�is leidinys publikuojamas pagal sutartį su

Pirmas skyrius

Brontė darė kojų tempimo pratimus prie turėklo, kai i�girdo, kaip atsidaro studijos durys. Ji �velgė į did�iulį veidrodį, o jos �irdis kone sustojo, pama�ius i� nugaros prieinan�i� auk�t� tamsi� figūr�. I� nuostabos jos akys i�siplėtė, o delnai taip sudrėko, kad prilipo prie turėklo. �irdis vėl ėmė plakti, tik �įsyk staccato ritmu, lyg aidu atkartodama chaoti�kai �ok�iojan�ias mintis.

Negali būti.

Jai tikriausiai vaidenasi.

�inoma, kad vaidenasi!

Tai negalėjo būti Luka.

Jos s�monė ty�iojasi i� jos. Visada taip nutikdavo, kai Brontė būdavo pavargusi ar nervinga. O dabar kaip tik tokia ir buvo.

Ji pir�tais suėmė turėkl�, kelis kartus sumirksėjo, kad atsitokėtų. Tada vėl atsimerkė, o jos �irdis vėl nesuvaldomai �oktelėjo.

Tai tiesiog negali būti Luka Sabatinis. Juk yra �imtai, ne, gal net tūkstan�iai stulbinamai gra�ių tamsiaplaukių vyrų, kurie atsitiktinai galėtų u�sukti į jos studij� ir...

� Sveika, Bronte.

O gerasis Dieve, tai jis.

Brontė lėtai ir giliai įkvėpė ir, i�tiesusi pe�ius, atsisuko į jį.

� Luka, � pasakė ji mandagiai, bet �altai. � Tikiuosi, neatėjai u�sira�yti į pirm�j� popietės pamok�. Vietų nebėra.

Jo tamsios akys lėtai rijo jos aptempt� �okių triko palaidin�, pa�i� beproti�kiausi� akimirk� �vilgsnis sustojo prie jos lūpų, tada susiliejo su jos �vilgsniu.

� Atrodai gra�iai ir eleganti�kai kaip visada, � tarė jis, lyg ji nebūtų nieko pasakiusi.

Vos i�girdusi jo sodrų, �em� ir gilų bals� su ry�kiu ir �avingu itali�ku akcentu, Brontė pajuto u�liejan�i� jausmų bang�. Luka atrodė lygiai taip pat, kaip ir tada, kai matė jį paskutinį kart�, gal dabar tik kiek liesesnis. Daugiau nei metro a�tuoniasde�imties, �vilgan�iais juodais plaukais, kurie buvo nei ilgi, nei trumpi, nei tiesūs, nei garbanoti, ir tamsiausiomis jos kada matytomis rudomis akimis, palyginti su ja, Luka atrodė lyg bok�tas, ver�iantis j� jaustis tokia ma�a ir �avia, kaip vaiki�kos muzikinės dė�utės balerina.

� Į�ūliai pasielgei, ateidamas �ia, � tarė Brontė blykstelėdama akimis. � Maniau, kad pasakei visk�, k� turėjai pasakyti, prie� dvejus metus Londone.

Pasirodė, kad jo akyse blykstelėjo ma�ytė liepsnelė. Tai truko vos mirksnį, ir Brontė būtų visai jos nepastebėjusi, jei nebūtų taip atid�iai į jį spoksojusi.

� A� �ia darbo reikalais, � tarė Luka gerg�d�ian�iu balsu. � Maniau, bus puiki proga vėl susitikti.

� Susitikti ir k�? � paklausė Brontė kilstelėdama smakr�. � Pasikalbėti apie senus laikus? Pamir�k tai, Luka. Laikas ir atstumas padarė savo. A� pagaliau pamir�au tave.

Ji apsisuko ir nuėjo prie turėklo.

� U� penkių minu�ių prasideda pamoka, � kreipėsi ji į jo atvaizd� veidrodyje. � Jei nenori būti apsuptas dvide�imties ma�ų mergai�ių su puantais ir triko, siūlau i�eiti.

� Kodėl mokai, u�uot pati �okusi? � paklausė jis, nepaleisdamas jos �vilgsnio veidrodyje.

U�vertusi akis Brontė atsisuko į jį. Ji u�dėjo vien� rank� ant klubo, ir kilstelėjo vir�utin� lūp�, lyg klausdama: Koks tavo sumautas reikalas?

� Paskutin� minut� nespėjau į perklaus�.

Jai prie antakio susimetė smulki rauk�lelė.

� Susi�eidei?

Brontė sulaikė kar�i� �ypsen�. Sudau�yta �irdimi ir nė��ia, gal tai ir galima pavadinti su�eista...

� Galima sakyti ir taip, � atsakė mesdama jam a�trų �vilgsnį. � Mokymas � antrasis pasirinkimas. Namie, Melburne, tam buvo tinkamiausia vieta.

Luka dairėsi po buvusį sen� sandėlį, kurį Brontė ir jos verslo partnerė Rei�elė Braugem pavertė �okių studija.

� Kiek kainuoja tokios vietos nuoma? � paklausė jis.

Brontės nugara nubėgo �iurpuliukai.

� Kodėl klausi?

Jis nerūpestingai gū�telėjo pe�iais.

� Tai gera vieta investuoti. A� visada ie�kau gero komercinio nekilnojamojo turto.

Susiraukusi Brontė atid�iai �velgė į neįskaitom� jo veid�.

� Maniau, tu dirbi savo �eimai vie�bu�ių administravimo srityje?

Luka vos pastebimai �yptelėjo.

� A� daug k� pakei�iau nuo tada, kai matėmės paskutinį sykį. Dabar turiu kelet� kitokių reikalų. Komercinė nuosavybė yra u�tikrintas reikalas; da�niausiai jos gr��a būna didesnė nei gyvenamo nekilnojamojo turto.

Brontė suspaudė lūpas, stengdamasi susivaldyti. Toks nelauktas ir netikėtas apsilankymas visi�kai i�mu�ė j� i� vė�ių. Taip sunku atrodyti �altai ir nejautriai, kai jautėsi toli gra�u ne taip.

� Esu tikra, jei susisieksi su nuomotojais, jie tau pasakys, kad �i vieta neparduodama, � atsakė ji kiek patylėjusi.

� Jau susisiekiau su jais.

Akimis tu�tuojau ie�kodama jo akių ji juto, kaip nutirpsta nugara.

� Ir... k�?

Ironi�kai �ypsodamas jis atrodė tikras dabita. Tai buvo vienas dalykų, kurie įplieskė jos �irdį, kai jie pirm�kart susitiko Londono knygyne. Brontės �irdis pana�iai reagavo ir dabar, � tai tiek i� tų �nekų, kad jį pamir�o.

� Pateikiau jiems pasiūlym�, � kalbėjo Luka. � Tai � viena prie�as�ių, kodėl a� �ia, Australijoje. Sabatinių vie�bu�ių įmonė vis ple�iasi. Planuojame statyti prabangų vie�butį Melburne ir Sidnėjuje, dar vien� � Kvynslande, Aukso Krante. Tikriausiai skaitei apie tai laikra��iuose.

Brontė stebėjosi, kaip galėjo tai praleisti. Nors pyko ant Lukos, kartkartėmis, negalėdama susivaldyti, laikra��iuose ir paskalų �urnaluose ji vis ie�kodavo jo ar jo �eimos pavardės. Vos prie� kelis mėnesius ji su�inojo apie jo vyresniojo brolio D�ord�ijo ir jo �monos Majos skyrybas. Ka�k� girdėjo ir apie jaunesnįjį brolį Nikol�, apie tai, kad jis laimėjo mil�ini�k� sum�, �aisdamas pokerį Las Vegaso kazino. Bet nieko negirdėjo apie Luk�. Atrodė, kad pastaruosius dvejus metus jis buvo visi�kai ding�s i� �iniasklaidos radaro.

� Ne, turiu įdomesnės veiklos, � atkirto ji.

Tamsios jo akys vis nepaleido jos �vilgsnio. Tai buvo mū�is, kurį ji privalėjo laimėti. Brontė stengėsi atrodyti rami, bet jo artumas vis tiek j� labai stipriai veikė. Mergina jautė, kaip pa�iurpsta oda, kaip dau�osi �irdis, o pilve, rodos, apsigyveno pulkas drugelių a�triais skustuvėliais vietoj sparniukų. Ji niekada neleido sau galvoti apie tai, kad galbūt jie dar pasimatys. �alt�, liūdn� ir pilk� lapkri�io dien� prie� dvejus metus jis �iurk��iai ir netikėtai nutraukė jų pusmetį trukusį roman�. Brontės meilė per t� laik� nurimo, virto kietu ledo gabalu, įstrigusiu krūtinėje. Kokia ji buvo naivi kvailutė, kad įsimylėjo tokį be�irdį vyr�! Jis nė karto neatsakė į jos skambu�ius ar elektroninius lai�kus. Jai net atrodė, kad jis pasikeitė adresus ir numerius, kad i�trintų j� i� savo gyvenimo.

O dabar jis grį�o, lyg nieko nebūtų nutik�.

� Kodėl tu �ia? � paklausė ji spoksodama į jį. � Kodėl tu i� tiesų �ia?

Luka vis dar �iūrėjo į j� i� savo bok�to, bet jo veidas su�velnėjo. Tamsios akys priminė i�tirpusį �okolad�, o lūpos � pagund�, kuriai neįmanoma atsispirti. Brontė beveik juto jo tobulas lūpas, bu�iuojan�ias j�. Jos lūpos suvirpėjo, o prisiminusi jo svaigų glėbį, pasijuto taip, lyg i� jos �irdies ka�kas trauktų k� tik suvarytas strėles.

Brontė pajuto, kaip pama�u tirpsta jos ledo �arvai, ir u�sisklendė, sustingusi stovėjo prie�ais jį sukry�iavusi rankas, ry�tingai su�iaupusi lūpas.

� Norėjau tave dar sykį pamatyti, Bronte, � tarė Luka. � Norėjau įsitikinti, kad tau viskas gerai.

Ji su pasibjaurėjimu atsiduso.

� Viskas gerai? Kodėl man turėtų nebūti viskas gerai? Tavo ego turėtų būti daug didesnis, nei įsivaizdavau, jei manai, kad vis dar verksiu tav�s po visų tų metų. Praėjo beveik dveji metai, Luka. Dvide�imt du mėnesiai ir keturiolika dienų. Mano gyvenimas i� tikrųjų t�siasi.

� Ar su kuo nors susitikinėji? � paklausė jis, vis dar �iūrėdamas į j� tuo savo stingdan�iu vanagi�ku �vilgsniu.

Brontė kilstelėjo smakr�.

� Taip, jeigu atvirai, tai taip.

Luka neparodė jokio �enklo, kad i�girstas atsakymas būtų nors kiek jį paveik�s, bet ji jautė vidin� įtamp�, kurios anks�iau nebuvo.

� Ar tavo vaikinas prie�tarautų, jei pavog�iau tave �įvakar vakarienei?

� Niekur su tavimi neisiu, Luka, � atkirto Brontė. � Nei �įvakar, nei rytoj vakare, niekada.

Jis �engė ar�iau, u�dėjo savo deln� jai ant rankos, kad ji nesitrauktų. Brontė pa�velgė į jo ilgus, tamsius, įdegusius pir�tus ant savo it pienas baltos odos ir sudrebėjo. Atrodė, kad nuo to vienintelio prisilietimo jos kraujas tuoj u�virs. Jautė, kaip dau�osi �irdis ir susitraukia pilvas, jam �velniai sugniau�us rank�.

� Argi vienas vakaras yra tiek daug?

Ji pastūmė Lukos rank�, bet jis u�dėjo kit� ir tvirtai laikė. Jis buvo per arti. Ji jautė jo �ilt� mėtinį kvap� sau ant veido. U�uodė citrininį losjon� po skutimosi. Jautė, kaip jos kūnas atsako jam.

� Nedaryk to, Luka, � su�nib�dėjo ji trūksmingai.

� Ko nedaryti? � paklausė jis, vis dar į j� �iūrėdamas ir nyk��iu lėtai, u�buriamai perbraukdamas jai per rank�.

Ji nurijo kan�ios gumul�.

� Manau, tu �inai, � tarė ji. � Tau tai � �aidimas. Tu �ia, Australijoje, ir tau reikia �aidimų draugės. Ir kas gi tinka labiau nei ta, kuri� jau pa�įsti ir kuri, nekeldama problemų, i�eis, kai viskas baigsis?

Luka liūdnai �yptelėjo.

� Tavo nuomonė apie mane daug blogesnė, nei tikėjausi. Ar a� nepakankamai atlyginau u� tai, kad nutraukiau mūsų roman�?

Daugiau, nei nutuoki, � pagalvojo Brontė.

� Pakabuk� su opalu nusiun�iau atgal, � atsakė ji, abejingai �velgdama į Luk�. � Jie ne�a nelaimes. Pamaniau, kad man jų pakanka, ypa� po pa�inties su tavimi.

Jam prie lūpų i� pyk�io atsirado duobutė.

� Labai negra�iai pasielgei, gr��indama jį tokios būklės, � tarė jis. � Tai � brangus papuo�alas. Kaip tu jį sudau�ei? Perva�iavai buldozeriu?

Ji dar auk��iau kilstelėjo smakr�.

� Panaudojau kūjį. Buvo nenusakomai malonu.

� Tai � nederamas reto juodojo opalo i�niekinimas. Jei bū�iau �inoj�s, kad būsi tokia irzli, bū�iau padovanoj�s deimantų. Jie bent jau nesudau�omi.

� Esu tikra, bū�iau radusi būd�, kaip tai padaryti.

Jis nusi�ypsojo, parodė tobulus baltus dantis, o apie akis susimetė smulkios rauk�lelės.

� Taip, neabejoju, kad būtum, cara.

Brontė vėl pajuto t� patį drebuliuk� pilve ir bevilti�kai stengėsi jį suvaldyti. Kodėl �is vyras ver�ia j� jaustis tokia silpna ir prierai�ia? Vien tik jo artumas atmintin gr��ino kiekvien� akimirk�, kuri� jie praleido kartu. Atrodė, kad jos kūnas pabudo i� ilgo miego ir kabinosi į aistring� gyvenim�. Visi jos pojū�iai persijungė į ypa� jautrų registr�, kiekviena l�stelė tvink�iojo laukdama, kada jis vėl j� palies.

Luka buvo nuostabiausias meilu�is. Vienintelis jos meilu�is. Brontė romanti�kai ir galbūt kvailai tausojosi tam vieninteliam. Nenorėjo kartoti savo motinos klaidų, kurių ji padarė įsimylėdama netikėlį ir paskui pasilikusi viena su kūdikiu. U�uot taip padariusi, Brontė įsimylėjo milijardierių, kuris apie kūdikį, su kuriuo ji liko viena, taip nieko ir nesu�inojo.

Ir atsimindama, kaip pasibaisėtinai jis su ja pasielgė, neketino nieko keisti.

� Turiu papra�yti tav�s i�eiti, Luka, � tarė ji. � Man po kelių minu�ių pamoka ir a�...

� Noriu tave pamatyti �įvakar, Bronte, � parei�kė jis. � Ir netoleruosiu neigiamo atsakymo.

Ji įtū�o ir rado jėgų i�sivaduoti i� jo glėbio.

� Nepriversi man�s nieko daryti, Luka Sabatini, � tarė ji. � Neprivalau su tavim susitikti, vakarieniauti ar net �iūrėti į tave. Jeigu tuojau pat nei�eisi, i�kviesiu policij�.

Tamsios vyro akys virto juodais angliukais.

� Kiek, sakei, moki u� �ios vietos nuom�? � paklausė jis.

Brontė pajuto, lyg jai krūtin� suspaudė plieninės replės, ir atrodė, kad ji nebegali kvėpuoti.

� Nesakiau ir nesiruo�iu sakyti.

Jo �ypsena tapo nuo�mi. Luka ky�telėjo rank� į vidin� �varko ki�en� ir padavė jai sidabru dekoruot� vizitin� kortel�.

� Mano duomenys. Lauksiu tav�s �įvakar a�tunt� savo vie�butyje. Pavadinim� ir adres� para�iau kitoje pusėje. Gyvenu liukso apartamentuose.

� Neatvyksiu, � įspėjo Brontė, Lukai besisukant i�eiti.

Jis sustojo prie studijos durų ir atsisuko.

� Gal geriau pasikalbėk su savo buvusiais nuomotojais, prie� padarydama sprendim�.

� Buvusiais? � Brontės akys u�siliepsnojo, ji staiga visk� suprato. � Nori pasakyti, kad nusipirkai �į pastat�? � Jos �irdis sudrebėjo. � Tu... tu � mano naujasis nuomotojas?

Jis nusi�ypsojo pasitenkinimo kupina �ypsena.

� Vakarienė a�tunt�, Bronte, kitaip tau gali sunkiai sektis susitvarkyti su pakilusia nuomos kaina.

Brontė pajuto, kaip kyla pyktis, lyg lava vulkane. Ji drebėjo visu kūnu. Kum��ius suspaudė taip stipriai, kad maudė pir�tus, o kraujas pulsavo taip stipriai, kad, rodėsi, net girdi jo �niok�tim�.

� Tu mane �anta�uoji? � paklausė ji kone springdama.

Luka �altakrauji�kai atrėmė jos įnir�io kupin� �vilgsnį.

� A� kvie�iu tave į pasimatym�, tesore mio, � tarė. � Juk �inai, kad nori sutikti. O�iuojies tik dėl to, kad vis dar pyksti ant man�s.

� Tu velni�kai teisus, pykstu, � atrė�ė ji.

� Rodos, sakei, kad pamir�ai mane. � Jis lėtai nusi�ypsojo.

Brontė norėjo antausiu nubraukti t� �ypsen� jam nuo veido, ir tik lik�s menkas savitvardos ir sveiko proto krislelis j� sustabdė.

� Viena mano dalis visada nek�s tav�s, Luka. Pa�aidei su manimi ir numetei kaip nusibodusį �aisl�. Tau net neu�teko dr�sos susitikti ir akis į akį i�siai�kinti, kas buvo blogai.

Jis vėl įsitempė, bet Brontė nekreipė dėmesio ir t�sė:

� Koks vyras pasiun�ia vien� i� savo suknistų liokajų, kad sutvarkytų nemalonius reikalus u� jį?

Jis atrėmė jos �vilgsnį aptemusiomis akimis.

� Maniau, taip bus papras�iau. Nemėgstu s�moningai liūdinti �monių. Patikėk, Bronte, susitikti akis į akį būtų buv� sunkiau mums abiem.

Brontė u�vertė akis.

� Labai aroganti�ka. Lyg akimirkai tau būtų prabud� jausmai. Tu � be�irdis, �iaurus �unsnukis, Luka Sabatini, ir gailiuosi, kad apskritai teko su tavimi susipa�inti.

Studijos durys vėl atsidarė.

� Atleisk, kad pavėlavau. Nepatikėsi, kokios spūst... Oi, atsipra�au, � tarė Rei�elė Braugem. � Nepastebėjau, kad tu ne viena.

Brontė nutirpusiomis kojomis priėjo prie registratūros staliuko.

� Ponas Sabatinis jau ruo�ėsi i�eiti, � tarė ji, nuo�miai �velgdama į jį.

Rei�elės �vilgsnis �okinėjo nuo vieno prie kito kaip teniso kamuoliukas.

� Jūs � ne vienas i� tėvų, ar ne? � paklausė ji Lukos.

� Ne, � atsakė jis kreivai �ypsodamas. � Dar nepatyriau malonumo tapti tėvu.

Brontė negalėjo į jį nė pa�velgti. Jos veidas liepsnojo, ir ji tylomis meldė, kad Rei�elė nepaminėtų Elos.

� Tai... � Rei�elė pla�iai nusi�ypsojo, jos pilkos akys suspindėjo i� smalsumo. � Pa�įsti Bront�, k�?

� Taip, � atsakė Luka. � Susipa�inome prie� kelerius metus Londone. A� Luka Sabatinis. � Jis i�tiesė rank� Rei�elei.

Pra�au, Vie�patie, neleisk jai suprasti, � tylomis maldavo Brontė.

� Rei�elė Braugem, � prisistatė Rei�elė, paimdama jo rank� ir entuziastingai j� purtydama. � Ė, man rodos, skai�iau apie tave laikra�tyje prie� por� dienų. Tu vie�bu�ių verslininkas, ar ne?

� Teisingai, � tarė Luka. � Turiu �ia reikalų ir pamaniau, kad bus puiki proga vėl susitikti su Bronte. Planuojame �iandien drauge pavakarieniauti.

� Ties� sakant, būsiu u�siė... � pradėjo Brontė.

� Ji mielai su tavimi nueitų, � greitai i�bėrė Rei�elė, pa�velgdama į Bront� taip, lyg ji būtų paskutinė kvailė. � Ji labai retai kur i�eina. Kaip tik neseniai jai sakiau, kad reikia prasibla�kyti.

Brontė pa�velgė į draug� �vilgsniu, kuris būtų sustabd�s net ir įsisiautėjusį bulių. �i tik geranori�kai nusi�ypsojo ir vėl atsisuko į Luk�.

� Tai ar ilgai būsi Melburne? � paklausė, alkūnėmis atsiremdama į registratūros staliuk� ir patogiai įsitaisydama, o jos �vilgsnis tiesiog liepsnojo i� smalsumo.

� Prad�iai mėnesį, � atsakė Luka. � �ia turiu kelis tolimus giminai�ius. Praleisiu �iek tiek laiko ir Sidnėjuje bei Aukso Krante.

Brontė nenumanė, kad Luka �ia turi giminių. Melburne buvo did�iulė italų bendruomenė, taigi nebuvo visai netikėta, kad jis gali �ia turėti pusseserių ar pusbrolių, gal net dėd�ių ar tetų. Kai buvo kartu, jie neaptarinėjo vienas kito praeities. Brontei visuomet vienas labiausiai intriguojamų dalykų buvo jo u�darumas dėl �eimos reikalų. Atrodė, lyg nori pamir�ti, kad yra kil�s i� turtingos ir privilegijuotos �eimos. Luka retai kalbėdavo apie darb� ir, nors jie susitikinėjo pusmetį, niekada nesi�vaistė pinigais, kaip da�nai mėgsta elgtis turtuoliai. �inoma, jie valgydavo prabangiuose restoranuose, bet, be siaubingai brangios i�siskyrimo dovanos, pristatytos vieno i� jo pavaldinių, ji daugiau nieko i� jo negaudavo, i�skyrus kartais gėlių. Bet vis dėlto argi jis, pats to ne�inodamas, neįteikė jai pa�ios brangiausios dovanos?

� Na, esu tikra, kad, būdamas �ia, Australijoje, puikiai praleisi laik�, � Rei�elė nė kiek nesidrovėdama kalbėjo toliau. � Tu nuostabiai kalbi angli�kai. Ar esi �ia buv�s anks�iau?

� A�iū. Mokiausi Anglijoje, būdamas paauglys, o kelerius praėjusius metus praleidau keliaudamas tarp mano namų Milane ir Londone. Iki �iol man nebuvo tek� būti Australijoje, bet abu mano broliai �ia jau pabuvojo. Vyresniojo brolio �mona � australė, nors jie susipa�ino u�sienyje.

Pradėjo rinkis pirmieji popietinės pamokos dalyviai. Brontė stebėjo, kaip Luka pasisuko į ma�ų vaikų, atėjusių su savo motinomis arba auklėmis, grupel�. Jis �velniai jiems nusi�ypsojo ir kelios motinos u�sispoksojo; netgi mergaitės spoksojo į jį, lyg jis būtų koks dievas ar į�ymybė.

� Atsipra�ysiu, � �iurk��iai tarė jam Brontė, pasitraukdama nuo registratūros stalo. � Man reikia dirbti.

� Pasimatysime �įvakar, � tarė Luka, sutikdamas jos �vilgsnį. � I�sinuomojau automobilį, todėl galiu tav�s u�sukti, jei duosi savo adres�.

Brontė prisiminė kuklų ma�� mo�iutės but�, kuriame gyvena su Ela, savo motinos namo gale. Prisiminė ir visus vaiko reikmenis, dėl kurių reikėtų pasiai�kinti, jei Luka panorėtų u�eiti. Ji nesiruo�ė jam nieko pasakoti. Jis turėjo prog� su�inoti apie kūdikį ir �altakrauji�kai j� praleido.

� A�iū, ne, � atsakė ji. � Atvyksiu pati.

Jis akinamai nusi�ypsojo.

� Tai vis dėlto nusprendei sutikti?

Atsakydama ji irzliai į jį pa�velgė.

� Neturiu kito pasirinkimo. Tu grasini man lupiki�kai didele nuomos kaina, jei nepaklusiu tavo norams.

Luka i�tiesė rank� ir pir�to galiuku perbraukė jai per skruost�.

� Tu net neįsivaizduoji, kokie yra mano norai, cara, � �velniai tarė jis ir, nespėjus jai atsakyti, pasisuko i�eiti.

Antras skyrius

� �inoma, pabūsiu su Ela, � vėliau t� vakar� pasakė Brontei Tina Benet. � �iaip ar taip, ji tuo metu vis tiek jau bus lovoje. Vėl susitinki su Rei�elės pusbroliu Deividu? �inau, kad jis ne tavo skonio, bet, regis, visai neblogas vyrukas.

Brontė apkabinusi ant kelių laikė savo keturiolikos mėnesių dukrel�, uosdama k� tik i�maudyto kūdikio aromat�.

� Ne, � atsakė ji ir pa�velgė į mam�. � Su kai kuo, k� sutikau Londone. Jis Melburne tik kelioms savaitėms ir nusprendė mane susirasti.

Tina suraukė savo plony�ius antakius.

� Bronte, brangioji, ar tai jis? Elos tėvas?

Brontė susiraukusi linktelėjo.

� Kvailai tikėjausi, kad �i diena niekada nei�au�. Jam nutraukus mūsų santykius, gavau �inut�, kad jis niekada nebenori man�s matyti. �vari pabaiga, � para�ė. O dabar staiga pakeitė taisykles.

� Tau nebūtina su juo susitikti, jei nenori, brangioji, � tarė Tina. � Jis juk net ne�ino apie El�. �iaip ar taip, po to, kaip jis su tavimi pasielgė, nemanau, kad privalai jam pasakyti.

Brontė atsiduso ir pa�iau�ė tamsiai rudus, �velnius it plunksnelės dukrytės plaukus.

