Didieji u�kariautojai per istorij� �engia kruvinais batais. Jų paliktas �aizdas dar ilgai gydosi nugalėtieji, o jų vardai nei�dyla per �imtme�ius. �i istorija �iauri ir kruvina, kaip ir pagrindinis jos herojus. Mū�iais ir grasinimais suvienij�s mongolų gentis �ingis drauge su broliais patraukia į �ygį prie� did�iuosius kinų miestus, bet prie� tai reikia pereiti Gobio dykum� ir įveikti jos pakra�tyje įsikūrusi� galing� ir paslapting� Si Sia karalyst�.
I� anglų kalbos vertė
Gra�ina Nemunienė
Turinys
PIRMA DALIS
Prologas
I
II
III
IV
V
VI
VII
VIII
IX
X
XI
XII
XIII
XIV
XV
ANTRA DALIS
XVI
XVII
XVIII
XIX
XX
XXI
XXII
XXIII
XXIV
XXV
XXVI
XXVII
XXVIII
XXIX
XXX
XXXI
XXXII
Istorinės pastabos
Mano dukrai Sophie
PIRMA DALIS
�tai! Ateina tauta i� �iaurės, galinga tauta, ir daug karalių pa�aukiama i� �emės pakra��ių. Ginkluoti lanku ir ietimi, jie yra �iaurūs ir kieta�ird�iai. Jų ū�imas kaip jūros �niok�timas,�� joja ant ristūnų, i�sirikiav� mū�io gretomis.
Jeremijo knyga 50,41-42 PROLOGAS
Kalvos vir�ūnėje siau�iantis vėjas vertė sen� naimanų chan� drebėti. �emai apa�ioje jo suburta kariuomenė grūmėsi su prie�ais, vadovaujamais vyro, vardu �ingis. Kalvos papėdėje bangomis puolantį prie�� bandė atremti daugiau nei tuzinas naimanų būrių. Chanas puikiai girdėjo skaidriame kalnų ore aidin�ius �auksmus ir dejones, bet jo pusaklės akys nematė mū�io.
��Papasakok man, kas vyksta,�� vėl tyliai papra�ė �amano.
Kok�iu, jaunas, dar trisde�imties nesulauk�s vyras, matė puikiai, ta�iau jo a�trų �vilgsnį temdė liūdesys.
���a�iratai nuleido lankus ir kardus, mano valdove. Jie prarado dr�s�, kaip tu ir tikėjaisi.
��Jų baimė per didelė garbė �ingiui,�� i�tarė chanas, stipriau apsisiausdamas delu1.�� Pasakyk, ar mani�kiai naimanai dar kaunasi?
Kok�iu ilgai tylėjo, �velgdamas į vyrų ir �irgų tumul� apa�ioje. �ingis juos u�klupo netikėtai, au�tant i�lind�s i� pievų �olynų, nors geriausi �valgai buvo prane��, kad jis dar toli, u� �imtų mylių. Jo kariai puolė naimanus nuo�miai, kaip puola tie, kurie įprat� laimėti.
I� prad�ių atrodė, kad prie�ų antpuolį pavyks atremti, bet dabar Kok�iu tyliai keikė �a�iratų gentį, atsivedusi� i� kalnų tiek vyrų, kiek reikia laimėti mū�iui. Su s�jungininkais naimanų kariuomenė atrodė labai galinga, bet tik iki pirmo puolimo�� po jo baimė i�bla�kė �a�iratų gretas ir jie atsitraukė.
Kok�iu keikėsi, stebėdamas mū�į. Kai kurie i� chano karių �udė netgi savo brolius. Jų protas ir taip prilygo �unų gaujos protui, o vėjas ir visai jį i�pustė.
��Jie vis dar kaunasi, mano vie�patie,�� pagaliau i�tarė Kok�iu.�� Kariai atlaikė antpuolį. Jų strėlės kliudo ir �eid�ia �ingio vyrus.
Naimanų chanas taip suspaudė kaulėtas rankas, kad net pabalo krumpliai.
��Puiku, Kok�iu, bet man reikėtų nusileisti pas juos ir padr�sinti.
�amanas nerimastingai pa�velgė į vyr�, kuriam tarnavo vis� savo gyvenim�.
��Jei t� padarysi, �ūsi, vie�patie. Ma�iau tai savo vizijose. Tavo vyrai gins �i� kalv� netgi nuo �uvusių karių dvasių.
Kok�iu nuslėpė gėd�. Chanas paklausė jo patarimo, ta�iau Kok�iu, i�vyd�s sutriu�kintas pirm�sias naimanų karių gretas, zvimbian�iose prie�ų strėlėse i�girdo ir savo mirtį. Viskas, ko jis tro�ko�� kuo grei�iau i� �ia dingti.
Chanas atsiduso.
��Tu visada gerai man tarnavai, Kok�iu. Esu tau dėkingas. Pasakyk, k� matai dabar?
Kok�iu prie� atsakydamas garsiai įkvėpė.
��Dabar ir �ingio broliai stojo į mū�į. Vienas i� jų su savo vyrais puolė mūsų karių sparn� ir giliai įsiskverbė į mūsų gretas.
Jis nutilo ir prikando lūp�. Matė tiesiai į juos lekian�i� strėl�, zvimbian�i� lyg musė. Visai prie pat jų ji įsmigo į �em� iki pat plunksnų.
��Mums reikia palipti auk��iau, vie�patie�� tarė stodamasis ir neatitraukdamas akių nuo krauju kunkuliuojan�ių �udynių apa�ioje.
Senasis chanas, padedamas dviejų ginklane�ių, atsistojo. Jie �altakrauji�kai stebėjo savo draugų ir brolių �udynes. Vos Kok�iu mostelėjo, �ie paklusdami ėmė vesti chan� auk�tyn.
��Ar mes kirtome atsakom�jį smūgį, Kok�iu?�� paklausė chanas virpan�iu balsu.
Kok�iu atsigr�ė ir susigū�ė nuo reginio�� atrodė, ore lėtai juda daugybė strėlių. Naimanų kariuomenė buvo perskelta į dvi dalis. �ingio karių �arvai, nusi�iūrėti nuo kinų, buvo daug geresni nei naimanų virintos odos2. Visi vyrai dėvėjo �ilkinius, o ant jų�� storos drobės mar�kinius su pir�to plo�io metaliniais �vynais. Jie neapsaugojo nuo stiprių smūgių, nors strėlės smaigalys da�nai įstrigdavo �ilke. Kok�iu matė, kaip �ingio kariai atlaikė strėlių lietų. Merkitų genties bun�iuk�3, besimėtantį ant �emės, trypė �imtai kojų, o patys merkitai metė ginklus ir klaupėsi. Jų krūtinės sunkiai kilnojosi. Tik įsiut� oiratai ir naimanai dar kovėsi, nors jautė, kad ilgai nei�tvers. Su vieninteliu prie�u kovojo did�iulė s�jungininkų kariuomenė�� jos sutriu�kinimas reik�tų laisvės vilties �ūtį. Kok�iu, surauk�s kakt�, svarstė, kas jo laukia.
��Vyrai kovoja garbingai, vie�patie. Jie nebėgs nuo prie�o, bent kol juos stebite.
Jis matė, kaip koks �imtas �ingio karių priartėjo prie kalvos papėdės ir grėsmingai �velgė į chano vyrų gretas. Auk�tai ant kalvos pūtė �varbus vėjas. Pyktis ir neviltis u�plūdo Kok�iu. Jis per daug pasiekė, kad dabar �ūtų ant sausros nualintos kalvos, �vie�iant �altai saulei. Visos paslaptys, visos gudrybės, kurias su�inojo i� savo tėvo,�� o dabar jau ir pranoko jį,�� galėjo pra�ūti nuo vieno kardo kir�io ar paklydėlės strėlės. Vien� akimirksnį jis nekentė senojo chano u� tai, kad �is nutarė kautis su u�puolikais lygumose. Dabar jis pralaimi lyg koks kvailys, nors ka�kada atrodė labai galingas. Kok�iu tyliai keikė persekiojan�i� pikt� lemtį.
Naimanų chanas sunkiai �nopavo kopdamas auk�tyn. Pavargusia ranka mostelėjo vyrams, ne�antiems jo ginklus.
��Turiu pailsėti,�� tarė krestelėdamas galv�.
��Vie�patie, prie�ai per arti,�� pasakė Kok�iu.
Sargybiniai, nekreipdami dėmesio į �amano �od�ius, pasodino chan� ant �olės lopinėlio.
��Taigi mes pralaimėjome?�� paklausė chanas.�� Kaip kitaip �ingio �unys būtų galėj� pasiekti �i� kalv�, jei ne per naimanų lavonus?
Kok�iu stengėsi ne�iūrėti sargybiniams į akis. Jie �inojo ties� taip pat gerai kaip jis, bet nė vienas nesiry�o jos pasakyti garsiai, kad neatimtų i� senuko paskutinės vilties. Apa�ioje �emė buvo i�marginta tiesiais ir lenktais brūk�neliais�� tai �uvusių vyrų kūnai �olėje i�ra�ė kruvin� ra�t�. Oiratai kovėsi dr�siai ir tvirtai iki paskutinės akimirkos, bet ir jie palū�o. �ingio kariuomenė atkakliai judėjo pirmyn, i�naudodama kiekvien� prie�ininkų gretų silpn� viet�. Kok�iu matė, kaip mū�io lauke bėgioja de�imtinės ir �imtinės karių, o jų vadai priblo�kiamai greitai jiems įsakinėja. Ir did�iausia naimanų karių narsa vargiai būtų atlaikiusi tokį antpuolį. Jiems atkovojus kalno papėd�, Kok�iu akimirksnį blykstelėjo viltis. Deja, tų karių buvo tik saujelė i�vargusių vyrų, ir jie netrukus buvo nu�luoti dar vieno antpuolio.
��Tavo sargybiniai tebėra pasiry�� numirt u� tave, vie�patie,�� sumurmėjo Kok�iu.
Tik tiek �od�ių begalėjo i�spausti. Prie� akis vėrėsi sutriu�kintos kariuomenės vaizdai. Dar vakar ji buvo stipri, o �iandien i� jos beveik nieko neliko. Ausyse aidėjo mir�tan�ių vyrų �auksmai.
Chanas linktelėjo ir u�simerkė.
��Tikėjausi, kad �iandien dar i�silaikysime,�� tyliai, beveik pa�nab�domis pasakė chanas.�� Ta�iau jei mūsų jėgos senka, liepk mano sūnums nuleisti kardus. Nenoriu, kad jie beprasmi�kai �ūtų.
Ta�iau chano sūnūs jau buvo �uv� per pirm�jį �ingio kariuomenės antpuolį. Chano sargybiniai, i�gird� įsakym�, pa�velgė į Kok�iu, slėpdami liūdesį ir pyktį. Vyresnysis i�sitraukė kard� ir patikrino a�menų a�trum�. Jo kakle ir veide nuo įtampos i�ry�kėjo mėlynos venos.
��A� nueisiu ir perduosiu tavo �od�ius sūnums, vie�patie, jei leisi man eiti.
Chanas pakėlė galv�.
��Pasakyk jiems, Murachai, kad privalo i�gyventi ir pamatyti, k� tas �ingis mums visiems padarys.
Murachas piktai nusibraukė a�aras, �velgdamas į kit� sargybinį, visi�kai nepaisantį Kok�iu, lyg jo �ia ir nebūtų.
��Saugok chan�, mano sūnau,�� �velniai tarė jis.
Jaunesnis vyras nulenkė galv�, o Murachas u�dėjo rank� jam ant peties. Paskui palinko į priekį, kad jų kaktos akimirksniui susiliestų. Net nepa�velg�s į �aman�, atvedusį juos ant kalvos, Murachas dideliais �ingsniais ėmė leistis �laitu.
Chanas atsiduso, jo mintys drumstėsi.
��Pasakyk jiems, kad praleistų u�kariautoj�,�� su�nab�dėjo jis.
Kok�iu pamatė ant chano nosies galo su�vilgusį prakaito la��.
��Gal jis pasigailės mano sūnų, kai u�mu� mane.
Kok�iu stebėjo, kaip sargybinis Murachas priartėja prie paskutinio gynėjų būrelio. Jie pasitempė, i�vyd� Murach�, nors buvo i�sek� ir palū��, stengėsi slėpti savo baim�. Kok�iu i�girdo, kaip jie atsisveikina vienas su kitu ir lengvu �ingsniu eina prie�o link.
Kalvos papėdėje Kok�iu pamatė patį �ingį, krauju apta�kytais �arvais, besiskinantį keli� tarp kovotojų. Pajuto ir to vyro �vilgsnį�� nuo jo sudrebėjo ir griebėsi peilio kriaunų. Ar �ingis pasigailėtų �amano, perrė�usio peiliu savo paties chano gerkl�? Senukas sėdėjo �ia pat, nulenk�s galv�, jo kaklas atrodė visai plonas. Gal �i �mog�udystė i�gelbėtų Kok�iu gyvyb� dabar, kai jis taip siaubingai bijo mirties?
�ingis nejudėdamas ilgai spoksojo auk�tyn į Kok�iu, kol �is pagaliau atleido peilio kriaunas. Kok�iu nepa�inojo to �altakrauji�ko kario, atsiradusio apyau�riu ne�inia i� kur. Jis sėdėjo �alia savojo chano ir �iūrėjo, kaip �ūsta paskutiniai naimanai, kartodamas ir kartodamas apsauginius burta�od�ius, kurių jį i�mokė tėvas ir kurie turėjo palenkti prie�� jo pusėn. Atrodė, chanas �iek tiek atsipalaidavo, klausydamasis padrikų �od�ių.
Murachas, geriausias naimanų karys, t� dien� dar nesikovė. Dabar, spiegdamas pratisu balsu, jis dr�siai puolė �ingio kovotojus. Tas riksmas i�judino paskutinius gyvus naimanų karius ir i�sklaidė jų nuovargį. Naimanų strėlių spie�ius privertė �ingio karius pasukti atgal, bet tik trumpam. Netrukus jie vėl griebė ietis ir i��iep� dantis puolė. Vos Murachas nu�udė pirm� prie�inink�, jį i� visų pusių apsupo tuzinas kitų. Po jų kir�ių Muracho krūtinė pasruvo krauju.
Kok�iu toliau progiesmiu kartojo �od�ius. Jo akys i�siplėtė, kai �ingis ėmė pūsti rag� ir jo kariai atsitraukė nuo gaudan�ių or� dar gyvų naimanų.
Ir Murachas dar buvo gyvas. Jis atrodė apsvaig�s. Kok�iu girdėjo, kaip �ingis ka�k� su�uko Murachui, bet negalėjo suprasti �od�ių. Murachas papurtė galv�, i�spjovė ant �emės krauj� ir vėl pakėlė kard�. Vos keli naimanai dar laikėsi ant kojų, ta�iau jie buvo su�eisti ir jų kojomis �liaugė kraujas. Svirduliuodami jie pakėlė kardus.
��Jūs puikiai kovėtės,�� su�uko �ingis.�� Pasiduokite ir a� pakviesiu jus prie savo lau�ų. Pagerbsiu jus.
Murachas i��iepė kruvinus dantis.
��A� spjaunu į vilkų garb�,�� atsakė.
�ingis akimirk� sustingo ant �irgo, galiausiai gū�telėjo pe�iais ir pamojo ranka. Jo kariai �aibi�kai metėsi į priekį, ir Murach� su savi�kiais prarijo kapojantys kardai ir visk� trypian�ios kojos.
Auk�tai ant kalvos atsistoj�s Kok�iu i�vydo, kaip �ingis nu�oko nuo �irgo ir ėmė kopti auk�tyn. Nuo to vaizdo �od�iai įstrigo Kok�iu gerklėje. Mū�is baigėsi. Aplinkui gulėjo �imtai �uvusiųjų, o tūkstan�iai pasidavė į nelaisv�. Kok�iu nerūpėjo, kas jiems nutiks.
��Jis ateina �ia,�� tyliai pasakė Kok�iu, �velgdamas �emyn.
Jam sugniau�ė skrandį, o kojų raumenys įsitempė ir suvirpėjo lyg arklio, u�pulto musių.
Vyras, atved�s stepių gentis po savo vėliavomis, ry�tingai kopė į vir�ų. Jo veide nebuvo jokios i�rai�kos. Kok�iu matė apdraskytus �ingio �arvus, kai kurie metaliniai �vynai kabojo ant siūlų. K� tik pasibaig�s mū�is buvo sunkus, bet �ingis lipo kietai su�iauptomis lūpomis, lyg ta įtampa būtų nieko nerei�kusi.
��Ar mano sūnūs liko gyvi?�� pa�nab�dom paklausė chanas, sutrikdydamas tyl�. Jis i�tiesė rank� ir sugriebė Kok�iu u� delo rankovės.
��Ne,�� atsakė Kok�iu, ir jį staiga apėmė kartėlis.
Chanas paleido del� ir susmuko. Kok�iu pa�velgė į chan��� į jį �iūrėjo apsiblaususios akys, ta�iau i� jų sklido ir tvirtybė.
��Tegu ateina tas �ingis,�� pasakė chanas.�� Argi dabar man tai k� nors rei�kia?
Kok�iu nieko neatsakė. Jis negalėjo atplė�ti �vilgsnio nuo kario, kopian�io į kalv�. Vėjas vėsino jam kakl�, ir tai buvo maloniausias kada nors patirtas jausmas. Buvo mat�s vyrų, akis į akį susidūrusių su mirtimi. Pats juos siuntė myriop, pasitelk�s tamsiuosius ritualus, ir jų mirusios sielos sūkuriu kildavo į dangų. I�vydo savo paties mirtį, ateinan�i� u�tikrintais �ingsniais vyro, kopian�io į kalv�, ir ma�ai trūko, kad imtų bėgti. Jeigu liko stovėti, tai ne todėl, kad buvo dr�sus. Tiesiog bėgti, vadinasi, mirti�� tai tiesa, kaip ir tai, kad ateina �iema. Jis buvo �od�ių ir burtų �mogus, naimanai jo bijojo labiau negu jo tėvo. I�girdo, kaip Muracho sūnus i�sitraukė kard�, bet tai jo nenuramino. Ka�kas ateinan�io u�kariautojo �ingsniuose kėlė pagarbi� baim�. Jo nesugebėjo sustabdyti daugybė kariuomenių. Senasis chanas pakėlė galv� ir laukė jo. Jautė jo artėjim� taip, kaip savo neregėmis akimis jautė saulės �vies�.
Priartėj�s prie trijų vyrų, �ingis stabtelėjo ir įbedė akis į juos. Jis buvo auk�tas, jo oda �vilgėjo ir atrodė sveika. Akys buvo geltonos lyg vilko, ir Kok�iu jose nei�vydo nė krislelio gailes�io. Kol Kok�iu stovėjo susting�s, �ingis i�sitraukė kard�, sutept� d�iūstan�ių krauju. Muracho sūnus �engtelėjo pirmyn ir atsistojo tarp dviejų chanų. �ingio �vilgsnyje blykstelėjo irzulys, ir jaunuolis įsitempė.
��Lipk �emyn nuo kalvos, berniuk, jei nori likti gyvas,�� pasakė �ingis.�� �iandien jau u�tektinai ma�iau savo vyrų mir�ių.
Jaunasis karys tylėdamas papurtė galv�. �ingis atsiduso ir, numet�s kard�, kita ranka durklu perrė�ė jaunuoliui gerkl�. Negyvas Muracho sūnus, i�skėt�s rankas, u�griuvo �ingį. �ingis suniurzgė ir nublo�kė jį nuo sav�s. Kok�iu matė, kaip kūnas nusirito �laitu �emyn.
�ingis ramiai nu�luostė durkl� ir suki�o į mak�tį, kaban�i� prie juosmens. Jo veide �mėstelėjo nuovargio �e�ėlis.
��A� bū�iau pagerb�s naimanus, jei būtumėte prie man�s prisidėj�,�� i�tarė �ingis.
Senasis chanas pa�velgė į jį tu��iu �vilgsniu.
��Mano atsakym� girdėjai, dabar siųsk mane pas sūnus.
�ingis linktelėjo. Atrodė, kardas leid�iasi lėtai, ta�iau jis vienu kir�iu nukirto chanui galv�. Ji nusirito �laitu. Kūnas, prisilietus kardo a�menims, truktelėjo ir �iek tiek pasviro. Kok�iu girdėjo kraujo te�kėjim� ant akmenų... Visais pojū�iais jis tro�ko gyventi. Kai �ingis atsigr�ė į jį, �is i�bly�ko, o i� burnos pasipylė srautas �od�ių.
��Nepraliek �amano kraujo, vie�patie. Nepraliek. A� esu galingas ir puikiai suprantu, k� rei�kia galia. Smog�s man pajusi, kad mano oda gele�inė. Geriau leisk tarnauti tau, tave �lovinti ir skelbti tavo pergal�.
��Ar tarnausi man taip, kaip tarnavai naimanų chanui, kai atvedei jį �ia numirti?�� paklausė �ingis.
��O ar nenuved�iau jo kuo toliau nuo mū�io lauko? Ma�iau tavo atėjim� sapne, vie�patie. Paruo�iau tau geriausi� keli�. Stengiausi, kaip galėjau, nes juk esi gen�ių ateitis, ar ne? Per mane kalba dvasios. Tu esi �emės ir dangaus valdovas, o a� vandens. Leisk man tarnauti tau.
�ingis stovėjo nuleid�s kard�, apniktas abejonių. Vyras prie�ais jį buvo apsisiaut�s tamsiai rudu delu ant ne�varių mar�kinių ir blauzdinių. Delas buvo i�siuvinėtas violetiniais ra�tais, dabar pajuodusiais nuo riebalų ir purvo. Kok�iu batai buvo surai�ioti virvelėmis�� atrodė, jis avi juos tik todėl, kad pirmiau juos avėjusiam vyrui �ie tapo nebereikalingi.
Ta�iau jo tamsiame veide �vie�ian�ios akys buvo ka�kuo ypatingos. �ingis prisiminė, kaip Elukas i� vilkų genties u�mu�ė savo tėvo �aman�. Galbūt kaip tik ta kruvina diena ir nulėmė jo likim�. Kok�iu stebėjo �ingį, laukdamas mirtino kardo kir�io.
��Man nereikia dar vieno pasakų sekėjo,�� tarė �ingis,�� jau ir taip turiu tris teigian�ius, kad kalba su dvasiomis.
Bet Kok�iu pastebėjo jo susidomėjim� ir nusprendė veikti nedelsdamas.
��Jie tik vaikai, valdove. Leisk man parodyti, k� moku,�� i�tarė.
Nelaukdamas atsakymo, jis paki�o rank� po delu ir i�sitraukė grak�tų metalinį durkl� ragine rankena. Juste pajuto, kad �ingis pakėlė kard�, ir u�simerk�s i�tiesė laisv�jį deln� sustabdyti smūgiui.
Skausmingomis valios pastangomis �amanas įveikė baimės �altuk�, sugniau�usį pilv�, ir stengėsi nekreipti dėmesio į �ingio kardo sukelt� oro gūsį. Jis murmėjo �od�ius, kuriuos tėvas ka�kada įkalė į galv�, ir pats nustebo, kaip �aibi�kai paniro į trans�. Jį supo dvasios, jų artumas lėtino �irdies ritm� ir ramino. Atrodė, jis yra ka�kur kitur ir stebi visk� i� �alies.
�ingis i�plėtė akis pamat�s, kaip Kok�iu durklu palietė savo dilbį ir pradūrė od�. Atrodė, �amanui visi�kai neskauda nuo į kūn� įsmigusio metalo, ir �ingis su�avėtas stebėjo, kaip jis durklu pakelia od�. Į kūn� įsmig�s metalas atrodė juodas. Kok�iu, traukdamas jį lauk, tik vos vos tingiai sumirksėjo.
Jis �iūrėjo jaunajam chanui į akis, kai traukė durkl� lauk. Chanas negalėjo atplė�ti �vilgsnio nuo �aizdos. Kok�iu giliai įkvėpė ir pajuto, kad grimzta į dar gilesnį trans�, o galūnės ��la.
��Ar matai krauj�, vie�patie?�� paklausė, �inodamas atsakym�.
�ingis susiraukė. Jis nesuki�o kardo į mak�tį, bet �engtelėjo pirmyn ir �iurk��iu nyk��iu perbraukė per ovalo pavidalo �aizd� Kok�iu rankoje.
��Ne. Tai naudingas įgūdis,�� pripa�ino nenoriai.�� Ar galima to i�mokti?
Kok�iu �yptelėjo nebebijodamas.
��Dvasios neateis pas t�, kuris nėra jų i�rinktasis, vie�patie.
�ingis linktelėjo ir �engė į �on�. Netgi pu�iant �altam vėjui �amanas smirdėjo lyg senas o�ys, be to, �ingis nesuprato, kaip ta keista �aizda gali nekraujuoti.
�niurk�telėj�s nosį, jis perbraukė per kardo a�menis ir įki�o jį į mak�tį.
��Duosiu tau metus gyvenimo, �amane. Jų u�teks, kad galėtum įrodyti, ko esi vertas.
Kok�iu puolė ant kelių ir kakta palietė �em�.
��Esi didis chanas, kaip ir buvau i�prana�av�s,�� tarė jis, jo dulkėtu veidu tekėjo a�arų upeliai.
Pajuto, kaip nuo jo traukiasi �nab�dan�ių dvasių �altis. Jis truktelėjo �emyn rankov�, kad paslėptų greitai plintan�i� kraujo dėm�.
��Taip, esu,�� atsakė �ingis. Jis pa�velgė �emyn, kur kariuomenė laukė jo sugrį�tan�io.�� Pasaulis dar i�girs mano vard�.
Kai �ingis vėl prabilo, kalbėjo taip tyliai, kad Kok�iu turėjo įtempti klaus�.
��Dabar ne laikas mirti, �amane. Mes�� viena tauta, ir daugiau mū�ių tarp mūsų nebus. A� sukviesiu visus. Mes u�kariausime naujus miestus ir �emes. Moterys raudos, ir tai mane d�iugins.
Jis susirauk�s pa�velgė į kniūbs�i� vyr�.
��Tu gyvensi, �amane, jei a� taip pasakiau. Kelkis ir eik su manimi.
Kalvos papėdėje �ingis linktelėjo savo broliams Ka�iunui ir Chazarui. Abu dar buvo jauni; jų autoritetas nuolat augo nuo to laiko, kai jie pradėjo telkti gentis. Broliui priėjus Ka�iunas nusi�ypsojo.
��Kas jis?�� paklausė Chazaras, �velgdamas į Kok�iu, apsisiautusį nudriskusiu delu.
��Naimanų �amanas,�� atsakė �ingis.
Dar vienas vyras prijojo, nu�oko nuo �irgo ir įbedė �vilgsnį į Kok�iu. Arslanas ka�kada buvo naimanų ginklakalys, kaldin�s jiems kardus, ir Kok�iu jį atpa�ino. Jis prisiminė, kad �is vyras buvo į tremtį i�varytas �udikas, ir visai nenustebo, kad toks �mogus yra vienas i� patikimų �ingio vadų.
��Prisimenu tave,�� tarė Arslanas.�� Ar tavo tėvas tada mirė?
��Prie� daugelį metų, priesaikos lau�ytojau,�� pasakė Kok�iu, į�eistas jo tono.
Pirm�kart Kok�iu suvokė prarad�s autoritet�, kurį buvo taip sunkiai i�sikovoj�s tarp naimanų. Ma�ai tos genties vyrų drįsdavo pa�velgti jam tiesiai į akis, bijodami, kad bus apkaltinti nepakankamu atsidavimu, ir gaus pajusti, k� rei�kia jo peiliai bei ugnis. Kok�iu dr�siai sutiko naimanų i�daviko �vilgsnį. Jie dar su�inos, su kuo turi reikalų.
Tarp dviejų vyrų juntama įtampa linksmino �ingį.
��Neį�eidinėk mano geriausio kario, �amane. Naimanų genties daugiau nebėra. A� juos u�vald�iau.
��Ma�iau tai savo regėjimuose,�� paskubėjo atsakyti Kok�iu.�� Tavo �ygius laimina dvasios.
I�gird�s �iuos �od�ius �ingis įsitempė.
��Tai sunkus palaiminimas. Kariuomenė, kuri� �ia matai, buvo sutelkta jėga ir mano pastangomis. Jeigu man ir padėjo protėvių dvasios, tai darė taip nepastebimai, kad nė nepajutau.
Kok�iu sumirksėjo. Naimanų chanas buvo lengvatikis ir jam buvo nesunku vadovauti. Dabar jis suvokė, kad �is naujas vyras taip lengvai nepasiduos jo įtakai. Ta�iau vis vien krūtin� �ildė d�iaugsmas�� jis gyvas, o dar prie� valand� vargiai galėjo tikėtis, kad taip bus. �ingis atsigr�ė į brolius, nebegalvodamas apie Kok�iu.
��Tegu nauji vyrai duoda priesaik� man �į vakar�, leid�iantis saulei,�� tarė jis Chazarui.�� Paskirstyk juos tarp mūsų karių, kad pasijustų mūsi�kiais, o ne nugalėtais prie�ais. Daryk tai atsargiai. Negaliu nuolat saugotis dūrio į nugar�.
Chazaras linktelėjo galv�, nusisuko ir dideliais �ingsniais nuėjo pro karius iki tos vietos, kur tebeklūpojo nugalėtų gen�ių �monės.
Kok�iu pastebėjo, kad �ingis meiliai nusi�ypsojo jaunesniajam broliui Ka�iunui. Buvo ai�ku, kad jie draugai. Kok�iu stengėsi su�inoti kuo daugiau. Net ma�iausios smulkmenos gali būti svarbios ateityje.
��Mes sumu�ėme s�jungininkų kariuomen�, Ka�iunai. Ar nesakiau, kad taip bus?�� tarė �ingis ir patap�nojo broliui per nugar�.�� Tavo �arvuoti �irgai atjojo pa�iu laiku.
��Padariau, kaip tu mokei,�� atsakė Ka�iunas, d�iaugdamasis pagyra.
��Su naujais vyrais �i kariuomenė galės joti tyrais,�� pasakė �ingis �ypsodamasis.�� Reikia pagaliau nusitiesti tak� tyruose.
Jis akimirk� susim�stė.
��Pasiųsk mūsų �auklius į visas puses, Ka�iunai. Noriu i� �ių �emių i�valyti visas klajoklių �eimas bei ma�as gentis. Liepk jiems susirinkti prie juodosios kalvos, �alia Onono upės, ateinantį pavasarį. Toje lygumoje gali tilpti tūkstan�iai mūsų �monių. Visi susirinksime ten, pasiruo�� joti.
��Koki� �ini� jie turi nune�ti �monėms?
��Kad tie �monės dėtųsi prie man�s,�� i�tarė tyliai.�� Tegu pasako jiems, kad �ingis juos kvie�ia į susirinkim�. Nėra galin�ių atsilaikyti prie� mus. Jie gali arba jungtis prie mūsų, arba leisti savo paskutines gyvenimo dienas laukdami, kol pasirodys mūsų kariauna. Pasakykit jiems tai.
Jis patenkintas apsidairė. Per septynerius metus jis surinko daugiau nei de�imt tūkstan�ių vyrų. Priskai�iavus gyvus likusius nugalėtų gen�ių vyrus, būtų dar dukart daugiau. Tyruose neliko �mogaus, galin�io mesti jam i��ūkį. Jis nukreipė �vilgsnį nuo saulės į rytus ir jo vaizduotėje i�kilo dideli turtingi Dzinų miestai.
��Per tūkstan�ius kartų mes buvome suskaldyti, Ka�iunai. Mus i�naudojo taip, kad jautėmės lyg laukiniai �unys. Bet tai jau praeitis. A� suvienijau mūsų gentis, ir tai privers juos drebėti. A� būsiu jų baimės prie�astis.
I
SKYRIUS
Vasaros vakaro prieblandoje mongolų stovykla nusidriekė mylių mylias į visas puses. Ta�iau ji vis vien atrodė ma�ytė juodosios kalvos �e�ėlyje. Kiek tik u�matė akys, visur stovėjo gerai4, aplink juos degė lau�ai. U� jų ganėsi bandos am�inai alkanų �irgų, o�kų, avių ir jakų. Kiekviena au�ra u�tikdavo juos gerian�ius prie upės arba rup�nojan�ius pakrantės �ol�.
Nors �ingis �monėms pa�adėjo taik�, įtampa ir nepasitikėjimas tvyrojo ore ir kasdien stiprėjo. Niekada anks�iau nėra buv� tokio didelio �monių susibūrimo. Tokiame �monių sambūryje buvo nesunku pasijusti belaisviu. Visi jautėsi suvar�yti, nes gyveno per arti vieni kitų ir nuolat vieni kitus į�eidinėjo. Vakarais jauni vyrai da�nai susikaudavo, nors kautynės buvo u�draustos. Au�tant visuomet rasdavosi keli lavonai tų, kurie mėgino suvesti senas s�skaitas ir atsilyginti u� nuoskaudas. Gen�ių vyrai tyliai kalbėjosi tarpusavyje laukdami, kol su�inos, kodėl buvo pa�aukti atvykti taip toli i� savo �emių.
Apsuptas palapinių ir ve�imų, viduryje stovėjo paties �ingio geras. Toks, kokio niekada niekas tyruose nematė. Perpus �emesnis u� kitus, ta�iau dukart platesnis ir pastatytas i� daug tvirtesnių med�iagų nei aplinkiniai, supinti i� vytelių. �ingio ger� buvo per sunku i�ardyti, todėl jis buvo u�keltas ant a�tuonių jau�ių traukiamo ve�imo. Atėjus vakarui, �imtai karių pasuko prie �ingio gero įsitikinti tuo, apie k� buvo tik girdėj�, ir i�reik�ti savo susi�avėjim�.
Gere degė avių lajaus lempos. �ilta jų �viesa krito ant gero gyventojų, oras nuo jos atrodė tir�tas. Ant sienų kabėjo �ilkinės karo vėliavos.
�ingis nesipuikavo savo turtais, jis sėdėjo ant paprasto �iurk�taus medinio suolo. Jo broliai gulėjo i�sities� ant �irgų gūnių ir balnų gurk�nodami ir nerūpestingai plepėdami.
Prie�ais �ingį sėdėjo susijaudin�s jaunas karys, dar suprakaitav�s nuo ilgo jojimo. Atrodė, jog chan� supantys vyrai į niek� nekreipia dėmesio, ta�iau pasiuntinys pastebėjo, kad jie neatitraukia rankų nuo ginklų. Neatrodė nei įsitemp�, nei susirūpin�, todėl jis nusprendė, kad jiems tiesiog įprasta laikyti rankas ant kardų. Pasiuntinio gentis priėmė sprendim�, ir jis tikėjo, kad vyresnieji chanai �ino, k� daro.
��Jei jau i�gėrei arbat�, a� paklausysiu, koki� atne�ei �ini�,�� tarė �ingis.
Pasiuntinys linktelėjo ir padėjo negilų arbatos puodelį ant grindų, prie kojų. Nurij�s paskutinį gurk�nį, jis u�simerkė ir i�dro�ė:
��Tai Bar�iuko, uigūrų chano, �od�iai.
Kalbos ir juokas aplinkui jį nutilo. Jis �inojo, kad visi atid�iai klausosi, ir vis labiau jaudinosi.
�Su d�iaugsmu su�inojau apie tavo �lov�, mano vie�patie �ingischanai. Jau buvome pavarg� laukdami, kol mūsų �monės susipa�ins ir kils į kov�. Pagaliau nu�vito saulė. Upe i�plaukė ledai. Tu esi vyriausiasis chanas. Esi tas, kuris vadovaus mums visiems. Skirsiu visas savo jėgas ir �inias tau.�
Pasiuntinys nutilo ir nusi�luostė nuo kaktos prakait�. Kai atsimerkė, pamatė, kad �ingis �velgia į jį pa�aipiai. Baimė sugniau�ė jam skrandį.
���od�iai gra�ūs, bet kurgi patys uigūrai? Juk daviau net metus atkeliauti į �i� viet�. Jei pa�iam teks juos atsigabenti...
Ore pakibo grėsmė.
Pasiuntinys berte bėrė �od�ius:
��Daug mėnesių truko, kol pasigaminome ve�imus kelionei. Daugybės mūsų kartų gyvenimas buvo sėslus. Mes niekur nejudėjome i� savo apgyventų vietų. Dabar mums reikėjo i�ardyti penkias dideles �ventyklas, akmenį po akmens, ir visus juos su�ymėti skaitmenimis, kad galėtume vėl jas pastatyti, tik jau kitoje vietoje. Vien perve�ti rankra��iams mums prireikė dvylikos ve�imų. Jie negali greitai judėti.
��Jūs turite ra�t�?�� paklausė �ingis susidomėj�s.
Pasiuntinys nesidid�iuodamas linktelėjo.
��Jau daug metų, vie�patie. Mes esame surink� vakarų tautelių, su kuriomis prekiaudavome, ra�tus. Mūsų chanas labai mokytas �mogus. Jis persira�ė kai kuriuos Dzinų ir Si Sia dinastijos ra�tus.
��Taigi į �i� viet� a� pasikvie�iau mokslininkus ir mokytojus?�� pasiteiravo �ingis.�� Ar jūsų ginklai bus ra�tai?
Pasiuntinys nuraudo vyrams gere ėmus kikenti.
��Mes turime keturis tūkstan�ius karių, vie�patie. Jie seks paskui Bar�iuk�, kur tik �is ves juos.
��Jiems teks sekti paskui mane, jei nenorės virsti mėsos krūva ant �olės,�� atsakė �ingis.
Pasiuntinys, akimirk� prarad�s �ad�, spoksojo į �ingį. Paskui nuleido akis ir tylėjo.
�ingis u�gniau�ė susierzinim�.
��Tu nepasakei, kada tie uigūrų mokslininkai mus pasieks.
��Jie turėtų �ia pasirodyti u� kelių dienų. Palikau juos prie� tris mėnulius, tada jie buvo beveik susiruo�� keliauti. Netrukus jie bus �ia. Reikia tik trupu�io kantrybės.
��Keturių tūkstan�ių palauksiu,�� ka�k� m�stydamas tyliai i�tarė �ingis.�� Ar tu moki kinų ra�t�?
��A� nepa�įstu raid�ių, bet mano chanas gali skaityti jų �od�ius.
��Ar jūsų ra�tuose para�yta, kaip u�imti akmeninį miest�?
Pasiuntinys dvejojo, nors jautė susirinkusių vyrų susidomėjim�.
��Nesu to girdėj�s, valdove. Kinai ra�o apie filosofij�, u�ra�inėja Budos, Konfucijaus ir Laozi �od�ius. Jie nera�o apie kar�, o jeigu ir ra�o, tų rankra��ių mums nerodo.
