Skiriu Entoniui

Kiekviena moteris turėtų i�tekėti savo pa�ios labui, nes vis� likusį gyvenim�, vyras, kuris puikiai matomas kaip paradinės durys, atstovaus jai. Jeigu ji i�sirinks �vaistūn�, jos kaip kokios varg�ės vengs visi kaimynai; nusiviliojus hercog�, ji bus vadinama ponia �viesybe ir visi bus jos draugai. Ji gali būti pamaldi, i�silavinusi, �maik�ti, i�mintinga ir gra�i, bet jeigu i�tekėjo u� kvailio, iki pat jo mirties bus �varg�ė ponia Kvailė�.

Turiu svari� prie�astį gerbti savo nuomon� apie vyrus, nes pati turėjau tris, ir kiekvienas jų, telaimina juos Dievas, buvo tarsi laiptelis link kito vyro, kol sutikau ketvirt�jį, savo graf�, ir dabar esu �miledi �rousberio grafienė� � tai garbingiausias titulas tarp visų mano pa�įstamų moterų. Viso �ito pasiekiau labai stengdamasi ir gaunu geriausi� atlygį u� tai, k� pasiūlau rinkai. Esu pati save sukūrusi moteris � i�puo�ei ėjau save ir pateikiau kitiems � tuo did�iuojuosi.

I� tiesų, nei vienai moteriai Anglijoje nepasisekė labiau negu man. Nors ir turime karalien� soste, ji ten pateko dėl savo motinos nuopelnų ir dėl to, kad kiti tėvo vaikai nieko nepasiekė, o ne dėl savo i�kilių talentų. Jeigu Tiudorų dinastijos vyras t�stų tavo paderm�, antr�j� �iem� tu jį suvalgytum pusry�iams. Jie yra apgailėtini, silpni padarai, o Tiudorų karalienė turi nuspr�sti susituokti, gulti į lov� ir t�sti gimin�, nes kitaip �alis �lugs.

Jeigu ji mums nepagimdys gra�aus protestantų berniuko, pasmerks mus negandoms, nes jos palikuonė � kita moteris: jauna moteris � tu��ia, nuodėminga, stabmeldė katalikė. Atleisk, Dieve, u� jos klaidas ir apsaugok mus nuo pra�ūties, kuri� ji atne�. Vien� dien� i�girsi vienoki� istorij� apie �kotų karalien� Marij�, o kit� � kitoki�. Ta�iau niekada nei�girsi, net jeigu �imt� kartų klausytumeisi, net jeigu t� istorij� pasakotų jos did�iausi gerbėjai � istorijos apie moterį, kuri atsi�velgia į savo interesus, galvoja, kas jai geriau, ir tuokiasi su naudingu vyru. Kadangi dabar moteris tėra dalis nuosavybės, ji apsvarsto, kaip pagerinti savo padėtį, kokia būtų geriausia kaina ir kam priklausys nuosavybės teisė į j�. O kaip kitaip? Nejaugi turėtų pasiduoti nuopuoliui?

Deja, toki� kvail�, jaun� moterį įsiūlė man ir mano namams, nors ir trumpai vie�nagei, kol jos didenybė karalienė El�bieta nuspr�s, k� daryti su �iuo siaubingai nepageidaujamu sve�iu. �inoma, nei vieni karalystės namai negali u�tikrinti tiek linksmybių ir � �inoma � saugumo kaip manieji. Negalima pasitikėti nei vienu Anglijos vyru, i�skyrus mano vyr�, kai terasoje �oka gra�uolė Salomėja. Tik mūsų namuose tokia drausmė, kad galima apgyvendinti karali�ko kraujo turin�i� karalien�, toks stilius, prie kokio ji pratusi, ir saugumas toks, koks jai butinas. Tik mano naujasis jaunikis yra taip beproti�kai mane įsimylėj�s, kad jau�iasi es�s saugus po tuo pa�iu stogu su �ia vilioke.

Kol kas niekas ne�ino apie �į susitarim�; visk� sutarėme slap�ia tarpusavyje, a� ir mano draugas, ministras Viljamas Sesilis.

Vos tik �i netikusi, apdriskusi karalienė atvyko į Vaitheiven� (j� i� �kotijos atgabeno mai�tingieji lordai), Sesilis per nepa�įstam� pasiuntinį atsiuntė trump� �inut� klausdamas, ar j� apgyvendin�iau, atsakiau vienu �od�iu: taip. Tikrai taip! Jau�iuosi pagerbta, kad Sesilis manimi pasitiki. Toks pasitikėjimas atne�a puikių naujų i��ūkių, o tokie i��ūkiai būna gerai atlyginami. �is naujasis El�bietos pasaulis tinka tiems, kurie pastebi jiems skirtas progas ir jas i�naudoja. Sesilis gali manimi pasikliauti. A� j� globosiu ir būsiu jos draugė, apgyvendinsiu ir maitinsiu j�, elgsiuosi su ja pagarbiai lyg su karaliene ir saugosiu kaip ma�� pauk�telį lizde, kiek jam reikės, kol j� sveik� atiduosiu budeliui.

Nesu niekieno įgaliotinis. Mano nuomonės nenupirksi. Nesu samdinys. Nesu Sesilio �nipas ar budelis. Dieva�i, kai tokie prasti reikalai, norė�iau būti ne �ia, ne Londone, o namuose, �atsvorto rūmuose, su savo miel�ja, naivi�ja Bese paprastoje �alyje, toli nuo s�mokslų ir grėsmės būti teisiamam. Negaliu sakyti, kad esu laimingas. Negaliu sakyti, kad man visa tai patinka. Bet atliksiu savo pareig� � Dievas mato, visada atlieku savo pareigas.

� Jus pakvietė tik tam, kad �kotų karalienei Marijai u�sakytų mirtį, � su�nyp�tė man į ausį Tomas Hovardas, pasivij�s mane Hamptonų teismo rūmų galerijoje. Jie u�darė langines, kad galėtų jas nuvalyti, todėl �i vieta ankstyvose vakaro sutemose atrodė tamsi. Ant sienų kabantys paveikslai tarsi pabal� klausytojai linko pirmyn, kad i�girstų, kaip Hovardas stveria mane u� rankos, kad perspėtų dėl pavojų, kurių a� jau bijau.

� Sukelsime įtarim�. Nieko daugiau. Neapsigaukite. Sesilis nusprendė, kad �i karalienė kėlė grėsm� karalystei nuo pat tos minutės, kai gimė. Ji mano, kad pabėgo nuo prie�ų �kotijoje į Anglijos prieglobstį, bet tik pakeiti vien� pavojų kitu. Sesilis nusprendė, kad ji turi mirti. Tai tre�iasis bandymas j� nuteisti. Mes būsime jos budeliai, neturintys savo nuomonės.

Pa�velgiau �emyn į Hovard�. Jis � �emas �mogus, puikiai apsireng�s, tvarkingas, kruop��iai apkirpta juoda barzdele ir labai tamsiomis akimis. �iandien jis beveik įsiut�s puola karalienės ministr�. Mes visi pykstame ant Sesilio, visi senieji lordai, bet Hovardui tai svarbiau nei bet kuriam kitam. Jis � karalienės pusbrolis, Hovardų �eimos galva, jis � Norfolko hercogas, norys būti jos vyriausiuoju patarėju, bet ji pasikliauja ir visada pasikliovė Sesiliu.

� Mane paskyrė pati karalienė, kad stebė�iau jos pusseserės, �kotų karalienės, elgesį. Nesu budelis, � tariau su tyliu pasidid�iavimu. Pro �alį ein�s vyras sulėtino �ingsnį lyg būtų nugird�s mūsų pokalbį.

Hovardas papurtė galv�, nepritardamas mano naivumui.

� El�bieta turbūt norės reabilituoti �kotų karalienės vard�. Deja, Viljamas Sesilis negarsėja kilnia�irdi�kumu. Jis nori, kad protestantai valdytų �kotij� taip, kaip valdo Anglij�, o katalikė karalienė atsidurtų kalėjime arba karste. Abu variantai jam vienodai tiktų. Jis niekada nepripa�ins, kad ji nekalta ir reikia j� gr��inti į sost�.

Negaliu gin�ytis su erzinan�iu Hovardo teisumu. �inau, kad jis sako ties�. Bet skelbia j� daug garsiau ir tiesiau, negu man patinka. U� �irmų gali būti kas nors pasislėp�s. Nors nepa�įstamasis praėjo pro �alį, bet jis tikriausiai girdėjo �io pokalbio dalį.

� �a, � nutild�iau ir nusived�iau prisėsti, kad galėtume �nib�dėtis. Atrodėme kaip s�mokslininkai, bet dabar visi dvari�kiai taip atrodo.

� K� galime padaryti? � paklausiau tyliai.

� Sesilis norėjo su�inoti, kokių yra įrodymų prie� �kotų karalien�, kad nuspr�stų, ar jai reikia atiduoti sost�, ar ji tinkama valdyti. K� galime padaryti, kad su ja būtų teisingai pasielgta?

� Privalome j� i�gelbėti, � tvirtai nusprendė Hovardas. � Turime prane�ti, kad ji nekalta dėl savo vyro �mog�udystės, ir j� reikia gr��inti į �kotijos sost�. Tenka paklūsti jos reikalavimui būti El�bietos įpėdine. Reikia patvirtinti, kad ji � Anglijos sosto įpėdinė, kai... � jis nutilo. Net Hovardas nedrįsta u�siminti apie savo pusseserės karalienės mirtį. � ...kai bus tinkamas laikas. Tik patvirtinus Marijos Stiuart įpėdinyst�, būsime saugūs, nes �inosime, kas bus kitas monarchas. Mes turime teis� �inoti įpėdinį. Turime kovoti u� j� taip, tarsi kovotume u� save.

Jis pastebėjo, kad dvejoju. Du vyrai praeidami smalsiai į mus su�iuro. Pasijutau demaskuotas, tad atsistojau.

� Eime su manimi, � pasiūlė Hovardas. � Ir klausyk. Turime kovoti u� j� taip, tarsi tikrai kovotume u� save. Tarkime, leid�iame Sesiliui įkalinti j�, sufabrikuoti kaltinimus �mog�udyste ir apkaltinti. Kaip manote, kas nutiktų po to?

Lūkuriuoju.

� O jeigu po to jis nuspr�s, kad a� keliu grėsm� karalystei? Kas tada? Kas, jei po man�s, jis pasirinks jus?

Band�iau nusijuokti:

� Labai abejoju, kad jis apkaltins jus arba mane. Mes � didingiausi Anglijos vyrai. A� esu did�iausias �emvaldys Trento �iaurėje, o jūs � karalienės pusbrolis ir hercogas.

� Taip. Todėl mums ir gresia pavojus. Mes esame jo var�ovai kovoje dėl vald�ios. Jis sunaikins kiekvien�, kuris jam trukdys. �iandien prie� jo teism� stoja �kotų karalienė. Rytoj galiu būti a� arba bet kuris kitas, kas drįso mesti jam i��ūkį: Persio, Deikro, Sasekso, Arundelio, Dadlio, �iaurės lordai, jūs. Jį reikia sustabdyti. � Hovardas savo �emu balsu dudeno man į ausį. � Ar nesustabdytumėt jo, jeigu galėtumėt?

� Tai neįmanoma, � u�gin�ijau. � Karalienė pati renkasi savo patarėjus, juo pasitiki taip, kaip niekuo kitu. Jis buvo �alia nuo tada, kai ji buvo jauna princesė. Kuo galėtume jį apkaltinti?

� Kad pavogė Ispanijos auks�! Kad beveik privedė juos iki karo! Kad pavertė Prancūzij� prie�u! Kad privedė pus� �alies iki i�davystės, nes nuolatos įtarinėja ir �nipinėja �mones, kurie nieko kito nenori, tik garbinti pagal senuosius papro�ius! Pa�iūrėkite į dvar�! Ar esate kada nors buv�s dvare ir jaut� toki� baim�? Jame pilna �nipų ir s�mokslų.

Pritariamai palinksėjau. To nepaneigsi. Prie� katalikus nukreipta Sesilio baimė ir jo neapykanta u�sienie�iams klaid�ioja po Anglij�.

� Paskutinė jo kvailystė yra blogiausia, � piktai dėstė Hovardas. � Kai dėl blogų oro s�lygų laivas �vartuojasi mūsų uoste, jis būna u�grobtas! Mūsų �alis paver�iama piratų valstybe, o jūros dėl to tampa nesaugios laivininkystei.

Negaliu nepritarti. Gabenantis lobį Ispanijos laivas buvo atpūstas į Plimut�, kur tikėjosi prieglobs�io, o Sesilis, vargingo vyro sūnus, negalėjo atsisakyti aukso, kuris buvo laive. Jis pavogė t� auks� � paprasta ir ai�ku. Todėl dabar ispanai grasina prekybos blokada, netgi karu, jeigu negr��insime lobio. Mes labai prastoje padėtyje, ir visa tai dėl Sesilio klaidų, bet Anglijos karalienė juo pasitiki.

Hovardas sunkiai tvardė savo pasipiktinim�:

� Pra�au, Dieve, neleisk i�vysti tos dienos, kai jūs pas mane ateisit ir pasakysit, kad a� teisus, jog jo bijau, kad turėjome gintis, bet dabar jau per vėlu, ir vienas mūsų stoja prie� teism� dėl sufabrikuotų kaltinimų. Dieve, pra�au, kad jis nesunaikintų mūsų vienas po kito, kai mes per daug patiklūs, kad patys apsigintume, � jis nutilo. � Jis � tikras siaubūnas. Jis ver�ia mus bijoti įsivaizduojamų prie�ų tam, kad nesisaugotume jo ir mūsų vyriausybės. Taip smarkiai saugomės u�sienie�ių, kad pamir�tame stebėti savo draugus. Kad ir kaip ten būtų, saugokite savo u�nugarį, o a� saugosiu sav�jį. Kol kas daugiau nieko blogo apie Sesilį nesakysiu. Saugosit paslaptį? Nepratarsit nei �od�io?

Jo �vilgsnis įtikino mane labiau, negu bet koks argumentas. Jeigu vienintelis Anglijos hercogas, pa�ios karalienės pusbrolis, bijo savo �od�ių, kuriuos i�sakė vyrui, esan�iam vos auk�tėliau, negu karali�kasis tarnas � tai įrodo, kad tarnas tapo galingas. Visi bijome Sesilio surinktų �inių, �nipų tinklo, augan�ios nebylios galios.

� Tai liks tik tarp mudviejų, � tyliai pa�adėjau. Apsidairiau, ar nieko nėra taip arti, kad jį i�girstų. Mane stebina, kad a�, Anglijos didingiausias grafas, ir Hovardas, vienintelis Anglijos hercogas, turime bijoti slapta pasiklausan�ių �monių. Bet taip yra. Tokia tapo Anglija per �iuos de�imt El�bietos valdymo metų: vieta, kur �mogus bijo savojo �e�ėlio. O per pastaruosius de�imt metų mano gimtoji Anglija, rodos, tapo pilna �e�ėlių.

Atsisakau, grie�tai atsisakau dėvėti k� kit�, i�skyrus savo sukneles. Mano gra�iosios suknelės, kailiai, nuostabios nėriniuotos apykaklės, aksomas, auksinės med�iagos apatiniai sijonai liko Holirudhauso rūmuose, apibarstyti kvapiais milteliais, įdėti į muslino mai�us ir pakabinti drabu�inėje. Dėvėjau �arvus, kai i�jojau su Botvelu, kad pamoky�iau savo mai�taujan�ius lordus, bet paai�kėjo, kad nesu nei mokytoja, nei karalienė, nes jie mane įveikė, are�tavo, susekė Botvel� kaip kokį nusikaltėlį. Mane įkalino. Bū�iau mirusi Lochleveno pilyje, jeigu nebū�iau i�trūkusi savo gudrumo dėka. Dabar, �ia � Anglijoje, jie mano, kad a� nusileidau iki tokio lygio, kad vilkė�iau dėvėtas sukneles. Jie galvoja, jog esu pakankamai pa�eminta, kad tenkin�iausi aptrintomis El�bietos suknelėmis.

Jie tikriausiai i�protėj�, jeigu tikisi, kad gali elgtis su manimi kaip su eiline moterimi. A� nesu eilinė moteris. A� pusiau dievi�ka būtybė. Turiu savo viet�, nepaprast� viet� tarp angelų ir kilmingųjų. Dausose yra Dievas, Dievo Motina, Jos Sūnus, o �emiau jų, lyg dvari�kiai, yra įvairių pareigybių angelai. �emėje kaip ir danguje yra karalius, karalienė ir princai, �emiau jų yra kilmingieji, netituluota kaimo bendruomenė, darbo liaudis ir skurd�iai. Ant pa�io �emiausio laiptelio, vos auk��iau u� gyvulius yra varg�ės moterys: moterys, kurios neturi namų, vyrų ar turto.

O a�? A� esu du viename: antra svarbiausia būtybė pasaulyje � karalienė ir pats �emiausias padaras: moteris, neturinti namų, vyro ar turtų. A� esu triskart karalienė, nes gimiau būdama �kotijos karaliene, �kotijos karaliaus D�eimso V dukra, i�tekėjau u� Prancūzijos dofino ir su juo paveldėjau Prancūzijos karūn�. Be to, esu vienintelė teisėta Anglijos sosto paveldėtoja, nes esu Anglijos karaliaus Henriko VIII sesers anūkė, nors jo pavainikė duktė El�bieta u�grobė mano viet�.

Bet voilà! Kartu esu ir �emiausias padaras, varg�ė moteris be vyro, kuris suteiktų savo pavard� arba apsaug�, nes mano vyras, Prancūzijos karalius, po karūnavimo i�gyveno vos metus, o �kotijos karalystė surengė mai�t� prie� mane ir prievarta nu�alino. Mano pretenzijas į Anglijos sost� atmetė gėdinga raudonplaukė bjaurybė El�bieta, kuri sėdi mano vietoje. A� esu toji, kuri turėtų būti didingiausia moteris Europoje, bet esu tiek pa�eminta, kad tik jos parama i�gelbėjo man gyvyb�, kai �kotų mai�tininkai laikė įkalin� ir grasino nugalabyti. Tik jos gera�irdi�kumo dėka dabar esu apgyvendinama Anglijoje.

Man tik dvide�imt �e�eri, o jau spėjau nugyventi tris gyvenimus! Nusipelniau auk��iausios vietos pasaulyje, o esu �emiausioje. Bet vis tiek esu karalienė, esu tris kartus karalienė. Gimiau �kotijos karaliene, buvau karūnuota Prancūzijos karaliene ir esu Anglijos karūnos paveldėtoja. Ar gali būti, kad mano didyb� atspindės tik dėvima �ermuonėlio kailio apykaklė?

Savo damoms, Merei Seton ir Agnesei Livingstoun, sakau, kad jos gali pasakyti mano �eimininkams, lordui ir ledi Skoup i� Boltono pilies, kad visos mano suknelės, mano mėgstamiausi daiktai ir mano asmeniniai baldai turi būti nedelsiant atgabenti i� �kotijos, kad nedėvėsiu nieko, i�skyrus savo gra�iuosius rūbus. Sakau joms, kad geriau jau liksiu apdriskusi, negu dėvėsiu k� nors ne i� karalienės drabu�inės. Tupėsiu ant grindų, jeigu negalėsiu sėdėti soste po valstybės herbu.

Jie skuba man paklusti, tai � mano ma�ytė pergalė. Dideli ve�imai rieda keliu i� Edinburgo ve�dami mano sukneles, mano ra�om�jį stal�, mano patalyn�, mano sidabrinius stalo įrankius, mano baldus, bet bijau, kad praradau visus savo papuo�alus. Gra�iausi, tarp jų ir brangieji juodieji perlai, dingo i� mano papuo�alų skrynių. Puikiausi Europos perlai, trigubi tarpusavyje deran�ių, retų juodųjų perlų karoliai. Visi �ino, kad jie mano. Kas gali būti tiek nedoras, kad norėtų pralobti i� mano netekties? Kas turi pakankamai į�ūlumo, kad puo�tųsi karalienės perlais, vogtais i� jos lobyno? Kas būtų tiek puol�s, kad jų norėtų, turint omenyje, kad jie buvo pavogti, kai kovojau u� savo gyvyb�?

Turbūt mano įbrolis įsilau�ė į papuo�alų kambarį ir pavogė juos. Mano netikras brolis, kuris prisiekė būti i�tikimas, i�davė mane; mano vyras Botvelas, kuris prisiekė laimėti, buvo nugalėtas. Mano sūnus D�eimsas, mano brangiausias sūnus, mano kūdikėlis, mano vienintelis įpėdinis, kurį prisiekiau saugoti, yra prie�ų rankose. Mes sulau�ėme priesaik�, mes esame i�davikai, ir visi esame i�duoti. O a� � nepaisant laisvės siekio � vėl esu sugauta.

Maniau, kad mano pusseserė El�bieta i� karto supras, jeigu jau �monės sukilo prie� mane �kotijoje, tai ir jai kyla grėsmė Anglijoje. Koks skirtumas? Rien du tout!^[1] Abejose �alyse valdome neramaus būdo �mones, kurie suskirstyti į tam tikrus regionus, kurie �neka ta pa�ia kalba, per am�ius ilgisi karaliaus, bet teranda karalien�, kuri u�imtų sost�. Galvojau, kad ji suvoks, jog mes, karalienės, turime laikytis i�vien. Jeigu �monės mane �emins ir vadins kek�e, tai kas gi jiems trukdys u�gaulioti j�? Bet ji nenuovoki, o Dieve! Ji labai nenuovoki! Ji tokia nerangi ir kvaila, o a� negaliu pak�sti nenuovokumo ir kvailumo. Kol reikalauju, kad mane saugiai palydėtų į Prancūzij� � nes mano prancūzi�koji �eima i� karto sugr��ins mano sost� �kotijoje � ji svyruoja ir dvejoja, su�aukia susirinkim�, i�sikvie�ia advokatus, patarėjus, teisėjus, jie visi susirenka Vestminsterio rūmuose.

K� jie sprend�ia, dėl Dievo meilės? Dėl ko jie tariasi? K� ten reikia �inoti? Exactement!^[2] Nieko! Jie sako, kad kai mano vyras, kvailys Darnlis, nu�udė Deivid� Ric�, a� prisiekiau, jog atker�ysiu, ir įkalbėjau kit� savo meilu�į, Botvelo graf�, sukelti sprogim�, i�mesti i� lovos ir pasmaugti, kai jis bėgo per sod� nuogas.

Beprotybė! Tarsi kada leis�iau pulti bet kurį karali�kojo kraujo turintį asmenį, net trok�dama ker�to. Mano vyras turėtų būti toks pat nepalie�iamas, kaip ir a�. Karali�kosios �eimos narys yra �ventas lyg Dievas. Tarsi ka�kas galėtų kurti tokį absurdi�k� s�moksl�. Tik idiotas sprogdintų vis� nam�, kad u�mu�tų �mogų, kai jį galima tyliai u�dusinti pagalve, kol miega girtas! Tarsi Botvelas, protingiausias ir suk�iausias �mogus �kotijoje, siųstų tuzin� vyrų ir naudotų parako statines, kai �iam poelgiui u�tektų tamsios nakties ir a�traus peilio.

Pagaliau blogiausia yra tai, kad jie sako, jog atsilyginau u� �į nevykusį nu�udym�, nes pabėgau su �udiku, Botvelo grafu, svetimavimo aistroje susilaukiau vaikų, i�tekėjau u� jo i� meilės ir paskelbiau kar� savo �monėms tiesiog i� gryno suktumo.

A� dėlto nekalta. Nekalta ir dėl �mog�udystės. Tai tiesa, o tie, kurie negali patikėti, jau seniai buvo nusprend� man�s nek�sti u� mano turtus, gro�į, religij� arba u� tai, kad gimiau būti didi. �ie kaltinimai tėra niekingas �mei�tas, calomnie vile^[3]. Papras�iausiai kvaila kartoti tai �odis į �odį, o El�bietos taryba ketina tai daryti. Visi�ka kvailystė patikėti juo kaip oficialiu pasitarimu. Jeigu i�drįsi pasakyti, kad El�bieta svetimauja su Robertu Dadliu ar bet kuriuo kitu i� tuzino vyrų, kurie per tuos skandalingus valdymo metus buvo minimi �alia jos, pradedant nuo patėvio Tomo Seimuro, kai ji buvo mergaitė, tave atitemps į teism�, o budelis nurė� tau lie�uvį. Ir tai yra teisinga ir tinkama. Karalienės reputacija neter�iama jokiais komentarais. Karalienė turi atrodyti tobula.

Bet jeigu pasakysi, kad a� svetimauju, nors esu tokia pat karalienė, kaip ir ji, nes i� abiejų tėvų turiu karali�kojo kraujo, kurio jai stinga, gali tai kartoti Vestminsterio rūmuose bet kuriam pa�alie�iui, kuris tik klausosi, ir vadinti įrodymais.

Kodėl ji tokia kvaila, kad skatintų apkalbas apie karalien�? Negi nemato, kad leisdama �mei�ti mane, ji kenkia ne tik man, bet ir mano socialinei padė�iai, kuri lygiai tokia pati kaip ir jos? Negerbdama man�s, ji netenka savo spindesio. Turėtume abi ginti savo valstyb�.

A� esu karalienė; karalienėms taikomos kitokios taisyklės. Turėjau i�k�sti tam tikrus įvykius kaip moteris, kurios niekada nepavadin�iau karaliene. Nesusto�iau į tokias net pa�iūrėti. Taip, a� buvau pagrobta, įkalinta, i�prievartauta � bet niekada, niekada dėl to nesiskųsiu. Mano kaip karalienės asmuo turi būti nepaliestas, mano kūnas visada �ventas, mano esybė nesutepta. Ar norė�iau netekti tokios magi�kos galios vien tam, kad galė�iau padejuoti dėl savo �aizdų? Ar norė�iau i�keisti savo didyb� į malonų paguodos �odį? Labiau norė�iau vadovauti ar verk�lenti dėl savų klaidų? Ar norė�iau įsakinėti vyrams, ar prie �idinio raudoti kartu su kitomis nuskriaustomis moterimis?

�inoma. Atsakymas paprastas. Bien sûr. Niekas neturėtų man�s gailėtis. Jie gali mane mylėti, man�s nek�sti ar bijoti. Bet niekada niekam neleisiu sav�s gailėti. �inoma, kai jie man�s klausia, ar Botvelas su manimi �iauriai elgėsi, a� nieko neatsakau, ni�nieko, nei �od�io. Karalienė nesiskund�ia, jeigu su ja negailestingai elgiamasi. Karalienė neigia, kad taip galėjo nutikti. Negaliu sav�s apvogti, negaliu netekti savo dievi�kumo. Galbūt mane engė, bet a� visada tai neigsiu. Nesvarbu, ar sėd�iu soste, ar esu apdriskusi � vis tiek esu karalienė. Nesu pras�iokė, kuri viliasi gauti teis� dėvėti velvet� arba vis� gyvenim� gyventi įsisupus į naminį audekl�. A� visa galva auk��iau, negu tie paprasti vyrai ir moterys. Mano didybė buvo nulemta, esu Dievo i�rinktoji. Nejaugi jiems taip sunku suprasti? Galė�iau būti pati pras�iausia moteris visame pasaulyje, bet vis tiek bū�iau karalienė. Galė�iau �ėlti su būriu Italijos ministrų, pulku botvelų, ra�yti jiems meilės eiles ir vis tiek bū�iau karalienė. Jie gali priversti mane pasira�yti �imtus atsi�adėjimo ra�tų ir u�rakinti kalėjime am�iams, bet vis tiek būsiu karalienė, o �mogus, kuris sėdi mano soste bus u�puoliku. Je suis la reine. Esu karalienė iki mirties. Tai nėra pareigos, profesija � tai kraujo paveldas. Būsiu karalienė, kol mano gyslomis tekės kraujas. A� tai �inau. Visi �ino. Netgi jie, tie kvailiai, puikiai t� �ino.

Jeigu jie nori man�s atsikratyti, yra tik vienas būdas, bet jie niekada nedrįs to padaryti. Jeigu jie nori man�s atsikratyti, jie turės nusidėti dangaus nustatytai tvarkai. Jie turės nusi�engti Dievo įstatymams. Jeigu jie norės man�s atsikratyti, turės nukirsti man galv�.

Tik pagalvokite!

Vieninteliu atveju liausiuosi būti Dovagerio Prancūzijos karaliene, �kotijos karaliene ir vienintele Anglijos sosto paveldėtoja � kai būsiu mirusi. Jie turės mane nu�udyti, jeigu nori, kad atsisaky�iau savo sosto. La�inuosi i� savo titulo, turtų ir gyvybės, kad jie nei�drįs to padaryti. Liestis prie man�s �iauriomis rankomis būtų toks pats nusikaltimas, kaip i� dausų i�mesti angel�, tokia pat nuodėmė, kaip dar kart� nukry�iuoti Kristų. A� nesu paprasta moteris, esu �venta karalienė, sėd�iu auk��iau, negu bet kuris mirtingasis; tik angelai yra auk��iau man�s. Mirtingieji negali nu�udyti tokios būtybės kaip a�. Esu patepta �ventuoju aliejumi, esu Dievo i�rinktoji. Esu nelie�iama. Jie gali man�s bijoti ir nek�sti, jie gali netgi neigti mano buvim�. Bet jie negali man�s nu�udyti. A�iū Dievui, bent jau tuo esu tikra. Visuomet būsiu tuo tikra.

Turiu naujienų i� savo vyro, grafo, apie tardym� Vestminsteryje. (Vis dar esu neseniai i�tekėjusi, todėl mėgstu sakyti �mano vyras, grafas�). Jis ra�o beveik kasdien, kad papasakotų, kaip jam neramu, o a� atsakau siųsdama naujienas apie jo vaikus ir save, apie namie keptus pyragus ir geriausi� �atsvorto sidr�. Jis sakė, kad jam slapta buvo parodyti lai�kai, kurie yra negin�ytinas įrodymas. I�tekėjusios karalienės meilės lai�kai skirti vedusiam Botvelo grafui, kurie kursto jį nu�udyti karalienės vyr�, varg�� jaun� lord� Darnlį, kur para�yta, kaip ji dega aistra grafui. Ga�lios poemos, �adamos malonumų naktys ir prancūzi�ki malonumai yra ypatingai akcentuojami.

Galvoju apie visus teisėjus � savo vyr�, jaun�jį Tom� Hovard�, jo draug� Sasekso graf�, sen�jį ser� Ralf� Sadlerį, Robert� Dadlį ir savo ger� draug� Viljam� Sesilį, Nikolas� Beikon�, ser� Tom� Persį, ser� Henrį Heistings� ir visus kitus � skaitan�ius �i� nes�mon� nuostabos i�kreiptais veidais, bandan�ius patikėti, kad moteris, planuojanti savo vyro �mog�udyst�, priki�tų į rūsius parako ir praleistų naktį prie� sprogim� namuose, prie sergan�io vyro lovos, ra�ydama savo bendrui meilės eiles. Taip absurdi�ka, kad net įdomu, kaip jų nei�varė i� posėd�io.

Bet jie yra s��iningi, galvoti, labai gerbiami vyrai. Jie neklausia: k� tikra moteris darytų tokiomis aplinkybėmis? Jie neprat� galvoti apie tikr�j� bet kurios moters prigimtį. Jie te�iūri į prie�ais padėt� įrodym�. Ir mano dėka yra labai daug įrodymų! Kiek daug pastangų įdėta, kad būtų apjuodintas jos vardas! Ka�kas ilgai vargo: vogė jos lai�kus, kopijavo ra�ysen�, ra�ė prancūzi�kai, paskui vertė į �kotų ir anglų kalb�, dėjo lai�kus į speciali� jos inicialais puo�t� papuo�alų dė�ut� (tam atvejui, jeigu kas pagalvotų, kad juos ra�ė kokia kita Marija Stiuart), tada juos atrado, nes buvo stebėtinai prastai paslėpti jos asmeniniame kambaryje. Ka�kieno darbas buvo kruop�tus ir nepaprastai įtaigus. Visi, kurie matė �iuos lai�kus, dabar tiki, kad jaunoji karalienė yra svetimaujanti kek�ė, kuri i� aistros ir ker�to nu�udė savo jaun� vyr� angl�.

Dabar turbūt nutuokiu, kas galėjo būti tas protingasis Ka�kas. Ties� sakant, visi Anglijoje turėtų nutuokti, kas tas Ka�kas. Retai kada viskas vyksta ne taip, kaip jis nori. �i� varg�� karalien� gerokai aplenks tas Ka�kas, kas planuoja toli į ateitį ir �aid�ia ilgai trunkantį �aidim�. Ji galbūt pastebės, jeigu nepagaus jos į savo pinkles dabar, numegs kit�, tankesnį tinkl�, kol ji negalės i�trūkti.

�iuo metu negalima to padaryti; ji i�silaisvino. Geriausias liudininkas, liudijantis prie� j�, yra jos pavainikis įbrolis, bet jis perėmė valdym�, kol jos nėra, o jos sūnelį paėmė įkaitu, netgi pilna ypatingai gerbiamų vyrų teismo salė neprisiverstų patikėti nei vienu jo �od�iu. Jo neapykanta yra tokia akivaizdi, o nepatikimumas toks į�eid�iantis, kad net Sesilio paskirti teisėjai negali jo pak�sti. Teisėjai, tarp jų ir mano vyras, grafas � tai vyrai, kurie did�iuojasi savo i�tikimybe. Jie kreivai �iūri į tuos, kurie yra nepaprastai klastingi. Jiems nepatinka �kotų karalienės elgesys, bet dar labiau jiems nepatinka �kotų lordų elgesys. La�inuosi, kad jie nutars, jog su didenybe buvo negailestingai elgiamasi ir kad jai reikia gr��inti sost�. Tuomet �kotai galės su savo karaliene elgtis kaip tinkami, ir tai nebus mūsų kaltė.

Mano karalienė, El�bieta, yra dosnesnė, nei kas galėtų įsivaizduoti. Kai kilo tiek daug įtarimų, kurie buvo pareik�ti jos pusseserei, ji įsakė tuos �mei�iki�kus lai�kus am�iams laikyti paslaptyje ir sugr��ins savo pusseser� į jos karalyst�. El�bieta nebesiklausys nei vieno blogo �od�io apie savo pusseser�, neleis murkdyti jos vardo purve. �iuo atveju ji dosni ir teisinga: mes negalėjome priimti tinkamo sprendimo nei�klaus� siaubingiausių smulkmenų, todėl El�bieta nutildė tiek apkalbas, tiek gynėjų kalbas.

Nors ji yra teisinga ir i�mintinga valdovė, a� truputį sunerimau, kai pasikvietė mane norėdama pamatyti.

Ji nesėdi Rojaus kambaryje, savo rudo velveto soste, kuris i�siuvinėtas perlais ir deimantais, nors �ia, kaip visada, daugybė vyrų, kurie jos lūkuriuoja, norėdami atkreipti dėmesį, kai ji ateina ie�kodama draugijos prie� vakarien�. Pirm� kart� atvykusieji į Hamptonų teismo rūmus tyrinėja įmantrius muzikos instrumentus, i�dėliotus ant stalų visame kambaryje arba �aid�ia �a�kėmis ant juodmed�io lentų. Tie, kurie seniai lankosi teisme, dykinėja prie �vieslangių ir vangiai slepia savo tingulį. Matau Sesilį budrų, kaip visuomet. Sesilis, juodai apsireng�s lyg koks skurdus klerkas, tyliai kalba su savo svainiu Nikolasu Beikonu. U� jų sukinėjasi vyras, kurio nepa�įstu, bet kuris jau priimtas į jų pasitarim�, vyras, u�sitrauk�s skrybėl� vir� akių, tarsi nenorėtų būti atpa�intas. O u� jo buvo dar vienas nelauktas vyras, Frensis Volsingamas. Nepa�įstu �ių vyrų, ne�inau, i� kur jie, kurioms �eimoms priklauso. Ties� sakant, daugelis jų �eimų neturi � to a� nesuprantu. Jie � vyrai be praeities, kil� i� niekur, atvyk� i� niekur, ir niekas negali jų samdyti.

Nusisuku, kai karalienės palydovė ledi Klinton i�eina pro dvigubas duris, vedan�ias i� karalienės kambario, kai ji mane pamato, pakalba su apsauginiu, kuris pasitraukia į �on� ir įleid�ia mane.

Dabar sargybinių daugiau, negu paprastai: kiekviename tarpduryje, prie kiekvienų pilies vartų. Dar niekada nema�iau, kad karali�kuose rūmuose būtų tiek daug �monių. �iuo metu laikai labai neramūs, anks�iau mums nereikėjo tokios apsaugos. Ta�iau �iomis dienomis sukinėjasi daug vyrų, net anglų, kurie ne�iojasi peilius. Jeigu įmanytų, pa�alintų savo karalien�. Jų yra daugiau, negu kada nors kas drįstų įsivaizduoti. Dabar, kai kita karalienė, toji, kuri� jie vadina tikr�j� įpėdine, yra Anglijoje, �monės turi pasirinkti tarp protestantų princesės ir katalikų prie�ininkės. �iandien kiekvienam protestantui �alyje yra skirti du slapti katalikai, o galbūt ir daugiau. Kaip mums gyventi, kai esame tarpusavyje susiskald�? �į klausim� palieku Sesiliui, kurio nesibaigianti nesantaika su katalikais pasitarnavo tam, kad dar labiau pablogintų ir taip blog� situacij�.

� Ar jos �viesybė �iandien gerai nusiteikusi? � �emu balsu paklausiau. � Laiminga?

Ji mane pakankamai gerai suprato ir greitai �yptelėjo lūpų kampeliu.

� Taip, � atsakė ji. Ji turi omenyje, kad �ymioji Tiudorų rūstybė neįsisiautėjo. Turiu pripa�inti, man palengvėjo. Kai ji mane i�sikvietė, bijojau, kad i�koneveiks u� tai, kad tardymo metu leidau neprieiti jokių bausm� u�trauksian�ių i�vadų. Bet k� galėjau daryti? �iauri Darnlio �mog�udystė ir įtartina jos santuoka su Botvelu, jo galimu �udiku, kuris galbūt įvykdė �į niek�i�k� nusikaltim�, o ji galbūt visai nekalta. Galbūt ji buvo auka, o ne nusikaltėlė. Jeigu Botvelas savo kameroje visko neprisipa�ins, o ji neliudys prie� jo nedor� poelgį, niekas nesu�inos, kas i� tikrųjų tarp jų vyko. Jos ambasadorius to netgi nesvarstys. Kartais jau�iu, kad esu per daug i�sigand�s, kad apie tai net spėlio�iau. Man�s nevilioja kūni�kos nuodėmės ar didelės dramos. Myliu Bes� i� visos �irdies � nei vienas, nei kitas neturime ko slėpti. Ne�inau, kokie santykiai siejo karalien� su Botvelu, ir jau geriau neįsivaizduosiu.

Karalienė El�bieta sėdi savo krėsle prie �idinio, asmeniniame kambaryje, po dvaro herbu i�siūtų ant aukso med�iagos. Einu jos link, mostu nusiimu kepur� ir �emai nusilenkiu.

� Ak, D�ord�ai Talbotai, mielasis mano drauge, � prabilo ji �iltai, kreipdamasi į mane pravarde, kuri� sugalvojo. Suprantu, kad jos nuotaika d�iugi. Ji paduoda man rank�, kad j� pabu�iuo�iau.

Ji vis tiek gra�i moteris. Ar pikta, ar susiraukusi, ar pabalusi i� baimės � ji vis tiek gra�i moteris, nors jai trisde�imt penkeri metai. Kai ji atsisėdo į sost�, ji buvo jauna dvide�imt kelių metų moteris. Tada ji buvo tikra gra�uolė, i�bly�kusios odos, raudonplaukė. Jos skruostai ir lūpos nurausdavo, pama�ius Robert� Dadlį, pama�ius dovanas, pama�ius mini� �monių, besibūriuojan�ių u� jos lango. Dabar jos odos spalva nesikei�ia, ji matė visko, niekas jos taip smarkiai nebed�iugina. Ji tepa raudonį ryte ir pasiry�kina jį vakare. Su am�iumi jos ry�kiai raudoni plaukai nubluko. Tamsios akys, kurios daug matė ir i�moko, kad ma�ai kuo galima pasitikėti, tapo at�iaurios. Ji � moteris, kuri patyrė daug aistros ir ma�ai gerumo, � tai atsispindi akyse.

Karalienė pamoja ranka, j� lydin�ios damos paklusniai pakyla ir i�siskirsto pakankamai toli, kad negirdėtų pokalbio.

� Turiu jums ir Besei u�duotį, jeigu norite man pasitarnauti, � tarė ji.

� Ko tik pageidausite, jūsų �viesybe, � galvoje sukasi įvairios mintys. Ar ji gali norėti praleisti �i� vasar� pas mus? Besė dirbo �atsvorto rūmuose nuo pat tada, kai buv�s vyras juos nupirko. Dirbo būtent tam, kad galėtų priimti karalien�, kai ji keliauja į �iaur�. Kokia būtų garbė, jeigu ji norėtų atvykti. Kiek būtų d�iaugsmo man ir Besei, kuri taip ilgai tai planavo.

� Man sakė, kad jūsų veikla, nukreipta prie� �kotų karalien�, mano pusseser�, nieko ai�kaus nenustatė. Pasinaudojau Sesilio patarimu ie�koti įkal�ių, kol pusė mano dvari�kių pradėjo knaisiotis po mė�l� ie�kodami lai�kų, laikytis įsitvėrus �od�ių, kuriuos kambarinės sekdamos u� miegamojo durų girdėjo. Bet jokių įrodymų nėra, tiesa? � ji nutilo laukdama pritarimo.

� Nieko, i�skyrus apkalbas ir kelis įrodymus, kurių �kotų lordai nesiteikia vie�ai pateikti, � pasakiau takti�kai. � A� atsisakiau priimti bet kokį slapt� �mei�t� kaip įrodymus.

Ji palinksėjo:

� Nepriimtumėt, a? Kodėl ne? Manote, kad noriu, jog man tarnautų toks i�rankus vyras? Ar nesat per geras, kad tarnautumėt karalienei? Manote, kad gyvename gra�iame pasaulyje, kad galite pir�tų galiukais pratipenti nesu�lap�s kojų?

Nuryju seiles, nors burna i�d�iūvusi. Meld�iu Diev�, kad ji būtų nusiteikusi teisingumui, o ne s�mokslui. Kartais i� baimės ji prisigalvoja beproti�kiausių dalykų.

� Jūsų �viesybe, jie nepateikė lai�kų kaip įrodymo kruop��iam tyrimui, jie neparodė jų karalienės Marijos patarėjams. A� nenorėjau jų slapta per�iūrėti. Tai neatrodė...teisinga.

Jos �vilgsnis persmelkė kiaurai:

� Yra tokių, kurie sako, kad ji nenusipelnė teisingumo.

� Bet juk mane teisėjauti paskyrėte jūs. � Kvailas atsakymas, bet k� turėjau sakyti? � Turiu būti teisingas, jeigu atstovauju jums, jūsų didenybe. Jeigu atstovauju karalienės teisingumui, negaliu klausytis paskalų.

Jos veidas kietas lyg kaukė, bet tada prasiver�ė jos �ypsena.

� Jūs tikrai garbingas �mogus, � tarė ji. � Ir bū�iau laiminga, jeigu nuo jos vardo i�nyktų bet koks įtarimo �e�ėlis. Ji � mano pusseserė, taip pat karalienė, ji turėtų būti draugė, o ne kalinė.

Linktelėjau. El�bieta � tai moteris, kurios nekaltai motinai nukirto galv� be prie�asties. �inoma, ji juk turėtų palaikyti neteisingai apkaltint� moterį?

� Jūsų �viesybe, mes turėjome panaikinti įkal�ius, kurie buvo prie� j� pateikti. Bet jūs nutraukėte apkalt�, nepriėjus jokių i�vadų. Jos vardas turėtų būti visi�kai nesuteptas. Turėtume i�spausdinti savo nuomon� ir prane�ti, kad ji dėl nieko nekalta. Dabar ji gali būti jūsų draugė. J� galima paleisti.

� Neskelbsime, kad ji nekalta, � įsakė ji. � Kokia man i� to nauda? Bet j� reikėtų gr��inti į jos �alį, į jos sost�.

Nusilenkiau.

� Na, taip ir galvojau, jūsų �viesybe. Jūsų pusbrolis Hovardas sako, kad prad�ioje jai prireiks gero patarėjo ir ma�os armijos, kad u�tikrintų saugum�.

� Ak, taip? Sako? Kokio gero patarėjo? � klausia ji piktai. � Kam tu ir mano gerasis pusbrolis siūlote valdyti �kotij� vietoje Marijos Stiuart?

Suabejojau. Su karaliene visada taip, niekada negali �inoti, kada patekai į sp�stus.

� Bet k�, kas, jūsų manymu, būtų tinkamiausias, jūsų �viesybe. Ser� Fransį Knolį? Ser� Nikolas� Trokmorton�? Heistings�? Bet kokį patikim� didik�?

� Man prane�ė, kad �kotijos lordai ir regentai geriau valdo ir yra geresni kaimynai, negu buvo ji, � tarė ji sunerimusi. � Mane informavo, kad ji būtinai vėl i�tekės, o kas, jeigu i�sirinks prancūz� arba ispan� ir padarys jį �kotijos karaliumi? Jeigu per j� pik�iausi mūsų prie�ai atsidurs prie pat mūsų pasienio? Dieva�i, jos skonis visada buvo siaubingas.

�mogui, kuris �iame dvare i�buvo tiek pat ilgai kiek a�, sunku nepastebėti įtaraus Viljamo Sesilio tono kiekviename �odyje. Jis tiek kalė jai į galv�, kad reikia siaubingai bijoti Prancūzijos ir Ispanijos, kad nuo pat tos dienos, kai atsisėdo į sod�, ji nedaro nieko kito, tik kuria bauginan�ias intrigas ir ruo�iasi karui. Ji turi daug prie�ų, nors galėjo turėti tiek pat s�jungininkų. Ispanijos karalius Pilypas turi daug tikrų draugų Anglijoje, jo �alis yra geriausia mūsų prekybos partnerė, o Prancūzija yra ar�iausia mūsų kaimynė. I�girdus Sesilio patarimus, galima pagalvoti, kad viena valstybė yra Sodoma, o kita � Gomora. Esu dvari�kis, kol kas nieko nesakau. Tyliu, kol pamatau, kad �ios moters su�adintas protas aprimo.

� Jeigu ji atgaus savo sost� ir i�tekės u� prie�o? Ar turėsime kada ramyb� prie �iaurinio pasienio, kaip manai, Talbotai? Ar pasitikėtum tokia moterimi, kaip ji?

� Jums nereikia baimintis, � ėmiau raminti. � Jokia �kotų armija nepraeitų pro �iaurėje esan�ius jūsų lordus. Galite pasitikėti savo lordais, vyrais, kurie ten buvo visada. Persis, Nevilis, Deikras, Vestmorlandas, Nortumberlandas � senieji lordai. Mes saugome jūsų pasienį, jūsų �viesybe. Galite mumis pasitikėti. Mes apsiginklav�, į kariuomen� imame vyrus ir juos apmokome. Jau �imtus metų saugome �iaurines �emes. �kotai niekada mūsų nenugalėjo.

Ji nusi�ypso, man pritardama:

� �inau. Tu ir tavi�kiai buvo geri mano draugai. Ar manai, kad galiu patikėti �kotų karalienei valdyti �kotij� mūsų naudai?

� �inoma, kai ji grį�, turės pakankamai darbo, kad atkurtų savo valdym�. Neturime bijoti jos prie�i�kumo. Ji norės su mumis gerai sutarti. Ji nesusigr��ins sosto be draugystės. Jeigu jūsų kariuomenė padės jai susigr��inti sost�, ji bus am�inai dėkinga. Galite įpareigoti j� susitarimu.

� Manau, taip, � palinksėjo ji. � Tikrai taip manau. Be to, negalime jos laikyti �ia, Anglijoje. Nėra jokio motyvo, kad j� �ia laikytume. Negalime įkalinti nekaltos karalienės. Ir mums patiems geriau, kad ji grį�tų į Edinburg�, negu pabėgtų į Pary�ių ir pridarytų daugiau bėdų.

� Ji � karalienė, � tariau paprastai. � To negalima nuneigti. Karaliene gimė ir buvo ja į�ventinta. Tai Dievo valia, kad ji sėdėtų soste. Ir, �inoma, mums geriau, kad ji atne�tų �kotams taik�, negu dabartinė padėtis, kai jie kovoja tarpusavyje. I�puoliai prie �iaurinio pasienio buvo baisesni, kai ji buvo nuversta. Dabar, kai Botvelas yra įkalintas, pasienio u�puolikai nieko nebijo. Bet kokia taisyklė yra geresnė, nei jokios. Ir, �inoma, jeigu ne mes, tai prancūzai ir ispanai gr��ins j�, tiesa? Jeigu jie gr��ins j� į sost�, svetima kariuomenė atsidurs ant mūsų slenks�io. Ji bus jiems dėkinga, o mums baigsis labai prastai.

� Taip, � tarė ji tvirtai, tarsi būtų priėmusi sprendim�. � A� irgi taip manau.

� Galbūt galite prisaikdinti j� kaip savo s�junginink�? � pasiūliau. � Geriau sudaryti sandėrį su karaliene, dviejų karalienių sandėrį, negu derėtis su grobiku, netikru �kotijos vadovu. Akivaizdu, kad jos įbrolis kaltas dėl �mog�udystės ir dar baisesnių nusikaltimų.

Negalėjau pasakyti daugiau nieko, kas galėtų j� dar labiau nud�iuginti. Ji linkteli ir pakėlusi rank� lie�ia perlų vėrinį. Ant kaklo ji segi nuostabų trigub� stor� juodų perlų vėrinį.

� Jis su�iupo j�, � raginu El�biet�. � Ji nuteista karalienė. Su�iupo prie� jos pa�ios vali� ir įkalino. Tai nusikaltimas prie� įstatymus ir prie� dangų. Juk nenorite turėti reikalų su tokiu negailestingu �mogumi. Negi jis gali toliau puikiai gyventi, kai u�puolė savo karalien�?

� Nenoriu turėti reikalų su i�davikais, � parei�kė ji. El�bieta bijo kiekvieno, kuris drįstų mesti i��ūkį monarchijai. Jos pa�ios padėtis soste pirmaisiais valdymo metais buvo netvirta ir netgi dabar nėra tokia gera, kaip �kotų karalienės. El�bieta buvo įregistruota kaip Henriko pavainikė, ir ji niekada nepanaikino �io parlamento sprendimo. �kotų karalienė Marija yra Henriko sesers anūkė. Jos kilmė yra tikra, teisėta ir nenugin�ijama.

� Niekada neturėsiu reikalų su i�davikais, � pakartojo ji. Ji nusi�ypsojo, ir a� vėl pama�iau t� jaun� moterį, kuri pradėjo valdyti neatsisakydama turėti reikalų su i�davikais. Ji buvo mai�to prie� jos seserį, Marij� Tiudor, centre, bet buvo pakankamai gudri, kad neįkliūtų.

� Noriu būti teisinga �kotų karalienės giminaitė, � dėstė ji. � Galbūt ji jauna ir kvaila, be to, yra padariusi �okiruojan�ių, �od�iais nenusakomų klaidų, bet ji � mano giminaitė ir karalienė. Reikia gerai su ja elgtis ir gr��inti j� į sost�. Esu pasirengusi j� mylėti kaip ger� giminait� ir stebėti, kaip ji valdo savo �alį, k� ji ir turėtų daryti.

� �ia � geros karalienės ir kilnios moters �od�iai, � parei�kiau. Niekada nepakenkia truputėlį pagirti El�biet�. �inoma, ji to nusipelnė. El�bietai nebus lengva atsilaikyti prie� siaub�, kuriuo Sesilis j� g�sdina. Jai nebus lengva būti kilnia jaunesnei ir gra�esnei giminaitei. El�bieta savo viet� soste gavo vis� gyvenim� regzdama s�mokslus. Nenuostabu, kad ji bijo įpėdinio, kuris teisėtai siekia sosto, ir turi piln� teis� regzti s�mokslus. Jos didenybė �ino, k� rei�kia, kai įpėdinis pa�alinamas i� dvaro. Prisimena, kad kai ji pati buvo pa�alinta, pradėjo rengti s�moksl� po s�mokslo. Ji kurstė mirtinus mai�tus, kuriais beveik pavyko sunaikinti ir pa�alinti nuo sosto jos įseser�. Karalienė nepamir�o, kokia veidmaini�ka draugė buvo savo įseserei, todėl nieku gyvu nepasitikės savo pussesere, kuri yra, kaip kadaise pati buvo, jauna, nekantri princesė.

Ji d�iugiai �yptelėjo:

� Taigi, Talbotai. Dabar pasakysiu tau u�duotį.

Laukiu.

� Noriu, kad pas save apgyvendintum �kotų karalien�, o tada, kai bus tinkamas laikas, gr��insi j� į jos karalyst�, � prane�ė ji.

� Apgyvendin�iau j�? � pakartojau.

� Taip, � patikino ji. � Sesilis paruo� j� grį�imui į �kotij�, o tuo metu tu apgyvendinsi j� ir linksminsi, elgsiesi kaip su karaliene, o gav�s nurodym� i� Sesilio, palydėsi atgal į Edinburg� ir gr��insi j� į sost�.

�is pasiūlymas man tokia did�iulė garbė, kad vos galiu atgauti �ad� vien nuo �ios minties. Apgyvendinti karalien� ir gr��inti j� triumfuojan�i� į sost�! Sesilis turbūt sprogsta i� pavydo: jis neturi net perpus tokių didelių rūmų kaip Besė �atsvorte, nors stato juos kaip pami��s. Bet stato nepakankamai greitai, todėl ji turės apsistoti pas mus. A� � vienintelis didikas, kuris galėtų atlikti �i� u�duotį. Sesilis neturi ramų, o Norfolkas neturi �monos, nes yra na�lys. Niekas kitas neturi tokių didelių rūmų ir tokios mylin�ios, i�tikimos ir patikimos �monos kaip Besė.

� Man būtų garbė, � tariau ramiai. � Galite manimi pasitikėti.

�inoma, pagalvojau apie Bes�, kaip ji nud�iugs, kad pagaliau �atsvortas taps karalienės namais. Mums pavydės kiekviena Anglijos �eima, visi norės pas mus apsilankyti. Vis� vasar� mūsų namai bus atviri visiems. Pas mus bus karali�kas dvaras. Pasamdysiu muzikantus ir persirengėlius, �okėjus ir artistus.

Turėsime vien� karali�kų dvarų Europoje � ir visa tai po mano stogu.

Ji palinksėjo:

� Sesilis su tavimi susitars.

�engiau atgal. Ji nusi�ypsojo ta nuostabia �ypsena, kuria nusi�ypso miniai, kai toji �aukia jos vard�. Tiudorų �avesys visu gra�umu.

� Esu tau dėkinga, Talbotai, � patikino ji. � �inau, kad tu j� saugosi �iais neramiais laikais ir saugiai pristatysi namo. Jos vie�nagė truks tik vasar�, ir tau bus dosniai atlyginta.

� Man bus did�iulė garbė jums pasitarnauti, � atsakiau. � Kaip visada. Dar kart� nusilenkiau ir atbulas i�ėjau i� kambario. Tik tada, kai u�sidarė durys, o sargybiniai sukry�iavo alebardas, netikėdamas savo sėkme leidau sau su�vilpti.

Mano i�tikimas draugas, vyskupas D�onas Leslis i� Roso, kuris atsekė mane į �i� tremtį, sakydamas, kad negali ramiai likti rūmuose �alia tu��io sosto, ra�o man slaptuoju mūsų kodu i� Londono. Jis pasakoja, kad nors tre�iojo, paskutinio posėd�io metu Vestminsterio rūmuose nebuvo rasta nieko, kas liudytų prie� mane, Prancūzijos ambasadoriui dar neprane�ta, kad pasiruo�tų mano kelionei atgal į Pary�ių. Jis nuog�stauja, kad El�bieta ras kokį nors pasiteisinim� laikyti mane Anglijoje dar savait�, mėnesį ar Dievas te�ino kiek ilgai; ji � i�tverminga kankintoja. Vis tik turiu pasitikėti jos draugi�kumu, tikėti jos kaip pusseserės ir karalienės sveiku protu. Nors ir nepasitikiu ja � pavainike ir eretike � privalau prisiminti, kad ji man para�ė su meile �adėdama paremti. Atsiuntė savo �ied� kaip pa�ad�, kad būsiu am�inai saugi.

Kol ji dvejoja ir svarsto, vis� t� laik� mano sūnus yra prie�ų rankose, o jo mokytojai yra protestantai. Jis dvejų metukų. Sunku net įsivaizduoti, k� jie jam apie mane pasakoja. Privalau grį�ti pas jį, kol neapnuodijo jo proto ir nenuteikė prie� mane.

Turiu man i�tikimų vyrų ir moterų, kurie laukia man�s grį�tant, negaliu versti jų laukti am�inyb�. Botvelas, kuris dabar įkalintas Danijoje u� absurdi�kus kaltinimus dėl dvipatystės, suplanuos, kaip i� ten pabėgti, apgalvodamas, kaip i�laisvinti mane ir pasiry��s kartu su manimi susigr��inti �kotijos vald�i�. Su juo ar be jo turiu grį�ti ir pareik�ti pretenzijas į savo sost�. Dievo ranka valdo mano likim�, nes a� gimiau valdyti �kotij�. Negaliu pasiduoti ir nekovoti, man reikia atgauti savo sost�. Mano mama aukojo vis� gyvenim�, kad i�laikytų man karalyst�, todėl gerbsiu jos pasiaukojim� ir perleisiu vald�i� įpėdiniui, savo sūnui, jos anūkui, savo ma�yliui, D�eimsui, princui D�eimsui, �kotijos ir Anglijos įpėdiniui, mano brangiausiam sūnui.

Nekantrauju su�inoti, k� darys El�bieta. Laukiu, kol ji po truputį pradės imtis veiksmų. Ne�inau, ar mano sūnus tinkamai saugomas, net ne�inau, ar jis tinkamai maitinamas. Jo netikras dėdė, mano įbrolis, niekada jo nemylėjo. O jeigu jį nu�udė? Palikau sūnų su patikimais sargybiniais Stirlingo pilyje, bet gal prasidėjo apgultis? Negaliu �ia tyliai sėdėti ir laukti, kol El�bieta sudarys sutartį su mano prie�ais, pagal kuri� mane paleis lygtinai ir i�siųs į Prancūzij� arba įsakys paslėpti kokiam nors vienuolyne. Privalau grį�ti į �kotij� ir dar kart� kovoti dėl savo sosto. I� Lochleveno pilies pabėgau ne tam, kad sėdė�iau rankas sudėjusi. I� vieno kalėjimo pasprukau ne tam, kad tyliai tūno�iau kitame. Privalau i�silaisvinti.

Niekas nesupras, kaip jau�iuosi. El�bieta, kuri prakti�kai u�augo kalėjime nuo ketverių metukų, tikrai nesupras. Ji moteris, kuri įpratinta prie kalėjimo. Kai buvau vienuolikos metų mergaitė, �eimininkavau savo erdviuose kambariuose Prancūzijoje.

Mano mama primygtinai reikalavo, kad turė�iau savo kambarius, priimam�jį, palyd�; net kai buvau vaikas, turėjau nuosav� ma�� namų ūkį. Dabar, kaip ir tuomet, negaliu pak�sti suvar�ymų; privalau i�silaisvinti.

Ambasadorius pra�o man�s i�likti dr�siai ir laukti jo �inių. Negaliu tiesiog laukti. Negaliu būti kantri. Esu jauna moteris pa�iame vaisingumo, gro�io ir jėgų �ydėjime. Jie paliko mane �v�sti dvide�imt �e�t�jį gimtadienį kalėjime. K� jie mano darantys? K�, jų manymu, i�k�siu? Negaliu būti įkalinta. Turiu būti laisva. Esu karalienė, gimiau valdyti. Jie pamatys, kad esu pavojinga ir nesutramdoma kalinė. Jie pamatys, kaip i�silaisvinu.

Sesilio klerkas prane�ė man, kad �kotų karalienė Marija neatvyks pas mus į �atsvort�, kur galė�iau u�imti j� kaip karalienė nusipelnė būti u�imta: puikiuose rūmuose su gra�iu sodu, kur viskas įkurta taip, kaip priklauso. Ne, ji keliaus į Tatberio pilį Staford�yre, kuri yra viena skurd�iausių mūsų pilių. Ji pusiau apleista, o a� turiu verstis per galv� stengdamasi �iuos griuvėsius vidury �iemos paversti karalienei tinkama vieta.

�Jeigu jūsų ponas ir sutuoktinis būtų kruop��iai per�iūrėj�s visus įkal�ius prie� j�, ji jau būtų gėdingai gr��inta į �kotij�,� lai�ko priera�e ra�o Sesilis gai�iai lyg neprinok�s obuolys. �Tuomet mes visi būtume galėj� ramiai atsipūsti Kalėdų metu.�

Sesilis neturėtų man priekai�tauti. A� įspėjau milord�, kad posėdis buvo suvaidintas, kad pasirodymas toks pats tikras, kaip mimai apsireng� juokdario rūbais per Kalėdas. Pasakiau jam, kad turi sekti scenarijų �odis į �odį, jeigu nori būti artistu �ioje Sesilio pjesėje. Jo nepakvietė tam, kad improvizuotų. Jis turėjo priimti tokį verdikt�, kokio norėjo Sesilis. Bet jis to nepadarė. Jeigu samdai s��ining� �mogų atlikti ne�varius darbus, darbas bus s��iningai atliktas. Sesilis pasirinko netinkam� lord�, kai nusprendė, kad mano vyras stebės �kotų karalienės nuopuolį. Taigi Sesilis nesulaukė skandalo, nėra jokios nedoros karalienės, o a� neturiu namuose vyro, turiu vidury �iemos valyti ir atstatinėti apleist� pilį.

Sesilis sako:

� Apgailestauju, kad turite apgyvendinti �i� Atalij�; bet tikiuosi, kad tai ilgai netruks. Ji, �inoma, atsiduos likimui savo pa�ios labui.

Akivaizdu, kad tai turi ka�koki� reik�m� Sesiliui, kuris yra i�silavin�s �mogus, o tokiai moteriai kaip a�, ūkininko dukrai, �is posakis yra tarsi kodas. Laimei, mano brangus sūnus Henris apsistojo su manimi, norėdamas truputį pailsėti nuo savo pareigų dvare. Jo tėvas, antrasis mano vyras, Kavendi�as, paliko man nurodymus ir pinigus, kad sūnus taptų i�silavinusiu d�entelmenu. Jį, o paskui ir du jo brolius i�siun�iau mokytis į Iton�.

� Kas yra Atalija? � paklausiau sūnaus.

� Neai�ku, � prisipa�ino �is.

� Taip neai�ku, kad tu net ne�inai atsakymo?

Jis tingiai nusi�ypsojo. Gra�us vaikis ir �ino, kad jį beproti�kai myliu.

� Mieloji mama grafiene, kiek tau svarbi �i informacija? Gyvename tokiame pasaulyje, kur netgi protas parduodamas. Tu man pakankamai gerai moki, kad papasako�iau apie dvare sklandan�ias apkalbas. Esu �nipas tavo draugo Roberto Dadlio namuose. Kiekvienas turi savo informatorių ir, �inau, kad esu tik vienas i� tavųjų. Kiek man u�mokėsi u� mano mokslo vaisius?

� Jau kart� sumokėjau, kai atlyginau mokytojams, � atsakiau. � Ir tai man pakankamai brangiai atsiėjo. Be to, manau, kad nesakai dėlto, kad ne�inai. Tu esi nei�manėlis, o savo pinigus tavo mokslui tiesiog i��vais�iau. Tikėjausi nusipirkti sau mokslin�ių, o gavau tik idiot�.

Jis nusijuokė. Labai gra�us jaunuolis. Turi visus turtingo vaikio trūkumus. Nors jis yra mano brangus sūnus, ai�kiai pastebiu t� bruo��. Jis nenumano, kaip sunkiai u�dirbami pinigai, o pasaulis kupinas galimybių ir pavojų. Jis nenumano, kad mes su jo tėvu laviravome ties įstatymų ribomis ir net jas per�engėme, kad u�dirbtume pinigų, kuriuos i�leidome jam ir jo broliams bei seserims. Jis niekada nesistengs tiek, kiek stengiausi a�, jis niekada nesijaudins tiek, kiek a� jaudinausi. Ties� sakant, jis neįsivaizduoja, k� rei�kia dirbti ar jaudintis. Jis nupenėtas jaunuolis, o a� augau alkana � buvau i�alkusi... visko. Jis �atsvort� priima kaip savaime suprantam� dalyk�, kaip savo namus, savo nuosavyb�, o a� �ia sudėjau vis� �irdį ir siel� ir parduo�iau ir �irdį, ir siel�, kad galė�iau �it� viet� pasilikti sau. Jis bus grafas, jeigu sugebėsiu nupirkti jam grafo titul�, hercogas, jeigu įstengsiu u�mokėti. Jis bus naujos didikų �eimos, Kavendi�ų, pradininkas. Jo dėka Kavendi�ų pavardė taps didi. Jis visk� pasiims, tarsi viskas buvo lengvai gauta, tarsi jam nereikėjo nieko daryti tik �ypsotis, kaip saulė �iltai jam �ypsosi; tebūnie palaimintas.

� Jūs neteisingai mane supratote. A�, i� tiesų, �inau, � puolė teisintis sūnelis. � Nesu toks idiotas, kaip manote. Atalija minima Senajame Testamente. Ji buvo �ydų karalienė. Kunigai j� apkaltino svetimavimu ir nu�udė, kad atlaisvintų sost� ir jos sūnus D�o�as galėtų tapti karaliumi.

Jau�iau, kaip mano atlaidi �ypsena stingsta veide. Tai nejuokinga.

� Jie j� nu�udė?

� Tikrai taip. Ji buvo nedora ir netiko valdyti. Taigi jie j� nu�udė ir į jos viet� paskyrė jos sūnų, � jis nutilo. Jo tamsios akys su�ibo: � Yra tokia nuomonė, �inau, kad pras�ioki�ka, mama, bet yra tokia nuomonė, kad jokia moteris netinkama valdyti. Moterys i� prigimties yra prastesnės u� vyrus. Jeigu jos valdo �alį, prie�tarauja gamtos įstatymams. Varg�elė Atalija buvo tipi�kas pavyzdys.

Pakėliau prie� jį pir�t�:

� Ar esi tuo įsitikin�s? Gal dar k� nori pasakyti? Gal dar norėtum papasakoti, kaip moterys ka�ko nesugeba?

� Ne! Ne! � nusijuokė jis. � A� tiesiog i�sakiau pras�ioki�k� po�iūrį, įprast� klaiding� po�iūrį, ir viskas. Nesu D�onas Noksas, nemanau, kad jūs, visos moterys, esate niekam tikusios, tikrai nemanau, mama. A� tikrai nesakau, kad moterys � kvailos. Mane augino mama, kuri yra tirone ir savo �emių valdytoja. Jokiu būdu negalvoju, kad moterys negali valdyti.

Band�iau nusi�ypsoti kartu su juo, bet viduje jau�iau nerim�. Jeigu Sesilis �kotų karalien� pavadino Atalija, rei�kia, jis man duoda suprasti, kad ji bus priversta u�leisti sost� savo sūneliui. Galbūt jis turi omenyje, kad ji mirs atlaisvindama jam viet�. Akivaizdu, kad Sesilis netiki, jog posėdis j� i�teisino dėl vyro �mog�udystės ir svetimavimo su jo �udiku. Sesilis nori j� vie�ai apjuodinti ir i�siųsti. Arba dar blogiau. �inoma, jis juk negali svajoti j� nu�udyti. Jau ne pirm� kart� d�iaugiuosi, kad Sesilis � mano draugas, nes jis tikrai būtų pavojingiausias prie�as.

I�siun�iau savo sūnų Henrį ir savo brangųjį įsūnį Gilbert� Talbot� atgal į dvar� ir pasakiau, kad jiems nėra prasmės pas mane likti, nes turiu darbo. Jie galėtų pasid�iaugti Kalėdomis ir linksmybėmis Londone, nes to �ia jiems suteikti negaliu. Jie gana noriai i�vyko, besimėgaudami vienas kito draugija, plaukdami į pietuose laukian�ius nuotykius. Jie tarsi pora gra�ių dvynių, pana�aus am�iaus � septyniolikos ir penkiolikos � ir i�silavinimo, nors manasis Henris, turė�iau pasakyti, yra daug labiau padūk�s, negu mano naujojo vyro sūnus. Jis pastar�jį visad įvelia į bėd�.

Turiu i�kraustyti savo gra�iuosius namus, �atsvort�. Reikia nuimti paveikslus, gobelenus, kilimus bei ve�imais i�gabenti patalyn�. �kotų karalienė atvyks su trisde�imties asmenų palyda, jie visi turės ka�kur miegoti. Puikiai �inau, kad Tatberio pilyje nėra pakankamai baldų ar bet kokių kitų patogumų. Įsakau vyriausiajam �atsvorto prievaizdui, maisto i�davimo patalpos ir gėrimų sandėliuko pri�iūrėtojams bei arklininkui i� arklid�ių sukrauti į ve�imus ir i�ve�ti į Tatberio pilį atsargas ir negilias medines lėk�tutes, peilius, staltieses, �so�ius ir stiklinius indus. Dailidėms įsakiau gaminti lovas, stalus ant �irgių ir kėdes. Milordas Tatberio pilyje lankosi ne daugiau, negu kart� metuose, kai med�ioja ir nori apsistoti, todėl �ia beveik nėra baldų. A� pati ten niekada nebuvau, gaila, kad ten lankytis reikia dabar.

Tuomet, kai �atsvorte tikra sumai�tis dėl mano duodamų nurodymų, o ve�imai lū�ta nuo daiktų, turiu lipti ant �irgo ir sukandusi dantis, pasipiktinusi dėl �ios kvailos kelionės, keturias ilgas dienas joti vilkstinės prie�akyje pietry�ių link per prie�i�k� �alį, kur keliai rytais ap�al�, o popiet� liula purvynai, turiu joti per brastas, kurios tvyro �altame vandenyje nuo pat at�iauraus ryto iki ankstyvų sutemų. Visa tai tam, kad nukeliautume į Tatberį ir pabandytume ten visk� sutvarkyti, prie� atvykstant rūpes�ių pridariusiai karalienei, kuri visus mus padarys nelaimingus.

� Kodėl karalienė nori būti nugabenta į Tatberio pilį? � paklausiau Sesilio, kuris vienintelis i� visų Anglijos vyrų visada visk� �ino, kuris yra lyg paslap�ių pirklys. Jis yra tikras paslap�ių monopolistas. � �atsvortas būtų tinkamesnė vieta. Juk karalienė tikrai norėtų būti apgyvendinta �atsvorte? Ties� sakant, pats labai seniai buvau Tatberyje, bet jūs juk �inote, kad Besė pirko �atsvort� su savo ankstesniu vyru, paskui perėmė jį kaip kraitį ir puikiai įrengė rūmus.

� �kotų karalienė pas jus bus neilgai, � �velniai ai�kino Sesilis. � Ir geriau jau apgyvendin�iau j� rūmuose, kur yra vienas gerai saugomas įėjimas su netoliese esan�ia sargybine, negu leis�iau jai dairytis pro vien� i� penkiasde�imties langų, �velgian�ių į nuostabų park� ir i�smukti į sodus per vien� i� �e�ių įėjimų.

� Juk nemanote, kad mus gali u�pulti? � mane g�sdina vien ta mintis. Tik paskui supratau, kad pana�u, jog jis puikiai �ino Tatberio pilies i�planavim�, o tai yra keista, nes ten niekada nevie�ėjo. Rodos, jis �i� pilį �ino geriau, negu a� pats. Kaip taip gali būti?

� Nieks ne�ino, kas gali nutikti! K� tokia moteris, kaip ji, sugalvos i�krėsti, kokį u�nugarį ji gali turėti? Kas galėjo pagalvoti, kad daugybė i�silavinusių didikų, kuriems ai�kiai buvo nurodyta, k� daryti, turėdami gerai apmokytus liudininkus ir akivaizd�ius įrodymus, susės aptarti jos poelgių, pamatys skandalingiausi� kada nors para�yt� med�iag�, bet pakils nieko nenusprend�? Kas galėjo pagalvoti, kad a� tris kartus su�auksiu tribunol� ir vis tiek nei�girsiu nuosprend�io? Ar jūs visi pametėte dėl jos galv�?

� Nuosprendį? � pakartojau. � Sakote taip, lyg tai būtų teismas. Maniau, kad tai buvo pasitarimas. Jūs man sakėte, kad tai posėdis.

� Bijau, kad mūsų karalienė �iuo atveju buvo nuskriausta.

� Bet kaip? � nesupratau. � Maniau, kad mes darome tai, ko ji nori. Ji juk pati sustabdė posėdį sakydama, kad jis nėra teisingas �kotų karalienės at�vilgiu? Ji, ai�ku, paneigė visas �kotų karalienės nuodėmes, tiesa? Juk ji turėtų d�iaugtis! �inoma, mūsų karalienė buvo patenkinta, kad atlikome tyrim�, bet neradome jokių įrodymų prie� jos pusseser�. Kodėl tokiu atveju mūsų karalienė nenorėtų pasikviesti karalienės Marijos pas save į rūmus? Kodėl jai reikia pas mus sve�iuotis? Kodėl jos negali gyventi santarvėje kaip pusseserės? Dabar, kai jos vardas nėra suter�tas?

Sesilis springo juoku, kurio negalėjo suvaldyti. Tada paplek�nojo man per petį:

� �inote, jūs tinkamiausias vyras j� saugoti, � tarė jis �iltai. � Manau, kad tikrai esate s��iningiausias �mogus Anglijoje. Jūsų �mona buvo teisi, kai pasakė, kad jūs � neįtikėtinai doras �mogus. O karalienė bus jums skolinga u� tai, kad tinkamai saugojote jos brangi� pusseser�. Esu įsitikin�s, kad visi kartu d�iaugiamės, kad posėd�io metu �kotų karalienės vardas buvo i�teisintas, ir dabar visi �inome, kad ji nekalta. Jūs, a�iū Dievui, tai įrodėte. Ir visi mes turėsime gyventi su pasekmėmis.

Man pasidarė neramu, ir a� tai parod�iau:

� Ar jūs nenorėjote, kad jai būtų panaikinti kaltinimai? � paklausiau lėtai. � Ir norite, kad ji apsistotų Tatberio pilyje, o ne garbinguose �atsvorto rūmuose?

Mane apėmė bloga nuojauta:

� Turiu jus perspėti: su ja elgsiuosi i�skirtinai gra�iai, ministre pirmininke. Pra�ysiu teisės susitikti ir paklausiu mūsų karalienės, k� ji ketina daryti.

� Ka�k� gero, � nuramino jis. � Kaip ir a�. Kaip ir jūs. �inote, kad karalienė ketina pakviesti jus tapti Slaptosios tarybos nariu?

Netekau �ado.

� Slaptosios tarybos? � �ito sprendimo teko laukti ilgai. Mano �eimos vardas tarsi įpareigoja mane tokioms pareigoms, bet turėjau ilgai laukti tokios progos. Tai būtų ilgai trok�ta garbė.

� O taip, � tarė jis �ypsodamasis. � Jos didenybė jumis labai pasitiki. Patiki jums �i� u�duotį ir kitas, būsimas. Ar tarnausite karalienei nė nemirktelėj�s?

� Visada tarnauju, � atsakiau. � Jūs �inote, kad visada tarnauju.

Sesilis nusi�ypsojo:

� �inau. Tad saugokite kit� karalien�, kol galėsime j� saugiai gr��inti į �kotij�. Ir �iūrėkite, kad neįsimylėtumėte jos, gerasis Talbotai. Kalbama, kad jai gana sunku atsispirti.

� Besei po nosimi? Kai esame susituok� ma�iau, negu metus?

� Besė yra jūsų garantas, kaip ir jūs esate mūsų, � tarė jis. � Perduokite jai nuo man�s linkėjimų ir pasakykite, kad kai kit� kart� ji atvyks į London�, turėtų pavie�ėti mano namuose. Jai turėtų patikti, kaip a� juos tvarkau. Ir, jeigu neklystu, ji norės pasiskolinti kelis mano augalus; bet neleisiu jai nuvilioti mano statybininkų. Kai paskutinį kart� ten lankėsi, pastebėjau, kaip ji įsijautusi �neku�iavosi su tinkuotoju. Ji kalbino, kad tas gėlėmis i�puo�tų jos sal�. Prisiekiau sau, kad daugiau niekada nepaliksiu jos vienos su savo darbuotojais. Ji bando juos prisivilioti, tikrai bando. Įtariu, kad ji kalta dėl pakelto atlygio.

� Ji atsisakys savo statybų planų, nes rūpinsis karaliene, � nuraminau. � Be to, manau, ji jau baigė darbus �atsvorte. Kiek reikia įdėti darbo į nam�? Dabar jis gana gerai sutvarkytas, tiesa? Jai reikės atsisakyti ir verslo reikalų, liepsiu savo prievaizdams perimti jos darb�.

� Niekaip nepriversite jos perduoti jai priklausan�io ūkio ir kasyklų, o ji niekada nebaigs statybų, � spėjo jis. � Jūsų �mona puikiai dirba. Jai patinka statyti, u�siimti verslu ir turėti savo nuosavybės. Tokia moteris � retenybė. Verslininkė i� prigimties. Ji pastatys daugyb� namų visoje �alyje, valdys jūsų nekilnojam� turt� kaip karalyst�, dėl jūsų i�siųs į jūr� vis� laivyn� ir įkurs vis� jūsų vaikų dinastij�. Besė bus patenkinta tik tada, kai visi jie taps hercogais. Vienintelis tokios moters saugumo garantas � turima nuosavybė.

Man niekada nepatiko, kai Sesilis taip kalba. Jo pakilimas i� klerko į lordo pareigas buvo toks staigus, įsikibus į karalienės skvernus, kad jam visada atrodo, jog visi savo titul� gavo griuvus Ba�ny�iai, o kiekvienas namas pastatytas i� vienuolyno akmenų. Jis giria Bes� ir jos verslo įgūd�ius tik tam, kad save pateisintų. Jis �avisi jos turtu, nes nori tikėti, kad tokie dalykai yra �avūs. Bet jis pamir�ta, kad kai kurie i� mūsų kil� i� garbingos �eimos, kuri buvo turtinga gerokai seniau, prie� godiems �monėms u�grobiant Ba�ny�ios �emes. Pamir�ta ir tai, kad kai kurie mūsų turi titulus, kurie paveldimi i� kartos į kart�. Kai kurie mūsų kil� i� Normanų didikų, gyvenusių 1066 m. Kai kuriems mūsų tai �į t� rei�kia. Kai kurie mūsų pakankamai turtingais tapo, nevogdami i� kunigų.

Bet vis� �it� sunku pasakyti be pasipūtimo.

� Mano �mona nedaro nieko, kas netiktų jos padė�iai, � atsakiau, o Sesilis nusijuokė lyg tiksliai �inotų, apie k� a� galvoju.

� �iai grafienei ir jos elgesiui nėra nieko, kas nebūtų tinkama, � pritarė jis �velniai. � Ir jos padėtis tikrai auk�ta. Jūs esate garbus Anglijos didikas, Talbotai, mes tai �inome. Ir teisingai darote, kad primenate, jeigu per klaid� pamir�ome. Visi posėdyje vertino Besės nuovokum�. Jau ilgus metus ji yra viena mėgstamiausių. Su dideliu malonumu stebėjau, kaip ji tuokėsi ir tuokėsi vis su kitu vyru. Tikimės, kad ji Tatberio pilį pavers jaukiais �kotų karalienės namais. Grafienė � vienintelė tinkama �eimininkė. Niekas kitas negalėtų priimti �kotų karalienės. Bet kokie kiti rūmai būtų per prasti. Niekas, i�skyrus Bes�, ne�inotų, kaip tai tinkamai padaryti. Niekas, i�skyrus Bes�, negalėtų triumfuoti.

�is meilikavimas turėtų man patikti, bet mes vėl kalbame apie Bes�, o Sesiliui reikėtų nepamir�ti, kad, prie� i�tekėdama u� man�s, ji buvo niekas.

Padarysiu tai �i�nakt. Paspruksiu i� Boltono pilies, jų vadinamos soidisant, �neįveikiamos� Jork�yro pilies. Pati abejoju, ar nei�drįsiu. Ta�iau dar labiau bijau likti įkalinta �ioje �alyje ir negalėti �engti nei pirmyn, nei atgal. El�bieta pana�i į stor� rud� kat� ant pagalvėlės � sėdi patenkinta ir svajoja. O a� privalau atsikovoti savo sost�, sulig kiekviena tremties diena situacija vis blogėja. �kotijoje man�s laukia pilys, turiu ten kuo grei�iau sugrį�ti. Karių pulkai pasiruo�� �ygiuoti po mano vėliava. Negaliu versti jų laukti. Negaliu leisti, kad mano s�jungininkai �ūtų, nes man pritrūko dr�sos. Botvelas pa�adėjo, kad i�trūks i� Danijos ir sugrį� vadovauti mano armijoms. Para�iau lai�k� Danijos karaliui, reikalaudama paleisti Botvel�. Jis yra mano � karalienės � vyras. Kaip jie drįsta jį sulaikyti, remdamiesi ka�kokios pirklio dukters �od�iais, neva jis pa�adėj�s j� vesti? Tai absurdas, o tokios merg�ės �od�iai i�vis nieko verti. Prancūzijoje renkama man paklusni armija, �adama jai sumokėti ispanų auksu. Ta�iau svarbiausia yra tai, kad a� turiu sūnų, savo brangųjį įpėdinį, mon bebe, mon cheri, mano vienintel� meil�; o jis pakliuvo į prie�ų rankas! Negaliu palikti jo. Jam tik dveji metukai. Turiu veikti. Privalau jį i�vaduoti. Vien nuo minties, kad juo tinkamai nesirūpinama, kad jis ne�ino, kur a�, ne�ino, kad buvau priversta jį palikti, man �irdis apsipila krauju. Privalau pas jį grį�ti.

Gal El�bieta ir mėgsta dykinėti, bet tik ne a�. Paskutin� jos absurdi�kos apklausos dien� gavau vieno �iaurės lordo, lordo Vestmorlando, �inut�, jis pa�adėjo man padėti. Teigia galintis mane i�laisvinti i� Boltono pilies ir nugabenti iki pakrantės. Northalerone es� laukia arklių kinkinys, o Vitbyje � laivas. Kai tik tarsiu �odį, jis nugabens mane į Prancūzij�. Kai būsiu saugi savo velionio vyro �eimos namuose, kur tapau karaliene, mano padėtis i�syk pasikeis. A� nedelsiu, kaip delstų El�bieta. Neveiku kojų, nenusuku galvos ir negulu į lov�, apsimesdama serganti, kaip ji daro, kai ko nors bijo. �iumpu galimyb�, kai ji pasitaiko. Pasinaudoju ja, a� � dr�si moteris. �Taip�, atsakau savo vaduotojui. �Oui� tariu lemties dievams, pa�iam gyvenimui. Kai lordas man�s paklausia: �Kada?�, atsakau: ��i�nakt�. Nebijau. Niekas negali man�s i�g�sdinti. Pasprukau i� savo rūmų Holirude, kai mane apsupo �udikai. Pabėgau i� Lochliveno pilies. Jie �ino, kad gali su�iupti mane, bet negali sulaikyti. Kart� Botvelas man pats tai pasakė: �Vyras gali tave paimti, ta�iau jis nebus tavo �eimininkas�. Į tai atsakiau: �A� � karalienė. Joks vyras man�s nevaldys.�

Boltono pilis pastatyta i� grubiai ta�yto pilko akmens, jos sienos skirtos atlaikyti patrankų �ūviams. Ta�iau mano liemenį juosia virvė, rankas saugo storos pir�tinės, a� apsiavusi tvirtus batus, kad galė�iau atsispirti. Langas labai siauras, vos ply�ys akmeninėje sienoje, ta�iau esu liekna ir lanksti. I�sirangau lauk ir sėd�iu ant pa�io prarajos kra�to, �iūrėdama �emyn. Budėtojas paima virv�, bruka j� Agnesei Livingstoun ir stebi, kaip �i tvirtina j� man ant liemens. Gestu parodo patikrinti, ar virvė tvirtai laiko. Pats negali man�s liesti � mano kūnas �ventas, todėl dama privalo vykdyti jo nurodymus. Budėtojas nėra mano �alininkas, ta�iau jam dosniai u�mokėta, ir jis atrodo pasiry��s atlikti savo darb�. Manau, kad galiu juo pasitikėti. Nusi�ypsau, jis turbūt pamato, kaip man i� baimės dreba lūpos, nes �iurk��iu �iaurieti�ku akcentu i�taria:

� Nesiniarvykit, puonia.

Vėl nusi�ypsau apsimesdama, kad supratau ir stebiu, kaip jis apsiri�a juosmenį virve. Vyras įsitempia, kai pasislenku prie pat kra�to ir pa�velgiu �emyn. Dieve brangus, net nematau �emės. Apa�ioje vien tamsa ir staugiantis vėjas. Įsikimbu į palang�, lyg negalė�iau jos paleisti. Agnesė b�la i� baimės, budėtojo veidas ramus. Jeigu ketinu sprukti, dabar pats metas. Paleid�iu saugi� akmenin� palang� ir įtempiu virv�. �engiu į niekur. Jau�iu, kaip įsitempia virvė, tokia bauginamai plona. Leid�iuosi �emyn į tams�, į niekur, kojomis atsispirdama nuo grubių sienos akmenų, o mano sijonas plaikstosi vėjyje.

I� prad�ių nejau�iu nieko, i�skyrus baim�. Ta�iau mano pasitikėjimas savimi auga sulig kiekvienu �ingsniu, kai jau�iu, kaip budėtojas leid�ia virv� �emyn. Pa�velgiu į vir�ų, kad pamaty�iau, kiek nusileidau, bet nedrįstu pa�iūrėti �emyn. Manau, jog man pavyks. Jau�iu, kaip kyla d�iaugsmas, jog vėl esu laisva, net į sien� atremtos pėdos virpa. Į veid� pu�iantis vėjas teikia man laisvės pojūtį, mane d�iugina netgi tamsi neapibrė�ta erdvė, į kuri� a� leid�iuosi. D�iūgauju sprukdama i� pilies, o jie galvoja, kad esu įkalinta tvankiame kambaryje. D�iaugiuosi vėl paėmusi gyvenimo vad�ias į savo rankas, nors ir kabaliuoju ant virvės kaip su�vejotas upėtakis, d�iaugiuosi tapusi savimi � moterimi, kuri pati atsakinga u� savo gyvenim�.

Netikėtai atsiremiu į tamsi� �em� ir svirduliuodama atsistoju. Atri�u virv�, tris kartus stipriai timpteliu ir j� u�traukia atgal į vir�ų. �alimais laukia mano pa�as ir Merė Seton, mano i�tikimoji kompanionė. Tuojau turi nusileisti mano freilina, o po jos mano antroji dama, Agnesė Livingstoun.

Pagrindinių vartų sargybiniai nedėmesingi. A� juos matau �alia nery�kaus kelio, ta�iau jie nemato mūsų, prisiglaudusių prie tamsios pilies sienos. Netrukus jų dėmesys turėtų būti nukreiptas � bus padegta dar�inė, kai jie nuskubės gesinti gaisro, mes nubėgsime iki kelio, kur mūsų pasitikti at�uoliuos raiteliai, kiekvienas vesdamas po laisv� �irg�. Grei�iausias bus skirtas man, paspruksime sargams dar nesuvokus, jog pabėgome.

Stoviu ramiai, nesibla�kau. Esu susijaudinusi ir stipri, kupina tro�kimo bėgti. Jau�iuosi, tarsi galė�iau bėgte nubėgti iki Northalertono ar net iki Vitbio uosto. Jau�iu, kaip mane u�plūsta jėga, stiprus naujo gyvenimo tro�kimas, nugalintis baim� ir susijaudinim�. Dau�osi �irdis ir dilg�ioja pir�tų galiukai. Dieve brangus, a� privalau būti laisva. Ver�iau mirsiu, nei būsiu belaisvė. Taip, tai tiesa: tikrai ver�iau mirsiu, nei gyvensiu nelaisva.

I�girstu tylų �e�ėjim�, kai Rūta, mano freilina, i�lipa pro lang�. Jos sijonai �lama, budėtojui leid�iant j� �emyn. Matau jos tamsų siluet�, tyliai besileid�iantį �emyn pilies siena. Staiga virvė trūkteli, ir ji aikteli i� baimės.

� T���, t���! � su�nyp��iu jai, ta�iau ji �e�iasde�imt pėdų vir� man�s, ji negirdi. �alta Merės ranka įslysta man į deln�. Rūta nejuda, budėtojas nebeleid�ia jos �emyn, ka�kas ne taip. Tada baisiai klykdama ji krenta �emyn kaip pakulų mai�as, paleista virvė vingiuoja i� paskos. Su siaubu i�girstame, kaip ji trenkiasi į �em�. Neabejoju, kad susilau�ė stubur�. I�syk bėgu prie jos, ji dejuoja i� skausmo, ranka u�sispaudusi burn�, net ir tokiu momentu stengdamasi man�s nei�duoti.

� Jūsų �viesybe! � Merė Seton tempia mane u� rankovės. � Bėkite! Jie ateina.

Sekundėl� dvejoju. I�bly�kusį Rūtos veid� i�kreipia kan�ia, ji įsikanda į kum�tį, kad neimtų rėkti i� skausmo. Pa�velgiu į pagrindinius vartus. Sargai, i�gird� jos �auksm�, pasuko pilies link. I� ka�kur i�bėga �mogus, ima �aukti kitus, ka�kas i� dėklo prie vartų i�traukia degl�. Tarsi �unys, besistengiantys u�uosti grobį.

U�sitraukiu ant galvos gobtuv�, slėpdama veid�, ir atbulomis traukiuosi į �e�ėlį. Galbūt mums pavyks apeiti pilį ir pasprukti pro u�pakalinius vartus. Galbūt rasime koki� prieglaud� pasislėpti. Tada i� pilies vidaus pasigirsta �auksmai, jie sukėlė s�my�į mano kambariuose. Naktis i�syk nu�vinta plevenan�iomis deglų liepsnomis, ir aplink �ūkauja �Hai! Hai! Hai!�, tarsi med�iotojai, tarsi varovai, genantys �vėris.

Sukiojuosi į vien�, į kit� pus�, pasiruo�usi bėgti, mano �irdis dau�osi. Ta�iau jų deglai jau ap�vietė mūsų siluetus prie tamsių pilies sienų, pasigirsta garsūs �ūksniai:

� �ionai! �tai ji! U�kirskit jai keli�! Apibėkit aplink! �tai ji! Priremkim j� prie sienos!

Jau�iu, kaip dr�sa apleid�ia mane, tarsi kraujuo�iau mirtinai su�eista, ir sustingstu. Pralaimėjimo skonis pana�us į �alt� metal� � tarsi bū�iau pirm�syk pa�abota kumelaitė. Norisi kar�iai nusispjauti. Norisi bėgti, kristi veidu į �em� ir raudoti dėl prarastos laisvės. Ta�iau karalienei taip nedera. Privalau surasti dr�sos nusimesti gobtuv� ir stovėti tiesi, i�kėlusi galv�, kai vyrai pribėga ir �vie�ia deglais man į veid�, norėdami pamatyti, k� su�iupo. Privalau stovėti ramiai ir i�did�iai, kad matytųsi, jog esu karalienė, net ir apsirengusi kaip tarnaitė, su juodu kelioniniu apsiaustu. Turiu įsijausti į karalienės vaidmenį, kad jie nesielgtų su manimi kaip su tarnaite. Nieko nėra svarbiau �iuo mano pa�eminimo momentu, kaip i�saugoti didingum�. A� � karalienė. Joks mirtingasis negali man�s paliesti. Privalau i�saugoti didingumo magij� pati viena tamsoje.

� Je suis la reine, � i�tariu, ta�iau mano balsas per tylus. Gird�iu, kaip jis dreba i� sielvarto. I�sitiesiu ir pakeliu galv�, pra�neku garsiau:

� A� esu �kotijos karalienė.

A�iū Dievui, jie nesugriebia man�s. Nepalie�ia man�s nė ranka. Manau, kad mir�iau i� gėdos, jei mane dar sykį i�niekintų �emakilmis vyras. Vos prisiminusi Botvelo rankas ant savo krūtinės, jo burn� prie kaklo, net dabar tiesiog degu.

� Perspėju jus! Nedrįskite man�s paliesti!

Jie apsupa mane, atki�� nuleistus deglus. Tarsi a� bū�iau ragana, kuri� galima sulaikyti tik ugnimi. Ka�kas prane�a, kad atskuba lordas Talbotas, �rousberio grafas. Jis vakarieniavo su seru Franciu Knoliu ir lordu Skroupu, kai jiems prane�ė, kad �kotijos karalienė ketino pasprukti kaip vagis naktyje, ta�iau jau yra su�iupta.

Toki� jis mane pirm�syk pamato, kai paknopstom atbėga, susirauk�s i� nuovargio ir jaudulio. Pamato mane stovin�i� vien�, susisupusi� į juod� apsiaust�. Gobtuvas atmestas atgal, kad visi atpa�intų ir �inotų, kad neturi teisės man�s nė paliesti. I�bly�kusi pateptoji, karalienė i� prigimties. Tikroji karalienė, rodanti paniek�, stovinti karali�ka poza, karalienė visom prasmėm, tik be sosto.

A� esu į kamp� įvaryta karalienė.

Jie apsupo j� su deglais rankose, tarsi ragan�, ruo�iam� sudeginti. Kai pribėgu, kvėpuoju sunkiai, krūtin� spaud�ia, o �irdis dau�osi nuo netikėto pavojaus signalo. Jau�iu j� apsupusi� tyl�, tarsi visi būtų sustingdyti kokio u�keikimo. Tarsi ji i� tiesų būtų ragana, vien �vilgsniu pavertusi juos į akmenį. Ranka ji prilaiko gobtuv�, kad atidengtų veid�, matau jos tamsius plaukus, apkirptus trumpai ir nelygiai kaip gatvės berniūk��io, jos balt� veido oval� ir tamsias �iban�ias akis. Ji nesi�ypsodama pa�velgia į mane, o a� nepajėgiu nukreipti �vilgsnio. Turė�iau nusilenkti, bet negaliu. Privalė�iau prisistatyti, nes tai mūsų pirmas susitikimas, ta�iau nerandu �od�ių. Kas nors turėtų mane pristatyti, privalė�iau turėti herold�, kuris i�vardytų mano titulus. Ta�iau jau�iuosi lyg stovė�iau prie� j� nuogas: esame tik a� ir ji, �iūrintys vienas į kit� pro liepsnas lyg prie�ai.

�velgiu į j�, įsidėmėdamas kiekvien� bruo��. Spoksau ir spoksau lyg mokinukas. Noriu u�kalbinti j�, prisistatyti kaip jos naujasis globėjas ir saugotojas. Noriu pasirodyti �iai kosmopoliti�kai princesei esantis gerų manierų pasaulieti�kas vyras.

Ta�iau �od�iai stringa gerklėje, nepajėgiu prabilti nei prancūzi�kai, nei angli�kai. Turė�iau papriekai�tauti jai dėl �io beprasmi�ko bandymo pasprukti, ta�iau esu netek�s �ado, tarsi bejėgis, tarsi bū�iau mirtinai jos i�g�sdintas.

Deglų liepsnos apsupa j� purpurine aureole, tarsi būtų �ventoji, liepsnojanti raudoniu ir auksu. Ta�iau dūmai dvokia siera, lyg i� paties pragaro. Ji atrodo lyg ne�emi�ka būtybė � nei moteris, nei berniukas, �alto, u�drausto gro�io gorgonė, pavojingas angelas. Pama�ius j�, apsupt� ugnies, svetim� ir tyli�, mane u�plūsta be�odis siaubas. Tarsi ji būtų koks prana�i�kas �enklas, liepsnojanti kometa prana�aujanti mano mirtį ar �lugim�. Esu persigand�s, nors nesuvokiu kodėl. Stoviu prie� j�, nepajėgdamas nieko pasakyti, tarsi netikėlis prana�as, i�g�sdintas taip, kad baimė virto dievinimu. Nesuprantu kodėl.