� Mama, a� jaudinuosi tik dėl laiko. Jis visk� nutraukė dar ne�inodamas, kad a� nė��ia. Jei bū�iau su�inojusi prie� savait�, gal viskas būtų kitaip. Galbūt, jei jis būtų �inoj�s, nebūtų buv�s toks... toks tikras, kad nebenori man�s matyti.

� Brangioji, k� būtų pakeitusi savaitė �en ar ten? � paklausė jos motina. � Ai�ku, kad jis jau buvo apsisprend�s. Jis nesutiko su tavimi pasikalbėti net telefonu, k� jau kalbėti apie susitikim�. K� turėjai daryti? Pasakyti jam per tarpininkus?

�iūrėdama į motin�, Brontė prikando lūp�.

� Gal kaip tik taip ir reikėjo pasielgti. Gal tada jis būtų sutik�s dar kart� pasimatyti. Mes bent jau būtume aptar� įvairius variantus.

Tina Benet apdovanojo dukterį i�mintingu �vilgsniu.

� Ir kokie gi tie variantai? Spėju, jis tave tiesiu taikymu būtų nusiunt�s nutraukti nė�tumo. Toks vyras tikrai nenorėtų i�laikyti meilės vaisiaus. Netiktų prie gyvenimo būdo.

� Niekada nebū�iau sutikusi, � tarė Brontė, stipriau prispausdama El�. � Niekas man�s neįtikintų atsikratyti kūdikio.

� Brangioji, buvai jauna ir iki ausų įsimylėjusi. �inau pakankamai moterų, kurios padarė tai, dėl ko paskui gailėjosi, tik todėl, kad to reikalavo mylimas vyras.

Brontė pa�velgė į ma�yl�, prisiglaudusi� jai prie krūtinės, kovojan�i� su miegu ir besistengian�i� neu�merkti tamsiai mėlynų akių. Bront� sujaudino mamos �od�iai. Ji buvo jauna ir beproti�kai įsimylėjusi. Ji būtų padariusi beveik visk�, kad i�laikytų Luk� �alia. Bet ji pasirodė visi�ka kvai�a, sekiodama paskui jį kaip įsimylėjusi paauglė, palikdama begal� �inu�ių jo telefone ir atsakiklyje, k� jau kalbėti apie maldaujamus elektroninius lai�kus, kuriuos prisiminusi dabar tik susiraukdavo.

� Nesakysi jam apie El�? � paklausė motina.

Brontė �velniai nubraukė plaukus nuo miegan�io kūdikio veidelio.

� Kai jis taip, neprane��s, �iandien įsiver�ė į studij�, teįstengiau galvoti, kaip jo neken�iu. � Ji pakėlė akis į mam�. � Bet vien� dien� Ela paaugs tiek, kad supras, jog neturi tėvo. Ji norės �inoti, kas jis toks ir kodėl nėra jos gyvenimo dalis. K� man reikės sakyti? Kaip jai paai�kinsiu?

� Paai�kinsi taip, kaip a� tau, � tarė motina. � Kad vyras, kuris, kaip tu tikėjaisi, bus su tavimi, tave paliko. Prisimink, Bronte: tėvas yra tėvas tiek, kiek jis tai parodo. Kiek a� matau, Luka Sabatinis yra ne daugiau nei spermos donoras. Vien� dien� sutiksi puikų vyr�, kuris mylės tave ir El�. Jis bus jai kur kas geresnis tėvas, nei vyras, kuris i�braukė tave i� savo gyvenimo nė neatsisukdamas. Kas u�tikrins, kad jis anks�iau ar vėliau taip nepasielgs dar kart�? Tik tada jis įskaudins ne tik tave, bet ir El�.

� Tikriausiai tu teisi, � tarė Brontė atsidusdama ir pakildama, atsargiai supdama El� glėbyje. � Bet ka�kuri mano dalis jau�ia, kad jis nusipelnė �inoti, kad turi kūdikį.

� Tokie vyrai kaip jis net nemėgsta vaikų, � parei�kė Tina. � Jiems tai pernelyg didelė atsakomybė. Patikėk, a� pa�įstu juos kaip nuluptus.

Brontė kilstelėjo antakį.

� �i� popiet� atvykus mano jaunėlių grupei, jis pasi�iūrėjo į juos... Ne�inau... Beveik ilgesingai, lyg pats norėtų vien� dien� tapti tėvu.

� Bronte, � mamos balsas skambėjo grie�tai. � Gerai apie tai pagalvok, prie� padarydama k� nors, dėl ko vėliau gailėsies. Jis labai turtingas vyras. Labai turtingas ir galingas. Jis gali nuspr�sti tau atker�yti u� tai, kad nesakei jam apie vaik�. Jis gali paduoti tave į teism�. Tu neturi jokios vilties prie� jį laimėti, o jei ir turėtum, tau reikėtų mokėti u� visas teisines paslaugas. Ir, nepamir�k: atsi�velgiant į jo veisl�, jis turės geriausius advokatus. �eimos teismas �iais laikais daug nuolankesnis, kai kalbama apie tėvus, tuo labiau apie tokius. Net jei jis gautų dalin� glob�, Ela turėtų skraidyti pirmyn atgal į Italij�, ar kur jis �iuo metu gyvena. Gali būti, kad nematysi jos i�tisus mėnesius, o vien� dien�, kai paaugs, gali nuspr�sti ir i� viso pas tave nebegrį�ti.

Brontė pajuto, kaip jos �irdis susitraukė i� baimės, vien apie tai pagalvojus. Luka kil�s i� tokios galingos dinastijos. Sabatinių klanas būtų pats baisiausias prie�as, kurį gali įgyti. Jų galia ir įtaka justi visame pasaulyje. Ji neturėjo jokios vilties, stodama į kov� dėl globos prie� Luk�, k� jau kalbėti apie jo �eim�.

Ironi�kiausia buvo tai, kad ji visai neplanavo laikyti Elos paslaptyje. Nepaisant Lukos parei�kimo, kad jis nebenori jos matyti, Brontė, vos su�inojusi, kad laukiasi, bandė su juo susisiekti. Po kelių bevaisių savai�ių galiausiai ji nuskrido į jo vil� Milane, bet tarnautojai jos neįleido. Namų tvarkytoja miglotai paai�kino, kad Luka Amerikoje su nauja meilu�e.

Naujienos priblo�kė Bront� kaip smūgis į veid�. J� sugniu�dė tai, kaip greitai jis visk� pamir�o. Ji net galvojo, kad jis vis� t� laik�, kol jie susitikinėjo Londone, turėjo t� amerikiet� meilu��. Visgi jis nė karto neliko nakvoti jos bute ir neleido jai nakvoti jo prabangiame Londono name. Jis niekada niekur jos nei�sive�ė savaitgaliui; ji niekada net negyveno su juo vie�butyje. Jis visada parve�davo j� namo, pasiteisindamas tuo, kad yra vyturys, labai anksti keliasi ir nenori jos trukdyti. Ji suprato, kad buvo tokia naivi, jog tikėdavo jo pasiteisinimais. Kaip patiklu niekada neabejoti, kodėl jis nelieka nak�iai po pasimylėjimo. Kokie meilu�iai nemiega vienas kito glėbyje? Gatvių pla�takės ir joms mokantys vyrai, �tai kas, � pamanė Brontė kar�iai. Luka su ja elgėsi kaip su kek�e, o ji buvo pernelyg akla, kad tai pastebėtų. Bet �įkart ji nebedarys tos pa�ios klaidos. Ji susitiks su juo, ir viskas. Tai bus kaip padėtas ta�kas, ka�kas, ko jai taip reikėjo, taip netikėtai nutrūkus jų romanui. I� tikrųjų atsisveikinti bus labai malonu. Brontė pagaliau i�silaisvins nuo vyro, suteikusio jai tiek skausmo ir kan�ios, ir tik tada ji galės gyventi toliau.

Tre�ias skyrius

Brontė negalėjo blaiviai m�styti. Jos galva sukosi kaip per greitai paleista karuselė. Luka nori su ja permiegoti. Nori prat�sti jų roman�. Jis nenori nieko ilgalaiki�ko. Pasinaudos ja ir pames, kaip anks�iau. Mintys sukosi ratu, kol Brontė pasijuto apsvaigusi, įskaudinta, j� pykino. Kaip jis galėjo taip su ja pasielgti? Jis pats i�ėjo. Juk ji nepadarė nieko, kad jį įskaudintų. Jis sudau�ė jai �irdį, sugriovė gyvenim� ir �tai dabar elgiasi taip, lyg tai ji būtų skolinga!

Brontė atsitraukė, iki kraujo kand�iodama lūpas. Tuomet pasisuko ant kulno ir ėmė �ingsniuoti po kambarį. Jai reikėjo sugalvoti, kaip i�sisukti. Ar įmanoma i�sisukti?

� Ateik �ia.

Brontei �ie du jo �od�iai buvo lyg plaktuko smūgiai �irdin. Koks jis vis dėlto negailestingas! Ji tėra daiktas, nuosavybė, dėl kurios jis derasi. Ji sustojo ir pakėlusi smakr� pasirengė gintis, �aibuodama akimis.

� Jeigu nori man�s, turėsi atsitempti besispardan�i� ir rėkian�i�, nes savo noru a� neateisiu.

Lukos lūpų kampu�iai lėtai pakilo, papuo�dami veid� seksualia �ypsena.

� Ar tu tikra, tesore mio? � paklausė �emu balsu.

Na, dabar, kai paklausei... � pagalvojo Brontė, apimta panikos, prisiminusi jo �ilt�, it elektra nukre�iantį prisilietim�. Vienu prisilietimu Luka ant jos kūno u�degė �imtus liepsnelių. Jis pa�adino visas jos l�steles, privertė �irdį plakti dukart grei�iau ir atvėrė bedugn�, skausming� tu�tum�, kuri�, �inojo i� patirties, u�pildyti gali tik jis pats.

Luka priėjo prie virpan�ios Brontės. Savo pla�iu pir�to galu palietė jos smakr� ir lėtai, bet u�tikrintai jį pakėlė, o Brontė ne�inojo, kur nukreipti akis.

� Ji niekur nedingo, ar ne, cara? Trauka tarp mūsų. Pajutau j�, vos įėj�s į tavo studij�. Jau�iu ir dabar. Ir tu jauti. Matau tai tavo akyse. Jau�iu j�, kai lie�iu tave. Tu visa virpi.

Brontė sulaikė kvėpavim�, kai jis pasilenkė. Luka perbraukė lūpomis jos od�, �velniai kaip su plunksna, ir jos kūnas ėmė virpėti, patvirtindamas jo �od�ius. Kūnas buvo jos i�davikas; Brontė neturėjo vilties nuslėpti Lukos poveikio. Jo �iltas mėtinis aromatas, sklindantis i� burnos, slydo per jos lūpas, prie� nusileisdamas, perbraukdamas per jas, svaigindamas, kaip anks�iau. Ji i�girdo tylų atodūsį ir nustebusi suprato, kad tai ji atsiduso. Brontė lėtai prasi�iojo, atvirai kvietė jo grobuoni�k� lie�uvį.

Bet jis neatsiliepė į jos kvietim�.

Luka tingiai nusi�ypsojo, pa�velg�s Brontei į nerimo kupinas akis, ir lėtai, beveik nepastebimai, pabu�iavo abu jos antakius.

� Tavo pa�ios nuostabiausios mėlynos akys, � tarė �emu, giliu ir �velniu it �ilkas balsu. � Kaip liepsnos �erdis, tamsios ir ugningos. Vien� minut� jos dega, o kit� jau �vyti kaip giliausio vandenyno pavir�ius.

Ji sudrebėjo, kai jis delnais perbraukė abi rankas, pir�tais kaip antrankiais suėmė rie�us. Brontė pajuto �velnų truktelėjim�, jos pilvas lietė jo i�kilusį susijaudinimo įrodym�. J� u�liejo kar��io banga, nuvilnijusi tarp �launų. Kaip ji gali �itaip jo geisti, kai taip jo neken�ia? Nes��ininga, kad jos kūnas taip begėdi�kai j� i�duoda. Brontė negalėjo pak�sti savo silpnumo. Ji nekentė Lukos u� tai. Ji nekentė, kad norėjo jam atsiduoti. Geismas vis labiau kilo: tro�kimas, pulsavimas, būgnų smūgiai, kurių ji nebepajėgė ignoruoti.

� Gra�ioji, mieloji Bronte, � suku�dėjo Luka. � Ar bent nutuoki, kaip a� tav�s geid�iu?

Brontė pajuto jo kar�t� kiet� pasidid�iavim� ir atsakydamas j� u�valdė geismas. Atrodė, kad viduje, melsdamas pasotinimo, urzgia alkanas �vėris. Jos kūnas maldavo numal�inti tro�kulį, kankindamas j� trumpais to malonumo, kurį patyrė su �iuo vyru, prisiminimais. Galva dūzgė nuo vaizdų, kuriuose jie buvo susipyn� erotinėse pozose: Lukos kūnas, besispaud�iantis prie jos i� vir�aus, i� apa�ios, i� nugaros arba prie artimiausios sienos ar net ant virtuvinės spintelės, jo kūnas, besismelkiantis į j�, jo rankos, apsivijusios jos kakl�, jos kūnas, gal kokį tūkstant�jį kart� skylantis į ma�as daleles.

� Pasakyk, kad ir tu tai jauti, � vėl suku�dėjo Luka, �velniu kvapu glamonėdamas j�, viliodamas ir kankindamas. � Pasakyk, kad prisimeni, kaip buvo.

Brontė nebegalėjo kalbėti. Ji tik norėjo jausti jo lūpas ant savųjų, net jei tai būtų paskutinis kartas. Juk tai nebuvo taip blogai? Tik trumpam, kad prisimintų, kaip Luka bu�iuodavo j� iki s�monės netekimo. Ji i�traukė rankas i� jo gniau�tų ir apsivijo jam kakl�. Pa�velgė į akis, vėl pask�sdama tamsioje jų gelmėje. O tada pasistiebė ant pir�tų galiukų ir prispaudė savo lūpas prie jo nutuokdama, kad, �itaip elgdamasi, per�engia rib� ir nebegalės grį�ti.

Liepsna įsi�iebė. Ilgesio ugnis, i� prad�ių rusenanti, paskui siautėjanti it gaivalas, naikinanti visk� savo kelyje. Vos j� pajutusi, Brontė prasi�iojo, ie�kodama jo lie�uvio, savo lie�uviu �okdama su Lukos, i� prad�ių droviai pasitraukdama, o paskui begėdi�kai, ga�liai flirtuodama. Jis sudejavo, pagilindamas bu�inį, nusivedė j� ir prispaudė prie artimiausios sienos, bu�iuodamas vis intensyviau, kar��iau ir aistringiau, kol ji pasijuto įtraukta į bevilti�ko tro�kimo sūkurį.

Prirėm�s Bront� prie sienos, Luka j� kone u�gulė. Ji jautė jo kiet� i�kilum�, prispaust� prie pilvo, jautė krauj�, pulsuojantį jo gyslomis, kaip atsak� į jo pirmapradį tro�kim� suartėti. Brontė taip pat juto laukinį potraukį. Tas tro�kimas dau�ė j� i� vidaus kaip pirmyk�tis būgnas, jos moteri�kumas virpėjo, laukdamas saldaus ir valdingo vyri�ko įsiskverbimo.

Luka j� degino savo bu�iniais. Brontė atsakė tokiu pat kar��iu, lie�uviu �aisdama it katė su pele. Jo rankos slydo jos kūnu auk�tyn, suėmė krūtis, �velniai, bet savininki�kai, nyk��iais braukdamas per susijaudinusius spenelius, lyg turėtų visas teises glostyti juos, patenkinti ir erzinti.

Brontė begėdi�kai i�sirietė prisispausdama prie jo. Ji tro�ko, kad Luka vienu judesiu nuplė�tų jai drabu�ius, norėjo pajusti jo �iltas raumeningas rankas ant nuogos savo odos. Ji patraukė jo mar�kinėlius, i�laisvindama juos i� kelnių, rankomis braukė jam per krūtin�, pir�tais tyrinėdama tvirtus raumenis, kurie kadaise j� taip �avėjo. Ji pajuto kietus, plok��ius jo spenelių gumbelius ir �iurk��ius plaukelius ant raumeningos krūtinės. Jis buvo tikras vyras: stiprus ir tvirtas, lieknas, bet raumeningas, sporti�kas ir judrus, neatsispiriamai seksualus.

Jis pradėjo bu�iuoti lūpas; Brontė suglebo nuo kar�tų ir drėgnų Lukos glamonių. Ji sudejavo, bet nesuprato, ar tai buvo atodūsis, ar aiktelėjimas.

� Svajojau apie tai, � suku�dėjo Luka. � Svajojau liesti tave, jausti, kad atsakai taip pat. Niekas kitas man�s niekada nejaudino taip kaip tu.

Tai buvo kaip tik toks priminimas, kurio Brontei ir reikėjo. Kad ji � ne vienintelė, su kuria jis buvo, ir tikrai tokia nebus. Jis buvo su begale moterų jau nuo paauglystės. Jiems susipa�inus, ji jau �inojo jo mergininko reputacij�, bet ka�kodėl vis tiek neįstengė atsispirti jo ap�avams. Dabar ji � vyresnė ir i�mintingesnė. Ir turi įsipareigojimų. Ela jai buvo pati svarbiausia. Brontė padarytų visk�, kad tik apgintų savo dukrel�. Atsisakyti to, kas dabar vyksta, būtų auka, kuri� ji privalo paaukoti. Bent jau dabar, kol sugalvos, kaip i�sisukti i� Lukos pasp�stų sp�stų.

Brontės rankos nusviro, ji pa�velgė jam į akis.

� Negaliu, Luka, � tarė. � Ne �ia. Ne taip. Dar... dar per anksti.

Begalin� akimirk� jis �vilgsniu degino j�, judindamas �andikaulį, stengdamasis suvaldyti savo geism�.

� Prisimink mūsų susitarim�.

Brontė i�slydo jam i� rankų, atremtų į sien�, ir atsitraukė. Buvo beproti�kai sunku nurimti, nes pulsas spurdėjo it i�g�sdintas kolibris.

� Susitarim�? � paklausė ji įsi�eidusi. � Ar turi omenyje t� ky�į, kurio tikėjaisi, Luka? Pinigai u� seks�?

� �iurk�tokas apibrė�imas, � tarė jis.

� Bet tai tiesa, ar ne? Nori paversti mane kek�e. Atveri savo pinigin�, o a� i�ske�iu kojas. Toks tas vadinamasis susitarimas, ar ne?

Jam virptelėjo lūpos.

� Nenusipigink taip, Bronte.

Ji springdama isteri�kai nusijuokė.

� Sakai nenusipiginti, kai pats į�eidinėji mane labiau nei bet kuris kitas �mogus?

Jis įkvėpė ir nu�ingsniavo per kambarį, sustodamas prie langų, pro kuriuos matyti mirgan�ios miesto �viesos. Brontė pastebėjo, kaip sustingo jo platūs pe�iai, tiesi nugara ir ilgos kojos.

Ji tro�ko prieiti prie jo, apsivyti jį rankomis, priimti tai, k� jis siūlo, bet �inojo, kad pasekmės bus dar skaudesnės. Kaip ji galėjo patikėti, kad jis vėl nei�eis? Antr� kart� ji to nei�tvertų. Vos i�tvėrė ir pirm�jį. Tik Ela privertė j� susiprasti ir greitai suaugti. Bet netgi dabar tai viliojo. O gerasis Dieve, kaip viliojo. Dar kart� pajusti jo glėbį, kad jis laikytų j�, lyg ji būtų brangiausias turtas visame pasaulyje. Kaip ji ilgėjosi ir tro�ko su juo pasimylėti visus tuos dvejus metus.

� Gerai, � ilgokai patylėj�s burbtelėjo Luka. � Gali eiti.

Brontės �irdis suspurdėjo.

� Bet a� maniau...

Jis atsisuko.

� Eik, Bronte. Kol neapsigalvojau.

Ji nurijo seiles ir netvirtai �engė durų link, bet tuomet prisiminė, kad ant sofos paliko delninuk�. �vilgtelėjo į j�, bet, nespėjus jai pajudėti, jis �engė į priekį ir paėmė rankin�.

Tuomet priėjo ir padavė jai.

� Viskas turėtų būti ne taip, ar ne?

Ji apsilai�ė lūpas ne�inodama, privalo atsakyti ar ne. �inoma, viskas vyksta ne taip. Neteisinga jo geisti, nepaisant visų s�lygų. Tai buvo gėdinga, vargana ir apgailėtina, ir bevilti�ka, bet būtent tokia jis pavertė j�. Joks vyras nevertė Brontės pasijusti tokia jo reikalinga. Joks vyras taip neu�gavo jai �irdies, nevertė taip beproti�kai jo ilgėtis. Joks vyras nevertė jos taip geisti.

Ji privalo i�eiti.

Ji privalo i�eiti dabar, kol Luka nepastebėjo, kaip ji trok�ta jam atsiduoti, kad jis toliau galėtų j� skaudinti. Ji turi i�eiti, kol �ios minutės nevirto valanda ar dviem pavogto malonumo, kuris, kaip ir anks�iau, privers j� patikėti romanti�ka idėja apie bendr� jųdviejų ateitį.

� A� elgiausi nederamai, � prabilo jis vėl. � Turėjau pirmiausia tau paskambinti, įspėti tave. Gal tada taip man�s nesipurtytum. Būtum geriau pasiruo�usi, sì?

� Kodėl taip ir nepadarei? � sausai paklausė ji.

Jis trūktelėjo petį.

� Norėjau pamatyti tavo natūrali� reakcij�.

Brontė pa�velgė į jį niekinamai.

� Kalbi taip, lyg tai būtų koks nors socialinis eksperimentas.

Jo akys, tamsios, viliojan�ios, bedugnės, vis dar �velgė į j�.

� Norė�iau vėl tave pamatyti, cara. Rytoj vakare. �į kart� � jokių s�lygų. Jokių grasinimų, ky�ių ar �anta�o, tik du kartu vakarieniaujantys �monės. Jei nori, galim apsimesti, kad susitikom pirm� kart�.

Brontė kramtė lūp�, svyruodama tarp vilionių ir abejonių. Ar tai vėl kokie nors sp�stai? Kas, jeigu jis vis dar ketina sugriauti jos finansinį stabilum�?

� Nuomos reikalas... � tarė ji. � Neturiu tiek pinigų. Manau, �inai tai.

� Pamir�k nuom�, � atsakė jis. � Nenoriu tav�s savo lovoje todėl, kad neturi kito pasirinkimo. �inau, kad ateisi pas mane, Bronte. Tai nei�vengiama. �inojau tai, vos įėj�s į studij�.

Nejaugi buvau tokia nuspėjama?

� Tu apgaudinėji pats save, Luka, � pasakė ji, i�did�iai kilstelėjusi smakr�. � Supainiojai nuostab� su kitu jausmu.

Jis pla�iai nusi�ypsojo.

� Tokia gra�i, � tarė, pir�tu braukdamas jos skruosto linkį. � Labai gra�i.

Brontė krūptelėjo, kad visi�kai nei�siduotų. Jo prisilietimas buvo kaip plunksnelė, bet pasiekė kiekvien� jos nerv� ir skatino maldauti daugiau.

� Kas yra, Luka? � paklausė ji, pasitrindama skruost�, lyg jis būtų j� sutep�s.

Lukos veidas suakmenėjo.

� K� turi omenyje?

� Visa tai... � Ji mostelėjo rankomis, rodydama apartamentus. � Tave. Mane. Mus. Nesu tikra, kad suprantu, kas �ia i� tiesų vyksta. Jau�iu, kad tu man ka�ko nesakai.

Jis kreivai �yptelėjo.

� Ar tau taip sunku suprasti, kad norėjau vėl tave pamatyti? Ar neatrodytų keista, jei nukeliau�iau vis� t� keli� �inodamas, kad tu gyveni tame pa�iame mieste, kur apsistosiu a�, ir nė nebandy�iau susisiekti?

Brontė taip pat ironi�kai �yptelėjo.

� Ar susisieki su visomis savo buvusiomis meilu�ėmis, keliaudamas po pasaulį? Jei taip, manau, tavo meilu�ių s�ra�iuko dėl svorio turėtų nepriimti į lėktuv�.

Kurį laik� jo veid� puo�ė �ypsena, lyg �i mintis jam būtų pasirod�iusi juokinga.

� Neturėjau tiek daug meilu�ių, kaip tu manai. Buvau u�siėm�s... kitais reikalais.

Brontė svarstė, kokie kiti reikalai u�ėmė jo laik�. �inojo, kad jis sunkiai dirbo �eimos versle, bet anks�iau rasdavo pakankamai laiko pasi�aisti. Jei jis nemergino kokio nors eilinio būsimojo modelio ar Holivudo �vaig�dutės, kaip jo taip pat vieni�as brolis Nikolas, k� gi tuomet veikė?

� Atva�iavai automobiliu ar taksi? � paklausė Luka.

� Taksi. Nenorėjau jaudintis dėl stovėjimo aik�telių.

Jis paėmė raktelius nuo lentynėlės.

� Parve�iu tave namo.

Brontė pajuto, kaip suvirpėjo i� baimės, lyg perlieta lediniu vandeniu.

� Neprivalai to daryti, � skubiai pasakė ji. � Turiu omenyje... pasigauti taksi � tikrai ne problema. Man tai net labiau patiktų...

Jo akys vos pastebimai susiaurėjo.

� Kas yra, Bronte? Juk pasitiki, kad saugiai parve�iu tave namo? Juk �inau, kuria kelio puse �ia vairuojama.

� Ne tai svarbu. Norė�iau pati tvarkyti savo problemas.

� Ar tav�s kas nors namie laukia?

� Mano asmeninis gyvenimas su tavimi nesusij�s, Luka. Jau nebesusij�s.

Jis vis dar �iūrėjo į j� tamsiomis mįslingomis akimis. Luka tylėjo, todėl tarp jų kaip bedugnė stojo tyla.

� Klausyk, � pagaliau pratarė Brontė, nekantriai mind�ikuodama. � Rytoj turiu dirbti. Be to, nenoriu, kad mano mama jaudintųsi.

� Tavo mama? � Jis suraukė antakius. � Tu gyveni su mama?

Ji i�sitiesė.

