PROLOGAS

Nuo neatmenamų laikų �monijai neduoda ramybės įvairios paslaptys, nepaai�kinami rei�kiniai ir keisti nutikimai. Kai kuriuos jų buvo galima ai�kinti gamta ar mokslu. Bet vienas kitas mitas, perduodamas i� kartos į kart�, i�lieka gyvas net �iandien. Kai kurie taip ir nebuvo paai�kinti.

Vienas toks minimas Senojo Testamento Būties knygoje ir yra susij�s su mil�inų paderme, pavadinta nefilimais�� puolusiaisiais. Dievo i�vyti u� tai, kad palaikė Liuciferį Did�iajame mū�yje dėl dangaus, nefilimai buvo pasmerkti klajoti �emėje prakeikti per am�ius. Jie negalėjo nei mirti, nei vėl patekti į dangų. Per �imtme�ius puolusieji i�vaizda ir elgesiu prisitaikė prie �mogaus, tad ilgainiui buvo beveik pamir�ta, kad jie gyvena �alia.

�ėtono vadovaujami nefilimai iki smulkmenų suplanavo dien�, kai suduos atsakom�jį smūgį Dievui ir atims i� Jo tai, k� jis labiausiai brangino, jo vertingiausi� kūrinį�� �mogų.

Artinosi galutinio susidūrimo metas. Pradėjusi burtis tamsioji nefilimų kariauna laukė. Jiems kliudė vienas dalykas�� vienintelis �mogus, kada nors turėj�s jų kilm� ir jų kraujo. Kotenė Stoun kart� jiems jau sukliudė. Puolusieji antr� kart� tos pa�ios klaidos nepadarys.

NUMU�TAS LĖKTUVAS

00:20:15

Keleivis, sėdintis Virgin Atlantic linijų aerobuso A340 biznio klasės kėdėje 2K, pro storus akinių l�ius įsispitrijo į lakūnų kabinos duris. Vos prie� de�imt sekund�ių jis staiga pakėlė galv� nuo �urnalo Newsweek, kai u� jų pasigirdo garsus pok�telėjimas.

Dabar kaip ir kiti keleiviai aplinkui jis apstulb�s klausėsi i� garsiakalbių griaud�ian�ių lakūno �od�ių.

��Kalba kapitonas Krulis. Susidūrėme su techniniais sunkumais. Pra�om likti savo vietose.

Skrendant i� Londono į Niujork� kapitonas darė ir kitų prane�imų, bet �įsyk jo balsas atrodė įsitemp�s, nervingas.

Stiuardesė atsargiai i�ėjo i� virtuvėlės, skirian�ios pirmos klasės salon� nuo lakūnų kabinos. Ji tylėdama stovėjo prie�ais nepaprastai sustiprintas duris. Rankoje tebelaikė rank�luostį, kuriuo valė dėm� i� prijuostės. Kėdėje 2K sėdintis keleivis pasekė jos �vilgsnį, nukreipt� į u�ra�� lėktuvo kabinos durų viduryje: Lėktuvui skrendant įeiti draud�iama.

Jam be�iūrint stiuardesė paėmė nuo sienos telefon� ir nuspaudė mygtuk�, kaip pamanė keleivis, sujungiantį j� su kabina. Ji ka�k� pasakė ir laukė atsakymo. Keleivis pamatė, kad jos veido i�rai�ka besiklausant ima keistis. Paskui ji i� lėto padėjo telefon� ir u�sidengė burn� delnu. I�balusi ji atsigr�ė į keleivius.

Keleivis stumtelėjo akinius auk��iau ant nosies ir bandė stotis.

��Pra�om likti savo vietoje, pone,�� paliepė stiuardesė.

��Kas �ia darosi?�� su�uko ka�kokia moteris.

��Po velnių�� kas ten per garsas buvo?�� paklausė kitas keleivis.

Nepaisydamas jos paliepimo keleivis 2K atsistojo.

��Kas nors negerai lėktuvui?�� paklausė jis.

��Ne, su lėktuvu viskas gerai,�� atsakė stiuardesė, matyt, vis dar bandydama suvokti k� tik i�girstus �od�ius.

��Ka�kas bando u�grobti lėktuv�?�� paklausė 2K.

Ji sukando apatin� lūp�.

��Kapitonas Krulis sako, kad jis nu�ovė antr� lakūn� ir tuoj nusi�udys pats.

Ji �engtelėjo atgal į virtuvėl�.

��Į kabin� įeiti ir jam sukliudyti neįmanoma.

GILIO FOSILIJOS

Mes esame tai, k� m�stome. Visa, kas mes esame, kyla mūsų mintyse. O mintimis mes sukuriame sav�jį pasaulį.

��BUDA

Dinozaurų slėnis, Teksasas.

��Pasaulis netrukus pasikeis, Tedai,�� tarė Kotenė Stoun į mobilųjį telefon�, laikydama jį vienoje rankoje, o i�sinuomoto automobilio vair� kitoje. Ji va�iavo 67-�ja autostrada į Glen Rouzo miestelį Teksaso valstijoje.�� Dabar daugybė �monių bus sukrėsti.

��Labai įdomu,�� atsakė Tedas Kaselmanas, bet jo balsas buvo bedingst�s.

Kotenė pa�iūrėjo į mobiliojo telefono garso stiprumo indikatorių�� rodyklė virp�iojo netoli nulio. Moteris vylėsi, kad ry�ys nenutrūks. Tedas buvo jos vir�ininkas, kai ji dirbo Palydovinių �inių tinkle. Nors i� ten i�ėjusi tapo vyriausi�ja NBG�� Valstybinės radijo ir televizijos kompanijos�� tiriamųjų laidų korespondente, Tedas liko jos draugas ir patarėjas.

��Ma�iau visus tuos sensacingus �iniasklaidos prane�imus, Kotene, bet, ai�ku, visk� gaubia paslapties �ydas. Tavo būsim� laid� puikiai i�reklamavo. Maniau, kad tai tėra reklaminis triukas�� tikrai nenujau�iau, kad �ia rimti dalykai. Ar seniai juos gvildeni?

��Por� savai�ių. Laukiau, kol aprims a�iota�as dėl numu�to Virgin Atlantic lėktuvo. Vis dar negaliu patikėti, kad keleivinio lėktuvo lakūnas galėjo �itaip siaubingai pasielgti. Nejaugi netikrinama, ar jų psichika stabili?

��Įdomu, kad lakūnas neseniai perėjo kasmet� patikr� ir jokių sveikatos sutrikimų nebuvo pastebėta. Mes ir toliau rengiame reporta�us apie tai, kaip į �į įvykį reaguoja �monės. Tai, kad teko numu�ti lėktuv�, piln� niekuo nekaltų keleivių, daugybei �monių buvo nelyginant signalas, pa�adin�s i� miego. Manau, net po Rugsėjo vienuoliktosios niekam nė į galv� neatėjo, jog kada nors bus griebtasi tokių dalykų.

��Supratau, kad tas lėktuvas siuntė u�grobimo signal�.

��Taip,�� patvirtino Tedas.�� Manoma, kad antras pilotas jį pasiuntė norėdamas atkreipti skryd�ių vadovų dėmesį.

Klausydamasi Tedo Kaselmano Kotenė Stoun mintyse vaizdavosi �į auk�t� keturiasde�imt ketverių metų juodaodį. Jis per anksti ėmė �ilti, ir mergina �inojo, kad prie to nema�ai prisidėjo ir ji. Norėdama nusukti kalb� nuo tragi�ko lėktuvo incidento ir vėl grį�ti prie savo naujos temos, ji tarė:

��A� labai daug vil�ių sieju su savo reporta�u, Tedai. Jis visus apstulbins.

��Daugiau, negu apstulbins. Tu nuversi vis� mokslo duomenų kaln�.

Tedas nusijuokė į ragelį, paskui atsiduso.

��Tikiuosi, viskas pavyks,�� tarė jis.�� Tu labai daug statai ant kortos.

Kotenė �vilgtelėjo į Paluksio up� ir pajuto tankiau plakant �irdį: upė buvo tokia nusekusi, kad irkline valtimi nebūtum ja paplauk�s. Bet Kotenė girdėjo, kad po smarkaus lietaus ji virsta �niok��ian�ia putota upe, vienintele slenks�iuota �iaurės Teksase. Ji neabejojo: kaip lietus pakei�ia up�, taip ir jos reporta�as prilygs perversmui.

��Kiek, sakei, moka televizija?�� paklausė Kaselmanas.

��A�tuonis gabalus,�� atsakė Kotenė ir i�girdo jį �vilptelint.�� Tik neabejok manim: a� visi�kai įsitikinusi, kad viskas tikra. Jei televizija nebūtų pirkusi tos med�iagos, juodojoje rinkoje u� j� būtų dav� kur kas daugiau. O reporta�� būtų pasi�iup�s kas kitas�� �lov� taip pat. A� visk� patikrinau, Tedai. Ekspertai sako, kad sandoris s��iningas.

��K� nors patikrinti ir patvirtinti daikto autenti�kum��� du skirtingi dalykai, mergyte. Niekas negali to �inoti geriau u� tave.

Tedas nutilo.

��Nenoriu, kad tau nutiktų tas pats, kas D�eraldui, kai atidengė Kaponės rūsį, ar dar blogiau�� kad susidirbtum kaip Danas Rateris. Supranti, k� turiu galvoje?

��Papra�iau paleontologo i�tirti t� fosilij�. Jis patikino, kad ji autenti�ka.

��I� �alies viskas atrodo kiek kitaip, Kotene�� sakau tau, kad būtum pasirengusi viskam. �aunuolis Gilis...�� tokia prekiautojo pavardė, ar ne? Dieve, nejaugi Teksase gyvena vien Giliai?

��Ne, yra ka�kiek D�ord�ų V ir Lindonų. Bet dieva�i, jis taip prisistatė�� Giliu.

��Saky�iau, vis geriau negu Gilioji Gerklė1. �iaip ar taip, teksasietis Gilis, sūnus visokio �lam�to kolekcininko, turin�io krūv� senų dinozaurų kaulų, senio rūsyje ka�kokioje dė�ėje tarp kaulų nuolau�ų randa �i� neįtikėtin� fosilij�. Jis kuo slap�iausiai tau paskambina ir pasiūlo sensacing� istorij� u� priimtin� kain��� antraip parduos j� juodojoje rinkoje u� krūv� �alių. Bet jis tokios geros �irdies, kad...

��Ne, gera �irdis �ia niekuo dėta. Jo manymu, parengus reporta�� jis taip i�garsės, kad jo fosilijų krautuvėlė u�dirbs milijonus. Jis gali para�yti knyg�, dalyti interviu ir penkiolika minu�ių pasimaudyti �lovės spinduliuose. Kita i�eitis�� parduoti med�iag� patyliukais�� u�dirbtų tiek pat, bet nei�garsėtų. Pasak jo, abu būdai jam priimtini, bet jis mieliau dar ir i�garsėtų.

��O tas paleontologas? I� kur jis atsirado?

��Liaukis, Tedai. Kodėl negali d�iaugtis, kad man pasisekė, ir tiek?

��Todėl, kad tu man lyg tikra dukra. Man neramu dėl tav�s. Nenoriu, kad sulaukusi tiek �lovės imtum dirbti aplaid�iai.

Kotenė bandydama atsipalaiduoti atsilo�ė į sėdyn� ir dirstelėjo į spidometr�. Ji va�iavo �imto keturiasde�imt penkių kilometrų per valand� grei�iu, nors leistinas greitis buvo �imtas, tad kiek atleido akceleratoriaus pedal�. Tedas i� tikrųjų dėl jos nerimavo.

��Jo pavardė Votermanas. Beje, mokslų daktaras. Susipa�inau su juo vakarėlyje, kurį prie� por� mėnesių Gamtos istorijos muziejus surengė �urnalistams. Tarp mūsų u�simezgė puikūs santykiai. Jis pasisiūlė atvykti į Teksas�. Ai�ku, jis turėjo pasira�yti, kad niekam nepapasakos k� su�inoj�s, kol paleisim reporta�� į eterį. Be to, teko nema�ai įtikinėti Gilį, kol leido Votermanui ap�iūrėti fosilij�. Apie j� �ino tik NBC vadovybė, Votermanas, Gilis, a�, o dabar dar ir tu. Be to, mane atleistų i� darbo, jei su�inotų, kad �nekuosi apie tai su mūsų konkurentais.

��Votermanas...�� pakartojo Tedas.�� O vardas?

��Henris. Ne, Haris,�� atsakė Kotenė.�� Haris Votermanas. Kodėl klausi?

��Vien i� smalsumo. Gal pamėginsiu k� nors apie jį su�inoti.

��Jis para�ė NBC lai�k�, kad, jo nuomone, fosilija autenti�ka. Jeigu nebūtų para��s, vargu bau vadovybė būtų sukrap��iusi pinigų.

��Vadinasi, pasirodysi tiesioginėje vakaro �inių laidoje?

Kotenės raumenys įsitempė i� jaudulio. Ji vėl �lovės vir�ūnėje. �į vakar� jos veid� matys visose svetainėse. Dieve, kaip jai tai patinka!

��Taip,�� atsakė ji.�� �i diena man labai svarbi.

��Ko gero, man reikia pradėti rengti savo filmavimo grup�.

I� jo balso Kotenei pasirodė, kad jis ka�ko laukia.

��K� nori pasakyti?

��Pagalvok, kokių įdomių reporta�o t�sinių bus galima parengti. Kaip reaguos mokslo bendruomenė ir fundamentalistai pamat� įrodym�, kad Biblijoje viskas pavaizduota teisingai? Ka�kam teks suvalgyti savo skrybėlꠗ o gal brontozauro kepsnį.

��Mėgstu sudirbti oponentus,�� prisipa�ino Kotenė.

Tedas atsakė tik patylėj�s geras tris sekundes.

��Būk atsargi, mergyte.

��Netrukus tau paskambinsiu,�� atsakė ji ir u�vo�ė telefono dangtelį.

Ji pa�iūrėjo į i�pampusius, įsielektrinusius pilkus debesis, kaban�ius visai pa�emiui. Ko gero, ji pamatys, kaip pasikei�ia Paluksio upė.

Priekyje ji i�vydo i�blukusį �enkl�: Gilio fosilijų ir maisto bei ūkinių prekių parduotuvė, 1,6�km. Na �tai�� akimirka, kurios ji laukė. Istorija, kuri vėl j� i�garsins. �ventojo Gralio s�mokslas buvo viena. Bet �ia visai kas kita�� nenugin�ijamas įrodymas, kad �monės gyveno dinozaurų laikais. Ji mėgausis �love tikrai gerokai ilgiau negu penkiolika minu�ių.

Per paskutinį apsilankym� Glen Rouze Gilis nusive�ė j� u� trejeto kilometrų, į Pasaulio sukūrimo įrodymų muziejų. Ekspozicija j� su�avėjo, ypa� dinozaurų ir �monių pėdsakų kolekcija. Ji kalbėjosi su keliais �monėmis, labai aistringai ginan�iais savo įsitikinimus. Įdomu, kaip jie reaguos i�gird� tai, apie k� ji netrukus pasakos per televizij�.

Įva�iavusi į �vyruot� stovėjimo aik�tel� prie�ais krautuvꠗ kaimi�k� turistų traukos centr��� Kotenė pajuto seniai pa�įstam� jaudulį. Per pastaruosius dvejus metus ji tapo did�iulių sensacijų autore: kai rado �vent�jį Gralį; kai įtikino Vatikan� atidaryti savo po�emines saugyklas ir leisti �ydams atsiimti �vent� menor� i� Jeruzalės Antrosios �ventyklos, Tito atgabent� į Rom� 70 metais po Kristaus; kai rengė reporta�us apie stulbinantį atradim��� senus pergamento ritinėlius i� urvų prie Negyvosios jūros; ir kai paskelbė, kad rasti trisde�imt sidabrinių, sumokėtų Judui Iskarijotui u� Kristaus i�davim�. Bet �is laimėjimas vainikuos visus kitus. Niekas neprilygo Kotenei Stoun skelbiant religines sensacijas eteryje. O dabar, �i� kar�t� popiet�, ji turi galimyb� niekieno nepadedama sugriauti pagrindin� mokslin� evoliucijos teorij� �tai �ia, dulkėtame Teksaso plento ruo�e. Ji buvo labai pakiliai nusiteikusi ir juto, kaip į veid� ir gerkl� plūsta adrenalinas.

Kotenė pastatė automobilį prie NBC 5 Dalaso-Fort Vorto televizijos sunkve�imio, stovin�io prie�ais Gilio krautuv�. Jis buvo pasiruo��s transliuoti kit� pasaulį pakeisiantį jos reporta�� į orbita skriejantį palydov�, o i� jo laukiantiems televizijos �iūrovams. Netrukus ji parodys pasauliui dinozauro kaul� su įstrigusiu ietigaliu�� įrodymu, kad �monės gyveno �alia dinozaurų.

I�lipusi i� automobilio Kotenė pakėlė akis į debesuot� Teksaso dangų. �iūrėkit nei�virskit i� koto!�� pamanė ji. Kotenė Stoun tuoj vėl sudrebins pasaulį per vakaro �inias.

PERU

Po metų

Kotenė Stoun atrėmė galv� į �alt� lėktuvo iliuminatorių. �emės pavir�ius pasirodydavo tik akimirk�, nes beveik vis� laik� jį slėpė tir�ti debesys. Kotenė pasi�iūrėjo į laikrodį. Tiksliai pagal grafik�. Lėktuvas ėmė artintis prie Chorchės �aveso tarptautinio oro uosto, ir jai u�gulė ausis. Kotenė ganėtinai i�sigandusi laukė, kada i�girs i�leid�iamų ratų gaudesį. Ji u�simerkė. Lima. Naujas reporta�as. Nauja prad�ia. Ji vylėsi, kad po skaud�ių metų, kai reikėjo grumtis su depresija, o darbų po baisios nesėkmės su fosilijos klastote beveik neturėjo, dabar gaus galimyb� reabilituotis.

Dunktelėjus lėktuvo va�iuoklei Kotenės pir�tai sugniau�ė parank�. Protu ji suvokė keliamosios ir varomosios jėgų teorij�, bet intuityviai jai sunkiai sekėsi įtikinti save, kad jos gali priversti skristi tokį griozdi�k� ir sunkų daikt� kaip lėktuvas. Nerimavo ir dėl to, ar pavyks suvaldyti besileid�iantį lėktuv� ir jis nesirė� į �em� ir nesudu� į tūkstan�ius gabaliukų. �tai kodėl jos pir�tai dar smarkiau suėmė parank�. Lėktuvui kylant ir tupiant ji kalbėdavo maldas.

Mintyse �mėstelėjus �od�iui �maldos� Koten� net nupurtė �iurpas, nes pajuto tokį �altuk�, kad jis, rodės, sugnybo sprando apa�i�. Prisiminimai ėmė dau�yti jos viduje suplūdusių jausmų u�tvank�. Melsdavosi ji retai. Kotenė giliai įkvėpė pro nosį ir i�kvėpė pro burn�. Prie� i�vykdama i� Fort Loderdeilo ji nusipirko daugiau lorazepamo... dėl viso pikto. Jai pavyko maldyti nerim� pasitelkus į pagalb� vizualizacij� ir kvėpavimo pratimus, bet dabar nuo lėktuvo pasirengimo tūpti ir staiga u�plūdusių prisiminimų derinio prarado gebėjim� susikaupti.

Kotenė pasimuistė ant sėdynės, paskui u�ki�o rank� tarp saugos dir�o ir raktikaulio. Judesius var�antis dir�as darė j� dar nerimastingesn�. Norėjo jį atsisegti�� kad jos neliestų, nekaustytų. Noras atsistoti, judėti putojo joje it suplaktas gazuotas vanduo butelyje�� jeigu nepavyks jo sutramdyti, i�siver� lauk.

Kotenė vėl pasimuistė ir tuo metu pamatė apa�ioje �vie�ian�ius �iburius. Lėktuvui leid�iantis �emiau pro �alį lėkė tik retų į muslin� pana�ių debesų kuok�teliai. Dar truputis, ir nusileisime. Liko visai nedaug. Po paraliais, jei būtų pasilikusi t� lorazepam� ki�enėje, galėtų dabar i�sitraukti ir i�gerti. Bet tabletės gulėjo krep�yje, padėtame ant lentynėlės vir�uje. Jeigu Kotenė atsistos ir nusiims krep�į, visi keleiviai į j� su�iurs, o kai kurie gal net pa�ins.

Kotenė vėl u�simerkė ir bandė sutelkti dėmesį į kvėpavim� ir atpalaiduoti kūn�, pradėdama nuo kojų pir�tų, i�judindama visus raumenis iki pat vir�ugalvio. Kvėpavo giliai, lėtai, tolygiai, įkvėpdama pro nosį, i�kvėpdama pro burn�.

Paliet� tūpimo tak� ratai su�viegė. Lėktuvas du kartus �oktelėjo, paskui skland�iai nuriedėjo taku. Reaktyvinis laineris suma�ino greitį, ir jo variklių kauksmas Kotenei dabar veikiau panė�ėjo į gra�i� serenad�. Dabar ji kvėpavo lengvai, pir�tai paleido parank�. Sprand� atvėsino drėgnas prakaitas. Kotenė nugrimzdo giliau į sėdyn�, d�iaugdamasi, kad �blogumas��� �is �odis jai patiko labiau negu �priepuolis��� praėjo, tik nebuvo įsitikinusi, ar įveikė jį savo pastangomis, ar tiesiog saugiai nutūpus stresas suma�ėjo iki paken�iamo lygio. Viskas gerai: ji ant �emės.

Naujoji u�duotis ne�adėjo nieko ypatinga, ta�iau u� j� mokėjo kaip laisvai samdomai �urnalistei, be to, ji padėjo atgauti �iek tiek pagarbos. Prie� metus Teksase i�tikusi nesėkmė jai kainavo darb� NBC, įvaizdį ir �monių pasitikėjim�. Negana to, jai i� po kojų buvo i�trauktas savigarbos kilimėlis. Tokioje padėtyje atsidūrusi daug tikėtis negalėjai.

Galop Kotenė i�girdo tyliai skimbtelint i�sijungiantį u�ra�� �Pra�om u�sisegti saugos dir�us�. Ji palaukė, kol tarpueilis liko tu��ias ir visi keleiviai i�lipo i� lėktuvo. Tik tada atsistojo ir paėmė nuo vir�utinės lentynėlės krep�į. Kilo mintis jį atsisegti ir i�siimti lorazepamo, bet susilaikė.

Jai lipant ant trapo lėktuvo įgula atsisveikino, kaip reikalavo instrukcija. Kotenė mandagiai linktelėjo ir nutaisė �ypsen��� pati �inojo, kad ji veikiausiai atrodo nenuo�irdi, bet nieko daugiau nepajėgė i� sav�s i�spausti.

Eidama oro uosto pastatu atsiimti baga�o Kotenė i�sitraukė i� ki�enės mobilųjį telefon�. Atvo�ė dangtelį norėdama adresų s�ra�e rasti Pol� Deivis�. Vos įjungusi telefon� pamatė, kad praleistas vienas skambutis. Ji nuspaudė mygtuk�, ir ekranėlyje pasirodė D�ono Tailerio pavardė.

Kotenei u�teko j� pamatyti, ir �irdis ėmė plazdenti. Ji prisimerkė ir mintyse bemat pamatė tamsiai mėlynas jo akis. Dieve, kaip jo pasiilgo! Ji �inojo: jeigu jis nebūtų kunigas, jųdviejų gyvenimas būtų susiklost�s kitaip.

Kotenė nuspaudė mygtuk� norėdama jam paskambinti, bet i�kart at�aukė skambutį: kai kalbėdavo su D�onu, norėdavo būti susikaupusi ir niekur neskubėti. Ne metas tai daryti, kai maklinėji oro uoste.

Mobiliojo telefonų s�ra�e rado Polo Deiviso pavard�. Jis buvo operatorius, su kuriuo dirbo vykdydama paskutin� u�duotį�� sudilusio skatiko nevert� reporta�� apie tai, ar nustatant senovinės relikvijos autenti�kum� reikia kreipti dėmesį į joje aptikt� fluorid�. Pasak vienų, fluoridas yra med�iaga, �iais laikais dedama į vandentiekio vandenį. Taigi jei jo randama kokiame dirbinyje, tai įrodo, kad jis klastotė. �ios teorijos prie�ininkai klausė: k� paprastai daro �mogus, rad�s senien�? Nuplauna j� vandeniu i� �iaupo�� �tai ir atsiranda fluorido pėdsakai. Esmė ta, kad tie dalykai nerūpėjo niekam, tik saujelei archeologų, be galo mėgstan�ių rietis ir �aipytis vienas i� kito ir bandan�ių įrodyti savo prana�um� prie� kolegas. Pla�iajai visuomenei tie dalykai buvo nė motais. Juodu su Polu smagiai prisijuokė rengdami reporta��. Todėl gavusi �i� u�duotį ji pakvietė Pol� filmuoti jai med�iag�, o jis savo ruo�tu susitarė su Niku Maikelsu, draugu garso operatoriumi, susitikti su jiedviem Limoje.

Kotenė buvo bei�siun�ianti Polui �inut�, bet i�girdo pa�įstam� bals�.

��Kotene!

Pakėlusi akis pamatė Pol� Deivis��� braudamasis pro mini� salėje jis mojo ranka. Jis priėjo, ir Kotenė pasisveikindama jį apkabino.

Polas buvo auk�tas, lieknas, tamsiai rudų plaukų. I� paskos jis tempėsi vaizdo aparatūr�, sukraut� į apkaustyt� sidabrin� dė�ꠗ Kotenė prisiminė j� i� paskutinės jųdviejų u�duoties.

��Susipa�ink�� Nikas Maikelsas,�� pristatė Polas palydov�.�� Geriausias garso operatorius į pietus nuo Oberno Alabamos valstijoje. Be to, ruo�ia puikų mėsos tro�kinį su aitriosiomis paprikomis.

Kresnesnis u� Pol� Nikas rudus plaukus buvo susitep�s geliu, kad atrodytų pasi�iau�� ir styrantys į visas puses, o jo akys intriguojan�iai, �elmi�kai �ioravo.

��Tigras?2�� spausdama Nikui rank� tarė Kotenė.�� A� pati Vilpi�ė3�� gimiau ir augau Kentukyje.

��Atleid�iu tau u� tai, Kotene,�� nusi�ypsojo Nikas.

��Dėkoju. Kiek laiko turime iki lėktuvo į Kusk�?

��Lygiai tiek, kad i�lenktume po garsųjį Limos kokteilį pisco sour,�� atsakė Polas mostu rodydamas į bar� salėje.

RIPLIS

Lesteris Riplis mirksėjo stovėdamas Ilinojaus universiteto �ikagoje Fizikos fakulteto vyrų tualete, ir jo skruostais sruvo a�aros. Kaskart, kai ki�davosi į akį prakeikt� kontaktinį l�į, jis baisiai snargliuodavosi ir a�arodavo. Lesteris u�spaudė smiliumi vien� �nerv� ir i�si�nirp�tė į praustuv�. Paskui i�si�nirp�tė u�spaud�s kit� �nerv�. Jis visuomet taip vargdavo, kol įstatydavo l�į. Kodėl ta procedūra negali būti paprastesnė?

Lesteris vėl u�dėjo l�į ant pir�to galiuko. Nubraukė atgal ne�varius �viesius plaukus ir veidrodyje stebėjo, kaip ki�a l�į vis ar�iau akies. Jis bandė įsivaizduoti, kad l�is�� liliputų akvariumas. Ai�ku, be �uvelės. Kai iki taikinio liko vos centimetras, abi akis ėmė per�tėti, o nosis varvėti. Lesteris su�iaupė storas lūpas, kad putlūs �andai prisitrauktų ar�iau skruostikaulių ir kiek įmanydamas pla�iau atmerkė �ydras akis. Pagaliau po pirmo prisilietimo l�is prilipo prie akies obuolio. Lesteris vėl pamirksėjo ir nusi�luostė akis nosine, kuri� buvo pasikabin�s ant praustuvės kra�to. Tada prisimerkė, suraukė nosį. Dabar bent jau matė. Kairės jo akies regos a�trumas buvo 20/20, de�inės�� tik 20/200. Matė ja prastai ne dėl nelaimingo atsitikimo ar traumos�� ji visada buvo silpna. Nuo ma�ų dienų jis nesugebėdavo i�laikyti pusiausvyros, klupinėdavo, kliūdavo u� daiktų, tad buvo puikus taikinys mu�eikoms. I� prad�ių akiniai pataisė jam regėjim�, bet tapo dar viena keistenybe, dėl kurios prie jo kabinėdavosi kiti vaikai. Tėvas norėjo, kad �tas vaiki��ias� u�sigrūdintų, atsilygintų skriaudėjams, nebūtų toks i�ti�ėlis. Bet motina suprato Lesterį. Ji nuslėpė pinigų, paskui vienuolikto gimtadienio proga nupirko jam kontaktinį l�į.

��Tik nesakyk tėvui,�� įspėjo ji.

Tai nutiko prie� septyniolika metų, bet jis iki �iol nepriprato prie to prakeikto daikto. O dar keis�iau, kad tėvas nieko nepastebėjo.

Lesteris pa�iūrėjo į laikrodį. Jis atėjo per anksti: dar tik dvi, o pokalbis dėl darbo paskirtas be penkiolikos trys. Nieko baisaus. Jam reikėjo to papildomo laiko. Jo turėdamas jautėsi saugus. Juk mar�rutinis autobusas galėjo vėluoti. Pakeliui galėjo įvykti avarija. Lesteris galėjo suviduriuoti, jį galėjo u�pulti dilgėlinė ar �ienligė�� tada jam būtų reikėj� laiko, kol pradės veikti imodiumas, cetirizinas ar klaritinas. Galėjo nutikti daugybė negerų dalykų, ir jis būtų pavėlav�s. O tada apie darb� galėjo nė nesvajoti.

Lesteris sulankstė nosin� į kvadratėlį, padėjo j� ant praustuvės kra�to, patap�nojo tris kartus, apvertė kita puse ir vėl patap�nojo skai�iuodamas balsu: �Vienas, du, trys.� Tada įsiki�o į kair� u�pakalin� kelnių ki�en�.

Paskui nusiplovė rankas: tris kartus sudavė per muilo dozatorių ir i�simuilavo delnus. Nusiskalavo muil� tris kartus paki�damas po �iaupu. Kad i�sid�iovintų, i�kėlė vir� galvos ir nukratė, o galiausiai nusibraukė į kelnių �onus.

Lesteris Riplis pakėlė didelį savo krep�į nuo grindų�� jis buvo pasireng�s.

Paėj�s koridoriumi rado kabinet�, į kurį jam buvo liepta prisistatyti. Pastatas buvo senas, medinės grindys sodrios kolumbi�kos kavos spalvos, tinkuotos sienos�� nelygios, vietomis apsilaupiusios. Medinės kambario durys buvo beveik tokios pat tamsios kaip grindys. �viesa sklido pro matinio stiklo langelį ir vir�ulangį.

Prie�ais duris Lesteris stabtelėjo: ka�in ar jam reikia belstis, ar įeiti neprane�us.

Jis pabeldė.

��U�eikite,�� i�girdo moters bals�.

Lesteris pasuko ranken� ir atidarė duris.

��Laba diena,�� tarė.�� A� esu Lesteris Riplis. Atėjau kalbėtis dėl darbo su daktaru Osbornu.

Sekretorė net nepakėlė akių.

��Sėskitės. Jūs atėjote per anksti.

���inau,�� atsakė Lesteris sėsdamasis ant plastiko kėdės prie prie�ingos sienos. Jis įki�o rank� į krep�į ir i� kelių �urnalų bei knygų i�sirinko �urnal� �Fizikos ap�valga�. Atvertė ties straipsniu �Gravitacinės bangos atviroje de Siterio erdvėje�. Buvo skait�s jį ger� de�imtį kartų. Bet straipsnis Lesteriui patiko. Jo autorius buvo Stivenas Hokingas, bendraautoriai�� Tomas Hertogas ir Nilas Turokas. Vie�patie, Hokingo veikalus jis galėjo skaityti i�tis� dien�. Lesteris tiesiog dievino Stiven� Hoking��� �is gal ne�inojo, kad Lesteriui buvo dar ir patarėjas. Daugyb� kartų Lesteris klausė sav�s: �KTAEH?��� Kaip tokiu atveju elgtųsi Hokingas? �iurpas ėmė pagalvojus, kiek daug bendra jie turi. Abu gimė sausio a�tunt�. Antras abiejų vardas buvo Viljamas. Abiejų tėvai norėjo, kad jie taptų medikais, bet Lesteris su Stivenu pasirinko matematik�, o ilgainiui fizik�, konkre�iai�� teorin� fizik�. Abu turėjo sveikatos sutrikimų, tik Hokingo �oninė amiotrofinė sklerozė buvo blogiau negu sumauta Lesterio akis.

Straipsnį jis skaitė taip pat įdėmiai kaip pirm� kart�. Baig�s pa�iūrėjo į laikrodį, paskui į u�darytas kabineto duris sekretorei u� nugaros mintyse spėliodamas, k� ten veikia Osbornas. Apsidairė po kambarį ir nusprendė paskaityti dar k� nors. Lesteris i�sirinko komiks� i� savo kolekcijos�� ��aliasis �ibintas: atgimimas�. Skaityti apie Moterį-Kat�, Supermen� ir �ali�jį �ibint� Lesteriui buvo taip pat įdomu, kaip Hokingo, Boro ir Ein�teino kūrinius.

��Daktaras Riplis?

Klausė vyras, atidar�s kabineto duris.

��Daktaras Osbornas?�� stodamasis atsakė Lesteris, ir komiksas nusklendė ant grindų.

Osbornas įsmeigė akis į komikso vir�elį. �iurpiomis, krauju varvan�iomis raidėmis buvo u�ra�ytas pavadinimas: NE�VENTA TREJYBĖ.

Lesteris suprato, kad darbo negaus.

RADINYS

Inkų tautybės vedlio vardas �amis ke�ujų kalba rei�kė �ma�as�, ��emas�. Jis toks ir buvo�� Kotenė spėjo, ma�daug metro ir �e�iasde�imties centimetrų ūgio. Jis buvo liesas, raumenų neslėpė glaud�iai aptempusi rudai rausva oda. Jis tuoj pat jiems pasigyrė mokantis tris kalbas ir pasakė pageidaujantis būti vadinamas Chosė. Kotenė nusprendė, kad jo kalbų mokėjimas labai pravers: beveik visi Peru kalbėjo ispani�kai, inkai mokėjo ke�ujų kalb�, o nema�ai ir ke�ujų, ir ispanų.

Chosė atsivedė kit�, auk�tesnį, vyr�. Jis padėjo ne�ti mant�, bet, matyt, nemokėjo angli�kai.

D�iunglėse i�kirstas takas vedė kalnuota vietove. Kartais augmenija buvo tokia tanki, kad jie dusdavo.

Netoli galutinio kelionės tikslo jie i�suko į menkesnį tak�, pa�enklint� prie med�io prikaltu raudonai nuda�ytu r�stgaliu. Paėj� gal penkiolika metrų nelygiu, vietomis u��ėlusiu taku jie sustojo.

��Rimanku,�� tarė Chosė. Jis paai�kino, kad gyvenvietė tik pradėta tirti, bet daktaras Karlas Edelmanas, ekspedicijos vadovas, nori, kad Kotenė ir jos palydovai pakeliui bent dalį �ios gyvenvietės pamatytų.

��K� rei�kia Rimanku?�� paklausė Kotenė.

���Jie kalba�,�� atsakė Chosė.

Trumpai pailsėj�s ir �į bei t� ap�iūrėj�s būrelis patraukė toliau į pagrindin� stovykl�. J� pasiekė tik į pavakar�. Saulė nusileido �emiau kalnų, tad jau temo. Kotenė, Polas ir Nikas nuo didelio auk��io jautėsi pavarg� ir gaudė kvap�.

��Nieko nuostabaus, kad �ios gyvenvietė taip ilgai niekas neaptiko,�� tarė Nikas nusimesdamas kuprin� ir �iop�iodamas.�� Po �imts, man rodos, u�kopiau į patį dangų. �ia net pana�u į dangų�� debesys tokie �emi ir tankūs.

Chosė pamojo jiems eiti toliau ir nusivedė pas daktar� Edelman�. �is paspaudė rank� atvykėliams stovėdamas prie sulankstomojo staliuko prie�ais savo palapin�.

��Malonu susipa�inti,�� i�tarė jis kiekvienam.

Kotenei jis pasirodė kiek pasipūt�s ir nedraugi�kas, bet gal tik dėl savo briti�ko kraujo. Kita vertus, gal tarp knygų, uolienų ir �emių jis jautėsi patogiau negu bendraudamas su �monėmis.

Edelmanas atitiko stereotipi�k� akademiko archeologo įvaizdį ir nepanė�ėjo į filmuose vaizduojamus nuotykių ie�kotojus. Auk�tas, liesas, bly�kios odos, seniai nekirptais tamsiais plaukais�� jų sruoga buvo u�kritusi ant kairės kaktos pusės. Erolis Flinas, nusprendė Kotenė, tik ne toks gra�us. Įspūdį vainikavo angli�kas akcentas.

Kai visi prisistatė ir pasi�nekėjo apie visokius nereik�mingus dalykus, Edelmanas papra�ė Chosė parodyti Kotenei ir operatoriams, kur jie gyvens�� nedideles gelsvai rudas palapines su audeklo skiaute vietoj durų. Pirmojoje buvo brezentinė sulankstomoji lova su nedidele, stand�ia porolono pagalve, dujinė lempa, tualetinio popieriaus ritinėlis ir baltas plastiko kibiras. Į jį buvo įpilta truputis vandens.

��I�vietė ten,�� rodydamas į kit� stovyklos pus� tarė Chosė.�� Jei norite privatumo�� naudokitės kibiru,�� mostelėdamas į jo pus� pridūrė jis.

��Puiku,�� atsakė Kotenė mesdama vien� i� savo krep�ių į palapinės kamp�. Vadinasi, esi pasiry�usi viskam, kad tik gautum darb�, Kotene Stoun, svarstė ji mintyse. Turėsi k� prisiminti.

Kalnuose nusileidus prieblandai, Kotenė ap�iūrėjo stovykl�. Edelmanas turėjo atskir� palapin�, kiek didesn� u� kitas. Vadas tarp savo indėnų, pamanė ji. �alia jo palapinės tu��ia stovėjo kita. Chosė paai�kino, kad joje gyvena Ri�ardas ir Maraja Hapsburgai, ekspedicijoje dalyvaujantys amerikie�iai. Neseniai jie grį�o į Jungtines Valstijas i�rūpinti daugiau dotacijų �iai gyvenvietei bei Rimanku tirti ir kasinėti. Nikas ir Polas gavo po atskir� palapin� netoli Kotenės. Stovyklos viduryje stovėjo palapinė-valgykla, antra tokia�� kasėjų stovyklavietėje; j� nuo pagrindinės skyrė med�ių siena. Tolimajame stovyklos gale prasidėjo takas, vedantis į senovės gyvenviet�. Kotenė patraukė tuo taku�� siauru ruo�u, i�kapotu ir i�kirstu mi�ke. Netrukus pasirodė pirmi griuvėsiai. Tarp yran�ių sienų bei gerokai padūlėjusių nuo saulės ir lietaus inkų meistrų rai�inių it ka�kokios senovinės jūrų pabaisos �iuptuvai rangėsi storos med�ių �aknys.

Kotenė susi�avėjusi spoksojo bandydama įsivaizduoti, kaip �ia viskas atrodė prie� penkis �imtus penkiasde�imt metų, kai tuo pa�iu taku vaik�tinėdavo inkų didikai. Sėdėdama ant uolos atodangos ji mėgavosi įstabiu reginiu, kol jis susiliejo su tamsa.

KRI�TOLO LENTELĖ

Tamsai nusileidus vir� kalnagūbrio oras atvėsdavo. Dienomis skais�iai �viesdavo saulė, būdavo �ilta, bet sutemus temperatūra nukrisdavo iki de�imties laipsnių Celsijaus ar dar �emiau. Kotenė su�varbusi stand�iai apsimuturiuodavo skranda su gobtuvu. Tokiais vakarais vis�alį Peru mi�k� apgaubdavo ūkana ir paslapties �ydas. Pasak Chosė, kai kurie �iabuviai tiki, kad debesyse yra vartai į kit� pasaulį.

Kotenė girdėjo prislopintus vietos kasėjų balsus, kai ji, Polas, Nikas ir Edelmanas susirinko ap�viestame plote prie�ais �io palapin�. Tamsoje burzgė generatorius.

Edelmanas parodė gulin�ias ant stalo dvi aplipusias �emėmis kriaukles su i�gr�tomis skylėmis.

��Tai �avinų naudoti muzikos instrumentai�� ragai,�� paai�kino Edelmanas.�� �inoma, kad �avinai buvo pirmieji Peru gyventojai.

Tada jis paėmė įgaubt� per vidurį akmenuk�, gulėjusį �alia kriauklių.

��Piesta. Tikriausiai naudota augalo, �ia vadinamo vilk�, sėkloms grūsti.

��Kas ta vilkai�� paklausė Kotenė.

��Tai medis, �altinis karolmedis. �avinai pakepindavo haliucinogenines jo sėklas, paskui sutrindavo į miltelius. Jie naudodavo kaulų vamzdelius�� arba įkvėpdavo miltelių pro juos, arba vienas kitam įpūsdavo į �nerves.

��K� jums sakiau apie kokamed�io lapų uostym�?�� tarė Nikas.�� �itie vyrukai gaudo kaif� tūkstan�ius metų.

��Iki �iandien nieko ypatinga �ioje vietovėje neradome,�� nekreipdamas dėmesio į Niko �od�ius kalbėjo Edelmanas.�� A� ap�iūrėjau griovyje rast� daikt� prie� pasikviesdamas parodyti jums.

Polas įjungė kameros pro�ektorių, o Nikas tuo metu sureguliavo savo ne�iojamojo garso ra�ytuvo lygį ir i�kėlė Edelmanui vir� galvos prie gervės pritvirtint� mikrofon�. Kotenė bandė apeiti stal�, kad geriau matytų, bet Edelmanas buvo u�deng�s radinį tamsiai geltona zom�a.

��Kitos į�valgos ir įrodymai bylojo, kad �i vietovė skiriasi nuo kitų,�� gurk�nodamas neskiest� Glenfiddich viskį ai�kino Edelmanas. Jis turėjo vienintelį stikl� stovykloje, nes parei�kė, kad būdamas konservatyviai auklėtas britas negali gerti gero viskio i� plastiko puodelio�� nepridera.

��Kokie įrodymai?�� paklausė Kotenė.

��Akivaizd�iausias, pirmas stulbinantis mūsų pastebėtas faktas buvo tas, kad po pirmųjų �ia gyvenusių inkų buvo didelis laiko tarpas, kai �ia niekas negyveno. Matyt, pirmieji �ia gyven� inkai staiga i�sikraustė. Dingo. Nuo tų laikų �emėje nėra jokių radinių iki naujausio apsigyvenimo �ia.

��Kodėl jie taip i�sidangino?�� paklausė Kotenė.

��Geras klausimas.

��Gal juos i�naikino kita gentis,�� spėjo Polas.

Edelmanas gū�telėjo pe�iais.

��Gal, bet nėra jokių kapų, jokių antkapių ar �monių palaikų�� tik neseniai �ia gyvenusiųjų.

��Ar tai ne keistoka, turint galvoje, koks miestas didelis?�� paklausė Kotenė.

��Kad nėra kapų�� keistoka. Kad gyventojai dingo�� keista, bet nėra negirdėta. Per istorij� tai nutiko nema�ai kartų. Didelė kultūra ar civilizacija i�nyksta tiesiog �aibi�kai. Galbūt mums niekados nepavyks tiksliai i�siai�kinti, kas privertė tuos �mones palikti miest�. Geras ir, ko gero, jums �inomas pavyzdys yra jūsų Amerikos pietvakarių indėnai anasaziai.

��Uolų gyventojai?�� pasitikslino Polas.

��Taip. Kaip daug senovės civilizacijų jie buvo i�radinga, greitai sugebanti prisitaikyti tauta, staiga dingusi be jokio pėdsako. Gal taip įvyko dėl nederliaus, sausros, ligos ar konflikto.

Edelmanas linktelėjo Polui.

��Tiesa yra ta, kad niekas gerai ne�ino, kodėl kai kurios i� �ių civilizacijų dingsta. Nesama jokių po�ymių, kad gyventojų būtų ėm� ma�ėti laipsni�kai, o taip būtų atsitik� nederliaus ar sausros atveju. Vien� dien� jie �ia, kit��� nė kvapo.

��Rodos, turint �iuolaikinį moksl� ir technik� tokios paslaptys turėjo būti i�ai�kintos,�� tarė Kotenė.

��Taip atrodo, sutiko Edelmanas.�� Kartais nedideli pavieniai būreliai gyventojų lieka, bet da�niausiai visi dingsta be pėdsako. Susim�stykit, pavyzd�iui, apie Atlantid�. Platonas ra�ė, kad tokios esama, bet jeigu ji buvo, kas jai nutiko?

Edelmanas pasukiojo galv�, pamasa�avo kakl�, bet zom�os vis nenuėmė nuo radinio.

��I� kai kurių kitų dirbinių, mūsų rastų �ia, galima spėti, kad �monių �ioje vietovėje gyventa gal net tūkstan�iais metų anks�iau u� inkus ir �avinus,�� kalbėjo archeologas.�� Kai kurie radiniai byloja apie visai kitoki�, kol kas ne�inom� kultūr�. O dabar dar �is radinys. �is neįtikėtinas gaminys sukelia dar didesn� mai�atį sprend�iant apie �ios vietovės gyventojus. Kai Ri�ardas ir Maraja grį�, reikės visk� perm�styti.

��Ar kalbėjotės su jais?�� paklausė Kotenė ir gurk�telėjo alaus Cristal. �is perujieti�kas alus ne itin mal�ino tro�kulį. Ji mieliau būtų i�gėrusi savo mėgstamos degtinės Absolut, tad pasigailėjo nepasi�iupusi poros miniatiūrinių buteliukų skrisdama i� Fort Loderdeilo į Lim�. Nors jai labiausiai patikdavo gerti j� tiesiai i� �aldymo kameros, mielai būtų gurk�nojusi ir vakare at�aldyt� vien vėsaus kalnų oro.

���inoma,�� atsakė Edelmanas.�� Skambinau jiems palydoviniu telefonu. Vos tik jie parengs pra�ym� dėl dotacijos, pirmu lėktuvu grį� į Lim�. Ri�ardas pyktelėjo, kad nebuvo �ia, kai aptikom radinį. Jis dirba vietoj atostogų. Darbas teikia jam malonum�.

Ri�ardas Hapsburgas�� Jeilio universiteto antropologas, o jo �mona Maraja�� prekiautoja meno kūriniais ir profesionali pra�ymų dėl dotacijų ra�ytoja. Jeilio archyvuose nagrinėdamas garsiojo tyrėjo Hiramo Binghamo 1911 metų ekspedicijos u�ra�us Ri�ardas aptiko paminėt� antr� vietov�. Binghamas nusprendė, kad ji nesvarbi, ir apie j� paskelbė per ma�ai informacijos, kad ja galėtų pasinaudoti kiti. Pasitelk�s į pagalb� naujausius terminio vaizdo technikos laimėjimus Hapsburgas ir jo Jeilio specialistų grupė nustatė labiausiai tikėtinas paslaptingos vietovės koordinates. I�tisas savaites kapoj� tanki� augalijos sien�, Hapsburgas, Edelmanas ir jų kasėjų komanda pagaliau i�vydo pamir�t� miest�.

���tai kodėl man kyla tiek daug klausimų apie �i� vietov�,�� tarė Edelmanas. Vienu rankos mostu jis nutraukė zom�� ir vėl susmuko ant kėdės.�� Pasigro�ėkite.

Kotenė įsmeigė akis į daikt� ant stalo, ir jai atvipo �iauna i� pagarbios baimės.

Dirbinys buvo kri�tolinis�� toks permatomas ir �vilgantis, kad galėjai palaikyti skystu. Jis buvo sta�iakampis, ma�daug penkiolikos ir dvide�imt penkių centimetro kra�tinių, apie pustre�io centimetro storio.

��Gra�u,�� su�nab�dėjo Kotenė.�� Neapsakomai gra�u.

Kri�tolas atspindėjo kameros pro�ektoriaus �vies� pluo�tais, pana�iais į visų vaivoryk�tės spalvų voratinklių gijas.

��Pereik �ia, Polai,�� tarė Kotenė neatitraukdama akių nuo dirbinio. Jo pavir�ius buvo i�margintas įmantriais �enklais. Vir�uje ka�kas i�graviruota�� glifai4 ar simboliai�� o apatinėje pusėje buvo ta�kų ir brūk�nių virtinės.

��Ar galiu paliesti?�� paklausė ji.

Edelmanas linktelėjo ir kalbėjo toliau:

��Antropologiniai duomenys rodo, kad kvarco kristalai praeityje atliko ir vis dar atlieka svarbų vaidmenį Peru �amanų apeigose. Bet �is daiktas... nieko pana�aus a� nė negalėjau įsivaizduoti. Gal jis paai�kina, kodėl jie taip �avisi kristalais. Ar jūs gerai i�manote apie kristalus, panele Stoun?

��Ne itin. �inau tik pagrindinius dalykus i� mokyklos kurso.

Ji perbraukė pir�tais nugludint� pavir�ių.

��Meistri�kai pagaminta.

Kotenė i�sitraukė i� ki�enės skaitmenin� kamer� ir kelet� kartų nufotografavo lentel� i� arti.

��Taip,�� pritarė Edelmanas ir pasitraukė į �alį, kad Polas galėtų filmuoti geresniu kampu.�� Lentelė sveria kiek daugiau negu keturis kilogramus. Manau, ji i�pjauta i� vientiso kvarco kristalo. Pa�iūrėjau pro didinam�jį stikl� ir nusprend�iau, kad ji i�pjauta kryptimi, prie�inga natūraliai kristalo a�iai. Visi dirbantys su kristalais, ypa� skulptoriai, kuriantys i� kristalų, puikiai �ino apie �i� a�į�� ji lemia molekulin� kristalo simetrij�. Jei pjausi prie�inga kryptimi, kristalas subyrės. Net �iuolaiki�kiausios technologijos kristalams pjauti�� itin modernūs lazeriai ir pana�ūs dalykai�� ne visada sugeba atlikti �i� u�duotį.

��Bet ar �i lentelė nebuvo pagaminta prie� �imtus metų?�� paklausė Kotenė.

��Matydamas tuos �enklus spėju, kad veikiau prie� tūkstan�ius,�� atsakė Edelmanas.

Neatitraukdamas akių nuo lentelės jis patap�nojo pir�tais į smakr�.

��Neseniai kalbėjau su Ri�ardu Hapsburgu telefonu ir klausiau, koks įrankis ar apdirbimo būdas galėjo būti panaudotas lentelei pagaminti. Jis perskambino man ma�daug prie� pusvalandį. Sakė pasitar�s su kolegomis. Pradinė teorija: kristalas ir glifai turėjo būti i�pjauti deimantais, o smulkesnės detalės i�rai�ytos smėlio ir vandens mi�iniu. Ai�ku, darydami i�vad� jie rėmėsi mano pasakojimu, nes i� �ia siųsti vaizdų neturiu galimybės.

Archeologas nutilo ir gurk�telėjo �koti�ko viskio.

��Jeigu jis teisus, teks spr�sti dar vien� keblų galvosūkį: patyrusiam meistrui būtų neu�tek� viso gyvenimo�� būtų reikėj� �imto metų ar daugiau�� pabaigti tokį darb�.

Jis suglum�s mostelėjo į lentelės pus�.

��Nuostabu, bet a� nematau nė menkiausio įbrė�imo, i� kurio galė�iau spr�sti, koks įnagis naudotas.

��Vadinasi, jūs sakote, kad �ios kri�tolo lentelės tiesiog būti negali,�� tarė Kotenė.

��Taigi. Hapsburgas buria patikimus bendradarbius vykti �ionai,�� atsakė Edelmanas.�� Reikia, kad į �į dirbinį pasi�iūrėtų visas būrys ekspertų.

��Ar jis jau kalbėjo su �iniasklaidos atstovais?

��Ne. Turėsime geriau patikrinti, tik tada galėsime paskelbti apie radinį.

Archeologas metė į j� suprating� �vilgsnį.

��Nesijaudinkite, panele Stoun. Jūs gausite teis� į i�skirtinį reporta��.

Kotenei dingtelėjo: gal �is reporta�as i�gelbės jos karjer�. Jai reikėjo kuo daugiau tokių palankių progų.

��Padaryk kelet� kadrų ir fotoaparatu,�� papra�ė ji Polo.

Jis padėjo vaizdo kamer� į �alį ir ėmė fotografuoti skaitmenine Kodak kamera. Kai padarė u�tektinai kadrų, linktelėjo Kotenei. �i davė jam ir Nikui po butelį Cristal.

��Dabar jau ėmėme stumtis į priekį,�� jiems susidau�us buteliais tarė Nikas.

Kotenė atsigr�ė į Edelman�, bet pamatė, kad �is giliai susim�st�s. Jis sėdėjo atsitrauk�s kėd� toliau nuo stalo ir purtydamas galv� spoksojo į lentel�.

��Kas?�� priėjusi prie jo paklausė Kotenė.�� Dar kas nors?

Jis nurijo dar gurk�nį �koti�ko viskio, paskui antr� ir i�tu�tino stikl�.

��Jei a� suprantu �ituos glifus...

��Norite pasakyti, �inote, kas jais para�yta?

��Daugma�,�� atsakė jis pir�tu apvesdamas lentelės vir�utinės dalies ribas.�� Savo interpretacij� grind�iu tuo, kad �ie glifai ka�kiek pana�ūs į senovinius zapotekų ir majų u�ra�us. Visuose ankstyvuose Mezoamerikos ra�tijos paminkluose naudojami sudėtingi kvadratiniai paveikslėliai.

��Mezoamerikos? Mes esame Pietų Amerikoje,�� paprie�taravo Kotenė.

��Taip, bet pasak naujausios teorijos, visos tos senovės tautos keliavo kur kas daugiau, negu anks�iau buvo manoma. Ar �i lentelė pagaminta �ia, ar buvo atgabenta i� kur kitur? Į �į klausim� kol kas negaliu atsakyti.

��Vadinasi, jūs nemanot, kad j� pagamino inkai ar �avinai?�� paklausė Kotenė.