Marija, �ita vis bėdų kelianti karalienė, delsia kiek galėdama. Ka�kas pasakė, kad jai, karalienei i� prigimties, Tatberio pilis nėra tinkama vieta. Dabar jos �viesybė atsisako �ia atvykti ir reikalauja būti nusiųsta į savo gerojo pusbrolio dvar�. Ji puikiai �ino, kad ten dvylika dienų �v�s Kalėdas su puotomis, �okiais ir muzika. �ventės centre suksis karalienė El�bieta, geros nuotaikos, linksmai �oks ir juoksis, nes �kotai, did�iausia grėsmė jos �alies taikai, kaunasi tarpusavyje. O pagrindinė jos var�ovė, kita Anglijos karalienė, yra kalinė, ir neplanuojama jos paleisti. Ai�ku, turėsiu vadinti j� garbinga vie�nia ir stengtis greitai paversti Tatberio pilį kuo nors daugiau, nei improvizuotu kalėjimu.

Turiu pasakyti, kad �kotijos karalienė Marija nėra vienintelė, kuriai �ių Kalėdų metu labiau patiktų būti Hamptono dvare. Ne vien jai ilga, �alta �iema Tatberio pilyje bus neypatingai d�iugi. I� savo draugų, kurie siun�ia man visas paskalas, girdėjau, kad El�bietos rankos siekia naujas kandidatas, Austrijos didysis kunigaik�tis. Būtų sudaryta s�junga su Ispanija bei Habsburgais, ir pati El�bieta nenustygsta vietoje, staiga u�sigeidusi pasinaudoti paskutine galimybe tapti �mona ir motina. �inau, kaip dvare viskas vyks: mano draugas Robertas Dadlis �ypsosis, bet bus saugomas � jis nuolat asistuoja karalienei ir visų ma�iausiai pageidauja dvare matyti var�ov�. El�bieta demonstruos savo tu�tyb�, kiekvien� dien� į jos kambarius bus ne�ami nauji pa�vitai, o damos d�iaugsis gavusios jos dėvėtus rūbus. Sesilis stengsis, kad viskas vyktų taip, kaip nori jis, kad ir kas tai būtų. Ten turė�iau būti ir a�, stebė�iau bei lie�uvau�iau su jais.

Mano sūnus Henris, tarnaujantis pas Robert� Dadlį, ra�o, jog Dadlis niekuomet neleistų įvykti vestuvėms, nes tuomet netektų vietos El�bietos pa�onėje. Jis puls prie�intis Sesiliui, vos tik tas senas lapinas i�ki� nosį. A� u� vedybas � u� bet kokias vedybas. Duok Dieve, kad ji i�tekėtų. Atidėliojo tiek, kiek tik moteris galėtų i�drįsti. Jai trisde�imt penkeri, tokio am�iaus jau pavojinga gimdyti pirmagimį, ta�iau ji privalės suk�sti dantis ir padaryti tai. Privalome sulaukti jos sūnaus, privalome turėti įpėdinį Anglijos sostui. Turime matyti, kur einame.

Anglija yra verslas. Toks pat dvaras, kaip ir kiti. Privalome planuoti ateitį. Turime �inoti, kas bus paveldėtojas, k� jis gaus. Turime nuspėti, k� su tuo paveldu darys. Privalome matyti savo kit� valdov� ir �inoti, kokie bus jo planai. Turime �inoti, ar jis bus protestantas, ar katalikas. Tai labiausiai nori �inoti tie, kurie gyvena perstatytuose vienuolynuose ir pietauja i� ba�nytinio sidabro indų. Meld�iu Dievo, kad ji pasirinktų �į kandidat�, i�tekėtų u� jo ir pagimdytų Anglijos labui įpėdinį protestant�.

El�bietai sunku tarnauti, m�stau, komanduodama dailidėms, taisantiems grindų lentų ply�ius. �ios Kalėdos turėjo man ir mano valdovui grafui būti pirmosios dvare. Mūsų pirmosios jaunaved�ių Kalėdos, pirmosios Kalėdos, kai bū�iau grafienė dvare. U�ėmusi toki� padėtį spindė�iau kaip snaigė ir su dideliu d�iaugsmu atsikraty�iau senų bėdų. Ta�iau karalienė leido mano vyrui grafui vos por� dienų praleisti su manimi, prie� nusiųsdama jį į Boltono pilį atgabenti �kotijos karalienės. Man tuo metu paliko tvarkyti �i� lū�n�.

Kuo daugiau tvarkiau �i� pusiau subyrėjusi� griuven�, tuo labiau jos gėdijuosi, nors, Dievas mato, tai ne mano kaltė. Jokiam i� man priklausan�ių pastatų neleis�iau pasiekti tokios apverktinos būklės. Visas mano nekilnojamas turtas � kurį daugiausia gavau savo antrojo vyro, Viljamo Kavendi�o sėkmingo reikalų tvarkymo dėka � buvo atnaujintas ir atstatytas vos įsigijus. Niekados nepirkome to, ko nebūtume pagerin�. Kavendi�as did�iavosi savo sugebėjimu supirkti �emės sklypus ir keisti vien� ūkį į kit�, galų gale įkurdamas gra�ų dvar�, kuriame pelningai �eimininkau�iau. Jis buvo atsargus, puikus verslininkas, gerokai vyresnis. Jam buvo vir� keturiasde�imties, kai vedė mane, devyniolikmet� nuotak�.

Jis i�mokė mane tvarkyti namų ūkio s�skaitų knyg�, ir tikrindavo j� kiekvien� savait�, taip nuo�ird�iai, tarsi skaitytų sekmadieninį pamoksl�. A�, dar jauna mergina, atne�davau jam t� knyg�, tarsi mokinukė namų darbus. Tikrindavome j� kartu sekmadienio vakarais, lyg kartu melsdamiesi. Pana�ūs į pamald�i� dukterį ir tėv�, kartu palenkusius galvas prie knygos, mes murmėdavome skai�ius.

Ma�daug po mėnesio, kai jis pamatė mano gabumus ir tai, kad pamėgau skai�ius tiek pat, kiek turt�, kurį jie atspindėjo, vyras leido man per�velgti nedidelio k� tik nupirkto dvaro s�skaitų knyg�. Leido man tvarkyti ir j�, norėdamas įsitikinti mano sugebėjimais. Taip ir padariau. Jis i�mokė mane, kad nieko nerei�kia turėti dvarų bei �emių, kaip turi senieji lordai, �vaistantys jas karta po kartos. Turtas nieko nerei�kia, jei iki paskutinio penso ne�inai savo s�skaitų. Ne�inoti, k� turi, tas pats, kas būti varg�u. Jis i�mokė mane mėgti subalansuotų s�skaitų knygų tvark�. Kiekvienos savaitės pabaigoje atsivertusi suvestinės puslapį matydavau i�laidų ir įplaukų balans�. �inodavau iki paskutinio penso, ar turtėju, ar skurstu.

Kavendi�as man papasakojo, kad didikai elgiasi ne taip. Daugumos jų ūkved�iai net neturi tokių naujovi�kų knygų, kuriose palyginamos pajamos bei i�laidos. �tai kodėl, galų gale, mums pasiseks geriau negu jiems. Vyras pasakojo, kad jie laiko savo turtus, dvarus, �emes ir jų gyventojus viena didele mase, kurios negalima apskai�iuoti. Jie niekada neskai�iuoja savo turtų. Paveldi ir palieka juos be inventorizacijos. Praranda ir u�dirba neskai�iuodami. Neturi jokio supratimo, ar labiau apsimoka i�nuomoti nam�, ar javų lauk�. Mokėdami mokes�ius gali tik spėti, ar jie teisingi, skolindamiesi pinigus ne�ino, ar galės gr��inti. Gav� karo grobį ar vedybinį kraitį, jie tiesiog suver�ia visk� į lobyn� ir niekad nesudaro jokio s�ra�o. O mes, naujai praturtėj� vyrai ir moterys, suskai�iuojame kiekvien� lauk�, kiekvien� sandėrį, kiekvien� laiv�. Turime būti tikri, kad viskas apsimoka. Kavendi�as ir a� i� lėto gausinome mūsų turtus bei namus, grobdami po trupinėlį i� mir�tan�ios senosios Ba�ny�ios. U�ved�iau naujų apskaitos knygų, po vien� kiekvienam dvarui. Knygose buvo sura�ytas pelno balansas u� nuom�, u� vilnos, �ieno, grūdų ar gele�ies rūdos bei visų kitų gėrybių, kurias mūsų �emės galėjo suteikti, pardavim�. Po truputį įsiminiau, kiek kainuoja med�iai mi�ke, o kiek mediena, kai jie nukertami. I� lėto i�mokau, kiek kainuoja avies vilna, arba kiek galima pasipelnyti i� ��sų pulko per Kalėdas. Mano vyras Kavendi�as pasamdė patikimus �mones, kurie prie� tai tarnavo vienuoliams bei vienuolėms vienuolynuose. Jie �inojo, kaip pelningai i�nuomoti �emes ir tvarkyti įplaukas, a� mokiausi i� jų. Netrukus mano u�duotimi tapo per�iūrėti s�skaitas, kurias pateikdavo mūsų augan�ių dvarų ūkved�iai. Buvau tiek prievaizde, tiek tvarkytoja. Greitai iki paskutinio penso �inojau, kad mūsų nuosavybė tinkamai valdoma, o mūsų turtas auga.

Ai�ku, visa tai nenutiko pernakt. Mes buvome susituok� de�imt metų, turėjome vaikų � a�tuonis, telaimina Dievas juos ir mano ger�jį vyr�, suteikusį jiems gyvyb� bei turtus, kuriuos galėtų paveldėti. Jis buvo labai gerbiamas dvare. I� prad�ių tarnavo Tomui Kromveliui, o vėliau tiesiogiai karaliui. Tarnavo Karali�kojoje taryboje, u�ėmė auk��iausi� post� ir keliavo po �alį, vertindamas Ba�ny�ios turtus ir perduodamas juos karaliui. Ba�ny�ios viena po kitos pasidarydavo netinkamos tarnauti Vie�pa�iui ir privalėdavo būti u�darytos.

O jeigu ir nutiko taip, kad patys turtingiausi ir pelningiausi pastatai pirmi patekdavo religinės reformos domėn, tai ne mūsų valioje abejoti paslaptingais Apvaizdos keliais. Jie nebuvo geri �monės, nei geri Vie�paties turtų ūkved�iai. Jie �vaistė ba�nytinį turt�: skatino varginguosius tinginiauti, statė pernelyg i�puo�tas ba�ny�ias ir ligonines. Dievo valia nenusisekusius ūkved�ius pakeitė tie, kurie �inojo pinigų vert� ir buvo pasiruo�� veikti.

�inoma, mano vyras pirko u� savo pinigus. Dievas mato, visi Anglijoje pirko �em� u� savo pinigus, nevilties nustatytomis kainomis. Tai buvo tarsi atklyd�s silkių guotas, o mes tarsi �vejai krantinėje. Puotavome iki apsirijimo. Visi kaip i�protėj� puolė pasigriebti savo dalį i� senosios Ba�ny�ios �emių. Tai buvo tikra �emgrobystės puota. Niekas nesuabejojo Viljamu, kai jis paskirdavo �em� karaliui, o tada pats j� pirkdavo ir parduodavo. Visi tikėjosi, kad jis pats susirinks, kas jam priklauso, pats pelnysis prekiaudamas, be to, jis tikrai neėmė daugiau nei buvo įprasta.

Kaip jis tai padarė? Viljamas pigiai įvertindavo �em�, kuri paskui ne�davo peln�. Kartais padėdavo ir kitiems. Kartais gaudavo dovanų, o kartais � slaptų ky�ių. �inoma! Kodėl gi ne? Jis dirbo karaliaus paskirt� darb� ir padėjo vykdyti Ba�ny�ios reform�. Jis vykdė Vie�paties vali�, pa�alindamas korumpuotus kunigus. Negi u� tai neturėtų gausiai apdovanoti? Mes pakeitėme sen�j� supuvusi� Ba�ny�i� į toki�, kokios i� tiesų norėjo Dievo sūnus. Tai buvo �lovingas darbas. Negi mano vyras nebuvo paties Dievo ranka, naikinanti netikusius senosios katalikų ba�ny�ios darbus? Negi jis nebuvo visi�kai teisus, vedamas paties Dievo, atimdamas turt� i� korumpuoto popie�iaus. Turtas pateko į mūsų rankas, o mes jį panaudojome kur kas geriau. Argi ne tai norėta pasakyti palyginimu apie talentus?

Vis� laik� buvau ne tik jo �mona, bet ir mokinė. Patekau pas jį būdama ambicinga mergina. Norėjau turėti sau priklausantį turt� ir saugi� viet� pasaulyje. Niekad gyvenime nenorėjau būti varg�e globotine turtingesnio giminai�io namuose. Vyras i�mokė mane, kaip galė�iau to pasiekti. Telaimina jį Dievas.

Kart� prane�iau jam, kad parduodamas �atsvorto dvaras, esantis netoli mano buvusių namų Hardvike, Derbi�yro grafystėje. Pasakiau, kad gerai pa�įstu t� viet�, ir �emės ten geros. Pirmasis savininkas buvo mano pusbrolis, ta�iau jis pardavė dvar�, tuo supykdydamas savo �eim�. Naujasis savininkas, i�sigand�s pretenzijų dėl bes�lygi�kos nuosavybės teisės, desperati�kai stengėsi rasti dvarui pirkėj�. Pasakiau, kad galėtume gerai pasipelnyti, jei mūsų paskui pernelyg negrau� s��inė, kad pasinaudojome į bėd� patekusiu kvailiu. Viljamas, kaip ir a�, numatė peln�, kurį galėtume gauti, ir nupirko man dvar� �emiausia įmanoma kaina. Prisiekėme, kad tai bus pats puikiausias dvaras �iaurinėje Anglijoje, ir tai bus mūsų nauji namai.

Kai naujoji karalienė, Marija Tiudor, atsisėdo į sost� (ir kas galėjo pagalvoti, kad ji įveiks ger�j� protestant� kandidat�, mano draug� D�ein� Grėj), mano varg�as Kavendi�as buvo apkaltintas apgaudinėjimu, ky�ininkavimu, �emės i� �ventosios Romos katalikų ba�ny�ios vagystėmis, kuri pakilo i� numirusiųjų lyg pats Jėzus. Gėdingi kaltinimai ir sunkūs laikai. Mūsų draugus u�darė į Tauerio kalėjim�, apkaltin� valstybės i�davimu. Varg�elė D�einė Grėj nubausta mirtimi u� tai, kad siekė sosto. Religijos reforma apvirto auk�tyn kojom, ir apskritai viskas apvirto auk�tyn kojomis. Kardinolai sugrį�o, o Inkvizicija i�kilo. Ta�iau dėl vieno dalyko buvau tikra ir �ioje sumai�tyje mane tai guodė � buvau tikra, kad mano vyras iki paskutinio penso �inojo, k� ir kiek pavogė. Visi gali sakyti, kad jo rūmų knygose nėra įra�ų apie turtus, kuriuos jis susikrovė. Ta�iau esu tikra, kad jis �inojo. Ka�kur tikrai buvo ataskaitos, parodan�ios visk�: �varius sandėrius, vagystes ir peln�. Kai jis mirė, mano varg�as Kavendi�as, vis dar įtariamas vagystėmis, korupcija ir s�skaitų klastojimu, tikėjau, kad danguje jis pateiks ataskaitas, ir �ventas Petras (kuris, many�iau, turėtų grį�ti į savo viet�) pamatys, jog jos tikslios iki paskutinio penso.

Jam mirus, man, jo na�lei, teko vienai ginti savo �emi�k� paveld�. Jis paliko visk� mano vardu. Telaimina jį Dievas, mano vyras �inojo, kad turt� i�saugosiu. Nepaisydamas visų tradicijų, papro�ių ir nusistovėjusios tvarkos, kad na�lės paliekamos elgetomis, o vienintelis įpėdinis gali būti vyri�kos giminės, jis visk� iki penso paliko man. Pasitikėjo manimi labiau nei giminai�iais. Jokiu vyru labiau nepasikliovė nei manimi, savo �mona. Atidavė man visk�. Tik pagalvokite! Vis� turt� paliko vien man.

Prisiekiau, kad nei�duosiu savo brangiojo Kavendi�o. Prisiekiau, padėjusi rank� ant jo karsto, kad laikysiu aukso mai�us po mūsų vedybine lova, valdysiu paveldėtas �emes. Saugosiu ba�nytines �vakes ant mūsų stalų ir paveikslus ant sienų. Parodysiu savo pagarb� jam kaip gera na�lė, kovosiu, kad u�tikrin�iau savo titul�. Jis paliko man savo turtus; a� įsipareigoju pasistengti, kad jo paskutinė valia būtų gerbiama. Būtinai visk� i�laikysiu. Tai mano �venta pareiga.

Tuomet, a�iū Dievui, man mestus kaltinimus nutraukė dar viena karali�ka mirtis. Pats Dievas apsaugojo mano protestanti�kus turtus. Karalienė Marija, popie�iaus pakalike, būtų susigrobusi atgal visas Ba�ny�ios �emes, jei tik būtų spėjusi. Ji būtų atsta�iusi vienuolynus ir i� naujo pa�ventinusi abatijas. Būtų atėmusi visk� i� dorų pareigūnų, kurie tik dirbo savo darb�. Ta�iau Dievas greit pasiėmė j� pas save, ji mirė, nespėjusi mūsų visų nuskurdinti. Nauj�ja valdove tapo mūsų El�bieta.

Mūsų El�bieta, protestantų princesė, kuri taip pat i�manė apie geros nuosavybės naud� kaip ir mes, kuri mėgsta taik� �alyje ir patikim� valiut�. Ji gerai �ino mūsų i�tikimybės jai kain�. Mes būsime pavyzdingi protestantai ir i�tikimi pavaldiniai, jei ji leis mums pasilikti pasivogt� katalikų turt� ir u�tikrins, kad joks popie�iaus pakalikas neu�ims sosto ir mums negrasins.

A� pasistengiau laikytis netoliese jos nuo pat pirmų metų i� i�skai�iavimo ir dėl to, kad teikiau jai pirmenyb�. U�augau protestantų �eimynoje, tarnavau ledi Fran�eskai Grėj, buvau ledi D�einės Grėj palydovė ir tikėjau Dievu, kuris vertina sunkų darb�. Buvau Hatfilde tuo metu, kai mano draugas Robertas Dadlis prane�ė �ini�, jog karalienė mirė, o įpėdine paliko El�biet�. Stebėjau jos karūnavim� kaip gra�i ir turtinga na�lė (Dievas telaimina mano vyr� Kavendi�� u� tai), o mano antruoju vyru tap�s Viljamas Sent Lou buvo auk��iausias pareigas u�imantis vyresnysis liokajus Anglijoje. Patraukiau jo dėmesį karūnavimo puotos metu. �inojau, kad �iūrėdamas į mane jis matė patraukli� trisde�imtmet� moterį, turin�i� daug �emių, kurios taip gundan�iai derėtų su jo paties. Brangiausias mano Kavendi�as paliko mane toki� turting�, kad turbūt bū�iau galėjusi susirasti dar geresnį vyr�. Seras D�onas Tainas i� Longlyto buvo vienas i� kandidatų, jau neminint kitų. Ta�iau, ties� sakant, Viljamas Sent Lou buvo i�vaizdus vyras, ir man jis patiko. Taip pat, nors seras D�onas ir turėjo Longlyto dvar�, kurio galėtų trok�ti kiekviena moteris, Viljamo Sent Lou �emės buvo Derbi�yre, kur a� augau, o nuo to mano �irdis imdavo stipriau plakti.

Kai jis tapo mano vyru, o protestantė karalienė sėdėjo soste, buvau tikra, kad niekas nesmalsaus, kaip pas mane pateko pora auksinių �vakid�ių, kurios anks�iau stovėjo ant altoriaus, o dabar � ant mano geriausio stalo. Niekas nesijaudins dėl ma�daug trijų �imtų sidabrinių �aku�ių, poros tuzinų didelių aukso �so�ių, prabangių Venecijos stiklo dirbinių ir skrynių su aukso pinigais, kurie staiga atsirado tarp mano dvaro gėrybių.

�inoma, juk protestantų Dievas, kurį visi garbiname, neleistų niekam skriausti i�tikimos na�lės, kuri nepadarė nieko blogo, tiesiog mėgo gra�ius dalykus, atitenkan�ius jai? Nebus pernelyg didelio susidomėjimo �emėmis, kurios priklausė Ba�ny�iai, o dabar priklauso man. Tikrai neturėtų būti. �Negali u��iaupti jau�io, įėjusio į javus�, sakydavo mano Kavendi�as, o kartais, tik pusiau juokaudamas: �Dievas padeda tiems, kurie padeda sau.�

Ta�iau nei vienas i� mūsų � prisiekiu �vent�ja Mergele � niekas i� mūsų, kad ir kokie godūs, neimtų Tatberio pilies, netgi dovanai. Daugiau kainuotų j� suremontuoti, negu nugriauti ir pastatyti i� naujo. Taip ir įsivaizduoju man�jį Kavendi�� nu�velgiantį j� ir sakantį man: �Bese, brangioji, pilis, ai�ku, mielas dalykas, ta�iau koks i� jos gali būti pelnas?� Mes būtume i�syk j� pamir�� ir ie�koj� geresnės investicijos. Ko nors, k� galėtume nupirkti pigiai ir i�puoselėti.

Kai prisimenu Kavendi��, negaliu liautis stebėtis savo naujuoju vyru, grafu. Jo �eimai am�ių am�ius priklausė pusė Anglijos, ir turbūt am�ius nuomoja �i� Tatberio nuosavyb�. Ta�iau jie taip apleido pilį, kad dabar ji netinkama nei jiems, nei bet kokiam kvailiui, kuris sugalvotų j� pasigrobti sau. �inoma, mano vyras grafas nekreipia dėmesio į tokias detales, jam niekada nereikėjo kvar�inti savo galvos vulgariais pelno ir nuotolių klausimais. Galų gale, jis juk kilmingasis, o ne pirklys, koks buvo mani�kis Kavendi�as. Grafas nekyla auk�tyn, kaip kilo Kavendi�as, ir kaip tada did�iuodamasi kilau ir a�. Mano vyras grafas turi tiek daug �emių ir �monių � tarnų, nuomininkų, vasalų � kad nė ne�ino, kokį peln� gauna ir kiek i�leid�ia. Kavendi�ui �irdis neleistų taip tvarkyti reikalų, ta�iau taip elgiasi kilmingieji. A� pati taip nedarau, ta�iau suprantu pakankamai, kad man tai sukeltų pagarb�.

Tatberio kaimelis, ties� sakant, visai padorus. Per jį nutiestas gana platus ir lygus kelias. Yra nebloga aludė bei u�eiga, kuri anomis dienomis neabejotinai buvo Ba�ny�iai priklausantys elgetų nakvynės namai. Ka�kas nusi�iupo �į pastat� kaip grobio dalį, nors �velgdama į jį bei aplink plytin�ius laukus, abejoju, ar daug pasipelnė. Ūkiai �ia klesti, laukai derlingi, teka srauni bei gili upė. Kra�tovaizdis lygus, ne toks, koks man patinka: auk�tos Derbi�yro kalvos bei �emi slėniai. Visur lygus ir nuobodus vaizdas, o Tatberio pilis stūkso ant jai supilto nedidelio kalnelio tarsi vy�nia ant plaktos grietinėlės deserto. Į pilį vedantis kelias vingiuoja aplink t� kalnelį, pasibaigdamas gra�ia arka, i�kalta i� gero akmens. �ia stovi įspūdingas bok�tas, kurį pamat�s daug tikiesi, ta�iau greitai tenka nusivilti. U� gynybinio aptvaro, kairėje yra nedidelis akmeninis pastatas. Jis remiasi į drėgn� akmenin� sien�. Apatiniame jo auk�te įrengta salė, o antrame � gyvenamieji kambariai. Prie �ono �liejasi virtuvė ir kepykla. �ia bus apartamentai karalienei, gimusiai Linlitgou pilyje ir augusiai Fontenblo rūmuose. Ji gali truputį nustebti, atsidūrusi salėje, į kuri� �iem� prakti�kai nepatenka dienos �viesa, ir nuolat jau�iamas netoliese supiltos atmatų krūvos dvokas. Kaip jums tai patinka?

Kitoje kiemo pusėje stovi būstas pilies saugotojams. Ten a� ir milordas turėsime prisiglausti pastate, statytame pusiau i� plytų, pusiau i� akmenų. Pirmame jo auk�te � svetainė, antrame � miegamieji. A�iū Dievui, yra bent padorus �idinys, prie kurio pakanka vietos susėsti trise. �tai ir viskas. Nei vienas i� pastatų nėra geros būklės. I�orinė akmenų siena, rodos, tuoj subyrės ir sukris į griovį. Kiekvienas stogas skylėtas, kaminuose varnos susisukusios lizdus. Jei karalienė u�koptų į �oninį savo apartamentų bok�t�, galėtų ap�velgti kra�tovaizdį, plok��i� kaip riekė sūrio. Pietinėje dalyje yra �iek tiek tankių mi�kų, kur būtų galima pamed�ioti, ta�iau �iaurėje visur tas pats nesikei�iantis nuobodus vaizdas. Trumpai sakant, jei �i vieta būtų gra�i, a� įkalbė�iau savo vyr� graf� �ia visk� pertvarkyti, ir pasistatytume padorius namus. Ta�iau jam �i vieta nelabai rūpėjo, o man nerūpėjo visai.

K� gi, dabar jau teko susirūpinti! Sunkiai kopiame į kalv�, mano geriausieji arkliai slysta ir klimpsta purvyne, ve�ikai �aukia �Nuo! Nuo!�, bandydami priversti juos traukti pakinktus ir u�tempti ve�imus įkalnėn. Pilies vartai atviri, klupinėdami sugu�ame į kiem�. �ia randame visus �eimynyk��ius stovint i�si�iojusius. Jų drabu�iai purvini, patarnaujantys berniūk��iai be batų, arklininkai be kepurių. Jie daug pana�esni į gauj�, k� tik i�traukt� i� turkų galeros, negu į kilmingojo samdinius, pasiruo�usius tarnauti karalienei.

Nu�oku nuo �irgo pirmiau, negu kas nors susiprotėja prieiti man pagelbėti.

� Gerai, jūs �unlupiai, � irzliai i�tariu. � �it� griuven� privalome sutvarkyti iki sausio pabaigos. Pradedam tu�tuojau.

Ji tikra Dievo ryk�tė, ji kelia man galvos skausm�. Ji kaprizinga ir įnoringa moteris, tikras ko�maras ir gyva bėda, didi, tiesiog didinga karalienė. To paneigti negaliu. Kiekvienu savo coliu kiekvien� dien� net k�sdama varg�, net blogiausiai nusiteikusi, ji tikrai didinga karalienė. Niekada nesu sutik�s į j� pana�ios moters. Niekada nema�iau tokios karalienės. Ji nepaprasta būtybė: besikei�ian�ios nuotaikos, nepastovi kaip gyvsidabris, tarsi sukurta i� oro ir aistros. Pati pirma mirtingoji būtybė, kuri, galiu prisiekti, tikrai dievi�ka. Visi karaliai ir karalienės yra ar�iau Dievo negu paprasti �monės, ta�iau ji pirmoji tai įrodo. Ji tikrai paliesta Dievo. Pana�i į angel�.

Negaliu jos pamėgti. Ji lengvabūdė, u�gaidi ir u�sispyrusi. Vien� dien� ji pra�o man�s leisti jai �uoliuoti laukais, nes negali pak�sti nuobodaus risnojimo purvinu keliu (privalau jai atsakyti neigiamai). Kit� dien� ji jau per daug pavargusi ir liguista, kad jotų. Jos veidui kenkia �altis, ji negali i�tverti �varbaus vėjo. Jos sveikata silpna, da�nai skauda �on�. Galė�iau patikėti, kad ji silpna, trapi moteris. Ta�iau i� kur ji turėjo dr�sos ir jėgų leistis Boltono pilies siena, prisiri�usi virve? Arba tris dienas �uoliais joti po apmaudaus pralaimėjimo i� Langsaido �kotijoje iki Vaitheiveno Anglijoje? Tris dienas mito vien avi�omis ir trumpai kaip vaikinas nusikirpo plaukus, kad u�simaskuotų. Jojo nelengvai ir miegojo ant kietos �emės, o j� lydėjo vien pras�iokai kareiviai. I� kur ji sėmėsi jėgų � matyt i� ten, kur mirtingiesiems nepasiekiama? Turbūt pats Dievas teikia jai �i� nepaprast� stipryb�, o moteri�ka karalienės prigimtis sumink�tina t� jėg� natūraliu �velnumu.

Turiu pasakyti, kad ji neįkvepia man�s nei pamilti, nei prisiekti i�tikimyb�. Niekad neduo�iau jai savo priesaikos kaip prisiekiau El�bietai. �i karalienė lyg gyvsidabris, ji tarsi i� ugnies ir �viesos. Karalienė, norinti i�laikyti savo valdas, privalo būti �emi�kesnė. Karalienė, ketinanti atsilaikyti prie� visų vyrų neapykant�, kuri natūraliai kyla, kai moteris prie�tarauja Dievo įstatymui ir imasi vadovauti, turi būti tvirta kaip uola, kaip �emė. Mano karalienė tarsi įaugusi į savo vald�i�. Ji turi vis� Tiudorų apetit� ir pasaulieti�k�jį godum�. Mano karalienė El�bieta yra pastovi, �emi�ka kaip vyras. O �ita tarsi skraido ore kaip angelas. Ugnies ir dūmų karalienė.

�ios kelionės (kuri, man rodosi, trunka am�inyb�) metu j� pakelėje sveikina �monės, atsisukdami ir mojuodami, laimina j�. Nuo to sunki kelionė dar de�imtkart pailgėja. A� stebiuosi, kad viduryje �iemos jie palieka savo �idinius ir vis� dien� laukia kry�kelėse bei ��la pakelėse, kol prava�iuoja mūsų nedidelė procesija. Juk jie tikrai turėjo girdėti apie jos skandalus? Kiekvienoje karalystės aludėje girtuokliai pasakoja gandus apie j�, ka�kaip i�sprūdusius i� teismo apklausų. Ta�iau, kur beva�iuotume, i� anksto įsakau neskambinti ba�ny�ių varpais, karalienei �engiant į jų kaim�. Įsakau nene�ti kūdikių jai palaiminti, neve�ti ligonių, kad juos paliestų ir gelbėtų nuo karali�kojo blogio, nekirsti �alių �akų ir nekloti jai po kojomis, tarsi ji keliautų triumfuodama. Tai �ventvagystė: įsivaizduoti j� lyg Jėzų į�engiantį į Jeruzal�.

Ta�iau niekas, k� sakau, jų nestabdo. �ie prietaringi, naivūs �iaurie�iai tarsi pamet� galv� dėl tos moters, kuri jiems tokia tolima, kad jie lygiai taip pat galėtų �avėtis mėnuliu. Jie garbina j� labiau, negu tiesiog karalien�, tarsi ji nebūtų mirtinga moteris, kurios reputacij� jau suter�ė apkalbos. Jie �lovina j�, tarsi �inotų auk�tesn� ties� geriau u� mane. Lyg jie �inotų, kad ji ne vien primena angel�, bet i� tiesų juo yra.

Tai lemia tikėjimas, o ne i�mintis. Tie �monės u�sispyr�, jie nesutinka su pakeitimais, kuriuos mūsų karalienė � El�bieta � įvedė jų ba�ny�iose. �inau, kad jie kaip galėdami saugo sen�jį tikėjim�. Jie nori kunigo sakykloje ir senuoju būdu laikomų mi�ių. Pusė jų turbūt slaptai, u� u�darų durų, klausosi mi�ių sekmadieniais. Jiems daug labiau norėtųsi i�laikyti savo tikėjim�, savo Dievo vaizdinį ir manyti, kad juos saugo �ven�iausioji Mergelė, negu laikytis nuolat besikei�ian�ių dabartinių įsakymų. �iaurė niekad nebuvo patenkinta religijos reforma, o dabar, kai kita karalienė joja jų keliais, jie parodo savo tikr�jį veid� � i�tikimyb� jai bei tikėjimo pastovum�. �monių �irdys ir sielos priklauso jai, ne�inau, ar Sesilis tai galvojo, įsakydamas man perkelti j� į Tatberį. Ne�inau, ar jis supranta, kiek ma�ai palankumo �iaurinės �emės jau�ia karalienei El�bietai ir jos tikėjimui. Galbūt jam reikėjo paliepti gabenti j� toliau į Pietus? O galbūt, kur tik ji nuvyktų, visur bus aistringai mylima? Dievas mato, katalikų yra visoje Anglijoje. Ko gero, pusė �alies tiki, kad ji yra mūsų tikroji karalienė, o kita pusė pamiltų j�, vos tik pamat�.

�i karalienė, tiek pat i�garsėjusi savo pamaldumu, kiek apkalbama u� pasileidim�, ne�ioja prie dir�o ro�inį, o ant kaklo kry�elį. Kai jį pastebiu, ji nurausta lyg mergaitė.

Popie�ius meld�iasi jos vardu, kai ji įveikia mirtinus pavojus. Blogiausiais momentais, kai mus apsupa minia �monių, tyliai �nab�dan�ių palaiminimus karalienei, man darosi baisu. Matau, kad jie mieliau teiktų pirmenyb� �iai karalienei ir senajai Ba�ny�iai, negu visiems privalumams, kuriuos suteikė El�bieta.

�ie �monės ne tokie, kaip mano Besė � ne vidutiniai �monės, kurie pamatė galimyb� ir pasipelnė pasikeitimų metu. �itie varg�ai buvo priprat� eiti į vienuolynus pagalbos susirg� ar i�sigand�. Jie kviesdavo kunig� krik�tynoms ir gulėdami mirties patale. Jiems nepatinka, kad ba�ny�ios sugriautos, �ventyklos nesaugios, vienuolių gydyklos i�vaikytos. Jie ne�ino, kur melstis, kai altoriai sunaikinti, nebe�ino, kas jiems suteiks pagalb�, kai negali u�degti �vakelės �ventajam. Nesupranta, kodėl �ventintas vanduo staiga tapo nebe �ventas, o indai sausi. Ne�ino, kur prisiglausti varguoliui, kai vienuolynai sugriauti, kas pavalgydins juos, u�ėjus badui, kai vienuolynų virtuvės sunaikintos ir jų �idiniai u�gesinti. Nevaisingos moterys negali leistis į piligrimines keliones iki �vento �ulinio, ligoniams neleid�iama nu�lubuoti iki kapo, kur palaidotas �ventasis. �monės suprato, kad liko labai vieni�i. Be abejonės, i� jų atėmė tai, kas suteikdavo daug laimės gyvenime. Dabar jie galvoja, kad �i, kita, karalienė, apsirengusi juodai, su baltu �ydu, gundanti lyg vienuolė naujokė, gr��ins visa, kas gera. Jie spie�iasi prie jos �nab�dėdami, kad geri laikai sugrį�. Ji privalo laukti, o �monės lauks jos. Galų gale turiu pa�aukti sargybinius, kad i�vaikytų mini�.

Galbūt tai ne daugiau, nei �emi�kas jos gro�io poveikis. Kvaili �monės taip susi�avi gra�ia moterimi, kad priskiria jai visokių stebuklingų savybių, tik dėl jos tamsių akių ir ilgų juodų blakstienų. Jie susirenka pakelėse i� smalsumo, o paskui spokso ir sveikina, turėdami vilties pamatyti, kaip ji nusi�ypso. Karalienė pakelia rank� dėkodama � turiu pripa�inti, ji i�ties nepaprastai gracinga. Ji �ypsosi visiems ir kiekvienam, tarsi asmeni�kai pasisveikindama. Kiekvienas, j� pamat�s, būna ap�avėtas ir galėtų tapti jos tarnu visam gyvenimui. Ji tokia i�skirtinė, kad niekam nekyla klausimas, kuri i� kelioniniais apsiaustais apsigaubusių moterų yra karalienė. Ji liekna lyg grynakraujis �irgas, ta�iau auk�ta tarsi vyras. Jos laikysena karali�ka ir traukia visų �vilgsnius. Jai prajojant tarsi vėjelis praslenka susi�avėjimo �nab�desys. �itoks dievinimas lydėjo j� vis� gyvenim�. Ji ne�ioja savo gro�į lyg karūn�, gū��ioja pe�iais ir juokiasi i� tokio nuolatinio garbinimo, kurio susilaukia. Tarsi ka�kas aplink jos baltus pe�ius būtų apsiaut�s �ermuonėlių kailių apsiaust�.

�monės jai po kojų kloja vis�alius lapus, nes gėlių �iuo �altu metu nėra. Kiekvieno sustojimo metu kas nors įteikia mums medaus ar uogienės puodelių, skirtų karalienei. Moterys ne�a jai paliesti ro�inius tarsi ji būtų �ventoji. A� nusuku �vilgsnį, nes tai �iais laikais prie�tarauja įstatymui. Bent jau manau, kad turėtų prie�tarauti. Įstatymai kei�iasi taip da�nai, kad nespėju susigaudyti. Mano motina pati turėjo ro�inį i� koralo, o tėvas kasdien u�degdavo �vak� prie�ais marmurinį kry�ių. Ta�iau dabar Besė �iuos daiktus saugo lobyne, sugrūstus kartu su ikonomis, kurias jos buv�s vyras pavogė i� vienuolynų. Besė juos laiko pelningais lobiais. Ji nemano, kad jie �venti, Besė nieko nelaiko �ventu. Tai naujasis po�iūris.

Ta�iau mums prajojant pakelės koplytėles, kur anks�iau stovėdavo kry�ius ar �ventojo statula, dabar ten dega po u�degt� �vak�. Ma�a dr�si �vieselė tarsi sako, kad statul� galima sudau�yti, kry�ių nuversti, ta�iau �vakė pakelėje ir liepsna �irdyse vis dar dega. Karalienė reikalauja stabtelėti prie �ių tu��ių koplytėlių ir palenkia galv�. Negaliu skubinti jos, nes jos maldoje yra ka�kas ypatinga... ka�kas yra tame, kaip ji palenkia galv�, tarsi klausytųsi, ne vien melstųsi. Negaliu prisiversti nutraukti �ių trumpų susikaupimų, nors ir �inau, kad �monėms j� pama�ius, plinta prietarai ir katalikybė. Matau, kaip �ios maldelės j� sustiprina, tarsi ka�kas � kas: jos motina, prarastas vyras, gal netgi Dievo Motina, kurios vardu ji pavadinta? � kalba su ja tyloje.

I� kur man �inoti? Esu tik �mogus, kuris paklūsta savo valdovui. Kai mano karalius katalikas, a� � irgi katalikas. Kai jis protestantas, a� � protestantas. Jei valdovas taptų musulmonu, ko gero, juo tapti tektų ir man. Apie tai nesvarstau, niekada nesvars�iau. Did�iuojuosi esantis �mogumi, kuris nesusim�sto apie tokius dalykus. Mano �eima nekovoja dėl savo tikėjimo, mes i�tikimi karaliui, ir jo Dievas yra mūsų Dievas. Ta�iau kai pamatau jos veid�, ap�viest� �vakės �viesos pakelės koplytėlėje ir jos �aving� �ypsen�... ties� sakant, net ne�inau, k� matau. Jei bū�iau kvailas kaip paprasti �mogeliai, many�iau, kad matau Dievo prisilietim�. Galvo�iau, kad matau moterį, kuri gra�i kaip angelas, nes ji ir yra angelas, tiesiog į �em� nusileid�s angelas.

Kai kuriais vakarais ji juokiasi su manimi kaip vėjavaikė mergiotė, kokia ir yra.

� A� jums esu didelis i�bandymas, � sako ji prancūzi�kai. � Neneikite to! A� �inau ir labai atsipra�au. A� jums viena bėda, lorde �ousbevi.

Jai nesiseka i�tarti mano vardo. Ji kalba kaip tikra prancūzė, niekada nepasakytum, kad jos tėvas buvo �kotas. Jai neblogai pavyksta pasakyti �grafas^�. Ji susidoroja su �Talbotu^�, bet ��rousberi^� j� visi�kai nugali. Ji suraukia lūpas, tarsi atki�dama bu�iniui, bet ji i�taria ��ousbevis^�, ir taip juokinga, kad vos nepradedu kvatotis. Ji �avi, bet a� nepamir�tu, jog esu ved�s labai vert� moterį ir tarnauju to nusipelniusiai karalienei.

� Visi�kai ne, � sakau �altai ir matau, kaip jos mergaiti�ka �ypsena priblėsta.

Botvelai,

Mane perve�a į kit� pilį, Tatberį, netoli Burtono prie Trento. Būsiu �rousberio grafo vie�nia, ta�iau man neleid�iama i�vykti. Atvyk, kai tik i�silaisvinsi.

Marija

Mes tai padarėme. A� tai padariau. Pasinaudojau vyrais, kuriuos atsive�iau i� �atsvorto � gerais vyrais, kurie man puikiai tarnavo, kurie �ino, kaip man įtikti. Pasitelkiau darb��ias moteris, kurias pasamd�iau Tatberyje ir i�mokiau, kaip visk� daryti pagal mane. I�dėliojau puo�menas, kurias atsive�iau i� �atsvorto. Visk� sulopėme, prikalėme, i�valėme ir pagra�inome. Kabindami gobelenus vir� drėgno tinko, u�degdami ugnį u�kim�tuose kaminuose ir i�degindami kenkėjus, įstiklindami kai kuriuos langus, o kai kuriuos u�kaldami, pakabindami u�uolaidas tarpduriuose, prikaldami i�klibusias grindų lentas; galų gale �i� viet� padarėme, jeigu ir ne tinkama karalienei, tai bent jau tokia, kuria negalima skųstis. Pati karalienė El�bieta siun�ia man gėrybes i� Tauerio, kad patogiau įkurdintume jos pusseser�. Turiu pasakyti, kad tie daiktai antrarū�iai, ta�iau bet kas, nuo ko �ie tamsūs kambariai tampa pana�esni į namus, negu į po�emį, turėtų būti laikoma dideliu patobulinimu.

A� ir mano darbininkai nuveikėme did�iulį darb�. Nesitikiu u� tai padėkos, o toks didikas kaip mano vyras grafas galvoja, kad namai pasistato patys, grindys pa�ios i�si�luoja, baldai patys į�ygiuoja į kambarius ir susidėlioja. Ta�iau man malonus darbas, ir a� juo did�iuojuosi. Kiti �ioje karalystėje stato laivus ir planuoja tolimas keliones, plė�ikauja lyg piratai, atranda naujas �alis ir prisive�a turtų. Mano darbas � ar�iau namų. Statau, įkuriu, valdau ir gaunu peln�. Ta�iau tiek sero Frensio Dreiko, tiek mano darbas pana�us. Mes tarnaujame protestantų Dievui, ir mano �varios grindys, ir auksas piniginėje �lovina Jo vard�.

Laukimas, kar�tligi�kas pasiruo�imas, nuosavų karalienės gėrybių atve�imas visus taip sujaudino, kad kai vaikinukas, kurį pasiun�iau į bok�to vir�ų su�unka: �A� matau juos, jie atva�iuoja!�, visi �eimynyk��iai subruzda, tarsi bijotų ispanų invazijos, o ne atvyktų jauna karalienė. Jau�iu, kaip mano skrandis susitraukia, tarsi nesveikuo�iau. Nusiri�u mai�inio audinio prijuost�, kuri saugojo suknel�, ir i�einu į kiem� pasveikinti �ios nepageidaujamos vie�nios.

Lauke vėl sninga, tik pavienės snaigės, ta�iau ji u�sidengusi veid� gobtuvu, kad apsisaugotų nuo �varbaus oro. Taigi i� prad�ių tematau vien did�iulį �irg� ir į apsiaustus susupt� moterį balne. Mano vyras joja �alia jos, pajuntu keist�, i�ties labai keist� jausm�, kai pamatau jį lenkiantis prie jos, arkliams sustojus. Jis lenkiasi prie jos, lyg norėtų apsaugoti nuo bet kokio nepatogumo ar bėdos, rodosi, jei galėtų, pasiimtų sau vis� jai tenkantį �alt� vėj�. Vienu momentu pagalvoju, kad per visas mūsų pir�lybas, pana�ias į verslo santykius, mūsų apgalvotos santuokos metu, netgi smagiai sanguliaujant didelėje santuokinėje lovoje, jis niekada ne�iūrėjo į mane taip, tarsi bū�iau trapi, tarsi man reikėtų pagalbos, tarsi mane reikėtų apginti.

Nes a� tokia nesu. Man nereikia pagalbos. Tuo visada did�iavausi.

Papurtau galv�, kad atsikraty�iau kvailų min�ių ir skubiai �engiu pirmyn. Mano vyriausias arklininkas i� �atsvorto laiko jos �irgo apynasrį, o stiuardas � balnakilp�.

� Sveikinu atvykus į Tatberį, jūsų �viesybe, � pasakau.

Keista vėl kreiptis �jūsų �viesybe� į jaun� moterį. El�bieta yra vienintelė Anglijos karalienė jau de�imt metų. Mes kartu senome. Man dabar keturiasde�imt vieneri, jai trisde�imt penkeri, o �tai pasirodo jauna moteris, vos perkopusi dvide�imt penkerius metus, turinti lygias teises į sost�. Ji yra teisėta �kotijos karalienė, ji yra Anglijos sosto įpėdinė, kai kas netgi teigia, kad ji yra tikroji Anglijos karalienė. Anglijoje dabar dvi karalienės � viena sėdi soste mūsų valia, kita turbūt nusipelno ten sėdėti. O a� atsidūriau tokioje keistoje pozicijoje, nes turiu tarnauti joms abiem.

Mano vyras grafas jau nu�ok�s nuo �irgo, jis atsisuka į j� net nepasisveikin�s su manimi. Taip ir turėtų daryti, taip teisinga ir tinkama, ta�iau a�, neseniai tapusi jo �mona, jau�iuosi keistai. Ji i�tiesia į jį rankas, jis i�kelia j� i� balno. Matydama, kaip jie lengvai apsikabina, suprantu, kad turbūt kiekvien� dien� ir vakar� j� taip nukeldavo, visas de�imt kelionės dienų. �kotų karalienė turbūt lengva kaip vaikas, nes mano vyras nukelia j� �emyn lengvai, tarsi �okdamas. �inau, kad mane nukelti jam būtų sunkiau. Karalienė pasisuka į mane, vis dar jo apkabinta, vien� rank� u�dėjusi jam ant peties. I�tiesia man kit� rank�, apmaut� mink�ta odine pir�tine, ir a� padarau �em� reverans�.

� A�iū, � sako ji. Jos balsas muzikalus, angli�kai ji kalba kaip prancūzė � tas akcentas s��iningoms angli�koms ausims suskamba klasta ir kerais. � Esu dėkinga u� jūsų svetingum�, ledi �ousbevi.

� Pra�au u�eiti, � sakau, slėpdama �ypsen� dėl to, kaip ji taria ��rousberi�. Skamba tikrai kvailai. Tarsi kūdikis mokytųsi kalbėti, toks tas jos ��ousbevis�.

Mosteliu ranka apartamentų link. Mano vyras klausiamai �vilgteli, norėdamas �inoti, ar �i vieta tinkama gyventi, ir a� linkteliu. Jis gali manimi pasitikėti. Esu jo partnerė �iame nuotykyje, kaip ir santuokoje. A� jo nenuvilsiu, kaip ir jis man�s.

Did�iojoje salėje kūrenasi �idinys, ji nueina prie jo ir atsisėda į didel� medin� kėd�, kuri pritraukta ar�iau liepsnos jos patogumui. Kadangi vėjas pu�ia i� rytų, kaminas nei�pūs dūmų atgal į kambarį, a�iū Dievui, ir jai turėtų patikti stalas, kuris apdengtas plona turki�ka staltiese ir apdėliotas mano geriausiomis auksinėmis �vakidėmis i� vienuolynų. Gobelenai ant sienų, dėkui Dievui u� juos, patys geriausi, nuausti vienuolių. Miegamajame ji ras lovos baldakim� i� auksu siuvinėto audeklo ir ry�kiausio raudono aksomo u�tiesal�, kuris ka�kada puo�ė vyriausiojo ba�ny�ios dvasininko lov�.

Visur �viesu ir �ilta, dega did�iulės sta�iakampės va�ko �vakės, kurios priklauso jai kaip karalienei. Akmeninėse sienose įtaisytuose laikikliuose liepsnoja deglai. Ji atmeta atgal apsiausto gobtuv�, ir a� pirm� sykį j� pamatau.

�ioptelėju. Negaliu susilaikyti. I� tiesų, �ioptelėju i�vydusi pa�i� gra�iausi� moterį, koki� kada nors gyvenime ma�iau. Jos veidas lyg menininko nutapytas paveikslas. Jos veidas lyg angelo. Jos plaukai tankūs ir juodi, apkirpti trumpai kaip berniuko, ant jų galiukų �vilga tirpstantis sniegas. Jos antakiai tamsūs ir i�lenkti, o blakstienos tokios ilgos, kad meta �e�ėlius ant skruostų. Akys tamsios, tamsios ir ry�kios, oda tarsi porcelianas, balta ir skaisti, be jokio trūkumo. Jos veidas tobulas tarsi angelo skulptūros, ramus bejausmis veidas, ta�iau tai, kuo ji i�siskiria i� kitų, yra jos �avesys. Ji nusi�ypso man ir staiga nu�vinta, tarsi saulės spindulys vandens pavir�iuje, tarsi koks nuostabus dalykas, kuris vien savo gro�iu d�iugina �irdį. Tarsi kreg�dė, nardanti vidurvasario ore, kuri� pamat�s nud�iungi, kad esi gyvas. Jos �ypsena tokia, �auna man į galv� pirma kvaila mintis, jos �ypsena lyg kreg�dės skrydis vidurvasario vakar�. Mano antra mintis kad karalienė El�bieta nek�s jos lyg maro.

� Labai svetingas sutikimas, � sako ji prancūzi�kai, tada pamato mano sutrikim�, kai negaliu jos suprasti, ir taria nery�tinga anglų kalba:

� Jūs labai maloni, a�iū jums.

Ji i�tiesia rankas į liepsn�, tada atsistoja. Tyliai prieina jos freilina, atri�a kailinius ir nuima �lapi� apsiaust�. Ji linkteli dėkodama.

� Ledi �ousbevi, gal galė�iau pristatyti savo damas. �ia ledi Merė Seton, o �ia ledi Agnesė Livingstoun, � taria ji, moterys ir a� linktelime vienos kitoms, vienam i� savo tarnų liepiu i�ne�ti �lapi� apsiaust�.

� Gal galė�iau pasiūlyti kuo nors atsigaivinti? � pasakau. Nors palikau Derbi�yr� dar būdama jauna mergaitė, ir nuo to laiko mokiausi taisyklingai �nekėti, ta�iau mano balsas kambaryje vis tiek nuskamba per garsiai ir �iurk��iai. Po velnių, gyvenau puikiausiuose �alies dvaruose. Tarnavau karalienei El�bietai. Graf� Robert� Dadlį ir Viljam� Sesilį laikau savo asmeniniais draugais. Ta�iau galė�iau nusik�sti lie�uvį, i�girdusi, kaip �od�iai i� mano burnos i�lekia suluo�inti grebluojan�ios Derbi�yro tarmės. Paraustu i� gėdos.

� Ar norėtumėte su�ilti prie stiklo vyno, ar kar�to alaus su prieskoniais? � pasiūlau ypa� sekdama savo kalb�, nuo to balsas tampa sukaustytas ir dirbtinis.

� O ko norėtumėte jūs? � pasisuka ji į mane, tarsi jai tikrai rūpėtų mano skonis.

� I�ger�iau stikl� kar�to alaus, � pasirenku, � atsive�iau jį i� savo daryklos �atsvorte.

Ji nusi�ypso. Jos dantys smulkūs ir a�trūs kaip ka�iuko.

� Parfait! I�gerkime jo! � taria ji taip, tarsi tai tikrai būtų puikus gardumynas. � Jūsų vyras papasakojo man, kaip puikiai vadovaujate savo namams. Esu tikra, kad viskas, k� turite, yra geriausios kokybės.

Linkteliu rūmininkui ir �inau, kad jis visk� atne�. Nusi�ypsau D�ord�ui, kuris nusimetė apsiaust� ir stovi prie �idinio. Abu stovėsime, kol ji nepakvies mūsų sėstis, matydama D�ord��, graf� savo paties pilyje, stovintį lyg pa�� prie� �eiminink�, suprantu, kad mes ne priėmėme į namus vie�ni�, o patys stojome į tarnyb� karalienei. Nuo �iol viskas bus taip, kaip norės ji, o ne kaip patiktų man.

� K� gi manote apie ledi Bes�? � Merė Seton klausia man�s, kalbėdama prancūzi�kai, kad būtų slap�iau. Jos balse gird�iu pagie�os gaidel�. � Ar ji tokia, kokios tikėjotės? Blogesnė?

Dabar, kai jie i�ėjo, ir mes vienos pasilikome �iuose apgailėtinuose ma�uose kambarėliuose, galiu atsilo�ti kėdėje ir leisti skausmui bei nuovargiui u�valdyti mano kūn�. Skausmas �one �įvakar ypa� bjaurus. Merė priklaupia prie mano kojų, atri�a batus ir �velniai juos nuauna nuo �altų pėdų.

� Ak, a� tiek girdėjau, kokia ji i�mintinga moteris ir kaip puikiai tvarko versl�, kad ma�ų ma�iausiai tikėjausi pamatyti Florencijos bankinink�, � sakau, i�vengdama kritikos.

� Ji nebus tokia, kaip ledi Skroup i� Boltono pilies, � perspėja mane Merė. Ji padeda mano batus prie �idinio d�iūti ir pritupia �alia. � Nemanau, kad ji jaustų bent kiek simpatijos jums ir jūsų reikalams. Ledi Skroup buvo gera draugė.

A� gū�teliu pe�iais.

� Ponia galvojo, kad a� pasakos herojė, � irzliai pasakau.

Ji buvo viena i� tų, kurie mato mane kaip karalien� i� balad�ių. Tragi�k� karalien� su gra�ia vaikyste Prancūzijoje, kuriai paskui teko vieni�os na�lės dalia �kotijoje. Bardas apdainuotų mane, kaip i�tekėjusi� u� gra�uoliuko, bet silpno Darnlio, besiilgin�i� stipraus vyro, kuris mane i�vaduotų. Dainius paverstų mane pasmerkta nuo pat gimimo, nuostabia princese, gimusia po u�temusi� �vaig�de. Man tai nerūpi. �monės vis� laik� i�galvoja pasakojimų apie princeses. Jie atitenka mums kartu su karūna. Turime ne�ti t� na�t� kaip galėdamos lengviau. Jei mergina gra�i ir dar princesė, kokia buvau vis� gyvenim�, tai ji turi garbintojų, kurie dar blogesni u� prie�us. Did�i�j� gyvenimo dalį mane garbindavo kvailiai ir nemėgo protingi �monės. Apie mane prigalvodavo istorijų, kuriose a� arba �ventoji, arba kek�ė. Ta�iau esu auk��iau tokių nuomonių, a� � karalienė.

� Nesitikiu jokios u�uojautos i� �ios damos, � kar�iai sakau. � Ji yra mano pusseserės karalienės i�tikima tarnaitė, jai tarnauja ir grafas. Kitaip mes nebūtume pas juos apgyvendintos. Esu įsitikinusi, kad ji prie� mane nusiteikusi.

� Ji i�tikima protestantė, � įspėja mane Merė, � augusi Brendonų �eimoje, kiek girdėjau, patarnavusi ledi D�einei Grėj. Jos buv�s vyras praturtėjo i� vienuolynų �lugdymo. Sako, kad jos namuose kiekvienas suolas � buv�s ba�ny�ios klauptas.

Nieko neatsakau. Ta�iau ne�ymiu galvos linktelėjimu paskatinu j� t�sti.

� Tas buv�s vyras tarnavo Tomui Kromveliui vertinimų teisme, � tyliai t�sia ji, � ir susikrovė turtus.

� Tikiu, kad naikinant religinius pastatus ir �ventyklas galima susikrauti turtus, � sakau susim�s�iusi, � ta�iau a� maniau, kad pelnas atiteko karaliui.

� Kalbama, kad Besės vyras paimdavo savo u�mokestį u� darb� ir dar �į t� daugiau, � �nab�da ji, � jis imdavo ky�ius i� vienuolių, kad neatimtųjų pastatų, arba menkai juos įvertintų. Imdavo mokestį u� tai, kad �u�simerkdavo^�, kai slap�ia būdavo i�gabenamas turtas. Ta�iau vėliau grį�davo ir vis tiek juos pri�iupdavo, pasiimdavo vis� turt�, kurį jie manydavo i�gelbėj�.

� Kietas �mogus, � pastebiu.

� Ji buvo jo vienintelė paveldėtoja, � pasakoja ji man, � privertė jį pakeisti testament�, ir jis nieko nepaliko savo broliui. Jis netgi nepaliko pinigų savo ir jos vaikams. Mirdamas paliko vis� nedorai įgyt� turt� jai, vien tik jos vardu, ir ji tapo ledi. Gavus palikim� ji galėjo i�tekėti u� kito turtingo vyro ir t� patį padarė su juo: pasiėmė vis� jo turt�, nepaliko nieko giminėms. Mirdamas jis visk� paliko jai. �tai kaip ji pasidarė pakankamai turtinga tapti grafiene. Gundydama vyrus ir pasiimdama jų �eimos turt�.

� Taigi moteris be skrupulų, � pastebiu, galvodama apie motin�, kuri nieko nepaliko savo vaikams. � Moteris, kuri valdydama namus jau�iasi galinga, kuri sugeba visk� pajungti savo naudai.

� Į�ūli moteris, � nepritariamai sako Merė Seton, � negerbianti savo vyro ir jo �eimos. Grūdo tykanti vi�ta. Ta moteris �ino pinigų vert�.

Ji m�sto t� patį, k� ir a�. Moterį, kuri nesibjauri krautis turtus i� Dievo namų griovimo, tikrai būtų galima papirkti, kad ji bent vien� naktį nukreiptų savo �vilgsnį nuo mūsų.

� O kaip jis? �rousberio grafas?

A� nusi�ypsau.

� Manau, kad jis nėra nepajudinamas. Rodosi, jam rūpi tik jo paties orumas ir garbė. I� visų Anglijos vyrų jis tikrai geriausiai laikosi.

� Kiek mums u� j� sumokės? � paklausiu D�ord�o, kai geriame po taur� vyno su prieskoniais, atsisėd� prie �idinio miegamajame. Tarnaitės kloja lov�.

Jis krūpteli, ir a� suprantu, kad vėl buvau per daug tiesmuka.

� Atsipra�au, � greitai teisinuosi, � tik privalau �inoti, kad įra�y�iau į s�skaitų knyg�. Ar karali�kasis dvaras mums mokės?

� Jos didenybė karalienė maloningai u�tikrino mane, kad padengs jos i�laidas, � i�taria jis.

� Visas i�laidas? � perklausiu. � Ar mes turėtume siųsti i�laidų apra�� kas mėnesį?

Jis trūkteli pe�iais.

� Bese, brangiausioji �mona... mums suteikta garbė, tarnauti karalienei yra privilegija, kurios daugelis siekia, mes esame i�rinkti. Karalienė u�tikrino, kad mums bus atlyginta. �inoma, kad priėm� �i� vie�ni� gausime naudos. Karalienė atsiuntė savo pusseserei gėrybių i� karali�kojo dvaro, negi ne? Juk mūsų namuose stovi pa�ios karalienės baldai?

� Taip, � sakau dvejodama, � bet i� tiesų tai tik kelios senienos i� Tauerio. Viljamas Sesilis man ra�ė, kad karalienės Marijos palyd� turėjo sudaryti trisde�imt �monių?

Mano vyras linkteli.

� Ji atvyko su ma�ų ma�iausia �e�iomis de�imtimis.

� Ak, � sako jis, � nejaugi?

Dėl ka�kokios prie�asties, suprantamos vien vyrams, o �iuo atveju, vien kilmingam vyrui, jis de�imt dienų jojo �imto procesijos �monių priekyje, bet to nepastebėjo.

� Na, jie juk nesitiki visi apsistoti �ia, ar ne?

� Kai kurie i� jų nukeliavo į alud� kaime, ta�iau jos palyda � palydovai, padėjėjai, tarnai ir arklininkai apsistojo po mūsų stogu. Jie valgo bei geria u� mūsų pinigus.

� J� reikia aptarnauti kaip karalien�, � taria jis, � ji karalienė iki pir�tų galiukų, negi taip nemanai, Bese?

Tai nepaneigiama.

� Ji labai gra�i, � i�spaud�iu. � Visada maniau, kad �monės perdeda pasakodami apie j�, kaip apie gra�iausi� karalien� pasaulyje. Ta�iau ji tokia yra, ir dar daugiau. Ji būtų gra�i, net jei būtų paprasta moteris, ta�iau jos laikysena ir elgesys... � sudvejoju. � Ar ji tau labai patinka?

Jis atsigr�ia į mane, jo �vilgsnis visi�kai nekaltas. Klausimas jį nustebino.

� Ar patinka? A� apie tai nepagalvojau... Ee, ne, ji pernelyg... � jis pratrūksta: � Ji vienos bėdos. Ji nuolat meta i��ūkius. Kur tik mes pasirodydavome, kurstydavo i�davyst� ir erezijas. Kaip ji gali man patikti? Ji man suteikė vien varg� ir sunkumus.

Nuslepiu savo pasitenkinim�.

� Ar bent įsivaizduoji, kiek laiko ji liks pas mus?

� Ji keliaus namo į �kotij� �i� vasar�, � atsako jis. � Teismas j� i�teisino; mūsų karalienė tikra, kad jos nėra kuo apkaltinti. I� tiesų, rodos, jai teko i�k�sti nema�ai neteisybės. �kotijos lordai buvo visi�kai neteisūs įkalindami j� ir priversdami atsisakyti sosto. Negalime toleruoti tokių dalykų. Nuversti karalien�, rei�kia, pa�eisti natūrali� tvark�. Negalime jiems to leisti. Tai prie�tarauja Dievo tvarkai. J� reikia gr��inti į sost�, o mai�tininkus nubausti.

� Ar mes lydėsime j� namo? � pasiteirauju. M�stau apie karali�k� kelion� į Edinburg�, apie pilis ir rūmus.

� Mūsų karalienė turės skirti armij� jos saugumui u�tikrinti. Mūsų lordai sutiko j� lydėti. Jos santuoka su Botvelu bus anuliuota, o jos vyro, lordo Darnlio, �udikai patraukti į teism�.

� Ji vėl bus �kotijos karalienė? � perklausiu. � Nepaisant Sesilio?

Bandau nuslėpti abejon�, ta�iau negaliu patikėti, kad toks intrigų rezgėjas kaip Sesilis, turėdamas savo rankose prie�ų karalien�, ramiausiai i�siųstų j� namo ir dar pridėtų armij� palydai.

� K� bendro su tuo turi Sesilis? � klausia jis, ty�ia apsimesdamas, kad nieko nesupranta. � Nemanau, kad Sesilis nusprend�ia, kas yra karali�ko kraujo, o kas ne, nors jam atrodo, kad viskam komanduoja.

� Jis negali norėti, kad ji būtų gr��inta į vald�i�, � tyliai sakau, � jis metų metus dirbo, kad �kotija atsidurtų po Anglijos padu. Tai jo gyvenimo politika.

� Jis negali u�kirsti tam kelio, � prie�tarauja vyras, � jis neturi vald�ios. O paskui tai �į t� reik�, mano Bese, kai būsime geriausi �kotijos karalienės draugai, nemanai?

Palaukiu, kol dvi mergaitės baigs kloti lov�, padarys reveransus ir i�eis i� kambario.

� �inoma, ji yra ir Anglijos sosto paveldėtoja, � tyliai pasakau, � jei El�bieta gr��ins j� į �kotij�, tai reik�, kad pripa�įsta j� kaip karalien� ir pusseser�, ir kaip įpėdin�. Manau, kad vien� dien� jis taps mūsų karaliene. Jei El�bieta nesusilauks vaikų.

� Dieve, saugok karalien�, � i�syk pasako D�ord�as. � Karalien� El�biet�, turiu galvoje. Ji nesena, ji sveika. Jai dar nėra nė keturiasde�imties. Ji dar gali i�tekėti ir susilaukti sūnaus.

Gū�teliu pe�iais.

� �kotų karalienė yra vaisinga dvide�imt �e�ių metų moteris. Grei�iausiai ji gyvens ilgiau u� savo pusseser�.

� T���, � nutildo jis mane.

Netgi priva�ioje mūsų miegamojo aplinkoje pokalbis apie karalienės mirtį tarp dviejų Anglijai i�tikimų asmenų yra i�davystė. I� tiesų, i�davystė yra netgi pasakyti �od�ius �mirtis� ir �karalienė� viename sakinyje. Mes tapome �alimi, kurioje pasiklausoma, ie�kant i�davystės. Tapome �alimi, kur dėl netinkamos gramatikos gali atsidurti kartuvėse.

� Ar manai, kad �kotų karalienė tikrai nekalta dėl savo vyro, lordo Darnlio, nu�udymo? � klausiu jo. � Tu matei įkal�ius, ar esi tikras, kad ji nekalta?

Jis susiraukia.

� Teismas nutrauktas be nuosprend�io, � atsako jis. � Tokie dalykai neskirti moterų ausims.

A� prikandu lie�uvį, kad piktai neatsikirs�iau.

� A� nepra�au tav�s peno paskaloms, � pagarbiai sakau. � Tai dėl tavo namų garbės ir saugumo. � Stabteliu. Dabar jis jau klausosi.

� Jeigu ji tikrai yra tokia moteris, kaip pasakojama � moteris, kuri �altakrauji�kai suplanuotų nu�udyti savo vyr�, o paskui i�tekėtų u� �udiko, siekdama sau vald�ios ir saugumo � tada nėra prie�asties galvoti, kad ji negali atsisukti prie� mus, jei u�simanys k� padaryti. Nenoriu, kad vien� tamsi� naktį į mano rusius būtų prikim�ta parako.

Jis atrodo priblok�tas.

� Ji yra Anglijos karalienės vie�nia, ji bus sugr��inta į sost�. Kaip tu gali galvoti, kad ji ketintų mus u�pulti?

� Jeigu ji tokia bloga, kaip apie j� kalbama, tos moters niekas nesustabdys, jei u�simanys ko nors pasiekti.

� A� neabejotinai manau, kad lordas Darnlis, jos vyras, pats dalyvavo s�moksle prie� j�. Jis prisijungė prie mai�taujan�ių lordų ir buvo vedamas jos įbrolio lordo Morėjaus. Manau, kad dviese jie planavo j� nuversti, įkalinti ir pasodinti į sost� karalienės vyr�. Jos įbrolis būtų vald�s per Darnlį, kuris buvo silpnas sutvėrimas, visi tai �inome.

Linkteliu. Pa�inojau Darnlį, kai jis dar buvo berniūk�tis. Siaubingai motinos i�lepintas berniūk�tis, turiu pasakyti.

� Karalienei i�tikimi lordai suplanavo nu�udyti Darnlį. Botvelas grei�iausiai buvo tarp jų.

� Ar ji �inojo? � nenurimstu. Tai svarbiausias klausimas. Ar ji vyro �udikė?

Jis atsidūsta.

� A� taip nemanau, � s��iningai pripa�įsta. � Lai�kai, kuriuose ji u�sako t� piktadaryst�, yra ai�kiai suklastoti. Kiti neai�kūs. Ta�iau ji vaik��iojo po namus, kai jie ne�ė parak� į rūsį. Jeigu būtų �inojusi, nebūtų taip rizikavusi. Ji ketino t� naktį miegoti ten.

� Kodėl tuomet i�tekėjo u� Botvelo? � nepasiduodu. � Jeigu jis buvo vienas i� piktadarių? Kodėl jam u� tai atsilygino?

� Jis j� pagrobė, � mano i�tikimasis vyras kalba tyliai, beveik �nab�dėdamas. Jam taip gėda dėl karalienės negarbės. � Tai atrodo neabejotina. �monės matė, kaip j� i�sivedė be sutikimo. Kai jie grį�o į Edinburg�, jis vedė jos �irg� u� kamanų, kad visi matytų, jog jinai � jo kalinė. Taigi, ji nekalta dėl s�mokslo.

� Kam tuomet u� jo tekėjo? � neatstoju. � Kodėl ji neliepė jo suimti, vos tik saugiai grį�usi į savo pilį, ir nenusiuntė jo ant e�afoto?

Jis nusuka nuo man�s veid�, jis drovus vyras. Matau, kaip parausta jo ausys. Jis negali pa�velgti man į akis.

� Jis ne vien pagrobė j�, � sako labai tyliai. � Manome, kad jis j� prievartavo, ir ji laukėsi nuo jo vaiko. Ji turbūt suprato esanti visi�kai su�lugdyta kaip moteris ir kaip karalienė. Vienintelė i�eitis buvo i�tekėti u� jo ir paskelbti, kad tai įvyko jos pa�ios noru. Tokiu būdu ji galėjo i�laikyti savo vald�i�, nors ir būdama sugniu�dyta.

Tyliai aikteliu i� pasibaisėjimo. Karalienės persona yra �venta. Vyras turi būti pakvie�iamas pabu�iuoti jos rankos. Net daktarui neleid�iama jos tirti, nors ir reikėtų. Griebtis prievartos prie� karalien�, lyg apspjaudyti �vent� ikon�; joks sveiko proto vyras nedrįstų to daryti. Karalienei būti pagrobtai ir prievartaujamai, tai tas pats, kaip jos �ventumo ir galios kiaut� sudau�yti į milijon� �ukių.

Pirm� kart� pajuntu gailestį �iai karalienei. Taip ilgai apie j� galvojau kaip apie pabais�, piln� erezijų ir tu�tybės, kad niekada nesusim�s�iau apie j� kaip apie mergait�, bandan�i� valdyti vilkų piln� karalyst�. Galų gale j� privertė i�tekėti u� blogiausio i� tų vilkų.

� Dieve brangus, į j� pa�iūrėj�s ir nepagalvotum. Kaip ji i�tvėrė? Stebuklas, kad jos dvasia nepalau�ta.

� Na, matai, ji nekels mums pavojaus, � ai�kina jis. � Ji buvo s�mokslo auka, o ne viena i� rengėjų. Ji jauna moteris, kuriai labai reikia draugų ir saugios vietelės.

Pasigirsta beldimas į duris prane�antis, kad mūsų �eimynyk��iai susirink� vie�ame kambaryje, pasiruo�� melstis. Mano kapelionas jau ten. Kiekvien� ryt� ir vakar� surenku �eimynyk��ius melstis. Su D�ord�u prisijungiame prie jų. Mano galva vis dar sukasi, kai priklaupiame ant pagalvėlių, kurias pati i�siuvinėjau. Ant manosios pavaizduotas mano numylėtojo Derbi�yro �emėlapis, ant D�ord�o � jo Talbotų �eimos herbas. Visi mano �eimynyk��iai � nuo pa�o iki stiuardo � klaupiasi ant pagalvėlių ir palenkia galvas, kai kapelionas sako vakaro maldas. Jis meld�iasi angli�kai, kad kiekvienas su Dievu kalbėtume kalba, kuri� visi suprantame. Jis meld�iasi u� Dievo karalyst� ir u� Anglijos karalyst�. Jis meld�iasi u� dangaus �lov� ir u� karalienės saugum�. Jis meld�iasi u� mano lord� ir mane, u� visus tuos �mones, u� kuriuos mes atsakingi. Jis dėkoja Dievui u� dovanas, kuriomis d�iaugiamės, u� El�biet� soste ir protestantų biblij� ba�ny�iose. �ia yra pamaldus protestanti�kas ūkis, mes du kartus per dien� dėkojame Dievui, kuris mus taip dosniai apdovanojo u� tai, kad esame jo �monės, geriausi protestantai visame krik��ioni�kame pasaulyje. Taigi visiems primenama, taip pat ir man, kad pamaldus protestanti�kas ūkis sulauks tiesioginių dovanų i� protestantų Dievo.

�i� pamok� katalikė karalienė galėtų i�mokti i� man�s. Mes, protestantai, turime Diev�, kuris mums atsilygina tiesiogiai, gausiai ir i�syk. I� mūsų turtų, sėkmės ir galios galima spr�sti, kad esame i�rinktieji. Kas gali abejoti Dievo palankumu man, kai mato mano dvar� �atsvorte, dabar trijų auk�tų? Kas abejotų, jei pamatytų mano s�skaitų knygas, kur skai�iai taip tvirtai susirikiuoja iki pat paskutinės eilutės, jog esu viena i�rinktųjų, ypatingai mylimų Dievo vaikų?

A� stebiuosi vis dar nesulaukdamas jokių nurodymų i� karalienės, jog reikėtų ruo�tis kelionei į �kotij�, nors kiekvien� dien� dairausi pasiuntinio. Turė�iau jau tikėtis įsakymo ruo�ti gausi� palyd� �kotų karalienės kelionei namo. Jokia �inia neateina. Bėga dienos, oras gerėja, o mes imame gyventi kaip dvaras, karali�kas dvaras. Tai didelė garbė, ir a� turiu vis priminti sau, kad pernelyg nepersisteng�iau, did�iuodamasis savo �monos geru vadovavimu ir mūsų vie�nios kilmingumu. Rodosi, jai patinka pas mus, ir a� norom nenorom d�iaugiuosi, kad mes esame priėm� j� Anglijoje. Kokia nauda gali būti i� �ios draugystės, nesivarginu skai�iuoti, nesu mokamas palydovas. Ta�iau ir be �od�ių ai�ku, kad būti artimu ir patikimu busimosios Anglijos karalienės draugu yra privalumas net ir tokiai pasiturin�iai �eimai. Gaunu lai�k�, ne i� pa�ios karalienės, o i� Sesilio, kuriame ra�oma, kad �kotų karalienė vie�ės pas mus tik dar kelet� dienų, kol �kotai susiderės dėl jos saugaus sugrį�imo į �alį ir į sost�. Tada ji i�keliaus. �kotai sutiko priimti j� atgal kaip karalien�, ji garbingai grį� į savo �alį dar �į mėnesį.

Man nepaprastai palengvėja. Nors ir �inojau, jog mūsų teismas j� i�teisino, o mūsų karalienė pati gina savo pusseserės ger� vard�, vis tiek dėl jos nerimavau. Ji tokia jauna, o neturi jokių patarėjų. Neturi nei tėvo, nei vyro, kad j� apgintų, o j� puola tokie prie�ai! Kuo daugiau laiko praleid�iu su ja, tuo labiau linkiu jai saugumo, netgi sėkmės. Ji sugeba � niekad anks�iau nema�iau tokios moters � visus palenkti į savo pus�, taip, kad jie trok�ta jai tarnauti. Pusė mano �eimynyk��ių atvirai ja �avisi. Jei bū�iau viengungis, jaunesnis ar tiesiog kvailys, saky�iau, kad ji u�burianti.

Tas pats pasiuntinys i� Londono įteikia man vok� nuo Tomo Hovardo, Norfolko hercogo, lėtai jį atidarau. Hercogas taip aistringai prie�inasi augan�iai Sesilio vald�iai, kad bijau, jog tai gali būti kvietimas į kokį s�moksl� prie� rūmų sekretorių. Jeigu jis kvie�ia mane susijungti prie� Sesilį, atsisakyti būtų sunku. I� tiesų, garbės vedamas, negalė�iau atsisakyti. Tas vyras turi būti sutramdytas, jei ne visai sustabdytas, ir mes, lordai, privalėtume tai padaryti. Minutėl� svarstau, gal susirasti Bes� ir kartu perskaityti lai�k�. Ta�iau smalsumas nugali, ir lėtai jį i�lankstau. I� vidaus man į deln� i�krenta u�antspauduotas paketėlis ir �is ra�telis:

Mūsų dienos eina karalienės nustatytu ritmu. Ji valdo �i� viet�, kaip, mano nuomone, valdytų savo karali�k�jį dvar�. Rytais meld�iasi ir klauso mi�ių senuoju būdu, su savo sekretoriumi, kuris, manau, yra į�ventintas kunigas. Turė�iau to ne�inoti, taigi ir neklausinėju, nors privalau jį keturis kartus per dien� so�iai maitinti, o penktadieniais patiekti �uvies.

A� pasistengiu, kad visi mano �eimynyk��iai �inotų, jog jiems draud�iama dalyvauti ar net klausytis tų erezijų, kurios vyksta u� u�darų karalienės kambarių durų. Taigi tikiuosi, kad sumai�tis ir nelaimės, kurias visad atne�a Romos katalikų valdymas, nei�trūks i� u� tų durų.

Ta�iau u�baigusi ereti�kus murmėjimus ir savo kambariuose papusry�iavusi, ji mėgsta jodinėti lydima mano vyro grafo. Ji turi de�imt �irgų, kurie mūsų arklidėse u�ima de�imt gardų ir suėda daug mūsų avi�ų. Ji jodinėja rytais su mano vyru ir jo sargyba, o a� tuo metu einu į ma�� kabinet�, kurį nuo�aliai įsirengiau verslo reikalams. Ten bendrauju su visų savo dvarų ir verslų ūkved�iais, kurie arba ra�tu, arba, i�tikus bėdai, asmeni�kai man raportuoja.

Tai mano sukurta sistema, pagrįsta pirmosiomis pamokomis, gautomis su s�skaitų knygomis i� brangiojo Kavendi�o. Kiekvienas dvaras, kiekvienas ūkis turi savo atskir� knyg�. Kiekvienas turi pats save i�silaikyti. Elgdamasi su kiekvienu �emės sklypu kaip su atskira karalyste, būnu u�tikrinta, kad kiekvienas i� jų u�dirbs pinigų. Tai gali atrodyti akivaizdu � ta�iau yra neįprasta. Negirdėjau, kad koks kitas �emvaldys taikytų �į būd�. Kitaip nei a�, mano vyro ūkved�iai sumeta visas s�skaitas į vien� viet�, naudoja �emes kaip u�stat� gaunant grynųjų pinigų, dovanoja jas, perka, parduoda, u�stato, perleid�ia įpėdiniams. Geriausiu atveju, jie sugeba mano sutuoktinio lobyn� i�laikyti piniging�, ta�iau blogiausia, kad jie niekada ne�ino, kiek u�dirbta, kiek pasiskolinta ir kiek turima. Blogai tvarkomas visas turtas gali i�slysti �emvald�iui pro pir�tus, ir visa �eima lieka be nieko. Jie niekad ne�ino, ar jie pelnosi, ar patiria nuostolių. Vis įkei�ia �em� u� skolas, parduoda u� grynuosius, vėl perka �emes. �emės vertė kei�iasi, netgi valiutų vertė kei�iasi, ir to jie negali suvaldyti. Jie niekada tiksliai ne�ino, kas vyksta. �itaip kilmingieji tvarko savo reikalus, didingai, ta�iau neai�kiai. A� savuosius tvarkau lyg neturtingos moters ūkį ir kiekvienos savaitės pabaigoje iki penso �inau, kiek turiu. Ai�ku, kilmingieji jau pradeda su did�iuliu turtu. Viskas, k� jiems reikia padaryti, tai nei��vaistyti turto; man teko pradėti nuo nieko, o niek� nesunku suskai�iuoti. Ta�iau toks �emvaldys kaip a� � naujokas � privalo su�iūrėti kiekvien� pens� ir kiekvien� �emės akr�, turi budriai reaguoti į pasikeitimus. Tai kitoks po�iūris į �em�, ir mano po�iūris naujovi�kas. Niekad dar Anglijoje nebuvo tokio �emvald�io kaip a�. Niekad pasaulyje, kiek �inau, nebuvo tokios moters verslininkės kaip a�.

Tiktai pardavėjas prie savo prekystalio, tik meistras, pabaig�s darb�, suprastų, kokį malonum� jau�iu �inodama, kiek kas kainuoja, kiek kas duoda pelno, kaip subalansuotos knygos. Tik moteris, kuri buvo neturtinga, �ino �irdį u�pildantį palengvėjim�, �iūrint į apskaitos knygas ir matant peln�. Niekas labiau nesu�ildo mano sielos u� �inojim�, kad esu saugi savo namuose, lobyne turiu pinigų, jau nuo slenks�io driekiasi mano �emės, o mano vaikai aprūpinti ar sėkmingai susituok�. Nieko �iame pasaulyje nėra geriau u� jausm�, kad savo kap�e turiu pinigų ir niekas negali man�s apiplė�ti.

�inoma, tai turėtų būti stiprybė, ta�iau rei�kia, kad ir bet koks praradimas mane skaud�iai paveikia. Pirm�j� savait�, kai pas mus apsigyveno �kotų karalienė, gavau lai�k� i� lordo i�dininko, kad mums u� jos apgyvendinim� mokės penkiasde�imt du svarus per savait�. Penkiasde�imt du svarus! Per savait�! Po pirmojo nusivylimo, negaliu pasakyti, kad bū�iau labai nustebusi. Kiekvienas, kas tarnavo rūmuose, gali paliudyti, kad El�bieta lygiai taip pat gaili pinigų, kaip ir tada, kai buvo bankrutavusi princesė. Ji augo kaip mergaitė, kuri kartais būdavo sosto įpėdinė, kartais elgeta. Todėl i�siugdė siaubing� �yk�tum�. Ji lygiai taip pat, kaip a�, gaili kiekvieno penso. Ji blogesnė u� mane, nes jai kaip karalienei derėtų būti dosniai, o man kaip pavaldinei derėtų siekti pelno.

Vėl pa�iūriu į lai�k�. Suskai�iuoju, kad ji siūlosi padengti tik apie ketvirtadalį tos sumos, kuri� dabar sumokame u� mūsų vie�nios apgyvendinim�, malonumus ir pramogas. Londone paskai�iavo, kad ji atvyks su trisde�imties �monių palyda ir turės �e�is �irgus. I� tiesų jos �eimynyk��ių yra dvigubai daugiau. Dar prisideda geras �imtas �ioplių, garbintojų ir pasekėjų, kurie apsigyveno Tatberyje ir netoliese, ta�iau nuolat mus lanko, kai valgome. Apgyvendinome ne vie�ni� su palyda, bet vis� karali�k�jį dvar�. �inoma, lobynas privalės mums sumokėti daugiau. Ai�ku, �ie �kotų karalienės palydovai privalės būti pasiųsti namo. Be abejo, a� dar turiu įkalbėti savo vyr� graf� prane�ti �iuos nemalonius dalykus, nes niekas kitas negali pasakyti �ioms dviem karalienėms, kad jų pageidavimai nesuderinami. Man sunku, nes D�ord�as nenorės to daryti. Jis lordas, kuriam niekada neteko tvarkyti piniginių reikalų. Niekada gyvenime jis nepildė s�skaitų lapo. Abejoju, ar man netgi pavyks jį priversti suprasti, kad mes negalime sau finansi�kai �ito leisti. Nei dabar, nei �į mėnesį, ir jokiu būdu ne iki vidurvasario. �iuo metu privalau pasiųsti savo ūkvedį i� �atsvorto ir liepti jam nugabenti į London� ir parduoti kelis ma�esnius sidabro dirbinius. Negaliu laukti dienos, kai sumokės nuomininkai. Privalau nupirkti Tatberyje įvairių daiktų ir sumokėti papildomiems tarnams, o tam prireiks daugiau monetų negu u�dirbu. Galė�iau juoktis i� savo patiriamo praradimo jausmo, kai ra�au jam, kad parduotų pus� tuzino sidabrinių lėk��ių. A� jų niekada nenaudojau, ta�iau jos mano, pati paslėpiau jas lobyne. Parduoti jas vien u� sidabro vert� kaip lau��, mane skaudina lyg asmeninis praradimas.

Vidurdienį med�iotojų būrelis grį�ta namo. Jei jiems pasiseka k� nors nudėti, mėsa keliauja tiesiai į virtuv� ir būtinai papildo �io didelio �eimynyk��ių būrio racion�. Mes kartu pietaujame mano kambariuose, saulėtojoje kiemo pusėje. Popiet� karalienė da�nai sėdi su manimi mano priimamajame, nes �ia geresnė �viesa siuvimui. Kambarys saulėtesnis, ir mes bei mūsų tarnaitės galime sėdėti kartu ir kalbėtis.

Mes kalbamės kaip visada kalbasi moterys: nenuosekliai, bet su entuziazmu. Karalienė yra puikiausia siuvėja, koki� kada esu ma�iusi. Ji vienintelė moteris, savo siuvimo pomėgiu ir gebėjimais prilygstanti man. Ji turi nuostabių knygų apie siuvinėjim�, kurios, nors dėmėtos nuo kelionės, bet sveikos atkeliauja i� Edinburgo pilies. Ji �iumpa jas lyg vaikas ir ai�kina man apie vien� ar kit� iliustracij�. Ji turi lotyni�kų ra�tų ir klasikinių ornamentų, kurie turi skirtingas reik�mes. Jie nuostabūs, ir kiekvienas slepia koki� nors prasm�, kai kurie gali būti naudojami kaip kodai, ji leid�ia man juos nusikopijuoti.

Jos dailininkas � modeliuotojas prisijungia prie palydos po kelių dienų � jis buvo lik�s Boltono pilyje. Vyras i�kart imasi darbo. Pie�ia eskizus, stebiu, kaip jis karalienės paliepimu lengva ranka ant drobės brai�o nuostabias simbolines gėles ir heraldinius �vėris. Ji gali jam įsakyti: �O dabar vir�uje nupie�k erelį!�, ir jo kreida, rodos, keverzos lyg vaiko, pie�ian�io smėlyje, bet staiga pasirodys erelis! Su �akele snape!

Manau, kad nuostabu savo palydoje turėti tokį meninink�. Ji ne pernelyg jį vertina, tarsi būtų natūralu, jog toks talentingas �mogus, tikras menininkas, nedarytų nieko daugiau, tik pie�tų eskizus jos siuvinėjimui. Prisimenu karalių Henrį, kuris liepdavo Hansui Holbeinui sukurti kaukes, kurios būdavo sudau�omos pasibaigus pokyliui. Karalius samdydavo geriausius muzikantus groti jo miegamajame. Prisimenu poetus, �vaistan�ius savo talentus ra�ant pjeses karalienei El�bietai. I� tiesų, tai karali�ka prabanga. I� visų turtų, kurie supo �i� i�lepint� jaun� moterį nuo pat vaikystės, �io talentingo menininko darbas man geriausiai padėjo suprasti, koks iki �iol buvo jos gyvenimas. Viskas, kas j� supo, buvo auk��iausios kokybės. Geriausia i� geriausių. Kiekvienas, kas jai tarnauja arba keliauja jos palydoje, yra talentingiausias, �aviausias, apdovanotas i�skirtiniais sugebėjimais. Netgi jos siuvinėjimui skirtas eskizas prie� jai palie�iant privalo būti meno kūrinys.

Kartu darbuojamės prie karali�kojo u�dangalo. Jis kabės vir� jos kėdės, skelbdamas apie jos karali�k� kilm�. Jos tapissier jau pradėjo dygsniuoti tamsiai raudon� fon�. Auksiniu raitytu �riftu bus para�yta �Ma Fin Est Ma Commencement�.

� K� tai rei�kia? � paklausiu.

Ji sėdi ant pa�ios geriausios kėdės tarp �idinio ir lango. Sėd�iu ant �emesnės kėdės, nors tai mano namas ir mano kambarys, o mūsų damos sutūpusios ant tabure�ių ir suolelių palei langus, kur daugiau �viesos.

� Toks buvo mano mamos moto, � atsako ji. � Jis rei�kia �mano pabaigoje yra mano prad�ia^�. M�s�iau apie tai �iomis sunkiomis dienomis ir nusprend�iau jį pritaikyti sau. Kai netekau vyro ir nebebuvau Prancūzijos karalienė, tapau �kotijos karaliene. Kai pabėgau i� �kotijos, prasidėjo mano naujas gyvenimas Anglijoje. Greitai prasidės dar vienas mano gyvenimo tarpsnis. Grį�iu į savo sost�, galbūt vėl i�tekėsiu. Kiekvienoje pabaigoje yra nauja prad�ia. A� karalienė tarsi jūra, a� potvynių karalienė. Atslūgstu ir vėl patvinstu. Vien� dien� nebebūsiu jokios �emi�kos karalystės karalienė, ta�iau danguje tapsiu visų karalys�ių karaliene.

Susiraukusi pa�velgiu į savo tarnaites, kurios lyg triu�iai pakėlė galvas, klausydamos �ios į�ūlios ir kataliki�kos prakalbos.

� Ar norėtum siuvinėti auksines raides? � pasiūlo ji. � Su �ilku taip malonu dirbti.

Prie� mano vali� rankos pa�ios i�sitiesia jį paliesti. �ilkas nuostabus, niekada nedirbau su tokiu gro�iu, nors aistringai mėgau siuvim� vis� gyvenim�.

� Kodėl jis toks lygus?

� �ia įverpta aukso. Tikro aukso gijų. Todėl taip �vilga. Ar nori su juo siuvinėti?

� Jeigu pageidaujate, � sakau, tarsi man nelabai rūpėtų.

� Puiku! � sako ji ir nu�vinta, tarsi i� tiesų būtų nuo�ird�iai nud�iugusi, jog mes dirbsime kartu.

� Tu pradėsi �iame gale, o a� kitame, po truputėlį vis artėsime viena prie kitos.

A� nusi�ypsau atsakydama, su ja neįmanoma nesielgti �iltai.

� Galų gale susitiksime viduryje ir būsime geriausios draugės, � prana�auja ji.

Prisislenku savo kėd�, ir prabangus audinys nuo jos kelių nuvinguriuoja ant mano.

� Dabar, � tyliai sako ji, kai griebiamės savo auksinių siūlų, � papasakok man apie mano pusseser� karalien�. Ar da�nai lankeisi jos dvare?

I� tiesų, a� ten lankiausi. Nesigiriu, ta�iau leidau jai su�inoti, jog buvau auk��iausioji rūmų dama karalienės dvare, buvau prie jos nuo pirmųjų valdymo dienų. Buvau jos draugė, kai ji tebuvo tik princesė. Draugavau su jos draugais, s��iningai informuodavau jos patarėj�.

� Ak, tu turėtum �inoti visas jos paslaptis, � �iulba ji. � Papasakok man apie j�. Ir apie Robert� Dadlį. Ar jis tikrai taip bevilti�kai j� įsimylėjo, kaip visi pasakojo?

A� sudvejoju. Ta�iau ji palinksta į priekį, padr�sindama mane.

� Ar jis vis dar toks pat i�vaizdus? � su�nib�da ji. � �inai, ji pasiūlė jį man, siūlė susituokti, kai pirm� kart� atvykau į �kotij�. Ta�iau �inojau, kad ji negalėtų su juo i�siskirti. Jai pasisekė, kad turi tokį i�tikim� įsimylėjėlį. Retas vyras gali mylėti karalien�. Jis paskyrė savo gyvenim� jai, argi ne?

� Am�iams, � patvirtinu, � nuo pat to momento, kai ji atsisėdo į sost� ir sudarė savo rūmų palyd�. Tada jis atėjo pas j� ir nepasitraukė. Jie artimi kaip ranka ir pir�tinė jau taip ilgai, kad gali baigti vienas kito sakinius, ir turi �imtus slaptų pok�tų. Kartais galima pastebėti, kaip ji tik �vilgteli į jį, o jis jau supranta, k� ji galvoja.

� Kodėl ji nei�teka u� jo, juk jis � laisvas? � pasiteirauja ji. � Ji paauk�tino jį į grafus, kad būtų tinkamas vesti mane. Jei buvo tinkamas man, kodėl būtų netinkamas jai?

Gū�teliu pe�iais.

� Skandalas... � tylutėliai pasakau. � Skandalas kilo po jo �monos mirties ir niekada galutinai nenurimo.

� Ar ji negali nepaisyti skandalo? Dr�si karalienė gali gyventi ir su skandalais.

� Tik ne Anglijoje, � pasakau m�stydama, jog �kotijoje turbūt irgi ne. � Karalienės reputacija yra jos karūna. Jei ji neteks vienos, neteks ir kitos. Be to, Sesilis prie� jį nusistat�s, � pridedu.

Ji i�ple�ia akis.

� Sesilis jai netgi tokiuose reikaluose vadovauja?

� Jis nėra jos valdovas, � atsargiai prie�tarauju, � ta�iau ji niekada nenuleido negirdomis jo patarimų.

� Ji visada juo pasitiki?

A� linkteliu.

� Jis buvo jos stiuardas, kai ji dar buvo ma�ai perspektyvų turinti princesė. Jis u�dirbo jai turto, pri�iūrėjo j� per tuos metus, kai ant jos krito įtarimai dėl įseserės karalienės Marijos i�davystės. Saugojo j�, slapstė nuo mai�tininkų, kurių planai buvo j� sunaikinti. Jis visada jai padėjo, ji pasitiki juo lyg tėvu.

� Tau jis patinka, � spėja ji, i�girdusi �ilum� mano balse.

� Jis taip pat buvo man tikras draugas, � pripa�įsta. � Pa�įstu jį nuo tų laikų, kai buvau jauna mergina, gyvenanti su Grėj �eimyna.

� Girdėjau, kad jis turi ambicijų ir dėl savo �eimos. Stato didelius rūmus, ie�ko ry�ių?

� O kodėl gi ne? � perklausiu a�. � Argi ne pats Dievas liepia mums naudotis savo talentais? Argi ne mūsų pasisekimas rodo, kad Dievas mums palankus?

Ji nusi�ypso ir papurto galv�.

� Mano Dievas tiems, kuriuos myli, siun�ia i�bandymus, o ne turtus. Ta�iau matau, jog tavasis Dievas m�sto kaip pirklys. Kalbant apie Sesilį, ar karalienė visada daro, kaip jis liepia?

� Ji elgiasi taip, kaip jis pataria, � pataisau. � Da�niausiai. Kartais ji dvejoja taip ilgai, kad jis tiesiog pasiunta i� nekantrumo. Ta�iau da�niausiai jo patarimai tokie i�mintingi, o strategija taip gerai suplanuota, kad jiedu puikiai susitaria.

� Tai jis yra tas, kuris valdo jos politik�? Jis visk� sprend�ia? � neatstoja ji.

Papurtau galv�.

� Kas �ino? Jie susitinka priva�iai.

� Man svarbu �inoti, � primena ji, � nes manau, kad jis tikrai nėra mano draugas. Jis buvo u�kietėj�s mano mamos prie�as.

� Ji da�niausiai klauso jo patarimų, � pakartoju, � ta�iau ji primygtinai teigia esanti savo �alies valdovė.

� Kaip ji drįsta taip sakyti? � tiesiai paklausia ji. � A� neįsivaizduoju, kaip ji gali valdyti be vyro. Vyras privalo visk� geriau i�manyti. Jis yra sukurtas pagal Dievo atvaizd�. Jis protingesnis. Be to, jis dar būtų geriau i�silavin�s, būtų labiau mokytas u� bet kuri� moterį. Jo dvasia būtų dr�sesnė, jis būtų ry�tingesnis. Kaip ji gali net svajoti valdyti be vyro �alimais?

Gū�teliu. Negaliu pateisinti El�bietos nepriklausomybės. Bet kokiu atveju kiekvienas �alies gyventojas pritartų Marijai. Tokia Dievo valia, kad moterys turi paklusti vyrams. El�bieta to ir neneigia, ji tiesiog netaiko sau.

� Ji save vadina princu. Tarsi karali�kumas būtų auk��iau u� buvim� moterimi. Ji palaiminta Apvaizdos. Dievas paskyrė j� valdove. Sesilis pripa�įsta jos pirmenyb�. Patinka ar ne, ta�iau ji paties Dievo i�kelta auk��iau visų, netgi vyrų. Kas jai belieka daryti?

� Ji galėtų valdyti pagal vyro nurodymus, � paprastai taria ji, � turėtų susirasti karalių ar princ�, ar netgi kilming�jį, kuriam galima būtų patikėti �alies gerov�, ir i�tekėti u� jo. Padaryti jį Anglijos karaliumi.

� Nebuvo nei vieno... � bandau apginti El�biet�.

Ji numoja ranka.

� Buvo begalės, � atkerta ji, � vis dar yra. Ji k� tik atsikratė Habsburgų pir�lio, negi ne? Prancūzijoje mes visi apie juos girdėjome. Netgi siuntėme savus kandidatus. Visi tikėjo, kad jai susiradus ir į sost� pasodinus patikim� vyr�, Anglija bus saugi. Vyras valdytų ir sudarytų s�jungas su kitais karaliais. S�jungas, grįstas tvirtu vyro �od�iu, o ne permaininga moters nuomone. O ji turėtų gimdyti jam sūnus, jo įpėdinius. Kas galėtų būti natūraliau ir teisingiau? Kodėl ji to nedaro?

Dvejoju, negaliu su tuo nesutikti. Mes visi galvojome, kad taip ir bus. Taip bandė daryti karalienė Marija Tiudor, El�bietos įseserė, paklusdama savo i�mintingiems patarėjams. Taip elgėsi �kotų karalienė. Taip parlamentas tiesiog ant kelių klūpėdamas maldavo pasielgti El�biet�. To visi tikisi netgi dabar, melsdamiesi, kad El�bietai nebūtų per vėlu susilaukti sūnelio. Kaip gali moteris valdyti savo vardu? Kaip El�bieta taip drįsta? O jei drįsta, kaip įsivaizduoja prat�sianti �i� nenatūrali� vald�i�? Kas bus jos įpėdinis? Greitai bus per vėlu. Ji bus per sena susilaukti vaikų. Kad ir kokia didi būtų vald�ia, kokia nauda i� sosto be įpėdinio? Kokia nauda i� palikimo, jeigu jo nėra kam paveldėti? Kas bus mums, jeigu ji paliks karalyst� suirutėje? Kas bus mums, pavaldiniams protestantams, jei įpėdinis bus i� katalikų? Kas tada nutiks mano turtams?