� O kas �ia blogo? Nekilnojamasis turtas Melburne nenusakomai brangus. Negaliu sau leisti studijos nuomos ir paskolos. A� tik pradedu.

� Ar seniai mokai studijoje? � paklausė Luka vis dar susirauk�s.

� Apie metus. Mudvi su Rei�ele mokėmės akademijoje. Prie� kelerius metus ji automobilio avarijoje susilau�ė kulk�nį ir nebegalėjo �okti. Nusprendėme įkurti savo baleto mokykl�.

Vėl įsivyravo tyla, bet Brontei atrodė, kad ji truko valandų valandas. Kiekviena slėgė; net oras buvo sunkus ir pernelyg tir�tas, kad galėtum kvėpuoti.

� Sakei, praleidai konkurs�, � tarė jis. � Ar tai kaip nors susij� su manimi?

Brontė pajuto, kaip virpteli �irdis ir i�vengė jo �vilgsnio.

� Kodėl... kodėl klausi?

� Mes i�siskyrėme, kai tau buvo likusios ma�daug keturios savaitės iki konkurso, ar ne?

Ji patraukė pe�iais, o pir�tais �aidė su delninukės dir�eliu.

� Nema�iau prasmės bandyti, nes nenorėjau likti Londone, � tarė ji, vėl pakeldama akis ir pa�velgdama į Luk�. � Buvo metas keliauti namo. Londone man�s niekas nelaukė. �iaip ar taip, konkurencija ten �iauri. Neturėjau vilties patekti. Konkursas tebūtų dar vienas neigiamas atsakymas, kurio nebenorėjau girdėti.

� Taigi, nusprendei geriau visai nepasirodyti, negu susikirsti. � Tai buvo grei�iau ne klausimas, o tinkamas jos tuometinių jausmų apibendrinimas.

Brontė nenutuokė, kad jis taip gerai j� pa�įsta. Ji nekalbėjo su juo apie savo abejones dėl įvertinimo. Jų santykiai nebuvo tokie, kad jie lietų vienas kitam �irdis. Ji visada jautė, kad Luka laikosi per atstum�, ne tik fizi�kai, bet ir emoci�kai, todėl ji elgdavosi taip pat.

� Taip, � i�tarė ji, s�moningai �iūrėdama jam į akis. � Vis dėlto asmeni�kai pasikalbėjau su konkurso vadovu ir paai�kinau, kad pasitraukiu. Bent jau tam man pakako padorumo.

Vėl stojo slogi tyla.

� �inau, kad tau buvo sunku, Bronte, � pasakė Luka prikimusiu balsu. � Nenorėjau tav�s skaudinti, bet bijau, kad tai buvo nei�vengiama. Turėjau visk� u�baigti. Nebuvo kito pasirinkimo.

Brontė pamirksėjo, kad i�sklaidytų a�aras. Ji neverks prie jo. Visas a�aras, kurias turėjo dėl jo i�verkti, i�verkė prie� dvejus metus.

� Ar vis� t� laik� buvo kita? � �altai paklausė ji. � Gali būti atviras, Luka. A� jau didelė, i�tversiu. Man�s neu�teko tau patenkinti, ar ne? A� toli gra�u netikau tavo rafinuotam skoniui.

Jis susiraukė.

� Ar tu tikrai taip manei?

Ji stipriai su�iaupė lūpas.

� A� tai �inau. I� prad�ių buvau tau neįprasta, bet po kurio laiko turėjau įgristi. Buvau tinkama seksui, bet ne kelionėms į u�sienį. Be abejo, buvo pakankamai moterų mano vietai u�imti.

Jis vis dar buvo susirauk�s.

� Buvo visai ne taip, Bronte. � Luka perbraukė plaukus ranka, suveldamas juos, lyg būtų k� tik atsikėl�s. � Visada mėgdavau keliauti vienas. Taip papras�iau.

Brontė sukando lūp�, kad susivaldytų. Kodėl ji nei�ėjo prie� penkias minutes, iki �io pokalbio?

� Mes susitikinėjome beveik pusmetį, � tarė ji. � Tu nė karto nepraleidai su manimi visos nakties. Nė karto, Luka. Niekada net nebuvome i�vyk� savaitgaliui. Net į u�miestį. Buvau tavo miestieti�ka meilu�ė. Lengvai prieinama mergina, kuri� galėjai įsitempti į lov�, kada panorėj�s. Reikėjo tik pakelti ragelį, ir a� atlėkdavau.

Luka priėjo artyn ir pagriebė Brontės rankas.

� Baik, Bronte. Tu nebuvai tokia. Ne man.

Ji pa�velgė nuo a�arų blizgan�iomis akimis.

� Tu pasinaudojai manimi, Luka. Negali to paneigti. Tu pasinaudojai manimi, o kai atsibodau, pametei.

Luka pa�velgė į jos rankas, besistengian�ias i�trūkti i� jo gniau�tų. Jo rankos buvo tokios tamsios ir didelės, palyginti su smulkutėmis ir baltomis Brontės rankelėmis. Jie panė�ėjo į ma�us karvelius, beplasnojan�ius, kad i�trūktų. Jos kūnas toks gle�nas. Viskas joje taip skoninga ir eleganti�ka. Jos �okėjos figūra, stovėsena, jos akys, tokios didelės ir tamsios tobulo ovalo veide.

�iūrėdamas į tas dideles tamsias akis Luka svarstė, kaip atitaisyti padaryt� �al�. Matė skausm�, sukelt� jo atstūmimo. Jis �vilgėjo a�arose, kurių ji buvo sau prisiekusi jam nerodyti.

Brontė buvo visi�kai kitokia nei moterys, su kuriomis jis buvo praeityje. Luka dievino tai, kad buvo jos pirmasis meilu�is. Atrodė, kad ji to gėdijasi, bet jis slap�ia tuo mėgavosi. Galbūt tai ir buvo prie�astis, kodėl jis nuolat apie j� galvojo. Ji lietė jį taip, kaip niekas kitas ligi �iol nelietė. Giliai buvo kertelė, kurios niekas niekada nesugebėdavo pasiekti, ir �itai jis jautė, kad ji prie jos pernelyg priartėjo. Jis nenorėjo nieko įsimylėti, tikrai ne tokios sveikatos, kokios buvo tada. Bet su Bronte jis prie to priartėjo. Pernelyg. Kaip tik todėl jis turėjo atsitraukti, kol neįklimpo taip giliai, kad negalėtų racionaliai m�styti. Kuo daugiau laiko jis su ja praleisdavo, tuo geriau suprato, kaip nes��ininga būtų j� prisiri�ti be jokių garantijų, kad jis sugebės jai k� nors taip pat duoti.

Luka paleido vien� Brontės rank�, kad sav�j� galėtų u�dėti jai ant nugaros ir prisitraukti prie sav�s. Jis dievino t� jausm�, kai jos kūnas prisiglaud�ia prie jo. Ji taip puikiai jam tiko, lyg būtų jam sukurta. Jautė, kaip susijaudina, ir tro�ko parodyti jai tai, k� jam buvo taip sunku i�tarti balsu. Bet tai tik i�g�sdintų j�. Dar per anksti. �į kart� reikėjo elgtis lėtai ir apgalvotai. Ji buvo kaip bailus elniukas su įgimtu baimės instinktu. Jai reikėjo laiko ir saugumo. Jis turėjo kantrybės saugumui, bet laiko stigo. Luka teturėjo mėnesį, kad susigr��intų j�, kad parodytų, jog ta magija vis dar yra, ir jie galėtų kurti ateitį drauge. Ar to pakaks?

� Nesiprie�ink man, Bronte, � �velniai tarė jis. � Tu pyksti ir a� �inau, kad nusipelniau to, bet tarp mūsų vis dar ka�kas yra. �inai, kad yra.

Jos akys u�sidegė, kaip plė�rūno į kamp� įspeisto �vėrelio.

� Mes... tarp mūsų nieko nėra, � mik�iojo Brontė. � Nenoriu tav�s matyti. Nenoriu būti tavo sekso verge. Nenoriu būti tavo... tavo niekuo.

Jis pakėlė kit� jos rank�, pabu�iavo kiekvien� sustingusį pir�to galiuk�, kol pajuto, kaip jie virpa. Luka stebėjo, kaip jos lie�uvis nervingai ky��ioja, lai�ydamas lūpas.

� A� nieko daugiau nepra�au, tik būti mano partnere per rytojaus vakarien�, � tarė jis.

Ji nurijo seiles.

� O... o paskui?

Jis pabu�iavo jos krumplius, vis dar �iūrėdamas į akis.

� Jeigu nenorėsi daugiau man�s matyti, man neliks nieko kita, kaip sutikti.

Jos akys susiaurėjo.

� Paleisi mane? Taip paprastai?

Luka pridėjo pir�t� jai ant rauk�lelės, atsiradusios tarp antakių.

� Jeigu vis� laik� raukysies, turėsi rauk�lių.

Ji atsilo�ė, patraukdama galv� nuo jo rankos.

� Neatsakei į mano klausim�, Luka.

Luka atsiduso, jo ranka nusviro.

� Anks�iau man nereikėjo �anta�uoti tav�s, kad su manimi permiegotum. Nematau reikalo to daryti ir dabar.

Brontė kilstelėjo smakr�, o i� akių plykstelėjo mėlyni �aibai.

� Taigi tu manai, kad a� tiesiog nersiu sta�ia galva, ar ne?

Akimirk� jis tyrinėjo jos įtampos kupin� veid�.

� Manau, kad atsitiks, kas turi atsitikti, cara, � pagaliau atsakė. � Palikime visk� likimui, sì?

Ji vis dar buvo atsargi.

� Likimui? Lyg tai likimo u�gaida, kad tu staiga tapai mano nuomotoju.

� Tau tikrai negresia atsidurti gatvėje, � tarė Luka.

� Ar gali tai u�ra�yti?

Jis ilgai stovėjo tiesiog �iūrėdamas į j�, uosdamas jos aromat�, t� sausmed�io ir saulėje į�ilusių �irnelių dvelksm�.

� Tu i� tikrųjų manimi taip nepasitiki, ar ne?

Ji sukry�iavo rankas ant krūtinės.

� Kad ir kaip tai keistai atrodytų, bet ne, nepasitikiu. Man tu nepatinki ir negaliu sulaukti, kol dingsi.

Luka pajuto, kaip įsitempė jo nugara. Ar ji būtinai turėjo jam priminti, kaip stipriai jo neken�ia? Ar manė, kad dėl to jis ma�iau jos norės? Atvirk��iai, dabar jis u�sigeidė jos dar labiau. Galbūt ji to ir tetro�ko? Gal ji vaidino nepasiekiam�, kad pamokytų jį arba kad �įsyk i� santykių i�pe�tų daugiau? Gal pastarieji keleri metai j� sutvirtino? Gal ji i�moko barakudų amato ir �ino, kaip priversti vyrus jai tarnauti? �iaip ar taip, nesvarbu. Jis tro�ko gauti j� bet kuriuo įmanomu būdu. Jei ji pasikeitė, tebūnie, juk jis irgi nebe toks. Prie� dvejus metus jis buvo visai kitas �mogus. Kaip jis galėjo nepasikeisti? Pernelyg daug visko atsitiko.

Jis priėjo ten, kur anks�iau paliko �ampano taures. Pakėlė jos taur� ir nune�ė jai.

� Gaila nuleisti tokį ger� �ampan� �uniui ant uodegos, � tarė pasiūlydamas jai taur�. � Gal pasilik dar kelioms minutėms ir padėk man jį pabaigti?

Ji pa�velgė į taur� taip, lyg jis tiestų jai u�nuodyt� obuolį.

� Tai tik �ampanas, Bronte. Pabaikim savo gėrim� ir pasikalbėkim apie pastaruosius dvejus metus.

Jis gurk�telėjo i� savo taurės tikėdamasis, kad ji paseks jo pavyzd�iu. Jis padarys visk�, kad ilgiau pabūtų su ja, jei ji nuspr�stų rytoj nepasirodyti.

� Papasakok apie savo mokytojos darb�. Ar tau tai patinka?

Ji gurk�telėjo �ampano, tuomet paėmė taur� abiem rankomis u� kojelės.

� Taip, patinka. Vaikai labai mieli.

Jis patap�nojo sof�, siūlydamas jai prisėsti �alia. Ji vėl pritūpė ant paties kra�telio, pasiruo�usi tuoj pat sprukti.

� Kiek turi mokinių? � paklausė jis, stengdamasis i�sklaidyti įtamp�.

� �iuo metu turime �e�iasde�imt, bet norė�iau, kad būtų apie du �imtus, � atsakė ji. � Norė�iau plėsti pamokas. Nusisamdyti kelis d�iazo ar stepo mokytojus ir pradėti pamokas suaugusiesiems.

Luka gurk�telėjo �ampano.

� Mokai suaugusiuosius? Ar jiems ne per vėlu mokytis? Maniau, baleto reikia mokytis kuo jaunesniame am�iuje, kuo anks�iau, tuo geriau.

� Tiesa, bet yra nema�ai moterų, kartais ir vyrų, kurie �oko praeityje, bet metė. Kart� ar du per savait� pa�okti su bendraam�iais � geras būdas palaikyti form�.

Luka nu�velgė jos liekn� figūr�.

� Na, taip, tau tai tikrai nepakenkė. Tu liekna kaip visada. Kaip da�nai treniruojies?

Ji �velniai paraudo ir nuleido �vilgsnį į taur�.

� Po kelias valandas kasdien. Norė�iau �okti da�niau, bet su El... � ji nutilo viduryje sakinio ir, prie� nery�tingai t�sdama, įsikando į lūp�. � ...turiu omenyje, turiu tiek reikalų, kad tam lieka ma�ai laiko.

Luka stebėjo, kaip jos raudonis vis tir�tėja. Ji panė�ėjo į mokinuk�, nerving� ir drovi�, nepasitikin�i� savimi, nesuvokian�i� savo talento. Tai buvo taip miela, kad jam net suspaudė �irdį. Luka prisiminė visas i�mintingas moteris, kurios praeityje korėsi jam ant kaklo. Jo dėmesiui patraukti jos pasitelkė i�vaizd�, �avesį ir s�mojį. Brontė nedarė nieko pana�aus. Ji visuomet buvo susikaus�iusi ir dalies sav�s niekam nerodė. Tai jį tik dar labiau paskatino i�traukti j� i� kiauto. Ji buvo retenybė, tokia tyra ir nesugadinta. Kaip retas deimantas.

Ji pakilo nuo sofos ir pastatė savo taur�.

� Atleisk, Luka, bet turiu eiti.

� Kur skubi? � paklausė jis atsistodamas.

Ji atsisuko ir pa�velgė į jį, bet tuoj nukreipė �vilgsnį, ie�kodama delninukės.

� Mano mama pradės jaudintis, kad man kas atsitiko. Pasakiau, kad i�einu tik trumpam.

� Bronte, tau dvide�imt penkeri, � sumurmėjo jis. � Ar tau tikrai reikia atsiskaitinėti motinai, lyg būtum penkiolikos?

Ji piktai �ybtelėjo akimis.

� Mano mama man buvo labai gera. Ji buvo �alia ir visada mane palaikė. Neprivalau jai atsiskaitinėti, bet pati renkuosi taip elgtis, nes labai j� gerbiu, be to, ji daug dėl man�s paaukojo.

� Bet ji tikrai nepyks, jei negrį�i, � tarė jis. O paskui i�si�iep�s pridūrė: � Ar tai labiau susij� su tuo kitu vyru?

Ji pa�velgė į jį provokuojamu �vilgsniu.

� Kas, jei ir susij�?

Luka pajuto, kaip jį lyg cunamis u�lieja pavydas. Jo skrandis susitraukė, jam įsivaizdavus Bront� su kitu vyru. Jį net i�pylė prakaitas, įsivaizdavus juos kartu. Pykino vien galvojant apie tai. Jis negali apie tai galvoti.

� Kuo jis vardu? � paklausė ramiu balsu, nors �irdis, regis, tuoj i��oks.

Ji kilstelėjo smakr�.

� Neprivalau tau atsakinėti.

Luka pastatė taur�, nes buvo besutrai�k�s jos trapi� kojel�. Jis slapta gniau�ė kum��ius, trok�damas susivaldyti. Ji ty�ia erzino jį, brukdama savo meilu�į kaip raudon� skepet� buliui.

� Ar miegi su juo? � paklausė, nenorėdamas i�girsti atsakymo.

� Tai � ne tavo reikalas.

Jis stebėjo, kaip ji pagriebė savo delninuk�, įkritusi� tarp sofos pagalvėlių. U�darė j� ir nu�ingsniavo prie durų.

� A�iū u� gėrim�. Lik sveikas.

� Rytoj pasimatymas.

Ji sustingo, lyg akimoju būtų suledėjusi.

� Negalėsiu ateiti, � atsakė, nė neatsisukdama į jį.

� Velnias, Bronte, pra�au tik vienos nakties, � tarė jis vis labiau irzdamas. � Ar tiek daug noriu?

Tik tuomet ji atsisuko, lėtai, pa�velgdama į jį begalinio pyk�io kupinu �vilgsniu.

� Taip, Luka. To per daug. Per vis� t� laik�, kai buvome kartu, neskyrei man nė vienos nakties.

Luka pajuto, kaip jo �andikaulis sustingo lyg plieniniai sp�stai.

� Tai � ker�tas?

� Ne, Luka, � atsakė Brontė atidarydama duris. � Tai � teisingumas.

Ir u�trenkė duris jam prie� nosį.

Ketvirtas skyrius

Luka negalėjo rasti mobiliojo telefono dar valand�, kai Brontė i�ėjo. Jis piktas �ingsniavo po kambarį, kol galiausiai sustojo įsipilti dar �ampano.

Jis paėmė butelį, savo taur� ir nusine�ė ant sofos, kur anks�iau sėdėjo Brontė. Pirm�j� taur� i�pylė, o antr� susivertė, vos jusdamas skonį. �i� akimirk� jam nerūpėjo, kad pasigers. �iaip ar taip, būtų geriau, nei dabar.

Jis bjauriai nusikeikė ir nuo kaktos nusibraukė plaukus. Tikėjosi, kad viskas bus kitaip, bet akivaizdu, kad apsikvailino. Brontė i� tiesų buvo jį pamir�usi. Ji i�ėjo u�tikrindama, kad tikrai nebegrį�. Jis taip tikėjosi, kad ji bent �į t� jam dar jau�ia. Tai buvo beproti�ka viltis, tu��ia, gal net aroganti�ka, bet vis dėlto viltis...

Brontei prireikė daug laiko pripa�inti, kad myli jį, bet kai ji pagaliau tai pasakė, Luka �inojo, kad tai tikra. Tuomet jis dar nebuvo tikras, kad myli j�; tik �inojo, kad jautėsi ypatingai, kai ji buvo �alia, taip, kaip niekada dar nesijautė. Bet t�kart jis ne�inojo, ar gali Brontei pasiūlyti ateitį. Todėl savo jausmų neatskleidė. �inojo, kad kartais būdavo �altas. Da�nai po sublogavimo būdavo su ja �iurk�tus ir nekantrus ir, nors �inojo, kad mergina dėl to jautėsi nesaugi, niekada jai neai�kindavo, kodėl taip nutikdavo. Luka nenorėjo, kad Brontė būtų su juo i� pareigos. Ji buvo i� tų �monių, kurie, jei reikėtų, pasiaukotų, o tam jis nebuvo pasiruo��s. Tai buvo jo na�ta, jo kry�ius, kurį privalėjo ne�ti ir ne�ė, kol galiausiai atsikratė jo.

Luka i�tiesė rank�, kad įsipiltų dar �ampano, kai �launimi pajuto ka�kokį kiet� daikt�. Jis �vilgtelėjo �emyn ir pamatė plon� mobilųjį telefon�, ky�antį i� sofos pagalvėlių.

I�traukdamas jį Luka nusi�ypsojo. Telefonas buvo to paties modelio, kaip ir jo, tik �iek tiek senesnis. Jis apvertė jį, paspaudė �oninį mygtuk�, kad įjungtų gars�. Telefonas tuoj ėmė pypsėti, ateinant �inutėms; jos viena paskui kit� �ybtelėdavo ekrane. Buvo neįmanoma jų neperskaityti, net jei jo s��inė ir ku�dėjo, kad taip elgtis nedera.

Kaip sekėsi?

Koks jis?

Ar pasakei jam apie pati �inai k�?

Paskambink man!!!

Luka nuslinko telefono paveikslėlius, bet jo pir�tai sustojo prie nuotraukų galerijos. Akimirk� padels�s jis spustelėjo, kad �i atsivertų. Ten buvo daugybė ma�os mergaitės nuotraukų. Jis negalėjo nustatyti jos am�iaus, bet ko gero jai nėra nė metukų. Ji buvo ma�a kaip lėlė, tamsiais plaukais ir didelėmis mėlynomis akimis.

Jo skrandis susitraukė, o rankos drebėjo, per�velgiant dar kelias nuotraukas. Ji buvo miniatiūrinė Brontės kopija. Vis dar dėvėjo �liau�tinukus; atrodė, kad k� tik pradėjo vaik��ioti. Luka pajuto krūtinėje skausm� kaip stor� metalin� ietį. Nesitikėjo to. Nenumatė. Jautėsi toks kvailys, kad nesuprato. Nenuostabu, kad ji nenorėjo su juo turėti jokių reikalų. Brontė i� tiesų gyveno toliau.

Ji turi kūdikį.

Ji turi kito vyro vaik�.

�i �inia jam buvo pernelyg skaudi. Krūtinė staiga susitraukė, buvo skausminga kvėpuoti. Kiekvienas kvėptelėjimas buvo lyg peilis tarp �onkaulių. Atrodė, kad jo plau�iai sprogs.

Jis nebegalėjo �iūrėti daugiau nuotraukų. Bijojo, kad nesusivaldys ir sukne�ins telefon�, vienoje i� jų pamat�s kūdikio tėv�. Jis nenorėjo �inoti, nei kas jis toks, nei kaip atrodo. Neabejotina, jis � koks nors solidus, patikimas priemies�io tipo vyras, apsuk�s Brontei galv� ir pasiūl�s saugum�, kurio jai taip stigo. Luka nepastebėjo vestuvinio �iedo ant jos pir�to, bet kūdikis �iais laikais da�nai ateina pirmiau. Ji sakė, kad gyvena su mama, bet ar jos meilu�is ir vaiko tėvas irgi ten gyvena? �inoma, todėl ji ir nenorėjo, kad jis pasiimtų j� ar net �inotų, kur ji gyvena. Dio, jis negalėjo pakelti minties, kad ji grį� namo į ka�kieno kito glėbį. Netgi dabar ji galbūt mylisi su savo vaiko tėvu, gal net pradeda antr�jį, kaip tik dabar, �i� akimirk�.

Jo pir�tai suspaudė telefon�, o galva nusviro ant sofos pagalvėlių. Jis stipriai u�merkė akis, net skausmingai, o smegenys i� visų jėgų stengėsi neįsileisti vaizdinių, jis tik m�stė, kiek daug galėjo pakeisti vos kelios akimirkos.

Telefonas jo rankoje ėmė vibruoti.

Luka atsimerkė ir pa�velgė į ekran�. Tuomet atsiliepė.

� Klausau.

Stojo trumpa tyla ir pasigirdo alsavimas.

� Luka?

� Bronte... � t�siamai i�tarė Luka, ramiai u�simesdamas koj� ant kojos. � Kaip malonu, kad paskambinai.

Vėl stojo tyla.

� Palikau telefon�, � dalyki�kai tarė ji. � Jis tikriausiai i�krito i� mano rankinės.

� Taip, tikriausiai, � atsakė jis. � Nori ateiti ir jį pasiimti ar atne�ti tau rytoj, kai eisim vakarienės?

� A�...

� Arba galiu u�ve�ti jį tau dabar.

� Ne!

Luka apsilai�ė lūpas, stengdamasis ignoruoti skausm� skrandyje.

� Man nesunku, Bronte. Kur gyveni?

� Nenoriu, kad va�iuotum �ia, Luka, � atkirto ji.

� Nepatiktų meilu�iui?

�į kart� tyla buvo dar sunkesnė.

� Man reikia telefono, � tarė ji. � Ateisiu ir pasiimsiu jį dabar... Ar gerai? Turiu omenyje, jei dar ne per vėlu ar pana�iai.

Luka pasi�iūrėjo į laikrodį ir nusi�ypsojo.

� Lauksiu tav�s.

Pokalbis baigėsi, jo �ypsena dingo, o kaktoje įsirė�ė gili rauk�lė.

Penktas skyrius

� Vie�patie, atrodai lyg vis� naktį nemiegojusi, � pasakė Rei�elė, kai kit� dien� Brontė atėjo į studij�. � Kas tave taip nukamavo, tavo vakaryk�tis draugas ar mieloji dukrelė?

Brontė pa�velgė į j� reik�mingu �vilgsniu.

� Nagi, Bronte, � kamantinėjo Rei�elė. � Tu net neatsakei nė į vien� mano �inut�. Kas atsitiko? Argi nepasakei jam apie El�?

Brontė garsiai atsiduso.

� Ne, neprisiruo�iau.

Rei�elė kilstelėjo antakius.

� Tai k� padaryti prisiruo�ei? � Ji pasilenkė ar�iau ir įsispoksojo į Brontės smakr�. � Ei, ar tai yra tai, apie k� a� galvoju?

Brontė u�dėjo rank� ant paraudusio smakro, kur vakar j� savo smakru lietė Luka.

� Nieko tokio, � atsakė.

Rei�elė sukry�iavo rankas ant krūtinės ir atsilo�ė parodydama, kad jos taip paprastai neapmulkinsi.

� Nuo barzdos �itaip i�beria tik tuomet, kai prieini labai arti. Tai ugnelė vis dar dega, k�?

Brontė susiri�o plaukus auk�tai į uodeg�, vis vengdama draugės akių. Dėl vakar vakaro ji jautėsi labai pasimetusi. Tas paskutinis bu�inys nudegino lyg liepsna. Ji vis dar tirpo nuo geismo, nuo tro�kimo dar vieno Lukos prisilietimo. Jis paleido j� namo tik tada, kai i�traukė i� jos pa�ad� susitikti �į vakar� pavakarieniauti. Ji nusvirduliavo iki automobilio, o mintys sukosi lyg karuselė, galvojant apie tokį artim� ir grėsming� pavojų.

