie�koti tos anglės. Ji Donel draugė ir gali k� nors �inoti.

��Susirasiu jus.

Komisarui i�ėjus, Nubelis tu�tuojau paskambino keliais numeriais. Vėliau jis pasi�iupo striuk� ir nuėjo prie automobilio. Jis nusprendė turįs pakankamai laiko nusigauti į Karkason� ir grį�ti atgal, kol bus paruo�tas kratos orderis ir i�d�ius policijos vir�ininko para�as.

*

Pus� penkių Nubelis sėdėjo su tokias pat kaip ir jis pareigas u�iman�iu pareigūnu Karkasonėje. Arno Moro buvo senas bi�iulis. Nubelis �inojo, kad gali kalbėtis atvirai. Jis stumtelėjo popieriaus skiaut� ant stalo.

��Daktarė Taner sakė apsistosianti �ia.

Po kelių minu�ių jos registracija buvo patikrinta.

��Dailus vie�butis, i�kart u� Auk�tutinio miesto sienos. Ma�iau kaip penkios minutės kelio nuo Kablio gatvės. Va�iuojam?

Registratūros darbuotoja, apklausiama dviejų policijos pareigūnų, labai jaudinosi. Ji buvo menka liudytoja. Did�i�j� dalį laiko ji tvardėsi, kad nepravirktų. Nubelis darėsi vis irzlesnis. Galiausiai įsiterpė Moro. Jo tėvi�kas būdas davė geresnių rezultatų.

��Taigi, Silvija,�� tarė jis maloniai,�� daktarė Taner i�vyko i� vie�bu�io vakar ankstų ryt�, tiesa?�� Mergina linktelėjo.�� Ji pasakė grį�ianti �iandien? A� tik noriu i�siai�kinti.

��Oui.

��Ta�iau jūs visi�kai nieko apie j� negirdėjote. Ji neskambino ir nebuvo i� jos jokių �inių?

Ji papurtė galv�.

��Gerai. Ar jūs galite mums k� nors pasakyti? Pavyzd�iui, gal pas j� buvo lankytojų, kol ji buvo �ia apsistojusi?

Mergina dvejojo.

��Vakar buvo atėjusi moteris. Labai anksti, atne�ė �inut�.

Nubelis nesusivald�s įsiki�o:

��Kelint� valand�?

Moro gestu parodė jam nurimti.

��Kada ji atėjo, Silvija?

��A� pradėjau dirbti apie �e�t�. Ji atėjo netrukus.

��Ar daktarė Taner pa�inojo j�? Gal tai buvo jos draugė?

��Ne�inau. Nemanau. Ji atrodė nustebusi.

��Silvija, tai labai vertingos �inios,�� tarė Moro.�� Ar galite mums pasakyti, kodėl taip pamanėte?

��Ji kvietė daktar� Taner susitikti su ka�kuo kapinėse. Keista vieta susitikimui.

��Su kuo?�� tarė Nubelis.�� Ar jūs nugirdote vard�?

Silvija atrodė dar labiau i�sigandusi. Ji papurtė galv�.

��A� net ne�inau, ar ji nuėjo.

��Viskas gerai. Jūs labai mums padedate. Ar kas nors dar?

��Jai atėjo lai�kas.

��Pa�tu ar atne�ė asmeni�kai?

��Dar tas triuk�mas dėl kambario pakeitimo,�� pasigirdo balsas i� tarnybinių patalpų. Silvija atsisuko ir nutvilkė �vilgsniu berniok�, stovintį u� kartoninių dė�ių krūvos.

��Rak�tis prakeiktoje s...

��Koks triuk�mas?�� pertraukė Nubelis.

��Man�s �ia nebuvo,�� gynėsi Silvija.

��Ta�iau kertu, kad vis tiek apie tai �inote.

��Daktarė Taner prane�ė, kad jos kambaryje es� buvo įsibrovėlis. Tre�iadienio vakar�. Ji pasipra�ė perkeliama į kit� numerį.

Nubelis sustingo. Jis puolė u� registratūros stalo.

��Krūva nereikalingo darbo visiems,�� tarė Moro galanti�kai, norėdamas u�imti Silvij�.

Nubelis, sekdamas virtuvės kvapais, lengvai rado berniok�.

��Buvai �ia tre�iadienio vakar�?

Jis did�iuodamasis �yptelėjo.

��Dirbau bare.

��Matei k� nors?

��Ma�iau, kaip pro duris i�lėkė moteris ir nusivijo ka�kokį vyr�. Tik vėliau su�inojau, kad tai buvo daktarė Taner.

��Ar spėjai pamatyti vyr�?

��I� tikro tai ne. Spėjau kiek geriau į�iūrėti tik j�.

Nubelis i�sitraukė i� striukės ki�enės nuotraukas ir atki�o jas prie�ais bernioko akis.

��Atpa�įsti kurį nors i� jų?

���it� esu mat�s. Gra�us kostiumas. Ne turistas. Kiek pasipūt�s. Trynėsi �ia. Antradienį, o gal tre�iadienį. Tiksliai nepamenu.

Kai Nubelis grį�o į vestibiulį, Silvija jau vėl �ypsojosi Moro.

��Jis parodė Doming�. Sako, matė jį vie�butyje.

��Tai dar nerei�kia, kad jis įsibrovėlis,�� subambėjo Moro.

Nubelis stumtelėjo nuotraukas per stal� Silvijai.

��Ar jums kuris nors i� jų pa�įstamas?

��Ne,�� buvo besakanti ji, purtydama galv�,�� nors...�� Ji padvejojo ir parodė į Domingo nuotrauk�.�� Moteris, klaususi daktarės Taner, buvo pana�i į jį.

Nubelis susi�valgė su Moro.

��Sesuo?

��Patikrinsiu.

��Turime papra�yti jūsų įleisti mus į daktarės Taner numerį,�� tarė Nubelis.

��A� negaliu!

Moro ėmėsi j� raminti:

��Mes u�truksime tik penkias minutes. Silvija, taip bus kur kas geriau. Jeigu reikės pra�yti leidimo i� valdytojo, grį�ime �ia su visa kratos brigada. Visus tik be reikalo sutrukdysime.

Silvija nukabino rakt� ir nuvedė juos į Alisos kambarį. Ji atrodė paniurusi ir sudirgusi.

Langai buvo u�daryti, u�uolaidos u�trauktos. Kambaryje tvanku. Lova tvarkingai paklota. Greitai ap�iūrėj� vonios kambarį, jie pamatė pakeistus naujus rank�luos�ius ir �varias stiklines.

��Niekas �ia nesilankė nuo vakar ryto, kai kambarinė sutvarkė,�� sumurmėjo Nubelis.

Vonioje nebuvo jokių asmeninių daiktų.

��K� nors radai?�� paklausė Moro.

Nubelis papurtė galv� ir perėjo prie drabu�ių spintos. �ia jis rado u�daryt� Alisos lagamin�.

��Atrodo, kad persikėlusi į kit� kambarį ji daiktų nei�sikrovė. Veikiausiai ji turi pas�, telefon� ir kitus būtinus daiktus su savimi,�� kalbėjo jis, braukdamas ranka �iu�inio kra�tu. Pasikloj�s ant delno nosin�, Nubelis atidarė naktinio stalelio stal�ių. �ia buvo lapelis nuskausminamųjų table�ių ir Odriko Bajaro knyga.

��Moro,�� �ūktelėjo jis. Sklaidant lapus, i� knygos ant grindų staiga nukrito popieriaus skiautelė.

��Kas �ia?

Nubelis pakėlė ir susirauk�s i�tiesė j�.

��Problema?�� pasidomėjo Moro.

��Tai Ivo Bjo ra�ysena. Numeris �artre.

Jis i�sitraukė telefon�, norėdamas paskambinti, ta�iau dar nebaigus rinkti numerio pasigirdo skambutis.

��Nubelis,�� atsiliepė jis trumpai. Moro įdėmiai jį stebėjo.�� Tai puiki �inia, pone. Taip. Tuojau pat.

Jis baigė pokalbį.

��Mes turime kratos orderį,�� tarė jis eidamas prie durų.�� Grei�iau, negu tikėjausi.

��O k� tu manei?�� tarė Moro.�� Jam tai didelis galvos skausmas. 67 SKYRIUS

��Pasėdėkime lauke,�� pasiūlė Odrikas,�� kol nėra pernelyg kar�ta.

��Būtų puiku,�� atsakė Alisa, sekdama paskui jį i� namelio. Ji jautėsi tarsi sapne. Viskas, atrodė, vyksta sulėtintai. Kalnų platybės, dangaus erdvė, apgalvoti ir tikslūs Bajaro judesiai.

Alisa jautė, kaip sklaidosi pastarųjų kelių dienų įtampa ir s�my�is.

���ia bus gerai,�� tarė jis maloniu balsu, sustoj�s prie nedidelės, �ole apaugusios kalvelės. Bajaras atsisėdo kaip vaikas tiesiai prie�ais save i�ties�s ilgas prakaulias kojas.

Alisa akimirk� padvejojo ir atsisėdo prie jo. Ji pritraukė kelius prie smakro ir apsivijo kojas rankomis. Bajaras �ypsojosi.

��Kas?�� tarė ji staiga vėl atgavusi budrum�.

Odrikas tik papurtė galv�.

��Los reasons. Aidai. Atleiskite man, panele Taner. Dovanokite seniui u� jo kvailum�.

Alisa nesuprato, kodėl jis ėmė �ypsotis, ta�iau jai tai buvo malonu.

��Pra�om vadinti mane Alisa. Panelė taip oficialu.

Jis linktelėjo.

��Puiku.

��Jūs daugiau kalbate oksitanų kalba negu prancūzų?�� paklausė ji.

��Kalbu abiem.

��Ir dar kitomis?

Jis �yptelėjo, tarsi vengtų girtis.

��Anglų, arabų, ispanų, hebrajų. Vartojant skirtingus �od�ius, kinta istorijos pavidalas, jos būdas. Priklausomai nuo to, kokia kalba pasakojame, pasakojimas įgyja skirtingas spalvas. Kartais jis tampa rimtesnis, kartais �aismingesnis, kartais melodingesnis. �iame kra�te, kuris dabar vadinamas Prancūzija, langue d�Oc buvo �ios �emės �eimininkų kalba. Langue d�oil, �iuolaikinės prancūzų kalbos pirmtakė, buvo įsibrovėlių kalba. Toks pasidalijimas suskaido �mones.�� Jis skėstelėjo rankomis.�� Ta�iau jūs atėjote ne to. Norėtumėte i�girsti apie �mones, o ne teorijas. Taip?

�į kart� nusi�ypsojo Alisa.

��Skai�iau vien� i� jūsų knygų. Radau j� tetos namuose Odo Salelyje.

Bajaras linktelėjo.

��Tai nuostabi vieta. Jungiamasis kanalas, liepos ir italinės pu�ys pakrantėse.�� Jis patylėjo.�� Kry�iaus �ygio vadas Amalas Amalrikas gavo nam� Salelyje, �inote? Taip pat Karkasonoje ir Bezjė.

��Ne,�� atsakė ji, purtydama galv�.�� Kai tik atvykau, sakėte, kad Alaisa nemirė anks�iau, negu buvo lemta. Ji... ar ji i�gyveno kritus Karkasonei?

Alisa nustebusi jautė, kaip pradėjo smarkiau plakti �irdis.

Bajaras linktelėjo.

��Alaisa i�vyko i� Karkasonos lydima berniuko, vardu Sajhė. Jis buvo vienos i� Labirinto trilogijos saugotojų anūkas.�� Bajaras pakėlė akis, norėdamas pa�iūrėti, ar ji klauso. Alisa linktelėjo ir Bajaras t�sė pasakojim�.�� Jie vyko �ia,�� parodė jis.�� Sen�ja kalba Los Seresas rei�kia kalnų vir�ūnes, keteras.

��Kodėl kaip tik �ia?

���ia jų laukė Navigataire, Kilniųjų draugijos, kuriai buvo prisiek� i�tikimyb� Alaisos tėvas ir Sajhė senelė, vedlys. Alaisa būg�tavo, kad j� gali persekioti, todėl jie pasirinko aplinkinį keli�. Pirmiausia jie vyko į Fan�u, vėliau į pietus, į Piuiver� ir Lavlanė. Tada vėl į vakarus, į Sabarto kalnus.

Kritus Karkasonai, visur knib�dėjo kareivių. Jie �mirinėjo po vis� kra�t� kaip �iurkės. Taip pat buvo plė�ikų, kurie grobė pabėgėlius be jokio gailes�io. Alaisa ir Sajhė keliaudavo ankstų ryt� ir vėlų vakar�, vengdami kaitrios vidudienio saulės. Vasara buvo ypa� kar�ta. Atėjus nak�iai, jie miegodavo lauke. Jie mito rie�utais, uogomis, kitomis laukų gėrybėmis. Alaisa vengė gyvenvie�ių, nebent būdavo įsitikinusi rasianti saugų prieglobstį.

��I� kur jie �inojo keli�?�� paklausė Alisa, prisiminusi, kaip pati vos prie� kelias valandas klaid�iojo.

��Sajhė turėjo �emėlapį, kurį jam davė...

Bajaro balsas sudrebėjo ir nutilo. Alisa neju�iomis paėmė jį u� rankos. Atrodė, tai padeda jam nusiraminti.

��Jiems gerai sekėsi,�� t�sė pasakojim� Bajaras.�� Jie atvyko į Los Seres� prie� pat �v. Mykol�, baigiantis rugsėjui. Gamta da�ėsi auksu. Kalnuose kvepėjo rudeniu, �emė buvo drėgna. Vir� laukų tvyrojo deginamų ra�ienų dūmai. Jiems tai buvo visi�kai naujas pasaulis. Jie u�augo �monių pilnose Karkasonos menėse, skersgatviuose, miesto �e�ėliuose. Tiek �viesos. Tokia erdvė. Dangus atrodė begalinis.�� Jis nutilo, �velgdamas į prie�ais juos plytintį kra�tovaizdį.�� Suprantate?

Alisa linktelėjo, u�burta jo balso.

��Harifas, Navigataire, jau laukė jų.�� Bajaras nulenkė galv�.�� I�gird�s apie visk�, kas atsitiko, jis gedėjo Alaisos tėvo ir Simeono. Jis apraudojo knygų netektį ir �lovino Esklarmondės taurum�, kad ji leido Alaisai ir Sajhė keliauti vieniems ir rūpintis �od�ių knygos saugumu.

Bajaras vėl nutilo. Jis kurį laik� tylėjo, ta�iau Alisa nenorėjo jo skubinti. Istorija pati atsiskleis. Jis t�s pasakojim�, kai tik galės.

Jo veide atsirado �velnumas.

��Tai buvo maloningas laikas. Tiek kalnuose, tiek ir lygumose, bent jau i� prad�ių taip atrodė. Nepaisant neapsakomo Bezjė u�kariavimo siaubo, daugelis karkasonie�ių tikėjosi netrukus galėsiantys grį�ti namo. Dauguma pasikliovė Ba�ny�ia. Jie manė, kad, i�vijus eretikus, jiems vėl bus leista ramiai gyventi.

��Ta�iau kry�iuo�iai nepasitraukė?�� tarė Alisa.

Bajaras papurtė galv�.

��Tai buvo karas dėl �emių, ne dėl religijos,�� tarė jis.�� Nugalėjus miest� 1209 metų rugpjūtį, Simonas de Monforas buvo paskirtas vikontu, nors Reimonas Ro�ė Trenkavelis dar buvo gyvas. �iais laikais sunku suvokti, koks �iurk�tus tai buvo į�eidimas, neturėj�s precedento. Buvo paniekintos visos tradicijos ir garbė. Karas i� dalies būdavo finansuojamas i�pirkomis, kurias viena didikų giminė mokėdavo kitai, ta�iau didiko �emių niekuomet nekonfiskuodavo ir neperduodavo kitam, jeigu jis nebūdavo padar�s nusikaltimo. Tai buvo pats ai�kiausias �iaurie�ių paniekos Langedokui �enklas.

��Kas nutiko vikontui Trenkaveliui?�� paklausė Alisa.�� Auk�tutiniame mieste visur ma�iau jo atminimo �enklus.

Bajaras linktelėjo.

��Jis vertas atminimo. Jis mirė�� buvo nu�udytas 1209 metų lapkritį, tris mėnesius praleid�s Komtalio pilies kalėjimuose. De Monforas paskelbė jį mirus nuo dizenterijos, apgulties ligos, kaip ji buvo vadinama. Ta�iau niekas nepatikėjo. Vis kildavo neramumai ir spontani�ki sukilimai, kol de Monforas galiausiai turėjo suteikti Reimono Ro�ė dvejų metų sūnui ir įpėdiniui metinį 3000 solių i�laikym� mainais į juridinį vikonto valdų perleidim�.

Staiga Alisos mintyse �mėstelėjo veidas: pamaldi, susikaupusi, daili moteris, atsidavusi vyrui ir sūnui.

��Ponia Agnesa,�� sumurmėjo ji.

Bajaras akimirk� j� įdėmiai stebėjo.

��J� taip pat prisimena u� miesto sienų,�� tarė jis tyliai.�� De Monforas buvo uolus katalikas. Jis, tikriausiai vienintelis i� visų kry�iuo�ių, tikėjo veiki�s Dievo vardu. Jis įvedė būsto, arba padūmės, mokestį Ba�ny�ios labui, pirmųjų vaisių de�imtin�, kaip kad buvo daroma �iaurėje.

Nors Ciutat ir krito, kitos Minervua, Juodųjų kalnų ir Pirėnų tvirtovės atsisakė pasiduoti. Aragono karalius Pedras nepripa�ino de Monforo savo vasalu. Vikonto Trenkavelio dėdė Reimonas VI pasitraukė į Tulūz�. Nevero ir San Polio grafai, kiti, taip pat ir Gi de Evriu, grį�o į �iaur�. Simonas de Monforas turėjo Karkason�, ta�iau buvo nuo visų atskirtas.

Pirkliai, smulkūs prekijai, audėjai skleidė �inias apie apgultis ir mū�ius. Jų buvo gerų ir blogų. Monrealis, Preksanas, Saverdenas, Pamjė krito. Kabarė laikėsi. 1210 metų balandį, po trijų mėnesių apgulties, de Monforas u�ėmė Bramo miest�. Jis įsakė savo kareiviams apsupti nugalėt� įgul� ir i�durti visiems akis. Buvo paliktas tik vienas vyras, kuriam buvo liepta vesti i�niekintųjų procesij� per laukus į Kabarė. Tai buvo perspėjimas visiems, kas prie�insis, kad nesitikėtų pasigailėjimo.

�iaurumai ir represijos didėjo. 1210 metų liep� de Monforas apgulė kalnų tvirtov� Minerv�. Miest� i� dviejų pusių saugo gilūs uolų tarpekliai, kuriuos per tūkstan�ius metų i�grau�ė upės. Auk�tai vir� gyvenvietės de Monforas pastatė did�iulį trebu�et�68, dar vadinam� La Malvoisine�� �blogu kaimynu�.�� Bajaras nutilo ir atsigr�ė į Alis�.�� Keista dabar matyti jo kopij�. Monforas �e�ias savaites puolė kaim�. Kai Minerva galiausiai krito, �imtas keturiasde�imt katarų parfaitų atsisakė i�si�adėti tikėjimo ir buvo sudeginti ant lau�o.

1211 metų gegu�� u�kariautojai po mėnesį trukusios apgulties u�ėmė Lavor�. Katalikai vadino �i� viet� paties �ėtono lizdu. Jie buvo savoti�kai teisūs. Tai buvo Tulūzos katarų vyskupo buveinė. �ia taikiai ir nesislapstydami gyveno �imtai parfaitų ir parfai�ių.

Bajaras pakėlė prie lūpų taur� ir i�gėrė.

��Buvo sudeginta beveik keturi �imtai tikin�iųjų ir parfaitų. Taip pat ir pasiprie�inimui vadovav�s Amori de Monrealis bei a�tuoniasde�imt jo riterių. Lau�o statinys griuvo nuo jų svorio. Prancūzams teko pjaustyti jų gerkles. Apsvaig� nuo kraujo tvaiko grobikai siautėjo visame mieste. Jie ie�kojo Lavoro valdovės �irandos, kurios globojami �ia gyveno gerieji �monės. Jie su�iupo j� ir i�niekino, vilko gatvėmis kaip koki� nusikaltėl�, paskui įmetė į �ulinį ir u�vertė akmenimis. Ji buvo palaidota gyva, o gal paskendo.

��Ar jie �inojo apie visas tas blogybes?

��Alaisa ir Sajhė su�inodavo kai kurias naujienas, ta�iau da�niausiai praėjus keliems mėnesiams po įvykių. Karas vis dar daugiausia vyko lygumose. Tuo metu jie su Harifu gyveno Los Serese�� paprastai, ta�iau laimingai. Jie rinko malkas, sūdė mės� ilgiems tamsiems �iemos mėnesiams, mokėsi kepti duon� ir dengti stog� �iaudais, kad apsisaugotų nuo audrų.

Bajaro balse pasigirdo �velnumas.

��Harifas mokė Sajhė skaityti ir ra�yti. Pirmiausia oksitanų kalba, vėliau u�kariautojų kalba. Taip pat jį mokė �iek tiek arabų ir �iek tiek hebrajų.�� Bajaras �yptelėjo.�� Sajhė nebuvo stropus mokinys. Kūno mank�ta jam patiko labiau u� protinį darb�. Ta�iau padedant Alaisai jis atkakliai stengėsi.

��Gal jis norėjo pasirodyti prie� j�?

Bajaras nu�velgė j�, ta�iau nieko nepasakė.

��Niekas nesikeitė iki pat Velykų po tryliktojo Sajhė gimtadienio. Tada Harifas pasakė jam, kad jis mokysis �evaljė meno Pjero Ro�ė de Mirpua dvare.

��K� Alaisa manė apie tai?

��Ji d�iaugėsi dėl jo. Jis vis� laik� to tro�ko. Karkasonoje jis stebėdavo ėcuyers69 blizginant savo �eimininkų batus ir �almus. Jis slap�ia patekdavo į lices70 ir stebėdavo riterių kovas. Jo statuso �mogui �evaljė gyvenimas buvo neprieinamas, ta�iau jis vis tiek nesiliovė svajoj�s apie tai, kaip i�josi�s po savo vėliava. Dabar galiausiai atsirado proga įgyvendinti �ias svajones.

��Jis nuvyko?

Bajaras linktelėjo.

��Pjeras Ro�ė de Mirpua buvo reiklus �eimininkas, ta�iau s��iningas. Jis gerai ruo�ė savo vaikinus ir turėjo nepriekai�ting� reputacij�. Darbas buvo sunkus, ta�iau Sajhė buvo greitas ir nuovokus. Jis daug dirbo. I�moko nuo �irgo taikyti akstimi į judantį taikinį, grumtis kalaviju, dygliuota kuoka, rutuliu su grandine, durklu, joti i�sities�s auk�tame balne.

Alisa kurį laik� stebėjo jį, �velgiantį į kalnus, ir jau ne pirm� kart� galvojo apie tai, kaip �ie tolimi �monės, kurių draugėje Bajaras praleido did�i�j� savo gyvenimo dalį, tapo jam kūno ir dvasios savastimi.

��K� tuo metu veikė Alaisa?

��Kol Sajhė buvo Mirpua, Harifas pradėjo mokyti Alais� Kilniųjų apeigų ir ritualų. Apie jos kaip gydovės ir �iniuonės įgūd�ius jau buvo pla�iai �inoma. Ji retai nepajėgdavo i�gydyti kokios kūno ar sielos ligos. Harifas daug ai�kino apie �vaig�des, apie pasaulio s�rang�, atskleisdamas mistin� �ios �emės i�mintį, ateinan�i� i� senųjų laikų. Alaisa suprato, kad Harifas siekia svarbesnio tikslo. Ji �inojo, kad j� ir Sajhė jis ruo�ia didesnei u�duo�iai, dėl to ir buvo i�siunt�s jį mokytis.

Sajhė tuo metu ma�ai tegalvojo apie savo kaim�. Retkar�iais Mirpua pasiekdavo naujienos apie Alais�. �inių nuotrupų atne�davo piemenys arba parfaitai, ta�iau ji pati nesilankė. Sesers Orianos dėka Alaisa dabar buvo bėglė, u� kurios galv� buvo pa�adėtas atlygis. Harifas siuntė Sajhė pinigų �arva�ied�iams mar�kiniams, ristūnui, �arvams ir kalavijui įsigyti. Jis buvo į�ventintas vos penkiolikos.�� Bajaras patylėjo.�� Netrukus jis i�vyko į kar�. Tie, kurie buvo susidėj� su prancūzais, tikėdamiesi malonės, perbėgo į kit� pus�. Taip pat ir Tulūzos grafas. �į kart�, kai jis pakvietė siuzeren�, Aragono karalių Pedr� II, �is vykdė savo priederm� ir 1213 metų sausį i�jojo į �iaur�. Bendros jų bei Fua grafo pajėgos buvo gana gausios ir padarė didel� �al� nusilpusiai de Monforo kariaunai.

1213 metais, rugsėjį, Miurė dvi kariuomenės stojo viena prie� kit�, �iaurė prie� Pietus. Pedras buvo narsus vadas ir įgud�s strategas, ta�iau mū�iui buvo vadovaujama prastai. Pa�iame kovos įkar�tyje Pedras �uvo. Pietūs neteko savo lyderio.

Bajaras nutilo.

��Kovojan�iųjų u� nepriklausomyb� gretose buvo ir riteris i� Karkasonos Gijomas Diuma.�� Jis patylėjo.�� Jis susigr��ino ger� vard�. Vyrai jį pamėgo. �monės būrėsi apie jį.

Bajaro balse pasigirdo keista gaida. Gėrėjimasis, sumi��s su ka�kuo, ko Alisa negalėjo įvardyti. Bajarui t�siant pasakojim�, ji pametė u�kliuvusi� mintį.

��1218 metų bir�elio dvide�imt penkt�j� krito �akalas.

���akalas?

Bajaras pakėlė rankas.

��Atleiskite man. To laiko dainose, pavyzd�iui, �Canso de lo Crosada�, de Monforas vadinamas �akalu. Jis buvo u�mu�tas per Tolozos apgultį. Jam į galv� smogė i� katapultos paleistas akmuo. Sakoma, kad prie katapultos buvo moteris.�� Alisa neju�iomis nusi�ypsojo.�� Jie pargabeno jo kūn� atgal į Karkason� ir palaidojo pagal �iaurie�ių papro�ius. Jo �irdis, kepenys ir �arnos buvo nugabentos į �v. Sernino katedr�, o kaulai�� į �v. Nazarijaus katedr�. Jie palaidoti po paminkliniu akmeniu, kuris dabar ky�o katedros pietinės navos sienoje.�� Bajaras patylėjo.�� Gal jūs net matėte jį, kai lankėtės mieste?

Alisa paraudo.

��A�... a� negalėjau net įeiti į katedr�,�� tarė ji.

Bajaras �vilgtelėjo į j�, ta�iau apie paminklinį akmenį daugiau nepasakojo.

��Simono de Monforo viet� u�ėmė jo sūnus Amori. Ta�iau jis nebuvo toks geras vadas kaip tėvas. Jis i�kart prarado tėvo u�kariautas �emes. 1224 metais Amori pasitraukė. De Monforų giminė atsisakė pretenzijų į Trenkavelių �emes. Sajhė galėjo grį�ti namo. Pjeras Ro�ė de Mirpua nenorėjo jo i�leisti, ta�iau Sajhė...

Bajaro balsas nutrūko. Jis atsistojo ir kiek paėjėjo kalvos �laitu �emyn. Jis vėl prabilo neatsigr�damas.

��Jam buvo dvide�imt �e�eri,�� tarė Bajaras.�� Alaisa buvo vyresnė, ta�iau Sajhė... Jis puoselėjo viltis, į Alais� jau �iūrėjo kitomis akimis, ne kaip brolis į seserį. Jis �inojo, kad jie negalėtų tuoktis, nes Gijomas Diuma buvo gyvas. Ta�iau įgij�s padėtį jis svajojo, kad tarp jų galėtų būti kai kas daugiau.

Alisa padvejojo ir nuėjusi atsistojo prie jo. Ji palietė jo rank�. Bajaras krūptelėjo, lyg būtų visi�kai pamir��s, kad ji yra �alia.

��Kas buvo toliau?�� tarė ji tyliai, jausdama keist� nerim�. Ji jautėsi, lyg �nipinėtų istorij�, kuri buvo pernelyg intymi, kad būtų pasakojama.

��Jis sukaupė dr�s� ir prabilo.�� Bajaras susvyravo.�� Harifas �inojo. Jeigu Sajhė būtų paklaus�s jo patarimo, būtų gav�s. Ta�iau kol kas Harifas tylėjo.

��Gal Sajhė nenorėjo i�girsti Harifo nuomonės?

Bajaras �yptelėjo.

��Benlėu. Galbūt.