��Tokios ra�to kalbos jie neturėjo,�� atsakė archeologas.

��Bet j� turėjo ka�kokia tauta, senesnė u� �avinus? I� jūsų �od�ių supratau, kad �ie ra�to kalbos neturėjo,�� neatly�o Kotenė.

��Tikrų tikriausia mįslė, ar ne?�� atsakė Edelmanas.

Polas prisiki�o alaus butelį prie lūpų, nurijo gurk�nį ir paklausė:

��Jūs teigiate, kad �monės, pastat� Ma�u Pik�ų ir �į rūmų bei observatorijų kompleks�, neturėjo ra�to kalbos?

Edelmanas atlaid�iai nusi�ypsojo.

��Būtume naivūs, jei manytume, kad ra�yti�� tai i�dėstyti �od�ius ra�ikliu ir ra�alu, kaip mes tai darom. Egiptie�iai naudojo akmenį ir papirus�, �umerai ir babilonie�iai ra�ydavo molyje. O inkai naudojo visai kit� būd� ir med�iag�, ir tai visai logi�ka, nes jie garsėja savo audiniais. Jie naudojo kip��� mazgelius ant virvu�ių ir siūlų. Anks�iau buvo manoma, kad kipai tėra apskaitos būdas, bet neseniai atlikti tyrimai rodo, kad tai galėjo būti trimatė ra�to kalba, i�reik�ta septyn�enkliu dvejetainiu kodu. �i kalba labai sudėtinga. Neu�mir�kite: mūsų kompiuterių veikimo pagrindas�� taip pat dvejetainiai kodai.

��Inkai naudojo t� pa�i� technologij� kaip ir �iuolaikiniai kompiuteriai?�� nustebo Polas.

Edelmanas linktelėjo.

��Pavyzd�iui, kai ra�ome elektronines �inutes, kompiuteryje jos egzistuoja kaip a�tuonių skaitmenų deriniai�� dvejetainis kodas, sudarytas tik i� vienetų ir nulių. U�koduota �inutė siun�iama į kit� kompiuterį. �is �i�ver�ia� ar vėl i�koduoja j� į siuntėjo spausdint� tekst�. Toki� sistem� inkai i�rado ma�iausiai penki �imtai metų anks�iau, negu Bilas Geitsas paleido į apyvart� Microsoft programin� įrang�.

��Gal mes nesam tokie protingi kaip tariamės,�� balsu svarstė Nikas.

��Tikrai nesam,�� pritarė Edelmanas.�� Veikiau pasipūt�. Ispanai apra�o, kaip su�iupo ink�, bandantį paslėpti kip�. Indėnas paai�kino, kad jame sura�yti visi geri ir blogi dalykai apie jo gimtin�. U�uot i�saugoj� kip�, i�tyr� ir i� jo pasimok�, per savo pamaldum� ir tariam� i�mintingum� konkistadorai jį sudegino kaip stabmeld�ių garbinam� relikvij� ir nubaudė varg�� �iabuvį u� tai, kad jį turėjo. Tai, kas buvo padaryta toms Naujojo pasaulio kultūroms Dievo vardu, yra �vėri�kumas, kurį mes link� u�mir�ti. Jos buvo nu�luotos nuo �emės pavir�iaus.

Edelmanas vėl palinko ir ėmė ap�iūrinėti �enklus ant lentelės. Tuo pat metu jis ka�k� ra�ė bloknote ir be perstojo purtė galv�, tarsi negalėtų patikėti tuo, k� ra�o.

��Kas �ia darosi?�� kum�telėj�s alkūne Kotenei paklausė Polas.

Kotenė patraukė pe�iais.

��Kas, jūsų manymu, �ia para�yta?�� paklausė ji.

Edelmanas i� karto neatsakė�� ra�ė toliau. Polas klausiamai pa�velgė į Koten�; jie abu kantriai laukė.

Galop Edelmanas pakėlė akis.

��Jei ka�kas prie� tūkstan�ius metų ėmėsi tokios neįtikėtinai sunkios u�duoties sukurti �į įstabų daikt�, jis tikriausiai norėjo pasakyti k� nors labai i�mintinga�� sutinkate?

Kotenė pakėlė galv�: ji pastebėjo, kad kalnų rūkas aplink tir�tėja.

��Taip,�� tarstelėjo ji.

��Kaip sakiau, turiu tik apytikslį vertim�, pagrįst� pana�iais glifais, kuriuos tyriau,�� kalbėjo toliau Edelmanas.�� Vis dėlto nuostabiausias dalykas, padedantis man suprasti tuos �enklus, yra tas, kad �inau, kas norėta pasakyti. T� �ini� jau esu girdėj�s, jūs taip pat. Pats kri�tolas savaime yra neįtikėtina mįslė. Bet �itaip stulbina ne vien �inia, i�rai�yta lentelėje, o faktas, kad j� ra�iusysis i� anksto �inojo apie �į konkretų įvykį.

��Apie kokį įvykį?�� paklausė Polas.

��Apie Didįjį tvan� ir Nojaus laiv�.

VENATORI

��Pone Vajatai, noriu padėkoti, kad atėjote, nors pakvie�iau prie� tiek ma�ai laiko,�� tarė arkivyskupas Felipė Montiagras, Vatikano apa�tali�kasis nuncijus Jungtinėse Amerikos Valstijose.

��Mane suintrigavo jūsų skambutis, Jūsų Ekscelencija,�� atsakė Tomas Vajatas. Jis paspaudė rank� arkivyskupui, auk�tam vyrui juodu kostiumu. I� baltos sta�ios apykaklės buvo matyti, kad jis dvasininkas, bet niekas jo i�orėje nerodė jo diplomatinio rango ar padėties Romos kurijoje.

Vajatas ilgai spėliojo, kodėl tokio auk�to rango diplomatas pakvietė jį atvykti į Vatikano ambasad� dėl siūlomo darbo, kaip jis pamanė,�� �veicarų gvardijoje. Nuo Virgin Atlantic lėktuvo sudu�imo prie� metus jis �imtus kartų svarstė, ar neturėtų mesti darbo. I�tisas savaites po to, kai lėktuvas buvo numu�tas, jis naktimis nemiegodavo: svarstydavo, k� dar galėjo padaryti, kad įtikintų lakūn� apsigalvoti ir nesi�udyti. Jis ir anks�iau buvo patyr�s kelet� nesėkmių, bet da�niausiai susijusių su vienu įtariamuoju ar teroristu. Jos nė i� tolo neprilygo �ū�iai 280 nekaltų �monių, skridusių 45-uoju reisu.

Montiagras mostu paragino Vajat� sėstis, o pats perėjo į kit� ra�omojo stalo pus�.

��Neda�nai mums kyla tokių ypatingų poreikių ir galime rasti jūsų lygio ir patirties �mogų.

�ie du vyrai sėdėjo �iuolaiki�kame, bet kukliai apstatytame kabinete, įsikūrusiame Vatikano valstybės ambasados Va�ingtone, Masa�iusetso prospekte, antrame auk�te. Erdvus kabinetas med�io plok�tėmis apkaltomis sienomis buvo belangis. Ant sienos Montiagrui u� nugaros kabojo didelis popie�iaus portretas.

��O kokie tie ypatingi jūsų poreikiai?�� paklausė Vajatas.�� Maniau, kad �veicarų gvardie�iu gali tapti tik Romos katalikas, turintis �veicarijos pilietyb�.

��Jūs teisus, pone Vajatai. Ir jeigu samdy�iausi jus į gvardij�, jūs tikrai neatitiktumėte reikalavimų. Bet Vatikano saugum� u�tikrina ne vien �i institucija.

Vajatas smalsiai dirstelėjo į Montiagr� spėliodamas, kur �is suka. Nusikaltėlių psichologijos ir tarptautinės teisės mokslinius laipsnius turintis Vajatas pastaruosius septynerius metus dirbo Valstybės saugumo agentūros vyresniuoju ekspertu, �mogaus elgesio analitiku Fort Mide, Merilando valstijoje. Montiagras paskambino, kai po darbo dienos Vajatas buvo bei�ein�s namo. Gal �ia buvo proga susitvarkyti gyvenim�, atsikratyti tos lėktuvo katastrofos �e�ėlio. Vajatui dingtelėjo, kad darbas Vatikano saugumo sistemoje gali būti kaip tik ta permaina, kurios jam dabar reikia.

��Jei siūlote man darb� ne �veicarų gvardijoje, tai kokį?�� paklausė Vajatas.

��Ar �inote apie Venatori?�� klausimu į klausim� atsakė Montiagras.

��Be abejo, Jūsų Ekscelencija. VSA�� Valstybės saugumo agentūra�� reguliariai kei�iasi informacija ne tik su FTB ir C�V, bet ir su �iuo Vatikano �valgybos padaliniu.

��Puiku,�� atsakė Montiagras.�� Venatori yra popie�iaus sosto agentūra, renkanti informacij�. Jai patikėta informuoti popie�ių apie tarptautinius reikalus. Agentūra apdoroja jūsų agentūros kasdien siun�iamus duomenis. Jūs �inote, kad mes kasdien rengiame ataskaitas, perduodamas VSA ir kitoms Vakarų agentūroms.

Vajatas linktelėjo. Jam toptelėjo, kad apie Venatori �inoma ma�ai�� be to, kad tai viena i� seniausių �nipų organizacijų pasaulyje.

��Mes manome, kad �ioje organizacijoje mums trūksta vienos srities analitiko. Skirtingai negu �veicarų gvardietis, Venatori agentas neprivalo būti katalikas. Yra �alių, kur mūsų agentai net nėra krik��ionys. Suprantate, pone Vajatai, popie�iaus sostas vadovaujasi �monių ir Dievo įstatymais. Kartais mes pernelyg pasineriame į savo reikalus ir pamir�tame, kad esama dalykų, kuriuos galima ir būtina ai�kinti logika bei faktais. Mes tikimės, kad toks �mogus kaip jūs padėtų mums neatitrūkti nuo tikrovės analizuojant duomenis ir informacij�.

Tikrai keistas pasiūlymas, pamanė Vajatas. Kodėl jie susirado jį, o ne k� kit�?

��Labai gerbiu jus dėl jūsų rango ir popie�iaus sost� dėl jo padėties tarptautinėje bendrijoje, bet nelabai suprantu, kokioms u�duotims jums gali reikėti tokio �mogaus kaip a�.

Montiagras sunėrė pir�tus ir pasidėjo rankas ant stalo.

��Kelet� pastarųjų metų mes stebime, kaip jūs deratės dėl įkaitų paleidimo ir su �udytis pasirengusiais fanatikais. Stebėjome, kaip geroje de�imtyje incidentų �ioje �alyje ir svetur derėjotės su teroristais. Vatikanui svarbu gelbėti �monių gyvyb�.

��Esu dėkingas jums u� pasitikėjim�, bet man ne visuomet pavyksta. Esu patyr�s ir nema�ai nesėkmių.

��Mes tai suprantame,�� atsakė Montiagras.�� Ir �inome, kad jūs labai skausmingai reagavote, kai buvo numu�tas Virgin Atlantic lėktuvas.

Vajatui u�gniau�ė kvap�. Jis vylėsi, kad Montiagras �ios temos nebet�s.

��Mums daro įspūdį tai, kad JAV vyriausybė tiek pasitiki Tomu Vajatu, kad kvie�iasi jį kriti�kiausiose situacijose.

Tam, kad savo darb� mestų dėl kito, Vajatas turėjo geriau suprasti, koks tas naujasis darbas.

��Vis dar nesuprantu, kokiais prana�umais galė�iau jums padėti. Jūs nekariaujate. Jūs neturite reguliariosios kariuomenės, jums nekyla jokių fizinių grėsmių�� nekalbėsiu apie religinius fanatikus, su kuriais visi susiduriame kasdien.

��Gal taip, o gal ir ne,�� atsakė arkivyskupas ir padėjo delnus ant stalvir�io.�� Deja, jūs klystate visais savo paminėtais klausimais, susijusiais su karu, armijomis ir fizinėmis grėsmėmis popie�iaus sostui. Pavyzd�iui, kalbant apie kar�, mes...

Su�ir�kė Vajato mobilusis telefonas. Analitikas i�sitraukė jį i� dėklo, pritvirtinto prie dir�o, ir pamat�s skambinan�iojo pavard� i�kėlė rank� pra�ydamas arkivyskupo patylėti.

��Labai atsipra�au, Jūsų Ekscelencija, bet turiu atsiliepti�� skambina i� agentūros.

� Suprantu,�� atsakė Montiagras.

Vajatas atsistojo, paėjėjo toliau nuo stalo ir tik tada nuspaudė pokalbio prad�ios mygtuk�. Kurį laik� įdėmiai klausėsi, paskui vėl atsigr�ė į arkivyskup�.

��Jūsų Ekscelencija, ar turite �ia televizorių? Prane�a naujien�, kuri�, manau, mudu abu turėtume pamatyti.

���inoma,�� atsakė Montiagras, atsistojo ir atidarė didel� spintel�. Ten stovėjo televizorius did�iuliu ekranu. Nuncijus nuspaudė pultelio mygtuk�, ir ekrane pasirodė garso lydimas vaizdas i� Palydovinių �inių tinklo studijos.

Pirmi kadrai buvo masyvaus ugnies kamuolio, lekian�io nakties dangumi. Nors nebuvo matyti jokių orientyrų, Vajatas spėjo, kad skrisdamas u�siliepsnojo ir sudegė ka�koks didelis daiktas.

���is vaizdas nufilmuotas netoli rytinės Afrikos pakrantės,�� prane�ė diktorius.�� Jūs matote, kaip tarptautinė kosminė stotis tampa nevaldoma ir sudega atmosferoje. Įspūdingas reginys nakties danguje buvo matomas tūkstan�ių kilometrų spinduliu. Apie �i� siaubing� tragedij� su�inojome, kai Rusijos kosminė agentūra prane�ė, kad trijų �monių įgula�� JAV karinio jūrų laivyno kapitonas, Rusijos karinių oro pajėgų pulkininkas ir rusų kosmonautas�� i�vedė stotį i� orbitos ir visi nusi�udė. Netrukus stotis krito į Indijos vandenyn�.

Arkivyskupas Montiagras atrodė susting�s. Jis negalėjo atplė�ti akių nuo vaizdų ekrane.

��Neįtikėtina,�� tarė per t� laik� prie jo priėj�s Vajatas.

��Ties� sakant, nieko �ia neįtikėtino,�� atsigr��s į analitik� tarė arkivyskupas ir u�dėjo deln� Vajatui ant rankos.�� Dėl to, pone Vajatai, jus �ia ir i�sikvietėme.

MŪ�IO LAUKAS

Montiagras pritildė televizoriaus gars�.

��Nesuprantu, Jūsų Ekscelencija,�� tarė Vajatas.

��Netrukus suprasite. Tomai, mes kariaujame. Kas akimirk�, kas sekund�, kiekvienu įkvėptu oro gurk�niu, mes kaunamės dėl savo gyvybės�� dėl savo sielos. Tas karas toks pat tikras, siaubingas, skausmingas ir kruvinas, kaip ir vykstantys de�imtyje kitų �ios planetos vietų. Karas, į kurį mes įsivėl�, prasidėjo seniai. Ir jis nesibaigs, kol laimės viena pusė�� tikintieji �mogaus gerumu ar matantieji vien tams� �monių �irdyse.

Nuncijus pa�velgė į tiesioginės transliacijos vaizd� televizoriaus ekrane.

��Niekada nepamanytumėte, bet mes esame mū�io lauko viduryje. Ba�ny�ia atsidūrė pa�iame karo dėl �monių sielų centre.

Jis pa�iūrėjo į analitik�.

��Mums reikia tokio �mogaus kaip jūs, kad padėtų kautis �iose grumtynėse. Jūs i�manote �monių elgsen�. Viena i� priemonių, padedanti mūsų prie�ui laimėti mū�į�� tai priversti �mogų padaryti did�iausi� nuodėm� prie� Diev��� savi�udybės nuodėm�. Armijai, su kuria kariaujame, vadovauja �ėtonas. Nefilimai iki smulkmenų suplanavo dien�, kai suduos atsakom�jį smūgį Dievui ir atims i� Jo tai, k� Jis labiausiai brangino, Jo vertingiausi� kūrinį�� �mogų.

��Nefilimai?

��Palikuonys puolusių angelų, mai�tingųjų angelų, i�vytų i� rojaus po Dangaus mū�io.

��Jūs manote, kad visos savi�udybės įvyksta todėl, kad �mones apsėda ka�kokios demoni�kos jėgos?�� paklausė Vajatas. Jam visai patiko mintis, kad �ia ir glūdi esmė, nors jis ne itin tikėjo velnius ir demonus. Bet jeigu i� tikrųjų yra taip, jį ma�iau slėgtų atsakomybės dėl numu�to keleivinio lėktuvo na�ta. Juk įkalbėti nesi�udyti �mogų ir įtikinti demon��� toli gra�u ne tapatūs dalykai.

��Ne visos,�� atsakė Montiagras.�� Bet mes manom, kad karas ar�ėja.

��Kodėl jūs taip manot?

Arkivyskupas Montiagras parodė į televizorių.

��Todėl, pone Vajatai, kad gausėja tai rodan�ių �enklų.

PRANA�YSTĖ

��Nojaus laivas? Peru? Turbūt juokaujate,�� tarė Kotenė. I�girdusi Edelmano �od�ius ji taip skėstelėjo rankomis, kad alus i�silaistė i� butelio.

��Ka�kas �ia nesueina,�� tarė Polas, ir Nikas jam pritardamas linktelėjo galv�.

Edelmanas vėl atlaid�iai nusi�ypsojo, �vilgtelėjo į Pol� ir tik tada atsisuko į Koten�.

��Ne, panele Stoun, a� nejuokauju. Bet gal i�ties nety�ia jus suklaidinau. Leiskite paai�kinti. Pasakojimas apie Didįjį tvan� paplit�s daugelyje kultūrų ir paprastai perduodamas i� kartos į kart� �od�iu, bet vėliau atsiranda ir ra�ytiniuose �altiniuose. Net inkai turėjo mit� apie tvan�. Pasak inkų legendos, pirmosios Andų tautos buvo i�likusieji po Did�iojo tvano ir apsigyvenusieji �iame kra�te �monės. Visame pasaulyje yra �imtai mitų apie tvan��� Skandinavijoje, Azijoje, Afrikoje, Australijoje, Artimuosiuose Rytuose, Ramiojo vandenyno salose. Nerasi nė vieno planetos kampelio, kuriame nebūtų pasakojimo apie tvan�. Teologai visuomet mielai pabrė�ia �į fakt�, nes tos kultūrinės legendos ir senieji tekstai patvirtina įvykį, u�fiksuot� �ventajame Ra�te.

Edelmanas nutilo ir įsmeigė akis į radinį.

��Bet įra�ai �iame kristale nepasakoja apie Did�iojo tvano įvykius.

��Argi jūs k� tik nesakėte prie�ingai?�� paklausė Polas.

��Ne visai,�� atsakė Edelmanas.�� Reikalas tas, kad įra�ai lentelėje numato did�iulį potvynį. Jie skelbia, kad tvanas įvyks, ir pateikia konkre�ių nurodymų, kaip jam rengtis.

��Atseit, pasistatykit did�iulį laiv� ir poromis suvarykite į jį gyvūnus?�� paklausė Kotenė.

��Taip, �ia duodama konkre�ių nurodymų, kaip pasistatyti didelį laiv�,�� braukdamas pir�tu po kai kuriais glifais kalbėjo Edelmanas.�� Tokį kaip Nojaus.

��Klausykit, a� augau JAV pietuose, juos dar vadina Biblijos zona,�� tarė Polas.�� Taigi mes link� palaikyti fundamentalistus. Prisimenu, mane mokė, kad Didysis tvanas buvo sukeltas, nes Dievas norėjo i�valyti �em� nuo nusidėjėlių ir palikti joje vien Nojų su �eima.

Kotenė pastatė savo butelį alaus.

��Tuomet i�eitų, kad Nojų buvo daugiau negu vienas.

Polas gurk�telėjo alaus ir su�epsėjo.

��Sakėte, �i tauta klajojo po vis� pasaulį. I� kur jūs �inot: gal ka�kas davė lentel� Nojui? O gal jis j� padarė ar kas kitas jo u�sakymu. Kaip vadov� ar ka�k� pana�aus. O paskui kas nors atgabeno lentel� �ia.

��Glifai,�� priminė Edelmanas.�� Nojus nebūtų mokėj�s nei juos para�yti, nei perskaityti.

Polas �iek tiek susigėdusiu veidu patraukė pe�iais.

��Jei paai�kėtų, kad įra�as yra Did�iojo tvano �ia, Peru, prana�ystė,�� tarė Kotenė,�� tuomet spėjimas apie kelis Nojus paneigtų Biblijos pasakojim� apie Nojų.

��Fundamentalistai nenud�iugs, jei �is atradimas sudirbs Prad�ios knyg�,�� tarė Polas ir atsigr�ė į Koten�.�� �ia visi�ka prie�ingybė tavo istorijai apie fosilij�, patvirtinan�i�, kad �em� sukūrė Dievas.

Jis meiliai nusi�ypsojo ir pridūrė:

��Tu įsitikinusi, kad nori eiti �iuo keliu?

���iuo metu man nieko kito nelieka.

Kotenė pa�iūrėjo į Edelman�.

��Polas i�sakė vert� dėmesio mintį dėl tų kelių Nojų, tiesa?

��Taip,�� pritarė archeologas.�� Bet tai dar ne viskas. Svarbu ne vien tai, kas �ia para�yta. Mes turime tūkstan�ių metų senumo daikt� su įra�u kalba, susidedan�ia i� įvairių simbolių, bet nė vienas jų nėra būdingas jokiai kultūrai. Geriausiu atveju senovės meistrui būtų reikėj� dirbti vis� gyvenim�, kol būtų baig�s įra��, bet ir tai tik jeigu būtų turėj�s labai tikslius deimantų pjaustymo ir pana�ius įrankius. O įra�e prana�aujamas įvykis, kaip tradici�kai manoma, nutik�s daugiau kaip prie� penkis tūkstan�ius metų.

Edelmanas mostelėjo į kri�tolo lentelės pus�.

��Vadinasi, svarbiausias klausimas�� ne kas joje para�yta, bet kas padarė įra��?

Kotenė pajuto, kad jos �irdis ima plakti su pertrūkiais.

��Galbūt mes matome Dievo brai��.

RŪKAS

Buvo tamsu nors į akį durk ir �alta, kai palapinėje-valgykloje Edelmanas, Kotenė, Polas ir Nikas sėdėjo prie didelio sulankstomojo stalo ir valgė ypating� atsisveikinimo vakarien�.

��Reikėjo nusisamdyti virėj� amerikietį, o ne �iabuvį,�� tarė Polas.�� Ka�in ar kada įprasiu valgyti jūrų kiaulytes.

��Negalvok, kad �ia jūrų kiaulytė,�� mokė Kotenė.�� Vadink j� perujieti�kai�� kuy�� gal padės. Po teisybei, man visai skanu.

��Viskas priklauso nuo to, prie ko esi įprat�s,�� įsiterpė Edelmanas ir pasmeigė �akute bulvy�ių.�� �inot: moterims da�niau negu vyrams vienas ar kitas dalykas kelia pasidygėjim�. Gamta sukelia mums pasi�lyk�tėjim� ir �itaip apsaugo nuo ligų. I�eina, kad moterys turi būti jautresnės�� jos juk gimdo vaikus ir pri�iūri kitus. Mokslininkai, atlik� tyrim� Jungtinėje Karalystėje, nustatė įdomų fakt�: su am�iumi ma�ėjant gebėjimui prat�sti gimin�, silpsta ir dygėjimosi pojūtis.

Polas pabaksnojo �akute į i�pleikt� kuy, nesiry�damas pirm� kart� atsik�sti.

��Jei dabar būtume Korėjoje, galėtume u�sisakyti puikios sriubos, vadinamos bosintang,�� postringavo Edelmanas.

��Nedrįstu nė klausti, i� ko,�� tarė Polas.

��I� Brisiaus,�� atsakė Kotenė ir amtelėjo.

Polas sudejavo.

��Galiu duoti tau universaliuosius adresus svetainių, skelbian�ių egzoti�kų valgių receptus,�� tarė jam Edelmanas.

��Pasuoju,�� knaibydamas kuy �akute tarstelėjo Polas.

Nikas palinko prie Kotenės ir su�nab�dėjo jai į ausį:

��Tau tas visa�inis �iknius baigia įgristi taip pat kaip ir man?

Atsakydama į klausim� Kotenė vos pastebimai linktelėjo. Jai irgi nusibodo Edelmano nuolat rodoma enciklopedinė i�mintis, bet ji �inojo, kad �eiminink� reikia gerbti.

Ji atsisuko į Pol�.

��Nagi. Nebūk toks i�ti�ėlis,�� paragino.�� Atsik�sk gabaliuk�.

��Taip, brolau, atsik�sk,�� antrino Nikas.�� A� pats mir�tu i� alkio. Po velnių, dabar sudoro�iau į �iaur� traukian�ios lamos pietinį gal�.

Jis susiki�o nemenk� gabal� mėsos į burn�.

��Mmmm�� gardumėlis!

Polas pakėlė �akut�.

��Tuoj sakysit man, kad skonis kaip vi�tienos, ar ne?

��Argi viskas neturi vi�tienos skonio?�� pajuokavo Edelmanas.

��Gal ankstesniame gyvenime a�... kaip �ia pasakius... gimd�iau vaikus ir pri�iūrėjau aplinkinius,�� tarė Polas.�� Rupūs miltai, a� net negaliu nuryti sojų var�kės, o dabar turiu valgyti... kuy.

Jis atsipjovė gabaliuk� ir i� lėto pakėlė prie burnos.

Nikas kiek galėdamas pla�iau i�si�iepė kramtydamas antr� k�snį, nurijo ir u�sigėrė vandeniu i� butelio.

��Įsivaizduok, kad dalyvauji realybės �ou, o pagrindinis prizas�� milijonas �alių.

Polas įsidėjo k�snelį į burn�. Akimirk� dvejodamas palaikė �akut�, paskui dantimis nubraukė nuo jos jūrų kiaulytės mės�. Jo nosis i�raudo, susiraukė, �andikauliai lėtai pajudėjo.

��Saky�iau, visai nieko,�� vis dar kramtydamas tarė jis. Galop nurijo.

Edelmanas pakėlė savo butelį vandens.

��U� gyvenim� ekstremaliomis s�lygomis, jaunuoli.

Kotenė i�girdo spygtelint toje pusėje, kur degė kasėjų lau�as, nors vis labiau tir�tėjan�iame kalnų rūke blausaus jo �vytėjimo jau nebebuvo matyti. Ji �inojo, kad darbininkai kaip ir kiekvien� vakar� linksminasi, tik gerdami �į t� stipresnio u� vandenį�� naminuk�, kurios i�sivirdavo kasdien.

��Norė�iau pasiūlyti tost�,�� tarė Nikas.�� U� atrast� daktaro kri�tolinį dirbinį ir u� Polo k� tik pajust� potraukį leistis į kulinarines avantiūras.

Jis auk�tai i�kėlė vandens butelį ir ėmė pasakoti:

��Kai alud� u�darė nak�iai, ant grindų liko balutė i�lieto Guinness alaus. Tada i� savo urvelio i�lindo ma�ytis rudas peliukas. Jis pastovėjo blausioje mėnesienoje, nulai�ė nuo grindų putot� skystį ir atsitūpė. Paskui kiaur� naktį girdėjai peliuk� riaumojant: �Atveskit man, velniai rautų, t� katin�!�

Polas su Edelmanu nusijuokė, Kotenė papurtė galv�.

��Į sveikat�!�� i�kėlusi savo butelį tarė ji.

��Mums reikia to skys�io, kurį kas vakar� geria mūsų draugai,�� tarė Nikas ir mostelėjo galva į besijuokian�ių ir rėkaujan�ių kasėjų pus�.

��Tai eik ir papra�yk Chosė, kad pasidalytų su tavim,�� pasiūlė Polas.�� Jis man sakė, kad jie k� tik jo vėl i�sivirė.

��Gal taip ir padarysiu,�� stodamasis tarė Nikas. Jis palygino delnais kelnes ir dingo rūke.

Kotenė i�sitraukė skaitmeninį fotoaparat� ir kelis kartus nutraukė Pol�, baigiantį valgyti jūrų kiaulyt�.

��Dabar tikrai turėsi kuo pasigirti,�� tarė ji ki�damasi aparat� atgal į laisvų darbinių kelnių ki�en�.�� O a� turėsiu įrodym�.

Netrukus grį�o Nikas, ne�inas pana�iu į viskio buteliu tamsios odos dėkle. Kai jį i�kėlė norėdamas visiems parodyti, Koten� tiesiog apkerėjo margaspalviai dėklo gra�iniai. Vienoje pusėje buvo u�ra�as Lineas de Nazca ir keli garsieji Naskos pie�iniai: be�d�ionė, voras ir pauk�tis. Kiti paveiksliukai vaizdavo tolumoje dunksantį kaln� snieguota vir�ūne ir spalvingai apsitaisiusi� �iabuv�.

��Net gydytojas nebūtų i�ra��s nieko geresnio,�� i�si�iepdamas iki ausų tarė Nikas. Jis i�dalijo popierinius puodelius, atkim�o butelį ir kiekvienam po truputį įpylė.�� Daktare, Chosė sakė, kad nuo �ito bizalo �enklai ant lentelės bemat pasidarys kri�tolo ai�kumo. Pagavot mintį? Kri�tolo ai�kumo.

Polas pakėlė savo puodelį.

��U� Didįjį tvan�. Oi�� ir u� Nojų, velni�kai sumanų laivų statytoj�.

��Į sveikat�,�� tarė Edelmanas.�� U� visus Nojus.

Kotenė gurk�telėjo kelis la�us ir vos nepaspringo. Nieko pana�aus į �velnų, aksominį jos mėgstamos �vedi�kos degtinės skonį�� veikiau atrodė, kad burnoje skutimosi peiliukai. Pirm� gurk�nelį nurijo vargais negalais, bet paskui pajuto ganėtinai malonų ai�kiai juntam� pipirų prieskonį. Be to, gėrimas buvo stiprus ir nurytas su�ildė iki pat skrand�io.

��Turiu pasakyti, neblogas�� nors i� prad�ių patiri �ok�,�� tarė Edelmanas ir i�tu�tino puodelį.

��Dar daug liko, daktare,�� i�tiesė butelį Nikas.

��K� gi,�� atsakė Edelmanas,�� dar vienas gurk�nis nepakenktų.

��Taip, u� visus Nojus,�� pakeldama puodelį tarė Kotenė ir atsisuko į Edelman�.�� O kas kitoje lentelės dalyje�� po tvano prana�ystės? K� sako tie ta�kai ir brūk�niai?

��A� �iaip taip sugebėjau i��ifruoti tik vir�utin� lentelės dalį,�� atsakė Edelmanas.�� Man pasisekė: perskai�iau sunkiai atpa�įstamus glifus. Ai�ku, padėjo ir tai, kad �inojau pasakojim� apie tvan�. Bet glifai nutrūksta lentelės viduryje, po įspėjimo, kad Dievas i�valys �em� antr� kart�, tik ne tvanu. Toje vietoje kei�iasi visi lentelės ra�menys�� glifų nebelieka. Atrodo, tie ta�kai ir brūk�niai grafi�kai vaizduoja ka�kokį kip�. Bet a� nei�manau apie �ių �enklų vartojim� kalbai perteikti. Galiu tik spėti: kadangi pirmoje pusėje apra�omas Didysis tvanas ir kaip jį i�gyventi, antroje, ko gero, kalbama apie pana�ius dalykus. Gal apie k� nors dramati�ka�� pavyzd�iui, kaip u�kirsti keli� Armagedonui. Paskutinis dalykas, kurį man pavyko suprasti i� glifų�� neva antras nusidėjėlių valymas dar tik įvyksi�s ir jam vadovaus angelo dukra.

JONVABALIAI

Būkite blaivūs, budėkite!

Jūsų prie�as velnias

kaip riaumojantis liūtas

slankioja aplinkui,

tykodamas k� praryti.

��PETRO PIRMAS LAI�KAS, 5, 8.

Kotenė atsisėdo lovoje ir tamsoje nieko nematydama nuleido kojas ant �emės. Ar Edelmano riksmas nebus jai tik pasivaiden�s? Grei�iausiai taip ir buvo, nusprendė.

Ji atsistojo ir netvirtai laikydamasi ant kojų perbraukė veid� delnu�� oda buvo �alta, lipni, plaukai kiaurai permirk�.

Pagrabinėjusi po lova rado �ibintuvėlį. Nuspaudusi jungiklį pamatė, kad palapinėje tvyro tir�tas rūkas: �ibintuvėlio �viesa vargais negalais prasimu�ė iki palapinės angos vos u� poros metrų. J� gaubė debesis�� drėgmės la�eliai. �ibintuvėlio �viesoje jie judėjo i� lėto it planktonas vandenyno gelmėse.

Kotenė atidengė palapinės ang�, i�ėjo į lauk� ir pajuto vės�. Tik ji buvo nepana�i į t�, kuri� �ia jusdavo dėl kalnų auk�tumo.

��Daktare Edelmanai!�� su�uko ji.�� Polai! Nikai!

Jokio atsako.

Tie kvailiai nusita�ė kaip pėdai ir nusprendė j� pag�sdinti. Jai tai neatrodė juokinga. Ai�ku, jie negalėjo �inoti, kaip j� sukrėtė Edelmano i�versti �od�iai. Jei būtų �inoj�, nebūtų krėt� tokių kvailų pok�tų. Ji kaip galėdama slėpė savo reakcij�, atsipra�ė i� vakarėlio�� girdi, per daug i�gėrė ir nekaip jau�iasi. Matyt, jie buvo pernelyg įkau�� ir nesuprato, kad ka�kas dar jai negerai.

Ji pamatė i� tolo besiartinan�i� �viesel�. Tie mulkiai bando prie jos prisėlinti, bet juos i�duoda �ibintuvėliai. Ji nenorėjo, kad jie suprastų, kaip j� i�g�sdino jų i�daiga.

��U�teks, vyru�iai. �inau, k� jūs sumanėt,�� su�uko ji.

�vieselė sustiprėjo, i� �viesiai oran�inės virto ry�kiai ro�ine, paskui skais�iai raudona. Tada pasigirdo nerim� keliantis plazdenimas�� lyg burių audroje.

Staiga i� tir�to kalnų rūko i��oko Chosė�� bent jau ji pamanė, kad �ia jis,�� ta�iau jis buvo apsiaustas liepsnų, todėl negalėjo būti tikra.

��Chosė!�� suspigo ji, kai jis pralėkė pro �alį ir vėl dingo tamsoje. Vadinasi, �ia ne i�daigos.

��Vie�patie, kas �ia darosi?! Polai! Nikai!

Kur jie?!

Tuomet stovykl� perskrodė kiti riksmai. Vienas balsas panė�ėjo į Niko, bet ji nebuvo įsitikinusi.

Kotenė suvokė, kad i� rūko vėl ka�kas artinasi�� i� tamsios debesų sienos i�nir�s ka�koks �vytintis daiktas.

Jonvabaliai.

�ia, auk�tai kalnuose, Kotenė pamatė tūkstan�ius �ibukų. Blyksin�iu kamuoliu jie sklendė prie jos, kol galop ėmė suktis aplink �vytin�iais ratais. Nepaliaudami suktis jie skrido vis ar�iau, kol ji pajuto or� srūvant oda. Atrodė, kad skrisdami jie skleid�ia kar�tį. U�uodusi į jokį kit� nepana�ų sieros tvaik�, ji u�sispaudė delnu nosį ir burn�. Tada ėmė pa�ėlusiai tal�yti tuos �viesos ta�ku�ius. Jie zvimbė visai �alia, tarsi norėdami rasti būd� prasiskverbti pro od�, į j� įlįsti. Nors Kotenė įsakinėjo kojoms judėti, jos neklausė, o rankos staiga bejėgi�kai nusviro, ir �ibintuvėlis krito ant �emės. Jai neu�teko jėgų net u�merkti vokus. Ji buvo paraly�iuota. Kas kaltas dėl jos būklės�� jonvabaliai ar jos baimė? Akimirk� jai dingtelėjo, ar ji i�vis kvėpuoja.

Paskui staiga vabzd�iai pradingo�� tams� perskrodė �viesos ruo�as.

Kotenė sumirksėjo tarsi i�sivaduodama i� transo, ir visi pojū�iai grį�o.

Vėl pasigirdo siaubo riksmai�� ka�kas �aukė ke�uji�kai. Kuris nors kasėjas?

Kotenė pakėlė �ibintuvėlį nuo �emės ir nusliūkino per stovykl� bijodama bėgti�� dar kas pasipins po kojomis ir ji pargrius. Atrodė, kad jos prana�ystė i�sipildė: ji u� ka�ko u�kliuvo ir kniūbs�ia i�sitiesė ant �emės bevilti�kai maskatuodama rankomis, skaud�iai u�sigaudama kelius. Į burn� prilindo �emių. Kotenė tuoj pat pasirėmė kaire alkūne ir pasi�vietė palei kojas pasi�iūrėti, u� ko u�kliuvo. Ant �emės gulėjo Polo lavonas perrė�ta gerkle. Rankoje jis laikė didelį kruvin� peilį.

��O, Dieve! Po paraliais!

Spirdamasi kojomis, bet nesikeldama, ji atatupsta pasitraukė toliau nuo Polo kūno. Nejaugi jis pats persipjovė gerkl�?

Kotenė sunkiai atsistojo. Dreban�ioje rankoje laikomo �ibintuvėlio �viesa pa�ėlusiai �okinėjo rūke. Prie�akyje prie pat palapinės-valgyklos angos stovėjo stalas, prie kurio ji su draugais valgė paskutin� vakarien�. Ant aliuminio padėklo stalo viduryje dar buvo likusi kuy, naminės butelis gulėjo parvirt�s ant �ono.

��Nikai!�� negarsiai �ūktelėjo.�� Kur tu?

Ji i�jungė �ibintuvėlį ir liko nakties tamsoje. Su degan�iu �ibintuvėliu j� lengvai pastebėtų. Dabar �viesa sklido vien i� Edelmano palapinės. Ji nusėlino prie jos.

��Edelmanai?!�� suku�dėjo atidengdama palapinės ang�. Tada i�girdo tyliai dūzgiant ir pajuto vos pastebimai judant or�. Kotenė atsigr�ė, ir tuo metu pro j� į palapin� plūstelėjo tir�tas spie�ius jonvabalių, lydimas alpinan�io kar��io ir to dusinan�io sieros tvaiko. �įsyk vabzd�iai nekreipė į j� dėmesio�� susispiet� skraidė aplink stal�. Paskui nutūpė ant kri�tolo lentelės ir j� vis� u�dengė. �alia jos gulėj� Edelmano popieriai u�sidegė, virto pelenais ir nusklendė į �alį.

Kotenė atatupsta ėmė trauktis į palapinės gal� ir atsitrenkė į ka�koki� dė��. Pa�velgė �emyn ir vos susilaikė nesu�ukusi, kai pamatė, kas guli jai po kojomis.

GRIUVĖSIAI

Kotenė �iūrėjo į Edelmano lavon�, tysantį ant �emės. Matyt, jis griuvo ant dė�ės, o nuo jos nusirito ant �emės. �alia gulėjo pistoletas. Tamsi parako dėmelė de�iniame smilkinyje juosė nedidel� skylut� su vos pastebimais kraujo pėdsakais�� �ia įėjo kulka. Kotenė atsiklaupė ir pakėlė archeologo galv�. Atmerktų akių vyzd�iai i�siplėt�, nejudantys. Galva pasviro į �on� ir pasirodė kulkos i�ėjimo anga.

��Dieve!�� su�nab�dėjo ji ir u�sidengė burn�. De�inės galvos pusės buvo nelik�.

Pasigirdo tylus pliumptelėjimas, ir ji pakėlė galv�. Edelmano smegenų gumulas nuslydo nuo brezento ir krito ant �emės. Kotenė pajuto, kaip kyla viskas, kas buvo skrandyje. Ji krūptelėjo ir �iaip ne taip susilaikė nesusivėmusi. Chosė sudegintas gyvas. Polui perrė�ta gerklė. O Edelmanas i�ta�kė sau smegenis. Kas, po velnių, dedasi?!

Staiga jonvabaliai ėmė �vytėti ry�kiau. Kotenė suakmenėjusi spoksojo į kri�tolo lentel�: nematoma po �ėruojan�ių vabzd�ių �ydu ji pakilo į or� per kelis pir�tus nuo stalo. �is siurrealisti�kas reginys Koten� pakerėjo, ir ji negalėjo nuo jo nusigr�ti. J� apėmė ekstazė: jos akyse dedasi antgamtiniai dalykai, ir ji pati tiesiogiai juose dalyvauja. Ta�iau jau kit� akimirk� ji pajuto koktulį, nes suvokė, kad būtybė ar būtybės palapinėje�� tikrų tikriausias blogis.

Sukaupusi visas jėgas Kotenė prisivertė atsistoti ir atsargiai apėjusi Edelmano lavon� bei radinių stal� pro �ibukus prasmuko iki palapinės angos, o tada pasileido tekina.

Ji akimirksniu nusprendė vengti kasėjų stovyklos, baimindamasi i�vysti ten daugiau tokių siaubų. Nukreipusi �ibintuvėlio spindulį į �em� Kotenė nubėgo prie�inga kryptimi�� į kasinėjimų viet� vedan�io takelio link. Takas buvo nelygus, be to, ji vis prarasdavo pusiausvyr� u�kliuvusi u� ky�an�ių �aknų. Kalnų rūkas ritosi pro j� bangomis�� �ia tir�tas, �ia retesnis. Pro�ektoriaus �viesa vos prasimu�ė pro t� ūkan�.

Kotenė stengėsi stumti tuos mirties vaizdus i� min�ių, bet galvoti apie k� nors kita buvo neįmanoma. Atrodė, kad jos draugai nusi�udė arba nu�udė vienas kit�.

��Dieve, Dieve, Dieve...

Jos �od�ių ir �ingsnių ritmas sutapo.

Kotenė kart� atsigr�ė ir jai pasirodė, kad mato ma�y�ius �viesos ta�kelius�� jonvabalius.

Kas jie? Ka�kokie agresyvūs vabzd�iai, pana�ūs į bites-�udikes? Gal jie pakėlė Polo peilį taip pat kaip kri�tolo lentel�? Gal jie padegė Chosė, kaip sudegino Edelmano u�ra�us ir privertė jį nusi�auti? O gal jie egzistuoja tik jos vaizduotėje todėl, kad i�gėrė tos �iabuvių naminės�� ka�kokie vietinėje narkotinėje med�iagoje esantys haliucinogenai sureagavo su jos vaistais, ir tiek? O gal viskas ai�kintina anks�iau j� i�tikusiu panikos priepuoliu?

Ne, ji griuvo u�kliuvusi u� Polo lavono, ji juto Chosė apgaubusių liepsnų kar�tį, ji laikė dar �ilt� Edelmano galv�. Nors Niko daugiau nematė, ji beveik neabejojo, kad t�syk girdėjo �aukiant jį. Ne, tai ne haliucinacijos.

U�dususi nuo i�retėjusio kalnų oro, Kotenė stengėsi nenuklysti nuo tako. Per kelias pastar�sias dienas ji neblogai pa�ino �į painų kelelį, vedantį prie griuvėsių.

Staiga i� tamsos i�niro pirmas i� masyvių statinių � baltų granito akmenų siena. Stengdamasi neįgriūti į tran�ėj� ir neu�kliūti u� kasėjų įrankių�� vienų ir kitų �ia netruko�� sta�iu �laitu ji pasuko prie kupolo pavidalo statinio, apie kurį klausė Edelmano. Jis paai�kino, kad tai inkų observatorija. Nors dabar tamsoje ir tir�tame rūke jo nematė, Kotenė ai�kiai ji prisiminė. Lipdama prie observatorijos, ji metė �vilgsnį per petį ir įsitikino, kad niekas jos neseka.

Pasirodė apskrita i�orinė siena, takas perėjo į laiptus. Kotenei gėlė kojas, ji gaudė kvap�, nes plau�iai nespėjo aprūpinti deguonimi. Ji prisiminė siaur� tak�, lanku vedantį į t�, kuriuo jie �ia atkako.

Rimanku visai nuo �ia netoli, pamanė Kotenė. Jeigu jį rastų, galėtų ten slėptis iki i�au��� kol susigaudys, kas darosi. Tada nusigaus į Ma�u Pik�ų ir visk� prane� vald�ios atstovams.

Atrodė, kad aplinkui sklindantis rūkas gyvas, jis judėjo rangydamasis auk�tyn �emyn it mil�ini�kas pro �alį plaukiantis bestuburis gyvis. Giliai d�iunglėse, toli nuo stovyklos, ji pagaliau sustojo ir nugara atsi�liejo į med�io kamien�. Rimuku turėjo būti jau netoli. Kotenė palaukė, kol atgavo kvap�, tada patraukė toliau. Pasi�viesdama į priekį �ibintuvėliu, ji pagaliau pamatė prie med�io prikalt� raudon� r�stgalį.

Netrukus Kotenė rado įėjim� į vien� i� Rimantu statinių. Ji pasilenkė, u�dėjo delnus ant kelių ir i� palengvėjimo apsiverkė. Tada atgalia ranka nusi�luostė nosį ir pajuto, kaip �emės i�terlioja veid�. Tarp griuvėsių pamatė kambarį, u�vest� įgriuvusios sienos�� ji neatlaikė augmenijos svorio. I� akmeninių grindų augo juodas medis, susirait�s lyg saldy�aknės plaukeliai. Jo vir�ūnė dingo tamsoje, o kamienas apa�ioje buvo sulig stambaus vyro juosmeniu.

Kotenė nu�liurino gyvų ir pūvan�ių augalų kilimu į tolim�jį kamp� u� to storojo med�io ir ten susigū�ė. Lanku sukdama �ibintuvėlį ap�iūrėjo kur esanti, paskui atsirėmė į akmenį, i�kritusį i� griūvan�ios sienos, ir taupydama baterijas i�jungė �ibintuvėlį.

Be pa�ėlusiai dunksin�ios �irdies, jokio kito garso negirdėjo. �nerves pasiekė gai�ūs d�iunglių, kiaurus metus tvyran�ios drėgmės, senų akmenų ir dirvos kvapai.

Kotenė u�simerkė ir bandė susigaudyti, kas įvyko.

Skrendant i� Limos Polas su Niku juokavo įsigysi� ka�kokių vietinių narkotikų�� jie girdėj�, kad nuo jų galima pakvai�ti. Gal taip ir atsitiko? O gal kalta ta vietinė naminė? Gal į savi�udyb� juos pastūmėjo �alutinis to gėralo poveikis? Tai kodėl nieko nenutiko jai? Ir dar tie jonvabaliai.

Jonvabaliai.

Kotenė atsimerkė ir lo�telėjusi atsirėmė į sien�.

Tūkstan�iai jų buvo suplūd� į senojo statinio kambarį. �vytinti masė įgavo pavidal�: i� prad�ių sūkuriuojan�ių dykumos dulkių nelabojo, paskui sudėtingesnį�� dvigubos spiralės. Ji �vytėjo taip skais�iai, kad �e�ėlis nuo susisukusio med�io krito ant akmens sienos.

Kotenė atsistojo ir pama�u slinkdama palei sien� atsidūrė ties anga, pro kuri� pajuto galinti prasisprausti. Pasilenkusi nustūmė į �alį kliudan�ius ang� aplipusius augalus ir galop vėl atsidūrė d�iunglėse. Ji nubėgo bandydama rasti tak�. Staiga pėda įkliuvo į vijoklio kilp�, ir Kotenė griuvo ant �emės. Ji trenkėsi galva į akmenį�� akmenį, indėnų i�kirst� i� uolos prie� daugiau nei penkis �imtus metų.

ELIS

Ri�ardas ir Maraja Hapsburgai sėdėjo savo visureigyje Cadillac Escalade Nort Reisbruko plento kelkra�tyje prie vartų, vedan�ių į Elio Ladingtono dvar� Konektikuto valstijos Vudbrid�o vietovėje. Maraja pro langelį �iūrėjo į prava�iuojantį pro �alį sidabrinį mersedes�. Tikriausiai sve�iai, va�iuojantys kviestinės vakarienės pas Ladington�, pamanė ji. Jos vyras Ri�ardas sėdėjo prie visureigio vairo susirauk�s, ir tai j� siutino. Ji �inojo galinti meilikavimu gauti i� Ri�ardo k� tik nori, priversti jį padaryti ko tik jai reikia, jeigu tinkamai su juo elgsis. O jai ir buvo patikėta laikyti jį u� pavad�io.

�įvakar jinai visk� sugadino�� jis tiek ink�tė, kad ji nebesusivaldė. Jis nenorėjo va�iuoti į pobūvį�� girdi, mieliau liksi�s namie ir padirbėsi�s prie ka�kokio tyrimo. Jis verk�leno vis� keli�, tad galop ji nei�kentė ir davė vali� savo įtū�iui. Dabar teks trauktis atgal ir apraminti t� �ūdelį.

Maraja �onu pasislinko ar�iau jo ir u�dėjo rank� ant kelio.

��Atleisk, a� turė�iau būti jautresnė tavo jausmams. �inau, kad tau nepatinka tos sueigos, bet jos naudingos verslui. Tie �monės vadovauja fondams, papildantiems galerijos i�d�. Be to, jie skiria lė�ų priva�ioms dotacijoms. Niekur nesidėsi�� tenka su jais tauk�ti apie visokius niekus.

Ri�ardas nukėlė jos deln� nuo kelio ir padėjo ant odinės sėdynės.

��Ri�ardai,�� suku�dėjo ji palinkdama taip arti, kad lūpomis palietė ausį.�� Liaukis, pupuliuk. A� juk tav�s atsipra�iau, gal ne?

Rangydama ilgas kojas ant sėdynės ji lūpomis įgnybo jam ausies vir�ų.

Ri�ardas pasislinko vairuotojo durelių link.

��Maraja, a� puikiai �inau, kodėl turim �unuodegiauti tiems �monėms.

��Tai ko taip spyriojiesi?

Ri�ardas papurtė galv�.

��Ne dėl jų, o dėl Ladingtono.

��Bet tu juk �inai, kad reikalus reikia spr�sti su Eliu. Nuo to nei�sisuksi.

Patiko Ri�ardui ar ne, bet jis ir į jį pana�ūs turėjo klausyti Ladingtono nurodymų. Tik Maraja pati pasirūpino, kad taip būtų. Ir kasdien jautėsi u� tai dėkinga. Mat Elis j� i�gelbėjo.

Reikia skirti dar truputį dėmesio Ri�ardui, ir jis nurims. Jinai �inojo jo silpnyb�. Maraja i� lėto perbraukė delnu jam koj� ir paglostė vidin� �launies pus�.

��Leisk man atsipra�yti,�� su�nab�dėjo alsuodama jam į kakl�, paskui krimstelėjo kiek �emiau smakro.�� Juk �inai, kaip a� noriu tau įtikti,�� pridūrė viena ranka glostydama jam tarpkojį, kita atsegdama dir��.

Ri�ardas atlo�ė �vilgan�i� apvali� galv� į atram� ir i�leido atodūsį.

���aunuolis,�� pagyrė ji.�� Leisk man pa�iai visk� padaryti. Tau juk patinka, kai a� atsipra�inėju? Man rodos, tau patinka, kai a� elgiuosi kaip i�dykėlė, kad mudu galėtume susitaikyti.

Dir�o galai nukrito, ir ji ėmė atseginėti sag� vir� praskiepo.

��Maraja,�� kimiu balsu tarė jis,�� mes...

���a!�� su�nib�deno ji atsegdama u�trauktuk� ir įki�dama rank�. Kai Ri�ardas sudejavo, ji nusi�ypsojo.

Kaip lengva!

��Atitrauk sėdyn�,�� suku�dėjo ji.

Ri�ardas paspaudė mygtuk�, ir sėdynė tyliai nuslydo toliau nuo vairo.

��Kas nors gali pamatyti,�� tarė jis, bet jo akys jau buvo apsiblaususios nuo geismo ir jis nebandė jos stabdyti.

Maraja i�vadavo jo daikt� i� kelnių ir tuo pat metu nusispyrė auk�takulnius�� neverta brai�yti apmu�alų odos.

Ri�ardas u�simerkė, kai �mona paėmė jį į burn�. Skruostu jinai juto, kaip virpa jo pilvo raumenys. Kai jis buvo pasireng�s, Maraja pasikėlė suknel�, atsisėdo ant jo ir patraukė kelnaites į �alį. Įdėmiai �iūrėdama jam į akis, nusileido.

Maraja �iūrėjo, kaip jo �vilgsnis tampa geidulingas, kaip apimtas ekstazės jis prisimerkia ir sukanda dantis. I� lėto jį įaudrindama jinai kaitino jo aistr�. Paskui suėmė Ri�ardo delnus ir u�dėjo sau ant krūtų.

��Nusirenk,�� tarė Ri�ardas.�� Nusirenk suknel�.

Ji sudejavo ir nukėlė jo delnus sau ant kry�mens, kiek �emiau liekno pusiaujo. Vilktis suknel� nebuvo prasmės: tuoj viskas bus baigta.

��Dieve,�� i�tarė jis,�� kaip ten gera! K� tu man darai?

Klausimas buvo retorinis, atsakyti į jį nereikėjo. Ji delnais laikė prakaito i�mu�t� jo galv� ir audringai kilnojosi.

��Taip, mielasis. O taip, Rumd�ali,�� vebleno ji �inodama, kad i�gird�s savo tikr�jį vard� jis įsiaudrins. Ji tiesiog meistri�kai mokėjo kalbėti mylėdamasi, be to, puikiai �inojo, k� jis nori girdėti. Darbuodamasi klubais ji palinko į priekį, kad ilgi �viesūs plaukai kristų jam ant veido. Ji �inojo, kad jis u�uod�ia jos plaukus, i� jos tryk�tan�ius syvus.

��Rumd�ali, Rumd�ali! O, Dieve, man jau �ia pat!

Maraja �inojo, kad po �ių �od�ių jis visai pames galv�. Kai ji įteigdavo jam, neva jisai j� taip įjaudrino, kad ji tuoj patirs orgazm�, Ri�ardas bemat pasitenkindavo. Gai�ti nebebuvo galima�� pavėluos į pobūvį.

Ji sudejavo ir suvaidino drebanti visu kūnu.

Ri�ardas u�gniau��s kvap� įsitempė, i�sirietė į vir�ų, ir ji pajuto, kaip jis i��auna.

