Turinys

Prologas

Pirma dalis

I skyrius

II skyrius

III skyrius

IV skyrius

V skyrius

VI skyrius

VII skyrius

VIII skyrius

IX skyrius

X skyrius

XI skyrius

XII skyrius

XIII skyrius

XIV skyrius

XV skyrius

XVI skyrius

XVII skyrius

XVIII skyrius

XIX skyrius

Antra dalis

XX skyrius

XXI skyrius

XXII skyrius

XXIII skyrius

XXIV skyrius

XXV skyrius

XXVI skyrius

XXVII skyrius

XXVIII skyrius

XXIX skyrius

XXX skyrius

XXXI skyrius

XXXII skyrius

XXXIII skyrius

XXXIV skyrius

Epilogas

Baigiamasis �odis

PROLOGAS

Akinamo sniego tyruose mongolų lankininkai apsupo plė�ikaujan�ių totorių raitelių būrį. Lankininkai, keliais valdydami savo �emaūgius mongoli�kus �irgus, stovėdami balnakilpėse taikliai leido mirtin� strėl� po strėlės. Jie niūriai tylėjo, tebuvo girdėti �uoliuojan�ių �irgų kanopų dundėjimas, go�iantis su�eistųjų riksmus ir vėjo kaukim�. Totoriai neturėjo kur pasislėpti nuo atskriejan�ios mirties, ji u�griuvo i� mū�io lauke tir�tėjan�ių sutemų. �irgai �vengdami klupo, i� jų �nervių ti�ko ry�kiai raudonas kraujas.

Nuo gelsvos uolos mū�į stebėjo kailiais apsitūloj�s Jesugėjus. Atrodė, kad tyruose ne vėjas kaukia, o draskosi piktosios dvasios. Vėjas deginte degino od�, kur nusitrynė lajaus sluoksnis, ta�iau, regis, Jesugėjaus tai netrikdė. Prie tokio vėjo per daugelį metų buvo priprat�s, net nebesuvokdavo, ar jį jau�ia. Vėjas buvo gyvenimo smulkmena�� tokia pat, kaip vadovauti kariams ar �udyti prie�us.

Totoriams netrūko narsos, ta�iau Jesugėjus juos niekino. Jis matė, kaip jie buriasi aplink jaun� karį, per vėj� girdėjo t� karį ka�k� �aukiant. Jis vilkėjo grandelinį antkrūtinį�� tokių �arvų Jesugėjus tro�ko ir jam pavydėjo. Trumpais įsakymais totorius sustabdė karius, kad nei�sibėgiotų, ir Jesugėjus suprato�� atėjo laikas įsiterpti. Tai pajuto ir devyni jo arbano2 bendra�ygiai, geriausi genties kariai, kraujo broliai ir artimi giminai�iai. Jie vilkėjo u�sitarnautus brangius �arvus i� virintos odos3 su �uoliuojan�io jauno vilko atvaizdu.

��Ar pasireng�, mano broliai?�� paklausė Jesugėjus, kai visi pasisuko į jį.

Sunerimusi prunk�telėjo viena kumelė, ir geriausias jo karys Elukas nusijuokė:

��Mes juos visus i��udysime. Tavo garbei, ma�ute,�� pasakė jis, trindamas kumelei ausis.

Jesugėjus kulnais paragino �irg� ir lengva ris�ia pajudėjo ten, kur verdan�io mū�io lauke buvo girdėti �auksmai. I� vir�aus kariai matė, kaip smarkiai siau�ia vėjas. Jesugėjus, �velgdamas, kaip prie nusilpusių karių artėja Dangi�kojo tėvo rankos ir vis tvir�iau supa juos didelėmis baltomis �erk�no drobulėmis, pagarbios baimės apimtas ka�k� su�nib�dėjo.

Jie ėmė �uoliuoti tvarkinga rikiuote be jokio įsakymo�� kiekvienas vyras per de�imtme�ius buvo įprat�s laikytis reikiamo atstumo ir �inojo savo viet�. Visi tegalvojo apie viena�� i� balnų i�versti prie�us ir palikti jų kūnus �alti tyruose.

Jesugėjaus arbanas įsiver�ė į pa�i� besikaunan�iųjų tir�tum�, reikėjo prasibrauti iki prie�ų vado, i�nirusio prie� kelet� akimirkų. Jeigu vadas liks gyvas, visa gentis seks paskui jį it �viesulį. �irgui atsitrenkus į pirm�jį prie�o karį, Jesugėjus nusi�ypsojo�� nieku gyvu.

Totorių kariui net nespėjus pasigr�ti į artėjantį pavojų, nuo smūgio lū�o stuburas. Viena ranka įsitvėr�s �irgo kar�ių, Jesugėjus staigiais kardo kir�iais ėmė kapoti prie�us, ir tie krito tarsi lapai. Bijodamas sugadinti tėvo kardo a�menis, u�uot kirt�s, por� prie�ų sutrypė �irgo kanopomis, o vien� u�mu�ė sunkia kaip kūjis kardo rankena. �itaip puldamas, jis įsiver�ė į nuo�miai besiginan�ių totorių būrio vidurį. Devyni bendra�ygiai sekė paskui Jesugėjų�� dar vaikystėje jie prisiekė saugoti savo chan�. Net nesidairydamas jis �inojo, kad visi dengia jį i� nugaros. Kad jie �alia, Jesugėjus suprato ir i� to, kaip bėgioja totorių vado akys. Plok��iuose i�si�iepusiuose Jesugėjaus bendra�ygių veiduose totorius matė savo mirtį. Galbūt �į regėjim� patvirtino aplinkui gulintys stingstantys strėlių perverti lavonai. Totorių puolimas buvo atremtas.

Jesugėjui patiko, kad totorius atsistojo balnakilpėse ir atstatė į jį ilg� kruvin� kard�. �iojo akyse nebuvo baimės, tik pyktis ir neviltis�� mū�is pralaimėtas. Tie, kurių ��lantys lavonai gulėjo aplinkui, pamok� gavo, ir Jesugėjus �inojo�� j� pajus visos totorių gentys. Pavasarį jos ras pajuodusius kaulus ir supras, kad jo gyvulių kaimenių puldinėti nebegalima.

Totorių karys susiraukė, i�gird�s Jesugėjaus juok�. Jie �velgė vienas kitam į akis. Ne, jie nepasimokys. Nuo lop�io totoriai mirtinai u�sispyr�. Jie sugrį�, o jis vėl turės juos vyti, pralieti dar daugiau jų nedoro kraujo. Tokia ateitis jam patiko.

I��ūkį jam met�s totorius buvo jaunas. Jesugėjus prisiminė sūnų, gimstantį jam u� kalvų rytuose, ir pagalvojo, ar tik ir jo sūnui neteks kada nors atsidurti per kardo atstum� prie� pra�ilusį karį.

��Kuo tu vardu?�� paklausė Jesugėjus.

Aplinkui siaut�s mū�is buvo pasibaig�s. Mongolai vaik��iojo tarp lavonų, rinkdami nuo jų visa, kas galėtų praversti. Vėjas vis dar kaukė, ta�iau totorius i�girdo klausim�, ir Jesugėjus matė, kad jaunasis prie�as susiraukė.

��O tu, jako pimpale?

Jesugėjus nusijuokė, bet ėmė per�ėti nepridengt� od�. Be to, jis buvo pavarg�s. Totorių būrį savo �emėse jie persekiojo dvi paras, be miego, kasdien suvalgydami tik po sauj� var�kės. Jo kardas tro�ko atimti dar vien� gyvyb�, tad Jasugėjus jį pakėlė.

��Nesvarbu, berniuk. Prijok ar�iau.

Totorių karys Jesugėjaus akyse ka�k� pamatė ir tas ka�kas buvo i�kalbingiau u� strėl�. Susitaik�s su lemtimi jis linktelėjo.

��Esu Temud�inas Ugė,�� pasakė.�� U� mano mirtį bus atker�yta. A��� chano sūnus.

Jis spustelėjo kulnais, ir �irgas metėsi Jesugėjaus link. Chano kardas su�vilpė ore�� kirtis buvo apskai�iuotas puikiai. Kūnas susmuko, o �irgas tarsi strėlė nuskriejo mū�io lauku.

��I� tav�s, berniuk, teliko maita,�� tarė Jesugėjus.�� Kaip ir i� visų tų, kurie plė�ikauja mano kaimenėse.

Jis ap�velgė susirinkusius karius. Pakviesti jo, keturiasde�imt septyni atjojo nuo savo gerų4. Per nuo�mų totorių antpuolį �uvo keturi jų broliai, ta�iau namo negrį� nė vienas i� dvide�imties totorių. Sumokėta daug, ta�iau �iema privertė �mones daryti kas įmanoma.

��Nurenkite �uvusiuosius. Grei�iau,�� įsakė Jesugėjus.�� Grį�ti per vėlu. Nakvosime uolų u�uovėjoje.

Brangūs metalo dirbiniai ir lankai buvo labai vertinami, nes tiko mainams, sulau�ytiems ginklams pakeisti. Grobis teko menkas, tik �arvai, ir tai patvirtino Jesugėjaus mintį, kad juos puolė būrys jaunų karių, i�jojusių tiesiog pasigrumti ir pasirodyti. Jie nesiruo�ė kautis iki mirties kietoje tarsi akmuo �emėje.

Jesugėjui ka�kas pamėtėjo kruvinus metalinius �arvus, ir jis pasidėjo juos ant balno gugos. �arvai buvo geri, galėjo atlaikyti bent jau durklo smūgį. Mintyse kartodamas jaunojo kario vard�, jis svarstė, kas anas galėjo būti, kad dėvėjo tokį brangų daikt�.

Jesugėjus gū�telėjo pe�iais. Tai nebebuvo svarbu. Sutik�s mainikaujan�ias gentis, jis sav�j� dalį totorių trumpakoju �irgų i�mainys į stipriuosius gėrimus ir kailius. Nors maudė kaulus, diena jis buvo patenkintas.

Pūga nenurimo ir kit� ryt�, kai Jesugėjus su kariais grį�o į stovykl�. Tik apsaugos raiteliai lengva �ingine jojo �alia, pasireng� duoti �enkl�, jei kas netikėtai u�pultų. Kiti buvo taip apsivynioj� kailiais ir apsikrov� grobiu, kad atrodė keistų pavidalų, buvo sustir�, apledėj�, apskret�.

Vieta stovyklai buvo parinkta vykusiai, vėjų nugairintomis kerpėmis ap�ėlusių uolėtų kalnų prieglobstyje. Sniege gerų beveik nesimatė. �vies� skleidė tik blankios besigrūdan�ių debesų proper�os,�� ta�iau grį�tan�ius karius pastebėjo vienas i� tų a�triaakių berniukų, kurie saugojo stovykl�. Pasigirdus apie jų artėjim� prane�antiems ragų garsams, Jesugėjaus �irdis suvirpėjo.

Jis pagalvojo, kad moterų ir vaikų lauke dar neturėtų būti. Tokiame �altyje jie prabunda tik tam, kad u�sikurtų gele�in� krosnel�. Laikas keltis ateis po valandos ar dviejų, kai did�iulėse veltinio ir vytelių palapinėse nebeliks �naiban�io speigo.

Prijoj�s ar�iau, Jesugėjus i�girdo i� Hiulanos gero tarsi dūmai sklindantį klyksm� ir pajuto, kaip ka�k� nujausdama da�niau ima plakti �irdis. Jų vienintelis sūnus dar kūdikis, o mirtis labiausiai tyko ma�ųjų. Palikuonių chanui reikėjo tiek, kiek telpa jo geruose. Jis su�nib�dėjo mald� u� kit� berniuk�, pirmojo brolį.

Jesugėjui lipant nuo �irgo, su kiekvienu judesiu girg�dėjo �arvai. Jis i�girdo, kaip spigiai gere suklykė jo sakalas. Beveik ne�iūrėdamas į kailiais apsitūlojusį tarsi stulpas �alia stovintį karį, chanas numetė jam �irgo pavadį ir stumtelėj�s medines duris įėjo į vidų. Akimirksniu nuo �arvų ėmė tirpti ledas ir ant grindų atsirado balu�ių.

��Eikit! Eikit lauk!�� �ūktelėjo juokdamasis dviem skalikams, kurie kar�tligi�kai pri�ok� ėmė jį lai�yti ir �okinėti it pami��. Sakalas pasisveikindamas surėkė�� Jesugėjus pagalvojo, kad taip pauk�tis rodo norįs į med�iokl�. Pirmasis sūnus Bekteris nuogas �liau�iojo kampe, �arstydamas kietus tarsi akmuo var�kės sūrio gabalėlius. Visa tai Jesugėjus matė neatplė�damas akių nuo moters ant kailių. Hiulana gulėjo greta kar�tos krosnies, jos akys spindėjo lempos �viesoje. Jos �velnus ry�kus veidas blizgėjo nuo prakaito, ir ant kaktos, ten, kur ji perbraukė atgalia ranka, Jesugėjus pamatė kraujo pėdsak�. Pribuvėja krap�tėsi skudurų ry�ulyje, ir Jesugėjus i� Hiulanos �ypsenos suprato, kad jam gimė antras sūnus.

��Duok jį man,�� pasakė Jesugėjus �engdamas artyn.

Pribuvėja atsisuko, jos rauk�lėtas veidas irzliai susiraukė.

��Savo did�iulėmis rankomis sutrai�kysi jį. Tegu paragauja motinos pieno. Galėsi ne�ioti vėliau, kai sustiprės.

Pribuvėjai ma�ylį paguld�ius ir ėmus skudurėliu valyti rankutes ir kojeles, Jesugėjus nei�kentė nepasilenk�s ir nepa�iūrėj�s. Apsitūloj�s kailiais, jis tarsi pakibo vir� pribuvėjos ir kūdikio. �is ėmė pa�ėlusiai klykti�� atrodė, kad pa�įsta tėv�.

��Jis pa�ino mane,�� i�did�iai pasakė Jesugėjus.

Pribuvėja suprunk�tė.

��Jis dar per ma�as,�� sumurmėjo.

Jesugėjus neatsakė, tik nusi�ypsojo kūdikiui raudonu veideliu. Bet staiga jis pasikeitė. Ūmai pakėl�s rank� stvėrė senyvai pribuvėjai u� rie�o.

��Kas jo rankutei?�� paklausė tyliai.

Pribuvėja ketino �luostyti kūdikio pir�telius, bet pama�iusi rūstų Jesugėjaus �vilgsnį �velniai juos atlenkė. Pasirodė akies dyd�io kraujo kre�ulys, suvirpantis nuo menkiausio judesio. Kre�ulys buvo juodas, �vilgėjo tarsi riebalai. Hiulana pasikėlė norėdama ap�iūrėti, kas ant naujagimio kūnelio patraukė Jesugėjaus dėmesį. Pama�iusi tamsųjį gumulėlį, tyliai sudejavo.

��Jo de�inėje saujoje kraujas,�� su�nib�dėjo ji.�� Vis� gyvenim� jį lydės mirtis.

Jesugėjus staigiai įkvėpė oro, gailėdamasis, kad ji nepatylėjo. Nedera taip kalbėti, dar pri�auks kūdikiui blog� likim�. Kelet� akimirkų jis stovėjo m�stydamas. Pribuvėja pikta �luostė ir vystė kūdikį, o ant paklodės virpėjo tas kre�ulys. Jesugėjus paėmė jį ir ėmė �iūrėti, kaip jis �vilga.

��Hiulana, jis gimė su mirtimi de�inėje rankoje. Tai�� geras �enklas. Jis�� chano sūnus, ir visur jį lydės mirtis. Jis bus didis karys.

Jis �iūrėjo, kaip kūdikį paduoda i�sekusiai motinai. Vos spėj�s atsidurti jos glėbyje, kūdikis įnirtingai puolė �įsti krūtį. Motina krūptelėjo ir įsikando lūp�.

Jesugėjus atsisuko į pribuvėj�, jo �vilgsnis buvo neramus.

��Mesk kauliukus, motin. Pa�iūrėkim, k� tas kre�ulys vilkų gen�iai rei�kia�� gera ar bloga.

Jo �vilgsnis buvo niūrus, ir nereikėjo nė sakyti, kad kūdikio gyvybė priklausys nuo to, k� jis dabar i�vys. Jis chanas, tad gentainiai i� jo laukia stiprybės. Jis norėjo tikėti, kad tai, k� jis k� tik pasakė, padės i�vengti Dangi�kojo tėvo rūstybės, ta�iau bijojo, kad teisi gali būti ir Hiulana.

Pribuvėja nulenkė galv�, suvokdama, kad įprast� gimimo eig� sutrikdė ka�kas baisaus ir keista. Ji paėmė �alia krosnies padėt� mai�elį su avies kulk�nių kauliukais�� genties vaikai buvo nuda�� juos raudonai ir �aliai. Kaip tie kauliukai i�krisdavo, taip juos vadino�� �irgu, karve, avimi arba jaku, ir jais buvo galima �aisti daugyb� �aidimų. O suaugusieji �inojo, kad i�mesti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku kauliukai gali pasakyti kur kas daugiau. Pribuvėja u�simojo mesti kauliukus, bet Jesugėjus vėl j� sulaikė�� staiga griebė jai u� rankos, ji net krūptelėjo.

���is ma�as karys yra mano kraujas. Duok man,�� pasakė jis, imdamas i� jos keturis kauliukus.

I�g�sdinta ledinio �vilgsnio, ji nesiprie�ino. Nutilo net �unys ir sakalas.

Jesugėjus metė kauliukus. Paskutiniam nustojus ristis, pribuvėja aiktelėjo.

��Oi! Keturi �irgai ne�a didel� sėkm�. Jis bus didis raitelis. Visk� jis u�kariaus būdamas ant �irgo.

Jesugėjus gyvai linktelėjo. Jis norėjo parodyti sūnų gen�iai ir būtų parod�s, jei ne aplink gerus siau�ianti pūga, besiver�ianti į �ilt� patalp�. �altis buvo prie�as, ta�iau gentims jis padėdavo sustiprėti. Seni �monės tokias at�iaurias �iemas tverdavo neilgai. Greitai �ūdavo ir silpnesni vaikai. Jo sūnaus tarp jų nebus.

Jesugėjus �iūrėjo į ma�ytį sūnaus kūn�. Kūdikis �indo motinos krūtį. Jo akys buvo aukso spalvos, pana�ios į tėvo, geltonos, beveik kaip vilko. Hiulana pakėlė akis į Jesugėjų, linktelėjo, ir jo did�iavimasis numaldė jos nerim�. Nors tikėjo, kad kre�ulys blogas �enklas, kauliukai j� apramino.

��Ar i�rinkai jam vard�?�� paklausė pribuvėja Hiulanos.

Atsakė Jesugėjus, nė truputėlio nedvejodamas.

��Mano sūnus bus Temud�inas,�� pasakė jis.�� Gele�is.

Lauke kaukė vėjas, ir buvo matyti�� pūga liausis dar negreitai.

II SKYRIUS

Saulė buvo auk�tai danguje dar neprijojus Raudonojo kalno. Prad�ioje jie kaip patrak� �uoliavo, paskui ėmė joti ris�ia. Tokiu grei�iu ma�aūgiai arkliukai galėjo bėgti toli ir ilgai. Bekteris ir Temud�inas jojo visų priekyje, dabar jie buvo sudar� paliaubas. Vos atsilik�, i� paskos sekė Chazaras ir Ka�iunas. Kai i�vydo auk�t� uol��� neaprėpiamo dyd�io akmens luit�, kuri� gentys vadino Raudonuoju kalnu, visi jau buvo nuvarg�. Did�i�j� uol� supo gausybė kitų, ma�esnių, aptūpusių j� tarsi vilk� jaunikliai. Praėjusi� vasar� berniukai �ia daug laipiojo, tad viet� pa�inojo puikiai.

Bekteris ir Temud�inas be perstojo dairėsi į tolumas, ar nepamatys kitų raitelių. Vilkų gentis �iose �emėse neturėjo teisės med�ioti, jos buvo per toli nuo jų gerų. Kaip ir daugelis dalykų tyruose, �altinių vanduo, pienas, kailiai ir mėsa priklausė tiems, kurie turėjo u�tektinai galios visa tai paimti, tiksliau, i�laikyti. Chazaras ir Ka�iunas jaudindamiesi galvojo tik apie tai, kaip ras erelio jauniklį, ta�iau vyresnieji buvo pasireng� prireikus ir gintis ar bėgti. Abu turėjo peilius, o Bekteris buvo ginkluotas strėlėmis ir nedideliu lanku ant nugaros, kad jį būtų galima kuo grei�iau panaudoti. Temud�inas pagalvojo, kad sutik� kitos genties vaikus jie elgsis taikiai, bet jei pultų suaug� kariai, visi turėtų daug bėdos, nepadėtų nė jų tėvo vardas.

Temugė tolumoje vėl atrodė kaip dėmelė. Jis jojo, nors sruvo prakaitas ir kand�iojo zyzian�ios musės�� joms, matyt, jis buvo skanus. Brolius jis vos į�iūrėjo, atrodė, tos tvarkingai judan�ios poros�� i� kito pasaulio, gal kaip vanagai jo vieversiui ar vilkai jo �uniui. Jis norėjo patikti broliams, ta�iau broliai buvo ne tokie kaip jis�� auk�ti, pasitikintys savimi. Jų draugijoje jis tapdavo nerangesnis nei būdamas vienas, nemokėjo kalbėti taip, kad jiems įtiktų, i�skyrus tuos retus akimirksnius, kai ramiais vakarais kalbėdavosi su Ka�iunu.

Temugė stipriai įrėmė kulnus �irgui į �onus, ta�iau �is jautė, kad raiteliui trūksta patirties, todėl ris�ia leisdavosi retai. Ka�iunas sakydavo, kad jo per mink�ta �irdis. Broliams nematant, Temugė negailestingai mu�davo �irgus, ta�iau tingiems gyvuliams buvo nė motais.

Jeigu jis nebūtų �inoj�s, kur joja broliai, būtų paklyd�s, nes atsiliko jau pirm�j� valand�. Motina liepdavo broliams niekada jo nepalikti, bet jie to nepaisė. Temugė �inojo, kad pasiskundus broliai gerokai apskaldytų ausis. Kai pasirodė Raudonasis kalnas, Temugė jautėsi baisiai nelaimingas. Net i� toli jis i�girdo, kaip gin�ijasi Bekteris su Temud�inu. Temugė atsiduso, pajudino nutirpusį u�pakalį. Ki�enėse paie�kojo var�kės, bet rado tik sud�iūvusio sūrio gabaliuk�. Kol nespėjo pamatyti kiti, u�siki�o ma�yt� balt� lazdel� u� �ando. Apėmė palaima, bet jis pasistengė nuslėpti j� nuo skvarbių brolių akių.

Keturi broliai stovėjo nulip� nuo �irgų ir �iūrėjo, kaip jis lėtai artėja.

��Būtų buv� grei�iau, jei bū�iau jį pasiėm�s ant savo �irgo,�� pasakė Temud�inas.

Likusi� atkarp� iki Raudonojo kalno jie vėl lenktyniavo. Atlėkė �uoliais, keldami dulkių kamuolius. Tik tada prisiminė, kad kas nors turėtų likti saugoti �irgų. Juos galima palikti supan�iotus, ta�iau iki stovyklos toli, ir kas gali �inoti, kokie vagys atjos ir nusives juos. Bekteris uolos papėdėje liepė likti Ka�iunui, ta�iau jis�� geriausias kopikas, taigi atsisakė. Jie kurį laik� gin�ijosi, skirdami vienas kit� sargauti. Chazaras ir Ka�iunas susimu�ė. Chazaras atsidūrė pargriautam broliui ant galvos, o �is kaip pa�ėl�s bandė i�sivaduoti. Ka�iuno veidas tapo tamsiai purpurinis, tada Bekteris keikdamasis kum��iais juos i�skyrė. Vienintelė i�eitis buvo sulaukti Temugės. Ties� sakant, nė vienas i� jų, gerai ap�iūrėj�s Raudon�jį kaln� i� ar�iau, jau nebenorėjo lenktyniauti kopdamas auk�tyn. Ko gero, u� nuog� uol� labiau jaudino ne�inia, ar ten yra erelio lizdas. Niekas ir nesitikėjo rasti erelio i�matų ar pamatyti ore ratus sukantį, lizd� saugantį ar med�iojantį erelį. Taigi, kai nėra jokių erelio buvimo �enklų, jie vėl suabejojo, ar Temugė nemelavo. O gal jis sukūrė pasak�, kad padarytų jiems įspūdį?

Temud�inui ėmė mausti skrandį. Ryt� jis nepusry�iavo ir nenorėjo sunkiai kopdamas visai nusilpti. Kol kiti �velgė į besiartinantį Temug�, Temud�inas pasėmė sauj� rusvų dulkių ir, sumai��s jas su vandeniu i� prie balno kaban�ios gertuvės, padarė ko��. Baltakojis i��iepė dantis ir tyliai su�vengė, bet nesiprie�ino, kai Temud�inas ri�o jį prie krūmok�nio. Tada Temud�inas i�sitraukė peilį.

Įpjauti ven� ant �irgo peties ir prie jos prispausti lūpas tereikėjo akimirksnio. Kraujas buvo kar�tas ir skystas, Temud�inas jautė, kaip grį�ta jėgos ir tarsi nuo geriausio juodojo airago �yla skrandis. Jis suskai�iavo �e�is gurk�nius, tada nuo �aizdos atitraukė lūpas ir u�spaudė j� kruvinu pir�tu. Nuo dulkių ko�ės kraujas geriau kre�a, ir Temud�inas �inojo, kad grį�us namo tebus lik�s ma�as �a�elis. Jis i�si�iepė, rodydamas broliams kruvinus dantis ir atgalia ranka valydamasis veid�. Dabar, kai skrandis buvo pilnas, jis jautė vėl u�plūstant jėgas. Pa�iūrėjo, ar kraujas ant Baltakojo peties gerai kre�a�� kraujas lėtai varvėjo per �irgo koj�. �emaūgis �irgas nieko nė nepajuto, vėl ėmė rup�noti pavasario �ol�. Temud�inas nuo kraujo pėdsako nubraukė mus� ir paplek�nojo gyvuliui sprand�.

Bekteris taip pat nulipo nuo �irgo. Pamat�s, kaip pasistiprino Temud�inas, vyresnysis brolis atsiklaupė ir, paspaud�s kumelės spenį, sau į burn� nukreipė plon� �ilto pieno srovel�. Gard�iuodamasis net �epsėjo. Temud�inas į jo vaidinim� nekreipė dėmesio, Chazaras ir Ka�iunas �velgė viltingai. I� patirties jie �inojo, kad, papra�ius duoti ir jiems, brolis atsisakytų, ta�iau, jei nerodytų savo tro�kulio, galbūt Bekteris pasigailėj�s duotų ir jiems po gurk�nį �ilto pieno.

��Gerk, Chazarai,�� liepė Bekteris, staigiai pakeldamas galv�.

Chazaras nelaukė, kol jo papra�ys dar sykį, ir tarsi kumeliukas prigludo ten, kur Bekteris laikė tamsų kumelės spenį su blizgan�iais pieno la�ais. Chazaras ėmė god�iai ryti srovel�, net apsita�kė pienu veid� ir rankas. Jis springdamas prunk�tė�� Bekteris net �yptelėjo, nuvarydamas jį �alin.

Ka�iunas �iūrėjo į Temud�in��� �is buvo tarytum suakmenėj�s. Berniukas prisimerkė, papurtė galv�. Bekteris gū�telėjo pe�iais paleisdamas spenį ir taip pat �vilgtelėjo į Temud�in�, paskui atsitiesė ir ėmė stebėti jauniausi�jį, lipantį nuo �irgo.

Temugė nulipo kaip visada atsargiai. �e�ių vasarų am�iaus berniukui iki �emės toli, nors kiti genties vaikai i� balnų i��okdavo mėgd�iodami vyresniuosius ir rodydami, kad nebijo. Temugei toks paprastas dalykas buvo neįveikiamas, todėl jo broliams buvo nesmagu matyti, kaip jis lipa nuo �irgo ir svirduliuodamas atsistoja. Bekteris pliauk�telėjo lie�uviu, ir Temugės veidas, tiriamas visų �vilgsnių, patamsėjo.

���ita vieta?�� paklausė Temud�inas.

Temugė linktelėjo.

��Sklandantį erelį ma�iau �ia. Lizdas yra ka�kur netoli vir�ūnės,�� tarė jis, pakėl�s galv� auk�tyn.

Bekteris i�siviepė.

��Tai galėjo būti vanagas,�� sumurmėjo pasek�s Temugės �vilgsnį.

Temugės veidas dar patamsėjo i� nuoraud�io.

��Ten buvo erelis! Tamsiai rudas, didesnis u� visus erelius pasaulyje!

Bekteris truktelėjo pe�iais ir nutaik�s akimirk� i�spjovė gumulėlį pienuotų skreplių.

��Galbūt. Rad�s lizd� su�inosiu.

Temud�inas galėjo priimti i��ūkį, bet jų gin�as nusibodo Ka�iunui, ir tas nuėjo �alin. Eidamas nusitraukė nuo liemens platų dir��, laikantį mink�t� del�6. Ka�iunas rankomis įsikibo į uol�, delas nukrito ir jis liko tik su berankoviais mar�kiniais bei drobinėmis blauzdinėmis. Mink�ta jo batų oda buvo beveik tokia pat kibi kaip basos kojos. Kiti taip pat nusirengė, sunkų apdar� buvo i�mintingiau palikti ant �emės.

Temud�inas paėjėjo dvide�imt �ingsnių palei uol�, rado kit� akmens luit�, pasispjaudė delnus ir įsikabino į akmenį. Chazaras nusi�ypsojo ir i�g�sdino Temug�, mesdamas jam savo pavadį. Ir Bekteris susirado viet�, stipriomis rankomis bei kojomis įkibo į ply�ius ir niurnėdamas kilstelėjo auk�tyn.

Po kelių akimirkų Temugė vėl liko vienas. Jis jautėsi bjauriai, nuo �iūrėjimo auk�tyn į kopian�iuosius ėmė skaudėti sprand�. Kai jų pavidalai tapo skruzdėlių dyd�io, apie save priminė pilvas. Paskutinį kart� �vilgtelėj�s į stipresnius brolius, jis prisėlino prie Bekterio kumelės atsigerti pieno. Kartais būti paskutiniam visai neblogai.

Pakil�s �imt� pėdų, Temud�inas suprato, kad nukrit�s i� tokio auk��io u�simu�tų. Gaudydamas kvap� pasiklausė, ar negirdėti brolių, ta�iau niekur jų nebuvo nei girdėti, nei matyti. Įsikib�s į uol� pir�tų galais ir batais, jis atsilo�ė pa�iūrėti, kas laukia auk��iau. Atrodė, oras vėsta, dangus vir� galvos buvo toks giedras, kad �iūrint į jį skaudėjo akis. Nebuvo nė menkiausio debesėlio, todėl atrodė, kad jis kopia į �ydr� taur�. Drie�iukai bėgiojo į �alis nuo jo ie�kan�ių pir�tų, o vienam vikruoliui pakliuvus po ranka ir ėmus spurdėti jis vos nepasileido. Kai �irdis nustojo dau�ytis, jis nubraukė sutrai�kyt� drie�iuk� nuo uolos briaunos, kur �is lepinosi saulėje, ir �iūrėjo, kaip gyvis krenta vartydamasis vėjyje.

Jis matė �emai apa�ioje Temug� �indant Bekterio kumelės spenį ir vylėsi, kad broliui u�teks nuovokos bent truputėlį pieno palikti. Pastebėj�s, kad pieno nebeliko, Bekteris sumaltų jį į miltus, ir ma�asis goduolis būtų tai u�sitarnav�s.

Saulė kaitino sprand�, ir Temud�inas pajuto, kaip prakaito srovelė sudrėkina blakstienas, grau�iamos prakaito ima mirksėti akys. Jis papurtė galv�. Kojos ie�kojo naujos vietos pailsėti, tad jis kabojo tik ant rankų. Temugė savo pasakomis apie erelius gali pra�udyti kurį nors i� jų, ta�iau dabar abejoti buvo per vėlu. Temud�inas dar ne�inojo, kaip sta�ia siena nulips �emyn. Kad nenupultų, reikia susirasti viet� pailsėti.

Judant skrandyje gurguliavo kraujas, primindamas suteiktas jėgas. Jis atsirūgo kar�iu kvapu. I��iep�s dantis, Temud�inas kilo auk�tyn. Skrandyje pajuto baimės �altuk�, ir tai jį įsiutino. Jis neturi bijoti. Jis�� Jesugėjaus sūnus, vilkas. Vien� dien� jis taps chanu. �A� nebijosiu, a� nenukrisiu�,�� ėmė murmėti sau ir stiprėjant vėjui vėl kopė auk�tyn. Laikėsi kuo ar�iau uolos, bet vėjas jį stūmė �emyn. Atsilaikyti padėjo įsivaizduojamas Bekterio susierzinimas, jei Temud�inas vir�ūn� pasiektų pirmas.

Pūstelėjo vėjo gūsis, ir �irdis nusirito į kulnus, jam pasirodė, kad vėjas atplė� jį nuo uolos ir svies �emyn, i�tėk� �alia laukian�io Temugės. Juto, kaip kiekvien� kart� kimbant į uol� dreba pir�tai, ir tai buvo pirmas nuovargio �enklas. I� įnir�io įgav�s jėgų jis judėjo toliau.

Buvo sunku suprasti, kiek jis u�kopė, ta�iau Temugė ir �irgai apa�ioje atrodė kaip skruzdėlės, o jo rankos ir kojos degte degė i� įtampos. Temud�inas pasiekė ky�ulį, kur buvo u�uovėja ir galėjo pailsėti. Jis u�duso. Matė, kad auk�tyn nebėra jokio kelio, ir pasilenk�s pa�iūrėjo u� ky�ulio. Nejau bus �ia įstrig�s, o kiti rado lengvesnius kelius auk�tyn? Tik Ka�iunas uolomis laipiodavo geriau, ta�iau Temud�inas �inojo�� ir jam reikia laiko pailsinti skaudan�ius raumenis. Jis giliai įkvėpė �ilto oro, �avėdamasis tuo, k� mato aplinkui. Atrodė, tolumoje matyti jo genties gerai. Pagalvojo, ar Hiulana dar nepagimdė. Ko gero, nuo tada, kai jie atjojo prie Raudonojo kalno, praėjo daug laiko.

��Įstrigai?�� pasigirdo i� vir�aus.

Temud�inas garsiai nusikeikė�� i� u� ky�ulio i�lindo Ka�iuno veidas. Jų akys susitiko, ir Temud�inas matė, kad akių kra�teliais Ka�iunas �ypsosi. Temud�inas lėtai slinko ky�uliu, kol rado patogi� viet� įsikibti. Vylėsi, jog ir auk��iau ras kit� toki� viet�. Ka�iunas stebėjo jį, tad jis ėmė lygiai kvėpuoti ir nutaisė abejing��� tikro kario�� veid�. Norint įsitverti auk��iau reikėjo pa�okti�� akimirksnį jį u�valdė siaubas. Padaryti tai ant �emės būtų vienas juokas�� ten kristi visai �emai. �ia, kaukiant vėjui, Temud�inas nedrįso net pagalvoti apie praraj� u� nugaros.

Beveik nejausdamas rankų ir kojų i� paskutiniųjų jis pasikėlė auk�tyn. Suvokė, kad yra tik du keliai�� kopti arba kristi. Riaumodamas Temud�inas nusigavo iki klūpan�io ir jo kopim� stebin�io Ka�iuno.

��Cha, kalnų valdovo uolos nesustabdys,�� pergalingai tarė Temud�inas Ka�iunui.

Brolio �od�ius �is i�klausė tylėdamas.

��Uola turi dvi vir�ūnes,�� pasakė jis.�� Bekteris pasirinko pietin�.

Temud�inas stebėjosi brolio ramybe. Jis �iūrėjo, kaip Ka�iunas nuslinko prie raudono akmens luito, kuris jam sukėlė tiek siaubo, pakra��io. Vėjas ėmė tar�yti jo plaukus.

��Bekteris ne�ino, kur gyvena ereliai. Jeigu i� viso jie �ia gyvena,�� tarė Temud�inas.

��Jis pasirinko lengvesnį keli�. Bet nemanau, kad erelis lizd� suks ten, kur jį būtų galima nesunkiai pasiekti,�� vėl gū�telėjo pe�iais Ka�iunas.

��Yra kitas kelias?�� paklausė Temud�inas.

Ralbėdamas jis ap�iuopomis susirado lėk�t� nuolydį, nuo kurio Raudonojo kalno vir�ūnės matėsi geriau. Kaip ir sakė Ka�iunas, jų buvo dvi. I�vydo pietinės link kopian�ius Bekterį ir Chazar�. Net i� toli jie atpa�ino galing� vyriausiojo brolio stot�, jis kopė lėtai, bet u�tikrintai. �iaurinė vir�ūnė, pakibusi vir� Temud�ino ir Ka�iuno, buvo uolos smaigalys, bauginantis dar labiau negu siena, kuria jie k� tik kopė.

Temud�inas suspaudė kum��ius ir pajuto, kad rankos ir blauzdos tarsi pripiltos �vino.

��Pasireng�s?�� paklausė Ka�iunas, rodydamas galva į �iaurin� vir�ūn�.

Temud�inas i�tiesė rank� ir vikriai �iupo u� sprando rimt�jį jaunėlį. Pastebėjo, kad Ra�iunui nuply��s de�inės rankos pir�to nagas. Per dilbį raumeningo peties link ėjo sukre�ėjusio kraujo srovelės pėdsakas, ta�iau berniukas niekaip nerodė, kad jam skauda.

��Pasireng�s,�� atsakė Temud�inas.�� Kodėl laukei man�s?

Ka�iunas vėl įsikibo į uol� ir tylutėliai sumurmėjo:

��Jei tu nukristum, kada nors chanu taptų Bekteris.

��Jis būtų geras chanas,�� nepatenkintas tarė Temud�inas.

Pats tuo netikėjo, ta�iau prisiminė, kaip Bekteris kovėsi su tėvo kariais. Suaugusiųjų pasaulyje buvo dalykų, kurių Temud�inas dar nesuprato. O Bekteris bent jau elgiasi kaip karys.

I�gird�s, k� pasakė Temud�inas, Ka�iunas nusijuokė.

��Temud�inai, jis joja tarsi suakmenėj�s. Ras gali sekti paskui �mogų, nemokantį sėdėti balne?

Temud�inas nusi�ypsojo, ir abu ėmė kopti.

Kartu buvo truputėlį lengviau. Kelet� kartų Temud�inas palaikė Ka�iuno pėd�, o �is vikriai tarsi voras kabarojosi auk�tyn. Jis gerai ne tik jodinėjo, bet ir laipiojo, ta�iau ir jo jaunas kūnas rodė nuovargio �enklų. U�kopus dar kokį �imt� pėdų Temud�inas pamatė, kad brolio veidas vis labiau blyk�ta. Abu berniukai buvo u�dus�, jiems atrodė, kad nebegali pajudinti apsunkusių rankų ir kojų.

Saulė persirito per auk��iausi� ta�k� ir ėmė slinkti į vakarus. Temud�inas apsidairė, ar nematyti, kur bent kiek galėtų pailsėti. Jei ant uolos u�kluptų tamsa, jie tikrai nukristų. Dar daugiau nerimo kėlė tolumoje pasirod�s debesies kra�tas. Jei kiltų vasaros audra, nuo uolos jie būtų �luote nu�luoti. Temud�inas bijojo dėl brolių. Staiga Ka�iunas paslydo, ir juodu vos nenusirito �emyn.

��Laikau tave. Susirask, kur įsikibti,�� pratarė Temud�inas, alsuodamas tarsi i� burnos ver�tųsi liepsnos. Jis neprisiminė, kada buvo taip pavarg�s. Atrodė, vir�ūnė nepasiekiamai auk�tai. Ra�iunui pavyko svorį perkelti nuo Temud�ino rankos, ir �vilgtelėj�s jis pamatė kruvinus nudrėskimus, kuriuos jo batai paliko ant Temud�ino odos. Jis pa�velgė į tolumas, kur buvo nukreiptas brolio �vilgsnis, ir pamat�s debesis sustingo. Tarp uolų buvo sunku suprasti, i� kur pu�ia vėjas, ta�iau berniukams atrodė, kad debesys artėja tiesiai į juos.

��Nagi, judinkis! Ne�iopsok! Jei ims lyti, mums galas,�� suriko Temud�inas broliui, stumdamas jį auk�tyn.

Ka�iunas u�simerk�s linktelėjo. Akimirksnį atrodė, kad jis apsvaig�s. Kartais visai pasimir�davo, koks jis dar jaunas. Temud�inas did�iavosi savimi�� jis gali padėti jaunesniajam broliui. Mintyse prisiekė brolio nepalikti.

Jie vėl ėmė kopti. Pietinė vir�ūnė dar buvo matyti, nors nei Bekterio, nei Chazaro ant jos �laito nebebuvo. Temud�inas spėliojo�� gal jie pasiekė vir�ūn� ir dabar leid�iasi �emyn, o po vieno i� jų mar�kiniais�� erelio jauniklis. Jeigu Bekteris į tėvo namus parne�tų didįjį pauk�tį, jo būdas taptų nebepakeliamas. Vien �ios minties pakako, kad Temud�inui atsirastų dar truputėlis jėgų.

Nė vienas prad�ioje nesuprato, k� rei�kia netikėtai pasigird� �ai�ūs garsai. Jie niekada nebuvo girdėj�, kaip klykia erelių jaunikliai, be to, tarp uolų kaukė vėjas. Dangų u�dengė debesys, ir Temud�inas susirūpino, kur rasti prieglobstį. Pagalvojus, kad �emyn leistis reikės slid�iomis aplytomis uolomis, ėmė neviltis. Jis puikiai �inojo�� net Ka�iunas nesugebėtų to padaryti. Kuris nors i� jų nukris.

�liau�dami prie �akų ir plunksnų prikim�to ply�io, berniukai galvojo ne tik apie pavojų, kurį kėlė tamsūs debesys. Nespėj�s u�lipti tiek, kad akys būtų lizdo lygyje, Temud�inas u�uodė pūvan�ios mėsos dvok�. Galų gale jis suprato, kad �vilpiamus garsus skleid�ia pora erelio jauniklių, stebin�ių kopėjus laukiniu �vilgsniu.

Jų tėvai turėjo susiporuoti anksti�� jaunikliai buvo jau sutvirtėj�. Tiesa, abu dar buvo pūkuoti, ta�iau buvo matyti ir auksuotų rudų plunksnų, kurios i�kels juos, ir sklandydami vir� kalnų jie galės ie�kotis grobio. Sparnai buvo bjauriai gumbuoti, ta�iau abiem berniukams rodėsi, kad niekada nematė nieko nuostabesnio. Erelių kojos atrodė per didelės pauk��io jaunikliui. Did�iuliai geltoni jų pir�tai baigėsi tamsesniais nagais�� buvo pana�u, kad pauk��iai jau dabar galėtų draskyti mės�.

Ka�iunas sustingo i� nuostabos ir netek�s amo kabėjo į uol� įsikabin�s pir�tais. Vienas i� jauniklių berniuko tylėjim� suprato kaip i��ūkį ir su�nyp�tė. Rodydamas, koks dr�sus, jis i�skleidė sparnus. Regėdamas tai, Ka�iunas nepajėgė tramdyti d�iaugsmo.

��Jie�� ma�ieji chanai,�� pasakė spindin�iomis akimis.

Negalėdamas pratarti nė �od�io, Temud�inas linktelėjo. Jis jau svarstė, kaip artėjant audrai su abiem pauk��iais saugiai nusileisti �emyn. Ap�velgė horizont��� jam staiga tapo neramu, kad jauniklių tėvai gali grį�ti prie� atslenkant debesims. Jauniklius ne�antys berniukai nepajėgtų apsiginti nuo tokioje nesaugioje vietoje ir tokiame auk�tyje puolan�ių pauk��ių.

Temud�inas stebėjo, kaip Ka�iunas pasislenka auk�tyn ir prisiploja prie uolos briaunos greta lizdo. Atrodė, tarsi jis nesuvoktų, kokioje bjaurioje padėtyje yra. Ka�iunas i�tiesė rank�, bet Temud�inas perspėjamai �ūktelėjo.

��Debesys per arti, dabar negalime lipti �emyn,�� tarė jis.�� Palikime juos lizde, galėsime pasiimti ryt�.

Jam kalbant tyrais nusirito perkūnijos dundesys, ir berniukai pa�velgė ten, i� kur pasigirdo griaustinis. Saulė vir� jų dar �vietė, ta�iau tolumoje buvo matyti tamsūs lietaus sūkuriai. Raudonojo kalno link lėkė debesų �e�ėlis. �iūrint i� taip auk�tai, vaizdas buvo įspūdingas, kėlė baim�.

Jų �vilgsniai susitiko, Ka�iunas linktelėjo. Nuo briaunos, ant kurios buvo lizdas, jis ėmė leistis ant �emiau esan�io ky�ulio.

��Teks pabadauti,�� tarė jis, ki�damas į burn� skaudantį pir�t� ir lai�ydamas sukre�ėjusį krauj�.

Temud�inas klusniai linktelėjo.

��Badauti geriau, negu nusiristi �emyn,�� pasakė jis.�� Lietus tuoj prasidės, todėl norė�iau susirasti viet�, kur nebijodamas nukristi galė�iau pamiegoti. Naktis bus sunki.

��Man ne,�� tyliai pasakė Ka�iunas.�� A� ma�iau erelio akis.

Sujaudintas Temud�inas ma�ajam berniukui padėjo per�liau�ti uolos briaun�, i� �ia buvo galima palypėti auk��iau. Juos traukė uolos ply�ys. Galėtų kuo giliau ten įlįsti ir galų gale pailsėti.

��Bekteris įsius,�� tarė Ka�iunas patenkintas.

Temud�inas padėjo jam įlįsti į ply�į ir sprausdamasis giliau i�baidė por� drie�iukų. Vienas i�sigand�s nulėkė prie uolos briaunos ir �oko �emyn. Jis ilgai krito i�skėt�s kojytes. Abiem berniukams ply�yje buvo per ank�ta, ta�iau galėjo bent pasislėpti nuo vėjo. Sutemus bus nepatogu ir baugu, ir Temud�inas �inojo, kad labai pasiseks, jeigu galės numigti.

��O Bekteris pasirinko lengv� keli�,�� tarė jis, imdamas Ka�iun� u� rankos ir lįsdamas į ply�į.

III SKYRIUS

Audra Raudon�jį kaln� plakė vis� naktį ir baigėsi tik pra�vitus. Giedrame danguje vėl pasirodė skaisti saulė. Jesugėjaus sūnūs i�lindo i� savo ply�ių ir priedangų į kaitr� i�d�iūti. Visus keturis audra u�klupo tada, kai leistis �emyn buvo per vėlu. Vis� naktį jie snūduriavo drebėdami nuo drėgmės, o susapnav�, kad krenta �emyn, krūptelėdavo. Kai saulės �viesa u�liejo dvi�ak� Raudonojo kalno vir�ūn�, jie �iovavo, kūnai buvo susting�, paakiai pajuod�.

Temud�inas ir Ka�iunas kamavosi ma�iau�� padėjo tai, kad jie rado erelius. Kai �viesos u�teko matyti aplinkui, Temud�inas ėmė rab�dintis i� ply�io�� jis norėjo paimti vien� ereliuk�. Berniukas vos nenulėkė �emyn, kai vir� jo i� vakarų pusės prasklendė tamsus �e�ėlis. Erelis buvo mil�ini�kas.

Pamat�s įsibrovėlius prie jauniklių, pauk�tis neapsid�iaugė. Temud�inas �inojo, kad patelės stambesnės u� patinus, ir nusprendė, kad vir� jo piktai rėkdama skraido jauniklių motina. Jaunikliai buvo nemaitinti, tad pauk�tis suko ir suko ratus apie juos, vis pa�velgdamas į uolos ply�į, kur naktį slėpėsi berniukai. Būti taip auk�tai ir �iūrėti į tamsias akis pauk��io, kurį ore laiko tik i�skleisti sparnai, buvo baugu ir neįprasta. Pauk��io nagai mė�lungi�kai susigniau�davo ir atsileisdavo, atrodė, pauk�tis įsivaizduoja drask�s jų mės�. Ka�iunas sudrebėjo i� siaubo pagalvoj�s, kad erelis bet kurį akimirksnį gali kaip strėlė pulti juos ir i�krap�tyti kaip �vilpikus i� urvelių. Jie teturėjo menk� Temud�ino peiliuk� apsiginti nuo med�ioklio, galin�io vienu smūgiu sulau�yti �uns nugarkaulį.

Temud�inas matė, kaip neramiai erelis dairosi, sukiodamas rud� auksuot� galv�. Pauk�tis galėjo likti �ia vis� dien�, o kam nors būti �alia lizdo puikiai matomam i� vir�aus�� menkas d�iaugsmas. Vienas brūk�telėjimas nagais, ir jis nulėktų �emyn. Berniukas stengėsi prisiminti, k� buvo tek� girdėti apie erelius. Ar galima �ūktelėti, kad jauniklių motina i�sig�stų? Pasvarst�s jis nusprendė tylėti�� kol pauk��ių jaunikliai nėra saugiai paslėpti prie krūtinės po mar�kiniais, nesinori, kad į �i� nuo�ali� vir�ūn� atkaktų ir Bekteris su Chazaru.

Ka�iunas įsirėmė į ply�io sien�. Temud�inas pamatė, kad jis i� uolos i�sikrap�tė akmenį ir varto jį rankoje.

��Pataikysi?�� paklausė Temud�inas.

Ka�iunas tik gū�telėjo pe�iais.

��Galbūt. Jeigu pasiseks, numu�iu jį. Daugiau nieko negaliu sugalvoti.

Temud�inas tyliai nusikeikė. Erelis ka�kur dingo, bet Temud�inas �inojo, kad �ie pauk��iai puikūs med�iotojai, todėl nepanoro lįsti i� saugios slėptuvės. Nusivyl�s garsiai atsiduso. Kankino alkis, laukė sunkus leidimasis �emyn. Juodu su Ka�iunu nusipelnė daugiau, negu grį�ti tu��iomis.

Temud�inas prisiminė Bekterio lank�, likusį �emai apa�ioje su Temuge ir �irgais, ir nusikeikė, kad nesumojo jo pasiimti. �inoma, ginklo Bekteris nebūtų leid�s nė paliesti. Vyresnysis brolis puikavosi visais i�taigingais kario daiktais, kuriuos turėjo.

��Akmenį paimk tu,�� tarė Ka�iunas.�� A� lipsiu prie lizdo, ir jeigu pauk�tis grį�, galėsi jį numu�ti.

Temud�inas susiraukė. Sumanyta protingai. Jis gerai svaido akmenis, o Ka�iunas puikiai laipioja uolomis. Bėda ta, kad ne jis, o Ka�iunas paimtų jauniklius. Tai tebuvo smulkmena, ta�iau jis nenorėjo, kad paskui kas kitas juos savintųsi.

��Tu sviesk akmenį. Pauk��ius paimsiu a�,�� atsakė jis.

Ka�iunas tamsiomis akimis pa�iūrėjo į brolį, tarsi perskaitė jo mintis. Berniukas gū�telėjo pe�iais:

��Gerai. Ar turi į k� susukti jauniklius?

Temud�inas nuo mar�kinių apa�ios atpjovė ilgas atrai�as pauk��iams suri�ti. Nors drabu�is sugadintas, pauk��iai�� kur kas svarbiau, drabu�io dėl jų negaila. Jis pasiruo�ė�� apvyniojo rai��ius ant delnų, tada i�lindo i� ply�io, akimis ie�kodamas skrendan�io �e�ėlio arba auk�tai danguje sklandan�io ta�kelio. Temud�inas �inojo�� pauk�tis jau pa�iūrėjo jam į akis ir supranta, k� jis ketina daryti. Ereliai protingi kaip �unys ir sakalai, gal net protingesni.

Jautė, kaip kopiant į ten tvink�ioja susting� raumenys. I� lizdo vėl pasigirdo plonas cypimas, jaunikliai, i�buv� vis� naktį vieni, pra�ė maisto. Ko gero, ir jiems nebuvo saldu be �ilto motinos kūno, kuris būtų saugoj�s nuo audros. Temud�inas susirūpino, kad tesigirdi vienas jauniklis�� kitas galėjo �ūti. Apsidairė, ar kur nematyti sklend�ian�io pauk��io, kuris galėtų jį plote priploti prie uolos. Nieko nebuvo matyti, tad jis u�kopė ant auk��iau esan�io ky�ulio ir prisiglaudė prie akmeninės sienos, kaip vakar Ka�iunas.

Lizdas buvo gilioje įduboje a�triais kra�tais�� kad nepajėgtų i�lipti ir nenukristų nemokantys skraidyti jaunikliai. I�vyd� Temud�ino veid�, liesu�iai ereliukai spruko tolyn prie lizdo kra�to, apimti baimės, jie plakė beplunksniais sparnais ir cypsėdami �aukėsi pagalbos. Temud�inas dar sykį nu�velgė dangų ir sukalbėjo trump� maldel� Dangi�kajam tėvui, kad apsaugotų jį. Pasilenkė, de�inį kelį įrėmė į drėgnus �iaudus ir senas plunksnas. Nuo jo svorio sutra�kėjo smulku�iai kauleliai, ir jis pajuto, kaip nuo plė�rūno grobio atliekų plūsteli �leik�tulį keliantis dvokas.

Vienas jauniklis susigū�ė atsitrauk�s nuo i�tiestos rankos, o kitas bandė snapu kirsti Temud�inui į rank�, paskui drėskė nagais. Plony�iai kaip adata nagai buvo silpni, tad rankoje teliko ma�ytės įbrė�os. Temud�inas į jas nekreipė dėmesio, pakėl�s jauniklį �iūrėjo, kaip pauk�telis draskosi.

��Tėvas su tavimi galės med�ioti dvide�imt metų,�� sumurmėjo jis, nusivyniodamas nuo rankos atrai�� ir ri�damas pauk��io sparnus ir kojas. Kitas jauniklis i�sigand�s vos nei��oko i� lizdo, ta�iau Temud�inas, pa�iup�s jį u� geltonos kojos, įtraukė atgal. Pauk�tis ėmė dejuoti ir draskytis. Temud�inas ap�iūrėjo k� tik i�dygusias plunksnas, auksines su raudonu atspalviu.

��Jei būtum mano, pavadin�iau tave Raudonuoju pauk��iu,�� pasakė jis ir įsiki�o abu jauniklius po mar�kiniais. Pauk��iai, pajut� �mogaus odos �ilum�, �iek tiek nurimo, nors Temud�inas jautė, kaip jų nagai kreb�dena kūn�. Pagalvojo, kad nusileidus jo krūtinė atrodys taip, tarsi būtų įkrit�s į dygliuot� krūm�.

Vir� jo sumirgėjo tamsus erelio �e�ėlis. Erelis skrido kur kas grei�iau, negu buvo galima tikėtis, ir prie� i�girsdamas Ka�iuno �ūksnį Temud�inas tespėjo pakelti rank�. Vienintelis jų akmuo nulėkė pauk��io link ir, pataik�s jam į �on�, atmu�ė puolim�. Erelis nir�iai sukliko�� taip rėkia tik �vėris. Tai priminė Temud�inui, kad erelis yra med�iotojas ir elgiasi kaip med�iotojas i� prigimties. Matė, kad erelis nusileido ant ky�ulio ir dabar skės�ioja did�iuliais sparnais, norėdamas i�laikyti pusiausvyr�. Temud�inui ant lopinėlio ky�ulio teliko susigū�ti į kamuoliuk� ir saugoti veid� bei kakl� nuo erelio nagų. Ausis kurtino spiegsmas, berniuko kūn� plakė sparnai. O tada pauk�tis ėmė kristi �emyn, klykdamas i� įnir�io. Berniukai �iūrėjo, kaip erelis įvijai krenta ir nebegali sustoti. Vienas jo sparnas buvo susting�s, kitas kraipėsi ir plazdėjo kylan�io oro srautuose. Temud�ino kvėpavimas sulėtėjo, jis jautė, kaip rimsta �irdis. Jau turėjo pauk�tį tėvui; galbūt antr�jį ereliuk� bus leista mokyti med�ioti jam.

Kol Temud�inas pama�u leidosi �emyn, Bekteris su Chazaru priėjo prie Temugės ir �irgų. Ka�iunas leidosi kartu, padėdamas broliui, kur galėjo, taigi Temud�inui nereikėjo ie�koti, į k� įsikibti, ar bijoti dėl neįkainojamo ne�ulio. Nusileidus ant �emės ir �iūrint į vir�ų atrodė, kad vir�ūnės nepasiekiamai auk�tai, negalėjo patikėti, kad buvo įkop� į jas.

��Ar radote lizd�?�� paklausė Chazaras, nors viskas buvo ai�ku i� to, kokie jie i�didūs.

Ka�iunas linktelėjo:

��Ir du jauniklius jame. Nuvijome motin� ir abu pasiėmėme.

Temud�inas leido jaunesniajam broliui visk� papasakoti. Jis �inojo, kad kiti nesupras, k� rei�kia tupėti ir matyti pasaulį apa�ioje, ir jausti, kaip į pe�ius plakasi mirtis. Suvokė, kad jis nebijojo, ta�iau �ird�iai ir kūnui neįsakysi. Ten, ant Raudonojo kalno, vien� akimirksnį buvo pajut�s d�iugų jaudulį, ir tai sukėlė tokį nerim�, kad net nenorėjo apie tai kalbėti, bent kol kas. Gal kada nors apie tai papasakos Jesugėjui, kai �is bus geros nuotaikos.

Temugė naktį taip pat vargo, nors surado prieglobstį ir sau, ir �irgams, be to, gurk�telėdavo �ilto pieno, ir tai padėjo visk� i�k�sti. Padėkoti u� tai, kad jis pasakė apie erelį, neatėjo į galv� nė vienam i� ketverto. Juk Temugė su jais nekopė. Vienintelis dalykas, kurį jis gavo, tai stiprus Bekterio niuksas, kai vyriausiasis brolis pamatė, kad Temugė per naktį i�tu�tino jo kumelės te�menį. Visiems pajudėjus atgal, jauniausiasis brolis �liumbė, ta�iau niekas neparodė u�uojautos. Jie buvo i�tro�k� ir alkani, net visada smagus Chazaras raukėsi dėl jaunėlio godumo. Prad�ioje �alia lyguma visi jojo kartu, bet Temugė greitai atsiliko.

Tėvo karius berniukai pamatė, kai genties gerų dar nebuvo nė �enklo. Kariai pastebėjo juos vos spėjusius i�joti i� Raudonojo kalno �e�ėlio�� tolumoj pasigirdo auk�ti rago garsai.

Berniukai slėpė jaudulį, nors raitelių pasirodymas rei�kė, kad ka�kas aptiko jų nesant stovykloje. Kai pa�ino jų link �uoliuojantį Eluk� ir nei�vydo �ypsenos jo veide, jodami neju�ia labiau priartėjo vienas prie kito.

��Jūsų tėvas pasiuntė mus jūsų ie�koti,�� pasakė karys, kreipdamasis į Bekterį.

Temud�inas negalvodamas atkirto:

��Esam nakvoj� lauke ne vien� naktį.

Ma�ytėmis juodomis akimis pa�velg�s į Temud�in� ir pasitryn�s smakr� Elukas papurtė galv�.

��Visus perspėj�, ramiu oru ir ne tada, kai gimdo jūsų motina,�� pasakė jis grie�tai, tarsi bartų ma�� vaik�.

Temud�inas matė, kaip Bekteris paraudo i� gėdos, ir suprato, kad geriau elgtis taikiai.

��K� gi, jūs suradot mus. Jeigu mūsų tėvas pyksta, tebūnie tai mūsų ir jo reikalas.

Elukas vėl papurtė galv�, ir Temud�inas pastebėjo jo akyse �vystelint pyktį. Berniukas niekad nemėgo tėvo karių, nors pats ne�inojo, kodėl. Dabar pyktis buvo ne tik Eluko akyse, bet ir veide.

��Nerimaudama, kad jums kas nors gali atsitikti, jūsų motina vos neprarado kūdikio,�� pasakė karys.

Nuo Eluko �vilgsnio Temud�inas turėtų nuleisti akis, ta�iau pajuto kylantį pyktį. Ereliukai prie krūtinės suteikė ry�to. Jis �inojo, kad i�vyd�s pauk��ius tėvas jiems visk� atleis. Temud�inas kilstelėjo rank� stabdydamas jojan�ius brolius, net Bekteris turėjo stabtelėti, nebegalėjo kaip niekur nieko joti toliau. Elukas buvo priverstas sukti �irg� atgal, jo veidas patamsėjo i� susierzinimo.

��Su mumis, Elukai, tu nejosi. Grį�k vienas,�� pasakė Temud�inas. Jis pamatė, kaip karys įsitempė ir ėmė lėtai purtyti galv�.�� �iandien mes josim vieni su ereliais,�� tarė Temud�inas, jo veidas buvo labai rimtas.

Jo broliai nusi�ypsojo�� d�iaugėsi ir savo paslaptimi, ir dėl Eluko pa�eminimo. Karys �vilgtelėjo į Bekterį�� �is �iūrėjo į niekur, �vilgsnis buvo įbestas į tolius.

Elukas su�narp�tė.

��Tėvas jums, stor�ieviams, įkrės �iek tiek nuolankumo,�� pasakė jis pyk�io dėmėmis i�mu�tu veidu.

Temud�inas į jį pa�velgė ramiai, net jo �irgas buvo visai nurim�s.

��Neįkrės. Vien� dien� kuris nors i� mūsų taps chanu, Elukai. Pagalvok apie tai ir grį�k. Daryk, kaip liepiau. Mes parjosim vieni.

��Jok sau,�� staiga pratarė Bekteris. Jo balsas buvo �emesnis nei brolių.

Eluk� tarsi perkūnas trenkė. Valdydamas �irg� vien keliais, jis apsisuko nuleid�s akis. Patylėjo, tada ūmai linktelėjo ir nujojo tolyn, palik�s juos vienus. Dingus įtampai, jie ka�kodėl ėmė drebėti. Temud�inas buvo beveik tikras, kad pavojus jiems negresia. Elukui u�teko proto neprasidėti su Jesugėjaus sūnumis. O galėjo jiems duoti pipirų ir net priversti grį�ti pės�iomis. Dabar Temud�inas jautėsi taip, tarsi būtų laimėj�s mū�į, ir vis� keli� namo ant sprando juto Bekterio �vilgsnį.

Dar nepasirod�ius gerams vėjas atne�ė �lapimo tvaik�. Po �iemos Deliun-Boldacho kalno papėdėje kvapas į �em� būdavo įsisunk�s pla�iu �iedu aplink stovykl�, ten sutemus eidavo �monės, prispirti gamtinių reikalų. Kad ir kaip būtų, �ia namai.

Elukas nulipo nuo �irgo prie Jesugėjaus gero, tikriausiai norėjo matyti, kaip berniukai gaus pylos. Temud�inas laikėsi i�did�iai, jam patiko sunkiai slepiamas kario dėmesys. Chazaras ir Ka�iunas sekė paskui Temud�in�, Temug� patraukė verdamos avienos kvapai, o Bekteris kaip visada buvo niūrus.

I�gird�s, kaip sveikindamiesi su kaimene su�vengė sūnų �irgai, i� gero i�ėjo Jesugėjus. Jam prie �ono kabėjo kardas, mėlynos ir aukso spalvos delas siekė kelius. Batai ir kelnės buvo �varutėliai, pats atrodė dar auk�tesnis nei paprastai. Jo veide nebuvo pyk�io, ta�iau sūnūs �inojo, kad jis visada apsimeta ir tai privalo mokėti visi jo kariai. Patyr�s Jesugėjus visk� suprato, kai tik sūnūs prijojo. Jis pastebėjo, kad Temud�inas ka�k� slepia prie krūtinės ir visi vos gali nustygti i� susijaudinimo. Net Bekteris stengėsi neparodyti d�iaugsmo, ir Jesugėjus ėmė spėlioti, k� parne�ė jo sūnūs.

Pastebėjo netoliese besisukiojantį, apsimetantį, kad valo savo �irg�, Eluk�. �is nebuvo i� �variųjų�� jo kumelės uodega visada būdavo purvina ir prisivėlusi dyglių. Jesugėjus gerai pa�inojo Eluk�, jautė, kad pyksta jis ne ant jo, bet ant berniukų. Būtų gū�telėj�s pe�iais, jei nebūtų prat�s laikytis �altai, kaip dera kariui. Taigi į blog� Eluko nuotaik� numojo ranka.

Lipdami nuo �irgų Chazaras ir Ka�iunas akimirksnį savo kūnais u�stojo Temud�in�. Atid�iai įsi�iūrėj�s Jesugėjus pamatė po Temud�ino mar�kiniais ka�k� krutant. Jo �irdis ėmė smarkiau plakti,�� ta�iau jie taip lengvai nei�sisuks.

��Jūs turit seserį, nors gimdymas buvo sunkus�� tai dėl to, kad buvot ding�. Jūsų motina nerimaudama dėl jūsų vos nenumirė.

Berniukai �iūrėjo nenuleisdami akių. Jesugėjus susiraukė, jam taip norėjosi u� kitų nepaisym� i�kar�ti jiems kailius.

��Mes buvom ant Raudonojo kalno,�� sumurmėjo Ka�iunas, i�sigand�s tėvo �vilgsnio.�� Temugė ten buvo mat�s erelį, mes kopėme ie�koti jo lizdo.

I�girdus tai Jesugėjaus �irdis ėmė dau�ytis. Po Temud�ino mar�kiniais galėjo spurdėti tik vienas dalykas, ta�iau jis bijojo apsirikti. Tris kartas ar net ilgiau, nuo tada, kai vilkai atėjo �ia i� tolimų vakarų, niekam i� giminės nepavyko pagauti erelio. Erelis buvo vertingesnis u� de�imtį geriausių er�ilų�� kad ir dėl mėsos, kuri� padės sumed�ioti.

��Tu turi pauk�tį?�� paklausė Temud�ino Jesugėjus, �engdamas �ingsnį į priekį.

Berniukas nebei�tvėrė ir nusi�ypsojo, tada i�didus ėmė knistis u�antyje.

��Mudu su Ka�iunu radome du,�� atsakė jis.

�alta tėvo i�rai�ka pasikeitė. Tamsiame veide su reta barzdele pasirod� jo dantys atrodė akinamai balti.

Temud�inas �velniai i�traukė jauniklius ir įdavė juos tėvui į rankas. Pauk��iai, i�vyd� �vies�, ėmė gailiai cypsėti. Berniukas pajuto, kaip prie krūtinės staiga pasidarė vėsiau. Į raudon�jį jauniklį jis �iūrėjo kaip �eimininkas, stebėjo kiekvien� pauk��io judesį.

Jesugėjui pritrūko �od�ių. Priėjo Elukas, norėdamas pamatyti jauniklius. Jesugėjus i�kėlė pauk��ius auk�tyn, veide �vietė d�iaugsmas. Jis pasisuko į sūnus.

��Eikite vidun pas motin�. Atsipra�ykite, kad i�g�sdinote, ir pasisveikinkite su seserimi.

Tėvui nespėjus baigti, Temugė puolė į ger�, ir visi i�girdo Hiulan� �ūktelint i� d�iaugsmo pama�ius jauniausi�jį sūnų. Paskui Temug� nuėjo Ka�iunas ir Chazaras, bet Temud�inas ir Bekteris nepajudėjo.

��Vienas vos ma�esnis u� kit�,�� pasakė Temud�inas, rodydamas į pauk��ius. Jis i� visų jėgų tro�ko, kad jo nenuvarytų �alin.�� Jo plunksnos turi raudonumo, tai pavadinau jį Raudonuoju,�� u�baigė berniukas.

��Geras vardas,�� sutiko Jesugėjus.

Staiga susijaudin�s, Temud�inas atsikrenk�tė.

��Tikėjausi, kad vien��� Raudon�jį�� gausiu a�. Juk pauk��iai du.

Jesugėjus tu��iu �vilgsniu pa�iūrėjo į sūnų.

��I�tiesk rank�,�� liepė jis.

Nusteb�s Temud�inas iki peties pakėlė rank�. Laikydamas abu suri�tus pauk��ius ant vienos rankos, kita ranka tėvas nulenkė i�tiest� Temud�ino rank�.

��Suaug�s erelis sveria kaip �uo. Ar galėtum i�laikyti �unį ant i�tiestos rankos rie�o? Ne. Tai did�iulė dovana, dėkoju tau. Ta�iau raudonieji pauk��iai ne vaikams, net jeigu jie mano sūnūs.

Temud�inas pajuto, kaip akis u�lieja a�aros �lugus ryto svajonėms. Atrodė, tėvas jo nuoskaudos ir nevilties net nepastebėjo. Jis pasi�aukė Eluk�.

Temud�inui pasirodė, kad priėj�s Elukas �ypsosi bjauriai ir klastingai.

��Tu�� geriausias mano karys,�� pasakė Jesugėjus Elukui.�� Raudon�jį pauk�tį atiduodu tau.

Eluko akys i� netikėtumo i�siplėtė. Karys pagarbiai paėmė pauk�tį. Berniukus jie jau pamir�o.

��Man tai didelė garbė,�� pasakė Elukas nusilenkdamas.

Jesugėjus garsiai nusijuokė.

��Tai man garbė turėti tokį karį kaip tu,�� atsakė.�� Galėsime med�ioti su ereliais. �į vakar� jų atsiradimo proga vilkų gentis linksminsis.

Jis pasisuko į Temud�in�.

��O tu turėsi senajam �agatajui papasakoti, kaip jūs kopėte. Jis i� tavo pasakojimo sukurs did�i� dain�.

Temud�inas nieko neatsakė. Jis daugiau nebegalėjo �iūrėti į raudon�jį pauk�tį laikantį Eluk�. Kartu su Bekteriu pro �em� durų ang� �murk�telėjo gero vidun pas Hiulan� ir jų nauj�j� seserį. Aplink jas sėdėjo visi broliai. Jie girdėjo lauke tėv�, kvie�iantį visus pa�iūrėti, k� parne�ė sūnūs. �įvakar bus �ventė, ta�iau �velgdami vienas kitam į akis jie jautėsi nesmagiai. Tėvo d�iaugsmas jiems rei�kė daug, ta�iau raudonasis pauk�tis buvo Temud�ino.

Vakare gentis did�iuliuose kunkuliuojan�iuose puoduose ant i�d�iovinto avių ir o�kų mė�lo lau�ų virė avien�, kepė j� liepsnose. Genties dainius �agatajus dainavo apie tai, kaip ant Raudonojo kalno buvo rasti ereliai. Besikaitaliojantys auk�ti ir �emi jo balso tonai kėlė �iurpulį. Genties jaunimas ir moterys atsiliepdami d�iugiai �ūkavo. Jesugėjui pauk��ius teko rodyti daugyb� kartų, ir ereliukai, netek� savo lizdo, gailiai cypsėjo.

Įveik� vir�ukalnes berniukai sėdėjo tamsoje prie lau�o ir vien� po kito tu�tino juodojo airago puodukus. Po antro puoduko Chazaras i�balo ir nutilo, o Ka�iunas po tre�io ėmė negarsiai knarkti, miegodamas lėtai atsilo�ė, o jo puodukas nusirito į �ol�. Temud�inas �iūrėjo į liepsnas ir nieko aplinkui nematė. Negirdėjo, kaip prie jo priėjo tėvas, bet jeigu ir būtų i�gird�s, nebūtų kreip�s dėmesio. Airagas ka�kaip keistai kaitino krauj�, Temud�inas jautė, kaip jis teka gyslomis.

Suriet�s stiprias kojas, Jesugėjus atsisėdo �alia berniuko. Kad neper�altų vėsi� naktį, jis vilkėjo kailiu apkra�tuot� del�, ta�iau krūtinė po delu buvo nuoga. Juodasis airagas jį gerokai įkaitino, be to, jis visada sakydavo: chanas neturi bijoti �al�io.

��Negerk per daug, Temud�inai,�� pasakė jis.�� Jau įrodei, kad esi vyras. Rytoj įvykdysiu savo, kaip tėvo, priedermꠗ mudu vyksime pas olchunus, tavo motinos gentį.

Jis matė, kad Temud�inas �iūri auk�tyn, ta�iau nesuprato, kas spindi jo �viesaus aukso spalvos akyse.

��Mes pamatysime gra�iausias jų dukteris ir i�sirinksime t�, kuri savo kar�tu kūnu �ildys tau patal�.

Jesugėjus patap�nojo sūnui per petį.

��A� būsiu tenai, o Elukas augins raudon�jį pauk�tį,�� atsakė Temud�inas. Jo balsas buvo abejingas, be jokios i�rai�kos, bet tėvas ka�k� pajuto net per savo girtum�. Jis susiraukė.

��Darysi taip, kaip a� liepsiu,�� pasakė jis ir trenkė sūnui antausį.

Trenkė, ko gero, stipriau, negu norėjo. Temud�inas nuvirto į priekį, paskui atsitiesė ir įbedė akis į tėv�. Ta�iau Jesugėjus jau buvo spėj�s beveik visk� pamir�ti, jis dairėsi, ketindamas garsiai pagirti �agatajų, kuris kratė savo senus kaulus �okdamas ir kilnodamas rankas tarsi erelio sparnus. Po kurio laiko pastebėjo, kad Temud�inas vis dar neatitraukia nuo jo akių.

��Tada a� praleisiu gen�ių suėjim� ir jojimo lenktynes,�� pasakė Temud�inas susitikus jų �vilgsniams. Jis stengėsi sulaikyti nuoskaudos a�aras.

Jesugėjus tyrinėjo sūnų neįskaitomu veidu.

��Olchunų gentis atkeliaus į suėjim�. Tu turėsi Baltakojį. Gal jie leis tau juo palenktyniauti su broliais.

��Ne. A� liksiu �ia,�� pasakė Temud�inas, laukdamas dar vieno smūgio.

Atrodė, Jesugėjus nei�girdo.

��Tu metus gyvensi su jais,�� tarė Jesugėjus.�� Kaip Bekteris. Bus sunku, ta�iau turėsi daug gerų prisiminimų. Turbūt nereikia sakyti, kad privalai su�inoti jų pajėgas, ap�iūrėti ginklus, suskai�iuoti, kiek yra �monių.

��Su olchunais mes nesipykstame,�� pasakė Temud�inas.

Jo tėvas gū�telėjo pe�iais.

���iema ilga,�� atsakė.

IV SKYRIUS

Pra�vitus Temud�inas pajuto, kad skauda galv�. Tėvas su Eluku ant �emaūgių �irgų krovė maist� ir antklodes. Aplinkui sukiojosi Hiulana, po jos chalatu krūtį �indo naujagimė dukrelė. Su Jesugėjumi juodu kalbėjosi pusbalsiu. Jesugėjus pasilenkė ir veidu prigludo prie Hiulanos kaklo. Tokios �velnumo akimirkos pasitaikydavo labai retai, ta�iau slogios Temud�ino nuotaikos nei�sklaidė. T� ryt� tėvo jis neapkentė taip, kaip tik gali neapk�sti dvylikametis berniukas.

Niūriai tylėdamas Temud�inas lajum i�tepė pavadį, patikrino visus apynasrio ir balno kilpų dir�elius ir mazgus. Jis neturi suteikti tėvui progos peikti jį girdint jaunesniems broliams. Tiesa, jų ir nesimatė. Po vakaryk�tės puotos gere buvo visi�kai tylu, tik girdėti, kaip auksaspalvio erelio jauniklis pra�o lesalo, tad Hiulana įsmuko vidun pamaitinti jo gabalėliu kraujuotos mėsos. Kol Jesugėjus bus i�vyk�s, maitinti pauk��ius turės ji. Dabar ji norėjo įsitikinti, ar vyras patenkintas ir turi visko, ko reikia kelionei.

�emaūgiai �irgai prunk�tavo vienas kito pusėn, sutiko dar vien� nauj� dien�. Tai buvo ramybės vaizdelis, o Temud�inas apsiniauk�s stovėjo tarp �irgų, ie�kodamas kokios dingsties kuriam nors įspirti. Jam nereikėjo į karv� pana�ios �monos. Jis tro�ko auginti er�ilus ir �uoliuoti su raudonuoju ereliu, tokiu savu ir kiek bauginan�iu. I�keliauti kitur buvo tarsi bausmė, tai jis �inojo i� Bekterio patirties. Temud�inui grį�us, Bekterio su�adėtinė jau gal bus savo vyro gere. Bekteris tada taptų kariu.

Temud�inas prastai jautėsi ir dėl Bekterio. Jis įprato pa�iepti vyresniojo brolio pasipūtim� ir nuolat nerimavo, kad Bekteris netaptų tėvo numylėtiniu. �inojo, kad jam nesant su Bekteriu bus elgiamasi kaip su įpėdiniu. Po metų Temud�ino paveldėjimo teis� gali pamir�ti beveik visi.

O k� daryti? Jis �inojo Jesugėjaus po�iūrį į neklusnius sūnus. Jeigu atsisakytų keliauti, jį sumu�tų, o jei u�sispyrėlis laikytųsi savo, jį galėjo i�varyti i� genties. Jesugėjus tuo da�nai grasindavo�� pakakdavo berniukams sukelti per daug triuk�mo arba per �iauriai susimu�ti tarpusavyje. Tada jis nesi�ypsodavo, todėl niekam nekildavo minties, kad jis tik g�sdina. Taip pagalvoj�s, Temud�inas net sudrebėjo. Būti bevard�iu klajokliu sunki dalia. Tau miegant niekas nepri�iūrės tavo kaimenių, niekas nepadės įkopti į statų kaln�. Būnant vienam tektų badauti arba (tuo Temud�inas buvo beveik įsitikin�s) nu�udytų kokia nors plė�ikaujanti gentis.

Anks�iausi jo prisiminimai apie tai, kaip gere i�dykaudamas stumdosi ir barasi su broliais. Joks �eimos narys niekad nelikdavo vienas, todėl įsivaizduoti save vieni�� buvo neįmanoma. �iūrėdamas į ne�ulius kraunantį tėv�, Temud�inas vos vos papurtė galv�. Nesugalvojo nieko geriau, kaip nutaisyti akmeninį veid�. Pasiklausė, kaip Jesugėjus su Eluku ver�dami virves sutartinai �ūk�ioja. Virvės turėjo būti įtemptos kiek įmanoma. Dviem vyrams tai padaryti nebuvo labai sunku.

Temud�inas matė, kad vyrai baigė darb�. Jis aplenkė ratu Eluk� ir paskutinį kart� patikrino kiekvien� jo suri�t� mazg�. Atrodė, tėvo karys įsitempė, ta�iau Temud�inui jo į�eisti jausmai visai nerūpėjo. Jesugėjus da�nai sakydavo, kad negalima priklausyti nuo kitų, ta�iau net dabar mazgų, kuriuos sumezgė Jesugėjus, Temud�inas nedrįso tikrinti. Tėvo nusiteikimas jam buvo neai�kus. Tai galėtų jį prad�iuginti, lygiai taip pat jis galėjo vienu smūgiu patiesti sūnų ant �emės u� į�ūlum�.

Temud�inas susiraukė pagalvoj�s apie laukian�i� kelion�: kartu jos tik tėvas, nebus nė vieno brolio, kuris trikdytų tyl�. Jis ne�ymiai gū�telėjo pats sau. Teks i�k�sti�� juk jam teko k�sti ne vien� nepatogum�. Ar gali būti dar blogiau? Jis i�tvėrė audrų�� tiek i� Jesugėjaus, tiek siųstų Dangi�kojo tėvo. Jam teko k�sti tro�kulį ir bad��� net įsik�sti ir paragauti savo kraujo. I�gyveno �iemas, kai mirtinai su�aldavo i�tisos kaimenės, ir vien� vasar�, kai saulė taip nudegino od�, kad ant jos atsirado geltonų pūslių. Tėvas visa tai i�k�sdavo be ma�iausio skundo ar silpnumo �enklo, rodė neįtikėtin� i�tverm�. Tai padėdavo ir kitiems. Pasirod�ius Jesugėjui, net Eluko veidas pa�viesėdavo.

Temud�inas stovėjo susting�s ir i�bal�s tarsi jaunutis ber�as svyruoklis, kai Hiulana �murk�telėjo po jo �irgo kaklu ir apkabino sūnų. Jis pajuto ma�utį kūdikį prie jos krūtinės ir u�uodė lajaus bei �ilto pieno kvap�. Hiulanai sūnų paleidus, mergytė ėmė klykti, jos veidukas paraudo�� jai sutrukdė �įsti. Temud�inas �iūrėjo, kaip motina į pieno reikalaujan�i� burnyt� skubiai įdeda savo plok��i� krūtį. Jis negalėjo pa�velgti motinai į akis. Hiulana metė �vilgsnį į �alia stovintį Jesugėjų, i�didų, tylomis �iūrintį į tolį. Hiulana atsiduso:

��Baik, Jesugėjau,�� pasakė garsiai.

Jos vyras krūptelėjo, pasuko galv�, jo skruostai patamsėjo.

��Ko tau?..�� pradėjo jis.

Jį nutraukė jį:

��Tu gerai �inai, k� turiu galvoje. Berniukui nepasakei nė vieno �velnaus �od�io ir dabar nori tris dienas joti tylėdamas?

Jesugėjus susiraukė, ta�iau Hiulana kalbėjo toliau:

��Atėmei i� vaiko pauk�tį ir atidavei tam bjaurybei. Ir nori, kad dabar jis d�iaugtųsi ir dėkotų?

I�blukusios Jesugėjaus akys blykstelėjo, rodydamos, k� jam �ie �od�iai rei�kia.

��Sūnus dar per jaunas,�� sumurmėjo.

Hiulana su�nyp�tė tarsi verdantis puodas.

��Netrukus jis turės su�adėtin�. Jis jaunas ir, kaip jo u�sispyrėlis tėvas, per daug i�didus. Jis toks pana�us į tave, kad negali į jį net pa�iūrėti.

Jesugėjus nutylėjo. Motina pa�velgė į Temud�in�, ta�iau �is ne�inojo, k� sakyti.

��Jis girdi, nors apsimeta, kad ne, Temud�inai,�� sumurmėjo ji.�� Tuo judu pana�ūs.

Ji pakėlė rank� ir stipriais pir�tais suėmė jo smakr�.

��Nebijok mano giminės. Jie gera�ird�iai, tik turi nepaleisti i� akių jaunųjų. Jie stengsis tave i�bandyti, bet tu nesibaimink.

Geltonos Temud�ino akys blykstelėjo.

��A� nebijau,�� tarė jis. Ji laukė. At�arus sūnaus veidas ne�ymiai pasikeitė.�� Gerai, klausau tav�s,�� pasakė jis.

Motina linktelėjo ir i�sitraukusi mai�elį su �vie�io pieno var�kės gabalėliais įspraudė jį sūnui į rank�.

��Balno krep�yje yra gertuvė �alto juodojo airago. Kad nesu�altum kelionėje. Sustiprėk ir �velniai elkis su mergina, kad ir koki� tau i�rinktų.

���velniai?�� paklausė Temud�inas.

Pirm� kart� nuo tada, kai tėvas pasakė, kad jis turės i�keliauti, skrandyje pajuto virpuliuk�. Ka�kur gyvena visi�kai nepa�įstama mergina, kuri taps jo �mona ir gimdys jam vaikus. Jis ne tik negalėjo įsivaizduoti, kaip ji atrodo, net ne�inojo, kokia ji turėtų būti.

��Norė�iau, kad ji būtų kaip tu,�� pasakė susim�st�s.

Hiulana nu�vito ir akimirk� vėl apglėbė jį, o jo sesutė dar kart� piktai suklykė.

��Tu�� geras berniukas, Temud�inai. Savo �monai būsi nuostabus vyras,�� pasakė ji.

Nusteb�s Temud�inas pamatė jos akyse su�ibusias a�aras. Motina nubraukė jas, o sūnus pajuto kylan�i� �irdgėl�. Jo gynyba ėmė byrėti, o ji suprato, kad sūnus bijo būti pa�emintas matant Jesugėjui ir Elukui. Su�adėtuvėms besirengiantys vyrai neturi �liumbti su savo motinomis.

Hiulana vėl trumpam apkabino sūnaus kakl�, paskui nusisuko ir paskutinį kart� tylutėliai �nektelėjo su vyru. Vilkų chanas garsiai atsiduso, linktelėjo ir u�sėdo ant �irgo. Temud�inas mikliai �oko į baln�.

��Temud�inai,�� i�girdo jis.

Lengvu pavad�io truktelėjimu sukdamas savo baltakojį �irg� jis �ypsojosi. Jo miegaliai broliai galų gale atsikėlė ir priėjo atsisveikinti. Temugė ir Chazaras pagarbiais veidais sukiojosi prie jo balnakilpių, �viesoje markstydamasis Ka�iunas ap�iūrinėjo nusitrynusi� priekin� �irgo kanop�. Visi buvo linksmi, triuk�mavo, ir Temud�inas pajuto, kad sunkumas krūtinėje atlėgsta.

I� gero i�ėjo Bekteris, jo lygus veidas buvo abejingas. Temud�inas �vilgtelėjo į brolį ir tu��iame jo �vilgsnyje pamatė kibirk�tėl� d�iugesio�� Bekteris galvojo, kaip palengvės jo gyvenimas i�vykus Temud�inui. Buvo sunku, kad negalės rūpintis jaunesniaisiais, ta�iau Temud�inas nusprendė neprisidaryti gėdos kalbėdamas apie tai, kas kelia jam nerim�. Kauliukai mesti, ir kiekvieno ateitis ai�ki. Stiprus �mogus gali pakeisti likim�, bet Temud�inas �inojo, kad tik savo likim�. Riti turi suktis patys.

Atsisveikindamas su motina, jis paskutinį kart� kilstelėjo rank� ir paragino Baltakojį. �is prunk�damas ris�ia pasileido �alia Jesugėjaus �irgo. Temud�inas pajuto, kad nei�tvertų, jeigu pa�iūrėtų atgal, tad nė neatsisuko. Bundan�ios genties garsai ir tylus �irgų �vengimas slopo, greitai tebuvo girdėti kanopų dundėjimas ir pakinktų �vang�iojimas. Stovykla liko u� nugaros.

Jesugėjus jojo tylėdamas kylan�ios saulės link. �iemet Hiulanos gentis buvo ar�iausiai per trejus metus, todėl kelionė u�truks tik kelet� dienų. Baigiantis kelionei, jis suvoks, ar sūnus gali vadovauti gen�iai. Jodamas su Bekteriu su�inojo tai jau po pirmos dienos. Vyriausiasis sūnus tikrai ne koks u�sideg�s smarkuolis, bet gen�iai reikia tvirtos rankos, o Bekteris darėsi puikus vyras.

Jesugėjaus antakiai buvo kiek suraukti. Dalį dėmesio buvo sukaup�s į lygumas aplinkui, akimis ie�kojo prie�o ar kokio nors �vėries. Jis niekada nepasiklys, puikiausiai prisimena kiekvien� kalv�, o kiekviena nupjauta o�kos ausis tarsi ant �emės i�tiestas marginys jam rodė, kur yra kitos gentys.

Su Bekteriu joti jam tada patiko, nors i� paskutiniųjų stengėsi to neparodyti. Sunku suprasti, kaip berniukai tampa vadais, ta�iau Jesugėjus buvo įsitikin�s, kad vaiko nereikia lepinti ir elgtis su juo per �velniai. Prisimin�s gere likusį storulį Temug�, jis pakėlė akis į dangų, kur gyvena Dangi�kasis tėvas. Jeigu ma�ylis neturėtų tiek stiprių brolių, Jesugėjus paimtų jį i� motinos globos ir galbūt atiduotų auginti kitai gen�iai. Gal grį�us taip ir padaryti?

Jesugėjus pasimuistė balne, jis negalėjo jodamas galvoti apie tai, apie k� buvo prat�s, nes trikdė �alia jojantis Temud�inas. Berniukas nuolat �valgėsi aplinkui, staigiai sukiodamas galv�, kai atsiverdavo naujas vaizdas. Bekteris buvo ramus bendrakeleivis, o tylintis Temud�inas tėv� ka�kodėl nervino.

Nepadėjo ir tai, kad kelias pas olchunus ėjo pro Raudon�jį kaln��� Jesugėjui teko galvoti apie sūnaus nuopelnus gaudant erelio jauniklius. �iūrėdamas į sta�ius �laitus, jis jautė jį stebin�io sūnaus �vilgsnį, ta�iau u�sispyr�s berniūk�tis nedavė progos tėvui prabilti.

Jesugėjus piktai suniurnėjo, nesuprasdamas, kodėl toki� gra�i� dien� jo nuotaika tokia prasta.

��Tau pasisekė, kad pasiekei lizd� taip auk�tai,�� pasakė jis.

��Tai nebuvo sėkmė,�� atsakė Temud�inas.

Jesugėjus mintyse nusikeikė. Berniūk�tis dygliuotas kaip er�kėtis.

��Pasisekė, kad nenukritai, nors Ka�iunas ir padėjo.

Temud�inas prisimerkė. Regis, tėvas vakar buvo per daug girtas, kad suprastų, apie k� dainuoja �agatajus. O gal jis pasikalbėjo su Ka�iunu? Temud�inas nesumojo, k� sakyti, tad nutylėjo.

Kurį laik� Jesugėjus atid�iai �iūrėjo į sūnų, paskui papurtė galv� ir prisiminė Hiulan�. Tik dėl jos jis pabandys dar kart�. Kitaip �itai niekad nesibaigs.

��Girdėjau, kopiant buvo netikėtumų. Ka�iunas sakė, kad į lizd� grį��s erelis tav�s vos nenustūmė nuo uolos.

Temud�inas gū�telėjo pe�iais ir truputėlį atsileido. Jis buvo kvailai patenkintas, kad tėvas domisi, nors jo �altas veidas to neparodė.

��Jis numu�ė erelį akmeniu,�� saikingai pagyrė brolį. Ka�iun� jis mėgo labiausiai, ta�iau suprato, kad savo palankum� ar prie�i�kum� nuo kitų geriausia slėpti. Baigiantis dvyliktiems gyvenimo metams dėl to turėjo ai�ki� nuojaut�.

Jesugėjus vėl nutilo, ir Temud�inas ėmė raustis galvoje ie�kodamas, kaip nutraukti tyl�, kol ji visai neįsigalėjo.

��Ir tave tėvas buvo i�siunt�s pas olchunus?�� paklausė jis.

Jesugėjus �vilgtelėjo į sūnų, atsikrenk�tė.

��Manau, tu jau tiek paaug�s, kad gali tai �inoti. Ne, a� suradau tavo motin� su dviem jos broliais per mūsų antpuolį. Pama�iau, kad ji gra�i ir stipri.

Jis atsiduso, apsilai�ė lūpas, jo akys �iūrėjo į praeitį.

��Ji jojo ant puikios kumelaitės, liūties au�tant spalvos. Jos kojos buvo basos ir gra�iai įdegusios.

Temud�inas apie tai nebuvo girdėj�s, tad prisigretino ar�iau tėvo.

��Tu pagrobei j� i� olchunų?�� paklausė.

Tai nebūtų jo nustebin�. Jo tėvas mėgo med�ioti ir u�puldinėti, prisiminus mū�ius, jo akys �vytėdavo. Jei vasara būdavo �ilta ir derlinga, į nelaisv� paimtus karius randuota nuo kardo a�menų oda jis i�siųsdavo namo pės�iomis. �iem�, kai trūkdavo maisto, belaisvių laukė mirtis. �em� stingdant �iemos prieblandai, gailes�iui nebuvo vietos.

��Nuvijau jos brolius kaip por� o�kiukų,�� pasakė Jesugėjus.�� Buvau per jaunas kautis vienas, ta�iau i�kėliau kard� ir surikau jiems pulti.

U�plūdus prisiminimams, jis atsilo�ė ir suūkavo. Paskui nusijuokė.

��Kad tu būtum mat�s jų veidus! Vienas bandė mane pulti, ta�iau a��� chano sūnus, o ne �uniukas, kurį galima i�g�sdinti ir nuvyti. Strėle pataikiau jam į klub� ir priver�iau bėgti.

Jis tyliai atsiduso.

��O, geri laikai buvo. Tada maniau, kad mano kaulai niekada nepavargs. Buvau įsitikin�s�� gyvenimas neduos nieko gera, visk� turėsiu i� jo pasiimti pats, savo protu ir jėga.

Jis pa�velgė į sūnų, jo veide pasirodė apgailestavimas�� Temud�inui teliko spėlioti, dėl ko.

��Tada raudonojo erelio bū�iau u�kop�s pats, sūnau.

��Jei bū�iau �inoj�s, bū�iau grį��s ir pasak�s apie jo lizd�,�� tarė Temud�inas, stengdamasis suprasti, kas taip slegia tėv�.

Krenk�telėj�s Jesugėjus papurtė galv�.

��Per vėlu. Esu per sunkus �okinėti siaurutėmis atbrailomis ir per ply�ius. Manau, paband�s nulėk�iau �emyn tarsi krentanti �vaig�dė. Be to, kam turėti sūnus, jei ne tam, kad u�augtų stiprūs ir norėtų i�bandyti save. Taip sakydavo mano tėvas, kai dar buvo �viesaus proto. Dr�sos negalima slėpti kaip kauliukų mai�elyje. J� reikia i�traukti ir nuolat rodyti dienos �viesoje, nuo to jos daugėja. Klysti, jei manai, kad dr�s� gali i�sitraukti tik tada, kai jos prireikia. Ji�� tavo galios dalis. Jei tai pamir�i, tada, kai dr�sos labiausiai reikės, pamatysi, kad mai�elis tu��ias. Ne, tu teisingai pasielgei, kad kopei prie lizdo, o a� teisingai pasielgiau, kad atidaviau pauk�tį Elukui.

Jesugėjus negalėjo nepastebėti stingulio, staiga u�plūdusio Temud�in�. Nusivyl�s jis tyliai suniurnėjo.

��Patikėk, vaike, jis geriausias ir i�tikimiausias mano karys. Jo nekeis�iau į jokius kitus penkis gentainius�� ar de�imtį olchunų karių. Jo vaikai nevaldys �eimų. Jo kardas niekada nebus toks kaip mano. Ar supranti? Ne, tau tik dvylika. K� tu gali suprasti?

��Tu turėjai jam k� nors duoti,�� atkirto Temud�inas.�� Ar tai norėjai pasakyti?

��Ne. Tai�� ne skola. A� pagerbiau jį dovanodamas raudon�jį pauk�tį, nes jis�� geriausias mano karys. Nes jis geriausias mano draugas nuo vaikystės ir niekada nesiskundė, kad jo �eima vilkų gentyje yra �emesnė u� man�j�.

Temud�inas i�si�iojo norėdamas piktai at�auti. Elukas suter� raudon�jį pauk�tį savo storaodėmis geltonomis rankomis. Pauk�tis per gra�us bjauriam tarnui. Jis nieko nepasakė, jau mokėjo nutaisyti �alt� ir tu��i� veid�. Tai buvo vienintelis būdas apsiginti nuo tėvo tiriamo �vilgsnio.

Jesugėjus, kiaurai jį permat�s, prunk�telėjo.

��Vaike, savo �alt� veid� a� rodydavau jau tada, kai tu tebuvai Dangi�kojo tėvo sapnas.

Nak�iai jie įsikūrė prie vinguriuojan�io upelio. Temud�inas ėmėsi ruo�tis rytdienai. Peilio kriauna nuo kieto sūrio gabalo atskėlė ma�ų gabalėlių ir sudėjo į odinius mai�elius, iki pusės pripiltus vandens. Drėgnas mi�inys bus po balnais, jį savo kūnais plaks ir �ildys �irgai. Per pietus jie turės �ilto, kartaus ir gaivinan�io mink�tos var�kės gėrimo.

Kitas darbas buvo surasti avių mė�lo. Rad�s jo, sutrupino, ie�kodamas sausų gabaliukų, kurie gerai liepsnodami degtų. Prirink�s krūvel� sausiausių, titnago gabalėliu brūk�telėjo per seno peilio a�menis. Pasirodė kibirk�tys, jos virto liepsnos lie�uvėliu, o �is�� degan�iu lau�u. Jesugėjus papjaustė d�iovintos avienos, sumai�ė j� su trupu�iu laukinio svogūno ir lajaus. Pasklido skanus kvapas, ir jų burnose ėmė rinktis seilės. Hiulana jiems įdėjo duonos, ji greitai su�iedės, todėl jie lau�ė plok��ius kepalėlius ir mirkė pada�e.

Jie sėdėjo vienas prie� kit� ir valgė, tarp k�snių nuo pir�tų nu�iulpdami mėsos sultis. Temud�inas sugavo ant krep�io su juoduoju airagu sustojusį tėvo �vilgsnį. Kantriai �iūrėjo, kol chanas prarijo did�iulį gurk�nį.

��Papasakok apie olchunus,�� papra�ė Temud�inas.

Tėvo veid� i�kreipė nevalingas vypsnys.

��Jie nėra stiprūs, ta�iau jų daug it skruzdėlių. Kartais pagalvoju, kad, kol jie mane nugalėtų, galė�iau juos �udyti kad ir vis� dien�.

��Jie neturi karių?�� netikėdamas paklausė Temud�inas. Jo tėvas kartais mėgdavo juokauti, ta�iau dabar atrodė rimtas.

��Tokių kaip Elukas neturi. Pats pamatysi. Jie kaunasi ne kardais, o strėlėmis, todėl mū�yje visada laikosi toli nuo prie�o. Niekada nepriartėja, jei tik jų nepriver�ia. Jų �arvai�� vienas juokas, nors �irgus �udo neblogai. Jie tarsi gelian�ios vapsvos, bet jeigu kas nors įsiver�ia tarp jų, i�silaksto lyg vaikai. �tai kaip pagrobiau jūsų motin�. Prisėlinau prie jų, o tada puoliau.

��Tai kaip a� i�moksiu valdyti kard�?�� grie�tai paklausė Temud�inas.

Jis buvo pamir��s, kaip tėvas atsiliepia į tokį at�arų bals�, ir vos i�vengė kum��io, nes tėvas u�simojo norėdamas įkrėsti �iek tiek nuolankumo. Tarsi nieko nebūtų atsitik�, Jesugėjus kalbėjo toliau:

��Sūnau, turėsi mokytis pats. �inau, kad ir Bekteriui teko. Jis sakė, kad nuo pirmos iki paskutinės dienos prie jų lanko ar peilio jie neleido net prisiliesti. Jie visi bailiai. Bet jų moterys nuostabios.

��Tai kodėl jie tavo sūnums atiduoda savo dukteris?�� paklausė Temud�inas, laukdamas dar vieno smūgio. Jesugėjus jau vyniojosi į savo del� ruo�damasis miegoti atsigul�s ant avių nugrau�tos �olės.

��Nė vienas tėvas nenori, kad jo namuose knib�dėtų netekėjusių dukterų. K� jie su jomis darytų, jei a� kartkartėmis neatsiųs�iau sūnaus? Tai įprasta, ypa� kai gentys susitinka. Jie gali sustiprinti savo krauj� kitų gen�ių sėkla.

��Ar tai sustiprins mus?�� paklausė Temud�inas.

Neatsimerkdamas tėvas sumurmėjo:

��Vilkai ir taip stiprūs.

V SKYRIUS

A�tri Jesugėjaus akis olchunų �valgus pastebėjo t� pa�i� akimirk�, kai �ie pamatė juos. Pasigirdo �emas ragų trimitavimas, raginantis karius stoti ginti savo kaimenių ir moterų.

��Tylėk, kol jie tav�s neu�kalbins,�� perspėjo sūnų Jesugėjus.�� Nerodyk jausmų, kad ir kas nutiktų. Supratai?

Temud�inas neatsakė, tik nervingai nurijo seil�. Dienos ir naktys, su tėvu praleistos kelionėje, buvo ka�kokios keistos. Jis neprisiminė, kad kada nors Jesugėjus jam būtų buv�s toks dėmesingas, mat namuose prie� tėvo akis nuolat �mė�uodavo broliai ir pasiimdavo jo dėmesį. Prad�ioje Temud�inas manė, kad ilga kelionė su tėvu bus nuobodi. Jie nebuvo ir negalėjo būti draugai, ta�iau pasitaikydavo akimirksnių, kai tėvo akyse jis pagaudavo ka�k� �ybtelint, ir tai buvo pana�u į did�iavim�si sūnumi.

Tolumoje Temud�inas i�vydo sausos �emės dulkių debesį. Artėjo ginkluoti jauni raiteliai ant �emaūgių �irgų. Jesugėjus kietai suspaudė lūpas, jis sėdėjo ant �irgo tiesus, sustingusia nugara. Temud�inas kaip tik gebėjo mėgd�iojo tėv�. Abu �iūrėjo, kaip ple�iasi dulkių debesis daugybei karių tarsi spie�iui artėjant prie vieni�os raitelių poros.

��Nesisukiok, Temud�inai,�� grie�tai paliepė Jesugėjus.�� Ten tik �aid�iantys berniukai, man padarysi gėd�, o jiems bus per daug garbės.

��Suprantu,�� atsakė Temud�inas.�� Bet jei būsi įsitemp�s, jie supras, kad juos pastebėjai. Ar ne geriau būtų, jeigu su manim kalbėtumeis, juoktumeis?

Jis pajuto Jesugėjaus �vilgsnį ir akimirk� u�plūdo baimė. �is auksinių akių �vilgsnis yra buv�s paskutinis matytas ne vieno genties jaunuolio. Dabar Jesugėjus ruo�ėsi sutikti prie�us, jo raumenis ir veiksmus u�valdė įgimta nuojauta. �vilgtelėj�s į tėv�, sūnus pamatė, kad jis i� visų jėgų stengiasi sukaupti vali� ir nusiraminti. Olchunų kariai �uoliavo dar tolokai, diena pama�u �viesėjo.

��Bus kvaila, jeigu jie nu�luos mus nuo �irgų,�� prisivertė nusi�ypsoti Jesugėjus sustingusia tarsi numirėlio �ypsena.

Matydamas tėvo pastangas, Temud�inas pralinksmėjo.

��Juk tau nieko neskauda? Atmesk galv�, kaip esi prat�s.

Tėvas paklausė sūnaus patarimo, ir juodu ėmė juoktis�� tokius juos ir sutiko olchunų raiteliai. Besijuokdamas Jesugėjus net i�raudo, �luostėsi a�aras. Raiteliai �ūkaudami sustojo, turėjo sustoti ir pora keliautojų. I� paskos atsirito debesis dulkių, vėjas pustė jas tarp raitelių, versdamas prisimerkti.

Netvarkingai jojan�ių raitelių būrys nutilo, o Jesugėjus ir Temud�inas susitvardė ir dėjosi tik dabar pamat� olchunų karius. Temud�ino veidas buvo beveik be i�rai�kos, nors paslėpti smalsum� jam nebuvo lengva. Viskas vos pastebimai skyrėsi nuo to, k� jis buvo mat�s iki �iol. Jų �irgai buvo grynaveisliai, kariai vilkėjo ilgus pilkus delus, apa�ioje i�siuvinėtus auksiniais siūlais, mūvėjo tamsiai rudas kelnes. Jie atrodė �varesni ir tvarkingesni u� jo gentainius. Temud�inas pajuto įsi�iebiant pyktį. Jo �vilgsnis nukrypo į karį, kuris turėjo būti visų vadas. Kiti jam priartėjus �velgė pagarbiai, laukdami įsakymų.

Temud�inas matė, kad jaunasis karys joja gerai kaip Ka�iunas, tik jis buvo beveik suaug�s vyras. Vilkėjo tik plony�iais mar�kiniais, jo rudos rankos buvo nuogos. Prie balno priri�ti du lankai ir geras svaidomasis kirvis. Nematyti, kad nors vienas karys turėtų kard�, ta�iau visi buvo ginkluoti kirvukais, ir Temud�inas ėmė svarstyti, kaip tuos kirvukus naudoti mū�yje. Jam atrodė, kad jų kirvukai, palyginti su vienu ar dviem gero kardo kir�iais, verti ne daugiau u� pagalius. �inoma, jei tų kirvukų neimsi svaidyti.

Temud�ino dėmesys olchunų kariams sulaukė atsako. Vienas paragino �irg�, prijojo prie Jesugėjaus ir i�tiesė tamsi� rank�, norėdamas pa�iupinėti chano del�.

Temud�inas nespėjo pagauti tėvo judesio, ta�iau ant kario delno atsirado raudonas dry�is dar neprisilietus prie Jesugėjaus drabu�io. Karys suriko ir �oko atgal, jo skausmas akimirksniu virto įnir�iu.

��Vilkų chane, tau pavojinga atjoti �ia be savo karių,�� netikėtai tarė jaunasis vienmar�kinis karys.�� Atvedei dar vien� sūnų, kad olchunai i�mokytų jį vyri�kumo?

Jesugėjus �vilgtelėjo į Temud�in�, ir jo akys vėl keistai su�ibėjo.

���ia mano sūnus Temud�inas. Temud�inai, o �ia tavo pusbrolis Kokė. Tai jo tėvui per�oviau klub� t� dien�, kai sutikau tavo motin�.

��Jis iki �iol �lubuoja,�� nesi�ypsodamas pratarė Kokė.

Atrodė, �irgas pajudėjo net neparagintas, ir jaunuolis, prijoj�s prie Jesugėjaus, patap�nojo per petį. Jesugėjus sutiko tai ramiai, nors ka�kas toje ramybėje rodyte rodė, kad jis norėtų elgtis kitaip. Kokei traukiantis, jaunieji kariai atsipalaidavo. Juk jų vadas parodė, kad nebijo chano, o Jesugėjus turėjo pripa�inti, kad nėra valdovas ten, kur gyvena olchunų gentis.

��Jūs turbūt alkani. Med�iotojai �įryt parne�ė riebių �vilpikų. Ar pavalgysite su mumis?

��Taip,�� u� abu atsakė Jesugėjus.

Nuo �ios akimirkos juos saugojo sve�ių teisės, todėl Jesugėjaus s�stingis atlėgo. Vis dėlto buvo matyti, kad jis mieliau i�sitrauktų kard�. Durkl� jis paslėpė po kailiu apsiūtu drabu�iu. O Temud�inas jautėsi taip, tarsi jo viduriai būtų i�virt� lauk. Jis dar nesuvokė, koks bus vieni�as tarp svetimų �monių, bet dar nespėjus prijoti pirmųjų olchunų palapinių įbedė akis į tėv�, bijodamas akimirkos, kai �is i� jos ir paliks jį vien�.

Olchunų gerai skyrėsi nuo Temud�inui pa�įstamų vilkų genties buveinių�� jie buvo pilk�vo atspalvio. �irgus jie laikė did�iuliuose aptvaruose toliau nuo palapinių, jų buvo tiek daug, kad jis nepajėgė suskai�iuoti. Olchunų gentis, kaip sakė Jesugėjus, buvo gausi ir gyveno turtingai�� ant visų kalvų aplinkui �lam�tė �ol� daugybė galvijų, o�kų ir avių. Temud�ino brolių am�iaus berniukai lakstė aplink stovykl�. Kiekvienas turėjo ma�ytį lank�, �aukdami bei plūsdamiesi jie laidė strėles į �em�. Tai atrodė itin keistai. Temud�inas panoro, kad su juo �ia būtų ir Ka�iunas su Chazaru.

Jo pusbrolis Kokė nu�oko nuo �irgo ir įdavė pavadį smulkutei moteriai rauk�lėtu tarsi sud�iūv�s med�io lapas veidu. Temud�inas ir Jesugėjus nuo �irgų nulipo vienu metu, jų �irgus nuvedė pagirdyti ir pa�erti. Kiti raiteliai pasklido po stovykl�, grį�o į savo gerus arba būriavosi pa�nekėti. Svetimų �monių stovykloje pasitaikydavo neda�nai, todėl Kokei per �monių tir�tum� vedant abu vilkus Temud�inas jautė �imtus jį tirian�ių �vilgsnių.

Jesugėjus nepatenkintas sukrenk�tė�� jis gavo sekti jaunuoliui i� paskos. Chanas stengėsi eiti kuo lė�iau, net sustojo ap�iūrėti pintų vienos i� ma�esniųjų �eimų gero puo�menų. Kokė raukėsi�� jis buvo priverstas palaukti savo sve�ių arba eiti vienas. Temud�inas d�iūgavo matydamas, kaip gudriai tėvas nedidelį �aidim� dėl jų padėties pakreipė savo naudai. U�uot skubėj� paskui jaunesnį vyr�, jie stabteldavo ap�iūrėti olchunų gerų. Jesugėjus net spėjo pasikalbėti su vienu ar dviem �monėmis, ta�iau neu�davė klausimų, į kuriuos jie nebūtų sugebėj� atsakyti, tik �arstė pagyras ar sakė kokius nors paprastus �od�ius. Olchunų �monės smalsiai spoksojo į abu vilkus, ir Temud�inas jautė: tėvas įtamp� mėgsta ne ma�iau nei mū�į.

Kol priėjo ger� ry�kiai mėlynomis durimis, Kokė spėjo pajusti, kaip jį erzina sve�iai, nors gerai ir nesuprato, kodėl.

��Kaip tavo tėvas?�� paklausė Jesugėjus.

Jaunasis karys, jau spėj�s įnerti pro duris, turėjo stabtelėti.

��Jis stiprus kaip visada,�� atsakė.

Jesugėjus linktelėjo.

��Pasakyk, kad a� atvykau,�� tarė jis, maloniai �iūrėdamas į sūnėn�.

Prie� panirdamas į gero prietem�, Kokė paraudo. Nors lauke į juos �iūrėjo daugybė akių ir klausėsi daugybė ausų, Temud�inas ir Jesugėjus liko vieni.

��Įėj�s būk mandagus,�� sumurmėjo Jesugėjus.�� Jie kitokie negu mes. Pastebi ma�iausi� klaidel�, paskui i� tav�s �aiposi.

��Suprantu,�� atsakė Temud�inas beveik nejudindamas lūpų.�� Kiek metų mano pusbroliui Kokei?

��Trylika ar keturiolika,�� atsakė Jesugėjus.

Temud�ino akyse su�ibo susidomėjimas.

��Vadinasi, jis gyvena tik todėl, kad tada jo tėvui pataikei į klub�, o ne į �irdį?

Jesugėjus truktelėjo pe�iais.

��A� nesitaikiau į klub�. Norėjau jį nu�udyti, ta�iau tam teturėjau akimirksnį, nes kitas tavo motinos brolis į mane sviedė kirvį.

��Jis irgi �ia?�� paklausė Temud�inas dairydamasis.

Jesugėjus krenk�telėjo.

��Ne. Nebent būtų sugebėj�s vėl prisitaisyti galv�.

Temud�inas nutilo ir susim�stė. Olchunų gentis neturėjo u� k� mylėti jo tėvo. Daugelis turėjo jo neapk�sti, ta�iau jis vis tiek jiems siuntė savo sūnus i�sirinkti �monų. Temud�inas pasijuto sutrik�s ir i�sigand�s�� to, prie ko jis buvo įprat�s tarp savo gentainių, �ia nebuvo. Paskutinėmis pastangomis Temud�inas sukaupė ry�t�, ir jo veidas vėl tapo ledinis. Galų gale Bekteris savo metus i�kentė. Temud�inas beveik patikėjo�� niekas �ia jo ne�udys, o visa kita galima i�tverti.

��Kodėl jis nesirodo?�� tyliai paklausė tėvo.

Jesugėjus suniurnėjo, atitraukdamas �vilgsnį nuo jaunos moters, mel�ian�ios o�k�.

��Jis ver�ia mus laukti, manydamas, kad įsi�eisime. Laukiau ir prie� dvejus metus, kai atved�iau Bekterį. Neabejoju, atjojus su Chazaru bus tas pat. Tavo dėdė kvailys, bet juk visi �unys loja ant vilko.

��Tai kodėl tu joji pas jį?�� paklausė Temud�inas dar tyliau.

��Dėl mūsų giminystės �ia man niekas negresia. Juos tai erzina, ta�iau priimdami mane jie daro didel� garb� tavo motinai. A� vaidinu savo vaidmenį, o mano sūnūs gauna �monas.

��Ar tu susitiksi su jų chanu?�� paklausė Temud�inas.

Jesugėjus papurtė galv�.

��Jei Sansaras mane pamatytų, turėtų duoti man palapinių ir moterų, kol �ia būsiu. Jis i�jojo med�ioti. Jeigu jis atvyktų pas vilkus, dary�iau t� patį.

��Tau jis patinka,�� atid�iai �iūrėdamas tėvui į veid� pasakė Temud�inas.

��Jam u�tenka padorumo neapsimetinėti mano draugu, todėl jį gerbiu. Jei nuspr�s�iau jo kaimenes pasiimti sau, jam leis�iau pasilikti kelet� avių ir moterį ar dvi, ir gal net lank� bei ger� apsiaust� nuo �al�io.

Nuo �ios minties Jesugėjus nusi�ypsojo. Jis pa�velgė į merginas, u�siėmusias savo bliaunan�ia banda. Temud�inas svarstė, ar jos �ino, kad tarp jų atsirado vilkas.

Gere buvo tir�ta prietema ir tvyrojo avienos bei prakaito kvapas. Temud�inas, susilenk�s lįsdamas po durų stakta, pirm�kart suvokė, koks pa�eid�iamas �mogus tuo metu, kai įeina į svetimus namus. Ko gero, �emos durys ne tik dėl �altų �iemų.

Patalpos �onuose stovėjo dro�inėtos lovos ir kėdės, viduryje�� ma�a krosnelė. Temud�in� nuvylė būsto vidaus paprastumas, nors savo a�tria akimi ant tolimosios sienos jis pastebėjo nuostabų lank�, sutvirtint� ragu ir sausgyslėmis. Ka�in, ar leis jam pasimokyti �audyti? Jeigu visiems metams i� jo atimtų ginklus, jis prarastų įgūd�ius, kurių įgyti taip stengėsi.

Kokė stovėjo pagarbiai nulenk�s galv�. �alia pakilo �mogus, visa galva �emesnis u� vilkų chan�, ir Jesugėjus priėjo su juo pasisveikinti.

��Enkai, atved�iau tau dar vien� sūnų,�� �altai tarė Jesugėjus.�� Olchunų �monės yra vilkų draugai ir daro jiems daug garbės, dovanodami stiprias �monas.

Į dėd� Temud�inas �iūrėjo susi�avėj�s. Juk jis�� jo motinos brolis. Buvo keista pagalvojus, kad ji augo �iame gere, galbūt, kaip ir kiti kūdikiai, jodinėjo ant ėriuko.

Enkas buvo plonutėlis tarsi strėlė. Ant jo kaulų beveik nebuvo mėsos, todėl galėjai matyti kiekvien� skustos galvos kaukolės įdub�. Net tamsiame gere �vilgėjo riebaluota jo oda, o tarpuakyje kabojo vienintelė �ilų plaukų sruoga. Į Temud�in� jis pa�velgė ne itin palankiai, nors sveikindamasis Jesugėjui paspaudė rank�, o jo �mona atne�ė gaivinan�ios pasūdytos arbatos.

��Kaip gyvena mano sesuo?�� tylai tapus nebepakeliamai paklausė Enkas.

��Ji man pagimdė dukr�,�� atsakė Jesugėjus.�� Gal kada nors tu atsiųsi pas mane olchunų sūnų.

Enkas linktelėjo, nors neatrodė, kad �i mintis jam patiktų.

��Ar mergina, kuri� suradai mano vyriausiajam sūnui, jau subrendusi?�� paklausė Jesugėjus.

Gerdamas arbat� Enkas vyptelėjo.

��Motina sako, dar ne,�� atsakė jis.�� Ji pas jus atvyks, kai bus pasirengusi.

Atrodė, jis nori ka�k� pridurti, ta�iau tik kietai suspaudė lūpas, kad aplink jas net pagilėjo rauk�lelės.

Sėsdamas ant lovos kra�telio, Temud�inas pastebėjo, kokios geros antklodės. Prisimin�s, k� sakė tėvas, de�ine ranka paėmė siūlom� arbatos dubenėlį, kairės delnu, kaip įprasta pagal tradicij�, prilaikydamas de�inės alkūn�. Niekas nebūtų prikib�s prie to, kaip jis elgėsi olchunų gentyje.

Visi patogiai įsitaisė ir tylėdami gėrė arbat�. Temud�inui pasidarė ramiau.

��Kodėl tavo sūnus nepasisveikino su manimi?�� klastingai paklausė Enkas Jesugėjaus.

Temud�inas sustingo pamat�s, kaip susiraukė tėvas. Jis padėjo puoduk� ir atsistojo. Atsistojo ir Enkas, ir Temud�inui buvo smagu, kad juodu vienodo ūgio.

��Dėde, garbė tave matyti. Esu Temud�inas, antrasis vilkų chano sūnus. Motina tau siun�ia linkėjimų. Kaip tu laikaisi?

��Gerai, vaike,�� atsakė Enkas.�� O tu dar turėtum i� mūsų pasimokyti mandagumo.

Jesugėjus tylutėliai atsikrenk�tė, ir Enkas skubiai u�si�iaupė, nutylėdamas, k� dar ketino sakyti. Susierzinimas senio akyse neliko Temud�ino nepastebėtas. Jis jau paniro į klastos ir gudrybių sklidin� suaugusiųjų gyvenim� ir vėl ėmė bijoti akimirkos, kai tėvas i�joj�s paliks jį vien�.

��Kaip tavo klubas?�� negarsiai paklausė Jesugėjus.

Siauros Enko lūpos dar susiaurėjo, jis i�spaudė �ypsen�.

��Niekada apie tai negalvoju,�� atsakė jis.

Pastebėj�s, kaip sunkiai jis sėdasi, Temud�inas pajuto slapt� d�iaugsm�. Jis neprivalo pamėgti �ių svetimų �monių. Berniukas suprato, kad tai, kaip ir visa kita, k� sugalvoja Jesugėjus, skirta sūnums i�bandyti. Jis i�k�s.

��Ar savo geruose turite jam �mon�?�� paklausė Jesugėjus.

Enkas �yptelėjo, i� arbatos tir��ių i�gėrė skys�io liku�ius ir padavė dubenėlį įpilti dar.

��Yra viena �eima, kuri dar nerado tinkamos poros savo dukrai. Jie d�iaugtųsi, jei jų dukra valgytų kieno nors kito mės� ir pien�.

Jesugėjus linktelėjo.

��Prie� i�vykdamas pa�iūrėsiu į j�. Ji turi būti stipri ir pajėgi gimdyti vaikus vilkams. Kas �ino, gal kada nors ji taps genties motina.

Enkas linktelėjo. Jis gurk�nojo sūri� arbat� ir atrodė labai susim�st�s. Temud�inui tesinorėjo vieno�� būti kuo toliau nuo rūg�taus kvapo, kurį jis skleidė, nuo �io tamsaus gero, ta�iau prisivertė nusiraminti ir klausytis kiekvieno �od�io. Galų gale nuo to, kas �ia vyksta, priklauso jo ateitis.

��Atvesiu j�,�� pasakė Enkas, ta�iau Jesugėjus papurtė galv�.

��Geras kraujas būna i� geros giminės, Enkai. Prie� i�jodamas a� turiu pamatyti jos tėvus.