� Tu vedybose patyrusi moteris, ar ne? � karalienė �elmi�kai �vilgteli į mane.

Nusijuokiu.

� Grafas yra mano ketvirtasis vyras, Dieve, laimink jį ir saugok, � sakau. � A� triskart tapau na�le. Tris �aunius vyrus mylėjau, jų netekau ir kiekvieno gedėjau.

� Taigi tu tikrai neturėtum tikėti, kad moteriai geriausia gyventi vienai, vien tik su savo turtais, be vyro ir vaikų namuose?

Tiesa sakant, ir netikiu.

� A� neturėjau pasirinkimo. Buvau visi�ka beturtė. Turėjau i�tekėti dėl �eimos gerovės ir dėl savo ateities. Mano pirmasis vyras mirė, kai abu tebuvome dar vaikai, ir paliko man nedidelį kraitį. Mano antrasis vyras gerai su manim elgėsi, i�mokė mane, kaip vadovauti namų ūkiui, ir paliko man savo dvar�. Mano tre�iasis vyras paliko dar daugiau. Jis paliko vien man visus savo pastatus ir �emes mano vardu. Taigi galėjau tapti tinkama �mona �rousberio grafui, kuris suteikė man savo titul� bei didesnius turtus, negu kada nors galėjau svajoti, būdama varg�ės na�lės i� Hardviko dukra.

� O vaikai? � u�simena ji.

� Pagimd�iau a�tuonis, � i�did�iai prane�u. � Dievas buvo man maloningas, �e�i i� jų gyvi ir dabar. Mano vyriausia dukra Frensė jau sūpuoja dukryt�, mano garbei pavadint� Bese. A� ne tik mama, bet ir mo�iutė. Tikiuosi, sulaukti ir daugiau anūkų.

Ji linkteli.

� Taigi turėtum man pritarti, kad moteris, kuri savo noru tampa bevaike senmerge, į�eid�ia Diev� ir savo pa�ios prigimtį? Ji negali klestėti.

A� irgi taip manau, ta�iau tegriebia mane velniai, jeigu jai pripa�insiu.

� A� manau, kad Anglijos karalienė gali elgtis, kaip jai atrodo geriau, � dr�siai tvirtinu, � ir ne visi vyrai tinkami būti gerais sutuoktiniais.

Kalbu, kas ant lie�uvio u�ėjo, ta�iau pataikau į karalienės skaud�i� viet�. Ji nutyla. Pasibaisėjusi pamatau, kad ji nusigr�ė nuo savo siuvinio, o jos akys pilnos a�arų.

� Neketinau tav�s į�eisti, � tyliai sako ji. � Puikiai �inau, kad ne visi vyrai būna geri sutuoktiniai. I� visų pasaulio moterų a� tikrai t� puikiausiai �inau.

� Jūsų �viesybe, atleiskite man! � su�unku, i�g�sdinta jos a�arų. � Nenorėjau jūsų nuliūdinti! Neturėjau galvoje nei jūsų, nei jūsų sutuoktinių. Nieko ne�inau apie jūsų padėtį.

� Tuomet tu kitokia, nes, rodosi, kad visi Anglijos ir �kotijos girtuokliai �ino apie mano padėtį, � at�auna ji, atgalia ranka nusi�luostydama akis. Jos blakstienos drėgnos. � Tada dar i�girsi apie mane bjaurių dalykų, � ramiai sako ji. � I�girsi, kad svetimavau su Botvelo grafu, kad sukurs�iau jį nu�udyti mano varg�� vyr�, lord� Darnlį. Ta�iau tai melas. A� niekuo nenusikaltau. Pra�au manimi patikėti. Gali mane stebėti ir vertinti. Paklausk sav�s, negi manai, jog esu tokia moteris, kuri suter�tų savo garb� dėl geismo? � Ji atsuka savo gra�ų, a�arot� veid� į mane. � Negi atrodau tokia pabaisa? Ar a� tokia kvaila, kad praras�iau garb�, reputacij� ir sost� dėl trumpo malonumo? Dėl nuodėmės?

� Jūsų gyvenimas buvo nelengvas, � silpnai sakau.

� Dar vaikystėje buvau sutuokta su Prancūzijos princu, � ima pasakoti ji, � tai buvo vienintelis būdas apsaugoti mane nuo Anglijos karaliaus Henriko ambicijų. Jis būtų mane pagrob�s ir u�vald�s mano �alį. Buvau auginama kaip prancūzų princesė. Sunku įsivaizduoti k� nors gra�esnio u� Prancūzijos rūmus. Dvarai, suknelės � mane supo did�iausi turtai. Tai buvo tikra pasaka. Kai mano vyras mirė, pasaka i�kart nutrūko, ir dar atėjo �inia, jog mirė mano motina. Supratau, jog turiu grį�ti į �kotij� ir pareik�ti savo teises į sost�. Manau, kad pasielgiau teisingai. Niekas neturėtų man u� tai prikai�ioti.

Palinguoju galv�. Mano moterys sustingusios i� smalsumo, padėjusios adatas ir net i�si�iojusios klausosi �io pasakojimo.

� �kotija ne tokia �alis, kuri� galėtų valdyti vieni�a moteris, � ji t�sia tyliu, bet jausmingu balsu. � Kiekvienas, ten buv�s, t� patvirtintų. Ji suskaldyta į besivar�an�ias grupes, sudaran�ias trumpas s�jungas, kurios trunka tol, kol kas nors nu�udomas. Tai vargu ar karalystė, tai gen�ių kratinys. Man grėsė įkalinimas ir pagrobimas nuo pat pirmos dienos, kai ten patekau. Vienas i� nedoriausių kilmingųjų ketino mane pagrobti ir prievarta apvesdinti su savo sūnumi. Jis būtų privert�s mane i�tekėti. Man teko jį suimti ir nuteisti mir�iai. Ma�esnė bausmė nebūtų patenkinusi teisėjų. Privalėjau stebėti, kaip jam nukertama galva, kad įrody�iau savo nekaltum�. Jie kaip laukiniai, gerbia vien jėg�. �kotijai reikia �iauraus karaliaus, armijos vado, kad i�laikytų j� vientis�.

� Jūs juk nemanėte, kad Darnlis...

Ji nesusivald�iusi sukikena.

� Ne! Dabar jau nebe! Turėjau i�syk susivokti. Ta�iau jis turėjo teisių į Anglijos sost� ir prisiekė, kad El�bieta bus mūsų s�jungininkė, jeigu mums kada nors prireiks pagalbos. Mūsų vaikai būtų neabejotini Anglijos sosto paveldėtojai tiek i� mano, tiek i� jo pusės, jie sujungtų Anglij� ir �kotij�. O man i�tekėjus nebegrėstų pagrobimas. Nema�iau kito būdo apginti savo garb�. Mano dvare jis vos atvyk�s įsigijo rėmėjų, nors vėliau �ie atsisuko prie� jį ir ėmė nek�sti. Mano įbrolis įkalbinėjo mane �iai santuokai. Taip, turiu pripa�inti, leidausi kvailai suklaidinama. Darnlis buvo i�vaizdus jaunuolis, visiems patiko. Jis buvo �avus ir manieringas. Jis su manimi elgėsi taip galanti�kai, kad jausdavausi tarsi grį�usi į Prancūzij�. Maniau, kad jis taps geru karaliumi. Sprend�iau i� i�vaizdos lyg kvaila mergaitė. Jis atrodė toks �aunus jaunas vyras, laikysena buvo kaip tikro princo.

Nebuvo kito, u� kurio bū�iau galėjusi svarstyti tekėti. Jis buvo prakti�kai vienintelis i� mano ten sutiktų vyrų, kuris prausėsi!

Ji nusijuokia, juokiuosi ir a�. Moterys susi�avėjusios kikena.

� A� jį pa�inojau. Kai norėdavo, jis galėdavo būti i�ties �avus jaunuolis.

Ji gū�teli pe�iais, tai visi�kai prancūzi�kas gestas.

� Na, pati supranti. �inai, kaip būna. A� jį įsimylėjau, un coup de feudre, pame�iau dėl jo prot�.

Tylomis papurtau galv�. Buvau i�tekėjusi keturis kartus, ta�iau niekad nepame�iau proto i� meilės. Man santuoka visada buvo kruop��iai apskai�iuota verslo sutartis. Net ne�inau, k� rei�kia tas coup de feudre, bet man nepatinka, kaip tai skamba.

� Taigi, voilà, i�tekėjau u� Darnlio, i� dalies norėdama supykdyti jūsų karalien� El�biet�, i� dalies dėl politikos, i� dalies dėl meilės. Paskubėjau ir greitai labai pasigailėjau. Jis buvo girtuoklis ir i�tvirkėlis. I�paikintas berniūk�tis. Įsikalė į savo kvail� galv�, kad turiu meilu�į ir apkaltino vienintelį padorų patarėj�, kurį laikiau savo dvare, vienintelį �mogų, kuriuo galėjau pasikliauti. Deividas Ricas buvo mano patarėjas ir sekretorius, mano Sesilis, galima taip pasakyti. Pastovus, doras �mogus, kuriuo galėjau pasitikėti. Darnlis įleido savo plė�ikus į mano priva�ius kambarius, ir jie nu�udė jį man prie� akis, mano kambaryje, varg�� Deivid�... � jos balsas nutrūksta. � Negalėjau sustabdyti jų. Dievas mato, band�iau. Kai tie vyrai jį puolė, Deividas atbėgo pas mane. Slėpėsi pas mane, bet jį su�iupo. Būtų nedvejodami nu�ud� ir mane. Vienas i� jų laikė pistolet� man prie pilvo, o mano negim�s sūnus spurdėjo, kai a� rėkiau.

Endrius Keras, toks galva�ud�io vardas, a� jo nepamir�au, a� jam nedovanosiu. Jis prispaudė man prie pilvo pistoleto vamzdį, jau�iau, kaip ma�a sūnaus pėdutė spiria atgal. Maniau, kad jis nu�aus mane ir mano dar negimusį sūnų. Maniau, kad mus nu�udys. Supratau, kad tie �kotai nesuvaldomi, kad jie bepro�iai.

Ji u�sidengia akis, tarsi tas vaizdas persekiotų j� iki �iol. Tyliai nulenkiu galv�. Nesakau jai, kad Anglijoje �inojome apie t� s�moksl�. Būtume galėj� j� apginti, ta�iau nutarėme nieko nedaryti. Galėjome j� perspėti, ta�iau neperspėjome. Sesilis nutarė, kad neturėtume jos įspėti. Palikome j� vieni�� pavojuje. Su�inojome, kad jos dvarininkai atsigr�ė prie� j�. Net jos vyras buvo prie�i�kai nusiteik�s. Mums buvo linksma pagalvojus, kad ji liks viena tarp tų barbarų. Tikėjomės, kad ji privalės kreiptis į Anglij�, pra�ydama pagalbos.

� Mano dvaro lordai nu�udė mano sekretorių, kai stovėjau �alia, mėgindama jį apginti. Nu�udė jį prie�ais mane � Prancūzijos princes�. � Ji palinguoja galva. � Po to viskas buvo dar blogiau. Jie pajuto savo gali�. Laikė mane įkalin�. Grasino, kad sukapos į gabalus ir i�mėtys juos nuo Sterlingo pilies bok�to.

Mano tarnaitės priblok�tos. Viena jų netenka �ado i� siaubo ir, rodosi, nualps. A� rūs�iai į j� pa�velgiu.

� Ta�iau jūs pasprukote?

Ji i�syk nusi�ypso �elmi�ka �ypsena lyg gudrus berniūk�tis.

� Tai bent buvo nuotykis! Sugebėjau susigr��inti Darnlį, ir mes pasprukome pro lang�. Penkias valandas jojome �uoliais naktyje, nors buvau �e�is mėnesius nė��ia. Galiausiai tamsoje radome mūsų laukian�ius Botvel� ir jo vyrus ir buvome apsaugoti.

� Botvel�?

� Jis buvo vienintelis �mogus �kotijoje, kuriuo galėjau pasitikėti, � tyliai atsako ji. � Vėliau su�inojau, kad jis buvo vienintelis �mogus, niekad neėm�s ky�io i� svetim�alių. Jis yra �kotas, lojalus mano motinai ir man. Jis visada buvo mano pusėje. Jis surinko man armij�, mes grį�ome į Edinburg� ir i�trėmėme �udikus.

� O jūsų vyras?

Ji gū�teli pe�iais.

� Turėtumėt �inoti kitk�. Negalėjau atsiskirti nuo savo vyro, kol ne�iojau jo vaik�. Pagimd�iau sūnų, ir Botvelas buvo mūsų sargybinis. Mano vyr� Darnlį nu�udė jo buv� draugai. Jie planavo nu�udyti ir mane, ta�iau t� vakar� nebuvau namuose. Man tiesiog nusi�ypsojo sėkmė.

� Siaubinga, kaip siaubinga... � su�nab�da viena i� mano moterų. Tuoj jos visos atsivers į katalikyb� vien i� u�uojautos.

� Tikrai taip, � grie�tai sakau jai, � eik atsine�k fleit� ir mums pagrok. � Pa�alinu j�, kad nesiklausytų toliau.

� A� netekau savo sekretoriaus ir savo vyro, mano buv� vyriausieji patarėjai tapo jo �udikais, � t�sia ji. � Negalėjau prisi�aukti jokios pagalbos i� Prancūzijos. �alyje kilo suirutė. Botvelas mane u�stojo ir su savo armija mane apgynė. Tada parei�kė, jog mes susituok�.

� Tai jūs nesusituokėte? � su�nab�du.

� Ne, � trumpai atsako ji, � ne mano ba�ny�ioje. Ne prie� mano tikėjim�. Jo �mona dar gyva, o dabar atsirado dar viena �mona, kuri įgrūdo jį į kalėjim� Danijoje u� į�adų sulau�ym�. Ji tvirtina, es� jie susituok� prie� daugelį metų. Kas supras t� Botvel�? Tik a�.

� Ar tu jį mylėjai? � klausiu galvodama, kad prie� mane moteris, kuri dėl meilės netenka proto.

� Mes niekada nekalbėjome apie meil�, � kategori�kai parei�kia ji. � Niekada. Mes ne kokia romanti�ka porelė, ra�anti eilėra��ius ir besidalijanti dovanėlėmis. Nieko nekalbėjome apie joki� meil�. Nesu i�tarusi jam nė vieno meilės �od�io, nei jis man.

Stoja tyla, suprantu, kad ji i�sisuko nuo tiesaus atsakymo.

� Kas buvo toliau? � su�nab�da lyg pakerėta viena i� mano puskvai�ių tarnai�ių.

� Tada mano įbrolis ir jo s�jungininkai i�davikai surinko armij� ir u�puolė Botvel� bei mane. Kartu su Botvelu jojome į mū�į, �onas prie �ono kaip kariai. Ta�iau jie laimėjo � taip jau nutiko. Mūsų armija i�silakstė, kol mes delsėme. Botvelas i�syk būtų puol�s į mū�į, ir, ko gero, būtume laimėj�. Ta�iau norėjau i�vengti tėvynainių kraujo praliejimo. Leidau jiems u�liūliuoti mane kalbomis ir melagingais pa�adais, o jie tuo metu nuviliojo mūsų armij�. Sudarėme sutartį, jie paleido Botvel�. Man pa�adėjo saugum�, ta�iau melavo. Jie laikė mane kaip kalin�, a� praradau dvynukus, kurių laukiausi, du berniukus. Privertė mane atsisakyti sosto, kai buvau serganti ir palau�ta sielvarto. Mano įbrolis, tas i�davikas, u�grobė sost�. Jis pardavė mano perlų vėrinį, ir jis laiko mano sūnų... mano berniuk�... � jos balsas, buv�s iki �iol ramus ir lygus, pirm�syk sudreba.

� Neabejoju, kad netrukus vėl jį pamatysite, � raminu.

� Jis mano, � �nab�da ji, � mano sūnus. Jis turėtų augti kaip Anglijos ir �kotijos princas. Ne pas tuos �ventvagius kvailius, kurie netiki nei Dievu, nei karaliumi.

� Mano vyras sako, kad dar �i� vasar� būsite sugr��inta į sost�, tai gali nutikti bet kuri� dien�, � kalbu a�. Nepridedu, kad manau, jog mano vyras klysta.

Ji pakelia galv�.

� Man reikės armijos, kad susigr��in�iau sost�, � sako ji. � Neu�teks vien papras�iausiai nukeliauti į Edinburg�. Man reikės vyro, kuris suvaldytų �kotų lordus, ir armijos, kuri juos pag�sdintų. Pasakyk El�bietai, kai jai ra�ysi, kad ji privalo gerbti mūsų giminyst�. Ji turi sugr��inti mane į sost�. Vėl būsiu �kotijos karalienė.

� Jos didenybė neklausia man�s patarimų, � atsakau. � Ta�iau a� �inau, jog ji planuoja sugr��inti jus į vald�i�.

Net jei Sesilis to neplanuoja, pagalvoju.

� A� padariau klaidų, � prisipa�įsta ji. � Ne visi mano sprendimai buvo geri ir protingi. Ta�iau galbūt man dar gali būti atleista. Galų gale, juk turiu sūnų.

� Jums bus atleista, � nuo�ird�iai sakau. � Net jei ir padarėte ka�k� ne taip, kuo nesu tikra... ir bet kuriuo atveju, kaip jau sakėte, jūs turite sūnų. Moteris, turinti sūnų, turi ir ateitį.

Ji sumirksi, sulaikydama a�aras, ir linkteli.

� Jis bus Anglijos karalius, � parei�kia ji. � Anglijos ir �kotijos karalius.

A� trumpam nutylu. Kalbėti apie karalienės mirtį yra i�davystė, kaip ir u�siminti apie jos sosto paveldėtoj�. Metu grie�t� �vilgsnį į savo moteris, kurios visos dabar i�mintingai įsmeigusios akis į savo siuvinius ir apsimeta negirdėjusios.

Jos nuotaika pasikei�ia, greitai lyg vaiko.

� Ak, darausi niūri lyg koks kalnietis! � su�unka ji. � Ledi Seton, pakvieskite pa��, kuris padainuotų, ir mes pa�oksime.

Ledi �rousberi tuoj pradės galvoti, kad mes �ia sėdime kalėjime ir gedime!

A� nusijuokiu, tarsi mes i� tiesų nebūtume kalėjime ir tremtyje, pasiun�iu tarnait� atne�ti vyno, vaisių ir pakviesti muzikantų. Kai mano vyras prie� vakarien� u�eina, jis randa mus �okan�ias, �kotų karalienė sukasi viduryje, rodo judesius ir juokiasi, kai mes pasukame ne į t� pus� ir atsiduriame prie� neteisingas partneres.

� Turite eiti į de�in�! De�inėn! � �aukia ji. � Gauche e puis � gauche!

Ji apsisuka ir jam nusijuokia.

� Milorde, sutvarkykite savo �mon�. Ji ty�iojasi i� mano �okių mokytojos sugebėjimų.

� Tai jūs! � atsako jis, o jo veidas atspindi jos linksmum�. � Ne! Ne! Tai jūsų kaltė. Nekaltinkite grafienės, jokiu būdu. Gauche angli�kai yra kairė, jūsų �viesybe. Ne de�inė. Jūs pasiuntėte jas ne į t� pus�.

Ji su�unka juokdamasi, krenta man į glėbį ir prancūzų papro�iu bu�iuoja mane į abu skruostus.

� Ak, atsipra�au, ledi Bese! Jūsų vyras teisus. Neteisingai jus mokiau. A� kvailelė, kuriai sunku kalbėti jūsų nelengva kalba. Jums teko visai netikusi �okių mokytoja. Ta�iau rytoj para�ysiu lai�k� savo �eimai į Pary�ių, jie atsiųs mums �okių mokytoj� ir smuikininkų. Jis mus tinkamai i�mokys, ir mes �oksime nuostabiai!

Prie� vakarien� pasikvie�iu Bes� į �on� ir jai pasakau:

� Mūsų vie�nia netrukus mus paliks. Ji bus sugr��inta į �kotij�. �iandien gavau �ini� i� paties Sesilio.

� Negali būti! � nustemba ji.

Negaliu susilaikyti nepalingav�s galvos, lyg visk� i�many�iau.

� Kaip ir minėjau, � primenu jai, � karalienė sakė, kad ji bus gr��inta į sost�, o karalienė garbingai laikosi savo �od�io. Mes nugabensime j� atgal į �kotij�. Ji grį� triumfuodama, o mes būsime �alia.

Besės akys su�iba.

� Tai bent galėsime pasipelnyti. Dieve brangus, ji galės mums skirti dvar� pasienyje. Galės atiduoti mums daugyb� akrų �emės, mylių mylias.

� Mes pelnysime pripa�inim�, kurio nusipelnėme, � pataisau j�, � ir galbūt jos padėkos dovan�. Ta�iau pasiuntinys atne�ė dar kai k�, � parodau jai u�klijuot� paketėlį ir Norfolko lai�k�. � Ar turė�iau jai atiduoti, kaip manai?

� Kas ten para�yta?

� I� kur man �inoti? Jis u�antspauduotas. Man prane�ta, jog tai vedybų pasiūlymas. Negaliu ki�ti nosies į svetimas pir�lybas.

� Į �itokias gali. Negi neatplė�ei antspaudo ir paskui vėl jo neu�dėjai?

Kartais mano Besė mane �okiruoja.

� �mona!

Turiu vis priminti sau, kad ji negimė auk�tuomenėje. Ne visada buvo, kas yra dabar � grafienė ir Talbotų �eimos narė.

Ji nuleid�ia �vilgsnį lyg atgailaujantis nusidėjėlis.

� Ta�iau, milorde, argi mes neturėtume �inoti, k� ra�o Norfolko hercogas? Jeigu atiduosi jai lai�k�, bus lyg pritarsi viskam, kas ten para�yta.

� Visi kiti lordai tam pritaria. Jie palaiko.

� Kitiems lordams karalienė asmeni�kai neliepė jos pri�iūrėti, � pastebi ji. � Ne tie, kiti, lordai dabar laiko rankose slapt� lai�k�.

Jau�iuosi labai nemaloniai. Karalienė Marija yra vie�nia po mano stogu. Negaliu prisiversti �nipinėti jos.

� Jis prane�ė, ar apie tai �ino Sesilis? � pasiteirauja ji.

� Jis nepasitikėtų Sesiliu, � susierzinu. � Visi �ino, kad Sesilis tikisi valdyti visk�. Jo ambicijos beribės. Hovardų �eimos narys vargu ar pra�ytų Viljamo Sesilio leidimo susituokti.

� Taip, ta�iau man vis tiek įdomu, k� apie tai galvoja Sesilis, � susim�s�iusi sako ji.

Ji mane taip nervina, kad vos galiu atsakyti:

� Miledi, man nusispjauti, k� galvoja Sesilis. Hovardui irgi nerūpi, k� m�sto Sesilis. Tau taip pat neturėtų rūpėti Sesilio nuomonė. Jis ne k� daugiau nei karalienės tarnas, kuo visada ir buvo. Jam nederėtų dalyti patarimų mums, karalystės lordams. Mes kilmingi karta i� kartos.

� Ta�iau, mano vyre, karalienė klauso Sesilio labiau nei bet ko kito. Mes turėtume paisyti jo patarimų.

� Talbotų �eimos narys niekad nesikreiptų patarimo į tokį kaip Viljamas Sesilis, � sakau i�did�iai.

� �inoma, �inoma, � ramina ji mane, pagaliau supratusi, jog esu neperkalbamas. � Tuomet duok man paketėlį kuriam laikui, a� tau jį gr��insiu po vakarienės ir galėsi nune�ti jai.

Galvos linktelėjimu sutinku.

� A� negaliu jos �nipinėti, Bese, � sakau, � a� priglaud�iau j� savo namuose. Privalau būti garbingas ir pateisinti jos pasitikėjim�. Negaliu elgtis kaip kalėjimo sargas. Esu Talbotas. Negaliu daryti nieko, kas būtų negarbinga.

� �inoma, � sutinka ji, � palik tai man.

Ganėtinai patenkinti nueiname vakarieniauti, ir galų gale karalienė valgo gerai. Jos nesveikumas praėjo, ji linksmai praleido dien� jodinėdama su manimi, siūdama su Bese ir �okdama. Po vakarienės Besė trumpam i�eina ūkio reikalais, o a� ir karalienė �aid�iame kortomis. Kai Besė grį�ta, ji pasi�aukia mane į �on� ir pasako, jog buvau teisus ir karalienei reikėtų atiduoti t� lai�k�.

Man labai palengvėja nuo jos pritarimo. Negaliu nekreipti dėmesio į �ias vedybas. Besei teks suprasti, kad �iuose namuose a� esu �eimininkas. Ji gali elgtis, tarsi viskam �ia vadovautų kaip jai patinka; a� jai netrukdau. Ta�iau ji turi �inoti, kad ūkvedys nėra �eimininkas. Ji gali būti mano �mona ir tvarkytis mano namuose, ta�iau ji negali viskam vadovauti. Mes esame Taibotai, a� esu pirmasis patarėjas, esu �rousberio grafas. Negaliu daryti nieko, kas negarbinga.

D�iaugiuosi, kad Besė tai suprato. Negaliu nuslėpti lai�kų, skirtų karalienei, kuri sve�iuojasi mano namuose. Norfolkas yra kilmingasis, jis �ino savo pareigas. A� negaliu nusileisti iki Sesilio lygio ir imti �nipinėti savo draugus bei gimines.

Po vakarienės, kuri� visi kartu valgome did�iojoje �rousberių apartamentų salėje, grafas paklausia man�s, ar galėtume trumpai pasikalbėti. Mes nueiname prie lango, tarsi norėtume pa�iūrėti į nedidelį kiem�, kuriame matyti �ulinys, dar�o �alumynų lysvė ir keli dykinėjantys tarnai. Dieve mano, kokia vargana ir bjauri �i vieta.

� Turiu jums gerų naujienų, � sako jis, maloniai į mane �velgdamas, � �i� popiet� gavau �ini� i� Viljamo Sesilio. Man labai malonu jums prane�ti, jog man įsakyta pradėti derinti jūsų grį�imo į �kotij� reikalus. Jūs būsite sugr��inta į sost�.

Vien� akimirk� jo malonus veidas tarsi apsiblausia man prie� akis. Negaliu ai�kiai matyti. Tada pajuntu jo �velni� rank� po savo alkūne.

� Ar jums negera? Gal pakviesti Bes�? � teiraujasi jis.

Sumirksiu.

� Man taip palengvėjo, � sakau nuo�ird�iai, � man labai palengvėjo. Tai tarsi... Dieve brangus... Milorde, jūs prane�ėte man pa�ias geriausias naujienas, kokias kada nors girdėjau. Mano �irdis... mano �irdis...

� Ar nesveikuojate?

� O ne, � sakau nustebinta, � pirm� sykį per vis� mūsų pa�inties laik� jau�iuosi puikiai. Mano �irdis nustojo skaudėti. Skausmas dingsta. A� vėl galiu tikėtis laimės.

Jis nu�vinta.

� D�iaugiuosi ir a�, � sako jis, � kartu su jumis. Tarsi �e�ėlis būtų nuslink�s nuo Anglijos, nuo man�s... Suorganizuosiu sargybinius ir �irgus jūsų palydai į �kotij�. Galėsime i�vykti per mėnesį.

A� jam nusi�ypsau.

� Taip, pra�y�iau. Kuo grei�iau. Negaliu sulaukti, kada pamatysiu savo sūnų. Nekantrauju atsidurti ten, kur man pridera būti. Lordai priims mane ir paklus? Ar jie davė �odį?

� Jie priims jus kaip karalien�, � patikina jis, � jie pripa�įsta, kad jūsų sosto atsisakymas buvo priverstinis ir neteisėtas. Yra ir dar aplinkybių, suteiksian�ių jums didesnį saugum�.

Laukiu. Pakreipiu galv� ir �ypsausi jam, ta�iau saugausi, kad nepasirody�iau pernelyg nekantri. Su droviais vyrais dera elgtis neskubant, juos g�sdina per daug nuovokios moterys.

� A� gavau jums adresuot� lai�k�, � sako jis savo nedr�sia maniera, � i� Norfolko hercogo, Tomo Hovardo. Galbūt jūs tikėjotės?

Pakraipau galv�, kas gali reik�ti ir �taip�, ir �ne�. Vėl jam nusi�ypsau.

� Esu sutrik�s ir ne�inau, kaip turė�iau pasielgti, � t�sia jis, labiau sau pa�iam negu man. � Lai�kas skirtas jums, bet jis įteiktas man.

Nenustoju �ypsotis.

� Koks jums klausimas i�kilo? � klausiu maloniu tonu. � Norite �inoti, ar tas lai�kas skirtas man?

� Priklauso nuo to, koks gali būti jo turinys, � i�spaud�ia jis, � mano garbė neleid�ia man įteikti jums lai�ko su netinkamu turiniu. Ta�iau taip pat būtų negarbinga skaityti lai�k�, kuris skirtas kam nors kitam. Ypa� damai, ir ypa� jei karalienei.

Prisiekiu, galė�iau apglėbti delnais t� susirūpinusį veid� ir bu�iuoti, kol rūpes�io rauk�lės i�nyktų.

� Milorde, � sakau, � leiskite man i�spr�sti �į reikal�.

I�tiesiu rank�.

� A� jį atplė�iu ir perskaitysiu jūsų akivaizdoje. Pats pamatysite t� lai�k�. Jeigu jums pasirodys, kad jis man netinkamas, pasiimsite jį atgal, ir a� visk� pamir�iu. Niekam nebus pakenkta.

Visa tiesiog degu noru pamatyti t� lai�k�, ta�iau jis to niekaip nenuspėtų i� mano nevirpan�ios rankos ir mielos kantrios �ypsenos.

� Na gerai, � sutinka jis.

Įteik�s man lai�k�, jis pasitraukia į �on�, susideda rankas u� nugaros kaip budintis sargybinis ir pasistiebia ant pir�tų galų, sutrik�s, jog privalo būti ir mano pri�iūrėtojas, ir svetingas �eimininkas.

I�syk pastebiu, kad antspaudas buvo nuimtas ir paskui vėl u�dėtas. Tai buvo padaryta labai atsargiai, ta�iau mane vis� gyvenim� �nipinėjo; ma�ai kas praslysta man pro akis. Nei�siduodu supratusi, kad mano lai�k� ka�kas jau buvo atplė��s ir perskait�s. Sulau�au antspaud� ir i�lankstau popierių.

Dieve brangus, prireikia visų gudrybių, kurių i�mokau būdama Prancūzijos princesė, kad i�laiky�iau ramų ir bejausmį veid�. Rankose laikau tokį svarbų lai�k�! �od�iai tarsi �okinėja man prie� akis, kai skaitau jį dar kart�. Lai�kas labai trumpas. Manau, kad tai mano saugaus sugrį�imo garantas. Bilietas i� �ios mė�linos pilies atgal į mano sost�, pas sūnų, atgal į laisv�. Rosas sakė, kad to sulauksiu, ir a� tikėjausi. Tai vedybų pasiūlymas. Tai mano �ansas vėl patirti laim�.

� Ar �inote, kas �ia para�yta? � paklausiu lordo �rousberio, kuris diskreti�kai atsuko man nugar�.

Jis atsisuka.

� Į�anginiame lai�ke para�yta, kad jis siūlo jums susituokti. Ta�iau jis nepra�ė karalienės leidimo.

� Man nereikia jos leidimo, � at�aunu, � a� ne jos pavaldinė, ji negali man nurodinėti.

� Jums ne, ta�iau jam reikia. Visi, kurie yra karalienės artimi giminai�iai, turi gauti sosto palaiminim�. Ar jūs nesate i�tekėjusi?

� Kaip įrodė jūsų teismas, mano santuoka su Botvelu buvo priverstinė ir negaliojanti. Ji bus anuliuota.

� Taip, � sako jis neu�tikrintai, � ta�iau ne�inojau, kad jūs pati atsisakote lordo Botvelo.

� Jis privertė mane i�tekėti u� jo, � �altai atsakau, � prie� mano vali�. Santuoka negaliojanti. Esu laisva ir galiu tekėti u� kito vyro.

Jis net sumirksi nuo tokio atvirumo, ir a� priversta nusi�ypsoti.

� Manau, kad tai puikiai i�spr�s mūsų sunkumus, � linksmai tariu. � Jūsų karalienė manimi pasitikės, nes jos pusbrolis bus mano vyras. Ji bus u�tikrinta mano i�tikimybe jai ir jos �aliai. Galės pasitikėti mano vyro lojalumu. Lordas Hovardas padės man grį�ti į �kotijos sost�.

� Taip, � meklena jis, � ta�iau...

� Juk jis turi pinigų? Juk jis turtingas vyras? Man reikės turto, kad galė�iau sumokėti kareiviams!

Galė�iau prapliupti juoku, matydama, kaip delikatųjį �rousberį trikdo turto klausimai.

� Nenusimanau apie tai. Niekad nesusim�s�iau apie tokius dalykus. Na, hercogas tikrai pasiturintis vyras, � galų gale pripa�įsta jis. � Manau, būtų s��ininga pasakyti, kad jis turi daugiausiai �emių karalystėje po karalienės. Jam priklauso visas Norfolkas ir daug dvarų �iaurėje. Jis sugeba vadovauti armijai ir pa�įsta daugelį �kotijos lordų. Jie pasitiki juo. Jis protestantas, ta�iau jo �eimoje yra narių, i�pa�įstan�ių jūsų tikėjim�. Ko gero, jis yra saugiausias pasirinkimas i� visų, jei norite i�laikyti savo sost�.

A� �ypsausi. Ai�ku, �inau apie tai, kad hercogui priklauso visas Norfolkas, kad jam paklūsta tūkstan�iai i�tikimų kareivių.

� Jis ra�o, kad �kotijos lordai patys pasiūlė jam sudaryti �i� santuok�?

� Manau, kad jie tikėjosi jums...

Surasti vyr�, kuris mane valdytų, kar�iai pagalvoju.

� ...rasti partnerį ir patikim� patarėj�, � prane�a �rousberis.

� Hercogas teigia, kad kiti kilmingieji palaiko �i� mintį?

� Jis man taip ra�ė.

� Taigi jei Robertas Dadlis palaiko �i� idėj�, tai ir karalienė neabejotinai pritars? Dadlis juk niekad nedarytų nieko, kas galėtų sukelti karalienės nepasitenkinim�.

Jis linksi galv�. Tie anglai tokie lėtapėd�iai, kad beveik galima i�girsti, kaip jų smegenys sunkiai suka mintis kaip malūno girnapusės.

� Taip. Taip. Tai beveik patvirtinta. Jūs neabejotinai teisi. Tikrai taip.

� Taigi galime daryti prielaid�, kad hercogas greitai prane� karalienei apie savo planus, tikėdamas, kad j� tai tik nud�iugins. Juk visi jos ir manosios karalys�ių lordai pritaria vedyboms?

Susim�st�s jis vėl padaro pauz�.

� Taip. Beveik tvirtai taip.

� Tuomet galbūt i� tiesų visos mūsų bėdos bus i�spr�stos, � pasakau. � Para�ysiu hercogui ir priimsiu jo pasiūlym�. Paklausiu, kokius planus jis puoselėja mano at�vilgiu. Ar pasirūpinsite, kad mano lai�kas būtų pristatytas?

� Taip, � pa�ada jis, � nėra jokio nusikaltimo para�yti jam atsakym�, juk visi lordai ir Dadlis �ino...

Linkteliu galv�.

� Jei �inotų ir Viljamas Sesilis, man būtų ramiau, � murmlena jis beveik pats sau.

� Ak, nejaugi jūs privalote pra�yti jo leidimo? � klausiu vaiki�kai naiviai.

Jis u�siplieskia, kaip ir nuspėjau.

� Tik ne a�! Atsakau tik karalienei ir niekam daugiau. A� � Anglijos lordas stiuardas. Esu auk��iausios tarybos narys. Niekas neu�ima auk�tesnių pareigų negu mano. Viljamas Sesilis negali daryti įtakos mano veiklai.

� Taigi mums abiem nesvarbu, k� Viljamas Sesilis �ino ir kam pritaria, � lengvai gū�telėju pe�iais, � juk jis ne daugiau negu karali�kasis tarnas, argi ne?

Matau, kaip jis entuziastingai linkteli.

� Jis tik karalienės patarėjas valstybės reikalams?

Dar vienas pritariamasis linktelėjimas.

� Tuomet kaip jo nuomonė galėtų paveikti mane, karalien� i� prigimties? Arba jus, karalystės kilming�jį? Taigi palieku lordui Norfolkui spr�sti, kada laikas pasakyti �i� naujien� karalienės tarnams, įskaitant ir Sesilį. Jo malonybė hercogas pats privalo nuspr�sti, kada ir k� prane�inėti tarnams.

Grį�tu atgal į savo krėsl� prie �idinio ir paimu į rankas siuvinį. Besė nu�velgia mane, kai atsisėdu. Mano rankos dreba i� jaudulio, bet a� ramiai �ypsausi. Tarsi jos vyras būtų kalbėj�s su manimi apie or� ir galimyb� rytoj joti į med�iokl�.

Dėkui Dievui! Dėkoju Dievui, kuris i�klausė mano maldas. �tai galimybė greitai ir saugiai sugrį�ti į �kotijos sost�, atgal pas sūnų. Gauti vyr�, kurio ambicijos ir jo �eimos galia apsaugotų mane �kotijoje ir u�tikrintų mano teises į Anglijos sosto paveldėjim�. Pats karalienės pusbrolis! A� i�tekėsiu u� El�bietos pusbrolio, ir mūsų vaikai bus Tiudorų giminės Stiuartų palikuonys.

Jis i�vaizdus vyras, pasakojo man jo sesuo ledi Skroup dar tada, kai buvome Boltono pilyje. Girdėjau kalbas, kad �kotų lordai, kurie liko man lojalūs, susisiekė su juo ir pra�ė mane i�gelbėti. Girdėjau kalbas, kad jis slap�iomis ketino prasmukti į Boltono pilies sod�, kad galėtų mane pamatyti. Sklido kalbos, kad jei jis mane pamatytų, tai būtinai i�syk įsimylėtų ir nuspr�stų tapti mano vyru ir �kotijos karaliumi. �inoma, tai visi�kos nes�monės! A� vis tiek vilkėdavau gra�iausi� suknel� ir vaik�tinėdavau sode kiekvien� dien�, nuleidusi �vilgsnį ir mįslingai �ypsodamasi. Bent jau �inau, kaip ap�avėti, tai buvo pamoka, kuri� i�mokau pirmiausia.

Jis turbūt s��iningas �mogus � buvo teisėjas mano teisme ir turbūt girdėjo vis� bjaurastį, kuria mane buvo bandoma apkaltinti. Ta�iau tai neu�kirto jam kelio.

Ai�ku, jis � protestantas, ta�iau tai tik į ger�, turint omenyje, kad reikės tramdyti �kotus ir ginti mano teises į Anglijos sost�. Geriausia yra tai, kad jis �ino, kaip elgtis su moterimi karaliene. Jis augo kaip El�bietos giminaitis, o ji buvo princesė ir sosto įpėdinė. Jis nesielgs su manimi grubiai kaip Botvelas, nepavyduliaus man�s, kaip elgėsi Darnlis. Jis supras, jog esu karalienė, ir man reikia, kad jis būtų i�tikimas sutuoktinis, s�jungininkas ir draugas. Galbūt pirm� sykį gyvenime surasiu vyr�, kuris mylės mane kaip moterį ir paklus kaip karalienei. Nejaugi pirm� kart� i�tekėsiu u� vyro, kuriuo galėsiu pasitikėti.

Dieve brangus, galė�iau �okti i� d�iaugsmo. Kukliai sėdėdama krėsle, jau�iu, kaip �ilkinėse �lepetėse mano kojų pir�tai i� to malonumo barbena į takt�. �inojau, jog pakilsiu i� �ios duobės. �inojau, kad mano �lugime slypės nauja prad�ia. Tik nesitikėjau, kad ji ateis taip lengvai, taip greitai ir bus tokia saldi.

Viljamui Sesiliui,

Mielas sere,

Įdedu Norfolko hercogo lai�ko, atsiųsto mūsų sve�iui, kopij�. Jai lai�kas buvo atiduotas mano vyro, nesulau�ytais antspaudais, nei jis, nei ji ne�ino, kad jį ma�iau ir jums nukopijavau. Bū�iau dėkinga u� jūsų diskreti�kum� �iuo klausimu, kaip ir jūs galite būti tikras dėl manojo.

Jūsų draugė,

Besė

Mano vyre Botvelai,

Pats karalienės pusbrolis, Tomas Hovardas, Norfolko hercogas, pasipir�o man ir �ada panaudoti savo įtak� ir armij�, kad sugr��intų mane į �kotijos sost�. Mes būtume apdovanoti vaikais, kurie būtų dvigubi Anglijos sosto paveldėtojai i� mano ir i� jo pusės. �inoma, kad i�tekė�iau u� jo, turiu būti laisva nuo savo priesaikos tau, taigi pra�au i� karto kreiptis dėl mūsų santuokos pripa�inimo negaliojan�ia, pagrind�iant tuo, kad buvau ver�iama tekėti, ir a� padarysiu t� patį. Toliau reikalauju i� Danijos karaliaus tavo laisvės. Jis privalės tave paleisti, kai būsiu sugr��inta kaip karalienė, mes vėl susitiksime �kotijoje.

Esu ir visados būsiu Tavo,

Marija

I� Sesilio ateina �inia, kad karalienė ruo�is kelionei į �kotij�. Pirmiausia mes visi būsime i�laisvinti nuo �io įkalinimo Tatberyje. Jis sako, kad pagaliau galime nugabenti karalien� į rūmus, kurie tiks jai prisiglausti, kur galime gyventi kaip kilmingi dvari�kiai, o ne būrys �igonų griuvėsių prieglobstyje.

Viskas pasikeis. Karalienė d�iaugsis didesne laisve, ji galės priiminėti lankytojus, ji turės teis� i�va�iuoti. Gyvens kaip karalienė, o ne kaip įtariamoji. Sesilis net ra�o, kad bus apmokėtas jos i�laikymas, bus gr��intos skolos ir mūsų reikalavimai bus nedelsiant patenkinti. Mes jai suteiksime �lov� ir svetingum�, kokių nusipelno karalienė. Į Edinburg� ji i�siruo� �į mėnesį ir sugrį� į sost� vidurvasarį.

Na, prisipa�įstu klydusi. Maniau, Sesilis niekada jos nei�leis, bet klydau. Maniau, jis j� laikys Anglijoje ir vykdys vien� po kito suklastotus tyrimus, kol ras ar padirbs pakankamai įrodymų, kad galėtų įkalinti j� visam gyvenimui. Maniau, ji baigs savo dienas Taueryje, ilgoje apgailėtinoje nelaisvėje. Bet klydau. Turbūt jis turi kit� plan�. Jis visada numato ateitį, tie, kurie yra jo draugai ir s�jungininkai, turi stengtis neatsilikti. Kas �ino, k� jis darys dabar?

Galbūt, tai santuoka su Norfolku, galbūt jis priėjo i�vados, kad karali�kojo kraujo karalienė, Dievo pateptoji karalienė, negali vis� laik� būti laikoma namų are�te. Arba lordas teisus, ir Sesilis praranda pozicijas tarp karalienės El�bietos patarėjų. Jo �vaig�dė, taip ilgai kilusi, galbūt g�sta. Galimas daiktas, visi kiti lordai, įskaudinti jo įtakos, elgsis savaip, ir mano senas draugas Sesilis vėl turės nusilenkti jų vald�iai, lygiai kaip anks�iau, kai abu buvom jauni ir dar tik kilome. Mano sūnus Henris, tarnaujantis Dadlių dvare, ra�o, kad, jo manymu, tokia yra prie�astis. Jis sako, kad Sesilis pastaruoju metu dukart konfliktavo su didiku, abu kartus tai baigėsi blogai. Ispani�kojo aukso skandalas jam daug kainavo; net karalienė pripa�įsta, kad jis buvo neteisus, ir mes turėsime apmokėti luitus, kuriuos Sesilis pavogė.

�Vis tiek i�laikyk draugyst� su juo, kaip ir a� i�laikysiu�, � apdairiai atra�au Henriui. �Sesilis �aid�ia ilg� �aidim�, ir karalienė myli tuos, kurie j� saugojo dar princes�.^�

Mano visas namų ūkis yra perkeltas į did�iuosius mano vyro rūmus Vingfilde su �kotijos karaliene, ji �vyti dėl galimybės i�trūkti i� Tatberio. Niekas jai nesudaro per daug nepatogumų, ji organizuoja savo nuosavybės pakavim� į ve�imus, jos gėrybės, drabu�iai, brangenybės paruo�tos i�keliauti au�tant. Jos pauk��iai savo narvuose, o jos �uo, prisiekia ji, sėdės ant kieno nors balno gugos. Ji jos prie�aky su mano vyru grafu; kaip visada a� seksiu paskui su namų ūkio lobiais. Turėsiu sekti kaip jų tarnaitė. Turėsiu joti purvu, �iauk�iodama nuo jų arklių dulkių.

Jiems i�siruo�iant, rytas gra�us, pavasario pauk��iai �iulba, vieversiai kyla į �ilt� or�, kai jie joja per vir�yn�. Kai pasiruo�iu i�vykti su baga�o vilkstine, ima lyti. U�sigobiu gobtuv�, sėduosi ant �irgo ir i�vedu vilkstin� i� kiemo purvinu kalnu �emyn.

Mes keliaujame skausmingai lėtai. Mano vyras su karaliene gali joti ris�ia �olėtais �laitais, jis �ino raitųjų takus, sutrumpinimus per mi�kus, jie ta�kydamiesi joja per upelius. Jie turės pramogin� kelion� per �alį su pustuziniu palydovų. Jie �uoliuos auk�tais vir�ynais, tada pavėsiu, takeliais prie upių, kur med�iai sudaro �alias alėjas. Bet a�, nerimaudama dėl ve�imų ir namų ūkio gėrybių, turiu vilktis tokiu grei�iu, kaip lė�iausi ratai darda purvinais keliūk��iais. Kai nukrenta ratas, visi sustoja kelioms valandoms, kad pataisytų, kai arklys ima �lubuoti, mes turime sustoti ir i�kinkyti jį i� ienų, o artimiausiame kaime i�sinuomoti kit�. Katorga, galė�iau skųstis, jei bū�iau buvusi auginta kaip dama. Bet a� negimiau ponia; gimiau ir buvau auginta kaip darbininkė, man vis dar teikia d�iaugsmo sunkus darbas ir geras jo atlikimas. Nesidedu esanti i�lepinta dama. Dirbau dėl savo sėkmės ir tuo did�iuojuosi. A� pirmoji moteris �eimoje, nugalėjusi skurd� savo pastangomis, tarp kitko, a� pirmoji moteris Derbi�yre, turinti didelės nuosavybės nepriklausomai nuo kitų. Esu pirmoji moteris, priimanti savo sprendimus, kaip praturtėti ir visa tai i�laikyti. Dėl to myliu El�bietos Anglij�, nes tokia moteris kaip a�, gimusi tokiame skurde kaip a�, gali praturtėti ir pati tvarkytis.

Paskutinės kelionės į Vingfild� mylios seka upės kryptimi. Kai mes ten nusigauname, jau vakaras, bent lietus pagaliau liovėsi lij�s. Esu kiaurai permirkusi, bet jau galiu nusimesti gobtuv� ir apsidairyti aplinkui į gra�iausias mano vyro mėgstamiausių namų apylinkes. Jojame slėnio dugnu, o nendrinės vi�telės sprunka į upės vandenį, pempės klykauja vakaro danguj. U�sukame u� kampo ir pamatome u� u�liejamos pievos gra�iuosius Vingfildo rūmus, kylan�ius vir� med�ių lyg dangaus karalystė. �emiau driekiasi pelkės, migla rangosi vir� jų, gird�iu varlių kurkim� ir baublių balsus. Vir� vandens driekiasi med�ių ruo�as, uosiai pagaliau �aliuoja, gluosniai �nab�dasi tankiomis grupelėmis. Strazdas gieda savo trel� prie� sutemas, balta lyg vaiduoklis liepsnotoji pelėda nulekia u� mūsų.

�ia Talbotų nuosavybė, priklausanti mano vyrui, paveldėta i� jo �eimos, �iūrėdama į j� visad m�stau, kaip gerai i�tekėjau: �ioje vietoje yra puikūs namai, kuriuos galiu laikyti savais. Tai katedra, tai graviūra i� akmens dangaus fone. Auk�ti arkiniai langai lyg a�ūras i� balto akmens, ne�emi�ki bok�teliai vakaro danguje, �emiau med�iai lyg banguojantys gaiviai �ali debesys, kovai krankia ir tupiasi nak�iai, kai mes purvinu keliu priva�iuojame prie namo, ir mums pla�iai atveria did�iuosius vartus.

Pus� savo nami�kių i�siun�iau pirma mūsų pasiruo�ti, taigi karalienė ir mano vyras grafas, kartu i�joj� keliomis valandomis anks�iau, atvyko saulėt� popiet� pas muzikantų trup�. Kai jie įėjo į did�i�j� sal�, abiejose pusėse did�iuliuose �idiniuose liepsnojo ugnis jiems su�ildyti, tarnai bei pri�iūrėtojai i�sirikiav� lankstėsi. Kai sutemus atvykau su likusiais baldais, vertybėmis ir portretais, auksiniais indais ir kitais lobiais, jie jau vakarieniavo. Įėjusi radau juos did�iojoje salėje, prie auk�to stalo, ji � mano vyro vietoje, brangusis audeklas vir� sosto, trisde�imt du patiekalai prie�ais j�. Mano vyras sėdi pavaldinio kėdėje �emiau jos, patarnauja jai pildamas sriub� i� didelės sidabrinės sriubinės, vogtos i� abatijos, su paties abato auksiniu sam�iu.

Jie man�s net nepamato, kai ateinu i� salės galo ir jau ruo�iuosi prisijungti prie jų, bet ka�kas mane priver�ia mane sudvejoti. Mano plaukai ir veidas purvini po kelionės, drabu�iai drėgni, esu purvina nuo batų iki kelių ir dvokiu arklių prakaitu. A� su dvejoju, kai mano vyras grafas pa�velgia nuo savo vakarienės į mane, pamojuoju ir parodau per did�iuosius laiptus į mūsų miegam�jį, lyg bū�iau nealkana.

�kotijos karalienė atrodo tokia gaivi ir jauna, tokia i�lepinta, vilkinti juodu aksomu ir baltu linu, kad negaliu prisiversti prisijungti prie vakarienės stalo. Ji turėjo laiko nusiprausti ir persirengti, jos tamsūs plaukai lyg kreg�dės uodega, �vilgantys ir sukai�yti po jos baltu gobtuvu. Jos veidas, i�bly�k�s ir glotnus, gra�us lyg portretas, kai ji pa�velgia �emyn salėn ir pakėlusi man savo balt� rankel� nusi�ypso viliojan�ia �ypsena. Pirm�syk gyvenime, pirm� sykį jau�iuosi nevalyva; blogiau, jau�iuosi... sena. A� dar niekada taip nesijau�iau. Per vis� gyvenim�, per visų keturių vyrų pir�imusis, a� visada buvau jauna nuotaka, jaunesnė nei daugelis jų nami�kių, protingai vadovaujanti �monėms, dirbantiems man, dailiai ir pra�matniai besirengianti, nuostabaus proto jauna moteris, kuriai visas gyvenimas prie� akis.

Bet �įvakar pirm� kart� a� suprantu, kad esu nebe jauna moteris. �ia, mano namuose, mano did�iojoje salėje, kur turė�iau jaustis patogiai ir patenkinta, matau, kad tapau vyresne moterimi. Ne, net ne tai. A� ne vyresnė moteris: a� sena moteris, sena, keturiasde�imt vienerių metų moteris. Jau pagimd�iau vaikus, pakilau tiek, kiek galėjau tikėtis, mano turtas sukauptas, mano ie�kojimai tegali leistis �emyn. Neturiu ateities, mano dienos beveik baigtos. O �kotijos karalienė Marija, viena gra�iausių moterų pasaulyje, pakankamai jauna, kad tiktų man į dukteris, princesė nuo gimimo, į�ventinta karalienė, sėdi ir pietauja viena su mano vyru, prie mano stalo, jis lenkiasi prie jos, arti, vis ar�iau, jo �vilgsnis nukreiptas į jos lūpas, o ji jam �ypsosi.

Laukiu su arkliais did�iajame rūmų kieme, kai durys atsiveria ir ji i�eina, jodinėjimui apsirengusi auksinio aksomo sukni�. Nesu i� tų vyrų, kurie tokius dalykus pastebi, bet spėju � tai naujas rūbas arba kykas, ar ka�kas i� tos rū�ies. Matau, kad gra�aus ryto i�bly�kusioje saulėje ji ka�kokia paauksuota. Gra�us kiemas lyg papuo�alų dė�utė apie kai k� reto ir brangaus, pajuntu, kad �ypsausi jai i�siviep�s, deja, kaip kvailys.

Ji lengvai nu�engia akmeniniais laiptais savo raudonais odiniais jodinėjimo batais ir tvirtai prie man�s prieina, i�tiesia rank� pasisveikinimui. Visada iki �iol a� pabu�iuodavau jos rank� ir kilstelėdavau j� į baln� apie tai nė negalvodamas, kaip dvari�kis elgtųsi su savo karaliene. Bet �iandien jau�iuosi ka�kaip nerangiai, mano kojos atrodo per didelės, bijau, kad �irgas pasitrauks, kai j� kelsiu, arba j� laikysiu per stipriai ar nerangiai. Jos liemuo toks smulkus, ji i�vis nė kiek nesveria, bet ji auk�ta, jos vir�ugalvis siekia man veid�. U�uod�iu jos lengv� plaukų kvap� i� po auksinio aksomo kyko. Be jokios prie�asties jau�iu, kad kaistu, raudonuoju lyg berniukas.

Ji �iūri į mane mandagiai.

� �ousbevi? � ji klausia. Ji taria ��ousbevis�, ir a� nusijuokiu grynai i� susi�avėjimo, kad ji vis dar negali i�tarti mano vardo.

Jos veidas i�kart nu�vinta besijuokdamas.

� A� vis dar negaliu i�tarti? � paklausia. � Vis dar neteisingai?

� �rousberis, � sakau. � �rousberis.

Ji sudeda lūpas vardui i�tarti lyg siūlydama man bu�inį. �Sousberis� � ji i�taria ir nusijuokia.

� A� niekaip negaliu i�tarti. Gal turė�iau jus kaip nors kitaip vadinti?

� Vadinkit mane �ousbeviu, � pasakau. � Jūs � vienintelis �mogus mane taip kada nors vadin�s.

Ji stovi prie�ais mane, ir a� sudedu rankas jos batuotai kojai. Ji sugriebia �irgo kar�ius, o a� lengvai j� kilsteliu į baln�. Ji joja kitaip nei mano iki �iol pa�inotos moterys: prancūzi�ku stiliumi, ap�ergusi arklį. Kai Besė pirm�syk pamatė tai ir aptemptas kelnes, jos dėvimas po jodinėjimo kostiumu, mano �mona prisiekė, kad kiltų riau�ės, jei ji taip pasirodytų vie�ai. Tai labai nepadoru.

� Pati Prancūzijos karalienė, Katerina Medi�i, �itaip joja ir kiekviena Prancūzijos princesė. Ar jūs man sakote, kad ji ir mes visos elgiamės neteisingai? � karalienė Marija paklausė, ir Besė u�raudo iki ausų bei papra�ė dovanoti, pasakė atsipra�anti, ta�iau tai neįprasta angli�koms akims, gal karalienė jotų u�pakaly pri�iūrėtojo, jei nenori joti moteri�kai.

� �itaip galiu joti greitai kaip vyras, � atkirto karalienė Marija, ir kalba, Besės pyk�iui, buvo baigta. Besė niurnėjo, kad tai joks prana�umas, jei ji gali aplenkti bet kurį jos sargybinį.

Nuo tos dienos ji jodinėjo nuosavame balne, ap�ergusi �irg� kaip vyras, rūbu krintan�iu abipus �irgo. Ji joja, kaip įspėjo Bes�, greitai kaip vyras, kartais vos paskui j� spėju.

Įsitikinu, kad jos ma�as auk�takulnis batukas yra saugus balnakilpėje, ir sekund� laikau jos koj� rankoje. Jos kojytė tokia ma�a, auk�tai i�lenkta, kai j� laikau, jau�iu keist� �velnum� jai.

� Saugu? � paklausiu. Ji joja stipriu arkliu, ir visad bijau, kad �is bus per greitas.

� Saugu, � atsako ji, � Jojam, milorde.

Į�oku į baln� ir linkteliu sargybiniams. Net dabar, net planuojant jos sugrį�imo planus į �kotij�, suplanavus jos vestuves su Norfolku, jos triumfui kasdien artėjant, man įsakyta apsupti j� sargybiniais. Absurdi�ka, kad tokia svarbi karalienė, pusseserės sve�ias, turi būti �eid�iama dvide�imties vyrų buvimu, kai tik nori joti. Ji � karalienė, dėl Dievo meilės; ji juk davė �odį. Nepasitikėti ja, rei�kia j� į�eisti. Man gėda tai daryti. Sesilio nurodymai, �inoma. Jis nesuvokia, k� rei�kia, kai karalienė duoda savo garbės �odį. Jis � kvailys, o kartu daro kvailį ir i� man�s.

Mes nukauk�ime kalva �emyn, po nulinkusiomis med�ių �akomis, per mi�k� sukame joti prie upės. I�jojame i� mi�ko ir atsivėrus vaizdui pamatau grup� raitelių, atjojan�ių į mus. Jų apie dvide�imt, visi vyrai. Sustabdau �irg� ir pasi�iūriu atgal į keli�, kuriuo atjojome. M�stau, ar spėsime parjoti namo, ar jie drįs mus pulti.

Ji pa�velgia į mane, paraudusiais skruostais, nenustodama �ypsotis. �i moteris neturi baimės jausmo.

� Kas jie? � ji paklausia lyg tai būtų �iaip įdomus reikalas, o ne pavojus. � Mes negalime laimėti kovos, ta�iau galime spėti pabėgti.

Pa�vairuoju į plazdan�ias vėliavas ir nusijuokiu su palengvėjimu.

� O, tai Persis, lordas Nortumberlandas, mano mielas draugas, bei jo giminės, lordas Vestmorlandas ir jų �monės. Minutėl� pamaniau, kad pakliuvom į bėd�!

� O, d�iugu susitikti! � Persis sududena prijoj�s prie mūsų. � Laimingas atsitiktinumas. Mes keliavome aplankyti jūsų Vingfilde, � jis nusikelia kepur� nuo galvos.

� Jūsų �viesybe, � sako nusilenkdamas jai. � Garbė. Didelė garbė, netikėta garbė.

Man nebuvo prane�ta apie �į vizit�, o Sesilis nepasakė, k� daryti, sulaukus garbių sve�ių. Dvejoju, bet jie mano draugai ir giminės vis� gyvenim�; negaliu jų laikyti pa�aliniais prie savo durų. Svetingumo jausmas per daug stiprus, ir a� negaliu padaryti nieko kito, tik maloniai juos pasveikinti. Mano �eima priklausė �iaurės lordams karta i� kartos, visi laikėm atvirus namus ir puikius stalus nepa�įstamiesiems, lygiai kaip ir draugams. Padaryti k� nors kita būtų tolygu elgtis kaip �yk��iam pirkliui, lyg �mogui, per menkam turėti didelį nam� ir palyd�. Be to, Persis man patinka, d�iaugiuosi jį matydamas.

� �inoma, � sakau. � Jūs laukiami kaip visada.

Atsisuku į karalien� ir pra�au leidimo juos pristatyti. Ji �altokai pasisveikina su santūria �ypsena, ir a� pamanau, kad grei�iausiai jai patiko mūsų pasijodinėjimas ir ji nenori, kad mums trukdytų.

� Jei jūs neprie�tarausite, mes josime toliau, � pasiūliau, bandydamas elgtis taip, kaip ji nori. � Besė priims jus namie.

Mes dar negrį�ime. Jos �viesybei patinka pasijodinėjimas, o mes k� tik i�jojome.

� Pra�au, nekeiskite savo planų dėl mūsų. Gal galėtume joti su jumis? � nusilenkdamas siūlosi Vestmorlandas.

Ji linkteli.

� Kaip norite. Jūs galėtumėte papasakoti man naujienas i� Londono.

Jis prisijungia prie jos, ir gird�iu, kaip jis plepa j� linksmindamas, retkar�iais � jos sidabrinį juok�. Persis savo �irg� prigretina prie manojo, mes visi gyvai risnojame toliau.

� Geros naujienos. Ji bus laisva kit� savait�, � sako jis man, pla�iai �ypsodamasis. � A�iū Dievui, ar ne, �rousberi? Buvo klaiku.

Taip greit? Karalienė j� paleis taip greit? I� Sesilio tegirdėjau, kad tai bus vasar�.

� Kit� savait�, � patvirtina. � Dėkui Dievui. J� i�siųs atgal į �kotij� kit� savait�.

A� vos nepersi�egnoju, esu toks dėkingas u� �i� laiming� jai pabaig�; bet gest� nutraukiu, �vytėdamas i�tiesiu jam rank� ir j� paspaud�iu.

� A� taip jaudinausi dėl jos... Persi, tu neįsivaizduoji, kaip ji kentėjo. Jau�iausi kaip gyvulys j� �itaip kalindamas.

� Nemanau, kad nors vienas i�tikimas vyras Anglijoje gerai miegojo nuo tos prakeiktos apklausos, � trumpai nukerta jis. � Kodėl nesutikome jos kaip karalienės ir nesuteikėme saugaus prieglobs�io be jokių apklausų, te�ino Dievas. K� Sesilis galvojo dar�s, elgdamasis su ja kaip su nusikaltėle, te�ino velnias.

� Turėdamas mus, vertinan�ius karalienės privatų gyvenim� kaip teisėjus, � primenu jam. � Versdamas mus dalyvauti tokiame teisme. K� jis norėjo, kad rastume? Triskart jos prie�ai slap�ia ne�ė mums nepadorius lai�kus ir pra�ė juos perskaityti slap�ia, tada priimti sprendim�, remiantis įrodymais, kurių daugiau niekas negali matyti. Ar kas nors galėtų daryti tokius dalykus? Tokiai karalienei kaip ji?

� Na, dėkui Dievui, jūs taip nepasielgėte, dėl jūsų atsisakymo �lugo Sesilis. Karalienė visada norėjo būti teisinga savo pusseserės at�vilgiu, dabar ji �ino kaip. Sesilio sekimai grį�o prie liuteronų, kaip ir priklauso.

� Tai pa�ios karalienės noras? �inojau, kad ji pasielgs teisingai!

� Ji prie�inosi Sesiliui nuo pat prad�ių. Ji visad sakė, kad �kotijos karalienė turi atgauti sost�. Pagaliau tuo įtikino Sesilį.

� Dėkui Dievui! Kas dabar bus?

Jis nutraukia kalb�, kai ji sustabdo savo �irg� prie�ais mus ir atsisuka į mane.

� �rousberi, galiu �ia pasileisti �uoliais?

Takas prie�ais j� lygus ir �olėtas, tolygiai kyla į kalv�. Mano �irdis visad apmir�ta, kai ji nudunda lyg kavalerijos u�taisas, bet takas tvirtas, ji bus saugi.

� Ne per greitai, � perspėju lyg susirūpin�s tėvas. � Nelėkite per greitai.

Ji botagu u�simoja lyg mergaitė, apsuka �irg� ir pasileid�ia lyg i�protėjusi, su savo sargybiniais ir Vestmorlandu, atsiliekan�iais u� jos, bevilti�kai aplenktais.

� Gerasis Dieve! � su�unka Persis. � Ji moka joti!

� Ji visada taip, � sakau, ir mes pasileid�iame paskui j� be kvapo, kol ji sustoja, o mes puolame prie jos besijuokian�ios, nusmukusiu kyku ir tankiais �emyn krintan�iais plaukais.

� Tai buvo nuostabu! � sako ji. � �ousbevi, ar vėl jus i�g�sdinau?

� Kodėl jūs negalite joti normaliai? � �ūkteliu, o ji vėl nusijuokia.

� Nes myliu laisv�, � taria. � Man patinka justi �irg� i�sitiesusį, jo kanopų dundėjim�, vėj�, pu�iantį man į veid�, ir �inoti, kad taip lėkti galime am�inai.

Ji pasuka �irg�, negalėdama lėkti am�inai, ar bent jau ne �iandien, ir patraukia atgal į pilį mūsų prie�aky.

� Kasnakt meld�iausi, kad pamaty�iau j� savo vietoje, � tyliai prisipa�įstu savo draugui Persiui; tikiuosi, kad jis nei�girdo �velnumo mano balse. � Ji ne tokia moteris, kuri galėtų būti u�daryta vienoje vietoje. Jai tikrai reikia laisvės. Tai lyg sakalo įkalinimas narvelyje, laikyti j� vienoje ma�oje erdvėje � �iauru. Jau�iausi lyg kalėjimo sargas. Jau�iausi �iaurus..

Jis meta į mane kreiv� �vilgsnį, lyg k� svarstytų.

� Bet tu niekad nebūtum jos paleid�s, � parei�kė pusbalsiu.

� Tu nebūtum praleid�s pro akis, jei kas būtų atvyk�s jos i�gelbėti.

� A� tarnauju karalienei El�bietai, � pasakau paprastai. � Kaip mano �eima tarnaudavo kiekvienam Anglijos karaliui nuo pat Normandijos Viljamo. Daviau �odį kaip Anglijos didikas. Negaliu praleisti nema�iomis. A� susaistytas garbės. Bet tai netrukdo man ja rūpintis. Tai netrukdo man norėti j� matyti toki�, kokia ji turėtų būti � laisva kaip pauk�tis danguje.

Jis linkteli ir suspaud�ia lūpas paskend�s savo mintyse.

� Ar girdėjai, kad ji i�tekės u� Hovardo, ir jie į �kotij� bus sugr��inti kartu?

� Ji suteikė man garbės tai pasakydama. Ir Hovardas man ra�ė. Kada karalienė palaimino santuok�?

Persis papurto galv�.

� Ji dar ne�ino. Ji taip įnir�ta dėl kitų santuokų, kad Hovardas laukia tinkamo laiko jai pasakyti. Dadlis sako, kad jis i�kels t� klausim�, kai laikas bus patogus, bet jis per ilgai atidėlioja. �inoma, sklinda gandai, ir Norfolkas jau turėjo juos dukart paneigti. Grei�iausiai jis pasakys vasar�. Dadlis �inojo nuo pat prad�ių, jis sako, kad pradės dėstyti reikal� ramiai. Tai rūpi visiems, ir garantuoja jos saugum�, kai grį� į sost�.

� K� apie tai mano Sesilis?

Jis slapta greit �ypteli.

� Sesilis apie tai nieko ne�ino, ir yra manan�ių, kad jam ir nebūtina su�inoti, kol reikalas bus pasira�ytas ir u�antspauduotas.

� Būtų nemalonu, jei jis su�inotų iki tol. Jis nėra Hovardo draugas, � pasakau apdairiai.

� Ai�ku, jis nėra nei Hovardo, nei tavo, nei mano draugas. Pasakyk man nors vien� Sesilio draug�! Kam jis patinka, kas juo pasitiki? � paklausia jis �iurk�tokai. � Ar kas nors i� mūsų galėtų su juo susidraugauti? Kas jis? I� kur jis atėjo? Kas i�vis apie jį k� nors �inojo, kol ji nepadarė jo savo reikalų tvarkytoju? Bet tai bus Sesilio vald�ios pabaiga, � Persis sako man tyliai.

� Hovardas tikisi jį i�ve�ti, tai dalis to paties plano. Hovardas tikisi padėti mums atsikratyti Sesilio, jo prie�i�kumo ispanams, i�gelbėti �kotijos karalien� nuo jo pagie�os, pamatyti jį pa�emint� dvare, galbūt net i�mest� lauk.

� I�mest�?

� Tomas Kromvelis kilo auk��iau, Hovardas atėmė Tomo Kromvelio pareigas per slaptosios valstybės tarybos susitikim�. Nemanai, kad toks įvykis gali pasikartoti?

Bandau �ypsotis, bet taip negerai. Jis pamato mano pasitenkinim�, vien pagalvojus apie tai.

� Tau jis patinka ne daugiau negu mums visiems! � Persis pasako triumfuodamas. � Mes jį nuversim, �rousberi. Ar tu su mumis?

� Negaliu daryti nieko, kas kirstųsi su mano garbe, � pradedu.

� �inoma, ne! Argi tau siūlytume tokį dalyk�? Mes tavo broliai, lordai. Hovardas, Arundelis, Lamlis ir mes abu esame prisiek� matyti Anglij� teisėtų valdovų rankose. Paskutiniausias dalykas, kurį norėtume padaryti, tai pa�eminti save. Bet Sesilis visur mus �emina. Gob�uoliai teisme, pagie�a �kotijos karalienei, persekiojimai tų, kas nėra puritonas, ir, � jis nuleid�ia bals�, � nesibaigiantis seklių verbavimas. Pabandyk u�sisakyti maisto Londono smuklėje, ir būtinai kas nors nusiųs tavo s�skait� Sesiliui. Jis grei�iausiai turi seklį ir tavo namuose, Talbotai. Jis visk� apie mus �ino. Jis gauna informacij�, renka j� ir laukia, kol galės panaudoti, kai tik bus tinkamas laikas.

� Pas mane jis negali turėti, � tvirtai pasakau.

Persis nusijuokia.

� Kai tu atsisakei įvardyti �kotijos karalien� kaip kek�� �ioje apklausoje? � pasity�ioja jis. � Nuo pat tos akimirkos tapai jo prie�u. Jis turės �ūsnį popierių su tavo vardu ant jų, slaptų pokalbių, gandų i� blogų nuomininkų, tavo skolininkų pavydo, kai tik laikas jam tiks, ar u�simanys tave pa�eminti, nune� juos karalienei ir pareik�, kad ji negalinti tavimi pasikliauti.

� Ji niekada...

� Per dien� tavo asmeniniai darbuotojai atsidurs Taueryje ir kankinami pripa�ins, kad tu � slaptas karalienės Marijos gerbėjas.

� Nė vienas mano �mogus...

� Joks pasaulio �mogus negali ilgai atlaikyti kankinimų, spaudimo ar gele�inės mergos. Ar �inojai, kad dabar jie rauna �monėms rankų nagus? Kabina juos u� rie�ų. Nėra karalystėje �mogaus, kuris atlaikytų tokį skausm�. Per tris dienas kiekvienas įtariamasis sako tai, k� jam liepia.

� Jis negalėtų to naudoti prie� s��iningus �mones...

� �rousberi, jis tai ir daro. Tu ne�inai, kokia dabar padėtis Londone. Niekas jo negali sustabdyti. Jis naudoja kokias tik nori priemones ir sako karalienei, kad tokiais pavojingais laikais reikia pavojingų priemonių. Ir ji taip i�g�sdinta ir įtikinta, kad leid�ia jam vykdyti savo purvinus reikalus, kaip jis ir nori. Jis turi vis� armij� slaptų �monių, kurie vykdo jo įsakymus, ir �ino visk�. �monės suimami naktimis ir ve�ami į Tauerį arba slaptus namus be jokių taikos teisėjų. Ir visa tai � Sesilio paliepimu.

� Net ne auk�tieji rūmai įsakinėja tiems are�tams, karalienė jų nepasira�inėja, Sesilis juos sankcionuoja. Viskas daroma slapta, vien jo paliepimu. Karalienė pasitiki juo, o jo informatorių ir kankintojų gauja ir kaliniai i� Tauerio, i��litiniuoja, prisiek� visam gyvenimui prane�inėti Sesiliui. Ispani�k�j� inkvizicij� jis taiko nekaltiems anglams. Kas garantuoja, kad jis nepradės mūsų deginti? Jis atima mūsų laisv�. Jis � lordų ir pana�ių �monių prie�as, mes turime jį sustabdyti. Jis sunaikins mus, jis sunaikins karalien�. �mogus, i� tikro i�tikimas karalienei, turi būti Sesilio prie�as.

�irgai i�tempia kaklus, kai mes kylame kalva į rūmus, atpalaiduoju vadeles ir nieko nesakau.

� Tu �inai, kad a� teisus, � taria jis.

A� atsidustu.

� Ji padarys jį baronu.

Mano �irgas krūpteli, kai trukteliu vadeles.

� Niekada.

� Ji taip padarys. Ji apipila jį gerumu, taip pat apipils ir malonėmis. Tu gali tikėtis, kad jis papra�ys tavo podukros rankos savo sūnui. Galbūt karalienė papra�ys i�leisti tavo El�biet� u� kuproto neū�augos Roberto Sesilio. Sesilis kils auk�tai. Turės titul�, lygų tavajam. Ir niekam i� mūsų nebus saugu kalbėti tai, k� manome, savo namuose. Jis stato mums karalyst� i� seklių ir įtariamųjų, savo valdom� karalyst�.

A� toks pritrenktas, kad kurį laik� negaliu kalbėti.

� Jis turi būti sustabdytas, � tvirtina Persis. � Jis � naujasis Volsis, naujasis Kromvelis. Naujas i�si�okėlis, atėj�s i� niekur per vergi�k� katorg�. Jis blogas patarėjas, pavojingas balsas jos taryboje. Jis bus nuverstas lordų, kaip ir tie du, jei veiksime kartu. Jis turi būti nuverstas, kol netapo per daug galingas. A� tau prisiekiu � jis kelia pavojų visai Britanijai. Mes negalime jam leisti tapti karalystės valdovu.

� Baronu? Tu įsitikin�s, kad ji ruo�iasi jį padaryti baronu?

� Ji jam atlygina. Mes turime jį sustabdyti, kol nepakilo per auk�tai.

� �inau, � sakau kietai. � Bet baronu!

Karalienė jau prajojo vartus. Kas nors kitas turės jai padėti i�lipti i� balno, nespėsiu prijoti laiku, kad j� pakei�iau ir palaiky�iau.

� Ar jūs pietausite su mumis? � paklausiu. Nematau, kas laiko jos �irg� ir j� i�kelia. � Besė apsid�iaugs jus matydama.

� Sesilis �inos, kad mes �ia buvome, � įspėja jis.

� �inoma, a� galiu pakviesti sve�i� pietų į savo namus, � �ūkteliu. � Karalienė pietaus atskirai nuo mūsų savo apartamentuose. Jokio pavojaus. Koks Sesilio reikalas?

� �iandien Anglijoje viskas yra jo reikalas, � atsako jis. � Per keturias dienas jis �inos, kad mes �ia buvome; viskas, k� per pietus pasakysime, bus jam raportuota, pa�od�iui. Mes tokie patys kaliniai, kaip ir ji, kai jis seka prie kiekvieno stalo. Ar �inai, kas tavo namuose seklys? Jis tikrai jį turi, galbūt netgi du ar tris.

Galvoju apie savo �mon� ir jos prierai�um� Sesiliui.

� Besė juo pasitiki, � sakau. � Jis nepaki�tų jai seklių. Jis niekada nepriki�tų seklių Besės namuose.

� Jis seka visus, � atkakliai tvirtina jis. � Tave ir Bes�, kaip ir mus. Jis turi kristi. Mes turime jį nuversti. Ar tu pritari? Ar tu su mumis?

� Taip, � lėtai i�tariu. � Taip. Karalienės patarėjai vėl turi būti jos perai, o ne �mogus, gim�s būti tarnu ir apsuptas seklių.

Persis lėtai i�tiesia rank�.

� Tu su mumis, � pasitikslina, � prisieki?

� A� su jumis, � patvirtinu. � Jis negali būti baronu. A� negaliu įsivaizduoti jo tituluoto, tai neteisinga. Tai prie�tarauja viskam. A� nuversiu Sesilį su jumis. Visi lordai kartu. Kartu mes vėl būsime karalystės lordais.

� Jie negali �ia pietauti, � kategori�kai paprie�tarauju.

Mano vyras grafas kilsteli antakius, a� suvokiu, kad dėl mano susirūpinimo balse atsirado Derbi�yro tarmė.

� Apgailestauju, milorde, � skubiai pridedu. � Bet jie negali �ia pietauti. Jums nederėjo su jais joti. Jūs turėjote jiems liepti joti �alin. Jūs turėjote i� karto j� pargabenti namo, kai tik juos pamatėte.

Jis į mane �velgia taip, lyg �iūrė�iau į nepaklusni� tarnait�.

� Jie mano draugai, � i�taria atsargiai. � Draugai, Anglijos lordai. �inoma, kad mano durys jiems atviros. Būtų gėda jų nepriimti savo namuose. Mano durys jiems visada atviros.

� A� nemanau, kad Sesilis...

Jo veidas apsiniaukia.

� Sesilis mano namuose nevadovauja, nė viename i� mano namų, � nukerta jis. � Linksminsiu savo draugus, kaip norėsiu, o mano �mona rodys jiems geranori�kum�.

� Tai ne geranori�kumo reikalas, � perspėju. � Net ne mano nuolankumo reikalas. Tai �kotijos karalienės Marijos saugumo reikalas. Kas jiems sutrukdys perduoti jai informacij�? Kas sutrukdys jiems s�mokslauti su ja? Kas jiems trukdo imti ir i�joti su ja?

� Kadangi jie mano sve�iai, � sako pernelyg ai�kiai, lyg bū�iau per kvaila suvokti normali� kalb�. � Tai garbės reikalas. Jei negali suprasti, tai nieko nesuvoki nei apie mane, nei apie mano pasaulį. Bese, tavo tre�iasis vyras Sent Lou buvo d�entelmenas, net jei kiti ir nebuvo. Turi suprasti, kad joks d�entelmenas nes�mokslaus prie� kit�, ku�damasis jo duonos.

� Jie turbūt netek� galvos dėl jos, � sakau irzliai. � Kaip pusė Anglijos kvailių.

� Ji i�tekės u� Norfolko hercogo, � sako labai ramiu ir atitinkamai prie�ingu mano a�triam tonui balsu. � I�tekės ir grį� į savo karalyst� kaip karalienė. Jos ateitis garantuota, jai nėra jokios prie�asties s�mokslauti ir bėgti.

� Galbūt, � suabejoju.

� Ji bus gr��inta į vald�i�. Persis pats man pasakė. Tai sutarta su �kotijos protestantų lordais. Ji garantuos jų saugum� ir tai, ko protestantai tikisi. Savo ruo�tu ji dalyvaus mi�iose asmeni�kai. �kotijos lordai protestantai pasiruo�� j� susigr��inti, jei ji bus i�tekėjusi moteris, karalienė su vyru karaliumi, kaip jie tikisi, su neabejotinu titulu, turtu ir jėga. Jie tiki, kad Tomas Hovardas atne� saugi� s�jung� su Anglija ir bus geras �kotijos karalius. Jie su Hovardu tai planavo praėjusiais metais Jorke. Jie mano, kad jis tvarkingai valdys ir susilauks sūnaus.

A� tyliu, greitai galvodama.

� Ar mūsų karalienė su tuo sutiko?

Jo nery�tingumas man pasako visk�.

�inojau tai! �inojau, kad niekas nedrįso jai pasakyti. Ji neken�ia vestuvių ir santuokos, visko, kas jos taryb� atitraukia nuo jos. Ties� pasakius, ji neken�ia, kai nebūna dėmesio centre, o nuotaka savo vestuvių dien� konkuruos su pa�ia Anglijos karaliene. Prisiekiu savo gyvybe, kad ji niekada nesutiks, jog pusbrolis Tomas Hovardas taptų karaliaus konkurentu! Hovardas visada jai kėlė sunkumų, ji niekada jo nemylėjo kaip pusbrolio, ji visada jam pavydėjo garbės ir �emių. Ji niekada nenorės jo matyti taip i�kilusio. Visada pavydės jam vald�ios. Galiu la�intis � ji jau geriau matys jį mirusį prie savo kojų, nei jo sūnų � jos sosto paveldėtoju. Tai pavydi karalienė, ji niekada nenori, kad kas įgytų gerovės ar vald�ios. Ji turi būti svarbiausia. Ir niekada neleistų savo pusbroliui, savo jaunesniam pusbroliui, pergudrauti j�. Nuo tos akimirkos, kai pama�iau Hovardo pir�lybų lai�k�, �inojau, kad ji i�kart u�draus santuok�, kai tik su�inos apie j�.

� Ji niekada to neleis, � �iurk��iai atkertu. � Ir Sesilis niekada neparems nieko, kas padarytų Hovard� �kotijos karaliumi. Sesilis ir Hovardas var�ėsi dėl vald�ios metų metus. Nei Sesilis, nei El�bieta neleis Hovardui �okti į didyb�. Nė vienas i� jų nepak�stų jo kaip karaliaus.

� Sesilis nevaldys �ios karalystės am�inai, � nenusileid�ia mano vyras, priblok�damas mane savo autoritetu. � Tarno dienos vir�ininko kėdėje suskai�iuotos.

� Tu negali to teigti.

� Taip, Bese, galiu.

� Sesilis daugiau nei tarnas. Jis planavo kiekvien� El�bietos karaliavimo dien�, jis i�mokė j� visko, k� ji padarė. Jis daugiau nei tarnautojas. Jis padarė Anglij� toki�, kokia ji yra dabar. Jis � jos vedlys. Pusė to, k� ji m�sto, yra jo i�mokyta.

� Ne, jis nėra daugiau nei tarnas. Ir greit nebebus nė juo.

Vestmorlando lordas perdavė man krūv� �inių i� Londono, kai kartu jojome, ir pa�nib�dėjo naujienas, kai jojome namo.

A�iū Dievui, a� saugi, mano ateitis niekada neatrodė �viesesnė. Susituoksiu su Tomu Hovardu. Mano atstovas, vyskupas Lesūs, sudarinėja sutartį. �kotų lordai pripa�ins Tom� Hovard� karaliumi ir sugr��ins mane į sost� kartu su juo. O jis � vaisingas vyras, tik trisde�imties metų, ir jau turi vaikų. Neabejoju, mes kartu turėsime vaikų, dar vien� sūnų ir dukr� � man mylėti. Hovardas sutiko persiųsti man ispanų pinigus. Jie slapta atgabens aukso monetas jam, o jis � man. D�iaugiuosi, tai bus geras jo patikrinimas. Jei jis man parūpins ispani�k�jį auks�, i�mėginsiu jį, o jis įrodys savo meil�. Be to, kai gaus �ifruotus lai�kus i� Ispanijos ir man atgabens auks�, bus �eng�s pirm�jį �ingsnį į mano reikalus ir patirs, kad vienas �ingsnis veda į kit�. Jis � ne kvailys, grei�iausiai visk� pagalvojo. Jis pasiry��s būti mano vyru, būti �kotijos karaliumi, a� tuo patenkinta.

Moteris, buvusi Botvelo �mona, niekada netoleruotų nery�tingo vyro. Ties� sakant, moteris, buvusi Botvelo �mona, kitam bus sugadinta. Dievas �ino, dievinu jo ambicijas. Dievinu, kaip jis mato palankias progas. Dievinu, kaip jis lyg strėlė skuba spr�sti visus reikalus. Niekada nepa�inojau tokio dr�saus vyro, jis rizikuotų viskuo, kad pasiektų savo tiksl�. Pamenu naktį, kai bėgau i� Edinburgo, kai Ricas buvo nu�udytas. Darnlis buvo su manimi, labiau pana�us į i�g�sdint� vaik�, o ne vyr�, mes jojome per tams�, skubėdami pabėgti nuo �kotų lordų, nu�ud�iusių Ric� ir norėjusių nu�udyti mane. Pamenu, kokį siaub� pajutau, kai u�suk� u� kampo pamatėme keturis mil�ini�kus raitelius, u�kertan�ius mums keli�, au�tan�io dangaus fone.

Darnlis su�uko �Gelbėkitės!� ir suskubo į vir�yn�. Ta�iau a� jojau pirmyn. Staiga atpa�inau man�s laukiantį Botvel�, u� jo � dunksan�i� saugi� pilį, laisv� �irg� greta jo. Botvelas ėjo man�s pasveikinti, pasiry��s kovoti, kad tik mane saugiai pargabentų.

Jis, niekad nebuv�s �velniu, mane �velniai nukėlė nuo �irgo ir ant rankų nune�ė į pilį, laiptais auk�tyn, paguldė ant lovos. Jis, niekad nebuv�s �velniu, nuplovė man veid� ir rankas, nutraukė jojimo batus. Jis, pagarsėj�s �udikas, atri�o mano rūbo priekį ir pridėjo ausį prie mano apvalaus pilvelio paklausyti vaiko �irdies plakimo, nusi�ypsojo ir tarė: �Viskas gerai. Prisiekiu. Jis nesu�eistas, gird�iu jį. Jau�iu jį judant. Jis gyvas, stiprus ma�as �kotijos karalius.� Ir a�, niekada jo nemylėjusi, palie�iau jo tankias juodas garbanas ir pasakiau: �A�iū Dievui, kad tu i�tikimas.�

�A�iū Dievui, tu atėjai pas mane�, � atsakė jis.

Man geriau apie jį negalvoti. Man geriau apie jį negalvoti i� viso.

Gerai, kad Hovardas taip pat ambicingas.

Vestmorlandas man jodinėjant pa�nib�dėjo kitų naujienų. Ispanijos Pilypas yra mano draugas, jis parei�kė, kad negaliu būti ilgiau laikoma kaip kalinė. Mano atstovas palaiko ry�į su ispanų atstovu, kuris turi bendrininkų tinkl� Anglijoje, pasiruo�usių mane i�vaduoti, jei �į mėnesį nei�va�iuosiu į �kotij�. Atgausiu savo �kotijos sost� pagal sutartį, ta�iau El�bieta turi būti įspėta. Turiu galingų draugų, o pusė Anglijos dėl man�s sukiltų, jei pa�auk�iau juos, Ispanija stato laivų armad�. El�bieta nedrįs daugiau atidėlioti. Ispanai reikalaus, kad su manimi būtų teisingai elgiamasi. Ispanai tikisi, kad būsiu Anglijos karalienė, o eretike El�bieta bus nuversta.

Laukiu, kol liksiu kambaryje viena, kad galė�iau atplė�ti lai�kus. Lai�kas nuo vyskupo Leslio u�koduotas, prie jo padirbėsiu ryte, bet dar yra �inutė nuo Tomo Hovardo para�yta prancūzi�kai ir �iedas. Mielas �mogus, gera�irdis �mogus! Jis atsiuntė man su�adėtuvių �ied�, ir a� jį u�simovusi gro�iuosi. Tai deimantas, nuostabus akmuo, kvadrato formos, �vyti liepsnojan�iu baltumu. Pakankamai geras karalienei, pakankamai geras man. Priglaud�iu jį prie lūpų ir pabu�iuoju. �is vyras mane i�gelbės, �is vyras sugr��ins mane į mano karalyst�, �is vyras mane mylės ir pirm�syk gyvenime turėsiu mylim�jį � ir vyri�k�, ir atitinkamai vaising�. Tai ne berniukas princas, ne pusvelnis Botvelas. Būsiu mylima vyro, praleidusio gyvenim� rūmuose, kuris yra Anglijos monarchų giminaitis, kuris nori man�s ir myli kaip moterį bei kaip karalien�.

D�iaugiuosi, kad visa tai padariau pati, be ma�iausios El�bietos pagalbos. Ji kvailė. Jei ji būtų mano pusėj, kai pirm�syk atvykau į Anglij�, galėjo remti �i� santuok� ir mane gr��inti į sost�, am�inai bū�iau buvusi jai dėkinga. Kaip pusseserė j� bū�iau mylėjus dukart labiau. Vis� gyvenim� mes būtume buvusios draugėmis. Dabar a� jai niekada neatleisiu. Kai vėl būsiu soste, ji �inos, kad pasienyje turi prie��, o mano draugai yra ispanai, remiantys mane, prancūzai, mano giminės, i�tikimi �iaurės lordai bei Anglijos katalikai, laukiantys man�s ir gerų dienų. Mano naujasis vyras keliaus su ja susitikti kaip su priverstine drauge ir nepatikima pussesere. Įkalbėsiu jį pamir�ti savo i�tikimyb� jai ir galvoti tik apie save ir mane. Kartu būsime galinga karali�koji pora. I�laisvinsime �kotij� ir sudarysime s�jung� su did�iosiomis katalikų jėgomis. Tada ji gailėsis, kad elgėsi su manim kaip su įtariam�ja, tada ji gailėsis, kad nesielgė su manim kaip su seserim. Tada ji sėdės vienuose i� savo �altų rūmų ir �inos, kad visi j� paliko, i�eidami į jos įpėdinės rūmus.

Einu prie stalo ir ra�au lai�k� savo su�adėtiniui. Dėkoju u� �ied� ir pa�adu savo meil� ir atsidavim�. Tai bus meilinimasis per atstum�, mano lai�kai turės prikaustyti jo dėmesį, kol jis galės mane pamatyti. �adu jam savo �irdį, savo likim�. Garantuoju jam savo meil�. Noriu, kad jis aistringai mane pamiltų per lai�kus. Turiu vilioti jį kiekvienu �od�iu. Turiu ra�yti lai�kus, kurie linksmins ir intriguos jį, turiu priversti jį juoktis ir įkvėpti jam aistr�. Tikrai saugi jausiuosi tik tuomet, kai jis mane įsimylės, kai geis man�s ir dėl aistros, ir dėl ambicijų.

Į lov� gulu anksti. Ties� sakant, net su lai�kais ir deimanto �iedu degu slaptu apmaudu. Jau�iuosi �į vakar� atskirta nuo visų, esu labai į�eista Besės, grafienės ne�inia i� kur, sėdin�ios prie auk�to stalo su mano draugais Nortumberlandu ir Vestmorlandu. Groja muzika, patiekiami geri vynai, o a� �ia, prakti�kai viena su Mere ir Agnese ir dar keletu dvari�kių. A� įpratusi būti �aviausia dama kambaryje. Vis� gyvenim� buvau visų įvykių centre, niekada iki �iol nesu buvusi nepakviesta. Prie� eidama į lov� i�sprunku i� savo kambarių ir nueinu į laiptų vir�ų. Apa�ioje, did�iojoje salėje, dar dega �vakės, ir jie vis dar linksminasi. Baisu, kad mane atstūmė, absurdi�ka, kad ten �okama, o a� �ia. Nepamir�iu �io atskyrimo, neatleisiu to. Besė gali manyti, kad �ia jos triumfas, bet tai įprastos tvarkos suardymas, ir ji to pasigailės.

�kotijos karalienė, laukdama apsaugos palydos į Edinburg�, papra�o man�s eiti su ja į Vingfildo rūmų sodus. Apie sodininkyst� ji nieko nei�mano, ta�iau labai myli gėles, vardinu jų pavadinimus anglų kalba, kai einame �vyro takeliais tarp �emų tvorelių. Suprantu, kodėl jos tarnai ir dvari�kiai j� myli, ji daugiau nei �avi, ji �avinga. Kartais ji man net primena mano dukr� Frances, kuri� i�tekinau u� sero Henrio Pirpointo, ir dabar ji augina mano anūk�, ma��j� Bes�. Karalienė klausia man�s apie mano dukr�, apie mano tris berniukus ir kitas dvi dukras.

� Nuostabu turėti didel� �eim�, � pagiria mane.

A� linkteliu. Net nebandau slėpti savo pasidid�iavimo.

� Ir visi gerai susituoks, � pa�adu. � Mano vyriausiasis berniukas Henris jau vedė mano įdukt� Greis� Talbot, mano vyro dukr�, o dukra Marija i�tekėjusi u� įsūnio Gilberto Talboto.

Karalienė nusijuokia.

� O, Bese! Kaip gudru laikyti visus pinigus vienoje �eimoje.

� Toks buvo mūsų planas, � pripa�įstu. � Gilbertas � nuostabus vaikinas, negalė�iau tikėtis geresnio vyro savo dukteriai, ir jie tokie geri draugai su mano Henriu, jie kartu rūmuose. Gilbertas bus grafas �rousberis, kai milordo nebebus, malonu galvoti, kad mano duktė paveldės mano titul�, bus grafienė ir gyvens �ia kaip a�.

� A� norė�iau turėti dukr�, � sako ji. � Manau pavadin�iau j� savo motinos garbei. Praradau savo vaikelius. Laukiausi dvynių, turėjau pagimdyti dvynius berniukus. Bet po paskutinio mū�io, kai pagrobė mane, praradau juos.

A� apstulbstu.

� Botvelo vaikus?

� Botvelo vaikus, � patvirtina ji. � Pagalvok, kokie vyrai jie būtų! Dvyniai berniukai, Botvelo ir Marijos Stiuart sūnūs. Anglija niekada nemiegotų ramiai! � nusijuokia, bet juokas u�stringa jos gerklėje.

� Todėl ir patvirtinote santuok� su juo? � paklausiu jos labai ramiai. � Nes buvote nė��ia?

Ji linkteli.

� Vienintelis būdas i�laikyti reputacij� ir karūn� buvo i�drįsti, leisti Botvelui u�baigti jungtuves ir su niekuo apie tai nediskutuoti.

� Jis turėtų u� tai mirti, � piktai sakau. � Anglijoje vyrai u� i�prievartavim� kariami.

� Jei moteris i�drįsta įvardyti prievartautoj�, � atsako ji sausai. � Kai gali įrodyti, kad ji nesutiko. Kai prisiekusieji patiki kvailos moters �od�iu prie� proting� vyr�. Kai prisiekusieji �irdyse netiki, kad visos moterys lengvai suved�iojamos, o jų �ne� rei�kia �taip�. Net Anglijoje vyro �odis auk��iau. Kam rūpi, k� sako moteris?

I�tiesiu jai rank�. Nieko negaliu padaryti. Gimiau varg�e mergaite, �inau, koks pasaulis gali būti pavojingas neapsaugotai moteriai.

� Jūs įsitikinusi, kad galite i�saugoti reputacij� ir atsiimti sost�? Ar galite �iuo metu grį�ti į �kotij� ir būti saugi? Ar jie �ios gėdos prie� jus nepanaudos?

� A� karalienė, � ry�tingai sako ji. � Anuliuosiu santuok� su Botvelu ir j� pamir�iu. Niekada to neminėsiu, neminės ir kas nors kitas. Bus lyg nieko neįvyk�. Grį�iu į �kotij� kaip pateptoji karalienė, i�tekėjusi u� puikaus didiko. Tai garantuos mano saugum�, o visi skandalai bus pamir�ti.

� Ar galite nuspr�sti, k� �monės apie jus kalbės?

� A� karalienė, � sako ji. � Vienas i� karalienės talentų yra priversti �mones apie tave m�styti gerai. Jei esu tikrai gabi ir man sekasi, istorij� taip pat priversiu galvoti apie mane gerai.

Myliu �i� vasar�. Ji man pirmoji Anglijoje, taip pat ir paskutinė, kit� vasar� vėl būsiu �kotijoje, mano palyda atvyks bet kuri� dien�. Juokiuosi i� minties, kad tada ilgėsiuos �io kar��io ir atsiminsiu dabartį kaip auksinį malonumų laik�. Tai man primena vaikyst� Prancūzijoje, kai buvau prancūzų princesė ir trijų sostų � Prancūzijos, Anglijos ir �kotijos � įpėdinė, ir nebuvo jokios abejonės, kad paveldėsiu visus tris. Mes, karali�kieji privilegijuotųjų Prancūzijos rūmų vaikai, leisdavome vasaras kaime ir man būdavo leid�iama jodinėti, i�kylauti, maudytis upėje, �okti laukuose ir med�ioti po dideliu geltonu vasaros mėnuliu. Nusiirdavome į up� ir �vejodavome i� val�ių. Surengdavome �audymo i� lanko var�ybas ryto vėsoje ir tada at�v�sdavome nugalėtojo pusry�iais. Mano busimasis vyras, ma�asis princas Francis, buvo mano �aidimų partneris, mano draugas; o jo tėvas, stuomeningasis Prancūzijos karalius Henrikas II, buvo mūsų dienų herojus, gra�iausias vyras, �avingiausias karalius, tikras kerėtojas. Buvau jo numylėtinė. Jie mane vadino �minjonete�. Gra�ioji princesė, gra�iausia Prancūzijos mergaitė.