Alisa laukė.

��Ir...�� paragino ji, kai tapo ai�ku, kad jis nesiruo�ia t�sti.�� Ar Sajhė pasakė jai, k� jau�ia?

��Taip.

��Ir?�� nenustygo Alisa.�� K� ji atsakė?

Bajaras atsigr�ė ir pa�velgė į j�.

��Jūs ne�inote?�� tarė jis kone pa�nib�domis.�� Melskite Dievo, kad niekada nepatirtumėte, k� rei�kia taip mylėti�� be jokios vilties sulaukti meilės atsako.

Alisa �oko ginti Alais�, nors tai atrodė visi�kai beproti�ka.

��Ta�iau ji mylėjo jį,�� tarė ji tvirtai.�� Kaip brolį. Ar to nepakanka?

Bajaras atsisuk�s �yptelėjo jai.

��Jis susitaikė su tokia padėtimi. Ta�iau kad to pakaktų? Ne, tai buvo nepakankama.

Jis apsisuko ir leidosi eiti link namo.

��Gal u�eikime?�� tarė jis, vėl kalbėdamas oficialiai.�� Man �iek tiek kar�ta. Jūs, panele Taner, taip pat turbūt nuvargote ilgoje kelionėje.

Alisa matė, koks jis staiga tapo i�bly�k�s ir i�sek�s. Ji jautėsi kalta. �vilgtelėjusi į laikrodį pamatė, kad jie kalbėj�si gerokai ilgiau, negu jai atrodė. Jau buvo beveik vidudienis.

���inoma,�� atsakė ji greitai, pasiūlydama jam savo rank� atsiremti. Jie kartu pama�u nuėjo į nam�.

��Atleiskite man,�� tyliai tarė Bajaras jau viduje,�� man reikėtų numigti. Gal ir jūs norėtumėte pailsėti?

��Taip, a� pavargusi,�� pripa�ino ji.

��Kai pabusiu, paruo�iu valgyti ir baigsiu pasakojim�. Artėjant pavakarei, mes jau turėsime sutelkti dėmesį į kitus dalykus.

Ji palaukė, kol Bajaras nueis į galin� namo dalį ir u�trauks paskui save u�uolaid�. Alisa jautėsi keistai, lyg būtų ka�ko netekusi. Vietoj pagalvės pasiėmusi sulankstyt� antklod� i�ėjo į lauk�.

Ji įsitaisė po med�iais. Tik dabar suprato, kad praeitis buvo u�vald�iusi ir jos vaizduot�. Ji nė karto nepagalvojo apie �eil� ar Vilį. 68 SKYRIUS

��K� darai?�� paklausė Fransua Batistas, įėj�s į kambarį ma�ame bevard�iame namelyje netoli Sularako vir�ukalnės.

Marija Sesilė sėdėjo prie stalo, prie�ais save ant juodo mink�to knygos stovo pasidėjusi atverst� Skai�ių knyg�. Ji nepakėlė galvos.

��Studijuoju menės plan�.

Fransua Batistas atsisėdo greta jos.

��Ar nori i�siai�kinti k� nors konkretaus?

��Noriu įsidėmėti, kuo skiriasi �is planas ir tikroji labirinto ola.

Ji jautė, kad jis įsistebeilijo jai per petį.

��Ar skirtumų daug?�� paklausė Fransua Batistas.

��Yra keletas. �tai,�� tarė ji, pakėlusi pir�t� ties knyga. Pro apsaugines medvilnines pir�tines vos matėsi raudonas jos nagų lakas.�� Mūsų altorius yra �ia, kaip pa�ymėta, ta�iau oloje jis yra ar�iau sienos.

��Ar tai rei�kia, kad labirinto rai�inys u�go�iamas?

Ji atsigr�usi pa�iūrėjo į jį. Į�valgi pastaba j� nustebino.

��Ta�iau ar planas neturėtų būti vienodas? Juk Skai�ių knyg�, kuri� naudojo per apeigas pirmieji saugotojai, taip pat naudojo ir �Noublesso Vėritable�.

��Reikia manyti, kad turėtų,�� atsakė ji,�� Akivaizd�iausias skirtumas tas, kad nėra antkapinio akmens, nors labai įdomu, kad kapavietė, kurioje buvo griau�iai, tiksliai toje vietoje.

��Ar dar girdėjai k� nors apie palaikus?�� paklausė jis.

Ji papurtė galv�.

��Tai mes vis dar ne�inome, kas jie buvo?

Ji gū�telėjo pe�iais.

��Ar tai svarbu?

��Manau, ne,�� atsakė jis. Marija Sesilė matė, kad jos abejingumas jam nepatinka.

��Viskas gerai,�� tarė ji.�� A� manau, kad �ie dalykai i� tiesų nesvarbūs. Svarbiausia yra schema. Kelias, kuriuo eina Navigataire, kai yra tariami �od�iai.

��Esi įsitikinusi, kad galėsi perskaityti �od�ių knygos pergament�?

��Jeigu pergamentas yra to paties laikotarpio kaip ir kiti, tada taip. Hieroglifai ganėtinai paprasti.

Staiga j� u�liejo toks ver�lus, toks netikėtas lūkestis, kad ji neju�iomis pakėlė pla�takas, lyg ka�kieno rankos būtų apsivijusios jos gerkl�. �į vakar� ji tarsianti u�mir�tuosius �od�ius. �į vakar� ji patirsianti Gralio jėg�. Laikas bus įveiktas.

��O jeigu Donel meluoja?�� tarė Fransua Batistas.�� Jeigu ji neturi knygos? Jeigu ir Oti jos nerado?

Marija Sesilė i�plėtė akis. Ji krūptelėjo. �iurk�tus, į�ūlus sūnaus balso tonas gr��ino j� į dabartį. Ji nepatenkinta pa�velgė į jį.

���od�ių knyga yra ten.

Pykdama dėl sugadintos nuotaikos, Marija Sesilė u�vertė Skai�ių knyg� ir įdėjo j� atgal į dėkl�. Ant knygos stovo dabar ji pasidėjo Preparatų knyg�.

I� pa�iūros knygos atrodė vienodos: tokios pa�ios medinės lentelės, aptrauktos oda ir suri�tos plonais odiniais rai�teliais.

Pirmasis lapas buvo tu��ias, tik viduryje pavaizduota nedidelė auksinė taurė. Kita lapo pusė buvo visi�kai tu��ia. Tre�iajame puslapyje buvo �od�iai ir �enklai, kurie taip pat buvo i�rai�yti palubyje ant sienų Baltojo Arklio gatvės rūsyje esan�ioje menėje.

Tolesniuose puslapiuose pirmoji raidė buvo i�dailinta raudonai, mėlynai ar geltonai su auksiniais apvadais. Tekstas liejosi �odis po �od�io, visai be tarpų, kurie rodytų vienos minties pabaig� ir kitos prad�i�.

Marija Sesilė atsivertė knygos vidurį.

Tarp hieroglifų buvo įterpti ma�i �aliai i�ry�kinti augalų paveiksliukai ir simboliai. Po daugelio tyrimų ir studijų metų, naudojantis Oradorų �eimos kapitalo teikiamomis finansinėmis galimybėmis, jos senelis suvokė, kad visos iliustracijos yra bereik�mės. Svarbūs tik hieroglifai, sura�yti ant abiejų Gralio pergamentų. Visa kita�� �od�iai, paveikslėliai, spalvos�� tebuvo paprasti pagra�inimai, specialiai klaidinantys ir slepiantys ties�.

��Ji yra ten,�� pakartojo ji, prismeigdama Fransua Batist� verian�iu �vilgsniu. Ji vis dar matė jo veide dvejon�, ta�iau jis buvo pakankamai apdairus ir nusprendė nieko nesakyti.�� Atne�k mano daiktus,�� tarė ji sausai.�� Tada patikrink, kur ma�ina.

*

Netrukus jis grį�o ne�inas jos keturkampiu lagaminėliu.

��Kur padėti?

���tai ten,�� tarė ji, rodydama į makia�o stalelį. Kai jis vėl i�ėjo, Marija Sesilė priėjo ir atsisėdo prie stalelio. Lagaminas buvo aptrauktas mink�ta ruda oda, ant vir�aus auksu u�ra�yti jos inicialai. Tai buvo jos senelio dovana.

Marija Sesilė atidarė lagamin�. Viduje buvo didelis veidrodis ir kelios ki�enės su �epe�iais, gra�inimosi reikmenimis, servetėlėmis, taip pat dvejos ma�os auksinės �irklutės. Makia�as buvo surikiuotas tvarkingomis eilėmis vir�utinėje dėklėje: lūpų da�ai, akių �e�ėliai, blakstienų tu�as, akių pie�tukai, pudra. Giliau apa�ioje esan�iame skyrelyje buvo trys papuo�alų dė�utės, aptrauktos raudona oda.

��Kur jie?�� tarė ji neatsigr�dama.

��Netoli,�� atsakė Fransua Batistas. Ji girdėjo jo balse įtamp�.

��Jam viskas gerai?

Fransua Batistas priėjo prie jos ir padėjo rankas jai ant pe�ių.

��Ar tau rūpi, maman?

Marija Sesilė �vilgtelėjo į savo atspindį veidrodyje, tuomet į sūnų, įrėmint� stikle vir� savo galvos, tarsi jie pozuotų portretui. Jo balsas buvo nerūpestingas, ta�iau akys jį i�davė.

��Ne,�� atsakė ji ir pastebėjo, kad jo veidas �iek tiek atsipalaidavo.�� Tik įdomu.

Jis spustelėjo jos pe�ius ir patraukė rankas.

��Gyvas, jeigu nori �inoti. Sukėlė nema�ai vargo, kol juo atsikratė. Turėjo jį �iek tiek nutildyti.

Ji pakėlė akis.

��Tikiuosi, ne per daug,�� tarė ji.�� Nualp�s jis man nereikalingas.

��Tau?�� perklausė jis kand�iai.

Marija Sesilė prikando lie�uvį. Fransua Batistas jai buvo reikalingas sukalbamas.

��Mums,�� pasitaisė ji. 69 SKYRIUS

Kai Odrikas po poros valandų vėl pasirodė, Alisa snaudė �e�ėlyje po med�iais.

��Paruo�iau valgyti,�� tarė jis.

Pamiegoj�s jis atrodė geriau. Ant odos neliko sauso va�ko atspalvio, jo akys pa�valėjo.

Alisa susirinko mant� ir nusekė paskui jį atgal į nam�. Ant stalo buvo o�kos sūrio, alyvuogių, pomidorų, persikų ir �sotis vyno.

��Pra�om, vai�inkitės.

Vos tik jie atsisėdo, Alisa pa�ėrė klausimus, kuriuos ilgai repetavo mintyse. Ji atkreipė dėmesį, kad Odrikas valgė ma�ai, ta�iau i�gėrė vyno.

��Ar Alaisa bandė atgauti knygas, kurias pagrobė jos sesuo ir vyras?

��Sujungti Labirinto trilogij� buvo pagrindinis Harifo tikslas, vos tik pasirodė pirmieji karo Langedoke grėsmės �enklai,�� ėmė pasakoti jis.�� Orianos pastangomis u� Alaisos galv� buvo nustatyta kaina. Jai buvo sunku keliauti. I� kaimo ji i�eidavo labai retai, slėpdamasi. Keliauti į �iaur� būtų buvusi beprotybė. Sajhė kelis kartus planavo vykti į �artr�, ta�iau jam nepavyko.

��Dėl Alaisos?

��I� dalies. Ta�iau taip pat dėl senelės Esklarmondės. Jis jautė atsakomyb� �Noublesso de los Seres��� taip, kaip Alaisa jautėsi atsakinga u� savo tėv�.

��Kas atsitiko Esklarmondei?

��Daugelis Bons Homes pasitraukė į �iaurės Italij�. Esklarmondės savijauta neleido jai keliauti taip toli. Gastonas su savo broliu nugabeno j� į ma�� bendruomen� Navaroje. Ten ji ir liko, kol po kelerių metų mirė. Sajhė lankydavo j�, kai tik galėjo.�� Bajaras patylėjo.�� Alaisa labai liūdėjo dėl to, kad jos nebegalėjo pasimatyti.

��O kaip Oriana?�� paklausė Alisa kiek patylėjusi.�� Ar Alais� pasiekdavo naujienos apie j�?

��Labai nedaug. Gerokai įdomesnis buvo labirintas, įrengtas �artro Dievo Motinos katedroje. Evriu ir Oriana i� dalies dėl to ir pasiliko �artre, u�uot grį�� į toliau �iaurėje esan�ias jo valdas. Ta�iau niekas ne�inojo, kieno nurodymu atsirado labirintas nei k� jis rei�kia.

��Taip knygos ir atsirado �artre.

��I� tiesų �is labirintas buvo įrengtas siekiant nukreipti dėmesį nuo labirinto olos pietuose.

��Ma�iau jį vakar,�� tarė Alisa.

Ar tik vakar?

��Nieko nepajutau. Jis tikrai labai gra�us, įspūdingas, ta�iau tik tiek.

Odrikas linktelėjo.

��Oriana gavo, ko norėjo. Gi de Evriu pasiėmė j� į �iaur� kaip savo �mon�. Mainais i� jos jis gavo Preparatų ir Skai�ių knygas, taip pat pa�ad� ie�koti �od�ių knygos.

���mona?�� Alisa susiraukė.�� Ta�iau kaipgi?..

���eanas Kongo? Jis buvo geras �mogus. Pedanti�kas, pavydus, galbūt neturintis humoro jausmo, ta�iau i�tikimas tarnas. Fransua nu�udė jį Orianos pavedimu.�� Bajaras patylėjo.�� Fransua nusipelnė galo. Tai nebuvo gra�i mirtis, ta�iau jis nenusipelnė nieko geresnio.

Alisa papurtė galv�.

��Norėjau pasakyti�� Gijomas,�� tarė ji.

��Jis liko Pietuose.

��Ar jis neturėjo vil�ių, susijusių su Oriana?

��Jis be perstojo stengėsi i�guiti kry�iuo�ius. Bėgant metams, Gijomas subūrė daug �alininkų kalnuose. I� prad�ių jis pasiūlė savo kalavij� Pjerui Ro�ė de Mirpua. Vėliau Gijomas kariavo vikonto Trenkavelio sūnaus pusėje, kai �is mėgino atgauti u�grobtas tėvo �emes.

��Jis perbėgo?�� nustėro Alisa.

��Ne, ne...�� Bajaras atsiduso.�� Gijomas Diuma niekada nei�davė vikonto Trenkavelio. Jis, be jokios abejonės, buvo kvailys, ta�iau niekada netapo i�daviku. Oriana juo pasinaudojo. Kritus Karkasonai, jis tapo karo belaisviu kartu su Reimonu Ro�ė Trenkaveliu, ta�iau Gijomui, kitaip nei vikontui, pavyko pasprukti.�� Odrikas giliai įkvėpė, lyg jam būtų skaudu tai pripa�inti.�� Jis nebuvo i�davikas.

��Ta�iau Alaisa buvo tuo įsitikinusi,�� tyliai tarė Alisa.

��Jis pats susikūrė savo nelemt� likim�.

��Taip, suprantu, ta�iau... gyventi su tokiu kartėliu, �inant, kad Alaisa mano, jog jis...

��Gijomas nenusipelno u�uojautos,�� nukirto Bajaras.�� Jis i�davė Alais�, sulau�ė santuokinius į�adus, pa�emino j�. Ta�iau netgi tada ji...�� Bajaro balsas vėl nutrūko.�� Atleiskite man. Kartais sunku būti ne�ali�kam.

Kodėl tai jį taip liūdina?

��Jis niekada nemėgino susitikti su Alaisa?

��Jis mylėjo j�,�� paprastai atsakė Odrikas.�� Jis jokiu būdu nebūtų rizikav�s atvesti pas j� prancūzus.

��Ir ji taip pat nebandė susitikti su juo?

Odrikas atsargiai papurtė galv�.

��Ar būtumėte band�iusi jos vietoje?�� tyliai paklausė jis.

Alisa akimirk� susim�stė.

��A� ne�inau. Jeigu ji mylėjo jį... nepaisant to, k� jis padarė...

��Kaim� kartkar�iais pasiekdavo naujienos apie Gijomo �ygius. Alaisa jų neaptarinėjo, ta�iau ji did�iavosi vyro �ygdarbiais.

Alisa pasimuistė kėdėje. Odrikas, atrodo, pajuto j� nekantraujant, nes pradėjo kalbėti grei�iau.

��Sajhė grį�us į kaim�, penkerius metus vie�patavo taika,�� t�sė jis pasakojim�.�� Sajhė, Alaisa ir Harifas gyveno gerai. Kalnuose buvo įsikūr� ir kiti karkasonie�iai, taip pat ir buvusioji Alaisos tarnaitė Riksendė. Tai buvo paprastas, ta�iau geras gyvenimas.

Bajaras nutilo.

��Ta�iau 1229 metais viskas pasikeitė. Į Prancūzijos sost� į�engė naujas karalius. �ventasis Liudvikas buvo fanatikas, puoselėjantis tvirtus religinius įsitikinimus. Jis buvo nepatenkintas tebesit�sian�ia erezija. Nepaisant daugelį metų Pietuose trunkan�ios priespaudos ir persekiojimų, Katarų ba�ny�ia vis dar var�ėsi su katalikų autoritetu ir įtaka. Penketas katarų vyskupys�ių�� Toloza, Albi, Karkasona, A�enas ir Razė�� daugelyje vietų buvo labiau gerbiamos ir darė didesn� įtak� negu kolegos katalikai.

I� prad�ių tai niekaip nepaveikė Alaisos ir Sajhė. Jų gyvenimas bėgo kaip anks�iau. �iem� Sajhė i�vyko į Ispanij� rinkti lė�ų ir ginklų pasiprie�inimui remti. Alaisa pasiliko. Ji buvo įgudusi jojikė, gerai valdė lank� ir kard�, be to, buvo labai dr�si. Ji perduodavo �inias pasiprie�inimo lyderiams Arje�e ir visuose Sabarto kalnuose, teikė prieglobstį parfaitams ir parfaitėms, parūpindavo jiems maisto ir pastog�, prane�davo, kur ir kada vyks apeigos. Parfaitai daugiausia buvo keliaujantys �ventikai, gyvenantys i� savo rankų darbo. Jie �ukavo viln�, kepė duon�, verpė. Jie keliaudavo poromis�� patyr�s mokytojas su jaunesniu į�v�stuoju. Da�niausiai du vyrai, kartais moterys.�� Odrikas �yptelėjo.�� Labai pana�iai, kaip kadaise Karkasonoje Alaisos draugė ir ugdytoja Esklarmondė.

Ekskomunikacija, indulgencijos kry�iuo�iams, naujos karo kampanijos erezijai naikinti būtų vykusios kaip ligi tol, ta�iau buvo paskirtas naujas popie�ius Grigalius IX. Jis nenorėjo laukti. 1233 metais jis įsteigė �vent�j� inkvizicij�, tiesiogiai pavald�i� jam. Jos u�duotis buvo ie�koti eretikų ir juos naikinti bet kokiomis priemonėmis ir bet kur. Popie�ius pasirinko savo parankiniais dominikonus�� �juod�j� brolij��71.

��Maniau, kad inkvizicija atsirado Ispanijoje. Apie inkvizicij� visada taip kalbama.

��Tai klaida,�� tarė jis.�� Ne, inkvizicija buvo įsteigta katarams i�naikinti. Prasidėjo teroras. Inkvizitoriai keliavo i� miesto į miest�, savo nuo�iūra kaltindami, teisdami ir pasmerkdami. Visur buvo pilna �nipų. Buvo ekshumuojami palaikai, kad �ventoje �emėje palaidotus kūnus būtų galima sudeginti kaip eretikų. Rinkdami prisipa�inimus ir prisipa�inimo u�uominas, inkvizitoriai sekė paskui katarus i� kaimų į miestelius, i� miestelių į miestus. Oksitanij� u�tvindė įteisinto �udymo smurtas. Buvo pasmerkiami dori, s��iningi �monės. Siaubo apimtas kaimynas įduodavo kaimyn�. Kiekviename didesniame mieste�� nuo Tolozos iki Karkasonos�� buvo inkvizicijos teismai. Pasmerktas aukas inkvizitoriai perduodavo pasaulietinei vald�iai. Juos įkalindavo, mu�davo, kankindavo ir degindavo. Inkvizitoriai rankų nesitepė. Nedaugelis buvo i�teisinami. Net jei kas nors ir būdavo paleid�iamas, turėjo ne�ioti ant rūbų gelton� kry�ių�� eretiko �enkl�.

Alisos mintyse �mėstelėjo prisiminimas: bėga per mi�k� nuo persekiotojų... krinta... rudens lapų spalvos med�iagos skiautė nuskrieja į erdv�.

Ar a� tai sapnavau?

Alisa �vilgtelėjo į Odrik�. Neviltis, kuri� i�vydo jo veide, suspaudė jai �irdį.

��1234 metų gegu�� inkvizitoriai atvyko į Limu miest�. Klastinga lemtis. �ia kaip tik buvo atvykusi Alaisa su Riksende. Sumai�tyje, galbūt klaidingai palaikius jas parfaitėmis�� dvi moterys, keliaujan�ios drauge,�� buvo suimtos ir nugabentos į Toloz�.

To a� ir bijojau.

��Jos neatskleidė savo tikrųjų vardų, todėl Sajhė tik po kelių dienų su�inojo, kas atsitiko. Jis i�vyko tu�tuojau, nepaisydamas jam pa�iam gresian�io pavojaus. Ta�iau jam nesisekė. Inkvizicijos tardymai da�niausiai vyko �v. Sernino katedroje, tad Sajhė ten ir nukeliavo. Ta�iau Alaisa ir Riksendė buvo nugabentos į �v. Etjeno katedros rūsius.

Alisa sulaikė kvėpavim�, prisiminusi moters, tempiamos į �alį juodai apsivilkusių vienuolių, �mėkl�.

��A� buvau ten,�� vos pajėgė ji i�tarti.

��S�lygos buvo baisios. Purvas, �iaurumas, panieka. Kaliniai buvo laikomi be �viesos ir �ilumos. Tik i� kitų kalinių klyksmų buvo galima nustatyti, kada diena ir kada naktis. Daugelis mirė u�daryti, belaukdami teismo.

Alisa norėjo ka�k� sakyti, ta�iau jos burna buvo i�d�iūvusi.

��Ar ji...�� Ji nutilo, negalėdama kalbėti.

���mogaus dvasia gali daug i�tverti, ta�iau kart� pakirsta, ji trupa kaip sausainis. Tai ir darė inkvizitoriai. Jie suardė mūsų dvasi� taip, kaip kankintojai lau�ė mūsų kaulus ir draskė od�, kol galiausiai nebe�inodavome, kas es�.

��Pasakokite,�� paragino Alisa.

��Sajhė pavėlavo,�� tarė Bajaras tyliai,�� ta�iau suspėjo Gijomas. Jis nugirdo, kad tardyti buvo atvesta moteris i� kalnų, gydovė. Ka�kaip jis numanė, kad tai gali būti Alaisa, nors jos vardo s�ra�e nebuvo. Jis papirko sargybinius ir jį praleido. Papirko ar prig�sdino�� a� ne�inau. Jis surado Alais�. Ji ir Riksendė buvo laikomos atskirai nuo visų kitų. Dėl to jis galėjo slapta i�gabenti jas i� �v. Etjeno katedros ir Tolozos.

��Bet...

��Alaisa vis�laik manė, kad j� įkalinti įsakė Oriana. Jie netardė jos.

Alisos akys prisipildė a�arų.

��Ar Gijomas gr��ino j� į kaim�?�� greitai paklausė ji, braukdama veid� atgalia ranka.�� Ar ji sugrį�o namo?

Bajaras linktelėjo.

��Galų gale. Ji grį�o rugpjūtį. Prie� pat Dangun Ėmimo �vent�. Kartu su ja buvo Riksendė,�� i�bėrė jis �od�ius.

��Gijomas su jomis nekeliavo?

��Ne, jo nebuvo,�� atsakė Bajaras.�� Ir jie daugiau nebesusitiko, kol...�� Jis patylėjo. Alisa pajuto, kaip jis sulaikė kvėpavim�.�� Po �e�ių mėnesių gimė jos dukra. Alaisa pavadino j� Bertrana savo tėvo Bertrano Peletjė atminimui.

*

Odriko �od�iai, atrodė, pakibo ore.

Dar viena dėlionės dalis.

��Gijomas ir Alaisa,�� su�nab�dėjo ji sau. Mintyse i�kilo genealoginio med�io paveikslas, i�tiestas ant Greisės miegamojo grindų Odo Salelyje. Raudonu ra�alu i�ry�kintas vardas: ALAISA PELETJĖ-DIUMA (1193-). Tada �iūrėdama į genealoginį medį, ji neįskaitė greta u�ra�yto vardo�� tik Sajhė vard� eilutėje apa�ioje ir kiek �one, u�ra�yt� �aliai.

��Alaisa ir Gijomas,�� pakartojo ji dar sykį.

Nenutrūkstama giminės gija nuo jų iki man�s.

Alisa be galo tro�ko su�inoti, kas nutiko per tuos tris mėnesius, kai Gijomas ir Alaisa buvo drauge. Kodėl jie vėl i�siskyrė? Ji norėjo su�inoti, kodėl prie Alaisos ir Sajhė vardų yra labirinto simbolis.

Ir prie mano.

Ji pakėlė galv�, jausdama viduje tvinksint jaudulį. Dar akimirka, ir ji būtų pratrūkusi pliūpsniu klausimų, ta�iau Odriko veido i�rai�ka j� sustabdė. Ji instinktyviai pajuto, kad jis ilgai m�stė apie Gijom�.

��Kas buvo vėliau?�� paklausė ji tyliai.�� Ar Alaisa su dukra pasiliko Los Serese, su Harifu ir Sajhė?

I� Odriko veide trumpai pasirod�iusios �ypsenos Alisa suprato, kad jis dėkingas jai u� temos pakeitim�.

��Ji buvo dailus vaikas,�� tarė jis.�� Gero būdo, dora, visada juokėsi ir dainavo. Visi ja �avėjosi, ypa� Harifas. Bertrana valandų valandas sėdėjo su juo ir klausėsi jo pasakojimų apie �vent�j� �em� ir savo senelį Bertran� Peletjė. Paaugusi ji pradėjo vykdyti jo pavedimus. Kai jai suėjo �e�eri, jis netgi mokė j� �aisti �achmatais.

Odrikas nutilo. Jo veidas vėl apsiniaukė.

��Ta�iau juodoji inkvizicijos ranka kaskart pasiekdavo vis toliau. Paverg� lygumas, kry�iuo�iai atsigr�ė į neįveikiamas Pirėnų ir Sabarto kalnų tvirtoves. 1240 metais i� tremties sugrį�o Trenkavelio sūnus Reimonas su riterių būriu. Prie jo prisidėjo dauguma Korbjeros didikų. Jie nesunkiai atkovojo daugum� miestų tarp Limu ir Juodųjų kalnų. Buvo mobilizuotas visas kra�tas: Sesako, Azijaus, Loro, Keribu, Perepertuzo, Agilaro tvirtovės. Ta�iau po beveik mėnesį trukusios kovos Karkasonos u�imti nepavyko. Spalį jie atsitraukė prie Monrealio. Niekas jiems nepadėjo. Galiausiai jie buvo priversti pasitraukti į Aragon�.

Odrikas patylėjo.

���iaurumai prasidėjo netrukus. Monrealis buvo sulygintas su �eme. Taip pat ir Montolju. Limu ir Alė pasidavė. Alaisai, visiems mums, buvo ai�ku, kad �monės sumokės u� nepavykusį sukilim�.

Bajaras staiga nutilo ir pakėlė akis.

��Panele Alisa, ar buvote Monsegure?�� Ji papurtė galv�.�� Tai ypatinga vieta. Galbūt netgi �venta. Dar ir dabar ten gyvena dvasios. Ji pastatyta kaip trijų kalno �laitų t�sa. Dievo �ventovė danguje.

��Saugusis kalnas,�� tarė ji nesusim�stydama ir paraudo, supratusi, kad neju�iomis cituoja Bajarui jo paties �od�ius.

��Daug metų prie� prasidedant kry�iaus �ygiui, Katarų ba�ny�ios vadovai pra�ė Monseguro valdovo Reimono de Perėjo paauk�tinti griūvan�ias pilies sienas ir sustiprinti įtvirtinimus. 1243 metais įgulai vadovavo Pjeras Ro�ė de Mirpua, kurio dvare mokėsi Sajhė. Alaisa suprato, kad jie nebegali daugiau pasilikti Los Serese. Ji baiminosi dėl Harifo ir dėl Bertranos. Sajhė pasiūlė savo pagalb� ir jie i�keliavo su pabėgėliais į Monsegur�.

Odrikas atsikvėpė.