Enkas nenoriai linktelėjo.

��Labai gerai. �iaip ar taip, man reikia nusimy�ti.

Temud�inas atsistojo ir praleido laukan skubantį dėd�. Beveik po akimirksnio pasigirdo garsus �iurlenimas. Jesugėjus garsiai nedraugi�kai sukikeno. Tylėdamas jis i�tiesė rank� ir apkabino Temud�ino sprand�, paskui abu i�ėjo į lauk�, kur skais�iai �vietė saulė.

Olchunams atvykėliai kėlė nepasotinam� susidomėjim�. Akims apsipratus su �viesa, Temud�inas pamatė, kad aplink Enko ger� susirinko daugybė smalsuolių. Jesugėjus į juos net ne�vilgtelėjo. Skindamasis keli� per mini�, Enkas paspyrė du geltonus �unis, ir tie nusirito �alin. Jesugėjus sekė paskui Enk�. �vilgtelėj�s į Temud�in�, pamatė abejing� �io �vilgsnį. �iek tiek aprim�s tėvas linktelėjo.

Jie ėjo paskui �lub�iojantį Enk�, kiekvienas jo �ingsnis priminė Jesugėjaus kadaise padaryt� �aizd�. Enkas jautė įdėmius sve�ių �vilgsnius ir net i�raudo, vesdamas juos pro susispietusius gerus į stovyklos pakra�tį. Plepėdami olchunai sekė i� paskos ir visai nesidrovėjo savo smalsumo.

U� jų sudundėjo kanopos, ir Temud�inui knietėjo atsigr�ti. Jis pastebėjo tėvo �vilgsnį ir suprato, kad kilus kokiam nors pavojui Jesugėjus i�sitrauks kard�. Jesugėjus tik �yptelėjo, nors jo pir�tai nekantriai spaudė kardo ranken�. Kanopų bildesys vis artėjo, nuo jo ėmė virpėti �emė po kojomis.

Paskutin� akimirk� Jesugėjus staigiai pasisuko, pakėlė rank� ir i�vertė raitelį i� balno. �irgas pro juos pra�uoliavo it pa�ėl�s, jis buvo be kamanų, nepabalnotas. Netek�s savo na�tos, �irgas por� kartų pasistojo piestu, paskui nurimo ir ėmė rup�noti saus� �ol�.

Temud�inas atsisuko ir pamatė, kad jo tėvas ant �olės guldo vaik�, taip lengvai, tarsi �is būtų besvoris.

Tai buvo mergaitė, nors Temud�inas tuo ir suabejojo. Plaukai trumpai kirpti, veidas�� kone juodai purvinas. Ji muistėsi Jesugėjaus rankose, spjaudėsi ir klykė. �is nusijuokė ir nustebusiu veidu atsisuko į Enk�:

��Matau, olchunai savo vaikus augina kaip laukinius,�� pasakė Jesugėjus.

Enko veidas persikreipė, tikriausiai taip jis i�rei�kė smagum�. Jis �iūrėjo, kaip purvina mergaitė cypdama bėga �alin.

��Eime pas jos tėv�,�� �vilgtelėj�s į Temud�in� pasakė jis ir nu�lubavo pirmyn.

Temud�inas pa�velgė į tolstan�i� mergait� gailėdamasis, kad geriau į j� neįsi�iūrėjo.

��Ar tai ji?�� paklausė.

Niekas neatsakė.

U� stovyklos ganėsi olchunų �irgai, d�iaugėsi pavasariu tyliai �vengdami ir purtydami galvas. Kra�tinis geras stovėjo ma�ame dulkėtame �emės plotelyje �alia aptvarų, saulės kepinamas, be jokių puo�menų, net medinės neda�ytos durys rodė, kad jų gyventojai neturtingi ir neįtakingi. Temud�inas atsiduso pagalvoj�s, kad �ioje skurd�ioje �eimoje turės gyventi visus metus. Jis vylėsi gauti bent med�ioklės lank�. Pa�iūrėjus į ger� atrodė, kad ten gyvenan�iai �eimai bus sunku jį i�maitinti.

Jesugėjus �velgė abejingai, ir Temud�inas Enko akivaizdoje stengėsi nors kiek mėgd�ioti tėv�. Jis nusprendė, kad liesasis dėdė, taip �altai juos sutik�s, jam nepatinka. Nuspr�sti buvo nesunku.

Jų pasitikti i�ėjo mergaitės tėvas. Jis vis� laik� �ypsojosi ir lankstėsi. Jo drabu�iai buvo pajuod� nuo senų riebalų ir purvo�� tokie purvini, kad Temud�inas nusprendė, jog jis jų nenusivelka �iem� vasar�. �eimininkui juokiantis matėsi, kad burnoje nėra dantų. Jis pasikasė tamsi� dėm� ant galvos ir nuspriegė bjaurų gyvį. Temud�inui, iki tol gyvenusiam �variame motinos tvarkomame gere, buvo sunku nejausti pasi�lyk�tėjimo. Ore tvyrojo a�trus �lapimo dvokas, net nebuvo matyti i�vietės duobės.

Jis paspaudė atki�t� juod� �eimininko rank� ir įėjo vidun i�gerti dar dubenėlio sūrios arbatos. Pasuko kairėn paskui tėv� ir Enk� ir pajuto, kad nuotaika dar labiau bjūra: lovos buvo aplū�usios, neda�yto med�io. Ant sienos kabojo senas lankas, ta�iau jis atrodė apgailėtinai ir buvo daugyb� kartų taisytas. Garsiai suploj�s delnais, senis pa�adino �mon� ir liepė jai u�kaisti virdulį. Ai�kiai buvo justi, kad svetimi �monės jį nervina. Jis nuolat ka�k� murmėjo panosėje.

Enkas nepajėgė nuslėpti d�iaugsmo. Jis �ypsojosi �valgydamasis į plikas veltinio sienas ir medinį �imtus kartų taisyt� gero rėm�.

��Mums garbė lankytis tavo namuose, �rija,�� tarė jis moteriai.

Toji jam linktelėjo ir į negilius dubenėlius ėmė pilstyti sūdyt� arbat�.

Enko nuotaika akivaizd�iai dar pagerėjo, kai kreipėsi į jos vyr�.

��Atvesk savo dukr�, �olojau. Berniuko tėvas nori j� pamatyti.

Vėl i�si�iojo gysloto neauk�to vyro bedantė burna. Vyras i�ėjo, kas antr� �ingsnį tempdamasis auk�tyn smunkan�ias kelnes be dir�o. Pasigirdo klyksmas ir trumpas senio atsakas, bet Temud�inas apsimetė, kad nieko negirdi. Pasi�lyk�tėjim� jis stengėsi nuplauti arbata. Jautė, kaip pilnėja �lapimo pūslė.

�olojus atitempė besispyriojan�i� purvin�j� mergait�. Jesugėjaus akivaizdoje tris kartus smagiai trenkė jai per veid� ir kojas. Mergaitės akyse pasirodė a�aros, nors tramdė jas taip pat ry�tingai, kaip ir prie�inosi tėvui.

���ia Borte,�� klastingai tarė Enkas.�� Tikiuosi, ji taps gera ir i�tikima �mona tavo sūnui.

��Ji, atrodo, nelabai jauna,�� abejodamas pasakė Jesugėjus.

Mergaitė i�sivadavo i� tėvo gniau�tų ir atsisėdo nuo jų kuo toliau, kitame gero gale.

Enkas gū�telėjo pe�iais.

��Jai keturiolika, ta�iau ji dar nekraujuoja. Gal todėl, kad tokia liesa. �inoma, buvo ir kitų mergintojų, bet jie ie�kojo ramios, ne kar�tos merginos. Ji būtų gera vilkų motina.

Mergaitė �iupo bat� ir paleido į Enk�. Temud�inas sėdėjo �alia jo, tad bat� pagavo lekiantį ore. Mergaitė piktai nu�velgė jį.

Jesugėjus nuėjo į kit� gero gal� ir ka�kaip mergait� nuramino. Jis buvo stambus net savo gentyje, o palyginti gle�niems mergaitės gentainiams atrodė dar stambesnis. I�ties�s rank�, Jesugėjus �velniai palietė mergaitės skruost� ir kilstelėjo galv�.

��Mano sūnui reikia stiprios �monos,�� pasakė �iūrėdamas jai į akis.�� Manau, �i mergaitė u�augusi bus nuostabi.

Metusi �alin apsimestinį drovum�, mergaitė taikėsi pliauk�telėti jam per rank�, bet Jesugėjus buvo greitesnis. Jis nusi�ypsojo ir palinksėjo galv�.

��Man ji patinka. A� pritariu su�adėtuvėms.

Enkas vos �yptelėjo slėpdamas nepasitenkinim�.

��D�iaugiuosi surad�s ger� por� tavo sūnui,�� pasakė jis.

Jesugėjus pakilo ir i�tiesė nugar�. Jis �ia buvo auk��iausias.

��Enkai, po metų grį�iu jo pasiimti. I�mokyk jį drausmės ir nepamir�k, kad vien� dien� jis taps vyru ir gali grį�ti atsiimti senų skolų.

Grasinim� Enkas ir �olojus suprato. U�uot atsak�s, Enkas susivaldė ir tik stipriai sukando �andikaulius.

��Sunkus gyvenimas olchunų geruose. Mes tau gr��insime karį�� ir su �mona.

��Neabejoju,�� atsakė Jesugėjus.

Kone dvilinkas jis i�lindo pro �emutes duris, ir Temud�in� staiga apėmė siaubas. Jis suvokė, kad tėvas i�vyksta. Atrodė, abu vyresni vyrai eina paskui jį be galo ilgai, bet Temud�inas prisivertė sėdėti tol, kol viduje liko tik rauk�lėtoji �olojaus �mona, tada ir jis galėjo i�eiti. Markstydamasis ry�kioje �viesoje pamatė, kad tėvo �irgas atvestas. �velgdamas į juos visus Jesugėjus lengvai u��oko ant balno. Jo ramus �vilgsnis galų gale sustojo ties Temud�inu, ta�iau, nepasak�s nė �od�io, jis keliais paragino �irg�, ir �is palengva nurisnojo.

Temud�inas �iūrėjo į tolstantį tėv�. Jis grį�ta pas Temud�ino brolius, motin� ir visa, k� jis myli. Berniukas tikėjosi, kad prie� i�nykdamas tėvas bent �vilgtels atgal, nors �inojo, kad to negali būti. Pajuto kylan�ias a�aras ir, kad jas sulaikytų, giliai atsiduso. Jis jautė�� Enkui jo silpnumas suteiktų malonumo.

��Pasipūt�s kvailys, kaip ir visi vilkai,�� pasakė Enkas.

Nustebindamas Enk�, Temud�inas staiga atsisuko. Enkas pa�aipiai vyptelėjo.

��O Jesugėjaus vilkiūk��iai dar blogesni u� tėv�. Nieko, �olojus vilkiūk��ius mu�a kaip savo dukteris ir �mon�. Jos visos �ino savo viet�, berniuk. Būdamas �ia, su�inosi ir tu.

Jis mostelėjo �olojui, ir �mogelis suėmė Temud�ino rank�. Jo gniau�tai buvo netikėtai stiprūs. Pamat�s berniuko veido i�rai�k�, Enkas �yptelėjo.

Temud�inas tylėjo, jis suprato, kad jie nori jį pag�sdinti. Po kelių akimirkų Enkas apsisuko ir rūg��iu veidu nuėjo �alin. Temud�inas pastebėjo, kad dabar, kai �alia nėra Jesugėjaus, dėdė �lubuoja kur kas labiau. Tai jam, vieni�am ir i�g�sdintam, teikė �iokios tokios paguodos. Jeigu su juo elgtųsi �velniai, jam pritrūktų tvirtumo, o dabar kylanti neapykanta buvo tarsi gaivinantis kumelės kraujas.

Net jodamas pro paskutinius olchunų raitelius Jesugėjus neatsigr�ė. Jam skaudėjo �irdį palikus mylim� sūnų tokių nupiepėlių, kaip Enkas ir �olojus, rankose, ta�iau jei būtų pasak�s Temud�inui nors kelet� raminamų �od�ių, tie, kurie to tikėjosi, būtų d�iūgav�. Tik nujoj�s toli nuo stovyklos, tyruose, jis leido sau nusi�ypsoti. Temud�inas turi smarkumo, ir, ko gero, daugiau negu kuris kitas jo sūnus. Bekteris jo vietoje būtų visai paniur�s. Temud�inas turėtų nustebinti tuos, kurie mano, jog su chano sūnumi gali elgtis kaip tinkami. Vienaip ar kitaip, metus jis i�gyvens, ir vilkams tai suteiks naujų jėgų�� juk berniukas įgaus patirties ir parsigabens �mon�. Jesugėjus prisiminė, kokie nupenėti galvijai ganosi �alia jo �monos genties gerų. Nors olchunų apsauga, regis, neprasta, suprato: jeigu �iema būtų at�iauri, olchunų stovykloje jis turėtų apsilankyti dar kart��� jau su savo kariais. Įsivaizdavus Enk�, bėgantį nuo jo kovotojų, Jesugėjaus nuotaika �iek tiek pagerėjo. Tada tas d�iūsna nebesi�aipytų ir klastingai nebespoksotų. Jesugėjus kulnais spustelėjo �irgo �onus ir pasileido ris�ia. Aplinkui buvo dykynė, ta�iau Jesugėjų apėmė malonios mintys�� jis įsivaizdavo �ia siau�iant liepsnas ir aidint klyksmus.

VI SKYRIUS

Temud�inas staiga pabudo ka�kieno rankų numestas nuo gulto ant medinių grindų. Gere buvo taip tamsu, kad nematė net savo rankų. Viskas buvo nepa�įstama. Jis i�girdo greta murmant ir vaik��iojant �olojų ir pagalvojo, kad tas senis jį ir pa�adino. Temud�in� vėl u�liejo neapykanta Bortės tėvui. Keldamasis į ka�k� susitrenkė pakau�į ir vos susilaikė nesudejav�s i� skausmo. Iki au�ros dar buvo toli, olchunų stovykl� gaubė tyla. Temud�inui nesinorėjo, kad ant jo imtų loti �unys. �iovaudamas pagalvojo, kad la�elis �alto vandens nuplautų visus miegus. Jis i�tiesė rank�, kur vakar matė stovint kibir�, bet dabar ten buvo tu��ia.

��Pabudai?�� ka�kur greta pasigirdo �olojaus balsas.

Temud�inas tamsoje atsisuko į balso pus� ir suspaudė kum��ius. Jautė vakar sumu�t� skruost�. Dabar Temud�inui i� gėdos kaupėsi a�aros, nors suvokė, kad kalbėdamas apie sunkų gyvenim� �iuose skurd�iuose namuose Enkas nemelavo. �olojus savo nurodymus sutvirtindavo kaulėtomis rankomis: ar lieptų �uniui trauktis i� kelio, ar dukrai ir �monai k� nors padaryti. Vaidinga moteri�kė, regis, buvo i�mokyta niūriai tylėti, o Borte tėvo kum��ių jėg� t� pirm� vakar� savo kailiu pajuto kelis kartus�� vien dėl to, kad ank�tame gere atsidurdavo per arti jo. Temud�inas spėjo, kad jos kūnas po purvo sluoksniais ir palaikiais drabu�iais turėtų būti nusėtas mėlynių. Jis pats jau buvo gav�s por� smūgių, kol susiprato, kad galv� turi laikyti nuleist�. Temud�inas tada jautė, kaip Borte �iūri į jį su panieka, bet k� jis galėjo padaryti? U�mu�ti senį? Buvo ai�ku�� po pirmo �olojaus pagalbos klyksmo juos apsuptų olchunai ir Temud�inui gyventi liktų nebeilgai. Pasitaikius menkiausiai progai �olojaus gentainiai su did�iausiu d�iaugsmu jį u�kapotų. Paskutinis �ios nakties sapnas buvo malonus�� jis tempė prie �irgo priri�t� kruvin� �olojaus kūn�, ta�iau tai tebuvo vaizduotė, kuri� su�adino pa�eminimai. Atsiduso prisimin�s, kad Bekteris i�gyveno, ir pagalvojo: kaip tas jautis sugebėjo neprarasti kantrybės?

Sugirg�dėjo vyriai�� tai �olojus atidarė �emutes duris, jo įleistos vidun �altos �vaig�d�ių �viesos u�teko Temud�inui sėkmingai apeiti krosnį ir miegan�ias Bort� bei jos motin�. Ka�kur netoliese buvo du gerai, kuriuose gyveno �olojaus sūnūs su savo nevalyvomis �monomis ir vaikais. I� tėvo gero jie i�sikraustė prie� kelet� metų, paliko tik Bort�. �iurk�taus būdo �olojus savo namuose buvo chanas, tad Temud�inui teko nuleisti galv� ir stengtis u�sidirbti kuo ma�iau smūgių.

I�ėj�s lauk, jis sudrebėjo, ant storo delo sukry�iavo rankas tarsi norėdamas apkabinti save. �olojus vėl tu�tino �lapimo pūslꠗ atrodė, tas noras naktį jam u�eina kas valand�. Temud�inui teko ne kart� prabusti, nes �olojus eidamas vis u� jo u�kliūdavo. Dabar jis svarstė, kodėl �įkart �olojus i�stūmė jį i� guolio. Pajuto, kaip i� alkio skauda skrandį, tikėjosi pusry�ių gauti ko nors kar�to. Būtų u�tek� kar�tos arbatos puoduko, kad nustotų drebėti rankos, ta�iau �inojo�� papra�ius dabar, kol neu�kurta krosnis, �olojus tik kikentų ir �aipytųsi.

Temud�inas taip pat nusi�lapino, �iūrėdamas, kaip nuo �lapimo garuoja �emė. �vaig�d�ių �viesoje i�ry�kėjo tamsūs kaimenių pavidalai. Pavasario naktys dar �altos, �em� dengia ledo plutelė. �inodamas, kad gero durys i�eina į pietus, Temud�inas nesunkiai susirado rytų pus� ir pa�velgė, ar dar ne�vinta. Au�ros nebuvo nė �enklo, ir Temud�inas vylėsi, kad taip anksti �olojus jį �adins ne kiekvien� ryt�. Senis nors ir bedantis, bet gyslotas ir plonas tarsi sena lazda�� Temud�in� apėmė nuojauta, kad jo diena bus ilga ir sunki.

Įėjus vidun �olojus jį �iupo u� rie�o ir ėmė tempti prie sav�s. Senis laikė medinį kibir� ir, kai Temud�inas jį paėmė, 1 į laisv� rank� įspraudė ir kit�.

��Prisemk juos, vaike, ir greitai parne�k,�� liepė jis.

Temud�inas linktelėjo, pasuko ten, kur buvo girdėti netoliese tekan�ios upelės �iurlenimas. Norėjosi, kad �ia būtų Chazaras su Ka�iunu, jau spėjo jų pasiilgti. Įsivaizdavo juos ramiai atsikelian�ius gere, kurį prisiminė nuo ma�umės, ir Hiulan�, raginan�i� juos tvarkytis. Grį�tant kibirai buvo sunkūs, ta�iau norėjosi valgyti�� ir neabejojo, kad �olojus, gav�s dingstį, būtinai jį marins badu.

Grį�us viryklė jau kūrenosi, o Bortės po antklodėmis nebebuvo. Paniurusi nedidukė �olojaus �mona �rija triūsė apie virykl�, ki�o į j� �akalius, triuk�mingai darinėjo dureles. Nuo jo atvykimo nepasakė jam nė �od�io. Temud�inas i�tro�kusiu �vilgsniu pa�velgė į arbatinį, ta�iau vos spėjus pastatyti kibirus su vandeniu pasirodė �olojus ir dviem pir�tais suėm�s u� �asto i�vedė lauk.

��Galėsi grį�ti vėliau, kai pakils saulė. Avis kirpti moki?

��Niekada neband�iau...�� pradėjo Temud�inas.

�olojus i�siviepė.

��Ne tiek jau daug naudos i� tav�s. Vandens parsine�ti galiu ir pats. Kai pra�vis, prirink avių mė�lo krosniai. Ar moki ganyti kaimen�?

��Teko,�� skubiai atsakė Temud�inas, tikėdamasis, kad gaus savo �irg� ir galės pri�iūrėti olchunų avis bei galvijus. Tada nors kiek galėtų kasdien pabūti toliau nuo naujosios savo �eimos. �olojus pastebėjo berniuko d�iaugsm� ir jo bedantė burna susitraukė it dumblinas kum�tis.

��Nori pabėgti pas motin�, ar ne? I�sigandai, kad reikės truputį padirbėti?

Temud�inas papurtė galv�.

��Galiu rauginti odas ir vyti virves kamanoms ir balnams. Dar moku rai�yti medį, rag� ir kaul�.

Jis pajuto, kad paraudo, nors abejojo, ar �vaig�d�ių �viesoje �olojus tai mato. I�girdo, kaip senis suprunk�tė.

��Man nereikia balno �irgui, kurio neturiu. Ne visi gimsta pra�matniuose �ilkuose ir kailiuose.

Temud�inas pamatė artėjantį senio kum�tį ir, staigiai pasuk�s galv�, i�vengė smūgio. �olojus nenusileido, ėmė vaik� kulti, kol tas parkrito �ia pat, kur �iltas �lapimas buvo i�tirpd�s leduk�. Temud�inui bandant atsikelti, �olojus spyrė į �on�, ir berniukui trūko kantrybė. Jis vikriai pa�oko ir svyruodamas atsistojo. Atrodo, senis ketina jį �eminti kiekviename �ingsnyje, tik ne�inia, ko jis siekia.

�olojus įpyk�s keistai sukvykė, nusispjovė ir kreivais pir�tais �iupo Temud�in�. �is pasitraukė atgal, nesuvokdamas, k� turėtų daryti, kad kankintojas nuo jo atstotų. Jis susilenkė vengdamas smūgių kru�os, ta�iau kai kurie i� jų pasiekė tiksl�. Nuojauta ragino duoti atkirtį, ta�iau jis nebuvo tikras, ar �olojus t� atkirtį bent pajustų. Tamsoje senis atrodė padidėj�s, tapo bauginantis, ir Temud�inas net neįsivaizdavo, kaip jam trenkti, kad apsigintų.

��Gana!�� su�uko jis.�� Gana!

Gele�iniuose gniau�tuose laikydamas Temud�ino delo kra�t�, �olojus sukikeno. Jis sunkiai alsavo, tarsi k� tik per vidurdienio kaitr� nubėg�s ger� gal� kelio.

��Ir ne su tokiais esu susitvark�s�� su pasiutesniais. I� tav�s nieko gera, pienburni, kaip ir maniau.

Senio balse buvo did�iulė panieka, ir Temud�inas įsi�iūrėjo į jo veido bruo�us. Rytuose su�vito pirmasis saulės spindulys, ir stovykla galų gale ėmė busti. Abu vienu metu pajuto, kad juos ka�kas stebi. Atsigr�� pamatė į juos �iūrin�i� Bort�.

Temud�inas nuraudo i� gėdos, jam tai buvo skaud�iau negu smūgiai. Jautė, kaip tyliai į juos �iūrint Bortei �olojus jį paleid�ia. Senis atrodė kiek suglum�s. Nepasak�s nė �od�io, jis atstūmė Temud�in� ir dingo dvokioje gero tamsoje.

Temud�inas pajuto per�ėjim� ant vir�utinės lūpos�� i� nosies varvėjo kraujas. Piktai nusi�luostė ir suvokė, kaip jam viskas įkyrėjo. Temud�ino judesys tarsi pa�adino �olojaus dukterį, ji apsisuko ir nubėgo į ryto brėk�m�. Kelet� akimirkų jis liko vienas, ir �ios akimirkos jam pasirodė neįkainojamos. Temud�inas jautėsi sutrik�s ir menkas. Jo naujoji �eima ne k� geresnė u� gyvulius, o prasidėjo dar tik pirma jo diena �ia.

Borte bėgo pro gerus, aplenkdama kliūtis ir lojantį �unį, kuris bandė j� vytis. Keletas greitų posūkių, ir �uo liko u�pakalyje, i� bejėgi�ko pyk�io vampsėdamas ir urgzdamas. Bėgdama Borte jausdavo, kad gyvena, ir atrodė, jog niekas pasaulyje tada negali jos paliesti. Kai stovėdavo, tėvas galėjo pasiekti ranka, o motina su�erti per nugar� ber�o svyruoklio ryk�te. Jos veide dar buvo matyti mėlynės, atsiradusios prie� dvi dienas, kai atsitrenkė į kibir� �alto jogurto.

Buvo lengva kvėpuoti, jai norėjosi, kad saulė liktų pri�alusi prie tolimo horizonto. Jei visi miegotų, ji galėtų susirasti nors kiek tylos ir laimės, nebijodama kitų �vilgsnių. Ji �inojo, k� kiti apie j� kalba, ir kartais norėdavo būti tokia pat, kaip kitos genties merginos. Kart� net pabandė, kai motina ant jos ėmė �aukti. Jai nusibosdavo vis� dien� siūti, virti ir mokytis rauginti juod�jį airag� kariams. Tai neteikė jokio d�iaugsmo. Nuo kitų merginų ji skyrėsi net i�vaizda: buvo smulkaus sudėjimo, krūtys panė�ėjo į ma�y�ius pumpurus ir visai nepuo�ė kaulėtos krūtinės. Motina priekai�tavo, kad ji valgo per ma�ai ir todėl neauga, ta�iau Borte manė kitaip. Ji nenorėjo turėti krūtinės, pana�ios į karvės te�menį, kuris dar nuk�ra, kai mel�ia. Ji norėjo būti greita kaip elnias ir liesa kaip laukinis �uo.

Bėgdama ji prunk�tavo, jausdama malonų vėjelio dvelksm�. Nė nepagalvoj�s, tėvas j� pa�adėjo vilkiūk��iui. Senis per kvailas, kad paklaustų, ar ji to nori. Ne. Jam tai visai nerūpi. Ji �inojo, koks �iaurus gali būti jos tėvas, ir galėjo tik pabėgti nuo jo ir pasislėpti. Tai darė jau tūkstan�ius kartų. Stovykloje gyveno moterų, kurios �olojui įsisiautus priimdavo j� pernakvoti. Ji �inojo, kad ir tai pavojinga, ypa� tada, kai jų vyrai tegaudavo rūgusio pieno. Borte visada saugodavosi jų �nab�desių ir meilaus alsavimo, nes tai rei�kė, kad tamsoje jie gali j� pasigauti. Tai buvo atsitik� tik kart�, ir daugiau ji nesileis, tad dabar visur ne�iojosi nedidelį peilį.

Ji aplenkė kra�tinius stovyklos gerus ir, beveik nesuprasdama kodėl, nusprendė bėgti prie upės. Ryto �viesoje buvo matyti vinguriuojanti vandens juosta. Borte jautė lekianti vis taip pat greitai. Gal ji galėtų pakilti kaip garnys, per�okti siaur� up� ir nebenusileisti ant �emės. Ji nusijuokė pagalvojusi, kaip bėgioja �ie smagūs pauk��iai, atrodantys tarsi būtų tik i� kojų ir plasnojan�ių sparnų. Pribėgus upės pakrant�, kojos atsipalaidavo. D�iugi� skryd�io akimirk� ji pa�velg� į kylan�i� saulꠗ akimirk� pasirodė, kad taip ir skris. Kojos pasiekė kit� upelio krant�, kuris dar buvo �e�ėlyje, ir Borte parkrito į �armot� �ol�. Svajonių vaizdiniai gniau�ė kvap�. Ji pavydėjo pauk��iams, galintiems pakilti taip auk�tai vir� �emės. �iūrėdama į jų tamsius pavidalus �vintan�iame danguje galvojo, kaip jie turėtų d�iaugtis laisve. Nieko nebūtų maloniau, kaip i�skleisti sparnus ir pakilti auk�tyn, palikus ant �emės tėv� ir motin�. Vaizdavosi, kad tada jie būtų ma�y�iai tarsi vabalėliai. Ji skristų į saul�, ir pats Dangi�kasis tėvas pasveikintų j�. Jis mosteltų ranka, o ji skristų toliau. Dėl Dangi�kojo tėvo Borte nebuvo tikra. Ji �inojo, kad visi vyrai pana�ūs į er�ilus, olchunų kaimenėse lipan�ius ant kumelių. Prie� sueitį ir jos metu jie įkaisdavo, o jų ilgi kuolai tabaluodavo papilvėse. Po visko, tarsi nieko nebūtų įvyk�, jie imdavo rup�noti �ol�, ir Borte �ia nematė �velnumo. Gyvenant su tėvais tame pa�iame gere, nebeliko jokių sueities paslap�ių. Kurį nors vakar� panor�s pamylėti �rij�, tėvas į dukterį nekreipdavo dėmesio.

Gulėdama ant �altos �emės, Borte burna gaudė or�. Jei jie mano, kad vilkiūk�tis galės jodinėti ir j�, i� jo vyri�ko pasidid�iavimo teliks strampas. Ji įsivaizdavo, kaip nusine�a jį tarsi raudon� kirmin�, o vilkiūk�tis j� vaikosi ir pra�o atiduoti. Vaizdas buvo juokingas, ir atgavusi kvap� ji sukikeno. Stovykla kilo. Reikėjo triūsti geruose ir apie juos, pasirūpinti gyvuliais. Borte pagalvojo, kad jos tėvui dabar iki kaklo bus darbo su vilkų chano sūnumi, ta�iau �inojo, kad, prireikus padirbėti su �alia oda ar kloti viln� veltiniui, ten turės būti ir ji. Kol avys kerpamos, darbo turi visi, ir jai dingus ilgesnį laik� atsirastų dingstis dar vienai kru�ai kir�ių ber�o ryk�te.

Ji atsisėdo ir nusiskynė �olės stiebelį pakramtyti.

��Temud�inas,�� garsiai i�tarė, jausdama, kaip tariant �į vard� juda lūpos ir lie�uvis.

Tai rei�kia gele�inis vyras. Vardas geras, jei tik ji nebūtų ma�iusi, kaip jo savininkas dreba jos tėvo rankose. Jis u� j� jaunesnis ir truputėlį bailys, tad kodėl ji turi u� jo tekėti? Argi jiems gimtų stiprūs sūnūs ir dukterys, galin�ios bėgioti taip, kaip ji?

��Niekada,�� garsiai pasakė ji, �iūrėdama į tekantį vandenį.

Lyg pastūmėta Borte staiga pasilenkė vir� vandens ir įsi�iūrėjo į neai�kų savo atspindį. Pagalvojo, kad �is atspindys gali būti bet kieno. Kiekvieno, kas peiliu nusirė�ia plaukus ir yra purvinas kaip piemuo. Teisybė, ji nėra gra�i, bet gali greitai bėgioti�� niekas jos nepavytų.

�vietė kar�ta vidurdienio saulė. Temud�inas nusi�luostė prakait�, jautė, kaip gurgia pilvas. Bortės motina buvo tokia pat surūgusi ir nemaloni, kaip ir tėvas, o jos akys buvo tokios pat a�trios. Jam darėsi baisu pagalvojus, kad ir jo �mona bus tokia bjauri ir niūri. Pusry�iams �rija jam davė dubenėlį sūrios arbatos ir nyk��io ilgumo gabalėlį kaulo kietumo sūrio. Sūrį jis įsiki�o į burn� ir ėmė �iulpti, ta�iau net iki pietų jis beveik nesumink�tėjo. �olojui buvo paduoti trys mai�eliai kar�tos neraugintos duonos ir avienos su prieskoniais. Norėdamas ryto �altyje su�ilti, jis mėtė riebaluotus mai�elius i� vienos rankos į kit�. U�uodus kvap� Temud�ino burnoje ėmė rinktis seilės, ta�iau �rija paspaudė jo pilv� ir pasakė, kad jis galėtų pabūti kelet� kartų nevalg�s. Tai buvo į�eidimas, bet argi svarbu�� vienu į�eidimu daugiau ar ma�iau?

Kol �olojus riebalais tepė odas ir tikrino olchunų �irgų kanopas, Temud�inas ne�iojo did�iulius vilnos ry�ulius moterims, o �ios klojo viln� ant senų skudurų�� ruo�ėsi velti veltinį. Tokių sunkių ry�ulių jam nebuvo tek� ne�ioti, bet jis svyruodamas tempė juos per vis� stovykl�, į jį �iūrėdami kryk�tė ir klegėjo ma�i vaikai. Nebaigus antro �ygio ėmė skaudėti blauzdas ir nugar�, ta�iau pailsėti jam niekas neleido. Ne�ant de�imt� ry�ulį, �olojus liovėsi tep�s odas ir pa�velgė į klupinėjantį Temud�in�. Keletas vyrų stovėjo �aipydamiesi ir dėl ka�ko la�inosi. Atrodė, olchunų �monės gali la�intis dėl bet ko, Temud�inas neėmė to į galv� ir dirbo tol, kol kojos sulinko ir jis suklupo. Niekas nepadėjo jam atsistoti, ir, visų tyliai stebimas, jis ėmė keltis jausdamasis toks nelaimingas, koks dar niekada nebuvo. Nė viename �iurk��iame veide jis nematė nė trupu�io u�uojautos ar palankumo ir, kai pagaliau atsistojo, pajuto, kad jų prie�i�kumas jam teikia jėgų. Temud�inas pakėlė galv�. Nors akis grau�ė prakaitas, kiekvienas oro gurk�nis tarsi deginte degino, nusi�ypsojo jiems. Jo d�iaugsmui, kai kurie, matydami jo �vilgsnį, nusisuko, nors dauguma tik prisimerkė.

Pamat�s, kaip staiga ima keistis jų veido i�rai�ka, Temud�inas suprato, kad ka�kas ateina. Jis stovėjo abiem rankomis prilaikydamas ry�ulį ant peties. Sukdamasis pa�iūrėti, kas patraukė minios dėmesį, jis pajuto, koks dabar yra pa�eid�iamas, ir �is jausmas jam labai nepatiko. Tai buvo Kokė, jis d�iaugėsi matydamas, kas vyksta. Ėjo nuleid�s rankas, bet nebuvo sunku įsivaizduoti, kaip jis kum��iu trenkia Temud�inui į nepridengtus pa�ird�ius. Temud�inas bandė įtempti pilvo raumenis ir pajuto, kaip jie virpa i� nuovargio. Ry�ulys buvo labai sunkus, o kojos vis dar keistai silpnos. Į artėjantį Kok� jis �iūrėjo abejingu veidu, stengdamasis jį sutrikdyti.

Temud�inui nepavyko. Paskui Kok� sekė jo am�iaus berniūk��iai. Jų akys spindėjo, jie atrodė grėsmingai. Akies kra�teliu Temud�inas matė vienas kit� alkūnėmis niuksin�ius ir besi�aipan�ius suaugusiuosius. Jis tyliai sudejavo�� taip norėjosi turėti peilį ir nuo jų veidų rė�te nurė�ti pasipūtim�. Ar ir Bekteriui teko �itaip kentėti? Jis apie tai niekada neu�siminė.

��Vyruti, pakelk ry�ulį,�� vaipydamasis pasakė Kokė.

Nespėj�s praverti burnos, Temud�inas pajuto stumtelėjim� ir, prarad�s pusiausvyr�, vos nepargriuvo su visu ry�uliu. Klupdamas �engė Kokės link, ta�iau �is jį �iurk��iai pastūmė. Temud�inas buvo daugyb� kartų ėm�sis su broliais, todėl �inojo, k� daryti�� dėjo tokį niuks�, kad Kokės galva net lo�telėjo. Pamir�� nukritusį ry�ulį, jie ėmė rai�iotis po dulkėt� �em�. Kiti berniūk��iai nepalaikė �auksmais nė katro kovotojo, bet vienas pri�oko ir spyrė Temud�inui į pilv�. I� skausmo Temud�inas susirietė. Jis įnir��s suriko, pabandė i�sisukti nuo Kokės ir atsikelti, ta�iau kitas berniūk�tis spyrė į nugar�. Kokei i� nosies bėgo kraujas, jo srovelė buvo plona ir dulkėse spar�iai kre�ėjo. Nespėjus Temud�inui atsistoti, Kokė jį vėl pastvėrė ir prispaudė galv� prie �emės, o kiti du vaikigaliai atsisėdo jam ant krūtinės ir kojų. Jų svoris Temud�in� plote priplojo prie �emės. Ilgai ne�ioj�s ry�ulius, jis buvo per daug pavarg�s, kad i�sivaduotų. Muistėsi kaip pami��s, ta�iau ėmė dusti nuo dulkių, springo jomis ir draskė nagais �em�. Vien� berniūk�tį jis buvo nutvėr�s u� kaklo, tad Kokė ėmė dau�yti jam galv�, kad paleistų an�. Paskui Temud�inas ėmė netekti pojū�ių, triuk�mas jo ausyse ėmė tilti.

Jis nenubudo, nes nemiegojo, ta�iau kai ka�kas jam ant galvos i�pylė kibir� vandens, pasijuto tarsi nirtų i� sapno. Temud�inas u�springo �altu vandeniu, �is su krauju ir drumzlėmis tekėjo veidu. Jį laikė �olojus. Senis nuvijo berniūk��ius, ir �ie, ty�iodamiesi ir juokdamiesi i� savo aukos, nubėgo. Berniukas pa�velgė �olojui į akis, ta�iau jose nepamatė nieko, tik susierzinim�. Kad atkreiptų Temud�ino dėmesį, senis jam prie� veid� spragtelėjo pir�tais.

��Turėsi atne�ti dar vandens, nes vien� kibir� i�pyliau ant tav�s,�� i�girdo tolim� �olojaus bals�.�� O kol mes valgysime, eisi padėti dau�yti vilnos. Jei gerai dirbsi, duosiu mėsos ir kar�tos duonos, ir tu atgausi jėgas.

Akimirk� �olojus į jį �iūrėjo su pasi�lyk�tėjimu.

��Manau, kad jam dar sukasi galva. Vaikinui reikėtų tvirtesnės kaukolės, tokios, koki� turi jo brolis. Ano galva kaip jako.

��Gird�iu,�� suirz�s pasakė Temud�inas, purtydamas i� sav�s silpnumo liku�ius.

Jis paėmė kibir� visai nesistengdamas slėpti pyk�io. Kokės ir visų kitų nebebuvo, ta�iau jis prisiekė kada nors u�baigti jų pradėtas kautynes. Jis galėjo k�sti sunkų darb� ir olchunų paniek�, ta�iau visiems matant jį sumu�ti buvo jau per daug. Temud�inas suprato, kad negali pulti prie�ininko valdomas vien jausmų. Nors, kaip vaikas, kautis labai tro�ko, kaip karys suprato, kad reikia sulaukti savo meto. Jis palauks.

Jesugėjus jojo tarp smailių uolų, i�simė�iusių pla�iame �aliame slėnyje. Staiga tolumoje pamat�s raitelius kaip judan�ius ta�kelius, kietai suspaudė lūpas. Raiteliai buvo toli, tad jis negalėjo pasakyti, kas jie�� slapta jį sekantys olchunų kariai ar kokios neseniai į tas vietas atklydusios genties plė�ikų būrys. Aplinkui buvo vien nuogi �laitai, ir jo viltys, kad tai piemenys, greitai i�tirpo, nebuvo matyti ir paklydusių avių. Jesugėjus suprato, kad raiteliams ėmus jį vytis nepajėgtų pasiprie�inti.

�nairomis stebėdamas, kaip jie joja, stengėsi nerodyti savo smulkaus i�balusio veido. Jis tikėjosi, kad jie nesivargins persekioti vieni�o raitelio, ta�iau netrukus �nirp�telėjo pamat�s, kad jie suka jo link. Jų �irgams ėmus �uoliuoti, pakilo dulkės. Artimiausi vilkų kariai u� dviejų dienų kelio, ir jam lieka pa�iam atsikratyti svetimų raitelių �iuose tyruose. Jis paleido savo i�dar� �uoliais, d�iaugdamasis, kad �irgas stiprus ir gerai pailsėj�s. Gal persekiotojų �irgai pavarg� ir jie atsiliks?

Jesugėjus atgal nesi�valgė. Tokiame erdviame slėnyje jis matė toli ir pats buvo matomas. Med�ioklė t�sis ilgai ir gali jam baigtis liūdnai, jei nespės rasti, kur pasislėpti. Jo �vilgsnis kar�tligi�kai bėgiojo kalnais. Ant auk�tų keterų styrojo med�iai�� i� tolo atrodė tarsi blakstienos,�� ta�iau tarp med�ių nepasislėpsi. Reikėjo surasti saugų slėnį, kuriame med�iai augtų tarp akmenų, o �emė būtų nuklota senais lapais ir pilkais pu�ų spygliais. Tokių vietų daug, ta�iau jį u�klupo per toli nuo kurios nors i� jų. Nir�damas jis jojo toliau. Atsisuk�s pamatė, kad persekiotojai priartėjo, jų penki. Jesugėjus �inojo, kad persekiotojų kraujas virte verda, jie susijaudin� ir garsiai �ūkauja, nors balsų i� toli nebuvo girdėti. Jodamas jis i��iepė dantis prie� vėj�. Jei jie �inotų, k� vejasi, taip neskubėtų. Jis ap�iuopė kardo, gulin�io ant �irgo pasturgalio, ranken� ir paplojo �irgui per t� viet�. Ilgas kardas, kadaise buv�s jo tėvo, jojant saugiai gulėjo odinėje mak�tyje. Po delu jautė raminam� grandelinių �arvų, mū�io laimikio, svorį. Jeigu persekiotojai sumanytų jį pulti, paskerstų ne vien�, pasakė sau Jesugėjus, pajut�s pa�įstam� jaudulio tvinksėjim�. Jis vilkų chanas ir nebijo jokio �mogaus. U� jo kailį prie�ams tektų brangiai sumokėti.

VII SKYRIUS

Kas kart� paraudusiais pir�tais paliet�s �iurk��i� viln� Temud�inas krūptelėdavo. Jam buvo tek� matyti, kaip tai daro vilkai, ta�iau �į darb� paprastai dirbo vyresni berniukai ir jaunos moterys. Olchunų stovykloje viskas buvo kitaip. �ia jis buvo ne vienintelis vaikas. Ma�iausieji tampė sklidinus vandens kibirus ir laistė juo kiekvien� vilnos sluoksnį, todėl vilna nuolat buvo drėgna. Kokė ir kiti berniukai ri�o j� prie rėmuose i�temptos odos ir valandų valandas apsipyl� prakaitu dau�ė ilgomis glotniomis lazdomis. Temud�inas dirbo grumdamasis su noru u�va�iuoti lazda per i�siviepusį Kokės veid�.

Viln� i�mu�us iki mink�tumo, moterys i�tiestomis rankomis atmatavo vien� aid�7 ir pa�ymėjo kreida. Reikiamo plo�io viln� jos klojo ant veltinio pakloto, glotnino ir kedeno gumuliukus, skleidė pluo�telius, kol med�iaga tapo pana�i į vientis� balt� kilim�. U�pylė dar vandens, ir veltinys susisluoksniavo, bet reikėjo daug patirties, kad jis būtų tinkamo storio. Temud�inas �iūrėjo į savo kaistan�ias rankas�� jas vis labiau skaudėjo. Kokė jį erzino, o moterys, matydamos jo sutrikim�, kikeno. Temud�inas pajuto, kad jam nebesvarbu. Dabar, kai nusprendė sulaukti tinkamo laiko, galėjo i�k�sti jų į�eidinėjimus ir juok�. �inoti, kad i�au� diena, kai �alia nieko nebus ir jis galės Kokei gr��inti bent truputėlį, ko tas nusipeln�s, kėlė ai�kiai suvokiam� malonum�. O gal gr��insiu ir daugiau nei truputėlį, pagalvojo jis. Nors skaudėjo iki pat alkūnių subrai�ytas rankas, galvoje kirbėjo smagios mintys.

Kai kilimai pasidarė lygūs ir taisyklingos formos, atvarė ma�aūgį olchunų �irg�. Ilg� i�tisų kartų �monių rankų nugludint� ritinį apvyniojo daugybe vilnos sluoksnių. Temud�inas būtų daug dav�s, jei jam būtų leid� tampyti t� ritinį po laukus, toliau nuo �ių �monių. Deja, tas darbas atiteko d�iūgaujan�iam Kokei, ir Temud�inas suprato, kad gentainiai �į vaikin� mėgsta. Gal dėl to, kad savo i�dykavimu jis palinksmina moteris? Temud�inui liko nuleisti galv� ir laukti kitos pertraukos, kai galės gauti kumelės pieno, ry�elį dar�ovių ir avienos. Rankas ir nugar� skaudėjo taip, jog atrodė, kad ka�kas į jį suvarė peilį ir dabar, vos jam pajudėjus, kraipo a�menis, ta�iau Temud�inas kentė, su kitais vėl kraudamas i�dau�yt� viln� ant vėlimo pakloto.

Pastebėjo, kad ken�ia ne jis vienas. Buvo pana�u, kad visk� pri�iūri �olojus, nors Temud�inas abejojo, ar jis turi bent vien� avį. Vienas ma�esnis berniukas pribėgo per arti, jo sukeltos dulkės pasklido ant vilnos, ir �olojus, stvėr�s jį u� rankos, ėmė negailestingai mu�ti lazda. Jis nekreipė dėmesio į berniuko riksm�, kol �is virto unk�timu. Vilna turėjo būti �vari, kitaip veltinys būtų netvirtas. Temud�inas stengėsi nepadaryti tokios pat klaidos. Priklaup�s prie pat kilimo kra�to, jis �iūrėjo, kad nė menkiausias grumstelis ar akmenėlis nesugadintų jam skirto plotelio.

Popiet� tiesiai prie� jį dirbo Borte, tad Temud�inas pasinaudojo proga atid�iau ap�iūrėti mergait�, kuri� jam skyrė tėvas. Ji buvo liesa ir atrodė tarsi i� vienų kaulų, ant galvos pūpsojo kuok�tas juodų plaukų, jie lindo jai į akis, panosė snarglėta. Bjauresn� mergait� buvo sunku įsivaizduoti. Pagavusi jo �vilgsnį, ji atsikrenk�tė ir norėjo nusispjauti, ta�iau prisiminusi, kad �alia �vari vilna, visk� nurijo. Temud�inas papurtė galv� stebėdamasis, kaip ji galėjo su�avėti jo tėv�. Ko gero, tik dėl i�didumo Jesugėjus priėmė tai, kas jam buvo pasiūlyta. Taip jis norėjo pa�eminti menkystas Enk� ir �olojų. Temud�inui teko pripa�inti�� mergina, kuri gyvens jo gere ir gimdys jam vaikus, yra laukinė kaip tyrų katė. Jis liūdnai pagalvojo, kad i� olchunų �monių nėra ko daugiau tikėtis. Jie nėra dosnūs, tad jeigu kam nors atiduoda mergin�, ai�ku, kad nori jos atsikratyti�� tegu su ja vargsta kita gentis.

�rija sudavė jam per rankas lazda vilnai mu�ti. Temud�inas i� skausmo suriko. Visos vyresnės moterys vėl ėmė kikenti, o viena ar dvi net pamėgd�iojo jo riksm�. Jis vėl paraudo i� pyk�io.

��Temud�inai, nemiegok,�� pasakė Bortės motina jau ka�kelint� kart�.

Vienodas darbas buvo nuobodus, todėl moterys plepėjo arba pusiau snūduriavo, ta�iau naujokui �i prabanga buvo neleistina. Bausmės galėjai sulaukti u� menkiausi� neatidum�. Atrodė, saulė niekada nenusileis ir kar�tis nenuslūgs. Net vanduo, kurį perduodavo ratu, buvo �iltas, sūrus ir kėlė �leik�tulį. Atrodė, lazda dau�yti dvokian�i� viln�, trai�kyti utėles, vynioti ir ne�ioti viln� reikės am�inai. Buvo sunku patikėti, kad jis �ia tik pirm� dien�.

Ka�kur pietuose joja namo jo tėvas. Temud�inas įsivaizdavo, kaip sutikdami jį �okinės �unys ir kaip jam bus gera mokyti erelius skristi med�ioti ir tūpti ant rie�o. Ir broliai bus ten, kai jis mokys erelius. Dreban�iais pir�tais jie laikys i�kėl� k�snelius mėsos. Jis �inojo�� raudonajam pauk��iui �iumpant i� rankų jauk� Ka�iunas nė nemirktels. Temud�inas pavydėjo jiems artėjan�ios vasaros.

�rija vėl jam su�ėrė. �aibi�ku judesiu jis i�traukė jai i� rankų lazd� ir padėjo ant �emės. Prie� siekdama lazdos, ji akimirk� �velgė į jį i�si�iojusi. Temud�inas prispaudė lazd� keliu ir papurtė galv�. Pajuto, kad pasielgė lengvabūdi�kai, ėmė dau�ytis �irdis. Matė, kaip ji �vilgtelėjo į netoliese stovintį �olojų�� �is �iūrėjo, kaip ant �emės skleid�iamas naujas drėgnos vilnos ry�ulys. Temud�inas laukė, kad �rija tuoj ims klykti, ta�iau, jo nuostabai, ji tik gū�telėjo pe�iais ir siekė lazdos. Akimirka nesmagi, ta�iau Temud�inas apsisprend�s padavė lazd� �rijai ir pasirengė i�sisukti nuo smūgių. Ne�inodama, k� daryti, ji pavartė lazd�, nusigr�ė ir nuėjo �alin. Temud�inas vėl ėmėsi lyginti ir pa�yti viln�, nepaleisdamas moters i� akių, bet ji negrį�o, tad jis pasinėrė į darb�.

Dėdė Enkas atne�ė piln� puod� rūgusio pieno, kad jiems sugrį�tų jėgos ir galėtų baigti darb�. Saulei priartėjus prie kalvų vakaruose, kiekvienas gavo po samtį skaidraus skys�io, vadinamo juoduoju airagu. Jis atrodė kaip vanduo, ta�iau degino burn�, buvo kar�tesnis u� gere ragaut� balint� arbat�, ir Temud�inas u�springo, ėmė kosėti. Jis nusi�luostė burn� ir aiktelėjo i� skausmo, kai skystis tarsi liepsna nudegino patek�s ant odos �aizdelių. Kokė ka�kur laukuose �irgu tampė vilnos ritinį, bet dabar ėmė juoktis �olojus, pamat�s, kad jis nuo airago pasijuto blogai. Temud�inas net pagalvojo, kad senį tuoj i�tiks priepuolis ir jis numirs �ia pat jo akyse. Jis to vylėsi, ta�iau senis nusi�luostė a�aras ir sunkiai alsuodamas nuslinko prie puodo dar vieno sam�io. Derėjo pasipiktinti, kad �mogus, kuris beveik nedirbo, jį gaus, ta�iau tai, regis, niekam nerūpėjo. Pama�u temo, jie suvyniojo paskutinį ritinį ir priri�o jį prie kito �irgo.

Nespėjus niekam paprie�tarauti, į baln� į�oko Borte, ir pavadį laikantis �olojus nustebo. Abu nepratarė nė pusės �od�io, ta�iau senio lūpos sujudėjo taip, tarsi bedantėje burnoje būtų atsiradusi kremzlė, kurios jis negali sukramtyti. Akimirk� padvejoj�s, jis pliauk�telėjo �irgui per pasturgalį, ir Borte dingo tamsoje. Ji veltinį suvolios, kad taptų tvirtas ir lygus. Toks veltinys �iem� apsaugos gerus nuo �al�io, i� jo bus galima padaryti sunkių dangalų ir gūnių �irgams. Veltinio atrai�os bus panaudotos kūdikiams, kurie per ma�i vaik��ioti prie i�vietės duobės, nes gali įkristi. Temud�inas atsitūpė, i�tiesė nugar� ir i� skausmo u�simerkė. De�inė ranka buvo nutirpusi, ir jam dėl to buvo neramu. Kaire bandė j� patrinti, kad į pir�tus pritekėtų kraujo, ta�iau i� skausmo i�try�ko a�aros. Iki �iol jam neteko taip sunkiai dirbti, ir jis abejojo, ar toks darbas padės tapti stipriam.

Vilkdamas kojas priėjo �olojus, ir Temud�inas, pajut�s, krūptelėjo. Jis nekentė sav�s, kad jaudinasi, bet buvo gav�s tiek daug netikėtų smūgių, taigi pasidarė budrus. Nuo rauginto pieno jis ėmė raugėti rūg�timi. �olojus jį suėmė jau gerai pa�įstamais dviem pir�tais ir parodė būsto link.

��Pavalgyk ir eik miegoti. Rytoj kaposi malkas �iemai.

I� nuovargio Temud�inas nieko neatsakė. Pusiau miegodamas, apsunkusiais s�nariais ir siela jis nusekė paskui �olojų.

Jesugėjus susirado viet� apsistoti, ji atrodė gana saugi. Slėnis, kuriame pastebėjo raitelius, baigėsi, ir jis nu�uoliavo į tarpukaln�, tikėdamasis rasti koki� nors slėptuv� ir supainioti persekiotojus. �inojo, kad susekti jį dulkėtoje �emėje nesunku, ta�iau juk negalėjo joti vis� naktį ir rizikuoti�� pataik�s į �vilpiko ol� �irgas galėjo susilau�yti koj�. Jis nulipo �emėn ir nuolat ragindamas savo dr�sų nediduk� i�dar� vedė jį sta�iu �laitu ten, kur buvo matyti nelygi med�ių juosta. Kopti buvo sunku ir pavojinga, �irgas, kanopoms slystelėjus purioje dirvoje, persigando, i�sprogino akis. Jesugėjus, akimirksniu apsuk�s pavadį ant med�io kamieno i� paskutiniųjų jį laikė, kol �irgas atgavo pusiausvyr�. Pasiekus vir�ūn�, Jesugėjui siaubingai skaudėjo pe�ius ir krūtinės raumenis, o �irgas �niok�tavo taip garsiai, jog atrodė, kad girdėti toli aplinkui. Jesugėjus nemanė, kad sutemus persekiotojai seks paskui jį į mi�k�. Jam tereikėjo pasislėpti, o aniems tektų tu��iai ie�koti jo �irgo kanopų pėdsakų�� jie i�nyko ten, kur ant �emės prasidėjo sud�iūvusių pu�ies spyglių kilimas. Jesugėjus būtų pasijuok�s �iūrėdamas, kaip persekiotojai ie�ko jo pėdsakų, bet nieko nesimatė. Pa�iurpusi sprando oda buvo �enklas, kad jie ka�kur netoliese, dairosi jo ir klausosi. Jis bijojo, kad �irgas, pajut�s jų �irgus, nenusi�vengtų ir nei�duotų, kur jie yra, ta�iau gyvulys nuo ilgo jojimo ir kopimo buvo per daug pavarg�s. Jeigu pasiseks ir jis i�tvers naktį nesusikūr�s lau�o, jie jo nebeie�kos ir i�au�us patrauks savais keliais. Nieko baisaus neatsitiks, jeigu jis namo grį� kokia diena vėliau.

Ant auk�to kalno keteros Jesugėjus vien� prie kito prilenkė du krūmok�nius ir prie jų priri�o �irg�. Nusistebėjo pamat�s, kad gyvulys klaupiasi, ir suprato, kad įsitempus prie krūmų priri�tam pavad�iui jis negali atsigulti. Balno jis nenuėmė�� kas �ino, gal reikės greitai dingti i� �ia,�� tik truputėlį palaisvino balno juost� �irgo papilvėje. �irgas patenkintas tyliai prunk�telėjo ir įsitaisė patogiau. Po kelių akimirkų jis u�simerkė ir u�snūdo, jo mink�ta lūpa nukaro, apnuogindama tvirtus geltonus dantis.

Jesugėjus pasiklausė, ar negirdėti persekiotojų. Tokia nelygia vieta netikėtai priartėti prie jo būtų sunku. Jis atri�o odinį dir�elį, laikantį kard� mak�tyje, ir greitu judesiu jį i�trauk�s ėmė ap�iūrinėti a�menis. Plienas buvo geras, tad vagims ir plė�ikautojams jis būtų puikus grobis. Jeigu �alia būtų Elukas, jie pabandytų pulti vyrus apa�ioje, ta�iau penki vyrai jam vienam per daug�� �inoma, jeigu jie ne silpni berniukai, kuriuos galima i�g�sdinti �ūksniu ir keletu staigių kir�ių. Jesugėjus buvo patenkintas�� tėvo kardo a�menys kaip visada a�trūs. Gal�sti juos �ia būtų per daug neatsargu�� gali i�girsti persekiotojai. I� odinės gertuvės gurk�telėjo kelet� gurk�nių ir susiraukė i� svorio suprat�s, kad vandens joje nebedaug. Iki ryto �irgas i�trok�. Jei upeliai aplinkui i�d�iūv�, nesvarbu, ar persekiotojai jį ras, ar ne, rytojus bus sunkus. Susim�st�s Jesugėjus gū�telėjo pe�iais. Yra buv� ir blogiau.

Jis pasir��ė ir nusi�iovavo, su �ypsena �iūrėdamas į miegantį �irg�, paskui i� balno krep�io i�sitraukė d�iovintos avienos ir ėmė kramtyti, jausdamas malonų prieskonių skonį. Jis pasiilgo Hiulanos ir berniukų ir ėmė galvoti, k� jie dabar veikia.

Atsigulė ir po delu pasiki�o rankas. Jis vylėsi, kad Temud�inui u�teks tvirtybės i�k�sti Hiulanos gentainius. Tokio am�iaus berniukui tai sunku. Su�inoj�s, kad Temud�inas pabėgo, Jesugėjus nesistebėtų, ta�iau tikėjosi, kad nepabėgs. Būtų sunku tai nuslėpti, tad nepraeitų nė vasara, ir gėdinga �inia pasklistų į kitas gentis. Tylia malda jis pasiuntė sūnui pagalb�. Jesugėjus �inojo, kad jo vyriausiajam sūnui teko kentėti. Kai �alia nebuvo Hiulanos, Bekteris pasipasakojo apie tai, prastai apibūdindamas olchunus. Kitaip ir negalėjo būti. Jesugėjus tyliai suniurnėjo dėkodamas Dangi�kajam tėvui u� tokius sūnus. Leid�iantis į miegus, lūpose �mėstelėjo �ypsena. Sūnūs, o dabar ir dukra. Jis palaimintas�� turi ger� sėkl� ir tinkam� gimdyti moterį. Jis pa�inojo moterų, kurios gimdė tik kas antr� gyv� vaik�, kiti tebūdavo apgailėtini mėsos gabalai. Visi Hiulanos vaikai i�gyveno ir augo stiprūs. Tik Temugė storas, reikės k� nors daryti. Galų gale jį apėmė miegas, kvėpavimas sulėtėjo ir tapo lygus.

Jesugėjus staiga atsimerkė rytuose pasirod�ius pirmiesiems au�ros �enklams. Tolimų kalnų vir�ūnės buvo nusida�iusios auksu. Jis mylėjo �i� �em�, tad pasimeldė sulauk�s naujos dienos. Tada netoliese i�girdo ka�k� jojant ir sulaikė kvėpavim�. Kildamas nuo ap�armojusios �emės, atplė�ė pri�alusius plaukus. Miegojo su nuogu kardu po delu, susirado ir suėmė jo ranken�. Jis �inojo, kad turi pasiruo�ti, kol persekiotojai nespėjo u�griūti jo sustingusio, ta�iau dar ne�inojo, ar jį pastebėjo. Nepasukdamas galvos apsi�valgė ir visais pojū�iais stengėsi suvokti, kas joja. �ia galėjo būti ir paklydusios o�kos ie�kantis piemuo, bet tai buvo ma�ai tikėtina. I�girdo netoliese prunk�telint �irg�, ir atsiliepdamas tylutėliai su�vengė pabud�s jo draugas�� �ito Jesugėjus labiausiai bijojo. De�inėje, ne toliau kaip u� penkiasde�imt �ingsnių, vienas i� persekiotojų jojo kumele. Jesugėjus lengvai pakilo, nekreipdamas dėmesio į tvink�iojim� keliuose ir nugaroje. Nė akimirksnio nedelsdamas nuo balno �iupo lank� ir jį įtempė, i� strėlinės i�trauk�s ilg� strėl� priglaudė prie templės. Tik Elukas taikli� strėl� galėdavo paleisti toliau u� jį. Jeigu ten prie�ai, kol jie priartės per kardo ilgį, jis spės i�versti vien� arba du. Jesugėjus �inojo, kad pirmiausia reikia taikytis į vadus, tada liktų silpnesni kariai, kuriems atsilaikyti prie� jo kard� būtų sunku.

Dabar, kai jie aptiko, kur jis, i� tos pusės nepasigirdo nė menkiausio garso, ir Jesugėjus kantriai laukė, kol jie pasirodys. Saulė �vietė į nugar�, ir, kiek pasvarst�s, jis atsisagstė del� ir, padėj�s ant �emės kard� ir lank�, jį i�vertė. Jautė, kaip dau�osi �irdis, bet tamsus delo pamu�alas susilies su krūmok�niais, bus kur kas ma�iau matomas negu mėlynas drabu�is, ir jiems bus sunku į jį pataikyti. Jis vėl paėmė ginklus į rankas ir stovėjo tylus, kaip med�iai ir krūmai aplinkui. Pagavo save tyliai niūniuojant ir tuoj pat nutilo. Miegai jau buvo i�silakst�, kraujas greitai tekėjo gyslomis. Jis pajuto, kad net d�iaugiasi kilusia grėsme.

��Ei, sveiki stovykloje!�� i� kairės pasigirdo balsas.

Suprat�s, kad jį apsupo, Jesugėjus mintyse nusikeikė. Nesvarstydamas pasitraukė giliau tarp med�ių, palik�s �irg�, ir pasuko balso pusėn. Kad ir kas jie, nu�udyti jį nebus lengva. Dingtelėjo, kad nepa�įstamieji gali būti ir nepavojingi, ta�iau tik kvailys rizikuotų gyvybe, �irgu ir tėvo kardu, pasikliaudamas vien miglota viltimi. Tyruose net stiprūs vyrai, norėdami i�likti gyvi, turi saugotis. Jesugėjus suprato, kad jis būtų vertingas plė�ikautojų grobis, net jeigu jie to ir nesuvoktų.

Laukdamas pajuto, kaip nuo plaukų la�a prakaitas.

��Nematau jo,�� vos u� kelių �ingsnių pasigirdo dar vienas balsas.

Jesugėjus pritūpė ir įtempė lank�. Lankas sugirg�dėjo.

��Bet jo �irgas �ia,�� pasakė tre�iasis u� anų dviejų �emesniu balsu. I� klausos atrodė, kad jie jauni, tad Jesugėjus nusistebėjo, kaip sėkmingai jie rado pėdsakus. Jų �ingsnių nebuvo girdėti net jiems priartėjus.

Labai atsargiai jis pasigr�ė �vilgtelti, kas darosi u� jo. Pro krūmus pamatė, kad vienas bando atri�ti nuo krūmų jo �irg�, ir rūs�iai susiraukė. Jis neleis pagrobti �irgo ir palikti jį �ia vien�.

Jesugėjus giliai įkvėpė ir, kai atsistojo visu ūgiu, nepa�įstamasis �alia �irgo net krūptelėjo. Vyro ranka siekė peilio, ta�iau akims u�kliud�ius įtempt� lank� sustingo.

��Mes nenorime kautis, seni,�� garsiai pasakė nepa�įstamasis.

Jesugėjus suprato, kad taip jis perspėja savo draugus, i�girdo, kaip tarsi atsiliepdami de�inėje su�lamėjo krūmai, ir jo �irdis ėmė dunksėti spar�iau.

��Neslankiok man u� nugaros ir i�lįsk, kad maty�iau tave,�� skambiu balsu tarė jis.

�lamesys nutilo, ir jaunuolis, ramiai stovintis prie� jo strėl�, linktelėjo.

��Daryk, kaip jis sako. A� dar nepusry�iav�s ir nenoriu �ia u�sibūti.

���ūktelėk prie� pajudėdamas,�� pridūrė Jesugėjus.�� Arba mirsi.

Po ilgos tylos jaunuolis atsiduso.

��Visi eikite �ia,�� įsakė jaunuolis.

Buvo matyti, kad stovėdamas prie� strėl�, nutaikyt� tiesiai į �irdį, jis praranda ramyb�.

Jesugėjus primerk�s akis �iūrėjo, kaip �lamindami krūmus i�lenda keturi vyrai. Du laikė įtemptus ir paruo�tus �auti lankus. Visi jie buvo ginkluoti ir vilkėjo delus storu pamu�alu�� strėlė tokiame dele įstrigtų. Į�iūrėj�s, kaip i�siuvinėti delai, Jesugėjus suprato, kas tie vyrai, ir ėmė svarstyti, ar ir jie atpa�ino, kas jis. I� nerūpestingo �alia jo �irgo stovin�io vaikino elgesio Jesugėjus suvokė, kad jie�� totorių plė�ikai, kieti vyrai, i�joj� grobti, kas tik pasitaikys.

Visiems i�lindus i� krūmų, tas, kurio bals� Jesugėjus i�girdo pirmiausia, linktelėjo jam:

��Pasveikinau tuos, kurie stovykloje, seni. Ar u�tikrini mums sve�ių teises, kol pavalgysime?

Jesugėjus pagalvojo, ar mandagumo taisyklių būtų laikomasi, jeigu jiems nekeltų grėsmės jo lankas, ta�iau matydamas, kad lankus turi ir jie, linktelėjo ir atleido templ�. Jaunuoliai nurimo, jų vadas atsipalaiduodamas truktelėjo pe�iais.

��Mano vardas Ulaganas, a� totorius,�� �ypsodamasis pasakė jaunuolis.�� O tu�� vienas i� vilkų, jei tik, �inoma, nepavogei jų delo ir kardo.

��Nesuklydai, a� i� vilkų,�� atsakė Jesugėjus ir ramiu balsu pridūrė:�� Kvie�iu į stovykl� pasidalyti maistu ir pienu.

��O kuo tu vardu?�� kilsteldamas antakius paklausė Ulaganas.

��Elukas,�� nesvyruodamas atsakė Jesugėjus.�� Jeigu sukurtumėte lau��, atsirastų puodukas juodojo airago kraujui su�ildyti.

Stengdamiesi neg�sdinti vieni kitų staigiais judesiais, vyrai ėmė lėtai ruo�ti maist�, taigi parinkti akmenų ir plieno bei titnago gabaliukais į�iebti ugnį prireikė daugiau laiko negu paprastai, bet saulei pakilus jie jau valgė d�iovint� mės� i� Jesugėjaus balno krep�ių ir retai kada ragaujam� medų, kurio Ulaganas i�traukė i� mai�elio po delu. Saldumas Jesugėjui labai patiko�� medaus jis nebuvo valg�s trejus metus, nuo tada, kai jie buvo rad� laukinių bi�ių lizd�. Jis lai�ėsi pir�tus, kad nedingtų nė ma�iausias auksinio skys�io la�elis su va�ko trupinėliais, ta�iau vis� laik� po ranka ant �emės gulėjo kardas ir lankas. Ulaganas �iūrėjo, kaip jis valgo, ir jaunuolio �vilgsnis buvo ka�kuo nemalonus, nors kiekvien� kart� jų akims susitikus jis nusi�ypsodavo. Kol sotinosi, nė vienas nekalbėjo, visų judesiai liko įsitemp�.

��Pavalgėt?�� po kurio laiko paklausė Ulaganas.

Jesugėjus pajuto juos vos pastebimai sudirgus, kai vienas pasitraukė į �on�, nusimovė kelnes ir ėmė tu�tintis. Jis nesistengė prisidengti, ir Jesugėjus jam stenant pamatė kabantį vyri�kum�.

��Pas mus, vilkus, i�matų �alia maisto nebūna,�� sumurmėjo Jesugėjus.

Ulaganas gū�telėjo pe�iais. Jis atsistojo, nieko nelaukdamas pakilo ir Jesugėjus, nes nenorėjo u�leisti prana�umo. Nusteb�s pamatė, kaip Ulaganas �engė prie garuojan�ios krūvelės ir i�sitraukė kard�.

Akimirksniu ir Jesugėjaus rankoje atsirado kardas, ta�iau niekas jo nepuolė. Ulaganas savo kard� perbraukė per dvokian�i� mas� ir apvėlė ja a�menis iki pat rankenos.

Ulaganas suraukė nosį ir pa�iūrėjo į t�, kurio pastangomis atsirado krūvelė.

��Nasanai, tavo viduriai nesveiki. Ar nesakiau tau?

��Sakei,�� niūriai tarė Nasanas, savo kardu darydamas t� patį.

Jesugėjus suprato, kad jų susitikimas tyruose neatsitiktinis.

��Kada pa�inai mane?�� tyliai paklausė jis.

Ulaganas nusijuokė, ta�iau jo akys liko �altos.

��Olchunai pasakė mums, kad buvai atjoj�s pas juos su sūnumi. U� tai, kad jų chanas į mūsų ma�yt� stovykl� atsiųstų savo raitelį, jam gerai sumokėjome. Įkalbėti jį nebuvo sunku,�� tyliai nusijuokė Ulaganas.�� Tav�s nemėgsta. Pasvarstydavau, gal daugiau nebeatjosi, ta�iau senasis Sansaras laikosi �od�io.

Jesugėjaus �irdis nuliūdo�� jis i�sigando dėl Temud�ino. Galvodamas, k� daryti, stengėsi, kad jo prie�as nenutiltų. Jis matė, kad Ulaganas kvailys. Kalbėtis su �mogumi, kurį ketini nu�udyti, nėra jokios prasmės, ta�iau jaunasis karys mėgavosi savo galia Jesugėjui.

��Kodėl buvo verta siųsti jus į �ygį mano gyvybės?�� paklausė Jesugėjus.

Ulaganas i�si�iepė.

��Vilke, tu nu�udei ne bet k�. Nu�udei chano sūnų, kuriam u�teko kvailumo grobti i� jūsų kaimenių. Jo tėvas lengvai neatleid�ia.

Apsimesdamas, kad dėmesingai klausosi, Jesugėjus linktelėjo. Jis pamatė, kad ir kiti trys ruo�iasi i�tepti savo kardų a�menis, ir be jokio perspėjimo �oko priekin, stipriai kirto į kakl� Nasanui, grį�telėjusiam į draugus. Totorius mirdamas suriko ir nugriuvo, o Ulaganas, apimtas įtū�io, suriaumojo ir smeigė kardu tiesiai Jesugėjui į krūtin�. Totorius buvo greitas, ta�iau a�menys, atsimu�� į grandelinius �arvus po delu, nuslydo į �on� ir nukirto tik drabu�io skiaut�.

Siekdamas prana�umo, Jesugėjus �aibi�kai puolė. Por� kartų suskambėjo a�menys, kai trise jį apsupo. Pe�iuose jis jautė jėg�. Jis parodys, kas yra vilkų chanas.

Jesugėjus visus apgavo, met�sis į priekį, paskui at�ok�s atgal. Trimis slystamais �ingsniais jis atsidūrė jiems u� nugarų. Vienas vyras pla�iai u�simojo kirsti, ta�iau Jesugėjus dūrė jam į krūtin� prie pa�asties ir kiek galėdamas pasuko a�menis. Staiga nugaroje pajuto stiprų skausm�, ta�iau �oktelėj�s buvo nebepasiekiamas ir kir�iu nuvertė tre�i�jį nukirstu �andikauliu.

Ulaganas puolė įnir��s dėl trijų ginklo brolių mirties.

��Reikėjo atsivesti daugiau karių. Ne juokas įveikti chan�,�� paerzino jį Jesugėjus.�� Penki man į�eidimas.

Vengdamas Ulagano kir�io, jis staiga parkrito ant vieno kelio. �aibi�ku judesiu Jesugėjus kirto, kardas pataikė jaunuoliui į blauzd�. �aizda nebuvo mirtina, ta�iau kraujui apta�kius Ulagano batus totorių karys staiga prarado pasitikėjim� savimi.

Jesugėjus atsistojo, �engė į kair�, paskui į de�in�, kad abu jo prie�ai sutriktų. To su Eluku ir kariais jis mokydavosi kasdien ir �inojo, kad tokie judesiai labai svarbūs norint laimėti kardų kautynes. Kard� pakelti mokėjo kiekvienas, ta�iau meistr� atskirti galėjai i� to, kaip kaunantis juda jo kojos. Jis �yptelėjo pamat�s, kad Ulaganas �oko jo link, ir pamojo jaunuoliui prieiti ar�iau. Totorius linktelėjo savo paskutiniam kariui, ir �is atsitraukė į �on�. Ulaganas gerai apskai�iavo laik�, tad Jesugėjui nebeliko kur trauktis. Jis suvarė kard� vyrui į krūtin�,�� jo net vardo ne�inojo,�� ta�iau kardas įstrigo tarp �onkaulių, ir Ulaganas smogė visa jėga ir pro grandelinius �arvus įbedė kard� smaigaliu Jesugėjui į pilv�. Jesugėjaus rankos atsileido, kardas i�krito. Jis pajuto �irdgėl� dėl savo sūnų, ir �is skausmas buvo stipresnis u� kūno skausm�. De�ine ranka sugrieb�s Ulagan�, stengėsi jį sulaikyti, kaire i� dir�o i�sitraukė durkl�.

Ulaganas pajuto Jesugėjaus judesį ir ėmė draskytis, norėdamas i�trūkti, ta�iau Jesugėjaus gniau�tai buvo gele�iniai. Jis pa�velgė �emyn į jaun�jį totorių ir spjovė jam į veid�.

��U� tai, k� padarei, totoriau, jūsų �ioje �emėje nebeliks. Jūsų gerai bus sudeginti, o kaimenės i�sklaidytos.

Staigiu judesiu jis perrė�ė jaunuoliui gerkl� ir paleido. �is nuvirto. Jesugėjus lenkdamasis pajuto, kaip i� �aizdos i�slydo totoriaus kardas, i� skausmo suriaumojo ir suklupo. Jautė, kaip per �launis teka kraujas. Trūk�iodamas ir keikdamasis, u�simerk�s, nes nebebuvo į k� �iūrėti, durklu nuo delo atpjovė didel� atrai��. I�sigand�s �irgas neramiai tampė pavadį ir �vengė. Gyvulį g�sdino kraujo kvapas, ir Jesugėjus prisivertė ramiai jį pakalbinti. Jeigu �irgas nusitrauktų ir pabėgtų, pas savuosius jis nebesugrį�tų.

��Viskas gerai, ma�iau. Jie nenu�udė man�s. Ar prisimeni, kaip Elukas griuvo ant jauno medelio ir tas persmeigė jam nugar�? Jį i�gelbėjo verdantis airagas, kuriuo vilgė �aizd�.

Jis �yptelėjo prisimin�s, kaip paprastai nekalbus Elukas t� kart� klykė tarsi kūdikis. Jesugėjui palengvėjo, kai pajuto, kad kalbėdamas nuramino �irg� ir �is nustojo tampyti pavadį.

��Taip jau geriau, ma�iau. Tu parne�i mane namo.

Atrodė, tuoj apims svaigulys, ta�iau jo pir�tai kietai apvyniojo skudur� aplink liemenį, tvirtai suri�o tvars�io galus. Pakėl�s rankas krūptelėjo u�uod�s �mogaus i�matas, kuriomis buvo i�teptas Ulagano kardas. �lyk�tu, pagalvojo. Vien u� tai jie nusipelnė mirties.

Norėjosi klūpėti i�tiesus nugar�. Tėvo kardas gulėjo �alia, ir palietus ranka �alt� metal� apėmė ramybė. Norėjosi �ia pasilikti ilgai ir �iūrėti, kaip kyla saulė. Ta�iau �inojo ir tai: jeigu jis nori, kad Temud�inas liktų gyvas, �ia būti negalima. Reikėjo grį�ti į vilkų stovykl� ir pasiųsti karius gelbėti sūnaus. Būtinai reikėjo grį�ti. Kūnas atrodė sunkus ir niekam tinkamas, ta�iau jis vėl sukaupė visas jėgas.

I� skausmo riktelėj�s atsistojo ir klupdamas nusvyravo prie �irgo, �iūrin�io į jį neramiomis akimis. Kakta atsirėm�s į �irgo �on� pailsėjo ir i� skausmo trūk�iojamai kvėpuodamas tarp balno dir�ų įki�o kard�. Neklusniais pir�tais atri�o pavadį ir ka�kaip sugebėjo įsėsti į baln�. �inojo, kad stataus �laito �emyn neįveiks, ta�iau kita kalvos pusė lengvesnė joti, todėl keliais spustelėjo �irgo �onus. Jis �velgė į tolius, ten, kur buvo jo namai ir �eima.

VIII SKYRIUS

Vakarui atėjus Bekteris paleido savo kumel� pasiganyti. Jis sėdėjo ant auk�tos kalvos ir dairėsi, ar nematyti grį�tan�io tėvo. Nuo jodinėjimo skaudėjo nugar��� vis� dien� jis pri�iūrėjo kaimenes. Darbas bent nebuvo nuobodus. Jis spėjo i�gelbėti o�kiuk�, įkritusį į pelk� prie upės ir vos nenuskendusį. Apie juosmenį apsiri��s virv�, įbrido į juod� dumbl� ir i�traukė nusigandusį gyvuliuk�. O�kiukas kaip pasiut�s prie�inosi, ta�iau Bekteris �iupo jį u� ausies, i�traukė ir paguldė ant sauso kranto d�iūti. Ma�iukas į Bekterį �iūrėjo taip, tarsi dėl viso s�my�io būtų kaltas �mogus. Lėtai �valgydamas lygum�, Bekteris nuo odos krap�tė prid�iūvusį purv�.

Jis mėgdavo būti ten, kur negirdėti gerų sumai�ties ir triuk�mo. I�vykus tėvui, jis pajuto, kaip vos pastebimai pasikeitė kitų �monių, ypa� Eluko, elgesys su juo. Kol Jesugėjus buvo stovykloje, karys klausydavo jo tėvo ir buvo nuolankus, ta�iau kai jie liko vieni, Bekteris matė, kaip �is gentainis prie� jį pu�iasi, ir jam buvo nesmagu. Tėvui apie tai neverta nė u�siminti, ta�iau �alia Eluko jis būdavo budrus ir klausydavo tik savo proto balso. Bekteris suprato, kad dirbant ir mokantis kautis geriausia tylėti ir neatsilikti nuo kitų. �ia jis bent galėjo parodyti savo sugebėjimus ir, tempdamas lanko templ�, nebejausdavo Temud�ino �vilgsnio ant sprando. Temud�inui i�vykus pas olchunus, jam palengvėjo. Net tikėjosi, kad ten jo broliui įkrės i�minties ir pamokys gerbti vyresniuosius.

Su malonumu Bekteris prisiminė, kaip Kokė bandė jį erzinti pa�i� pirm� dien�. Jaunesnis berniukas neprilygo Bekteriui jėga ir nuo�mumu, tad Bekteris pargriov�s jį spardė iki s�monės netekimo. Jo �iaurumas olchunų �mones priblo�kė�� galėjai pamanyti, kad jų gentyje berniukai nesimu�a. Bekteris nusispjovė, prisimin�s jų priekai�taujan�ius veidus, pana�ius į avių snuku�ius. O Kokė jo daugiau nebeerzino. Tai buvo gera pamoka tam snargliui.

�inoma, Enkas jį mu�ė vilnos plakimo lazda, ta�iau Bekteris smūgius kentė nė necyptelėj�s, o kai Enkas u�duso ir pavargo, atėmė i� jo lazd�, taip parodydamas savo jėg�. Paskui jie paliko jį ramybėje, o Enkas suprato, kad neverta būti su Bekteriu �iurk��iam. Kaip ir sakė Jesugėjus. Olchunų �monės silpni, nors jų moterys mink�tos kaip �vie�ias sviestas ir eidamos pro �alį kaitina krauj�.

Bekteris pagalvojo, kad jo i�rinktoji dabar jau subrendusi, nors olchunų gentis iki �iol jos neatsiuntė. Jis prisiminė, kaip juodu i�jojo į tyrus ir jis ant upelio kranto j� pasiguldė. Supratusi, k� jis daro, ji �iek tiek prie�inosi, ir jam nesisekė. Teko panaudoti jėg�, ta�iau juk jis turėjo tam teis�. Vėliau pagalvojo�� jeigu nieko i� jo nenorėjo, ko trynėsi apie jį gere. Prisiminimas sukėlė �ypsen�. Nors ji po to kiek paverkė, jis matė, kad jos �vilgsnis nu�vit�s. Prisiminus nuog� jos kūn�, jam sustandėjo varpa, ir jis vėl pasvarstė, kada olchunai j� atsiųs. Jos tėvas jo nemėgo, ta�iau olchunų �monės nedrįs prie�tarauti Jesugėjui. Vargu ar jie atiduotų j� kitam vyrui po to, kai Bekteris i�liejo į j� savo sėkl�. Gal ji net pastojo. Bekteris manė, kad vargu ar tai įmanoma prie� pasirodant mėnesinių kraujui, ta�iau �inojo ir tai�� �ia yra daug paslap�ių, kurių iki �iol niekas iki galo nesupranta.

Artėjant nak�iai, oras kankinan�ioms svajonėms darėsi per �altas, ir jis vėl ėmė �valgytis. Bekteris buvo beveik įsitikin�s, kad vilkų �eimos jau susitaikė su tuo, jog vien� dien� jis taps jų vadu, nors, kai nebūdavo Jesugėjaus, įsakymų visi laukdavo i� Eluko. Tai Elukas pasiuntė �valgus ir stebėtojus. Ta�iau viskas turėjo pasikeisti Bekteriui gavus �mon� ir nu�ud�ius pirm�jį prie��. Iki tol patyr� kariai �iūrės į jį kaip į berniuk��� kaip jis �iūri į savo brolius.

Tir�tėjan�iose sutemose Bekteris pamatė tamsi� dėm�, pasirod�iusi� �emai tyruose. Jis pa�oko ir i� po delo i�sitraukė rag�. Prie� pakeldamas jį, kelias akimirkas svarstė, akimis ie�kodamas, ar, be vieni�o raitelio, nematyti didesnės grėsmės. Nuo auk�tumos jis �velgė į did�iulį ganyklų plot��� regis, raitelis vienas. Bekteris susiraukė tikėdamasis, kad ten ne kuris nors nieko neperspėjusių kvailų jo brolių. Jeigu vakarieniaujan�ius karius sukeltų be reikalo, jo padėtis gentyje nepagerėtų.

�iūrėdamas į artėjantį nedidelį raitelį Bekteris nusprendė palaukti. Raitelis akivaizd�iai neskubėjo. Jo �irgas ėjo tarsi be tikslo, atrodė, kad �mogus, kurį jis ne�a, ne�ino, kur joja.

Nuo savo minties jis apsiniaukė. Yra �monių, kurie sako, kad nepriklauso jokiai gen�iai. Jie klajoja tyruose i� vienos genties į kit�, padirba koki� dien� u� maist�, kartais atne�a prekių mainyti. Jų niekas nemėgo�� visada galėjai laukti, kad jie pavogs, k� tik įmanoma pavogti, ir dings. Bekteris �inojo: ne savo genties vyrais niekas nepasitiki. Jis spėliojo, ar raitelis nėra vienas i� tokių.

Saulė nusileido anapus kalvų, �viesa ėmė spar�iai blėsti. Bekteris suprato�� kol nepa�įstamasis nespėjo dingti sutemose, jis turi papūsti rag�. Pakėlė rag� prie lūpų ir vėl sudvejojo. Ka�kuo pa�įstamas tolimo raitelio pavidalas jį sulaikė. Bet juk ten negali būti Jesugėjus? Jo tėvas taip prastai niekada nejodinėjo.

Jis vos nepavėlavo sutrimituoti. Kalvomis nuvilnij�s garsas buvo pratisas ir graudus. I� visų pusių pasigirdo kitų stebėtojų ragų balsai, ir Bekteris patenkintas pasiki�o rag� po delu. Dabar, kai visi perspėti, galima joti pa�iūrėti, kas gi tas raitelis. U��oko ant kumelės ir pasitikrino, ar lengvai pasieks peilį ir lank�. Vakaro tyloje buvo girdėti atsako �ūksniai ir �irgų kanopų dundesys. Įsiaudrin� kariai jojo i� stovyklos. Bekteris kulnais spustelėjo kumelei �onus ir ėmė leistis nuo kalvos, trok�damas aplenkti Eluk� ir vyresnius karius. Jis jautėsi taip, tarsi vieni�asis raitelis būtų buv�s jo nuosavybė. Pagaliau Bekteris jį vėl pamatė. Nusileidus į lygum� ir pavarius kumel� �uoliais, mintys apie olchunus ir pa�adėt� �mon� i�garavo, �irdis ėmė tankiau dau�ytis. Pūtė vėsus vakaro vėjas, o Bekteris netvėrė noru parodyti kitiems, kad gali jiems vadovauti.

Vilkai lėkė i� stovyklos vedami Eluko. Prieblandoje jie matė, kaip Bekteris pasileido �uoliais, ir nusekė jį, vis dar nesuprasdami, kodėl jis sukėlė sumai�tį.

Elukas pasiuntė po de�imtį karių i� abiejų pusių apsupti stovyklos�� juos galėjo u�pulti i� kito �ono. Palikti gerus be apsaugos, jei kas nors surengė pasal�, būtų klaida. Prie�ams u�tektų i�radingumo nuvilioti stebėtojus ir juos pulti, o prieblanda sukelti sumai��iai labai tiko. Joti be Jesugėjaus kairėje Elukui buvo neįprasta, ta�iau jautė d�iaugsm� matydamas, kad kiti jo klauso. Jis davė įsakymus, ir netrukus susidarė arbanas, kurio smaigalyje jojo Elukas. Visi jie sekė paskui Bekterį.

I� priekio vėl pasigirdo rago garsas, ir Elukas, stengdamasis į�iūrėti, kas ten, prisimerkė. Tamsoje jis beveik nieko nematė, todėl lėkti �uoliais jo kumelei ir paties gyvybei buvo pavojinga, ta�iau jis ragino kumel� be perstojo, �inodamas, kad nesant pavojaus Bekteris netrimituotų. Elukas įtempė lank� ir ap�iuopomis įdėjo strėl�. Tai jam buvo tek� daryti tūkstan�ius kartų.

Kariai pasekė jo pavyzd�iu. Kad ir kas i�drįstų pulti vilkus, t�, dar nespėjusį priartėti, sutiktų zvimbian�ių strėlių lietus. Jie jojo rūs�iai tylėdami, pasistoj� balnakilpėse, puikiai laikydami pusiausvyr� ant �uoliuojan�ių �irgų. Elukas susi�iaupė prie� vėj�, pajut�s puolimo jaudulį. Tegu jie i�girsta, kaip jų link artėja kanopų dundesys. Tegu jie bijo atpildo.

�uoliuojantys kariai tamsoje kone u�lėkė ant dviejų atviroje vietoje stovin�ių �irgų. Elukas vos nepaleido strėlės, ta�iau i�gird�s, kaip �aukia Bekteris, nepatenkintas atsisėdo į baln� ir atleido pavadį. Jis vis dar jautė įsiaudrinusį krauj� ir staiga įnir�o ant Jesugėjaus sūnaus, kam juos �ia atvedė be reikalo. U�met�s lank� ant balno gugos, Elukas vikriai nu�oko nuo �irgo ir i�sitraukė kard�. Buvo tamsu, ir jis vis dar nesuprato, kas darosi.

��Elukai, padėk,�� papra�ė Bekteris auk�tu susijaudinusiu balsu.

Elukas pamatė, kaip i� berniuko glėbio ant �emės slysta bejėgi�kas Jesugėjaus kūnas. Jis pajuto, kaip dingsta paskutiniai kautynių įnir�io pėdsakai, ir sunkiai dunksin�ia �irdimi priklaupė �alia Jesugėjaus ir Bekterio.

��Jis su�eistas?�� paklausė Elukas, paliesdamas savo chan�.

Jis beveik nieko nematė, tad patrynė pir�tais ir juos apuostė. Jesugėjaus pilvas buvo tvirtai aptvarstytas, ta�iau per tvarstį sunkėsi kraujas.

��Elukai, jis nugriuvo. Nugriuvo man į glėbį,�� tarė Bekteris. Buvo matyti, kad jį apima baimė.�� A� negalėjau jo i�laikyti.

Elukas ramindamas u�dėjo rank� berniukui ant peties. Tada su�vilpė, duodamas �enkl� prijoti kitiems kariams. Jis suėmė vieno tamsaus raitelio pavadį.

��Basanai, jok pas olchunus ir su�inok, kas atsitiko.

��Ar prasideda karas?�� paklausė karys.

��Galbūt. Pasakyk�� jeigu jie tav�s nei�leis, mes atjosime ir a� pasirūpinsiu, kad jų gerai virstų pelenais.

Karys linktelėjo ir nujojo, kanopų dundesys greitai i�tirpo naktyje.

Jesugėjus sudejavo ir atsimerkė, i�sigando aplink judan�ių �e�ėlių.

��Elukai?�� su�nib�dėjo jis.

Elukas pasilenkė prie jo.

���ia a�, mano chane.

Jie laukė, k� dar pasakys Jesugėjus, ta�iau �is vėl prarado s�mon�. Elukas susiraukė.

��Jį reikia gabenti į stovykl� gydyti �aizdų. Pasitrauk, berniuk, dabar tu niekuo negali padėti.

Bekteris stovėjo be �ado, nepajėgdamas suvokti, kad prie jo kojų guli bejėgis tėvas.

��Jis nugriuvo,�� pasakė tarsi per miegus.�� Ar jis mir�ta?

Elukas �iūrėjo į gulintį vyr�, paskui kurį sekė vis� savo kario gyvenim�. Kiek galėdamas �velniau suėmė Jesugėjų u� pa�astų ir u�sivertė ant pe�ių. Chanas buvo sunkus, o grandeliniai �arvai dar pridėjo svorio, ta�iau Elukas buvo stiprus ir neparodė nė �enklo, kad jam sunku.

��Bekteri, padėk u�kelti ant �irgo. Jis dar gyvas, turim jį nugabenti ten, kur �ilta. Naktį �ia jis mirtų.

Jis paguldė Jesugėjų skersai baln�. Ilgos chano rankos beveik siekė �em�.

Keliant Jesugėjų į baln� Elukui dingtelėjo mintis.

��Kur jo kardas?�� paklausė jis.�� Ar niekas nematot?

��Ne. Turbūt nukrito su juo.

Lipdamas į baln�, Elukas atsiduso. Net nebuvo kada galvoti apie tai, kas darosi. Pasilenk�s kalbėtis su chano sūnumi, ant krūtinės pajuto Jesugėjaus kraujo �ilum�.

��Pa�ymėk viet�, kad galėtume j� rasti pra�vitus. Jis tau nepadėkos, jei dings jo tėvo kardas.

Bekteris pasisuko į �alia stovintį kit� tėvo karį, priblok�t� to, k� mato.

��Pasilik �ia, Unegenai. A� turiu su tėvu grį�ti į stovykl�. Kai tik bus matyti, ap�iūrėk visk� aplinkui ir rad�s kard� parne�k man.

��Padarysiu, kaip liepi,�� i� tamsos pasigirdo Unegeno balsas.

Bekteris pasuko prie savo kumelės. Duodamas įsakym�, tamsoje jis nematė Eluko veido. Tokiomis akimirkomis pasaulis kei�iasi, ir Elukas ne�inojo, kas jų laukia rytoj.

�iūrėdama į gentainius, Hiulana �luostėsi a�aras. Pasklidus �iniai apie chano su�eidim�, susirinko vilkų vyrai ir moterys, visi laukė naujienų. Hiulana norėjo pasakyti jiems k� nors nauja, ta�iau iki �iol Jesugėjus nepratarė nė �od�io. Jis gulėjo vėsioje gero prieblandoje, jo oda degte degė. Lėtai slinko diena, saulė jau buvo auk�tai, bet visi laukė nesitraukdami.

��Jis dar gyvas,�� tarė Hiulana.�� A� i�ploviau �aizd�, bet jis dar neatsipeikėjo.

Elukas linktelėjo, pro jos �vilgsnį neprasprūdo tai, kaip į jį �iūri kiti kariai. Ka�iunas, Temugė ir Chazaras stovėjo �alia bejėgio tėvo sukrėsti ir i�bal�. Po antklodėmis Jesugėjus atrodė ma�esnis, jo silpnumas sūnus g�sdino labiau negu visa, k� jie patyrė iki �iol. Jų gyvenimuose jis buvo toks galingas, jog atrodė protu nesuvokiama, kad tėvas gali mirti. Hiulana bijojo dėl jų visų, nors garsiai nieko nesakė. Kitų vyrų akyse ji matė godulį ir �inojo, kas laukia �eimos netekus gynėjo. Kalbėdamasis su ja, �ypsen� ypa� bandė slėpti Elukas, nors jo �od�iai buvo pabrė�tinai mandagūs.

��Pasakysiu, jei jis prabus,�� pasakė ji kariams.

Ji nėrė į ger�, kuo toliau nuo jų abejingo domesio. Lop�yje klykė dukrelė Temuluna, pra�ydamasi, kad j� pervystytų. Klyksmas buvo pana�us į aidintį jos viduje, ir ji vos laikėsi nepradėjusi klykti pati. Reikėjo tvardytis vien dėl sūnų.

Kartu su ja vidun įėjo Temugė. Jo lūpytės virpėjo i� sielvarto. Hiulana jį pakėlė ir nu�luostė akis, nors pati apsipylė a�aromis. Jie verkė �alia Jesugėjaus ir �inojo, kad chanas nieko negirdi.

��Kas bus, jei jis mirs?�� paklausė Temugė.

Nespėjus atsakyti, girg�telėjo durys ir įėjo Elukas. Hiulan� apėmė įsiūtis, kad j� pamatė toki� akimirk�, ji piktai nusibraukė a�aras.

��Pasiun�iau kitus tavo sūnus prie kaimenių visai dienai, kad negalvotų tiek daug apie tėv�,�� pasakė Elukas.

�inoma, ji galėjo tai įsivaizduoti, ta�iau jai pasirodė, kad �iūrint į sustingusį Jesugėjų Eluko veide atsirado slepiamas pasitenkinimas.

��Tau u�tenka tvirtybės, kai to reikia gen�iai,�� tarė Hiulana.�� Mano vyras padėkos tau, kai tik atsigaus.

Elukas vos linktelėjo, praleisdamas jos �od�ius pro ausis, ir priėjo prie gulin�io Jesugėjaus. Rank� pridėj�s prie chano kaktos ir pajut�s kar�tį tyliai �vilptelėjo. Pauostė �aizd�, ir Hiulana suprato, kad jis turėjo u�uosti pūvan�ios mėsos kvap�.

��Į �aizd� pyliau pakaitinto spirito,�� pasakė Hiulana.�� Turiu kar�tį mu�an�ių �olelių.

Ji jautė�� privalo kalbėti vien tam, kad nebūtų tylu. Regis, Jesugėjui grį�us Elukas kiek pasikeitė. Jo eisena matant �monėms pasidarė i�didesnė, o �vilgsnis, vos jai prabilus, gr�te gr�ė j�. Kiekvien� kart� jiems kalbantis Hiulana norėjo minėti Jesugėjų, tarsi tai padėtų jam i�gyventi. Net baisu pagalvoti, kad jis gali mirti, ir ji nedrįso �velgti į ateitį. Jesugėjus privalo gyventi.

��Mano �eima su juo nuo pat jo gimimo,�� �velniai pasakė Elukas.�� A� visada buvau jam i�tikimas.

��Jis tai �ino, Elukai. Jis tave dabar tikrai girdi ir �ino, kad esi geriausias i� jo vyrų.

��Jeigu tik nemirs,�� tyliai pasakė Elukas, atsisukdamas į j�.�� Jei mirs, priesaika jam man�s nebesaistys.

Apimta siaubo, Hiulana �velgė į jį. Kol dar ne viskas pasakyta, niekas gyvenime nepasikeitė, ir ji dar gali tramdyti savo baim�. U�vis baisiausia tai, k� jis gali i�drįsti pasakyti.

��Jis i�gyvens, Elukai,�� atsakė ji i�daviki�kai dreban�iu balsu.�� Kar�tis nukris, ir jis su�inos, kad tu likai jam i�tikimas tada, kai to labiausiai reikėjo.

Jos vyro karys tarsi ka�k� suvokė. Jis papurtė galv�, dingo atsargus �vilgsnis.

���inoma. Anksti k� nors galvoti,�� pasakė �iūrėdamas į i�balusį Jesugėjaus veid� ir krūtin�. Tvars�iai buvo tamsūs nuo kraujo. Jis palietė juos, ir ant pir�tų liko raudonos dėmės.�� A� esu i�tikimas visoms �eimoms. Joms reikia stiprybės. Turiu galvoti apie vilkus ir kas jų laukia,�� tarsi sau pasakė jis.

Hiulanai gniau�ė kvap� matant, kad tai, kas jos gyvenime buvo tvirta ir ai�ku, dabar griūva. Jai buvo nepakeliama Eluko veide atsiradusi visk� apskai�iavusio �mogaus i�rai�ka. Jos sūnūs�� niekuo nenusikaltꠗ turės kentėti.

Nepasak�s daugiau nė �od�io, Elukas i�ėjo, tarsi mandagybių jam jau būtų gana. Ko gero, i� tikrųjų buvo gana. Jo veide Hiulana pamatė atvir� vald�ios tro�kim�, ji nebegalės to pamir�ti. Net jei Jesugėjus sveikas pa�oktų i� patalo, viskas būtų nebe taip, kaip buvo anks�iau,�� Elukas jau pasiry�o tapti chanu.

I�girdo, kaip kūk�ioja Temugė, vėl apkabino jį. Jis bevilti�kai apsivijo j� rankutėmis, ir tai j� ramino. Lop�yje u�mir�ta klykė duktė.

��Kas mums bus?�� kūk�iojo Temugė.

Glausdama jį glėbyje, Hiulana papurtė galv�. Ji ne�inojo.

Bekteris i�vydo karį, pasiųst� ie�koti tėvo kardo. Skubėdamas vyras ėjo tarp gerų susim�st�s ir nuleid�s galv�. Bekteris jį pa�aukė, ta�iau atrodė, karys negirdi. Jis skubėjo tolyn. Susirauk�s Bekteris jį pasivijo ir paėmė u� alkūnės.

��Unegenai, kodėl neatėjai pas mane?�� grie�tai paklausė Bekteris.�� Ar radai mano tėvo kard�?

Unegenas �vilgtelėjo į ka�k� Bekteriui u� nugaros, ir �is atsigr��s pamatė, kad juos stebi Elukas.

Unegenas nei�laikė Bekterio �vilgsnio ir nuleido akis.

��Ne, ne, a� jo neradau. Man labai gaila,�� pasakė Unegenas, i� Bekterio rankos i�traukė rankov� ir nuėjo �alin.

IX SKYRIUS

Spindint baltoms �vaig�dėms, Temud�inas �iūrėjo pro auk�t� �ol�. I�eiti i� �olojaus gero nebuvo sunku. Tebegaravo �vie�ias �lapimas. �olojaus �mona ir duktė kietai miegojo, o senis k� tik buvo i�situ�tin�s �lapimo pūsl�. Temud�inas �inojo, kad jo dingim� greitai pastebės, bet nedrįso artintis prie �irgų aptvaro. Olchunai saugojo savo �irgus, ta�iau, net jei nebūtų saugoj�, tamsoje tarp daugybės svetimų �irgų susirasti savo Baltakojį būtų neįmanoma. Bet tai nesvarbu. Jo auka ėjo pės�iomis.

Tyrai buvo u�lieti sidabru. Temud�inas tyliai �engė �ole, stengdamasis nekliudyti akmens, kad nesuklustų priekyje einantis vyresnis vaikinas. Jis ne�inojo, kur Kokė eina. Tai nesvarbu. Pamat�s tarp gerų �mogų, Temud�inas sustingo ir atid�iai įsi�iūrėjo. Per savait� olchunų stovykloje jis gerai įsidėmėjo i�did�i� Kokės eisen�. Atpa�in�s jį, Temud�inas ėmė tyliai sekti apimtas med�iotojo įkar��io. T� naktį jis neketino ker�yti, ta�iau vargu ar atsiras geresnė proga. Pasaulis miegojo, tamsioje �olių jūroje judėjo tik du pavidalai.

Labai susikaup�s Temud�inas �iūrėjo į vyresnįjį vaikin�. Jis lengvai striuoksėjo, pasireng�s susigū�ti, jeigu Kokė jį pajustų. Mėnesienoje kurį laik� įsivaizdavo, kad seka vaiduoklį, viliojantį ten, kur tamsiosios jėgos atims jam gyvyb�. Tėvas yra pasakoj�s apie surastus mirtinai su�alusius gentainius. Jų į tolį įsmeigtose akyse atsispindėdavo siaubas, �irdį stingdant �iemos �al�iui. Prisimin�s tai, Temud�inas suvirpėjo. Naktis buvo �alta, ta�iau jį �ildė jo paties pyktis. Jis slėpė pyktį visas sunkias dienas, praleistas �ia, patyr�s į�eidimų ir smūgių, puoselėjo jį ne�iodamasis �irdyje. Rankos pra�yte pra�ėsi peilio, ta�iau jis manė es�s u�tektinai stiprus įveikti Kok� plikomis rankomis. Nors �irdis dau�ėsi, jis jautė d�iugesį ir pyktį vienu metu. Sėlindamas juto, kad �ie jo jausmai gyvi. Būti med�iotoju nuostabu.

Kokė ėjo turėdamas ka�kokį tiksl�. Temud�inas matė, kad jis pasuko tamsaus �e�ėlio kalvos papėdėje link. Olchunų �valgai prie�ų turi dairytis kitoje pusėje ir neį�iūrėtų vaikinų tokioje tir�toje tamsoje. Temud�inui buvo neramu�� ar nepames savo aukos. Kokei panirus į �e�ėlį ir dingus, Temud�inas ėmė lengva ristele bėgti. Kvėpavimas �iek tiek pada�nėjo, ta�iau jis, kaip buvo mokytas, judėjo atsargiai. Nebuvo jokio garso, tik mink�tas jo batų tapsėjimas. Įbėgdamas į �e�ėlį, prie tako pamatė krūv� akmenų�� piramid� dvasioms. Negalvodamas pasi�iupo kum��io didumo akmenį, su niūriu pasitenkinimu pajuto jo svorį.

Atsidūr�s tir�toje tamsoje, Temud�inas mirksėjo akimis ie�kodamas Kokės. Blogai būtų ant jo suklupti. Dar blogiau, jeigu pasitaikytų keli olchunų vaikinai, atsine�� �ia odos mai�elį pasivogto juodojo airago. O u�vis blogiausia būtų, jei Kokė �ia jį atsiviliojo ty�ia ir dabar vėl primu�. Temud�inas papurtė galv�, kad �i pra�viesėtų. Jis pasirinko savo keli� ir i� jo nesitrauks.

Priekyje i�gird�s prislopintus balsus, jis sustingo, stengdamasis į�iūrėti, kas ten kalba. Mėnulį u�stojo kalnas, ir jis beveik nieko nematė. Sėlindamas artyn, juto, kaip kas �ingsnį pila prakaitas. I�girdo negarsų Kokės juok� ir kit� bals�, auk�tesnį. Temud�inas nusi�ypsojo. Kokė susirado mergin�, nors grėsė susilaukti jos tėvų pyk�io. Gal jie ims voliotis ir bus galima u�klupti netikėtai?

Nugalėj�s tro�kim� pribėgti ir pulti, jis nusprendė palaukti, kol Kokė grį� atgal. Temud�inas �inojo, kad mū�iai laimimi slaptumu, grei�iu ir jėga. Kur pora guli, buvo neai�ku, ta�iau jie arti�� jis i�girdo, kaip Kokė ėmė tolygiai kriokuoti. Temud�inas nusi�iepė, atsirėmė į uol� ir ėmė kantriai laukti progos smogti.

Laukti teko neilgai. Mėnulis pasislinko per pla�tak�, tamsioji juosta kalno papėdėje pa�viesėjo, ir Temud�inas vėl i�girdo kalbantis, mergina tyliai juokėsi. Jis svarstė, kuri mergina sutiko ateiti į toki� tams�, ir įsivaizdavo veidus tų, kurias matė veliant veltinį. Viena ar dvi buvo guvios, įrudusios saulėje, kai pa�velgdavo į Temud�in�, jis jautė ka�kokį neramum�, bet manė, kad pana�iai jau�iasi visi vyrai su gra�iomis moterimis. Buvo apmaudu, kad to nejuto matydamas Bort�, o j�, regis, jo buvimas �alia tik erzino. Jeigu ji būtų ilgakojė ir mikli, tėvo pasirinkimas gal �adėtų ir k� nors malonaus.

Temud�inas sulaikė kvėpavim�. Ka�kas ėjo taku, ir jis prisispaudė prie uolos, tikėdamasis, kad jo nepastebės. Kad reikėjo pasislėpti auk�toje �olėje, jis suprato per vėlai. Jei jie bus kartu, teks pulti abu arba nieko nedaryti. Kai neregimas �mogus priartėjo, krūtinėje ėmė dunksėti, kraujo tvinksniai tarsi did�iulis būgnas atsiliepė ausyse, jis sunkiai gaudė or�.

Su kankinamu nerimu Temud�inas �iūrėjo į u� kelių �ingsnių einantį pavidal�. Jis buvo beveik įsitikin�s, kad tai�� ne Kokė. �ingsniai per lengvi, ir �e�ėlis ma�esnis u� jo prie�o. �irdis dau�ėsi�� tai buvo mergina, ir kai ji praėjo, Temud�inas pama�u ėmė atgauti kvap�. Akimirk� nuo įtampos svaigo galva. Jis pasisuko ton pusėn, i� kurios turėjo pasirodyti Kokė, ir �engė ant tako jo pasitikti.

Tada vėl i�girdo �ingsnius ir leido Kokei prieiti ar�iau. Jis prabilo gard�iuodamasis tuo, kaip jo balsas i�g�sdins vaikin�.

��Koke,�� su�nib�dėjo jis.

Judantis �e�ėlis �oktelėjo i� siaubo.

��Kas ten?�� su�nyp�tė Kokė. Jo balse buvo girdėti baimė ir kaltumas.

Temud�inas neleido jam atsipeikėti. Jis trenkė kum�tyje suspaud�s akmenį. Tamsoje smūgis i�ėjo silpnas, ta�iau Kokė susverdėjo. Temud�inas pajuto smūgį į pilv�, ko gero, alkūne ir, apimtas galų gale i�siver�usio laukinio pyk�io, ėmė dau�yti Kok�. Jis nematė prie�o, ta�iau aklumas suteikė jėgų. Dau�ė Kok� kum��iais ir spardė, kol �is nugriuvo. Temud�inas pasilenkė prie jo krūtinės.

Begarsėse grumtynėse jis pametė savo akmenį, tad dabar, prilaikydamas gulintįjį, ėmė apgraibomis jo ie�koti. Kokė bandė �auktis pagalbos, ta�iau Temud�inas smogė por� kartų jam į veid� ir toliau ie�kojo akmens. Rado jį ir tvirtai suspaudė. U�simodamas Temud�inas pajuto kylan�i� pyk�io bang��� buvo pasireng�s u�mu�ti savo kankintoj�.

��Temud�inai!�� pasigirdo balsas i� tamsos.

Abu vaikinai sustingo, Kokė, i�gird�s vard�, dar sumykė. Temud�inas veikė nes�moningai�� apvertė savo prie�� ir pa�oko, laukdamas naujo puolimo. Jis atsitrenkė į nedidel� �mogyst� ir pargriovė j�, �ūktelėjo pa�įstamas balsas. I�girdo, kaip Kokė atsistojo ir nubėgo. Po jo kojomis dunksėjo akmenys.

Temud�inas paėmė �mogyst� u� rankų, pajuto, kokios jos plonytės. Jis tyliai nusikeikė.

��Borte,�� su�nib�dėjo jis, jau �inodamas, k� i�girs.�� K� tu �ia veiki?

��Sekiau tave,�� atsakė ji.

Jam pasirodė, kad matyti, kaip �iba jos akys, blausus dangaus �viesulių atspindys, kurio neu�go�ia kalnas. I� baimės ar įtampos ji buvo u�dususi, o jis svarstė, kaip jai pavyko jį vis� keli� sekti ir likti nepastebėtai.

��Per tave jis paspruko,�� pasakė Temud�inas.

Kelet� akimirkų jis laikė j� prispaud�s, �irsdamas u� tai, kad jam sutrukdė. Apie visa tai Kokė papasakos kitiems olchunams, jį primu� ar net gėdingai i�varys. Jo ateitis pasikeitė dėl vienintelio �od�io. Nusikeik�s paleido Bort�, girdėjo, kaip ji atsisėda ir ima trintis rankas. Jis jautė jos kaltinam� �vilgsnį. Atsakydamas i� visų jėgų sviedė akmenį ir i�girdo, kaip jis bark�teli ka�kur toli.

��Kodėl sekei mane?�� jau ramiau paklausė Temud�inas.

Norėjo girdėti jos bals�. Tamsoje jis buvo �iltas ir �emas, kur kas malonesnis, kai nesimatė, kokia ji kaulėta ir koks piktas jos �vilgsnis.

��Maniau, kad tu bėgi,�� atsakė ji.

Borte atsistojo, pakilo ir jis�� nesinorėjo, kad ji nutoltų, nors nebūtų galėj�s paai�kinti, kodėl.

��Maniau, kad tu d�iaugtumeisi, jei pabėg�iau,�� tarė jis.

��A�... A� ne�inau. Kiek pas mus esi, man nepasakei nė vieno �velnaus �od�io. Kodėl turė�iau norėti, kad pasiliktum?

Temud�inas sumirksėjo. Per kelet� akimirkų juodu pasakė vienas kitam daugiau negu per kelias dienas. Jis norėjo, kad tai t�stųsi.

��Kodėl mane sustabdei? Kokė parbėgs pas Enk� ir tavo tėv�. Pastebėj�, kad mūsų nėra, leisis ie�koti. Bus blogai, kai suras.

��Anas yra kvailys. Ta�iau u�mu�ti jį būtų nedora.

Nieko tamsoje nematydamas jis susirado jos rank�. Nuo prisilietimo abu aprimo. Slėpdama sutrikim�, ji prabilo:

��Temud�inai, tavo brolis jį yra kone mirtinai primu��s. Laikė jį ir dau�ė tol, kol �is ėmė verkti kaip vaikas. Kokė tav�s bijo, todėl ir neken�ia. Daugiau nebereikia jo skriausti. Tai tas pats, kas mu�ti ujam� �unį. Jo dvasia jau palau�ta.

Temud�inas lėtai įkvėpė. Nuo to, k� i�girdo, jį krėtė �iurpas.

��Ne�inojau,�� pasakė jis.

Jos �od�iai daugelį dalykų sugr��ino į vietas, jam tarsi kas spragtelėjo atmintyje. Kokė �iaurus, ta�iau Temud�inas prisiminė, kad jo akyse visada buvo �iek tiek baimės. Akimirk� viskas jam atrodė nebesvarbu, pasigailėjo, kad nesmogė akmeniu, ta�iau Borte suėmė jo rank� ir priglaudė sau prie skruosto.

��Temud�inai, tu... keistas,�� tarė ji.

Jam nespėjus atsakyti, ji dingo tamsoje.

��Palauk!�� �ūktelėjo jis.�� Mes galim grį�ti kartu.

��Jie primu� mus abu,�� atsakė ji.�� Gal a� pabėgsiu. Gal niekada nebegrį�iu.

Temud�inui buvo baisu net pagalvoti, kad �olojus j� mu�a. Ka�in, k� pasakytų jo tėvas, jeigu pas vilkus juodu grį�tų kartu?

��Eime su manimi. Pasiimsiu savo �irg� ir kartu josim namo.

Jis laukė jos atsakymo, ta�iau ji tylėjo.

��Borte,�� pa�aukė jis.

Jis leidosi bėgti ir besidau�an�ia �irdimi nulėkė �vaig�d�ių nutviekstu lauku. Borte jau buvo toli, tad Temud�inas dar paspartino �ingsnį. Netrukus jis skriete skriejo per �ol�. Prisiminė, kaip pilna burna vandens turėdavo bėgioti kalvų �laitais auk�tyn �emyn. Nubėg�s į viet�, vandenį i�spjaudavo ir taip patvirtindavo, kad kvėpavo tik per nosį. Jis bėgo lengvai, be jokių pastangų, galvodamas apie rytdien�. Ne�inojo, k� darys, ta�iau �i�nakt jis surado ka�k� brangaus. Jis suprato�� kad ir kas atsitiktų, nebeleis jos skriausti. Staiga i�girdo, kaip sargybiniai ant aplinkinių kalvų ima pūsti ragus, perspėdami karius geruose.

Temud�inui grį�us, stovykloje virė s�my�is. Artėjo au�ra, ta�iau liepsnojo deglai, jų riebioje geltonoje �viesoje bėgiojo �monės. Stovyklos prieigose jį du kartus sustabdė neramūs vyrai su įtemptais lankais. Kariai jau buvo balnuose, jodinėjo aplinkui, keldami dulkes ir sumai�tį. Temud�inui pasirodė, kad nėra kas jiems vadovauja. Jeigu taip atsitiktų pas vilkus, vir� visų i�kiltų jo tėvas ir pasiųstų karius ginti kaimenių nuo plė�ikų. Jis pirm�kart pamatė tai, k� Jesugėjus jau buvo patyr�s. Olchunai turi daug puikių lankininkų ir med�iotojų, ta�iau karui jie nepasiruo��.

Temud�inas sutiko Enk�, �lub�iojantį tarp gerų, suėmė jį u� �asto. Piktai �ūktelėj�s, Enkas i�sisuko ir pats pabandė �iupti Temud�in�.

��Jis �ia!�� �ūktelėjo Enkas.

Temud�inas, ver�damasis i� dėdės rankų, nety�ia pargriovė jį ant nugaros. Jis matė atbėgan�ius karius ir pajuto�� jį nutvėrė ir velka �eme. Temud�inas atsipalaidavo, apsimetė nualpusiu�� tikėjosi, jie nors akimirk� atleis gniau�tus ir jis galės pasprukti. Viltis buvo tu��ia, ta�iau jis nesuprato, kas darosi�� jį laikantys vyrai buvo svetimi. Jeigu pasiektų �irg�, jis galėtų pabėgti ir i�vengti bausmės. Jie atsidūrė deglo �viesos salelėje. Temud�inas sausai gurktelėjo�� pamatė, kad jį laiko rūstūs chano kariai tamsiais virintos odos �arvais.

Jų vad� Sansar� Temud�inas būdamas �ia matė tik kart�, i� toli, gen�ių suėjime. Jis vėl ėmė muistytis, tad vienas karys taip trenkė antausį, kad net �ie�irbos akyse pasirodė. Jį �iurk��iai nutempė prie chano gero durų. Prie� įleisdamas į vidų, vienas karys Temud�in� nuodugniai apie�kojo, tada įstūmė pro durų ang�. Jis i�sitiesė ant lygaus geltono med�io grindų, deglų �viesoje blizgan�ių aukso spalva.

�irgų �vengimas ir karių �ūkavimai lauke nesiliovė, o �ia Temud�inas�� jau keliaklups�ias�� pasijuto es�s tyloje, tvyrojo įtampa. Be chano, viduje buvo trys kariai nuogais kardais. Temud�inas pa�velgė nepa�įstamiesiems į veidus�� juose buvo įnir�is ir, keis�iausia, nema�ai baimės. Jis būtų tylėj�s, ta�iau i�vydo pa�įstam� �mogų ir �ūktelėjo nusteb�s.

��Basanai, kas atsitiko?�� paklausė kildamas nuo grindų. I�vydus tėvo karį krūtin� spustelėjo nerimas.

Niekas neatsakė, o Basanas susigėd�s nusigr�ė. Temud�inas susigriebė ir jį i�pylė raudonis. Jis nusilenkė olchunų chanui.

��Mano vie�patie chane,�� kreipėsi kaip pridera.

Palyginti su Eluku ar Jesugėjumi, Sansaras buvo menko stoto. Jis stovėjo u� nugaros sunertomis rankomis, prie �ono kabėjo kardas. Chano veidas buvo ramus, bet nuo įdėmaus jo �vilgsnio Temud�in� i�pylė prakaitas. Galų gale Sansaras prabilo, kalbėjo kapotu tvirtu balsu.

��Tavo tėv� apimtų gėda, jeigu pamatytų tave i�si�iojusį,�� tarė jis.�� Valdykis, vaike.

Temud�inas padarė kaip lieptas�� suvaldė kvėpavim� ir i�tiesė nugar�. Mintyse suskai�iav�s iki de�imties, jis vėl pakėlė galv�.

��A� pasireng�s, mano vie�patie.

Sansaras linktelėjo. Atrodė, tarsi akimis svertų Temud�in�.

��Vaike, tavo tėvas sunkiai su�eistas. Jis gali mirti.

Temud�inas pabalo, bet veidas liko ramus. Jis jautė olchunų chano pagie�� ir staiga nusprendė jam niekada nerodyti savo silpnumo. Sansaras tylėjo. Ko gero, jis laukė, k� darys Temud�inas. �is neprabilo, ir chanas tarė:

��Olchunai u�jau�ia tave. A� pasiųsiu į tyrus �valgus, kad jie surastų klajoklius, drįsusius u�pulti chan�. Jie skaud�iai sumokės.

Girdint �valų bals�, kai rei�kė u�uojaut�, buvo ai�ku, kad chanas apsimeta. Temud�inas leido sau linktelėti, nors galvoje sukosi visokios mintys ir norėjosi rėkte i�rėkti klausimus senajai gyvatei. Matydamas Temud�ino sielvart�, chanas sunkiai slėpė d�iaugsm�.

Atrodė, Sansar� Temud�ino tylėjimas ima nervinti. Jis �vilgtelėjo į Basan�, tarsi sustingusį sėdintį de�inėje.

��Ko gero, būti su mumis visus metus nebegalėsi, vaike. Laikai dabar pavojingi, �monės vieni kitiems grasina, nors galėtų to nedaryti. Bus teisinga tau grį�ti apraudoti savo tėvo.

Temud�inas suspaudė �andikaulius. Jis nebegalėjo tylėti.

��Tai jis mir�ta?�� paklausė.

Sansaras su�nyp�tė, ta�iau Temud�inas į jį nekreipė dėmesio, buvo pasisuk�s į tėvo karį.

��Basanai, atsakyk, a� klausiu!�� tarė jam.

Tėvo karys pa�velgė Temud�inui į akis ir įsitemp�s kilstelėjo galv�. �itaip elgdamasis svetimo chano gere, Temud�inas pa�eidė papro�ius�� net po tokių naujienų jų abiejų galvoms kilo pavojus. I� Basano akių buvo matyti, kad jis supranta, kas jiems gresia, ta�iau ir jis buvo vilkas.

��Jis sunkiai su�eistas,�� tvirtu balsu atsakė Basanas.�� Kol galėjo, jojo į stovykl�, bet... Tai buvo prie� tris dienas. Ne�inau.

��Beveik pra�vito,�� tarė Temud�inas.

Jis įdėmiai pa�velgė į olchunų chan� ir vėl nusilenkė.

��Mano vie�patie, bus, kaip sakei. A� turiu grį�ti ir imtis vadovauti savo �monėms.

Tai i�gird�s Sansaras visi�kai nu��iuvo, jo akys �ybtelėjo.