Mes mėgavomės, mums buvo leid�iama daryti, ko tik įsigeisdavome, net tarp turtų ir laisvės karalius mane i�skyrė kaip ypating�. Jis mokė mane jį juokinti, linksminti, � galbūt ne�inodamas � kad svarbiausias moters sugebėjimas, kokį ji gali įgyti, yra su�avėti vyr�, apsukti jam galv�, kaip prisaikdinti jį tarnauti jai, net jam nesuprantant, kad įkliuvo į jos kerus. Jis tikėjo dainių apdainuojamų moterų galia, nekreipdamas dėmesio į savo irzli� �mon�, Katerin� Medi�i, jis i�mokė mane, kad moteris gali tapti vyro geismo vir�ūne. Moteris gali vadovauti armijai, jei yra jų idealas, jų svajonė: visada geid�iama, bet niekada nepasiekiama.

Kai jis mirė, jo sūnus mirė, mano motina mirė, atvykau į �kotij� visi�kai viena, bevilti�kai reikėjo patarimo, kaip tvarkytis �ioje keistoje ir laukinėje �alyje, tad vadovavausi jo mokymais. Maniau, turiu būti karalienė, kuri� vyrai dievintų. Maniau, galė�iau būti karalienė, į kuri� jie galėtų �iūrėti pagarbiai, tada mes rastume būd�, kaip galė�iau karaliauti, o jie galėtų d�iugiai paklusti.

�įkart Vingfilde, kai �inau, kad pildosi mano viltys � grį�iu į �kotij� kaip pripa�inta karalienė, tarsi vėl grį�tu į vaikyst�, esu įsitikinusi, kad mano karalystė bus mano, kad viskas visada man turi būti idealu. Kaip ir Prancūzijoje manimi �avimasi ir esu lepinama. �rousberio tarnai nepakankamai mokyti. Trūksta ekstravaganti�kos prabangos. Kasdien, kai jis ateina su manimi jodinėti, atne�a man ma�� simbolį: ma�utį molinį kreg�dės lizd� su dviem dideliais perlais vietoj kiau�inių viduj, puok�t� ro�ių, stiebeliais apsuktais auksine grandinėle, sidabrinių kaspinų rinkinį, eilėra��ių knyg� prancūzų kalba, i�kvėpintas odines pir�tinaites, deimantin� seg�.

Mano grį�imo į �kotij� laikas pagaliau sutartas. Viljamas Sesilis, vienas i� mano am�inų prie�ų, persigalvojo � kas �ino kodėl? � ir dabar yra mano pusėje. Jis derėjosi dėl man�s su mano netikru broliu, lordu Morėjumi, taip pat su lordu Meitlandu, ir sudarė neblog� sutartį, kurios s�lygų laikymusi jis yra u�tikrintas. A� grį�iu į �kotij� kaip tikra ir pripa�inta karalienė. Būsiu laisva ir laisvai i�pa�insiu savo tikėjim�. �alis bus protestanti�ka kaip, pasak jų, jiems patogiau, ta�iau nei puritonai, nei popie�iaus �alininkai nebus persekiojami. Mano sūnus bus i�auklėtas protestanti�kai.

Kai kurias i� �ių nuostatų pakeisiu, kai grį�iu į sost�. Nenoriu, kad mano sūnus būtų i�auklėtas eretiku, kuriam lemta pakliūti tik į pragar�. Lordai, kurie sutinka su mano reabilitavimu �iandien, dar prie� metus buvo mano prie�ais, a� jiems u� tai atker�ysiu. Turiu s�ra�� vyrų, kurie prisiekė nu�udyti mano vyr�, įvykdysiu teisingum�, neleisdama jiems galvoti, kad gali pasprukti. Botvelas bus �alia, kadangi jis taip pat turi nesuvestų s�skaitų. Ta�iau galiu laikinai pasira�yti �i� sutartį �varia s��ine, nes ji gr��ina mane į sost�. �ventasis Tėvas anuliuos bet koki� mano pasira�yt� sutartį, kol ji leis man grį�ti į sost�. Teisyb� sakant, pasira�y�iau sutartį su pa�iu velniu, jei mane gr��intų atgal į sost�. Svarbiausias dalykas man, �ventajai ba�ny�iai bei �kotijos atei�iai yra mano sugrį�imas į sost�.

Kai būsiu sugr��inta į sost�, nubausiu savo prie�us ir i�mokysiu savo �mones netikėti eretikais. Kai grį�iu, padidinsiu savo galias pasinaudodama savo draugais ir s�jungininkais Anglijoje, kad t� pa�i� akimirk�, kai El�bieta mirs, ar ruo�is atremti u�puolim� (abu dalykai yra vienodai nei�vengiami), bū�iau pasiruo�usi u�imti savo antr�jį sost�.

Sesilis nieko nera�o apie mano su�adėtuves su Hovardu, ta�iau jis negali �io fakto ignoruoti. �inau, kad �kotų lordai niekada nebūtų sutik� gr��inti man�s vienos be vyro, tad įtraukė vedybas į sutartį, kaip vien� i� privalomų s�lygų man grį�ti. Jie taip bijo moterų, o ypatingai man�s, kad nenurimtų, kol nebū�iau sutuokta, suguldyta ir prisaikdinta �monos i�tikimybės priesaika. Jie bijo, kad karaliumi pagal santuok� netaptų Botvelas. Jie pasitiki Tomu Hovardu taip, kaip niekada nepasitikės manimi, nes jis yra protestantas ir vyras.

Jie pamatys. Jie pamatys savo klaid�. A� susituoksiu su Tomu, ir jis taps karaliumi dėl santuokos, bet jie vis tiek pamatys, kad visk� padarysiu savaip, ir vis tiek ant jų u�siundysiu Botvel� atker�yti u� mane.

I�tikimai ra�au Tomui Hovardui, mano lai�kai tokie gundantys ir kvie�iantys, kokie tik gali būti. A�iū Dievui, �inau vien� dalyk� � kaip sugundyti vyr�. Ne �iaip sau buvau prancūzų princesė, �inau, kaip priversti vyr� įsimylėti net per �imtų mylių atstum�. �inau, kaip jį suvilioti ir atitraukti, priversti grį�ti, �adėti, i�si�adėti �od�io, su�avėti, supainioti, suvilioti. Man negalima atsispirti, a� galiu gundyti lai�kais. Ra�au jam kasdien, kad patvirtin�iau � ir sau, ir jam � jis � mano.

Kaip dalį �io viliojimo ir susitarimo, i�siuvinėjau jam ypating� pagalvėl�, kuri, manau, jį pralinksmins. Joje pavaizduotas �irklėmis genimas berg�d�ias vynmedis, jis �inos, kad turiu omeny berg�d�i� Tiudorų giminės linij�, kuri� galima nutraukti, kad mūsų būsimus vaikus pasodintume į t� sost�. Niekas man�s negali kaltinti dėl idėjos � nors tai stiprus antausis senmergei El�bietai � nes tai citata i� Biblijos. Kas galėtų būti skoningiau ir nekal�iau? �Dorybė ve�i �eid�iama� � toki� citat� i�siuvinėjau aplink paveikslėlį. Norfolkas į�velgs slapt� i�davystės u�uomin� ir, turėdamas bent kiek vyri�kos savigarbos, bus sujaudintas į�ūlaus �od�io ��eid�iama^�.

Besė tai i�kart suprato ir baisiai pasipiktinusi prisiekė, kad nedrįs�iau to net i�dygsniuoti, kai pamatė eskiz�.

A� drįstu! A� drįsiu visk�! Tebūnie berg�d�ias vynmedis nukirstas. Lai El�bieta, i�pera, būna pakirsta. A� � vaisinga dvide�imt �e�erių metų moteris, jau ne�iojau berniukus. Hovardas jau turi sūnų. Kas galėtų abejoti, kad mano jaunasis sūnus D�eimsas arba būsimi sūnūs � Stiuartai-Hovardai � u�ims tu��i� El�bietos sost�?

Ra�telyje nuo Sesilio, pristatyto slapta, ra�oma:

O, Dieve, a� kvailė, kvai�a, dabar dar ir sielvartaujanti kvai�a. A� prakeikta savo lemties, i�duota draugų ir apleista Dievo.

�is naujas smūgis per stiprus i�tverti. Mano skausmas toks stiprus, kad vos pajėgiu statyti koj� ant �emės, lyg peilis durtų mano �one. Tai Rico �aizda kraujuoja man �one. Mano stigma.

Hamiltonas, mano draugas ir �nipas �kotijoje, prane�a, kad mano įbrolis lordas Morėjus staiga sulau�ė susitarim� ir dabar nenori leisti man sugrį�ti. Jis nenurodo prie�asties, bet jos ir negali būti, i�skyrus bailum�, godum� ir nei�tikimyb�. Anglai buvo pasiry�� pasira�yti sutartį, a� jau daviau savo �odį. Bet jis staiga atsitraukė, paskutin� minut�. I�sigando ir sako, kad man�s atgal į �alį nepriims. �ventieji jam teatleid�ia! Jis nei�tikimas ir nedoras �mogus, bet �is be�irdi�kumas mane stebina.

Turėjau �inoti. Turėjau būti pasiruo�usi tokiai neteisybei. Jis � grobikas, i�var�s mane i� sosto, pavainikis, gim�s i� mano tėvo klaidingo pradėjimo; turėjau nuspėti, kad jis nenorės, jog tikroji karalienė sugrį�tų. A� juk galiu tik pa�alinti jį ir u�imti jo viet�, o vėliau nukirsdinti...

Dėl patirto sukrėtimo, susergu. Negaliu nustoti verkti. Įlipu į lov� ir įnir�usi bei susikrimtusi ra�au El�bietai, kad mano brolis yra visi�kas melagis, vaikas, nety�iom susilauktas i� geismo, gėdingas giminės prat�simas. Tada prisimenu, kad ji taip pat pavainikė i�pera, taip pat u�ėmusi mano sost�, suplė�au lai�k�, tada skausmingai, lėtai ra�au meilesnius �od�ius, pra�au jos. Pra�au, o, pra�au jos malonės, garbės, kad apgintų mano teises kaip draugė karalienė ir sesuo, kaip vienintelė moteris �emėje, kuri gali suprasti ir u�jausti mane tokioje padėtyje. Mielas Dieve, leisk jai mane i�girsti ir suprasti, kad ji privalo, dėl Dievo meilės, garbingai man padėti. Ji negali leisti man�s i�mesti i� mano sosto, i�mesti į ne�ini�. A� � triskart karalienė! Esu jos pusseserė! Negi baigsiu gyvenim� namų are�te, suluo�inta skausmo ir i�sekinta verkimo?

Gurk�teliu ma�� la�elį �viesaus alaus i� puodelio, raminu save, to negali būti � negali būti. Dievas mane pasirinko ir pa�aukė būti karaliene; negaliu būti nugalėta. Paskambinu varpeliu Merei Seton.

� Pasėdėk su manimi, � pra�au, kai ji ateina. � �i naktis man ilga. Mano prie�ai veikia prie� mane, o mano draugai nieko nedaro. Turiu para�yti lai�k�.

Prie �idinio ji pasistato suolelį ir pe�ius apsigobia skara. Ji man�s lauks tiek, kiek man reikės. Sėdėdama savo lovoje, nepaisydama skausmo �one, ra�au vėl, naudoju mūsų �ifr� paskubinti savo su�adėtinį hercog�, kad pasakytų El�bietai, jog susitarėme susituokti, o visi jos rūmų lordai pritaria �ioms su�ieduotuvėms. Ra�au meiliai ir �velniai, skatindama jį būti dr�siu, kai likimas i�krėtė tokį pok�t�. A� niekada ne�neku apie save; a� visad �neku apie �mus�.

Jei jis ilgai neu�truks, mes pasieksim savo. Jei įstengs įtikinti El�biet� remti �i� santuok� ir mus, tada sutartis vis dar bus vykdoma. Morėjui gali nepatikti mano sugrį�imas su stipriu vyru pa�onėje � ta�iau jis privalės susitaikyti, jei tik El�bieta bus mano draugė. Mielas Dieve, jei tik ji atliks savo pareig� ir bus gera pusseserė Tomui Hovardui, gera pusseserė man, tada sugrį�iu į sost� ir mūsų bėdos baigsis. Mielas Dieve, kodėl ji negali su manimi teisingai elgtis? Bet kuris Europos monarchas i�tiestų man pagalbos rank�. Kodėl ne ji?

Tada ra�au vieninteliam �mogui pasaulyje, kuriuo pasitikiu:

Kaip tik dabar, kai turiu ir taip daug rūpes�ių, �kotijos karalienė i� liūdesio serga. I� rūmų nėra jokio paai�kinimo; mano lai�kai lieka neatsakyti, kadangi dvaras keliauja, ir mano pasiuntinys turi jų ie�kodamas bastytis per pus� Anglijos, o surad�s su�ino, kad �iandien karalienė neu�siima reikalais, bet jis gali palaukti � negana to mano ūkvedys atvyksta pas mane liūdnu veidu ir teigia, kad sum�, kuri� a� skolingas nuo neatmenamų laikų, reikia sumokėti, per Mykolines turiu sumokėti du tūkstan�ius svarų.

� Mes sumokėsime! � atkertu nekantriai. Jis u�klupo mane pakeliui į arklides, ir mano nuotaika nėra tinkama atidėliojimui.

� A� atvykstu pas jus, mano pone, dėl �ios prie�asties, � taria jis nesmagiai. � �ia, Vingfildo lobyne, neu�tenka lė�ų.

� Tad pasiųskite pasiuntinius į kitus dvarus, � paliepiu a�. � Jie juk turi pinigų.

Jis papurto galv�.

� Jie neturi?

� �iais metais turėjome daug i�laidų, � pasiuntinys bando i�likti takti�kas. Daugiau jis nieko nesako, ta�iau tai ta pati sena giesmelė, kuri� man da�nai gieda Besė � karalienės i�laidos, o dvaras niekada mūsų neremia.

� Gal galėtume prat�sti skolos termin� dar metams? Kad pratemptume patį sunkum�? � paklausiu. � Kol atsistosime ant kojų?

Jis stabteli.

� A� band�iau. S�lygos sunkesnės, sumokėtume daugiau palūkanų, bet tai įmanoma. Ta�iau dvaras norėtų mi�ko, esan�io į pietus nuo upės, kaip u�stato.

� Sutinku, � apsisprend�iu greitai. Man dabar negalima nervintis dėl reikalų, tai tėra laikinas sunkumas, kol karalienė gr��ins skolas.

� Prat�skite skolos termin� dar vieneriems metams.

Prie� mane � mano sūnaus Henrio, į�valgaus stebėtojo, pavaldaus man, lai�kas. Dvaras dabar vasaros kelionėje, kuri pama�u tampa ko�mari�ka įtarinėjimų ir įkalinimų kelione. Anks�iau vasaros kelionės būdavo dvaro gyvenimo vir�ūnė, kai buvome jauni ir linksmi įsimylėjėliai, med�iodavome kiekvien� dien� ir �okdavome kiekvien� naktį. Mūsų baimės visk� sugadino, patys sunaikinome savo malonumus, mūsų prie�ams nebėra k� veikti. Niekam i� i�orės nereikia mums grasinti sunaikinimu, mes ir taip bijome savo �e�ėlių.

A� esu vienas i� did�iųjų vyrų Anglijoje, kas drįsta mane kaltinti? K� jie drįsta apie mane sakyti? Kad neįvykd�iau savo pareigos? Kad rezgiau s�mokslus prie� karalien�? Prie� savo �alį? Ar mane u�darys Taueryje ir apkaltins? Ar man reikės sėdėti naujame teismo posėdyje, bet ne kaip teisėjui, o kaip kaltinamajam? Ar jie mano galintys priversti mane stoti prie� teism�? Ar jie mano, kad suklastos parodymus prie� mane? Ar jie ketina parodyti man kankinimų suol� ir pasakyti, kad būtų geriau, jei pasira�y�iau dokument� dabar?

U�sienyje vyksta negeri dalykai, pats Dievas to liudininkas: �enklai ir po�ymiai perspėja apie artėjan�ias blogas dienas. Moteris netoli �atsvorto pagimdė ver�iuk�, vir� Derbio mėnulis danguje buvo kruvinai raudonos spalvos. Pasaulis apvirs auk�tyn kojomis, garbingi vyrai, �eimos vyrai, patirs gėd�. Negaliu to pakelti. Atbėg�s randu Bes� su lai�ku, tuo prakeiktu į�eid�ian�iu lai�ku nuo Sesilio, suspaustu rankoje. A� siuntu.

A� i�duotas! A� įtarinėjamas! Kaip jis galėjo taip pagalvoti apie mane? Net jei drįso pagalvoti, kaip i�drįso tai pasakyti?

Kaip drįso apie tai para�yti man? Įsiver�iu į Vingfildo skalbykl�, kur ji ramiai sėdi apsupta tuzino siuvan�ių tarnai�ių.

Jai u�tenka vieno �alto �vilgsnio, kad pakiltų ir ramiai i�sivestų mane į �alia esan�i� galerij�. Ne�inomi �ventieji ir angelai, �velgiantys i� nuostabiai įrėmintų paveikslų, �ypsosi mums, tarsi jų visai nesutrikdė tai, kad buvo i�pjauti i� altorių, įsakius Besės am�in� atilsį vyrui, vien tam, kad taptų bevard�iais besi�ypsan�iais namų galerijos papuo�imais. A� tapsiu toks kaip jie, �inau � būsiu pa�alintas i� savo aplinkos, ir niekas ne�inos, kas a� toks.

� Bese, � tariu dreban�iu balsu. Galė�iau verkti, jau�iuosi silpnas kaip vaikas. � Karalienė...

� Kuri? � ji greitai perklausia. Ji meta �vilgsnį į teras�, kur �kotų karalienė vaik�tinėja vėlyvos vasaros saulėkaitoje su savo miniatiūriniu �uniuku. � Mūsų karalienė?

� Ne. Karalienė El�bieta.

A� net nepastebiu galios �od�iuose, kuriuos tik k� i�tarėme. Mes tapome i�davikais savo �irdyse ir net patys to nepajutome.

� Dieve brangus, ne, ne ji! Ne mūsų karalienė, karalienė El�bieta! Karalienė El�bieta �ino visk� apie su�adėtuves!

Besės akys susiaurėja:

� I� kur �inai?

� Sesilis sakė, kad Dadlis jai prane�ė. Jis tikriausiai manė, kad ji tam pritars.

� O ji nepritaria?

� Ji įsakė suimti Norfolk�, � parei�kiu, laikydamas rankoje lai�k�. � Sesilis ra�o man. Norfolkas apkaltintas i�davyste, tikras karalienės pusbrolis, did�iausias Anglijos �mogus, vienintelis hercogas. Jis i�vyk�s į Keninghol� rinkti savo pavaldinių armijos ir �ygiuoti į London�. Sesilis sako, kad... kad... � negaliu i�tarti. Be �od�ių pamojuoju lai�ku. Ji padeda rank� ant manosios.

� K� sako Sesilis?

Springstu savo paties �od�iais.

� Jis teigia, kad hercogo su�adėtuvės yra dalis �iaurės lordų suorganizuoto i�daviki�ko s�mokslo, kad i�gelbėtų karalien�. Ir mes... Ir mes...

Besė i�b�la kaip servetėlė jos rankoje.

� Su�adėtuvės nebuvo jokio s�mokslo dalis, � kalba ji skubėdama. � Visi kiti lordai �inojo taip pat gerai, kaip ir mes...

� I�davystė. Karalienė tai vadina i�davystės s�mokslu. Norfolkas įtariamas, Trokmortonas suimtas. Trokmortonas! Pembrukas, Lamlis ir net Arundelis yra įpareigoti nei�vykti i� dvaro, jiems draud�iama vykti namo arba nutolti daugiau nei dvide�imt penkias mylias nuo dvaro, nesvarbu, kur ji būtų. Įtariami s�mokslu! Vestmorlandui ir Nortumberlandui įsakyta atvykti į London�...

Ji tyliai �vilpteli per dantis, kaip �vilpia moterys �aukdamos vi�tas, ir �engia kelet� �ingsnių, tarsi norėdama nuimti paveikslus nuo sienų ir padėti juos į podėlį saugojimui.

� O mes?

� Vienas Dievas te�ino, kas nutiks su mumis. Jau pusė dvaro yra įtariami....visi lordai... visi mano draugai, visi giminai�iai... ji negali kaltinti mūsų visų... Ji negali įtarti man�s!

Ji papurto galv� tarsi lapė, kuriai stuktelėjo kūju.

� O mes? � ji vėl klausia, lyg negalėtų galvoti apie niek� kit�.

� Ji sukvietė vis� �iaurės taryb� į dvar�. Ji įtaria netgi Sasekso graf�. Sasekso! Ji sako, kad pati jį i�tardys. Ji prisiekė, kad jis papasakos �iūrėdamas jai į akis, k� planuoja �iaurės grafai. Sesilis sako, kad kiekvienas, kas bendrauja su �kotų karaliene, yra i�davikas. Kad i�davikas yra kiekvienas, kas jos gaili. Kiekvienas! Juk mes visi manome, kad karalienė turi būti gr��inta į...

� O mes? � ji pakartoja �nab�dėdama.

A� sunkiai galiu prisiversti kalbėti.

� Mes privalome nugabenti karalien� Marij� atgal į Tatberį. Karalienės įsakymu. Ji mano, kad mes neverti pasitikėjimo laikyti j� �ia. Ji mano, kad mes nepatikimi. Ji įtaria mane.

�od�iai �eid�ia vien juos i�tarus. �Įtaria mane. Mane.�

� Kuo?

Jos �od�iai tarsi peiliai. A� net netaisau jos kalbos, nekreipiu dėmesio.

� Sesilis ra�o, kad �ino apie jos susitikim� su �iaurės lordais. �ino, kad jie atvyko ir pietavo su mumis bei pasiliko pernakt. Jų vizitas buvo nesankcionuotas, dabar jis teigia, kad neturėjome jų įsileisti. Teigia, jog esu kaltas dėl aplaidumo, jei ne blogiau. Jis drįsta tai sakyti man. Ra�o, kad �ino, jog perdavinėjau Norfolko lai�kus jai, o jos � jam. Jis teigia, kad neturėjau to daryti. Jis vos ne kaltina mane bendrininkavus su Norfolku kuriant s�moksl� ir �iaurės lordais, norint i�laisvinti �kotų karalien�. Sesilis vadina juos i�davikais, vertais mirties, ir sako, kad a� toks pats.

Besė tyliai su�nyp��ia, tarsi gyvatė.

� Jis beveik kaltina mane i�davyste.

Baisusis �odis krenta tarp mūsų it kirvis.

Ji papurto galv�.

� Ne. Jis negali sakyti, kad netarnavome jam. Jam buvo pasakyta. Jis �inojo visk�, kas vyko. Mes niekada neperdavėme jai lai�ko, kurio prie� tai jis nebūtų per�iūrėj�s. Ji nekalbėjo su niekuo, apie k� jam nebuvo prane�ta.

Taip skubu i�pa�inti savo nuodėmes, kad net negird�iu, k� ji man pasakoja.

� Bet, Bese, tu ne�inai. S�mokslas buvo. Gink Dieve, ne prie� karalien�. Prie� Sesilį. Norfolkas ir lik� lordai, įskaitant ir mane, susivienijome prie� Sesilį.

A� toks įsitemp�s, kad gird�iu drebant savo bals� ir negaliu jo suvaldyti.

� Tai neturi nieko bendro su �kotijos karaliene. Tai dėl Sesilio nuvertimo. Jie atėjo pas mane ir a� prisiekiau veikti kartu su jais. A� sakiau, kad prisijungsiu prie jų plano nuversti Sesilį. Vestmorlandas ir Nortumberlendas pakvietė mane prisijungti prie jų. A� sutikau. Sakiau, kad Sesilį reikia padaryti nuolankesniu.

Jos a�trios tamsios akys kaltinan�iai �velgė į mano veid�.

� Tu dalyvavai s�moksle prie� Sesilį! Tu man apie tai nieko nesakei.

� Tu puikiai �inai, kad nesu jo draugas.

� Gali jį mylėti arba jo nek�sti, ta�iau nesakyti man, kad prisijungei prie s�mokslo prie� jį!

� Tu nesupranti... � Mano balsas skamba silpnai, net mano ausims.

� A� �inau, kad vienas �mogus valdo Anglij�, vienas �mogus patarinėja karalienei, ir tas �mogus yra Sesilis. �inau, kad mano ir tavo saugumas garantuotas tol, kol jis neabejoja tavo ir mano lojalumu jam ir karalienei.

Bandau nuryti seiles, ta�iau gerklė sausa.

� Mes, senieji lordai...

� Gaid�iai ant mė�lyno, � taria ji ne�vankiai kaip tikra valstie�io dukra, kokia ir yra: � Seni gaid�iai. Ant seno mė�lyno.

� Mes, senieji lordai, tikrieji Anglijos lordai, manome, kad Sesilis kiek persistengia. Mes turėtume patarinėti karalienei.

� Priversdami �iaur� prie� j� sukilti? Priversdami sukilti rytus, vedamus Norfolko? Paskatindami sukilim�, vadovaujam� popie�iaus �alininkų? Pakenkdami karalystės saugumui ir taikai?

� Ne, ne, � i� mano burnos i�sprūsta �od�iai. � Planas niekada toks nebuvo. Jie niekada man nieko pana�aus nesakė. Mes norėjom Sesilį pastatyti į jo tikr�j� viet� � karalienės tarno viet�, o ne jos vyriausiojo patarėjo ar vyriausiojo sosto tarėjo viet�. Ji turėtų klausyti savo pusbrolio, mūsų, jai turėtų patarinėti lordai, karalystės perai, lyderiai i� Dievo, vyrai, kuriems Dievas suteikė teis� valdyti...

Besė trepteli koja, vedama savo temperamento.

� Tu savo kvailystėmis mus su�lugdei, � ji drebia man į veid� �iuos �od�ius pikta it ragana.

� Prisiekiu Dievu, milorde, jūs pasirinkote blogiausi� sprendim�. Jūs persistengėte. Gal ir matote skirtum� tarp Hovardo palaikymo ir Sesilio puolimo, ta�iau Sesilis � ne. Jis surinks visus �iuos siūlelius, suvys juos į vien� didel� s�mokslo virv� ir pakars jus visus.

� Tu negali to �inoti.

Ji pakelia smakr�.

� Ai�ku, kad a� �inau. Kiekvienas, turintis pakankamai sveiko proto, �inotų. �inau, kaip jis m�sto. Jis yra vienintelis �mogus, �inantis, kokia gali būti Anglija, kuris planuoja �ios �alies ateitį. Jis yra vienintelis �mogus, galvojantis ne apie praeitį, o apie tai, kas nutiks, kuris �iūri į priekį, o ne atgal. Jis veda karalien� dien� ir naktį. Kas galėtų būti tokiu kvailiu, kad galvotų, jog karalienė kada nors jam pasiprie�intų? Ji niekada taip nepasielgė. Ji niekada nepadarė prie�ingai, nei jis liepė. Ji yra jo valioje. Salį valdo ne karalienė, o Sesilis. Ji tik sėdi soste, ta�iau tikroji vald�ia yra Sesilio rankose.

� Būtent, � įsiterpiu, � jis per daug galingas.

� Na, �tai! Pagalvok! Pats pasakei. Jis yra per daug galingas. Taigi tau ir tiems kvailiams, norintiems jį nuversti, jis yra per stiprus. Net jei ir susivienysit. Jei jis pagalvos, kad einate prie� jį, sunaikins jus. Jis pripasakos karalienei nebūtų dalykų ir pakars �iaurės lordus u� sukilimo planavim�, nubaus Norfolk� dėl �ių su�adėtuvių i�davystės, įmes tave į Tauerį am�iams u� tai, kad buvai prisidėj�s.

� A� nieko ne�inojau. Prisijungiau tik dėl to, kad norėjau pamatyti Sesilį pa�emint�. Pasakiau, kad palaikau jų nor� nuversti Sesilį.

� Ar kalbėjai su �iaurės lordais apie Norfolko vedybas su �kotų karaliene? � ji reikalauja atsakymo taip, kaip �mona reikalautų i� vyro prisipa�inti apie meilu��. � Tada, kai jie lankėsi t� naktį? Ar sutikai su jais, kad tai būtų privalumas jums ir Norfolkui, bet kenktų Sesiliui? Ar sakei, kad būtų gerai, jei ji u�imtų sost� �kotijoje turėdama jį savo vyru? Ar sutikai, kad karalienė nieko apie tai ne�ino? Ar sakei k� nors pana�aus?

� Taip, � prisipa�įstu kaip nei�tikimas vyras. � Taip, manau, kad galėjau taip kalbėti.

Ji numeta servetėl� ant �emės kartu su adata ir siūlu. Niekada nema�iau jos taip besielgian�ios.

� Tada tu mus su�lugdei. Sesiliui net nebūtina klastoti s�mokslo. I� tikrųjų tai jau yra s�mokslo detalės. Tu perdavinėjai jai lai�kus nuo Norfolko, leidai jai susitikti su �iaurės lordais, kalbėjai su jais apie vedybas, sutikai dalyvauti s�moksle kartu su jais prie� karalienės patarėj� ir jo politik�.

� O k� turėjau daryti? � i�rėkiu tai kupinu baimės balsu. � Esu u� Anglij�! Sen�j� Anglij�, toki�, kokia ji buvo. Mano �alį, mano sen�j� �alį. Nenoriu Sesilio Anglijos, noriu savo tėvo Anglijos! K� dar galėjau daryti? Tik nuversti jį!

Veid�, kuris į mane �velgia, pavadin�iau akmeniniu. Akmeninė būtybė.

� Tu galėjai i�laikyti mane ir mano turt� saugų, � i�taria ji dreban�iu balsu. � Atėjau pas tave su geru turtu, did�iuliu turtu, kuris pagal santuokos teises perėjo tau. �mona negali turėti nieko nuosavo. �mona turi savo turt� patikėti vyrui. A� sav�jį patikėjau tau. Patikėjau jį tau, kad saugotum. Kai mes susituokėme, visa mano nuosavybė perėjo tavo �inion, k� gaunu, tai tik �monos ki�enpinigiai. Patikėjau tau savo turt�, dvarus, �emes, versl�. Atidaviau juos tau, kad saugotum juos dėl man�s ir mano vaikų. Tai buvo viskas, ko i� tav�s pra�iau. Kad saugotum mane ir mano turt�. A� esu savo jėgomis i�kilusi moteris. Tu man pri�adėjai, kad saugosi mano turtus.

� Tu juos atgausi, � prisiekiu. Pykstu, kad ji galvoja apie pinigus tokiu metu. � A� i�sivaduosiu nuo �io �e�ėlio, kritusio ant mano vardo, panaikinsiu dėm�, sutepusi� gimin�. Vėl turėsi turtus savo vardu. Gyvensi atskirai nuo man�s savo brangiausiuose namuose ir skai�iuosi savo brangiuosius puspensius. Gailėsies, kad tu ir tavo didysis draugas Sesilis kada nors netikėjote manimi.

Jos veidas i� karto persimaino.

� Ne, nesakyk taip, nesakyk... � su�nab�da ji. Ji prieina prie man�s. Pajut�s jos plaukų kvap� bei rankų prisilietim�, i�tiesiu rankas, ji krenta į mano glėbį, glaud�iasi prie man�s ir verkia, it silpna moteris.

� Nagi, � tariu. � Nagi, nusiramink.

Kartais per daug i� jos noriu. Ji yra tik moteris, todėl turi keistų g�sdinan�ių pomėgių. Ji negali m�styti ai�kiai kaip vyras, nėra i�silavinusi. Ji yra tik moteris � visi �ino, kad moterų m�stymas nėra nuoseklus. A� turė�iau j� ginti nuo i�orinio pasaulio, o ne skųstis, kad ji neturi vyri�ko suvokimo. Glostau jos �velnius plaukus, myliu j� iki �irdies gelmių.

� A� va�iuosiu į London�, � tyliai pri�adu jai. � Nuve�iu tave ir karalien� į Tatberį, kai atvyks jos naujasis sergėtojas man�s pakeisti, nuvyksiu į London� ir pa�iai karalienei pasakysiu, kad nieko ne�inau apie jokį s�moksl�. Visi �inojo, k� a� �inau. Pasakysiu jai, kad viskas, k� kada nors esu padar�s, tai tik besimeld�s, kad grį�tų mano tėvo Anglija. Henriko Anglija, o ne Sesilio Anglija.

� Bet kokiu atveju, Sesilis �inojo, kad ir k� jis dabar besakytų, � pasipiktinusi parei�kia Besė, besiver�dama i� mano glėbio.

� Jis �inojo apie �į s�moksl� dar gerokai prie� jam u�gimstant. Jis su�inojo apie su�adėtuves taip pat gerai, kaip bet kuris i� mūsų. Taip pat greitai, kaip ir mes. Jis galėjo visk� nutraukti per kelet� dienų, kai tik viskas prasidėjo.

� Tu susipainiojai. Jis negalėjo �inoti. Jis su�inojo tik dabar, kai Dadlis pasakė karalienei.

Ji nekantriai papurto galv�.

� Ar tu dar nesupranti, kad jis �ino visk�?

� Kaip? Pasiūlymas buvo Hovardo lai�ke karalienei. U�antspauduot� lai�k� gabento hercogo pasiuntinys. Kaip Sesilis galėjo apie jį su�inoti?

Ji i�sprūsta i� mano glėbio, nukreipia �vilgsnį.

� Jis turi seklių, � sako ji nelabai ai�kiai. � Visur. Jis turi seklių, kurie tikrina visus �kotijos karalienės lai�kus.

� Jis negalėjo. Jei Sesilis �ino visk� nuo pat pirmos akimirkos, kodėl jis man to nepasakė? Kodėl nepasakė i�kart karalienei? Kodėl laukė iki dabar, kodėl apkaltino mane bendrininkaujant s�moksle?

Jos rudos akys apsiblaususios, ji �iūri į mane, tarsi bū�iau toli toli.

� Todėl, kad jis nori tave nubausti, � dėsto ji �altai. � Jis �ino, kad tu jo nemėgsti � buvai toks neatsargus, visas pasaulis �ino, kad jo nemėgsti. Tu jį vie�ai vadini tarnu ir tarno sūnumi. Tu jam nepateikei norimų rezultatų karalienės tardyme. Tada jis su�ino, kad prisijungei prie Norfolko ir kitų s�mokslo, kad nuverstum jį i� posto, kad remi karalienės santuok� su Norfolku, kad jo prisiek� prie�ai, �iaurės lordai, Vestmorlandas ir Nortumberlandas, lankė karalien� ir buvo gra�iai priimti. Kodėl dabar stebiesi, kad Sesilis trok�ta pa�alinti tave? O tu nenorėjai? Ar ne tu pradėjai mū�į? Ar nematai, kad jis jį u�baigs? Ar pats sav�s nepasmerkei atviriems kaltinimams?

� �mona! � subaru j�.

Besė vėl pa�velgia į mane. Ji jau nebe �velni ir verkianti, ji � kritikuojanti ir atvira.

� A� darysiu, kiek pajėgsiu, � taria ji. � Visada darysiu, kiek pajėgsiu mūsų saugumui ir laimei. Bet tegu tai būna tau pamoka. Niekada daugiau nestok prie� Sesilį. Jis vadovauja Anglijai, jis turi seklių tinkl�, supantį kiekvien� nam� Anglijoje. Jis kankina įtariamuosius ir priver�ia dirbti sau. Jis �ino visas paslaptis, jis mato visk�. Matai, kas nutinka jo prie�ams? �iaurės lordai eis ant e�afoto, Norfolkas gali prarasti turtus, o mes... � ji laiko i�kėlusi lai�k�.

� Dabar mes esame įtariami. Geriau paai�kink karalienei ir Sesiliui, kad ne�inome, k� planavo �iaurės lordai, kad jie nieko mums nesakė, kad mes ne�inome jų planų; ir būtinai pasakyk, kad Sesilis gavo visų Norfolko lai�kų kopijas nuo tada, kai �kotijos karalienė pradėjo juos gauti.

� Bet jis negavo, � kvailai paprie�tarauju. � Kaip jis būtų galėj�s gauti?

� Jis gavo, � nukerta trumpai. � Mes ne tokie kvailiai, kad darytume k� nors be Sesilio leidimo. A� tuo pasirūpinau.

Man reikia laiko suvokti, kad seklys mano namuose, dirbantis �mogui, kurio neken�iu ir trok�tu nuversti, yra mano mylima �mona. Dar reikia laiko suvokti, kad buvau i�duotas moters, kuri� mylėjau. Prasi�ioju i�keikti j� u� nei�tikimyb�, bet sustoju. Ji turbūt i�gelbėjo mūsų gyvybes, i�laikydama mus laimin�ioje pusėje � Sesilio pusėje.

� Tu pasakei Sesiliui? Nukopijavai jam lai�k�?

� Taip, � trumpai pasako ji. � �inoma. Prane�inėju jam. Metų metus. � Ji nusisuka nuo man�s ir �iūri laukan.

� Ar tau neatrodo, jog �itaip parodei nepasitikėjim�, buvai nelojali? � klausiu jos. A� sutrik�s, net negaliu pykti ant jos. Bet negaliu likti abejingas. Ji mane i�davė ir prisipa�ino be menkiausios gėdos! Kaip ji gali būti tokia į�ūli?

� Ne, � sako ji. � Nemanau, kad buvau nelojali. Buvau naudinga, nors tu ir nesuvoki. Prane�inėdama Sesiliui saugojau mus ir mūsų gerov�. Argi tai nelojalumas? Gal pakalbėkime apie s�moksl�, rengiam� mano namuose, apie Anglijos karalien�? Pakalbėkime apie pataikavim� kitai moteriai ir abejingum� �monai. Pakalbėkime apie kasdienį nuolaid�iavim� kitai moteriai ir pavojų �monai. Apie pusiau i�eikvotus turtus, apie u�statytas �emes.

Kartėlis jos balse mane pritrenkia. Besė vis dar �iūri pro lang�, burna nuodinga, veidas akmeninis.

� Bese... �mona... Tu negali manyti, kad patarnauju jai daugiau, nei tau...

Ji net neatsisuka.

� K� mes su ja darysime? � paklausia ji. Linkteli į sod�, prieinu ardau lango ir pamatau �kotijos karalien�. Ji vis dar sode, su apsiaustu ant pe�ių. Vaik�to palei teras�, �velgdama į gūd�ius upės slėnio mi�kus. Nuo �emai kyban�ios rudens saulės akis prisidengia ranka. Pirm�syk man pasidaro įdomu, kodėl ji kasdien eina ir �iūri į �iaur�? Ar ji dairosi sunkiai jojan�ios armijos sukeliamų dulkių su Norfolku prie�aky, atjojan�ių jos i�gelbėti ir tada gabenan�ių j� į London�? Ar ji galvoja dar kart� paversti �alį karo zona, kur brolis eis prie� brolį, karalienė � prie� karalien�? Ji stovi auksinėje popie�io �viesoje, jos apsiaustas virpa u� jos.

Ji laiko galv� lyg būtų gra�i figūrėlė gyvame paveiksle, kuri pra�yte pra�osi armijos, kuri j� i�gelbėtų ir i�sive�tų. Nors ji yra mano kalinė, a� trok�tu, kad ji pabėgtų. Ji pernelyg gra�i, kad lauktų ir nesulauktų i�gelbėtojo bok�te. Ji kaip princesė i� vaiki�kos pasakos, vos pamat�s j� nori j� i�laisvinti.

� Ji turi būti laisva, � nesisaugodamas tariu Besei. � Kai j� toki� pamatau, �inau, kad ji turi būti laisva.

� J� i�laikyti tikrai sunku, � taria ji visai neromanti�kai.

Botvelai,

dabar jie mane ve�a į Tatberio pilį. �iaurės lordai ir Hovardas stoja į kov� dėl man�s spalio �e�t�j�. Jei tu galėtum atvykti, vadovautum �iaurie�ių armijai, mes i�jotume į mū�į, padarytume visk�, kad laimėtume. Jei atvykti negalėsi, palinkėk man sėkmės. Man tav�s reikia. Atvyk.

Marija

Pusė reikalingų daiktų palikti Vingfilde, negaliu nusipirkti �vie�ių dar�ovių nei u� meil�, nei u� pinigus dvide�imties mylių spinduliu. Kaimas i�varg�s, vyrai i�lėk� prisijungti prie �iaurės armijos, kuri renkama Branspate pas Vestmorlando graf�, prisiekiantį i�tikimyb� �kotijos karalienei ir �vent�jį kar� Romos ba�ny�iai. �alis jau karo i�vakarėse, kai siun�iu tarn� į turgų, jis sako, kad nieko jam neparduos; jis jau�iasi tarsi prie�as.

Baisu pagalvoti, kad ten, laukinėje �iaurėje, dvarininkai, kaimo diduomenė ir lordai su�aukia savo gyventojus, renka jų draugus, ginkluoja pasekėjus ir liepia jiems �ygiuoti po penkių Kristaus �aizdų vėliava ie�koti man�s, ateiti į mano namus, i�laisvinti mano kalin�. Naktimis atsibundu nuo ma�iausio garselio, dienomis lipu ant pilies sienų pa�iūrėti į keli�, nuolat matau dulkių debesį ir m�stau, kad jie ateina.

Vis� gyvenim� gyvenau kaip normali moteris, gerai sutariau su kaimynais, buvau gera �emvaldė nuomininkams, teisinga samdytoja. Dabar nebesutariu su savo �monėmis. Ne�inau, kas slaptas prie�as, ne�inau, kas i�laisvintų karalien�, jei galėtų, kas eitų prie� mane, jei i�drįstų. Tai ver�ia mane jaustis svetima savoje �emėje, naujakure savoje �alyje. �monės, kuriuos manau esant draugais ir kaimynais, gali stoti kiton pusėn, gali būti prie� mane, mano prie�ai. Mano draugai, net mano giminės, gali griebtis ginklo, gali mane laikyti tikrosios karalienės i�davike � tos, kuri yra mano kalinė.

Pati ji santūri kaip naujokė vienuolyne su pabėgimo planu, paslėptu rankovėje, o mano vyras patikliai komentuoja:

� A�iū Dievui, kad ji nebandė pabėgti. Ji bent nieko ne�ino apie mai�t�.

Pirm�syk per savo vedybinio gyvenimo metus pasi�iūriu į jį ir pamanau: �Kvailys�.

Bloga akimirka, kai �mona savo vyr� palaiko kvailiu. Turėjau keturis vyrus, patyriau sunkių akimirkų su jais visais; bet dar niekad nebuvau i�tekėjusi u� vyro, kurio kvailumas man gali kainuoti namus ir gerov�.

Nieko negaliu padaryti. Naktimis atsibundu ir norisi verkti. Jokia nei�tikimybė negali būti blogesnė. Netgi gra�iausiai krik��ioni�kosios karalystės moteriai gyvenant po mano stogu labiau galvoju apie tai, kad vyras gali prarasti mano turtus, o ne apie tai, kad gali sudau�yti man �irdį. Moters �irdis gali sugyti, sumink�tėti, sukietėti. Bet jei kart� prarandi namus, sunku juos atgauti. Jei karalienė El�bieta atims i� mūsų �atsvort�, kad nubaustų mano vyr� u� nei�tikimyb�, �inau, kad niekada negalėsiu įkelti ten kojos.

Gera jam kovoti prie� Sesilį, kaip vaikui su savo i�dykusiais draugais, praleisti nema�iomis nesibaigian�ius �kotijos karalienės lai�kus, pramogauti moters, pakankamai jaunos, kad tiktų jam į dukras, ir jo karalystės prie�ės draugijoje; bet eiti taip toli, kad dvaras nemokėtų mums, k� skolingas! Jie nori kelti mokes�ius, net neatsako į mano ataskaitas. Eiti taip toli, kad jie abejoja mūsų i�tikimybe! Negi jis apie niek� negalvoja? Nejaugi ne�iūri į priekį? Negi ne�ino, kad i�daviko turtai i�kart, be įspėjimo, pereina į karalystės i�d�? Negi nesusim�stė, kad El�bieta atiduotų savo rubinus, kad i� man�s atimtų �atsvort�? Negi nedavė jai dingsties dėl kvailo neatsargumo su �iaurės lordais? Ar jis nepakankamai kvailas? �vaistūnas kvailys? �vaistantis mano palikim� taip pat greit, kaip ir savo? Mano vaikai susituok� su jo, mano laimė priklauso nuo jo, negi jis visk� pamintų, nes nem�sto apie ateitį? Ar a� jam kada nors galė�iau u� tai atleisti?

Jau anks�iau buvau i�tekėjusi ir �inau, kada medaus mėnuo, kai matomas tik �avingas jaunikis vietoje to, kuris yra paprastas mirtingasis, baigiasi. Bet niekada nejau�iau, jog mano santuoka �lunga. Niekada nelaikiau savo vyro kvailiu ir niekada nenorėjau, kad jis nebūtų milordu ir ponu, o a� turė�iau saugoti savo turtus pati viena.

Kiek tik gyvensiu, niekad neatleisiu �iam rudeniui. Kiekvienas krintantis lapas � tai dalelė mano i�didumo. Kai med�iai liko pliki, tamsoje i�vydau boluojan�ius savo gyvenimo kaulus, �altyje, be dengian�io lapijos mirguliavimo. Buvau suklaidintas. Nieko nesupratau. Sesilis yra daugiau nei tarnas, daug daugiau. Jis �emvaldys, jis prievaizdas. Jis visos Anglijos prievaizdas, o a� tesu tik dvaro nuomininkas, kuris neteisingai suvokė savo ilg� gyvenim� �ia, savo �eimos namus, meil� �aliai, nuosavybės teis�. Maniau �ia es�s �emės savininkas, bet matau, kad man niekas nepriklauso. Bet kada visk� galiu prarasti. A� kaip valstietis � blogiau, a� lyg naujakurys svetimoje �emėje.

Maniau, kad Anglijos lordai matė geresnį keli� valdyti �iai �aliai, nei Sesilio nesibaigiantį rengim�si karui, nesibaigian�i� neapykant� visiems El�bietos įpėdiniams, nuolatin� pelkynų �e�ėlių baim�, beproti�k� katalikų baim�, tad galime nuversti Sesilį ir patarinėti karalienei. Manėm, galį jai parodyti, kaip teisingai tartis su �kotijos karaliene, susidraugauti su prancūzais ir sudarinėti s�jungas su Ispanija. Tikėjomės j� i�mokyti gyventi kaip gerbiamai karalienei, ne siaubo apsėstai u�kariautojai. Vylėmės suteikti jai toki� param� savo sosto de�inėje, kad i�tekėtų ir susilauktų įpėdinio. Bet klydau. Kaip Besė man paslaugiai sako: kvailai klydau.

Sesilis pasiry��s visus su juo nesutinkan�ius sumesti į Tauerį. Karalienė klausosi tik jo ir bijo i�davystės ten, kur yra tik nuomonių skirtumas. Ji dabar nesikonsultuos su nė vienu i� lordų, ji nepasitiki nė Dadliu. Ji sunaikintų net �e�ėlius, jei tik galėtų. Kas �ino, koki� naud� i� to gauna Sesilis? Norfolkas i�tremtas i� pusseserės dvaro, įsivėl�s į mai�t�; �iaurės lordai telkiasi savo �emėse. Mane iki �iol jis laiko tik gėdingai nepatikimu ir lengvai pakei�iamu.

Tik gėda. Baisi gėda.

Sielvartauju dėl susiklos�iusių įvykių. Besė, sustingusi ir i�g�sdinta, dr�siai gali manyti, kad buvau kvailys. Mano �monos nuomonė apie mane yra dar viena dėmė, kuri� turiu i�mokti priimti �iuo �al�io ir tamsos metu.

Sesilis man brūk�teli, kad du jo parinkti lordai atvyks paimti �kotijos karalienės į savo rankas ir j� i�ve�. Tada keliausiu į London� apklausai. Nieko daugiau nesako. Kodėl jis man turėtų k� nors ai�kinti? Negi valdytojas k� nors ai�kina nuomininkui? Ne, jis tiesiog duoda savo nurodymus. Jei karalienė El�bieta mano, kad manimi negalima pasitikėti saugant �kotijos karalien�, ji nusprendė, kad netinku jai tarnauti. Dvaras �inos, k� ji mano apie mane, pasaulis �inos, k� ji mano apie mane. Mano �irdį, mano i�did�i� nepajudinam� �irdį �eid�ia tai, kad a� jau �inau, k� ji apie mane mano.

Apie mane ji mano blogai.

Blogiau yra tik asmeninis, slaptas skausmas, kuriuo niekada negalėsiu pasiskųsti ar atskleisti kitai gyvai sielai. �kotijos karalienė bus atimta i� man�s. Galiu jos nepamatyti.

Galiu jos niekada daugiau nepamatyti.

Mane pa�emino viena karalienė ir netenku kitos.

Negaliu patikėti, kad jos neteksiu. Įpratau būti jos sargybiniu, saugoti j�. Įpratau vaik��ioti rytais ir �velgti į jos kiem�, matyti jos langines u�darytas, jei ji dar miega, arba atviras, jei jau pabudusi. Įpratau rytais su ja jodinėti, vakare valgyti. Įpratau �avėtis jos dainavimu, matyti, kaip ji �oka, jausti nuolatinį nepaprast� gro�į, ne�inau, kaip be jos gyvensiu. Negaliu ryte atsibusti ir leisti dien� be jos. Dievas � mano liudininkas; negaliu be jos praleisti gyvenimo.

Ne�inau, kaip tai nutiko, tikrai nebuvau nei�tikimas nei Besei, nei savo karalienei, tikrai nepasikeitė mano lojalumas nei �monai, nei monarchei, bet negaliu nieko daryti, tik kasdien �iūrėti į �kotijos karalien�. Ilgiuosi jos, kai nematau. Kai ji ateina � atbėga laiptais į arklid�ių kiem�, arba lėtai eina į mane saulės �viesoje � juntu, kad �ypsausi kaip berniukas, kupinas d�iaugsmo j� matydamas. Nieko daugiau, tik nekaltas d�iaugsmas, kai ji prie man�s artėja.

Negaliu prisiversti suvokti, kad jie ateis j� ir atims i� man�s, kad negaliu pasiprie�inti. Tylėsiu, kai jie pasiims j�, bet neprie�tarausiu.

Du lordai, kurie j� i�sive�, atvyksta vidurdienį. Atidarda į kiem� su savo sargybiniais. Kar�iai nusi�ypsau. Jie su�inos, kaip brangu tuos sargybinius i�laikyti: pamaitinti, pagirdyti ir saugoti nuo ky�ininkavimo. Jie su�inos, kaip ji negali būti saugi, kad ir kiek u�mokėtų. Koks vyras galėtų jai atsispirti? Koks vyras atimtų i� jos teis� kasdien jodinėti? Koks vyras galėtų sutrukdyti jai nusi�ypsoti savo sargybiniui? Kokia jėga galėtų neleisti jauno kareivio �ird�iai dau�ytis krūtinėje, kai ji pasisveikina?

Einu jų sutikti, gėdydamasis jų buvimo ir ma�o purvino kiemo, tada at�oku, atpa�in�s jų vėliavas ir matydamas vyrus, kuriuos Sesilis parinko pakeisti man�s saugant �i� jaun� moterį. Mielas Dieve, kad ir kiek man tai kainuotų, negaliu jos paleisti. Privalau nesutikti.

� Milordai, � sumik�ioju, siaubas trukdo man kalbėti. Sesilis atsiuntė Henrį Hastings�, Hantingdono graf�, ir Valterį Devero, Herfoldo graf�, jos pagrobti. Jis galėjo atsiųsti por� samdomų italų �udikų su u�nuodytomis pir�tinėmis.

� Apgailestauju, Talbotai, � �iurk��iai sako Hantingdonas, kai nepatenkintai krioktelėj�s pagaliau i�sirita i� balno. � Londone prasidėjo velniava. Ne�inia, kas bus.

� Velniava? � pakartoju. Greit m�stau, ar pasakyti, kad ji serga; ar i�drįs�iau paslap�ia j� i�gabenti atgal į Vingfild�. Kaip man j� nuo jų apsaugoti?

� Karalienė savo saugumui persikraustė į Vindzor� ir pilyje pasiruo�ė apgul�iai. Visus Anglijos lordus ji kvie�ia į dvar�, visi jie įtariami kenkimu. Tu taip pat. Apgailestauju. Tu turi prisistatyti i�kart, kai tik padėsi mums savo kalin� perkelti į Lester�yr�.

� Kalin�? � �velgiu į kiet� Hastingso veid�. � Į tavo namus?

� Ji jau nebe sve�ias, � Devero sako �altai. � Ji kalinė. Ji įtariama s�mokslo organizavimu su Norfolko hercogu. Mes norime j� nugabenti j� ten, kur ji bus izoliuota. Į kalėjim�.

Apsidairau po ma�� kiem�, į vienintelius vartus su arka, į griovį ir vienintelį keli�, vedantį į kalv�.

� Labiau izoliuota, nei �ia?

Devero trumpai nusijuokia ir taria, beveik sau:

� Pageidautina po�emyje.

� Tavo namai pasirodė nepatikimi, � kategori�kai nukerta Hastingsas. � Net jei taip nėra. Niekas neįrodyta. Tau nepateikti kaltinimai, bent jau kol kas. Talbotai, apgailestauju. Mes ne�inome, kiek i�plito puvimas. Mes negalime pasakyti, kas i�davikai. Mes turime atlikti pareig�.

Pajuntu kar��io bang� galvoje ir nieko nematau dėl savo įnir�io. Niekas niekad neabejojo mano garbe. Niekad iki �iol. Niekas niekad neabejojo mano �eimos garbe. Per visus penkis �imtus metų i�tikimos tarnystės.

� Tai laiko �vaistymas, � parei�kia �iurk��iai jaunasis Devero. � Jums prisiekus, jus apklaus Londone. Kada ji bus pasiruo�usi vykti?

� Paklausiu Besės, � i�tariu. Negaliu su jais kalbėti, mano lie�uvis vos ver�iasi i�sausėjusioje burnoje. Galbūt Besė �inos, kaip būtų galima juos u�laikyti. Mano pyktis, sumi��s su gėda, neleid�ia man pasakyti nė �od�io.

� Pra�au, u�eikite. Pailsėkite. A� pasidomėsiu.

I�girdusi raitelių �vangėjim�, skubu prie lango besidau�an�ia �irdimi. Tikiuosi pilies kieme pamatyti Norfolk� arba �iaurės lordus su jų armija, arba netgi � vien nuo �ios minties �irdis krūtinėje suvirpa � gal tai Botvelas, pabėg�s i� kalėjimo, atvyksta man�s gelbėti su nedideliu pasienie�ių būreliu.

� Kas atvyko? � skubiai paklausiu. Grafienės tarnas stovi �alia man�s mano pietų menėje ir kartu su manimi per lang� stebi du kelionės dulkėmis apėjusius vyrus ir jų keturių tuzinų karių būrį.

� Tai Hantingdono grafas, Henris Hastingsas, � taria tarnas, ir jo �vilgsnis nukrypsta nuo man�s.

� Man�s reikia mano poniai.

Jis nusilenkia ir slenka link durų.

� Hastingsas? � klausiu, mano balsas nuo baimės pasidarė a�trus.

� Henris Hastingsas? Ko jam gali reikėti �ia?

� A� ne�inau, jūsų auk�tybe.

Tarnas nusilenkia ir atbulas artėja durų link.

� A� grį�iu, kai tik su�inosiu. Ta�iau dabar tikrai turiu eiti.

Mosteliu ranka.

� Eik. Bet i� karto grį�k. Ir surask lord� �ousbevį, norė�iau jį pamatyti. Pasakyk jam, kad noriu skubiai su juo pasimatyti. Papra�yk, kad i� karto pas mane u�eitų.

Prie man�s prieina Merė Seton, i� karto u� jos � Agnesė.

� Kas tie lordai? � paklausia ji, �velgdama �emyn į kiem�, ir po to į mano i�balusį veid�.

� Jis vadinamas Protestantų paveldėtoju, � tariu per �altas lūpas. � Jis yra i� Polių �eimos, Plantagenetų giminės, tikras karalienės pusbrolis.

� Ar jis atvyko jūsų i�laisvinti? � paklausia ji, su abejone balse.

� Ar jis dalyvauja sukilime?

� Vargu bau, � kar�iai tariu. � Jei bū�iau negyva, jis būtų vienu �ingsniu ar�iau sosto. Jis būtų Anglijos sosto paveldėtojas. Privalau su�inoti, kodėl jis �ia. Tai nebus gera naujiena man. Eik ir i�siai�kink, Marija. Pasiklausyk arklidėje ir pa�iūrėk, k� gali i�girsti.

Kai tik ji i�eina, einu prie ra�omojo stalo ir para�au �inut�.

Jie gali j� pasiimti. Jie gali j� pasiimti, ir po perkūnais, nusine�ti. Ji neatne�ė mums nieko i�skyrus bėdas. Net jei jie pasiims j� dabar, karalienė niekada negr��ins mums to, k� yra skolinga. Iki Vingfildo ir atgal, su �e�iasde�imties tarnų palyda, galbūt dar keturiasde�imties ateinan�ių pavalgyti. Jos �irgai, jos naminiai pauk�teliai, jos kilimai ir baldai, jos suknios, jos naujasis liutnininkas, jos tapissier. A� pri�iūrėjau jos namų ūkį geriau nei savo. Vakarienė kas vakar� i� trisde�imt dviejų patiekalų, jos virėjai, jos virtuvė, jos vyno rūsys. Geriausio i�laikymo baltasis vynas, naudojamas rankoms nusiplauti. Ji privalo turėti savo ragautoj�, nes, neduok Dieve, kas nors norės j� nunuodyti. Ir Dievas mato, norė�iau padaryti tai pati. Ji mums atsieina du �imtus svarų per savait�, kai jos i�laikymui skiriama tik penkiasde�imt du; ta�iau net ir �i nedidelė dalis nemokama. O dabar i�vis liks nesumokėta. Mes būsime tūkstan�iais svarų skurdesni, kai visa tai pasibaigs, jie pasiims j�, bet nesumokės.

Na, jie gali j� pasiimti. A� sutvarkysiu skolas. U�ra�ysiu bendr� sum� puslapio apa�ioje, tarsi tai būtų neapmokėta mirusio nuomininko skola. Geriau beveik subankrutuoti, bet jos atsikratyti, negu vis dar leisti jai sve�iuotis ir bankrutuoti visi�kai. Geriau atsiskaitysiu u� j� kaip u� mirusi�, ir daugiau s�skaitų tvarkymo nebus.

� Bese... � D�ord�as sustoja mano s�skaitų kambario tarpdury, atsiremdamas į stakt� ir laikydamas rank� ant �irdies. Jis i�bal�s ir virpa.

� Kas nutiko? � I� karto pakylu nuo stalo, padedu plunksn�, ir suimu jo rankas. Jo pir�tai �alti it ledas. � Kas nutiko, mano meile? Papasakok man. Ar sergi?

Tris vyrus jau palaidojau. Visi jie mirė staigia mirtimi. �is, mano garbingiausias vyras, grafas, i�bal�s kaip lavonas. I� karto pamir�tu, kad esu blogai apie jį galvojusi, baimė jį prarasti suspaud�ia mano �irdį.

� Ar sergi? Ar tau skauda? Mano meile, kas nutiko?

� Karalienė atsiuntė Hastings� ir Devero, kad j� i�sive�tų, � taria jis.

� Bese, a� negaliu leisti jai va�iuoti su jais. A� negaliu jos i�siųsti. Tai būtų tas pat, kas i�siųsti j� mirti.

� Hastingsas negalėtų... � pradedu sakyti.

� Pati �inai, kad galėtų, � nutraukia mane. � Puikiai �inai, kodėl karalienė jį pasirinko. Jis yra protestantų įpėdinis. Jis u�darys j� Taueryje arba savo namuose, ir ji niekada i� ten nebei�eis. Jie pareik�, kad ji yra prastos sveikatos, kad jos sveikata dar pablogėjo, ir galiausiai pareik�, kad ji mirė.

At�iaurumas jo balse man atrodo siaubingas.

� Arba jie nu�udys j� kelionės metu, pasakys, kad ji nukrito nuo �irgo, � spėlioja jis. Jo veidas �lapias nuo prakaito, jo burna i�sikreipta skausmo.

� Bet jei karalienė to reikalauja?

� A� negaliu i�leisti jos į mirtį.

� Jei tai karalienės įsakymas...

� A� negaliu jos i�leisti.

A� įkvepiu.

� Kodėl? � paklausiu. Bandau priversti jį pasakyti man. � Kodėl negali jos paleisti?

Jis nusisuka nuo man�s.

� Ji yra mano vie�nia, � sumurma. � Tai garbės reikalas...

Atsisuku grie�tu veidu.

� I�mok j� paleisti, � grie�tai sakau. � Su garbe tai neturi nieko bendro. Įsakyk sau j� i�leisti, net jei tai reik�tų jos mirtį. Pasiruo�k tam. Mes negalime sustabdyti jų, jei jie nori j� i�sive�ti, jei prie�tarausime, atrodys dar blogiau. Jie galvoja, kad tu jau nebei�tikimas, jei bandysi j� gelbėti nuo Hastingso, jie bus tikri, kad perėjai į jos pus�. Jie supras, kad esi i�davikas.

� Bet tai reik�tų i�siųsti j� į mirtį! � su�unka jis, ir jo balsas u�lū�ta.

� Bese! Juk tu buvai jos draugė, tu su ja leidai dien� po dienos. Negali būti tokia be�irdė, kad atiduotum j� �udikui!

Pasi�iūriu į savo stal�, kur guli mano s�skaitų knyga. �inau, kiek ji mums kainavo iki paskutinio penso. Jei mes ginsime j� nuo karalienės, tai kainuos mums visk�. Jei karalienė galvos, kad per daug vertiname kit� karalien�, ji mus sunaikins. Jei ji mus apkaltins i�davyste, prarasime savo �emes ir kiekvien� daikt�. Jei mes būsime pripa�inti kaltais dėl i�davystės, tai bus galas. Mes mirsime dėl mano vyro �velnios �irdies. A� negaliu tuo rizikuoti.

� Kam tai rūpi?

� K�?

� A� paklausiau, kam tai rūpi? Kam rūpi, jei jie j� i�sive� ir nukirs galv�, i�mes kūn� ka�kur griovyje? Kam ji rūpi?

Kambaryje tvyro siaubinga tyla. Mano vyras �iūri į mane taip, tarsi bū�iau pabaisa. Kvailys ir Pabaisa spokso vienas į kit�, galvoju, kuo gi mes tapome. Prie� dvide�imt vien� mėnesį buvome tik k� susituok� � vyras ir �mona, patenkinti sutartimi, kuri� sudarėme, besimėgaujantys vienas kitu, vienos did�iausių karalystės �eimų galvos. Dabar mes su�lugdyti, mūsų turtų nebėra. Mes su�lugdėme save.

� Einu pasakysiu jai, kad pradėtų rinktis daiktus, � tariu grie�tai.

� Mes daugiau nieko negalime padaryti.

Jis dar nerimsta, paima mano rank�.

� Tu negali jos leisti keliauti su Hastingsu, � neatly�ta. � Bese, ji pas mus sve�iuose, ji siuvo su tavimi, valgė su mumis ir med�iojo su manimi. Ji nekalta, tu �inai. Ji mūsų draugė. Negalime jos i�duoti. Jei ji i� jos su juo, a� įsitikin�s, kad ji nepasieks namų gyva.

M�stau apie savo �atsvort�, savo turtus ir tai mane nuramina.

� Dievo valia bus įvykdyta, � sakau. � Ir karalienė turi paklusti.

� Bese! Pasigailėk jos kaip jaunos moters! Pasigailėk jos kaip gra�ios, draugų neturin�ios jaunos moters.

� Dievo valia bus įvykdyta, � pakartoju, m�stydama apie naujas paradines duris ir portik� su gipsinėmis gėlėmis, marmurin� įėjimo sal�; m�stydama apie nauj� arklid�ių pastat�, dėl kurio turiu likti gyva. Galvoju apie savo vaikus, gerai susituokusius ir jau turin�ius ger� viet� dvare, apie dinastijas, kurias pradėsiu, apie anūkus, kuriuos turėsiu, ir santuokas, kurias jiems suorganizuosiu. M�stau apie tai, kiek toli jau nuėjau ir kiek dar eisiu. Ei�iau į patį pragar�, bet namų nepraras�iau.

� Tegyvuoja karalienė.

Grafienė ateina į mano kambarį, jos veide tiek �velnumo, kiek titnago gabale.

� Jūsų �viesybe, jūs vėl leisitės į kelion�. �inau, kad jums patiks.

� Kur vyksiu? � paklausiu. Mano balse nuskamba baimė, esu tikra, kad ir ji tai i�girdo.

� Į A�bi de la Zu��, Lester�yre, � trumpai atsako ji. � Pas graf� Hantingdon�.

� Man labiau patiktų pasilikti �ia. A� liksiu �ia.

� Karalienės įsakym� privalu vykdyti.

� Bese...

� Jūsų �viesybe, a� nieko negaliu padaryti. Negaliu dėl jūsų nepaklusti valdovės įsakymui. Nepra�ykite man�s to. Niekas negali to man�s pra�yti.

� K� su manim darys Hantingdonas?

� Na, jis priims jus prabangiau, nei �ia pajėgiame mes, � sako ji tokiu tonu, tarsi sektų vaikui pasak�.

� Bese, para�yk Sesiliui dėl man�s, paklausk, ar galiu pasilikti �ia. Pra�au tav�s � ne � įsakau tau para�yti jam.

Ji stengiasi �ypsotis, bet jos veidas įsitemp�s.

� Nagi, juk jums �ia net nepatinka! Gal �imt� kartų skundėtės dėl blogo kvapo. O jau drėgmė! Lester�yras tiks jums daug geriau. Tai nuostabi vieta med�ioti. Galbūt karalienė pakvies jus pasisve�iuoti rūmuose.

� Bese, a� bijau Henrio Hastingso. Jis nelinki man gero. Leisk man pasilikti su jumis. A� reikalauju. A� įsakau tau. Para�yk Sesiliui ir prane�k jam, kad noriu likti su lordu �ousbeviu.

Ta�iau tai, kaip a� tariu jos vyro vard� ��ousbevis�, staiga sukelia jos įtū�į.

� I��vaistėte pus� mano vyro turto, pus� mano pa�ios turto, � spjauna ji. � Turto, kurį atne�iau u� jo tekėdama. Sugriovėte reputacij� jo valdovės akyse; dėl to ji abejoja jo lojalumu. El�bieta įsakė jam atvykti į London� apklausai. Kaip manote, k� jie jam padarys? Juk jie galvos, kad mes palankūs jums.

Ji stabteli, a� pastebiu pikt� pavyd� jos akyse. Vyresnės moters pavydo, dėl mano i�vaizdos, dėl mano jaunystės. Nebuvau pagalvojusi, kad ji �itaip jau�iasi. Nemaniau, kad pastebi, kaip jos vyras elgiasi su manimi.

� Jie galvoja, kad mano vyras jums palankus. Nebus sunku rasti liudininkų, kurie teigs kad jis ypa� jums palankus.

� Alors, Bese, juk puikiai �inai...

� Ne�inau, � �altai nukerta ji. � Ne�inau nieko apie jo jausmus jums, nei apie jūsų jam. Ar apie jūsų vadinam�jį �avesį, apie jūsų vadinamuosius kerus, tavo �ymųjį gro�į. Ne�inau, kodėl jis negali jums atsakyti �ne�, kodėl �vaisto dėl jūsų savo turt�, netgi mano turt�. Ne�inau, kodėl viskuo rizikavo norėdamas jus i�laisvinti. Kodėl grie��iau nesaugojo, neu�darė kambaryje, nei�vaikė tavo dvari�kių. Ta�iau toliau taip elgtis jis negali. Susitaikykite su tuo. Bandykite savo �avesį su Hantingdono grafu, ir �iūrėkite ar veikia.

� Hantingdonas i�tikimas El�bietai, � bevilti�kai sakau. � Juk �inai. Jis yra jos giminaitis. Jis pir�osi jai. Jis yra kitas galimas sosto įpėdinis, po man�s ir mano sūnaus. Negi manai, kad galė�iau jį ap�avėti?

� Dievas mato, galite bandyti, � atkerta ji, padaro reverans� ir traukiasi durų link.

� O jeigu ne, kas tada? � klausiu jos i�einan�ios. � Kas nutiks? Kas man nutiks jo valdose? Siunti mane į mirtį ir tai �inai! Bese! Bese!

Negaliu miegoti. Negaliu valgyti, kai vyksta tokie dalykai. Negaliu ramiai sėdėti kėdėje ar jausti malonumo jodinėdamas. I�pirkau jai dar keturias dienas įrod�s, kad jie neturi pakankamos apsaugos. Kad neai�ku, kur esant �iaurės armijai, jie negali drįsti jos i�sive�ti. Galėtų pakliūti su ja tiesiai į pasal�. Niekas ne�ino, kiek �monių prisijungė prie �iaurės lordų. Niekas ne�ino, kur jie dabar yra. Hastingsas burbėdamas, pasiun�ia �ygūn� sukviesti daugiau vyrų.

� Kam varginies? � klausia Besė, jos rudos akys �altos. � Juk ji vis tiek privalės i�vykti. Kam rūpiniesi, kad Hastingsas turėtų ger� sargyb�? Bū�iau galvojusi, jog turėtum norėti, kad j� i�vaduotų.

Norė�iau atsakyti: �Nes padary�iau bet k�, kad ji liktų su manim po vienu stogu dar bent dien�.�

Ta�iau tai būtų visi�kai nei�mintinga. Taigi dėstau:

� Sklinda naujienos, kad Vestmorlandas ir Nortumberlandas pajudėjo, ir jie turi didesn� nei dviejų tūkstan�ių armij�.

Nenoriu savi�kių nusiųsti tiesiai į bėd�. Mums nieko gero i� to, jei jie nu�ygiuos tiesiai į pasal�.

Besė linkteli, ta�iau neatrodo įtikinta.

� Mes nenorėtume u�sp�sti jos �ia, � sako ji. � Ta armija sulėks prie jos kaip vapsvos prie puodo uogienės. Kuo grei�iau ji i� �ia dings, tuo geriau. Mes juk nenorime, kad ji �ia pasiliktų. Nenorime, kad jos armija susirinktų �ia dėl jos.

Linkteliu. Ma�iau nei prie� metus mes, neseniai susituok� jaunaved�iai, abu tikrai nenorėjome, kad ji �ia atvyktų ir trukdytų mūsų laimei. Ta�iau dabar? Dabar mūsų norai skirtingi. Besė tik planuoja, kaip apsaugoti savo turtus �iais pavojingais laikais. O a� dėl ka�kokių prie�as�ių visai nepajėgiu planuoti. Negaliu galvoti. Tikriausiai mane vėl kamuoja podagra. Niekad dar nesijau�iau toks apsvaig�s, toks pavarg�s ir nesveikas. Valandų valandas praleid�iu �iūrėdamas pro lang� skersai kiem�, kur matau u�darytas jos apartamentų langines. Turbūt tikrai sergu. Nieko negaliu galvoti, i�skyrus tai, kad ji po mano stogu liks dar vos keturias dienas, o a� net negaliu rasti prie�asties pereiti kiem� ir su ja pasikalbėti. Keturios dienos, praleisiu jas kaip �uva, tupintis prie durų ir ne�inantis, kaip patekti į vidų. Staugiu mintyse.

Au�ta, kai i�girstu smarkų beldim� į pagrindinius pilies vartus. I�kart nubundu, įsitikinusi, kad �iaurie�ių armija jau �ia. D�ord�as nesijudina, jis guli lyg akmuo, nors �inau, kad jis tikrai nubud�s. �iomis dienomis, jis, rodos visai nemiega. Guli ir klausosi, u�merk�s akis, nesikalba su manimi ir neduoda man galimybės pasikalbėti su juo. Netgi dabar, kai ka�kas dau�o vartus, jis net nekrusteli � jis yra �mogus, kuriam vis� gyvenim� kiti atidarinėjo duris. Piktai i�sirop��iu i� lovos, u�simetu apsiaust�, u�siri�u rai�telius ir bėgu �emyn laiptais. Lauke vartininkas atlapoja vartus, purvinas raitelis įbilda į kiem�. Jo veidas au�ros �viesoje atrodo baltas. A�iū Dievui, tai pasiuntinys i� Londono, o ne armija i� �iaurės. A�iū Dievui, kad jie neatkeliavo jos atsiimti, kai stoviu �ia su naktiniais, o mano vyras guli lyg antkapis lovoje.

� Vardas? � pareikalauju.

� A� nuo Sesilio.

� Kas nutiko?

� Karas, � trumpai prane�a jis. � Galų gale karas. �iaurė sukilo. Vestmorlandas ir Nortumberlandas paskelbė einantys prie� karalien�, su�aukė pajėgas, i�skleidė vėliavas. Jie joja po penkių Kristaus �aizdų vėliava, kiekvienas popie�iaus pakalikas �alyje skuba prie jų prisijungti. Jie prisiekė atstatyti tikr�j� religij�, mokėti tinkamus atlyginimus darbininkams ir, � jis mosteli į karalienės kambarius, � i�laisvinti j� ir sugr��inti į sost�.

Susisupu tvir�iau į apsiaust�. �altas oras stingdo kaip ir grėsmė. Rūkas, kylantis nuo u�liejamų pievų, �lapias lyg lietus.

� Jie ateina �ia? Tu tikras?

� Taip. �tai įsakymai jums � sako jis, i�traukdamas i� savo kap�elio suglam�yt� lai�k�. Su palengvėjimu atsidustu, pa�inusi Sesilio ra�t�, tarsi vien tas popiergalis galėtų mane i�gelbėti.

� Kur jie? Ar stipri armija? � klausinėju, jam �okant i� balno.

� Nema�iau jų, dėkui Dievui, jodamas �ia. Ta�iau kas �ino? � glaustai atsako jis. � Kai kas kalba, kad jie i� prad�ių u�ims Jork�, kiti � kad Daram�. Jie gali u�imti Jork� ir atkurti �iaurės karalyst�. Vėl kils karai, dar baisesni nei anks�iau. Dvi karalienės, du tikėjimai, pakil� į kry�iaus �ygius, dvi armijos ir kova iki mirties. Jei ispanai paskirs jai savo armij�, o jie gali at�ygiuoti �ia i� Ispanijos Nyderlandų per kelias dienas, tai viskas bus baigta, ir mums galas.

� Pasiimk k� nori i� virtuvės, tik niekam nieko nepasakok, � paliepsiu jam ir parbėgu į savo miegam�jį.

D�ord�as sėdi lovoje, jo veidas niūrus.

� �mona? � kreipiasi jis.

� Perskaitykite, � sakau, i�tiesdama lai�k� ir lipdama ant lovos.

Jis paima lai�k� ir sulau�o antspaud�.

� Kas vyksta?

� Pasiuntinys prane�ė, kad �iaurės lordai surinko savo armijas ir i��ygiavo, � trumpai atsakau. � Jie paskelbė kar�. Traukia �ia i�vaduoti jos.

Jis meta į mane trump� �vilgsnį ir i�lanksto lai�k�.

� Ra�o Sesilis. Pataria mums kuo skubiau trauktis į pietus. Turime i�syk nugabenti j� į Koventrio pilį, saugumo vardan. Ten su mumis susisieks. Privalome nugabenti j� į pietus, kol jos nei�vadavo. Privalome i�vykti tu�tuojau.

Jis �oka i� lovos.

� Skelbkite aliarm�. Privalau sukelti sargyb� ir i�kart j� i� �ia i�gabenti. Eikite pas j� ir prane�k, kad ji tu�tuojau privalo ruo�tis i�vykti.

Stabteliu prie durų, kai į galv� �auna karti mintis.

� La�inuosi, kad ji jau visk� apie tai �ino, � netikėtai pasakau. � Jie turbūt papasakojo jai, kai lankėsi �ia, kai leidote jiems kalbėtis. Ji turbūt tikisi. Ji gaudavo slaptus lai�kus. Turbūt vis� �i� savait� ji laukė jų atvykstant.

� Tiesiog paruo�k j� kelionei.

� O jeigu ji atsisakys vykti?

� Tada turėsiu priri�ti j� prie �irgo, � sako jis. � Penkiasde�imties �monių būrys galėtų per valand� u�imti �i� viet�. O pusė i� mūsų tarnų turbūt i� meilės jai norėtų j� i�laisvinti ir atidarytų vartus. Jei prasidėtų apgultis, mes �uv�.

Mane taip nud�iugina tas �iurk�tus elgesys, kuriuo jai grasina, kad skubu pro duris. Tik pusiaukelėje atsisuku, nes �auna dar viena netikėta mintis.

� Palaukite, milorde. Palaukite! O jeigu jie laimės?

Jis perklausia, greitai rengdamasis, u�siri�damas jojimo kelnių ra�telius:

� Jeigu jie laimės?

� Jei �iaurie�iai u�ims �iaurės �emes, jei Vestmorlandas ir Nortumberlandas pergalingai nu�ygiuos į London�? Jei ispanai atvyks jų paremti? Jei Hovardas sukils �alies pietuose, o Kornvalis grį� prie senosios religijos, kaip ir Velsas? Jie gali nugalėti El�biet�, o mes laikome įkalin� busim�j� karalien�. Jeigu tu ketini priri�ti prie �irgo būsim� Anglijos karalien�? Tada mes tapsime i�davikais ir mirsime Taueryje.

Mano vyras suglum�s purto galv�.

� A� tarnauju karalienei, � tiesmukai rė�ia jis. � Daviau savo �odį kaip Talbotas. Turiu elgtis, kaip man liepia valdovas. Netarnauju tai pusei, kuri� manau laimėsiant. Tarnauju valdovui. Kiek man bekainuotų. Jei �kotų karalienė Marija laimės ir taps Anglijos karaliene Marija, tada tarnausiu jai. Ta�iau iki tol tarnauju karūnuotai karalienei El�bietai.

Jis nei�mano apie niek�, i�skyrus lojalum� ir garb�.

� Taip, taip, kai ji karūnuojama, tada galima pereiti į kit� pus�, ir tai jau bus garbinga. Ta�iau kaip mums dabar apsaugoti savo vaikus ir savo turtus? Dabar? �iomis pavojingomis dienomis? Kai viskas pastatyta ant kortos? Kai ne�inome, kuri karalienė bus karūnuojama Londone?

� Garantijų nėra, � atkerta jis, purtydamas galv�. � Anglijoje niekas nėra saugus �iais laikais. A� tiesiog privalau paklusti karūnai.

Tuomet i�einu, įsakau pa�adinti pilį ir suruo�ti sargyb�. Didysis varpas skamba, besitrankydamas lyg i�sigandusi �irdis. Rėkiu savo ūkved�iui, kad supakuotų vertingiausius daiktus, ve�imės juos su savimi. Eidama į karalienės kambarius, drebu i� pyk�io, kad dėl jos u�sitraukėme toki� didel� bėd�. Ji u�trauks dar daugiau bėdų. Bėgdama i�vynioju ma�� popiergalį, Sesilio skirt� man. Jis buvo voke i� Londono.

Galų gale! Dėkui Dievui! I�girstu skambant varp� ir suprantu, kad karas prasidėjo. Galų gale jie ateina pas mane, likus vos dienai iki to, kai mane būtų su�iup�s tas gyvulys Hastingsas. Keliuosi ir rengiuosi kaip galėdama grei�iau. Dreban�iomis rankomis varstau rai�telius. Pakuojuosi daiktus. Deginu lai�kus nuo ambasadoriaus, nuo su�adėtinio, nuo Ispanijos ambasadoriaus, nuo jo agento Ridolfio, nuo Botvelo. Laukiu, kol pas mane atskubės grafienė arba �rousberis ir maldaus kuo grei�iau ir kuo toliau skubėti i� �ios nesaugios pilies. Keliausiu su jais. Negaliu rizikuoti, kad mane su�iuptų Hastingsas. U�sitikrinsiu saugum� keliaudama su �rousberiu, kol mano armija mus pasivys. Nepaliksiu �rousberio, kol nebūsiu saugi su savo armija. Nedrįstu. Jis buvo mano vienintelis draugas Anglijoje. Nesutikau nieko kito, kuo pasitikė�iau. Jis buvo man malonus ir elgėsi garbingai. Prie tokio vyro moteris gali jaustis saugi. Dievas mato, a� labai noriu jaustis saugi.

Vestmorlandas prisiekė, kad mane nors i� po �emių i�kas. Jei mane gabens į London� ir į Tauerį, bandysiu sprukti. Jei El�bieta i� baimės patupdys mane į t� kalėjim�, kuriame pati laukė mirties bausmės, a� bėgsiu. O kol kas, kylant karui, nesiprie�insiu, nesvarbu, kur jie mane ve�. Lordai reikalaus i� El�bietos mano laisvės, kur bebū�iau paslėpta. Jie reikalaus laisvės mūsų religijai, mano teisės į laisv�, ir, grasinama ginklu, ji privalės sutikti. �iaurė visada buvo tarsi atskira karalystė, jokio Tiudoro vald�ia nesiekė toliau Jorko. Jei �iaurie�iai j� nugalės, jai teks priimti jų s�lygas, patiks tai jai ar ne.

U� viso to slypi didesnis, ambicingas planas, kuriam dar nepritariau. Kuriam nedrįsau pritarti. A� nekovosiu su karaliene, sėdin�ia soste. Ta�iau jie visi galvoja, kad nu�ygiuos į London� ir ten tiesiog u�kels mane į sost�. �tai ko nori Pilypas i� Ispanijos ir jo ambasadorius. Tam i�dininkas Robertas Ridolfis i�leido tiek ispanų aukso. Kad pasodintų mane ne tik į �kotijos, bet ir į Anglijos sost�. Tai juk mano teisė. El�bieta yra nepripa�inta velionio karaliaus Henriko pavainikė. Esu jo sesers anūkė. A� esu tikroji sosto įpėdinė. Jie tai vadina �Did�iuoju Anglijos verslu� ir prisiekinėja galintys jį įgyvendinti. Jei �monės sukilo vardan tikrojo tikėjimo, jie neabejotinai nepaliks eretikės sėdėti soste. Kam kilti prie� El�biet�, jei neketina nuversti jos am�iams? �monės nori matyti soste jų tikėjimo karalien�, atne�ian�i� tolerancij� ir teisingum�, atstatan�i� tikr�j� Ba�ny�i� bei Anglij�, kokios buvo. Tai ne mano planas, nerezgu s�mokslų prie� karalien�, kokia bloga ji bebūtų. Ta�iau �inau, kad visi dalykai vyksta Dievo valia. Jei Dievas duos man Anglijos sost�, bū�iau nedėkinga dukra, jo atsisakydama.

M�stau apie El�biet�, sprunkan�i� į Vindzoro pilį, su dviguba sargyba, apie Londono samdinius, �aukiamus prie ginklų. Apie �valgus, zujan�ius �iauriniais keliais, besidairan�ius artėjan�ios armijos. Ji persigandusi, kad tuoj at�ygiuos �iaurie�iai jos i�tremti ar nu�udyti, ir man sunku susivaldyti nesikvatojus i� jos baimės.

Dabar ji �inos, koks jausmas, kai tavo �monės prie� tave atsigr�ia. Pa�ins t� baim�. Ji leido mano pavaldiniams sukilti prie� mane nenubaustiems. Taigi, kas gelbės j�, jeigu bus nuversta nuo sosto? Ji turėjo apie tai pagalvoti anks�iau. Galiu la�intis, kad dreba i� baimės, spoksodama pro lang� į up�, ar neatplaukia ispanų laivai. Ji tokia bailė, kad dabar sta�iai pakvai� i� siaubo.

U� mane meld�iasi �ventasis Tėvas, kad tik grį��iau į sost�. O kas palaiko El�biet�? Saujelė hugenotų Prancūzijoje, kelios vokie�ių princesės. Viskas! Ji vieni�a. Dabar ji viena. Jos pavaldiniai �ygiuoja prie� j�.

Darau visk� kaip paliepta, susipakuoju drabu�ius, sudedu į dė�es knygas ir brangenybes. Paduodu Merei savo sosto u�tiesal� ir nubėgu �emyn akmeniniais laiptais. Skamba varpas, tarnaitės spiegia, �unys loja.

Lyja, pur�kia smulki dulksna, kas rei�kia, kad keliai bus purvini ir �lapi. Mūsų kelionė bus skausmingai lėta. I�bly�k� kareiviai stovi blankioje �viesoje, bijodami, kad jų parakas sudrėks, ir jiems teks beginkliams susidurti su �iaurės raiteliais. Visi, i�skyrus mane, apimti siaubo.

Antonis Babingtonas, mieliausias Besės pa�as, prieina prie man�s, kai taisausi sėsti į baln�. Jis �nab�da kodinį �odį, rei�kiantį pasitikėjim�: �Saulėgr��a�. Tai mano vaikystės globėja, mano pasirinktas �enklas � gėlė, besisukanti į �ilum� ir viltį.

� Pasiųsk jiems �ini�, jei galėsi, pasakyk, kur mane nugabeno, � �nab�du, beveik ne�iūrėdama į jį, kai jis tiesina mano arklio pavadį ir ver�ia balnakilpes. � A� pati ne�inau, kur mane ve�a. Ka�kur į pietus.

� Bet a� �inau, � d�iaugsmingai prane�a jis, � girdėjau, kaip kalbėjosi lordas. Į Koventrį. A� jiems pasakysiu.

� Tik būk atsargus, � perspėju, � nerizikuok. Tu per jaunas, kad tave pakartų.

Jis parausta.

� Man a�tuoneri, � sako i�did�iai, tarsi tai būtų garbingas am�ius. � A� tarnauju nuo �e�erių.

� Tu dr�sus jaunuolis, � sakau, �iūrėdama į jo paraudusį veidelį.

Judame taip greitai, kaip tik galime pilkoje �iemos ryto �viesoje. Matau, kaip vyrai �valgosi ir klausosi, ar nepasigirs ragų ir būgnų garsai, prane�antys apie didelės �iaurės armijos artėjim�. Ta armija �ygiuoja po Kristaus vėliava, jo vardu siekdama atker�yti u� teisingos religijos i�niekinim� ir karalienės nuvertim� nuo sosto. Mano įkalintojai �ino, kad jie i� anksto pasmerkti pralaimėti, nes yra neteisūs. Jie beveik bėga, panarin� galvas, jų veidai papilkėj�. Jie kupini siaubo.

Mes jojame su Agnese Livingstoun ir Mere Seton �onas prie �ono, tyliai vis pasikei�iame �ypsenomis. Sunkiai valdomės nesijuokusios. Priekyje joja varg�elis �rousberis, jo veidas suakmenėj�s i� susirūpinimo, akys gr�ia horizont�. U� jo keliauja lordas Hastingsas, niūrus, su kardu prie �ono, su �udiko durklu, slepiamu po apsiaustu. Jam nepatinka sprukti nuo stipresnių pajėgų, jis neken�ia baimės kvapo.

Toli u� mūsų nugarų kaip visada bruzda rūs�ioji grafienė Besė. Organizuoja produktų ve�imus, laukia �inių i� Londono. Bevilti�kai nori �inoti, kuri� pus� palaikyti, kuri pusė pirmauja. Nepriim�iau jos į savo rūmus, kad ir kaip i�verstų savo kailį. Nepamir�tu, kad ji ketino atiduoti mane Hastingsui. Nepamir�tu, kad ji įsitikinusi, jog geid�iu jos vyro. Niekinu pavyd�ias �monas. Mane vis� gyvenim� persekiojo negra�ių moterų baimės.

Ji priėjo prie man�s dar anks�iau nei berniukas Babingtonas. Paėmė mane u� rankos ir atsuko į mane apsimestinai draugi�k� veid�.

� Prisiekiu, kad būsite saugi, � tyliai pa�adėjo ji, � jei pateksite į pavojų, a� jus i�vaduosiu. Jei Sesilis prane�, kad jus ketinama pasiųsti į Tauerį, a� jus i�laisvinsiu. A� jūsų pusėje. Visada buvau jūsų pusėje.

Valdausi, kad nepamatytų man�s �oktelin�ios i� d�iaugsmo. Non, vraiment! Ai�ku, netikiu, kad ji mane gelbėtų. Ji tokia melagė. �is pa�adas, tai ne kas kita, kaip desperati�kas bandymas įtikti abiem pusėms. Ta�iau tai man sufleruoja, jog ji tikisi �iaurės armijos pergalės. Kad ir kokių naujienų ji gautų i� Londono, jos, matyt, prane�a apie prastus El�bietos reikalus. Tokius prastus, kad Besė per�asi man į drauges. Laikydama ki�enėje �ini� i� Londono, ji stengiasi draugauti su manimi. Stebiu, kaip Besė, �rousberio grafienė, i�si�ada visko, kuo tikėjo. Kad tik prisiplaktų prie nugalėtojų pusės. Nenusijuokiu, netgi neparodau jai, kaip man linksma. �velniai paduodu jai rank�:

� Tu buvai gera draugė, grafiene, � sakau meiliai, � nepamir�iu tav�s ir tavo vyro, kai grį�iu į vald�i�.

Kai moteris ima manyti, kad jos vyras � kvailys, santuokai galas. Jie gali i�siskirti po metų ar de�imties, jie gali gyventi kartu, kol mirtis juos i�skirs. Ta�iau jeigu ji galvoja, kad jis � kvailys, tai daugiau niekada jo nebemylės.

Taigi m�stau jodama ristele į pietus, palenkusi galv�, kad �alta dulksna nepurk�tų man į veid�. Tatberis liko u� man�s, priekyje laukia mū�is arba, dar blogiau, pralaimėjimas. Man liepta įvykdyti �mog�udyst�, vir� man�s kybo įtarinėjimai i�davyste. �i tragedija nutiko man. Man, kuri manė pasirinkusi taip i�mintingai. Tikėjausi, kad baigsiu savo dienas būdama grafienė, su vyru grafu, kuriuo �avėjausi, viename i� gra�iausių Anglijos dvarų. Dabar joju purve u� ve�imų, kuriuose sugrūstos mano gėrybės. Bevilti�kai galvoju, kur jas saugiai paslėpti, kol mūsų neapiplė�ė. Mes įkliuvome tarp dviejų prie�i�kų armijų. Ir viskas vien todėl, kad mano vyras yra kvailys.

Moteris turi pakeisti savo prigimtį, jeigu ji nori būti �mona. Ji turi i�mokti prik�sti lie�uvį. Nuslopinti savo tro�kimus, savo mintis, vis� gyvenim� u�leisti viet� kitam �mogui. Turi teikti vyrui pirmenyb�, netgi kai trok�ta pasitarnauti sau ar savo vaikams. Ji turi klausyti jo, nors jos pa�ios nuomonė visi�kai kitokia. Būti gera �mona, rei�kia turėti gele�in� vali�, i� kurios sau nukali apynasrį ir pa�aboji savo tro�kimus. Būti gera �mona rei�kia tarnauti menkesniam �mogui. Būti gera �mona � tai amputuoti savo laisv� vali�, kaip elgetaujan�ių vaikų tėvai nukerta jiems galūnes dėl bendros �eimos gerovės.

Jei vyras nei�tikimas, gera �mona nekreips į tai dėmesio. Vyrai yra vyrai. Ji nedaug praranda, k� rei�kia greitas pasismaginimas prie sienos ar pamaigymas ant �lapios �olės. Jei vyras lo�ikas, ji gali jam atleisti ir sumokėti jo skolas. Jei vyras ūmaus būdo, gali trauktis jam i� kelio, raminti jį ar prie�intis jam. Stengtis apsisaugoti, kol galiausiai jis su a�aromis maldaus atleidimo � taip da�nai elgiasi smurtaujantys vyrai.

Ta�iau jeigu vyras į pavojų stato �monos nam�, jos turt�, sukauptas gėrybes, jei rizikuoja tuo, kam sukaupti ji paskyrė vis� gyvenim�, tai neįsivaizduoju, kaip galima jam atleisti. Vienintelė gerovė būnant �mona yra ta, kad įgyji namus, turt� ir vaikų visam tam paveldėti. O baisiausias pavojus būnant �mona yra tas, kad viskas priklauso vyrui. Viskas, k� ji pati atne�a į santuok�, viskas, k� būdama susituokusi paveldi ar įgyja. Pagal �alies įstatymus �mona negali nieko turėti nepriklausomai nuo vyro. Nei turto, nei vaikų, nei sav�s pa�ios. Tekėdama ji visk� iki menkiausio daiktelio patiki jam. Jeigu vyras sunaikina tai, k� ji jam patikėjo � praranda nam�, i��vaisto turt�, i�si�ada vaikų, smurtauja prie� j� pa�i� � ji negali padaryti nieko, tik stebėti, kaip grimzta į skurd�. Jis kvailys, ir ji nejaus jam meilės. Ji pati buvo kvailė, kam tokį i�sirinko.

Ak, taip. Tai nutiko man. Nepriekai�tauju jam u� lo�imus, tyliai i�ken�iu pasitaikan�ius ūmaus pyk�io priepuolius. Netgi apsimetu nematanti, kaip jis garbina jaun�j� karalien�. Ta�iau negaliu atleisti u� tai, kad mano dvaras atsidūrė pavojuje. Jeigu mano vyras bus pripa�intas kaltu dėl i�davystės, jam nukirs galv�. Visas jo turtas atiteks valstybei, a� prarasiu �atsvort�. Prarasiu visk�, k� a� ir mano ankstesnieji sutuoktiniai kaupėme vis� gyvenim�. Negaliu atleisti jam, kad taip kvailai rizikavo. To bijau labiau negu minties, kad jam gali nuriedėti galva. Prarasti �atsvort� � reik�tų prarasti viso gyvenimo darb�. Prarasti �atsvort� � reik�tų prarasti pa�i� save. Jis yra kvailys, o a� esu ponia Kvailė, per jį galiu tapti ponia Kvaile be namų, kas būtų dar blogiau.

Botvelai, ra�au paskubomis, jie mane ve�a į Koventrį. Dabar mūsų akimirka! A� galiu tau pa�adėti pergaling� kov�. Atvyk, jei gali, atvyk, nepaisant, kiek tau tai kainuotų. Atvyk dabar!

M.

Neįmanoma gauti patikimų �inių, u�miestis gyvas paskalomis ir baime, kaimuose trūksta vyrų, kurie pabėgo į �iaurės armij�. Moterys paliktos u�nugaryje, jų kvaili veidai �vie�ia viltimi, jos tiki, kad geros dienos vėl grį�. �ios įsivaizduojamos geros dienos bus mano pabaiga ir mano turtų sunaikinimas. Jei �i karalienė, Marija Stiuart, taps vienintele karaliene, ji nebus man palanki. Pirmas jos padarytas dalykas bus senosios Ba�ny�ios atkūrimas. Jie norės atgauti pastatus, susigr��inti turtus. Norės, kad būtų sugr��intos auksinės �vakidės nuo mano stalo, jų Venecijos vynas, �akutės, auksiniai �so�iai ir sam�iai. Norės mano �emių, kasyklų ir karjerų. Kai �kotų karalienė bus soste, ji mane gerai prisimins kaip moterį, kuri apsimetinėjo draugi�ka, bet vien� lemting� naktį prapliupo pavydu. Mano pa�adai būti jos gelbėtoja padarys menk� įspūdį, kai visa Anglija yra jos geriausia draugė. Jei �i �iaurės armija u�kariaus Anglij� ir pasodins į sost� savo karalien�, a� neteksiu namų ir turtų, vietos pasaulyje ir visko, ko kada nors siekiau.

Mano vyras negali padėti; jis taip pat kris. Draugai man�s negins; mes visi protestantai, mes visi k� tik praturtėj�, visi statome vienuolynų �emėse, pietaujame i� ba�ny�ios sidabro; visi būsime priversti gr��inti gėrybes ir kartu patirsime nuopuolį. Mano varg�ai vaikai bus skurd�iai ir nepaveldės nieko, i�skyrus skolas. Senoji Ba�ny�ia ir jų naujoji karalienė atims visk�, būsiu vargingesnė u� savo motin�; a� prisiekiau niekada nesileisti taip nusmukdoma.

A� skubu palei ve�imus su prekėmis ir atsargomis kiek įmanoma grei�iau, ir jau�iuosi lyg varganas valstietis sprunkantis nuo armijos, o ne grafienė, keliaujanti i� vienos gra�ios pilies į kit�.

Ir vis�laik nervinuosi dėl savo namų ir vaikų. Mano mama ir sesuo yra �atsvorte, �iaurės armijos �ygio linijoje. Jokia armija vedama tokių didikų kaip Vestmorlandas ir Nortumberlandas neskriaustų moterų, bet jie privalės atimti mano galvijus ir avis, jie trauks per mano kvie�ių laukus ir įsikurs stovyklas mano mi�kuose. Mano sūnus Henris ir posūnis Gilbertas yra su karaliene rūmuose, jie i�tro�k� nuotykių. A� meld�iu, kad Robertas Dadlis u�draustų jiems prisijungti prie kariuomenės. Henris yra valiūkas, pami��s dėl jaudulio, jis pasisiūlys būti karalienės �valgu arba prisijungs prie Londono miestie�ių j� ginti. Robertas yra tikras mano draugas, jis saugos mano berniukus. Meld�iu Dievo, kad juos saugotų. Jie yra mano paveldas, kaip ir namai, viskas �i�nakt pavojuje.