Did�i�j� dalį likusios nakties ji praleido gin�ydamasi su savimi, turėjo pasakyti jam ties� apie El� ar ne. Bet argumentas visuomet buvo toks pat: kaip ji galėjo pasitikėti, kad jis neatims Elos? Vis dėlto Londone jis paliko j� be menkiausio paai�kinimo. Kas sustabdys jį nuo tokio pat poelgio ir dabar, tik �įkart dar ir su Ela? Tai buvo pernelyg rizikinga. Ji privalėjo apginti savo dukterį. Ji privalėjo apsiginti pati.

� Ar susitiksi su juo vėl? � paklausė Rei�elė.

� Taip, � atsakė Brontė, nusiaudama batus, kad galėtų pradėti tempimo pratimus. � Vakarienė �įvakar. Ne�inau, kodėl sutikau. Taip tik pra�ausi problemų. Jis nori t�sti mūsų santykius, lyg nieko nebūtų įvyk�.

� Tokie tie vyrai. � Rei�elė u�vertė akis. � Tai ar bent jau pasakė, kodėl nutraukė visk� tada anks�iau?

� Ne visai. � Brontė susiraukė. � Tik kad jam buvo netinkamas laikas ar pana�iai.

� Manai, kad buvo kita?

Brontė vėl lėtai atsiduso.

� Ne�inau, k� galvoti. Kai kalbėjau su jo tarnaite Milane, ji tikino mane, kad jis susitikinėja su ka�kuo Los And�ele.

� Bet?

Brontės akys susitiko su draugės �vilgsniu.

� Jau�iu, kad Luka nesako tiesos. Nepasitikiu juo. Nemanau, kad kada nors pasitikėsiu, ypa� po tokio poelgio. Teturi po moterį kiekvienoje �alyje, man nerūpi.

� Sakei, jis nori t�sti jūsų santykius, � tarė Rei�elė. � Bet kaip tai įmanoma, nepasakant jam apie El�?

� Jis �ino apie El�, tik ne�ino, kad ji � jo. Palikau savo telefon�, ir jis pamatė kelet� jos nuotraukų. Leidau jam manyti, kad ji � kito vyro vaikas.

Rei�elė susiraukė.

� Kaip tau tai pavyko?

� Na, pamelavau apie jos am�ių, � sumurmėjo Brontė.

Rei�elė nepritariamai papurtė galv�.

� Melo kojos trumpos, Bronte. Reikėjo jam pasakyti. Kuo ilgiau visk� tempsi, tuo bus blogiau.

� Negaliu, � atkirto Brontė, prispausdama deln� prie skaudamos galvos. � Jis gali j� i� man�s atimti. Tu ne�inai, kokie Sabatiniai yra i� tiesų, Rei�ele. Jie � viena galingiausių dinastijų ne tik Italijoje, bet ir visoje Europoje. Beveik karali�ka �eima. Jie turi tiek pinigų, galios ir presti�o, kad net neįtikima. Vakar, negalėdama u�migti, �iek tiek panar�iau apie juos internete. Jo tėvas mirė treji metai prie� mums susipa�įstant, bet D�iankarlas ir D�iovana Sabatiniai u�augino tris sūnus nenusakomoje prabangoje. Lukos senelis, Salvadoras, sakoma, yra turtingiausias �mogus visoje Europoje. Luka labai ma�ai man pasakojo apie savo kilm�, kai buvome kartu. Nesu tikra, kodėl, bet gal dėl to, kad tiek daug moterų jis su broliais traukė tik dėl turtų. Kai susipa�inome, net ne�inojau, kas jis. Jis manė, kad tai puiki aplinkybė. Manau, tai buvo viena prie�as�ių, kodėl mūsų santykiai t�sėsi tiek ilgai, jam tai buvo tikra atgaiva. Jis nepakentė pataikūnų. Kart� pasakė, kad, kai turi pinigų, labai sunku suprasti, kas yra tavo tikrieji draugai.

� Tu supranti, kad Elai priklauso dalis tų pinigų, ar ne? Jos venomis teka Sabatinių kraujas. Skai�iau laikra�tyje apie pasibaigusi� bevais� Lukos brolio santuok�, taigi kol kas ji � vienintelė paveldėtoja.

Brontė suspaudė lūpas. Apie tai ji nepagalvojo. Nem�stė apie Elos teis� į Sabatinių palikim�. Kas, jeigu ateityje dukra nek�s jos u� tai, kad neleido jai susipa�inti su tėvu ir jo �eima?

� Klausyk, Bronte, � t�sė Rei�elė. � �inau, kad Luka tave įskaudino ir tu juo nebepasitiki, bet negali jo kūdikio laikyti paslaptyje am�inai. K� gali �inoti, gal jis puikiai tai priims. Galų gale jis tave i�metė i� savo gyvenimo. Tu stengeisi susisiekti su juo, taigi, jei kas ir kaltas dėl to, kad jis nebuvo �alia pirmaisiais Elos gyvenimo metais, tai tik jis.

Brontė nuleido pe�ius.

� �inau, kad kada nors turėsiu jam pasakyti. Tik ie�kau tinkamo momento.

� Niekada nebus tinkamo laiko įterpti į pokalbį toki� naujien�, � tarė Rei�elė. � Bet geriau tegul jis tai i�girsta i� tav�s, nei i� ko kito, ar, dar blogiau, pats i�siai�kina. Nuotraukos � ne tas pat, kaip susitikti akis į akį. Vos Lukai įėjus vakar, supratau, kas jis. Dėl to ir tylėjau. Gal Ela tave mylės labiau, bet niekas nesuabejos, kad ji � jo dukra. Kai tik jis pamatys j�, pats tai supras.

�e�tas skyrius

� T-taip, � sutrikusi atsiliepė Brontė. � Taip...

D�udė nusi�ypsojo savo vyrui.

� Reikėtų eiti prie savo staliuko. �iandien � mūsų sukaktuvės.

Ji vėl atsisuko į Bront� ir Luk�, kuris nei�tarė nė �od�io ir nepajudino nė vieno veido raumenėlio.

� Buvo malonu susipa�inti, Luka. Tikiuosi, dar susitiksime.

� Esu tikras. � Luka vėl paspaudė jiems rankas.

� Ir a�iū u� pasiūlym�, � pridūrė Denas. � Tai labai dosnu.

� Nėra u� k�, � nuramino Luka.

Pora nuėjo, bet Luka liko stovėti.

Brontė �iūrėjo �emyn į padengt� stal�, jos liekni petukai susitraukė, ir ji įsikando į apatin� lūp�.

� Mes i�einame, � parei�kė Luka, numesdamas ant stalo kelet� banknotų.

Brontė pa�velgė į jį i�sigandusi.

� Bet... bet �monės stebėsis, kas...

Luka pagriebė jos rank� ir nusitempė.

� Man visi�kai nerūpi, k� galvos �monės, � negailestingai nukirto jis. � Nesiruo�iu to aptarinėti vie�oje vietoje.

Brontė klupinėdama i�ėjo su juo i� restorano, bevilti�kai tikėdamasi, kad D�udė ir Denas jų i� savo vietų nepastebėjo. Luka �iurk��iai spaudė jai rank�. Jo pir�tai lyg negailestingi sp�stai susirakino, o lūpos buvo kietai su�iauptos. Tamsios akys ir suraukti antakiai kėlė baim�. Kai jie i�ėjo į lauk�, jis nu�irgliojo �aligatviu. Audra, kuri anks�iau tik kaupėsi, dabar siautėjo visa savo rūstybe, lyg būtų Lukos pusėje. �yb�iojanti perkūnija ir dundantis griaustinis atkartojo jo veido i�rai�k�, elektra purtan�i� neapykant� jo akyse, nu�vintan�i� lyg perkūnija, kaskart jam pa�velgus į j�.

Brontė apsilai�ė i�d�iūvusias lūpas.

� Luka... Norėjau pasakyti tau, prie� ateinant D�udei su Denu...

Jo gniau�tai susiver�ė, jis timptelėjo j� prie�ais save.

� K� norėjai man pasakyti? Kad s�moningai melavai man nuo tada, kai vakar susitikome? Sakei, kad vaikui vieni metukai. A� suskai�iavau, o tu �inojai, kad skai�iuosiu, ar ne? Todėl numetei kelis mėnesius, kad neįtar�iau, jog jis � mano.

Brontė nuleido galv�.

� Atleisk...

Jis prispaudė j� prie sienos.

� Per vėlu atsipra�inėti, velniai rautų. Tu skolinga man velni�kai daug pasiai�kinimų. A� toks piktas, kad turėtum dėkoti Dievui, kad mes vie�oje vietoje. Bet tik palauk, kol atsidursime vie�butyje. Geriau būk pasiruo�usi pasiai�kinti.

Kiekvienas jo �odis buvo lyg smūgis į krūtin�. Ji �inojo, kad jis nesutiks naujienų d�iugiai, bet tokia reakcija padėtį tik pablogino. Jis buvo �okiruotas, piktas ir turėjo tam teis�. Jis praleido nuostabiausius pirmuosius savo kūdikio mėnesius. Net jam atsisakius su ja susitikti po skyrybų, Brontė �inojo, kad privalo jam tai pasakyti, bent jau i�siųsti lai�k� į jo vil� ar namus Londone. Anks�iau ar vėliau jis būtų jį gav�s. Bet skausmas privertė j� pasielgti kitaip. Dabar ji tai suprato. Slapta mėgavosi tuo, kad jis ne�ino apie El�. Tai buvo jos ma�ytis ker�tas u� vis� skausm�. Tai buvo pasibjaurėtina, ir jai dėl to buvo labai gėda.

Brontė negalėjo atiduoti to, k� atėmė i� Lukos. Kiekviena diena i� keturiolikos Elos gyvenimo mėnesių buvo nepakartojama. �inoma, ji turėjo nuotraukų, įam�inusių kiekvien� akimirk�, bet ar tai gali prilygti gyvenimui? Net jei jis ir nebūtų norėj�s tapti vaiko gyvenimo dalimi, jam bent jau turėjo būti suteiktas pasirinkimas. Ji atėmė tai i� Lukos, ir dabar jis tro�ko ker�to. Ji �inojo tai. Luka Sabatinis � ne i� tų, kurie, truktelėj� pe�iais, pasitrauks. Jis norės, kad ji sumokėtų u� tai, k� padariusi.

Kildama liftu į Lukos kambarį Brontė jautėsi taip, lyg būtų vedama į kartuves. Sulig kiekvienu auk�tu jos �irdis plakė vis grei�iau. J� pykino nuo kan�ios, kaltės ir nervų. Skrandis �ok�iojo i� baimės, kad jis atims El�. Juk pasakojo, kaip jo motina trok�ta vaikai�ių. O kas gali būti geriau, nei mergytė, pakeisianti t�, kuri� ji prarado? Brontė tikrai neteks dukrelės. Kaip ji gali sau leisti kovoti su jais? Ji u�dirbo per daug, kad gautų nemokam� teisin� pagalb�, bet per ma�ai, kad stotų prie� Sabatinių dinastij�. Ta�iau be kovos ji nepasiduos. Padarys visk�, kad neleistų atimti savo ma�ylės.

Visk� iki paskutinio siūlelio.

Luka perbraukė duris kortele ir įstūmė Bront� į kambarį. Jis u�trenkė duris taip, kad sudrebėjo visos sienos.

� Kodėl, po velnių, nepasakei, kad esi nė��ia?

Ji sustingusi �iūrėjo į jį.

� Vis stengiausi susisiekti su tavimi, bet tu nesutikai.

Luka pajuto, kaip kaltė lyg peilis susminga į krūtin�, bet nustūmė t� jausm�, kad jį pakeistų kunkuliuojantis pyktis.

� Kaip tai atsitiko? Sakei, kad geri kontraceptikus, o a� visuomet saugojausi.

� Ne�inau, kaip tai atsitiko, � atsakė ji. � Gal praleidau dien�. Be to, vien� kart� juk apsauga ply�o.

Luka atsiminė t� kart�, lyg tai būtų įvyk� vakar. Jis po komandiruotės buvo i�siilg�s Brontės. Jis vos spėjo laiku u�simauti, o paskui apsauga ply�o.

� Kada su�inojai, kad pastojai?

� Po savaitės, kai pasakei, kad viskas baigta. � Ji įsikando lūp�, o Luka netikėtai pajuto dar vien� kaltės dūrį.

Jis giliai įkvėpė, bet jautė, lyg kvėpuotų pro spygliuot� viel�. Jam gniau�ė gerkl�, o krūtin� spaudė nepakeliamas skausmas. Jis perbraukė ranka plaukus. Kūnas tirtėjo i� įtū�io. Įtū�is ir gailestis � du visi�kai prie�ingi jausmai, trukd� jam ai�kiai m�styti.

Jis turi vaik�.

Ma�� mergait�.

Jai keturiolika mėnesių, o jis su ja nebuvo nė sekundės. Jis nematė jos augant Brontės įs�iose; jis nedalyvavo gimdyme. Jis nieko ne�inojo apie jos gimim�, kiek viskas truko, ar ji gimė natūraliai, ar teko daryti cezario pjūvį. Ne�inojo, ar Brontė pati maitino ma�yl�. Jis nieko ne�inojo apie j�: negirdėjo jos balso, nejuto jos �velnios kūdiki�kos odelės, mink�tų plaukų ar ma�ų ranky�ių prisilietimo. Kaip jis susigr��ins t� laik�? Kaip gali Brontei u� tai atleisti? Jis jautė, kad tai u�nuodijo jo jausmus. Jis grį�o, tikėdamasis susigr��inti mylim� moterį. Bet dabar jautėsi taip, lyg visai nepa�inotų Brontės. Ji pasikeitė. Tapo intrigas rezgan�ia vagiliūk�te, ir neapykanta vertė jį dar kart� i�braukti �i� moterį i� savo gyvenimo. Bet jis to negalėjo dėl dukrelės. Jo �irdis dar sykį susitraukė, pagalvojus apie ma�yl�, kuri� matė nuotraukose.

� Norėjau pasakyti tau akis į akį, � tyliai tarė Brontė. � Bet neatsiliepei į mano skambu�ius nei į elektroninius lai�kus. Buvau tavo viloje Milane, bet man�s neįleido. Tavo namų tvarkytoja pasakė, kad tu � Jungtinėse Valstijose su meilu�e.

Luka pajuto u�griūvan�i� kaltės lavin�. Jis pasirūpino, kad jai būtų neįmanoma su juo susisiekti. Taip gerai sumėtė pėdsakus, kad net jo �eima ne�inojo, kur jis ir k� veikia. Visiems pasakojo t� pa�i� pasakėl�: audringas romanas Valstijose. Ir tai suveikė, galbūt net pernelyg gerai.

� Galėjai atsiųsti lai�k�, � atsakė, vis dar nepasiruo��s prisiimti kaltės.

� Ar �itaip būtum norėj�s su�inoti, kad pradėjai kūdikį?

� Būtų tūkstantį kartų geriau, nei su�inoti restorane, visi�kai svetimų �monių akivaizdoje, � atrė�ė jis.

Ji nuleido akis ir vėl prikando lūp�.

� Juk sakiau, buvau bepasakanti tau, kai jie priėjo...

� Kada? � paklausė jis. � Tarp pagrindinio patiekalo ir deserto? Kaip būtum tai įterpusi į pokalbį? Beje, prie� keturiolika mėnesių pagimd�iau tavo vaik�, maniau, norėsi �inoti dabar, kai esi Melburne. Dėl Dievo meilės, Bronte, k�, po velnių, sau galvojai?

Ji pakėlė į jį akis, jose spindėjo a�aros.

� Nesitikėjau vėl tav�s pamatyti. Tu labai ai�kiai pasakei, kad tarp mūsų viskas baigta.

� Taigi tu nubaudei mane, laikydama paslaptyje mano kūdikį. Taip? Ar todėl neįdėjai daugiau pastangų, kad su manimi susisiektum?

Brontė skais�iai nuraudo.

� Nenorėjau, kad �itaip atsitiktų...

� Rei�kia, nenorėjai, kad a� kada nors apie tai su�ino�iau, � sunkiai pratarė jis. � Na, turiu tau naujienų, Bronte Benet. Noriu savo vaiko. Įsivelsi į pragari�k� kov�, jei tikiesi, kad sulaikysi mane.

Brontė įtū�o.

� Negali atimti jos i� man�s, Luka. A� to neleisiu. Ji � mano dukra. Kovosiu iki paskutinio atodūsio.

� Tu ir nusus� teisininkai? � paklausė jis piktd�iugi�kai. � Juk supranti, prie� k� stoji, ar ne? Neturi jokios vilties laimėti, Bronte. Jokios vilties.

Brontė nekentė sav�s u� tai, k� daro, bet �i� akimirk� nugalėjo pyktis.

� Pirmiausia turėsi įrodyti, kad ji � tavo, � tarė kilstelėjusi smakr�. � Ar pagalvojai apie tai, Luka? I� kur �inai, kad ji � ne kito vyro kūdikis? Būdami kartu, susitikdavome vos du tris kartus per savait�, kartais ir dar re�iau. Turėjau pakankamai laiko pasi�aisti, tau ne�inant.

Jo veido i�rai�ka aptemo lyg audringas dangus lauke. Rankos susigniau�ė į kum��ius, jis �nopavo sukand�s dantis.

� Tėvystės testas labai greitai visk� parodys. Jau ryte jį u�sakysiu. Jei nesutiksi, lauk �inių i� mano advokato.

U�uot pasijutusi nugalėtoja, Brontė jautėsi pralaimėjusi daugiau, nei paprast� �od�ių mū�į. Ji prarado jo pagarb�. Matė tai jo akyse, �vilgsnyje. Vienas dalykas jam susitikinėti su kuo patinka, bet visai kitas, jei ji darytų t� patį. Ji buvo jo nuosavybė, jo �aisliukas, ir jis įtū�tų su�inoj�s, kad ji atsidavė kitam, dar būdama su juo.

� Kas jis? � i�ko�ė Luka. � Kas nors, k� pa�inojau?

Brontė nusisuko.

� Neprivalau tau ai�kintis. Tu man niekada neai�kinai, k� veikei, būdamas ne su manimi.

Jis pagriebė j� u� rankos ir atsuko į save, jo veido i�rai�ka vis dar buvo grėsminga, kaip lauke siautėjanti audra.

� Su kuo, po velnių, susitikinėjai?

Brontė trūktelėjo rank� i� jo gniau�tų ir susigū�ė nuo kietai surakintų pir�tų.

� Baik, Luka. Man skauda.

Jo pir�tai �iek tiek atsileido.

� Pasakyk, su kuo susitikinėjai, velniai rautų.

Ji pajuto kylant a�aras ir stengėsi narsiai atsilaikyti.

� Pasakyk, su kuo buvai Los And�ele. Kuo ji vardu? Ar ji kokia garsenybė, o gal i�tekėjusi, kad turėjai �itaip slėpti?

Akimirk� jo akys degė, o lūpos taip smarkiai susi�iaupė, kad net pabalo jų kampu�iai.

� Ar ji gra�i? � paklausė Brontė, stengdamasi i�laikyti ramų bals�. � Ar mylėjo tave? Ar tu j� mylėjai?

Jis paleido jos rank� ir �ingtelėjo atgal. Pasitrynė sprand�, lyg norėdamas numal�inti maudulį. Tylėjo. Tik stovėjo prie�ais lang� ir �iūrėjo į rimstan�i� audr�. Jo nugara � lyg tvirtovė, plati neįveikiama siena, u� kurios patekti ji neturėjo vilties. Nors jis pyko, ji tro�ko prieiti, apkabinti jį, laikyti, įkvėpti skausmingai pa�įstamo kvapo.

� Luka?

Jis atsisuko į j�, grie�tas ir ry�tingas.

� Noriu pamatyti j�. Noriu pamatyti savo vaik�.

Brontė �ingtelėjo atgal.

� Turi omenyje... Dabar?

� �inoma, dabar, � tarė, griebdamas automobilio raktelius nuo stalelio.

� Bet ji miega, � prie�taravo Brontė. � Ir... ir mano mama ten, ir...

� Tuomet metas tavo motinai susipa�inti su jos anūkės tėvu. Ji turės priprasti prie to, kad būsiu to vaiko gyvenimo dalis.

� To vaiko, � tarė Brontė, pla�iai i�skėsdama rankas. � Gal bent gali vadinti j� vardu? Ji � Ela.

� Ar ji turi antr� vard�? � paklausė jis, �altai �iūrėdamas į j�.

Brontė suspaudė lūpas.

� Jos visas vardas yra Ela Liucija Benet.

Jis mirktelėjo, o ryjant seiles, gerklėje sujudėjo gumulas.

� Pavadinai j�... mano vardu?

Ji trumpai atsiduso.

� Norėjau, kad ji turėtų nors �į t� tavo, net jei niekada nesusipa�intų su tavimi. Jau�iausi jai bent tiek skolinga.

Luka kurį laik� svarstė.

� Noriu, kad mano pavardė būtų jos gimimo liudijime, � tarė. � Jos juk ten nėra, ar ne?

Brontė papurtė galv�.

� Ne, tuo metu nema�iau prasmės.

� Ar pasakei kam nors, kad a� jos tėvas?

� Visai neseniai, � atsakė ji. � Mama galiausiai i�gavo tai i� man�s. Rei�elė pati suprato, kai vakar atėjai į studij�.

Kelias akimirkas vie�patavo įtempta tyla.

� Pradedu manyti, kad tėvystės testas nereikalingas. Nebuvai man nei�tikima, ar ne, Bronte?

Ji papurtė galv�.

� Ne. Nebuvo nieko kito, tik tu.

Luka sugniau�ė raktelius, kol �altas ir kietas metalas įsikirto į deln�. Jam reikėjo laiko visk� suvokti. Galva vis dar svaigo nuo minties, kad jis � tėvas. Jautėsi lyg sudau�ytas. Visk� skaudėjo nenusakomu skausmu. Taip blogai dar niekada nesijautė. Neįsivaizdavo, kaip reikės susitvarkyti gyvenim�, kuris staiga virto chaosu. Bus velni�kai sunku. Jis gyveno tarp Milano ir Londono. Brontė � Melburne. Nuo dukters jį skyrė tūkstan�iai kilometrų. Tai turės pasikeisti pirmiausia.

� Eime, � tarė jis, puldamas prie durų.

� Luka... ar nebūtų geriau padaryti to rytoj, kai abu būsime visk� apgalvoj�? Nurim�, racionaliai visk� apsvarst�?

� Apie k� galvoti? � paklausė jis. � Noriu pamatyti savo dukterį. Nesu jos mat�s, o jai jau keturiolika mėnesių. Nesu pasiruo��s laukti daugiau nė valandos, k� jau kalbėti apie vis� dien�.

Nuleidusi galv� Brontė praėjo pro jį, veid� temdė nerimo �e�ėlis. Luka norėjo, kad ji jaudintųsi. Tro�ko, kad suprastų, k� padariusi. Ji turėjo pajusti bent dalel� to, k� jautė jis, apgautas ir be jokio įspėjimo sugniu�dytas.

Paklaus�s, kur ji gyvena, Luka grėsmingai nutilo. Jis negali tikėtis ilgai nuslėpti �itokios naujienos. �iniasklaida labai greitai paskelbs tai per �inias. Reikia paskambinti mamai, broliams ir seneliui. Nenorėjo, kad jie apie tai su�inotų i� laikra��ių. O kur dar teisiniai reikalai, kaip kad testamento keitimas, kad, jam mirus, Elai nieko netrūktų.

Ir, �inoma, klausimas, kaip bus su juo ir Bronte. Jis �vilgtelėjo į j�, sėdin�i� nuleista galva, įsmeigusi� akis į sunertas rankas ant kelių. Pagalvojus apie tai, kaip ji nė��ia bandė susisiekti su juo, jį netikėtai pervėrė a�trus dūris. Jis svarstė, kaip ji jautėsi, vieni�a ir palikta, toli nuo �eimos ir draugų. Galvojo ir apie �okių egzamin�, kurio taip laukė. Vienintelė galimybė, kurios ji atsisakė dėl kūdikio. Daugelis moterų būtų pasirinkusios kitaip, bet tik ne ji. Ji kovėsi, atsisakė svajonės, kad paaukotų gyvenim� dukteriai.

� Papasakok apie nė�tum�, � papra�ė jis. � Ar viskas buvo gerai?

Ji pakėlė galv� ir pa�velgė į jį.

� I� prad�ių labai pykino, � �velniai tarė. � Per pirmuosius tris mėnesius netekau daug svorio, bet paskui viskas susitvarkė.

Luka pajuto dar vien� kaltės smūgį.

� O kaip gimdymas? Ar kas nors su tavimi buvo?

� Mano mama.

Jis tvir�iau suėmė vair�, m�stydamas apie tai, k� praleido. Tas pirmas �vilgsnis į nauj� gyvyb�, pirmojo verksmo stebuklas.

� Ar gimdei natūraliai? � paklausė, kai sutvardė drebantį bals�.

� Taip. Manau, tai, kad buvau sporti�ka ir sveika, labai padėjo. Skaudėjo, bet norėjau, kad viskas būtų kuo natūraliau.

� Ar maitinai j� krūtimi?

� Taip, bet teko pavargti, � tarė ji. � Kad ir kaip tai natūralu, vis dėlto nėra taip lengva. Kitu maistu pradėjau j� maitinti prie� kelis mėnesius, prie� pirm�jį gimtadienį.

Tarp jų i�kilo tylos siena. Jis dar nebuvo pasireng�s jos paleisti. �inojo, kad visk� apsunkino, būdamas toks paslaptingas dėl jų santykių pabaigos, bet vis tiek jautė, kad ji būtų galėjusi labiau pasistengti, privalėjo tai padaryti.

Artėdamas prie Brontės motinos namų, jis vis labiau nervinosi. Jo skrandis vartėsi. Atrodė, kad i� jo bando i�trūkti spie�ius a�triasparnių vabzd�ių.

Netrukus pirm� kart� pamatys savo dukrel�. Galės j� paliesti, apkabinti, pajusti, kaip jos ma�utis kūnelis prisiglaud�ia prie jo.

Jis jau j� mylėjo.

Tai nustebino. Manė turįs pirma j� pamatyti, bet ne, vos apie j� su�inojus, ka�kas įsijungė. Instinktas j� ginti ir aprūpinti buvo toks stiprus, kad jis daugiau apie niek� nebegalėjo galvoti. Jis buvo pasiruo��s duoti jai visk�, k� tik galima nupirkti, sukurti toki� vaikyst�, kuri suteiks jai galimyb� �ydėti ir u�augti gra�ia jauna moterimi, i�silavinusia, jausminga ir pasiruo�usia u�kariauti pasaulį.