��Ta�iau keliaujant jie buvo pastebėti. Galbūt jiems derėjo keliauti atskirai. Alaisos vardas jau buvo inkvizicijos s�ra�uose.

��Ar Alaisa buvo katare?�� staiga paklausė Alisa. Ji suvokė net ir dabar negalinti to suprasti.

Odrikas kiek patylėjo.

��Katarai tikėjo, kad pasaulis, kurį matome, girdime, u�uod�iame, galime paragauti ar paliesti, yra sukurtas velnio. Jie tikėjo, kad per velnio apgaul� tyros sielos pasitraukė i� Dievo karalystės ir buvo įkalintos �emėje, med�iagi�kuose kūnuose. Jie tikėjo, kad doras gyvenimas ir �gera pabaiga� i�laisvina siel� i� pan�ių ir ji gali grį�ti pas Diev�. Jeigu ne, sielos per keturias dienas vėl įsikūnija �emėje, ir ratas prasideda i� naujo.

Alisa prisiminė �od�ius i� Greisės Biblijos: �Gim�s i� kūno yra kūnas, gim�s i� sielos yra siela.�

Odrikas linktelėjo.

���monės, kuriems tarnavo Bons Homes, mylėjo juos. Jie neėmė mokes�io u� santuokos, krik�tynų ar laidotuvių apeigas. Jie nesigvie�ė duoklės ar rinkliavų. Pasakojama istorija apie parfait�, priėjusį prie ūkininko, klūpan�io savo lauko kampe. �K� tu darai?��� paklausė jis �mogaus. �Dėkoju Dievui, kad u�augino �į puikų derlių�,�� atsakė ūkininkas. Parfaitas nusi�ypsojo ir padėjo vyrui atsistoti. �Tai ne Dievo darbas, bet tavo. Tai tavo rankos dirbo dirv� pavasarį, tavo rankos j� pri�iūrėjo.��� Odrikas pa�iūrėjo į Alis�.�� Suprantate?

��Taip,�� atsakė ji netvirtai.�� Jie tikėjo, kad �mogus pats valdo savo gyvenim�.

��Atsi�velgiant į laiko ir vietovės, kur gimėme, s�lygas bei ribas�� taip.

��Ta�iau ar Alaisa pritarė jų pasaulė�iūrai?�� nenusileido ji.

��Alaisa buvo kaip jie. Ji padėdavo �monėms, pirmenyb� teikė ne savosioms, o kitų reikmėms. Ji elgėsi taip, kaip manė esant teisinga, nepaisant tradicijų ar papro�ių prievolės.�� Odrikas nusi�ypsojo.�� Kaip ir jie, ji tikėjo, kad nėra jokio Paskutinio teismo. Ji tikėjo, kad blogis, kurį ji regi aplinkui, negali būti sukurtas Dievo. Ta�iau vis dėlto ji nebuvo katare. Alaisa buvo moteris, tikinti pasauliu, kurį galima paliesti ir pamatyti akimis.

��Bet kaip Sajhė?

Odrikas neatsakė tiesiai.

��Nors dabar s�voka �katarai� labai paplitusi, Alaisos laikais tikintieji vadinosi Bons Homes. Lotyni�kuose inkvizicijos ra�tuose jie vadinami albigenses arba heretici.

��Bet i� kur kilusi s�voka �katarai�?

��Ak, taip. Negalime leisti nugalėtojams u� mus ra�yti mūsų istorijos,�� tarė Bajaras.�� Tai terminas, kurį a� ir kiti...�� jis nutilo ir �yptelėjo, lyg būtų prisimin�s pok�t�.�� Yra daug įvairių ai�kinimų. Gali būti, kad oksitanų kalbos �odis catar, prancūzi�kai cathare, kil�s i� graiki�ko katharos, kuris rei�kia ��varus�. Kas gali pasakyti, kas turėta omenyje?

Alisa susiraukė, jausdama, kad ka�ko nesupranta, ta�iau negalėjo pasakyti ko.

��Na gerai, bet kaipgi pats tikėjimas? I� kur jis atėjo? Jis atsirado ne Prancūzijoje?

��Europos katarizmas kyla i� bogomilizmo, dualistinio tikėjimo, klestėjusio Bulgarijoje, Makedonijoje ir Dalmatijoje de�imtame am�iuje ir vėliau. Jis siejamas su ankstyvesniais tikėjimais�� Persijos zoroastrizmu ir manicheizmu. Jie tikėjo reinkarnacija.

Alisos galvoje pradėjo ry�kėti mintis. Viso to, k� jai papasakojo Odrikas, ir to, k� ji �inojo anks�iau, saitas.

Palauk, ir tau paai�kės. Kantrybės.

��Liono meno muziejuje yra katari�kas �v. Jono evangelijos rankra�tis,�� pasakojo Odrikas.�� Tai vienas i� nedaugelio dokumentų, kuriems pavyko i�vengti inkvizicijos sunaikinimo. Jis para�ytas oksitanų kalba. Tuo metu tokio rankra��io turėjimas buvo laikomas erezija, nusikaltimu. I� visų tekstų, kuriuos gerieji �monės laikė �ventais, Jono evangelija buvo svarbiausias. Tai yra �ventasis Ra�tas, labiausiai i�ry�kinantis individualų �mogaus nu�vitim� per pa�inim��� gnosis. Gerieji �monės atsisakė dievinti stabus, kry�ius ir altorius, pagamintus i� med�io ir akmens�� velnio pasaulio materijos. Dievo �od�iui jie teikė auk��iausi� garb�.

�Prad�ioje buvo �odis. Tas �odis buvo pas Diev� ir �odis buvo Dievas.

��Reinkarnacija,�� pakartojo ji lėtai, tarsi balsu m�stytų.�� Kaipgi tai būtų galima suderinti su ortodoksi�ka krik��ionių teologija?

��Krik��ioni�kos Sandoros esmė yra am�inojo gyvenimo dovana tiems, kurie tiki Kristų. Jie i�ganyti per Kry�iaus auk�. Reinkarnacija ir yra tam tikra prasme am�inas gyvenimas.

Labirintas. Kelias į am�in� gyvenim�.

Odrikas atsistojo ir nuėjo atidaryti lango. �iūrėdama į prakauli� tiesi� Bajaro nugar�, Alisa jautė jame ry�t�, kokio anks�iau nebuvo.

��Panele Taner, sakykite,�� tarė jis atsisukdamas į j�,�� ar tikite lemtimi? Ar mes patys lemiame savo gyvenim� pasirinkdami savo keli�?

��A�...�� buvo bepradedanti sakyti ji ir nutilo. Alisa nebe�inojo, k� galvoti. �ia, am�inybės gobiamuose kalnuose, auk�tai danguje, kasdienis pasaulis ir kasdienybės vertybės atrodė bereik�mės.�� Tikiu savo svajonėms,�� atsakė ji galiausiai.

��Ar tikite, kad galite pakeisti savo likim�?�� paklausė Bajaras laukdamas atsakymo.

Alisa neju�iomis ėmė linksėti galva.

��Kitaip kokia prasmė? Jeigu mes tiesiog einame i� anksto nubrė�tu keliu, tai visas mūsų patyrimas�� meilė, sielvartas, d�iaugsmas, pa�inimas ir virsmas�� būtų niekas.

��Ir jūs nekliudytumėte kitam laisvai pasirinkti?

��Priklausytų nuo aplinkybių,�� atsakė ji atsargiai, sunerimusi.�� O k�?

��Pra�au jūsų tai prisiminti,�� tarė jis �velniai.�� Dabar viskas. Kai ateis laikas, a� papra�ysiu jūsų tai prisiminti. Si es atal es atal.

Jo �od�iai ka�k� joje u�gavo. Alisa buvo įsitikinusi, kad tai jau girdėjo. Ji papurtė galv�, ta�iau atmintyje buvo tu�tuma.

��Viskas bus taip, kaip bus,�� tarė jis tyliai. 70 SKYRIUS

��Pone Bajarai, a�...

Odrikas pakėlė rank�.

��Benleu72,�� tarė jis, �engdamas atgal prie stalo ir vyniodamas pasakojimo gij�, lyg nebūtų pertrauktas.�� Papasakosiu visk�, k� jums dera �inoti. Duodu �odį.

Alisa buvo besi�iojanti, bet nutilo.

��Tvirtovėje buvo ank�ta, ta�iau vis tiek tai buvo laimingas metas. Pirm� kart� per daugelį metų Alaisa jautėsi saugi. Bertrana, jau de�imties, buvo mylima vaikų, kurių daugybė gyveno tvirtovėje ir apylinkėje. Harifas, nors pasen�s ir nusilp�s, taip pat buvo pakilios nuotaikos. Jis turėjo gausi� draugij�, �avėjosi Bertrana ir gin�ijosi su parfaitais apie Diev� bei pasaulio prigimtį. Didum� laiko �alia buvo Sajhė. Alaisa jautėsi laiminga.

Alisa u�merkė akis ir leido mintyse atgyti praei�iai.

��Gyvenimas buvo geras ir galėjo t�stis, jeigu ne vienas neapdairus ker�to aktas. 1242 metų gegu�ės 28 dien� Pjer� Ro�ė de Mirpua pasiekė �inia, kad į Avinjoneto miest� atvyko keturi inkvizitoriai. Dėl jų vizito būtų sudeginta ar įkalinta dar daugiau parfaitų ir tikin�iųjų. Jis nusprendė veikti. Nepaisydamas savo kariūnų, taip pat ir Sajhė, perspėjimų, jis surinko dvide�imt penkių Monseguro įgulos riterių būrį, kuris dar padidėjo pakeliui prisidėjus kitiems.

Jie nukeliavo penkiasde�imt mylių iki Avinjoneto ir buvo ten kit�dien. Kai inkvizitorius Gijomas Arno ir trys jo bendrai atsigulė miegoti, ka�kas namuose atrakino duris ir įleido juos į vidų. Miegamųjų durys buvo i�verstos ir inkvizitoriai su savo padėjėjais u�kapoti negyvai. Net septyni riteriai tvirtino sudav� pirm�jį smūgį.

Sakoma, kad Gijomas Arno mirė kalbėdamas Te Deum. Tikra yra tai, kad inkvizicijos u�ra�ai buvo i�ne�ti ir sunaikinti.

��Tai, be abejo, buvo gerai.

��Tai buvo paskutinis provokacijos la�as. Į �udynes buvo greitai atsakyta. Karaliaus įsakymu Monseguras turėjo būti sunaikintas. Kalno papėdėje netrukus įsikūrė �iaurės didikų, katalikų inkvizitorių, samdytų kareivių ir kolaborantų armija. Prasidėjo apgultis, ta�iau vyrai ir moterys vis dar laisvai keliaudavo į tvirtov� ir i� jos. Per penkis mėnesius tvirtovės įgula neteko tik penkių vyrų ir atrodė, kad apgultis �lugs.

Kry�iuo�iai nusamdė būrį baskų samdinių. Prasidedant at�iauriai kalnų �iemai, jie u�sirop�tė į vir�ų ir įsirengė stovykl� vos per sviedinio skrydį nuo tvirtovės sienų. Nors didelis pavojus negrėsė, Pjeras Ro�ė nusprendė atitraukti vyrus nuo pa�eid�iamos rytinės pusės įtvirtinimų. Klaida brangiai kainavo. Apsirūpinus reikiamomis �iniomis i� vietinių kolaborantų, samdiniams pavyko u�sirop�ti sta�iu pietrytiniu kalno �laitu. Nudūr� sargybinius, jie u�ėmė Auk��iausi�j� uol��� labiausiai į rytus nutolusi� Monseguro vir�ukalnės keter�. Tvirtovės įgula bejėgė stebėjo, kaip ant uolos kyla katapultos ir mangomeliai73. Tuo pa�iu metu rytinėje kalno pusėje pradėjo veikti galingas trebu�etas, kuris griovė rytinį barbakan�.

Per 1243 metų Kalėdas prancūzai u�ėmė barbakan�. Dabar jie buvo vos u� kelių de�im�ių jardų74 nuo tvirtovės. Jie įrengė nauj� apgulties ma�in�. Tvirtovės pietinė ir rytinė sienos jai buvo pasiekiamos.

Kalbėdamas jis vis suko �ied� apie nyk�tį. Alisa stebėjo jį ir be�iūrint prisiminimuose staiga �mėstelėjo kitas �mogus, taip pat sukantis �ied� pasakodamas jai istorijas.

Odrikas t�sė pasakojim�:

��Pirm� kart� tapo akivaizdu, kad Monseguras gali kristi. Slėnyje apa�ioje plevėsavo Katalikų ba�ny�ios vėliavos ir �enklai, prancūzų karaliaus jleur-de-lys75. Per de�imt mėnesių kar��io, lietaus ir sniego nu�iur� ir i�bluk�, ta�iau vis dar plazdėjo. Karkasonos sene�alo Hugo de Arki vedamoje kariuomenėje buvo nuo �e�ių iki de�imties tūkstan�ių vyrų. Viduje besikaunan�ių tebuvo apie �imtas.

��Alaisa norėjo...�� Odrikas nutilo.�� Buvo surengtas susitikimas su Katarų ba�ny�ios lyderiais, vyskupu Bertranu Marti ir Reimonu Egiulė.

��Katarų lobis. Vadinasi, tai tiesa? Jis egzistavo?

Bajaras linktelėjo.

��U�duo�iai atlikti buvo parinkti du credentes76, Matėjus ir Peteris Bunė. Susisup� į �iltus rūbus, kurie turėjo apsaugoti nuo Naujųjų metų speigo, jie prisiri�o brangenybes ant nugaros ir nakties prieglobstyje i�smuko i� tvirtovės. Apėj� keliuose, vedan�iuose nuo kalno per kaim�, pastatytas sargybas, jie pasuko į pietus, į Sabarto kalnus.

Alisa suprato.

��Į Sularako kaln�.

Odrikas vėl linktelėjo.

��Ten ne�ulį turėjo perimti kiti. Perėjos į Aragon� ir Navar� buvo u�snigtos, tad jie pasuko į uostus ir i�plaukė į Lombardij� �iaurės Italijoje. �ia buvo klestinti, ma�iau persekiojama gerųjų �monių bendruomenė.

��Kas nutiko Bunė broliams?

��Matėjus grį�o vienas, besibaigiant janviėr77. Sargyba vietos keliuose �į kart� buvo sudaryta i� vietinių, i� Kamono prie Ilero, netoli Mirpua. Sargybiniai jį praleido. Matėjus kalbėjo apie pastiprinim�, apie sklindan�ius gandus, es� pavasarį į pagalb� ateis Aragono karalius. Ta�iau tai buvo tik dr�sūs �od�iai. Apgulties lankas jau buvo u�ver�tas pernelyg stand�iai, kad galėtų prasiver�ti pastiprinimas.

Bajaras pakėlė savo gintarines akis ir pa�velgė į Alis�.

��Taip pat mes i�girdome gand�, kad į pietus atkeliauja Oriana su savo sūnumi ir vyru bei atveda pastiprinim� apgul�iai. Tai galėjo reik�ti tik vien� vienintelį dalyk�: po daugelio bėglystės ir slapstymosi metų ji galiausiai suprato, kad Alaisa gyva. Jai reikėjo �od�ių knygos.

��Bet juk Alaisa knygos neturėjo?

Odrikas neatsakė.

��Vasario viduryje prie�ai vėl pradėjo spausti. 1244 metų kovo 1-�j�, po paskutinio bandymo nustumti baskus nuo Auk��iausiosios uolos, nuo i�sekintos tvirtovės kuorų pasigirdo vieni�o rago garsas.�� Odrikas sunkiai atsiduso.�� Reimonas de Perėjis, Monseguro seigneur78, ir Pjeras Ro�ė de Mirpua, įgulos vadas, i�ėjo pro did�iuosius vartus ir pasidavė Hugui de Arki. Mū�is baigėsi. Monseguras, paskutinioji atspara, krito.

Alisa atsilo�ė kėdėje. Ji taip norėjo, kad būtų baig�si kitaip.

���iema uolėtuose kalnuose ir slėnyje apa�ioje buvo �alta ir at�iauri. Abi �alys buvo i�sekusios. Derybos vyko trumpai. Jau kit� dien� Narbono arkivyskupas Peteris Amielis pasira�ė pasidavimo akt�.

S�lygos buvo neblogos. Galima sakyti, be precedento. Tvirtovė turėjo pereiti Katalikų ba�ny�ios ir prancūzų karaliaus nuosavybėn, ta�iau visiems tvirtovės gyventojams buvo atleid�iami visi praeities nusi�engimai. Net ir inkvizitorių Avinjonete �udikams buvo atleid�iama. Ginkluotieji būtų paleisti į laisv� prisipa�in� nusi�engimus inkvizitoriams ir atlik� atgail� ar gav� nedideles bausmes. Visi, i�kilmingai i�si�adėjusieji tikėjimo klaidų, galėtų eiti visi�kai laisvi, tik turėtų dėvėti ant rūbų kry�ių.

��O tie, kas nesutiktų?�� paklausė Alisa.

��Nesutikusieji i�si�adėti būtų sudeginti ant lau�o kaip eretikai.

Bajaras vėl gurk�telėjo vyno.

��Pasibaigus apgul�iai, įprasta sutvirtinti sandorį apsikei�iant belaisviais. Tarp belaisvių buvo vyskupo Bertrano brolis Reimonas, senasis �evaljė Amalas Ro�ė de Mirpua ir jaunasis Reimono de Perėjo sūnus.�� Bajaras patylėjo.�� Neįprasta buvo tai,�� kalbėjo jis atsargiai,�� kad buvo suteiktos dvi savaitės malonės. Katarų lyderiai papra�ė, kad jiems būtų leista likti Monsegure dar dvi savaites ir tik tada jie nusileisi� nuo kalno. Pra�ymas buvo patenkintas.

Alisos �irdis suplazdėjo.

��Kodėl?

Odrikas �yptelėjo.

��Istorikai ir teologai �imtme�ius gin�ijasi, kodėl katarai papra�ė atidėti egzekucij�. K� dar reikėjo padaryti? Kas dar buvo neatlikta? Brangenybės buvo saugios. Kas dar galėjo būti taip svarbu, kad verstų katarus ilgiau likti �ioje �altoje kalnų tvirtovėje, kur jie jau buvo taip prisikentėj�?

��Tai kodėl jie liko?

��Todėl, kad su jais buvo Alaisa,�� atsakė jis.�� Jai reikėjo laiko. Oriana su savo vyrais laukė jos kalno papėdėje. Taip pat tvirtovėje buvo Harifas, Sajhė ir jos dukra. Buvo pernelyg didelė rizika: jeigu jie būtų su�iupti, paslaptį saugojusių Simeono, jos tėvo ir Esklarmondės pasiaukojimas nueitų perniek.

Galiausiai visa dėlionė surinkta. Alisa ai�kiai matė visum��� ry�ki� ir jaudinan�i�, ta�iau jai buvo sunku patikėti, kad tai tiesa.

Alisa �vilgtelėjo pro lang� į am�in�, kaitos nepaliest� kra�tovaizdį. Jis buvo labai pana�us į to meto, kai �ia gyveno Alaisa: tokia pati saulė, toks pats lietus, tokia pati dangaus er�ia.

��Pasakykite man ties� apie Gralį,�� papra�ė ji tyliai. 71 SKYRIUS

Monseguras

1244 M. KOVAS

Alaisa stovėjo ant Monseguro tvirtovės sienos�� lieknas vieni�as siluetas �iltu �ieminiu apsiaustu. Bėgant metams, i�ry�kėjo gro�is. Ji buvo smulkaus sudėjimo, ta�iau veido bruo�ai, kaklas, laikysena įgijo grak�tumo. Ji pa�velgė į rankas. Ankstyvo rytme�io �viesoje jos atrodė melsvos, beveik perregimos.

Senės rankos.

Alaisa �yptelėjo. Nesena. Vis dar jaunesnė u� tėv�, kai jis mirė.

Tekanti saulė vaikė nakties �e�ėlių liku�ius ir savo �velnia �viesa gr��ino pasauliui jo būt�jį pavidal�. Alaisa �velgė į rauk�lėtas snieguotų Pirėnų keteras. Kalnų �laitai kilo ir ritosi tolyn u� blankaus horizonto. Ji �velgė į purpurinius pu�ynus rytuose. Ankstyvo rytme�io debesys skubėjo vir� garank�tėtų �v. Baltramiejaus vir�ukalnės �laitų. U� jos jau beveik matėsi Sularako kalnas.

Alaisa įsivaizdavo savo nam��� paprast� ir sveting�, jaukiai pasislėpusį tarp kalnų klos�ių. Ji prisiminė, kaip tokiais �altais rytais i� kamino kyla dūmai. Pavasaris į kalnus ateidavo vėlai. �iema buvo at�iauri, ta�iau ji nebeilgai teu�truks. Au�tan�io dangaus purpuras jau �adėjo �iemos pasitraukim�. Med�iai Los Serese netrukus aplips pumpurais. Jau balandį kalnų ganyklas vėl nuklos trapūs mėlyni, balti ir geltoni �iedai.

Apa�ioje Alaisa matė i�likusius Monseguro kaimo pastatus. Po de�imties mėnesių apgulties testo vėjo keletas lū�nų ir kitų statinių. Sukrypusius trobesius supo prancūzų armijos palapinės ir plazdan�ios vėliavos nudriskusiais kra�tais�� spalvingas skarmalų margumynas. Jie i�tvėrė tokį pat �iemos speig� kaip ir tvirtovės gyventojai.

Kalno vakarinio �laito papėdėje stovėjo medinių kuolų eilė�� tarsi pragaro pabaisos nugarkaulis. U�puolikai rentė statinį jau kelias dienas. Vakar jie iki pusės sukalė kuolus. Kiekvienas i� jų buvo apdėtas pin�ių �ūsnimis ir �iaudų glėbiais. Vakarėjant ji matė juos statant prie kra�tų kopėtėles.

Lau�as eretikams deginti.

Alais� nukrėtė �iurpas. Po kelių valandų bus baigta. Ji nebijojo mirti, kai ateis jos metas. Ta�iau ji matė tiek sudegintų �monių, naiviai maniusių, kad tikėjimas apsaugos juos nuo skausmo. Pageidaujantiems Alaisa siūlė skausm� mal�inan�ių vaistų, vis dėlto daugelis rinkosi keli� i� �io pasaulio į kit� be jokios pagalbos.

Rausvi akmenys po jos kojomis buvo slidūs nuo �erk�no. Alaisa bato nosimi ant gruodu padengtos �emės i�ved�iojo labirinto �enkl�. Ji jaudinosi. Jeigu jos gudrybė pavyks, �od�ių knygos med�ioklė baigsis. Ta�iau jei bus atskleista... Visus �iuos ilgus metus ji rizikavo teikusiųjų jai prieglobstį Esklarmondės artimųjų, tėvo bi�iulių gyvybėmis. Viskas dėl Gralio.

Apie pasekmes galvoti buvo pernelyg baisu.

Alaisa u�merkė akis ir nuskriejo metais atgal į labirinto urv�. Harifas, Sajhė, ji pati. Ji prisiminė, kaip �velniai glamonėjo oras jos nuogas rankas, �vakių mirgesį, tamsoje sklindantį neu�mir�tam� bals�. Atmintyje i�kilo jos tarti �od�iai�� tokie gyvi, kad, atrodė, ji kone ap�iuopia juos lie�uviu.

Alaisa sudrebėjo prisiminusi akimirk�, kai atrodė, lyg u�kalbėjimai savaime keliauja lūpomis. T� vienintel� ekstazės, nu�vitimo akimirk�, kai visa, kas buvo, ir viskas, kam dar tik lemta įvykti, susijungė j� u�liejusioje Gralio versmėje.

Per jos bals� ir jos rankas jam.

Alaisa atsiduso. Tai buvo gyvenimas, tai buvo potyris.

Jos dėmesį patraukė triuk�mas. Alaisa atsimerkė ir praeities vaizdai i�sisklaidė. Atsigr�usi ji pamatė Bertran�, atsargiai kylan�i� ank�tais pilies kuorais. Alaisa nusi�ypsojo ir pasisveikindama kilstelėjo rank�.

Jos duktė nebuvo tokia rimta kaip Alaisa, būdama jos am�iaus. Ta�iau savo i�vaizda Bertrana buvo lyg jos atspindys: �irdies formos veidas, tiesus �vilgsnis, ilgi rudi plaukai. Jeigu ne �ilos sruogos ir rauk�lės po akimis, jos beveik galėtų būti seserys.

Dukters veide tvyrojo įtemptas laukimas.

��Sajhė sako, kad ateina kareiviai,�� tarė ji dvejodama.

Alaisa papurtė galv�.

��Jie ateis tik rytoj,�� tarė ji tvirtai.�� Mes dar turime daug reikalų iki tol.�� Ji suėmė �altas Bertranos rankas savosiomis.�� A� tikiuosi, kad tu padėsi Sajhė ir pasirūpinsi Riksende. Ypa� �į vakar�. Tu reikalinga jiems.

��Mama, a� nenoriu, kad tu mirtum,�� tarė ji suvirpindama lūp�.

��A� nemirsiu,�� nusi�ypsojo ji, mintyse melsdama, kad tai būtų tiesa.�� Netrukus mes vėl visi būsime drauge. Privalai būti kantri.

Bertrana �iek tiek �yptelėjo.

��Taip geriau. Dabar eime,filha, metas leistis. 72 SKYRIUS

Au�tant kovo 16-osios, tre�iadienio, rytui, visi susirinko prie did�iųjų Monseguro vartų. Įgulos nariai ant tvirtovės sienų stebėjo kry�iuo�ius, pasiųstus suimti gerųjų �monių. Jie kopė paskutiniu akmenuoto tako, tokį ankstų ryt� dar slidaus nuo pa�alo, ruo�u.

Bertrana su Sajhė ir Riksende stovėjo minios priekyje. Buvo labai tylu. Po mėnesius trukusio nepaliaujamo ap�audymo nutilus katapultoms ir mangomeliams, ji vis dar negalėjo priprasti prie tylos.

Pastar�sias dvi savaites buvo taika. Daugeliui �ios savaitės buvo paskutinės jų gyvenime. Per t� laik� at�v�stos Velykos. I�kilmėse dalyvavo parfaitai ir kelios parfaitės. Nepaisant pa�ado i�si�adėsiantiems tikėjimo dovanoti, beveik pusė tvirtovės gyventojų, su jais ir Riksende, nusprendė priimti consolament. Jie pasirinko mirti geraisiais krik��ionimis, u�uot gyven� pavergti prancūzų karūnos. Pasmerktieji mirti u� savo tikėjim� perdavinėjo palikim� pasmerktiesiems gyventi be savo mylimųjų. Bertrana padėjo i�ne�ioti dovanas: va�k�, pipirus, drusk�, drabu�ius, batus, kap�elį, kelnes ir net fetro skrybėl�.

Pjerui Ro�ė de Mirpua buvo įteiktas lovatiesės ry�ulys, pilnas monetų. Taip pat jam ne�ė grūdus ir liemenes, kad padalytų savo �monėms. Markezija de Lanatar vis� savo turt� paliko anūkei Filipai, Pjero Ro�ė �monai.

Bertrana ap�velgė tylius veidus ir sukalbėjo mald� u� savo motin�. Alaisa kruop��iai parinko apdar� Riksendei: tamsiai �alia suknelė, raudonas apsiaustas, įmantriu �ydrų ir �alių kvadratų bei rombų ir geltonų �iedų ra�tu siuvinėtais kra�tais. Mama paai�kino, kad taip atrodė apsiaustas, kurį ji dėvėjusi sutuoktuvių dien� �v. Marijos koply�ioje Komtalio pilyje. Alaisa buvo įsitikinusi, kad jos sesuo prisimins drabu�į nepaisant visų prabėgusių metų.

Alaisa taip pat pagamino nedidelį avies odos kap�elį, gerai matom� ant raudono apsiausto. Pana�iame buvo laikomos visos Labirinto trilogijos knygos. Bertrana padėjo pripildyti krep�į audeklo atrai�ų ir pergamento lapų, kad jis nors i� tolo atrodytų kaip tikras. Ji visi�kai nesuprato �ių pasiruo�imų prasmės�� tik tai, kad jie buvo svarbūs. Ji d�iaugėsi galėdama padėti.

Bertrana paėmė Sajhė u� rankos.

Katarų ba�ny�ios vadovai, vyskupas Bertranas Marti ir Reimonas Egiulė, abu jau senyvi vyrai, tylėdami stovėjo apsigob� tamsiai mėlynomis mantijomis. Metų metus jie vykdė i� Monseguro savo tarnyb�, leisdamiesi i� tvirtovės į keli�, skleisdami �odį ir teikdami paguod� tikintiesiems atokiuose kalnų ir lygumų kaimuose. Dabar jie buvo pasiruo�� vesti savo �mones į ugnį.

��Mamai viskas bus gerai,�� su�nab�dėjo Bertrana, stengdamasi padr�sinti save ir Sajhė. Ji pajuto Riksendės rank� ant savo peties.