Viskas baigėsi.

Maraja prie jo palinko ir pajuto, kaip jis suglemba.

��Mano mielasis pupuliukas,�� tarė ji.�� Duok� savo nosinꠗ reikia apsi�luostyti.

Jis apsikabino j� ir laikė tvirtai apglėb�s.

��Buvo velnioni�kai gera,�� tarė.�� Luktelk, kol atgausiu kvap�.

Maraja atsitiesė.

��Nėra kada. Pavėluosim.

Ji nusliuogė nuo jo, i�traukė nosin� i� jo �varko vidinės ki�enės ir klūpodama nusi�luostė tarpkojį.

��Imk,�� tarė ji mesdama nosin� ant kilimėlio, paskui pasitaisė kelnaites ir pasislinko į sav�j� sėdynės pus�.�� Apsi�luostyk ir tu. Negali atrodyt kaip k� tik pasidulkin�s ant priekinės savo visureigio sėdynės.

Maraja apsiavė auk�takulnius, palygino suknel�. Atsidariusi rankin� i�sitraukė miniatiūrinį plaukų �epetį, tada u�degė saulės skydelio �vies� ir pa�iūrėjo į veidrodėlį.

��Nebaisiai susitar�iau,�� tarė ji susi�ukuodama plaukus, paskui dar perbraukdama ir papurendama juos pir�tais. Visa laimė, nebuvo pasidariusi auk�tos �ukuosenos�� dabar būtų sunku prideramai atrodyti.

Maraja palinko ap�iūrėti veidrodėlyje makia�o, bet staiga krūptelėjo ir pasibaisėjusi atsitraukė.

��Kas atsitiko?�� paklausė Ri�ardas.

Ji �inojo, kad tai, k� i�vydo, tebuvo jos vaizduotės vaisius�� ko�maras i� praeities. I� tikrųjų pabaisos�� to �lyk�taus subjauroto veido viena akimi, i�vagoto �iurpių keloidinių randų, pana�ių į kurmių landas�� veidrodyje nebuvo.

��Tau viskas gerai?�� paklausė Ri�ardas tiesdamas deln�, kad paliestų nuog� jos rankos od�.

Ji prisiki�o ar�iau veidrodėlio ir pir�tų galiukais palietė veid�. Gra�i: ligutėlė oda, gundan�ios pilnos lūpos, į topazus pana�ios kerin�ios mėlynos akys anglies juodumo blakstienomis.

��Taip, man viskas gerai.

Elis Ladingtonas i� tikrųjų j� i�gelbėjo.

�AMANAS

I� prad�ių Kotenė pajuto, kad visas kūnas kratosi, rankos maskatuoja, galvoje ka�kas spaud�ia. Paskui vargais negalais atsimerkė.

I� prad�ių visk� matė lyg pro migl�, bet valios pastangomis ėmė regėti ry�kiau.

Kulnai. Ji i� vir�aus �iūrėjo į sudir�usius, suskeldėjusius basus seno �mogaus kulnus, kiūtinan�ius d�iunglių taku. Ka�kas j� ne�ė�� kaulėtas petys smigo jai į pilv�. Ji kabojo galva �emyn, ir smakras trankėsi į prakaituot� od�.

Galvoje sukosi padrikos, atsijos mintys, bet nieko ri�laus. Kotenė sudejavo.

Ausyse zvimbė, paskui ėmė spengti, ir ji pajuto prarandanti s�mon�.

GYDOVAS

Pabudusi kit� ryt� Kotenė pasijuto stipresnė ir budresnė. Į trobel� sklido skaisti rytme�io �viesa, tad protas atrodė kuo blaiviausias, ir jai pasidarė smalsu.

Pakėlusi antklod� pasi�iūrėjo, kuo vilki. Jos drabu�ius pakeitė aplink j� apvyniota plati mink�to audeklo juosta. Per vidurį ji buvo suri�ta audeklo dir�u, o prie peties sukabinta gero pusės sprind�io sege su kvadratine galvute, papuo�ta geometriniais ra�tais. Atrodė, kad segė i�kalta i� vario. Kotenė pasitaisė apdarus ir ėmė stebėti duris.

Kaip ir tikėjosi, netrukus pasirodė jos kasdieniai lankytojai, tad ji atsisėdo.

��O�� �įryt gerai jautiesi,�� įeidamas į vidų tarė �amanas. Jis buvo apsireng�s ne taip kaip Kotenė�� vilkėjo pon�u, o �emiau kelių ir ant kulk�nių tabalavo spurgai.

Jam įkandin įėjo ta pati moteris�� kaip paprastai �ypsodama. Jos apdarai nesiskyrė nuo Kotenės.

��Jau�iuosi tarsi pakirdusi i� blogo sapno,�� prisipa�ino Kotenė. Ji palietė su�eist� kakt��� tvars�io nebebuvo, tik odos lopinėlis buvo grublėtas.

��Vaistas geras,�� tarė vyras,�� kondoras irgi geras.

Kotenė pamanė, kad jie nepasisakė vardų ir buvo įsitikinusi, kad pati neklausė ir taip pat neprisistatė.

��Ne�inau, nuo ko pradėti, ko klausti pirmiausia.

Ji nusprendė pirma pasakyti savo vard�, o tada su�inoti jų vardus. Vyras buvo vardu Ja�akas�� jis rei�kė �i�min�ių ir gydov��. Moters vardas buvo Pilpintu�� �kolibris�.

��J� taip pavadino, kai tapo moterimi,�� paai�kino Ja�akas,�� nes ji plasnoja tai �en, tai ten.

Ja�akui patiko Kotenės vardas.

��Tavo vardas kil�s nuo Pa�amamos�� Motinos �emės,�� tarė jis.

Kotenė bandė ai�kinti, kad jos vardas ra�omas kitaip negu �medvilnė�5, bet jis nesiklausė�� matyt, jam �odis patiko ir jis siejo jį su gamta.

Ja�akas papra�ė Pilpintu padėti jam pakelti Koten�.

Atsistojusi �i i� prad�ių jautėsi lyg k� tik i�lipusi i� baseino: kūnas atrodė nepaprastai sunkus, kojos silpnos. Akimirk� j� apėmė svaigulys, tad teko įsikibti Ja�akui ir Pilpintu į rank�, kad neprarastų pusiausvyros.

��Ėėė... kai kelias dienas nesikeli...

Jai ėmė suktis galva, kojos nenorėjo laikyti.

Vis dėlto ji prilaikoma �engė kelis �ingsnius ir atsidūrė lauke. Skais�ioje rytme�io �viesoje Kotenė pirm�kart ai�kiai pamatė kaimelį: akmenų lū�neles palmių lapais dengtais stogais, akmenimis grįstas gatveles, besiganan�ias lamas ir alpakas, vyrus ir moteris bronzos oda besiruo�ian�ius po namus, �aid�ian�ius vaikus. Auk��iau kalno �laite buvo įrengtos terasos, jose ka�kas buvo auginama; �emiau kaimelio tekėjo upė. Kotenė pamatė esanti ar�iau slėnio, negu buvo Edelmano stovykloje. Ji pasijuto lyg kokia keliautoja laiku�� ka�kas trenkė jai per galv� ir perkėlė į laik� prie� Pisar� ir jo konkistadorus. Ji nei�vydo trumparankovių mar�kinėlių, �Nike� sportba�ių, automobilių ar dvira�ių�� nė menkiausio �iuolaikinės civilizacijos �enklo.

Ja�akas ir Pilpintu padėjo jai nueiti iki akmeninio suolelio, stovin�io netoliese. Kai Kotenė patogiai atsisėdo, paklausė:

��Kur yra Rimanku?

Jai i�tarus pastar�jį �odį Pilpintu aiktelėjo, u�sidengė delnu burn� ir suraukė kakt�.

���tai ten,�� rodydamas į kaln� prie�ais atsakė �amanas.�� Pusė dienos kelio.

Ji prisiminė senį sakius, kad jam buvo liepta jos ie�koti. Kaip tai galėjo atsitikti?

��Kas jums liepė mane rasti?

Ja�akas įsmeigė juodas akis į jos.

��Tu dar nepasirengusi,�� atsakė jis.�� Gal rytoj ar poryt.

��Nesuprantu. Ir kaip �ia yra, kad jūs mokate angli�kai? Ar �ia dar kas nors kalba angli�kai?

��Tu skubi... įtariu, kaip ir tavo gyvenimas. Tegul jis klostosi savaime, Kotene Stoun. Jei skubėsi, perlipsi slenks�ius ir nu�ingsniuosi menkesniais keliukais jų nė nepastebėjusi. Viskas�� visi atsakymai�� duodami mums, kai esame pasireng� juos priimti.

��Jūs nesate gyven�s Niujorke,�� nusijuokė Kotenė.

Kurį laik� jis spoksojo į j� kiek pakreip�s galv� į �on�, paskui u�simerkė, tris kartus giliai įkvėpė ir tik tada vėl į j� pa�iūrėjo.

Ji pamanė, kad �amanas taip įdėmiai �iūri į j� todėl, kad nesuprato jos pa�maik�tavimo apie Niujork�, bet kai jis vėl pra�neko, ji suprato, kad jis galvojo apie kitk�.

��Kotene Stoun, man prane�ė tavo vard�. Man, mums, Virako�ai�� Dievui kūrėjui�� tu esi Majta. Majta�� vienintelė.

Kotenei ėmė trūkti oro, tarsi kas laikytų j� panardint� po vandeniu.

SKYSTA �VIESA

Kol sveiko, Kotenė daug su�inojo apie kaimie�ių kasdienyb�. Ji �iūrėdavo, kaip jie sodina augalus ir dirba laukuose. Moterys kramtydavo kukurūzų grūdus kartu su kokiomis nors sėklomis ar vaisiais, i�spjaudavo mas� į �so�ius su �iltu vandeniu, ir ten i�sifermentuodavo �i�a�� inki�kas alaus atitikmuo. Indėnai maistui augino prijaukintas antis ir jūrų kiaulytes, kirpdavo alpakas, kartais dar ir laukines vikunijas, o viln� verpdavo paprastomis verpstėmis. Kotenė su�inojo, kad kai kurios apeigos ir tradicijos�� �imtme�ių senumo.

Kiekviena diena prasidėdavo malda.

Ja�akas praleisdavo su ja nema�ai laiko, bet apie save beveik nieko nepasakojo. Kita vertus jis bak�tijo, ragino, spyrė Koten�, kol galiausiai ji papasakojo, kas t� baisi�j� naktį nutiko Edelmano stovykloje. Ja�akas įdėmiai klausėsi, bet, jos nuostabai, nepasibaisėjo tuo, k� i� jos i�girdo. Jis neabejojo nė vienu jos �od�iu, nė karto nei�sidavė ne�ymiai kilstelėdamas antakį.

Vien� dien� ji stebėjo dviejų berniukų į�ventinimo į vyrus apeigas. �iūrėdama į krauju i�tepliotus jų veidus, Kotenė prisiminė �ydų Velykas. Ji gavo menk� religinį i�silavinim��� vaikystėje lankydavo vasaros Biblijos mokykl��� bet i� tų laikų prisiminė pasakojim� apie t� naktį, kai Dievas nubaudė Egipt� de�imt�ja ryk�te. Tada buvo i��udyti visi naujagimiai, i�skyrus izraelitų. Dievas �iems paliepė pa�enklinti savo duris ėriuko krauju�� tada jie nenukentėsi�. Ar ji kada nors įstengs suprasti ar paai�kinti, kodėl nenukentėjo t� siaubing� naktį Edelmano stovykloje?

Kotenė apsidairė po kaim�. Ji galėtų įprasti �ia gyventi�� supana�ėti su �iabuviais, tapti nematoma. Likus �ia, pasislėpus �iame atkampiame kaimelyje, jai negrėstų joks pavojus. Jautėsi esanti nevykėlė, ir tai j� visai tenkino.

Sėdėdama prie raudonkamienio med�io, vietinių vadinamo koloraditu, Kotenė stebėjo apeigas ir bandė u�gniau�ti kylan�ias a�aras. Negalėdama apsispr�sti, k� daryti toliau, u�sidengė veidus delnais. Staiga ji pajuto ka�k� �velniai palie�iant jos petį.

��Eik�,�� tarė Ja�akas.�� Eime pasivaik��ioti. Man rodos, tu jau pasirengusi kai k� pamatyti.

Kai jie priėjo kaimelio pakra�tį, Kotenė paklausė:

��Kodėl jūs niekada nekalbate apie save? Nieko apie jus ne�inau, nors apie save i�pasakojau beveik visk�.

Beveik.

��Nedaug yra k� pasakoti.

��Ar atsakysite į mano klausimus?

��Galbūt,�� nusi�ypsojo Ja�akas.�� K� nori su�inoti?

��Kas jūs? Ir kaip jūs i�mokot taip puikiai kalbėti angli�kai?

Jiedviem einant Ja�akas �iūrėjo tiesiai prie� save.

��Kai buvau ma�as, motina nusive�ė mane į miest�, į Monasterio delCusco�� sen� jėzuitų vienuolyn�. Mes sunkiai vertėmės, ir ji nenorėjo, kad aug�iau skurde. Taigi ji paliko mane pas vienuolius, prie� tai privertusi duoti �odį, kad liksiu ir negrį�iu jai pavymui į namus.

��Kaip liūdna!�� tarė Kotenė.

��Galop mane atidavė įvaikinti, ir amerikie�ių �eima mane įsisūnijo. Ji persikėlė į Oregono valstij�, ten ir u�augau. A� juos mylėjau, bet �irdyje ilgėjausi tėvynės ir mano tautie�ių gyvensenos. Taip ir nepripratau prie amerikieti�ko gyvenimo būdo�� nesupratau tos dvasingumo stokos, per menkos pagarbos Pa�amamai. Taigi po įtėvių mirties grį�au į gimt�j� Peru.

��Jus vadina i�min�iumi ir gydovu,�� priminė Kotenė.

��Daugiausia todėl, kad priklausau dviem pasauliams�� senovės ir �iuolaikiniam,�� paai�kino �amanas.

Ja�akas nusivedė j� taku, vedan�iu prie Urubambos upės.

���is takas labai senas,�� kalbėjo jis.�� I�tisos mano tautos kartos paliko �ia savo pėdsakus.

��Turiu dar vien� klausim�.

Ja�akas linktelėjo parodydamas, kad nori jį i�girsti.

��Sakėt, jums buvo liepta eiti ir rasti mane Rimanku. Kas jums liepė?

�amanas praskėtė rankas, tuo mostu aprėpdamas visk� aplink juos.

��Tavo �auksmus man atne�ė vėjas, tavo baim� ne�ė �i tamsi upė �emiau mūsų, tavo skausm� jutau tryk�tantį i� pa�ios �emės.

��Neįmanoma!�� paprie�taravo Kotenė.�� Argi taip gali būti?

��Kantrybės, Majta, netrukus su�inosi.

Jis mostelėjo ranka, ir juodu patraukė taku toliau.

Paėjus, kaip Kotenė pamanė, beveik pusvalandį, Ja�akas stabtelėjo prie did�iulės uolos. Jos �one buvo i�kirstos pakopos.

��Kokia �ia vieta?�� paklausė ji liesdama ta�ytos uolos sien�.

��Runams�� �monėms�� taip mes save vadiname, �i vieta yra huaka�� �venta, misti�ka vieta. Lipk laiptais,�� paliepė jis,�� o vir�uje atsisėsk ir nurimk.

Vir�uje Kotenė pamatė lygi�, glotni� aik�tel�. Kai ji sukry�iavusi kojas atsisėdo ant vėsios uolos, Ja�akas prisėdo �alia.

��U�simerk,�� jo balsas susiliejo su med�ius ko�ian�iu vėju.

Kotenė pakluso.

��Pirmiausia i�mesk mintis, trukdan�ias vidiniam regėjimui. Noriu, kad įsivaizduotum plūduriuojanti �ventos, tyros �viesos duburyje. Ta �viesa skysta. Ji tokia skaisti, kad u�temdo visa kita. Atsidurk tenai, toje vaiskioje, spindin�ioje skystoje �viesoje. Ji u�lieja tave savo �iluma�� spindin�ios, �vilgan�ios, akinan�ios �viesos bangos ritasi per tave.

Ja�akas palaukė, kol ji įvykdys jo nurodym�, tada pra�neko vėl.

��Tegul ta �viesa liejasi į tave. Tegul ji įeina į tave pro kiekvien� tavo kūno plok�tum�. Noriai įsileisk �vies� į savo esybės vidurį, ten ji susikaups ir ims suktis ratu�� besisukanti tyra �viesa.

Kotenė pajuto, kokia stipri ta jos mintyse matoma �viesa, ir įsivaizduojant pa�ioje esybėje besisukan�i� �vies� j� ėmė krėsti silpnu�iai virpesiai. Nieko pana�aus kaip gyva nebuvo patyrusi.

��Nepaleisk tos �viesos,�� raminan�iu balsu mokė Ja�akas.�� I�laisvink prot��� tegul jis be pastangų juda ir keliauja erdve bei laiku ramutėlis, nesustodamas ties jokia mintimi. �viesa sukasi tavyje�� spindinti, vaiski. Tai gryna energija�� tyra, skaisti. Ji sukasi tavyje, auga, virsta ovalu�� dabar jis apima vis� tave nuo dubens iki vir�ugalvio. Pajusk, kad egzistuoji tik �ioje tobuloje akimirkoje.

Kotenė neteko �ado�� patiriamas pojūtis nustelbė visk�. Ji metė i� galvos visas mintis, dėmesį sutelkė vien į t� tyr� �vies�.

��Įsivaizduok, kad dabar ji ima suktis lė�iau,�� mokė Ja�akas.�� Ji m��ta, vis labiau, dabar dar labiau. �viesa ima blėsti.

Jis nutilo.

Kotenė pajuto, kaip �viesa silpsta, tampa ne tokia ry�ki, o srautas sukasi lė�iau.

��Paleisk j�,�� suku�dėjo Ja�akas.�� Pajusk jos palikt� �ilum�.

Patylėj�s jis pridūrė:

��Tu pasirengusi, Majta?

Kotenė pasijuto visi�kai nurimusi, apsivaliusi viduje, ir tuo mėgavosi.

��Nieko nekalbėk. Klausykis. Tavo protas ai�kus kaip tyra energija. Jokio min�ių s�my�io. Įsiklausyk.

Kotenė sėdėjo tylėdama, spėliodama, k� turėtų i�girsti.

��Sakyk, kokie garsai tave pasiekia?�� tarė �amanas.

��Nieko negird�iu,�� atsakė Kotenė.�� Tik �niok��ian�i� up�... vėj�, �iurenantį �ol� ir krūmus... tolumoje �ai�iai klykiantį pauk�tį.

��K� dar?

Pama�ėle ji i�girdo daugiau garsų ir buvo apstulbinta. Jų buvo gausybė.

��Gird�iu, kaip trindamiesi į od� �lama mano drabu�iai... kaip �ole juda ka�koks padarėlis�� gird�iu jo kvėpavim�... vanduo ridena akmenuk� upės dugnu... tarp gėlių ropoja vabaliukas.

��Greitai mokaisi,�� pagyrė Ja�akas.�� Grei�iau negu kuris kitas mano mokinys. Tavyje gyvena gamtos dvasia, ar ne?

Jis �ino, pamanė ji. �inojo, kai pavadino j� Majta�� vienintele. O dar svarbiau�� jis �ino, kas ji.

Puolusio angelo dukra.

Ji vis dar girdėjo �amano bals�, kai �is pirm�kart pavadino j� tuo inki�ku vardu. Taip pat ai�kiai, kaip dabar apa�ioje tekan�ios upės dugnu ridenam� akmenuk�.

Kotenė Stoun atsimerkė ir pa�velgė į d�iungles aplinkui, galingos upės i�grau�t� slėnį, u� jo dunksan�ius kalnus ir pasijuto sėdinti pasaulio vir�ūnėje.

��Pirma tavo pamoka,�� tarė Ja�akas.�� Kaip jau sakiau, netrukdyk �iam gebėjimui lavėti. Kai įgusi, visus atsakymus rasi savo viduje. Tu pati sukursi pasaulį, kuriame gyvensi. Bet tam reikia laiko. Tai tik prad�ia.

��I� kur �inot, kas a�?�� atsigr�usi į jį paklausė Kotenė.

��Mes visi�� i� tos pa�ios energijos,�� atsakė jis.�� Kad ir k� darytume, privalome gerbti vis� visat�. Mes ir mūsų mintys�� vienas ir tas pats. Panaudoti t� skyst� �vies��� tai tik prad�ia, pirma pamoka, padėsianti tau atsiverti, suvokti, kad esi dalis tos vienintelės energijos, kuri yra viskas. Tai labai padės tau grį�us į savo pasaulį.

�amanas i�tiesė rank�.

��Imk jį. Visada laikyk �alia. Jis tau primins, kad tavo dvasia kaip ir tas kondoras turi sparnus, kad galėtų skl�sti auk�tybėse.

Ja�akas padavė jai feti�� i� tu��iavidurio kondoro kaulo ir plunksnų.

Kotenė pakėlė akis į �aman�.

��Imk jį,�� įsprausdamas dirbinį jai į deln� tarė jis.�� Kunturas�� ar kondoras, kaip jūs jį vadinat�� neminta gyvaisiais. Jis ėda gai�enas. Taigi tu gali atsikratyti negyvėlių savo viduje duodama jiems kunturo sparnus.

Kotenė prisiki�o kaul� prie akių.

��Man rodos, a� nusprend�iau likti �ia,�� nusibraukusi plaukus nuo akių tarė ji.�� Galė�iau ir toliau mokytis jūsų papro�ių. Jūs galėtumėte būti mano mokytojas,�� pridūrė tikėdamasi jam įsiteikti.

��Kodėl, tavo manymu, skysta �viesa taip lengvai tave pasiekė? Esi ypatinga. Vis dar nenori sutikti, kad esi i�rinktoji?

��Ne�inau. Stengiausi apie tai negalvoti. O kas, jeigu a� nenoriu būti ypatinga, i�rinktoji? Anks�iau a� gyvenau visai kitaip negu dabar. Kas, jeigu a� tuo netikiu?

Ja�akas smalsiai į j� pa�iūrėjo.

��Mes visi darome s�moningus sprendimus, lie�ian�ius mūsų gyvenim�. Gali gyventi kaip tinkama. Bet gali būti, kad pas�monėje tu atidarei duris, kurias manei u�dariusi.

Kotenė nusuko akis.

��Sprendimas dėl mano gyvenimo buvo padarytas man�s neatsiklausus. Man buvo pasakyta, ir tiek... Sudaryta sutartis be mano para�o.

��Tau skirtas tam tikras likimas, Majta. Kaip ir mums visiems. Bet tu turi galios jį keisti.

��A� nepasirinkau likimo. Jį man i�rinko tėvas... ir Dievas.

��I� tikrųjų tu nelabai skiriesi nuo kurio nors i� mūsų. Kiekvienas turime savo viet�. Mi�ke daugybė takelių veda į skirtingas vietas�� taip ir mums kiekvien� dien�, kiekvien� minut� atviri visi gyvenimo takai. Jie visi egzistuoja vienu metu�� mes tik pasirenkame, kuriuo eiti. Kai suprasi tos skystos �viesos gali�, pamatysi tau atsiverian�ius takus ir i�sirinksi t�, kuris duos daugiausia gero.

��Tiesiog man atrodo, kad ka�kas kitas man parinko labai didel� gyvenimo dalį�� ypa� trejus pastaruosius metus.

Ja�akas tylėdamas sėdėjo ir �iūrėjo, kaip ji gr��o rankas ie�kodama tinkamų �od�ių.

��Abejoji savimi? Savo didybe?

��Jokia a� ne didi. Taip, abejoju savimi, savo sprendimais. Kartais susim�stau, ar tai, k� darau, bent kiek priklauso nuo man�s. Ar tikrai a� pati galiu spr�sti, grį�ti man namo ar ne? Juk �ia ir glūdi esmė, tiesa? Tarkime, a� nuspr�siu negrį�ti, bet mane privers grį�ti ka�kokia mano nevaldoma jėga.

��Niekas negali tav�s priversti. Galbūt pati to nesuvokdama tu atidarysi duris, parvesian�ias tave namo. Majta, jei �ia liksi, nuo savo na�tos nei�sivaduosi.

Ja�akas teisus�� ji tai �inojo, ir jau senokai. Tam ji gimė, tam gyveno. Ji �inojo, kad Dievo�� Virako�os�� prie�ai paki�o t� pasaulio sukūrimo fosilijos klastot�, j� apjuodino ir diskreditavo. Ta�iau buvo lengviau kaltinti ne juos, o save�� u� tai, kad kruop��iai visko nepatikrino. Gal taip ir buvo. Kaip lengvai j� nuvedė į tas auk�tybes vien tam, kad galėtų i� jų kristi. J� diskreditavo tam, kad ji negalėtų jų demaskuoti. Jai varė siaub�, kad sukeltų s�my�į, baim� ir nesaugumo pojūtį�� o Polui, Nikui ir Edelmanui tai baigėsi mirtimi.

Kotenė u�gniau�ė savyje baim�. Atrodė, kad ji nei�tvers gyvenimo, kurį įsivaizdavo laukiant jos ateityje.

��Negaliu,�� ai�kiu, ry�tingu balsu tarė ji.�� Noriu būti dr�si, bebaimė, bet...

Ji vėl sudvejojo.

��Bet i� tikro tesu per daug nosį u�rietusi reporterė. Nesu pasirengusi atlikti kokį �ygdarbį. Nesugebėsiu to padaryti. Nejaugi nematote? Pasaulis negali pasikliaut manim. Dievas negali pasikliaut manim.

PITERIS PENAS

Lesteris Riplis supjaustė banan� diskeliais�� trys greiti pjūviai vienas po kito, pauzė, paskui dar trys.

��Vienas, du, trys.

Gelsvi skridinėliai krito ant duonos, jau u�teptos �Piterio Peno� �emės rie�utų sviestu. Lesteris paliko patį vaisiaus smaigalį �ievelėje ir i�metė j� į �iuk�lių kibir�.

Sudėj�s į daikt� vakarien�: sumu�tinį, su krapais marinuot� ko�erinį agurk� ir stiklin� pasukų�� jų �iais laikais buvo sunku gauti�� nuėjo prie sofos ir staliuko. Radij��� Nacionalin� visuomenin� stotį�� Lesteris jau buvo įsijung�s. Ėjo �Mokslo penktadienio� laida�� pati geriausia.

Lesteris pasitaisė akinius. Kai vyniojo rėmų vyriukus lipnia juosta, vienoje vietoje klijai liko neu�dengti, ir dabar prie jų prilipo antakio plaukelis. Lesterio veidas persikreipė, kai plaukelis i�sirovė su visa �aknimi, bet akiniai dabar tvirtai laikėsi ant vir�unosės.

�alia ant sofos jis buvo pasidėj�s internete rast� test� nustatyti, ar �mogus yra �vieni�ius intelektualas�. Kol kas jis surinko tūkstantį ta�kų�� na, beveik.

Ar jums gerai sekasi bendrauti su aplinkiniais?

Ar jūsų rega silpnesnė negu 20/40?

Ar �inote daugiau negu penkis skai�iaus �pi� skaitmenis po kablelio?

Ar kada nors �aidėte �achmatų komandoje?

Ar mokate daugiau negu tris programavimo kalbas?

Jis atsakė į devyniasde�imt devynis tokius klausimus, o tada atėjo paskutinis, dėl kurio jam teko mesti vis� anket�. Negali sakyti, kad Lesteris ramiai padėjo test� į �alį�� �is paskutinis klausimas jį įsiutino, nes parodė visi�k� visuomenės nepagarb� intelektui.

Ar kada nors esate patyr�s orgazm� programuodamas kompiuterį po keturių valandų ryto?

Argi tai nepatvirtina, koks teisingas jo visuomenės vertinimas? Milijonai ir pagarba atitenka vien sportininkams ir pramogų verslo atstovams. O jiems visai nereikia smegenų. Ir kas dėl to kaltas? Paprasti �monės. Jie nusprend�ia, kas yra vertinga ir kokius �mones reikia vertinti. �monija tapo neprincipinga.

Tu��ia jo, pamanė Lesteris.

Jis atsikando sumu�tinio ir sutelkė dėmesį į �Mokslo penktadienį�. Klausėsi įdėmiai. Pokalbio tema buvo kompiuterių ateitis. Laidos vedėjas kalbino daktar� Bend�amin� Feigelį.

Lesteris u�sigėrė sumu�tino k�snį dideliu gurk�niu pasukų. Mintyse nenustojo sek�s pokalbio per radij�. Feigelis ka�k� u�mir�o. Ka�k� svarbaus. Jam, Lesteriui, teks skambinti į laid�.

Jis tris kartus sukramtė dar vien� sumu�tinio k�snį,�� vienas, du trys�� perbraukė delnus į mar�kinių priekį, kad nusi�luostytų �emės rie�utų ir banano liku�ius, atsistojo ir priėjo prie telefono, kaban�io virtuvėje ant sienos.

Surinko �Mokslo penktadienio� telefon��� buvo u�sira��s jį ant darbastalio lentelės. Jis negalėjo leisti, kad laida t�stųsi, ir neprane�ti, jog jau įrodė kvantinį silicio grandinės veikim�, naudodamas standartin� gamybos technologij�. Veikimo principas paremtas labai dideliu skai�iumi operacijų, valdan�ių s�veik� tarp kubitų, per laik�, ma�esnį nei savitasis kvantinių bitų koherenti�kumo laikas...

��Taip, �ia Lesteris Riplis,�� tarė jis, kai atsiliepė radijo stoties operatorė.�� Man reikia pasikalbėti su jūsų laidos sve�iu.

SAULĖTEKIS

Malda yra ryto raktas ir vakaro skl�stis.

��MOHANDAS GANDIS

Kotenė negalėjo miegoti. Tos skystos �viesos potyris j� suintrigavo, jai norėjosi pamėginti dar kart�. Jeigu ji lavinsis, gal nurims dvasi�kai, kaip �adėjo Ja�akas. �amanui ta �viesa tikrai padėjo�� o tas kelias trumpas akimirkas ir ji pati pajuto ramyb�. Ji nelabai geimai suprato, k� jis turėjo omenyje sakydamas, kad ji gali susikurti savo pasaulį. Kotenė pamanė, kad tai turi būti susij� su meditacija�� tokia neatsiejama Naujojo am�iaus kultūros dalimi�� nors, matyt, apėmė daugiau, negu ji matė ar girdėjo. Ko gero, j� apkerėjo Andai, inkų kultūros misticizmas, didelis atstumas nuo civilizacijos ir, ai�ku, Ja�ako pamokymai. Jai knietėjo pamėginti dar kart�, �įsyk vienai, ir pasi�iūrėti, ar pavyks pasiekti tos darnos su Pa�amama, kuri� t�syk pajuto. Ji norėjo vėl patirti t� ramybės pojūtį, tik dar stipresnį, ir kad jis truktų ilgiau.

Kotenė atsisėdo savo sulankstomojoje lovoje. Geriausias metas tam bus saulėtekis.

Kaimelį gaubė tyla. U�uodė vien silpn� dūmų kvapelį, sklindantį i� seniai pelenais virtusio lau�o, vir� kurio buvo verdamas valgis. Ji gali iki au�ros nema�iomis nusigauti prie huakos.

Kad apsisaugotų nuo �al�io, Kotenė u�simetė kaimo moterų duot� inki�k� pon�. I�ėjusi i� lū�nelės pa�velgė į pilnaties mėnulį. �viesu vos ne kaip dien�. Jai tereikia nenuklysti nuo tako. Kotenė akimirk� padvejojo: gal reikėtų sulaukti saulėtekio ir papra�yti Ja�ako, kad j� palydėtų. Ne. Jai rūpėjo įsitikinti, ar galės pasiekti t� patį potyrį viena. Ji juto, kaip j� traukia į t� �vent� viet��� tiesiog negalėjo atsispirti.

Tyliai eidama kaimelio viduriu Kotenė dairėsi Ja�ako jai parodyto takelio. Juodas dangus jau pilkėjo�� i�au� ma�iau nei po valandos. Dangaus fone ji jau į�iūrėjo pradedan�ias ry�kėti kalnų apybrė�as.

Kotenė buvo pasiry�usi sėdėti ant uolos, pasirengusi įleisti vidun t� stebukling� skyst� �vies�, kai saulė pakils į dangų ir nubrė� did�iųjų Andų vir�ūnių siluetus. Ji norėjo būti ten vos pasaulis pajus naujos dienos �ilum�.

Eiti taku buvo lengviau, negu Kotenė manė. Vis dėlto ji slinko lėtai ir atsargiai: bijojo, kad jeigu pargrius, jos neras daug valandų. Ji jau ganėtinai ilgai sveiko po to, kai griuvo bėgdama i� Rimanku�� patirti tai dar kart� neturėjo nė menkiausio noro.

Galop pasiekė huak�. Pastovėjusi prie did�iulės uolos, i�kirstomis pakopomis greitai u�lipo į vir�ų.

Pa�vaistė rytuose jau ry�kėjo. Kotenė giliai įkvėpė. Vėsus ryto oras suteikė kūnui jėgų, o dvasiai pokylio ir jaudulio.

Kotenė prisiminė, ko mokė Ja�akas. Ji vėl įsivaizdavo plūduriuojanti tos skystos �viesos duburyje. Netrukus �viesa tapo tokia skaisti, kad u�go�ė vis labiau ai�kėjan�i� au�r�. Kotenė juto, kaip �viesa plūsta jai į vidų, sūkuriuodama pasiekia pa�i� jos esyb�, i�valo ir be tos �viesos joje nebelieka nieko.

Ji nesiprie�ino, kai �viesa u�tvindė vis� jos kūn�. Netrukus ji i�girdo upės ir mi�ko garsus, pomi�kyje kreb�dan�ius gyvūnėlius, �narantį vėj�, tolumoje spygaujan�ius pauk��ius...

Staiga į tuos garsus įsiterpė balsas:

��Es ella?6

Kotenė staigiai atsilo�ė. Pla�iai atmerkė akis, bet jas tuoj pat apakino ry�ki �viesa. Ji pakėlė rank� ir u�sidengė akis nuo tos skaud�ios �viesos. Pama�u ėmė ka�k� matyti ir i�vydo, kad prie jos stovi trys �mogystos. Viena laikė i�kėlusi rankoje ka�kokį popierių ir, matyt, lygino tai, kas buvo pavaizduota jame, su ja. Kitas vyras buvo nukreip�s �ibintuvėlio spindulį į j�.

��Si7,�� tarė kitas �vilg�iodamas �ia į popieriaus lap�, �ia į j�.�� Separece a ella8.

Jis dar kart� pa�iūrėjo į Koten�.

��Si.

��Parate9,�� tarė, paskui pridūrė angli�kai:�� Stokis!

Kotenė ne i�kart suprato, kad �į �odį jis i�tarė angli�kai.

Stodamasi ji pamatė, kad visi trys nutaik� į j� ginklus�� kulkosvaid�ius.

Vienas mostu paliepė lipti jai �emyn, o kad būtų įtikinamiau, ginklo vamzd�iu dar ir parodė kur.

Kotenė pakluso.

Vos kojomis palietė �em�, stiprios rankos u�lau�ė rankas u� nugaros ir j� apsuko. Jai suri�o rie�us, akis u�dengė kaklaskare. Stumtelėj� į nugar� liepė eiti taku.

Kotenė juto, kad upė teka jai i� kairės, ir suprato, kad j� veda tolyn nuo kaimelio. Nuojauta jai ku�dėjo, kad �ia ji niekados nebegrį�.

SPINDINTIS KELIAS

I�tisas valandas Kotenė u�ri�tomis akimis klup�iojo nelygiu kalnų taku. Tada pajuto pirmus lietaus la�us tyk�tant į veid�. Dar po minutės prapliupo ledinis kalnų lietus, kiaurai j� permerk�s ir pavert�s tak� pavojingai slid�iu.

Nuo tada, kai j� netikėtai u�klupo huakos vir�uje, paėm� j� į nelaisv� vyrai bema� nekalbėjo. Bet ispanų kalb� ji mokėjo taip prastai, kad vis tiek nebūtų supratusi. Vis dėlto vien� �odį�� recompense�� �atlygis� ji suprato. Kad ir kas buvo tie vyrai, j� surado norėdami gauti atlygį. Matyt, popieriaus lape, kurį jie turėjo, kai Kotenė pirm�syk juos pamatė, buvo jos nuotrauka ir apibūdinimas. Tai galėjo reik�ti viena: vald�ia jos ie�ko. Kotenė vylėsi tai dar rei�kiant, jog vyrai paliks j� gyv�, kad gautų atlygį.

Per vien� jųdviejų pa�nekesį Ja�akas minėjo, kad tose apylinkėse vis dar esama mai�tininkų �idinių�� senos �Spindin�io kelio� sukilėlių organizacijos liku�ių. Jie mielai pasinaudotų proga gauti kelet� solių maistui, drabu�iams ir �audmenims, pamanė Kotenė.

Ji tirtėjo nuo kaulus stingdan�io lietaus, kuris merkė vis� būrelį i� lėto einantį mi�ku. Kotenė ne kart� paslydo, bet j� tuoj pat pastatydavo ant kojų vyras, sugniau��s jos rank�.

Staiga Koten� pastūmė ir parvertė ant �emės. Ji vis dar girdėjo lyjant, bet ant jos nebeti�ko. Tikriausiai jie pasislėpė po kokia uola ar urvo �iotyse.

Ji gulėjo ant �ono, susirietusi į kamuoliuk�, kad būtų �il�iau. Nors vyrų negalėjo matyti, girdėjo juos paku�domis kalbantis. Jie atsitraukė toliau nuo jos. Kotenė gailėjosi nesuprantanti, k� jie sako.

Kotenė vylėsi, kad būtų atspėjusi jų ketinimus. Kita vertus, gal pagrobėjai j� nu�udys. Gal tam, kad gautų atlygį, u�tenka jos lavono.

Ji klausėsi stengdamasi nugirsti �odį ar fraz�, i� kurių k� nors suprastų apie jų ketinimus. Pasigirdo atmosferos trukd�ių tra�kesys, paskui greitakalbe i�berti �od�iai�� tikriausiai viskas sklido i� ne�iojamojo siųstuvo-imtuvo. Vienas i� jos pagrobėjų ka�k� į jį pasakė, pasigirdo trumpas atsakas.

Ka�kuris vyras nusijuokė, tartum jam būtų labai linksma. Koten� nukrėtė �iurpas. Tada balsai pagarsėjo, jie atrodė susijaudin�. Kotenė ka�k� u�uodė�� nusprendė, kad tai romas,�� kartu ir marihuanos kvap�. Netrukus vyrai ėmė gin�ytis. Gal jiems dabar rūpi tik savi reikalai ir jos nestebi? Kotenė pasukiojo rie�us norėdama patikrinti, ar gali atlaisvinti virv�. Ji jau dabar buvo laisvesnė negu tada, kai Koten� suri�o�� gal nuo ilgo ėjimo ir �al�io. Galop jai pavyko nusmaukti vien� virvės �ied� po nyk��iu, ir ji ėmė stumti jį delnu �emyn. Kuo ar�iau pir�tų galiukų slinko virvė, tuo giliau į �velni� rie�o od� rė�ėsi prie�ingas jo galas. Kotenė sukando lūp�. Virvė vis slinko. Galiausiai nusmaukė j� nuo pir�tų galiukų, ir virvės �iedas atsilaisvin�s dabar gulėjo jai prie rankos. Kotenė pakrutino rie�us į �onus ir pajuto, kad jų niekas nebever�ia. Ak, kad matytų, kur yra vyrai ir k� jie daro!

Staiga jie nu��iuvo.

Velnias!�� mintyse nusikeikė Kotenė. Jie �ino, k� ji padarė. Ji gulėjo nekrustelėdama, bijodama net kvėpuoti.

�ingsniai. Ka�kas artinosi.

Kitas vyras �ūktelėjo, �ingsniai nutilo. Tada pra�neko kitas. Akimirkos tyla, paskui riksmai. Tas, kuris artinosi, vėl nuėjo-atgal. Daugiau �ūksmų. Ko jis ėjo jos link? Akivaizdu, jos rie�ų nepamatė, antraip būtų k� nors dar�s. Gal ketino j� i��aginti, o kiti paprie�taravo�� o gal patys norėjo pasismaginti su ja pirmi?

Reikia sprukti! Kotenė i�laisvino vien� rank� i� virvės, pama�u pakėlė po skruostu ir patraukė akis dengian�i� kaklaskar� �emyn.

Visi trys vyrai stovėjo u� kokių penkių metrų nuo jos, jai i� de�inės, olos ni�os kampe. Jeigu pavyktų greitai pa�okti ant kojų, galėtų nudumti prie�inga kryptimi, o kol jie imtų vytis, spėtų pasislėpti d�iunglėse. Ji labai norėjo tikėti esanti jiems reikalinga... reikalinga gyva, kad galėtų gauti atlygį�� tokiu atveju jie ne�audytų. O jeigu ir �audytų, tai tik kad su�eistų, o ne nukautų. Ji neprisivertė galvoti apie kit� variant��� kad jiems u�tenka ir lavono.

Ji gulėjo lyg suakmenėjusi, kaupdama dr�s� staigiam �ingsniui. Nagi, bėk! ragino save mintyse. Stokis ir bėk!

Atrodė, kad vyrai kalba nebe taip piktai, be to, tyliau. Reikia bėgti, kol jie taip įnirtingai gin�ijasi. Lietus, rodės, rimsta. Kuo toliau, tuo labiau viskas sukosi prie� j�. Jeigu bandys bėgti, privalo daryti tai dabar. Vos tik nustos lyti, jie prieis prie jos ir bemat pastebės, kad rie�ai atsiri��.

Dabar!

Kotenė pa�oko ant kojų ir nurūko. Bėgdama i� slėptuvės olos ni�oje med�ių link ji i�girdo �auksmus.

Kit� akimirk� balsus nustelbė kulkosvaid�io kalenimas.

IR�TVA

�alti, �lapi lapai gėlė bėgan�iai Kotenei veid� ir rankas, pliauk�ėjo per od�. Pro �alį zvimbė kulkos�� jos plė�ė augalus į skutelius ir ta�kė jais mergin�. Kai i�trūkusi i� ni�os pasuko i� tako, bėgti tapo neįmanoma. Mi�ko paklot� dengė tankūs vijokliai ir pomi�kis, jai teko skintis keli� pro krūmų ir med�ių sien�. Ji per lėtai stūmėsi į priekį, bet nedrįso rizikuoti ir grį�ti į tak�, nes ten būtų lengvas taikinys.

Kotenė kėlė baisų triuk�m�, tad �inojo: sekti j� bus visai lengva. Kiekvienas �ingsnis reikalavo did�iulių pastangų, o kadangi neturėjo ma�etės ir negalėjo prasikirsti kelio, jėgos greitai seko. Ji �inojo turinti neleisti banditams j� pasivyti ir likti jų nematoma.

Dirstelėjusi per petį pamatė, jog mi�kas toks tankus, kad i�kart u�sitraukia jai praėjus ir nelieka bema� jokio �enklo, rodan�io j� prasibrukus. Kotenė vargais negalais skverbėsi į priekį jusdama, kaip er�kė�ių spygliai ir sausos �akos, pradūr� pon� bei ilg� indėni�k� apdar�, drasko od�. Sukilėliai pa�inojo d�iungles, be to, per t� trump� akimirk�, kai akys jai dar nebuvo u�ri�tos, ji spėjo pamatyti ant dir�ų kaban�ius dėklus�� tikriausiai juose buvo ma�etės. Taigi pagrobėjai lengvai galėjo prasikirsti keli� ir j� pasivyti. Draskoma d�iunglių augalų ir baimės, Kotenė nesusivaldydama raudojo ir aimanavo.

Nesustok, nesustok! Tie �od�iai galvoje sukosi kaip mantra ir vertė �engti �ingsnis po �ingsnio.

Ji sunkiai kvėpavo: krūvis ir įtampa �iame auk�tyje tiesiog dusino. Ji mirs Peru d�iunglėse nuo ka�kokio niekingo mai�tininkų būrelio, ir niekas nesu�inos. Ji dingo jau beveik prie� dvi savaites, ir niekas nepasigedo.

Jeigu j� sugaus, ar pirma i��agins prie� sukapodami į gabalėlius�� tokiu �vėri�ku �firminiu �enklu� �Spindintis kelias� pa�enklindavo savo aukas? Jei pasiseks, j� nu�aus, ir viskas bus baigta greitai.

Kotenė svirduliavo i� nuovargio, tad suprato turinti nedaug galimybių nusigauti toli. Jai trūko i�tvermės�� jau vien tas auk�tis j� �udė. O sukilėliams �ie kalnai, �ios d�iunglės buvo namai. Kotenė negalėjo nuo jų atitrūkti, bet kol kas ji neketino pasiduoti.

��Turiu k� nors sugalvoti,�� gaudydama kvap� i�tarė balsu.�� M�styk, Kotene, m�styk!

Staiga jai �ovė mintis ir ji stabtelėjusi apsidairė. Paskui vėl brovėsi pirmyn, ty�ia trypdama lapus, raudama vijoklius ir mesdama juos ant �emės, maigydama po kojomis krūmelius. Ji nuosekliai paliko paskui save vis ma�iau pastebim� pėdsak�, stengdamasi pama�ėle daryti jį visai nematom�, kad atrodytų, jog jis tiesiog pradingo mi�ke. Bet jai reikėjo skubėti.

Galop ji atatupsta grį�o prie k� tik pastebėto itin tankaus brūzgyno. Kiek įmanydama atsargiau, neskubėdama, kad nesumaigytų �olės kuok�telių ir neaplau�ytų �aku�ių, ji nusigavo į brūzgyn� ir klūpomis nu�liau�ė po ve�liais lapais ir nukritusiais sausuoliais. Ji susigū�ė, nes siaubingai bijojo �ioje ir�tvoje aptikti gyvat� ar vor�.

Bet kitos i�eities nebuvo. I�sigelbėti tegalėjo pasislėpdama. Sukilėliai bus įsitikin�, kad ji bėgs nuo jų be perstojo, nors ir labai lėtai. Jie manys, kad bėga nesustodama, stengdamasi nuo jų atitolti.

Kotenė susirangė į kamuoliuk� ir pataisė laukinius krūmok�nius aplink, kad būtų visi�kai u�dengta. Jeigu tylės ir nejudės, pagrobėjai gali jos ir nepastebėti�� nebent u�liptų tiesiai ant jos. Kokia tikimybė, kad jie praeis kaip tik �ia vieta? Jeigu jie sekė jos pėdomis, galbūt pastebėjo, kad pėdsakas vis menkėja, kol galop dingsta visi�kai. Gal tada jie nustojo jos ie�koj�.

Ji meldėsi, kad nustotų.

�alta �emė ir pūvantys lapai buvo drėgni, �leik�tūs. Jie erzino kvėpavimo takus, tad Kotenei reikėjo atsikosėti, bet ji u�sidengė burn� delnu ir i� paskutiniųjų tvardėsi. Dar kelios minutės, ir poreikis atsikrenk�ti tapo beveik nepakeliamas. Norėjosi verkti, bet �inojo nuo to būsiant tik blogiau.

Kai pagaliau tamsa it melasa u�liejo Andus tir�ta, neperskverbiama juoduma, Kotenė pasijuto visi�kai bejėgė. Su tamsa nusileido ir rūkas. Kaip ir t� baisi�j� mirties naktį �liau�damas d�iunglėmis jis suėmė sunkiais gniau�tais kiekvien� lapelį ir �akel�.

Kotenės apdarai buvo permirk� visai kaip �emė, ant kurios gulėjo. Kiekvien� kūno plaukelį, kiekvien� kaulelį persmelkė tams� atlydėjusi �varba. Kotenei atrodė, kad persekiotojai dabar kelia ma�esnį pavojų, bet jautėsi bejėgi�kesnė prie� gamt��� �altį ir d�iunglėse gyvenan�ius naktinius padarus.

Kotenė svarstė, ar greitai ateis metas, kai nuspr�s, kad ver�iau jau mirti.

Jei bent matytų �vaig�des, gal nejustų tokio nerimo. Ji susirietusi drebėjo valanda po valandos, pavargusi kūnu ir dvasia. Norėjo miego, bet pernelyg bijojo u�migti, reikėjo i�tu�tinti �lapimo pūsl�, bet nesiry�o.

Kur sukilėliai? Arti ar toli? Ne�inant buvo blogiau negu �inant, kad jie �ia pat. Ji prisiminė skystos �viesos potyrį. Gal sugebėtų jį vėl pajusti net nebūdama jokioje �ventoje vietoje, be to, nei rami, nei taikinga. Bet jei pavyktų, gal jos pojū�iai tiek paa�trėtų, kad i�girstų persekiotojus, �inotų, kur jie ir k� kalba.

Kotenė susikaupė, kad nustumtų į �alį visas mintis, visk�, kas galėtų trukdyti jos vidinei regai. Mintimis sukaupė vien� kūno dalį po kitos, nuo pėdų vis auk�tyn, tuo pat metu atsipalaiduodama ir nurimdama. Ėmė nykti kalnų oro vėsa ir drėgmė�� i� prad�ių lėtai kaip smėlio pilis, grau�iama viena po kitos krant� lai�an�ių bangų.

Kotenė stengėsi įsivaizduoti plūduriuojanti �viesos duburio pavir�iuje, ta�iau tik �viesos atplai�ėlės prasimu�ė pro jos mintis.

Netikėtai visas susikaupimas i�garavo. Apėmė toks jausmas, tarsi kurį laik� ne�ta povandeninės srovės staiga i�niro į pavir�ių. Dingo ta vidinė �viesa ir jos �iluma. Jai nepavyks. Visas tas sumanymas pasitelkti į pagalb� inkų magij� buvo kvailas.

Slinko valandos, vis labiau �alo, ir Kotenė nei�kentė nepaband�iusi vėl. �iaip ar taip, prarasti neturi ko.

Kotenė pakartojo Ja�ako nurodymus, kaip pasiekti vidin� ramyb� ir darn�. Įsivaizduodama t� skais�i�, tyr� �vies�, pasikvietė j� į save. �įsyk �viesa sutekėjo, tarsi jos kūnas būtų buv�s tobulas indas. Pajutus, kaip susilieja su ta �viesa, Koten� apėmė ramybė ir �iluma. Vaizduotės pastangomis privertė �vies� suktis�� i� prad�ių nedideliais apskritimais, paskui vis platesniais tyros ratais, vos i�sitenkan�iais tarp vir�ugalvio ir pilvo apa�ios. Kuo toliau, tuo ramesnė ir ma�iau i�sigandusi ji jautėsi, tuo �il�iau darėsi.

Kaip mokė �amanas, Kotenė įdėmiai įsiklausė į aplink�.

Dabar ai�kiai girdėjo garsus, kuriuos ligi tol nustelbė mi�kas. Gilus, vaiduokli�kas gyvūno alsavimas. Tylus mintan�ių vamzd�ių kramsnojimas. �liau�iantis roplys. Net pūvan�ių augalų skleid�iamas garsas.

Paskui i�girdo kitk�.

Plakan�i� �irdį. �iovulį. U�uodė aitrų �mogaus prakait�.

Ka�kas buvo �alimais.

Viduje nu�niok�tė baimės liepsnos, ir skysta �viesa i�garavo. Ausyse girdėjo vien besidau�an�i� �irdį.

Banditai �alia. Nemiega kaip ir ji. Laukia i�au�tant.

MAINAI

��EST A AQUI,�� su�uko sukilėlis.�� La encontre!

Kotenei versti nereikėjo�� jis �aukė, kad j� surado. Bandė stotis, bet skaudus spyris į �on� smailu batu paguldė j� kniūbs�i�. Tada pagrobėjas paleido �ūvį į or�.

��Puta10,�� tarė jis ir i��ovė antr� kart�. Po kelių akimirkų i� d�iunglių i�dygo kiti du j� pagrob� vyrai.

Jie vėl u�ri�o jai akis, suri�o rie�us, tada i� tankaus pomi�kio nusivedė į tak�. Netrukus jie t�sė pertraukt� �ygį per kalnus.

Prie� vidurdienį takas tapo lygesnis, o paskui ir visai lygus. Retkar�iais ji girdėdavo cypiant ir �nyp��iant ne�iojam�jį siųstuv�-imtuv� bei trumpus pokalbius�� pagrobėjai su ka�kuo bendravo.

Į pavakar� eiti pasidarė lengviau. Kotenės kojos ta�kėsi balose, telk�an�iose, spėjo ji, negrįstame kalnų kelyje. I�girdusi besiartinan�i� ma�in� ji pakreipė galv�. Sukilėlis truktelėjo j� u� dilbio, kurį laikė tvirtai sugniau��s, �itaip liepdamas sustoti. Ji i�girdo, kad ma�ina sustojo, bet variklis dirbo. Pagrobėjai persimetė keliais �od�iais su atva�iavusiaisiais. Tada vienas i� sukilėlių nuri�o jai nuo akių kaklaskar�.

Kotenė įsi�iūrėjo į priekyje ant kelio stovintį d�ipo tipo sunkve�imuk�. I� jo i��oko du vyrai �aliomis uniformomis, paskui nutempė nuo u�pakalinės sėdynės lies� vyr� kelias savaites neskusta barzda. Jo rankos buvo suri�tos kaip ir jos; �autuvo vamzd�iu bak�tinamas į nugar� jis krūp�iojo.

Prie Kotenės priėjo vyras su popieriaus lapu rankoje. Atsistoj�s prie�ais pirma �vilgtelėjo į lap�, tik paskui įdėmiai nu�iūrėjo j�. Jo skrybėlės kra�tai buvo puo�ti aukso pyne, ant krūtinės �vilgėjo metalinis �enklelis su u�ra�u Policia Nacional.

��Kotenė Stoun?�� paklausė jis su ry�kiu akcentu.

��Taip,�� apsimesdama nei�sigandusi atsakė ji.

Uniformuotas vyri�kis kilstelėjo tamsų antakį ir linktelėjo sukilėliams.

Vyrai paskubomis pasitarė, tada vienas i� pareigūnų įbruko ka�kokį vok� belaisviui į deln� ir stumtelėjo prie sukilėlių ir Kotenės.

T� pa�i� akimirk� ji pajuto rank�, niūktelin�i� į nugar�.

��Vaya11,�� paliepė sukilėlis stumdamas j� į priekį ir galva mostelėdamas į sunkve�imuko pus�.

Kotenė suprato, kad vyrai ne tik atsiima atlygį. Matyt, į sandorį įėjo dar ir mainai�� lies� barzdot� belaisvį keitė į j�.