� Tre�ias namas kairėje, � tarė Brontė. � Tas, be tvoros.

Luka pastatė automobilį prie�ais ma�� dailylentėmis apkalt� nam�. Jis buvo tvarkingas, bet tikrai ne prabangus. Kuklus � tikriausiai tinkamiausias �odis. Sodo nebuvo, tik veja ir kelios azalijos bei kamelijos, �ymin�ios sklypo ribas. Kontrastas tarp jo tėvų vilos, jo vaikystės namų Milane ir Romoje ir vasarnamio Belad�e nebegalėjo būti ry�kesnis. Jis buvo tikras, kad jų nepasitiks jokie tarnai, nebuvo ir sodininkų, kurie tvarkytų aplink�, nei vairuotojo, padedan�io tvarkyti reikalus.

Brontės automobilis � jis nusprendė, kad jis � jos, dėl vaiki�kos kėdutės ant u�pakalinės sėdynės � buvo pastatytas ant įva�iavimo. Gara�o irgi nebuvo. Automobilis buvo bent penkiolikos metų senumo ir atrodė, kad jam reikia naujų padangų. Mintis, kad jo vaikas ve�iojamas �iuo lau�u, kuris, rodėsi, tik ir laukė nelaimės, baugino, bet jis nusprendė atidėti �į pokalbį kitam kartui.

Iki nedidelio mo�iutės buto jie nuėjo tylėdami. Luka jautė nuo Brontės sklindan�i� baim�. Viena u�uolaida pasitraukė, ir jis pamatė moterį, kuri tikriausiai buvo Brontės motina, �iūrin�i� į jį pla�iomis, įtampos kupinomis akimis.

Brontė atidarė duris ir įleido Luk� vidun. Jos motina priėjo prie jų, jos veido i�rai�ka buvo �alta ir nedraugi�ka.

� Jūs tikriausiai Luka, � tarė ignoruodama i�tiest� Lukos rank�.

� Teisingai, � atsakė jis ir nuleido rank� prie �ono.

� Mama... � Brontė skausmingai pa�velgė į j�. � Neprie�tarausi, jeigu?..

Tina Benet, nekreipdama dėmesio į dukr�, kreipėsi į Luk�:

� Tai, k� padarėte Brontei � neatleistina. Palikote j� nė��i� ir visi�kai vien�. Jai tebuvo dvide�imt treji. Jos visas gyvenimas buvo prie�akyje, o jūs jį sugriovėte.

� Mama, pra�au...

Tina, nė kiek nesutrikusi, t�sė puolim�:

� Ar kada susim�stėt, kas jai atsitiko tada, kai i�spyrėte j� i� savo gyvenimo? Ar tiesiog perėjote prie kitos merg�ės, tinkamesnės jums?

Luka atrodė labai auk�tas, kai stovėjo, �iūrėdamas �emyn į jos mam�. Jis puikiai laikėsi. Neparodė jokio pyk�io �enklo.

� Ponia Benet... � pradėjo jis.

� Panele, � pratrūko Tina. � Kokia mama, tokia ir dukra, pone Sabatini. A� taip pat buvau palikta mylimo vyro, kai pastojau. Niekada nebuvau i�tekėjusi. Kai esi vieni�a motina, sunku susirasti vyr�, kuris mylėtų tavo vaik� kaip sav�. Galite paklausti Brontės. Ji tebuvo i�ėjusi į vien� pasimatym�, vien� nuobodų, niekur nevedantį pasimatym�, kuris i� tiesų tebuvo paslauga draugei Rei�elei.

� Mama, � prabilo Brontė. � Noriu pabūti viena su Luka. Turime kai k� aptarti vieni. A�iū, kad pabuvai su Ela.

Tina suspaudė lūpas, pa�velgė į Luk� lyg liūtė, ginanti savo ma�ylius.

� Neleisiu jums dar kart� jos įskaudinti. Galite būti tuo tikras, pone Sabatini. Brontė ir Ela yra viskas, k� turiu. Nestovėsiu ir ne�iūrėsiu, kaip ka�koks mergi�ius bent vien� jų i� man�s atima.

� Neketinu nieko skaudinti, � ramiai atsakė Luka. � Esu �ia, nes noriu pamatyti dukterį. Dabar tai man yra svarbiausia. Mudu su Bronte dar neaptarėme ateities, bet, vos tai padarysime, jūs su�inosite pirmoji.

Tina pa�velgė į jį taip, lyg norėtų dar ka�k� pasakyti, bet, sugavusi dar vien� grie�t� Brontės �vilgsnį, pasisuko ant kulnų ir i�ėjo.

Septintas skyrius

Luka liūdnai pa�velgė į Bront�.

� Ka�kodėl manau, kad nepadariau gero pirmojo įspūd�io.

� Bū�iau norėjusi j� įspėti, kad ateisi, � papriekai�tavo Brontė.

� Nepasakok man apie perspėjimus, � atrė�ė jis. � Vakar buvau laisvas vyras be jokių įsipareigojimų, i�skyrus darb�. Dabar su�inau, kad esu keturiolikos mėnesių kūdikio tėvas.

Brontė stengėsi atremti jo kaltinantį �vilgsnį.

� �inau, kad tau � �okas. Ir atsipra�au dėl mamos, bet ji tiesiog elgiasi kaip mama. Ji i�sigandusi, nes ne�ino, kas bus toliau.

� Taip ir turėtų būti, � tarė jis, grėsmingai susiraukdamas.

� K�... k� turi omenyje?

Vien� įtempt� akimirk� jis kar�iai, piktai ir ker�tingai �iūrėjo tiesiai jai į akis.

� Apsidairyk, � tarė jis, mostelėdamas į nediduk� kambarį, apstatyt� kukliais baldais. � Nenoriu, kad mano vaikas augtų tokioje vietoje. �ia nėra net tvoros, dėl Dievo meilės. Kas, jei Ela i�eitų į gatv�? Ar pagalvojai apie tai?

Brontė sukaupė visus savigarbos liku�ius.

� �ia nėra nieko blogo. Tvora atsiras, kai tik įgalėsime j� pasistatyti. Be to, Ela vos pradeda vaik��ioti ir niekada nėra paliekama viena. Nė akimirkai.

� Ne tai svarbiausia, � u�gin�ijo jis. � Ji verta daug geresnių s�lygų ir a� pasirūpinsiu, kad jas gautų. Dabar, pra�au, nuvesk mane pas j�. Noriu j� pamatyti.

Brontė nutylėjo ir nuvedė jį į ma�� miegam�jį �alia josios. Degė �ydro angeliuko formos naktinė lemputė, �velniai nu�viesdama kambarį. Ela gulėjo ant nugaros, rankytes u�metusi prie galvos, ro�inė burnytė pravira, o antklodė nuspirta. Brontė �velniai u�tempė antklod� ir juto, kad �alia stovintis Lukas �iūri į miegantį kūdikį.

Vienintelis garsas buvo ramus Elos alsavimas.

Luka pa�velgė į angeli�k� savo kūdikio veidelį ir pajuto, kaip jo krūtinėje ka�kas sukirbėjo. Jį visi�kai u�valdė emocijos. Jausmai kunkuliavo, jis jautėsi visi�kai sutrik�s. Jis sunkiai nurijo seiles ir nusteb�s pajuto, kaip akyse tvenkiasi a�aros. Mirktelėjo jas i�sklaidydamas, i�tiesė dreban�i� rank� ir palietė �velnų it aksomas Elos �anduk�. Ji tyliai �niurk�telėjo, lyg k� sapnuodama, tada nurimusi giliai atsiduso.

Luka paėmė vien� jos ma�yt� rankyt�. Ji priminė jam jūros �vaig�d� � ma�u�iai pir�tukai su tobulais nageliais, tokie ma�i, palyginti su jo. Jos pir�teliai suėmė vien� jo pir�t�, suspaudė jį, ir ant krumplių pasirodė ma�ytės duobutės. Atrodė, kad ji supranta, jog priklauso jam. Luka nemokėjo apibūdinti to jausmo. Nieko stipresnio nėra jaut�s. Jis norėjo i�laikyti �i� akimirk�, i�saugoti j� atmintyje.

Koks jausmas, metams bėgant, laikyti �i� ma�� patikli� rankel�? Pirm� kart� vesti j� į mokykl�, mokyti va�iuoti dvira�iu, vien� dien� lydėti j� prie altoriaus pas vyr�, kuris taps jos sutuoktiniu? Pernelyg daug jausmų vienam kartui. Kiti vyrai tam ruo�iasi devynis mėnesius. I� jo tai atėmė. Jis turėjo atsigriebti, ir tai skaudino. Taip stipriai, kad jis vos įstengė kvėpuoti.

� Gali pakelti j�, jei nori, � suku�dėjo Brontė. � Paprastai ji miega gana kietai.

� Galiu? � paklausė jis, laukdamas Brontės patvirtinimo.

Ji pajudino lūpas, o akys buvo keistai drėgnos.

� �inoma, � tarė pasilenkdama patraukti antklodės.

Luka nebuvo tikras, kaip tai daryti, bet pernelyg i�didus, kad pra�ytų pagalbos. Jam yra tek� pa�okdinti draugų vaikus ant kelio, bet iki �iol niekada nėra pakėl�s miegan�io kūdikio. Ar nereikia ka�kaip saugoti jų kaklo?

� Tiesiog kilstelėk j� po keliukais ir pe�iais, � pasufleravo Brontė tyloje, pajutusi jo abejones.

� Taaaip... � Jis padarė kaip lieptas, ir ma�oji jo dukrelė prisiglaudė prie jo, �velniai murmėdama.

� Ten yra kėdė, � Brontė stumtelėjo j� pirmyn ir jis atsisėdo, priglausdamas El� prie krūtinės.

Luka negalėjo atitraukti nuo jos akių. Jos tobulumas jį stebino. Jos veidelis buvo gra�iausias pasaulyje, kaip angeliuko. Buvo labai pana�i į Bront�, bet dabar, kai įsi�iūrėjo geriau, pamatė ir savo mamos bruo�ų, ir net savo mirusios sesutės. Ji kvepėjo sald�iai, talku ir kūdikiu, ir tas kvapas buvo nenusakomai malonus. Jis perbraukė pir�tu ma�y�ius dukrelės antakius ir riest� nosyt�, lygiai toki� pat, kaip Brontės. Meilė u�pildė jį vis�; viduje nebuvo nė ma�iausios kertelės, kuri nebūtų kupina meilės �iam vaikui.

� Ar norėtum pabūti su ja vienas? � ilgokai tylėjusi paklausė Brontė.

� Viskas gerai, � tarė Luka, atsargiai atsistodamas ir nune�damas El� atgal į lovel�. Jis �velniai j� paguldė ir u�klojo, apkam�ydamas i� abiejų pusių. � Nenoriu jos pa�adinti. Ji tikriausiai i�sig�stų, pabudusi ir pama�iusi mane.

Jis atsistojo ir giliai įkvėpė, prie� atsisukdamas į Bront�.

� Mums reikia pasikalbėti.

Ji linktelėjo ir i�vedė jį i� kambario.

Virtuvė, sujungta su svetaine, ir taip buvo nedidelė patalpa, bet, įėjus Lukai, regis, suma�ėjo iki lėlių namelio dyd�io. Kambaryje nebuvo vietos, kur ji galėtų nuo jo pasitraukti. �velniai tariant, buvo nepatogu. Vienas jo �ingsnis, i�tiesta ranka, ir ji sp�stuose. Bet labiausiai nerim� kėlė tai, kad Brontė nebuvo tikra, ar bandytų pabėgti, jei jis imtų ir paliestų j�.

Brontė susijaudino, �iūrėdama į jį su Ela. Ne�inojo, ko tikėtis, bet, pama�iusi jo veide meil� dukrai, tvirtai �inojo, kad daugiau jis savo ma�osios dukrelės nepaliks. Jis norės būti aktyvus tėvas. Jo �eima � labai artima, giminė � sena ir turtinga, o Ela, būdama Sabatini, yra jos dalis. Vienintelė problema � koks �iuose ateities planuose Brontės vaidmuo?

� Gal norėtum puodelio arbatos? � paklausė ji, nutraukdama tyl�.

� Ne, a�iū.

Ji mostelėjo į vienintel� sof�.

� Gal prisėstum?

� Ne, bet tu geriau taip ir padaryk, � burbtelėjo Luka grėsmingai.

Brontė prisėdo ant paprastos sofos ir rankas prispaudė prie kelių, kad �ie nedrebėtų.

� Neatimk jos i� man�s, Luka, maldauju, � �od�iai ver�ėsi lyg skausminga srovė. � A� taip j� myliu. Padarysiu visk�, kad atlygin�iau tau. �inau, kad buvo neteisinga j� nuo tav�s slėpti. Dabar suprantu. Nei�tver�iau, jei tu... � Ji nebegalėjo t�sti, nes i� akių pasipylė a�aros. Todėl tik nulenkė galv� ir u�gniau�ė kūk�iojim�.

� A�aros man nieko nerei�kia, Bronte, � pasakė jis suspaustomis lūpomis. � Praradau daugiau nei metus savo vaiko gyvenimo. Ar bent nutuoki, kaip jau�iuosi?

Ji pakėlė į jį paraudusias akis.

� �inau, koks turėtum būti nusimin�s...

� Ne�inai nė pusės to, � lyg i�spjovė jis. � �iūriu į El�, ir kiekviena praleista diena � lyg smūgis į pilv�.

� Turiu nuotraukų ir vaizdo įra�ų...

� Dėl Dievo meilės, Bronte, vaiko gyvenimas � ne vietiniame kino teatre rodytas filmas, kurį praleidau. Niekada nesusigr��insiu to laiko. Kai ji paaugs, negalėsiu jai pasakoti, kaip ji gimė. Negalėsiu papasakoti, koks jausmas buvo laikyti rank� tau ant pilvo ir jausti, kaip ji spurda. Nei apie pirmus jos �ingsnius ar �ypsen�.

� Ji dar labai ma�a, � tarė Brontė. � Ji net neprisimins, kad nebuvai su ja i� prad�ių. Vaikai neprisimena nieko iki ma�daug trejų metų. Turi pakankamai laiko atsigriebti u� tai, k� praradai.

� Ir kaip siūlai tai padaryti? � paklausė jis. � Ar nieko nepamir�ai?

Brontė suspaudė lūpas. Ji �inojo, kas jos laukia, todėl giliai įkvėpė pasiruo�dama.

� Tu gyveni Australijoje. A� pus� savo laiko praleid�iu Italijoje, o kit� pus� � Londone.

� A�... a� �inau... � ji teįstengė tik �nib�dėti.

� Tai rei�kia, kad vienas i� mūsų turi persikraustyti.

Jos akys i�siplėtė, burna perd�iūvo.

� Tu tai padarytum? Persikraustytum, kad būtum ar�iau Elos?

� Ne a�, Bronte, � ironi�kai atsakė jis. � Tu.

� A�? � cyptelėjo ji.

� �inoma, tu, � tarė jis. � Negaliu valdyti tokios did�iulės įmonės per atstum�. O tu baleto gali mokyti bet kur.

Brontė vienu staigiu judesiu pa�oko ant kojų.

� Ar tu i�protėjai? Negaliu kraustytis į Italij� ar kur tu panorėsi. A� siekiu karjeros. Kaip tik dabar galiu plėstis ir priimti daugiau mokytojų. Be to, �ia mano draugai ir mama. Man labai svarbus palaikymas.

Jo lūpos virto plony�iu brūk�niu.

� Kraustysies arba prarasi El�, � tarė jis. � Ji tikrai neskraidys pirmyn atgal, mus lankydama. Noriu dalyvauti jos gyvenime. Nesiruo�iu dėl to derėtis.

Brontė i�si�iojo ir u�si�iaupė, stengdamasi sugalvoti, kaip priversti jį m�styti. Ji negalėjo patikėti Lukos atkaklumu. Ar jis tikrai manė, kad ji turinti visk� mesti, vos jam paliepus? Kokį vaidmenį ji vaidins jo gyvenime? Ar ji bus tik jo kūdikio motina, o gal jis tikisi �io to daugiau?

� Noriu, kad mano �eima kuo grei�iau susipa�intų su Ela, � parei�kė jis. � Ir, savaime suprantama, turime kuo skubiau susituokti.

Brontė nustėrusi spoksojo į jį.

� I�protėjai?

� Nesileisiu dėl to į gin�us, Bronte. Ela yra Sabatinių giminės. Ji turi paveldėtojos teises ir privilegijas. Neleisiu niekam jos vadinti pavainike. Noriu, kad ji turėtų mano pavard�.

� Ji gali turėti tavo pavard�, ir mums nesusituokus, � tarė Brontė. � Galiu pasirūpinti, kad tai būtų įra�yta jos gimimo liudijime.

� Bronte, leisk tau kai k� paai�kinti. � Jis buvo nesukalbamas. � Esame atsakingi savo vaikui. Jai reikia motinos ir tėvo. Vienintelis būdas pasirūpinti, kad ji tai gautų, yra susituokti.

� Bet a� tav�s nebemyliu, � tarė Brontė, nors nebuvo tikra, ar tai tiesa.

Ji ne�inojo, k� jam jautė. Buvo tokia sutrikusi. Jis įsiver�ė į jos gyvenim� ir grasino atimti visk�, ko ji laikėsi įsikibusi ir kas padėjo jaustis saugiai. Skausmas dėl jo atstūmimo buvo kaip i� naujo atsivėrusi �aizda. Jai skaudėjo, ir ji bijojo vėl likti įskaudinta.

� Man nereikia tavo meilės, � tarė jis. � Pasaulyje yra pakankamai santuokų, kurios sėkmingai gyvuoja, pagrįstos abipuse pagarba ir bendrais interesais. Pradėsime nuo to ir pa�iūrėsim, kad bus paskui.

Brontė nepatenkinta pa�velgė į jį.

� Bet nesitikėk, kad miegosiu su tavim, nes tikrai nesiruo�iu to daryti. Jei reikės u� tav�s tekėti, tai bus tik dėl vaizdo.

Jo akys buvo lyg spindintys juodi deimantai.

� Ne tu �ia diktuoji s�lygas, Bronte. Būsi mano �mona visomis to �od�io prasmėmis.

Brontės �irdis nervingai sudrebėjo. Ji matė jo akyse ugnį. Luka jos geid�ia ir tikrai nepasitenkins platoni�ku susitarimu. Mintis, kad jai teks su juo miegoti, g�sdino, nes Brontė buvo tikra, kad vėl įsimylės. Ji negalėjo intymaus akto atskirti nuo jausmų, kaip kai kurie jos pa�įstami. Ji jautė gilų emocinį ry�į. Praeityje mylėjo �į vyr� ne tik visa �irdimi ir siela, bet ir kūnu.

� Regis, visk� apgalvojai, � tarė ji, stengdamasi kalbėti kuo ramiau.

� Taip bus geriau, Bronte. Bėgant laikui, suprasi tai. �inau, kad pra�au labai daug, bet tavo mama galės mus lankyti kada tik panorės. Ir tu galėsi skraidyti pas j�. Nelaikysiu tav�s u�rakin�s.

Ji apsisuko ir ėmė �ingsniuoti pirmyn atgal.

� Man reikia laiko apie tai pagalvoti, � pratarė, prispausdama rank� prie smilkinio, kur, regis, susikaupė visa įtampa.

� Nėra laiko. Turime pradėti veikti. Reikia suplanuoti vestuves. Noriu, kad jos būtų tikros, o ne koks farsas.

Brontė atsisuko į jį.

� Nesakiau, kad tekėsiu u� tav�s, Luka. Neskubink man�s. Juk sakiau, man reikia laiko visk� apgalvoti.

Jis priėjo, o jo veido i�rai�ka buvo tokia valdinga ir g�sdinanti, kad Brontės nugara perbėgo nerimo virpulys.

� Jeigu atsisakysi tekėti, niekada nebepamatysi savo dukters. Ar pakankamai ai�kiai pasakiau?

Brontė pasiuto.

� Tu � niek�as, � su�nyp�tė ji. � Aroganti�kas, �iaurus, be�irdis niek�as.

Jo primerktos akys tyrinėjo jos įnir�io kupin� veid�, Luka stovėjo taip arti, kad ji jautė vyri�k� jo kar�tį. Brontei nebuvo kur bėgti. Jis prirėmė j� prie sienos, �irdis krūtinėje dau�ėsi kaip i�protėjusi, kai Luka pridėjo rankas prie sienos, tarsi įrėmindamas jos galv� ir drebantį kūn�. Jos lie�uvio galiukas i�slydo ant lūpų, o nesuvaldomas tro�kimas perliejo lyg potvynio banga.

Lukos �vilgsnis nuslydo jai ant lūpų, blakstienos viliojamai nusileido. Brontė sulaikė kvėpavim�, jam priartėjus, pajuto �ilt� atodūsį, paleidusį �irdį �uoliais. Kai jis pagaliau palietė jos lūpas, ji pajuto viduje i�siver�iantį geismo vulkan�. J� prarijo geismo liepsnos. Brontė prasi�iojo ir įsileido eroti�kai agresyvų Lukos lie�uvį, o pilve atsivėrė tu�tuma, kuri� reikėjo u�pildyti. Tai nebuvo drovus ir �velnus prisiminimų kupinas bu�inys. Tai buvo pyk�io ir nevar�omų poreikių bu�inys. Brontė gėrė Lukos nusivylim� ir įnir�į, atsakydama jam taip pat. Ji kand�iojo jo apatin� lūp�, ne �velniai, kaip anks�iau, o piktai it laukinė katė, kol pasirodė kraujas. Jis perėmė iniciatyv�, dar stipriau prispausdamas j� prie sienos savo susijaudinusiu, kar�tu ir kietu kūnu.

J� �okiravo tai, koks stiprus jo geismas.

�okiravo ir tai, kaip stipriai ji geidė jo.

Brontės kūnas buvo kur�ias visiems argumentams, kuriuos bandė paki�ti protas, kad ji atsispirtų Lukai. Bet tiesa ta, jog ji norėjo su juo mylėtis, kad jos kūnas vėl priklausytų jam, kad būtų jo pa�ymėtas.

Neatitraukdamas lūpų, Luka kilstelėjo Brontės suknel�, ie�kodamas slid�iosios drėgmės. Pirmiausia suėmė j� per kelnaitės, jau drėgnas nuo geismo. Brontė i�sirietė, kai jis patraukė kelnaites ir įki�o pir�t�. Jausmai kunkuliavo, ji tro�ko daugiau. Luka stengėsi atsisegti kelnių u�trauktuk�. Ji padėjo jam, ranka braukdama per kiet� it plienas pasidid�iavim�, mėgaudamasi tokiu galingu Lukos susijaudinimu. Jai patiko jo geismo kar�tis. Galbūt jis nemyli jos, galbūt niekada neatleis u� nuslėpt� kūdikį, bet jis geid�ia jos, kaip nieko kito.

Ji galėjo jį atstumti. Galėjo sustabdyti, kol viskas nenuėjo per toli, bet to nepadarė. Brontė suėmė stand�ius jo sėdmenis, taip dar labiau jį pakurstydama.

Jis įėjo į j� giliai, it įkait�s strypas, ir Brontė galva atsitrenkė į lovūgalį. Jis judėjo greitai ir �iurk��iai, bet ji prisitaikė. Nesvarbu, kad jie vis dar buvo apsireng�; nesvarbu, kad nė vienas neu�siminė apie apsaug�.

Jo stipraus kūno judesiai nune�ė Bront� į vir�ūn� per kelias akimirkas. Anks�iau ji neatsipalaiduodavo be glamonių, bet dabar kūnas, regis, subyrėjo į tūkstantį ma�ų dalelių, o jos reakcija paskatino lygiai tokį pat galing� jo sprogim�. Brontė pajuto, kad Luka taip pat pasiekė vir�ūn�.

Vis dar trūksmingai kvėpuodamas jis pasitraukė ir u�sisegė kelnių u�trauktuk�.

� To neturėjo atsitikti, � tarė jis niūriai. � Tikiuosi, nenuskriaud�iau tav�s.

Brontė pasitaisė suknel�.

� Maniau, tavo tikslas ir buvo kuo stipriau mane nuskriausti, nes slėpiau nuo tav�s El�.

Luka pasigailėjo i�sprūdusių �od�ių.

� Pyktis yra labai pavojingas, kai jis nekontroliuojamas. Neturėjau teisės �itaip jo ant tav�s i�lieti. Atsipra�au, daugiau tai nepasikartos.

Brontė pasijuto priblok�ta tokio staigaus jo nuotaikos poky�io. Ji ne�inojo, kaip susitvarkyti su savo pa�ios jausmais, k� jau kalbėti apie Lukos. Jos kūnas vis dar gaũdė nuo patirto malonumo. Ji vis dar jautė jį viduje, jautė dilg�iojant pamir�tus raumenukus ir drėgn� jo �ilum�. Tie tro�kimai dabar buvo patenkinti, bet ar ilgam? Jei ji u� jo i�tekės ir jie gyvens kartu, tikrai nepavyks ignoruoti tos seksualinės traukos, �ie�irbuojan�ios tarp jų kaip elektra. Brontė atsitraukė nuo sienos.

Luka dar labiau susiraukė.

� Įskaudinau tave, taip?

Brontės skruostai paraudo.

� Viskas gerai. A� tik seniai... Na, �inai...

Kurį laik� tvyrojo nesmagi tyla.

� A� irgi seniai... � tarė jis, pasitrindamas sprand� ranka.

Brontė pa�velgė į Luk�, ne�inodama, tikėti ar ne. Kai jie susipa�ino, jis garsėjo kaip mergi�ius. Gaudavo visk�, ko u�sigeisdavo. Jokia moteris negalėjo jam atsispirti. Brontė negalėjo įsivaizduoti jo besilaikan�io celibato daugiau nei savait�. Jis buvo pernelyg gyvybingas, pernelyg vyri�kas.

Jis pa�nairavo.

� Netiki manimi?

� Kodėl turė�iau? Nieko nepasakojai apie savo pastarųjų dvejų metų gyvenim�. Įsivaizduoju, tikriausiai turėjai begal� romanų. Ilgesnis tarpas tarp meilu�ių tau, matyt, yra kelios dienos.