��Eik su mano palaiminimu, Temud�inai. �ia lieka vien tavo draugai.

��Suprantu,�� atsakė Temud�inas.�� Mano pagarba olchunams. Tau leidus, a� eisiu pa�iūrėti, kaip mano �irgas. Laukia ilga kelionė.

Chanas atsistojo ir �altai apkabino Temud�in�. �is suvirpėjo.

��Tesaugo tave dvasios,�� pasakė Sansaras.

Temud�inas nusilenkė paskutinį kart� ir nėrė pro duris į tams�, Basanas jam i� paskos.

Jiems i�ėjus, olchunų chanas kreipėsi į patikimiausius karius, tra�kindamas pir�tų s�narius.

��Viskas turėjo būti sutvarkyta iki galo,�� piktai pasakė jis.�� Ta�iau kauliukai vis dar metami ir neai�ku, kaip jie kris.

Nusikabin�s nuo kablio mai�elį airago, plona srovele įsipylė dar nei�rūgusio skys�io į burn� ir piktai j� nusibraukė.

��Privalėjau �inoti, kad totoriai, nesukėl� triuk�mo, nesugeba net �mogaus nu�udyti. A� jiems atidaviau jį. Kaip jie galėjo palikti jį gyv�? Jeigu jis būtų ding�s, apie mus nė �uo nesulotų. Jei i�gyvens, jis ims ie�koti, kaip totoriai apie jį su�inojo. Dar neprasidėjus �iemai pasipils kraujas. Pasakykit, k� daryti?

Sansaras apsi�valgė. Vyrų veidai buvo sutrik� ir neramūs. Chanas pa�aipiai �yptelėjo.

��Eikit ir visus nuraminkit. �ia nėra prie�ų, tik tie, kuriuos pakvietėme. Melskitės, kad vilkų chanas būtų jau mir�s.

Temud�inas aklomis ėjo tarp gerų, stengdamasis nurimti. To, k� jis k� tik i�girdo, negalėjo būti. Jo tėvas nuo gimimo tikras karys, ir niekas i� vilkų neįveikdavo jo kardų kautynėse, net stoj� prie� jį dviese. Jis suprato, kad turi i�klausinėti Basan�, ta�iau bijojo atsakymų. Kol Basanas tyli, gali paai�kėti, kad tai�� melas arba klaida. Jis pagalvojo apie motin� ir brolius ir taip staiga sustojo, kad Basanas į jį atsitrenkė. Jeigu tai tiesa, jis dar nepasireng�s var�ytis su Bekteriu dėl vald�ios.

��Kur tavo �irgas?�� paklausė tėvo kario.

��Priri�au �iaurinėje stovyklos pusėje,�� atsakė �is.�� Atsipra�au, kad atne�iau tokias naujienas...

��Pirmiausia eime. Prie� i�vykdamas, turiu dar �į t� padaryti. Elkis, kaip liepsiu.�� Jis ne�iūrėjo, k� tai i�gird�s daro Basanas, gal todėl �is tik linktelėjo ir pakluso Jesugėjaus sūnui.

Temud�inas pla�iais �ingsniais �engė tarp olchunų�� �ie dar bėgiojo, atsigaudami po s�my�io. Pavojus buvo paskelbtas atjojant Basanui, ir visi baisiausiai persigando.

Temud�inas pa�aipiai �yptelėjo pagalvoj�s, ar vien� dien� jam neteks vesti savo karių į �ygį prie� �i� gentį. Galų gale pra�vito, tad stovyklos pakra�tyje prie gero durų jis pamatė stovintį sulinkusį �olojų su kirviu rankoje. Temud�inas ry�tingai priėj�s sustojo ten, kur ginklas jo nepasiektų.

��Ar Borte namie?�� paklausė jis.

�olojus, pamat�s, kad vaikino elgesys pasikeitė, susiraukė�� prie� jį neabejotinai stovi nuo�mus karys. Senis i�did�iai pakėlė galv�.

��Dar ne, vaike. Maniau, ji su tavimi. Tavo brolis t� patį padarė merginai, kuri buvo jam skirta.

Temud�inas susvyravo, prarasdamas tai, k� jau buvo pasiek�s.

��K�?

��Jis savo mergin� paėmė per anksti, tarsi jie būtų rujojantys o�ys ir o�ka. Ar jis nesakė? Jeigu tu padarei taip pat, nukirsiu tau rankas, vaike. Nemanyk, kad bijau tavo tėvo �monių. Kadaise daugelį nu�ud�iau plikomis rankomis. Kirviu nudėsiu jus abu.

Temud�inas i�girdo, kaip slysta i� mak�ties a�menys Basanui i�sitraukiant kard�. Karys nespėjo kirsti, Temud�inas sustabdė ant jo rankos u�dedamas sav�j�.

��A� jai nieko nepadariau. Ji sulaikė mane, kai grūmiausi su Koke. Tik tiek.

�olojus susiraukė.

��A� jai liepiau neiti i� palapinės. �tai kas svarbiausia.

Temud�inas priėjo ar�iau senio.

���i�nakt a� supratau daugiau, negu norėjau. �iaip ar taip, a��� ne mano brolis. Grį�iu tavo dukters, kai jai pasirodys mėnesinių kraujas. Ji bus mano �mona. Iki tol tu jos nepaliesi. Jeigu jai nuo tav�s liks nors menkiausia mėlynė, turėsi prie��, seni. Juk nenori, kad bū�iau tavo prie�as? Bet jei skriausi j�, nukentės visi olchunai.

�olojus klausėsi rūg��iu veidu, jo lūpos krutėjo. Temud�inas kantriai palaukė, kol senis visk� apm�stys.

��Vaike, jai suvaldyti reikia stipraus vyro.

��Prisiminsiu tai,�� tarė Temud�inas.

�olojus linktelėjo �iūrėdamas, kaip abu vilkai tolsta. Matydami nuog� kard�, jiems i� kelio spruko vaikai. �olojus u�simetė kirvį ant peties ir �nirp�damas pasitempė auk�tyn blauzdines.

��Mergaite, �inau, kad tu slapstaisi �ia pat,�� pasakė į tu��i� or�.

Atsakymo nei�girdo, bet tyla darėsi slegianti, ir jis nusi�ypsojo sau, apnuogindamas pajuodusias dantenas.

��Manau, kad susiradai sau tinkam�, jei tik jis liks gyvas. �inok, la�ybų dėl jo nekirs�iau.

X SKYRIUS

Kai Temud�inas su Basanu įjojo į genties saugomus plotus ir i�girdo aidint vilkų ragus, jiems u� nugarų leidosi saulė. De�imt karių tobula rikiuote �uoliavo u�kirsti jiems kelio�� smogiamasis būrys, galintis lengvai susidoroti su plė�ikautojais. Temud�inas negalėjo nepalyginti skubių jų veiksmų su olchunų gretose kilusia suirute. Buvo ne taip lengva sulėtinti �ingsnį, ta�iau tik kvailys nesibaimintų prarasti gyvybės niekam nespėjus jo atpa�inti.

Jis �vilgtelėjo į Basan� ir pamatė prie nuovargio prisidėjus įtamp�. Vis� laik� Temud�inas vertė karį joti i� paskutiniųjų, jis norėjo įveikti keli� per por� dienų. Jie jojo be miego, gerdami tik vandenį ir tir�t� jogurt�. Per t� laik� jie nesusidraugavo, ir įjojus į savas �emes Temud�inas pajuto, kad atstumas tarp jų didėja. Karys buvo nekalbus, ir jam tai kėlė didesnį nerim�, nei būtų norėj�s pripa�inti. Pagalvojo, kad at�uoliuojan�ių karių arbanas gali būti prie�ų. Nederėjo to sakyti, beliko tiesia nugara sėdėti balne, kaip norėtų jo tėvas.

Kariams priartėjus tiek, kad buvo galima pasisveikinti, Basanas pakėlė de�in� rank�, rodydamas, kad kardo joje nėra. Temud�inas tarp kitų pamatė Eluk� ir i�kart pastebėjo, kaip kariai jo klauso. Ne kas kitas, o Elukas davė �enkl� sustoti, jo pasitikėjimas savimi vos nepravirkdė Temud�ino. Jis grį�o namo, ta�iau �ia viskas pasikeit�. Nors susivaldė ir nepravirko, jo akys �vilgėjo.

Elukas valdingai u�dėjo rank� ant Temud�ino pavad�io. Kiti juos apsupo ir be jokio paliepimo ėmė joti �ingsnis į �ingsnį, Temud�ino �irgas savaime prisitaikė prie kitų. Nors tai buvo smulkmena, panūdo truktelėti pavadį it supykusiam vaiki��iui. Nenorėjo, kad jį parvestų į tėvo gentį kaip ma�� berniuk�. Regis, jis praranda sveik� prot�.

��Tavo tėvas dar gyvas,�� pasakė Elukas.�� Jo �aizda u�krėsta, jis daug dienų kliedėjo.

��Tai jau atsigavo?�� nedrįsdamas tikėtis paklausė Temud�inas.

Elukas gū�telėjo pe�iais.

��Kartais jis �aukia ir kovoja tik su jam matomais prie�ais. Jis stiprus, ta�iau nevalgo, todėl jo kūnas tirpsta kaip va�kas. Nemanau, kad jis ilgai tvers. Ruo�kis tam.

Pasidav�s nevil�iai, Temud�inas �emai nuleido galv�. Elukas, u�uot sugėdin�s jį u� silpnum�, nugr�ė �vilgsnį nieko nesak�s. Temud�inas i�tiesė rank� ir i�traukė savo pavadį i� Eluko gniau�tų.

��Kas kaltas? Ar jis pasakė?

��Dar ne, nors tavo motina klausinėja kaskart jam prabudus. Jis jos nebepa�įsta.

Elukas tyliai atiduso, ir Temud�inui pasirodė, kad jo paties įtampa atsispindi kario veide. Jesugėjus kliedi ir yra prie mirties�� vilkai turėtų būti sutrik� ir i�sigand�. Jiems reikės stipraus vado.

��Kaip mano brolis Bekteris?�� paklausė Temud�inas.

Elukas susiraukė, regis, atspėj�s Temud�ino mintis.

��Jis su kariais i�jojo apie�koti tyrų,�� Elukas padvejojo tarsi galvodamas, kiek berniukui galima sakyti.�� Neverta tikėtis rasti tavo tėvo �udikus dabar. Lik� gyvi jau bus paspruk�. Jie nelauks, kol juos surasime.

Eluko veidas buvo kaip kaukė, ta�iau Temud�inas pajuto, kad jis slepia pyktį. Galbūt jam nepatinka, kad Bekteris gali tapti įtakingas tarp karių.

Reikėjo bent rodyti pastangas ie�koti �udikų, todėl Elukas pasirinko Bekterį, bet nenorėjo, kad kas nors i� jo atimtų k� tik atsiradusius �alininkus. Temud�inas manė, kad tėvo karį jis gerai supranta, nors tas ir stengiasi neatsiskleisti. Tik kvailys tokiu metu negalvotų apie vald�i�. Jis pats, ko gero, per jaunas, o Bekteris tuoj taps vyru. Padedami Eluko, vilkus galėtų valdyti ir vienas, ir kitas, ta�iau yra ir kita galimybė, akivaizdi ir �iurpinanti. Temud�inas i�spaudė �ypsen� �iūrėdamas į karį, daug pavojingesnį u� bet kurį i� neseniai paliktų olchunų.

��Elukai, tu mylėjai mano tėv� taip, kaip a� jį myliu. Ko jis norėtų vilkams, jeigu mirtų? Ar jis norėtų, kad jiems vadovautum tu?

Tarsi gav�s smūgį, Elukas sustingo ir �udiki�ka veido i�rai�ka pa�iūrėjo į �alia jojantį berniuk�. Temud�inas nė nemirktelėjo. Jis jautėsi kaip nerūpestingas vaikas, ir tai, kad Elukas gali jį nu�udyti, tuo metu visai nerūpėjo. Kad ir kas lauktų ateityje, jis gali Elukui �velgti į akis be jokios baimės.

��A� buvau i�tikimas vis� gyvenim�,�� tarė Elukas,�� ta�iau tavo tėvo dienos atėjo ir praėjo. Su�inoj� apie tai, prie�ai ims ie�koti mūsų silpnųjų vietų. �iem� mūsų kaimenes puldinės totoriai, gal net ir olchunai ar kereitai. Jie norės patikrinti, ar mes galime apginti savo turt�.

Jis taip sugniau�ė pavadį, kad net krumpliai pabalo, ir nusisuko nuo Temud�ino, negalėdamas i�tverti �viesiai geltonų akių �vilgsnio.

��Elukai, tu �inai, ko jis norėtų. Ir �inai, k� turi daryti.

��Ne. Ne, vaike, �ito a� ne�inau. �inau, k� tu galvoji, ir pasakysiu: esi per jaunas mums vadovauti.

Temud�inas vienu gurk�niu nurijo kartėlį ir i�didum�.

��Tada Bekteris. Nei�duok mūsų tėvo, Elukai. Vis� gyvenim� jis su tavimi elgėsi kaip su broliu. Dabar pagerbk jį, padėdamas jo sūnui.

Temud�ino nuostabai, Elukas spustelėjo kulnais ir nulėkė į būrio priekį. Jo veidas buvo i�raud�s ir įtū��s. Temud�inas nedrįso pa�velgti į vyrus aplinkui. Jam nesinorėjo matyti jų veido i�rai�kos ir suvokti, kad jo pasaulis subyrėjo. Jis nematė nei klausiamų, nei u�jau�iamų �vilgsnių.

Vilkų stovykloje buvo tylu ir ramu. Temud�inas prie tėvo gero nulipo nuo �irgo ir giliai įkvėpė. Atrodė, namie jis nebuvo daugyb� metų. Paskutinį kart�, kai �ia stovėjo, tėvas buvo stiprus ir kupinas gyvybės, buvo svarbiausias visų jų gyvenime. Nepaken�iama �inoti, kad tas gyvenimas dingo ir niekada negrį�.

Jis stovėjo lauke susting�s ir �velgė į tolį vir� kitų �eimų gerų. Vien pa�iūrėj�s į gerų duris, galėjo pasakyti vardus ten gyvenan�ių vyrų, moterų ir vaikų. Tai jo �monės, ir jis visada �inojo savo viet� tarp jų. Netikrumas buvo jam naujas jausmas, atrodė, tarsi krūtinėje �iojėtų did�iulė tu�tuma. Susivokė, kad įeinant į ger� reikia sukaupti vis� ry�t�. Būtų stovėj�s ilgiau, ta�iau besileid�ian�ios saulės �viesoje pamatė renkantis �mones. Jam buvo sunku k�sti jų u�uojaut�, tad susirauk�s įėjo pro �emas duris ir u�trenkė jas prie� �iopsan�ius veidus.

Vir�uje �iojėjo dūmų anga, dar neu�dengta nak�iai veltiniu, ta�iau gere buvo kar�ta ir jautėsi kvapas, nuo kurio pykino. Motinai atsisukus, jis pamatė, kokia ji i�balusi. Pasijut�s nesaugus, puolė jai į glėbį. Nebesuvaldė a�arų, ir motina tylėdama ėmė jį supti glėbyje, o jis �iūrėjo į i�d�iūvusį tėvo kūn�.

Jesugėjaus oda suvirpėjo, kaip ropinėjant musei virpa arklio raumuo. Tėvo pilvas buvo apvyniotas sukepusiais tvars�iais, kietais tarsi sena nendrė. Temud�inas �iūrėjo į plon� it kirminas pūlių ir kraujo srovel�, tekan�i� oda į antklod�. Tėvo plaukai buvo su�ukuoti ir i�tepti aliejais, atrodė retesni, sruogos, siekian�ios skruostikaulius, labiau pra�ilusios. Buvo matyti i�si�ov� �onkauliai. Veidas buvo įdub�s ir patamsėj�s�� �mogaus, kurį jis pa�inojo, mirties kaukė.

��Temud�inai, pakalbėk su juo,�� papra�ė motina.

Norėdamas atsakyti, jis pakėlė galv� ir pa�velgė į jos paraudusias, kaip ir jo, akis.

��Jis �aukėsi tav�s, o a� ne�inojau, ar spėsi grį�ti.

�iūrėdamas į �mogų, kuris, atrodė, gyvens am�inai, jis linktelėjo, nuo nosies rankove nusi�luostė sidabri�kas gleives. Kar��iavimas sudegino raumenis, paliko tik kaulus, ir Temud�inui buvo sunku patikėti, kad tai tas pats galingas karys, toks pasitikintis savimi joj�s į olchunų stovykl�. Jis ilgai �iūrėjo, negalėdamas i�tarti nė �od�io. Nepastebėjo, kaip motina kibire �alto vandens sudrėkino skudurėlį ir įspraudė jam į rank�. Ji u�dėjo jo pir�tus ant tėvo veido ir jie kartu nu�luostė tėvo akis ir lūpas. Temud�inas, kovodamas su pasibjaurėjimu, bandė giliai nekvėpuoti. Ligonio kūno dvokas buvo koktus, ta�iau motina nerodė pasi�lyk�tėjimo, ir jis stengėsi būti tvirtas dėl jos.

Prisilietus Jesugėjus sujudėjo ir atsimerkė. Jis �velgė tiesiai į juos.

���ia Temud�inas, mano vyre. Jis laimingai grį�o namo,�� �velniai pasakė Hiulana.

Akyse tebuvo tu�tuma, ir Temud�inas pajuto, kaip vėl kaupiasi a�aros.

��Nenoriu, kad mirtum,�� pasakė tėvui ir pratrūko raudoti.�� A� ne�inau, k� daryti.

Vilkų chanas atsiduso taip sunkiai, kad �onkauliai i�si�ovė tarsi narvo virbai. Temud�inas pasilenkė vir� jo ir padėjo savo rank� ant tėvo delno. Oda buvo neįtikėtinai kar�ta ir sausa, bet Temud�inas neatitraukė rankos. Tėvo lūpos sukrutėjo, ir jis pasilenkė, kad i�girstų.

��Tėve, a� namie.

Tėvo pir�tai jo rank� sugniau�ė iki skausmo. Temud�inas apėmė juos kita ranka, jų akys mirksnį susitiko, ir Temud�inas suprato, kad tėvas mato jį.

��Totoriai,�� su�nib�dėjo Jesugėjus.

Atrodė, tarsi jo gerklė būtų u�sikim�usi. Jis i� giliai atsiduso, i�leisdamas likusį or�, krūtinėje pasigirdo sausas spragtelėjimas. Temud�inas laukė, kol tėvas atsidus dar kart�, ta�iau nesulaukė, tėvo ranka, kuri� jis laikė savojoje, suglebo. Jis spaudė j� apimtas nevilties, trok�damas i�girsti dar bent vien� atodūsį.

��Nepalik mūsų,�� meldė jis, ta�iau matė, kad tėvas jo nebegirdi. U� Temud�ino nugaros pasigirdo garsas�� tarsi Hiulana būtų u�springusi, ta�iau jis negalėjo atsiplė�ti nuo veido �mogaus, kurį taip garbino. Ar tėvas kalbėjo su juo? Temud�inas neprisiminė, kad jis būtų k� sak�s, ir staiga i�sigando, jog tėvas i�eis pas dvasias taip ir nesu�inoj�s, kiek daug rei�kė sūnums.

��Viskas, k� turiu, yra i� tav�s,�� su�nib�dėjo jis.�� A��� tavo sūnus ir niekas daugiau. Ar girdi?

Jis pajuto, kaip prisilietė motina.

��Jis laukė tav�s, Temud�inai. Dabar jis mirė,�� pasakė ji.

Temud�inas negalėjo į j� net pa�iūrėti.

��Ar manai, kad jis �inojo, kaip jį myliu?�� paklausė.

Ji nusi�ypsojo pro a�aras, akimirk� buvo tokia gra�i, kokia turėjo būti jaunystėje.

���inojo. Jis taip did�iavosi tavimi, kartais sakydavo, kad dėl to gali sprogti �irdis. Kai tu jodavai, kaudavaisi su broliais ar su jais gin�ydavaisi, jis pa�velgdavo į mane. Jo �ypsenoje matydavau visk�. Jis nenorėjo tav�s i�paikinti. Dangi�kasis tėvas davė jam tokius sūnus, kokių jis norėjo, o tu buvai jo pasidid�iavimas, jo slaptas d�iaugsmas. Jis �inojo.

To jau buvo per daug, ir Temud�inas pravirko visai nesigėdydamas.

��Reikia pasakyti visiems, kad jis mirė,�� tarė Hiulana.

��Kas bus dabar?�� paklausė Temud�inas, �luostydamasis a�aras.�� Elukas man neleis vadovauti vilkams. Ar chanas bus Bekteris?

Motinos veide jis ie�kojo palaikymo, ta�iau jos akis temdė nuovargis ir liūdesys.

��Ne�inau, kas bus, Temud�inai. Jei tavo tėvas būtų gyven�s dar bent kelet� metų, būtų nesvarbu. Bet dabar... Negeras laikas mirti, bet tai...

Ji pravirko, ir Temud�inas priglaudė jos galv� sau prie peties. Anks�iau jis nė neįsivaizdavo, kad galėtų j� raminti, bet viskas i�ėjo savaime. Tai jam suteikė stiprybės �velgti į ateitį�� kad ir kokia ji bus. Jaunumas jam regėjos kaip trūkumas, bet dabar jis �inojo: palaikomas tėvo dvasios, jis turi rasti dr�sos stoti prie� vis� gentį. Jis ap�velgė ger�.

��Kur erelis, kurį jam parne�iau?

Motina papurtė galv�.

��Negalėjau rūpintis juo. Elukas atidavė jį kitai �eimai.

Temud�inas kovojo su kylan�ia neapykanta �mogui, kuriuo tėvas taip pasitikėjo. Jis pasitraukė nuo motinos. Ji priėjo ir pa�iūrėjo į Jesugėjaus kūn�, stebint Temud�inui pasilenkė prie vyro ir �velniai pabu�iavo į praviras lūpas. Pasirodė, kad nuo prisilietimo ji visu kūnu krūptelėjo. Dreban�iais pir�tais u�spaudė jam akis, �aizd� pridengė antklode. Kar��io ir mirties prisotintas oras buvo susting�s, bet Temud�inas pajuto, kad kvapas jo nebekankina. Jis giliai įkvėpė, pripildydamas plau�ius tėvo esybės, ir atsistojo. Apsi�lakstė veid� vandeniu i� kibiro ir nusi�luostė �varia audinio skiaute.

��Einu prane�ti visiems,�� tarė jis.

Motina linktelėjo. Sustingusios jos akys �velgė į tolim� praeitį. Temud�inas nuėjo prie �emų durų ir i�niro į gryn� vakaro or�.

Moterų aimanos kilo auk�tyn, pas Dangi�k�jį tėv�, kuris turėjo i�girsti, kad mirė didis tyrų �mogus. Jesugėjaus sūnūs susirinko atiduoti tėvui paskutinės pagarbos. I�au�us kūn� jie suvynios į balt� audekl�, nugabens ant auk�tos kalvos ir nuog� paliks dvasių mylimiems vanagams ir pesliams. Rankos, kurios juos mokė �audyti i� lanko, ry�tingas veidas�� jis visas virs tūkstan�iais mėsos gabalėlių, kuriuos stebint Dangi�kajam tėvui i�ne�ios pauk��iai. Jis nebebus susij�s su �eme, kaip jie.

Vakare kariai rinkosi būreliais ir ėjo nuo gero prie gero tol, kol visos �eimos i�sakė, k� norėjo i�sakyti. Temud�inas liko nuo�alyje, ta�iau tro�ko, kad stovykloje būtų Bekteris, matytų laidotuves danguje ir girdėtų raudas mirusiajam. Nors nemėgo brolio, Temud�inas �inojo, kad Bekteriui bus skaudu nei�girdus pasakojimų apie tėvo gyvenim�.

Niekas nemiegojo. Patekėjus mėnuliui, viduryje stovyklos u�degė did�iulį lau��. Senasis pasakotojas �agatajus palaukė, kol visi susirinko. Vėso odmai�is paruo�to juodojo airago. Trūko tik i�siųstųjų �valgų ir ant aplinkinių kalvų likusių sargybinių. Visi kiti vyrai, moterys ir vaikai atėjo pasiklausyti ir nuo�ird�iai paverkti, taip atiduodami pagarb� Jesugėjui. Kiekvienas �inojo�� ant �emės nukritusios a�aros kada nors įsilies į upes, o jos mal�ins kaimenių ir visų gen�ių �monių tro�kulį. Apverkti chan�, kuris saugojo juos �altomis �iemomis ir padarė vilkus galingus, nebuvo jokios gėdos.

Prad�ioje Temud�inas sėdėjo vienas. Prie jo prieidavo �monės, paliesdavo petį ir tyliai pasakydavo kelet� pagarbos �od�ių. Temugės veidas buvo raudonas nuo a�arų, ta�iau jis atėjo kartu su Ka�iunu ir abu atsisėdo �alia brolio. Paklausyti �agatajaus atėjo ir Chazaras i�balusiu, bekrauju veidu. Jis apkabino Temud�in�. Hiulana atėjo paskutinė su drabu�io klostėse miegan�ia Temuluna, vien� po kito apkabino sūnus, paskui, tarsi nieko nesuvokdama, įbedė akis į lau�o liepsnas.

Susirinkus visai gen�iai, �agatajus atsikrenk�tė ir per petį nusispjovė į lau�o ugnį.

��Pa�inojau Vilk� dar visai berniuk�, kai jo sūnūs ir duktė buvo tik Dangi�kojo tėvo sapnas. Ne vis� gyvenim� jis vadovavo mums. Jaunas jis įlindo į mano tėvo ger� ir pavogė medaus korį, suvyniot� į skepet�. Skepet� jis u�kasė, ta�iau turėjo �unį, geltonos ir juodos spalvos skalik�. �uo skepet� i�kasė ir atne�ė jam tada, kai jis kitiems ai�kino, kad net ne�inojo apie medų. Kelias dienas po to jis negalėjo net atsisėsti.

Kariai nusi�ypsojo, ir �agatajus nutilo.

��Kaip karys, jis ėmė vadovauti būriams būdamas tik dvylikos vasarų. Jie puldinėjo totorius ir grobė �irgus bei avis. Kai Elukas įsinorėjo nuotakos, Jesugėjus per vien� naktį jos tėvui surinko i�pirk��� pagrobė ir parvarė tris raudas kumeles ir tuzin� galvijų. Jo kard� tada nuda�ė dviejų �monių kraujas, ir beveik niekas negalėjo jam prilygti kovoje su kardais ar lankais. Tai gen�iai jis buvo tikra ryk�tė, o jam tapus chanu jie ėmė bijoti ir jo karių.

�agatajus nugėrė didelį gurk�nį airago ir apsilai�ė lūpas.

��Kai jo tėvas i�keliavo į dangų, Jesugėjus surinko visus karius ir daugeliui dienų su jais i�jojo. Jie i�gyveno tik su keliomis saujomis maisto ir tiek vandens, kiek reikėjo burnai sudrėkinti. Kai kariai grį�o, jų vidurius degino badas, o �irdis�� i�tikimybė jam. Jesugėjus i�mokė juos i�didumo, ir vilkų kūnai nuo avienos bei pieno ėmė stiprėti ir pilnėti.

Temud�inas klausėsi, kaip senis apdainuoja tėvo pergales. �agatajaus atmintis vis dar buvo gera, jis prisiminė visk�, kas kada nors buvo pasakyta, ir kiek karių krito nuo Jesugėjaus kardo bei strėlių. Galbūt skai�iai buvo padidinti�� Temud�inas to ne�inojo. Klausydamiesi prisiminimų, senieji kariai linksėjo ir �ypsojosi. Kai i�tu�tino airago odmai�į, o �agatajus vėl ėmė pasakoti apie mū�ius, pasigirdo pritarimo �ūksniai.

��Tai atsitiko tada, kai senasis Jėkė prarado tris de�inės rankos pir�tus,�� kalbėjo toliau �agatajus.�� Jesugėjus rado juos sniege ir atne�ė Jėkei, o tas liepė atiduoti juos �unims. Jesugėjus patarė juos ver�iau prisiri�ti prie lazdelės�� kad galėtų jais kasytis.

Tai i�gird�s, Chazaras sukikeno. Kaip ir broliai, jis nu��iuv�s klausėsi kiekvieno �od�io. Tai buvo jų genties istorija, pasakojimai apie vyrus ir moteris, kurie juos sukūrė tokius, kokie yra dabar.

�agatajus vėl gurk�telėjo i� odmai�io ir jo balsas vos juntamai pasikeitė.

��Jis paliko stiprius sūnus, jie seka jo pėdomis. Jis norėjo, kad vilkams vadovautų Bekteris arba Temud�inas. Girdėjau, k� apie tai �nib�dasi �eimos. Girdėjau gin�ų ir pa�adų, ta�iau jų gyslomis teka chano kraujas, tad jeigu vilkai yra garbingi, jie turi nedaryti gėdos mirusiam chanui. Jis �iūri į mus.

Stovykla nutilo. Temud�inas i�girdo, kaip pritardami sumurmėjo kai kurie kariai. Pajuto, kad į jį, sėdintį liepsnų �viesoje, i� tamsos �iūri �imtai akių. Jis jau buvo bekyl�s, ta�iau nuo kalvų pasigirdo pratisi sargybinių ragų garsai. Kariai akimirksniu pakirdo i� girto svaigulio, vikriai pa�oko budrūs, pasireng� pavojui. �viesos rato pakra�tyje i�niro Elukas, jis piktai �velgė į �agatajų. Temud�inas tik dabar pastebėjo, koks nusilp�s ir pavarg�s jų dainius. Lengvas vėjelis draikė jo baltus plaukus. Į Eluk� jis �velgė be la�elio baimės. Elukas staiga linktelėjo�� atrodė, ka�kas jau nuspr�sta. Jam atvedė �irg� ir jis vienu greitu judesiu į�oko į baln�. Nepa�velg�s atgal, jis dingo tamsoje.

Ragai nustojo aidėti, kai tik sargybiniai atpa�ino grį�tan�ių �valgų būrį. Dvylikos karių prie�akyje jojo Bekteris. Jis prijojo prie lau�o, ketindamas �ia nulipti nuo �irgo. Temud�inas i�vydo, kad jie parne�a nematytų �arvų ir ginklų. Did�iulio lau�o liepsna ap�vietė pūvan�ias galvas, u� plaukų priri�tas prie Bekterio balno. Temud�inas krūptelėjo pamat�s atvipusias jų lūpas, klapsin�ias tarsi teberėktų. Nors galvos buvo pajuodusios ir purvinos, jis suprato, kad mato veidus tų, kurie nu�udė jo tėv�.

Jesugėjus pasakė, kas buvo prie�ai, kai palapinėje girdėjo tik juodu su motina, ir nei ji, nei Temud�inas apie tai niekam neu�siminė. Ka�kodėl buvo �iurpu girdėti grį�usius karius vėl minint totorius. Jie i�kėlė auk�tyn lankus ir delus, dėmėtus nuo sud�iūvusio kraujo. Aplink karius susirinko siaubingo vaizdo pakerėti �monės. Visi stengėsi paliesti negyvėlių veidus.

Bekteris į�engė į �viesos rat� taip, tarsi jau būtų ai�ku, kas vadovaus gen�iai. Temud�inui tai vaizduojantis visada kildavo kartėlis, ta�iau dabar, po visų nuog�stavimų. Jis juto laukinį pasitenkinim�. Tegu jo brolis vadovauja gen�iai!

Visi kalbėjosi triuk�mingai. Kariams pasakojant, k� rado, buvo girdėti sukrėstų �monių �ūksniai. Penki pūvantys lavonai gulėjo toje vietoje, kur i� pasalų buvo u�pultas vilkų chanas. Į Jesugėjaus sūnus visi �velgė pagarbiais veidais, tik pasirod�ius Elukui stojo tyla. �is lengvai nu�oko nuo �irgo ir atsisuko į brolius. Temud�inas ramiai ir ry�tingai atsistojo prie Bekterio peties, prie jų priėjo Chazaras ir Ka�iunas. Jie �iūrėjo į Eluk� ir laukė, k� �is pasakys. Elukas galingas karys, taigi galbūt jie klysta. �alia Eluko jie atrodo kas ir es��� berniukai.

��Bekteri, tavo tėvas galų gale mirė,�� tarė Elukas.�� Mirtis buvo nelengva, ta�iau tai�� galas.

Bekteris padilbomis stebėjo tėvo karį. Jis suprato i��ūkį ir matė pavojų. Pakėl�s galv� prakalbo, jausdamas, kad jo padėtis galbūt niekada nebebus tokia tvirta kaip dabar. Jis ai�kiu balsu tarė:

��A� did�iuosiuosi vesdamas vilkus į kov�.

Pasigirdo keli pritarimo �ūksniai, ta�iau Elukas lėtai papurtė galv�. Jo pasitikėjimas savimi i�g�sdino tuos, kurie palaikė Bekterį. Vėl įsivyravo tyla, ir Temud�inas sulaikė kvap�.

��A� būsiu chanas,�� pasakė Elukas.�� Tai jau nuspr�sta.

Bekteris palietė savo kard�, ir Eluko akys patenkintos su�vilgo. Temud�inas pirmas sugriebė brolio rank�, nuo jo nedaug atsiliko Ka�iunas.

��Jis nu�udys tave,�� i�trūkti bandan�iam broliui pasakė Temud�inas.

��Arba a� jį. U� tai, kad tas nedorėlis sulau�ė priesaik�,�� �ūktelėjo Bekteris atsakydamas.

Stumdydamiesi jie nepastebėjo, kaip Elukas i�sitraukė kard� ir jo rankena tarsi kūju smogė Bekteriui taip, kad jį parblo�kė. Susipynus abiejų brolių kojoms, pargriuvo ir Temud�inas. Ka�iunas tėvo karį puolė plikomis rankomis, gelbėdamas brolius nuo kardo a�menų. U� jų apimta siaubo suklykė Hiulana. Atrodė, �is garsas pervėrė Eluk�, vienu rankos mostu nusviedusį Ka�iun� ir artėjantį jų link. Jis ap�velgė visus ir kard� įsiki�o į mak�tį.

��I� pagarbos jūsų tėvui �i� naktį kraujo nepraliesiu,�� pasakė jis įnir�io perkreiptu veidu, pakeltu balsu, kad visi girdėtų.�� Vilkai i�keliauja. A� neliksiu ten, kur �emė sutepta chano krauju. Surinkite gyvulius ir �irgus. Vidurdienį trauksime į pietus.

Jis priėjo prie Hiulanos ir jos sūnų.

��Bet be jūsų,�� tarė.�� A� nenoriu saugotis jūsų peilio į nugar�. Jūs liksite �ia ir nugabensite tėvo kūn� į kalvas.

Pūtė lengvas vėjelis. Hiulana susverdėjo. Jos veidas buvo baltas ir sumenk�s.

��Tu paliksi mus �ia mirti?

Elukas patraukė pe�iais.

��Mirti ar gyventi, bet jūs nebebusite vilkai. Tai nuspr�sta.

Elukui u� nugaros pasirodė �agatajus, ir Temud�inas pamatė, kaip jis sugriebė Eluko rank�. Elukas nevalingai kilstelėjo kard�, ta�iau �agatajus nekreipė jokio dėmesio į plikus a�menis prie pat veido.

��Tai�� nedora u�ma�ia,�� pasakė jis piktai.�� Tu sutepsi did�io �mogaus atminim�, nepalik�s nė vieno, kad atker�ytų jo prie�ams. Kaip ilsėsis jo dvasia? Tu negali palikti vaikų vienų tyruose. Tai tas pats, kas juos nu�udyti.

��Eik �alin, seni. Chanas turi priimti sunkius sprendimus. A� nepraliesiu nei vaikų, nei moterų kraujo, o jei jie mirs badu, mano rankos bus �varios.

I� nebylaus įnir�io �agatajaus veidas patamsėjo, senis puolė dau�yti Eluk� ir jo �arvus. Jis nagais perdrėskė Elukui kakl�, ir �is atsakė akimirksniu�� dūrė kardu seniui į krūtin� ir parvertė jį ant nugaros. I� �agatajaus burnos pasipylė kraujas. Hiulana krito ant kelių, ji verkė ir lingavo, o jos sūnūs stovėjo pritrenkti. Pasigirdo �ūksniai, kai kurie kariai stojo tarp Eluko ir Jesugėjaus sūnų, laikydami rankas ant kardo rankenos. Elukas pasipurtė ir nusispjovė ant �agatajaus. Jo kraujas gėrėsi į sud�iūvusi� �em�.

��Nereikėjo tau ki�tis, senas kvaily,�� tarė jis ki�damas kard� į mak�tį ir abejingai nuėjo �alin.

Kariai padėjo Hiulanai atsistoti, moterys parvedė į ger�. Visi suko veidus nuo verkian�ių vaikų, ir Temud�inui tai buvo baisiausia u� visk�, kas t� naktį nutiko. Gentis nusigr�ė nuo jų, jie �uv�.

I�ard�ius vilkų gerus, kietoje �emėje liko tik juodi �iuk�lini ratilai su senų kaulų nuolau�omis, indų du�enomis ir odos skiautelėmis. Jesugėjaus sūnūs stovėjo liūdni su motina ir seserimi ir �iūrėjo į visa kaip pa�alie�iai. Elukas buvo negailestingas, tad Hiulana turėjo pra�yti �monių neleisti Bekteriui jo pulti, kai jis liepė i�ardyti jų ger� ir sukrauti kartu su kitais gerais bei visu jų turtu. Kelios moterys, matydamos tokį �iaurum�, verkė, ta�iau dauguma tylėjo, o Elukas nieko nepaisė. Chano �odis buvo įsakymas.

Temud�inas, netikėdamas tuo, k� mato, purtė galv�: ve�imai jau buvo pakrauti, gyvuliai lazdų smūgiais suvaryti į viet�. Jis matė, kad po stovykl� �irgliojantis Elukas turi jo tėvo kard�. Bekteris, �velgdamas į ginkl�, atvirai tū�o, bet tik sukando dantis. Eidamas pro �alį ir matydamas bejėgi�kus jų �vilgsnius, Elukas �ypsojosi sau. Temud�inas svarstė, kaip Elukas per tiek metų sugebėjo nei�siduoti, ko trok�ta. Jis nujautė tai jau tada, kai Jesugėjus jam atidavė raudon�jį pauk�tį, bet ir tada būtų nepatikėj�s, kad Elukas gali taip bjauriai juos i�duoti. I�gird�s, kaip prie� kelion� tvirtai ri�ant sparnus cypsi erelio jaunikliai, Temud�inas ėmė linguoti galv��� protu viso to jis nepajėgė suvokti. Ant �emės tysan�io �agatajaus kūno vaizdas vis i�kildavo prie� akis, primindamas praėjusi� naktį. Gentis sen�jį dainių ketino palikti ten, kur jis nugriuvo, ir tai atrodė toks pat baisus nusikaltimas, kaip ir visa, k� jie padarė berniukams.

Jie i� sielvarto buvo i�bal�, tik Hiulana dar skleidė ledinį įnir�į�� jis atrodė tarsi bausmė kiekvienam, kuriam u�tekdavo kvailumo pa�velgti jai į akis. Net Elukas, atėj�s paliepti, kad i�ardytų chano ger�, nedrįso �iūrėti į j�, apsimesdamas, kad �velgia kitur, ten, kur vyksta darbai. Gentainiai atri�o ir suvyniojo did�iulius sunkaus veltinio gabalus, staigiais kir�iais nukapojo d�iovintų sausgyslių mazgus, mediniai sienų rėmai buvo i�ardyti į dalis. I� jų buvo atimta viskas�� nuo Jesugėjaus lankų iki kailiais pamu�tų �ieminių delų. Suprat�s, kad jie lieka kaip stovi, Bekteris ėmė keiktis ir �aukti, ta�iau Hiulana, matydama ne�moni�k� Eluko �iaurum�, tik purtė galv�. Delai buvo per geri ir vertingi, kad juos būtų galima palikti tiems, kurie vis tiek nei�gyvens. �iema kaip strėlė juos pakirs vos pasirod�ius pirmajam sniegui. Hiulana į visus �velgė oriai, jos veidas bylojo i�didum� ir nebuvo nė menkiausios a�aros.

Tai ilgai netruko. Viskas buvo sudėta gabenti, tad saulei pakibus vir� galvų juodieji ratilai liko tu�ti, o ve�imai pakrauti ir vyrų apri�ti virvėmis.

Papūtus stipresniam vėjui, Hiulan� ėmė krėsti drebulys. Dingus gerams nebeliko jokios u�uovėjos, ji jautėsi pa�eid�iama ir nesaugi. Ji pagalvojo�� jeigu visa tai matytų Jesugėjus, jis paimtų savo tėvo kard� ir nukirstų koki� de�imtį galvų. Suvyniotas į audekl� jo kūnas gulėjo ant sausos �emės. I�d�iūvusį �agatajaus kūn� naktį ka�kas apvyniojo sena drobule ir jo �aizdos nebesimatė. Jie gulėjo greta, ir Hiulana negalėjo atsispirti norui �iūrėti į juos.

Elukas papūtė rag�, kaimenių varovai ėmė �ūkauti, ilgiausiomis lazdomis ragindami gyvulius. Kilo triuk�mas, ėmė bliauti avys ir o�kos, jos stengėsi i�vengti smūgių. Gentis pajudėjo. Tarsi ber�as Hiulana stovėjo su sūnumis ir �velgė i�einantiems įkandin. Temugė tyliai kūk�iojo, ir Ka�iunas paėmė jį u� rankutės, jei kartais berniukas leistųsi bėgti paskui gentį.

Kaimenių varovų balsai ir lazdų smūgių garsai greitai i�nyko tyruose. Hiulana lydėjo �mones akimis, kol jie visai nutolo, tada �iek tiek nurimo ir atsiduso. Ji �inojo, kad Elukas gali u�uolankomis pasiųsti k� nors i��udyti paliktos �eimos. Kai nueinan�iųjų nebebuvo matyti, ji atsisuko į sūnus. �ie apsupo j�.

��Mums reikia u�uovėjos ir maisto, bet dabar svarbiausia eiti i� �ia. Netrukus pasirodys maitėdos ir ims raustis lau�ų pelenuose. Ne visi jie keturkojai. Bekteri!�� jos grie�tas balsas tarsi pabudino tolin �velgiantį sūnų.�� Pri�iūrėk brolius.

��Kam?�� paklausė jis, vėl atsisukdamas į tyrus.�� Mes visi mir�.

Hiulana pliauk�telėjo jam per veid�. Sūnus sudrebėjo, jo akys sublizgo. Ten, kur naktį jam trenkė Elukas, vėl ėmė bėgti kraujas.

��Mums reikia u�uovėjos ir maisto, Bekteri. Jesugėjaus sūnūs neis nuolankiai pasitikti mirties, nors Elukas to trok�ta. Nesirengia mirti ir Jesugėjaus �mona. Ar supranti, Bekteri, kad man reikia tavo tvirtybės?

��K� mes darysime su... juo?�� paklausė Temud�inas, �iūrėdamas į tėvo kūn�.

Hiulana, taip pat pa�velgusi į Jesugėjaus palaikus, akimirksnį susvyravo. Ji suspaudė kum�tį ir sudrebėjo i� pyk�io.

��Argi palikti mums �irg� būtų buv� per daug?�� i�ko�ė ji tyliai.

Ji įsivaizdavo nuo nuogo Jesugėjaus kūno mar�k� nutempian�ius patenkintus begen�ius klajoklius, ta�iau pasirinkimo nebuvo.

��Temud�inai, tai tik kūnas. Tavo tėvo siela i�skrido. Matydamas mus i�gyvenusius jis bus patenkintas.

��Tai paliksim jį laukiniams �unims?�� baisėdamasis paklausė Temud�inas.

Bekteris linktelėjo.

��Taip reikia. Koks skirtumas, �unims ar pauk��iams, Temud�inai. Ar toli mudu jį nune�tume? Jau po pietų, o mums reikia pasiekti viet�, kur auga med�iai.

��Raudon�jį kaln�,�� netikėtai pasakė Ka�iunas.�� Ten yra u�uovėja.

Hiulana papurtė galv�.

��Per toli, iki nakties nespėsim. Į rytus nuo �ia yra dauba, iki rytojaus tiks. Ten auga med�ių. Tyruose mes �ūtume, ta�iau mi�ke po de�imties metų a� nusispjausiu Eluko pusėn.

��Noriu valgyti,�� su�niurk��iojo Temugė.

Hiulana pa�velgė į jauniausi�jį sūnų ir jos akyse su�vilgo a�aros. Ji įki�o rank� tarp delo klos�ių ir i�traukė med�iaginį mai�elį su jo mėgstamu �vie�iu sūriu. I�kilmingai, tarsi duodami priesaik�, visi paėmė po vien� ar du gabaliukus.

��Mano sūnūs, mes i�gyvensime. I�gyvensime, jūs tapsite vyrais, o Elukas pasens. Kas kart�, tamsoje girdėdamas kanopų bildesį, jis galvos, ar ne jūs atjojate pas jį.

Jie baimingai �iūrėjo į Hiulanos veid��� jame buvo piktas ry�tas. Toks stiprus, kad �iek tiek suma�ėjo ir jų neviltis. Visiems ji suteikė jėgų.

��Eime!�� riktelėjo ji.�� Pirma u�uovėja, po to�� maistas.

XI SKYRIUS

Lynojo, tad Bekteris ir Temud�inas, per�lap� iki siūlo galo, sėdėjo susiglaud�. Prie� sutemstant jie pasiekė med�iais apaugusi� daub� tarp kalnų. I� įmirkusios, pelkėtos �emės sunkėsi upelė. Prie jos spietėsi juodakamienės pu�ys ir balti tarsi kaulai svyruokliai ber�ai. Aidintis vandens �iurlenimas tamsių �aknų lizde susigū�usiems berniukams buvo keistas ir baugus.

Kol nesutemo, Hiulana liepė pririnkti nulū�usių jaunų i�vartų. Per lapus ir purv� jie tempė did�iules apipuvusias �akas ir krovė jas po sulinkusiu med�iu. Susibrai�ė rankas ir krūtines, ta�iau motina neleido ilsėtis. Net Temugė ne�ė glėbius sausų spyglių ir bėrė juos ant ma�esnių �akelių. Jie plu�ėjo tol, kol visai paprastas būstas buvo baigtas. Jame neu�teko vietos Bekteriui su Temud�inu, bet dėkinga Hiulana pabu�iavo abu i�did�iai stovin�ius berniukus ir su kūdikiu į�liau�ė į pa�iūr�. Tarsi drebantis �uo jai tarp kojų susirangė Chazaras. Paskutinis tyliai kūk�iodamas įropojo Temugė. Svyruodamas i� nuovargio, Ka�iunas stovėjo �alia vyresniųjų brolių. Temud�inas paėmė jį u� rankos ir įstūmė pas kitus. Vietos jam beveik nebeliko.

Ant krūtinės lėtai nusviro motinos, maitinan�ios mergyt�, galva. Temud�inas ir Bekteris kaip galėjo tyliau pasitraukė į �on� ir ėmė ie�koti ko nors tokio, kas veidus pridengtų nuo lietaus�� bent tol, kol u�migs.

Nieko nerado. Gulėti ant susipynusių �aknų buvo truputėlį geriau, negu mirkti tiesiog ant �emės, ta�iau tamsoje nematomi gumbai spaudė �onus, kad ir kaip jie rangėsi. Atėjus miegui, i�budindavo ant veidų u�ti�k� ledinio vandens purslai, ir snūduriuodami jie nebesusigaudė, kur es�. Atrodė, naktis niekada nesibaigs.

Temud�inas pabudo, pajudino sustingusias kojas. Prisiminė, kas vyko vakar. Nesuprantama�� kaip jie galėjo palikti tėvo kūn�. Eidami visi �valgėsi atgal, palikta bly�ki dėmė vis ma�ėjo. Hiulana matė jų ilgesingus �vilgsnius ir tai j� pykdė.

��Jus visada supo �eimos,�� pasakė ji.�� Jums nereikėjo slapstytis nuo vagių ir bastūnų. O dabar mums reikia slėptis. Net vieni�as piemuo gali mus i��udyti�� ir nesusilauks bausmės.

�iauri naujoji tikrovė juos �iurpino labiau negu prasidėj�s lietus, nors ir jis gniu�dė dvasi�. Temud�inas sumirksėjo pajut�s, kaip nuo ka�ko vir�uje la�a vanduo. Regis, jis taip ir nebuvo u�mig�s, nors jautė, kad praėjo nema�ai laiko. Pilve buvo skausmingai tu��ia, ir jis svarstė, kaip jie susiras maisto. Jei Elukas būtų palik�s bent lank�, Temud�inas būtų galėj�s visus pamaitinti primed�ioj�s riebių �vilpikų. Be lanko jie mirs i� bado per kelet� dienų. Jis pa�velgė į dangų�� lietaus debesys jau sklaidėsi, pasirodė �vaig�dės. Nuo med�ių aplinkui dar varvėjo, bet jis vylėsi, kad ryt� bus �il�iau. Drėgmė sunkėsi į vis� kūn�, drabu�iai apskreto purvu ir lapais. Pagalvoj�s apie Eluk�, jis suspaudė kum��ius ir tarp pir�tų pajuto slid�i� tyr�. Į deln� įsmigo dyglys ar pu�ies spyglys, bet to beveik nejuto, tylomis keikdamas �mogų, kuris i�davė jų �eim�. Kum��ius spaudė tol, kol ėmė drebėti visas kūnas, o akyse pasirodė �ali ratilai.

��Palik jį gyv�,�� su�nib�dėjo Temud�inas Dangi�kajam tėvui.�� Tegu jis būna stiprus ir sveikas. Palik jį gyv� man, kad galė�iau nu�udyti.

�alia per miegus sumurmėjo Bekteris, ir Temud�inas vėl u�simerkė trok�damas, kad kuo grei�iau praslinktų valandos iki au�ros. Jis norėjo to paties, ko ir jaunesnieji broliai,�� kad motina jį apkabintų ir įveiktų visus jų sunkumus. Ta�iau �inojo, kad jis privalo būti stiprus�� ir dėl jos, ir dėl brolių. Ai�ku viena�� jie i�gyvens, kada nors jis susiras ir nu�udys Eluk�, ir i�trauks Jesugėjaus kard� i� negyvos jo rankos. Su �ia mintimi jis ir u�migo.

Visi atsikėlė, kai tik buvo įmanoma į�iūrėti vienas kito purvin� veid�. Hiulanos akys i� nuovargio buvo patinusios ir atrodė tarsi pamu�tos, ta�iau ji sukvietė vaikus. Ji �iūrėjo, kaip eidama i� rankų į rankas tu�tėja vienintelė vandens gertuvė. Ma�ytė dukrelė nerimavo�� nuo �vie�ių i�matų ji buvo net slidi. Daugiau vystyklų nebuvo, ir mergytė ėmė klykti, net veidelis i�raudo, atrodė, ji niekada nenutils. Hiulanai liko į riksm� nekreipti dėmesio. Besikankinantis kūdikis net neėmė krūties. Galų gale baigėsi ir motinos kantrybė, ir mergaitei sugniau�tais kum�teliais klykiant į tu�tum� ji paliko savo nuog� krūtį karoti.

��Jei norim i�likti, turim susirasti saus� viet� ir imtis �vejoti ir med�ioti,�� pasakė ji.�� Parodykit, k� turit, ir bus matyti, k� daryti.�� Ji pastebėjo, kad Bekteris dvejoja, tad atsisuko į jį.�� Neslėpk nieko, Bekteri. Jei negalėsime med�ioti ir su�ilti, per vien� mėnulį visi mirsime.

Pra�vitus jie lengviau susirado viet�, kur storas spyglių kilimas ne permirk�s, o tik drėgnas. Drebėdama Hiulana nusivilko del�. Jo �one juodavo dėmė�� ten naktį i�situ�tino jų sesutė. Pasklido toks kvapas, kad Chazaras turėjo prisidengti veid�. Hiulana jo nepaisė, tik susierzinusi suspaudė lūpas. Temud�inas matė, kad klodama del� ant �emės ji vos laikosi. �velniai paguldė dukrel� ant drabu�io, ir mergytė a�arų pilnomis akimis ėmė �valgytis į brolius. Skaudu buvo matyti j� drebant.

Bekteris patempė lūp�, i� dir�o i�ėmė peilį, padėjo ant delo. Hiulana nyk��iu pabandė a�menis ir linktelėjo. Nuo liemens atsiri�o sunki� pintų arklio a�utų virvꠗ buvo paslėpusi virv� po savo delu paskutin� naktį namie, kai ie�kojo ko nors, kas galėtų jiems praversti sunkiu metu. Virvė buvo plona, ta�iau tvirta. J� padėjo prie peilių krūvelės.

Be savo peiliuko, Temud�inas atidavė del� prilaikan�i� juost�. Ji buvo ilga, gerai nuausta. Jis neabejojo�� Hiulana sugalvos, kaip j� panaudoti.

Visi susidomėj� �iūrėjo, kaip Hiulana i� gilios delo ki�enės traukia nedidel� kaulin� dė�ut�. Joje buvo briaunotas plieno gabalėlis ir geras titnagas. �iuos daiktus vos ne pagarbiai ji padėjo �iek tiek nuo�aliau. Tamsiai geltona dė�utė buvo nuostabiai i�rai�yta. Hiulana u�sigalvojusi nyk��iais paglostė dė�ut�.

��Jūsų tėvas man j� padovanojo, kai mudu susituokėme,�� tarė ji, tada paėmė akmenį ir sudau�ė dė�ut� į �ipuliukus. Kiekviena kaulo atplai�ėlė buvo a�tri kaip skustuvas. Jas rūpestingai i�dėliojo, paskui atrinko geriausias.

���i bus kabliukas �uvims. I� kitų dviejų i�eis strėlių antgaliai. Chazarai, paimk virv� ir surask ger� akmenį kabliukui pagal�sti. Peiliu prikask sliekų ir susirask viet�, kur nepu�ia vėjas. �iandien mums reikia tavo sėkmės.

Chazaras ėmėsi darbo neįprastai rūpestingai.

��Supratau,�� tarė jis, vyniodamasis a�utų virv� apie kum�tį.

��Palik man galelį, kad u�tektų �abangoms,�� jam atsistojus paliepė ji.�� Mums reikia �arnų ir sausgyslių lankui.

Ji atsisuko į Bekterį ir Temud�in� ir kiekvienam padavė kaulo atplai��.

��Imkit peilius ir i� ber�o padarykit lank�. Kaip tai daroma, ne kart� matėte.

I�bandydamas kaulo atplai��, Bekteris spustelėjo j� sau į deln�.

��Jei turėtume rag� ar arklio odos templei...�� pradėjo jis.

Hiulana nesujudėjo, tik pa�iūrėjo į jį taip, kad jis nutilo.

��Mums i�gyventi nepakaks �abangų �vilpikams. Nesakau, kad noriu lanko, kokiu did�iuotųsi jūsų tėvas. Padarykite k� nors, kuo būtų galima �udyti. O gal mums lieka sugulti ant lapų ir laukti, kol įveiks �altis ir badas?

Nepatenkintas, kad jį bara kitiems matant, Bekteris susiraukė. Ne�iūrėdamas į Temud�in�, jis �iupo savo peilį ir, tvirtai sugniau�tame kum�tyje laikydamas kaulo atplai�ėl�, nuėjo �alin.

��A� galė�iau prie lazdos priri�ti peilį. Gal i�eitų �eberklas,�� pasiūlė Ka�iunas.

Hiulana dėkingai pa�velgė į jį ir giliai atsiduso. Ji paėmė ma�iausi� peilį ir padavė sūnui.

��Geras berniukas,�� glostydama jam veid� tarė ji.�� Jūsų tėvas jus visus mokė med�ioti. Ko gero, jis nė nemanė, kaip tai kada nors bus svarbu, bet mums prireiks visko, ko jūs i�mokote.

Ji pa�velgė į apgailėtinai ma�� likusių daiktų krūvel� ant delo ir atsiduso.

��Temuge, jeigu surastum k� nors sausa, kad galėtų degti, a� u�kur�iau lau��. Tinka bet kas.

Ma�asis storulis atsistojo, jo burnytė virpėjo. Jis dar negalėjo atsigauti i� siaubo, kuris apėmė jiems patekus į �i� nauj� bevilti�k� padėtį. Kiti berniukai matė, kad Hiulana vos laikosi nepratrūkusi, bet Temugei ji atrodė tarsi uola ir jis priėjo, kad motina jį apkabintų. Kelet� akimirksnių ji palaikė sūnų priglaudusi, paskui stumtelėjo �alin.

��Surask, k� galėsi, Temuge. Kitos nakties be lau�o tavo sesutė nei�tvers.

Ma�ajam berniukui ėmus kūk�ioti, Temud�inas susigū�ė. Temugė, pamat�s, kad motina į jį nebe�iūri, nukūrė po juoduojan�iais med�iais.

Norėdamas nors kiek nuraminti Hiulan�, Temud�inas nevikriai i�tiesė rank� ir suėmė j� u� peties. Jam buvo gera, kad ji pakėlė galv� ir akimirk� veidu prisilietė prie jo rankos.

��Padaryk �udantį lank�, Temud�inai. Surask Bekterį ir padėk jam,�� papra�ė keldama į jį akis.

I� alkio skausmingai nurij�s seiles, jis paliko j� dviese su kūdikiu. Ma�ylės klyksmas aidėjo tarp �lapių med�ių.

Bekterį Temud�inas surado pagal gars�, kuris sklido broliui peiliu kapojant jaun� ber�elį. Temud�inas tyliai �vilptelėjo, perspėdamas brolį, kad ateina. Bekteris dėl tokio rūpestingumo tik metė niūrų �vilgsnį. Netar�s nė �od�io, Temud�inas stvėrė plon� medelio liemenį prilaikyti, kad Bekteriui būtų patogiau kapoti. Kieti peilio a�menys buvo i�gal�stos gele�ies, smigo giliai. Atrodė, Bekteris vis� savo pyktį lieja ant med�io, tad Temud�inui reikėjo dr�sos jį laikyti�� kir�iai vienas po kito krito prie pat jo pir�tų.

Netrukus Temud�inas galėjo nulenkti medelį, pasirodė balti jauno med�io plau�ai. Nusivyl�s pagalvojo, kad lankas bus, matyt, niekam tik�s. Buvo sunku prisiminus, kokių puikių ginklų buvo kiekviename vilkų gere. Ber�o �erdis buvo suklijuojama su siauromis i�virintų avinų ragų juostelėmis ir sutrintomis sausgyslėmis ir paliekama sausoje tamsioje vietoje visiems metams, paskui atskiros lanko dalys sujungiamos. Kiekvienas lankas buvo i�radingumo stebuklas, juo buvo galima �udyti esantį toliau nei u� dviejų �imtų aidų.

Lankas, kurį dabar daro juodu su broliu, bus ne k� geresnis u� vaiko �aisl�, ta�iau nuo jo priklausys, ar jie liks gyvi. Kai primerk�s akį Bekteris i�kėlė ber�elio liemenį su plona pasi�iau�usia �ieve, Temud�inas gai�iai prunk�telėjo. Bekteris kietai suspaudė �andikaulius, ir Temud�inas nustebo, kad trenk�s nupjautu ber�eliu į kito med�io kamien� brolis sulau�ė jų triūso vaisių ir nusviedė ant lapų.

��Tai�� tik laiko gai�imas,�� įsiut�s pasakė jis.

Temud�inas �iūrėjo į peilį brolio rankoje ir staiga suvokė, kokie jie vieni�i.

��Kiek jie gali nukeliauti per dien�?�� rūs�iai paklausė Bekteris.�� Tu galėtum pasekti. Sargybinius mes pa�įstam kaip savo brolius. A� galė�iau pralįsti pro juos.

��Ir k� darysi?�� paklausė Temud�inas.�� Nu�udysi Eluk�?

Bekterio akys blykstelėjo įsivaizdavus tokį dalyk�, ta�iau jis papurtė galv�.

��Ne. Mes niekaip jo nepasieksim, ta�iau galim pasivogti lank�! Tik lank� ir kelet� strėlių, tada būtų maisto. Argi tu ne alkanas?

Temud�inas apie skausm� skrandyje stengėsi negalvoti. Alkį jis buvo patyr�s, ta�iau visada �inodavo, kad laukia kar�tas valgis. Dabar viskas buvo blogiau, jo viduriai imdavo skaudėti vos prisilietus prie pilvo. Jis tikėjosi, kad tai nėra pirmieji viduriavimo dėl ligos ar blogo maisto �enklai. Kaip ir motina, suvokė, kad dabar jie vaik�to ant a�menų, kurių vienoje pusėje i�likimas, kitoje�� kaulų krūvelė atėjus �iemai.

��A� alkanas,�� pasakė jis.�� Bet mes niekaip nepateksime į ger� nesukėl� triuk�mo. O jei ir patektume, jie atsektų mūsų pėdsakais, ir antr� kart� i�eiti Elukas mums nebeleistų. Mes teturime sulau�yt� lazd�.

Broliai pa�velgė į sugadint� ber�elio kamien�. Apimtas beprasmio įtū�io, Bekteris stvėrė medelį, pabandė perlau�ti nepasiduodantį kamien�, paskui nusviedė į at�alyn�.

��Gerai, bandykim i� naujo,�� pasakė niūriai.�� Nors neturim nei templės, nei strėlių, nei klijų. Mėtyti akmenis į �vėris būtų tas pats.

Sujaudintas Bekterio protrūkio, Temud�inas tylėjo. Kaip ir kiti jo tėvo sūnūs, jis buvo įprat�s, kad �alia būtų kas nors, �inantis, kaip k� daryti. Galbūt jie per daug priprato prie tokio u�tikrinto gyvenimo. Nuo tada, kai pajuto delne glemban�i� tėvo rank�, jis buvo sutrik�s. Kartais pajusdavo krūtinėje kaupiantis taip reikalingas jėgas, ta�iau vis dar tikėjosi, kad visa tai baigsis ir savaime grį� senasis gyvenimas.

��Templei supinsim drabu�ių atrai�as. Ji laikys ne ma�iau kaip du �ūvius. Galų gale teturim du strėlių antgalius.

Bekteris atsakydamas suniurnėjo ir stvėrė kit� ber�elį, lankstų ir plon� kaip jo nyk�tys.

��K� gi, laikyk jį stipriai, broli,�� keldamas sunkius a�menis pasakė jis.�� Padarysiu lank� dviem kartams. O jeigu nepavyks, valgysim �ol�.

Ka�iunas aptiko Chazar� tarp auk�tų kalvų. Vyresnysis brolis sėdėjo nejudėdamas, tad laipiodamas uolomis vos jį pastebėjo. Jo �vilgsnį patraukė vieta, kur upelis i�siliejo į duburėlį, brolis sėdėjo jo pakra�tyje. Chazaras laikė rankoje paprast� lazd� su nukarusia ilga ber�o �aka. Perspėdamas jį, Ka�iunas �vilptelėjo ir �iūrėdamas į skaidrų vandenį apa�ioje kuo tyliau ėmė sėlinti prie brolio.

��Matau jas. Kol kas ne didesnės u� pir�t�,�� su�nib�dėjo Chazaras.�� Atrodo, jos nenori sliekų.

Jie �iūrėjo į suglebusį mėsgalį, kuris ranka pasiekiamas plūduriavo vandenyje. Ka�iunas m�sliai suraukė kakt�.

��Jeigu norim �į vakar� pavalgyti, turim pagauti ne vien� ir ne dvi,�� tarė jis.

Sutikdamas Chazaras suniurnėjo.

��Pasakyk, jei k� nors sugalvosi. Negaliu jų priversti kibti.

Ka�iunas ilgai tylėjo. Berniukai būtų galėj� mėgautis ramybe, jei tik jiems nebūtų skaudėj� pilvų. Galų gale Ka�iunas atsistojo ir ėmė vynioti nuo liemens rausvai gelton� savo delo juost�. Ji buvo beveik trijų aidų ilgio�� tokio, kokio būtų trys vyrai, sugul� vieno galva prie kito kojų. Jam nebūtų atėj� į galv� panaudoti juostos, jeigu Temud�inas nebūtų savosios padėj�s į Hiulanos krūvel�. Chazaras pa�velgė į jį ir jo veide nu�vito �ypsena.

��Maudysies?�� paklausė jis.

Ka�iunas papurtė galv�.

��Tinklas būtų geriau negu kabliukas. Tada mes sugautume visas. Manau, būtų galima pabandyti juosta u�tvenkti upeliuk�.

Chazaras i�traukė i� vandens sumaitot� sliek� ir atsargiai padėjo brangųjį kabliuk�.

��Gali padėti,�� pasakė jis.�� A� paėjėsiu prie� srov� ir eidamas atgal dau�ysiu vandenį lazda. Jei u�tversi keli� srovei, gal pasiseks kelet� jų i�mesti ant kranto.

Abu berniukai nenoromis pa�velgė į �alt� vandenį. Ka�iunas tyliai atsiduso ir ėmė vyniotis juost� ant rankų.

��Vis geriau, negu laukti,�� tarė jis ir drebėdamas įbrido į duburėlį.

Nuo �al�io jie �iop�iojo ir drebėjo, ta�iau juost� skersai srov� pavyko vikriai priri�ti. Vienoje pusėje privirtino prie med�io �aknies, kitoje Ka�iunas įmetė didelį akmenį, apie jį apvynioj� audinį, antr� gal� priri�o kitame krante. I�ėjo dvigubas tinklas. Ilgio u�teko, todėl pamat�s ry�kiaspalv� kliūtį nosimis baksnojan�ias ir nerian�ias atgal �uveles jis trumpam pamir�o net �altį. Chazaras atpjovė audinio atrai�� ir ja prie lazdos priri�o peilį. Taip atsirado trumpas �eberklas.

��Pra�yk Dangi�kojo tėvo didesnių �uvų,�� pasakė Chazaras.�� Mums labai reikia.

Ka�iunas dar ilgokai buvo vandenyje, stengdamasis taip smarkiai nedrebėti, o brolis nuėjo ir dingo i� akira�io. Nebuvo reikalo nieko sakyti.

Temud�inas pabandė paimti i� brolio lank�, ta�iau Bekteris savo peilio kriaunomis trinktelėjo jam per pir�tus.

��Jis mano,�� susierzin�s pasakė.

Temud�inas �iūrėjo, kaip Bekteris sulenkė ber�elio stieb�, bandydamas prie kito jo galo priri�ti supint� templ�. Jis virpėjo laukdamas, ar nepasigirs trak�telėjimas, paversiantis niekais jau tre�i� jų bandym�. I� pat prad�ių Temud�in� erzino bloga Bekterio nuotaika darant ginkl�. Atrodė, tarsi medis ir virvutė būtų prie�ai, kuriuos reikia priversti paklusti. Kai Temud�inas mėgindavo padėti, brolis jį �iurk��iai atstumdavo, ir tik du kartus nepasisekus Bekteris leido broliui palaikyti lenkiam� kamien�. Antrasis lankas taip pat sulū�o, o pirmosios dvi templės taip pat neatlaikė tempimo. Saulė pakilo vir� galvų, o jų nuotaika, vienai nesėkmei sekant kit�, prastėjo.

Naujoji templė buvo nupinta i� trijų Temud�ino juostos atrai�ų. Templė buvo stora, tarsi supinta neįgudusio vaiko, ir smarkiai virpėjo Bekteriui atleidus lank�. Jis drebėjo i� nekantrumo. Templė i�laikė, tad abu broliai su palengvėjimu atsiduso. Bekteris nyk��iu palietė įtempt� styg�, pasigirdo �emas brunzgimas.

��Ar padarei strėles?�� paklausė jis Temud�ino.

��Tik vien�,�� atsakė Temud�inas, rodydamas tiesi� ber�o �akel� su tvirtai įsmeigta smailia kaulo atplai�a. Nugludinti atplai�� taip, kad tiktų prie ber�o �akelės ir turėtų ma�ytį dantuk�, prireikė daugybės laiko. Jis darė strėl� net sulaik�s kvėpavim�, nes �inojo�� jeigu strėlės antgalis nulū�tų, nebūtų kuo jos pakeisti.

��Tai duok man,�� tiesdamas rank� pareikalavo Bekteris.

Temud�inas papurtė galv�.

��Pats pasidaryk,�� neduodamas strėlės pasakė jis.�� �i yra mano.

Jis pamatė įnir�usio Bekterio akis ir pagalvojo, kad brolis jam gali trenkti naujuoju lanku. Galbūt dėl to, kad jie kartu praleido nema�ai laiko jį darydami, jis netrenkė. Galų gale Bekteris linktelėjo.

���ito i� tav�s ir reikėjo tikėtis.

Bekteris ty�ia padėjo lank� taip, kad Temud�inas negalėtų pasiekti, ir susirado akmenį strėlės antgaliui pagal�sti. Temud�inas stovėjo nejudėdamas, jam buvo pikta, kad turi dirbti su kvailiu.

��Bekteri, ar �inai, kad i� olchunų apie tave negirdėjau nė vieno gero �od�io?�� paklausė Temud�inas.

Bekteris su�narp�tė, paspjaudė akmenį ir ėmė į jį brū�inti kaulo atplai��.

��Brolau, man nerūpi, k� jie apie mane galvoja,�� atsakė niūriai.�� Jei bū�iau tap�s chanu, bū�iau puol�s juos pa�i� pirm�j� �iem�. Parody�iau, ko vertas jų i�didumas.

��Nepamir�k, kai grį�ime, to pasakyti motinai,�� tarė Temud�inas.�� Jai bus malonu girdėti, k� tu ketini daryti.

Bekteris pa�velgė į Temud�in� ma�omis tamsiomis akimis.

��Tu dar vaikas,�� patylėj�s tarė jis.�� Tu niekada nebūtum vadovav�s vilkams.

Temud�inas pajuto, kaip u�lieja pyktis, ta�iau nieko neparodė.

��Bet dabar mes nieko ne�inom, kas būtų buv�, ar ne?�� paklausė jis.

Bekteris jam neatsakė. Jis dildė kaul�, norėdamas pritaikyti jį prie koto.

��U�uot stovėj�s �ia, galėtum padaryti k� nors naudinga, pavyzd�iui, surasti �vilpiko ol�.

Temud�inas nieko neatsakė. Jis nusisuko nuo brolio ir nuėjo �alin.

Valgis t� vakar� buvo varganas. Hiulana įkūrė lau��, nors drėgni lapai dūmijo ir spragėjo. Dar viena naktis �altyje galėjo juos pra�udyti, ta�iau Hiulana bijojo, kad lau�o �vies� kas nors gali pastebėti. I� visų pusių juos slėpė kalvos, bet ji liepė vaikams susispiesti apie lau�� ir kūnais u�stoti liepsn�. Visi i� bado buvo nusilp�. Temud�ino veidas apie lūpas buvo �alias�� jis bandė valgyti laukų �oles, bet jį supykino ir teko visk� i�vemti.

Visos dienos triūso vaisius tebuvo tik dvi �uvys, pagautos ne dėl jų įgūd�ių, bet per laiming� atsitiktinum�. Ma�y�iai tra�kantys pajuod� gabaliukai, ne k� didesni u� pir�t�, traukė visų akis.

Temud�inas ir Bekteris vienas ant kito tyliai siuto dėl po pietų i�tikusios nesėkmės. Temud�inui suradus �vilpiko ol�, Bekteris atsisakė jam duoti lank�, Temud�inas įnir��s jį puolė, ir jie nusirito drėgna �eme. Besipe�dami jie sulau�ė vien� strėl�, ir jos trak�telėjimas nutraukė grumtynes. Bekteris pabandė stverti kit� strėl�, bet Temud�inas buvo greitesnis. Jis jau nusprendė pasiskolinti i� Ka�iuno peilį ir rytoj pasidaryti savo lank�.

Hiulana prastai jautėsi, ji virpėjo laikydama liepsnoje �akeles ir svarstė, kuriam i� berniukų neduoti valgyti. Ka�iunas ir Chazaras nusipelnė �uvies bent paragauti, ta�iau ji �inojo, kad jos stiprybė yra svarbiausias dalykas, kurį jie turi. Jei ji nualptų ar mirtų i� bado, �ūtų ir visi kiti. Pa�iūrėjus į du vyriausius sūnus jos �andikauliai susispaudė i� pyk�io. Abu buvo su �vie�iomis mėlynėmis, ir jai norėjosi jiems įkrėsti u� kvailum�. Jie nesuvokia, kad niekas negelbės jų, neatidės mirties. Jų gyvybės priklauso nuo dviejų ma�ų �uvelių lau�e, ne k� didesnių u� k�snį.

Nepasiduodama nevil�iai, Hiulana nagu pabaksnojo juod� �uvį. Spustelėjus pir�tu i�tekėjo skaidrus skystis, ji prispaudė pir�t� sau prie burnos, apimta palaimos u�simerkė. Ji nekreipė dėmesio į skrand�io skundus ir, padalijusi vien� �uvį į du gabaliukus, padavė juos Ka�iunui ir Chazarui.

Ka�iunas papurtė galv�.

��Pirmiausia tu,�� pasakė jis, ir jos akys pritvinko a�arų.

Tai i�gird�s, savo k�snį į burn� dedantis Chazaras stabtelėjo.

Jis uodė kept� �uvį�� Hiulana matė, kaip nuo seilių drėksta jo lūpos.

��Galiu dar �iek tiek pakentėti, Ka�iunai,�� tarė ji.�� Pavalgysiu rytoj.

Chazarui to pakako. Jis įsidėjo gabalėlį į burn� ir ėmė garsiai �iulpti �uvies kaulus. Ka�iuno akys i� alkio skausmo patamsėjo, ta�iau jis papurtė galv�.

��Pirmiausia tu,�� pakartojo.

Jis padavė jai �uvies galv�. Hiulana lėtai paėmė.

��Ka�iunai, nejaugi manai, kad galiu suvalgyti tavo maist�? Mano mielas sūnau,�� tarė kietesnių balsu.�� Valgyk, arba a� mesiu �uvį į lau��.

I�gird�s tai, jis net krūptelėjo ir �uvį tuoj pat paėmė. Visi girdėjo, kaip jam kramtant tra�ka kaulai. Jis kramtė tol, kol �uvis burnoje pavirto ko�e, ir mėgavosi kiekvienu maisto trupinėliu.

��Dabar tu,�� tarė motinai Temud�inas.

Jis paėmė antr�j� �uvį, norėdamas jai paduoti. Bekteris pliauk�telėjo jam per rank�, nustūmė j�, ir įsiut�s Temud�inas vėl vos neu�puolė brolio.

���į vakar� man nereikia valgyti,�� pasakė Temud�inas, sulaikydamas pyktį.�� Nereikia ir Bekteriui. Pasidalyk antr�j� �uvį su Temuge.

Jis negalėjo tverti aplink lau�� susirinkusiųjų alkanų �vilgsnių, todėl atsistojo�� nebenorėjo nieko matyti. Pajut�s silpnum�, �iek tiek susvyravo. Bekteris paėmė �uvį ir padalijo į du gabalėlius. Didesnįjį įsidėjo sau į burn�, o kas liko atidavė motinai, negalėdamas pa�velgti jai į akis.

Hiulana nuslėpė irzulį. Ji pavargo nuo smulkmeni�kumo, kuris apėmė jos �eim� i�tikus badui. Visi jautė, kad mirtis �alia, todėl i�likti stipriam sunku. Ji atleido Bekteriui, ta�iau paskutinis gabaliukas atiteko Temugei�� tas, dairydamasis, ar negaus daugiau, įniko jį �iulpti. Temud�inas nusispjovė ant �emės, ty�ia taikydamasis į Bekterio delo kra�t�. Nespėjus Bekteriui pa�okti, jis dingo tamsoje. Nusileidus saulei, drėgnas oras spar�iai vėso, ir jie ėmė rengtis dar vienai �altai nak�iai.

XII SKYRIUS

Labai tyliai Temud�inas laukė nutaik�s strėl�. Nors jam pasirod�ius visi �vilpikai buvo i�silakst�, tie kvaili padarai netrukus grį� atgal. Turėdamas padorų lank� ir plunksnuotų strėlių, jis savo �eimai nesunkiai pargabentų riebų patin�.

Artimiausia tarpukalnės vieta, kur veisėsi �vilpikai, buvo pavojingai atvira. Temud�inas būtų d�iaug�sis bent keleto krūmų priedanga, ta�iau turėjo susting�s sėdėti ir laukti, kol baik�tūs gyvūnai i�drįs grį�ti. Tuo pat metu vis� laik� �velgė į aplinkines kalvas, stebėdamas, ar vir�ūnėje nepasirodė koks nors klajūnas. Hiulana juos prig�sdino, ir dabar visi bijojo net �e�ėlių. I�ėj� i� savo tarpukalnės pirmiausia ap�velgdavo vis� akiratį.

Vėjas pūtė Temud�inui į veid�, tad jo kvapas neturėtų atbaidyti laimikio, bet lank� reikėjo laikyti �iek tiek įtempt��� menkiausias judesys, ir �vilpikai, �vystelėj� rudu kailiuku, vėl ners į savo urvelius. Rankos drebėjo i� nuovargio, o ramyb� drumstė tylus balsas galvoje, kad �į kart� jis privalo nu�udyti gyvūnėlį. Po keturių dienų, kurias jie mito visokia smulkme ir laukiniais svogūnais, Jesugėjaus sūnūs ir �mona buvo arti bado mirties. Hiulana prarado visas jėgas ir dukrelei j� lie�iant ir klykiant tik abejingai sėdėjo. Tik kūdikis pirm�sias tris dienas gavo u�tektinai maisto, ta�iau Hiulanos pienas i�seko, ir mergytės kūk�iojimas draskyte draskė broliams �irdį.

�valgydami apylinkes ir ie�kodami kokio nors pasimetusio ir sulaukėjusio gyvulio, Ka�iunas ir Chazaras įkopė auk�tai į kalv�. Ka�iunas pasidarė nedidelį lank� ir tris strėles kietais antgaliais, pajuodusiais nuo ugnies. Temud�inas tro�ko, kad broliams pasisektų, ta�iau jis �inojo, kas tikrai visus i�gelbėtų�� jam reikia pataikyti. U� dvide�imties �ingsnių pamat�s �vilpik�, jis beveik pajuto kar�tos mėsos skonį. Gera strėle tokiu atstumu pataikytų ir vaikas. Temud�inas laukė, kol nuo lanko įskaudo rankos. Negalėjo garsiai kalbėti, tai mintyse kvietėsi tuos nervingus padarėlius, kad jie pasitrauktų nors truputėlį nuo savo slėptuvių ir prieitų kuo ar�iau.

Akis ėmė grau�ti prakaitas, ir Temud�inas sumirksėjo, norėdamas nupurtyti prakaito la�elius. �vilpikas apsidairė, �alia pajut�s grobuonį. Temud�inas matė, kad gyvūnas sustingo, ir suprato�� po akimirkos �vilpikas pa�oks ir dings. Jis atsikvėpė ir paleido strėl� nusmelktas baimės, kad gali j� prarasti.

Strėlė �vilpikui pataikė į kakl�. Smūgis nebuvo stiprus, ta�iau strėlė įsmigo į gyvūn�, �is ėmė patrakusiai purtyti letenėles norėdamas jos atsikratyti. Temud�inas numetė lank� ir pasileido prie grobio, kol �is atsipeikėj�s nespėjo pasprukti. Bėgdamas pastebėjo �viesesnį kailį gyvūno papilvėje ir pa�ėlusiai besispardan�ias kojas.

Jis u�griuvo ant �vilpiko, kar�tligi�kai bandydamas jį su�iupti. Gyvūnas buvo įnir��s�� ir vos nei�trūko i� nusilpusių rankų. Strėlė i�krito, ant sausos �emės pasipylė kraujas. Truktelėj�s ir pasuk�s �vilpikui kakl�, Temud�inas pajuto akyse besikaupian�ias palengvėjimo a�aras. Jis stovėjo sunkiai kvėpuodamas, primyn�s �vilpik� koja, nes tas dar spardėsi ir �ok�iojo. Dabar Temud�inas �inojo, kad jie pavalgys. Luktelėjo, kol praėjo silpnumas, jausdamas sumed�ioto riebaus sveiko gyvūno svorį. �į vakar� motina turės kar�tos mėsos ir kraujo. Sausgysles bus galima sutrinti ir, sumai�ius su �uvies sunka, padengti lank�, kad būtų tvirtesnis. Kit� kart� jis galėtų �auti i� didesnio atstumo, būtų lengviau nudobti grobį. Padėjo rankas ant kelių ir nusiramin�s tylutėliai nusijuokė. Tai buvo smulkmena, bet ji rei�kė tiek daug, kad net sunku suvokti.

U� nugaros i�girdo pa�įstam� bals�.

��K� turi?�� eidamas �ole brolio link paklausė Bekteris.

Ant peties kabėjo jo lankas. Jis neatrodė toks i�alk�s ir sumenk�s, kaip kiti. Ka�iunas pirmas pasakė įtariantis, kad Bekteris savo laimikių neparne�a �eimai. Savo maisto dalį Bekteris mielai pasiimdavo, ta�iau per keturias dienas bendram lau�ui neparne�ė nieko. Temud�inas atsistojo. Jam buvo nemalonu matyti į laimikį įbestas brolio akis.

���vilpik�,�� atsakė pakeldamas gyvūn�.

Bekteris lenkėsi pa�iūrėti ir netikėtai stvėrė �vilpik�. Temud�inas jį truktelėjo į save, ir sugleb�s �vėrelis nukrito į dulkes. Abu broliai �iupo jį, pasiuti�kai spardydami ir dau�ydami vienas kit�. Temud�inas buvo nusilp�s ir pajėgė tik trumpam sulaikyti Bekterį, kol tas jį nustūmė ir u�dususį paliko gulėti ir �iūrėti į dangų.

��Parne�iu motinai. Tu jį būtum pavog�s ir suvalg�s,�� pasakė �ypsodamas Bekteris.

Buvo skaudu girdėti Ka�iuno metamus įtarimus, ir Temud�inas pabandė kilti nuo �emės. Bekteris jį laikė prispaud�s koja, tad jam nepavyko. Atrodė, Temud�in� apleido visos jėgos.

��Susimed�iok kit�, Temud�inai. Ir negrį�k, kol nesumed�iosi.

Bekteris nusi�aipė, pastvėrė suglebusį �vilpik� ir lėtai nuėjo �emyn nuo kalvos, kur �aluma buvo sodresnė ir tir�tesnė. Temud�inas �iūrėjo, kaip jis tolsta, ir jam buvo taip pikta, kad, rodėsi, sprogs �irdis. Ji vos plazdėjo krūtinėje, ir jis su siaubu pagalvojo, ar i� bado ji visai nenusilpo. Kol Elukas valdo vilkus, o Bekteris nenubaustas, jam negalima mirti.

Jis dar kart� suvaldė savo jausmus ir atsisėdo. Kol gulėjo, kvaili �vilpikai buvo sugrį��, bet jam pakilus i�silakstė. Paėmė strėl�, u�dėjo j� ant pintos templės ir nurim�s vėl pasirengė med�ioti. Skaudėjo raumenis, atrodė, kojos sulinks nei�laikiusios svorio, ta�iau �irdis vėl ėmė plakti tokiu tempu ir taip stipriai, kaip reikėjo.

T� vakar� jie teturėjo vien� �vilpik�. Bekteriui jį parne�us, Hiulana pagyvėjo ir sukūrė didesnį lau�� akmenims įkaitinti. Nors drebėjo rankos, ji �variai i�valė vidurius, i�ėmė �arnas ir visa kita, o į jų viet� pridėjo iki spragsėjimo įkaitusių akmenukų. Rankas ji buvo apsivyniojusi delu, ta�iau por� kartų nusideginusi pir�tus krūptelėjo. Mėsa kepė i� vidaus, i�sipūtusi� od� pavoliojo �arijose, kad įgytų skanaus tra�kumo. �irdį pelenuose kepė tol, kol ji ėmė �nyp�ti. Niekas neturėjo nueiti veltui.

Atrodė, kad Hiulanos skruostai paraudo vien nuo kvapo. Ji apkabino Bekterį, palengvėjimas virto a�aromis, nors, regis, jų nė nejautė. Apie tai, kas atsitiko, Temud�inas nepasakojo. Jai reikėjo, kad visi veiktų vieningai, todėl, kol ji silpna, būtų per �iauru apkaltinti besi�ypsantį brolį.

Bekteris mėgavosi visų dėmesiu, �vytintį �vilgsnį kartkartėmis nukreipdamas į Temud�in�. Motinai nematant Temud�inas atsakydavo niūriu �vilgsniu. Vakarui virstant naktimi tai pastebėjo Ka�iunas ir bakstelėjo jį alkūne.

��Kas atsitiko?�� visiems susėdus valgyti su�nib�dėjo berniukas.

Nenorėdamas dalytis savo neapykanta, Temud�inas papurtė galv�. Vienintelis dalykas, apie kurį jis galėjo galvoti, buvo garuojantys mėsos gabaliukai, kuriuos jam į deln� įspraudė Bekteris�� jis dalijo mės�, tarsi būtų savo �mones maitinantis chanas. Sau pasiliko �vilpiko ment�, geriausi� dalį.

Niekam i� jų dar nebuvo tek� ragauti tokios skanios mėsos. Su�il� visi tapo truputį laimingesni, įgavo �iek tiek vilties. Vienas �ūvis i� lanko visk� pakeitė,�� tiesa, dar Ka�iunas parne�ė tris �uveles ir kelet� svirplių. Tai buvo puota, nuo kurios jiems ėmė skaudėti ir degti viduriuose. Ma�esnieji broliai per greitai rijo k�snelius, tad turėjo gerti vandens, kad deginimas nurimtų. Temud�inas būtų atleid�s Bekteriui u� vagyst�, jei broliai nebūtų buv� tokie dosnūs pagyrų, o jas Bekteris priėmė kaip savaime suprantam� dalyk�. Jo akutės �vytėjo pasitenkinimu�� dėl ko, suprato tik Temud�inas.

T� naktį nelijo, ir alkis apmal�intas, tad berniukai pasistatytose paprastutėse pa�iūrėse u�migo per akimirk�. Jie nebuvo visi�kai sotūs, ta�iau jau galėjo kentėti ir ramiau k�sti nepatogumus. Jie pabėgo nuo bedugnės kra�to.

Temud�inas nemiegojo. Jis pakilo, tyliai i�ėjo į tams� ir virpėdamas paie�kojo akimis mėnulio. Buvo ai�ku�� vasara ilgai nebesit�s. Ateis �iema ir juos nu�udys, kaip �udo peilis krūtinėje. �vilpikai per �al�ius miegos savo urveliuose giliai �emėje ir bus neįmanoma jų pasiekti. Į pietus i�skris pauk��iai, todėl nebepasigausi ir jų. �iem� sunku net �iltuose geruose, kai �ia pat galvijai ir �irgai. Jesugėjaus �eimai �iema būtų mirtis.

Stovėdamas ir �lapindamasis jis galvojo apie olchunus ir t� naktį, kai sėlino paskui Rok�. Tada jis buvo dar vaikas, kuriam terūpėjo mu�tis su kitais berniukais. Jis ilgėjosi tos nakties tyrumo ir tro�ko, kad Borte būtų �ia. Pagalvoj�s, kad Bortei �ilta ir ji soti, o jam jau kaulai i�si�ov�, jis suniurnėjo.

Temud�inas pajuto, kad u� jo ka�kas yra, ir atsisukdamas pasilenkė, rengdamasis pulti arba bėgti.

��Turi geras ausis, broli,�� pasigirdo Ka�iuno balsas.�� A� tylus tarsi lengvas nakties vėjelis.

Nusiramin�s Temud�inas �yptelėjo broliui.

��Kodėl nemiegi?

Ka�iunas gū�telėjo pe�iais.

��Noriu valgyti. Vakar vis� dien� nebejau�iau alkio, o kai Bekteris parne�ė vis� glėbį mėsos, skrandis vėl atgijo.

Temud�inas nusispjovė.

���vilpikas mano. A� jį sumed�iojau, o Bekteris i� man�s jį atėmė.

Mėnulio �viesoje Ka�iuno veido i�rai�kos nesimatė, ta�iau Temud�inas pajuto, kad Ka�iunas sunerimo.

��Taip ir maniau. Kiti gal nepastebėjo.

Jis nutilo, ma�as ir paniur�s stovėjo tamsoje. Temud�inas pastebėjo ka�k� i�sipūtusio po jo mar�kiniais ir bakstelėjo į tai pir�tu.

��Kas �ia?�� paklausė nusteb�s.

Ka�iunas neramiai �vilgtelėjo jų stovyklos pusėn, ka�k� i�traukė parodyti Temud�inui. Tai buvo kito �vilpiko griau�iai. Suprat�s, kad laiko rankoje kaulus, Temud�inas įsiuto. Jie buvo suskaldyti�� taip alkanas �mogus juos lau�o, norėdamas i��iulpti kaulų smegenis. Bekteris bijojo kurti lau��. Kaulai buvo �ali, ne senesni kaip vienos dienos.

��Radau ten, kur med�iojo Bekteris,�� neramiu balsu pasakė Ka�iunas.

Temud�inas sukiojo kauliukus rankose, glostė kaukol�. Bekteris ant jos paliko od�, nors akių nebebuvo. �vilpik� jis sumed�iojo t� dien�, kai jie neturėjo nė kruopelės maisto.

Temud�inas atsiklaupė ir ėmė ie�koti bent gabalėlio mėsos. Kaulai dvokė, ta�iau per par� buvo ne visai suged�. Ka�iunas atsiklaupė �alia, ir jie nu�iulpė kiekvien� sulau�yt� kauliuk�, kad neliko net kvapo. Tai ilgai netruko.

��K� daryti?�� baigus paklausė Ka�iunas.

Temud�inas apsisprendė. Jis buvo negailestingas.

��Ka�iunai, ar kada matei erk� ant �irgo?

���inoma,�� atsakė brolis. Jiems buvo tek� matyti nyk��io s�nario dyd�io erkių. Atplė�tos jos palikdavo kruvin� pėdsak�, kuris ilgai nekre�ėdavo.

��Kai �irgas silpnas, erkė pavojinga,�� tyliai pasakė Temud�inas.�� Ar �inai, k� daryti, kai j� randi?

��U�mu�ti j�,�� su�nib�dėjo Ka�iunas.

Kit� ryt� Bekteriui i�ėjus i� stovyklos Temud�inas su Ka�iunu i�smuko paskui. Jie �inojo jo mėgstam� med�ioklės viet�, tad leido jam nutolti, kad nepajustų es�s sekamas.

Sėlindamas tarp med�ių, Ka�iunas neramiai �vilg�iojo į Temud�in�. Temud�inas matė, kad brolis bijo, ir stebėjosi, kad nebijo pats. I� alkio nuolat skaudėjo pilv�, jis por� kartų turėjo sustoti ir, i�stenėj�s �alsvo skys�io, nusi�luostydavo �lapiais lapais. Sukosi galva ir buvo silpna, ta�iau badas sunaikino bet kokį gailestingumo jausm�. Jis manė, kad �iek tiek kar��iuoja, �irdis dau�ėsi ir tvink�iojo, ta�iau jis vertė save eiti pirmyn. Temud�inas suprato, k� rei�kia būti vilku. Jokios baimės ar apgailestavimo, tik paskata sunaikinti prie��.

Sekti Bekterį drėgna �eme nebuvo sunku. Jis nesistengė slėpti pėdsakų, tad vienintelis pavojus�� nety�ia u�lipti ant jo tada, kai pasislėp�s tykos grobio. Temud�inas su Ka�iunu sėlino atsargiai, visi pojū�iai buvo įtempti. Medyje pamat�s por� vieversių, Ka�iunas lengvu prisilietimu perspėjo brolį, ir jie t� viet� apėjo, kad nekiltų triuk�mo nubaid�ius pauk��ius.

Ka�iunas stabtelėjo, Temud�inas atsisuko į jį ir susiraukė�� brolio kaukolės kaulai buvo i�si�ov� po i�sitempusia oda. Sunku tai matyti, ir Temud�inas pagalvojo, kad ir pats atrodo tarsi prie mirties. U�simerk�s jis jusdavo, kad praranda pusiausvyr� ir ima sverdėti, turėdavo įveikti galvos svaigim�. Reikėjo valios pastangų lėtai giliai įkvėpti, kad apramintų besidau�an�i� �irdį.

Ka�iunas i�tiesė rank�, Temud�inas pa�velgė, kur jis rodo, ir sustingo pamat�s Bekterį, įsitaisiusį u� kokio �imto �ingsnių prie upelio. Buvo baugu matyti į statul� pana�ų krūmuose klūpantį pavidal�. Dar i� vaiki�kų �aidimų jie �inojo, kokie kieti Bekterio kum��iai ir koks jis stiprus. Temud�inas stebėjo Bekterį, svarstydamas, kaip prisėlinti kuo ar�iau, kad būtų galima �auti. Jis nė truputėlio nedvejojo. Vaizdas prie� akis buvo gal kiek padūmav�s, mintys slinko lėtai, ta�iau tikslas buvo ai�kus.

Ka�iunas ir Temud�inas net lo�telėjo, kai Bekteris i� savo u�uoglaudos paleido strėl� į vandenį. Abu berniukai �murk�telėjo į tankm�, i�gird�, kaip trys i�baidytos antys suplakė sparnais ir krykdamos pakilo�� tik apie pavojų perspėjo per vėlai.

Bekteris pa�oko ir įbrido į upelį, paskui dingo u� med�io. Į krant� grį�o ne�inas suglebusia rusva antimi.

Temud�inas �iūrėjo pro �akelių ir spyglių tankyn�.

��Palauksim �ia,�� sumurmėjo jis.�� Surask viet� kitoje tako pusėje. Mes stversim jį, kai grį�.

Stengdamasis rodyti, kad nesijaudina, Ka�iunas nurijo gerklėje susidariusį gumul�. Jam nepatiko k� tik atsirad�s Temud�ino �altumas ir jau ėmė gailėtis, kad parodė broliui �vilpiko kaulus. Dabar, dien�, pagalvojus, k� jie rengiasi daryti, ėmė drebėti rankos, bet kai Temud�inas pa�velgė į jį, i�vengė įdėmaus jo �vilgsnio. Ka�iunas palaukė, kol Bekteris nusisuko, tada vikriai �murk�telėjo per tak�. Jo lankas buvo paruo�tas �auti.

Temud�inas prisimerkė �iūrėdamas, kaip Bekteris i� anties i�traukė strėl� ir paslėpė pauk�tį po mar�kiniais. Kai Bekteris pamank�tin�s raumenis patraukė tolyn nuo jų, kita kryptimi, Temud�in� apėmė neviltis. Jis i�tiesė deln� į t� pus�, kur slėpėsi Ka�iunas, nors jaunesniojo brolio ir nematė. Temud�inas pagalvojo apie Bekterį, kur nors ramioje vietelėje ryjantį antį, ir panoro jį nu�udyti kaip tik ten. Jeigu jis būtų stiprus, o skrandis pilnas geros mėsos ir pieno, jis pasektų brolį toliau, ta�iau dabar, kai jis silpnas, gali pavykti tik u�puolus i� pasalų. Nelaukdamas, kol nutirps kojos, Temud�inas i�tiesė jas. Vidurius nudiegė skausmas, ir kol praėjo, jis turėjo u�simerkti ir susiriesti. Tykodamas Temud�inas nedrįso nusimauti kelnių ir nusilengvinti, nes jautri Bekterio nosis galėjo u�uosti. Jesugėjus juos mokė kreipti dėmesį į kiekvien� smulkmen�. Temud�inas nenorėjo prarasti prana�umo, jis nugalėjo savo nor� ir atsisėdo laukti.

Blogiausia akimirka buvo tada, kai netoli tos vietos, kur po drėgnu at�alynu slėpėsi abu berniukai, medyje nutūpė laukinis karvelis. �iūrėdamas į pauk�tį, Temud�inas kankinosi, nes �inojo, kad galėtų lengvai nu�auti vos u� kelių �ingsnių tupintį karvelį. Atrodė, pauk�tis nė nenujau�ia, kad jie �alia. Temud�inui ėmė kartotis alkio mė�lungiai, bet jis stengėsi į balandį ne�iūrėti. �inojo, kad Bekteris grį�ta, o pa�ovus karvelį visi pauk��iai aplinkui pakiltų nuo med�ių ir i�duotų jų slaptaviet�. Vis dėlto jis negalėjo atitraukti akių nuo karvelio, o �iam pakilus �iūrėjo į tolstantį pauk�tį, kol galėjo į�iūrėti. Dar ilgai buvo girdėti jo sparnų plazdėjimas.

Bekteris grį�o saulei persiritus per keter� ir ėmus ilgėti �e�ėliams. Temud�inas i�girdo jo �ingsnius ir prisivertė atsipeikėti i� snūdulio. Jis nustebo, kad praėjo tiek daug laiko, ir pasvarstė, ar tik nebuvo u�mig�s. Kūnas buvo visai nusilp�s, net upelio vanduo negalėjo numal�inti skrand�io skausmo.

Temud�inas įtempė templ� ir purtydamas svaigstan�i� galv�, pla�iai atmerk�s akis ėmė laukti. Norėdamas priversti kūn� i�sijudinti ir kuo ilgiau būti pasirengusį, jis bandė įtikinti save, kad, jeigu nepataikys, Bekteris jį nu�udys. I�sijudinti buvo sunku. Kad geriau matytų, Temud�inas skubiai pasitrynė akis. Jis jau girdėjo Bekterio �ingsnius. Ir tada atėjo toji akimirka.

Į tak� jis į�engė tik keletas �ingsnių nuo Bekterio. Temud�inas įtempė lank�, ir Bekteris �ioptelėjo jį pamat�s. T� pat akimirksnį ėmė graibytis prie dir�o peilio, tada Temud�inas paleido strėl�. Kaulinis antgalis įsmigo broliui į krūtin�. Tuo pat metu i� u�pakalio �ovė Ka�iunas, jo strėlė pataikė Bekteriui į �on� ir blo�kė jį pirmyn.

Bekteris susvyravo ir i� pyk�io sustūgo. Jis i�sitraukė peilį ir �engė vien� �ingsnį, paskui kit�, tada jo kojos sulinko ir jis griuvo veidu į lapus. Abu �ūviai buvo taiklūs�� Temud�inas i�girdo, kaip pervertuose brolio plau�iuose garsiai burbuliuoja ir �nyp��ia. Temud�inas nejuto gailes�io. Svaigstan�ia galva jis �engė artyn, numetė savo lank� ir i� Bekterio pir�tų i�traukė peilį.

Jis pa�velgė į pasibaisėjusio Ka�iuno veid�, susiraukė, pasilenkė ir suvarė peilio a�menis Bekteriui į kakl�. Pasipylė kraujas, o su juo i� Bekterio kūno i�ėjo gyvybė.

��Viskas,�� �iūrėdamas į stiklėjan�ias brolio akis tarė Temud�inas. Plek�nodamas per Bekterio del� ir mar�kinius, kai ie�kojo anties, Temud�inas jautėsi tarsi besvoris. Anties nebuvo, tad Temud�inas paspyrė kūn� ir svirduliuodamas nuėjo �alin. Galva svaigo taip, kad atrodė, tuoj nualps. Jis priglaudė kakt� prie �alto drėgno ber�o kamieno ir palaukė, kol nurimo tvink�iojimas gyslose.

I�girdo, kaip mink�tais �ingsniais per lapus artėja Ka�iunas, u�uolankomis apeidamas brolio kūn�. Temud�inas atsimerkė.

��Tikėkimės, ko nors pavalgyti parne� Chazaras,�� pasakė jis.

Ka�iunas neatsakė. Temud�inas susirinko Bekterio ginklus, per petį persimetė jo stangrų lank�.

��Jei kiti pamatys Bekterio peilį, supras,�� niūriai pasakė Ka�iunas.

Temud�inas i�tiesė rank� ir apkabino brolio kakl�, ramindamas ir save, ir jį. Jis jautė Ka�iuno i�g�stį, dabar to i�g�s�io banga u�plūdo ir jį. I� anksto nebuvo pagalvoj�s, kas bus, kai jo prie�as bus negyvas. U� Bekterį niekas neker�ys, ir jis nebegalės atsikovoti tėvo gerų bei kaimenių. Jis supus �ia, kur guli. Temud�inas tik dabar pradėjo suvokti tikrov�, jam buvo sunku patikėti tuo, k� padarė. Keistoji nuotaika, apėmusi jį prie� �ūvį, dingo, vietoj jos buvo tik silpnumas ir alkis.

��A� jiems pasakysiu,�� tarė Temud�inas. Jo �vilgsnis, tarsi traukiamas nematomos jėgos, vėl sustojo prie Bekterio.�� Pasakysiu, kad per jį mes badavom. �ia nėra vietos atlaidumui. A� pasakysiu jiems visk�.

Ir jie ėmė leistis į tarpukaln�. Abu ramino kito buvimas �alia.

XIII SKYRIUS

Pama�iusi į stovykl� grį�tan�ius tik du berniukus, Hiulana pajuto ka�k� negera. �alia sėdėjo Chazaras ir Temugė, o ma�oji Temuluna gulėjo ant skepetos prie besikūrenan�io lau�o. Klūpanti Hiulana ėmė lėtai stotis, jos liesame veide pasirodė i�g�stis. Temud�inui priartėjus, ji pamatė, kad �is ne�asi Bekterio lank�, ir sustingo. Ir Temud�inas, ir Ka�iunas �vilgsnį suko �alin. �nib�desiu virstan�iu balsu ji paklausė:

��Kur jūsų brolis?

Negalėdamas atsakyti, Ka�iunas �iūrėjo į �em�. Ji �engtelėjo artyn. Temud�inas pakėlė galv� ir garsiai nurijo seiles.

��Jis vogdavo maist�...�� pridėjo Temud�inas.

Hiulana į�ėlusi suriko ir trenkė jam taip stipriai, kad at�oko galva.

��Kur brolis?�� veriamu balsu pakartojo klausim�.�� Kur mano sūnus?

I� Temud�ino nosies raudona srove per lūpas tekėjo kraujas, turėjo jį i�spjauti. Skausmingai i��iepė motinai kruvinus dantis.

��Jis nebegyvas,�� at�ovė.

Nespėjo daugiau nieko i�tarti. Hiulana vėl trenkė jam, dar ir dar kart�. Temud�inas susirietė ir klupdamas ėmė trauktis atbulas.

��Tu jį nu�udei!�� klykė motina.�� Kas tu esi?

Temud�inas bandė sulaikyti jos rankas, ta�iau ji buvo stipresnė, smūgių kru�a pylėsi jam ant veido ir pe�ių, visur, kur tik Hiulana galėjo pasiekti.

��Nemu�k jo! Liaukis!�� �aukė Temugė, ta�iau ji negirdėjo sūnaus. Jos ausyse tarsi kas riaumojo, įnir�is, atrodė, tuoj sudraskys j� į gabalus. Ji prirėmė Temud�in� prie med�io ir �iupusi u� pe�ių ėmė purtyti jo lies� kūn�, kol sūnaus galva nusviro.

��Dabar tu nu�udysi jį!�� rėkė Ka�iunas, stumdamas j� �alin.

I�traukusi i� jo silpnų rankų savo delo kra�t�, Hiulana suėmė Temud�in� u� ilgų plaukų ir atvertė galv� auk�tyn, kad �iūrėtų jai į akis.

��Tu gimei su kraujo kre�uliu delne. Su mirtimi. Sakiau tavo tėvui, kad tu�� mūsų prakeikimas, ta�iau jis buvo aklas.

Pro a�aras ji nieko nematė. Temud�inas pajuto, kad jos rankos dar stipriau susigniau�ė.

��Jis nuo mūsų slėpė maist�, palikdamas mus badauti!�� suriko Temud�inas.�� Tu per jį badavai!

Jis pratrūko verkti taip puolamas, jautėsi toks vieni�as, koks dar niekada nebuvo. Hiulana �iūrėjo į jį, tarsi jis būtų nesveiko proto.

��Tu i� man�s atėmei sūnų, mano berniuk�,�� pasakė ji.

Įsmeigusi �vilgsnį Hiulana pakėlė dreban�i� rank� prie jo veido, ir Temud�inas prie� pat akis pamatė jos aplau�ytus nagus. Tai truko labai ilgai. Apimtas siaubo jis laukė, kol ji ims draskyti jį.

Bet jos rankos nusviro bejėgės�� taip pat staiga, kaip ta jėga rankose buvo atsiradusi. Hiulana krito be s�monės. Temud�inas pajuto, kad stovi drebėdamas. Jo skrandį sutraukė mė�lungis, jis ėmė raugėti ir i� burnos pasipylė rūg�tus geltonas skystis.

�engtelėj�s �alin nuo motinos, pamatė į jį �iūrin�ius brolius ir piktai su�uko:

��Jis valgė riebius �vilpikus, o mes badavom! Jį reikėjo nu�udyti! Kiek mes būtume i�gyven�, jeigu jis, k� nors sumed�ioj�s, būtų ėm�s ir mūsų laimikio dalį? Ma�iau, kaip jis �iandien sumed�iojo antį, bet ar ta antis duos mums jėgų? Ne, ji�� jo pilve.

U� Temud�ino sujudėjo gulinti Hiulana, ir jis pa�oko, vengdamas dar vieno antpuolio. �iūrėjo į dievinam� motin�, ir jo akys prisipildė a�arų. Jeigu būtų pagalvoj�s, viso to nebūtų jai sak�s, gal būtų pamelav�s, kad Bekteris nukrito i� auk�tai ir u�simu�ė. Ne, tarė jis sau. Tai būtų neteisinga. Bekteris buvo erkė ant kūno, imanti daugiau, negu jai priklauso, ir nieko neduodanti, nors visi kiti buvo prie bado mirties. Atėjus laikui Hiulana tai supras.

Motina atmerkė krauju pasruvusias akis ir ropomis atsiklaupė dejuodama i� sielvarto. Atsistoti jai nebeu�teko jėgų, todėl Temugė su Chazaru pri�oko jai padėti. Temud�inas nusivalė krauj� ir paniūromis �velgė į j�. Jam norėjosi pabėgti, kad nebematytų jos �vilgsnio, ta�iau prisivertė stovėti.

��Jis būtų mus pra�ud�s,�� tarė jis.

Hiulana pa�iūrėjo į jį tu��iu �vilgsniu, ir jis sudrebėjo.

��I�tark jo vard�,�� liepė ji.�� I�tark vard� sūnaus, kurį pagimd�iau pirm�.

Netikėtai apimtas silpnumo, Temud�inas krūptelėjo. Atrodė, kad kraujuojanti nosis kar�ta ir didelė, akyse mirguliavo. Jis tenorėjo kristi ir u�migti, ta�iau stovėjo ir �iūrėjo į motin�.

��I�tark jo vard�,�� vėl liepė ji.

Vangum� jos akyse i�stūmė pyktis.

��Bekteris,�� spjaute i�spjovė vard� Temud�inas,�� kuris vogė maist�, kai mes badavome.

��Turėjau tave nu�udyti tada, kai pribuvėja atgniau�ė tavo deln�.�� �velniu tap�s Hiulanos balsas g�sdino labiau u� pikt�.�� Turėjau tada suprasti, kas tu esi.

Temud�inas jautė, tarsi jį kas draskytų viduje, negalėjo sustabdyti motinos, kad jo neskaudintų. Panoro pribėgti prie jos ir pajusti, kaip apkabina jį, daryti visk�, kad tik baigtųsi jo sukelta beprasmė kan�ia.

��Eik �alin nuo man�s, vaike,�� ramiai pasakė Hiulana.�� Jei u�tiksiu tave miegantį, nu�udysiu u� visa tai, k� padarei. U� tai, k� i� man�s atėmei. Tu neguodei jo, kai jam dygo dantukai. Tav�s nebuvo, kai reikėjo �olelėmis mal�inti jam kar�tį, sūpuoti jį, kai buvo visų sunkiausia. Tu buvai dar negim�s, o mudu su Jesugėjumi jau mylėjome t� ma�� berniuk�. Kai mes buvom jauni, jis buvo viskas, k� turėjom.

Temud�inas klausėsi apduj�s nuo sukrėtimo. Matyt, motina nesupranta, kuo Bekteris tapo u�aug�s. Kūdikis, kurį ji supo, virto �iauriu vagimi, ta�iau kaip tai pasakyti, Temud�inas nerado �od�ių. Net atsiradus jiems ant lie�uvio, Temud�inas stengėsi jų nei�tarti, nes �inojo�� tai nieko nepakeis arba, dar blogiau, ji vėl puls jį. Jis papurtė galv�.

��Labai gailiuosi,�� i�tarė.

Jis apgailestavo ne dėl to, k� padarė, bet dėl skausmo, kurį suteikė.

��Dink i� �ia, Temud�inai,�� su�nib�dėjo Hiulana.�� Negaliu tav�s matyti.

Jausdamas, kaip stringa kvėpavimas gerklėje, ir kraujo skonį burnoje, jis sukūk�iojo ir apsisuk�s nubėgo.

Jie nematė jo penkias dienas. Ka�iunas �valgėsi brolio, bet vienintelis jo buvimo �enklas buvo med�ioklės laimikis, kurį jis atne�davo ir palikdavo jų ma�ytės stovyklos pakra�tyje. Pirm� dien� tai buvo du dar �ilti baland�iai kraujuotais snapais. Hiulana priėmė dovan�, nors apie tai, kas atsitiko, su niekuo nesikalbėjo.

Mės� jie valgė liūdnai tylėdami. Ka�iunas ir Chazaras �vilg�iojo vienas į kit�, Temugė �niurk��iojo ir dejavo. Jei jie būtų buv� saugūs vilkų geruose, Bekterio mirtis jaunesniesiems broliams būtų netgi palengvinusi gyvenim�. Su deramomis apeigomis būtų jį apraudoj� ir atidav� jo kūn� į dangaus kapus. �ia, tarpukalnėje, tai dar kart� priminė, kad juos sekioja mirtis. Prad�ioje, kol oda nuo bado dar nebuvo kietai aptempusi jų kaulų, tai atrodė netgi nuotykis. Dabar jie gyveno tarsi laukiniai �vėrys ir stengėsi negalvoti apie artėjan�i� �iem�.

�ia, tarp kalnų, Chazaras nustojo juoktis. I�ėjus Temud�inui, jis ėmė m�styti. Tai jis prilupo Temug� u� tai, kad �is da�nai trukdo motin�. Nelikus Bekterio, visi susirado nauj� savo viet�. Nutais�s niūrų veid�, Chazaras kiekvien� ryt� i�sivesdavo Ka�iun� med�ioti. Auk��iau tarpukalnėje jie rado geresnį duburį, nors prie jo reikėjo eiti pro ten, kur buvo nu�udytas Bekteris. Ka�iunas i��niuk�tinėjo �em� ir surado viet�, kur Temud�inas nutempė ir �akomis apdėjo kūn�. Brolio lavon� draskė plė�rūnai, todėl, kai antr� vakar� stovyklos pakra�tyje Ka�iunas rado negyv� sulysusį �unį, turėjo prisiversti praryti kiekvien� gyvybės vert� k�snį. Jį persekiojo Temud�ino, �udan�io �vėrį prie Bekterio kūno, vaizdas, ta�iau jis privalėjo valgyti, ir �uo buvo geriausias maistas, kurio jie gavo �ia apsigyven�.

Penktos dienos vakar� Temud�inas parėjo į stovykl�. Pamat� jį, visi sustingo, berniukai �iūrėjo į Hiulan�, k� ji darys. Ji �velgė į jį ateinantį, ne�in� gyvu o�kiuku. Temud�inas atrodė �iek tiek sustiprėj�s, jo oda po dienų, praleistų kalvose vėjyje ir saulėje, patamsėjo. Buvo keblu tuo pat metu jausti palengvėjim� dėl to, kad jis sveikas, ir neblėstan�i� neapykant� u� tai, k� padarė. Ji nepajėgė atleisti.

Temud�inas paėmė savo radinį u� ausies ir stumtelėjo tarp jų.

��Netoli į vakarus yra du piemenys,�� pasakė jis.�� Jie vieni.

��Ar jie tave matė?�� nustebindama visus, staiga paklausė Hiulana.

Temud�inas pa�velgė į j� ir jo ramiame �vilgsnyje atsirado dvejonė.

��Ne. O�kiuk� paėmiau tada, kai jie jojo kitapus kalvos. Ne�inau, gal jie jo pasiges. Negalėjau nepasinaudoti gera proga.

Jis perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos, laukdamas, kol motina pasakys dar k� nors. Ne�inojo, k� darytų, jeigu jį vėl i�varys.

��Jie jo ie�kos ir ras tavo pėdsakus,�� tarė Hiulana.�� Dar atvesi juos �ia.

Temud�inas atsiduso. Nebuvo jėgų toliau gin�ytis. Nespėjus motinai paprie�tarauti, jis atsisėdo prie lau�o, sukry�iavo kojas ir i�sitraukė peilį.

��Kad liktume gyvi, turim valgyti. Jei jie mus suras, mes juos nu�udysim.

Jis pamatė, kaip motinos veid� vėl aptraukia �altis, ir jau laukė tuoj prasidėsian�ios audros. T� dien� jis toli ėjo, tad dabar skaudėjo kiekvien� sulysusio kūno raumenėlį. Kitos nakties vienas jis nei�tvers�� tai rodė jo veide atsiradusi baimė.

Norėdamas nutraukti nepaken�iam� įtamp�, prabilo Ka�iunas:

��Vienam i� mūsų �i�nakt teks saugoti stovykl�, jeigu jie ateitų.

Ne�iūrėdamas į jį, Temud�inas linktelėjo. Jo �vilgsnis buvo įbestas į motin�.

��Mums reikia vienas kito,�� tarė jis.�� Jeigu nu�udydamas brolį a� suklydau, nieko nebeįmanoma pakeisti.

O�kiukas subliovė ir pabandė sprukti tarp Hiulanos ir Temugės. Hiulana jį �iupo u� kaklo, ir Temud�inas lau�o liepsnos �viesoje pamatė, kad ji verkia.

��K� a� galiu tau pasakyti, Temud�inai,�� tyliai i�tarė ji. Nuo o�kiuko sklido �iluma, ir ji įsikniaubė veidu į bliaunan�io, spurdan�io gyvulėlio kailį.�� Tu sudau�ei man �irdį, ir nebelabai svarbu, kas dar man�s laukia.

��Ta�iau tu rūpiniesi kitais. Mums reikia tav�s, kad galėtume i�tverti �iem��� be tav�s �ūtume,�� pasakė Temud�inas. Kalbėdamas jis i�tiesė nugar�, jo geltonos akys spindėjo liepsnos �viesoje.

Hiulana linktelėjo sau ir, glostydama o�kiuko ausis, ėmė tyliai dainuoti savo vaikystės dain�. Kadaise ji matė, kaip nuo maro mirė du jos broliai, kaip i�tinusius ir pajuodavusius jų kūnus tėvo gentis paliko tyruose. Buvo girdėjusi �aukian�ius i� skausmo karius, kurių �aizdų jau niekas negalėjo sugydyti. Jie merdėdavo dienų dienas, kol gyvybė galiausiai i�sekdavo. Kai kurie pra�ydavo pasigailėti ir perrė�ti jiems gerkl�, ir jų pasigailėdavo. Vis� gyvenim� j� lydėjo mirtis. Ko gero, net praradusi sūnų ji privalėjo laikytis�� ji vilkų motina.

Ji ne�inojo, ar galės mylėti jos sūnų nu�ud�iusį �mogų, nors tro�ko jį apkabinti ir suspausti taip, kad i� jo i�eitų visas liūdesys. Ta�iau, u�uot tai padariusi, paėmė savo peilį.

Kol sūnūs med�iodavo, ji i� ber�o to�ies darė puodukus. Dabar po vien� numetė Chazarui ir Ka�iunui. Temugė nuropojo pasiimti savojo, ir liko tik du nedailūs indai. Hiulana atsisuko į paskutinįjį sūnų.

��Imk puoduk�, Temud�inai,�� tarė ji. Patylėjusi pridūrė:�� Kraujas tau suteiks jėgų.

Tai i�gird�s, jis nuleido galv�. Suprato, kad jam leista likti su visais. Jis paėmė puoduk� ir pakėlė kartu su broliais�� pastebėjo, kaip dreba jo rankos. Hiulana atsiduso ir tvir�iau suėmė o�kiuk�. Įsmeigė a�menis gyvulėliui į kakl�, perpjovė jam gyslas. Jos rankomis pasipylė kraujas, ir vienas kit� stumdydami berniukai ki�o puodukus po srove, kad nė la�as nenueitų perniek. Kol į puodukus sruvo kraujas ir jie gėrė kar�t� skystį, o�kiukas dar spurdėjo. Jie lai�ėsi lūpas jausdami, kaip kraujas teka į jų kūnus ir slopina skausmus.

Kraujo srovei virtus menkute srovele, Hiulana viena ranka pakėlė suglebusį gyvulį ir ėmė kantriai laukti, kol prisipildys jos puodukas. Kai indas buvo sklidinas, ėmė gerti pati. O�kiukas dar mataravo kanopomis, ta�iau gyveno jau paskutines akimirkas�� arba jau buvo nebegyvas. Jo akys buvo didelės ir tamsios.

��Mės� i�virsim rytoj vakare, kai nereikės bijoti, kad lau�� gali pastebėti dingusio gyvulio ie�kantys piemenys,�� paai�kino ji.�� Jeigu jie �ia ateitų, jiems negalima leisti i�eiti, kad nepapasakotų, kur mes. Ar supratote?

Lai�ydamiesi kraujuotus veidus, berniukai oriai linktelėjo. Hiulana vėl giliai atsiduso, savo sielvart� nustumdama gilyn, ten, kur gedėjo Jesugėjaus ir visko, k� prarado. Sielvart� reikėjo u�rakinti tokioje vietoje, kur jis nebegalėtų naikinti jos sielos. Vis dėlto ji nuolat verkė.

��Ar jie ateis mūsų nu�udyti?�� baimingai �iūrėdamas į pavogt� o�kiuk� plonu balsu paklausė Temugė.

Hiulana papurtė galv� ir, norėdama jį nuraminti ir nors kiek apsiraminti pati, prisitraukė ar�iau sav�s.

��Ma�yli, mes vilkai. Lengvai mes nemir�tam.

Kalbėdama ji �iūrėjo į Temud�in�, ir jis suvirpėjo, matydamas jos ledinį ry�t�.

Gulėdamas veidu į balt� ap�erk�nijusi� �ol�, Temud�inas �iūrėjo �emyn į du piemenis. Jie miegojo auk�tielninki, susivynioj� į storus delus, rankos buvo suki�tos į rankoves. �alia Temud�ino ant pilvų gulėjo broliai, į jų kaulus smelkėsi �altis. Naktis buvo be menkiausio garso. Krūvoje su gyvuliais miegantieji nė neįtarė, kad juos stebi alkani �monės. Temud�inas tamsoje įtempė akis. Visi trys berniukai turėjo lankus ir peilius, jie susikaup� stebėjo ir svarstė, ar jiems gali pavykti. Ma�iausias judesys i�g�sdintų o�kas ir jos imtų bliauti, tada abu vyrai pabustų akimirksniu.

��Ar�iau eiti nebegalima,�� su�nib�dėjo Chazaras.