Norė�iau būti su savo vyru, grafu D�ord�u. Kvailys jis ar ne, �ioje suirutėje jo ilgiuosi labai stipriai. Jo tvirtas tikėjimas ir ry�tas atlikti pareig� karalienei nuramina mane, kai galė�iau bevilti�kai pravirkti staigiai nusisukus sėkmei. Jis neplanuoja ir nespėlioja, ir nesibla�ko paklaik�s kaip a�. Jis neturi prikrautų ve�imų vogtų gėrybių, kurias reiktų slėpti. Nelaiko melagingų s��inės pa�adų ir paslėpto peilio. Jis nepa�adėjo karalienei saugumo, vis tiek buvo įsakyta j� nu�udyti. Jis �ino savo pareigas ir jas vykdo, net nereikia m�styti, k� turėtų daryti. Jis ne toks suktas kaip a� ir nelau�o duoto �od�io.

Galbūt yra įsimylėj�s �kotų karalien�. Galbūt jam patinka jos i�vaizda, kas jį galėtų kaltinti? Pripa�įstu, niekada nema�iau tokios gra�ios moters. Galbūt jis mėgavosi jos draugija. Kodėl gi ne? Ji kerinti kaip bet kuri prancūzė, auginta savimeilėje ir tinginystėje. Gal kaip vyras, kaip kvailas vyras jis tro�ko jos. K� gi nebus pirmasis, padar�s toki� klaid�.

Bet tai nėra jo yda. Dieve, palaimink jį. Kai El�bieta atsiuntė įsakym�, jis i�kart padarė kaip lieptas. Sakė, kad priri�tų an� karalien� prie �irgo, jei tektų. U� tai jį myliu. Jis turi tikėjim� ir i�tikimyb�. Jis pastovus; o viskas, k� a� turiu, yra turtų tro�kimas ir baimė vėl būti varg�e. Jis yra garbingas didikas, o a� esu godulio sukurta moteris. �inau tai.

Ai�ku, jam yra lengviau. Kodėl jis turėtų būti kamuojamas baimių kaip a�? Jis nesigvie�ia �emių ir nebijo visko netekti. Jo neaugino vargana na�lė, jam neteko durti galo su galu ir tarnauti, kad galėtų patekti į ger� viet�. Jam niekada neteko rinktis draugų dėl naudos, niekada neturėjo sav�s parduoti daugiausiai pasiūliusiam ir dar pa�iam vesti aukciono. Jis net ne�ino, kad auksinės �vakidės ant stalo ir avių bandos �emėse priklausė Ba�ny�iai. Jo tyrum� sukūrė ir gynė mano godulys ir i�skai�iavimas. �ioje santuokoje dirbu sunkų ir purvin� darb�, o �i�nakt, nors vien� kart�, norė�iau būti nesutepta kaip jis.

Pirmai nak�iai mes sustojame A�bi de la Zu�o pilyje, vienoje i� lordo Hastingso valdų, ir nors karalienė Marija �ia tik vienai nak�iai, ji turi būti aptarnauta karali�kai, mano pareiga �ituo pasirūpinti. Daugiau nei bet kada noriu, jog ji matytų, kad mes dėl jos darome geriausia, k� galime. Turiu i�siųsti raitininkus prie� sargybinius, kad u�tikrin�iau, jog namas paruo�tas jos atvykimui; Hastingsas buvo u�dar�s �i� pilį, kol buvo dvare, taigi tarnai turi j� atidaryti, i�vėdinti bei u�degti �idinius. Tada turiu su jais spėti kuo grei�iau i�krauti visokias gėrybes ir jos kambarį paruo�ti vakarienei, turiu i�puo�ti miegam�jį, kad tiktų karalienei, net prie� pagalvojant apie valgym�. Jos specialus turki�kas kilimas turi būti ant grindų po lova, jos nuosavos lininės paklodės ant lovos, pakvėpintos levandomis, rūbų pamaina kitai dienai, dvi poros u�valkalų, krakmolytų ir i�lygintų, ir jos ma�as �uniukas, i�maudytas ir paved�iotas.

Kai keliu triuk�m� dėl dingusios belgi�kų nėrinių nosinaitės, laukiu �inių, kad armija mus vejasi ir spar�iai artėja. Mano ve�imų virtinė lėtai girg�da su baime, am�inai (klimpdamas tir�tame purve arba turėdamas lankstu apva�iuoti upes, patvinusias nuo �iemos lietaus, o a� turiu su jais būti, kol keberiojamės link Koventrio. A� neapsaugota, visi sargybiniai yra prie jos, dvi valandos prie�akyje man�s. Jei �iaurės armija rytoj mus pasieks, mane ras pirm�j� su beveik neginamais katalikų lobiais. Bet kuri� akimirk� jie gali atjoti, ir viskas, kuo galiu gintis, yra turki�kas kilimas, tuzinas lininių paklod�ių ir kvailas karalienės �unėkas.

Vien� po kito jie u�iminėja �iaurinius miestus, rinkdami savo karius ir ruo�dami juos apgul�iai. �iaurinė karalystė jiems i�sivynioja tarsi sutiktuvių kilimas, jie atrodo nesustabdomi. Tai ne �ygis, tai pergalingas judėjimas pirmyn. �iaurės armija d�iaugsmingai sutinka, kur ir be�ygiuotų. Lietingas oras jų nesulaiko, juos sutinka lyg pavasarį. Trumpa �inia nuo Sesilio Hasdngsui (nes atrodo, jog man nepatikimos naujienos) mus perspėja, kad jie u�ėmė didįjį Daramo miest�, nepaleid� nė vieno �ūvio. Jie įsakė katedroje laikyti mi�ias, i�metė protestantų maldos knyg� ir gr��ino altorių į jo viet�. �monės būriavosi palaiminimo, o kunigai spindėjo savo rūbais. Vėl �ventyklose atsiranda skulptūros, u�degamos �vakės, geri laikai vėl sugrį�, �alis bus laisva. Jie atkūrė sen�jį tikėjim� vyriausiojo vyskupo �emėse, katedrų arkose nuskambėjo lotyni�ki tikrieji Dievo �od�iai. Minios ėjo paklausyti mi�ių, tūkstan�iams kitų jas perpasakojo, �monės kupini d�iaugsmo ir plūstantys į savo parapijų ba�ny�ias, kad atvirk��iai skambintų varpais parodydami, jog naujoji tvarka vėl apversta auk�tyn kojomis. Jie bėga pasiimti savo pjautuvų ir �akių, �ūtbūtinai nori kariauti angelų pusėje.

Kunigai, kurie buvo skausmingai priversti laikyti biblij� atvirai, lyg tai būtų paprasta knyga, bet slėpti �vent� duon�, vėl gali vykdyti Ba�ny�ios įsakymus, padėti biblij� saugojimui ir demonstruoti �vent�j� duon� visiems, kas tik ateina jos garbinti. Akmeniniai altoriai sugr��inti, indai prie ba�ny�ių įėjimų vėl u�pildyti �ventintu vandeniu, ba�ny�ios vėl �iltos, kupinos pamaldaus murmėjimo. Ir vėl gali u�sakyti mi�ias u� mylimojo siel�, vėl gali pra�yti paguodos. Senoji religija grį�o, ir �monės vėl gali ja guostis. El�bietos religija ir taika byra į �ipulius. Aplink vien griuvėsiai, kuriuose mudu su Bese nuolat griuvinėjame.

Sesilis su trapia braviūra ra�o, kad karalienė El�bieta siun�ia armij� į �iaur�, jie susitelk� ir �ygiuoja kuo grei�iau. Jau �inau, kad jų bus per ma�ai ir per vėlu. Vyrai i� Kento, i� Vilt�yro, kol atvyks �ia, jau bus pavarg�, toli nuo namų. Jie nenorės kautis su vyrais i� �iaurės jų pa�ių �emėse, besidid�iuojan�iais savo religija. Pietie�iai bus i�sigand�. Mes, �iaurie�iai, esame u�grūdinti vyrai, kurie neima belaisvių. Kai �iaurė sukyla, niekas negali pasiprie�inti. Tie, kurie prisimena kar�ias Jorko prie� Lankasterį karo istorijas, mieliau liks namuose, ir leis besivar�an�ioms karalienėms kautis tarpusavyje. Niekas nenori prisijungti prie dar vieno karo tarp �iaurės ir pietų. Vien �iaurie�iai trok�ta mū�io, nes jie �ino, kad Dievas yra jų pusėje, jie neturi k� prarasti ir tiki pergale.

Daugelis pietie�ių ir �iaurie�ių tikės, kad karalienė Marija turi visi�k� teis� į laisv� ir turėtų u� j� kovoti. Kai kurie, �inau, manys, kad ji turi teis� į Anglijos sost�, ir neprisijungs prie armijos prie� j�. Jie ne�ygiuos prie� teisėt� sosto paveldėtoj�, kas keltų kard� prie� gerojo karaliaus Henriko gimin�? Prie� jo mylimos sesers anūk�? Toks teisėtas Tiudoras turėtų būti ginamas kiekvieno anglo. Taigi �imtai, galbūt tūkstan�iai ateis į �iaur� kovoti u� j�, sen�j� religij� ir u� visk�, k� myli. Did�ioji �alies dalis grį�tų prie senųjų papro�ių, jei tik galėtų, tai jų geriausia proga. Grafai i�kėlė �ventųjų Kristaus �aizdų vėliav�. �monės apie j� bursis.

Sesilis neturi jokių �inių apie Hovard�; �i tyla mums atskleid�ia jo baimės dydį. Kai hercogas atves savo vyrus į mū�io lauk�, jų bus daugiau nei tų, kuriuos El�bieta galėtų apginkluoti. Jis nusives pus� Anglijos su savimi. Hovardų �eima karta i� kartos valdė did�i�j� dalį �alies rytų, netgi rinkdavosi princus. Kai Hovardai pripa�įsta soste esantį karalių, pusė �alies jais paseka, nesusim�stydami lyg skalikai paskui rag�. Kai Hovardai nepalaiko karaliaus, jie pritaria u�kariautojui. Kai Hovardai ims palaikyti karalien� Marij�, tai bus El�bietos galas.

Sesilis bijo, galė�iau la�ytis i� savo garbės. Jis to nesako, bet ra�o i� Vindzoro, kas rei�kia, jog jie atidavė London� tam, kad apginkluotų vienintel� pilį, kuri� tikisi apginti. Tai blogiausia, k� galima atsiminti. Karalius Henrikas niekada neapleido Londono. Kaip ir jo tėvas. Net karalienė Marija, susidūrusi su Viatu ir galingu protestantų mai�tu, niekada neatidavė Londono. Ma�oji karalienė D�einė u�sisklendė bok�te. Bet karalienė El�bieta apleido savo sostin� ir ruo�iasi apgul�iai be vilties sulaukti paramos i� u�sienio. Net blogiau: u�sienio armijos telkiasi prie� j�. Joks krik��ioni�ko pasaulio karalius neateis El�bietai į pagalb�, jie leis jai �lugti ir d�iaugsis jos mirtimi. Tai derlius, kurį Sesilis pjauna i� savo įtarumo politikos. Jis su karaliene tapo Prancūzijos prie�ais, neken�ia Ispanijos, jie atskirti nuo savo �monių, tarsi pa�alie�iai karalystėje. Jis susivienijo su piratais, pirkliais, su puritonais ir jų apmokamais informatoriais; dabar paskelbė kar� savo karalystės diduomenei, kuri turėtų jai patarinėti.

Turė�iau būti ten, Vindzoro pilyje, turė�iau būti ten su sau lygiais, su karaliene. Ji turėtų gauti lordų patarimus, �monių, kurių kartos tarnavo sostui, kurie am�iais griebdavosi ginklų Anglijos karalių saugumui. Ji neturėtų būti priklausoma nuo klerko Sesilio, kuris atėjo i� niekur ir buvo niekas iki vakar. Kaip jis gali skleisti atsargum� ir sveik� prot�, jei pats yra kupinas siaubo? Kaip jis gali suartinti �mones, jo baimės bei sekliai mus i�skyrė, padarė prie�ais? Ar lordai gali jai patarinėti, juk daugum� ji apkaltino i�davyste? Geriausi Anglijos �monės yra u�daryti Taueryje arba namų are�te.

Dievas mato, dabar, jos siaubo laikotarpiu, noriu jai tarnauti. Dievas �ino, patar�iau jai neginkluoti vyrų, nerinkti karių, patar�iau jai susitaikyti su �kotų karaliene bei pradėti derybas, pa�adėti sugr��inti j� į �kotij�, elgtis su ja kaip su gera pussesere, o ne kaip su prie�u. Patar�iau jai neklausyti Sesilio, kuris visur mato prie�us, todėl visur jų sukuria.

K� gi, negaliu tarnauti karalienei apgultoje Vindzoro pilyje, bet tarnausiu jai �ia. Tai mano u�duotis, ir ji nėra lengva. A� tarnausiu jai �ia, saugosiu moterį, kuri u�imtų jos sost�, vengsiu, jei galėsiu, armijos, kuri j� i�vaduotų. Melsiuosi Dievui savo būdu � nes, ties� pasakius, ne�inau, ar a� katalikas, ar protestantas, ne�inau, kaip atskirti, ir man nerūpi. Svarbiausia, kad įvykus stebuklui, bus i�vengta �io karo, kad pusbrolis nekariaus Anglijoje su pusbroliu. Kai sudėliojau �i� mald�, ėmiau �nib�dėti kit�, gerosios karalienės vardan: ��ventoji Marija, Dievo motina, apsaugok j�. Apsaugok savo dukr�. Apsaugok savo angel�. Apsaugok mano brangiausi�j�. Apsaugok j�.�

�inia nuo mano ambasadoriaus vyskupo Leslio, susukta ir tvirtai spaud�iama rudame ma�ojo Antonio Babingtono kum�tyje, galų gale nukrenta į mano sterbl�. Mūsų laikinoje būstinėje Koventryje, geriausiame name visame mieste, bjaurioje ank�toje vietoje.

Vien todėl, kad esame toli nuo savo �emių, nerei�kia, kad kas nors valgo ma�iau, bet dabar viskas turi būti perkama rinkos kainomis. Auksas, kurį atsive�iau, pavojingai senka. Dėl �iemos sezono nėra jokių vaisių ar �vie�ių dar�ovių, bet net d�iovinti vaisiai ir �ieminės dar�ovės mums per brangios.

Ra�au Sesiliui maldaudama, kad atsiųstų pinigų i�laikyti karalienės namų ūkį, kad atsiųstų naujienų apie �iaurės armij�, kad atsiųstų patikinim�, jog �ino apie mūsų i�tikimyb�. Ra�au Henriui klausdama dvaro naujienų ir liepdama likti su Robertu Dadliu. Liepiu jam, kaip motina, nesvajoti imtis ginklo dėl karalienės ir nevykti pas mane. Jei tik Sesilis �inotų, kokia a� įbauginta, kiek ma�ai liko monetų, kokia i�sekusi mano dr�sa, jis pasigailėtų ir pagaliau man atra�ytų.

Jei mano vyras grafas yra įtariamas, kaip ir pusė Anglijos lordų, tada mano likimas kabo ant plauko kartu su juo, su �iaurės armija, su �kotų karalienės likimu. Jei �iaurės armija mus greit u�klups, negalime tikėtis pergalės. Net negalėtume i�laikyti �io ma�o miesto prie� juos. Turėsime atiduoti jiems karalien�, ar jie pasodins j� į �kotijos, ar į Anglijos sost�, mes su D�ord�u vienodai pra�uv�. Bet lygiai taip pat, jei Anglijos armija mus pasieks pirmoji, jie atims �kotijos karalien� i� mūsų, nes nepasitiki mūsų apsauga. Mes su D�ord�u būsime pra�uv�, pa�eminti ir apkaltinti.

Mano did�iausias nusivylimas, mano gilus apgailestavimas �iomis neramiomis dienomis dėl to, kad mes i�vis sutikome priimti �kotų karalien�, kad maniau galėsianti kontroliuoti savo vyr�, kai ji bus mūsų namuose. Taip pat nuog�stauju dėl to, kad kai jis pasakė atiduosi�s atgal mano �emes, kaip bausm� u� abejojim� jo sugebėjimais, a� greitai nepasakiau: �Taip!� ir ten pat nepasira�iau dokumentų. Jei, neduok Dieve, D�ord�� pagrobs �kotai arba apkaltins anglai, �us mū�yje ar pabėgs su mylima �kotų karaliene, tada bet kuriuo atveju neteksiu �atsvorto, savo namo �atsvorte, savo numylėto namo �atsvorte. A� beveik mieliau mir�iau, nei netek�iau �atsvorto.

Sunku patikėti, kad praleidusi vis� gyvenim� besituokdama dėl naudos, rinkusi ma�us �emės sklypus, po truputį kaupusi turt�, kad galų gale turė�iau vien� didingiausių namų Anglijoje ir juo rizikuo�iau dėl El�bietos geranori�kumo u�gaidos bei jos pusseserės, kitos karalienės, gero elgesio. Kada El�bieta parodė ger� vali� kitai moteriai? Kada Marija gerai elgėsi? Mano laimė priklauso nuo dviejų moterų, o a� nė viena jų nepasitikė�iau. Mano sėkmė priklauso nuo vyro, kuris myli vien� moterį, tarnauja kitai ir yra kvailys. O a� esu did�iausia kvailė i� visų trijų, nes sk�stu jų sukurtame liūne.

Pagaliau �inios i� Daramo; bet jokių gerų �inių mums. �iaurie�ių armija �ygiuoja į pietus. Jie i�klausė mi�ias Daramo katedroje, at�ventė savo triumf� su dideliu Te Daum ir patraukė su savo vėliavomis �emyn did�iuoju �iauriniu keliu. Mes manome, kad jie atvyksta i�laisvinti karalienės. Juos pastebėjo Ripono kelyje, sakoma, kad jie turi keturis tūkstan�ius pėstininkų; o did�iausia jų jėga yra �irgai. Jie turi beveik du tūkstan�ius raitininkų, yra �avūs jauni �iaurės namų d�entelmenai, u�grūdinti metų metais pasienio reiduose, i�treniruoti riterių turnyruose, trok�tantys kovos, aistringi, ir visi jie įsimylėj� �kotų karalien�. Juos veda Vestmorlandas ir Nortumberlandas, net Nortumberlando grafienė joja su armija prisiekinėdama, jog geriau mirti mū�yje, nei praleisti tokį �ans� atkurti tikr�jį tikėjim�.

Drebu kai tai gird�iu. Akimirkai �irdis ima stipriau plakti, kai pagalvoju apie plazdan�ias vėliavas ir armijos �ygį dėl tikrosios Ba�ny�ios. Jei tik galė�iau būti su jais, savo draugais, jei tik galė�iau turėti jų tvirtum�. Jei galė�iau paleisti karalien� ir joti su ja, prisijungti prie jų. Būtų puiki diena! Jo�iau su karaliene pasitikti jos armijos! Kai įsivaizduoju, turiu nulenkti galv� ir prisiminti, kad privalau tarnauti karalienei El�bietai, daviau savo �odį kaip Talbotas. A� nepajėgiu sulau�yti �od�io. Ver�iau rink�iausi mirtį, nei gėd�. A� privalau.

Tuo metu Hastingsas toliau mane tikina, kad El�bietos armija yra pakeliui į �iaur�, bet niekas negali pasakyti, kodėl jie taip ilgai trunka ir kur jie yra. Mano paties vyrai yra neramūs, jiems nepatinka �is ma�as purvinas Koventrio miestelis; turėjau i�mokėti tik pus� jų atlyginimo, nes bevilti�kai trūksta monetų. Besė daro k� gali, bet maisto atsargos vargingos. Pusė ilgisi namų, o kita pusė norėtų prisijungti prie prie�ų. Kai kurie i� jų jau sprunka.

Lordas Hunsdonas � i�tikimas karalienės pusbrolis � karalienės Marijos �alininkų yra u�spaustas Niukastle, jis negali nukakti į vakarus nuraminti Jorko, kuris yra ant nevilties slenks�io. �iaurės rytai palaiko Marij�. Hundsonas atsargiai �ygiuoja �emyn pakrante, tikėdamasis bent jau nusigauti į Hal�. Bet sklando siaubingi gandai, kad ispanai gali i�silaipinti Hale, ir miestas neabejotinai prisijungtų prie jų. Sasekso grafas įkliuv�s į sp�stus Jorke, nedrįsta i��ygiuoti. Visas Jork�yras pripa�ino �iaurės armij�. Vienintelis seras D�ord�as Bovas atsilaikė prie� juos, u�sibarikadavo ma�ame Bernardo pilies turgaus miestelyje. Tai vienintelis miestelis pripa�įstantis El�biet�, vienintelis miestelis Anglijos �iaurėje, palaikantis El�bietos, o ne �kotų karalienės reikalavimus; bet nepaisant �ito, kasdien jo vyrai pabėga pro pilies vartus prisijungti prie katalikų.

Kiekvien� dien� El�bietos armija nenoriai slenka link mūsų, �iaurės armijos pasitikėjimas ir skai�ius auga, ji grei�iau �ygiuoja pirmyn ir sutinkama kaip i�vaduotoja. El�bietos armija pasivėlina, �iaurės armija �ygiuoja ar�iau mūsų ir didina tikimyb�, kad �iaurie�iai �ia bus pirmi ir paims �kotų karalien�, tada karas baigsis be mū�io, El�bieta bus nugalėta savo �alyje, savo pusseserės, net nesu�vangėjus kardui j� ginant. Tinkama trumpo karaliavimo pabaiga. Greita trumpalaikio ir nesėkmingo eksperimento su senmerge protestante karaliene pabaiga. Tai bus tre�ias Henriko vaikas, kuriam nepavyko i�likti. Kodėl turėtume nepamėginti jo sesers anūkės? Tai bus antras pra�ūtingas protestantų Tiudoras, kodėl neturėtume grį�ti prie senųjų papro�ių?

Besė man neseniai pa�nib�dėjo nedidel� savo ekonomo i� �atsvorto paskal�, kas man suteikia ma�� �iburėlį vilties �iais bevilti�kais laikais. Jis prane�ė, kad pusė tuzino fermerių, kurie pabėgo, kai �iaurėje buvo sugrie�tinti reikalavimai, sugrį�o namo, nutrintomis kojomis, bet i�didūs, sakydami, kad sukilimas jau baigėsi. Jie skelbia, kad �ygiavo po penkių Kristaus �aizdų vėliava, kad matė armij� susirinkusi� Daramo katedroje, kad katedra buvo per�ventinta, o visos jų nuodėmės atleistos, kad geri laikai jau �ia, atlyginimai bus padidinti, �kotų karalienė u�ims Anglijos sost�. Jie buvo sutikti savo kaimuose kaip didvyriai ir dabar visi tiki, jog karas baigėsi bei �kotijos karalienė laimėjo.

Tai man suteikia ma�ut� viltį, kad �itie paprasti patiklūs �monės pasitenkins Daramo u�grobimu, senosios �iaurės karalystės įkūrimu ir i�siskirstys. Tada galėsime derėtis. �inau, kad tik dr�sinu save. Norė�iau turėti patikimų �inių. Norė�iau būti tikras, kad galėsiu j� apsaugoti.

Hastingsas spėja, kad �iaurės lordai ruo�iasi įkurti �iaurės karalyst� ir laukti El�bietos armijos pa�ių pasirinktose �emėse.

Jie turi persvar�, taip pat rinksis mū�io lauk�. Jie turi kavalerij�, o El�bietos armija beveik neturi �irgų. Jauni �iaurės raiteliai sukapos į gabalus Londono pameistrius. Hastingso skelbiamos perspektyvos niūrus, bet viskas, kas atideda mū�į, yra gera naujiena man. Bent jau nereiks susiremti su savo kra�tie�iais, savo draugais Vestmorlandu ir Persiu mū�yje �iandien ar rytoj. Baiminuosi momento, kai teks įsakyti Derbi�yro vyrams gal�sti ginklus prie� Vestmorlando bei Nortumberlando vyrus. Baiminuosi dienos, kai teks įsakyti vyrams �audyti į savo pusbrolius. Esu įsitikin�s, kad mano vyrai atsisakys.

A� bjauriuosi mintimi apie kar�. Maniau, kad Dievas galėjo mane kviesti ginti namus nuo ispanų arba prancūzų; bet niekada net neįsivaizdavau, kad galė�iau kovoti su anglais. Grasinti draugui kra�tie�iui, vedamam vyro, kurį vis� gyvenim� laikiau draugu, sudau�ytų mano �irdį. Gerasis Dieve, Vestmorlandas ir Nortumberlandas vis� gyvenim� buvo mano palydovai, patarėjai bei geriausi draugai. Mes � pusbroliai, dėdės ir įsūniai vieni kitiems jau penkias kartas. Jei tiedu ir jų giminės yra ten po penkių Kristaus �aizdų vėliava, man neįtikima, kad a� ne jų pusėje. A� � jų brolis, a� turė�iau būti �alia jų.

Kai vyks mū�is, turėsiu �iūrėti į juos vir� savo �irgo ausų kaip į prie�us. Ateis diena, kai kitoje pusėje matysiu s��iningus anglų veidus ir turėsiu įsakyti savo vyrams pasiruo�ti gintis nuo �udiki�ko i�puolio, bet to nebus �iandien. A�iū Dievui, to nebus �iandien. Ne �iandien vien todėl, kad jie taip nusprendė. Jie renkasi tinkam� akimirk�. Mes jau nugalėti.

Mano kapelionas u�rakina duris, mano namus, ir a� dalyvauju mi�iose �i� ypating� naktį, lyg būtume krik��ionys, besislapstantys Romos katakombose, apsupti bedievių. Mes tvirtai �inome, prie�as galingas, nors rodosi, kad valdo pasaulį, bet mūsų vizija triumfuos, mūsų tikėjimas augs, kol taps vienintelis.

Jis baigia viltinga malda ir suvynioja �vent�sias relikvijas, sudeda į dė�es ir tyliai i�eina i� kambario. Vien jo su�nab�dėtas �Linksmų Kalėdų� atitraukia mane nuo maldos.

Pakylu nuo klaupto ir u�pu�iu �vakes prie� ma�� altorių. �Linksmų Kalėdų^� linkiu Agnesei ir Merei, pabu�iuoju jas į kiekvien� skruost�. Mano �eimynyk��iai i�eina vienas po kito, sustodami man nusilenkti arba padaryti reverans�, ir �nab�da palaiminimus. Ėdama �ypsausi, tada kambarys rodosi tylus, �iltas. Atidaryk lang��, � sakau Agnesei, slenku lauk. Prie� naktinio dangaus tams�, �vaig�dės yra ry�kios lyg deimantai. Dairausi �iaurinės �vaig�dės ir m�stau, kad mano armija nakvos po ja pakeliui pas mane. Prisimenu istorij�, kuri� kadaise man pasakojo Botvelas, įkvėpiu �alto �alto oro ir pratisai su�vilpiu į naktį, tarsi pelėda.

� K� darai? � klausia Merė, u�mesdama skar� man ant pe�ių.

� �vilpimu kvie�iu audr�, � atsakau �ypsodamasi. Prisimenu kaip Botvelas prisikvietė savo audr�, naktį prie� Karberio kalv� � kvie�iu audr�, kuri mane nupūs iki pat mano sosto.

�iais metais �altas sezonas, ma�ai tikėtina sulaukti daug laimės per Kalėdų �vent� namuose. Tai antrosios Kalėdos man ir mano vyrui, kurį sugadino kita karalienė. Dieve, norė�iau, kad niekad nebū�iau apie j� girdėjusi, kad nebū�iau maniusi galėsianti pasipelnyti tarnaudama. Toli nuo namų, atskirti nuo vaikų, be jokių �inių apie savo seseris, motin� ar namus, nekantraudami laukiame �iaurės armijos atvykimo. Hastingsas triskart per dien� siun�ia �valgus, kad pa�iūrėtų, ar įmanoma i�siai�kinti, kur jie dabar yra, kada jie �ia atvyks, bet pus� laiko jie aklai klajoja rūke bei lietuje, galėdami būti u� kelių pėdų nuo �iaurės armijos, bet jos nepastebėti.

Miestas įtvirtintas kiek tai įmanoma, bet niekas net neabejoja, kad mes neatlaikysime beveik �e�ių tūkstan�ių vyrų kariaunos apgulties. Mes turime pakankamai vyrų, kurių i�tikimybe negalima pasikliauti, o Koventrio gyventojai mūsų negins. Jie taip pat nori matyti i�laisvint� karalien�. Mes �ia nepopuliarūs, mes � okupantų armija.

Negaliu nustoti nerimavusi dėl savo brolio ir sesers �atsvorte. Mano mergaitės saugios pietuose, tarnaudamos su draugais, besimokydamos tvarkyti didelius namų ūkius bei u�megzdamos pa�intis, kurios vėliau joms pravers, o mano berniukas �arlzas mokykloje. �iaurės armija gali �ygiuoti per �atsvort�, nors mano brolis turi ry�to bei dr�sos įsakyti jiems pasitraukti, kas bus, jei kareiviai puls? Taip pat jaudinuosi dėl Henrio, savo sūnaus, ir posūnio Gilberto, kurie abu yra rūmuose. Negaliu nustoti galvojusi, jog jie įsikals į galv� pasisiūlyti savanoriais �ygiuoti su karalienės armija į �iaur�. Jei Henris kariauja su �iaurie�ių armija, prisiekiu, jog pati nusuksiu galv� �kotų karalienei. Esu tikra, kad Robertas Dadlis jų nei�leis, esu tikra, karalienė u�draustų. Bet kasnakt vėl ir vėl kankina mintys, kad mano berniukas nevengia pavojų ir net �iuo metu �ygiuoja �iaurėn pasitikti nesustabdomų i�davikų armijos.

Hastingsas gavo lai�k� i� Londono, �adantį palengvėjim� ir apsimestinai optimisti�k�, bet prane�usį katastrofi�kas naujienas, kad Bernardo pilis neatsilaikė prie� �iaurės armij�. Seras D�ord�as Bovas laikėsi vardan karalienės, bet jo vyrai rizikuodami nusisukti sprandus �okinėjo nuo pilies sienų, kad prisijungtų prie mai�tininkų. Vienas i� jų buvo taip pasiry��s pakeisti barikadų pus�, jog net susilau�ė koj�, miesto �monės patys atvėrė vartus ir pakvietė sukilėlius vidun, giedan�ius giesmes, kol ver�ėsi gilyn. Jie klausė mi�ių parapijos ba�ny�iose, i�traukė paslėptus indus �v�stam vandeniui, auks�, sidabr�, netgi paveikslus bei vitra�inius langus. Turgaus aik�tėje jie parei�kė, jog grį�o tikėjimas, visos ūkininkų �monos atvedė savo vaikus, kad pagaliau būtų tinkamai pakrik�tyti.

Bus kaip anks�iau, �inau: Ba�ny�ia gyvenimo centre, vienuolynai ir abatijos pilnos turtų, tikėjimas gr��intas. Tartum pasaulis vėl susijungtų i�vien, tartum įgud�s verpėjas taisytų i�irusį audinį. Sunku patikėti, kad pati nesugrį�iu�, atgal pro tre�i� ger�jį savo vyr�, Viljam� Sent Lou, atgal pro antr� ger�jį vyr�, Viljam� Kavendi��, kuris man davė �atsvort� bei pavogė auksines �vakides i� vienuolyno, pro savo pirm� dvar�, vis� keli� atgal iki savo vaikystės, kai i�tekėjau u� savo pirmo vyro, kad i�truk�iau i� vargingo mergatės gyvenimo Hardvike, kur mano motina net neturėjo mūsų namo dokumentų.

Kai vakarieniaujame, sakau karalienei, jog kasnakt �iuo siaubingo laukimo metu svajoju apie sugrį�im� į vaikyst�, jos veidas nu�vinta, lyg tai būtų nuostabi perspektyva.

� Jei galė�iau bet ko panorėti, bū�iau Prancūzijoje, � prisipa�įsta ji, � vėl bū�iau ma�oji princesė Prancūzijoje.

A� silpnai �ypteliu, tartum sutikdama. Dievas mato, irgi norė�iau, kad ji ten būtų.

Karalienė apgyvendinta geriausiame miesto name, bet jai nepakankamai gerai. Su Bese įsikūrėme greta, gėrybės sukrautos kambariuose, tarnai miega ant suolų. Arklininkai miega arklidėse kartu su arkliais, Hastingso vyrai susispaudė vargingų �monių namuose aplink vis� miest�. Turguje baigėsi maistas, gatvių bei griovių smarvė nepakeliama. Nepaisant pavojaus, mes turėsime judėti toliau, arba �iuose u�grūstuose būstuose pasklis ligos. Hastingsas para�ė Sesiliui, bet atsakymas atėjo man į mūsų varganus apartamentus, jį atne�ė jaunas bevardis vyras. Tai, kad esu jo pasirinktas, o Hastingsas ignoruojamas, i�kart visk� pasako. Sesilis nusivyl�s. Jis atvedė savo karalien� prie pralaimėjimo ribos, dabar jam reikia man�s deryboms su kita karaliene.

A� drebu i� susijaudinimo ir negaliu to nuslėpti. Negaliu atrodyti romi bei nuraminti balso. A� esu prancūzų princesė, turė�iau valdytis, bet norisi �okti aplink kambarį bei rėkti i� pasitenkinimo. Atrodo, kad audra, kuri� i��aukiau, u�plūdo Anglij� tarsi did�iulė banga jūroje. Mano armija u�ėmė vis� �iaur� bei �iandien u�grobė Hartlepulo uost� ispanų armadai, kuri ten i�silaipins. Popie�ius mane u�tars ir lieps kiekvienam Romos katalikui Anglijoje imtis ginklo vardan man�s. Negaliu nuslėpti d�iaugsmo bei susijaudinimo, todėl liepiu Merei Seton, kad prane�tų, jog sirguliuoju ir turiu likti savo kambaryje. Niekas neturi man�s pamatyti.

Hartlepulas yra giliavandenis uostas, ir ispanų laivynas turi nuplaukti trump� reis� i� Nyderlandų. Jie galėtų plaukti per naktį ir rytoj būtų �ia. Jie dabar gali būti jūroje, net �iuo metu. Kai ispanų armija bus i�laipinta, jai tereiks per�ygiuoti �alį pas mane. Dabar likusį laik� nelaisvėje skai�iuosiu dienomis.

Gird�iu stuksenim� prie i�orinių kambarių durų ir tylų bals� lauke. Tai �rousberis, bet kur pa�in�iau jo drovias intonacijas. Merė Seton prane�a, kad jis atėjo pasiteirauti apie mano sveikat�.

� Įleisk jį, � sakau, pakylu i� krėslo bei i�sitiesinu sijonus. �vilgteliu į veidrodį. A� paraudusi, akys blizgan�ios. Jis pamanys, kad kar��iuoju, o ne jaudinuosi.

� Jūsų �viesybe, � įeina ir nusilenkia tardamas.

Duodu pabu�iuoti rank�:

� Mano brangusis �ousbevi.

Jis nusi�ypso i�gird�s tariant savo vard� bei įsi�iūri į mano veid�:

� Girdėjau, nesveikuojate. Jaudinausi dėl jūsų. Bet matau, kad jūs dar gra�esnė nei visada.

� Nestipriai kar��iuoju, � atsakau, � bet nemanau, kad tai rimta.

Merė Seton pasitraukia mums i� kelio prie lango.

� Gal norėtumėte, kad ap�iūrėtų daktaras? Galė�iau i� Londono atve�ti gydytoj�, � jis sudvejoja, � ne, negaliu �ito pa�adėti. Nemanau, jog pavyktų įkalbėti leistis į kelion� tokiais neramiais laikais. Gal patikrinti, ar neatsirastų patikimas vietinis?

Papurtau galv�:

� Rytoj būsiu sveika, esu tuo tikra.

� Sunkūs laikai, � pasako jis, � nieko keisto, kad nesveikuojate. Tikėjausi nuve�ti jus į Vingfildo dvar� dvylikai dienų per Kalėdas, ten būtų patogiau.

� Mes galime vykti į Vingfild�? � klausiu svarstydama, ar jis turi naujos informacijos. Ar gali �inoti, kur dabar mano armija? Ar jis gali tikėtis mane nuve�ti į nam�, kuris negalėtų būti apgintas.

� Tikiuosi, � tarstelėjo jis, ir i� jo neu�tikrinto balso suvokiu, jog jie artėja prie mūsų, o jis �ino es�s nugalėtas. Ramios Kalėdos su manimi Vingfilde yra jo svajonė, kuri niekada nebus įgyvendinta.

� O, tai bus mūsų antrosios Kalėdos kartu, � pasakau ir stebiu, kaip lėtai rausta jo oda.

� A� ne�inojau... � pradeda jis ir nutyla. � Jei jus paims, � pradeda ir i�kart pasitaiso, � kai jus i� man�s paims...

� Ar jie netoli? � su�nib�du � Ar tu jų lauki?

Jis linkteli:

� Negaliu pasakyti.

� Nesiprie�ink, � raginu, � nei�tver�iau, jei tave dėl man�s su�eistų. Jų bus daug daugiau, juk �inai, ir Koventrio vyrai nesiims ginklų dėl El�bietos. Pra�au, tiesiog pasiduok.

Jis liūdnai �ypteli:

� Turiu atlikti pareig� karalienei. Jūs t� �inote.

� A� taip pat negaliu kai ko pasakyti, � su�nib�du, � a� taip pat turiu paslap�ių. Bet �inau, kad jie yra jėga, neįveikiama jėga. Kai jie atvyks, noriu, kad tu man pa�adėtum, jog ateisi pas mane, į mano pus�, ir a� tave apginsiu.

� Tai a� turė�iau jus ginti, � u�gin�ija jis, � tai mano pareiga ir mano... mano...

� Tavo kas? � manau, jis atsakys �tro�kimas�¹, ir tada būsim labai arti prisipa�inimo. �inau, kad neturė�iau pakelti savo akių ir veido į jį; bet a� tai padarau, �engiu artyn, ir mes stovime arti lyg meilu�iai.

� Tai mano įprotis, � paprastai atsako, � turiu paklusnumo savo karalienei įprotį. A� įsipareigoj�s. Įsipareigoj�s karalienei El�bietai.

Jis pasitraukia nuo man�s, akys nuleistos:

� A� tik atėjau patikrinti, ar jums nereikia daktaro, � kalba, �iūrėdamas į batus, � d�iaugiuosi rad�s jus gerai besijau�ian�i�. � Jis nusilenkia ir i�eina.

I�leid�iu jį. Mano saugumas yra jo nepripa�intoje meilėje man, jis � mano, net jei to ne�ino. Mano i�gelbėjimas yra nuolatos artėjanti armija. Mano ateitis �ygiuoja man�s link, �ingsnis po �ingsnio, jauni �iaurie�iai vyrai ant savo greitų �irgų atvyksta i�gelbėti man�s nuo El�bietos. Geriausia Europos armija atvyksta puikiaisiais laivais. Tuoj būsiu nepriklausoma.

Jei Botvelas i�trūko, jis bus pakeliui pas mane, �eme, jūra, pės�iomis, raitas, laivu; jei jam teks ropoti keturiomis, jis tai padarys. Tai bus mū�is, kurio jis nepraleis. Jis kaip apsėstas neken�ia anglų, neken�ia kaip tikras pasienio gyventojas. Jo giminė puldinėjo anglų �emes ir kentėjo anglų puolimus i�tisus am�ius. Jis padarytų bet k� jiems pakenkti. Nugalėti juos atvirame mū�yje jam būtų gyvenimo palaima.

Mes vėl susitiksime taip pat, kaip i�siskyrėme � mū�io lauke. Jis mane paliko po siaubingai ilgos dienos ant Cerberio kalvos, kur pagaliau man visk� pasakė. Jis nuspėjo, kad mai�tingieji �kotų lordai garantuotų mano ir jo saugum�; bet jie i�duotų savo priesaik� t� pa�i� minut�, kai tik jis dingtų jiems i� akių. Jis sakė, kad jį paskelbtų nusikaltėliu ir suimtų. Maldavo, kad leis�iau jam jėga mus i�gelbėti, pabėgti kartu. Bet maniau �inanti geriau. Sakiau, jog jie negali man�s nuskriausti, a� � karali�ko kraujo. Jie nedrįstų man nieko padaryti, jau�iausi tikra savo saugumu. Niekas negalėjo man�s paliesti, mano persona buvo �venta, o jis buvo mano vyras, jie niekada nedrįstų jo liesti.

Jis trenkė �emėn skrybėl� ir prisiekė, sakė, jog tebūnie jis prakeiktas, bet jis tikras, kad mane nuskriaustų � vardas ir karūna man�s neapgintų. Sakė, kad a� buvau kvailė, negi pagrobimas nieko nepamokė? Negi nema�iau? Negi ne�inojau? Kilmingumo magija yra iliuzija, kuri� gali sugriauti �mogus be s��inės. Jis rėkė ant man�s: negi a� maniau, kad jis buvo vienintelis prievartautojas �kotijoje? Negi dabar palik�iau jo apsaug�?

A� taip pat netekau kantrybės. Prisiekiau, jog jis klysta, kad net suk�iausias �kotų lordas �ino savo karalių. Sakiau, kad jie niekad nekenktų karali�kojo kraujo atstovui, jie gali būti pikti, bet jie nebuvo visi�kai pasiut� � jie negalėtų man�s pasi�iupti.

Ir tada jis man pasakė. Jis rė�ė ties� į veid�, prisiekiau visk� i�siai�kinti, bet bijojau i�girsti. Jis prisipa�ino, jog kartu su mai�tininkų lordais sudarė pakt� nu�udyti Darnlį, kuris kaip ir a� buvo karali�ko kraujo. Jie susijungė ir pasira�ė priesaik� nu�udyti Darnlį, kuris buvo karalienės vyras, princo tėvas, pats karali�ko kraujo. Botvelas u�dėjo savo sunkias rankas man ant pe�ių ir pasakė: �Marija, klausyk, tavo kūnas nėra �ventas. Jei kada nors buvo � toks nebėra. Man gana. Jie visi �ino, jog tave turėjau � ir be tavo sutikimo. Jie visi �ino, jog tu mirtingoji. Tu gali būti i�prievartauta, gali būti sugundyta. Gali būti nu�udyta. Gali būti įmesta į kalėjim�, gali būti nukirsdinta. A� juos �ito i�mokiau. Dieve, atleisk man, ne�inojau, jog �i� pamok� jie i�moks. Maniau, būsi saugi, jei padarysiu tave savo, bet viskas, ko pasiekiau, tai i�sklaid�iau tavo kerus. Parod�iau, k� galima padaryti. Parod�iau, kad vyras gali su tavimi daryti visk�, k� nori, su ar be tavo leidimo/�

A� jo net negirdėjau. T� akimirk� jis pasakė ties�, bet a� nesiklausiau. Tik paklausiau: �Kas? Pasakyk vardus. Pasakyk, kas nu�udė Darnlį. Jie � lavonai.�

Atsakydamas jis įki�o rank� į liemen� ir i�traukė t� patį susitarim�, kuriuo jie prisiekė, i�vyniojo ir akimirk� palaikė. Jis tarė: ��ia tau. Tai gali būti paskutinis dalykas, kurį padarysiu dėl tav�s. Jis įrodo absoliutų tavo nekaltum� dėl jo �mog�udystės ir mūsų kalt�. Bus i�siskyrimo dovana tau.�

Tada nujojo �alin neatsisveikin�s. Nė �od�io netar�s. Popierius buvo priesaika, jame buvo beveik visų did�iųjų mano rūmų lordų vardai, mai�tingi, i�daviki�ki �udikai: įskaitant mano įbrolį D�eims�. Jie prisiekė susivienyti mano vyro Dadlio nu�udymui.

Ir � voila � Botvelo vardas buvo vir�uje. Jis buvo kaltas kaip ir visi. �itai jis stengėsi pasakyti t� dien�, kai mane paliko. Jie visi galėjo prisiversti nu�udyti nelie�iam� karali�k� asmenį kaip a�. Bet kuris �mogus be s��inės tai galėtų. Botvelas taip pat.

Negaliu miegoti �iame purviname miestelyje. Mūsų kareiviai triuk�mauja vis� naktį, lyg nepasitenkinimo murmėjimas, o miestelio merginų spiegimai perveria naktį tarsi raganų klyksmas.

Apsirengiu �vakių �viesoje, palikdamas Bes� miegan�i�. Tyliai i�eidamas i� miegamojo matau j� sujudant, jos ranka i�sitiesia lovoje ten, kur a� miegu. Apsimetu nepastebintis, kaip ji juda. Nenoriu kalbėti su Bese. Nenoriu su niekuo kalbėti.

A� kaip nesavas. Mintis ateina, kai leid�iuosi girg�dan�iais laiptais, i�einu pro priekines duris. Sargas tarpduryje mane pamat�s nerangiai sveikinasi ir praleid�ia. A� sutrik�s. Nebesu nei sutuoktinis, nei karalienės tarnas. A� jau nebe Talbotas, į�ymus savo i�tikimybe ir nuosaikumu. Nesijau�iu gerai savo vietoje, negaliu jaustis i�didus. Jau�iuosi kaip bejėgis berniukas.

Jei �kotų karalienė triumfuos, tai grei�iausiai įvyks �iandien arba rytoj, turėsiu su ja derėtis dėl taikos kaip su savo nauja karaliene. Mintys apie j� kaip Anglijos karalien�, apie jos vėsias rankas, apie mane, kai klupau prie� j� siūlydamas savo i�tikimyb�, yra tokios stiprios, kad vėl sustoju, ranka atsiremiu į miesto sien�, kol nusiraminsiu. Praeinantis kareivis klausia: �Ar viskas gerai, milorde?�, atsakau: �Taip, viskas gerai. Nieko tokio.� Jau�iu savo �irdį besidau�an�i� krūtinėje nuo minties, jog galėsiu pasiskelbti jos �mogumi, jos tarnyboje, visa garbe prisiek�s jai iki mirties.

A� svaigstu nuo tos minties. Jei ji laimės, �alis vėl apvirs auk�tyn kojomis, bet �monės greitai pasikeis. Pusė i� jų nori, kad sugrį�tų senosios tradicijos, o lik� paklus. Anglija turės jaun� gra�i� karalien�, Sesilis bus ding�s, pasaulis bus kitoks. Tai bus lyg au�ra. Kaip �ilta pavasario au�ra, ne sezoninė viltis �iemos viduryje.

Ir tada prisimenu. Jei ji atsisės į sost�, tai bus per El�bietos mirtį arba pralaimėjim�, o El�bieta � mano karalienė, ir a� jai tarnauju. Niekas to negali pakeisti iki jos mirties arba nuvertimo; prisiekiau paaukoti gyvyb�, jei galėsiu u�kirsti tam keli�.

Apėjau miesto sien� iki pietinių vartų ir sustoju akimirkai įsiklausyti. Esu tikras, jog girdėjau kanopų bilsm�, dabar sargas �iūri pro ambrazūr� ir su�unka: �Kas eina�?, i�gird�s atsakym� atveria vien� vartų pus�.

Pasiuntinys akimirksniu nu�oka nuo arklio, dairosi aplink.

� Lordas �rousberis? � teiraujasi sargo.

� A� �ia, � prisistatau lėtai eidamas artyn, lyg �mogus neskubantis pasitikti blogų �inių.

� Prane�imas, � taria jis vos garsiau nei �nab�dėdamas, � nuo mano �eimininko.

Man nereikia klausti jo �eimininko vardo, jis nepasakys savo. Tai vienas i� gra�iai apsirengusių, gerai apmokamų Sesilio gaujos vyrukų. I�tiesiu rank� prane�imo ir mosteliu ranka į virtuv�, kur jau dega ugnis ir kepa duona.

Sesilis kaip visada lakoni�kas.

� Kol miegojote, atne�ė lai�k�, � Agnesė Livingstoun mane pa�adina ankstyv� ryt� �velniai paliesdama mano petį. � Jį įteikė vienas i� kareivių.

Mano �irdis suspurda:

� Duok jį man.

Ji paduoda. Tai ma�a popieriaus skiautelė i� Vestmorlando, ra�tas nubluk�s nuo lietaus. Net neu�koduotas. Jis man liepia saugoti tikėjim� ir viltį, jis nebus nugalėtas, jis man�s nepamir�. Jei ne �į kart�, tai kit�kart. A� vėl pamatysiu �kotij�, vėl būsiu laisva.

Bandau atsisėsti ir mosteliu Agnesei atne�ti ar�iau �vakid�, kad maty�iau, ar dar kas nors para�yta. Tikėjausi, jog jis para�ys, kada atvyks man�s, susitik�s su ispanais. Atrodo lyg malda, o a� tikėjausi plano. Jei tai būtų �inutė nuo Botvelo, jis būtų pasak�s, kur ir kada man būti; jis būtų pasak�s, k� turė�iau daryti. Jis nebūtų pra��s i�laikyti viltį, nebūtų �adėj�s man�s nepamir�ti. Mes niekada taip nekalbame.

Jei tai būtų Botvelo �inutė, nebūtų gedulingo tono. Jis niekada apie mane negalvojo lyg apie tragi�k� princes�. Laiko mane realia moterimi pavojuje. Jis man�s negarbina kaip meno kūrinio, gra�aus daikto. Jis man tarnauja kaip kareivis, priima mane kaip kieta�irdį �mogų, padeda man, kaip vasalas tarnauja monarchui. Nemanau, jog kada nors pa�adėjo ka�k�, ko jis nemėgino.

Jei tai būtų Botvelas, ten nebūtų tragi�ko atsisveikinimo. Ten būtų būrys smarkiai jojan�ių pa�ėlusių vyrų, atvykstan�ių nak�ia, apsiginklavusių �udyti ir u�tikrintų pergale. Bet Botvelas prarastas, kalėjime Malmėje, turiu pasitikėti �rousberio apsauga, Norfolko ry�tu, Vestmorlando dr�sa � trys neu�tikrinti baug�tus vyrai, tebūnie jie prakeikti. Palyginus su mano Botvelu, jie kaip moterys.

Liepiu Agnesei laikyti arti �vak� ir priki�u �inut� prie jos, tikėdamasi i�vysti ruduojantį kar�tyje slapt� alūno arba citrinų sul�ių u�ra��. Nieko. Apsideginu pir�tus ir juos atitraukiu. Jis man atsiuntė tik �i� apgailavimo, nostalgijos �inut�. Ne planas, tik raudojimas, o a� negaliu pak�sti sentimentų.

Ne�inau, kas vyksta; �i �inutė man nieko neatskleid�ia, ji man tik sukelia baim�. Labai bijau.

Savo paguodai para�au vyrui, visi�kai neturin�iam sentimentų, net nesitikėdama atsakymo:

Hastingsas prie man�s prieina, kai stoviu ant miesto sienų �iūrėdama �iaurėn. Geliantis vėjas pu�ia į veid�, ver�ia mano akis a�aroti lyg verk�iau, jau�iuosi paniur�s kaip ir pati pilka diena. Norė�iau, kad �ia būtų D�ord�as, apkabintų ranka per liemenį ir pasijus�iau vėl saugi. Bet, manau, jis man�s nepalietė nuo to dienos Vingfilde, kai pripa�inau, jog esu Sesilio seklė, paskirta į jo namų ūkį.

Norė�iau turėti �inių i� �atsvorto, i� savo brolio ir sesers. Norė�iau gauti Roberto Dadlio �inut�, sakan�i�, kad mano berniukai saugūs. Labiau u� visk� norė�iau turėti bent eilut� nuo Sesilio, vien� padr�sinantį jo �odį.

� �inios nuo lordo Hunsono, � trumpai pasako Hastingsas, jo rankoje plazda popierius. � Pagaliau. A�iū Dievui, mes i�gelbėti. Brangus Dieve, mes i�gelbėti. Garbė Dievui, mes i�gelbėti.

� I�gelbėti, � pakartoju. Dar kart� �vilgteliu į �iaur�, tai mes darome visi; vien� popiet� pilkame horizonte pamatysiu pilkesn� juost� �e�ių tūkstan�ių vyrų, �ygiuojan�ių link mūsų.

Jis mosteli ranka link �iaurės:

� Daugiau nereikia jų dairytis. Jie ne ten! � parei�kia. � Jie neatjoja!

� Neatjoja?

� Jie pasuko atgal sutikti ispanų Hartlepule, o ispanai juos nuvylė.

� Juos nuvylė, � rodos, jog viskas, k� galiu daryti, tai kartoti jo �od�ius.

Hastingsas d�iaugsmingai nusijuokia ir �iumpa mano rankas lyg ruo�tųsi �okti.

� Nuvylė juos. Apgavo juos, ponia Bese! Prakeikti ispanai! Nevykėliai, kaip ir reikėjo tikėtis! Nesugebėjo jų susitikti ir su�eidė jų �irdis!

� Sudau�ė jų �irdis?

� Kai kurie pasidavė ir patraukė namo. Vestmorlandas ir Nortumberlandas joja atskirai. Jų armija skirstosi.

� Mes saugūs?

� Mes saugūs.

� Viskas baigėsi?

� Baigėsi.

Palengvėjimas padaro mus draugais. Jis i�tiesia rankas, a� jį apkabinu lyg brolį.

� A�iū Dievui, � sakau tyliai. � Ir be mū�io, ir be giminai�ių kraujo la�o praliejimo.

� Amen, � sako jis tyliai. � Pergalė be mū�io, pergalė be mirties. Dieve, laimink karalien�.

� A� negaliu tuo patikėti!

� Tai tiesa. Sesilis pats man para�ė. Mes i�gelbėti. Nepaisant visko, mes i�gelbėti. Protestantų karalienė i�saugo sost�, o kita karalienė tikėsis malonės. Jos s�jungininkai pavėlavo, draugai i�siskirstė, armijos neliko. A�iū Dievui, kuriuo tikėjome.

� Kodėl neatvyko ispanai?

Hastingsas vis dar juokdamasis papurtė galv�:

� Kas �ino? Kas �ino? Svarbiausia, kad jie praleido savo prog�, ji su�lugdyta. Jos armija netekusi dr�sos, tūkstan�iai vyrų tarsi i�nyko. Mes nugalėjome! A�iū Dievui, kuris mums �ypsosi.

Jis mane apsuka ratu, ir a� nusijuokiu.

� Dieve mano, i� �ito bus galima padaryti daug pelno, � sako jis, akimirksniu pereidamas nuo pamaldumo prie į�valgumo.

�emės?

� Vestmorlando nekilnojamas turtas ir Nortumberlando �emės bus konfiskuotos bei i�skaidytos, � ai�kina jis. � Jie bus apkaltinti i�davyste, jų namai atiteks lojaliesiems kaip apdovanojimas. Kas lojalesnis nei tu ir a�, grafiene? Gal gausi dar vien� mil�ini�k� nam�, kaip manai? Ar tau tiktų pusė Nortumberlando?

� Tai ne daugiau, nei a� jau sumokėjau, � sakau.

� Gausiai apdovanoti, � pabrė�ia jis su dideliu pasimėgavimu. � Mes būsime gausiai apdovanoti. Dieve, mus palaimink, ar ne? �lovinkim Jį.

Turė�iau būti laimingas, turė�iau giedoti giesmes, bet negaliu gėrėtis jos pralaimėjimu. Dabar man ai�ku, kad mano �irdis per �ias sunkias dienas buvo padalyta, ir, atrodo, kad negaliu jos vėl sujungti. Turė�iau būti laimingas kaip kiti: Besės palengvėjimas akivaizdus, niūri Hastingso i�rai�ka virto �ypsena. Tik man tenka apsimetinėti laimingu. A� to nejau�iu. Dieve, atleisk man, jau�iu jai gailestį. Jau�iu jos pralaimėjim� taip, lyg tai būtų nutik� man.

Einu į jos kambarį ir beld�iu į duris. Jas atveria Merė Seton, jos akys raudonos nuo verksmo. I�kart suprantu, jog karalienė �ino apie savo �lugim�; galbūt ji �ino daugiau nei a�. Ji gaudavo slaptus lai�kus net �ia, net Koventryje, negaliu jos u� tai kaltinti.

� Vadinasi, tu �inai, � sakau paprastai, � viskas baigta.

Ji linkteli.

� Ji norės jus pamatyti, � sako ji tyliai ir pla�iai atveria duris.

Karalienė sėdi savo kėdėje prie �idinio. Kai įeinu į kambarį, ji nejudri tarsi paveikslas, jos profilis pary�kintas auksu nuo �idinio �viesos. Jos galva �iek tiek nulenkta, rankos suspaustos sterblėje. Ji galėtų būti sielvarto statula.

�engiu prie jos, ne�inau, k� galiu jai pasakyti, koki� viltį suteikti. Kai priartėju, ji atsisuka ir pakyla ant kojų vienu grak��iu judesiu. Nieko nesakydama prieina prie man�s, i�tiesiu rankas ir j� apkabinu. Tai viskas, k� galiu daryti: be �od�ių j� glausti, bu�iuoti dreban�i� galv�.

Taigi, viskas baigta. Gerasis Dieve, negaliu patikėti, kad viskas baigėsi, visos mano gėrybės saugios, vagonuose ir vėl galiu grį�ti namo. Turiu namus, kur galima sugrį�ti. Negaliu tuo patikėti, bet tai tiesa. Baigta. Viskas baigėsi, mes laimėjome.

Turėjau tai numatyti, bū�iau numa�iusi, jei bū�iau nuovokesnė. Bet visais at�vilgiais esu pras�iokė fermerio dukra, ir viskas, apie k� galėjau galvoti, buvo sidabro slapstymas, o ne besivar�an�ių armijų planai ir siekiai. Pagaliau vangiai �ygiuodama į Daram� El�bietos armija atvyko, ie�kojo prie�o, bet jo ten jau nebuvo, nupūstas �alin tarsi rytinis rūkas. Did�ioji �iaurie�ių armija �ygiavo į Hartlepul� pasitikti ispanų, bet nieko nerado. Jie i�kart ėmė abejoti savo planais. Jie prisiekė atstatyti sen�j� Ba�ny�i�, taigi surengė mi�ias ir pamanė tai jau atlik�. Norėjo i�laisvinti �kotų karalien�, bet nė vienas tiksliai ne�inojo, kur ji, jie pasikliovė ispanų ietininkais ir auksu. Be �ių dviejų dalykų nenorėjo kautis su El�bietos armija, ir, ties� pasakius, norėjo sprukti namo ir mėgautis taika bei gerove, kuri atėjo kartu su El�bieta. Jie nenorėjo pradėti dar vieno karo tarp giminių.

Deja. Ispanai jais abejojo ir nenorėjo rizikuoti laivais bei armija, kol nebus u�tikrinti pergale. Jie delsė, o kol dvejojo, �iaurės armija laukė Hartlepule, įsitemp� dairėsi vir� baltų bangų keterų baltų burių, bet matė tik pilk� dangų ir sklandan�ius kirus, o �alti �iaurės jūros purslai ti�ko jiems ant nusivylusių veidų. Tada jie i�girdo, kad Norfolko grafas pakluso El�bietai, para�ė Vestmorlandui su Nortumberlandu, maldaudamas ne�ygiuoti prie� karalien�. Jis nuleid�s galv� jojo į London�, nors jo pavaldiniai su�ok� ant �irgų maldavo kovoti. Taigi nebuvo jokio ispanų laivyno, nebuvo didelės armijos, vedamos Norfolko grafo, �iaurie�iai jau beveik laikė pergal� savo rankose, bet to ne�inojo, ir paleido.

Sesilis ra�o Hastingsui perspėdamas, kad �alis nėra taiki, kad nepasitikėtų niekuo; bet Vestmorlandas pabėgo į Nyderlandus, o Nortumberlandas � per sien� į �kotij�. Dauguma vyrų patraukė atgal į kaimus, ne�damiesi puikių istorijų ir prisiminimų visam gyvenimui, bei nieko nepasiek�. Tarkime, moteris, nors ir prasta fermerio duktė, �ino: puse atvejų kuo didesnis triuk�mas, tuo ma�iau atliekama. O didingi prane�imai nerei�kia did�ių darbų.

Taip pat leiskite man prisiminti, siekiant save apginti, jog prasta fermerio duktė, kuri u�kasinėja sidabr� ir nieko nesupranta, bent jau apsaugojo savo sidabr�, kai kampanija baigėsi. Armija i�siskirstė. Vadai pabėgo. A� esu saugi. Viskas baigėsi. A�iū Dievui, viskas baigėsi.

Mes turime nugabenti karalien� saugoti atgal į Tatberį, kol ji su Hastingsu keliaus į Londono Tauerį, arba bet kur, kur jam bus įsakyta j� nugabenti; ve�ikai sudau�ė mano venecijieti�ko stiklo dirbinių ir prarado vien� ve�im�, kuriame buvo u�uolaidos ir kilimai; bet blogiausia, jog nėra jokios �inutės nuo Sesilio. Mes vis dar palikti ne�inioje, negavome jokios karalienės padėkos u� �kotų karalienės i�plė�im� i� pavojaus. Jei nebūtume skubiai jos i�gaben� � kas tada? Jei j� būtų su�iup� mai�tininkai, negi visa �iaurė nebūtų prie jos prisijungusi? Mes neabejotinai i�gelbėjome El�biet�, lyg būtume sutik� �iaurie�ių armij� ir j� sumu��, penkiasde�imt prie� �e�is tūkstan�ius. Mes pagrobėme mai�tininkų valdov�, be jos � jie niekas.

Kodėl El�bieta nepadėkoja mano vyrui grafui? Kodėl nesumoka pinigų, kuriuos skolinga u� kitos karalienės i�laikym�? Kodėl mums nepa�ada Vestmorlando nekilnojamo turto? Diena po dienos skai�iuoju jos skolas savo apskaitos knygoje, �is likimas galvotrūk�iais per vis� �alį nepigiai atsiėjo. Kodėl Sesilis nepara�o vienos i� savo trumpų �iltų �inu�ių i�reik�damas padėk�?

Mes grį�ime į Tatberį be kelių sudau�ytų vazų, vieno pradingusio sriubos dubenio, ir be u�uolaidų prikrauto ve�imo, dingusio per mūsų pani�k� bėgim� � tai kodėl vis dar nesijau�iu saugi?

Man neramu. Jokios santarvės namuose, kur Besė kasdien skai�iuoja nuostolius, atne�a gra�iai prira�ytus rezultatų lapus, lyg tikslumas ka�k� i�spr�stų. Lyg galė�iau juos nune�ti karalienei, lyg kam nors rūpėtų, jog mus �lugdo.

Jokios ramybės mano �irdyje, nes Hastingsas laukia, kol u�miestis bus paskelbtas saugiu, kol galės paimti i� man�s karalien�, o a� negaliu nei kalbėti su ja, nei teisintis.

Jokios ramybės �alyje, kur negaliu pasitikėti niekieno i�tikimybe, nuomininkai paniur� ir akivaizd�iai planuoja daugiau piktadarys�ių, kai kurie jų dar negrį�� namo, vis dar bastosi su padugnių armijomis.

Leonardas Dakrė, vienas did�iųjų �iaurės lordų, kuris vis� �į laik� buvo Londone, dabar sugrį�o namo net neįsitikin�s, ar kovos baigtos; net su did�i�ja El�bietos kariuomene, apgyvendinta prie jo durų slenks�io, jis kvie�ia savo pavaldinius sakydamas, jog jam reikia ginti karalienės ramyb�. Galų gale, kaip visada vedamas savo kelrod�ių dvynių � baimės ir talento įgyti prie�ų � Sesilis pataria karalienei suimti Dakrė dėl i�davystės, lordas priverstas gintis, jis i�kelia vėliav� ir �ygiuoja prie� karalien�.

Hastingsas triuk�mingai atlapoja duris į mano priva�ius kambarius, lyg bū�iau i�davikas.

� Ar tu �inojai apie Dakrė? � pareikalauja atsakymo.

Papurtau galv�:

� Kaip galė�iau? Maniau, jis Londone.

� Jis u�puolė lordo Hundsono armij� ir i�sisuko. Jis prisiekinėja, jog pakels vis� �iaur�.

Pajuntu svaiginan�i� baim� dėl jos:

� Tik ne vėl! Ar jis atvyksta �ia?

� Dievas �ino, k� jis daro.

� Dakrė yra i�tikimas vyras. Jis nekariautų su karalienės armija.

� Jis k� tik tai padarė, dabar yra nusikaltėlis, gelbsti savo gyvyb�, kaip ir kiti �iaurės grafai.

� Jis i�tikimas kaip...

� Kaip tu? � sufleruoja Hastingsas.

Mano kum��iai gniau�iasi.

� Mano namuose tu � sve�ias, � primenu jam virpan�iu nuo įsiū�io balsu.

Jis linkteli.

� Atleiskite. Dabar neramūs laikai. Dieve, norė�iau tiesiog j� pasiimti ir i�vykti.

� Dar nėra saugu, � greitai sakau. � Kas �ino, kur gali būti Dakrė vyrai? Tu negali jos nugabenti toli nuo �ios pilies, kol pakra��iai nėra saugūs. Tu vėl sukelsi �iaur�, jei jie pagrobs j� i� tav�s.

� �inau. Turėsiu laukti įsakymų i� Sesilio.

� Taip, jis dabar vadovaus viskam, � tariu negalėdama nuslėpti kartėlio. � A�iū tau, jis bus be var�ovų. Tu padarei ūkvedį mūsų �eimininku.

Hastingsas linkteli patenkintas savimi.

� Jis neturi lygių, � taria. � Joks kitas �mogus neturi geresnės vizijos, kokia gali būti Anglija. Jis vienintelis matė, jog turime tapti protestantų �alimi, turėjome atsiskirti. Jis matė, kad turime įvesti tvark� Airijoje, pajungti �kotij�, ver�tis pirmyn į kitas pasaulio �alis ir jas pavergti.

� Blogai, jei toks �mogus tampa prie�u, � pastebiu.

Hastingsas pratrūksta griausmingai kvatoti.

� Saky�iau. Ir tavo draugė, kita karalienė, tai patirs. Ar �inai, kiek mir�ių pareikalavo El�bieta?

� Mir�ių?

� Egzekucijų. Bausmių u� sukilim�.

Jau�iu perbėgant �altį.

� Ne�inojau, kad apskritai paskelbė. Be abejo, bus teismai u� i�davyst� vadams ir...

Jis purto galv�.

� Jokių teismų. Tie, kurie i�ėjo prie� karalien�, bus pakarti. Be teismo. Be malonės pra�ymų. Be klausimų. Ji sako, jog nori septynių �imtų pakartų vyrų.

A� pritrenktas tyliu.

� Bus po vyr� i� kiekvieno kaimo, i� kiekvieno kaimelio, � sakau tyliai.

� Taip, � sutinka jis. � Daugiau jie nebesukils, neabejotinai.

� Septyni �imtai?

� Kiekvienas rajonas turi kvot�. Karalienė įsakė juos pakarti kiekvieno kaimo kry�kelėje, ir jų kūnai negali būti nukabinti. Jie turi kaboti, kol supus.

� Mirs nuo �ios bausmės daugiau, nei per sukilim�. Nebuvo jokio mū�io, nebuvo pralieta kraujo. Jie nekovojo, i�siskirstė nepaleid� nė �ūvio, nei�sitrauk� kardų. Jie pasidavė.

Jis dar kart� nusijuokia.

� Viskas, k� jie supras, tai jog naujieji valdovai jais taip nesirūpina, kaip darė senieji. Viskas, o jie i�moks, tai kad pra�ydami atstatyti tikėjim�, palikti ganykloms bendras �emes, nesuma�inti atlyginimų, gali tikėtis sulaukti mirties bausmės.

� Jie yra prie�ai, � �iurk��iai sako Hastingsas, � ar tu pamir�ai? Jie yra prie�ai. Jie yra mano prie�ai, Sesilio prie�ai, karalienės prie�ai. Argi jie ne tavo prie�ai?

� Taip, � nenoriai pritariu. � A� einu paskui karalien�, kad ir kur vestų. Ir sau pagalvoju: taip, dabar jie tapo mano prie�ais. Sesilis dabar juos padarė mano prie�ais; nors kadaise jie buvo mano tėvynainiai ir draugai.

Mano vyre, Botvelai � a� sugr��inta į Tatberį, a� įkalinta be vilties i�silaisvinti. Mano armija i�siskirstė. Norė�iau tave pamatyti.

Marija

Mūsų nebūtų galima laikyti nugalėtojais. Hastingsas paniur�s, trok�ta grį�ti namo. Jis nori joti pats pri�iūrėti korimų, lyg mūsų pavaldinių gyvybės jam tebūtų sportas: kita �udymo rū�is, kai per daug sniego med�ioklei. Karalienė i�balusi ir ligota, ji skund�iasi �ono, kojos, galvos skausmais ir sėdi savo kambarių tamsoje, u�darytomis nuo �altos �iemi�kos �viesos langinėmis.

Mano vyras taip pat tylus ir niūrus, lyg namuose kas nors būtų mir�s, vaik�to savo reikalais beveik ant pir�tų galų. Mes beveik nesi�nekame, nebent apie darbus namuose ir �eimos reikalus. A� negirdėjau, kad jis bent kart� juoktųsi nuo tada, kai Vingfilde buvome vasar� ir manėme, jog karalienė u� keletos dienų keliaus atgal į �kotij�, į savo sost�.

El�bietos teisingumas slegia mūsų �emes lyg �iauri �iema. Pasklido �inios apie suplanuotas egzekucijas, ir vyrai i� kaimų dingsta kasnakt, palikdami tik pėdsakus sniege ir �monas tartum na�les, neturin�ias kas nudau�ytų led� nuo �ulinio vandens. �ia jau nebus kaip anks�iau bent jau vienai kartai. Mes �lugsime, jei jauni stiprūs vyrai pabėgs, o į jų viet� galerose paims jų sūnus.

A� neapsimetu �inanti, kaip valdyti �alį, esu nei�silavinusi moteris, man rūpi tik pri�iūrėti �emes ir statyti namus, pri�iūrėti knygas, auginti vaikus geriausiam turtui, kokį tik jiems galiu rasti. Bet �inau, kaip valdyti ferm�, �inau, kada �emė yra sugadinta, ir niekada nema�iau nieko liūdnesnio ir labiau apgailėtino u� �iaurės dvarus �iais kar�iais 1570 metais.

Babingtonas, meilus pa�as Antonis Babingtonas, atne�a mano ma�� �uniuk�, kuris vis stengiasi pabėgti i� kambarių pasilakstyti po arklid�ių kiem�, kur gyvena �iurk�ti sarginė kalytė. Jis labiausiai atsidav�s jos kavalierius. Blogas �uo, nepaisant arklid�ių kiemo kalės �avesio, jis turėtų būti i�rankesnis. Sakau jam, bu�iuodama �velni� �ilkin� galv�, kol Babingtonas įraudusiu veidu jį laiko sakydamas:

� A� jį i�maud�iau ir i�tryniau rank�luos�iu, jūsų �viesybe.

� Tu esi geras berniukas, � sakau, � o jis yra blogas �uo. Turėjai jį prilupti.

� Jis per ma�as, � teisinasi pa�as. � Per ma�as mu�ti. Ma�esnis u� ka�iuk�.

� K� gi, dėkoju, kad parne�ei, � sakau i�sitiesdama.

Antonis įki�a rank� į liemen�, i�traukia dė�ut�, paki�a po �unimi ir visk� paduoda man.

� A�iū, Babingtonai, � sakau garsiai, � a� � tavo skolininkė. Įsitikink, jog nerizikuoji, � primenu �velniai, � tai blogesnis reikalas u� neklusnaus �uns parne�im� namo.

Jis nurausta kaip ma�as berniukas, toks ir yra:

� Padary�iau bet k�... � sumik�ioja.

� Tada padaryk, � perspėju jį, � bet nerizikuok dėl man�s. Daryk tik tai, k� gali padaryti saugiai.

� A� dėl jūsų paauko�iau gyvyb�, � skubiai i�rė�ia. � Kai u�augsiu, pats jus i�laisvinsiu, galite manimi pasitikėti. Sukursiu plan�, galėsime jį pavadinti Babingtono s�mokslu, visi �inos, a� jus i�laisvinsiu.

U�dedu pir�tų galus ant jo skruosto:

� Ir a� tau u� tai dėkoju, � sakau tyliai. � Bet nepamir�k rūpintis savimi. Prisimink: man reikia tav�s laisvo ir gyvo, kad tarnautum. Susirasiu tave, kai būsi vyras, Antoni Babingtonai.

Atsakydamas į tai jis nusi�ypso ir nusilenkia man, lyg bū�iau imperatorienė, tada nubėga �alin, lyg ilgakojis kumeliukas �ydin�iame pavasario lauke. Toks meilus, meilus berniukas, ver�ia mane galvoti apie savo sūnų, ma��jį D�eims�, apie vyr�, kokiu tikiuosi jis bus.

Ne�u �unį ir dė�ut� į savo kambarius, kur stovi altorius. U�rakinu duris ir pa�iūriu į Babingtono paket�. Matau nesulau�yt� Roso vyskupo Leslio antspaud�, jis ra�o i� Londono.

�iemos dienos bėga pro �alį. Hastingsas vis dar �ia, pramogauja jodamas pri�iūrėti, kaip karia vyrus, pavadintus mai�tininkais. Juos atiduoda kartuvėms tarsi pagonys aukas ka�kokiems �iauriems dievams. A� vos galiu i�k�sti i�vykim� i� pilies, negaliu sutikti kaltinan�ių Tatberio na�lių �vilgsnių. O pilyje, be abejo, neturiu k� veikti.

Besė u�siėmusi ekonominėmis ataskaitomis ir begalinėmis s�skaitų knygomis. Ji nekantrauja nuvykti į �atsvort� ir pasikviesti Henrį bei kitus vaikus. Negalime i�vykti, kol Hastingsas nepaims �kotų karalienės, ir visi laukiame įsakymų.

Kai jie atvyksta, nesulaukiame to, ko tikėjomės. Einu ie�koti Besės į ma�� kambarėlį, kurį ji paskyrė savo darbams, su Sesilio lai�ku rankoje.

� Man įsakyta atvykti į dvar�, � prane�u tyliai.

Ji pa�iūri nuo savo stalo, s�skaitų knyga vis dar atversta prie� j�, ra�alas d�iūsta ant plunksnos, spalva nyksta nuo veido, kol jis tampa baltas kaip popierius prie� j�.

� Ar tu būsi apkaltintas?

� Tavo brangus draugas Sesilis atsisako man prane�ti, � atrė�iu kar�iai. � Ar jis tave informavo asmeni�kai? Ar tu �inai? Ar mane i�siųs tiesiai į Tauerį? Ar tai kaltinimas i�davyste? Ar jam pateikei įrodymų prie� mane?

Besė sumirksi nuo mano įsiutusio tono ir �vilgteli link durų. Ji dabar taip pat bijo seklių. �nipai turi �nipinėti �nipus.

� Jis man daugiau nera�o, � prabyla ji. � Ne�inau kodėl. Galbūt manimi taip pat nepasitiki.

� Privalau i�vykti, � sakau. � Pasiuntinys atjojo su �e�ių vyrų sargyba. Jie valgo virtuvėje ir laukia, kol galės mane palydėti į London�.

� Ar tu suimtas? � su�nab�da ji.

� Tai visi�kai neai�ku. Sakoma, kad man i�kart reikia joti su eskortu, � atsakau su kreiva �ypsena. � Ar palyda skirta garantuoti mano saugum�, ar mano atvykim�, jie nepatikslina. Sukrausi man balnamai�ius?

Ji i�kart pa�oka ir skuba link miegamojo. U�dedu savo rank� ant jos.

� Bese, jei keliausiu į Tauerį, padarysiu visk�, kad i�gelbė�iau tavo turt� nuo savo nelaimės. Pasiųsiu teisininko, kad sutvarkytų reikalus. Tu nebūsi mirusio i�daviko na�lė. Neprarasi savo namo.

Ji papurto galv� ir parausta.

� Dabar a� negalvoju apie savo turtus, � sako ji �emu balsu. � A� galvoju apie tave. Savo vyr�.

Jos veidas kupinas baimės.

� Tu galvoji apie mane, ne apie savo nam�? � bandau pok�tauti. � Bese, tai i�ties meilė.

� Tai yra meilė, � pabrė�ia ji, � meilė, D�ord�ai.

� �inau, � sakau �velniai, kosteliu, � jie sako, kad negaliu atsisveikinti su �kotų karaliene. Ar perduosi jai mano linkėjimus ir pasakysi, jog apgailestauju negalėdamas su ja atsisveikinti?

I�kart pajuntu, kad Besė įsitempė.

� Pasakysiu jai, � pa�ada �altai ir pasitraukia.

Neturė�iau dabar eiti, bet einu. Tai gali būti paskutiniai mano �od�iai �kotų karalienei.

� Ar liepsi jai rūpintis savimi ir perspėsi, jog Hastingsas bus rūstus sargas? Perspėk j� dėl jo. Ir pasakyk jai, kad atsipra�au, labai atsipra�au.

Besė nusisuka:

� A� sukrausiu daiktus, � taria lediniu balsu. � Bet negaliu visko prisiminti. Pasakysiu, jog tu i�vykai, kad u� savo gerum� jai gali būti teisiamas dėl i�davystės, kad ji mums kainavo turt� ir reputacij� ir gali kainuoti tavo gyvyb�. Nemanau, kad galėsiu prisiversti jai pasakyti, jog tu labai, labai atsipra�ai jos. Manau, tokie �od�iai mane supykintų.

Pakuoju, mėtau jo daiktus į balnamai�ius su �altu įtū�iu, pasiun�iu rait� tarn� su maistu pirmai dienai, kad nebūtų priklausomas nuo vargano Derbi�yro smuklių maisto. Patikrinu, kad turėtų kelnes ir baltinių pamain� krep�yje, �iek tiek gero muilo ir kelioninį veidrodėlį, kad galėtų kelyje nusiskusti. Duodu jam popieriaus lap� su paskutiniais skai�iavimais, jei kas nors rūmuose norėtų pamatyti, kaip mus �lugdo rūpinimasis karaliene. Padarau jam reverans� ir pabu�iuoju atsisveikindama, kaip ir turėtų gera �mona, bet vis� t� laik� �od�iai, kuriuos jis norėjo, jog perduo�iau karalienei, jo balso tonas �nekant apie j� ir �iluma akyse, kai galvojo apie j�, grau�ė mane kaip kirminai.

Niekada nemaniau esanti aistringa, pavydi moteris. Buvau i�tekėjusi keturis kartus, dukart u� vyrų, kurie akivaizd�iai manimi �avėjosi: vyresni vyrai padarė mane savo numylėtine, vyrai mane vertino. Niekada nema�iau savo vyro �vilgsnio nukreipto į k� kit� ir negaliu su tuo susitaikyti.

Mes �altai i�siskiriame ir vie�umoje, kai jis i�joja i� kiemo, tartum atsitiktinai pasirodo karalienė, kai sargybiniai sėda ant �irgų. Nors jiems buvo u�drausta susitikti vienumoje, Devero ir Hastingsas ateina i�lydėti ma��j� draugij� pro vartus. Net jei jis ir būtų vienas, nemanau, kad jaus�iausi geriau. Galė�iau raudoti nuo minties, jog tai buvo mano brangusis vyras, kurį prie� dvejus metus mėgau vadinti �mano vyras grafas�, dabar jis galbūt joja pasitikti mirties, o mes i�siskiriame sausu bu�iniu ir �altoku atsisveikinimu.

A� paprasta moteris, ne mokyta ra�tininkė ar mokslininkė. Kad ir k� blogo, kitų nuomone, El�bieta padarė Anglijai, galiu paliudyti, jog jos valdymo metai i�plė�ė mano �irdį.

Matau pro lang�, kad didelis �rousberio �irgas pabalnotas kelionei, tada pastebiu ginkluot� jo laukiantį sargybinį. U�simetu ant galvos �alik� ir lekiu �emyn laiptais, net nepasikeitusi batų.

Pamatau, jog jis i�joja vienas. Besė i�balusi ir atrodo ligotai; Hastingsas ir Devero nepasiruo�� kelionei, jie akivaizd�iai lieka. A� labai bijau, kad jį i�kvietė į dvar�, gal net suėmė.

� Ar i�vykstate į kelion�, milorde? � klausiu, bandydama kalbėti atsainiai.

Jis pa�iūri į mane, tarsi norėtų sugriebti visiems matant. Dėl man�s jis pametė galv�. Sudeda rankas sau u� nugaros, tarsi bandydamas susilaikyti, kad man�s nepaliestų.

� A� i�kviestas į dvar�, � sako jis. � Lordas Hastingsas jus saugos, kol man�s nebus. Tikiuosi greitai sugrį�ti.

� A� liksiu �ia iki jūsų sugrį�imo?

� A� taip manau, � atsako jis.

� Ir jūs sugrį�ite?

� Tikiuosi.

Jau�iu drebant lūpas. Taip noriu surikti, kad jis nejotų, arba josiu su juo. Negaliu likti �ia su jo įsiutusi� �mona ir bejausmiu Hastingsu. Ties� pasakius, bijau jų abiejų.

� A� jūsų lauksiu, � tai viskas, k� drįstu pasakyti jiems esant. � Ir linkiu jums saugios ir malonios kelionės.

Kreiva �ypsena, kuria jis mane apdovanoja nusilenkdamas, man pasako, kad jis to nesitiki. Noriu jam su�nib�dėti, jog greitai grį�tų, bet nedrįstu. Jis suspaud�ia mano rank�, tai viskas, k� gali padaryti, tada nusisuka ir greitai u�sėda ant �irgo � viskas vyksta per greitai � subruzda sargybiniai, jis i�joja pro vartus, o a� kramtau lūp�, kad nesurik�iau.

Pasisuku, jo �mona �iūri į mane akmeniniu veidu.

� Tikiuosi, jis sugrį� namo pas jus saugiai, Bese, � prabylu.

� Tu �inai, kad a� jį praradau, grį� jis namo ar ne, � atrė�ia ji, atsuka man nugar�, ko neturėtų daryti, nueina nepadariusi reveranso, kas yra dar blogiau.

Tai ilga �alta kelionė �iem�, ir prasta draugija kelyje. Palikau netikr� atsisveikinim�, o prie�akyje laukia neabejotinai nesvetingas sutikimas. Atskirtas nuo �kotų karalienės, net ne�inodamas, ar ji saugi, atvykstu į Anglijos karalienės dvar� ir �inau es�s nemalonėje.

Kiekvien� ryt� ir kiekvien� naktį mano pirma ir paskutinė mintis yra apie j�, prarast�j� karalien�, kit� karalien�, ir a� kankinuosi tarsi bū�iau j� nuvyl�s. Nors pakankamai gerai �inau, jog negalėjau pasilikti su ja, ne tada, kai Hastingsas buvo ten su įsakymu j� pagrobti, ne tada, kai Sesilis buvo pasiry��s j� atskirti nuo man�s. Ta�iau...

Kai pasakiau jai, kad vykstu į London�, jos akys patamsėjo i� baimės, bet esant Besei, Hastingsui ir Deverui tegalėjo pasakyti, kad linki malonios kelionės ir saugaus sugrį�imo.

Maniau galėsi�s pas j� nueiti pats, kol Besė kraus man daiktus. Maniau galėsi�s pasakyti, kaip jau�iuosi, kai būsime i�skirti. Maniau, nors vien�kart galėsiu kalbėti i� �irdies; bet negalėjau. Esu vyras, ved�s kit� moterį, ir prisiek�s i�tikimyb� kitai karalienei. Kaip galė�iau �kotų karalienei kalbėti apie meil�? K� jai galiu pasiūlyti? Nieko. Nieko. Kai buvau kieme, pasiruo��s atsisveikinti, jie visi buvo ten, Besė ir abu lordai, kiekvienas tarnas pasiruo��s sekti, nekantraujantys pamatyti, kaip j� palieku ir kaip ji reaguoja. Negalėjau kitaip nei nusilenkimu bei formaliu �sudie� atsisveikinti. K� maniau galėsi�s jai pasakyti prie jos damų, kai stebi mano �mona? Ir besistengiantis paslėpti �ypsen� Hastingsas, ir nuobod�iaujantis Devero pliauk�intis į bat� botagu. A� suklydau jai linkėdamas sėkmės, ji į mane pa�iūrėjo, lyg maldaudama padėti. Ji �iūrėjo į mane tylėdama, ir galė�iau prisiekti, jog akyse kaupėsi a�aros, bet ji neleido joms pabirti. Ji � karalienė, niekada neparodytų savo baimių jiems esant. Elgiausi kaip ji, buvau �altas bei mandagus. Bet tikiuosi, ji �inojo, jog mano �irdis plakė tik dėl jos. Ji pa�iūrėjo į mane taip, tartum galė�iau j� i�gelbėti, jei tik panorė�iau. Dievas matė, atrod�iau taip, kaip jau�iausi � kaip vyras, nuvyl�s moterį, kuri� prisiekė ginti.

Net negalėjau jos patikinti, jog ji bus saugi. Visi vyrai, kurie u�tarė j� prie� karalien� El�biet�, kurie bandė pasiprie�inti Sesilio baimės ir įtarumo pagimdytiems patarimams, dabar yra nemalonėje. Kai kurie i� jų yra Taueryje, kai kurie i�tremti ir niekada negalės pasirodyti Anglijoje. Kai kurie pasmerkti mir�iai, jų �monos taps na�lėmis, jų namai bus parduoti. Ir mane i�kvietė pas karalien�, įsakė palikti savo kalin�, perduoti j� savo prie�ui. Buvau atvesdintas į dvar�, lyg jie netikėtų mano savanori�ku atvykimu. A� įtariamas, galiu d�iaugtis, nes liepė atvykti į dvar�, o ne tiesiai į Tauerį.

Nuvykti ten u�trunka beveik savait�. Vienas �irgas ap�lumba, ir mes negalime nusipirkti kito, kai kurie keliai neprajojami dėl sniego pusnių, turime joti aplink auk�tesnėmis vietomis, kur �ieminis vėjas gelia tarsi peilis. Staigūs vėjo �uorai drebia man į veid� snieg�, a� toks apgailėtinas, toks pavarg�s nuo savo nevykusios i�tikimybės ir nepavykusios nei�tikimybės, jog ver�iau am�inai lik�iau ilgoje �altoje kelionėje, nei ankstyv� �iemos sutem� atvyk�iau į Vindzor�. Ten būsiu nesvetingai sutiktas ir apgyvendintas varganuose kambariuose.

Dvaras niūrios nuotaikos, patranka vis dar u�taisyta ir nukreipta į London�. Jie vis dar gyja nuo baimės, jog �iaurie�ių armija vėl ateis, jie var�osi savo panikos. Man tenka tris dienas laukti, kol Sesilis nusprend�ia, jog karalienė turi laiko susitikti su manimi. Laukiu karali�kajame priimamajame, nuolat pasiruo��s i�kvietimui, dykinėju su kitais vyrais, kuriems karalienė taip pat neranda laiko. Pirm� kart� man�s nepriima, vos paminėjus mano vard�. Mano vertė menka netgi bendra�ygiams, net tiems, kuriuos laikiau draugais. Valgau did�iojoje salėje, ne savo priva�iuose kambariuose, i�joju vienas, niekas nepra�o mano draugijos. Niekas net nesustoja su manimi pakalbėti, niekas maloniai nesutinka. Jau�iuosi lyg bū�iau �e�ėlis, smarvė. A� smird�iu i�davyste. Visi bijo, niekas nenori būti pamatytas su įtariamuoju.

Sesilis mane sutinka savo įprastine ramybe, lyg niekada nebūtų man�s įtarinėj�s, lyg niekada man�s nemaldavo susidraugauti su �kotų karaliene ir mus visus i�gelbėti, lyg dabar neplanuotų mano �lugimo. Jis man sako, jog karalienė ai�kinasi sukilimo �al�, priims mane kai tik galės. Jis man pasakoja, kad Norfolkas, �kotų karalienės ambasadorius Roso vyskupas Leslis ir ispanų ambasadorius � visi buvo susimok� planuodami ir finansuodami sukilim�, o jų kaltė turi būti �kotų karalienės bendrininkavimo garantas.

�altai atsakau man�s, jog menkai tikėtina, kad Norfolkas, karalienės El�bietos pusbrolis, �mogus gav�s naudos i� jos i�kilimo į vald�i�, stengtųsi savo giminait� nuversti. Jis galėjo tikėtis i�laisvinti su�adėtin�, bet tai neturi nieko bendro su mai�tu prie� savo pusseser� karalien�. Sesilis klausia, ar turiu įrodymų. Jam būtų labai malonu pamatyti kokius nors lai�kus ar dokumentus, kurių man iki �iol nepavyko parodyti. Net negaliu prisiversti atsakyti.

Einu atgal į apartamentus, kuriuos man paskyrė dvare. Galė�iau apsistoti savo name Londone, bet nenoriu jo atidaryti tokiai trumpai vie�nagei, be to, nenoriu vie�inti savo pasirodymo mieste. Namas visada buvo didingas mano �eimos centras, �ia atvykstame demonstruoti savo didingumo, o dabar visai nesijau�iu didingas: a� sugėdintas. Tiesiog taip. Mane taip nusmukdė dvi karalienės ir jų patarėjų s�mokslas, kad net nenoriu miegoti savo lovoje su galvūgalyje i�rai�yta diadema. Net nenoriu eiti per savo akmens piliorius su ant kiekvieno akmens pie�tu ornamentu. Atiduo�iau vis� �it� puo�num� u� galimyb� susitaikyti su savimi. Jei tik galė�iau vėl pajusti, kad pa�įstu save, savo �mon�, savo karalien�. Galų gale �itas sukilimas sugriovė tik mano sielos ramyb�.

Sutinku Besės sūnų Henrį ir savo sūnų Gilbert�, bet jie jau�iasi nepatogiai �alia man�s, manau, jie girdėjo, jog esu įtariamas �monos i�davyste su �kotų karaliene. Jie labai myli Bes�, natūralu, kad abu palaiko jos pus�. Nedrįstu jiems teisintis, paklausiu, kaip sveikata, ar nėra įsiskolin�, ir paleid�iu. Jie sveiki, turi pinigų, manau, turė�iau d�iaugtis.

Tre�i� laukimo dien�, kai jie nusprendė, kad jau pakankamai prisikentėjau, viena i� freilinų ateina ir pasako, jog karalienė mane priims savo asmeniniuose kambariuose po vakarienės. Paai�kėja, jog negaliu valgyti. Sėd�iu savo įprastoje vietoje did�iojoje salėje, prie stalo su sau lygiais; bet jie su manimi nekalba, laikau nuleid�s galv� tarsi nuplaktas pa�as. Kai tik galiu, palieku stal� ir vėl slenku į jos laukiam�jį. Jau�iuosi lyg vaikas, kuris tikisi �velnaus �od�io, bet yra tikras, jog gaus lupti.

Bent galiu būti tikras, kad man�s nesuims. Tai turėtų �iek tiek guosti. Jei norėtų mane suimti, būtų tai padariusi per tarybos susirinkim�, kad visi pamatytų mano pa�eminim� kaip perspėjim� kitiems. Jie atimtų mano titulus, apkaltintų nei�tikimybe ir nuplė�� nuo galvos skrybėl� i�siųstų su sargybiniais i� �onų. Ne, tai bus u�daras pa�eminimas. Karalienė mane kaltins, kad nuvyliau j�, nors galiu įrodyti, kad niekada nepadariau nieko, kas pakenktų. Visk� dariau, kaip buvo įsakyta, galiu atsakyti į kaltinimus, kad aplaid�iai saugojau �kotų karalien�, ir į paplitusį gand�, kad esu j� įsimylėj�s. Ties� sakant, jei apkaltins, kad myliu Marij� Stiuart, s��iningai to paneigti negalėsiu. Manau, jog to neneigsiu. Net nenoriu neigti. Dalis man�s, pami�usi mano dalis, nori tai prane�ti.

Kaip ir maniau, labiau u� visk� karalien� liūdina intymūs gandai. Kai galų gale įleid�ia į jos asmeninius kambarius, kur gausu atvirai jos besiklausan�ių damų, o karalienės pa�onėje stovi Sesilis, nuskamba pirmasis jos priekai�tas:

� Bū�iau maniusi, jog i� visų vyrų, tu, �rousberi, kvailai nesuklupsi prie� gra�ų veidelį, � parei�kė ji, vos man įėjus.

� Taip nėra, � ramiai atsakau.

� Nesuklupai? Ar jos veidelis negra�us?

Jei ji būtų vyras, tokie klausimai nebūtų mesti su tokia pavyd�ia energija. Joks vyras negalėtų tinkamai atsakyti į klausim� apie var�ov� beveik keturiasde�imties metų moteriai, kurios gro�is jau i�nyk�s, o konkurentė net trisde�imties neturinti, gra�iausia moteris pasaulyje.

� Tikrai esu kvailys, � atsakau tyliai, � bet nepame�iau dėl jos galvos.

� Tu leidai jai daryti visk�, ko tik panorėjo.

� Leidau jai daryti tai, kas, maniau, teisinga, � ai�kinu nuvarg�s. � Leidau jai i�joti, kaip ir buvo įsakyta, dėl sveikatas. Man pri�iūrint ji apsirgo, a� gailiuosi. Leid�iu jai sėdėti su savo �mona ir siuvinėti dėl draugijos. Tiksliai �inau, jos niekada nekalbėjo apie niek�, i�skyrus nereik�mingus dalykus.

Tai i�girdus matau spindesį jos tamsiose akyse. Ji visada did�iavosi savo intelektu ir kone vyri�ku i�silavinimu.

� Moterų plepalai, � u�simenu ir stebiu jos pritariantį linktelėjim�.

� Ir daugum� naktų ji vakarieniavo su mumis, nes norėjo draugijos. Ji įpratusi turėti daug �monių aplink. Ji įpratusi prie dvaro, o dabar neturi nieko.

� Po savo herbu! � parei�kia ji.

� Kai pirm�kart atidavėte j� mano prie�iūrai, liepėte su ja elgtis lyg su valdan�ia karaliene, � atsikertu kuo �velniau. Privalau tvardytis, būtų pra�ūtinga net pakelti ton�. � A� ra�iau jums ir Sesiliui tuzinus kartų klausdamas, ar galiu suma�inti jos namų ūkį.

� Bet niekada taip nepadarei! Jai tarnauja �imtai!

� Jie visada sugrį�ta, � sakau. � A� juos i�siun�iu ir jai pasakau, kad ji turi turėti ma�iau tarnų ir palydovų, bet jie niekada nei�vyksta. Palaukia kelet� dienų ir sugrį�ta.

� Ar jie taip j� myli? Ar ji numylėtinė? Ar jos tarnai taip ja �avisi, jog tarnauja veltui?

Tai dar vieni sp�stai.

� Galbūt jie neturi kur eiti. Galbūt jie yra vargani tarnai, kurie nesusiranda kito �eimininko. Ne�inau.

Ji linkteli.

� Gerai. Bet kodėl jai leidai susitikti su �iaurės lordais?

� Jūsų �viesybe, jie prie mūsų prisiartino atsitiktinai, kai jodinėjome. Nemaniau, kad dėl to gali būti �alos. Jie trumpai jojo su mumis, su ja priva�iai nesusitiko. Neturėjau jokio supratimo, k� jie planavo. Matėte, kaip i�gabenau j� �alin nuo pavojaus t� pa�i� minut�, kai buvo sutelkta jų armija. Skrupulingai vykd�iau visk�, k� liepdavo Sesilis. Net jis tai jums patvirtins. Atgabenau j� į Koventrį per tris dienas. Laikiau nuo�alyje nuo jų ir atid�iai saugojau. Jie neatvyko, mes buvome per greiti. Laikiau j� saugi� jums. Jei jie būtų atvyk�, būtume pra�uv�.

Ji linkteli.

� O tos absurdi�kos su�adėtuvės?

� Norfolkas man apie tai para�ė, ir a� perdaviau lai�k� karalienei, � atsakiau s��iningai. � Mano �mona i�kart perspėjo Sesilį, � nutyliu, kad ji tai padarė nepasakiusi man. Kad niekada neskaity�iau privataus lai�ko ir jo neperra�y�iau. Kad man gėda, jog Besė yra Sesilio �nipė, o a� esu įtariamas. Besė kaip Sesilio �nipė i�gelbės nuo įtarinėjimo �e�ėlio. Bet a� jau pa�emintas.

� Sesilis man nieko apie tai nesakė.

Pa�iūriu tiesiai melagiui į veid�. Regiu subtilų smalsum�. Jis palinksta į priekį, tarsi norėdamas i�girsti mano atsakym�.

� Mes jam i�kart prane�ėme, � manieringai pakartoju. � Ne�inau, kodėl jis tai nuo jūsų nuslėpė. Maniau, jis jums pasakys.

Sesilis linkteli, lyg bū�iau teisingai pasak�s.

� Ar ji manė, kad padarys mano pusbrolį karaliumi? � ar�iai puola El�bieta. � Ar ji manė, kad jis valdys �kotij� ir var�ysis su manimi �ia? Ar Tomas Hovardas manė būsi�s �kotijos karaliumi Tomu?