Ji pasuko prie sunkve�imuko. Uniformuoti vyrai buvo nukreip� �autuvus į barzdo�ių, tad ji neabejojo, kad sukilėliai nusitaik� į j�.

Eidama pro belaisvį Kotenė �vilgtelėjo į jį akies kampu�iu. Negana, kad vald�ia u� j� sumokėjo, sukilėliai i�siderėjo dar ir mainus.

Kai iki sunkve�imio liko pora �ingsnių, Kotenė atsigr�ė. Sukilėliai paspaudė vienas kitam rank�, patap�nojo per nugar� ir juokdamiesi nuėjo. Į vairuotojo viet� atsisėdo kitas, tas, kuris lygino j� su nuotrauka plakate, kuriame buvo siūlomas atlygis.

Jis dar kart� pa�iūrėjo į plakat�, paskui atsisuko ir patenkintas savim nu�velgė j�.

Kotenė pasisukiojo ant sėdynės ir jai pavyko atsigr�ti, kad galėtų paskutinį kart� pamatyti savo pagrobėjus, bet jie jau buvo ding� d�iunglėse. Su jais dingo ir menkiausia viltis am�inai likti dingusiai inkų kalno rūke.

FORT LODERDEILAS

A�iū Dievui u� Amerikos ambasad�, mintyse dėkojo Kotenė kėblindama laiptais į savo kuklų antro auk�to butuk� Fort Loderdeile. Jeigu ji nebūtų įsiki�usi, Kotenė geriausiu atveju vis dar tūnotų Meridos kalėjimo kameroje.

Naktis buvo �velni. Vis dar buvo justi stiprokas vėjelis, nors vandenyno pakrantė buvo u� kelių kvartalų. Kotenė u�siki�o u� ausies u�kritusi� ant akies arbatos spalvos plaukų sruog�. Blausiai rausvoje liuminescencinių �ibintų �viesoje mojuodamos �lamėjo palmės, metan�ios vaiduokli�kus �e�ėlius ant plikų tinko sienų.

Dvide�imto am�iaus �e�tame de�imtmetyje pastatytas namas i� prad�ių buvo motelis sezoniniams �iem� �ilumos trok�tantiems turistams, �ia vadinamiems sniegapauk��iais. Devinto de�imtme�io prad�ioje jį pavertė nuomojamu daugiabu�iu. Dar po dvide�imt penkerių metų namas buvo daugiau negu keistas, kaip jį mėgdavo apibūdinti Kotenė. Pasibaigus turistiniam sezonui butai jame būdavo pigūs, tad jai įkandami. Pirmame namo auk�te buvo registratūra, nes butus galėjai i�sinuomoti savaitei, mėnesiui ir net savaitgaliui.

Jos kaimynai, daugiausia prava�iuojantys turistai ir juodadarbiai, su niekuo nebendraudavo. U� pirm� ir paskutinį mėnesį susimokėti reikėdavo i� anksto, pernuomoti but� buvo draud�iama. �is būstas nė i� tolo neprilygo jos butui Niujorko Manheteno rajone. Viskas apsivertė auk�tyn kojomis dėl vadinamosios pasaulio sukūrimo fosilijos. Skųstis kaimynais ji nelabai galėjo�� būtų atrod�, kad puodas juokiasi i� katilo.

Kotenė priėjo prie registratūros rakto dublikato, nes jos raktas vis dar buvo ka�kur Anduose. Peru policija jai gr��ino tik pinigin�, ai�ku, be pinigų. Laimė, bent jau mokėjimo kortelių ir vairuotojo pa�ymėjimo nenugvelbė. Visa kita, k� rado stovykloje, liks policijos �inioje, iki baigsis tyrimas.

Ji penkis ar �e�is kartus nuspaudė skambutį, kol budėtoja atsiplė�ė nuo sofos kontoros gale ir �iovaudama atėjo. Kotenė sumokėjo jai penkis dolerius u� prarast� rakt�, bet budėtoja su ja nė nepasisveikino.

��Sveika grį�usi namo,�� tarė Kotenė atrakindama duris ir jas stumtelėdama.

I� buto tvoskė gai�us pelėsių tvaikas. Gyvendamas prie vandenyno nuo pelėsių negalėjai pabėgt, nes oras �ia vis�laik būdavo drėgnas. Apie Pietų Florid�, ypa� artėjant uraganų metui, sakydavo: �Gerai, kad gyvename atogr��ose. Blogai�� kad gyvename atogr��ose.�

Prie� i�skrisdama į Peru Kotenė nustatė termostat� trisde�imties laipsnių temperatūrai. Ir padarė klaid�, pagalvojo �iaudėdama nuo aitraus pelėsių dvoko. Kita vertus, ji nemanė, kad taip ilgai u�sibus.

Kotenė įjungė �vies�. Laimė, buto nuom� ji mokėdavo tris mėnesius į priekį, todėl tų pinigų nei�leisdavo kitkam. �itaip ji turėjo garantuot� pastog�, nes dabar niekada ne�inodavo, kada gaus kit� �ekį u� darb�. Toks elgesys jai atrodė prakti�kas ir drausmingas. Nors neabejojo pavėlavusi susimokėti u� elektr�, ji nebuvo atjungta�� kol kas.

Ji numetė Amerikos konsulo Peru �monos jai duot� nedidelį krep�į ant marmur� imituojan�ių plytelių grindų, pasilipo ant sofos, atitraukė u�uolaidas ir pakėlė stiklines �aliuzes. Į vidų plūstelėjo gaivus vandenyno oras.

Kotenė pri�adėjo Tedui Kaselmanui paskambinti vos grį� namo, bet buvo penkiolika minu�ių po dviejų nakties.

Ji pa�iūrėjo į laikrodį�� ketvirtis devintos ryto Romoje.

Kotenė pakėlė belaidį telefon� ir surinko numerį. Jo ie�koti u�sira�yto nereikėjo�� jis įstrigo atmintyje. Tai buvo privataus telefono Vatikano mieste numeris, priklausantis svarbiausiam �mogui jos gyvenime�� D�onui Taileriui.

Arkivyskupui D�onui Taileriui.

��D�onai,�� tarė ji mintyse matydama jo �ypsen�, akis�� mėlyniausias, kokias kaip gyva buvo ma�iusi.

��Kotenė! Tu namie?

��Taip,�� atsakė ji.�� Man tik reikėjo i�girst tavo bals�.�� Kotenei norėjosi apsia�aroti, bet susitvardė.�� Tu vienintelis mane pa�įsti. Ger� ir blog�.

��Skai�iau apie t� �iurpi� tragedij� Pietų Amerikoje. Kasdien minėjau tave savo maldose.

��Man jų reikia kuo daugiau.

Kotenė giliai įkvėpė.

��Peru...�� pradėjo ji, bet neįstengė nieko daugiau pasakyti, nes jai u�gniau�ė kvap�.

Pradėjo i� naujo.

��Peru archeologinių kasinėjimų vietoje buvo rastas dirbinys�� kri�tolo lentelė. Ji buvo i�marginta įra�ais, prana�aujan�iais Tvan�.

Kotenė papurtė galv�, tartum D�onas būtų galėj�s j� matyti.

��Tvan�? Turi galvoje tokį kaip Nojaus?

��Taip, bet tuo viskas tik prasidėjo.

Ji sudvejojo, nes gerkl� vėl ėmė gniau�ti.

��Tau viskas gerai?

��Įra�uose buvo u�simenama apie antr� valym�. D�onai, ten ra�ė, kad įvyks antras valymas, ir jam vadovaus angelo dukra.

Kotenė nebeįstengdama tvardytis ėmė kūk�ioti.

��O dabar visi ten buvusieji negyvi. Visi, i�skyrus mane. Varge, D�onai, ten buvo vabzd�ių�� jonvabalių�� milijonai. Jie spie�iumi skraidė aplink lentel� ir j� nusine�ė.

�od�iai, i�tarti jai dar nespėjus surikiuoti min�ių, ūmiai ver�ėsi i� burnos.

���inau, kas jie buvo, D�onai. Tu irgi �inai. Bet kaip a� kada nors sugebė�iau paai�kinti, kas atsitiko? Niekas nepatikės manim. Tik tu...

��Kotene,�� guodė jis,�� tai neturi reik�mės. Tiesa tokia: tu �inai, kas atsitiko, ir suvoki, prie� k� stoji. Turiu tav�s paklausti kai ko svarbaus. Ar buvo antra įra�o dalis?

��I� kur tai �inojai?

��Ar galėtum j� apibūdinti, o galbūt ir nupie�ti?

��Ne, Edelmanas nesugebėjo jos perskaityti, bet jis manė, kad ji pana�i į kipus. Vien ta�kai ir brūk�niai. D�onai, i� kur su�inojai apie antr� dalį?

��Dabar negaliu ai�kinti. Pasistenk truputį pailsėti

��Nenumanau, k� daryti toliau. A�...

��Vadovaukis nuojauta. Kai praėjusį kart� tau buvo pateiktas i�mėginimas, ji neapgavo. Juk supranti tai?

��Bet tada tu buvai �alia, mane palaikei. Dabar a� viena.

��Tu niekados nebūsi viena.

Kotenė nusi�luostė a�aras.

��Pri�adi?

��Taip,�� atsakė jis.

Kotenė i�jungė telefon�. Ko gero, D�onas Taileris�� vienintelis vyras, kurį ji kada nors yra mylėjusi. Bet jis�� kunigas. Rodės, kaip ir daugelio dalykų savo gyvenime ji am�inai nori to, ko turėti negali.

Kotenė �vilgtelėjo į viengul� lov� kitoje kambario pusėje. Turbūt patalai ir pagalvės tokie pat prisisunk� drėgmės kaip ir pridus�s oras. Patalyn� rytoj i�skalbs, o pagalves ilgai palaikys saulėje.

Prie� i�sitiesdama ant sofos ji įjungė ventiliatorių palubėje. Po akimirkos ji kietai miegojo.

BULVARINIS LAIKRA�TIS

Jokia kri�tolo lentelė niekur neminima? Nejaugi gali taip būti?!�� stebėjosi Kotenė po pokalbio su Tedu Kaselmanu. Ji prisiminė, kad Peru policijoje viskas klostėsi ka�kaip padrikai, bet tada suvokė, jog per tardym� lentelė nebuvo paminėta. Ji prisiminė sakiusi inspektoriui Meridai, kad jie �ventė Edelmano radinį, bet jis taip ir nepaklausė kokį. Vis dėlto ji neabejojo, kad kri�tolo lentelė nebuvo haliucinacijų vaisius. Visi kasinėjimų stovykloje j� matė. Ji su draugais girdėjo Edelmano bandym� i�versti jos įra��. Ir ji ai�kiai girdėjo archeolog� sakant...

Kotenė susilaikė ir nepakartojo galvoje aidin�ių Edelmano �od�ių.

Jam vadovaus angelo dukra.

��Na, gerai,�� tarė balsu. Jei ji nori su�inoti atsakymus, jai reikės pinigų. Vadinasi, reiks parduoti kokį reporta��.

�EMĖS DREBĖJIMAS

Ry�kus mėnulis patekėjo vir� Naujosios Meksikos dykumos, kai tre�iakursis astronomijos studentas atsisėdo ant riedulio ir nusimetė kuprin�. Plok��ias smėlėtos sausupės krantas bus tinkama vieta apsistoti. Atslūgo dien� tvyroj�s kar�tis, padvelkė nakties vėsa. �alavijų ir auksaryk��ių krūmuose su�nab�dėjo vėjas. Prie� dvi dienas pliaup�s vasaros lietus u�pildė uolėt� įdub� netoliese. Jaunuolis visi�kai nusivarė, kol nu�ygiavo de�imtį kilometrų vienu i� senovinių kelių, prasidedan�ių �ako kanjone, ir paskui dar a�tuonis kilometrus pėdino i�suk�s i� kelio. Galop sustojo kalvos vir�ūnėje ir apsidairė aplink. Vieni griuvėsiai. �is atokiai nuo pagrindinės gyvenvietės įsikūr�s kaimelis, skirtingai nuo kitų, pastatytų palei patį �ako kanjono centr�, buvo beveik visi�kai sugriautas. Studentas atsigėrė i� gertuvės ir nusprendė, kuria kryptimi trauks toliau. Tolumoje girdėjo gars��� pana�ų gali i�gauti pir�to nagu braukdamas per �ukas. Tai kurkė amerikinė �esnake�� rupū�ė, dar vadinama kasėja dėl u�pakalinių kojų su raginėmis ataugomis, kuriomis gali kasti smėlį.

Studentas pajuto laisv�, visi�k� laisv�. Beveik mirtinoje dykumos tyloje, did�iųjų anasazių indėnų statinių griuvėsių �e�ėliuose, jis patyrė dvasios ramyb�. Į �i� kelion� jis leidosi dėl anasazių, paslaptingos tautos, dingusios vos ne akies mirksniu po to, kai i�gyveno �iame kra�te tūkstan�ius metų. Studentas jautė stipri� dvasin� giminyst� pietvakarių indėnams, ypa� tiems, kurie pastatė tokius įstabius statinius.

Be to, jis taip pat kaip anasaziai tro�ko �inių ir mėgo astronomij�. �ie indėnai sistemingai stebėdavo dangų ir gerai apie jį i�manė. Į kelion� nuo�aliu kanjonu vaikinas leidosi ie�kodamos kai ko, k� buvo mat�s tik nuotraukose. Prie Penjasko Blanko griuvėsių, dunksan�ių vir� �ako ir Eskavado sausupių, uoloje, ky�an�ioje i� tamsių kanjono sienų, dvide�imto am�iaus a�tunto de�imtme�io prad�ioje Naujosios Meksikos universiteto archeologai rado indėnų pie�inį. Jis vaizdavo mėnulio pjautuv�, spinduliuojantį disk� ir rank�. Mokslininkai daug metų tyrė nakties dangų bandydami atkurti, koks jis buvo tuo metu, kai indėnai jį atvaizdavo, ir galop i�kėlė hipotez�, kad anasaziai regėjo ir u�fiksavo įspūding� dangaus rei�kinį�� �vaig�dės sprogim�.

Tuo pat metu, kai buvo nupie�ti �ie vaizdiniai, kitoje pasaulio pusėje, Kinijoje, astronomai dokumentais patvirtino ��vaig�dės-vie�nios� pasirodym�. Matyt, jie i�vydo ry�kų supernovos sprogim�, �ymintį nepaprastai masyvios �vaig�dės gal�. Pasak kinų, �vaig�dė-vie�nia pasirodė 1054 metų liepos 5-�j�. T� dien� prie�au�rio dangų nu�vietė skais�iausia i� visų �mogaus kada nors matytų �vaig�d�ių. Jos liku�iai virto Krabo ūku.

Studentas tikėjosi rasti dar vien�, kol kas niekam nematyt� sprogstan�ios supernovos pie�inį. Nors buvo labai pavarg�s, jaudulys ragino jį tuoj pat leistis ie�koti pie�inio. Jam magėjo atsistoti toje pat vietoje, kur kadaise stovėjo indėnas menininkas, ir įsmeigti akis į horizont�. Įkvėptas tos minties, jis nusprendė nieko nelaukdamas pradėti paie�k�.

Vaikinas u�sidėjo ant galvos �ibintuvėlį, įjungė, nukreipė jo spindulį reikiama kryptimi ir patraukė sausupės vaga. Oras greitai vėso. I� abiejų pusių it nebylūs sargybiniai stovėjo tamsios kanjono sienos. Studentas stabtelėjo ir �velgdamas į dangų u�sisegė striuk�. Visas dangus �ėrėjo sidabriniais �vaig�d�ių purslais.

Galop jis rado �em� uolos atbrail� ir pradėjo kartis į vir�ų, bet paslydo ant �virg�do. Kai vėl tvirtai atsistojo, kopė atsargiau. Nors įkalnė buvo nestati, �velnioje mėnesienoje jis matė, kad sausupė lieka vis toliau.

De�imt minu�ių jis nesustodamas rop�tėsi auk�tyn ir siauros uolos ni�os gilumoje staiga pastebėjo pueblo liekanas. U� jų i�vydo kivos12 griuvėsius. Jaunuolis spėjo, kad statinys kadaise buvo kokių de�imties metrų auk��io. Ta pa�ia kryptimi einant jį pasiekti buvo galima tik lipant nepatikimomis atramomis ir įsitvėrus tokių pat nepatikimų turėklų. Todėl studentas pasuko į de�in�, uolos gūbriu, siaurėjan�iu u� kanjono sienos posūkio, ir priėjo plok��i� akmens atbrail�. �i, �iek tiek i�lindusi i� sienos ma�daug trisde�imt metrų vir� kanjono apa�ios, u� kelių �ingsnių staiga baigėsi.

Jaunuolis pamanė pasuk�s ne ten, kur reikia. Jis apsisuko ketindamas grį�ti taip pat kaip atėj�s, bet tada ant galvos tvirtinamas jo �ibintuvėlis ap�vietė uol� prie�ais. Tai, k� spindulys i�plė�ė i� tamsos, privertė jį bemat sustoti. Kiek �emiau uolienos atodangos jis pamatė tai, ko ie�kojo. Studentas i�si�iojo pamat�s �vies� atspindin�ias gyvas pie�inio spalvas. Indėnų dailinink� taip sujaudino nakties danguje pamatytas vaizdas, kad jis negalėjo atsispirti poreikiui i�saugoti jį am�iams.

Studentas pir�tų galiukais ap�iupinėjo pavaizduot� mėnulio pjautuv�, daugiakamp� �vaig�d�, saulės �enkl� ir delno atspaud�. Atsisuk�s pa�iūrėjo į horizont��� į t� pus�, kur įvyko tas nuostabus dalykas. Auk�tai pakil�s mėnulis u�liejo dykum� dulsva pasteli�kai melsva �viesa.

�iūrėdamas į �į reginį, studentas i�girdo nepa�įstam� gars�. I� prad�ių jis buvo tylus�� vaikinas pamanė, kad tai �lama dykumos vėjas, lėkdamas palei kanjono �lait�.

Staiga jaunuolis prarado pusiausvyr� ir susvirduliav�s trenkėsi į uolų sien�. Tada pasigirdo dundėjimas�� tylus, bet vis garsesnis. Atrodė, kad dejuoja �emė. Kanjono siena i�linko į priekį, tarsi įkvėpdama oro, �emė suvirpėjo ir sukėlė bangas, nusiritusias tolyn lyg kokios mil�ini�kos vilnys vandenynu.

Dundėjimas peraugo į riaumojim�: siena ėmė trūkinėti ir plei�ėti, �emyn pa�iro jos luitai. Jaunuolis apsisuko ir tekinas pasileido taku �emyn. Retkar�iais �emė nusileisdavo jam po kojomis, ir jis skaud�iai parkrisdavo, bet jau kit� akimirk� ji vėl pakildavo ir blok�davo į priekį. Stengdamasis i�silaikyti ant liulan�ios �emės, studentas keberiojosi taku, kol pasiekė kanjono apa�i� ir nuskuodė sausupės vaga. Kai nebegrėsė pavojus būti u�verstam griūvan�ių uolų nuolau�ų, u�dus�s puolė ant kelių ir �iūrėjo, kaip virpėdama, drebėdama kilnojasi �emė.

Tuomet jis i�girdo nuo�ulniu uolienų �laitu �emyn nugarmant i�tisas tonas �emių. Jo nuostabai, nuslinkusi �emė atidengė did�iul� tamsi� ertm�. Tarsi pakilus kokio Brodvėjaus teatro u�dangai, blausi mėnesiena atidengė į scen� pana�ų vaizd�: masyvias akmens sienas, siauras durų angas, sta�ius laiptus ir de�imtis akmenimis įrėmintų langų. �ioje dykumos scenoje trūko tik judan�ių aktorių-vaiduoklių.

Vienas stovėdamas po dangumi, pana�iu į sidabrinį dailininko teptuko potėpį, įkvėpdamas i� griuvėsių sklindantį senų laikų or�, studentas i�pūt�s akis spoksojo prie� save. Jis suprato, kad anasazių dvasia am�iams apsigyveno jo viduje.

SODAI

��Agentas Vajatas?�� paklausė juoda sutana vilkintis jaunas seminaristas.

��Taip,�� atsakė Vajatas. Jis sėdėjo ant kėdės auk�ta atkalte Vatikano valstybės Vyriausybės rūmų laukiamajame penktame auk�te.

Seminaristas padavė jam raudon� aplank�.

��Pra�om jį per�iūrėti. Netrukus prie jūsų prieis vienas �mogus,�� tarė jis.

Vajatas pa�iūrėjo į aplanko vir�elį. Ry�kiomis baltomis raidėmis ant jo buvo u�ra�yta: PIRMADIENIS, o toliau�� TOMUI VAJATUI�� KONFIDENCIALU. Vajatas tik dabar pajuto, koks i�varg�s�� jis k� tik vis� naktį skrido i� JAV Kolumbijos apygardos ir tik trumpai snūstelėjo. Į Rom� jį i�kviesti galėjo tik dėl rimtos prie�asties.

Vis dar sėdėdamas Vajatas atlaisvino tris metalinius raudono aplanko spaustukus ir jį atvertė. Pirmo puslapio vir�uje buvo Centrinės �valgybos valdybos logotipas, adresas ir telefonai. Toliau buvo temų santrauka:

VAIDUOKLIŲ �E�ĖLIAI

Popie�ius mostelėjo į du akmens suolelius �e�ėlyje u� kelių �ingsnių nuo sodo takelio. Kai visi trys atsisėdo, jis tarė:

��Tomai, �inau, kad jau matei �iuos dokumentus,�� jis i�kėlė raudon� aplank�, paskui padėjo jį ant suolelio.�� Kaip �inai, jau kuris laikas pasaulyje spar�iai gausėja savi�udybių. Bet pastarasis jų skai�iaus �oktelėjimas neturi precedento.

Popie�ius �vilgtelėjo į arkivyskup� Tailerį.

��Mes manome, kad jis susij�s su dalykais, kuriuos �iuo metu ai�kinasi D�onas,�� su �iuo tuo ne visai įprastu.

�iūrėdamas į Vajat� popie�ius tarė:

��Pirmiausia papasakok, kas nauja pas Elį Ladington� ir jo bendrininkus�� Ri�ard� ir Maraj� Hapsburgus.

��Pastarosiomis dienomis jie gerokai subruzdo,�� atsakė Vajatas.�� Mano �altiniai FTB prane�ė, kad vos tik buvo prane�ta apie �emės drebėjim� Naujojoje Meksikoje, Ladingtonas puolė rūpintis, kad Hapsburgai ten nuvyktų ir pradėtų kasinėjimus. Ladingtonas labai įtakingas, tad jam ka�kaip pavyko nustumti į �alį visus universitetus ir archeologijos organizacijas. �iuo metu į t� vietov� jau vyksta Hapsburgai ir jų darbininkai. Jie i�sirengė taip greitai, kad a� net abejoju, ar jie spėjo susidėti daiktus.

Vajatas �vilgtelėjo į Tailerį.

��Kuo toks svarbus �is naujas archeologinis objektas?

��Ar atsimenat televizijos reporter� Koten� Stoun?�� paklausė Vajato Taileris.

���inoma, Jūsų Ekscelencija. Ji kartu su jumis ma�daug prie� trejus metus įteikė �vent�jį Gralį Vatikanui. Ji toliau garsėjo kaip sensacingų �inių, susijusių su religija, autorė. Ji padarė man ypa� didelį įspūdį, kai �ventojoje �emėje rado trisde�imt sidabrinių, kuriuos Judas gavo u� tai, kad i�davė Kristų. Ta�iau vėliau jai ėmė nesisekti, ir tai j� paveikė. Mano �iniomis, j� galutinai sugniu�dė vadinamoji pasaulio sukūrimo fosilija.

��J� ty�ia paki�o,�� atsakė Taileris,�� nes norėjo diskredituoti.

��Kas?�� paklausė Vajatas.

��Ta pati organizacija, kuri bandė klonuoti Kristų i� DNR, i�saugotos Kristaus taurėje,�� paai�kino popie�ius.

��O k� tai turi bendra su staiga �oktelėjusiu savi�udybių skai�iumi?�� nesuprato Vajatas.

��Tuoj prie to prieisim, Tomai,�� atsakė popie�ius.�� Ar skaitėte apie pastarojo meto incidentus, susijusius su panelės Stoun vie�nage Peru?

��Taip,�� atsakė Vajatas.�� Manoma, kad ten įvyko masinė savi�udybė...

Rikiuodamas mintis jis pa�velgė į �v. Jono bok�t�, dunksantį tolumoje.

��Visa tai tarpusavyje susij�, ar ne?

Popie�ius linktelėjo.

��Per t� incident� vienintelė gyva liko Kotenė Stoun,�� tarė Taileris.�� Visi kiti nusi�udė.

��Keista, kad ji vienintelė i�gyveno,�� nusistebėjo Vajatas.

��Tuoj suprasit kodėl,�� tarė popie�ius.�� Tai, k� dabar jums pasakysiu, pagrįsta ne mokslu ar faktais, bet mitais ir tikėjimu. Ta�iau jūs turite bent jau tikėti manim. Ar įstengsite?

Popie�ius tiriamai pa�velgė į Tom� Vajat�.

��Be abejo, Jūsų �ventenybe.

Vajatas pajuto dilgtelint abejon�. Nuo tada, kai sutiko dirbti Venatori, juto, kad ateis �i diena�� diena, kai dėl savo pareigų atsidurs ten, kur niekad nėra buv�s, pasaulyje, kurį pa�įsta ar turi dr�sos pa�inti labai retas. Netrukus jis per�engs �į slenkstį.

��Kotenė Stoun ne tokia kaip mes visi,�� paai�kino Taileris.�� Ji...

��Ji yra angelo at�ala,�� be u�uolankų i�klojo popie�ius.

��Nesupratau?�� u�gniau�ė kvap� Vajatas.

��Kantrybės, Tomai,�� i�kėl�s rank� tarė popie�ius.

��Kotenės Stoun tėvas buvo Furmielis, vienuoliktos valandos angelas,�� paai�kino Taileris.�� Furmielis nusprendė prisidėti prie Liuciferio vadovaujamų mai�tingų angelų per didįjį Dangaus mū�į. Galop jie pralaimėjo ir buvo i�vyti i� dangaus. Biblijoje jie vadinami puolusiaisiais�� nefilimais. Praėjo am�iai, Furmielis pasigailėjo savo poelgio ir papra�ė Dievo atleisti. Visagalis priėmė jo atgail�, bet u�uot leid�s Furmieliui grį�ti į rojų, padarė jį mirting� ir davė jam dukras dvynes. Viena tik gimusi turėjo grį�ti į dangų ir u�imti savo tėvo viet�, kita�� likti �emėje ir vykdyti Dievo vali�. Kotenė Stoun ir yra toji Furmielio dukra.

Vajatas įsmeigė �vilgsnį į arkivyskup� Tailerį, paskui nusuko jį į popie�ių.

��Tikiuosi, man nederėtų manyti, kad tai buvo ka�koks pok�tas ar i�bandymas?

Nė vienas vyras neatsakė, tada Vajatas t�sė:

��Gerai. Tarkime, patikėsiu tuo, k� man sakote. Ko jūs visu tuo siekiate?

��Sakiau jums: viskas susij� su tuo, k� �iuo metu ai�kinasi D�onas,�� atsakė popie�ius.�� Į �į reikal� įveltas dirbinys, kuris, mūsų manymu, gali būti paslėptas toje neseniai atrastoje Naujosios Meksikos vietovėje. �is dirbinys atskleis paslaptį, suteiksian�i� mums visiems viltį laimėti vykstantį kar�.

��Dirbinys?�� paklausė Vajatas.

��Kri�tolo lentelė,�� paai�kino Taileris.�� Ant jos Dievo ranka para�yta �inia. Jei rasime lentel� pirmi, galėsime pasitelk� į pagalb� Dievo �od�ius u�kirsti keli� Armagedonui.

��Pirmi?�� suglum�s papurtė galv� Vajatas.

���io karo baigtį, Tomai, gali nulemti tai, kas turės lentel�. Jeigu pirmi j� gaus mūsų prie�ai, j� sunaikins, ir mes niekados nesu�inosime joje u�ra�ytos paslapties.

��Vadinasi, mes turim rasti tik t� vien� lentel�?�� paklausė D�ono Vajatas.

��Mituose ir legendose, net viename i� pergamentų, rastų Negyvojoje jūroje, minima, kad jų buvo dvylika. Viena buvo duota Nojui. Kitos prie� Didįjį tvan� buvo i�dalytos dvasiniams įvairių civilizacijų vadovams visame pasaulyje. Neseniai rastoji buvo i�kasta Peru.

��Toje vietovėje, kur buvo Kotenė Stoun?�� paklausė Vajatas.

��Taigi,�� patvirtino popie�ius.

��Kiekviena lentelė susideda i� dviejų dalių,�� ai�kino toliau Taileris.�� Pirmoje pasakojama, kaip rengtis tvanui, antroje sura�yta paslaptis, kaip laimėti mū�į. Tiksliai ne�inome, kokia �inia para�yta antroje, bet spėjame, kad ten sakoma, kaip u�kirsti keli� pasaulio pabaigai.

��Bet jeigu Stoun buvo kasinėjimų vietoje, ji turėjo pamatyti lentel�,�� tarė Vajatas.

��Taip,�� linktelėjo galv� D�onas Taileris,�� bet ji nesugeba pakankamai tiksliai apibūdinti antros jos dalies. Ji tegalėjo pasakyti, kad ji panė�ėjo į kipus�� ten buvo pavaizduota virvė su mazgeliais.

��Bet Nojaus laikais kipų nebuvo,�� suabejojo Vajatas.

��Taip, nebuvo,�� nusi�ypsojo popie�ius.�� I� to galima spėti Diev� nenorėjus, kad Nojaus karta sugebėtų i��ifruoti antr� lentelės dalį. Jis para�ė �ini� ateities kartai.

��Mes manome, kad liko tik dvi lentelės,�� kalbėjo toliau D�onas.�� Viena�� senoviniuose griuvėsiuose, atidengtuose �emės drebėjimo. Jūsų pasakojimas apie Elio Ladingtono veikl� pastaruoju metu patvirtina �į mūsų spėjim�. Mūsų am�ini prie�ai nuosekliai vien� po kitos rado ir sunaikino kitas lenteles.

��Bet jūs sakėt, kad jų esama dviejų?

��Taip,�� �iūrėdamas pirma į popie�ių, paskui į Vajat� atsakė D�onas.�� Yra dar viena.

��Kur?�� paklausė Vajatas.

��Mes ne�inom,�� atsakė popie�ius.

Vajatas vėl papurtė galv�.

��Papasakosiu jums �į t� i� istorijos,�� tarė D�onas.�� Netrukus po to, kai imperatorius Titas 70-ais metais po Kristaus u�ėmė Jeruzal�, būrelis pamald�ių vyrų sukūrė organizacij�. Jos u�duotis buvo atgauti ir apsaugoti religinius dokumentus, relikvijas, brangenybes ir paslaptis, i�grobstytus i� did�iojo miesto. Organizacijos pavadinim� pirm� kart� randame paminėt� tik prie� pat pirm� kry�iaus �ygį. Tie �monės buvo u�simaskav� giliame pogrindyje, o save vadino tik Ombres des Fantdmes�� Vaiduoklių �e�ėliais.

��Ombres des Fantdmes?�� pakartojo Vajatas.�� Ar ne tas pats para�yta Venatori antspaude, tik lotyni�kai�� Umbrae Manium?

��Teisingai,�� patvirtino popie�ius.�� Esate narys organizacijos, kurios �aknys, kad ir kokios tolimos, siekia �e�ėlius. Esama ma�ai dokumentų, susijusių su jais. Visa, kas yra, buvo saugoma po u�raktu �ia, Vatikano archyvuose.

��Mums �inoma, kad vien� i� kri�tolo lentelių per pirm� kry�iaus �ygį, ma�daug 1095 metais, turėjo �e�ėliai. I�tisos organizacijos kartos ir toliau vykdė u�duotį saugoti Ba�ny�ios lobius ir lentel�. Baigiantis tryliktam am�iui, kai į vald�i� atėjo Pilypas Gra�usis, kry�iaus �ygiai tapo nuo�miausi. �e�ėliai suprato, kad relikvijoms, kurias saugodami jie pasiry�� paguldyti galvas, kilo pavojus. Lentelės dabar gvie�ėsi ne vien puolusiųjų angelų�� nefilimų�� armija, bet ir Pilypo Gra�iojo kariuomenė. Suvokdami, kokia rimta grėsmė jiems kilo, �e�ėliai sugalvojo plan�. Lobį pasiims ir paslėps jų vadovas. Jis vienintelis �inos, kur jis. Taigi, net jeigu organizacijos narius kankintų, i� jų nepavyktų i�gauti, kur paslėptas lobis. Vadovas prisiekė niekada neatskleisti, kur paslėptos brangenybės. Po daugelio metų gulėdamas mirties patale Prancūzijoje, Langedoke, jis sunerimo, kad jam mirus lobis bus prarastas am�iams. Taigi jis atskleidė, kur paslėptas lobis, savo patikimam įpėdiniui. �is irgi prisiekė niekam nei�duoti lobio slėptuvės paslapties. Visi paskesni �e�ėlių vadai ne�ė t� slėptuvės paslapties ir priesaikos na�t�. Taip buvo iki 1398 metų, kai �e�ėlių vadovas seras D�eimsas Ganas i�traukė brangenybes i� slėptuvės ir pasiėmė jas plaukdamas laivu į Nauj�j� �kotij�. Kelionėje jį lydėjo garsus �kotų aristokratas Henris Sinkleras.

��Ar Sinklerai nesusij� su Tamplierių ordinu?�� paklausė Vajatas.

��Net labai,�� atsakė Taileris.

��Viskas buvo laikoma paslaptyje iki 1722 metų,�� pasakojo popie�ius,�� kai �kotijoje, Orknyje, po ba�nytėle buvo rastas u�kastas trijų dokumentų ry�ulėlis. Du dokumentai buvo �ifruoti, tad popie�ius Inocentas pasikvietė ekspertus jų i��ifruoti. Pasirodo, viename buvo nurodyta, kur paslėptas lobis, o kitame buvo i�samiai apra�yta, kaip jį paimti. Tre�ias dokumentas buvo �emėlapis, sudarytas garsaus kartografo, tamplieriaus Nikolo Zeno, tuokart plaukusio kartu su Sinkiem ir Ganu. Popie�ius Inokentijus bemat i�siuntė laivus į Ouko sal� Naujojoje �kotijoje.

��Jūs kalbate apie garsi�j� Ouko salos �Pinigų �acht��?�� paklausė Vajatas.�� Kiek �inau, buvo manoma, kad j� i�kasė piratai savo lobiui paslėpti. Esu skait�s, kad �achtoje gausu visokių sp�stų. Kaskart, kai kas nors mėgina joje kasti, j� u�lieja vanduo.

���achta skirta dėmesiui nukreipti,�� paai�kino D�onas.�� Ganas su palydovais i�kasė vadinam�j� Pinigų �acht� dėl viso pikto�� jei kas nors įtartų, k� jie suman�. �achtoje jie įtaisė visokių �ėtoni�kų kliū�ių, kad visiems j� tyrinėjantiems nedingtų azartas. Kri�tolo lentelė buvo paslėpta kitoje salos vietoje.

��Spėju, lentelė buvo atkasta,�� tarė Vajatas.

��Taip,�� atsakė popie�ius.�� Ji buvo atgabenta į Vatikan�. Mums i�ai�kino, kad įra�as lentelėje padarytas senovės kalba, vadinama Enocho. Kai kas laiko j� angelų �nekta, neva ja kalbėj� visi �monės iki to nutikimo su Babelio bok�tu. �i� kalb� dėl savo kilmės moka Kotenė Stoun. Kaip ir kitose lentelėse, �ioje pateikti nurodymai, kaip pasirengti Did�iajam tvanui. Bet lentelėje buvo ir antra įra�o dalis. Nors Vatikano kalbininkams pavyko j� i�versti, jiems tekstas pasirodė esanti visi�ka beprasmybė. Jie spėjo, kad geriausiu atveju tai mokslinė formulė. Kas ten para�yta i� tikrųjų, tebėra paslaptis. Mat 1878 metais lentelė ir visi su ja susij� u�ra�ai, eskizai, dokumentai ir vertimai buvo pavogti.

Popie�ius atsivertė raudon� aplank� ir i�ėmė popieriaus lap��� pageltusį, baigiantį suply�ti.

��Tomai, kaip ir Kotenė Stoun jūs esate ypatingos kilmės. Dėl jos mes ir i�rinkome jus į Venatori narius.

��Ypatingos kilmės? U�tikrinu jus: mano tėvas buvo ne angelas.

��Taip, ne angelas,�� atsakė popie�ius.�� Jūsų tėvo proprosenelis irgi buvo ne angelas. Bet jis buvo vagis.

Popie�ius i�tiesė popieriaus lap� Vajatui.

���tai k� jis paliko, kai pavogė kri�tolo lentel�.

AROMATAS

Kotenė negalėjo patikėti tuo, k� i�girdo, nesusigaudė, k� tai gali reik�ti. Mintys sudu�o į milijon� �ipuliukų, ir tie dabar trankėsi jos galvoje. Maraja Hapsburg atsakė pirm� kart� girdinti apie kri�tolo lentel�.

Koki� lentel�? Kri�tolin�, velniai rautų, lentelꠗ �tai koki�!�� keikėsi mintyse Kotenė. Kas �ia darosi? Edelmanas sakė skambin�s Hapsburgams palydoviniu telefonu. Jis kreipėsi su gana konkre�iu pra�ymu: kad į lentel� pasi�iūrėtų ekspertai naujos mokslo srities, tirian�ios kipus ne vien kaip s�skaitybos priemon�, o dar ir kaip kalb�. Edelmanas ai�kino Ri�ardui, kad technikos priemonėmis neįmanoma padaryti tokių įra�ų kaip lentelėje.

Kotenė sėdėjo it suakmenėjusi�� nejudėjo, net nemirksėjo�� ir mintyse perkratė, k� patyrė Peru, k� kalbėjosi su Edelmanu ir k� tuomet galvojo.

Nors ir kaip stengėsi, nepavyko i�mesti i� galvos susikristalizavusi� mintį. �ia jų darbas. Ne kitaip. Ji nei�sikraustė i� proto. Pasaulio sukūrimo fosilija ir visa, kas nutiko vėliau, buvo meistri�ka puolusiųjų�� nefilimų�� gudrybė. D�onas irgi buvo tokios nuomonės. �inodami, kokia ji savimyla, jie paki�o fosilij�, kad j� pa�emintų ir diskredituotų. Paskui�� Peru kalnai. Puolusieji nesiekė, kad j� apkaltintų nusikaltimu. Jie tiesiog pasėjo abejonių jos kolegų ir visų pasaulio �monių galvose. Dabar jokia gerbiama �iniasklaidos organizacija niekados jos neklausys, netikės tuo, k� ji sako�� nefilimai �itaip siekė konkretaus tikslo. Nusiritusi į toki� gili� bedugn� ji nebegalės su jais kautis.

Kas klausys jos �od�ių ar teiginių? Na, o dėl kri�tolo lentelės... Jie sunaikino visus, galėjusius patvirtinti, kad jos esama. O reporta�as apie nuodingų med�iagų s�vartyn�? Jis turėjo būti spausdinamas pirmuose laikra��ių puslapiuose, bet jo nepriėmė. Kodėl? Todėl, kad jinai su juo susijusi.

��O, varge!�� atsilo�dama į sofos atkalt� sudejavo Kotenė.

Ji ėmė svarstyti, kodėl dedasi visi tie dalykai. Vadovaus angelo dukra. Lentelėje buvo para�yta ka�kas apie j�, Furmielio dukr�, vienintel�. Nefilimai nenori, kad ji ar kas nors kitas �inotų, kas ten para�yta.

Jai reikia pasikalbėti su Hapsburgais akis į akį.

Kotenė nubraukė plaukus atgal ir prie sprando suėmė į stor� pluo�t�. Ji paklaus jų apie lentel� ir kas ant jos para�yta. Ji �iūrės jiems tiesiai į akis. K� jus �velgdama pro pragaro langus?

DEMONAI

Prie� paimdama ragelį Kotenė padvejojo. Ji ne�iūrėjo į nepa�įstam�jį tik kol spaudė pokalbio mygtuk� prie� prisiki�dama aparatėlį prie ausies.

��Klausau,�� tarė.

��Kotene.

Nors bals� go�ė i� toli sklindantys trikd�iai, jis bemat j� nuramino.

��Kas �ia darosi, D�onai?�� paklausė ji.�� Kas tie vyrai?

��Draugai, Kotene,�� atsakė D�onas Taileris.�� Ypatingi draugai, ten atsidūr� mano pra�ymu. �mogus, dav�s tau telefon�, yra Vatikano apsaugos darbuotojas. Kitas dirba mūsų diplomatiniame korpuse. Jam duota nepaprasta u�duotis�� saugoti tave. Nenoriu ai�kinti atvira telefono linija, bet patikėk manimi: jais gali pasitikėti taip pat kaip manimi. Tu juk pasitiki manimi, ar ne?

��Tiek, kad patikė�iau savo gyvyb� ir siel�. Bet tai jau �inai.

��Taip,�� atsakė D�onas ir nutilo, tarsi galvotų, k� dar pasakyti.

Kotenė irgi norėjo pasakyti dar kai k�. Kad niekas nepa�įsta jos taip kaip jis. Kad jo i�siilgo.

��Jie visk� tau paai�kins,�� galop vėl pra�neko D�onas.�� Jei man�s prireiks, būsiu �ia, kur esu.

Dabar jai jo reikia �alia, suvokė ji spausdama pokalbio pabaigos mygtuk� ir gr��indama telefon� nepa�įstamajam. �is įsiki�o jį į ki�en�, tada i�tiesė rank�.

��Kotene, a� Tomas Vajatas. O �ia�� monsinjoras Filipas Diu�amas, Vatikano apa�tali�kojo nuncijaus arkivyskupo Felipės Montiagro padėjėjas. Padėti pane�ti baga��?

HUAKA DYKUMOJE

��Gal norėtum paai�kinti, kas nutiko Peru?�� paklausė Tomas Vajatas atsargiai vairuodamas taho nelygia sausupės vaga. Buvo kelios minutės po vidurnak�io, pilnaties mėnesiena leido jam va�iuoti neįsijungus priekinių �ibintų.

Stebėdama, kaip pro �alį slenka sta�ios uolos dantytais kra�tais, Kotenė giliai įkvėpė.

��T� naktį Anduose, prie� pat visiems �ūstant, ekspedicijos stovykl� pirmiausia apgaubė tir�tas rūkas. Tame auk�tyje visuomet susidarydavo kalnų ūkana, bet t� naktį ji buvo ypa� tanki�� visai tokia pat kaip k� tik.

��Bet �įsyk nieko neatsitiko, Kotene. Tai buvo tik rūkas�� gamtos rei�kinys.

��Dykumoje? Pats sakėte, kad tai keista.

��Tiesiog drėgmė didesnė negu paprastai. Bet dykumoje retai pasitaikantis radiacinis rūkas dar nerei�kia, kad įvyko ka�kas antgamti�ka.

Kotenė nusisuko.

��Pone Vajatai...

��Tomai.

��Gerai, Tomai. Suprantu: tik dirbi savo darb��� bandai priversti toki� pami�ėl� kaip a� vadovautis sveiku protu. Jeigu dėl to, k� ma�iau t� naktį Peru, mane reikia laikyti pami�ėle�� nesigin�ysiu. Ir tau nebūtina apibrė�ti man �odį �antgamti�ka�. Jeigu kas nors �ino jo reik�m�, tai tas �mogus a�. Bent jau gali pripa�int, jog turiu teis� krūp�ioti nuo to, kas man primena t� naktį Peru, bet tu tik stengiesi, kad pasijus�iau kvaile. Man tai visai nepa...

��Kotene,�� paprie�taravo Vajatas,�� tu skaud�iai klysti. Niekad nesakiau, kad tu pami�ėlė, ir nesistengiu priverst tav�s pasijust kvaile. A� tik norėjau, kad tai, kas k� tik įvyko, sukeltų tau kuo ma�esnį stres�. Jeigu tau susidarė kitoks įspūdis�� atsipra�au. D�onas Taileris mane patikino, kad...

Kotenė staiga palinko į priekį.

��Ten priekyje�� �viesa? Tarsi ka�kas �viestų �ibintuvėliu.

Gal u� �imto metrų priekyje sausupėje akimirk� pasirodė �vieselė, paskui dingo.

Vajatas sustabdė visureigį rankiniu stabd�iu, kad neu�sidegtų u�pakalinės stabd�ių lemputės, ir i�jungė degim�.

��Toliau va�iuot negalim. Net jei judėtume vė�lio grei�iu, variklį būtų galima i�girsti u� poros kilometrų.

Jis paėmė i� dėklės du �ibintuvėlius, o nuo prietaisų skydo �valgikį.

��Nuo �ia keliausim kulnio ratais.

��Kaip?�� nesusigaudė Kotenė.

��Pės�iomis. �ia toks senas posakis.

Tomas padavė jai vien� i� �ibintuvėlių.

Vajatas i�jungė vidines visureigio �viesas, kad jos neu�sidegtų, kai jie atidarys dureles, ir i�lipo.

��Laikykis tyliai,�� suku�dėjo jis Kotenei,�� o �ibintuvėlį junk tik tada, kai nebeturėsi kitos i�eities.

Kotenė spitrėjo į tams� jusdama, kaip drėksta ir stingsta oda. Nors labai tro�ko rasti Hapsburgus ir nenugin�ijamų įrodymų, kad yra viena ar daugiau kri�tolo lentelių, j� kankino baimė. Did�iausi� nerim� kėlė tai, kas para�yta lentelėje apie puolusio angelo dukr�. Kodėl ji nusprendė, kad mū�is baigėsi prie� trejus metus, kai susikovė su tais �lyk��iais, nedorais padarais? Nejaugi ji tikrai manė, kad puolusieji nuleis rankas ir i�nyks? Jie niekuomet neu�mir�, kad ne kas kitas, o ji sutrukdė klonuoti Kristų i� DNR liku�ių �ventojo Gralio taurėje. Ji su�lugdė jų planus įgyvendinti ne�vent� antr� Jėzaus atėjim� į �em�. Puolusieji niekad jai u� tai neatleis. Tada, kai Ja�akas pavadino j� Majta�� vienintele,�� ji turėjo suvokti, kad tai niekuomet nesibaigs. Jos tėvo su Dievu sudaryto sandorio niekada nebus galima sulau�yti�� ji privalo su tuo susitaikyti. Bet kanjon� gaubian�ios nakties vėsa j� persmelkė, tad visa dr�sa i�garavo, ir jos viet� u�ėmė baimė.

��Gerai jautiesi?�� paklausė Vajatas.

��Nelabai,�� pa�nib�domis atsakė ji.

Vajatas priėjo prie keleivio durelių ir jas atidarė.

��Liep�iau tau likti �ia ir ei�iau vienas, Kotene, bet D�onas sakė, kad atsakymai į mus dominan�ius klausimus bus duoti tik tau, ne man.

Ji mirksėdama pa�iūrėjo į Vajat�, paskui nusirop�tė nuo sėdynės. Jis teisus. Ji neturi kitos i�eities.

��Veiksime i�vien,�� tarė jis.

Vajatas i� lėto nusivedė j� sausupės vaga. Ji buvo nuklota �virg�du ir a�triais akmenimis.

��Atsargiai. Jei �ia pargriūtum, gali blogai baigtis,�� įspėjo jis.

Nuėjus kelis �imtus metrų jis jau kelint� kart� pa�iūrėjo į �valgiklį.

��Jau netoli.

Galop jie priėjo pla�iai i�sklidusi� nuo�liau��. Ry�kioje pilnaties mėnesienoje Kotenė matė �emės drebėjimo atidengtų senovės pastatų apybrė�as. Ji tylėdama stovėjo �alia Vajato�� klausėsi, stebėjo. I�girdo vien dykumos vėjelį, tyliai besirangantį sta�ių uolų papėdėje.

Vajatas i�sitraukė i� po �varko automatinį pistolet�.

��Ka�kas ne taip.

��Kas?

��Per tylu. �ia nieko nėra.

��Argi tai ne gerai?�� paklausė Kotenė.

��Per t� laik� kas nors jau turėjo bandyti mums sukliudyti. Ladingtono �monės turėjo saugoti vis� teritorij�, bet mes nekliudomai �ia patekom. Nebent...

��Nebent jie jau turi tai, dėl ko �ia atvyko,�� pabaigė jo mintį Kotenė.

��Būtent. Tuoj įeisim į griuvėsius, bet nėra nė vieno �mogaus, kuris mus sustabdytų. Akivaizdu, kad Ladingtonas at�aukė sargybinius, nes jų nebereikia. Pamatysi: rytoj jis paskelbs labai dosnų filantropinį parei�kim�, girdi, padės finansuoti kokio universiteto ar valstijos ekspedicij� kasinėti �iame objekte. Jis akimirksniu taps didvyriu.

��Manai, jei �ia buvo lentelė, jie jau rado j�?

��Jeigu ji apskritai buvo. Mes gerai to ne�inom,�� atsakė Vajatas.

��Ir atvirk��iai, ar ne? Jeigu jie lentelės nerado, jie vis dar būtų �ia. Juk visam objektui i�tirti reikėtų i�tisų savai�ių, tiesa? Patikėk manim: tuos �mones gerai pa�įstu, jie lengvai nepasiduoda.

��Manau, tu teisi,�� pripa�ino Vajatas.

Kotenė atsi�liejo nugara į did�iulį riedulį.

��Kas toliau? Man reikia pasikalbėti su Hapsburgais. Kaip nors turiu su�inoti, kas para�yta toje lentelėje.

��Prisimeni, kaip atrodė �enklai lentelėje, rastoje Peru?

Kotenė �vilgtelėjo į jį. Po kampuotu smakru nuo mėnesienos krito �e�ėlis.

��Ta�kai ir brūk�niai, daugybė ta�kų ir brūk�nių. Ka�kas pana�aus į kip�. Nieko daugiau neprisimenu.

��Visai tikėtina, kad �ia rastoje lentelėje �enklai nepana�ūs į kipus. Spėju, kad būtų petroglifai, nes juos būtų suprat� senovėje �iuose kra�tuose gyven� �monės. Bet �ia stoviniuodami niekados to nesu�inosim. Pasirengusi įeit į vidų?

��Ko? Mudu abu �inom, kad lentelė jau rasta.

��Nusigavom į toki� tolyb�, ir dabar, atrodo, esam �ia vienui vieni. Kai �ia pasirodys archeologai, tokios galimybės nebeturėsim.

Kotenė nenoromis linktelėjo ir mostu paragino jį rodyti keli�.

Juodu atsargiai perėjo nuo�liau�ų s�vartyn� ir prisiartino prie pirmo i� senovinių statinių.

��Neįtikėtina!�� tarė Kotenė �velgdama į blausios mėnesienos i�plė�tus i� tamsos akmens statinius.�� Bet kraupu. Man �ia kūnas eina pagaugais.

Juodu ėjo taku pro storas sienas ir tu��ias gyvenam�sias patalpas.

��Pa�iūrėk į j�,�� tarė ji nukreipdama �ibintuvėlio spindulį į vien� i� sienų.�� Gal beveik metro storio.

Ji pa�vietė į siūl� tarp akmenų.

��Jokio skiedinio.

Kotenė pa�iūrėjo į Vajat�.

��Plytos suleistos be galo tiksliai. Jų technologija ir meistri�kumas tiesiog stulbina.

��Mūsų civilizacija ganėtinai pasipūtusi,�� atsakė Vajatas.�� Manome, kad esame labai toli pa�eng�. U�tenka kart� įdėmiau �vilgtelėti į tokius statinius, ir neju�ia pajunti did�iul� pagarb� tiems �monėms.

��Pajutau j�, kai buvau Peru. Susidaro įspūdis, tarsi būtume visatos dulkelės... bet vis dėlto vienos su kitomis susijusios.

��Pasijunti es�s menkas, ar ne?

��Visi�kai menkas,�� pritarė Kotenė.

Jie nuėjo toliau ir i�suk�, kaip spėjo Kotenė�� i� pagrindinio tako�� vien� po kitos ap�iūrėjo gausių statinių patalpas.

��Atrodo, tarsi tie, kas �ia gyveno, vien� dien� staiga ėmė ir i�sikraustė,�� pakomentavo Vajatas.

Koten� nukrėtė �iurpas prisiminus, k� apie tai sakė Edelmanas.

��Taigi,�� pritarė ji.�� Pana�iai buvo ir su �monėmis, gyvenusiais tuose Peru rastuose griuvėsiuose. Jie dingo tiesiog �aibi�kai.

Jie paėjėjo dar kelet� �ingsnių ir ėmė ap�iūrinėti tai, k� Kotenė spėjo buvus ka�kieno būstu. Kai juodu įėjo į patalp� pro T pavidalo durų ang�, ji pamatė viename kampe i�mėtytas keramikos �ukes. Staiga jai ėmė svaigti galva, ji prarado pusiausvyr�.

��Luktelk,�� pralemeno ji.�� Matyt, mes auk��iau, negu maniau. Man svaigsta galva.

Vajatas nusiėmė kuprin� ir i�traukė butelį vandens.

��Manau, ne nuo auk��io. Bent jau tau ne kalnų liga. �ia nėra nė dviejų kilometrų auk��io.

Jis i�tiesė jai butelį.

��Atsigerk.

Kotenė atsi�liejo į akmens sien�.

��A�iū.

Jis teisus: jai ne kalnų liga. Bet ka�kodėl ji prarado pusiausvyr�.

Vajatas ir toliau �vietė aplinkui savo �ibintuvėliu.

��Gal eik toliau, o a� �iek tiek pasėdėsiu ir pailsėsiu,�� tarė ji.�� Tik ilgam nedink.

Vajatas nusijuokė.

��Gerai. Tu valandėl� atsikvėpk, o a� pa�niuk�tinėsiu.

Kotenė susmuko ant plūktinių grindų, prisitraukė kelius ir padėjo ant jų galv�. Pama�u svaigulys praėjo. Ji dar kart� gurk�telėjo vandens, paskui įsijungė �ibintuvėlį ir pa�vietė aplinkui. Jos �vilgsnis u�kliuvo u� apskrito pastato u� kelių metrų. Kurį laik� į jį �iūrėjo, bet galop smalsumas j� įveikė. Statinys ka�kuo skyrėsi nuo kitų.