Svarstydamas Temud�inas suraukė antakius. Jis stengėsi nekreipti dėmesio į skausm�, kilusį gulint ant �altos �emės. Piemenys turėtų būti tvirti �monės, galintys i�gyventi vieni. Prie jų turėtų gulėti lankai, jie turėtų būti įprat� bet kada pa�okti ir nu�auti o�kiukų tykantį vilk�. Nebūtų jokio skirtumo, jeigu vietoj vilko būtų trys berniukai, ypa� naktį.

�iūrėdamas į taiking� vaizd� apa�ioje, Temud�inas nurijo gerklėje susidariusį gumul�. Jis būtų pritar�s broliui, kad reikia �liau�ti atgal į tarpukaln�, jeigu �alia miegan�ių vyrų nebūtų buv� supan�ioto lieso arkliuko. Jis miegojo stovėdamas, jo galva beveik siekė �em�. Temud�inas tro�ko jį turėti ir vėl jodinėti. Tada jis galėtų nujoti med�ioti toliau, o sumed�ioj�s didesnį grobį parsitemptų jį į stovykl�. Jeigu tai kumelė, jie turėtų pieno. Pagalvoj�s apie tai, burnoje pajuto pieno rūg�tum�. Vyrai gali turėti naudingų daiktų, todėl nevalia jų paleisti, nesvarbu, koks pavojus grėstų. Artėja �iema. Temud�inas jautė j� ore ir i� gelian�ių �erk�no adatėlių ant nuogos odos. Kiek jie galėtų i�gyventi be avienos riebalų?

��Ar nematyti �unų?�� beveik negirdimai paklausė Temud�inas. Visi tylėjo. �unys turėtų gulėti �ia pat, pabruk� uodegas i� �al�io, ta�iau jų nebuvo matyti. Temud�inas net neprisileido minties apie juos, �okan�ius ant jo i� tamsos,�� bet dabar nebuvo pasirinkimo. Kad i�gyventų jų �eima, piemenys turi mirti.

Jis giliai įkvėpė ir patikrino, ar lanko templė įtempta ir sausa.

��Mano lankas geriausias. Eisiu prie jų ir �ausiu į pirm�jį, kuris pa�oks. Jūs eisit i� paskos ir �audysit į �unis, jei mane puls. Supratot?�� Mėnulio �viesoje buvo matyti, kad broliai jaudinasi.�� Pirmiausia �unis, paskui kiekvien�, kurio nenu�udysiu a�,�� norėdamas įsitikinti, kad jie suprato, ai�kino Temud�inas.

Broliams linktelėjus, jis tyliai pakilo ir nusėlino miegan�iųjų link. Ėjo prie� vėj�, todėl jo kvapo banda neturėjo pajusti.

Atrodė, kad �altis stovyklėlės gyventojus sustingdė į rag�. Temud�inas artėjo prie jų girdėdamas tik savo �nopavim�. Bėgdamas lank� jis laikė parengt�. Tikėjosi�� jam, pratusiam leisti strėles nuo �uoliuojan�io �irgo, pataikyti bus nesunku ir bėgant.

Likus trims de�imtims �ingsnių, �alia miegan�ių vyrų ka�kas sujudėjo, tamsus �e�ėlis pa�oko ir sustaugė. I� kitos pusės urgzdamas ir lodamas jo link pasileido kitas �uo. I�sigand�s Temud�inas suriko, nei�leisdamas i� akių piemenų.

Jie pabudo staiga ir pa�oko tuo metu, kai Temud�inas paleido pirm�j� strėl�. Tamsoje jis nesiry�o taikyti į gerkl�, strėlė pervėrė vieno vyro del� ir įsmigo į krūtin�. Vyras suklupo ant vieno kelio. Apimtas skausmo, jis �aukė savo draug�, ir Temud�inas pamatė, kad tas ritasi �onan ir pa�oka su įtemptu lanku. I�sigandusios bliovė tamsoje besibla�kan�ios avys ir o�kos, kai kurios, sprukdamos nuo u�puolikų, nėrė pro pat Temud�in� ir jo brolius.

Temud�inas, skubėdamas i��auti pirmas, pasileido prie piemens. Kita jo strėlė buvo u�ki�ta u� liemens juostos, antgalis traukiant įstrigo, ir jis keikdamasis ėmė j� tampyti. Piemuo strėl� į savo lank� įdėjo patyrusio kario judesiu, ir Temud�in� akimirk� apėmė neviltis. Jis niekaip negalėjo i�traukti įstrigusios strėlės�� ir �uns urzgimas kairėje sukėlė jam baisų siaub�. Jis i�sisuko nuo to besitaikan�io į gerkl� kibti �uns ir, nuvirt�s auk�tielninkas, i�girdo vir� galvos piemens paleistos strėlės dūzgesį.

Pajut�s, kaip �uns dantys įsikirto į rank�, Temud�inas suriko i� baimės. Tada Chazaro strėlė pervėrė �uns kakl�, ir urgzdamas �uo nugriuvo.

Temud�inui i�krito lankas, piemuo ramiai dėjosi į lank� nauj� strėl�. Dar blogiau�� klupinėdamas atsistojo ir pirmasis, �ia pat susirado savo lank�, ir Temud�inui �mėstelėjo mintis, kad jie dar gali pabėgti. Ta�iau suprato: visk� reikia u�baigti. Jei ne, vyrai juos mėnesienoje paseks ir vien� po kito nu�udys. Jis vėl timptelėjo savo strėl� ir �i i�sitraukė. Dreban�iomis rankomis įdėjo į lank�. Kur kitas �uo?

Ka�iuno strėlė stovin�iam piemeniui pataikė po smakru. Laikydamas įtempt� lank�, jis dar akimirk� stovėjo, ir Temud�inui pasirodė, kad prie� mirdamas piemuo spės paleisti strėl�. Jam teko girdėti apie karius, kurie galėdavo i�sitraukti kard� jau mir�, ta�iau jam be�iūrint piemuo parkrito.

Tas, kurį su�eidė Temud�inas, krap�tėsi su savo lanku, stengėsi jį įtempti ir rėkė i� skausmo. Temud�ino strėlė i�draskė jam krūtinės raumenis, todėl įtempti lank� tiek, kad galėtų i��auti, dabar jam buvo sunku.

�inodamas, kad mū�į laimėjo jie, Temud�inas ėmė rimti. Prie jo peties atsistojo Chazaras ir Ka�iunas. Visi trys �iūrėjo, kaip piemens pir�tai vis dar graibo lank�.

��Kur kitas �uo?�� tyliai paklausė Temud�inas.

Ka�iunas negalėjo atitraukti akių nuo su�eisto piemens, kuris, �iūrėdamas į u�puolikus, ėmė tyliai melstis.

��A� nu�oviau jį,�� atsakė jis.

Dėkodamas Temud�inas pliauk�telėjo broliui per nugar�.

��Tada visk� reikia baigti.

Piemuo �iūrėjo, kaip auk��iausias i� u�puolikų paėmė i� kito strėl� ir įtempė lank�. Jis liovėsi varg�s su lanku, paleido jį i� rankų, i�sitraukė peilį ir pakėlė akis į �vaig�des ir mėnulį. Jo balsas nutilo. Temud�ino paleista strėlė pataikė jam į kaklo duobut�. Net tada jis svyruodamas dar pastovėjo, paskui krito ant �emės.

Trys broliai atsargiai prisiartino prie kūnų, �iūrėjo, ar kuris nors nerodo gyvybės �enklų. Temud�inas pasiuntė Chazar� parvesti arklio, kuris, u�uod�s krauj�, sugebėjo pabėgti, nors buvo supan�iotas. Temud�inas atsisuko į Ka�iun� ir, suėm�s jį u� sprando, prisitraukė prie sav�s taip, kad jų kaktos susilietė.

���iem� mes i�tversime,�� �ypsodamasis tarė Temud�inas.

Ka�iunas u�sikrėtė jo nuotaika, ir tu��iuose tyruose jie kartu suriko pergalės �ūksnį. Gal tai atrodė kvaila, ta�iau net �udydami jie visi dar buvo berniukai.

XIV SKYRIUS

Elukas sėdėjo ir �iūrėjo į ugnį, galvodamas apie praeitį. Praėjus ketveriems metams po to, kai jis i�keliavo i� Deliun-Boldacho kalno �e�ėlio ir �emių aplinkui Raudon�jį kaln�, vilkai klestėjo, i�augo jų skai�ius ir daugėjo turto. Gentyje buvo ir tokių, kurie jo vis dar nekentė u� tai, kad paliko Jesugėjaus sūnus, ta�iau nebuvo nė menkiausio blogo likimo �enklo. Jau kit� pavasarį avys atsivedė ėriukų daug daugiau, negu kas nors būtų galėj�s prisiminti, geruose atsirado de�imtis klykian�ių kūdikių. Ir nė vienas nemirė per gimdym�,�� tad tie, kuriems buvo svarbu visokie �enklai, liko patenkinti.

Elukas suniurnėjo, maloniai jausdamas, kaip po antro odmai�io juodojo airago vaizdas miglojasi ir liejasi akyse. Visi tie metai buvo geri, jam per t� laik� gimė trys sūnūs. Jie jau bėgiojo po stovykl� ir mokėsi valdyti lank� bei kard�. Pats jis priaugo svorio�� pastambėjo, bet nenutuko. Dantys ir akys dar stiprūs, o jo vardo bijo visos gentys. Jam reikėtų tik d�iaugtis.

Per tuos metus vilkai nukeliavo toli į pietus. Galų gale jie pasiekė �emes, kur musių buvo tiek daug ir oras buvo toks drėgnas, kad jie prakaituodavo vis� dien�, o ant odos ėmė daugėti spuogų ir opų. Elukas ilgėjosi �altų sausų vėjų �iaurės kalvose, ir vien� dien� liepė vilkams sukti į sen�sias vietas. Jam buvo smalsu, kas nutiko Jesugėjaus �eimai. I� dalies vis dar gailėjosi nepasiunt�s ten kario, kad i�vaduotų nuo �ios ne�inios. Ne dėl kaltės, o dėl kankinamo neu�baigto darbo jausmo.

Jis pasipurtė, pakėlė odmai�į ir pamatė, kad jis tu��ias. Tingiu mostu papra�ė dar vieno, ir jauna moteris padavė jį. Ji atsiklaupė prie� jį, nuleido galv�, o jis nu�velgė j� vertinamu �vilgsniu. Airagas buvo u�temd�s atmintį ir jis neatsiminė jos vardo, bet ji buvo grak�ti, ilgakojė, pana�i į pavasarinį kumeliuk�. Jis pajuto kylan�i� aistr�, suėmė rankomis jos veid� ir pasuko taip, kad �iūrėtų jam į akis. Ty�ia neskubėdamas, paėmė jos rank� ir įsiki�o sau po skvernu, kad ir ji pajustų jo geidulį. Ji sunerimo, bet jis niekada į tai nekreipdavo dėmesio. Prie�tarauti chanui buvo u�ginta. Jei ji patiks jam, jos tėvui duos jaun� �irg�.

��Eik į mano ger� ir lauk man�s,�� veldamas burnoje �od�ius paliepė jis ir �iūrėjo, kaip moteris �liau�ia tolyn. Pastebėjo, kokios gra�ios jos kojos, ir pagalvojo, kad reikia eiti paskui j�. Ta�iau aistra staigiai nurimo, tad jis vėl ėmė �iūrėti į ugnį.

Jis vis dar prisiminė, kokiais �vilgsniais Jesugėjaus sūnūs i�drįso į jį pa�iūrėti, kai jis juos paliko. Jeigu tai būtų įvyk� �įryt, jis savo rankomis būtų nu�ud�s juos. O prie� ketverius metus savo genties vad�ias jis dar tik ėmė į rankas ir ne�inojo, ar gentis palaikys jį. I� Jesugėjaus jis i�moko, kad gentainiai daro visk�, k� liepia juos valdantys, ta�iau visada yra dalykų, kurių nevalia daryti, ir riba, kurios negalima per�engti.

Ar tikrai tie sud�iūv� vaikai ir jų motina �uvo jau pirm�j� �iem�? Buvo keista grį�ti į kra�t�, susijusį su tiek prisiminimų. Tos nakties stovykla buvo laikina, kad arkliai galėtų atsiganyti geroje �olėje. Po mėnesio kito jie pajudės atgal į �emes prie Raudonojo kalno. Elukas buvo girdėj�s, kad į sen�sias vietas grį�o ir olchunai, o jis norėjo parvesti vilkus į �iaur� ir dėl to, kad svajojo k� nors u�kariauti. Airagas, o gal gere laukianti moteris įkaitino krauj� ir Elukui įsinorėjo kautis.

Mėgaudamasis �altu oru, jis giliai įkvėpė. Drėgnomis naktimis pietuose, kai jo sugelta paraudusi oda būdavo apnikta nematytų gyvių ir juos reikėdavo i�rausti peilio galu, jis svajodavo apie �altį. Oras �iaurėje buvo �varesnis, o pietuose visi gentainiai nuolat kosėjo. Mirė ir kalvose vanagams buvo palikti senis ir du vaikai, bet grį�dami į pa�įstamas �emes vilkai d�iūgavo.

��Tolujau,�� pa�aukė Elukas, nors atėjusi mintis dar nebuvo iki galo ai�ki. Jis pa�velgė į �on�, kur pakilo tupėj�s karys. Tas priėjo ir atsistojo �alia. Elukas �iūrėjo į i�sitiesiantį sunkų jo kūn� ir jautė tokį pat pasitenkinim�, koks apimdavo matant gausėjan�ias kaimenes. Pastarajame gen�ių susitikime vilkai pasirodė gerai�� laimėjo dvejas trumpo atstumo lenktynes ir nedaug atsiliko ilgojo atstumo lenktynėse. Buvo pagerbti jo lankininkai, o du kariai imtynėse pateko į galutinį var�ybų rat�. Tolujus laimėjo ketverias imtynes ir gavo Sakalo vard�, bet paskui jį įveikė naimanų genties vyras. Atsidėkodamas Elukas Tolujų pasiėmė sau į karius. Po metų ar dvejų jis dar sustiprės, ir Elukas jam paves kautis su visais u�puolikais. Jaunuolis be galo i�tikimas, ne atsitiktinai Elukas pasikvietė t�, kurį i�augino savo rankomis.

��Tu buvai dar berniukas, kai paskutinį kart� jodinėjome �iaurėje,�� pasakė Elukas.

Tolujus linktelėjo, jo tamsiose akyse nebuvo jokios i�rai�kos.

��Tu buvai su mumis, kai palikome senojo chano �mon� ir vaikus.

��Ma�iau. Jiems pas mus nebuvo vietos,�� �emu ramiu balsu atsakė Tolujus.

Elukas nusi�ypsojo.

��Visai teisingai. Jiems nebuvo lik� vietos. Atėj� į pietus mes praturtėjome. Dangi�kasis tėvas mus laimina.

Tolujus neatsakė. Svarstydamas, k� rengiasi daryti, tylėjo ir Elukas. Tai buvo ne daugiau kaip vaiduokliai ir senos �aizdos, ta�iau jis vis dar sapnuodavo Hiulan� ir prabusdavo i�piltas prakaito. Kartais ji rangydavosi nuoga po juo, ir jis matydavo jos po oda i�si�ovusius kaulus. Tai buvo niekai, tik �emių aplink sen�jį kaln� prisiminimai i� pelenų prikėlė praeitį.

��Pasiimk du vyrus, kuriais pasitiki,�� liepė Elukas.

Tolujus stovėdamas �alia chano įsitempė. Jis tro�ko įtikti.

��Kur liepsi vykti?�� paklausė jis.

Atsakymo laukė tol, kol Elukas gurk�telėjo airago.

��Grį�kit į sen�sias med�ioklės vietas,�� galų gale i�tarė jis.�� Pa�iūrėkit, ar jie dar gyvi. Bent vienas i� jų.

��Ar juos reikia nu�udyti?�� paklausė Tolujus.

Jo balse tebuvo smalsumas, ir Elukas, trindamas i�sipūtusį pilv�, susim�stė. Jam prie �ono kardas, kadaise priklaus�s Jesugėjui. Gerai būtų visk� u�baigti keliais greitais jo kir�iais.

��Jei jie gyvi, dabar gyvena kaip gyvuliai. Daryk jiems, k� nori,�� atsakė prisimin�s Bekterio ir Temud�ino nenuolankum�. �iūrėdamas į ugnį, akimirk� patylėjo.�� Jei rasit vyresniuosius berniukus, atveskit juos �ia, man. A� jiems parodysiu, kuo tapo vilkai turėdami stiprų chan�. Paskui juos atiduosim pauk��iams ir dvasioms.

Tolujus nulenkė sunki� galv� ir tyliai tarė:

��Tavo valia.

Jis apsisuko ir i�ėjo ie�koti bendra�ygių. Lau�o �viesoje Elukas �iūrėjo, kaip jis tolsta tvirtais u�tikrintais �ingsniais. Gentis pamir�o Jesugėjaus vaikus. Kartais Elukui atrodydavo, kad juos prisimena jis vienintelis.

Tolujus i�jojo su Basanu ir Unegenu. Abiem jo bendra�ygiams buvo netoli trisde�imties, ta�iau jie nebuvo gim� vadovauti, kaip jis, Tolujus. Jis dar kaupė jėgas ir, nors buvo mat�s tik a�tuoniolika �iemų, �inojo, kad jie prisibijo jo būdo. Chanui artimam jaunam kariui u�tekdavo vos vos parodyti savo vald�i�, ir patenkintas galėdavo stebėti nervingus vyresnių vyrų �vilgsnius. Jis matė, kaip atsargiai jie vaik�to �altu metu ir kaip saugo savo kelius. Did�iuodamasis jaunyste, Tolujus bet kada galėdavo pa�okti i� miego, pasireng�s dirbti ar kautis.

Tik Elukas niekada nė truputėlio nesvyruodavo. Kai Tolujus i�kvietė chan� imtynių, �is jį taip trenkė į �em�, kad lū�o trys pir�tai ir �onkaulis. Tolujus labai did�iavosi, kad yra �alininkas vienintelio �mogaus, kuris toks pat stiprus, kaip jis. Niekas i� vilkų nebuvo i�tikimesnis u� Tolujų.

Pirmas tris dienas jie jojo tylėdami. Vyresnieji kariai apdairiai laikėsi atokiau nuo Eluko numylėtinio. Jie �inojo, kad jo nuotaika gali pasikeisti akimirksniu. Visi �valgė �emes iki pat Raudonojo kalno. �olė tanki ir sultinga, labai tinkama kaimenėms, kurias Elukas genties prie�akyje pargins i� pietų. �emė gera, ir jokia kita gentis �iuo metu į j� nesikėsino. Tik keletas tolumoje �mėstelėjusių piemenų drumstė jausm�, kad did�iulėse plynėse jie vieni.

Dvylikt� dien� jie pamatė vieni�� ger� prie upės ir pri�uoliavo prie jo. Tolujus �ūktelėjo: Nochoj Chor!, perspėdamas, kad klajokliai piemenys laikytų savo �unis, tada nu�oko ant �altiniuotos �emės, priėjo prie �emų gero durų ir įėjo vidun. Sekantys paskui jį Basanas su Unegenu susi�valgė, jų veidai buvo at�iaurūs ir įsitemp�. Vyrai vienas kit� pa�inojo nuo vaikystės, net nuo tada, kai vilkus valdė ne Jesugėjus. Pasipūt�s jaunasis Tolujus kaip vadas juos erzino, ta�iau jie nusprendė pasinaudoti proga su�inoti, kas nutiko tiems, kuriuos jie paliko.

Tolujus savo did�iulėse letenose laikė sūdytos balintos arbatos dubenėlį ir, sėdėdamas ant senovinės lovos, garsiai �liurpė. Kiti vyrai, nusilenk� piemeniui ir jo �monai, atsisėdo �alia. �eimininkai į atvykėlius �iūrėjo su neslepiamu siaubu.

��Jums nieko nereikia bijotis,�� gav�s arbatos, pasakė Basanas.

Tolujus u� tai metė į jį niekinam� �vilgsnį. Jaunajam kariui tie, kurie buvo ne vilkai, visi�kai nerūpėjo.

��Mes ie�kome moters su penkiais sūnumis ir dukterimi,�� paai�kino Tolujus.

Jo �emas balsas ma�ame gere skambėjo per garsiai. Piemens �mona neramiai apsidairė, ir Basanas su Unegenu pajuto, kaip ėmė tvinksėti �irdis.

Tolujus taip pat pastebėjo nebylų atsak�.

��Ar pa�įstate juos?�� lenkdamasis prie jų paklausė jis. Piemuo pasitraukė atgal, buvo akivaizdu, kad jį g�sdina �is keistas stotingas karys. Jis papurtė galv�.

��Girdėjome apie juos, ta�iau kur jie, ne�inome,�� atsakė jis. Visi�kai nejudėdamas, Tolujus �iūrėjo piemeniui į akis. Jo lūpos kiek prasivėrė, pasirodė balti dantys. Į ger� įslinko grėsmė, j� jautė kiekvienas.

Tolujui nespėjus nieko i�tarti, pro duris įbėgo berniukas. Tėvų namuose pamat�s nepa�įstamuosius, jis staiga sustojo.

��Ma�iau �irgus,�� �valgydamasis didelėmis tamsiomis akimis pasakė jis.

Tolujus sukikeno, nespėjus niekam nė pajudėti i�tiesė rank�, prisitraukė berniuk� ant kelių ir ėmė vartyti ore. Berniukas kryk�tė, ta�iau Tolujaus veidas liko bejausmis, o piemuo ir jo �mona stingo i� siaubo.

��Mes turime juos rasti,�� berniukui juokiantis pasakė Tolujus.

I�tiestomis rankomis jis laikė vaik� be jokių pastangų. Pavart�s pasistatė ant kelių.

��Dar!�� u�dus�s papra�ė vaikas.

Tolujus pamatė, kad berniuko motina stojasi, o jos vyras spaud�ia jai rank�.

��Jūs juos pa�įstat,�� įsitikin�s tarė Tolujus.�� Pasakykit mums ir mes i�eisim.

Nepaisydamas vaiko d�iūgavimo, vėl jį pavartė ir pakreip�s galv� �iūrėjo, k� darys jo tėvai. Motinos veidas buvo persimain�s.

��U� dienos kelio į �iaur� ma�oje stovykloje gyvena moteris su berniukais. Ten tik du gerai ir keletas �irgų. Jie taikingi �monės,�� beveik pa�nib�domis tarė ji.

Tolujus linktelėjo. Jis mėgavosi savo galia motinai, nieko nesuprantan�iam jos sūnui kryk��iant jo rankose. Pajut�s, kad jie gali viso to nebei�tverti, pastatė berniuk� ant grindų ir stumtelėjo tėvų link. Motina apkabino sūnų ir u�simerkė.

��Jei pamelavote, a� grį�iu,�� pagrasino Tolujus.

Jo tamsiose akyse ir rankose, kuriomis lengvai būtų galėj�s sulau�yti jų sūnų, jie ai�kiai matė grėsm�. Piemuo jo �vilgsnio neatlaikė ir, kol Tolujus su savo kariais i�ėjo, �iūrėjo sau po kojomis.

U�lip�s ant �irgo, Tolujus pastebėjo didelį �unį�� amsėdamas jis i��oko i� u� gero. �uo buvo per senas med�ioklei, į nepa�įstamuosius jis �velgė balk�vomis akimis�� nesunku suprasti, kad �uo beveik nieko nemato. �iūrėdamas į �unį, Tolujus i��iepė savo baltus dantis, ir �uo giliu storu balsu suurzgė. Paskui Tolujus sukikeno ir greitais patyrusio �aulio judesiais įtempė templ�. Basanas paniur�s stebėjo, kaip Tolujaus paleista strėlė perveria �uns gerkl�. �unį suėmė traukuliai, jis ėmė kriokuoti tartum kosėtų. Jie kulnais spustelėjo �irgų �onus ir nujojo.

Kai vakare jie virėsi valgyti, Tolujaus nuotaika atrodė gera. D�iovinta aviena buvo ne per sena, ta�iau sūris kiek apkart�s�� kramtant ir ryjant dilgino lie�uvį.

��K� chanas įsakė jiems padaryti, kai juos rasime?�� paklausė Basanas.

Susirauk�s, tarsi klausimas būtų jam sutrukd�s, Tolujus �vilgtelėjo į vyresnį karį. Jis d�iaugėsi, galėdamas savo �vilgsniu bauginti kitus. Jėgų jam būtų u�tek� vienu smūgiu parversti �irg�. Į klausim� neatsakė tol, kol Basanas nenusuko akių. Laimėta dar viena ma�a pergalė.

��K� tik a� nuspr�siu, Basanai,�� skonėdamasis savo mintimi atsakė Tolujus.�� Tiesa, chanas nori, kad vyresniuosius berniukus pargabentume. A� juos priri�iu prie �irgų uodegų ir jie turės bėgti i� paskos.

��Gal ten visai ne tie, kurių ie�kome?�� jaunajam kariui priminė Unegenas.�� Juk jie turi gerų ir �irgų.

��Bus matyti. Jei tai jie, pasiimsim ir jų �irgus,�� �ypsodamasis atsakė Tolujus.

Elukas negalėjo nė įsivaizduoti, kad ten bus galima gauti grobio, ir niekas neu�gin�ys Tolujaus teisės pasiimti Jesugėjaus �eimos turt�. Jų likimas buvo nulemtas t� dien�, kai gentis juos paliko. Jiems negalioja jokie svetingumo įstatymai. Jie klajokliai be chano, kuris galėtų juos apginti. Ki�damas į del� rankas ir ruo�damasis miegoti, Tolujus tyliai atsiraugėjo. Diena buvo gera. Vargu ar galima norėti geresnės.

Temud�inas nuo akių nusibraukė prakait�. Jis ri�o paskutinį skersinį baigdamas aptvar�, kur galės atsivesti jauniklių avys ir o�kos. Ma�a kaimenė gausėjo, nes i�maitinti reikėjo tik kelet� burnų. Prie� por� metų broliai buvo i�joj� u� viln� ir mės� i�simainyti veltinio. Jo u�teko dviem nedideliems gerams. �velgiant į savo gerus Temud�inui visada pakildavo nuotaika.

Netoliese Chazaras ir Ka�iunas mokėsi �audyti į taikinį, padaryt� i� storų audiniu apvyniotų veltinio sluoksnių. Temud�inas atsistojo ir pamank�tino sustingusius raumenis. Atsirėm�s į tvor�, jis stebėjo brolius ir prisiminė pirmuosius jų mėnesius �ia, kai sėlino mirtis ir �iema. Tada sunku buvo visiems, ta�iau jų motinos �od�iai i�sipildė. Jie i�gyveno. Nelikus Bekterio, broliai suvienijo savo tikėjim� ir jėgas. Dirbti jiems teko nuo au�ros iki sutemų. Tai visus sustiprino, ir kai netriūsdavo prie kaimenės arba negamindavo prekių mainams, kiekvien� laisv� akimirk� jie praleisdavo gal�sdami ginklus ir tobulindami įgūd�ius.

Temud�inas palietė prie dir�o kabantį peilį, tokį a�trų, kad juo nesunkiai buvo galima perrė�ti gyvulio od�. Gere jis turėjo tviskan�iu kaulu i� vidaus padengt� lank��� ne blogesnį nei tėvo. Tempdamas jo templ�, Temud�inas jausdavosi taip, tarsi prie pir�tų spaustų peilio a�menis, i�tisus mėnesius mank�tino raumenis mokydamasis gerai įtempti. �iuo lanku jis dar nenu�udė �mogaus, ta�iau �inojo, kad prireikus strėl� jis paleis tiesiai į taikinį.

�aliuojan�iuose tyruose papūtė vėsus vėjelis, ir Temud�inas u�simerkė. Buvo malonu jausti, kaip vėjas d�iovina jo prakait�. Gere buvo girdėti motinos, dainuojan�ios Temugei ir Temulunai, balsas. Klausydamasis dainos, jis nusi�ypsojo, akimirk� pamir��s kov� u� jų gyvybes. Temud�inas labai retai jausdavosi ramus. Prekėmis jie keisdavosi su vieni�ais piemenimis ir jų �eimomis, taigi nustebo su�inoj�s, kad, be tyruose klajojan�ių did�iųjų gen�ių, gyvena ir kitokių �monių. Kai kurie buvo i�varyti i� gen�ių u� sunkius nusikaltimus arba geidulius, kitų chanas negynė nuo pat gimimo. Jie buvo nepatiklūs �monės, Temud�inas su jais turėdavo reikalų tik tada, kai vertė būtinybė. �mogui, gimusiam chano gere, visi tie vyrai ir moterys buvo begen�iai, verti tik paniekos. Būdamas vienas i� jų, Temud�inas nuolat jautė nemaloni� įtamp�, taip pat jautėsi ir jo broliai. I�augdami į vyrus, jie nepajėgė negalvoti apie tai, kaip būtų galėj� gyventi�� deja, jų ateitį pavogė per vien� dien�. Temud�in� apimdavo neviltis pagalvojus, kad iki pat senatvės jis turės stumti dienas su keletu o�kų ir avių. �tai k� Elukas atėmė i� jų. Ne tik jų prigimtin� teis�, bet ir gentį, did�i�j� vieni kitus ginan�i� �eim�, ir paken�iam� gyvenim�. Temud�inas negalėjo atleisti u� tuos sunkius metus.

Jis i�girdo, kaip d�iaugsmingai �ūktelėjo Ka�iunas, atsimerkė ir pamatė, kad brolio strėlė įsmigusi į taikinio centr�. Temud�inas i�sitiesė ir lėtai nuėjo prie brolių. Akimis nes�moningai stebėjo aplink��� tai buvo dar�s tūkstan�ius kartų. Jie niekada nebuvo saugūs, nuolat persekiojo baimė, kad i�vys su tuzinu nuo�mių karių atjojantį Eluk�.

Nelaimės nuojauta persekiojo nuolat, nors bėgant metams ji silpnėjo. Temud�inas įsitikino, kad, kaip ir kitos vieni�ų klajoklių �eimos, jie gali gyventi ir nepatraukdami did�iųjų gen�ių dėmesio. Ta�iau vienas plė�ikų būrys galėjo i� jų visk� atimti, med�ioti juos kaip �vėris, nugriauti arba pagrobti jų gerus�� vien dėl pramogos.

��Temud�inai, ar matei mano �ūvį?�� paklausė Ka�iunas.

Temud�inas papurtė galv�.

��Brolau, �iūrėjau į kit� pus�. Bet tavo lankas puikus.

Lankas, kaip ir tas, kurį Temud�inas turėjo savo gere, metus buvo d�iovinamas, paskui priklijuotos i�virintos avino rago juostelės, kad ant rėmo dengtų viena kit�. Nuo �uvų klijų geruose ilgai dvokė, ta�iau medis tapo kietas kaip gele�is�� visi jie did�iavosi tuo, k� pasigamino.

��I��auk tu,�� papra�ė Ka�iunas, duodamas broliui lank�.

Temud�inas jam nusi�ypsojo, pamat�s, kaip vėl paplatėjo brolio pe�iai ir jis dar paūgėj�s, tartum būtų aug�s staigiais prover�iais. Visi Jesugėjaus sūnūs buvo auk�ti, bet Temud�inas kitus praaugo, sulauk�s septyniolikos jis jau buvo tėvo ūgio.

Temud�inas tvirtai suėmė lank�, įdėjo strėl� kauliniu antgaliu, sukietėjusiais pir�tų galais įtempė templ�. I�kvėpė or� ir tuo metu, kai reikėjo vėl įkvėpti, paleido strėlꠗ �i įsmigo prie pat Ka�iuno strėlės.

��Nuostabus lankas,�� glostydamas gelton� kaulo pavir�ių pagyrė Temud�inas.

Jo veidas buvo liūdnas, ir Ka�iunas, visada mokantis perskaityti brolio mintis, tai pajuto.

��Ras atsitiko?�� paklausė Ka�iunas.

��I� senojo Horgiuzo girdėjau, kad olchunai grį�o į �iaur�,�� atsakė Temud�inas, �iūrėdamas į tolius.

Visk� akimirksniu suprat�s, Ka�iunas linktelėjo. Nuo tos dienos, kai nu�udė Bekterį, juos su Temud�inu siejo ypatingi saitai. Prad�ioje �eima i� visų jėgų stengėsi i�tverti pirm�j� �iem�, paskui�� antr�j�, ta�iau tre�i� jie turėjo u�tektinai veltinio gerams, be to, Temud�inas i�mainė lank� ir dalį vilnos į �irg�, tinkantį į por� pavargusiai senajai kumelei, pagrobtai i� piemenų pirmosiomis dienomis. Ketvirtų metų pavasarį jie nepailsdami dirbo, daugiausia stengėsi Temud�inas. Jie turėjo ginklų ir mėsos, gyveno netoli mi�ko, kur buvo galima pasislėpti nuo galingesnių u� juos. Motina pasitaisė ir, nors vis dar prisimindavo Bekterį ir praeitį, jos sūnums pavasaris pa�adino naujų lūkes�ių.

Temud�inas vis pagalvodavo apie Bort�, nors olchunai buvo ding� i� tyrų ne�inia kuria kryptimi. Net jeigu būtų juos surad�s, jie būtų tik pasijuok� i� apskurusio klajoklio. Jis neturėjo kardo nei ko nors, k� būtų galima į jį i�sikeisti. Berniukai nujodavo toli nuo savo stovyklos, pasikalbėdavo su klajokliais ir i�girsdavo naujienų. Olchunai buvo pastebėti ankstyv� pavasarį, ir nuo tada Temud�inas neturėjo ramybės.

��Ar tu parsivesi Bort� �ia?�� ap�velgdamas stovykl� paklausė Ka�iunas.

Temud�inas pasekė jo �vilgsnį ir, matydamas sukrypusius gerus ir bliaunan�ias avis, nurijo kartėlį. Kai jis matė Bort� paskutinį kart�, ji davė be�odį pa�ad�, kad tekės u� jo ir bus chano �mona. Temud�inas tada �inojo, ko jis vertas.

��Gal j� jau atidavė kitam,�� irzliai atsakė Temud�inas.�� Riek jai dabar? A�tuoniolika? Jos tėvas ne i� tų, kurie leistų jai ilgai laukti.

Krenk�telėjo Chazaras.

��Ji pa�adėta tau. Jei i�tekėjo u� kito, tu galėtum i� jo pareikalauti savo.

Temud�inas �vilgtelėjo į brolį�� ir vėl matyti, kad �iam trūksta supratimo, o tai rei�kia bent jau tai, kad Chazaras niekada negalėtų valdyti vilkų. Jis neturėjo vidinės ugnies, kokios turėjo Ka�iunas, ir nemokėjo taip greitai suvokti tikslų ir numatyti veiksmų eigos. Temud�inas prisiminė naktį, kai jie nu�udė piemenis. Chazaras kovojo jo pusėje. Galų gale jis turėjo ka�k� i� tėvo, nors ir nepajėgdavo perprasti Jesugėjaus pamėgtų gudrybių. Jei tėvas būtų lik�s gyvas, kitais metais pas olchunus būtų patek�s Chazaras. Eluko i�davystė i� vė�ių i�mu�ė ir jo gyvenim�.

Temud�inas nenoromis linktelėjo.

��Jei turė�iau nauj� del�, galė�iau nujoti pasi�iūrėti,�� pasakė jis.�� Bent �ino�iau, kaip yra i� tikrųjų.

��Mums visiems reikia moterų,�� d�iaugsmingai sutiko Chazaras.�� Ir a� jau�iu aistr�. Nenorė�iau mirti, nepamiegoj�s su kuria nors.

��O�kos pasiilgs tavo meilės,�� pajuokavo Ka�iunas.

Chazaras bandė jam trenkti, bet Ka�iunas i�sisuko nuo smūgio.

��Gal galė�iau tave palydėti pas olchunus,�� ap�iūrinėdamas Chazar� nuo galvos iki kojų pasakė Temud�inas.�� Ar a� ne �ios �eimos chanas? Tu juk esi puikus vaikinas.

Tai buvo tiesa, nors Temud�inas ir juokavo. Chazaras u�augo lieknas, stiprus ir auk�tas, buvo tamsaus gymio, tankūs nekirpti plaukai siekė pe�ius. Jie nebevargo pinti plaukų į kasas, o jei kada ir paimdavo jiems peilį, tai tik tam, kad nelįstų į akis med�iojant.

��De�imt avių ėringos,�� tarė Temud�inas.�� Pasilik� ėriukus, galėtume parduoti kelet� o�kų ir por� senesnių avinų. Tada įsitaisytume naujus i�siuvinėtus delus, galbūt ir geresnių kamanų. Senasis Horgiuzas kaip tik krap�tinėjosi prie jų, kai su juo kalbėjausi. Manau, norėjo man jas pasiūlyti.

Chazaras stengėsi slėpti susidomėjim�, ta�iau jie seniai nebegalėjo i�laikyti bejausmių karių veidų. Jiems nereikėjo saugotis, kaip mokė Jesugėjus, tad buvo nuo to atprat�. Kai jie buvo tokie varg�ai, spr�sdavo visada Temud�inas, broliai seniai pripa�ino, kad vadovauti turi jis. Tai įkvėpė jo dvasi�, nors jis buvo tik keleto nuvargusių arklių ir poros gerų chanas.

��Susitiksiu su seniu ir pasiderėsiu,�� tarė Temud�inas.�� Chazarai, mes josim kartu, bet palikti tav�s ten negaliu. Mums tavo lanko labai reikia. Jeigu ten būtų subrendusi mergina, pasikalbė�iau su jais dėl tav�s.

Chazaras nuliūdo, Ka�iunas guosdamas pliauk�telėjo jam per petį.

��Bet k� jiems pasiūlysim? Jie su�inos, kad mes nieko neturim.

Temud�inas pajuto, kad susijaudinimas slopsta, ir nusispjovė.

��Galėtume apiplė�ti totorius,�� netikėtai pasiūlė Ka�iunas.�� Įsiver�� į jų �emes, galėtume pasiimti visk�, k� rastume.

��Ir jie imtų mus med�ioti,�� susierzin�s atkirto Chazaras.

Jis nepastebėjo Temud�ino akyse su�ibusių liepsnelių.

��U� tėvo mirtį dar neatker�yta,�� pasakė jis.

Ka�iunas pajuto jo nuotaik� ir klausydamasis brolio suspaudė kum��ius.

��Mes u�tektinai stiprūs, galėtume pulti jiems nieko nenutuokiant,�� kalbėjo toliau Temud�inas.�� Kodėl ne? Jeigu nukeliautume su gyvuliais ir �irgais, olchunai mumis apsid�iaugtų ir niekam nerūpėtų, kad gyvuliai ir �irgai totorių.

Jis suėmė brolius u� pe�ių ir stipriai suspaudė.

��Mes trise galėtume susigr��inti tik ma�� dalel� to, k� jie mums skolingi. Juk visk� praradome per juos.

Temud�inas matė, kad Chazaras su Ka�iunu buvo besutink�, bet Ka�iunas staiga susiraukė:

��Negalima palikti motinos vienos su ma�aisiais,�� tarė jis.

Temud�inas pam�stė.

��Mes nugabensime j� pas sen�jį Horgiuz� ir jo �eim�. Jis turi �mon� ir paaugusių berniukų. Motina ten būtų saugi kaip niekur kitur. A� pa�adėsiu jam penkt�j� dalį to, k� parsine�ime, ir jis sutiks. �inau, kad sutiks.

Ralbėdamas Temud�inas pastebėjo į tolį nukreipt� Ka�iuno �vilgsnį. Pamat�s, kas patraukė brolio akis, sustingo.

��Raiteliai!�� su�uko Ka�iunas motinai.

Jai pasirod�ius artimiausio gero duryse visi atsisuko.

��Riek?�� paklausė Hiulana.

Ji priėjo prie jų ir įtempusi akis stengėsi tolumoje į�iūrėti nepa�įstamuosius, ta�iau jos akys buvo silpnesnės u� sūnų.

��Tik trys,�� tvirtai atsakė Ka�iunas.�� Ar mums bėgti?

��Temud�inai, tu tam pasireng�s,�� �velniai tarė Hiulana.�� Tavo valia.

Neatitraukdamas akių nuo tamsių ta�kelių lygumoje, Temud�inas juto, kaip visi �iūri į jį. Jis dar jautėsi pakiliai po k� tik broliams pasakytų �od�ių, tad norėjo spjauti į visk� ir sutikti atėjūnus. Jesugėjaus �eima neturėtų slėptis, ypa� kai yra tiek pasiek�. Jis giliai atsiduso ir palūkėjo, kol nusistovės mintys. Raiteliai galėjo būti prie�akinė daug didesnio būrio grupelė. Tai galėjo būti ir trys plė�ikai, i�siruo�� deginti, prievartauti ir �udyti. Jis sugniau�ė kum��ius ir apsisprendė.

��Visi bėkit į mi�k�,�� garsiai su�uko jis.�� Paimkit lankus ir visk�, k� galit pane�ti. Pa�adu, jei jie ateina plė�ikauti, mes sudorosim juos.

Visi greitai i�silakstė. Hiulana dingo gere ir netrukus vėl pasirodė ne�ina Temuluna, �alia jos tapseno Temugė. Po sunkiųjų metų jauniausiasis sūnus nebebuvo toks vaiki�kai riebuilis, ta�iau jiems bėgant į mi�k� baimingai �valgėsi į �alis ir kulniuodamas paskui motin� klūp�iojo.

Temud�inas su Chazaru ir Ka�iunu �iupo strėles ir lankus, ant peties u�simetė krep�ius ir pasileido med�ių link. Jie girdėjo, kaip u�pakaly �aukia bėglius pastebėj� raiteliai, ta�iau visi jau buvo saugūs. Atbėg�s į mi�k�, Temud�inas prarijo nemalonų skonį burnoje ir u�dus�s sustojo pa�velgti atgal. Kad ir kas tie raiteliai, jis jų nekentė u� tai, kad privertė juos bėgti�� juk jis prisiekė: daugiau jų niekas neprivers bėgti.

XV SKYRIUS

Trys kariai atsargiai įjojo į ma�yt� stovykl�. Jie pastebėjo debesėlį dūmų, rūkstan�ių i� vieno gero. Buvo girdėti o�kų ir avių bliovimas, ta�iau rytas keistai ramus. Jie jautė, tarsi stebėtų nematomos akys.

Nedidukai gerai ir i�kler�s aptvaras stovėjo upelio pakrantėje pa�ioje mi�ku apaugusios kalvos papėdėje. Tolujus matė nubėgan�ius ir mi�ke dingstan�ius �mones, todėl lipo �emėn atsargiai, u� �irgo slėpdamasis nuo pasalūni�kos strėlės. Kaip ir Tolujus, po delais Basanas ir Unegenas dėvėjo odinius �arvus, kurie turėjo apsaugoti jų krūtines ir suteikti prana�umo net jei antpuolis būtų staigus.

Pasilenk�s po �irgo kaklu, Tolujus kariams davė �enkl� ranka. Vienas prie� jiems einant į vidų turėjo patikrinti gerus, kad negautų �ūvio į nugar�. Linktelėj�s Basanas įjojo į gero �e�ėlį ir, pasinaudoj�s savo kumele kaip priedanga, �murk�telėjo vidun. Kol jis visk� �valgė, Tolujus ir Unegenas laukė, neatitraukdami akių nuo mi�ko. Prie� akis buvo sunkūs dygliuotų krūmų ry�uliai, vytomis virvutėmis priri�ti prie med�ių�� juos įveikti buvo įmanoma tik pės�iomis. Kliūtis darė �monės, laukiantys antpuolio, vieta joms parinkta gerai. Norėdami pasiekti mi�k�, jie turėtų pereiti ma�daug trisde�imties �ingsnių plo�io atvir� viet�, ir jei mi�ke laukia lankais ginkluoti Jesugėjaus sūnus, tektų pralieti daug kraujo.

Apm�stydamas savo padėtį, Tolujus susiraukė. Jis nebeabejojo, kad nubėg� �monės�� Jesugėjaus sūnūs, kuriuos jie tada paliko. Reta vieni�ų tyrų klajūnų �eima mū�iui būtų pasirengusi taip, kaip �i. Neatplė�damas akių nuo tamsių krūmų, kurie galėtų paslėpti ir vis� kariuomen�, Tolujus aklai įtempė lank�. Jis �inojo, kad galėtų parjoti į stovykl� ir grį�ti su tiek karių, kiek reikėtų jiems sumed�ioti. Deja, Elukas krūmų ry�ulių nematė, todėl pamanytų, kad Tolujus i�sigando. Jis negalėjo chanui leisti apie jį pagalvoti blogai, tad pradėjo ruo�tis mū�iui. Ramus, lėtas Tolujaus kvėpavimas virto trūk�iojamu, ėmė tankiau plakti �irdis ir atsirado naujų jėgų. Basanas įėjo į kit� ger� ir grį�o purtydamas galv�.

Tolujus suspaudė kum�tį, paskui staigiai i�tiesė tris pir�tus. Parodydami, kad suprato, Basanas ir Unegenas linktelėjo. Jie pasiruo�ė lankus ir ėmė laukti įsakymų. Su odiniais �arvais Tolujus jautėsi stiprus�� �inojo, kad jį pakirsti gali tik su did�iausia jėga paleista strėlė. Jis pakėlė kum�tį, ir visi trys vyrai pasileido greta, o pasiek� atvir� viet� pasklido į �onus.

Bėgdamas Tolujus u�duso. Jis stengėsi pastebėti menkiausi� judesį krūmuose. Vienoje pusėje ka�kas sumirgėjo, ir Tolujus per akimirk� susilenkė kaip imtynininkas. Vir� galvos prazvimbus strėlei, vėl atsitiesė. Kiti du kariai bėgdami i�sisuko strėlių, ta�iau Tolujus dabar suprato, kad įeiti į mi�k� jiems nepavyks. Kiekvienas tarpas tarp med�ių buvo u�taisytas did�iuliais dygliuotų krūmų ry�uliais. Jesugėjaus sūnūs u� sav�s bus u�tver� paskutinį. Tolujus ėmė dvejoti. Jautė, kad yra matomas i� visų pusių, �irdis dau�ėsi.

Nespėjus nieko nuspr�sti, Tolujui į krūtin� atsitrenkė strėlė ir jis susvyravo nuo smūgio. Skausmas buvo neapsakomas, bet jis nekreipė dėmesio, tikėjosi, kad �arvai sulaikė strėl� ir ji įsmigo negiliai. Tolujus suprato, kad anie turi gerus lankus.

Vilkų trijulė sustojo prie� dygliuotus ry�ulius, atsidūr� blogiausioje padėtyje i� visų galimų. Tiesa, jie buvo lankininkai, gebantys pa�auti pauk�tį ore, tad padėtis buvo dar ne tokia bloga, kokia atrodė Tokijui. Norėdami i��auti, jų prie�ai bent akimirk� turėtų pasirodyti, tada vienas i� karių �aibi�kai paleistų strėl�. I�sisukti nuo tokio �ūvio neįmanoma.

Ko gero, Jesugėjaus sūnūs �inojo silpn�j� savo kovos būdo viet�. Tarp med�ių įsivyravo tyla. I�sigand� netikėtai pasirod�iusių karių, i�silakstė pauk��iai, buvo girdėti vien dėl savo gyvybės bijan�ių karių tankus kvėpavimas. Jis pama�u rimo.

Tolujus lėtai �engė du �ingsnius į de�in� ir paliko vien� koj� priekyje, kad kuo geriau i�laikytų pusiausvyr�, Basanas ir Unegenas pasislinko į kair�. Pasireng� �udyti arba būti nu�udyti, jie �iūrėjo, įtemp� kiekvien� pojūtį. Buvo labai lengva įsivaizduoti į kūn� smingan�i� strėl�, bet Tolujus pasijuto besimėgauj�s pavojaus jausmu. Jis i�kėlė galv� ir netikėtai pats sau �ūktelėjo pasislėpusiems.

��A� Tolujus, i� vilkų!�� su�uko jis, balsas atviroje vietoje aidėjo garsiai.�� Esu artimas Elukui, kuris kadaise buvo Jesugėjaus karys.�� Tolujus giliai atsikvėpė.�� Nereikia kautis. Jeigu suteiksite mums sve�ių teises, grį�ime prie gerų ir a� pasakysiu jums, k� turiu perduoti.

Jis palaukė atsakymo, nors nesitikėjo, kad jie gali taip lengvai i�siduoti. Akies kra�teliu matė, kaip sujudėjo Basanas�� buvo ai�ku, kad jam tai nepatinka.

��Mes negalim stovėti �ia vis� dien�,�� sumurmėjo Basanas.

Jų akys nesiliovė laks�iusios. Tolujus su�nyp�tė:

��Norit leisti jiems pabėgti?

Jam atsakė tik Basanas:

��Dabar mes �inom, kad jie gyvi. Turim apie tai prane�ti chanui. Gal jis duos kitokį įsakym�.

Norėdamas atsakyti, Tolujus kryptelėjo galv�, ir tai jo vos nepra�udė. Jis pamatė, kaip krūmuose pa�oko berniukas ir įtempė lank�. Tolujui net ausis u�gulė, ir t� akimirk�, kai jį metė atgal į krūtin� po kaklu pataikiusi strėlė, jis paleido sav�j�. Per skausm� suvokė, kad i��ovė per daug skubėdamas. Jis i�girdo, kaip į krūmus �ovė ir Unegenas. Riaumodamas i� pyk�io, Tolujus pa�oko, dėdamasis kit� strėl�.

Basanas, pamat�s ka�k� sujudant, aklai �ovė į t� viet�. Nepasigirdo jokio skausmo �ūksnio. Tolujus �vilgtelėjo į kair� ir pamatė gulintį Unegen��� jo gerklė buvo kiaurai perverta strėlės. Akių baltymai buvo i�virt�, i� burnos kadaravo lie�uvis. Mosuodamas savo lanku, Tolujus piktai nusikeikė.

��Jūs pra�otės sunkios mirties, ir a� j� padovanosiu jums!�� suriko jis.

Akimirk� jis galvojo, kad reikia bėgti prie �irgų, ta�iau neleido i�didumas ir pyktis, kad negali nubausti i�drįsusių juos pulti. Greitu judesiu i�sitraukė i� delo dvi įsmigusias strėles, trukdan�ias judėti.

��Atrodo, į vien� pataikiau,�� tarė Basanas.

Įsivyravo tyla, kartu ir grėsmė, kad vėl pasipils strėlės.

��Reikia grį�ti prie �irgų,�� tarė Basanas.�� Galime apjoti dygliuot� u�tvar� ir pulti, kur jos nėra.

Įsiut�s Tolujus i�si�iepė. Ten, kur pataikė strėlės, skausmingai dilgsėjo. Kiekvien� �odį jis i�spjovė kaip įsakym�:

��Būk ten, kur esi,�� pasakė jis, �iūrėdamas į med�ius.�� �auk, jei tik kas sujudės.

Temud�inas tupėjo u� dygliuotos u�tvaros, kuri� padarė prie� kelet� mėnesių. Tai jo strėlė pataikė Unegenui į kakl��� dėl to jautė laukinį d�iaugsm�. Jis prisiminė, kad Unegenas atidavė jo tėvo kard� Elukui. Daugyb� kartų Temud�inas svajojo atker�yti. Net ma�ytė to ker�to dalis jam buvo saldi kaip laukinių bi�ių medus.

Jis ir jo broliai tikėjosi tokio antpuolio, nors matyti vilkų karius varganoje savo stovykloje buvo keista. Temud�inas buvo pareng�s mirtinus sp�stus u�puolikams, bet ne tokiems pavojingiems, kokie buvo geriausi Eluko kariai. Temud�inas did�iuodamasis i�pūtė krūtin�, kad jie nu�udė vien� i� prie�ų, nors did�iavimasis buvo sumi��s su baime. �ie buvo grei�iausi ir geriausi jo tėvo kariai. Atrodė, nu�udyti vien� i� jų, net jeigu tai Unegenas, smerktina, bet tai nesutrukdys Temud�inui bandyti nu�udyti kitus.

Jis prisiminė Tolujų, berniūk�tį į�ūliomis akimis, ne tokį kvail�, kad lįstų prie chano sūnų, ta�iau net tada jis buvo vienas stipriausių vilkų stovyklos vaikų. �iūrėdamas i�ilgai įtempto lanko strėlės, Temud�inas matė, kad Tolujus u�augo tvirtas ir i�didus. Pas Eluk� jis klestėjo.

Pro ma�ytį tarpelį u�tvaroje �iūrėdamas į stovin�ius Tolujų ir Basan�, Temud�inas prisimerkė. Basanas atrodė prislėgtas, ir Temud�inas prisiminė, kaip jis atjojo pas olchunus jo parsivesti. Ar Tolujus, pasirinkdamas karį, apie tai �inojo? Ko gero, ne. Tais laikais viskas buvo kitaip, Tolujus tebuvo murzinas ma�as triuk�madarys, visada įkliūvantis į bėd�. Dabar jis vilkėjo chanui artimo kario �arvus ir del�. Temud�inui norėjosi jo i�didumui smogti smūgį.

Galvodamas, k� daryti, Temud�inas laikėsi tylutėliai. Kiek įmanoma lė�iau jis suktelėjo galv� pa�iūrėti, kur įsitaisė Ka�iunas. Kiekvien� mirksnį jis bijojo savo judesiu patraukti skvarbų Basano �vilgsnį. �inojo�� i�kart per krūmus atlėktų strėlė. Kakta ėmė tekėti prakaitas.

I�vyd�s brolio �vilgsnį, Temud�inas nusimin�s sumirksėjo. Ka�iunas �velgė į jį laukdamas, kad brolis jį pastebėtų. Jaunesniojo brolio akys buvo did�iulės i� skausmo ir i�g�s�io�� į jį pataikė strėlė ir pervėrė �launį. Ka�iunas prisiminė bejausmį mirties, kuri �įryt atėjo jų, veid�. Jis sėdėjo nejudėdamas, jo veidas buvo sumenk�s ir i�bal�s. Berniukas �iūrėjo į brolį, nedrįsdamas jam nė mostelti. Nors jis valdėsi, įstrigusios strėlės plunksnos vos matomai virpėjo. Įtemp�s pojū�ius taip, kad net svaigo galva, Temud�inas i�girdo lapų �iu�enim�. Pagalvojo, kad Tolujus pamatys, kur kruta lapai, ir i��aus dar vien� strėlꠗ mirtin�. Kuris nors i� Eluko �monių pu�iant lengvam vėjeliui galėjo u�uosti kraujo kvap�.

Temud�inas ir Ka�iunas ilgai �iūrėjo vienas kitam į akis, abu buvo labai nusimin�. Pabėgti jie nebegali. Chazaro Temud�inas nematė, ta�iau ir jis dabar pakliuv�s į bėd�, net jei to nesuvokia.

Be galo lėtai Temud�inas suko galv�, kol vėl pamatė Tolujų ir Basan�. Jie taip pat laukė, nors buvo ai�ku, kad Tolujus siunta. Temud�inas į�iūrėjo, kaip jis i�sitraukė dvi krūtinėje įstrigusias strėles. Jaunuolio įsiūtis Temud�in� būtų pralinksmin�s, jeigu strėlė, kuri su�eidė Ka�iun�, nebūtų su�lugd�iusi jų ketinimų.

Temud�inas suvokė, kad tokia padėtis be i�eitis negali t�stis ilgai. Gal Tolujus, ketindamas grį�ti su daugiau �monių, pasitrauks? Jeigu taip įvyktų, juodviem su Chazaru u�tektų laiko pergabenti Ka�iun� į saugesn� viet�.

Galvodamas, k� daryti, Temud�inas sugrie�ė dantimis. Jis nesitikėjo, kad Tolujus paspaud�s uodeg� bėgs prie �irgų, nors ir neteko Unegeno. To jam neleis i�didumas. Jei jis įsakytų pulti Basanui, Chazaras ir Temud�inas turėtų pabandyti �auti dar po vien� strėl�, nors pataikyti į gerkl�, kai �arvuotas �mogus bėga nuleid�s galv�, beveik neįmanoma. Temud�inas suvokė: kol Tolujus nesugalvojo to paties, jis turi ko nors imtis. Gal pasitraukti ir pulti juos i� kitos pusės? Berniukai buvo įreng� u�tvar� aplink vis� stovykl�, ta�iau buvo vietų, kur vienas karys galėtų prasibrauti.

Temud�inas nir�o dėl tokios nesėkmės. Nuo susi�audymo praėjo visai nedaug laiko, bet, atrodė, laikas i�tįso, nes mintys lėkė �aibo grei�iu. Jis �inojo, k� turi daryti, bet jį kaustė baimė. Akimirk� u�simerkė, paskui sukaupė vis� savo vali�. Chanui tenka daryti sunkius sprendimus, ir jis �inojo, kad jo tėvas jau būtų ėm�s veikti. Basan� ir Tolujų reikia nuvilioti �alin, kol jie nesurado ir nenu�udė Ka�iuno.

Nepaleisdamas i� akių u�puolikų, Temud�inas ėmė �liau�ti atgal, kol juos u�dengė krūmai. Girdėjo, kad anie kalbasi, ta�iau �od�ių suprasti buvo neįmanoma. Nu�liau��s de�imt ar dvide�imt aidų, prisidengdamas ber�eliu jis pakilo ir i� nugaros strėlinės i�sitraukė dar vien� strėl�. Nei vieno, nei kito vyro nebematė, todėl �auti turėjo i� atminties. Trumpai pasimeldė Dangi�kajam tėvui, pra�ydamas kelių akimirkų s�my�io prie�ams, tada įtempė lank� ir paleido strėl� ta kryptimi, kur stovėjo Tolujus.

Tolujus dalelyt� akimirkos girdėjo, kaip ne�inia i� kur paleista strėlė lėkdama skrod�ia lapus. Dar nespėjus strėlei pataikyti į jį, paleido sav�j�. Strėlė Tolujui dilbyje paliko ilg� įbrė�� ir atsimu�usi sukdamasi nulėkė �alin. Jis suriko i� skausmo ir netikėtumo, tada pamatė tarp med�ių ka�k� nubėgantį. Įsidėjo ir paleido dar vien� strėl�, tikėdamasis, kad �i bus taikli. Strėlė įstrigo kalvos krūmų tankumyne, ir Tolujaus pyktis nugalėjo atsargum�.

��Vykis jį!�� suriko Basanui, bet �is jau ir taip bėgo. Stengdamiesi nepamesti i� akių bėgan�iojo, jie pasuko į rytus nuo u�tvarų. Bėgo �valgydamiesi, ar nematyti, kur galėtų įsmukti į mi�k�.

Jie surado ply�į, ir Tolujus, nė akimirkos nesvyruodamas, nėrė į jį. Basanas stabtelėjo įsitikinti, ar u�puolikas nenori jų suklaidinti. Tolujus nedvejodamas lipo į kalv�, Basanas leidosi jį vytis. Jie matė, kad jaunuolis ne�asi lank�, ir abu pajuto med�ioklės jaudulį. Jie buvo sotūs, stiprūs ir pasitikintys savimi. Prasibrov� tarp veidus plakan�ių �akų, pribėgo upelį, jį per�oko. Bėglys kūrė nesustodamas ir nesi�valgydamas, nors buvo matyti, kad pasuko per tankiausius krūmus.

Tolujus ėmė dusti, o Basano veidas nuo kopimo paraudo, ta�iau jie i�sitraukė kardus ir, nepaisydami nuovargio, bėgo toliau.

Ka�iunas pa�velgė auk�tyn�� ant jo veido krito Chazaro �e�ėlis. Dar nespėj�s pa�inti brolio, jis �iupo peilį. Paskui nurimo.

��Temud�inas mums laimėjo truputėlį laiko,�� pasakė Ka�iunas.

Chazaras pa�velgė pro med�ius tolyn�� ten į kalv� bėgte kopė du vyrai. Ber�ai ir pu�ys augo tik iki pusės kalvos, ir broliai suprato: kol Temud�inas pasieks vir�ūn� ir atsidurs kitoje kalvos pusėje, kur taip pat auga mi�kas, jis bus puikiai matomas. Jie nebuvo tikri, ar Temud�inas gali pabėgti nuo persekiotojų, ta�iau sukrėstus brolius nuramino tai, kad Eluko kariai jų nebetyko.

��K� daryti?�� tarsi sav�s paklausė Chazaras.

Ka�iunas stengėsi susikaupti, nors trukdė skausmas, tartum grau�te grau�iantis kojos raumenis. Bangomis u�plūsdavo silpnumas, ir jis stengėsi neprarasti s�monės.

��Reikia i�traukti t� strėl�,�� tarė Ka�iunas, net susigū�damas nuo �ios minties.

Jie matydavo, kaip tai daroma kariams grį�us i� sunkių mū�ių. �aizda kojoje buvo �vari, kraujo �iurk�lė jau virto nedidele srovele. Vis dėlto Chazaras pririnko didel� sauj� lapų ir purvin� kam�tį suki�o broliui į burn�, tada suėmė strėlės kot� ir trūktelėjo. Ka�iuno akys i�siplėtė i� skausmo, i�virto baltymai. Nors tvardėsi, i� Ka�iuno lūpų pasigirdo tyli dejonė. Norėdamas j� nuslopinti, Chazaras u�spaudė Ka�iunui burn� ir laikė tol, kol strėlės �ipuliai nukrito ant �emės. Greitais tiksliais judesiais nuo savo juosmens juostos nupjov�s atrai��, Chazaras sutvarstė Ka�iunui koj�.

��Atsiremk man į petį,�� liepė jis, keldamas Ka�iun�.

Buvo matyti, kad jaunesniajam broliui svaigsta galva. Jis i�spjovė �lapius lapus, o Chazaras �iūrėjo į jį ir galvojo, k� daryti.

��Jie grį�,�� atsipeikėj�s tarė Ka�iunas.�� Reikia susirinkti. Jeigu greitai suksimės, galėtume paimti visus �irgus ir joti į kit� stovykl�.

Chazaras nesitraukė nuo Ka�iuno tol, kol įkėlė į Tolujaus �irgo baln�. U�dėj�s rank� broliui ant peties paramino, į rankas įspraudė pavadį. Ka�iunas leidosi joti ten, kur slėpėsi motina su jauniausiaisiais. Temud�inas u�tvaroje buvo padar�s ang� pabėgti, tad Chazaras mintyse padėkojo broliui, kad jis tai numatė. Visus metus jų vaizduot� nuolat drumstė galintys pasirodyti Eluko kariai. Padėjo tai, kad Temud�inas daugelį kartų svarstė jų veiksmus. Chazarui net bloga darėsi pagalvojus, kad jie turi grį�ti į t� pa�i� tamsi� tarpukaln�, kur praleido pirm�sias naktis atsidūr� �ia. Temud�inas sakė, kad ten reikia pasistatyti nedidelį ger�, ta�iau jie nemanė, kad jo prisireiks taip greitai. Jie vėl liks vieni, ir juos med�ios.

Bėgdamas jis meldėsi, kad Temud�inui pavyktų pabėgti nuo persekiotojų. Jeigu pavyktų, Temud�inas �inotų, k� daryti. Kad brolis gali nei�sigelbėti, Chazarui buvo baisu net pagalvoti.

Temud�inas bėgo, kol nusilpo kojos, nuo kiekvieno �ingsnio vis labiau svaigo galva. Prad�ioje u�teko jėgų ir grei�io per�okti kiekvien� kelyje pasitaikan�i� kliūtį arba po ja pralįsti, ta�iau jėgos silpo, burnoje atsirado kar�ių seilių, jis ėmė klupinėti. Veid� brai�ė �akelės ir dygliai.

Sunkiausia buvo įveikti kalvos vir�ūn�, ji buvo nuoga tarsi akmenys upėje. Tolujus ir Basanas Temud�inui pavymui leido strėles, tad Temud�inas buvo priverstas lėtinti �ingsnį, nes reikėjo �valgytis, ar neatlekia strėlės, ir pama�ius jas, nors ir alino nuovargis, staigiai �oktelėti i� kelio. Buvo beveik pasivij� jį pla�ioje dykroje, bet netrukus Temud�inas pasijuto vėl es�s tarp senų med�ių ir bėgo toliau, nors jautė, kaip temsta akys ir gerkl� drasko kiekvienas oro gurk�nis.

Jis prarado lank�, kai �is įkliuvo į er�kė�ių krūm� ir taip įstrigo, kad, veltui band�s i�traukti, turėjo jį palikti. Temud�inas keikė save, kam nenuėmė templės, bent neperpjovė. Tai buvo blogiausia�� netekti ginklo, kuriuo būtų galėj�s kautis, kai jie pasivys. Jo ma�asis peilis sutikus Tolujų nepadėtų.

Jis nebepajėgė bėgti grei�iau u� karius. Geriausia, k� galėjo padaryti, tai susirasti viet� pasislėpti. Svirduliuodamas per krūmus dairėsi tokios vietos. Baimės kamuolys įstrigo gerklėje, ir jis niekaip negalėjo jo nuryti. �vilgtelėj�s atgal, i�vydo akyse virpantį dviejų mi�ku besiartinan�ių karių vaizd�. Jie vijosi neįtemp� lankų, ir Temud�in� persmelkė neviltis. Jis nemanė būsi�s ilgai persekiojamas ir gailėjosi, kad nebuvo pasislėp�s ginklų arba i�kas�s duobių, kokiomis �iem� gaudo vilkus. Jo kvėpavimas virto gargimu, paskui rėksmu. Su kiekvienu i�kvėpimu kūnas �aukte �aukė sustoti. Jis ne�inojo, kiek nubėgo. Saulė dar buvo vir� galvos, tad jam teliko bėgti ir bėgti, kol ply� �irdis arba į nugar� įsmigs strėlė.

Kelyje pasitaikė siauras upeliūk�tis. Ant �lapio akmens paslydo koja, jis kluptelėjo ir įlėkė į ledinį vandenį sukeldamas purslų debesį. Tai pabudino i� svaigulio, tad i�sirop�t�s jis bėgo toliau kiek valdydamasis. Jis skai�iavo �ingsnius, kol i�girdo Tolujų ir Basan� brendant per upelį toje pa�ioje vietoje. Jie buvo u� penkiasde�imt trijų �ingsnių, u�tektinai arti, kad nukautų jį tarsi elni�, jei tik jis duotų jiems prog� i��auti strėl� tiesiai į jį. Temud�inas pakėlė galv� ir sukaupė vis� i�tvermꠗ reikia bėgti toliau. Kūnas jo nebeklausė, ta�iau jis prisiminė Jesugėjaus �od�ius, kad savo valios pastangomis �mogus gali judėti net tada, kai silpnas kūnas nebepajėgia.

Staiga Temud�ino kelyje atsiradusi dauba paslėpė jį nuo persekiotojų �vilgsnių, jis ėjo slapstydamasis tarp senų ber�ų. Aplinkui augo �mogaus ūgio er�kė�iai, ir jis puolė į juos negalvodamas. Kaip pami��s brai�ydamasis į spyglius, jis brovėsi gilyn ir gilyn, ten, kur buvo tamsi priedanga. Jį buvo beapimanti neviltis ir baisi baimė, bet, kai dienos �viesa u�temo, Temud�inas susirietė į kamuoliuk� ir tyliai kiūtojo.

Plau�iai �aukte �aukėsi oro, bet jis stengėsi nejudėti. Darėsi vis blogiau, sunkėsi prakaitas. Temud�inas jautė, kaip dega veidas ir dreba rankos, ta�iau įtempė kiekvien� burnos ir skruostų raumenėlį, kad kvėpuotų plona srovele�� tik tiek drįso sau leisti.

Jis girdėjo, kaip tra�kindami �akas ir �ūkaudami prabėgo Tolujus ir Basanas. Temud�inas buvo įsitikin�s: toli jie nenubėgs�� grį� ie�koti jo. Nors jam tesinorėjo u�simerkti ir susmukti ant �emės, brangų laik� panaudojo įlįsti dar giliau į tamsi� slėptuv�. Į jį smigo spygliai, ta�iau jis negalėjo �aukti, todėl spraudėsi per juos, kol nulū�davo, ir jie likdavo po oda. Palyginti su tuo, kad jį gali sugauti, tokios �aizdos buvo vieni niekai.

Jis prisivertė nustoti beprasmi�kai �liau�ti. Kelet� akimirkų apie niek� negalvojo, tik apie tams� ir saugum��� kaip med�iojamas gyvūnas. Ta jo dalis, kuri buvo jo tėvo sūnus, �inojo�� jeigu judės, virpantys lapai jį gali i�duoti. Tas vidinis �a�� į jo rab�dinim�si �iūrėjo abejingai ir su panieka. Jis stengėsi susivaldyti. Galų gale, pasigirdus Tolujaus balsui, Temud�inas sustingo ir u�simerkė�� jam �iek tiek palengvėjo. Daugiau nebuvo kas daryti.

��Jis pasislėpė,�� ai�kiai, g�sdinamai arti i�tarė Tolujus. Vyrai, pamet� jį i� akių, grį�o atgal.

Temud�inui nudiegė krūtin� ir jis įsiki�o rank� į lipni� burn�, kad sukand�s pir�tus nustelbtų an� skausm�. Ėmė galvoti apie tėv� jų gere ir vėl prisiminė gyvenim�, kurio neteko.

��Temud�inai, �inau, kad girdi mus,�� �vok�damas riktelėjo Tolujus.

Jį bėgimas taip pat i�vargino, ta�iau vilkų kariai buvo stiprūs ir i�tvermingi kaip niekas kitas, tad greitai atsigaudavo.

Temud�inas gulėjo skruost� prispaud�s prie senų lapų, jausdamas sodrų suplėkusių puvėsių kvap��� taip dvokia niekada dienos �viesos nemat� puvėsiai. Jis �inojo, kad tamsoje galėtų pabėgti nuo persekiotojų, ta�iau tems dar negreitai, ir nepajėgė sugalvoti i�eities. Nekentė jo ie�kan�ių vyrų, nekentė taip kar�tai, kad, atrodė, jo neapykant� turėtų pajusti ir jie.

��Kur tavo brolis Bekteris?�� vėl �ūktelėjo Tolujus.�� Mums reikia tik judviejų. Ar supratai?

Temud�inas i�girdo, kaip kitokiu balsu Tolujus su�nib�dėjo Basanui:

��Jis pasislėpė ka�kur �ia. Paie�kok ir jį pamat�s �ūktelk.

Tvirtas Tolujaus balsas buvo atgav�s �iek tiek pasitikėjimo savimi, ir Temud�inas ėmė melsti Dangi�k�jį tėv�, kad �is nutrenktų Tolujų, sudegintų arba �aibo smūgiu sudraskytų į gabalus, kaip kart� buvo mat�s sudraskant medį. Dangi�kasis tėvas liko nebylus, gal jo net negirdėjo, ir Temud�ino krūtinėje vėl u�virė neapykanta, prie� akis kilo kruvino ker�to vaizdai.

Deginantis kvėpavimas kiek palengvėjo, ta�iau �irdis vis dar dau�ėsi, buvo sunku nejudėti arba neimti garsiai kvėpuoti. �alia pasigirdo �ingsniai, tra�kėjo spygliai ir lapai. Temud�in� pasiekė nedidelis krintan�ios �viesos lopinėlis�� įrėmė į jį akis, �iūrėdamas, kaip juda �e�ėliai. Savo siaubui, jis pamatė, kad �vies� u�temdė sunkiu batu apauta koja, paskui batas dingo ir pasirodė po krūmais �velgiantis veidas. Susitikus �vilgsniams, �iūrin�iojo veidas i�tįso, pasirodė i��iepti tarsi laukinio �uns dantys. Begalin� akimirk� juodu su Basanu �iūrėjo vienas į kit�, paskui karys dingo.

��Nematau jo,�� �ūktelėjo Basanas pasitraukdamas.

Temud�inas pajuto, kaip kaupiasi a�aros. Net per kraujo ū�im� ausyse jis staiga pajuto visus skausmus ir �aizdas, kurias jo varg�as i�sikamav�s kūnas gavo per �i� med�iokl�. Jis prisiminė, kad Basanas buvo i�tikimas Jesugėjui, ir jo pagalba sukrėtė.

Temud�inas i�girdo, kaip tolumoje �ūktelėjo Tolujus. Paskui ilgai gulėjo vienas, klausydamasis tik savo tylaus kvėpavimo. Jam nematoma saulė nuslinko u� tolimų kalvų, daub� er�kėtyne anksti apgaubė tamsa. Temud�inas girdėjo, kaip vienas kit� �aukia kariai, ta�iau jų balsai skambėjo toli. Galų gale s�mon� staiga apėmė nuovargis ir jis u�migo.

Jis nubudo nuo geltonų liepsnų mirgėjimo. Prad�ioje nesuvokė, kas tai ir kodėl jis, susitrauk�s ir susiriet�s, guli tokiam tankiam gervuogyne, kad beveik negali pajudėti. Būti tamsoje tarp spyglių buvo baisu, bet jis nesumanė, kaip i�lįsti ne�liau�iant atgal tuo pa�iu keliu, kuriuo �ia pateko.

Apsiblaususiomis akimis jis pamatė degl� tamsoje, kart� auksinėje �viesoje �mėstelėjo Tolujaus veidas. Karys vis dar jo ie�kojo, dabar jis atrodė niūrus ir pavarg�s. Be abejonės, abu vyrai i�alko ir sustiro. Kaip ir Temud�inas.

��Jei nepasirodysi, nuplė�iu tau od�,�� staiga suriko Tolujus.�� Jeigu priversi tav�s ie�koti vis� naktį, u�dau�ysiu mirtinai.

Temud�inas u�simerkė, ir kai tik deglas nutoldavo, bandė judinti raumenis. Tamsoje Tolujus nepamatys krutan�ių gervuogių, ir Temud�inas ėmė rengtis vėl bėgti. Vos nesudejav�s i� palengvėjimo i�tiesė prie krūtinės prispaustas kojas. Buvo �alta ir ank�ta, ir Temud�inas pagalvojo, kad jį pa�adino ne Tolujaus riksmas, o skausmas.

Rankomis pasitrynė sutrauktus �launų raumenis, ir jie atsileido. Reikėjo kuo grei�iau pa�okti ir bėgti, kad įgautų prana�umo ir tamsa paslėptų jį nuo persekiotojų �vilgsnių. Jis �inojo, kad �eima bus nusigavusi į tarpukaln�, pasistengus juos galima pasiekti iki au�ros. Tolujus ir Basanas niekaip jo nesusektų sausoje pievoje, todėl jie turėtų grį�ti pastiprinimo. Mintimis Temud�inas prisiekė�� jie niekada jo nepagaus. Jis nusives �eim� toli nuo Eluko vilkų, ir ten, kur galės jaustis saugūs, jie pradės nauj� gyvenim�.

Temud�inas pasirengė �uoliui, bet staiga slėptuv� nu�vietė deglas, ir jis sustingo. Matė Tolujaus veid�, atrodė, karys �iūri tiesiai į jį. Temud�inas nepajudėjo net tada, kai Eluko karys ėmė brautis per er�kė�ius. Nuo deglo �viesos krito �liau�iantys �e�ėliai, Temud�ino �irdis dau�ėsi i� baimės. Jis nedrįso net pasukti galvos apsi�valgyti, nors girdėjo, kaip ka�kur prie pat kojų liepsnoje tra�ka spygliai. Norėdamas pasitikrinti spėjim�, Tolujus, ko gero, degl� įki�o per giliai į krūmus.

Temud�inas pajuto, kaip jam �iupinėja kulk�nį, ir, sukaup�s visas jėgas, spyrė, bet gniau�tai buvo tarsi gele�iniai. Jis i�sitraukė u� dir�o u�ki�t� peilį. Tempiamas i� krūmų į atvir� viet� jis rėkė i� baimės ir pyk�io.

Kad geriau Temud�in� sugriebtų, Tolujus numetė degl�, todėl Temud�inas vos į�iūrėjo vyr�, �iupusį jį u� delo ir pakėlusį kum�tį. Mil�ini�ka ranka suspaudė Temud�inui rankos, laikan�ios peilį, rie��. Temud�inas bejėgi�kai raitėsi. Atlekian�io kum��io jis beveik nematė ir pasinėrė į tams�.

Atsipeikėj�s Temud�inas i�vydo lau�� ir prie jo besi�ildan�ius du vyrus. Jis buvo priri�tas prie ber�elio, �alo nugara. Veidas buvo kruvinas, nuo lūpų nusilai��s lipnų purv�, Temud�inas pajuto kraujo skonį. Rankos buvo u�lau�tos, nevertėjo net bandyti mazgų tvirtumo. Joks vilkų karys nepaliks palaidos virvės, kuri� galėtum pasiekti pir�tais. Per kelet� akimirkų Temud�inas suprato, kad negali pabėgti, ir visa vaizduotės jėga trok�damas Tolujaus mirties įbedė į jį niūrias akis. Jeigu Temud�in� būtų i�klaus�s bent vienas dievas, Tolujus būtų paskend�s liepsnose.

Jis ne�inojo, k� galvoti apie Basan�. �is sėdėjo atsirėm�s alkūne į �em� ir �iūrėjo į ugnį. Jie neturėjo pasiėm� maisto, bet buvo ai�ku, kad, u�uot tamsoje temp� jį prie savo �irgų, jie ketina per naktį likti mi�ke. Pajut�s, kaip gerkle teka srovelė kraujo, Temud�inas u�sikosėjo. Abu vyrai apsi�valgė.

Kai pamatė, kad Temud�inas atsipeikėjo, jauti�kas Tolujaus veidas nu�vito pasitenkinimu. Nieko nelaukdamas jis pakilo. U� jo nugaros Basanas papurtė galv� ir nusisuko.

��Sakiau, kad tave surasiu,�� d�iaugsmingai pasakė Tolujus.

Temud�inas �iūrėjo į jaun�jį karį, kurį prisiminė kaip ilgakojį ir ilgarankį berniuk�. Jis i�spjovė kraujo kre�ulį ir pamatė, kad Tolujaus veidas apsiniaukė. Kario rankose staiga atsirado peilis, ir Temud�inas pastebėjo, kaip Basanas kyla nuo lau�o.

��Mano chanas nori tav�s gyvo,�� tarė Tolujus.�� Bet galė�iau i�lupti tau akį u� tai, kad privertei mus tave vaikytis. K� manai? O gal lie�uvį tau perskelti į du, kaip gyvatės?

Jis suvaidino, kad �iumpa Temud�in� u� smakro, ir d�iugiai nusijuokė.

��Keista pagalvojus apie laikus, kai tavo tėvas buvo chanas, ar ne?�� kalbėjo Tolujus, mosuodamas peiliu prie pat Temud�ino akių.�� �iūrėdavau į judu su Bekteriu, kai buvote dar ma�i. Norėdavau suprasti, kuo jūs ypatingi, ie�kojau, kuo jūs u� mane geresni.�� Jis nusi�ypsojo ir papurtė galv�.�� Buvau labai ma�as. Ne�inia, kodėl vienas �mogus yra chanas, o kitas�� vergas. Visa tai �ia.�� Jis pastukseno sau į krūtin�, jo akys degė.

Temud�inas pakėlė antakius. Jam nusibodo Tolujaus puikavimasis. Nuo kario sklido stiprus lajaus kvapas, ir jausdamas t� gai�ų tvaik� Temud�inas i�vydo reginį: erelis plaka jo veid� sparnais. Jis pasijuto abejingas ir suvokė, kad netikėtai dingo baimė.

��Negali to jausti, Tolujau, tu tikrai negali,�� lėtai tarė Temud�inas. Jis pakėlė akis ir įsmeigė į mil�ini�k� jam grasinantį vyr�.�� Tu�� bukaprotis jakas ir tinki tik r�stams ne�ioti.

Tolujus trenkė Temud�inui į veid�, Temud�ino galva nuo smūgio lo�telėjo į �on�. Kitas smūgis buvo stipresnis, Tolujaus delnas liko kruvinas. Tolujaus akyse degė neapykanta ir piktd�iuga, ir ne�inia, kada jis būtų liov�sis dau�yti Temud�in�, tik staiga prabilo Basanas. Balsas sklido u� Tolujaus peties. Temud�inas net nustebo, kad karys taip arti.

��Palik jį ramybėje,�� tyliai papra�ė Basanas.�� Mu�ti suri�t� �mogų negarbinga.

Gū�telėj�s pe�iais Tolujus su�nyp�tė.

��Tada jis turi atsakyti į mano klausimus,�� atsisukdamas į karį grie�tai pasakė jis.

Basanas tylėjo, ir Temud�inas nusiminė. Daugiau karys jam nepadės.

��Kur Bekteris?�� paklausė Tolujus.�� Tam a� turiu gerai i�kar�ti kailį.

Paminėj�s Bekterį, Tolujus nusuko akis į tolį, ir Temud�inas svarstė, kas galėjo atsitikti tarp jųdviejų.

��Jis nebegyvas,�� atsakė jis.�� Mudu su Ka�iunu jį nu�udėm.

��Tikrai?�� akimirk� pamir��s Tolujų paklausė Basanas.

Temud�inas pasinaudojo tarp jų tvyran�ia įtampa ir atsakė Basanui:

��Buvo sunki �iema, Basanai, o jis vogė maist�. Kaip chanas, a� taip nusprend�iau.

Basanas gal ir būtų atsak�s, ta�iau prie Temud�ino priėjo Tolujus ir u�dėjo sunkias rankas ant pe�ių.

��Bet i� kur man �inoti, kad sakai ties�, ma�yli? Jis gali prie mūsų sėlinti net dabar. Kas mums tada būtų?

Temud�inas suprato, kad tai bevilti�ka. Viskas, k� jis galėjo daryti, tai ruo�tis smūgiams. Jis nutaisė bejausmį veid�.

��Saugokis, Tolujau. Tada, kai tav�s ateisiu, norė�iau, kad būtum stiprus ir sveikas.

Tolujus i� netikėtumo i�si�iojo. Jis nesuvokė, juoktis ar keiktis. Galų gale nusprendė smogti Temud�inui į pilv�. Smogdamas sukikeno�� jis d�iaugėsi savo jėga ir tuo, k� gali padaryti.

XVI SKYRIUS

Pamat�s, kad dingo �irgai, Tolujus sumu�ė Temud�in� dar kart�. Jaunojo kario įtū�is dėl Temud�ino brolių beribės dr�sos buvo beveik juokingas. U�teko vienos neatsargios jo belaisvio �ypsenėlės, ir jis liejo pyktį nevilties priepuolyje. Įsiki�o Basanas, ta�iau i�sekimas ir smūgiai padarė savo, tad likusi� nakties dalį Temud�inas buvo pusiau be s�monės.

Diena, kuri� Tolujus padegė Temud�ino ir jo brolių pastatytus gerus, buvo �ilta ir rami. Jiems u� nugarų į dangų kilo juodų dūmų juostos. Temud�inas atsigr�ė tik kart��� jis norėjo visk� įsiminti, kad ir u� tai būtų atker�yta. Temud�ino pagrobėjai pradėjo ilg� kelion�, jie tempė Temud�in� u� virvės, apvyniotos jam apie rie�us.

Tolujus pasakė Basanui, kad jie pasiims �irgų i� vieni�ų klajoklių, pas kuriuos buvo u�suk� anks�iau. Ta�iau po sunkios dienos pasiek� t� viet�, jie pamatė, kad ten, kur buvo geras, lik�s tik i�degintas ratas. Temud�inas slapta nusi�ypsojo�� jis �inojo, kad senasis Horgiuzas tarp klajoklių jau paskleidė �ini� ir nusigabeno �eim� kuo toliau nuo �iauriųjų vilkų karių. Jie nebuvo gentainiai, ta�iau visus silpnuosius siejo prekyba ir vieni�umas. Temud�inas �inojo, kad gandas apie vilkų sugrį�im� pasklis toli ir greitai. Eluko sprendimas grį�ti į �emes prie Raudonojo kalno buvo tarsi akmens tek�telėjimas į tvenkinį. Visos gentys �imto dienų kelio atstumu su�inos ir ims svarstyti, kas bus vilkai�� jų prie�ai ar s�jungininkai. Tokie kaip Horgiuzas, kurie gyveno be did�iųjų �eimų apsaugos, dar labiau nerimavo dėl to, kaip jiems atsilieps nauja tvarka. Bastantis vilkams, ma�i �unys sliūkina į �alį.

Pirm� kart� Temud�inas pasaulį i�vydo i� kitos pusės. Jis galėjo neapk�sti gen�ių u� tai, kaip jos elgėsi klajodamos tyrais, ta�iau pats svajojo vien� dien� visus priversti bėgti. Jis buvo savo tėvo sūnus, todėl nepajėgė įsivaizduoti sav�s klajokliu be genties. Kad ir kur būtų, teisė būti vilku priklauso ir jam. Nusileisti reik�tų i�duoti tėvo atminim� ir jų pa�ių kov� dėl i�likimo. Be to, Temud�inas �inojo paprast� ties�. Vien� dien� jis taps chanu.

Neturėdamas nieko daugiau, tik �iek tiek upelio vandens tro�kuliui numal�inti, ir jokios vilties pasprukti, Temud�inas i� �ios minties galėjo tik pasi�aipyti. Pirmiausia reikėjo pabėgti nuo lemties, kuri� jam buvo pareng� Tolujus ir Elukas. Jis bėgo, tempiamas virve, ir galvojo, kaip i�sivaduoti. Buvo suman�s pabėgėti pirmyn ir Tolujui ant kaklo u�mesti kilp�, ta�iau jaunasis stipruolis vis� laik� buvo budrus, be to, Temud�inas abejojo, ar pasitaikius tinkamai akimirkai jam u�tektų jėgų u�ver�ti stor� kario kakl�.

Jiems keliaujant Tolujus buvo neįprastai tylus. Jis prisiminė, kad grį�ta tik su vienu chano sūnumi, net ne vyriausiu, kad i� jų pavogė vertingus �irgus, o Unegenas nebegyvas. Jeigu būtų nepavyk� sugauti Temud�ino, jų �ygis būtų buv�s visi�ka nesėkmė. Bijodamas, kad belaisvis kaip nors i�trūks ir jam nebeliks nieko, tik ne�lovė, Tolujus nuolat �vilg�iojo į jį. Atėjus nak�iai Tolujus pa�okdavo i� neramaus miego ir tikrino virves. Temud�in� jis visada rasdavo nemiegantį ir su slepiama pa�aipa �iūrintį į jį. Temud�inas taip pat galvojo apie grį�im�, jam buvo smagu �inoti, kad jaunesnieji broliai atėmė i� Tolujaus galimyb� pasirodyti Elukui su naujais laimėjimais. Grį�ti pės�iomis bus didelis i�didaus kario pa�eminimas, tad Temud�inas, jeigu tik nebūtų buv�s toks sumu�tas ir nelaimingas, būtų d�iūgav�s dėl �ios niūrios Tolujaus kelionės atgal.

Jie neteko balnakrep�ių su maistu, taigi jėgos silpo. Antr� dien�, palik�s Temud�in� saugoti Basanui, Tolujus pasiėmė lank� ir nuėjo į mi�k� ant auk�tos keteros. Temud�inas laukė tokios progos, bet Basanas pastebėjo Temud�ino įkar�tį �iam dar nespėjus prabilti.

��Ne, nepaleisiu tav�s, Temud�inai. Nepra�yk man�s,�� pasakė karys.

Temud�ino krūtinė susitraukė, atrodė�� su i�kvėptu oru i�lėkė ir jo viltis.

��Tu nepasakei jam, kur a� slepiuosi,�� sumurmėjo jis.

Basanas paraudo ir nusuko akis.

��Privalėjau. Daviau tau galimyb� tavo tėvo atminimo garbei, bet Tolujus tave vis tiek surado. Jeigu nebūtų buv� tamsu, jis galėjo suprasti, k� a� padariau.

��Jis tai ne. Jis kvailys,�� tarė Temud�inas.

Basanas nusi�ypsojo. Jaunasis Tolujus kilo tarp vilkų, apie jo būd� buvo pasakojama neįtikėtinų dalykų. Jau seniai niekas nedrįso jo į�eisti jam girdint ir net tada, kai jis negirdėdavo.

Matydamas Temud�in�, dr�siai stovintį prie� Tolujų, Basanas suvokė, kad yra ir kitas, ne vilkų, pasaulis. Dabar jis prabilo su kartėliu.

��Temud�inai, sakoma, kad vilkai stiprūs... Mes stiprūs, kai esame tokie, kaip Tolujus. Elukas susirado naujų artimų karių, �monių be jokios garbės. Jis ver�ia mus jam lankstytis. Jeigu kas nors jį pralinksmina, parne�a elni� arba u�puola svetim� �eim�, Elukas numeta juodojo airago odmai�į�� tarsi �uniui, kuris gerai pasitarnavo.�� Kalbėdamas karys �iūrėjo auk�tyn į kalvas, jis prisiminė kitokius laikus.�� Tavo tėvas niekada nevertė mūsų lankstytis,�� pasakė jis tyliai.�� Kol jis buvo gyvas, savo gyvyb� u� jį bū�iau atidav�s net negalvodamas. Prie jo a� visada jau�iausi es�s vyras.

Ne�nekus gentainis kalbėjo ilgai, Temud�inas klausėsi, �inodamas, kaip svarbu, kad Basanas būtų s�jungininkas. Pas vilkus jis nebeturėjo nieko, visai nieko. Galėjo papra�yti pagalbos dar kart�, ta�iau Basanas �od�iais nesimėto. Jo savigarba sakė, kad negalima leisti Temud�inui pabėgti dabar, kai jį k� tik sugavo. Temud�inas tai suprato, nors platūs tyrai jį �aukte �aukė ir jis tro�ko pabėgti nuo mirties, kad ir koki� baisi� Elukas jam būtų reng�s. Jis �inojo�� i�vengti mirties antr�kart, kai Elukas tvirtai valdo gentį, neįmanoma. Kalbėdamas jis rūpestingai rinko �od�ius, reikėjo, kad Basanas i�girstų daugiau nei tik belaisvio pra�ym�.

��Mano tėvas buvo gim�s valdyti, Basanai. Jis sugyveno su �monėmis, kuriais pasitikėjo. Elukas ne taip... pasitiki savimi. Jis ir negali toks būti. A� negaliu atleisti u� tai, kas padaryta, ta�iau suprantu Eluk�. Suprantu ir kodėl jis apsistat�s tokiais �monėmis kaip Tolujus. I� silpnumo jie pikti, ir kartais tokie �monės gali būti labai geri kariai.

Jis matė, kaip jam kalbant Basanas rimsta, stengdamasis visk� suprasti, tarsi tai būtų sak�s ne jo belaisvis.

Susim�st�s Temud�inas vėl prabilo:

��Galbūt Elukas Tolujuje tai ir pastebėjo. Nema�iau Tolujaus antpuolyje, bet gali būti, kad jis neįtikėtinai dr�siais savo poelgiais kovoja su baime.

Temud�inas būtų taip nesak�s, jeigu pats nebūtų taip man�s. Tolujus, kurį jis pa�inojo, vaikystėje buvo rėksnys, vos u�sigav�s, imdavo �liumbti. Basanas sunerimo. Jis galvojo apie tai, k� pasakė Temud�inas. Temud�inas tai matė ir, norėdamas paslėpti pasitenkinim�, nutaisė beaistrį veid�.

��Tavo tėvas jo nebūtų padar�s sau artimu kariu,�� purtydamas galv� pasakė Basanas.�� Būti pasirinktam Jesugėjaus�� did�iausia viso mano gyvenimo garbė. Tada tai rei�kė daugiau, negu turėti jėgų ir �arvus ir puldinėti varg�es �eimas, grobti jų kaimenes. Tai rei�kė...

Jis pasipurtė, grį�damas i� prisiminimų.

Temud�inas norėjo, kad karys dar kalbėtų, ta�iau spausti nedrįso. Ilgai jie stovėjo tylėdami, paskui Basanas atsiduso.

��Būdamas su tavo tėvu a� galėjau did�iuotis,�� tarsi sau niurnėjo jis.�� Tiems, kurie mus u�puldavo, buvome ker�tas ir mirtis, ta�iau nelietėme savųjų �eimų, nė vieno i� vilkų. Elukas ver�ia mus �ygiuoti aplink gerus su kovine apranga. Mes nebedorojame vilnos ir nebeprajodinėjame naujų �irgų. Dalydamas dovanas, jis leid�ia mums storėti ir glėbti. Jaunieji ir ne�ino, kad gali būti kitaip, bet a� kadaise buvau liesas, stiprus ir pasitikintis savimi, Temud�inai. Prisimenu, k� rei�kė su Jesugėjumi pulti totorius.

��Tu ir dabar darai jam garb�,�� sujaudintas, kad karys prisimena jo tėv�, su�nib�dėjo Temud�inas.

Jis pamatė, kaip rimsta Basano veidas, ir suprato�� �iandien tikėtis i� kario ko nors daugiau neverta.

Tolujus grį�o d�iūgaudamas�� prie jo dir�o buvo priri�ti du �vilpikai. Pridėj� įkaitintų akmenų, juodu su Basanu juos i�kepė. Lengvame vėjelyje u�uodus mėsos kvap� Temud�ino burna prisipildė seilių. Tolujus leido Basanui vieno �vilpiko kaulelius su mėsa numesti ten, kur juos galėjo pasiekti Temud�inas. Temud�inas valgė lėtai, plė�damas nuo kaulų gabaliukus mėsos. Jis privalėjo likti stiprus. Kai Temud�inas mėsos k�snį pakeldavo prie burnos, Tolujus patraukdavo virv�. Atrodė, taip jis smaginasi.

Kai jie vėl pajudėjo, Temud�inui teko grumtis su nuovargiu ir rie�ų skausmu. Jis nesiskundė, nes Tolujus, pamat�s bent kokį jo silpnum�, būtų tik d�iaug�sis. �inojo: karys, u�uot leid�s pabėgti, jį nu�udytų. Neturėjo jokios galimybės pasprukti nuo dviejų vyrų, kurių belaisvis buvo. Mintis, kad vėl susitiks su Eluku, kėlė kankinam� skausm� tu��iame skrandyje. Atėjus vakarui, Tolujus staiga sustojo, įsi�iūrėj�s ka�kur tolin. Kad geriau matytų besileid�iant saulei, Temud�inas prisimerkė. Jį apėmė neviltis.

Senasis Horgiuzas nespėjo nueiti toli. Temud�inas pa�ino jo ker�� �irg� ir ve�im�, prikraut� skurdaus �eimos turto. Negausi o�kų ir avių kaimenė ėjo prie�ais, vėjelis toli ne�ė jų bliovim�. Ko gero, Horgiuzas nesuvokė, koks pavojus gresia. Temud�in� sukrėtė mintis, kad senis liko tam, kad pamatytų, kas atsitiko jo draugų �eimai.

Horgiuzas nebuvo kvailas. Jis nesiartino prie einan�ių karių, nors jam atsisukus pasi�iūrėti jie matė i�balusį senio veid�. Temud�inas mintyse meldė jį trauktis �alin, kuo grei�iau ir kuo toliau.

Jam neliko nieko kita, tik �iūrėti, kaip Tolujus savo virvės gal� padavė Basanui ir nuo pe�ių nusiėmė lank�. Slėpdamas ginkl�, Tolujus įtempė templ� ir skubiu �ingsniu pasileido senio ir jo �eimos link. Temud�inas nebegalėjo i�tverti. Jis taip trūktelėjo virv�, kad Basanas net apsisuko. Temud�inas pakėlė rankas ir, norėdamas parodyti Horgiuzui, kad turi trauktis, ėmė kaip i�protėj�s mojuoti.

Buvo matyti, kad Horgiuzas dvejoja. Jis pasisuko balne ir pa�velgė į vieni�� jo link artėjantį vyr�. Spėjo pamatyti kar�tligi�k� Temud�ino mojavim�, bet buvo per vėlu. Tolujus pasiekė atstum�, kuriuo galėjo �auti. Koja jis prispaudė lank�, įtempė templ� ir per akimirk� pakėlė ginkl�. Horgiuzui vos spėjus �ūktelėti �monai ir vaikams, Tolujus i��ovė.

�mogui, kuris mokėjo �audyti net visu grei�iu �uoliuodamas, tai buvo paprastas �ūvis. Pamat�s, kaip Horgiuzas suragino �irg�, Temud�inas sudejavo. Jis �inojo, kad pavarg�s �irgas greitai nebėgs. Kariai ir jų belaisvis �iūrėjo, kaip lekia strėlė, o Tolujus jau paleido antr�. Atrodė, ji kabo ore, o �monės juda per lėtai, vėluodami.

Temud�inas suriko, kai strėlė pataikė senajam Horgiuzui į nugar� ir i�sigand�s jo �irgas atsistojo piestu. Net tokiu atstumu Temud�inas matė, kaip jo draugo kūnas ėmė trūk�ioti, jis vos sumosavo rankomis. Kita strėlė nulėkė tuo pa�iu keliu, bet Horgiuzui nuslydus i� balno ir tapus tik tamsių drabu�ių krūva ant �emės, strėlės antgalis įsmigo į medinį baln�. Temud�inas suvirpėjo, kai antra strėlė pasiekė tiksl� ir pasigirdo duslus jos smūgis. Tolujus pergalingai suriko ir med�iotojo ris�ia pasileido pirmyn. Pareng�s lank�, jis artėjo prie siaubo apimtos �eimos tarsi prie o�kų kaimenės sėlinantis vilkas.

Horgiuzo �mona, i�traukusi i� balno styran�i� strėl�, nukirto prie ve�imo �irg� laikan�ius saitus, įkėlė į baln� abu savo sūnus ir jau norėjo pliauk�telėti arkliukui leistis bėgti, ta�iau Tolujus suriko to nedaryti. Jam pakėlus lank�, moteris pasidavė ir susmuko.

Apimtas nevilties, Temud�inas �iūrėjo, kaip Tolujus artėja prie jos, nerūpestingai dėdamasis strėl� į lank�.

��Ne!�� suriko Temud�inas, ta�iau Tolujus smaginosi. Pirma strėlė pataikė moteriai į krūtin�, paskui jis �ovė į verkian�ius vaikus. Smūgiai nublo�kė vaikus nuo �irgo ir jie nukrito ant dulkėtos �emės.

��K� bloga jie jam padarė, Basanai? Pasakyk!�� klausė Temud�inas.

Kiek nusteb�s Basanas pa�iūrėjo į jį. Tamsiose kario akyse buvo abejonė.

��Jie�� ne mūsų �monės. Ar ver�iau reikėjo palikti juos badauti?

Temud�inas nusuko �vilgsnį nuo Tolujaus, kuris, norėdamas įlipti į baln�, paspyrė vieno vaiko kūnelį. Dalis jo jautė, kokį nusikaltim� mato, ta�iau �od�ių tam paai�kinti nebuvo. Jis neturėjo kraujo ar vedybinių ry�ių su Horgiuzu ir jo �eima. Jie nebuvo vilkai.

��Jis �udo kaip bailys,�� apie tai galvodamas pasakė Temud�inas.�� Ar ir prie� ginkluotus karius jis eina su tokiu malonumu?

Jis pamatė, kaip susiraukė Basanas, ir suprato, jog pataikė. Buvo ai�ku, kad Horgiuzas ir jo �eima �ios �iemos nei�gyvens. Temud�inas �inojo�� Jesugėjus, ko gero, būtų įsak�s t� patį, bet jis būtų tai dar�s apgailestaudamas ir suvokdamas, kad rūs�iuose tyruose tai�� savoti�ka malonė. Kariui pasukus atgal prie jų, Temud�inas pa�aipiai �yptelėjo. Nors didelis ir stiprus, Tolujus buvo menkas �mogelis. Jis atėmė kitų �monių gyvybes, kad i�lietų pyktį �lugus jo sumanymams. Grį�damas prie jį stebin�iųjų jis �vytėte �vytėjo. Temud�inas nekentė jo, ta�iau apie visk� galvojo tik sau, nebesikreipdamas į Basan�.

Dabar Tolujus ir Basanas ker��ja kumele jojo pasikeisdami, Temud�inas griuvinėdamas bėgo i� paskos. Nu�udytuosius jie paliko maitėdoms, prie� tai i� negyvų kūnų Tolujus i�sitraukė strėles. Jų ve�imuk� karys ap�iūrinėjo ilgai, bet ten buvo tik d�iovintos mėsos ir skarmalų. Tokie klajokliai, kaip Horgiuzas, neturėdavo brangaus paslėpto turto. Tolujus perpjovė gerkl� o�kiukui ir, prie� ri�damas jį prie balno, skonėdamasis atsigėrė jo kraujo. Kitas o�kas nusivarė kartu. Kol pasieks vilkų gerus, �vie�ios mėsos jie turės daugiau, negu reikia.

Praeidamas pro Horgiuz� ir jo �eim�, Temud�inas pa�velgė į jų sustingusius i�balusius veidus. Kai jis buvo alkanas, jie �iltai jį sutiko, pavai�ino sūdyta arbata ir mėsa. Po to, k� dabar teko patirti, jis jautėsi priblok�tas ir nusilp�s, ta�iau toldamas nuo jų staiga suvokė, kad ir jie buvo jo gentis ir �eima. Juos siejo ne kraujas, bet draugystė ir pagalba i�gyvenant sunkius laikus. Jis suprato, kad ir u� juos reikės atker�yti.

Hiulana suėmė Temug� u� pe�ių ir papurtė. Nuo tada, kai jie paliko vilkus, berniukas augo tarsi pavasarinė �olė. Jo vaiki�ko apkūnumo nebeliko nė pėdsako, ta�iau ten, kur reikėjo jėgų, Temugė dar netiko. Jis padėdavo broliams dirbti, bet darė tik tai, kas jam buvo liepiama. Da�nai jis dingdavo, galėdavo praleisti vis� dien� plaukiodamas ar laipiodamas po uolas�� �valgydavosi gra�ių vaizdų. Hiulana tai laikė papras�iausiu tingėjimu ir aplupdavo sūnų ryk�te. Temugė buvo nelaimingas ma�as berniukas ir vis dar svajojo grį�ti pas vilkus, prie visko, kas buvo prarasta. Jam reikėdavo pabūti atskirai nuo �eimos, ir jeigu jam to neleisdavo, darydavosi suirz�s ir paniur�s. Galų gale Hiulana netekdavo kantrybės ir leisdavo jam i�eiti, kad grynas oras nupūstų blogas mintis tarsi voratinklius.

Atėjus vakarui, ma�y�iame gere Temugė tylutėliai kūk�iojo, ir Hiulanai jau ėmė trūkti kantrybės.

��K� mes darysime?�� kūk�iojo jis, valydamasis snarglius�� jų pėdsakas buvo beveik nosies platumo.

Hiulana nuslėpė susierzinim� ir �iurk��iomis rankomis paglostė jam plaukus. Kad sūnus silpnas, jos neturėjo stebinti�� Jesugėjus įspėjo j�, kad taip bus. Gal ji i�lepino vaik�?

��Jam viskas bus gerai, Temuge. Tavo brolis nesileis lengvai sugaunamas.

Ji stengėsi kalbėti �valiai, ta�iau ir pati pradėjo galvoti apie jų ateitį. Temugė gali sau verkti, bet Hiulana turi visk� numatyti ir elgtis i�mintingai, kitaip ji praras juos visus. Ir kiti sūnūs po �io likimo smūgio buvo priblok�ti ir nelaimingi. Su Temud�inu jie jau buvo beįgyj� vilties. Prarasti brolį rei�kė grį�ti į visi�k� pirmųjų dienų neviltį, grį�� prisiminimai apie tamsi�j� tarpukaln� prislėgė jų dvasi� tarsi sunkus akmuo.

Hiulana i�girdo, kaip �alia gero tylutėliai nusi�vengė �irgas. Ji klausėsi, o jos galvoje brendo sprendimas, kuris, atrodė, �irdį sudraskys į gabalus. Pagaliau, kai Temugė ėmė tyliai �niurk��ioti kampe, įbed�s �vilgsnį į niekur, ji pasakė visiems:

��Jei Temud�inas negrį� iki rytdienos vakaro, mums reikės i� �ia i�eiti.�� Ji jautė, kaip visi nu��iuvo, net ma�oji Temuluna nustojo �aisti spalvotais kauliukais ir i�plėtusi akis �velgė į motin�.�� Dabar, kai vilkai grį�ta prie Raudonojo kalno, kito pasirinkimo neturime. Elukas visk� i��niuk�tinės ir ras mūsų slėptuv�. Tada mums galas.

Rūpestingai parinkdamas �od�ius, atsakė Ka�iunas:

��Jei mes i�vyksim, Temud�inas mūsų neberas, pati tai �inai. Galė�iau pasilikti ir laukti jo. Pasiimkit �irgus, pasakykit, kuria kryptimi keliausit, ir, kai tik jis grį�, eisim jums i� paskos.

��O jeigu jis nebegrį�?�� paklausė Chazaras.

�iūrėdamas į jį Ka�iunas susiraukė.

��Lauksiu, kol galėsiu. Jei vilkai ateis į tarpukaln�, a� pasislėpsiu arba naktimis keliausiu pas jus. Jei visi i� �ia i�vyksim, Temud�inas gali mirti, nes mes su juo nebesusitiksim.

�ypsodama Hiulana suspaudė Ka�iunui petį. Ji stengėsi nepasiduoti nevil�iai. Nors ji �ypsojosi, akys buvo nelinksmos.

��Tu geras brolis ir nuostabus sūnus,�� tarė ji.�� Tėvas tavimi did�iuotųsi.

Hiulana pasilenkė ar�iau ir jos ry�tas, kai kalbėjo, juos sutrikdė.

��Bet saugok savo gyvyb�, nelįsk į pavojų, jei pamatysi, kad jį sugavo. Supratai? Temud�inas gimė su kruvina ranka. Gal tai�� jo likimas.

Staiga jos veidas persimainė.

��A� negaliu prarasti vieno po kito visų savo sūnų. Prisiminusi Bekterį, ji netikėtai pravirko. Visi buvo sutrik�. Ka�iunas apkabino motinos pe�ius. Kampe vėl ėmė kūk�ioti Temugė.

XVII SKYRIUS

Elukas sėdėjo soste i� med�io ir glotnios odos. Jo geras buvo dukart didesnis nei kitų stovykloje. Jesugėjus tokius vald�ios �enklus niekindavo, ta�iau Elukui patiko būti auk��iau savo gentainių. Tegu nepamir�ta, kas chanas! Jis klausėsi, kaip tra�ka liepsnojantys deglai ir tolumoje �ūkauja gentainiai. Elukas vėl buvo girtas ar apygirtis, tad ranka mosuodamas sau prie� akis matė tik nery�kų vaizd�. Jis pagalvojo, ar nereikėtų įsakyti atne�ti dar airago, nes norėjosi u�migti, ta�iau, u�uot įsak�s, sėdėjo apimtas niūrios ramybės ir �iūrėjo į grindis. Jo artimieji kariai �inojo: tada, kai chanas m�sto apie praeitį, jo linksminti geriau nebandyti.

Ant medinės laktos prie de�inės Eluko rankos tupėjo erelis su gaubtu ant galvos ir taip pat tarytum m�stė. Erelio patelė galėdavo ilgam sustingti ir tada atrodydavo tarsi i� bronzos. Paskui staiga krūpteldavo nuo kokio nors garso, pakreipdavo galv�, tarsi k� nors matytų per stor� gaubto od�. Raudonas jos plunksnų atspalvis i�liko, ir atsimu�us deglo �viesai sparnai �vytėdavo. Elukas did�iavosi pauk�tės dyd�iu ir jėga. Jis �iūrėdavo, kaip erelis puola o�kiuk� ir su nukarusiais mėsos draiskalais sunkiai pakelia jį į or�. Paprastai ereliui jis duodavo tik gabal� mėsos, ta�iau akimirka būdavo ypatinga. Jesugėjaus erelį jis atidavė kitai �eimai, ir �i chano dovana susiejo juos am�ino dėkingumo saitais. Jis tro�ko, kad abu erelius pamatytų Temud�inas arba Bekteris. Elukas norėjo, kad jie būtų gyvi vien dėl to, kad dar kart� pamatytų jų pyktį.

Jis prisiminė dien�, kai pats Jesugėjus jam padovanojo raudon�jį pauk�tį. Prie� jo vali� akyse netikėtai pasirodė a�aros, tad dėl savo liūdesio ėmė garsiai keiktis ir plūsti airag�. Tada jis buvo jaunesnis, o jauniems viskas atrodo geriau, �variau ir gra�iau negu tiems, kurie leido sau sustorėti ir kas vakar� geria. Elukas �inojo, kad jis dar stiprus. U�tektinai stiprus, kad galėtų sudoroti kiekvien�, kuris drįstų jį i�bandyti.

Pamėlusiomis akimis Elukas apsidairė, ar nematyti Tolujaus, akimirk� pamir��s, kad karys dar negrį�o. Kai i�jojo Tolujus, Basanas ir Unegenas, vilkai lėtai keliavo į �iaur�. Su�inoti, ar Jesugėjaus vaikai dar gyvi, arba surasti bent jų kaulus bus gana paprasta. Elukas prisiminė savo, kaip chano, pirm�j� �iem� ir sudrebėjo. �iema buvo rūsti net traukiantis į pietus. Likusiems �iaurėje, tiek ma�iems, tiek seniems, ji turėjo būti �iauri. Jis beveik neabejojo�� Hiulana ir jos vaikai ilgai negalėjo i�gyventi. Vis dėlto ka�kas grau�ė Eluk�. Kas sulaikė Tolujų ir kitus vyrus? Jaunasis imtynininkas jam naudingas būdamas �alia. Jo i�tikimybė, palyginti su kai kurių vyresnių karių, nekėlė jokių abejonių. Elukas �inojo, kad yra tokių, kurie iki �iol neigia jo teis� valdyti gentį,�� kvailiai, negalintys sutikti su nauj�ja tvarka. Jis stengėsi nei�leisti jų i� akių. Atėjus laikui, vien� ankstyv� ryt� juos surinks u� gerų į Tolujų pana�ūs �monės, ir jis pats nukapos nepatenkintiesiems galvas. Taip, kaip privalu chanui. Jis visada prisiminė, kad gentį u�valdė jėga, taigi tik jėga buvo galima visk� i�laikyti. Nestabdomas prie�i�kumas gali augti tol, kol jie sukauptų dr�sos mesti jam i��ūkį. Ar viso to po�ymių jis nejautė dar gerokai anks�iau, nei buvo nu�udytas Jesugėjus? Giliausioje �irdies kertelėje jis pripa�ino, kad jautė.

I�gird�s perspėjamuosius ragų garsus, Elukas sverdėdamas pakilo ir stvėrė kard�, atremt� į kėdės ranktūrį. Raudonasis pauk�tis suspiegė, ta�iau Elukas nekreipė į jį dėmesio. I�ėj�s į �alt� or�, papurtė galv�, kad atsikratytų kvaitulio. Jautė, kaip ima grei�iau tekėti kraujas ir u�lieja malonus jaudulys�� pamanė, gal juos puola svetimieji, o gal su senojo chano sūnumis grį�ta Tolujus. �iaip ar taip, ant jo kardo liks kraujo. Elukas niekada nemiegodavo taip sald�iai ir be sapnų, kaip nu�ud�s �mogų.

Jam atvedė �irg�, ir stengdamasis nesuklupti į baln� lipo atsargiai. Veikė i�gertas airagas, ta�iau nuo jo Elukas buvo dar stipresnis. Apsimiglojusiomis raudonomis akimis jis dėbtelėjo į susirinkusius karius ir keliais spustelėjo �irg�. Er�ilas �uoliais pasileido sutikti pavojaus.

Elukas rėkavo �altame vėjyje, kol raiteliai i�sirikiavo aplink jį tobula rikiuote. Jie vilkai, ir visi privalo jų bijoti. Elukas kaip niekad pagyvėdavo tokiomis akimirkomis�� tada pasimir�davo visos nei�tikimybės, visiems reikėdavo pulti vien� prie��. Tai Elukui patiko kur kas labiau negu menkos bėdos ir �eimų nesantaika. Kodėl jis turėtų tuo rūpintis? Jo kardas ir lankas parengti apginti juos, ir tai viskas, k� jis privalo jiems duoti. Jie gali augti ir daugintis kaip tos o�kos, kurias pri�iūri. Kol kariai joja pirmyn, o jis juos veda�� visa kita nesvarbu.

Visu grei�iu �uoliuodamas, Elukas nuleido kard� vir� er�ilo ausų ir, kad kariai jotų grei�iau, �ūktelėjo: �iuch! Jautė, kaip i� jo garuoja airagas. Tro�ko, kad ten būtų juos susireng� pulti prie�ai, tikėjosi mū�io, kuriame i�bandytų savo dr�s� ir svaigtų atsidūr�s prie pat mirties ribos. Deja, tyruose buvo matyti du raiteliai ant juodbėrių �irgų, taip apkrautų, kad vargu ar galėjo kelti pavojų. Elukas pajuto kartų nusivylim�, ta�iau jį u�gniau�ė ir nutaisė bejausmį veid�. Vilkai i� abiejų raitelių galėjo atimti vis� turt�, palikti jiems tik gyvybꠗ �inoma, jeigu nepa�įstamieji nepanorėtų kautis. Artėdamas prie jų, Elukas tikėjosi, kad panorės. Jo kariai, u�ėm� savo vietas, jojo �alia.

Dar nei�siblaiv�s, Elukas atsargiai nulipo nuo �irgo ir �engė nepa�įstamųjų link. Nusteb�s i�vydo, kad abu ginkluoti, nors jiems u�teko proto nei�sitraukti kardų. Matyti klajoklius su kardais buvo neįprasta. Patirtį, kaip lankstyti ir kalti plien�, visos gentys labai saugojo, tad geras kardas buvo didelis turtas. Ta�iau abu raiteliai neatrodė turtingi. Kadaise geri jų rūbai dabar buvo ne�varūs, prisigėr� senų dulkių ir purvo. Juodasis airagas kraujyje dar slopino, ta�iau Eluko domesys ėmė stiprėti.

Artėdamas Elukas atid�iai ap�iūrėjo abu vyrus. Jis prisiminė, kaip Jesugėjus mokė įvertinti prie�us. Vienas jų am�iumi galėjo būti antrojo tėvas, ta�iau atrodė stiprus, nors jo plaukai buvo �ili, ant nugaros supinti į kas� ir sutepti riebalais. Dėl to, kaip jis stovėjo, Elukas pajuto dilgsint grėsm�. Jis nekreipė dėmesio į jaunesnįjį, nes laukė vyresnio vyro pirmojo judesio. Nebūtų galėj�s paai�kinti, kodėl, ta�iau tai ne kart� i�gelbėjo jam gyvyb�.

Nors juos supo ginkluoti kariai, nė katras nenulenkė galvos. Elukas susiraukė, stebėdamasis jų keistumu ir pasitikėjimu savimi. Prie� jam prabylant pasirodė, kad vyresnysis krūptelėjo, kai jo skvarbios akys sustojo ties �uoliuojan�iu vilku ant Eluko �arvų. Jis ka�k� sumurmėjo bendrakeleiviui ir abu aprimo.

��A� Arslanas,�� ai�kiai tardamas �od�ius pasakė jis.�� �ia�� mano sūnus �elmė. Esame įsipareigoj� vilkams ir �tai galų gale jus radome.

Elukas tylėjo. �mogus per�velgė karių veidus.

��Kur tas, kurį vadina Jesugėjumi? A� įvykd�iau savo priesaik� ir suradau jus.

Elukas rūs�iai �velgė į jo �iltame gere sėdin�ius sve�ius. Lauke, �altyje, prie durų stovėjo du kariai, pasireng� jam pakvietus ateiti į pagalb�. Gere ginklų turėjo tik Elukas, bet būdamas su atvykėliais jis nuolat jautė įtamp�, nors prie�asties ai�kiai nesuvokė. Gal dėl to, kad juodu nerodė jokios baimės. Pamat�s did�iulį Eluko ger�, Arslanas nenustebo ir nei�sigando. Savo kard� jis atidavė ir nė ne�vilgtelėjo į jį. Arslanui ap�iūrinėjant ant gero sienų kaban�ius ginklus, Elukas buvo beveik įsitikin�s, kad jo veide akimirk� pasirodė vos į�iūrima pa�aipa. Jo dėmesį patraukė tik raudonasis pauk�tis, ir Elukas susierzino, kai Arslanas ūktelėjo i� galugerklio ir paglostė rusvai auksines plunksnas ant erelio krūtinės. Pauk�tė liko rami, ir Elukas pajuto, kaip u�verda pyktis.

��Jesugėjų nu�udė totoriai beveik prie� penkerius metus,�� pasakė Elukas, kai jie susėdo ir i�gėrė po dubenėlį arbatos.�� Kas jūs ir ko atvykote?

Jaunesnysis jau �iojosi norėdamas atsakyti, ta�iau Arslanas �velniai palietė jo rank�, ir jis nu��iuvo.

��Jeigu jūs būtumėte lik� �iaurėje, būtume atkeliav� anks�iau. Mudu su sūnumi jojome daugiau kaip tūkstantį dienų, kad surastume jus ir įvykdytume priesaik�, kuri� daviau tavo tėvui.

��Jis man ne tėvas,�� grie�tai atsakė Elukas.�� A� buvau pirmasis i� jo karių.

Jis pamatė, kaip vyrai susi�valgė.

��Vadinasi, tai, kad jūs palikote Jesugėjaus sūnus ir �mon� tyruose, nebuvo tu�ti gandai?�� tyliai paklausė Arslanas.

Elukas, jausdamas, kaip Arslanas jį tyrinėja, ėmė gintis.

��A� esu vilkų chanas,�� atsakė jis.�� A� valdau juos jau ketverius metus, ir jie dabar stipresni, negu buvo anks�iau. Jeigu jūs prisiekėte vilkams, prisiekėte man.

Arslanas su sūnumi vėl susi�valgė. Elukui pasidarė pikta.

��Kai kalbatės su manimi, į mane ir �iūrėkite,�� liepė jis.

Arslanas klusniai atsisuko į med�io ir odos soste sėdintį �mogų, bet nieko nepasakė.

��I� kur gavote tokius ilgus kardus?�� paklausė Elukas.

��Mano vie�patie, a� juos kalu, tai mano amatas,�� tyliai atsakė Arslanas.�� Kadaise buvau naimanų genties ginklininkas.

��Ar jus i�varė?�� akimirksniu paklausė Elukas.

Jis gailėjosi, kad prie� jiems atvykstant per daug i�gėrė. M�stė lėtai ir jautė i� vyresniojo sklindantį pavojų, nors atvykėlis kalbėjo ramiai. Gerai apskai�iuoti judesiai rodė jo tvirtum��� Elukas tai pajuto. �mogus galėjo būti kardų meistras, ta�iau kartu jis karys. Jo sūnus buvo liesas tarsi virvė, jis neatrodė pavojingas, tad Elukas nebekreipė į jį dėmesio.

��Chan� palikau, kai jis pasiėmė mano �mon�,�� atsakė Arslanas.

Elukas sudrebėjo, prisimin�s prie� daugelį metų girdėt� nutikim�.

��Girdėjau apie tai,�� stengdamasis geriau prisiminti pradėjo jis.�� Tu esi tas, kuris metė i��ūkį naimanų chanui? Tu�� priesaikos lau�ytojas?

Prisimin�s sen� skausm�, Arslanas atsiduso.