� Ji manimi nepasitikėjo, � atsakau pakankamai teisingai. � Tik �inau, jog pastaruoju metu tikėjosi, jums leidus, susituokti su juo, kad jis padėtų �kotų lordams. Jos did�iausias noras, kiek �inau, buvo sugrį�ti į savo karalyst�. Ir gerai j� valdyti, būnant jūsų s�jungininke.

A� nepasakau � �kaip jai pa�adėjote�. Nepasakau � �kaip mes visi �inome, kad turėtumėte�. Nepasakau � �jei tik būtumėte klausiusi savo �irdies, o ne piktos Sesilio vaizduotės, viso �ito nebūtų įvyk�. Karalienė nėra tokia �eimininkė, kuri norėtų, jog jai primintų sulau�ytus pa�adus. O a� kovoju u� savo gyvyb�.

Ji atsikelia i� kėdės ir eina prie lango pa�iūrėti kelio, kuris veda i� pilies. Papildomi sargybiniai stovi prie kiekvienų durų ir įėjimo. Dvaras vis dar bijo apgulties.

� Vyrai, kuriais pasitikėjau vis� gyvenim�, �į kart� mane i�davė, � prabyla kar�iai. � Vyrai, kuriems bū�iau patikėjusi savo gyvyb�, pakėlė prie� mane ginklus. Kodėl jie tai padarė? Kodėl jie mieliau rinktųsi �i� prancūzų augint� pa�aliet�, o ne mane? �i� karalien� be reputacijos? �i� vadinam�j� gra�uol�? Daug vyrų turėjusi� mergiot�? A� paaukojau savo jaunyst�, gro�į ir gyvenim� �iai karalystei, o jie bėga paskui karalien�, kuri gyvena tu�tybei ir geismui.

A� vos drįstu kalbėti.

� Manau, tai buvo labiau jų tikėjimas... � atsargiai pasakau.

� Tai ne tikėjimo reikalas, � ji suka rat� aplink mane, � a� leis�iau visiems praktikuoti kokį tik nori tikėjim�. I� visų Europos monarchų a� vienintelė, kuri leistų �monėms garbinti k� nori. A� vienintelė, kuri pa�adėjo ir garantuoja laisv�. Bet jie tai daro i�tikimybės reikalu. Ar �inai, kas jiems pa�adėjo auks�, jei sukiltų prie� mane? Popie�ius. Jis turėjo bankinink�, dalijantį auks� sukilėliams. Mes visk� apie tai �inome. Jiems sumokėjo u�sienio ir prie�ų pajėgos. Dabar tai jau ne i�tikimybės, o i�davystės reikalas. Tai ne tikėjimo pasirinkimas, o klausimas, kas bus karaliene. Jie pasirinko j�. Dėl to jie mirs. K� renkiesi tu?

Ji �iurpina savo įnir�iu. Parklumpu ant kelių.

� Kaip visada. A� renkuosi jus, jūsų �viesybe. A� buvau jums i�tikimas nuo pat jūsų atėjimo į sost�, o prie� jus � jūsų seseriai, o prie� j� � jūsų �ventajam broliui. Prie� jį � jūsų kilmingajam tėvui. Dar anks�iau mano �eima tarnavo kiekvienam karūnuotam Anglijos karaliui nuo pat Viljamo U�kariautojo. Kiekvienas Anglijos karalius gali pasitikėti Talbotų i�tikimybe. Jūs ne tokia. A� nesu kitoks. �irdimi ir siela priklausau jums, kaip ir visada mano �eima i�tikima Anglijos karaliams.

� Kodėl jai leidai ra�yti Ridolfiui? � pratrūksta ji. Tai sp�stai. Sesilis nuleid�ia galv�, jis stebi savo pėdas, kad geriau girdėtų mano atsakym�.

� Kas? Kas toks Ridolfis?

Ji padaro nedidelį gest� ranka.

� Ar tu man sakai, kad ne�inai �ito vardo?

� Ne, � nuo�ird�iai atsakau, � niekada negirdėjau apie tokį �mogų. Kas jis?

Ji ignoruoja mano klausim�:

� Tada nesvarbu. Pamir�k �it� vard�. Kodėl jai leidai ra�yti ambasadoriui? Ji rezgė su juo i�daviki�k� sukilim�, kol buvo tavo globoje. Turėjai �inoti.

� Prisiekiu, ne�inojau. Kiekvien� rast� lai�k� siun�iau Sesiliui. Kiekvien� jos papirkt� tarn� i�siun�iau. Savo tarnams moku dvigubai, kad būtų i�tikimi. Moku u� papildomus sargybinius i� savo ki�enės. Gyvename skurd�iausioje mano pilyje, kad ji būtų �alia. Stebiu tarnus, stebiu j�. Niekada nenurimstu. Turiu apversti kiekvien� vedan�io į pilį kelio grindinio plyt� ie�kodamas paslėptų lai�kų, turiu i�nar�yti jos siuvinėtus �ilkus. Turiu apie�koti mėsininko ve�imėlį, perpjauti duon�. Kad ie�ko�iau lai�kų, pats turiu būti sekliu. Ir visa tai darau, nors tai nėra darbas Talbotui. Ir apie visa tai prane�u Sesiliui, lyg bū�iau vienas i� jo mokamų seklių, o ne didikas, pri�iūrintis karalien�. A� padariau visk�, ko galėjote papra�yti, ir net daugiau. A� �eminausi dėl jūsų. A� atlikau u�duotis, kurių, maniau, niekada neteks vykdyti mano kilmės �mogui. Viskas pagal Sesilio pra�ym�. Viskas dėl jūsų.

� Jei tu visk� darei, kodėl ne�inojai, kai ji rezgė s�mokslus po tavo stogu?

� Ji gudri, � ai�kinu toliau, � ir kiekvienas vyras, kuris j� pamato, nori jai tarnauti. I�kart pasigailiu pasakytų �od�ių. Turiu būti atsargus. Matau, kaip rausta karalienės skruostai po skaistalais. � Suklaidinti �monės, kvaili �monės, kurie pamir�ta, k� jūs jiems padarėte. Jie siekia jai tarnauti i� savo pa�ių kvailumo.

� Jie sako, kad jai neįmanoma atsispirti, � taikiai pastebi, paskatindama mane sutikti.

Papurtau galv�.

� Nepasaky�iau, � dėbteliu prie�taraudamas. � Man ji da�nai atrodo ligota, prastos nuotaikos, nepastovi, ne itin maloni, ne ta moteris, kuria galė�iau gėrėtis.

Pirm� kart� ji į mane pa�velgia susidomėjusi, o ne prie�i�kai.

� K�? Ji tau neatrodo gra�i?

Patraukiu pe�iais.

� Jūsų �viesybe, prisiminkite, kad a� neseniai susituok�s. A� myliu savo �mon�. Jūs �inote, kokia rami, tvarkinga ir pastovi yra Besė. Ir jūs esate mano karalienė, gra�iausia ir gracingiausia karalienė visame pasaulyje. Niekada per �iuos trejus metus nepa�velgiau į kitas moteris, i�skyrus jus ir savo Bes�. �kotų karalienė yra na�ta, kuri� papra�ėte ne�ti. Tempiu kaip sugebėdamas. Darau i� meilės bei i�tikimybės jums. Bet negali būti nė kalbos apie mėgavim�si jos draugija.

Akimirkai beveik galiu j� matyti, savo i�skirtin� karalien� Marij�, lyg bū�iau j� prisi�auk�s melu, ji stovi prie� mane, jos bly�kus veidas nuleistas, tamsios blakstienos prie tobulų skruostų. Bema� gird�iu tre�i� sykį giedantį gaidį, kai vėl i�si�adu savo meilės.

� O Besė?

� Besė labai stengiasi, � atsakau. � Ji kaip sugebėdama stengiasi i� meilės jums. Bet mes ver�iau būtume dvare su jumis, nei gyventume Tatberyje su �kotų karaliene. Tai mums abiem kaip tremtis. Mes abu buvome nelaimingi, � pagaliau savo balso skambesyje i�girstu ties�. � Mes abu labai nelaimingi, � s��iningai pripa�įstu. � Manau, nė vienas i� mūsų ne�inojo, kaip tai bus sunku.

� I�laidos? � pa�iepia ji.

� Vieni�umas, � tyliai pasakau.

Ji atsidūsta, lyg būtų baigusi sunkų darb�.

� A� vis� laik� buvau tikra, kad tu esi i�tikimas, kad ir k� sakytų. Ir mano geroji Besė taip pat.

� Taip, � patvirtinu, � abu. Imu manyti, kad i� �io kambario i�eisiu laisvu �mogumi.

� Hastingsas gali j� paimti į savo nam�, kol nutarsime, k� su ja daryti, � nusprend�ia ji. � Gali grį�ti į �atsvort� su Bese. Gali vėl pradėti i� naujo savo santuokinį gyvenim�. Gali vėl būti laimingas.

� A�iū, � padėkoju. �emai nusilenkiu ir atbulas traukiuosi prie durų. Nėra prasmės paminėti didelės skolos, kuri� ji mums skolinga u� karalienės i�laikym�. Nėra prasmės sakyti, kad Besė man niekada neatleis u� tokį turto praradim�. Nėra prasmės skųstis, kad negalime vėl pradėti santuokinio gyvenimo, jis sugadintas, galbūt am�iams. Turė�iau d�iaugtis i� �ia i�trukdamas be sargybinių palydos į Tauerį, kur mano draugai laukia mirties bausmės.

Prie durų sudvejoju.

� Ar jūsų �viesybė jau nusprendė, kas jai nutiks?

Karalienė meta į mane sunkų įtarų �vilgsnį.

� Kodėl tau turėtų rūpėti?

� Besė man�s klaus, � nery�tingai atsakau.

� Ji bus laikoma kaip kalinė, kol nuspr�sime k� daryti, � sako ji. � Ji negali būti teisiama u� i�davyst�, ji man nepavaldi, taigi negali būti apkaltinta i�davyste. Dabar ji negali būti sugr��inta į �kotij�, nes ja negalima pasitikėti. Ji sugriovė ir mano, ir savo gyvenim�. Kvailė. Nenoriu jos laikyti am�inai įkalintos, bet ne�inau, k� dar galė�iau su ja daryti. Arba tai arba mirtis, tik akivaizdu, kad negaliu nu�udyti karalienės ir pusseserės. Ji kvailė, kad ver�ia mane rinktis. Ji mato tik viena: mirtis arba pergalė. Negaliu jai pasiūlyti nei vieno, nei kito.

� Manau, ji sudarytų taikos susitarim� su jumis, � atsargiai pasiūlau. � Ji laikytųsi taikos sutarties su jumis. Ji visada apie jus kalba su gilia pagarba. �is sukilimas su ja neturi nieko bendro, ji ruo�ėsi grį�ti į �kotij� kaip jūsų s�jungininkė.

� Sesilis sako, jog ja negalima pasitikėti, � trumpai atkerta. � Pati Marija mane i�mokė ja nepasitikėti. Ir įsikalk, Talbotai, svaresne laiky�iau Sesilio nuomon�, nei �mogaus įleidusio j� į dvar�, susi�iedavusio, planavusio sukilim�. Ma�ų ma�iausiai, tu ja per daug pasitikėjai, �rousberi. Meld�iu Dievo, kad tik tiek tebūtų. Ji tave apkvailino, tikiuosi, kad nesuviliojo.

� Prisiekiu, nesuviliojo, � tikinu.

Ji linkteli.

� Gali grį�ti pas �mon�.

Nusilenkiu.

� A� visada i�tikimas, � pakartoju i� tarpdurio.

� A� �inau, k� tu darai, � sako grie�tai. � �inau visk�, k� darai, galiu patikėti Sesiliu. Bet daugiau ne�inau, k� galvoji. �inodavau visas tavo mintis, bet dabar tu tapai paslaptingas. Tu netekai pasitikėjimo. Ne�inau, ko tu nori. Tu dabar tapai nepermatomas, nors kadaise buvai skaidrus.

Negaliu jai atsakyti. Turė�iau būti gudrus dvari�kis ir mokėti kelet� patikinimo ar net pamaloninimo �od�ių. Bet ji teisi. A� pats sav�s nesuprantu, nei pasaulio, kurį sukūrė Sesilis. Esu pats sau mįslė.

� Gali eiti, � taria ji �altai. � Dabar viskas kitaip.

Mano vyras grafas grį�ta i� Londono suspaud�s lūpas ir nekalbus. Jis toks i�bal�s, tartum vėl kentėtų nuo podagros priepuolio. Kai klausiu, ar negaluoja, jis tik tylomis purto galv�. Tada suprantu, kad jo savigarba stipriai nukentėjo. Karalienė jį pa�emino prie� vis� auk�tuomen�. Ji negalėjo padaryti nieko blogiau �itam i�did�iam �mogui, nei leisti suprasti, kad juo nepasitiki; būtent tai ji ir padarė.

Taip pat sėkmingai galėjo paguldyti į kankinimų suol�, kaip ir prie kitų pasakyti, kad juo nepasitiki. Jis vienas i�kiliausių Britanijos didikų, o ji su juo elgiasi kaip su apsimelavusiu tarnu, kurį galima atleisti u� vagiliavim�. Tai i�ties karalienė, kuri taiko kankinim�.

Ne�inau, kodėl El�bieta tapo tokia �iauri, paversdama prie�ais senus draugus. �inau, kad ji nervinga, linkusi bijoti; ma�iau j� sergan�i� i� baimės. Bet visada ji tiksliai �inojo, kas jos draugai, ir jais pasikliovė. Negaliu įsivaizduoti, kas privertė j� pakeisti savo įpro�ius, laikyti apie save pataikaujantį, apgaudinėjantį, meilikaujantį dvar� ir pagal jos dūdel� �okan�ius vyrus.

Turbūt Sesilis j� i�mu�ė i� jos seno, saugaus kurso. Jis u�delsė tinkam� �kotijos karalienės sugr��inim� į sost�, įkalino du lordus, dar vien� paskelbė pabėgusiu i�daviku; o dabar pasakoja karalienei, kad mano vyru negalima pasitikėti. Sesilio prie�i�kumas kitai karalienei, visiems katalikams, taip stipriai i�augo, kad jis pasiruo��s nukirsdinti pus� Anglijos, kad juos nugalėtų. Jei Sesilis, mano tikras ir i�tikimas draugas, yra įsitikin�s, jog mano vyras nusistat�s prie� jį, jei yra pasiruo��s naudoti vis� savo gali� prie� mus, tada mes i�ties esame pavojuje. �is mano vyro sugrį�imas i� Londono tėra laikinas palengvėjimas, viskas, kuo pasitikėjau, yra nepatikima. Visur nesaugu.

Einu per kiem� u�simetusi �alį ant galvos, kad būtų �il�iau. Tatberio drėgmė ir �altis smelkiasi į mano kaulus per batus. Mane pakvietė į arklides, kur �ieno atsargos taip suma�ėjo, kad nei�tempsime per �iem�. Teks atsisiųsti daugiau i� �atsvorto arba nusipirkti. Negalime sau leisti pirkti pa�aro, vos i�galiu atve�ti jį per �alį. Bet, ties� pasakius, tegalvoju apie tai, kaip susidorosiu, jei apkaltins vyr�. Kas, jei Sesilis jį vėl pa�auks į London�, kaip pasielgė su Tomu Hovardu? Kas, jei Sesilis suims mano vyr�, kaip drįso suimti Tom� Hovard�? Jei jį u�darys į Tauerį kartu su kitais? Kas galėjo pagalvoti, kad Sesilis taps toks galingas, jog galės stoti prie� galingiausius �ios �emės lordus? Kas galėjo pagalvoti, kad Sesilis galės pareik�ti, kad �alies interesai sutampa su jo?

Sesilis i�liks mano draugu, esu tuo tikra. Mes pa�inojome vienas kit� per ilgai, kad dabar i�duotume; �iame gyvenime mes per ilgai buvome vienas kitam etalonu. Mes taip pat sukirpti, Sesilis ir a�. Jis man�s neįvardys kaip i�davikės ir nei�siųs į Tauerį. Bet kaip bus su mano vyru grafu? Ar jis pasmerktų D�ord��?

Reikia pastebėti, kad jei Sesilis tvirtai �inotų, jog D�ord�as prisijungė prie prie�ų, jis veiktų ry�tingai. Ir turiu pasakyti � nekaltin�iau jo u� tai. Mes, reformacijos vaikai, esame greiti ginti k� turime, greiti paimti kas ne mūsų. Sesilis neleis seniesiems Anglijos lordams sav�s nuvertinti vien todėl, kad jis buvo ekonomas, o jie � kilmingieji. A� taip pat neleis�iau. Bent jau tiek vienas apie kit� �inome.

Mano vyras grafas mūsų nesupranta. Jo negalima kaltinti. Jis yra kilmingasis, o ne prasimu�ėlis kaip Sesilis. Jis mano, jog jam u�tenka ka�k� nuspr�sti � ir taip įvyks. Jis įprat�s gauti k� panorėj�s. Jis ne�ino, kaip Sesilis ir a� i� savo sunkios vaikystės, kad jei ka�ko nori, turi siekti dien� ir naktį. O kai gauni, turi dirbti dien� ir naktį, kad neprarastum. �iuo metu Sesilis dirbs dien� ir naktį tam, kad mirtų �kotų karalienė, kad nubaustų jos draugus ir palau�tų senųjų j� palaikan�ių ir jo neken�ian�ių lordų gali�.

Para�ysiu Sesiliui. Jis supranta, k� rei�kia �emės ir namai moteriai, kuri augo nieko neturėdama. Jis gali maloningai i�klausyti pra�an�i� apsaugoti savo mylim� vyr� moterį. Jis gali maloningai i�klausyti neseniai vedusi� nelaiming� moterį. Jei maldausiu i�gelbėti savo turt�, jis supras, jog tai ka�kas daugiau nei sentimentai, tai verslas. �

Botvelai, gavau tavo lai�k�. �inau, jei galėtum, būtum atvyk�s. A� tav�s laukiau, kai buvo laikas; bet dabar man viskas baigta. Matau, kad baigta ir tau. Mes buvome puikūs lo�ėjai ir pralaimėjome. Melsiuosi u� tave.

Marija

Visk� kei�ian�ios �inios i� Londono. Toks pasaulis, kuriame dabar gyvename! Viskas vėl persivertė netikėtai, beveik be prie�asties. Ateina lai�kas nuo Sesilio, taigi turiu prie�as�ių juo nepasitikėti. Bet tai naujienos, kurių net negalėtų nuslėpti ar sukurti. Tai turi būti tiesa. �kotų karalienei vėl nusi�ypsojo laimė, jos �vaig�dė vėl kyla auk�tyn. Ji yra karalienė, kurios sėkmė kinta kaip potvyniai ir atoslūgiai, staiga ji vėl pakilo. Jos įbrolis, sosto u�grobėjas, jos did�iausias prie�as, lordas Morėjus, buvo nu�udytas �kotijoje, �alis vėl liko be valdovo. Pa�iame �kotijos vyriausybės prie�akyje atsivėrė skylė. Jie neturi, kas u�imtų sost�. Jie turi j� priimti atgal. Kito nėra. Neįtikėtina, kai ji puolė �emiau nei bet kada gyvenime, jos sėkmė vėl atsigr�ė, ir ji vėl bus karalienė. Jie privalo j� susigr��inti. I�ties, jie nori j� matyti karaliene.

U�uot skubėj�s su lai�ku pas Bes�, kaip bū�iau padar�s prie� kelet� mėnesių, einu tiesiai per kiem� ie�koti karalienės. Jai geriau, a�iū Dievui. A� randu j� vilkin�i� gra�iu juodu velvetu, dėliojan�i� ry�ulių, kurie keliavo i� namų į namus ir nebuvo i�pakuoti, turinį. Ji laiko sau prie veido raudon� brokat�, kad pa�iūrėtų į save veidrodyje, ir juokiasi. Manau, niekada nema�iau jos gra�esnės.

� Milorde, pa�iūrėkite į �i� suknel�... � pradeda ji, bet pamato mano veid� ir lai�k� rankose, meta suknel� savo draugei Merei Seton ir greitai eina prie man�s.

� D�ord�ai?

� Apgailestauju jums prane�damas, kad jūsų įbrolis, lordas Morėjus, mir�s, � sakau.

� Mir�s?

� Nu�udytas.

Negaliu nepastebėti jos veido nu�vie�ian�ios laimės. I�kart suprantu, kad ji �ito tikėjosi, pajuntu pa�įstam� baim�, kaip bendraudamas su turin�iais tamsių paslap�ių �monėmis. Galbūt tai buvo jos tamsus planas ir suktas samdytas �udikas.

� O mano sūnus? Mano D�eimsas? Ar turi �inių apie mano sūnų?

Tai motinos atsakas. Ji tikra moteris. Neturė�iau būti įtarus.

� Jis saugus, � patikinu j�, � jis saugus.

� Tu tikras? Jis tikrai saugus?

� Jie taip sako.

� I� kur �inai?

� I� Sesilio. Turėtų būti tiesa. Jis man para�ė prane�damas, kad netrukus jums para�ys karalienė. Ji turi kelet� pasiūlymų, kuriuos norėtų pateikti, ir tikisi, kad jie visk� i�spr�s. Bent taip jis sako.

� O! � i�kvepia ji suimdama mano rankas ir prieidama artyn. Ji i�kart suprato, k� tai rei�kia. Nėra pasaulyje u� j� nuovokesnės moters.

� �ousbevi, � sako ji. � Tai mano nauja prad�ia. Morėjui mirus, �kotai turės mane įsileisti į sost�. Daugiau nėra nieko, kas perimtų vald�i�. Nėra kito paveldėtojo. El�bieta mane parems � dabar ji neturi i�eities, nėra kito. Arba a�, arba niekas. Ji turės mane paremti. Sugrį�iu į �kotij� ir vėl būsiu karaliene, � ji trumpam nusijuokia. � Pagaliau, � i�kvepia. Po visko, k� patyrėme, jie turės mane priimti.

� Garbė Dievui, � sakau.

� Jūs vyksit su manimi? � su�nib�da. � Vyksit kaip mano patarėjas?

� Ne�inau, ar galiu...

� Vykit su manimi kaip draugas, � pasiūlo ji taip tyliai, kad j� i�girstu tik palenk�s taip, kad jos lūpos prie mano ausies, ir galiu justi jos alsavim� ant skruosto. Mes artimi kaip mylimieji

� Man reikia vyro �alia. Tokio, kuris vadovautų mano armijai, tokio, kuris naudos savo turtus, mokės mano kareiviams. I�tikimo anglo, kuris u� mane tvarkys reikalus su Sesiliu ir El�bieta. Man reikia kilmingo anglo, kuris i�laikys �kotų lordų pasitikėjim�, kuris patikins anglus. A� praradau savo vyr� hercog�. Man reikia jūsų, �ousbevi.

� Negaliu palikti Anglijos... Negaliu palikti karalienės... arba Besės...

� Palikite jas dėl man�s, � paprastai sako ji, kai apie tai kalba, viskas atrodo nepaprastai ai�ku. Kodėl ne? Kodėl neturė�iau vykti su �ia gra�iausia moterimi ir nesaugoti jos? Kodėl neturė�iau klausyti �irdies? Vien� diding� akimirk� manau, kad galė�iau tiesiog i�vykti � lyg Besė, karalienė ir Anglija būtų visai nesvarbios. Lyg neturė�iau vaikų, jokių įvaikių, jokių �emių, lyg neturė�iau �imtų giminai�ių, tūkstan�ių pavaldinių ir tarnų, daugybės nuomininkų ir darbininkų, kurių net nesuskai�iuo�iau. Lyg galė�iau pabėgti tartum berniukas pas mylim� mergait�. Akimirk� manau, kad galė�iau taip padaryti, kad tai mano pareiga moteriai, kuri� myliu. Manau, kad garbingas vyras su ja vyktų, neliktų namie. Garbingas �mogus, kilmingas �mogus, vyktų ir gintų j� nuo prie�ų.

� Palikite juos visus dėl man�s, � pakartoja ji. � Vykite į �kotij� su manimi ir būk draugas bei patarėjas. Ji nutyla. Tada i�taria �od�ius, kuriuos norė�iau i�girsti labiau u� visk� pasaulyje � O, D�ord�ai, mylėkite mane.

�i jauna moteris, mano var�ovė ir mano s�skaitų tu�tintoja, atrodo, turi devynis prakeiktus gyvenimus ir velni�k� sėkm�. Ji pergyveno Hastingso sargyb�, kuris i�jodamas paliko j� mums, nors prisiekė ver�iau i�vysi�s j� mirusi�, nei ardan�i� taik� Anglijoje, ji atlaikė �iaurės sukilim�, nors daug geresnių vyrų bei moterų mirs ant e�afoto u� ma�esnius nusikaltimus nei jos, ji atlaikė slaptų su�adėtuvių negarb�, nors jos su�adėtinis yra u�darytas Taueryje, o jo tarnai ant kankinimų suolo. Ji sėdi mano did�iajame kambaryje, siuvinėja puikiausiais �ilkais kaip ir a� prie�ais �idinį, liepsnojantį brangiausiomis malkomis, ir vis� t� laik� jos �inutės keliauja ambasadoriui, i� jo � Viljamui Sesiliui, po to karalienei, i� �kotijos ateina �inios kiekvienam jų, viskas daroma tam, kad j� didingai gr��intų į sost�. Po visko, k� ji padarė, visos �itos did�iulės jėgos stengiasi jai sugr��inti sost�. Net Sesilis sako, jog ji turi būti sugr��inta, nes nėra jokio kito kilmingo �koto.

Nesuprantu tokios logikos, nes tai turi daryti kiekvienas, kurio rankos paspaudimas yra pa�adas, ir kuris nesuk�iauja. Arba ji netinkama būti karaliene � kaip neabejodami kadaise manė �kotai, ir mes pritarėme. Arba dabar ji tokia pat tinkama, kaip ir buvo, mums atlikus tris jos valdymo tyrimus. Sprendimų teisingumas mane glumina. Norfolko grafas laukia teismo dėl i�davystės, Nortumberlando grafui įvykdyta mirties bausmė u� dalyvavim� �iaurės sukilime, Vestmorlando grafas am�iams i�tremtas, niekada nebei�vys savo �monos ir �emių � jie visi siekė savo karalienės sugr��inimo, kuri dabar bus sugr��inta. Sausį �imtai �monių mirė apkaltinti i�davyste. Bet dabar, vasarį, ta pati i�davystė yra politika.

Ji yra prakeikta moteris, prisiekiu. Nė vienas vyras nebuvo laimingas j� ved�s, nė vienas turnyro nugalėtojas nesid�iaugė garbe kautis u� j�, ir nė viena �alis nebuvo valdoma geriau. Ji atne�a nelaimes į kiekvienus namus; ir a�, nors tik vien�kart, galiu tai paliudyti. Kodėl tokiai moteriai turėtų būti atleista? Kodėl ji turėtų nesusimokėti? Kodėl tokiai Jezebelei turėtų taip prakeiktai sektis?

Dirbau vis� gyvenim�, kad u�sitarnau�iau savo viet� pasaulyje. Turiu draugų, kurie mane myli, ir pa�įstamų, kurie manimi pasitiki. Gyvenu pagal taisykles, kurių i�mokau būdama jauna moteris: mano �odis yra pa�adas, mano tikėjimas yra mano �irdyje, esu i�tikima karalienei, mano namai yra mano turtas, mano vaikai yra ateitis, a� patikima. Esu garbinga ir protinga verslo moteris. Jei matau galimyb�, j� i�naudoju; bet niekada nevagiu ir neapgaudinėju. Imsiu pinigus i� kvailio, bet ne i� na�lai�io. Tai nėra kilmingųjų manieros, bet a� pagal jas gyvenu. Kaip galė�iau gerbti moterį, kuri meluoja, apgaudinėja, s�mokslauja, suvilioja ir manipuliuoja? Kaip galė�iau jos nelaikyti niekinga?

A� negaliu atsispirti jos �avesiui, esu tokia pat kvaila, kaip bet kuris i� tų vyrų, kai ji pa�ada mane pasikviesti į Holirudhaus� ar Pary�ių; nors ji mane ap�avi, bet �inau, kad �i moteris yra bloga.

� Mano pusbrolis su manimi elgėsi labai �iauriai ir neteisingai, � pastebi ji, kai viena mano dama (turiu nuosavų damų!) turi pakankamai kvailumo pasakyti, kad jos pasiilgs, kai �i grį� į �kotij�. Didelis �iaurumas, bet pagaliau ji mato tai, k� matė visas pasaulis prie� dvejus metus � karalien�, kurios negalima su�lugdyti. Mane privalo sugr��inti. Ji buvo kvaila ir �iauri, bet pagaliau ji mato prie�astį.

� Manau, ji buvo neįtikėtinai kantri, � irzliai sumurmu sau į siuvinį.

�kotų karalienė nesutikdama i�lenkia antakius.

� Ar tu manai, kad ji man pakanti? � pasiteirauja ji.

� Jos dvaras buvo suskil�s, jos pusbrolis sugundytas nelojalumu, jos lordai s�mokslavo prie� j�, ji susidūrė su did�iausiu jos valdymo sukilimu, parlamentas reikalauja įvykdyti visiems dalyvavusiems s�moksle egzekucij�, įskaitant jus, � rūs�iai pa�iūriu į savo damas, kurių i�tikimybe buvo suabejota, kai tarp mūsų atsirado �i �avi jauna karalienė su savo romanti�komis istorijomis apie Prancūzij� ir vadinam�jį tragi�k� gyvenim�. Karalienė galėjo paklausyti savo patarėjų ir pakviesti korik� kiekvienam tavo draugui. Bet ji to nepadarė.

� Kartuvės yra kiekvienoje sankry�oje, � pastebi karalienė Marija. � �iaurėje nėra daug �monių, kurie sutiktų su tavimi, kad El�bietos gailestingumas krinta kaip �velnus lietus.

� Kiekviename virvės gale karo mai�tininkas, � sakau ry�tingai. � Ir karalienė galėjo kiekvieno vietoje pakarti �imtus.

� Taip, i�ties, ji prarado vis� param�, � sald�iai sutinka Marija. � Nebuvo �iaurėje nė vieno miesto ar miestelio, kuris j� palaikytų. Jie visi norėjo tikrosios religijos bei pamatyti mane laisv�. Netgi tu turėjai bėgti prie� �iaurės armij�, Bese. Kaip tu kruop��iai ruo�ei savo ve�imus ir nervinaisi dėl savo gėrybių! Netgi tu �inojai, kad �iaurėje nebuvo nė vieno El�bietai i�tikimo miesto ar miestelio. Turėjai plakti savo arklius ir kuo grei�iau pro juos prajoti, kol pro ve�imo gal� byrėjo sidabro puodukai.

Mano palydoje nuvilnija pataikaujan�io juoko banga i� minties apie mano kov� su katalikų �vakidėmis. Palenkiu galv� prie savo siuvinio ir sugrie�iu dantimis.

� Stebėjau tave, � sako ji tyliau, pritraukdama ar�iau kėd�, kad galėtume asmeni�kai pakalbėti. � Tomis dienomis kelyje į Koventrį buvai i�sigandusi.

� Kas �ia blogo, � sakau besigindama. � Dauguma �monių buvo i�sigand�.

� Bet tu bijojai ne dėl savo gyvybės.

Papurtau galv�.

� A� � ne bailė.

� Ne, tu tikrai nesi bailė. Tu esi dr�si. Tu nebijojai dėl savo gyvybės, dėl vyro saugumo. Tu taip pat nebijojai mū�io. Bet ka�kas tau įvarė siaub�. Kas tai buvo?

� Namo netektis, � prisipa�įstu.

Ji negali manimi patikėti.

� K�? Tavo namo? Nors tau ant kulnų lipo armija, galvojai apie savo nam�?

Linkteliu.

� Visada.

� Namas? � pakartoja. � Kai kilo pavojus gyvybei?

�iek tiek sugėdinta nusijuokiu.

� Jūsų �viesybe, jūs nesuprastumėte. Jūs buvote daugelio dvarų karalienė. Jūs nesuprastumėte, k� man rei�kia įgyti ma�� turt� ir stengtis jį i�laikyti.

� Tau labiau rūpi tavo namo, o ne vyro saugumas?

� Buvau neseniai tapusios na�le moters dukra, � ėmiau ai�kinti, nors nemanau, kad ji mane supras, net i�tarus paraid�iui.

� Varginga moteris yra pras�iausias daiktas pasaulyje. Viena moteris neturi nieko: nei namų savo vaikams, ji negali u�dirbti pinigų maistui, priklauso nuo savo �eimos gerumo, be jų dosnumo badautų, kol numirtų. Ji gali pamatyti mir�tan�ius vaikus, nes trūksta pinigų gydytojui, ji alktų, nes neturi jokios profesijos ar įgūd�ių. Moterims u�drausta mokytis ir prekiauti. Moteris negali būti kalviu ar ra�tininku. Viskas, k� gali padaryti moteris be i�silavinimo, be sugebėjimų, � parduoti save. A� nusprend�iau, kad nesvarbu, kiek man tai kainuotų, a� turėsiu nuosavyb� ir laikysiu jos įsikibusi.

� Tai tavo karalystė, � staiga prabyla ji. � Tavo namas yra tavo ma�a karalystė.

� Būtent, � atsakau. � Jei prarasiu nam�, būsiu i�mesta į pasaulį be jokios apsaugos.

� Visai kaip karalienė, � ji linkteli. � Karalienė privalo turėti karalyst�, be jos ji niekas.

� Taip, � sutinku.

� Ar �i tavo baimė netekti namų rei�kia, kad savo vyrus matai kaip aprūpintojus, ir nieko daugiau? � smalsiai klausia ji.

� A� mylėjau savo vyrus, nes jie man buvo geri ir paliko savo turtus, � pripa�įstu. � Myliu savo vaikus, nes jie mano brangiausieji ir mano paveldėtojai. Jie t�s, kai man�s jau nebus. Jie bus mano turto paveldėtojai, jiems priklausys mano namai ir brangenybės, pra�au, Dieve, padėk jiems, ir jie turės titulus ir garb�.

� Kai kurie pasakytų, kad tu moteris be �velnios �irdies, � pastebi ji. � Moteris su vyro �irdimi.

� A� nesu moteris, kuri brangina moteri�ko gyvenimo ne�inomyb�, � tvirtai atsakau. � Nesu moteris, kuri puikuojasi savo priklausomybe. A� ver�iau pati u�sidirb�iau savo turt�, nei pasikliau�iau turtingu �mogumi ir patikė�iau jam savo saugum�.

Kai ji ruo�iasi atsakyti, u� man�s atsiveria durys, �inau, kad tai mano vyras grafas. Suprantu net neatsisukdama, jos veidas nu�vinta jį pama�ius. �inau, kad ji �ypsotųsi bet kuriam vyrui. Ji turi visus kek�ės sugebėjimus. Bet kuris vyras ar berniukas � nuo mano a�tuonme�io pa�o Babingtono iki mano keturiasde�imt dvejų metų vyro � ja vienodai �avisi. Ji netgi akivaizd�iai flirtavo su Hastingsu, likus dienoms iki i�vykimo.

Negaliu apsakyti, kaip man apmaudu matyti jos �ypsenos intymum�, kaip ji i�tiesia rank�, mane siutina, kai matau jį palinkstant vir� jos rankos, bu�iuojant pir�tus, trumpam juos laikant. Nėra nieko nepadoraus jo elgesyje. Jos gestai karali�ki, o jis susikaust�s dvari�kis. Dievas �ino, kad karalienė El�bieta daug tiesmuki�kiau flirtuoja su bet kuriuo nauju atvykėliu savo laukiamajame, jo dvare daugiau s�vadavimo. El�bieta gali būti atvirai ga�li ir jos nuolatinis pataikavimų alkis tapo prie�od�iu tarp jos dvari�kių. �i karalienė, prie�ingai, nors daug labiau geid�iama, niekada nenuklysta nuo labiausiai kerin�ių manierų.

Bet, manau, man iki sielos gelmių įkyrėjo matyti j� savo kambariuose, sėdin�i� mano geriausiame krėsle, su mano vyru, besilankstan�iu jai, tarsi ji būtų nusileid�s angelas, o ne labai nepatikima moteris.

� Atvyko pasiuntinys i� Londono, � prane�a jis. � Atne�ė jums lai�kus. Maniau i�kart norėsite juos pamatyti.

� I� tiesų, noriu, � ji pakyla i� savo vietos, ir mes visi taip pat turime pa�okti. � A� juos perskaitysiu savo kambariuose.

Ji man nusi�ypso.

� Susitiksime per pietus, ledi Bese, � paleid�ia ji mane. Bet pasisuka į mano vyr�:

� Ar ateisite pa�iūrėti, k� jie ra�o? � pakvie�ia jį. � Būtų malonu i�girsti jūsų patarim�.

Suspaud�iu lūpas nurydama �od�ius, kurių net neturė�iau pagalvoti. Pavyzd�iui: koki� pagalb� jis galėtų suteikti, jei apie niek� negalvoja ir nieko neplanuoja? Kaip jis gali pasirinkti koki� nors kryptį, kai ne�ino, ko yra vertas, kiek jam kainuotų, jei galėtų tai sau leisti? Ar kuris nors jūsų �ino, kad jis kasdien klimpsta į skolas? Kokios pagalbos galėtum laukti i� kvailio? Nebent pati esi kvailė?

Mano vyras grafas, kurį dabar mintyse vadinu: mano vyras kvailys, paduoda jai savo rank� ir kartu i�eina, jų galvos greta. Jis pamir�o su manimi tiek pasisveikinti, tiek atsisveikinti. Jau�iu savo damų �vilgsnius, atsisėdu ant kėdės ir spragteliu joms pir�tais:

� T�skite, � sakau. � Paklodės pa�ios nepasisiuva.

Botvelai, tu juoksies skaitydamas, kaip ir a� juokiuosi ra�ydama. Mano įbrolis Morėjus mirė, jie nori mane susigr��inti karaliene. �i� vasar� būsiu savo soste ir kit� dien� i�laisvinsiu tave. Man visada sekėsi, o tave galin�io sulaikyti kalėjimo dar nepastatė.

Marija

Nors ir nenoromis, tapau karalienės Marijos patarėju. Privalau, tai garbės tarnyba. Jos negalima palikti be galimybės pasitarti. Ji neturi nieko, kuo galėtų pasitikėti. Jos su�adėtinis, Norfolko grafas, įkalintas ir gali jai ra�yti tik slapta, jos ambasadorius, vyskupas D�onas Leslis, nieko neprane�ė nuo pat suėmimo, o Sesilis vis� laik� j� spaud�ia susitarti dėl sugrį�imo į �kotij� s�lygų, kurios netgi man atrodo negailestingos.

� Pernelyg skubate, � baru j�. � Esate per daug nekantri. Negalite sutikti su �iomis s�lygomis.

Jie nori jai primesti sen� Sesilio Edinburgo sutartį, kuri padaro �kotij� pavald�ia valstybe, tarnaujan�i� Anglijai, negalin�i� sudaryti s�jungų, nevykdan�i� u�sienio politikos. Jie nori, kad �kotija virstų protestanti�ka �alimi. Pati Marija galėtų melstis vienumoje, beveik paslap�iomis. Jie netgi nori, kad ji nebepretenduotų į Anglijos sost�, reikalauja, kad nebūtų paveldėtoja. Kaip teisėta karalienė ji pasiruo�usi prisiimti �į pa�eminim�, �i� kan�i�, kad vėl u�imtų �kotijos sost� ir sugrį�tų pas sūnų.

� Tai nerealūs reikalavimai, nedori reikalavimai, � ai�kinu jai. � Jūsų motina merdėdama juos dėl jūsų atmetė. Sesilis bandė juos primesti jai, jam turėtų būti gėda primetinėti juos vėl.

� A� turiu sutikti, � sako ji. � �inau, kad jie yra sunkūs. Bet a� sutiksiu.

� Neturėtumėte.

� Sutiksiu, kadangi dabar esu �ia... � patraukia pe�iais, toks prancūzi�kas gestas, net jei pamaty�iau jį tarp minios moterų, i�kart j� pa�in�iau. � Kai vėl būsiu savo soste, darysiu kaip panorėjusi.

� Jūs juokaujate. Negalite pasira�yti susitarimo ir tada jo i�si�adėti, � a� nuo�ird�iai pritrenktas.

� Ne, non, jamais, ne. �inoma, ne. Bet kas mane kaltintų, jei taip padary�iau? Jūs pats sakote, kad �itos s�lygos yra nedoros.

� Jei jie manytų, kad jūs galite atsiimti savo �od�ius, tada i�vis su jumis nesitartų, � atkreipiu dėmesį. � Jei �inotų, kad jumis negalima pasitikėti. Ir jūs padarytumėt savo �odį, karalienės �odį, visi�kai bever�iu.

Ji man �ypteli tarsi i�dyk�s vaikas.

� A� neturiu k� jiems pasiūlyti, � paprastai pasako. � Galiu prekiauti tik savo �od�iu. Privalau jį parduoti jiems.

� Jie privers laikytis savo �od�io, � perspėju.

� Nes�monė, � nusijuokia ji. � Kaip jie galėtų? Kai vėl būsiu savo soste?

� Dėl �ios paskutinės s�lygos, � perspėju, parodydamas jai. Dokumentas para�ytas anglų kalba, bijau, ji visko gerai nesuprato.

� Jie sako, kad mano sūnus D�eimsas bus auginamas protestantu? � paklausia. � Tai nesėkmė, bet jis bus su manimi, galėsiu pati jį mokyti. Jis i�moks galvoti vien� dalyk�, o sakyti kit�, kaip ir visi gudrūs karaliai ir karalienės. Mes nesame paprasti �monės, �ousbevi. Mes labai jauni i�mokstame atlikti vaidmenį. Netgi mano ma�asis berniukas, D�eimsas, turės i�mokti apgaudinėti. Po savo karūnomis mes visi melagiai.

� Jis bus auginamas kaip protestantas Anglijoje. Nurodau �od�ius �En Angleterre¹�. Paprastai ji pasijuokia i� mano bandymų kalbėti jos kalba, bet �į kart�, kadangi mane supranta, spalva bei �ypsena dingsta i� jos veido.

� Jie mano galintys atimti mano sūnų? � su�nab�da. � Mano berniuk�? Mano ma��jį berniuk�? Jie verstų mane rinktis tarp sosto ir vaiko?

Linkteliu.

� El�bieta jį i� man�s atimtų?

Nieko neatsakau.

� Kur jis gyventų? � pareikalauja ji. � Kas juo rūpintųsi?

Be abejo, dokumentas, sura�ytas Sesilio pagal El�bietos instrukcijas, nesivargina atsakydamas į tokį natūralų jaunai motinai klausim�.

� Jie nesako, � pasakau jai. � Bet galbūt karalienė padarytų jam dar�elį Hatfyldo rūmuose. Tai įprastas...

� Ji man�s neken�ia, � kategori�kai parei�kia �kotų karalienė. � Ji paėmė mano perlus, o dabar paimtų mano sūnų.

� Jūsų perlus?

Ji numoja ranka.

� Ypa� vertingus. Turėjau didelį vėrinį juodųjų perlų, ir mano įbrolis pardavė juos El�bietai, kai i�metė mane i� sosto.

Ji juos nupirko. Pasiūlė daugiau nei mano anyta. Matai, kokie grifai yra aplink mane? Mano anyta var�ėsi dėl atimtų perlų, kol buvau kalėjime, bet j� aplenkė mano pusseserė. El�bieta para�ė man i�reik�dama gailestį dėl man padarytos neteisybės, ta�iau nusipirko perlus. Dabar ji paimtų mano sūnų? Mano tikr� sūnų?

� Esu tikras, kad galėtum su juo susitikti...

� Ji neturi savo vaiko, matyt, negali turėti vaikų. Greitai jai bus per vėlu pastoti, jei apskritai jos įs�ios dar nei�d�iūvo. Taigi pavogtų i� lop�io mano sūnų. Ji paimtų mano sūnų ir paveldėtoj�, padarytų savu. Ji sudraskytų mano �irdį, visk�, dėl ko verta gyventi:

� Turite apie tai pagalvoti kaip ji. Karalienė El�bieta turėtų įkait�. Laikytų jį tam, kad jūs nelau�ytumėt sutarties. �tai kodėl, kai su ja sutiksit, turit suvokti privalėsianti jos laikytis.

Ji nieko negirdi.

� Įkaitas? Laikys jį Taueryje kaip ma�� varg�� princ�? Jis niekada nei�eis? Ar pradings kaip ir jie? Ji nori jį nu�udyti?

Jos balsas nutrūksta nuo minties apie tai, ir a� negaliu �iūrėti į jos sielvart�. Pakylu i� savo vietos u� stalo ir einu pa�iūrėti pro lang�. Kitoje kiemo pusėje, mūsų kambariuose, matau Bes�, einan�i� galerija su apskaitos knygomis po pa�astimi. Dabar ji atrodo taip toli nuo man�s, jos rūpes�iai dėl nuomos ir kainų atrodo tokie nereik�mingi, palyginus su atsiskleid�ian�ia �kotų karalienės tragedija. Besė visada buvo materialiste, o dabar matau poeti�k� �irdį, audringai plakan�i� mano namuose.

Atsisuku į karalien�. Ji sėdi pakankamai rami, ranka u�sidengusi akis.

� Atleiskit man, � sako ji. � Atleiskit u� mano emocijas. Jūs turbūt norėtumėt turėti reikalų su �altos �irdies karaliene kaip jūsi�kė. Atleisk u� mano kvailum�. Neperskai�iau jo tinkamai. Maniau, kad jie nori stebėti D�eimso lavinim�, padaryti jį geru Anglijos sosto paveldėtoju. Nesupratau, kad apskritai nori jį i� man�s paimti. Maniau, kad kalbame apie sutartį, o ne apie mano sunaikinim�. Ne apie mano vaiko pavogim�. Ne apie jo pagrobim�.

Jau�iuosi per didelis ir nerangus �itam kambariui. Ramiai atsistoju u� jos, u�dedu rank� jai ant peties, atsidusdama ji atsilenkia atgal, kad jos galva remtųsi į mano kūn�. �is nereik�mingas gestas, jos galvos �iluma ant mano pilvo u�pildo mane �velnumu ir nei�vengiamai kylan�iu geismu. Tenka atsitraukti nuo jos, mano �irdis spurda.

� Buvau atskirta nuo motinos, kai buvau ma�a mergaitė, � liūdnai pasiguod�ia ji. � �inau, kas yra namų ilgesys, k� rei�kia ilgėtis motinos. Nepadary�iau to savo sūnui, nei dėl Prancūzijos sosto, nei dėl �kotijos.

� Juo gerai rūpintųsi.

� Mane mylėjo Prancūzijoje, � pasakoja ji. � Ir mano brangiausias dėdė, karalius Henrikas, mylėjo mane labiau nei savo dukras. Jis negalėjo būti man dar �velnesnis ir geresnis. Bet ilgėjausi motinos, bet niekada negalėjau pas j� nuvykti. Ji mane vien� kart� aplankė, tik vien�, tuomet tarsi vėl tapau visavertė, lyg būtų sugr��inta ka�kas, ko ilgai trūko; galbūt mano �irdis. Tada jai teko grį�ti į �kotij� ginti mano sosto, o tavo Sesilis, tavo didysis Viljamas Sesilis, pamatė jos silpnum�, vieni�um� ir ligotum�, jis mėgino jai primesti sutartį, kuri� dabar primetinėja man. Ji mirė bandydama apginti mano sost� nuo El�bietos ir Sesilio. Dabar turiu kovoti t� pa�i� kov�. Ir �į kart� jie nori atimti mano vaik� ir sudraskyti mano �irdį. El�bieta ir Sesilis kartu sunaikino mano mam�, dabar nori sunaikinti mane ir mano sūnų.

� Galbūt galime derėtis, � pasiūlau, tada pasitaisau, � galbūt jūs galite derėtis. Galite reikalauti, kad princas pasiliktų �kotijoje, galbūt su anglų sargyba ir mokytoju?

� Noriu būti su juo, � paprastai pasako. � Jis � mano sūnus, mano ma�asis berniukas. Jis turi būti su savo motina. Net El�bieta negali būti tokia kieta�irdė, kad pavogtų mano teis� sėdėti soste ir mano sūnų.

Bandau likti dr�si, bet kai kuriomis dienomis esu i�sekinta liūdesio. Ilgiuosi savo vaiko ir bijau dėl to, kaip juo rūpinasi, lavina ir pri�iūri. A� pasitikiu grafu Mariu, jo apsauga, vadovavimu ir lavinimu, o jo senelis, Lenokso grafas, turėtų rūpintis berniuku jau vien dėl Darnlio, savo mirusio sūnaus, mano vaiko tėvo. Bet Lenoksas yra nerūpestingas �mogus, purvinas ir �iurk�tus, jis nemyli man�s, kaltina dėl sūnaus mirties. K� jis i�mano apie ma�o berniuko prie�iūr�? K� jis �ino apie ma�o vaiko �irdies �velnum�?

Ateina �iltesni orai, ir �e�t� valand� ryto yra �viesu, kasryt au�tant mane pa�adina pauk��ių giedojimas. Tai mano tre�ias pavasaris Anglijoje, mano tre�ias pavasaris. Sunku patikėti, kad �ia buvau taip ilgai. El�bieta pa�ada, kad mane sugr��ins į �kotij� vasar�, ji įsako �rousberiui leisti man laisvai i�joti ir priimti lankytojus. Su manimi turi elgtis kaip su karaliene, o ne kaip su paprasta nusikaltėle. Mano nuotaika visada pagerėdavo �iuo metų laiku, taip ilgai gyvenau Prancūzijoje, kad įpratau prie ilgų gra�ių vasarų �ilumos. Bet �iemet nesi�ypsau pama�iusi rakta�oles gyvatvorėje, skraidan�ius pauk��ius, ne�an�ius �iaudus ir �akeles savo lizdams. �iais metais praradau optimizm�. Praradau d�iaugsm�. Grie�tas ir negailestingas pusseserės valdymas tartum i�d�iovino mano �ilumos ir �viesos pasaulį. Negaliu patikėti, kad moteris man gali būti tokia �iauri, o a� turiu tai i�tverti. Negaliu patikėti, kad ji gali būti tokia nemylinti, tokia nesujaudinama mano pra�ymų. Buvau visų, kas mane pa�įsta, numylėtinė, negaliu patikėti, kad ji gali būti tokia abejinga. Negaliu suprasti tokio elgesio. Esu kvailė, �inau. Bet negaliu suprasti jos �irdies kietumo.

Ra�au prie savo stalo, kai pasigirsta beldimas, ir Merė Seton įpuola į kambarį, jos kapi�onas pusiau nusmuk�s nuo galvos.

� Jūsų �viesybe, niekada nepatikėsite...

� Kas?

� El�bieta buvo atskirta nuo Ba�ny�ios! Pats �ventasis tėvas paskelbė popie�iaus bul� prie� j�. Jis sako, kad ji yra u�kariautoja be jokių teisių į sost�, joks krik��ionis neprivalo jai paklusti. Jis teigia, kad �venta pareiga j� nutempti nuo pasisavintos vald�ios. Jis kvie�ia krik��ionis visame pasaulyje jai nepaklusti. Jis skatina kiekvien� Romos katalik� mai�tauti. Jis kvie�ia įsiver�ti kiekvien� Romos katalikų kariaun�. Jis ragina visus krik��ionis j� sunaikinti. Tai tarsi kry�iaus �ygis!

Vos galiu kvėpuoti.

� Pagaliau, � pratariu. � Man buvo tai pa�adėj�. �iaurės lordai man sakė, kad Robertas Ridolfis gavo �ventojo tėvo pa�ad�, jog tai bus padaryta. Kai nieko apie tai nei�girdau, pamaniau, jog nepavyko. A� net suabejojau Ridolfiu!

� Ne! Jis buvo tau atsidav�s. Bulė buvo paskelbta pernai, � su�nab�da Merė i�sikvėpusi. � Kaip tik laiku sukilimui. Ta�iau bulė tik dabar gauta. O! Jei tik ji būtų gauta anks�iau! Jei būtų gauta per sukilim�! Visa Anglija būtų pasiprie�inusi El�bietai.

� Dar ne vėlu, � greitai pasakau. � Visi, kas yra tikrojo tikėjimo, �inos, kad jų pareiga j� nuversti, o �ventasis tėvas įvertino mane kaip Anglijos karalien�. Be to, tai privers mano �eim� bei Ispanijos Pilyp� veikti. Dabar tai ne tik teisingumas, bet ir jų �venta pareiga pasodinti mane į �kotijos sost� ir Anglijos taip pat.

Merės akys blizga.

� A� vėl matysiu jus dėvint karūn�, � parei�kia.

� Matysi mane su Anglijos karūna, � pa�adu. � Tai ne tik rei�kia mano laisv�, tai rei�kia, kad popie�ius pripa�įsta mane kaip tikr�j� Anglijos sosto paveldėtoj�. Jei �ventasis tėvas sako, kad a� esu Anglijos karalienė, kas stos prie� mane? Visi pasaulio katalikai dėl savo tikėjimo privalo mane paremti. Mere, a� būsiu Anglijos ir �kotijos karalienė. A� karūnuosiu savo sūnų kaip Velso princ�.

� A�iū Dievui, kad �ventasis tėvas nusprendė jūsų naudai!

� A�iū Dievui, dėl Ridolfio, kuris papasakojo jam mano atvejį, � sakau tyliai. � Jis puikus mano draugas. Dieve, padėk jam, kad ir kur jis būtų. Kai viskas susitvarkys, jis galės būti tarp vyrų, kurie pra�ys apdovanojimo u� tarnavim� man.

Gird�iu skambinant varpais �atsvorto ba�ny�ioje, kai kloju �kotų karalienės lov�. Marija �ia turi atvykti po kelių dienų, ir mano �irdį u�plūsta siaubas. Tai negali vėl būti sukilimas. Meld�iu Dievo, kad tik nebūtų ispanų armados i�silaipinimo. Pasiun�iu vien� i� pa�ų berniukų i�siai�kinti, kas nutiko. Grį��s jis mane randa skalbykloje su paklode dreban�iose rankose ir papasakoja, kad karalienė Marija Stiuart paskelbta tikr�ja Anglijos karaliene, popie�ius kvie�ia visus tuos, kurie yra senojo tikėjimo, sunaikinti i�per� El�biet� ir pasodinti tikr�j� karalien� Marij� į sost�. Sakoma, kad dėl jos vyksta sukilimas Norvi�e, o visi Anglijos rytai es� palaikys tikr�j� karalien� ir tikr�jį tikėjim�.

A� tokia pritrenkta, kad apsimetu norinti tyro oro, i�einu į galerij� ir susmunku ant suolo tarp nutapytų �ventųjų. Sunkiai patikiu, kad �itas ko�maras nuolat t�siasi, o mes niekada nepasiekiame pergalės, niekada nepasiekiame taikos. �iūriu į nutapytus �ventuosius, tarsi jie galėtų atsakyti į klausimus, kaip i�kentėti �ių laikų sunkumus, kuriuos patiriame. Dievas �ino, esame ma�a �alis, ir tik keletas mūsų turi vizij�, kaip ji turi atrodyti. Dabar sena Romos kek�ė ant mūsų u�traukė likusio krik��ioni�ko pasaulio įtū�į: Ispanijos Pilypo, Prancūzijos madam Serpent � jie manys, kad mū�is prie� mus yra kry�iaus �ygis, �ventasis karas. Jie manys es� vadovaujami Dievo mūsų sunaikinimui. Jie eis prie� mus ir susivienij� mus u�valdys.

� Mūsų tiek ma�ai, � su�nab�du sau. Tai tiesa. Mes esame ma�a sala, su prie�i�kais kaimynais Airijoje, Prancūzijoje ir Ispanų Nyderlanduose, kurie u� pusdienio plaukimo. Mūsų tiek ma�ai, kurie supranta, kokį likim� mums skyrė Dievas. Mūsų tiek ma�ai, kurie pasiruo�� tarnauti kaip Jo �ventieji, atne�antys Jo tikrosios Ba�ny�ios tyrum� į Anglij�, Jo i�rinkt�j� �alį. Mes apsupti prie�ų, mes gundomi �ėtono, mes u�gulti senosios religijos prietarų ir melų; jei galės, jie mus sunaikins.

Liepiu berniukui bėgti ir pasakyti vikarui nustoti skambinus varpais. Pasakyti jam, kad tai mano įsakymas. Jei skambina perspėdami, tai nė vienam i� mūsų nereikia priminti, kad esame ant katastrofos slenks�io. Sena moteris soste, jokio paveldėtojo vaikų dar�elyje, tikėjimas nuolatine grėsme, besikurianti tauta gali būti nu�luota per akimirk�. Kita vertus, jei jie skambina kaip Darame, Jorke, Ripone ir net Bernardo pilies gale sakydami, kad senasis tikėjimas triumfuos, tada gali nutildyti varpus ir eiti velniop, kol mano �odis ka�k� rei�kia Derbi�yre.

A� � protestantė. Gyvensiu ir mirsiu kaip protestantė. Mano prie�ai manys taip esant todėl, kad religija pradėjo man pralobti, cinikai rodys į mano aukso �vakides, �vino ir anglies kasyklas, akmens skaldyklas, net į �iuos vogtus nutapytus �ventuosius mano galerijoje. Bet cinikai nesupranta, kad �ias gėrybes man davė Dievas kaip atlygį u� tikėjimo tyrum�. Esu tikra protestante. Nepripa�įstu �ios Stiuartų katalikės karalienės, neigiu Romos kunigų i�mintį, neigiu duonos ir vyno �ventum�. Tai tik duona ir vynas. Tai nėra Kristaus kūnas ir kraujas. Mergelė Marija buvo moteris kaip bet kuri mūsų, Jėzus buvo dailidė, dirbantis vyras, besidid�iuojantis savo stalais, kaip a� esu dirbanti moteris, besidid�iuojanti savo namais ir �emėmis. �ventųjų karalystė bus tada, kai pasaulis u�sitarnaus tyrum�, o ne tada, kai pakankamai pinigų bus pripilta į ba�ny�ios aukų lėk�tut�. Tikiu į Diev� � ne į burtus, dalijamus senosios Ba�ny�ios kunigų u� tam tikr� kain�. Tikiu Biblija, kuri� galiu skaityti anglų kalba. Ir labiau nei kuo kitu, tikiu savimi, savo pasaulio suvokimu. Tikiu, kad esu atsakinga savo likim�, nuodėmes, gerus darbus, gyvenimo apsisprendim� ir apskaitos knygas, kurios pasako, kaip man sekasi. Netikiu stebuklais, tikiu sunkiu darbu. Ir netikiu, kad karalienė Marija dabar yra Anglijos karalienė, nes ka�koks senas kvailys Romoje nusprendė taip pasakyti.

Esame laimingiausia, ekscentri�kiausia pora, � did�iausias Anglijos didikas ir teisėta karalienė, kai keliaudami drauge. Su�inojau, kad jis mane myli, kai jojome naktį į Koventrį. Pavojų akivaizdoje jis galvojo tik apie mane. Bet i�mokau jį vertinti jau prie� tai, per pirm�j� kelion�, kai jojome i� Boltono pilies į Tatberį, ir a� tikėjausi, jog palydės mane į �kotij� u� keleto dienų. �iose kelionėse i�mokau mėgautis jo draugija, tokio malonumo niekada nejau�iau su jokiu kitu vyru. A� jo netrok�tu; pati idėja juokinga � jokia Botvel� pa�inojusi moteris negalėtų pasitenkinti saugiu garbingu ar net tyliu vyru. Bet jau�iu, kad juo galiu remtis, galiu pasitikėti jo apsauga, su juo galiu būti savimi. Jis man primena mano uo�vį Henrį II, Prancūzijos karalių, kuris visada manimi taip gerai rūpinosi, kuris mane brangino kaip savo ma�� perl�, kuris visada įsitikindavo, kad mane tinkamai aptarnauja ir pagerbia kaip �kotijos karalien�, kita Prancūzijos karalien� ir Anglijos karalien�. Tylus nuolatinis �rousberio rūpinimasis man primena buvim� branginama mergaite, turtingiausio ir galingiausio vyro Europoje favorite.

Su juo vėl jau�iuosi jauna gra�uole, mergaite, kuria buvau: nei�lepinta, be rūpes�ių, kupina bes�lygi�ko tikėjimo, kad viskas visada man gerai klosis, kad visi visada mane mylės, kad vien� po kito paveldėsiu visus sostus ir teisėtai, be pasiprie�inimo būsiu galingiausia pasaulyje karalienė.

Mes jojame greta, jis kalba apie kaim�, rodo kra�tovaizdį. I�mano apie pauk��ius, ne vien med�iojamus, bet ir giesmininkus bei ma�us gyvatvorės pauk�telius, pa�įsta gamt�. Jam rūpi �emė, jis j� myli kaip kaimietis, jis gali man pasakyti gėlių pavadinimus ir juokiasi, kai mėginu pakartoti jų nei�tariamus vardus.

Man dabar leid�iama joti prie�akyje sargybinių. A� vėl karalienė su palydovais, ne kalinė su sargais, pagaliau jojame �vie�iame ore, netrukdomi palydovų, neapsupti dulkių audros. Kiekviename kaime kaip niekada paprasti �monės i�eina pa�iūrėti man�s, kartais jie susirenka sankry�oje prie kartuvių, kur grandinėse siūbuoja �mogus, �uv�s u� mano tiksl�. �rousberis greitai pravestų mane pro �ias siaubingas lėles, bet a� sustabdau �irg� ir leid�iu �monėms i�vysti, kaip persi�egnoju, nulenkiu galv� maldoje u� gero �mogaus siel�, kuris �uvo u� tikr�jį tikėjim� ir tikr�j� karalien�.

Beveik kiekviename kaime pastebiu greitus, pusiau slepiamus judesius, kai gerieji vyrai ir moterys taip pat persi�egnoja, o jų lūpos �nib�da �Sveika, Marija¹¹ �od�ius. Tai mano �monės, a� � jų karalienė. Vien� kart� El�bieta ir jos i�daviki�ka armija mus nugalėjo, bet tai nepasikartos. Ir mes vėl ateisime. Ateisime su popie�iaus vėliava. Būsime nenugalimi. Jie gali būti tuo tikri.

� Mes josime i� �atsvorto į Vingfild�, � ai�kina jis, � kai sustojame pavalgyti ant upės kranto paprasto keptos mėsos, duonos ir sūrio. �atsvortas yra Besės namas, ji gaili kiekvieno ten i�leisto penso, jei jis neskirtas jos am�iniems perstatymams ir pertvarkymams. Ver�iau priim�iau jus po savo stogu, Vingfildo dvaras buvo mano �eimos i�tisas kartas. I� Vingfildo, jei susitarsi su karaliene, palydėsiu jus į Edinburg�.

� A� sutiksiu, � sakau, � kaip galiu jai atsakyti? Esu jos kalinė, nieko blogiau ji negali padaryti. Mes abi sp�stuose. Vienintelis kelias man ir jai i�silaisvinti, yra mums susitarti. Negaliu derėtis su ja, neturiu kuo. Esu priversta sutikti.

� Netgi kai ji turi jūsų sūnų? � klausia jis.

Atsisuku į jį.

� Galvojau apie tai, yra sprendimas, kurį apsvarsty�iau, jei jūs man padėtumėt?

� �inoma, � i�kart sutinka jis. � �inote, kad dėl jūsų padary�iau bet k�.

Akimirk� pasimėgauju �od�iais ir einu prie pagrindinio klausimo.

� Ar jūs tarnautumėt jo sargybiniu? Jei princas D�eimsas gyventų su tavimi, tavo namuose, ar juo rūpintumėtės, kaip rūpinotės manimi?

Jis apstulbintas.

� A�?

� A� jumis pasitikė�iau, � paprastai sakau. � Nepasitikė�iau niekuo kitu. Jūs jį saugotumėt dėl man�s, ar ne? Rūpintumėtės mano berniuku? Neleistum jo sugadinti? Neleistumėt atgr�ti prie� mane? Jūs jį apsaugotumėt?

Jis nuslysta nuo kėdės ir atsiklaupia ant kilimo, kurį patiesė ant upės kranto po mano kėde.

� Paauko�iau savo gyvyb�, kad jis būtų saugus, � pa�ada. � Paskir�iau jam savo gyvenim�.

Paduodu jam rank�. Tai paskutinė korta malkoje, kuria turiu su�aisti, kad sugrį��iau į �kotij� ir kartu u�tikrin�iau sūnaus saugum�.

� Ar galite įtikinti Sesilį, kad D�eimsas atvyktų pas jus? Pasiūlyti tai kaip savo idėj�?

Jis taip mane myli, kad net nesusim�sto, jog reikėtų paklausti �monos, ar bent saugotis, kai �alies prie�as pra�o ypatingos paslaugos.

� Taip, � sako. � Kodėl jis nesutiktų? Jis nori susitarti, mes visi norime. Ir a� bū�iau pagerbtas rūpindamasis jūsų sūnumi. Tai būtų lyg... saugoti jį jums... būtų kaip...

Jis negali to i�tarti. �inau, jis m�sto, kad auginti mano sūnų būtų tas pats, lyg mes susituoktume ir turėtume vaik�. Negaliu padr�sinti jo taip kalbėti, privalau jį laikyti savo vietoje: pavyzding� sutuoktinį, gerbiam� lordų didik�, kuriuo pasitiki karalienė. Man i� jo jokios naudos, jei jį laikys nelojaliu. Jei apie jį galvos pernelyg blogai, jie paims mane i� jo ir nepatikės sūnaus.

� Nesakykit to, � aistringai su�nib�du, tai i�kart jį nutildo. � Kai kurie dalykai tarp mūsų neturi būti i�tarti. Tai garbės reikalas.

Mano �od�iai jį sustabdo, kaip ir tikėjausi.

� Tai garbės reikalas mums abiem, � pasakau dėl viso pikto. � Negalė�iau pakelti, jei �monės apkaltintų jus pasinaudojus savo, kaip mano sargybinio, padėtimi. Tik pagalvokit, kaip būtų siaubinga, jei �monės kalbėtų mane buvus jūsų malonėje ir pa�emint� jūsų mintyse.

Jis vos neu�springsta.

� A� niekada to nepadary�iau! A� ne toks!

� �inau. Bet �monės taip kalbės. �monės vis� gyvenim� kalbėjo siaubingus dalykus apie mane. Jie apkaltintų mane band�ius jus suvilioti, kad galė�iau pabėgti.

� Niekas nesugalvotų tokio dalyko!

� Jūs �inote, kad jie jau taip galvoja. Nėra nieko, ko El�bietos sekliai nepasakytų apie mane. Jie skleid�ia baisiausius gandus apie mane. Jie nesuprastų, k� a� jau�iu... jums.

� Padary�iau visk�, kad apgin�iau jus nuo �mei�to, � parei�kia jis.

� Tada veikit, � sakau. � Įtikinkit Sesilį, kad galit saugoti mano sūnų D�eims�, o a� galiu sugrį�ti į �kotij�. Kai būsiu soste, būsiu saugi nuo skandalų ir Sesilio seklių taip pat. Jūs galite mane i�gelbėti. Ir galite apsaugoti D�eims�. Apsaugokit jį dėl meilės man. Tai bus mūsų paslaptis. Mūsų dviejų slepiamų �ird�ių paslaptis.

� Gerai, � paprastai sako jis. � Pasitikėkit manimi, įtikinsiu.

Susitarta, a�iū Dievui, susitarta, netrukus bus pasira�yta ir u�antspauduota. Karalienė bus sugr��inta į �kotij�, o a� būsiu jos vaiko sargas. Tik �itokia pareiga mane nuramintų dėl jos netekties. �iam berniukui būsiu tarsi tėvas. Jame matysiu jos gro�į, auginsiu taip, kaip būtų norėjusi ji pati. Mano meilė jai bus atiduota jam, ji pamatys jaun� ger� vyr� u�augusį mano pilyje. Ji did�iuosis, jis bus mano sukurtas berniukas, a� nukaldinsiu jai ger� princ�. Nenuvilsiu jos. Ji manimi pasitiki, a� būsiu patikimas. D�iaugsiuosi namuose ma�u berniuku, kurio motina yra reto gro�io moteris, galėsiu mylėti jį vardan jo motinos bei vardan jo paties.

Atrodo, mūsų problemos pasibaigė. Riau�ės Norvi�e buvo nuslopintos greitai ir �iauriai, katalikai, kurie girdėjo apie popie�iaus bul� prie� El�biet�, neskuba ki�ti galvos į kilp�. Norfolkas bus paleistas i� Tauerio. Sesilis pats tam neprie�taravo, nors nusikaltimai dideli, bet neprilygsta i�davystei. Jis nestos prie� teism�, nebus nubaustas mirtimi. Man dėl to palengvėja labiau, nei parodau Besei, kai ji man papasakoja.

� Ar jūs nepatenkintas? � klausia ji susidomėjusi.

� Patenkintas, � tyliai atsakau.

� Maniau, būsit su�avėtas. Jei jie neapkaltins Norfolko, tada �e�ėlis nepakibs ir vir� jūsų, padariusio daug ma�iau.

� Man tai neteikia malonumo, � sakau. Mane erzina jos priekai�tai, kad rūpinuosi tik savo saugumu. Bet �iomis dienomis a� visada piktas. Mane erzina viskas, k� ji pasako. Nors �inau, kad elgiuosi neteisingai. Netgi tai, kaip ji įeina į kambarį, beveik verda mane grie�ti dantimis. Eidama ji savitai stato pėdas, sunkiai, tarsi moteris eidama į turgų, tarsi ne�tų savo am�inas apskaitos knygas, tarsi nuolatos būtų u�siėmusi, sunkiai dirbanti, produktyvi. Ji pana�esnė į ūkved�, nei į grafien�. Ji visai neturi grak�tumo. Jai labai trūksta eleganti�kumo.

�inau, �inau, kad kaltinimai nedori ir neteisingi. Besė neturi moters �avesio, puoselėto dvare ir gimusio didybėje. Turė�iau prisiminti, kad ji yra moteris, kuri� ved�iau pats i�sirink�s, ji gerai atrodo, yra sveika ir stiprios dvasios. Nes��ininga skųstis, kad ji nėra tokia gra�i kaip viena gra�iausių pasaulio moterų arba neturi vieno geriausių dvarų pasaulyje karalienės manierų. Bet mes taip gyvename mūsų namuose, taip pavyzdingai man kasryt �ypsosi, kaip a� galiu ja nesigėrėti?

� Taigi, kas jus pamalonina? � padr�sinan�iai klausia Besė. � Manau, tai geros naujienos. Tikėjausi, jūs būsit laimingas.

� Man malonu, kad i�vengsiu jo teismo.

� Jo teismo?

� A� vis dar perų teismo pirmininkas, � rūg��iai primenu jai. � Kad ir k� jūsų draugas Sesilis mano apie mane, a� vis dar esu perų teismo pirmininkas, jei karalystės lordas būtų teisiamas dėl i�davystės, tada bū�iau teisėjas, sprend�iantis jo byl�.

� A� nepagalvojau, � pripa�įsta ji.

� Ne. Jei jūsų draugas Sesilis būtų atved�s į teism� mano tikr� draug� Norfolk� teistis dėl gyvybės, a� bū�iau priverstas sėdėti su kirviu prie� jį bei paskelbti verdikt�. Turė�iau pasakyti Norfolkui, vyrui, kurį pa�inojau nuo vaikystės, kad skelbiu jį kaltu, nors �ino�iau, jog jis nekaltas, o jį pakars ir i�mėsinės, kol dar gyvas, sukapos į gabalus. Ar manot a� �ito bijojau?

Ji sumirksi.

� A� nesuvokiau.

� Ne, � atkertu. � Kai Sesilis puola senuosius lordus, tokios pasekmės. Mus visus gniu�do jo ambicijos. Vyrai, kurie mylėjo vienas kit� vis� gyvenim�, suprie�inami. Tik jūs ir Sesilis to nematote, nes jūs nesuprantate, kad senieji lordai yra tarsi brolių �eima. Naujokai negali to �inoti. Jūs ie�kot s�mokslų, jūs nesuprantat broli�kumo.

Besė net nesigina.

� Jei Norfolkas nebūtų paslap�iomis susi�adėj�s su �kotijos karaliene, tada jis nebūtų pakliuv�s į bėd�, � ry�tingai sako ji. � Tai niekuo nesusij� su Sesilio ambicijomis. Tai Norfolko kaltė. Kaltos jo ambicijos. Galbūt, kai jis dabar atsitraukė, vėl visi galėsime gyventi taikiai.

� K� turi omenyje, sakydama atsitraukė? � pasiteirauju.

Ji turi slėpti �ypsen�.

� Atrodo, tavo geras draugas nėra labai galanti�kas savo mylimajai. Visai ne riteri�kas. Jis ne tik j� metė, nutraukė su�adėtuves, bet ir siūlo j� u�daryti vietoje jo į Tauerį, tikriausiai dėl jos gero elgesio. Atrodo, yra bent vienas vyras, kuris netrok�ta mirti dėl jos meilės. Vienintelis, kuris mielai j� pamatytų Taueryje u� i�davyst�. Vienintelis vyras, kuris pasiry��s j� palikti ir susikurti geresnį gyvenim� be jos.

Nėra ramybės moteriai, kuri stengiasi i�laikyti prideram� namų ūkį su i�laidūne vie�nia ir kvailiu vyru. Kuo didesnė jos laisvė, tuo didesnės mūsų i�laidos. Dabar man prane�ė, jog ji gali linksminti lankytojus: kiekvienas pojū�ių ie�kantis �ioplinėtojas atvyksta pa�iūrėti jos pietaujan�ios, kartu ir patys papietauja. Vien jos vyno s�skaita u� mėnesį yra didesnė, nei mano per metus. Negaliu pradėti tvarkyti s�skaitų, jos man per didelės. Pirm� kart� gyvenime �iūriu į savo knygas be malonumo, o su visi�ka neviltimi. S�skaitų krūva nuolatos didėja, o ji neatne�a jokių pajamų.

Pinigai i�leid�iami karalienei: jos brangenybėms, tarnams, �irgams, augintiniams, pasiuntiniams, sargybiniams, �ilko siuviniams, damastas jos suknelėms, paklodės lovai, �olelės, aliejai, kvepalai jos naktiniam staleliui. Anglis jos �idiniui, geriausio va�ko �vakės, kurias ji degina nuo vidurdienio iki dviejų ryto. Jos dega, net kol ji miega, ap�viesdamos tu��ius kambarius. Ji turi �ilkinius u�tiesalus stalui � ji netgi tiesia mano geriausius turki�kus kilimus ant grindų. Ji pageidauja specialių gėrybių virtuvei, cukrus ir visi prieskoniai turi būti i� Londono, specialus muilas jos skalbiniams, specialus krakmolas jos paklodėms, specialios pasagos jos �irgams. Vynas stalui, vynas tarnams, ir � neįtikėtina � geriausias baltas vynas praustis veidui. Mano s�skaitos �kotų karalienės i�laikymui yra juokingas, jos turi tik vien� pus�: i�laidas. Pajamų puslapio pusėje nėra nieko. Netgi penkiasde�imt dviejų svarų per savait�, kurie mums buvo u� j� pa�adėti. Nieko. Nėra jokių puslapių kvitams, nes nėra jokių kvitų. Pradedu galvoti, kad jų niekada ir nebus, �itaip t�sis, kol būsime visi�kai su�lugdyti.

Ir dabar galiu u�tikrintai pasakyti, kad mes būsime su�lugdyti. Joks namas negalėtų i�laikyti karalienės su begale tarnų, nesuskai�iuojamais draugais ir pakalikais. Karalienės i�laikymui reikia visos karalystės pajamų ir teisės nustatyti mokes�ius, to mes neturime. Kadaise buvome turtinga pora, turtinga �emėmis, rentomis, kasyklomis ir perve�imais. Bet visi �itie verslai ne�a pinigus i� lėto, o i�leid�iami jie greitai. Buvo balansas, kurį tvarkiau nepakartojamai. �kotų karalienė �į balans� sugadino. Greitai, stebėtinai greitai, mes tampame neturtingi.

Man teks parduoti dalį �emės. Ilgiau neu�tenka ma�ų pasiskolinimų ir pardavimų, kuriuos vykd�iau nuo atvykimo. Turėsiu panaudoti nekilnojamo turto įkeitimus. Teks pakelti ir atsiminti vėluojan�ių nuomininkų rentas, nes vis� �iem� vaikėsi �iaurės armij�, kas taip pat buvo jos kaltė. Turėsiu rinkti papildomus mokes�ius i� namų, kuriuose trūksta vyrų � pakartų arba pabėgusių su Marija Stiuart. Ji privers mane būti �iauriu �emvald�iu, a� liksiu kaltas. Teks atimti bendro naudojimo �em� i� gerų kaimų ir skirti juos pasėliams. Turėsiu i�varyti �mones i� laukų ir jų dar�us paversti avių aptvarais. Sunksiu pinigus i� �emės lyg ji būtų �lapias skuduras. Ne taip reikia valdyti turt�. Ne taip reikia būti geru �emvald�iu. Tapsiu godi pinigams, �monės man�s nek�s ir kaltins u� tai, sakys, kad esu �iauri �emvaldė ir gob�i moteris.

Ir ji ne tik brangi. Ji kelia pavojų. Vienas mano tarnų, D�onas Holas, ateina pas mane, jo akys nuleistos, bet rankos dreba.

� Pamaniau turėtumėte �inoti, miledi. Manau, turė�iau jums prane�ti.

Ar dar kada nors i�girsiu toki� pokalbio prad�i� ir pagalvosiu, kad tai tik sudau�yta vaza? Ar sugrį�iu į laikus, kai jusiu tik susierzinim�? Dabar ir visada jausiu savo �irdį drebant i� siaubo, laukdama �inių, kad ji pabėgo, i�siuntė lai�k�, priėmė mus su�lugdysiantį sve�i�.

� Kas nutiko? � a�triai paklausiu.

� Maniau, d�iaugsitės su�inojusi, kad a� lojalus.

Man nie�ti jam trenkti.

� Ir tau bus atlyginta, � nors kiekvienas ky�is yra papildomos i�laidos. � Kas nutiko?

� Tai karalienė, � prane�a jis, lyg pati nebū�iau atspėjusi. � Rengiamas s�mokslas j� paleisti. D�entelmenai man pasiūlė aukso monet�, kad atgaben�iau j� į vir�ynus, i� kur jie kartu galėtų i�joti.

� Ir ji sutiko? � klausiu.

� Jos dar neklausiau, � meklena jis. � Pamaniau, kad turiu eiti tiesiai pas jus. Esu i�tikimas jums, miledi, kad ir kokį ky�į siūlytų.

� Duosiu u� tai dvi ginėjas, � pa�adu. � Kas tie d�entelmenai? Kokie jų vardai?

� Tai seras Tomas Gerardas, � sako jis. � Jo draugas sutiko mane u�eigoje, d�entelmenas vardu Rolestonas. Ar u� jų dar kas nors yra, ne�inau. �inau kit� �mogų, kuris d�iaugtųsi �ia informacija.

La�inuosi, �inai, manau, tai apgailėtina; �iais laikais Anglijoje yra daugiau seklių, nei piemenų. �monių nei�tikimybė tapo tokia da�na, kad visi laiko po tarn� stebėti kitiems.

� Galbūt galėtum parduoti kitam pirkėjui. Bet tu esi mano �mogus, tarnauji tik man. Grį�k atgal pas t� Roleston� ir pasakyk, kad tau reikia �inoti, kas dar dalyvauja s�moksle. Sakyk, kad nėra saugu veikti, ne�inant, kas įtrauktas. Sakyk, kad tai padarysi, ir paklausk, ar nenorėtų pasirodyti karalienei. Tada grį�k pas mane.

� Juos nuvesti?

Linkteliu.

� Ir jie pateks į sp�stus?

� Jei reiks. Galbūt jie nieko neruo�ia. Galbūt jiems nepavyks.

Botvelai, a� būsiu saugi. Sesilis pats atvyksta �ia, į �atsvort�, sudaryti su manimi susitarim�. Man bus sugr��intas �kotijos sostas. Garantuosiu tavo paleidim�, kai tik grį�iu, tada jie pamatys, kokį turi kaimyn�. Mes dviese būsime audra, kuri juos u�klumpa.

Marija

Esu pasireng�s i�vykti su karaliene, kai i�girstu ma�o arklių būrio sukelt� triuk�m�, ka�koks vyras su nedideliu būreliu prajoja keliu pro med�ių ark�. Jis nė kiek nedvejodamas priartėja prie įėjimo į arklides, tarsi būtų i�studijav�s mano namų i�planavim�, ir �ino, kur kas yra.

Apdairiai paduodu savo �irgo vadeles arklid�ių pri�iūrėtojui ir einu sutikti to vyro.

� Taip?

Jis nulipa nuo arklio, nusiima kepur� nuo galvos ir �emai man nusilenkia. Ne per �emai, kaip pastebiu.

� Lorde �rousberi?

A� linkteliu. Atpa�įstu jį kaip vien� i� tų vyrų, kuriuos kartais matau teismo salėje stovin�ius u� Francio Volsingamo, o �is stovi u� Viljamo Sesilio. Vadinasi, jis yra seklys, tik dar vienas seklys. Jis yra Anglijos �monių laisvės prie�as, nesvarbu, kokiu patikimu ir �aviu stengiasi būti.

� A� esu Herbertas Gracis. Tarnauju ponui Sesiliui.

� Sveiki atvyk�, � pasisveikinu mandagiai. Matau i� jo rūbų, jog jis yra d�entelmenas, vienas i� Sesilio bendramin�ių. Dievas te�ino, ko jis i� man�s nori. � Ar u�eisite į namus?

� Neu�laikysiu jūsų, � atsako jis, galva linktelėdamas į mano �irg�. � Rengiatės vykti su karaliene?

Nusi�ypsau ir nieko neatsakau. Neprivalau sakyti Sesilio tarnams, k� veikiu savo namuose.

� Atleiskite man, � gra�byliauja jis. � Neu�laikysiu jūsų. Norėjau su jumis tik trumpai �nektelėti.

� Jūs atvykote ilg� keli� trumpam pa�nekesiui, � nustembu.

Jo �ypsena tiek gaili, tiek linksma.

� Kai tarnauji milordui, greitai įpranti prie ilgų kelionių ir skurd�ių rezultatų, � taria jis.

� Ar tikrai?

Ma�iausiai noriu girdėti apie Sesilio tarnybos sunkumus ir gyvenimo �iaurumus dirbant bjauriu sekliu.

� Tik vien� �odį, � patikina jis. Einu su juo į arklid�ių kiemo kamp� ir laukiu.

� Jūsų �monos tarnas susitiko su trimis bendrais ir surengė s�moksl�, kuris padės i�laisvinti karalien�, � kategori�kai teigia jis.

� K�?

� Tarnas prane�ė jai, o ji davė dvi ginėjas ir liepė t�sti s�moksl�.

� Tai neįmanoma, � papurtau galv�. � Tikrai. Besė niekad nesistengtų i�laisvinti karalienės. Veikiau jau a� j� i�laisvin�iau nei Besė.

� Ak? Ir kodėl gi?

� Besė jos nemėgsta, � pasakau neatsargiai. � Moteri�kas pavydas... Jos, kaip jūra ir pakrantė, negali nieko padaryti, tik mu�tis viena su kita. Dvi stiprios moterys po tuo pa�iu stogu, jūs neįsivaizduojate...

� Deja, per gerai! Ar ji jos nemėgsta, jog bandytų atsikratyti padėdama pabėgti?

Papurtau galv�.

� Ji niekad nesusimokytų prie� karalien� El�biet�, ji niekada neitų prie� Sesilį...

Kol ginuosi, siaubinga mintis apie tai, k� Besė galėtų padaryti, trenkia man galvon. Ar ji, aktyvi ir dalyki�ka, i� pagie�os galėtų bandyti įpainioti į pinkles karalien� Marij� nesėkmingo pabėgimo metu? Tam, kad j� i� mūsų atimtų?

� A� su ja pasikalbėsiu.

� Turėsiu eiti kartu, � taria jis atsargiai.

�iurk��iai atsakau:

� Galite manim pasitikėti, tikiuosi.

� Negalime pasitikėti niekuo, � atsako jis paprastai. � Jūsų �mona dalyvavo s�moksle kartu su seru Tomu Gerardu, kad i�laisvintų karalien�. Mano u�duotis yra su�inoti, kiek s�mokslas yra i�plit�s. Turėsiu j� apklausti. Malonė jums, milorde, dėl pono ministro Sesilio draugystės su jumis ir jūsų �mona, kad a� pas jus atvykau pirmas. Sakau jums asmeni�kai, todėl nėra jokio skubaus suėmimo.

Bandau slėpti savo nuostab�.

� Nėra jokio reikalo suimti, � silpnai prie�tarauju.

� Turiu tam įgaliojimus savo ki�enėje.

A� įkvepiu.

� Na, tada pasimatysiu su Bese kartu su jumis, � ir i�keliu s�lyg�: � Jos nebus galima apklausti.

Kad ir k� ji padarė, pamanau sau, jie nematys jos be mano apsaugos. Ji yra ry�tinga moteris, kai ji mano, jog ka�kas yra teisinga � taip ir elgiasi, spjaudama į pasekmes. Ties� sakant, net į save.

� Ji bus dokumentų saugykloje, � pasakau, ir mes jau beveik pasukam namo link, kai karalienė į�engia pro sodo dureles į kiem� ir d�iugiai su�uko: � Sriusbevi!

Prie� Sesilio �mogui k� nors padarant ar pasakant, nuskubu į jos pus�.

� Tai seklys i� Londono, � su�nab�du paskubomis. � Greit man pasakykit. Ar rezgėt s�moksl�? Ar yra s�mokslas jūsų pabėgimui? Ar vyras, vardu Gerardas, �nekėjo su jumis? Mano gyvenimas priklauso nuo to.

Ji tokia nuovoki, i�kart pastebi pavojų, laukiantį vyr�, mano grie�t� ton�. Atsako i�kart, be jokių i�sisukinėjimų, greitai �nab�dėdama:

� Ne. Prisiekiu. A� niekada apie jį nė negirdėjau.

� Besė nekalbėjo su jumis apie i�laisvinim�?

� Besė? Per vis� mano gyvenim� � ne.

A� nusilenkiu.

� Turėsiu atidėti �i� mūsų i�vyk�, jei jūs man atleisite, � pasakau garsiai.

� Pajodinėsiu netoliese, kol jūs būsite pasireng�s, � atsako ji formaliai ir pasuka prie �irgo.

Palaukiu, kol jos �irgas tvirtai prilaikomas, ir įkeliu j� į baln�. Net Sesilio �mogui laukiant, kol galės apklausti mano �mon�, negaliu niekam kitam leisti pakelti karalienės Marijos ir palaikyti j� t� trump�, kerin�i� akimirk�. Ji man nusi�ypso.

� Soyez brave, � ji su�nab�da. � A� esu nekalta dėl �ito. El�bieta neturi jokių įkal�ių prie� mane ir ji nedrįs nieko daryti. Mes tiesiog turime būti dr�sūs ir laukti.

Linkteliu, ji pasuka savo arklį ir i�joja i� kiemo. Prajodama pro Sesilio seklį ji i�spaud�ia jam ma�ut� �elmi�k� �ypsenėl� ir linkteli galva atsakydama į jo �em� nusilenkim�. Kai jis prieina, jos jau nematyti, ta�iau jo veidas susi�avėj�s.

� A� ne�inojau... � sumik�ioja jis. � Gerasis Dieve, kokia ji gra�i. Dieve mano, jos �ypsena...

� Taigi, � atsakau niūriai. � Ir tai yra viena i� prie�as�ių, kodėl moku u� dvigub� sargyb�, kodėl nesiliauju sekti ir negaliu pri�adėti jums, jog joks s�mokslas nevyksta mano namuose.

Bes� randame ten, kur ir tikėjausi, kambaryje, kuris turėtų būti dokumentų saugykla, kambaryje, kuris skirtas saugoti įra�ams apie �eim�, genealogij�, diduomen�, įra�ams apie riterių kovas, standartus ir pana�ius dalykus. Po Besės įsakymo visa �i �lovinga istorija buvo i�mesta, ir lentynos bei stal�iai yra pripildyti įra�ų apie pajamas ir i�laidas i� �atsvorto. Pelnas i� avių vilnos, medienos, kasyklų, �vino, akmens i� kirtyklos, anglies produkcijos, laivų statybos ataskaitos ir kelioninė skrynia, kuri� ji visad pasiima su savimi, pilna įra�ų apie jos kitas �emes ir dvarus. Vedybų dėka dabar jie visi priklauso man. Visi jie yra mano kaip jos vyro nuosavybė. Ta�iau Besė buvo sunerimusi dėl minties, jog mano prievaizdai vadovaus dvarams � nepaisant to, jog tai jie darytų tobulai � todėl ji vis dar renka įra�us apie savo sen� nuosavyb�, tuo metu a� papras�iausiai surenku įplaukas. Man nėra jokio skirtumo. Nesu prekybininkas, kuriam malonum� teikia aukso svėrimas. Ta�iau Besei patinka �inoti, kas dedasi jos �emėse, jai patinka įsitraukti į varginan�ius ganymo, akmenų skaldymo, kasybos ir laivininkystės reikalus. Ji nori matyti kiekvien� verslo lai�k� ir atsakyti į jį pati. Jai patinka visk� sudėti ir matyti savo peln�. Tokia jau ji yra. Jai tai did�iulis malonumas, leid�iu tuo u�siimti. Ta�iau negaliu manyti kitaip, jog tai �eminantis darbas, kurio nereiktų imtis i� Anglijos grafienei.

Matau, jog Herbertui Graciui sunkiai sekasi rasti Bes� jos landoje, apsuptoje knygų, prira�ytų eleganti�ku brai�u, ir dviem ra�tininkais, kurie nuleid� galvas ra�o visk�, k� ji padiktuoja. Pasinaudodamas akimirka, kol jis jau�ia nepatogum�, prieinu prie jos, paimu jos rank� ir pabu�iuoju, tada su�nab�du į ausį:

� Saugokis.

Ji nėra tokia nuovoki kaip �kotijos karalienė.

� Kodėl, kas nutiko? � paklausia garsiai kaip kvailė.

� �ia Herbertas Gracis, jis atvyko siun�iamas Sesilio.

Ji i�kart ima �ypsotis.

� Sveiki atvyk�, � sveikinasi ji. � Kaip laikosi ponas ministras?

� Gerai, � atsako sve�ias. � Jis pra�ė man�s pasi�nekėti su jumis akis į akį.

Ji linkteli į ra�tininkų pus�, kurie pasiima savo ra�iklius ir pasirengia i�eiti.

� �ia? � paklausia ji taip, tarsi grafienė turėtų savo reikalus tvarkyti ra�tininkų kabinete.

� Eisime į galerij�, � įsiterpiu, kad kartu su Bese parodytume keli�, ir turė�iau dar vien� prog� j� perspėti: � Jis tiria karalienės i�laisvinimo s�moksl�. Teigia, jog tu esi įsipainiojusi. Su Tomu Gerardu.

Jos ma�utis atodūsis visk� man pasako.

� �mona, � beveik sudejuoju. � K� tu padarei?

Ji man neatsako, ignoruoja mane, nors rizikuoju savo galva �nab�dėdamas jai. Ji atsisuka į jaun�jį pon� Gracį, stovintį vienu laipteliu �emiau nei ji, paduodama jam rank� su atvirai nuo�ird�ia �ypsena.

� Mano vyras sako, jog Sesilis �ino apie Gerardo s�moksl�, � ji greit i�beria. � Ar todėl jūs �ia?

Slepiu savo siaub� dėl �io s��iningumo. Jeigu tik ji būtų paklausius mano patarimo, jeigu nesielgtų taip, kaip elgiasi, visada taip savaranki�kai.

Jis paima jos rank� tarsi patvirtintų ir linkteli įdėmiai į j� �iūrėdamas:

� Taip, tai dėl Gerardo s�mokslo.

� Jūs turbūt manote, jog esu be galo kvaila, � taria ji. � Band�iau padaryti tai, kas teisinga.

� Nejaugi?

� Norėjau �iandien apie tai pasakyti savo vyrui, jis apie tai nieko ne�ino.

Greitas rudų pono Gracio akių �vilgsnis į mano siaubo i�tikt� veid� t� patvirtina, tad jis grį�ta prie Besės.

� Mano tarnas, D�onas Holas, atėjo man pasakyti, jog ka�kas bandė jį papirkti tam, kad jis palydėtų jodinėti �kotų karalien� į vir�iais apaugusi� dykyn�, kur ji sutiktų savo draugus, ir �ie j� i�gabentų.

Sesilio �mogus vėl linkteli. Man dingteli, jog tai jam jau pasenusios naujienos, jis jau visk� apie tai �ino; klausosi tik tam, kad i�girstų Bes� meluojant. Tai ne apklausa, tai sp�stai.

� Sakyk ties�, �mona, � perspėju j�. � Nesistenk apginti savo tarnų. Tai svarbu.

Ji atsuka savo i�bly�kusį veid� į mane.

� �inau, � atsako. � Pasakysiu ponui Graciui vis� ties�, o jis perduos mūsų geram draugui Sesiliui, jog esu nuo�irdi ir i�tikima, kaip ir visada buvau.

� K� darėte, kai jūsų tarnas D�onas Holas priėjo prie jūsų? � paklausia ponas Gracis.

� Pasidomėjau, kas dalyvauja s�moksle, jis įvardijo pon� Roleston� ir ser� Tom� Gerard� ir paminėjo, jog gali būt dar vienas, didis �mogus, u� viso �ito.

� K� jūs tada darėte?

Besė pa�iūri į jį su nuo�ird�ia �ypsena.

� Dabar, drįstu sakyti, pamanysite, kad esu klastinga moteris, bet pamaniau, jog nusiuntus D�on� Hol�, kuris pa�adėtų vyrams, jog s�mokslas gali įvykti, su�inotume s�mokslininkų vardus ir i�siai�kintume, ar u� viso �ito slypi ka�koks didis �mogus. Tada galė�iau atskleisti ponui Sesiliui vis� s�moksl�, o ne ma�yt� jo gij�.

� Ar jis pateikė jums ataskait�?

� Nema�iau jo �iandien, � atsako ji ir tada pa�iūri į jį supratingai. � Ak, jūs jį suėmėte?

Gracis linkteli.

� Ir jo bendrininkus.

� Jis atėjo tiesiai pas mane, nors jį ir papirkinėjo kiti, � pasako ji. � Jis yra i�tikimas. Galė�iau laiduoti u� jį.

� Jis bus apklaustas, o ne kankinamas, � prane�a Gracis.

Jis dalyki�kas, pastebiu, jog kankinimai tapo eiline Sesilio apklausų dalimi, juos galima minėti damos akivaizdoje grafo namuose be atskiro įspėjimo. Priėjome iki to, kad �mogų gali i�vesti be orderio, be taikos teisėjo �od�io, be jo valdovo sutikimo ir jis gali būti kankinamas vien Sesiliui liepus. Anks�iau buvo kitaip. Tai ne Anglijos teisingumas. Ne taip turėtų būti.

� Ir jūs tik ketinote su�inoti vis� s�moksl� prie� įspėdama savo vyr� ir ministr� Sesilį? � pasitikslina jis.

Besė i�ple�ia akis.

� �inoma, � atsako ji. � O k� daugiau? Ir D�onas Holas jums patvirtins, kad būtent tokie buvo mano nurodymai jam. Apgaule juos įtikinti ir prane�ti man.

Herbertas Gracis patenkintas, Besė moka įtikinti.

� Tada turiu pra�yti atleidimo dėl tokio įsibrovimo ir i�einu.

Jis man nusi�ypso.

� Pa�adėjau, jog truks tik akimirk�.

� Bet jūs turite pavalgyti, � primygtinai pareikalauja Besė.

� Ne, privalau keliauti. Milordas tikisi, jog grį�iu tuoj pat. Atvykau tik įsitikinti tuo, k� man maloniai pasakėte, suimti susijusius su tuo vyrus ir pargabenti juos į London�. Dėkoju u� jūsų svetingum�.

Jis nusilenkia Besei, nusilenkia man, apsisuka ant kulno ir i�eina. Girdime jo jojimo batus nukauk�in�ius �emyn laiptais ir tada suprantam, jog esam saugūs. Mes taip ir nenuėjome iki galerijos, visa apklausa įvyko ant laiptų. Ji prasidėjo ir buvo baigta akimirksniu.

Su Bese pasi�iūrim viens į kit�, tarsi audra būtų praū�us pro mūsų sod�, sunaikindama kiekvien� �ied�, ir ne�inom, k� pasakyti.

� Na, � i�taria ji su apsimestiniu lengvumu. � Vadinasi, viskas tvarkoje.

Ji pasisuka pasirengus mane �ia palikti, grį�ti prie savo reikalų, tarsi nieko nebūtų nutik�, tarsi nebūtų susitikinėjusi su s�mokslininkais mano namuose, bendrininkavusi su mano tarnais, i�gyvenusi Sesilio agento apklaus�.