��Tada i� tų ra�tų man jokios naudos,�� at�ovė �ingis.�� Eik, pavalgyk ir neįsivelk į pe�tynes būdamas toks pasipūt�s. Nuspr�siu dėl uigūrų, kai jie pagaliau atvyks.
Prie� i�eidamas i� gero, pasiuntinys �emai nusilenkė. Paskui atsikvėpė su palengvėjimu, kad pagaliau i�trūko i� u�dūmytos patalpos. Dar kart� pasvarstė, ar jo chanas i� tikro suprato, k� padarė, duodamas tokius pa�adus. Juk nuo �iol uigūrai sav�s nebevaldys.
Apsidair�s po did�iul� stovykl�, pasiuntinys matė i�tisas mylias mirksin�ių �vieselių. Jie gali būti pasiųsti bet kuria kryptimi. Viskas priklauso nuo vyro, su kuriuo k� tik susitiko. Gal uigūrų chanas neturėjo kito pasirinkimo.
Hiulana pamirkė skudur� kibire ir u�dėjo sūnui ant kaktos. Temugė visada buvo silpnesnis u� brolius ir tai buvo papildoma na�ta, nes jis sirgo da�niau u� Chazar�, Ka�iun� ir Temud�in�. Ji kreivai �yptelėjo nuo minties, jog dabar privalo savo sūnų vadinti �ingiu. Tas vardas rei�kė �vandenynas� ir buvo labai gra�us, bet �ingio siekiai suteikė jam visai kit� prasm�. Jis pats, nors jau buvo dvide�imt �e�erių, dar nebuvo mat�s jūros. Hiulana taip pat.
Temugė muistėsi per miegus ir krūptelėdavo kiekvien� kart�, kai ji pir�tu paliesdavo jo pilv�.
��Dabar jis ramus. Gal a� trumpam i�eisiu,�� pasakė Borte.
Hiulana �altai �vilgtelėjo į moterį, kuri� Temud�inas paėmė į �monas. Borte pagimdė jam keturis puikius sūnus, ir Hiulana kurį laik� tikėjosi, kad jos gyvens kaip seserys arba nors kaip draugės. Bet jaunosios moters, kuri ka�kada buvo pilna gyvenimo d�iaugsmo, viduje ka�kas nutrūko. Hiulana pastebėjo, kaip Temud�inas �velgia į vyriausi�jį berniuk�. Jis niekada ne�aidė su ma�uoju �o�iu, tiesiog nepastebėdavo jo. Borte stengėsi įveikti Temud�ino nepasitikėjim�, bet jis įsikirto tarp jų kaip gele�inis plei�tas į kiet� medį. Trukdė ir tai, kad kiti trys berniukai paveldėjo geltonas jo giminės akis. �o�io akys buvo tamsiai rudos, o prieblandoje tokios tamsios, kaip juodi jo plaukai. Temud�inas beproti�kai mylėjo kitus berniukus, o �o�iui tekdavo bėgti pas motin� ir glaustis prie jos, jis negalėjo suprasti �alto tėvo �vilgsnio, kai �is �iūrėdavo į jį. Hiulana pastebėjo, kaip jaunoji moteris �vilgtelėjo į gero duris�� neabejojo, kad ji galvoja apie sūnus.
��Turi tarnai�ių, kurios suguldys juos, o man gali tav�s prireikti �ia, jei Temugė pabustų,�� papriekai�tavo Hiulana.
Kalbėdama ji pir�tais �iuopė tamsų gumb� po sūnaus pilvo oda. Gumbas buvo tik per poros pir�tų plotį nuo tamsių kirk�nies plaukų. Ji buvo ma�iusi tokių pakenkimų�� jie atsirasdavo vyrams pakėlus per didelį svorį. Jie k�sdavo baisų skausm�, bet dauguma pasveikdavo. Temugei sekėsi pras�iau. Suaug�s į vyr�, jis dar ma�iau panė�ėjo į karį. Miegant jo veidas buvo pana�us į poeto, ir motinai tai labai patiko. Temugei ji visada jautė ypating� �velnum�. Gal dėl to, kad tėvas būtų norėj�s matyti jį tokį, kaip kiti, o jis netapo negailestingas, nors turėjo i�kentėti tiek pat, kiek broliai. Ji atsiduso ir pajuto, kad tamsoje Borte �iūri į j�.
��Gal jis atsigaus,�� pasakė Borte.
Hiulana krūptelėjo. Jos sūnui nuo saulės kildavo pūslės ir jis retai ne�iodavosi didesnį nei stalo peiliuk�. Ji neprie�taravo, kai jis ėmė mokytis gen�ių istorijos. Jis tai darė taip spar�iai, kad genties vyresnieji tiesiog stebėjosi jo atmintimi. Ne visi gali meistri�kai valdyti ginklus ir �irgus,�� sakė sau Hiulana. Ji �inojo, kaip sūnus nepaken�ia pa�aipų dėl jo u�siėmimo. Nedaug kas ir drįso �aipytis, bijodami, kad �ingis i�girs. Temugė nepasakodavo apie į�eidimus, ir tai buvo savoti�ka narsa. Narsos netrūko nė vienam i� sūnų.
Abi moterys pakėlė galvas, kai atsivėrė gero durelės. Hiulana susiraukė, pama�iusi įeinantį ir joms nusilenkiantį Kok�iu. Jo nuo�mios akys i� karto susmigo į jos gulintį sūnų; Hiulana stengėsi nerodyti nepasitenkinimo. Ji pati nelabai suprato, kodėl taip reaguoja. Ka�kas �amane j� erzino. Ji nekreipė dėmesio į pasiuntinius, kuriuos jis buvo atsiunt�s. Pasistengė susiimti ir neparodė nei pasipiktinimo, nei nuovargio.
��A� tav�s nekvie�iau,�� pasakė �altai.
Kok�iu nekreipė dėmesio į jos ton�.
��Buvau pasiunt�s verg� papra�yti minutėlės su tavimi, chanų motina. Gal jis dar nespėjo atvykti. Visa stovykla kalba apie tavo sūnaus lig�.
Hiulana pajuto, kaip �amanas įsispitrijo į j�, laukdamas, kad jį deramai pasveikintų. Ji nukreipė �vilgsnį į Temug�. Samanas visada �velgė taip, tarsi i� jo vidaus �velgtų kitas �mogus. Ji pastebėjo, kad jis mėgina įsibrauti tarp artimiausių �ingiui �monių,�� jis negalėjo jai patikti. Kariai kartais dvokė avies �ūdu, lajumi ir prakaitu, bet tai buvo sveikų vyrų kvapas. O Kok�iu dvokė pūvan�ia mėsa. Ar dvok� skleidė jo oda, ar drabu�iai, sunku buvo pasakyti.
Kadangi ji tylėjo, jam reikėjo i�eiti i� gero, nes ji galėjo pakviesti sargybinius. Ta�iau jis į�ūliai pra�neko, ka�kodėl įsitikin�s, kad jo nei�varys.
��A� turiu gydomųjų galių, leisk man jį ap�iūrėti.
Hiulana stengėsi nerodyti pasibjaurėjimo. Olchunų �amanas jau giedojo prie Temugės gulto, bet tai nedavė jokios naudos.
��Sveikas atvyk�s į mano namus, Kok�iu,�� galiausiai tarė ji.
Pastebėjo, kaip jis truputį atsipalaidavo, bet pati negalėjo atsikratyti jausmo, kad yra labai arti ka�ko nemalonaus.
��Mano sūnus miega,�� tarė ji.�� Kai nemiega, jam siaubingai skauda, todėl noriu, kad jis pailsėtų.
Kok�iu perėjo per ma��jį ger� ir susirangė netoli moterų. �ios nes�moningai pasitraukė nuo jo.
��Manau, jam gydymo reikia labiau nei poilsio,�� pasakė Kok�iu, �velgdamas į Temug�, pasilenk�s vir� jo taip, kad jaustų i� burnos sklindantį kvap�.
Hiulana krūptelėjo ir u�jau�iamai pa�velgė į Temug�, kai �amanas ėmė maigyti jam pilv� apie gumb�.
Po kurio laiko Kok�iu linktelėjo galv� ir tarė:
��Turėtum pasiruo�ti, senoji motina. �is vaikinas mirs.
Hiulana i�tiesė rank� ir sugriebė �aman� u� plono rie�o. Jį nustebino jos jėga.
��Jam tik i�var�a, �amane. Esu ma�iusi tai daug sykių. Taip būna ir �irgams, ir o�koms. Niekas nuo to nemir�ta.
Kok�iu atgniau�ė jos dreban�i� rank� ir i�laisvino rie��. Baimė jos akyse teikė jam pasitenkinim�. Jei ji bijos, jis galės valdyti jos siel� ir kūn�. Jei ji būtų jauna naimanų motina, jis tikriausiai norėtų lytinių paslaugų u� sūnaus i�gydym�, bet �ioje naujoje stovykloje jam svarbiausia buvo padaryti įspūdį chanui. Kai prakalbo, jo veidas buvo bereik�mis.
��Ar matai, koks tamsus tas gumbas? Tai auglys, ir jo neįmanoma i�pjauti. Jei būtų odos pavir�iuje, galbūt galė�iau jį nudeginti, bet �is gumbas suleido �aknis į jo pilv� ir plau�ius. Jis nenumaldomai ėda vaikin� ir nenurims, kol jis nenumirs.
��Klysti,�� atkirto Hiulana, jos akyse su�vilgo a�aros.
Kok�iu nukreipė �vilgsnį, kad ji nepastebėtų jo d�iugesio blykstelėjimo.
��Norė�iau klysti, senoji motina. Esu mat�s tokių auglių ir �inau, kad jie turi �vėri�k� apetit�. Jis tol ris vaikin�, kol abu �us.
Kad būtų ai�kiau, jis i�tiesė rank� ir suspaudė gumb�. Temugė giliai įkvėpė ir pabudo.
��Kas tu?�� paklausė jis Kok�iu, gaudydamas or�.
Tuomet pamėgino atsisėsti, bet krito atgal ant siauros lovos, surik�s i� skausmo. Jis truktelėjo antklod� u�dengti savo nuogumui. Jo skruostai kaito nuo tirian�io Kok�iu �vilgsnio.
��Jis �amanas, Temuge, ir ketina tave i�gydyti,�� paai�kino Hiulana.
Temug� i�pylė prakaitas, ir Hiulana nusausino jį skudurėliu. Po kurio laiko jo kvėpavimas sulėtėjo ir jis vėl paniro į sunkų mieg�. Hiulana �iek tiek atsipalaidavo nuo to siaubo, kurį Kok�iu įne�ė į jos namus.
��Jeigu viskas taip bevilti�ka, �amane, kodėl tu dar �ia?�� paklausė ji.�� Yra kitų vyrų ir moterų, kuriems reikia tavo pagalbos.
Ji nebegalėjo paslėpti kartėlio balse ir ne�inojo, kad būtent tuo Kok�iu d�iaugiasi.
��Man du kartus gyvenime pavyko nugalėti t�, kuris jį dabar ėda. Reikės atlikti tamsųjį ritual�, pavojing� tiek man, tiek tavo sūnui. Sakau tai, kad nepultum į neviltį, bet būtų kvaila turėti per daug vilties. Manyk, kad jis mirė, o jeigu a� jį atkovosiu, galėsi patirti visa apimantį d�iaugsm�.
Pa�velgusi į �amano akis, Hiulana pajuto kūnu perbėgantį �altį. Suvokė, kad jis kvepia krauju, nors ant drabu�ių kraujo pėdsakų nebuvo matyti. Nuo minties, kad jis lies jos mylim� sūnų, susigniau�ė kum��iai, bet jo kalbos apie mirtį j� g�sdino, ir ji nebesiprie�ino. Jautėsi bejėgė.
��K� man reikės daryti?�� su�nib�dėjo Hiulana.
M�stydamas jis sėdėjo labai tyliai.
��Prireiks visų mano galių, kad dvasios ateitų pas tavo sūnų. Man reikės vienos o�kytės, kad paimtų auglį, o kitos, kad savo krauju nuplautų tavo sūnų. Reikiamų �olelių turiu. Kad tik jėgų man u�tektų.
��O jei tau nepavyks?�� staiga paklausė Borte.
Kok�iu giliai, trūk�iojamai įkvėpė.
��Jei mane paliks jėgos kartojant burta�od�ius, i�gyvensiu. Bet jei galiausiai mane pasiims dvasios, pamatysite, kaip mano siela atsiskirs nuo kūno. Gal dar truputį būsiu gyvas, bet mano kūnas jau bus tik besielė mėsa. Tai labai sudėtingas ritualas, senoji motina.
Hiulana dar kart� įtariai �vilgtelėjo į jį. Jis kalbėjo taip įtikinamai, bet jo akys nuolat lakstė stebėdamos, kaip veikia jo �od�iai.
��Atvesk dvi o�kytes, Borte. Pa�iūrėsim, k� jis gali padaryti.
Lauke buvo tamsu. Kol Borte atvedė o�kytes, Kok�iu nu�luostė Temugės krūtin� ir pilv� skuduru. Kai įki�o pir�tus Temugei į burn�, �is pabudo, jo akyse spindėjo siaubas.
��Gulėk ramiai, berniuk. Padėsiu tau, jei tik man u�teks jėgų,�� pasakė Kok�iu.
Jis neatsigr�ė į tempiamas bliaunan�ias o�kas, sutelkė vis� dėmesį į prie�ais gulintį jaunuolį.
Lėtais ritualiniais judesiais Kok�iu i� savo drabu�ių i�ėmė keturis �alvarinius dubenėlius ir padėjo juos ant �emės. Į kiekvien� įbėrė pilkų miltelių ir nuo viryklės pridegė plon� �vak�. Netrukus oras gere tapo tro�kus nuo besiraitan�ių baltai pilk�vų dūmų gyvatukių. Kok�iu giliai įkvėpė to oro. Hiulana i�raudo ir kos�iojo, prisidengusi delnu. J� apsvaigino dūmai, bet nenorėjo palikti sūnaus vieno su �mogumi, kuriuo nepasitiki.
Labai sena, beveik pamir�ta savo tautos kalba Kok�iu ėmė �nib�dėti burta�od�ius. Hiulana, i�girdusi t� kalb�, prisiminė savo jaunystės �amanus bei gyduolius. Bortei tai sukėlė niūresnius prisiminimus. Ji girdėjo savo vyr� kartojant �iuos senovi�kus �od�ius prie� �udynių naktį, kai vyrai buvo skerste skerd�iami, o ji pajuto apdegusios �mogaus �irdies skonį ant lūpų. Tai buvo kraujo ir �iaurumo kalba, tinkama �iemos tyruose. Joje nebuvo jokio �velnumo ar meilės �od�io. Bortei klausant jų, į j� smelkėsi dūmai, nuo jų tirpo oda. Galiausiai ji ėmė springti nuo �iaurių prisiminimų.
��Tylėk, moterie,�� suniurzgėjo Kok�iu ir piktai pa�nairavo į j�.�� Reikia tylėti, jei nori, kad dvasios ateitų.
Jis dar įnirtingiau ir garsiau ėmė berti stebuklingus �od�ius, ir nuo nepaliaujamo jų kartojimo pats paniro į nes�moning� būsen�. Pirmoji o�kytė baisiausiai bliovė, kai jis laikė j� vir� Temugės. Kok�iu perrė�ė jai gerkl� peiliu, ir kraujas garuodamas pasipylė ant Hiulanos sūnaus. Temugė su�uko nuo staigaus �ilumos pliūpsnio, bet Hiulana pridėjo rank� jam prie lūpų ir jis nutilo. Kok�iu numetė o�kyt�, nukritusi ji dar spardėsi. Jis ėmė berti burta�od�ius dar grei�iau ir u�simerk�s giliai spaudė Temugės pilv�. Pats nustebo, kad jaunuolis tyli. Dar stipriau suspaudus gumb� Temugė suklykė. Kraujas paslėpė jo staigų judesį, kurį padarė suki�damas i�si�ovusi� �arn� u� pilvo sienelės. Kok�iu tėvas buvo parod�s, kokį ritual� reikia atlikti su tikru augliu, ir jis matė, kaip tėvui nuolat kartojant burta�od�ius vyrai ir moterys klykė, o į jų i��iot� burn� ti�ko tėvo seilės. Kok�iu tėvas juos taip u�valdydavo, kad jie pamir�davo savo nuovargį, kraustėsi i� proto ir
Buvo negarbinga naudojantis savo gebėjimais kvailinti jaunuolį sudraskytu pilvu,�� bet atpildas bus nuostabus. Temugė yra chano brolis, o toks �mogus�� labai vertingas s�jungininkas. Jis prisiminė tėvo įspėjimus apie tuos, kurie apgaudinėja dvasias melais ir suktybėmis. Ta�iau tėvas niekuomet nesuprato, kas yra vald�ios galia ir kaip ji svaigina. Dvasios sukasi aplink tikėjim� lyg musės apie dvėselien�. Nieko bloga, jeigu jis sustiprins tikėjim� chano stovykloje. Nuo to jo įtaka tik padidės.
Kartodamas burta�od�ius, Kok�iu giliai kvėpavo ir vartė akis. Jis ki�o rank� vis giliau į Temugės pilv�. Galiausiai d�iaugsmingai su�uko, kai, suktelėj�s rank�, i�traukė ver�io kepenų gabalėlį, kurį buvo sumaniai paslėp�s. Atrodė, jis laiko rankoje ka�k� gyva. Borte ir Hiulana su pasi�lyk�tėjimu at�oko nuo jo.
Kok�iu vėl nuobod�iai kartojo �od�ius, tempdamas artyn kit� o�kyt�. �i taip pat prie�inosi, bet jis vis tiek sugrūdo rank� pro jos pageltusius dantis. Apsidraskė krumplius, bet suki�o dvokian�i� mės� o�kytei į gerkl� taip, kad jai neliko nieko kita kaip mė�lungi�kai j� nuryti. Buvo matyti, kaip gumulas slenka o�kytės gerkle, jis stipriai jį stumtelėjo, kad kepenys grei�iau nuslinktų į skrandį. Paskui o�kyt� paleido.
��Neleiskite jos prie kitų gyvulių,�� pasakė jis �nopuodamas,�� nes tas auglys gali atsigauti ir i�plisti, gal net grį�ti į tavo sūnų.
Nuo jo nosies la�ėjo prakaitas.
��Geriausia būtų t� o�k� sudeginti, kad ji virstų pelenais. Jos negalima valgyti, nes jos mėsoje yra auglys. Klausykite, k� sakau, nes antr� kart� man gali neu�tekti jėgų stebuklui.
Jis sudribo ir �nopavo lyg �uo saulėkaitoje. Atrodė, visi�kai neteko jėgų.
��Skausmas dingo,�� i�girdo nustebusį Temugės bals�.�� Dar jau�iu jį �iek tiek, bet skauda daug ma�iau.
Kok�iu matė, kaip Hiulana palinko vir� sūnaus, o �is krūptelėjo, kai ji palietė t� viet�, kur pro pilvo raumenis buvo i�si�ovusi �arna.
��Oda sveika,�� pasakė Temugė.
Kok�iu jo balse i�girdo pagarbi� baim� ir pasirinko būtent t� akimirk� praverti akis ir atsisėsti. Jo akys buvo apsiblaususios, jis �velgė �nairomis pro dūmų miglas. Ilgais pir�tais pasirausė delo ki�enėse ir i�traukė gumulėlį arklio a�utų, suteptų senu krauju.
��Tai pa�ventinti a�utai,�� pasakė jiems.�� Apri�iu jais �aizd�, kad nepatektų u�krato.
Niekas nei�tarė nė �od�io, kai jis i�ėmė purvin� skudurinį rai�tį i� savo delo ir liepė Temugei atsisėsti. Kok�iu vėl murmėjo burta�od�ius, vyniodamas med�iagos sluoksnius ant a�trių a�utų, dengian�ių �aizd�. Kai galiausiai u�ri�o mazg�, atsilo�ė patenkintas, kad �arna daugiau nelenda į pavir�ių,�� jam pavyko darbas.
��Laikyk visk� taip, kol pasikeis mėnulis,�� tarė jis nuvargusiu balsu.�� Jei leisi tvars�iui atsipalaiduoti, gumbas gali vėl i�lįsti.
Jis u�simerkė, lyg būtų labai pavarg�s.
��Dabar miegosiu vis� naktį ir pus� rytojaus. Sudeginkite t� o�kyt�, kol ji dar nei�platino ligos. �iaip ar taip, ji nudvės po kelių valandų.
Jis �inojo, kad į kepenis pridėjo tiek nuodų, jog u�tektų nunuodyti suaugusiam vyrui, todėl tai, k� dabar sakė, buvo tiesa. Jis neleis įtartinai sveikam gyvuliukui sugriauti jo sėkmės.
��A�iū u� tai, k� padarei,�� padėkojo Hiulana,�� nors a� to ir nesuprantu...
Kok�iu �ypsena buvo pavargusi.
��Man reikėjo mokytis dvide�imt metų, kad tai įvaldy�iau, senoji motina. Nenorėk to suprasti per vien� vakar�. Tavo sūnus dabar visi�kai pasveiks. Bus toks, koks buvo iki auglio.
Jis akimirk� susim�stė. Nepa�inojo �ios moters, bet buvo įsitikin�s�� ji visk� papasakos �ingiui. Norėjo tuo būti visi�kai tikras, tad vėl prabilo:
��Noriu jūsų papra�yti niekam nepasakoti, k� matėte. Dar yra gen�ių, kuriose �udo naudojan�ius senuosius kerus. Jiems tai atrodo pavojinga.
Jis gū�telėjo pe�iais.
��Gal taip ir yra.
Dabar jau neabejojo�� �inia apie jį pasklis po vis� stovykl� grei�iau, nei spės atsibusti kit� dien�. Visada rasis tokių, kuriems reikės burtų nugalėti ligai ar prakeiksmo prie�ui. �monės ne� pien� ir mės� prie jo gero. Jo gali� lydės pagarba ir baimė. Jis tro�ko, kad �monės jo bijotų, nes, jei bijos, visk� jam atiduos. Ar svarbu, kad jam pavyko i�gelbėti �i� gyvyb�? Jie vėl juo tikės, kai nuo jo priklausys kieno nors gyvybė. Jis jau įmetė akmenį į up� ir raibuliai pasklis toli.
�ingis ir jo karved�iai buvo vieni dideliame gere, vir� jų sambūrio pakilo mėnulis. Jie sunkiai dirbo vis� dien�, bet negalėjo u�migti, kol nemiega �ingis. �inoma, kit� dien� jų akys bus apsiblaususios ir jie �iovaus. Pats �ingis buvo toks pat �valus kaip ryt�, kai sveikinosi su dviem �imtais tiurkų genties vyrų ir moterų. Jie beveik nieko nesuprato i� jo kalbos, nes buvo atvyk� i� tolimųjų �iaurės vakarų. I� labai toli, bet vis dėlto atvyko.
��Kiekvien� dien� jų atvyksta vis daugiau. Liko tik du vasaros mėnuliai,�� pasakė �ingis ir i�did�iai nu�velgė vyrus, kurie buvo su juo nuo pat pirmos dienos.
Arslanui buvo tik penkiasde�imt, bet jis gerokai paseno per karus. Kai jis su sūnumi �elme atėjo pas �ingį, �is neturėjo nieko daugiau, tik savo prot� ir tris brolius. Arslanas su sūnumi liko i�tikimi �ingiui visus tuos sunkius metus, todėl �ingis leido jiems klestėti ir vesti turtingas �monas. �ingis linktelėjo savo ginklakaliui, kuris tapo vienu i� karved�ių, ir liko labai patenkintas, kai �is, kaip visada, pasitempė.
Temugė nesilankė �iuose susirinkimuose, net kai buvo sveikas. Vienintelis i� visų brolių jis nebuvo gabus kovotojas. �ingis mylėjo jį, bet negalėjo jam leisti vadovauti kitiems. Jis papurtė galv� suvok�s, kad mintys ka�kur klaid�ioja. Buvo pavarg�s, bet pasistengė tai nuslėpti.
��Kai kurios naujos gentys nėra net girdėjusios apie kinus,�� pasakė Ka�iūnas.�� Tie, kurie atvyko �į ryt�, nematytai rengiasi. Jie ne mongolai kaip mes.
��Galbūt,�� atsakė �ingis,�� bet a� juos maloniai priimsiu. Nespr�skime apie juos, kol nematėme jų mū�yje. Jie ne totoriai ir nėra kieno nors i� �ia esan�ių kruvini prie�ai. Galų gale man neteks spr�sti daugybės kartų kivir�ų. Jie bus man naudingi.
I� grubaus molinio puodelio jis gurk�telėjo juodojo airago, �epsėdamas lūpomis nuo kartumo.
��Būkite budrūs stovykloje, broliai. Jie �ia atėjo tik dėl to, kad neateiti būtų rei�k�, jog mes juos sunaikinsime. Jie dar nepasitiki mumis. Daugelis jų �ino tik mano vard� ir nieko daugiau.
��Turiu po vyr�, kuris jų klausosi prie kiekvieno lau�o,�� pasakė Ka�iunas.�� Visada bus tokių, kurie susirinkimuose siekia sau naudos. Mums �ia kalbantis dar tūkstan�iai aptaria mus. Ta�iau mano �monės i�girs net �nab�desius. A� �inosiu, kada imtis veiksmų.
�ingis linktelėjo broliui, did�iuodamasis juo. Nuo �audymo i� lanko pratybų Ka�iūnas suaugo į kresn� pla�ių pe�ių vyr�. �ingis su juo buvo tokie artimi, kaip niekas kitas, netgi Chazaras.
��Vis tiek man nejauku, kai einu per stovykl�. Kol mes laukiame, �monės ima nerimauti, bet jų turi atvykti daugiau, todėl negalime niekur judėti. Vien uigūrai ko verti! Tie, kurie jau �ia, gali norėti mus i�bandyti, taigi būkite pasiruo�� ir nepalikite nenubaud� nė vieno į�eidimo. Pasitikiu jūsų sprendimais, net jei numesite tuzin� galvų prie mano kojų.
Karved�iai �iūrėjo vienas kitam į akis nesi�ypsodami. Tyruose suburtų jo vyrų skai�ius i�augo trigubai. Jų prana�umas buvo tas, kad nė vienas i� stipriųjų chanų ne�inojo, kiek turi �alininkų. Kiekvienas atjoj�s prie juodosios kalvos matė vien� didelį sambūrį ir nesuvokė, kad jį sudaro �imtai skirtingų grupuo�ių, su nepasitikėjimu stebin�ių viena kit�.
Pagaliau ir �ingis nusi�iovavo.
��Eikite pamiegoti, mano broliai,�� i�tarė pavargusiu balsu.�� Netrukus i�au� ir reikės pervaryti bandas į naujas ganyklas.
��Prie� mieg� dar pa�iūrėsiu, kaip Temugė,�� tarė Ka�iūnas.
�ingis atsiduso.
��Tikėkimės, Dangi�kasis tėvas leis jam pasveikti. Negaliu netekti vienintelio protingo brolio.
Ka�iūnas su�narp�tė ir atvėrė dureles į lauk�. Visiems i�ėjus, �ingis atsistojo ir pasir��ė pramank�tinti sustingusį kakl�. Jo �eimos geras buvo visai �alia, bet sūnūs jau bus sumig�. Atėjo dar viena naktis, kai jis sudribs po antklodėmis, jo �eimai ne�inant, kad grį�o namo.
II
SKYRIUS
�ingis neramiai nu�velgė jaunesnįjį brolį. Temugė vis� ryt� pasakojo kiekvienam klausan�iajam apie Kok�iu stebukl�. Nors stovykla buvo didelė, naujienos joje plito �aibi�kai. Iki vidurdienio �inia jau bus tyrų naujųjų gyventojų lūpose.
��I� kur tu �inai, kad tai
��Ma�iau, kaip jis i� man�s jį i�traukė, broli! Tas daiktas rangėsi jo rankose, o a� vos neapsivėmiau nuo to vaizdo. Kai i�traukė jį, skausmas liovėsi.
Temugė palietė skaudėjusi� viet� ir susiraukė.
��Atrodo, ne visai liovėsi,�� pastebėjo �ingis.
Temugė gū�telėjo pe�iais. Oda apie tvarstį buvo gelsvai purpurinė, bet po truputį bluko.
��Pirmiau jis mane gyv� ėdė, o dabar tai tik mėlynė.
��Bet tu sakai, kad nėra jokio pjūvio,�� abejodamas tarė �ingis.
Temugė papurtė galv� ir vėl susijaudino. Tamsoje, prie� au�r�, Temugė pir�tais apsi�iupinėjo pilv�. Po tampriais rai��iais pajuto raumenyse dar neįtikėtinai jautrų ply�į. Buvo įsitikin�s�� būtent per jį Kok�iu i�traukė auglį.
��Jis turi stebuklingų galių, broli. Daugiau nei kuris nors i� apsimetėlių, su kuriais esame susidūr�. Tikiu tuo, k� ma�iau. Akys nemeluoja.
�ingis linktelėjo.
��Apdovanosiu jį kumelėmis, avimis ir naujais audiniais. Gal dar duosiu nauj� peilį ir batus. Negaliu leisti �mogui, i�gelbėjusiam mano brolį, atrodyti lyg elgetai.
Temugė susiraukė, apniktas abejonių.
��Jis nenorėjo, kad visi apie tai su�inotų, �ingi. Jei tu jį apdovanosi, visi �inos, k� jis padarė.
��Visi ir taip
Temugė linktelėjo susim�st�s.
��Tada jis turėtų nekreipti dėmesio arba, jeigu kreips, vis vien paskui atleis mums.
Brolio �vilgsnis jį erzino ir jis ne�inojo, k� dar sakyti.
��Jei man leisi, a� mokysiuos i� jo. Manau, jis paims mane mokiniu. Dar niekada taip netro�kau �inių...
Jis nutilo, pamat�s susiraukusį �ingį.
��Tikėjausi, kad prisiminsi savo pareig� kariams, Temuge. Nenori joti su manimi?
Temugė nuraudo ir nuleido galv�.
���inai ne blogiau u� mane, kad niekada nebūsiu didis karvedys. Gal ir įvaldysiu kovos men�, bet vyrai visada �inos, kad karved�iu tapau dėl savo kilmės, o ne dėl įgūd�ių. Leisk man mokytis i� Kok�iu. Nemanau, kad jis nesutiks.
�ingis tyliai svarstė.
Temugė ne kart� buvo tap�s gentainių smaginimosi prie�astimi. I� lanko jis �audė siaubingai. Net i�rausdavo mėgindamas suvaldyti kard�, bet pagarbos �ioje srityje neu�sitarnavo. Dabar �ingis matė, kad jo jauniausias brolis bijo, jog �ingis jam nepritars. Temugė nesugebėjo rasti sau tinkamos vietos gentyje, ir �ingis labai norėjo, kad brolis imtųsi kokios veiklos. Ta�iau dabar nenorėjo taip lengvai paleisti brolio. Tokie �monės, kaip Kok�iu, visuomet buvo atskirai nuo gen�ių. �inoma, jų bijojo, ir tai gerai, bet �eimos nariais jie nebuvo. Niekas jų nelaukė ir nesveikino kaip senų draugų. �ingis ne�ymiai papurtė galv�.
��Su s�lyga, kad tu kasdien mank�tinsies su kardu ir lanku bent po dvi valandas. Pa�adėk, ir a� pritarsiu tavo pasirinktam keliui.
Temugė linktelėjo ir droviai nusi�ypsojo.
��Sutinku. Gal būsiu tau naudingesnis kaip �amanas, negu kaip karys.
�ingis pa�velgė �altai.
��Tu vis tiek esi karys, Temuge, nors tau ir nelengva. I�mok i� to �mogaus visko, ko nori, bet �irdyje niekada nepamir�k, kad esi mano brolis ir mūsų tėvo sūnus.
Temugė pajuto akyse kaupiantis a�aras ir palenkė galv�, kad brolis jų nepamatytų ir jam nebūtų gėda.
��A� to nepamir�tu,�� i�tarė.
��Tuomet pakviesk savo nauj�jį mokytoj�. Jis bus apdovanotas. A� apkabinsiu jį savo karved�ių akivaizdoje ir leisiu jiems matyti, kad jis man brangus. Mano globa u�tikrins, kad su tavimi stovykloje būtų pagarbiai elgiamasi.
Temugė �emai nusilenkė ir apsisuko. �ingis liko vienas su savo niūriomis mintimis. Jis tikėjosi, kad Temugė susiims ir jos su broliais. �ingis atsiduso. Galbūt galima sutikti. I�gijimas buvo nepaprastas, be to, jis prisiminė, kaip Kok�iu dūrė sau durklu ir nebuvo nė la�elio kraujo. Prisiminė girdėj�s, kad kinai turi kerėtojus. Gal būtų naudinga tokių vyrų turėti ir jam. Jis vėl atsiduso. Niekada nemanė, kad jo paties brolis bus vienas i� jų.
Chazaras �ingsniavo per stovykl�, gėrėdamasis bruzdesiu ir triuk�mu. Kiekviename tu��iame plotelyje dygo gerai, ir �ingis liepė i�kasti gilias duobes i�matoms ties visomis takų sankirtomis. Tiek vyrų, moterų ir vaikų vienoje vietoje, tad kasdien kildavo naujų nepatogumų, bet Chazarui visai nerūpėjo smulkmenos. Ka�iunui, atrodė, patinka sunkios u�duotys�� jis surinko penkiasde�imties stiprių vyrų grup� duobėms kasti ir gerams statyti. Chazaras matė du i� jų statan�ius pa�iūr� naujų ber�inių strėlių ry�uliams apsaugoti nuo lietaus. Daugelis karių patys gaminosi strėles, bet Ka�iūnas buvo jų u�sak�s did�iulius kiekius kariuomenei, todėl kiekviename gere, pro kurį ėjo Chazaras, moterys ir vaikai darbavosi su plunksnomis, siūlais ir klijais. Padarytas strėles jie suri�davo į ry�ulėlius po penkiasde�imt ir atiduodavo. Gen�ių kalvės ū�ė ir spjaudėsi ugnimi vis� naktį, gamino strėlių antgalius, ir kiekviena au�ra buvo pasitinkama su naujais lankais. Jie buvo i�mėginami tyruose.
Did�iulė stovykla buvo ir darbo, ir gyvenimo vieta, Chazaras labai d�iaugėsi savo �monių darb�tumu. Tolumoje pasigirdo naujagimio klyksmas. Chazaras nusi�ypsojo jį i�gird�s. Jis �engė takais, i�mind�iotais iki molio.
Buvo toks atsipalaidav�s, kad prad�ioj net nepastebėjo sambrūzd�io takelių sankirtoje. Ten septynių įpykusių vyrų būrelis mėgino parversti ant �emės er�il�. Chazaras sustojo pa�iūrėti, kaip jie romys gyvulį, ir susiraukė pamat�s, kaip viena trūk�iojanti kanopa spyrė vyrui į pilv� ir jis raitydamasis nuvirto ant �emės. �irgas buvo jaunas ir raumeningas. Jis grūmėsi su jį virvėmis ri�an�iais vyrais. Kai jis nugrius, vyrai supan�ios jam kojas ir jis bus bejėgis prie� romyjimo peilį. Atrodė, vyrai patys nelabai �ino, k� daro, ir Chazaras pralinksmėj�s krestelėjo galv�, kai ėjo pro besigrumian�ius su er�ilu vyrus.
Jam besispraud�iant pro spurdantį gyvulį �is pasitraukė atbulas ir nugriovė vien� i� vyrų. �irgas piktai suprunk�tė ir traukdamasis u�mynė Chazarui koj�. �is suklykė i� skausmo. Ar�iausiai stovintis vyras krūptelėjo ir atgalia ranka trenkė Chazarui į veid�, kad �is pasitrauktų i� kelio.
Chazaras pratrūko įnir�iu lyg tas ri�amas �irgas ir vo�ė atgal. Vyras apsvaig�s susvyravo ir Chazaras matė, kaip kiti vyrai numetė virves ir įbedė į jį nuo�mius �vilgsnius. Er�ilas pasinaudojo tuo ir nunarin�s galv� pasileido per stovykl�. Kiti �irgai atsiliepė į jo �vengim�, o Chazaras pasijuto stovintis prie�ais būrį įsiutusių vyrų. Jis nebijojo�� buvo u�tikrintas, kad jie atpa�ins jo �arvus.
��Jūs vojelos,�� pasakė jis, kad su�velnintų įtamp�.�� Jūsų �irgas bus sugautas ir jums gr��intas.
Jie nieko neatsakė, tik susi�valgė. Visi buvo vienas į kit� pana�ūs, ir Chazaras suprato, kad jie vojelų chano sūnūs. Jų tėvas atvyko �ia tik prie� kelet� dienų ir atsivedė penkis �imtus karių su �eimomis. Jis garsėjo ūmiu būdu ir į�eidumu. Kai vyrai apsupo Chazar�, �is pagalvojo, kad ir jiems būdingos tėvo savybės.
Akimirksnį dar tikėjosi, kad jie paleis jį be mu�tynių, bet tas, kuriam jis trenkė, virė įnir�iu ir lindo ar�iausiai, palaikomas brolių. Toje vietoje, kur Chazaras jam trinktelėjo, pasirodė mėlynė.
��Koki� teis� turi ki�tis?�� atkirto vienas i� jų.
Jie pama�u apsupo jį, Chazaras pajuto, kad stovyklos �urmulys nutilo. Juos stebėjo daug �eimų ir, jis, jausdamas silpnum�, suvokė, kad negali pasitraukti, nepadarydamas gėdos �ingiui. Gal net pakenks �ingio vald�iai stovykloje.
��A� tik norėjau praeiti pro �alį,�� i�tarė jis pro suk�stus dantis, ruo�damasis mu�tynėms.�� Jei tas jūsų u�sispyr�s brolis nebūtų man kirt�s, jau būtumėte t� er�iliuk� parvert� ant �emės. Kit� kart� pirmiausia supan�iokite jam kojas.
Vienas i� stambiausių vyrų spjovė Chazarui po kojomis, ir �is sugniau�ė kum��ius. Staiga ka�kieno balsas perskrodė or�.
��Kas �ia darosi?
Tas balsas vyrukus paveikė �aibi�kai ir jie nurimo. Chazaras pa�velgė į pana�ių bruo�ų vyresnį vyr�. Tai galėjo būti tik vojelų chanas, ir Chazarui neliko nieko kita kaip nulenkti galv�. Dar neprieita iki durklų, ir protingiausia bus neį�eisti to, kuris geba suvaldyti savo sūnus.