��Tai buvo seniai. Buvau jaunesnis, ta�iau tai, kad sulau�iau priesaik�, tiesa. Chanas buvo �iaurus. Jis priėmė mano i��ūkį, bet pirma nuėjo į savo ger�. Mes susikovėme, ir a� jį nu�ud�iau, ta�iau kai nuėjau pasiimti �monos, radau j� perpjauta gerkle. Tai jau daug kartų pasakota istorija, seniai apie j� nebegalvoju.

Arslano akys i� liūdesio patamsėjo, ta�iau Elukas nepatikėjo.

��Apie tai girdėjau net pietuose, kur oras kar�tas ir drėgnas. Jeigu tu esi tas pats �mogus, kalbama, kad gerai kauniesi kardu. Ar tai tiesa?

Arslanas patraukė pe�iais.

��Pasakotojai visada sutir�tina spalvas. Gal kada nors taip ir buvo. Dabar mano sūnus kaunasi geriau. Ta�iau a� dar turiu savo dumples ir galiu pasistatyti kalv�. Ir patirties turiu, tad galiu gaminti kovos ginklus. A� buvau sutik�s Jesugėjų, kai jis med�iojo su savo sakalu. Jis pamatė, kad galiu atne�ti naudos, ir nusprendė sulau�yti papro�ius ir priimti mus į savo gentį.�� Jis trumpam nutilo, prisimindamas seniai praėjusius laikus.�� Kai sutikau jį, buvau vieni�as ir nusivyl�s. Mano �mon� buvo atėm�s kitas, nebenorėjau gyventi. Jesugėjus pasiūlė man vilkų glob�, jei kartu pasiim�iau j� ir sūnų. Manau, jis buvo didis �mogus.

��A� didesnis,�� susierzin�s, kad Jesugėjų giria jo gere, atsakė Elukas.�� Jei tikrai moki tai, kuo giriesi, vilkai d�iaugsis galėdami priimti tave.

Arslanas ilgai tylėjo, net nenukreipė �vilgsnio. Elukas juto, kaip gere didėja įtampa, ir turėjo prisiversti, kad jo pir�tai nestvertų kardo rankenos. Matė, kaip raudonasis pauk�tis po gaubtu pakėlė galv�. Atrodė, ir jis jau�ia ore tvyran�i� įtamp�.

��A� įsipareigojau Jesugėjui ir jo įpėdiniams,�� tarė Arslanas.

Elukas prunk�telėjo.

��Ar a� �ia ne chanas? Vilkai priklauso man, o tu pasisiūlei vilkams. Priimu jus abu ir suteiksiu ger�, avių, druskos ir saugum�.

Vėl stojo tyla, ir tapo tokia nejauki, kad Elukas vos nepratrūko keiktis. Pagaliau Arslanas linktelėjo galv�.

��Tu mus labai pagerbei,�� pasakė jis.

Elukas nusi�ypsojo.

��Tada sutarta. Tu pasirodei, kai man reikia gerų ginklų. Tavo sūnus bus vienas i� mano karių, jei tik jis, kaip sakei, gerai kaunasi kardu. Mes josime į kov�, apsiginklav� kardais, kuriuos tu nukalsi. Tikėk manimi, atėjo laikas vilkams pakilti.

Priplėkusio naujo gero tamsoje �elmė pa�velgė į tėv� ir prislėgtu balsu paklausė:

��Tai mes liekame, ar ne?

Nematomas tamsoje, tėvas papurtė galv�. �inodamas, kad jų gali klausytis, jis atsakė beveik negirdimai:

��Ne. �is �mogus, kuris save vadina chanu, viso labo yra vampsintis �uo kruvinomis rankomis. Ar gali įsivaizduoti, kad a� tarnauju tokiam pa�iam �mogui, koks buvo naimanų chanas? Jesugėjus buvo garbingas �mogus. Paskui tokį galė�iau sekti nė truputėlio neabejodamas. Jis mane u�tiko, kai skyniau laukinius svogūnus ir teturėjau menk� peiliuk�. Jis galėjo i� man�s atimti visk�, ta�iau neatėmė.

��Tu būtum jį nu�ud�s, jei būtų paband�s,�� atsakė �elmė, nusi�ypsodamas tamsoje.

Jam teko matyti, kaip tėvas kaunasi, taigi �inojo, kad net neturėdamas ginklo jis gerokai prana�esnis u� daugum� kardais ginkluotų karių.

��Ko gero, a� jį nustebinau,�� nesidid�iuodamas pasakė Arslanas,�� bet jis to nesuvokė. Jis med�iojo vienas, ir ma�iau, kad jam nereikia palydos, ta�iau su manimi jis elgėsi pagarbiai. Jis pasidalijo su manimi mėsa ir druska.�� Prisimin�s Arslanas atsiduso.�� Man jis patiko. Liūdna girdėti, kad jo nebėra. �itas Elukas silpnas ten, kur Jesugėjus buvo stiprus. Savo puikių kardų į jo rankas neatiduosiu.

��Taip ir maniau,�� atsakė �elmė.�� Tu nedavei jam priesaikos. Galvojau�� kodėl. Jis net nei�girdo �od�ių, kuriuos tu i�tarei. Jis kvailys, bet juk �inai, jis nepaleis mūsų.

��Nepaleis,�� atsakė Arslanas.�� Reikėjo anks�iau klausyti, k� kalba apie �į chan�. Neturėjau stumti tav�s į pavojų.

�elmė suniurnėjo.

��K� gi man daugiau daryti, tėve? Mano vieta�� �alia tav�s.�� Akimirk� jis pam�stė.�� Ar man jį i�kviesti kautis?

��Ne!�� kar�tai su�nib�dėjo Arslanas.�� �mogų, kuris gali palikti su�alti tyruose vaikus su jų motina? Jis lieptų tave �iupti ir nukirsti galv�, o pats nei�sitrauktų kardo. Mes padarėm klaid� atvykdami �ia, tad dabar belieka laukti akimirkos, kada galėsim pabėgti. Sumūrysiu �aizdr� i� �vie�io molio plytų, o tam prireiks laiko. Siuntinėsiu tave malkų ir �olelių�� ko nors, kad tik galėtum i�eiti i� stovyklos. Su�inok sargybinių vardus ir pratink juos prie to, kad nuolat eisi ie�koti med�iagų. Paie�kok vietos, kur galėtume paslėpti tai, ko mums prireiks. Kai pasitaikys tinkamas metas, a� i�vesiu �irgus.

��Jis siųs sargybinius su mumis,�� atsakė �elmė.

Arslanas sukikeno.

��Tegu. Dar nema�iau �mogaus, kurio negalė�iau nu�udyti. Mes pabėgsim baigiantis vasarai. Kalvė, kuri� paliksiu, tiks tik gele�ies lau�ui.

�elmė atsiduso. Jis jau seniai nebuvo gere, tad nelabai d�iaugėsi, kad vėl laukia sunkios naktys per �iemos �al�ius.

���ia yra gra�ių moterų,�� pasakė jis.

Sūnaus balse i�gird�s ilgesį, tėvas atsitiesė ir kurį laik� tylėjo.

��Sūnau, nepagalvojau apie tai. Galbūt a� kvailys. Pats daugiau nevesiu, bet, jei nori likti �ia ir susirasti viet� tarp �ių �monių, a� liksiu su tavimi. Negaliu vis� gyvenim� tampytis tav�s kartu.

�elmė tamsoje surado tėvo rank�.

��Tu �inai, a� eisiu visur, kur eisi tu. Tavo priesaika mane įpareigoja, kaip ir tave.

Arslanas krenk�telėjo.

��Priesaika mirusiam nieko neįpareigoja. Jei Jesugėjus arba jo vaikai būtų gyvi, ei�iau pas juos atvira �irdimi. Kai taip atsitiko, mums nėra jokio kito gyvenimo, tik �ia arba tyruose su tikrais vilkais. �i�nakt tavo atsakymo nereikia. I�simiegok ir ryt� vėl pasikalbėsim.

Elukas atsikėlė saulei tekant. Skaudėjo galv�, oda dvokė lipniu prakaitu. Arslanui ir �elmei i�ėjus į ger�, jis liepė atne�ti dar airago ir pamiegojo tik tiek, kiek �vaig�dės danguje nukeliavo per delno plotį. Jautėsi bjauriai. I�ėj�s laukan ir ap�velg�s stovykl�, jis nustebo pamat�s, kad Arslanas su sūnumi jau atsikėl�. Abu atvykėliai mank�tinosi. I�trauktus kardus kilnojo ir tampėsi taip, kad u�miegotomis akimis Elukui atrodė, tarsi jie �oktų.

�alia jau buvo susirink� keletas karių, kai kurie �aipėsi ir laidė �iurk��ius juokelius. Atvykėliai nekreipė į juos dėmesio, tarsi �alia nieko nebūtų. Tie, kurie mokėjo �iūrėti, matė, kad besimank�tinantieji puikiai laiko pusiausvyr� ir yra nepaprastai vikrūs. Ant nuogos Arslano krūtinės buvo randų rezginys, jų buvo visokių�� nuo pabalusių senų su�eidimų pėdsakų ant rankų iki nudegimų ir u�gijusių strėlių �aizdų ant pe�ių ir krūtinės. Net Elukui tai padarė įspūdį. Arslanas mank�tinosi toliau, jam pa�okus ir pasisukus ore Elukas pamatė tik kelet� �aizdų ant �viesesnės jo nugaros odos. Elukui teko nenoromis pripa�inti�� tėvas ir sūnus atrodo įspūdingai. Arslanas �vilgėjo prakaitu, nors kvėpavo visai neu�dus�s. Elukas �iūrėjo niūriai, stengdamasis prisiminti praėjusios nakties pokalbį. Jis matė, kaip nutilo visi kariai, ir piktai krenk�telėjo, kai tėvas su sūnumi baigė mank�t�. Jis jais nepasitikėjo. Stovėdamas ir kasydamasis stebėjo, kaip du kariai u�kalbina Arslan� ir klausinėja apie k� tik matytus pratimus. Elukas svarstė, ar ateiviai ne�nipinėja. O gal rengiasi pasikėsinti į jį? Vyresniojo �vilgsnis buvo ypa� pana�us į �udiko�� Elukas suprato, kad turės priversti juos bent �iek tiek paklusti jam. Prie�ingu atveju smuktų jo įtaka ir svarba.

Nepaisant blogų Eluko nuojautų, jų atvykimas buvo Dangi�kojo tėvo dovana, juk kaip tik tuo metu Elukas ketino pulti olchunus. Vilkų daugėjo, ir jis jautė, kaip pavasaris plūsta į krauj� ir u�lieja jį vis�, �aukia į kar�. Jam reikės gerų kardų jauniems kariams, ir galbūt Arslanas juos nukals. Ginklakalys, kurį jie turėjo, buvo senas girtuoklis ir tik dėl vertingo amato jo iki �iol niekas nepaliko sniege. Pagalvoj�s, kad Arslanas padarys vilkams grandelinių �arvų ir kardų, Elukas nusi�ypsojo. Vilkai stiprės.

Elukas nuolat galvodavo apie mirtį. Viena senė jo gere metė kauliukus ir i�prana�avo didelį kraujo praliejim� po jo vėliavomis. Gal Arslanas�� dvasių pasiuntinys, apie tokius pasakoja legendos. Elukas pasir��ė ir maloniai trak�telėjus kaulams bei sukretėjus raumenims pajuto, kaip grį�ta jėgos. Jo puikybė prabudo �uvus Jesugėjui. Buvo visi�kai ai�ku, kur ta puikybė jį veda.

Praėjus keturioms dienoms po Arslano ir jo sūnaus atvykimo, į vilkų stovykl� grį�o Tolujus ir Basanas, paskui save tempdami sumu�t� �mogyst�. Elukas i�jojo jų pasitikti kartu su visais ir pamat�s, kad kariai grį�o su gyvu belaisviu, kimiai suriko. Norėjo, kad ten būtų buv�s Bekteris, ta�iau matyti į jį u�tinusiomis akimis �iūrintį Temud�in� buvo dar smagiau.

Kelionė Temud�inui buvo sunki, ta�iau kai Elukas nulipo nuo �irgo, jis stovėjo kiek galėjo tiesus ir pasitemp�s. Nuo pat sugavimo bijojo �ios akimirkos ir dabar, kai ji atėjo, nuo i�sekimo ir skausmo jis buvo tarsi susting�s.

��Ar man suteikiamos sve�io teisės?�� paklausė jis.

Elukas sukikeno ir atgalia ranka smogė jam į veid�. Temud�inas pargriuvo.

��Sveikas sugrį��s namo, Temud�inai,�� rodydamas stiprius baltus dantis pasakė Elukas.�� A� ilgai laukiau, kol galėsiu pamatyti tave, �liau�iojantį �eme.

Kalbėdamas jis pakėlė koj� ir spustelėjo Temud�ino veid� į dulkes. Po truputėlį spaudė vis stipriau, jo akyse atsirado ka�kas, dėl ko visi kariai nutilo.

Tyl� nutraukė Basanas.

��Mano vie�patie, Unegenas �uvo. Kiti paspruko.

Atrodė, kad norėdamas atsakyti Elukas grį�ta i� ka�kur toli.

Jis atleido Temud�in� minan�i� koj�.

��Jie liko gyvi?�� nusteb�s tarė.

Basanas papurtė galv�.

��Bekteris nebegyvas. Supratau, kad visi kiti gyvi. Mes radom jų stovykl� ir sudeginom j�.

Unegenas Elukui nerūpėjo. Jis buvo vienas i� vyresnių karių. Elukas suprato, kad senieji �irdyje jo nelaiko chanu. Metams bėgant jis pama�u keitė juos jaunesniais kariais, kurie tro�ko kraujo ir u�kariavimų.

��Jūs visk� padarėt kaip reikiant,�� kreipėsi jis į Tolujų ir did�iuodamasis i�pūtė krūtin�.�� Dovanoju tau rinktinį �irg� ir de�imt odmai�ių airago. Pasigerk. Tu nusipelnei chano pagyrimo.

Apsid�iaug�s Tolujus nusilenkė kiek galėdamas �emiau.

��Mano vie�patie, tu suteikei man garb�,�� tarė jis, slap�ia �vilgtelėdamas į Temud�in�.�� D�iaugsiuos matydamas, kaip jis tampa nuolankus.

��Labai gerai, Tolujau. Tu pamatysi. Dvasioms reikia kraujo tro�kuliui numal�inti. Jis bus kraujo dėmė ant �emės, kuri pasiųs mus į pergal� ir didyb�. Pas mus atvyko kardų meistras. Chano sūnus bus mūsų auka. Dangi�kasis tėvas duos mums �velnių moterų ir daugyb� klusnių gen�ių. Jau�iu tai savo krauju.

Temud�inas �iaip taip atsiklaupė. Po kelionės jo kūnas buvo jautrus ir skaudėjo, o rie�ai degte degė. Jis nusispjovė, apsi�valgė ir pagalvojo apie tėv�.

��Esu mat�s avies �ūd�, kuris buvo garbingesnis u� tave,�� lėtai i�tarė Elukui.

�iūrėdamas, kaip prie jo artėja vienas karys, jis stengėsi nedrebėti. Karys kardo rankena trenkė taip, kad Temud�inas netektų s�monės. Jis nugriuvo po trijų smūgių, o jo akys liko atmerktos.

Atsipeikėj�s Temud�inas pajuto, kad drabu�iais ir veidu te�ka �iltas vanduo. Jis su�iop�iojo ir riktelėj�s i� skausmo atsistojo. Suvokė, kad vienas pir�tas sulau�ytas, o de�inė akis taip u�kre�ėjusi krauju, kad negali jos net atmerkti. Jis vylėsi, kad jie neapakino jo, nors dalelytei jo neberūpėjo niekas. Buvo taip tamsu, kad Temud�inas nesuprato, kur jis. Vir� galvos pamat�s grotas, o u� jų �vaig�des, jis suvirpėjo. Jis buvo �altoje skylėje, po medinėmis grotomis. O �ios taip auk�tai, kad i��okti neįmanoma. Sveik�ja ranka ap�iupinėj�s duobės kra�tus pajuto slid�i� drėgn� �em�. Kojos mirko vandenyje. Vir�uje buvo girdėti tylus kikenimas.

Jo siaubui, kikenimui nutilus ant jo vėl pasipylė dvokian�io skys�io srautas. Kariai �lapinosi į skyl� ir juokėsi.

Temud�inas rankomis u�sidengė galv��� jis grūmėsi su juoda neviltimi. �inojo, kad toje dvokian�ioje skylėje gali mirti. Jį galėjo apmėtyti i� vir�aus akmenimis ir sulau�yti jam kojas ir rankas. Po tėvo mirties jis suprato�� pasaulyje teisingumo nėra. Dvasios �monėmis nesirūpina nuo pat jų gimimo, �mogui lieka i�k�sti tai, k� teikia gyvenimas, arba palū�ti.

Stenėdami vyrai ėmė ant grotų risti sunkų akmenį. Jiems nuėjus, Temud�inas bandė pasimelsti. Jo nuostabai, tai suteikė jėgų. Iki au�ros jis kiūtojo susirang�s prie �altos purvinos sienos ir negalėjo nieko daugiau daryti, tik kartais u�migti ir prabusti. Tai buvo nedidelis d�iaugsmas, nes jo skrandis buvo tu��ias. Jautėsi taip, tarsi vis� gyvenim� būtų skaudėj� ir jis visada būtų buv�s alkanas. Tik tada, kai su broliais galėdavo jodinėti prie Raudonojo kalno, jis buvo laimingas. �is prisiminimas jam buvo tarsi �viesa tamsoje, ta�iau jis neilgai lankė jį.

Prie� au�r� jis i�girdo ka�k� ateinant. U�temdydamas beveik visas �vaig�des, vir� grotų pasilenkė tamsus pavidalas. Laukdamas dar vieno dvokian�io srauto, Temud�inas suvirpėjo, ta�iau tamsusis pavidalas prabilo.

��Kas tu?�� pasigirdo tylus balsas.

Temud�inas į vir�ų nė ne�vilgtelėjo, ta�iau pajuto, kaip vėl prabunda i�didumas.

��A� esu vyriausias gyvas lik�s Jesugėjaus, kuris buvo vilkų chanas, sūnus,�� atsakė jis.

Staiga jo akyse sublyk�iojo �ie�irbos ir jis pagalvojo, kad tuoj mirs. Prisiminė senovinius �od�ius, kuriuos kartodavo tėvas, ir nieko nepaisydamas ėmė kalbėti.

��A� esu �emė ir kalvų kaulai,�� pasakė kar�tai.�� Esu �iema. Kai mirsiu, �al�iausiomis naktimis ateisiu jūsų visų.

Nenorėdamas parodyti, koks jis apgailėtinas, į�ūliai �velgė į vir�ų. �e�ėlis nesujudėjo, praėjus kiek laiko sumurmėjo kelet� �od�ių ir dingo. Ir duobėje vėl buvo matyti �vaig�dės.

Temud�inas apsikabino kelius ir ėmė laukti ryto.

��Kas tu, liepiantis nepulti į neviltį?�� sumurmėjo jis.

XVIII SKYRIUS

Temud�inas �iūrėjo, kaip vir� galvos slenka saulė. J� pridengė tamsus debesis, tad į oran�inį ratil� galėjo �iūrėti beveik neprisimerk�s. Po �altų naktų jausti ryto �ilum� buvo gera. Atsipeikėj�s jis pirmiausia i�traukdavo kojas i� suledėjusios purvo tyrės, patrepsėdavo ir pamank�tindavo s�narius, kol pajusdavo, kaip vėl ima tekėti kraujas. Jis atlikdavo gamtinius reikalus viename duobės kampe, ta�iau duobė buvo tokia ma�a, kad i�matos gulėjo beveik po kojomis. Tre�i� dien� oras duobėje pasidarė sunkus, nuo dvoko pykino. Pro grotas vir�uje į duob� priskrido musių, ir jis leido laik� jas mu�inėdamas�� rado pramog� muses kuo ilgiau palikti gyvas.

Į duob� jam įmesdavo duonos ir avienos. Matydami, kaip jis gaudo maist�, kol tas ne�leptelėjo į purv�, juokėsi. Pirm� kart� kramtant nuo dugno pakelt� valgį jo skrandį skausmingai sutraukė, ta�iau liko tik tai arba badauti, tad gū�telėj�s pe�iais prisivertė praryti maist�. Kasdien akmenukais purve jis �ymėjosi saulėje slenkan�ius �e�ėlius�� tai padėdavo nebejausti laiko ir suma�inti kan�ias.

Temud�inas nesuprato, kodėl, u�uot nu�ud�s, Elukas jį laiko duobėje. Vieni�umo valandomis įsivaizdavo, kad gal Eluk� priveikė gėda arba jis pajuto negalintis nuskriausti Jesugėjaus sūnaus. O gal jį i�tiko nelaimė ar suluo�ino liga? Temud�inui buvo gera tai įsivaizduoti, ta�iau i� tikrųjų Elukas galėjo būti i�vyk�s med�ioti arba rezgė k� nors nedora. Temud�inas seniai suprato, kad tikrovė anaiptol ne tokia gra�i kaip jo vaizduotėje.

Kai nuėmė akmenį ir nukėlė grotas, Temud�inas pagalvojo�� pagaliau artėja mirtis,�� ir beveik pajuto palengvėjim�. Jis i�kėlė rankas�� u� jų jį i�traukė į vir�ų. Girdėjo susirinkusių �eimų balsus ir pagalvojo, kad taip ir bus�� jis mirs. Kai vienas karys tvirtai griebė sulau�yt� pir�t�, i� geliamo skausmo Temud�inas net �ioptelėjo.

Paleistas Temud�inas parkrito ant kelių. Aplinkui save jis matė daugyb� veidų, jo akys pra�viesėjo ir ėmė atpa�inti tuos, kuriuos kadaise pa�inojo. Kai kurie ty�iojosi, o ma�iausi vaikai ėmė mėtyti į jį a�trius akmenukus. Kiti buvo sunerim�, jų bejausmiai veidai rodė tvyran�i� įtamp�.

Jis pasirengė mir�iai, pabaigai. Kad ir sunkūs, metai, kuriuos pavyko i�gyventi nuo tada, kai juos paliko, atrodė kaip dovana. Jis pa�ino d�iaugsm� ir liūdesį ir prisiekė savo dvasi� atiduoti oriai. Tėvas ir jo kraujas to reikalavo, ir buvo nesvarbu, koki� kain� teks sumokėti.

Elukas sėdėjo savo did�iajame soste, ta proga i�ne�tame į lauk�. Temud�inas �vilgtelėjo į jį, paskui apsidairė. Jam labiau patiko matyti kitų �monių veidus. Nors daug teko i�kentėti, vėl matyti juos buvo keistai ramu. Nekreipdamas dėmesio į Eluk�, Temud�inas kai kuriems, kuriuos gerai pa�inojo, linktelėjo ir nusi�ypsojo. Jie nedrįso atsakyti tuo pa�iu, ta�iau jų akys tapo �velnesnės.

��Bū�iau atved�s jį �ia kaip garbing� �mogų,�� staiga miniai suriaumojo Elukas. Jis palenkė savo didel� galv� ir ėmė ja kinkuoti.�� Ta�iau radau jį gyvenantį kaip gyvulį, be �mogaus savybių. Betgi kand�iojasi net �iurkė, todėl, kad jis nu�udė mano karį, a� esu priverstas �į begentį klajoklį atiduoti teisingumui. Ar atiduosime jį teisingumui? Ar parodysime, kad vilkai ir dabar tvirti?

Temud�inas matė, kaip Eluko karių �eimos pritaria nė nesusim�stydamos. Kai kurie �aukė sutinkantys, ta�iau dauguma tylėdami stovėjo ir �iūrėjo į purvin� jaunuolį, �velgiantį į juos geltonomis akimis. Jis lėtai atsistojo. Dvokė savo i�matomis, kūnas buvo sukand�iotas musių ir �aizdotas, ta�iau jis stovėjo nepalenkiamas ir laukė, kol blykstelės kardo a�menys.

Elukas i�sitraukė savo kard� su vilko galva, i�rai�yta ant kaulinės rankenos.

��Dvasios paliko jo �eim�, mano vilkai. Pa�iūrėkite, kaip jis atrodo, ir patikėsite tuo. Kur dingo Jesugėjaus sėkmė?

Paminėti senojo chano vard� buvo klaida. Daugelis �monių, i�gird� jį, nes�moningai nusilenkė, ir Eluk� u�liejo pyktis. Nukirsti Temud�inui galv� buvo per ma�ai, ir jis įsiki�o kard� į mak�tį.

��Priri�kit jį prie �irgo,�� įsakė jis.�� Tampykite tol, kol apsipils krauju, ir vėl įmeskit į duob�. Gal rytoj a� jį nu�udysiu.

Jam stebint, Tolujus atbulomis privedė bėr� i�dar� ir prie balno priri�o ilg� virv�. Minia, norėdama pamatyti nepaprast� reginį, susijaudinusi persiskyrė. Priri�us rie�us, Temud�inas i�bly�kusiu veidu keletui akimirkų atsisuko į Eluk� ir spjovė ant �emės. Elukas i�si�iepė iki ausų.

Balne sėdintis Tolujus atsigr�ė. Jo veide buvo sumi�� pasipūtimas ir pyktis.

��Ar greitai gali bėgti?�� paklausė jis.

��Pasi�iūrėkim,�� lai�ydamas suskilusias lūpas atsakė Temud�inas. Jis pajuto, kaip pa�astys sudrėko nuo prakaito. Jis galėjo sukaupti dr�s� ir be baimės stoti prie� kard�. Įsivaizduoti, kaip jį tempia paskui �uoliuojantį �irg�, buvo nepakeliama.

Jis bandė susiimti, bet Tolujus kulnais spustelėjo �irgo �onus ir suriko laukiniu balsu. Virvė įsitempė, ir Temud�inas �oko bėgti, bet nusilpusios kojos i�kart ėmė pintis. Netrukus Temud�inas pargriuvo.

Tolujui grį�us, Temud�inas, priri�tas virve, tysojo be jokių gyvybės �enklų. Ant jo kūno nebuvo nė lopinėlio be nudrėskimų ir kraujo. Drabu�iai virto dulkinais skudurais, plevėsuojan�iais vėjyje. Kai Tolujus nukirto virv�, Temud�inas nė nepajuto, nes susmuk�s gulėjo ant �emės. Jo rankos buvo beveik juodos, burna prasi�iojusi, i� jos tekėjo raudonos seilės�� jis įsikando lie�uvį. Temud�inas pamatė prie savo �eimos gero stovintį Basan�, i�balusiu ir įsitempusiu veidu.

Elukas priėjo pasveikinti Tolujaus, linksmai �vilgtelėj�s į suniokot� kūn�, kurį vienu metu laikė tokiu svarbiu. Elukas d�iaugėsi, kad visko neu�baigė i�kart. Jautė palengvėjim� ir �inojo, kad bus nesunku nuspr�sti, k� daryti toliau. I� tiesų jo nuotaika buvo puikiausia, taigi, kol kariai Temud�in� tempė į duob� ir ant jos vertė grotas, jis juokais susikovė su Tolujumi.

Temud�inas tūnojo ledinėje tyrėje, beveik nejausdamas, kur es�s. Purve ant dugno jis rado dantį, tokį kaip �mogaus. Jis neprisiminė, kiek laiko sėdėjo, �iūrėdamas į dantį. Gal net buvo u�mig�s�� negalėjo tikrai pasakyti. Skausmas ir neviltis jo pojū�ius tiek atbukino, kad nebesuprato, miega ar ne. Skaudėjo kiekvien� kaulelį, nubrozdintas veidas buvo taip i�tin�s, kad matė tik pro siaur� ply�elį viena akimi. Kit� akį vis dar dengė sukre�ėj�s kraujas, ir jis nedrįso jo nukrap�tyti. I� baimės, kad dėl gausybės įbrė�ų ir �aizdų labai skaudės, visai nesinorėjo judėti. Jis niekada nebuvo toks i�kamuotas, teliko laikytis, kad nepradėtų �aukti ir verkti. Ir jis tylėjo, surad�s valios jėgų, kurių turintis iki �iol nė neįtarė. �ios jėgos dar sustiprėjo dėl neapykantos. D�iugiai pajuto savo tvirt� �erdį ir puoselėjo j�, pamat�s, kad gali visk� i�k�sti ir gyventi.

��Kur mano tėvas? Kur mano gentis?�� sielvarto perkreiptu veidu tylutėliai �nab�dėjo Temud�inas. Jis tro�ko grį�ti pas vilkus, ta�iau jiems jis visai nerūpėjo. Nutraukti paskutines gijas, siejan�ias su vaikyste ir bendra praeitimi, buvo nelengva. Jis prisiminė paprast� senojo Horgiuzo ir jo �eimos gerum�, parodyt� jam ir broliams, kai jie liko vieni. Jis negalėjo viso to suvokti, tad stovėjo sugleb�s, atsirėm�s į purvin� sien�, ir m�stė. Mintys plaukė lėtai, tarsi ledo lytys upe.

Vir� galvos sugirg�dėjo, ir Temud�inas i�sigand�s pa�oko, prasiblaivė, tarsi būtų nubud�s i� miego. Duobės dugnu nuslinko �e�ėlis. Pusiau aklomis Temud�inas �vilgtelėjo auk�tyn ir, nors buvo atbuk�s, nustebo, kad grotų nebėra. �vaig�d�ių �viesa į duob� sruvo be jokių kliū�ių. Nesuprasdamas, kas darosi, jis tik �iūrėjo. Jeigu būtų buv�s nesu�eistas, būtų paband�s lipti i� duobės, ta�iau dabar vos galėjo pajudėti. Matyti galimyb� pabėgti ir nesugebėti ja pasinaudoti buvo nepakeliama. Nors kankinamas jis stengėsi patirti kuo ma�iau su�alojimų, de�inė koja skaudėjo tarsi sudraskyta į gabalus. Į purv� lėtai sunkėsi kraujas. I��okti i� duobės buvo tas pats, kas i� jos i�skristi pauk��iu.

Pagalvoj�s, kad ne�inomas gelbėtojas, nusprend�s, jog Temud�inas i� duobės i�sigaus pats, nuėjo, jis suvokė, kad nesuvaldomai kikena. Ryt� tas kvailys jį ras duobėje, ir Elukas be sargybos jo daugiau nepaliks.

Ka�kas nuslydo �emyn siena, ir Temud�inas at�oko, pagalvoj�s, kad tai gali būti gyvatė. Prisiliet�s prie �iurk��ių pintos virvės plau�ų, pamanė�� pojū�iai jį apgauna. Bet atsirado vilties. Vir�uje juodavo �vaig�des u�stojantis pavidalas, ir jis tylutėliai prakalbo.

��Negaliu i�lipti,�� pasakė.

��Prisiri�k,�� i� tamsos atsklido jau girdėtas balsas.�� Ir padėk man, kai imsiu traukti.

Neklusniais pir�tais Temud�inas apsiri�o virv� aplink juosmenį, vėl svarstydamas, kas nepabijojo u�sitraukti Eluko įnir�io. Buvo ai�ku�� jei dabar juos aptiktų, jo gelbėtojas kartu su juo atsidurtų duobėje ir abiejų lauktų toks pat likimas.

Virvei įsitempus ir prisispaudus prie nugaros, Temud�inas bejėgi�kai ėmė spirtis į duobės kra�tus. Pajuto, kad į �emes gali įsikabinti rankomis, nors skausmas jas deginte degino. Viduje kunkuliavo besiver�iantis klyksmas, akių kampu�iuose nevalingai i�try�ko a�aros. Ta�iau jis liko nebylus. Galų gale atsidūrė ant su�alusios �emės miegan�ioje stovykloje.

��Bėk kuo toliau,�� pasakė gelbėtojas.�� Upės dumblu panaikink savo kvap�. Jei i�gyvensi, a� ateisiu ir nugabensiu toliau.

�vaig�d�ių �viesoje Temud�inas į�iūrėjo, kad �mogus �ilaplaukis ir stiprių pe�ių. Deja, kas jis, neatpa�ino. Nespėjus Temud�inui atsakyti, nepa�įstamasis į rank� įspraudė mai�elį, ir nuo svogūnų bei avienos kvapo burna prisirinko seilių. Mai�elis buvo �iltas, ir Temud�inas jį �iupo, tarsi tai būtų buvusi paskutinė jo viltis.

��Kas tu, mano gelbėtojau?�� su�nib�dėjo jis.

Ka�kuri jo dalelytė �aukė, kad tai nesvarbu, kad reikia bėgti, ta�iau buvo neįmanoma i�tverti nesu�inojus.

��A� prisiekiau tavo tėvui Jesugėjui,�� atsakė Arslanas.�� O dabar eik. Kai kils s�my�is, a� surasiu tave.

Temud�inas dvejojo. Gal visa tai sugalvojo Elukas, norėdamas su�inoti, kur jo broliai? Jis negali pasakoti nepa�įstamajam apie tarpukalnꠗ pavojinga.

��I�vyk�s jok penkias dienas nuo saulėlyd�io iki saulėlyd�io į �iaur�. Susirask auk�t� kalv� ir dairykis man�s. Jei galėsiu, ateisiu ir atsivesiu savo �eim�. Dėkoju u� visk�, �mogau, bet ne�inau tavo vardo.

Pamat�s jaunuolio ry�t�, Arslanas nusi�ypsojo. Ginklakaliui jis priminė sūnų �elmꠗ jaunuolis degė tokia ugnimi, kuri� u�gesinti būtų buv� sunku. Jis neketino i�tarti savo vardo�� jaun�jį karį galėjo sugauti ir priversti pasakyti jį. Temud�ino �vilgsnis padėjo jam apsispr�sti ir jis linktelėjo.

��A� esu Arslanas. Keliauju su sūnumi �elme. Jei liksi gyvas, mes dar susitiksim,�� pasakė jis ir paspaudė Temud�inui rank�.

Temud�inas vos nesuriko i� netikėto skausmo. Arslanas padėjo grotas ir akmenį į viet�, paskui nuėjo tykindamas tarsi katė �vaig�d�ių �viesoje. Temud�inui beliko �lub�ioti kita kryptimi. Jam reikėjo sutelkti visas jėgas, kad liktų gyvas ir nueitų kuo toliau, kol dar neprasidėjo med�ioklė.

�iek tiek pra�vitus du vaikai dr�sindami vienas kit� atėjo prie duobės pasi�iūrėti į belaisvį. Kai pagaliau sukaupė vis� dr�s� ir �vilgtelėjo pro duobės kra�t�, niekas į juos i� apa�ios nepa�velgė, tad �aukdami nubėgo pas tėvus.

Elukas susijaudin�s i�ėjo i� gero. Galingas raudonas pauk�tis tupėjo ant odinės de�inio dilbio rankovės. Tamsus pauk��io snapas buvo prasi�ioj�s, ky�ojo tamsaus lie�uvio galas. Jausdami �eimininko nuotaik�, aplinkui lodami �okinėjo du med�iokliniai �unys.

��I�sirikiuokite po tris,�� paliepė Elukas susirinkusiems kariams.�� A� josiu vakarų pusėje. Tas, kuris sugaus jį, i� mano rankų gaus nauj� del� ir du peilius rago kriaunomis. Tolujau, jok paskui mane. Ant �irgų, broliai! �iandien mes med�iojame.

Jis �iūrėjo, kaip vyresni ir jaunesni kariai susiburia po tris, prie� �okdami į �irgų balnus pasitikrina aprang�, ginklus ir maisto atsargas. Matydamas pakili� karių nuotaik�, Elukas d�iūgavo ir did�iavosi, kad nusprendė parsivesti Temud�in� į stovykl�. Galbūt tai, kad pamatė jį sumu�t� ir tampom� �irgo, yra paskutinis įrodymas, jog Dangi�kasis tėvas myli nauj�jį vilkų chan�. Galų gale jis nenubaudė Eluko, nenutrenkė �aibu. Net seniausia boba turėtų būti patenkinta tuo, k� jis pasiekė.

Galvoje �mėk�telėjo klausimas, kaip Temud�inas i�lindo i� duobės, ta�iau jį i�spr�s grį��s. Taip su�alotas jaunuolis negalėjo toli nubėgti. Kai jį sugaus, Elukas paklaus, kaip jis sugebėjo u�kopti slid�iais duobės kra�tais arba kas jam padėjo. Pagalvoj�s apie tai, Elukas suraukė antakius. Gal gentyje yra i�davikų? Jei taip, jis juos raute i�raus.

Elukas apsivyniojo pavadį apie kum�tį ir, d�iaugdamasis kojų jėga, įlipo į baln�. Raudonasis pauk�tis i�skėtė sparnus, kad i�laikytų pusiausvyr�. Jausdamas, kaip tankiau ima plakti �irdis, Elukas suspaustomis lūpomis �yptelėjo. Paprastai i�sibudinti reikėdavo �iek tiek laiko, ta�iau su�eisto �mogaus med�ioklė u�degė jam krauj� ir jis buvo pasireng�s leistis �uoliais. Raudonasis pauk�tis tai pajuto, palenkė galv� ir savo ilgais nagais ėmė stumti nuo galvos gaubt�. Elukas nutraukė gaubt�, ir pauk�tis kryk�damas pakilo į or�. Elukas stebėjo, kaip jis plasnoja kildamas kuo auk��iau. Jo ranka, nebespaud�iama pauk��io svorio, pakilo ir atrodė, kad jis sveikinasi arba atsisveikina. Tokį ryt� Elukas jautėsi savas gamtoje. Jis ap�velgė stovykl� ir linktelėjo Tolujui.

��Pirmyn. Pa�iūrėsime, kaip toli jam pavyko nubėgti.

Tolujus nusi�ypsojo savo vie�pa�iui ir valdovui, įrėmė kulnus �irgui į �onus ir pasileido į priekį. Med�iokliniai �unys skalydami bėgo �alia, i�tro�k� grobio. Buvo �alta, ta�iau kariai vilkėjo delus su pamu�alu. Kilo saulė.

Temud�inas gulėjo nekrusteldamas ir �iūrėjo, kaip purve prie�ais veid� ropoja musė. Naikindamas savo kvap�, jis i�sitepė upelio dumblu,�� bet ar tai padės? Tamsoje jis nubėgo tiek, kiek pajėgė, nors galop visai �lubavo ir kas �ingsnis kūk�iojo. Buvo keista, kad lik�s vienas jis atskleid�ia savo silpnum�. Niekam nematant jis liejo a�aras, nors jos gelte gėlė �aizdot� od�. Kiekvienas �ingsnis buvo did�iulė kan�ia, ta�iau i� paskutiniųjų stūmėsi pirmyn, prisimindamas, k� pirmosiomis dienomis tarpukalnėje pasakė Hiulana. Jie nei�sigelbės ir jų kan�ioms niekada nebus galo, jeigu viso to nepadarys patys. Ir Temud�inas nesiliovė ėj�s vildamasis, kad tamsa jį paslėps nuo sargybinių ant kalvų �laitų.

I�au�us rytui, jis �lubavo tarsi su�eistas �vėris, susilenk�s i� skausmo ir silpnumo. Galų gale pargriuvo ant upelio kranto. Dūsuodamas gulėjo veidu į bly�kų dangų, jame jau ry�kėjo saulėtekis. Suprato�� jie pamatys, kad jis pabėgo, vos pra�vitus. Kiek jis nubėgo? Temud�inas �iūrėjo, kaip toli tamsiame akiratyje įsi�iebia pirmas auksinis spindulėlis�� per ry�kus jo akims. Skaudan�iomis rankomis ėmė kastis į molį. I�judėjo lū�usio pir�to kaulai, ir Temud�inas suriko i� skausmo.

�iek tiek laiko jis gulėjo u�simir��s, tai kiek nuramino. Molio tyrė tarp pir�tų buvo mink�ta, tad jis galėjo i�sitepti od� ir drabu�ius. Molis buvo �altas, o jam d�iūnant ėmė beproti�kai nie�ėti.

Temud�inas susivokė �iūrįs į sulau�yt� pir�t��� po purvo sluoksniu buvo matyti i�tin�s s�narys ir raudona oda. Pajut�s, kad snūduriuoja, krūptelėjo. Jis i�sigando, kad guli i�sek�s, o laikas bėga. Jo kūnas beveik nebegalėjo daugiau kentėti, ir vienintelis dalykas, kurio jis tro�ko, buvo pasiduoti ir mirti. Giliausioje �irdies kertelėje vis dar �ioravo noras gyventi, ta�iau tas noras padarui, kuris voliojosi purve ant kranto ir, norėdamas justi dangumi slenkan�i� saul�, sunkiai galėjo pasukti galv�, blėso.

Tolumoje pasigirdo �unų lojimas, ir Temud�inas atsipeikėjo. Buvo su�al�s ir i�sek�s. Arslano įduot� maist� seniai suvalgė, tad vėl jautėsi alkanas. �unų lojimas artėjo, ir jis staiga i�sigando, kad dvokiantis upelio dumblas jo neapsaugos. Jis kar�tligi�kai �liau�ė kranto �laitu slepiamas �olės. Buvo silpna. �unys skalydami priartėjo, ir, kai pagalvojo, kaip �unys nuo kaulų drasko gyv� mės�, Temud�ino �irdis ėmė dau�ytis i� baimės. Kanopų dunksėjimo dar nebuvo girdėti, ta�iau jis suprato, kad yra nubėg�s netoli.

Sudejav�s nuo geliamo �al�io, Temud�inas paniro į vandenį ir pasuko ten, kur buvo giliausia, o nendrės tankiausios. Toji jo dalis, kuri dar gebėjo m�styti, liepė nepasilikti �ia�� jeigu jie ras, kur jis gulėjo, apie�kos visk� aplinkui.

Upelis apmal�ino skausm�, ir nors buvo seklus, keturpės�i� ropojantį Temud�in� mink�tu dumblu ne�ė srovė. Jis jautė tarp pir�tų judant ka�kokius gyvius, ta�iau �altis pojū�ius taip atbukino, kad nebesuvokė ry�io su aplinka. Jie pamatys jo sukelt� dumblo debesį vandenyje. Tai buvo beveik bevilti�ka, ta�iau jis nesustodamas ie�kojo gilesnės vietos.

Po senais pasvirusiais med�iais upelis darė posūkį. Kitame krante buvo mėlyno ledo, �e�ėlyje i�likusio dar nuo �iemos. Greita tėkmė po juo pragrau�ė urv� ir, nors buvo labai �alta, Temud�inas nėrė į urv� nedvejodamas.

Jis pasvarstė, kiek laiko galėtų i�būti �altame vandenyje. Palindo po ledu ir, i�ki��s tik nosį bei akis, atsiklaupė dumble. Norint jį pastebėti reikėtų įbristi į vandenį, ta�iau jis neabejojo, kad med�iotojai auk�tyn ir �emyn pagal upelį paleis �unis.

�altis stingdė vis� kūn�, atrodė, kad jis mir�ta. Kad netauk�ėtų dantimis, Temud�inas sukando �andikaulius ir trumpam pamir�o, kas vyksta, tūnojo kaip �uvis, su�al�s ir be jokių min�ių. Matė, kaip nuo jo i�kvėpto oro vir� vandens kyla garas. Nusėdus dumblo debesiui vanduo tapo skaidresnis.

Jis girdėjo, kaip �alia įsiut� cypia �unys, bet mintys tekėjo taip lėtai, kad jis nejautė baimės. Ar nepasigirdo �ūksnio? Jam atrodė, kad pasigirdo. Gal jie surado jo pėdsakus molyje? Gal suprato, kad tokius pėdsakus galėjo palikti ant pilvo tarsi �vėris �liau�iantis �mogus? Visa tai jam daugiau neberūpėjo. Atrodė, �altis įsigavo į vidų ir su pasiutusia jėga gniau�ia �irdį, jos plakimas lėtėja. Kiekvienas �irdies dū�is krūtinėje palikdavo �ilumos, bet ji plakė vis silpniau ir silpniau.

Po kurio laiko �unų kauksmas ėmė tilti, ta�iau Temud�inas liko tūnoti. Galų gale nevalingai pasijudino�� paskat� davė nenorintis mirti kūnas. Suėmė silpnumas, ir Temud�inas vos nenuskendo. Jis stengėsi galv� laikyti vir� vandens. Lėtai nusigavo kur giliau. S�nariai buvo tokie sunkūs, kad vos ne vos juos judino.

Jis nu�liau�ė į kit� krant� ir vėl atsigulė ant tamsaus molio. �liau�damas auk�tyn jautė, koks tas molis �velnus. Įlindo į auk�t� �ol� ir apalpo.

Kai atsigavo, buvo dar �viesu, niekur negirdėti jokio garso, tik �iurleno upelis, ne�antis kalnuose tirpstan�io sniego vandenį. Į s�narius pritekėjo kraujo ir vėl atgijo skausmas, i� �aizdų kraujas la�ėjo į vandenį. Jis i�tiesė rank� ir truputėlį pa�liau�ė nuo vandens. Atgyjan�io kūno skausmas vertė dejuoti. �iaip taip pasikėlė ir pa�velgė pro med�ius. Aplinkui nieko nebuvo.

Temud�inas buvo įsitikin�s�� Elukas nepasiduos. Jei nepasiseks pirma med�ioklė, jo ie�koti jis pasiųs vis� gentį, apie�kos vienos dienos kelionės plot� aplink stovykl�. Jie �ino, kad jis negalėjo toli nubėgti, tad anks�iau ar vėliau jį ras. Jis gulėjo �iūrėdamas į dangų ir suvokė, kad yra vienintelė vieta, kur eiti.

Nusileidus saulei, klupdamas Temud�inas atsistojo. Jis taip drebėjo, kad, atrodė, subyrės į gabalus. Kojos nebelaikė, ir kurį laik� jis �liau�ė �ole. Tolumoje �vietė stovyklos deglai, ir Temud�inas suprato, kad nusilp�s jis nuėjo visai netoli. Ko gero, dauguma med�iotojų jo ie�ko dar didesniame plote.

Temud�inas palaukė, kol nebeliko paskutinių saulės spindulių ir �emė vėl tapo tamsi ir �alta. Atrodė, kūnas dar truputėlį gali judėti pirmyn, ir jau nebegalvojo, kiek pajėgs nu�liau�ti sumu�tais, skaudan�iais s�nariais. Upelio vanduo nuo u�tinusios akies nuplovė purv� ir, paai�kėjus, kad ta akimi jis �iek tiek mato, truputėlį palengvėjo. Tiesa, vaizdas buvo nery�kus, akys a�arojo.

Nors tikėjosi, kad upelio dumblas u�go�ia jo kvap�, bijojo stovyklos �unų. Vien mintis apie pikt� �vėrį, atlekiantį susidoroti su juo, kėlė siaub�, bet i�eities nebuvo. Jeigu nustotų �liau�ti, jau kit� dien� med�iotojai jį aptiktų. Jis judėjo toliau, o atsigr��s nustebdavo, kaip toli nuėj�s.

Jis �inojo, į kurį ger� eina, ir dėkojo Dangi�kajam tėvui, kad tas geras yra tyliame stovyklos pakra�tyje. Ilgai gulėjo ant pilvo �valgydamasis, ar nieko nėra aplinkui. Eluko sargybiniai �iūrėjo tolyn nuo stovyklos, tamsia �eme �liau�ian�iam molinam pavidalui į�iūrėti būtų reikėj� pelėdos akių.

Veltin� gero sien� Temud�inas palietė, regis, praėjus am�inybei. Prisilietimas prie sauso �iurk�taus pavir�iaus sukėlė ka�k� pana�aus į d�iugų alpulį. Paa�trėjo kiekvienas pojūtis, ir, nors vėl ėmė skaudėti, jis jautėsi gyvas. Svaigo galva. Jis pagalvojo, kad reikėtų bandyti į ger� įlįsti po siena, ta�iau ji buvo pritvirtinta prie �emės, o jis nenorėjo, kad kas nors imtų �aukti i�sigand�s ar pamanytų, jog �ia vilkas. Nuo �ios minties �yptelėjo. Jis tapo apskurusiu vilku, atslinkusiu nuo kalvų ir ie�kan�iu �ilumos ir pieno. �vaig�des u�dengė debesys, tad tamsoje jis pasiekė �emutes gero duris ir pastūm�s atidarė. Įėj�s u�darė duris ir u�dus�s atsidūrė dar gilesnėje tamsoje.

��Kas �ia?�� i�girdo moters bals�.

Kairėje pasigirdo antklod�ių �narėjimas ir kitas, �emesnis, balsas.

��Kas �ia?�� paklausė Basanas.

Temud�inas �inojo, kad karys dabar ima peilį.

��Temud�inas,�� su�nib�dėjo jis.

Jo vard� pasitiko tyla. Temud�inas laukė �inodamas, kad jo gyvybė dabar kabo ant plaukelio. I�girdo, kaip į plien� atsitrenkia titnagas. Akimirksnį i� tamsos i�niro visų jų veidai. Basano �mona ir vaikai nemiegojo. Kol Basanas į�iebė lajin� lemp� ir kiek įmanoma suma�ino jos liepsnel�, Temud�inui liko bukai spoksoti į juos. Lempos liepsnelė dabar atrodė tarsi �arija.

��Tu negali �ia likti,�� tarė Basano �mona.

Jos veide buvo baimė, ta�iau Temud�inas su nebyliu pra�ymu atsisuko į tėvo karį ir ėmė laukti.

I�sigand�s knapsin�io namuose atsiradusio bėglio, Basanas papurtė galv�.

��Jie tav�s ie�ko,�� pasakė jis.

��Tada paslėpk mane nors kelias dienas, kol jie nustos ie�koti,�� papra�ė Temud�inas.�� Pra�au sve�io teisių.

Atsakymo nei�girdo�� staiga visai paliko jėgos ir jis suklupo, galva nusviro.

��Mes negalim jo i�varyti,�� Temud�inas i�girdo Basan� sakant �monai.�� Leisti, kad jį nu�udytų.

��Jis nu�udys mus visus,�� pasakė ji garsėjan�iu balsu.

Tarsi rūke Temud�inas matė, kaip Basanas eina per ger� ir abiem rankomis suėm�s jos veid� pra�o:

��U�virink jam arbatos ir surask ko nors valgyti. A� tai padarysiu dėl jo tėvo.

Ji neatsakė. Nuėjo prie virdulio ir neį�velgiamu veidu gele�inėje viryklėje ėmė kurstyti ugnį. Temud�inas pajuto, kaip jį kelia stiprios Basano rankos, ir paniro į tams�.

Apie�koti stovyklos gerų Elukas nesusiprotėjo. Antr� ir tre�i� dien� neradus jokių pabėgėlio pėdsakų buvusi smagi nuotaika sugedo. Ketvirtos dienos vakare Basanas pasakė Temud�inui, kad dingo ir Arslanas su sūnumi. T� ryt� su vienu kariu jie i�jojo į �iaur� ir iki saulės laidos niekas i� jų negrį�o. Elukas i� pyk�io buvo kaip nesavas. Nusiunt�s �mones ap�iūrėti gero, kurį buvo skyr�s ginklakaliui, su�inojo, kad dingo ir vertingiausi įrankiai. Niekas nesitikėjo, kad karys grį�, ir jo �eimynyk��ių verksmas ilgai aidėjo naktyje. Vilkai irzo. �mogui, drįsusiam paklausti, ar jie vėl bus pasiųsti ie�koti, Elukas trenkė taip, kad �is griuvo be s�monės.

Pirmųjų dviejų dienų Temud�inas beveik neprisiminė. Ko gero, dvokian�ioje duobėje buvo pakil�s kar�tis. �altas upelis nuplovė od� ir gal tai jį i�gelbėjo. Grie�tai Basano �monai sekėsi gydyti jo �aizdas, ji nuplovė likusį purv�, virintu airagu sudrėkintu skudurėliu nuvalė krauj� ir pūlius. Prisilietus jai Temud�inas dejuodavo. Vėliau prisiminė, kad ji nuslopindavo gars�, ranka u�spaudusi jam burn�.

Basanas juos palikdavo, nes kasryt kartu su kitais i�jodavo, sūnums grie�tai prisak�s niekam nieko neprasitarti. Jie i�sigand�, bet smalsiai �velgė į Temud�in�. Juos baugino tai, kad nepa�įstamasis nieko nekalba ir yra �itaip baisiai su�eistas. Jie buvo nebema�i ir suprato, kad tėvo gyvybė priklauso nuo jų tylėjimo.

Kasdien ie�kotojams grį�tant tu��iomis rankomis, Elukas vis daugiau gėrė. Savaitės pabaigoje būdamas girtas jis įsakė �eimoms toliau keliauti į �iaurꠗ vylėsi, kad palikus nelemt� duob� kituose plotuose juos lydės sėkmė. T� vakar� į ger� jis grį�o su dviem jauniausiomis genties merginomis. Jų �eimos nedrįso skųstis. Nuo vidurnak�io iki au�ros Basanas saugojo stovykl�. Jis manė, kad tai�� gera galimybė padr�sinti Temud�in� galų gale sprukti i� �ia. Visi buvo nelaimingi ir įsitemp�, tad jis �inojo, kad visur yra akių, kurios stebi, ir ausų, kurios klausosi. Nors eiti Temud�inui buvo pavojinga, jį aptiktų i�ard�ius gerus, taigi liko tik �i naktis arba nieko.

K� nors nepastebimai daryti tvirtai susietoje genties bendruomenėje buvo sunku. Basanas palaukė kiek galėdamas iki vidurnak�io ir nuo gero nuėmė vir�utinį veltinio gabal�, kad būtų matyti, kaip dangaus skliautu slenka �vaig�dės. Visi drebėjo nuo �al�io, kol sulaukė, kad gentis nurimtų ir nutiltų. Tie, kurie dar nemiegojo, neturėjo atkreipti dėmesio į patikim� karį, jojantį į sargyb�. Basanui buvo sunku apsispr�sti, ar duoti Temud�inui vien� i� savo �irgų. Jų turėjo vienuolika ir visus mylėjo kaip savo vaikus. Galų gale jis i�rinko nedidel� juod� ir atvedė j� prie gero durų. Prie balno priri�o krep�ius su maistu�� jo Temud�inui turėtų pakakti visai kelionei.

Temud�inas stovėjo ten, kur tamsiausia, ir stengėsi rasti padėkos �od�ių. Jis neturėjo ko duoti net vaikams, jautė gėd� dėl vargų ir baimės, kuriuos atne�ė į jų namus. Basano �mona ir toliau �velgė į jį neprielankiai, nors Basano vyriausias sūnus, i�gird�s, koks �mogus jų namuose, regis, nustojo nerimauti ir juto tik pagarbi� baim�. Kai Basanas pasakė, kad Temud�inas naktį i�eina, berniukas sukaupė vis� dr�s� ir prisiartino prie Temud�ino, drovėdamasis kaip dvylikos metų vaikas. Temud�ino nuostabai, berniukas priklaupė ant kelio, paėmė jo rank� ir u�dėjo j� sau ant galvos. Temud�inas pajuto, kaip prie kietos jo odos prisilietė berniuko plaukai.

Dėl tokio paprasto berniuko poelgio Temud�inui suspaudė gerkl�.

��Tavo tėvas�� dr�sus vyras,�� su�nib�dėjo jis.�� Sek jo pėdomis.

��Seksiu, mano chane,�� atsakė berniukas.

Temud�inas �iūrėjo į jį, o Basano �mona tyliai su�nyp�tė. Basanas nuo durų i�girdo jų pokalbį ir i�sigand�s papurtė galv�. Nespėjus Temud�inui atsakyti, Basanas priėjo ir pakėlė berniuk�.

��Vaike, tu negali duoti priesaikos �iam �mogui. Atėjus laikui, tu, kaip ir a�, savo kard� ir gyvyb� paskirsi Elukui.

Kalbėdamas jis ne�iūrėjo Temud�inui į akis, ta�iau berniukas nesiprie�ino kietuose tėvo gniau�tuose. Jis nėrė atgal į motinos glėbį ir �velgė į abu vyrus i� po jos alkūnės linkio.

Temud�inas krenk�telėjo.

��Mano tėvo dvasia mus mato,�� sumurmėjo �iūrėdamas, kaip i� burnos �altame ore eina garas.�� Tu darai jam garb�, gelbėdamas mane.

��Eime kartu,�� sumi��s liepė Basanas.�� Su niekuo nekalbėk. Tada jie manys, kad esi kitas kalvų sargybinis.

Jis atidarė duris, ir Temud�inas pasilenk�s i�ėjo, virpėdamas nuo u�sitraukusių �aizdų skausmo. Jis vilkėjo �varius mar�kinius, po pamu�tu �ieminiu delu buvo antblauzd�iai�� visk� davė Basanas. Did�iausios jo �aizdos buvo storai aptvarstytos. Iki visi�ko pasveikimo dar buvo toli, ta�iau jis tro�ko sėsti į baln�. Jis susiras sau gentį tarp tyrų klajoklių ir vilkai jo daugiau nebeaptiks.

Basanas per stovykl� ty�ia ėjo neskubėdamas ir tikėjosi, kad einan�iojo greta tamsoje neatpa�ins net tie kvailiai, kurie liko �altyje. Kas nors galėjo pastebėti, kad grį�o jis be savo kumelės, bet nebuvo kas daryti. I�eiti i� stovyklos pavyko greitai, niekas jų nepa�aukė. Abu vyrai ėjo tylėdami, u� pavad�ių vesdami �irg�, kol vilkų stovykla liko toli. Buvo vėlu, tad Basanui teks gerokai pasistengti, kad pasiektų savo tarnybos viet� nesukeldamas kitų sargybinių �nekų. Kai juos u�dengė kalvos �e�ėlis, jis padavė pavadį Temud�inui.

��A� suvyniojau ir �tai �ia paslėpiau antr�jį savo lank�,�� tarė jis plek�nodamas per ry�ulį prie balno.�� Maisto ne per daugiausia, bet palieku dvi strėles med�ioklei. Eik pės�iomis, kol nutolsi, nes sargybiniai gali i�girsti kanopų bildesį. Stenkis kuo ilgiau būti kalvų �e�ėlyje.

Temud�inas linktelėjo ir i�tiesė rank�, norėjo spustelti kariui petį. Jis kartu su Tolujumi jį sugavo, ta�iau, nepaisydamas pavojaus �eimai, i�gelbėjo. Temud�inas nesuprato jo elgesio, ta�iau buvo dėkingas.

��Lauk man�s pasirodant, Basanai,�� tarė jis.�� A� turiu s�skaitų su vilkais.

Basanas �vilgtelėjo į jį ir pamatė ry�t�, kuris �iurpinamai priminė jaun� Jesugėjų.

��Taip sakydavo tavo tėvas,�� netikėtai sudrebėj�s atsakė jis.

Temud�inas ilgai �iūrėjo į Basan�, tada pliauk�telėjo jam per petį.

��Pa�adu�� kai susitiksim kit� kart�, tavo �eima bus saugi,�� pasakė jis ir �ek�telėjo lie�uviu, ragindamas kumel�.

Basanas �iūrėjo, kaip jis tolsta, kol suvokė, kad vėluoja, ir pasileido bėgti. Kai Temud�inas i�nirs i� kalvos �e�ėlio, tik Basanas matys jį, ta�iau jo ragas tylės.

XIX SKYRIUS

Ka�iunas sėdėjo vienas ant neauk�to �laito, valgydamas kietos duonos gabalėlį ir avienos su prieskoniais liku�ius. Jiems su Chazaru pavyko sugaudyti did�ium� kaimenės, kuri� i�vaikė Tolujus, tad Hiulana papjovė avių ir i�rūkė mėsos�� jos turėjo u�tekti daugeliui dienų, kol jis, vieni�as, sulauks brolio. Nors stengėsi valgyti kuo ma�iau, atsargos seko, ir jis �inojo, kad, jeigu nenorės badauti, rytoj teks eiti med�ioti �vilpikų ir pauk��ių.

�iaumodamas saus� mės�, jis jautė, kaip pasiilgo savo �eimos, ir svarstė, ar jie dar gyvi. Kaip ir visi, jis puikiai �inojo, kokios nesaugios vieni�os klajoklių �eimos tyruose, net jeigu keliauja tik naktimis. Ka�iunas prisiminė, kaip kadaise jie u�puolė piemenis, ir neabejojo�� plė�ikus gali privilioti negausi jų kaimenė arba jojami �irgai. Jis �inojo�� Chazaras tada parodytų, k� galįs, ta�iau u�puolus dviem ar trims plė�ikams baigtis būtų viena.

Ka�iunas tyliai atsiduso. Jam buvo skaudu dėl to, kad visas pasaulis atsigr�ė prie� juos. Kai kartu buvo Temud�inas, jie drįsdavo pasvajoti apie �į t� daugiau negu gyvenimas bijantis kiekvieno nepa�įstamojo. �alia brolių jis jautėsi i�did�iai ir prisiminė, kaip viskas buvo tada, kai Jesugėjus buvo gyvas. Ka�iunas bijojo dėl jų visų, jo vaizduotė bėgant dienoms jam nenorint pie�ė vis naujus kruvinus vaizdus.

Būti vienam buvo sunku. Hiulanai nusivedus paskutiniuosius tris vaikus į vakarus, Ka�iunas juto, kokia keista jo padėtis. Būdamas ma�as, jis ne vien� naktį ėjo sargyb�, ta�iau �alia visada būdavo vyresnis karys, kuris �iūrėdavo, kad jis neu�migtų. Net tos ilgos valandos neparengė jo siaubingam vieni�umui tu��iuose tyruose. Jis suprato, kad savo �eimos, motinos ir Temud�ino gali niekada nebepamatyti. �olės jūra neįsivaizduojamai plati, jeigu jie mirtų, jis nerastų net jų kaulų.

Praėjus kelioms dienoms jis suvokė, kad garsiai kalbėtis su savimi padeda�� �iūrint į tolimas kalvas būdavo gera girdėti savo bals�. Vieta, kuri� jis pasirinko, buvo auk�tai tarpukalnėje, netoli tos, kur jie su Temud�inu taip seniai nu�udė Bekterį. Kiekvien� ryt� eidamas pro t� �emės lopinėlį į stebėjimo viet� jis sudrebėdavo. Įtikinėjo save, kad Bekterio dvasios �ia nebėra, ta�iau apeigas i�manė miglotai. Ka�iunas prisiminė, kad senasis �agatajus kreipdavosi į kelias dvasias. Viena i� jų skrajoja auk�tai vėjuose, bet ar kokia nors jos dalis nėra susijusi su �eme? Nieko baisaus buvo eiti pro Bekterio �ūties viet� �vie�iant ryto saulei, ta�iau, kai u�trukdavo sargyboje ir grį�davo temstant, įsivaizduoti med�ių �e�ėliuose stovintį mirtinai i�balusį Bekterį buvo visai nesunku. Ka�iun� nuo to nukrėsdavo drebulys. Atrodė, visi jo prisiminimai apie Bekterį sustingo t� akimirk�, kai paleido jam į nugar� strėl�. O iki tol buvo visai kitoks gyvenimas, jį dabar dengė migla. Jis prisiminė savo siaub�, kad Bekteris gali i�sitraukti strėl� ir įsiut�s jį pulti. Pasaulis pasikeitė tada, kai Bekteris nugriuvo ant drėgnų lapų, ir Ka�iunas pagalvodavo, ar jis vis dar moka u� t� dien�. Temud�inas yra sak�s, kad dvasios duoda u�tektinai proto ir jėgų �mogui gyventi, o paskui tuo �mogumi visai nebesidomi, ta�iau Ka�iunas baiminosi, kad u� kiekvien� �iaurų poelgį reikia mokėti. Tada jis buvo vaikas, bet juk galėjo atsisakyti paklusti Temud�inui.

Pagalvoj�s apie tai, jis tyliai nusijuokė. Nė vienas i� brolių negalėjo atsisakyti padėti Temud�inui. Jame tėvo buvo kur kas daugiau, negu Ka�iunui atrodė pirmosiomis dienomis. Tai vis labiau ai�kėjo matant, kaip Temud�inas derasi ir prekiauja su tokiomis kaip senojo Horgiuzo klajoklių �eimomis. Nepaisant am�iaus, įveikti jį būdavo nelengva, tad jeigu jis �ūtų, Ka�iunas suteiktų jam garb� bandydamas sekti jo pėdomis. Jis susirastų motin� ir ten, kur yra �varaus vandens ir ganyklų, sukurtų saugi� viet� gyventi. Gal jiems pavyktų susirasti nedidel� gentį, sutiksian�i� priimti �eim�. Hiulana vėl i�tekėtų, ir jie gyventų �iltai ir būtų saugūs.

Tai buvo svajonė ir, nors jis tai �inojo, valandų valandas įsivaizduodavo kai k� daugiau negu vaikystė tarp vilkų gerų ar �irgas, kuriuo jodinėdavo �vie�iant saulei. Nebuvo nė dienos, kad jis negalvotų apie ateitį, bet jam stigo senojo u�tikrinto gyvenimo, tvirto pagrindo po kojomis. Ant auk�tos kalvos vėjas tar�ė jo plaukus. Jam viso to trūko ir jis ilgėjosi Temud�ino. �aizda �launyje vis dar skaudėjo, nors Hiulana j� u�siuvo. Dabar sėdėdamas ir klausydamasis vėjo Ka�iunas j� tingiai kasė.

Ka�iunas buvo įsitikin�s, kad Temud�inui nepavyko pasprukti nuo persekiotojų. Tolujų jis prisiminė kaip pikt� pe�tuk�, kurį slap�iomis visi gnaibydavo ir i� jo ty�iojosi. Pagalvoj�s apie Temud�in� jo valioje, Ka�iunas susibruko rankas į delo rankoves. Jesugėjaus �eimai teko sunkus likimas, bet niekas negalėtų pasakyti, kad jie pasiduoda. Būdavo akimirkų, kaip t� ryt� prie� atvykstant Tolujui, kai Ka�iunas imdavo tikėti, kad grį�ta įprastas priimtinas gyvenimas. Dabar i� jų tai vėl atimta, ir nors jis dar laukė, ta�iau beveik nebesitikėjo pamatyti į tarpukaln� grį�tan�io Temud�ino. Jei Dangi�kasis tėvas būtų teisingas, jis atne�tų Elukui ir jo parankiniams kan�ias, bet ir tai tik svajonė. Pasaulyje nėra teisingumo, klesti blogieji. Supdamasis į del�, Ka�iunas stengėsi negrimzti į neviltį, ta�iau prisiminė, kad būdavo akimirkų, kai jis nekentė taip baisiai, kaip nekentė Temud�inas. Teisingumas turi būti. Turi būti atker�yta.

Jis suvalgė mėsos likutį ir įki�o pir�tus į mai�elį, ie�kodamas paskutinio trupinio. Po ilgo sėdėjimo jautėsi pavarg�s ir sustir�s, bet stingdė ne tik �altas vėjas. Ka�kur vakaruose Hiulana joja sutikti pavojų, o jo, turin�io �udyti dėl jos ir �ūti su ja, �alia nėra. �ia jį laiko tik u�sispyrimas.

Tolumoje auk�tai ant kalvos Temud�inas pamatė du �mones. �irdis �oktelėjo�� tai gali būti Arslanas su sūnumi. Ta�iau pasitikrino, ar lankas įtemptas ir parengtas. Jei ten plė�ikai�� jis prisiekė�� po susi�audymo jis i�keps jų �irdis. �auti Basano lanku �aizdos jam nekliudys, o po to, k� i�kentėjo, nebuvo nusiteik�s elgtis kilniai.

�a�ai nusitrynė iki kraujo, bet jis jojo penkias dienas, nuo saulėlyd�io iki saulėlyd�io, kaip buvo liep�s Arslanui. Iki tarpukalnės nuo �ios negyvenamos vietos buvo toli, ta�iau taip jis galėjo su�inoti, ar verta pasitikėti �monėmis, pabėgusiais nuo Eluko. Naujajam vilkų chanui neu�teks proto visk� numatyti taip toli į priekį, nors Jesugėjui būtų u�tek�. Nuo saulės prisideng�s akis, Temud�inas stebėjo raitelius, besileid�ian�ius kalva. Kad i�laikytų pusiausvyr�, jie atsilo�ė balnuose. Temud�inas suniurnėjo matydamas, kaip vienas nulipo nuo �irgo ir i�kėl�s rankas eina jo link. �enklas buvo ai�kus, tad Temud�inas atsakydamas i�kėlė lank�. Ten galėjo būti tik Arslanas.

Temud�inas, tebelaikydamas paruo�t� lank�, prijojo ar�iau. �is vyras jį i�traukė i� duobės, bet tai buvo jau seniai, ir praeis daug laiko, kol Temud�inas vėl ims tikėti �monėmis. Jis sustojo ir �iūrėdamas, kaip ramiai Arslanas �engia per stangri� �ol�, palaukė, kol �is prieis. Jo eisena buvo pana�i į Jesugėjaus, ir prisiminimas sukėlė staigų skausm�, bet tai neatsispindėjo Temud�ino veide.

���inojau, kad tu pabėgsi,�� �velniai �ypsodamasis pasakė priėj�s Arslanas.�� Maniau, neatvyksi dar daug dienų, nors, matau, susiradai puiki� kumel�.

��Tai �mogaus, kuris prisimena mano tėv�, dovana,�� �altai atsakė Temud�inas.�� Sakyk, k� mes dabar darysime?

Arslanas mirktelėjo ir nusijuokė.

��Manau, tu mostelsi mano sūnui atjoti prie mūsų, mes susėsim ir kartu pavalgysim. Stovykla mūsų, tad suteikiu tau sve�io teises.

Temud�inas krenk�telėjo. �iam �mogui jis be galo daug skolingas, todėl būti jam na�ta atrodė nesmagu.

��Kodėl jūs man padedat?�� paklausė jis.

Arslanas pakėlė akis. Jis matė dar nei�nykusias mėlynes ir tai, kaip jaunuolis susikūprin�s sėdi balne. Pagalvojo, kad Jesugėjus tokiu sūnumi did�iuotųsi.

��A� prisiekiau tavo tėvui, Temud�inai. Tu esi vyriausias gyvas jo sūnus.

Prisiminus Bekterį Temud�ino akys su�ibo. Ar �is �mogus būtų padėj�s ir jo vyresniajam broliui? Temud�inui teliko stebėtis, kaip pasisuko likimas.

��Tu nepa�įsti man�s,�� tarė jis.

Arslanas sustingo.

��A��� ne. Ketinau nesiki�ti, kai puvai toje duobėje, ta�iau nesu i� tų, kurie nesiki�a. Net jeigu bū�iau nesutik�s tavo tėvo, bū�iau i�trauk�s tave i� ten.

Temud�inas paraudo.

��A�... dėkoju u� tai, k� padarei,�� pasakė jis �iūrėdamas tolyn į kalvas.

��Nekalbėkime apie tai,�� atsakė Arslanas.�� Tai praeitis. Taip, dabar tu man�s nepa�įsti, ta�iau pamatysi, mano �odis�� gele�is.

Temud�inas �vilgtelėjo į jį�� ar i� jo nesi�aipo?�� ta�iau i�vydo tik tvirt� savitvard�.

��Tavo tėvas taip sakydavo,�� kalbėjo toliau Arslanas.�� Jis patraukė mane, ir a� juo patikėjau. Jeigu tu esi bent pusė to, kas buvo jis, mes su sūnumi prisieksime tau ir garbingai susisiesime su tavo palikuonimis.

Temud�inas �velgė į vyr� ir jautė rami� jo jėg�. Jis buvo neginkluotas, ta�iau jiems kalbantis kumelė pa�engė tris �ingsnius tolyn nuo Arslano, kaip ir Temud�inas, nujausdama, kad prie� j��� susitvard�s plė�rūnas. Temud�inas svarstė, ar Arslanas nemano, kad jo grį�tant �ia laukė daug karių. Pagalvojo, kad �mogus, kuris brangina savo �odį, liks jam i�tikimas ir tada, kai pamatys, kad �ia nieko nėra, tik keli liesi berniukai, jo broliai, besislapstantys kalvose. Buvo pagunda nutylėti ties�, bet Temud�inas atmetė tai�� negalėjo meluoti �mogui, kuris i�gelbėjo jam gyvyb�.

��Neturiu nei genties, nei turto, nieko, tik besislapstan�i� �eim�,�� pasakė Temud�inas.�� Neturiu nieko, k� galė�iau pasiūlyti tau ar tavo sūnui. Jei nuspr�si joti toliau be man�s, grį�iu pas savuosius�� ir vis tiek būk palaimintas u� pagalb�.

��Tu sakei, kad esi kalvų �emė ir kaulai,�� tyliai atsakė Arslanas.�� Tikiu, kad kalbėjai tėvo �od�iais. Eisiu paskui tave.

��Tada pakviesk sūnų,�� staiga susijaudin�s tarė Temud�inas.

Jis nenorėjo nusitverti vilties, ta�iau nelaisvė jį pakeitė. Jam nebepakako tik i�likti. Jis pa�velgė į Arslan� ir įsivaizdavo ugnies ir kraujo pėdsak�, nutįsusį per gentis ir u�sibaigiantį vilkų geruose. Tokį vaizd� regėdavo tamsiausiomis dienomis duobėje�� ten, nors aplink zyzė musės, jo vaizduotė liepsnojo.

�elmei priėjus, Temud�inas nulipo nuo �irgo ir pri�lubavo prie vyrų.

��Jei vadinsite mane chanu, jūsų valia nebebus jūsų,�� pasakė jis prisimin�s, kaip �iuos �od�ius tardavo jo tėvas.�� Atsiklaupkite prie� mane.

Arslanas ir jo sūnus priklaupė ant vieno kelio, ir Temud�inas ant jų galvų u�dėjo su�eistas rankas.

��Pra�au jūsų druskos, pieno, �irgų, gerų ir kraujo.

��Jie tavo, mano chane,�� kartu i�tarė abu vyrai.

��Tada mes giminės ir vienos genties,�� nustebindamas juos, pasakė Temud�inas.�� A� vadinu jus broliais ir mes esame viena tauta.

Įkvėpti Temud�ino dvasios ir visko, kas vyko, prasmės, abu vyrai pakėlė galvas. Nuo kalnų stiprėjo vėjas. Temud�inas pa�iūrėjo į t� pus�, kur gali slėptis jo �eima. Jis �inojo, kad savo gentį gali rasti tarp �monių, kuriuos visi niekina, tarp klajoklių ir piemenų. Tokių, kaip Horgiuzas ir jo �eima, kuriuos nu�udė Tolujus. Jų nedaug, ta�iau jie u�sigrūdin�. Juos i�varė ir daugelis jų trok�ta to paties, kaip ir jis�� genties ir galimybės smogti atgal pasauliui, kuris juos atmetė.

��Tai prasideda �ia,�� su�nib�dėjo Temud�inas.�� U�tenka slapstytis. Tegu dabar jie slapstosi nuo man�s.

Ka�iunas pastebėjo tris į pietus jojan�ius vyrus. Kas jie, jis ne�inojo. Įsi�iūrėjo, kur jie joja, ir �murk�telėjo į ply�į tarp uolų. Lankas ir strėlės buvo parengti. Vietas �ia jis �inojo geriau negu kas kitas, taigi �okavo per nuvirtusius med�ius ir senus kelmus �emyn vidiniu �laitu, kol u�duso.

Jis susirado �emų mi�ko augalų gerai dengiam� viet� netoli tako, kur jie turėjo prajoti. Ka�iunas rengėsi �udyti. Jei su savo belaisviu grį�ta Tolujus ir Basanas, Ka�iunas bandys i��auti du tolimus �ūvius. Jis pasitikėjo savo patirtimi. Jis daug mokėsi, ir nei Chazaras, nei Temud�inas ne�audė geriau u� jį. Pasireng�s �udyti, jis laukė, kol pasigirs kanopų bilsnojimas.

Kai jie pasirodė, Ka�iuno �irdis ėmė �ok�ioti i� susijaudinimo�� jis atpa�ino brolį. U�teko vien pamatyti Temud�in�, ir Ka�iuno nuotaika, kuri buvo subjurusi per pastar�sias dienas, pasitaisė. Kietai suspaudė lūpas ir tik tada suvokė, kad prie� tai balsu kartojo savo brolio vard�. Nutaik�s strėl� į vyresnįjį Temud�ino palydov�, jis suvokė, kad per ilgai �ia buvo vienas.

Ka�iunas dvejojo, savo a�triomis akimis ap�iūrinėdamas kiekvien� jojantį apa�ioje. Temud�inas tvirtai sėdėjo balne, ir nebuvo matyti jokios virvės ar pavad�io, priri�to prie kito raitelio. Ar jie pasitikėtų belaisviu, kuris pasitaikius menkiausiai progai gali pasileisti �uoliais? Ka�kas buvo ne taip. Ka�iunas dar stipriau įtempė lank� ir pajuto, kad galingi pe�ių raumenys ima virpėti. Jis neleis jiems prajoti, negali leisti, bet jeigu paleistų įspėjam�jį �ūvį, prarastų galimyb� staigiai juos nu�udyti. Abu vyrai buvo ginkluoti lankais, nors Ka�iunas matė, kad jie neįtempti. Jie jojo visai kitaip negu jojama per prie�ų �em�. Ka�iunas matė, kad jie turi ilgus kardus, pana�ius į Jesugėjaus, juosimus prie �launies. Viskas buvo keista. Kol jis svarstė, jie priartėjo.

Ka�iunas ry�osi.

��Temud�inai!�� su�uko jis, kildamas i� savo vietos ir įtempdamas lank�.

Temud�inas jį pamatė akies kra�teliu.

��Ne�auk, Ka�iunai! Ne�auk!�� su�uko jis, pakeldamas rankas ir mojuodamas.

Ka�iunas matė, kad, i�gird� jo bals�, abu nepa�įstamieji greitai tarsi katės pranyko. Abu, nu�ok� kitoje savo �irgų pusėje, prisidengė jais nuo antpuolio. Temud�inas jam linktelėjo ir nevikriai ėmė rop�tis nuo �irgo. Ka�iunas su palengvėjimu atsiduso.

Jo �irdis sudrebėjo nuo to, k� pamatė. Vilkai su�eidė jo brolį, ta�iau dabar jis �ia ir saugus. Kai abu pasileido vienas kito link, Temud�inas pastebimai �lubavo. Susijaudin�s Ka�iunas apkabino brolį. Viskas vėl bus gerai.

��Ne�inojau, ar jie draugai, ar prie�ai,�� u�dus�s pasakė Ka�iunas.

Temud�inas linktelėjo, raminamai apkabino brolį per sprand�.

��Savi, brolau,�� atsakė Temud�inas.�� Arslanas ir �elmė. Jie mane i�gelbėjo i� nelaisvės. Atėjo pas mus pasiųsti mūsų tėvo dvasios.

Ka�iunas atsisuko į artėjan�ius vyrus.

��Tada sveiki atvyk� į mano stovykl�,�� tarė jis.�� Turiu por� an�ių pavai�inti, jeigu i�alk�. Norė�iau i�klausyti, kas tau atsitiko.

Temud�inas linktelėjo, ir Ka�iunas suprato, kad nuo tada, kai pastebėjo brolį, �is nė karto nenusi�ypsojo. Temud�inas pasikeit�s, nuo patirties na�tos tap�s tarsi niūresnis.

��Nakvoti mes liksime �ia,�� pasakė Temud�inas.�� O kur motina ir kiti?

��Jie i�keliavo į vakarus. A� buvau �ia vienas ir laukiau tav�s sugrį�tant. Jau... ruo�iausi i�keliauti. Buvau prarad�s viltį vėl pamatyti tave.

Temud�inas krenk�telėjo.

��Niekada neprarask tikėjimo manimi, broliuk. Mano �odis gele�inis, a� visada grį�iu namo.

Nusteb�s Ka�iunas akyse pajuto a�aras. Sutrik�s dėl svetimų �monių jis sumirksėjo jas sulaikydamas. Ka�iunas per ilgai buvo vienas ir dabar niekaip negalėjo i�laikyti bejausmio veido. Jis i� paskutiniųjų stengėsi tramdyti savo jausmus.

��Eime. U�kursiu lau�� ir pakepsiu mėsos,�� tarė jis.

Temud�inas linktelėjo.

��Gerai, jeigu taip sakai. Anksti ryt� mes i�vyksime. Reikia pasivyti motin�.

Trys vyrai paskui Ka�iun� nusekė į stovykl� drėgnoje vietoje, vargu ar vert� stovyklos vardo. Aplink nedidel� ugniaviet� mėtėsi seni kaulai. Pritūp�s prie at�alusių pelenų, Ka�iunas nevikriomis rankomis ėmė kurti lau��.

��Pus� dienos kelio į vakarus traukia klajoklio �eima,�� darbuodamasis su titnagu ir plienu pasakė jis.�� Trys vyrai ir dvi moterys. Jie prajojo �ia vakar vakare.

Jis pamatė, kad Temud�inas susidomėjo, ir neteisingai suprato ugnel� brolio akyse.

��Jeigu prie� jodami per juod�sias kalvas mes pasuktume į pietus, jų nesutiktume,�� tarė jis patenkintas, kai liepsna ėmė lai�yti pintį.

Temud�inas �iūrėjo, kaip įsidega lau�as.

��Nenoriu jų aplenkti, broli. Gal jie ir ne�ino, ta�iau jie to paties kraujo kaip a� ir tu.

Ka�iunas sutrik�s atsisėdo.

��Nesuprantu,�� pastebėj�s, kaip Arslanas ir �elmė �vilgtelėjo vienas į kit�, pasakė jis.�� Ko mums reikia i� klajoklių?

��Jie�� didi gentis,�� tarsi sau atsakė Temud�inas. Jis kalbėjo taip tyliai, kad Ka�iunas turėjo įtempti klaus�.�� A� vėl gr��insiu jiems �eim�. Surinksiu juos, u�grūdinsiu ir tada pasiųsiu prie� tuos, kurie nu�udė mūsų tėv�. Jesugėjaus vard� u�ra�ysiu totorių krauju. O kai mes dar labiau sustiprėsime, grį�iu atgal į �iaur� ir snieguose i�vaikysiu vilkus.

Ka�iunas staiga sudrebėjo. Gal tai buvo tik jo vaizduotė, bet jam pasirodė, kad girdi, kaip vėjyje bar�ka seni kaulai.

XXI SKYRIUS

Temud�inas ir Arslanas jojo �olės jūra. Arslanas nustebo suprat�s, kad jam patinka tarp jų tvyranti tyla. Jie kalbėjosi vis� naktį prie lau�o, paskui mank�tinosi su kardais, kol i�pylė prakaitas. Temud�ino kardas buvo puikiai padirbdintas, jame buvo griovelis kraujui, todėl traukiamas i� �aizdos neu�kliūdavo. Temud�inui �į kard� nukalė Arslanas. Jis pamokė, kaip pri�iūrėti a�menis ir, kad nerūdytų, plien� tepti riebalais. Kol Temud�inas įprato prie Arslano kardo, de�inės jo rankos raumenys i�sipūtė�� kaip gūbriai. Arslanas jį mokė, ir meistri�kumas augo kasdien.

Kai jodamas nem�stė, laikas bėgo ramiai, be rūpes�ių. Arslanas jautėsi tarsi keliautų su �elme, tad kelionė jo nevargino. Jis �iūrėdavo, kaip Temud�inas joja �iek tiek priekyje arba �valgosi nuo kalvos, ie�kodamas geriausio kelio į pietus. Kiekvienas jaunojo raitelio judesys rodė ramų pasitikėjim� savimi. Arslanas m�stė apie likimo posūkius, kurie leido jam i�gelbėti Temud�in� nuo vilkų genties. Jų ma�oje stovykloje visi jį vadino chanu, nors jų buvo vos dvide�imt vyrų ir saujelė moterų bei vaikų. Temud�inas tarp jų vaik��iojo jausdamas savo vert�, o jie puldavo ir vien� po kito laimėjo mū�ius. Kartais Arslanas pasvarstydavo: k� jis paleido nuo saito?

Nuo to laiko, kai su�inoj�s apie tėvo su�eidim� Temud�inas su Basanu paliko olchunų stovykl�, gentis kraustėsi daugyb� kartų. Vien pasiekti �em� apie Raudon�jį kaln� prireikė dviejų mėnesių, o kur rasti olchunus, Temud�inas ne�inojo. Jie galėjo vėl i�keliauti į pietus kaip prie� kelet� metų�� tada rasti jų būtų neįmanoma. Arslanas matė, kaip po kiekvieno pokalbio su sutiktais klajokliais ir piemenimis bandant k� nors su�inoti jo jaunasis bendra�ygis vis labiau nerimauja.

Prijoti prie nepa�įstamų su Arslanu Temud�inui būdavo nelengva. Net tada, kai jis savo lank� priri�davo prie balno ir i�keldavo rankas, juos sutikdavo įtempti lankai ir baimingos vaikų akys. Temud�inas nulipdavo nuo �irgo pasikalbėti su begen�iais �monėmis, nors ne vienas, pamat�s jį su Arslanu, �uoliavo tolyn. Kai kuriuos jis pasiuntė į �iaur�, savo vardu pa�adėdamas, kad juos ten gra�iai priims. Jis ne�inojo, ar jie patikėdavo. Paie�kos atrodė bevilti�kos, ta�iau kart� viena bebaimė senė, i�girdusi genties vard�, linktelėjo ir parodė į rytus.

Jodamas �emėmis, kurias pa�inojo nuo vaikystės, Temud�inas nerimo. Jis klausinėjo ir apie vilkus, kad i�vengtų netikėto susitikimo su jais. Elukas buvo ka�kur �iuose plotuose, tad nepasireng�s susidurti su jų med�iotojų būriu Temud�inas neturėjo jokio noro. Jis �inojo, kad su jais kada nors suves s�skaitas, bet tai bus tik tada, kai surinks tiek karių, kad per vilkų gerus jie galėtų praū�ti tarsi vasaros audra.

Joj� dar mėnesį, jie i�vydo did�iul� olchunų stovykl�. Temud�inas, apimtas prisiminimų, sustabdė �irg�. Stovyklos pakra�tyje pakilo dulkių debesis�� tarsi vapsvų spie�ius jų link pasileido raiteliai.

��Kai jie prijos, neliesk kardo,�� sumurmėjo jis Arslanui.

Ginklakalys susilaikė nenusiviep�s�� juk tai ai�ku ir be perspėjimo. Balne jis sėdėjo tarsi akmeninis. Temud�ino �irgas bandė gryb�telti nurudavusios �olės kuok�t�, bet Temud�inas pliauk�telėjo jam per sprand� ir įtempė pavadį. Savo tėv� Temud�inas prisiminė taip ai�kiai, kad atrodė, jog jis �alia. Jo jausmų niekas nepamatys�� veidas liks it kaukė. U� tokį veid� Jesugėjus jį būtų pagyr�s.

Arslanas pajuto permain��� matė, kaip įsitempė jaunuolio pe�iai, pakito sėdėsena ant �irgo. �mogaus praeityje visada daug skausmo, pagalvojo Arslanas, sutelk�s vali� nusiramino ir laukė, kol �aukiantys, rodantys savo �aunum� kariai priartės.

��Kas bus, jei jie nesutiks jos atiduoti?�� paklausė Arslanas.

Temud�inas pa�velgė į meistr�, ir �is, veriamas �alto geltonų akių �vilgsnio, pasijuto keistai. Kas tas vaikinas, kad gali jį taip paveikti?

��Be jos a� nei�josiu,�� atsakė Temud�inas.�� Jei norės mane i�varyti�� bus kraujo.

Susirūpin�s Arslanas linktelėjo. Jis prisiminė, kai pa�iam buvo a�tuoniolika, bet tie nutrūktgalvi�ki metai seniai praėjo. Nuo jaunystės jis daug ko i�moko ir nesutiko nė vieno �mogaus, kuris įveiktų jį kardu arba lanku, nors manė, kad toks �mogus yra. Jis negali būti toks kaip Temud�inas�� �altas, visi�kai abejingas mir�iai. Toks gali būti tik labai jaunas �mogus. Be to, jis turi sūnų.

Arslanas neparodė, kokia vidinė kova jame vyksta, o tuo metu prie jų priartėjo olchunų kariai, taigi jis i�metė i� galvos visas mintis ir nurimo.

�uoliuodami artyn su įtemptais lankais ir nutaikytomis strėlėmis, kariai klykė. Taip jie norėjo padaryti įspūdį, ta�iau nei Arslanas, nei Temud�inas nekreipė dėmesio. Arslanas matė, kaip vienas karys, pa�velg�s į Temud�in�, stipriai truktelėjo pavadį. Staiga sustabdytas �irgas vos nesuklupo, apstulbusio kario veidas įsitempė.

��Tai tu,�� pasakė raitelis.

Temud�inas linktelėjo.

��Atvykau savo �monos, Koke. Sakiau�� kai tik galėsiu, atvyksiu.

Arslanas matė, kaip olchunų karys atsikrenk�tė ir nusispjovė ant �emės. Spustelėj�s kulnais savo i�dar�, jis prijojo ar�iau, taip arti, kad galėtų pasiekti Temud�in�. �is nesijaudindamas �iūrėjo, kaip Kokė i�bly�kusiu, pyk�io perkreiptu veidu pakėlė rank� jam trenkti.

Savo �irg� ar�iau privarė ir Arslanas. �aibi�kai i�sitrauk�s kard�, nutaikė jį taip, kad a�trus kaip skustuvas smaigalys atsidūrė prie pat Kokės gerklės. Pasigirdo kitų karių pikti �ūksniai. Jie įtempė savo lankų temples, ta�iau Arslanas į juos net nepa�velgė, tarsi �ia jų nė nebūtų. Jis laukė, kol Kokė mirk�iodamas atgr�ė į jį liguistos baimės kupinas akis.

��Jūs nepaliesite chano,�� tyliai pasakė Arslanas. Akies kra�teliu jis stebėjo kitus karius ir matė, kad vienas lankas įtemptas labiau negu kiti. Mirtis buvo taip arti, j� galėjai justi ore. Atrodė, laikas sustojo.

��Koke, kalbėk atsargiai,�� �ypsodamasis perspėjo Temud�inas.�� Jei kas nors i� tavo �monių �aus, tu mirsi pirmiau U� mus.

Arslanas suprato, kad Temud�inas taip pat mato įtempt� lank�, ir vėl nusistebėjo jo ramumu.

Kokė atrodė tarsi statula, nors jo �irgas i�sigand�s tryp�iojo. Nenorėdamas, kad gerkl� jam perpjautų dėl staiga pa�okusio �irgo, Kokė tvir�iau suspaudė pavadį.

��Jei nu�udysi mane, jus sudraskys į gabalus,�� pa�nib�domis tarė jis.

Temud�inas jam nusi�ypsojo.

��Taip ir bus,�� atsakė, bet daugiau niekuo nenorėjo padėti.

Nors jis �ypsojosi, giliai viduje nir�o. Jis neturėjo kantrybės k�sti atvykėlių �eminimo apeigos. Ypa� atliekamos �ių �monių.

��Patrauk kard�,�� liepė Kokė.

Jo garbei reikia pasakyti, kad kalbėjo jis ramiu balsu, ta�iau Temud�inas matė, kaip, nepaisant vėjo, jo kakt� i�pylė prakaitas�� k� gi, taip būtų kiekvienam, kas atsidurtų prie mirties slenks�io. Jis stebėjosi, kodėl pats nejau�ia baimės�� nebuvo nė menkiausio jos pėdsako. Staiga sugrį�o blankus pauk��io, sparnais dau�an�io jam veid�, prisiminimas, ir jis pasijuto nesusij�s su tuo, kas �ia vyksta, visi�kai saugus. Jis pagalvojo, kad gal tėvo dvasia vis dar pri�iūri jį.

��Pasveikink mane atvykusį į savo stovykl�,�� pasakė Temud�inas.

Kokės �vilgsnis nuo Arslano per�oko prie seno pa�įstamo. Temud�inas suprato�� Kokė yra nepavydėtinoje padėtyje, jam tenka rinktis: nusileisti ir dėl to patirti pa�eminim�, arba �ūti.

Temud�inas ramiai laukė. Jis ap�velgė visus aplinkui, ilgai �iūrėjo į karį, laikantį įtempto lanko strėlės gal� prie pat ausies. Karys buvo pasireng�s �auti, todėl Temud�inas, norėdamas parodyti, kad tai mato, staigiai vos kilstelėjo smakr�.

��Sveikas atvyk�s į stovykl�,�� su�nib�dėjo Kokė.

��Garsiau,�� liepė Temud�inas.

��Sveikas atvyk�s į stovykl�,�� pro suk�stus dantis pakartojo Kokė.

��Nuostabu,�� tarė Temud�inas. Jis pasisuko balne į �mogų, kuris tebelaikė įtemp�s lank�.

��Jei paleisi strėl�, a� j� i�trauksiu ir suvarysiu tau į gerkl�,�� pasakė kariui.

Karys sumirksėjo. Temud�inas nenusuko akių, kol adatos smailumo strėlės antgalis kone droviai nusileido. U� nugaros girdėjo, kaip Arslanui nuleidus kard� Kokė atsiduso. Temud�inas giliai atsikvėpė ir, savo nuostabai, suprato, kad visa tai jam patinka.

��K� gi, jojam kartu, Koke,�� plek�nodamas pusbroliui per nugar� pasakė jis.�� A� atvykau �monos.

Ar galima eiti į stovykl� neaplankius olchunų chano, nebuvo nė klausimo. Temud�inas prisiminė, kaip Jesugėjus ir Sansaras stengdavosi parodyti, kuris vir�esnis chanas. Jis ėjo pakelta galva ir nejuto jokios gėdos, kai Kokė jį vedė į Sansaro ger� stovyklos viduryje. Temud�inas buvo daug pasiek�s kovose su totoriais, bet dar neprilygo Sansarui, kaip kadaise jo tėvas. Geriausiu atveju jis karo vadas, plė�ikautojas, bet ne tokio lygio, kad jį visur pripa�intų. Temud�inas suprato�� jei atsidurs dar �emesnėje padėtyje, kiti eis kartu tik dėl jo tėvo atminimo, ir tai ne visada.

Nulip� nuo �irgų, juodu su Arslanu padavė pavad�ius, kad juos nuvestų. Lankus pasiliko. Nuo tada, kai jie matėsi, Kokė tapo tikru vyru, ir Temud�inui buvo įdomu, kaip chanui artimi kariai pa�iūrės į pusbrolio teis� eiti į chano ger� vien sumurmėjus kelet� �od�ių. Temud�inas suprato, kad Kokė i�kilo, ir svarstė, kokia Kokės tarnyba pas olchunų chan�.

Kokei negrį�tant, Temud�in� vėl u�plūdo prisiminimai, jis staiga sukikeno, pa�adindamas Arslan� i� nebylios įtampos.

��Tie �monės kaip visada ver�ia mane laukti,�� tarė Temud�inas.�� Bet a� kantrus, ar ne, Arslanai? A� pakeliu jų į�eidimus labai nuolankiai.

Jo akyse blykstelėjo ne linksmumas, o ka�kas kita, ir Arslanas nulenkė galv�. �ioje stovykloje Temud�inas vos tvardėsi, nors jo įtampos nebuvo matyti. Arslanas bijojo, kad �ia juos gali pra�udyti i�sprūd�s neapgalvotas �odis.

��Savo tvardymusi tu darai garb� tėvui,�� tyliai pasakė jis.�� �inai, kad tvardaisi ne i� silpnumo, o dėl to, kad esi stiprus.

Temud�inas piktai �vilgtelėjo į jį, ta�iau, atrodė, Arslano �od�iai jį nuramino. Arslano veide dėl to neatsirado palengvėjimo�� Temud�inas daug k� geba, bet vis dėlto jam tik a�tuoniolika. Su kreiva �ypsena pagalvojo, kad kelionei į pietus Temud�inas pasirinko ger� bendra�ygį. Jie pateko į baisų pavojų, o Temud�inas, kaip kiekvienas tokios padėties i�didus jaunuolis, greitas įsi�eisti. Arslanas pasirengė būti ta raminam�ja jėga, kurios dabar reikėjo, tai suprato ir Temud�inas blaiviai m�stydamas.

Kokė grį�o negreitai, kiekvienas jo judesys rodė �alt� paniek�.

��Mano vie�pats Sansaras priims jus,�� pasakė jis.�� Ta�iau turite atiduoti ginklus.

Temud�inas jau �iojosi prie�tarauti, ta�iau Arslanas spragtelėj�s pir�tais atsegė savo kardo mak�tį ir įspraudė kardo ranken� Kokei į deln�.

��Gerai saugok jį, vaikine,�� tarė jam Arslanas.�� Per vis� gyvenim� nepamatysi tokios kokybės.

Kokė negalėjo i�tverti nepasvėr�s kardo rankoje, ta�iau visk� sugadino Temud�inas�� jis į Kokės rankas įspraudė sav�jį, taip pat Arslano nukalt� kard�, todėl Kokei liko ir jį paimti arba būtų abu kardus i�met�s ant �emės. Atidav�s kard�, Temud�inas pajuto, kokia tu��ia jo ranka, ir nenuleido akių nuo ginklų, kai Kokė �engtelėjo atgal.

Arslan� prie durų sustabdė chano sargybinis. Arslanas pla�iai i�skėtė rankas ir leidosi apie�komas, ta�iau stovėjo anaiptol ne nuolankiai, ir Temud�inas prisiminė, kaip prie� �uolį sustingsta gyvatė. Ir sargybinis tai pajuto, todėl ap�iūrėjo kiekvien� kardų meistro kūno dalel�, net delo rankogalius ir kulk�nis.

Temud�inui teko elgtis taip pat. Per krat� jo veide nebuvo matyti jokios i�rai�kos, nors viduje ėmė virti. Jis nemėgo tų �monių, ta�iau did�iausia jo svajonė buvo i� visų aplinkui gyvenan�ių gen�ių sukurti nauj� didel� gentį. Olchunai liks nuo�alyje, kol jiems bus nuleista kraujo.

Baig� krat�, sargybiniai nėrė pro duris, o Temud�inas mintimis vėl grį�o į naktį, kai su�inojo apie tėvo su�eidim�. Nu�veistos medinės grindys buvo tos pa�ios, ir Sansaras neatrodė pasikeit�s po praėjusių metų.

Jiems įėjus, olchunų chanas sėdėjo kaip sėdėj�s. Jo tamsios akys į atvykėlius �velgė kaip patenkinto, viskuo persisotinusio �mogaus.

��Man garbė būti pas jus, vie�patie,�� ai�kiai i�tarė Temud�inas.

Sansaras nusi�ypsojo. Jo oda susirauk�lėjo tarsi pergamentas.

��Nemaniau, kad vėl pamatysiu tave �ia, Temud�inai. Tavo tėvo mirtis buvo nuostolis visiems mūsų �monėms, visoms gentims.

��Dar iki galo neatlyginta tiems, kurie jį i�davė,�� atsakė Temud�inas.

Sansarui savo soste palinkus į priekį, Temud�inas pajuto vos pastebim� įtamp�. Atrodė, Sansaras laukia ka�ko daugiau. Tylai tapus nebepakeliamai, Sansaras nusi�ypsojo.

��Girdėjau apie tavo puldinėjimus �iaurėje,�� �nyp��ian�iu balsu pasakė chanas gero prieblandoje.�� Tavo vardas garsėja. Manau, tavo tėvas tavimi did�iuotųsi.

Temud�inas, ne�inodamas, k� atsakyti, nuleido akis.

��Manau, pas mane atėjai ne pasigirti susirėmimais su keletu plė�ikų,�� kalbėjo toliau Sansaras.

Jo balsas skambėjo taip, tarsi būtų turėj�s kėslų, tad Temud�inas pajuto prarand�s pusiausvyr�. Ta�iau atsakė ramiai.

��Atvykau to, kas man pa�adėta,�� tarė �iūrėdamas Sansarui tiesiai į akis.

Sansaras akimirk� apsimetė sutrik�s.

��Merginos? Bet tada tu buvai chano sūnus, vienas i� tų, kurie galėjo paveldėti vilkus. Dabar viskas kitaip.

��Visai ne,�� atsakė Temud�inas.

Sansaras sumirk�iojo, jo �vilgsnis tapo patenkintas. Jis jautė malonum�, tad Temud�inas ėmė svarstyti, ar jam bus leista i�vykti gyvam. Chano gere buvo du kardais ginkluoti kariai. �alia chano nulenkta galva stovėjo Kokė. �vilgtelėj�s Temud�inas sumetė, kad jo laikomus kardus galima atimti. Jo pusbrolis tebėra kvailys.

Temud�inas prisivertė nusiraminti. Jis atvyko ne tam, kad mirtų �iame gere. Jam teko matyti, kaip Arslanas �udo plikomis rankomis, tad manė, kad prad�ioje jie galėtų pasiprie�inti, ta�iau kariams subėgus viskas būtų baigta. Temud�inas atmetė �i� mintį. Nei dabar, nei kada nors Sansaras nebus vertas Temud�ino gyvybės.

��Tai k�, olchunai nesilaiko �od�io?�� paklausė jis tyliai.

Sansaras giliai įkvėpė su �vilpesiu traukdamas or� pro dantis. Jo sargybiniai sujudėjo, �iupo kardus u� rankenų.

��Tik jaunas gali taip nerūpestingai elgtis su savo gyvybe�� į�eisti mane mano paties namuose,�� tarė Sansaras.

Jo �vilgsnis nukrypo į Kok� ir paa�trėjo, kai sustojo ties kardais.

��K� gali menkas plė�ikėlis pasiūlyti u� vien� olchunų moterį?�� paklausė Sansaras.

Jis nepastebėjo, kaip, norėdamas nuslėpti pasipiktinim�, akimirksnį u�simerkė Arslanas. �į kard� jis turi daugiau kaip de�imt metų, tai geriausias jo padarytas kardas. Ta�iau daugiau jie nieko negali pasiūlyti. Staiga Arslanas pagalvojo: ar Temud�inas suprato, ko i� jų norima? Nusprendė nieko nesakyti.

Temud�inas atsakė ne i� karto. Sansaro sargybiniai į jį �iūrėjo, kaip �iūrima į pavojing� �unį, kuris tuoj turėtų i��iepti nasrus ir u� tai būti nudobtas.

Temud�inas atsiduso. Pasirinkimo nebuvo, tad jis net ne�vilgtelėjo į Arslan�, klausdamas jo leidimo.

��Siūlau nuostabų kard�, kurį nukalė �mogus, neturintis lygių visose gentyse,�� atsakė jis.�� Ne kaip u�mokestį, bet kaip dovan� mano motinos artimųjų garbei.

Sansaras maloningai linktelėjo galv� ir pakvietė Kok� prieiti. Temud�ino pusbrolis nustojo �ypsotis ir atki�o abu kardus.

��Atrodo, a� turiu i� ko pasirinkti, Temud�inai,�� �ypsodamasis tarė Sansaras.

Nusimin�s Temud�inas �iūrėjo, kaip Sansaras pir�tais lie�ia dro�inėtas rankenas, nyk��iais trina kaul� ir varį. Net gero prietemoje buvo matyti, kokie jie nuostabūs, ir Temud�inas prisiminė savo tėvo kard�, kurį i� jo atėmė pirmiausia. Įsivyravusioje tyloje jis pagalvojo apie savo pa�ad� broliams ir, nespėjus Sansarui prabilti, pasakė:

��Be �adėtos moters, a� noriu dar dviejų�� į �monas savo giminėms.

Sansaras gū�telėjo pe�iais, i� mak�ties i�traukė Arslano kard� ir pakėl�s ėmė �iūrėti i�ilgai gele�tės.

��Temud�inai, jei padovanosi abu kardus, su tavo siūlymu sutiksiu. Mūsų geruose per daug merginų. Tu gali pasiimti �olojaus dukterį, jei tik ji sutiks. Ji jau seniai mums kaip dieglys �one. Niekas negalės sakyti, kad olchunai nesilaiko savo pa�adų.

��Ir dar dvi, jaunas ir stiprias,�� spaudė Temud�inas.

Pasidėj�s kardus ant kelių, Sansaras ilgai į jį �iūrėjo. Galų gale nepatenkintas linktelėjo.

��Tavo tėvo atminimui, a� tau duosiu dvi olchunų dukras, Temud�inai. Jos sustiprins jūsų gimin�.

Temud�inui norėjosi i�tiesti rank� ir stverti chan� u� sud�iūvusios gerklės. Jis nusilenkė, o Sansaras nusi�ypsojo.

Kaulėtomis rankomis Sansaras glostė ginklus, jo �vilgsnis tapo i�sibla�k�s, atrodė, jis beveik pamir�o prie�ais stovin�ius vyrus. Tingiai mostelėjo, kad abu i�vestų. Sargybiniai i�vedė juos į �alt� or�, ir Temud�inas, jausdamas, kaip dau�osi �irdis, giliai įkvėpė.

Arslano veidas buvo įsitemp�s i� pyk�io, tad Temud�inas prisilietė prie jo rie�o. Arslanas vos nepa�oko, ta�iau Temud�inas liko ramus, nors jautė, kaip vidinė Arslano jėga tai įsitempia kaip spyruoklė, tai atsileid�ia.

��Tai didesnė dovana, negu tau atrodo,�� pasakė Arslanas.

�iūrėdamas, kaip u� jų ateina Kokė tu��iomis rankomis, Temud�inas papurtė galv�.

��Kardas viso labo tėra kardas,�� atsakė.

Arslanas �altai pa�velgė į jį, bet Temud�inas nė nemirktelėjo.

��Tu mums abiem padarysi geresnių.

Tada atsisuko į Kok�, kuris jų pokalbio klausėsi susi�avėj�s.

��Pusbroli, vesk pas j�.

Nors olchunų gentis nuo tada, kai Temud�inas buvo jų stovykloje, daug keliavo, atrodė, kad �olojaus ir jo �eimos padėtis i�liko ta pati. Kokė nuvedė Temud�in� ir Arslan� į stovyklos pakra�tį, prie to paties lopyto ir taisyto būsto, kurį Temud�inas prisiminė. Nors �ia jis praleido tik kelet� trumpų dienų, tas laikas jo atmintyje buvo gyvas. Tik prisivert�s, Temud�inas atsikratė savo prisiminimų. Tada jis buvo dar beveik vaikas. Dabar, jau vyras, jis svarstė, ar Borte d�iaugsis jam sugrį�us. Jeigu jam nesant ji būtų i�tekėjusi, Sansaras būtų pasak�s. Temud�inas pagalvojo, kad olchunų chanas d�iaugtųsi, du nuostabius kardus gav�s u� niek�.

Kokei prisiartinus, jie pamatė �olojų i�nyrant i� savo gero. Jis i�tiesė nugar� ir pasitaisė virv� ant juosmens. Senis i�vydo juos ateinan�ius ir, kad geriau į�iūrėtų, prisidengė akis nuo saulės. Prabėg� metai �olojui paliko daugiau pėdsakų negu chanui. Jis buvo liesesnis, nei prisiminė Temud�inas, jo pe�iai po senu purvinu delu nulink�. Priėj�s ar�iau, Temud�inas pamatė jo grublėtas rankas, mėlynų gyslų raizginį. Tarsi tik dabar juos atpa�in�s, senis sujudėjo. Be jokios abejonės, jo akys nusilpo, nors kojos dar turėjo �iek tiek jėgos. Atrodė tarsi sena �aknis, kuri stirksos tol, kol i�virs.

��Maniau, tav�s nebėra gyvo,�� atgalia ranka �luostydamasis nosį pasakė �olojus.

Temud�inas papurtė galv�.

��Dar gyvas. Sakiau, kad grį�iu.

�olojus su�vok�tė, ir tik po kelių akimirkų Temud�inas suprato, kad jis juokiasi. Besijuokdamas �olojus u�springo, atsikrenk�tė ir ant �emės i�spjovė bjaurų rud� skreplį.

Suirz�s Kokė taip pat krenk�telėjo.

���olojau, chanas leido,�� tarė Kokė.�� Atvesk dukr�.

�olojus nusi�aipė.

��Nema�iau jo praėjusi� �iem�, kai i�iro mano geras. Tada senasis Sansaras neatėjo man padėti vėjyje, neatne�ė lopų ir siūlų. Dabar jo taip pat �ia nėra, taigi u�si�iaupk, kai mes kalbamės.

Kokė paraudo, jo akys ėmė �okinėti nuo Temud�ino prie Arslano.

��Koke, atvesk merginas mano broliams,�� papra�ė Temud�inas.�� A� sumokėjau daug, tad �iūrėk, kad jos būtų stiprios ir gra�ios.

Kokė irzo, kad �ia nebereikalingas, bet susivaldė. Jis nuėjo nelydimas nei Temud�ino, nei Arslano �vilgsnio.

��Kaip tavo �mona?�� paklausė Temud�inas Kokei nutolus.

�olojus patraukė pe�iais.

��Mirė prie� tris �iemas. Atsigulė į snieg� ir mirė. Dabar turiu tik Bort�, ji vienintelė mane pri�iūri.

Temud�inas pajuto, kaip i�girdus merginos vard� �irdis ėmė plakti tankiau. Iki �iol jis net ne�inojo, ar ji gyva. Jis suprato senio vieni�um�, bet �ia jau niekas negalėjo padėti, negalėjo nieko padaryti ir dėl smūgių bei piktų �od�ių, kurie yra kliuv� senio vaikams. Apgailestauti buvo per vėlu, nors atrodė, kad visi susigriebia tik pasen�.

��Kur?..�� pradėjo Temud�inas.

Jam nespėjus nieko daugiau i�tarti, atsidarė gero durys ir ant �altos �emės �engė moteris. Kai ji i�sitiesė, Temud�inas pastebėjo, kad ji paaugo ir dabar yra beveik jo ūgio. Borte atsistojo �alia tėvo ir sutiko Temud�ino �vilgsnį neslėpdama smalsumo. Galų gale sveikindamasi linktelėjo galv�. �is judesys tarsi i�sklaidė kerus. Temud�inas pamatė, kad Borte apsirengusi kelionei, su kailiu apsiūtu delu, u� nugaros suri�tais juodais plaukais.

��Ilgai tu keliavai,�� tarė ji Temud�inui.

Jis prisiminė jos bals�, ir vėl u�griuvo prisiminimai. Ji nebe liesa mergytė, koki� jis pa�inojo. Veidas stiprios moters, tamsios akys veria tarsi kiaurai. Storas delas slėpė jos kūn�, ta�iau laikysena buvo gra�i, oda sveikutėlė. Jai pasilenkus pabu�iuoti tėv� į skruost� su�vilgėjo plaukai.

��Juodajam kumeliukui reikia gydyti vien� kanop�,�� tarė ji.�� Bū�iau to ėmusis �iandien.

�olojus liūdnai linktelėjo. Jie neapsikabino. I� gero Borte atsine�ė med�iaginį mai�� ir persimetė per petį.

Temud�in� ji tiesiog u�kerėjo, jis, regis, net negirdėjo, kaip su jų �irgais grį�ta Kokė. Kartu ėjo dvi jaunos merginos, jų veidai buvo paraudꠗ jos verkė. Vienai nusikosėjus ir purvina skepetaite nusi�luos�ius burn�, Temud�inui u�teko į j� tik �vilgtelėti.

���ita serga,�� pasakė jis Kokei.

Pusbrolis į�ūliai gū�telėjo pe�iais, ir Temud�ino ranka slystelėjo ten, kur turėjo būti kardas. Kokė matė, kaip Temud�ino ranka sugniau�ė tik or�, ir i�si�iepė.

��J� kartu su seserimi Sansaras liepė atiduoti tau,�� pasakė Kokė.

Temud�inas su�iaupė lūpas. Jis i�tiesė rank� ir, suėm�s mergin� u� smakro, pakėlė jos galv�. Pamat�s, kokia ji i�balusi, Temud�inas nusiminė. Sansaras kaip visada ie�ko naudos, net kai sandoris patvirtintas.

��Ar seniai sergi, ma�yte?�� paklausė Temud�inas merginos.

��Nuo pavasario, vie�patie,�� i�sigandusi atsakė ji.�� Tai u�eina ir praeina, bet a� stipri.

Temud�inas atsisuko į Kok� ir �iūrėjo tol, kol pusbrolis nustojo �ypsotis. Gal jis prisiminė, kaip senais laikais vien� naktį Temud�inas jį primu�ė. Temud�inas atsiduso. Ne�inia, ar ji i�tvers kelion� į jo stovykl� �iaurėje. Jeigu ji mirtų, vienas i� brolių turėtų ie�kotis �monos tarp pagrobtų totorių moterų.

Arslanas suėmė pavadį, ir Temud�inas, �iūrėdamas į Bort�, u�lipo ant �irgo. Mediniame balne dviem vietos neu�teko, tad jis i�tiesė rank�, ji u�sirop�tė ir, prie sav�s spausdama mai��, atsisėdo skersai priekyje. Arslanas pasisodino kosin�i� mergait�. Jos seseriai teks eiti pės�iomis. Temud�inas pagalvojo, kad reikėjo pasiimti daugiau �irgų, ta�iau gailėtis buvo per vėlu.

�inodamas, kad jie niekada nebesusitiks, Temud�inas linktelėjo �olojui.

��Tu laikaisi savo �od�io, seni,�� pasakė jis.

��Saugok j�,�� atsakė �olojus.

Jis negalėjo atitraukti akių nuo dukters.

Nieko nesak�s, Temud�inas nusisuko ir jie su Arslanu nujojo per stovykl�. Olchunų mergina bėgo i� paskos.

XXII SKYRIUS

Arslanas pirm�j� naktį susiprato palikti juos vienus. Ginklakalys vis dar galvojo apie prarastus kardus, tad nusprendė pasiimti lank� ir, kol Temud�inas pa�ins olchunų moterį, pamed�ioti. Pės�iomis ėjusiai seseriai vakare, kai jie apsistojo nakvoti, skaudėjo kojas, ji buvo pavargusi. Temud�inas su�inojo, kad jos vardas Elujina ir kad ji slaugo sergan�i� seserį Machd�. Pavalgius Temud�inas jas abi paliko prie �irgų, ir kartkartėmis i� ten pasigirsdavo stiprus Machdos kosėjimas. Merginoms apsikloti �alt� naktį jie turėjo tik �irgų gūnias, nors nė viena i� seserų neatrodė labai stipri. Jeigu Machda i�gyventų ir pasiektų �iaur�, Temud�ino motina surastų �olelių merginai pagydyti. Bet �i viltis buvo menka.

Temud�inui ant �emės �alia tra�kan�io lau�o patiesus antklod�, Borte nepasakė nė �od�io. Jis buvo įprat�s miegoti susisup�s į del�, to u�teko apsiginti nuo �al�io, bet dabar atrodė neteisinga liepti t� patį ir Bortei. Jis ne�inojo, kaip ji gyveno ir kaip �olojus su ja elgėsi jam i�vykus. Temud�inas augo be seserų, tad su Borte jautėsi ka�kaip nesmagiai.

Jodamas jis norėjo su mergina kalbėtis ir jos klausytis, ta�iau ji sėdėjo tiesia nugara, nejudėdama ir �velgdama į tolį. Jis praleido prog� laisvai įsi�nekėti, todėl dabar tarp jų tvyrojo įtampa�� atrodė, nėra kaip jos suma�inti.

Grį��s i� med�ioklės, Arslanas ėmėsi �eimininko vaidmens ir, kaip visada, jam sekėsi. Jis i�mėsinėjo sugaut� �vilpik� ir kepino jo mėsos gabaliukus, kol jie skaniai parudavo. Paskui jis dingo tir�tėjan�iose sutemose. Temud�inas laukė, kad Arslanas pagirtų jį u� i�sirinkt� �mon�, ta�iau ginklakalys tik niūriai tylėjo.

�vaig�dėms sukantis apie �iaurinį ta�k�, Temud�inas muistėsi, nerasdamas patogios padėties. Jis matė Bortės glotni� įdegusi� od�, kai mergina upelyje prausėsi veid� ir rankas. Tekantis vanduo buvo toks �altas, kad ji ėmė kalenti dantimis. Temud�inas pastebėjo, kad jos dantys geri�� sveiki ir balti. Kiek pasvarstė, ar nepagyrus jos u� tai, ta�iau tai panė�ėtų į �avėjim�si nauju �irgu, tad jis nutylėjo. Jis negalėjo apsimesti, kad nenori atsidurti po viena antklode, ta�iau atskirai praleisti metai buvo tarsi siena tarp jų. Jeigu ji būtų paklaususi, jis būtų papasakoj�s, k� veikė nuo tada, kai an� kart� i�siskyrė, bet ji nepaklausė, o jis ne�inojo, kaip pradėti.

Gulėdamas po �vaig�dėmis, Temud�inas tikėjosi, kad ji i�girs gilius jo atodūsius, bet ji, net jei girdėjo, niekuo nei�sidavė nemieganti. Jis pasijuto vieni�as pasaulyje�� gal taip ir yra? Įsivaizdavo, kaip būdraus iki pat au�ros, tada ji pamatys jo nuovargį ir susigės, kad nekreipė į jį dėmesio. Mintis buvo įdomi, ta�iau k�sti į�eist� orum��� to ilgai nei�tvėrė.

��Ar nemiegi?�� staiga i�sprūdo jam.

Jis matė, kaip Borte atsisėdo.

��Kaip man miegoti, kai tu taip alsuoji ir �niok�ti?�� atsakė ji.

Jis prisiminė �į bals�, paskutinį kart� girdėt� tamsoje, ir bu�inį po to. Tai jį taip su�adino, kad pajuto, kaip po delu kaista kūnas, nors buvo �alta.

��Maniau, pirm�j� naktį būsime po antklode kartu,�� atsakė Temud�inas.

Jo ketinimai buvo geriausi, bet �od�iai nuskambėjo tarsi irzlus skundas, ir jis i�girdo, kaip prie� atsakydama Borte susijuokė.

��Kas galėtų atsispirti tokiems �velniems �od�iams?�� tarė ji.

Jis laukė kupinas vilties, ta�iau tyla buvo visas atsakas. Akivaizdu, ji gali atsispirti. Temud�inas atsiduso, ta�iau i�gird�s j� kikenant greitai u�sidengė burn� antklode. Staiga pralinksmėj�s, tamsoje jis nusi�ypsojo.

��Per tuos metus apie tave galvojau daugyb� kartų,�� pasakė.

Jis matė, kaip Borte tamsoje sujudėjo, ir pagalvojo, ar neatsisuko į jį. Atsigulė ant �ono veidu į j� ir pasikasė nosį�� od� kuteno drėgna �olė.

��Kiek kartų?�� tyliai paklausė ji.

Akimirk� jis pagalvojo.

��Vienuolika,�� atsakė jis.�� Su �ia naktimi dvylika.

��Tu negalvojai apie mane,�� pasakė ji.�� K� apie mane prisimeni?

��Prisimenu, kad turėjai gra�ų bals�, o po nosimi buvo snarglių,�� atsakė jis taip nerūpestingai nuo�ird�iai, kad Borte neteko �ado.

��A� ilgai laukiau, kad ateitum ir pasiimtum mane i� tėvo,�� galų gale vėl prabilo ji.�� Kartais vakarais svajodavau apie tave atjojantį ir kad tu�� vilkų chanas.

Temud�inas tamsoje įsitempė. Ar tikrai? Ar nauja jo padėtis sumenkino jį jos akyse? Norėdamas atsakyti, jis pasikėlė ir atsirėmė alkūne, o ji, nenujausdama apie jo greitai besikei�ian�i� nuotaik�, kalbėjo toliau:

��A� atstūmiau tris jaunus olchunų vyrus. Paskutinį�� kai mano motina jau sirgo ir buvo matyti, kad �iemos nei�gyvens. Moterys juokėsi i� merginos, kuri nyksta laukdama vilko, ta�iau a� laikiausi i�did�iai.