��Tomai,�� �ūktelėjo ji tyliai�� kad nei�girstų Ladingtono �monės, jei jų �ia dar buvo lik�. Vajatas neatsiliepė, tad ji nusprendė ap�iūrėti pastat� viena, kol jis grį�.

Pasi�viesdama tak� prie�ais �ibintuvėliu, ji tarp griuvėsių priėjo prie auk�tos durų angos.

Viduje pamatė akmenų rat�, i�dėliot� aplink lau�o duob�. Matyt, ka�kas neseniai kasė pajuodusioje duobėje. �alia jos gulėjo plok��ias akmuo su pie�tais �enklais. Pama�iusi duobės dugne likusį įspaud� Kotenė sustingo. Jis buvo tokio pat dyd�io ir formos kaip Peru rasta kri�tolo lentelė. �ia irgi būta lentelės.

Staiga Kotenė pajuto plūstelint �ilum��� lyg per t� saulėtekį Peru. Paskui jai pasirodė, kad kūnas ima virpėti. Ji suprato esant huakoje�� �ventoje vietoje. Kotenė į�engė į lau�avietės �ied� ir bemat pajuto, kaip visa įtampa i� vir�ugalvio leid�iasi �emyn ir i�sisklaido pro padus. Ji įsivaizdavo plūduriuojanti �viesos jūroje. Vaiskios, tobulos, spindin�ios skystos �viesos. Ji sunkėsi į j� pro kiekvien� odos por�, kiekvien� l�stel�, kol vis� u�pildė ir ėmė suktis jos viduje.

Kotenė kaip įmanydama susikaupė. �viesa plūdo pa�ia jos gelme, augdama, sklisdama į kiekvien� nervų skaidul� ir kraujo ind�, pripildydama menkiausias jos esybės daleles.

�viesa u�liejo j� vis�.

Kotenė pasijuto tos �viesos dalis.

Visatos dalis.

Senovės �monių balsai ku�dėjo maldas.

Aplink tyliai aidėjo �ingsniai.

I� tolumos sklido giesmės.

Tada ji pajuto veid� nutvilkantį kar�tį.

BALSAI

Maraja Hapsburg stovėjo po garuojan�iu, pulsuojan�iu vandeniu ir mėgavosi masa�inio du�o sukeltu kūno tvink�iojimu�� o gal ji tebejuto jausmų antplūdį po to nepaprasto įvykio, anks�iau t� vakar� matyto prie �ako kanjono? Nesvarbu, viena ar kita. Svarbiausia, kad ji jau�iasi tokia gyva. Tokia susijaudinusi, toki� įsijaudrinusi. Ji u�simerkė ir paki�o vir�ugalvį po kar�tomis �iurk�lėmis, kad nutekėj�s veidu vanduo kaskadomis kristų ant kūno.

Dar niekada Ri�ardas neatrodė toks valdingas kaip �įvakar stovėdamas prie statinių griuvėsių su lyg aukoti i�tiesta kri�tolo lentele. Atrodė, tarsi jis turi galios numaldyti Apokalipsės �vėrį. Auk�tas, nuplik�s, pasitikintis savimi ir beveik charizmati�kas. Ai�kiai galėjai matyti, kad jam tai įgimta, paveldėta i� ka�ko senesnio negu nesuskai�iuojamos kartos. Gal �io vakaro ritual� jis buvo kartoj�s daugyb� sykių. Ri�ardas jautėsi visai ramiai, net patogiai, kai į vabzd�ius pana�ių padarų spie�iai aplink net ne dūzgė ir zvimbė, o riaumote riaumojo. Jis visai nerodė i�sigand�s, net prie�ingai�� misti�kas jonvabalių pasirodymas suteikė jam dar daugiau pasitikėjimo. Jis virto kitu �mogumi. �ibantys vabzd�iai ap�vietė jo od�, ir pirm� kart� per daug metų Maraja pamatė, koks gra�us jo veidas. Tas spindintis veidas ir tie ar�ūs kerintys jonvabaliai sukėlė nenumaldom� geism� savo vyrui.

Maraja palietė savo veid� ir prisiminė randus, darkiusius j� iki tol, kol Elis, jos gelbėtojas, pasirūpino, kad j� sulopytų. Randai i�nyko, bet jos veidas ir kūnas susens. O Ri�ardui senatvė niekada negrės. Ar dar daug laiko praeis, kol jis nustos jos geid�s?

��Ri�ardai,�� su�nab�dėjo ji, ir �is vardas, rodės, sukasi jos i�kvėptame ore.

Sutuoktinis laukė jos ant did�iulės motelio kambario lovos prie pat vonios durų. Paprastai mintys apie jį Marajos taip neįjaudrindavo, bet kai �įvakar pakerėta pamatė, kaip lentelė pakimba ore, o paskui sunaikinama, ėmė �iūrėti į jį kitomis akimis. Nuo jonvabalių sklindantis nieko neprislopintas kar�tis persmelkė kūn� sald�ia gaiva. To pojū�io liku�iai dar ir dabar jos neapleido.

��Rumd�alai,�� atlo�dama galv� ir trinkdama plaukus �ampūnu suku�dėjo ji vard�, kuriuo jos vyr� pa�inojo puol� angelai. Putų upės nuslydo jos pe�iais ir krūtine. Ji palietė tas kaklo ir krūtų vietas, kur nutekėjo putos. �i naktis bus ne tokia kaip kitos. Kai juodu mylėsis, ji nerodys Ri�ardui, k� jam daryti, neskubės baigti glamones. Ji norėjo, kad �i�nakt jisai j� paimtų. O ji mėgausis aistros įkar��iu.

SKAITMENINIAI VAIZDAI

Koten� apakino kameros blykstė. Ji susvyravo, nes vos neprarado pusiausvyros.

��Kas �ia?�� paklausė ji.

��Viena i� tavo did�iausių gerbėjų,�� neslėpdama pa�aipos atsakė moteris.

Dar kart� �ybtelėjo blykstė, ir Kotenė suvokė, kad be jos senovinėje �ventoje vietoje yra ma�iausiai dar du �monės. Jai pavyko pakelti �ibintuvėlį ir nukreipti jį į įsibrovėlius, kita ranka prisidengus akis.

��Klausiu, kas jūs esat. Ko jums reikia?

��Gal reikia paimt jos autograf�?�� pasigirdo vyro balsas.

��Manau, kad po jos kelionės į Peru jis ma�ai ko vertas,�� atsakė moteris.

��Nė i� vietos!�� sugriaudėjo statinyje Tomo Vajato balsas. Patalpoje akmens sienomis �ai�iai spragtelėjo atlau�iamas jo automatinio pistoleto gaidukas.�� I� lėto padėkit ant �emės kamer� ir �ibintuvėlius, tada abu susidėkit rankas u� galvos.

Nors Kotenė jo nematė, suprato, kad jo balsas sklinda i� durų angos į patalp�. Ji nukreipė �ibintuvėlio spindulį į veid� moteriai. Ji buvo �viesiaplaukė, auk�ta, gal metro a�tuoniasde�imties, gra�i, maloniai apkūnoka, pana�iai kaip Merilina Monro. Kotenė spėjo, kad ji neseniai perkopė penkt� de�imtį. �alia jos stovėjo jaunas, gal dvide�imt penkerių ar kiek ma�iau, vyras su akiniais apskritais l�iais. Ilgi jo plaukai buvo suri�ti į uodeg�, jis atrodė savait� nesiskut�s.

��Jūsų pra�ė prisistatyti,�� vis dar nei�eidamas i� tamsios patalpos kertės tarė Vajatas.

��Judu raminkitės, dėl Dievo meilės,�� atsakė moteris.�� Niekam �ia pavojus negresia.

Ji pakėlė rankas rodydama pasiduodanti.

��A� esu Tempest Star i� National Courier, o �ia mano fotografas Benis. Mes �ia rengiam reporta�� apie �emės drebėjim� ir indėnų gyvenvietės griuvėsius. Judviem reikėtų nebūti tokiems piktiems.

��Rengiat reporta�� pirm� valand� nakties?�� nusi�aipė Kotenė. Ji negalėjo patikėti, kad prie�ais j� stovi Tempest Star�� moteris, sudirbusi j� pirmame visoje �alyje platinamo bulvarinio laikra��io puslapyje. Mielai būtų skėlusi jai antausį.

��Negalėjome prieiti ar�iau griuvėsių vis� dien�,�� atsakė Star.�� Matyt, jums irgi nepavyko. Mes �ia ie�kome sensacijos.

��Jau radome�� ir dar koki�!�� pridūrė Benis nuleisdamas rankas.

��Mano nuotrauka jums sensacija?�� pajuokavo Kotenė.

��Ne,�� atsakė Benis.�� Kai tave nufotografavom, tik gavom papildomų dividendų. U�tat k� pamatėm �įvakar...

��U�si�iaupk!�� u�riko Star.�� O tu gal nustosi �viesti man į veid�?�� kreipėsi ji į Koten�.

�i nukreipė �ibintuvėlį �emiau.

��K� jūs pamatėt �įvakar?

Fotografas sutrik�s dirstelėjo į Star.

��Ties� sakant, nieko. Daug akmenų ir �emės.

Jis pasilenkė pakelti kameros.

��Dar padariau puikų kadr�, kai Kotenė Stoun vaik�tinėjo po ka�kokius senovės indėnų griuvėsius.

��Na, Stoun,�� pasiimdama nuo �emės pro�ektorių tarė Star,�� o k� tu veiki �ia vidury nakties? Bandai sukurpti i� paistalų reporta��, kad i�gelbėtum karjer�?

Kotenė kietai su�iaupė lūpas.

��A� bent jau turiu karjer�, kuri� galima gelbėti. �is �odis pernelyg skambus pavadinti tai, k� darai tu.

Vajatas įėjo į �ibintuvėlių ap�viest� plot� ir mostelėjo į skaitmenin� kamer�.

��Pa�iūrėkim į j�.

��Ji�� privati nuosavybė,�� �engtelėdama į priekį paprie�taravo Star.

Vajatas nukreipė į j� pistolet�.

��Nereikia. Nesileisim į smulkmenas. Nenorėkit, kad man reiktų pra�yti dar kart�.

��Kol kas ne�inau, kokia tavo profesija,�� tarė Vajatui Tempest Star,�� bet jau �inau, kad esi tikras �ūd�ius.

��Paimk kamer�, Kotene,�� papra�ė Vajatas.

Kotenė paėmė, j� i� Benio ir atatupsta pasitraukė prie Vajato. Kurį laik� j� ap�iūrinėjo, paskui nuspaudė mygtuk�, ir nu�vito skystųjų kristalų ekranėlis u�pakalinėje aparato sienelėje. Vajatui stebint ji paspaudė atbulinės eigos strėlyt� �alia ekranėlio, ir juodu per�iūrėjo �alius naktinius kadrus.

Pirmas buvo darytas paskiausiai: Kotenė, u�sidengusi akis delnu. Ji atrodė nustebusi ir i�sigandusi. Kitame ji u�simerkusi stovėjo lau�avietėje. Toliau buvo u�fiksuoti kiti �monės: vyras ir moteris nugara į objektyv� eina i� griuvėsių sausupės vaga; ta pati pora nuo�liau�os vir�uje prie griuvėsių prad�ios; did�iulis �vytintis geltonas ir baltas kamuolys�� Kotenė vos į�iūrėjo �alia jo stovin�ius vyr� ir moterį. Atrodė, kad vyras i�ties�s rank� į t� �vytintį rutulį. Kitame kadre tas pats vyras stovi atki��s rankas. Naktinės kameros vaizdas buvo pakankamai ry�kus, tad buvo matyti, kad jis laiko ka�kokį daikt�, i� pa�iūros�� kri�tolo lentel�. Moteris spoksojo sau į kojas, nes aplink jas sukosi tūkstan�iai �viesos ta�kelių. Paskutiniame kadre pora ėjo statinių griuvėsių link nuo�liau�ų lauku.

��Ar esat mat� k� beproti�kesnio?�� paklausė Benis.

��U��iaupk srėbtuv�, mo�kru�y!�� u�riko Star.

��Gal mums reiktų pasilikt t� kamer�,�� kreipėsi į Vajat� Kotenė.

��Tada nespėsi mirktelėti, kai būsi suimta ir pasigailėsi vėl nesanti Kusko policijos būstinėj,�� �ypsodamasi Kotenei pagrasino Star.

Kotenė klausiamai pa�iūrėjo į Vajat�. �is mostelėjo galva į porel�.

��Paklausyk jos, Kotene,�� tarė Vajatas.�� Dabar tau visai nereikia neigiamos reklamos. Nekaip atrodys, jei tave suims vykdant pirm� Gazette u�duotį.

��Gazette?�� nustebo Star.�� Dirbi Galaxy Gazette?

Ji garsiai nusijuokė.

���inojau, kad esi paskutinė menkysta.

��O kamera?�� paklausė Benis.

Kotenė j� padavė ir tarė Vajatui:

���ia nieko nėra. Eime.

��Gerai sumanei, brangioji,�� nusi�aipė Star.�� Mat did�iausia naujiena �ia ta, kad Kotenė Stoun per vien� naktį įsigudrino para�yt pirm� ir paskutinį reporta�� Gazette. Tik i�ėjo tu��iomis rankomis.

Ji vėl nusijuokė.

��Tikiuosi, mūsų darytos tavo nuotraukos patiks. Jos bus NationalCourier kito numerio pirmam puslapy.

��Eime i� �ia,�� paragino Vajat� Kotenė ir pasuko i� kivos.

Kai juodu vingiuotais takais rop�tėsi i� griuvėsių, ji tebegirdėjo Star kvatojant.

��Ar matei tuos kadrus?�� paklausė ji Tomo, kai jie perėjo nuo�liau�ų lauk� ir sausupės vaga patraukė prie visureigio.

��Ma�iau, bet nenumaniau, į k� �iūriu.

Kotenė stabtelėjo ir pa�iūrėjo į Vajat�.

��Tempest Star irgi nenumano.

Ji atsigr�ė ir metė �vilgsnį į griuvėsius.

��Antraip dabar ne juoktųsi, o vis dar keiktųsi.

PERSIŲSTI KADRAI

Tempest Star nuoga gulėjo po apklotais savo kambaryje Farmingtono Best Western vie�butyje. Neseniai griuvėsiuose patirtas jaudulys neleido jai miegoti. �alia tyliai knarkė Benis. Dieve, koks jis puikus!�� galvojo Tempest �iūrėdama į jį. Jaunų vyrų lytinį apetit� ir gali� jai net buvo sunku apsakyti �od�iais. Bet �i�nakt, kai juodu pasimylėjo, ir jis u�migo, ji vis dar negalėjo atsipalaiduoti.

Ka�kas j� grau�ė�� ji niekaip negalėjo susigaudyti. Tai, k� ji �i�nakt regėjo, pranoko visk�, k� buvo kada nors ma�iusi ar�� ties� sakant�� sufabrikavusi. Kiekvienas, stebėj�s tai, kas įvyko k� tik atsidengusiuose griuvėsiuose, būtų buv�s apstulbintas, sukrėstas, lik�s be �ado. Ta�iau �iūrėdama kadrus Benio aparate Kotenė Stoun visi�kai nereagavo. Keista, kad Stoun buvo tokia abejinga, pamanė Tempest. Tai, kad ji nė kiek nesunerimo, j� ir i�davė. Be jokios abejonės Kotenė Stoun ka�k� slepia. Stoun suprato, k� rei�kia tos nuotraukos, bet i�liko �altakrauji�ka ir ramiai i�ėjo i� kivos.

Tempest pa�ino vyr� nuotraukose: Ri�ardas Hapsburgas, Jeilio universiteto mokslininkas. Ji buvo ma�iusi jį televizijos interviu po incidento Peru, kai jis komentavo savo partnerio daktaro Edelmano netektį. Toji moteris�� tikriausiai jo �mona Maraja. Dėl savo renginių Naujojoje Anglijoje, skirtų lė�oms rinkti, ji tiesiog karaliavo auk�tuomenės kronikos puslapiuose. Maraja Hapsburg buvo ma�ina, gaminanti pinigus savo vyrui ir jo archeologijos projektams tolimuose pasaulio kampeliuose.

Ir dar tas jų geradarys Elis Ladingtonas�� naujienose jis visuomet figūruodavo �alia. Įdomus tipas. Jau k� sugeba, tai i�naudoti pa�intis ir tvarkyti reikalus. Kaip vienas įtakingiausių meno kūrinių ir senienų prekiautojų pasaulyje jis gali parūpinti paveiksl� karaliaus galerijai ar prezidento kolekcijai grei�iau negu daugelis �monių papusry�iauti.

Galiausiai�� tas vyras su Stoun, tas paslaptingasis. Tempest jis pasirodė i�vaizdus. Mielai pabandytų su juo, nors jis ne i� labiausiai jos mėgstamos am�iaus grupės.

Ka�kas �ia ne taip, svarstė Tempest. Koks ry�ys tarp �ios keistos veikėjų samplaikos ir to magi�ko �viesos spektaklio dykumoje: ugnies kamuolių, ratais besisukan�ių vabzd�ių spie�ių ir to rūko? I� kur, velniai rautų, �is atsirado? Po paraliais�� tir�tas rūkas dykumoje! Jai teks sukurti kokį fantastinį pasakojim� i� tų nuotraukų kitam savo straipsniui NationalCourier. Paprastai viskas buvo daroma atvirk��iai, bet �įsyk reikės pradėti nuo fotografijų. Reikės palaukti, kol jas pamatys redaktorius. Da�niausiai meno skyrius pakoreguodavo jos nuotraukas kompiuteriu, kad tiktų reporta�ams iliustruoti. Dabar jai teks sukurti kokį priblo�kiantį pasakojim�, kuris tiktų nuotraukoms. Reporta�as pasirodys kitos savaitės numerio pirmame puslapyje ir...

Staiga Tempest i�girdo tyliai brak�telint duris, tarsi ka�kas bandytų jas atidaryti. Ji atsisėdo tamsiame kambaryje, ir antklodė nukrito nuo nuogų krūtų. �e�ėliai, mirgantys �viesos ply�elyje po durimis, rodė, kad u� jų ka�kas juda. Tikriausiai �mogelis pasigėrė ir dabar bando įeiti ne į savo kambarį, pamanė ji. Netrukus jis susigriebs apsirik�s.

Jai be�iūrint �e�ėlis nustojo judėj�s. Duryse pasigirdo negarsūs metalo tra�kesiai. Ka�kas bando atrakinti spyn� visrak�iu?

Tempest i�girdo, kaip spyna vien� kart� garsiai spragtelėjo, atsirakino ir durys atsidarė. Į kambarį plūstelėjo �viesa, ir Tempest pamatė dviejų prie jos puolan�ių vyrų siluetus.

J� apakino ry�kios �viesos.

Nespėjus Tempest surikti, burn� jai u�gniau�ė stipri ranka.

��Po vėl...�� suniurnėjo Benis bandydamas sėstis. Kelis primygo jam krūtin� ir jis ėmė gaudyti kvap�.

Tempest spoksojo u�puolikui į veid�, u�dengt� juoda kauke, i� kurios buvo matyti tik akys, bet tuoj turėjo u�simerkti nuo ry�kios �viesos. Peilio smaigalys dūrė į �velni� pasmakrės od�.

��Jei �auksi�� perrė�iu gerkl�,�� pagrasino vyras.�� Tik pirma nupjausiu meilu�iui pimpal�.

Jis stumtelėjo j� auk�tielnink� ant lovos, apsi�ergė ir nukreipė �ibintuvėlio spindulį nuo akių į krūtis.

Pir�tinėta ranka ėmė jas glostinėti, ir Tempest prie�indamasi sukriokė.

��I�leisi bent gars� ir liksi plok��ia krūtine. Tu juk nespiegsi, tiesa?�� spustelėdamas peilio smaigalį į od� paklausė vyras.

Tempest papurtė galv�. Rupūs miltai�� jis i��agins j� ir supjaustys į gabalėlius! Na jau ne�� be kovos ji nepasiduos! T� akimirk�, kai bus labiausiai pa�eid�iamas, spirs jam keliu ir i�kabins akis ilgais akrilo nagais. Jeigu jai lemta mirti, privers jį pasigailėti, kad pasirinko ne kuri� kit� moterį.

��Kur kamera?�� silpniau spausdamas peilį paklausė kaukėtasis.

Tempest bandė nuryti seiles, bet nurijo tik or�, nes burna buvo sausa kaip dykuma. I�kvėpė or� su palengvėjimu: tie mo�kru�iai jos ne�agins, jiems reikia prakeiktos kameros.

��Atsakyk į klausim�,�� paliepė antras vyri�kis.

��Krep�yje prie ra�omojo stalo,�� atsakė �urnalistė.

��Matai�� buvo visai lengva.

Vyras nulipo nuo jos ir nuėjo prie stalo. I�trauk�s i� po jo didelį juod� fotoaparato krep�į atsegė u�trauktuk� vir�uje ir i�ėmė skaitmenin� kamer�. Netrukus jis įjungė ekranėlį ir ėmė per�iūrinėti kadrus.

��Turim,�� tarstelėjo jis bendrininkui.

��O ne�iojamasis kompiuteris?�� paklausė �is rankos mostu parodydamas į aparat� ant ra�omojo stalo.�� Jie galėjo perkelti nuotraukas į jį.

���iupk jį,�� atsakė vyras, tada i�jungė kameros ekraniuk� ir i�ėmė atminties kortel�. Numet�s kamer� ant grindų atsisuko į Tempest.

��Jeigu bent �odeliu u�siminsi apie tai savo laikra�tyje, grį�ime ir u�baigsime savo kuklų pjaustynių vakarėlį.

Po kelių akimirkų abu vyrai i�lėkė pro duris.

Tempest ir Benis gulėjo tamsoje sunkiai alsuodami.

���unsnukiai!�� siuto ji ir palietė kaklo viet�, į kuri� buvo įremtas peilis.

��Velnias!

Tempest u�degė lemp� prie lovos. Jos pir�tų galiukai buvo lipnūs, raudoni ir �vilgėjo.

Benis �vilgtelėjo į j�.

��Dieve�� jis tau įpjovė, Tempest!

Jis atsisėdo ir persirop�tė į jos lovos pus�.

��Parodyk,�� tarė jis.

��Manau, nieko baisaus,�� atsakė Tempest, kai jis antklode nuvalė krauj� jai nuo kaklo.�� Turbūt tik įdrėskė od�.

Benis prisimerk�s pa�iūrėjo į �aizd�.

��Reikia j� apiplauti.

Jis vėl persirop�tė į savo pus� ir pasiėmė akinius nuo naktinio stalelio.

��Manai, Stoun ir Gazette yra ka�kaip su tuo susij�?�� vesdamas Tempest į voni� paklausė jis.

��Nemanau, kad jie griebtųsi tokių kra�tutinių priemonių norėdami gauti nuotraukas. Dėl jų neverta sėst į kalėjim�.

Ji u�degė �vies� ir ap�iūrėjo kakl� veidrodyje.

Benis suvilgė skudurėlį ir atsargiai nu�luostė krauj�.

��Bet akivaizdu, kad ka�kam jų baisiai reikia,�� tarė Tempest krūptelėdama, nes �aizd� ėmė grau�ti muilas, kuriuo j� valė Benis.

Jis nuskalavo �aizdel�, paskui nusausino rank�luos�iu.

��Man rodos, nereikės nė siūti.

Ji pliauk�telėjo jam per nuog� apvalų u�pakalį.

��A�iū, mielasis.

Tempest apsisuko rank�luos�iu ir grį�o į miegam�jį. Patikrino, ar durys u�trenktos, ir u�kabino grandinėl�.

��Reikėjo i�kart tai padaryti,�� tarė ji.

��Kai sutikau dirbti laikra�tyje, nesitarėm, kad man teks veltis į tokį �ūd�,�� stovėdamas prie lovos ir taisydamas patalus piktinosi Benis.�� Gal reikėtų paskambinti policijai?

��Nebūk toks lep�is! Mes radom sensacingos med�iagos. Ji pateks į pirm� puslapį.

Tempest �vilgtelėjo į kameros krep�į.

��Deja, jie mums pa�iko�� paėmė ir atminties kortel�, ir kompiuterį.

��Nieko baisaus,�� atsakė Benis.

��K� nori pasakyt?�� paklausė Tempest atsistodama prie�ais jį.

Benis nusi�ypsojo, paskui nutraukė nuo jos rank�luostį.

��Noriu pasakyt, kol tu maudeisi po du�u, a� u�siregistravau gamybos skyriaus serveryje ir i�siun�iau į jį nuotraukas.

Tempest pa�velgė į jaunuolį, ir jos veide nu�vito gundanti �ypsena. Moteris paglostė jam krūtin�, perbraukė pir�tais per pilv� ir atsiklaupė jam tarp kojų.

��Vadinasi, nusipelnei did�iulės premijos.

�ONSIO RA�TELIS

Kotenė nusispyrė batelius ir atsisėdo ant motelio lovos kra�to, o Vajatas įsitaisė ant kėdės prie�ais. Ant stalelio �alia jo stovėjo kibirėlis ledukų, du plastiko puodeliai ir dvi skardinės gaiviųjų gėrimų. Prie� pabelsdamas į Kotenės duris jis nusipirko ledukus ir gėrimus automate prie savo kambario. Jis �iūrėjo, kaip ji susuka arbatos spalvos plaukus į sruog� ir prisega vir�ugalvyje. Ka�kuo ji pana�i į Lij�, pamanė jis. Tokia pat smulkutė. Ir taip pat nesugeba nuslėpti savo trapumo, kai apsimeta esanti ry�tinga ir savimi pasitikinti.

Lija.

Mintis apie buvusi� su�adėtin� taip suspaudė gerkl�, kad Tomas pats i�girdo, kaip joje ka�kas spragteli. Ilga chemoterapija, paskui�� baisi kankynė, bet galop limfoma laimėjo. Tomui dingtelėjo, ar kada nors u�mir� Lij�, ar kada nors nurims tas skausmas.

��Apie k� taip įtemptai m�stai?�� paklausė Kotenė.

��Primeni man vien� moterį, kuri� pa�inojau,�� mirksėdamas atsakė Vajatas.

��Tikrai? Tikiuosi, gra�i� ir nuostabaus būdo.

��Ties� sakant, taip.

Kotenė prisitraukė antklod� nuo lovos kojūgalio ir apsigaubė pe�ius.

��Kodėl dykumoje dien� taip kar�ta, o saulei nusileidus taip �alta? Mokslinį ai�kinim� �inau, bet jis prie�tarauja mano logikai.

Vajatas pridėjo ledukų į vien� puodelį ir atkim�o dietinės kolos skardin�.

��Dabar puikiai tiktų kar�ta arbata ar kas stipresnio,�� tarė Kotenė.

��Gausim tenkintis tuo, k� turim,�� atsakė Tomas pildamas į puodelį gėrim�.

Jis i�tiesė puodelį Kotenei. Net jos rankos priminė jam Lij�. Ma�os, ilgais, plonais pir�tais�� tik be su�ieduotuvių �iedo.

��A�iū,�� padėkojo ji.�� Kai geriu k� �alta, noriu, kad jis turėtų alkoholio.

��Labiausiai mėgstu Stoli�naja, o k� tu?�� paklausė Tomas.

��Absolut.

��O a� pamaniau, kad geri vien ro�inį vynelį.

Kotenė nusijuokė.

��Tu ne pirmas susidarei per ger� nuomon� apie mane.

Vajatas įsipylė į puodelį Red Bull ir gurk�telėjo.

��Geriu visk�, i�skyrus d�in�,�� prisipa�ino.

��Vien� kart� per daug jo i�gėrei ir pasigailėjai?

��Po teisybei, nė karto jo nė neparagavau.

��Tai i� kur ta antipatija?

��Ilga istorija,�� atsakė jis leisdamas suprasti, kad į jokius kitus klausimus apie d�in� neatsakys�� nėra prasmės kelti į aik�t� tos paslapties.

��Į sveikat�,�� pakeldamas puodelį tarė Vajatas.

��U� visi�kai sumaut� dien�,�� atsakė Kotenė palinkdama į priekį ir paliesdama jo puodelį savuoju.

��Negali sakyti, kad ji nuėjo visai perniek.

��Bepigu tau taip kalbėti. Neturiu reporta�o, nuotraukų, nieko, k� galė�iau parsive�ti. O blogiausia�� �inau, kas bus pirmame NationalCourier puslapyje. Mano veidas. Apakinta Star blykstės atrodau kaip beprotė. Nori �inot, k� skelbs antra�tės? �Buvusi garsenybė vėl griebėsi savo gudrybių?� Tempest Star panaudos mano pavard�, kad pritrauktų skaitytojų savo laikra��iui.

��Kotene, tai tik kvailas bulvarinis skaitalas. Niekas netiki tuo, kas ra�oma tuose laikra�tpalaikiuose. Jie skirti pramogai.

��Bet daugybė �monių perka juos prekybos centruose ir spaudos kioskuose,�� atsistodama tarė Kotenė.�� �inia, jie per prasti, kad padėtum ant �urnalinio staliuko ir rodytum sve�iams, bet daug kas juos perka ir skaito. Star pasistengs i�pe�ti naudos i� �ios padėties. Ji turi tas nuotraukas�� po velnių, pats jas matei. Savaip jas interpretuos ir sudarys vaizd�, neva a� ten ruo�iau nauj� klastot�, pana�i� į t� su pasaulio sukūrimo fosilija. Taigi Star med�iagos turi. O a� nueisiu pas Gazette vyriausi�jį redaktorių prisipa�inti, kad grį�au tu��iomis, kai Star...

��Klausyk, rytoj grį�ime į Fort Loderdeil�. Prie� akis visa kelionė lėktuvu�� spėsi k� nors sugalvoti ir paruo�ti reporta��. Tu juk profesionalė, papasakok, k� ten veikėm, k� matei.

��Mes nematėm nieko, nes per vėlai ten nusigavom. Be to, negaliu minėti Star�� ji mūsų konkurentė. Jos rankose visa med�iaga ir ji i�kraipys ties�, nes visi�kai nenutuokia, k� matė.

Ji �vilgtelėjo į Vajat�.

��O tu ar nutuoki?

��Ka�in. Kodėl man nepasakai?

Kotenė vėl atsisėdo ant lovos. Vajatas pamanė, kad ji tuoj praskys. Pe�iai nusviro, skruostai �iek tiek paraudo.

��Hapsburgai rado kri�tolo lentelꠗ tuo a� įsitikinusi,�� pra�neko ji.�� Kai buvau tame apskritame pastate�� �ventoje vietoje�� pajutau, kad jų ten būta, i�girdau jų balsus.

Ji gurk�telėjo kolos.

��Nuotraukose, kurias matei, Ri�ardas Hapsburgas atidavė kri�tolo lentel�... jonvabaliams.

��Jonvabaliams?

��Jie�� tas spindintis �viesos kamuolys nuotraukoje. Pirm�kart pama�iau juos Peru. Tomai, manau, kad tie �ibukai�� demonai. Jie i�ne�ė lentel� i� Edelmano palapinės. O �i�nakt kit� paėmė i� Ri�ardo Hapsburgo.

Demonai, pamanė Vajatas. Net po popie�iaus �od�ių buvo sunku tuo patikėti. Nelabuosius ir visa, kas su jais susij�, prasimanė Ba�ny�ia, kad tikintieji būtų paklusnūs. Tik tiek. Nuotraukose jis matė tik ka�kokį rei�kinį�� amal�, pelkių dujas, mira��. Po velnių�� į k� jis įsivėlė?!

��Tomai, man reikia su�inoti, kas para�yta tose lentelėse. Ne reporta�ui, o todėl, kad man būtina �inoti, kas ten pasakyta. Sakei man, es� popie�ius minėj�s, kad antras valymas įvyks man gyvenant, todėl taip ir skubama rasti lentel�. �inau, kad u�ra�as lie�ia mane�� dėl to, kas esu. Ir kad a� turėsiu vadovauti tam antram valymui�� Armagedonui. Kaip a� galėsiu tai daryti, jei taip ir nesu�inosiu viso lentelių �inu�ių turinio?

Kotenė palinko į priekį ir u�sidengė veid� delnais.

��Dieve, kaip viskas �lyk�tu! Kodėl viskas turi būti taip mįslinga?

Kotenė pakėlė akis į lubas.

��Jei Dievas nori, kad ka�k� padary�iau, kodėl negali tiesiog imti ir man pasakyti? K��� Jis mirtų, jei atskleistų man reikalo esm�?

Vajatas u�jau�iamai į j� pa�iūrėjo�� jis matė, kad j� kankina skausmas. Kaip jis galėtų jį palengvinti?

��Atleisk,�� atsidusdama tarė ji.�� Tiesiog a� niekuomet nesuprasiu, kodėl buvau pasirinkta. Kuo �ia dėtas Furmielis? Man atrodo, Dievas galėjo pasirinkti tinkamesnį �mogų u� mane. Galbūt jei a� labai gailiai skųsiuos ar taip nieko ir nesuprasiu, Dievas manys pasirink�s ne t� �mogų ir u�mir� mane.

Ji įsmeigė akis į grindis ir pasikrap�tė kakt�.

��A� tiesiog nesusigaudau.

Vajatas padėjo puodelį, pasilenkė į priekį ir suėmė jos deln�.

��Mudu visk� i�siai�kinsime drauge. Juk tave pasirinko dėl tavo kilmės, o mane�� dėl manosios.

Kotenė staiga pakėlė galv�.

��Manoji toli �aukia iki tavo, Kotene, bet vienas mano protėvis, tėvo proprosenelis, buvo tiesiogiai susij�s su viena i� kri�tolo lentelių�� ta, kuri laikoma paskutine. Jo pavardė buvo �onsis Vajatas, jis priklausė slaptai senovinei organizacijai Ombres des Fantomes�� i�vertus i� prancūzų kalbos, Vaiduoklių �e�ėliams.

��Tiesiog puiku�� dar viena slapta organizacija! Rodos, kur tik bepasisuk�iau, su viena i� jų susiduriu.

��Sek mano mintį. �e�ėlių u�duotis buvo saugoti religinius dokumentus ir relikvijas, tarp jų ir t� paskutin� kri�tolo lentel�. Ar �inai, kad vienu metu Vatikanas turėjo vien� lentel� savo �inioje?

��Ne,�� atsakė Kotenė atkutusiu veidu.�� Vadinasi, Vatikane �inoma, kas joje para�yta, ar ne?

��Ta lentelė buvo pavogta.

��Bet Vatikanas visk� dokumentuoja. Kas nors tikriausiai nukopijavo lentelės u�ra��. Paskambinkime D�onui�� jis gali su�inoti, kas joje buvo u�ra�yta.

Vajatas spustelėjo jai deln�.

��Buvo i��ifruota pirma lentelės u�ra�o dalis, ta, kurioje prana�aujamas Didysis tvanas ir įspėjama apie antr� valym�. Bet kita u�ra�o pusė neturėjo jokios prasmės.

���iaip ar taip, Vatikanas turi pasidar�s jo kopij�, ar ne?

��Visi dokumentai, pie�iniai ir u�ra�ai buvo paimti kartu su lentele.

Kotenė papurtė galv�.

��Tai k� nori man pasakyti? Ir kuo �ia dėtas tu ir tavo prosenis?

���onsis buvo ne tik �e�ėlių narys, bet dar ir religinis fanatikas. Ombres des Fantomes buvo sėkla, i� kurios i�augo Venatori. �onsis susivaidijo su �e�ėliais, bet liko i�tikimas priesaikai saugoti �ventas religines relikvijas iki paskutinio kraujo la�o. Jis manė, kad lentelė turi priklausyti ne Katalikų ba�ny�iai�� ar kuriai kitai. Jis buvo įsitikin�s, kad tai, kas skelbiama lentelėje, skirta visai �monijai. Todėl j� pavogė.

��Ka�kokia nes�monė! Jis pavogė lentel� kilnia dingstimi�� todėl, kad ji priklauso �monijai�� bet paslėpė j� nuo viso pasaulio. Po �imts velnių�� būtų buv� geriau, jei ji būtų dulkėjusi Vatikano archyvuose! Tada bent jau galėtume j� rasti ir i�siai�kinti, kas joje ra�oma apie mane.

���onsis paliko ra�telį toje vietoje, kur gulėjo lentelė. Mes manom, kad tai raktas nuo durų, vedan�ių į jos slėptuv�.

��Kas jame para�yta?�� paklausė Kotenė.

Vajatas paleido jos deln�. Prosenio ra�telio �od�iai rė�te įsirė�ė jo galvoje. Po susitikimo su popie�iumi jis ma�ių ma�iausiai kart� per dien� juos kartojo. Tomas giliai įkvėpė ir tarė:

��Mano prosenio ra�telyje buvo sakoma: �Paslaptis priklauso ne Ba�ny�iai, o visam pasauliui. Kad patektum į Dangaus karalyst�, turi įverti siūl� į adat��.

INTENSYVIOSIOS SLAUGOS SKYRIUS

Į Nju Heiveno regioninį oro uost� skrendantis aptakus Gulfstream G 450 skrodė skaistų mėlyn� dangų auk�tai vir� vakarų Pensilvanijos. Dirbamosios �emės apa�ioje geltonavo besileid�ian�ios saulės �viesoje. Maraja Hapsburg �iūrėjo į miest�, slenkantį palei horizont�. Nusprendė, kad tai Pitsburgas. Ji �vilgtelėjo į kitoje� tarpueilio pusėje miegantį Ri�ard�.

Kokios įstabios jai buvo pastarosios keturiasde�imt a�tuonios valandos! Pirmiausia ji �iūrėjo, kaip jaudinosi Elis i�gird�s naujien� apie �emės drebėjim� ir atsidengusius senovės statinių griuvėsius. O paskui�� kaip nuostabiai jos vyras rado t� dirbinį ir ėmėsi vadovauti. Net visa kūno laikysena buvo valdinga, kai atki�o t� lentel�. Ir dar tas kvap� gniau�iantis jonvabalių vaizdas.

Ri�ardas buvo įspėj�s j�, kad apstulbs, kai pirm� kart� su jais susidurs. Vis dėlto ji buvo nepasirengusi. Niekas negali būti pasireng�s visa k� nustelbian�iam pojū�iui, kurį patiri antgamtinių dalykų akivaizdoje. Prisiminus t� epizod� sudilgsėjo oda�� visai kaip tada dykumoje �vie�iant pilnaties mėnuliui.

Tada ji u�uodė kvap��� stiprų, aitrų, svaiginantį. O dūzgesys virpesiu atsiliepė visame kūne.

Jėgų įkvėpė ta j� supanti ne�abota galia�� pavojinga, draud�iama, mirtina. Tas verpetuojan�ių aplink j� demonų kamuolys�� �ia didėjantis, �ia ma�ėjantis, kartais prie jos prisilie�iantis.

Visa tai kėlė jai neapsakom� geidulį.

O grį�us į vie�butį tapo akivaizdu, kad �is potyris ne ma�iau įjaudrino ir jos vyr�. T�nakt Ri�ardas mylėjosi nuo�miai, impulsyviai�� kaip tik to ji ir norėjo. Jusdama jo geism� jai, ji tik dar labiau jo geidė.

Maraja vis� gyvenim� �inojo, k� rei�kia būti geid�iamai ir trok�tamai. Iki avarijos. Vis� jos gyvenim� avarija padalijo į dvi dalis: IA ir PA�� iki avarijos ir po avarijos.

Gyvenimas IA buvo gra�us, kupinas pinigų, sekso, jos norin�ių vyrų ir jai pavydin�ių moterų. Paskui�� ta tragi�ka naktis. Automobilis sukasi, sprogsta, u�sidega... Ir ne�moni�kas skausmas.

Daug savai�ių ji i�gulėjo intensyviosios slaugos skyriuje. Jos gyvybė kabojo ant plonytėlio plaukelio. Kai pagaliau atgavo s�mon� ir ėmė ai�kiai m�styti, maldavo, kad jai duotų veidrodį. Ji jau buvo ap�iupinėjusi savo veid�, dabar norinti pamatyti. Jos baimė dar labiau sustiprėjo, kai slaugytojos ir lankytojai nenorėjo duoti jai veidrodėlio�� girdi, dar palauk.

Vien� ankstų ryt�, kai budinti slaugytoja j� ap�iūrėjusi i�ėjo, Maraja i�sirop�tė i� lovos ir nusitempė paskui save la�in�. Stalelis ty�ia buvo atitrauktas nuo lovos, kad ji nepasiektų, nes prie jo buvo pritvirtintas veidrodėlis. Maraja i�tiesė rank�, prie kurios buvo prijungta la�inė, bet antra vis tiek nepasiekė staliuko. Ji i�tiesė koj� ir pir�tų galiukais palietė �alt� metalinį jo rėm�. Stengdamasi nenustumti staliuko ten, kur nebepasieks, ji i� lėto ėmė traukti jį prie sav�s, i� prad�ių vien pir�tais, paskui visa pėda. Staliukas be garso pririedėjo prie jos. Tempdama i� paskos stalelį Maraja �engė kelis �ingsnius atgal, kad atsilaisvintų įsitempusi la�inės �arnelė. Abiem rankomis ji pakėlė vyriais pritvirtint� stalelio kra�t� su veidrodėliu. Vos į jį �vilgtelėjo, susvirduliavo ir susmuko.

Kai atgavo s�mon�, pamatė tysanti ant plytelėmis klotų grindų, ant nugaros gulėjo la�inės stovas. Akimirksniu ji prisiminė veid� veidrodyje. Randuot�, subjaurot�, sumaitot�, atstumiantį.

Staiga �alia subruzdo slaugytojos ir paguldė j� ant lovos.

��Atstokit nuo man�s!�� su�uko ji.�� A� noriu mirti!

Daug dienų ji nevalgė, nesikalbėjo su gydytojais ir nuolatos nagais susidraskydavo veid�, kad �aizdos vėl atsivertų. Gulėdama ligoninės lovoje ji meldė, kad Dievas j� pasiimtų.

Praradusi nor� gyventi Maraja visi�kai nustojo sveikti ir jos būklė vėl tapo kritinė. Bet ji nemirė. Galop praradusi viltį sulaukti Dievo pagalbos nukreipė maldas kitur.

T� naktį ji pabudo ir pajuto, kad ka�kas laiko jos rank�. Pro tvars�ius, gyvybės palaikymo sistemos �arneles ir vaistų sukelt� migl� akyse ji pamatė seno �ilaplaukio pono veid�. Jis laikėsi taip, lyg būtų jos senelis. Tyliu, guod�ian�iu, raminan�iu balsu jis suku�dėjo jai galįs padaryti, kad ji vėl būtų sveika, numal�inti skausm� ir gr��inti j� į gyvenim��� jei tik ji tikrai to norinti.

��Būsi dar gra�esnė negu anks�iau,�� pri�adėjo jis.

Maraja raudojo, o jis glostė jai plaukus, kol ji pagaliau u�migo.

Kit� ryt� ji pamanė, kad visk� tik sapnavo. Bet tada j� perve�ė į priva�i� ligonin�, ir prie jos lovos pasirodė visa plastinių chirurgų komanda. Jie aptarė su Maraja, kaip rekonstruos jos veid��� ir vis� kūn�.

��O kas u� tai mokės?�� paklausė ji.

Tada į palat� įėjo Elis Ladingtonas.

���mogus, aplank�s tave vakar�� mano artimas draugas,�� tarė.�� Jis papasakojo man apie tave. Tu juk nori gyventi kaip anks�iau, ar ne?

��Bet kodėl jūs norite man padėti?�� paklausė Maraja.

��Todėl, kad tu patekai į bėd�,�� atsakė jis.�� �aukeisi pagalbos, ir jis atsiliepė į tavo �auksm��� atve�ė tave pas mane.

Elis priėjo prie pat lovos.

��Pasitikėk manimi,�� tarė.

Maraja linktelėjo. Jai i� akių i�try�ko dėkingumo a�aros. Elis Ladingtonas j� i�gelbėjo.

Po virtinės �iuolaiki�kų operacijų, atliktų chirurgų komandos, Elio surinktos i� viso pasaulio, Maraja atgavo gro�į, jėgas ir nor� ka�ko siekti. Elis davė jai gyvenim�. O mainais tepra�ė, kad ji susietų savo gyvenim� su Ri�ardu. �is buvo pasimet�s, ir ji turėjo padėti jam vėl rasti sav�jį keli�. Maraja galės gr��inti jį į savųjų rat� ir paremti, kad jis nuveiktų tai, kas jam skirta gyvenime. Jinai bus jo jėga ir įkvėpėja.

Ir �tai dabar, praėjus penkeriems metams, ji skrenda auk�tai vir� �emės. Ji dalyvauja stebuklingame nuotykyje, yra gra�i kaip reta moteris ir padeda savo vyrui pertvarkyti pasaulį. U� visk� ji skolinga Eliui. Ir ji nė akimirkos nedvejodama būtų t� skol� gr��inusi.

��Ponia Hapsburg,�� tarė stiuardesė pa�adindama j� i� apm�stymų,�� jūsų vyrui skambina ponas Ladingtonas.

Maraja pa�iūrėjo į kietai miegantį Ri�ard�.

��Nereikia jo �adinti. A� atsiliepsiu.

���inoma,�� atsakė mergina rankos mostu parodydama į telefon� �alia Marajos parankės.

��Sveikas, Eli,�� priglaudusi ragelį prie ausies tarė ji.

��Kur Rumd�alis?

Jo balsas buvo a�trus kaip peilis, ir Marija i�kart suprato, kad ka�kas negerai.

��Jis tualete, Eli,�� pamelavo ji. Ar jis suprato, kad ji meluoja?

��Ar �inot, kas i�spausdinta pirmame �ios dienos National Courier numerio puslapyje?

Maraja pajuto, kaip oda pasidengia lipnia prakaito la�elių plėvele. Ne�inia, kokia naujiena, bet ji negali būti gera. Ji nieko neatsakė, laukė, kol Elis pra�neks.

��Nuotraukos.

Jo balsas, rodės, pjaustyte pjausto telefon�.

��Negali būti! Ri�ardo �monės nuotraukas atėmė ir sunaikino. Nebent buvo jų kopijos ar...

��Maraja, �ia ne �aidimai. Kol stumsimės į priekį, mums leis veikti vieniems. Bet jeigu susimausim, sulauksim tiek pagalbos, kad nė negali įsivaizduoti.

��Eli...

��O pagalba, apie kuri� kalbu, tau nepatiks.

D�INAS

Kotenė lipo laiptais į savo but� Fort Loderdeile, Tomas Vajatas i� paskos ne�ė jos kelioninį krep�į.

��Namai�� kad ir kokie jie būtų,�� atrakindama duris tarė ji. Vajatas įėjo jai pavymui ir padėjo krep�į prie sofos.

��Atsipra�au dėl pelėsių dvoko,�� tarė ji nusiimdama nuo peties kompiuterio dėklo dir��. Ji padėjo dėkl� ant �urnalinio staliuko.�� Niekur nuo jo nepabėgsi, kai gyveni taip arti vandens. U� visk� reikia mokėti. Atidarysiu lang�, kad prapūstų vėjelis.

��Neabejoju, kad man reikės padaryti t� pat. A� apsistosiu bute toje pa�ioje gatvėje, kur gyveno monsinjoras Diu�amas. Noriu būti �alia.

��Labai malonu, Tomai,�� nusi�ypsojo Kotenė.

��Norėjau pasakyti, tokia mano pareiga.

Jis papurtė galv�.

��Ka�kaip negerai i�ėjo.

��Nieko daugiau nesakyk�� dar labiau visk� sugadinsi. Kotenė atsiklaupė ant sofos, pasilenkė vir� atkaltės, pakėlė �aliuzes ir atidarė lang�.

��Dabar turėtų būti geriau. Laimė, dabar ruduo, o ne vidurvasaris�� būtume apsipyl� prakaitu.

��Ar nusprendei, k� sakysi Gazette?

��Ne visai. Galiu pasakyt ties�, bet ne�inau, kaip ji atrodys, kai Courier i�spausdins Star straipsnį. Laikra�tis jau tikriausiai prekybos centruose.

Kotenė nulipo nuo sofos.

��Sėskis. Gali skirti man minut�, tiesa?

��Tam ir esu �ia,�� atsakė Vajatas.

Kotenė sudribo kitame sofos gale.

��Nors �imt� kartų aptarėme t� fraz� apie siūlo vėrim� į adat� tavo prosenio ra�telyje prie� i�skrisdami ir lėktuve, a� vis dar suglumusi.

Ji surangė kojas ant sofos.

��Tik a� nemanau, kad tai kaip nors susij� su drabu�ių siuvimu ar siuvinėjimu. Internete perskaitėm visas nuorodas į siuvimo būdus. Nė viena niekuo nepadėjo. Be to, sakei, kad tėvas buvo gydytojas, ne siuvėjas. Gal tai ka�kaip susij� su kokiu nors tuo metu populiariu gydymo būdu. Gal mums reikėtų pasidomėti tokias dalykais kaip �aizdų siuvimas ar chirurginės procedūros devynioliktų am�iaus pabaigoje ir vėliau?

Vajatas pasikasė smakr�.

��Nebloga mintis. Gal jis mėgino u�uolankomis nurodyti lentelės slėptuv� vartodamas medicinos terminologij�.

��Gal ji buvo paslėpta ligoninėje.

��Ar medicinos universitete. Bet tu teisi. Tarp medicinos ir adatų esama ry�io. U�uomina į siuvim� būtų pernelyg akivaizdi. Patikrinsiu a�tuoniolikto am�iaus chirurgines procedūras ir pa�iūrėsiu, ar atsiras kas nors vadinama �siūlo įvėrimu į adat��.

��Visų pirma, kam, tavo manymu, jis pavogė lentel�?

��Ne�inau. Popie�ius ir D�onas taip pat ne�ino. Bet sprend�iant i� ra�telio, jis buvo tiek pasiry��s prane�ti pasauliui, kas para�yta tame dirbinyje, kad net rizikavo būti su�iuptas. Gaila, kad tiek ma�ai apie jį �inau, bet po jo gyveno ne viena ir ne dvi kartos. Jungtinėje Karalystėje turiu kelet� tolimų giminai�ių�� gal jie galėtų pateikti trūkstamos informacijos.

��Atrodo, gali tekti keliauti į Anglij�?

��Galbūt.

��Kertu la�ybų, niekad nemanei, kad įsivelsi į toki� sumaut� istorij�.

��Nemaniau,�� atsakė Vajatas ir nusijuokė.

��A� irgi,�� prisipa�ino Kotenė.�� Dar prie� trejus metus gyvenau gana nuobod�iai. Dabar mielai sutik�iau vėl taip gyventi.

Vajatas kurį laik� nieko neatsakė. Jis atrodė giliai susim�st�s.

��Kotene, ar galiu kai ko tav�s paklausti?

��Gal. Bandyk, bet ar atsakysiu...

��Kam visa tai darai?

Tomas atsikrenk�tė. Kotenė juto, kad jis ie�ko logi�kų atsakymų į klausimus, kurie glumintų bema� kiekvien�, bet stengiasi neper�engti ribos ir jos neį�eisti.

��Pra�au tav�s: nesuprask man�s klaidingai, Kotene. Tiesiog...

Ji pakėlė rank� ir jį nutildė.

��Nemanyk, kad a� įsi�eid�iau. Tomai, tikėk manimi, kai sakau, kad ir man visa tai yra paslaptis. Niekad nepra�iau viso to, kas dabar vyksta. Prie� trejus metus man pasakė, kad a� vienintelė galiu sustabdyti saul�, au�r�. Viskas paai�kėjo tik tada, kai D�onas Taileris i�siai�kino, kad a� klaidingai supratau �od�ius. I� tikrųjų buvo kalbama ne apie au�r�, o Au�rinį�� au�ros sūnų. �itaip Biblijoje vadinamas Liuciferis. Ir ma�daug nuo tada mano gyvenime neliko nė kruopelės nuobodulio. Mano �iniomis, jie buvo suman� klonuoti Kristų i� Jo DNR, rastos kraujo likutyje �ventojo Gralio viduje. Pasakojama, kad Liuciferis norėjo galų gale atker�yti Dievui u� tai, kad jį su kitais puolusiais angelais i�vijo i� rojaus. Tai �tai: jis ketino sukurti Antikrist� i� DNR, esan�ios �ventajame Gralyje. Kai mums su D�onu atėjo metas sunaikinti klon�, mes, galima sakyti, apsikeitėme vaidmenimis. D�ono tikėjimas buvo ir yra tvirtas kaip granitas. Maniau niekada negalėsianti nė i� tolo jam tuo prilygti. Buvau silpna, kamuojama abejonių, netikėjau jokiais dvasiniais ar religiniais dalykais. Dėl visko, kas blogai mano gyvenime, kaltinau nesam� Diev�. Lemiam� akimirk� laboratorijoje D�onas suvokė negalintis sunaikinti embriono. Ma�iausia i� jo abejonių buvo ta, kad ten i� tikro gali būti Jėzus Kristus. Jo tikėjimas neleido jam padaryti to, k� manė esant �mog�udyste, abortu, �ventvagyste. Jis kaip mokslininkas negalėjo neabejoti, ar i� tikrųjų Antrasis Kristaus atėjimas įvyks taip, o ne kaip mus visus mokė sekmadieninėje mokykloje.

Kotenė �iūrėjo prie�ais save. Tas vaizdas buvo toks gyvas atmintyje, kad j� nukrėtė �iurpas.

��Na, o a� tik kovojau dėl savo�� dėl mūsų�� gyvybės. Man�s neslėgė kunigo na�ta. Po �ventojo Gralio s�mokslo mane vadino didvyre. I�mel�iau i� to visk�, k� galėjau, d�iūgavau, nes i�garsėjau kaip �urnalistė. Iki tos suklastotos fosilijos. Ko gero, nusipelniau to akibrok�to. Buvau pernelyg savimi pasitikinti. Mane paki�o, bet svarbiausia ne tai. Gerbėjai yra nepatikimi. Jie myli tave, kai u�kopi į vir�ūn�, ir u�mir�ta tavo vard�, kai nuo jos nusiriti. Galbūt a� niekados nebeatsigausiu. Bet dariau visk�, kad i�gyven�iau. Ir darau toliau. Ar atsakiau į tavo klausim�?

��Daugma�, bet jau�iu, kad �ulinys gilesnis. Kol kas u�teks. A�iū, kad atsivėrei man,�� tarė Vajatas.

Kotenė pa�iūrėjo į jį. Ji papasakojo jam tiek, kad turės peno m�styti vis� naktį. Jai dingtelėjo, ar gilus jo �ulinys. Juk ji ne ka�in k� apie jį �ino.

���alia tav�s jau�iuosi nuoga ir bejėgė�� tarsi tu �inotum apie mane visk�, o a� apie tave nieko.

��Po teisybei, nedaug kas yra �inoti.