� Bese! � pa�aukiu j�. Nuskamba per garsiai ir per �iurk��iai.

Ji sustoja ir i�kart į mane atsisuka:

� Milorde?

� Bese, sakykit man. Pasakykit man ties�.

Jos veidas susting�s tarsi akmuo.

� Ar yra taip, kaip sakėte, ar tikėjote, jog s�mokslas pavyks? Manėte, jog karalienė sutiks pabėgti, ir būtumėt i�siuntus j� su tais vyrais į neabejotin� pavojų ir galbūt mirtį? Nors ir �inojote, jog �ia ji laukia, kol galės grį�ti į savo sost� ir laim�? Bese, ar norėjote j� įpainioti į pinkles ir sunaikinti pastarosiomis dienomis, kai ji jūsų valioje?

Ji į mane pa�iūri taip, tarsi visi�kai man�s nemylėtų, tarsi niekad ir nebūtų mylėjus.

� Kodėl turė�iau norėti j� su�lugdyti? � atkerta ji �altai. � Kodėl turė�iau norėti jos mirties? K� blogo ji man padarė? Kaip ji mane apiplė�ė?

� Prisiekiu, nieko blogo ji jums nepadarė, nieko i� jūsų neatėmė.

Besė nepatikliai nusijuokia.

� A� esu i�tikimas jums! � su�unku.

Jos akys pana�ios į strėlių laidymo angas akmeninėje veido sienoje.

� Jūs kartu su ja mane su�lugdėt, � su kartėliu atsako ji. � Ji pavogė mano geros �monos reputacij�, visi �ino, kad ji jums patinka labiau nei a�. Visi mano, jog esu menkesnė, nes nei�laikiau tavo meilės. Man u�traukta gėda dėl tavo kvailystės. Jūs pavogėt mano pinigus, kad galėtum i�leisti dėl jos. Jūs abu būsite mano pra�ūtis. Ji atėmė i� man�s jūsų �irdį ir privertė �iūrėti kitomis, ma�iau mylin�iomis akimis. Kai ji pas mus atvyko, a� buvau laiminga, pasiturinti �mona. Dabar esu beturtė sudau�yta �irdimi.

� Neturėtumėt jos kaltinti! Negaliu leisti visos kaltės suversti jai. Ji nenusikalto niekuo, k� jūs įvardijote. Ji nebus neteisingai apkaltinta.

� Ne, � atrė�ia ji. � Kaltė jūsų. Visa kaltė jūsų.

Mano brangusis Norfolkai, nors mes vis dar esame susi�iedav�, davėt man scenarijaus egzempliorių, pagal kurį turi vaidinti. Reikia visi�kai paklusti pusseserei karalienei, pra�yti jos atleidimo, įtikinti, jog buvote klasta su�ieduotas su manim ir dėl to kalta tu�tybė. Egzemplioriuje, kurį man atsiuntėte, norėdamas mano pritarimo, i�reik�tas nuolankumas yra verksmingas, apsimestinai jausminga bevalio vyro i�pa�intis, tad para�au para�tėje, jog netikiu. Vargiai El�bieta �ituo patikės. Ta�iau, kaip da�nai būna, neteisingai įvertinu jos tu�tyb�. Ji taip nori i�girsti, jog jis niekad man�s nemylėjo, jog yra jos, visas jos. Kad jie visi, visi jos vyrai j� įsimylėj�, visi netek� proto dėl jos vargano seno i�da�yto veido, galvos su peruku, rauk�lėto kūno � ji patikės bet kuo, net �ituo absurdu.

Jo keliaklups�iavimas padaro stebuklus. Ji paleid�ia jį, ta�iau ne tam, kad jis grį�tų į savo did�iulį nam� Norfolke, i� kur jo nuomininkai dėl to i�sikeltų per akimirk�, bet į Londone esan�ius rūmus. Jis ra�o man, jog myli t� nam�, jog jį patobulins ir padailins. Pastatys nauj� teras� ir teniso aik�tel�, a� vaik��iosiu su juo po sodus, kai lankysim vienas kito valstybes kaip karalius ir �kotijos karalienė. �inau, jog jis galvoja apie tai, kada mes paveldėsim Anglij�. Jis patobulins �į nuostabų nam� tam, kad tai galėtų būti mūsų rūmai Londone, �ia mes valdysime Anglij�.

Jis ra�o man, jog Roberto Ridolfio, laimei, pasigailėta, dabar jis vėl yra geriausiuose Londono namuose, pa�įsta visus, tvarko paskolas, pa�nib�domis �neka apie mano reikalus. Ridolfis turbūt turi devynias gyvybes kaip katė. Jis kerta sienas, gabena auks�, padeda regzti s�mokslus ir visada i�sisuka nuo mokes�ių. Jis yra laimingas �mogus, o man patinka turėti laiming� tarnaujantį �mogų. Atrodo, jog jis i�sprendė savo dabartines bėdas, nors kitiems jos baigdavosi Taueryje arba tremtyje. Jis slapstėsi, kol vyko �iaurės �emių lordų suėmimai, o dabar, apsaugotas kaip bankininkas ir savo draugys�ių su dauguma Anglijos didikų dėka, jis vėl laisvėje. Norfolkas ra�o man, jog negali mėgti �io �mogaus, nesvarbu, koks jis protingas ir energingas. Jis bijo, jog Ridolfis yra pagyrūnas ir pri�ada daugiau, nei gali padaryti. Jis yra jos lankytojas, kurį mano su�adėtinis ma�iausiai norėtų matyti Hovardų namuose, kuris beveik neabejotinai stebimas Sesilio vyrų dien� ir naktį.

Atra�au, jog turime naudotis tais, kurie pakliūva po ranka. D�onas Leslis i�tikimas, bet neveiklus �mogus, o Ridolfis yra tas, kuris apkeliaus Europos dvarus ie�kodamas s�jungininkų ir kurs s�mokslus kartu su jais. Jis gal ir nepatrauklus � asmeni�kai a� niekada į jį net nepa�iūrėjau � ta�iau para�ė įtikinantį lai�k� ir dirbo mano labui. Jis susitinka su visais did�iausiais vyrais i� krik��ioni�kojo pasaulio ir eina nuo vieno prie kito, įtraukdamas juos į �aidim�.

Dabar jis pristatė nauj� Pilypo i� Ispanijos plan�. Jei dabartinės derybos dėl sosto gr��inimo vėl su�lugs, tada įvyks visų Anglijos lordų sukilimas � ne tų, i� �iaurės. Ridolfis apskai�iavo, jog daugiau negu trisde�imt lordų yra slapti katalikai � ir kas �inotų geriau negu tas, kuris turi popie�iaus ausis? Popie�ius turbūt pasakė, kiek El�bietos dvari�kių slapta yra i�tikimi senam tikėjimui. Jos situacija yra blogesnė nei a� maniau, jei daugiau nei trisde�imt jos dvari�kių turi slaptus kunigus, besislapstan�ius jų namuose ir laikan�ius mi�ias! Ridolfis teigia jog jiems tereikia �od�io, kad pakiltų, o karalius Pilypas pa�adėjo parūpinti armij� ir pinigų jai u�mokėti. Mes galėtume u�imti Anglij� per kelias dienas. Tai tarsi atnaujintas �Didysis Anglijos �ygis� ir nepaisant to, kad mano su�adėtiniui �is �mogus nepatinka, jis negali nieko padaryti, tik būti įtrauktas į plan�.

�Didysis Anglijos �ygis�, ver�ia mane �okti vien tai i�girdus. Kas gali būti geriau u� �ygį? Kas gali būti labiau tikėtinas taikinys, jei ne Anglija? Su popie�iumi ir Pilypu i� Ispanijos, su lordais, kurie jau mano pusėje, mes negalime pralaimėti. �Didysis �ygis�, �Didysis �ygis�, jis turi skambesį, kuris nugriaudės per am�ius. �imtme�iams praėjus �monės �inos, kad būtent tai juos i�laisvino nuo liuteronizmo erezijų ir �unsnukio uzurpatoriaus įstatymų.

Mes turime veikti greitai. Tas pats lai�kas nuo Norfolko prane�ė �eminan�ias naujienas apie mano �eim�. Mano �eima i� Prancūzijos pasiūlė El�bietai s�jung� ir nauj� gerbėj� sieksiantį jos rankos. Jie net nereikalauja mano paleidimo prie� jos vedybas. Viskas tam, kad mane i�duotų, esu i�duota savo giminės, kuri turėtų mane saugoti. Jie pasiūlė jai Henrik� An�ujietį. Tikriausiai tai pok�tas, nes jis tėra jaunutis mokinukas, o ji � sena dama, ta�iau dėl ka�kokių prie�as�ių niekas nesijuokia ir priima tai labai rimtai.

Jos visi patarėjai taip bijo, kad El�bieta numirs, o a� visk� paveldėsiu, kad ver�iau i�tekins j� u� vaiko ir leis jai numirti gimdymo metu, tokio am�iaus, kokio ji yra, pakankamai sena, jog būtų mo�iutė � svarbu, kad jiems paliktų protestant� sūnų ir įpėdinį.

Turiu manyti jog tai �iaurus mano �eimos pok�tas skirtas El�bietos tu�tybei ir aistrai, ta�iau jei jie yra nuo�irdūs, o ji visk� padarys, tada jie turės Prancūzijos karalių Anglijos soste, o jų vaikas i� man�s atims paveldėjimo teis�. Jie paliks mane pūti kalėjime, Anglijos sost� u�ims mano ir mani�kių prie�as.

A�, �inoma, esu pasipiktinusi, ta�iau atpa�įstu �ios strategijos autoriaus brai��. Ji dvokia Viljamu Sesiliu. Turbūt Sesilio planas toks: atskirti mano �eimos interesus nuo manųjų ir padaryti Pilyp� i� Ispanijos am�inu Anglijos prie�u. Tai nedoras būdas suskaldyti krik��ioni�k�jį pasauliui. Tik eretikas Sesilis galėjo tokį sumanyti, o netikintys giminai�iai mano vyro �eimoje yra tokie nedori, kad grei�iausiai ir susidėjo su juo.

I� viso to sprend�iu, jog privalau būti i�laisvinta prie� niekingas El�bietos vestuves. Jei ji man�s nepaleis, tada Pilypo i� Ispanijos armada turi i�plaukti prie� su�ieduotuves ir i�kovoti man teisėtai priklausan�i� viet�. Taip pat man pa�adėtasis vyras Norfolkas privalo mane vesti ir karūnuotis �kotijos karaliumi anks�iau nei pusseserė El�bieta, trok�tanti atlaisvinti keli� Prancūzijos dvari�kiams, įmes jį atgal į Tauerį. Staiga visi atsiduriame pavojuje dėl to, k� pradėjo El�bieta, dėl �io naujos sukto s�mokslininko Sesilio u�ma�ios. Ties� sakant, �i vasara, kuri atrodė tokia nuobodi ir rami, staiga prisipildė grėsmės ir skubos.

Trumpas vizitas į Vingfild� � vien u�mokestis, jei jį apskritai mokėtų, ve�ikams būtų didesnis nei jos pajamos. O tada jiems įsakoma grį�ti į �atsvort� susitikimui, kuris atims jos laisv�. A� leid�iu jiems vykti į Vingfild� be man�s; galbūt turė�iau ja pasidomėti; galbūt turė�iau sekioti paskui jį kaip susijaudin�s �uo, bijantis likti nuo�aly, ta�iau man iki sielos gelmių įgriso matyti savo vyr� su kita moterimi ir nerimauti dėl to, kas teisėtai man priklauso.

�atsvorte a� bent jau galiu būti savimi su savo seserim ir dviem dukrom, kurios atvyko aplankyti namų. Su jomis esu tarp �monių, kurie mane myli, kurie juokiasi i� kvailų gerai �inomų pok�tų, kuriems patinka mano paveikslai galerijoje, kurie gro�isi mano vienuolyno sidabru. Mano dukros myli mane ir tikisi tapti tokiomis moterimis kaip a�, jos neniekina man�s u� tai, jog nelaikau �akutės prancūzi�ku stiliumi. �atsvorte galiu vaik��ioti po savo sod� ir jausti, jog �emė po kojomis priklauso man, ir niekas negali jos i� man�s atimti. Galiu �iūrėti pro miegamojo lang� į �ali� horizont� ir jaustis įaugusia į �į kra�t� kaip paprastoji saulutė į piev�.

Mūsų santarvė trumpalaikė. Karalienė grį�ta, ir mano �eima turės i�sikelti tam, kad apgyvendintų jos dvari�kius ir sve�ius i� Londono. Kaip visada jos patogumai ir prabanga turi būti pirmoje vietoje, o a� turiu i�siųsti savo dukteris. Pats Viljamas Sesilis atvyksta kartu su seru Valteriu Mildmėjumi, taip pat �kotijos karalienės atstovas ir Roso vyskupas.

Jei turė�iau ger� vard� tarp pirklių arba pinigų lobių kambaryje, bū�iau kupina pasidid�iavimo turėdama prog� u�imti did�iuosius dvari�kius ir ypa� parodydama Seiliui, k� padariau su namu. Bet neturiu nė vieno i� tų dalykų, kad galė�iau parūpinti maisto banketams, gero vyno, muzikantų ir pramogų, turiu u�statyti du �imtus akrų �emės ir parduoti dalį mi�kų. Mano prievaizdas ateina į mano verslo kambarį, ir mes per�iūrime kiekvien� �emės sklyp�, apsvarstome jo vert�, ar galime jį i�saugoti. Jau�iuosi lyg apiplė�inė�iau save. Dar niekad neteko skirtis su �eme tam, kad gau�iau i� to pelno. Jau�iu, kaip kiekvien� dien� turtas, kurį mano brangusis vyras Kavendi�as ir a� taip kruop��iai ir ry�tingai kaupėme, yra �vaistomas dėl vienos karalienės tu�tybės, kuri nenustos i�laidauti ir niekuo neatsilygins, ir kitos �iaurumo, kuri dabar mėgaujasi bausdama mano vyr� u� jo nei�tikimyb�, leisdama jo skoloms kilti kaip kalnams.

Kai Viljamas Sesilis atvyksta su didele palyda, puikiu �irgu, vilkiu geriausius drabu�ius, sutinku jį namo prieangyje, be jokio nerimo veide ar elgesyje. Rodydama namus ir klausydama jo komplimentų apie visk�, k� padariau, turėjau atvirai jam pasakyti, kad nutraukiau visus darbus, atleidau pirklius, paleidau menininkus, buvau priversta parduoti ir u�statyti �emes tam, kad apmokė�iau karalienės vie�nagės s�skaitas.

� �inau, � atsako jis. � Bese, prisiekiu tau, buvau s��iningu tavo advokatu teisme. Kalbėjau su jos �viesybe taip da�nai ir į�ūliai, kaip tik drįsau dėl jūsų. Ta�iau ji nemokės. Visi mes, visi jos tarnai, esame nuvarginti tarnystės jai. Volsingamas turi mokėti sekliams i� savo ki�enės, o karalienė niekada jam neatsilygina.

� Ta�iau tai juk turtas, � neatly�au. � Kalbame apie ky�ius i�davikams ir atlyginimus sekliams. Tai pilna karali�kų dvari�kių i�laikymo kaina. Tik valstybė, kurioje mokami mokes�iai ir de�imtinės, galėtų j� i�laikyti. Jei mano ponas būtų menkesnis asmuo, ji jau senai būtų jį su�lugd�iusi. �iuo metu jis net negali susidoroti su kitomis savo skolomis. Jis net nesuvokia, kokia grėsminga jo padėtis. Turėjau u�statyti ūkius, kad padeng�iau jo skolas, parduoti �emes ir u�daryti kai kuriuos laukus, o netrukus jis turės parduoti ir savo �emes, galbūt net vien� i� savo �eimos namų. Dėl to mes prarasime jo �eimos namus.

Sesilis linkteli.

� Jos �viesyb� piktina �kotijos karalienės i�laikymo sumos, � taria jis. � Ypa� kai i��ifrav� lai�k� su�inome, jog ji gavo did�iulį mai�� ispani�ko aukso arba �eima sumokėjo jai na�lės i�mok�, o ji atidavė visk� savo slaptajai tarnybai. Karalienė Marija turėtų tau mokėti i�laikym�. Ji gyvena nemokėdama mums mokes�ių, o mūsų prie�ai siun�ia jai pinigus.

� Tu �inai, kad man ji niekada nemokės, � piktai prie�tarauju. � Ji stengiasi įtikinti mano vyr�, jog yra labai nepasiturinti, o man prisiekia, jog niekad nemokės u� savo kalėjim�.

� Pa�nekėsiu su karaliene dar kart�.

� Ar padėtų, jei kas mėnesį atsiųs�iau s�skait�? Galiu para�yti sumas u� kiekvien� mėnesį.

� Ne, ji �ito nepak�stų... Kaip ir bet kokio reikalavimo. Bese, nesitikėk, jog ji tau visk� sumokės. Turime tai pripa�inti: ji yra tavo skolininkė, bet tu negali priversti jos mokėti.

� Vadinasi, turėsime parduoti dar daugiau �emių, � niūriai i�tariu. � Melsiuos Dievui, jog paimtų �kotų karalien� i� mūsų anks�iau, nei teks parduot �atsvort�.

� Dieve mano, Bese, nejaugi viskas taip blogai?

� Prisiekiu tau: turėsime parduoti vien� i� mūsų did�iausių namų, � dėstau jam. Jau�iuosi taip, tarsi kalbė�iau apie būsim� vaiko mirtį. � Prarasiu vien� i� savo nuosavybių. Ji paliks mus be pasirinkimo. Visas auksas i�naudojamas �kotijos karalienei, o įplaukų nėra. Privalau i� ka�kur surinkti pinigų. Netrukus vienintelis dalykas, kurį galėsime parduoti, bus mano namai. Pagalvokite apie mane, pone Sesili, pagalvokite, i� kur a� kilusi. Pagalvokite apie mane kaip mergait�, kuri jau gimė skolose ir i�kilo iki padėties, kuria dabar mėgaujasi, o dabar pagalvokite, kad man teks parduot nam�, kurį pirkau, atsta�iau ir padariau savu.

B-

A� ne�lugsiu dabar. Tai mano galimybė. A� nenuvilsiu tav�s. Vėl pamatysi mane soste, o a� regėsiu tave savo armijos prie�aky.

M.

� Na, k� apie j� manai? � paklausiu Sesilio, kai jie susitiko kelet� kartų pasi�nekėti, ir pagaliau visi dokumentai buvo pasira�yti ir u�antspauduoti, arkliai jau laukė prie durų, o Sesilis buvo pasireng�s i�vykti.

� Pati gra�iausia, � taria jis. � Pati �aviausia. Tikra �ird�ių vagilė. Nekaltin�iau tav�s, jei norėtum, kad ji dingtų i� tavo namų, net jei nebūtų pernelyg neįperkama.

Linkteliu.

� Protinga, � priduria jis. � Nėra i�silavinusi kaip mūsų karalienė, ne mokslininkė, ne stratege, bet protinga ir i�tikima savo interesams. Sumani, tuo net neabejoju, bet nei�mintinga.

Jis stabteli ir man nusi�ypso.

� Eleganti�ka, � t�sia jis. � Tiek savo mintimis, tiek stotu. Tobula ant �irgo, rojus �okių aik�telėje, saldi kaip lak�tingala, kai dainuoja, gra�i kaip paveikslas. Maloni. Tikras karalienės paveikslas. Kaip moterį j� malonu stebėti, tarsi dalyvautum �avesio pamokoje. Vyrai, kurie sako, kad nėra gra�esnės karalienės Europoje, sako ties�. Dar daugiau, manau, jog tai pati gra�iausia moteris, koki� man teko matyti. Patraukli, trok�tama. Galbūt tobulybė. Ir tokia jauna, toks spindesys sklinda nuo jos � tai moteris, kuri gali i�kart pavergti tavo �irdį.

A� sumirksiu. Tada savo gėdai pajuntu kar�tas a�aras, besiver�ian�ias i� po vokų, sumirksiu dar kart� ir nubraukiu jas tarsi dulkes. Ma�iau, kaip mano vyras įsimyli t� prakeikt� siren�, bet maniau, jog Sesilis su savo nepataisoma neapykanta katalikams, prancūzams, moteri�kai tu�tybei bus tam atsparus. Ta�iau atrodo, kad net jį gali suvilioti �ypsena ir auk�tyn nukreiptu �vilgsniu. Tos i� padilbų į vyrus �velgian�ios akys! Kiekvienai s��iningai moteri�kei pani�tų rankos. Netgi pavydėdama negaliu paneigti jos gro�io.

� Tai jau tikrai, � sutinku. � Ji yra tobulybė.

A� s�moningai grie�iu dantimis ir �ypsausi �iam naujam ir netikėtam naujokui i� did�iulio vyrų, įsimylėjusių �kotijos karalien� Marij�, būrio.

� Turiu pasakyti, jog ma�iausiai tikėjausi, kad ir tu ja susi�avėsi.

Stengiuosi kalbėti linksmai, bet jau�iu didelį sunkum� �irdyje dėl �io netikėto naujo gerbėjo.

� Ak, jai negalima atsispirti, � pripa�įsta Sesilis. � Jau�iu magij�. Nors yra gausybė prie�as�ių, dėl kurių turė�iau jos nemėgti, jau�iu jos stiprų �avesį. Ji yra karalienė tarp karalienių. Bet, Bese, palūkėk, paklausyk, k� dar galiu apie j� pasakyti.

Jis nusi�ypso man visk� suprasdamas.

� Leisk pagalvoti. K� dar matau �ioje tobuloje princesėje? Ji yra nepatikima, nepatikima s�jungininkė ir baim� kelianti prie�ė. Ry�tinga katalikė ir prie�ė viskam, k� padarėme ir tikimės padaryti Anglijai. Ji gr��intų Ba�ny�i� ir gr��intų prietaringum�. Net neabejoju, jog degintų protestantus, kol visa opozicija virstų pelenais. Ji meluoja kaip stor�ievė ir apgaudinėja kaip kek�ė. Ji kaip voras sėdi s�mokslų voratinklio viduryje ir papirkinėja arba įtraukia į sp�stus beveik kiekvien� �ios �alies vyr�. Pavadin�iau j� pa�iu pavojingiausiu prie�u, su kokiu tik teko susidurti. Ji yra Anglijos taikos prie�as, ji yra mūsų karalienės prie�as, ji yra mano prie�as. Niekada nepamir�iu nei pavojaus, kurį ji kelia, nei atleisiu u� grėsm�, kuri dėl jos atsiranda mano karalienei ir mano �aliai.

� Tu greitai i�siusi j� į �kotij�? � skubiai paklausiu. � Vėl padarysi j� karaliene?

� Rytoj, � atsako jis niūriai. � Ji taip pat sėkmingai gali būti �kotijoje kaip ir �ia. Ji kels mums did�iulį pavojų �kotijoje kaip ir �ia, net neabejoju. Kad ir kur ji gyventų, bus apsupta stipriai j� įsimylėjusių vyrų, pasirengusių dėl jos numirti. Ji bus Ispanijos s�mokslų ir Prancūzijos i�davys�ių �idinys. Ar keliaus į �kotij� ar pragaran, turiu i�gabenti j� i� mūsų �alies arba i�gyvendinti i� �io pasaulio, kol jos veiksmai dar nekainavo nekaltų �monių gyvybių, kol s�mokslai dar neatėmė karalienei gyvybės, kol ji mūsų visų nesunaikino.

� Nemanau, jog kėsintųsi į karalien�, � pastebiu. Sunku būti jai teisinga, ta�iau privalau pasakyti. � Ji jau�ia didel� pagarb� karali�ko kraujo nelie�iamybei. Be to, yra įsitikinusi, kad į�ventintas valdovas yra �ventas. Ji prie�i�ka El�bietai, bet niekada neleis jos nu�udyti.

Sesilis papurto galv�.

� Vyrai, su kuriais ji kuria s�mokslus, abi jas nu�udytų dėl savų prie�as�ių. �tai kodėl ji tokia pavojinga. Ji veikli, energinga kvailė nedorų vyrų rankose.

Jie visais būdais stengiasi, kad nepasilik�iau su vyskupu Lesliu vienu du. Ta�iau man tereikia akimirkos, ir a� ja pasinaudoju, kol jis balnoja bėrį arklid�ių kieme, o Besė kalbasi su savo did�iuoju draugu Viljamu Sesiliu.

� �i sutartis gr��ins mane į �kotij�. Drauge su kariuomene, u�tikrinan�ia saugum�, � paskubomis jam sakau. � Pri�iūrėkite, kad Sesilis ir El�bieta jos laikytųsi. Tai mano ateitis. Stebėkite, kad jie mūsų nepergudrautų.

� Pasikliaukite manimi, � pa�ada. Jis įsėda į baln�. � Jei negrį�ite į �kotij� iki kito pavasario, tada Pilypas i� Ispanijos pats gr��ins jus į sost�. Jis davė �odį.

� Pats?

� Na, beveik, � ai�kina jis. � Jis pa�adėjo Ridolfiui. Ridolfis yra �Did�iojo �ygio� �idinys ir viskuo pasirūpins. Jis nenuvils jūsų kaip ir a�.

Vietos, kur radau slaptus ir i�daviki�kus lai�kus �kotijos karalienei:

1. Sode po akmeniu, jaunas sodininkas kuris nebuvo toks protingas, kad suprastų, jog �ilingų krūvelė ant lai�ko buvo u�mokestis, kurį slapta reikėjo jai perduoti, atne�ė jį man.

2. Įkept� į ypating� kalėdin� duon�, i�kept� mano kepėjo.

3. Įsiūt� į �ilkin� suknel�, kuri� ji gavo dovanų nuo draugų i� Prancūzijos.

4. Įklijuot� į knyg�, kuri� atsiuntė seklys i� Ispanijai priklausan�ios Nyderlandų dalies.

5. Įvyniot� į ritinį damasto i� Edinburgo.

6. Atskraidint� vieno i� jos laikomų baland�ių i� velniai �ino kur, ypa� dėl to nerimauju, nes pauk�tis neatrodė skrid�s toli: kad ir kas jį siuntė, jis yra visai netoliese.

7. Paki�t� po jos balnu, kai ruo�ėmės jodinėti, a� jį pakėliau. Ji juokėsi, tarsi jai nerūpėtų.

1. Jos �uniuko antkaklyje. Paskutiniai du turi būti nuo vyrų mano namuose ir dirban�ių pasiuntiniais jos draugams. Pauk��ius grį�ti namo ji i�mokė pati, apsimesdama, kad norėjo prisijaukinti karvelius. Juos pats jai daviau, kvailys.

Mano geras draugas Viljamas Sesilis taps Berglio baronu. D�iaugiuosi tuo a� taip pat, lyg pati bū�iau paskirta. Jis to nusipelnė begal� metų i�tikimai tarnaudamas karalienei, stebėdamas j� vis� gyvenim� ir kurdamas planus Anglijai. Dievas te�ino, kokiuose pavojuose dabar būtume, su kokia siaubinga rizika susidurtume � dar baisesne negu ta, kuri mus persekioja dabar � jei Sesilis nebūtų i�mintingai patarinėj�s ir nuolatos planav�s nuo tada, kai karalienė u�ėmė savo sost�.

Kad pavojus yra tikras, negalima abejoti. Lai�ke, prane�damas apie titulo gavim�, Sesilis prideda įspėjim�: jis neabejoja, jog �kotijos karalienė planuoja nauj� sukilim�.

Esu kupina vil�ių, esu sklidina vil�ių. Savaitė teliko, manau, mes abu būsime laisvi.

Marija.

Su karaliene jojame namo nu�viesti ry�kių pavasario vidurdienio spindulių, ve�imas rieda u� mūsų su dviem elniais maistui į Besės virtuv�. Karalienė nerūpestingos nuotaikos, ji mėgsta med�ioti ir joja geriau nei bet kuri moteris, kuri� kada nors buvau sutik�s, ji galėtų aplenkti daugum� vyrų.

Kai prajojame did�iuosius vartus vedan�ius į arklid�ių kiem�, mano �irdis nupuola į kulnus, pama�ius mūsų belaukian�i� Bes�, rankas laikan�i� ant klubų ir vaidinan�i� į�eist� �mon�. Karalienė nusijuokia ir stengdamasi t� juok� u�gniau�ti, pasuka galv�, kad Besė nematytų, kas j� pralinksmino.

Nulipu nuo �irgo ir nukeliu karalien� nuo balno, tada abu atsisukame į Bes�, lyg vaikai laukdami papeikimo.

Nenoromis ji padaro reverans�.

� Mes turime vykti į Tatberį, � daug neai�kindama pasako ji.

� Tatberį? � pakartoja karalienė. � A� maniau, jog turime likti �ia ir tada keliauti į �kotij�.

� Lai�kas i� dvaro, � nukerta Besė. � Pradėjau vėl dėtis daiktus.

Ji paduoda u�antspauduot� lai�k� karalienei, i� tolo linkteli man ir nu�ingsniuoja link kelioninių ve�imų, kurie ruo�iami dar vienai kelionei.

Kai karalienė paduoda man lai�k�, jos veide d�iaugsmo nelik� nė la�o.

� Perskaityk, � i�taria ji. � A� negaliu.

Sulau�au antspaud� ir i�skleid�iu lai�k�. Jis nuo Sesilio.

� Ne visai suprantu, � pasakau. � Jis ra�o, jog turite grį�ti į Tatberį. Saugumo sumetimais. Jis sako, kad Londone įvyko �iokių tokių incidentų.

� Incidentų? K� jis turi omenyje?

� Jis nera�o. Nesako nieko daugiau, stebi situacij� ir jaustųsi laimingesnis, jei būtumėte Tatberyje, ten saugiau.

� A� bū�iau saugesnė �kotijoje, � at�auna ji. � Ar jis ra�o, kada turime i�vykti?

� Ne, � atsakau. Paduodu jai lai�k�. � Turėsime daryti taip, kaip jis liepia. Norė�iau su�inoti, kas dedasi jo galvoje.

Ji pa�iūri į mane akių kampu�iu.

� Manose, Besė �inos? Gal jis jai para�ė atskirai? Gal pasakė jai, ko baiminasi?

� Jis galėjo taip pasielgti.

Ji nusimauna raudonos odos pir�tin� ir u�deda rank� ant mano rie�o. Įdomu, ar ji jau�ia mano puls� liesdama pir�tais.

� Paklauskite jos, � su�nab�da. � Su�inokite i� Besės, k� mano Sesilis, ir pasakyk man.

Kaip visada, jie joja priekyje, o a� kankinuosi prie ve�imų, prikrautų jos prabangių daiktų. Ta�iau, kai jie atvyks į pilį ir mano vyras saugiai j� palydės į jai įprastus kambarius, paliks j� ir grį� susitikti su manimi. Matau jo nusistebėjim� ve�imų kiekiu, �ioje kelionėje jų keturiasde�imt, esu nuvargusi ir dulkina, kai prie jų prijoju.

� Bese, � nesmagiai prataria jis. � Kiek jų daug, a� ne...

� Ar atėjote padėti juos i�krauti? � paklausiu rūg��iai. � Ar norite, jog tai padary�iau a�, milorde?

� Norėjau su�inoti, ar neturite naujienų i� Gilberto, Henrio arba kito dvari�kio, � teiraujasi nery�tingai. � Ar �inote, kodėl jie mus i�siuntė atgal?

� Ar ji jums nesako? � kand�iai paklausiu. � Maniau, jog ji �inos.

Jis papurto galv�.

� Bijo, jog jie nesilaikys pa�ado gr��inti j� į �kotij�.

Mes kylame keliuku link pilies. Jis purvinas kaip visada. Ėmiau nek�sti �ios ma�os pilies. Tai buvo mano kalėjimas kaip dabar jos. Pasakysiu jam visk�, k� �inau, neturiu pomėgio kankinti nei jo, nei karalienės.

� Nieko apie tai ne�inau, � parei�kiu. � I� Henrio su�inojau tik tiek, kad karalienė sutinka tekėti u� Prancūzijos princo. Sesilis pataria jai priimti pasiūlym�. Esant tokioms aplinkybėms, manau, Sesilis pagalvojo, jog geriausia turėti �kotų karalien� ka�kur, kur įstengtų sutrukdyti jai, jei �i bandytų įtikinti savo gimin�, jog tokia s�junga neįmanoma. T� ji tikrai bandys padaryti. Be to, gali kilti kitų rūpes�ių.

� Rūpes�ių? � paklausia mano vyras. � Kokių rūpes�ių ji gali sukelti?

� Ne�inau, � pasakau a�. � Ta�iau man niekada nesisekė nuspėti, kokių bėdų ji gali sukelti. Jei bū�iau numa�iusi, man�s �ia dabar nebūtų, nejo�iau prie� keturiasde�imt ve�imų į namus, kurių neken�iu. Sesilis tiesiog įspėjo mane, kad baiminasi galimo s�mokslo, ta�iau neranda jokių įkal�ių.

� Nėra jokio s�mokslo, � atsako jis ry�tingai. � Ir Sesilis negali surasti įkal�ių, nes jokių nėra. Ji davė �odį, pamenat? Ji davė �odį kaip karalienė lordui Mortinui, jog nebus jokių s�mokslų ar lai�kų. Ji bus gr��inta į �kotij�. Ji prisiekė savo garbe, jog nerengs s�mokslų.

� Tai kodėl mes �ia? � paklausiu jo. � Jei ji tokia nekalta ir garbinga kaip jūs sakote?

� Tai pats nenatūraliausias dalykas, esu tikras, pats neteisė�iausias dalykas. Prakeiktas, nedoras ir negarbingas. Neteisingas, prie�taraujantis papro�iams ir praktikai, dar viena naujovė ir dar viena neteisybė.

Ateinu į prot� ir suprantu, jog burbu pats sau eidamas palei i�orin� Tatberio pilies sien�, spoksau, ta�iau nematau �vie�ios �alumos pavasari�kame gamtovaizdyje. Nemanau, jog kada nors vėl pa�iūrėsiu į �iaur�, nebijodamas i�vysti mūsų u�pulti ateinan�ios kariuomenės.

� Tikrai neteisėta ir bet kuriuo atveju neteisinga.

� Kas dabar nutiko? � paklausia Besė, eidama prie man�s. Ji u�sisiautė skar� ant galvos ir pe�ių, atrodo kaip ūkininko �mona, i�bėgusi laukan pa�erti vi�tų. � Buvau sode ir pama�iau jus �ingsniuojantį pirmyn atgal, burbantį sau panosėje, tarsi i�protėjus. Ar tai dėl karalienės? K� dabar ji padarė?

� Ne, � atsakau. � Tai dėl jūsų did�iojo draugo Sesilio.

� Berglio.

Ji pataiso mane tik norėdama paerzinti, a� �inau. Tas menkysta yra baronas, dabar mes visi turim į jį kreiptis �milorde�.

U� k�? U� grynakraujės karalienės persekiojim�, kol ji bus pusiaukelėje į i�davyst�?

� Berglis, � pasakau �velniai. � �inoma, milordas Sesilis. Milordas baronas Sesilis. Turbūt labai dėl jo d�iaugiatės. Jūsų gerasis draugas. Koks didis jis tapo, koks malonumas visiems, kas jį pa�įsta ir juo �avisi. Ar jis vis dar stato savo did�iulį nam�? Pinigus gauna i� karalienės, tarnybos ir paauk�tinimo? Jis kasdien tampa turtingesnis, tiesa?

� Kas nutiko? Kodėl jūs toks piktas?

� Jis įsiūlė parlamentui įstatym�, kuris atims paveldėjimo teis� i� �kotijos karalienės, � prane�u. � Atims i� jos paveldėjimo teis�. Dabar ai�ku, kodėl jis mums įsakė vykti �ia, kur ji bus akylai saugoma. Jei kada valstybė dėl jos sukiltų, manau, jie gali sukilt dabar. Paskelbti j� be paveldėjimo teisės! Tarsi parlamentas negali nuspr�sti, kas yra sosto paveldėtojas. Tarsi paveldėjimas neitų pagal krauj�. Tarsi būrelis pras�iokų gali pasakyti, kas yra karaliaus sūnus! Tai neturi jokios prasmės.

� Berglis to pasiekė?

� Ji mato neteising� elgesį su ja. T� patį mėnesį, kai ji turi grį�ti į �kotij� kaip karalienė, Sesilis i�siun�ia mus �ia ir �prastumia� įstatym�, kuris skelbia, jog nė vienas Romos katalikybės i�pa�intojas negali tapti Anglijos valdovu. Jų tikėjimas apriboja jų teises taip pat, lyg jie būtų...

Akimirkai netenku �ado, negaliu sugalvoti pavyzd�io. To Anglijoje dar niekada nebuvo.

� �ydai... � sugalvoju. � Jei kas gali įsivaizduoti tokį dalyk� kaip Tiudorų �ydas, Stiuartų �ydas. Musulmonas, apsimetėlis induistas. Jie elgiasi su ja, tarsi ji būtų turke. Ji yra Tiudorų giminės vaikas, Sesilis sako, jog ji mums svetimtautė.

� Tai apsaugo El�biet� nuo katalikų samdomo �udiko, � Besė dėsto apgalvotai. � Nėra jokios prasmės besislapstan�iam kunigui vaidinti kankinio ir nu�udyti j�, jei krik��ionis neu�ims sosto.

� Taip, bet jis taip pasielgė ne dėl to! � su�unku. � Jeigu jam taip rūpėtų apsaugoti karalien�, jis būtų �prastūm�s� �į įsakym� dar pernai, kai popie�ius atskyrė El�biet� nuo Ba�ny�ios ir liepė kiekvienam krik��ioni�kam nusikaltėliui �alyje j� nu�udyti. Ne. Tai tik tam, jog galėtų pulti �kotijos karalien� tuo momentu, kai turėsime galutinį susitarim�. Tam, kad pastūmėtų j� mai�tui. O a� būsiu tas, kuris turės jai prane�ti, k� baronas padarė. Tai turėjo būti visi�ko pasitikėjimo aktas tarp dviejų karalienių, o man teks jai pasakyti, jog j� apgavo dėl paveldėjimo.

� Galite jai pasakyti, jog jos s�mokslas buvo nieko vertas.

Ker�to saldumas girdėti �monos balse.

� Kad ir k� ji ra�ė Norfolkui ar savo u�sienie�iams draugams, jeigu j� nu�alins nuo sosto, �kotų karalienė gali pa�adėti k� tik nori, bet visi �inos, jog ji yra melagė, neturinti draugų Anglijoje.

� Ji nėra melagė. Ji yra paveldėtoja, � tvirtinu u�sispyr�s. � Kad ir k� kiti sako, kad ir k� Sesilis �neka parlamente. Ji turi Tiudorų kraujo, ji yra ar�iausiai sosto, nesvarbu, patinka jiems tai ar ne. Ji yra kita Anglijos paveldėtoja. K� dar mes galim pasakyti? Kad i�sirinksim kit� karalių ar karalien� priklausomai nuo to, kam atiduodam pirmenyb�? Ar valdovai nėra i�renkami Dievo? Ar jie nekil� vienas i� kito? Be to, visi Anglijos karaliai prie� �it� buvo krik��ionys. Ar Anglijos karalių tėvų religija dabar taps kliūtimi tapti karaliumi? Ar Dievas pasikeitė? Ar karalius pasikeitė? Ar praeitis pasikeitė taip pat? Ar Sesilis � pra�au man atleisti, baronas Berglis � turi galios atimti paveldėjimo teis� i� Ri�ardo I? Henriko V?

� Kodėl jūs toks prislėgtas? � ji nemaloniai paklausia. � Ar jums pa�adėjo hercogyst� kaip atpild�, kai ji taps Anglijos karaliene?

Mane į�eidinėja �mona. Atsidustu. Stovime prie pilies sienos. Bet taip jau dabar. Prievaizdas tampa baronu, parlamentas atima karalienei paveldėjimo teis�, o �mona gali �nekėti su savo vyru taip, lyg jis būtų kvailys.

� A� tarnauju Anglijos karalienei, � atsakau tvirtai. � Jūs �inote, Bese. Bet kokia kaina.

� Priskai�iuok ir mane.

� A� tarnauju Anglijos karalienei ir niekam kitam, � pakartoju. � Net kai ji elgiasi neprotingai. Apgailėtinai patarinėjama tavo draugo.

� Na, d�iaugiuosi, jog jūsų i�tikimybė nepasikeitė, ir viskas yra gerai, � drebia ji kand�iai, nes turbūt visiems ai�ku, kad �iandien Anglijoje viskas yra blogai.

Ji apsisuka, kad galėtų grį�ti akmeniniais laiptais atgal į menk�, ma�� vaista�olių dar�� pilies kieme.

� Kai jai pasakysite, įtikinkite, jog suprastų, kad tai jos ambicijų pabaiga. Ji vėl bus �kotijos karalienė, kaip ir buvo sutarta, ta�iau niekada nevaldys Anglijos.

� A� tarnauju Anglijos karalienei, � vėl pakartoju.

� Būtumėt labiau naudingas tarnaudamas Anglijai, � sako ji. � Sesilis �ino, jog Anglija yra daugiau nei karalius ir karalienė. O jums tik rūpi, kas yra soste. Sesilis turi platesn� vizij�. Sesilis �ino, jog dar yra auk�tuomenė ir prastuomenė. �monės. Ir �monės daugiau niekada neturės kar�tako�ės, įkyrios ir nedoros katalikų karalienės soste. Net jei ji bus de�imt kartų tikresnė paveldėtoja. Nepamir�kit jai to pasakyti.

A� kaip lapė esu įkalinta �ioje menkoje pilyje ir kaip lapė galė�iau nusigrau�t koj� i� įnir�io ir nusivylimo. El�bieta pa�ada man gr��inti sost� �kotijoje, bet tuo pa�iu metu daro visk�, k� gali tam, kad u�tikrintų, jog niekada nepaveldė�iau Anglijos.

Ji priėmė meilikavim� kaip moteris, kuri �ino, kad pasitaikė jos paskutinė proga. Visi kalba, jog ta sena kvailė įsimylėjo An�ujietį ir pasiry�o jį gauti. Visi kalba jog ji �ino, kad tai jos paskutinė galimybė i�tekėti, poruotis ir daugintis. Pagaliau, man esant prie jos durų slenks�io ir jos lordams atsidavus mano reikalams, ji suvokia, jog turi pagimdyti sūnų ir paveldėtoj�, kad laikytų mane atokiau nuo sosto. Pagaliau ji nusprendė daryti dalykus, kuriuos visi sakė, jog reikia padaryti: priimti vyr� kaip savo sutuoktinį ir pon�, ir melstis, kad jis padovanotų jai sūnų.

Tai, jog mano �eima Prancūzijoje pamir�o save ir savo garb� tam, kad galėtų i�duoti mane ir mano tiksl�, parodo man, koks didis mano prie�as Katerina de Medi�i visada buvo. �iuo metu, kai jie turėtų rūpintis mano saugiu grį�imu į �kotij�, jie vis� laik� ir pastangas skiria bandydami sutuokti ma��jį Henrik� An�ujietį su ta sena senmerge i� Anglijos. Jie palaikys jos pus� prie� mane ir mano tiksl�. Jie sutiks su ja, kad mano poreikiai gali būti u�mir�ti. El�bieta paliks mane menkame Tatberyje arba i�siųs į koki� nors kit� tolim� tvirtov�, įki� mane į Kimboltono pilį, kaip varg�� Katerin� Aragoniet�, ir a� mirsiu visų apleista. Ji susilauks sūnaus ir jis atims mano teis� į sost�. Ji i�tekės u� Prancūzijos princo, o mano giminė, Valua, pamir�, kad a� ka�kada buvau viena i� jų. �i santuoka bus paskutinis kartas, kai kas nors pagalvos apie mane ir mano pretenzijas. Turiu i�silaisvinti prie� �it� s�jung�.

Sesilis �prastume� įstatym� pro parlament�, kuris teigia, jog joks Romos katalikas negali būti Anglijos sosto paveldėtojas. Tai akivaizd�iai nukreipta į mane, sukurta, kad atimtų i� man�s paveldėjimo teis� dar prie� gimstant paveldėtojui protestantui. �is veiksmas yra toks veidmaini�kas, kad u�gniau�ia man kvap�. Mano draugai ra�o man, kad jis ruo�ia dar baisesnius dalykus: planus atimti tėvų �emės paveldėjimo teis� i� visų katalikų. Tai atviras puolimas prie� mano tikėjim�. Jis planuoja palikti mus skurd�iais savo pa�ių �emėse. Taip negali nutikti. Mes turime veikti dabar. Kiekvien� dien� mano prie�ai ry�tasi vis labiau eiti prie� mane, kasdien Sesilis darosi vis ker�tingesnis mums, katalikams.

Dabar mūsų laikas, dabar turi būti mūsų laikas. Mes neatidėliosime. �Didysis Anglijos �ygis� turi būti pradėtas �į mėnesį. A� neatidėliosiu. Sesilis atėmė i� man�s paveldėjimo teis� įstatymais, o El�bieta atskirs mane nuo mano �eimos. Man pa�adėta kelionė į �kotij�, bet a� ir vėl Tatberyje. Turime pradėti �versl�� dabar. Mes esam pasiruo��, mūsų s�jungininkai pa�ada padėti, atėjo laikas.

Be to, a� noriu veikti. Netgi tai nepavyks, mėgausiuosi bandymu. Kartais pagalvoju, jei tikrai �ino�iau, kad man nepavyks, vis tiek taip pasielg�iau. Para�au Botvelui apie laukinės nevilties jausm�, ir jis atra�o:

Dulkėtas kar�tas oras angli�kos vasaros pabaigoje, med�ių lapai lyg susiglam�iusios suknelės pobūvio pabaigoje. Mes buvome i�siųsti atgal į �efildo pilį. Kad ir kokios krizės ji bijojo, atrodo, jos neliko, vasara vėl yra saulėta. Dvare vyksta veiksmas, ledi Vendover, ra�anti i� Audli Endo, pasakoja man, jog El�bieta pasidarė maloninga savo giminai�iams Hovardams, apsistojo jų namuose, meiliai kalba apie savo meil� pusbroliui Tomui, jie �ada pra�yti jos atleidimo ir sugr��inti jo viet� dvare ir nam� Norfolke. Varg�ai Hovardų vaikai, kurie paliko savo namus karali�kų apmokestintojų rankose, dabar pra�o El�bietos paslaugos ir būna maloniai i�klausyti. Dvaras tikisi, jog viskas baigsis laimingai. Mes visi norime pamatyti susitaikym�.

El�bieta neturi kitos �eimos, tik Hovardus; ji ir jos pusbrolis buvo kartu i�auginti. Jie gali gin�ytis, kaip pusbrolis su pussesere, ta�iau niekas negali abejoti jų prisiri�imu. Ji ie�kos būdo jam atleisti, �i pa�anga ir pusbrolio jaunojo sūnaus svetingumas tėvo namuose padės jam grį�ti į jos gyvenim�.

Leid�iu sau tikėtis, jog tai buvo paskutinis pavojus, ir paskutinių dviejų apgailėtinų vasarų liūdnumas baigėsi. El�bieta įsakė mums grį�ti į �efildo pilį, ir baimės, kurios i�trėmė mus į Tatberį, baigėsi.

El�bieta atleis savo pusbroliui Norfolkui, galbūt susituoks su An�ujie�iu, ir mes galim tikėtis, jog susilauks sūnaus. �kotų karalienė bus gr��inta į �kotij�, tvarkytis ten gerai arba blogai, kaip tik sugeba. Mano vyras sugrį� pas mane lėtai, po truputį, mes atgausime ir susigr��insime savo turt�. Kas buvo parduota yra prarasta, mes niekada to nesusigr��insime. Ta�iau paskolos gali būti i�mokėtos, u�statyto nekilnojamo turto reikalai i�spr�sti, o nuomininkai su laiku įpras mokėti didesn� nuom�. Jau sukūriau planus u�statyti anglių kasykl� ir parduoti kai kuriuos �emės plotus, nes tai turėtų i�traukti milord� i� lupikautojų rankų per penkerius metus. Jei �kotų karalienė laikysis savo pa�adų arba El�bieta sumokės ka�kuri� dalį, bent pus� to, k� yra skolinga, mes i�gyvensim �į siaubing� įvykį, neprarasdami namo.

Ruo�iuosi įkurdinti savo vyr� ir karalien� �ia, �efildo pilyje, tada vyksiu vizito į �atsvort�. Ilgiuosi kaip įsimylėjėlis buvimo ten, praleidau did�i�j� dalį �ios vasaros, noriu gaudyti d�iūvan�ius lapus. Mes negalime pajėgti atsitiesti arba pakilti �iemet, nei kit�met, galbūt net ne per artimiausi� dekad�, ta�iau bent jau galiu planuoti k� norė�iau padaryti bent jau galiu mėgautis darbu, kurį padariau. Bent jau galiu jodinėti po savo �emes, susitikti su draugais ir būti su savo vaikais, tarsi bū�iau grafienė ir svarbi moteris, o ne menkysta jaunos moters dvare.

�į rudenį su vyru lydėsime karalien� į �kotij�, jei ji apdovanos jį taip gausiai kaip turėtų, turėsime �emės �kotijoje ir galbūt �koti�k� hercogyst�. Jei ji suteiks teises rinkti rinkliavas uoste arba mokes�ius u� kai kurias u�draustas prekes, net muitus u� sienas kertan�ius kelius, vėl galėsim susikrauti savo turt� i� �io skausmingo budėjimo. Jei mus apgaus ir nieko neduos, tada ma�iausia, k� padarysim, jos atsikratysim, o vien tai verta baronijos. Kai mes jos atsikratysime, mano mintyse nėra abejonių, jog jis sugrį� pas mane ir �irdimi. Mes susituokėm ne i� aistros, o dėl abipusės pagarbos ir prisiri�imo, mūsų interesai dabar sutampa, kaip sutapo tada. A� atidaviau savo �emes jo prie�iūrai, kaip ir privalėjau, jis atidavė savo vaikus ir garbing� vard� mano prie�iūrai. �inoma, kai ji dings, jis atsigaus nuo savo kvailo jos garbinimo, jis grį� pas mane, mes vėl gyvensim kaip kadaise.

Taigi �engiu i� ro�ių sodo link vartelių ir guod�iu save, tikėdamasi geresnės ateities. Tada sustoju ir i�girstu patį baisiausi� gars� pasaulyje: lekian�ių �uolių gars�, greit� kaip sunerimusios �irdies ritmas, i�kart suprantu, nesuabejodama nė akimirkai, jog atsitiko ka�kas siaubinga. Vėl atsitiko ka�kas tikrai siaubingo. Ka�koks siaubas ateina į mano gyvenim�, ne�amas �uoliuojan�io �irgo. Ji atne�ė siaub� prie mūsų durų, ir jis ateina taip greit kaip gali.

Esu arklidėse, rūpinuosi savo mėgstamiausiu sakalu, kai i�girstu Bes� �aukiant mane vardu, tuo pa�iu metu suskamba pilies varpas.

Sakalas pasimuisto ant mano rie�o ir bando skristi i�sigand�s garso, tada plaka sparnais ir pasimeta, �aukiu sakalinink� taip, tarsi artėtų pasaulio pabaiga. Jis ateina greitai ir u�dengia i�sigandusi pauk�tį, paima jį į savo tvirtas rankas, paima i� man�s, kai paleid�iu pavadėlį ir perduodu jam, o vis� laik� siaubingasis varpas skamba ir skamba, pakankamai garsiai, jog pri�adintų mirusius ir per garsiai gyviems.

� Dieve, apsaugok mus, kas �ia? � jis paklausia man�s. � Ar ispanai i�silaipino? Ar �iaurė vėl sukilo?

� Ne�inau. Padėk pauk�tį, kur saugu. Turiu eiti, � pasakau ir nubėgu prie namo.

Nesu pakankamai stiprus priimti tokius i��ūkius. Negaliu bėgti, mano �irdis plaka i� siaubo. Pradedu eiti, keikdamas savo plau�ius ir kojas, kai nueinu iki namo, pamatau ten Bes�, balt� kaip paklodė, ir vyr�, susmukusį prie� j� ant �emės, jo galva tarp kojų, nualpo nuo i�sekimo.

Ji be �od�ių paduoda man lai�k�, kurį atne�ė vyras. Tai Sesilio ra�ysena, ta�iau prikeverzota tarsi jis būtų prarad�s prot�. Mano �irdis sustoja, kai pamatau, jog lai�kas adresuotas man, ta�iau i�orėje jis para�ė �Rugsėjo 5, 1571, 9 vakaro. Skubus, skubus pa�tas. Skubus, skubus, gyvenimui, gyvenimui, gyvenimui, gyvenimui.�

� Atplė�kite jį! Atplė�kite jį! Kur jūs buvot? � ap�aukia mane Besė.

Sulau�au antspaud�. Vyras ant �emės u�sikosėja, kad įkvėptų ir pra�o vandens. Niekas jam nepatarnauja.

� Kas �ia? � teiraujasi Besė. � Ar tai karalienė? Tik nesakyk, kad ji mirė.

� Ispanai ateina, � atsakau. Gird�iu savo balse įtamp� ir �altį i� baimės. � Sesilis ra�o, jog ispanai i�laipino �e�is tūkstan�ius karių. �e�is tūkstan�ius. �e�is tūkstan�ius. Jie ateina �ia jos i�laisvinti.

� K� mes darysime? Ar vyksime į Tatberį?

Atvykėlis pakelia galv�.

� Nėra prasmės, � sukrenk��ia jis.

Besė pa�iūri į mane abejingai.

� Ar turėtume joti į pietus?

� Ar turite Sesilio pasitikėjim�? � paklausiu pasiuntinio.

Jis nusi�ypso kreiva �ypsena, tarsi norėdamas pasakyti, jog niekas neu�ima tokios vietos.

� J� i�gabenti per vėlu. Turiu vykdyt savo įsakymus, � pasako jis. � Turiu su�inoti visk�, k� ji �ino, ir grį�ti pas savo pon�. Jūs turite likti �ia ir laukti u�puoliko. Jūs negalite pabėgti nuo jų.

� Brangus Dieve, � i�taria Besė. � K� mes darysime, kai jie pasirodys?

Jis nieko neatsako, ta�iau �inau, jog atsakymas yra �u�mu�kit j��.

� Ar karalienė saugi? � paklausiu. � Mūsų karalienė, El�bieta?

� Kai i�vykau buvo saugi, � atsako jis. � Ta�iau milordas siuntė sargyb� į Audli End�, kad gr��intų j� į London�.

� Jie planuoja su�iupti karalien� El�biet�, � trumpai pasakau Besei. � �ia taip para�yta. Jie turi didį plan�. Pagrobti Anglijos karalien�, i�laisvinti �kotijos karalien�, sukelti �mones. Ispanai sutryps mus.

Pasisuku į vyr�:

� Ar Londonas dar buvo mūsų, kai i�vykote?

Jis linkteli.

� Pra�au, Dieve, jiems iki mūsų vos keletas dienų. �kotijos karalienės seklys, Ridolfis, i�plepėjo vis� plan� Anglijos pirkliui Madride. A�iū milordui, jis �inojo, k� girdėjo, ir nusiuntė prane�im� Sesiliui taip greit, kaip jo pasiuntinys galėjo keliauti. Sesilis atsiuntė mane pas jus. Mes manome, jog ispanai mus apsups per kelias dienas. Jų armada paleista, ispani�kieji Nyderlandai apsiginklav�, o popie�ius siun�ia savo turtus, kad apginkluotų i�davikus ir kvie�ia prisijungti visus Anglijos katalikus.

�vilgteliu į lai�k�.

� Sesilis sako, jog turė�iau apklausti karalien� ir priversti j� pasakyti man visk�, k� �ino.

� A� būsiu su jumis, � pasako jis. Jis susvirduliuoja besistodamas ir nusibraukia purv� nuo savo kelnių.

Supykstu dėl u�uominos, jog negaliu būti patikimas. Vyras suklumpa prie� paradines duris nuo visi�ko pervargimo.

� �is reikalas svarbiau nei garbė, � pasako jis, matydamas, jog nenoriu leisti jam apsilankyti pas karalien�. � Turiu j� pamatyti ir apie�koti jos kambarius. �kotų karalienė gali �inoti, kur ispanai i�silaipina. Turime suburti savo armij� ir pasiruo�ti juos sutikti. Tai mirtis arba gyvenimas Anglijai, ne tik jai.

� A� pakalbėsiu su ja.

Pasisuku į Bes�:

� Kur ji?

� Vaik�to po sod�, � atsako akmeniniu veidu. � Pasiūsiu mergait�, kad j� pakviestų.

� Eisime dabar, � nusprend�ia atvykėlis, ta�iau kojos sulinksta, kai bando eiti.

� Jūs vos pastovit! � su�unka Besė.

Jis �iumpa savo balno gug� ir pasikelia. �vilgsnis, kurį meta į Bes�, bevilti�kas.

� Negaliu ilsėtis, � su�vok��ia jis. � Nedrįstu ilsėtis. Turiu i�girsti tai, k� karalienė turi mums pasakyti, ir grį�ti pas savo pon�. Jei ji �ino, kokiame uoste ispanai i�silaipins, mums galbūt pavyks u�kirsti keli� jų armadai dar jūroje ir juos i�vyti. Kai jie i�silaipins su �e�iais tūkstan�iais, mes neturėsime �ansų, ta�iau jei galėsim sulaikyti juos jūroj...

� Tada eime, � i�tariu a�. � Eikim su manimi.

Paduodu jam savo rank� ir mes dviese � a�, nusilp�s nuo podagros, ir jis � nuo pervargimo � kėblinam link sodų.

Ji ten, kaip mergaitė laukianti savo mylimojo, stovi prie vartų.

� Girdėjau varp�, � prabyla ji. Jos veidas �vie�ia viltimi. Ji pa�iūri į jaun�jį vyr�, o tada į mane. � Kas vyksta? Kodėl paskelbtas pavojus?

� Jūsų �viesybe, turiu paklausti jus keleto klausimų, �is d�entelmenas...

� ...seras Piteris Braunas. � Jis nusilenkia jai.

� �is d�entelmenas klausysis. Jis atvyko siun�iamas lordo Berglio su nerim� kelian�iomis naujienomis.

Jos įdėmus �vilgsnis, kuris susitinka su mano akimis, yra toks nuo�irdus ir tikras, jog esu tikras, kad ji apie tai nieko ne�ino. Jei ispanai i�silaipins, ji apie tai ne�inos. Jei jie atvyks ir paims j� i� man�s, tai be jos sutikimo. Ji davė �odį lordui Mortonui ir man, jog nekurs daugiau s�mokslų su niekuo ir niekada. Ji planuoja grį�ti į �kotij� pagal El�bietos sutartį, o ne sunaikindama Anglij�. Ji davė savo �odį, jog nebus daugiau s�mokslo.

� Jūsų �viesybe, � pradedu patikliai, � turite pasakyti serui Piteriui visk�, k� �inote.

Ji truputį nusileid�ia kaip gėlė, apsunkusi nuo lietaus.

� A� nieko ne�inau, � i�taria ji �velniai. � Jūs �inot, jog esu atkirsta nuo savo draugų ir �eimos. Pats �inote, kad matote kiekvien� lai�k�, kuris man ateina ir nesusitinku su niekuo be jūsų leidimo.

� Bijau, kad �inot daugiau nei a�, � pasakau a�. � Bijau, jog �inot daugiau nei man sakot.

� Dabar jūs manim nepasitikit?

Jos tamsios akys i�siple�ia tarsi ji negalėtų patikėti, jog i�duo�iau prisiri�im�, kurį jau�iu, tarsi ji neįsivaizduotų, jog galė�iau j� apkaltinti melavimu, ypa� prie� nepa�įstam�jį ir jos prie�o �alinink�.

� Jūsų �viesybe, drįstu jumis nepasitikėti, � drebiu netakti�kai. � Seras Piteris atne�ė man �inut� nuo lordo Berglio, kuri įsako jus apklausti. Jūs įsivėlusi į s�moksl�. Turiu jūsų paklausti, k� �inote.

� Ar mes prisėsim? � paklausia ji oficialiai kaip karalienė ir atsuka mums nugar�, rodydama keli� į sod�.

Pavėsinėje yra suoliukas, aplink auga ro�ės. Ji i�skleid�ia savo suknel� ir atsisėda, lyg mergaitė kalbėdamasi su gerbėjais. Paimu kėd�, kuri� naudojo jos palydovė, o seras Piteris prikrenta ant �olės prie jos kojų.

� Klauskit, � paragina ji. � Pra�au, klauskit man�s, ko tik norit. Norė�iau apginti savo ger� vard�. Norė�iau, kad viskas tarp mūsų vyktų atvirai.

� Ar duosit man savo �odį, jog kalbėsit tik ties�?

Karalienės Marijos veidas atviras kaip vaiko.

� A� niekada nemelavau jums, �ousbevi, � pasako ji sald�iai. � �inote, jog visada primygtinai reikalavau, jog man leistų asmeni�kai ra�yti savo draugams ir �eimai. Pripa�inau, kad jie yra priversti man ra�yti slapta, o a� slap�ia jiems atsakinėju. Ta�iau niekada nerengiau s�mokslo prie� Anglijos karalien� ir niekada nekurs�iau mai�to prie� j�. Galit klausti man�s ko tik norit. Mano s��inė �vari.

� Ar pa�įstate florientinietį Robert� Ridolfį? � tyliai paklausia seras Piteris.

� Girdėjau apie jį, ta�iau niekada nebuvau sutikus ir nesusira�inėjau su juo.

� Kaip apie jį i�girdote?

� Girdėjau, jog jis paskolino Norfolko hercogui pinigų, � noriai atsako.

� Ar �inote, kam buvo skirti pinigai?

� Asmeniniam naudojimui, manau, � dėsto ji. � Milorde, jūs �inot, jog neturiu daugiau lai�kų nuo hercogo. Jūs �inote, kad jis apleido mūsų su�ieduotuves ir prisiekė i�tikimyb� karalienei. Jis atsisakė su�ieduotuvių ir paliko mane, karalienės palieptas.

Linkteliu galva.

� Tai tiesa, � pasakau į sero Piterio pus�.

� Jūs negavote daugiau lai�kų i� jo?

� Nuo tada, kai jis sulau�ė man duot� pa�ad� � ne. Negau�iau lai�ko nuo jo, net jei jis jį para�ytų, tik ne tada, kai jis mane atstūmė, � atsako ji i�did�iai.

� O kada paskutinį kart� k� nors girdėjote i� Roso vyskupo? � paklausia seras Piteris.

Ji suraukia antakius bandydama prisiminti.

� Lordas Krosbevis turėtų atsiminti. Jo lai�kus man visada atne�a lordas Krosbevis.

Ji pasisuka į mane.

� Jis ra�ė, jog saugiai grį�o į London�, kai mus aplankė �atsvorte, argi ne?

� Taip, � patvirtinu.

� Ir nuo tada i� jo nieko negirdėjot?

Ji vėl pasisuka į mane.

� Nemanau. Ar girdėjom? Ne.

Seras Piteris atsistoja ir ranka pasiremia į �ilt� akmenin� sien� tam, kad pasijustų tvir�iau.

� Ar gavote lai�kų nuo popie�iaus arba Pilypo i� Ispanijos, galbūt nuo jų tarnų?

� K� turit omeny? � paklausia ji �iek tiek suglumusi.

� Turiu omeny �i� vasar�, paskutinis kelis mėnesius.

Ji papurto galv�.

� Nieko. Ar jie man ra�ė, o jų lai�kai nuėjo klaidingu keliu? Manau, jog lordas Berglis seka mane ir vagia mano �inutes, galit nuo man�s jam perduoti, jog taip elgtis nedera.

Seras Piteris nusilenkia jai.

� A�iū u� suteikt� malon� pa�nekėti su jumis, jūsų �viesybe. Dabar a� jau eisiu.

� A� turiu jums klausim�, � kreipiasi ji.

� Taip?

� Esu kalinė, ta�iau tai negarantuoja mano saugumo. Buvau perspėta, kai i�girdau skambant varp�, ir jūsų klausimai man nesuteikė pasitikėjimo savimi. Pra�au pasakyti man, sere Piteri, kas vyksta? Pra�au u�tikrinti mane, jog mano pusseserė karalienė yra saugi ir jai viskas gerai.

� Manote, ji gali būti pavojuje?

Ji �velgia �emyn tarsi klausimas būtų j� sutrikd�s.

� �inau, jog daug kas nesutinka su jos valdymu, � atsako nedr�siai. � Bijau, jog yra ir tokių, kurie rengia prie� j� s�moksl�. Manau, jog yra ir tokių, kurie rengtų s�moksl� prisideng� mano vardu. Ta�iau tai nerei�kia, jog a� prie jų prisidėjau. Linkiu jai tik gero ir visada linkėjau. A� esu jos �alyje, jos galioje, jos įkalinta, nes patikėjau meile, kuri� ji man pa�adėjo. Ji su�lugdė t� meil�, ji nutraukė t� ry�į, kuris turėtų būti tarp karalienių. Bet nelinkė�iau jai nieko kito tik geros sveikatos, saugumo ir sėkmės.

� Jos �viesybė yra palaiminta dėl tokios draugystės, � pasako seras Piteris, pasvarstau, ar tai nebuvo ironija.

Greit pa�iūriu į jį, ta�iau negaliu nieko nuspr�sti. Jis ir karalienė yra vienodai nuobodūs. Sunku suprasti, k� nors vienas i� tikrųjų mano.

� Taigi, ar ji saugi? � paklausia susidomėjusi.

� Kai i�keliavau i� Londono, karalienė buvo i�vykusi ir mėgavosi �iltu oru, � atsako jis. � Lordas Berglis atskleidė s�moksl� pa�iu laiku, jog jį su�lugdytų. Visi tie, kurie prie jo prisidėjo, keliaus į kartuves. Kiekvienas i� jų. Esu �ia tik tam, kad įsitikin�iau, jog jūs taip pat esate saugi.

� Ir kur ji yra? � karalienė Marija neatly�ta.

� I�vykusi, � atsako dar kart� Sesilio �mogus.

� �is s�mokslas susij�s su manim? � paklausia karalienė.

� Manau, dauguma s�mokslų susij�, � pasako jis. � Ta�iau, laimei, lordo Berglio vyrai yra kruop�tūs. �ia jūs esate saugi.

� Na, dėkoju jums, � i�taria ji �altai.

� Noriu �nektelėti, � pasako seras Piteris man nusisukdamas nuo jos, nuseku paskui jį iki sodo vartų.

� Ji meluoja, � nusprend�ia jis. � Meluoja nesigėdydama.

� Galė�iau prisiekti, jog ji ne...

� �inau, jog meluoja, � atkerta jis. � Ridolfis ne�ė rekomendacinį lai�k� nuo jos pa�iam popie�iui. Jis parodė jį Sesilio �mogui. Did�iavosi jos parama. Ji liepė popie�iui pasitikėti Ridolfiu taip, kaip pasitikėtu ja. Ridolfis turi plan�, kurį vadina �Did�iuoju Anglijos �ygiu�, pagal jį sunaikins mus visus. �is s�mokslas dabar prasideda. Ji u�siundė �e�is tūkstan�ius fanatikų katalikų ispanų ant mūsų. Ir �ino, kur jie i�silaipins, �kotų karalienė suorganizavo jiems u�mokestį.

Laikausi įsikib�s į vartus, kad nuslėp�iau silpnum� keliuose.

� Negaliu jos apklausti, � t�sia jis. � Negaliu kvosti jos taip, kaip bet kurio kito įtariamojo. Jei ji būtų kitas asmuo, dabar jau būtų Taueryje, mes piltume akmenis ant jos krūtinės, kol sulū�tų �onkauliai, jos melagystės būtų i�gautos kartu su paskutiniu atodūsiu. Mes negalime to padaryti, ir sunku pasakyti, kokį dar spaudim� mes pajėgtume pakelti. Ties� sakant, man sunkiai sekėsi net kalbėti su ja. Man net sunkiai sekėsi �iūrėti į jos melaging� veid�.

� Nėra gra�esnės moters visame pasaulyje! � staigiai man i�siver�ia.

� O taip, ji �avi. Ta�iau kaip galite gėrėtis tuo, kuris yra dviveidis?

Akimirk� esu pasireng�s gin�ytis, bet paskui pagalvoju apie tai, kaip meiliai ji teiravosi apie pusseserės sveikat�, m�stau apie j�, ra�an�i� Pilypui i� Ispanijos, pasiuntusi� ispanus ant mūsų, pareikalavusi� armados ir Anglijos galo.

� Ar tu įsitikin�s, jog ji �ino apie �į s�moksl�?

� �ino apie jį? Ji sugalvojo jį!

Papurtau galv�. Negaliu tuo patikėti. Netikėsiu tuo.

� Paklausiau jos tiek, kiek galėjau. Ta�iau ji gali būti atviresnė su jumis arba grafiene, � rimtai prabyla jaunasis vyras. � Grį�kit pas j�, pa�iūrėkit, ar galėsit dar k� nors su�inoti. A� pavalgysiu ir pailsėsiu �i�nakt �ia ir i�josiu rytoj au�tant.

� Ridolfis galėjo suklastoti lai�k�, kuriuo, kaip jūs sakote, jį rekomendavo, � pasvarstau. � Arba galėjo apie tai meluoti.

Arba, pagalvoju sau, tokioje padėtyje, kurioje esame dabar, negaliu būti niekuo tikras � tu gali man meluoti arba Sesilis gali meluoti mums visiems.

� Pradėkite nuo prielaidos, jog ji meluoja, � pasiūlo jis. � Pa�iūrėkit, ar galėsit dar k� nors su�inoti. Ypa� apie Ispanijos planus. Mes turime �inoti, k� jie ketina daryti. Jei ji �ino, privalo jums pasakyti. Jei mes turėtume bent menkiausi� idėj�, kur jie ketina i�silaipinti, galėtume i�gelbėti �imtus gyvybių, galėtume i�gelbėti savo �alį. Pasimatysiu su jumis prie� i�vykdamas. Einu į jos kambarius. Mano vyrai apvers juos auk�tyn kojom dabar pat.

Jis lengvai linkteli ir nueina. Grį�tu pas karalien�. Ji �ypsosi man, kai einu per �ol�, ir a� pastebiu t� �irdį stabdantį i�dykėli�k� �vytėjim�. Pa�įstu jį, pa�įstu j�.

� Koks jūs i�bly�k�s, mielasis �ousbevi, � pastebi ji. � �ie aliarmai �ada bloga mums abiem. A� vos nenualpau, i�girdus varp�.

� Jūs �inote, argi ne? � paklausiu nuvargusiu balsu. Neatsisėdu ant kėdės prie jos kojų, pasilieku stovėti, ji pakyla ir prieina prie man�s. Galiu u�uosti jos kvepalus plaukuose, ji stovi taip arti, jog i�ties�s rank�, galė�iau paliesti jos liemenį. Galė�iau prisitraukti j� prie sav�s. Ji atlo�ia galv� ir �ypsosi man pa�įstama �ypsena, tokia �ypsotųsi nuo�irdūs ir artimi draugai. Įsimylėjėlių �ypsena.

� A� nieko ne�inau, � pasako ji su i�dykusiu pasitikėjimu.

� A� jam k� tik sakiau, jog tas Ridolfis galėjo pasinaudoti jūsų vardu be jūsų leidimo, � pasakau. � Jis manimi netiki. Man rodos, a� netikiu pats savimi. Jūs pa�įstat Ridolfį, argi ne? Jūs įgaliojot jį, argi ne? I�siuntėt pas popie�ių, pas Nyderlandų kunigaik�tį, pas Pilyp� i� Ispanijos, įsakėte jam suplanuoti puolim�? Nepaisant to, jog esat prisiekusi naujam susitarimui su El�bieta ir para�ėt savo vard� po taikos sutartimi su ja? Nepaisant to, kad pa�adėjote Mortonui nustoti regzti s�mokslus ir siųsti lai�kus? Nepaisant to, jog pa�adėjot man asmeni�kai, tik tarp mudviejų, mano pra�ymu, kad jūs tuo pasirūpinsite? Nors jūs ir �inot, jog jie atims jus i� man�s, jei a� jūsų nesaugosiu?

� A� negaliu gyventi kaip mirusi moteris, � ji su�nab�da, nors esame vieni, ir sode nėra jokių garsų, i�skyrus vėlyvos popietės strazdo dain�. � Negaliu atsisakyti savo tikslų gyvenime. Negaliu gulėti kaip lavonas karste ir tikėtis, jog ka�kas bus pakankamai malonus ir nugabens mane į �kotij� arba London�. Turiu būti gyva. Turiu veikti.

� Ta�iau jūs pa�adėjot, � kaip vaikas laikausi savo. � Kaip galiu patikėti ka�kuo, jei gird�iu jus prisiekiant savo kaip karalienės garbe ir tada su�inau, jog tai nieko nerei�kia? K� tai rei�kia?

� A� esu įkalinta, � pasako ji. � Viskas neturi reik�mės, kol nesu laisva.

A� taip supykstu ant jos ir jau�iuosi toks i�duotas, jog atsuku jai nugar� ir greitu �ingsniu nueinu. Tai į�eidimas karalienei, vyrai būdavo i�tremiami i� dvarų dėl daug ma�esnių nusi�engimų negu nugaros atsukimas. Sustoju, kai suvokiu, k� padariau, ta�iau neatsisuku ir nepuolu ant kelių.

Jau�iuosi kaip kvailys. Vis� laik� galvojau tik geriausia apie j�, prane�davau Sesiliui, jog perėmiau �inutes, ir ji jų negavo. Sakiau jam, jog esu įsitikin�s, kad ji jų nekvietė, jog traukia s�mokslininkus, ta�iau nekuria s�mokslo pati, ir vis� laik� jis �inojo, jog karalienė ra�o i�daviki�kas ir mai�taujan�ias instrukcijas, planuodama sugriauti taik� �alyje. Vis� t� laik� jis �inojo, jog yra teisus, o a� ne, jog ji yra prie�as, mano �velnumas jai yra kvailystė, jei ne i�davystė. Ji atliko velnio vaidmenį, a� ja pasitikėjau ir jai padėjau, nepaisydamas savo interesų, nepaisydamas savo draugų, nepaisydamas Anglijos pilie�ių. Buvau kvailys �iai moteriai, ji piktnaud�iavo mano pasitikėjimu, mano namais, mano turtu ir u�gauliojo mano �mon�.

� Jūs u�traukėte man gėd�, � su�unku vis dar nusisuk�s nuo jos, nuleista galva ir nusuk�s į j� nugar�. � Gėd� prie� Sesilį ir dvari�kius. Prisiekiau, jog galėsiu jus saugoti ir laikyti atokiai nuo s�mokslų, o jūs pavertėte mano priesaik� melaginga. Darėte suktybes, kurias sumanydavote, ir padarėte i� man�s kvailį. Kvailį.

Pritrūkstu kvapo, baigiu sukuk�iodamas i� mirtinos gėdos.

� I�naudojot mane kaip kvailį.

Ji vis dar nieko nesako, a� vis dar ne�iūriu į j�.

� Pasakiau jiems, jog nerengėte s�mokslo, jog galima jumis pasitikėti, � ai�kinu. � Pasakiau jiems, jog sudarėte sutartį su karaliene, davėte pa�ad� Mortonui ir prisiekėte savo garbe. Maniau, jog niekada nesulau�ytumėt savo �od�io. Tik ne savo kaip karalienės garbės �od�io. Pa�adėjau jūsų vardu. Sakiau, jog davėte �odį. Sakiau, jog tai yra taip pat gerai kaip auksinė moneta. Juk esate karalienė, karalienė par excellence, ir moteris negalinti būti negarbinga.

Sudrebu įkvėpdamas.

� Nemanau, jog �inote, kas yra garbė, � i�tariu su kartėliu. � Nemanau, jog �inote, k� rei�kia garbė. Jūs man nuplė�ėte garb�.

Pajuntu jos prisilietim�, �velnų tarsi krentantis vainiklapis. Ji priėjo man u� nugaros ir padėjo savo rank� ant peties. Nejudu, ir ji �velniai priglaud�ia savo skruost� prie mano mentikaulio.

Jei pasisuk�iau, galė�iau paimti j� į savo glėbį, ir jos skruosto vėsa būtų kaip balzamas mano raudonam ir piktam veidui.

� Palikote mane kvailio vietoj prie� mano karalien�, dvari�kius ir prie� mano �mon�, � i�ko�iu, virpan�ia nuo jos prisilietimo nugara. � Jūs nuplė�ėte man garb� mano namuose, o man niekas nerūpėjo labiau nei garbė ir namai.

Jos ranka stipriau suspaud�ia mano petį, lengvai trukteli �vark�, ir a� atsisuku į j� pa�iūrėti. Jos tamsios akys pilnos a�arų, jos veidas perkreiptas sielvarto.

� Ak, nesakykit taip, � su�nab�da. � �ousbevi, nekalbėkit apie tokius dalykus. Jūs buvot man toks garbingas vyras, buvot mano draugas. Niekada neturėjau vyro, kuris man tarnautų kaip jūs. Niekada neturėjau vyro, kuris manim rūpintųsi ir nieko nesitikėtų atgal. Galiu pasakyti, jog myliu...

� Ne, � nutrauksiu j�. � Nesakykit daugiau nė vieno �od�io. Daugiau nieko ne�adėkit. Kaip turė�iau klausyti to, k� man sakote? Negaliu pasitikėti niekuo.

� A� nelau�au savo �od�io! � ji atkakliai laikosi savo. � A� niekada nedaviau tikro savo �od�io. Esu kalinė, nesu ver�iama sakyti ties�. Esu priversta, ir mano pa�adas nieko nerei�...

� Jūs sulau�ėte savo �odį, o taip pasielgdama sudau�ėte man �irdį, � pasakau paprastai, i�trūkstu i� jos rankų ir nueinu nuo jos neatsigr�damas.

�altas ruduo, lapai nuo med�ių krenta anks�iau, netgi oras �iemet bus negailestingas. Mes i�vengėme nelaimės tik per plauk�, nieko daugiau. �kotijos karalienės seklys ir s�mokslininkas, Robertas Ridolfis, suvienijo visas did�i�sias jėgas krik��ioni�kajame pasaulyje prie� mus. Jis aplankė Romos popie�ių, Albos kunigaik�tį Nyderlanduose, Ispanijos karalių ir Prancūzijos karalių. Jie visi pasiuntė aukso arba vyrų arba ir to ir to, kad pasiruo�tų puolimui, kurios metu turėjo būti nu�udyta karalienė El�bieta ir karalienė Marija u�imtų sost�. Tik pagyrūni�kas Ridolfio �nab�dėjimas apie s�moksl� pasiekė a�trias Sesilio ausis ir mus visus i�gelbėjo.

Sesilis suėmė �kotų karalienės vyskup� tam, kad pasiliktų su Elio vyskupu kaip namų sve�ias. Turbūt buvo linksmas vakarėlis. Jis nusivedė savo tarn� į Tauerį ir kankino jį kankinimo suole po akmenimis, pakabino jį u� rie�ų. Vyri�kis � senas �kotų karalienės tarnas � pasakė kankintojams visk�, ko jie klausė ir turbūt dar daugiau. Tada ten pat atsidūrė Norfolko vyrai. Nelaimėliai stūgavo, kai jiems traukė nagus. Robertas Higfordas parodė slapt� viet�, kur buvo slepiami lai�kai, po stogo plytelėmis. Viljamas Barkeris papasakojo jiems apie s�moksl�. Lorensas Banisteris i��ifravo �kotijos karalienės lai�kus jos su�adėtiniui, Norfolkui, pilnus pa�adų ir meilės. Galiausiai jie suėmė Kembrid��yre vie�intį �kotijos karalienės ambasadorių ir draug�, vyskup� D�on� Leslį, padovanojo jam vie�nag� į Tauerį ir suteikė skausmo, palau�usio daugyb� vyrų. Vyskupas visk� papasakojo.

Dar viena suėmimų banga, ir pats Norfolkas vėl buvo įmestas į Tauerį. Tai neįtikėtina, ta�iau atidav�s vis� pagarb� mūsų karalienei El�bietai, jis ėmė ra�yti ir kurti s�moksl� su kita karaliene, sunkiai dirbo su Ispanija ir Prancūzija, planuodamas sugriauti mūsų taik�.

Tikiu, jog trūko dienos, ir ispanai būtų įsiver�� ir sunaikin� mus, nu�ud� El�biet�, pasodin� �i� pa�i� tikriausi� įpėdin� Kruvin�j� Marij� Tiudor � Kruvin�j� Marij� Stiuart � į Anglijos sost�, o ugnys kar�tai degtų Smitfylde protestantų kankiniams dar kart�.

A�iū Dievui, Ridolfis yra pagyrūnas, a�iū Dievui, Ispanijos karalius yra apdairus vyras. A�iū Dievui, Norfolko hercogas yra kvailys, kuris i�siuntė auks� su nepatikimu pasiuntiniu, ir s�mokslininkai i�sidavė patys. Ir, a�iū Dievui, Sesilis buvo ten, savo seklių voratinklio centre, �inantis visk�. Jei kitai karalienei viskas būtų pavyk�, ji dabar būtų Vaithole, El�bieta būtų mirusi, o Anglija, mano Anglija, būtų prarasta.

Mano vyras grafas darosi vis niūresnis kartu su �altėjan�iomis naktimis, ir toks pat, kaip ir jos, tylus. Jis aplanko karalien� jos kambariuose tik kart� per savait� ir mandagiai paklausia, ar jai viskas gerai, ar jai nieko netrūksta, ar turi lai�kų, kuriuos norėtų, jog jis i�siųstu, ar turi pra�ymų arba skundų jam ar jo dvari�kiams.

Ji atsako taip pat �altai, jog negaluoja, jai reikia laisvės, ji reikalauja El�bietos laikytis susitarimo ir i�siųsti j� namo į �kotij� ir ji neturi jokių lai�kų, kuriuos norėtų i�siųsti. Jie i�siskiria taip formaliai, kaip prie�ai priversti �okti kartu ir yra sujungti akimirkai dėl �okio, o paskui vėl paleid�iami.

Turė�iau d�iūgauti, jog jų draugystė pasibaigė taip netikėtai ir taip blogai, turė�iau juoktis į rankov�, jog nei�tikima karalienė turėjo būti nei�tikima jam. Ta�iau sunku jausti malonum� �iame kalėjime. Mano vyras grafas per tas kelias dienas paseno begale metų, jo veidas i�vagotas liūdesio, jis vargiai be�neka. Ji vieni�a nuo tada, kai prarado jo meil�, vėl ateina pasėdėti su manimi per popietes. Ji ateina tyliai, lyg tarnaitė patekusi į nemalon�, turiu pripa�inti, jog esu nustebusi, kad jo nepritarimas taip stipriai j� paveikė. Bet kas pagalvotų, jog jai jis rūpėjo. Mes u�degam �vakes penkt�, ji sako, jog bijo tamsėjan�ių naktų ir pilkų rytų. Jos vidurvasario sėkmės srovė ganėtinai atslūgo, jos laimė i�seko. Ji �ino, jog praleis dar vien� �iem� nelaisvėje. Nėra jokių galimybių, jog dabar j� parsiųs į �kotij�. Ji sunaikino savo viltis, ir bijau, jog mano namai bus prakeikti �iuo liūdin�iu vaiduokliu am�iams.

� Bese, kas vyksta Londone? � paklausia ji man�s. � Galite man pasakyti. A� vargiai i�spausiu naudos i� informacijos. Manau, visi jau senai �ino daugiau u� mane.

� Norfolko hercogas suimtas, vėl apkaltintas s�mokslu su ispanais ir gr��intas į Londono Tauerį, � pasakau jai.

Ji i�b�la. Aha (piktd�iugi�kai pagalvoju), nors kart� nesi priekyje visų mūsų. Jos �nipai ir informatoriai dabar turbūt bejėgiai. Ji apie tai ne�inojo.

� Bese, ne! Ar tai tiesa?

� Jis apkaltintas bendradarbiaujant s�moksle, kad i�teisintų jus, � i�rė�iu. � Turėtumėt apie tai �inoti daugiau negu a�.

� A� prisiekiu...

� Nereikia, � pasakau �altai. � Nesivarginkite.

Ji nutyla.

� Ak, Bese, jei būtumėt mano vietoje, pasielgtumėt taip pat. Jis ir a�...

� Jūs tikrai įtikinot save, jog jį mylite?

� A� maniau, jog jis i�gelbės mane.

� Atvedėte jį į mirtį, � pasakau. � O to a� nebū�iau padariusi. Netgi jūsų vietoje.

� Jūs ne�inot, k� rei�kia būti karaliene, � pasako ji paprastai. � A� esu karalienė. A� nesu kaip kitos moterys. A� turiu būti laisva.

� Pasmerkėte save vis� gyvenim� būti įkalinta, � perspėju. � Ir jį iki mirties. Nebū�iau padarius to jūsų vietoje, nesvarbu, karalienė ar ne.

� Jie nieko prie� jį negali įrodyti, � i�taria ji. � Net jei suklastos įrodymus arba kankinimais i�pe� neteisingus parodymus i� tarnų, jis vis tiek yra karalienės pusbrolis. Jis � karali�ko kraujo. Ji nepasmerks savo �eimos nario myriop. Karali�kos kilmės �mogus yra �ventas.

� K� dar ji gali daryti? � paklausiu susierzinus. � Gera sakyti, jog ji �ito negali padaryti; ta�iau kokį pasirinkim� ji turi? Kokį pasirinkim� jis jai palieka? Jei nenustoja s�mokslauti, nors jau visi�kai pasidavė ir gavo atleidim�, jei jūs nenustojat s�mokslauti, nors davėt priesaikos �odį, k� ji gali daryti, jei ne visk� u�baigti? Ji negali vis� likusį gyvenim� laukti jūsų samdomo �udiko, kuris atvyks jos nu�udyti.

� Ji negali jo nu�udyti. Jis jos pusbrolis. Jis karali�ko kraujo. Ir ji niekada negalės nu�udyti man�s, � parei�kia ji. � Ji negali u�mu�ti kitos karalienės. Ir a� niekada nesiųs�iau samdomo �udiko. Taigi ji niekada negalėtų viso to u�baigti.

� Jūs tapote viena kitos ko�maru, � pasakau. � Atrodo, lyg nė viena negalėtumėt nubusti.

Akimirk� sėdime tyloje. A� siuvinėju kry�eliu savo namams �atsvorte atid�iai lyg statybininko brė�inį. Kartais pagalvoju, jog tai bus viskas, kas man liks i� �atsvorto, kai turėsiu parduoti savo garb� ir d�iaugsm� pirkėjui u� juoking� kain�. Viskas, kas man liks i� laimės metų � tai siuvinėjimas kry�eliu i� namų, kuriuos myliu.

� Nieko negirdėjau i� savo ambasadoriaus jau kelios savaitės, � tyliai pasiguod�ia man karalienė. � D�onas Leslis, Roso vyskupas. Ar jis suimtas? Ar tu �inai?

� Ar jis buvo s�mokslo dalis? � paklausiu.

� Ne, � pasako ji pavargusi. � Ne. Nebuvo jokio s�mokslo, apie kurį a� �ino�iau. Ir neabejotinai jis nebuvo jo dalimi. Ir net jei jis gavo nuo ko nors lai�k� arba su kuo nors susitiko, jis negali būti suimtas, nes yra ambasadorius. Jis turi teises, net tokioje karalystėje kaip �i, kur sekliai skelbia proklamacijas, o pras�iokai leid�ia įstatymus.

� Tada jam nėra ko bijoti, � pasakau nemaloniai. � Ir juo labiau jums. Ir Norfolko hercogui. Jis saugus, ir, pasak jūsų, jūs ir ambasadorius � taip pat: visi nelie�iami dėl kūnų �ventumo arba dėl tyros s��inės. Jeigu taip yra: kodėl jūs tokia balta, jūsų �viesybe, kodėl mano vyras nebejodinėja su jumis rytais? Kodėl jis niekada jūsų neie�ko, o jūs nepra�ot jo pakviesti?

� Manau, a� grį�iu į savo kambarius, � pasako ji tyliai. � Esu pavargusi.

Turiu laukti ilgus mėnesius tyloje, kad nei�siduo�iau, bijodama para�yti savo ambasadoriui pasiteirauti naujienų, nerimo įkalinta. Galiausiai i�girstu i� Pary�iaus, lai�ke, kuris buvo atplė�tas ir perskaitytas kitų, jog Norfolkas yra suimtas ir bus apkaltintas i�davyste.

Paskutinį kart�, kai jis buvo Taueryje, pats Sesilis sakė, jog hercogas buvo neprotingas, bet ne i�davikas, ir paleido jį į namus Londone. Ta�iau �į kart� viskas kitaip. Sesilis vadovauja hercogo kaltintojams, suėmė hercog� ir visus jo tarnus. Be abejonės, tarnai bus kankinami. Jie pasakys ties� arba prasimanys melų, kad i�vengtų skausmo. Jei Sesilis pasiry�o, jog hercogas bus apkaltintas u� i�davyst�, tada suras įkal�ių tam įrodyti, ir Hovardų sėkmė �iai kartai virs neganda, kaip da�nokai nutikdavo ir anks�iau.

Yra ir prastesnių naujienų. Vyskupas D�onas Leslis, mano i�tikimas draugas, kuris pasirinko tremtį tarnaudamas man, o ne savo patogius rūmus namie, pavirto �lugusiu �mogumi. Jis atsidūrė Pary�iuje nusprend�s nugyventi paskutines savo dienas Prancūzijos tremtyje. Jis nepasakoja nieko, kas nutiko Anglijoje ir kodėl dabar jis Prancūzijoje. Jis yra kvailas. Sklando gandai, kad i�vertė savo kailį ir visk� papasakojo Sesiliui. Negaliu patikėti, turiu perskaityti ataskait� dar kart�, bet ji patikina mane, jog D�onas Leslis apleido mane ir davė parodymus, kurie pasmerks Norfolk�. Jie sako, jog Leslis pasakė Sesiliui visk�, k� �inojo; �inoma, jis �inojo visk�. �inojo apie Ridolfį � na, jis buvo jungiamasis s�mokslo autorius. Pasaulis dabar mano, jog hercogas, bankininkas, vyskupas ir a� pasiuntėme delegacij� aplink Europ�, pra�ydami Prancūzijos, Ispanijos ir popie�iaus nu�udyti El�biet� ir u�pulti Anglij�. Pasaulis �ino, jog savo bendrininkais pasirinkau pagyrūn�, silpnavalį ir kvailį. Pati esu kvailė.

�rousberis niekada man neatleis u� garbės �od�io nelaikym�, u� melavim� Sesiliui, Mortonui, jam. Jis beveik ne�neka su manim nuo tos dienos sode, kai pasakė, jog sulau�iau duot� �odį ir kartu sudau�iau jam �irdį. Band�iau su juo kalbėti, ta�iau jis nusisuka, u�dedu savo rank�, ta�iau jis tyliai j� patraukia. Jis atrodo ligotas ir pavarg�s, ta�iau man nieko nesako apie savo sveikat�. Jis nieko man daugiau nesako.

Besė i�sekinta nerimo dėl pinigų ir ateities baimės bei ilgo kartaus pasipiktinimo manimi. �į rudenį esame atgailaujanti �eimyna. Turiu vilties, jog �kotai ateis pas mane dar kart� ir papra�ys sugrį�ti, turiu tikėti, jog naujas �alininkas man para�ys pabėgimo plan�, turiu tikėti, jog Pilypas i� Ispanijos nepraras dr�sos po �io pra�ūtingo plano pabaigos. Plano, kuris, mes prisiekėme, negali �lugti. Negaliu rasti dr�sos para�yti dar kart�, pradėti i� naujo, susiūti s�mokslo daleles.

Galvoju apie �rousberio pasakym�, jog sulau�iau savo duot� pa�ad� kaip karalienė, ir svarstau, ar kas nors dar pasitikės manimi ateityje, ar galvos, jog galima tikėti mano nuomone. Manau, jog esu visi�kai nugalėta �įkart. Mano did�iausias �alininkas ir vienintelis draugas Botvelas vis dar įkalintas Danijoje be vilties būti i�leistas. Jis ra�o man, jog i�protės izoliuotas. Visos mano koduotės i��ifruotos, mano draugai įkalinti, ambasadorius apleido mano tarnyb�, mano su�adėtinis apkaltintas i�davyste ir vyras, kuris mane mylėjo, net to ne�inodamas, daugiau ne�iūrės man į akis.

Maniau, jog man skauda. Maniau, jog praradau �monos meil� ir pareig�, kuri nusprendė, jog esu kvailys. Įsipareigojau tylomis, visada tylomis, moteriai, kuri buvo taip toli vir� man�s ir daugiau nei karalienė � angelas. Ta�iau dabar supratau, jog yra dar vienas pragaras, �emiau negu tas, kurį �inojau esant. Dabar su�inojau, jog moteris, kuriai slapta prisiekiau i�tikimyb�, yra i�davikė, i�davusi save, sulau�iusi priesaik�, melagė, negarbingas �mogus.

Galė�iau juoktis galvodamas, kaip i� auk�to �iūrėjau į savo Bes�, kai ji grį�davo i� ūkininkų pastato, kalbėdavo su Derbi�yro akcentu, teigdavo, jog yra protestantė, nors nemokėjo nieko apie teologij�, reikalaudavo biblijos anglų kalba, nes nemokėjo lotynų, ne�inojo, kaip dekoruoti sienas, statyti baldus pagrobtus i� apgriuvusios ba�ny�ios. Blogiausiu atveju ji tebuvo vagies na�lė, ūkininko dukra. Galėjau dabar juoktis i� savo puikybės nuodėmės, ta�iau tai skambėtų tarsi mirties bar�kėjimas gerklėje.

Niekindamas savo �mon�, tiesmukai paprastai miel� savo �mon�, atidaviau savo �irdį ir i�leidau savo turtus dėl moters, kurios �od�iai yra tarsi vėjas, o jis gali pūsti kur tik nori. Ji gali �nekėti trimis kalbomis, ta�iau nė viena i� jų negali sakyti tiesos. Ji gali �okti kaip italė, ta�iau negali eiti tiesia linija. Ji gali siuvinėti geriau negu siuvėja ir teisingai ra�yti, ta�iau jos antspaudas dokumento apa�ioje nieko nerei�kia. O mano Besė �inoma visoje Derbio grafystėje u� s��iningus mainus. Kai Besė sudera dėl sandėrio, jis garantuotas, galima rizikuoti gyvybe. �ita karalienė galėtų prisiekti Tikrojo Kry�iaus nuolau�a � vis tiek tai būtų laikina.

I�leidau savo turtus dėl �ios veidmainės karalienės, atidaviau savo garb� �iai chimerai. I��vais�iau Besės kraitį ir jos vaikų palikim� tam, kad �i moteris būtų aptarnaujama kaip priklauso karalienei, niekad ne�inodamas, kad po vald�ios simboliu sėdi i�davikė. Leidau jai sėdėti soste ir vadovauti dvari�kiams savo namuose ir įsakinėti taip, kaip ji pageidauja, nes tikėjau, giliai savo i�tikimoje �irdyje, jog �i karalienė kitokia, nei kada nors buvusi.

Na, a� buvau beveik teisus. Ji yra tokia karalienė, kokios prie� tai dar nebuvo. Ji yra karalienė be karalystės, karalienė be karūnos, karalienė be orumo, karalienė be �od�io, karalienė be garbės. Ji buvo į�ventinta Dievo ir patepta Jo �ventu aliejumi, ta�iau ka�kaip Jis apie j� visi�kai pamir�o. O gal ji ir Jam pamelavo.

Dabar turėsiu j� visi�kai pamir�ti.

Besė nedr�siai ateina į mano kambarį ir stovi ant slenks�io, tarsi ne�inodama, ar yra laukiama.

� U�eikit, � pakvie�iau. Noriu kalbėti maloniai, ta�iau mano balsas �altas. Daugiau tarp mudviejų nieko malonaus nebeliko. � Ko norėjote i� man�s?

� Nieko! � atsako ji nepatogiai. � Tik �od�io.

Pakeliu galv� nuo popierių, kuriuos skai�iau. Mano ekonomas reikalavo, kad juos pamaty�iau. Tai ilgi skolų s�ra�ai, pinigai, kuriuos pasiskolinome, kad finansuotume karalienės i�laikym�, o jų apmokėjimo terminas baigiasi kitais metais. Ne�inau kito būdo, kaip juos sumokėti, tik parduodant savo �emes. U�dengiu popieriaus lapu, kad Besė negalėtų pamatyti, nėra prasmės jos taip pat jaudinti, ir lėtai atsistoju.

� Nereikia, a� nenorėjau jūsų sutrukdyti, � atsipra�inėdama pasako ji.

Mes nuolat atsipra�inėjam vienas kito pastarosiomis dienomis. Vaik�tome pir�tų galais, tarsi namuose būtų mirtis. Tai mūsų laimės mirtis, ir a� dėl to kaltas.

� Jūs netrukdote man, � prie�tarauju. � Kas nutiko?

� Atsipra�au, ta�iau nemanau, kad galėtume atidaryti namus per �į Kalėdų festivalį, � ji greit i�beria. � Negalime pamaitinti visų ūkininkų nuomininkų ir jų �eimų, kaip ir visų tarnų. Tik ne �iemet.