��Norė�iau, kad tau ne...

��A� pati pasirinkau,�� greitai atsakė Riksendė.�� Pasirinkau mirtį su savo tikėjimu.

��Bet jeigu mam� suims?�� su�nab�dėjo Bertrana.

Riksendė perbraukė jos plaukus.

��Mes galime tik melstis.

Bertrana pajuto, kaip priartėjus kareiviams jos akys pritvinko a�arų. Riksendė i�tiesė rankas siūlydama surakinti. Vaikis papurtė galv�: jie nesitikėjo tiek daug pasirinksian�iųjų mirtį ir neatsine�ė pakankamai grandinių.

Bertrana ir Sajhė tyliai stebėjo, kaip Riksendė ir kiti i�eina pro did�iuosius vartus ir paskutinį kart� leid�iasi sta�iu vingiuotu kalnų taku. Raudonas Alaisos apsiaustas buvo ry�kus dulksvame rudų ir �alių apdarų, pilk�vo dangaus fone.

Vedami vyskupo Marti, belaisviai pradėjo dainuoti. Monseguras krito, ta�iau jie nenugalėti. Bertrana atgalia ranka nusibraukė a�aras. Ji pa�adėjo mamai būsianti stipri. Ji pasistengs tesėti �odį.

*

Apa�ioje, �laitų papėdėje plytin�iose pievose, buvo įrengtos vietos �iūrovams. Jos buvo pilnos. Naujoji Pietų Prancūzijos aristokratija, prancūzų didikai, kolaborantai, katalikų legatai ir inkvizitoriai�� visi, sukviesti Karkasonės sene�alo Hugo de Arki, atėjo pa�iūrėti, kaip po daugiau nei trisde�imties metų pilietinio karo bus vykdomas �teisingumas�.

Gijomas geriau susisupo į apsiaust�, saugodamasis, kad nebūtų atpa�intas. Did�i�j� dalį gyvenimo kovojant su prancūzais, jo veidas tapo �inomas. Jis vog�iomis apsidairė.

Jeigu jo �inios teisingos, ka�kur �ioje minioje yra Oriana. Jis buvo pasiry��s neleisti jai artintis prie Alaisos. Netgi prabėgus tiek laiko, vien mintis apie Orian� kėlė jam pyktį. Jis suspaudė kum��ius i� apmaudo, kad negali veikti tu�tuojau. Kad negali i�kart perverti jai durklu �irdies, kaip derėjo padaryti dar prie� trisde�imt metų, bet turi apsimetinėti ir laukti. Gijomas �inojo, kad turi būti kantrus. Jeigu jis dabar tik pamėgintų i�si�okti, būtų tu�tuojau pakirstas, gal net nespėj�s i�sitraukti kardo.

Jis perbėgo akimis �iūrovų eiles ir rado ie�kom� veid�. Oriana sėdėjo pirmosios eilės viduryje. Jos i�vaizda niekuo nepriminė pietų didikės. Jos rūbai buvo brangūs, oficialūs ir pra�matnūs, �iaurieti�ko stiliaus. Mėlyno aksomo apsiaust�, apkra�tuot� auksu, puo�ė stora �ermuonėlių kailio apykaklė ir gobtuvas. Ji dėvėjo �iemines pir�tines. Ji vis dar buvo dailaus veido, traukianti akį, nors ir sulyso. Jos veid� darkė kieta�irdi�ka grimasa.

Su ja buvo jaunuolis. Pana�umas buvo akivaizdus�� Gijomas spėjo jį būsiant vienu i� jos sūnų. Jis buvo girdėj�s, kad vyriausiasis, Luji, dalyvauja kry�iaus �ygyje. Jis buvo pana�aus į Orian� gymio, juodomis garbanomis ir ereli�ku tėvo profiliu.

Pasigirdo �ūksnis. Gijomas atsigr�ė ir pamatė, kad belaisvių virtinė jau kalno papėdėje. Juos vedė prie lau�ų. Belaisviai ėjo tylėdami, oriai. Jie giedojo. Kaip angelai, pamanė Gijomas. �iūrovų veiduose jis matė, kaip jiems nejauku nuo �ilto skambesio.

Karkasonės sene�alas stovėjo petys į petį su Narbono arkivyskupu. Jam davus �enkl�, auk�tai į dangų buvo pakeltas auksinis kry�ius. Juodoji brolija ir dvasininkai priėjo ar�iau, u�imdami savo viet� prie�ais lau�us.

U� jų Gijomas matė virtin� kareivių, laikan�ių liepsnojan�ius deglus. �iaurės vėjo gūsiuose plazdant ir spragsint liepsnoms, jie stengėsi neleisti dūmams sklisti link �iūrovų.

Vienas po kito buvo garsiai �aukiami eretikų vardai. Jie �engė į priekį ir lipo laipteliais ant lau�o. Gijomas stėro i� siaubo. Jis siuto dėl to, kad negali nieko padaryti, negali sustabdytų �ios egzekucijos. Gijomas �inojo�� net jeigu jis turėtų pakankamai vyrų, jie nenorėtų. Lemiant veikiau aplinkybėms negu tikėjimui, Gijomas didum� laiko praleido Bons Homes draugijoje. Jis �avėjosi jais ir gerbė juos, ta�iau nebūtų galėj�s pasakyti, kad juos supranta.

�iaudų ir malkų glėbiai buvo sumirkyti dervoje. Į vir�ų u�lipo keli kareiviai ir ėmė kaustyti parfaitus bei parfaites grandinėmis prie lau�ų stulpų.

Vyskupas Marti pradėjo mald�:

��Payre sant, Dieu dreiturier dels bons esperits79.

Pama�u prisidėjo kiti balsai. �nab�desys augo ir stiprėjo, kol galiausiai virto gausmu. �iūrovai suglum� �valgėsi tarpusavyje ir vis labiau nerimavo. Jie atėjo pasi�iūrėti ne to.

Arkivyskupas skubiai davė �enkl� ir dvasininkai pradėjo giedoti. Jų juodi apsiaustai plazdėjo vėjyje. Giesmė, tapusi kry�iaus �ygio himnu. Veni Spirite Sancti80�� skambėjo �od�iai, virsdami riksmu katarų maldai u�go�ti.

Vyskupas �engė į priekį ir metė ant lau�o pirm�jį degl�. Jo pavyzd�iu sekė kareiviai. Vienas po kito fakelai skriejo ant lau�ų. Ugnis degė vangiai, spragsėjo ir kibirk��iavo, pama�u įsiū�audama. Liepsnos pradėjo vytis tarp �iaudų, tarsi gyvatės, kai�ydamosi tai �en, tai ten. Ugnis vilnijo ir pū�kavo, siūravo tarsi meldai upėje.

Pro dūmus matomas vaizdas sustingdė Gijomo krauj�: raudonas apsiaustas, i�siuvinėtas gėlėmis, tamsiai �alia, tarsi samanos, suknelė. Jis prasispraudė į priekį.

Jis negalėjo�� nenorėjo�� patikėti savo akimis.

Prabėgusių metų tarsi neliko, jis vėl jautėsi jaunas, koks kadaise buvo. Aroganti�kas, i�didus, savimi pasitikintis �evaljė, besiklaupiantis �v. Marijos koply�ioje. �alia buvo Alaisa. Jungtuvės per �v. Mykolo i�kilmes�� tai sėkmė, buvo kalbama. �ydin�ios gudobelės ant altoriaus, mirgan�ios raudonos �vakių liepsnos, jų i�tariami sutuoktuvių į�adai.

Gijomas bėgo į priekį, desperati�kai stengdamasis patekti ar�iau. Jis tro�ko su�inoti, ar tai ji, ar ne. Ugnis buvo alkana. Į �iūrovus sklido pykinantis, ta�iau stebėtinai saldus degan�ios �mogienos tvaikas. Kareiviai atsitraukė. Lau�ams įsidegus, net ir dvasininkai turėjo pasitraukti atokiau.

Ugnyje trūkinėjo pėdų oda, �nyp�tė kraujas, apsinuogino kaulai�� tarsi ant ie�mų skrudinamų gyvūnų. Maldas keitė klyksmai.

Gijomas duso, ta�iau nesustojo. Prisideng�s burn� ir nosį apsiausto kra�tu, gindamasis nuo aitrių, dvokian�ių dūmų, jis stengėsi nusigauti prie medinių kuolų tvoros, ta�iau dūmų verpetas temdė visk�.

Staiga i� lau�o pasigirdo balsas�� ai�kus ir rai�kus:

��Oriana!

Ar tai Alaisos balsas? Gijomas negalėjo suprasti. Dengdamasis veid� rankomis, jis klupinėdamas ėjo į gars�.

��Oriana!

�į kart� pasigirdo �ūksnis i� tribūnos. Gijomas apsisuko ir pro proper�� dūmuose i�vydo pyk�io i�kreipt� Orianos veid�. Ji buvo pa�okusi ant kojų ir pa�ėlusiai mosavo kareiviams.

Gijomas �aukė Alaisos vard� mintyse. Jis negalėjo rizikuoti ir atkreipti dėmesį į save. Jis atėjo jos gelbėti. Jis atėjo padėti jai pabėgti nuo Orianos, kaip jau buvo kart� padėj�s.

Tie trys mėnesiai, kuriuos praleido su Alaisa pabėgus nuo inkvizitorių Tulūzoje, buvo, ties� sakant, laimingiausias metas jo gyvenime. Alaisa nepasiliko ilgiau. Jis negalėjo įkalbėti jos apsigalvoti nei pasakyti jam, kodėl ji turinti pasitraukti. Ta�iau ji pasakė�� ir Gijomas tikėjo, kad tai tiesa,�� jog vien� dien�, pasibaigus siaubui, jie vėl būsiantys kartu.

��Mon cdr,�� su�nab�dėjo jis kone kūk�iodamas.

Tas pa�adas ir kartu praleistos dienos palaikė jį per visus ilgus de�imtį tu��ių metų. Lyg �viesa tamsoje.

Gijomas jautė, kaip ai�ėja jo �irdis.

��Alaisa!

Raudono apsiausto fone matėsi degantis baltas knygos dyd�io avies odos krep�ys. Jį laikiusių rankų jau nebebuvo. I� jų beliko kaulų nuodėguliai, �ir�kiantys riebalai ir apdegusi mėsa.

Nieko neliko. Jis �inojo.

Gijomas dabar girdėjo tik tyl�. Nebebuvo triuk�mo, nebebuvo skausmo, tik skaidri balta er�ia. I�nyko kalnas ir dangus, dūmai ir klyksmai. Dingo viltis.

Kojos nebelaikė. Apimtas nevilties, Gijomas sukniubo. 73 SKYRIUS

Sabarto kalnai

2005 M. LIEPOS 8 D.

Dvokas privertė jį atsipeikėti. �lapimo, o�kų i�matų, ne�viesios patalynės ir �altos virtos mėsos kvapai susimai�ė į dusinantį tvaik�. Nosies gleivinė degė lyg nutvilkyta per arti priki�tos uostomosios druskos.

Vilis gulėjo ant kieto, nedaug platesnio u� suolelį gulto, kuris buvo pritvirtintas prie trobelės sienos. Jis �iaip ne taip atsisėdo ir atsirėmė nugara į akmenin� sien�. A�trios skaldytų akmenų briaunos įsirė�ė į rankas, vis dar suri�tas u� nugaros.

Vilis jautėsi taip, lyg butų boksav�sis ketvert� raundų. Jis buvo nuo galvos iki kojų nusėtas nuobrozdomis, atsiradusiomis kelionės metu dau�antis į baga�inės sienas. Tvink�iojo smilkinys, į kurį Fransua Batistas trenkė pistoletu. Gili �aizda gėlė, jis jautė ant odos sukre�ėjusį krauj�.

Jis ne�inojo nei kelinta yra valanda, nei kokia diena. Ar vis dar penktadienis?

Jie i�va�iavo i� �artro au�tant, buvo gal tik kokia penkta ryto. Kai jį i�traukė i� automobilio, buvo pusiaudienis, skais�iai �vietė kaitri saulė. Jis pabandė pasukti galv� ir pasi�iūrėti į laikrodį ant rankos, ta�iau vos pajudėjus kilo �leik�tulys.

Vilis palaukė, kol liausis pykinimas. Jis atsimerkė ir pamėgino susivokti. Tikriausiai �ia ka�kokia piemenų trobelė. Ma�as, ne daugiau kaip knygos dyd�io langas su grotomis. Kampe prie sienos pritaisyta lyg ir lentyna, atstojantis stal�. Prie jos taburetė. Greta esan�iame �idinyje seniai u�gesusios ugnies pėdsakai�� pilki pelenai ir juodi malkų nuodėguliai, o gal popieriaus plėnys. Vir� ugniavietės ant lazdos kabojo sunkus metalinis katilas. Vilis matė ant kra�to priskretusius senų riebalų gumulus.

Vilis bejėgi�kai i�sitiesė ant kieto �iu�inio. �iurk�ti antklodė brai�ė su�alot� od�. Jis galvojo apie tai, kur dabar Alisa.

Lauke pasigirdo �ingsniai ir pakabinamoje spynoje pasisuko raktas. �legėdama ant �emės nukrito grandinė. Sugirg�dėjo atidaromos durys ir pasigirdo miglotai pa�įstamas balsas:

��C�est l�heure. Metas judintis.

*

Nuogomis rankomis ir kojomis �eila jautė gaivų or�. Ji suprato, kad j� perkelia. I�gabenama i� fermos, garsų �urmulyje ji lyg ir atpa�ino Polio Oti bals�. Tada ji pajuto po�emį. J� palietė būdinga po�emio orui vėsa ir drėgmė. �emė nuo�ulniai leidosi. �ia buvo abu jos kalintojai. Ji atpa�ino jų kvap�: skutimosi losjonas, pigios cigaretės ir �iurk�tus vyri�kumas, nuo kurio j� tampė mė�lungis.

Jie vėl suri�o kojas ir rankas u� nugaros. Maudė i�sukti pe�ių s�nariai. Viena akis buvo visi�kai u�tinusi. Maisto ir �viesos trūkumas, narkotikai, kuriuos jai leido, kad netriuk�mautų�� nuo viso to �eilai sukosi galva. Ta�iau ji �inojo, kur esanti.

Oti atve�ė j� atgal į urv�. Ji pajuto aplinkos pokytį, kai jie perėjo i� koridoriaus į men�. Ji jautė, kaip įsitempia j� ne�an�io vyro kojų raumenys leid�iantis laipteliais į �emutin� patalp�, kur ji buvo radusi be s�monės susmukusi� Alis�.

�eila pastebėjo ka�kur degant �vies�. Galbūt ant altoriaus. J� ne�antis vyras sustojo. Jis numetė j� per petį ant �emės tarsi mai��. Smūgis sukėlė skausm� �one, ta�iau jos juslės nebepajėgė reaguoti.

�eila negalėjo suprasti, kodėl jie iki �iol dar jos nenu�udė.

Vyras paėmė j� u� pa�astų ir pradėjo vilkti �eme. �eilos pėdas ir nuogas kulk�nis �eidė garg�das, akmenys ir uolienų nuolau�os. Ji jautė, kaip jos supan�iotas rankas priri�o prie ka�ko metalinio ir �alto�� lanko ar �iedo, įkasto �emėje.

Manydami, kad ji vis dar be s�monės, vyrai pusbalsiu �neku�iavosi.

��Kiek u�taisų padėjai?

��Keturis.

��Kada turi trenkti?

��I�kart po de�imtos. Jis ruo�iasi pats tai padaryti.�� �eila girdėjo vyro balse pa�aip�.�� Tik vien� kart� susiteps rankas. Vienas mygtuko spustelėjimas ir driokst! Visk� i�ta�kys.

��A� vis tiek nesuprantu, kam turėjome j� vilkti �ia į kalnus,�� skundėsi bendras.�� Lengviau būtų buv� palikti t� kal� fermoje.

��Jis nenori, kad j� atpa�intų. Po kelių valandų visas �is kalnas prasmegs. Ji bus palaidota po tonomis akmenų.

Galų gale baimė suteikė �eilai jėgų kovoti. Ji trūktelėjo pan�ius ir pamėgino stotis, ta�iau nusilpusios kojos nelaikė. �eila vėl susmuko ant �emės. Jai pasirodė, kad i�girdo juok�, ta�iau ji nebuvo tuo tikra. Ji jau nebegalėjo atskirti, kas buvo realu, o kas vyko tik jos galvoje.

��Ar mes neturėtume likti prie jos?

Bendras nusijuokė.

��O k� ji padarys? Gal atsistos ir i�eis? Dieve, tu tik pa�velk į j�.

�viesa pradėjo blėsti.

�eila girdėjo tolstant vyrų �ingsnius. Jie pama�u tilo ir galiausiai teliko visi�ka tamsa ir tyla. 74 SKYRIUS

��A� noriu su�inoti ties�,�� pakartojo Alisa.�� A� noriu su�inoti, kas sieja labirint� ir Gralį. Jeigu, �inoma, jie susij�.

��Gralio ties�,�� tarė Bajaras ir persmelkė j� �vilgsniu.�� Sakykite, k� jūs �inote apie Gralį?

��Įprastus paistalus,�� atsakė ji, vildamasi, kad i� tiesų jis ir nesitiki i� jos rimto atsakymo.

Ne, tikrai, man įdomu i�girsti, k� gi jums pavyko su�inoti.

Alisa nepatogiai pasimuistė kėdėje.

��A� pritariu nuomonei, kad tai yra taurė su eliksyru, dovanojan�iu am�in� gyvenim�.

Alisa nutilo, protingomis akimis �velgdama į Bajar�.

��Dovanojan�iu?�� tarė jis, purtydamas galv�.�� Ne, tai ne dovana.�� Bajaras atsiduso.�� Visų pirma, kaip jūs manote, i� kur kyla visos �ios legendos?

��Manau, i� Biblijos ar Negyvosios jūros pergamentų. Gal i� kokių kitų ankstyvosios krik��ionybės ra�tų. Ne�inau. Niekuomet apie tai negalvojau.

Odrikas linktelėjo.

��Tai įprasta klaida. I� tikro pirmieji legendos, apie kuri� kalbate, variantai atsirado XII�a., nors pana�ių siu�etų yra ir klasikinėje bei keltų literatūroje. Jų ypa� gausu viduram�ių Prancūzijoje.

Ji staiga prisiminė �emėlapį, kurį buvo radusi Tulūzos bibliotekoje.

��Kaip ir labirintų.

Bajaras �yptelėjo, ta�iau nieko nesakė.

��XII�a. pabaigoje gyveno poetas Kretjenas de Trua. Jo pirmoji globėja buvo Marija, viena i� Eleonoros Akvitanietės dukterų, i�tekėjusi u� �ampanės grafo. Kai ji 1181 metais mirė, jo globėju tapo vienas i� Marijos pusbrolių, Flandrijos grafas Pilypas i� Alzaco.

Kretjenas tuo metu buvo be galo populiarus. Jis i�garsėjo versdamas klasikines istorijas i� lotynų ir graikų kalbų. Vėliau savo talent� jis panaudojo sukurdamas serij� legendų apie riterius, apie kuriuos esate girdėjusi�� Lanselot�, Goven� ir Persevalį. �ios alegorinės poemos sukėlė tikr� pasakojimų apie karalių Artūr� ir jo Apskritojo stalo riterius sraut�.�� Bajaras patylėjo.�� Persevalio legenda�� Li vorites dėl graal�� yra ankstyviausias u�ra�ytas pasakojimas apie �vent�jį Gralį.

��Bet...�� Alisa buvo bepradedanti protestuoti. Ji suraukė kakt�.�� Juk jis negalėjo i�galvoti visos tos istorijos? Tik ne tiek. Negalėjo tai atsirasti i� gryno pramano.

Odriko veide vėl pasirodė �ypsena.

��Kai Kretjeno buvo papra�yta nurodyti poemų �altinį, jis tvirtino, kad pasakojim� apie Gralį rad�s knygoje, kuri� gavo i� savo globėjo Pilypo. Pasakojimas apie Gralį, beje, jam ir dedikuotas. Gaila, ta�iau Pilypas �uvo per Akros apgultį 1191 metais tre�iojo kry�iaus �ygio metu. Dėl to poema taip ir liko neu�baigta.

��Kas nutiko Kretjenui?

��Jokių �inių apie jį po Pilypo mirties nėra. Jis tiesiog dingo.

��Ar tai ne keista? Juk jis buvo garsus.

��Gali būti, kad jo mirtis buvo neu�registruota,�� tarė Bajaras atsargiai.

Alisa įdėmiai �vilgtelėjo į jį.

��Ta�iau jūs taip nemanote?

Odrikas neatsakė.

��Nors Kretjenas nusprendė palikti savo pasakojim� nebaigt�, �ventojo Gralio istorija pradėjo gyvuoti savaranki�kai. Atsirado tiesioginių adaptacijų i� senosios prancūzų kalbos į viduram�ių olandų ir sen�j� velsų kalbas. Po kelerių metų kitas poetas, Volframas E�enbachietis, para�ė kiek �ar�uot� versij� �Parcifalis�, pasirod�iusi� apie 1200 metus. Jis tvirtino nesek�s Kretjeno pasakojimu, o rėm�sis dar kita, ne�inomo autoriaus istorija.

Alisa įtemptai galvojo.

��K� Kretjenas konkre�iai ra�o apie Gralį?

��Jis pasakoja miglotai. Jis apra�o Gralį kaip ka�kokį ind�, bet ne taur�. Pana�u į viduram�ių lotynų gradalis, i� kurio kilo senovės prancūzų grudai arba graal. E�enbachietis atviresnis�� jo Gralis yra graly t. y. akmuo.

��Tai i� kur teiginys, kad �ventasis Gralis yra taurė, kuri� Kristus naudojo per Paskutin� vakarien�?

Odrikas suglaudė rankas pir�tų galais.

��Kitas vyras, vardu Roberas de Boronas, para�ė poem� �Juozapas i� Arimatėjos� ka�kuriuo metu tarp Kretjeno �Persevalio� ir 1199 metų. De Boronas ne tik pateikia Gralį kaip ind��� taur�, kuri buvo naudojama per Paskutin� vakarien�, jis vadina j� san greal Be to, jis pripildo �i� taur� krauju nuo kry�iaus. �iuolaikine prancūzų kalba san greal rei�kia �tikrasis� arba �karali�kas� kraujas.

Bajaras nutilo ir �vilgtelėjo į Alis�.

��Labirinto trilogijos saugotojams tokia lingvistinė painiava�� san greal ir sang real�� buvo i�ties paranki.

��Ta�iau �ventasis Gralis�� tai mitas,�� atkakliai spyriojosi Alisa.�� Tai negali būti tiesa.

���ventasis Gralis, �inoma, mitas,�� atsakė Bajaras, atremdamas jos �vilgsnį.�� Viliojantis pramanas. Pa�velgus atid�iau, i�vystume, kad visos �ios istorijos tėra tos pa�ios temos variacijos. Viduram�ių krik��ionybės puoselėta samprata: auka ir ie�kojimas bei i� jų kylantis atpirkimas ir i�ganymas. Krik��ionybės pasaulėvokoje �ventasis Gralis buvo veikiau dvasinis am�ino gyvenimo simbolis nei pa�odinė tiesa: per Kristaus auk� ir Dievo malon� �monija gyvens am�inai.�� Bajaras nusi�ypsojo.�� Ta�iau negali būti nė menkiausios abejonės, kad toks daiktas, Gralis, egzistuoja. Tai tiesa, i�dėstyta Labirinto trilogijos puslapiuose. Tai tiesa, kurios paslap�iai i�saugoti Gralio sergėtojai, �Noublesso de los Seres�, paskyrė savo gyvenimus.

Alisa purtė galv� protestuodama:

��Jūs sakote, kad Gralis�� tai visi�kai ne krik��ionybės s�voka, kad visos �ios legendos ir mitai remiasi... nesusipratimu.

��Veikiau gudriu pramanu nei nesusipratimu.

��Du tūkstan�ius metų gin�ijamasi dėl to, ar egzistuoja �ventasis Gralis. Jeigu dabar paai�kėtų ne tik tai, kad legendos apie Gralį netiesa...�� Alisos balsas nutrūko, jai buvo sunku patikėti, kad ji tai kalba,�� bet kad Gralis apskritai nėra krik��ioni�ka relikvija... Man sunku net pamėginti įsivaizduoti...

��Gralis�� eliksyras, turintis gali� gydyti ir gerokai prailginti gyvenim�. Ta�iau tik tam tikru tikslu. Jis buvo sukurtas prie� keturis tūkstan�ius metų senovės Egipte. Jo kūrėjai suvokė jo gali� ir suprato, kad paslaptį būtina apsaugoti nuo tų, kurie panaudotų j� savo labui, o ne kitų gerovei. �ventosios �inios buvo u�ra�ytos hieroglifais ant trijų atskirų papiruso lapų. Viename buvo tiksliai nurodytas Gralio menės planas�� pats labirintas. Kitame buvo sura�ytos med�iagos eliksyrui paruo�ti. Tre�iame pateikiami �od�iai, kuriuos tariant įvyksta eliksyro virsmas. Papirusai buvo u�kasti urvuose senovės miesto Avario apylinkėse.

��Egiptas,�� tarė ji greitai,�� kai tyrinėjau, norėdama i�siai�kinti, k� gi a� ten ma�iau, pastebėjau, kaip da�nai i�kildavo Egiptas.

Odrikas linktelėjo.

��Papirusai para�yti klasikiniais hieroglifais. Pats �is �odis rei�kia �Dievo �od�iai� ar �dievi�ka kalba�. Did�iajai Egipto civilizacijai suirus į dulkes, sugebėjimas perskaityti hieroglifus buvo pamir�tas. Ta�iau papirusuose glūdin�ios �inios buvo i�saugotos ir saugotojų perduodamos i� kartos į kart�. Ta�iau gebėjimas pa�adinti Gralio virsm� i�tariant reikiamus �od�ius buvo prarastas.

Nors toks lemties posūkis nebuvo specialiai sumanytas, dar viena skraistė u�dengė paslaptį,�� pasakojo jis.�� Devintame krik��ionių eros �imtmetyje arabų alchemikas Abu Bakras Achmadas Ibn Va�ija įminė hieroglifų mįsl�. Laimei, Harifui, Navigataire, pavyko pa�aboti jo pastangas paskleisti �ini�. Tais laikais mokslo centrų buvo ma�ai, susisiekimas tarp tautų buvo prastas ir bendravimas vyko lėtai. Papirusai buvo slapta nugabenti į Jeruzal� ir paslėpti po�eminėse menėse Sepalo81 lygumose.

Nuo 800 iki 1800 metų niekam nepasisekė i��ifruoti hieroglifų. Niekam. Hieroglifus pavyko perskaityti tik tada, kai Napoleono mokslinė karinė ekspedicija 1799 metais �iaurės Afrikoje rado i�samų u�ra�� �vent�ja hieroglifų kalba, demotiniu ra�tu ir senovės graikų kalba. Juk esate girdėjusi apie Rozetės akmenį?

Alisa linktelėjo.

��Nuo tol, mūsų baimei, beliko tik laiko klausimas. Prancūz� �an� Fransua �ampoljon� apsėdo paslapties i�ai�kinimo u�mojis. 1822 metais jam pavyko. Visos senovės paslaptys, visi u�keikimai ir burtai, nuo laidojimo u�ra�ų iki �Mirusiųjų knygos��� viskas staiga tapo perskaitoma.�� Bajaras patylėjo.�� Baim� ir rūpestį kelia tai, kad dvi Labirinto trilogijos knygos yra galin�iųjų netinkamai jomis pasinaudoti rankose.

Bajaro �od�iai nuskambėjo tarsi perspėjimas. Alisos kūnu perbėgo �iurpulys. Staiga ji pamatė, kad jau vakarėja. Besileid�ian�ios saulės spinduliai nuda�ė kalnus rausvais, auksiniais ir oran�iniais gaisais.

��Jeigu tos �inios tokios pragai�tingos naudojant piktiems kėslams, bet ne gėriui, tai kodėl Alaisa ir kiti saugotojai nesunaikino knygų, kai dar galėjo tai padaryti?�� paklausė ji.

Alisa pajuto, kaip Odrikas sustingo. Ji suprato u�gavusi pa�i� jo i�gyvenimų, jo istorijos esm�, nors ir ne�inojo kodėl.

��Jeigu jos būtų nereikalingos, tada taip. Galbūt tai galėtų būti i�eitis.

��Reikalingos? Bet kam reikalingos?

��Saugotojai visuomet �inojo, kad Gralis dovanoja gyvenim�. Jūs pavadinote tai dovana ir,�� jis giliau įkvėpė,�� a� suprantu, kad kai kam tai gali atrodyti kaip tik �itaip. Ta�iau kiti tai suvokia visi�kai kitaip.�� Odrikas nutilo, pasiėmė stikl� ir i�gėr�s kelis didelius gurk�nius vyno sunkiai vėl pastatė jį ant stalo.�� Bet �is gyvenimas turi tiksl�.