��Nereikia, Tomai, man reikia tik kokios pikanti�kos smulkmenos. Dabar jau�iuosi lyg musė po mikroskopu. Svarstyklės nelygios. Papasakok man apie save�� tada neturėsime prana�umo vienas prie� kit�.

��Gerai. Gimiau...

��Ne, ne, sausų faktų nereikia. Atskleisk koki� tamsi� paslaptį. Tada neturėsime prana�umo vienas prie� kit�.

��Pavyzd�iui?

Kotenė pam�stė.

��Na, �tai �is tas. Kodėl negeri d�ino? Sakei, geri visk�, i�skyrus d�in�. Gal būtų visai neblogai pradėti nuo to.

Vajatas pasimuistė�� atrodė, kad jis pasijuto nesmagiai.

��Man nepatinka jo kvapas,�� atsakė jis ir timptelėjo sau u� ausies spenelio.

��Nereikia. Man nė motais, net jei sakysi ne ties�. Sugalvok k� nors ir papasakok.

Vajatas palinko į priekį ir susidėjo rankas ant kelių.

��Mano motina buvo alkoholikė. Ji gerdavo d�in�. Negalėdavau pak�sti, kai jai i� burnos sklisdavo ta smarvė. Net �iandien, kai jį u�uod�iu, man susuka skrandį. Kai motina gerdavo, virsdavo kitu �mogumi. Ji siaubingai gerdavo, o paskui atgailaudavo, todėl bandė �udytis tiek kartų, kad a� nė nesuskai�iuoju. Persipjaudavo rie�us, i�gerdavo per didel� doz� migdomųjų, kurių jai i�ra�ydavo nekompetentingas gydytojas. Kart� automobiliu nuva�iavo nuo prieplaukos. Mano tėvas labai skaud�iai i�gyvendavo, bet galop jo kantrybė trūko. Ji skambindavo jam į darb��� verkdavo ir grasindavo nusi�udysianti. I� prad�ių jis lėkdavo namo, bet ilgainiui apsiprato, tad jai paskambinus tiesiog padėdavo ragelį ir lyg niekur nieko dirbdavo toliau. A� jį suprantu, bet tai buvo nes��ininga man, vaikui, nes man teko atsakomybė ja rūpintis. Prisimenu, kaip daugyb� kartų laukiau prie savo prad�ios mokyklos, kada ji mane parsives namo. Kai ji nepasirodydavo, nesielgiau, kaip būtų elg�si dauguma vaikų. U�uot ėj�s į ra�tin�, patraukdavau namo vildamasis, kad niekas nepastebės. Kad tai liks paslaptis. Kartais parėj�s namo i�vysdavau...

Vajatas giliai įkvėpė�� atrodė, kad jis bando atitokti nuo to, k� prisiminė.

��Nek�sdavau jos girtos, o gyniau j� tik tam, kad galė�iau vėl turėti mam�, kai i�siblaivys. O kai negerdavo, man nebūtų reikėj� nieko daugiau�� tik kad ji būtų mano mama.

Vajatas nuleido akis į savo rankas.

��Band�iau slėpti jos alkoholizm� nuo visų, nes �inojau, kad j� smerks. O mano mama�� kai būdavo blaivi�� buvo nuostabi, tiesiog stebuklinga moteris.

Jis atsilo�ė į atkalt� ir pa�iūrėjo į Koten�.

��Dabar �inai, kodėl man nuo d�ino kūnas eina pagaugais.

��Atsipra�au,�� tarė Kotenė ne tiek u�jausdama, kiek gailėdamasi, kad privertė i�sipasakoti.�� Nereikėjo tav�s spausti. Maniau, i�girsiu koki� juoking� studijų laikų istorij�. Negerai pasielgiau.

��Nieko baisaus,�� atsakė Vajatas.�� Dabar nė vienas neturim prana�umo prie� kit�?

��Taip,�� vos girdimai i�tarė Kotenė.

Stojusi� tyl� pertraukė telefono skambutis.

��Gerai, tuoj nusileisiu,�� atsiliepusi tarė Kotenė.

��Kas nutiko?�� paklausė Vajatas.

��Lai�kininkas paliko man registratūroje siuntinį. Tuoj grį�iu.

Kotenė nuskubėjo laiptais galvodama, kas jai labiau rūpi pasiimti siuntinį ar grį�ti pas Vajat�.

��Stilingi pa�to �enklai,�� tarė tarnautojas paduodamas jai siuntinį.

�is buvo kokios pusės batų dė�ės dyd�io, suvyniotas į rud� popierių ir perri�tas �iurk��ia virve, su u�sieniniais �enklais�� visi vaizdavo lam�. Siuntinys buvo i� Peru.

��A�iū,�� paimdama siuntinį padėkojo Kotenė.

Ji perskaitė ranka daryt� u�ra��. Gavėju buvo nurodyta Majta�� toks buvo jos inki�kas vardas, o skliausteliuose para�yta �Kotenė Stoun�.

Lipdama laiptais Kotenė atplė�ė siuntinį.

��Dovana?�� įėjus į vidų paklausė Vajatas.

Kotenė atidarė dė�el� ir aiktelėjo.

��Kas ten?

��Galimas daiktas, atsakymas į visus klausimus.

SUPERDIDVYRIS

Tomas Vajatas atsistojo.

��Tai kas �ia?

��Talismanas.

Kotenė i�kėlė ry�ulėlį tamsiai pilkų kondoro plunksnų, vir�uje apjuostų ma�esnėmis baltomis to paties pauk��io kaklo plunksnomis. Vir�uje ry�ulėlis buvo siaura odos juostele priri�tas prie tu��iavidurio kondoro kaulo.

��Neįprasta dovana.

��Priminimas,�� atsakė Kotenė.�� Peru susipa�inau su �amanu. Jis mane i�mokė to, k�, spėju, tu vadintum meditacija, bet i� tikro kur kas daugiau. A� vis dar naujokė.

Ji padavė talisman� Vajatui.

��Jis turi priminti man, kad privalau praktikuoti.

���ia atsakymas į visus klausimus?�� nustebo Vajatas.

��Mano draugas �amanas įsitikin�s, kad taip. Bet a� manau, kad �is dalykas pateiks atsakymus papras�iau,�� tarė Kotenė imdama i� siuntinio fotoaparatuk� Canon.�� Turėjau jį Peru.

��Ar jis buvo patek�s į rankas Kusko policijai?

��Ne.

Kotenė papasakojo, kaip Ja�akas j� i�gelbėjo ir kaip gyvendama kaimelyje ji rengdavosi jai duotais �iabuvių drabu�iais.

��Buvau beveik pamir�usi apie jį. Jis gulėjo mano kelnių ki�enėje, kai pabėgau i� Edelmano stovyklos. Mano drabu�iai liko Ja�ako kaime. Tikriausiai Ja�akas jį rado ir nukeliavo į miest� man i�siųsti. Jam teko daug pavargti.

Ji parodė Vajatui etiket� su adresu, kuri� pasidarė ir priklijavo prie kameros nugarėlės.

��Ties� sakant, �i� mintį man paki�o televizijos laida apie keliones. Ai�ku, tau turi nusi�ypsoti laimė ir aparat� turi rasti s��iningas �mogus. Man pasisekė.

Kotenė nuspaudė įjungimo mygtuk�, bet, kaip ji ir tikėjosi, baterija buvo i�sikrovusi.

��A�iū Dievui, technika toli pa�engė. I�bandysime plan� B.

Ji atidarė atminties kortelės skyrelį ir j� i�ėmė.

��Man tik reikia prijungti ne�iojam�jį kompiuterį prie spausdintuvo.

Kai viskas buvo sujungta, Kotenė įki�o atminties kortel� į spausdintuv�, ir nuotraukos ėmė krautis į kompiuterį.

Ekrane pasirodė ir i�sirikiavo miniatiūros. Kadras prisiminimui: Kotenė Ma�u Pik�u su Niku ir Polu; įvairios nuotraukos i� kasinėjimų; Edelamanas; kalnai; trys kri�tolo lentelės fotografijos; ir vienas kadras�� Polas bando prisiversti valgyti kuy.

Kotenė spragtelėjo pele pirm� lentelės nuotrauk� ir j� padidino.

��Velnias!�� nusikeikė ji.�� Kampas nelabai geras. Negalima į�iūrėti visų �enklų.

Ji i�kart spragtelėjo pele ties kita nuotrauka.

���tai,�� tarė.�� �ia ka�kokie glifai.

Ji parodė į lentelės vir�ų.

��Edelmanas manė, kad �ia tvano prana�ystė.

Ji perbraukė pir�tu iki apatinės lentelės pusės.

��Galima į�velgti ta�kus ir brūk�nius, ar ne? �enklus, pana�ius į kipus.

��Ka�kas tokio,�� pritarė Vajatas.

��Pasak Edelmano, dauguma antropologų mano, kad kipai buvo paprastas s�skaitybos būdas, bet kiti įsitikin�, kad jie kai kas daugiau�� trimatės kalbos tipas. Ka�kas pana�aus į kompiuterių kalb�. Taigi kipai gali būti s�skaitybos įnagis ir kartu kalba.

Kotenė i�rinko paskutin� lentelės nuotrauk� ir papurtė galv�. Did�iosios dalies �enklų nebuvo matyti, nes juos dengė spindintis lopas.

��Buvo tamsu, tad teko panaudoti blykst�,�� paai�kino Kotenė.�� Lentelė atspindėjo didel� dalį �viesos atgal į fotoaparat�.

��Bent jau ka�kiek matyti,�� tarė Vajatas.

��Bet ne tai, k� man reikia pamatyti.

��Vis geriau negu �pyga dantyse,�� pajuokavo Vajatas.

Kotenė pa�velgė į jį.

��Nejuokauk taip!

��Tada geriau negu nieko.

Kotenė perbraukė plaukus pir�tais ir u�darė lang� su nuotraukomis.

��Tai k� su jomis darysime?

��Pirma atspausdinkime popieriuje,�� patarė Vajatas.

Kotenė atspausdino fotografijas, atsidarė interneto nar�ykl� ir Google lange įra�ė �odį kipai.

��Gal mums pavyks rasti vien� i� tų ekspertų, manan�ių, kad kipai yra kalba. Juk turi būti �mogus, sugebantis perskaityti �iuos �enklus.

BAKINGEMO RŪMAI

Arnid� modelio bentlio limuzinas nuva�iavo nuo Njuberio gatvės �aligatvio prie�ais �eiso galerij�. Keturių �imtų arklio galių variklis ve�ė eleganti�k� automobilį Bostono centru grak��iai kaip balerina ir valdingai kaip plė�rus �vėris.

Maraja Hapsburg sėdėdama nervingai skaitė NationalCourier. Elis įspraudė jai laikra�tį į rank�, kai ji įsėdo į limuzin� po priėmimo galerijoje. Dabar jis sėdėjo prie�ais j�, Ri�ardas Hapsburgas �alia jo. Jie kalbėjo pa�nib�domis, kartais jai nesuprantama kalba. Marajai nepatikdavo, kai Elis irzdavo. O kai Ri�ard� jis vadindavo Rumd�aliu, ji �inodavo, kad jis irzta.

Ji per�velgė pirm� bulvarinio laikra��io puslapį ir įsi�iūrėjo į virtin� nuotraukų, kuriose ji su Ri�ardu buvo u�fiksuoti prie griuvėsių Naujojoje Meksikoje. Nuotraukos buvo u�gaulios, bet u�ra�ai po jomis dar �lyk�tesni.

�iuolaikiniai kapų plė�ikai atlieka magi�k� ritual� dykumoje.

Gerbiamas Jeilio universiteto mokslininkas Ri�ardas Hapsburgas atlieka keistas apeigas bandydamas bendrauti su senovės anasaziais.

Populiari auk�tuomenėje Hapsburgo �mona dalyvauja keistoje slaptoje ceremonijoje, o valstijos pareigūnai prie griuvėsių neprileid�iami.

Maraja pajuto kartėlį burnoje pagalvojusi, koki� siaubing� gėd� universitetui u�trauks straipsnis su nuotraukomis, ir kaip dėl to nukentės Ri�ardo ir jos karjera.

Ji įsi�iūrėjo į paskutin� nuotrauk�:

Susikompromitavusi buvusi televizijos korespondentė Kotenė Stoun bando slėpti veid�. Kada ji buvo u�klupta: kai bandė parengti reporta�� ar jį sufabrikuoti? Ar ji susimokiusi su Hapsburgais?

Tai �tai kokia ta Kotenė Stoun, pamanė Maraja �iūrėdama į fotografij�. Ji atrodė visai negrėsminga. Ties� sakant, ji atrodo netgi... romoka.

��Negali sakyt, kad ji keltų didel� baim�,�� tarė Maraja.

Elis nutraukė savo pa�nekesį su Ri�ardu ir su�aibavo akimis į j�.

��Neapsigauk.

Maraja sulankstė laikra�tį ir padėjo �alia ant sėdynės. Kotenė Stoun u�dega Elyje pavojing� liepsn�, pamanė ji. Bet nejaugi jis teisus dėl �ios moters? Argi vienas �mogus gali kelti grėsm� jo galiai�� jo planui? Neseniai jis nukrypo nuo to plano ir įsakė paspartinti įvykius�� girdi, prasidėjo paskutinis etapas lenktynių rasti paskutin� lentel� ir su�inoti joje slypin�i� paslaptį.

Limuzinas skland�iai įveikė kelio linkį. Du gale sėdintys vyrai kalbėjosi toliau.

��Galų gale, Ri�ardai, svarbu viena,�� ai�kino Elis,�� kiek sielų pragai�inta. Tam ir organizuotos tos �udynės�� savi�udybės. Jei galime pasiimti juos taip�� atimdami i� jų galimyb� rinktis�� jų sielos priklausys mums vis� am�inyb�. O tai sukelia Jam baisų skausm�, skausm�, kurio Jis nusipelno.

Tariant �iuos �od�ius Elio veidas surūstėjo, ir Maraj� nukrėtė �iurpas.

��Deja, dėl tų pagausėjusių savi�udybių mums kyla grėsmė i�siduoti,�� kalbėjo toliau Elis.�� Spaudoje ir medikų bendruomenėje jau prasidėjo įnirtingos spėlionės. Bet laiko lieka vis ma�iau, tad turime rizikuoti, kad netrukus bus i�siai�kinta, kas i� tikrųjų sukelia �iuos incidentus.

Maraja nelabai gaudėsi. Elis su Ri�ardu dalyvavo ka�kokiuose reikaluose, kuriuos ji suprato tik i� dalies. Tai neleido jai patekti į artimiausi� jų aplink�, nors dėjo labai daug pastangų.

��K� turi galvoje?�� paklausė ji.�� Savi�udybė yra savi�udybė.

Ri�ardas globėji�kai jai nusi�ypsojo.

��Ne visuomet,�� tarė jis.�� �monės, apie kuriuos kalbame, nėra ken�iantys varg�ai, slegiami tokios nevilties, kad jiems atrodytų, jog vienintelė i�eitis�� baigti gyvenim�. Bet mes nebūtinai pasiimame �ias sielas. Vienos skirtos mums, kitos�� ne.

��Tai apie k� jūs kalbate?�� dar labiau suglumusi paklausė Maraja.

��Pasakyk jai,�� paragino Ri�ard� Elis.

��Juos parenka Senis.

Maraja buvo girdėjusi Elį ir Ri�ard� minint �mogų, kurį jie vadino Seniu. Ji nujautė, kas jis�� �mogus, aplank�s j� ligoninėje. Jis atvedė jai Elį. Jos siela jau buvo Senio rankose.

��Ba�ny�ia linkusi vadinti tuos �mones apsėstais demoni�kų jėgų,�� ai�kino Elis.�� Tai terei�kia, kad mes ėmėme valdyti tuos �mones ir pasiglem�ime jų sielas.

Maraj� nukrėtė �iurpas.

��Jei Kotenė Stoun ras lentel� anks�iau u� mus, ji su�inos būd� mums sukliudyti,�� pridūrė Ri�ardas.

��Kas joje para�yta? Kokia tai paslaptis?�� paklausė Maraja.

Ri�ardas palinko į priekį ir pabu�iavo �mon� į lūpas. Bu�inys buvo �velnus, bet Maraja nepajuto jame jokios meilės. Ri�ardo lūpos buvo �altos kaip ledas ir jis ilgai laikė jas prispaud�s prie jos lūpų, kol vėl atsisėdo tiesiai. Net kai susmuko ant oda trauktos sėdynės, �vilgsnis liko įsmeigtas į j�.

Maraja nusi�luostė apledėjusias lūpas ir nusisukusi į langelį įsi�iūrėjo pro jį.

DU PAPLŪDIMIAI

Malda yra daugiau negu meditacija. Medituojant stiprybės �altinis esi pats. Melsdamasis �mogus patenka į �altinį jėgos, stipresnės u� jį.

���AN KAI�I

Nuoga, �lapia po du�o, Kotenė stovėjo prie�ais vaistų spintel�. Jai ėmė svaigti galva pama�ius National Courier antra�tes apie Hapsburgus ir j� Naujojoje Meksikoje, o paskui dar ir pirm� Fort Loderdeilo laikra��io Sun-Sentinel puslapį, kur smulkiai buvo apra�yta karalienės savi�udybė. Ji atpa�ino panikos simptomus�� drebėjim� ir pojūtį, kad trūksta oro. Ji pamanė, kad kar�tas du�as padės jos i�vengti. Jis i�ties �iek tiek padėjo, bet silpnumas nepraėjo.

Atidaromos vaistų spintelės durelės sugirg�dėjo. Rudas ativano buteliukas stovėjo lentynėlės priekyje. Kotenė įdėmiai į jį pa�iūrėjo. Ji �inojo: jeigu vaistų i�gers, �engs �ingsnį atgal.

Bet jų reikėjo.

Ji sugniau�ė buteliuk� delne, o kitos rankos pir�tais atsuko kam�telį. I�krėtė vien� tablet� į deln� ir padėjo buteliuk� ant kriauklės. Dar kelias akimirkas palaikė tablet�, paskui įsiki�o į burn�. Paleidusi vandenį pasilenkė įsipilti jo į rie�ku�ias, bet pamatė i�kreipt� savo atspindį chromo �iaupe. Ji i�spjovė ativan� į kriaukl� ir i�skalavo gerkl�.

Kotenė sudėjo rankas ant kriauklės spintelės kra�to ir įsikniaubė į jas veidu. Netrukus atsistojo ir pa�iūrėjo į savo atvaizd� veidrodyje.

��U�teks,�� suku�dėjo ji. Tada paėmė buteliuk�, i�bėrė visas tabletes į unitaz� ir nuleido vandenį.

Ja�akas atsiuntė jai talisman��� priminim�, kad ji turi pratintis susisiekti su tuo, k� jis vadino visuotine s�mone, ir kad visus atsakymus įmanoma rasti savyje. Vaistai tik atitolino j� nuo �ių tiesų. Jie statė u�tvaras, kurių negalėjo įveikti jos min�ių energija. �amanas buvo teisus dėl daugybės dalykų�� taigi ir dabar ji privalo juo pasikliauti.

Kotenė rank�luos�iu i�si�luostė plaukus, apsivilko maudymosi chalat�, tada i�sitiesė ant lovos. Klausydama Ja�ako pamokymo, ji pradėjo pratim�, skirt� rasti t� skyst� �vies� ir su ja susilieti. Pati nustebo pama�iusi, kad nepalyginamai grei�iau negu per pirmus bandymus sugeba sustabdyti savo mintis ir įsileisti �vies� į vidų. Jos pojū�iai paa�trėjo. I� prad�ių i�girdo vonioje i� du�o galvutės kapsintį vandenį, paskui palmių �akas, �naran�ias u� lango. Susikaupti trukdė gatve va�iuojan�ios ma�inos, bet ji įsitikino galinti atsijoti garsus, trukdan�ius susitapatinti su skysta �viesa.

�nerves pasiekė stiprus vandenyno kvapas ir dar stipresnis gai�us pūvan�ių dumblių dvokas. Ji i�girdo kikenant ir suprato, kad balsas vaiko ir kad jis sklinda i� paplūdimio u� kelių kvartalų.

Ji stengėsi nekreipti dėmesio į balsus i� butų ir restoranų gatvėje palei paplūdimį ir nustumti juos į blausų skystos �viesos pakra�tį.

Kelionė į t� dvasingumo pasaulį, į kurį nusigauti i�mokė Ja�akas, Kotenei teikė malonum�. Ji d�iūgavo patirdama, kaip paa�trėjo visos juslės. Kuo toliau, tuo labiau ji mėgavosi leisdamasi į �į pojū�ių pasaulį.

Staiga atsirado ka�kas nauja, skirtinga. Mintyse ji vaik�tinėjo paplūdimiu tarp auksinių palmių ir laigruvų med�ių. �iltas smėlis po kojomis, plaukus tar�antis atogr��ų vėjelis, sūrus skonis lūpose kėlė jai pasitenkinim�. Bet ji suvokė, kad i� tikro esama dviejų paplūdimių�� to, kuriuo ji vaik�tinėja, ir kito, beveik pasiekiamo ranka. Jie atrodė ganėtinai pana�ūs, nors gerokai skyrėsi.

Jos paplūdimio palmėse buvo gausu kokoso rie�utų, o kito palmės buvo bevaisės. Jos paplūdimyje bangos putojo ir lū�o pakilusios į did�iulį auk�tį, o kitame bangelės vos raibino vandens pavir�ių.

Kotenė juto, kad galėtų nusigauti į t� kit� paplūdimį�� tereikia labai pasistengti.

Kas �ia darosi? Ar viskas tikra, ar tik jos vaizduotės vaisius? Ji bandė suprasti, i� kur atsirado du paplūdimiai ir kodėl ji nori i� vieno patekti į kit�.

Staiga Kotenė grį�o į tikrov�, ir tas potyris buvo nemalonus�� skaudus, nuviliantis. Ji atsimerkė ir įsmeigė akis į lubas. Gal tas malonus pojūtis j� apleido todėl, kad bandė pernelyg smulkmeni�kai jį i�gvildenti? Nusivylimas paliko jai kartėlį. Ji norėjo dar kart� pasinerti į t� skyst� �vies� ir mėginti pavaik�tinėti tuo paplūdimiu.

Kotenė prisiminė, k� buvo skai�iusi apie dvasinius astronauto Edo Mit�elo i�gyvenimus grį�tant i� skryd�io į Mėnulį erdvėlaiviu Apollo 14. Lygiai t� patį ji patyrė prie� pat prarasdama darnos pojūtį�� pojūtį, kad gali lengvai pereiti i� vieno paplūdimio į kit�.

Kotenė atsisėdo lovoje�� i�vargusi, i�sekusi, apimta nevilties. Ar ji kada nors gerai i�moks �itų dalykų? Ji jau rengėsi stotis ir eiti į voni� dar kart� i�si�luostyti plaukų, bet suskambo telefonas.

��Klausau,�� tarė ji.

��Sveika, ma�yle.

��Pasiilgau tav�s, Tedai.

Kotenė atsisėdo ant lovos kra�to. Jai buvo malonu, kad sulaukė Tedo skambu�io.

��Po velnių�� k� tu i�darinėji?!

Tedo Kaselmano balse buvo justi susierzinimas.

Kotenė atsilo�ė į galvūgalį.

��K� turi galvoje?

��Ma�iau Tempest Star straipsnį.

Kotenė visa susmuko.

��Ji trenkta, o NationalCourier�� �ūdo gabalas, pats �inai.

��Be abejo, �inau, kaip ir tu. Be to, �inai, kad Gazette geriausiu atveju stovi viena pakopa auk��iau. Star teigia, kad dirbi jos konkurentams. Gazette�� toks pat vulgarus laikra�tpalaikis. Kodėl sau kenki?

��O k� man daryti, Tedai,�� badauti? Nuo to akibrok�to su pasaulio sukūrimo fosilija neradau jokio padoraus darbo. Paskui mane vėl sudirbo po tos istorijos Peru. O Gazette bando tapti respektabilesniu. Jo vadovybė norėjo rimto reporta�o ir leido man pabandyti.

Ji i�girdo, kaip Tedas suirz�s ka�k� suniurna.

��Turėtum leisti man retkar�iais tau padėti. Beje, kalbant apie pasaulio sukūrimo fosilij�, tada a� kai k� i�siai�kinau,�� tarė jis.�� Tas Votermanas, paleontologas, patvirtin�s fosilijos autenti�kum��� suk�ius.

��A�iū, Tedai�� pasakei man pa�iu laiku.

��A� tik noriu pasakyti, kad jei man�s klausytum, galėtum i�vengti bėdų. Nemaniau, kad turiu įspėti apie t� reikal� su Votermanu, kai �auk�tai jau buvo po pietų. Nenorėjau riesti nosies�� atseit, ar a� tau nesakiau? Bet, ko gero, dabar tau nepro�al i�girsti, kaip buvo.

�įsyk Kotenė pratisai atsiduso.

���inau. Tu teisus.

��Klausyk, galbūt a� sugebė�iau tave gr��inti į Palydovinių �inių tinkl�. Dabar tu tik vėjais leidi savo gabumus ir prisiverdi daugiau ko�ės. Turiu tau idealių temų...

��Tedai, tu labai geras draugas. Todėl ir negaliu priimti tavo siūlymo.

��Kaip suprasti?

��Mano pavardė suter� P�T ir tavo reputacij�.

��Nes�monė! Viskas įvyko gana seniai. Publika atlaidi. Nė mirktelėti nespėsi, kai Kotenės Stoun pavardė vėl bus tariama su pagarba, kurios nusipelnė�� kurios nusipelnei tu. Mes galime tuo pasirūpinti. Noriu padėti tau i�sikapstyti i� �itos bedugnės.

Kotenė nusi�luostė i�try�kusias a�aras. Tedas buvo vienas i� geriausių �monių, kuriuos ji kada pa�inojo. Bent jai jis tikrai buvo geras.

��Nejaugi nori mane įskaudinti?�� paklausė Tedas.�� Jei nesutiksi su mano siūlymu, laikysiu tai asmeniniu į�eidimu.

Kotenė tvardėsi, kad nelū�inėtų balsas.

��Leisk man pagalvoti,�� atsikrenk�tusi tarė.�� Pietų susitinku su Tomu Vajatu. Turiu su juo vien� sumanym�. Paskambinsiu tau vėliau.

��Gal tas Vajatas dirba Gazette ar gali papasakoti koki� kvail� istorij�?

��Ne, nieko pana�aus. Jis D�ono Tailerio draugas.

��Irgi kunigas?

��Ne. Paai�kinsiu vėliau. Mes dirbame prie istorijos, kurioje nėra nieko įtartina. Ji susijusi su �iuo savi�udybių protrūkiu ir daugybe kitų dalykų. Kai pati geriau susigaudysiu, pasakysiu tau daugiau.

��Gerai, nes a� nieko nesuprantu. Man nesuvokiamas nė vienas savi�udybių aspektas, o ypa� �is keistas jų pagausėjimas.

Galbūt nesuprantu todėl, kad man pa�iam niekad neateitų į galv� �udytis. Savi�udybė�� bailio �ingsnis.

Kotenei u�gniau�ė gerkl� prisiminus tėvo savi�udyb� ir kaip jinai dėl jos ilgai jo nekentė. Sunku netekti mylimo �mogaus, o kadangi tėvas nusi�udė, jo mirtis buvo tiesiog nepakeliama. Vis dėlto ji i�gyveno, tad kentė ne vien dėl netekties�� jos sielvart� aptemdė �leik�tulį keliantis kaltės jausmas ir ji visada abejojo, ar kuo nors nepastūmėjo tėvo į mirtį.

��Tedai, man laikas eiti, bet a� paskambinsiu tau dėl �io siūlymo. Noriu por� dienų pagalvoti.

��Lauksiu tavo skambu�io. Sėkmės, ma�yle.

��Ir tau,�� atsakė Kotenė ir padėjo ragelį.

GYVATĖS KERĖTOJA

Tomas Vajatas kniūbs�ias gulėjo ant plytelėmis klotų grindų. Kraujo srovelė i� jo galvos buvo nutekėjusi plytelėmis.

Kotenė pri�oko prie jo ir puolė ant kelių.

��Tomai,�� tarė paliesdama jo kakl�. Pulso neu��iuopė, oda buvo �alta. Ji patraukė jį u� peties bandydama apversti, bet tik perkreipė liemenį groteski�ku kampu. U�teko pamatyti jo veid�: nosis sukne�inta, kraujas i�d�iūv�s, prikep�s po �nervėmis ir aplink gili� �aizdel� kaktoje.

Akys buvo atmerktos, bet nejudėjo.

Kotenė atsistojo, �iupo telefon� ir surinko 911.

SIUVĖJA

Jauna, patraukli �inių vedėja �iūrėjo į kamer� sėdėdama prie stalo Palydovinių �inių tinklo savaitgalio naujienų studijoje. Fone jai u� peties pasirodė prane�imo pavadinimas: �Tragedija Kinijoje�. Ji skaitė i� telesuflerio:

��I� ryto �ang�os universitete Kinijos Hunano provincijoje buvo aptikti daugiau kaip dviejų tūkstan�ių studentų ir dėstytojų lavonai. Pasak vald�ios atstovų, pirmi po�ymiai rodo įvykus masin� savi�udyb�. Studentai ir apie �imtas �ios labai gerbiamos mokslo ir technikos auk�tosios mokyklos dėstytojų buvo rasti u�sibarikadav� didelėje susirinkimų salėje. Universiteto vadovai prane�ė, kad visi tikriausiai mirė i�gėr� skys�io, pana�aus į populiarius energinius gėrimus, tik į jį buvo primai�yta cianido. Kol kas smulkmenų apie �į įvykį beveik neturime, bet vald�ios pareigūnai teigia, kad rajone kilo suirutė: sielvartaujantys tėvai ir draugai plūsta į įvykio viet�. Kari�kiams įsakyta ten atvykti ir suvaldyti padėtį.

Fone pasirodė D�imo D�onso ir Liaudies �ventyklos nuotraukos.

���i tragedija Kinijoje �iurpiai pana�i į masin� savi�udyb�, 1978 metais įvykusi� Gajanoje, kai 914 D�onstauno Liaudies �ventyklos sektos narių nusi�udė i�gerdami vaisvandenių, į kuriuos buvo pridėta cianido. Ji primena ir masin� 1997 metų savi�udyb� Kalifornijoje�� ten nusi�udė 39 Dangaus vartų sektos nariai.

Daugiau smulkmenų apie �i� siaubing� tragedij� Kinijoje prane�ime, vos tik k� nors su�inosime. O dabar kitos naujienos...

Lesteris Riplis sukramtė dar por� �auk�tų vakarienės�� ma�ai sūdytų �Gurmanų kukurūzų spragėsiu��� ir įsmeigė akis į televizorių.

���lyk�tu,�� tarstelėjo jis, paskui nulai�ė drusk� nuo trijų pir�tų. Vienas, du, trys, suskai�iavo mintyse. Apie �ang�os universitet� jis �inojo: viena jo doktorantūros kolegė buvo kinė, magistro laipsnį gavusi toje auk�tojoje mokykloje. Jos vardas buvo Gu. Jis prisiminė, kad ji buvo gra�i. Ir protinga. Protinga, nes pritarė Ripliui. Ne taip kaip kiti�� bukagalviai, skait� jo disertacij�. Visi pripa�įsta, kad esama penkių i� pa�iūros skirtingų stygų teorijų. Ir �iogui ai�ku, kad taip gali būti. Niekam juk nekils mintis klausti, ar riebus �uo bezda. Bet kol kas niekas nepritarė jo hipotezei, kad yra ir �e�ta teorija. Lesteris vadino j� siūlo teorija: begaliniai lygiagretūs matmenys, kiti pasauliai, egzistuoja ir yra susieti ar lyg ant siūlo suverti vienintelio elemento, esan�io kiekviename �moguje. Na, gerai, �i teorija atrodo filosofinė, bet ji pagrįsta mokslu ir j� galima įrodyti matemati�kai. �ia ir glūdi jos stulbinantis gro�is: dvi pa�iūrėti skirtingos mokslo �akos susilieja į tobul� vienum� ir drauge atsako į klausim� �Ar yra pomirtinis gyvenimas?� Riplis susim�stė apie �odį �pomirtinis�. Labai niūru. Jis pagalvos ir galbūt sukurs kit� pavadinim�. Gal �anapusinis��� nors jam �is �odis skambėjo nelabai tinkamai.

Riplis i�keverzojo servetėlėje priminim� sau i�spr�sti �į nereik�ming� klausim�, paskui sulankstė j� tris kartus ir įsiki�o į mar�kinių ki�en�. Ten jau gulėjo dribsnių dė�ės vir�us su u�ra�yta ant jo lygtimi ir elektros s�skaita�� Riplis į�velgė dėsningum� tarp s�skaitos numerio, sunaudotų kilovatvaland�ių skai�iaus ir skaitiklio rodmens. Tokie dalykai pasitaiko ne �iaip sau. Sutapimų nebūna. Gal reikės pabraukti �iuos skai�ius �e�tadienio vakaro loterijoje.

Riplis nusi�ypsojo prisimin�s vard�, kurį pasirinko savo teorijai senelės garbei: Riplio siūlo teorija. Vis� gyvenim� ji dirbo siuvėja�� siuvo drabu�ius kitiems. Vaikystėje Lesteris i�tisas valandas �iūrėdavo, kaip ji siuva į daikt� įvairius audeklo gabalus ir padaro i� jų nauj�, nepana�ų į kitus apdar�. Ji ai�kindavo jam, kad audeklas jau yra�� tereikia i�sirinkti reikiamus gabalus ir sujungti į galutinį gaminį.

Mylima Lesterio senelė ne�inojo, kad siūdama ji atskleidė jam visatos paslaptį. Vien� dien� senelė paai�kino j� be galo paprastai. Kai ji i�tarė savo �od�ius, jam pasirodė, kad prasiskyrė debesys. Kad pajudėjo �emė po kojomis. Kad į jį kreipėsi Dievas.

��Lesteri,�� tarė ji,�� jei nori ko nors pasiekti �iame ar kitame gyvenime, turi įverti siūl� į adat�.

ESMĖ

Elis Ladingtonas nusivedė Maraj� ir Ri�ard� į savo kabinet�. Prabangos įspūdį kambaryje kėlė sodrių atspalvių knygų lentynos ir rankų darbo spintos i� juodosios dalbergijos, dengian�ios sienas nuo grindų iki lubų. I�blizgintas �alvaris ir sidabras, visomis vaivoryk�tės spalvomis �ai�aruojantis stiklas, Voterfordo kri�tolas, baltutėlis marmuras, plonas lak�tinis auksas�� viskas buvo geriausia, k� galima įsigyti u� pinigus.

��Maraja, �įvakar tu stulbinan�iai gra�i,�� pagyrė Elis.�� Sutinki, Ri�ardai?

Hapsburgas pritariamai linktelėjo, atsisėdo ant oda trauktos sofos ir patap�nojo gretim� plotelį, tikėdamasis, kad �mona prisės �alia. Bet kaip paprastai Maraja turėjo pirma parodyti �iek tiek dėmesio Eliui.

Ri�ardas irzo matydamas, kaip �mona perbraukia Eliui per petį ir rank�. Bet ji niekados nepasikeis�� ypa� bendraudama su Eliu.

��Eli, visuomet taip malonu tavo draugijoje,�� tarė Maraja.

Ladingtonas paėmė jos deln�, pakėlė ir pabu�iavo pir�tų galiukus.

��Maraja,�� neslėpdamas nepasitenkinimo tarė Ri�ardas,�� mes turime aptarti daugyb� reikalų. Manau, reikia pradėti, jei vis dar nori va�iuoti vakarieniauti.

Maraja i�spaudė akivaizd�iai dirbtin� �ypsen� ir atsisėdo.

Elis pakrutino į �alis i�kelt� smilių.

��Oi, ne, Ri�ardai. Jei u�sakei vietas�� atsipra�au. Liepiau paruo�ti vakarien� mums trims.

Jis pa�velgė į did�iulio ant grindų stovin�io senovi�ko laikrod�io ciferblat� su romėni�kais skai�iais.

��Po kelių minu�ių mus pakvies vakarienės.

Elis Ladingtonas erzino Ri�ard�. Net kai Ri�ardas tardavo jo vard�, burnoje jusdavo ka�kokį rūg�tum�. Ri�ardas kartais susim�stydavo, kaip i�tartas �odis gali sukelti nemalonaus skonio pojūtį. Tas pojūtis dar labiau sustiprėdavo tariant vis� Ladingtono vard��� Didysis puolusysis Belialis. I� trijų jo raid�ių�� e, l, i�� ir buvo sudarytas kasdien vartojamas jo vardas. Ri�ardas manė, kad galbūt �is vardas toks nemalonus, nes ver�ia jį prisiminti per i�tisas kartas jų nuveiktus darbus, galų gale atėmusius i� jo visas jėgas. �iaip ar taip, jam įgriso Elis, jo paties, Ri�ardo, darbas ir misija. Ir būdamas vienas paslap�iomis daugiausia galvodavo apie tai, ar kada nors galės i�sivaduoti, viso to atsikratyti. Tų min�ių jis negalėjo pasakoti niekam, ypa� Eliui ar Marajai.

Kaip Elis ir sakė, į kabinet� įėjo tarnas ir prane�ė, kad vakarienė patiekta.

Elis i�tiesė rank�, Maraja atsistojo ir į j� įsikibo. Ri�ardas nusekė jiems i� paskos įsmeig�s akis į suknelės nepridengt� grak��ios �monos nugaros lopinėlį. Jis juto burnoje jos skonį, pana�ų į gryno saldaus medaus. Jeigu jis atsisakytų savo galios ir i�si�adėtų prigimties suteiktų teisių, ji nieku gyvu su juo neliktų. O jis taip jos geid�ia! Vien tik ji neleido jam spjauti į Elį ir, galų gale, į Senį. Elis ka�kaip suprato, kad viskas taip bus, todėl pirmiausia supa�indino Ri�ard� su Maraja. �i moteris buvo spyna, kuria Elis laikė jį prirakint�. Taigi jei ne Ri�ardo �mona, jis būtų pasitrauk�s i� �aidimo. Galia jo nebejaudino, kaip ir tūkstantme�ius nesibaigian�ios jo u�duoties svarba ir didybė. Tie dalykai jo nebeviliojo.

Elis palydėjo Maraj� iki jos kėdės, o pats atsisėdo krik�tasuolėje ilgo, pra�matnaus septyniolikto am�iaus stalo, �eimininko nurodymu atgabento i� �kotijos. Maraja sėdėjo jam i� de�inės, Ri�ardas�� i� kairės.

Ri�ardo nuostabai, Elis nepakėlė vyno taurės ir nepasiūlė tosto. Taigi kelias pirmas minutes prie stalo tvyrojo nejauki tyla.

��Tikiuosi, nepykstate, kad �įvakar apsieisime be sriubos ar kokio u�kand�io,�� galop tarė Elis.�� Jų nenorėjau. Tikiuosi, jums tai irgi priimtina. Ai�ku, valgysime salotas ir dar�oves. Matot, panūdau i�kart kibti į pagrindinį patiekal��� ėrien�. Man tai pasirodė labai tinkama �iai progai.

��Pritariu,�� atsakė Maraja.�� Juolab kad �inau, jog man reikėtų ma�iau valgyti.

Ri�ardas vos susilaikė nenusi�ypsoj�s patenkinto savimi �mogaus �ypsena. Ji visai nesuprato, k� turėjo galvoje Elis sakydamas norįs i�kart kibti į ėrien�. Ji nesuprato, kad jis kalba simboli�kai. Ri�ardo galvoje suskambo sena ba�nytinė giesmė:

Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,

Pasigailėk mūsų!

Elio �akutė �vangtelėjo į lėk�t�, ir Ri�ardas pakėlė akis.

��Dabar galiu jums abiems pasakyti, kad nusipirkau Tempest Star,�� tarė Ladingtonas.�� Galim manipuliuoti ja, kaip tik u�simanysim. Jos vienintelis taikinys bus Kotenė Stoun.

���aunuolis, Eli,�� pagyrė Ri�ardas galvodamas: viena u�duotimi ma�iau man.

��Kaip sugebėjai j� prikalbinti?�� paklausė Maraja.

Elis patap�nojo Marajai per deln�.

��A� j� pirkau... nors gal tiksliau, tarp mudviejų įvyko mainai. Ji trok�ta garbės bei turtų ir juos gaus. Maraja, tu juk supranti, kaip tai vyksta?

Maraja nieko neatsakė. I� prad�ių ji įdėmiai pa�velgė į Elį, paskui nudelbė akis į vakaru�ių salotas ir paknaibė jas �akute.

Elis gurk�telėjo Cabernet Sauvignon.

���įvakar nesakiau tosto, nes manau, kad tam nebuvo progos.

Kramtydamas ėrien� Ri�ardas svarstė, ar Elis u� k� nors jį bars, ar tik �iaip paverk�lens. Nurij�s k�snį jis kreipėsi į �eiminink�:

��Many�iau, turėtum d�iaugtis ta pergale prie� Tempest Star. Bet neatrodo, kad būtum patenkintas, Beliali?

Elis atsilo�ė ant kėdės ir suėmė vyno taurės kojelꠗ buvo ai�kiai matyti, kad jis sureagavo Ri�ardo pavadintas Belialiu.

��Kodėl tu prie�i�kai nusiteik�s, Ri�ardai... Rumd�ali? Siūlai kreiptis vienas į kit� oficialiai? Bet ar negalim ir toliau palaikyti paprastesnius, �iltesnius santykius?

��A� nieko nesiūliau.

��Tada, ko gero, nujauti, koks akmenukas, įkrit�s į bat�, man grau�ia pad�.

Ri�ardas padėjo �akut� lėk�tės �one.

��Kas yra, Eli? Am�inai tau neduoda ramybės kokia rak�tis.

��Gal tu teisus. Bet taip jau būna, kai i� paskutiniųjų stengiesi, kad reikalai klostytųsi skland�iai, be sutrikimų. Kiekviena �erpetėlė gali tapti rimtu kliuviniu.

��Tu nepatenkintas, kaip mes patvarkėme t� Venatori agent�? Mūsų ry�ininkas sakė, kad viskas praėjo skland�iai�� be jokių akmenukų ar �erpetėlių.

��Rei�kiu u� tai padėk�. Atsipra�au, kad anks�iau to nepadariau. Puikiai padirbėjot.

��A�iū, Eli. Esu tau dėkingas. Kotenė Stoun turi ai�kiai suprasti, k� mes tuo norime parodyti. Ji prisimins, kas nutiko Torntonui Grehemui, ir pamatys analogij�. Jai taps ai�ku, su kuo turi reikal�, ir kad mes, taip sakant, j� įspėjame ne�aisti su ugnimi.

��Kodėl jūs papras�iausiai su ja nesusidorojat? Atsikratėt agento, tai kodėl negalit atsikratyti jos?�� paklausė Maraja.

Ri�ardas nusi�luostė lūpas servetėle ir tik tada pa�iūrėjo į Elį pra�ydamas pritarimo.

��Todėl, kad ji�� bent jau pusė jos�� yra mūsi�kė,�� atsakė jis �monai.�� Jos tėvas buvo vienas i� puolusių angelų. Mes pajėgtume j� sunaikinti, bet reikalas tas, kad i� pat prad�ių sutarėme niekados nedaryti nieko bloga savi�kiams ar jų at�aloms. Taip mes gausinome savo gretas. Mums reikia did�iulės armijos. Jei per�engsime t� rib�, nepaisysime tos priesaikos, sutartis bus sulau�yta am�iams. O mes negalim leisti, kad mūsų armija suma�ėtų. Geriau sutramdyti t� Koten� Stoun ar gr��inti į mūsų rat�.

Atrodė, kad Maraja gromuliuoja Ri�ardo �od�ius.

��Na, gerai,�� galop tarė ji.�� �itiek suprantu, bet tada man kyla kitas klausimas, Eli. Venatori agentas negyvas, ir niekam nekyla įtarimų, kad mirties prie�astis�� ne �irdies smūgis. Tai kodėl tu toks nervingas?

��Todėl, kad judu nematote esmės, svarbiausio dalyko. Nė kiek neabejoju, kad ta Kotenė Stoun supras, kad bandome j� perspėti. Ji suvoks s�saj� tarp Torntono Grehemo ir Tomo Vajato, bet perspėjimo nepaisys.

��Kodėl?�� paklausė Ri�ardas.

��Todėl, kad kol kas jūs nesudavėt į jos vienintel� silpn�j� viet�, smūgis į kuri� j� parklupdytų. Ta silpnoji Kotenės Stoun vieta�� D�onas Taileris.

TUALETAS

��Vis dar esu tau reikalinga?�� telefonu Tedo Kaselmano paklausė Kotenė.

��Labai,�� atsakė Tedas.�� Jei priimsi mano siūlym�, tai bus geriausia naujiena, mano girdėta per vis� savait�.

��Pirma turiu kai k� su tavim i�siai�kinti, gerai?

��Klok.

Kotenė sudribo ant sofos pagalvėlių.

��Tai �tai: a� me�iau darb�. Paskambinau į Galaxy Gazette ir pasakiau, kad noriu nutraukti sutartį. Pra�ym� jau para�iau, bet dar nei�siun�iau.

��Atrodo, padarei visa, ko reikėjo,�� atsakė Tedas.

Kotenė sukando apatinės lūpos kamputį.

��Ne visai.

��I�siųsk pra�ym�, o paskalas tegul rankioja Tempest Star i� Courier.

��Viskas ne taip paprasta,�� atsakė Kotenė.�� Gazette sumokėjo man avans� u� reporta�� i� tų griuvėsių Naujojoje Meksikoje. Bėda ta, kad reporta�o laikra��iui neparengiau. Med�iagos turiu, bet nesugalvojau pabaigos. T� tem� norė�iau nu�viesti P�T, bet norėdama nutraukti sutartį pirma turiu gr��inti avans� Gazette.

Kotenė pajuto, kaip susitraukia skrandis.

��O pinigų neturiu, todėl...

��A� tuo pasirūpinsiu,�� nuramino j� Tedas.

��Ne, noriu ne to. Siūlau �tai k�. Tik i�klausyk mane be jokio i�ankstinio nusistatymo.

Kotenė penkias minutes smulkiai ai�kino Tedui apie kri�tolo lenteles�� rastas Peru ir Naujojoje Meksikoje bei trūkstam� paskutin�. Ji papasakojo apie Hapsburgus, Tom� Vajat�, jo ry�į su Venatori ir mirtį�� girdi, ji įsitikinusi, kad jis buvo nu�udytas.

���tai koki� istorij� noriu nu�viesti P�T. Tedai, tai bus dar didesnė sensacija u� �ventojo Gralio s�moksl�. Esu įsitikinusi, kad lentelėje u�ra�as Dievo ranka. Neabejoju, kad jis siun�ia �ini�...

��Kotene, tau nereikia man�s įtikinėti. Pasitikiu tavim, tavo nuojauta ir gebėjimais. Be to, puikiai �inau, kad �i� tem� gvildensi nepriklausomai nuo to, ar P�T tau u� tai mokės. A� juk teisus?

Kotenė pe�iu prispaudė ragelį prie ausies.

��Man tai labai svarbu, Tedai.

Pa�nekovas vos i�girdo jos bals�.

��Kiek tu skolinga Gazette? Gr��inti pinigų man neturėsi. Įsivaizduok, jog P�T moka avans� ir kitas i�laidas vienai savo geriausių reporterių, kad ji parengtų anons� naujienos, kuri bus rodoma geriausiu laiku.

��Gavau i� jų beveik du tūkstan�ius dolerių. Turiu perduoti Peru rastos lentelės nuotraukas specialistui, kad i�verstų, o tai rei�kia, kad vėl turėsiu keliauti. Mudu su Tomu ie�kojome kipų ekspertų ir su�inojome, kad vienas i� geriausių gyvena �ikagoje. Nuo to ir pradėsiu.

��Kodėl gi ne? Bet pirmiausia priklijuok pa�to �enkl� ant voko ir i�siųsk pra�ym� Gazette. Kurių galų tau dirbti vulgariam bulvariniam laikra��iui? D�iugu, kad grį�ti į gimt�jį P�T.

��Kol kas a� nepasirengusi grį�ti į Niujork�. Pirma turiu i�siai�kinti visk� apie t� kri�tolo lentel�.

���inai, mergyte, dirbk ten, kur tau patogiausia. O apie persikėlim� galėsime pagalvoti vėliau.

��Tedai, tu esi nuostabus. Tai ne tu�ti �od�iai.

��Kurgi ne. Manai, pataikaudama jau dabar i�kaulysi didesnį atlyginim�?

Abu nusijuokė.

��Klausyk, ar palaikai ry�į su D�onu Taileriu?�� paklausė Tedas.

��Taip. Kalbėjau su juo i�kart mirus Tomui, be to, �nekėjomės vakar. Tomo palaikai i�gabenti į Kolumbijos apygard�, ten jis bus kukliai palaidotas. Artimųjų neturėjo, tad laidotuvėse dalyvaus tik pasiuntinybės darbuotojai ir Venatori nariai. Visk� organizavo Tomas. Mudu ilgai kalbėjomės.

��Tarp judviejų ka�koks ypatingas ry�ys, tiesa? Gaila, kad jis kunigas�� ir dar arkivyskupas.

��Bet jis kunigas�� ta�kas.

��Kaip sakiau�� gaila.

Kiek patylėj�s, Tedas pridūrė:

��Daugiau �ia tema tav�s nevarginsiu. Matau, kad tai tavo jautri vieta.

��Pana�iai.

��Gerai, mergyte, i�dėstyk man savo plan� ir prane�inėk, kas naujo. Gausiu tau pinigų, o kai būsi pasirengusi skristi, paskambink. U�sakysiu bilietus per P�T komandiruo�ių skyrių.

PAGUNDA

Buvo apsiniauk�, kai popie�ius vienas ėjo Vatikano sodų taku. Trumpai lepinusi rudens dienos �iluma vakarop pasitraukė, tad �ventasis Tėvas ant baltos sutanos buvo u�sivilk�s vėjastriuk� su gobtuvu. Neseniai jis priva�ioje koplytėlėje sielojosi dėl Tomo Vajato netekties. Tardamas �In nomine Patris et Filu et Spiritus Sancti� jis persi�egnojo, paskui meldė Dievo suteikti Tomo Vajato sielai am�in� atilsį. Dabar popie�ius laikė atsivert�s dvide�imt tre�i� Psalmyno psalm� ir balsu perskaitė ketvirt� eilut�: �Nors einu per tamsiausi� slėnį, nebijau jokio pavojaus.

��Tinkamai pasirinkta.

Popie�ius stabtelėjo ir pa�velgė ten, i� kur pasigirdo balsas. Ant suolelio �alia tako sėdėjo vyras. Jo plaukai ir �ilkiniai mar�kiniai buvo beveik tos pa�ios�� pelenų�� spalvos. Jis buvo pasistat�s juodo apsiausto apykakl�.

��Gal prisėsi prie man�s?�� tarė Senis rankos mostu parodydamas į laisv� viet� ant suolelio.

��Ko tau reikia?�� paklausė popie�ius.

���iek tiek tavo laiko.

Jis nusi�ypsojo, tad jo �od�iai nuskambėjo manieringai ir ramiai.

�ventasis Tėvas sudvejojo. Kadangi Senis savo laikysena nerodė nė menkiausio grasinimo, jis akivaizd�iai siekė i�mu�ti jį i� pusiausvyros.

��Mes neturime k� vienas kitam pasakyti.

��Dar ir kiek turime. Ties� sakant, net daugiau, negu galėtume �ia aptarti. Taigi mums galbūt reikia i�siai�kinti, kas svarbiausia.

Jis patap�nojo per suolelį �alia sav�s.

��Bet pirma labai pra�au atsisėsti ir atsipalaiduoti.

Popie�ius i� lėto atsisėdo, pasidėjo ant kelių Biblij� ir u�vertė.

��A� apstulb�s,�� tarė Senis.�� Nerodai jokio nerimo, kai a� �alia. Pagirtina.

��O man reikėtų nerimauti?

Popie�ius parodė ranka sodus aplink.

��Tu lankaisi mano valdose. Galbūt tau ir derėtų nerimauti.

Senis globėji�kai mirktelėjo, tada tarė:

��Vienas i� jūsų karių krito.

��Nieko nepadarysi�� karas.

��Kitų laukia tas pats.

��Klausiau, ko nori,�� priminė popie�ius.

��Galų gale�� kad jūs pasiduotumėte.

��Neįmanoma. Parodei nesugeb�s prana�auti. Gal pa�eminimo tūkstantme�iai nepraėjo be pėdsako ir atėmė i� tav�s prot�?

��Daug kas kaltino mane blogesniais dalykais.

��Neturiu laiko �itoms kalboms.

��Turi jo rasti. Jei leisi Furmielio dukrai su�inoti paslaptį, tavo rankos netrukus bus suteptos daugybės krauju.

��Paai�kink, k� turi galvoje.

��Nesupranti? Nejau visai neįsivaizduoji, koks a� įskaudintas? Jau�iu ne pa�eminim�, o did�iulį skausm�, netekties pojūtį ir įnir�į. Jei i� tav�s atimtų rojų, rastum būd� atsiteisti. Tada elgtumeisi visai kaip a�.

��Gal reikėjo apie tai galvoti, kai apsiskelbei es�s lygus Kūrėjui. Kita vertus, a� visai ne toks kaip tu.

��A� buvau Jam lygus. Visi buvome lygūs. Visi gra�ūs. Visi verti pagarbos. Jam nepatiko, kai me�iau Jam i��ūkį. Dėl to ir kilo mū�is. A� ir mane palaikiusieji kėlėme Jam grėsm�, kurios Jis negalėjo pak�sti. Ir neapgaudinėk sav�s: tu toks pat kaip a�, nes tavo �irdyje tūno neapykanta, nepasitikėjimas ir tamsa. Jų rasi kiekvieno �mogaus �irdyje.

��Sakei, mano rankos bus suteptos...

��Laiko lieka vis ma�iau. Tai moteriai nedaug trūksta, kol ras paskutin� lentel�. Neleisiu, kad tai įvyktų.

��Tai todėl jūs pasiėmėte Tom� Vajat�? Nes bijote Kotenės Stoun?

��Neken�iu jos, nes ji vis griauna mūsų planus. Jeigu per j� mums teks grei�iau baigti paskutinius pasirengimus, mes i�siduosime. Jau vien dėl to daug kas nusiteiks prie� mus.

��Klausiu dar kart�: ko tau reikia?

��Kad įsiki�tum.

��Ar tuomet bus i�gelbėta gyvybė tų, kuriuos minėjai?