Kurį laik� jis �iūrėjo jai į akis, tada nusisuko.

� Nebuvo taip, kaip tu manai, Bronte. Turėjau kitų reikalų. Jau seniai buvau su kuo nors suartėj�s.

� Kokia savitvarda, � sarkasti�kai sumurmėjo Brontė.

Lyg nei�gird�s, jis priėjo prie knygų lentynėlės ir paėmė Elos nuotrauk�.

� Sakei, turi jos nuotraukų ir vaizdo įra�ų. Norė�iau gauti jų kopijas, jei neprie�tarauji.

� �inoma, ne. Surinksiu. Atne�iu rytoj į vie�butį. Dauguma jų � pas mam�. �ia nėra vietos jiems laikyti.

Luka atsisuko ir pa�velgė į j�.

� Kodėl gyveni �ia, o ne name su motina?

� Pamaniau, kad svarbu i�saugoti bent �iek tiek laisvės sau ir Elai. Mano mama � kaip pats matei � labai mane saugo. Ji linki tik gero, bet kartais tai smaugia. Paken�iu tai, nes ji taip ilgai buvo viena. Gyvenimas �ia � kompromisas. Mama arti, todėl gali padėti man ir Elai, bet pakankamai toli, kad būtų tam tikrų ribų.

� Kaip, tavo nuomone, ji reaguos į mūsų vedybas?

� Taip pat, kaip a�. I�sig�s.

Luka priėjo prie jos ir pir�tu perbraukė per skruost�. Brontė nepasitraukė, bet jis pastebėjo, kad ji vis dar atsargi. Jos lūpos paburko nuo bu�inių, mink�tos ir rausvos, viliojan�ios bu�iuotis.

� Nėra kito kelio, Bronte. Juk supranti tai?

Ji skubiai atsikvėpė.

� Tu �anta�uoji mane, argi to nematai?

Jis stengėsi i�likti ramus.

� Pripa�įstu, tai nebuvo tobulos pir�lybos, bet juk svarbiausia � rezultatas. Noriu savo vaiko. Noriu rūpintis ja. Noriu, kad ji taptų mano �eimos dalimi. Noriu, kad ji did�iuotųsi savo itali�ka kilme, kad i�moktų mano kalbos. A� negaliu jai to suteikti per atstum�, o viena tu tuo irgi nepasirūpinsi.

� Bet santuoka be meilės... � Brontės akys buvo kupinos nerimo. � Dabar Ela � dar kūdikis, bet netrukus ji ims suprasti, kad ka�kas tarp jos tėvų ne taip. Jokie pinigai to neatpirks. Juk supranti?

Luka u�dėjo rankas jai ant pe�ių, �iūrėdamas tiesiai į akis.

� Sutvarkysime savo santykius. Tarp mūsų yra neabejotina trauka. O tai � geras pagrindas.

� Pra�ai man�s atsisakyti visko, k� turiu, � tarė Brontė, o mėlynose akyse vis dar mirgėjo nerimas. � Turiu daug daugiau k� prarasti, nei tu. Būsiu viena Italijoje. Nemoku kalbos, net kelių �od�ių. Kas, jei tavo �eima man�s nepriims? Ar pagalvojai apie tai? A� jų nepa�įstu. Jie, be abejonės, lygiai taip pat, kaip ir tu, supyks, kad vis� t� laik� slėpiau El�.

Luka atitraukė rankas.

� Bus nelengva. Pats pirmas tai pripa�insiu. Padarysiu visk�, k� galiu, kad būtų kuo lengviau. Mano �eima tave priims. Pasirūpinsiu tuo. Jie dievins El�, o ilgainiui ims dievinti ir tave. Tam prireiks laiko. Turėsi būti kantri.

Jis kiek atsitraukė, prie� prabildamas.

� A� tau dosniai atsilyginsiu u� tai, kad i�tekėsi u� man�s. Mano finansininkai ir teisininkai sudarys sutartį. Tai turėtų padėti i�sklaidyti kai kurias tavo abejones.

Brontė suraukė kakt�.

� Manai, gali sumokėti man u� tai, kad bū�iau tavo �mona? Manai, gali mane nupirkti?

Jo �vilgsnis buvo cini�kas.

� Viena, ko i�mokau versle, � visi turi savo kain�. Esu tikras, tu taip pat.

Jos akys �aibavo.

� Manai, i�galėsi mane įsigyti? � paklausė ji u�simir�usi, kad nuėjo per toli.

Jis klastingai �yptelėjo.

� Sakyk kain�.

Brontė pasakė jam skai�ių, kosmin� sum�, kuri daugum� vyrų sutrikdytų. Lukos veidas atrodė lyg kaukė. Jame nebuvo jokio jausmo. Atrodė, kad jie aptarinėja verslo sandorį.

� Gerai, � tarė jis. � Pasirūpinsiu, kad pinigai būtų pervesti į tavo banko s�skait� kuo skubiau. Turėsi duoti man savo banko duomenis, nebent nori, kad �ia ir dabar i�ra�y�iau �ekį.

Brontė sura�ė savo duomenis ant lapelio, o jos viduje vyko kova dėl to, k� ji k� tik padarė. Ji parsidavė. Jos ateitis dabar � jo rankose. Ji padavė jam lapelį, negalėdama i�laikyti jo �vilgsnio.

� Turėsiu perspėti savo mokinių tėvus i� anksto, � tarė.

� Esu tikras, tavo verslo partnerė galės viskuo pasirūpinti, � atsakė jis. � Noriu, kad Italijoje būtume jau mėnesio pabaigoje. Noriu, kad susituoktume �eimos vie�butyje Milane. Taip visi mano �eimos nariai galės dalyvauti. Mano seneliui per toli keliauti į Australij�.

� Ar i�protėjai? Negaliu visko sutvarkyti �ia tik per tris savaites!

� A� � u�siėm�s vyras, Bronte, � tarė jis. � �ia turiu įsipareigojimų, kuriuos dabar turėsiu atidėti, iki grį�iu.

Ji vėl susiraukė.

� Tai tikiesi, kad sekiosiu paskui tave pirmyn atgal skersai pasaulį?

Jis nenuleido nuo jos akių.

� Juk taip elgtųsi dauguma mylin�ių �monų, ar ne?

Brontei prireikė akimirkos atsigauti.

� Tu... tu nori, kad apsimes�iau, jog mūsų santuoka normali?

� Na, �inoma, � tarė jis.

Ji sukry�iavo rankas ant krūtinės.

� Apie tai negali būti nė kalbos. Nedarysiu to.

� Tai ne derybų klausimas, Bronte. Nebūsiu pajuokos objektas dėl to, kad mano �mona man�s negali pak�sti. Visada ir visur vaidinsi atsidavusi� �mon�.

Brontė u�sipuolė jį.

� Ar �i santuoka bus i�skirtinis sandoris, ar tu t�si savo ankstesnį gyvenimo būd�?

Jis �iūrėjo į j�, i�laikydamas sunki� pauz�.

� Tai, cara, visi�kai priklausys nuo tav�s. Kodėl turė�iau eiti į �alį, jei visi mano poreikiai bus patenkinti namie?

� O kaip mano poreikiai? � paklausė, spigindama į jį akimis.

Jis paėmė automobilio raktelius ir, priėj�s prie durų, atsakė:

� Manau, prie� kelias minutes tau parod�iau, kaip stropiai tenkinu tavo poreikius.

Jis nu�velgė j�, tarsi nurengdamas, glamonėdamas, viliodamas.

� Būdama mano �mona, Bronte, daugiau nieko netrok�i.

Jis u�darė paskui save duris ir Brontė pagaliau i�kvėpė or�, kurį, net pati to nejausdama, buvo sulaikiusi.

Daugiau nieko netrok�i, � pasakė jis. Bet kaip jos tro�kimai? Jokie pinigai nenupirks jai meilės, kurios taip bevilti�kai reikėjo.

A�tuntas skyrius

Kit� dien� Brontė nusprendė pasiimti El� į Lukos vie�butį. Ne tik todėl, kad jis galėtų daugiau laiko praleisti su savo dukra, jei ji ten jį u�tiks, o labiau tam, kad nepultų jam į glėbį, kaip jau atsitiko praėjusi� naktį.

Jos kūnas vis dar buvo i�tiktas �oko, oda jautri tose vietose, kur jis aistringai j� glamonėjo. Brontei buvo gėda, kad taip greitai atsidavė. Jos veiksmai paneigė visk�, k� ji sakė apie jų santykių prat�sim�. Tai suteiks Lukai dar daugiau galios. Jis visada buvo prana�esnis. Argi ne tiesa, kad �mogus, dominuojantis santykiuose, myli ma�iau? Kai mylėjo Luk� anuomet, Brontė labiausiai rizikavo būti įskaudinta, kaip tik tai ir atsitiko. Bet �į kart� rizika buvo dar didesnė, nes ant svarstyklių buvo ir Ela.

Vos tik Brontė i�lipo i� automobilio, būrys paparacų pribėgo prie jos, regis, i� po �emių.

� Panele Benet! � �urnalistas ki�o jai į veid� mikrofon�. � Ar tiesa, kad jūsų dukra � slaptas jūsų ir Lukos Sabatinio, vie�bu�ių magnato, meilės vaisius?

Brontė bandė sustabdyti Elai į veid� blyksin�ius fotoaparatus.

� Gal malonėtumėte? � pratrūko ji. � Pasitraukit nuo jos.

Keletas fotoaparatų spragtelėjo kaip orinių �autuvų kulkos. Ela ėmė verkti, Brontė atidarė u�pakalines automobilio dureles, i�traukė j� i� kėdutės ir, prispaudusi prie krūtinės, nuskubėjo į vie�butį, o mai�as su Elos vaizdo įra�ais ir nuotraukomis skausmingai trankėsi jai į �launį.

�urnalistai nusekė paskui kaip ruja alkanų �unų, lipdami jai ant kulnų. Ji nulėkė prie registratūros ir, bandydama nuraminti El� ir ignoruoti fotoaparatų blykstes, padavė mai�� registratorei.

� Ar galėtumėte perduoti tai Lukai Sabatiniui? Jis gyvena apartamentuose.

Registratorė nusi�ypsojo ir prie�ais j� padėjo durų u�rakto kortel�.

� Ponas Sabatinis papra�ė jums perduoti �it�. Jeigu duosite man savo raktelius, pasirūpinsime jūsų automobiliu. Jei galime kuo nors padėti rūpinantis ma��ja, tik pasakykite. Turime lovy�ių ir kūdikių maistelio, ir auklių, jei jums prireiktų.

� A... A� �ia negyvenu, � sumurmėjo Brontė. � A� tik palieku mai�� su... Eee... Tik palieku tai jam. � Ji mostelėjo mai�o, numesto ant spintelės, link.

Registratorė maloniai nusi�ypsojo.

� Ponas Sabatinis labai ai�kiai pasakė duoti jums raktus nuo jo apartamentų. �iuo metu jo �ia nėra, bet netrukus turėtų sugrį�ti. Jis norėtų, kad palauktumėte, kol jis sugrį�.

Brontė sugrie�ė dantimis. Ji galėjo rinktis: apsisukti ir priversti El� i�k�sti �urnalistų antpuolį, arba pakilti į Lukos apartamentus ir prastumti laik�, kol i�sine�dins paparacai, su viltimi, kad Luka iki to laiko negrį�. Ji paklusniai atsiduso, paėmė rakt� ir mai�� su vaizdo įra�ais ir nuotraukomis.

� A�iū. Palauksime jo.

Apartamentuose buvo palaimingai tylu, ir Brontei pagaliau pavyko nuraminti El�, kuri dėl sujudimo apa�ioje buvo kone i�tikta isterijos. Jos ma�as veidelis buvo skais�iai raudonas, i� akių vis dar plūdo a�aros, o krūtinė kilnojosi nuo ma�u�ių �irdį verian�ių �agtelėjimų.

� Neverk, brangute, � �velniai tarė Brontė supdama dukrel�. � �a, viskas gerai. Jų nebėra.

Bet ar ilgam? � svarstė ji. Ir kaip, po velnių, jie suuodė, kad Ela � Lukos duktė? Ar Luka paskelbė apie tai, neprane��s jai? Baisu net pagalvoti, kad jiedvi dabar turės nuolat �itaip gyventi � nuolat puolant �iniasklaidai. Kaip ji tai i�tvers? Kaip apgins El�? Ji nenorėjo, kad dukra i�sig�stų, kaskart i�ėjus į lauk�. Ar �itaip gyvena �vaig�dės ir karali�kosios �eimos nariai? Jei taip, tai � visi�kai nepaken�iama.

Ela paskutinį kart� �agtelėjo ir padėjo galvyt� Brontei ant peties, o jos tamsios blakstienos nusileido. Brontė nune�ė j� į Lukos miegam�jį, o jos pilve trumpam pabudo drugeliai, pama�ius jo futbolo aik�tės dyd�io lov�. Ji įsivaizdavo save, gulin�i� joje Lukos glėbyje, ne i� pyk�io ar nekontroliuojamos aistros, bet dėl abipusio ilgesio ir poreikio.

Ir meilės...

Ne, � tuojau pat sudraudė save. Tu nebemyli jo. Jis nu�udė visus tavo jausmus, kai taip �iauriai i�braukė j� i� savo gyvenimo.

Bet vis dėlto.

Kambaryje sklandė jo kvapas, muskatas su citrusų u�uomina, kurio ji negalėjo pamir�ti net po dvejų metų.

Ji �velniai paguldė El� į lovos vidurį, o i� �onų padėjo po pagalv�, kad ji nenusiristų. Brontė negalėjo atsispirti nepauos�iusi rankoje laikomos kitos pagalvės, įkvėpė Lukos kvapo ir j� u�liejo prisiminimų banga.

Nė vienos nakties, � priminė ji pati sau, piktai numesdama pagalv� ant grindų. � Jis neskyrė man nė vienos nakties. Kaip, po velnių, jis galės susitaikyti su santuoka ir vaiku? Jis norėjo globos ir visaip stengėsi j� gauti. Brontė buvo nereikalinga. Jis atsikratys ja i� karto, kai nuslops aistra. Jis nemokėjo i�laikyti santykių. Buvo pernelyg savanaudi�kas, pernelyg u�sidar�s, jam pernelyg rūpėjo karjera. Jis nemokėjo aukotis dėl kitų �monių. Nemokėjo mylėti.

Ir vis dėlto, regis, jis myli El�.

Brontė i�lėkė i� miegamojo, kad pabėgtų nuo i�daviki�kų min�ių, bet jos atsekė i� paskos, kaip anks�iau paparacai. Spragt, spragt, spragt, spragsėjo jos smegenys, prikeldamos akimirk�, kai Luka pirm�syk pamatė El�.

Brontė visada manė Luk� esant emoci�kai �alt�, bet praėjusi� naktį ji pamatė t� jo pus�, kuri� iki �iol jis slėpė. Jis �iūrėjo į kūdikį savo rankose, jo akys buvo kupinos susi�avėjimo, kad ji � jo. Brontė manė, kad pamatė jo drėgnas akis, kai jis atsisuko į j�, bet, jam mirktelėjus, blizgesys dingo, tad gal ji tik įsivaizdavo.

Staiga apartamentų durys atsidarė ir įėjo Luka, ne�inas lagaminėliu ir �aislų parduotuvės mai�u, ply�tan�iu nuo �aislų.

� Bronte, � tarė jis susiraukdamas. � Registratorė man sakė, kad prie vie�bu�io buvo �ioks toks susidūrimas su spauda. Ar Elai viskas gerai?

Brontė sukry�iavo rankas ant krūtinės.

� Ji buvo persigandusi. U�truko vis� am�inyb�, kol j� nuraminau. Ji miega ant tavo lovos.

Jis padėjo lagaminėlį ir �aislus, atsilaisvino kaklarai�tį.

� Turėjau tave įspėti. Nesu tikras, kaip jie su�inojo. Norėjau padaryti prane�im�, pasikalbėj�s su �eima.

� Ar pasakei savo �eimai?

Jis nusivilko �vark� ir padėjo jį ant sofos.

� Taip. Jie buvo �okiruoti, kaip ir gali įsivaizduoti, bet patenkinti, ypa� mano mama. Ji trok�ta pamatyti El�. Pa�adėjau elektroniniu pa�tu persiųsti kelias nuotraukas. Ar atsine�ei jas?

Brontė mostelėjo į mai�� ant grindų.

� Atsine�iau visk�, k� sugebėjau rasti. Turiu net jos kūdiki�kų plauku�ių sruog� degtukų dė�utėje. �įryt radau dar vien� ir padalijau į dvi dalis. Pamaniau, norėsi vien� turėti.

Jis pakėlė mai�� ir susirado degtukų dė�ut�. Padėjo jį atgal ant grindų ir akimirk� �iūrėjo į dė�ut�. Brontė stebėjo, kaip jo ilgi įdeg� pir�tai atidarė j�, tamsios akys tyrinėjo ma�yt� �ilkinių plaukų garban�. Jis palietė j� ir nusi�ypsojo, bet veide atsispindėjo liūdesys.

Ji nurijo seiles ir priėjo ar�iau, pakėlė mai�� nuo grindų, kad i�trauktų album� su pirmosiomis Elos nuotraukomis.

� Neturėjau laiko padaryti visų kopijų. Maniau, gal norėsi tai padaryti profesionaliai. �iame � pirmųjų jos mėnesių nuotraukos.

Luka paėmė album� ir atsisėdo ant sofos. Brontė ne�inojo kaip elgtis. Ne�inojo, ar atsisėsti �alia, ar palikti jį vien� ramiai per�iūrėti nuotraukų.

� Eee... Manau, nueisiu pasi�iūrėsiu, kaip ten Ela, � tarė ji ir i�skubėjo i� kambario.

Jai pagaliau sugrį�us, Luka sėdėjo neatitraukdamas akių nuo did�iulio plok��iaekranio televizoriaus, �iūrėdamas vien� i� jos vaizdo įra�ų. Kambarį pripildė skambus Elos juokas. Kitame įra�e buvo pirmoji Elos plaukimo pamoka, kai jai tebuvo �e�i mėnesiai. Buvo a�arų ir riksmų, kol ji pagaliau priprato prie vandens purslų.

Luka pakėlė akis, i�jungdamas televizoriaus gars�.

� Nerandu įra�o, kur Ela dar naujagimė. Ar turi tokį?

Brontė ėmė raustis mai�e, susigėdusi, kad atrodo tokia i�sibla�kiusi. Ar jis kritikuoja j�, neva ji bloga motina? Ar jis m�sto, kad gera motina būtų visk� tvarkingai susidėjusi ir sura�iusi, kas kur, chronologi�kai, o ne sumetusi į �ali� pirkinių mai��? Be abejonių, jo motina būtų įsidėjusi savo sūnų plauku�ius į prabangias aksomo dė�utes su i�graviruota pavarde, ne į degtukų dė�utes. Knisdama mai�� ji kramtė lūp�, o vis ilgėjanti tyla kėlė dar didesn� įtamp�.

� Nerandi? � paklausė jis.

Ji atsitūpė ant kulnų.

� Turbūt nepaėmiau jo, kai rinkau visk� mamos bute.

� Norė�iau jį pamatyti. U�suksiu rytoj ir pasiimsiu, jei, �inoma, tau pavyks surasti.

Brontė atsistojo ir tū�mingai pa�velgė į jį.

� �inau, k� turi omenyje, tai kodėl nepasakai tiesiai �viesiai?

Jis nepakilo nuo sofos. Atvirk��iai, atsilo�ė ir atsakė į jos �vilgsnį pakeldamas vien� i� savo juodų kaip naktis antakių.

� Ir k� gi a� turiu omenyje?

Ji i�kvėpė pro suk�stus dantis.

� Manai, kad esu bloga motina. Matau tai tavo akyse. Manai, kad jei visi �ie įra�ai tvarkingai nesudėlioti, tai tikrai negaliu būti gera motina.

�į kart� jis pakilo. Kambarys, regis, net susitraukė, koks jis atrodė auk�tas.

� Manau, kad kaltini mane savo pa�ios būg�tavimais. Tai tu manai, kad esi netinkama motina, ne a�.

Brontė pajuto, kaip pasi�iau�ė plaukeliai ant sprando, jam prabilus apie tai, apie k� ji taip da�nai galvojo.

� Tu nieko ne�inai apie tėvyst�, � burbtelėjo ji. � Ne�inai, k� rei�kia stengtis u�sidirbti pragyvenimui ir auginti kūdikį. Ne�inai, k� rei�kia vakarais būti tokiai pavargusiai ir persidirbusiai, bet vis tiek nemiegoti pus�, o kartais ir vis� naktį, kad pasirūpintum kūdikiu. Tu gyveni ro�iniame pasaulyje, Luka, visada jame gyvenai. Tau net nereikia lovos pa�iam pasikloti, dėl Dievo meilės.

Jo lūpos įsitempė, o tyla vis t�sėsi, kol oras tapo tir�tas ir sunkus.

Brontė svarstė, ar ne per daug pasakė ir ar jis nepanaudos jos �od�ių prie� j� kovoje dėl globos. �itaip nesusivaldydama, ji visk� tik apsunkino. Kad ir vakar vakare, taip paprastai krisdama jam į glėbį, taip atvirai rodydama, kaip stipriai vis dar jo trok�ta. Ji įsikando į lūp� ir nuėjo į kit� kambario pus�, �iūrėdama �emyn, nenorėdama matyti pergalės jo tamsiose akyse. Jai reikėjo pasitraukti, kad galėtų susivaldyti. Jai reikėjo susikaupti. Vir�ų paėmė jausmai. Jei taip bus ir toliau, netrukus ji kris ant kelių maldaudama priimti j� atgal, su santuoka ar be.

� Pripa�įstu, man reikia daug ko i�mokti, � atsakė Luka. � Bet a� bent jau to noriu. Daugelis vyrų tiesiog vengia atsakomybės. Bet a� taip nesielgsiu. Noriu visais įmanomais būdais padėti auginti El�.

Brontė apsisuko.

� Na, tai kodėl gi tau nepradėjus �ia ir dabar?

Jis susiraukė, o Brontė nuėjo prie durų ir trumpam stabtelėjusi i� rankinės i�traukė mai�elį sauskelnių Elai. Ji tiesiog įgrūdo jam mai��, o akys �ėrėjo i� įnir�io.

� Praleisk vakar� su ja. Galėsi pamaitinti, pakeisti sauskelnes ir pamėginsi nuraminti, kai bus irzli, grį�iu po kelių valandų.

Luka prisimerkė, kai, jai i�einant, u�sitrenkė durys. Jis giliai atsiduso ir ranka persibraukė plaukus. Tada i�girdo tylų verk�lenim�, sklindantį i� savo kambario, ir nuėjo pasi�iūrėti, ar Ela jau bunda.

Ji sėdėjo jo lovoje, apsupta pagalvių, o skruostais riedėjo dvi didelės a�aros.

� Mama? � Ji pasitrynė mėlynas akytes ir pasi�iūrėjo taip liūdnai, kad Lukos �irdis susitraukė iki skausmo. � Mama nėla?

� Mama trumpam i�ėjo, mio piccolo, � tarė jis, �velniai pakeldamas j� nuo lovos. � Bet papà visada bus su tavimi. Niekada nebūsi viena, ma�ute mano.

Ela nusi�ypsojo jam pro a�aras ir rankute atsirėmė jam į veid�.

� Papà.

Luka prispaudė j�, jos ma�os kojytės apsivijo jį kaip be�d�ionėlės. Ji kvepėjo... ties� sakant, ji nelabai maloniai kvepėjo. Jis pa�iūrėjo į �lapi� dėm� ant savo lovos ir susiraukė pajut�s, kaip drėgmė persisunkia per ro�ines pėdkelnes jam ant rankų.

� Tikriausiai negalėsi man padėti, � ironi�kai tarstelėjo, nusine�damas j� į svetain�, kur buvo sauskelnės.

Jis paėmė jas laisva ranka ir nusine�ė El� į vonios kambarį. Pastatė j� ant grindų, bet, prie� jam atsegant sauskelnių mai�elį, ji i�bėgo.

� Ela, palauk, � tarė jis ir buvo j� bepa�iump�s, bet ji juokdamasi i�sisuko, o jos nusmukusi pi�ama, atrodė, �aiposi i� jo.

Luka nusivijo j� ir sugriebė kaip tik tada, kai ji nuvertė statulėl� nuo vieno i� jo staliukų, norėdama po juo pasislėpti. Bent gerai, kad statulėlė tik dusliai atsitrenkė į kilim�, nesudu�o ir nesu�eidė ma�ylės.

� Ak tu, ma�oji i�dykėle. � Luka nusi�ypsojo, �velniai timptelėjo j� u� kojy�ių ir paėmė į glėbį.

Ela nusijuokė ir vėl paplek�nojo jam veid�.

� Papà lado mane.

Luka nusi�ypsojo, nors jam gėlė krūtin� dėl ironijos mergaitės �od�iuose.

� Taip, Ela, papà rado tave.

Jis vėl nune�ė j� į voni�, tik �į kart� viena ranka prilaikė j�, kita bandydamas atidaryti mai�elį. Ela muistėsi ir sukiojosi, bet jam ka�kaip pavyko i�traukti naujus �liau�tinukus ir drabu�ių pamain�.

Ap�iūrėj�s nusprendė, kad �ia paprasto sauskelnių pakeitimo neu�teks, reikės nuprausti. Luka paleido �ilt� vandenį ir, patikrin�s temperatūr�, patupdė El� į voni�. Ji juokėsi ir spardėsi, apta�kydama jį. Luka gailėjosi, kad nenupirko �aislų į voni�. Prisiminė, kad vaikystėje turėjo gumin� antyt�, kelet� ma�ų puodelių ir �sotėlį. Mintyse pasi�ymėjo kit� dien� jų nusipirkti, taip pat ir kūdikių �ampūno, nes vie�bu�io �ampūnas gali suerzinti jos �velni� odel�.

Jis m�stė apie visus tuos kartus, kai tai darė Brontė, prausė El� ir keitė vystyklus, tuo pat metu �ongliruodama visais kitais savo įsipareigojimais. Nenuostabu, kad neturėjo laiko tvarkingai susidėlioti nuotraukų ir albumų.

� Daba lauk? � tarė Ela, i�tiesdama rankytes.