��Tu esi brolis �mogaus, save vadinan�io �ingiu,�� pasakė chanas,�� bet �ia yra vojelų stovykla. Kodėl pykdai mano sūnus ir trukdai jiems dirbti?
Chazaras susierzin�s nuraudo. Tikėjosi, Ka�iūnas bus prane��s vyrams apie susidūrim� ir �ie jau skuba į pagalb�. Jis nepasitikėjo savimi ir neskubėjo atsakyti. Vojelų chanas akivaizd�iai d�iūgavo taip susiklos�ius aplinkybėms, ir Chazaras neabejojo�� jis visk� matė nuo pat prad�ių. Susitvard�s lėtai ir ai�kiai prabilo:
��Trenkiau vyrui, kuris trenkė man. Tai ne prie�astis �iandien pralieti krauj�.
Chanas atsakė pa�aipia �ypsena. Jis po ranka turėjo �imt� karių, jo sūnūs taip pat buvo pasiry�� įpūsti nuolankumo prie� juos taip i�did�iai stovin�iam vyrui.
��Galėjau tikėtis tokio atsakymo. Garbė ne toks dalykas, kurį galima numesti į �alį, kai ji nepatogi. �i stovyklos dalis vojelų. Tu per�engei mūsų ribas.
Chazaras, norėdamas paslėpti susierzinim�, nutaisė �alt� kario veid�.
��Mano brolio įsakymai labai ai�kūs,�� pasakė.�� Visos gentys gali naudotis �ia �eme, kol mes �ia susirink�. Nėra jokios vojelų �emės.
Chano sūnūs, i�gird� jo �od�ius, ka�k� sumurmėjo tarpusavyje, o pats chanas sustingo.
��O a� sakau, kad yra, ir nematau, kas galėtų mesti man i��ūkį. Tu, ai�ku, slėpsies savo brolio �e�ėlyje.
Chazaras lėtai įkvėpė. Jei pareik�tų, kad jį saugo �ingis, �is kivir�as baigtųsi. Vojelų chanas ne toks kvailas, kad mestų i��ūkį jo broliui �ioje stovykloje, kurioje jam paklūsta did�iulė kariuomenė. Ta�iau jis stebėjo Chazar�, lyg pasiruo�usi kirsti gyvatė, ir �iam kilo mintis, kad broliai su er�ilu jo kelyje �į ryt� atsirado neatsitiktinai. Visuomet bus norin�ių i�bandyti �mones, kurie ketina jiems vadovauti. Chazaras krestelėjo galv�. Tai Ka�iunui patinka derėtis ir gudrauti, o Chazarui�� ne, be to, jis visai nenori i��aukiamai elgtis su chanu ir jo sūnumis.
��Neliesiu �ia kraujo,�� pradėjo jis ir i� karto pastebėjo d�iugesį chano akyse,�� ir brolio �e�ėliu taip pat nesinaudosiu.
Tai sakydamas, jis trenkė kum��iu į smakr� ar�iausiai stovin�iam vojelų broliui ir jį parblo�kė. Akimirksniu visi broliai sustaugė ir vieningai puolė. Ant jo galvos ir pe�ių pasipylė smūgių kru�a. Jis atsitraukė, įtempė kojų raumenis, spyrė ka�kuriam į veid� ir sulau�ė nosį. Chazarui patiko mu�tis, kaip kiekvienam vyrui, augusiam tarp brolių, bet �į kart� jėgos buvo nelygios. Jis vos i�silaikė ant kojų gav�s smūgį į galv�, dar pasipylė smūgiai į �arvus. Kol stovės ant kojų, dar pajėgs i�vengti jų smūgių pasilenkdamas ir atsakys į juos naudodamas bet k�, kas pasitaikys po ranka.
Vos spėjo apie tai pagalvoti, vienas i� jų sugriebė jį u� liemens ir parvertė ant �emės. Chazaras i� visų jėgų spyrė, pasigirdo spiegimas. Jis dangstėsi galv� rankomis, norėdamas i�vengti spyrių. Kur, po galais, Ka�iūnas? Pajuto, kad i� nosies bėga kraujas ir tinsta lūpos. Galva skambėjo nuo spyrio į de�in� ausį. Dar truputį, ir jis liks su�alotas visam gyvenimui.
Chazaras jautė svorį vieno i� jų, ap�ergusio ir mėginan�io patraukti jo rankas nuo veido.
Chazaras pro pir�tus mėgino jį į�iūrėti. Nutaikė akimirk� ir dūrė nyk��iu u�puolikui į akį. Atrodė, kad pataikė, ir tikėjosi jį apakin�s. Vojela su�uk�s nusirito, o spyriai tik sustiprėjo.
Netoliese ka�kas suriko i� skausmo ir Chazar� trumpam paliko vien�. Jis pamėgino atsikelti. Pastebėjo, kad tarp brolių vojelų atsirado pa�alietis. Jis nugriovė vien� i� vojelų ant �emės, kitam stipriai spyrė į kelį. Atvykėlis buvo nedaug vyresnis u� berniuk�, ta�iau jis spyrė i� visų jėgų. Chazaras �yptelėjo jam prakirstomis lūpomis, bet buvo toks apsvaig�s, kad atsikelti nepajėgė.
��Baikit visa tai,�� su�uko ka�kas u� nugaros, ir Chazarui trumpam atsirado vilties. Suvokė, kad Temugė neatsivedė į pagalb� tuzino vyrų. Jaunesnysis brolis pribėgo prie besimu�an�ių ir i� visų jėgų pastūmė vien� i� vojelų.
��Atsivesk Ka�iun�,�� su�uko Chazaras i�sigand�s.
Temugė juk nieko nepasieks, tik bus sumu�tas, ir tuomet i� tikrųjų liesis kraujas. Gal �ingis ir susitaikytų su vieno brolio sumu�imu, bet du�� jau būtų per daug. Tai reik�tų, kad u�pulta jo �eima,�� to negalima nepaisyti. Atrodė, vojelų chanas nesuvokia pavojaus. Chazaras i�girdo jį juokiantis, kai vienas i� jo sūnų skėlė kum��iu Temugei į veid� ir parklupdė jį. Jaunasis pa�alietis neteko prana�umo netikėtai pulti ir dabar kentė spyrių bei smūgių kru��. Vojelos kvatojosi, dabar nukreip� visas jėgas į du atėjūnus. Chazaras siuto, pamat�s Temug� verkiantį i� skausmo bei pa�eminimo, besiginantį nuo smūgių ir mėginantį atsistoti.
Staiga jis i�girdo ka�kokius po�kėjimus�� nuo jų vojelos klykė ir griuvo. Chazaras gulėdamas toliau mėgino apsaugoti galv�, pagaliau i�girdo įsiutusio Ka�iuno bals�. Jis atsivedė vyrų, ir tai, k� girdėjo Chazaras, buvo jų lazdų smūgiai.
��Atsistok, jei gali, broli, ir pasakyk man, kurį i� jų nori matyt mirusį,�� su�uko Ka�iūnas Chazarui.
Chazaras nuleido rankas ir ant �olės i�spjovė kruvinus skreplius. Paskui atsistojo. Jo veidas buvo vienos mėlynės ir kraujas. Tai pamat�s, vojelų chanas sustingo vietoje, jo linksmumas i�garavo.
��Tai asmeniniai reikalai,�� paskubėjo ai�kinti chanas, i�vyd�s, kaip nuo�miai Ka�iūnas pa�velgė į jį.�� Nieko rimto.
Ka�iūnas metė �vilgsnį į Chazar�, �is gū�telėjo pe�iais ir susiraukė i� skausmo. Mėlynėmis nusėtas kūnas skaudėjo.
Temugė taip pat atsistojo, i�bal�s lyg pienas. Jo �vilgsnis buvo pastir�s, o dėl patirtos gėdos jis buvo piktesnis nei Chazaras ar Ka�iūnas kada nors buvo mat�. Tre�iasis vyras sunkiai atsitiesė, o Chazaras dėkodamas jam linktelėjo. Vyras taip pat buvo sumu�tas, bet u�kre�iamai �ypsojosi, atsirėm�s į kelius ir sunkiai kvėpuodamas.
��Būkit atsargūs,�� vos girdimai sumurmėjo Ka�iūnas broliams.
Jis atsivedė tik tuzin� savo darbininkų�� tiek, kiek pavyko greitai surinkti i�girdus apie grumtynes. Jie neilgai atsilaikys prie� ginkluotus vojelas. Minioje nuo�mios akys stebėjo įvykius. Chanas i� dalies atgavo pasitikėjim�.
��Garbė i�saugota,�� parei�kė jis.�� Tarp mūsų nėra jokių pyk�ių.
Jis atsigr�ė į Chazar� pa�iūrėti, kokį poveikį padarė jo �od�iai. Chazaras stovėjo kreivai �ypsodamas. Jis jau buvo i�gird�s at�ygiuojant karius. Visi sustingo pasigirdus �arvų �legėjimui. Kariai artėjo. Tai galėjo būti tik �ingis.
��Nėra pyk�ių?�� su�nyp�tė Ka�iūnas.�� Ne tau spr�sti, vojela.
Visų �vilgsniai nukrypo į artėjantį �ingį. Jis ėjo su Arslanu ir kitais penkiais apsiginklavusiais vyrais. Visų kardai buvo i�traukti, ir vojelos susi�valgė, pagaliau sunerim� dėl to, k� padarė. Jie buvo tar�si i�bandyti vien� i� �ingio brolių, ir ta sumanymo dalis puikiai pavyko. Tik Temugės pasirodymas visk� sugadino ir dabar buvo neai�ku, kaip reikės visk� i�spr�sti.
�ingis nu�velgė vaizd�. Jo veidas buvo bejausmis, lyg kaukė. �vilgsnis sustojo prie Temugės, ir �ingis įsitempė, pastebėj�s dreban�ias ma�ojo brolio rankas.
Vojelų chanas prabilo pirmiau u� kitus.
��Viskas jau i�spr�sta, vie�patie,�� pasakė jis.�� Tai buvo tiesiog nesusipratimas, mu�tynės dėl arklio.�� Jis sausai nurijo.�� Tavo įsiki�imas nebūtinas.
�ingis nekreipė į jį dėmesio.
��Ka�iunai?
Ka�iūnas u�gniau�ė pyktį ir atsakė ramiu balsu.
��Ne�inau, nuo ko viskas prasidėjo. Chazaras gali pasakyti daugiau.
Chazaras susiraukė, i�gird�s savo vard�. Jam reikėjo gerai apgalvoti �od�ius prie� juos i�tariant, kai į jį �iūri �ingis. Visk� galiausiai i�girs visa stovykla,�� jis negali skųstis lyg vaikas tėvui. Ypa� jei ketina ateity vesti vyrus į kar�.
��A� patenkintas tuo, k� padariau, broli,�� pasakė jis pro suk�stus dantis.�� Jei dar reikės k� nors aptarti su �iais vyrais, a� tai padarysiu koki� kit� dien�.
��Tu to nepadarysi,�� atkirto �ingis, kaip ir vojelos, suprat�s, kad tai grasinimas.�� A� draud�iu.
Chazaras nulenkė galv�.
��Kaip liepsi, vie�patie,�� atsakė.
�ingis pa�iūrėjo į Temug� ir i�vydo jo akyse gėd�, kad buvo vie�ai sumu�tas, sumi�usi� su įsiū�iu, kiek anks�iau nustebinusiu Chazar� ir Ka�iun�.
��Tau taip pat teko, Temuge. Negaliu patikėti, kad dalyvavai.
��Jis tik mėgino visk� sustabdyti,�� paai�kino Ka�iūnas.�� Jie parklupdė jį ir...
��Gana!�� nutraukė Temugė.�� Ateis laikas ir a� atsilyginsiu u� kiekvien� smūgį.
Jis i�raudo, atrodė, tuoj pravirks lyg vaikas. �ingis įdėmiai �iūrėjo į brolį, ir staiga prasiver�ė jo pyktis. Jis sukriokė, papurtė galv� ir nuėjo pro brolius prie vojelų. Vien� i� jų, itin nerangų, �ingis stumtelėjo petimi, pats tarsi nepastebėdamas. Chanas maldaudamas i�kėlė rankas, bet �ingis sugriebė jį u� delo ir nutempė pirmyn. �ingiui i�traukus kard� i� mak�ties, vojelų kariai padarė t� patį. Sud�er�gėjo metalas.
��Stokit!�� suriko �ingis balsu, vedusiu juos į �imtus mū�ių.
Jie nepaisė įsakymo ir, kai priartėjo, �ingis staiga sugriebė ir pakėlė chan� lyg �vilpik�. Dviem �aibi�kais kardo kir�iais skersai perrė�ė jam �launis, net raumenys i�virto.
��Jei privertei mano brolį klūpėti, vojela, pats niekada daugiau nestovėsi,�� suriko �ingis.
Chanas klykė, jo kojomis tekėjo kraujas. Dar kariams neprisiartinus �ingis juos sustabdė �vilgsniu.
��Jeigu dar matysiu nors vieno i� jūsų rankose kard� ilgiau nei �irdis suplaks de�imt kartų, nė vienas vojelų vyras, moteris ar vaikas nei�gyvens iki �io vakaro.
Karved�iai sudvejojo ir, pakėl� rankas, sulaikė kitus. �ingis stovėjo prie�ais juos be �e�ėlio baimės, tuo metu chanas krito dejuodamas prie jo kojų. Jo sūnūs tebestovėjo susting� i� siaubo. Visomis pastangomis chanas padarė judesį�� jo karved�iai suprato jį kaip sutikim�. Jie suki�o kardus į mak�tis. T� patį padarė kariai, i� siaubo i�sprogin� akis. �ingis linktelėjo.
��Kai josime, jūs, vojelos, saugosite mano brolius,�� pasakė.
��Jeigu dar juos turėsi,�� Chazaras burbtelėjo pritardamas. Jo sutinusiame veide nebuvo jokios i�rai�kos.
���is kivir�as i�spr�stas. Matau, kad teisingumas nugalėjo, taigi nebus jokio kraujo ker�to.
�ingis pa�velgė broliams į akis, jose i�vydo pritarim�, taigi pasuko į savo ger�, ketindamas u�siimti reikalais. Chazaras paplek�nojo per petį jam padėjusiam jaunuoliui�� ketino i�sivesti, kad jo vėl nesumu�tų.
���is �mogus man padėjo,�� tarė Chazaras eidamas.�� Jis bebaimis.
�ingis �vilgtelėjo į jaunuolį ir matė, kad �is did�iuojasi.
��Kuo tu vardu?�� paklausė �iurk��iai, dar virdamas pyk�iu dėl patirto.
��Subedėjus i� urianchajų, vie�patie.
��Ateik pas mane, kai norėsi gero �irgo ir �arvų,�� pasakė jam �ingis.
Subedėjus nu�vito �ypsena, o Chazaras pritariamai kum�telėjo jam į petį. Jie paliko vojelų chan� jo moterų rūpes�iui. Su tokiomis �aizdomis jis tikriausiai niekuomet nebegalės tiesiai stovėti, o gal ir vaik��ioti.
Kai �ingis su broliais ėjo pro gen�ių �mones, susibūrusius juodosios kalvos papėdėje, daugelis �velgė į juos pritariamai, su pagarbia baime. �ingis leido suprasti, kad i��ūkių jis nepriims, ir laimėjo dar vien� ma�� pergal�.
Uigūrai pasirodė vasarai baigiantis, kai nuo kalvų kliokė vanduo ir patvinusi Onono upė liejosi i� krantų. Tyruose dar �aliavo �olė, dirviniai vieversiai �ok�iojo ir plakė sparnais, i�baidyti keliaujan�ių uigūrų.
Uigūrų jėga buvo įspūdinga, taigi �ingis prie� did�i�j� stovykl� i�rikiavo penkis tūkstan�ius raitelių. Jis nei�jojo į priekį asmeni�kai pasitikti uigūrų, �inodamas, kad jie supras, jog tai nedidelis priekai�tas dėl vėlavimo. Atvykusiųjų pasitikti jojo Chazaras, apsuptas vojelų. Nė vienas i� chano sūnų nedrįso nieko daugiau daryti, tik jojo i� paskos, spoksodami į Chazaro pakau�į.
Uigūrams priartėjus, Chazaras prijojo prie ve�imo, paskui kurį rangėsi tamsi �monių bei gyvulių gyvatė. �vilgsniu permetė karius, mėgindamas juos įvertinti. Tie buvo gerai ginkluoti ir atrodė budrūs bei nuo�mūs, ta�iau Chazaras �inojo, kad i�vaizda gali būti apgaulinga. Arba jie perims �ingio kovos būdus, atne�usius jam pergales, arba taps pasiuntiniais ir ne�ios vadams prane�imus.
Uigūrai buvo ra�tingi �monės, bet taip pat prekiavo arkliais, ir Chazaras apsid�iaugė pamat�s, kokia didelė kaimenė juos atlydėjo. Kiekvienas karys turėjo vestis po tris �irgus. Jis �inojo, kad vis� mėnesį stovykla prekiaus �irgais ir gerins jų veisles.
Jam pakėlus rank�, kariai aplink priekinį ve�im� pasiruo�ė gynybai, rankas u�dėjo ant kardų rankenų. Tikriausiai uigūrai turi nema�ai rūdos atsargų, kad tiek kardų,�� pagalvojo Chazaras. Gal �ia bus prekiaujama ir plienu. Stovykloje dar buvo labai daug tokių, kurie, be lanko, ne�iojosi tik paprast� peilį. Chazaras nu�velgė ma�aūgį �il� vyri�kį ve�imo priekyje. Būtent jam pakėlus rank� vilkstinė sustojo ir kariai �velgė į jį, laukdami įsakymų. Nors jo delas buvo paprasto kirpimo, tai turėjo būti uigūrų chanas Bar�iukas. Chazaras nusprendė suteikti jam garb� ir pirmas pasveikino jį.
��Sveikas atvyk�s į stovykl�, vie�patie,�� tarė abejingai.�� Jūs atvykote paskutiniai i� did�iųjų gen�ių, bet mano valdovas �ingis kiek anks�iau gavo jūsų geranori�k� prane�im� ir paskyrė ganyklas jūsų �eimoms.
Ma�aūgis vyras susim�st�s linktelėjo, �velgdamas į raitelius rikiuotėje u� Chazaro.
��Regis, tikrai atvykome paskutiniai. Sunku patikėti, kad dar kur nors pasaulyje lik� karių, kai matai �ia, tyruose, toki� jų gausyb�. Jūs pirmieji vyrai, kuriuos i�vydome per daugelį dienų kelionės.
Jis papurtė galv� stebėdamasis.
��Uigūrai prisieks �ingiui, kaip �adėjau. Parodyk mums, kur statytis gerus, visa kita padarysime patys.
Chazaras įvertino chano tiesmukum�, palygin�s jį su dygesnio būdo chanais.
��Esu �ingio brolis Chazaras,�� tarė jis.�� Visk� jums parodysiu.
��Tada lipk �ia ir sėsk �alia man�s, Chazarai. Esu i�tro�k�s naujienų.
Chanas bakstelėjo į medinį suol� �alia sav�s. Chazaras nulipo nuo �irgo ir, patap�noj�s pasturgalį, pavarė prie pirmųjų vojelų karių gretų.
��Jeigu mes atvykome paskutiniai, turbūt neilgai reikės laukti, kol �ingis nukreips did�i�j� strėl� į savo prie�us,�� pasakė chanas į ve�im� įsirop�tusiam Chazarui.
Bar�iukas paragino jau�ius lie�uvio pliauk�telėjimu ir ve�imas svyruodamas pajudėjo pirmyn. Chazaras stebėjo, kaip uigūrai joja �alia, ir liko patenkintas. Jie bent sugeba joti.
��Tik jis gali pasakyti, vie�patie.
Mėlynės, gautos mu�tynėse su vojelomis, jau buvo beveik i�blukusios, bet jis pastebėjo, kad Bar�iuko akys nebyliai jas tyrinėja. Kai buvo apmal�inti vojelos, stovykloje kurį laik� buvo ramu. Artėjant vasaros pabaigai vėl kilo neramumų. Dabar, kai atvyko uigūrai, brolis tikriausiai po kelių dienų pajudės. Nuo tos minties Chazaras susijaudino. �ia susirinko daug gen�ių, ir �ingis priims jų i�tikimybės priesaik�. Paskui prasidės karas, ir jis su broliais i�vaduos savo �mones nuo Dzinų.
��Atrodo, tu d�iugiai nusiteik�s, Chazarai,�� pastebėjo Bar�iukas, apva�iuodamas �olės kupst�. Tas nejaunas vyras buvo liesas, bet raumeningas, o jo akys nuolat d�iugiai �vytėjo.
��Tiesiog pagalvojau, kad niekada anks�iau nebuvome susitik�, vie�patie. Tarp mūsų nuolat tvyrojo koks nors kraujo ker�tas arba, kinų papirkti, kibome vieni kitiems į gerkl�.
Jis pla�iai mostelėjo ranka.
��Kas tai? Tai �is tas nauja.
��Bet tai gali baigtis mūsų �monių pra�ūtimi,�� sumurmėjo Bar�iukas, atid�iai jį stebėdamas.
Chazaras i�si�iepė. Prisiminė, kaip Ka�iūnas su �ingiu kalbėjo t� patį, dabar Bar�iukas pakartojo jų �od�ius.
��Taip. Bet kuriuo atveju nė vieno mūsų vyro, moters ar vaiko nebebus gyvo po �imto metų. I� jų bus lik� tik kaulai.
Bar�iukas sutrik�s susiraukė. O Chazaras �i� akimirk� tro�ko turėti Ka�iuno i�kalb�.
��Koks yra gyvenimo tikslas, jeigu ne u�kariauti? Grobti moteris ir �emes. Geriau būti �ia ir matyti visa tai, negu nugyventi ramiai.
Bar�iukas linktelėjo.
��Tu filosofas, Chazarai.
Chazaras sukikeno.
��Tik tu taip manai. Ne, a� esu did�iojo chano brolis, ir dabar�� mūsų laikas.
III
SKYRIUS
Leid�iantis saulei lauke prie did�iojo gero uigūrų chanas Bar�iukas kalbėjo valandų valandas. �ingis buvo su�avėtas to vyro �inių ir, jeigu ko nors nesuprasdavo, vertė chan� kartoti daug kartų t� patį, kol prasmė tapdavo ai�ki.
I� visų dalykų �ingiui įdomiausia buvo kinai, jis net palinkdavo į priekį lyg vanagas, apie juos i�gird�s, jo akys �vilgėjo. Uigūrai atvyko i� tolimų pietvakarių �emių, besiribojan�ių su Gobio dykuma ir Si Sia karalyste. �ingis mėgavosi kiekviena Bar�iuko pasakyta smulkmena apie kinų prekiautojų vilkstines, aprang� ir papro�ius, o labiausiai�� apie jų ginklus ir �arvus. Tiesa, jų pirklius saugojo ne geriausi sargybiniai, bet kiekviena �inių nuotrupa apie juos krito į �ingio vaizduot� giliai prasiskverbdama, lyg lietaus la�as į dykum�.
��Taika atne�ė jums turtus ir saugum�,�� pasakė �ingis, Bar�iukui nutilus praplauti gerkl� gurk�niu arbatos.�� Gal būtumėt galėj� susivienyti su Si Sia karaliumi prie� mane. Ar svarstėte toki� galimyb�?
���inoma,�� atsakė Bar�iukas, nuginkluodamas �ingį atvirumu.�� Bet jei susidarė įspūdis, kad jie mūsų draugai, tai jis klaidingas. Jie prekiauja su mumis, jie gera kalnų snieginio leopardo kailių, kietmed�io ir netgi retųjų augalų, jų naudojamų gydymui, sėklų rinka. Savo ruo�tu jie mums parduoda gele�ies rūd�, kilimus, arbat� ir daugyb� perra�ytų rankra��ių.
Jis nutilo ir kreivai �yptelėjo susirinkusiems vyrams.
��Jie atsiveda savo jauniklius ir sargybinius į uigūrų miestus, bet kiekviename �ingsnyje rodo mums nepalankum�, netgi tie, kuriuos jie vadina vergais.
Jo veide buvo matyti susierzinimas �itai prisiminus. Prie� t�sdamas pasakojim�, jis nusi�luostė prakait� nuo kaktos.
��Kadangi i�mokau jų kalb�, per daug gerai juos pa�įstu, kad tikė�iausi jų palaikymo. Reikia jums pamatyti juos, vie�patie, kad galėtumėte suprasti. Jie visi�kai nepaiso tų, kurie nėra Si Sia gyventojai. Netgi kinai juos laiko visai atskira tauta, nors daugelis jų papro�ių tokie pat. Jie moka duokl� Dzinų imperatoriui ir, nors yra jo saugomi, vis tiek save laiko kitokiais nei galingasis kaimynas. Jų pasipūtimas beribis, vie�patie.
Bar�iukas pasilenkė paplek�noti �ingiui per kelį. Neatrodė, kad jis pastebėjo, kaip pasi�iau�ė �alia esantys vyrai.
��Daug mūsų kartų valgė jų atliekas, vie�patie. O jie laikė geriausi� mės� u� savo fortų ir sienų.
��Ir tu norėtum matyti juos palau�tus,�� sumurmėjo �ingis.
��Norė�iau. Viskas, ko pra�au,�� galimybės uigūrams naudotis jų bibliotekomis. Be to, jie turi retų brangakmenių ir tokį akmenį, kuris atrodo tarsi i� pieno ir ugnies. Jie neparduoda jų, kad ir kiek u� juos siūlytume.
�ingis atid�iai stebėjo kalbantį chan�. Bar�iukas �inojo, kad neturi teisės reikalauti karo grobio. Gen�ių kariams nebuvo mokama u� dalyvavim� kovose, pagal paprotį jiems priklausė tik tai, ko prisigrobdavo. Bar�iukas pra�ė daug, bet �ingis negalėjo sugalvoti, kas dar būtų norėj�s Si Sia bibliotekų. Jis �ypsojosi vien nuo tokios minties.
��Galėsi pasiimti ra�tus, Bar�iukai. Pa�adu. Visa kita teks nugalėtojams ir bus Dangi�kojo tėvo rankose. Nieko negaliu atskirai tau pa�adėti.
Bar�iukas atsilo�ė ir nenoriai linktelėjo galv�.
��To u�teks�� kartu su viskuo, k� laimėsime i� jų. Esu mat�s, kaip jų �irgai trypia mūsų �mones keliuose, vie�patie. Ma�iau savo �mones badaujan�ius, kai Si Sia tuko i� derliaus, kuriuo nenorėjo dalytis. Atved�iau savo karius, kad priverstų juos sumokėti u� pasipūtim�. Mes palikome tu��ius savo miestus ir laukus. Uigūrai yra tavo su visais gerais, �irgais, druska ir krauju.
�ingis i�tiesė rank� ir abu vyrai sutvirtino priesaik� trumpu rankų paspaudimu, paslėpusiu vis� tokio parei�kimo rimtum�. Gentys lūkuriavo lauke prie gero�� �ingis, kai tik bus pasiruo��s, reikalaus i� visų pana�ių priesaikų. Duoti priesaik� atskirai, vadinasi, palaikyti�� į tai �ingis negalėjo �iūrėti atmestinai.
��Pra�au tav�s vieno dalyko, Bar�iukai, prie� i�einant pas juos,�� tarė jis.
Bar�iukas stodamasis stabtelėjo ir jo veidas sustingo, kai suprato, kad kalba dar nebaigta.
��Mano jauniausias brolis labai trok�ta mokytis,�� pasakė �ingis.�� Atsistok, Temuge, ten, kur jis galėtų tave matyti.
Bar�iukas atsisuko į liekn� jaunuolį, �is atsikėlė ir jam nusilenkė. Bar�iukas atsakė į pasveikinim� ne�ymiu galvos linktelėjimu ir vėl atsigr�ė į �ingį.
��Mano �amanas, Kok�iu, mokys jį, kai ateis laikas, bet a� norė�iau, kad jie galėtų skaityti ir su�inoti visk�, kas jiems atrodys vertinga. Turiu mintyse ir tuos rankra��ius, kuriuos ne�atės, ir tuos, kuriuos dar pasiimsite i� mūsų prie�ų.
��Uigūrai tavo paslaugoms, vie�patie,�� atsakė Bar�iukas.
Tai buvo nedidelis pra�ymas, ir Bar�iukas nesuprato, kodėl atrodė, kad �ingiui truputį nepatogu to pra�yti. Temugė jam u� nugaros �vietė d�iaugsmu, o Kok�iu nulenkė galv�, lyg jam būtų suteikta did�iulė garbė.
��Tuomet sutarta,�� pasakė �ingis, �yb�iodamas akimis. Jos �vytėjo vakaro prieblandai i�sklaidyti u�degtų �ibintų �viesoje.�� Jei Si Sia tokie turtingi, kaip sakai, pas juos pirmiausia ir trauksime. Ar Dzinai juos palaikys?
Bar�iukas gū�telėjo pe�iais.
��Negaliu tikrai pasakyti. Jų �emės ribojasi, bet Si Sia visada turėjo savo karalyst�. Dzinų kariuomenė gali stoti prie� tave, ruo�damasi atremti būsimas grėsmes. Arba Dzinai gali leisti jiems �ūti iki paskutinio vyro ir nepakrutinti nė ma�ojo pir�telio. Niekas negali tiksliai pasakyti, k� jie sum�stys.
�ingis patraukė pe�iais.
��Jeigu prie� de�imt metų man būtum pasak�s, kad kereitai pasiprie�ins didelei kariuomenei, bū�iau nusijuok�s ir paman�s, kad man pasisekė, jog nereikia dalyvauti mū�yje. Dabar vadinu juos broliais. Nesvarbu, kad Dzinai eis prie� mus. Jei jie tai darys, dar grei�iau juos palau�iu. Ties� sakant, man geriau su jais susitikti tyruose, nei kopti per jų miestų sienas.
��Ir miestai gali �lugti, vie�patie,�� �velniai tarė Bar�iukas, vis labiau jaudindamasis.
��Ir jie �lugs,�� atsakė �ingis.�� Ateis laikas ir �lugs. Man parodei Dzinų silpn�j� viet�, tuos Si Sia. A� juos nusiaubsiu ir i�plė�iu jiems �irdis.
��Man garbė tau tarnauti, vie�patie,�� atsakė Bar�iukas. Jis atsistojo, �emai nusilenkė ir stovėjo palink�s, kol �ingis mostelėjo ranka i�sitiesti.
��Gentys susirinko,�� pasakė �ingis, stodamasis ir i�sitiesdamas.�� Kadangi mums teks eiti per dykum�, reikės vandens ir �irgų pa�aro atsargų. Kai jau gavau priesaikas, niekas daugiau �ioje vietoje mūsų nelaiko,�� jis akimirk� nutilo.�� Atėjome �ia kaip atskiros gentys, Bar�iukai. I�einame kaip viena tauta. Jeigu tu u�ra�inėj į visus įvykius rankra��iuose, neu�mir�k �ito u�ra�yti.
Bar�iuko akys sublizgo nuo susi�avėjimo vyru, vadovaujan�iu didelei kariuomenei.
��Pri�iūrėsiu, kad tai būtų padaryta, vie�patie. I�mokysiu ra�to tavo �aman� ir tavo brolį, kad jie galėtų tuos ra�tus perskaityti tau.
�ingis nusteb�s sumirksėjo. Jį suintrigavo vaizdas�� jo brolis skaito �od�ius, para�ytus ant kietos ver�io odos.
��Būtų įdomu tai pamatyti,�� pasakė jis.
Jis u�dėjo rank� Bar�iukui ant peties, suteikdamas jam garb� kartu i�eiti i� did�iojo gero. Paskui juos i�ėjo karved�iai. Lauke buvo girdėti prislopintas susirinkusių gen�ių murmesys�� visi laukė to, kuris jas ves.
Vasaros sutemose stovykla gelsvai �vytėjo po �vaig�dėmis, mirgėjo de�imtys tūkstan�ių ugnelių. Jos viduryje, pla�iu ratu aplink �ingio ger�, virpan�ioje �viesoje stovėjo �imtų dalinių kariai, palik� savo �eimas, kad �ia būtų kartu. Visi jie dėvėjo kietos odos �arvus, �almus ir dailius �vynelių �arvus, nusi�iūrėtus i� kinų. Ant kai kurių �arvų buvo gen�ių �enklai, bet dauguma buvo be jų�� tai rodė, kad jie naujokai, ir kad �emėje tėra viena gentis. Daugelis karių laikė kardus, k� tik nukaldintus kalvėse, dirban�iose i�tis� par� nuo to laiko, kai gentys susirinko tyruose. Prakaituoti vyrai, įkait� nuo saulės, kasė did�iules duobes, va�iais gabeno gele�ies rūd� į kalves ir stebėjo, kaip ginklakaliai i� jos kala ginklus. Dabar juos laikė savo rankose. Ne vienas nusidegino pir�tus, stvėr�s dar neatau�usį ginkl�, bet nekreipė dėmesio. Juk net nesvajojo turėti savo ilgaa�menį kard�.
Tyruose visuomet siautė vėjai, bet �į vakar�, laukiant �ingio, pūtė tik lengvas vėjelis.
Kai �ingis pagaliau atėjo, uigūrų chanas Bar�iukas buvo i�laipintas i� ve�imo ir atsistojo pirmoje gretoje tarp medinių ir gele�inių va�ių. �ingis minutėl� pastovėjo, �velgdamas į galvas minioje ir d�iaugdamasis jų gausa. Jo broliai, Arslanas su �elme, galiausiai ir �amanas Kok�iu nusileido nuo kalvelės, stabtelėjo ir mėgino aprėpti akimis mini�, stovin�i� ap�viestuose plotuose.
�ingis pasijuto, tarsi būtų vienas, ir minutėl� u�simerkė. Padėkojo Dangi�kajam tėvui u� tai, kad atvedė jį į �ias vietas, ir u� did�iul� kariuomen�, sekan�i� paskui jį. Jis pasakė kelet� trumpų �od�ių savo tėvo dvasiai�� tam atvejui, jeigu tėvas jį mato. �inojo, kad Jesugėjus did�iuotųsi savo sūnumi. Jis praskynė naujus kelius savo �monėms, ir tik dvasios būtų galėjusios pasakyti, kur tie keliai baigsis.
Atsimerk�s priekyje i�vydo Bortės atvestus visus keturis jo sūnus. Trys i� jų dar buvo per ma�i, kad būtų galima palikti vienus. �ingis trumpai linktelėjo jiems, jo �vilgsnis sustojo prie vyriausiojo �o�io ir �agatajaus, kuriam davė vilkų �amano vard�. �o�is, jau beveik devynerių, i� pagarbios baimės tėvui nudelbė akis. �agatajus suirz�s spoksojo į tėv�.
���ia susirinko �imtai įvairių gen�ių,�� suriko �ingis.
Jis norėjo, kad jo balsas būtų girdimas visur, bet netgi mū�io lauke i�mank�tinta gerklė to nepajėgė. Taigi tiems, kurie nieko negirdėjo, teko pasikliauti tais, kurie girdėjo.
��Į �i� lygum� atved�iau vilkus, olchunus ir kereitus. Taip pat merkitus, �a�iratus, oiratus ir naimanus. �ia susirinko vojelos, tuviai, uigūrai ir urianchajai.
Paminėjus kurių nors vard�, i� tos pusės pasigirsdavo �urmulys. �ingis pastebėjo, kad jų grupės vieningai laikosi krūvoje. Nelengva bus prisitaikyti tiems, kuriems labiau u� visk� rūpi genties garbė. Nesvarbu,�� pasakė sau. Jis privers juos pakeisti nuostatas. Nė karto nesuklydo, vardydamas gentis, prisidėjusias prie jo juodosios kalvos papėdėje. Nepamir�o nė vienos, nes �inojo�� bus pastebėta ir am�iams įsiminta.
��Negana to. Pakvie�iau �ia ir begen�ius, kurie dar suvokia, kas yra garbė ir pakluso kraujo balsui. Jie atvyko pasitikėdami mumis. Dabar noriu jums visiems pasakyti: Dangi�kasis tėvas �velgia ne į atskiras gentis, bet į viening� mongolų taut��� ji gimsta �ia, �iandien.
Kai kurie, girdėdami �iuos �od�ius, d�iūgavo. Kiti stovėjo suakmenėjusiais veidais. Paties �ingio veidas buvo kario kaukė. Jis labai norėjo, kad visi suprastų, jog susivienydami jie nepraranda savo garbės.
��Esame kraujo broliai, i�skirti per seniai, kad galėtume tai prisiminti. A� skelbiu: esame didelė gen�ių �eima, vieno kraujo. Kvie�iu jus kaip brolius prie savo vėliavos ir josime lyg viena �eima, viena tauta.
Jis nutilo, svarstydamas, koks bus atsakas. Jie jau buvo girdėj� �ias mintis, pa�nib�dom jos sklido i� genties į gentį. Vis tiek buvo sukrėsti, kai i�girdo tai i� jo. Dauguma vyrų nesid�iaugė, ir jam teko nuslopinti staiga apėmusį irzulį. Dvasios mato�� jis myli juos, bet ir savi �monės kartkartėm siutina.
��Jums sukrausime kalnus grobio. Turėsite ir �irgų, ir �monas, ir aukso, ir aliejaus, ir saldumynų. Turėsite savo �emių, ir jūsų bijos visi, i�gird� vien vard�. Kiekvienas būsite chanas tiems, kurie jums nusilenks.
Pagaliau jie ėmė d�iūgauti, ir �ingis drįso nusi�ypsoti rad�s tinkamų �od�ių. Tegu ma�ieji chanai suka galvas, kokie siekiai tų, kuriems jie vadovaus.
��Į pietus nuo �ia yra did�iulė dykuma,�� su�uko jis.
Visi staiga nutilo, ir jis pajuto tos tylos jėg�.
��Kirsime dykum� tokiu grei�iu, kokio Dzinų karalystės negali įsivaizduoti. Pulsim pirm�j� i� jų kaip vilkai ėriukus, ir jie i�sibėgios nuo mūsų kardų ir lankų. Atiduosiu jų turtus ir moteris jums. Ten įsmeigsiu savo vėliav�, ir �emė drebės, kai tai darysiu. �emi�koji motina �inos, kad jos sūnūs ir broliai rado savo paveld�, ir d�iaugsis, girdėdama griausm� tyruose.
Vėl pasigirdo d�iaugsmo �ūksniai, ir �ingis pakėlė rankas, kad �monės nurimtų, nors jų d�iūgavimas jam patiko.
��Mums teks joti į sausus kra�tus, todėl reikės pasiimti pakankamai vandens vienam staigiam antpuoliui. Paskui mes nesustosime, kol jūros nepastos mums kelio visomis kryptimis. Tai sakau a�, �ingis, mano �odis�� gele�is.