��Kodėl tau nepadarius to, kas geriausia mums visiems, ir neįtikinus jos liautis, nusukti akis, nuleisti rankas. Jeigu ji nesiliaus, patirs tik dar daugiau skausmo. Galų gale ji pakenks �mogui, kurį myli labiausiai.

��O jeigu pasielgsiu, kaip pra�ai, k� u� tai gausiu?

��Gali�, kuriai neprilygsta jokia kita.

��Galios jau turiu.

��Turtų, didesnių u� visų kada nors gyvenusių karalių.

�ventasis Tėvas pla�iu mostu parodė popie�iaus rūmų link.

��Apsidairyk. Kaip visa tai vadini?

��M�stai ribotai. Neįsivaizduoji, k� galiu tau duoti. Tu nepajėgus to suvokti.

��Niekada nesidėjau es�s ka�kas daugiau negu paprastas �mogus.

��Tuomet suteiksiu tau i�minties ir intelekto, kad pranoktum did�iausius mūsų meto�� ne, visų laikų�� m�stytojus.

��Ar �inai paslaptį, kuri� ji stengiasi įminti?

��Taip.

��Atskleisk j� man, ir a� padarysiu, kaip tu pra�ai.

Senis garsiai nusijuokė.

��Kas �ia juokinga?

��A� ne kvailys.

���inai, k� manau?�� paklausė popie�ius.

��Norė�iau i�girsti.

��Manau, kad tave apėmė neviltis. Bet �inok: nėra pagundos, prie� kuri� neatsilaiky�iau.

��Antr� kart� to nesiūlysiu.

��A� manau, kad Kotenė Stoun netrukus suduos jums tokį smūgį, kad jūs neatitoksite.

��Pasi�iūrėk į savo rankas. Matai ant jų krauj�? Ar jis leis tau gyventi?

Popie�ius atsistojo ir atgr�ė nugar� Seniui.

��Atstok nuo man�s, �ėtone,�� paliepė jis. Kai atsigr�ė norėdamas pakartoti savo �od�ius, ant suoliuko niekas nebesėdėjo.

HALKAS14

Lesteris Riplis nukraustė kortų stalelį prie�ais televizorių ir visk� sudėjo į tris �ūsnis koridoriuje, vedan�iame į vienintelį miegam�jį. Jam reikėjo �varios erdvės darbui. �varios erdvės ir ai�kaus proto.

Jis atsisėdo ant sulankstomos kėdės ir i�dėliojo tris nuotraukas ant kortų stalelių. �alia pasistatė ap�vie�iam� didinam�jį stikl�.

Nuo tada, kai tualete rado nuotraukas, negalėjo sulaukti, kada grį� namo. Pirm� darbo dien� jis tikrai nenorėjo, kad kas pamatytų jį vagiliaujantį i� �iuk�liadė�ės tualete. Bet nuotraukos prikaustė jo dėmesį, vos tik metė į jas �vilgsnį. T� dien��� ji visa buvo skirta supa�indinti jį su darbu�� daktaras Evansas, matyt, nusprendė, kad jis paskutinis kvailys, nes jo mintys vis krypo į fotografijas. Riplis galvojo vien apie tai, kaip dar kart� į jas pasi�iūrėti. Jis prisiminė, kad dalis to, kas panė�ėjo į stiklo plok�t�, buvo i�marginta glifais ar piktogramomis, bet jį apstulbino apatinė dirbinio dalis.

Nejaugi ten i� tikro tai, kas atrodo?

Pasibaigus darbo dienai jis koridoriais i�kėblino i� universiteto pastato tvarkingai įsidėj�s į portfelį tris nuotraukas. Dabar savo bute jis galėjo niekieno nestebimas jas ap�iūrėti.

Riplis palinko vir� pirmos nuotraukos ir paėmė didinam�jį stikl�. �iūrėdamas pro jį braukė pir�tu per ta�kų ir brūk�nių eiles. Jis pajuto, kaip spragteli gaidukas jo smegenyse, ir mintys greitai ima vyti viena kit�.

Skai�iai. Matematikos formulės. Skai�iai, �enklai ir �od�iai? Formulės ir lygtys. Atskiri gabalai. Nuotrupos. Taip, skai�iai, �enklai ir �od�iai. Jo smegenys lyg koks itin galingas kompiuteris visk� sudėjo į daikt� ir ėmė doroti.

Staiga Riplis atsilo�ė ir i�jungė didinamojo stiklo �vies�. Jis gaudė kvap�, tartum būtų u�bėg�s laiptais į ka�kelint� auk�t�.

Halkas. �tai ko jam reikia. Jis nupie� fantasti�k�jį Halk� �aliu spalvikliu ir palauks, kol mintys tvarkingai i�sirikiuos.

Lesteris Riplis �iupo nuo sofos galo naujausi� The International Journal of Theoretical Physics numerį, pasiėmė i� stovin�io ant ruo�os stalo kavos puodelio plon� �ali� spalviklį ir grį�o prie kortų stalelio. Visus metus taupė �urnalo prenumeratai, kainuojan�iai daugiau kaip tūkstantį a�tuonis �imtus dolerių. U�tat �urnalas tarnavo dviem tikslams: Lesteris ne tik jį skaitydavo, bet ir jame brai�inėdavo ir pai�inėdavo.

Lesteris atsivertė �urnalo puslapį, kurio dar nebuvo primargin�s, ir ėmė pie�ti. Para�tėje įgavo pavidal� Halkas. Jo veid� buvo i�kreipusi grimasa, tartum būtų band�s pakelti per sunkų svorį.

Lesteris bemat pasijuto geriau. Netvarka jo smegenyse ėmė nykti, informacija ėmė rū�iuotis ir nuosekliai įgavo ai�ki� struktūr�. Jis niūniavo �Tu praradai t� meilės jausm��. Tomas Kruzas su savo draugeliais lakūnais dainuojantis �i� dain� �Oro gvardijoje� Lesteriui buvo viena i� mėgstamiausių kada nors matytų filmų scenų. Gal dar kart� pasi�iūrės �į film� �įvakar. I� jo DVD diskelių kolekcijos �is buvo bene da�niausiai �iūrimas.

Riplis spėjo nupie�ti tik Halko galv�, veid� ir kair� kūno pus�, bet to pakako. Jei reikės, vėl padarys pertraukėl� ir nupie� de�in� pus�.

Jis i� naujo ėmė ap�iūrinėti nuotraukas, o paskui ra�yti pastabas ant juodra��io skiautės, nukritusios ant grindų nutu�tinant stalelį. Netrukus popieriuje pritrūko vietos visiems jo skai�iavimams ir prielaidoms.

Riplis vėl nukėblino į virtuv�. Spintelėje po stal�iumi su stalo sidabru buvo sukrauta �ūsnis geltono popieriaus bloknotų. Jų Lesteris sunaudodavo daugyb�.

�ia dar stovėjo plastiko krep�elis su padro�tais mink�tais pie�tukais, kokius daugiausia naudodavo pradinių klasių mokiniai, ir �mogaus-�ik�nosparnio galvos pavidalo dro�tukas. Lesteris pasiėmė tris bloknotus, tris pie�tukus, dro�tuk� ir grį�o prie stalelio.

Praėjus trims valandoms nuo tada, kai ėmė tirti nuotraukas, Lesteris Riplis atsistojo ir ėmė vaik�tinėti aplink staliuk�.

Kas galėjo tai para�yti? Kas tiksliai pakartojo jo siūlo teorij�? Tiesa, �i buvo i�samesnė negu jo, para�yta u�koduotų �od�ių ir kvantų mechanikos lyg�ių deriniu. Atrodė, kad kai kurios dalys�� tiesioginiai sakiniai, tik į juos buvo įterpta sudėtingų lyg�ių, para�ytų trima�iu dvejetainiu kodu. Sudėtingiausia j� �ifruojant buvo suprasti, kada u�koduotas buvo tekstas, o kada�� matematikos lygtys. Liko klausimų dėl dalių, nematomų dėl blykstės atspind�io, be to, jam nepaprastai magėjo i�koduoti paskutines eilutes, bet jų irgi nebuvo galima į�iūrėti dėl tos pa�ios prie�asties. Bet jis buvo įsitikin�s, kad tai, kas ten para�yta, dar labiau patvirtina jo teorij�.

Taigi ant ka�kokios paslaptingos stiklo plok�tės u�ra�yta jo teorija, įrodanti, kad esama daugybės pasaulių�� lygiagre�ių pasaulių, sukurtų minties energijos ir egzistuojan�ių vienu metu. Siūlo teorija teigė, kad kiekviena mintis yra atspindima pasaulyje, kuriame gyvename, negana to, dar ir visoje visatoje. Visos galimybės jau buvo sukurtos. Visos baigtys jau egzistuoja. �iose nuotraukose ka�kas, kaip ir Riplis, teigė, kad visa med�iaga, energija, siela ir dvasia yra tarpusavyje susij�, galima sakyti, suverta ant vieno siūlo. �i teorija, identi�ka jo, ai�kino tilt� tarp kvantų pasaulio su jo bangos-dalelės dualumu taisyklių ir klasikinės fizikos taisyklių. Kaip ir Riplis, ji atsakė į klausim�: �Jei elektronai vienu metu gali būti dviejose vietose, tai kodėl to negali �mogus?:?� Kai leidi protui pa�velgti į tikrovės s�vok� kitomis akimis, atsakymas paprastas.

Riplis vėl atsisėdo ir dar kart� pa�iūrėjo į savo u�ra�us ir nuotraukas. Tada apvertė pirm�j� ir dar kart� perskaitė u�ra�yt� pavard� ir telefono numerį.

Stipriu, dr�siu balsu jis tarė:

��Panele Kotene Stoun, �ia daktaras Lesteris Riplis i� Ilinojaus universiteto �ikagoje Antropologijos fakulteto.

Eidamas prie telefono, kaban�io ant virtuvės sienos, repetuodamas dar du kartus i�tarė tuos �od�ius.

KRISTUPAS KOLUMBAS

Kotenė tarp Starbucks kavinės lankytojų dairėsi vyro su beisbolo kepuraite, ant kurios i�siuvinėtas animacinių filmukų herojus Kojotas. Lesteris Riplis sakė, jinai jį pa�insianti i� tos kepuraitės. Turėtų būti lengva pa�inti, tada pamanė ji. Bet kepuraitės su Kojotu salėje nebuvo matyti.

Ka�kas smarkiai sudavė jai per petį ir privertė atsisukti.

��Panelė Stoun? A� Lesteris Riplis i� Ilinojaus universiteto Antropologijos fakulteto Andų studijų programos.

Jis kalbėjo, lyg būtų repetav�s. Lesteris su�narp�tė suraukdamas nosį paskui i�tiesė rank�. Jis buvo kresnas turbūt kokių trisde�imties metų vyras a�arotomis akimis. I� po kepuraitės su filmukų persona�o atvaizdu ky�ojo �viesūs plaukai. Prie �ono vyrukas laikė apsitrynusį portfelį.

��Malonu susipa�inti, Lesteri,�� spausdama rank� tarė Kotenė.�� Atsipra�au, bet a� ne visai supratau, k� sakėte telefonu.

Lesteris pakiknojo galv�.

��A�... a� u�ėmiau ten vietas.

Riplis nusisuko ir nuėjo pirmas rodydamas keli�.

��Atsipra�au,�� vis kartojo jis, nes atsitrenkė beveik į visus sutiktus �mones.

Tikras dramblys porceliano krautuvėje, eidama jam i� paskos pamanė Kotenė. Viename �one mar�kiniai buvo i�sipe��, o verdamas dir�� Lesteris praleido por� kilpų kelnių u�pakalyje. Klasikinis i�sibla�kiusio mokslininko pavyzdys.

��Pra�om,�� i�traukdamas jai kėd� tarė jis.

Nuo sėdynės ant grindų nusklendė popieriaus lapas. Kotenė pamatė, kad ant jo para�ytas ir tris kartus pabrauktas �odis �U�imta�. Kitas lapelis, irgi su u�ra�u �U�imta�, gulėjo apskrito stalo viduryje, prispaustas nenugertu kavos puodeliu.

��A� �ia jau senokai,�� paai�kino Lesteris.�� Nenorėjau, kad kas nors u�imtų mūsų staliuk�, kol ėjau į tualet�.

Jis pakėlė lap� nuo grindų ir atsisėd�s prie� Koten� tarė:

��Gerai�� jūs girdėjote apie Kristup� Kolumb�, ar ne?

Jis pavartė akis.

���inoma�� juk visi yra girdėj� apie jį. Bet ar �inot, kad protas mato tik tai, k� tiki esant įmanom�?

Riplis spoksojo į j� akivaizd�iai laukdamas atsakymo.

��Atleiskit, bet a� nesuprantu,�� papurtė galv� Kotenė.

Riplis prispaudė delnų vir�ų prie akių.

���inau, �inau. Man a�aroja akys.

Gal jai nereikėjo sutikti pasimatyti su �iuo vyruku. Jis buvo daugiau negu keistas�� neabejotinai kuoktelėj�s.

��K� gi, ai�kinu,�� tarė jis.�� A� studijuoju kvantų fizik�, kitaip sakant, tiriu pasaulį kvantų�� dalelių, ma�esnių u� atom�,�� lygmeniu. Tame pasaulyje negalioja �io pasaulio taisyklės, ir atvirk��iai. Kvantų pasaulyje susiduriame su rei�kiniu, vadinamu superpozicija�� tai rei�kia, kad dalelės vienu metu gali būti dviejose ir daugiau vietų ar dviejų ir daugiau būsenų. Taip yra, nes, pavyzd�iui, atomai nėra daiktai, o tik tendencijos. Kvantų fizika skai�iuoja tik galimybes, o egzistuoja visos galimybės. Galimybė virsta tikrove tik tada, kai j� pasirenka s�monė.

Jis ėmė ka�k� keverzoti ant servetėlės.

���iūrėkit.

Kotenė �iūrėjo į tai, k� ra�ė Riplis. Atrod�, kad ten daugiausia matematikos lygtys�� skliaustai, skai�iai, �enklai�� bet lygiai taip pat tai galėjo būti bepro�io kliedesiai.

��Pone Ripli, jūs...

��Lesteri. Vadinkit mane Lesteriu.

��Lesteri, jei norit, kad supras�iau, turit kalbėtis su manim paprastais �od�iais.

��Ar norit kavos�� juodos, baltos, mokos ar dar kokios?�� paklausė Riplis.

��A�iū, ne. Gal vėliau.

��A� irgi negeriu kavos, bet nusipirkau, kad galė�iau u�imti mums stalelį. U�sisakiau be kofeino�� jei kartais reikėtų gurk�telėti.

Riplis nusiėmė kepurait�, sumaigė servetėl� į gumul� ir energingai pasitrynė juo pakau�į. Plaukų kuok�tai pasi�iau�ė keistais kampais.

Daugiau negu keistas, pamanė Kotenė. Tik t� jo keistum� beveik u�go�ė ka�koks nuo�irdumas ir genialumas.

Jis prisitraukė kit� servetėl�, kruop��iai nupie�ė kubo kontūr� ir pastūmė prie�ais j�.

��Gerai į jį pa�iūrėkit. Pasakykit, kokiu kampu į jį �iūrit: i� vir�aus �emyn, i� apa�ios į vir�ų ar i� �ono?

��I� vir�aus,�� dirstelėdama į Riplį atsakė Kotenė.

��Ne, ne�� �iūrėkit į kub�, ne į mane,�� jis kalbėjo lyg dusdamas.

Kotenei buvo betrūkstanti kantrybė, bet ji įsi�iūrėjo į pie�inį. Netikėtai kampas pasikeitė. Ji pakėlė akis ir nusi�ypsojo.

��Dabar matau jį i� �ono,�� tarė ji.

��Supratot?

��Tai tik optinė apgaulė,�� i�protavo Kotenė.

��Taip!�� Riplis plojo delnais per stal�.�� A� niekaip nekei�iau pie�inio�� visos galimybės jau egzistavo. Regėjimo kampo�� to, k� matot,�� tikrov� apibrė�ė jūsų s�monė. �tai kas i� tikrųjų yra pasaulis: galimybės arba, kaip sakėt, optinės apgaulės. Tikrovė yra optinė apgaulė. Optinė apgaulė yra tikrovė, bet tik tada, kai j� suvoki ir tampi jos dalyviu.

Kotenė atsilo�ė ant kėdės. Ji numanė, k� jis turi galvoje, nors ir miglotai.

���inau, jums sunku tai suvokti ir tuo patikėti. Taigi grį�kime prie Kolumbo. Pasakojama, kad Kolumbo laivams prisiartinus prie Karibų jūros salų, �iabuviai jų nematė. Kodėl? Todėl, kad negalėjo jų įsivaizduoti, negalėjo suvokti tokio dalyko, kaip �imto tonų tristiebis laivas. �iabuvių �amanas pa�velgė į jūr� ir pamatė vilnis, besiritan�ias nuo laivų pirmagalių, tad suprato, kad ten ka�kas turi būti. Bet jo protas neįstengė pamatyti laivų. Jis ilg� laik� įdėmiai �velgė į horizont�, ir pagaliau laivai įgavo pavidal�. Jis juos i�vydo. O kai �amanas apibūdino juos kitiems �iabuviams, ir �ie sutelkė dėmesį, jie irgi juos pamatė.

���i istorija pramanyta,�� tarė Kotenė.

Riplis patraukė pe�iais.

��Visi kvantų fizikai supranta �iuos principus, bet jų ai�kinimui būdingas vienas nedidelis trūkumas. Jau sakiau, kad kvantų pasaulyje atomai vienu metu gali egzistuoti daugiau negu vienoje vietoje. Tai įrodyta daugybe dokumentų�� ne taip kaip Kolumbo istorija. �iaip ar taip, kvantų pasaulis ir tas, kurį matome plika akimi, abu yra teisingi �iūrint i� tam tikro ta�ko, bet negali būti teisingi vienu metu. Kodėl �is stalelis negali vienu metu būti dviejose, trijose ar tūkstantyje vietų, kaip sugeba dalelės kvantų pasaulyje?

Riplis vėl nusi�luostė pakau�į.

��Nenumanau,�� prisipa�ino Kotenė kuo toliau, tuo labiau �avėdamasi.

��A� su�inojau atsakym�. Jis paai�kintas mano siūlo teorijoje.

Riplis i�sitraukė i� portfelio rud� vok� ir i�ėmė i� jo tris nuotraukas.

��Tai para�yta ir ant to dirbinio, kurio fotografijas teigiate padariusi. Visi mano ai�kinimai ir lygtys yra �ia, �iame kode.

Jis parodė į vien� i� nuotraukų.

��Sakėt, jos darytos per archeologinius kasinėjimus Peru. Kaip tai galėjo nutikti?

��Ne�inau, kaip tai galėjo nutikti, bet lentelė buvo rasta Peru. Buvau ten, kai j� atkasė.

Kotenė nutilo ir susidėjo rankas ant kelių.

��Lesteri, viskas, k� man sakėt, atrodo labai įdomu, bet nelabai tikiu, kad tai ir para�yta lentelėje. Turiu pagrind� manyti, kad u�ra�as�� kur kas daugiau negu ka�kokia Naujojo am�iaus fizika.

Riplis susiraukė, i� de�inės akies upeliu pasipylė a�aros.

� Bet joje i� tikrųjų taip para�yta. Labai sudėtingu trima�iu dvejetainiu kodu. Dalis�� lygtys, kita�� tekstas.

��Tuomet pasakykit man, kas para�yta toje dalyje, kur tekstas.

��Pra�om,�� atsakė Riplis.�� Ten para�yta, kad visos galimybės jau egzistuoja ir pana�iai.

��Ir viskas?

��I� esmės taip. Paskutinių poros eilu�ių neį�iūriu per blykstės atspindį.

Vėl tu��iai sugai�au laik�, pamanė Kotenė.

��Neabejoju, kad koks nors mokslininkas jus i�klausys,�� tarė ji.

Riplis perbraukė delnu vir�ugalvį.

��Ar galiu pasilikti nuotraukas?�� paklausė jis.

���inoma. Turiu kopijas. A�iū, kad radot laiko, Lesteri. Turiu bėgti. Reikia i�siregistruoti i� vie�bu�io ir spėti į lėktuv��� skrendu į Va�ington�.

��Turbūt vyriausybės u�duotis?�� atsakė jis. Kiekvienas veido raumenėlis bylojo apie nusivylim�.

��Laidotuvės,�� atsakė Kotenė.

��U�jau�iu.

Kotenė atsistojo ketindama i�eiti i� kavinės.

��O k� tikėjotės ten būsiant para�yta?�� paklausė Riplis.

��Norėjau, kad ten būtų pasakyta, kaip man sukliudyti Armagedonui.

ZIGZAUERIS

Ri�ardas Hapsburgas vairavo i�sinuomot� biuik� Masa�iusetso prospektu Observatorijos �iedo kryptimi. Jis buvo per tris automobilius atsilik�s nuo savo taikinio�� keleivio, sėdin�io ant u�pakalinės pilko volvo S80 sėdynės. Ri�ardas irzo, nes jau nei�naudojo progos paleisti �ūvį�� dvejojo tas kelias sekundes, kurias taikinys buvo neu�dengtas. Jeigu susimaus, Elis sumaigys jam kiau�ius.

Ant keleivio sėdynės gulėjo zigzaueris P226. Ri�ardas nebuvo taiklus �aulys, bet �i� u�duotį jam įbruko prie� jo vali�. Jis siūlė Eliui nusisamdyti �udik�, bet Elis nesutiko. Jis akivaizd�iai nenorėjo jokių pa�alie�ių, bijojo, kad informacija nutekės. Be to, Ri�ardas neabejojo, kad Elis ir vėl jį i�bando.

Ri�ardas sekė paskui volvo, kol ji va�iavo 14-�ja gatve ir i�suko į greitkelį US-1. Jis negalėjo priva�iuoti volvo prie �ono ir i��auti abiem ma�inoms judant. Argi įmanoma paleisti taiklų �ūvį, kai pats vairuoji automobilį?

Ri�ardas nesibaimino, kad kas nors įsidėmės ma�inos numerį ir i�siai�kins, kad j� i�sinuomojo jis. Nuomos punkte jis pateikė klastot� asmens liudijim�, o vir� tikrų numerių buvo u�dėj�s padirbtus. Taigi dėl to nėra ko jaudintis, kas kita�� kaip taikliai i��auti.

Ri�ardas galvojo apie savo plan�, kol va�iavo autostrada 1-395 ir D�ord�o Va�ingtono keliu. Dar vien� prog� jis turės Reigano oro uoste.

Jis padidino greitį, aplenkė du automobilius ir atsidūrė tiesiai u� volvo. Pro galinį lang� dabar matė taikinio galv�. Automobilius teskyrė keli metrai.

Volvo sustojo prie �aligatvio, kur atskrid� keleiviai laukė mar�rutinių autobusų ir taksi. Ri�ardas sustojo prie pat. Jis nuleido biuiko lang� ir i�ki�o pro jį pusiau automatinį pistolet�, u�deng�s jį laikra��iu Sports Illustrated.

Volvo vairuotojas i�lipo, apėjo aplink automobilį ir atidarė u�pakalines dureles.

Kai i�lipo taikinys, Ri�ardas nuspaudė gaiduk�.

ENERGIJOS TINKLAS

Lesteris Riplis sumaigė į kamuolį visus netvarkingai i�dėliotus ant kortų stalelio geltonus lapus i� bloknoto.

��Beprasmi�ka,�� suniurnėjo jis mesdamas kamuolį ant grindų.

Jis nesuprato. Nors u�mu�k, nesuvokė, k� turėjo galvoje Kotenė Stoun sakydama, kaip ji turės u�kirsti keli� Armagedonui. K�, po galais, ji įsivaizduoja esant para�yta toje lentelėje�� jei ten lentelė, o ne dar koks velnias? Ten su menkiausiomis smulkmenomis u�koduota jo teorija. O kuo �ia dėta ta Stoun? Po paraliais�� ji juk tik kvailoka televizijos �urnalistė.

Lesteris pa�iūrėjo į tris nuotraukas ir nusi�luostė nosį į dilbį. I�skyroms valyti nereikėjo nosinės�� jis nebuvo susigrieb�s per�alimo ar kokios infekcijos. Taigi snargliai buvo �varūs. Jam tik alergija. Lygiai taip pat jis nusivalytų trai�kanas.

Jis priki�o didinam�jį stikl� prie kiekvienos nuotraukos dalies, kur tekst� slėpė blykstės atspindys.

��Armagedonas,�� balsu tarė jis. K� ji i� tikrųjų turėjo omenyje�� paskutinį didįjį kar�? O gal kokį asmeninį mū�į? Reikėjo i�gauti i� jos daugiau.�� A� galiu sudėlioti visk� į daikt�. A� galiu i�protauti.

Lesteris Riplis įkvėpė pro nosį did�iulį oro gurk�nį ir jį i�pūtė. Jis norėjo leisti savo protui pailsėti. Labiausiai neįtikėtinus atradimus jis padarydavo tokiomis akimirkomis�� kai atsiverdavo visatai ir leisdavo visai jos energijai plūsti į jį. �itaip jis i�m�stė ir savo siūlo teorijos esm�. Jis vėl padarys, kad protas taptų �varutėlis, imlus. Bet pirma, kaip mokė senelė, jis privalo padėkoti Kūrėjui, kad davė i�minties, kurios jis siekė. Jeigu jis darytų kitaip�� melstų Jo i�minties�� jo smegenys, ko gero, pripa�intų, kad jos neturėjo. Visada nepro�al padėkoti Kūrėjui u� tai, k� jau turi.

Gyvenk taip, tarsi tavo fantazija būtų tiesa, ir taip bus, mokydavo jį senelė. Matyk tai, ko nori, ir gausi.

Lesteris �inojo, kad visi atsakymai�� jo galvoje. Raktas�� reikiamai juos vaizduotis. Pana�iai kaip su tuo nupie�tu kubu, kurį jis rodė Kotenei Stoun. Svarbiausia�� jo po�iūris.

Kai �viesa suplūdo į jo vidų, Lesteris Riplis patyrė taikos pojūtį. Lenktynės, kuriose visuomet lėkdavo jo smegenys, sulėtėjo, paskui visai nutrūko. Kaip jis galėjo kam nors paai�kinti �į potyrį? Jis jautėsi, lyg būtų dalis energijos tinklo, jungian�io visk� visatoje ir gal net u� jos ribų.

GUNDYMAS

Policininkai rodė vairuotojams apva�iuoti avarijos viet�. Kotenė sėdėjo �alikelėje ant �olės. Ji nusprendė, jog pareigūnai �ia taip ilgai todėl, kad būta aukų. Diu�amas buvo pastebimai sukrėstas, ir Kotenė krimtosi negalėdama jo paguosti. Vos tik automobilis sustojo, Diu�amas i��oko lauk, D�onas su Kotene�� jam i� paskos. Vaizdas, kurį jie pamatė, dar ir dabar stovėjo jai prie� akis.

Ant asfalto gulėjo sumaitota, kruvina moteris. Tarsi to būtų ma�a, vos u� poros �ingsnių it koks mėsos gumulas tysojo jos kūdikis. Abu buvo negyvi.

Lavonai dabar buvo u�dengti geltonu brezentu, ir Kotenė buvo u� tai dėkinga. Ji dar kuo puikiausiai atsiminė motinos ir vaiku�io veidus. Kotenė spoksojo į savo rankas. Nors nusi�luostė jas į sijon�, o paskui dar ir į �ol�, ant jų buvo likusios rausvos dėmės. Jos palaidinės priekyje �vietė �lapi raudoni lopai, prie kaktos buvo prid�iūv�s kraujo brė�is. Skirtingai negu motina, kūdikis mirė ne i� karto; Kotenė bandė sustabdyti kraujavim� kūdikiui i� galvos, bet vaikelio i�gelbėti nepavyko.

Jai reikia nustoti apie tai galvojus. Bet tuo metu Kotenė i�girdo Diu�am� vis dar kalbantis su vienu i� pareigūnų.

��Ne�inau, i� kur ji atsirado. A� jos visai nema�iau,�� ai�kino jis. Tuos pa�ius �od�ius jis kartojo visiems, kas tik netingėjo klausytis.

Kotenė �iūrėjo, kaip D�onas u�deda rank� Diu�amui ant peties ir nusiveda į �alikel� prie jos. Kotenė atsistojo.

��Manau, policija turi visa, ko reikia tyrimui,�� tarė D�onas.

Diu�amo lūpos, skruostai, visas veidas buvo i�bly�k�.

��Tu nekaltas dėl to, kas įvyko,�� tikino Kotenė.

Diu�amas papurtė galv�.

��Jei bū�iau vairav�s atid�iau, gal... Kaip a� jos nepama�iau... Jei bū�iau laiku pasuk�s vair�, gal nebū�iau kliud�s...

��Liaukis grau��sis,�� patarė D�onas.�� �i avarija�� dar viena i� tų savi�udybių. Ta moteris i��oko prie�ais automobilį. Kitaip nepaai�kinsi. Vienas pareigūnas sakė, kad jie rado jos automobilį pastatyt� asfaltuotame kelkra�tyje netoliese. Rakteliai, rankinė, sauskelnių mai�as�� viskas buvo palikta jame. Ji nesirengė grį�ti. Ji ty�ia palindo po ma�ina.

��Bet kūdikis, D�onai!�� priminė Kotenė.�� Kam jai reikėjo �udyti ir ma�ylį?

��Tai jų strategija: kuo �iurpiau, tuo geriau,�� paai�kino D�onas.�� Ir nemanyki kad jų taikinys buvome ne mes. Jie stengiasi priversti tave nuleisti rankas. Dėl to ir Vajatas sulaukė tokio likimo.

Kotenė susiki�o plaukų sruog� u� ausies.

��Privalome juos sustabdyti. Reikia rasti paskutin� lentel�.

VIOLETA

��Venatori tikriausiai labai turtinga organizacija, jei gali apgyvendinti mus vie�bu�io Cadogan apartamentuose,�� tarė Kotenė D�onui, kai �is įsikūr�s atėjo į jos numerį.�� Jie �ia tikriausiai kainuoja krūv� pinigų.

Tomas ir ji atskrido į London� praėjus trims dienoms po Tomo Vajato laidotuvių.

��Kambarys patinka?

Kotenė apsisuko ratu.

��Kas �ia galėtų nepatikti? Labai pra�matnu. Bet a� nesuprantu, kam ta�kyti tiek pinigų dėl man�s. Nenoriu į�eisti tav�s, bet kam juos leisti dėl tav�s, o ne dėl kokio Venatori �ulo?

D�onas pa�iūrėjo jai tiesiai į akis.

��Taip ir buvo padaryta.

��K� nori pasakyti?�� paklausė Kotenė, bet i�kart susizgribo.�� Na, gerai�� turi pareigas ilgu pavadinimu, ka�koks Sakralinės archeologijos �ulas, bet ne Venatori veikėjas.

��Tavo naivumas visuomet buvo vienas i� �avių tavo bruo�ų,�� nusi�ypsojo jis.�� Mano pareigos vadinosi Sakralinės archeologijos popie�iaus komisijos prelatas. Dabar jos veikiau priedanga.

��Priedanga?

Kotenė �engtelėjo atatupsta.

��I� tavo �od�ių galima pamanyti, kad vyksta ka�kokia slapta...

��Taip turi būti. Ne paslaptis, kad Venatori egzistuoja, bet niekas neturi �inoti jos hierarchijos�� kad piktadariai negalėtų i�sirinkti ai�kaus taikinio i� vir�ūnių. A� atskaitingas tik popie�iui. Neturiu nei rango, nei titulo.

��Ar Tomas tai �inojo?

��Ne. Vietose dirbantys agentai ne�ino, kokia mano padėtis, nors Tomas galėjo numanyti dėl mano artimų ry�ių su �ventuoju Tėvu. Mudu su Tomu da�nai kalbėdavomės, bet jis buvo pavaldus kitam �mogui, �is dar kitam.

��Pana�u į C�V,�� atsakė Kotenė.�� Vadinasi, kai tave paauk�tina�� manau, �is �odis tinkamas�� tampi Venatori galva?

��Taip, toks ai�kinimas papras�iausias. Venatori yra gerai �inoma visoms pasaulio saugos tarnyboms, bet joks pa�alietis gerai nesupranta giluminių jos veiklos aspektų. Jie�� vien mano ir popie�iaus sritis.

D�onas pamojo ranka į kėdes prie vieno i� daugybės pra�matniuose apartamentuose pristatytų ��uolinių stalų. Kai abu atsisėdo, jis kalbėjo toliau:

��Mes rasime būd� sustabdyti tas savi�udybes, Kotene, ir įminti lentelės mįsl�. Vienintelis Venatori tikslas yra įveikti mūsų prie�us�� tavo prie�us.

��Viskas rutuliojasi pernelyg spar�iai. Kyla begalė klausimų. Ar tai, kas vyksta aplinkui, yra Armagedono prad�ia? Kam a� turiu sukliudyti? Nelabai suprantu, ko i� man�s tikimasi.

��Geriausia pradėti nuo prad�ių. �iuo atveju�� nuo Tomo prosenio �onsio Vajato.

D�onas i�sitraukė i� �varko ki�enės popieriaus lap� ir jį i�lankstė.

��Mes jau atskridom į London� ir �itaip pradėjom paie�kas. Kol lėktuve miegojai, sudariau s�ra��. Visų pirma, Venatori i�siai�kino, kad Tomas i� tikro turėjo tolim� giminaitꠗ Violet� Kra�fild. Ji gyvena kaime netoli Londono. Pas j� pirmiausia ir u�suksim.

Antra, su�inojom por� dalykų, susijusių su ra�teliu, kurį �onsis Vajatas paliko, kai pavogė lentelꠗ ypa� su jo u�uomina į siūlo vėrim�. Biblijoje, Evangelijoje pagal Mat�, sakoma, kad lengviau kupranugaris pralįs pro adatos ausį, negu turtuolis pateks į Dievo karalyst�. Dar esama seno pasakojimo, neva Jeruzalėje būta vartų, vadinamų �Adatos ausimi�, nes tam, kad pro juos galėtų praeiti kupranugaris, jis turėjo pasilenkti ir nuo jo turėjo būti nuimti ne�uliai. Manoma, tie vartai turėj� reik�ti, kad pas Diev� gali ateiti tik klūpomis ir be jokios na�tos. Deja, nėra jokių archeologinių ar ra�ti�kų įrodymų, kurie patvirtintų, kad tokių vartų būta. Bet jei �ia nieko nerasime, gal reikėtų pam�styti, ar net�sus ie�kojimų ta kryptimi.

Kotenė pritariamai linktelėjo įsivaizduodama, kaip skrenda į �vent�j� �em� ie�koti mitinių miesto vartų.

��O �tai tau dar kai kas apm�styti,�� tarė D�onas.�� Yra toks dalykas, vadinamas siūlo vėrimu į adat�. Jis susij�s su mūsų rega ir stereovaizdu�� prie�astimi, dėl kurios Dievas mums davė ne vien� akį, o dvi.

Kotenė nusi�ypsojo.

��Darysime mokslinį eksperiment�, pone Burtininke?

��Atspėjai.

D�onas atsistojo.

��Pirma reikia rasti gabal� siūlo.

��Įsidėjau siuvimo rinkinį. Tiks?

��Puikiai. Paimk siūlų rit�.

Kotenė pasirausė savo lagamine ir i�traukė plastiko dė�ut�.

���ita bus gerai?�� rodydama ritel� su juodu siūlu paklausė ji.

��Labai gerai.

D�onas paėmė ritel�, smakru prispaudė prie krūtinės siūlo gal�, i�vyniojo per i�tiest� rank� ir nutraukė.

��Padaryk t� patį,�� paduodamas ritel� tarė Kotenei.

�i smalsiai į jį pa�iūrėjo.

��Gerai.

Kotenė pasekė D�ono pavyzd�iu.

���iūrėk tiesiai prie� save,�� paliepė jis.�� Kiek siūlų matai?

��Du.

��Bet �inai, kad tėra vienas, ar ne? O dabar u�merk kair� akį. Kiek siūlų dabar?

��Vienas.

��U�merk de�in�.

��Vis tiek vienas.

��Taip yra todėl, kad turime dvi akis ir abiem matome ne plok��i�, o stereovaizd�. Vėl pa�iūrėk abiem akimis į kokį nors vien� siūlo ta�k�.

Kotenė padarė kaip liepta.

��Siūlai sueina į vien�,�� tarė ji.

��Tai, k� dabar padarei, vadinama siūlo vėrimu į adat�.

Kotenei �mėstelėjo deja vu�� prisiminimas, kaip ji �iūrėjo į �ikagos Starbucks kavinėje Riplio nupie�t� kubo kontūr�.

��D�onai,�� su�nab�dėjo ji grį�dama prie kėdės ir sėsdamasi.�� Man rodos, imu �į t� suprasti, kas �ia darosi. Ar tiki, kad vienu metu galime būti dviejose vietose, kaip tas siūlas�� priklausomai nuo to, į kur sutelki mintis, kur nori būti?

Ta mintis atginė prisiminim�.

��Kai buvau Peru, mane i�mokė vieno meditacijos būdo. Dar ir dabar bandau jį įvaldyti.

D�onas atsisėdo kitoje stalo pusėje.

��Tave to i�mokė �amanas? Tas �mogus, apie kurį man pasakojai?

Kotenė vis dar stengėsi i�rikiuoti pakrikas mintis.

��Kai paskutinį kart� įsileidau į vidų tai, k� Ja�akas vadino skysta �viesa, jutau, tarsi bū�iau dviejose vietose�� ma�iau save stovin�i� dviejuose paplūdimiuose. Ir buvau įsitikinusi, kad i� vieno galiu pereiti į kit�.

Kotenė perbraukė pir�tais plaukus.

��Vėliau �ikagoje susitikau su keistu �mogeliu. Jis matė mano darytas lentelės nuotraukas�� buvau nune�usi jas į Ilinojaus universitet�. Jis fizikas ir man pasakė, kad u�ra�as ant lentelės susij�s su kvantų mechanika. Pasak jo, dvejetainiu kodu padarytas įra�as lentelėje sutampa su jo sukurta teorija. J� jis vadino siūlo teorija ir bandė man i�ai�kinti, kad kvantų pasaulyje dalelės vienu metu gali egzistuoti keliose vietose. Jis, girdi, įrod�s, kad taip pat yra ir mus supan�iame pasaulyje. Lesteris Riplis teigė, kad visos galimybės ir baigtys jau egzistuoja�� daugma� t� pat Peru ai�kino man Ja�akas. Esmė ta, kad esama daugybės takų ar siūlų. Gyveni ten, į kur sutelki savo mintis. Ar k� nors supranti?

��Be abejo. Tai mes vadiname laisva valia.

S�RA�AS

Ka�kas trumpai pabeldė į namo duris, paskui Kotenė su D�onu i�girdo brak�telint spyn� ir tuoj skausmingai sudejavo atidaromos durys.

��Labas, ponia Kra�fild. �ia a�, Dorotė. K� tik atsirakinau duris ir įėjau.

Į svetain� įėjo pusam�ė moteris. Ji pasidėjo ant grindų didelį krep�į, tada nusivyniojo nuo kaklo �alik�.

��Turime sve�ių?�� �iūrėdama į Koten� ir D�on� paklausė ji.

Violeta Kra�fild pa�velgė į du lankytojus. I� jos sumi�usios i�rai�kos Kotenė suprato, kad senutė neprisimena su jais kalbėjusis.

��Labas,�� tarė Kotenė ir atsistojusi prisistatė. D�onas pasekė jos pavyzd�iu.

��Malonu susipa�inti,�� atsakė Dorotė.�� A��� ponios Kra�fild namų �eimininkė. Prie� mane ja dirbo mano motina.

Ji nukreipė savo dėmesį į senut� ir garsiai tarė:

��Na, kaip laikomės �iandien, ponia Kra�fild?

����lu. Oras labai drėgnas,�� atsakė Violeta.�� Gal u�mestum dar vien� pliausk�, brangute?

Dorotė �vilgtelėjo į ugnį.

��Kiek vėliau. Reikia, kad liepsna sudegtų ir liktų kar�tų anglių. Tada jums bus �ilta.

Ji �iupo pled� nuo artimiausios kėdės ir u�klojo juo Violetai kojas.

��Jūs�� ponios Kra�fild draugai?�� tada paklausė.

��Atleiskite,�� atsakė Kotenė.�� Mums derėjo paai�kinti. A� esu reporterė. Mes rengiame reporta�� apie britų gydytojus ir medicin� devyniolikto am�iaus prad�ioje. Vienas ponios Kra�fild giminaitis buvo Londono gydytojas �onsis Vajatas. Mes tikimės rasti ko nors, kas papasakotų apie daktar� Vajat�: senų u�ra�ų, dienora��ių, nuotraukų�� to, kas leistų mums su�inoti, kaip tuo laikotarpiu gyveno ir dirbo gydytojai, su kokiomis kliūtimis susidurdavo.

��Tikrai?�� tarė Dorotė.�� Mūsų ponios Kra�fild mergautinė pavardė�� Vajat. Ji i�tekėjo u� Nevilio Kra�fildo.

��Ji gyvena viena?�� paklausė Kotenė.

Dorotė pasisuko nugara į Violet�, kad �i nei�girstų.

��Taip, nuo tada, kai prie� trisde�imt trejus metus �uvo ponas Kra�fildas. Vaikų jie nesusilaukė, tad neturi kas j� pri�iūrėtų. Brolius ir seseris ji taip pat pergyveno. Da�niausiai ji ma�ai k� prisimena. Bet kaip devyniasde�imt ketverių ji dar gerai laikosi.

Violeta pasisupo krėslu į priekį.

��Kas tie tavo draugai, Dorote? Nebūk nemandagi. Turi juos pristatyti.

��Matot, k� norėjau pasakyti?�� Dorotė suraukė kakt�, paskui atsigr�ė į Violet�.�� Jie atėjo pas jus kai ko paklausti apie jūsų giminaitį, tokį daktar� �onsį Vajat�. Ar �is vardas jums �inomas?

Violetos veid� nu�vietė plati �ypsena�� tarsi prisiminimai būtų pralau�� u�tvank�.

��Ka�kur turiu jo ferotipij�15. Turbūt pastogėje. �ie namai buvo jo, kai i�ėjo į pensij�.

Violeta nusijuokė.

��Ai�ku, tada dar nebuvau gimusi. Jis �ia mirė.

��Ko gero, ji neklysta,�� tyliai tarė Dorotė.�� Kartais ji stebėtinai ai�kiai prisimena praeitį. Ir gerai �inau, kad �is namas priklausė daugybei jų �eimos kartų.

��Manot, ji turi t� ferotipij� ar dar kokių daktaro Vajato daiktų?�� paklausė D�onas.

��Pastogėje senų daiktų apstu. Ji niekam neleid�ia jos i�kuopti. Girdi, tuomet jos artimieji būtų nu�luoti lyg dulkės nuo lentynos.

���vist,�� matyt, nugirdusi tarė Violeta.�� Jie tiesiog pranyktų, lyg niekados nė nebūtų gyven�.

SAVI�UDYBĖ

��Tedai, grei�iau ateik!

Tedas Kaselmanas pakėlė akis nuo ra�omojo stalo į moterį, stovin�i� jo kabineto tarpduryje. Apsirikti negalėjai: jos veidas buvo i�kreiptas siaubo.

��Kas nutiko?�� paklausė jis.

��Vyrų tualete k� tik nusi�ovė vienas mūsų technikas,�� atsakė ji.

��Tu rimtai?

Tedas greitai apėjo stal� ir nusekė paskui j�. Jie tekini pasileido Palydovinio �inių tinklo vaizdo monta�o skyriaus koridoriumi.

Tualeto tarpdurį buvo u�stoj�s uniformuotas P�T apsaugininkas. Pamat�s naujienų direkcijos vadov�, tarė:

��Pra�om u�eiti, pone Kaselmanai.

Tedas pro apsauginink� įėjo į tualet�. Tolimajame kampe ant grindų buvo susmuk�s jaunas vyras, gyvybės �enklų nerodan�ioje rankoje laikantis automatinį pistolet�. Plytelių siena u� jo buvo apta�kyta raudonai.

Tedas pribėgo prie jaunuolio ir pabandė kakle u��iuopti puls�. Galvoje �iojėjo did�iulė �aizda, tad Tedas nenustebo, kai pir�tai nieko nepajuto.

��Policija i�kviesta?�� paklausė jis apsaugininko.

��Taip, pone. Jau va�iuoja.

Tedas pasitraukė atatupstas, atsirėmė į praustuv� ir papurtė galv�.

��Kas �ia darosi?!�� su�nab�dėjo panosėje.

T� ryt� artimiausias kaimynas mirė�� matyt, i�gėr�s per didel� doz� gydytojo i�ra�ytų vaistų. Pakeliui į gele�inkelio stotį matė dvi �iurpias avarijas, į abi pateko po vien� automobilį. Pirmas kaktomu�a trenkėsi į ap�vietimo stulp�, antras�� į medį. Vienoje ir kitoje �uvo po kelis �mones. Gele�inkelio stotyje moteris puolė ant bėgių prie�ais atva�iuojantį traukinį ir i�kart �uvo. Va�iuojant metro į Manheten� u� dviejų vagonų nuo jo įvyko savi�udybė. Ir �tai �i savi�udybė�� P�T darbuotojo.

Tedas i�ėjo i� tualeto į koridorių. Aplink susispietė gera de�imtis �monių. Kai kurie verkė. Visi atrodė pami�� i� sielvarto. Jis turės tuoj pat i�kviesti psicholog� jiems padėti.

��Pra�au visų grį�ti į darbo vietas. Įvyko tragi�kas atsitikimas, bet nė vienas mūsų nieko negalime padaryti. Stenkimės kuo geriau daryti tai, k� turime.

��Prane�ama, kad savi�udybių u�fiksuota visame mieste,�� tarė jaunas darbuotojas:

��Taip, tuos prane�imus girdėjau,�� atsakė Tedas Kaselmanas.�� Ne�inau, kiek jie pagrįsti, bet dabar man bent ai�ku, k� ma�iau �įryt va�iuodamas į darb�. Sek tuos prane�imus ir parenk man med�iagos vidurdienio naujienoms. O kol kas visi drauge stenkimės i�tverti �i� nelaim�.

Tedas pasuko į savo kabinet�. Eidamas pro stiklines kabinas girdėjo darbuotojus nerimastingai ku�dantis ir sielvartingai raudant. Kas �ia per velniava? Nejaugi visas pasaulis kraustosi i� proto? Jis pasitrynė krūtinės vidurį, nes juto spaud�iant i� vidaus.

Tedas atsidarė stal�ių ir pasiėmė aspirino buteliuk�. Įsimet�s tablet� į burn� u�gėrė �alta kava i� plastiko puodelio su netoliese įsikūrusios spurginės �enklu. Jis gerdavo po tablet� aspirino per dien� ir dar cholesterolio kiekį ma�inan�ius vaistus. Gydytojas jam patarė i�gerti antr� aspirino tablet�, vos tik pajus maud�iant krūtinėje.

Koridoriuje prie�ais jo kabinet� kilo ka�koks sambrūzdis. Tedas pamatė P�T apsaugininkus, vedan�ius policininkus ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojus į savi�udybės viet�. Kilo mintis stotis ir eiti i� paskos, bet �inojo niekuo negalįs padėti negyvam technikui. Be to, �inojo turįs vengti nereikalingų stresų, kai krūtin� �itaip spaud�ia.

Į kabinet� įėjo padėjėja, �urnalistik� Niujorko universitete baigusi praktikantė.

��Pone Kaselmanai, vienas prodiuseris sakė, kad jums bus įdomu pamatyti.

Ji padėjo jam ant stalo laikra�tį, i�ėjo ir u�darė duris.

Tedas pa�iūrėjo į pirm� National Courier puslapį. I� jo į jį �velgė Kotenė Stoun, apsikabinusi D�on� Tailerį. �Kotenė Stoun, i� bėdų nei�brendanti reporterė, gauna tikėjimo pamok� i� arkivyskupo D�ono Tailerio�, skelbė u�ra�as po nuotrauka. Kitoje nuotraukoje �emiau tame pa�iame puslapyje Kotenė sėdėjo �alikelėje u�sidengusi veid� delnais, o D�onas j� guodė. Po �ia nuotrauka buvo para�yta: �Lėkdami kartu į savo vie�butį, Stoun su Taileriu pateko į avarij��.

Tedas paėmė laikra�tį ir perbėgo straipsnį akimis.

��Na ir �ūdas!�� tarė balsu.�� Kotenė įsius pama�iusi.

Dėdamas laikra�tį ant stalo ir keldamas ragelį skambinti Kotenei, Tedas pamatė, kad pro jo kabinet� praeina daugiau policininkų. Po kelių sekund�ių jis buvo sujungtas tarptautinio ry�io kanalais ir i�girdo jos bals�.

��Sveika, mergyte,�� tarė Tedas.�� Labai nemalonu prane�ti tau blog� naujien�, bet...

EISMO ĮVYKIS

��Atleisk, kad vis� keli� atgal miegojau,�� tarė Kotenė, kai ji su D�onu i�lipo i� metro Voreno gatvės stotyje�� po paskutinio kelionės i� Hanboro etapo.�� Tiesiog nebegalėjau nė minutės i�būti atsimerkusi.

��Tam ir yra draugo petys,�� atsakė D�onas.

��Negaliu patikėti, kad Dorotė leido pasiskolinti i�karpų album� ir visa kit�. Galėsime įdėmiau ap�iūrėti grį�� į vie�butį. Tik gaila, galva nei�ne�a, kam �onsiui prireikė to s�ra�o.

D�onas bandė sustabdyti taksi, bet kai ma�ina nestojo, juodu ėjo toliau vie�bu�io link.

Suskambo Kotenės mobilusis. Ji i�sitraukė jį i� rankinės ir ekranėlyje pa�iūrėjo, kas skambina.

��Tedas,�� tarė ji.

Kotenė atidarė aparatėlį, o D�onas tuo metu nulipo nuo �aligatvio bandydamas stabdyti kit� taksi.

T� akimirk� u� pusės kvartalo juoda BMW pajudėjo nuo �aligatvio kitapus gatvės ir dideliu grei�iu atlėkė jų link.

��Sveika, mergyte,�� tarė Tedas.�� Labai nemalonu prane�ti tau blog� naujien�, bet...

Besiartinanti BMW staiga pasuko, kirto dvi eismo juostas ir atlėkė tiesiai į D�on�.

�is �oko atgal, bet pavėlavo.

Smūgis �vystelėjo D�on� į or� ir blo�kė prie Kotenės. Ji i�girdo �leik�tulį keliantį dunktelėjim� ir dideliu grei�iu nuva�iuojan�ios tolyn ma�inos riaumojim�.

��D�onai!�� suriko Kotenė jam pargriuvus ant �aligatvio. Ji puolė ant kelių. Jis tysojo kniūbs�ias, u�merktomis akimis. Ji bemat nuspaudė pokalbio pabaigos mygtuk� ir surinko 999�� policijos ir greitosios pagalbos numerį.

��Ne�inau,�� atsakė ji paklausta, kur jie.�� Padėkit mums,�� tarė ji įbrukdama mobilųjį vyrui, palinkusiam vir� D�ono.�� Būkite geras, pasakykit, kur mes esam.

Nepa�įstamasis paėmė telefon� ir nurodė operatorei adres�.

D�onas nejudėjo.

Kotenė i�sitiesė ant �aligatvio �alia jo ir skruostu palietė beton�, kad matytų jo veid�. Juos apspito būrys �monių. Jie kalbėjo prislopintais balsais, bet Koten� pasiekė jų pokalbio nuotrupos.

��Jis negyvas? � paklausė ka�kas.

���iūrėk, mamyte,�� kraujas!�� suskambo vaiko balselis.

Kotenė bandė kūnu u�stoti D�on� nuo �ioplių balsų, lyg kokiu kiautu atitverti juodu nuo viso pasaulio. Ji įdėmiai �iūrėjo D�onui į veid�, savo valios jėga stengdamasi priversti jį atsimerkti, kad ji vėl pamatytų akis, mėlynesnių u� kurias nėra pasaulyje.

��D�onai,�� �nab�dėjo ji u�dedama deln� jam ant pakau�io, tarsi taip galėtų jį paguosti.�� Grį�k pas mane!

NAKTIES SVE�IAS

���iandien Vatikanas paskelbė stulbinantį prane�im�: Katalikų ba�ny�ia mananti, kad vis� pasaulį apėmusi� savi�udybių bang� sukėlė �mones apsėdusios �ėtoni�kos jėgos,�� kalbėjo P�T �inių vedėja.

Jai u� nugaros pasirodė vaizdas: popie�ius prie� daugyb� mikrofonų skaitantis prane�im�. Kambarys buvo sausakim�as �urnalistų, auk�tus postus u�iman�ių dvasininkų ir įvairių u�sienio �alių vyriausybių atstovų.

��Popie�ius paragino visus katalikų kunigus pradėti senovines �ėtono i�varymo apeigas visiems, spėjamai apsėstiems piktųjų dvasių ir linkusiems �udytis. Panikai apimant vis daugiau bendruomenių ir miestų visose Jungtinėse Valstijose, Europoje ir kitose pasaulio dalyse, tūkstan�iai plūsta į ba�ny�ias, �ventyklas, me�etes ir kitus maldos namus vildamiesi rasti atsakym� į klausim�, kodėl vyksta �is nesuvokiamas savi�udybių protrūkis.

�OKOLADO SKONIO GĖRIMAS

Lesteris Riplis atsimerkė ir pa�velgė į miegamojo lubas. Visas lubas jis buvo i�klijav�s tamsoje �vie�ian�iomis �vaig�dėmis ir planetomis, tad sutemus jos visuomet darydavo įspūdį, tarsi jis skl�stų saulės sistema. Spoksodamas į �velnius kremo spalvos dangaus kūnus jis suvokė, kad i� visų lig�iolinių bandymų susilieti su visat� apiman�iu energijos tinklu �is, paskutinis, sukėlė jam did�iausi� pasitenkinim� ir įkvėpim�.

Lesteris neretai įsivaizduodavo daugyb� siūlų, vedan�ių į skirtingus takus. Kartais jis ty�ia pasirinkdavo skirtingus takus vien tam, kad pajustų dėl to atsirandantį energijos antplūdį. Ta�iau �įvakar ta energija kone svaigino. Jaudulys tekėte tekėjo juo, kai suvokė, kad nėra vienintelis �mogus pasaulyje, �inantis kvantų suvėrimo siūlu paslaptį. Ka�kas anks�iau u� jį tai suprato ir prie� tūkstan�ius metų u�ra�ė Kotenės Stoun nuotraukose u�fiksuotos relikvijos pavir�iuje.