��Kokį tiksl�?�� greitai paklausė Alisa, i�sigandusi, kad jis gali liautis pasakoj�s.

��Per paskutinius keturis tūkstan�ius metų daug kartų buvo pasinaudota Gralio jėga, kai i�kildavo būtinybė liudyti. �inome apie did�iuosius ilgaam�ius patriarchus: krik��ionių Biblija, Talmudas, Koranas pasakoja apie Adom�, Jokūb�, Moz�, Mahomet�, Metu�aelį. Prana�ai, kurių darbui atlikti nebūtų pakak� įprastos �mogaus gyvenimo trukmės. Visi jie gyveno �imtus metų.

��Ta�iau tai tik parabolė,�� protestavo Alisa,�� tai juk alegorija.

Odrikas papurtė galv�.

��Jie i� tikrųjų gyveno �imtme�ius, kad galėtų papasakoti apie tai, k� mat�, kad galėtų liudyti savo laikų ties�. Harifas, įtikin�s Abu Bakr� nuslėpti senovės Egipto kalbos atskleidim�, sulaukė Monseguro kritimo.

��Ta�iau tai penki �imtai metų.

��Jie gyveno,�� paprastai pakartojo Odrikas.�� Alisa, pagalvokite apie drugelio gyvenim�. Visa egzistencija. Tokia nepakartojama, ta�iau trunkanti tik vien� �mogaus dien�. Visas gyvenimas. Laikas yra daugiareik�mis.

Alisa atstūmė savo kėd� ir pakilusi nuo stalo nuėjo. Ji nesuprato, k� jau�ia, ne�inojo, kuo tikėti.

Alisa atsigr�ė.

��Tas labirinto �enklas, kurį ma�iau ant urvo sienos ir ant jūsų mūvimo �iedo�� ar tai yra tikrojo Gralio simbolis?

Bajaras linktelėjo.

��O Alaisa? Ar ji �inojo?

��I� prad�ių ji, kaip ir jūs, abejojo. Ji netikėjo Trilogijos puslapiuose slypin�ia tiesa. Ji grūmėsi saugodama knygas i� meilės tėvui.

��Ar ji tikėjo, kad Harifui daugiau kaip penki �imtai metų?�� nenusileido Alisa, nebesistengdama nuslėpti skepti�kumo savo balse.

��I� prad�ių ne,�� pripa�ino Bajaras.�� Ta�iau bėgant laikui ji pradėjo suprasti ties�. Kai atėjo jos metas, ji aptiko galinti i�tarti �od�ius, galinti juos suprasti.

Alisa grį�o prie stalo ir atsisėdo.

��Bet kodėl Prancūzija? Dėl ko apskritai papirusai buvo atgabenti �ia? Kodėl jų nepaliko ten, kur jie buvo?

Odrikas �yptelėjo.

��Harifas nugabeno papirusus į �vent�jį miest� de�imtame krik��ioni�kosios eros �imtmetyje ir paslėpė juos Sepalo lygumose. Beveik �imt� metų jie buvo saugūs, kol prie� Jeruzal� patraukė Saladino kariauna. Harifas pasirinko vienu i� saugotojų jaun� krik��ionį riterį, vardu Bertranas Peletjė, ir patikėjo jam nugabenti papirusus į Prancūzij�.

Alaisos tėvas.

Alisa pajuto besi�ypsanti, lyg būtų i�girdusi �ini� apie sen� bi�iulį.

��Harifas suprato du dalykus,�� pasakojo Bajaras,�� pirma, kad papirusams bus saugiau knygos puslapiuose. Jie bus ma�iau pa�eid�iami. Antra, atsi�velgiant į tai, kad Europos dvaruose jau pradėjo sklisti gandai apie Gralį�� kaip dar geriau būtų galima paslėpti ties�, jeigu ne pridengus j� mitu ir pramanu?

��Legendos apie katarus ir jų saugom� Kristaus taur�,�� tarė staiga suvokusi Alisa.

Bajaras linktelėjo.

��Jėzaus Nazarie�io sekėjai nesitikėjo jį mirsiant ant kry�iaus, ta�iau jis mirė. Jo mirtis ir prisikėlimas davė prad�i� daugybei legendų apie �vent� taur� ar ind��� versm�, suteikian�i� am�in� gyvenim�. Negalė�iau papasakoti, kaip tuo metu buvo ai�kinamos ar suprantamos �ios legendos, ta�iau viena yra tikra�� Nazarie�io nukry�iavimas sukėlė persekiojimų vajų. Daugelis bėgo i� �ventosios �emės, įskaitant Juozap� i� Arimatėjos ir Marij� Magdaliet�. Jie i�plaukė į Prancūzij�. Sakoma, kad jie atsine�ė senovės paslapties �inias.

��Gralio papirusus?

��O gal brangenybes i� Saliamono �ventyklos? Arba taur�, i� kurios Jėzus Nazarietis gėrė per Paskutin� vakarien� ir į kuri� buvo surinktas jo kraujas nuo kry�iaus. Arba pergamentus, ra�tus, įrodymus, kad Kristus nemirė nukry�iuotas, o gyveno pasislėp�s dykumos kalnuose �imt� ir daugiau metų su saujele i�rinktųjų sekėjų.

Alisa įsmeigė į Odrik� be�adį �vilgsnį. Jo veidas buvo lyg u�versta knyga ir ji nieko jame neperskaitė.

��Kad Kristus nemirė ant kry�iaus...�� pakartojo ji negalėdama patikėti girdinti �iuos �od�ius.

��O gal kitas legendas,�� pasakė Bajaras atsargiai.�� Kai kas tvirtina, kad Marija Magdalietė ir Juozapas i� Arimatėjos i�silaipino ne Marselyje, bet Narbone. �imtme�iais buvo manoma, kad ka�kur Pirėnuose yra paslėpta ka�kas labai vertingo.

��Vadinasi, ne katarai �inojo Gralio paslaptį,�� tarė Alisa, mintyse atkurdama dėlionės visum�,�� bet Alaisa. Jie suteikė jai prieglobstį.

Paslaptis paslaptyje. Alisa atsilo�ė kėdėje mintimis perbėgdama vis� įvykių sek�.

��Ir dabar labirinto urvas atvertas.

��Pirm� kart� per beveik a�tuonis �imtus metų knygos vėl gali būti sujungtos,�� tarė Bajaras.�� Nors jūs, Alisa, ir ne�inote, ar manimi tikėti, ar tik numoti ranka į svai�iojan�io senio klejones, yra kiti ir jie nedvejoja.

Alaisa tikėjo Gralio tikrove.

Giliai �irdyje, kur nepasiekia blaivus protas, Alisa �inojo, kad jis kalba ties�. Ta�iau jos racionaliai prigim�iai buvo sunku tai pripa�inti.

��Marija Sesilė,�� tarė ji sunkiai.

���i�nakt ponia Orador eis į labirinto urv� ir bandys i�kviesti Gralį.

Alis� u�liejo i�g�stis.

��Ta�iau ji negali,�� tarė ji greitai.�� Ji neturi �od�ių knygos. Ji neturi �iedo.

��Ji mano, kad �od�ių knyga turėtų vis dar būti urve.

��Ar ji ten?

��Tikrai ne�inau.

��Ta�iau kaipgi �iedas? Ji jo tikrai neturi.

Alisa nuleido akis į liesas Odriko rankas, ramiai gulin�ias ant stalo.

��Ji �ino, kad a� ateisiu.

��Bet tai nes�monė!�� pratrūko ji.�� Kaip jūs drįstate ir pagalvoti apie ėjim� pas j�.

���i�nakt ji bandys i�kviesti Gralį,�� tarė jis tyliai, ramiu balsu.�� Jie �ino, kad a� ateisiu. A� negaliu to leisti.

Alisa trinktelėjo rankomis į stal�.

��Ta�iau kaip Vilis? Kaip �eila? Ar jie jums nerūpi? Jeigu ir jus su�iups, kas jiems padės?

��Kaip tik todėl, kad jie man rūpi ir jūs rūpite, Alisa, a� eisiu. Manau, kad Marija Sesilė mėgins priversti juos dalyvauti apeigose. Turi būti penki dalyviai�� Navigataire ir dar ketvertas.

��Marija Sesilė, jos sūnus, Vilis, �eila ir Oti?

��Ne, ne Oti. Kitas.

��Tai kas tada?

Bajaras praleido klausim� negirdom.

��A� ne�inau, kur dabar yra �eila ar Vilis,�� tarė jis, tarsi galvodamas balsu.�� Ta�iau manau, kad vakare paai�kės, jog jie nugabenti į urv�.

��Kas, Odrikai?�� tvir�iau pakartojo klausim� Alisa.

Ta�iau jis vis tiek neatsakė. Bajaras atsistojo, nuėjo prie lango, u�darė langines ir atsigr�ė į j�.

��Metas eiti.

Alisa jautėsi sugniu�dyta, suirzusi, i�mu�ta i� vė�ių, ta�iau labiau u� visk��� i�g�sdinta. Vis dėlto ji taip pat jautė neturinti kito kelio.

Jos mintyse i�kilo Alaisos vardas genealoginiame medyje, kurį nuo jos skyrė a�tuoni �imtai metų. Ji regėjo labirinto �enkl�, sujungiantį jas laiko ir erdvės tyruose.

Dvi gijos tampa viena.

Alisa susirinko daiktus ir nusekė paskui Odrik� pasitikti blėstan�ios dienos pabaigos. 75 SKYRIUS

Monseguras

1244 M. KOVAS

Slėptuvėje po tvirtove Alaisa ir trys jos likimo draugai stengėsi negirdėti kankinimų agonijos garsų, ta�iau skausmo ir siaubo klyksmai sunkėsi netgi pro stor� kalno sien�. Mir�tan�iųjų ir pasilikusiųjų gyventi aimanų atbalsiai skverbėsi į jų prieglobstį tarsi slibino lie�uviai.

Alaisa meldėsi u� Riksendės siel�, kad �i laimingai sugrį�tų pas Diev�. U� visus savo draugus, geruosius �mones, vyrus ir moteris, u� vis� �į kartėlį. Jai beliko viltis, kad jos planas i�degs.

Tik laikas parodys, ar pavyko klasta įtikinti Orian�, kad Alaisa ir �od�ių knyga pra�uvo lau�o liepsnose.

Rizika tokia didelė.

Alaisa, Harifas ir jų vedliai turėjo likti akmens kriptoje iki nakties sutemų, kol baigsis i�sikraustymas i� tvirtovės. Tada nakties priedangoje ketvertas bėglių leisis kalnų pakriūtėmis į keli�, į Los Seres�. Jeigu juos lydės sėkmė, rytojaus vakar� ji jau bus namie.

Jie akivaizd�iai pa�eidė paliaubų ir pasidavimo s�lygas. Jeigu juos su�iuptų, Alaisa neabejojo�� atpildas būtų greitas ir �iaurus. Urvas buvo visi�kai negiliai, prie pat pavir�iaus, vos menkutė klostė kalno �laite. Jeigu kareiviai kruop��iai apie�kotų tvirtov�, juos, be abejo, surastų.

Prisiminusi dukterį, Alaisa prikando lūp�. Tamsoje ji pajuto, kaip Harifas suima j� u� rankos. Jo oda buvo sausa ir dulkėta, tarsi dykumos smėlynas.

��Bertrana stipri,�� tarė jis, tarsi �inotų, kas jai kelia nerim�.�� Ji visai kaip tu, ar ne? Jos dr�sa nepalū�. Netrukus jūs vėl būsite kartu. Nedaug beliko laukti.

��Ta�iau ji tokia jauna, Harifai, pernelyg jauna matyti tokius dalykus. Jai turbūt labai baisu...

��Ji narsi, Sajhė taip pat. Jie neapvils mūsų.

Kad a� �ino�iau, jog tu teisus...

Tamsoje Alaisos �irdį gniau�ė abejonės ir ateities baimė. Ji sėdėjo i�d�iūvusiomis akimis ir laukė, kol praeis diena. Laukimas ir ne�inojimas, kas vyksta vir�uje, jai tapo nepakeliama na�ta. Mintyse ji regėjo i�bly�kusį Bertranos veid�.

Dar ilgai po to, kai nutilo paskutinė auka, jos galvoje aidėjo ugnies glem�iamų gerųjų �monių riksmai.

*

Vir� slėnio tvyrojo did�iulis aitrių juodų dūmų debesis, lyg per audr� u�go�damas dienos �vies�.

�engdamas pro did�iuosius vartus i� tvirtovės, beveik dvejus metus buvusios jo namais, Sajhė tvirtai spaudė Bertranos rank�. Savo skausm� jis paslėpė tolimiausioje �irdies kertelėje, kur negalėtų pasiekti inkvizitoriai. Jis negalėjo dabar gedėti Riksendės. Jis negalėjo baimintis dėl Alaisos. Jis privalo susikaupti ir apsaugoti Bertran�, kad jie abu saugiai grį�tų į Los Seres�.

�laito papėdėje stovėjo i�rikiuoti inkvizitorių stalai. Procesas turėjo prasidėti netrukus, lau�o rentinio pa�onėje. Sajhė pa�ino inkvizitorių Ferjė, �mogų, visoje apylinkėje kėlusį pasibjaurėjim�: jis grie�tai laikėsi ba�nytinio įstatymo raidės ir dvasios. Jis �vilgtelėjo de�iniau, į Ferjė bendr�: inkvizitorius Diuranti, kurio buvo bijomasi ne ma�iau.

Sajhė tvir�iau suspaudė Bertranos rank�.

Nusileidus į lygum� papėdėje, Sajhė i�vydo, kad belaisviai skirstomi. Seni vyrai, įgulos nariai ir jaunuoliai buvo siun�iami į vien� pus�, moterys ir vaikai�� į kit�. Jį u�liejo baimės banga. Bertrana turės stoti prie� inkvizitorius viena.

Ji pajuto Sajhė nerim� ir i�sigandusi �vilgtelėjo į jį.

��Kas �ia dedasi? K� jie mums darys?

��Brava82, jie apklausia moteris ir vyrus atskirai,�� atsakė jis.�� Nesijaudink. Atsakyk į jų klausimus. Būk dr�si ir lik vietoje, ni�niekur neik, kol ateisiu tav�s. Niekur neik, su niekuo. Supranti? Su ni�niekuo.

��Ko jie man�s klausinės?�� paklausė Bertrana baug��iai.

��Tavo vardo, am�iaus,�� atsakė Sajhė, dar kart� i�samiai pakartodamas, k� jai derėtų prisiminti.�� Mane pa�įsta kaip įgulos narį, ta�iau jiems visi�kai nėra dėl ko mus susieti. Jeigu tav�s paklaus, sakyk, kad ne�inai, kas tavo tėvas. Pasakyk, kad tavo motina buvo Riksendė ir kad vis� gyvenim� praleidai �ia, Monsegure. Kad ir kas atsitiktų, Los Sereso neminėk. Ar prisiminsi?

Bertrana linktelėjo.

��Gera mergaitė.�� Norėdamas j� padr�sinti, jis dar pridūrė:�� Mano senelė siųsdavo mane perduoti prane�imų, kai buvau nė kiek ne vyresnis negu tu dabar. Ji liepdavo man prane�im� pakartoti po kelis kartus, kol įsitikindavo, kad tiksliai prisimenu kiekvien� �odį.

Bertrana kukliai nusi�ypsojo.

��Mama sako, kad tavo atmintis siaubinga. Kaip rėtis, sako ji.

��Ji teisi,�� pripa�ino Sajhė ir vėl surimtėjo.�� Taip pat jie gali klausti tav�s apie geruosius �mones ir kuo jie tiki. Atsakyk kaip gali s��iningiau. Taip bus ma�esnis pavojus, kad imsi prie�tarauti savo pa�ios �od�iams. Be to, visk�, k� tu galėtum jiems pasakyti, jie jau yra girdėj� i� kitų.�� Sajhė padvejojo ir pridūrė paskutinį sykį:�� Atmink�� jokiu būdu neminėk Alaisos ar Harifo.

Bertranos akys paplūdo a�aromis.

��Kas bus, jeigu kareiviai apie�kos tvirtov� ir juos suras?�� Jos balse aidėjo i�g�stis.�� K� jiems padarys, jeigu juos suras?

��Nesuras,�� greitai atsakė Sajhė.�� Bertrana, prisimink, kai inkvizitoriai baigs klausinėti tave, lik ten ir niekur neik. A� ateisiu tav�s, kai tik galėsiu.

*

Sajhė vos bespėjo u�baigti sakinį, kai sargybinis niukstelėjo jam į nugar�, vydamas jį pakalne į kaim�. Bertran� pasiuntė į kit� pus�.

Sajhė buvo nuvestas į medinį aptvar�, kuriame jis i�vydo Pjer� Ro�ė de Mirpua, įgulos vad�. Jis buvo jau apklaustas. Sajhė suprato tai kaip ger� �enkl�, kaip malon�. Tai rodė, kad pasidavimo s�lygų paisom� ir su įgula elgiamasi kaip su karo belaisviais, ta�iau ne kaip su nusikaltėliais.

Prisijungdamas prie būrio kareivių, dar tebelaukian�ių tardymo, Sajhė slap�ia nusimovė nuo nyk��io akmeninį �ied� ir paslėpė jį po drabu�iais. Be �iedo jis jautėsi keistai, lyg nuogas. Nuo tada, kai Harifas prie� dvide�imt metų patikėjo jam �ied�, Sajhė jį retai tenusimaudavo.

Tardymas vyko dviejose atskirose palapinėse. Vienuoliai laukė pasiruo�� geltonus kry�ius, kurie buvo tvirtinami ant nugarų tiems, kas prisipa�indavo dėj�sis su eretikais. Paskui belaisvius vesdavo toliau į kit� viet�, kur jie buvo laikomi tarsi gyvuliai turguje.

Buvo ai�ku, kad jie nesirengia paleisti nė vieno, kol nebus apklausti visi�� nuo seniausiojo iki jauniausiojo. Procesas galėjo trukti dienų dienas.

*

Atėjus Sajhė eilei, jam leido be palydos eiti į palapin�. Jis sustojo prie�ais inkvizitorių Ferjė ir laukė.

Ferjė veidas buvo tarsi i� va�ko, be jokios i�rai�kos. Jis paklausė Sajhė vardo, rango ir gimtinės. ��sies plunksna kreb�deno pergament�.

��Ar tiki Rojų ir Pragar�?�� tarė jis staiga.

��Tikiu.

��Ar tiki Skaistykl�?

��Tikiu.

��Ar tiki, kad Dievo Sūnus buvo sukurtas tobulu �mogumi?

��A� kareivis, ne vienuolis,�� atsakė Sajhė, nudelb�s akis į �em�.

��Ar tiki, kad �mogaus siela teturi vien� vienintelį kūn�, su kuriuo ir kuriame ji atgims?

��Kunigai taip kalba. y

��Ar girdėjai k� nors sakant, kad dievagotis yra nuodėmė? Jeigu taip, tai kas taip sakė?

�į kart� Sajhė pakėlė akis.

��Negirdėjau,�� atsakė jis gan į�ūliai.

��Nagi, kariūne. Tarnavai įguloje daugiau kaip metus ir vis dar ne�inai, kad heretici atsisako dievagotis?

��Inkvizitoriau, a� tarnauju Pjerui Ro�ė de Mirpua. Man nerūpi, k� kiti kalba.

Tardymas u�truko dar kurį laik�, ta�iau Sajhė atkakliai laikėsi savo, paprasto kareivio, vaidmens, demonstruodamas nei�man�s nei �ventųjų ra�tų, nei tikėjimo reikalų. Jis nieko neapkaltino, tikino nieko ne�in�s.

Galiausiai inkvizitoriui Ferjė neliko nieko kita, kaip jį paleisti.

Buvo dar tik vėlyva popietė, ta�iau saulė jau leidosi. Slėnyje kaupėsi sutemos, daiktų pavidalai bluko, visk� pama�u klojo tįstantys juodi �e�ėliai.

Sajhė buvo nusiųstas prie kitų kareivių, kurie jau buvo apklausti, būrio. Kiekvienam buvo duota antklodė, kriauk�lė priplėkusios duonos ir puodelis vyno. Sajhė matė, kad �i malonė aplenkė civilius belaisvius.

*

Blėstant dienai, Sajhė vis labiau nerimavo.

Ne�inojimas, ar sunkieji i�mėginimai Bertranai jau baigėsi ir kur did�iulėje stovykloje ji yra laikoma, grau�ė jo dvasi�. Jį slėgė mintys apie Alais�, laukian�i� i�vykimo valandos, stebin�i� blėstant dienos �vies� ir kankinam� augan�io nerimo. U�vis blogiausia�� jis nieko negalėjo padaryti, kad jai padėtų.

Nerasdamas sau vietos ir negalėdamas nusiraminti Sajhė pakilo pasimank�tinti. Jis jautė, kaip jo kaulus suka drėgmė ir vėsa, jo kojos buvo sustingusios nuo sėdėjimo nejudant.

��Assis83,�� suurzgė sargybinis tap�nodamas jam per petį ietimi. Jis jau buvo bepaklūst�s, ta�iau pastebėjo sambrūzdį auk��iau kalne. Paie�kos būrys skynėsi keli� link uolų atodangos, kur slėpėsi Alaisa, Harifas ir jų vedliai. Mirgėjo jų deglų liepsnos, metan�ios �e�ėlius ant vėjyje siūruojan�ių krūmų.

Sajhė pastėro.

Prie� tai jie apie�kojo tvirtov�, ta�iau nieko nerado. Sajhė manė, kad viskas jau baigėsi. Ta�iau buvo ai�ku, kad jie ketina apie�koti trak� ir takų raizginį tvirtovės papėdėje. Jeigu jie paėjės kiek toliau �ia kryptimi, kelias juos atves tiksliai į t� viet�, kur yra Alaisa. Buvo beveik visi�kai tamsu.

Sajhė leidosi bėgti prie stovyklos ribos.

��Ei!�� suriko sargybinis.�� Ar negirdi, k� sakau? Arrėte84!

Sajhė jo nepaisė. Nesusim�stydamas apie pasekmes, jis per�oko medin� tvor� ir leidosi �uoliais į kaln�, prie paie�kos būrio. Jis girdėjo, kaip sargybinis �aukia pastiprinimo. Jis tegalvojo apie tai, kaip nukreipti dėmesį nuo Alaisos.

Paie�kos būrys sustojo apsidairyti, kas dedasi.

Sajhė �aukė, jis norėjo, kad i� stebėtojų jie virstų dalyviais. Vienas po kito kareiviai atsigr�ė. Jis matė, kaip sutrikimo i�rai�ka jų veiduose pama�u virsta pyk�iu. Jie buvo su�al�, jiems buvo nuobodu ir nie�ėjo rankos kam nors įkrėsti.

Sajhė vos tesuspėjo suprasti, kad jo planas pavyko, kai į pilv� jam smogė kum�tis. Jis ėmė �iop�ioti gaudydamas kvap� ir susirietė dvilinkas. Du kareiviai laikė u�lau�� jo rankas u� nugaros ir i� visų pusių pasipylė smūgiai. Kardų rankenos, batai ir kum��iai tal�ė be perstojo. Jis jautė, kaip vienas smūgis prakirto paakį, pajuto kraujo skonį gerklėje. Ant jo pylėsi smūgių lietus.

Tik dabar jis suprato, kaip klaidingai įvertino padėtį.

Jis tenorėjo nukreipti dėmesį nuo Alaisos. Mintyse jis i�vydo bly�kų Bertranos, laukian�ios jo ateinant, veid�. Į �andikaulį rė�ė kum�tis ir viskas pranyko tamsoje. 76 SKYRIUS

Oriana vis� gyvenim� paskyrė �od�ių knygos paie�kai.

Sugrį��s į �artr� po pergalės prie� Karkason�, jos vyras, negav�s i� jos daikto, u� kurį buvo sumokėj�s, greitai prarado kantryb�. Jų niekuomet nesiejo meilė. Kai i�blėso aistra, �od�ius pakeitė pantis ir kum�tis.

Ji kentėjo mu�ama ir vis� laik� kūrė planus, kaip jam atker�ysianti. Augant Evriu valdoms ir turtui, didėjant jo įtakai Prancūzijos karaliui, jo dėmesys nukrypo į kitus laimikius. Jis pamir�o j�. Atgavusi laisv� t�sti savo kov�, Oriana pradėjo mokėti informatoriams ir samdė Pietuose �nipų tinkl��� visi rinko jai �inias.

Tik kart� Orianai pavyko priartėti prie Alaisos tiek, kad galėtų j� su�iupti. 1234�m. gegu�� Oriana i�vyko i� �artro ir leidosi į pietus, į Tulūz�. Atvykusi į �v. Etjeno katedr�, ji pamatė, kad sargybiniai papirkti, o jos sesuo pradingo, tarsi niekada �ia nė nebuvusi.

Oriana pasiry�o nekartoti klaidos. �į kart� pasklidus gandui apie atitinkamo am�iaus moterį pana�iais po�ymiais, ji, prisidengusi kry�iaus �ygiu, su vienu i� sūnų tu�tuojau atvyko į Pietus.

�į ryt� purpurinėje au�roje ji pamanė ma�iusi knyg� suple�kant. Būti �itaip arti ir susimauti�� ji taip įtū�o, kad jos siut� vargiai begalėjo apmaldyti sūnus Luji ir tarnai. Ta�iau įdienojus Oriana pradėjo abejoti savo susikurtu rytme�io įvykių ai�kinimu. Jeigu ta moteris, kuri� ji matė, buvo Alaisa, kuo ji irgi abejojo, ar galėjo būti, kad ji pradangintų �od�ių knyg� inkvizicijos lau�e?

Oriana nusprendė, kad ne. Ji pasiuntė tarnus į stovykl� gauti �inių ir su�inojo, kad Alaisa turėjo dukterį�� devynerių ar de�imties metų mergait�, kurios tėvas buvo kareivis, tarnav�s Pjerui Ro�ė de Mirpua. Oriana netikėjo, kad jos sesuo būtų patikėjusi tokį brangų daikt� įgulos nariui. Be to, kareiviai buvo kratomi. O vaikas?

Palaukusi, kol sutems, Oriana leidosi į viet�, kur buvo laikomos moterys ir vaikai. Ky�is padėjo jai patekti u� tvoros. Niekas neu�davė jai klausimų ir nestojo skersai kelio. Eidama pro �alį ji jautė priekai�t� juodaskvernių �vilgsniuose, ta�iau jų smerkimas jai buvo nė motais.

Prie�ais j� i�dygo sūnus Luji. Jo savimyli�kas veidas buvo i�raud�s. Jis visuomet pernelyg aklai siekė pagyrimo, perdėtai tro�ko įsiteikti.

��Kas?�� paklausė ji suirzusi.�� Ko nori?

��Mama, turėtum pamatyti vien� mergait�.

Oriana nusekė paskui jį į aptvaro kra�t�. �iek tiek atokiau nuo kitų miegojo mergaitė. Fizinis pana�umas į Alais� buvo stulbinantis. Jeigu ne prabėg� metai, Oriana būtų pamaniusi, kad mato Alaisos dvyn�. Jos veide buvo tokia pati beatodairi�ko ry�to i�rai�ka, ji buvo tokio paties gymio kaip ir Alaisa.

��Eik i� �ia,�� tarė ji.�� Ji nepasitikės manimi, jeigu tu �ia stypsosi.

Luji veidas apsiniaukė. Oriana dar labiau suirzo.

��Palik mane vien�,�� pakartojo ji, atgr�dama jam nugar�.�� Eik, paruo�k arklius. Tu man �ia nereikalingas.

Kai jis nuėjo, Oriana atsitūpė ir patap�nojo Bertranai per rank�. Mergaitė tu�tuojau pabudo ir atsisėdo. Ji buvo i�sigandusi.

��Kas tu?

��Una amiga,�� atsakė ji kalba, kuria nekalbėjo jau trisde�imt metų.�� Draugė.

Bertrana nė nepajudėjo.

��Tu prancūzė,�� atsakė ji at�ariai, nu�velgdama Orianos drabu�ius ir plaukus.�� Tvirtovėje tav�s nebuvo.

��Ne,�� atsakė ji, stengdamasi neprarasti kantrybės.�� Ta�iau a� gimiau Karkasonoje kaip ir tavo mama. Mūsų vaikystė prabėgo Komtalio pilyje. A� netgi pa�inojau tavo senelį, intendant� Peletjė. Alaisa turbūt da�nai apie jį kalbėdavo?

��Mane pavadino jo vardu,�� atsakė ji paprastai.

Oriana nuslėpė �ypsnį.

��Gerai, Bertrana. A� atėjau tav�s i� �ia i�laisvinti.

Mergaitė surimtėjo.

��Ta�iau Sajhė man liepė likti �ia, kol jis ateis,�� tarė ji, jau �iek tiek ma�iau saugodamasi.�� Jis sakė niekur neiti su ni�niekuo.