� Ak... Teisingai, � tarė Luka ir siektelėjo pūkuoto balto rank�luos�io. Jis apsuko juo mergait�, pakėlė ir atsargiai nu�luostė. Ji nenorėjo vėl rengtis, norėjo lakstyti nuoga, bet jam �iaip taip pavyko j� įtikinti apsivilkti naujus �liau�tinukus, pėdkelnes ir deran�i� suknel�.

� Noliu valgyt, � parei�kė Ela.

Luka svarstė, ar kambarių tarnyba turi ko nors tokiems ma�iems vaikams. K� tokie vaikai i� viso valgo? Jis �inojo, kad ji turi dantukų; matė juos spindint, kai ji linksmai �ypsojosi. Tik tikėjosi, kad ji nėra niekam alergi�ka. Brontė tikrai būtų įspėjusi. Ir apskritai Brontė jam ma�ai k� tepasakė. Ji tiesiog i�ėjo ir paliko jį vien�, kad įrodytų, jog jis nei�mano, kaip būti tėvu. Luk� erzino tai, kad ji teisi. Jis neturėjo nė �alio supratimo, visk� darė instinktyviai ir jam nelabai sekėsi, o puikiausias įrodymas buvo Elos �liau�tinukai.

Jis sutvarkė juos kaip tik įstengė ir nusine�ė j� į svetain�. Sėdėdama ant grindų ji �aidė su jo mobiliuoju, kol jis vie�bu�io telefonu skambino kambarių tarnybai. Netrukus į kambarį atėjo padavėjas su tinkamu vaikui maistu, ir Luka pasiūlė jo Elai.

Daugiau maisto atsidūrė ant grindų, nei jos burnoje, ir jis jau ėmė svarstyti galimyb� vėl j� i�maudyti, kai ji i�tepliojo suknel� jogurtu, k� jau kalbėti apie rankas ir veid�.

Luka m�stė, k� daryti toliau. Ar ji dar per ma�a knygelėms? Nors jis ir neturėjo jokių vaiki�kų knygų. Mintyse pasi�ymėjo nupirkti ir jų.

Jis pasodino j� sau ant kelio ir sukūrė istorij�, kad u�imtų j�. Ela pa�velgė į jį pla�iai �ypsodamasi ir priglaudė savo tamsi� galvel� jam prie krūtinės, ten, kur plakė �irdis. Vienas jos nyk�tys atsidūrė burnytėje, bet jis nusprendė jo netraukti. Tiesiog t�sė istorij�, kol ji u�migo jo glėbyje.

Luka dar ilgai taip j� laikė, tiesiog sėdėjo, jausdamas jos svorį sau ant kelių, tro�ko būti �alia, kai ji gimė, ir kiekvien� gyvenimo akimirk�. Kaip jis atsilygins jai? Kaip atsilygins Brontei? Ar Brontė jam atleis u� tai, kad �itaip i�braukė j� i� savo gyvenimo? Tuo metu manė, kad elgiasi teisingai, bet dabar turėjo pripa�inti, kad papras�iausias telefono skambutis būtų visk� pakeit�s. Jei kas ir buvo kaltas, tai jis, ne Brontė. Ji padarė visk�, k� galėjo, kad jį pasiektų, bet jis pasirūpino, kad tai būtų neįmanoma. Net jei ji būtų jam para�iusi lai�k�, jis �inojo, kad nebūtų jo skait�s. Jis buvo sudar�s pakt� pats su savimi, ir dabar tai atsiliepė jam blogiausiai, kaip tik įmanoma.

Ela atsiduso ir kelis kartus �iulptelėjusi nyk�tį nugrimzdo į gilų ir ramų mieg�.

Luka perbraukė ranka jos �ilkin� galvel�, o akys sudrėko pagalvojus, kiek daug jis praleido. Jis padarys visk�, kad atitaisytų tai.

Visk�...

Devintas skyrius

Kitos trys savaitės buvo itin įtemptos. Brontės galva vis dar svaigo nuo gin�ų su motina dėl su�adėtuvių su Luka. Galų gale Brontė nusprendė nesiprie�inti �inodama, kad, jeigu atsisakys, niekada daugiau nebepamatys Elos.

Viskas buvo nuspr�sta: ji privalo i�tekėti u� jo arba kentėti dėl pasekmių. Jai neliko pasirinkimo, bet slap�ia ka�kuri jos dalis svarstė, kaip viskas bus, kai jie susituoks. Tas aistros protrūkis, nuo kurio jos kūnas tirpo iki �iol, privertė suprasti, kad jų santuoka nebus tik sterilus paktas ant popieriaus, kaip ji manė i� prad�ių. Net t� kart� vie�butyje, kai jis tik priglaudė lūpas prie jos rie�o, visi jutimai pabudo, o nervai ėmė virpėti.

Vis dėlto po tos nakties Luka ėmė laikytis atstumo. Jų pokalbiai buvo trumpi ir dalyki�ki. Jis nė karto nepalietė Brontės, net nebu�iavo pasisveikindamas ar atsisveikindamas. Elai jis buvo jautrus ir dėmesingas. Vis� laisv� laik� tarp susitikimų praleisdavo su ja, Brontei stebint juos i� �alies. Jai suspausdavo �irdį kaskart, pama�ius dideles �ydras Elos akis, taip patikliai �iūrint į jį. Jų santykiai labai greitai augo, ir Brontė ėmė jaustis taip, lyg Ela labiau mylėtų savo tėv�, nei j�. Jos ma�os rankytės kilo auk�tyn, kad paliestų jo ap�ėlusį veid�, tyras kaip varpelio skambėjimas juokas kėlė jam �ypsen�, o veidas taip su�velnėdavo, kad Brontė dar labiau glumdavo dėl savo elgesio.

Luka surengė susitikim� su prabangiu vestuvių dizaineriu. Vos į�engusi į jo salon�, Brontė buvo įsprausta į nepriekai�ting� suknel�, kainavusi� pus� begalybės. Kiti reikmenys buvo pristatyti į jos but� arba studij�: dizainerio kurti drabu�iai, nėriniuoti apatiniai, �aislai ir drabu�ėliai Elai.

Likus dviem dienoms iki i�vykimo, Luka susitarė, kad galėtų ateiti pavakarieniauti į but�. Jis norėjo i�maudyti ir pamaitinti El�, kaip t� naktį vie�butyje, nes nuo tada dėl susitikimų jam vis nepavykdavo.

Jis atva�iavo, kaip tik i�einant Brontės motinai. Tina pa�velgė į jį �udan�iu �vilgsniu, praeidama pro jį ant slenks�io, bet jis sulaikė j�, paduodamas vok�.

� Kas �ia? � įtariai paklausė ji.

� Tai � kelionė į Italij�, į jūsų dukters vestuves. Tikiuosi, tai bus pirmas i� daugelio vizitų į mano tėvyn�.

Tina i�si�iojo �iūrėdama į vok�, lyg jis turėtų sprogti, vos jai palietus.

� Noriu dalyvauti Elos gyvenime, � tarė Luka. � Jūs � jos mo�iutė. Iki �iol darėte did�iul� įtak� jos gyvenime. Nenoriu, kad tai pasikeistų.

Brontė stebėjo i� �alies, kaip sudrėko jos motinos akys. Tina paėmė vok�, sumurmėjo padėk� ir i�ėjo.

Luka u�darė duris ir atsisuko į Bront�.

� Kaip manai, ar ji atvyks?

Brontė u�siki�o plaukų sruog� u� ausies.

� Kalbėjau su ja apie tai. Ji turi pas�, bet niekada juo nesinaudojo. Planavo aplankyti mane Londone, bet a� grį�au, jai nespėjus i�siruo�ti.

Luka suraukė kakt�, o veido bruo�ai patamsėjo.

� Negali atsispirti nepriminusi, kaip tave nuvyliau, ar ne?

� Nedariau nieko pana�aus, � atsiliepė ji. � Tik pasakiau...

� Papà! � Ela pribėgo, ne�ina Luko padovanotu pliu�iniu me�ku�iu, beveik tokio pat dyd�io, kaip ir ji. � Papà!

Luka nusi�ypsojo ir apglėbė mergyt�.

� Mio piccolo, � tarė. � Kaip mano ma�ylė?

� Pastaruoju metu ji da�nai kartoja papà, � tarė Brontė. � Ypa� pama�iusi �aislus, kuriuos jai nupirkai.

Jis nusi�ypsojo ir pabu�iavo apvali� Elos nosyt�.

� Ruo�iuosi suteikti jai visa, kas geriausia.

Brontė paleido sunertas rankas.

� Luka... Nemanau, kad protinga j� �itaip lepinti taip anksti. Ji labai ma�a. Nenoriu, kad manytų, jog jai priklauso viskas, k� pamato. Ji turi i�mokti vertinti daiktus, jų palaukdama.

Luka pa�velgė į Bront�. Jo �vilgsnis buvo kietas, �ypsena dingo.

� Neai�kink man, k� galiu ir ko negaliu daryti su savo vaiku, � grie�tai tarė jis.

Brontė kilstelėjo smakr�.

� Ji � dar kūdikis, Luka. Jai net nėra dvejų. Jai nereikia krūvos brangių �aislų ir drabu�ių. Jai reikia meilės, dėmesio ir saugumo.

� Ji gaus visa tai ir daugiau, � atsakė jis, nuleisdamas besimuistantį kūdikį ant grindų.

� Neįsivaizduoju, kaip ji jausis saugi, kai matys mus supan�iotus santuokoje be meilės ir aistros. � Brontė sukry�iavo rankas ant krūtinės.

Lukos �vilgsnis sutiko jos akis, ir Brontė suvirpėjo.

� Manai, mūsų santuokoje nebus aistros?

Brontė pajuto, kad kaista.

� Ne�inau, k� galvoti. Tu visk� suorganizavai �aibi�ku grei�iu. Pareikalavai, kad susipakuo�iau savo dabartinį gyvenim�, bet ne�inau, ko i� man�s tikiesi ten.

Ilgokai patylėj�s jis giliai atsiduso.

� �inau, kad tau sunku, Bronte. Visiems sunku. U�jau�iu tavo motin�, tikrai. U�jau�iu ir savo motin�, brolius ir senelį, kurie praleido Elos kūdikyst�. Bet tu � Elos mama, o a� � tėvas. Kito kelio nėra.

Brontei sukilo a�aros, bet ji pasistengė jas nuryti.

� Nori, kad viskas būtų taip, kaip nori tu. Trok�ti vald�ios. Suprantu tai, bet man sunku. Daug dirbau dėl savo karjeros. O dabar tikiesi, kad visk� mesiu? �i santuoka pasmerkta �lugti.

� Ji ne�lugs, jei abu stengsimės dėl jos, � tarė jis. � Suprantu, kokia tau svarbi tavo karjera. Tvarkau reikalus, kad galėtum mokyti Milane.

� Nekalbu itali�kai. � Brontė suglumo. � Nemokėdama kalbos, daug nepasieksiu.

� Gali i�mokti. Noriu, kad Ela kalbėtų mano kalba. Svarbu, kad, dar būdama ma�a, i�moktų tiek anglų, tiek italų kalbas. Labai padėtų, jei tu su ja �nekėtum abiem kalbom. Galiu surasti tau asmeninį mokytoj�.

� Atrodo, kad gali suorganizuoti visk�. � Ji susiraukė.

� Ne visk�. � Luka persibraukė ranka plaukus. � Yra dalykų, kurių niekada nenupirksi u� jokius pinigus.

Brontė stebėjo, kaip jis pritūpė, kad padėtų Elai. Jis suvėlė �velnius, purius Elos plauku�ius, ramiai, bet liūdnai �ypsodamas. Kartais atrodė, kad jis atsitveria nuo jos. Jo veid� u�dengdavo kaukė, paslėpdama emocijas, priversdama Bront� svarstyti, ko reikia, kad jis imtų pasitikėti ja tiek, kad pasakytų, kas i� tiesų jį jaudina.

Luka pakilo, laikydamas El� rankose.

� Manau, jai reikia pakeisti sauskelnes.

� A� pakeisiu.

� Susitvarkysiu, � tarė jis. � Praėjusį kart� man pavyko. Turiu praktikuotis.

Brontė nuvedė jį į ma�� vonios kambarį ir padavė kūdikių krem�.

� Paruo�iu jos pi�am� ir naujus �liau�tinukus, � tarė ji.

Jai grį�us, Luka ir Ela ta�kėsi vonioje. Jis �aidė su geltona antimi kvaksėdamas, o Ela juokėsi. Tai buvo tipi�ka maudynių scena: mylintis tėvas ir patenkintas, laimingas kūdikis linksminosi drauge. Bet Brontė pasijuto esanti nuo�aly. Ji įsivaizdavo, kaip, bėgant laikui, Elai i� jos nieko nebereikės. Viskas suksis apie Luk�. Ji suprato, kad jis nori atsigriebti u� praleist� laik�, bet juk negalėjo u�gniau�ti nuodijan�io nepasitikėjimo.

Kai Ela buvo �varutėlė, Brontė paliko Luk� skaityti jai pasakos, prie� paguldant į lov�. Ji pastebėjo, kad pasaka itali�ka, melodingi �od�iai priminė jai, kad netrukus ir kalba, kaip ir meilė tėvui, atskirs j� nuo dukters.

Patikrinusi apkep� orkaitėje, ji laukė jo svetainėje, sklaidydama �urnal�, kad nekramtytų nagų.

Luka atėjo po kelių minu�ių.

� Ji u�migo kaip angelas.

� Paprastai ji greitai u�miega, � tarė Brontė. � Tikriausiai man pasisekė. Nesu tikra, kaip bū�iau susitvarkiusi su sudėtingu kūdikiu. Buvo pakankamai sunku ir su energing�j� ma�yle.

Luka įtempė lūpas.

� Va ir vėl kaltini mane. Pateiki save kaip auk�. Mes abu � aukos, Bronte. Kada tai suprasi?

Brontė pa�oko.

� Kada tu suprasi, kad negalima tiesiog prat�sti nuo ten, kur baigėm? Sudau�ei man �irdį, Luka. Sugriovei pasitikėjim� savimi. Nenoriu vėl likti įskaudinta. Neliksiu vėl įskaudinta.

� �itaip man�s nekenti?

Brontė i�si�iojo, bet tuoj vėl u�si�iaupė ir nusisuko, kad jis nepamatytų jos akyse blizgan�ių a�arų.

Kelias akimirkas abu tylėjo.

� Bronte?

� Manau, jau �inai atsakym�, � atsakė ji, vis dar nusisukusi.

Luka u�dėjo rankas jai ant pe�ių, ir plaukeliai ant jos sprando pasi�iau�ė. Kaip jos kūnas su�inojo, kad jis � taip arti? Pajutus jo tvirt�, auk�t� kūn� u� sav�s, jos nugara perbėgo �iurpuliukai. Jei pasilenktų į priekį, paliestų jį, jo kar�tį ir geismo įrodym�.

Ir pasimestų.

Jo �iltas kvėpavimas glostė jautri� jos kaklo od�, kai jis �emu ir tyliu balsu suku�dėjo jai prie ausies:

� I� tiesų ne nekenti man�s, cara. Nekenti to, kad vis dar man�s nori.

Brontė atsakė sukandusi dantis:

� Nenoriu tav�s. Neapken�iu.

Jis tyliai sukikeno, perbraukdamas delnu per vis� jos rank�, pir�tais lyg plienu sugniau�damas jos rie�us.

� Gal parodytum man, kaip stipriai man�s neapkenti? � papra�ė Luka, priartėdamas prie jos i� nugaros.

Ji stipriai u�simerkė, stengdamasi atsispirti pagundai. Jautė jo kūn�, atsakantį į jos artum�, jo bundantį vyri�kum� ir susijaudinimo kvap�. Jos kūne nerimo geismas, visos l�stelės kibirk��iavo, trok�damos jo prisilietimo. Krūtys sustandėjo ir ėmė mausti, ilgėdamosi jo rankų ir lūpų. Visas kūnas alsavo tro�kimu, kar�tu, drėgnu tro�kimu, kuris niekada i� tiesų nebuvo ding�s. Tik priges�s, kaip �arijos, laukian�ios, kada vėl galės �okti į liepsn�.

� Nagi, � tarė jis, �velniai kand�iodamas jos ausį savo stipriais baltais dantimis. � Parodyk man. Metu tau i��ūkį.

Brontė vėl sudrebėjo, galva nusviro, kai jis pradėjo bu�iuoti jai kakl�. Ji juto kiekvien� jo lūpų judesį, �velnius perbraukimus, krims�iojimus, lėtas glamones ir seksualius lie�uvio brūk�telėjimus. Ji vėl tarsi suskilo į ma�utes �ukeles, kojos nebeklausė...

Luka apsuko j� ir pa�velgė tiesiai į akis.

� Dvigub� i��ūkį, � �velniai, gundomai, viliojamai suku�dėjo.

Brontė u�simerkė, kai jo veidas ėmė artėti. �velnus aromatas nutūpė ant veido, bet paskui jis sustojo. Laukė, kada ji atsilieps. Brontė valdėsi kiek įstengė, bet tokios kovos niekada nebūtų laimėjusi. Svarstė, ar tik ne todėl jis i�tisas tris savaites jos nelietė, kad įrodytų, kad ji i� tiesų negali jam atsispirti, kai tik jis paskleid�ia savo �avesį.

Na, Luka teisus. Ji negalėjo jam atsispirti. Negalėjo ilgiau kovoti. I�leidusi pralaimėtojos atodūsį, ji pasistiebė ir prispaudė savo lūpas prie jo.

I� prad�ių tai buvo �velnus bu�inys, jausmingas, bet paprastas. Brontė nebuvo tikra, kada jis pasikeitė, ar kas jį pakeitė. Bet staiga jokio �velnumo nebeliko. Tik skuba, tro�kimas, kar�tis ir tikslas, j� valdė Lukos lūpos. Lie�uvis pra�ėsi įleid�iamas ir, vos tik ji atsipalaidavo, įsliuogė vidun, jaudindamas j�, erzindamas rodė tai, kas netrukus įvyks.

Brontės kūnas pa�ėlo. Ji rankomis apsivijo jo kakl�, pritraukė jį ar�iau, papilve trindamasi į kiet� it akmuo jo vyri�kum�. Jos krūtys prisispaudė jam prie krūtinės, kieti speneliai ėmė durti, bu�inys tapo gilus ir nebevaldomas.

Ji atsakė jam tokiu pat nekantriu bu�iniu. Kand�iojo lūpas erzindama, provokuodama, kol kūnas ėmė reikalauti ekstazės. Brontė girdėjo dusli� Lukos dejon�, jos lie�uvis nardė pirmyn atgal, �velniai lai�ė jam lūpas.

Luka atsuko j� nuo sienos ir prispaudė prie grindų. Vienas po kito nuskriejo drabu�iai. Brontė girdėjo, kad ka�kas ply�o, bet nekreipė dėmesio. Ji tro�ko būti paimta jo galingo kūno ir nune�ta į rojų.

Luka lietė j� vis�. Vien� akimirk� jis glostė jai veid�, kit� � krūtis, nyk��iu glamonėdamas stand�ius spenelius, kol i� malonumo Brontei ėmė trūkti oro.

Ji juto �iurk�tų kilim� prie �velnios savo nugaros, bet tai rūpėjo ma�iausiai. Ji siektelėjo jo, vos jis i�silaisvino i� kelnių ir trumpikių.

� Jei tu ruo�iesi daryti tai, k� manau, turiu perspėti, kad gali gauti daugiau, nei tikiesi, � tarė jis perspėjamai.

Brontė geidulingai pa�velgė į jį.

� Esu tikra, kad greitai atsigausi.

� Nedaryk to, Bronte. � Jis sukando dantis ir įtempė raumenis . � Nedaryk... Aaa...

Brontė nusi�ypsojo sau, kai Luka virpėjo i� pasitenkinimo. Galbūt jis ir laikėsi atstumo tas tris savaites, bet lygiai taip pat negalėjo atsispirti jai, kaip ir ji � jam.

Jis nustūmė j� ant grindų, pasilenkė vir� jos, o lūpos ėmė keliauti �emyn.

� Mano eilė, � �aismingai urgztelėjo.

Brontė suvirpėjo, kai Luka priartėjo prie jos krūtų. Jis �iulpė spenelius, ir Brontė suaimanavo. Leidosi vis �emiau jos krūtinkauliu, panėrė lie�uvį į bamb�, prie� nusileisdamas gundan�iai ir pavojingai �emai.

Ji giliai ir staigiai įkvėpė, kai jo pir�tai �velniai j� atvėrė. Sugriebė jo pe�ius, kai ly�telėjo pa�i� jautriausi� vietel�. Ji kelis kartus suvirpėjo, o Luka vis glamonėjo, pajuto vidinį jos ritm�, vedė j� link vir�ūnės sūkurio. Brontės kūnas tarsi sprogo i� nubangavusio malonumo. Tai buvo begėdi�ka, eroti�ka, primityvu ir nesustabdoma.

Brontė susmuko ant kilimo, bet jis vis nesiliovė. Jis buvo kietas kaip akmuo ir pasiruo��s pradėti visk� i� naujo. Ji suvaitojo, kai Luka giliai įėjo, įtempė vidinius raumenis ir skatino jį. Ji suspaudė jo sėdmenis, kai jis ėmė judėti smarkiau. Jautė kiekvien� jo kūno judesį. Malonumas varstė, pasi�iau�ė visi plaukeliai. Tarp jų visada taip būdavo: beribė aistros ir malonumo karuselė.

� Liepk man pristabdyti, � suku�dėjo Luka.

� Judėk grei�iau, � begėdi�kai su�nib�dėjo ji.

Jis ėmė aistringai bu�iuoti jos kūn�, judėdamas vis aistringiau. Atsakydama į kiekvien� jo stūmį Brontė kėlė klubus skubindama jį, nes jos geismas vis augo.

Pabaiga buvo beproti�ka. Brontė buvo sukrėsta, kiekviena jos konvulsija siuntė ekstazės bangas Lukai. Galvoje sprogo spalvos, kaip i�protėjusiame kaleidoskope. Malonumas i�plito kaip narkotikas, ir ji gulėjo jo rankose bejėgė, negalėdama pajudėti.

Po akimirkos Brontė pajuto, kad Luka grimzta į nebūtį, dar keli greiti, �iurk�tūs paskutiniai judesiai, i�traukiantys paskutines jėgas, ir jis galiausiai susmuko �alia.

Brontė staiga susigėdo. Tai tebuvo aistra, ne meilė. Taip, kaip ir anks�iau. Ji buvo patogumas, �aislas, linksminantis jį. I� jos Luka daugiau nieko nenorėjo. Nemylėjo jos. Negalėjo jos mylėti. Norėjo j� vesti tik dėl vaiko.

� Tu labai tyli, � tarė Luka, pasikeldamas ant alkūnių, kad pa�velgtų į j�.

� Pra�au, nulipk nuo man�s, � papra�ė, nustumdama jį.

Jis sugavo jos rank�.

� Baik, po velnių. Kas tau yra?

Ji u�vertė akis.

� Kaip gali to klausti?

� Bronte, mes bendru sutarimu pasimylėjome. Juk taip?

Ji su�aibavo akimis.

� Tau viskas � tik �aidimas. Tu nenori man�s sau į �monas. A� � tik priemonė. Gauni El�, o kartu su ja ir mane. Kaip patogu � lovos partnerė pasilinksminti.

Akimirk� Luka tyrinėjo jos veid�.

� Tai dėl pastarųjų trijų savai�ių, ar ne?

Ji nusisuko, kad nematytų jo. Jis suėmė jos smakr� ir atsuko.

� Pa�iūrėk į mane, Bronte. Laikiausi atokiai, kad duo�iau tau erdvės pam�styti apie ateitį. Buvau labai u�siėm�s. Reikėjo suki�ti �e�ių savai�ių planus į tris. Ne viskas sukasi aplink tave.

� Niekada niekas nesisuko aplink mane, ar ne? � kar�iai mestelėjo ji. � Nuo pat prad�ių mūsų santykiuose viskas sukosi aplink tave. Ko tu nori, k� buvai pasiruo��s duoti ar neduoti, padaryti ar nepadaryti. Niekada nebuvo svarbu, ko noriu a�.

Luka pasidavė. Ji sugriebė drabu�ius ir dingo savo kambaryje, i� paskos u�trenkdama duris.

Luka apsivertė ant nugaros ir ranka pasitrynė veid�. �inoma, ji teisi. Tada jis neleido jai diktuoti s�lygų. Visada tai darydavo jis. Jis nepak�stų, jei ji neprane�usi pasirodytų jo namuose Londone. Negalėjo praleisti su ja ar su kuo kitu nakties. Jis niekada nepraleido visos nakties su niekuo. Iki �iol negalėjo sau to leisti.

Luka atsistojo ir susirinko drabu�ius. Nuėjo į tualet�, paskui patikrino, kaip Ela. Jis stovėjo, �iūrėdamas į jos miegan�ios angeli�k� veidelį, ir jautėsi taip, lyg �irdį ka�kas gniau�tų.

I�girdo triuk�m� prie durų ir apsisuk�s pamatė Bront�.

� Ar viskas gerai? � su�nib�dėjo ji.

� Taip. Tik tikrinau.

Ji apsisuko ir grį�o į virtuv�. Luka i�girdo, kaip Brontė atidaro spintel�, atsuka vandenį, o po kurio laiko su�vilpia virdulys. Jis �velniai pabu�iavo pir�tų galus ir prispaudė juos Elai prie �anduko, prie� i�eidamas i� kambario.

Jam u�ėjus į virtuv�, Brontės veidas vis dar atrodė audringas. Ji trinktelėjo puodelį ir skardin� kavos į stal�, mesdama jam ugning� �vilgsnį.

� Vakarienė dar neparuo�ta, bet, jei nori, atsigerk kavos, kol lauki, daugiau nieko neturiu. Vyno taip pat.

� Bronte, �į t� i�siai�kinkim: a� niekada, nė karto, nesakiau ir negalvojau, kad iki �iol blogai auginai El�.

Ji stovėjo suirzusi, mėlynos akys �velgė nepatikliai.

� Ela yra aprūpintas ir laimingas vaikas, � t�sė jis. � Visa tai � tik tavo dėka. Tikiu, kad buvo sunku vienai ir be palaikymo. Jei galė�iau tai pakeisti, tikrai taip ir padary�iau. Turime judėti į priekį su tuo, k� turime. O turime daugiau, nei dauguma. Tai, kas atsitiko ant grindų prie� pusvalandį, yra to įrodymas.