Minia pritardama suū�ė, o �ingis spragtelėjo pir�tais apa�ioje stovin�iam ir laukian�iam Chazarui. Chazaras padavė jam sunki� karpotojo ber�o lazd�, prie kurios buvo priri�tos a�tuonios �irgų uodegos. J� pama�iusi minia subruzdo. Vieni atpa�ino juodas merkitų �irgų uodegas, kiti�� rudas naimanų, suri�tas kartu su kitomis. Kiekviena buvo kurios nors didelės genties chano bun�iukas, ir �ingis turėjo jas visas tyruose. Kai jis paėmė lazd�, Chazaras jam įteikė mėlynai da�yt� uigūrų �irgo uodeg�.
Bar�iuko akys susiaurėjo i�vydus �į galingiausi� �enkl�, kartu su kariuomene jis buvo apimtas jaudulio ir ateities reginių. Pajut�s į save įbest� �ingio �vilgsnį, nulenkė galv�.
Vikrūs �ingio pir�tai priri�o uodeg� prie kitų, vien� jos gal� pritvirtino prie lazdos ties savo kojomis. Vėjelis pagavo spalving� bun�iuk� ir uodegos ėmė plaikstytis ir rangytis lyg gyvos.
��Suri�au spalvas,�� su�uko �ingis visiems,�� kai jos i�bluks, nebesiskirs viena nuo kitos, tada tai bus tautos bun�iukas.
Karved�iai pakėlė kardus ir visa kariuomenė kartu padarė t� patį. Tūkstan�iai ginklų pakilo auk�tyn, ir �ingis sujaudintas nusilenkė kariams. Praėjo nema�ai laiko, kol triuk�mas nutilo, nors �ingis mojavo i�kėl�s rank�.
��Priesaika, kuri� duosite, jus suri�, mano broliai. Ta�iau ji nėra stipresnė nei mus jungiantis kraujas. Atsiklaupkite prie� mane.
Pirmosios gretos nedelsdamos suklupo, po jų, pama�iusios, kas vyksta, klaupėsi kitos tarsi sklindan�ios bangos. �ingis atid�iai stebėjo, ar nėra dvejojan�ių, bet jų nebuvo. �ingiui pakluso visi.
Kok�iu u�lipo pakopomis į ve�im�, stengdamasis i�likti bejausmis. Jis net nedrįso svajoti apie toki� akimirk�. Temugė u�tarė Kok�iu, �is d�iūgavo�� jam pavyko nuteikti jaunuolį, ir Kok�iu dabar galės patarinėti.
Gentims atsiklaupus, Kok�iu mėgavosi savo padėtimi. Svarstė, ar �ingis nenusprendė, kad jis bus vienintelis, kuriam nereikės duoti priesaikos. Chazaras, Ka�iūnas ir Temugė suklaupė ant �olės su visais kitais chanais ir kariais.
��Vadovaujami vieno chano, esame viena tauta,�� vir� jų galvų suriko Rok�iu.
Jo �irdis dau�ėsi i� susijaudinimo. Aidas atkartojo jo �od�ius, ir per tyrus nuvilnijo balsai.
��Chanas su visa pagarba teikia jums gerus, �irgus, drusk� ir krauj�.
�monėms skanduojant, Rok�iu įsitvėrė į ve�imo kra�t�. Po �ios nakties visi �inos, kas yra did�iojo chano �amanas. Jis �velgė į dangų, o �od�iai sklido vis i� toliau. Po �iuo giedru dangumi dvasios turėtų siausti apimtos laukinio d�iaugsmo�� jų niekas neregi, tik galingiausi �amanai. Tūkstan�iams karių skanduojant, Rok�iu jautė aplinkui sklandan�ias dvasias ir d�iūgavo. Pagaliau gentys nutilo, ir jis giliai atsikvėpė.
��Dabar tu, �amane,�� tyliai tarė �ingis jam u� nugaros.
Kok�iu krūptelėjo i� nuostabos, paskui suklupo ir taip pat prisiekė.
Kai Kok�iu priėjo prie kitų, stovin�ių aplink ve�im�, �ingis i�sitraukė tėvo kard�. Tie, kurie buvo ar�iau, matė, kaip jo akys �vilgėjo i� pasitenkinimo.
���tai ir viskas. Mes esame viena tauta ir josime kartu. Tegu �į vakar� nė vienas negalvoja apie sav�j� gentį ir neliūdi. Mes dabar esame didelė �eima, galinti u�grobti bet kokias �emes.
Jis nuleido rank�, o kariai sustaugė vienu balsu. Vėjelis atne�ė stiprų skrudinamos avienos kvap�. Kok�iu nuėjo lengvu �ingsniu tarp karių, besiruo�ian�ių nakties puotai. �i�nakt jie valgys ir gers, kol i�sipūs pilvai. Iki au�ros girti kariai pradės tūkstan�ius vaikų. �ingis svarstė, ar negrį�us į palapin� pas Bort�. Jis bandė negalvoti apie jos kaltinan�ias akis. Ji atliko savo pareig� jam, niekas to negalėtų paneigti, bet �o�io tėvystė jam kėlė abejonių ir nedavė ramybės lyg įsmigusi rak�tis.
Jis papurtė galv�, kad atsikratytų nereikalingų min�ių, ir paėmė juodojo airago odmai�į i� Ka�iuno rankų. �i�nakt visų gen�ių chanas gers iki u�simir�imo. Ryte visi ims ruo�tis kelionei per Gobio dykum� ir eis jo nurodytu keliu.
IV
SKYRIUS
Vėjas �vilpė aplink ve�imus, keldamas smėlio sūkurius. Vyrai ir moterys nuolat spjaudėsi ir raukėsi, kai valgant smėlis tra�kėjo tarp dantų. Be perstojo įkyriai puolė musės, ragaudamos jų prakaito drusk�, ir gėlė palikdamos raudonas �ymes. T� dien� uigūrai parodė, kaip prisidengti veid� audeklo skiaute, palikus tik ply�į akims�� �velgti į nykų, nuo kar��io virpantį kra�tovaizdį. Vilkintys �arvus pajuto, kad jų �almai ir kaklo �arvai taip įkaito, jog buvo neįmanoma prisiliesti, bet nesiskundė.
Po savaitės �ingio kariuomenė perkopė rūd�ių spalvos kalnų grandin� ir į�engė į pla�i� raibuliuojan�io smėlio kopų lygum�. Jie dar med�iojo kalvų papėdėse, bet laimikis, kar��iui stiprėjant, darėsi vis menkesnis. Vieninteliai gyvybės �enklai ant kar��iu alsuojan�io smėlio buvo ma�i juodi skorpionai, skuod�iantys pasislėpti nuo �irgų kanopų ir dingstantys smėlio skylutėse. Kartais ve�imai įklimpdavo ir juos tekdavo atkasti svilinan�iame dienos kar�tyje. Tai buvo �udantis, bet nei�vengiamas darbas, nes artėjo valanda, kai jie galėjo likti be vandens.
Nors buvo prisipyl� vandens tūkstan�ius odmai�ių, pagamintų i� saulėje sukietėjusios o�kų odos, nepapildomos vandens atsargos spar�iai seko. Kar�tyje daug tų mai�ų sprogo, prislėgti kitų svorio. Vandens atsargų jie turėjo dvide�im�iai dienų, o dvylika i� jų jau buvo praėj�. Kas antr� dien� kariai gėrė savo �irgų kraujo ir po kelet� puodelių �ilto sūroko vandens, bet jų i�tvermė seko ir jie darėsi apsvaig� bei i�sibla�k�, jų perd�iūvusios lūpos kraujavo.
Kariuomenės priekyje jojo �ingis su broliais, prisimerk�s, kad į�velgtų kalnus, kuriuos, kaip jam buvo sakyta, turi prijoti. Uigūrai buvo į�eng� giliai į dykum�, ir jis tikėjosi, kad Bar�iukas juos ves. Susiraukė svarstydamas, kaip reikės pereiti t� begalin� raibuliuojan�i� gelsvai juosv� daub�, besit�sian�i� kiek tik akis u�mato. Diena buvo kar��iausia i� kada nors buvusių, jo oda patamsėjo, veide įsirė�ė naujos purvo ir smėlio rauk�lės. Jis kone d�iaugėsi �al�iu pirm� naktį, kol �altis ėmė taip k�sti, kad ma�ai padėjo net kailiai ir gerai. Uigūrai parodė kitiems gentainiams, kaip įkaitinti akmenis ugnyje ir susikrauti juos po paklotu, kad i� lėto au�tų. Ne vienam i� karių ant delų nugaros rudavo dėmės, i�degintos kar�tų akmenų, bet tai padėjo i�tverti �altį. Jei pavyks i�k�sti ir nuolatinį tro�kulį, niekas dykumoje jų nebesulaikys. Jodamas �ingis kartkartėmis nusi�luostydavo burn� ir pavoliodavo lie�uviu u� �ando laikom� akmenuk�, kad skirtųsi seilės.
Prijojus Bar�iukui, �ingis atsigr�ė. Uigūrai buvo u�deng� savo �irgams akis audeklu ir �ie jojo aklai. �ingis mėgino taip padaryti ir savo �irgams, bet �ie buvo prie to neprat�, spardėsi ir prunk�tė, kol nusimesdavo audekl�, ir i�tisas dienas kankinosi nuo kar��io. Daugeliui �irgų ant akies voko sulipo sluoksnis baltai geltono purvo�� jiems prireiks gydomųjų tepalų, jei tik kada nors baigsis tas kelias per dykum�. Nors jie buvo i�tvermingi, vis vien reikėjo gauti savo dalį brangaus vandens. Jei tektų keliauti pės�iomis, naujoji tauta �ūtų dykumoje.
Bar�iukas parodė į �em� ranka ir mėgino per�aukti netylantį vėj�...
��Ar matai mėlynas dėmeles smėlyje, vie�patie?
�ingis linktelėjo, mėgindamas perd�iūvusia burna atsakyti.
��Jos �ymi paskutinės atkarpos prie� In�ano kalnus prad�i�. �ia yra vario. Mes prekiavome juo su Si Sia.
��Kiek dar reikės eiti, kad pamatytume tuos kalnus?�� u�kimusiu balsu paklausė �ingis, bijodamas viltis per daug.
Bar�iukas atsainiai, kaip būdinga mongolams, gū�telėjo pe�iais.
��Tiksliai ne�inome, bet pirkliai i� Si Sia būdavo visai nepavarg�, kai pasiekdavo mūsų takus �iose vietose, o jų �irgai beveik neapsine�� dulkėmis. Turėtų būti netoli.
�ingis per petį pa�velgė į tyli� raitelių ir ve�imų mas�. Jis atvedė į dykum� �e�iasde�imt tūkstan�ių karių, kartu keliavo jų �monos ir vaikai. Eisenos pabaigos nebuvo matyti, pavidalai susiliej� į viena, ir viskas atrodė kaip vientisa tamsi dėmė, siūbuojanti kar�tyje. Vandens atsargos beveik baigėsi, netrukus teks pradėti skersti band� ir toliau ne�tis tik tiek mėsos, kiek pajėgs, o kit� palikti smėlynuose. Bar�iukas pasekė �ingio �vilgsnį ir sukikeno.
��Jie daug i�kentėjo, vie�patie, bet visai netrukus galės pasibelsti į Si Sia karalystės duris.
�ingis pavarg�s su�narp�tė. Uigūrų chanas atviliojo juos į �i� nyki� viet�, ir jie gali pasikliauti tik jo �od�iu, kad karalystė labai turtinga ir derlinga. Nė vienam i� uigūrų karių niekada nebuvo leista nukeliauti u� kalnų prie pietinės dykumos ribos, todėl �ingis ne�inojo, kaip planuoti antpuolį. Jam irzliai svarstant, k� daryti, jo �irgas paspyrė skorpion� ir tas nulėkė �ok�iodamas per smėlį. Jis rizikavo jais visais, tikėdamasis rasti silpn� Dzinų gynybos viet�, bet ir pats ne�inojo, kas bus, kai pamatys didelį lyg kalnas akmeninį miest�. Jį i�vyd�, gal ir jo raiteliai tik spoksos apstulb�.
Jojant pirmyn smėlis po jo �irgo kanopomis tapo melsvai �alias, i�vagotas keis�iausių spalvų dry�ių, sklindan�ių į visas puses. Kai sustojo pavalgyti, vaikai ėmė mėtytis smėliu ir ant jo pie�ti lazdelėmis. �ingis negalėjo d�iaugtis jų linksmybėmis�� seko vandens atsargos, o naktimis teko drebėti, nepadėjo nė kar�ti akmenys.
Ma�ai kuo buvo galima prad�iuginti ir karius prie� jiems u�miegant sunkiu miegu. Du kartus per dvylika dienų �ingis buvo i�kviestas spr�sti gen�ių kivir�ų, o kar�tis ir tro�kulys tik kurstė aistras. Abu kartus �ingis kivir� sukėlusius vyrus nubaudė mirtimi, parodydamas, kad neleis kelti grėsmės taikai stovykloje. Jis manė, kad į�engus į prie�ų �emes, karved�iams patiems nesugebant numaldyti pyk�io, �ingio įsiki�imas reik� negailesting� baigtį.
Tokio pag�sdinimo pakako sutramdyti kar�tako�ių karių neklusnumui, ta�iau juk niekada nebuvo lengva juos valdyti, o daugybė valandų jojant tylomis juos dar labiau kankino ir pykdė.
Kai ir keturiolikta au�ra atne�ė tik kar�tį, �ingis susirauk�s nusimetė antklod� ir i�bla�kė i� po sav�s akmenis�� juos kitai nak�iai surinks tarnai. Jautėsi sustir�s ir pavarg�s, smėlio sluoksnis ant odos kėlė nie�ulį. Ma�asis �o�is, �aisdamas su broliais, u�kliudė �ingį, ir �is stipriai trenkė jam pla�taka. A�aromis apsipyl�s vaikas nubėgo paguodos pas motin�. Jiems visiems ken�iant dykumos kar�tį trūko kantrybės, o palaikė tik Bar�iuko pa�adas, kad galiausiai prieis �ali� lygum� ir up�. Negalėdami atitraukti akių nuo horizonto, jau matė visa tai vaizduotėje.
�e�iolikt� dien� jie i�vydo juodų kalvų grandin�. Uigūrų kariai�� �valgai jojo ris�ia, i� po �irgų kanopų kilo smėlio debesys. Buvo nelengva joti per klampų smėlį. �emė aplinkui buvo beveik �alia nuo vario, o vietomis ky�ojo juodi, a�trūs lyg peiliai akmenys. Jie vėl pamatė kerpes ir krūmų brūzgynus, uolų �e�ėliuose kimban�ius į gyvenim�, o au�tant med�iokliai atne�ė naktį į sp�stus pakliuvusių ki�kių ir pelėnų. �eimų nuotaika kiek pagerėjo; vis tiek �mones kankino tro�kulys ir per�tin�ios akys. Nepaisydamas jų nuovargio, �ingis pastatė daugiau sargybinių aplink pagrindines pajėgas ir privertė vyrus pasimank�tinti su kardais ir lankais. Nuo kelionės per dykum� kariai buvo pajuod� ir i�d�iūv� lyg botagai, bet su niūriu atkaklumu ėmėsi darbo, nė vienas nenorėdamas pasirodyti nevykėlis chano akyse. Lėtai, nepastebimai jų tempas spartėjo, tik sunkesni ve�imai pasiliko vilkstinės gale.
Jiems priartėjus prie kalvų, �ingis nustebo�� jos buvo daug auk�tesnės nei jis įsivaizdavo, i� tokių pat juodų a�trių akmenų, kokie ky�ojo i� smėlio. Perkopti kalvų neįmanoma. �ingis suprato, kad reikia rasti perėj�, arba teks keliauti aplink kalvas. Beveik i�sekus vandens atsargoms ve�imai jau buvo lengvesni, bet �ingiui buvo ai�ku�� reikia kuo skubiau rasti Bar�iuko �adėt�j� lygum�. Antraip jie pradės mirti. Gentys laiko jį savo chanu, bet jei atvedė juos į viet�, kur siautėja kar�tis ir mirtis, jie atker�ys jam, kol dar turi jėgų. �ingis sėdėjo balne tiesiai, jo burna buvo visa �aizdota. U� nugaros niūriai murmėjo gentainiai.
Ka�iūnas ir Chazaras prisimerk� stengėsi k� nors į�velgti nuo kar��io miglotame ore. Su dviem �valgais jie jojo kariuomenės priekyje, mėgindami rasti perėj�. �valgai buvo patyr�, ir skvarbus vieno i� jų �vilgsnis pastebėjo teikiantį vil�ių ply�į tarp kalvų vir�ūnių. Jo prad�ia buvo ten, kur statūs �laitai leidosi į siaur� gilų tarpeklį. Nuo �laitų garsiai atsimu�ė keturių �irgų kanopų aidai. I� abiejų pusių į dangų kilo uolos, per auk�tos perkopti net �mogui, nekalbant apie �irgus ir ve�imus. Nesunkiai pastebėjo platų tak�, ir raitelių grupelė pasileido ris�ia, tikėdamiesi, kad galės prane�ti rad� keli� į Si Sia karalyst�, esan�i� u� kalvų.
Prajoj� tako linkį, �valgai nusteb� įtempė vadeles, sustabdė �irgus ir pritilo, apimti pagarbios baimės. Tarpeklio gale kilo auk�ta tokių pa�ių juodų akmenų siena. Akmenys atrodė per sunkūs, kad galėtum po vien� pajudinti, ir pati siena regėjos ka�kokia keista,
��Tik pa�velk, kokia ji auk�ta!�� su�uko Ka�iūnas, krestelėj�s galv�.�� Kaip mes �ia pereisime?
�valgai tik gū�telėjo pe�iais, o Chazaras tyliai su�vilpė.
���ioje bedvasėje vietoje lengvai galime patekti į sp�stus. Reikia skubiai prane�ti apie tai �ingiui, kol dar �ia neatjojo.
��Jis norės �inoti, ar ten, auk�tai, yra karių, broli. Pats supranti.
Chazaras nu�velgė sta�ius �laitus i� abiejų pusių ir staiga pasijuto pa�eid�iamas. Buvo nesunku įsivaizduoti vyrus, mėtan�ius akmenis i� vir�aus, o tų smūgių bus neįmanoma i�vengti. Jis pagalvojo apie �ia atlydėjusius por� �valgų. Anks�iau, kol �ingis jų nebuvo priglob�s, tai buvo kereitų kariai. Dabar jie abejingai laukė įsakymų, �iūrėdami į prie�ais kylan�i� auk�t� sien�, stengdamiesi nuslėpti baim�.
��Gal j� pastatė, kad apsisaugotų nuo i� dykumos ateinan�ios kariuomenės,�� tarė Chazaras broliui.�� Gal ten nėra jokių �monių.
Ta�iau, jam dar nebaigus kalbėti, vienas i� �valgų pir�tu nukreipė jų �vilgsnius į ma�� figūr�, judan�i� sienos vir�uje. Tai galėjo būti tik karys, ir Chazarui suvirpėjo �irdis. Jeigu yra kokia nors kita perėja, Bar�iukas jos ne�ino, o joti aplink �ingio kariuomenei pra�ūtinga. Tada Chazaras priėmė sprendim�, kuris galėjo kainuoti abiejų �valgų gyvyb�.
��Nujokite prie sienos ir tuoj pat grį�kite atgal,�� liepė jiems.
Vyrai nulenkė galvas ir susi�valgė, bet jų veidai i�liko bejausmiai. Kulnais ir �ūksniu paragino �irgus, i� po kanopų pakilo smėlio tumulai, ir �irgai pasileido juodosios sienos papėdės link. Spindin�ioje saulėje Chazaras ir Ka�iunas prisimerk� stebėjo visk�.
��Ar manai, kad jie pasieks j�?�� paklausė Ka�iunas.
Chazaras tik gū�telėjo pe�iais, atid�iai stebėdamas sien�.
Ka�iunui pasirodė, kad tas sargybinis tolumoje staigiai mostelėjo. �valgai susivokė nejoti greta. Jie jojo �uoliais, nukrypdami tai de�inėn, tai kairėn, kad netaptų lengvu taikiniu lankininkams. Ilgai nebuvo girdėti jokio kito garso, tik jų �irgų kanopų dundesys. Broliai stebėjo vaizd� u�gniau�� kvap�.
Ka�iunas nusikeikė, pamat�s sienos vir�uje atsiradusi� lankininkų eil�.
��
Strėlės pasipylė �emyn ant pa�ėlusiai greitai jojan�ių �valgų, ir Ka�iunas matė, kaip vienas i� jų, pasiek�s did�iuosius vartus, susverdėjo. Jie stebėjo, kaip jis kum��iu trenkė į medį, paskui apgr�ė �irg�. T� pa�i� akimirk� ir jį, ir �irg� nusmeigė i� vir�aus pasipyl�s strėlių lietus. Mir�tantis vyras suriko, jo �irgas pamėgino �engti atbulas, bet suklupo po strėlių kru�a. Ir �irgas, ir raitelis krito ant smėlio beveik vienu metu ir liko gulėti.
Kitam �valgui sekėsi geriau, nors jam ir nepavyko paliesti sienos. Ka�kuri� akimirk� netgi atrodė, kad jam pasiseks i�vengti strėlių. Chazaras su Ka�iunu �ūktelėjo jį. Jis staiga pasisuko balne, �irgas �engė atbulas ir susmuko, paskui spardydamasis u�virto ant raitelio.
Galiausiai �irgas sunkiai atsistojo ir �lubuodamas nulėkė prie brolių, palik�s sutrai�kyt� �valgo lavon�.
Chazaras nu�oko nuo savo �irgo ir stvėrė �valgo �irg� u� vadelių. Arklio koja buvo lū�usi�� juo nebebus galima joti. Chazaras tylėdamas priri�o jo vadeles prie savo balno. Neketino palikti gyvulio, kai stovykloje laukia tiek alkanų burnų.
��Turime atsakym� į savo klausim�, broli, nors jis ne toks, kokio norėjau. Kaip mes prasibrausime pro juos?
Ka�iūnas papurtė galv�.
��K� nors sugalvosime,�� tarė jis, atsigr��s į tamsi� juos stebin�ių lankininkų eil�. Kai kurie i� lankininkų pakėlė rankas, ta�iau sunku buvo pasakyti, ar sveikindami juos, ar ty�iodamiesi.�� Net jeigu teks t� sien� i�ardyti po akmenį.
�ingio kariuomenė sustojo, kai tik pamatė, kad Chazaras su Ka�iunu grį�ta vieni. Jie prajojo grupeles vyrų, spoksan�ių į kalnus, nuo kurių atjojo broliai, ir prisiartino prie pirmųjų raitelių gretų. �ingis ir jo karved�iai buvo i�mok� daug kar�ių pamokų, kol sukūrė viening� kariuomen�. Dabar prie jo �uoliais lėkė berniukai prane�ti, kad broliai grį�ta.
Nė vienas i� brolių nepasisuko į �ūksnius tų, pro kuriuos jojo. Niūrūs ir tylūs jie jojo prie brolio gero, atrodan�io it balta geldelė savo ve�ime. Prijoj�s �ingio ger�, Chazaras nu�oko nuo �irgo ir pa�velgė į vyr�, priėjusį paimti vadelių.
��Subedėjus,�� tarė �is pasisveikindamas ir i�spaudė �ypsen�. Jaunasis karys atrodė sunerim�s, ir Chazaras prisiminė, kad jam buvo pa�adėti �arvai ir geras �irgas. Jis nusivaipė dėl tokio sutapimo.
��Mums reikia daug dalykų aptarti su chanu. Gal pra�yk �irgo kit� kart�.
Subedėjaus veide buvo matyti nusivylimas, o kai �is mėgino nusisukti, Chazaras su�narp�tė ir griebė jį u� peties. Jis prisiminė, kaip dr�siai �is berniukas puolė vojelas, ir tai buvo paslauga, u� kuri� reikėjo atsilyginti.
��Gal pasitaikys tinkamas laikas visk� aptarti. Eik� su manimi, jei sugebėsi patylėti.
Subedėjaus veide �aibi�kai nu�vito �iek tiek nerimastinga �ypsena pagalvojus, kad teks susitikti su did�iuoju chanu. I�d�iūvusia burna jis i�lipo i� ve�imo ir nusekė paskui brolius į �e�ėliuose skendintį ger�.
�ingis buvo pasiruo��s juos sutikti, jo jaunas pasiuntinukas �nopavo stovėdamas �alia.
��Kur �valgai?�� paklausė �ingis, pastebėj�s rimtį jų veiduose.
��Jie �uvo, broli. O perėja u�tverta juodo akmens siena, tokia auk�ta, kaip �imtas gerų, gal dar auk�tesne. Mes matėme gal penkiasde�imt i�sirikiavusių lankininkų,�� pridūrė Ka�iunas.�� Pastebėjome, jie nelabai taiklūs, pra�auti buvo neįmanoma. Siena yra siauros perėjos gale, tarpeklyje tarp sta�ių uolų. Ne�inau, kaip būtų galima tas uolas apeiti.
Susirauk�s �ingis atsistojo, caktelėjo lie�uviu, perėjo per ger�, paskui i�ėjo į ry�ki� saul�. Chazaras su Ka�iunu i�sekė paskui, regis, nepastebėdami u� jų einan�io Subedėjaus i�plėstomis akimis.
�ingis stovėjo ant melsvai �alio smėlio ir �iūrėjo �emyn. Rankose turėjo lazd� ir ja brė�ė linij� ant �emės.
��Nupie�k,�� liepė Ka�iunui.
Ka�iunas paėmė lazd� ir tiksliais judesiais ėmė pie�ti. Chazaras stebėjo susi�avėj�s, kaip brolis atkuria tarpeklį, matyt� prie� kelet� valandų. Vienoje pusėje Ka�iunas nupie�ė vartų ark�, ir �ingis suirz�s pasikasė smakr�.
��Galėtume i�ardyti ve�imus ir i� jų padaryti medinius skydus�� tai leistų vyrams priartėti prie sienos,�� pasakė dvejodamas.
Ka�iunas papurtė galv�.
��Gal apsisaugotume nuo jų strėlių ir prieitume prie vartų, bet ten jie gali mus u�mėtyti akmenimis. Krisdami i� tokio auk��io, tas kelias lentas sutrupins į �ipulius.
�ingis pakėlė galv�, nu�velgė �eimų gretas, paskui nukreipė �vilgsnį į dykum��� nė vieno med�io. Nebuvo i� ko k� nors pasidirbdinti.
��Mums teks juos i�vilioti lauk,�� pasakė �ingis.�� Suvaidinsime skubot� atsitraukim�, u� sav�s paliksime vertingų daiktų. Paskui siųsiu geriausiai apsi�arvavusius vyrus, kurių �arvai atlaikys strėles, bet �ios privers juos persigandusius bėgti garsiai �aukiant.�� Jis nusi�ypsojo įsivaizduodamas, kaip tai atrodys.�� Gal tai i�mokys mūsų karius truputį nuolankumo.
Ka�iunas bakstelėjo batu pie�inio kra�t�.
��Tai pavyktų, jei �inotume, kada jie atidarys vartus, bet tarpeklyje yra posūkis. Galime nepamatyti, kada jie i�lįs. Jei gau�iau kelet� berniukų, kurie stovėtų �onuose ant sta�ių uolų, jie galėtų mums duoti �enkl�. Ta�iau u�kopti ant tų uolų sunku ir ten nėra jokios priedangos. Juos pamatys.
��Ar galiu kalbėti?�� staiga įsiterpė Subedėjus.
Chazaras pasipiktin�s krūptelėjo.
��Sakiau tau tylėti. Ar nematai, kad pokalbis svarbus?
Visi trys vyrai pa�velgė į jaun�jį karį, o �is tamsiai nuraudo.
��Atsipra�au, bet a� sugalvojau, kaip pamatyti, kada jie i�lįs.
��Kas tu toks?�� paklausė �ingis.
Subedėjus nulenkė galv�, jo balsas suvirpėjo.
��Subedėjus i� urianchajų, vie�patie.�� Sutrik�s susizgribo.�� �ios tautos, vie�patie. A�...
�ingis pakėlė rank�.
��Prisimenu. Sakyk, k� sugalvojai.
Akivaizd�iai didelėmis pastangomis Subedėjus nurijo jaudulį ir pradėjo pasakoti. Jis stebėjosi, kad jie patys apie tai nepagalvojo. Atrodė, �ingio �vilgsnis jį gr�te gr�ia, ir jis nukreipė akis į tolį dykumoje.
Kol trys vyrai svarstė, Subedėjus tyliai kankinosi. Atrodė, praėjo �imtmetis, kol �ingis linktelėjo galv�.
��Tai gali suveikti,�� i�tarė �yk��iai.
Subedėjus truputėlį atsitiesė.
Chazaras �yptelėjo jaunuoliui, lyg būtų atsakingas u� jo sumanum�.
��Imkis to, Ka�iunai,�� pasakė �ingis. Jis nusi�ypsojo i�did�iam Subedėjui.�� Paskui a� nujosiu pasi�iūrėti tos vietos.
Jo nuotaika subjuro pagalvojus, kad reikės sunaikinti kelet� ve�imų, gabenusių �eimas per dykum�. Kai medienos taip ma�ai, kiekvienas ve�imas jau daug kartų lopytas ir perduotas i� kartos į kart�. Ta�iau pasirinkimo nebuvo.
��Paimk pirmus de�imt pasitaikiusių ve�imų ir padaryk i� jų kilnojamas priedangas.
Jis matė, kaip Ka�iūnas nu�velgė jo paties ger�, ir su�narp�tė.
��Pradėk nuo kito pirmo pasitaikiusio ve�imo, broli. Nesugalvok griebti manojo.
Ka�iūnas skubiai nuėjo rinkti vyrų ir reikalingų med�iagų. �ingis pasiliko ir atsigr�ė į jaun�jį karį.
��Esu tau pa�adėj�s �irg� ir �arvus. Ko dar norėtum?
Subedėjus sutrik�s i�bly�ko. Jis net nepagalvojo, kad galėtų dar ko nors pra�yti chano, tik m�stė kaip i�spr�sti jį dominusį u�davinį.
��Nieko, vie�patie. Man u�tenka, kad galėsiu joti su savo �monėmis.
�ingis įdėmiai į jį pa�iūrėjo ir pasikasė veid�.
��Jis dr�sus ir protingas, Chazarai. Duok jam de�imt vyrų pulti sienai. Geltonos �ingio akys blykstelėjo Subedėjaus pusėn, o �is stovėjo apstulb�s ir nejudėdamas.
��Stebėsiu, kaip tau seksis vadovauti labiau patyrusiems kariams.
Jis nutilo, palaukė, kol jaunuolis suvoks �i� �ini�, paskui smogė stiprėjan�iam jaunuolio pasitikėjimui savimi.
��Jei tau nepasiseks, nei�gyvensi ilgiau tos dienos saulėlyd�io. Subedėjus atsakydamas �emai nusilenkė. Įspėjimas beveik nepaveikė jo jaudulio. �ingis suniurnėjo pats sau.
��Atvesk mano �irg�, Chazarai. Josiu pa�iūrėti į t� sien� ir tuos lankininkus, kurie ketina stoti man skersai kelio.
V
SKYRIUS
Si Sia gynėjai negalėjo suprasti, kiek mongolų perėjo per dykum� ir stos prie� juos. Nors �ingis prijojo lankininkų eil� su tuzinu karved�ių, pagrindin� kariuomen� jis laikė toli u�nugaryje, vingiuotame tarpeklyje. Jis nusprendė nesiųsti karių lipti �laitais. Sumanymo sėkmė priklausė nuo to, ar pavyks priversti gynėjus manyti, kad jie tik paprasti kerd�iai. Įdėmiai �iūrėdamas į Si Sia įtvirtinimus, �ingis kramtė apatin� lūp�. Lankininkai susispietė ant sienos lyg skruzdės ir kartkartėmis paleisdavo bandom�j� strėlꠗ norėjo pa�iūrėti, koks bus atsakas. �ingis pamatė, kaip strėlė įsmigo į �em� u� tuzino �ingsnių nuo jo. Jo vyrų strėlės lekia daug toliau�� ir jis paniekinamai nusispjovė į prie�o lankininkų pus�.
Oras tarpeklyje, kur neu�pūsdavo vėjai, buvo ramus ir tro�kus. Dykumoje tebetvyrojo did�iulis kar�tis. Saulė �vietė tiesiai vir� galvos, ir karių �e�ėliai nekrito ant �emės. �ingis palietė savo tėvo kard�, kad lydėtų sėkmė, apgr�ė �irg� ir nujojo atgal, kur jo laukė �imtas karių.
Kariai tylėjo, kaip jis buvo liep�s, ta�iau jų jauni veidai i�davė jaudulį. Kaip ir visi mongolai, jie labiau mėgavosi mintimi įveikti prie�us gudrumu, o ne jėga.
��Medinis skydas sutvirtintas,�� tarė �alia jo stovintis Chazaras.�� Ne ka�in kas, bet leis nusigauti iki sienos. Daviau jiems kalvio kūjų, kad i�mėgintų juos į vartus. Kas �ino, gal jiems pavyks juos i�lau�ti.
��Jeigu taip, turėk dar �imt� pasiruo�usių karių, kad galėtų jiems padėti,�� tarė �ingis.
Jis atsigr�ė į �alia stovintį Ka�iun�, reikėjo aptarti paskutines smulkmenas.
��Kitus karius laikyk u�nugaryje. Juos būtų labai lengva i��udyti, jei visi susigrūstų ten, kur vos keli tegalės perkopti. Nenoriu, kad lėktų ten nevaldomi.
��Arslanas vadovaus antrai grupei,�� pasakė Ka�iūnas.
Tai buvo geras sumanymas, ir �ingis pritariamai linktelėjo galv�. Ginklakalys paklus nurodymams ir strėlių lietuje.
Atrodė, siena stūkso rami, nors plika akimi nebuvo galima visko aprėpti. �ingis ne�inojo, kas glūdi u� tamsių akmenų ar kiek vyrų gina perėj�. Tai buvo nesvarbu. Grei�iau nei per dvi dienas paskutiniai vandens odmai�iai i�tu�tės. Tada gentainiai pradės kristi nuo tro�kulio ir dėl jo garbėtro�kos. Tvirtov� reikia paimti.
Vyrai ne�ėsi dailius kardus ir ietis, ketino numesti juos ant smėlio�� gynėjų akims patraukti ir priversti juos i�lįsti. Visi vyrai buvo su geriausiais �arvais, nusi�iūrėtais i� kinų. Kar�tyje pir�to plo�io gele�iniai �vynai badė nuog� od�, �ilkiniai mar�kiniai po �arvais greitai permirko prakaitu. Vyrai atsigėrė vandens i� tu�tėjan�ių odmai�ių. �ingis neskyrė jokio maisto vyrams, netrukus gal padėsiantiems galvas.
��Padarėme visk�, k� galėjome, broli,�� pasakė Chazaras, nutraukdamas jo mintis. Abu vyrai stebėjo Kok�iu, pasirod�iusį tarp karių, monotoni�kai giedantį ir �lakstantį ant jų brangų vandenį. Daugelis vyrų nulenkė galvas palaiminimo, o �ingis susiraukė. Jis jau įsivaizdavo Temug�, t� patį darantį ateityje, ir jam tai visai nepasirodė �lovinga.
��A� pats turė�iau būti tarp puolėjų,�� sumurmėjo �ingis.
Ka�iunas tai i�girdo ir papurtė galv�.
��Niekas negali matyti tav�s nuo ko nors bėgan�io, broli. Sumanymas gali �lugti, ir mums teks trauktis. Tu negali pasirodyti bailys. Net pusė kariuomenės nieko ne�ino apie mūsų sumanym�. Dar ne. Jiems u�teks to, kad tu juos stebėsi. Daugum� a� pasirinkau dėl jų dr�sos ir �altakrauji�kumo. Jie paklus įsakymams.
��Privalo paklusti,�� atsakė �ingis.
Broliai pasitraukė vienas nuo kito praleisti puolėjų grupės, ne�inos pla�ia medine priedanga. Jie i�did�iai laikė j� vir� galvų. Aplink tvyran�ioje tyloje buvo justi įtampa.
��Norė�iau pamatyti �i� sien� sugriaut�,�� pasakė jiems �ingis.�� Jei ne kardais ir kūjais, tai klasta. Kai kurie i� jūsų �us, bet Dangi�kasis tėvas myli kario dvasi� ir jus maloniai pasitiks. Jums atsivers saldi dangaus karalystė. Mu�kite būgnus ir pūskite ragus. Tegu jie i�girsta juos savo puikioje tvirtovėje ir susirūpina. Tegu garsas pasklinda iki pat Si Sia �irdies ir net Dzinų miestų.
Kariai giliai įkvėpė, ruo�damiesi bėgti visu grei�iu. Tolumoje, auk�tai vir� kalvų, spigiai �ūktelėjo pauk�tis. Kok�iu suriko, kad tai geras �enklas, ir dauguma vyrų u�vertė galvas į mėlyn� dangaus skliaut�. Tuzinas būgnininkų ėmė mu�ti kovos ritm�, tas pa�įstamas dundesys visus sukėlė ant kojų ir privertė �irdis plakti grei�iau. �ingis pla�iai mostelėjo, kariuomenė suū�ė, pratisai sugaudė ragai. Pirmoji grupė ristele nubėgo iki vietos, kur reikėjo sukti į pagrindinį tarpeklį. Ten jie ėmė bėgti grei�iau ir gerg�d�ian�iais, g�sdinan�iais balsais rėkti. Nuo tvirtovės sklido įspėjamųjų �ūksnių aidai.
��Dabar pamatysime, kas bus,�� gniau�damas kardo ranken� pasakė �ingis.
Karių balsai atsimu�ė nuo perėjos, kuria jie bėgo, sienų. Vyrus slėgė vir� galvų ne�amo skydo svoris ir �libino per veidus srūvantis prakaitas. Ta�iau kai į skyd� ėmė smigti juodos strėlės su plunksnomis ant galų, jis labai pravertė. �ingis matė drausmingus lankininkus, jie i�gird� įsakym�, i��audavo visi kartu. Keletas �ūvių pataikė ir, kol kariai prisidengdami skydu pribėgo sien�, keli liko gulėti.
I� perėjos sklido duslus bumbsėjimas�� vyrai ėmė kūjais dau�yti vartus sienoje. Lankininkai susispietė vir�uje. Jie pasilenk� leido strėles tiesiai �emyn beveik be perstojo. I� abiejų medinio skydo pusių rėkė ir krito vyrai. Jų kūnai trūk�iojo po vis naujų taiklių �ūvių.