��Tu �inojai, kad grį�iu,�� kiek pasipūtė Temud�inas.

Ji suprunk�tė.

��Maniau, kad tu mir�s. Ta�iau nenorėjau tekėti u� kokio �iurk�taus berno i� mūsų gerų, nenorėjau jam gimdyti vaikų. Jie juokėsi i� mano i�didumo, o tai vienintelis turtas, kurį turiu.

Temud�inas �velgė į tams�, stengdamasis suprasti, kiek jai teko kovoti�� galbūt ne ma�iau negu jam. Jau �inojo, kad yra tokių, kurie puikiai gyvena vieni�i ir net semiasi jėgų i� tokio gyvenimo. Tie �monės gyvybingi, pavojingi ir d�iaugiasi viskuo, kas juos skiria nuo kitų. Atrodo, Borte viena i� tokių. Ir jis toks. Akimirk� prisiminė motin�. Ji liepė jam būti �velniam.

��Kai pirm� kart� buvau atvyk�s pas olchunus, tave atidavė man, nes tai tiko mano tėvui,�� pasakė jis �velniai.�� Antr� kart� atvykau savo valia tav�s susirasti.

��Tu norėjai į mane i�lieti savo sėkl�,�� pasakė ji tvirtai.

Jis tro�ko tamsoje matyti jos veid�.

��Taip,�� atsakė jis.�� Noriu, kad tu gyventum mano sūnuose ir dukteryse. Jie bus geriausi tarp olchunų ir vilkų.

Temud�inas i�girdo �naresį jai slenkantis ar�iau, o kai klojo jį savo antklode, nuo jos padvelkė �iluma.

��Pasakyk, kad a� labai gra�i,�� vėl jį su�adindama į ausį su�nib�dėjo Borte.

��Tu labai gra�i,�� kimiu balsu tarė Temud�inas.

Tamsoje jis perbraukė j� rankomis, atvertė jos del� ir pajuto jos pilvo �velnum�.

��Tavo dantys labai balti.

Ji sukikeno jam į ausį, bet rankos jau lietė jį, ir jis neberado �od�ių. �od�ių ir nebereikėjo.

Kita diena su Borte jojan�iam Temud�inui buvo keistai ry�ki. Visi jo jausmai buvo pakilūs iki skausmo. Kaskart, kai susiliesdavo jų kūnai, jis galvojo apie praėjusi� ir ateinan�ias naktis. Nuo to, k� patyrė, ir jų artumo buvo apimtas jaudulio.

Keliavo jie negreitai, nors Arslanas, paėm�s pavadį, ger� pusdienį leido joti abiem seserims. Stabtelėjo pamed�ioti ir dviem lankais sumed�iojo tokį laimikį, kad kiekvien� vakar� turėjo mėsos. Atrodė, palikusi savo pastog� Machda kosti vis stipriau, o Elujina padėdama seseriai kūk�iojo. Arslanas abiem kalbėjo �velnius �od�ius, ta�iau po mėnesio Machd� teko priri�ti prie balno, kad nusilpusi nei�kristų. Apie tai niekas nekalbėjo, ta�iau visi matė, kad gyventi jai liko nedaug.

Jojant į �iaur� �alumos ma�ėjo, o vien� ryt� nubud�s Temud�inas pamatė snaiges. Juodu su Borte, susivynioj� į antklodes, i�varginti �altų bekra��ių tyrų, miegojo gerai. Kai i�vydo snieg�, Temud�ino nuotaika �iek tiek subjuro. Sniegas �enklino laimingo gyvenimo pabaig��� ko gero, laimingiausio per vis� nugyvent� laik�. Jis �inojo, kad grį�ta sunkumai ir kovos, kad vėl turės vesti savo brolius prie� totorius. Borte pajuto tarp jų atsiradusį atstum� ir u�sisklendė, taigi dabar valandų valandas jie jojo tylėdami, nors anks�iau tar�kėdavo kaip pauk��iai.

Klajoklius tolumoje pirmas pamatė Arslanas. Jo balsas netikėtai pa�adino Temud�in� i� susim�stymo. Kalvos u�uovėjoje savo ma�� kaimen� laikantys trys vyrai buvo pasistat� purvin� ger� apsisaugoti nuo �al�io. Nuo tada, kai Sansaras paėmė jų kardus, Temud�inas bijojo tokio susitikimo. Pagalvoj�s apie tai, kad kartu yra Borte, jis tyliai nusikeikė. Tolumoje buvo matyti, kaip klajokliai greitai �oka ant �irgų ir leid�iasi �uoliais. Gal jie ir neturi kėslų, ta�iau pamat� tris jaunas moteris jie virs �vėrimis. Temud�inas įtempė pavadį ir nukėlė Bort� ant �emės. Jis i�sivyniojo lank�, pritaisė geriausi� i� likusių templių ir atidengė strėlin�. Arslanas jau buvo pasireng�s. Ginklakalys nupjovė Machd� balne laikan�ias virves ir abi seseris pasodino ant į�alusios �emės. Lipdamas į baln�, susi�valgė su Temud�inu.

��Ar lauksim?�� paklausė Arslanas.

Temud�inas �iūrėjo į �uoliuojan�ius karius ir galvojo, kaip dabar praverstų kardas. Trys varg�ai klajokliai neturės kardų, dėl to susidūrimo baigtis būtų buvusi ai�ki. O dabar jie su Arslanu vos per kelias kruvinas akimirkas gali būti palikti pauk��iams. Pulti būtų ma�iau pavojinga.

��Ne!�� �ūktelėjo jis per vėj�.�� Nu�udysim juos.

Jis kulnais suspaudė �irgo �onus ir paruo�ė lank�. U� jo nugaros i�sigandusios aimanavo seserys. Kad ir kas i� to bus, joti puikiai laikant pusiausvyr� tik keliais ir paleisti mirtin� strėl� smagu.

Lekiant tyrais atrodė, kad atstumas tarp jų didelis, ta�iau staiga jie vieni prie kitų priartėjo. Ausyse kaukė vėjas. Temud�inas klausėsi, kaip vienodai į �em� tauk�i �irgų kanopos. �uoliuojant visos keturios kanopos akimirk� pakibdavo ore�� Jesugėjus mokė, kad geriausia �auti t� akimirk�, tada lengviausia pataikyti.

I� priekio atjojantys vyrai to metų metus nesimokė. Susijaudin� jie neapskai�iavo atstumo, todėl pirmosios jų strėlės prazvimbė Temud�inui ir Arslanui vir� galvų. Dundėjo kanopos, �irgams skriejant kartojosi nesvarumo akimirkos. Temud�inas ir Arslanas i��ovė vienu metu. Jų strėlės nulėkė.

Karys, į kurį taikėsi Arslanas, sunkiai i�virto i� balno strėlės perverta krūtine, jo �irgas su�vengė, ėmė spardytis ir stojo piestu. Temud�inas taip pat pataikė, taigi dar vienas vyras i�lėkė i� balno ir griuvo ant į�alusios �emės. Temud�inas matė, kaip tre�ias jiems prasilenkiant visu grei�iu paleido strėlꠗ ji lėkė tiesiai jam į krūtin�.

Jis metėsi į �on�. Strėlė pralėkė vir� galvos, ta�iau jis per daug pasilenkė į �on� ir nebegalėjo atsitiesti. Pajut�s, kad koja i�slydo i� balnakilpės, jis �ūktelėjo i� pyk�io. Dabar kybojo beveik �irgui po kaklu, o tas dūsuodamas �uoliavo kaip patrak�s. Po Temud�inu lėkė �emė, visas jo svoris taip smarkiai tempė pavadį, kad �irgui i�trūko ��slai, o jam i� balnakilpės i�slydo ir kita koja. Kelias akimirkas �irgas jį vilko apledėjusia �eme, tada sukaup�s vali� Temud�inas paleido pavadį ir nukrit�s ant �emės �ūtbūtinai stengėsi nusiristi į �on�, kad i�silenktų �irgo kanopų.

�irgas nu�uoliavo vienas, jo kanopų aidas slopo sniegynų tylumoje. Temud�inas gulėjo auk�tielninkas ir atgaudamas nuovok� klausėsi savo trūk�iojan�io kvėpavimo. Visur skaudėjo, drebėjo rankos. Atsisėdo ir sumirksėjo, stengdamasis į�iūrėti, kas atsitiko Arslanui.

Ginklakalys antra strėle pervėrė paskutiniojo kario �irgo kakl� ir karys, persivert�s per galv�, nugriuvo. Temud�inui be�iūrint, klajoklis kniūb�iodamas atsistojo. Buvo matyti, kad jis prisitrenkė.

Arslanas i� delo i�sitraukė peilį ir neskubėdamas nuėjo U�baigti pradėto darbo. Temud�inas norėjo su�ukti, ta�iau, kai įkvėpė oro, krūtinėje sudiegė, ir jis suprato, kad krisdamas susilau�ė �onkaulį. �iaip taip atsistoj�s, giliai įkvėpė.

��Palauk, Arslanai!�� �ūktelėjo jis, gū�damasis nuo a�traus skausmo.

Ginklakalys i�girdo, tad stovėjo ir �iūrėjo į vyr�, kurį nuvertė nuo �irgo. Temud�inas prispaudė rank� prie �onkaulių ir kūprindamasis i� skausmo bandė eiti.

Klajoklis į jį �iūrėjo viskam pasireng�s. Jo bendra�ygiai gulėjo tarsi skudurų krūvos, o jų palaidi �irgai susipynusiais pavad�iais ganėsi netoliese. Jo paties �irgas gulėjo ant �altos �emės ir gai�o. Prisiartin�s Temud�inas pamatė, kaip klajoklis priėjo prie besispardan�io gyvulio ir jam į gerkl� suvarė peilį. Silpstan�ios �irgo kojos nurimo, pasipylė raudonas garuojantis kraujas.

Temud�inas pastebėjo, kad nepa�įstamasis nedidelio ūgio, labai raumeningas, tamsios rausvokos odos ir po sunkiais antakiais giliai įsodintomis akimis. Nuo �al�io buvo apsimuturiav�s gausybe drabu�ių ir dėvėjo kampuot� skrybėl� smailia vir�ūne. Atsidus�s jis pasitraukė nuo savo negyvo �irgo ir kruvinu peiliu pamojo Arslanui.

��K� gi, prieik ir nu�udyk mane,�� tarė jis.�� �iūrėk, k� turiu tau.

Arslanas tylėjo. Jis atsisuko į Temud�in�.

��Kas �ia darosi?�� su�uko Temud�inas, eidamas prie jo.

Kalbėdamas jis atitraukė rank� nuo �ono ir bandė atsitiesti, nors, kai kvėpteldavo, jį purtė nuo skausmo. Vyras �iūrėjo į Temud�in� tarsi būtų pami��s.

��Laukiu, kad jūs mane nu�udytumėt, kaip nu�udėt mano draugus,�� pasakė jis.�� O gal atiduosit man �irg� ir vien� i� savo moterų?

Temud�inas �vilgtelėjo ten, kur sėdėjo Borte, Elujina ir Machda, ir �yptelėjo. Jam pasirodė, kad net �ia girdėti Machdos kosulys.

��Suspėsim �udyti, pirma reikia pavalgyti,�� atsakė jis.�� A� tau suteikiu sve�io teises.

�mogaus veidas i� nuostabos susirauk�lėjo.

��Sve�io teises?

��Kodėl ne? Mes valgysim tavo �irg�.

Kai jie ryt� i�jojo, abi seserys turėjo po �irg�, o jie�� dar vien� karį kovoti su totoriais. Klajoklis visai netikėjo Temud�inu, ta�iau jo abejonės pasiekus stovykl� sniego laukuose turės i�nykti. Jei ne, jis greitai mirs.

Vėjas draskėsi kaip pasiut�s, į akis ir ant odos �eriamas sniegas deginte degino. Elujina klūpėjo sniege �alia sesers lavono ir raudojo. Machdos mirtis buvo sunki. Nuolatinis �altis dar labiau pakenkė jos plau�iams. Vis� praėjusį mėnesį kiekvienas rytas prasidėdavo tuo, kad Elujina dau�ė seseriai per nugar� ir krūtin�, kol viduje atitrūkdavo dideli skreplių ir kraujo gumulai ir ji galėdavo juos i�spjauti. Elujina pir�tais valydavo seseriai burn� ir gerkl�, o Machda, nebegalėdama įkvėpti net gurk�nelio oro, �iūrėdavo sustingusi i� baimės ir springdavo. Jos oda pasidarė va�ko spalvos, o paskutin� dien� jai buvo taip sunku, kad, atrodė, kvėpuoja pro �vilpian�i� dūdel�. Temud�inas stebėjosi jos i�tverme ir ne kart� ketino perrė�ti jai gerkl� ir visk� greitai u�baigti. Arslanas jį spaudė tai padaryti, ta�iau kiekvien� kart� jam tai pasiūlius Machda alsiai papurtydavo galv�.

I� olchunų jie keliavo jau beveik tris mėnesius, kai ji staiga balne susmuko ir pasviro į �on�, j� laikan�ios virvės įsitempė, ir Elujina nebepajėgė jos pasodinti tiesiai. Arslanas i�kėlė Machd� i� balno ir paguldė ant sniego, Elujina ėmė raudoti. Jos raud� go�ė kaukiantis vėjas.

��Mes turim joti,�� padėjusi rank� jai ant peties pasakė Borte.�� Tavo sesuo i�ėjo, jos �ia nebėra.

Elujina, jau nutilusi, paraudusiomis akimis, linktelėjo. Sesers rankas sukry�iavo ant krūtinės. Galbūt j� u�snigs nespėjus jos aptikti dėl i�likimo besigrumiantiems laukiniams �vėrims.

Vis dar a�arojanti Elujina leidosi Arslano įkeliama į baln�. Ji ilgai �iūrėjo atgal į ma�ytį kūn�, kol �is dingo tolumoje. Temud�inas matė, kad Arslanas jai davė savo atsarginius mar�kinius, ji vilkėjo juos po delu. Ir apsirengusiems keliais drabu�ių sluoksniais bei kailiais jiems buvo �alta. Visų jėgos seko, ta�iau Temud�inas �inojo, kad stovykla turi būti netoliese. Keliaujant į �iaur�, �iaurinė �vaig�dė kilo vis auk��iau. Temud�inas spėjo, kad jie�� jau totorių �emėse. Nuo prie�ų juos slėpė sniegas, ta�iau per t� patį snieg� jų negalėjo į�iūrėti broliai ir �elmė.

Kart� leid� pailsėti �irgams, jie su�alusiomis kojomis klampojo per snieg�. Borte ėjo su Temud�inu, suki�� rankas į pla�ias vienas kito rankoves, tad bent vienai kūno daliai buvo �il�iau.

��Turėsi surasti �aman�, kuris sutuoktų mus,�� ne�iūrėdama į jį pasakė Borte.

Prie� vėj� palenk� galvas, �erk�nu aptrauktais antakiais, jie atrodė tarsi �iemos dvasios. Temud�inas tarstelėjo sutink�s, o ji pajuto, kaip akimirk� jis tvir�iau suspaudė jos rank�.

���į mėnesį man nebėgo kraujas,�� tarė ji.

Dėliodamas kojas, jis i�sibla�k�s linktelėjo. Jų �irgai be geros �olės buvo vieni kaulai ir oda�� netrukus jie kris. Turbūt reikia vėl ant jų sėsti ir pajoti dar bent kelias valandas. Temud�inui skaudėjo kojas, su kiekvienu pavad�io timptelėjimu jis jautė lū�usį �onkaulį.

Jis stabtelėjo sniege ir atsisuko į Bort�.

��Tu nė��ia?�� paklausė netikėdamas.

Borte pasilenkė ir patrynė savo nosyt� į jo nosį.

��Ko gero. Trūksta maisto, kraujo gali nebūti ir dėl to. Ta�iau manau, kad esu nė��ia.

Ji matė, kaip jis atsigauna i� einant apėmusio snūdo ir jo akys nu�vinta �ypsena.

��Pradėtas tokioje kelionėje sūnus turėtų būti stiprus,�� pasakė Temud�inas.

Jam kalbant, vėjas sukaukė dar baisiau, ir jiems teko nusisukti. Saulės nebuvo matyti, bet buvo justi, kad artėja vakaras, tad jis �ūktelėjo Arslanui paie�koti prieglobs�io.

Arslanui �valgantis u�uovėjos, Temud�inas pro sniego mar�k� pastebėjo ka�k� judant. Jis pajuto pavojų ir tyliai �vilptelėjo Arslanui grį�ti. Klajoklis pa�aipiai į jį �vilgtelėjo ir, įsmeig�s akis į sniegynus, ėmė tyliai traukti peilį.

Visi trys įsitemp� tyliai laukė Arslano, o sniegas juos �ai�yte �ai�ė. Pūgoje jie beveik nieko nematė, ta�iau Temud�inui vėl pasirodė, kad �mėk�telėjo raitelio �e�ėlis. Borte ka�ko paklausė, bet jis nei�girdo klausimo, nes tuo metu nuo apvynioto lanko nugrem��s led� prie vieno lanko galo tvirtino arklio a�utų templ�. Temud�inas suniurnėjo nepatenkintas�� nors suvyniota į riebaluot� audinį, templė buvo sudrėkusi. Jam pavyko lanko įpjovoje pritaisyti kilp�, ta�iau lankas sutra�kėjo, ir Temud�inas pagalvojo, kad vos įtempus jis gali lū�ti. Kur dingo Arslanas? Netoliese buvo girdėti �uoliuojan�ių �irgų kanopų dundėjimas. Garsas baltumoje sklido i� visų pusių, tad buvo neai�ku, i� kur raiteliai atjoja. Su strėle lanke jis sukiojosi ir klausėsi. Jie artėjo. Temud�inas i�girdo, kaip laukdamas puolimo pro dantis įkvėpė klajoklis. �iūrėjo, kaip jis pasirengė atsilaikyti, ir mintyse pasid�iaugė suvok�s, kad �alia yra dar vienas dr�sus �mogus. Temud�inas pakėlė tra�kantį lank�. �mė�avo tamsūs �e�ėliai, aidėjo �ūksniai. Akimirk� pamanė, kad atlekia totoriai jo nu�udyti.

���ia!�� i�girdo �aukiant.�� Jie �ia!

Pa�in�s Ka�iuno bals�, Temud�inas suprato, kad yra tarp savųjų, ir i� palengvėjimo vos nepaleido lanko. Susting�s stovėjo, o Ka�iunas i��oko i� balno į snieg� ir pribėg�s jį apkabino.

��Gera buvo �iema, Temud�inai,�� pasakė Ka�iunas, pir�tinėta ranka smagiai dau�ydamas jam per nugar�.�� Eime. Pamatysi.

XXIII SKYRIUS

Nors �irgai griūte griuvo i� nuovargio, Temud�inas ir kiti likusį kelio gal� iki stovyklos jojo. Stovykla, į kuri� jie atvyko, buvo įkurta prie�ais did�iul� tamsi� �emių nuoslank�, o nuo �al�iausių vėjų j� saugojo ky�ulys vir� stovyklos ir kalnas u� jos. Du tuzinai gerų atrodė tarsi kerpės ant uolos. Visose priedangose nuo vėjo aplink stovykl� glaudėsi laukiniai �unys, buvo priri�ti �irgai. Nors pjovė nuovargis ir norėjosi kar�to maisto, Temud�inas negalėjo susilaikyti neap�iūrėj�s, kas dedasi apsnigtoje stovykloje. Buvo matyti, kad �elmė stovykl� laiko kovinėje parengtyje. Į ilgai truksian�i� sargyb� prie� vėj� palenk� galvas ėjo kariai. Temud�inas ap�iūrinėjo stovykl� naujomis pra�alai�io akimis ir pastebėjo, kad vyrų joje daug daugiau negu moterų ir vaikų. Buvo nuostabu�� jie pasireng� i�joti ir kautis kiekvien� akimirksnį, bet taip nebus am�inai. Vyrai jos paskui savo vadus į kar�, ta�iau jie norės grį�ti namo, kur tamsoje lauks �velnios moters rankos ir prie kojų tarsi �uniukai dūks vaikai.

Tiems, kurie patyrė bad� ir baim� būdami klajokliai, turėjo u�tekti jaukiai įsikurti sniegyne su nauja nepatyrusia gentimi, bet jie buvo nepatiklūs kaip laukiniai �unys. Temud�inas sutramdė savo nekantravim�. Klajokliai i�moks laikyti broliu t�, kuris anks�iau buvo prie�as. Jie suvoks, kad Dangi�kasis tėvas mato �mones, o ne gentis. Temud�inas pa�adėjo sau: taip kada nors būtinai bus.

Eidamas per stovykl� jis vis įdėmiau �valgėsi, numoj�s ranka į nuovargį, nes pastebėjo akį traukian�ių smulkmenų. Auk�tai ant uolos vir� galvos jis matė nuo vėjo apsitūlojusius sargybinius. Nepavydėjo jiems ir suprato, kad sningant jie mato netoli. Ta�iau tai rodė �elmės uolum�, ir Temud�inui tai patiko. Stovykla atrodė nuolat pasirengusi netikėtumams,�� daugelis kitų stovyklų �iem� būna apsnūdusios ir taip susilaukia bėdų. Kai tik jis pasirodė, stovykl� apėmė tylus jaudulys.

Buvo keli nauji vyrų ir moterų veidai. �ie �monės į Temud�in� �iūrėjo kaip į svetim�. Jis įsivaizdavo, kad jiems jų būrelis atrodo tarsi dar viena atvaryta nuskurusių klajoklių �eima. Temud�inas �vilgtelėjo į Bort�, nūsdamas suprasti, kaip jai patinka jo ma�ytė gentis. Ji taip pat buvo net balta i� nuovargio, ta�iau jojo �alia ir �valgėsi skvarbiu, visa matan�iu �vilgsniu. Temud�inas ka�in ar būtų galėj�s tvirtinti, kad jai �ia patinka. Jie prajojo pro ger�, kuriame Arslanas prie� kelet� mėnesių sumūrijo kalv�, ir Temud�inas pamatė liepsnojantį �aizdr� ir �viesos lie�uvį ant sniego. Gere �ildėsi vyrai ir moterys, ir Temud�inas, jodamas pro �alį, i�girdo juok�. Jis atsisuko į ginklakalį pa�iūrėti, ar �is tai mato, ta�iau Arslanas atrodė i�sibla�k�s. Jo �vilgsnis klaid�iojo po stovykl� ie�kodamas sūnaus.

�elmė i�ėjo jų pasitikti, kai tik i�girdo �aukiant Ka�iun�. I� kito gero slidinėdamas sniegu ėjo Chazaras. Matydamas būrelį �monių, kurių �ia nebuvo pus� metų, jis visas �vytėjo. Kai tik jie nulipo nuo �irgų, niekieno neliepti abu vaikinukai atbėgo jų prilaikyti. Vienam broliui Temud�inas kum�telėjo, �is susilenkė. Jam patiko, kaip �elmė pri�iūri gentį. Kol jis buvo i�vyk�s, niekas nesustorėjo ir neaptingo.

Buvo akivaizdu, Arslanas did�iuojasi savo sūnumi. �elmė linktelėjo tėvui ir, Temud�ino nuostabai, priklaupė ant kelio, ir paėmė Temud�ino rank�.

���elme, stokis,�� kone irzliai pasakė Temud�inas.�� Noriu pasislėpti nuo vėjo.

�elmė nepajudėjo, tik kilstelėjo galv�.

��Leisk, kad tai pamatytų naujieji �monės, mano vie�patie chane. Jie tav�s dar nepa�įsta.

Temud�inas visk� suprato, tad �elmė jo akyse dar labiau pakilo. Kai kurios klajoklių �eimos �inojo, kad �elmė pavaduoja chan�, kol Temud�inas i�vyk�s. Buvo svarbu parodyti, kad grį�o tikrasis vadas. Temud�inas nebesigin�ijo ir leido �elmei ant galvos u�sidėti jo rank�, paskui jį pakėlė ir apkabino.

��Ar tarp naujų atvykusiųjų nėra �amano?�� paklausė Temud�inas.

�elmė, i�gird�s klausim�, suraukė antakius.

��Yra vienas, bet jis pavogė airago atsargas ir maisto pra�o daugiau, negu jam priklauso.

��K� gi, pa�iūrėk, kad kelet� dienų būtų blaivus,�� tarė Temud�inas.�� Po to, kai jis paves mano vedybas Dangi�kajam tėvui ir motinai �emei, galės gerti vis� mėnesį.

Jis apsi�valgė ir pamatė, kad daugybė �monių stovi sniege ir vėjyje ir �iūri, kas vyksta. Kai jo �vilgsnis susidurdavo su pa�įstamų �monių, jie nuolankiai nulenkdavo galv�. �elmės �vilgsnis nukrypo į Bort� ir Elujin�, vaikinas joms �emai nusilenkė.

��Mums garbė matyti jus �ia, olchunų dukros,�� pasakė jis.

Borte ne�inojo, k� atsakyti �iam i�tikimam klajokliui. Ji skubiai linktelėjo ir, apsidairiusi aplinkui, paraudo. Niekada gyvenime ji nepatyrė tokios pagarbos ir dabar turėjo pamirksėti, kad akyse neliktų a�arų.

Pagal nustatyt� tvark� sutik�s atvykusius, �elmė galėjo paimti tėv� u� rankos ir jį apkabinti.

��A� praliejau daug totorių kraujo,�� stengdamasis per daug nesidid�iuoti pasakė jis Arslanui.

Tėvas nusijuokė ir patap�nojo sūnui per nugar�. Galbūt einant laikui jis įpras elgtis nevar�omai, kaip skatina savo �mones Temud�inas.

��A� namie,�� taip tyliai, kad niekas nei�girdo, pasakė Temud�inas. �ia ne k� daugiau negu plė�ikų stovykla ant į�alusios �emės, kur visiems trūksta maisto ir pastogės, bet tai namai. Bort� jis parsigabeno namo.

���elme, vesk mane pas motin�,�� drebėdamas vėjyje papra�ė Temud�inas.�� Ji laukia �inių i� olchunų.

Jis pastebėjo, kaip i�girdusi jo �od�ius susijaudino Borte, ir panoro j� nuraminti.

��Borte, ji tav�s laukia kaip tikros dukters.

�elmei juos vedant, Temud�inas pamatė klajoklį, kurį pasiėmė kelionėje. �mogus jautėsi nesmagiai, stovėjo �one prie jų būrelio. Temud�ino galva ply�o nuo gausybės dalykų, kuriuos reikėjo prisiminti, ta�iau jis negalėjo to �mogaus palikti vieno tarp nepa�įstamųjų.

��Ka�iunai, �ia Barachas, puikus karys. Jam reikia pasimank�tinti su lanku ir jis niekada nėra laik�s kardo. Ta�iau jis dr�sus ir stiprus. Pa�iūrėk, kaip gali jam padėti.�� Kalbėdamas jis susiraukė, nes prisiminė kit� skol�.�� Duok Arslanui visko, ko reikia naujiems kardams nukalti. Pasiųsk �mones prikasti rūdos.

Ka�iunas linktelėjo.

���iame kalne yra klodas. Mes jau pririnkom pilkųjų akmenų. �elmė niekam neleido jų liesti, kol negrį��s tėvas.

Temud�inas matė, kad Arslanas su sūnumi klausosi jų.

��Labai gerai,�� atsakė nedelsdamas.�� Arslanas nukals du kardus, kokių mes akyse nematėm. Ar ne?

Matydamas, kad sūnus sveikas, stiprus ir vadovauja vyrams, Arslanas net svaigo i� d�iaugsmo.

��A� juos nukalsiu,�� tarė jis.

��Na, o dabar su Dangi�kojo tėvo palaima eime vidun nuo to vėjo,�� tarė Temud�inas.�� Maniau, jau bus pavasaris.

Chazaras patraukė pe�iais.

��Taip toli �iaurėje mums tai ir yra pavasaris. Man patinka, oras jau �velnesnis.

Temud�inas pa�velgė į Chazar�, Ka�iun�, �elm� ir Arslan�. Jie geri kariai, todėl, kai pagalvojo, k� visi kartu gali padaryti, jo �irdis �oktelėjo. Jis namie.

Hiulana gyveno atskirame gere, jai padėjo klajoklių mergina. Tuo metu, kai i�girdo sambrūzdį, ji �variu lajumi tepėsi od�. Jos tarnaitė i�ėjo pa�iūrėti, kas vyksta, ir grį�o paraudusi, �iop�iodama nuo �al�io.

���eimininke, grį�o tavo sūnus,�� pasakė ji.

Indas su tepalu i�krito Hiulanai i� rankų, jas nusivalė senu skudurėliu. Skubindama mergait�, ji pliauk�telėjo lie�uviu ir i�tiesė rankas, kad j� apvilktų delu. Nustebo pajutusi, kokie stiprūs jos jausmai, kai �irdis i�girdus naujien� suvirpėjo. Temud�inas vėl i�liko gyvas. Nors niekaip negalėjo pamir�ti, k� jis padarė sunkiausiu jiems metu, vis dėlto jis jos sūnus. Motinos meilė yra keistas ir nepaai�kinamas dalykas.

Kai lauke pasigirdo balsai, Hiulana buvo susikaupusi, laikė ma��j� Temulun� ant kelių ir, kad nurimtų dreban�ios rankos, �ukavo jai plaukus. Atrodė, mergytė pajuto keist� motinos nuotaik�, durims atsidarius ji apsidairė pla�iai atvertomis akimis. Temud�inas į vidų įne�ė �iemos�� sniego sūkurį ir �alt� or�. Hiulana suvirpėjo, o Temuluna, i�vydusi taip seniai matyt� vyriausi� brolį, d�iugiai sukryk�tė.

Hiulana �iūrėjo, kaip Temud�inas apkabina sesut� ir, kaip visada, giria jos nuostabius plaukus. Mergytė plepėjo, o Hiulana siurbte siurbė kiekvien� smulkmen� �iūrėdama į jaunuolį, kuris jai kėlė tokių prie�taringų jausmų. Ne�inia, ar Temud�inas supranta, ta�iau jis yra toks sūnus, kokio norėjo Jesugėjus. Sunkiausiomis akimirkomis ji �inojo�� Jesugėjus būtų pritar�s, kad Bekteris turi mirti, kai visi taip badavo. Jos sūnūs paveldėjo tėvo negailestingum�. O gal toks gyvenimas padarė juos negailestingus?

��D�iaugiuosi matydama tave, sūnau,�� �altokai pasakė Hiulana.

Temud�inas nusi�ypsojo ir pasisuko, ketindamas privesti ar�iau auk�t� jaun� moterį ir dar vien� mergin�. Hiulanos akys padidėjo, kai i�vydo nuostabių bruo�ų savo genties moteris. Skaud�iai dilgtelėjo namų ilgesys�� po tiek metų tai buvo keista. Ji pakilo ir, paėmusi abi jaunas moteris u� rankų, pasivedė, kur �il�iau. Temuluna glaustėsi apie jas ir reikalavo pasakyti, kas jos.

��U�dėk daugiau malkų,�� liepė Hiulana savo tarnaitei.�� Jūs abi su�alot. Kuri i� jūsų Borte?

��A�, motin,�� nedr�siai atsakė Borte.�� I� olchunų.

��Supratau i� tavo veido ir delo ra�to,�� tarė Hiulana ir pasisuko į kit� mergin�.�� O kuo tu vardu, dukra?

Elujina vis dar sielvartavo, ta�iau pasistengė atsakyti maloniai. Hiulana pajuto, kaip merginai sunku, ir netikėtai apkabino j�. Pasodino jas ir liepė atne�ti kar�tos arbatos su�ilti. Temuluna gavo mai�elį �vie�ios var�kės ir nurimo, atsisėdusi kampe ėmė knaisiotis po mai�elį. Temud�inas �iūrėjo, kaip kalbasi olchunų moterys, jam patiko, kad Borte �ypsosi girdėdama motinos prisiminimus. Hiulana suprato�� svetimoje vietoje joms nejauku, kadaise ji jautė t� patį. Merginos kiek apsiprato, ir ji u�vertė jas klausimais, ėmusi kalbėti sen�ja tarsena, kuri� Temud�inas girdėjo vie�ėdamas pas olchunus. Buvo keista, kai taip taria motina, bet tai vėl priminė Temud�inui, kad buvo laikai, kai ji dar neturėjo Jesugėjaus ir vaikų.

��Ar Sansaras tebėra chanas? Kaip mano sūnėnas Kokė ir jo tėvas Enkas?

Borte atsakinėjo nesivar�ydama, motinos klausimai jos visai netrikdė, o Temud�inas klausėsi did�iuodamasis, tarsi tai būtų jo nuopelnas. Atrodė, motina jį pamir�o, tad jis atsisėdo ir linktelėjo tarnaitei atne�ti dubenėlį kar�tos arbatos. Dėkingas j� paėmė ir i� malonumo u�simerk�s pajuto, kaip kūnu sklinda �iluma. Elujina taip pat įsitraukė į pokalbį, tad Temud�inas pagaliau leido sau atsipalaiduoti ir u�simerkti.

���i pūga neturėtų ilgai t�stis,�� i�girdo sakant motin�.�� Prasideda atodrėkis, kalnų perėjose ma�ėja sniego.

��Niekad nema�iau tokių �al�ių,�� atsakė Borte, trindama rankas.

Atrodė, moterys viena kitai patinka, ir Temud�inas patenkintas atsilo�ė.

��A� atgabenau Elujin�, kad ji taptų Chazaro arba Ka�iuno �mona. Jos sesuo mirė kelionėje,�� tarė jis trumpam atsimerk�s.

Moterys �vilgtelėjo į jį, paskui, tarsi jis nieko nebūtų sak�s, vėl ėmė kalbėtis. Temud�inas tylutėliai prunk�telėjo. Joks vyras negali būti savo motinos chanas. �ilumoje ėmė miegas ir, girdėdamas �velnius moterų balsus, jis u�snūdo.

Gretimame gere sėdėjo Ka�iunas ir Chazaras. Jie kramtė avien�, pusdienį lėtai virusi� sultinyje. Kai taip �alta, viral� vis� dien� reikėjo laikyti ant ugnies, tada prie� einant į lauk� visada būdavo kar�timo. Kai Temud�inas buvo i�keliav�s, jie visai neturėdavo kada pailsėti. Broliai gera�irdi�kai pak�sdavo �elmės nurodymus�� jie �inojo, kad taip lieptų ir Temud�inas. Ta�iau, lik� vieni, jie atvirai ir nuo�ird�iai kalbėdavosi kone vis� naktį.

��Man patiko ta Elujina,�� pasakė Chazaras.

Kaip jis ir tikėjosi, Ka�iunas i�kart �iupo jauk�.

��Chazarai, tavo mergina mirė. Elujina pa�adėta man, ir tu tai gerai �inai.

��Nieko negirdėjau apie tai, broleli. Ar nepastebėjai, kad arbat� ir tro�kinį pirmiausia gauna vyriausiasis? Tas pats ir dėl �monų.

Ka�iunas murmtelėjo kiek sutrik�s. Elujin� jis pamatė pirmas, tada, kai jojo gav�s �valgo �enkl�. Apsimuturiavusios nuo �al�io, jos nedaug matė, o dabar jautė, kad turi atradėjo teis�. Mergina jam priklauso labiau negu Chazarui, jis sutiko j� tik i�ėj�s i� gero.

��Temud�inas nuspr�s,�� tarė jis.

�ypsodamasis Chazaras linktelėjo.

��D�iaugiuosi, kad nebesigin�ijam. Galų gale a� vyresnis.

��Sakiau, kad jis nuspr�s. Jis nepasirinks tav�s,�� rūg��iai atsakė Ka�iunas.

��Man ji pasirodė gra�i. Rojos ilgos.

��Kaip tu galėjai pamatyti kojas? Tiek prisirengusi ji atrodė kaip koks jakas.

Chazaras pa�velgė į tolį.

��Ji auk�ta, Ka�iunai. Argi nepastebėjai? Jeigu ji kojomis siekia �em�, jos turi būti ilgos. Stiprios kojos, kurios gali apsikabinti vyr�, jei tik supranti, k� turiu galvoje.

��Temud�inas j� gali atiduoti �elmei,�� labiau norėdamas įgelti broliui negu tikėdamas, kad taip bus, pasakė Ka�iunas.

Chazaras papurtė galv�.

��Pirmiausia�� savas kraujas,�� tarė jis.�� Temud�inas tai �ino geriau negu kas kitas.

��Jei paklausytum, k� jis kalba, �inotum: anot jo, kraujo ry�iu susij� visi stovyklos vyrai ir moterys, kad ir kokios būtų genties ar �eimos,�� atsakė Ka�iunas.�� O dvasios! Apie savo pilv� ir strėnas galvoji daugiau negu apie tai, k� jis bando �ia padaryti.

Broliai piktai pa�velgė vienas į kit�.

��Jei turi galvoje, kad nesekioju paskui jį kaip beglobis �uo, tada tu teisus,�� atsakė Chazaras.�� Tai tu su �elme jį garbinate.

��Tu kvailys,�� pagalvoj�s lėtai i�tarė Ka�iunas.

Chazaras paraudo. Jis �inojo, kad yra ne toks į�valgus ir sumanus kaip Temud�inas ar Ka�iunas, ta�iau ver�iau būtų mir�s, negu sutik�s tai pripa�inti.

��Tai gal nueik ir atsigulk sniege prie motinos gero durų?�� paklausė jis.�� Įki�tum į snieg� nosį ar dar kai k�.

Jie abu su Temud�inu ir su �elme nu�udė daug �monių, ta�iau, kai susikibo, ėmė �vaistytis alkūnėmis kaip įsiaudrin� berniūk��iai. Veidai i�raudo. Peilio nė vienas nei�sitraukė, o Chazaras netrukus jau laikė pa�astyje prispaud�s Ka�iuno galv� ir purtė jį.

��Pasakyk, kad esi jo �uo,�� dusdamas liepė Chazaras.�� Grei�iau. Man laikas į sargyb�.

��A� pama�iau Elujin� pirmas, ji�� mano,�� springdamas atsakė Ka�iunas.

Chazaras dar labiau suspaudė.

��Sakyk, kad atiduosi j� į lov� savo gra�iam vyresniam broliui,�� reikalavo jis.

Ka�iunas grūmėsi tarsi pami��s, jie nusirito prie lovos, paskui Chazaro gniau�tai atsileido. Abu gulėjo sunkiai kvėpuodami ir atid�iai stebėjo vienas kit�.

��Man nesvarbu, kad esu jo �uo,�� pasakė Ka�iunas.�� Nesvarbu ir �elmei.�� Jis giliai įkvėpė, laukdamas, kad brolis vėl puls.�� Nesvarbu ir tau,�� pridūrė.

Chazaras gū�telėjo pe�iais.

��Man patinka kautis su totoriais, bet jei jie ir toliau su savo plė�ikautojais siųs tik senes, ne�inau, k� reikės daryti. Net Arslanas prie� i�jodamas sugebėjo rasti jaun� gra�uol�.

��Ar ji vis dar tav�s neprisileid�ia?�� paklausė Ka�iunas.

Chazaras susiraukė.

��Ji sakė, kad Arslanas nu�udys mane, jeigu j� paliesiu. Manau, ji teisi. Nenoriu eiti jam skersai keli�.

Arslanas stovėjo gere, kurį pasistatė aplink kalvės �aizdr�, ir mėgavosi kūn� u�plūstan�ia �iluma. Jo brangūs įrankiai buvo sutepti ir suvynioti, kad nerūdytų, tad sutik�s �elm� neturėjo dėl ko skųstis.

��Gerai tvarkaisi �ia, sūnau. Ma�iau, kaip kiti vyrai �iūri į tave. Gal tai Dangi�kasis tėvas mus atvedė pas vilkus.

�elmė gū�telėjo pe�iais.

��Tai�� jau praeitis. A� �ia radau savo tiksl�, tėve, savo viet�. Dabar man rūpi ateitis, jei tik kada baigsis �i �iema. Nesu mat�s tokios.

��Per vis� savo gyvenim�,�� �ypsodamasis pritarė Arslanas.

Kol jo nebuvo, �elmė įgavo daugiau pasitikėjimo savimi, tad dabar Arslanas nebe�inojo, kaip elgtis su jaunu taip ramiai į jį �velgian�iu kariu. Ko gero, kad taptų vyru, jam reikėjo pabūti be tėvo. Tai buvo blaivi mintis, ta�iau Arslanas dabar nenorėjo būti blaivus.

��Gal gali man atne�ti odmai�į ar du airago, kad jau kalbamės,�� papra�ė jis.�� Noriu i�girsti apie �ygius.

�elmė nuėjo į savo ger� ir atne�ė didelį odmai�į stipriojo skys�io.

��Liepiau atne�ti kar�to tro�kinio,�� tarė jis.�� Jo nedaug, bet dar turim sūdytos ir d�iovintos mėsos.

Abu vyrai stovėjo prie� �aizdr�, d�iaugdamiesi �iluma. Arslanas, norėdamas visas su�ilti, atsiri�o del�.

��Ma�iau, nebeturit kardų,�� pasakė �elmė.

Arslanas susierzin�s krenk�telėjo.

��Jais sumokėjom u� moteris, kurias parsigabeno Temud�inas.

��Gaila,�� atsakė �elmė.�� Bet tu nukalsi kitus tokius pat�� ar net geresnius.

Arslanas susiraukė.

��Kiekvienam reikia mėnesio sunkaus darbo. Ir tai neskaitant rūdos kasimo ir gele�ies lydymo. Kaip manai, kiek man liko? Am�inai a� negyvensiu. Kiek kartų dar gebėsiu pagaminti gero plieno ir tinkamai jį apdoroti?

Jis nusispjovė ant �aizdro ir �iūrėjo, kaip �ir�kia seilės. Jos nedingo i�kart�� buvo ai�ku, kad trūksta kar��io.

��Maniau, kai mirsiu, tau atiteks tas mano kardas.

��Gal atiteks, jeigu mes sustiprėsim ir atimsim jį i� olchunų,�� pasakė �elmė.

Tėvas atsisuko nuo �aizdro.

��Taip manai? Kad toks ma�as plė�ikų būrelis pavasarį visk� nu�luos �iose �emėse?

�elmė atkakliai �velgė į tėv�, ta�iau nieko neatsakė. Arslanas pa�aipiai prunk�telėjo.

��Auginau tave, kad būtum protingesnis, o dabar �e tau. Pagalvok, kaip kariaujama, �elme, kaip tave mokiau. Kiek mūsų? Trisde�imt karių, ne daugiau. Kiek jų yra mokyti kautis nuo ma�umės, kaip mes�� tu, Temud�inas ir jo broliai?

��Nė vieno, bet...�� pradėjo �elmė.

Vis labiau pykdamas, tėvas staigiai ranka kirto ore.

���elme, net ma�iausios gentys gali surinkti �e�iasde�imt ar a�tuoniasde�imt karių, ir tie kariai strėle gali pataikyti į skrendantį pauk�tį, turi gerus kardus ir moka i�sirikiuoti puslankiu puldami ar tvarkingai pasitraukti. Netikiu, kad �i stovykla galėtų įveikti net penkt�j� dalį olchunų karių. Neapgaudinėk sav�s! �iai su�alusiai vietelei reikės Dangi�kojo tėvo pagalbos, kad i�gyventų kelis mėnesius po atodrėkio. Totoriai staugdami atlėks ie�koti, kam atker�yti ir u� t� menkiausi� �al�, patirt� �iem�.

�elmė �velgė į tėv� kietai suspaud�s �andikaulius.

��Mes atėmėme �irgų, ginklų, maisto, net kardų...

Ir vėl tėvas nutildė jį.

��Kardų, kuriuos galiu sulankstyti rankomis? Berniuk, a� �inau, kokie tie totorių ginklai.

��Gana!�� netikėtai suriaumojo tėvui �elmė.�� Tu ne�inai, k� mes padarėm. Tu tik g�sdinai ir prana�avai, ir net neleidai man apie tai papasakoti. Taip, mus gali sunaikinti pavasarį. Padariau visk�, k� tik galėjau, apmokiau juos, kol tav�s nebuvo. Kiek �monių tu priėmei dirbti į kalv� ir i�mokei savo amato? Negirdėjau, kad būtų bent vienas.

Arslanas i�si�iojo, ta�iau �elmė buvo įsiut�s ir niekas negalėjo jo sustabdyti.

��Gal norėtum, kad pasiduo�iau ir gul�iausi į snieg�? A� pasirinkau �į keli�. Suradau �mogų, kuriuo noriu sekti, ir daviau jam priesaik�. Tėve, mano �odis�� gele�is. Tu mane �ito mokei. Nejaugi manei, kad �odis galioja tik tau ir tik tada, kai viskas tavo rankose? Ne. Jeigu tikiesi, kad paliksiu �iuos �mones, tu mane mokei nelabai teisingai. Sakiau, kad turiu savo viet� ir nesvarbu, kuo viskas baigsis.

U�plūdus jausmams, �elmė patylėjo giliai kvėpuodamas.

��Kaip sakiau, priver�iau totorius man�s bijotis. Tikėjausi, manimi did�iuosies, o tu kaip tu��iakalbis senis pliurpi i�pūsdamas visokias baimes.

Arslanas neketino jam trenkti. Bet sūnus stovėjo labai arti ir, kai pajudino rankas, tėvas nevalingai atsakė�� kietu kaip gele�is kum��iu trenkė jam į �and�. Apsvaig�s �elmė parvirto, pe�iu u�kabindamas �aizdro kra�t�.

I�sigand�s Arslanas �iūrėjo, kaip po kelių akimirkų sūnus pakilo. Jis buvo ramut ramutėlis. Trynėsi �and�, jo veidas buvo labai i�bly�k�s.

��Nedaryk to daugiau,�� �iūrėdamas grie�tu �vilgsniu �velniai pasakė �elmė.

��Padariau klaid�, sūnau,�� atsakė Arslanas.�� Tai vis dėl rūpes�ių ir nuovargio.

Jis �velgė taip, tarsi skaudėtų pa�iam.

�elmė linktelėjo. Per jų susirėmimus mokantis kautis jam buvo tek� ir daugiau, ta�iau pyktis vis dar neslūgo�� buvo sunku jį suvaldyti.

��I�mokyk vyrus kalti kardus,�� tarsi įsakydamas tarė �elmė.�� Mums jų reikės visų iki paskutinio. I�mokyk, nes am�inai negyvensi. Niekas am�inai negyvens.

Jis vėl pasitrynė �and�, o �iam trak�telėjus susiraukė.

���ia supratau kai k� vertinga,�� stengdamasis, kad ir tėvas suprastų, pasakė �elmė.�� Gentys kovoja tarpusavyje ir tik �vaisto jėgas. Mes įrodėm, kad �mogus visk� gali pradėti nuo prad�ių, ir visai nesvarbu, kas jis buvo�� naimanas ar vilkas.

Arslanas sūnaus akyse pamatė keist� �vilgesį ir sunerimo.

��Jis duoda maisto jų skrand�iams ir jie kurį laik� pamir�ta savo ker�tus ir nesantaik�. �tai k� a� �ia matau,�� atkirto jam Arslanas.�� Gentys kaunasi tūkstantį metų. Manai, vis� t� praeitį, t� nesantaik� gali atkirsti vienas �mogus?

��O k� dar galima padaryti?�� nuo durų paklausė Temud�inas.

Abu vyrai atsisuko į jį. Temud�inas pamatė tamsi� mėlyn� ant �elmės �ando ir i� karto visk� suprato.

Tada priėjo prie �aizdro. Atrodė nuvarg�s.

��Negalėjau miegoti, kai tos trys moterys ir sesutė tar�ka kaip pauk��iai, todėl atėjau �ia.

Ir tėvas, ir sūnus tylėjo, tad Temud�inas kalbėjo toliau:

��Aklų sekėjų man nereikia, Arslanai. Tu teisus klausdamas, koks mūsų tikslas. Matai apskurėlių būrelį, kuriam vargu ar u�teks maisto i�gyventi iki nutirps sniegas. Gal kur nors ir susirastume slėnį, augintume ten gyvulius bei vaikus, ta�iau gentys toliau klajos ir �udys vienos kitas.

��Nereikia nė sakyti, kiek klajoklių �ūva tuose mū�iuose,�� įsitikin�s pasakė Arslanas.

Geltonų Temud�ino akių �vilgsnis nukrypo į kardų meistr�. Atrodė, tas �vilgsnis u�lieja vis� ger�.

��Dėl kruvinos neapykantos mes laistome �em� savo krauju,�� pasakė Temud�inas padels�s.�� Taip visados buvo, bet tai nerei�kia, kad taip turi būti. A� įrod�iau�� kartu gali gyventi kvirajų, vilkų, vojelos, naimanų �monės. Mes�� viena gentis, Arslanai. Kai mes sustiprėsim, a� priversiu juos ateiti pas mane. Jei ne�� palau�iu juos po vien�. Sakau jums, mes�� viena tauta. Mes mongolai, Arslanai. Mes�� sidabriniai �monės, mus visus gali valdyti vienas chanas.

��Tu girtas, o gal sapnuoji,�� nekreipdamas dėmesio į sutrikusį sūnų tarė Arslanas.�� Kodėl manai, kad jie pripa�ins tave?

��A��� �emė,�� atsakė Temud�inas.�� O �emė nemato jokių mūsų tautos �eimų skirtumų.

Jis �velgė tai į vien�, tai į kit�.

��Nepra�au, kad būtumėt man i�tikimi. Tai gavau su jūsų priesaika, esat susieti ja iki mirties. Gali būti, mes visi �ūsim vos pradėj�, bet jeigu �i mintis sustabdys jus, vadinasi, esat ne tokie, kokiais jus laikiau.

Jis tyliai nusijuokė ir pasitrynė akis, kad nusibrauktų �ilumoje u�plūdusį nuovargį.

��Kart� kopiau erelio jauniklio. Galėjau likti papėdėje, ta�iau dėl to, k� laimėjau, buvo verta stengtis. Paai�kėjo, kad jaunikliai ten du, tad gavau daugiau negu tikėjausi.

Jo juokas atrodė liūdnas, bet kodėl daugiau nieko nepaai�kino, tik paplek�nojo tėvui ir sūnui per pe�ius?

��O dabar baikite niautis ir kopkite su manimi,�� pasakė Temud�inas.

Jis nutilo ir laukė, kaip jie atsilieps į jo �od�ius, paskui i�ėjo į �alt� pūg�. Reikėjo rasti, kur pamiegoti.

XXIV SKYRIUS

Pro ne�tuvų u�uolaidas Ven �ao atid�iai �iūrėjo, kaip tarnai vargsta tempdami ne�tuvus. Kiekvien� medin� ranken� laikė trys vyrai, tad jiems neturėjo būti �alta, bet, pa�velg�s i� po �ilko stogelio, Venas pastebėjo, kad ne vieno vergo lūpos mėlynuoja. Jis i�vyko jau pradėjus tirpti �iemos sniegui, ta�iau po kojomis dar tra�kėjo ledas ir pūtė at�iaurus vėjas. Jis nujautė, kad, kol pasieks mongolų stovykl�, praras dar vien� verg�, o gal net du. Geriau susisupo į kailius ir suirz�s pagalvojo�� ar i� viso jie ras stovykl�?

Ven �ao �iek tiek pasismagino, keikdamas Togrul�, kereitų chan�, kuris tvirtino �in�s, kur �iemoja plė�ikautojai. Labiau įsikar��iavo ir prireikė lakesnės vaizduotės siun�iant dar įmantresnius į�eidimus D�inų rūmų Kaifenge gyventojams.

Vos pamat�s eunuchų veido i�rai�kas Venas suprato, kad jį pergudravo. Eunuchai buvo kaip lie�uvaujan�ios senės, jie �inojo beveik visk�, kas darosi rūmuose. Prisiminė pikt� pirmojo eunucho ma�ojo D�ango d�iugesį, kai �is lydėjo jį pas vyriausi�jį ministr�.

Tai prisimin�s, Venas irzliai su�iaupė lūpas. Jis did�iavosi savo patirtimi var�ybose dėl vald�ios, ta�iau viskas �lugo. Praleido tik vien� svarbų susitikim�, ta�iau tada jį suviliojo moteris i� geriausių Kaifenge Gluosnių namų. Venas atsiduso prisimin�s, kokia ji buvo patyrusi, kiekvien� geiduling� jos prisilietim� ir vien� ypating� dalyk�, kurį ji darė su plunksna. Pamanė, kad u� tas paslaugas jo prie�ai turėjo jai brangiai sumokėti. Kai jį vidurnaktį i�kvietė tiesiog i� jos lovos, Venas suprato: netrukus teks mokėti u� patirtus malonumus. De�imt metų triūso dingo per vien� girt� poezijos ir meilės naktį. Deja, ir poezija buvo prasta. Ministras lyg suteikdamas did�iausi� garb� paskelbė, kad Venas siun�iamas su diplomatiniu pavedimu į barbarų gentis. Venui teliko nusi�ypsoti ir nulenkti galv� iki pat grindų, tarsi būtų i�sipild�iusi did�iausia jo svajonė.

Praėjo dveji metai, o jis vis dar laukė, kol bus at�auktas. Jis buvo i�siųstas toli nuo D�inų rūmų pinklių ir �aidimų, ir visi jį pamir�o. Jis siuntinėjo savo ataskaitas patikimiems draugams, pra�ydamas jas persiųsti toliau, ta�iau atrodė, kad jie jo lai�kų net neskaitė. Buvo nesunku pamesti lai�kus tarp tūkstan�ių ra�tų, pasiekian�ių Vidurio valstybės rūmus, ypa� turint galvoje, kad juos tvarko dviveidis D�angas.

Venas nepasidavė nevil�iai, ta�iau gali būti ir taip, kad jis baigs savo dienas tarp bjaurių mongolų, mirtinai su�al�s arba apsinuodij�s nesibaigian�ia gai�ia aviena ar raugintu pienu. To jau tikrai būtų per daug jo padėties �mogui, i�tarnavusiam tiek metų. Jis pasiėmė vos dvylika tarnų bei sargybinių ir ne�ikų, ta�iau �iema silpnesniems buvo per sunki. Gyvenimo ratas nune�ė juos, kad vėl įsikūnytų. Prisimin�s, kaip per�alo ir mirė jo asmeninis ra�tininkas, iki �iol nir�davo. Tas �mogus atsisėdo į snieg� ir atsisakė eiti toliau. Paliepus Venui, sargybinis jam spyrė, ta�iau �mogelis tiesiog piktd�iugi�kai i�leido dvasi�.

Venas kar�tai tikėjosi, kad ra�tininkas atgims kaip grindų grandyklė arba nuolat smagiai pliekiamas arklys. Dabar, kai �mogus mirė, Venas apgailestavo, kad mu�ė jį ne pats. Laiko visada trūksta, net s��iningiausiems �eimininkams.

Jis i�girdo dundant kanopas ir nusprendė atitraukti ne�tuvų u�uolaid�, saugan�i� nuo vėjo, ta�iau i�kart apsigalvojo. Be abejonės, tai jo sargybiniai, kurie prane�, kad nieko nematyti, kaip prane�a jau dvylika dienų. I�girdus jų �ūksnius, jo sena �irdis nurimo, nors būtų buv� per �ema tai parodyti. Argi jis ne imperatoriaus antrosios �monos penktos eilės pusbrolis? Taip, pusbrolis. Taigi jis i�sitraukė ra�tų ritinėlį su gausybe savo pastabų ir perskaitė filosofo �od�ius. Paprastos jo mintys nuramino. Jam niekada nepatiko i�kilnūs Konfucijaus pamokslavimai, ta�iau jo mokinys Siundzi buvo �mogus, su kuriuo Venas norėtų i�gerti. Tai jo �od�ius Venas skaitydavo apėmus blogai nuotaikai.

Venas nekreipė dėmesio, kaip susijaudin� sargybiniai gin�ijasi, kuriam sutrukdyti prabangoje ir vienumoje skendintį �eiminink�. Siundzi tikėjo, kad kelias į tobulum� yra kartu kelias į �vies��� Venas �io patrauklaus po�iūrio laikėsi ir savo gyvenime. Jis i�tiesė rank� paimti ra�ymo įrankių, ta�iau ne�tuvai nusileido ir Venas i�girdo, kaip prie pat ausies ka�kas nervingai krenk�telėjo. Jis atsiduso. Kelionė buvo nuobodi, ta�iau mintis, kad vėl reikės bendrauti su nesipraususiais vietiniais, jo kantryb� visai i�sekino. Ir visa tai u� vien� ū�avimo naktį, pagalvojo jis, atitraukdamas u�uolaid� ir �velgdamas patikimiausiam sargybiniui į veid�.

��Juanai, atrodo, mes sustojome,�� pasakė jis, pir�tais su ilgais nagais barbendamas pergament�, kad parodytų savo nepasitenkinim�.

Juanas tupėjo prie ne�tuvų, o prabilus Venui puolė kniūbs�ias ir prispaudė kakt� prie apledijusios �emės. Venas garsiai atsiduso.

��Gali kalbėti, Juanai. Jei tylėsi, i� �ia nepajudėsime vis� dien�.

Jis i�girdo tolumoje verksmingai vėjyje gaud�iant perspėjamuosius ragus. Juanas pa�velgė atgal, ten, i� kur jie atkeliavo.

��Mes radome juos, �eimininke. Jie atjoja.

Venas linktelėjo.

��Tu�� geriausias mano sargybinis, Juanai. Pasakyk, kai jie baigs mus g�sdinti ir rėkauti.

Jis paleido �ilko u�uolaid� ir ėmėsi ri�ti raudonas pergamento juosteles. I�girdo artėjan�ių �irgų kanopų bildesį ir neatsispyrė smalsumui. Atsidus�s dėl savo silpnumo, jis atidengė stebėjimo skylut� ne�tuvų rėme ir pa�velgė. Tik Juanas �ino apie t� skylut�, ta�iau niekam nepasakys. Vergams atrodys, kad �eimininkas nekreipia dėmesio į pavojų. Venas manė, kad svarbu vergams pateikti tinkam� savo įvaizdį. Dar pagalvojo, ar u�tektų laiko u�ra�yti �i� mintį pergamente prie kitų filosofinių pastabų. Sau pasi�adėjo, kad pergament� apkra�tuos ir i�siųs atgal, kad jį paskelbtų. Jame itin neigiamai vertino eunuchų vaidmenį Kaifengo rūmuose. �iūrėdamas pro skylut� jis pagalvojo, kad geriausia pergamente savo vardo neįra�yti.

Temud�inas jojo viduryje, Arslanas ir �elmė�� i� �onų. Su jais buvo de�imt geriausių karių. Chazaras ir Ka�iunas, lik� su dviem ma�esniais būreliais, apsupo stovykl�, rengdamiesi atremti antr� antpuolį.

I� pirmo �vilgsnio Temud�inas suprato�� ka�kas �ia ne taip. Jis nusistebėjo, kad tiek daug ginkluotų vyrų saugo dė��. Ir tie vyrai atrodė keistai, ta�iau įsi�iūrėj�s suprato, kad tai�� prityr� kariai. U�uot puol�, jie keturkampiu apsupo dė�� ir laukė, kol jis prijos. Pakėl�s antakius, Temud�inas �vilgtelėjo į Arslan�. Dundant kanopoms, Arslanas turėjo �aukti.

��Jok atsargiai, mano vie�patie. Ten tegali būti D�inų pasiuntinys, auk�tos padėties �mogus.

Temud�inas įdėmiau pa�velgė į keist� vaizd�. Jis buvo girdėj�s apie didelius miestus rytuose, ta�iau niekada nematė nė vieno jų gyventojo. Buvo kalbama, kad ten jų knib�da kaip musių, o namus jie stato i� aukso. Kad ir kas �ia toks, buvo ai�ku�� jis svarbus �mogus, nes keliauja su tuzinu sargybinių ir tiek vergų, kiek jų reikia blizgan�iai dė�ei ne�ti. Matyti visa tai negyvenamose vietose buvo keista. Dė�ė buvo juoda, �vilgėjo, o jos �onus dengė saulės spalvos audinys.

Temud�inas jojo �irg� valdydamas vien keliais, nes lanke buvo įsidėj�s strėl�. Lank� nuleido ir paliepė greta jojantiems padaryti t� patį. Jeigu tai sp�stai, kinų kariai su�inos, kad ateidami į �ias �emes jie padarė klaid�.

Jis sustojo. Patyrusi akis būtų pastebėjusi, kad jo kariai i�laiko tobul� rikiuot�. Temud�inas tvarkingai priri�o lank� prie balno odiniu dir�eliu, dėl sėkmės palietė kardo ranken� ir lėtai nujojo prie �mogaus keisto būrelio viduryje.

Jis tylėjo. �ios �emės priklauso jam, todėl jis nesirengė ai�kinti, kodėl jis �ia. Jo geltonų akių �vilgsnis įsmigo į karį. Temud�inas susidomėj�s pastebėjo vienas ant kitų u�leistas �arvų plok�teles. Kaip ir dė�ė, �arvai buvo padengti blizgan�ia it juodas vanduo med�iaga, o jungtys paslėptos. Atrodė, kad �arvai gali sulaikyti strėl�, ir Temud�inas svarstė, kur tokius galėtų gauti i�bandyti.

Karys į Temud�in� �iūrėjo i� po �almo su pamu�alu, dalį veido dengė gele�inės plok�telės ant skruostų. Temud�inui jis atrodė nesveikuojantis�� balk�vai geltona oda i�davė jį daugyb� vakarų girtavus. Bet jo akių baltymai buvo skaidrūs. Karys, matydamas tiek daug Temud�ino įsakymų laukian�ių ginkluotų �monių, nė nemirktelėjo.

Visi tylėjo, Temud�inas laukė. Galų gale karių vadas susiraukė ir tarė:

��Mano ponas i� Nefrito rūmų nori su tavimi pasikalbėti.

Juanas kalbėjo tvirtai, tik jo tartis Temud�inui pasirodė keista. Kaip ir jo ponas, Juanas nemėgo gen�ių karių. Jie buvo �iaurūs ir nemokėjo laikytis, jo supratimu, deramos drausmės. Jie priminė jam nir�ius skalikus ir kalbėti su jais kaip su �mogi�komis būtybėmis jam atrodė neoru.

��Ar jis slepiasi toje dė�ėje?�� paklausė Temud�inas.

Karių vadas įsitempė, ir Temud�inas nuleido rank� ant kardo rankenos. �imtus vakarų jis praleido mokydamasis su Arslanu, todėl nebijojo netikėto susirėmimo kardais. Gal tai parodė jo akys, nes Juanas susivaldė ir sustingo tarsi būtų akmeninis.

��Turiu perduoti �ini� nuo Togrulo i� kereitų,�� tarė Juanas.

I�gird�s tai, Temud�inas susidomėjo. Apie kereitų gentį jis buvo girdėj�s, o jo stovykloje buvo trys i� jos i�varyti klajokliai.

��Tai sakyk savo �ini�,�� liepė Temud�inas.

Karys prabilo tarsi pasakininkas, �iūrėdamas į tolį.

��Patikėk �iais �monėmis ir mano vardu suteik jiems sve�ių teises,�� pasakė Juanas.

Nustebindamas D�inų karį, Temud�inas staiga �yptelėjo.

��Ko gero, tai būtų i�mintinga. Ar jūs pagalvojote, k� darytumėte, jei nesuteik�iau teisių?

Susierzin�s Juanas pa�velgė į Temud�in�.

��Reikės suteikti. Tu gavai įsakym�.

Temud�inas garsiai nusikvatojo, nors i�tiesto kardo atstumu stovin�io kario i� akių nei�leido.

��Kereitų Togrulas ne mano chanas,�� tarė jis.�� Jo įsakymai �ia negalioja.

Vis dėlto jo susidomėjimas keistu būreliu, pasirod�iusiu �alia savo karo stovyklos, didėjo. Karių vadas nieko daugiau nebesakė, nors skleiste skleidė įtamp�.

��Galė�iau jus visus nu�udyti ir paimti tai, k� slepiate toje nuostabioje dė�ėje, kad ir kas ten būtų,�� pasakė Temud�inas, tenorėdamas įgelti kariui.

Jo nuostabai, karys nesupyko, jo veide netgi pasirodė niūri �ypsena.

��Tu neturi u�tektinai vyrų,�� ramiai atsakė Juanas.

Temud�inui ruo�iantis atsikirsti, i� dė�ės Temud�inui nesuprantama kalba pasigirdo įsakmus balsas. Atrodė, tarsi ��sis sugageno, bet karių vadas tu�tuojau nusilenkė.

Temud�inas nebepajėgė tramdyti savo smalsumo.

��Labai gerai, suteikiu sve�ių teises savo namuose,�� tarė jis.�� Jokit kartu su manim, kad mano sargybiniai strėlėmis nepervertų jums gerklių.�� Pamat�s, kad Juanas raukosi, pridūrė:�� Jokit lėtai ir nedarykit staigių judesių. Mano stovykloje yra �monių, kurie nemėgsta svetimų.

Juanas pakėlė kum�tį, visi dvylika ne�ikų sugriebė ilgas rankenas ir vienu metu atsistojo. Jų akys be jokios i�rai�kos buvo įsmeigtos į priekį. Temud�inas ne�inojo, kaip tai suprasti. Jis davė įsakymus savo vyrams ir su Arslanu nujojo priekyje. �elmė ir kiti, saugodami u�nugarį, jojo apsup� būrelį.

Susilygin�s su Arslanu, Temud�inas balne pasilenkė ir su�nib�dėjo:

��Ar pa�įsti �iuos �mones?

Arslanas linktelėjo.

��Buvau juos anks�iau sutik�s.

��Ar jie mums pavojingi?

Temud�inas laukė, kol Arslanas pagalvoj�s atsakys.

��Gali būti. Jie labai turtingi ir sakoma, kad jų miestai did�iuliai. Ne�inau, ko jiems i� mūsų reikia.

��Arba kokį �aidim� �aid�ia Togrulas,�� pridūrė Temud�inas.

Arslanas linktelėjo ir daugiau jie nesikalbėjo.

Ven �ao palaukė, kol ant �emės padės ne�tuvus ir �alia jų atsistos Juanas. Į stovykl� jis �velgė susidomėj�s, bet, pamat�s pa�įstamus gerus ir liesas avis, u�spaudė dejon�. �iema buvo sunki, todėl �monių veidai atrodė suvarg�. Dar toli nuo stovyklos jis u�uodė avių lajaus kvap��� �inojo, tas kvapas jo drabu�iuose liks net daugelį kartų i�skalbus. Juanui atitraukus �ilkines u�uolaidas, Venas i�sirop�tė ir atsidūrė tarp jų. Stengėsi kvėpuoti kaip galima negiliau. I� patirties jis �inojo, kad pripras, ta�iau jam teko sutikti vietinių, kurie maudydavosi tik kart� ar du per metus ir tik tada, kai įkrisdavo į up�. Ta�iau jis privalėjo atlikti savo u�duotį, tad, tyliai keikdamas ma��jį D�ang�, i�lindo į �alt� vėj� taip didingai, kaip tik mokėjo.

Net jei būtų nepamat�s, kaip visi klauso jaunuolio geltonomis akimis, Venas būtų suprat�s, kad vadas �ia jis. Kaifengo rūmuose buvo �inoma apie tuos, kuriuos vadino nendrynų tigrais, tuos, kurių gyslomis teka kario kraujas. Tik i�vyd�s Temud�ino akis, Venas nusprendė, kad jis vienas i� tų tigrų. Kokios akys! Tokių Venui matyti dar neteko.

Vėjas kiaurai pūtė per plonus drabu�ius, ta�iau �velgdamas į Temud�in� ir jam lenkdamasis Venas neparodė, kad jam �alta. Tik Juanas pastebėjo, kad Venas nusilenkė kur kas ma�iau, negu liepia mandagumo taisyklės, ta�iau Venui patiko į�eidinėti tuos laukinius. Jo nuostabai, plė�ikautojas į jo judesį beveik neatkreipė dėmesio, ir Venas pajuto �iurpuliuk�.

��A� esu Ven �ao, �iaurės Sungų D�inų rūmų pasiuntinys. Man garbė lankytis jūsų stovykloje,�� pasakė jis.�� �inios apie jūsų kautynes su totoriais sklinda toli.

��Ir todėl savo dė�utėje atvykai �ia?�� paklausė Temud�inas.

Tiek daug tarnų turintis keistasis �mogus jam buvo labai įdomus. Jo oda taip pat buvo geltona, ji Temud�inui atrodė nesveika, ta�iau atėjūnas vėjo plaikstomu pla�iu palaidu drabu�iu laikėsi gerai. Temud�inas jam davė per keturiasde�imt metų, nors jo oda buvo lygi. D�inų pasiuntinys jiems, u�augusiems �ia, gentyse, atrodė keistas. �alias jo apdaras mirguliavo, plaukai kaip ir jų buvo juodi, ta�iau su�ukuoti atgal ir supinti į kasel�, susegt� sidabrine s�saga. Nusteb�s Temud�inas pamatė, kad vyro pir�tų nagai tarsi pauk��io ir blyksi �viesoje. Jis pagalvojo, kiek laiko tas �mogus galės k�sti �altį, atrodė, jo nejau�ia, ta�iau be�iūrint jo lūpos pamėlo.

Prie� prabildamas, Venas vėl nusilenkė.

��Atne�iau linkėjimus i� Nefrito rūmų. Daug girdėjome apie jūsų pergales, tad turime apie daug k� pasikalbėti. Tavo brolis i� kereitų taip pat siun�ia linkėjimus.

��Ko Togrulas nori i� man�s?�� paklausė Temud�inas.

�naibė �altis, ir Venas ėmė pykti. Ar jo nepakvies į �iltį ger�?

Jis nusprendė truputėlį spustelėti.

��Mano vie�patie, ar a� negavau sve�io teisių? Kalbėti apie svarbius dalykus, kai aplinkui tiek ausų, netinka.

Temud�inas gū�telėjo pe�iais. �mogui tikrai buvo �alta, ir, kol dar mirtinai nesu�alo, Temud�inas norėjo i�kamantinėti, kokias �inias jis ne�ė per prie�i�kus tyrus.

��Tu �ia laukiamas,�� Temud�inas mintyse ilgai pratinosi prie atvykėlio vardo, ta�iau i�tarė jį i�kraipyt�.�� Ven�o?

Senasis vyras susivaldė, ir nesurauk�s antakių Temud�inas �yptelėjo dėl jo i�didumo.

��Ven �ao, mano vie�patie,�� tarė pasiuntinys.�� Lie�uvis turi paliesti gomurį.

Temud�inas linktelėjo.

��Tada eime ten, kur �ilta, Venai. Tau atne� kar�tos sūdytos arbatos.

��Ak, arbatos,�� sekdamas paskui Temud�in� į apskurusį ger� sumurmėjo Ven �ao.�� Kaip a� jos noriu.

Venas sėdėjo prietemoje ir kantriai laukė, kol pats Temud�inas jam į rankas įspraus dubenėlį kar�tos arbatos. Į ger� prisirinko vyrų, jie �velgė į Ven� var�ydamiesi. Kol priprato prie jų kūnų prakaito kvapo, jis stengėsi kvėpuoti kuo negiliau. Tro�ko i�simaudyti vonioje, ta�iau tokių malonumų jau seniai buvo nepatyr�s.

Temud�inas �iūrėjo, kaip Venas suspaustomis lūpomis ragauja arbat�. Ai�kiai buvo matyti�� apsimeta, kad arbata jam patinka.

��Papasakok apie savo �mones,�� papra�ė Temud�inas.�� Girdėjau, kad jų labai daug.

Venas linktelėjo, apsid�iaug�s, kad galės kalbėti ir nebereikės siurb�ioti arbatos.

��Mūsų karalystė padalyta į dvi dalis. Pietinėje dalyje yra daugiau kaip �e�iasde�imt tūkstan�ių �monių, juos valdo imperatorius Sungas. �iaurinėje D�inų karalystėje gyvena ma�daug tiek pat.

Temud�inas sumirksėjo. Skai�iai buvo didesni, negu jis galėjo įsivaizduoti.

��Manau, tu perdedi, Ven �ao,�� atsakė jis ir net nustebo, kad vard� i�tarė teisingai.

Venas truktelėjo pe�iais.

��Kas gali �inoti. Valstie�iai dauginasi grei�iau u� utėles. Vien Kaifengo rūmuose yra per tūkstantį tarnautojų, suskai�iuoti pagal nustatyt� tvark� prireikė daugelio mėnesių. Tikslių skai�ių a� ne�inau.

Venui patiko nusteb� mongolų karių �vilgsniai.

��O tu? Ar tu jų chanas?�� toliau klausinėjo Temud�inas.

Venas papurtė galv�.

��A� i�laikiau...�� Jis ėmė ie�koti tinkamo �od�io.�� Mū�ius? Ne.�� Ir i�tarė keist� �odį.�� Tai rei�kia, kad sėdėjau prie ra�omojo stalo ir kartu su �imtais kitų atsakinėjau į klausimus, kuriuos u�duoda imperatoriaus tarnautojai, pirmiausia apygardoje, paskui pa�iame Kaifenge. Buvau pirmasis tarp tų, kuriuos i�bandė tais metais.�� Jis pasirausė atmintyje ir pakėlė dubenėlį prie lūpų.�� Tai buvo seniai.

��Kam tu tada priklausai?�� stengdamasis suprasti, paklausė Temud�inas.

Venas nusi�ypsojo.

��Gal vyriausiajam valstybės ministrui�� ta�iau manau, kad tu turi galvoje imperatorius Sungus. Jie valdo �iaur� ir pietus. Galbūt sulauksiu, kada abi Vidurio valstybės dalys vėl susijungs.

Temud�inas stengėsi suprasti. Visiems į jį �iūrint, Venas padėjo dubenėlį ir įki�o rank� į apdar�, norėdamas ka�k� i�traukti. Visi įsitempė, ir jis sustingo.

��Mano vie�patie, noriu i�imti paveikslėlį, daugiau nieko.

Susidomėj�s Temud�inas mostu parodė, kad i�imtų. Venas i�vyniojo ry�kių spalvų popierėlius ir vien� padavė jam. Popierėlyje buvo nesuprantami �enklai, o viduryje nupie�tas tiesiai �velgiantis jaunuolis. Temud�inas visaip sukiojo popierėlį stebėdamasis, kad jaunuolio veidas nuolat �iūri į jį.

��Jūs turite gerų dailininkų,�� nenoromis pripa�ino jis.

��Tai tiesa, mano vie�patie, ta�iau paveiksliukas, kurį laikai, i�spausdintas didele ma�ina. Jis turi vert� ir mes jį kei�iame į įvairias prekes. U� kelet� pana�ių į jį sostinėje a� galiu nusipirkti ger� �irg� arba jaun� moterį nak�iai praleisti.

Temud�inas popierėlį pasiuntė ratu kitiems, ir Ven �ao susidomėj�s stebėjo jų veido i�rai�k�. Pagalvojo, kad jie kaip vaikai. Gal i�vykdamas jis turėtų kiekvienam po tokį padovanoti?

��Kalbi �od�iais, kurių nesuprantu,�� tarė Temud�inas.�� K� rei�kia i�spausdinti, kaip sakei? Didelė ma�ina? Gal tu nori mus apkvailinti?

Temud�inas kalbėjo rimtai, ir Venas priminė sau, kad �ių gen�ių �monės gali būti negailestingi net savo draugams. Jeigu nors akimirk� įtars, kad i� jų kas nors �aiposi, tas �mogus mirs. Jeigu jie ir vaikai, ver�iau prisiminti, kad gali būti mirtinai pavojingi.

��Ma�ina pie�ia grei�iau negu �mogus,�� raminamai pasakė Venas.�� Gal vien� dien� apsilankysi D�inų �emėje ir visk� pamatysi pats. �inau, kad kereitų chanui mano kultūra patinka. Jis ne kart� yra sak�s, kad nori turėti �emių Vidurio valstybėje.

��Taip sakė Togrulas?�� paklausė Temud�inas.

Venas linktelėjo ir paėmė banknot� i� paskutinio jį rankose laikan�io �mogaus. Rūpestingai sulankstė ir visiems �iūrint įsiki�o pinigin� į viet�.

��Tai�� did�iausia jo svajonė. Ten dirva tokia juoda ir derlinga, kad joje auga viskas, yra nesuskai�iuojama daugybė laukinių �irgų ir pasaulyje geriausios vietos med�ioti. Mūsų valdovai gyvena did�iuliuose akmeniniuose namuose ir turi tūkstan�ius tarnų, vykdan�ių kiekvien� jų nor�. Kereitų Togrulas nori tokio gyvenimo sau ir savo palikuonims.

��Kaip jūs perkeliate akmeninį nam�?�� netikėtai paklausė vienas vyras.

Sveikindamasis su juo Venas linktelėjo.

��Jo negalima perkelti kaip jūsų gerų. Kai kurie namai kalno dyd�io.

Tai i�gird�s, Temud�inas nusijuokė, pagaliau suprat�s, kad keistasis �mogelis juokauja.

��Tai man netiktų, Venai,�� pasakė jis.�� Kai nelieka ko med�ioti, gentys turi kraustytis į kit� viet�. Manau, tame akmeniniame kalne mir�iau i� bado.

��Ne, mano vie�patie, nes tavo tarnai maisto nupirktų turguje. Jie augintų gyvulius mėsai ir javus duonai bei ry�ius. Galėtum turėti tūkstantį �monų ir ne�inoti, kas yra badas.

��Ir tai patinka Togrului,�� lėtai i�tarė Temud�inas.�� Suprantu, kodėl.

Jo galvoje virė gausybė naujų min�ių, bet jam dar rūpėjo i�girsti, kodėl Venas dėl jo atsitrenkė taip toli nuo savo namų, į �ias laukines vietas. Jis padavė Venui puoduk� ir pripylė į jį airago. Pamat�s, kad Venas nustojo kalenti dantimis, Temud�inas suniurnėjo.

��I�sitrink juo rankas ir veid�. A� įpilsiu dar,�� pasakė jis.

Prie� pasinaudodamas Temud�ino siūlymu, Venas dėkingas nulenkė galv�. Skaidrus skystis nurausvino jo gelton� od�, ja staiga pasklido �iluma. Jis i�gėrė kas liko, beveik akimirksniu i�tu�tino antr� puoduk� ir atki�o jį, kad įpiltų tre�i�.

��Gal kada nors nukeliausiu į rytus,�� tarė Temud�inas,�� ir tuos keistus dalykus pamatysiu savo akimis. Vis dėlto svarstau, kodėl tu palikai visa tai ir atkeliavai, kur kardu ir lanku valdo mūsų �monės. �ia jūsų imperatorius mums nerūpi.

��Nors jis visų mūsų tėvas,�� i� įpratimo pasakė Venas. Temud�inas įdėmiai pa�velgė į jį, ir Venas pasigailėjo, kad nieko nevalg�s i�gėrė tiek daug.

��Jau dveji metai, kai a� keliauju per gentis, mano vie�patie. Kartais savo �monių labai pasiilgstu. Mane pasiuntė �iaurėn rasti s�jungininkų kovoti su totoriais. Kereitų Togrulas mano, kad esi i� tų, kurie neken�ia tų bly�kiaod�ių �unų.

��Atrodo, Togrulas daug �ino,�� atsakė Temud�inas.�� Bet i� kur?

Jis pripylė Venui ketvirt� puoduk� ir �iūrėjo, kaip jo turinys keliauja paskui pirmų trijų. Jam patiko, kad tas vyras geria. Prisipyl�s puoduk� ir sau, ėmė siurb�ioti lėtai, kad nepamestų galvos.

��Kereitų chanas i�mintingas �mogus,�� atsakė Ven �ao.�� Jis daugelį metų kovoja su totoriais �iaurėje ir i� mano �eimininku gavo daug aukso. Tiek, kiek u�sidirbo, supranti? Jeigu į Kaifeng� pasiųs�iau pra�ym� atvaryti į vakarus �imt� �irgų, jie ten atsirastų per kelis mėnesius. Kereitas u� tai pralietų totorių kraujo ir neleistų jų prie mūsų sienų. Nenorime, kad jie klajotų mūsų �emėmis.

Vienas besiklausan�ių vyrų neramiai sujudėjo, ir Temud�inas pa�velgė į jį.

��Arslanai, kai mes būsim vieni, reikės pasitarti,�� tarė Temud�inas.

Vyras nurimo. Venas ap�velgė juos visus.

���ia atvykau su tokiu pat siūlymu. Galiu jums duoti aukso, �irgų...

��Kardų,�� įsiterpė Temud�inas.�� Ir lankų. Jeigu sutiksiu, turėsite duoti tuzin� �arvų, kokius lauke vilki jūsų kariai, �imt� �irgų�� ir kumelių, ir er�ilų. I� aukso man tokia pat nauda kaip i� akmeninio namo, kurio negalima pajudinti.

���ia, stovykloje, nėra nė �imto vyrų,�� nesutiko Venas.

I� tikrųjų jis d�iaugėsi�� derybos prasidėjo kur kas lengviau, negu tikėjosi.

��Tu visų nematai,�� krenk�telėj�s atsakė Temud�inas.�� Be to, dar nepasakiau, kad sutinku. Kas tas Togrulas? Jo a� niekada nema�iau, nors apie kereitus girdėjau. Gal po tav�s pra�yti pagalbos ateis jis?

Veno veido spalva pasikeitė. Jis padėjo airago puoduk�, kurį k� tik kėlė prie lūpų.

��Kereitai stipri gentis. Jie turi daugiau kaip tris �imtus ginkluotų karių, mano vie�patie. Apie jus jie su�inojo i� totorių belaisvių. �ie sakė, kad jūs puldinėjate vis toliau į �iaur�.�� Venas nutilo, rinkdamas �od�ius.�� Togrulas �iūri į ateitį ir mane pas jus pasiuntė ne pra�yti pagalbos, bet pakviesti sujungti pajėgas. Kartu totorius jūs i�stumtumėte gal tuzinui kartų.

�mogus, kurį Temud�inas pavadino Arslanu, regis, vėl ėmė �iau�tis. Temud�inas prilietė jo rank�.

���ia a� chanas. Atsakau u� visus �mones,�� tarė jis.�� Tu nori, kad u� kelet� �irgų �emin�iausi prie� Togrul�?

�monių prisigrūdusiame gere sklandė vos juntama grėsmė, ir Venas staiga pasigailėjo, kad neleista �alia būti Juanui.

��Tada tu gali atsisakyti, ir a� i�vyksiu,�� pasakė Venas.�� Togrului pavaldinio nereikia. Jis nori negailestingo ir stipraus karo vado. Jam reikia tiek �monių, kiek jūs galite surinkti.

Temud�inas �vilgtelėjo į �elm�. Buvo ai�ku, kad po begalinės �iemos totoriai trok�te trok� ker�yti. Galimybė susijungti su kita gentimi buvo viliojanti, ta�iau Temud�inui reikėjo laiko tai apgalvoti.

��Pasakei daug įdomių dalykų, Ven �ao,�� patylėj�s tarė Temud�inas.�� Dabar leisk man nuspr�sti. Ka�iunai, surask �iems vyrams �iltas lovas ir tegu jiems atne�a tro�kinio alkiui apraminti.

Jis pastebėjo, kaip Veno �vilgsnis nukrypo ten, kur ant grindų stovėjo pustu�tis airago odmai�is.

��Ir airago su�ilti naktį,�� pridūrė, pagautas dosnumo.

Venui atsistojus, atsistojo ir kiti. Ant kojų Venas laikėsi ne taip tvirtai, kaip įeidamas į ger�. Jis vėl nusilenkė, ir Temud�inas pastebėjo, kad �į kart� vos vos �emiau. Gal tada jis buvo susting�s po kelionės?

Likus vieniems, Temud�inas savo spindintį �vilgsnį nukreipė į patikimiausius vyrus.

��Noriu to,�� tarė Temud�inas.�� Knieti kuo daugiau su�inoti apie tuos �mones. Akmeniniai namai! Tūkstan�iai vergų! Ar jums tai neįdomu?

��Tu nepa�įsti to Togrulo,�� tarė Arslanas.�� Tai sidabro �monės parduodami?�� niekinamai prunk�telėjo jis.�� Tie i� D�inų mano, kad nupirks mus pa�adais, nug�sdin� kalbomis apie savo milijoninius miestus. Kas jie mums?

��Pagalvokim,�� atsakė Temud�inas.�� Turėdamas kereitų �mones, galė�iau įveikti totorius. Tegu upės paplūsta jų krauju.

��A� prisiekiau tau, o ne Togrului,�� tarė Arslanas.

Temud�inas atsisuko į jį.

���inau. Netarnausiu niekam. Bet jeigu mes sujungsim pajėgas, man tas sandoris bus naudingesnis negu jam. Pagalvok apie �elm�, Arslanai, apie jo ateitį. Mes tokie gyvybingi, nejaugi savo gentį telksime i� pavienių �monių. Eikime pirmyn dideliais �ingsniais. Nebijokime pavojų. Ar sėdėsi ir lauksi, kol ateis totoriai?

��Tu �inai, kad nesėdėsiu,�� atsakė Arslanas.

��Tada a� nusprend�iau,�� susijaudin�s pasakė Temud�inas.

XXV SKYRIUS

Ven �ao i�buvo stovykloje tris dienas, jie derėjosi. I�gėrė ne vien� odmai�į airago. Galų gale auksinės ne�tuvų u�uolaidos buvo nuleistos ir Juanas davė �enkl� judėti.

U� �ilkinių u�uolaidų Venas kasėsi, buvo įsitikin�s, kad geruose u�sikrėtė utėlėtais. Kaip tikėjosi, derėtis buvo nelengva, ta�iau jie, kaip ir sakė Togrulas, labai tro�ko kariauti su totoriais. Nieko keista, galvojo Venas keliaudamas tyrais. Gentys viena kit� puldinėdavo net �iem�. Dabar, kai atėjo pavasaris ir i� į�alusios �emės ėmė kaltis �olė, jie viso to imsis rimtai. Taip jie darė visada. Venas �ypsodamasis paskaitinėjo Siundzi veikal�, u�ra�ė vien� kit� pastab� para�tėse ir ėmė snūduriuoti. Jis galvojo, kad ministras gerai padarė siųsdamas prityrusį pasiuntinį. Ma�asis D�angas nebūtų susiderėj�s, net jeigu būtų pa�adėj�s �irgų ir ginklų. Tas �vepluojantis eunuchas, matydamas vedybų apeigas, kurias Venas vakar stebėjo, būtų nesugebėj�s nuslėpti pasi�lyk�tėjimo. Venas sudrebėjo prisimin�s kar�t� gėrim� i� pieno ir kraujo, kurio gavo. Siundzi jį pagirtų u� toki� savitvard�. Moteris vardu Borte buvo tokia pat gyslota ir tvirta, kaip ir jos vyras, prisiminė Venas. Ne jo skonio, nors, atrodė, jaunasis plė�ikautojas ja �avisi. Kiek Venas būtų atidav�s u� naktį su viena i� Gluosnių moterų! �iose at�iauriose �emėse nepamatysi glotnių pudruotų �launų�� tad Venas nusimin�s vėl i�keikė savo darb�.

Kai ketvirt� kelionės dien� Venas jau ketino duoti įsakym� sustoti pavalgyti, i� �valgybos at�uoliavo Juanas. Venas ne�tuvuose nekantriai klausėsi, kaip Juanas kapota kalba skubiai duoda nurodymus. Vaidinti didik�, kai aplinkui darosi tokie įdomūs dalykai, buvo sunku. Jis atsiduso. Per smalsum� buvo ne kart� įsivėl�s į bėd�.

Kol Juanas galų gale prijojo prie ne�tuvų, Venas spėjo susidėti ra�tus ir pasi�ildyti gurk�neliu skaidraus gentyje pagaminto skys�io. Bent jau tas skystis pravartus, nors, palyginti su ry�ių vynu, kurį jis gerdavo namie, buvo siaubingas.

��Kas atsitiko �į kart�, Juanai?�� paklausė jis.�� Ruo�iausi snustelėti prie� valgį.

Ta�iau u�teko �vilgsnio į i�raudusį sargybinių vado veid�, kad �irdis imtų da�niau plakti. Pagalvojo, kad būtina atgauti pusiausvyr�. Praleid�s tiek laiko su gentimis, vien� dien� jis pats, ko gero, i�sitrauks kard� kaip papras�iausias kareivis. Gentys paveikia net kultūringiausius �mones.

��Mano vie�patie, raiteliai. Totoriai,�� kakta paliesdamas apledijusi� �ol� pasakė Juanas.

��O k�? Juk mes totorių �emėse, ar ne? Nieko keista, kad keliaudami į pietus kereitų link kelet� jų sutikom. Tegu jie sau joja, Juanai. Jei pastos mums keli�, nu�udyk juos. Tu trukdai mane dėl niekų.

Juanas nuleido galv�. Venas, nenorėdamas gėdinti savo sargybinių vado, greitai pasitaisė. Kaip ir eunuchai, Juanas buvo labai į�eidus.

��Juanai, kalbėjau nepagalvoj�s. Tu pasielgei teisingai man prane��s.

��Mano vie�patie, jų yra trisde�imt, visi gerai ginkluoti ir joja pailsėjusiais �irgais. Jie turbūt i� didesnės stovyklos.

Venas prabilo lėtai, stengdamasis neprarasti kantrybės.

��Nesuprantu, kodėl mus tai turi jaudinti. Jie �ino, kad D�inų pasiuntinio trukdyti negalima. Pasakyk, kad jotų savais keliais.

��A� maniau...�� pradėjo Juanas.�� Sakau, gal galėtumėte pasiųsti raitelį į stovykl�, kur mes lankėmės, mano vie�patie. Perspėti. Ko gero, totoriai ie�ko jų.

Venas nusteb�s sumirksėjo.

��Matau, kad tu pamilai mūsų �eimininkus, Juanai. Tai tavo silpnumas. Ar man rūpi, kad totoriai ir mongolai vieni kitus �udo? Ar skatinti �udynes ne mano u�duotis? Juk tai pavedė pats ministras. Manau, tu u�simir�ti.

Perspėdamas su�uko kitas sargybinis, ir Venas su Juanu i�girdo artėjant raitelius. Juanas nepajudėjo.

Venas akimirksnį u�simerkė. �iose �emėse nėra taikos ir ramybės. Kai tik jam pasirodo, kad �ia ramu, tuoj pat kas nors, ie�kantis prie�ų, joja pro �alį. Pajuto tarsi koki� fizin� jėg� u�plūstantį namų ilgesį, ta�iau nepasidavė. Kol jo neat�auks, jam taip skirta.

��Malonėk pasakyti, kad mes nematėme tų plė�ikų. Pasakyk, kad mank�tinu savo vyrus, ruo�iu pavasariui.

��Tavo valia, pone.

Venas �iūrėjo, kaip artėja totorių kariai. Jis pripa�ino, kad i� tiesų jie atrodo tarsi pasireng� kariauti, ta�iau Temud�inas ir jo nuskurd� gerai jam nerūpėjo. Net jeigu būtų i��udyta visa totorių tauta ir visos mongolų gentys, jis nepralietų nė vienos a�aros. Gal tada jį pagaliau sugr��intų namo.

Venas matė, kad Juanas kalbasi su totorių vadu, stambiu vyru, apsitūlojusiu kailiais, bet tokiu purvinu, kad net nusipurtė. Tikrai su juo nesikalbės, tiek nesi�emins. Totorius atrodė piktas, bet Venui tai nesukėlė nerimo. Jo vyrai parinkti i� vyriausiojo ministro asmens sargybinių ir kiekvienas vertas kokių penkių klykian�ių laukinių. Juanas savo tarnyb� laimėjo visos kariuomenės var�ybose, jis buvo geriausias savo pulke. Bent jau �ioje srityje Venas gerai aptarnaujamas.

Įsmeig� įsiutusias akis į ne�tuvus, totoriai ėmė rėkauti ir i�sitraukė kardus, bet Juanas ramiai sėdėjo balne ir purtė galv�. Joti �alin totoriams neleido jaunatvi�kas i�didumas, ir Venas pagalvojo, ar nereikės jiems priminti, kas jis toks. Net nesipraus� totoriai �ino, kad D�inų pasiuntinio liesti negalima. Venas nurimo pamat�s, kad totoriai baigė savo pasirodym� ir neatsigr�dami nujojo. Jis �iek tiek nusivylė, kad totoriai nutarė nesikauti. Juanas juos būtų i�skerd�s. Venas nusprendė dėl to nesukti galvos. Jei jie suras mongolų stovykl�, nugalės vieni arba kiti. Bet kuriuo atveju jo mieg� trikdan�ių vietinių bus ma�iau.

Totoriams nujojus, Venas pajuto, kad sutriko vir�kinimas. Suirz�s pro lūpas i�pūtė or� ir pa�aukė Juan�, kad tas lieptų pastatyti palapinꠗ joje niekam nematant tu�tindavosi. Jis darė visk�, kad būtų kuo patogiau, ta�iau vis tiek nedavė ramybės rūmų malonumai�� moterį turėjo labai labai seniai. Jeigu jis nusi�emintų ir para�ytų ma�ajam D�angui, gal �is pasirūpintų jį at�aukti? Ne. Apie tai jis negalėjo net galvoti.

Totorių raiteliai pasirodė vos pasigirdus perspėjamiesiems ragų garsams. Jie lėkė ry�tingai ir greitai, �irgus ragino �uoliuoti ir kiekvienas laikė lank�, parengt� siųsti mirtį tam, kas atsidurtų jų kelyje.

Temud�inas ir jo broliai i� savo gerų i��oko dar nespėjus nutilti pirmiesiems ragų garsams. Kariai savo padėtis u�ėmė be jokios sumai�ties. Tie, kurie saugojo pagrindinį tak�, pakėlė ir pastatė medines u�tvaras, dar sustiprino jas atramomis, kad tvirtai stovėtų. Dabar raiteliai negalės laisvai prajoti tarp gerų, bus priversti vingiuoti tarp kliū�ių, todėl turės suma�inti greitį.

Temud�inas �iūrėjo, kaip vyrai ruo�ia strėles, dėlioja jas ant į�alusios �emės. Kelet� akimirksnių prie� pasirodant pirmajam prie�ui dvokian�iais kailiniais pasirengimas buvo baigtas.

Totoriai jojo i�sirikiav� po tris. Ie�kodami taikinių, jie stovėjo balnuose. Temud�inas suprato, kad jie nori i�g�sdinti ir sutrikdyti, ir �iūrėjo į juos i��iep�s dantis. Jautė, kaip po kojomis dreba �emė, ir gailėjosi, kad nebeturi Arslano nukalto kardo. Jis teturėjo prast� totori�k� kard�. Teks kautis su tokiu.

Pirmieji raiteliai pamatė kliūtis savo kelyje. Du pasuko į �on�, sutrukdydami tre�iajam. U�tvarų �e�ėlyje jie pastebėjo vyrus ir tuoj pat paleido strėles�� jos atsitrenkė į medį. Vos tik pasipylė strėlės, vir� u�tvaros pakilo Ka�iunas ir Chazaras. Jų lankų templės sudūzgė, ir jie i��ovė. Strėlės pervėrė raitelius, du visu grei�iu �uoliuojantys totoriai nukrito ant kietos �emės. Jie nebepakilo.

Prasidėjo skerdynės. U� savo draugų jojantiems totoriams keli� u�kirto raitelius numet� �irgai ir lavonai. Kol Ka�iunas ir Chazaras dar kart� u�taisė lankus, du raiteliai per�oko u�tvar�. Jie atsidūrė tu��iame plote, į juos i� visų pusių nukrypo įtempti lankai. Jiems neliko laiko net �ūktelėti�� �udan�ios strėlės persmeigė juos, nuslopindamos jų karo �ūkius. Sukdamiesi totoriai i�virto i� balnų.

Dar vienas totorius pabandė per�okti pirm�j� u�tvar�. Jo �irgui nepavyko, bet jis nuvertė u�tvar�, sulau�ydamas atramas. Chazaras nusirito į �on�, ta�iau Ka�iuno koja įstrigo. I� skausmo jis nusikeikė. Gulėjo ant nugaros bejėgis, o tuo metu daugiau totorių įjojo į stovykl�. Ka�iunas suprato, kad jo gyvyb� dabar lemia akimirkos.

Vienas raitelis pastebėjo Ka�iun� stengiantis i�traukti koj� ir įtempė templ�, taikydamasis jį prismeigti prie �emės. Nespėjus jam i��auti, i� �ono �engtelėjo Arslanas ir kardu perpjovė jam gerkl�. Totorius nuvirto, o jo �irgas kaip pasiut�s ėmė suktis vietoje. Tada Arslanas i�laisvino Ka�iun�. Aplink juos �vilpė strėlės. Chazaras klūpėjo ant vieno kelio ir vien� po kitos į totorius leido strėles, ta�iau jo kraujas u�virė, kai per u�tvar� prasiver�ė net �e�i neu�kliudyti vyrai.

Temud�inas matė juos. Nelikus pirmosios u�tvaros, raiteliai galėjo joti tiesiai į kair� nuo pagrindinio tako. Du jo vyrai bandė pastoti totoriams keli�, ta�iau nugriuvo su styrin�iomis i� nugarų strėlėmis. Į prasiver�usius totorius ėmė �audyti vyrai nuo antrosios u�tvaros, bet prasiver�ė dar �e�i. Nepaisant visų jų parengties, mū�is buvo permainingas.

Temud�inas palaukė, kol vienas totorius i��ovė, i�lindo i� u� pertvaros ir suvarė kard� prie�ui į �launį. Kaip pami��s tampydamas pavadį, totorius rėkė, Temud�in� apta�kė jo kraujas. Nebegalėdamas suvaldyti �irgo, totorius pasuko jį į ger�, ir tas tra�kėdamas sulū�o, o totorius nuskrido per �irgo galv�.

Pirmųjų �e�ių būrelis nukreipė lankus į Temud�in�, ir jam teliko �okti į priedang�. Vienas karys urgzdamas pasileido prie�ais jį, įtempt� lank� nutaik�s į krūtin�. Temud�inas pasirito į �on�, paskui laikydamas i�kelt� kard� pa�oko ir kardo a�menys susmigo prie�ui į pilv�. Totorius suriko, jo strėlė prazvimbė Temud�inui vir� galvos. Pralėkdamas arklys �onu u�kliudė Temud�in� ir nuvertė ant �emės. Temud�inas netvirtai atsistojo ir apsidairė.

Stovykloje siautė suirutė. Totoriai neteko daug �monių, ta�iau tie, kurie liko gyvi, jojo d�iūgaudami ir ie�kodami taikinių. Daugelis numetė lankus ir i�sitraukė kardus artimam mū�iui. Temud�inas matė, kaip dviese metėsi prie Arslano, ir �iupo savo lank�. Pirma strėlė, kuri� i�sitraukė, buvo sulau�yta, kitos i�sibarstė. Kar�tligi�kai paie�koj�s, rado vien� tinkam�. Buvo girdėti, kaip �aukia motina. Grį�telėj�s pamatė, kaip i� gero paskui ma��j� Temulun� i��oko Borte. Ma�oji jo sesutė bėgo i�sigandusi, j� ir Bort� vijosi totorius. Temud�inas sulaikė kvėpavim�, ruo�ėsi �auti į Arslano u�puolik�, ta�iau Arslanas pats jau buvo pasireng�s kautis. Temud�inas apsisprendė.

Jis įtempė templ�, taikydamasis į totorių, kuris vijosi Bort�. Staiga pasigirdo dundėjimas�� jį puolė kitas totorius, u�simoj�s kardu nukirsti jam galv�. I�sisukti nebeliko laiko, ta�iau Temud�inas suklupo, ir totoriui teko i� naujo ie�koti taikinio. Temud�inas i��ovė, bet strėlė, nepasiekusi tikslo, atsimu�ė nuo �emės. Paskui jam ka�kas stipriai trenkė ir jis pargriuvo.

�alia tėvo prie� du puolan�ius totorius stojo �elmė.

��Pasitrauk kairėn,�� �engdamas į de�in� liepė Arslanas sūnui.

Totoriai matė, kad jie pajudėjo, ta�iau pasirodė paskutin� akimirk�, kai totoriai jau nebespėjo nusitaikyti. Arslano kardas rė�ė vienam vyrui į kakl�, �elmė kitam beveik nukirto galv�. Abu totoriai mirė akimirksniu, jų �irgai nu�uoliavo ne�inia kur tolyn.

Totorių vadas �uvo per pirm�jį u�tvarų puolim�. I� viso būrio totorių liko koks tuzinas. U� stovyklos stūksojo kalnas, todėl, perjojus stovykl�, i� jos i�joti kitoje pusėje buvo neįmanoma. Tie, kurie liko gyvi, kapojo visk� prie�ais save rėkdami ir sukdamiesi ratu. Arslanas matė, kaip du ka�kas nutempė nuo balnų ir nudūrė peiliais, jie raitydamiesi klykė. Liejosi daug kraujo, ir pagrindinių totorių pajėgų nebeliko. Keli lik� gyvi �emai pasilenk� balnuose �uoliais pasileido tuo pa�iu keliu, kuriuo buvo atjoj�, paskui juos �vilpė strėlės.

Arslanas pamatė i� kitos stovyklos pusės atjojantį totorių ir, tyliai atsistoj�s jo �irgo kelyje, pasirengė smūgiui. Paskutin� akimirk� jis pastebėjo, kad nuo totoriaus balno kabo belaisvės kojos, ir nebesmogė. Kaire ranka jis stvėrė Bort�, norėdamas j� i�laisvinti, ta�iau pir�tai sugriebė tik drabu�io kra�t�. Totorius pralėkė pro �alį. Arslanas pastebėjo Chazar� taikantis į raitelį ir suriko:

��Ne�auk, Chazarai, ne�auk!

Stovykla staiga nurimo. Nebesigirdėjo �aukian�ių totorių. Jų pabėgo ne daugiau kaip �e�i. Arslanas nieko nelaukdamas pasileido prie �irgų.

��Ant �irgų!�� suriaumojo jis.�� Jie pagrobė mūsų moterį. Ant �irgų!

Bėgdamas jis �valgėsi Temud�ino, pamatė sukniubusį jo kūn� ir i�sigand�s slysdamas sustojo. Temud�inas gulėjo tarp lavonų. �alia stovėjo drebantis �irgas sulau�yta koja, jo �onais sruvo balsvas prakaitas. Nekreipdamas dėmesio į gyvulį, Arslanas jį nustūmė ir priklaupė �alia jaunuolio, kurį i�gelbėjo nuo vilkų.

Temud�ino galva buvo visa kruvina, ir Arslanas pajuto, kaip �irdis ima skausmingai trūk�ioti. Jis u��iuopė nukarusi� nuo Temud�ino galvos odos atplai��. D�iugiai aiktelėjo pamat�s, kad į balut� aplink Temud�ino galv� dar sunkiasi kraujas. Arslanas pakėlė Temud�ino galv� i� kraujo klano�� pusė veido taip pat buvo u�lieta krauju.

��Jis gyvas,�� su�nib�dėjo.

Arslano ne�amas į pastog� Temud�inas neatgavo s�monės. Vos �vilgtelėj� į kūn� ant Arslano rankų, Temud�ino broliai nusivijo totorius. Prajojo pro Arslan� rūstūs ir pikti, jis taip pat nejautė jokio gailes�io tiems, kuriuos jie sugaus t� dien�.

Arslanas paguldė Temud�in� jo motinos gere ir atidavė jos globai. Kampe graud�iai verkė Temuluna, jos balsas buvo gyvas skausmas. Imdama adat� ir siūl�, Hiulana pa�velgė į Arshn�.

��Nuramink mano dukr�, Arslanai,�� papra�ė ji ir ėmėsi darbo.

Arslanas sutikdamas linktelėjo galv� ir priėjo prie mergytės.

��Ar galiu tave pakilnoti?�� paklausė jos.

Temuluna pro a�aras linktelėjo, ir jis i�metė j� į or�. Mergytė �iūrėjo į jį, ir jis prisivertė nusi�ypsoti. Pasijuto �udynių padariniai�� Arslanui svaigo galva, neramiai dau�ėsi �irdis. Hiulana bedė kaulin� adat� į Temud�ino galvos od�, ir Arslanas pastebėjo, kaip ma�oji sudrebėjo ir vėl buvo bepravirkstanti.

��Viskas gerai, ma�ute. A� nuvesiu tave pas Elujin�. Ji tav�s ie�kojo,�� pasakė.

Jis nenorėjo, kad mergaitė pamatytų lavonus, ta�iau lygiai taip pat negalėjo likti gere ir nieko nedaryti. Tikėjosi, kad Elujina gyva.

Susireng�s i�eiti, i�girdo, kaip Temud�inas sudrebėj�s aiktelėjo. Jis buvo atsimerk�s ir skaidriomis akimis sekiojo Hiulan�, greitais tiksliais judesiais siuvan�i� jam od�.

��Gulėk ramiai,�� sūnui paband�ius pasikelti liepė Hiulana.�� Turiu tai padaryti gerai.

Temud�inas nurimo, jo akys nukrypo į stovintį prie durų Arslan�.

��Papasakok visk�,�� liepė jis.

��Puolim� mes atrėmėme. Jie pagrobė Bort�,�� atsakė Arslanas.

Jiems bekalbant Hiulana patraukė siūl�, ir Temud�ino galvos oda toje vietoje susirauk�lėjo. Arslanas ant rankų sūpavo Temulun�, �i vėl nurimo ir ėmė �aisti su sidabrine jo delo saga.

Hiulana skudurėliu nuo sūnaus akių nuvalė krauj�. Galvos �aizda vis dar smarkiai kraujavo, ta�iau siuvimas padėjo. Hiulana perdūrė kit� mėsos lopelį ir pajuto, kaip Temud�inas įsitempė.

��Motin, man reikia keltis,�� sumurmėjo jis.�� Ar tu baigi?

��Tavo broliai i�sivijo paskutiniuosius,�� greitai i�tarė Arslanas.�� Turint toki� �aizd� vytis juos tau nėra jokios prasmės. Kol kas nėra. Tu netekai daug kraujo, gali nualpti.

��Ji�� mano �mona,�� atsakė Temud�inas, bet jo akys �velgė abejingai.

Hiulana pasilenkė tartum jo pabu�iuoti, ta�iau tik nukando siūlo gal� prie pat jo odos. Kai ji pasitraukė, Temud�inas atsisėdo ir pir�tais palietė siūl�.

��A�iū,�� tarė jis.

Temud�ino akys apsiblausė. Braukdama jam nuo skruosto sukepusį krauj�, Hiulana linktelėjo.

�alia gero pasigirdo Elujinos balsas. Arslanas i�ėjo pro duris ir atidavė Temulun� jos globai. Jis grį�o rū�kanu veidu. Temud�inas bandė atsistoti. Jaunasis chanas susvyravo ir, kad nepargriūtų, įsitvėrė stulpo gero viduryje.

���iandien tau joti negalima,�� pasakė Arslanas Temud�inui.�� Viskas, k� galėtum padaryti, būtų sekti savo brolių pėdsakais. Tegu jie suranda j�.

��O tu?�� paklausė Temud�inas.

I� silpnumo jis u�simerkė, ir Arslanas susijaudino, matydamas jo ry�t�. Jis atsiduso.

��A� josiu įkandin jų. Einu �irgo, atvesiu ir tav�jį.

Arslanui i�ėjus, Hiulana atsistojo ir paėmė Temud�in� u� rankos.

��Tau nepatiks tai, k� turiu pasakyti,�� tyliai tarė ji.

Temud�inas atsimerkė ir į akis vėl pritekėjus kraujo sumirksėjo.

��Sakyk visk�, k� nori pasakyti,�� tarė.

��Jei tavo broliai nepavys jų iki vakaro, ji nukentės.

���inau, motin, jie j� i�prievartaus. Bet ji stipri.

Hiulana papurtė galv�.

��Ne�inai. Jai bus nuplė�ta garbė.�� Norėdama, kad jis suprastų, ji patylėjo.�� Jeigu ji nuo jų nukentės, tu turėsi būti labai stiprus. Nei su tavimi, nei su kitais ji nebebus tokia, kaip buvo.

��A� juos nu�udysiu,�� virdamas pyk�iu pa�adėjo Temud�inas.�� Jei taip padarys, a� juos deginsiu ir valgysiu jų mės�.

��Tave tai nuramins, ta�iau Bortei tai nieko nepakeis,�� tarė Hiulana.

��O k� dar galiu daryti? Ji negali kaip a� jų u�mu�ti. Ji net negali jų priversti j� nu�udyti. Dėl to, kas atsitiks, ji bus nekalta.�� Jis pajuto, kad verkia. Piktai nusi�luostė kruvinas a�aras ir tarė:�� Ji pasitikėjo manimi.

��Tu nieko negalėsi pakeisti, jei jie pabėgs nuo tavo brolių. Jeigu ji liks gyva, turėsi būti kantrus ir �velnus.

���inau tai. A� j� myliu, ir to pakanka.

��To pakako,�� nenusileido Hiulana.�� Vėliau gali ir nepakakti.

Temud�inas stovėjo �altame vėjyje, jo galvoje tvink�iojo. Kai Arslanas atvedė �irgus, jis apsi�valgė�� ore tvyrojo kraujo kvapas, visoje stovykloje voliojosi sudarkyti lavonai. Keli dar buvo gyvi. Vienas totorius leisgyvis gulėjo auk�tielninkas, jo pir�tai tarsi bly�kūs vorai timp�iojo dvi strėles krūtinėje. Temud�inas i�sitraukė peilį ir svyruodamas priėjo. �mogus buvo keli akimirksniai iki mirties, ta�iau Temud�inas priklaupė ir pridėjo peilio gal� prie tvinksin�ios gerklės. Prisilietus peiliui, mir�tan�iojo pir�tai nurimo, totorius atsuko į Temud�in� beveik neregin�ias akis. Jų �vilgsniai susitiko, ir Temud�inas, lėtai spausdamas peilį, perpjovė totoriui gerkl�. Tvokstelėjo kruvinas garas.

Temud�inas atsistojo, bet kojos buvo silpnos. Saulė atrodė per ry�ki, jis nusisuko ir staiga ėmė vemti. Girdėjo, kaip ka�k� sako Hiulana, bet per baisų ū�im� ausyse nei�girdo k�. Ji gin�ijosi su Arslanu, ar Temud�inui galima joti. Temud�inas matė, kad Arslano veid� temdo abejonė.

��A� nenukrisiu,�� pasakė Temud�inas jiems abiem, įsitverdamas balno.�� Padėkit man. Turiu joti paskui juos.

Įkelti į baln� prireikė abiejų jėgos, ta�iau balne Temud�inas pasijuto tvirtesnis. Jis papurtė galv� ir sudrebėjo i� skausmo, nudiegusio akių gilumoje.

���elme,�� pa�aukė jis.�� Kur tu?

Arslano sūnus, apta�kytas d�iūstan�ių krauju, i�sitrauk�s kard� vaik��iojo apie lavonus. Temud�inas �iūrėjo, kaip jis artinasi, ir miglotai prisiminė, kad niekada anks�iau jam neteko matyti pikto �elmės.

��Kol mūsų nebus, turi perkelti stovykl�,�� neai�kiai tardamas �od�ius liepė Temud�inas. Jam atrodė, kad galva per didelė ir svyruoja ant pe�ių. K� �elmė atsakė, jis nesuvokė.�� Keliaukit naktimis. Įsikurkit kalvose pie�iau, kereitų link. Jei Togrulas turi tokių pat �monių kaip a�, nu�luosiu totorius nuo �emės pavir�iaus. Grį�iu pas jus, kai surasiu �mon�.

��Tavo valia, mano vie�patie,�� atsakė �elmė.�� O kas bus, jei tu negrį�i?

Tai reikėjo pasakyti. Temud�inas, pajut�s stiprėjantį skausm�, suvirpėjo.

��Tada surask slėnį, apie kurį pasakojau, ir augink sūnus ir avis,�� galų gale atsakė jis.

Savo kaip chano pareig� jis atliko. �elmė puikus vadas, tad tie, kuriuos globojo Temud�inas, bus saugūs. Jis tvirtai suėmė pavadį. Reikia pasivyti brolius, jie dar nebus toli nujoj�. Liko tik atker�yti.

XXVI SKYRIUS

Besileid�ian�iai saulei nuda�ius tyrus auksine spalva, Chazaras ir Ka�iunas aptiko vieno i� vyrų, kuriuos vijosi, lavon�. Bijodamas �abangų, Ka�iunas su įtemptu lanku liko balne, o Chazaras, priėj�s prie kūno, pabaksnojo jį bato nosimi.

I� totoriaus pilvo ky�ojo nulau�ta strėlė�� matyt, su�eistas jis bandė j� i�traukti. Kūnas �emiau juosmens buvo juodas nuo kraujo, susting�s veidas baltas kaip kreida. Jo �irg� nusivedė bendra�ygiai, velėnoje liko nery�kūs įspausti kanopų pėdsakai. Chazaras skubiai apie�kojo lavon�, bet, jei prie jo ir buvo kas nors naudinga, totoriai visk� pasiėmė.

Broliai jojo, kol matė pėdsakus, ta�iau stiprėjant sutemoms gavo sustoti�� jei ne, jie galėjo pamesti persekiojamųjų pėdsakus. Tylėdami sumai�ė gurk�nį pieno su krauju i� Ka�iuno kumelės venos. Jie abu matė s�mon� praradusį Temud�in� ant Arslano rankų ir dabar i� paskutiniųjų stengėsi pavyti u�puolikus.

Miegojo nepatogiai, nubudo dar prie� au�r� ir pajudėjo, kai tik buvo galima į�iūrėti u�puolikų pėdsakus. Susi�valg� pasileido �uoliais. Jie tvirti ir u�sigrūdin�, neleis prie�ams pabėgti pasidav� silpnumui.

Antr�j� dien� kanopų pėdsakai darėsi vis �vie�esni ir lengviau pastebimi. Ka�iunas buvo geresnis seklys u� savo brolį�� �is neturėjo kantrybės mokytis tokių smulkmenų. Taigi Ka�iunas nu�okdavo nuo balno ir ki�davo rank� į arklių mė�lo krūvel� pa�iūrėti, ar dar �ilta. Antros dienos vakare, įki��s pir�tus į tamsų kupst�, jis �yptelėjo.

���vie�esnis negu anas. Baigiam pasivyti, broli,�� pasakė Chazarui.

Totoriai beveik nebandė mėtyti pėdsakų. Prad�ioje dar stengėsi, kad persekiotojai atsiliktų, ta�iau antr� ryt� pėdsakai vedė beveik tiesiai. Jei totoriai ir suprato, kad juos dar vejasi, nebesirūpino nusikratyti persekiotojų.

��Tikiuosi, pavysim jiems nespėjus pasiekti vietos, į kuri� jie joja,�� niūriai tarė Chazaras.�� Jei ten didelė stovykla, ir jie, ir Borte bus mums nepasiekiami.

Ka�iunas vėl įsėdo į baln�, i� persikreipusio jo veido buvo matyti, kad visas kūnas nuvarg�s ir nebenori judėti.

��Jie turėjo i� ka�kur atjoti,�� tarė jis.�� Jei pasislėps saugioje vietoje, vienam i� mūsų teks grį�ti į stovykl� ir surinkti mūsų karius. Gal net su Temud�inu nujoti pas kereitus ir pastiprinti jėgas. Jie nepabėgs nuo mūsų, Chazarai. Vienaip ar kitaip juos sumed�iosime.

��Jei tik Temud�inas gyvas,�� sumurmėjo Chazaras.

Ka�iunas papurtė galv�.

��Gyvas. Net vilkai nepajėgė jo sustabdyti. Manai, sustabdys totorių �aizda?

��Visa tai dėl mūsų tėvo,�� tarė Chazaras.

��Tai�� skola, kuri vis dar neatlyginta,�� piktai atrė�ė Ka�iunas.

U�migdami tre�i�j� naktį, broliai jautėsi susting� ir pavarg� nuo sunkaus jojimo. Pienas su krauju jų jėgas galėjo palaikyti ilgai, ta�iau atsarginių �irgų jie neturėjo, o kumelė ėmė rodyti �enklus, kad jai skauda kaip ir jiems. Abu mū�yje gavo mėlynių, Ka�iunui i�tino kulk�nis ir prisilietus skaudėjo. Jis broliui nieko nesakė, ta�iau i�duodavo �lubavimas, kai nulipdavo nuo �irgo. Jie kietai miegojo, ir staiga Ka�iunas krūptelėjo �altiems a�menims prisilietus prie gerklės.

Jis atsimerkė. �vietė �vaig�dės, bet buvo labai tamsu. Bandė ristis į �on�, ta�iau, i�gird�s pa�įstam� bals�, nurimo.

��Arslanas galės parodyti jums vien� kit� dalykėlį, pravers k� nors sekant, Ka�iunai,�� visai �alia pasakė Temud�inas.�� Beveik i�au�o. Ar jūs pasireng� naujai dienai?

Ka�iunas pa�oko ir apkabino Temud�in�, paskui Arslan�, labai �į nustebindamas.

��Mes neturėtume būti nuo jų daug atsilik�,�� tarė Ka�iunas.

U� kelių �ingsnių Chazaras nustojo knarkti ir apsivertė ant kito �ono. Ka�iunas priėjo prie jo ir įspyrė.

��Kelkis, Chazarai. Mes turim sve�ių.

Jie i�girdo, kaip Chazaras stojasi, kaip įtempiamas tra�ka jo lankas. Nors miegojo kaip u�mu�tas, jis i�laikė budrum�.

���ia a�, brolau,�� į tams� negarsiai pasakė Temud�inas.

Lankas vėl girg�telėjo�� tai Chazaras jį atleido.

��Kaip tavo galva?�� paklausė Chazaras.

��Skauda, bet siūlės laikosi,�� atsakė Temud�inas.

Jis pa�velgė į rytus ir i�vydo brėk�tan�i� au�r�, pirm�j� pilk� kaip vilko kailis �vies� prie� kylant saulei. Padavė broliams odmai�į juodojo airago.

��Greitai gerkit ir pasirenkit joti,�� liepė jis.�� Mes per ilgai juos vejamės.

Jo balse ai�kiai skambėjo liūdesys, ir visi jį suprato. Borte su plė�ikautojais jau tris naktis. Bet apie tai jie nesikalbėjo. Airagas su�ildė tu��ius skrand�ius ir suteikė jėgų, kurių jiems labai reikėjo. Pieno ir kraujo i�gers vėliau, dien�. Turėtų u�tekti.

Kai pastebėjo persekiojamuosius, broliai ir Arslanas buvo visai sudulkėj� ir pavarg�. Pėdsakai vingiavo per kalvas, i� jų buvo matyti, kad joja skubėdami. Temud�inas nei�tarė nė �od�io, totorių ie�kantis jo �vilgsnis vis� laik� buvo nukreiptas į tolį.

Saulė buvo jau �emai, kai jie pasiekė kalvos keter� ir tolimajame slėnio gale i�vydo netvarkingai pabirusius raitelius. Visi keturi persekiotojai nu�oko �emėn ir �irgus timptelėjo u� kamanų, kad sugultų ir jų nepastebėtų. Temud�inas gulėjo apkabin�s savo �irgo sprand�, spausdamas jį į �ol�.

��K� gi, tai bus �i�nakt,�� tarė jis.�� Pulsim juos, kai rengs stovykl�.

��Turiu tris strėles,�� pasakė Ka�iunas.�� Tai viskas, kas i�jojant buvo lik� strėlinėje.