� Nėra pinigų?

Ji linkteli.

� Nėra pinigų.

Bandau nusijuokti, ta�iau tai skamba nedorai.

� Kiek tai gali kainuoti? Manau, tikrai turim monetų ir lėk��ių, pakankamai brangenybių, jog u�tektų pietums ir alui mūsų �monėms?

� Mėnesių mėnesiais dar to nebus.

� Turbūt jau bandote skolintis?

� Jau pasiskolinau visk�, kiek galėjau. Jau u�sta�iau �emes. Jie nepriima jų u� piln� kain�, jie ima abejoti mūsų galimybėmis susimokėti. Jei niekas nepagerės, mes turėsime vykti į London� pas auksakalius ir pasiūlyti jiems lėk�tes.

A� susiraukiu.

� Tik ne mano �eimos gėrybes, � prie�tarauju, galvodamas apie ornamentuotas lėk�tes, lydomas lyg metalo lau�as. Pagalvoju apie auksakalius, kurie svers mano stalo sidabr� ir pamat� mano �eimos ornament� ims juoktis, jog a� iki to nusiritau.

� Ne, �inoma, ne. Pirmiausia parduosime mano daiktus, � atsako ji ramiai.

� Atsipra�au u� tai, � i�tariu. � Geriau pasakykit savo ekonomui, kad pasakytų nuomininkams, jog jie negali ateiti pietų �iais metais. Galbūt kitais.

� Jie visi �inos kodėl, � perspėja ji mane. � Jie �inos, jog mes �lungame.

� A� įsivaizduoju, jog visi �ino, � pasakau. � Kadangi ra�au karalienei kas mėnesį, pra�ydamas gr��inti man skolas, ir lai�kai jai skaitomi vie�ai. Visas dvaras �ino. Visas Londonas �ino. Visi �ino, jog esame per plauk� nuo pra�ūties. Niekas nepasiūlys mums paskolos.

Ji linkteli.

� A� visk� padarysiu teisingai, � pa�adu nuo�ird�iai. � Jei turėsi parduoti savo indus, a� jums juos gr��insiu. A� rasiu būd�, Bese. Nebūsite nevykėlė, nes i�tekėjote u� man�s.

Ji nuleid�ia galv� ir įsikanda lūp� tam, kad neleptelėtų priekai�to, kuris sukosi ant lie�uvio galo. �inau, jog ji jau yra nevykėlė, nes i�tekėjo u� man�s. Ji galvoja apie savo vyrus, kurie kruop��iai kaupė jai turtus. Vyrai, kuriuos niekinau kaip i�si�okėlius, kurie neturi �eimos, apie kuri� galėtų �nekėti. Ji gavo naudos i�tekėdama u� jų, jie davė turtus. Ta�iau a� juos i��vais�iau. A� praradau jos turtus. Ir dabar manau, jog praradau savo garb�.

� Ar vyksite į London� �į sezon�? � paklausia ji man�s.

� Norfolko bylos nagrinėjimas atidėtas po Kalėdų, � pasakau. � Nors abejoju, ar jos bus labai d�iugios dvare, su �iuo vaiduokliu �ventėje. A� turėsiu tarnauti jo bylos nagrinėjime. Tada vyksiu į London�, po Dvyliktosios nakties �ven�ių. Kai pamatysiu jos �viesyb�, pakalbėsiu apie jos skolas mums.

� Galbūt ji mums sumokės.

� Galbūt.

� Ar yra kokių planų i�siųsti �kotų karalien� namo? � paklausia ji viltingai.

� Ne dabar, � atsakau tyliai. � Jie i�siuntė jos vyskup� į tremtį Prancūzijoje, jos seklys, Ridolfis, pabėgo į Italij�. Ispanijos ambasadoriui buvo įsakyta pasitraukti, o visi kiti yra Taueryje. �kotai jos nenorės � ji nepatikima, sulau�ė garbės �odį ir savo �odį, savo pa�ad� lordui Morfinui. Ir Sesilis nori būti tikras, jog Norfolko įkal�iai apkaltins ir j�. Klausimas tik toks: k� jis darys su įkal�iais, kurie prakeiks j�?

� Ar jie jai i�kels teism�? Kokia gali būti bausmė?

� Jei jie įrodys, jog ji pakvietė ispanus įsiver�imui arba kūrė s�moksl� karalienės mir�iai, tada ji bus apkaltinta mai�tavimu prie� teisėt� valdov�. Tai lemtų mirties bausm�. �inoma, jie negali įvykdyti jai mirties bausmės, ta�iau gali apkaltinti j� ir u�daryti kalėjime visam laikui.

Besė tyli, ji negali pa�iūrėti man į akis.

� Atsipra�au, � pasako ji nepatogiai.

� Bausmė u� mai�to kėlim� yra mirtis, � pasakau tvirtai. � Jei Sesilis galės įrodyti, jog ji bandė nu�udyti El�biet�, tada ji stotų prie� teism�. Ji nusipelnė teismo, ir ma�iau vyrų mirtų u� tai, k� ji padarė.

� Ji sako, jog El�bieta niekada jos nenu�udys. Ji sako, jog yra nelie�iama.

� �inau tai. Ji yra nelie�iama. Ta�iau jeigu j� pripa�ins kalta, ji am�iams atsidurs Taueryje. Ir jokia jėga Europoje jos neapsaugotų.

� K� Norfolkas galėtų pasakyti apie j� blogo?

A� patraukiu pe�iais.

� Kas �ino, k� ji jam ra�ė, ar k� ji ra�ė ispanams, savo sekliui, popie�iui? Kas �ino k� ji jiems pa�adėjo?

� Ir pats Norfolkas?

� Manau, tai bus i�davystės teismas, � nusprend�iu. � A� turėsiu būti vyriausias teisėjas. Tai atrodo sunkiai įmanoma. Kad turėsiu būti Tomo Hovardo teisėjas! Mes prakti�kai kartu u�augom.

� Jis bus i�teisintas, � prana�auja ji. � Arba karalienė atleis jam po nuosprend�io. Jie nesutarė, kaip būna tarp pusbrolių ir pusseserių, ta�iau ji myli jį.

� Meld�iuosi, kad taip ir būtų, � prisipa�įstu jai. � Nes jei turėsiu pasukti kalavij� į jo pus� ir perskaityti mirties nuosprendį, tai bus tamsi diena man, ir dar blogesnė diena visai Anglijai.

Skausmingai kėblinu po kiem�, mano kojos tokios sustingusios ir skausmingos, jog vos galiu paeiti, kai pamatau atskriejantį akmenį i� i�orinės sienos pusės, kuris nukrenta netoli mano kojų. Popieriaus gabalėlis apvyniotas aplink jį, nepaisydama skausmo keliuose, i�kart u�lipu ant jo, paslėpdama po savo sijonais.

Mano �irdis ima smarkiai plakti, jau�iu, kaip mano lūpos �ypsosi. Ak, vėl prasideda, dar vienas pasiūlymas, dar vienas s�mokslas. Maniau, jog esu per daug įskaudinta ir nugalėta, kad pradė�iau dar vien� s�moksl�, ta�iau dabar vienas nukrito man prie kojų, ir a� jau�iu, kaip mano viltis įsi�iebia matydama dar vien� laisvės galimyb�.

Apsidairau aplink, niekas į mane ne�iūri, i�skyrus ma��jį pa��, Antonį Babington�. Greit kaip jaunuolis �aid�iantis futbol� nuspiriu akmenį link jo, jis pasilenkia, pakelia akmenį ir įsideda jį į ki�en�. Nusvirduliuoju dar por� �ingsnių, nuvargusi, tarsi mano keliai būtų sulink�, tada pa�aukiu jį prie sav�s.

� Paskolink savo petį, berniuk, � papra�au. � Mano kojos per silpnos pasivaik��iojimui �iandien. Padėk man nueit iki mano kambario.

A� beveik tikra, jog niekas mūsų nestebi, ta�iau tai dalis s�mokslo malonumo, laukti, kol esame ant laiptų posūkio, ir staigiai jam pasakyti: �Dabar! Dabar!�, jis įki�a savo ma�� rankut� į kelnių ki�en�, i�vynioja akmenį ir paduoda man suglam�yt� popierių.

� Geras berniukas, � su�nab�du. � Ateik pas mane per pietus, duosiu tau cukruot� slyv�.

� A� tarnauju jums dėl tikėjimo, � atsako jis. Jo tamsios akys spindi i� susijaudinimo.

� �inau, pats Dievas apdovanos tave u� tai, ta�iau a� ir norė�iau tau duoti cukruot� slyv�, � pasakau �ypsodamasi jam.

Jis i�si�iepia, palydi mane iki kambario durų ir tada nusilenk�s mane palieka. Agnesė Livingston padeda man įeiti.

� Ar jums skauda? Grafienė �ada ateiti pasėdėti su jumis �i� popiet�. Ar pasakyti jai, kad neitų?

� Ne, leisk jai ateiti, leisk jai ateiti, � pasakau. Nedarysiu nieko, kas leistų jiems pagalvoti, jog prasideda naujas s�mokslas, prasideda naujas karas.

Atsiver�iu religinių poemų knyg� ir paslepiu popierių tarp lapų. Atsidaro durys, įeina Besė, padaro reverans� ir prisėda man pakvietus. Nuo savo kėdės, padėtos �emiau, ji negali matyti mano lai�ko. Mano nuostabai, ji įsikuria siūti kartu su manim, kai a� turiu �į lai�k�, �į nauj� pakvietim� sunaikinti jos karalien� ir j� pa�i�, atverst� prie� save.

Leid�iu sau �vilgtelėti į jį ir tada aikteliu i� siaubo.

� Pa�iūrėk į tai, � staiga pasakau jai. � Pa�iūrėk! Pa�iūrėk, kas atskrido per kiemo sien�.

Pie�inys vaizduoja mane kaip undin�, nuoga kek�ės krūtine, o po juo ne�vankus eilėra�tis i�vardijantis mano vyrus, sakantis, jog jie visi mirs, tarsi mano lova būtų rūsys su mirusiųjų palaikais. �ia ra�oma, jog varg�as Francis i� Prancūzijos buvo dėl man�s nunuodytas, Darnlį nu�udė Botvelas, a� nusitempiau jį į savo lov� vietoj apdovanojimo. �ia ra�oma, jog Botvelas kaip lunatikas laikomas grotuotoje oloje, atsiverian�ioje į �iaurės jūr�. A� vadinama jo prancūzi�ka kek�e.

Besė įmeta lapelį į �idinį.

� Purvas, � pasako ji paprastai. � Negalvokit apie tai. Ka�kas turbūt prisigėrė kalėdinio alaus, sudainavo trump� dainel� ir nupie�ė paveiksliuk�. Tai niekai.

� Tai nukreipta prie� mane.

Ji patraukia pe�iais.

� Naujienos apie Ridolfio s�moksl� pasklis po karalyst�, būsite dėl to kaltinama. Praradote �monių meil�, kuri� turėjote, kai jie manė, jog esate princesė, su kuria �kotai negailestingai elgiasi. Dabar jie mano, jog mums atne�ate vien nelaimes. Visi bijo ir neken�ia ispanų. Jie ilgai neatleis, kad pakvietėte juos pulti mus. Net katalikai kaltina jus popie�iaus kurstymu prie� El�biet�. Jie norėjo gyventi taikoje, mes visi norėjome gyventi taikoje, o jūs visk� griaunate.

� Ta�iau tai ne apie ispanus ir vis� tai, � paprie�tarauju. � �ia neminimas Ridolfis arba Norfolko hercogas. Viskas apie Darnlį, �kotij�, Botvel�.

� Vyrai aludėse visk� atkartos ne�vankiai. Ta�iau jums neturi rūpėti, k� jie �neka. Jie pasakys bet k�, be to �ia jau sena istorija.

Papurtau galv�, tarsi norėdama surikiuoti mintis ir paimu savo ma�� �unelį, apkabinu jį, norėdama paguodos.

� Bet kodėl �i sena istorija? Kodėl dabar?

� Jie lie�uvauja apie tai, k� i�girsta, � atsako ji tvirtai. � Argi tai ne nuolatinės naujienos? Sena istorija?

� Ta�iau kam kalbėti apie j� dabar? � neatly�tu. � Kodėl jie nekaltina man�s popie�iaus kurstymu arba ispanų pakvietimu? Kodėl �i sena istorija svarbesnė u� naujas? Kodėl dabar?

� Ne�inau, � pripa�įsta ji. � Negirdėjau jokių gandų �ia. Ir ne�inau, kodėl dabar jie vėl turėjo i�lįsti.

A� linkteliu. Manau, jog �inau, kas dedasi, ir esu įsitikinusi, kas tai daro. Kas dar apjuodintų mano vard�, jei ne jis?

� Kaip manai, Bese, galbūt vyrai i�siųsti sekti į aludes ir turgus dėl karalienės, jie gali taip pat gerai �nekėti kaip ir klausytis? Kai klausosi, ar nėra jokios grėsmės jai, manai, nepateikia paskalų apie mane? Apie jos visus prie�us? Nemanai, kad kai jie klausosi pro raktų skylutes, jie taip pat la�ina baim� ir nuodus į eilinių �monių galvas? Nemanai, jog jie koneveikia mane, skleid�ia nepa�įstamiesiems baim�, karo siaub�, kaltinimus �ydams ir katalikams? Nemanai, jog visa �i �alis yra i�tikima El�bietai, nes ji priver�ia juos bijoti? Ji turi agentų, kurių darbas yra skleisti siaub�, kad i�laikytų �mones i�tikimus?

� Na, taip, � Besė, El�bietos vaikas, sutinka, jog tiesa yra daiktas, kurį gali parduoti turguje, ir skandalas yra įkainotas parduoti. � Ta�iau kam ka�kas pasakotų senus gandus apie jus? Ir kodėl dabar?

� Tai pagrindinis klausimas, � svarstau paprastai. � Kodėl dabar? �iuo konkre�iu, naudingu momentu? Prie� Norfolkui stojant prie� teism�? Ar gali būti taip, jog jis atsisakė sakyti k� nors prie� mane? Ar jie bijo, jog nuves jį iki paskutinių kartuvių laiptelių, o jis neapkaltins man�s i�davyste? Nes jis �ino, jog yra nekaltas dėl mai�to prie� El�biet�, ir a� taip pat nekalta. Viskas, ko mes norėjom, tai susituokti ir kad mane paleistų į mano �alį. Visas mūsų s�mokslas buvo tik tam, kad i�laisvintų mane. Ta�iau jie nori pakarti Norfolk� ir sunaikinti mane. Negi ne�inote, jog tai tiesa?

Besės adata vis dar yra vir� jos siuvinio. Ji �ino, jog a� teisi, ir pa�įsta mano prie��. Ji �ino, kaip jis dirba, ir ji �ino, kaip jam sekasi.

� Ta�iau kam �mei�ti primenant senas paskalas?

� A� esu moteris, � pasakau tyliai. � Jei nekenti moters, pirmas dalykas, kurį darai, sugriauni jos reputacij�. Jie vadins mane gėdinga moterimi; netinkan�ia valdyti, netinkama vesti. Jei jie sugadins mano reputacij�, Norfolko nusikaltimas atrodys dar baisesnis. Jie padarys taip, jog atrodytų, kad jis ketino vesti svetimautoj� ir �mog�ud�. Jie padarys taip, jog atrodys, kad jis eina i� proto dėl ambicijų, o a� esu �emiau negu kek�ė. Kas palaikytų Norfolk� arba tarnautų man? Joks i�tikimas �kotas ar net anglas nenorėtų matyti man�s soste. Jie galvotų, jog a� kalta dėl i�davystės prie� El�biet�, nes jie tikėtų, jog esu kek�ė ir �mog�udė.

Besė nenoriai linkteli.

� U�traukti jums abiem gėd� vienodai, � susipranta ji. � Net jei negalės abiejų paduoti teisman.

� Ir kas kalbėtų apie tokį dalyk�? Kaip manote kas, Bese Talbot? Kaip manai, kas naudojasi gandais, neteisingais kaltinimais ir siaubingu �mei�tu, kad sunaikintų kito �mogaus reputacij�? Kad sunaikintų juos visam laikui? Kai jis negali įrodyti jų kaltės tyrimo metu, ta�iau yra pasiry��s suteikti jiems kaltųjų reputacij� visame pasaulyje? Kas taip pasielgtų? Kas turi jam tarnaujan�ių vyrų ir jėgos tai padaryti?

Matau jos įsitempusiame veide, jog ji �ino, kas vadovauja sekliams, tas pats �mogus turi ir �mei�ikų.

� Ne�inau, � atsako ji narsiai. � Ne�inau, kas padarytų tokį dalyk�.

Leid�iu jai pailsėti. Girdėjau baisesnių balad�ių, nei ta, kuri� k� tik sudeginom ugnyje, ma�iau bjauresnių portretų. Leid�iu Besei tvirtai laikytis savo neigimo, u�uot puolusi reikalauti, kad įvardytų savo draug� Sesilį kaip seklį ir purvo pylėj�.

� Na, na, � pasakau lengvai. � Jei jūs ne�inot, gyvendama dvare, matydama, kas valdo ir turi galios, tada esu tikra, jog a� taip pat ne�inau.

Kai nuvykstu į London� po blogos kelionės siaubingu oru ir atidarau kelet� kambarių savo namuose, su�inau, jog Sesilis, laik�s siaubingus �kotijos karalienės lai�kus valstybine paslaptimi trejus metus, įsakytas El�bietos, dabar nusprendė pavie�inti �i� keist� ir nepadori� kolekcij� eilėra��ių, grasinimų ir blogio.

Kai nesutiko parodyti man jų, kaip slapto dokumento, ir reikalaujant pristatyti kaip įkal�ius teisme arba nerodyti visai, dabar su�inau, jog �ie ypa� slapti popieriai, kurie, kaip mes visi nusprendėm, per daug bjaurūs, kad būtų aptarinėjami oficialiame tyrime, randami kanceliarinių prekių parduotuvėje kaip ma�ytė bro�iūra, įkainota pardavimui, ir varg�ai �monės ra�o balades ir i�kabina pie�inius paremtus �iuo purvu. Tariamas �ių �emų ir ga�lių terlionių autorius, �kotų karalienė, slapta yra u�gauliojama kiekvieno, kas nusipirko ir perskaitė jas; net paprasti �monės visoje Anglijoje, atrodo, su�ino apie lai�kus ir dabar teigia �in�, su absoliu�iai neabejotinu nei�manymu, kad ji yra Botvelo meilu�ė ir Darnlio �mog�udė, savo pirmo vyro nuodytoja ir prancūzo uo�vio meilu�ė, ir dar yra s�jungoje su velniu. Jie kuria balades, istorijas ir daugiau nei vien� �em� mįsl�. Ta, kuri� pirma ma�iau kaip ugnies ir oro būtyb�, dabar yra liūdnai pagarsėjusi, ji tapo pajuokos objektu.

�inoma, tai paver�ia Norfolk� dar didesniu kvailiu visų akyse. Prie� jam stojant į teism�, visi manom, jog jis buvo apsvaig�s nuo ambicijų, jei buvo suviliotas tokios akivaizd�ios klastūnės. Prie� pavie�inant įkal�ius, prie� jam stojant prie� teism�, kiekvienas teisingai m�stantis �mogus Anglijoje pasmerkė jį u� kvailum� ir geism�.

I�skyrus mane. I�skyrus mane. A� jo nesmerkiu. Kaip galė�iau? Ji įtraukė mane, kaip įtraukė jį, tro�kau jos, kaip ir jis tro�ko. Jis bent jau turėjo prog� galvoti, jog, nors ir buvo bloga moteris, ji vis dar galėjo būti �kotijos karalienė ir padaryti jį karaliumi. Jis bent jau turėjo sen�jį Hovardų ambicijos jausm�. A� buvau didesnis kvailys nei jis. Tik norėjau jai tarnauti. Net nenorėjau atlygio. Man net nerūpėjo kaina. Tik norėjau jai tarnauti.

Turime laukti Tomo Hovardo nuosprend�io i� Londono ir nieko negalime paskubinti. Karalienė Marija su nekantrumu laukia naujienų, nors ir baiminasi jas i�girsti. Buvo galima pagalvoti, jog ji tikrai jį myli. Buvo galima pagalvoti, jog vyras, kurį ji mylėjo, bandomas.

Ji vaik�to palei dantyt� sien� su �audymo angomis ir �iūri į pietus, kur jis yra, vietoj �iaurės. Ji �ino, jog jokia armija i� �iaurės neatvyks jos pasiimti �iemet. Jos naivuolis Norfolkas ir pataikautojas Rosas yra įkalinti, o jos seklys pabėgo, ji yra vieni�a moteris. Jos pagrindinis s�mokslininkas Ridolfis prisidėjo tik tam, kad laimėtų savo saugum�. Jos paskutinis vyras, Botvelas, niekada nebus paleistas i� kalėjimo Danijoje; tiek �kotijos, tiek Anglijos lordai pasiry�� tokio pavojingo prie�o niekada nepaleisti į laisv�. Jis daugiau negali padėti. Jos apsvaig�s gerbėjas ir vienintelis i�tikimas draugas, mano vyras, slaugo savo sudau�yt� �irdį ir pagaliau prisimena pareigas savo karalienei, savo �aliai ir savo pa�adus man. Nė vienas vyras, kurį ji su�avėjo, negali jai dabar padėti. Nėra kariuomenės, kuri j� i�gelbėtų, nėra jokio

vyro, kuris prisiektų i�tikimyb� iki mirties, nėra jokių draugų ir apgavikų, tyliai besirenkan�ių slaptose vietose. Ji nugalėta, jos draugai suimti, �aukia kankinimo suoluose arba yra pabėg�. Pagaliau ji tapo tikra kaline. Ji mano galioje.

Keista, kad man tai suteikia ma�ai malonumo. Galbūt taip yra todėl, kad ji yra visi�kai nugalėta: jos gro�is praskydo riebaluose, jos gracija pasidarė griozdi�ka nuo skausmo, jos akys i�brinko nuo a�arų, jos burna, kuri buvo tarsi ro�ės pumpuras, dabar tapo plona kan�ios linija. Ji, kuri visada atrodė daug jaunesnė u� mane, staiga paseno kaip ir a�, pasidarė nuvargusi kaip a�, tapo susisielojusi kaip a�.

Mes sudarėme tyli� s�jung�, mes skausmingai su�inojome, kad pasaulis moterims nėra lengvas. A� praradau savo vyro meil�, savo paskutinio vyro. Ta�iau ji taip pat. Galiu prarasti savo namus, o ji prarado savo karalyst�. Mano turtai gali vėl sugrį�ti ir jos gali taip pat. Bet �iomis �altomis pilkomis �iemos naktimis mes esame tarsi dvi niek�ingos na�lės, kurios tvirtai laikosi viena kitos dėl �ilumos ir tikisi geresnių dienų, nors abejoja, kad tokios kada nors ateis.

Mes kalbamės apie savo vaikus. Atrodo, jog jie yra vienintelis mūsų laimės �altinis. Kalbu apie savo dukr� El�biet�, ir ji sako, jog mano dukra yra tokio am�iaus, jog tiktų į poras �arliui Stiuartui, jos vyro Damlio jaunesniam broliui. Jei jie susituoktų � ir tai yra �aidimas, kurį �aid�iam siuvimo metu � jų sūnus turėtų paveldėti Anglijos sost� po jos sūnaus D�eimso. Mes juokiamės nuo minties, kaip nustėrtų karalienė, jei mes padarytume toki� nelemt� ambicing� por�, ir mūsų juokas skamba kaip senų blogo būdo moterų, rezgan�ių ka�k� negero.

Ji paklausia man�s apie skolas, ir a� jai atvirai pasakau, jog jos buvimas �ia pastūmėjo mano vyr� per plauk� iki pra�ūties, jis pasinaudojo mano �emėmis ir pardavė mano turt�, kad i�gelbėtų savo. Turtai, kuriuos atne�iau jam susituokdama, yra u�statyti, truputis po trupu�io, kad padengtų jo skolas. Ji neeikvoja savo ar mano laiko apgailestaudama, tik sako, kad jis turėtų i�sireikalauti, kad El�bieta gr��intų skolas, ji teigia, kad joks geras karalius ar karalienė neleid�ia geram daiktui i�eiti i� ki�enės: kaip kitaip jie galės valdyti? Kalbu jai, ir nuo�ird�iai, jog El�bieta yra �yk��iausia valdovė kada nors dėvėjusi karūn�. Ji duoda savo meil� ir prisiri�im�, savo i�tikimyb�, ji net gali duoti garbės ir kartais (daug re�iau) pinigų atne�an�ias pareigas, bet ji niekada neduoda grynųjų i� savo turtų, jei tik gali nuo to i�sisukti.

� Dabar jai prireiks jo draugystės, � ji atkreipia dėmesį. � Pripa�inti hercog� kaltu? Ji turi suvokti, jog turi gr��inti jam skolas dabar, jis yra vyriausiasis teisėjas, o ji turbūt nori, kad jis i�pildytų jos vali�.

Suprantu, jog ji jo visi�kai nepa�įsta, net nepradėjo jo suprasti. Suprantu, jog myliu u� jo pasidid�iavim� kvailybe, nepaisant to, kad keikiu jį u� buvim� besidid�iuojan�iu kvailiu.

� Jis nepriims sprendimo, kuris priklausys nuo to, ar sumokės ji skol� jam, ar ne, � nukertu. � Jis � Talbotas, jis negali būti nupirktas. Jis ap�iūrės įkal�ius, pasvers kaltinimus ir priims teising� sprendim�; nesvarbu, kiek jam sumokės, nesvarbu, kiek tai kainuos.

I�girstu pasidid�iavim� savo pa�ios balse.

� Toks jau jis vyras. Maniau, jog jau �inote. Negalima jo papirkti, negalima jo nupirkti. Su juo nėra lengva, jis nėra jautrus. Jis nesupranta pasaulio ir nėra labai protingas �mogus. Gali net vadinti jį kvailiu, be abejo, jis buvo kvailys dėl jūsų; bet jis visada, visada buvo garbės �mogus.

Naktį, kai turi prasidėti teismas, a� nusiun�iu savo moteris miegoti ir sėd�iu prie� ugnį galvodama ne apie Norfolko hercog�, kuris stos prie� teisėjus dėl man�s rytoj, bet apie Botvel�, kuris niekada neleistų sav�s suimti, kuris niekada nebūtų leid�s savo tarnams prisipa�inti, kuris niekada nebūtų ra��s valstybės paslap�ių perprantamu kodu, kuris niekada nebūtų leid�s tiems kodams būti rastiems. Kuris � Dievas �ino, vir� visų kitų � niekada nebūtų pasitikėj�s tokiu i�verstakailiu kaip Ridolfis. Kuris � Dievas man atleid�ia � niekada nebūtų patikėj�s mano garantija, jog Ridolfis yra tas vyras, kurio mums reikia. Botvelas būtų i�kart mat�s, jog mano ambasadorius D�onas Leslis palū� klausinėjamas, Botvelas būtų �inoj�s, jog Ridolfis pasigirs. Būtų nuspėj�s, jog s�mokslas nepavyks, ir niekada nebūtų prie jo prisidėj�s. Botvelas � mane ima juokas apie tai galvojant � niekada nebūtų i�siunt�s karalienės i�pirkos nepa�ymėtame mai�e su �rousberio manufaktūros pirkliu, pasitikėdamas sėkme. Jis buvo vagis, pagrobėjas, prievartautojas, �mog�udys, suktas, niekingas �mogus, ta�iau niekad nebuvo auka. Niekas nelaikydavo Botvelo ilgai, neapmulkindavo, neapsukdavo, neversdavo jo tarnauti prie� jo vali�. Tik ne iki to laiko, kol sutiko mane. Kol jis kovėsi u� save, jis buvo nenugalimas.

Pagalvoju apie savo rūmus Holirude ankstyvosiomis savo santuokos dienomis su Darnliu. Per kelias savaites su�inojau, jog gra�us berniukas, kurį buvau įsimylėjus, buvo bjaurus jaunas vyras, kurio �avesys buvo vien i�vaizda. Kai tik susituokėme, jis man leido pamatyti, k� visi kiti �inojo, jog yra girtuoklis ir homoseksualas, degantis ambicija pa�alinti mane nuo valdymo ir paimti vis� gali� kaip karalius.

Man jis nustojo patikti, kai su�inojau, koks i� tikro yra, ta�iau tiesa buvo daug blogesnė nei tai � daug blogesnė. Atsimenu, kai Botvelas atėjo į mano dvar� Holirude, apdriskusios ponios ir nerafinuoti vyrai �koti�kam dvare prasiskyrė padarydami keli�, kaip visada darydavo Botvelui, kuris ėjo pirmyn, nesi�ypsodamas ir galingas, galva ir pe�iai vir� visų kitų. Ka�kas, nemėgstantis jo, �nip�telėjo ir ka�kas i�ėjo trenkdamas durimis, trys vyrai atsitraukė ir u�ki�o pir�tus u� dir�ų ten, kur turėtų būti kardai. U�uot supykdyta nepagarbos, tik sulaikiau kvap� pajutusi vyr�, kuris bent jau buvo vyras, o ne kaimo stuobrys, kaip tie �kotų lordai, ir ne pusiau mergaitė, kaip mano lengvasvoris vyras; bet vyras, kuris galėtų pa�iūrėti karaliui į veid�, vyras kaip mano uo�vis, Prancūzijos karalius, kuris �inojo, kad yra geriausias vyras kambaryje, nesvarbu, kas dar ten buvo.

Matau jį ir noriu jo. Taip paprasta ir nuodėminga. Matau jį ir �inau, jog gali i�laikyti �į sost� man, gali nugalėti tuos pataikūni�kus i�verstakailius dėl man�s, stoti prie� D�on� Knoks� ir vyrus, kurie man�s neken�ia, atsikratyti tų kovojan�ių lordų, valdyti pinigus i� Prancūzijos, apginti mane nuo Anglijos ir padaryti mane karaliene �ia. Niekas kitas negali to padaryti. Jie nebijo nieko kito, tik jo. A� nenoriu nieko kito, tik jo. Jis yra vienintelis vyras, kuris gali mane apsaugoti, kuris gali i�gelbėti mane nuo �ių barbarų. Pats būdamas laukinis, jis gali juos valdyti. Pa�iūriu į jį ir �inau, jog jis � tas vyras, kuris nuves mane į mano likim�. Su juo valdysiu �kotij�, su juo galė�iau u�kariauti Anglij�.

Ar jis tai �ino, kai pamato mane � rami� ir gra�i� savo soste? A� nesu tokia kvailė, jog leis�iau savo tro�kimui i�ry�kėti veide. Pa�iūriu į jį ramiai ir linkteliu galva į jį, pasakau, jog mano mama pasitikėjo juo labiau, nei bet kuriuo kitu lordu, ir jis garbingai jai tarnavo. Ar jis �ino, jog kai kalbu taip �altai, galiu jausti besidau�an�i� po suknele savo �irdį, o mano kūnas per�ti nuo nervingo prakaito?

Ne�inau, net dabar, a� vis dar ne�inau. Jis niekad man nesakė, net kai tapome meilu�iai besi�nab�dantys naktyje, jis nesakė man, kai paklausdavau, jis tingiai nusijuokdavo ir pasakydavo:

� Vyras ir mergelė...

� Vargu ar mergelė, � prie�taraudavau a�.

� Daug blogiau, � sakydavo jis. � I�tekėjusi moteris, i� anksto i�tekėjusi moteris ir karalienė.

� Tai ar tu �inojai, kad noriu tav�s?

� Mylimoji, �inojau, jog esi moteris, taigi būsi priversta ka�ko norėti.

� Ar �inojai, jog tai buvai tu?

� Na, kas dar ten buvo?

� Ar tu nesakysi?

� Tu buvai ten, prilipusi prie savo sosto, bevilti�kai ie�kanti pagalbos. Ka�kas norėjo tave pagrobti ir prievarta vesti. Buvai kaip laukinis pauk�tis laukiantis tinklo. Ten buvau a�, siekiantis turto ir padėties, norintis suvesti senas s�skaitas ir valdyti �kotij�. Ar nepasakytum, jog esam gim� vienas kitam?

� Ar tu man�s nemyli? Ar niekad man�s nemylėjai?

Jis paima mane į savo glėbį ir glaud�ia savo lūpas ant manųjų.

� Visai ne. Visai ne, tu prancūzi�ka kek�e, tu brangioji ragana, mano, visa mano.

� Ne, � pasakau, kai jo svoris u�gula mane. A� visada jam jį sakau. �is �odis man, mums, rei�kia tro�kim�. �odis rei�kiantis taip: � Ne.

Londonas yra tarsi gedintis miestas, nema�iau nieko pana�aus nuo tada, kai jaunoji El�bieta buvo paimta i� Tauerio ir įkalinta �alyje, mes buvome tokie i�sigand�, jog ji niekada saugiai negrį� namo. Dabar jos pusbrolis leid�iasi į kit� bauginan�i� kelion� i� Tauerio į �vaig�d�ių rūmus Vestminsterio salėje. Ta�iau �į kart� tai mūsų įsakymas � protestantų, Anglijos �monių prie� kit� protestant� ir angl�. Kaip tai nutiko?

�altas rytas, vis dar tamsu � dėl Dievo meilės, kodėl �monės ne savo lovose? Arba nesirūpina savo reikalais? Kodėl jie �ia, lygina gatves apgailėtinoje tyloje, pildydami gatves bloga nuojauta? Sesilis įsakė karalienės sargybiniams ir mero vyrams palaikyti tvark�, ir i� po pla�ių jų pe�ių vis i�lenda balti eilinių vyrų ir moterų veidai, tikėdamiesi i�vysti praeinantį karalienės pusbrolį, tikėdamiesi su�ukti jam savo mald�, jog jis bus i�gelbėtas.

Jie negauna progos net to padaryti. �inoma, Sesilis niekuo nepasitiki, net susisielojusia gera Anglijos �monių minios prigimtimi. Jis įsakė sargybiniams nugabenti Norfolk� į Vestminsterio sal� karali�ka bar�a palei up�. Irklai skrod�ia vandenį pagal būgnų ritm�, nėra jokios vėliavos ant stiebo. Norfolkas keliauja be savo vėliavos, be �auklio, be savo gero vardo: svetimas sau pa�iam.

Tai turbūt tamsiausias jo laikas, jis turbūt vieni�esnis u� bet kurį vyr� pasaulyje. Jo vaikams u�drausta jį matyti, Sesilis neleid�ia niekam jo lankyti. Jis net neturėjo advokato, kuris jam patartų. Jis yra vieni�as kaip �mogus, kuris jau kabo kartuvėse. Dar daugiau, jis net neturi kunigo savo pusėje.

Nėra nė vieno i� mūsų, nė vieno i� dvide�imt �e�erių perų, pakviestų jo teisti, kuris neįsivaizduoja sav�s jo vietoje. Daugelis i� mūsų prarado draugus ar gimines kartuvėse per pastaruosius kelerius metus. Galvoju apie Vestmorland� ir Nortumberland� � abu dingusius, abu atimtus i� man�s ir Anglijos, vieno �mona tremtyje, mirusio i�daviko na�lė, ir kito slapstosi savo �emėse, prisiekinėdama, jog nenori nieko �inoti. Kaip tai galėjo nutikti Anglijoje, mano Anglijoje? Kaip galėjom taip greit nusiristi iki įtarinėjimų ir baimės? Dievas �ino, jog esame labiau i�sigand� ir labiau nepasitikintys vienas kitu, kol Pilypas i� Ispanijos grasina mūsų pakrantėms, nei kai buvo ved�s mūsų sen�j� karalien� ir sėdėjo mūsų soste. Kol mūsų karalius buvo ispanas, valdantis mus visus, buvom ma�iau i�sigand� nei dabar. Dabar bijome ir jo, ir jo religijos. Kodėl taip yra? �mogus, kuris ne�ino, kas yra jo draugai, ne�ino, kas yra pasaulis, ne�ino savo tarnų, savo s�jungininkų, yra absoliu�iai vieni�as �mogus.

Turėsiu teisti savo draug� ir per� Tom� Hovard�, Norfolko hercog�, turėsiu i�klausyti purvinų dalykų. Nepasitikiu įkal�iais, kurie buvo i�plė�ti i� kalinių, klykian�ių i� skausmo. Nuo kada kankinimai tapo įkalinimo dalimi su tyliu teisėjo tarpininkavimu. Mes ne Prancūzijoje, kur kankinimai yra praktikuojami legaliai, mes nesam artisti�kai �iaurūs ispanai; tapome protestantais, kad religija būtų privatus reikalas � ne primestas ugnimi ar kuolu. Mes esame anglai, ir toks �iaurumas yra neteisėtas, i�skyrus specifinius valdovo pra�ymus sunkiais laikais. Taip yra Anglijoje.

Bet kuriuo atveju, taip turėtų būti.

Bet kuriuo atveju, taip kadaise buvo.

Kadangi karalienei patarinėja vyrai, kurie nekrūp�ioja nuo truputėlio barbarizmo, dabar visokie įkal�iai man rodomi ir i� man�s tikimasi pritarimo. Vyrai, kuriuos metai i� metų laikiau savo draugais, gali būti paskelbti i�davikais ir nuvesti į kartuves, o jų kelias bus apipintas palū�usių tarnų prisipa�inimais. Tokia naujoji Anglijos teisybė, kur pasakojimai i�spaud�iami i� vyrų, metant akmenis ant jų pilvų, o teisėjui i� anksto prane�ama, kokį sprendim� jis turi priimti. Mes palau�iame pa�ų dvasi�, kad galėtume sulau�yti jų �eimininko kakl�.

Na, a� ne�inau. A� ne�inau. Mes meldėmės ne dėl to, kai ilgėjomės savo El�bietos. Tai nėra naujasis taikos ir susitaikymo pasaulis, kurį, tikėjomės, mums atne� nauja princesė.

Murmu visa tai sau pakankamai nerangiai judėdamas savo bar�a �emyn upe link Vestminsterio laiptų, kad i�lip�iau i� besisūpuojan�ios valties tamsioje upėje ir u�lip�iau prakeiktais laiptais, perei�iau per rūmų teras� vedan�i� link salės, niekada nebuvau labiau nusimin�s nei dabar, kai Sesilio didis planas padaryti Anglij� saugi� nuo katalikų, nuo ispanų, nuo �kotų karalienės, pasiekia galutinį galing� akt�. Mano turtas sunaikintas, esu skolingas savo �monai, mano ramybė suplė�yta į gabalėlius, mano �mona mane seka, moteriai, kuri� myliu, nuplė�ta garbė dėl jos melagys�ių, ji � karalienės i�davikė, kita kadaise mylėta karalienė � mano pra�ūtis. Pakeliu galv� ir įeinu į sal� taip, kaip Talbotas turėtų įeiti, kaip lordas tarp savo perų, kaip mano tėvas būtų įėj�s ir jo tėvas prie� jį, mes i�sirikiav� į vien� ilg� linij�; manau, brangus Dieve, nė vienas i� jų negalėjo jaustis taip, kaip a� dabar: toks netikras, toks labai netikras ir toks pasimet�s.

Turiu auk��iausi� sėdim� viet�, man i� abiejų pusių yra kiti lordai, kurie tirs �i� apgailėtin� byl� kartu su manimi, Dieve, atleisk jiems u� tarnyst� �ia. Sesilis i�rinko �į teism� tinkam� savo tikslam. Hastingai yra �ia: u�kietėj� �kotų karalienės prie�ai; Ventvortas, Robertas Dudlis ir jo brolis Ambrozė; visi jie buvo Norfolko draugai senais gerais laikais, nė vienas nepasiry��s rizikuoti savo reputacija dėl jo dabar, nė vienas nedrįstų ginti �kotų karalienės. Visi mes, kurie buvome prie� Sesilį dar prie� trejus metus, dabar esam suburti kartu, kaip i�sigand� mokyklinukai, daryti visko, k� jis palieps.

Sesilis ir pats �ia yra � Berglis, kaip turė�iau atsiminti ir į jį kreiptis. Karalienės naujausias ir �vie�iausias kūrinys: baronas Berglis, savo naujomis ry�kiomis mantijomis, jo �ermuonėlio apykaklė visa balta ir pūkuota.

�emiau mūsų, lordų, yra karūnos teisėjai, prie� mus visus drapiruota pakyla, kur stovės Hovardas, kad atsakytų u� kaltinimus. U� jo, sėdimos vietos kilmingiesiems, toliau stovimos vietos tūkstan�iams �monių ir pilie�ių, kurie atvyko į London� pasimėgauti unikaliu spektakliu � karali�kojo pusbrolio atviru teismu u� i�davyst� ir sukilim�. Karali�ka �eima atsisuka prie� save dar kart�. Suprantame, jog nė trupu�io nepajudėjome į priekį.

A�tunt� vis dar tamsu ir �alta. Prie durų pasigirsta �urmulys. Įeina Tomas Hovardas. Jis pasikei�ia trumpu �vilgsniu su manimi, ir a� pamanau, jog paskutiniai treji metai nebuvo malonūs nė vienam i� mūsų. �inau, jog mano veid� i�vagojo rauk�lės nuo rūpinimosi karaliene ir �lugus ramybei, o jis yra pilkas bei nuvarg�s. Jis siaubingai pably�k�s, kalėjimo bly�kumas atsiranda �mogui, pratusiam kasdien būti lauke bet kokiu oru, o dabar priverstinai izoliuotam. Tai Tauerio bly�kumas, jis pamatė jį ant savo tėvo, ant savo senelio. Jis stovi ant pakylos, ir savo nuostabai, pamatau jo poz� � visada i�puik�s, visada per daug i�didus � dabar jis sulink�s. Jis stovi lyg vyras, prislėgtas neteisingų kaltinimų.

Hercogas pakelia galv�, kai karūnos klerkas perskaito jam kaltinimus, jis apsi�valgo, kaip nuvarg�s sakalas ap�iūri arklides, visada budrus, visada pasireng�s pavojui, bet nebėra �viesaus Hovardų i�didumo jo akyse. Jie įkalino jį kambaryje, kuriame laikė ir jo senelį, kaltindami i�davyste. Jis gali nu�velgti vej�, kur įvykdė mirties bausm� jo tėvui u� nusi�engimus prie� Karūn�. Hovardai visada kėlė sau did�iausi� pavojų. Tomas turėjo jausti, jog jo giminė prakeikta. Manau, jei jo pusseserė karalienė galėtų jį dabar matyti, atleistų jam vien i� pasigailėjimo. Jam galėjo būti blogai patarta, jis galėjo padaryti bloga, bet jis jau nubaustas. Tuoj baigsis �io vyro stiprybė.

Jo pra�oma pasiteisinti, bet u�uot atsak�s, ar jis kaltas, ar ne, papra�o teismo advokato, teisininko, kuris padėtų atsakyti jam į kaltinim�. Neturiu �iūrėti į Sesilį, kuris atmes pra�ym�; vyriausiasis teisėjas Katlinas jau stovi prie� visus, pakil�s ant kojų kaip ma�utis vaikelis ai�kinantis, jog teismo procese, kai nagrinėjamas valstybinės paslapties i�davimas, negalima turėti advokato. Hovardui tik galima atsakyti, ar jis buvo i�davikas, ar ne. Ir taip pat nėra jokio su�velninimo, jei teismo procese, kai nagrinėjamas valstybinės paslapties i�davimas, jis prisipa�įsta es�s kaltas, vadinas sako, kad nori mirti.

Tomas Hovardas pa�iūri į mane kaip į sen� draug�, i� kurio tikisi, jog su juo elgsis garbingai.

� Turėjau per ma�ai laiko, kad atsaky�iau į tokį sudėting� klausim�. Negavau net keturiolikos valandų, sudėjus dien� ir naktį. Esu netinkamai pri�iūrėtas. Turėjau per ma�ai laiko ir niekas nedavė man knygų, nei įstatymų rinkinio, nei jų santraukos. A� atvestas į mū�į be ginklo.

Pa�iūriu �emyn į savo rankas, imu dėlioti savo popierius. �inoma, mes negalime i�vyti �io vyro į kartuves nedav� jam laiko pasiruo�ti gynybai? �inoma, mes jam leisim turėt advokat�?

� A� stoviu �ia prie� jus dėl savo gyvenimo, �emių ir turtų, savo vaikų ir savo palikuonių ir to, k� gerbiu labiausiai i� visų, savo nuo�irdumo, � pasako jis man energingai. � Susilaikysiu nuo kalbų apie savo garb�. Esu nei�silavin�s, leiskit man gauti tai, k� leistų teismas, leiskit man gauti advokat�.

Esu pasireng�s pasakyti teisėjams atsitraukti ir i�pildyti jo pra�ym�. Mes buvome jo draugai, negalim girdėti pra�ymo ir jį atmesti. Vyras turi gauti patarimų. Tada �inutė nuo Sesilio, i� �emesnių suolų, atsiun�iama ir paki�ama man po ranka.

Nejau�iu didelės meilės �kotų karalienei, Dievas �ino, ta�iau prireiktų moters su kietesne �irdimi nei mano, kuri negintų jos nuo mūsų naujo namų sve�io ir laikino kalėjimo pri�iūrėtojo � Ralfo Sadlerio. Jis kieta�irdis ir irzlus senas vyras, visi�kai atsparus bet kokiam gro�iui, nesvarbu, ar tai baltas �erk�nas �ia, ant �efildo pilies med�ių ar bly�kus i�kreiptas �kotų karalienės gro�is.

� Turiu savo nurodymus, � pasako jis kimiai, kai ji pasitraukia nuo pietų stalo, negalėdama nė akimirkos daugiau i�k�sti girdėdama, kaip jis siurbia savo viral�. Sumurma ka�k� apie galvos skausm� ir palieka kambarį. Norė�iau ir a� taip lengvai pabėgti, ta�iau esu �ių namų �eimininkė ir turiu atlikti savo pareig� prie� sve�ius.

� Nurodymus? � paklausiu jo mandagiai ir stebiu, kaip jis pasemia dar vien� did�iulį �auk�t� ir kelia jį link savo did�iulės burnos.

� Taip, � sako jis. � Ginti j�, saugoti j�, u�kirsti keli� jos pabėgimui, ir jei viskas nepasiseks...

Jis parodo siaubing� gest� savo plok��ia ranka, ilg� pjovimo judesį per savo gerkl�.

� Jūs j� nu�udytumėte?

Jis linkteli.

� Jai negalima leisti būti laisvai, � drebia jis. � Ji yra did�iausias pavojus, kokį �i �alis kada nors matė.

Akimirk� pagalvoju apie ispanų armad�, apie kuri� kalbama, jog Pilypas dabar stato savo bauginan�iuose laivų statyklose. Pagalvoju apie popie�ių, kuris reikalauja, jog visi seno tikėjimo �monės nepaklustų El�bietai, leisdamas jiems j� nu�udyti. Pagalvoju apie prancūzus ir �kotus.

� Kaip ji galėtų? � paklausiu. � Viena moteris? Kai pagalvoji apie vis� tai, su kuo mes susiduriame?

� Ji yra pagrindinis asmuo, � pasako jis �iurk��iai. � Nes ji prancūzė, nes ji �kote, nes ji katalikė. Niekas nemiegos ramiai savo lovose, kol ji yra laisva.

� Atrodo per daug �iauru, jog moteris turi mirti tik todėl, kad jūs negalit miegoti, � pasakau kand�iai.

Nusipelnau at�iauraus �io �iauraus senio �vilgsnio, kuris akivaizd�iai neįprat�s susidurti su moterų nuomone.

� Girdėjau, jog ji laimėjo prie� jus ir jūsų vyr�, � įgelia jis. � Girdėjau, jog jis, tam tikra prasme, buvo labai susidomėj�s.

� Mes abu esam geri karalienės tarnai, � pasakau nepalau�iamai. � Kaip jos �viesybė �ino, kaip mano geras draugas lordas Berglis �ino. Niekas nėra suabejoj�s mano vyro garbe. A� galiu gerai tarnauti jos �viesybei, bet nenoriu matyti nu�udytos �kotų karalienės.

� Jūs gal ir galit, � pasako jis niūriai. � Bet a� negaliu. Ir su laiku, manau, bus daugiau tokių, kurie galvoja kaip a�, o ne kaip jūs.

� Ji gali �ūti kovoje, � pasakau. � Jei, Dieve neleisk, mū�is įvyks. Arba ji gali būti nu�udyta samdomo �udiko. Bet jai negali būti įvykdyta mirties bausmė, ji � karali�ko kraujo. Ji negali būti apkaltinta i�davyste, ji yra į�ventinta į karalienes. Joks teismas negali jos teisti.

� Ak, kas taip sako? � staiga jis paklausia, paleisdamas i� rankų savo �auk�t� ir atsukdamas savo did�iulį veid� į mane.

� �alies įstatymai, � sumik�ioju. Jis beveik kelia baim� savo stotu ir charakteriu. � �alies įstatymai, kurie gina ir didelius, ir ma�us.

� Įstatymai yra tai, k� mes manom, jog yra įstatymai, � pasigiria jis. � Kaip ji dar gali su�inoti, kaip jūs galit vien� dien� pamatyti. Įstatymai bus tokie, kokius mes nuspr�sime turint būti. Mes sukursime įstatymus, ir tie, kurie mums grasina ar bijo mūsų, supras, jog yra nesaugomi įstatymų.

� Tai visi�kai ne įstatymai, � u�gin�iju. Visgi esu Anglijos perų teismo pirmininko �mona. � Įstatymai turi ginti auk�tus ir �emus, nekaltus, ir net kaltus, kol neįrodyta, jog jie yra nusikaltėliai.

Sadleris juokiasi �iurk��iu, garsiu juoku.

� Taip galėjo būti Kamelote, � pasako jis grubiai. � Ta�iau �ia yra kitas pasaulis. Mes naudojame įstatymus prie� savo prie�us, mes randame įkal�ių prie� savo prie�us, jei nėra nei įstatymo, nei įkal�ių, tada sukursime juos specialiai jiems.

� Tada jūs nesate geresni u� juos, � pasakau tyliai, o pasisukusi į savo patarnautoj�, garsiai pasakau: � Dar vyno serui Ralfui.

Mano su�adėtinis kovoja u� savo gyvyb� teismo salėje, teisiamas vyrų, bijan�ių kaip ir jis. Mano sūnus yra toli nuo man�s. Vienintelis vyras, kuris galėtų mane i�gelbėti yra toli toli, pats įkalintas, nesitikiu, kad jį dar kada nors pamatysiu. Mano did�iausias prie�as yra mano naujasis pri�iūrėtojas, net Besė, nei�tikimiausia draugė koki� kada nors turėjo moteris, yra pasibjaurėjusi jo �iauriu elgesiu su manimi.

Pradedu jausti baim�. Nebū�iau patikėjusi, jog El�bieta paliktų mane pri�iūrėti tokiam vyrui. Tai negarbė man, padaryti tokį vyr� mano sargu. Ji turėtų �inoti, pati yra buvusi belaisvė. Turėtų �inoti, jog �iaurus kalėjimo pri�iūrėtojas sunaikina kalinio gyvenim�. Jis neleid�ia man vaik��ioti parke, net �altame sniege i� ryto, neleid�ia man i�vykti, jis leid�ia man ne ilgiau nei de�imt minu�ių pavaik�tinėti po �alt� kiem�, jis �nekėjo su Bese, jog reiktų dar kart� suma�inti mano ūkio i�laidas. Jis sako, jog negaliu gauti savo prabangos prekių i� Londono, lai�kų i� Pary�iaus. Jis sako, jog neturė�iau gauti tiek daug patiekalų per pietus ir gerų vynų. Jis nori atimti mano vald�ios simbolį, kuris �ymi mano karali�k� padėtį. Jis nori, jog sėdė�iau paprastoje kėdėje, o ne soste; man esant, jis sėdasi be mano kvietimo.

Negalėjau patikėti, jog man taip nutiko. Negalėjau patikėti, jog El�bieta paduos savo pusbrolį, savo artimiausi� giminaitį, į teism� dėl i�davystės, ypa� �inodama, jog jis niekuo nekaltas, tik tro�kimu mane vesti � kas, nors ir nesupranta moteriai turin�iai didelės El�bietos tu�tybės, vargiai yra nusikaltimas. Jis nedalyvavo jokiame mai�te, nesiuntė savo pinigų jokiai mai�taujan�iai armijai � na, jis juk prarado prancūzų auks�, kurį turėjo i�siųsti. Jis pakluso jos įsakymui vykti į teism�, nors jo pasekėjai buvo įsikib� į odines balnakilpes ir jo arklio uodeg� ir maldavo nevykti. Jis atidavė Keninghal�, savo did�iulį nam�, palikdamas savo vaikus be palikimo, kaip ji pra�ė. Jis paklusniai liko savo name Londone, o tada, kai buvo įsakyta, vyko į Tauerį. Jis kelet� kartų susitiko su Ridolfiu, tai tiesa. Bet a� �inau, kaip ir jie turi �inoti, jog jis nerengė s�mokslo nu�udyti El�biet� ar perimti jos valstyb�.

A� esu dėl to kalta � gerasis Dieve, taip, neneigsiu to sau, nors jiems niekada neprisipa�insiu. Norė�iau matyti El�biet� sunaikint� ir valstyb� i�laisvint� nuo ereti�ko valdymo ne pagal įstatymus. Bet Tomas Hovardas niekada nebūtų taip pasielg�s. Jei bū�iau visi�kai atvira � jis nėra tam tinkamas vyras, jis nėra tam sutvertas. Yra tik vienas vyras, kuris visk� suplanuotų ir per�iūrėtų, bet jis yra gerai saugomame kambaryje su grotomis ant lango, �iūri į Danijos up� ir galvoja apie mane, jis niekada nekurs savo gyvenimo lo�damas.

� Neturiu jokių perspektyvų, � niūriai pasakau Merei Seton, kai sėdime mano kambaryje per asmeninius pietus. Nepietausiu su Ralfu Sadleriu, geriau badausiu.

Aplink mus apie keturiasde�imt palydovų ir tarnų susėda pietauti, patarnautojai ne�a patiekal� po patiekalo man, kad paim�iau ma�yt� porcij�, ir siun�ia juos toliau per sal�. Jie vis dar atne�a daugiau nei trisde�imt patiekalų, tai duoklė man kaip karalienei. Ma�iau patiekalų mane į�eistų.

Merė Seton ne tokia niūri kaip a�, jos tamsios akys �elmi�kai �oka.

� Jūs visada turit perspektyvų, � ji su�nab�da prancūzi�kai. � Ir dabar turit kit� ser� Galahad�, pasirengusį jums tarnauti.

� Ser� Galahad�? � paklausiu.

� Ne�inau, � sako ji. � Galbūt jis labiau seras Lancelotas. Didikas neabejotinai pasiruo��s viskuo rizikuoti dėl jūsų. Tas, kuris atėjo slapta. Tas, kurio vard� jūs �inot. Tas, kurio jūs nesitikit, ir tas, kuris planuoja i�traukti jus i� �ia dar prie� pasibaigiant teismui. Prie� gėd�, kai jie aptars tavo reikalus vie�am teisme.

� Botvelas, � i�kvepiu i�kart. I�kart neabejoju, jog jis pabėgo i� Danijos. Koks kalėjimas galėjo jį sulaikyti? Botvelas, laisvas ir einantis į mano pus�, i�trauks mane i� �ia ir nugabens į �kotij� per akimirk�. Botvelas pakels armij� prie sienos, apvers �alį auk�tyn kojom. Botvelas paims �kotij� tarsi ji būtų prie�taraujanti moteris ir privers j� �inoti, kas yra jos �eimininkas. Galė�iau garsiai juoktis nuo minties, kad jis laisvas. Kokia lape vir� vi�tidės jis pavirs, kai sėdės ant �irgo su vėl i�trauktu kardu. Koks ko�maras Anglijai, koks mano ker�tas. � Botvelas.

A�iū Dievui, ji man�s nei�girsta. Nenorė�iau, jog Merė manytų, jog tas vardas kartais ateina į mano galv�. Jis buvo mano pra�ūtis. Neturė�iau apie jį daugiau kalbėti.

� Seras Henris Persis, � prane�a ji. � Dieve, palaimink jį. Jis atsiuntė �it�, atėjo iki man�s i� jaunojo Babingtono rankų. Seras Ralfas stebi jus taip atid�iai, kad nedrįsome perduoti jums iki dabar. Ruo�iausi laikyti jį iki jūsų miego, jei prireiktų.

Merė perduoda man �inut�. Ji trumpa ir konkreti.

Vos neu�miegu spoksodamas į �vakės liepsn�, bandydamas skaityti u�ra�us, kuriuos pasidariau Norfolko teismo metu. �od�iai, kuriuos prikeverzojau, susilieja ir tampa neai�kūs. Įkal�ių i� Roso vyskupo pakaktų sunaikinti Norfolk�, ta�iau juos pateikė toks įbaugintas �mogus, jog net negalėjo sukurti įtikinamos istorijos. Pusė įkal�ių ai�kiai sudiktuoti Sesilio ir patvirtinti �monių, i�ėjusių i� proto nuo siaubo ir skausmo. Kitos dalies niekas nepatvirtina, jokių liudytojų, jokių įkal�ių. Tai tik Sesilio melas, grynas gėdingas melas.

Nuvarginau savo siel� mintimis, jog jei bū�iau geresnis �mogus, atsisto�iau ir demaskuo�iau Sesilį u� melagingus patarimus, pareikalau�iau, jog lordai atsistotų su manimi, visi nueitume pas karalien� ir pareikalautume, jog ji mus i�klausytų. Esu did�iausias Anglijos �mogus, esu perų teismo pirmininkas, mano pareiga ir garbė ginti Anglij� nuo blogų patarėjų.

Ta�iau savo apmaudui �inau, jog nesu tas �mogus. Mano �mona greitai paai�kintų, jog neturiu nė proto, nė dr�sos pareik�ti ir apginti faktus prie� Sesilį. Neturiu presti�o tarp savo perų, neturiu karalienės ausies. Blogiausia i� visų, kad netekau i�didumo.

Paskutinis vyras, kuris mestų Sesiliui i��ūkį, dabar yra prie� mus kaltinamas i�davyste. Jei mes būtume pasiprie�in� Sesiliui, kai jis pirm� kart� padarė įtak� jaunos princesės mintims, arba būtume palaik� Dudlį, kai �is stojo prie� jį tomis ankstyvomis dienomis, jei būtume palaik� Hovard� prie� jį dar tik prie� mėnesį... Ta�iau mes lyg �luota i� vytelių; jei laikytumėmės kartu, būtume nepalau�iami, ta�iau Sesilis mus nulau� vien� paskui kit�. �ia nėra nė vieno, kuris pakils, kad i�gelbėtų Tom� Hovard�. �ia nė vienas neatsistos tam, kad nuverstų Sesilį. Netgi a�, kuris �ino apie Sesilio �nipinėjim�, jo melagystes ir tylius vyrus, kurie vykdo jo įsakymus visoje �alyje, vyrus, kurie i�kentė kankinimus, priėmė �ios valstybės įstatymus ir pasakė, kad jie neprie�taraus, jog Sesilio įsivaizduojami pavojai yra svarbesni negu įstatymai, vyrus, kurie meluoja u� jį, ir i� tiesų jiems niekas nerūpi. A� visk� �inau ir nedrįstu stoti prie� jį. Ties� sakant, būtent todėl, kad �inau, ir nedrįstu.

Ma�utė �vakės �viesa �okinėja mano lange. Vidurnaktį, kai pasilenkiu jos u�pūsti, a� sudvejoju, kai pamatau atsakom�jį mirktelėjim� i� greit u�gesinto �ibinto, �emai sodo �e�ėliuose, kur tamsūs med�iai styro vir� tamsios �olės. Matyti nedidelis jaunas mėnulis, pasislėp�s u� vėjo genamų debesų, nemetantis jokios �viesos ant akmeninės sienos po manimi. Siena tamsi kaip status skardis.

Dariau tai prie� trejus metus Boltono pilyje, kai pasitikėjau savo sėkme, maniau, jog jokios sienos negali man�s sulaikyti, maniau jog ka�koks vyras bus pasiry��s mane i�gelbėti. El�bieta negalės atsispirti mano įkalbinėjimams, arba mano �eima sukils dėl man�s, Botvelas ateitų dėl man�s. Negalėjau patikėti, jog vėl būsiu gra�iajame dvare, mylima, �avinti, visų �irdyse.

Dabar ne tas pats. A� ne ta pati. Pavargau nuo trijų metų kalėjime. A� sunkesnė, praradau savo stipryb�, nebesu nenuilstanti, nenugalima. Kai lipau �emyn Boltono pilies siena, praleidau savait� bėgdama nuo savo prie�ų, buvau u�sigrūdinus. �ia trejus metus prabangiai įkalinta buvau persisotinusi ir nuobod�iavau, u�sidegus netikrom viltimis ir i�sibla�kiusi nuo savo svajonių, man niekada nėra gerai.

Esu kita moteris savo �irdyje. Ma�iau, kaip �iaurė pakyla ir nusileid�ia dėl man�s, ma�iau savo vyrus svyruojan�ius tarsi surinkti kaulai i� kartuvių nuo kaimo kelių. Sutikau tekėti u� vyro ir su�inojau, jog jis suimtas. A� laukiau ir laukiau Botvelo, įsitikinus, jog jis grį� pas mane. Jis negrį�o. Jis negali grį�ti. Suvokiau, jog jis niekada negrį� pas mane, net jei įsaky�iau jam prie�ingai. Net jei pasiųs�iau k� nors pasakyti, jog nenoriu jo daugiau matyti, net jei jis suprastų draudim� kaip kvietim�, jis negalėtų ateiti.

Dr�sos! A� palenkiu galv� ir u�pu�iu ma�yt� liepsnel�. Neturiu ko prarasti bandydama, ir galiu visk� gauti. Vos tik būsiu vėl laisva, susigr��insiu visk�, savo sveikat�, gro�į, turtus, optimizm�, patį Botvel�. Patikrinu, kad paklodės būtų u�ri�tos aplink mano liemenį, paduodu gal� D�onui, savo prievaizdui, nusi�ypsau Merei Seton ir i�tiesiu jai savo rank� bu�iniui. Nelauksiu jos, �į kart� neimsiu kartu su savim mergelės. Pradėsiu bėgti t� akimirk�, kai mano kojos pasieks �em�.

� Atsiųsiu k� nors tav�s paimti, kai būsiu Prancūzijoje, � pasakau jai.

Jos veidas bly�kus ir įsitemp�s, akyse a�aros.

� Dievo grei�iu, � pasako ji. � Bonne chance!

Ji atidaro lango groteles, D�onas apvynioja virv� i� paklod�ių aplink stiprų medinį lovos stulp� ir prisitvirtina, kad i�laikytų mano svorį.

Linkteliu jam i� dėkingumo ir prieinu prie palangės, palenkiu galv�, kad i�ki��iau j� pro lang�, ir t� pa�i� akimirk� ka�kas ima stipriai trankytis į mano duris. Grubus Ralfo Sadlerio balsas ima �aukti:

� Atidarykit! Karalienės vardu! Atidarykit!

� Eik! � D�onas paragina mane. � A� laikau tave! �ok. Pa�iūriu �emyn. Po savimi sienos apa�ioje pamatau metalo �vytėjim�, ten laukia kareiviai. Nuo pagrindinio namo atskuba tuzinas vyrų su deglais.

� Atidarykit!

Pamatau Merės Seton i�sigandusį �vilgsnį ir gū�teliu pe�iais. Bandau �ypsotis, bet jau�iu, kaip dreba mano lūpa.

� Mon dieu! � pasakau. � Kas per triuk�mas! Tik ne �i�nakt.

� Atidarykite karalienės vardu arba a� i�lau�iu �ias duris! � Sadleris subaubia kaip bulius.

Linkteliu D�onui.

� Atrodo, kad geriau bus, jei tu jį įleisi, � pasakau jam. Paduodu rank� Merei ir leid�iu jai padėti man nusileisti nuo lango.

� Grei�iau, � liepiu a�. � Atri�k virv�. Nenoriu, kad jis pamatytų mane toki�.

Ji grabinėjasi, kai jis dau�o duris su savo kardo rankena. D�onas atidaro duris, ir Sadleris įsiver�ia vidun. U� jo stovi Besė, i�balusiu veidu, jos ranka tampo jo rankov�, sulaikydama rank� su kardu.

� Jūs prakeikta i�davikė, jūs prakeikta sukta i�davikė! � jis subaubia, kai įeina į kambarį ir pamato suri�tas paklodes ant grindų ir atidar� lang�. � Ji turėtų nukirsti jums galv�, ji turėtų nukirsti jums galv� be jokio teismo posėd�io.

A� stoviu kaip karalienė ir nieko nesakau.

� Sere Ralfai... � prie�tarauja Besė. � �ia juk karalienė.

� Po velnių, a� pats galė�iau j� nu�udyti! � stūgauja jis. � Jei i�mes�iau jus pro lang� dabar, galė�iau sakyti, jog virvė nutrūko, ir jūs nukritote.

� Pabandyk, � atkertu.

Jis u�baubia i� įnir�io, Merė įsiterpia tarp mūsų, D�onas prieina ar�iau, bijodamas, jog �is �iaurus �mogus susierzin�s puls mane. Ta�iau Besė yra ta, kuri jam sutrukdo tvirtai suspausdama jo rank�.

� Sere Ralfai, � ramina tyliai. � Jūs negalite. Visi su�inotų. Karalienė apkaltintų jus bandymu nu�udyti.

� Karalienė padėkotų Dievui u� mane! � at�auna jis.

Ji papurto galv�.

� Nepadėkotų. Ji niekada tau neatleistų. Ji nenori, kad jos pusseserė mirtų, ji praleido trejus metus bandydama rasti būd�, kaip sugr��inti j� į jos sost�.

� Ir pa�iūrėk į padėk�, kuri� ji gauna! Pa�iūrėk į meil�, kuri jai gr��inama!

� Netgi tada, � atsako ji ramiai, � ji nenori matyti jos mirusios.

� A� galė�iau jai įteikti kaip dovan�.

� Ji nenori jos mirties ant savo s��inės, � pasako Besė daug tiksliau. � Ji negalėtų to pakelti. Ji to nenori. Ji niekada to nepareikalautų. Karalienės gyvenimas yra �ventas.

Jau�iuosi suledėjusi viduje, net nesi�aviu Bese u� tai, jog gina mane. �inau, jog ji gina savo namus ir savo reputacij�. Ji nenori įeiti į istorij� kaip namų �eimininkė, kuri nu�udė karali�k�jį sve�i�. Merė Seton įspraud�ia savo rank� į mano.

� Jūs jos nepaliesite, � pasako ji tyliai serui Ralfui. � Pirma turėsite nu�udyti mane, pirma turėsite nu�udyti mus visus.

� Tu esi palaiminta savo draugų i�tikimybe, � su kartėliu mesteli seras Ralfas. � Nors pati esi tokia nei�tikima.

Nieko nesakau.

� I�davikė, � drebia jis.

Pirm� kart� pa�iūriu į jį. Matau, kaip jį u�plūsta panieka nuo mano �vilgsnio.

� A� esu karalienė, � prabylu. � Negaliu būti vadinama i�davike. Negali būti tokio dalyko. A� esu karali�ko kraujo, negaliu būti apkaltinta i�davyste, negaliu būti teisėtai pasmerkta mirties bausmei. A� nelie�iama. A� neatsakinėju tokiems kaip jūs.

Vena i��oka jo smilkinyje, jo akys i�sipu�ia kaip �uvies.

� Jos didenybė yra �ventoji, kad paken�ia jus savo �emėse, � suurzgia jis.

� Jos didenybė yra nusikaltėlė, nes laiko mane be mano sutikimo, � atkertu. � I�eikite i� mano kambario.

Jo akys susiaurėja, tikiu, jog jis nu�udytų mane, jei tik galėtų. Ta�iau negali. A� esu nelie�iama. Besė �velniai timpteli jo rank�, jie kartu i�eina. Beveik galė�iau juoktis: jie eina atbulomis, �ingsnis po �ingsnio, kaip turėtų i�eiti, kai kambaryje esama karali�ko �mogaus.

Duris u�sidaro paskui juos. Mes liekame vieni su �vake, kuri leid�ia vos matom� dūm�, atidaru langu ir suri�ta virve tabaluojan�ia erdvėje.

Merė įtraukia virv�, nugnybia �vakės nuodag� ir u�daro lang�. Ji pa�iūri į sod�.

� Tikiuosi seras Henris paspruko, � pasako ji. � Dieve, padėk jam.

Patraukiu pe�iais. Jei seras Ralfas �inojo, kur ir kokiu laiku ateiti, vadinas, Sesilis perprato vis� s�moksl� t� akimirk�, kai seras Henris Persis i�sinuomojo jo arklius. Be abejonės, jis dabar suimtas. Be abejonės, po keleto savai�ių jis mirs.

� K� mes darysime? � paklausia Merė. � K� dabar darysime?

Įkvepiu.

� Mes planuosime, � atsakau. � Tai �aidimas, mirtinas �aidimas, El�bieta yra kvailė, nes ji man nepaliko kito pasirinkimo, tik �aisti �į �aidim�. Ji kurs s�mokslus, kad mane i�laikytų, o a� kursiu juos, kad pabėg�iau. Ir mes galų gale pamatysime, kuri i� mūsų laimės, o kuri mirs.

Esu kvie�iama pasimatyti su savo vyru, jo advokatu ir jo prievaizdu jo asmeniniame kambaryje oficialiame susitikime. Jo advokatas ir klerkai atvyko i� Londono, a� turiu savo vyriausi�jį klerk�, kad man patartų. Apsimetu, jog nieko nesuprantu; ta�iau �inau, k� visa tai rei�kia. A� to laukiau visas savaites, kai Hovard� paskelbė kaltu, ir mano lordas tyliai grį�o namo.

Mano sutuoktinis tarnavo karalienei kaip bet kuris vyras tarnautų, ta�iau net po nuosprend�io, kurio ji norėjo, jo neapdovanojo. Jis gali būti Anglijos perų teismo pirmininkas, ta�iau didis lordas jis tik pagal reputacij�. Realybėje jis varg�as. Jam visi�kai neliko pinigų ir nė vieno lauko, kuris nebūtų u�statytas. Jis grį�o i� Londono kaip �mogus, kurį pra�udė jo paties laikas. Hovardas nuteistas mirti, ir Anglija dabar priklausys Sesiliui, o mano vyras negali taikiai ir gerai gyventi Sesilio Anglijoje.

Pagal mūsų vedybų sutartį mano sutuoktinis turi duoti man did�iul� sum� pinigų, kai mano sūnus sulauks pilnametystės. Henriui dabar dvide�imt vieneri, o �arliui greit bus dvide�imt, mano vyras bus skolingas man jų palikim� ir pinigus u� kitus mano vaikus baland�io pirm� dien�, kaip ir kitus įsipareigojimus man. A� �inau, jog jis negali jų i�mokėti. Jis negali sumokėti net dalies.

Be to, skolinau jam pinigus karalienės i�laikymui pastaruosius metus ir paskutinius �e�is mėnesius �inojau, jog jis negalės man jų gr��inti. I�laidos u� prieglaud� ir �kotų karalienės apsaug� jam kainavo visas nuomas ir įplaukas i� �emių, vis tiek niekad nepakako įplaukian�ių pinigų. Kad sumokėtų savo skolas man, kad i�pildytų savo vedybinį kontrakt�, jis turės parduoti �emes arba pasiūlyti jas man vietoj pinigų, kuriuos turėtų sumokėti.

Jis pagaliau suvokė, kokioje krizėje yra, kai negalėjo i�kelti įprastos �ventės per Kalėdas. Jis pagaliau suvokė, jog negali pilti savo turtų �kotų karalienei po kojomis. Kai jam pasakiau, jog nieko neliko lobių kambaryje, visame Derbi�yre niekas neduotų mums paskolos, jis pagaliau pamatė nelaim�, kuri kasdien augo pastaruosius trejus metus, apie kuri� jį perspėdavau kiekvien� kart�, kai i�siųsdavome s�skait� karalienei ir negaudavom jokio u�mokes�io. Kasdien galvojau per �iuos trejus metus, k� reiktų daryti su �iomis nepakeliamomis i�laidomis, kasdien tai mane grau�ė tarsi skausmas, a� �inau, ko noriu. Jo skurdas jam atėjo tarsi siurprizas, man jis buvo senas prie�as.

A� nesėdėjau be darbo. Ties� sakant, s�moningai perėmiau jo skolas i� skolininkų sau: saugojau jo skolas savo lė�omis, �inodama, kad jis negalės i�simokėti. �inodama, ko noriu. �inau, ko sieksiu, ir �inau, ko atsisakysiu.

Sėd�iu ant kėdės su tiesia atkalte, rankas laikau ant kelių, dėmesinga, kai advokatas atsistoja prie� mane ir paai�kina man, jog grafas yra sunkioje materialinėje padėtyje ne dėl savo kaltės. Jis turėjo i�laidų didesnių negu bet kuris lordas galėtų sau leisti tarnaudamas karalienei. Nuleid�iu galv� kaip nuolanki �mona ir klausausi. Mano vyras �iūri pro lang�, tarsi negalėtų klausytis, kaip apibūdinama jo kvailystė.

Advokatas man pasako, jog per�iūrėjo grafo įsipareigojimus santuokos sutartyje ir jo vėlesnius įsipareigojimus, kai skolinosi i� man�s, ir jis pasiruo��s pateikti pasiūlym�. Mano vyriausiasis prievaizdas pa�iūri į mane. Jis buvo i�g�sdintas mano paskolų; jau�iu jo vilting� �vilgsnį ant veido, bet nepakeliu akių.

Advokatas pasiūlo, kad visos �emės, kurios santuokos metu atiteko mano vyrui būtų gr��intos man. Visos �emės, kurios man buvo padovanotos mano mieliausio vyro Viljamo Sent Lou ir mano atsargaus vyro Viljamo Kavendi�o, bus man gr��intos. U� tai turiu atleisti visas savo vyro skolas man ir grynųjų paskolas, kurias jam suteikiau, turiu atleisti jį nuo vaikų paramos, kuri� pa�adėjo tuokdamasis. Susitarimas, kurį padarėm susituokdami, ties� sakant, būtų panaikintas. A� turėsiu visk�, kas man priklausė, o jis nebus atsakingas nei u� mane, nei u� mano vaikus.

Galė�iau verkti i� palengvėjimo, ta�iau nieko nesakau ir i�laikau ramų veid�. Tai gr��intų man mano paveldėjim�, gr��intų man turtus kuriuos sukaupiau kartu su vyrais, �inojusiais pinigų ir �emės vert�, laikiusiais juos saugiai. Tai mano savastis. A� vėl tapsiu savininke, o savininkė yra moteris atsakinga u� savo likim�. A� būsiu nepriklausoma moteris. Pagaliau vėl būsiu saugi. Mano vyras gali būti kvailys, gali būti i�laidūnas, ta�iau jo pra�ūtis nenutemps man�s �emyn.

� Tai labai dosnus pasiūlymas, � ai�kina jo advokatas, kai nieko neatsakau.

Ties� sakant, ne. Tai nėra dosnus pasiūlymas. Jis yra viliojantis. Sukurtas tam, kad mane suviliotų, ta�iau jei laiky�iausi pinigų, kuriuos mano vyras yra man skolingas, jis būtų priverstas parduoti daugum� tų �emių, kad padengtų skolas, a� galė�iau jas nupirkti ma�iausiomis kainomis ir gauti naudos. Ta�iau suvokiu, jog taip neturėtų vykti tarp grafo ir jo grafienės.

� A� sutinku, � atsakau paprastai.

� Jūs sutinkate?

Jie tikėjosi ilgesnių derybų. Jie tikėjosi did�iulio skundo dėl pinigų praradimo. Jie tikėjosi, jog reikalausiu monetų. Visi nori pinigų, niekas nenori �emės. Visi Anglijoje, i�skyrus mane.

� A� sutinku, � pakartoju. I�spaud�iu blanki� �ypsen� savo sutuoktiniui, kuris sėdi be nuotaikos, pagaliau suvokdamas, kiek daug jam kainavo akla meilė �kotų karalienei.

� Norė�iau padėti savo vyrui grafui �iuo sunkiu metu. Esu įsitikinus, jog kai karalienė bus gr��inta į �kotij�, ji atsidėkos jam apmokėdama jo visas skolas.

Pilu drusk� ant �vie�ios �aizdos. Karalienė niekada negrį� į �kotij� triumfuodama, ir mes visi tai �inome.

Jis �ypteli dėl mano optimizm�.

� Ar jūs turite dokument�, kurį turė�iau pasira�yti? � paklausiu.

� Turiu paruo��s, � atsako advokatas.

Jis paduoda jį man. Jis pavadintas �Dovanos aktas� tarsi mano vyras grafas nebuvo priverstas gr��inti visko, kas buvo mano. A� neprikibsiu prie to, nei prie �emių vertės, kurios yra pervertintos, nei prie mi�ko vertės, kuris nebuvo tinkamai pri�iūrimas. Yra daug dalykų, dėl kurių gin�y�iausi, jei nenorė�iau kuo grei�iau visko baigti, norėdama vadinti savo �emes vėl savomis.

� Jūs suprantate, jei pasira�ysite, turėsite pati rūpintis savo vaikais?

Advokatas paduoda man plunksn�, ir a� vos tveriu garsiai nenusijuokus.

Rūpintis savo vaikais! Viskas, k� mano vyras grafas darė, tai rūpinosi �kotijos karaliene. Jo vaikų paveldas buvo i�leistas dėl jos prabangos. A�iū Dievui, daugiau jis nebus atsakingas u� mane ir mano vaikus.

� A� suprantu, � atsakau. � Pasirūpinsiu savimi, savo �eima ir daugiau niekada nepra�ysiu grafo pagalbos.

Jis i�girsta atsisveikinimo gaidel� �iuose �od�iuose ir pakėl�s galv� pa�iūri į mane.

� Jūs klystat, jei kaltinat mane, � pasako jis �iek tiek oriai.

�Kvailys�, � pagalvoju, bet nepasakau to. Tai paskutinis kartas, kai vadinu ji kvailiu mintyse. Pa�adu sau tai, kai pasira�au. Nuo �ios dienos nesvarbu, ar jis i�mintingas, ar kvailas, bet tai negali kainuoti man mano �emių. Jis gali būti arba nebūti kvailiu, kaip nori, bet man�s jis niekada neįskaudins. Susigr��inau savo �emes į savo rankas ir laikysiu jas saugiai. Jis gali daryti k� nori su savomis. Jis gali prarasti jas visas dėl jos meilės, jei to norės, ta�iau negalės liesti mani�kių.

Ta�iau jis tikrai girdi atleidim� mano balse. Jis buvo mano vyras. Daviau jam savo �irdį, kaip turėtų daryti gera �mona, patikėjau jam savo vaikų paveldėjim� ir vis� savo turt�, kaip turėtų gera �mona. Dabar saugiai susigr��inau savo �irdį ir turtus. Tai atsisveikinimas.

Karalienė pagaliau susimovė taip, kad niekas i� mūsų net neįsivaizdavo, jog įmanoma. Ji pasmerkė savo pusbrolį mir�iai, tai įvyks rytoj. Popiet ji pakvie�ia mane į Vestminsterio pilį, esu tarp kitų vyrų ir moterų jos laukiamajame kambaryje. Niekada neteko i�vysti tokios niūrios nuotaikos rūmuose. Tie, kurie turėjo susitarimų su kita karaliene, yra i�sigand�, ir ne be reikalo. Netgi tie, kurių s��inė yra rami, vis tiek nervinasi. Mes tapome įtarumo dvaru, abejonės dvaru. �e�ėliai, kurių taip ilgai bijojo Sesilis, dabar temdo pa�i� Anglijos �irdį.

Karalienė El�bieta sulenkia savo pir�t� link man�s, pakyla i� sosto ir veda mane prie lango, �iūrėdama į up�, kur mes galime stovėti vieni.

� Nėra jokios abejonės jos kalte, � staiga sako ji.

� Jos kalte?

� Jo, turiu omenyje, jo. Jo kalte.

Papurtau galv�.

� Bet jis tik i�siuntė pinigus ir �inojo apie planus. Jis pats pasidavė jums. Jis nesiėmė ginklo prie� jus. Jis pakluso.

� Ir tada prie� mane susimokė, � sako ji.

Linkteliu. �vilgteliu �onan į j�. Po pudra jos oda rauk�lėta ir pavargusi. Ji laikosi kaip nepalenkiama karalienė, bet i�kart galima pastebėti, kiek jai kainuoja pastangų.

� Ar galėtumėte jam atleisti? � klausiu. Rizikinga �itai i�kelti, bet negaliu leisti jam pasitikti mirtį, net nepaband�s.

� Ne, � sako ji. � Tai būtų tas pats, jei į kiekvieno �udiko Anglijoje rank� įdė�iau peilį. Ir kas jį vėl sustabdys nuo s�mokslavimo? Mes juo daugiau negalime pasitikėti. Ir, Dievas �ino, ji regs savo s�mokslus iki paskutinės akimirkos, kol nemirs.

Jau�iu, kaip stingstu nuo grėsmės jai.

� Jūs jos neapkaltintumėte? Jūs neleistumėte Sesiliui jos kaltinti?

Karalienė papurto galv�.

� Ji yra karalienė. Ji nepaklūsta mano įstatymams, nebent su�inau, kad susimokė mane nu�udyti. Nėra jokių įrodymų, kad ji planavo mano mirtį. Joks kitas kaltinimas jai negali būti pateiktas.

� Jei ji galėtų būti paleista...

� Ji niekada nebus laisva, � sako tiesiai. � �is s�mokslas su Ridolfiu jai tiek kainavo. �kotai dabar jos nepriimtų, net jei maldau�iau, negaliu jos pas niek� i�leisti. Ji atsiskleidė kaip mano prie�as. A� j� laikysiu am�inai įkalint�.

� Taueryje?

Į mane atsuktas jos veidas grie�tas kaip bazilisko.

� Paliksiu j� su tavimi, vis� likusį jos gyvenim�, � nusprend�ia ji. � Tai gali būti tiek jos, tiek tavo bausmė.

Dieve, apsaugok juos �iandien ir visomis kitomis dienomis.

Neturiu prie�asties mylėti nors vien� i� jų ir neturiu prie�asties atleisti nors vienam i� jų, ta�iau suprantu, kad atleid�iu jiems, �i� jos mirties dien� ir galutinės jo �irdies ply�imo dien�.

Ji buvo mano karalienės, mano �alies, mano tikėjimo ir mano, neabejotinai mano prie�as. Jis buvo kvailys, dėl jos i�leido visus savo turtus ir galų gale, kaip dauguma mūsų mano, dėl jos atidavė ir savo reputacij�, ir autoritet�. Ji su�lugdė jį, kaip su�lugdė daugelį kitų. Bet vis tiek suprantu, jog galiu atleisti jiems abiem. Jie buvo tuo, kuo gimė būti. Ji buvo karalienė, did�iausia tomis dienomis �inoma karalienė, jis t� matė, buvo riteris paklydėlis ir j� mylėjo.

Na, �iandien ji sumokėjo u� visk�. Atėjo diena, kurios jis bijojo, kurios ji prisiekinėjo, jog negali būti. Buvo �altas �iemos rytas, kai ji nusileido �emyn laiptais Foteringėjuje ir pamatė pakyl� pastatyt� did�iojoje salėje ir did�ius Anglijos vyrus, tarp jų ir mano vyr�, susirinkusius tapti jos mirties liudininkais.

Paskutinis s�mokslas negalėjo būti atleistas, negalėjo būti tiriamas, kad ji galėtų suversti kalt� kitiems. S�mokslas nu�udyti karalien� El�biet� ir u�imti jos sost�. �kotų karalienė lemtingai pasira�ė prie jo savo vardu. Antonis Babingtonas, dabar jaunas vyras, kuris buvo ma�asis Babingtonas, mano mielasis pa�as, buvo vyriausias �io i�daviki�ko plano kūrėjas ir u� tai sumokėjo savo gyvybe, varg�as jaunuolis. Trok�tu, Dieve, kad niekada nebū�iau įpainiojus jo jos kelyje, nes ji atėmė jo �irdį, kai dar buvo vaikas, ir buvo jo mirtis, kaip ir daugeliui kitų.

Po tūkstan�ių lai�kų, kuriuos para�ė, po visų s�mokslų, kuriuos surezgė, nepaisant savo pasirengimo ir budrumo, pagaliau ji buvo neatsargi, arba buvo įviliota į sp�stus. Ji pasira�ė savo vardu po ketinimu nu�udyti karalien� El�biet�, tai buvo jos mirties nuosprendis.

Ar jie padirbo para��?

Kas �ino?

Laisvės siekianti u�sispyrusi kalinė ir nes��iningi pri�iūrėtojai. Karalienė ir Sesilis su Volsingamu. Kas �inos vis� ties�?

Ta�iau i� dalies �iandien, nepaisant visko, �kotų karalienė laimėjo mū�į. Ji visada sakė, jog nėra tragi�ka veikėja, ne karalienė i� legendos, ta�iau galų gale pamatė, jog vienintelis būdas nugalėti El�biet�, visi�kai nugalėti j� � tapti heroje, kuria El�bieta negalėjo būti: tragi�ka heroje, kan�ios karaliene, nukirsdinta visame savo gro�yje ir jaunystėje. El�bieta galėjo vadinti save karaliene El�bieta I ir tvirtinti apie savo didį gro�į, apsupta garbintojų; ta�iau �kotų karalienė Marija bus ta, kuri� visi atsimins kaip gra�uol� kankin� i� �ios vald�ios, kurios mylimieji noriai dėl jos mirė. Jos mirtis yra El�bietos nusikaltimas. Jos i�davystė yra viena did�iausių El�bietos gėdų. Taigi ji laimėjo karūn�. Ji pralaimėjo kov� dėl Anglijos sosto, ta�iau ji laimės, kai bus ra�omos istorijos. Istorikai, dauguma vyrai, įsimylės j� ir vėl i� naujo prikurs jai pateisinimų.

Man sakė, jog mano vyras a�arodamas stebėjo mirties vykdym�, be �ado i� �irdgėlos. A� tuo tikiu. �inau, jog jis aistringai j� mylėjo ir tai jam kainavo visk�. Jis buvo per daug kasdieni�kas vyras, kad būtų taip u�valdytas meilės � bet vis tiek taip nutiko. A� buvau ten ir ma�iau, kaip tai nutiko. Manau, kad joks vyras nebūtų jai atsispyr�s. Ji buvo įkvepianti karalienė, mėnulio jėga, neatsispiriama. Jis įsimylėjo j�, ir ji i��vaistė jo turtus, i�didum� ir jo �irdį.

O ji? Kas �ino apie j�? Paklauskit bet kurio, kas mylėjo gra�uol� princes�. Niekada negalėjai �inoti, k� ji galvoja. Princesės prigimtis buvo mįslinga, prie�taringa kaip jūra. Ta�iau, mano nuo�ird�ia nuomone, ji nieko i�vis nemylėjo.

A�? A� i�sigelbėjau nuo audros, kuri� vadina �kotų karalienė Marija ir �inau, jog esu lyg smulkus ūkininkas, kuris u�tvirtina langines ir u�sklend�ia duris, ir stebi, kaip audra praeina pro �alį. Mes su D�ord�u i�siskyrėm, jis nuėjo į savo namus, a� � į savo. Jis sergėjo karalien� ir bandė palaikyti jos saugum�, bandė slėpti savo meil� jai, bandė apmokėti jos s�skaitas, o a� susikūriau gyvenim� sau ir savo vaikams ir dėkoju Dievui, jog buvau toli nuo tų dviejų ir nuo paskutinės didelės �kotų karalienės Marijos meilės aferos.

Metai bėgo, ta�iau mano meilė namams ir �emei i�liko ta pati. Praradau �atsvort� savo vyrui grafui, kai gin�ijomės ir jis atsisuko prie� mane, ta�iau pasista�iau nauj� nam�, pasaki�k� nam� Hardvike, netoli savo vaikystės namų, su geriausiais langais visoje �iaurinėje Anglijoje, su nepapras�iausiais stiklo i�rai�ymais kokius tik teko kam nors matyti ir dideliais akmeniniais rėmais, kurie matomi visur. Vaikai netgi sukūrė eilėra�tuk� apie jį: Hardviko rūmai, daugiau stiklo negu sienų, dainuoja jie. Pasta�iau legend�.

Įspaud�iau savo inicialus akmenyje kiekvienoje namo pusėje. ES įspausta prie kylan�io stogo kra�to, įspausta prie� dangų, tad �iūrėdamas nuo �emės į vir�ų gali matyti mano inicialus įspaustus debesyse. ES diadema skamba kaime, toli kiek akis u�mato, nes mano namas pastatytas ant kalvos, ir auk��iausi mano namo stogai �aukia: ES.

El�bieta �rousberi � mano namas skelbia Derbi�yrui, Anglijai, pasauliui. El�bieta �rousberi pastatė �į nam� i� savo turtų, savo įgūd�iais ir ry�tu, pastatė �į nam�: nuo stiprių pamatų Derbi�yro akmenyse iki inicialų ant stogo. El�bieta �rousberi pastatė �į nam�, kad paskelbtų savo vard� ir titul�, savo turtus ir dominavim� �iose �emėse. Jūs negalite matyti mano namo ir neatpa�inti mano pasidid�iavimo. Jūs negalite matyti mano namo ir nematyti mano turtų. Jūs negalite matyti mano namo ir nematyti, jog esu savaranki�ka moteris ir tuo did�iuojuosi.

Padariau savo vaikus turtingus, padariau dėl jų k� norėjau. Įsteigiau dinastijas: mano vaikai turės �rousberio, Devon�yro ir Lenokso grafų titulus. Mano sūnus Viljamas yra pirmas grafas Devon�yre, mano dukra Merė bus �rousberio grafienė. O mano anūkė Arbela yra Stiuart, kaip ir planavau su karaliene Marija. Pusiau juokais sukurtas planas, apie kurį svajojom siūdamos, tapo tikru, a� jį įvykd�iau. Nepaisant sunkumų, nepaisant karalienės El�bietos valios, nepaisant įstatymų, a� i�tekinau savo dukr� u� Carlio Stiuarto, ir jų dukra, mano anūkė, yra Anglijos sosto paveldėtoja. Jei sėkmė j� lydės � mano sėkmė, turiu omeny visi�k� u�sispyrim� � vien� dien� ji taps karaliene. Ir kokia moteris Anglijoje, i�skyrus mane, būtų apie tai svajojusi?

Sakau sau: neblogai � visai neblogai. Visai neblogai, kaip na�lės, kuri neturėjo nieko, dukrai. Visai neblogai, kaip mergaitei i� Hardviko, kuri gimė skolose, ir turėjo u�sitarnauti visk�, k� turi. Pati visk� sukūriau, nauja moteris �iame naujame pasaulyje. To anks�iau nebuvo � nepriklausomų lė�ų ir nepriklausomų min�ių. Kas �ino, k� tokios moterys darys ateityje? Kas �ino, ko pasieks mano dukros, k� padarys mano anūkės? El�bietos pasaulis kupinas avantiūristų: tokių, kurie keliauja į tolimas �alis, ir tokių, kurie pasilieka namie. Savaip, a� esu viena i� jų. Esu nauja rū�is, naujas atradimas: moteris, kuri vadovauja pati sau, kurios turtai nepriklauso jokiam vyrui, kuri pasira�o savo dokumentus, tvarko savo nuomas ir �ino, k� rei�kia būti moterimi su trupu�iu i�didumo. Moteris, kurios dorybė nėra kuklumas, moteris, kuri drįsta girtis. Moteris, kuri d�iaugiasi, galėdama skai�iuoti savo turtus, ir yra patenkinta darydama tai gerai. Esu savo jėgomis i�kilusi moteris ir tuo did�iuojuosi.

Ir niekas �iame pasaulyje man�s niekad nevadins ponia Kvaile.

�kotų karalienė Marija buvo viena įspūdingiausių Anglijos istorinių asmenybių. Med�iagos apie j� rinkimas tapo tikrų tikru i��ūkiu. Tikiuosi, kad knyga irgi taps priblo�kian�iu atradimu skaitytojams. �is veikalas apie karalien� siūlo visai kitokį jos paveiksl� nei įprasta. Tai jau ne tradicinė romanti�ka ir kvailoka moteri�kė. Manau, jog Marija buvo dr�si ir ry�tinga moteris, kuri galėjo tapti tinkama netgi tokios nesuvaldomos �kotijos valdove. Esminis skirtumas tarp Marijos ir jos klestin�ios pusseserės El�bietos buvo geri patarėjai ir sėkmė, o ne tradicinės istorijos siūlomas postulatas, es� viena moteris valdė protu, o kita pasikliovė �irdimi.

�inoma, tokį persona��, kuris ilgai gyvena dramati�komis ir prie�taringomis s�lygomis, daugybė autorių apra�o skirtingai. Mano knygoje Marija kalba apie save kaip: �Tragi�k� karalien�, praleidusi� gra�i� vaikyst� Prancūzijoje; karalien�, kuriai vėliau teko vieni�os na�lės dalia �kotijoje. Bardas apdainuotų mane kaip i�tekėjusi� u� gra�uoliuko, bet silpno Darnlio, besiilgin�i� stipraus vyro, kuris mane i�vaduotų. Dainius paverstų pasmerkta nuo pat gimimo, nuostabia princese, gimusia po u�temusi� �vaig�de. Man tai nerūpi. �monės vis� laik� i�galvoja pasakojimų apie princeses. Jie atitenka mums kartu su karūna. Turime ne�ti t� na�t� kuo lengviau. Jei mergina gra�i ir dar princesė, kokia buvau vis� gyvenim�, ji turi garbintojų, kurie dar blogesni u� prie�us. Did�i�j� gyvenimo dalį mane garbindavo kvailiai ir nemėgo protingi �monės. Apie mane prigalvodavo istorijų, kuriose a� � arba �ventoji, arba kek�ė.�

Manoji karalienės Marijos istorija labiau sutelkia dėmesį į jos nelaisvės metus, kai j� pri�iūrėjo viena įstabiausių El�bietos laikotarpio moterų � Besė i� Hardviko.

Įdomu, jog Besė yra dar viena moteris, kuri� populiarioji istorija apibūdina pagal jos sutuoktinius. Naujoji Mary S. Loveli para�yta Besės biografija pie�ia ne turtų besivaikan�ios pliu�kės, o verslininkės, geros investuotojos ir vadybininkės paveiksl�. Istorijos ra�tuose ma�ai u�simenama apie paskutinįjį jos vyr�, �rousberio hercog� D�ord�� Talbot�, ta�iau pakanka įrodymų, kurie tvirtina, jog vyri�kis buvo įsimylėj�s karalien� Marij�. J� įkalint� pri�iūrėjo �e�iolika metų, o nukirsdinus karalien� i�ties nesuvaldė sielvarto: jo skruostais a�aros upeliais tekėjo.

�ių trijų �monių tragedija rutuliojasi dramati�ko laikme�io įvykių sūkuryje. Jų viltys ir nusivylimai prie�inami did�iajam �iaurės sukilimui, kurio dalyviai ketino i�laisvinti Marij�, sugr��inti j� į �kotijos sost�, u�tikrinti jai Anglijos sosto paveldėjimo teis� ir suteikti Romos katalikams religijos laisv�. Jeigu �iaurie�iams būtų pasisek� (atrodė, kad taip ir bus), tuomet El�bietos Anglija būtų virtusi visi�kai kitokia �alimi.

�iaurės mai�tas vaizduojamas kaip did�iausias i��ūkis El�bietos valdymui, ta�iau istoriniuose �altiniuose jam skiriama itin nedaug vietos. Tuo metu armados, kuri tikrai nekėlė didelės grėsmės, apra�ymas yra labai i�samus ir įdomus. I�ties �iaurės kariuomenė sukaupė tokias pajėgas, kurios lengvai būtų u�ėmusios karalyst�. Jos buvo �ymiai gausesnės u� Henriko VII kariaun� Bosvorte. Mano versija yra tokia: �iaurie�ių parlaimėjim� lėmė ne kariniai veiksmai, bet motyvacijos ir įsitikinimo stoka.

�is pralaimėjimas sudavė lemiam� smūgį �iaurei, kurios taip baiminosi ir nekentė Tiudorai, nuosmukiui. Jo pasekmės juntamos iki �iol.

Kaip visada norė�iau padėkoti daugybei puikių istorikų, kurių darbus paminėjau bibliografijos skyriuje, nes �is romanas itin gausiai paremtas istoriniais �altiniais. Ta�iau kaip įprasta, kai faktų tikrumas yra diskutuotinas, o įrodymus galima interpretuoti, pasitelkiu vaizduot�; kai istoriniuose �altiniuose pritrūksta duomenų, a� juos sukuriu. Taip elgtųsi bet kuris romanistas, ra�antis pagal tikrus faktus.

Norėdami su�inoti daugiau apie �i� ir kitas mano knygas ar padiskutuoti su skaitytojais, apsilankykite tinklalapyje: www.PhilippaGregory.com.