�ingis tyliai nusikeikė i�vyd�s ant uolos �laito keliamus sunkius akmenis. Jis buvo apsvarst�s toki� galimyb� su savo karved�iais, bet vis vien susiraukė, nujausdamas, kas atsitiks. Tuo metu karvedys su plunksna ant �almo pakėlė rank� ir i�rėkė įsakym�. Atrodė, pirmasis akmuo krenta be galo ilgai. �ingis i�girdo trak�telėjim�, kai akmuo parklupdė vyrus apa�ioje. �ie stengėsi atsistoti, kiti dar smarkiau dau�ė kūjais vartus. Mojavo jais taip tankiai, lyg lazdelėmis mu�tų būgnus.
Nukrito dar du akmenys, ir medinis skydas galutinai subyrėjo. Vyrai numetė kūjus ant smėlio ir jų siaubingas riksmas nuskriejo auk�tyn, lankininkams i� vir�aus radus naujus taikinius. �ingis sugniau�ė kum��ius regėdamas, kaip i�bla�kyti jo vyrai. Durys sienoje atlaikė, ir jie nieko kito negalėjo daryti, tik įsiut� mosavo ginklais vir� galvų. Krito vyras po vyro, likusieji gyvi be jokio įspėjimo pasileido perėja atgal, bevilti�kai lenktyniaudami tarpusavyje.
Bėgant nuo zvimbian�ių strėlių jų krito dar daugiau. Tik truputį daugiau nei tuzinas jau buvo saugūs. Jie sunkiai �nopavo, rankomis įsirėm� į kelius. Perėjoje u� jų gulėjo tai, k� jie numetė atsitraukdami, taip pat lavonai su ky�an�iomis strėlėmis.
�ingis lėtai i�ėjo į tako vidurį ir įsi�iūrėjo į d�iūgaujan�ius gynėjus. Jis girdėjo jų �ūksnius, ir buvo sunku prisiversti atsukti jiems nugar�. Kai jis tai padarė, �ūksniai dar sustiprėjo, ir jis ry�tingai ėjo tol, kol dingo visiems i� akių.
Auk��iausioje sienos vietoje Liu Kenas stebėjo jį nueinantį. Nejudri� jo veido kauk�, kuri� regėjo aplink stovintys kariai, i�kreipė pasitenkinimas. �ie atvirai d�iūgavo, plek�nojo vienas kitam per nugar�, lyg būtų laimėj� did�iul� pergal�. Jis susierzino dėl jų kvailumo.
��Kei�iam pamain�. Atsiųskite naujų lankininkų,�� at�ariai tarė jis. �ypsenos pranyko.�� Mes praradome tūkstantį strėlių tarpeklyje, taigi pasirūpinkit, kad strėlinės vėl būtų pilnos. Ir duokit kiekvienam vyrui atsigerti.
Liu pailsino rankas ant seno akmens ir nu�velgė perėj�. Pavyko u�mu�ti beveik visus, pasirod�iusius jų akiratyje, ir jis buvo labai patenkintas lankininkais. Nusprendė, kad reikia nepamir�ti karved�io, vadovaujan�io sienos gynybai. Kūjų smūgiai jam kėlė susirūpinim�, bet vartai juos atlaikė. Liu �yptelėjo gai�iai. Jei vartai būtų neatlaik�, mongolai būtų įlėk� tiesiai į tvirtovꠗ tai ant jos auk�tų sienų i� visų pusių stovėjo lankininkai. Tvirtovė buvo puikiai įrengta, ir jis d�iaugėsi, kad nebaigė budėjimo anks�iau, nei spėjo įsitikinti statinio tvirtumu.
Jis nusiviepė, pa�velg�s į ant smėlio besimėtan�ias med�io nuolau�as. Buvo girdėj�s pasakojant�� jei kur pasirodo mongolų gentys, jos puola kaip laukinės. Medinis skydas rodė mongolų sumanum�, ir tai jam nedavė ramybės. Jis neabejotinai prane� provincijos valdytojui. Tegu anas nusprend�ia, kaip geriausia į tai atsakyti. Liu susim�stė, �velgdamas į apa�ioje gulin�ius lavonus. Niekada anks�iau jiems nėra tek� naudoti akmenų, apsamanojusių nuo ilgo gulėjimo ant sienos. Dabar teks papildyti jų atsargas. Tokį paprast� darb� galės daryti ir patarnautojai. Jau laikas jiems imtis ko nors daugiau nei tik skirstyti maist� ir vandenį vyrams, galvojo Liu.
I�gird�s sandalų klapsėjim�, Liu atsigr�ė ir pasistengė u�gniau�ti savo nerim�, kai pamatė laiptais lipantį tvirtovės vir�inink�. �en Ti buvo veikiau valdininkas nei kareivis, ir Liu susiėmė, kad ramiai atsakytų į jo kvailus klausimus. Lipdamas auk�tyn storulis duso. Liu teko nusigr�ti ir apsimesti, kad nepastebi savo vir�ininko silpnumo. Tylėdamas laukė, kol �en Ti priėjo prie jo, stovin�io prie sienos, ir giedrom akim pa�velgė �emyn sunkiai kvėpuodamas.
��Privertėme tuos �unis bėgti,�� i�tarė �en Ti, �iek tiek atgav�s kvap�.
Liu linktelėjo galv�, tyliai pritardamas. Antpuolio metu jis niekur nematė vir�ininko. Nebuvo jokių abejonių�� su sugulovėmis lindėjo savo kambariuose. Liu su pa�aipa prisiminė Sun Tzu �od�ius apie gynyb�. �en Ti buvo mėgėjas slapstytis ��emės u�kampiuose�, bet tai galėjo daryti tik todėl, kad �ia buvo Liu ir atrėmė antpuolį. Liu vis tiek privalėjo elgtis pagarbiai su �io rango vyru.
��A� paliksiu tuos kūnus gulėti vis� dien�, kad įsitikin�iau, jog nė vienas neapsimeta mir�s. Tik au�tant pasiųsiu vyrus surinkti ginklų ir strėlių.
�en Ti įdėmiai �iūrėjo į tarpeklyje gulin�ius kūnus. Ant �emės pastebėjo ka�kokias dė�es ir puiki� �mogaus ūgio ilgumo ietį. �inojo�� jei paliks visa tai surinkti kareiviams, jie tuos daiktus pasisavins. Jis pastebėjo dar ka�k� �vilgant �alsvai auksiniame smėlyje ir stipriau prisimerkė.
��Tau reikės pri�iūrėti juos, Liu. Pasiųsk dabar vyrus �emyn, tegu patikrina, ar vartai nesugadinti. Tegu atne�a visk�, k� vertinga ras pakeliui, man ap�iūrėti.
Liu nusivaipė i� storojo vir�ininko atviro godulio, bet taip, kad �is nepastebėtų. Pagalvojo, kad vis tiek uigūrai niekuomet neturėjo nieko vertinga. Nieko daugiau, tik keleto blizgan�ių metalo gabalų i� �ios nuskurusios genties vyrų tebuvo galima tikėtis. Ta�iau, nebūdamas kilmingas, jis kuo �emiausiai nusilenkė, nors buvo su visa �arvuote.
��Kaip įsakysi, vie�patie.
Liu paliko �en Ti, vos �ypsantį mėsingomis lūpomis, tebespoksantį �emyn. Tada spragtelėjo pir�tais, kad patrauktų dėmesį grupės lankininkų, pakaitomis gerian�ių vandenį i� kibiro.
��Ketinu nurengti mirusiuosius,�� tarė jis ir giliai atsiduso, suprat�s, kad nepavyko nuslėpti kartėlio dėl gėdingo įsakymo.�� Eikite į savo vietas ir būkite pasireng� kitam antpuoliui.
Vyrai nuskubėjo vykdyti įsakymo, o be prie�iūros paliktas kibiras triuk�mingai �vangėdamas ir sukdamasis nėrė �emyn. Liu tyliai atsiduso ir ėmė m�styti apie artimiausi� u�duotį. Nėra abejonės, uigūrams teks u�mokėti u� �į antpuolį, kai tik karalius apie tai i�girs. Taikiame Si Sia kra�te jiems gali tekti bylinėtis teisme mėnesių mėnesius. Prekyba su uigūrais bus labai ilgam sustabdyta ir prie� kiekvien� uigūrų gyvenviet� surengti ker�to i�puoliai. Liu visi�kai nepatiko toks karas ir jis svarstė, ar nepapra�ius jį perkelti atgal į In�uano miest�. Ten patyr� sargybiniai visuomet reikalingi.
Jis davė trumpus nurodymus tuzinui ietininkų sekti paskui ir vėsiais laiptais nusileido prie i�orinių vartų. I� vidaus vartai atrodė visi�kai nepaliesti antpuolio ir Liu, stovėdamas sienų �e�ėlyje, svarstė, koks likimas laukia tų, kurie bus tokie kvaili, kad lau�is per �iuos vartus. Jis pagalvojo, kad nenorėtų būti tarp jų.
Jam buvo įprasta kiekvien� kart� patikrinti vidinių vartų saugum�, prie� atidarant i�orinių skl�stį. Sun Tzu turbūt geriausias karo strategas, kokį kada nors turėjo kinai, bet jis ne iki galo apsvarstė sunkumus, kurių gali sukelti tokių goduolių kaip �en Ti įsakymai.
Liu giliai įkvėpė ir atvėrė vartus, vidun įleisdamas saulės spindulį. U� nugaros �iureno kovai pasireng� vyrai, jis linktelėjo jų vadui.
��Noriu, kad du vyrai liktų saugoti �ių vartų. Kiti tegu surenka dar tinkamas naudoti strėles ir visk�, k� tik ras vertinga. Jei kils nors menkiausias pavojus, visk� meskite ir bėkite prie vartų. Eikite nekalbėdami ir tegu nė vienas neina toliau nei penkiasde�imt �ingsnių, net jei pamatys anties kiau�inio dyd�io smaragdus smėlyje. Ar supratot?
Kareiviai kaip vienas atidavė pagarb�, o vadas dviem i� jų paplek�nojo per petį, kad liktų sargyboje. Liu linktelėjo ir stipriai prisimerk�s pa�velgė į saul�. Akys po truputį priprato. Nėra ko tikėtis, kad tvirtovėje esantys kariai būtų itin sumanūs. Jeigu jie �ia atsidūrė, vadinasi, padarė koki� nors klaid� tarnaudami nuolatinėje kariuomenėje ar į�eidė kokį įtaking� asmenį. Jis buvo tikras�� netgi �en Ti bus kaip nors prasikalt�s savo politinėje praeityje, nors storulis niekada neatvėrė �irdies jam, paprastam kareiviui.
Liu pratisai atsiduso, mintyse perkratydamas visk�, k� �inojo apie gynyb�. Nors padarė, k� galėjo, giliai viduje kirbėjo jausmas, kuris jam nepatiko. Jis per�engė lavon� ir pastebėjo, kad vyro �arvai nepaprastai pana�ūs į jo. Liu susiraukė. Nebuvo girdėj�s, kad uigūrai gamintųsi kinų �arvus. �arvai buvo padaryti grubokai, bet tinkami naudoti, ir Liu pajuto stiprėjant nerim�.
Pasiruo��s kiekvien� akimirk� pulti atgal, jis stipriai u�mynė i�tiest� rank�. I�girdo lū�tant kaul�, bet, kadangi kūnas nesujudėjo, linktelėjo ir �engė toliau. Daugiausia �uvusiųjų gulėjo prie vartų. Tarp jų pamatė du i�sikėtojusius vyrus strėlių perverta gerkle. �alia jų mėtėsi kūjai. Jis pakėlė vien� ir atrėmė į sien��� pasiims grį�damas. Kūjis taip pat buvo gerai padarytas.
Primerk�s akis matė, kaip jo vyrai i�sisklaidė ir lankstosi rinkdami nuo smėlio ginklus. Liu po truputį atsipalaidavo, �iūrėjo, kaip du vyrai i�traukė strėles i� taip suvarpyto kūno, kad �is priminė dygliakiaul�. Jis i�lindo i� sienos �e�ėlio ir susiraukė nuo ry�kios saulės. U� ma�daug trisde�imties �ingsnių gulėjo dvi dė�ės�� Liu neabejojo, kad �en Ti stebi, ar jis neras jose ko nors vertinga. Liu nepajėgė suprasti, kam u�puolikai būtų galėj� atsivilkti dė�es aukso ar sidabro, bet vis tiek �engė prie jų per svilinantį smėlį, dėl visa ko laikydamas rank� ant kardo. Gal tose dė�ėse gyvatės ar skorpionai? Buvo girdėj�s apie tokius dalykus per miestų antpuolius, nors da�niau tokios dė�ės būdavo metamos per gynybines sienas. Ta�iau �ios genties vyrai, regis, neatsigabeno nei svaidytuvų, nei lipynių.
Liu i�sitraukė kard� ir įsmeig�s gal� į smėlį pavertė dė�� ant �ono. I� jos purptelėjo pauk��iai ir nuskrido auk�tyn. Liu apstulb�s at�oko.
Akimirk� jis stovėjo, negalėdamas suvokti, kodėl tie pauk��iai buvo palikti kepti ant smėlio. Pa�velgė į juos nuskrendan�ius ir staiga suprato. Jam akys i�sprogo i� siaubo: pauk��iai�� tai �enklas. Jo ausis pasiekė duslus dundesys ir atrodė, kad �emė po kojomis virpa.
��Grei�iau atgal prie vartų!�� suriko Liu, mosuodamas kardu. Aplinkui stovėjo apstulb� kariai, kai kurie pilnais glėbiais strėlių ir kardų.�� Bėkit! Atgal!�� vėl sustaugė Liu. Pa�velg�s į tak�, i�vydo pirm�sias tamsias at�uoliuojan�ių �irgų virtines. Pasisuko į vartus�� jei kvailiai nepaskubės, galės keikti tik save. Jo protas dirbo kar�tligi�kai.
Nenubėg�s nė kelių �ingsnių, jis i� siaubo paslydo. Prie vartų kai kurie kūnai pa�oko, nors i� jų styrojo strėlės. Tarp jų ir tas, kurio rank� Liu sulau�ė, primyn�s sandalu. Liu bandė nuslopinti stingdan�i� baim�, kuri� kėlė dundesys u� nugaros, ir puolė bėgti. U�siveriant vartams vienas i� prie�ų spėjo tarp jų įki�ti rank�. Vyras sutrai�kyta ranka suriko i� skausmo, bet �alia buv� kiti sugebėjo tuos vartus atverti ir pulti gynėjus.
Liu sustaugė i� įsiū�io ir nepamatė strėlės, �i pataikė jam į kakl�. Jis nusirito į smėlį, dar jautė gėlim�, net kai jį ėmė gaubti tamsa. �inojo�� vidiniai vartai u�daryti. Juk matė, kaip juos u�darė jam i�ėjus, taigi dar buvo likus �iokia tokia galimybė. Paskui jo paties kraujo ū�imas u�go�ė visas mintis ir nuslopino kanopų dundesį.
Subedėjus atsikėlė nuo smėlio, kur gulėjo. Po jį parblo�kusios strėlės atlėkė dar dvi ir įstrigo �arvuose. Siaubingai gėlė �onkaulius, o kiekvienas �ingsnis kėlė vis nauj� skausm�, jautė i� �launies tryk�tant �ilt� krauj�. Tarpeklyje aidėjo pana�ūs į griaustinį garsai�� per jį visu grei�iu �uoliais lėkė �irgai. Subedėjus, i�gird�s lankų brazdesį, pa�velgė auk�tyn�� i� ten lėkė juodos strėlės. U� jo su�vengė �irgas. Pamat�s atvirus vartus ir tarp jų įsispraudusius vyrus, nusvyravo prie jų.
Jis dairėsi, kur ta de�imtis vyrų, kuriems liepė vadovauti �ingis. Atpa�ino keturis i� jų, lekian�ius prie vartų, kiti i�ties negyvi gulėjo ant smėlio. Subedėjus skausmingai nurijo seiles, kai reikėjo per�engti pa�įstam� vyr� i� urianchajų.
�uoliuojan�ių �irgų dundesys taip sustiprėjo, net i�g�sdino�� jie pargriaus jį. Dar pagalvojo, kad, matyt, apsvaigo nuo �aizdų�� atrodė, viskas vyksta lėtai. Girdėjo kiekvien� savo kvėptelėjim�. U�si�iaupė suirz�s dėl savo silpnumo. Priekyje pro vartus i�kėl� kardus bėgo tie, kuriems pasisekė i�gyventi per antpuolį. Subedėjus i�girdo lankų bark�ėjim�, slopinam� akmeninės sienos. Akis u�kliuvo u� krintan�ių vyrų, mėginusių joti pro vartus. Į juos smigo strėlės, jie �velgė auk�tyn ir �aukė. T� akimirksnį jam nu�vito protas ir sukilo jausmai. Aplinkui į smėlį vis dar smigo strėlės, bet jis nebekreipė į jas dėmesio. Kai jo kariai pasiekė vartus, jis suriaumojo įsakym� sustoti. Balsas buvo �iurk�tus, bet, dideliam jo palengvėjimui, jie pakluso.
��Darykite skydus i� med�io. Paimkite kūjus,�� su�uko jiems Subedėjus.
Su�vangėjo �arvai, vyrai nu�oko ant smėlio �alia jo. Chazaras puolė bėgti, bet Subedėjus sugriebė jį u� rankos.
��Viduje yra lankininkų. Mes dar galime panaudoti sulau�yt� medien�.
Į smėlį smigo strėlės ir skendo jame, teky�ojo juodos plunksnos. Chazaras ramiai �velgė į Subedėjaus rank�, kol �is prisiminė savo pareigas. Kai Subedėjus galų gale paleido rank�, Chazaras skubiai ėmė berti nurodymus. I� visų pusių vyrai rinko skydo nuolau�as ir, laikydami jas vir� galvų, pasileido pro vartus.
Kai vyrai pasiėmė kūjus, lankininkai vėl ėmė �audyti i� vir�aus į vartų ply�į. Nepaisant priedangos, kai kurios strėlės pataikė. Chazaras, stovėdamas ant įkaitusio smėlio, įsakė �auti i�tisa papliūpa į lankininkus ant sienos�� reikėjo pristabdyti kinus, netapti jų lengvu taikiniu, kol kariuomenė priartės. Jie stovėjo per daug atviroje vietoje, ir Chazaras nerimaudamas kramtė lūp�. Kol jie nei�lau� vidinių vartų, liks įstrig� �iuose sp�stuose. Mir�tan�ių vyrų riksmus u�go�ė kūjų bumbsėjimas.
��Ver�kitės į vidų ir neleiskite jiems atsikvėpti, kol mes �ia laukiame,�� su�uko Chazaras Subedėjui. Jaunasis karys linktelėjo galv� ir nubėgo prie savo vyrų.
Jis perbėgo �e�ėlio ruo��, o kai i�lindo į skais�i� saul�, pamatė lankininkus. Abejingais veidais jie leido strėl� po strėlės į mirtinais sp�stais tapusį vartų ply�į.
Subedėjus vos suskubo pasilenkti, kad i�vengtų krintan�ios nulū�usios lentos. Tuo metu strėlė įdrėskė rank� ir jis garsiai nusikeikė. Pamatė, kad tik vienas i� jo de�imties vyrų liko gyvas.
Vartai apdairiai buvo padaryti siauri, pro juos vienu metu galėjo įeiti ne daugiau kaip tuzinas vyrų. Vieni i� visų jėgų kūjais dau�ė vartus, kiti stovėjo, vir� galvos laikydami skydo nuolau�as, kuo stipriau jas glausdami vien� prie kitos. �emė �ia buvo smėlėta, prismaigstyta strėlių tankiau nei �erių �uns kailyje. Vėl lėkė strėlės, ir Subedėjus vir� galvos i�girdo nurodymus svetima kalba. Jeigu jie ims mėtyti akmenis, antpuolis bus su�lugdytas anks�iau, nei i�lū� vidiniai vartai, pamanė jis, stengdamasis nugalėti baim�. Jautėsi patek�s į sp�stus. Ar�iausiai jo stovintis vyras per antpuolį prarado �alm�. Jis suspiegė i� skausmo, kai i� vir�aus tiesiai į jį įsmigo strėlė. Dabar strėlės plunksnos ky�ojo i� jo kaklo. Subedėjus griebė lentos nuolau��, kuri� laikė tas vyras, ir prisidengė. Nuo kiekvieno smūgio į j� Subedėjus krūpteldavo. Kūjai bumbsėjo beproti�kai lėtai, bet staiga Subedėjus i�girdo vieno kario pasitenkinimo urzgesį, garsai pasikeitė�� vyrai prie vartų ėmė spardyti medį.
Vartai atsivėrė staiga, ir vyrai griūte sugriuvo pro juos ant dulkėtos �emės. Pirmieji įsiver�� �uvo akimirksniu�� juos pasitiko tuntas strėlių, paleistų i� arbaletų. Chazarui u� nugaros vyrai sustaugė, apimti laukinės nuojautos, kad kelias vidun atviras. Jie ver�ėsi pirmyn, spausdami kitus prie vartų ir kliūdami u� �uvusiųjų kūnų.
Subedėjus negalėjo patikėti, kad vis dar gyvas. Jis i�sitraukė paties �ingio dovanot� kard� ir, pagaliau i�trūk�s i� �udynių aik�telės, metėsi priekin, į įsiutusių vyrų būrį. Arbaletininkai nespėjo i� naujo u�taisyti arbaletų, ir Subedėjus i� siaubo sustingusiam kariui taikliu judesiu perrė�ė gerkl�. Pusė tų, kurie pribėgo tvirtov�, buvo su�eisti ir kruvini, bet vis vien d�iūgavo pasiek� pirm�sias gynėjų gretas. Keli i� jų palypėjo auk��iau mediniais laiptais ir �ypsojosi matydami, kaip lankininkai tebe�audo į �udynių duob�. Strėlės i� mongolų lankų lėkė ir guldė ant �emės Si Sia lankininkus. Atrodė, lyg kas juos būtų priblo�k�s kūjais.
�ingio kariuomenė pasipylė pro vartus tiesiai į tvirtov�. Pirmoji puolimo banga buvo padrika. Kol dar vadovavimo neperėmė vyresnieji vadai Chazaras ir Arslanas, Subedėjus, �aukdamas i� susijaudinimo, galėjo �udyti, kiek tik pajėgė.
Liu Kenui nebevadovaujant gynybai, Si Sia kariai pakriko ir, apimti s�my�io, padrikai bėgo nuo u�puolikų. Palik�s savo �irg� ant tako, pro vartus įėjo �ingis. Einant pro sulau�ytus vidinius vartus jam teko pasilenkti. Jo veidas �vietė d�iaugsmu ir pasidid�iavimu, kai jo kariai ver�ėsi pro tvirtovės gynėjus. Dar niekada istorijoje gentims nebuvo pavyk� smogti tiems, kurie jas laikė �emesnėmis. �ingiui buvo visi�kai nesvarbu, kad Si Sia kariai save laiko ne kinais. Jo tautai jie visi buvo dalis tos pa�ios neken�iamos padermės. �ingis pastebėjo, kad kai kurie gynėjai sudėjo ginklus, ta�iau tik papurtė galv� ir pa�aukė Arslan�, kai �is jojo pro �alį.
��Jokių belaisvių, Arslanai,�� tarė �ingis.
Jo karvedys linktelėjo galv�.
Tuomet prasidėjo �udynės be atodairos. I� tvirtovės rūsių buvo tempiami ten pasislėp� vyrai ir tuoj pat nu�udomi. Dienai blėstant, negyvų karių kūnai buvo sukrauti į krūv� ant raudonų centrinio kiemo grindinio akmenų. Kiemo �ulinys tapo svarbiausia vieta, �ia vyrai i�d�iūvusiomis gerklėmis mal�ino tro�kulį, traukdami i� jo kibir� po kibiro, kol prisigėrė tiek, kad net duso. Jie vis dėlto įveikė dykum�.
Saulei leid�iantis, prie �ulinio priėjo ir pats �ingis, perlip�s per krūvas sumestų kūnų. Jam priėjus, kariai nutilo ir vienas padavė chanui piln� odmai�į vandens. �ingis pagaliau atsigėrė, tada nusi�ypsojo, ir jie sugriaudėjo garsiais balsais, �ie aidu atsimu�ė nuo sienų. Kariai klaid�iojo po keistai atrodan�ius kambarius, sales, arkadas bei takų raizginius. Lyg laukinių �unų gauja lakstė po nuo�aliausius tvirtovės u�kampius, ant juodo grindinio palikdami kruvinus pėdsakus.
Tvirtovės vir�inink� surado pra�matniuose kambariuose, i�mu�tuose �ilkais ir neįkainojamais apmu�alais. Prireikė trijų vyrų i�versti ��uolinėms durims su gele�iniais apkaustais, u� kurių slėpėsi �en Ti su tuzinu i�sigandusių moterų. Chazarui į�engus į kambarį, �en Ti pamėgino nusidurti durklu. Ta�iau i� siaubo suprakaitavusiuose delnuose jo ginklas i�slydo ir tik įbrė�ė gerkl�. Chazaras suki�o į mak�tį savo kard�, suėmė mėsing� vyro rank� ant durklo rankenos ir dar kart� nukreipė ginkl� jam į gerkl�. �en Ti persigand�s mėgino grumtis, ta�iau Chazaro gniau�tai buvo stiprūs. Jis perbraukė a�triu durklu per gerkl� ir �engtelėjo atatupstas, kraujui i�try�kus i� mė�lungio tampomo kūno.
��Tai paskutinis i� jų,�� tarė Chazaras. Jis nu�velgė moteris ir pakraipė galv�. Jos atrodė keistai�� baltai lyg kumelės pienas nupudruotais veidais, ta�iau jam patrauklios. Kambarys dvelkė jazminais, sumi�ai su kraujo smarve. Chazaras vilki�kai i�si�iepė moterims. Jo brolis Ka�iunas gavo į �monas olchunų mergait� ir dabar jo gere jau lakstė du vaikai. Chazaro pirmoji �mona mirė ir �iuo metu jis neturėjo jokios. Mintyse svarstė, ar �ingis leis jam pasiimti dvi tris i� �ių svetim�alių. Jam tai labai patiktų. Jis nuėjo prie lango ir pa�velgė į Si Sia karalystės laukus.
Tvirtovė buvo auk�tai ant kalno, ir prie� Chazaro akis atsivėrė platus slėnis, apsuptas miglose skendin�ių uolų. Toli apa�ioje pamatė �ali� plot� su i�sibars�iusiais nameliais ir kaimais.
��Mes nusiskinsime sunokusius vaisius,�� tarė atsigr��s į Arslan�, �iam įėjus į kambarį.�� Pasiųsk k� nors pakviesti mano brolių. Jiems reikia tai pamatyti.
VI
SKYRIUS
Karalius sėdėjo auk��iausiai esan�iame savo rūmų kambaryje ir �velgė į Si Sia slėnio lygumas. Rūkui kylant vir� laukų, vaizdas buvo nepaprastai gra�us. Jei būtų ne�inoj�s, kad iki ten, kur akys neu�mato, susitelkusi kariuomenė, viskas būtų atrod� taip ramu, kaip ir kiekvien� ryt�. Kanalai �vilgėjo saulėje lyg aukso gyslos, ne�an�ios brangų vandenį pasėliams. Tolumoje buvo matyti valstie�iai, jie triūsė laukuose, nieko ne�inodami apie į �alį i� �iaurinės dykumos įsiver�usi� kariuomen�.
Rai �iangas pasitaisė �alio �ilko, puo�to auksu, drabu�į. Jo veido i�rai�ka buvo rami, bet kai pa�velgė į kylan�i� saul�, pir�tai ėmė nervingai pa�yti siūl� ir tampė jį tol, kol �is u�kibo u� nago ir nutrūko. Jis susiraukė pamat�s, kas nutiko. Drabu�is buvo kinų audimo ir turėjo ne�ti jam sėkm�. Kai tik i�girdo apie prie�ų įsiver�im�, pasiuntė į tvirtov� du grei�iausius �valgus su lai�ku, ta�iau atsakymo dar nesulaukė.
Jis atsiduso ir toliau pa�ė siūlus, nejausdamas, k� daro. Buvo įsitikin�s: jei dar būtų gyvas senasis Dzinų imperatorius, penkiasde�imties tūkstan�ių kariuomenė dabar galėtų ginti jo ma��j� karalyst�. Nepatikimi dievai atėmė i� jo s�junginink� kaip tik tada, kai jo labiausiai reikėjo. Princas Vėjus buvo svetimas, ir Rai �iangas ne�inojo, ar pasipūtėlis sūnus būtų toks dosnus kaip tėvas.
Rai �iangas svarstė, kas skiria abi �alis, ir pam�stė, ar būtų galėj�s padaryti daugiau, kad u�sitikrintų Dzinų param�. Jo tolimiausias protėvis buvo Dzinų princas ir valdė provincij� kaip savo tėvonij�, taigi nebūtų buv� gėda pra�yti pagalbos. Si Sia karalystė buvo u�mir�ta jau prie� �imtme�ius, per didįjį kar�, nepastebima kilmingesniems princams kovojant tarpusavyje, kol Dzinų imperija skilo į dvi dalis. Nuo tų kruvinųjų laikų Rai �iangas buvo �e�iasde�imt ketvirtas valdovas. Po savo tėvo mirties jis beveik tris de�imtme�ius i�laikė savo �mones laisvus nuo Dzinų įtakos, ie�kojo kitų s�jungininkų ir niekada nieko taip neį�eidė, kad jo karalyst� pavergtų prievarta. Vien� dien� kuris nors i� jo sūnų paveldės t� nerami� taik�. Rai �iangas mokėjo duokl�, siuntė savo pirklius prekiauti, o karius�� papildyti imperatoriaus kariuomenės gretų. Savo ruo�tu jis buvo laikomas garbingu s�jungininku.
Tiesa ir tai, kad Rai �iangas įsakė sukurti nauj� savo �monių ra�t�, labai ma�ai tepana�ų į kinų. Senasis Dzinų imperatorius siuntė jam i�siversti retus Laozi ir Budos �akjamunio ra�tus. Tai buvo palankumo, gal net pripa�inimo �enklas. Si Sia slėnį nuo Dzinų �emių skyrė kalnai ir Geltonoji upė. Jie turėjo nauj� kalb��� tai Si Sia dar labiau atitolino nuo Dzinų įtakos. Tai buvo trapus ir pavojingas �aidimas, bet karalius turėjo u�tektinai pajėgų kurti nauj� savo tautos ateitį. Jis prisiminė naujus prekybos kelius, kuriuos atvėrė į vakarus, ir turtus, kurie jais atplaukė. Ta�iau viskam kėlė pavojų i� dykumos besiver�ian�ios gentys.
Rai �iangas svarstė, ar princas Vėjus suvoks, kad mongolai apėjo jo brangi� sien� �iaurės rytuose, pirmiau įsiver�� į Si Sia karalyst�. Dzinams nebus gerai, kai vilkas ras land� į jų laukus.
�Tu
Rai �iangas susierzin�s barbeno pir�tais, pagalvoj�s apie Dzinų kariuomen� savo �emėse. Jų pagalbos �ūtbūt reikia, bet kas bus, jei jie nepasitrauks i� �alies, kai baigsis mū�iai? Arba apskritai neateis padėti?
Du �imtai tūkstan�ių �monių jau rado prieglobstį u� In�uano sienų, o dar �imtai tūkstan�ių buvo susirink� prie u�darytų miesto vartų. Naktimis smarkiausieji mėgino perkopti sien�, ir karaliaus sargybiniai buvo priversti juos vyti kardais arba strėlių pliūpsniais. Kas ryt� saulė pakildavo vir� naujų lavonų, vis daugiau karių turėjo i�eiti i� In�uano jų u�kasti, kol nepradėjo plisti ligos. Jie darbavosi, niūriai stebimi stovin�iųjų prie vartų. Tai buvo sunkus ir nemalonus darbas,�� bet miestas galėjo i�maitinti ribot� skai�ių �monių, taigi vartus reikėjo laikyti u�darytus.
Rai �iangas sudirg�s tampė auksinius siūlus, kol panagėse pasirodė kraujo dėmelės.
Tie, kuriems pasisekė rasti prieglobstį mieste, miegojo gatvėse, nes visos lovos nakvynės namuose bei u�eigose buvo seniai u�imtos. Maisto kainos kilo kasdien, o juodoji rinka klestėjo, nors sargybiniai pakardavo kiekvien�, kaupiantį atsargas. In�uane tvyrojo siaubas�� jo gyventojai laukė barbarų antpuolio. Ta�iau prabėgo trys mėnesiai, ir jie tik i�girsdavo prane�imus, kad �ingio kariuomenė siaubia visk� pakeliui. Ji dar nepasiekė In�uano, nors jų �valgai tolumoje jau pastebėti.
Rai �iangas krūptelėjo suskambėjus gongui. Negalėjo patikėti, kad jau atėjo drakono valanda. Tiesa, buvo paskend�s apm�stymuose, bet �į kart� jie neatne�ė įprasto palengvėjimo ir ramybės prasidedant dienai. Jis sudrebėjo, pagalvoj�s apie pikt�sias dvasias, siurbian�ias stiprių vyrų vali�. Gal au�ra atne� geresnių �inių. Ruo�damasis pasirodyti �monėms, jis i�sitiesė savo auksu dabintame soste ir paslėpė rankov� i�tampytais siūlais po kita. Kai pasikalbės su savo ministrais, jam atne� nauj� chalat� ir galės i�simaudyti vėsioje vonioje, kuri nuramins krauj�.
Gongas nuskambėjo dar kart�, ir tylutėliai atsivėrė salės durys. Į vidų įėjo patikimiausi patarėjai, apsiav� veltiniu pamu�tais batais, kad nesubrai�ytų grindų. Rai �iangas nu�velgė juos ramiai, �inodamas, kad jie semiasi pasitikėjimo būtent i� jo. Jei tik jis parodytų nors menkiausi� nerim�, juos u�plūstų s�my�io banga, kuri ritasi per miesto gatves ir lū�nynus.
Du vergai tuoj pat atsistojo į savo vietas abipus valdovo ir didelėmis vėduoklėmis kėlė lengv� vėjelį. Rai �iangas jų tarsi nepastebėjo, nes matė, kad jo vyriausiasis ministras vos tvardosi. Prisivertė palaukti, kol vyrai kakta palietė grindis ir i�tarė i�tikimybės priesaik�. Jos �od�iai buvo senovi�ki ir raminantys. �iame pa�iame kambaryje daug tūkstan�ių kartų juos girdėjo ir jo tėvas, ir senelis.
Pagaliau jie buvo pasiruo�� pradėti spr�sti dienos reikalus ir did�iosios durys u� jų nugarų u�sivėrė. Ta�iau kvaila būtų manyti, kad jų niekas negirdi, pagalvojo Rai �iangas. Dar saulei nenusileidus viskas, kas svarbaus bus i�tarta sosto kambaryje, taps turgaus paskalomis. Jis atid�iai stebėjo ministrus, mėgindamas į�velgti, ar �ie nepajuto jo krūtin� stingdan�ios baimės. Nieko tokio nepastebėjo, ir nuotaika truputėlį pasitaisė.
��Imperatori�koji Didenybe, Dangaus sūnau, mūsų visų karaliau ir tėve,�� pradėjo kalb� vyriausiasis ministras,�� a� atne�iau Dzinų imperatoriaus Vėjaus lai�k�.
Jis pats nepriėjo prie Rai �iango, pasiuntė verg� paduoti ra�t�. Jaunuolis atsiklaupė ir i�tiesė brangaus popieriaus ritinėlį�� Rai �iangas i� karto atpa�ino princo Vėjaus asmeninį antspaud�. Rai �iangas, lau�damas va�kinį antspaud�, nuslėpė giliai krūtinėje kirban�i� viltį.
Neilgai u�truko perskaityti prane�im� ir, nepaisant geros savitvardos, susiraukė. Jautė, kad visi kambaryje trok�ta naujienų, bet jam buvo labai nesmagu tai skaityti garsiai.
�Mums tik į naud�, kai vieni mūsų prie�ai puola kitus. Kur tas pavojus mums? Nuleiskite krauj� u�puolikams, ir Dzinai atker�ys u� jus.�
Kol ministrai vir�kino �iuos �od�ius, kambaryje tvyrojo mirtina tyla. Kai kurie i�balo, akivaizd�iai sunerim�. Pastiprinimo nebus. Dar blogiau�� naujasis imperatorius juos pavadino prie�ais ir nebelaiko jų s�jungininkais, kaip jo tėvas. Visi�kai gali būti, kad �ie keli �od�iai rei�kia Si Sia karalystės pabaig�.
��Ar mūsų kariuomenė pasiruo�usi?�� tyliai paklausė Rai �iangas.
Jo vyriausias ministras �emai nusilenkė, slėpdamas baim�. Jis niekaip nesiry�o pasakyti karaliui, kaip prastai kariai pasiruo�� karui. Kai i�tisos kartos gyveno taikoje, kariai buvo geriau įgud� prievartauti prostitutes, nei kautis.
��Kareivinės pilnos, Didenybe. Jei karius ves jūsų karali�kieji sargybiniai, jie i�stums tuos gyvulius atgal į dykum�.
Rai �iangas sėdėjo nebylus, �inodamas, kad jo min�ių niekas nei�drįs nutraukti.
��Kas gi saugos miest�, jei mano karali�koji sargyba i�eis į tyrus?�� galiausiai paklausė jis.�� Valstie�iai? A� suteikiau prieglobstį ir maitinau savo kariuomen� daugyb� metų. Atėjo laikas jiems atidirbti.
Jis nekreipė dėmesio į įsitempusį vyriausiojo ministro veid�. Tas vyras buvo jo pusbrolis ir, nors labai stropiai tvarkė visus miesto ra�tus, jokių naudingų min�ių jo galvoje negimdavo.
��Pasiųskite mano karved�io, reikia pasirengti puolimui,�� tarė Rai �iangas.�� Atrodo, baigėsi kalbų ir susira�inėjimo laikas. A� apsvarstysiu... imperatoriaus Vėjaus �od�ius ir savo atsakym� jam, kai grėsmė priartės.
Ministrai vorele i�ėjo, jų sustingusi laikysena i�davė susijaudinim�. Karalystėje jau daugiau kaip tris �imtme�ius vyravo taika ir niekas nebeprisiminė karo baisumų.