Temud�inas atsisuko į jaunesnįjį brolį. Jo veidas buvo tarsi akmeninis.

��Jei bus įmanoma, nenu�udykit jų. Noriu, kad jie ilgai merdėtų.

��Tai sunku, Temud�inai,�� pasakė Arslanas, �iūrėdamas į būrelį tolumoje.�� Geriau pulti ir kuo daugiau nu�udyti. Atsiminkit, jie taip pat turi lankus ir kardus.

Temud�inas nė nepa�velgė į Arslan�. Jis �iūrėjo Ka�iunui į akis.

��Jeigu bus įmanoma,�� pakartojo jis.�� Jei Borte gyva, noriu, kad ji pamatytų, kaip jie mir�ta. Gal net nuo jos pa�ios peilio.

��Suprantu,�� prisimin�s, kaip jie nu�udė Bekterį, tyliai atsakė Ka�iunas.

Dabar Temud�ino veide buvo ta pati i�rai�ka, tik bjauri siūlė ant kaktos j� darė dar baisesn�. Ka�iunas nebei�tvėrė pikto �vilgsnio, pasisuko į slėnį. Totoriai pasiekė jo gal� ir pasislėpė tankiame mi�ke.

��Laikas keliauti,�� kildamas pasakė Temud�inas.�� Mes turim juos pasiekti, kol jie neapsistoj� nak�iai. Nenoriu pamesti jų tamsoje.

Nė nepa�iūrėj�s, ar bendra�ygiai joja paskui, jis vėl pasileido �uoliais. �inojo, kad ir jie joja.

Borte gulėjo �onu ant senų �lapių lapų ir pu�ies spyglių. Rengdami stovykl� mi�ke, jos rankas ir kojas totoriai tvirtai suri�o. Su baime �iūrėjo, kaip kirvuku nuo nud�iūvusio med�io jie skaldo sausus �ipulius ir kuria nedidelį lau��. Jie buvo i�badėj�, ir tik dabar Bortei ėmė lėgti pirmųjų dienų neviltis. Ji klausėsi jų gerklinių balsų ir stengėsi nebijoti. Buvo sunku. Jie į Temud�ino stovykl� įsiver�ė visi�kai tikėdami savo sėkme. Deja, juos nu�lavė ir sumu�ė, jie prarado savo brolių, draugų gyvybių ir vos ne�uvo patys. Du i� jų, galvodami apie savo pralaimėjim�, tiesiog degė i� gėdos. Tie patys, kurie atėjo pas j� pirm�j� naktį ir vieninteliu jiems likusiu būdu nusiramino ir u�gniau�ė pyktį. Prisiminusi jų �iurk��ias rankas, Borte sudrebėjo. Jauniausias buvo beveik berniukas, ta�iau jis buvo �iauriausias�� suspaustu kum��iu dau�ė jai per veid�, kol ji apsvaigo ir apsipylė krauju. Paskui kartu su kitais j� i�prievartavo.

Borte tyliai suvaitojo, i�sprūdo gyvuli�kas baimės garsas�� nepajėgė jo sulaikyti. Ji įtikinėjo save būti stipri�, ta�iau, kai pamatė, kaip jauniausias totorius pakyla nuo lau�o ir eina prie jos, jai netikėtai atsileido �lapimo pūslė ir �altame ore pasirodė garas. Nors temo, totorius tai pastebėjo. Jis i��iepė dantis.

��Galvojau apie tave vis� dien�, kol jojome,�� pritūp�s �alia tarė jis.

Ji ėmė drebėti. Nekentė sav�s, kad parodė silpnum�. Temud�inas jai sakė, kad ji, kaip ir jis, vilkė ir gali i�k�sti visk�. Ji nė ne�ūktelėjo, kai totorius paėmė j� u� pėdos ir nusitempė prie lau�o pas sėdin�ius vyrus. Stengėsi galvoti apie vaikyst�, kaip lakstydavo tarp gerų. Netgi dabar i�kilo prisiminimai, kaip tėvas j� mu�a, o motina į jos kan�ias nekreipia dėmesio. Svarbiausias prisiminimas buvo diena, kai Temud�inas pagaliau atjojo jos pasiimti. Jis buvo toks auk�tas ir gra�us su savo kailiais, olchunų �monės net bijojo pa�velgti į jį.

Totoriai prie lau�o susidomėj� stebėjo, kaip jauniausiasis atri�a jai kojas. Jų akys degė aistra, tad Borte pasirengė vėl prie�intis. Tai jų nesustabdys, ta�iau prie�intis�� viskas, k� ji dar gali. Ji neatiduos jiems paskutiniojo garbės la�elio. I�laisvinus kojas, ji spyrė, bet nuoga koja tik nevykusiai atsitrenkė į totoriaus krūtin�. Niūriai krenk�telėj�s, jis nustūmė j�.

��Jūs visi mir�,�� �ūktelėjo ji.�� Jis nu�udys jus visus.

Jaunasis totorius, i�raud�s ir susijaudin�s, nieko neatsakė.

Patraukė jos del� ir vakaro vėsai apnuogino krūtis. Ji prie�inosi i� visų jėgų, ir jis galvos linktelėjimu papra�ė, kad kas nors padėtų j� laikyti. Tas, kuris pakilo, buvo storas ir dvokė. Praėjusi� naktį prie savo veido ji jautė jo bjaurų kvėpavim� ir dabar, prisiminusi tai, ėmė �iauk�ioti, bet skrandis buvo tu��ias. Tada ji spyrė i� visų jėgų, ir jaunasis totorius nusikeikė.

��Imk j� u� kojų, Elikai,�� nusismaukdamas kailius liepė jis.

Vyresnysis pasilenkė vykdyti paliepimo, ir tada visi i�girdo, kaip nuo �ingsnių tra�ka lapai.

I� u� med�ių pasirodė keturi vyrai. Trys turėjo parengtus kardus, ketvirtasis laikė įtempt� lank�.

Totoriai buvo greiti�� jie pa�oko ir griebėsi savo ginklų. Bort� paliko ant �lapios �emės, ir ji atsiklaupė. Pama�ius Temud�in�, jo brolius ir visų viduryje ginklakalį Arslan�, jos �irdis ėmė skausmingai dau�ytis. Jie visi spar�iai artėjo visi�kai ramūs, pasireng� pulti.

Totoriai i� baimės rėkė, o atėjusieji veikė tylėdami. Temud�inas i�sisuko nuo kardo a�menų ir savo kardo rankena jį puolusįjį i�vertė i� kojų. Tada smarkiai spyrė prie�ui ir pajuto, kaip po padu sutra�kėjo totoriaus nosies kaulas. Kitas pakilo nuo Bortės. Temud�inas į j� nedrįso net pa�iūrėti. Turėdamas tik peilį, totorius �oko į priekį, o Temud�inas truputėlį pasitraukė, ir peilis kliudė tik jo delo kra�t�. Tada tvojo kaire ranka, nublo�kė totorių atgal ir kardu perrė�ė jam �launis. �aukdamas i� skausmo, totorius nuvirto auk�tielninkas. Peilis nukrito į lapus, o Temud�inas ėmė dairytis, ie�kodamas kito taikinio. Peilis atsirito prie Bortės, ir ji �iupo jį suri�tomis rankomis.

Jaunasis totorius dejuodamas gulėjo ant �emės. Jis bandė pakilti, bet kojos neklausė. Temud�inas ketino pulti tre�i�jį, bet tas kovėsi su Ka�iunu, taigi nuo jo pasitraukė. Prad�ioje totorius nepastebėjo, kaip keliais jo link �liau�ia Borte. Pamat�s j�, i� nevilties tik purtė galv�, dar pakėlė kum��ius, ta�iau Borte smogė jam peiliu į de�in� rank�, stengėsi suvaryti a�menis kuo giliau. Kita ranka totorius stipriai sugriebė Bort� u� gerklės. Borte pajuto, kaip jam suspaudus temsta regėjimas. Ta�iau atsikratyti Bortės buvo neįmanoma. Smaugdamas jis pakėlė jos galv�. Bortės pir�tai atsidūrė jam prie gerklės ir ji pajuto, kaip tvinksi kraujas. Galėjo ten smeigti peilį, ta�iau pakėlė rank� auk��iau, tvirtai laikydama jo galv�. Jis prie�inosi, ta�iau jam i� kojų liejosi kraujas, ir Borte pajuto, kad jai stiprėjant jis silpsta.

Ji susirado jo akis ir visa jėga subedė į jas nagus klausydama, kaip jis klykia. Peilio smaigalys perbrė�ė jam veid�, palikdamas �aizd� ant skruosto. Borte visu svoriu u�gulė jį, ir pasiprie�inimas staiga dingo. Borte susirado jo akies duobut� ir paspaudė. Ranka ant jos gerklės suglebo, gaudydama or� ji atsipalaidavo. Ant jos odos dar buvo justi prievartautojų kvapas ir netardama nė �od�io ji nir�iai subedė peilį totoriui į akies duobut�.

��Jis nebegyvas,�� �alia tarė Arslanas ir u�dėjo rank� jai ant peties.

Tarsi nudeginta prisilietimo, ji at�oko. Pa�velgusi auk�tyn, pamatė u�uojautos sklidinas Arslano akis.

��Dabar tu saugi.

Borte tylėjo, jos akyse buvo a�aros. Ji vėl i�girdo mū�io triuk�m� stovykloje�� buvo visk� pamir�usi. Aplinkui i� siaubo klykė merdintys totoriai. Daugiau ji nieko ir netro�ko.

Borte atsisėdo ir apsvaigusi �iūrėjo į krauj� ant rankų. Ji numetė peilį ir įsmeigė akis į tolį.

��Temud�inai,�� i�girdo, kaip kvie�ia Arslanas.�� Ateik ir pasirūpink ja.

Borte matė, kaip ginklakalys paėmė peilį ir numetė tarp med�ių. Ji nesuprato, kodėl jis i�metė ger� peilį, pakėlė galv� norėdama paklausti.

Temud�inas ėjo per stovykl�. Nepastebėj�s ar nekreipdamas dėmesio, koja kliudė lau�elį. Jis pakėlė j� u� pe�ių ir paėmė ant rankų. Kūk�iodama ji prie�inosi, bandydama i�trūkti.

��Nurimk!�� liepė jis, kai ji pakėlė kum��ius trenkti jam į veid�. Nuo pirmųjų smūgių jis susirietė ir dar tvir�iau j� suėmė.

��Borte, viskas baigta. Nusiramink.

Ji staiga nurimo ir verkdama atsileido jo glėbyje.

��Dabar turiu tave,�� su�nib�dėjo jis.�� Tu saugi ir viskas baigta.

Kalbėjo jis pa�nib�domis, nors jo jausmai skausmingai virė. Temud�inas, j� surad�s, nurimo, ta�iau viduje kunkuliavo pyktis, jis tro�ko kankinti tuos, kurie j� lietė. Pa�iūrėjo, kaip broliai ri�a totorius. Du i� jų, kuriems į kojas ir rankas pataikė Ka�iuno strėlės, spiegė tarsi vaikai. Tre�ias, kuriam Arslanas perrė�ė pilv�, atrodo, tuoj mirs. Ta�iau kiti turėtų i�gyventi.

��Sukurkit lau��,�� liepė Temud�inas broliams.�� Noriu, kad jie pajustų kar�tį ir su�inotų, kas jų laukia.

Chazaras su Ka�iunu surinko i�sibars�iusias �arijas ir u�vertė ant jų sen� r�st�. Liepsnos greitai ėmė lai�yti saus� medį ir lau�as įsidegė.

Arslanas �iūrėjo į kartu stovin�ius vyr� ir �mon�. Bortės veidas buvo be i�rai�kos, atrodė, ji tuoj nualps. Ginklakalys papurtė galv�.

��Nu�udykim juos ir grį�kim,�� tarė Arslanas.�� Tai, k� ruo�iesi daryti, tau neteikia garbės.

Temud�inas pasisuko. Jo akys buvo tarsi laukinio.

��Jeigu nori, pasitrauk,�� atkirto jis.�� Tai�� kraujo ker�tas.

Arslanas stovėjo nejudėdamas.

��A� nedalyvausiu,�� galų gale pasakė jis.

Temud�inas linktelėjo. �alia jo jau stovėjo Chazaras ir Ka�iunas. Visi trys broliai �velgė į ginklakalį, ir �is pajuto �altį. Nė vieno akyse nebuvo matyti gailes�io. U� jų nugarų dejavo i�sigand� totoriai ir tra�kėjo vis labiau įsidegantis lau�as.

Temud�inas stovėjo nuoga krūtine, ant odos �vilgėjo prakaitas. Jo broliai į lau�� metė kur� tol, kol jis virto liepsnojan�iu pragaru ir prie riaumojan�io geltono �aizdro pasidarė nebeįmanoma prieiti.

��A� atiduodu jų gyvybes dangui ir �emei, i�bla�kysiu jų dvasias liepsnoje,�� pakėl�s galv� į �altas �vaig�des i�tarė Temud�inas.

Jo burna ir krūtinė buvo kruvinos, didelė juoda kraujo dėmė siekė juosmenį. Jis laikė u� gerklės paskutinį totorių. �mogus buvo nusilp�s nuo �aizdų, ta�iau bejėgi�kai prie�inosi, ant �emės juodavo jo kojų palikti dry�iai. Atrodė, Temud�inas nejau�ia totoriaus svorio. Prie lau�o jis stovėjo taip arti, kad nusvilo rankų plaukeliai,�� jį buvo apėm�s mirties geismas ir jis nejautė skausmo.

Niūriai tylėdami, Ka�iunas su Chazaru į tai �iūrėjo stovėdami u� kelių �ingsnių. Jie taip pat buvo apsita�k� totorių krauju ir buvo ragav� liepsnose apdegusios �vie�ios mėsos. Vienoje pusėje lau�o gulėjo trys apnuoginti kūnai. Dviejų krūtinėse �iojėjo juodos kraujuojan�ios �aizdos�� kraujo turėjo pakakti kan�iai ir pyk�iui nuplauti. To, kurį nu�udė Borte, jie nepjaustė. Lau�as buvo tik gyviems.

Pamir��s juos visus, Temud�inas ėmė giedoti giesm�, kuri� �alt� naktį prie� daugelį metų i�girdo i� senojo �agatajaus. �amano giesmė buvo apie prarastį ir ker�t�, led� ir krauj�. Jam nereikėjo pastangų �od�iams atsiminti, tarė juos tarsi būtų mokėj�s visada.

I� siaubo vaitojo paskutinysis totorius, įsitvėr�s Temud�ino rankos, draskė j� nulau�ytais nagais. Temud�inas pa�velgė į jį.

��Prieik, Borte,�� �iūrėdamas totoriui į akis, tarė jis.

Borte �engtelėjo į ugnies �vies�. Ant jos odos mirgėjo �e�ėliai, akyse atsispindėjo liepsnos�� atrodė, kad ugnis dega joje.

Temud�inas pa�velgė į �mon� ir dar kart� i� u� dir�o i�sitraukė peilį juodais nuo kraujo a�menimis. Staigiu judesiu jis atvėrė totoriui krūtin� ir ėmė pjaustyti raumenis. Totoriaus burna prasi�iojo, bet nei�leido nė garso. Krūtinėje blizgėjo vidaus organai. Temud�inas įki�o ten rank�, suėmė ir atpjovė. Dviem pir�tais jis i�traukė gabalėlį kraujuojan�ios �irdies, u�mov�s ant peilio smaigalio, įki�o į lau��. Mėsa ugnyje ėmė �irk�ti ir spjaudyti riebalus, Temud�inui ant odos i�kilo pūslių. I� skausmo jis sudejavo, ta�iau nepaisė skausmo. Temud�inas paleido totorių, ir tas vis dar atmerktomis akimis nukrito ant sud�iūvusių lapų. Netar�s nė �od�io, Temud�inas nuo peilio galo nuėmė apdegusi� mės� ir atki�o j� Bortei. �iūrėjo, kaip �i mėsos gabaliuk� kelia prie lūpų.

Mėsa buvo dar beveik �alia, norint j� praryti Bortei teko gerai pakramtyti. Jautė, kaip nuo lūpų la�a kar�tas kraujas. Ji ne�inojo, kas nuo to bus. Suvalgyti siel� buvo senovinis burtas. Borte pajuto, kaip mėsa nuslydo, ir i�kart atsirado lengvumo ir jėgos pojūtis. Ji i��iepė lūpas apnuogindama dantis, ir Temud�inas, tarsi būtų ka�ko atsikrat�s, nurimo. K� tik giedojo paslaptingus u�keikimus, buvo ker�to ne�ėjas. Staiga jis virto paprastu �mogumi, i�vargintu kan�ios ir skausmo.

Borte pakėlė rank� prie vyro veido ir palietė skruost�. Ten liko kraujo dėmė.

��U�teks,�� garsiau u� lau�o tra�kėjim� pasakė ji.�� Dabar tu vėl gali miegoti.

Jis alsiai linktelėjo ir, pasitrauk�s nuo lau�o, atsistojo greta brolių. Arslanas paniurusiu veidu stovėjo toliau. Jis nedalyvavo praliejant krauj� ir nevalgė nuo gyvų �monių atpjautos mėsos, taigi nepajuto nei siūbtelėjusio gyvybingumo, nei po to apėmusio nuovargio. Ne�iūrėdamas į sudarkytus totorių kūnus, jis atsigulė ir po delu susiki�o rankas. �inojo�� sapnai bus siaubingi.

XXVII SKYRIUS

Kereitų chan� Togrul� i� miego �iurk��iai purtydama prikėlė pirmoji �mona.

��Kelkis, tinginy!�� barėsi ji. Jos grie�tas balsas i�vaikė laimingus Togrulo sapnus.

Togrulas sumurmėjo ir atsimerkė. �mona jam pagimdė �e�ias dukteris ir nė vieno sūnaus. Trindamasis veid�, jis suirz�s �iūrėjo į j�.

��Moterie, kodėl trukdai man? Sapnavau tave jaun� ir gra�i�.

Atsakydama ji trenkė jam į pa�ird�ius.

��Tas neseniai i�kil�s �mogus, kurį kvietei, atvyko su apdriskusiais palydovais. Ma�iau, jie atrodo ne k� geriau kaip purvini klajokliai. Ar taip ir drunysi vis� dien� tu, nutukėli, kol jie slampinės po tavo gerus?

Togrulas susiraukė ir u�gniau��s �iovulį ėmė kasytis. Tada ant �altų grindų nuleido kojas ir apsidairė.

��Nematau valgio, kuris duotų man jėgų,�� raukydamasis pasiskundė jis.�� Ar turėsiu pas juos eiti tu��iu skrand�iu?

��Tas skrandis niekada nebūna tu��ias,�� atkirto ji.�� Negra�u versti juos laukti, kol surysi dar vien� avį.

��Moterie, pasakyk dar kart�, kodėl a� tave laikau,�� atsistodamas tarė jis.�� Pamir�au.

Jam rengiantis ji paniekinamai purk�tavo. Nors ir stambus, Togrulas judėjo stebinamai greitai. Kai sau ant veido �liūk�telėjo �alto vandens, �mona į rank� įspraudė mai�elį su �ilta riebia aviena ir duona. Jis pagaliau �yptelėjo jai, dideliu k�sniu atsikando pus� ir ėmė tyliai raugėdamas kramtyti. Pabaigė valgyti atsisėd�s, o �mona tuo metu avė jam batus. Togrulas j� labai mylėjo.

��Atrodai kaip aviganis,�� jam einant prie durų tarė �mona.�� Jei jie paklaustų, kur slepiasi tikrasis kereitų chanas, pasakyk, kad suvalgei jį.

��Moterie, tu mano �irdies �viesa,�� susilenkdamas, kad i�lįstų pro duris, atsakė jis.

Buvo ankstyvas rytas. I�gird�s, kaip �mona jam į nugar� ka�k� sviedė ir tas daiktas atsitrenkė į duris, Togrulas nusijuokė.

Kai pamatė į kereitų gerus atvykusius karius, jo nuotaika pasikeitė. Nulipusius nuo �irgų ateivius jau buvo apsup� tie avidvakai jo gentainiai, ir atrodė, kad glaudi jų minia karius erzina. Togrulas i�kvėpė or� ir pasigailėjo, kad nepasiėmė ir kito mai�elio. Skrandis gurgėjo ir chanas pamanė, kad atvykėliai turėtų apsid�iaugti jų garbei surengta puota. Vargu ar �mona dėl to pyktų.

Kereitų vaikų būrys prasiskyrė ir jis pamatė prie�akyje stovin�ius savo karius. Jis pasidairė Ven �ao, ta�iau D�inų pasiuntinys dar miegojo. Artėdamas prie atvykėlių, Togrulas pastebėjo, kad jų ma�ai, ir labai nusivylė. Kur ta orda, kuri� pa�adėjo Venas?

Dauguma atvykėlių �valgėsi susidomėj� ir sunerim�. Viduryje Togrulas matė �alia liesų �irgų stovin�ius penkis vyrus at�iauriais, įsitempusiais veidais. Togrulas maloniai �ypsojosi, jo kariai grūdosi u� nugaros.

��Suteikiu jums sve�ių teises savo namuose,�� tarė jis.�� Kuris i� jūsų yra vilkų Temud�inas? Daug apie jus girdėjau.

Į priekį i�ėjo auk��iausias. Jis negrabiai nusilenkė, tarsi būtų neprat�s taip elgtis.

��Nebe vilkų, mano vie�patie. Savo tėvo gen�iai a� nebepriklausau. Dabar tik �ie �monės yra mano.

Tokio storo �mogaus kaip Togrulas Temud�inui anks�iau nebuvo tek� matyti. Kol Togrulas sveikinosi su jo broliais, �elme ir Arslanu, jis stengėsi paslėpti nuostab�. Chanui buvo ne daugiau kaip trisde�imt, rank� jis spustelėjo stipriai, bet kūnas buvo toks storas, kad delas, sujuostas pla�iu dir�u, buvo per ank�tas. Jo veidas buvo apvalus, vir� apykaklės karojo storos riebalų klostės. Dar keis�iau atrodė tai, kad jis vilki platų apsiaust�, labai pana�ų į t�, kuriuo lankydamasis pas juos buvo apsireng�s Venas. Kaip ir kinų, Togrulo plaukai buvo suri�ti ant sprando. Temud�inas ne�inojo, kaip elgtis su tokiu �mogumi, tokio chano jis nebuvo sutik�s, ir tik pa�įstami veido bruo�ai bei rusva oda bylojo, kad jis�� vienas i� jų tautos.

Kai Togrulas baigė sveikintis ir susidėjo ant pilvo sunkias rankas, Temud�inas susi�valgė su Ka�iunu.

��Na, mano draugai, �arna �arn� ryja. Jūs po kelionės alkani, ar ne?

Jis suplojo rankomis ir liepė atne�ti valgyti. Temud�inas �iūrėjo, kaip minia ima skirstytis į savo gerus, buvo ai�ku�� eina ie�koti maisto chano alkiui nuraminti. Atrodė, jiems tai ne naujiena.

��Su tavimi ne daugiau kaip trisde�imt karių,�� tyliai suskai�iav�s, pasakė Togrulas.�� Ven �ao sakė, kad jūsų ne ma�iau kaip �imtas.

��Rasiu daugiau,�� tuoj pat pasiteisino Temud�inas.

Togrulas nusteb�s pakėlė antakius.

��Vadinasi, tiesa, kad į savo stovykl� priimate klajoklius. Ar jie nevagiliauja?

��I� man�s ne,�� atsakė Temud�inas.�� Bet jie gerai kaunasi. Man sakė, kad jums reikia karo vado. Jei ne, grį�ime į �iaur�.

I�gird�s tokį grie�t� atsakym�, Togrulas sumirksėjo. Vietoj keturių dukterų, kurias jam pagimdė �mona, akimirksnį tro�ko turėti vien� vienintelį sūnų. Gal tada jam nereikėtų meilikauti laukiniams, k� tik nusileidusiems nuo kalnų.

��Ven �ao apie jus kalbėjo palankiai, ir a� tikiu tuo, k� jis sako,�� tarė jis.�� Ta�iau apie tai mes kalbėsimės pavalg�.

Chanas nusi�ypsojo, buvo matyti, kad nekantrauja, u�uosdamas i� gerų sklindantį kepamos avienos kvap�.

��U� mėnesio kelio nuo �ia �iaurėje yra totorių stovykla,�� nepaisydamas siūlymo pasakė Temud�inas.�� Ten turėtų būti apie �imt� karių. Jeigu prie mano vyrų prisidės trisde�imt tavo karių, parodysiu, k� mes galime, ir atne�iu totorių galvas.

Togrulas nustebo. Jaunasis karys yra didelėje stovykloje, pilnoje ginkluotų vyrų. Jis kalbasi su �mogumi, kurį reikia patraukti į savo pus�, bet kalbasi taip, tarsi Togrulas turėtų nulenkti prie� jį galv�. Chanas pasvarstė, ar nereikėtų vaikinui priminti, kas jis toks, ta�iau nusprendė nieko nesiimti.

��Pakalbėsime ir apie tai,�� tarė jis.�� Bet jei jūs nepavalgysite su manimi, a� įsi�eisiu.

Temud�inas linktelėjo. Atne�us padėklus su garuojan�ia mėsa Togrulas atlėgo. Jis matė atvykėlių akis, kaip �ie �iūri į maist�. Be jokios abejonės, �iem� jie gyveno pusbad�iu. Viduryje stovyklos buvo sukurtas lau�as ir jam įsidegus Togrulas galva mostelėjo jo link. Temud�inas atsargiai �vilgtelėjo į bendra�ygius, ir Togrulas matė, kaip jo broliai gū�telėjo pe�iais. Vienas viltingai �ypsojosi.

��Labai gerai, mano vie�patie,�� nenoromis pasakė Temud�inas.�� Mes pirmiausia pavalgysime.

��Man tai garbė,�� nepajėgdamas nuslopinti a�trumo balse pasakė Togrulas. Jis liepė sau nepamir�ti �emių, kurias �adėjo Venas. Gal �is plė�ikas �iek tiek pagreitins gauti tas �emes.

Saulei nu�vietus akiratį, prie jų prisidėjo Ven �ao. Jo tarnai paniekino gūnias, patiestas ant �altos �emės, ir savo �eimininkui atne�ė suolelį. Susidomėj�s Temud�inas �iūrėjo, kaip prie� paduodami mės� tarnai j� barsto milteliais i� ma�y�ių buteliukų. Togrulas pareikalavo mėsos spragtelėdamas pir�tais, ir tarnai puolė vykdyti jo nurodymo. Buvo ai�ku, kad kereitų chanas visada taip elgiasi.

Ven �ao kareiviai kartu nesivai�ino. Temud�inas matė, kaip jų vadas Juanas įsako u�imti gynybin� padėtį aplink stovykl�, kol jų �eimininkas ramiai valgys.

Togrulas niekam neleido kalbėti, kol nepasisotino. Du kartus Temud�inas bandė prabilti, bet Togrulas tik mosteldavo į valgį, nesiliaudamas kramtyti. Tai erzino, ir Temud�inui pasirodė, kad Ven �ao akyse spindi linksmos kibirk�tėlės. Be abejonės, jis prisiminė, kaip pats stebėjosi, kai pirm� kart� pamatė Togrulo gebėjim� suvalgyti ir i�gerti tokius kiekius. Atrodė, storasis chanas gali �veisti am�inai, Temud�inas ir jo broliai pasisotino kur kas grei�iau, tuoj po Veno, kuris tik paknebinėjo it pauk�tis.

Galų gale Togrulas prane�ė es�s jau sotus ir prisideng�s ranka u�gniau�ė raugulį.

��Matote, mes �iem� nebūname alkani,�� plek�nodamas sau per pilv� linksmai pasakė jis.�� Dvasios kereitams palankios.

��Jos bus dosnios ir ateityje,�� �iūrėdamas į Temud�in�, tarė Ven �ao.�� D�iaugiuosi matydamas, mano vie�patie, kad priėmei siūlym�, kurį tau buvau pateik�s.

�Mano vie�patie� i� jo lūpų nuskambėjo dirbtinai, bet Temud�inas tai i�klausė, tarsi taip ir derėtų į jį kreiptis.

��Kodėl a� �ia?�� paklausė jis Togrulo.�� Jūs turite u�tektinai �monių ir ginklų vieni nu�luoti totorius. Kam reikia mano �monių?

Togrulas vos nenusi�luostė riebaluotų lūpų atgalia ranka. Regis, pajut�s, kaip į jį įsmigo Ven �ao �vilgsnis, i� delo i�sitraukė skepetait�.

��Tavo vardas garsus, Temud�inai. Teisybė, kereitai stiprūs, gana stiprūs, kad juos pultų kita gentis, ta�iau Venas įtikino mane eiti toliau į �iaur�, ten, kur kariaujate jūs.

Temud�inas tylėjo. I� pirmo �vilgsnio į �į mil�ini�k� �mogų jis suprato, kodėl anas pats neveda gentainių į kar�. Temud�inas abejojo, ar jis galėtų nujoti bent kelet� mylių. Vis dėlto prie lau�o jis matė �imtus kereitų �monių ir kokį pus�imtį, kurie valgė kartu. Gentis didesnė u� vilkų ir net olchunų. Nejaugi jie neturi nė vieno, kuris galėtų vesti raitelius? To nepasakė, ta�iau Togrulas pamatė jo i�rai�k� ir nusijuokė.

��Galiu pasiųsti vien� i� savo artimiausių karių pulti totorių, ar ne? Po kurio laiko jis ateitų pas mane su rankovėje slepiamu peiliu. Nemanyk, Temud�inai, a� ne kvailys. Kereitai sustiprėjo todėl, kad priver�iau juos būti stiprius, ir dėl to, kad Ven �ao i� rytų mums atgabeno �irgų, maisto ir aukso. Gal kada nors tame kra�te ir a� �velgsiu į savo �emes. Kol gyvas būsiu, kereitai gyvens taikiai ir turtingai, jei tik i�vysiu totorius.

��Tu pasiimsi vis� kereitų gentį į D�inų �em�?�� nepatikėjo Temud�inas.

Togrulas truktelėjo pe�iais.

��Kodėl ne? Argi sunku įsivaizduoti gyvenim� be tuzino ver�ian�ių kautis gen�ių, ie�kan�ių tavo silpnų vietų? Venas �adėjo, kad ten gausime �emių, ir kereitai suklestės.

A�triu �vilgsniu Temud�inas �vilgtelėjo į D�inų pasiuntinį.

��Girdėjau daug pa�adų,�� tarė jis.�� Ta�iau nieko tikra dar nema�iau, tik pie�inukus popieriuje. Kur �irgai, kurie man pa�adėti, �arvai ir ginklai?

��Jeigu mes �iandien sutarsime, k� darysime, siųsiu pasiuntinį į Kaifeng�. Gausi visa tai grei�iau nei per metus,�� atsakė Venas.

Temud�inas papurtė galv�.

��Ir vėl pa�adai,�� tarė jis.�� Geriau kalbėkime apie tai, k� a� galiu pa�iupinėti.

Jis �vilgtelėjo į Togrul�, geltonos jo akys ryto �viesoje atrodė auksinės.

��Sakiau�� �iaurėje yra totorių stovykla. Su broliais mes visk� kruop��iai i��valgėme ir �inome, kaip i�sidėst� jų �monės. Pasekėme ma�� būrelį, kuris vis� dien� buvo i�vyk�s i� stovyklos, ir jie mūsų nepastebėjo. Jeigu norite, kad ves�iau jūsų �mones į �ygius, duokite patyrusių, ir a� sunaikinsiu totorius. Tegu tai, o ne dovanos, kurių gal niekada ir negausiu, patvirtina mūsų susitarim�.

Matydamas, kad jo �od�iais abejojama, Ven �ao pyko. Ta�iau, kai prabilo, pyk�io veide nebuvo nė �enklo.

��Mano vie�patie, tavo laimė, kad nesutikai i�jojusių �ygin i� tos stovyklos. A� ma�iau juos grį�damas pas kereitus.

Temud�inas �viesų �vilgsnį nukreipė į D�inų pasiuntinį ir tarė:

��Jų nė vieno nebėra gyvo.

Sėdėdamas tarsi suakmenėj�s, Venas stengėsi suvir�kinti naujien�.

��Paskutiniuosius pavijome bėgan�ius į pagrindin� stovykl�.

��Gal todėl pas kereitus atjojai su tiek ma�ai �monių,�� linktelėj�s pasakė Venas.�� Suprantu.

Temud�inas susiraukė. Savo �monių skai�ių jis buvo padidin�s, ir dabar jie tai pastebėjo. Ta�iau jis negalėjo nusileisti.

��Per antpuolį mes netekome keturių �monių, o nu�udėme trisde�imt. Mes paėmėme jų �irgus ir ginklus, bet neėmėme vyrų tais �irgais joti. Gal rasiu jų �ia.

Togrulas �vilgtelėjo į Ven �ao, laukdamas, k� tas sakys.

��Venai, jie padirbėjo gerai, ar ne? Jis nusipelnė garbės, kurios siekė. O tu bent suradai kereitams tinkam� �mogų.

Chano �vilgsnis nukrypo į kelet� riebios mėsos gabaliukų ant padėklo. Jis juos paėmė, pir�tais susėmė riebalus.

��Temud�inai, gausi tuos savo trisde�imt vyrų. Jie geriausi i� kereitų. Atne�k man �imt� galvų, ir tavo vardas bus įra�ytas į mūsų dainų �od�ius.

Temud�inas santūriai nusi�ypsojo.

��Mano vie�patie, tu darai man garb�, ta�iau jeigu atne��iau tau �imt� galvų, vasarai norė�iau �imto karių.

Jis �iūrėjo, kaip galvodamas Togrulas skepetaite valosi riebaluotas rankas. Nors jis bjauriai storas, Temud�inas neabejojo�� jo tamsiose akyse atsispindi bauginantis protas. Togrulas jau pasisakė bij�s būti i�duotas. Ar pra�alai�iu jis gali tikėti labiau negu savo genties �mogumi? Temud�inas svarstė: ar Togrulas tikisi, kad kereitų kariai po mū�io su totoriais į savo gerus grį� tokie patys. Jis prisiminė seniai pasakytus tėvo �od�ius�� nėra ry�ių, stipresnių u� tuos, kurie atsiranda tarp kartu mir�iai į akis �iūrėjusių �monių. Ry�iai gali atsirasti ne tik �eimoje ar gentyje�� Temud�inas tikėjo, kad tie kereitų kariai taps jo kariais.

Tyl� nutraukė Ven �ao. Jis, ko gero, suprato Togrulo abejones.

��Mano vie�patie, karui skirk tik metus,�� tarė jis Togrului.�� Ir tu turėsi dar trisde�imt taikos metų. Valdysi nuostabias �emes.

Jis kalbėjo beveik pa�nib�domis, ir Temud�inas į jį �velgė su stiprėjan�ia neapykanta. I�gird�s, k� Venas sako, Togrulas nė nekrustelėjo, bet po kurio laiko patenkintas linktelėjo.

��Duosiu tau savo geriausius �mones totorių stovyklai sutriu�kinti,�� pasakė jis.�� Jei tau pasiseks, galbūt patikėsiu tau jų daugiau. Nekvar�insiu tau galvos kitais pa�adais, nes, atrodo, tu jais netiki. Mes galime padėti vienas kitam, ir kiekvienas gaus, ko trok�ta. Jeigu įvyktų i�davystė, a� su ja susidorosiu.

Temud�inas atsakė abejingu veidu, tro�kimo, kuris grau�te grau�ė jį, neparodė.

��K� gi, sutarėme. Venai, norė�iau ir vieno tavo kario. Jis vardu Juanas.

Venas tylėdamas sėdėjo ir m�stė. I� tiesų jis tai ruo�ėsi pasiūlyti pats ir dabar net nustebo, kaip jam pasisekė. Apsimetė nelabai link�s sutikti.

��Imk jį pirmajam puolimui. Jis puikus kareivis, nors norė�iau, kad jis nesu�inotų, k� apie jį sakiau.

Temud�inas i�tiesė rank�. Pirmas j� mėsingais pir�tais paėmė Togrulas, paskui savo kaulėtais pir�tais spustelėjo Venas.

��A� juos nublok�iu,�� tarė Temud�inas.�� Pakviesk t� Juan�, Ven �ao. Noriu i�bandyti jo �arvus ir pa�iūrėti, ar negalime tokių pasigaminti daugiau.

��Per metus atsiųsiu �imt� �arvų,�� nenorėjo sutikti Venas.

Temud�inas patraukė pe�iais.

��Po metų a� galiu būti mir�s. Kviesk savo karį.

Venas linktelėjo vienam i� nuolat greta stovin�ių tarnų, ir tas nuskubėjo atvesti Juano. Jie grį�o po kelių akimirkų. Karys bejausmiu veidu pirma nusilenkė Togrului ir Ven �ao, paskui Temud�inui. Venas savo kalba ka�k� paliepė, ir Temud�inas priėjo prie kario. Jis atid�iai ap�iūrėjo �arvus, kaip sujungtos ir prie sunkaus audinio prisiūtos viena ant kitos u�leistos �arvų plok�telės. Karys stovėjo tarsi statula, kad ir k� Venas būtų jam liep�s.

��Ar jie sustabdo strėles?�� paklausė Temud�inas.

Juanas nuleido akis ir linktelėjo.

��Jūsų�� taip,�� atsakė jis.

Temud�inas �yptelėjo.

��Nejudėk, Juanai,�� tarė eidamas �alin.

Ven �ao susidomėj�s �iūrėjo, kaip Temud�inas pakelia lank� ir įdėj�s strėl� įtempia templ� sau iki ausies. Lankas taikantis nė nekrustelėjo. Juanas nerodė baimės, ir Venas d�iaugėsi kario ramumu.

��Pa�iūrėsim,�� atleisdamas templ� tarė Temud�inas.

Strėlės smūgis buvo toks stiprus, kad Juanas �oktelėjo atgal ir parvirto. Apduj�s gulėjo akimirk�, ir vos Temud�inas pagalvojo, kad karys nebegyvas, jis pakėlė galv� ir atsistojo. Jo veidas buvo be i�rai�kos, ta�iau Temud�inas matė spindesį akyse, ir tai rodė, kad �irdies gelmėse tai gyvas �mogus.

Į i�g�stingus kereitų �ūksnius aplinkui Temud�inas nekreipė dėmesio. Pa�oko Togrulas, jo kariai puolė tarp chano ir klajoklio. Nenorėdamas jų pykinti, Temud�inas lėtai nuleido lank� ir atleido templ�, paskui priėjo prie Juano.

Strėlė pramu�ė i�orin� �vilgan�io metalo plok�tel�, ta�iau smaigalys įstrigo apatiniame storame audinyje, nuo Juano kvėpavimo virpėjo styrantis kotas. Temud�inas atri�o rai��ius ant Juano kaklo ir liemens ir praskleidė �ilkinius mar�kinius. Pasirodė nuoga krūtinė.

Ant odos apie �aizd� spar�iai plėtėsi apvalaina mėlynė. Pilvo link tekėjo plonytė kraujo srovelė.

��Ar galėtum kautis?�� paklausė Temud�inas.

Įtemptu balsu Juanas atsakė trumpai:

��I�bandyk.

Temud�inas, matydamas jo įnir�į, nusijuokė. Tas �mogus buvo labai dr�sus, tad Temud�inas paplek�nojo jam per nugar�. Jis įsi�iūrėjo į strėlės padaryt� įdub�.

���ilkinių mar�kinių nepradūrė,�� pasakė pir�tu liesdamas kraujo dėmel�.

��Tai labai stiprus audinys,�� atsakė Juanas.�� Esu mat�s �aizdų, į kurias buvo giliai įsmig� neperdrėksto �ilko.

��Kur galė�iau gauti tokių mar�kinių?�� tyliai paklausė Temud�inas.

Juanas �vilgtelėjo į jį.

��Tik D�inų miestuose.

��Gal pasiųsiu pargabenti,�� tarė Temud�inas.�� Mūsų virinta oda taip gerai nesustabdo strėlių. Jūsų �arvai mums praverstų.

Jis pasisuko į Togrul�, tas vis dar negalėjo atsigauti po to, k� matė.

��Ar kereitai turi kalv�? Gele�iai kalti.

Togrulas nieko nesakydamas linktelėjo, ir Temud�inas pasisuko į Arslan�.

��Ar galėtum padaryti tokius �arvus?

Arslanas priėjo ir ėmė ap�iūrinėti Juan�, kaip pirma Temud�inas. Jis i�traukė strėl� i� �arvų ir pavartė rankoje nuplė�t� pilko metalo plok�tel�. Nuo jos nutrupėjo lakas, traukiant strėl� metalas sulinko. Arslanui stipriau spustelėjus, siūlė i�iro, ir plok�telė atsidūrė jo rankoje.

��Teks pakeisti,�� tarė jis.�� �i nebetinka.

Juanas �iūrėjo į sulau�yt� gele�ies gabalėlį Arslano rankose. Kario kvėpavimas nurimo, ir Temud�inas negalėjo nesistebėti to �mogaus savitvarda.

��Jei �ia liktume penket� dienų, kiek �arvų turėtume?�� skubėdamas su�inoti paklausė Temud�inas.

Kardų meistras pam�st�s papurtė galv�.

��Tas plonas gele�ies plok�teles nukalti nesunku, nors kiekvien� paskui reikia apdoroti rankomis. Jeigu jas tik nukal�iau, be to, turė�iau pagalbininkų, o moterys siūtų...�� svarstydamas jis stabtelėjo.�� Gal trejus, gal daugiau.

��Tada�� imkis darbo,�� tarė Temud�inas.�� Jeigu Ven �ao dar paskolins savo sargybinių �arvų, mūsų pajėgų totoriai neįveiks. Priversime juos mūsų bijoti.

Surauk�s lūpas Venas svarstė. Tai, kad vyriausiasis ministras papra�ius atsiųsti �irgų ir aukso sutiks, buvo tiesa. Rūmai nesigėdija papirkinėti gen�ių. Bet jis nebuvo tikras, ar jie nepa�yk�tės ir ginklų bei �arvų. Tik kvailys gali atsisakyti savo prana�umo kare susivilioj�s pa�adais, kokių Venas davė jaunajam plė�ikautojui. Jis neabejojo�� jei leistų Temud�inui paimti savo �monių �arvus, rūmuose apie tai i�gird� nustebtų. Bet k� daugiau daryti? Spausdamas �ypsen� jis palenkė galv�.

��Jie tavo, mano vie�patie. �į vakar� gausi juos.

Įsivaizdav�s Temud�ino karius, ginkluotus taip, kaip D�inų kariai, jis susivaldė nesudrebėj�s. Gal kada nors jam teks derėtis su totoriais, kad �ie pa�abotų mongolus. Pagalvoj�s, kad ne�inia, kiek dar i�tvers �iuose tyruose, jis nusiminė.

Naktį kereitų geruose Chazaras taip trinktelėjo savo jauniausiam broliui Temugei, kad net nublo�kė. Būdamas trylikos, jis neturėjo nė kibirk�tėlės vyresniųjų brolių ugnies. Bandydamas nusiraminti berniukas apsia�arojo.

��U� k�?�� paklausė Temugė.

Chazaras atsiduso.

��Ir kaip tu, ma�yli, gali būti mūsų tėvo sūnus?�� pasakė jis.�� Jei pabandy�iau taip u�vo�ti Ka�iunui, jis man galv� nuimtų. O jis tik pora metų vyresnis u� tave.

�aukdamas Temugė puolė Chazar�, ta�iau gav�s dar vien� smūgį pargriuvo.

��Jau �iek tiek geriau,�� krenk�telėj�s pripa�ino Chazaras.�� Tavo am�iaus a� nu�ud�iau �mogų...

Matydamas, kaip Temugė �murk��ioja, jo skruostais rieda a�aros, jis nutilo.

��Ar tu tik neverki? Ka�iunai, ar gali patikėti, �is netikėlis...

Ka�iunas gulėjo lovoje gero kampe, nekreipdamas į juos dėmesio. Jis riebalais tepė savo lank�. Paklaustas stabtelėjo ir pa�velgė į nosį ir akis trinantį Temug�.

��Jis dar vaikas,�� atsakė, grį�damas prie savo darbo.

��Ne!�� suriko Temugė i�raudusiu veidu.

Chazaras nusi�ypsojo.

��Rėki kaip vaikas,�� erzindamas tarė jis.�� Jei Temud�inas dabar tave pamatytų, paliktų tave �unims.

��Nepaliktų,�� atsakė Temugė, jo akyse vėl pasirodė a�aros.

��Paliktų, pats �inai. I�rengtų tave nuogai ir paliktų ant kalvos vilkams suėsti,�� apsimesdamas liūdnas kalbėjo Chazaras.�� Vilkai mėgsta jaunus, jų mėsa �velnesnė.

Temugė niekinamai �niurk�telėjo.

��Jis sakė, kad, jeigu noriu, galiu joti su juo prie� totorius,�� parei�kė jis.

Chazaras �inojo, kad tai tiesa, ta�iau apsimetė nusteb�s.

��K�? Toks ma�vaikis kaip tu? Prie� mil�inus ap�ėlusius totorius? Tie kariai bjauresni u� vilkus, berniuk. Auk�tesni u� mus ir bly�kiaod�iai kaip vaiduokliai. Kai kas sako, kad jie tikrai vaiduokliai ir ateina tav�s, kai miegi.

��Palik jį ramybėje,�� sumurmėjo Ka�iunas.

Chazaras pam�stė ir nenoriai nutilo. Ka�iunas i� jo tylėjimo suprato, kad brolis nusileido, ir atsisėdo lovoje.

��Jie ne vaiduokliai, Temuge, ta�iau yra tvirti vyrai ir gerai kaunasi su lanku bei kardu. Tu dar per silpnas stoti prie� juos.

��Tu stojai, kai buvai mano am�iaus,�� tarė Temugė.

Po jo nosimi kabėjo la�as, ir Chazaras pagalvojo, ar jis įkris berniukui į burn�. �iūrėjo susidomėj�s, o Ka�iunas, ketindamas kreiptis į Temug�, nuleido kojas ant grindų.

��Taip, būdamas tavo am�iaus a� geriau �aud�iau i� lanko. Mokiausi kasdien, kol sutraukdavo rankas ir pir�tus pragindavau iki kraujo.

Kaire ranka jis paplek�nojo sau per de�inį �ast�, rodydamas įtemptus raumenis. Jie buvo didesni u� kairės rankos ir jam judant kilnojosi.

��Taip a� tapau stiprus, Temuge. Ar tu darai t� patį? Kiek tik matau, �aidi su vaikais arba kalbiesi su motina.

��A� mokiausi,�� niūriai atsakė Temugė, nors visi �inojo, kad jis meluoja arba bent nutyli ties�. Net su apsauginiu kauliniu �iedu ant pir�tų jis �audė prastai. Ka�iunas ne kart� brolį buvo i�temp�s į laukus palakstyti, kad taptų i�tvermingesnis, ta�iau neatrodė, kad tai padėtų. Nubėg�s vos myli� jis imdavo dusti ir springti.

Chazaras papurtė galv�, tarsi jam būtų nusibod�.

��Jei nemoki �audyti ar esi per silpnas kautis kardu, tai kaip tu juos �udysi?�� paklausė jis. Pagalvojo, kad jauniausiasis vėl gali pulti, bet Temugė pasidavė.

��Neken�iu jūsų,�� pasakė jis.�� Norė�iau, kad totoriai jus abu u�mu�tų.

Jis puolė lauk i� gero, bet Chazaras paki�o jam koj� ir Temugė tarpduryje i�sitiesė. Pa�ok�s nulėkė neatsigr�damas.

��Tu per grie�tas jam,�� tarė Ka�iunas, vėl imdamas savo lank�.

��Ne. Jei i�girsiu dar kart�, kad jis �toks jautrus berniukas�, susivemsiu. Ar �inai, su kuo jis �iandien kalbėjosi? Su Ven �ao. Eidamas pro �alį girdėjau, kaip jie plepa apie pauk��ius ir dar ka�k�. Pasakyk, k� tai rei�kia.

��Ne�inau, bet jis mano jaunesnysis brolis ir noriu, kad baigtum jį grau�ti kaip kokia senė. Ar a� noriu per daug?

Ka�iunas kalbėjo �iek tiek įsikar��iav�s, tad Chazaras pagalvojo, kaip atsakyti. Ka�iun� pe�tynėse jis dar įveikdavo, ta�iau per paskutini�sias gavo tiek daug skausmingų mėlynių, kad nusprendė daugiau pe�tynių nekurstyti.

��Mes visi su juo elgiamės skirtingai, ir koks i� jo i�ėjo karys?�� paklausė Chazaras.

Ka�iunas pa�velgė į jį.

��Gal jis bus �amanas ar sakmių sekėjas, kaip senasis �agatajus.

Chazaras prunk�telėjo.

��Jaunystėje �agatajus buvo karys. Arba bent taip sakydavo. Sakmės prastas u�siėmimas jaunam �mogui.

��Chazarai, leisk jam pa�iam susirasti savo keli�,�� tarė Ka�iunas.�� Jis gali skirtis nuo to, kuriuo stengiamės jį vesti.

Borte ir Temud�inas gulėjo, neprisiliesdami vienas prie kito. Dar nenud�iūvus ant lūpų kraujui, juodu mylėjosi t� naktį, kai nubaudė totorius, nors Borte, pajutusi ant sav�s jo svorį, i� liūdesio ir skausmo pravirko. Jis būtų liov�sis, ta�iau ji suėmė jį u� �launų ir laikė savyje, o jos veidu liejosi a�aros.

Tai buvo vienintelis kartas. Nuo tos dienos ji negalėjo prisiversti leistis lie�iama. Kai tik jis palįsdavo po kailiais, ji pabu�iuodavo jį ir jo glėbyje susiriesdavo į kamuoliuk�. Bet nieko daugiau. Mėnesinių kraujas nesirodė nuo tada, kai ji i�vyko i� olchunų stovyklos, bet dabar ji bijojo dėl kūdikio. Buvo beveik u�tikrinta, kad kūdikis Temud�ino. Olchunų stovykloje ji daugyb� kartų matė, kaip �unys jodinėja kales. Kartais �uniukai turėdavo ne vieno tėvo spalvų. Ji ne�inojo, ar taip pat būna ir �monėms, ta�iau klausti Hiulanos nedrįso.

Svetimo gero tamsoje ji vėl ėmė verkti, o jos vyras miegojo. Kodėl verkia, nesuprato pati.

XXVIII SKYRIUS

Temud�inas piktai nusibraukė akis u�liejusį prakait�. Arslano padarytas �arvuotas drabu�is gerokai sunkesnis, nei jis manė. Jautėsi tartum įvyniotas į kilim�, o kardo kir�iai atrodė perpus lėtesni nei anks�iau. Saulei tekant, jis stovėjo prie�ais Juan� ir nir�o matydamas, kad �io kakta sausutėlė, nors jis su tokiais pat �arvais.

��Dar kart�,�� pareikalavo Temud�inas.

Juano akys smagiai �ybtelėjo ir prie� pakeldamas kard� jis nusilenkė. Buvo paliep�s jiems vis� laik� būti su �arvais, kol �ie taps kaip dar viena oda. Net praėjus savaitei po �ygio į totorių stovykl� jie kovėsi per lėtai. Temud�inas vertė savo vyrus kautis po dvi valandas au�tant ir temstant, ir su �arvais, ir be jų. Pratybos �ia u�laikė �e�iasde�imt karių, atjojusių i� kereitų stovyklos, bet Juanas jų pastangomis buvo patenkintas. Nevikrūs �arvuoti vyrai būtų kaip kokie vė�liai, kurių prisiminė esant tėvynėje. Pirm�sias totorių strėles gal ir atlaikytų, bet pėsti būtų lengvai įveikiami.

Kereitų ginklakalių padedamas, Arslanas padarė penkis gele�ies plok�telių apdarus. Be to, Venas i�tesėjo pa�ad� ir atgabeno dar de�imt, tiktai vienus pasiliko naujajam asmens sargybiniui. �į vyr� parinko pats Juanas ir prie� i�vykdamas įsitikino, kad jis supranta, kokia tenka atsakomybė.

Temud�inas vilkėjo naujuosius �arvus, ilg� sujungtų plok�telių antkrūtinį, atskirai buvo u�dengtos slėpsnos ir �launys. Pe�ių �arvai nuo kaklo siekė alkūnes, ir kaip tik jie labiausiai vargino. Juanas visada tiesiog �engdavo į �on� ir lengvai i�vengdavo lėto kir�io.

Jis stebėjo, kaip Temud�inas artinasi, i� eisenos numatydamas jo ketinimus. Jaunojo chano svorį laikė daugiau kairė koja, ir Juanas spėjo, kad jis pradės smūgiuoti �emais kir�iais i� kairės ir kils auk��iau. Jų kardų a�menys buvo a�traus plieno, bet kol kas nė katram negrėsė didesnis pavojus. Juanas valdė kard� taip tobulai, kad per mokom�sias kovas niekam net neįbrė�davo, o Temud�inas neidavo per arti.

Paskutin� akimirk� Temud�inas vėl perkėlė svorį ir, u�uot puol�s, padarė įtūpst�. Juanas traukdamasis �engė de�ine atgal, ir a�menys, u�kliud� jo �arvus, tik d�erk�telėjo. Jis nesibaimino tokių nestiprių smūgių, to turėjo i�mokti ir Temud�inas. Buvo galima nepaisyti daugybės smūgių arba tiesiog atsargiai juos atmu�ti.

Kardui nuslydus, Juanas staiga �engė į priekį ir pakelta kardo rankena prilietė Temud�ino nosį. Tuo pat metu garsiai i�pūtė or� i� plau�ių, �ūkteldamas �Ei!�, ir tik tada atsitraukė.

��Dar kart�,�� irzliai tarė Temud�inas ir �engė, Juanui nespėjus atsistoti norima padėtimi.

�į kart� jis i�kėlė a�menis vir� Juano galvos ir kirto �emyn. Juanas atrėmė juos savo kardo a�menimis, ir juodviem �arvai sud�er�kėjo, susidūrus krūtinėmis. Temud�inas paki�o Juanui stipresni�j� koj�, ir karys parvirto auk�tielninkas. Nuo �emės jis �iūrėjo į Temud�in�, laukdamas dar vieno smūgio.

��Na?

��K� �na�?�� atsakė Temud�inas.�� Dabar a� perkirsiu tau krūtin�.

Juanas nė nekrustelėjo.

��Neperkirsi. A� moku kovoti i� bet kurios padėties.

Kalbėdamas jis spyrė Temud�inui, ir tas gra�iausiai i�sitiesė ant �emės. Temud�inas pa�oko persikreipusiu veidu.

��Jei nebū�iau su tais sunkiais �arvais, tau nebūtų buv� taip lengva,�� tarė jis.

��Nu�au�iau tave i� toli,�� atkirto Juanas.�� Arba pamat�s, kad tu su �arvais, nu�au�iau tavo arklį.

Temud�inas buvo vėl bekeli�s kard�. Rie�ai net degė i� nuovargio, bet vis tiek ry�osi suduoti stiprų smūgį ir tik tada sėsti ant �irgo ir vis� dien� joti. Ta�iau dar delsė.

��Reikia ir �irgams �arvų, tik ant galvos ir krūtinės.

Juanas linktelėjo.

��Esu tai mat�s. Gele�ies plok�teles galima lengvai įsiūti į odinius pakinktus kaip ir į tavo �arvus.

��Tu labai patyr�s mokytojas, Juanai�� ar esu tai sak�s?�� paklausė Temud�inas.

Juanas nei�leido jo i� akių �inodamas, kad gali susilaukti staigaus smūgio. I� tiesų jis vis dar stebėjosi: Temud�inui, regis, visai nesvarbu būti įveikiamam savų karių akivaizdoje. Juanas negalėjo net įsivaizduoti, kad taip prie� visus pasirodytų jo senieji karo vadai. Pa�eminimas jiems būtų nepakeliamas, o Temud�inas to lyg ir nesuvokia arba nepaiso. Jo gentainiai keistoki, bet gerte sugeria visk�, k� tik Juanas pasako apie naujuosius �arvus. Su Temud�inu ir jo broliais jis net ėmė aptarinėti kovos būdus. Juanas dar nebuvo to patyr�s�� kad jaunuoliai taip įdėmiai klausytųsi. Kai dar saugojo Ven �ao, jis �inojo, kad gyvena vienam tikslui�� atiduoti u� pasiuntinį gyvyb� arba bent nu�udyti tiek prie�ų, kiek tik pajėgs prie� krisdamas. Visi kariai, i�joj� su juo į tyrus, mokėjo savo darb�, ir jam retai kada reikėdavo k� nors pataisyti. Mokyti, pasirodo, vienas malonumas.

��Dar kart�,�� i�girdo jis sakant Temud�in�.�� Dabar a� pulsiu i� kairės.

Juanas �yptelėjo. Pastaruosius du kartus, suman�s jį perspėti, Temud�inas puolė i� de�inės. Tai buvo visai nesvarbu, bet Juan� linksmino pastangos jį supainioti.

Temud�inas staiga puolė, jo kardas �vystelėjo grei�iau, nei Juanas buvo kada nors mat�s. Nusileidus de�iniam Temud�ino pe�iui, pakėlė sav�jį kard�. Pasitaisyti buvo per vėlu, kai Temud�inas smogė i� kairės. Juanas dar būtų galėj�s atremti smūgį, bet leido Temud�inui, u�dususiam ir d�iūgaujan�iam, paliesti jam gerkl� kardo smaigaliu.

��Jau geriau,�� tarė Juanas.�� Grei�iau judi su �arvais.

Temud�inas linktelėjo.

��Tu ty�ia nesigynei, ar ne?

Juanas leido sau �yptelti.

��Kai būsi labiau įgud�s, suprasi,�� atsakė jis.

Leid�sis �uoliais, Juanas dairėsi į de�in� ir kair�, �iūrėjo, ar Temud�ino broliai laikosi glaud�ia greta. Pratybos truko vis� dien�, ir Juanas pajuto svarst�s, kaip reikėtų pulti dideliu būriu. Jo lankas buvo pakabintas ant balno, bet �iems �e�iasde�im�iai vyrų dabar svarbiausia ne �audyti. Dvide�imt �io būrio karių buvo Togrului i�tikimi gentainiai. Tvirti ir įgud�, bet nepatyr� kovoje, jie prad�ioje nuo Temud�ino gaudavo daugiausia pylos. Jo paties kariai i�kart paklusdavo įsakymams, o naujokai nuolat atsilikdavo.

Juanas nustebo, kai jam buvo pavesta vadovauti kairiajam sparnui. Tas pareigas turėjo gauti vir�esnis vadas, ir jis tikėjosi, kad jos atiteks Chazarui. Juanui nepraslydo pro akis, kaip piktai �vilg�ioja į jį Temud�ino brolis, jojantis su de�im�ia savo karių rikiuotės viduryje. Kiekvien� vakar� pasibaigus pratyboms Temud�inas sukviesdavo juos visus prie nedidelio lau�o ir nurodydavo, k� reikės daryti kit� dien�. Gal tai buvo ir nereik�minga, bet jis tardavosi su Juanu taip pat, kaip su �elme ir Arslanu, klausinėdavo daugybės dalykų. Jie labai įdėmiai klausėsi, kai Juanas turėdavo k� pasakyti i� savo patirties. Kartais Temud�inas imdavo purtyti galv�, nei�klaus�s iki galo, ir Juanas suprasdavo, kodėl. Temud�ino vyrai neprat� kovoti kartu. Ne visko įmanoma i�mokyti per trump� laik�, net įvedus grie��iausi� drausm�.

Juanas i�girdo, kaip Temud�inas du kartus trumpai papūtė rag�. Vadinasi, kairysis sparnas turi joti įstri�ai ir atsidurti visų priekyje. Dundant �irgų kanopoms, Juanas susi�valgė su Chazaru, ir abu būreliai paskubėjo u�imti nauj� padėtį.

Juanas apsidairė. Įvykdyta tvarkingai, �į kart� net Togrulo kariai i�girdo rag� ir padarė, kas reikia. Jie darė pa�ang�, dėl to Juano �irdyje įsi�iebė i�didumo kibirk�tėlė. Jei pamatytų senieji jo vadai, mirtų i� juoko. Geriausias Kaifengo karys jodinėja �ia su laukinių laukiniais. Jis mėgino pasi�aipyti i� sav�s, kaip būtų pasi�aip� kariai tėvynėje, bet �irdis ka�kodėl nepritarė.

Temud�inas papūtė rag� vien� kart� ir, palik�s vidurį u� sav�s, į priekį pajudėjo de�inysis sparnas. Juanas pa�velgė į jojan�ius ten Ka�iun� ir �elm�, �arvuotus, rūs�ius. Raiteliai greta Temud�ino brolio buvo ne visai lygiai i�sirikiav�, bet jam be�iūrint susilygino ir nudundėjo į priekį visi kaip vienas. Jis pritariamai linktelėjo, jau imdamas mėgautis būsimu mū�iu.

I� u�nugario Temud�inas i�pūtė ilg� tylantį gars�. Visi kiekvienos de�imtinės vadai �ūktelėjo įsakymus, ir kariai ėmė joti lė�iau. Tvirti �irgai leidosi ristele, paskui eidine, ir Temud�inas su Arslanu prijojo prie vidurinio būrelio.

Rikiuotei persitvarkius, Temud�inas pasuko �irg� skersai į kairįjį sparn�. Jis leido kitiems pasivyti, ir Juanas pamatė, kad jo veidas paraud�s i� susijaudinimo, akys �vyti.

��Pasiųsk į priekį �valgus, Juanai,�� �ūktelėjo Temud�inas.�� Kol jie �valgys, pailsės mūsų �irgai.

��Tavo valia, mano vie�patie,�� negalvodamas atsakė Juanas.

Susigriebė pasisuk�s balne į du jaunus karius, truktelėjo pe�iais. Jau taip ilgai jis yra kareivis, kad sunku pakeisti t� įprotį, ir, ties� pasakius, d�iaugėsi gav�s u�duotį paversti �iuos gen�ių vyrus kovos būriu.

��Tajanai, Rulachai, jokit iki nusileis saulė. Jei pamatysit k� nors daugiau nei kelis klajoklius, grį�kit.

Jis jau buvo įsimin�s visų �e�iasde�imties vardus, kalte įsikal�s į atmintį, kaip buvo prat�s. Abu vyrai buvo i� Temud�ino karių. Prajodami pro jį, jie linktelėjo ir suragino �irgus kulnais. Juanas slėpė pasitenkinim�, ta�iau Temud�inas, regis, suprato, pamat�s �ypsnį jo veide.

��Manau, ilgėjaisi viso to, mokytojau,�� tarė Temud�inas.�� Pavasaris audrina tau krauj�.

Temud�inas grį�o į rikiuot�, ir Juanas jam neatsakė. Ven �ao sargybinio pareigas jis ėjo dvejus metus. Priesaika imperatoriui įpareigojo jį klausyti bet kokio įsakymo, duoto teisėtos vald�ios. �irdies gilumoje jis pripa�ino, kad Temud�inas pasakė ties�. Jis tikrai ilgėjosi karo �ygyje juntamos draugystės, nors �ių gen�ių vyrų negalėjo net lyginti su anks�iau pa�inotaisiais. Tikėjosi, broliai liks gyvi, pirm� kart� su�vangėjus ginklams.

Praėjo mėnuo po i�vykimo i� kereitų stovyklos, ir mėnulis vėl buvo pilnas. Po pirmųjų savai�ių d�iūgavimo visi susitelkė �iauriam tikslui. Prie lau�ų buvo nebe tiek daug kalbama kaip anks�iau, ir �valgai buvo susirūpin�. Jie rado viet�, kur Temud�inas su broliais buvo mat� didelį totorių būrį. Juodai i�deg� ratilai �olėje sugr��ino ten apsilankiusiems niūrius prisiminimus. Ka�iunas ir Chazaras, nulip� nuo �irgų, buvo ypa� tylūs. Ta naktis, kai jie i�vadavo Bort�, tebedegino i� vidaus taip pat stipriai, jie nepamir�o nei Temud�ino giedojimo, nei �viesos tvyksnio, kai nurijo savo prie�ų mės�. Jie nesikalbėjo apie tai, k� buvo padar�. Ta naktis, atrodė, niekada nesibaigs, bet kai pagaliau i�au�o, jie ap�iūrėjo viet��� norėjo surasti, kur tas būrelis prievartavo Bort�. Totorių stovykla buvo nuo ten netoli. Paskutiniai kariai būtų pasiek� j�, joj� vis� ryt�, ir Borte būtų buvusi prarasta daugeliui mėnesių, jei ne visam laikui.

Temud�inas įki�o rank� į lau�o pelenus ir susiraukė. Jie buvo �alti.

��Pasiuskit �valgus pla�iau apsidairyti,�� pasakė jis broliams.�� Jei pasivysim juos kelyje, viskas greitai baigsis.

Totorių stovykla buvo įrengta keliems mėnesiams, matyt, ketinta med�ioti u�puolikus, vis� �iem� nedavusius jiems ramybės. I�keliavo jie su ve�imais, pasikrov� gerus, vedėsi dideles bandas�� pagal i�matas buvo įmanoma suskai�iuoti gyvulius. Temud�inas svarstė, ar jie toli. Prisiminė, koks jautėsi sugniu�dytas, kai gulėjo su totorių krauju ant lūpų ir stebėjo rami� stovykl�, per didel�, kad galėtų pulti. Nė akimirkos neabejojo�� neleis jiems pasprukti. Pas Togrul� ir nuvyko neturėdamas kito pasirinkimo.

���ioje vietoje buvo daug �monių,�� jam prie peties prabilo Juanas. Kinų karys jau buvo suskai�iav�s juodus lau�avie�ių ratus ir pastebėj�s takus.�� Daugiau nei �imtas, kaip sakei Togrului.

Temud�inas pa�velgė į jį.

��Galbūt. Negalėjau tiksliai �inoti.

Juanas �iūrėjo į �mogų, atvedusį juos �ia per tyrus �udyti. Jam dingtelėjo, kad turėti penkiasde�imt geriausių Togrulo karių būtų buv� geriau nei trisde�imt. Atėjūnai skai�iumi būtų pranok� Temud�ino �mones, o tai jaunuoliui gal ir nepatiktų. Juanas buvo pastebėj�s, kaip Temud�inas sudarė mi�rius būrelius, kad vyrai darbuotųsi drauge. Jis jau pagarsėj�s nuo�mumu�� ir tuo, kad jam sekasi. Į jį jau �iūrima kaip į chan�. Juanas pagalvojo, ar Togrulas �ino, į kokį pavojų patek�s. Jis tyliai atsiduso, kai Temud�inas nuėjo pasikalbėti su broliais. Nuo didelių pavojų apsaugos auksas ir �emės, jei tinkamai juos naudosi. Ven �ao jau įrodė, kad tai tiesa.

Temud�inas linktelėjo broliams, pamojo ir Temugei. Jauniausiam broliui buvo parūpinti ma�iausi �arvai. Ven �ao kariai smulkaus sudėjimo, bet �arvai vis tiek jam per dideli�� �iūrėdamas, kaip Temugė visas susting�s gr�iasi į savo �irg�, tikrina pakinktus ir pavad�ius, Temud�inas u�gniau�ė �ypsen�.

��Visk� darei gerai, broliuk,�� pasakė jam eidamas pro �alį. I�girdo, kaip paniekinamai prunk�teli Chazaras, bet nuleido negirdomis.�� Greitai juos rasim, Temuge. Ar būsi pasireng�s, kai josim jų pulti?

Temugė pakėlė akis į garbinam� brolį. Neprasitarė nei apie vidurius �al�iu kaustan�i� baim�, nei kaip jodinėjimas jį i�sekino,�� jau manė, i�kris i� balno ir visiems padarys gėd�. Kiekvien� kart�, kai nulipdavo nuo �irgo, kojos būdavo taip sustingusios, kad turėdavo tvirtai laikytis �irgo, antraip būtų galėj�s parklupti.

��Būsiu pasireng�s, Temud�inai,�� prisiversdamas atsakė jis linksmai.

Ta�iau �irdyje d�iaugsmo nejautė. �inojo, kad jo lankas ir strėlės vargu ar verti to vardo, o Temud�ino duotas totorių kardas jam per sunkus nulaikyti. Turėjo ma�esnį ginkl� paslėp�s po delu ir tikėjosi juo pasinaudoti. Bet vis tiek buvo baisu net pagalvoti, kad persmeigs kam nors od� ir raumenis, pajus rankas apipylusį krauj�. Jis negali būti toks stiprus ir negailestingas kaip kiti. Dar ne�inojo, kuo galėtų būti jiems naudingas, ir matyti paniek� Chazaro akyse buvo nepakeliama. Vakare prie� jiems i�jojant buvo atėj�s Ka�iunas, pasakė, kad Bortei ir Hiulanai reikės paramos kereitų stovykloje. Buvo visi�kai ai�ku�� taip mėginama jį apsaugoti nuo būsimo mū�io, bet jis atsisakė. Jei joms prireiktų pagalbos, ir penkiasde�imt karių kereitų stovykloje jų neapsaugotų. Jos pasiliko ten�� tai laidavo, kad Temud�inas grį� su pa�adėtomis galvomis.

I� brolių tik Temugė nebuvo paskirtas vadu. Vadovavo �elmė, Arslanas ir Juanas, taip pat Temud�ino broliai�� i� viso �e�i, kiek reikėjo, be to, Temugė �inojo, kad jis dar per jaunas, visai nepatyr�s kovoje. U�sėd�s ant �irgo, pa�iupinėjo savo ilgojo peilio a�menis, pajuto, kokie a�trūs. Nuolat svajojo, kaip i�gelbsti jiems gyvyb�,�� jie �iūrėtų į jį apstulb� ir suvoktų, kad jis tikras Jesugėjaus sūnus. Nenorėjo i� tų svajonių pabusti. Kai jie vėl i�jojo, jis visas virpėjo, tartum būtų jautresnis �al�iui nei visi kiti. Stengėsi rasti �irdyje lengvabūdi�kos dr�sos, koki� jie rodė, bet nerado ten nieko daugiau, vien siaub�.

�valgai aptiko pagrindines totorių pajėgas tik praėjus dviem dienoms po to, kai Temud�inas apsilankė senojoje jų stovykloje. Vyrai įjojo �uoliais ir nu�oko nuo �irgų, skubėdami prane�ti Temud�inui.

��Jie ateina, mano vie�patie,�� i�py�kino pirmasis.�� Raitininkai i�siųsti į visas puses, bet kariuomenė lėtai traukia per slėnį į �it� pus�.

Temud�inas i�si�iepė parodydamas dantis.

��Jie buvo pasiunt� trisde�imt vyrų mūsų ie�koti, bet nė vienas negrį�o. Jie turbūt spėja, kad �ioje vietovėje apsistojusi didelė gentis. Tai gerai. Jei bus atsargūs, dar neskubės.

Temud�inas pakėlė rank�, kviesdamas artyn vadus. Visi atskubėj� klausėsi, k� susijaudin� pasakoja �valgai, tikėjosi naujienų.

��Liepkite savo kariams vykdyti įsakymus,�� tarė u�sėd�s ant �irgo Temud�inas.�� Mes josim visi kaip vienas, tokiu grei�iu kaip a�. Jei kuris nors suardys rikiuot�, paliksiu jį vanagams.

Pamatė, kad Chazaras �aiposi, ir piktai pa�velgė į jį.

��Net jei jis būtų mano brolis, Chazarai, net ir tuomet. Strėles paleiskit, kai duosiu �enkl�, paskui i�sitraukit kardus. Smogsim jiems visi kartu. Jei kas neteks �irgo, tegu stengiasi likti gyvas, kol mes baigsim �udyti.

��Ar belaisvių neimsi?�� paklausė Arslanas.

Temud�inas atsakė nedvejodamas:

��Jei po mūsų antpuolio liks koks gyvas vadas, apklausiu, kad daugiau su�ino�iau. O po to i� jų jokios naudos. Nedidinsiu mūsų gretų, priimdamas mirtinus prie�us.

Vadai grį�o pas karius, ir visi tuoj visk� su�inojo. Jie pavarė �irgus priekin viena greta. Kai perkopė vir�ukaln�, visi i�vydo totorių būrį, jų raitelius ir ve�imus, lėtai artėjan�ius per tyrus.

Visi kaip vienas pasileido ris�ia prie�ų link. Temud�inas i�girdo, kaip tolumoje ragai skelbia pavojų, ir atsiri�o lank�, pasitikrino templ�. Siekė u� nugaros prie balno priri�tos strėlinės, atsidarė j�, įsidėjo pirm�j� strėl�, nyk��iu perbraukė per jos plunksnas. Strėlė skries tiesiai ir taikliai, kaip ir pridera.

XXIX SKYRIUS

Totoriams dr�sos nestigo. Kai jų ragai tartum dejonė nuaidėjo per tyrus, kariai pribėgo prie �irgų, sėdo į balnus �ai�iai �ūkaudami, jų balsai atsklido ir iki Temud�ino karių ausų. Jo �e�ios de�imtys karių jojo kaip vienas ir jau ėmė �uoliuoti. Vadai piktai �ūk�iojo ant kiekvieno, pasirod�iusio pernelyg nekantraus, ir stebėjo Temud�in��� �is visi�kai ramiai i�sitraukė pirm�j� strėl�.

Juanas jau buvo aptar�s su jais, kokie prana�umai pulti prie�� viena greta, ir viskas pasitvirtino, kai susidūr� su totorių raiteliais praliejo pirm�jį krauj�. Kai tik Temud�ino vyrai u�tektinai prisiartino, ap�audė prie�akinius totorius ilgakotėmis strėlėmis, ir jų kūnai krito �emėn kartu su �irgais. Temud�inas matė, kad totoriai i�skirst� pajėgas, palik� �monių ginti ve�imų, bet netikėtai buvo daugiau tokių, kurie tartum vapsvos pasipylė per tyrus tolyn.

Temud�ino vadovaujami kariai įsiver�� �luote juos �lavė, �irgai ir �monės krito ne po vien�, bet po du, penkis ar de�imt. �uoliais lekian�ių raitelių lankai ne�ė staigi� mirtį, ir ta jėga buvo per daug galinga, kad jai atsispirtų pakrikusios totorių gretos. Temud�inui atrodė, jie vos prie� kelis �irdies tvinksnius paliko u� sav�s gulėti nebegyvus vyrus ir �irgus be raitelių, o jau svaiginamu grei�iu artėjo ve�imai. Jis �vilgtelėjo į kair� ir de�in�, tada greitai papūtė rag� tris kartus, liepdamas apsupti. Vos nepavėlavo, bet Juano kariai puolė sutartinai su Ka�iunu ir �elme de�inėje. �aukdami jie apsupo pusra�iu ve�imus, totorius ir jų gyvulius.

Nebeu��iuop�s strėlinėje nė vienos strėlės, Temud�inas metė �emėn lank� ir i�sitraukė kard�. Jis buvo pusra�io viduryje ir jam keli� u�stojo sunkus ve�imas, prikrautas veltinio ir odų. Pirmam pasitaikiusiam po kojų vyrui, jo beveik nematydamas, nune�ė galv� vienu kir�iu, tada spustelėjo �irg� kulnais ir puolė į totorių karių tir�tyn�. Greta su juo kovėsi Arslanas ir dar de�imtis, �udydami visus savo kelyje. Moterys ir vaikai apimti siaubo nuo siūbtelėjusių raitelių metėsi po ve�imais, jų klyksmai skambėjo kaip �ai�ūs vanagų balsai vėjyje.

Netikėtai viskas pasikeitė. Vienas totorius metė kard� ir būtų �uv�s, jei nebūtų griuv�s ir prisiploj�s prie �emės pro �alį jojant Chazarui. Ir kiti jau gulėjo kniūbsti, o Temud�inas su savo kariais �uoliavo aplink stovykl� �iūrėdami, ar kas nesiprie�ina. Kraujo tro�kimas per t� laik� apmal�o, ir Temud�inas, pasiėm�s rag�, papūtė tylantį gars��� jis rei�kė, kad reikia joti lė�iau. Jo vyrai buvo apsita�k� �vie�iu krauju, bet i�girdo rag� ir perbraukė per kardų a�menis, nuvalydami gyvybės spindesį.

Akimirk� stojo visi�ka tyla. Jų ausyse k� tik skambėjo kanopų dundesys ir rėkaujami įsakymai, o dabar visus gaubė tyla. Temud�inas nusteb�s klausėsi tylos, ji truko tol, kol prie jo susirinko broliai. Bet ka�kur ėmė rypuoti moteris, vėl pasigirdo avių ir o�kų bliovimas. Gal tie garsai sklido ir vis� laik�, bet Temud�inas jų negirdėjo, nes ausis buvo u�gul�s kraujo tvinksėjimas, kai stipriai plakė krūtinėje �irdis.

Visk� ap�velg�s, jis įtempė pavad�ius ir apsuko �irg�. Stovykla sutriu�kinta. Dar gyvi totoriai gulėjo įsikniaub� veidu į �ol� tylūs, netek� vilties. Jis apmetė akimis antpuolio ruo�� ir pastebėjo raitelį, ka�kaip i�vengusį mirties. �is spoksojo i�si�ioj�s i� nuostabos, buvo taip apstulb�s, kad net nebėgo gelbėdamas savo gyvyb�.

Temud�inas pa�nairavo į vieni�� raitelį ir linktelėjo Ka�iunui.

��Atvesk jį �ia arba nu�udyk,�� paliepė jam.

Ka�iunas greitai linktelėjo ir patap�nojo Chazarui per petį, pra�ydamas strėlių. Chazaras turėjo tik dvi, bet abi atidavė, ir Ka�iunas pasiėmė lank�, tvarkingai priri�t� prie balno. Nenumetė �emėn brangaus ginklo,�� pa�aipiai, bet patenkintas pagalvojo Temud�inas.

Temud�inas su Chazaru nusekė akimis Ka�iun�, �uoliuojantį prie totorių raitelio. Tas, pamat�s jį artėjantį, regis, staiga atsipeikėjo i� keistos būsenos ir pagaliau apgr�ė �irg� gelbėtis. Ka�iunas spėjo priartėti totoriui dar neįsibėgėjus, paleido strėl� ir pataikė į nugar� kiek �emiau sprando. Vyras dar truputį pajojo, tada nugriuvo, ir Ka�iunas palik�s jį apsigr�ė joti į stovykl� i�kėl�s lank�, rodydamas, kad nu�udė.

Temud�inas net krūptelėjo, kai vyrai ėmė juoktis. Jie visi stebėjo totorių, ir gavus �enkl�, kad jis nukautas, i�siver�ė susikaup�s jaudulys. Tie, kurie dar turėjo lankus, d�iūgaudami i�kėlė auk�tyn. Viskas vyko taip greitai, kad dabar jie buvo tarsi sutrik�, neu�tikrinti. Dabar visus u�plūdo galingas d�iaugsmas, patiriamas susidūrus akis į akį su mirtimi ir i�likus, ir jie nusėdo nuo �irgų. Keli Togrulo kariai susijaudin� nubėgo prie ve�imų ir ėmė tempti kailius ir veltinį, �iūrėdami, kokį gaus laimikį.

Arslano vyrai suri�o belaisvius, atėm� i� jų ginklus. Kai kurie buvo prasti �mogeliai, su jais buvo elgiamasi �iurk��iai, paniekinamai. Jie neturėjo teisės likti gyvi po tokios kovos, Temud�inui jie nerūpėjo. Jis pajuto, kaip dreba rankos, ir nulip�s nuo �irgo vedėsi jį įsitvėr�s į pavadį, kad nuslėptų silpnum�.

Jis pakirdo i� susim�stymo ir pakėlė akis, pamat�s, kad prijoj�s Temugė lipa nuo �irgo. Berniukas buvo labai i�bal�s ir akivaizd�iai sukrėstas, Temud�inas matė, kad jis laiko kruvin� ginkl� tartum nesuprasdamas, kaip tas pateko jam į rank�. Temud�inas bandė sugauti brolio �vilgsnį ir jį pasveikinti, bet Temugė nusigr�ė ir i�sivėmė ant �olės. Temud�inas nenorėjo, kad jis susigėstų, tad apsimetė nepastebėj�s ir nuėjo �alin. Kai berniukas atsigaus, jis ras �od�ių jam pagirti.

Temud�inas stovėjo tarp ve�imų, jausdamas savo vadų �vilgsnius. Jie ka�ko laukė, ir jis kilstelėjo rank� prie akių, kad nuvytų tamsias mintis, kurios greitai sukosi ir grūdosi galvoje. Jis atsikrenk�tė ir prabilo įtaigiu balsu:

��Arslanai! Surask jų odmai�ius su airagu ir pavesk saugoti tam, kuriuo pasitiki. Chazarai, pasiųsk į visas puses a�tuonis �valgus. Totorių gali būti ir daugiau.�� Kai prijojo Ka�iunas ir vikriai nu�oko nuo �irgo, kreipėsi į jį:�� Surink belaisvius, Ka�iunai, ir tegu tavo de�imtukas kuo grei�iau pastato tris jų gerus. �i�nakt apsistosime �ia.

Suprato, kad pasakė ne visk�. Jie tebe�iūrėjo į jį �vytin�iomis akimis, ėmė rodytis �ypsenos.

��Kovojot gerai!�� su�uko jiems.�� K� laimėjom, viskas yra jūsų, pasidalykite po lygiai.

Pagaliau jie pratrūko d�iugiais �ūksmais, vog�ia �vilg�iodami į visokių gėrybių prikrautus totorių ve�imus. Daugeliui jų vien �irgai reik�tų staigų praturtėjim�, bet Temud�inui ne tai rūpėjo. Kai tik mū�is buvo laimėtas, jis pripa�ino, kad teks grį�ti pas Togrul�. Kereitų chanas, be abejo, pareikalaus savo dalies. Turi teis�, nors ir nebuvo �ia. Temud�inas nepa�yk�tės, duos jam kelis tuzinus �irgų ir kardų. Ir vis dėlto jam buvo neramu. Nenorėjo grį�ti. Vos pagalvoj�s, kad turės nuolankiai gr��inti Togrulo karius, taip gerai jam tarnavusius, įnir��s suk�sdavo dantis. Jam reikia jų visų, o Togrulas kaip atlygio laukia tik D�inų �emių.

Staiga Temud�inas lyg pastūmėtas pasilenkė ir perbraukė ranka per �ol� prie kojų. Suprato, kad �ioje vietoje ka�kas buvo nu�udytas. �olės lapai buvo apkib� kraujo la�eliais, ir atsities�s pamatė, kad susitepė rankas. Jis vėl pakėlė bals�:

��Prisiminkite, kai pasakosite savo vaikams, kad kovojote i�vien su Jesugėjaus sūnumis. Tai viena gentis ir viena �emė, nepripa�įstanti jokių ribų. �ia dar tik prad�ia.

Jie d�iugiai sveikino jį�� gal todėl, kad dar buvo susijaudin� dėl pergalės; tai nesvarbu.

Totoriai buvo �ia atėj� pasiruo�� ilgam karo �ygiui. Ve�imuose buvo prikrauta lempų alyvos, suvytų virvių, audinių�� nuo ploniausio �ilko iki tokių storų, kad buvo sunku sulenkti. Buvo ir odinis mai�elis su sidabriniais pinigais, ir tiek juodojo airago, kad su�ildytų gerkles ir �al�iausi� �iemos naktį. Gėrim� Temud�inas paliepė atne�ti jam ir padėti prie vidinės pirmojo statomo gero sienos. Po antpuolio liko gyvų dvide�imt totorių, ir jis apklausė juos, kad surastų jų vad�. Dauguma tik �iūrėjo į jį ir tylėjo. Temud�inas i�sitraukė kard� ir tris nu�udė, tik tada ketvirtas vyras nusikeikė ir spjovė ant �emės.

��Nėra �ia jokio vado,�� piktai i�ko�ė totorius.�� Jis nebegyvas, kaip ir visi kiti.

Netar�s nė �od�io, Temud�inas trūktelėj�s pastatė jį ant kojų ir perdavė Arslanui. At�iauriai pa�velgė �emyn į kitus.

��Nemėgstu jūsų �monių, man nėra reikalo palikti jūsų gyvų,�� tarė jis.�� Jei man i� jūsų nebus naudos, būsit �ia nu�udyti.

Niekas neatsakė, ne�iūrėjo jam į akis.

��Labai gerai,�� tarė Temud�inas tyloje. Jis pasigr�ė į ar�iausiai stovintį karį�� vien� i� brolių, pasiimtų į stovykl� �iaurėje.�� Tuoj pat juos nu�udyk, Batu,�� paliepė jam.

Vyrukas nepakitusia veido i�rai�ka i�sitraukė peilį.

��Palauk! A� galiu būti tau naudingas,�� staiga tarė vienas totorius.

Temud�inas patylėjo, tada gū�telėjo pe�iais ir papurtė galv�.

��Per vėlu,�� tarė jis.

Arslanas vienintelį likusį gyv� totorių karį suri�t� laikė gere. Girdėj�s gailius kitų totorių riksmus, karys �velgė su neapykanta.

��Nu�udėt visus kitus. Nu�udysit ir mane, kad ir k� pasaky�iau,�� tarė jis tampydamas virvėmis u� nugaros suri�tas rankas.

Temud�inas svarstė. Jam reikėjo kiek įmanoma daugiau su�inoti apie totorius.

��Jei nieko nenuslėpsi, prisiekiu�� liksi gyvas,�� tarė jis.

Totorius paniekinamai prunk�telėjo.

��Kiek laiko a� būsiu gyvas paliktas vienas be ginklo?�� atkirto jis.�� Pa�adėk man lank� ir �irg�, ir pasakysiu tau, k� tik norėsi.

Temud�inas �yptelėjo.

��Tu deriesi su manimi?

Totorius neatsakė, ir Temud�inas nusijuokė.

��Tu dr�sesnis nei maniau. Prisiekiu�� gausi, ko tik papra�ysi.

Totoriui palengvėjo, jis atsipalaidavo, bet Temud�inas neleido jam surikiuoti min�ių ir ėmė klausinėti.

��Kodėl jūs atėjot į mano �monių �emes?

��Tu esi Temud�inas i� vilkų?�� paklausė totorius.

Temud�inas nesivargino pataisyti jo. Vilkų vardas kėlė baim� �iaurėje, ir nesvarbu, ar jis i� tos genties, ar ne.

��Taip.

��U� tavo galv� bus sumokėta. �iaurės chanai trok�ta tavo mirties,�� tarė totorius su niūriu d�iugesiu.�� Jie tave med�ios, kad ir kur eitum.

��Negali med�ioti �mogaus, kuris pats ateina tav�s,�� tyliai priminė jam Temud�inas.

Totorius sumirksėjo, prisimindamas tos dienos įvykius. Ryt� pradėjo tarp stiprių karių, o dien� baigė negyvėlių krūvoje. Jis net nusipurtė ir staiga kimiai nusijuokė.

��Taigi mes med�iojam vieni kitus, o tunka tiktai krankliai ir vanagai,�� pasakė.

Vyro juoke skambėjo kartėlis, ir Temud�inas kantriai laukė, kol jis susitvardys.

��Tavo �monės nu�udė vilkų chan�,�� priminė jam Temud�inas.

Apie Bort� jis nieko nesakė. Tas skausmas dėl baisaus �iaurumo tebekankino, ir jis negalėjo leisti, kad �od�iai apie tai i�sprūstų i� lūpų.

���inau tai,�� atsakė totorius.�� �inau ir kas jį mums i�davė. Ne mano gentainis.

Temud�inas palinko į priekį, geltonos jo akys buvo nuo�mios.

��Tu prisiekei pasakyti visk�, k� �inai,�� sumurmėjo jis.�� Kalbėk ir būsi saugus.

Belaisvis svarstydamas nuleido galv�.

��Pirma atri�k pan�ius,�� papra�ė.

Temud�inas i�sitraukė kard�, dar sutept� nu�udytųjų krauju. Totorius ėmė gr�tis atki�damas rankas, kad jam perpjautų virves. Ta�iau Temud�inui prisiartinus pajuto �altus a�menis prie gerklės.

��Kalbėk,�� liepė Temud�inas.

��Olchunų chanas,�� tarė totorius, �od�iai vėlėsi, kliuvo vienas u� kito.�� Jis davė sidabro, pasiuntė mums �ini�.

Temud�inas atsitraukė. Totorius vėl atgr�ė į jį veid�, jo akys buvo paklaikusios.

���tai nuo ko prasidėjo tas kraujo ker�tas. Kiek jau nu�udei?

��U� savo tėv�? Dar per ma�ai,�� atsakė Temud�inas.�� Tikrai per ma�ai.�� Jis vėl prisiminė �mon� ir tarp jųdviejų atsiradusį �altum�.�� Dar net nepradėjau mokėti skolų tavi�kiams.

Tuo metu, kai atsidarė durys, Temud�inas buvo įsmeig�s akis į totorių. I� prad�ių nė vienas nepasi�iūrėjo, kas įėjo į ger�, tada totorius sumirksėjo ir pa�velgė auk�tyn. Staiga įkvėpė oro, pamat�s �alia stovintį Juan� rūs�iu veidu.

��A� tave pa�įstu!�� tarė totorius, bevilti�kai tampydamas suri�tas rankas. Persigand�s pasigr�ė į Temud�in�.

��Susimilk, a� galiu...

Juanas buvo greitas, vienu judesiu i�sitraukė ginkl� ir kirto. A�menys perpjovė totoriui gerkl�, i�try�ko kraujas.

Temud�inas �aibi�kai �iupo Juan� u� rie�o, stumtelėjo taip, kad tas atsitrenkė į pint� vytelių sien�, ir ten jį prispaudė. Laikė Juan� u� rankos ir gerklės, veidas kunkuliavo pyk�iu.

��A� jam pasakiau, kad liks gyvas,�� tarė Temud�inas.�� Kas tu toks, kad u�traukei negarb� mano �od�iui?

Juanas negalėjo jam atsakyti. Pir�tai spaudė gerkl� it gele�iniai, jo veidas ėmė rausti. Temud�inas suko jam rie�� tol, kol pir�tai paleido kard�, tada keikdamasis ėmė įnirtingai jį purtyti. Staiga Temud�inas paleido Juan� ir tas parklupo. Temud�inas nuspyrė kard� tolyn, kol Juanas dar neatsigavo.

��Kokių paslap�ių jis �inojo, Juanai? I� kur jis tave pa�inojo?

Kai Juanas prabilo, jo balsas buvo kimus ir gargė, ant kaklo jau ėmė ry�kėti kraujosruvos.

��Nieko jis ne�inojo. Gal ir buvau kada mat�s, kai mano �eimininkas keliavo į �iaur�. Maniau, kad jis tave puola.

��Klūpėdamas? Suri�tomis rankomis?�� nusi�aipė Temud�inas.�� Tu melagis.

Juanas pa�velgė auk�tyn į jį, jo akys degė.

��Jei nori, priimsiu tavo i��ūkį. Nuo to niekas nepasikeis.

Temud�inas �ėrė jam taip, kad galva nusviro į �on�.

��K� nuo man�s slepi?�� primygtinai paklausė jis.

U� jų vėl atsidarė durys, atskubėjo Arslanas su Ka�iunu, i�sitrauk� kardus. Gerų sienos nieko negalėjo nuslėpti nuo stovin�ių netoliese, jie i�girdo grumtynes. Juanas nepaisė jų kardų, tik apsiniauk�s jo �vilgsnis �ybtelėjo, akimirk� sustoj�s ties Arslanu. Jiems be�iūrint jis giliai atsiduso ir u�simerkė.

��Esu pasireng�s mirti, jei norėsi atimti man gyvyb�,�� ramiai tarė jis.�� Kaip ir sakei, u�traukiau tau negarb�.

�iūrėdamas į klūpantį ant �emės Juan�, Temud�inas pabaksnojo vienos rankos pir�tų galeliais į kitos.

��Kiek jau laiko Ven �ao turi �nipų mano tautoje, Juanai?�� paklausė Temud�inas.

Atrodė, Juanui atsakyti prireikė valios pastangų, tartum mintimis būtų nuklyd�s kur nors toli.

��Dvejus metus,�� atsakė jis.

��O k� jūsų vyriausiasis ministras buvo atsiunt�s iki jo?

��Ne�inau,�� atsakė Juanas.�� Tada a� dar buvau kariuomenėje.

��Tavo ponas sudarė sandorį su totoriais,�� kalbėjo toliau Temud�inas.

Juanas nieko neatsakė, tik �iūrėjo įsmeig�s akis.

��Su�inojau, kad mano tėv� i�davė olchunų chanas,�� tyliai pasakė Temud�inas.�� Kaip totoriai galėjo priartėti prie tokios didelės genties ir susitarti dėl tokio dalyko? Juk reikėjo tarpininko, ne�ali�ko �mogaus, kuriuo abi pusės galėjo pasitikėti, argi ne?

Jis i�girdo, kaip susivok�s jam u� nugaros aiktelėjo Ka�iunas.

��Ar tu buvai nukeliav�s pas olchunus? Prie� apsilankym� pas kereitus?�� spaudė toliau Temud�inas.

Juanas laikėsi ramiai, tartum būtų buv�s akmeninis.

��Tu kalbi apie tuos laikus, kai mano pono dar net nebuvo �iose �emėse,�� atsakė jis.�� Ie�kai paslap�ių, kur jų nėra.

��Įdomu, kas dar buvo įsisuk�s tarp mūsų iki Ven �ao,�� su�vok�tė Temud�inas.�� Įdomu, kiek kartų kinai siuntė savo �mones į mano �emes ir i�davė mano gentainius. Ka�in, k� jie pa�adėjo?

Pasaulis, k� tik atrod�s toks vientisas, trupėte trupėjo aplinkui. Per sunku buvo suprasti tiek daug dalykų, ir Temud�inas pasijuto dūst�s, apkvait�s nuo to, kas atsiskleidė.

��Jie nenori, kad mes sustiprėtume, ar ne, Juanai? Jie nori, kad totoriai ir mongolai suplė�ytų vieni kitus į gabalus. Argi ne taip man sakė Ven �ao? Kad totoriai per daug sustiprėjo, per arti priėjo prie taip branginamų sienų?

Temud�inas u�simerkė, įsivaizduodamas �alt� kinų �vilgsnį jiems kalbantis apie gentis. Kiek jis �inojo, kinai i�tisus �imtme�ius sumaniai, beveik nepastebimai darė poveikį gentims, kad jos nuolat rietųsi.

��Kiek mano �monių �uvo dėl tavo �monių kaltės, Juanai?�� paklausė jis.

��Jau pasakiau tau visk�, k� �inau,�� atsakė Juanas keldamas galv�.�� Jei netiki manimi, atimk man gyvyb� arba parsiųsk pas Ven �ao,�� kalbėjo jis toliau ir jo veidas grie�tėjo.�� Arba duok man kard� ir leisk apsiginti nuo �ių kaltinimų.

Prabilo Arslanas, jo veidas buvo baltas i�girdus tokius �od�ius.

��Leisk man, mano vie�patie,�� tarė jis Temud�inui, neatitraukdamas akių nuo Juano.�� Duok jam kard�, ir a� stosiu prie� jį.

Juanas grį�telėjo į ginklakalį, jo lūpų kra�teliai pakilo. Nieko nesakė, tik palenkė galv� dėkodamas.

��Per daug visko prisiklausiau. Suri�kit jį, nuspr�siu i�au�us,�� tarė Temud�inas.

Jis �iūrėjo, kaip Ka�iunas įgudusiai ri�a Juano rankas. �is nesiprie�ino, nesiver�ė i�trūkti, net kai Ka�iunas spyriu parvertė jį ant �ono. Juanas gulėjo �alia totoriaus, kurį pirma nu�udė, jo veidas buvo ramus.

��Pastatyk prie jo sargybinį, kol pavalgysim,�� įsakė Temud�inas ir papurtė galv�.�� Man reikia pagalvoti.

Vos ėmus �visti Temud�inas jau �ingsniavo tarp nedidelių greta pastatytų gerų, jo veidas buvo susirūpin�s. Buvo nemiegoj�s. �valgai, i�siųsti su Chazaru, buvo dar negrį��, ir kankinamos mintys sukosi ratu be atsakymų. Jau daugelį metų jis ker�ija totoriams u� tai, k� jie padarė, u� savo tėvo mirtį ir u� tai, kad jo tėvo sūnūs gyvena ne taip, kaip jiems derėtų. Jei Jesugėjus būtų lik�s gyvas, vilkų chanu būtų tap�s Bekteris arba Temud�inas, o Elukas taip ir lik�s i�tikimas karys. Tarp dienos, kai jis su�inojo apie tėvo mirtį, ir �ios dienos, kai jis prislėgtas rūpes�ių ir nusimin�s, kai jo gyvenimas �lunga, nudryk�s kraujo ir kan�ios pėdsakas. K� jis pasiekė per tuos metus? Prisiminė Bekterį ir akimirk� pasigailėjo, kad jo nebėra gyvo. Jų gyvenimo kelias būtų visi�kai kitoks, jeigu Jesugėjus nebūtų buv�s nu�udytas.

Vienas ten stovėdamas Temud�inas pajuto, kaip krūtinėje i� naujo įsi�iebia pyktis. Olchunų chanas nusipelnė atpildo u� visas kan�ias, kurias jiems sukėlė. Temud�inas prisiminė, kaip jam buvo nu�vit�s protas, kai buvo tap�s vilkų belaisviu. Nėra pasaulyje teisingumo�� nebent pats jį įgyvendintų. Jis turi kirsti dukart giliau, negu jam kirto, u� kiekvien� smūgį atsimokėti smūgiu. Jis turi toki� teis�.

Blausioje tolumoje Temud�inas pamatė at�uoliuojan�ius gerų link du i� savo �valgų. Jis susiraukė, nes jie lėkė galvotrūk�iais, ir �irdis ėmė plakti pastebimai grei�iau. Jų pasirodymas neliko nepastebėtas, Temud�inas pajuto, kaip atgijo stovykla vyrams skubotai, bet tvarkingai rengiantis delus, ginkluojantis ir balnojant �irgus. Visais jais did�iavosi ir vėl pagalvojo, kaip pasielgti su Juanu. Juo nebegalima pasitikėti, bet Temud�inas buvo jį pamėg�s nuo tada, kai kereitų stovykloje bandydamas �arvus i��ovė strėl� jam tiesiai į krūtin�. Nenorėjo jo �udyti.

Kai �valgai priartėjo, Temud�inas pamatė, kad vienas i� jų�� Chazaras, jojantis kaip beprotis. Jo �irgas buvo u�dus�s, visas prakaituotas, ir Temud�inas pajuto, kaip tarp �inių laukian�ių karių sklinda nerimas. Chazaras ne i� tų, kurie lengvai pasiduoda baimei, bet dabar jis joja nepaisydamas nei savo, nei �irgo saugumo.

Kai Chazaras prijojo ir nu�oko �emėn, Temud�inas prisivertė likti ramus. Kariai turi matyti, kad jis kitoks nei jie, nebijo to, ko jie bijo.

��Kodėl, mano broli, taip greitai jojai?�� paklausė jis i�laikydamas tvirt� bals�.

��Tiek daug totorių dar nebuvau mat�s,�� dusdamas atsakė Chazaras.�� Tokia kariuomenė, kad tie, kuriuos i��udėm, atrodytų kaip kokia plė�ikautojų gauja.�� Jis stabtelėjo atgauti kvapo.�� Tu esi sak�s, kad pavasarį jų gali ateiti daug, ir jie jau ateina.

��Kiek jų?�� paklausė Temud�inas.

��Daugiau, negu a� galėjau suskai�iuoti, jie u� dienos kelio, dabar gal jau ir ar�iau. Tie, kuriuos i��udėm, tik pramynė jiems keli�. Artinasi �imtai ve�imų, �irgų. Vyrų gal tūkstantis. To dar niekada nebuvau mat�s, broli, niekada.

Temud�inas susiraukė.

��Turiu ir a� �inių, kokių nenorėtum i�girsti. Jos dar palauks. Pagirdyk savo �irg�, kol nekrito. Liepk vyrams sėsti ant �irgų ir sau susirask nenuvargusį. Noriu pasi�iūrėti į t� kariuomen�, kuri taip i�g�sdino mano broliuk�.

Chazaras paniekinamai prunk�telėjo.

��A� nesakiau, kad mane i�g�sdino, tik pamaniau, gal norėsi �inoti, kad visa totorių tauta traukia į pietus tavo galvos. Tik tiek.�� Jis �yptelėjo i� savo min�ių.�� Prisiekiu dvasiomis, Temud�inai. Mes juos kand�iojom ir kand�iojom, ir �tai jie atidunda.�� Jis ap�velgė kiekvieno �od�io įdėmiai klausan�ius vyrus.�� Tai k� dabar darysim?

��Palauk, Chazarai, pirma turiu dar �į t� sutvarkyti,�� tarė Temud�inas.

Jis nuėjo prie gero, kur naktį praleido Juanas, ir dingo viduje. Arslanas ir Ka�iunas nusekė i� paskos, ir visi trys i�sivedė Juan� į pilk� brėk�m�. Juanas trynėsi rie�us, jau nebever�iamus virvių, o Chazaras tik stovėjo ir stebėjosi svarstydamas, kas nutiko jam nesant.

Temud�inas sustojo prie�ais D�inų karį.

��Laikiau tave draugu, Juanai. Negaliu �iandien tav�s nu�udyti,�� tarė jis.

Juanas stovėjo tylėdamas, o Temud�inas atvedė jam pabalnot� �irg� ir įdavė pavad�ius į rankas.

��Grį�k pas savo pon�,�� tarė Temud�inas.

Juanas lengvai į�oko į baln�. Jo �vilgsnis gana ilgai sustojo ties Temud�inu.

��Linkiu tau geros kloties, mano vie�patie,�� pagaliau tarė Juanas.

Temud�inas paplek�nojo �irgui per pasturgalį, ir Juanas neatsigr�damas nujojo ris�ia.

Prie brolių priėjo Chazaras ir �vilgsniu kaip visi nulydėjo tolstantį karį.

��Manau, tai rei�kia�� man atiteko kairysis sparnas,�� tarė jis.

Temud�inas trumpai nusijuokė.

��Susirask pailsėjusį �irg�, Chazarai, ir tu, Ka�iunai. Noriu pamatyti tai, k� tu matei.

Apsidair�s jis pamatė, kad ir �elmė jau ant �irgo, pasireng�s joti.

��Grį�kite pas kereitus ir pasakykite, kad sutelkta totorių kariuomenė. Togrulas gaus kovoti arba bėgti�� kaip jam labiau patiks.

��O mes?�� paklausė sutrik�s Chazaras.�� Mums juk reikia daugiau negu �e�iasde�imt karių. Daugiau, negu kereitai gali i� viso pasiųsti į mū�io lauk�.

Temud�inas pasigr�ė į pietus, kankinamas skaud�ių prisiminimų.

��Kai savo akimis pamatysiu t� įsiver�usi� kariuomen�, mes grį�im į �emes prie Raudonojo kalno,�� tarė jis.�� Vyrų, kurių mums taip reikia, surasiu, bet pirmiausia turime sutikti dar vien� prie��.

Temud�inas kalbėjo taip tyliai, kad jie vos girdėjo, ir atrodė toks niūrus, kad net Chazaras nieko nesakė.

��Mano broliai ir a� esame neatsiteis� su olchunais, Arslanai. Mes visi galim �ūti. Tau nereikia su mumis keliauti.

Arslanas papurtė galv�. Jis ne�iūrėjo į �elm�, nors ir jautė savo sūnaus �vilgsnį.

��Tu esi mano chanas,�� atsakė jis.

��Ar to pakanka?�� paklausė Temud�inas.

Arslanas lėtai palenkė galv�.

��Tai yra viskas.

XXX SKYRIUS

Temud�inas stovėjo i�skėt�s rankas, kol olchunų chano asmens sargybiniai kruop��iai jį apie�kojo. Chazarui ir Arslanui taip pat teko i�k�sti jų rankų tap�nojim� po kiekvien� kūno plotelį. Kariai, saugantys Sansaro ger�, jautė niūrias sve�ių nuotaikas ir nieko nepraleido pro akis. Visi trys vyrai buvo su kini�kais �arvais, po jais vilkėjo vasarinius delus ir �ilkinius apatinius mar�kinius, atimtus i� totorių. Temud�inas sviedė nuo�mų �vilgsnį, kai olchunų karys ėmė �iupinėti įsiūtas į sunkų audinį keistas plok�teles. Kitas vyras �iojosi ka�k� apie jas sakyti, bet Temud�inas pliauk�telėjo jam per rank� ir j� nustūmė, tartum būtų pasipiktin�s, kad į�eistas jo orumas. Jis stovėjo ir laukė, kada susitiks su seniausiu savo prie�u, jo �irdis smarkiai plakė.

Aplinkui susirinko smalsuoliai, jie �nekėjosi rodydami į keistai apsirengusius �mones, kurie sutrukdė jų ryto darbus. Temud�inas nematė tarp jų �olojaus, bet pik�iurna jo dėdė buvo ten, o jų kardus kaip an� kart� paėmė Kokė ir nuėjo į chano ger� prane�ti apie jų atvykim�. Jaunasis karys, paėm�s jų ginklus, tartum nusivylė. Net i� pirmo �vilgsnio jis galėjo pasakyti, kad jie nebe tokios kokybės, kokius Temud�inas turėjo anks�iau. Totoriai nebuvo labai nagingi ginklakaliai, ir a�menis reikėjo gal�sti da�niau negu kardų i� geriausio Arslano plieno.

��Gali įeiti,�� pagaliau pasakė vienas karys.�� Ir tu,�� pridūrė jis, rodydamas į Chazar�.�� Tavo draugas turės palaukti �ia.

Temud�inas nei�sidavė nerimauj�s. Nebuvo tikras, kad gali pasitikėti Chazaru�� kad �is i�liks �altakraujis esant tokiai įtampai, bet Ka�iunas t� ryt� turėjo kitų u�duo�ių. Nieko neatsak�s, Temud�inas pasilenkė įeidamas per �emas duris, o jo mintys lėkte lėkė.

�į kart� Sansaras buvo ne daug vietos u�iman�iame did�iajame krėsle, kur sėdėdavo per svarbius susitikimus. Kai Temud�inas įėjo, jis tyliai kalbėjosi su dviem kariais. Greta juos stebėdamas stovėjo Kokė. Paimti kardai buvo nerūpestingai atremti į sien�, taip parodant, kad jie nieko verti.

Girg�telėjus durims, Sansaras nutilo ir �engė į savo krėsl�. Temud�inas pastebėjo, kad jis eina atsargiai, tartum kaulai nuo senatvės būtų tap� netvirti. Chanas vis dar panė�ėjo į sen� gyvatꠗ plikai nuskusta galva, įdubusios akys bėgioja. Temud�inui buvo sunku �iūrint į jį neparodyti nė krislelio neapykantos, bet jis i�laikė �alt� veido i�rai�k�. Olchunų kariai sustojo abipus savo pono ir įdėmiai su�iuro į atvykėlius. Temud�inas prisivertė prisiminti mandagius �od�ius, būtinus pasakyti galingos genties chanui.

��Man garbė būti tavo akivaizdoje, mano vie�patie Sansarai,�� tarė jis.

��Deja, ir vėl,�� atsakė Sansaras.�� Maniau, daugiau tav�s nebepamatysiu. Kodėl neduodi man ramybės mano namuose, Temud�inai? Ko gero, matau tave da�niau nei savo �monas. Ir ko dar tau i� man�s reikėtų?

�nairomis Temud�inas pamatė, kad Kokė �ypsosi, ir u�virė pyk�iu dėl to, kaip tie �od�iai buvo i�tarti. Jautė, kaip nerimsta nir�damas Chazaras, ir prie� atsakydamas �vilgtelėjo į brolį�� įspėti.

��Gal esi girdėj�s, kad i� �iaurės tyrų spar�iai artinasi totorių kariuomenė? Ma�iau juos savo akimis ir atvykau tav�s perspėti.

Sansaras sausai sukikeno.

��Visi klajokliai ir piemenys per tūkstantį mylių aplinkui apie juos kalba. Olchunai nėra nesantaikoje su totoriais. Mes nebuvome nukeliav� taip toli į �iaur� per pastaruosius keturiasde�imt metų, kai a� dar nebuvau chanas.

Jis palinko krėsle į priekį ir sublizgusiomis akimis �velgė į abu vyrus, sustingusius prie�ais.

��Puldinėdamas sukurstei juos kariauti, Temud�inai. Dabar turi susitaikyti su padariniais. Bijausi dėl tav�s, tikrai bijausi.

Sansaro balsas prie�taravo �od�iams, ir Temud�inas tikėjosi, kad Chazaras paklausys jo paliepimo ir tylės.

��Jie negerbia gen�ių, kurios skelbiasi neturin�ios jiems kraujo ker�to, mano vie�patie,�� kalbėjo toliau Temud�inas.�� Jų stovykloje ma�iau tūkstantį karių, tiek pat moterų ir vaikų. Jie atėjo į mūsų �emes galingesni, negu kas nors gali prisiminti.

��Baisiausiai persigandau,�� nusi�ypsojo Sansaras.�� Tai k� tu siūlai daryti?

��U�kirsti jiems keli�,�� atrė�ė Temud�inas, prarasdamas kantryb� dėl to, kad vyresniajam vyrui buvo ai�kiai smagu.

��Kartu su kereitais? O, esu girdėj�s apie jūsų s�jung�, Temud�inai. �inios greitai pasklinda, kai vyksta kas nors įdomaus. Bet ar to u�teks? Nemanau, kad Togrulas galės atvesti į t� ypating� pramog� daugiau kaip tris �imtus karių.

Temud�inas valdydamasis lėtai įkvėpė.

��Olchunų lankininkai garsėja kaip geriausi, mano vie�patie. Su dar trimis �imtais tavo vyrų a� galė�iau...

Jis nutilo, nes Sansaras kikendamas susi�valgė su Koke ir kitais dviem savo kariais. Sansaras pamatė piktus Temud�ino ir Chazaro veidus ir pasistengė surimtėti.

��Nepyk, bet sumanei tokį dalyk�...�� Jis papurtė galv�.�� Atvykai �ia maldauti i� man�s karių? Tikiesi, kad visos olchunų pajėgos i� jos tavo vadovaujamos? Ne.

��Totoriai palaikys mus viena gentimi,�� tarė Temud�inas �engdamas priekin, nes labai reikėjo įtikinti chan�. Sansaro kariai įsitempė jam pajudėjus, bet jis jų nepaisė.�� Kiek laiko tu būsi saugus, kai kereitai bus sunaikinti? Kiek dar i�gyvens kvirajai, naimanai, vilkai? Mes taip ilgai buvom atsiskyr�, tu turbūt pamir�ai, kad esame viena tauta?

Sansaras sėdėjo nutyk�s ir �iūrėjo į Temud�in� tamsiomis įdubusiomis akimis.

��Nepa�įstu jokių savo brolių kereitų,�� pagaliau tarė jis kone �vog�damas.�� Olchunai sustiprėjo be jų pagalbos. Turi atsilaikyti pats arba bėgti, Temud�inai. Mano karių negausi vestis. Toks mano atsakymas. Ir kito nei�girsi.

Temud�inas kiek patylėjo. Kai prabilo, atrodė, sunkte sunkia i� sav�s kiekvien� �odį.

��Turiu pagrob�s i� totorių mai�us sidabro. Pasakyk kain� u� �mogų, ir a� nusipirksiu juos i� tav�s.

Sansaras atlo��s galv� ėmė juoktis, ir Temud�inas puolė. Stipriai truktelėj�s i�lupo gele�in� �arvų plok�tel� ir stryktelėj�s priekin suvarė j� į nuog� Sansaro kakl�. Gele�in� briaun� grūdo ir traukė atgal, nors kibūs Sansaro pir�tai stengėsi nustumti jo rankas. Kraujas apta�kė jam veid�.

Sansaro kariai buvo nepasireng� staigiai jo �ū�iai. Kai jie atsitokėjo nuo sukrėtimo ir i�sitraukė kardus, �alia jau buvo Chazaras, kum��iu gurino ar�iausiai stovin�iam vyrui nosį. Ir jis laikė rankoje a�tri� gele�ėl�, i�traukt� i� �arvų,�� juodu su Temud�inu buvo vienoje �arvų vietoje įpjov� siūlus. Ar�iai puol�s, perrė�ė gerkl� kitam Sansaro kariui. �is susverdėjo ir su trenksmu virto auk�tielninkas ant medinių grindų. Ore pasklido stipri i�situ�tinusių vidurių smarvė, vyro kojos dar trūk�iojo, tartum spardėsi.

Temud�inas atsitraukė nuo susmukusio chano lavono dusdamas, apsipyl�s krauju. Chazaro su�eistas Sansaro karys beproti�kai įnir��s puolė priekin, bet Chazaras jau laikė kard�, atėm�s i� jo draugo. Kai juodu suartėjo, Temud�inas pri�oko nuo krėslo, ėmė dau�yti Sansaro karį ir parvertė jį ant nu�veistų grindų. Temud�inas jį palaikė, ir Chazaras kelis kartus suvarė kardo a�menis į besikilnojan�i� krūtin�, kol karys nurimo.

Tiktai Kokė dar stovėjo i�si�ioj�s, neapsakomo siaubo i�tiktas. Kai Temud�inas ir Chazaras nukreipė į jį negailestingas akis, jis atatupstas pasitraukė prie sienos ir kojomis u�kliudė totorių kardus. Vien� jų sugriebė bevilti�kai i�sigand�s ir staigiu judesiu i�traukė i� mak�ties.

Temud�ino ir Chazaro �vilgsniai susitiko. Temud�inas paėmė antr�jį kard�, ir abu vyrai grėsmingai �engė prie Kokės.

��A� tavo pusbrolis,�� tarė Kokė, jo ranka, laikanti kard�, drebėjo.�� Palik mane gyv�, bent dėl savo motinos.

Temud�inas i�girdo lauke pavojaus �auksmus. Tuoj susirinks olchunų kariai, jo gyvybė kabo ant plauko.

��Mesk kard� ir liksi gyvas,�� tarė jis Kokei.

Chazaras pa�velgė į brolį, bet tas papurtė galv�. Kokės kardas bark�telėjo nukrit�s ant grindų.

��Dabar eik lauk,�� tarė Temud�inas.�� Bėk, jei nori, tu man nereikalingas.

Kokė vos nenutraukė vyrių, skubėdamas atidaryti duris. Temud�inas ir Chazaras pastovėjo tylomis, �velgdami į perrė�t� olchunų chano gerkl�. Nė �od�io netar�s, Chazaras priėjo prie krėslo ir taip stipriai paspyrė lavon�, kad tas nuslydo ir tartum bekaulis pasitiesė jiems prie kojų.

��Kai sutiksi mano tėv�, pasakyk jam, kaip mirei,�� sumurmėjo Chazaras nebegyvam chanui.

Ant sienos Temud�inas pamatė du pa�įstamus kardus ir juos nusikabino. Jie girdėjo lauke susirinkusių vyrų balsus, ginklų �vangesį. Temud�inas pa�velgė į Chazar�, jo geltonos akys buvo �altos.

��Na, brolau, ar esi pasireng�s mirti?

Juodu �engė į pavasario saulės �vies�, greitai visk� ap�velgė spr�sdami, kas jų laukia. Per �ingsnį nuo durų stovėjo Arslanas, jam prie kojų gulėjo du lavonai. Praėjusi� naktį jie buvo aptar� kiekvien� veiksmų smulkmen�, bet juk negalėjai �inoti, kaip viskas vyks. Temud�inas, sutik�s Arslano �vilgsnį, truktelėjo pe�iais. Jis nesitikėjo likti gyvas nė kelių akimirksnių. Buvo suteik�s prog� jam ir jo sūnui pasi�alinti, bet jie būtinai norėjo vykti kartu.

��Ar jis nebegyvas?�� paklausė Arslanas.

��Taip,�� atsakė Temud�inas.

Jis laikė senuosius Arslano kardus, vien� įspraudė ginklakaliui į rank�. Arslanas �inojo, kad gal nebeilgai jį turės, bet linktelėjo galv� paimdamas, o totorių kard� numetė ant �emės. Per ginklakalio petį Temud�inas �velgė į visi�kai sutrikusius olchunų karius. Daugelis turėjo rankose lankus, bet negav� įsakymų dvejojo, taigi Temud�inas pasinaudojo proga, kol jie atsitokėj� jų nenu�ovė.

��Stovėkit ramiai ir klausykit!�� griausmingai su�uko jis miniai.

Baimingi �auksmai sustiprėjo, bet tie, kurie buvo ar�iau, stovėjo ir �iūrėjo. Temud�inas prisiminė, kaip med�iotojas gali vienu įdėmiu �vilgsniu sustingdyti �vėrį.

��A� skelbiu savo vald�i� olchunams kaip nugalėtojas,�� suriko jis, stengdamasis, kad i�girstų kuo daugiau �monių.�� Prisiekiu, jums nebus padaryta nieko pikta.

Temud�inas ap�velgė juos svarstydamas, kiek jie i�sigand� ir įnir��. Kai kurie kariai lyg ir ragino kitus pulti, bet niekas nerodė noro skubėti prie chano gero ir �udyti vyrų, su tokiu pasitikėjimu savimi stovin�ių prie� juos.

Kliaudamasis nuojauta Temud�inas �engė por� �ingsnių prie Sansarui artimų karių būrelio. �ie buvo u�sigrūdin� kariai, ir jis �inojo�� kaip tik �ia did�iausias pavojus. Vienas klaidingas �odis ar dvejonė, ir prasiver� smurtas, nors jau per vėlu gelbėti �mogų, kurį jie prisiekė apginti. Kai Temud�inas vėl pakėlė bals� �aukdamas per jų galvas, veiduose nuolankumas kovojo su pyk�iu.

��A� esu Temud�inas i� vilkų genties. Jūs �inot mano vard�. Mano motina i� olchunų. Ir mano �mona i� olchunų. Tokie bus ir mano vaikai. Skelbiu paveldėjimo teis� pagal krauj�. Ateis laikas, ir visos kitos gentys stos į mano pus�.

Kariai tebetylėjo. Temud�inas laikė kard� nuleist� prie kojų, �inodamas, kad pakėl�s jį prisi�auks mirtį. Jis matė nukreiptus į save lankus ir prisivertė atrodyti ramus. Kurgi Ka�iunas? Brolis turėjo girdėti sumai�tį.

��Nei�sig�skit i�gird� sargų ragus,�� pasakė jis tylesniu balsu.�� Tai bus mano kariai, jiems įsakyta mano �monių neliesti.

Jie ėmė atsigauti po pirmųjų sukrėtimo akimirkų, kai viskas buvo neai�ku, ir Temud�inas ne�inojo, k� jie darys. Ar�iausiai stovintys, regis, klausėsi.

���inau, kad jūs u�sirūstinot, bet būsit apdovanoti, kai a� nuvesiu savo �mones į �iaur� prie� totorius,�� pasakė jiems.�� Jūs atker�ysit u� mano tėvo mirtį, ir mes visuose tyruose būsim viena gentis, viena tauta. Kaip visada turėjo būti. Tegu totoriai mūsų bijos. Tegu kinai mūsų bijos.

Jis matė, kaip ima atsipalaiduoti jų įtemptos rankos, ir stengėsi neparodyti d�iūgavimo veide. I�girdo pavojaus ragus ir dar kart� pasistengė nuraminti mini�.