Bet ko jis nemato dėl fotoaparato blykstės at�vaito? K� ta �urnalistė �ūtbūt trok�ta su�inoti? Ir k� tai turi bendra su sumanymu u�kirsti keli� Armagedonui?

Staiga Lesteriui �ovė į galv� mintis. Visus tris kartus buvo fotografuota �iek tiek kitokiu kampu. Kiekvienoje nuotraukoje buvo matyti nedidelė dalis blykstės nubalinto u�ra�o, bet sudėj�s visas tris visos �inios negalėjai perskaityti. Galbūt elektroni�kai pary�kin�s �enklus jis įstengs perskaityti tiek, kad ras Kotenei Stoun reikaling� atsakym�.

Lesteris atsistojo ir nuėjo į virtuv�. U�degė �vies� ir atidarė �aldytuv�. Pasi�iup�s skardin� Yoo-hoo, smarkiai pakratė ir atkim�o. Keliais dideliais gurk�niais i�gėr�s �okolado skonio gėrim�, priėjo prie kortų stalelio ir dar kart� pa�iūrėjo į tris nuotraukas. Laikas nedideliam stebuklui, pamanė jis.

Paėm�s nuotraukas jis nuėjo prie savo kompiuterio, stovin�io ant ra�omojo stalo �alia televizoriaus. Prie kompiuterio buvo padėtas skaitytuvas�� juo Lesteris kartais nukopijuodavo mėgstamų komiksų vir�elius. Lesteris įjungė kompiuterį į tinkl� ir laukdamas, kol pasikraus, i�si�nyp�tė nosį į popierin� nosinait�. Kai kompiuteris pasikrovė, paleido Adobe PhotoShop program�. Įdėj�s pirm� nuotrauk� į skaitytuv� liepė programai vaizd� nuskaityti ir perkelti į standųjį disk�. Paskui pakartojo tas pa�ias operacijas su antra ir tre�ia nuotrauka.

Lesteris prisitraukė kėd� ar�iau ekrano ir ėmė tyrinėti skaitmeninį pirmos nuotraukos variant�. Jis tris kartus spustelėjo nuorod� didinti. Vienas, du, trys. Pritrauk�s blykstės nubalint� lentelės plot�, pabandė į�iūrėti kip�. Deja.

Tada jis spragtelėjo vaizdo meniu ir pasinaudojo būsenos komanda, kad nuskaityt� spalvot� vaizd� pakeistų pilkais tonais. Staiga blykstės nubalintame lopinėlyje pasirodė ligi tol nematyto kipo gabaliukas. Pirma linijos dalis buvo ne lygtis, o tekstas�� tuo Lesteris nė kiek neabejojo. Tai, k� įstengė perskaityti, jis u�ra�ė geltoname bloknote ir spragtelėjo lygio reguliavim�. Pakoregavus �viesių bei tamsių tonų, paskui ir pustonių kreives, jam pavyko i�gauti dar kelet� dvejetainio kodo gabalėlių. U�ra��s tai, kas pasidarė matoma, jis spragtelėjo antr� skaitmeninį vaizd� ir pritraukė �vilgantį plot�.

�ioje nuotraukoje lentelė buvo matoma kiek kitu kampu. Net nieko nedarydamas jis pamatė dalį linijų, kurios pirmoje nuotraukoje buvo neai�kios. Atlik�s tas pa�ias pavertimo į pilk� vaizd� ir lygių korekcijos operacijas jis sugebėjo dar kai k� i��ifruoti.

Lesteris vėl i�si�nyp�tė nosį prie� pradėdamas dirbti su tre�ia nuotrauka. �i apėmė did�iausi� koduoto u�ra�o dalį. Dar kart� atlik�s ry�kinimo operacijas jis sugebėjo į�iūrėti kiek daugiau prane�imo. Jis u�sira�ė k� i��ifravo, tada paėmė gelton� bloknot� su nuotraukomis ir grį�o prie kortų stalelio. Numet�s nuotraukas ant jo, atsisėdo ir ėmė analizuoti savo u�ra�us. Kadangi buvo įprat�s m�styti fizikos ir kvantų mechanikos teorijų kategorijomis, jam sunkiai sekėsi suprasti u��ifruot� paprast� kalb�.

Sukeitus vietomis u�ra�ų nuotrupas i�ai�kėjo lentelės �inia.

Lesteris Riplis sukikeno did�iuodamasis, kad sugebėjo i�spr�sti galvosūkį. Jis juk ir yra galvosūkių sprendėjas. Jis atsistojo, priėjo prie �aldytuvo ir pasiėmė paskutin� skardin� Yoo-hoo.

Pakėlė j� tarsi sakydamas tost�.

��Vadinasi, norite u�kirsti keli� Armagedonui?�� tarė jis balsu.�� K� gi, panele Stoun, jūsų laukia did�iulis netikėtumas.

GENAI

Sėdėdamas ant senovi�kos kėdės pla�ia atkalte Elis Ladingtonas surinko numerį belaid�iame telefone. Atsiliepė Tempest Star.

��Manau, mums reikia keisti �aidimo plan�,�� gurk�nodamas konjak� Remy Martin Louis XIII tarė jis.

��Kam? Galit man dėkoti, kad Stoun pirmame puslapyje kariasi ant kaklo kunigui. Laikra�tis guli prie kiekvienos prekybos centrų kasos. �inot, kiek �monių jį skaito? Net jeigu jo neperka, stovėdami eilėje perskaito u�ra�� po nuotrauka. Abiejų�� Stoun ir Tailerio�� dainelė sudainuota.

��Vienas jų i�vestas i� rikiuotės.

Maraja įėjo į kambarį apsivilkusi Elio chalat�. Ji atsisėdo jam prie kojų ir atsirėmė nugara į blauzdas.

Elis įjungė telefono garsiakalbį, padėjo aparat� ant stalo �alia sav�s ir praskėtė kelius, kad ji galėtų atsilo�ti, o jis kedenti jai plaukus.

��Kaip suprasti?�� paklausė Star.

��Atrodo, arkivyskup� Tailerį Londone partrenkė ma�ina ir vairuotojas pabėgo i� įvykio vietos.

��Kokia nelaimė!

��Ko gero, jis sulauks �iek tiek u�uojautos. Dabar manau, kad tai tik į gera. �inau, Kotenei Stoun nedaug trūksta, kol ras lentel�. Mes jai kliudėme, ėmėmės įmantrių priemonių j� sukompromituoti�� tavo reporta�as buvo tikrai genialus�� bet galų gale turime susitaikyti su faktu, kad relikvij� ji ras. Mes padarėme bema� visk�, kad tai atitolintume. Jei akylai j� seksime, galbūt mums pavyks lentel� i� jos pavogti, kaip pavogėme kitas. Bet imu galvoti, ar mums nereikėtų keisti taktikos. �įsyk turime būti �alia, kai ji ras lentel�. Ties� sakant, mes turime leisti Stoun rasti relikvij�.

Maraja grak��iai i�rietė kakl� ir padėjo galv� Eliui tarp kojų.

��Eik�,�� suku�dėjo ji apsisukdama ir atsiklaupdama.�� A� pridegiojau �vakių aplink vis� voni�.

Ji paėmė jį u� rankos ir patraukė prie sav�s.

Elis nesileido traukiamas. Maraja atsiduso. Ji įki�o rank� į chalat� ir erzindama paglostė sau krūtį. Kita ranka ji glostinėjo sau pilv�, o paskui nuleido j� �emiau, į tarpkojį.

Elis kalbėdamas su Star �iūrėjo į Maraj�, ir jo balsas ėmė trūk�ioti.

��Mes turime duoti Stoun veiksmų laisvꠗ pana�iai kaip arkliui. Turime priri�ti j� pakankamai ilgu pavad�iu, kad galėtų u�kopti į uolos vir�ūn�, o tada j� nustumti. Ir turime u�tikrinti, kad tai įvyktų viso pasaulio akivaizdoje. Tada pir�tu priki�amai parodysime jai, kokios kruvinos jos rankos. Visi pamatys jos nesėkm�, o tada mums teliks pasiimti jų sielas.

Maraja atsistojo. Chalatas prasiskyrė, bet ji nė nemanė jo susijuosti.

��Turėsiu pradėti be tav�s,�� pasilenkusi suku�dėjo ji Eliui į ausį ir i�ėjo i� kambario.

��Klausyk, Tempest, atsirado vienas reikalas, kuriuo turiu pasirūpinti. Paskambinsiu tau vėliau.

��Tikiuosi, nes nelabai suprantu, ko i� man�s norit.

Elis padėjo ragelį ir nusi�ypsojo sau pa�iam. Maraja Hapsburg mano, kad minko jį kaip va�k�. Ji nesupranta, kad suktas jos planas jam tik į naud�. Ji mano galinti kūdikiu parsivilioti Ri�ard� namo. Ri�ardas pamanys, kad negim�s vaikelis jo. Maraja ne�ino dar vieno dalyko. Jos vyras pabruk�s uodeg� jau parėjo pas Elį. Kaip visada. Ir Elis davė Ri�ardui dar vien� u�duotį�� paskutinꠗ o tada su Rumd�aliu bus baigta. Mat Elis jau pradėjo stumti Ri�ard� i� jo pareigų savo armijoje, kad atlaisvintų jas �mogui, gerokai stipresniam u� Hapsburg�. Tas �mogus turės Elio genų.

LAUKIAMASIS

Kotenė sėdėjo ligoninės chirurginio skyriaus laukiamajame. �alia prie durų stovėjo Venatori agentas.

��Gal norėtumėte kavos?�� paklausė slaugytoja.

��A�iū, ne.

��Ar yra kokių naujienų apie mano sūnų?�� paklausė slaugytojos moteris, sėdinti ant smėlio spalvos audeklu trauktos kėdės.

��Gydytojas ateis pas jus, vos tik baigsis operacija,�� atsakė slaugytoja.

��Ar negalėtumėte su�inoti�� gal yra kokių naujienų?�� paklausė moteris. Jos balsas ir apatinė lūpa drebėjo.�� Labai pra�au.

��Mielai,�� atsakė slaugytoja.

Jai i�ėjus, moteris paėmė popierin� nosin� i� dė�ės, stovin�ios �alia ant grindų. Ji atrodė pami�usi i� sielvarto. Jos plaukai kabojo it virvės, kiti buvo u�krit� ant i�raudusių, i�tinusių akių.

��Jūsų sūnus operacinėje?�� paklausė Kotenė.

Moteris linktelėjo.

��Jam tik de�imt.

��U�jau�iu,�� tarė Kotenė.�� Tikiuosi, jis pasveiks.

��Jis susilau�ė kakl�,�� paai�kino moteris.�� �oko nuo med�io. Be jokios prie�asties. Tiesiog ėmė ir nu�oko. Negali būti, kad jis ty�ia norėjo susi�eisti... ar ne? Dabar juk tiek savi�udybių. Dedasi ka�kas siaubinga. Girdėjote, kaip tai pavadino popie�ius? �mones apsėda piktosios dvasios. Ar galite patikėti?!

��Apa�ioje, skubiosios pagalbos kabinete, visi tik apie tai ir kalbėjo,�� atsakė Kotenė.

Į laukiam�jį įėjo vyras su �alia chirurgo uniforma ir po smakru kaban�ia �ydra kauke.

��Kas �ia su arkivyskupu Taileriu?

��A�,�� atsistodama atsakė Kotenė.

Gydytojas pasisveikindamas i�tiesė rank�.

��Turiu ger� naujien�. Arkivyskupas patyrė galvos traum�, jam sukrėstos smegenys, bet kaukolė nelū�o. Mes įdėmiai jį stebėsime�� �iūrėsime, kad nepradėtų kraujuoti ir pana�iai. Be to, jam atviras kairio stipinkaulio lū�is.

��Atviras?

��Lū��s kaulo galas i�lindo pro od�. Į tokius lū�ius lengvai gali įsimesti u�kratas, nes kaulo nesaugo mink�tieji audiniai ar oda. Mums teko i� vidaus i�valyti lū�io viet� ir sutvirtinti kaul�. Jei prasidės infekcija, susidursime su daugybe naujų problemų, ir kaulas tada gali sunkiai gyti.

��Bet jis pasveiks?�� paklausė Kotenė.

��Jis pabus �ia kelet� dienų, kad galėtume jį stebėti. Prijungsime la�in�, kad gautų pakankamai skys�ių, ir duosime dideles antibiotikų dozes. Taip, jam labai skaudės, bet jis turėtų visai pasveikti. I�ra�iau analgetiko�� jeigu prireiks. Jis susimu�ė kelis �onkaulius ir kitas kūno vietas.

��A�iū jums,�� tarė Kotenė.

��Patikrinsiu jo būkl� vėliau. Tikiuosi, �is įvykis nesugadino jums atostogų.

Kotenė ne�inojo, k� atsakyti.

��Ties� sakant, mes va�iavome su reikalais.

Kaip dar ji galėjo tai pavadinti?

��Kada galėsiu jį pamatyti?�� paklausė ji.

��Dabar jis pooperacinėje palatoje. Ma�daug u� valandos bus nuve�tas į palat�.

��Labai jums a�iū.

Gydytojui i�ėjus Kotenė pa�velgė į moterį, kurios sūnus buvo operacinėje.

��Tikiuosi, jūs irgi sulauksite gerų naujienų. Nė kiek neabejoju.

Kotenė i�ėjo i� laukiamojo ir pasuko į automobilių aik�telꠗ ten jos mobilųjį telefon� pasieks stipresnis signalas. Ji pakėlė telefono dangtelį, surado s�ra�e Tedo Kaselmano pavard� ir nuspaudė pokalbio prad�ios mygtuk�.

DU LONDONAI

Dangus�� kai patiri vienatį su Dievu.

��KONFUCIJUS

Vir� miesto leidosi prieblanda, kai Kotenė prisiki�o mobilųjį telefon� prie ausies ir klausėsi, kaip skamba telefonas Tedo Kaselmano kabinete P�T. I�ėjus i� ligoninės vestibiulio buvo vėsu, tad ji atsisuko nugara į vėj�. Gal Tedas pietauja, pamanė ji �iūrėdama į laikrodį ir skai�iuodama laiko skirtum�.

Kai jau manė, kad įsijungs jo balso pa�to dė�utė, i�girdo nepa�įstam� bals�.

��Tedo Kaselmano kabinetas.

��Labas. �ia Kotenė Stoun. Ar Tedas ten?

��Labas, panele Stoun. Ne, jis... ne, jo nėra.

Mergina mik�iojo.

��Kas �ia kalba?�� paklausė Kotenė.

��A� esu pono Kaselmano padėjėja. Ponas Kaselmanas... eee... Atleiskite, viskas taip baisu.

��Kas ne taip?�� paklausė Kotenė jusdama, kaip į vidurius staiga įslenka baimė.�� Ka�kas atsitiko?

��Taip,�� lū�tan�iu balsu atsakė mergina.

Kotenė sulaikė kvap�.

���įryt �ia, P�T, įvyko savi�udybė. Mes visi priblok�ti.

Kotenė apsisuko. �altas oras gėlė į skruostus ir akis.

��Tedas?�� suku�dėjo ji.

��Oi, ne, ponas Kaselmanas gyvas ir sveikas. Jis koridoriuje kalbasi su detektyvu. Bet �inau, kad jis norėjo pasi�nekėti... Luktelkit, �tai jis ateina.

Tik dabar Kotenė įkvėpė oro. T� akimirk�, kai ji pamanė, kad Tedas mirė, nematomas mazgas u�gniau�ė jai gerkl�.

��Kotene, band�iau su tavim susisiekti,�� tarė Tedas.

��Atleisk, kad taip nutraukiau pokalbį. �iandien, kaip tik tuo metu, kai atsiliepiau į tavo skambutį, D�on� partrenkė ma�ina. Vairuotojas pabėgo i� įvykio vietos. D�onas smarkiai nukentėjo, bet pasveiks. Ta�iau a� �inau, kad �ia buvo ne �iaip sau avarija. Ji buvo ty�inė. �ia tas pats, kas nutiko Torntonui ir Vajatui. Jie nori prisikasti iki man�s.

��Labai u�jau�iu, Kotene. Ar galiu kuo nors padėti D�onui? Tau? Atrodo, kad padėtis tampa nebevaldoma.

��Nemanau.

Kotenė stand�iau susiver�ė apykakl�.

��Tavo padėjėja sakė, kad P�T nusi�udė �mogus. Kas įvyko?

��Jaunas technikas nusi�ovė tualete.

��Tu teisus, pasaulis darosi nebevaldomas,�� atsakė Kotenė.�� Taigi tarsi man dar neu�tektų blogų naujienų, koki� dar norėjai prane�ti, kai skambinai?

��Dabar, pasikeitus aplinkybėms, tai nebeatrodo svarbu.

Tedas atsiduso.

��Tempest Star i�spausdino tavo nuotrauk� pirmame NationalCourier puslapyje. Tu ir D�onas apsikabin� oro uoste. Svarbu ne pa�ios nuotraukos, bet u�ra�ai po jomis. Kitoje nuotraukoje tu verki atsisėdusi �alikelėje, o D�onas tave guod�ia. Ji stengiasi sudaryti vaizd�, neva tarp judviejų romanas.

Kotenė papurtė galv�.

��Neįtikėtina. Matyt, jie papirko ir j�. Jie puola kaip tik i�mano, Tedai. Baugina mane, ver�ia jaustis kalta, sukelia man �irdgėl�, drabsto purvais. Nesibodi nieko.

��Kotene, turiu tau kai k� pasakyti, bet pirma noriu u�duoti klausim�. Ar sutinki su tuo, kas kalbama apie visas tas savi�udybes? Ar tikrai �mones, kaip sako Vatikanas, apsėda nelabieji?

Kotenė pridėjo telefon� prie kitos ausies ir nuėjo nuleidusi galv�.

��Nelabieji, apsėdimas... ne�inau. Bet kai kas man ai�ku kaip dien�: tai gerai suderintos pastangos sėti s�my�į, panik� ir �udyti sielas. �ia jų darbas, Tedai. Tuo a� įsitikinusi. A�...

��Kotene, �iandien, netrukus po to, kai buvo aptiktas nusi�ud�s technikas, man kai kas nutiko. Atrodė, kad ka�kas įlindo į mano mintis. Ne, joks balsas mano galvoje neliepė man nieko daryti�� taip būna pami�ėliams. Mintys buvo mano. Sunku paai�kinti. A� net i�sitraukiau i� stal�iaus pistolet� ir galvojau paleisti kulk� į save.

��Dieve brangus, Tedai!

��Viskas buvo labai keista. I� prad�ių pajutau �leik�tulį, ėmė svaigti galva, mintys tapo padrikos, atrodė, kad esu atsietas pats nuo sav�s�� ir net nuo visų aplinkinių. Pamaniau, kad dėl �itos savijautos kalta mano ligota �irdis. Mane apniko tokia baisi neviltis, kad net apsiverkiau. Pasaulis atrodė ka�koks nesveikas, o ateitis visai bevilti�ka. Dėl techniko savi�udybės kaltinau save. Kodėl nepastebėjau įspėjan�ių �enklų? Man�s neapleido mintis, kad esu atsakingas u� darbuotojus. Vadinasi, nedovanotina, jog nepastebėjau t� jaunuolį slegian�io liūdesio. U� tai turėsiu sumokėti. M�s�iau, kaip �itaip aplaid�iai pasielg�s kada nors galėsiu pa�iūrėti į akis jo artimiesiems ir draugams�� savo artimiesiems ir draugams. Nepajėgiau pakelti gėdos, negarbės, kaltės, bevilti�kumo ir s��inės grau�imo. Galvojau, kad niekaip negalėsiu i�pirkti kaltės. Ir, Kotene, suvokiau, kad net ne�inojau mirusio vyro vardo. K� tai sako apie Ted� Kaselman�? Būtų gėda dar vien� akimirk� �itaip gyventi. Tada ka�kas mane i�traukė i� tos būsenos. Ne�inau kas, bet prisiminiau �od�ius, kuriuos kadaise pasakiau tau. Kad man pa�iam niekad neateitų į galv� �udytis. Kad savi�udybė�� bailio �ingsnis. Tuomet suvokiau turįs prie�intis toms mane apnikusioms mintims�� kad jos ne mano, o ka�kieno kito, gyvo ar negyvo padaro. A� koviausi su ta mai�atimi galvoje, ir mano protas virto mū�io lauku. A� tikrai grūmiausi, bet buvo nelengva.

��Tedai, nesakau, jog nesi stiprus ar nekovojai, bet turi suprasti: gaiduko nenuspaudei, nes jie paleido tave, kad galėtum papasakoti man, k� patyrei. Jie nori, kad a� �ino�iau, kaip lengvai jie gali u�valdyti bet kurį �mogų�� ir gr��inti gyvyb�, jei tai atitinka jų tikslus. Jie nori, kad a� supras�iau, jog jie gali prisikasti iki tav�s, iki D�ono. Kit� kart� jie tav�s nepaleis�� tu nebegrį�i.

��Tai dar labiau mane įtikina, kad turiu leisti tave į eterį,�� ne i� karto atsakė Tedas.�� Parengsi specialų reporta�� ir atskleisi, dėl ko i� tikrųjų vyksta tos savi�udybės. Tegul visi supranta, kaip lengvai tai gali nutikti kiekvienam. Pasisakysi prie� blogį, dėl kurio dedasi visi tie dalykai. Tu geriausiai tam tinki, nes savo kailiu patyrei, su kuo mes susidūrėme.

��Bet a� neturiu jokių argumentų. Ar supranti, kaip visa tai atrodo daugumai �monių? Nelabieji ir demonai�� tai juk siaubo filmų ir s�mokslo romanų veikėjai. A� juk negaliu atsistoti prie� televizijos kameras ir taip visus prig�sdinti, kad jie krautų į kelnes.

Kotenė dvejojo. Ji ne visk� pasakė. Vis� popiet� ji galvojo apie pasikėsinim� į D�on�. O dabar jie vos neprivedė Tedo prie savi�udybės.

��Ne�inau, ar noriu to imtis. Per mane i�kilo grėsmė tau ir D�onui. Jei a� nuleisiu rankas, atsitrauksiu, gal visos tos savi�udybės baigsis, o judviem su D�onu nebegrės joks pavojus. Negalė�iau kovoti toliau, jei tau ar D�onui...

��Tos savi�udybės nesiliaus, jei mes nieko nedarysime�� jei tu nieko nedarysi. Pati tai �inai. Jei tu jiems nesukliudysi, jie laimės. Tu esi vienintelė. O mes neturime laiko laukti,�� Tedas kalbėjo beveik piktai.�� Tai, kas atsitiko �iandien man, kasdien nutinka �imtams ar net tūkstan�iams niekuo nekaltų �monių. Ka�kas�� man nė motais, kaip tai pavadinsi�� u�valdė mano m�stym�, Kotene. Privalai tu�tuojau ka�ko griebtis. Jei i�gelbėsi bent vien� gyvyb�, mūsų pastangos nebus nuėjusios perniek. A� visk� parengsiu. Ar gali grį�ti į Niujork� po dviejų dienų?

Kotenė pasijuto apdujusi. Tedas teisus�� ji turi padaryti gal� �itam ko�marui. Bet padariniai jai pa�iai gali būti nepakeliami.

��Vargu ar galiu i�vykti i� Londono taip greitai. Mudu su D�onu turime �ia pabūti �iek tiek ilgiau. Be to, gydytojai sako, kad jis turi pagulėti ligoninėje dar por� dienų.

��Tada leisime tave į eterį i� kurios nors mūsų studijos Londone. Pradėk rengti reporta��. Smulkmenas prane�iu tau vėliau.

��Padarysiu visa, k� galėsiu,�� pri�adėjo Kotenė.

��Kotene?

��K�, Tedai?

��Pagaliau a� pradedu suprasti.

KVANTŲ LYGMUO

Tyl� palatoje nutraukdavo tik retkar�iais su�lam��iantis automatinis kraujospūd�io matavimo prietaisas�� jis �ia prisipūsdavo, �ia vėl subliuk�davo D�onui ant rankos.

Kotenė prisitraukė kėd� ar�iau lovos, prie pat apsauginio turėklo galo, ir padėjo galv� ant vėsių apklotų. Skysta �viesa i�sunkė i� jos vis� energij�, iki paskutinio la�elio. Ja�akas jai sakė pratintis įsileisti į vidų skyst� �vies�. Kuo toliau, tuo bus lengviau. Kotenė u�simerkė ir u�migo.

POPIERINE FOTOGRAFIJA

T� dien�, kai i�ra�ė i� ligoninės D�on��� jo ranka vis dar buvo sugipsuota ir pari�ta�� Kotenė sėdėjo prie�ais jį prie ��uolinio stalo jos kambaryje Cadogan vie�butyje. Ant stalo buvo i�dėlioti daiktai i� Violetos pastogės.

��Tu įsitikin�s, kad pajėgsi?�� paklausė ji.

��Dar niekad taip gerai nesijau�iau,�� �yptelėj�s atsakė jis.�� Be to, laiko turime ne per daugiausiai.

��Jei pavargsi,�� pasakyk, gerai?

��Klausau, daktare Stoun,�� linktelėj�s galv� atsakė jis.

Kotenė paėmė �onsio s�ra�� ir perskaitė pastab� jo apa�ioje:

��i� paslaptį saugo Dievo �odis�.

Ji pakėlė akis ir tarė:

��Gal �ia raktas paslapties, kur jis paslėpė lentel�, o gal�� visų �ių s�ra�o daiktų paskirtis. Atrodo, kad nėra jokio ry�io tarp kurių nors i� �ių daiktų. Gal jis turėjo koki� kolekcionavimo manij�, ir �iuos s�ra�o daiktus buvo numat�s įsigyti savo kolekcijai. Mums reikia su�inoti, kas vyko Londone 1878 metais.

��Bet pati sakei, kad tarp s�ra�o daiktų nėra jokio ry�io, jų nesieja jokia bendra tema,�� priminė D�onas.�� Jeigu s�ra�e būtų vien Biblijos ar pypkės i� erikos �aknies, būtų labiau suprantama.

Jis dar kart� �vilgtelėjo į s�ra��, tada atsivertė apipelijusį i�karpų album�.

��Jis tuoj subyrės į tūkstantį gabalėlių.

Kotenė �iūrėjo, kaip jis atsargiai atver�ia vir�elį. Sena nugarėlė sutre�kėjo�� ko gero, albumas buvo atverstas pirm� kart� per daugiau nei �imt� metų. Kotenė priėjusi atsistojo prie D�ono ir jam per petį �iūrėjo, kaip jis ver�ia lap� po lapo. Juos dengė lai�kai, u�ra�ai, laikra��ių i�karpos ir pie�iniai. Dauguma pastarųjų buvo daryti ra�alu ir vaizdavo įvairias �mogaus kūno dalis, tarp jų ir vidaus organus. Buvo ir vabzd�ių, gėlių bei smulkių gyvūnų iliustracijų.

��Tikras menininkas,�� pakomentavo Kotenė.

��Matyt, jis domėjosi daug kuo�� ir botanikos, ir medicinos dalykais,�� tarė D�onas.�� Bet k� jis buvo suman�s 1878 metais? Kam jam reikėjo visų tų daiktų i� s�ra�o?

��O �tai straipsnis apie �onsį ir jo bi�iulį Erazm� Vilson�. Ar prisimeni kit� straipsnį, kurį radome pastogėje?

Jis buvo sulenktas perpus, tad Kotenė padėjo D�onui i�skleisti baigiantį suply�ti laikra��io popierių, kad galėtų perskaityti tekst�.

��Londono dermatologas daktaras Erazmas Vilsonas ir plau�ių ligų specialistas daktaras �onsis Vajatas sukūrė nauj� vaist�,�� balsu skaitė D�onas.�� Jie teigia, kad vaistas palengvins simptomus astmos�� sekinan�ios ligos, nuo kurios jie abu ken�ia.

��Vadinasi, �onsis buvo ir gydytojas, ir mokslininkas,�� tarė Kotenė.

��Ir dar filantropas. Prisimeni t� paslapting� sumanym�, minim� kitame straipsnyje? Tikriausiai �tai k� jie turėjo galvoje: �ia para�yta, kad juodu su Vilsonu paaukojo daugiau kaip dvide�imt tūkstan�ių svarų sterlingų senoviniam Egipto obeliskui atgabenti i� Aleksandrijos į London�.

��Smagu, kai turi pinigų,�� atsakė Kotenė. Ji paėmė nuo stalo virvele perri�t� nedidel� metalinė dė�ut� ir atri�o mazg�. Atidariusi dangtelį atsargiai i�ėmė pluo�telį popierinių fotografijų, priklijuotų prie kieto pagrindo. Visų nuotraukų priekyje fotografas buvo u�ra��s kokios profesinės informacijos, o para�tės buvo i�margintos pagra�inimais. Kiekviena i�blukusi sepijos atspalvio fotografija u�fiksavo akimirk� prie� daugiau kaip �imt� trisde�imt metų.

Pirmoje fotografijoje orus ponas ilga tamsia barzda, su akiniais apskritais metaliniais rėmeliais pozavo ant didelio pastato laiptų. Kotenė apvertė nuotrauk�. Brai�u, pana�iu į s�ra�o i� pastogės, buvo u�ra�yta: �Vestminsterio ligoninė, 1875�m.�.

��Tikriausiai �ia �onsis,�� balsu svarstė Kotenė. Ap�iūrėjusi nuotrauk� padavė j� D�onui.

Kitoje fotografijoje tas pats vyras stovėjo tarp geros de�imties kūnų, gulin�ių ant �emės ir u�dengtų antklode. �Choleros epidemija�, skelbė u�ra�as kitoje pusėje.

Tre�ioje vyri�kis stovėjo prie�ais kit� didelį pastat� su rusų vilk�uniu prie �ono. Ant nuotraukos nugarėlės buvo u�ra�as: �Prie Kristaus ligoninės Njugeito gatvėje su Reksu�.

Paskutinė fotografija buvo ferotipija. Joje tas ponas stovėjo apsuptas didelio būrio frakais vilkin�ių vyrų su cilindrais ant galvos ir prabangiomis ilgomis, gra�iai krintan�iomis sukniomis pasidabinusių moterų. Vis� nuotraukos pus� u�ėmė pal�is. Kotenė pa�ino raitelꠗ Anglijos karalien� Viktorij�.

��Įspūdinga,�� i�sprūdo Kotenei.

Nuotraukoje, matyt, buvo u�fiksuotos ka�kokios i�kilmės. U� �monių būrio dunksojo mil�ini�kas akmens paminklas.

��Tikriausiai �ia tas Egipto obeliskas, kurio gabenim� finansavo �onsis ir Vilsonas,�� tarė Kotenė.�� Pana�u, kad nuotrauka daryta per jo atidengim�. Turbūt i�kilmių būta did�iulių�� dalyvavo pati karalienė Viktorija.

Kotenė buvo beperduodanti fotografij� D�onui, bet susigriebė nepa�iūrėjusi, ar kitoje pusėje nėra kokio u�ra�o. Ten buvo priklijuotas ra�telis. Kotenė perbėgo akimis jau gerai pa�įstam� pla�i� ra�ysen� ir aiktelėjo.

��Kas yra?�� pakėl�s akis nuo albumo paklausė D�onas.

Kotenė pa�iūrėjo į jį i�pūstomis akimis.

��Prisimeni, kas buvo para�yta �onsio ra�telyje, jo paliktame Vatikane?

��Taip. �Kad patektum į Dangaus karalyst�, turi įverti siūl� į adat��.

��D�onai, �ioje nuotraukoje �onsis Vajatas dalyvauja atidengiant �Kleopatros adat�� 1878 metais.

DINGUSIOS CIVILIZACIJOS

Dievas neturi religijos.

��MOHANDAS GANDIS

��Lentelė�� kapsulėje ateities kartoms,�� tarė Kotenė skaitydama interneto puslapį savo ne�iojamojo kompiuterio ekrane.�� Tikriausiai �onsis paslėpė j� kapsulėje su kitais s�ra�o daiktais.

Google programoje ie�kodama informacijos apie �Kleopatros adat�� ji su�inojo, kad obeliskas buvo pastatytas 1878 metais Temzės upės krante. Po paminklo pamatais buvo u�kasta kapsulė ateities kartoms su daiktais, surinktais projekto rėmėjų, Londono gydytojų Erazmo Vilsono ir �onsio Vajato.

��Kapsulės turinys beveik tiksliai sutampa su �onsio s�ra�u,�� tarė D�onas. Jis stovėjo u� Kotenės ir skaitė informacij� jos kompiuterio ekrane.

��Lentelė nepaminėta, bet to ir reikėjo tikėtis,�� kalbėjo Kotenė.�� Juk �onsis j� pavogė. Jo ra�telyje pasakyta, kad norėdamas patekti į dangaus karalyst� turi įverti siūl� į adat�. Taigi jis paliko ai�ki� nuorod�. Lentelė turi būti ten.

��Man rodos, mes įminėm mįsl�,�� pritarė D�onas.

Kotenė susim�s�iusi prispaudė pir�tus prie lūpų.

��Ar tau neatrodo, kad mes vis� t� laik� klydome manydami turį u�kirsti keli� Armagedonui? Gal Lesteris Riplis teisus, ir lentelėje i�ties ra�oma, kad Armagedonas turi įvykti? Gal tai paslapties dalis?

��Daug apie tai m�s�iau,�� atsakė D�onas.�� Manau, Riplis teisus. Apokalipsės nesustabdysi. Tam, kad Dievas i�gelbėtų pasaulį nuo �ėtono legionų, turi įvykti galutinis mū�is ir Jis turi laimėti. Kai apa�talai papra�ė Jėzaus i�mokyti juos melstis, jis i�mokė juos Vie�paties maldos. Be kita ko, joje sakoma: �...teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir �emėje�. �emė gali virsti dangi�k�ja karalyste tik tada, kai joje bus i�naikintas blogis, nes danguje blogio nėra.

��O kaip su galimybe kiekvienam i� mūsų susikurti sav� pasaulį ar gyventi dviejose vietose vienu metu? Jeigu man gali būti du Londonai, vadinasi, jų gal yra milijonai, bet savo tikrovėje a� noriu taikaus Londono. Kad taip nutiktų, privalau gyventi taiking� gyvenim�, kaip jį mato Dievas�� tada jis taps mano tikrove.

��Kotene, manau, kad turime reikal� su sudėtingesniais dalykais negu tik vienos religijos po�iūris. �is tro�kimas gyventi kaip nori sudaro dvasingumo pagrind�. Deja, religijos, tarp jų ir mano, linkusios skirstyti visus į grupes. Ta�iau dvasingumo s�voka yra tikėjimo sistema ir gyvensena, priimtina kiekvienam �mogui kiekviename pasaulio kampelyje.

Kotenė pritariamai linktelėjo.

���ventasis Ra�tas mus moko, kad įvyks galutinis mū�is, kurį kai kas vadina Armagedonu. O prie� pat �į įvykį ateis vadinamieji i�bandymų laikai. Dievas nenori, kad mums tektų i�gyventi visus tuos vargus�� vargus, tiesiogiai sukeltus �ėtono. Ir nesvarbu, kaip vadini Diev��� Alachu, �ang-ti, Kri�na, Theos, �viesa, Om, Kūrėju ar dar kaip. Jis nori, kad mes �inotume, jog Jis davė mums laisv� vali� ir �itaip suteikė mums galimyb� pasirinkti kitokį keli�, kitokį gyvenim�. Jis pasakė Nojui, kaip i�sigelbėti nuo tvano. Tai kodėl Jis negalėjo pasakyti mums, kaip i�sigelbėti nuo pasaulio pabaigos?

��Tuomet darosi ai�ku, kas nutiko tautai, gyvenusiai u�mir�tame Peru mieste ar Naujosios Meksikos griuvėsiuose ir visoms toms senovės civilizacijoms, gavusioms lentel�, o paskui tarsi �aibi�kai pranykusioms. Jos i�siai�kino paslaptį ir i�sikėlė į kit� pasaulį.

��Kodėl gi ne? Kaip dar galima tai paai�kinti?

��Vadinasi, kai rasime lentel�, i� jos su�inosime, kad mes irgi galime gyventi kitokiame pasaulyje, jei tik juo tikėsime, jo trok�ime ir egzistuosime jame. Norim� tikrov� mes pasirenkame patys. Taip teigia ir Riplio kvantų siūlo teorija. �i� paslaptį turime prane�ti �monijai. Tai �onsis ir turėjo galvoje sakydamas, kad ji priklauso visam pasauliui.

D�onas suėmė Kotenės deln�.

��Taip, ir tai padarysime vadovaujami angelo dukros.

TRANSLIACIJA

��Kol kas mes negavom leidimo atidaryti kapsul�,�� pasakė į telefon� Kotenė.�� Reikia atidėti transliacij� iki tada, kai turėsime lentel�. O be jos mano pasisakymui nepritars P�T vald�ia.

��Jai tik reikia �inoti, kad tu rengi reporta�� apie visas tas savi�udybes.

Kotenė atsiduso.

��Tedai, jei taip padarysi, tave gali i�mesti i� darbo. Palaukim, kol turėsim kri�tolo lentel� savo rankose.

��Laukti negalim. Nevalia gai�ti nė sekundės. Savi�udybių tolyd�io daugėja.

��Vald�iai tereikia poros dienų įveikti biurokratinėms kliūtims, kad galėtume atidengti paminklo pamat� ir i�imti kapsul�.

���monėms reikia bent �iaudelio, į kurį galėtų įsikibti, Kotene. O tu gali jį duoti. Papasakok jiems, kas vyksta, kad jie suprastų,�� ir suteik jiems viltį. Kapsulės i�ėmim� nu�viesime, kai ateis laikas�� transliuosime tiesiogiai nuo �Kleopatros adatos� obelisko.

��O jeigu lentelės ten nėra?

���inai, kad ji ten bus. Negali nebūti.

��Tedai, ne kas kitas, o tu vis� laik� mane perspėdavai ne...

��Dabar padėtis kitokia. Pasaulio sukūrimo fosilija buvo paki�ta siekiant tave su�lugdyti. �is atvejis kitoks. Tave vedė Dievas. Viskas tavo rankose, mergyt. Tu esi vienintelė.

DVI KRANTINĖS

Dievo karalystė yra jumyse.

��EVANGELIJA PAGAL LUK�. 17, 21

Reakcija į P�T laid� buvo neregėta, o prane�us, kad nuo obelisko vyks tiesioginė transliacija, tūkstan�iai �monių suplūdo į London�.

Kad i�vengtų eismo kam��ių ir saugumo sumetimais, Kotenė atplauks laivu�� nedideliu kateriu, naudojamu turistų grupėms. Jis buvo i�sinuomotas ir iki paskutinės akimirkos laikomas paslėptas. Nusileidus tamsai prie vie�bu�io Cadogan galinio įėjimo priva�iavo Venatori agento vairuojamas automobilis. �alutinėmis gatvelėmis jis nuve�ė Koten� su D�onu į prieplauk� ma�iau nei kilometras iki paminklo. Kai P�T transliacijos grupė per siųstuv� prane�ė jau esanti vietoje, Kotenė su D�onu įlipo į katerį. Jų laukė trumpa kelionė iki �Kleopatros adatos�.

Kai jie aplenkė Temzės vingį ir praplaukė po Vaterlo tiltu, Kotenė aiktelėjo. Obeliskas prie�ais j� �vilgėte �vilgėjo u�lietas televizijų pro�ektorių �viesos. Jis priminė jai kosminį kelt�, nu�viest� prie� paleid�iant naktį. �Kleopatros adata� lyg strėlė rodė tiesiai į dangų. Daugiau negu tinkama tokia proga, pamanė ji.

Ta�iau Kotenei u�gniau�ė kvap� kitkas�� minios �monių, susibūrusių Viktorijos krantinėje. D�onas įspėjo: kai pasklis �inia, ji gali tikėtis daugybės �ioplių. Bet �ia jų buvo tūkstan�iai. Jų veidai ir kūnai sudarė i�tisin� sien�, kuri, rodės, driekiasi be galo visomis kryptimis. Savojos aik�tė, Strando gatvė, Flitstritas, Vaitholas�� visi buvo virt� sausakim�ai susigrūdusių kūnų jūra. Dirstelėjusi per petį į Vaterlo tilt� pamatė, kad joks eismas juo nevyksta, nes jį u�tvind�iusi minia. Persisvėr� per turėklus �monės bandė bent akies kra�teliu j� pamatyti. Net tolimesnis�� Vestminsterio�� tiltas buvo prisigrūd�s �monių, todėl eismas mieste buvo paraly�iuotas. �ioplių minios spietėsi ir kitoje nuo obelisko upės pusėje�� Jubiliejaus soduose ir abiem Temzės pakrantės kryptimis; netrūko stebėtojų ant pastatų u� Viktorijos krantinės stogų ir prie jų langų. Visi laukė Kotenės Stoun.

Kateriui priplaukus prie laiptų, vedan�ių nuo upės prie �Kleopatros adatos�, daugybė kamerų pro�ektorių nukrypo į Koten�, nugriaudėjo kurtinantis �auksmas.

Policininkai neleido �monių ant betoninių laiptų, kad ji galėtų laisvai praeiti, be to, atitvėrė virvėmis plotelį aplink obelisk�. D�ono prilaikoma u� rankos, kad neprarastų pusiausvyros ant �lapių laiptų, Kotenė u�lipo ant �Adatos� pjedestalo.

Pajutusi blyksnį i� vir�aus Kotenė pakėlė akis. Tempest Star su Beniu pralindo pro u�tvaros virves, kad galėtų i� arti j� nufotografuoti. Policininkas bemat nuginė juos �alin.

Ka�koks reporteris u�lip�s ant pjedestalo įbruko Kotenei į rank� mikrofon�. Ji nud�iugo pama�iusi ant jo koto Palydovinių �inių tinklo emblem�.

��Labas,�� tarė Kotenė prisiki�usi mikrofon� prie lūpų.

�iurpas perėjo jai kūnu: jos pa�ios balsas griaudėjo visomis kryptimis, aidėjo paupiu ir per vis� miest�. Atrodė, kad kiekvienas, atėj�s į krantin�, turi ne�iojam�jį radijo imtuv� ar mobilųjį telefon�, priimantį tiesiogin� įvykio transliacij�.

Kotenė apstulbusi sulaikė kvap�, kai jos pa�ios i�tartas �odis grį�o i� tūkstan�ių miniatiūrinių garsiakalbių, laikomų �monių, susigrūdusių gatvėse, ant �aligatvių ir takų prie�ais Temz�.

Minios �ūksmams nurimus, Kotenė tarė:

��Negaliu patikėti, kad tiek daug jūsų susirinkote �ia.

�į sykį minia vėl pratrūko ploti, bet Kotenė �inojo, kad ne i� d�iaugsmo, o veikiau i� blogos nuojautos. Dauguma atėjo �ia, nes prarado viltį. �en ir ten girdėdama pra�ymus padėti ir maldas pasigailėti, ji pajuto jos pe�ius u�griūnant atsakomybės na�t�.

���inau, kodėl atėjote �ia �į vakar� ir kodėl kur kas daugiau kitur klausosi ir stebi, kas vyksta. Tikiuosi, kad �įvakar mums pavyks atsikratyti skausmo, tamsos ir tarp mūsų įsisukusio blogio.

Vėl pasigirdo audringi �ūksmai, kai Kotenės balsas nuaidėjo krantinės gatvėmis ir aik�tėmis.

Staiga apėmusi panika lyg elektra nukrėtė Kotenei rankas. O jeigu kri�tolo lentelės kapsulėje nėra? Kas i�tiks visus �iuos �mones?

ALIGATORIŲ E�ERAS

Gyventi gali dvejopai: tartum niekas nebūtų stebuklas ir tartum viskas būtų stebuklas.

��ALBERTAS EIN�TEINAS

Kotenė pa�velgė pro lang� į vandenį. Vie�ėdama Tomo Vajato vasarnamyje pajuto did�iul� ramyb�. Nuolatos besimainantis gyv� padar� primenantis e�ero pavir�ius j� kerėjo. Viskas �ia ramino jos siel�.

Ideali vieta padaryti svarbiausi� sprendim� savo gyvenime.

Ji i�ėjo į verand� ir gurk�telėjo �iltos arbatos i� sunkaus puodelio. Įsibrovusi �iema atne�ė į �iuos atkampius �iaurės Floridos mi�kus speigus, bet Kotenė dėl to nepyko. Gaivus �altis gerai j� nuteikė.

Ji i�girdo padangas gurg�dinant priva�iavimo keliuko �virg�d��� i� pu�yno va�iavo automobilis. Kotenė priėjo prie verandos kra�to ir �iūrėjo, kaip mersedesas sustoja po vienu i� daugybės mil�ini�kų ��uolų, �en ir ten augan�ių �iame nuo�aliame dvide�imties hektarų plote.

Monsinjoras Filipas Diu�amas atidarė vairuotojo dureles ir i�lipo. Draugi�kai pamojo jai ranka ir patraukė �oninių durelių ranken�.

I� automobilio i�lipo D�onas Taileris. Jis irgi jai pamojo.

���ia ir yra ta vieta?�� paklausė jis, kai juodu priėjo prie verandos.

���ia,�� �ypsodama atsakė Kotenė.

Kai jis u�lipo į verand�, Kotenė jį apkabino. Prie� atsitraukdama pak�telėjo į skruost�.

��Taigi dabar jau Jo �ventenybė kardinolas D�onas Taileris?

Kotenė nusilenkė ir pla�iai nusi�ypsojo.

��A� tik visomis keturiomis rop��iuosi korporacijos laiptais,�� pajuokavo D�onas.

��Ir monsinjoras,�� pridūrė Kotenė.�� Kaip visada malonu jus matyti.

Ji mostelėjo durų pusėn.

��Ponai, d�iugu, kad jums pavyko atva�iuoti. Kuo galiu judu pavai�inti�� kar�tu �okoladu ar �ali�ja arbata?

��Norė�iau kar�to �okolado,�� papra�ė Diu�amas.

��Ir a�,�� tarė D�onas.

Juodu su monsinjoru atsisėdo prie pietų staliuko.

Diu�amas paėmė nuo staliuko laikra�tį ir perskaitė antra�t�: �Pasira�omos tarptautinės taikos sutartys�.

Jis nusi�ypsojo, paskui balsu skaitė toliau: �Visame pasaulyje sudaromi ir tvirtinami susitarimai�� �alių vadovai pasirenka naujus kelius į taik��.

Jis �vilgtelėjo į Koten�, paskui į D�on�.

��Kas galėjo pamanyti, kad �i diena kada nors i�au�?

��Jei kas nors abejojo, kad stebuklų būna, dabar tuo įsitikino,�� pritarė D�onas.

Kotenė padėjo du garuojan�ius puodelius ant stalo ir įsitaisė prie� vyrus.

��A� vis dar negaliu atsistebėti tuo, kas įvyko, Kotene,�� prisipa�ino Diu�amas.

��Niekada nemaniau, kad tam rengiausi nuo pat tos dienos, kai atvykau į Peru, iki tos akimirkos, kai atsistojau Viktorijos krantinėje,�� gurk�telėjusi �aliosios arbatos atsakė ji.�� T� akimirk� prisiminiau Ja�ako �od�ius. Jis sakė, kad mi�ke daugybė takelių veda į skirtingas vietas�� taip ir mums kiekvien� dien�, kiekvien� minut� atviri visi gyvenimo takai. Mes tik pasirenkame, kuriuo eiti. Jis i�mokė mane �iūrėti į pasaulį kitomis akimis. Stovėdama prie �Kleopatros adatos� supratau, k� turiu daryti. Privalėjau pasirinkti nauj� keli� tiems, kurie jam pasireng�. A� norėjau, kad jie būtų �ia, mano tikrovėje.

��Pana�iai kaip va�iuojant autostrada, ar ne?�� tarė Diu�amas.�� Persirikiuoji į kit� juost�, ir tavo pavyzd�iu paseka visi, va�iavusieji įkandin.

��Būtent,�� linktelėjo Kotenė.�� Dabar visiems atsirado nauja galimybė pasirinkti naujas kryptis gyvenime, tik nebėra tos tiesioginės grėsmės blogio, mūsų akyse rijusio niekuo nekaltas sielas.

��Tai dar nerei�kia, kad ateityje viskas eis kaip i� pypkės. Blogis vis dar egzistuoja,�� priminė D�onas.�� Bet nesvarbu, kaip tai vadinsime�� ry�to galia, traukos dėsniu, skysta �viesa ar dar kuo�� visi turime suprasti, kad visų galimybių jau esama, ir kad kiekvienas geba padaryti tai, k� padarė Kotenė. Pasirink teisingai, �enk doros keliais, ir galutinis atlygis tau bus Dangaus karalystė.

Diu�amas padėjo laikra�tį ant stalelio.

��Manau, svarbiausias klausimas�� kas bus toliau?

��Todėl �ia �iandien ir susirinkome,�� atsakė D�onas.

��K� turite galvoje?�� paklausė Diu�amas.

��Pasaulyje, kurį palikome, �ėtonas ir jo armija turi tvirtas pozicijas,�� atsakė D�onas.�� Ten dar liko nema�ai �monių, kurie nusipelno nepakliūti jiems į nagus.

��O laiko tam turime ne per daugiausiai,�� pridūrė Kotenė.�� Dievo �inioje skelbiama, kad įvyks paskutinis valymas, am�iams nu�luosiantis blogį.

D�onas padėjo puodelį ant kėdės parankės.

��Reikia atskleisti paslaptį ten likusiesiems, kol neatėjo pasaulio pabaiga.

Rodėsi, kad �iūrėdamas į Koten� Diu�amas staiga suprato.

��Tai liksite �ia, kur taika galbūt t�sis tūkstantį metų, ar grį�ite padėti tiems, kurių laukia nei�vengiama pasaulio pabaiga?

Jis dvejojo ir akivaizd�iai susim�st�s barbeno pir�tais per stalelį.

��D�onai, ar norėtum pasivaik��ioti?�� paklausė Kotenė.

��Mielai.

Jis atsistojo ir pa�iūrėjo į monsinjor�.

��Galbūt mes ilgokai u�truksim.

Diu�amas supratingai �vilgtelėjo į jį ir paėmė laikra�tį nuo stalelio.

��Kiek reikės, tiek ir būkite, Jūsų �ventenybe.

Kotenė su D�onu i�ėjo i� verandos ir u�lipo ant prieplaukos, nutiestos į e�er� prie�ais vasarnamį. Priėj� jos gal� jie stovėjo tylėdami, �iūrėdami į tolim�jį krant�. Juodas vanduo lai�ė polius, vėjelis su�iau�ė bangeles, ir prie paskutinio polio priri�ta valtis ant jų sūpavosi.

��Nusprend�iau grį�ti,�� prisipa�ino Kotenė.

���inojau, kad taip pasielgsi. A� eisiu kartu.

��Ne,�� atsakė ji atsigr�dama į D�on� ir delnu paliesdama jo veid�.�� Turi likti �ia. A� privalau grį�ti, bet tau nėra reikalo. �ia tokiai daugybei �monių reikia tavo tikėjimo, tavo patarimų, tavo i�minties. Tu gali juos pamokyti.

��Suprantu, Kotene, bet tu ne vienintelė, su kuo kalbasi Dievas. Retkar�iais ir a� gaunu i� Jo vien� kit� �inut�. �monės �iame pasaulyje jau ima gaudytis. Pa�iūrėk į �iandienos laikra��ių antra�tes,�� patarė D�onas.�� O �io pasaulio poreikiais gali pasirūpinti Diu�amas.

���inau, kad gali. Bet jeigu tau kas nors atsitiktų per mane...

Vėjas blo�kė Kotenei plaukus į veid�. D�onas juos nubraukė ir suki�o u� ausų.

��Tikrai nori grį�ti be man�s?�� suspausdamas jos deln� paklausė jis.

Ji nusi�ypsojo.

��Ne.

��Vadinasi, nuspr�sta.

Kotenė nuleido akis ir įsmeigė jas į vandenį. Norėjo pasakyti jam dar kai k�, bet abejojo, ar u�teks dr�sos.

Nagi, ragino save mintyse. Pakelk akis ir pasakyk.

Bet jai nereikėjo kelti galvos: D�onas paki�o deln� po smakru ir j� pakėlė.

��Kas negerai?�� paklausė jis.

Kotenė prasi�iojo, bet neįstengė prisiversti kalbėti.

D�onas pakreipė galv��� rodės, vėl klaus, kas negerai.

��D�onai...�� tarė ji, bet i�kart nutilo. Kiek patylėjusi pridūrė:�� Kai tada Londone patekai į avarij�, i�sigandau, kad neteksiu tav�s am�inai. �lyk�tėjausi savim ir ant sav�s pykau.

��Tu buvai niekuo dėta.

��Man visuomet atrodys, kad buvau dėl jos kalta, bet a� kalbu ne apie tai. �itaip jau�iausi dėl dar kai ko. Dėl to, ko nepadariau... ko nepasakiau.

Ji sudvejojo, bet galop i�klojo:

��Noriu, kad �inotum: a� tave myliu.

D�onas j� apkabino.

���inau. Visada �inojau. O tu �inai, kad a� irgi myliu tave.

Juodu ilgai stovėjo apsikabin�. Galop paleido vienas kit� ir vėl pa�velgė į horizont�.

��Na tai kaip?�� paklausė Kotenė.

��Keliaukime,�� atsakė D�onas.

Ji u�simerkė, ir juodu ėmė nirti į skyst� �vies�.

I�na�os

Taip buvo vadinamas slaptas informacijos �altinis Votergeito skandale (vert.).

U�uomina į Oberno universiteto �Tigrų� komandas (vert.).

Kentukio universiteto komandų pavadinimas - �Vilpi�iai� (vert.).

Simbolinis, paprastai reljefi�kai i�rai�ytas pie�inys ar �enklas (vert.).

Kotenė - Cotten, medvilnė - cotton (vert.).

�ia ji? (isp.).

Taip (isp.).

Pana�i į j� (isp.).

Stokis (isp.).

Kek�ė (isp.).

Eik (isp.).

Kiva - da�niausiai apskritas pueblo indėnų statinys vyrų apeigoms, pasitarimams, darbui ir pramogoms (vert.).

Vienintelė vieta JAV, kur susieina keturios valstijos - Arizona, Naujoji Meksika, Juta ir Koloradas (vert.).

Komiksų persona�as. Branduolinės fizikos daktaras Robertas Brusas Baneris sprogus jo paties pagamintai gama bombai virsta �iurpia �alia pabaisa Halku (vert.).

Ant paprastos skardos padaryta nuotrauka (vert.).