���i vieta mums puikiai tinka,�� tarė Ka�iūnas, �velgdamas į Si Sia lygumas. U� nugaros stūksojo kalnai, bet jo �vilgsnis nukrypo į �alius ir auksinius, pilnus derliaus laukus. Gentys per pastaruosius tris mėnesius u�iminėjo �emes neįtikėtinai spar�iai, jodami i� kaimo į kaim� ir nesulaukdami beveik jokio pasiprie�inimo. Jie u�ėmė tris didelius miestus anks�iau, nei apie juos pasklido �inia, ir ma�utės karalystės �monės ėmė bėgti nuo u�kariautojų. I� prad�ių gentys ėmė belaisvius, bet kai jų skai�ius priartėjo prie keturiasde�imties tūkstan�ių, �ingis pavargo nuo aimanų. Jo kariuomenė negalėjo i�maitinti tokios daugybės burnų, bet ir palikti jų �ingis nenorėjo, nors varg�ai valstie�iai nekėlė jokios grėsmės. Jis davė įsakym�, ir �udynės vyko vis� dien�. Mirusiuosius paliko pūti saulėje, o �ingis tik kart� nuėjo prie nu�udytųjų�� įsitikinti, kad jo įsakymas vykdomas. Daugiau apie juos negalvojo.
Tik moteris paliko gyvas, ketindami pasiimti jas kaip apdovanojim�. Ka�iūnas dar t� patį ryt� tarp jų pastebėjo por� retų gra�uolių. Jos laukė jo gere ir jis pajuto, kad mintys nuolat nuklysta ten, u�uot m�s�ius apie kit� antpuolį. Papurtė galv�, bandydamas jų atsikratyti.
��Valstie�iai visai neatrodo karingi, o �ie kanalai labai tinka mūsų �irgams girdyti,�� t�sė Ka�iūnas, �iūrėdamas į vyresnįjį brolį.
�ingis sėdėjo ant balnų krūvos �alia savo gero, rankomis parėm�s smakr�. Aplink abu vyrus besibūriuojan�ių gentainių nuotaika buvo d�iugi, jis pastebėjo grupel� berniukų, smaigstan�ių į �em� ber�ų �akas. Susidomėj�s pakėlė galv�, nes tarp plepan�ių berniukų pamatė du vyresniuosius sūnus, besistumdan�ius ir besigin�ijan�ius, kur geriau smeigti lazdeles. �o�is ir �agatajus buvo pavojinga draugė gen�ių berniukams, jie da�nai sukeldavo mu�tynes. I� gerų atėjusios moterys berniūk��ius i�skirdavo, paskui lupdavo. �ingis atsiduso ir apsilai�ė apatin� lūp�.
��Mes lyg me�kinai, įki�� letenas į medų, Ka�iūnai, bet bitės sunerims. Bar�iukas man sakė, kad Si Sia gyrėsi didele nuolatine kariuomene. Dar nesusidūrėme su ja.
Ka�iūnas gū�telėjo pe�iais, visai nesirūpindamas tuo, kas bus.
��Galbūt. Mes dar nepaėmėme jų did�iojo miesto. Gal jie slepiasi u� jo sienų. Galime i�marinti juos badu arba nugriauti sienas.
�ingis dėbtelėjo į jį.
��Tai nebus lengva, Ka�iūnai. Matau Chazaro skubotum�. Būk arti man�s, kad įspėtum, jei kariai per daug prisikim� maisto. �ioje karalystėje dar ne�iko vėmė nė viename mū�yje, ir a� nenoriu, kad vyrai būtų lėti ir nusipenėj�, kai teks stoti į kov�. Nusivesk juos į pratybų lauk� ir i�varyk tinginį. Ir savo taip pat.
Ka�iūnas nuraudo dėl priekai�to.
��Tavo valia, broli,�� pasakė nulenkdamas galv�. Jis matė, kaip �ingis stebi sūnus, lipan�ius ant savo pasi�iau�usių arkliukų. Tai buvo įgūd�ių lavinimo �aidimas, i�moktas i� olchunų. �ingis suglum�s �iūrėjo, kaip �o�is ir �agatajus ruo�iasi �uoliuoti tarp į �em� įsmeigtų �akų.
�o�is vikriai apsuko savo �irgelį ir nu�uoliavo pagal linij�, i� visų jėgų įtemp�s vaiki�k� lank�. �ingis ir Ka�iunas stebėjo, kaip jis, lėkdamas visu grei�iu, paleido strėl�. �i nuskriejo ir perskrodė plon� lazd�. Tai buvo geras �ūvis. T� pa�i� akimirk� �o�is pasilenkė ir pagavo krentan�i� med�io skiedr�, d�iūgaudamas i�kėlė j� vir� galvos, paskui grį�o prie savo draugu�ių. �ie pritariamai �ūkavo, tik �agatajus su�narp�tė pradėdamas joti.
��Tavo sūnus bus puikus karys,�� sumurmėjo Ka�iunas. �ingis krūptelėjo, i�gird�s �iuos �od�ius, o Ka�iunas net nepa�velgė į jį, �inodamas, kokį veid� pamatys.
��Kol jie gali slėptis u� sienų, penkis kartus auk�tesnių u� �mogų,�� atkakliai t�sė �ingis,�� jie gali ty�iotis i� mūsų, jodinėjan�ių po tyrus. K� rei�kia jų karaliui keletas �imtų kaimų? Tai tik menkas įkandimas, kol tas In�uano miestas saugus, o jis jame ramiai gyvena.
Ka�iunas nematė, kaip �agatajus jojo palei linij�. �agatajaus strėlė perskrodė lazd�, bet sudrebėjusi ranka nesugebėjo pagauti krentan�ios skiedros. �o�is ėmė juoktis i� brolio, ir Ka�iunas matė, kaip �agatajaus veidas pajuodo i� pyk�io. Vaikai �inojo, kad ir tėvas juos stebi.
Ka�iunui u� nugaros stovintis �ingis apsisprendė ir atsistojo.
��Tegu vyrai i�siblaivo ir pasiruo�ia �ygiui. Noriu pamatyti t� akmeninį miest�, kuris padarė tokį įspūdį �valgams. Vienaip ar kitaip turime į jį patekti.
Jis neatskleidė broliui, kokie rūpes�iai jį grau�ia. Niekada dar nebuvo mat�s miesto, apsupto tokiomis auk�tomis sienomis, apie kokias prane�ė jo �valgai. Tikėjosi pamat�s jį susivoksi�s, kaip ten patekti, beprasmi�kai nesutrai�kius savo kariuomenės į jo sienas.
Ka�iunui nuėjus perduoti įsakymų, �agatajus ka�k� pasakė vyresniam broliui. �o�is, jodamas pro �alį, nu�oko nuo �irgo, kartu parblok�damas ant �emės brolį. Jų alkūnės ir basos kojos susipynė. Pro �alį einantis Ka�iunas nusi�ypsojo, prisimin�s savo vaikyst�.
�emė, kuri� rado u� kalnų, buvo turtinga ir derlinga. Gal jiems teks kautis, kad j� i�laikytų, bet jis negalėjo įsivaizduoti jėgos, gebėsian�ios sutriu�kinti kariuomen�, kuri� jis atsivedė tūkstan�ius mylių nuo namų. Kart�, dar būdamas berniukas, jis i�judino did�iulį akmenį ant kalvos �laito ir matė, kaip tas akmuo riedėdamas įgauna greitį. Prad�ioj jis riedėjo lėtai, bet vėliau buvo neįmanoma jo sustabdyti.
Skais�iai raudona buvo Si Sia karo spalva. Karaliaus kariauna dėvėjo ry�kiai raudonai lakuotus �arvus, o kambarys, kuriame Rai �iangas susitikdavo su savo karved�iais, buvo niekaip nepapuo�tas, tik sienos �vilgėjo tuo pa�iu atspalviu. Aidin�ioje tu�tumoje stovėjo vienintelis stalas. Prie jo abu vyrai sustojo pa�iūrėti kra�to �emėlapių, prispaustų �vininiais svars�iais. Atsiskirti nuo Dzinų buvo sumanyta tarp �ių raudonų sienų. Būtent �ia buvo nuspr�sta sukurti karalyst�, kuri turės savo istorij�. Karved�io Giamo blizgantys �arvai taip derėjo prie kambario, kad jį buvo sunku atskirti nuo sienų. Pats Rai �iangas vilkėjo aukso spalvos mar�kinius ir juodas �ilkines kelnes.
Karvedys buvo orus, pra�il�s vyri�kis. Jis jautė�� �iame senoviniame kambaryje dvelkia Si Sia karalystės istorija, ir ji tokia sunki, kaip ta atsakomybė, kuri� jam teks prisiimti.
Jis u�dėjo dar vien� dramblio kaulo rodykl� ant tamsiai mėlyno ra�alo linijos.
��Jų stovykla �ia, Didenybe, netoli tos vietos, kur jie į�engė į karalyst�. Jie pasiuntė savo karius plė�ti, po �imt� li5 į kiekvien� pus�.
��Per dien� �mogus didesnio atstumo nenujos, taigi jiems teks nakvoti pakeliui,�� burbtelėjo Rai �iangas.�� Galbūt ten ir galėsime juos u�pulti.
Jo karvedys ne�ymiai papurtė galv�, nenorėdamas atvirai prie�tarauti karaliui.
��Jie nesiilsi, Didenybe, ir nesustoja pavalgyti. Mūsų �valgai prane�ė, kad jie nujoja t� atstum� pirmyn ir atgal nuo au�ros iki sutemos. Kai paima belaisvių, joja lė�iau, varydami juos prie�ais save. Jie neturi pėstininkų ir gabenasi atsargų i� pagrindinės stovyklos.
Rai �iangas �iek tiek suraukė antakius, �inodamas, jog ir tokios kritikos u�teks, kad prie�ais stovintį karvedį i�piltų prakaitas.
��Jų stovykla ne taip svarbu, vade. Kariuomenė turi stoti į mū�į ir sutriu�kinti tuos raitelius, kurie tiek daug visko sunaikino. Turiu �inių apie kalno didumo krūv� negyvų valstie�ių. Kas nuims derlių? Miestas gali mirti badu, net jeigu u�puolikai pasitrauks �iandien pat!
Karved�io Giamo veidas buvo visi�kai bejausmis tartum kaukė, kad dar labiau nesupykdytų karaliaus.
��Reikės laiko pasiruo�ti kovai. Jei vadovaus karaliaus kariauna, jie prismaigstys lauk� tokių smaigų, kurie sustabdys bet kokį antpuolį. Jei kariauna bus drausminga, mes sutriu�kinsime prie�us.
��Bū�iau labiau patenkintas, jei prie mano kariaunos dar būtų prisidėj� Dzinų kariai,�� pasakė Rai �iangas lyg pats sau.
Karvedys atsikrenk�tė suprasdamas, kad tai itin jautri kalba.
��Taigi jūsų kariauna tampa dar reikalingesnė, Didenybe. Ji geriau nei ginkluoti valstie�iai, tie neapsigins.
Rai �iangas savo bly�kiomis akimis pa�velgė į karvedį.
��Mano tėvas turėjo keturiasde�imties tūkstan�ių gerai parengt� kariuomen� In�uano sienoms saugoti. Vaikystėje per tėvo gimtadienį matydavau, kaip raudonos karių gretos �ygiuoja per miest�, ir atrodė, kad toms gretoms nėra galo.�� Jis irzliai i�siviepė.�� Jau klausiau visokių kvailių ir apskai�iavau, ar nauda vir�ys tas netektis, kurias galime patirti. Mano sargybinių tėra dvide�imt tūkstan�ių, ir tu nori, kad juos i�siųs�iau kariauti? Kas tada saugotų miest�? Kas sudarytų lankininkų būrius ir gintų sienas? Ar manai, kad i� pirklių ir valstie�ių bus nors kiek naudos, kai mano sargybiniai i�eis i� miesto? Kils gaisrai ir riau�ės dėl maisto. Planuok pergal� be jų, vade. Kito pasirinkimo nėra.
Karvedys Giamas buvo vienas i� Rai �iango pusbrolių, todėl lengvai būdavo paauk�tintas. Jis turėjo u�tektinai dr�sos nepritarti Rai �iangui.
��Jeigu man duosi de�imt tūkstan�ių savo sargybinių, jie parems kitus ir taps tuo branduoliu, kurio prie�as nesugebės sunaikinti.
��Netgi de�imt tūkstan�ių yra per daug,�� atkirto Rai �iangas.
Giamas nurijo seiles.
��Be raitininkų neįmanoma laimėti, vie�patie. Turint nors penkis tūkstan�ius sargybinių ir tris tūkstan�ius karių ant �arvuotų �irgų, gal ir pavyktų. Bet jei ir to negali duoti, nu�udyk mane dabar.
Rai �iangas pakėlė akis nuo �emėlapio ir susidūrė su tvirtu karved�io Giamo �vilgsniu. Jis nusi�ypsojo, pralinksmintas prakaito la�o ant Giamo skruosto.
��Labai puiku. Tebūnie pusiausvyra tarp geriausio, k� galime duoti tau, ir k� paliksime ginti miesto. Paimk tūkstantį arbaletininkų, du tūkstan�ius raitininkų ir dar du tūkstan�ius ietininkų. Jie sudarys branduolį, kuris ves kitus kautis su prie�u.
Akimirk� Giamas u�simerkė dėkodamas. Rai �iangas to nepastebėjo, nes nusisuko į �emėlapį.
��Gali i�tu�tinti ginklų sandėlius. Atsargos kariuomenė nėra mano raudonieji sargybiniai, bet jei atrodys kaip jie, tai suteiks jiems dr�sos. I�vaduos juos nuo spekuliantų korimo bei kareivinių �veitimo nuobodybės. Tikrai. Nenuvilk man�s, karvedy.
��Nenuvilsiu, Jūsų Didenybe.
�ingis jojo priekyje savo kariuomenės, pla�ia raitelių linija i�siskleidusios Si Sia lygumoje. Jiems prijojus kanalus, linija i�sibarstė�� vyrai lenktyniavo tarpusavyje, juokaudami ir juokdamiesi i� kiekvieno, kuris įkrito į tamsų vandenį ir paskui turėjo joti spar�iau, kad prisivytų kitus.
In�uano miestas jau daugyb� valandų buvo matyti lyg dėmė akiratyje, kol �ingis pagaliau davė įsakym� sustoti. Ragai sugaudė i� visų pusių, ir kariuomenė stabtelėjo. Aidėjo toliau perduodami įsakymai�� jie turėjo pasiekti vyrus, jojan�ius sparnuose. Tai buvo prie�ų �alis, ir jiems reikėjo saugotis netikėtų puolimų.
Tolumoje dunksojo miestas. Netgi i� taip toli jis atrodė lyg mil�ini�kas statinys, g�sdinantis vien savo dyd�iu. �ingis prisimerkė, kad į�velgtų k� nors popietės saulėje. Statybai �ia naudojo tamsiai pilk� akmenį, jis į�iūrėjo kolonas�� tai galėjo būti ir bok�tai u� sienų. Jis negalėjo nuspėti jų paskirties ir, pajut�s baim�, nenorėjo, kad vyrai tai pastebėtų.
Apsidair�s suprato, kad tokioje lygumoje pasalos jiems niekas nerengs. Net jeigu �liau�dami kariai pasislėptų javuose, �valgai pastebėtų juos kur kas anks�iau, nei �ie prisiartintų. Vieta stovyklai įkurti buvo saugesnė nei kuri kita, ir jis, nu�ok�s nuo �irgo, ėmė įsakinėti.
U� jo nugaros gentainiai skubiai ėmėsi įprastų kasdienių darbų. �eimos ri�o ir statė gerus. I� mantos, kuri� krovė i� ve�imų, ir bliaunan�ių gyvulių, augo jų kaimai ir miesteliai. Netrukus atvyko ir �ingio ve�imas. Ore pasklido kepamos avienos kvapas.
Per stovykl� ėjo Arslanas su sūnumi �elme. Jiems einant, visų gen�ių kariai pasitempdavo ir pritildavo. �ingiui tai patiko, ir jis �ypsojosi laukdamas, kol jie priartės.
��Niekada nebuvau mat�s tokios lygumos,�� tarė Arslanas.�� �ia nėra nei kaip i�silaikyti, nei kur pasitraukti, jei mus u�pultų. Mes �ia per gerai matomi.
I�gird�s tuos �od�ius, jo sūnus �elmė pakėlė akis, bet nieko nepasakė. Arslanas buvo dvigubai vyresnis u� kitus karved�ius, jis vadovavo protingai ir atsargiai. Niekuomet nebuvo gen�ių nesantaikos kurstytojas. Jo įgūd�ius visi gerbė, o jo būdo bijojo.
��Niekas mūsų i� �ia nei�stums, Arslanai, i� �ia�� tikrai ne,�� pasakė �ingis, plek�nodamas jam per petį.�� Mes priversime juos i�lįsti i� miesto, o jei to nepadarys, a� tiesiog supilsiu kalv� i� �emių iki sienos vir�aus ir įjosiu į miest�. Tai bus puikus reginys, ar ne?
Arslanas nusi�ypsojo �yk��iai. Jis buvo vienas i� tų, kurie buvo prijoj� arti In�uano, taip arti, kad jį būtų galėjusi pasiekti strėlė.
��Ta siena lyg kalnas, vie�patie. Pamatysi, kai prijosi ar�iau. Kiekviename kampe yra bok�tas ir ply�iai sienoje, pro juos spokso lankininkai, kai joji pro �alį. Mums į juos pataikyti būtų sunku, bet jiems į mus�� visai lengva.
�ingio nuotaika kiek subjuro.
��Pirmiausia į visk� pasi�iūrėsiu, paskui nuspr�siu, k� daryti. Jei jie patys nepasiduos, marinsime badu ir juos i� ten i�varysime.
�elmė linktelėjo pritardamas. Jis su tėvu buvo prijoj�s taip arti miesto, kad ant nugarų krito jo �e�ėlis. �mogų, pripratusį prie erdvių stepių, vien mintis apie tokį �monių skruzdėlyn� erzino. Tiesiog pykino jį.
��Į miest� eina kanalai, vie�patie,�� tarė �elmė,�� tuneliais su gele�inėmis u�tvaromis. Man sakė, kad tais kanalais teka �monių ir gyvulių srutos. Gal būtent �ia yra ta silpna vieta.
�ingis nu�vito. Jis vis� dien� jojo ir buvo pavarg�s. Antpuolį suplanuos rytoj, kai bus pailsėj�s ir pavalg�s.
��Rasime būd�, kaip ten patekti,�� pa�adėjo jis.
VII
SKYRIUS
Kadangi nebuvo jokių prie�ininkų pėdsakų, jaunesni �ingio kariai leido dienas jodinėdami ir prijodavo taip arti miesto, kaip tik i�drįsdavo. Dr�siausi i� jų netgi priartėjo prie tvirtovės sienos metamo �e�ėlio, vir� galvų �vilpiant strėlėms. Jų ūkavimai aidėjo laukuose kaip i��ūkis, ta�iau per tris dienas tik vienas Si Sia lankininkas �ovė taikliai. Bet ir tada gentainis i�silaikė balne ir nujojo toliau, i�trauk�s strėl� i� �arvų ir su panieka numet�s ant �emės.
�ingis su savo karved�iais taip pat prijojo ar�iau miesto. Tai, k� pamatė, jo nenud�iugino. Į miest� vedantys kanalai buvo apsaugoti metaliniais �mogaus dilbio storumo virbais, giliai įmūrytais akmenyje. Pagalvojo, kad vis vien galėtų prasibrauti į miest�, nors lygumų �mogui mintis �liau�ti tamsiais ir drėgnais tuneliais buvo nemaloni.
Kai sutemo, jo broliai ir kiti karved�iai susirinko did�iajame gere pavalgyti ir apsvarstyti reikalų. �ingis vėl buvo suniur�s, bet Arslanas, pa�inoj�s jį nuo pat tapsmo chanu prad�ios, nebijojo kalbėti tiesiai.
��Su tokiu pa�iu skydu, kokį panaudojome puldami tvirtov�, galėtume apsaugoti savo vyrus gana ilgai, kol jie prasibraus į tunelius,�� tarė Arslanas kramtydamas.�� Nors man visai nepatinka tie statiniai ant sienų. Niekada nemaniau, kad lankai gali būti tokie dideli. Jeigu jie tikri, tuomet gali i��auti �mogaus ūgio ilgumo strėles. Kas �ino, kiek �alos jie gali padaryti?
��Negalime �ia styroti am�inai ir laukti, kol jie i�siuntinės prane�imus savo s�jungininkams,�� sumurmėjo Ka�iūnas.�� Taip pat negalime prajoti pro �alį, kad paskui mums smogtų i� nugaros. Turime arba �engti į miest�, arba grį�ti į dykum� ir atsisakyti visko, k� laimėjome.
�ingis susirauk�s pa�velgė į jaunesnįjį brolį.
��To nebus,�� tarė jis su didesniu pasitikėjimu negu i� tikrųjų jautė.�� Jų derlius mūsų rankose. Kiek ilgai i�silaikys miestas, kol �monės ims valgyti vienas kit�? Laikas mūsų pusėje.
��Kol kas, manau, mes jiems nedarome jokios �alos,�� pasakė Ka�iunas.�� Kanalais atiteka vanduo ir, kiek mums �inoma, mieste pilna grūdų bei sūdytos mėsos.
Jis pastebėjo, kaip susiraukė �ingis, bet t�sė.
��Galime �ia laukti metų metus, ne�inodami, kiek kariuomenių jau �ygiuoja jiems į pagalb�. Iki to laiko, kol jie ims badauti, galime sulaukti pa�ių Dzinų ir patekti tarp girnų.
��Atsakyk man pagaliau!�� atkirto �ingis.�� Uigūrų mokslininkai ai�kina man, kad Dzinų kra�te visi miestai yra kaip �is arba dar didesni, jei tik pajėgiate tai įsivaizduoti. Jei juos pastatė �mogus, tai �mogus gali ir sunaikinti. Esu tuo tikras. Tik pasakyk man�� kaip.
��Galėtume u�nuodyti kanalų vandenį,�� pasakė Chazaras, peiliu siekdamas dar gabalėlio mėsos. Staiga stojusioje tyloje pasmeigė jį ir apsi�valgė.�� K�? Juk tai ne mūsų kra�tas.
��Blogai kalbi,�� papriekai�tavo Ka�iunas broliui, i�sakydamas visų nuomon�.�� K� tuomet patys gertume?
Chazaras gū�telėjo pe�iais.
��Gertume �varų vandenį, tekantį i� auk��iau.
�ingis m�stydamas klausėsi.
��Turime juos i�krap�tyti lauk,�� tarė jis.�� Neleisiu nuodyti �varaus vandens, bet galime sugriauti kanalus ir palikti miest� be vandens. Tegu jie pamato, kaip ardomas i�tisų kartų darbas, gal tuomet i�lįs į lygum� susitikti su mumis.
��Pri�iūrėsiu, kad taip ir būtų,�� pasakė �elmė.
�ingis linktelėjo jam.
��O tu, Chazarai, nusiųsk �imt� vyrų, kad sulau�ytų virbus toje vietoje, kur kanalai pasiekia miest�.
��Jiems apsaugoti reikės sulau�yti dar daugiau ve�imų. �eimoms tas nepatiks,�� tarstelėjo Chazaras.
�ingis su�narp�tė.
��Prisigaminsime ve�imų, kai pateksime į t� prakeikt� miest�. Tada jie mums u� tai dar padėkos.
Visi vyrai gere i�girdo �uoliais artėjan�ių �irgų kanopų bildesį. �ingis sustingo su riebios avienos gabalėliu rankose. Jis pakėlė akis, i�gird�s triuk�m� ant laiptų, ir pamatė atsiveriant gero duris.
��Jie lenda lauk, vie�patie.
��Tamsoje?�� netikėdamas paklausė �ingis.
��Nėra mėnulio, bet a� buvau taip arti, kad juos girdėjau, valdove. Jie �ir�kėjo lyg pauk��iai ir kėlė daugiau triuk�mo u� vaikus.
�ingis numetė mės� į gero viduryje stovintį pusdubenį.
��Grį�kite pas savo vyrus, mano broliai. Tegu jie pasiruo�ia.
Jo �vilgsnis, apskriej�s ger�, sustojo prie Arslano ir �elmės.
Tėvas ir sūnus sėdėjo kartu.
��Arslanai, tu pasiliksi penkis tūkstan�ius karių ginti �eimų. Kiti jos su manimi.
Jis nusi�ypsojo, įsivaizduodamas ateitį. Kiti taip pat �yptelėjo.
��Nereikės laukti jokių ilgų metų, Ka�iūnai. Daugiau
Taip toli pietuose ruduo vis dar buvo kar�tas. Nenuimtas derlius linko nuo savo svorio ir pradėjo pūti laukuose. Mongolų �valgai į�ūliai �ūkavo raudonajai kariuomenei, i��ygiavusiai i� u� saugių In�uano sienų. Kariai parjodavo pas �ingį prane�ti, kas vyksta. Į didįjį ger� jie į�engdavo po tris ir pasakojo, k� su�inoj�. �ingis �ingsniavo pirmyn atgal, klausydamasis kiekvieno vyro.
��Man nepatinka tas reikalas su krep�iais,�� pasakė jis Ka�iūnui.�� K� jie ten sėja į �em�?
Jis girdėjo apie �imtus vyrų, einan�ių prie�ais kariuomen�, i��ygiavusi� i� In�uano. Kiekvienas ant peties turėjo po krep�į, o einantys i� paskos vyrai ka�k� sėmė i� jų ir pla�iais mostais mėtė.
I�kviestas uigūrų chanas turėjo i�siai�kinti paslaptį. Bar�iukas labai i�samiai apklausė �valgus, reikalaudamas pasakoti visk�, k� �ie matė ir įsiminė.
��Tai gali būti ka�kas, kas pristabdytų mūsų �irgus, vie�patie,�� galiausiai pasakė jis.�� Gal tai a�trūs akmenukai ar metalo gabalėliai. Jie pasėjo pla�i� juost� tų sėklų u� savo kariuomenės i�sidėstymo vietos ir patys per j� nevaik�to. Jeigu jie nori mus ten nuvilioti, galbūt tikisi, kad mūsų �irgai ten suklups.
�ingis paplek�nojo jam per petį.
��Kad ir kas tai būtų, neleisiu jiems pasirinkti mū�io vietos,�� pasakė jis.�� Tu dar gausi savo rankra��ius, Bar�iukai.
Jis pa�velgė į nu�vitusius patikimiausių vyrų veidus. Nė vienas i� tikrųjų nepa�inojo prie�o, su kuriuo susidūrė. �udynės tvirtovėje prie įeigų į Si Sia karalyst� ma�ai tepriminė kautynes su paties karaliaus miesto daliniais. �ingis jautė, kaip greitai plaka �irdis vien nuo minties, kad galiausiai susidurs su savo tautos prie�ais. Jie jokiu būdu negali pralaimėti po tokio ilgo pasiruo�imo. Kok�iu sakė, kad �vaig�dės rodo jo tautai nauj� likim�. �ingis kartu su �amanu paaukojo balt� o�k� Dangi�kajam tėvui, tardamas jo vard� seniausia �amano kalba. Tengri i�girs jų mald�. Jie per ilgai buvo silpni. Susilpninti Dzinų i� auksinių miestų. Dabar jie sustiprėjo, ir tie miestai turės pasiduoti.
Kariai stovėjo labai ramiai, kai Kok�iu merkė pir�tus į ma�us indelius, paskui pie�ė linijas ant jų veidų. Kai po to jie pa�velgė vienas į kit�, nebegalėjo kits kito pa�inti. Matė tik karo kaukes ir �iaurias, piktas akis.
�amanas pasiliko �ingį pabaigai. Jis pradėjo chano veide braukti raudon� linij� nuo kaktos, aplink akis ir �emyn abipus burnos.
��Tav�s nepalies gele�is, vie�patie. Neu�mu� akmuo. Esi vilkas, ir Dangi�kasis tėvas tave sergės.
�ingis spoksojo nemirksėdamas, jausdamas ant odos kar�t� krauj�. Galiausiai jis linktelėjo ir i�ėjo
�imtas neginkluotų berniukų ėmė mu�ti būgnus. Kiekvienas i� jų tarp bendraam�ių gynė savo teis� joti su kariais�� dėl to ant jų kūnų buvo matyti mu�tynių pėdsakų. Paliet�s tėvo kardo ranken�, kad lydėtų sėkmė, �ingis pajuto u�plūstan�i� jėg�. Paskui nuleido rank�, ir jie visi kaip vienas nudundėjo per Si Sia lygum� In�uano miesto link.
��Jie atjoja, valdove,�� susijaudin�s i�tarė Rai �iango vyriausiasis ministras. Patogi stebėjimo vieta karaliaus bok�te leido geriau matyti lygum� nei i� kur kitur mieste, ir Rai �iangas neprie�taravo, kad patarėjai liktų jo asmeniniuose kambariuose.
Aik�tėje prie�ais miest� raudon�arviai kariai atrodė lyg raudona kraujo dėmė. Rai �iangui regėjos, kad tolumoje mato baltabarzdį karvedį Giam�, jojantį i� vieno karių gretų galo į kit�. Besiburiant pulkams, ryto saulėje �vilgėjo ietys. Jis matė, kaip jo karali�kieji sargybiniai susitelkė sparnuose. Jie buvo geriausi Si Sia raiteliai, ir jis nesigailėjo, skyr�s juos �iai u�duo�iai.
Rai �iangui buvo labai skaudu slėptis giliai mieste, kai siaubiamos jo �emės. Bet dabar, matant, kad pagaliau kariuomenė susikaus su prie�u, jo nuotaika pagerėjo. Giamas rimtas m�stytojas, patikimas �mogus. Tiesa, jis nebuvo mat�s nė vieno tikro mū�io kildamas į kariuomenės vadovyb�, bet Rai �iangas patikrino jo planus ir nerado prie ko prikibti. Laukdamas karalius gėrė bly�kų balt�jį vyn� ir mėgavosi mintimi, kad regės, kaip prie�as sunaikinamas jo akyse. �inia apie pergal� pasieks imperatorių Vėjų ir �is pajus kartėlį. Jeigu Dzinai būtų juos parėm�, Rai �iangas būtų lik�s jiems am�inai skolingas. Imperatorius Vėjus gana nuovokus, jis supras, kada praranda palanki� padėtį prekyboje ar vald�ioje,�� �i mintis svaigino Rai �iang�. Jis pasistengs, kad Dzinai �inotų apie kiekvien� mū�io smulkmen�.
Karvedys Giamas stebėjo dulkių debesį, kurį kėlė artėjantys prie�ai. Jis suprato, kad �emė labai i�d�iūvusi, nes �emdirbiai nedrįso laistyti savo laukų. Tie, kurie mėgino tai daryti, buvo pakirsti įsibrovėlių �valgų�� galbūt pasismaginimo dėlei. �iandien tai pasibaigs, galvojo Giamas.
Jo įsakymai buvo perduodami kariams signalinėmis vėliavėlėmis ant auk�tų kar�ių, kad visi galėtų matyti jas plazdan�ias ore. Jis per�velgė karių gretas nuo kra�to iki kra�to�� akyse juodi kry�iai mai�ėsi su raudonomis vėliavėlėmis,�� �is �enklas rei�kė, kad jie laikysis �ioje mū�io vietoje. Prie� kariuomen� plytėjo laukai, apsėti �imtais tūkstan�ių gele�inių smaigų, paslėptų �olėje. Giamas nekantriai laukė, kol prie�ai ant jų u�lips. Tai bus tikros skerdynės, tuomet jie pakels vėliavas ir puls i� arti, kol mongolai dar bus sutrik�.
Karali�koji raitija stovėjo sparnuose, jis linktelėjo galv�, �velgdamas į puikius �irgus, prunk��ian�ius i� susijaudinimo ir kanopomis kasan�ius �em�. Per vidurį stovėjo ry�tingai nusiteik� karaliaus sargybiniai su ietimis, nuostabiai atrodantys skais�iai raudoni �arvai, pana�ūs į keistų �uvų �vynus. Jų rūstūs veidai padėjo nurimti kitiems, matantiems, kaip didėja dulkių debesis, ir jau�iantiems po kojomis drebant �em�. Giamas matė, kaip pasviro viena ietis su vėliava, ir pasiuntė karį i�barti j� ne�an�iojo. I� Si Sia karių veidų buvo matyti, kad jie nervinasi. Ta�iau kai i�vys sutriu�kintas prie�ų gretas, tai juos padr�sins. Giamas norėjo �lapintis, ir tyliai nusikeikė �inodamas, kad negali nulipti nuo �irgo, kai prie�ai �uoliuoja tiesiai į juos. Matė gretose daug vyrų, besiruo�ian�ių kautynėms, �lapinantis tiesiog ant dulkėtos �emės.
Vis garsiau dundant �irgų kanopoms jam teko smarkiau i�rėkti įsakymus. Karali�kųjų sargybinių vadai buvo tarpais pasiskirst� gretoje, jie perdavė įsakym� stovėti ir laukti.
��Dar truputį,�� sumurmėjo. Jis jau į�velgė paskirus �mones prie�ų gretose, ir jam sugniau�ė skrandį supratus, kiek jų daug. Nugara juste juto miestelėnų �vilgsnius ir �inojo, kad kartu su vyrais ir moterimis nuo sienos jį stebi karaliaus akys.
�alia stovintis Giamo padėjėjas buvo pasiruo��s perduoti jo nurodymus.
��Tai bus did�iulė pergalė, vade,�� tarė jis.
Vyro balse Giamas i�girdo įtamp� ir prisivertė nusigr�ti nuo prie�ų.
��Vyrai privalo neprarasti dr�sos, nes karalius mus stebi. Ar jie tai �ino?
��Taip, �inoma, vade. Jie...�� jo akys i�siplėtė, ir Giamas pasekė jo �vilgsnį, nukreipt� į puolan�iųjų gret�, lekian�i� per lygum�.
I� jos vidurio į priekį i�siver�ė �imtas �irgų, sudarydami rikiuot�, pana�i� į strėl�. Giamas �velgė į j� nieko nesuprasdamas, kol nepamatė, kad ji artėja prie �olėje paslėptų smaigų. Jis dvejojo ne�inodamas, kaip tas naujas i�radimas padės jo sumanymui. Pajuto nuo plaukų la�ant prakait� ir i�sitraukė kard�, kad nustotų virpėjusios rankos.
��Jie jau beveik ten...�� su�nib�dėjo.
Raiteliai jojo prisispaud� prie �irgų nugarų, vėjo nugairintais veidais. Giamas stebėjo, kaip jie joja per pasalos ruo��, kurį jis buvo įreng�s, ir akimirk� apimtas siaubo pamanė, kad jie sugebės i�vengti smaigų. Tada su�vengė pirmasis suklup�s �irgas ir su did�iausiu trenksmu griuvo ant �emės. Netrukus tuzinai kitų �irgų suklupo smaigams pervėrus mink�t�j� dalį kanopos, o jų raiteliai nukrit� u�simu�ė. Plona rikiuotė sutrūkinėjo, ir Giamas pajuto �vėri�k� d�iaugsm�. Jis matė, kaip �uoliais lekiantys pirmieji �irgai ėmė klupti, o i� paskos jojantys kariai staigiai įtempė vadeles. Beveik visi, kurie sta�ia galva u�lėkė ant smaigų, dabar gulėjo ant �olės negyvi arba sunkiai su�eisti. Raudonųjų karių gretos d�iūgavo.
Giamas vis dar regėjo i�did�iai plevėsuojan�ias ietininkų vėliavas ir susijaudin�s gniau�ė kairį kum�tį. Tegu jie �ia ateis pėsti ir pamatys, kas jiems paruo�ta!
U� klykian�ių �monių ir �irgų gausybė prie�ų padrikai sukiojosi, prarad� vis� ry�t�, kai pamatė �uvusius bendra�ygius. Giamas stebėjo, kaip panikuoja nepatyr� gen�ių kariai. Jie neturi jokios taktikos, tik laukin� dr�s� pulti, o dabar ir j� prarado. Be jokio įsakymo �imtai jų apsisuko ir �uoliais pasileido atgal. Traukimosi panika plito, ir Giamas girdėjo, kaip mongolų vadai rėkia prie�taringus įsakymus bėgantiems vyrams ir dau�o kardų gele�tėmis tuos, kurie lekia pro �alį. U� nugaros jis girdėjo nuo �io reginio staugian�ius In�uano gyventojus.
Giamas staigiai apsisuko balne. Visa pirmoji jo karių greta �engtelėjo pus� �ingsnio pirmyn, įsitemp� lyg �unys ant pavad�io. Jis pajuto, kad jie i�tro�k� kraujo, o tai būtinai reikėjo suvaldyti.
��Stokit!�� suriko jis.�� Vadai, sulaikykite savo �mones. Įsakau stovėti!
Ta�iau sulaikyti jų buvo nebeįmanoma. Dar vienas �ingsnis galutinai pralau�ė gretas, ir raudon�arviai kariai �vilgan�iais �arvais siūbtelėjo pirmyn. Ore pakilo dulkės. Tiktai karaliaus sargybiniai liko savo vietose. Sparnuose stovinti raitija buvo priversta judėti pirmyn su kitais, antraip jie būtų palikti visi�kai pa�eid�iami. Giamas bevilti�kai �aukė, �aukė ir jo vadai, lakstė pirmyn atgal, mėgindami sulaikyti kariuomen�. Ta�iau veltui. Jie beveik i�tisus du mėnesius stebėjo aplink miest� besisukinėjan�ius prie�us. Dabar pagaliau atsirado galimybė nuleisti jiems krauj�. Atsargos kariuomenė, pasiekusi metalinių smaigų linij�, ėmė bjauriais balsais rėkauti. Jiems patiems tie smaigai pavojaus nekėlė�� t� ruo�� įveikė labai vikriai, pakeliui badydami �uvusiuosius, kurie lyg sudraskyti kruvini skudurai mėtėsi ant �olės.
Giamas mėgino savo �irgu stabdyti vyrus. Įsiut�s jis liepė pūsti ragus, kad kariai trauktųsi, bet jie buvo akli ir kurti viskam, i�skyrus prie�us ir juos stebintį karalių. Neįmanoma buvo jų at�aukti atgal.
Sėdėdamas ant �irgo Giamas grei�iau u� savo vyrus pamatė staigų pokytį gen�ių gretose. Jie tiesiog akyse liovėsi netvarkingai trauktis, ir susirikiavo dailios mongolų gretos. Jų drausmė g�sdino. Skais�iai raudona Si Sia kariuomenė jau buvo nu�ygiavusi ma�daug pus� mylios u� sp�stų ir duobių, i�kastų praėjusį vakar�. Jie skubėjo sutepti savo kardus krauju ir nustumti prie�us nuo miesto. Staiga, be jokio įspėjimo, prie� juos i�dygo savim pasitikin�ių raitelių kariuomenė. U�teko vienintelio �ingio įsakymo, ir visa �i galybė pasileido lengva ris�ia. Mongolų kariai i�sitraukė lankus i� odinių dėklų prie balnų ir pirm�sias ilgas strėles i� strėlinių, kaban�ių prie �launų arba ant nugaros. �irgus jie valdė tik keliais ir jojo laikydami strėles smaigaliais �emyn. I�gird� dar vien� griausming� �ingio įsakym�, jie pasileido greita ris�ia, o paskui staiga �uoliais, įtempdami lankus pirmai strėlių papliūpai.