��Sajhė taip sakė, ar ne?�� tarė Oriana �ypsodamasi.�� Taip, jis man minėjo, kad tu labai savaranki�ka. Sakė, kad turėsiu tau kai k� perduoti, kad manimi patikėtum.

Oriana atki�o �ied�, kurį buvo pavogusi nuo mirusio tėvo rankos. Kaip ji ir tikėjosi, Bertrana pa�ino jį ir i�tiesė rank�.

��Sajhė tau jį davė?

��Paimk, pati pa�iūrėk.

Bertrana sukiojo �ied�, atid�iai jį ap�iūrinėdama. Ji atsistojo.

��Kur jis?

��A� ne�inau,�� atsakė ji susiraukdama.�� Nebent jeigu...

��Kas?�� tarė Bertrana, �velgdama tiesiai į j�.

��Galbūt jis norėjo, kad keliautum namo?

Mergaitė akimirk� susim�stė.

��Gali būti,�� atsakė ji vis dar abejodama.

��Ar tai toli?�� nerūpestingai paklausė Oriana.

��Diena jojimo, gal daugiau �iuo metų laiku.

��Ar tas kaimas turi pavadinim�?�� t�sė ji tardym�.

��Los Seresas,�� atsakė Bertrana,�� bet Sajhė liepė man neminėti inkvizitoriams.

�Noublesso de Los Seres�. �inoma, ne tik Gralio saugotojų draugija, ta�iau ir vieta, kur paslėptas Gralis. Oriana įsikando lie�uvį, kad nepradėtų kvatoti.

��I� prad�ių atsikratykime �ito,�� tarė ji, pasilenkdama ir nuplė�dama nuo Bertranos nugaros gelton�jį kry�ių.�� Juk nenorėtume, kad kas nors pamanytų, jog esame bėglės.�� Ar turi k� nors su savimi?

Jeigu mergaitė turi knyg�, nebereikės niekur eiti. Misija baigsis �ia.

Bertrana papurtė galv�.

��Ne, nieko.

��Gerai, tada eime. Tyliai tyliai. Mes nenorime atkreipti į save dėmesio.

Mergaitė vis dar baug��iai �valgėsi, ta�iau einant per miegantį aptvar� Oriana kalbėjo apie Alais�, apie Komtalio pilį. Ji buvo dėmesinga, �avi, jos kalbos skambėjo įtikinamai. �odis po �od�io ji pelnė vaiko pasitikėjim�.

Prie vartų Oriana įspraudė dar vien� monet� sargybiniui į rank�. Ji nuvedė Bertran� į stovyklos pakra�tį, kur laukė jos sūnus su �e�iais raitais kareiviais ir paruo�tu dengtu ve�imu.

��Ar jie vyks su mumis?�� paklausė staiga sunerimusi Bertrana.

Oriana �ypsodamasi įkėlė vaik� į caleche85.

��Mes juk privalome kelionėje apsiginti nuo plė�ikų. Sajhė man niekuomet neatleistų, jeigu tau kas nors atsitiktų.

Kai Bertrana buvo įtaisyta, ji atsigr�ė į sūnų.

��O kaip a�?�� paklausė jis.�� A� noriu vykti su tavimi.

��Reikia, kad pasiliktum �ia,�� tarė ji, skubindamasi kuo grei�iau i�vykti.�� Tu, jeigu dar nepamir�ai, esi kariuomenės narys. Negali tiesiog �iaip sau dingti. Bus grei�iau ir visiems mums papras�iau, jeigu a� vyksiu viena.

��Bet...

��Daryk, kaip pasakyta,�� tarė ji, stengdamasi nekelti balso, kad nei�girstų Bertrana.�� Pasirūpink mūsų reikalais �ia. Susitvarkyk su mergaitės tėvu, kaip aptarėme. Visa kita mano reikalas.

*

Gijomas negalėjo galvoti apie niek� kita, tik kaip surasti Orian�. Jis atvyko į Monsegur� padėti Alaisai ir neleisti Orianai jai pakenkti. Jau beveik trisde�imt metų jis i� toli j� saugojo.

Dabar, kai Alaisa mirusi, jis neturėjo ko prarasti. Bėgant metams jo ker�to tro�kimas augo. Jis apgailestavo nenu�ud�s Orianos anks�iau, kai dar galėjo. Dabar jis nepra�iopsos tokios galimybės.

U�sitrauk�s ant veido apsiausto gobtuv�, Gijomas nepastebėtas perėjo vis� kry�iuo�ių stovykl�, kol galiausiai rado �alios ir sidabrinės spalvos Orianos palapin�.

Viduje girdėjosi balsai. Prancūzai. Jaunas vyras davė nurodymus. Prisimin�s jos sūnų, sėdėjusį prie Orianos arklidėse, Gijomas prisiglaudė prie plazdan�io palapinės �ono ir sukluso.

��Jis yra įgulos kareivis,�� girdėjosi aroganti�kas Luji de Evriu balsas.�� Sajhė de Servjanas. Tas, kuris kiek anks�iau sukėlė s�my�į. Pietų valstie�iai,�� tarė jis su panieka,�� net jeigu elgiesi su jais dorai, vis tiek jie kaip gyvuliai.�� Jis skambiai nusikvatojo.�� Jis nuvestas į aptvar� prie Hugo de Arki paviljono. Toliau nuo kitų belaisvių, jeigu vėl sukeltų vargo.

Luji pritilo ir Gijomas vos begirdėjo �od�ius.

��Tai tau,�� sakė jis. Gijomas girdėjo �vangant monetas.�� Pusė dabar. Jeigu valstietis bus dar gyvas, kai jį surasi, tai i�taisyk klaid�. Kita gausi atlik�s darb�.

Gijomas palaukė, kol kareivis i�ėjo, ir įsmuko pro nesaugom� palapinės ang�.

��A� tau sakiau, kad man�s netrukdytum,�� buvo jis besak�s Luji nekantriai, neatsigr�damas. Gijomo durklas atsidūrė prie gerklės prie� jam spėjant surikti.

��I�leisk nors gars�, ir mirsi,�� tarė Gijomas.

��Pasiimk visk�, ko nori. Imk visk�, ko nori, tik nieko man nedaryk.

Gijomas ap�velgė prabangi� palapinꠗ dailius kilimus ir �iltas

antklodes. Oriana gavo turtų ir padėtį, kokios visada tro�ko. Gijomas vylėsi, kad dėl to ji netapo laimingesnė.

��Sakyk savo vard�,�� tarė Gijomas dusliu, negailestingu balsu.

��Luji de Evriu. A� ne�inau, kas tu toks, bet mano motina tave...

Gijomas u�lau�ė jo galv�.

��Neg�sdink man�s. Prisimeni, kur i�siuntei savo sargyb�? Niekas tav�s nei�girs.�� Jis stipriau prispaudė a�menį prie bly�kios �iaurieti�kos vaiki��io odos. Evriu visi�kai sustingo.�� Taip geriau. Dabar sakyk�� kur Oriana? Neatsakysi, perrė�iu gerkl�.

Gijomas jautė, kaip jis krūptelėjo i�gird�s Orianos vard�. Baimė atri�o jo lie�uvį.

��Ji nuėjo į moterų dalį,�� i�vebleno jis.

��Dėl ko?

��Ji ie�ko... mergaitės.

��Negai�ink mano laiko, nenony�� tarė Gijomas dar smarkiau u�lau�damas jo galv�.�� Kokios mergaitės? Kam Orianai ta mergaitė?

��Eretikų vaikas. Mano motinos... sesers,�� tarė jis sunkiai veldamas �od�ius, lyg jie būtų virt� nuodais,�� mano tetos. Mano mama norėjo pati pamatyti t� mergait�.

��Alaisa,�� su�nab�dėjo Gijomas, negalėdamas patikėti.�� Kiek metų tam vaikui?

Jis jautė i� Evriu odos porų besisunkiant baim�.

��I� kur a� galiu �inoti? Devyni, gal de�imt.

��O tėvas? Jis taip pat �uvo?

Evriu pamėgino pajudėti. Gijomas tvir�iau suspaudė jo gerkl� ir pasuko gele�t� taip, kad smaigalys įsibedė į kairįjį Evriu paausį. Jis buvo pasiruo��s.

��Jis kareivis. Vienas i� Pjero Ro�ė de Mirpua vyrų.

Gijomas i�kart visk� suprato.

��Ir tu pasiuntei vien� i� savo parankinių pasirūpinti, kad jis nebesulauktų rytojaus,�� tarė jis.

Gijomo durklo gele�tėje atsispindėjo �vakės liepsna.

��Kas tu toks?

Gijomas jo nepaisė.

��Kur lordas Evriu? Kodėl jo �ia nėra?

��Mano tėvas mirė,�� atsakė jis. Jo balse nebuvo jokio sielvarto, tik keista pagyrūni�ka gaida, kurios Gijomas nepajėgė suprasti.�� Dabar a� esu Evriu dvaro valdovas.

Gijomas nusijuokė.

��Tiksliau tariant, tavo motina.

Vaikis krūptelėjo lyg gav�s kirtį.

��Sakyk, lorde Evriu,�� tarė Gijomas su panieka pabrė�damas �į �odį,�� ko tavo motinai reikia i� mergaitės?

��Koks skirtumas? Ji eretikų vaikas. Visus juos reikėjo sudeginti.

Gijomas dar spėjo pajusti, kad Evriu apgailestauja i�tar�s lemtingus �od�ius. Ta�iau buvo per vėlu. Gijomas įtempė raumenis ir perbraukė durklu nuo ausies iki ausies, perrė�damas jaunuolio gerkl�.

��Per lo Miėgįorn,�� tarė jis. U� Pietus.

I� �aizdos ant dailiųjų kilimų plūstelėjo kraujas. Gijomas paleido Evriu ir �is krito į priekį.

��Jeigu tavo tarnai pasiskubins grį�ti, gal dar i�gyvensi. Ta�iau geriau dabar pradėk melstis, kad Dievas atleistų tau nuodėmes.

Gijomas u�sitraukė ant galvos gobtuv� ir i�bėgo. Jis turėjo surasti Sajhė de Servjan� anks�iau, negu tai padarys Evriu vyrai.

*

Būrelis kratėsi nepatogiu keliu nakties �altyje.

Oriana jau apgailestavo, kad nusprendė vykti ve�imu. Raiti jie būtų greitesni. Mediniai ratai trankėsi į akmenis ir girg�dėjo kietu apledėjusiu gruodu.

Jie vengė pagrindinių į slėnį ir i� jo vedan�ių kelių, kuriuose vis dar buvo u�kardos. Pirm�sias kelias valandas jie laikėsi pietų krypties. �iemos pavakario sutemoms virtus juoda naktimi, jie pasuko į pietry�ius.

Bertrana miegojo auk�tai u�sitraukusi apsiaust�, po kuriuo slėpėsi nuo �varbaus vėjo, vis įsmunkan�io į ve�im� pro u�dangalo kra�tus. Nesibaigiantis mergaitės tau�kėjimas Orian� erzino. Ji apipylė j� klausimais apie gyvenim� Komtalio pilyje senaisiais laikais, prie� kar�.

Oriana maitino j� sausainiais, cukraus gabalėliais, i�mirkytais vyne su prieskoniais ir migdomojoje tinktūroje, kuri kelioms dienoms ir kareivį i�verstų i� kojų. Galiausiai Bertrana liovėsi kalbėjusi ir u�migo.

*

��Pabusk!

Sajhė girdėjo ka�k� kalbant. Vyras. Visi�kai �alia.

Jis pabandė pajudėti. Skausmas nudiegė vis� kūn�. Akyse sumirgėjo �vaig�dutės.

��Pabusk!�� pakartojo balsas, �į kart� primygtinai.

Sajhė at�lijo�� prie jo sudau�yto veido prigludo ka�kas �alto, raminan�io od�. Pama�u sugrį�o prisiminimai apie patirtus smūgius į galv�, kūn�, įvairiausias vietas.

Ar jis jau mir�s?

Staiga Sajhė prisiminė: ka�kas apa�ioje pakalnėje �aukė kareiviams liautis, netikėtai sudrausti u�puolikai nenoromis pasitraukė. Ka�koks �mogus, vadas, prancūzi�kai davė nurodymus. Jį vilko kalno �laitu.

Gal dar nemir�s.

Sajhė vėl pabandė pajudėti. U� nugaros jis jautė ka�k� kieta. Jis suprato, kad rankos stand�iai suver�tos. Sajhė pamėgino atsimerkti, ta�iau viena akis buvo visi�kai u�tinusi. Jo juslės tapo jautrios. Jis jautė ka�kur judant arklius�� jų kanopos dunksėjo į �em�. Sajhė girdėjo vėj� ir lėlių86 klyksmus, vieni�� apuok�. �iuos garsus jis pajėgė suprasti.

��Ar gali pajudinti kojas?�� paklausė vyras.

Sajhė nusteb�s suprato galįs, nors kojos beproti�kai skaudėjo. Kai jis gulėjo ant �emės, vienas i� kareivių buvo u�lip�s jam ant kulk�nies.

��Ar sugebėsi joti?

Sajhė stebėjo vyr� einant jam u� nugaros nupjauti virvių, kuriomis rankos buvo priri�tos prie stulpo. Jis suvokė, kad �is vyras jam pa�įstamas. Ka�kas pa�įstama buvo jo balse, jo laikysenoje.

Sajhė svirduliuodamas pakilo ant kojų.

��Kam esu skolingas u� tokį gerum�?�� paklausė jis trindamas rie�us. Staiga jis suprato. Sajhė i�vydo save, vienuolikametį berniuk�, besirop��iantį Komtalio pilies sienomis ir kuorais, ie�kantį Alaisos. Jis slap�ia klausėsi prie lango vėjyje plevenan�io juoko. Ka�k� pasakojo ir juokino vyras.

��Gijomas Diuma,�� lėtai pratarė Sajhė.

Gijomas stabtelėjo ir nusteb�s pa�velgė į Sajhė.

��Ar mes buvome susitik�?

��Kurgi tu prisiminsi,�� atsakė jis, vargiai galėdamas pa�velgti jam į akis.�� Sakyk, amic, ko tau i� man�s reikia?

��A� atėjau...�� Sajhė prie�i�kumas sutrikdė Gijom�.�� Ar tu esi Sajhė de Servjanas?

��Na ir kas?

��Dėl Alaisos, kuri� mes abu...�� Gijomas nutilo ir susikaupė.�� Jos sesuo, Oriana, �ia su vienu i� savo sūnų. Jie kry�iuo�ių armijoje. Oriana atvyko knygos.

Sajhė įsistebeilijo į jį.

��Kokios knygos?�� paklausė jis pyktelėj�s.

Gijomas, nepaisydamas jo, laikėsi savo:

��Oriana su�inojo, kad tu turi dukterį. Ji pagrobė j�. Ne�inau, kur jos vyksta, ta�iau jos paliko stovykl� dar prie� sutemas. A� atėjau prane�ti tau ir pasiūlyti savo pagalb�.�� Jis atsistojo.�� Ta�iau jeigu nenori...

Sajhė pajuto, kaip i�bly�ko.

��Palauk!�� suriko jis.

��Jeigu nori susigr��inti dukterį gyv�,�� ramiai tarė Gijomas,�� siūly�iau kol kas nebegrie�ti ant man�s danties, kad ir kokia būtų to prie�astis.

Gijomas i�tiesė rank� Sajhė, siūlydamas padėti atsistoti.

��Ar numanai, kur Oriana galėtų j� ve�tis?

Sajhė �velgė į �mogų, kurio nekentė vis� gyvenim�. Alaisos ir jo dukros labui jis paėmė i�tiest� rank�.

��Ji turi vard�,�� tarė jis.�� Bertrana. 77 SKYRIUS

Sularako kalnas

2005 M. LIEPOS 8 D., PENKTADIENIS

Odrikas ir Alisa tylėdami lipo į kaln�.

Jau buvo tiek pasakyta, kad dabar �od�ių nebereikėjo. Odrikas sunkiai alsavo. Jis atid�iai stebėjo �em� po kojomis ir nė karto nekluptelėjo.

��Turi būti jau arti,�� tarė Alisa veikiau sau negu jam.

��Taip.

Jau po penkių minu�ių ji suprato, kad jie atėjo į kasinėjimų viet� i� prie�ingos pusės, negu buvo automobilių stovėjimo aik�telė. Palapinių nebebuvo, ta�iau dar matėsi jų pėdsakai�� lopai rudos, sausos �emės, �en ir ten besimėtan�ios �iuk�lės. Alisa rado mentel� ir palapinės kuolelį, juos pakėlė ir įsidėjo į ki�en�.

Jie toliau kopė į kaln�, sukdami kairiau, kol atsidūrė ties rieduliu, kurį buvo i�judinusi i� vietos Alisa. Jis gulėjo ant �ono �emiau įėjimo į urv��� tiksliai ten, kur buvo nuvirt�s. Vaiduokli�koje baltoje mėnulio �viesoje jis atrodė lyg stabo galva.

Ar tikrai tai buvo dar pirmadienį?

Bajaras stabtelėjo atgauti kvapo ir atsirėmė į akmenį.

��Toliau vargiai bėra kur eiti,�� tarė Alisa, norėdama jį nuraminti.�� Atleiskite, turėjau perspėti jus, kad �ia taip statu.

Odrikas �yptelėjo.

��A� prisimenu,�� atsakė jis. Odrikas paėmė j� u� rankos. Jo oda buvo lyg per�vie�iamas popierius.�� Kai ateisime prie urvo, palauksite, kol a� pasakysiu, kad sekti paskui mane saugu. Privalote pa�adėti, kad liksite pasislėpusi.

��A� vis tiek manau, kad jums nederėtų eiti į vidų vienam,�� atkakliai kalbėjo Alisa.�� Net jeigu jūs ir teisus, kad jie nepasirodys, kol visi�kai nesutems, jūs galite įkliūti. Norė�iau, kad leistumėte man jums pagelbėti. Jeigu ei�iau kartu, galė�iau padėti surasti knyg�. Dviese būtų lengviau ir grei�iau. Galėtume apsisukti per kelias minutes. Vėliau abu �ia pasislėptume ir palauktume, kas bus.

��Mums geriau i�siskirti.

��A� i� tiesų nesuprantu, dėl ko. Niekas ne�ino, kad mes �ia. Mums būtų pakankamai saugu,�� tarė ji, nors pati toli gra�u taip nesijautė.

��Panele, jūs labai dr�si,�� atsakė jis �velniai.�� Kaip ir ji. Alaisai kitų saugumas visada buvo svarbiau u� jos pa�ios. Ji daug aukojo dėl savo mylimų �monių.

��Niekas nieko neaukoja,�� nukirto Alisa. Baimė vertė j� jaudintis.�� A� taip pat nesuprantu, kodėl neleidote atvykti �ia anks�iau. Mes galėjome eiti į men�, kai dar buvo �viesu, nerizikuodami įkliūti.

Bajaras elgėsi taip, lyg ji būtų nieko nesakiusi.

��Jūs paskambinote inspektoriui Nubeliui?�� paklausė jis.

Nėra prasmės gin�ytis. Tik ne dabar.

��Taip,�� ji sunkiai atsiduso.�� Pasakiau, k� liepėte pasakyti.

��Ben87,�� tarė jis tyliai.�� Jums atrodo, kad elgiuosi neapdairiai, ta�iau jūs pati pamatysite. Viskas turi vykti reikiamu laiku ir reikiama tvarka. Kitaip tiesos nebus.

��Tiesos?�� atitarė ji.�� Odrikai, jūs jau pasakėte man visk�, k� būtų galima su�inoti. Visk�. Dabar a� tenoriu i�traukti i� �ia �eil� ir Vilį sveikus.

��Visk�?�� tarė jis tyliai.�� Argi tai įmanoma?

Odrikas apsisuko ir nu�velgė įėjim��� ma�� juod� ang� pla�iai besidriekian�ioje uoloje.

��Viena tiesa gali prie�tarauti kitai,�� sumurmėjo jis.�� Dabar�� tai ne tada.�� Jis paėmė j� u� rankos.�� Ar nueisime paskutin� savo kelionės dalį?

Alisa klausiamai �velgė į jį, mėgindama suprasti Odrik� u�vald�iusi� nuotaik�. Jis buvo ramus, susim�st�s. Jį apėmė ka�koks pasyvumas, o Alisa labai jaudinosi ir baiminosi visko, kas galėjo nepavykti. Ji bijojo, kad Nubelis pavėluos, būg�tavo, kad Odrikas klysta.

Jeigu jie jau negyvi?

Alisa i�metė �i� mintį i� galvos. Ji negalėjo leisti sau galvoti nieko pana�aus. Ji privalėjo tikėti, kad viskas bus gerai.

Ties įėjimu Odrikas atsigr�ė ir nusi�ypsojo jai. I� jo gintarinių akių �velgė lūkestis.

��Odrikai, kas?�� greitai paklausė Alisa.�� Ka�kas yra...�� Jos balsas nutrūko, ji negalėjo surasti reikiamų �od�ių.�� Ka�kas...

��A� laukiau taip ilgai,�� tarė jis tyliai.

��Laukėte? Kol surasite knyg�?

Jis papurtė galv�.

��Atpirkimo.

��Atpirkimo? Bet u� k�?�� Alisa pajuto, kad akys pritvinko a�arų. Ji prikando lūp�, kad nesugniu�tų.�� A� nesuprantu,�� tarė ji dreban�iu balsu.

��Pas a pas se va luėnh,�� tarė jis.�� Juk matėte �iuos �od�ius, i�kaltus menėje vir� laiptų?

Alisa nustebusi pa�velgė į jį.

��Taip, bet k�...

Jis i�tiesė rank� deglo.

��Turiu eiti.

Kovodama su prie�taringais jausmais, Alisa, netardama nė �od�io, padavė jam degl�. Ji stebėjo jį einant tuneliu ir laukė, kol dingo paskutinis �viesos spindulys. Tada ji nusigr�ė.

Pelėdos klyksmas netoliese privertė Alis� krūptelėti. Menkiausias garsas atrodė be galo baugus. Tamsoje tvyrojo blogio nuojauta. Aplinkui stūksantys med�iai, mil�ini�kas kalno �e�ėlis, nepa�įstamas, grėsmingas formas įgijusios uolos. Alisai pasirodė, kad ji i�girdo va�iuojant automobilį keliu apa�ioje esan�iame slėnyje. Paskui vėl tyla.

Alisa �vilgtelėjo į laikrodį. Buvo keturiasde�imt po devintos.

*

Be penkiolikos de�imt du galingi priekiniai ma�inos �ibintai nu�vie�tė automobilių stovėjimo aik�tel� Sularako kalno papėdėje.

Polis Oti i�jungė variklį ir i�lipo. Jis nustebo nerad�s jo laukian��io Fransua Batisto. Oti �vilgtelėjo į urvo pus� - ūmai jį apėmė ne�rimas, kad jie gali būti jau menėje.

Jis nuginė �i� mintį �alin. Įtampa pradeda slėgti. Dar prie� valan�d� �ia buvo Bresaras ir Domingas. Jeigu būtų pasirod�iusi Marija Sesilė ar jos sūnus, jis tikrai apie tai jau būtų �inoj�s.

Jis ranka ap�iuopė savo ki�enėje valdymo pultelį, kuris buvo nustatytas susprogdinti u�tais� ir jau pradėjo laiko atskait�. Jis nieko neturi daryti. Tik laukti ir stebėti.

Oti ap�iuopė Nukry�iuot�jį ant kaklo ir pradėjo melstis.

Jo dėmesį patraukė triuk�mas mi�ke automobilių stovėjimo aik�telės pakra�tyje. Oti atsimerkė. Jis nieko neį�iūrėjo. Oti grį�o prie automobilio ir įjungė ilg�sias priekinių �ibintų �viesas. Pasirodė med�iai, bly�kūs ir bespalviai ry�kioje �viesoje.

Jis prisidengė akis ir dar kart� įdėmiai įsi�iūrėjo. �į kart� Oti pastebėjo ka�k� judant pami�kės tankmėje.

��Fransua Batistai?

Niekas neatsiliepė. Oti jautė, kaip �iau�iasi plaukeliai ant sprando.

��Mes neturime laiko,�� su�uko jis į tams�, jo balse buvo girdėti susierzinimas.�� Jeigu nori knygos ir �iedo, ateik, kur galė�iau tave matyti.

Oti ėmė galvoti, ar tik nebus apsirik�s vertindamas situacij�.

��A� laukiu,�� su�uko jis vėl.

�į kart� jis ka�k� i�girdo. Oti liovėsi �ypsoj�sis. Tarp med�ių ėmė ry�kėti �mogaus siluetas.

��Kur Donel?

Oti vos nepratrūko juoku i�vyd�s prie jo einantį Fransua Batist�. Jis dėvėjo keliais dyd�iais per didelį lietpaltį. Fransua Batistas atrodė apgailėtinai.

��Tu vienas?�� paklausė jis.

��Ne tavo reikalas, po velnių,�� atsakė jis, sustodamas pami�kėje.�� Kur �eila Donel?

Oti mostelėjo galva į urvo pus�.

��Ji jau ten, laukia tav�s. Pamaniau, kad galiu suma�inti tau rūpes�ių.�� Jis garsiai nusijuokė.�� Nemanau, kad ji dar sukeltų tau vargo.

��Kaip knyga?

��Irgi ten.�� Oti u�sisegė mar�kinių rankogalius.�� �iedas taip pat. Viskas pristatyta, kaip pa�adėta. Laiku.

Fransua Batistas kand�iai nusijuokė.

��Ir supakuota dovanų popieriuje, tikiuosi,�� tarė jis sarkasti�kai.�� Juk nemanai, kad patikėsiu, jog visk� tiesiog palikai ten?

Oti nepatenkintas �velgė į jį.

��Mano u�duotis buvo gauti knyg� ir �ied�. A� tai padariau. Taip pat gr��inu tau tavo, kaip �ia pavadinus, �nip�. Gali manyti, kad tai mano labdara.�� Jis prisimerkė.�� K� ponia Orador nuspr�s daryti su ja, tai jau jos reikalas.

Vaikio veide �mėstelėjo abejonė.

��Ir viskas tik dėl tavo geros �irdies?

���Noublesso Vėritable� labui,�� atsakė Oti raminamai.�� Ar tav�s dar nepakvietė įstoti? Tai, kad esi jos sūnus, manau, nedaug terei�kia. Eik ir pasi�iūrėk. O gal tavo motina jau ten, ruo�iasi?

Fransua Batistas įsmeigė �vilgsnį į jį.

��Ar manai, kad ji man nepasakė?�� Oti �engė artyn.�� Gal manai, a� ne�inau, kuo ji u�siima?�� Oti jautė kylantį pyktį.�� Fransua Batistai, ar matei j�? Ar matei ekstazės i�rai�k� jos veide, kai taria tuos nedorus, tuos �ventvagi�kus �od�ius? Tai nuodėmė prie� Diev�!

��Nedrįsk apie j� taip kalbėti!�� tarė Fransua. Jo ranka paniro ki�enėn.

Oti nusijuokė.

��Teisingai. Paskambink jai. Ji pasakys tau, k� daryti. Pasakys, k� galvoti. Nieko nedaryk pirma jos neatsiklaus�s.

Jis apsisuko ir nuėjo prie automobilio. Netrukus i�girdo spragtelint gaiduko saugiklį. Po kelių sekund�ių Oti protas suvokė, koks tai garsas. Jis apsigr�ė, ta�iau buvo jau per vėlu. Oti i�girdo pok�telint �ūvius ir dvi kulkos, viena po kitos, nulėkė jo link.

Pirmoji nuskriejo į lankas, antroji pataikė į �launį. Kulka perskrodė kiaurai, u�kabindama kaul�. Oti klykdamas suklupo. Jį persmelkė skausmas ir i�tiko �okas.

Fransua Batistas ėjo prie jo, abiem rankomis tiesiai prie�ais save laikydamas ginkl�. Oti bandė ropoti tolyn, palikdamas ant �vyro kruvin� �liū��. Vaikis greitai jį pasivijo. Akimirk� jų �vilgsniai susitiko. Fransua Batistas �ovė dar sykį.

*

Alisa krūptelėjo.

�ūvių garsas suvirpino sustingusį kalnų or�, atsimu�ė nuo uolų ir aidu atskriejo iki jos.

Pradėjo smarkiai plakti �irdis. Alisa negalėjo suprasti, kur buvo �auta. Namuose ji būtų �inojusi, kad tai tik ūkininkas baido zuikius ar varnas.

Nepana�u į �autuv�.

Ji nu�oko ant �emės, stengdamasi elgtis kuo tyliau, ir įsistebeilijo į tams�, kur, jos manymu, turėjo būti automobilių aik�telė. Ji i�girdo trinktelint automobilio dureles. Dabar jau galėjo i�skirti ir �monių balsus�� iki jos vėjas atne�ė paskirus �od�ius.

K� Odrikas ten veikia?