��Nebus nuskriaustas nė vienas i� olchunų, prisiekiu savo tėvo dvasia. Mano kariai jūsų nelies. Įsileiskite juos ir apgalvokite priesaik�, kuri� papra�ysiu jus duoti.�� Jis ap�velgė mini� ir matė, kad visi įsmeig� į jį akis.�� Girdėjot�� totoriams a� esu laukinis vilkas, esu jiems tikra nelaimė. Girdėjot�� mano �odis gele�inis. Ir dabar sakau: olchunai saugūs patek� į mano rankas.

Jis �iūrėjo, kaip per mini� lėtai atjoja Ka�iunas su savo de�im�ia vyrų, ir jautė neapsakom� palengvėjim�. Kai kurie i� olchunų stovėjo kaip įkasti, ir prajojant teko juos stumtelti i� kelio. Ka�iunui ir jo vyrams nulipus nuo �irgų minia tebetylėjo.

Ka�iunas ne�inojo, ko tikėtis, bet nustebo, kad olchunai susting� spokso į jo brolį. Temud�inas greitai jį apkabino u�valdytas jausmų, galin�ių sugadinti tai, k� laimėjo.

��A� priimsiu tuos, kurie įsipareigos mane ginti, ir i�klausysiu jų priesaik�,�� pasakė Temud�inas miniai. Tyloje visi jį girdėjo.�� Priimsiu jus visus saulei leid�iantis. Nebijokite. Rytoj stovykla pajudės į �iaur� prisidėti prie kereitų, mūsų s�jungininkų.�� Jis apsidairė�� lankai pagaliau nuleisti. Linktelėjo lankininkams.�� Girdėjau, olchunų bijomasi mū�yje,�� tarė jis.�� Mes parodysiu totoriams, kad jie negali į�engti į mūsų �emes ir likti nenubausti.

Stambiai sudėtas vyras prasibrovė per mini� i� u�nugario. Vienas berniukas nepasiskubino pasitraukti, ir vyras, smog�s jam per galv� atgalia ranka, pargriovė.

Temud�inas stebėjo jį ateinantį ir jo d�iūgavimas blėso. Jis �inojo, kad Sansaras turėjo kelis sūnus. Tas, kuris artinosi, buvo tokių pat veido bruo�ų kaip tėvas, tik galingesnio kūno. Galbūt ir Sansaras kadaise buvo toks stiprus.

��Kur mano tėvas?�� grie�tai paklausė priėj�s vyras.

Kariai pasigr�ė, daugelis neju�ia nulenkė prie� jį galvas. Temud�inas suspaudė �andikaulius, pasireng�s atremti puolim�. �alia įsitempė jo broliai, visų susirinkusių rankose staiga atsirado kardas ar kirvis.

��Tavo tėvas nebegyvas,�� tarė Temud�inas.�� A� parei�kiau teises į gentį.

��Kas tu toks, kad drįsti kalbėti su manimi?�� grie�tai paklausė vyras. Temud�inui nespėjus atsakyti, Sansaro sūnus i�tarė trump� įsakym� pasirengusiems pulti kariams:�� Nu�udykit juos visus!

Nė vienas nepajudėjo, ir Temud�inas pajuto, kaip jo sugniu�dytoje dvasioje vėl �iebiasi vilties kibirk�tėlė.

��Per vėlu,�� tarė jis tyliai.�� A� parei�kiau į juos teises pagal krauj� ir todėl, kad nugalėjau. Tau �ia nebėra vietos.

Sansaro sūnaus burna i� nuostabos prasi�iojo, jis �valgėsi į �mones, pa�įstamus vis� gyvenim�. Jie suko akis �alin, ir jo veidas pama�u virto sustingusia kauke. Temud�inas matė, kad dr�sos jam nestinga. Jo akys buvo tokios pat kaip tėvo, jos klaid�iojo tol, kol įvertino nauj� padėtį. Pagaliau nusiviep�s tarė:

��Tuomet a� turiu teis� mesti tau i��ūkį prie�ais juos visus. Jei nori u�imti mano tėvo viet�, turėsi mane nu�udyti arba a� nu�udysiu tave.

Jis kalbėjo tvirtai įsitikin�s, ir Temud�in� nusmelkė susi�avėjimas juo.

��Sutinku,�� atsakė jis.�� Nors ir ne�inau tavo vardo.

Sansaro sūnus atpalaiduodamas pakraipė pe�ius.

��A� esu Paliachas, olchunų chanas.

Dr�su buvo taip tvirtinti, ir Temud�inas, u�uot paneig�s, tik nulenkė galv�. Jis priėjo prie Arslano ir paėmė i� jo puikųjį kard�.

��Greit jį nu�udyk,�� sulaik�s kvap� su�nyp�tė Arslanas.�� Jei jie ims �aukti jį palaikydami, mes visi �uv�.

Temud�inas nieko neatsakė, tik pa�velgė Arslanui į akis ir grį��s prie Paliacho mestelėjo jam kard�. Sansaro sūnus mikliai jį sugavo, ir mintyse Temud�inas susiraukė. Dabar jų gyvybė priklauso nuo įgūd�ių, įgytų per daugyb� mokomųjų susirėmimų su Arslanu ir Juanu.

Paliachas i��iep�s dantis �vystelėjo kardu ore ir su panieka tarė Temud�inui, kai tas priėjo:

��Su �itais �arvais? Tai kodėl tau nenu�ovus man�s i� tolo? Bijai stoti prie� mane be jų?

Temud�inas būtų nepais�s jo �od�ių, jei olchunai nebūtų suū�� pritardami. Jis pakėlė rankas ir palaukė, kol Arslanas su Ka�iunu atri� �arvų dalis. Kai jie pasitraukė, jis liko vien su plonais �ilkiniais mar�kiniais ir storomis medvilninėmis kelnėmis. �velgiant visiems olchunų vyrams ir moterims, Temud�inas pakėlė kard�.

��Pulk mane,�� tarė jis.

Paliachas įnir��s suriaumojo ir �oko į priekį, taikydamasis vienu kir�iu i� vir�aus nurė�ti Temud�inui nuo pe�ių galv�. Temud�inas i�vengė kir�io �engdamas į kair� ir staigiai smogė Paliachui į krūtin�. Prakirto �on�, bet Paliachas, regis, to nė nejuto. Akinamai su�vytavo kardo a�menys, ir Temud�inas turėjo atremti kir�ius. Kaudamiesi jie trumpai suartėjo, ir Paliachas laisv�ja ranka stumtelėjo Temud�in� atgal. T� patį akimirksnį Temud�inas a�triais a�menimis kirto jam per kakl�.

Sansaro sūnus bandė i�spjauti gerkl� u�plūdusį krauj�. Arslano kardas i�krito jam i� gniau�to, ir jis abiem rankom i� visų jėgų u�sispaudė kakl�. Temud�inui neatitraukiant nuo jo akių, pasisuko, tartum norėdamas eiti �alin, tada i�sitiesė kaip ilgas ir nebesukrutėjo. Per mini� nubangavo atodūsis, bet Temud�inas �altai �velgė į juos svarstydamas, ar dabar jie suplė�ys jį į gabalėlius. Tarp �monių pastebėjo Kok�, jo burna buvo pra�iota i� siaubo. Temud�inas pa�velgė pusbroliui į akis, tas nusisuko ir ėmė brautis per mini�.

Visi kiti olchunai spoksojo kaip avinai, ir Temud�inui jau ėmė sekti kantrybė. Jis prasispraudė pro �mones prie ugniakuro, kur virė valgis, paėmė i� po puodo degantį pagalį. Atsuk�s visiems nugar�, palaikė jį palei chano gero kra�t� ir niūriai �velgė, kaip įsiplieskusios liepsnos ima lai�yti saus� veltinį, kildamos auk�tyn. Viskas iki galo sudegs, ir gentainiai nepatirs per jį negarbės, nepamatys savo chano negyvo.

��Dabar palikit mus iki saulėlyd�io,�� su�uko jis miniai.�� Darbų niekada nestinga, o au�tant juos turėsite mesti. Būkit pasireng�.

Jis �iūrėjo į apstulbusi� mini� veriamu �vilgsniu, kol �monės ėmė tolintis susiskaid� į ma�esnius būrelius, aptardami, kas įvyko. Jie gr�iojosi į vyrus prie degan�io gero, bet Temud�inas nepajudėjo, kol liko tik kariai.

Sansaras asmens sargybinių turėjo ma�iau, nei Temud�inas buvo man�s. Olchunai jau keliasde�imt metų nekariavo, ir net vilkai laikė daugiau ginkluotų vyrų �alia savo chano. Vis dėlto jų buvo daugiau, nei atsivedė Ka�iunas, ir tarp abiejų būrelių, kai jie liko vieni, kilo nejauki įtampa.

���įvakar netrikdysiu Sansaro �monų ir ma�esnių vaikų ramybės,�� pasakė jiems Temud�inas.�� Tegu oriai aprauda jo mirtį. Jie nenukentės nuo mano rankos ir nebus palikti vieni, kaip a� buvau paliktas.

Kai kurie Sansaro kariai pritariamai linktelėjo. Jiems visiems buvo �inoma, kas i�tiko Jesugėjaus �mon� ir sūnus. �inia apie tai sklido po gentis ir tapo pasakotojų perteikiamais padavimais ir sakmėmis.

��Kvie�iu prie savo lau�o,�� pasakė jiems Temud�inas.

Pasakė taip, tartum nebūtų galima atsisakyti, gal todėl niekas neprie�taravo. Jis to nesuprato, bet buvo visai nesvarbu. Jį apėmė did�iulis nuovargis, pasijuto taip i�alk�s ir i�tro�k�s, kad sunku buvo net kalbėti.

��Tegu mums atne�a maisto, tada aptarsim mūsų laukiantį kar�,�� tarė jis.�� Man reikia nuovokių vyrų, kad būtų mano karių vadais. Dar ne�inau, kurie i� jūsų vadovaus, o kurie eis i� paskos.

Jis palaukė, kol Ka�iunas su Chazaru prikrovė į ugniakur� daug malkų, į�iebė, kad auk�tas lau�as smarkiai degtų. Pagaliau Temud�inas atsisėdo ant �emės prie ugnies. Kartu buvo broliai ir Arslanas, paskui atėjo kiti, ir pagaliau jie visi sėdėjo ant �altos �emės, atsargiai stebėdami nauj� jų gyvenime atsiradusi� jėg�.

XXXI SKYRIUS

Olchunai ir kereitai susitikdavo tik kariaudami, ir buvo matyti, kad abiejų pusių kariai nerimauja. Abi gentys buvo susiruo�usios į kelion�, nes ir Togrulas nenorėjo, kad prie jo genties per daug priartėtų įsibrovėliai totoriai, traukiantys į pietus.

Temud�inas buvo pasiunt�s Ka�iun� įspėti Togrulo, bet kereitai jau buvo apsiginklav�, kariai sėdėjo ant �irgų, stovyklos vidurys apsuptas gynėjų. Tykiame ore nuolat skambėjo graudūs ragų balsai. Temud�inas vedė savo motinos genties �mones ar�iau, kol abu būriai i�vydo vienas kit� u� pusės mylios. Tada juos sustabdė ir i�jojo į vidurį su Chazaru, Arslanu ir de�im�ia patikimų Sansaro karių. Savo karius paliko prie ve�imų, kad būtų pasireng� netikėtam puolimui i� bet kurios pusės. Buvo juntama tokia įtampa, kad net nereikėjo jų perspėti būti budrių. Net kereitams pasitraukus į pietus totoriai negalėjo būti daugiau kaip u� dviejų savai�ių kelio, o jis dar buvo nepasireng�s su jais susitikti.

Temud�inas nu�oko ant �alios �olės, leido �irgui jos parup�noti. Tolumoje matė Togrul� ir pagalvojo�� kaip tas �mogus ras �irg�, kad jį pane�tų. Kreivai �yptelėjo, kai Togrulas įsėdo į ve�im�, traukiam� dviejų juodų i�darų, ir vadelėmis paragino juos į Temud�ino pus�. Kartu atva�iavo ir Ven �ao. Kereitų genties kariai, ginkluoti lankais ir kardais, sudarė glaudų keturkampį apie savo chan�.

Kai jie priartėjo tiek, kad buvo įmanoma susi�ūkauti, Temud�inas i�kėlė rankas rodydamas, kad yra beginklis. Beprasmi�kas �enklas, nes buvo supamas ginkluotų vyrų, ta�iau nenorėjo, kad Togrulas dar labiau nerimautų. Temud�inui reikėjo storulio chano paramos.

��Sveikas atvyk�s į mano stovykl�, kereitų chane Togrulai,�� su�uko Temud�inas.�� Gerbdamas tave u�tikrinu tau sve�io teises.

Togrulas i�lipo labai atsargiai, mėsingas jo veidas buvo susting�s tarsi akmeninis. Priėj�s prie Temud�ino i�tiestos rankos atstumu, pa�velgė į karių gretas u� jo ir daugyb� i�sirikiavusių olchunų. Karių buvo beveik tiek pat, kiek ir jis turėjo, ir prie� prabildamas pakramtė apatin� lūp�.

��Priimu kvietim�, Temud�inai,�� atsakė. Ka�k� i�vyd�s Temud�ino akyse, neju�ia i�tarė:�� Ar dabar tu esi olchunų chanas? A� nesuprantu.

Temud�inas apdairiai parinko �od�ius.

��A� parei�kiau į juos teises pagal savo motin� ir savo �mon�. Sansaras nebegyvas, ir jie turės eiti kartu su manimi kovoti su totoriais.

Pa�inodamas �į �mogų, Temud�inas paliepė u�kurti lau�us valgiui ruo�ti, vos olchunai į�engė į �ali� lygum�. Jiems kalbantis buvo atne�ti did�iuliai mediniai padėklai su kepta aviena ir o�kiena, ant �emės patiesti dideli balto veltinio patiesalai. Kaip �eimininkas, Temud�inas būtų turėj�s atsisėsti paskutinis, bet jis norėjo, kad Togrulas nusiramintų. Jis atsisėdo ant veltinio patraukdamas po savimi kojas. Kereitų chanas, davus tokį �enkl�, nebeturėjo pasirinkimo ir atsisėd�s prie�ais pamojo Ven �ao sėsti �alia. Temud�inas ėmė atsipalaiduoti ir nebesidairė, kartu su visais atsisėdus Chazarui su Arslanu. Greta kiekvieno jų sėdėjo kereitų karys, taigi jėgos buvo lygios. Temud�inui u� nugaros tylomis laukė olchunų �monės, stebėdami savo nauj�jį chan�.

�ia buvo ir Juanas, jis palenkė galv� sėsdamasis ant storo veltinio, kad nereikėtų �iūrėti į Temud�in�. Ven �ao �vilgtelėjo į geriausi� savo karį ir susiraukė.

��Jei niekas daugiau neklausia, Temud�inai,�� prabilo Togrulas,�� tai atsakyk man�� kaip �ia yra, kad i�jojai tik su de�im�ia vyrų, o grį�ti su viena did�iausių gen�ių savo �inioje?

Temud�inas prie� atsakydamas mostelėjo į padėtus valgius, ir Togrulas beveik neju�iomis ėmė valgyti, jo rankos darbavosi atskirai nuo į�valgių akių.

��Mane saugo Dangi�kasis tėvas,�� atsakė Temud�inas.�� Jis apdovanoja tuos �mones, kurie gina mūsų �emes nuo grėsmės.

Temud�inas nenorėjo pasakoti, kaip nu�udė Sansar� jo paties gere,�� nepasakos to �mogui, kuris reikalingas jam kaip s�jungininkas. Togrulas, ko gero, dar imtų bijoti savo karved�io.

Togrulas buvo ai�kiai nepatenkintas atsakymu ir norėjo vėl prabilti, atvėr�s burn�, piln� mėsos ir pada�o, bet Temud�inas buvo greitesnis.

��A� turiu į juos teises per krauj�, Togrulai, ir jie man�s neatstūmė. Taigi mes turime u�tektinai vyrų palau�ti totoriams, kai jie ateis.

��Kiek tu atsivedei?�� paklausė Togrulas, įnik�s kramtyti.

��Tris �imtus raitelių, visi gerai ginkluoti,�� atsakė Temud�inas.�� Ir tu gali tiek duoti.

��Totoriai turi daugiau kaip tūkstantį, esi mums sak�s,�� staiga įsiterpė Ven �ao.

Temud�inas neatsakė, tik nukreipė savo geltonas akis į D�inų pasiuntinį. Juto, kaip jį stebi Juanas, ir svarstė, kiek Ven �ao �ino, k� Juanas jam yra pasak�s.

��Bus nelengva,�� tarė Temud�inas Togrului, tartum Ven �ao nebūtų nieko sak�s.�� Mums reikės daug kinų �arvų. Olchunai turi du kalvius, geban�ius nukalti kardus ir plok�teles. Jau įsakiau jiems imtis darbo. Mums reikės �arvų ir �irgams�� i� odos ir gele�ies, ant krūtinės ir sprando.

Jis nutilo �iūrėdamas, kaip Togrulas galynėjasi su kietu mėsos k�sniu.

��Jau esu įrod�s�� mūsų kovos būdas prie� nedidelius būrelius sėkmingas,�� kalbėjo toliau Temud�inas,�� nors ir tada mūsų buvo ma�iau. Totoriai nenaudoja mūsų staigaus antpuolio būdo, viena greta pusra�iu apsupti sparnus.�� Jis metė �vilgsnį į Ven �ao.�� A� nebijau tos jų daugybės.

��Vis dėlto man yra pavojus visko netekti,�� tarė Togrulas purtydamas galv�.

Tyl�, stojusi� jų pokalbyje, nutraukė Ven �ao.

���i� totorių kariuomen� reikia sutriu�kinti, mano vie�patie chane,�� �velniai tarė jis Togrului.�� Mano �eimininkai prisimins tavo pagalb�. Jau skirtos �emės tavo �monėms, gaus jas pasibaigus mū�iui. Tu būsi ten valdovas ir daugiau niekada nepatirsi alkio ir karo.

Temud�inas ir vėl gavo įrodym�, kad Ven �ao turi ypating� įtak� storajam chanui, ir dar labiau ėmė nemėgti D�inų pasiuntinio. Gen�ių tikslai buvo tokie patys, ir jis nesid�iaugė matydamas, kad jo tautietį taip pakerėjo tas apsukrus svetim�alis.

Kad paslėptų susierzinim�, Temud�inas ėmė valgyti gard�iuodamasis olchunų �olelių skoniu. Jis pastebėjo, kad Ven �ao derinasi prie jo ir taip pat tik dabar pradėjo valgyti. Tas vyras prat�s regzti pinkles, pagalvojo Temud�inas. Dėl to jis pavojingas.

Ir Togrulas jau pastebėjo, kur viskas krypsta, ir prie� dėdamasis gabalėlį mėsos į burn� palaikė rankoje, ap�iūrėjo, gū�telėjo pe�iais.

��Tu nori vadovauti kereitams?�� paklausė Togrulas.

��Tik �į vien� mū�į, kaip jau buvo anks�iau,�� atsakė Temud�inas. Tai buvo svarbiausias dalykas, ir jis negalėjo smerkti Togrulo u� tai, kad tas bijo.�� Dabar a� turiu savo gentį, Togrulai. Daugelis tikisi i� man�s saugumo ir vadovavimo. Kai totoriai bus sutriu�kinti, a� metams kitiems i�keliausiu į pietus, į �iltesnius kra�tus. Jau gana tos �altos �iaurės. U� mano tėvo mirtį atker�yta, ir gal rad�s ramyb� auginsiu sūnus ir dukteris.

��O kam daugiau mes kovojam?�� sumurmėjo Togrulas.�� Labai gerai, Temud�inai. Gausi tau reikalingus vyrus. Gausi mano kereitus, bet kai viskas baigsis, jie keliaus su manimi į rytus, į naujas �emes. Nesitikėk, kad jie liktų ten, kur negrasina joks prie�as.

Temud�inas linktelėjo ir i�tiesė rank�. Taukuoti Togrulo pir�tai j� apglėbė, susitiko jų �vilgsniai�� bet nė katras nepasitikėjo kitu.

��Dabar jau esu tikras�� mano �mona ir motina norės grį�ti pas savo gentainius,�� tarė Temud�inas, tvirtai spausdamas rank�.

Togrulas linktelėjo.

��Atsiųsiu jas pas tave,�� tarė jis, ir Temud�inas pajuto, kaip įtampa galutinai atlėgsta.

Hiulana su Borte ir Elujina ėjo per savo vaikystės stovykl�. Tris moteris lydėjo Chazaras su Ka�iunu, taip pat ir Arslanas. Temud�inas buvo įspėj�s juos neatsipalaiduoti. Olchunai akivaizd�iai priėmė jį, atne�t� įvykių antplūd�io, kuriam nepasiprie�insi. Tik tai dar nerei�kė, kad jie gali saugūs vaik�tinėti bet kur tarp gerų.

Borte dėl nė�tumo buvo apsunkusi, pasikeitė ir eisena, taigi ji vos spėjo su Hiulana. Ji pasinaudojo proga susitikti su olchunų �eimomis. Buvo palikusi juos kaip u�puoliko moteris. Grį�ti, tapus jų chano �mona, buvo nepaprastai malonu. Ji ėjo i�kėlusi galv�, �ūkteldavo, kai k� nors atpa�indavo. Elujina susijaudinusi tiesė kakl�, dairydamasi savo �eimos. Kai juos pamatė, metėsi prie motinos pro du miegan�ius �unis. Atvykusi į stovykl� ėmė labiau pasitikėti savimi. Jos siekė ir Chazaras, ir Ka�iunas, o Temud�inas, regis, buvo tuo patenkintas ir leido visk� nuspr�sti jiems patiems. Elujina nestokodama dėmesio tiesiog su�ydo. Hiulana klausėsi, kaip ji pasakoja apie sesers mirtį�� taip tyliai, kad vos buvo girdėti. Jos tėvas sunkiai atsisėdo ant r�sto prie gero durų, jo galva nusviro.

O Hiulana dairydamasi po stovykl� jautė tik liūdesį. Visi jos pa�įstami buvo suaug� arba jau i�keliav� pas pauk��ius ir dvasias. Buvo keista ir nejauku matyti būstus ir puo�nius delus �eimų, pa�inotų, kai ji buvo dar mergaitė. Jos atmintyje jie liko tokie pat, bet i� tikrųjų �ia buvo nepa�įstamų �monių stovykla.

��Ar pamatysi savo brolį, Hiulana? Savo sūnėn�?�� su�nib�dėjo Borte.

Ji stovėjo ir �iūrėjo it pakerėta, kaip Elujina susitinka su savaisiais. Hiulana matė, ko trok�ta jauna jos sūnaus �mona. Bet apie apsilankym� savo namuose ji net neu�siminė.

Tolumoje buvo girdėti kanopų dundesys�� tai Temud�inas ir jo vadai mokė olchunus ir kereitus savų kariavimo būdų. Jie ten jau nuo au�ros, ir Hiulana �inojo, kad jos sūnus per kelias pirm�sias dienas juos labai nuvargins. Jo padėtis dabar kitokia, bet daugelis kereitų vis tiek piktinosi, kad turi kovoti �alia menkesnių �eimų. Dar nesibaigus pirmai dienai buvo dvejos mu�tynės, vienas kereitų vyras gavo gili� �aizd� peiliu. Temud�inas nu�udė nugalėtoj�, neleid�s jam net prabilti. Hiulana suvirpėjo įsivaizdavusi sūnaus veid�. Ar ir Jesugėjus kada nors būtų buv�s toks �iaurus? Ji manė, kad būtų, jei būtų gav�s vadovauti tokiai daugybei �monių. Jei �amanai sako ties�, kad dalis sielos paliekama �emei, o kita dalis patenka į dangų, Jesugėjus did�iuotųsi tuo, k� nuveikė jo sūnus.

Hiulana ir Borte �iūrėjo, kaip Elujina nesiliaudama bu�iuoja tėvo veid�, kaip mai�osi jų a�aros. Pagaliau ji atsistojo su jais atsisveikinti ir motina priglaudė jos galv� sau prie peties. Borte nusigr�ė nuo tos meilės akimirkos, bet jos veide negalėjai įskaityti jausmų.

Hiulanai net nereikėjo klausti, kas nutiko totoriams, pagrobusiems j� i� jos vyro. Buvo visi�kai ai�ku i� to, kaip ji prie�inosi kiekvieno prisilietimui, at�lydama net tada, kai Hiulana i�tiesdavo rank� jos link. Hiulana i� visos �irdies u�jautė Bort� dėl to, k� ji i�kentėjo, bet geriau negu kas kitas �inojo�� laikas atbukins a�trius a�menis. Net Bekterio prisiminimas atrodė tolimas, lyg ir nebe toks gyvas, nebe taip skaudino.

Atrodė, ir saulė ne�ildo odos,�� Hiulana pasijuto nesid�iaugianti, kad grį�o pas olchunus, taip, kaip buvo tikėjusis. Viskas jau kitaip. Ji nebe ma�a mergaitė, jodinėjusi su savo broliais ir kart� sutikusi Jesugėjų. Prisiminė, koks gra�us ir bebaimis jis buvo t� dien�, kai juos u�puolė. Enkas, kai jam pataikė į �launį Jesugėjaus strėlė, klykdamas puolė prie �irgo ir nu�uoliavo tolyn. Tada ji nekentė svetimojo kario, bet kaip galėjo �inoti, kad jis bus tas vyras, kurį ji pamils? I� kur galėjo �inoti, kad vėl stovės tarp savi�kių jau kaip chano motina?

Tarp gerų pamatė sunkiai einantį senį, stipriai besiremiantį lazda. Į jį pa�velgusi Borte aiktelėjo, ir Hiulana atspėjo, kas jis, i� to, kaip jo duktė stengėsi stovėti tiesiai, sutelkusi vis� i�didum�.

�olojus �lub�iojo prie jų, nuo galvos iki kojų ap�iūrinėdamas jas saugan�ius karius. Permetė akimis Hiulan�, staiga j� atpa�ino.

��Prisimenu tave, mergaite,�� tarė jis,�� nors praėjo daug laiko.

Hiulana prisimerkė bandydama prisiminti, koks jis galėjo būti, kai ji buvo jauna. Miglotai prisiminė, kad tai tas vyras, kuris mokė j� pinti pakinktus i� virvių ir odos. Ir tada jau buvo senas, bent taip atrodė jaunoms jos akims. Net nustebo, kad i�try�ko a�aros.

��Ir a� prisimenu,�� atsakė Hiulana, ir jis �yptelėjo, parodydamas rudas dantenas.

Borte nieko nesakė, o jis linktelėjo jai, savo dukteriai, su dar platesne bedante �ypsena.

��Nemaniau, kad vėl pamatysiu tave �ioje stovykloje,�� tarė jis.

Borte atrodė sustingusi, ir Hiulana pagalvojo�� gal ji nei�girdo meilės �iurk�tokuose tėvo �od�iuose.

Staiga jis nusijuokė.

��Dvi chanų �monos, dvi chanų motinos, o tik dvi moterys stovi prie� mane. U�min�s toki� puiki� mįsl�, laimėsiu bent vien� ar du mai�elius airago.

Jis i�tiesė rank� ir palietė Bortės delo kra�telį, patrynė tarp pir�tų �iūrėdamas, i� kokio jis audinio.

��Tu pasirinkai teisingai, dukra. A� tai matau. Taip ir maniau, kad i� to vilko kas nors i�eis. Ar nesakiau tau?

��Sakei, kad jis tikriausiai nebegyvas,�� atsakė Borte, tokio �alto jos balso Hiulana dar nebuvo girdėjusi.

�olojus gū�telėjo pe�iais.

��Gal ir sakiau,�� sutiko jis liūdnai.

Tyla tarp jų skaudino, ir Hiulana atsiduso.

��Tu nepaprastai j� myli, senuk,�� tarė ji.�� Kodėl jai to nepasakai?

�olojus nuraudo, tik sunku buvo pasakyti, ar i� pyk�io, ar dėl to, kad sutriko.

��Ji �ino,�� sumurmėjo jis.

Borte i�bly�ko. Ji papurtė galv�.

��Ne�inojau,�� atsakė.�� Kaip galiu �inoti, jei niekada nesakei?

��Maniau, kad ir taip gerai,�� atsakė �olojus, �velgdamas į stovykl�. Regis, jo dėmesį patraukė daugybės karių mokymai lygumoje, ir į dukterį nebegali �iūrėti.

��A� did�iuojuosi tavimi, dukra, turėtum tai �inoti,�� staiga tarė.�� Jei galė�iau vėl tave auginti, elg�iausi �velniau.

Borte papurtė galv�.

��Bet negali,�� atsakė ji.�� Ir a� neturiu k� tau dabar pasakyti.

Senis, regis, net susitraukė i�gird�s tokius �od�ius, o kai Borte pasisuko į Hiulan�, jos akys buvo pilnos a�arų. �olojus to nematė, jis toliau �iūrėjo vir� gerų į lygumas.

��Grį�kim,�� tarė Borte maldaudama akimis.�� Klaida buvo �ia ateiti.

Hiulana manė j� paliksianti �ia su tėvu kelioms valandoms. Ta�iau Temud�inas atsargus. Borte ne�ioja jo įpėdinį, negalima palikti jos pavojuje. Hiulana u�gniau�ė susierzinim�. Gal todėl, kad ji motina, sudėtingi tos poros santykiai jai atrodė kvaili. Ji �inojo�� jei dabar jos nueis, Borte niekada nebepamatys tėvo ir vėliau gyvens gailėdamasi, ko neteko. Temud�inui teks tiesiog laukti.

��Įsitaisykit patogiau,�� grie�tai pasakė Hiulana savo sūnums ir Arslanui. Bent Chazaras ir Ka�iunas prat� prie jos vald�ios.�� Mes �ia pasiliksim, kol Borte apsilankys savo tėvo gere.

��Chanas pasakė labai ai�kiai...�� pradėjo Arslanas.

Hiulana staiga į jį atsisuko.

��Ar mes ne viena gentis?�� paklausė ji grie�tai.�� Olchunų nėra ko bijoti. A� �ino�iau, jei būtų kitaip.

Arslanas nuleido akis, ne�inodamas, k� atsakyti.

��Ka�iunai,�� tarė Hiulana,�� eik, surask mano brolį Enk� ir pasakyk, kad sesuo pavalgys su juo.

Ji liko laukti, o Ka�iunas nubėgo greitai �vytuodamas kojomis, net nesumoj�s paklausti, kur galėtų būti brolio geras. Hiulana �iūrėjo, kaip jis dvejoja, pasiek�s takų sankirt�, ir �ypsojosi. Buvo tikra: jis ver�iau pasiklaus kelio negu susigėd�s grį� atgal. Jos sūnūs turi savo galvas.

��Tu palydėsi mane, Chazarai, ir tu, Arslanai. Jūs pavalgysit, tada mes susirasim Bort� su tėvu ir pasiimsim juos.

Arslanui, prisimenan�iam Temud�ino įspėjim�,�� nors persiplė�k. Nepatiko jam tokia padėtis, bet jei būtų ėm�s gin�ytis, būtų padar�s gėd� Hiulanai prie olchunų, o to jis negalėjo sau leisti. Tad galų gale nulenkė galv�.

�olojus atsigr��s stebėjo permainas. Jis metė �vilgsnį į dukterį�� kaip ji į tai �iūri.

��Norė�iau to,�� pasakė jis.

Borte sustingusi vos linktelėjo, ir jo veid� nu�vietė �ypsena. Juodu kartu nuėjo pro olchunų gerus, ir i� tolo buvo matyti, kaip �olojus did�iuojasi. Hiulana patenkinta nulydėjo juos akimis.

��Mes rengiamės kariauti,�� sumurmėjo ji.�� Ar norėtum atimti jiems paskutin� prog� pasikalbėti kaip tėvui su dukteria?

Arslanas nesuprato, ar klausimas skirtas jam, todėl nieko neatsakė. Hiulana atrodė paskendusi prisiminimuose, bet pagaliau pasipurtė.

��A� i�alkau,�� pasakė ji.�� Jei mano brolio geras ten, kur visada buvo, dar mokėsiu jį rasti.

Ji �engė priekin, o Arslanas su Chazaru nusekė kiek atsilik�, negalėdami �iūrėti vienas kitam į akis.

Praėjus keturioms dienoms po to, kai Temud�inas i�sivedė olchunus, saulei leid�iantis per tyrus nuaidėjo įspėjami ragų garsai. Abiejų gen�ių kariai per dien� buvo pavarg�, ta�iau pa�oko met� valgį, i� viso pamir�� alkį, ir ėmė ginkluotis.

Kad toliau matytų, Temud�inas sėdo ant �irgo. Tik vien� labai nemaloni� akimirk� jam toptelėjo, kad gal totoriai ka�kaip apsupo juos arba pasidalijo, kad pultų i� dviejų pusių. Rankos sugniau�ė vad�ias, veidas pabalo.

Ka�iuno akys buvo skvarbios kaip visada, jis taip pat sustingo. Arslanas matė, kaip pasikeitė abu jaunesni vyrai, bet sutemoms tir�tėjant nieko toliau neį�iūrėjo.

��Kas jie?�� paklausė jis, prisimerk�s �iūrėdamas į daugyb� at�uoliuojan�ių tamsių raitelių.

Temud�inas piktai nusispjovė ant �emės prie Arslano kojų. Jis matė, kaip tvarkingai susirikiav� joja tie svetimieji, ir burnoje pajuto kartėlį.

��Jie�� mano tėvo gentis, Arslanai. Jie yra vilkai.

XXXII SKYRIUS

Elukui įjojus į jungtin� stovykl�, gele�iniai deglai plaikstėsi ir ū�ė nakties vėjyje. Temud�inas pasiuntė Arslan� sutarti dėl susitikimo su chanu, kai tik vilkai sustojo. Pats nėjo, ir net kai pamatė Eluk�, ateinantį pro gerus ten, kur jis sėdėjo su broliais, dar ne�inojo, ar galės palikti jį gyv�. U�pulti sve�i��� nusikaltimas, tai būtų negarbė jam, taip pat olchunams bei kereitams, bet Eluk� būtų galima sukurstyti, pagalvojo jis, kad �is netektų apsaugos, ir tada turėtų laisv� jį nu�udyti.

Nuo tada, kai Temud�inas matė Eluk� paskutinį kart�, anas buvo sustambėj�s. Galva plikai nuskusta, palikta tik perri�ta sruoga, kuri einant siūbavo. Ant mar�kinių buvo apsivilk�s sunkų juod� del�, apved�iot� tamsiu kailiu, buvo su antblauzd�iais. Temud�inas prisimerkė, atpa�in�s vilko galvos pavidalo kardo ranken� jam prie �ono. Elukas �ingsniavo pro gerus nesidairydamas, įbed�s �vilgsnį į vyrus, sėdin�ius prie lau�o stovyklos viduryje. Vos atsilik�s kartu ėjo Tolujus�� net didesnis ir galingesnis, nei Temud�inas prisiminė.

Temud�inas norėjo likti sėdėti, kad parodytų, koks nesvarbus pas jį atėj�s �mogus, bet negalėjo. Kai Elukas su Tolujumi prisiartino, jis atsistojo, tartum davus �enkl� atsistojo ir jo broliai. Togrulas, matydamas, kokie jie įsitemp�, taip pat atsikėlė stenėdamas. Jam u� nugaros stovėjo Juanas su de�imtimi geriausių karių. Kad ir kokie Eluko ketinimai, met�s nors menkiausi� i��ūkį jis neteks gyvybės.

Elukas mirk�iodamas ap�velgė Temud�in�, Chazar� ir Ka�iun�, o pamat�s Temug� susiraukė. Jis nepa�ino jauniausio Jesugėjaus sūnaus, nors pastebėjo baim� jo akyse.

Kitų akyse baimės nebuvo. Kiekvienas stovėjo pasireng�s pulti, i�balusiu veidu, įtemptais raumenimis ir dunksin�ia �irdimi. Vilkų chanas lankė visus juos sapnuose, ir prie� nubusdami buvo daugybe būdų jį nu�ud�. Ka�iunas ir Chazaras paskutinį kart� jį buvo mat� tada, kai jis i�sivedė vilkus, palikdamas juos mirti atviruose tyruose artinantis �iemai. Visa, k� jie nuo tos dienos i�kentėjo, galėjo sudėti jam prie kojų. Jų vaizduotėje jo veidas buvo tap�s pabaisos snukiu, ir buvo keista matyti, kad jis, nors vyresnis, vis dar tvirtas. Sunku buvo i�laikyti ramų veid�.

Tolujaus �vilgsnį patraukė Temud�inas ir prikaustė jo geltonos akys. Jis taip pat turėjo prisiminimų, bet pasitikėjo savimi kur kas ma�iau negu tada, kai sugavo Jesugėjaus sūnų ir gr��ino jį savo chanui. Buvo i�mok�s smurtauti prie� silpnesnius u� save ir pataikauti tiems, kurie jį valdo. Ne�inojo, kaip atsakyti Temud�inui, ir sunerim�s nugr�ė akis.

Kai tyla pasidarė nejauki, pirmas prabilo Togrulas.

��Sveikas atvyk�s į mūsų stovykl�,�� tarė jis.�� Ar pavalgysi su mumis?

Elukas linktelėjo galv� neatitraukdamas �vilgsnio nuo brolių.

��Pavalgysiu,�� atsakė jis.

Jo balsas Temud�inui i� naujo su�adino neapykantos protrūkį, bet jis su visais atsisėdo ant veltinio kilimėlio, budriai stebėdamas, ar Elukas arba Tolujus nesiekia ginklo. Jo paties kardas buvo po ranka, jis buvo pasireng�s. Juk Sansaras manė es�s saugus savo gere.

Elukas abiem rankom paėmė jam skirt� dubenėlį sūdytos arbatos, tik tada Temud�inas siekė savojo, bet gurk�nojo nejausdamas skonio. Jis nekalbėjo. Elukas, kaip sve�ias, turėjo prabilti pirmas, ir Temud�inas slėpė nekantrum� laikydamas dubenėlį, nieko neparodė veide.

��Praeityje buvome prie�ai,�� pasakė Elukas, i�gėr�s arbat�.

��Mes ir dabar prie�ai,�� tuoj pat atsileid�s atsakė Temud�inas.

Elukas atkreipė į jį lygų veid� ir sėdėjo labai tykiai. Nors tiek daug vyrų buvo pasireng� griebti jam u� gerklės, atrodė ramus, nors akys buvo paraudusios, tartum prie� t� susitikim� būtų gėr�s.

��Gal tai ir tiesa, bet ne todėl a� dabar �ia,�� ramiai tarė Elukas.�� Gentys daug kalba, kad į pietus traukia totorių kariuomenė, ta kariuomenė, kuri atsirado per tave, nes juos puldinėjai.

��Ir kas i� to?�� paklausė Temud�inas.

Elukas vos i�spaudė �ypsen�, jau nebevaldydamas pyk�io. Tik prie� daugelį metų kitas �mogus yra drįs�s taip �iurk��iai su juo kalbėti.

��Tyruose nebėra klajoklių,�� kalbėjo toliau Elukas.�� Jie prisidėjo prie tav�s kovoti su bendru prie�u.

Temud�inas staiga suprato, kodėl Elukas atsivedė vilkus. Jo burna kiek prasi�iojo, bet jis nieko nesakė, galvojo toliau ir leido kalbėti Elukui.

��Daug kartų esu girdėj�s apie jaun� vilkų genties vyr�, nuolat puldinėjantį totorius,�� tarė Elukas.�� Dabar tavo vardas �inomas tyruose. Tavo tėvas did�iuotųsi tavimi.

Temud�inas vos ne�oko ant jo, įnir�is tartum kruvina tul�is u�liejo gerkl�. Jam reikėjo did�iulių pastangų susitvardyti, ir Elukas tai jausdamas atid�iai jį stebėjo.

��I�keliav�s su vilkais, dar ne�inojau, kad tu susivienijai su olchunų ir kereitų kariais. Vis dėlto, manau, tau reikės mano vyrų, jei nori sumu�ti totorius ir nuvyti juos atgal į �iaur�.

��Kiek karių turi?�� paklausė Togrulas.

Elukas gū�telėjo pe�iais.

���imt� keturiasde�imt.�� Jis pa�velgė į Temud�in�.�� �inai, kokie jie.

��Mums jų nereikia,�� atsakė Temud�inas.�� Dabar a� vadovauju olchunams. Tav�s mums nereikia.

Elukas nusi�ypsojo.

��Tikrai, nesi toks apimtas nevilties, kaip maniau. Vis dėlto, jei i� tiesų turi tiek raitelių, kaip girdėjau, tau reikalingas kiekvienas vyras, galintis prisidėti. Jei vilkai bus kartu, turėsi daugiau... juk tavo gentis gyva. Tai �inai.

��O mainais? Tu �ia esi ne �iaip sau,�� tarė Temud�inas.

��Totoriai turi sidabro ir �irgų,�� tarė Elukas.�� Jie turi moterų. Toje kariuomenėje susivienij� daug gen�ių. Jie turi vertingų daiktų.

��Vadinasi, tave akina godumas,�� niekinamai tarė Temud�inas.

Elukas kiek paraudo supyk�s, o Tolujus u� jo pasimuistė, suerzintas į�eidimo.

��Vilkai negali stoti prie� juos vieni,�� atsakė Elukas.�� Mums reikėtų trauktis į pietus, kai totoriai ateis. Kai i�girdau, kad kereitai prie�insis ir prie jų prisidėjo tavo raiteliai, pasinaudojau proga, ir tu galėsi kurį laik� pamir�ti, kas nutiko kadaise. Tai, k� �ia pama�iau, nieko nekei�ia. Tau reikia vilkų. Tau reikia, kad ei�iau i�vien su tavimi.

��U� �e�t� dalį jų turtų,�� sumurmėjo Togrulas.

Elukas �vilgtelėjo į stor�jį kereitų chan� slėpdamas bjaurėjim�si.

��Jei totorius pasitiks trys chanai, kad ir koks bus grobis, jį reikės dalyti į tris dalis.

��A� nesiderėsiu kaip pirklys,�� Temud�inas at�ariai u�bėgo u� akių Togrului.�� Dar nepasakiau, kad priimsiu tave.

��Tu negali sutrukdyti man kovoti su totoriais, jei to norėsiu,�� maloniai tarė Elukas.�� Jokia gėda aptarti būsimas dalybas, kai jie bus nugalėti.

��Galė�iau tave sustabdyti vienu įsakymu,�� tarė Temud�inas.�� Pirmiausia galė�iau sumu�ti vilkus.

Jį u�valdė pyktis ir jis beveik nesuvokė, kad nir�ta kaip kvailys, bet ramybė jau buvo prarasta. Vargu ar pajuto, kad jau kyla i� vietos.

��Neturėtum to daryti �eimoms,�� u�tikrintai tarė Elukas jį stabdydamas.�� Net jei galėtum, pra�udytum veltui vyrus, reikalingus kautis su totoriais. Argi i�mintinga kovoti tarpusavyje? Man sakė, kad tu į�valgus �mogus, Temud�inai. Parodyk tai dabar.

Visi vyrai �velgė į Temud�in�, laukė, k� jis atsakys. Jis pajuto jų �vilgsnius ir vėl atsisėdo, atleido susigniau�usius kum��ius, nuėmė rank� nuo kardo rankenos, kur ji buvo atsidūrusi. Elukas nė nekrustelėjo. Antraip jau būtų buv�s negyvas. Prie�o dr�sa �ia ateiti sugėdino Temud�in�, priminė t� met�, kai jis buvo berniukas tarp vyrų. Jis �inojo, kad Eluko atsivestų karių jam reikia, jeigu tik pajėgs pak�sti t� s�jung�.

��Ar jie klausys mano įsakymų, tie vilkai? Ar tu klausysi?�� paklausė jis.

��Mū�yje gali būti tik vienas vadas,�� atsakė Elukas.�� Skirk mums sparn� ir leisk man vadovauti jam. Josiu taip greitai, kaip ir tie kariai, kuriuos jau turi.

Temud�inas papurtė galv�.

��Tau reikės �inoti, k� rei�kia ragų garsai, su kitais sutart� i�sidėstym�. �ia �is tas daugiau nei vien joti ir �udyti, kiek tik gali pasiekti.

Elukas nusuko �vilgsnį. Pasak�s vilkams susikrauti gerus ir i�joti, dar ne�inojo, k� �ia ras. Manė, pasitaikys progų gauti grobio i� gen�ių, kurias sumu� totoriai, bet slap�iausioje �irdies gilumoje u�uodė krauj� kaip tikras laukinis vilkas ir negalėjo tam atsispirti. Kiek jis gyvena, dar nėra buv� tyruose nieko pana�aus į totorių kariuomen�. Jesugėjus būtų ėj�s prie� juos, ir Eluko siel� degino �inia, kad senojo chano sūnūs meta i��ūkį į pietus plūstan�iai kariuomenei.

Vis dėlto tikėjosi, kad bebaimiai vyrai sutiks jį palankiai. Bet jie jau susivienij� su olchunais, ir jo karių vertė nebe ta. Jis buvo ketin�s reikalauti pusės grobio, ir �e tau�� Jesugėjaus sūnūs �alti ir pu�iasi prie� jį. Ta�iau jis jau įsipareigoj�s. Negali jų �iaip sau palikti tyruose ir vestis vilkus atgal. Nukentės jo vald�ia gen�iai, jei jie pamatys, kad jis atstumtas. Liepsnojan�ių deglų �viesoje jis matė aplinkui de�imtis gerų, dar daugiau buvo tamsoje. Tokia daugybė karių atitiko jo svajones. K� gali �mogus pasiekti turėdamas juos u� sav�s? Jeigu Jesugėjaus sūnūs �ūtų mū�yje, jų kariai i�sig�stų ir sutriktų. Jie papildytų vilkų gretas.

��Mano vyrai klausys tavo įsakymų, perduodamų per mane,�� tarė jis pagaliau.

Temud�inas palinko į priekį.

��Bet tada, kai totoriai bus įveikti, mes tarp sav�s atsiteisim senas skolas. A� rei�kiu teis� į vilkus kaip vyriausias lik�s gyvas Jesugėjaus sūnus. Ar stosi prie� mane su �iuo kardu, kurį ne�iojiesi, tartum jis būtų tavo?

��Jis yra mano,�� atsakė Elukas, jo veidas įsitempė.

Stovykloje aplink juos stojo tyla. Togrulas, �velgdamas į abu vyrus, matė neapykant�, vos pridengt� mandagumu. Elukas, apsimet�s galvojantis, prisivertė tylėti. Nuo pat prad�ių �inojo, kad Temud�inas norės jo mirties. Buvo apsvarst�s galimyb� vilkams perimti gyvus likusius plė�ikėlius i� nebegyvo Temud�ino rankų. Bet �tai jis prie�ais olchunų chan�, ir atlygis bus �imtus kartų didesnis. Tikriausiai dvasios jam palankios kaip niekad anks�iau.

��Kai totoriai bus palau�ti, susikausiu su tavimi,�� tarė Elukas �iban�iomis akimis.�� Mielai pasinaudosiu proga.

Temud�inas staiga atsistojo, ir daugelis rankų siekė kardų. Elukas sėdėjo it akmeninis, �velgdamas į jį auk�tyn, bet Temud�ino �vilgsnis buvo nukryp�s kitur.

Prie susirinkusiųjų lėtai ėjo Hiulana, sustingusi, tarsi miegodama. Elukas atsigr�ė pa�iūrėti, kas patraukė Temud�ino �vilgsnį, ir pamat�s Jesugėjaus �mon� atsistojo prie�ais j� kartu su Tolujumi.

Hiulana buvo i�bly�kusi, ir Elukas matė, kaip lie�uvio galeliu ji apsilai�ė apatin� lūp��� raudonas �mėstelėjimas, tartum gyvatės grasinimas. Kai jų akys susitiko, ji puolė į priekį i�kėlusi rank� smogti.

Jai nespėjus pasiekti vilkų chano, tarp jų įsiterpė Ka�iunas. Jis tvirtai laikė motin�, o ji stengėsi pasiekti Eluko veid� ranka tartum pauk��io nagais. Eluko jie nepasiekė, ir �is nieko nesakė, jausdamas u� nugaros Temud�in�. Hiulana ver�ėsi i�trūkti, �vilgsniu susirado vyriausi�jį sūnų.

��Kaip gali leisti jam gyventi po to, k� jis mums padarė?�� piktai paklausė ji, ver�damasi i� Ka�iuno glėbio.

Temud�inas papurtė galv�.

��Jis yra sve�ias mano stovykloje, motin. Kai nugalėsim totorius, gausiu i� jo vilkus arba jis gaus i� man�s olchunus.

Elukas atsigr�ė, ir Temud�inas kand�iai �yptelėjo.

��Argi ne to nori, Elukai? Matau, tavo stovykloje neatsirado daugiau gerų nuo to laiko, kai palikai mus mirti tyruose. Dangi�kasis tėvas apleido tavo valdomus vilkus, bet tai pasikeis.

Elukas susijuokė ir pamank�tino pe�ius.

��Jau pasakiau visk�, ko atėjau pasakyti. Kai i�josim, pamatysi, kad prana�esnis u� tave gina vien� tavo sparn�. O tada kaip reikiant pamokysiu tave ir �į kart� nebepaliksiu gyvo.

��Grį�k prie savo gerų, Elukai,�� tarė Temud�inas.�� Au�tant pradėsiu mokyti tavo vyrus.

Totoriams plūstant į �alias pietines lygumas, ma�esnės gentys bėgo nuo daugybės tų įsibrovėlių. Kai kurie nesustodavo ir pamat�, koki� did�iul� kariuomen� surinko Temud�inas, lenkė j� i� tolo, ir kariai jiems atrodė tarsi tamsūs ta�keliai, judantys per tolimas kalvas. Kiti prisidėdavo prie Temud�ino karių, taigi jo įnir�usių raitelių kariuomenė kasdien pama�u didėjo. Temud�inas buvo i�siunt�s pasiuntinius pas naimanus, pas oiratus�� visas, kiek tik buvo, dideles gentis. Arba �inia jų nepasiekė, arba jie nenorėjo prisidėti. Nors ir niekino juos, suprato jų nenor�. Nuo senų senovės gentys nekariavo i�vien. Sujungti net tris jų į vien� jėg� buvo stulbinamas dalykas. Jie lavinosi drauge, kol, Temud�ino manymu, jau pasirengė taip, kaip i� viso įmanoma pasirengti. Ir vis dėlto vakarais jį ne kart� kvietėsi, kad neleistų įvykdyti kraujo ker�to arba nubaustų u� tarpusavio pjautynes prisiminus skriaudas praeities kartoms.

Vilkų geruose jis neapsilankė. Nė viena i� senųjų �eimų neu�tarė jo motinos, kai ji su vaikais buvo palikta mirti. Kartais ka�in k� būtų atidav�s, kad tik būtų galėj�s pavaik��ioti tarp �monių, kuriuos pa�inojo vaikystėje, bet Hiulana anks�iau u� jį suprato, kad jie nebe tokie pat. Kol juos valdys Elukas, ramybės jis neturės.

Dvide�imt� kart� au�tant po to, kai atvyko olchunai, at�uoliav� �valgai prane�ė, kad totorių kariuomenė jau matyti, ji ma�iau kaip u� dienos kelio. Pirma sav�s kaip kokias o�kas jie atsivarė dar vien� klajoklių �eim�. Temud�inas papūtė rag� �aukdamas rinktis, ir stovyklos nu��iuvo, kariai atsisveikindami bu�iavo savo mylim�sias, sėdo ant �irgų. Daugelis kramtė dukterų ar motinų įduot� kar�t� avien�, kad įgautų jėgų. Susirikiavo sparnai. Eluko vilkai u�ėmė kair�, Ka�iunas ir Chazaras de�inėje vadovavo olchunams. Temud�inas su kereitais viduryje patenkintas �velgė į raitelių gretas kairėje ir de�inėje. Jo �enklo pulti prie�us laukė a�tuoni �imtai karių. Kereitų ir olchunų kalvių �aizdrai degė dien� naktį, tad beveik tre�dalis karių buvo su �arvais, padarytais pagal Ven �ao duotus pavyzd�ius. Jų �irgus saugojo odiniai skydai, nusagstyti viena ant kitos u�leistomis gele�inėmis plok�telėmis. Temud�inas �inojo, kad totoriai nemat� nieko pana�aus. Jis palaukė, kol pasitrauks moterys, matė, kaip Arslanas bu�iuoja jaun� totorait�, kuri� buvo pagrob�s ir paėm�s į �monas. Temud�inas apsidairė, bet Bortės niekur nebuvo matyti. Gimdymas jau seniai vėlavo, ir jis nesitikėjo, kad ji i�eis i� gero. Prisiminė Hiulan� pasakojus, kad ir Jesugėjus i�jojo t� naktį, kai gimė jis, ir kreivai �yptelėjo. Ratas apsisuko,�� bet pavojus dabar didesnis. Temud�inas padarė visk�, k� galėjo, ir buvo nesunku įsivaizduoti, kad tėvas stebi savo sūnus. Temud�inas susi�valgė su Chazaru ir Ka�iunu, susirado akimis Temug� antroje gretoje sau i� kairės. Linktelėjo jiems, ir Chazaras �yptelėjo. Jie nuėjo toli nuo tos tarpukalnės, kur kiekviena i�gyventa diena rei�kė pergal�.

Kai jie buvo pasireng�, į priekį ant baltutėlės kumelės i�jojo olchunų �amanas. Jis buvo liesas ir senas, plaukai balti kaip ir jo kumelė. Visi buvo įsmeig� į jį akis, kol jis giedojo i�kėl�s rankas į Dangi�k�jį tėv�. Jis laikė apdegusį avies mentikaulį ir mosavo juo tartum ginklu. Temud�inas �yptelėjo sau. Kereitų �amanas ne taip i�tro�k�s kariauti, taigi apeigoms jis pasirinko kaip tik t�, kurį reikėjo.

Jiems stebint, �amanas nulipo nuo kumelės ir prisiglaudė prie �emės�� apglėbė Motin�, jų visų valdov�. Jo tykų giedojim� sklaidė vėjelis, bet kariai gretomis sėdėjo ant �irgų nu��iuv�, laukė �amano �od�io.

��Motina d�iaugiasi,�� su�uko jis.�� Ji trok�ta totorių kraujo, kurio į j� įliesim. Ir Dangi�kasis tėvas �aukia mus.

Rodydamas stebinam� jėg� jis rankomis perlau�ė mentikaulį.

Temud�inas įtraukė pilnus plau�ius oro ir suriko gretoms:

���i �emė pa�įsta tik vien� taut�, mano broliai! Ji mena mūsų �ingsnių svorį. Kovokit �iandien gerai, ir jie bėgs mūsų vejami.

�aukdami jie pakėlė lankus, ir Temud�inas pajuto, kaip grei�iau ėmė tvinksėti kraujas gyslose. �amanas u�sėdo ant kumelės ir prajojo pro gretas. I� prietaringos baimės nė vienas karys ne�iūrėjo senukui į akis, bet Temud�inas nulenkė prie� jį galv�.

Kra�tiniai gretų raiteliai turėjo būgnelius ir dabar ėmė juos mu�ti, jų garsai atitiko �irdies plakim�. Temud�inas pakėlė rank� ir nuleido j� į de�in�. Jis sugavo Chazaro �vilgsnį, kai brolis su �imtu geriausių olchunų karių darniai leidosi ris�ia. Visi buvo gerai apsi�arvav�. Temud�inas tikėjosi, kad jų antpuolis bus nesustabdomas. Jie nutolo nuo pagrindinių pajėgų, ir Temud�inas lydėdamas juos akimis meldėsi, kad vėl susitiktų.

Kai Chazaras buvo jau beveik u� mylios, Temud�inas spustelėjo �irg� kulnais, ir tylūs kereitų, vilkų ir olchunų kariai gretomis nujojo į priekį, palikdami moteris ir vaikus, palikdami u� sav�s saugi� stovykl�.

XXXIII SKYRIUS

Nors jie i� anksto �inojo, kokį sutiks prie��, vis dėlto buvo priblok�ti, kai pamatė pla�iai nusidriekusias totorių pajėgas. Daugybė raitelių, ve�imų ir gerų lėtai judėjo per tyrus tartum tamsi dėmė. Temud�inas su broliais buvo susek� juos, kai dar buvo u� penkių �imtų mylių �iauriau, ir vis tiek buvo neramu. Ta�iau jie nedvejojo. Vyrai, jojantys su Jesugėjaus sūnumis, buvo pasiry�� kautis. Jei ir buvo baimės jų gretose, jos nebuvo matyti, kariai i�laikė abejingus veidus. Tik tada, kai toliuose i�girdo totorių ragų garsus, i�sidavė es� įsitemp�, nes nuolatos tikrinosi strėles.

Temud�inas jojo per �ali� slėnį, jo kumelė buvo sutvirtėjusi, pasiganiusi geroje pavasarinėje �olėje. Jis nuolatos �ūkavo stabdydamas kar�tako�ius vadus. Elukas buvo i� jų neklusniausias, vis i�lįsdavo į priekį kairysis sparnas, reikėdavo jį pristabdyti. Temud�inas jau beveik įsitikino, kad jo įsakymų ty�ia neklausoma. Priekyje jis matė apie gerus �mirinėjan�ius totorius, ploni jų balsai nyko tolyje. Saulė buvo skaisti, Temud�inas nugara jautė palaiming� jos �ilum�. Jis vėl pasitikrino strėles, jos tebebuvo strėlinėje. Totorius jis norėjo pulti �uoliuodamas ir �inojo, kad greitį turi padidinti i�lauk�s iki paskutinės akimirkos. Totoriai keliavo į pietus jau bent tris mėnulius, jojo kiekvien� dien�. Jis tikėjosi, kad jie nebus tokie pailsėj� kaip jo kariai nei taip i�tro�k� �udyti.

Kai liko mylia, Temud�inas kiek atsitiesė balne, kad kanopos imtų minti ristele. Kariai tuoj pat juo pasekė, nors Elukas vėl pirmas ver�ėsi į �udynes. Temud�inas papūtė rag� ir visiems sulėtinus greitį, kol rikiavosi į vien� gret�, sugavo pikt� Eluko �vilgsnį. Visus garsus buvo u�go��s kanopų dundesys, aplinkui �ūkavo susijaudin� kariai, įtemp� akis, nes labai sustiprėjo vėjas. Temud�inas įsidėjo į lank� pirm�j� strėlꠗ �inojo, kad tuoj pat jų bus pilna ore. Gali būti, viena susiras jo gerkl� ir nuvers mir�tantį ant �emės, kad paskutinį kart� j� apkabintų. �irdis ėmė stipriai plakti, ir susikaup�s jis nuvijo baim�. Su�vilpė pirmosios strėlės i� totorių pusės, bet jis dar nedavė �enklo �uoliuoti. Viskas turėjo būti daroma tiksliai. Kai kariuomenės suartėjo, jis pasirinko t� lemting� akimirk�.

Temud�inas spustelėjo kumel� kulnais, suragino ir �ūksniu. Kumelė atsakė mesdamasi į priekį �uoliais. Galbūt ir ji jaudinosi kaip visi. Karių greta susilygino su Temud�inu, jis i� visų jėgų įtempė lanko templ�. Kelet� akimirkų atrodė, kad tik dviem pir�tais laiko suaugusio vyro svorį, bet templės neatleido. Visu kūnu jautė tolygų kanopų dunksėjim�, ir stojo visi�kos tylos akimirka, kai kumelė skriejo neliesdama kanopomis �emės.

Totoriai jau lėkė �uoliais. Temud�inas, nors buvo pavojinga, �vilgtelėjo į savo karius. Per lygum� dundėjo dvi gretos, visi septyni �imtai jo vyrų buvo pasireng� �auti i� lankų. I��iep�s dantis nuo įtampos pe�iuose jis paleido pirm�j� strėl�.

Pasigird�s garsas buvo trak�telėjimas, atsimu��s aidu nuo juos supan�ių kalnų. Strėlės nuskriejo į �ydr� dangų, ir atrodė, kad akimirk�, prie� nerdamos į totorių gretas, jos kybo ore. Daugelis jų nuėjo niekais, susmigo į �em� iki pat plunksnų. Dar daugiau perskrodė kūnus ir vienu kir�iu i�plė�ė raitelius i� �io pasaulio.

Temud�inas nespėjo apsi�iūrėti, kas darosi, o jau atėjo atsakas�� strėlės lėkė vir� galvos. Niekada nebuvo mat�s jų tiek daug ir pajuto, kaip tarp tolimos saulės ir jo karių gretos slenka �e�ėlis. Strėlės lėkė lėtai, ir jų laukdamas jis stengėsi nesusigū�ti. Tada pasirodė, kad jos lekia grei�iau, jau galėjo girdėti, kaip artėja dūgzdamos tartum vabzd�iai. Jo pir�tai panar�ė ie�kodami antros strėlės, ir jo vyrai vėl i��ovė, kol totorių strėlės dar nesuardė jų gretos tartum kūjo smūgis.

�uoliuojantys visu grei�iu vyrai krito i� balnų, jų �auksmai bemat dingo toli u� nugarų. Temud�inas pajuto, kaip ka�kas trinkteli į �launį ir petį, kaip at�oka. Strėlės nepramu�ė �arvų, ir jis d�iugiai su�uko, paskui kone stovėdamas balnakilpėse ėmė siųsti į savo prie�us strėl� po strėlės. Akys nuo vėjo apsimiglojo, todėl smulkmenų nebematė, bet savo vyrus skyrė nuo prie�ų, o �iuos �udė i� peties kaip pa�ėl�s.

Turbūt praėjo vos kelios akimirkos, kai jie pasitiko pirmuosius totorių raitelius, o atrodė, kad jos t�siasi be galo. Kai atėjo laikas, Temud�inas u�metė lank� ant kablio prie balno�� kad neprarastų. Taip buvo suman�s su savo vadais. Tada trūktelėjo Arslano jam nukalt� kard�, i�girdo, kaip a�menys brūk�teli per mak�tį. Kiekvienas �irdies tvinksnis truko am�inyb�, taigi jis turėjo laiko. �iupo rag�, kabantį ant kaklo, pakėlė prie lūpų ir papūtė tris kartus. �nairomis matė, kaip sparnai pajudėjo į priekį, abiem rankom sugniau�ė kardo ranken� ir nu�uoliavo susitvard�s ir pasireng�s.

Jie pliekė totorius, kad net dundėjo. �irgai lėkė kiek įkabina, nė vienas raitelis nesitraukė sutiktajam i� kelio, tad su trenksmu buvo i�metami i� balno. Kariuomenės įsiterpė viena į kit�, strėlės i� visai arti lėkė į veidus ir kaklus. Mirtis i�tikdavo greitai, ir abi kariuomenės akimirksniu neteko de�im�ių vyrų. Temud�inas matė, kaip saugo �arvai, ir vėl suriko mesdamas prie�ui i��ūkį, kviesdamas prie sav�s. Vienas totorių karys �mėstelėjo pro �alį kaip neai�ki dėmė, bet Temud�inas nukirto jį, nespėjusį prasilenkti. Kitas i��ovė strėl� i� taip arti, kad ji pramu�ė �arvus, smaigalys įdūrė į krūtin� ir Temud�inas riktelėjo. Jautė, kaip su kiekvienu judesiu strėlės antgalis brai�o od�. Puslankiu mostelėj�s kardu, nune�ė �auliui galv�.

Per �arvus sunkėsi kraujas, varvėjo tarp gele�inių plok�telių. Antpuolis nu�lavė pirm�j� totorių gret�, bet jų buvo tiek daug, kad dar anaiptol nebuvo sumu�ti. Kovotojų gretos ėmė sklaidytis į ma�esnius būrelius pa�ėlusiai besikaunan�ių vyrų, sugrubusiais pir�tais laidan�ių strėles, kol joms i�sibaigus i� lankų nebebūdavo naudos ir jie griebdavosi kardų. Temud�inas pasidairė brolių, bet jie buvo ka�kur prading� �monių grūstyje. Jis �udė ir �udė, o kumelė mesdavosi į priekį, vos jis paliesdavo kulnais. Į jį rėkdamas lėkė totorius, jo pra�iota burna buvo pilna kraujo. Temud�inas suvarė kard� jam į krūtin�, tada stipriai trūktelėjo. Kitas totorius puolė jį i� �ono kirviu, kirto per �arvus. Jų neprakirto, bet nuo smūgio jėgos Temud�inas vos nenuslydo nuo balno. Jis jautė, kaip kone ply�ta �launų raumenys jam stengiantis i�silaikyti balne, o totorius jau buvo prajoj�s pro �alį.

Eluko vilkai skynėsi keli� kairėje. Kai kurie buvo nulip� nuo �irgų ir kartu �engė į totorių tir�tyn� �audami strėl� po strėlės. Jų odiniai �arvai buvo po delais, ir daugeliui buvo prikibusios lū�usios strėlės. Kai kuriems apie lūpas buvo matyti kraujo la�elių, bet jie nesiliovė kovoj�, vis giliau ir giliau sprausdamiesi tarp totorių. Temud�inas matė jojantį tarp jų Eluk� krauju apta�kytu veidu�� jis kapojo prie�us kardu, kadaise priklausiusiu Jesugėjui.

Gai�dami gulėjo ir smarkiai spardėsi �irgai, pavojingi bet kuriam prisiartinusiam. Temud�inas apsuko apie vien� i� jų ir pamatė, kad po �irgu prispaustas olchunų karys. Sutik�s vyro �vilgsnį, jis nusikeikė ir �oko i� balno jo i�traukti. Kai jau stovėjo ant �emės, į krūtin� atsitrenkė strėlė�� gele�is j� sulaikė. Temud�inas nuo smūgio griuvo auk�tielninkas, bet tuoj pat pakilo ir ėmė tempti t� vyr�, kol �is atsistojo ant kojų. Netoliese ant �emės gulėjo strėlinė, pilna strėlių, ir Temud�inas prie� sėsdamas į baln� pasi�iupo j�, siektelėjo savo lanko. Įsispyr�s kulnais, vis� jėg� sutelkė įtempti lankui. Totoriai, regis, ir nematė, kiek yra netek�, nenorėjo pasiduoti. Temud�inas �aukė jiems, kad stotų prie� jį, ir jo kariai matė, kaip jis į�oko į baln�. Vėl u�plūdus jėgoms jie dr�siai kapojo ir �udė. Temud�inas suprato�� ilgai jie taip netvers. Matė, kaip de�inėje olchunai spaud�ia prie�us, bet jų buvo per ma�ai, kad galėtų apsupti. I�baig� visas strėles, įsuk� mėtė kirvius į glaud�iai susispietusius prie�us ir daugelį nu�udė dar nei�sitrauk� kardų.

Temud�inas pirma i�girdo dundant kanopas, tada pamatė Chazar�, atjojantį su dar nesikovusiais kariais. Slėpdamiesi u� kalvų, jie dideliu ratu buvo apjoj� mū�io lauk�. Nuo savo kumelės Temud�inas regėjo glaud�i� gret�, lekian�i� beproti�ku grei�iu, vadovaujam� Chazaro. Vienas totorių sparnas bandė stoti jiems prie�ais, bet buvo per daug susigrūd�. Temud�inas pro kanopų bildesį girdėjo, kaip daugybė jų �aukia, įkliuv� į sp�stus tarp savųjų.

�arvuoti �irgai ir vyrai smogė totorių sparnui tartum paleista strėlė ir giliai įsiver�ė tarp jų, palikdami u� sav�s kruvinus nukautuosius. Ir į �irgus, ir į �mones pataikydavo totorių strėlės, bet jie nesustojo, ver�ėsi į patį prie�ų vidurį, o tie sverdėdami nuo smūgių klykė.

Temud�inas pajuto, kad totoriai jam nusileid�ia, ir nirtus jaudulys taip u�plūdo krūtin�, kad jis nebegalėjo i�tarti nė �od�io. Jis ris�ia įjojo tarp prie�o vyrų, jo kumelė drebėjo i� skausmo, strėlėms atsimu�us į odas ir gele�is, saugan�ias jos besikilnojan�i� krūtin�. Temud�ino strėlinė vėl i�tu�tėjo, ir dabar jis visus kas gyvas ėmė kapoti Arslano kardu.

Paie�koj�s akimis vadų, pamatė, kad jie surinko gretas ir kaip vienas juda į priekį. Ka�iunas ir Arslanas kaudamiesi ir �aukdami privertė olchunus ver�tis į vidurį paskui Chazar�. Daugelis jų neteko �irgų, bet laikėsi drauge, ir kir�iai į jų �arvus atsimu�davo, o patys �udė kiekvienu kir�iu. Totoriai i�girdo jų balsus sau u� nugarų, ir per juos nuvilnijo baimės banga.

Vyrams nuvargus, kova sulėtėjo. Kai kurie taip i�seko �udydami, kad stovėjo abipus kovojan�iųjų, jų krūtinės kilnojosi, truk�iojo kvėpavimas. Daugelis krito nuo ma�iau nuvargusiųjų rankos, jų veidai buvo kupini nevilties pajutus, kad jėgų jau visai nebėra. �olė po jų kojomis buvo raudona nuo kraujuojan�ių kūnų, nuklota lavonais, su�eistieji bla�kėsi nenorėdami pripa�inti, kad jau atslenka stingdantis �altis. Per kovojan�ių vyrų būrelius praskriejo vėjelis, į nuilsusius plau�ius atne�damas skerdyklos kvap�. Totoriai pagaliau ėmė silpti ir �ingsnis po �ingsnio trauktis.

Elukas kaip beprotis metėsi į susitelkusį jų būrelį. Jis buvo visas kruvinas, atrodė lyg mirties dvasia paklaikusiomis akimis. Būdamas labai stiprus, jis parmu�davo prie�us kum��iais bei alkūnėmis, ir juos sutrypdavo �irgai. Kartu puolė jo vilkai, ir totoriai beveik nebekėlė kardų, nes did�iulė baimė buvo atėmusi nars�. Kai kurie bėgo, bet kiti bandė telktis, kardais ginti �eimas, susirinkusias prie gerų.

Vis dar raitas Temud�inas matė, kaip moterys ir vaikai i�bly�kusiais veidais stebi savo kovojan�ius vyrus. Jie visi�kai jam nerūpėjo. Dangi�kasis tėvas apdovanoja sėkme stipriuosius. Silpnieji turi �ūti.

��Mes juos nugalėjom!�� suriko jis, ir jo kariai atsiliepė pamat�, kad jis joja kartu. Jie buvo pavarg�, bet sėmėsi jėgų i� jo ir �udė toliau. Temud�inas slid�iais nuo kraujo pir�tais �iupo ant kaklo kabantį rag� ir papūtė tris kartus�� apsupti prie��. Ant nugludinto rago pavir�iaus liko delno atspaudas, bet jis to nematė, nes Elukas ir Ka�iunas jau lėkė pirmyn. Visų strėlinės buvo tu��ios, bet kardai dar �vytavo, ir totoriai, pagaliau palū��, bėgo prie gerų, kol dar nebuvo visi�kai apsupti. Temud�inas suprato, kad ten jie prie�insis iki galo. Jam tai tiko.

Matė, kaip jo kariai nuskubėjo i� paskos, ir papūtė tylantį gars�, kad jie sulėtintų antpuolį. Totorių pabėgo ma�iau negu du �imtai, tiek jų ir buvo dar gyvų. Temud�inas dabar jų nebebijojo. Susierzino pamat�s, kad Eluko vyrai �udo visk� pamir�� ir nepaiso jo duoto �enklo. Akimirk� manė Įeisi�s jiems vieniems stoti prie� vyrus prie gerų, bet negalėjo i�tverti matydamas, kaip lengvai Elukas juos skerd�ia. Totoriai ten veikiausiai turi lankų ir strėlių. Kas juos puls, turės pereiti pra�ūting� strėlių kru��. Gal ir gerai daro Elukas nedelsdamas. Temud�ino veidas sustingo, jis papūtė vienintelį gars��� pulti. Kumelės kanopomis lau�ydamas �uvusiųjų kaulus, nujojo į priekį vadovauti puolimui.

I� gerų pasipylė nedarnus strėlių pliūpsnis. Kai kurios strėlės tikslo nepasiekė, nes lankus buvo stvėrusios moterys, bet kitoms u�teko jėgos atimti gyvyb� jau d�iūgaujantiems dėl pergalės kariams. Temud�inas girdėjo, kaip �nopuoja jo kariuomenė skubėdama ir ragindama �irgus. Jų neįmanoma buvo sustabdyti, strėlės berg�d�iai pliekė karius, jie tik susvyruodavo antgaliams atsimu�us į gele�ines �arvų plok�teles. Kai atstumo tarp jų nebeliko, Temud�inas palinko sutikdamas t� audr�, pasireng�s u�baigti tai, k� jie pradėjo.

Kai viskas baigėsi, i� to, kaip suvirt� į būrelius tysojo �uvusieji, galėjai suprasti, koks buvo paskutinis totorių pasiprie�inimas. Kurį laik� jie i�laikė gret�, kol pro juos prasiver�ė Chazaro raiteliai. Temud�inas dairėsi aplinkui�� trys gentys ie�kojo ve�imuose grobio, pagaliau ėmusios veikti vieningai. Jos kovojo ir laimėjo drauge, ir jam atrodė, kad bus sunku grį�ti prie ankstesnio nepasitikėjimo�� bent jau tais �monėmis, kuriuos pa�inojo.

Temud�inas alsiai nusliuogė �emėn ir susiraukė, ėm�s atrai�ioti krūtinės �arvus. De�imtys gele�inių plok�telių buvo nuplė�tos, o daugelis tų, kurios liko vietoje, sulankstytos. I� drabu�ių sluoksnių ky�ojo trys nulū�usios strėlės. Dvi karojo, bet tre�ioji styrojo tiesiai�� kaip tik jos Temud�inas norėjo atsikratyti. Jis pajuto, kad negali kaip įprasta nusiimti �arvų. Paband�ius skausmas vėrė raumenis, u�plūdo svaigulio banga.

��A� tau padėsiu,�� tarė Temugė, atsirad�s �alia.

Temud�inas �vilgtelėjo į jaunėlį brolį ir mostelėjo eiti �alin.

Mū�io įkar��iui atslūgus, jis nenorėjo net kalbėti, nes kūnas ėmė justi visus patirtus smūgius ir skausmus. Stovėjo ir norėjo nusimet�s sunkius �arvus tik atsisėsti, bet net to nepajėgė.

Temugė priėjo ar�iau, bet Temud�inas nekreipė į jį dėmesio, knebinėjo lū�usi� plok�tel� ir įsmigusi� į kūn� strėl�, besikilnojan�i� kvėpuojant.

��Ji negali būti giliai,�� sumurmėjo Temugė.�� Jei ramiai pastovėsi, a� j� i�trauksiu.

��Tai trauk,�� atsakė Temud�inas�� jam jau buvo vis tiek.

Jis sugrie�ė dantimis, kai Temugė peiliu nupjovė strėlės kot�, tada paki��s rank� po �arvuotu audiniu sugriebė ten likusį gal�. Lėtai nutraukė krūtinės �arv� ir numet�s ap�iūrėjo �aizd�. Mar�kinių �ilkas nebuvo perplė�tas, tik giliai įspaustas į Temud�ino krūtinės raumenis. Apie strėlės smaigalį sunkėsi kraujas, bet Temugė atrodė patenkintas.

��Jei kiek giliau, būtum jau negyvas. Manau, galėsiu i�traukti.

��Matei, kaip tai daroma?�� paklausė �iūrėdamas į jį Temud�inas.�� Strėl� traukdamas turėsi j� sukti.

Jis nustebo, kai Temugė �yptelėjo.

���inau. Ji įstrigusi į �ilk�. Tik stovėk ramiai.

Giliai įkvėp�s, Temugė tvirtai suėmė slidų medinį strėlės kot�, įsikirto į jį nagais, kad galėtų patraukti. Stipriau pajut�s strėlės antgalį, Temud�inas sudejavo i� skausmo. Per krūtin� neju�ia perbėgo virpulys kaip arkliui vaikant muses.

��Ne taip,�� i�tarė jis.

Temugė paraudo.

��Jau turiu,�� atsakė jis, ir Temud�inas pajuto, kaip trūk�iojantis raumuo atsileido, strėlei jo kūne pasisukus.

Strėlė buvo įsmigusi sukdamasi. Miklūs Temugės pir�tai pasuko j� į kit� pus� ir lengvai i�traukė, pasirodė kre�antis kraujas.

��Palaikyk k� nors prispaud�s,�� tarė Temugė.

Jo balse buvo girdėti ramus d�iugesys, ir Temud�inas linktelėjo, patap�nojo jam per petį.

��Tvirt� rank� turi,�� pasakė.

Temugė gū�telėjo pe�iais.

��Ne man ta strėlė buvo įsmigusi. Jeigu taip man, bū�iau bliov�s kaip vaikas.

��Ne, nebūtum,�� atsakė Temud�inas.

Prie� nusigr�damas i�tiesė rank� ir spustelėjo broliui sprand�. Jo i�rai�ka nei i� �io, nei i� to taip staiga pasikeitė, kad Temugė grį�telėjo pasi�iūrėti, k� mato brolis.

Ant totorių ve�imo stovėjo Elukas, vienoje rankoje laikydamas odmai�į su airagu, kitoje�� kruvin� kard�. Net i� tolo jis atrodė kupinas jėgų ir grėsmingas. Jį pamat�s, atgijo ir Temud�inas, i� rankų ir kojų dingo nuovargis. Temugė �iūrėjo, kaip Elukas ka�k� �aukia savo vilkams.

��A� jo neprisimenu,�� sumurmėjo Temugė jiems �velgiant per kruvinos �olės plot�.�� Stengiuosi, bet tai buvo taip seniai.

��O man neatrodo seniai,�� piktai tarė Temud�inas.�� Sapnuoju jo veid� kas naktį.

Jis lėtai i�sitraukė kard�, ir Temugė pasisuko i�sigand�s to, k� i�vydo brolio veide. Jie girdėjo, kaip juokiasi apstoj� ve�im� vyrai, kai kurie sveikino Eluk�, o jis �ūkavo jiems i� vir�aus.

��Turėtum palaukti, kol būsi pailsėj�s,�� tarė Temugė.�� �aizda negili, bet vis tiek esi nusilp�s.

��Ne. Jau kaip tik metas,�� atsakė Temud�inas, �engdamas į priekį.

Temugė buvo beein�s kartu, bet pamatė, kaip susi�valg� paskui brolį �engė Ka�iunas su Chazaru. Temugė nebenorėjo matyti dar vienos mirties. Jam buvo nepakeliama galvoti, kad Temud�inas bus nu�udytas, baimė suko vidurius, svaigo galva. Jeigu Elukas kausis ir laimės, viskas, k� jie yra pasiek�, bus prarasta. Temugė �iūrėjo, kaip ramiai, tvirtu �ingsniu tolsta nuo jo Temud�inas, ir staiga suprato, kad ir jis turi būti ten. Jie yra Jesugėjaus sūnūs, ir jau atėjo laikas. Padvejoj�s jis �ingtelėjo ir netrukus jau skubėjo paskui brolį.

Elukas garsiai kvatojo dėl ka�ko jam pasakyta. Pergalė prie� įsibrovėlius totorius buvo �lovinga. Jis kovėsi narsiai, kariai ėjo ten, kur jis vedė, tiesiai į mū�io �erdį. Mielai klausydamas jų sveikinimų, jis nelaikė sav�s geresniu negu i� tiesų buvo. Jis atliko savo darb� ir dar daugiau, taigi dabar laukia totorių turtai, o jais reikia d�iaugtis. Moterys po ve�imais�� taip pat �ven�iamos pergalės dalis, jis pasiims daug naujų mergai�ių pas vilkus, kad gimdytų sūnus jo gentainiams. Gentis padidės, ir pasklis �inia, kad vilkai prisidėjo prie pergalės. Ten stovėdamas ir jausdamas, kaip vėjas d�iovina prakait�, Elukas svaigte svaigo d�iaugdamasis gyvenimu. Su dviem vilkų kariais galynėjosi Tolujus, juokdamasis i� pastangų jį pargriauti. Visi trys suvirto į krūv�, Elukas kikeno jausdamas, kaip tempiasi oda skilinėjant ant jos sukepusiam kraujui. Jis padėjo kard� ir abiem sunkiomis rankomis ėmė trintis veid�, grandydamasis mū�io bjaurastį. Pakėl�s akis, pamatė jo ateinan�ius Temud�in� su broliais.

Elukas susiraukė, susilenk�s pasiėmė kard�. Ve�imas buvo auk�tas, bet jis ver�iau nu�oko, kad nereikėtų rop�tis �emyn atsukus jiems nugar�. Nu�oko sėkmingai ir stojo prie� Jesugėjaus sūnus �ypsnio tampoma burna. Juodu su Temud�inu vieninteliai �ia chanai, mat� pergal�. Nors ir kereitai kovėsi gerai, riebus jų vadas saugus savo stovykloje u� penkių mylių į pietus. Elukas giliai įkvėpė ir dairydamasis atsistojo tvir�iau. Jo vilkai matė, kaip jis nu�oko, ir traukė artyn prie savo chano. Olchunai metė grobio dalybas su kereitais ir po du, po tris ėjo ar�iau pasi�iūrėti, kas vyks. Jau buvo pasklidusi �inia apie vadų nesantaik�, ir jie nenorėjo praleisti kautynių. Moterys po ve�imais aimanavo, o kariai nuėjo per �ol� ten, kur tylėdami stovėjo Elukas ir Temud�inas.

��Tai buvo didi pergalė,�� tarė Elukas, �velgdamas į besirenkan�ius �mones.

�imtas jo vilkų liko gyvi po mū�io, bet jie nebesi�ypsojo, i�vyd� grėsm�. Kitų gen�ių karių buvo gerokai daugiau negu jų, ir Elukas �inojo, kad viskas gali būti nuspr�sta tik dviejų vyrų, su�aukusių juos į t� viet�.

���ia sena skola!�� su�uko jiems Elukas.�� Nesiki�kit.�� Blaiviomis akimis jis �iūrėjo į stovintį prie�ais Temud�in�.�� A� nesipra�iau, kad tarp mūsų būtų pralietas kraujas, bet esu vilkų chanas ir to nevengsiu.

��A� reikalauju savo tėvo �monių,�� tarė Temud�inas, �vilgsniu permesdamas karius ir asmens sargybinius.�� Nematau jokio chano ten, kur tu stovi.

Elukas sukikeno keldamas kard�.

��Tai a� priversiu tave pamatyti,�� tarė jis.

Pastebėj�s, kad Temud�inas nusiėm�s dalį �arvų, Elukas atstatė deln�. Temud�inas stovėjo pasireng�s, bet nejudėjo, kol Elukas atsiri�o virintos odos skydus, mū�yje jam i�saugojusius gyvyb�. Temud�inas i�kėlė rankas, broliai atri�o jo apsaug�, taigi abu vyrai stovėjo vienmar�kiniai, su antblauzd�iais ir batais, vėjelis d�iovino tamsius prakaito ruo�us ant drabu�ių. Abu slėpė nuovargį ir nerimavo, kad kitas atrodo �valesnis.

Temud�inas pakėlė kard�, �iūrėdamas į Eluko kard�, laikom� taip, tarsi jis būtų besvoris. Buvo mat�s Eluko veid� daugybėje mokomųjų susirėmimų su Arslanu ir Juanu. Tikras susirėmimas visai kas kita, ir jis nepajėgė įgauti �ūtbūtinai reikalingos ramybės. Elukas atrodė net ūgtelėj�s. �mogus, palik�s Jesugėjaus �eim� mirti, buvo nepaprastai stiprus, ir be �arvų jo kūnas kėlė baim�. Temud�inas papurtė galv�, tartum norėdamas t� baim� i� jos i�kratyti.

��Eik �en, dvėsena,�� sumurmėjo jis, ir Elukas prisimerkė.

Abu vyrai, k� tik stovėj� visi�kai ramiai, staiga greitais �ingsniais metėsi į priekį. Temud�inas atrėmė pirm�jį smūgį į galv�, pajuto, kaip atsitrenkus ginklui dreba rankos. Skaudėjo krūtin�, kur raumenis i�draskė strėlė, bet jis stengėsi suvaldyti įnir�į, nes nevaldomas jį pra�udytų. Elukas smarkiai jį spaudė, mosuodamas kardu it mėsos kapone su tokia did�iule jėga, kad Temud�inui tekdavo at�okti į �on� arba patirti sukre�iantį smūgį. Su kiekvienu pasitiktu ir atremtu smūgiu jo de�inė ranka vis labiau stingo. Trijų gen�ių vyrai padarė jiems vietos, sustoj� pla�iu ratu, bet jie nei �aukė, nei katr� jų dr�sino. Temud�inas matė susiliejusius jų veidus, sukdamas aplink prie��, apgaulingais judesiais versdamas pulti, ir Elukas kapojo tik or�.

��Tu lėtesnis negu būdavai,�� pasakė jam Temud�inas.

Elukas neatsakė, jo veidas kaito. Jis dūrė, padar�s įtūpst�, bet Temud�inas atmu�ė kardo a�menis ir smogė alkūne Elukui į veid�. Elukas bematant smogė atgal, kum��iu stipriai sudavė į neapsaugot� Temud�ino krūtin�.

Perliejo skausmas, ir Temud�inas pamatė, kad Elukas buvo nusitaik�s į kruvin� dėm� ant mar�kinių. Smogdamas atgal Temud�inas garsiai suurzgė�� kan�ia kėlė jam įnir�į. Elukas pasitiko jo smarkų most� ir, kai vėl kirto į kruvinus raumenis, per senesnius kraujo ruo�us ant mar�kinių nutekėjo plona raudona srovelė. Temud�inas riktelėjo ir �engė atgal, bet kai Elukas paėjo nuo jo neatsilikdamas, at�oko, kad mostas tėvo kardu jo nepasiektų, ir i� visų jėgų kirto Elukui į rank� �emiau alkūnės. Jei �mogus būtų buv�s silpnesnis, rank� būtų visai nukirt�s, bet Eluko dilbiai buvo labai raumeningi. Ta�iau �aizda buvo baisi, i� jos try�ko kraujas. Elukas ne�iūrėjo į savo nebenauding� rank�, nors kraujas varvėjo per krumplius ir krito �emėn tir�tais la�ais.

Temud�inas jam linktelėjo i��iep�s dantis. Jo prie�as nusilps, bet jis nenorėjo, kad tai būtų greitai.

Elukas puolė, jo �vytruojantis kardas virto pasklida dėme. Temud�ino kūnas virpėjo nuo gele�ų �vangėjimo kaskart susidau�us kardams, bet jis ėmė d�iūgauti pajut�s, kad Eluko jėgos silpsta. Kai juodu vėl susirėmė, Temud�inas gavo gili� �aizd� i�ilgai �launies, jo de�inė koja nusilpo, tad jis liko vietoje, o Elukas suko aplink ratu. Abu vyrai jau sunkiai alsavo, prarad� paskutines gyvybingumo atsargas, įgautas po mū�io. Nuovargis juos gniu�dyte gniu�dė, jie liko kautis vienas su kitu akinami tik valios jėgos ir neapykantos.

Elukas pasinaudojo tuo, kad Temud�inui su�eista koja, puolė, paskui greitai �engė į �alį, kad Temud�inas nespėtų prisiderinti judesių. Du kartus a�menys su�vangėjo visai ties Temud�ino kaklu, o Elukas lengvai atmu�davo kir�ius. Ta�iau jis jau silpo. Rankos �aizda nesiliovė kraujavusi, atsitraukdamas jis staiga susvyravo, jam buvo sunku sutelkti �vilgsnį. Temud�inas pa�iūrėjo į Eluko rank��� kraujas tvink�iodamas dar tekėjo. Kai Elukas ramiai stovėdavo, buvo girdėti, kaip jis ty�ka į dulkes, pabalo ir Eluko oda�� anks�iau ji niekad tokia nebūdavo.

��Tu mir�ti, Elukai,�� tarė Temud�inas.

Elukas neatsakė, tik vėl puolė gaudydamas or�. Temud�inas i�silenkė pirmojo smūgio, o antras, kai Elukas prisiartino, paliko jam rė�į �one. Temud�inas kirto atgal kaip gyvatė, ir Elukas svirduliuodamas netvirtais �ingsniais ėmė trauktis. Krūtinėje po kaklu atsivėrė �aizda, i� jos sruvo kraujas. Elukui linko keliai, nusviro galva. Kairės rankos jau nebevaldė ir sunkiai kvėpuodamas vos nepaleido kardo.

��Mano tėvas tave mylėjo,�� tarė Temud�inas, �iūrėdamas į jį.�� Jei būtum buv�s i�tikimas, dabar būtum �alia man�s.

Eluko oda nesveikai nubly�ko, krūtinė kilnojosi, jis �nopavo trok�damas atgauti jėgas.

��Jis tavimi pasitikėjo, o tu negarbingai jį i�davei,�� kalbėjo toliau Temud�inas.�� Taigi mirk, Elukai. Man tav�s nebereikia.

Jis matė, kad Elukas bando ka�k� sakyti, bet ant lūpų pasirodė kraujas, ir jis nei�tarė �od�io. Elukas suklupo ant vieno kelio, ir Temud�inas laukdamas įki�o kard� į mak�tį. Atrodė, Elukas labai ilgai kabinasi į gyvenim�, bet pagaliau jis susmuko ir �onu nugriuvo ant �emės. Jo krūtinė nebesikilnojo. Temud�inas pamatė prieinant vien� i� stebėjusių kov� vilkų. Jis įsitempė atremti dar vien� puolim�, bet pa�ino, kad tai i�tikimas chano karys Basanas, ir sudvejojo. Vyras, kart� i�gelbėj�s Temud�in� nuo Eluko, priėjo ir sustojo prie lavono �velgdamas �emyn. Basano veidas buvo susirūpin�s, bet nieko nesakydamas jis pasilenkė, paėmė kard� su vilko galvos rankena ir atsitiesė. Temud�inui su broliais �velgiant, Basanas atki�o kard� rankena į priekį Temud�inui, ir tas paėmė jį, vėl pajuto jo svorį rankoje, tartum pasisveikino su senu draugu. Akimirk� jam pasirodė, kad ir jis mir�ta, bet broliai sugriebė ir laikė jį.

��Ilgai laukiau, kad tai pamaty�iau,�� tyliai tarė Chazaras. Temud�inas nusipurtė apėmusį abejingum� prisimin�s, kaip brolis spardė Sansaro lavon�.

��Elkis su lavonu pagarbiai, broli. A� turiu palenkti savo pusėn vilkus, o jie nedovanos mums, jei su juo blogai elgsimės. Tegu nune�a jį į kalnus ir paguldo ten vanagams.�� Jis nu�velgė tylin�ius trijų gen�ių karius.�� Paskui noriu grį�ti į stovykl� ir pareikalauti to, kas man priklauso. A� esu vilkų chanas.

Jis i�tarė tuos �od�ius �nib�domis, klausydamasis, kaip jie skamba, o broliai, juos i�gird�, dar tvir�iau jį suspaudė, tik jų veidai stebintiesiems nieko nei�davė.

��A� tuo pasirūpinsiu,�� tarė Chazaras.�� Pirmiausia reikia apri�ti �aizd�, kol mirtinai nenukraujavai.

Temud�inas linktelėjo galv� apimtas did�iulio nuovargio. Basanas nepajudėjo i� vietos, ir Temud�inas pagalvojo�� gal reikėtų k� nors pasakyti apstojusiems juos priblok�tiems vilkams,�� bet tai dar palauks. Jie daugiau neturi kur dėtis.

XXXIV SKYRIUS

Mū�yje su totoriais �uvo daugiau kaip du �imtai karių. Temud�ino kariuomenei dar nepasitraukus i� mū�io lauko, danguje ėmė sukti ratus maitvanagiai ir krankliai, kalnų pa�laitėse jie plakė sparnais stypindami tarp lavonų, pe�damiesi ir klykaudami. Temud�inas buvo įsak�s vienodai elgtis su visais�� kereitais, olchunais ir vilkais. Trijų gen�ių �amanai įveikė nepalankum� vieni kitiems ir giedojo atlikdami apeigas, o kariai stebėjo vir� galvų sklandan�ius plė�rūnus. Giesmėms dar nenutilus, pasi�iau�� maitėdos nusileido ant �emės ir, straksėdami per �uvusiuosius, tamsiomis akimis sekiojo gyvuosius.

Totorius jie paliko ten, kur tie krito, bet tik visai įdienojus ve�imai pajudėjo atgal į pagrindin� stovykl�. Temud�inas ir jo broliai jojo priekyje, vilkų chano kariai tuoj jiems i� paskos. Jei jis nebūtų senojo chano sūnus, jie būtų galėj� jį nu�udyti, kai tik �uvo Elukas, bet Basanas įteikė jam tėvo kard�, ir jie net nepajudėjo. Nors ned�iūgavo kaip olchunai ir kereitai, jie buvo patikimi ir buvo jo pusėje. �altai nusiteik�s su jais jojo ir Tolujus, jo veide buvo mėlynių. Chazaras su Ka�iunu naktį buvo tykiai jį pasivedėj� į �alį, ir dabar jis jojo nuo jų nusisuk�s.

Kai jie pasiekė Togrulo stovykl�, savo vyrų ir sūnų i�ėjo pasitikti moterys, jos susijaudinusios �velgė į karių veidus ie�kodamos savųjų, kol susirasdavo gyvus likusius mylimuosius. Pana�iai skambėjo d�iaugsmo ir sielvarto kupini balsai, ir tyrai atgijo nuo sveikinimų ir raudų.

Temud�inas savo nusikamavusia kumele nurisnojo ten, kur stovėjo Togrulas, i�ėj�s i� gero su Ven �ao. Kereitų chanas buvo pasilik�s kelis sargybinius saugoti �eimų, ir tie vyrai ne�iūrėjo Temud�inui į akis, kai jis permetė juos �vilgsniu. Jie nebuvo i�joj� su juo.

Temud�inas nulipo �emėn.

��Mes palau�ėm juos, Togrulai. Į pietus jie nebegrį�.

��Kur vilkų chanas?�� paklausė Togrulas, �iūrėdamas į judri� karių ir jų �eimų mini�.

Temud�inas truktelėjo pe�iais.

��Jis stovi prie� tave,�� atsakė.�� A� įtvirtinau savo teises į gentį.

Temud�inas nusigr�ė duoti įsakymų broliams ir nematė, kaip kei�iasi Togrulo veido i�rai�ka. Vėjelis atne�ė �ir�kan�ios avienos kvap�, sugrį�� kariai d�iugiai �ūkavo jį u�uod�. Jie jau antr� dien� alko ir nieko nesiims, kol iki soties pavalgys ir atsigers.

Ven �ao pamatė atjojantį Juan��� jo blauzda buvo kietai apvyniota kruvinu rai��iu. Temud�inas jau buvo pasuk�s į savo �monos būst�, ir Ven �ao kantriai laukė, kol Juanas nulip�s nuo �irgo priklaupė ant vieno kelio.

��Mes nieko smulkiau ne�inom apie mū�į, Juanai. Turėsi mums papasakoti, k� matei.

Juanas nepakėlė akių nuo �emės.

��Tavo valia, mano pone,�� atsakė jis.

Saulei leid�iantis, kalnus nuruo�avo auksinė �viesa ir �e�ėliai. Vyrai �ventė, kol prisigėrė ir prisivalgė. Su jais buvo ir Togrulas, ta�iau jis kartu su kitais nesveikino Temud�ino net tada, kai vilkų kariai atsivedė savo gentainius duoti Jesugėjaus sūnui i�tikimybės priesaikos. Togrulas matė, kaip jiems suklupus prie� Temud�in� �io akys prisipildė a�arų, ir jį u�plūdo pasipiktinimas. Tiesa, jis nesikovė kartu su jais, bet argi neprisidėjo? Be kereitų jie nebūtų laimėj�, ir kaip tik Togrulas pasikvietė Temud�in� i� �altosios �iaurės. Jis neaklas, mato, kad jo kereitai įsimai�� tarp kitų, jau nė nebeatskirsi. Jie �iūri į jaun�jį chan� su pagarbia baime�� į �mogų, kuris sutelkė gentis ir joms vadovaudamas laimėjo triu�kinam� pergal� prie� sen� prie��. Togrulas matė kiekvieno jų �vilgsnį ir nulenkt� galv� ir jautė, kaip į vidurius smelkiasi baimė. �uvo Elukas, anks�iau�� Sansaras. Nesunku buvo įsivaizduoti, kaip ginkluoti peiliais vyrai naktį ateina kereitų chano Togrulo.

�ventei pasibaigus, jis sėdėjo savo gere su Ven �ao ir Juanu ir kalbėjosi beveik vis� naktį. Kai pakilo mėnulis, Togrulas giliai atsiduso ir pajuto plau�ius prisipild�ius juodojo airago garų. Buvo girtas, bet jam to reikėjo.

��Padariau visk�, k� �adėjau, Ven �ao,�� priminė jis pasiuntiniui.

Veno balsas skambėjo raminamai:

��Padarei. Tu būsi chanas did�iuliuose �emės plotuose, ir tavo kereitai gyvens ramiai. Mano �eimininkai bus patenkinti su�inoj� apie toki� pergal�. Kai pasidalysite grobį, a� vyksiu su tavimi. �ia nebeturiu k� veikti, jau nebe. Galbūt paskutiniais gyvenimo metais galėsiu pasid�iaugti Kaifenge.

��Jeigu man leis i�vykti,�� staiga i�ko�ė Togrulas.

Jo kūnas drebėjo i� pasipiktinimo ir nerimo, ir Ven �ao pakreip�s galv� �iūrėjo į jį tartum besiklausantis pauk�tis.

��Tu bijai naujojo chano,�� sumurmėjo jis.

Togrulas paniekinamai prunk�telėjo.

��Kodėl turė�iau nebijoti, kai jis u� sav�s palieka negyvėlius? Turiu sargybinius aplink �į ger�, bet ryt� ka�in kiek truks, kol...�� jis nutilo, galvodamas gniau�ė pir�tus.�� Matei, kaip jį sveikino, ir manieji kereitai buvo tarp jų.

Ven �ao susirūpino. Jei ryt� Temud�inas nu�udys stor�jį kvailį, atsakomųjų veiksmų teks imtis ne kam kitam, o jam, Venui. Jis svarstė, k� daryti, prietemoje jausdamas abejing� Juano veido i�rai�k�.

Kai tyla tapo slegianti, Togrulas nugėrė didelį gurk�nį airago, atsiraugėjo.

��Kas �ino, kuo galiu dar pasitikėti?�� tarė jis verksmingu balsu.�� �i�nakt jis bus girtas ir kietai miegos. Jei numirs savo gere, rytoj niekas nesutrukdys man i�vykti.

��Tave sulaikys jo broliai,�� tarė Ven �ao.�� Jie atker�ys įtū��.

Togrulas pajuto, kad viskas aplink sukasi, ir krumpliais u�spaudė akis.

��Mano kereitų yra pusė �itos kariuomenės. Jie nieko neskolingi tiems broliams. Jei Temud�inas bus nebegyvas, a� lengvai su jais susidorosiu. Jie man�s nesulaikys.

��Jei pamėginsi ir tau nepavyks, visi mes mirsim,�� perspėjo jį Ven �ao.

Jis nerimavo, kad Togrulas, apsirik�s tamsoje, gali jį nu�udyti,�� kaip tik tada, kai jau įmanoma grį�ti į D�inų rūmus po tų metų tyruose. Suprato, kad, �iaip ar taip, jo saugumui kilusi grėsmė, bet atrodė geriau palaukti ryto. Temud�inui jis neskolingas, grei�iausiai jam leis vykti namo.

��Nekelk sau pavojaus, Togrulai,�� tarė jis chanui.�� Jus abu saugo sve�io teisės, ir jei i� baimės pasielgsi neapdairiai, viskas �lugs.

Venas atsilo�ė �iūrėdamas, ar jo �od�iai suvokti.

��Ne,�� atsakė Togrulas, delnu kirsdamas per or�.�� Matei, kaip jį sveikino. Jei �i�nakt jis mirs, a� dar prie� au�tant i�sivesiu savo kereitus. Kol patekės saulė, per t� sumai�tį jie mūsų nebepavys.

��Tai klaida...�� pradėjo Ven �ao. Labai nustebo, kai Juanas jį pertraukė.

��A� nuvesiu vyrus į jo ger�, mano vie�patie,�� pasakė Juanas Togrului.�� Jis man ne draugas.

Togrulas atsigr�ė į kinų karį ir sugriebė jo rankas savo mėsingais delnais.

��Eik, Juanai, grei�iau. Pasiimk �io gero sargybinius ir nudėk jį. Jis su broliais i�gėrė daugiau u� mane. Jie nebus budrūs ir tau nepasiprie�ins, �i�nakt tikrai ne.

��O jo �mona?�� paklausė Juanas.�� Ji miega su juo, tad nubudusi ims �aukti.

Togrulas papurtė airago apkvaitint� galv�.

��Nebent būtų būtina. A� nesu pabaisa,�� bet rytoj būsiu gyvas.

��Juanai?�� grie�tai paklausė Ven �ao.�� Kas �ia per kvailystės?

Geriausias jo karys pasuko į jį galv�, sutemoje tamsi� ir bauginan�i�.

��Tas vyras per trump� laik� greitai i�kilo ir toli nuėjo. Jei �i�nakt jis mirs, po kelerių metų mes nepamatysim jo prie savo sienų.

Venas pasvarstė apie ateitį. Vis dėlto būtų geriau, jei Temud�inas nubustų. Jei jaunasis chanas panorės nu�udyti Togrul�, Venui bent nebereikės k�sti to �mogaus draugijos iki pat savųjų �emių sienos. Juk Temud�inas leis D�inų pasiuntiniui i�vykti? Jis nebuvo tuo tikras ir, kol abejojo, Juanas atsistojo ir nusilenk�s abiem vyrams i�ėjo pro duris. Abejonių sukaustytas Ven �ao jam nieko nepasakė. Susirauk�s, neramus, jis �iūrėjo į Togrul� ir klausėsi, kaip Juanas kalbasi su sargybiniais lauke. Ilgai netruk� jie nuėjo į didelės stovyklos tams� ir jau buvo per toli, kad būtų įmanoma juos sugr��inti.

Venas nusprendė pasikviesti savo ne�ikus. Kad ir kas nutiktų, jis norėjo i�keliauti au�tant. Negalėjo atsikratyti �iurpinan�io pavojaus ir baimės jausmo krūtinėje. Jis padarė visk�, apie k� vyriausiasis ministras galėjo tik pasvajoti. Totoriai sutriu�kinti, jis vėl pagaliau patirs ramyb� ir glob� dvare. Jo vis� dien� nebelydės prakaito ir avienos dvokas. Apgirtusio Togrulo baimė dar gali visk� i�plė�ti jam i� rankų�� jis patyliukais raukėsi sėdėdamas su chanu, �inodamas, kad t� naktį poilsio jau nebus.

Kai Temud�ino gero durys girg�telėjusios atsidarė, jis kietai miegojo. �alia gulėjo Borte, jos miegas buvo neramus. Ji buvo tokia stora su kūdikiu pilve ir taip sukaito, kad nusimetė kailius, saugan�ius nuo �iemos vėsos. Blausiai �ioruojanti krosnelė �vietė gere rausvai gelsva �viesa. Kai Juanas su dviem vyrais įėjo, nė katras i� miegan�iųjų nesujudėjo.

Abu sargybiniai ne�ėsi i�trauktus i� mak��ių kardus ir, kai Juanas sustojo �iūrėdamas į Temud�in� ir Bort�, jie �engė prie jų. Juanas i�skėtė rankas ir sulaikė juos taip, tartum būtų atsitrenk� į sien�.

��Palaukit,�� su�nib�dėjo jis.�� A� ne�udysiu miegan�io �mogaus.

Tie susi�valgė, negalėdami suprasti svetimojo kario. Stovėjo ir tylėjo, o Juanas atsikvėpė ir su�nib�dėjo miegan�iam chanui:

��Temud�inai!

Vardas prikėlė Temud�in� i� neramių sapnų. Jis pramerkė apsiblaususias akis, pajuto, kaip smilksi galva. Grį�telėj�s pamatė stovintį greta Juan�, ir akimirk� jie �iūrėjo vienas į kit�.

Temud�ino rankos buvo po kailiais, bet, kai jis kėlėsi, Juanas pamatė jį laikant rankoje tėvo kard�. Jaunuolis nuogas �oko i� lovos ir numetė �alin kardo mak�tį. Jo sujudinta atsimerkė Borte, ir Juanas i�girdo j� baimingai aiktelint.

��Galėjau tave nu�udyti,�� ramiai pasakė Juanas prie�ais stovin�iam nuogam vyrui.�� Gyvybė u� gyvyb�, kaip tu kadaise neatėmei manosios. Dabar mes vienas kitam nebeskolingi.

��Kas tave pasiuntė? Ven �ao? Togrulas? Kas?

Temud�inas papurtė galv�, bet kambarys, atrodė, svyruoja.

Jis stengėsi atgauti ai�kų prot�.

��Mano ponas �ia neįsivėl�s,�� atsakė Juanas.�� Ryt� mes i�vyksim, grį�tam namo.

��Vadinasi, Togrulas,�� tarė Temud�inas.�� Kodėl dabar jam u�kliuvau?

Juanas truktelėjo pe�iais.

��Jis tav�s bijo. Gal ir ne be reikalo. Prisimink, �i�nakt turėjau tavo gyvyb� savo rankose ir galėjau j� atimti. Pasielgiau su tavimi garbingai.

Temud�inas atsiduso, �irdis ėmė rimti, nebe taip dau�ėsi. Jam svaigo galva, buvo bloga, atrodė, tuoj susivems. Rūg�tus airagas suko vidurius, ir, nors buvo kelias valandas numig�s, jautėsi visai i�sek�s. Jis neabejojo�� Juanas, jei tik būtų norėj�s, būtų jį nu�ud�s. Tik valandėl� buvo nusprend�s susi�aukti i� gerų karius ir i�sitempti Togrul�, bet apsigalvojo. Gal buvo pervarg�s, ta�iau jau per daug mir�ių, ir Eluko kraujas tebedegino od�.

��I�vyksi saulei nepatekėjus,�� tarė Temud�inas.�� Pasiimk Ven �ao ir Togrul�.�� Jis pasi�iūrėjo į abu vyrus, įėjusius su Juanu. �ie stovėjo netek� amo dėl to, kas dedasi, nedrįso pa�velgti jam į akis.�� Jo sargybiniai gali vykti kartu. Man jų nereikia �ia po to, k� bandė padaryti.

��Jis norės kereitų,�� tarė Juanas.

Temud�inas papurtė galv�.

��Jei norės, a� galiu juos visus sukviesti ir pasakyti apie �į bailio poelgį. Jie neseks paskui kvailį. Gentys yra mano, Juanai, taip pat ir kereitai.

Kalbėdamas jis stovėjo tiesiau, ir Juanas matė kard� su vilko galva �vilgant krosnelės �aroje.

��Pasakyk, kad neatimsiu jam gyvybės, jei i�vyks prie� au�tant. Jei po to rasiu jį dar �ia, i�kviesiu kautis visų jo karių akivaizdoje.

Jis tamsiomis at�iauriomis akimis �velgė į kinų karį.

��Kiekviena �eima, jodinėjanti po �olės jūr�, pripa�ins mane chanu. Pasakyk tai savo ponui Ven �ao, kai grį�i pas jį. Dabar jam nereikia man�s saugotis. Bet mes dar pasimatysim.

Jo �od�iai buvo tarsi Juano �od�ių aidas, bet D�inų �emės juk u� tūkstan�io mylių. Temud�ino sutelktos gentys�� tik saujelė prie� kariuomenes, kurias Juanas buvo mat�s. Jam nėra ko bijoti i�did�ių �io �mogaus siekių.

��Stovykla nubus mums i�vykstant,�� tarė Juanas.

Temud�inas pa�velgė į jį, tada, nepasivargin�s atsakyti, vėl įlipo į lov�. Pamatė i� baimės i�siplėtusias Bortės akis, i�tiesė rank� nubraukti plaukų jai nuo veido. Ji neat�lijo, gal net nepajuto.

��Eik jau, Juanai,�� �velniai tarė Temud�inas. Buvo vėl beu�sikloj�s kailiais, bet luktelėjo ir pridūrė:�� Ir dėkoju tau.

Juanas i�sivedė sargybinius į vėsų nakties or�. Kai buvo kiek paėj�, sustabdė juos ir tamsoje pajuto, kaip jie abejodami atsigr�ia. Jie nematė, kaip jis i�sitraukė i� dir�o peilį, bet jei ir būtų mat�, nebūtų prilyg� �mogui, buvusiam geriausiu Kaifengo kovotoju. Po dviejų staigių dūrių jiems parklupus, Juanas palaukė, kol jie nuvirs ir sustings. Jis nepaklausė įsakymo, bet tai neslėgė �irdies, be to, nebėra liudininkų, niekas nepasakys Ven �ao, kaip jis pasielgė. Stovykloje buvo tylu, viskas susting� �vaig�d�ių �viesoje. Vienintelis garsas buvo jo �ingsnių girg�dėjimas grį�tant pas savo pon� pasakyti, kad Temud�inas pernelyg gerai saugomas. Nueidamas Juanas tik kart� grį�telėjo pasi�iūrėti į chano ger� mėnesienoje, įsiminė t� vaizd�. Jis atidavė skol�.

Kai mėnulis jau slinko �emyn u� kalnų, Temud�inas nubudo antr� kart�, į ger� įėjus Chazarui. Dar ne visai susivok�s �iupo tėvo kard� ir pa�oko. Sujudėjo Borte, sudejavo per miegus, ir jis atsigr�ė paglostyti jai skruosto.

��Viskas gerai, �ia tik mano brolis,�� su�nib�dėjo jis.

Borte ka�k� sumurmėjo, bet �į kart� nenubudo. Temud�inas atsiduso �velgdamas į j�.

��Matau, kad sapnavai dailias moteris,�� sukikeno Chazaras. Temud�inas paraudo, u�sitempė kailius iki juosmens ir atsisėdo lovoje.

��Kalbėk tyliau, kad nepa�adintum jos,�� su�nib�dėjo jis.�� Ko nori?

Pamatė įeinantį Ka�iun� ir pagalvojo, ar dar turės t� naktį ramybės.

��Pamaniau, gal norėsi �inoti, kad lauke guli du lavonai. Temud�inas mieguistai linktelėjo. To jis ir tikėjosi. Chazaras susiraukė, kad Temud�inas taip �altai sutiko �ini�.

��I� visko matyti, Togrulas ir Ven �ao ruo�iasi į kelion�,�� tarė Chazaras vis dar linksmas.�� Jų sargybiniai atsirinko �irgus ir turi t� juoking� dė��, kurioje ne�a Ven �ao. Ar nori, kad juos sulaiky�iau?

Temud�inas galvodamas pasidėjo tėvo kard� ant kailių.

��Kiek vyrų jie pasiima?�� paklausė jis.

��Gal kokius tris tuzinus,�� atsakė nuo tarpdurio Ka�iunas,�� kartu su Togrulo �mona ir dukterimis. Dar Juanas ir kinai sargybiniai, taigi nema�as būrys. Storulį Togrul� gabens ve�imas. Ar tu �inai k� nors, ko mes ne�inom?

��Togrulas buvo pasiunt�s man�s nu�udyti, bet jis pasirinko tam darbui Juan�,�� atsakė Temud�inas.

Chazaras pasipiktin�s su�nyp�tė:

��Galiu pasiųsti paskui jį vilkus, kai bus nenukeliav�s nė mylios. Jie mums artimiausi ir nėra priklausomi nuo Togrulo.

Jis nusteb�s �iūrėjo, kaip Temud�inas purto galv�.

��Tegul sau ne�dinasi. Mes turim kereitus. �iaip ar taip, man būtų reikėj� jį nu�udyti.

Ka�iunas sulaik�s kvap� tyliai �vilptelėjo.

��Kiek dar jų prisijungsi, broli? Ne taip seniai buvai tik keleto plė�ikautojų chanas �iaurėje.

Temud�inas ilgai neatsakė. Pagaliau pakėlė galv� ir prabilo ne�iūrėdamas į brolius:

��A� būsiu visų jų chanas. Mes esam viena tauta, ir vadovauti gali vienas �mogus. Kaip kitaip paimsime D�inų miestus?

Chazarui be�iūrint į brolį, veid� pama�u nutvieskė �ypsena.

��Yra gen�ių, nedalyvavusių mū�yje su totoriais,�� priminė jiems Ka�iunas.�� Naimanai, oiratai...

��Pavieniui jie prie� mus neatsilaikys,�� tarė Temud�inas.�� Paimsim juos vienus po kitų.

��Tai mes vėl būsim vilkai?�� paklausė Chazaras nu�vitusiomis akimis.

Temud�inas kiek pagalvojo.

��Mes esam sidabro �monės, mongolai. Kai kas nors paklaus, sakykit, gen�ių nėra. Pasakykit, kad a� esu �aliuojan�ių platybių chanas, ir jie pa�inos mane tuo vardu�� �ingis. Taip, pasakykit jiems tai. Pasakykit, kad a� esu �ingis ir kad toli nujosiu.

EPILOGAS

Tvirtovė D�inų �emių pakra�tyje buvo sunkus med�io ir akmens statinys. Keli kereitai, atvyk� į tremtį su savo chanu, atrodė sunerim�, kai prie jos prisiartino. Nebuvo mat� nieko pana�aus į t� did�iulį pastat� su priestatais ir kiemais. Patekti ten buvo galima pro didelius medinius vartus, apkaltus gele�imi, juose buvo įtaisytos ir ma�esnės durys. Ten stovėjo du sargybiniai su labai pana�iais į Ven �ao karių �arvais. Jie atrodė kaip nuostabios statulos, �vilgan�ios ryto saulėje.

Togrulas, �vilgtelėj�s į auk�tas sienas, pamatė ir daugiau ginkluotų kareivių, stebin�ių juos. Pa�ios �emių ribos buvo ne kas daugiau kaip paprastos vė�ės. Jiems keliaujant Ven �ao gyrėsi didele tūkstan�io mylių siena, bet ji buvo toli pietuose. Kai tik jie i�vydo tvirtov�, Togrulas pasuko tiesiai į j�, �inodamas, kad kitaip pasielg�s gali prisi�aukti greit� mirtį. Kinų valdovai nepageidauja tokių, kurie sėlina palei jų �emes. Togrulas �irdies gilumoje jautė pagarb� ir baim�, �velgdamas į auk��iausi� pastat�, kokį buvo mat�s. Kai Ven �ao ne�tuvai buvo padėti ant �emės ir pasiuntinys i�lipo, Togrulas nepajėgė slėpti susijaudinimo.

��Palaukite �ia. A� turiu ra�tus, privalau juos parodyti, tik tada galėsime įeiti,�� tarė Ven �ao.

Jis taip pat atrodė pagyvėj�s �valgydamasis savo tėvynėje.

Neilgai trukus jis bus vėl Kaifengo �erdyje, ir ma�asis D�angas galės sau grie�ti dantimis matydamas jo sėkm�.

Togrulas i�sirop�tė i� ve�imo, atid�iai stebėdamas Ven �ao, prisiartinusį prie sargybinių ir su jais kalbantį. �ie nu�velgė būrelį mongolų, karių ir vergų, vienas linktelėjo ir atidar�s duris vartuose dingo u� jų. Ven �ao laukdamas nerodė nekantrumo. Juk vis dėlto i�gyveno ilgus metus toli nuo patogumų.

Juanas tylomis �iūrėjo, kaip i�ėj�s tvirtovės vir�ininkas skaito Ven �ao ra�tus. Jis negalėjo girdėti, kas ten buvo kalbama, ir nepaisė Togrulo į jį nukreiptų klausiamų �vilgsnių. Jis taip pat buvo pavarg�s nuo mongolų gentainių, o i�vyd�s kinų �emes prisiminė �eim� ir draugus.

Pagaliau tvirtovės vir�ininkas atrodė patenkintas. Jis atidavė Venui ra�tus, ir �is ėmė kalbėtis su juo kaip su pavaldiniu. Vyriausiojo ministro įgaliojimai reikalavo bematant paklusti, ir sargybiniai stovėjo i�sitemp� kaip per patikrinim�. Juanas matė, kad durys vėl atsidaro ir tvirtovės vir�ininkas eina vidun, įsivesdamas ir savo kareivius. Venas i� karto nenusekė i� paskos, dar atsigr�ė į stebin�iųjų būrelį. Susirado �vilgsniu Juan� ir pa�iūrėjo į jį susirūpin�s. Prabilo D�inų rūmų tarme ir kalbėjo labai sausai.

���iems �monėms nebus leista įeiti, Juanai. Ar palikti tave su jais?

Juano akys prisimerkė, ir Togrulas �engė į priekį.

��K� jis sako? Kas �ia vyksta?

Ven �ao �vilgsnis nepaleido Juano.

��Nuvylei mane, Juanai, kai tau nepavyko nu�udyti chano jo palapinėje. Ar dabar kiek nors verta man tavo gyvybė?

Juanas stovėjo labai ramiai, nerodydamas nė trupu�io baimės.

��Liepk man stovėti, ir a� stovėsiu. Liepk įeiti, ir įeisiu.

Ven �ao lėtai linktelėjo.

��Tada eik� pas mane ir gyvenk �inodamas, kad galėjau atimti tau gyvyb�.

Juanas priėjo prie durų ir �engė vidun. Togrulas �iūrėjo vis labiau baimindamasis.

��Kada mes eisim?�� paklausė jo �mona.

Togrulas atsigr�ė į j�, ir kai ji pamatė, kaip siaubingai jis i�sigand�s, jos veidas persimainė. Kai D�inų pasiuntinys vėl prabilo, jis kalbėjo mongolų gen�ių kalba. Tikėjosi, jau paskutinį kart� jo lūpos taria tuos bjauriai skamban�ius �od�ius.

��Man labai gaila,�� tarė jis nusigr�damas ir eidamas pro duris. Durys paskui jį u�sidarė.

��K� tai rei�kia?�� bevilti�kai su�uko Togrulas.�� Atsakyk man! Kas �ia darosi?

Jis sustingo, pastebėj�s ka�k� judant ant auk�tų tvirtovės sienų. Ten stovėjo eilė vyrų, ir Togrulas su siaubu į�iūrėjo, kad jie įtemp� lankus taikosi į jį.

��Ne! Man pa�adėjo!�� suriko Togrulas.

Ore su�vilpė strėlės ir susmigo į juos, i� baimės nusigr�usius. Togrulas suklupo i�skėstomis rankomis, į jo kūn� įsmigus bent de�im�iai strėlių. Jo dukterys �aukė, jų balsus staiga nutildė duslūs smūgiai, skaudinantys Togrul� taip pat, kaip prie�mirtinė kan�ia. Jis dar pasiuntė prakeiksm� �monėms, kurie klastingai įsisuko į gentis kaip s�jungininkai ir u�valdė jas auksu ir pa�adais. Menka �olė, ant kurios jis gulėjo, buvo apne�ta mongolų �emės dulkėmis, jos pripildė plau�ius ir u�dusino jį. Pyktis i�blėso, ir rytas vėl tapo ramus.

BAIGIAMASIS �ODIS