U�pulti atviroje vietoje, raudonieji kariai i�sigando. Si Sia karių gretos susiglaudė. Kai kurie kariai galinėse gretose nieko nesuvokdami dar d�iūgavo. Tuo tarpu mongolų kariuomenė ver�ėsi pirmyn, visk� �luodama savo kelyje. Giamas bevilti�kai rėkė įsakymus, liepdamas padidinti tarpus tarp gretų, bet tik karaliaus sargybiniai jo klausė. Sutelktas antras puolimas atsargos kariuomen� dar glaud�iau subūrė į krūv�, ji buvo i�sigandusi ir sutrikusi.
Dvide�imt tūkstan�ių zvimbian�ių strėlių parklupdė raudonųjų karių gretas. Taip u�klupti, jie negalėjo atsakyti tuo pa�iu. Jų arbaletininkai tik aklai �audė į prie�us. Jiems trukdė savųjų karių mai�alynė. Kas �e�iasde�imt �irdies tvinksnių mongolai suspėdavo i��auti po de�imt kartų. Jų taiklumas buvo triu�kinantis. Raudoni �arvai apsaugojo nuo kai kurių �ūvių, bet kai kariai �aukdami pakilo, į juos buvo �audoma taip tankiai, kad �ie vėl klupo. Mongolams perėjus į artim� puolim�, Giamas kulnais spustelėjo �irg� ir pasileido pro kruvinas karių gretas prie karaliaus ietininkų, trok�damas, kad �ie atsilaikytų. Ka�kaip jam pavyko nujoti nesu�alotam.
Karaliaus sargybiniai raudonais �arvais visai nesiskyrė nuo atsargos kariuomenės. Giamui perėmus vadovavim�, jis matė, kaip kai kurie lekia pro sargybinių gretas, vejami rėkian�ių mongolų raitelių. Sargybiniai nebėgo, ir Giamas grie�tai įsakė pakelti ietis. �is įsakymas buvo perduotas visai eilei. Mongolai per vėlai pamatė, kad �ie kariai taip nepakrik�, kaip kiti. Tam tikru kampu i�keltos ietys galėjo perkirsti puolantį vyr� pusiau, ir daug mongolų krito, kai mėgino �uoliuoti pro ietininkus. Giamas pajuto gimstant viltį�� gal dar pavyks nepralaimėti.
Karali�koji raitija pajudėjo ginti kariuomenės sparnų. Kai atsargos kariuomenė buvo sutriu�kinta, Giamas liko tik su keletu tūkstan�ių gerai pasirengusių karaliaus vyrų ir keliais �imtais kariuomenės karių. Mongolai akivaizd�iai d�iūgavo, pataik� į Si Sia raitelius. Kai tik karaliaus raitininkai mėgindavo pulti, gen�ių kariai spar�iai įsiver�davo tarp jų ir i��audydavo strėlėmis. Ar�iausi puolė sargybinius kardais, tai įjodami tarp jų, tai i�jodami, lyg geliantys vabzd�iai. Nors raitija laikėsi drausmingai, jie tebuvo i�mokyti atvirame lauke pulti pėstininkus, todėl nesugebėjo vikriai atsakyti į puolim� i� visų pusių. Prasidėjo tikros skerdynės.
Ietininkai atlaikė pirmuosius antpuolius, durdami į mongolų �irgų pilvus. Kai buvo sutriu�kinta ir i�sibarstė karaliaus raitija, pėstininkų niekas nebepridengė. Ietininkams buvo nelengva atsigr�ti į prie�us ir kiekvien�kart tai darydami vėlavo. Giamas jau bevilti�kai rėkavo įsakymus, ta�iau mongolai juos apsupo ir, u�pyl� strėlėmis, tiesiog sudraskė į gabalus. Bet jis vis dar buvo gyvas. Vyrai krito, į kūn� susmigus tuzinui strėlių, arba buvo nukirsti kardu nuo balno pra�uoliuojan�io raitelio. Ietys lū�o ir buvo trypiamos. Gyvieji mėgino slėptis miesto sienų �e�ėlyje, kur juos galėjo apginti lankininkai.
Miesto vartai buvo u�daryti. Kai Giamas atsigr�ė į miest�, jį u�plūdo gėdos kar�tis. Karalius, �inoma, visk� stebi apimtas siaubo. Kariuomenė i�bla�kyta, sutriu�kinta. Tik keliems apdau�ytiems, nuvargusiems vyrams pavyko grį�ti prie miesto sienų. Giamas dar �iaip taip laikėsi balne, jausdamas įsmeigt� karaliaus �vilgsnį. Galutinai nusimin�s, jis pakėlė kard� ir nurisnojo mongolų gretų link. Jojo tol, kol jie pamatė jį.
Artėjant prie mongolų į jo raudonus �arvus ėmė lėkti strėlė po strėlės. Dar nepasiekus pirmosios linijos, į priekį �uoliais i�jojo jaunas karys i�kėl�s kard�. Giamas suriko tik kart�, o jaunasis karys pasilenk�s i�vengė smūgio ir perrė�ė jam de�in� pa�astį. Giamas susvyravo balne, jo �irgas ėmė eiti �ingine. Jis i�girdo, kaip karys apsigr�ė, bet, kadangi jo ranka kabėjo tik ant sausgyslių, nebegalėjo pakelti kardo. �launimis sruvo kraujas, jis net nepajuto smūgio, nukirtusio jam galv� ir padariusio jo gėdai gal�.
�ingis d�iūgaudamas jojo tarp kalnų skais�iai raudonų �uvusiųjų kūnų, �ių �arvai priminė �vilgan�ius vabalus. De�inėje rankoje jis laikė ilg� ietį, ant jos buvo pasmeigta Si Sia karved�io galva su vėjyje plazdan�ia barzdele. Ietimi sruvo kraujas ir apa�ioje d�iūvo, lipindamas �ingiui pir�tus. Kai kurie kariai i�sigelbėjo, atgal parbėg� tarp smaigų tose vietose, kur raiteliai negalėjo prajoti. Bet ir tada �ingis pasiuntė karius pės�iomis pervesti �irgus per smaigus. Tai vyko lėtai, ir gal koks tūkstantis prie�ų sugebėjo grį�ti prie miesto, kur juos galėjo pridengti lankininkai. �ingis juokėsi, �velgdamas į �iuos apniurkytus vyrus, stovin�ius In�uano �e�ėlyje. Vartai tebebuvo u�daryti, ir jie tegalėjo bevilti�kai nusimin� spoksoti į �ingio karius, jojan�ius tarp �uvusiųjų, besi�aipan�ius ir �ūkaujan�ius vienas kitam.
Prijoj�s piev�, �ingis nu�oko nuo �irgo ir atrėmė kruvin� ietį į besikilojantį jo �on�. Tuomet pasilenkė ir pakėlė vien� smaig�, norėdamas geriau ap�iūrėti. Jam buvo smalsu. Tai buvo paprastas daiktas i� keturių sujungtų vinių, viena i� jų visuomet likdavo sta�ia, nesvarbu, kaip smaigas nukristų. Jeigu jo kariuomenei būtų reikėj� gintis, jis būtų i�dėst�s tokių smaigų juostas aplink kariuomen� didėjan�iais apskritimais. Jis suprato, kad miesto gynėjai nebuvo tikri kariai. Jo kariuomenė kur kas drausmingesnė, i�augusi daug sunkesnėmis s�lygomis nei taikaus Si Sia slėnio gyventojai.
Eidamas �ingis visur matė sudraskytų ir sudau�ytų �arvų liekanas. Paėm�s �arvo gabal�, susidomėj�s ap�iūrėjo jį. Raudonas lakas buvo sutrūkinėj�s ir atsilup�s. Kai kurie Si Sia kariai kovojo gerai, bet vis tiek krito nuo mongolų lankų. Tai buvo geras �enklas, kad jis atvedė mongolus į reikiam� viet�. Vyrai tai suprato ir �velgė į savo chan� su pagarba. Jis pervedė juos per dykum� ir leido kautis su prastai besikaunan�iu prie�u. Diena jiems buvo sėkminga.
�ingio �vilgsnis u�kliuvo u� de�imties vyrų, kurių delai buvo i�siuvinėti mėlynais uigūrų ra�tais. Vienas i� jų ne�ėsi mai��, kiti lankstėsi prie �uvusiųjų kūnų ir darė ka�kokį staigų judesį peiliu.
��K� jūs �ia darote?�� su�uko jis jiems.
Jie i�did�iai atsitiesė, kai pamatė į juos besikreipiantįjį.
��Uigūrų chanas Bar�iukas sakė, kad tu norėsi �inoti �uvusiųjų skai�ių,�� paai�kino vienas.�� Taigi mes nupjauname ausis, paskui jas suskai�iuosime.
�ingis sumirksėjo. Apsidair�s matė, kad dauguma kūnų turi tik raudonus rė�ius tose vietose, kur anks�iau buvo ausys. Mai�as jau buvo i�sipūt�s.
��Padėkokit Bar�iukui u� mane,�� pradėjo �ingis, bet staiga nutilo.
Vyrams neramiai besi�valgant vienas į kit�, �ingis trimis pla�iais �ingsniais per�engė lavonus, pakeldamas spie�ių musių.
���tai vyras visai be ausų,�� tarė �ingis.
Prie jo atskubėjo uigūrų kariai ir, kai pamatė beausį karį, vyras su mai�u ėmė barti bendra�ygius:
��Jūs, nelaimingi nevykėliai! Kaip mes tiksliai suskai�iuosime, jei nurė�iate abi ausis?
�ingis �vilgtelėjo į jų veidus ir juokdamasis nuėjo prie savo �irgo.
Jis tebekikeno imdamas ietį ir mesdamas juodų vinių mazginį ant �olės. Tada ne�inas �iurpiu laimikiu nu�ingsniavo prie miesto sienų svarstydamas, kaip toli gali pasiekti Si Sia lankininkų strėlės.
Kai prie� akis i�kilo visa miesto siena, jis tvirtai įsmeigė ietį į �em� ir pa�velgė į vir�ų. Kaip ir tikėjosi, į jį lėkė plonos strėlės, ta�iau atstumas buvo per didelis, kad reikėtų krūp�ioti i� baimės. Jis i�sitraukė tėvo kard� ir pakėlė jį, jo kariuomenė skandavo ir staugė jam u� nugaros.
�ingio veidas vėl paniuro. Jis praliejo savo naujosios tautos krauj�, bet kartu parodė, kad jie gali atsilaikyti netgi prie� Dzinus. Ta�iau jis vis dar ne�inojo, kaip į�engti į miest�, kuris ty�iojosi i� jo, rodydamas gali�. �ingis lėtai nujojo prie savo brolių. Linktelėjo jiems ir tarė:
��Griaukite kanalus.
VIII
SKYRIUS
Nors akmenimis ir kūjais darbavosi visi, kas tik galėjo, jie u�truko �e�ias dienas, kol In�uan� supan�ius kanalus pavertė griuvėsiais. Prad�ioje į �į griovim� �ingis �iūrėjo apimtas laukinio d�iaugsmo, nes tikėjosi, kad kalnų upok�niai u�tvindys miest�.
Sunerimo tik pamat�s, jog vanduo spar�iai semia lygum� ir jo kariai jau iki kulk�nių vandenyje, nors dar nebaigė ardyti paskutinio kanalo. Tvankios dienos nutirpdė daug sniego kalnų vir�ūnėse, o �ingis nė nepagalvojo, kur susigers visas vanduo, kai kanalais netekės į miest� ir laukus.
Netgi ant �laitų tre�i� dien� �emė virto pa�liugusiu purvu ir, nors pasėliai jau buvo u�tvindyti, vanduo toliau kilo. I� prad�ių dėl padarytos klaidos kariai d�iūgavo. Med�ioklė buvo tiesiog nuostabi�� besita�kantys vandenyje gyvūnėliai, bandantys i�sigelbėti nuo potvynio, buvo matyti i� tolo. Jie nu�ovė �imtus zuikių ir glėbiais ne�ė į stovykl�. Jų kailiukai buvo �lapi ir slidūs. Paskui jau ir gerams kilo pavojus�� vanduo kėsinosi juos sugriauti. �ingis turėjo patraukti stovykl� gerokai į �iaur�, kol vanduo neu�pylė visų tyrų.
Pavakary jie priėjo dar saus� viet�, i�kilusi� vir� sugriautų kanalų. In�uano miestas lyg tamsi dėmė dunksojo tolumoje, o tarp miesto ir jų, lyg i� niekur, atsirado naujas e�eras. Jis buvo seklus�� ne daugiau pėdos gylio, bet besileid�ian�ios saulės atspind�iai jame �vytavo u� mylių.
�ingiui sėdint ant savo gero laiptelių priėjo brolis Chazaras. Jo veidas buvo bejausmis. Niekas nedrįso nieko sakyti �ingiui, bet t� vakar� stovykloje buvo daug įtampos kupinų veidų. Gentainiai mėgo pajuokauti ir tai, kad patys u�tvindė lygum�, linksmino juos.
Chazaras sekė suirzusį brolio �vilgsnį į pla�ius vandenis.
��Tai mums gera pamoka,�� sumurmėjo Chazaras.�� Gal pastatyti sargybinius, kad stebėtų, ar tyliai neatplaukia prie�ai?
�ingis pa�velgė į brolį rūg��iu veidu. Abu matė e�ero pakrantėje i�dykaujan�ius gen�ių vaikus, pajuodusius nuo dvokian�io purvo, kurį jie mėtė vieni į kitus. �o�is ir �agatajus kaip visuomet buvo priekyje ir su kitais d�iūgavo dėl poky�ių Si Sia dykumoje.
��Vanduo susigers į �em�,�� atsakė susirauk�s �ingis.
Chazaras gū�telėjo pe�iais.
��Jei mes pakreipsime vandens tėkm�, taip, susigers. Ta�iau �emė dar kurį laik� bus per mink�ta raiteliams. Man atrodo, griauti kanalus buvo ne itin geras sumanymas.
Atsigr��s �ingis pamatė brolį persikreipusiu veidu, ir stodamasis nusijuokė.
��Gyvenam ir mokomės, broli. Daug kas mums nauja. Kit� sykį
��Taip,�� d�iugiai atsakė Chazaras.�� Jau buvau ėm�s manyti, kad mano brolis negali padaryti klaidos. �i diena man smagi.
��D�iaugiuosi kartu su tavimi,�� pasakė �ingis.
Jie abu stebėjo, kaip berniukai ant e�ero kranto vėl ėmė mu�tis. �agatajus puolė savo brolį ir abu nuvirto į purvyn�. Pirma vir�uje buvo vienas, paskui kitas.
��Mūsų niekas nepuls i� dykumos pusės ir jokia kariuomenė dabar mūsų nepasieks, kai e�eras u�tvindė keli�. Galime �į vakar� puotauti ir �v�sti savo pergal�.
Chazaras linktelėjo �ypsodamasis.
��Tai puiki mintis, broli.
Spoksodamas į u�liet� lygum�, Rai �iangas įsitvėrė į paauksuotus kėdės ranktūrius. Miesto sandėliai prikrauti mėsos ir grūdų, bet, kadangi naujas derlius supus, atsargų bus neįmanoma papildyti. �i mintis nepaliaujamai sukosi galvoje. Miestie�iai to dar ne�ino�� daugelis i� jų mirs badu. Likusius gyvus jo sargybinius u�puls alkana minia ir, atėjus �iemai, In�uanas su�lugs i� vidaus.
Kiek tik u�matė akys, vanduo siekė kalnus. Nuo miesto į pietus driekėsi laukai, kurių dar nepasiekė nei u�puolikai, nei potvynis, bet jie buvo ne tokie dideli, kad i�maitintų Si Sia karalystės �mones. Jis svarstė galimyb� suburti tose vietose atsargos kariuomen�. Jei surinktų visus likusius vyrus, susidarytų nauja kariuomenė, ta�iau provincijos liktų neapsaugotos nuo plė�ikų, kurie ims siautėti, vos badas i��ieps dantis. Tai pykdė, bet jis niekaip nerado sprendimo.
I�gird�s Rai �iang� sunkiai atsidūstant, vyriausiasis patarėjas pa�velgė į jį.
��Mano tėvas liepė valstie�ius visuomet laikyti so�ius,�� garsiai tarė Rai �iangas.�� Tuomet dar nesuprasdavau, kaip tai svarbu. Galvodavau�� nieko �ia tokio, jei keletas �monių pabadaus per �iem�. Ar tai, kas vyksta, nėra dievų rūstis?
Vyriausiasis patarėjas i�kilmingai linktelėjo.
��Nepatyr� kan�ios, Didenybe, mūsų �monės nedirbs. Kol mato tinginystės pasekmes, jie sunkiai triūs saulėje, kad i�simaitintų patys ir i�maitintų savo �eimas. Taip pasaulį sutvarkė dievai ir mes negalime prie�intis jų valiai.
��Bet dabar
��Galbūt, Didenybe,�� atsakė patarėjas, visai nesusirūpin�s,�� daugelis mirs, bet karalystė i�liks. Kitais metais derlius vėl u�augs ir valstie�iai vėl bus sotūs. Tie, kurie i�gyvens per �iem�, nusipenės ir laimins tavo vard�.
Rai �iangas negalėjo rasti tinkamų �od�ių gin�ytis. I� savo rūmų bok�to jis spoksojo į mini� gatvėse. Net skurd�iausi elgetos jau buvo girdėj� apie derlių, mirkstantį kalnų vandenyje. Jie dar nebuvo alkani, bet tuoj ims galvoti apie �iem�, ir tuomet prasidės riau�ės. Sargyba jo įsakymu buvo negailestinga ir paskerdė �imtus tų, kurie mėgino kelti nors ma�iausi� sumai�tį. �monės buvo įprat� bijoti karaliaus, bet i� tiesų karalius dar labiau bijojo jų.
��Ar dar galima k� nors i�gelbėti?�� galop paklausė jis. Gal tai buvo tik vaizduotės padarinys, bet jam atrodė, kad jau junta ore pūvan�ių augalų kvap�.
Vyriausiasis patarėjas m�stė, per�iūrėdamas įvykių mieste s�ra��, lyg i� jo galėtų pasisemti įkvėpimo.
��Jei u�puolikai pasitrauktų �iandien, Didenybe, galėtume i�gelbėti tam tikr� kiekį atsparesnių grūdų. Vandeniu u�lietuose laukuose galėtume pasėti ry�ius ir nuimti vien� derlių. Kanalus galima atstatyti arba nukreipti vandens tėkm� aplink lygum�. Taip gal i�gelbėtume kokį de�imtadalį derliaus.
��Bet u�puolikai
Vyriausiasis patarėjas nulenk�s galv� klausėsi, bijodamas k� nors sakyti. Jau du jo tarnybos draugai �į ryt� neteko galvų, nes karaliaus nuotaika vis blogėjo. Jis visi�kai nenorėjo, kad ir jį i�tiktų toks likimas.
Karalius atsistojo ir sunėrė rankas u� nugaros.
��Man neliko pasirinkimo. Jeigu rink�iau atsargos kariuomen� pietuose ir sukvies�iau į j� visus vyrus, ji vis tiek neprilygs buvusiai. Be karaliaus kariaunos, kuri galėtų sutramdyti plė�ikus, tie miestai netruks virsti plė�ikų tvirtovėmis. Prarasiu ir pietus, ir �iaur�, galiausiai ir �į miest�.
Jis tyliai nusikeikė, o patarėjas i�bly�ko.
��Nesėdėsiu �ia ir nelauksiu, kol sukils valstie�iai arba kol tas �lyk�tus kvapas pasklis po vis� miest�. Nusiųsk pasiuntinius pas tų �monių vad�. Tegu jie pasako, kad suteiksiu jam audiencij�,�� galėtume aptarti, ko jis nori i� mūsų.
��Didenybe, jie ne k� geresni u� laukinius �unis,�� suburbuliavo patarėjas.�� Su jais negali būti jokių derybų.
Rai �iangas pa�velgė į savo tarn� įsiutusiomis akimis.
��Pasiųsk juos, jei liepiu. Man nepavyko sunaikinti �ios laukinių �unų kariuomenės. Viskas, k� �inau,�� kad negaliu jiems atiduoti savo miesto. Gal pasiseks papirkti jų vad�, kad jis atsitrauktų.
Patarėjas net nuraudo, kad turės vykdyti toki� gėding� u�duotį, ta�iau tik nusilenkė iki grindų ir priglaudė kakt� prie vėsaus med�io.
Atėjus vakarui, gentainiai ėmė lėbauti. Jie gėrė ir dainavo. Pasakojo apie mū�į, kaip �ingiui pavyko nuginti prie�us u� jų pa�ių įrengtų gele�ies sp�stų. I� juokingų eiliuotų pasakojimų vaikai kvatojosi iki soties. Iki pat sutemų vyko imtynių ir �audymo i� lanko var�ybos. Nugalėtojai buvo puo�iami �olių vainikais, kol galiausiai visi nusigėrė iki s�monės netekimo.
�ingis ir jo karved�iai vadovavo �ventei. Pats �ingis palaimino tuzin� naujų santuokų ir dovanojo ginklus bei �irgus kovoje pasi�ymėjusiems kariams. Gerai buvo pilni belaisvių moterų, pagrobtų i� miestų, ta�iau toli gra�u ne visos �monos d�iaugėsi ateivėmis. Ne vienos mu�tynės tarp moterų baigėsi kraujo praliejimu, ir kiekvien� kart� prie� belaisves laimėdavo raumeningos mongolės. Dar nesutemus Ka�iūnas tris kartus buvo i�kviestas į trejų �udynių vietas, nes, vis daugiau airago tekant gyslomis, augo ir pyktis. Jis įsakė prie stulpo priri�ti du vyrus ir moterį ir nuplakti juos iki kraujo. Jis nesijaudino dėl tų, kurie jau buvo u�mu�ti, bet nenorėjo, kad prasidėtų gen�ių geismų bei smurto orgija. Tikriausiai dėl jo gele�inės rankos gentainių nuotaika i�liko giedra net su�ibus �vaig�dėms, ir, nors kai kurie ilgėjosi gimtųjų stepių, vis vien �velgė į savo vadus did�iuodamiesi.
�alia gero, kuriame �ingis susitikdavo su vadais, buvo ir jo �eimos geras, nei didesnis, nei labiau i�puo�tas u� kitų naujosios tautos �eimų gerus. Kol �ingis d�iūgaudamas stebėjo imtynių kovas ir visa stovykla buvo ap�viesta deglų, Borte sėdėjo su savo keturiais sūnumis, tyliai dainuodama jiems, o �ie valgė. Nusileidus prieblandai, �o�is ir �agatajus ka�kur prapuolė�� jiems labiau patiko puotos linksmybės ir triuk�mas nei miegas. Borte buvo priversta pasiųsti tris karius, kad apibėgtų gerus ie�kodami berniukų ir galiausiai juos parne�tų namo, besispardan�ius glėbiuose. Berniukai sėdėjo �yb�iodami akimis vienas į kit�, kol Borte dainomis migdė Ugedėjų ir ma��jį Tolujų. Diena berniukus i�vargino ir netrukus, �iltai u�kloti antklodėmis, ma�ieji pasinėrė į sapnus.
Borte atsisuko į �o�į ir susiraukė, pama�iusi pyktį jo veide.
��Tu nieko nevalgei, ma�yli,�� pasakė jam.
Jis nieko neatsakė, tik �niurk�telėjo nosimi.
��Ar gali būti, kad jau�iu airago kvap�, sklindantį tau i� burnos?�� grie�tai paklausė ji.
�o�io elgesys kaipmat pasikeitė ir jis prisitraukė kelius, lyg gindamasis.
��Gali,�� atsakė �agatajus, nud�iug�s, kad gavo prog� pamatyti brolį nesmagiai besijau�iantį.�� Ka�kokie vyrai jam davė jo atsigerti ir jis vėmė ant �olės.
��U�si�iaupk!�� suriko �o�is pa�okdamas.
Borte sugriebė jį u� rankos. Jos jėgos visi�kai pakako sutramdyti ma�am berniukui. �agatajus labai patenkintas i�si�iepė.
��Jis piktas, nes �į ryt� sulau�ė savo mėgstamiausi� lank�,�� atkirto �o�is, mėgindamas i�trūkti i� motinos gniau�tų.�� Paleisk mane!
Vietoje atsakymo Borte pliauk�telėjo �o�iui per veid� ir blo�kė ant patalų. Smūgis buvo nestiprus, bet sukrėstas vaikas palietė skruost�.
��Vis� dien� klausiausi jūsų rietenų,�� pasakė ji piktai.�� Kada pagaliau suprasite, kad negalite rietis kaip �unys, stebint gentainiams? Gal manote, kad tai patiktų jūsų tėvui? Jeigu tik jam pasakysiu, jums...
��Tik nesakyk jam,�� skubiai papra�ė �o�is, jo veide buvo matyti baimė.
Borte tuoj pat sumink�tėjo.
��Nesakysiu, jei imsite gra�iai elgtis ir dirbsite. Nieko i� jo nepaveldėsite vien dėl to, kad esate jo sūnūs. Ar Arslano gyslomis teka jo kraujas? O �elmės? Jei būsite verti tapti vadais, jis pasirinks jus, bet tikrai nesitikėkite, kad jums teiks koki� nors pirmenyb� prie� kitus vyrus.
Abu berniukai jos labai atid�iai klausėsi, ir ji suvokė, kad niekada anks�iau su jais taip nėra kalbėjusi. Pati nustebo, kaip jie gaudo kiekvien� �odį, ir svarstė, k� dar galėtų jiems pasakyti, kol neatslūgo jų dėmesys.
��Kol klausotės, valgykit,�� tarė ji.
Jos d�iaugsmui, abu berniukai griebė lėk�tes su mėsa ir lyg alkani vilkai ėmė kim�ti seniai at�alusį maist�. Jie nė akimirkos nenuleido akių nuo motinos, laukė, kad ji t�stų savo �nek�.
��Maniau, jūsų tėvas jau seniai bus tai paai�kin�s,�� sumurmėjo ji.�� Jeigu jis būtų ma�os genties chanas, jo vyriausias sūnus galbūt galėtų tikėtis paveldėti jo kard�, �irg� ir sargybinius. Ka�kada jis to paties tikėjosi i� jūsų senelio Jesugėjaus, nors jo brolis Bekteris buvo vyresnis.
��O kas atsitiko Bekteriui?�� paklausė �o�is.
��Tėtis ir Ka�iūnas jį nu�udė,�� paai�kino �agatajus pasigard�iuodamas.
Borte susiraukė, pama�iusi i� nuostabos i�siplėtusias �o�io akis.
��Tikrai?
Motina atsiduso.
��Palikime t� istorij� kitai dienai. Ne�inau, kur �agatajus j� i�girdo, bet jis neturėtų klausytis visokių paskalų prie stovyklos lau�ų.
U� jos nugaros �agatajus ne�ymiai linktelėjo �o�iui ir i�siviepė patenkintas, kad �itam nesmagu. �agatajui nespėjus surimtėti, Borte metė į jį irzlų �vilgsnį.
��Jūsų tėvas nėra koks nors ma�as chanas i� kalvų,�� pasakė ji.�� Jis valdo daugiau gen�ių nei galima suskai�iuoti ant pir�tų. Ar tikitės, kad jis patikės jas kokiam nors silpnuoliui?
Ji atsigr�ė į �agatajų.
��Ar kvailiui?�� ji papurtė galv�.�� To tikrai nebus. Jis turi jaunesnių brolių, o jie visi turės sūnų. Kitas chanas gali būti vienas i� jų, jei jūsų tėvas bus nepatenkintas tuo, kokiais vyrais tapote.
�o�is nunarino galv� svarstydamas, k� i�girdo.
��A� geriau valdau lank� nei bet kas kitas,�� suniurnėjo jis.�� O mano �irgelis tik dėl to toks lėtas, kad labai ma�as. Kai turėsiu tikr� vyro �irg�, būsiu greitesnis.
�agatajus suprunk�tė.
��A� nekalbu vien apie karinius įgūd�ius,�� pasakė Borte sudirgusi.�� Jūs abu būsite puikūs kariai. Jau dabar matau.
Dar nespėjus jiems pasidid�iuoti reta pagyra, ji t�sė:
��Jūsų tėvas stebės, ar sugebate vadovauti kitiems �monėms ir greitai galvoti. Ar matėte, kaip jis patikėjo Subedėjui vadovauti �imtui karių? Vaikinas niekam ne�inomas, nekilmingo kraujo, bet jūsų tėvas gerbia jo prot� ir sugebėjimus. Ai�ku, jis bus bandomas, ta�iau tikrai gali tapti karved�iu, kai suaugs. Galbūt jis galės vadovauti tūkstan�iui, o gal net de�im�iai tūkstan�ių. Ar jūs tai sugebėsite?
��O kodėl gi ne?�� tuoj pat paklausė �agatajus.
Borte atsigr�ė į jį.
��Kai �aidi su draugais, ar jie ima i� tav�s pavyzdį? Ar tu jiems siūlai idėjas, ar pats vadovaujiesi jų sumanymais? Jau dabar pradėk labai nuodugniai apie visk� galvoti, nes atsiras daug tokių, kurie meilinsis tau tik dėl tavo tėvo. Atsirink tuos, kurie verti tavo pagarbos. Ar jie klauso tav�s?
�agatajus prikando lūp� galvodamas. Paskui gū�telėjo pe�iais.
��Kai kurie. Jie dar vaikai.
��Bet kodėl jie turėtų tav�s klausyti, jei leidi dienas pe�damasis su savo broliu?�� spaudė jį Borte.
Ma�ylis atrodė pasipiktin�s, kad jam u�duodami per sunkūs klausimai. Jis į�ūliai pakėlė smakr�.
��Jie neseka paskui �o�į. Jis mano, kad jie turėtų sekti, bet to niekada nebus.
Borte sustingo nuo �ių �od�ių.
��I� tikro, sūnau?�� paklausė ji �velniai.�� O kodėl jie neseks paskui tavo vyresnį brolį?
�agatajus nusigr�ė, bet Borte skaud�iai sugriebė jį u� rankos. Jis nesuriko, ta�iau i� akių kampu�ių i�try�ko a�aros.
��Ar tarp mūsų yra kokių nors paslap�ių, �agatajau?�� paklausė Borte gerg�d�ian�iu balsu.�� O kodėl jie neseks paskui �o�į?
��Todėl, kad jis yra totorių benkartas!�� su�uko �agatajus.
�į kart� Bortės smūgis nebuvo �velnus. Sūnaus galva lo�telėjo ir �is apsvaig�s krito ant lovos. I� nosies pasipylė kraujas ir priblok�tas jis ėmė �liumbti.
Bortei u� nugaros �o�is tyliai pasakė:
��Jis nuolat tai visiems kartoja.
�o�io balsas buvo sklidinas pyk�io bei nevilties, ir dėl jo skausmo Borte pajuto į akis plūstant a�aras. �agatajaus verksmas pabudino ir abu jaunesnius sūnus, �ie taip pat ėmė kūk�ioti, paveikti to, kas vyksta gere, nors nesuprato, kas i� tikrųjų darosi.
Borte i�tiesė rankas ir apkabino �o�į.
��Negali norėti, kad tie bjaurūs �od�iai sulįstų atgal į tavo brolio kvail� burn�,�� tyliai su�nab�dėjo jam į plaukus. Tuomet atsitraukė ir pa�velgė �o�iui į akis, trok�dama, kad jis suprastų.�� Kai kurie �od�iai �iauriai �eid�ia �mogui �irdį, kol jis nei�moksta nekreipti į juos dėmesio. Tau teks būti daug geresniam u� kitus, jei norėsi pelnyti savo tėvo prielankum�. Dabar t� �inai.
��Vadinasi, tai tiesa?�� su�nib�dėjo jis, nusuk�s �vilgsnį į �alį. Jis pajuto, kad motina įsitempė svarstydama, k� atsakyti, ir pats ėmė tyliai kūk�ioti.
��Mes su tavo tėvu pradėjome tave �iem� stepėse, u� �imtų mylių nuo totorių. Tiesa�� kurį laik� a� buvau ne su juo ir jis... u�mu�ė tuos vyrus, kurie buvo mane pagrob�, bet tu esi jo ir mano sūnus. Pirmagimis.
��Ta�iau mano akys kitokios,�� tarė jis.
Borte su�narp�tė.
��Bekterio akys kadaise taip pat buvo kitokios. Jis buvo Jesugėjaus sūnus, bet jo akys buvo tokios tamsios kaip tavo. Niekas niekada
�agatajui �niurk��iojant ir ranka valantis tekantį krauj�,
��Tėtis u�mu�ė savo brolį,�� pasakė �o�is,�� ir a� ma�iau, kaip jis �iūri į mane. Ar jis apskritai mane myli?
Borte prispaudė ma�ylį prie krūtinės, jos �irdis ply�o i� skausmo.
���inoma, myli. Tu priversi jį �iūrėti į tave kaip į paveldėtoj�, sūnau. Jis dar did�iuosis tavimi.
IX
SKYRIUS
Penkiems tūkstan�iams karių prireikė daugiau laiko, naudojant �emes ir akmenis, nukreipti kanalų tėkm�, nei truko juos sugriauti. �ingis davė įsakym� tai daryti, pamat�s, kad potvynio vanduo grasina u�lieti net nauj�j� stovykl�. Kai darbas buvo baigtas, rytuose ir vakaruose susidarė nauji e�erai, o kelias į In�uan� ėmė d�iūti saulėje. I� �emės styrojo tankūs, lipnūs juodi augalai, o spie�iai gelian�ių musių erzino gentainius. Jų �irgai iki kelių smuko į purv��� tai apsunkino �valgyb� ir stiprino jausm�, kad jie įkalinti geruose. Tarp gentainių kas vakar� vyko gin�ai bei mu�tynės, tad Ka�iunui reikėjo daug pastangų palaikyti taikai.
�inia, kad a�tuoni raiteliai atjoja per pa�liugusi� lygum�, prad�iugino visus, kurie buvo pavarg� nuo neveikios. Jie juk perėjo dykum� ne tam, kad styrotų vienoje vietoje. Netgi vaikams nebebuvo įdomus potvynis, daugelis i� jų net susirgo nuo to, kad gėrė stovintį vandenį.
�ingis stebėjo, kaip sunkiai per purv� joja Si Sia raiteliai. Jis pasiuntė penkis tūkstan�ius karių sutikti juos ant sausos �emės. Kariai i�sirikiavo pa�iame purvo ruo�o pakra�tyje taip, kad prie�ams nebūtų kur pailsėti. Si Sia �irgai sunkiai �nopavo klampodami purvu, o raiteliams teko labai stengtis, kad liktų orūs kilus pavojui nukristi nuo �irgų.
Beribiam �ingio d�iaugsmui, vienas i� jų nuslydo nuo balno, �irgo kojai įsmukus į duob�. Kariai ty�iodamiesi �ūkavo, kai vyras įnir��s tampė vadeles ir, visas permirk�s purvu, vėl �oko ant �irgo. �ingis �vilgtelėjo į �alia stovintį Bar�iuk� ir stebėjo patenkint� jo veid�. Jo �ia reikėjo, kad prireikus būtų vertėju. Kok�iu su Temuge taip pat buvo netoliese, nes norėjo patys i�girsti, k� sakys karaliaus pasiuntinys. �ingio nuomone, abu �ie vyrai mokėsi kinų kalb� tiesiog nepadoriai ja �avėdamiesi. Tiek �amanas, tiek �ingio jaunesnysis brolis dabar tro�ko pasitikrinti įgytas �inias.
�ingiui pakėlus i�tiest� deln�, raiteliai stabtelėjo. Buvo prijoj� gana arti, kad jis girdėtų jų �od�ius, ir, nors atrodė neginkluoti, �ingis nebuvo lengvatikis. Jeigu pats būtų Si Sia karaliaus vietoje, tikrai neatmestų nu�udymo galimybės. U� �ingio nugaros visk� stebėjo kariai, paruo�� dvejopo lenkimo lankus.
��Ar jūs pasiklydote?�� paklausė �ingis. Jis pastebėjo, kad visi �iūri į vien� i� savi�kių, karį nuostabiais �arvais ir �vyneliniu �almu. �ingis linktelėjo �inodamas, kad �is vyras kalbės u� juos visus. Ir jis nesuklydo.
��Atne�iau jums �ini� nuo Si Sia karaliaus,�� tarė karys. Temugės ir Kok�iu nusivylimui, �od�iai buvo i�tarti taisyklinga gen�ių kalba.
�ingis klausiamai pa�velgė į Bar�iuk�, ir uigūrų chanas, vos judindamas lūpas, pasakė:
��Esu mat�s jį seniau, kai prekiaudavome. Jis vidutinio rango vadas, labai i�didus.
��Taip jis ir atrodo su tais puikiais �arvais,�� atsakė �ingis tyliai, dar nekeldamas prie� karius balso.
��Nulipk nuo �irgo, jei ketini su manimi kalbėtis,�� su�uko �ingis.
Raiteliai persimetė nuolankiais �vilgsniais, o �ingis pasistengė ned�iūgauti, kai �ie �engė į tir�t� purv�. Taip stovėdami, jie beveik negalėjo judėti, jų veido i�rai�ka linksmino �ingį.
��Taigi, k� jūsų karalius nori pasakyti?�� paklausė �ingis, įbed�s akis į vad�.
Vyras buvo įraud�s i� pyk�io, nes susipurvino savo puikius batus, ir jam reikėjo trupu�io laiko susivaldyti, kad galėtų prabilti.
��Jis pra�o tav�s susitikti su juo prie In�uano sienų paliauboms ir laiduoja savo garbe, kad ten nebūsi u�pultas.
��Tai k� jis nori man pasakyti?�� pakartojo klausim� �ingis, lyg būtų negirdėj�s atsakymo.
Vyras dar labiau nuraudo.
��Jeigu galė�iau perduoti visas karaliaus mintis, nebeliktų prasmės jums susitikti,�� atkirto vyras.
Jo bendrakeleiviai nervingai varstė akimis mongolų karius su lankais. Jie jau įsitikino neįtikėtinu tų ginklų taiklumu ir akimis maldavo savo kalbėtojo nesuteikti jokio preteksto pulti juos.
�ingis nusi�ypsojo.
��Kuo tu vardu, piktuoli?