Jie buvo toli, ta�iau Alisa jautė juos esant ant kalno. Alisa girdėjo kartkar�iais nuriedan�ių jų kojų paspirtų akmenukų ar tra�kan�ių �akelių gars�.

Alisa pasislinko ar�iau įėjimo į urv�, bevilti�kai �valgydamasi į vidų, lyg savo �vilgsnio galia galėtų i�traukti Odrik� i� tamsos.

Kodėl jis neateina?

��Odrikai?�� pusbalsiu pa�aukė ji.�� Ka�kas ateina. Odrikai!

Nieko�� tik tyla. Alisa įsi�iūrėjo į prie�ais j� besidriekian�i� tunelio tams�. Jos dr�sa susvyravo.

Ta�iau tu privalai jį perspėti

Melsdama, kad nebūtų pavėlavusi, Alisa apsisuko ir leidosi bėgti į labirinto men�. 78 SKYRIUS

Los Seresas

1244 M. KOVAS

Nepaisant Sajhė su�eidimų, jiems sekėsi visai neblogai. Jų kelias driekėsi palei up� į pietus nuo Monseguro. Jų manta buvo nedidelė ir jie jojo greitai, sustodami tik pailsinti �irgus ir pagirdyti juos kalavijais prakirt� led�.

Gijomas i�kart suprato, kad Sajhė gerokai pranoksta jį savo įgūd�iais.

Jis nedaug te�inojo apie Sajhė praeitį�� kaip jis gabendavo parfaitų �inias į tolimiausius kaimus atokiuose Pirėnų kampeliuose bei rinko �valgybos duomenis sukilėlių kovotojams. Buvo ai�ku, kad jaunuolis pa�įsta kiekvien� slėnį ir kalnų perėj�, kuria įmanoma keliauti, kiekvien� slapt� tak� mi�kuose, tarpekliuose ir lygumose.

Gijomas taip pat suprato, kaip smarkiai Sajhė jo neken�ia, nors �is ir nebuvo i�sitar�s. Jis jautėsi taip, lyg jo sprandas būtų svilinamas kaitrios saulės. Gijomas �inojo Sajhė reputacij�: i�tikimo, dr�saus ir garbingo �mogaus, pasirengusio kristi kovoje u� savo tikėjim�. Nepaisant Sajhė prie�i�kumo, Gijomas nujautė, dėl ko Alaisa galėjo pamilti �į �mogų ir susilaukti su juo vaiko. Ta�iau �i mintis vėrė jo �irdį tarsi peilis.

*

Juos lydėjo sėkmė. Per naktį daugiau neprisnigo. I�au�usi diena, kovo 19-oji, buvo giedra ir vaiski, dvelkė vėjelis, danguje tebuvo vos keli debesys.

Sajhė ir Gijomas atvyko į Los Seres� vakarėjant. Kaimas buvo įsikūr�s ma�ame, u�darame slėnyje. Nepaisant �al�io, oras jau kvepėjo pavasariu. Med�iai kaimo pakra��iuose buvo i�marginti �aliais ir baltais ta�keliais. Jodami keliuku, vedan�iu pakrante prie kelių namų, jie matė ankstyvi�sias pavasario gėles, kurių �iedai droviai �velgė i� paupio krūmynų. Kaimas atrodė apleistas ir pamir�tas.

Vyrai i�lipo i� balnų ir paskutin� kelio dalį �irgus vedėsi. Tyloje garsiai aidėjo į kiet�emio akmenis ir titnag� kauk�in�ios pasagos. I� vieno kito namo baug��iai kilo dūmų srovelės. Pro langinių tarpus ir angas dirstelėdavo įtarios akys ir greitai vėl pasislėpdavo. Prancūzai dezertyrai taip auk�tai į kalnus retai u�klysdavo, ta�iau apie juos �ia buvo girdėta. I� jų būdavo galima laukti tik bėdos.

Sajhė priri�o �irg� prie �ulinio. Gijomas pasekė jo pavyzd�iu ir nuėjo paskui jį per kaim� prie ma�o namelio. Ant stogo trūko kelių �erpių, reikėjo paremontuoti langines, ta�iau sienos buvo tvirtos. Gr��inti namui gyvyb� būtų nesunku, pamanė Gijomas.

Jis laukė, kol Sajhė atidarė duris. I�brinkusios nuo drėgmės, seniai nevarstytos durys suklibėjo ant vyrių ir girg�dėdamos prasivėrė tiek, kad pakaktų Sajhė prasmukti į vidų.

Gijomas nusekė i� paskos. Į veid� dvelktelėjo drėgnas tarsi rūsyje oras, rankų pir�tai sugrubo. Prie sienos prie�ais duris buvo krūva lapų ir mul�io. Veikiausiai jų į vidų pripustė �iemos vėjai. Ant vidinės langinių pusės ir palangės kra�to, lyg susting� kutai, karojo varvekliai.

Ant stalo buvo valgio liku�ių. Senas �sotis, lėk�tės, puodeliai ir peilis. Vyno pavir�iuje tarsi dumbliai kūdroje plūduriavo pelėsiai. Suoliukai buvo tvarkingai sustatyti prie sienų.

��Tai tavo namai?�� tyliai paklausė Gijomas.

Sajhė linktelėjo.

��Kada i�ėjai?

��Prie� metus.

Kambario viduryje vir� pelenų ir seniai i�blėsusių med�io nuodėgulių krūvelės kabojo aprūdij�s katilas. Gijomas u�jausdamas stebėjo Sajhė pasilenkiant ir pataisant dangtį.

Galinėje namo dalyje kabojo padėvėta u�uolaida. Sajhė j� kilstelėjo. �ia stovėjo dar vienas stalas ir abipus jo dvi kėdės. Ant sienos buvo eilės siaurų, beveik tu��ių lentynų. Senas grūstuvėlis ir piestelė, keletas dubenėlių ir �auk�tų, dulkėti �so�iai�� viskas, kas beliko. Vir� lentynos palubėje buvo įtaisyti ma�i kabliukai, ant kurių kabojo keletas dulkėtų �olynų ry�elių: suragėj� �iu�elės ūgliai, gervuogių uogienojai.

��Jos vaista�olės,�� tarė Sajhė, netikėtai u�klupdamas Gijom�. Jis ramiai stovėjo, priekyje susidėj�s rankas, nenorėdamas trukdyti Sajhė prisiminimų.

��Visi ateidavo pas j�, vyrai, moterys. Kai susirgdavo ar palū�davo dvasia, vaikų sveikatai �iem� sustiprinti. Bertrana... Alaisa leisdavo jai padėti ruo�ti vaistus ir i�ne�ioti juos po namus.

Sajhė balsas sudrebėjo ir jis nutilo. Gijomas ir pats jautė kamuolį gerklėje. Jis taip pat prisiminė butelius ir �so�ius, kurių Alaisa buvo prisista�iusi jų menėje Komtalio pilyje, bei tylų jos susikaupim� dirbant.

Sajhė paleido u�uolaidos kra�t�. Jis patikrino laiptelių pakopų tvirtum� ir atsargiai pasilypėjo link aik�telės vir�uje. �ia buvo krūva �iaudų ir senų antklod�ių, apipelijusių nuo drėgmės ir suteptų gyvūnų. Viskas, kas liko i� buvusio �eimos guolio. �alia stovėjo vieni�a �vakidė su va�ko liku�iais, gretima siena buvo aprūkusi.

Gijomas negalėjo �iūrėti į Sajhė sielvart� ir i�ėjo palaukti į lauk�. Jis jautė neturįs teisės ten būti.

Po kiek laiko pasirodė Sajhė. Jo akys buvo paraudusios, ta�iau rankos ramios. Jis ry�tingai �engė prie Gijomo, stovin�io auk��iausioje kaimo vietoje ir �velgian�io į vakarus.

��Kada rytais �vinta?�� paklausė jis, kai Sajhė atsistojo �alia.

Abu vyrai buvo pana�aus ūgio, ta�iau rauk�lės Gijomo veide ir �ilstelėjusios plaukų sruogos i�davė jį esant penkiolika metų ar�iau kapo.

���iuo metų laiku saulė kalnuose teka vėlai.

Gijomas kiek patylėjo.

��K� ketini daryti?�� galiausiai pasiteiravo jis, leisdamas Sajhė spr�sti pa�iam.

��Nuvesime arklius į tvart�, o patys susirasime viet� pernakvoti. Abejoju, ar jie pasirodys dar nepra�vitus.

��Tu nenori...�� buvo besak�s Gijomas, akimis rodydamas į nam�.

��Ne,�� atsakė greitai Sajhė.�� Ne �ia. Yra moteris, kuri suteiks mums prieglobstį nak�iai ir maisto. Rytoj turėsime pakilti į kaln� ir įsirengsime stovykl� kur nors prie pat urvo. Ten jų palauksime.

��Manai, Oriana aplenks kaim�?

��Ji supras, kur Alaisa paslėpė �od�ių knyg�. Per tuos trisde�imt metų ji turėjo pakankamai laiko i�studijuoti kitas dvi knygas.

Gijomas vog�iomis �vilgtelėjo į jį.

��Ar ji teisi? Ar knyga vis dar urve?

Sajhė tarsi negirdėjo klausimo.

��Nesuprantu, kaip Oriana galėjo įtikinti Bertran� eiti su ja,�� tarė jis.�� Pasakiau jai, kad niekur neitų be man�s, kad lauktų, kol a� ateisiu.

Gijomas nieko neatsakė. Jis ne�inojo, kaip nuraminti Sajhė. Jaunuolio pyktis greitai i�blėso.

��Ar manai, kad Oriana atsigabeno tas dvi knygas?�� staiga paklausė Sajhė.

Gijomas papurtė galv�.

��Many�iau, kad knygos saugiai laikomos jos rūsiuose kur nors �artre ar Evriu. Kam ji rizikuotų ne�tis jas �ia?

��Ar mylėjai j�?

Klausimas u�klupo Gijom� nepasiruo�usį.

��Geid�iau jos,�� tarė jis pama�u.�� Buvau tarsi u�kerėtas. Atrod�iau sau toks svarbus, kad negalėjau nieko...

��Ne Orian�,�� nutraukė jį Sajhė.�� Alais�.

Gijomas pajautė gerkl� suver�iant plieno �ied�.

��Alais�,�� su�nab�dėjo jis. Akimirk� jis paskendo prisiminimuose. Galiausiai skvarbus Sajhė �vilgsnis gr��ino jį i� praeities į dabartį.

��Po to...�� jo balsas suvirpėjo,�� po to, kai Karkasona krito, ma�iau j� tik kart�. Ji buvo su manimi tris mėnesius. J� buvo suėm� inkvizitoriai ir...

���inau,�� suriko Sajhė ir i�kart nuleido bals�.�� �inau apie tai.

Suglum�s dėl tokios Sajhė reakcijos, Gijomas �velgė tiesiai į priekį. Savo nuostabai, jis pradėjo �ypsotis.

��Taip,�� pasigirdo �od�iai i� jo lūpų.�� Mylėjau j� labiau u� visk� pasaulyje. Tik nesupratau, kokia brangi yra meilė, kokia ji trapi, kol nesudau�iau jos savo rankomis.

��Tai dėl to palikai j� ramybėje po Tolozos? Kad ji galėtų grį�ti �ia?

Gijomas linktelėjo.

��Dievas mato, po tų kartu praleistų savai�ių buvo sunku likti nuo�alyje. Pamatyti j� dar bent kart�... Vyliausi, kad kai viskas liausis, mes galėsime... Bet ji susirado tave. O dabar, �iandien...

Gijomo balsas virptelėjo ir jis nutilo. Prieblandoje sublizgo a�arų pritvinkusios akys. Jis pajuto, kaip pasikeitė greta stovintis Sajhė. Akimirk� tarp jų atsirado visi�kai kitoks jausmas.

��Atleisk man, kad i�skydau.�� Jis giliai atsiduso.�� Kaina, kuri� Oriana nustatė u� Alaisos galv�, buvo ganėtinai auk�ta ir gundė netgi tuos, kas neturėjo prie� j� nieko pikto. Mokėjau Orianos �nipams, kad teiktų jai klaidinan�ias �inias. Beveik trisde�imt metų pavyko j� apsaugoti.

Gijomas vėl nutilo. Mintyse, tarsi nekviestas sve�ias, vėl i�kilo degan�ios knygos nykstan�io raudono apsiausto fone reginys.

��Ne�inojau, kad jos tikėjimas toks tvirtas,�� tarė jis.�� Kad noras apsaugoti �od�ių knyg� nuo Orianos kėslų paskatins j� tokiam �ingsniui.

Gijomas �vilgtelėjo į Sajhė akis, norėdamas suprasti, k� jis i� tiesų galvoja.

��Norė�iau, kad ji nebūtų pasirinkusi mirtį,�� tarė Gijomas paprastai.�� Dėl tav�s�� vyro, kurį ji pasirinko, ir dėl man�s�� praradusio j� kvailio, kurį ji mylėjo.�� Jis sumik�iojo.�� Ta�iau labiausiai dėl tavo dukters. �inant Alais�...

��Dėl ko tu padedi mums?�� nutraukė jį Sajhė.�� Ko atvykai?

��Į Monsegur�?

Sajhė nekantriai papurtė galv�.

��Ne į Monsegur�. �ia.

��Atker�yti,�� atsakė jis. 79 SKYRIUS

Alaisa krūptelėjusi pabudo. Ji buvo sustirusi. Au�tant rytui, pilkus ir �alius klonius nu�vietė �velni rausva �viesa. Kalnų tarpekliuose ir lomose glaudėsi baltas rūkas. Buvo tylu ir ramu.

Ji pa�velgė į Harif�. Jis ramiai miegojo iki ausų u�sitrauk�s savo kailinį apsiaust�. Diena ir naktis, kurias jie praleido kelionėje, jam buvo varginan�ios.

Kalnuose spengė tyla. Nepaisydama kaulus gelian�io �al�io ir kitų nepatogumų, Alaisa mėgavosi vienatve po ilgų mėnesių, praleistų ank�tame, sausakim�ai prisigrūdusiame Monsegure. Ji atsargiai atsistojo ir pasir��ė, stengdamasi nepa�adinti Harifo. Pasiėmusi vien� i� balnakrep�ių, ji atsilau�ė gabalėlį duonos. Duona buvo kieta kaip medis. Ji prisipylė puodelį tir�to raudono kalnų vyno. Jis buvo toks �altas, vos įmanoma paragauti. Alaisa pamirkė duon� ir, kai ji sumink�tėjo, greitai suvalgė. Tada pradėjo ruo�ti maist� kitiems.

Ji nedrįso nė pagalvoti apie Bertran� ir Sajhė. Kur jie dabar galėtų būti? Vis dar stovykloje? Kartu ar atskirai?

Or� perskrodė i� naktinės med�ioklės grį�tan�ios pelėdos klyksmas. Alaisa nusi�ypsojo. Pa�įstamas garsas nuramino. Trake zujo gyvūnai, tai �en, tai ten staiga su�narėdavo letenos, sukauk�ėdavo iltys. Apa�ioje plytin�iuose mi�kinguose slėniuose kaukė vilkai. Keitėsi metų laikai, viskas bylojo pasaulį gyvenant savo gyvenim� ir be jos.

Ji pa�adino du sargybinius ir pasakė jiems, kad valgis paruo�tas, tada nuvedė prie upelio �irgus ir prakirto kardo rankena led�, kad jie galėtų atsigerti.

Vėliau, kai jau gerokai pra�vito, ji nuėjo �adinti Harifo. Alaisa kalbino jį �nab�dėdama jo kalba, �velniai padėjusi deln� jam ant rankos. �iomis dienomis jis da�nai pabusdavo neramus.

Harifas atmerkė įdubusias rudas akis, i�blukusias bėgant laikui.

��Bertrana?

���ia Alaisa,�� tarė ji �velniai.

Harifas sumirksėjo, tarsi būtų nusteb�s es�s ant �io pilko kalno �laito. Alaisa pagalvojo, kad jis veikiausiai vėl bus sapnav�s Jeruzalꠗ grak��ias me�etes, musulmonų kvietim� į pamaldas, savo keliones bekra��iais dykumos tyrais.

Daugelį metų, kuriuos praleido drauge, Harifas pasakojo jai apie kvapius prieskonius, ry�kias spalvas ir ugning� maisto skonį, apie �iurpų skais�iai raudonos saulės �vytėjim�. Jis pasakojo jai, k� veikė per ilgus savo gyvenimo metus. Jis pasakojo apie Prana�� ir apie senovinį Avario miest��� savo pirmuosius namus. Jis pasakojo jai apie jos tėvo jaunyst� ir apie Kilniuosius.

�velgiant į jį, jo alyvuogių spalvos od�, papilkėjusi� nuo senatvės, pra�ilusius kadaise juodus plaukus, jai skaudėjo �irdį. Jis per senas �iai kovai. Jis per daug matė, per daug liudijo, nenusipelnė tokios �iaurios baigties.

Paskutinė Harifo kelionė u�sit�sė pernelyg ilgai. Alaisa �inojo, nors ji$ niekada nei�sitarė, kad tik mintys apie Los Seres� ir Bertran� suteikia jam jėgų ir jį palaiko.

��Alaisa,�� tarė jis tyliai, galų gale suvok�s, kur es�s.�� Taip.

��Dabar jau ilgai neu�truks,�� tarė ji, padėdama jam atsistoti.�� Esame beveik namie.

*

Gijomas ir Sajhė sėdėjo kalno u�uovėjoje, priedangoje glausdamiesi nuo �ai�an�io vėjo. Jie ma�ai tesikalbėjo.

Gijomas kelis kartus bandė megzti pokalbį, ta�iau Sajhė ne�nekumas galiausiai jį priveikė. Jis daugiau jo nekalbino ir u�sisklendė savo pasaulyje, kaip Sajhė ir norėjo.

Sajhė apniko juodos mintys. Visas jo gyvenimas prabėgo pirmiausia pavydint Gijomui, vėliau jo neken�iant, galiausiai stengiantis jį pamir�ti. Jis u�ėmė Gijomo viet� �alia Alaisos, bet ne jos �irdyje. Ji liko i�tikima savo pirmajai meilei, i�tvėrusiai tu�tum� ir tyl�.

Sajhė �inojo apie Gijomo nars�, jo bebaim�, atkakli� kov� gujant kry�iuo�ius lauk i� Langedoko. Ta�iau jis visi�kai nenorėjo juo �avėtis ir jį �lovinti. Taip pat jis nenorėjo ir jo gailėtis. Sajhė matė, kaip

Gijomas sielvartauja dėl Alaisos, matė jo veide �irdgėl� ir grau�atį, ta�iau negalėjo prisiversti prabilti ir u� tai sav�s nekentė.

Pakaitomis numigdami, jie laukė vis� dien�. Artėjant vakaro sutemoms, kalno papėdėje į or� staiga �ovė pulkas varnų. Pakilusios tarsi g�stan�io lau�o plėnys, jos suko ratus, plasnojo ir kranksėjo, plakdamos sparnais or�.

��Ka�kas eina,�� sunerim�s tarė Sajhė.

Jis dairydamasis i�niro i� u� riedulio, tarsi mil�ino ranka patupdyto ant siauros atbrailos vir� urvo angos.

Apa�ioje jis nieko nematė, nė krustelėjimo. Sajhė atsargiai i�ėjo i� slėptuvės. Po grumtynių ir priverstinio s�stingio visk� gėlė, viskas buvo sustir�. Rankos nutirpusios, paraudusių krumplių oda suskeldėjusi. Visas veidas nusėtas randais ir nuobrozdomis.

Sajhė pakibo rankomis ant uolos atbrailos ir �oko �emyn. Nusileido nepatogiai�� vos palietus �em�, su�alot� kulk�nį pervėrė skausmas.

��Paduok man kard�,�� tarė jis, i�tiesdamas rank�.

Gijomas padavė jam ginkl� ir nusileido pas jį. Jie stovėdami ap�velgė slėnį.

Tolumoje pasigirdo balsai. Blėstan�ios dienos �viesoje Sajhė pamatė pro ret� med�ių kilim� rangantis plonyt� dūmų srovel�. Jis pa�velgė į horizont�, kur susitiko temstantis dangus ir purpurinė �emė.

��Jie pietrytiniame take,�� tarė Sajhė,�� vadinasi, Oriana aplenkė kaim�. Toje pusėje jie negalės toliau joti. Vietovė pernelyg kebli. I� abiejų pusių griovos ir statūs skard�iai. Toliau jie turės keliauti pėsti.

Staiga persmelkusi mintis apie Bertran�, esan�i� taip arti, i�mu�ė jį i� pusiausvyros.

��A� leid�iuosi �emyn.

��Ne!�� greitai sudraudė Gijomas ir dar kart� pakartojo tyliau:�� Ne. Per didelė rizika. Jeigu jie tave pamatys, Bertranos gyvybė pakibs ant plauko. Mes �inome, kad Oriana ateis prie urvo. �ia mes u�klupsime j� netikėtai. Privalome laukti, kol ji pati atkeliaus.�� Gijomas patylėjo.�� Nekaltink sav�s. Tu negalėjai tam u�kirsti kelio. Laikydamasis mūsų plano, labiau padėsi savo dukteriai.

Sajhė piktai i�traukė savo rank� i� Gijomo delno.

��Tu nė nenutuoki, kaip a� jau�iuosi,�� tarė jis dreban�iu i� įtū�io balsu.�� Manai, kad pa�įsti mane?

Gijomas i�kėlė rankas, vaizduodamas, kad pasiduoda.

��Atsipra�au.

��Ji dar tik vaikas.

��Kiek jai?

��Devyneri,�� atkirto Sajhė.

Gijomas suraukė antakius.

��Ji pakankamai suaugusi, kad suprastų,�� tarė jis, garsiai dėstydamas savo mintis.�� Jeigu Oriana įkalbėjo, bet ne privertė j� palikti stovykl�, Bertrana dabar veikiausiai jau bus supratusi, kad ka�kas blogai. Ar ji �inojo, kad stovykloje yra Oriana? Ar ji i� viso �ino turinti tet�?

Sajhė linktelėjo.

��Ji �ino, kad Oriana Alaisai�� ne draugė. Ji nebūtų ėjusi su ja.

��Jeigu būtų �inojusi, kas ji,�� pritarė Gijomas,�� ta�iau jeigu ji ne�inojo?

Sajhė akimirk� pam�stė ir papurtė galv�.

��Net ir tokiu atveju negaliu patikėti, kad ji būtų i�ėjusi su svetimu �mogumi. Mes sutarėme, kad ji lauks, kol mes...

Sajhė nutilo suprat�s, kad beveik i�sidavė. Ta�iau Gijomas buvo paskend�s savo mintyse. Sajhė lengviau atsikvėpė.

��Manau, kad su kareiviais galėsime susitvarkyti i�laisvin� Bertran�,�� tarė Gijomas.�� Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau man rodosi, kad Oriana paliks kareivius stovykloje ir toliau eis su tavo dukterimi viena.

Sajhė sukluso.

��T�sk.

��Oriana laukė to daugiau kaip trisde�imt metų. Slapukauti jai taip pat įprasta kaip kvėpuoti. Nemanau, kad ji rizikuotų kam nors kitam atskleisti tiksli� urvo viet�. Ji nenorės dalytis paslaptimi. Ji įsitikinusi, kad niekas ne�ino, jog ji �ia, tik jos sūnus, todėl nesitikės pasiprie�inimo.

Gijomas patylėjo.

��Oriana yra...�� jo balsas nutrūko.�� Siekdama gauti Labirinto trilogij�, Oriana melavo, �udė, i�davė tėv� ir seserį. Ji pardavė savo siel� dėl knygų.

���udė?

��Savo pirm�jį vyr�, �ean� Kongo, be jokios abejonės, nors ir ne jos ranka pakėlė peilį.

��Fransua,�� sumurmėjo Sajhė pernelyg tyliai, kad Gijomas i�girstų. Atminties blyksnis, klyksmas, bevilti�kas arklio kanopų plakimas, �mogus ir gyvulys, panyrantys į klampų akivar�.

��A� visada buvau įsitikin�s, kad ji kalta ir dėl Alaisai labai brangios moters mirties,�� kalbėjo Gijomas.�� Po tų įvykių prabėgo daug laiko, nepamenu jos vardo, ta�iau ji buvo �iniuonė ir gyveno mieste. Ji i�mokė Alais� gydyti, panaudoti gamtos gėrybes.�� Gijomas patylėjo.�� Alaisa j� mylėjo.

U�sispyrimas neleido Sajhė prisipa�inti, kas jis es�s. U�sispyrimas ir pavydas vertė ji nutylėti visk�, kas siejo jo gyvenim� ir Alais�.

��Esklarmondė nemirė,�� galiausiai tarė jis, neįstengdamas daugiau veidmainiauti.

Gijomas suglumo.

��K�?�� perklausė jis.�� Ar Alaisa �inojo?

Sajhė linktelėjo.

��Pabėgusi i� Komtalio pilies ji kreipėsi pagalbos į Esklarmond� ir jos anūk�. Ji...

Jų pokalbį nutraukė �altas, �ai�us ir valdingas Orianos balsas. Abu vyrai, kalnų kovotojai, krito ant �emės. Be garso jie i�sitraukė kardus ir u�ėmė vietas ties įėjimu į urv�. Sajhė pasislėpė u� uolos �iek tiek �emiau įėjimo, o Gijomas�� u� gudobelės krūmok�nių, kurių dygliuotos �akos grėsmingai styrojo sutemose.

Balsai artėjo. Jie girdėjo akmenuotu taku kopian�ių kareivių �ingsnius, jų �arvų ir ginklų �vangėjim�.

Sajhė jautė kiekvien� Bertranos �ingsnį, lyg pats būtų ėj�s greta. Kiekviena akimirka jam t�sėsi am�inyb�. �ingsnių garsas, balsų aidėjimas vis kartojosi, ta�iau atrodė, kad visi�kai neartėja.

Galiausiai i� u� med�ių i�niro du siluetai. Oriana ir Bertrana. Kaip Gijomas ir manė, jos buvo vienos. Sajhė jautė įsmeigt� Gijomo �vilgsnį. Jis perspėjo nejudėti ir palaukti, kol Oriana atsidurs per smūgio atstum�. Tada jie galėsi� saugiai i�laisvinti Bertran�.

Joms artėjant, Sajhė gniau�ė kum��ius, kad i� įsiū�io nepa�ėltų. Jos skruostas buvo įrė�tas, i�bly�kusiame sustingusiame veide ry�kiai �vietė raudonas randas. Oriana Bertranai ant kaklo buvo u�nėrusi virv�, kuri driekėsi jos nugara iki rankų, supan�iotų per rie�us u� nugaros. Kitas virvės galas buvo kairiojoje Orianos rankoje. De�inėje ji laikė durkl�, kuriuo vis baksnojo Bertranai į nugar�, kad �i nesustotų.

Mergaitė �engė sunkiai ir nuolat klupinėjo. Sajhė prisimerkė ir po suknele į�iūrėjo, kad jos kojos supan�iotos. Virvė vos leido judėti.

Sajhė prisivertė laukti ir stebėti, kol jos pasiekė progum� urvo angos papėdėje.

��Tu sakei, kad jis u� med�ių.

Bertrana ka�k� sumurmėjo, ta�iau pernelyg tyliai, kad Sajhė i�girstų.

��Tavo pa�ios labui tikiuosi, kad kalbi ties�,�� kalbėjo Oriana.

��Tai �ia,�� tarė Bertrana. Jos balsas skambėjo ramiai, ta�iau Sajhė girdėjo jos baim�. Jo �irdis ėmė plakti smarkiau.

Jie ketino pulti Orian� i� pasalos ties urvo anga. Jis turėjo patraukti Bertran� tolyn nuo Orianos, tuo tarpu Gijomas privalėjo j� nuginkluoti jai nespėjus panaudoti durklo.

Sajhė pa�velgė į Gijom�. �is linktelėjo, rodydamas es�s pasireng�s.

��Tau negalima eiti į vidų,�� kalbėjo Bertrana.�� Tai �venta vieta. Niekas, tik saugotojai ten gali eiti.

��Tikrai?�� pa�aipiai paklausė Oriana.�� Kas gi mane sulaikys? Tu?�� Jos veid� i�kreipė kandi �ypsena.�� Tu tokia pana�i į j�, kad net koktu,�� tarė Oriana, trūktelėdama virv� ant Bertranos kaklo. Mergaitė suriko i� skausmo.�� Alaisa visada visiems ai�kino, k� daryti. Visada manė esanti geresnė u� kitus.

��Tai netiesa!�� su�uko Bertrana.

Nepaisant padėties bevilti�kumo, ji elgėsi dr�siai. Geriau ji liautųsi, pagalvojo Sajhė. Ta�iau tuo pa�iu metu jis jautė, kad Alaisa did�iuotųsi jos dr�sa. Jis pats ja did�iavosi. Tikras savo tėvų vaikas.

Bertrana pradėjo �aukti:

��Tai blogai! Tau negalima eiti į vidų. Tau neleis įeiti. Labirintas saugo savo paslaptį. Nuo tav�s ir nuo visų kitų, kurių kėslai pikti.