� Tai, kas atsitiko ant grindų, buvo kaip tik tai, ko i� tav�s tikėjausi, � atkirto Brontė.

Ji mai�ė savo kav�, kol �i ėmė tik�ti per puodelio vir�ų. Pagaliau padėto ant stalo puodelio dzingtelėjimas, rodėsi, tik pabrė�ė tyl�.

� Jei nori ka�k� pasakyti, tai pasakyk tiesiai, � tarė Luka. � Ne�aisk �aidimų.

Jos akys u�sidegė mėlyna neapykantos ugnimi.

� Kilimas nutrynė man nugar�.

� Parodyk. � Lukos lūpos virptelėjo.

Ji i�plėtė akis ir atsitraukė.

� Neliesk man�s.

Jis įvarė j� į kamp�, �launis prie �launies, du įkait� kūnai.

� Apsisuk, � �velniai paliepė.

Jos krūtinė pakilo ir vėl nusileido, akys prisipildė a�arų. Brontė greitai sumirksėjo, bet kelioms a�aroms pavyko i�trūkti.

Luka nubraukė jas nyk��iais, o �irdį vėl ka�kas sugniau�ė.

� Nagi, � tarė �velniai. � Ar tai dėl nutrintos nugaros, ar ko kito?

Ji netikėtai nustūmė jį �alin. Nuėjo į svetain� sukry�iavusi rankas.

� Ar nemanai, kad tau jau metas i�eiti? � Ji demonstratyviai �vilgtelėjo į laikrodį. � Nenorė�iau, kad pavirstum vilkolakiu ar dar kuo, kai i�mu� dvylikt�. Pusė vienuolikos visada buvo i�siskyrimo laikas, nepamir�au.

Luka įkvėpė, prisimindamas pirm�jį kart�, kai suprato, k� padarė per miegus. Jis taip savimi nusivylė, kad ir dabar to gėdijosi. Niekada apie tai nekalbėjo. Negalėjo pak�sti gailes�io ar pasibjaurėjimo. Viskas dabar buvo praeityje, tegul ten ir lieka.

� I�eisiu tada, kai būsiu patenkintas, kad i�siai�kinome kelet� dalykų, � atsakė jis. � Pirmiausia ar tau reikia pagalbos, dedantis daiktus? Juk poryt i�vykstame. Pats tau padėti negalėsiu, nes turiu kelis paskutinės minutės verslo reikalus, bet galiu suorganizuoti pagalb�.

� Nereikia, � kietai atsakė ji.

� Antra � studijos reikalai. Kalbėjau su Rei�ele. Ji mielai t�s nuom�. �inoma, prireiks laiko, kol suras kit� verslo partner�. Nereikalausiu i� jos nuomos mokes�io u� pirmuosius �e�is mėnesius, kad ji galėtų atsistoti ant kojų.

� Kodėl taip elgiesi? � atsargiai paklausė ji.

Luka patraukė pe�iais.

� Tai ma�iausia, k� galiu padaryti, esant tokioms aplinkybėms.

� Tai neatrodo labai patikimas verslo sprendimas.

� Ne visus mano sprendimus lemia pinigai.

Jis priėjo prie numesto savo �varko ir i�traukė i� jo aksomin� dė�ut� �iedui. Priėj�s prie Brontės, padavė jai.

� Tau jo prireiks. Tikiuosi, tiks. Turėjau atspėti dydį.

Jis nutilo ir nusisuko.

� Gali sudau�yti jį kūju, jei tau nepatiks.

Atvėrusi dė�ut�, Brontė susigėdo. Joje gulėjo nuostabiausias deimantas, �ibėdamas kaip ry�ki �vaig�dė tamsiai mėlyname, aksominiame nakties danguje. Jos gerklė i�d�iūvo, kai ji pasimatavo �ied�. Tiko tobulai. Nei per didelis, nei per ma�as � kaip tik. Ji pa�velgė į jį, �iūrintį pro lang� į sod�.

� Luka?

Jis apsisuko ir priėjo dideliais �ingsniais, paėmė �vark� ir raktelius.

� Man reikia eiti. Atsiųsiu jums automobilį penktadienį, de�imt� ryto. Nevėluokit.

Brontė susigū�ė, kai Lukai u� nugaros u�sitrenkė durys. Suspaudė �irdį, kai jo automobilis suriaumoj�s nuva�iavo tolyn, ir i� akių paplūdo a�aros.

De�imtas skyrius

Kai penktadienį Luka atvyko automobiliu su vairuotoju, aplink buvo per daug �monių, kad Brontė i�sakytų atsipra�ym�, kurį repetavo i�tisas dvi dienas. Kai ji a�aringai atsisveikino su motina ir Rei�ele, jos dėmesio pareikalavo Ela. Atvykus į oro uost�, Luka buvo pernelyg u�siėm�s dokumentais, todėl vieni jie liko tik priva�iame lėktuve, Elai miegant netoliese stovin�ioje lovelėje.

� Luka... � pradėjo ji ir ly�telėjo lūpas. � Norėjau atsipra�yti u� tai, kaip kalbėjau su tavim, kai davei man su�adėtuvių �ied�.

Jis u�vertė dar vien� skaitomo dokumento puslapį ir ji i�girdo, kaip jis lėtai atsiduso, prie� pakeldamas į j� akis.

� Pamir�k tai.

Ji pasukiojo �ied� ant pir�to, įsikando į lūp� �iūrėdama, kaip jis sklaido ilg� dokument�. Spengė tyla... Na, i� tiesų tikriausiai spengė lėktuvas, i�silygindamas po pakilimo, bet Brontė pajuto, kad tarp jų atsivėrė bedugnė.

� Tik norėjau atsipra�yti, � ilgokai patylėjusi pratarė ji. � Tai � labai gra�us �iedas. Tikriausiai labai brangus.

Luka atvertė kit� puslapį ir nepakeldamas galvos atsakė:

� Taip.

Brontė vėl apsilai�ė lūpas ir dar kurį laik� jį stebėjo. Jis buvo labai susikaup�s, lūpos � įtemptos, o idealiai nuskusti skruostai i�davė pyktį. Aplink akis matyti nuovargio rauk�lės, todėl ji svarstė, ar �i� naktį jis i� viso miegojo.

� K� skaitai? � ji vėl pamėgino u�megzti pokalbį po dar vienos ilgos tylos.

� Nieko svarbaus.

� Ar tai susij� su vie�bu�iais Australijoje?

Luka u�vertė aplank� ir pa�velgė jai į akis per bedugn� tarp jų.

� Taip. Kodėl gi tau nepamiegojus, kol Ela snaud�ia?

Brontė vėl pasukiojo �ied�.

� Pyksti ant man�s.

� Tai � parei�kimas ar klausimas?

� Pastebėjimas.

Jis kreivai nusi�ypsojo, bet �vilgsnis liko rimtas.

� Ir kodėl tu manai, kad galė�iau ant tav�s pykti?

Ji trūksmingai atsiduso.

� Nes elgiausi kaip tikra karvė. � Brontė pamojavo ranka, parodydama j� supan�i� prabang�. � Tu labai stengeisi visa tai organizuodamas, o a� tau nė sykio nepadėkojau.

� Neprivalai man dėkoti.

� Bet tu i�leidai did�iules sumas man ir Elai. Ir mamai nupirkai t� biliet�. Ji atvyks į vestuves. Nemaniau, kad sutiks, bet pasakė man, prie� pat i�vykstant. Ne�inau, kaip atsidėkoti tau u� visk�, k� padarei dėl man�s... Dėl mūsų...

Luka padėjo aplank� ant sėdynės �alia, atsisegė saugos dir�� ir priėj�s atsisėdo �alia jos. Paėmė Brontės rank� ir ėmė ramiai glostyti j� nyk��iu.

� Pinigai man nieko nerei�kia, Bronte. Gyvenime svarbiausia � ne tai.

Brontė pa�velgė į tamsias jo akis ir pajuto, kad jos krūtinėje ka�kas sukirbėjo.

� Tu i� tiesų myli El�, ar ne? � �velniai paklausė ji.

� Va �ia tai tikras pastebėjimas. � Jis vėl �yptelėjo. � Be abejonių. Myliu j� labiau nei gyvenim�.

Brontė giliai viduje pajuto skausm�. Ji tro�ko, kad jis t� patį pasakytų apie j�. Kaip ji ilgėjosi tų �od�ių. Nuleido �vilgsnį į sunertas jųdviejų rankas: josios atrodė tokios ma�os, ginamos ir saugomos jo. Lukos oda buvo tokia tamsi, tokia raumeninga, nusėta juodų plaukelių, o jos � �velni ir lygi, kreminio baltumo.

Jų akims susitikus, vėl prabudo atsargumas. Tamsiose Lukos akių gelmėse buvo matyti viskas, kas tarp jų įvyko prie� dvi dienas. Brontė juto, kaip pagreitėjo �irdies plakimas, ir įsivaizdavo, kad jis jau�ia t� patį. Ar jis prisiminė, koks jausmas būti įkalintiems nevaldomos aistros? It elektra smogiantį intymaus ry�io potyrį, kulminacij�, i�vedusi� i� proto lyg stipriausi narkotikai?

Luka suėmė jos smakr� dviem pir�tais, � �velniai ir kartu geidulingai.

� A� ir pats turė�iau atsipra�yti, � nedr�siai tarė jis.

Brontė nuraudo.

� Nereikia dėl nieko atsipra�inėti.

� O ne, reikia, � atitarė jis tokiu pat �emu balsu, nyk��iu perbraukdamas jos apatin� lūp�. � Buvau tau �iurk�tus. Galėjau tave nuskriausti.

Brontė ly�telėti jam nyk�tį.

� Nenuskriaudei, � su�nib�dėjo sulaikiusi kvap�.

Jo nyk�tys sustingo, jis �velgė jai į akis.

� Ka�k� minėjai apie nutrint� nugar�.

Ji nuleido akis, skruostai nuraudo.

� Pasakiau, kad suerzin�iau tave.

Jis vėl kilstelėjo jos smakr�, nenuleisdamas nuo jos tamsių akių.

� A� kalbėjau rimtai, kai sakiau, kad turėtum pamiegoti. Ten, prie Elos, yra lova.

� Bet a� nesijau�iu pavargusi, � atsakė Brontė, nuleisdama akis į jo lūpas.

Jis gundomai nusi�ypsojo.

� Tada galbūt galiu sugalvoti k� nors, kuo galė�iau tave nuvarginti.

Brontės �irdis sudrebėjo, ir ji pakėlė akis.

� Turi omenyje... �ia? Lėktuve?

Lukos akys blizgėjo.

� Niekas mums netrukdys. Visa �i sekcija � mūsų.

Ji droviai į jį pa�velgė.

� Tu i� tiesų visk� apgalvoji, ar ne?

Jis pabu�iavo jos pir�tų galiukus.

� Eik ir pasiruo�k, � tarė. � Ateisiu po akimirkos.

Vienuoliktas skyrius

Brontė vos spėjo nusiprausti po du�u ir apsirengti, kai buvo prane�ta, jog jie pradeda leistis į vien� i� Milano oro uostų. Kai Ela saugiai sėdėjo savo vietoje, gerdama sultis i� buteliuko, kad apsaugotų ausytes nuo slėgio poky�ių, Brontė turėjo �iek tiek laiko pasikalbėti su Luka. Jis sėdėjo niauriai tylėdamas, pasidėj�s dokumentus ant kelių, ir atid�iai juos skaitė.

Jis taip pat nusiprausė ir persirengė, dabar dėvėjo smėlio spalvos medvilnines kelnes ir mėlynus mar�kinėlius atviru kaklu, kurių �viesi spalva pabrė�ė jo įdegį. Vis dėlto jis atrodė įsitemp�s, ir Brontė ne�inojo, ar tai dėl to, kad netrukus pristatys savo su�adėtin� ir dukterį �eimai, ar dėl ankstesnio jų pokalbio. Ji m�stė apie jo operacij�. Tankūs Lukos plaukai u�dengė fizinius randus, bet ji nebuvo tikra, kad kada nors i�nyks emociniai. Kuo ilgiau ji galvojo apie tai, k� jam teko patirti, tuo labiau grau�ėsi dėl savo reakcijos į jo prisipa�inim�. Jis buvo i�didus ir labai u�daras vyras. Nenuostabu, kad spaudoje pastaruosius dvejus metus jo nebuvo matyti. Jis būtų padar�s visk�, kad toks asmeni�kas reikalas nepatektų į �iniasklaidos akiratį.

Tarp jųdviejų vėl i�kilo siena, ir Bront� grau�ė s��inė, nes �įkart j� pastatė ji. Ji leido savo pyk�iui ir nuoskaudai visk� sugadinti. Galbūt jos jautrumas ir buvo viena prie�as�ių, kodėl jis nieko jai nepasakė. Prie� dvejus metus ji vis spaudė jį, reikalavo vis daugiau, o jis tik u�siverdavo. Dabar viskas paai�kėjo. Kodėl jis staiga, paskutin� akimirk�, at�aukdavo pasimatymus, kodėl būdavo nervingas, nepakantus ir kandesnis, nei paprastai. Po poros dienų jis grį�davo, o ji būdavo tokia bevilti�ka, kad pasiduodavo, lyg nieko nebūtų nutik�. Jei tik būtų pasikaps�iusi giliau. Jei būtų pam�s�iusi apie prie�astis, kitokias, nei kita moteris, galbūt �irdis būtų likusi sveika.

Ji pasimuistė savo kėdėje ir tyliai atsikrenk�tė.

� Luka?

Jis u�dėjo pir�t� ten, kur baigė skaityti, ir pa�velgė į j�.

� Nesijaudink dėl susitikimo su mano �eima, � tarė jis. � Jie priims tave be jokių klausimų.

Ji įsikando į lūp�.

� Ties� sakant, dėl to nesijaudinu... Na, gal tik truputį... � Ji įkvėpė ir t�sė: � Ar tau viskas gerai... Turiu omenyje... Dabar?

Jis susiraukė ir tylėjo.

Brontė apsilai�ė lūpas.

� Operacija, pa�alinimas... Ar pavyko?

Jo veide nekrustelėjo nė raumenukas.

� Taip. Taip, pavyko.

Brontė nuleido akis į savo rankas.

� Norė�iau, kad būtum pasak�s man... � �velniai tarė ji. � Turiu omenyje tuo metu... Bet suprantu, kodėl nutylėjai.

Regis, praėjo am�inybė, kol jis atsakė.

� Ir a� to norė�iau, cara.

Dvyliktas skyrius

Luka apglėbė j�, prispausdamas prie sav�s ir panerdamas veid� į jos plaukus, tada pabu�iavo jos pakau�į.

Praėjo am�inybė, kol jis pagaliau prabilo, o balsas buvo kimus.

� Atleisk, kad �itaip su�inojai. Norėjau apsaugoti tave nuo smulkmenų. Paprastai apsimetu, kad to i� tiesų nebuvo.

Brontė negalėjo sulaikyti a�arų.

� Ak, Luka, negi nesupranti, kad man reikia visk� �inoti, nes tik tada mums pavyks i�saugoti santykius?

Jis nubraukė jos a�aras nyk��iais.

� Nenorėjau, kad imtum man�s gailėtis. Nepaken�iu gailes�io. I� kur man �inoti, kad būsi su manimi dėl to, kad to nori, o ne dėl to, kad man�s gailiesi?

Ji nurijo didelį gumul�.

� Tavo senelis sakė...

� Jis buvo teisus, � niūriai atsakė Luka. � Patyriau netikėt� komplikacij�. Prasidėjo kraujavimas, dėl kurio tris savaites gulėjau komos būsenos. Niekas ne�inojo, koks būsiu pabud�s, ar i� viso pabusiu. Lygiai taip pat buvo ir mano tėvui. Nepakel�iau to, jei pabud�s tu��iu �vilgsniu, besiseilėdamas, sėdė�iau kėdėje, nepa�indamas mane mylin�ių �monių. Kaip galė�iau �itaip pasielgti su savo �eima? Kaip galė�iau �itaip pasielgti su tavimi?

Brontė pagaliau suprato. Jis taip ja rūpinosi, kad atidėjo savo paties svajones ir viltis, kad paleistų j�, jei nety�ia atsitiktų kas nors siaubinga. U�uot jo poelgį laikiusi siaubingu ir savanaudi�ku, ji dabar manė, kad tai � garbingiausia ir rūpestingiausia, k� �mogus gali padaryti dėl mylimojo.

� Todėl visk� taip ir baigei, ar ne? � paklausė ji. � Norėjai, kad galvo�iau, jog nieko man nebejauti. Todėl niekada nekalbėjai apie jausmus, kol buvome kartu. Visada �inojai, kad paleisi mane, norėdamas apsaugoti nuo vis� gyvenim� truksian�io rūpinimosi tavimi, nes �inojai, kad niekada nuo tav�s nenusisuk�iau.

Jis pa�velgė jai į akis, Adomo obuolys sujudėjo, jam sunkiai nuryjant seiles.

� Tai buvo sunkiausia, k� kada nors turėjau padaryti, � tarė jis. � �inojau, kad jei bū�iau tai padar�s akis į akį, negalė�iau nuo tav�s pasitraukti. Kelet� kartų vos neprasitariau apie savo būkl�, bet pavyko susilaikyti. Nenorėjau tavo gailes�io. Nenorėjau, kad prisiri�tum i� pareigos.

Brontė u�sikirto.

� A�... a� bū�iau su tavimi, Luka, juk �inai tai?

� Tai ir buvo visa bėda, cara. �inojau, kad būtum su manimi nepaisydama nieko, bet negalėjau to leisti. Kas, jei būtų nutik� blogiausia? Galėjau tapti invalidu ar ne viso proto. Tokių atvejų yra buv�. Smegenys negali ilgai būti be deguonies. Keli priepuoliai gali pridaryti nepataisomų nuostolių. Negalėjau rizikuoti sugriauti tavo gyvenimo. Pasaulis buvo tau po kojomis. Juk tu tokia talentinga. Buvau tikras, kad atsidursi Londono baleto akademijoje. Bū�iau tau trukd�s. Privalėjau paleisti.

Brontė stipriai apkabino jį per liemenį, o nuo jos a�arų sudrėko jo mar�kiniai.

� Niekada nenustojau tav�s mylėti, Luka, � kūk�iojo ji. � Vis� t� laik� melavau sau, kad neken�iu tav�s, bet tai � netiesa. Negalė�iau tav�s nek�sti.

Luka įkvėpė jos plaukų aromato.

� Tikėjausi, kad nesunaikinau visko, k� man jautei, � liūdnai pasakė jis. � Turėjau palaukti, kol mano būklė pagerės. Pa�adėjau sau, kad, kai tik praeis metai be priepuolių, susisieksiu su tavimi. Regis, praėjo visas gyvenimas. Nemaniau, kad tai ir buvo gyvenimas, Elos gyvenimas.

Brontė pakėlė į jį �vilgan�ias akis.

� Ji pamilo tave nuo pat pirmos akimirkos, Luka. Nesijaudink, kad ji nesupranta, jog nebuvai �alia pirmuosius jos metus. Kai ji paaugs, galėsim jai paai�kinti. Svarbiausia, kad dabar esi �ia. Tu � jos tėvas. Visada toks buvai. Niekada kitaip apie tave negalvojau.

Jis �yptelėjo.

� Myliu tave, juk supranti tai, ar ne? Mylėjau tave nuo pat mūsų pa�inties. Tu � mano �irdis, gyvenu dėl tav�s, myliu tave taip, kad net skauda.

Jos akys vėl sudrėko.

� Man atrodo, tik dabar imu tai suprasti.

Jis �velniai nubraukė plaukų sruog� jai nuo veido, jo tamsios akys �velniai �velgė į j�.

� Įsimylėjau tave t� dien�, kai susitikome Londono knygyne. Atmeni, kaip atsitrenkei į mane ir numetei savo rankin�, o visas jos turinys pabiro ant grindų?

Brontė nusi�ypsojo.

� �itaip ir gavai mano adres�, ar ne? Patikrinai dienora�tį, prie� atiduodamas jį man.

� O k� dar daryti bevilti�kam vyrukui? � Jis i�si�iepė. � Norėjau dar sykį tave pamatyti. I�kart pajutau trauk�. Niekada nieko pana�aus nejau�iau. Kai susilietė mūsų pir�tai, man i�tiesus tau tavo lūpų blizgį, atrodė, kad trenkė elektra. Mano pir�tai tvink�iojo dar valandų valandas.

� Mano taip pat, � tarė ji, apsivydama jo kakl�.

Jis pasilenkė ir pabu�iavo j� �velniu lėtu bu�iniu. Kai pagaliau pakėlė galv�, Brontė svajingai �iūrėjo į jį.

� Negaliu patikėti, kad tai i� tiesų vyksta, � tarė ji. � Svajodavau, kaip mes vėl susitinkam. Niekada nemaniau, kad tai i� tiesų įvyks.

� Atsipra�au, kad viskas taip i�ėjo, � tarė jis. � Bet nesu tikras, kad ir vėl taip nepasielg�iau. Pernelyg tave mylėjau, kad s�moningai sugriau�iau tavo gyvenim�.

� Ar kam nors pasakojai apie savo būkl�?

� Tik tada, kai viskas praėjo, � atsakė jis. � Savo advokatui palikau lai�k�, jei kas nutiktų. Daktarams buvo liepta susisiekti su juo, jei kas vyktų ne pagal plan�, jie taip ir pasielgė, kai i�tiko koma. Mano �eima, �inoma, siaubingai jaudinosi, kaip gali įsivaizduoti, ypa� mama. Ji jau prarado vien� vaik� ir niekada su tuo nesusitaikė. D�ord�ijus laikėsi pakankamai neblogai, o Nikui buvo sunkiau. Bet, manau, dabar jis man jau atleido.

Brontė meiliai glostė jam veid�.

� Labai d�iaugiuosi, kad pasakei man, Luka. Labai nervinausi, kad teku u� tav�s tik dėl Elos. Neatrodė, kad gerai elgiamės. Bijojau, kad atimsi j� i� man�s, na, �inai, kausies dėl globos ar pana�iai.

Jis paniuro.

� Ma�iau dram�, kuri� �iuo metu dėl savo �uns kelia mano brolis ir jo �mona. Nė vienas nenori nusileisti. Nenorėjau jūsų versti �ito k�sti. Buvau nusiteik�s, kad viskas i�sispr�s. Jau�iau, kad tau tiesiog reikia laiko.

Brontė pa�velgė ironi�kai.

� Ir �iek tiek spaudimo.

� Na, � i�siviepė jis, � reikėjo daryti, kas priklauso.

Ji prisiglaudė dar stipriau.

� �inoma, � su�nib�dėjo. � Ypa� jei rimtai kalbėjai apie Elos sesut� ar broliuk�.

Jo akys u�sidegė.

� Nori pasakyti, kad esi pasirengusi dar vienam kūdikiui?

Ji nusi�ypsojo ir viliojamai pasimuistė.

� �inoma. Tai gal pradėkime?

Luka nusi�ypsojo, nusmaukdamas jos naktinukų petne�as.

� Pamėgink mane sustabdyti, cara, � sumurmėjo, prispausdamas jos nugar� prie lovos ir aistringai j� pabu�iavo.

Po dviejų savai�ių...

Brontė stovėjo ba�ny�ios gale �iūrėdama į Luk�, laukiantį jos prie altoriaus. Grojo vargonai, susirinkusieji �ypsojosi, vilties, laimės ir meilės sklidin� or� u�liejo gėlių aromatas.

Ji pagavo motinos �vilgsnį ir nusi�ypsojo. Ela muistėsi Tinos Benet rankose ir �ūktelėjo:

� Mama glazi, mama labai glazi!

� Mama i� tiesų gra�i, � tarė Luka, Brontei priėjus prie jo.

� Labas, � �velniai tarė ji.

� Sveika. � Jis paėmė jos rankas ir �velniai jas spustelėjo. � Tu drebi.

� A� jaudinuosi.

� Nesijaudink, tesore mio. Tai � mūsų bendro gyvenimo prad�ia. Mūsų �eiminio gyvenimo.

Kunigas pradėjo graud�iai maloni� ceremonij�, kurios pabaigoje visi a�arojo. Jai pasibaigus ir porai i�ėjus i� ba�ny�ios, Bront� kaipmat apsupo Lukos �eima. Net D�ord�ijus ir Maja, atrodė, į �alį atidėjo savo nesutarimus, kad nesugadintų ypatingos Lukos ir Brontės dienos.

Lukos motina �luostėsi akis, �ypsodamasi prisitraukė Bront� ir apkabino j� taip, kad, rodėsi, sutrai�kys. Per pastar�sias kelias savaites ji su�velnėjo ir praleido ne vien� laiming� dien�, padėdama jai pasiruo�ti vestuvėms. Brontė jautė, kad D�iovanos meilė Elai atpirko visus nemalonius jausmus, kuriuos ji patyrė pirm�j� jų susitikimo dien�.

� Sveikinu, tapus �eimos nare, Bronte, � tarė D�iovana. � Tu suteikei mano sūnui �itiek laimės. Tu suteikei man �itiek laimės. Ne�inau, kaip tau atsidėkoti.

� Jį lengva mylėti, � tarė Brontė, �iūrėdama į Luk�, ir laimingai atsiduso. � Taip lengva mylėti.

D�iovana nusi�ypsojo did�iuodamasi.

� Taip, tai tiesa, � pritarė ji. � Labai d�iaugiuosi, kad jis vėl tave surado. Nemanau, kad būtų pasilik�s su kokia kita. Lukos tėvas buvo toks pat, nors mūsų dukters mirtis visk� �iek tiek sujaukė, bet jis grį�o pas mane. �inojo, kad jokia moteris nemylės jo taip, kad mylėjau a�.

Brontė pajuto, kad jos �irdis net �oktelėjo i� susijaudinimo, kai Luka grį�o ir apglėbė j� per juosmenį.

� Kokias �eimos paslaptis �į kart� i�plepėjo mano mama? � �aismingai paklausė jis.

� Tavo mama kaip tik man pasakojo, kad tu � lygiai toks pat kaip tavo tėvas, � tarė Brontė, apsikeisdama s�moksli�kais �vilgsniais su anyta.

Luka pabu�iavo Brontės riestos nosies galiuk�.

� Ar ji tau sakė, kad kai Sabatinių vyrai įsimyli, tai am�inai?

� Jai nereikėjo man to sakyti. � Brontė laiminga atsiduso. � �itai a� jau �inojau.