Oriana skambiai nusijuokė.

��Tai tik pasakos tokiems ma�iems kvailiems vaiku�iams kaip tu g�sdinti.

Bertrana nepasidavė:

��A� toliau tav�s nevesiu.

Oriana pakėlė rank� ir smogė jai. Bertrana pargriuvo ant akmenų. Sajhė akis aptraukė raudona migla. Trimis ar keturiais dideliais �ingsniais jis �oko prie Orianos, staugdamas i� krūtinės gelmių.

Oriana reagavo greitai: trūktelėjusi pastatė Bertran� ant kojų ir pridėjo jai prie gerklės peilį.

��Kaip apmaudu. Maniau, kad mano sūnus susitvarkys su tokia menka u�duotimi. Juk tu jau buvai nelaisvėje, bent man taip sakė. Ta�iau nesvarbu.

Sajhė �ypsojosi Bertranai, norėdamas padr�sinti j� bevilti�koje padėtyje.

��Mesk savo kard�, arba a� j� nudėsiu,�� ramiai tarė Oriana.

��Sajhė, atsipra�au, kad nepaklausiau tav�s,�� pravirko Bertran�.�� Bet ji turėjo tavo �ied�. Ji pasakė, kad tu atsiuntei j� atvesti man�s.

��Ne mano �ied�, zuikuti,�� atsakė Sajhė. Jis bejėgi�kai numetė kard�. Sunkiai �legėdamas kardas krito ant kietos �emės.

��Taip geriau. Dabar ateik �ia, kad gerai tave maty�iau. Gerai, u�teks. Stok.�� Ji �yptelėjo:�� Vienas?

Sajhė nieko neatsakė. Oriana priglaudė gele�t� prie Bertranos kaklo ir įpjovė od� paausyje. Bertrana suriko. Jos kaklu nubėgo kraujo srovelė. Bly�kioje odoje ji atrodė tarsi raudonas kaspinas.

��Oriana, paleisk j�. Tau reikia man�s, o ne jos.

*

Pasigirdus Alaisos balsui atrodė, lyg pats kalnas prabilo.

Dvasia? Gijomas nebūtų galėj�s pasakyti.

Jis neteko �ado, jautė, kaip jo kūnas tampa tu��ia besvore ertme. Jis nedrįso pajudėti i� savo slėptuvės, bijodamas i�sklaidyti regėjim�. I� prad�ių jis pa�velgė į Bertran�, toki� pana�i� į savo motin�, paskui į �laito papėd�, kur stovėjo Alaisa�� jeigu tai buvo ji.

Jos veid� supo kailinis gobtuvas. Kelionėje suteptas apsiaustas braukė �erk�nu nuklot� �em�. Rankas, paslėptas �iltose odinėse pir�tinėse, ji laikė sunėrusi prie�ais save.

��Oriana, paleisk j�.

Jos �od�iai i�sklaidė kerus.

��Mama!�� suriko Bertrana, bevilti�kai tiesdama į j� rankas.

��Negali būti...�� tarė Oriana, skvarbiai prisimerkusi.�� Tu mirusi. Ma�iau, kaip tu mirei.

Sajhė �oko prie Orianos ir pamėgino sugriebti Bertran�, bet nespėjo.

��Nemėgink artintis,�� suriko ji, atgavusi am�. Ji nutempė Bertran� prie urvo angos.�� Prisiekiu, nudobsiu j�.

��Mamai

Alaisa �engė dar �ingsnį artyn.

��Paleisk j�. Tai mūsų reikalas.

��Sese, nėra jokio reikalo. Tu turi �od�ių knyg�, man jos reikia. Tai visai paprasta padaryti.

��O kai gausi j�?

Gijomas buvo tarsi i�tiktas stabo. Jis vis dar nedrįso patikėti savo akimis, kad tai Alaisa: jis taip ilgai regėjo j� mintyse pabud�s rytme�io valandomis ir laukdamas ateinant miego.

Jo dėmesį patraukė judesiai�� su�vilgo plienas, pasirodė �almai. Gijomas įtempė �vilgsnį. U� Alaisos nugaros per tankius krūmynus sėlino du kareiviai. Kairėje pasigirdo �ingsniai. Gijomas atsigr�ė.

��Sulaikykite juos!

Ar�iausiai Sajhė buv�s kareivis sugriebė jį u� rankų, tuo metu i� priedangos pasirodė kiti. Greitai lyg �aibas Alaisa i�sitraukė kard� ir apsigr�dama dūrė į �on� artimiausiam kareiviui. Jis susmuko. Kitas kareivis �oko ant jos. Susikry�iavus a�menims, į visas puses pa�iro kibirk�tys.

Alaisa stovėjo auk��iau, ta�iau ji buvo ma�esnė ir silpnesnė.

Ji suklupo ir prarado pusiausvyr�. Gijomas �oko i� savo slėptuvės ir leidosi bėgti prie jos. Kardo mostu kareivis su�eidė jai rank�. Alaisa suklykė ir i�metė kard�. Ji u�spaudė �aizd� pir�tine, stengdamasi sustabdyti krauj�.

��Mamai

Gijomas paskutinius kelis �ingsnius leidosi �uoliais ir smeigė kardu kareiviui į pilv�. Jam i� burnos plūstelėjo kraujas. Po akimirkos kareivis pastėrusiomis akimis krito ant �emės.

Ta�iau Gijomas neturėjo laiko atsikvėpti.

��Gijomai!�� suriko Alaisa.�� U� nugaros!

Atsigr��s jis pamatė dar du kareivius, kylan�ius �laitu. �aukdamas jis vėl i�sitraukė kard� ir �engė prie jų. Jo kardas �vilpė ore, jis be gailes�io kapojo kur pakliuv�, tai vien�, tai kit�. Kurį laik� Gijomui pavyko juos sulaikyti. Jis buvo geresnis kovotojas, ta�iau jų buvo daugiau.

Sajhė buvo parklupdytas ant kelių ir saugomas. Vienas i� kareivių laikė prie jo kaklo durklo smaigalį, o kitas leidosi į pagalb� Gijom� u�puolusiems bendrams. Jis priartėjo prie Alaisos. Nors ji plūdo krauju, įstengė i�sitraukti i� u� dir�o peilį ir, sukaupusi likusias jėgas, smeigė juo kareiviui tarp kojų. Gele�tei panirus į �launį, kareivis kraupiai suklykė.

Apakintas skausmo, jis kirto atgal. Gijomas matė, kaip Alaisa nuskriejo �alin ir trenkėsi galva į akmenį. Ji dar bandė stotis, ta�iau nesugebėjo i�laikyti pusiausvyros. Alaisa svirduliavo ir galiausiai jos kojos sulinko. Ji susmuko ant �emės, i� �aizdos galvoje liejosi kraujas.

Su �launyje vis dar styran�iu durklu kareivis, tarsi su�eistas lokys, nu�lub�iojo prie Gijomo. Gijomas �engė atatupstas, norėdamas pasitraukti jam i� kelio, ir paslydo ant slidaus grunto. Nuokalne pa�iro akmenys. Pasinaudoj� jo sutrikimu, kiti du �oko į priekį ir parvert� jį prispaudė veidu prie �emės.

Gijomas pajuto trak�telint �onkaulį�� į jo �on� įsirė�ė kareivio batas. Jie spardė jį, o jis krūp�iojo akinamas skausmo. Burna prisipildė kraujo.

I� Alaisos nebuvo girdėti jokių garsų. Atrodė, lyg ji visi�kai nejudėtų.

Staiga Gijomas i�girdo su�unkant Sajhė. Jis kilstelėjo galv� ir pamatė, kaip kareivis trenkė Sajhė i� �ono kardo plok�tuma. �is krito be amo.

Oriana pradingo urve, drauge nusivesdama ir Bertran�.

Sukaup�s visas jėgas ir ne�moni�kai surik�s, Gijomas prisivertė atsistoti. Vienas i� kareivių nuskriejo �emyn kalno �laitu. Jis sugriebė savo kard� ir suvarė jį gerklėn kitam, vis dar stovin�iam. Tuo tarpu Alaisa, sunkiai pakilusi ant kelių, smeigė kitam kareiviui i� u�pakalio į �launį jo paties peiliu. Jis paspringo nuo riksmo.

Gijomas apsidairė. Aplinkui tvyrojo tyla.

Akimirk� jis nebyliai �iūrėjo į Alais�. Net ir dabar jis nenorėjo patikėti savo akimis bijodamas, kad j� ir vėl i� jo atims. Jis i�tiesė rank�.

Alaisos pir�tai susipynė su Gijomo. Jis jautė jos od�, �iurk��i� nuo su�eidimų, �alt�, kaip ir jo paties. Tikr�.

��A� maniau...

���inau,�� atsakė ji greitai.

Gijomas nenorėjo jos paleisti, ta�iau mintis apie Bertran� jį i�blaivė.

��Sajhė su�eistas,�� tarė jis, �engdamas kalno �laitu link urvo.�� Padėk jam, a� einu Orianos.

Alaisa pasilenkė patikrinti Sajhė ir i�kart nubėgo paskui jį.

��Jis tik prarad�s s�mon�,�� tarė ji.�� Tu pasilik. Pasakysi jam, kas nutiko. Turiu surasti Bertran�.

��Ne, kaip tik to ji ir nori. Ji privers tave atskleisti, kur paslėpta knyga. Tada jus abi nu�udys. A� turiu daugiau galimybių atgauti tavo dukterį vienas. Supranti?

��Mūsų dukterį,�� tarė ji.

Gijomas i�girdo �od�ius, ta�iau dar nesuvokė jų prasmės.

Jo �irdis pradėjo dau�ytis.

��Alaisa, k� tu...�� buvo bepraded�s sakyti, ta�iau ji jau nėrė po jo ranka ir leidosi bėgti tuneliu į tams�. 80 SKYRIUS

Arje�as

2005 M. LIEPOS 8 D., PENKTADIENIS

��Jie nuva�iavo į urv�,�� su�uko Nubelis, trankiai numesdamas ragelį,�� tokių kvailių dar...

��Kas?

��Odrikas Bajaras ir Alisa Taner. Jie įsikalė sau į galv�, kad �eila Donel laikoma Sularako kalne, ir dabar vyksta ten. Ji sako, kad ten dar ka�kas yra. Amerikietis, vardu Viljamas Franklinas.

��Kas jis?

��Neturiu supratimo,�� atsakė Nubelis, griebdamas i� u� durų striuk� ir sunkiais �ingsniais eidamas į koridorių.

Moro nusekė paskui jį.

��Kas kalbėjo telefonu?

��Registratūra. Jie daktarės Taner prane�im� gavo, ai�ku, dar devint� valand�, bet �pamanė, kad a� nenorė�iau būti trukdomas vidury tardymo.� Nesvarbu!�� Nubelis pamėgd�iojo pro nosį kalbantį budintį ser�ant�.

Abu vyrai tarsi susitar� �vilgtelėjo į sieninį laikrodį. Buvo ketvirtis po de�imtos.

��O kaip Bresaras ir Domingas?�� tarė Moro, mesdamas �vilgsnį į tardymo kambarius. Nubelio nuojauta buvo teisinga. Abu vyri�kius sulaikė netoli nuo buvusios Oti �monos fermos. Jie va�iavo į pietus, Andoros link.

��Jie gali palaukti.

Nubelis taip atlapojo gara�o duris, kad �ios garsiai trinktelėjo į prie�gaisrinės evakuacijos laiptinės konstrukcijas. Jie nuskubėjo �emyn metaliniais laiptais prie automobilių.

��Ar k� nors i� jų i�pe�ėte?

��Nieko,�� atsakė Nubelis, staigiu judesiu atidarydamas automobilio dureles, ir nusvied�s striuk� ant galinės sėdynės, klestelėjo prie vairo.�� Tyli kaip kapo duobė. Abu.

��A� labiau baiminuosi dėl jų boso,�� tarė Moro, trenkdamas automobilio durelėmis.�� Ar kas nors girdėti apie Oti?

��Nieko. Jis lankėsi mi�iose Karkasonėje. Nuo tada jo niekur nė �enklo.

��O ferma?�� pasidomėjo Moro, automobiliui �ovus į priekį pagrindinės gatvės link.�� Ar kratos komanda dar neraportavo?

��Ne.

Suskambo Nubelio telefonas. De�ine ranka laikydamas vair�, jis i�tiesė kairi�j� į galin� automobilio sėdyn�. I� pa�astų pasklido prakaito kvapas. Jis numetė striuk� Moro ant kelių, isteri�kais gestais rodydamas jam nar�yti ki�enėse.

��Nubelis, oui?

Nubelis koja u�gulė stabd�io pedal�. Moro blo�kėsi i� sėdynės į priekį.

��Po velnių! Kodėl, dėl Dievo meilės, a� tik dabar gird�iu apie tai? Ar viduje kas nors yra?�� Jis klausėsi.�� Kada prasidėjo?�� Ry�ys buvo blogas ir Moro girdėjo trūkinėjant.�� Ne, ne, likite ten. Informuokite mane.

Nubelis nusviedė telefon� ant priekinio skydelio. Jis įjungė �vyturėlį ir strimgalviais leidosi greitkelio link.

��Ferma dega,�� tarė jis, koja dau�ydamas automobilio grindis.

��Padegimas?

��Artimiausias kaimynas u� pusės kilometro. Jis tvirtina girdėj�s garsius sprogimus, tada pamatė ugnį ir i�kvietė gaisrininkus. Kol jie atvyko, pastatas jau ple�kėjo.

��Ar ten kas nors yra?�� paklausė Moro susirūpin�s.

��Jie ne�ino,�� niūriai atsiliepė Nubelis.

*

�eila tai prarasdavo s�mon�, tai vėl atgaudavo. Ji nė nenumanė, kiek laiko praėjo nuo tada, kai vyrai i�ėjo. Jos juslės slopo. Ji jau nesusivokė aplinkoje. Rankos, kojos, kūnas, galva�� ji jautėsi, lyg būtų besvorė ir skl�stų erdvėje. Ji nejuto nei kar��io, nei �al�io, nei akmenų, nei purvo po savimi. Ji gulėjo susisukusi savo pasaulėlyje tarsi kokone. Saugi. Laisva.

Ji nebuvo vieni�a. Jos mintyse plaukė veidai: �monės i� praeities ir dabarties, tarsi paveikslų galerija.

�viesa, atrodo, vėl pradėjo stiprėti. Ka�kur u� jos regėjimo lauko ribų virpėjo baltas �viesos spindulys. Jis kėlė ant urvo sienų ir uolėtų lubų �e�ėlių �okį. Prie� jos akis, tarsi kaleidoskope, keitėsi formos ir spalvos.

Jai atrodė, kad ji mato vyr�. Labai sen�. Jautė ant savo kaktos jo �altas sausas rankas. Jo oda buvo tarsi va�kinis popierius. Ji girdėjo jo bals� sakant jai, kad viskas bus gerai, kad ji jau esanti saugi.

Dabar �eila jau girdėjo ir kitus balsus. Jie �nab�dėjo, murmėjo jos galvoje, kalbėjo �velniai, tarsi glamonėdami.

Ji jautė ties savo pe�iais juodus sparnus. Jie gobė j� �velniai kaip vaik�. Kvietė j� namo.

Staiga pasigirdo kitas balsas.

��Apsisukite.

*

Vilis suprato, kad griaudėja jo paties galvoje. Tai kraujas tvink�iojo ausyse sunkiu ir trankiu pulsu. Atmintyje vis skambėjo �ūvių aidas.

Jis sunkiai nurijo seiles ir pabandė atgauti kvap�. Smarvė nosyje ir burnoje buvo nepakeliama. Jam t�sė vidurius.

Kiek �ūvių jis girdėjo? Du? Tris?

Abu jo asmens sargybiniai i�lipo. Vilis girdėjo juos kalbant ir gin�ijantis, turbūt su Fransua Batistu. Jis pama�u, stengdamasis neatkreipti dėmesio, pasikėlė ant galinės automobilio sėdynės. �ibintų �viesoje jis matė Fransua Batist� stovint prie Oti lavono. Jo ranka buvo nukarusi, jis laikė pistolet�. Atrodė, lyg ka�kas būtų trenk�s į Oti automobilį raudonų da�ų skardine. Durelės, variklio gaubtas buvo nuta�kyti krauju, mėsos ir kaulų atplai�omis. Viskas, kas liko i� Oti kiau�o.

Gerkle kilo �leik�tulys. Vilis vėl prisivertė nuryti ir toliau stebėjo aplink�. Fransua Batistas pasilenkė, padvejojo ir staiga apsigr�ė.

Nors dėl kartojamų narkotikų dozių Vilio rankos bei kojos buvo nejautrios, jis vis tiek pajuto savo kūn� stingstant. Vilis krito atgal ant sėdynės. Jis buvo dėkingas jiems bent u� tai, kad vėl neįki�o jo į t� klaustrofobi�k� dė�� baga�inėje.

Automobilio durelės prie jo galvos atsidarė ir Vilis pajuto pa�įstamas �iurk��ias rankas. Jį suėmė u� rankų ir kaklo ir i�trauk� per sėdyn� numetė ant �emės.

Vėsus nakties oras glostė jo veid� ir nuogas kojas. Jie buvo apvilk� jį ilga ir pla�ia mantija, suri�ta per juosmenį. Vilis jautėsi budrus ir pa�eid�iamas. Jis bijojo.

Jis matė ant �vyro gulint Oti kūn�. Prie jo, u� priekinio automobilio rato, mirksėjo ma�a raudona �vieselė.

��Ne�kite jį prie urvo,�� pasigirdo Fransua Batisto balsas. Vilis sukaupė dėmesį.�� Mes lauksime jūsų lauke. Prie�ais įėjim�.�� Jis patylėjo.�� Dabar be penkių minu�ių de�imt. Mes ateisime po keturiasde�imties ar penkiasde�imties minu�ių.

Beveik de�imta valanda. Vyrui paėmus Vilį u� pa�astų, jo galva nukaro. Velkamas �laitu �emyn prie urvo, jis bandė spėti, ar vienuolikt� dar bus gyvas.

*

��Apsisukite,�� pakartojo Marija Sesilė.

�ai�us, aroganti�kas balsas, pamanė Odrikas. Jis dar kart� perbraukė ranka �eilos galv� ir pama�u i�sitiesė visu ūgiu. Palengvėjimas radus j� gyv� truko trumpai. Jos būklė buvo apgailėtina. Odrikas bijojo, kad artimiausiu metu nesuteikus jai medicininės pagalbos ji gali mirti.

��Palikite degl� ten,�� įsakė Marija Sesilė.�� Ateikite �ia, kad galė�iau jus matyti.

Odrikas pama�u apsisuko ir i�ėjo i� u� altoriaus.

Vienoje rankoje ji laikė alyvin� lemp�, kitoje pistolet�. Kokios jos pana�ios�� �mėstelėjo pirmoji mintis: tos pa�ios �alios akys, juodi plaukai, krintantys garbanomis, įrėminan�iomis dailų asketi�k� veid�, galvojo Odrikas. Su auksine diadema ir vėriniu ant kaklo, amuletų �iedais ant rankų, apsigobusi balta mantija �i auk�ta, liekna moteris atrodė tarsi Egipto princesė.

��Atėjote viena?

��Nebūtina visur, kur einu, vestis palyd�. Be to...

Odrikas nuleido akis į ginkl�.

��Jūs juk nemanote, kad a� galė�iau jums sutrukdyti?�� Jis palingavo galva.�� A� juk senas.�� Tuomet pridūrė:�� Ta�iau jūs taip pat nenorėtumėte, kad ka�kas kitas i�girstų.

Jos veide �mėstelėjo �ypsena.

��Stiprybė glūdi paslaptyje.

��Ponia, tas, kas i�mokė jus �ito, jau mir�s.

Jos akyse blykstelėjo nuoskauda.

��Jūs pa�inojote mano senelį?

��Taip, a� girdėjau apie jį,�� atsakė Odrikas.

��Jis gerai mane i�mokė. Niekuomet niekuo nepasikliauti. Niekuo nepasitikėti.

��Tai vieni�iaus gyvenimas.

��Nemanau.

Ji pama�u ėjo aplink jį, tarsi grobuonis, stebintis savo auk�. Galų gale ji sustojo nugara į altorių. Odrikas stovėjo menės viduryje, ties įdubimu �emėje.

Kapas, pamanė jis. Kapas, kuriame rado palaikus.

��Kur ji?�� pareikalavo atsakymo Marija Sesilė.

Jis neatsakė.

��Jūs labai pana�i į savo senelį. Savo bruo�ais, būdu, atkaklumu. Kaip ir jis, jūs klystate.

Jos veid� perkreipė pyktis.

��Mano senelis buvo didis �mogus. Jis garbino Gralį. Jis vis� gyvenim� paskyrė �od�ių knygai surasti. Ma�a to�� j� perprasti.

��Perprasti ar pasinaudoti?

��Jūs nieko apie jį ne�inote.

��Ir dar kiek,�� atsakė jis ramiai.�� �monės nedaug tesikei�ia.�� Odrikas padvejojo.�� O jis juk buvo taip arti, ar ne?�� paklausė jis, dar labiau nuleid�s bals�.�� Vos keletas kilometrų į vakarus, ir urv� būtų surad�s jis, o ne jūs.

��Dabar tai nesvarbu,�� atsakė ji at�ariai.�� Jis priklauso mums.

��Gralis nepriklauso niekam. Gralis negali būti nuosavybė, juo negalima manipuliuoti ar dėl jo susiderėti.

Odrikas nutilo. Ant altoriaus degan�ios �vakės �viesoje jis �velgė tiesiai jai į akis.

��Gralis nebūtų jo i�gelbėj�s,�� tarė jis.

Per vis� men� Odrikas girdėjo, kaip ji įkvepia.

��Eliksyras gydo ir prat�sia gyvenim�. Jis būtų palaik�s jo gyvyb�.

��Ponia, jis nebūtų i�vadav�s jo nuo ligos, suard�iusios jo kūn� ir kaulus. Nebūtų jo i�gelbėj�s. Jūs irgi negausite, ko trok�tate.�� Odrikas patylėjo.�� Gralis jums neatsivers.

Ji �engė �ingsnį artyn prie jo.

��Galite viltis, kad ne, Bajarai, ta�iau jūs nesate tuo tikras. Kad ir kiek daug �inotumėte, kad ir kiek būtumėte i�tyr�s, ne�inote, kas �ia įvyks.

��Jūs darote klaid�.

��Bajarai, tai jūsų �ansas. Po visų ra�ymo, tyrinėjimo, domėjimosi metų. Kaip ir a�, jūs paskyrėte tam vis� gyvenim�. Jūs ne ma�iau negu a� trok�tate tai i�vysti.

��O jeigu a� atsisakysiu bendrininkauti?

Ji skambiai nusijuokė.

��Liaukitės. Nereikia nė klausti. Puikiai �inote, kad mano sūnus j� nudės. Kaip jis tai atliks ir kiek tai u�truks, priklauso nuo jūsų.

Nepaisant atsargumo priemonių, kuriomis jis buvo pasirūpin�s, jo nugara perbėgo �iurpulys. Jeigu Alisa liks, kur esanti, kaip �adėjo, pavojaus skelbti nereikia. Ji buvo saugi. Viskas baigtųsi jai nė nespėjus suvokti, kas darosi.

Jo mintyse nenoromis apsilankė prisiminimai apie Alais� ir Bertran�. Jų būdo ver�lum�, nenor� paklusti tvarkai, kietakakti�k� dr�s�. Ar Alisa i� tokio paties molio?

��Viskas parengta,�� kalbėjo ji.�� Preparatų ir Skai�ių knygos �ia. Taigi jeigu tik duotumėte man �ied� ir pasakytumėte, kur paslėpta �od�ių knyga...

Odrikas prisivertė sutelkti dėmesį į Marij� Sesil� ir pamir�ti Alis�.

��Kodėl jūs taip įsitikinusi, kad ji �ia, menėje?

Marija Sesilė �yptelėjo.

��Todėl, kad jūs �ia, Bajarai. Kur dar jūs eitumėte? Jūs norite pamatyti atliekamas apeigas nors kart� prie� mirtį. Apsivilkite mantij�!�� suriko ji, staiga netekusi kantrybės. Ji mostelėjo ginklu į balt� mar�k�, gulin�i� vir�uje ant laiptų. Jis papurtė galv� ir akimirk� i�vydo jos veide abejon�.�� Tada duosite man knyg�.

Odrikas pastebėjo tris ma�us metalinius �iedus, įleistus į grindis apatinėje menės dalyje. Jis prisiminė, kad tai Alisa aptiko griau�ius pavir�iniame kape.

Odrikas �yptelėjo. Netrukus jis �inos trok�tamus atsakymus.

*

��Odrikai,�� pusbalsiu �aukė Alisa, ap�iuopomis eidama tuneliu.

Kodėl jis neatsiliepia?

Ji jautė po kojomis besileid�iant �em� kaip ir an�kart. �įkart atrodė toliau.

Priekyje menėje ji matė dulsvai �ibant gelton� �vies�.

��Odrikai!�� pa�aukė ji vėl, vis labiau nerimaudama.

Ji ėjo vis grei�iau, paskutinius �ingsnius bėgte nubėgo. Įpuolusi į men� ji sustingo.

To negali būti!

Laiptelių papėdėje stovėjo Odrikas, apsigob�s ilga balta mantija.

Prisimenu tau

Alisa papurtė galv�, norėdama atsikratyti �ių prisiminimų. Odriko rankos buvo suver�tos priekyje. Jis buvo priri�tas prie �emės tarsi gyvulys. Tolimajame menės kra�te, ap�viesta ant altoriaus mirgan�ios alyvinės lempos, stovėjo Marija Sesilė Orador.

��Liaukitės,�� tarė ji.

Odrikas atsigr�ė, �velgdamas liūdesio ir apgailestavimo pilnomis akimis.

��Atsipra�au,�� sumurmėjo ji, supratusi, kad visk� sugadino.�� Ta�iau privalėjau jus perspėti, kad...

Alisai nespėjus suprasti, kas �ia dedasi, ka�kas sugriebė j� i� nugaros. Ji suklykė ir ėmė spardytis, ta�iau jie buvo dviese.

Taip jau sykį buvo.

Ka�kas pa�aukė j� vardu. Ne Odrikas.

Staiga pasidarė bloga ir ji ėmė alpti.

��Kvailiai, laikykit j�!�� �aukė Marija Sesilė. 81 SKYRIUS

Sularako kalnas

1244 M. KOVAS

Gijomas negalėjo pavyti Alaisos. Ji buvo jau per toli.

Kliuvinėdamas tamsoje, jis ėjo tuneliu. �one, kur buvo lū�� �onkauliai, diegė skausmas, neleid�iantis giliau įkvėpti, bet mintyse vis skambantys Alaisos �od�iai ir krūtin� kietai ver�ianti baimė neleido Gijomui sustoti.

Urve darėsi vis �al�iau ir �iurpiau. Atrodė, tarsi urvas būtų anapus gyvenimo slenks�io. Gijomas negalėjo suprasti, kodėl taip yra. Jeigu tai �venta vieta, labirinto ola, kodėl tuomet jis �ia taip stipriai jau�ia blogį?

Gijomas atsitokėjo bestovįs natūralioje akmens aik�telėje. Pora pla�ių �emų laiptelių tiesiai prie�ais jį vedė į men� lygia asla. Ant akmeninio altoriaus degė blausi� �vies� skleid�ianti alyvinė lempa.

Abi seserys stovėjo �velgdamos viena į kit�. Oriana vis dar laikė pridėjusi prie Bertranos kaklo durkl�. Alaisa buvo tarsi sustingusi.

Gijomas pritūpė melsdamas, kad Oriana nebūtų jo pastebėjusi. Kiek įmanydamas tyliau, jis pradėjo slinkti pasieniu, slėpdamasis �e�ėlyje. Netrukus jis atsidūrė pakankamai arti, kad galėtų girdėti ir matyti, kas vyksta.

Oriana ka�k� numetė ant �emės prie�ais Alais�.

��Paimk!�� riktelėjo ji.�� Atidaryk labirint�! �inau, kad �od�ių knyga paslėpta ten.

Gijomas matė, kaip i� nuostabos i�siplėtė Alaisos akys.

��Ar tu niekada neskaitei Skai�ių knygos? Stebini mane, sese. Ten yra rakto paai�kinimas.

Alaisa dvejojo.

���iedas su įki�tu disku atrakina kamer� labirinto viduryje.

Oriana atlo�ė Bertranos galv�. Jos kaklo oda įsitempė. �viesoje �ibėjo a�menys.

��Nagi, sese, pirmyn.

Bertrana suriko. Jos balsas pervėrė Gijomo galv� tarsi peilis. Jis niūriai �iūrėjo į Alais�. Jos su�eistoji ranka bejėgi�kai karojo prie �ono.

��Pirma paleisk j�,�� tarė ji.