��Ho Sa, Hsiao Vėjus i� In�uano. Gali vadinti mane chanu, ar vyresniuoju vadu.
��Chanu tav�s nevadinsiu,�� atsakė �ingis,�� bet sveikinu tave atvykus į mano stovykl�, Ho Sa. Nusiųsk �iuos o�ius namo, ir a� pakviesiu tave į savo ger� sūdytos arbatos.
Ho Sa atsigr�ė į savo palydovus ir staigiu galvos judesiu kryptelėjo miesto link. Vienas i� jų pa�ėrė virtin� nesuprantamų skiemenų�� ir privertė Kok�iu su Temuge lyg gerves i�tiesti kaklus, kad juos i�girstų. Ho Sa truktelėjo pe�iais, o septyni vyrai u��oko ant �irgų ir leidosi atgal į miest�.
��Jų �irgai puikūs,�� pagyrė �alia stovintis Bar�iukas.
�ingis pa�iūrėjo į uigūrų chan�. Tuomet linktelėjo ir sugavo Arslano, stovin�io karių eilėje, �vilgsnį. �ingis, lyg puolanti gyvatė, dviem pir�tais parodė į nujojan�ius karius.
Po akimirksnio �imtai strėlių perskrodė or� ir taikliai nuskynė raitelius nuo balnų. Krito ir vienas �irgas. �ingis girdėjo, kaip piktai Arslanas bara nevykėlį karį u� nemok�i�kum�. �ingiui stebint, Arslanas paėmė to kario lank�, staigiu peilio judesiu nupjovė templ� ir gr��ino. �is paėmė jį ir pa�emintas nuleido galv�.
Nukautųjų kūnai nejudrūs gulėjo stepės purve. Tokia �eme jų �irgams buvo nelengva eiti. Dabar, neberaginami raitelių, jie stovėjo abejingi, atsigr�� į gen�ių karius. Du i� jų snukiu baksnojo savo nukritusius raitelius ir neramiai �vengė, pajut� kraujo kvap�.
�ingis atsisuko ir pamatė, kaip i� pyk�io persikreipė Ho Sa lūpos.
���irgai geri,�� i�tarė �ingis. Kario veido i�rai�ka nepakito, ir chanas tik gū�telėjo pe�iais.�� �od�iai nėra sunkūs. U�teks ir vieno i� jūsų mano atsakymui nune�ti.
Jis paliko Ho Sa, liep�s nuvesti į didįjį ger� ir duoti sūdytos arbatos. �ingis norėjo pa�iūrėti, kaip sugaus ir parves �irgus.
��A� rinksiuosi pirmas,�� pasakė jis Bar�iukui.
Uigūrų chanas linktelėjo ir akimirk� pakėlė akis. �inoma, �ingis i�sirinks geriausi�, bet ir kiti �irgai vertingi.
Nors vasara ėjo į pabaig�, saulė vir� Si Sia slėnio dar buvo kar�ta ir i�degino �em� taip, kad ji pasidengė plona pluta. �ingis jojo miesto link. Karalius pageidavo, kad jis atjotų tik su trimis palydovais, bet pirm�sias kelet� mylių jį dar lydėjo penki tūkstan�iai karių. Kai �ingis prijojo prie miesto taip arti, kad jau galėjo į�iūrėti prie jo stovin�i� palapin�, jam tapo labai smalsu. Ko tam karaliui reikia?
Jis nenoromis atsiskyrė nuo savo palydos, nors �inojo, kad Chazaras tuoj pat atjos į pagalb�, jei �ingis duos �enkl�. Jis buvo apm�st�s, kaip netikėtai u�pulti karalių, bet suprato, kad Rai �iangas nėra kvailas. Persiko spalvos palapinė buvo pastatyta prie pat miesto sienos. Per kelet� akimirksnių �ingis galėjo būti sunaikintas�� jie turi did�iulius lankus ir strėles metaliniais antgaliais. Tokiai pataikius, �ūsi vietoje. Karalius, ai�ku, taip pat labiau pa�eid�iamas u� miesto sienų, bet viskas buvo itin gerai numatyta.
�ingis balne sėdėdamas tiesiai, jojo į priekį su Arslanu, Ka�iunu ir uigūru Bar�iuku. Jie buvo gerai ginkluoti, po �arvais slėpė durklus�� jei karalius pareikalautų atiduoti kardus. Atid�iai ap�iūrinėdamas persiko spalvos palapin�, �ingis stengėsi su�velninti savo rūs�i� veido i�rai�k�. Jam patiko ta spalva ir jis svarstė, kur galėtų gauti tokio plo�io ir tokios kokybės �ilko. Sugrie�ė dantimis, pamat�s visi�kai nepaliest� miest�. Jei būtų rad�s, kaip į t� miest� įsibrauti, dabar jam nereikėtų susitikti su Si Sia karaliumi. Jį grau�ė mintis, kad visi Dzinų miestai taip pat gerai apsaugoti, o jis dar nerado būdų, kaip pralau�ti gynyb�.
Keturi raiteliai tylėdami prijojo pavėsį ir nu�oko nuo �irgų. Palapinė u�stojo juos nuo ant sienos esan�ių lankininkų �vilgsnių, ir �ingis tylėdamas stovėjo prie�ais karaliaus sargybinius. Po truputį ėmė atsipalaiduoti.
Be jokios abejonės, sargybiniai parinkti tokie, kad darytų įspūdį, pagalvojo �velgdamas į juos. Ka�kas apsvarstė galimus susitikimo keblumus. Įeiga į palapin� buvo plati, kad �ingis galėtų matyti, jog ten nesislepia jokie ketinantys jį nudobti �udikai. Sargybiniai buvo stipraus sudėjimo. Jie nerodė jokios pagarbos prie� juos stovin�iam vyrui. Stovėjo lyg statulos ir atid�iai stebėjo raitelius tolumoje.
Nors palapinėje stovėjo daugiau kėd�ių, ten buvo tik vienas �mogus ir �ingis jam linktelėjo.
��Kur tavo karalius, Ho Sa? Ar jam dar per ankstyvas rytas?
��Jis tuoj bus �ia, chane. Karalius niekuomet neatvyksta pirmas.
�ingis kilstelėjo antakius svarstydamas, ar verta įsi�eisti.
��Gal man tuomet reikėtų keliauti i� �ia, juk ne a� jį pasikvie�iau.
Ho Sa i�raudo, o �ingis nusi�ypsojo. �į vyr� buvo lengva suerzinti, bet �ingiui jis patiko, nes gynė lengvai pa�eid�iam� garb�. Dar nespėjus nieko atsakyti, ant miesto sienų pasigirdo ragų garsai. Keturi mongolai griebėsi kardų. Ho Sa i�kėlė rank�.
��Karalius u�tikrina taik�, mano vie�patie chane. Ragai pu�iami, kad �ino�iau, jog jis palieka miest�.
��I�eik ir stebėk, kaip jis atvyksta,�� liepė �ingis Arslanui.�� Man pasakysi, su keliais vyrais jis atjoja.
�ingis pasistengė atsipalaiduoti. Buvo mat�s chanų, ir anks�iau ne vien� nu�udė jų pa�ių geruose. Jis įtikinėjo save, kad nieko nauja �ia nėra, bet vis tiek jautė neai�ki� baim�, matyt, persidavusi� i� Ho Sa. �ingis nusi�aipė i� savo kvailumo. Suvokė�� tai dėl to, kad jie toli nuo savo namų. Viskas buvo nauja, kitaip nei tyruose, kuriuos prisiminė,�� bet nebūtų pasirink�s jokios kitos vietos �į ryt�.
Arslanas greitai grį�o.
��Jį ne�tuvais atne�a vergai. Tie ne�tuvai labai pana�ūs į tuos, kuriuose keliavo Ven �ao.
��Kiek ten vergų?�� susirauk�s paklausė �ingis. Suprato, kad jų vis vien bus daugiau nei jo �monių, ir suirzo.
Ho Sa atsiliepė grei�iau nei Arslanas.
��Jie eunuchai, vie�patie. Tai a�tuoni stiprūs vyrai, bet ne kariai. Jie niekas kitas, tik ne�uliniai gyvuliai, ir jiems draud�iama ne�iotis ginklus.
�ingis m�stė. Jei jis i�eis dar karaliui neatvykus, tie, kurie mieste, manys, kad jis i�sigando. Jo paties kariai tikriausiai galvos t� patį,�� todėl jis stengėsi laikytis ramiai. Ho Sa turėjo ilg� kard� prie dir�o, du sargybiniai taip pat buvo gerai ginkluoti. Jis įvertino pavojų, paskui apie tai nebegalvojo. Kartais �mogus per daug jaudinasi dėl to, kas gali nutikti. Jis sukikeno, priversdamas Ho Sa sumirksėti i� nuostabos, paskui atsisėdo ir ėmė laukti karaliaus.
Ne�ikai, savo brangi� na�t� laikydami liemens auk�tyje, priartėjo prie �ilko palapinės. I� vidaus �ingis su trimis palydovais susidomėj� stebėjo, kaip ne�ikai deda palankin� ant �emės. �e�i i� jų tyliai stovėjo, o du i�vyniojo juodo �ilko tak� ir patiesė ant purvo. �ingis nustebo: jie i�sitraukė i� u� dir�ų medines dūdeles ir ėmė groti �velni� melodij�, kai buvo atitraukiamos u�uolaidos. Vėjo ne�ama muzika atrodė keistai taikinga ir su�avėjo �ingį. Tuo tarpu Rai �iangas i�lipo i� palankino.
Karalius buvo smulkaus sudėjimo ir dėvėjo jam tiksliai pritaikytus �arvus. �arvų �vynai buvo nublizginti, �vilgėte �vilgėjo saulėje. Jam prie �ono kabėjo kardas brangakmeniais papuo�ta rankena, ir �ingis svarstė, ar jis kada nors apimtas pyk�io buvo i�sitrauk�s t� kard�. Pasirod�ius karaliui, muzika suskambo garsiau, ir �ingis pajuto, kad jam tai patinka.
Si Sia karalius linktelėjo dviem sargybiniams ir �ie atėjo nuo palapinės prie jo. Tik tada, lydimas tų dviejų sargybinių, jis �engė kelis �ingsnius palapinės link. �ingis ir jo palydovai atsistojo pasveikinti karaliaus.
��Vie�patie chane,�� kreipėsi Rai �iangas, pakreip�s galv�.
Jis i�tarė �od�ius keista tarsena, lyg būtų i�mok�s mintinai jų nesuprasdamas.
��Didenybe,�� savo ruo�tu atsakė �ingis. Jis kreipėsi Si Sia kalbos �od�iu, kurį i�moko i� Bar�iuko. Savo d�iaugsmui, pamatė, kad karaliaus akys su�vilgo i� susidomėjimo. Trump� akimirksnį �ingis tro�ko, kad jo tėvas būtų i�gyven�s iki �ios akimirkos ir matytų, kaip �ingis susitinka su kitos �alies karalium.
Abu sargybiniai atsistojo tiesiai prie�ais Ka�iun� ir Arslan�, ai�kiai pasireng� veikti, jei kiltų bėdų. �iuodu abejingai spoksojo į juos. Susitikime jie tebuvo �iūrovai, bet nė vienas nesileis netikėtai u�puolamas. Jei karalius sumanė juos nu�udyti, �us ir pats.
Nuo staiga �ovusios minties Arslanas susiraukė. Nė vienas anks�iau nebuvo mat�s karaliaus. Jeigu tai ne tikras karalius, o tik apsimetėlis, In�uano gynėjai gali sulyginti palapin� su �eme. Jiems tai kainuos vos kelet� i�tikimų �monių. Jis atid�iai pa�velgė į Ho Sa, ar �is nėra neįprastai įsitemp�s, bet neatrodė, kad tas vyras ko nors bijotų.
Rai �iangas ėmė kalbėti savo kalba, tvirtu balsu�� to ir buvo galima tikėtis i� �mogaus, pripratusio prie vald�ios. Jis atlaikė �ingio �vilgsnį, ir nė vienas i� jų nemirksėjo. Kai karalius baigė kalbėti, Ho Sa atsikrenk�tė ir bejausmiu veidu i�vertė karaliaus �od�ius.
��Kodėl uigūrai siaubia Si Sia �emes? Ar mes nesielgėme su jumis teisingai?
Bar�iukas lyg mėgino ka�k� sakyti, bet karalius nenuleido akių nuo �ingio.
��A� esu visų gen�ių chanas, didenybe,�� prisistatė �ingis,�� taip pat ir uigūrų. Mes �ia atjojome todėl, kad turime jėgos valdyti. Ko gi daugiau?
Klausydamas Ho Sa vertimo, karalius suraukė antakius. Ta�iau jo atsakymas buvo labai nuosaikus ir visi�kai neatrodė, kad jis pyktų.
��Ar ketinate tupėti prie mano miesto iki pasaulio pabaigos? Tai nepriimtina, vie�patie chane. Ar jūs kariaudami nesudarote sandėrių?
�ingis susidomėj�s palinko į priekį.
��Su kinais nesiderėsiu, didenybe. Jūs esate mūsų seni kaip pasaulis prie�ai ir a� sutrinsiu jūsų miestus į dulkes. Jūsų �emės yra mano, ir a� josiu per jas skersai i�ilgai, kaip man patiks.
�ingis kantriai laukė, kol Ho Sa perduos jo �od�ius karaliui. Visi vyrai palapinėje stebėjo Rai �iango pagyvėjim�, i�girdus tuos �od�ius. Jis atsisėdo ir ėmė kalbėti kapotu balsu. �ingis kiek įsitempė, laukdamas, kol prabils Ho Sa, bet dabar ėmė versti Bar�iukas.
��Jis sako, kad jo tauta nėra kinai,�� paai�kino Bar�iukas.�� Jeigu
Bar�iukas linktelėjo galv�, o karalius vėl prabilo.
��Manau, jie nebėra tokie geri mūsų draugai, kokie ka�kada buvo, mano vie�patie chane. �is karalius nebus nepatenkintas, jei jūs pulsite kinų miestus.
�ingis susim�st�s papūtė lūpas.
��Kam man u�nugaryje palikti prie��?�� paklausė jis.
Rai �iangas, visk� suprat�s, vėl prabilo. Ho Sa jo besiklausydamas i�balo, bet pra�neko grei�iau u� Bar�iuk�.
��Palik s�junginink�, vie�patie chane. Jeigu jūsų tikrieji prie�ai yra kinai, mes siusime duokl� jūsų gentims, kol būsime draugai.
Ho Sa nervingai nurijo seiles.
��Mano karalius siūlo �ilko, sakalų ir brangakmenių, maisto ir �arvų.�� Jis giliai įkvėpė.�� Kupranugarių, �irgų, audinių, arbatos ir tūkstantį sidabrinių bei bronzinių monetų kasmet. Visa tai jis siūlo s�jungininkui, bet ne prie�ui.
Rai �iangas vėl nekantriai prabilo, o Ho Sa klausėsi. Jis ilgokai tylėjo, paskui i�drįso ka�ko paklausti. Rai �iangas staigiai mostelėjo ranka, ir Ho Sa nulenkė galv�, ai�kiai sunerim�s.
��Dar mano karalius tau į �monas siūlo savo dukr� �akahai.
�ingis prisimerk�s m�stė: gal mergina tokia bjauri, kad negali i�tekėti u� jokio Si Sia vyro? Tokios dovanos, be abejonės, prad�iugintų gentis ir sulaikytų ma�uosius chanus nuo s�mokslų. Duoklė gentims nieko naujo, nors niekada taip nebuvo, kad galėtų reikalauti jos i� tikrai turtingo prie�o. �inoma, �ingiui labiau patiktų matyti akmeninį miest� sugriaut�, bet nė vienas i� jo vyrų negebėjo pasiūlyti, kaip tai padaryti. Galiausiai �ingis gū�telėjo pe�iais. Jei kada nors sugalvos, kaip�� galės grį�ti. Iki to laiko tegu jie mano, kad nusipirko taik�. O�kas galima mel�ti daugyb� kartų, bet papjauti tik vien�. Liko sudaryti geriausi� įmanom� sandėrį.
��Pasakyk savo vie�pa�iui, kad jo dosnumas priimamas,�� tarė pa�aipiai.�� Jeigu jis dar pridės du tūkstan�ius savo geriausių karių, puikiai ginkluotų ir su �irgais, a� paliksiu �į slėnį dar nepasikeitus mėnuliui. Mano vyrai i�ardys tvirtov� dykumoje. S�jungininkams nereikia sienų tarp jų.
Kai Ho Sa ėmė versti jo �od�ius, �ingis prisiminė Bar�iuko susidomėjim� Si Sia bibliotekomis. Ho Sa nutilo ir klausėsi, k� dar, nutrauk�s jo kalb�, sako �ingis.
��Tarp mano vyrų yra ra�tingų,�� tarė �ingis.�� Jie d�iaugtųsi galėdami paskaityti Si Sia turimus ra�tus.
Kai Ho Sa pravėrė burn�, �ingis pridūrė:
��Bet ne filosofinius. Jie skaitytų apie prakti�kus dalykus, galin�ius sudominti karius. Ai�ku, jei tokių rankra��ių turite.
Rai �iango veidas liko bejausmis, i� jo nieko nebuvo galima suprasti, kai Ho Sa mėgino pasakyti jam, k� i�girdo i� �ingio.
Atrodė, susitikimas eina į pabaig�, Rai �iangas nieko daugiau nesiūlė. �ingis tai suprato kaip Rai �iango nusivylim�. Jis jau ketino stotis, ta�iau nusprendė dar kart� pamėginti.
��Kad į�eng�iau į Dzinų miestus, man reikės ginklų sienoms griauti. Paklausk savo karaliaus, ar jis negalėtų tokių duoti�� kaip priedo prie viso kito.
Ho Sa kalbėjo irzliai, jausdamas, kad Rai �iangas supyks. Jis nenoriai papurtė galv�.
��Mano karalius sako, kad būtų kvailys, jog tai darytų,�� pasakė Ho Sa, nedrįsdamas �iūrėti �ingiui į akis.
���inoma, būtų,�� atsakė �ingis �ypsodamasis.
���emė i�d�iūvo, ir jūs galite sukrauti dovanas į naujus ve�imus, tik gerai sutepkite a�is prie� ilg� kelion�. Gali pasakyti karaliui, kad a� patenkintas jo pasiūlymu.
Ho Sa visk� i�vertė, bet Rai �iango veide nebuvo jokio d�iaugsmo. Visi vyrai atsistojo vienu metu. �ingis su palydovais i�ėjo pirmi, palik� Rai �iang� ir Ho Sa vienus su sargybiniais. Jie stebėjo, kaip mongolai u��oka ant �irgų ir nujoja.
Ho Sa suprato, kad geriau tylėti, bet jam labai knietėjo paklausti vieno dalyko.
��Didenybe, ar Dzinams neteks kariauti dėl mūsų kaltės?
Rai �iangas �altai nu�velgė savo pareigūn�.
��Jen�inas yra u� tūkstan�io mylių, gerai apsaugotas kalnų ir tvirtovių. Palyginti su juo, In�uanas tėra provincijos miestelis. Mongolai neu�kariaus Dzinų miestų.
Karaliaus lūpos ne�ymiai truktelėjo, bet jo veido i�rai�ka liko akmeninė.
��Be to, mums naudinga, kai mūsų prie�ai puola vieni kitus. Juk mums tai pavojaus nekelia!
Ho Sa nedalyvavo patarėjų susitikime, todėl neatpa�ino �ių �od�ių.
Gen�ių nuotaika buvo beveik �ventinė. Tiesa, jie neu�kariavo to akmeninio miesto ir kariai dėl to burbėjo, ta�iau jų �eimos d�iūgavo dėl �ilkų ir kito laimikio, kurį �ingis jiems i�kovojo. Nuo susitikimo su karaliumi praėjo mėnuo, ir i� miesto atvyko ve�imai su dovanomis. Tarp avių ir o�kų �narp�tė ir spjaudėsi jauni kupranugariai. Bar�iukas su Kok�iu ir Temuge dingo savo gere, jie bandė skaityti keistus Si Sia ra�tus. Rai �iangas atsiuntė turimus rankra��ius kinų ra�menimis. Juos perskaityti reikėjo daug pastangų.
Pagaliau atėjo �iema, bet �iame slėnyje ji buvo �velni. Chazaras su Ka�iunu ėmėsi mokyti Rai �iango jiems siųstus karius. Si Sia kariai prie�taravo�� i� jų atėmė �irgus, bet tie gyvūnai buvo tikrai per geri vyrams, jojantiems pras�iau u� mongolų vaikus. Jiems davė atliekamus bandų arklius. Bėgo savaitės, oras vėso. Kariai pagaliau i�moko valdyti aik�tingus, u�sispyrusius �irgus. Kariuomenė ruo�ėsi �ygiuoti toliau, o �ingis nerimavo savo gere laukdamas, kada Rai �iangas atsiųs likusi� duokl� ir savo dukterį. Jis net neįsivaizdavo, kaip Borte priims �i� naujien�, ir tikėjosi, kad Si Sia princesė bus patraukli.
Ji atvyko pirm� jauno mėnulio naktį, labai pana�iuose ne�tuvuose į tuos, kuriuose jos tėvas buvo atvyk�s susitikti su �ingiu. �ingis stebėjo j� atlydin�i� �imto vyrų garbės sargyb�. Jis pralinksmėjo pamat�s, kad jų �irgai visai ne tokie puikūs, kokių buvo galima tikėtis. Rai �iangas buvo nenusiteik�s prarasti gerų �irgų netgi dėl dukters.
Ne�tuvus jie padėjo ant �emės vos u� kelių �ingsnių nuo apsi�arvavusio �ingio. Sėkmės vardan bei mėgindamas nuslėpti nekantrum�, jis palietė prie �ono kabėjusį tėvo kard�, �ingis matė, kad kariai i� miesto �irsta, jog tenka atiduoti princes�, ir nuo�ird�iai nusi�ypsojo, d�iūgaudamas dėl jų nusiminimo. Kaip pageidavo �ingis, kartu atvyko ir Ho Sa. Jo veidas buvo bejausmis, ir �ingis tam pritarė, nes ir pats toks buvo.
Karaliaus dukrai nu�engus ant �emės, pasigirdo karių pritarimo murmesys. Jie �ia susirinko pa�iūrėti į dar vien� savo pergalės �enkl�. Ji buvo pasidabinusi auksu siuvinėtais balto �ilko drabu�iais, �vilgan�iais saulėje, plaukai sidabriniais segtukais susegti auk�tai ant pakau�io. �ingis susi�avėj�s giliai įkvėpė, i�vyd�s nepriekai�tingos baltos odos gro�į. Palyginus j� su mongolėmis, ji atrodė lyg balandėlė tarp varnų, bet garsiai �ingis nei�tarė nieko. Kai ji priėjo, jos akys buvo patamsėjusios i� nevilties. Net nepa�velgusi į jį, grak��iai nusilenkė iki �emės, sukry�iavusi rankas.
�ingis juto, kaip jos tėvo kariai verda pyk�iu, bet nekreipė į tai dėmesio. Jei tik sujudės, �ingio lankininkai nudės juos dar nespėjus i�sitraukti kardų.
��Sveika atvykusi į mano ger�, �akahai,�� pasakė jis �velniai.
Ho Sa vos girdimai i�vertė. �ingis pasilenkė norėdamas paliesti jos petį, ji stovėjo bejausmiu veidu. Ji visi�kai neturėjo tos �iurk��ios jėgos, būdingos mongolėms, ir �ingis pajuto kylant geism�, kai jos kvepalų dvelksmas pasiekė �nerves.
��Manau, esi vertingiausia i� visų tavo tėvo dovanų,�� pasakė jis girdint kariams, taip pagerbdamas j�, nors ji nesuprato jo �od�ių. Ho Sa mėgino versti, bet �ingis nutraukė jį staigiu judesiu.
Jis i�tiesė saulėje įrudusi� rank� ir, �avėdamasis kontrastu, kilstelėjo jos smakr�, kad ji pa�iūrėtų į jį. Pastebėjo jos baim� ir ne�ymų pasibjaurėjim�, jo �iurk��iai odai prisilietus prie josios.
��Atrodo, sudariau ger� sandėrį, mergaite. Pagimdysi man puikių vaikų.
Tiesa, �ie vaikai negalės tapti �ingio paveldėtojais, ta�iau jis pats svaigte svaigo nuo merginos. Suprato, kad ji negalės gyventi tame pa�iame gere su Borte ir sūnumis. Tokia trapi mergina ten nei�gyvens. Teks jai ir jos vaikams pastatyti atskir� ger�.
Staiga suvokė, kad taip tylėdamas stovi jau ilgai, o gentainiai stebi jį vis labiau susidomėj�. Ne vienas karys �ypsodamas kum�nojo kit� ir �nib�dėjosi su draugais. �ingis nukreipė �vilgsnį į vad�, stovintį su Ho Sa. Abu vyrai buvo net i�bly�k� i� pyk�io, bet, �ingiui mostelėjus į miesto pus�, Ho Sa vikriai apsisuko, kiti taip pat. Vadas grie�tai įsakė, o Ho Sa burna atvipo i� nuostabos.
��Tu liksi, Ho Sa,�� pasakė jam �ingis, nud�iugintas jo nustebimo.�� Tavo karalius atidavė man tave metams.
Visk� suprat�s Ho Sa tvirtai su�iaupė lūpas. Kar�iu �vilgsniu jis stebėjo į miest� grį�tan�i� palyd�, o pats liko �ia su dreban�ia mergina, kuri� atgabeno vilkams.
�ingis atsuko veid� rytų vėjui ir įkvėpė jo, įsivaizduodamas horizonte Dzinų miestus. Tie miestai apsupti sienomis, ir jis ne�ino, kaip reikės jas sugriauti, o dėl savo negebėjimo juk negalės vėl rizikuoti �monėmis.
��Kam tau man�s reikia?�� staiga paklausė Ho Sa. �od�iai perskrodė tyl�, kurios, atrodo, �ingis nejuto.
��Galbūt i� tav�s padarysime tikr� karį.
Ta mintis pralinksmino patį �ingį ir jis pliauk�telėjo sau per koj�. Ho Sa �velgė į jį sustingusiu veidu, kol �ingis gū�telėjo pe�iais.
��Pats pamatysi.
Stovykloje buvo triuk�minga�� ardė gerus, nes gentys ketino keliauti toliau. Atėjus vidurnak�iui, nei�ardytas liko tik chano geras. Jis stovėjo ant didelio ve�imo, viduje ap�viestas aliejinėmis lempomis�� jos �vytėjo tamsoje ir geras buvo matomas visiems, susisupusiems į savo kilimėlius ir kailinius, pasiruo�usiems miegoti po �vaig�dėmis.
�ingis stovėjo prie �emo stalelio ir prisimerk�s tyrinėjo �emėlapį, nupie�t� ant storo popieriaus. Ho Sa pastebėjo, kad jis skubomis perpie�tas i� Rai �iango rankra��ių. Si Sia karalius buvo per daug apdairus, kad leistų �emėlapiui, pa�ymėtam karaliaus antspaudu, patekti į Dzinų imperatoriaus Vėjaus rankas. Netgi kinų kalbos ra�tas buvo stropiai perdarytas. �ingis lenkė galv� tai į vien�, tai į kit� pus�, mėgindamas pagal miestų apybrai�as bei pie�inius įsivaizduoti vietoves. Tai buvo pirmas tikras �emėlapis, kurį jis matė, bet �alia buvo Ho Sa, taigi jis neketino rodyti savo nepatyrimo.
�ingis vedė tamsiu pir�tu į �iaur� palei mėlyn� linij�.
���tai ta did�iulė upė, apie kuri� prane�ė �valgai,�� tarė jis ir klausiamai pakėlė akis į Ho Sa.
��Huanghė,�� atsakė Ho Sa.�� Geltonoji upė.
Tuomet nutilo, nenorėdamas pasirodyti plepus mongolų vadų akivaizdoje. Jų buvo pilnas geras: Arslanas, Chazaras, Ka�iūnas, kitų jis nepa�inojo. Kai �ingis jį supa�indino su Kok�iu, net at�oko nuo jo. I�d�iūv�s �amanas jam priminė i�protėjusius In�uano elgetas. Be to, nuo jo trenkė toks dvokas, kad persunkė vis� or� ir vertė Ho Sa kvėpuoti negiliai.
Visi dalyvaujantieji stebėjo, kaip �ingio pir�tas sliuogė toliau į �iaur�, paskui į rytus palei up�, sustojo ties vienu �enkliuku ir bakstelėjo į jį.
���tai �is miestas yra Dzinų �emių pakra�tyje,�� sumurmėjo �ingis. Jis �vilgtelėjo į Ho Sa, laukdamas patvirtinimo. �is nenoriai linktelėjo.
��Baotou,�� perskaitė Kok�iu po pie�inuku. Ho Sa ne�iūrėjo į �aman�, jo �vilgsnis buvo nukreiptas į besi�ypsantį �ingį.
��K� �ymi tie �enklai �iauriau?�� paklausė �ingis.
��Tai i�orinės sienos dalis.
�ingis sutrik�s susiraukė.
��Esu apie tai girdėj�s. Kinai slepiasi nuo mūsų u� jos, ar ne?
Ho Sa u�gniau�ė susierzinim�.
��Ne. Nė viena siena nebuvo pastatyta slėptis nuo jūsų, jos yra Dzinų karalystėms atskirti. Jums pavyko pereiti silpnesni�j� i� dviejų, bet tikrai nepavyks pereiti vidinės, Jen�in� supan�ios sienos. To padaryti dar niekam nepavyko.
�ingis tik nusi�iepė, i�gird�s tuos �od�ius, ir vėl ėmė tyrinėti �emėlapį. Ho Sa spoksojo į jį, suerzintas chano pasitikėjimo savimi.
Dar vaikystėje Ho Sa su savo tėvu buvo nukeliav�s prie Geltonosios upės. Tėvas tuomet jam parodė Dzinų sien� �iaurėje, ir jau tada joje buvo skylių bei apgriuvusių vietų. Vėlesniais de�imtme�iais niekas sienos netvarkė. �ingiui ved�iojant pir�tu po pergament�, Ho Sa svarstė, kaip Dzinai galėjo taip nesirūpinti taika savo �emėse. Jų i�orinė siena bevertė. Jis nervingai nurijo seiles. Gentys jau įveikė j�. Si Sia � silpna vieta, ir gentys ver�iasi į pietus. Ho Sa degė i� gėdos, stebėdamas �ingį ir svarstydamas, k� �is planuoja.
��Ar jūs pulsite Baotou?�� staiga, netikėtai paklausė Ho Sa.
�ingis papurtė galv�.
��Ir staugsime u� vartų, kaip darėme �ia? Ne. Keliausime namo, prie Chentėjaus kalnų. Josiu savo vaikystės kalvomis, skraidinsiu savo erelį ir vesiu tavo karaliaus dukterį.�� Apie tai pagalvojus jo veidas su�velnėjo.�� Mano sūnūs turėtų pa�inti mano gimtin�, ten jie sustiprės.
Ho Sa sutrik�s pakėlė akis nuo �emėlapio.
��Tada kam tos kalbos apie Baotou? Kodėl a� �ia?
��Sakiau, kad
Ho Sa pabandė sutelkti mintis, nors matė, kaip pa�aipiai �ypsosi Arslanas ir Chazaras.
�ingis paplek�nojo jam per petį.
��Siena apjuostas miestas, toks kaip Baotou, turės statybininkų, to amato meistrų, ar ne? Vyrų, gerai i�manan�ių gynyb�.
Ho Sa nieko neatsakė, ir �ingis sukikeno.
��Tavo karalius man jų neduotų, bet tu jų surasi, Ho Sa. Keliausi į Baotou kartu su Chazaru ir mano broliu Temuge. Trys vyrai į�engs ten, kur kariuomenė neį�engtų. Klausinėsi tol, kol rasi vyrų, statan�ių sienas, ir atgabensi juos man.
Ho Sa pastebėjo, jog visi �ypsosi, nes juos linksmina jo sutrikimas.
��Arba nu�udysiu tave dabar ir papra�ysiu tavo karaliaus atsiųsti man k� nors kit�,�� ramiai tarė �ingis.�� Vyras visuomet turi turėti pasirinkim� tarp gyvenimo ir mirties. Visk� i� jo galima atimti, tik ne tai.
Ho Sa prisiminė, kaip jo bendra�ygiai buvo nu�udyti dėl �irgų, kuriais jojo, ir nė kiek neabejojo, kad jo gyvybė gali priklausyti nuo vienintelio �od�io.
��Karaliaus įsakymu, priklausau tau,�� pagaliau i�tarė jis.
�ingis ka�k� suniurnėjo ir atsigr�ė į �emėlapį.
��Tuomet papasakok man apie Baotou ir jo sienas. Papasakok man visk�, k� esi mat�s ar girdėj�s.
Au�tant stovykla buvo tyli, bet chano gere vis dar gelsvai blyksėjo �viesa, ir tie, kurie gulėjo arti jo ant �altos �olės, girdėjo viduje balsų murmesį, lyg tolim� karo būgnų dudenim�.
X
SKYRIUS
Trys raiteliai prijojo tamsios upės krant� ir nu�oko nuo �irgų, kad �ie atsigertų. Sunkus mėnulis kabėjo �emai vir� kalvų, nu�viesdamas vandenį pilka �viesa. Buvo gana �viesu, nuo vyrų, �iūrin�ių į ma�ų laivelių siluetus, krito juodi �e�ėliai. Laiveliai girg�dėdami sūpavosi tamsoje.
Chazaras i� po balno i�sitraukė lininį mai��. Po visos dienos jojimo mėsa buvo sumink�tėjusi, ir jo ranka susmigo į suti�usi� mas�. Jis i�siėmė gabalėlį ir įsidėjo į burn�. Mėsa buvo sudususi, bet jis buvo toks alkanas, kad vis vien j� kramtė, stebėdamas bendra�ygius. Temugė buvo taip pavarg�s, kad net siūbavo stovėdamas �alia brolio, jo akys merkėsi i� nuovargio.
��Naktį valtininkų prie kranto nebūna. Jie tamsoje bijo plė�ikų. Be to, bus girdėj� apie tavo kariuomen� vakaruose,�� sumurmėjo Ho Sa.�� Mums reikia susirasti viet� pamiegoti, kelion� t�sim ryte.
��Vis dar nesuprantu, kodėl iki Baotou nori plaukti upe,�� pasakė Chazaras.
Ho Sa mėgino nuryti pyktį. Jau pustuzinį kartų jis tai ai�kino, bet mongolų kario prisiri�imas prie savo �irgo buvo sunkiai įveikiamas.
��Mums buvo liepta nepatraukti į save dėmesio, įeiti į Baotou, lyg būtume pirkliai ar piligrimai,�� atsakė jis ramiu balsu.�� Pirkliai neįjoja į miest� lyg kinų didikai, o piligrimai neturi �irgų.
��Bet taip būtų grei�iau,�� u�sispyr�s pakartojo Chazaras.�� Jei tas �emėlapis, kurį �iūrėjau, tikslus, mes galėtume nukirsti upės vingį ir atsirastume ten per kelet� dienų.
��O mus jojant pastebėtų kiekvienas valstietis laukuose ir kiekvienas keleivis keliuose,�� atkirto Ho Sa. Jis pajuto, kaip supyk�s Chazaras sustingo nuo jo tono, bet Ho Sa jau per ilgai kentė jo nuolatinius skundus.�� Nemanau, kad tavo brolis tam pritartų�� joti tūkstantį li atvira stepe.
Chazaras tik su�narp�tė, o atsiliepė Temugė.
��Jis teisingai kalba, broli. �ia upe mes nuplauksime į �iaur� iki Baotou ir tiesiog pask�sime keliautojų minioje. Visi�kai nenoriu, kad mums tektų brautis pro įtarius kinų karius.
Chazaras nedrįso atsakyti. Prad�ioj jį jaudino mintis, kaip jie jos tarp kinų tautelių, bet Temugė jojo lyg senė sustingusiais s�nariais ir buvo visai netinkamas kario palydovas. Ho Sa jojo truputį geriau, bet nutolus nuo �ingio pyko dėl skirtos u�duoties, virto niūriu bendrakeleiviu. Buvo dar blogiau, kai Temugė su Ho Sa ėmė tauk�ti pauk��ių kalba, ir Chazaras visi�kai negalėjo įsiterpti. Jis buvo pra��s, kad Ho Sa pamokytų jį keiksma�od�ių ir į�eidimų, bet �is tik su�aibavo akimis.
Jų kelionė visai nebepriminė nuotykio ir virto tikromis rietenų var�ytuvėmis, todėl Chazaras tro�ko, kad ji kuo grei�iau baigtųsi. Vien mintis apie lėt� plūduriavim� vienu i� �e�ėliuose skendin�ių laivelių gadino nuotaik�.
��Galėtume perplukdyti �irgus per up� �i�nakt, o tuomet...�� pradėjo jis.
Ho Sa su �vilpesiu i�kvėpė.
��Upė mus nune�tų!�� atkirto jis.�� Tai Geltonoji upė, jos plotis visas li nuo kranto iki kranto netgi �ioje siauroje vietoje. Tai ne vienas i� jūsų mongoli�kų upelių. �ia nėra jokių keltų, ir iki to laiko, kol pasieksime �idzui�an�, kur nusipirktume viet� kelte, apie mus jau bus prane�ta. Kinai nekvaili, Chazarai. Jie turi seklių, stebin�ių sienas. Trys raiteliai ant �irgų juos tikrai sudomins.
Chazaras �niurk�telėjo, įsidėjo į burn� dar gabalėlį senos avienos ir ėmė �iulpti.
��Upė ne tokia jau plati,�� pasakė jis.�� Strėlė per j� perlėktų, jei paleis�iau.
��Ne, neperlėktų,�� atrė�ė Ho Sa. Jis sugniau�ė kum��ius, kai Chazaras siekė lanko.�� Be to, tamsoje nematysime, kur ta strėlė nukris.
��Tada parodysiu tau ryt�,�� atkirto Chazaras.
��O kaip tai mums padės?�� paklausė Ho Sa.�� Manai, valtininkai neatkreips dėmesio į mongolų lankinink�, laidantį strėles vir� jų upės?
Chazaras nuleido lank�. Mėnulio �viesoje atsigr�ė į Ho Sa. Ties� sakant, jis galvojo lygiai taip pat, kaip Ho Sa, bet neprisipa�ins to nei Ho Sa, nei savo mokslin�iui broliui.
��Manau, tam, kad saugo�iau Temug�,�� atsakė jis.�� Jis �ia, kad i�moktų kinų kalb� ir galėtų stebėti, ar tu mūsų nei�duosi, kai pasieksime miest�. Tu �ia vienintelis nuolat plepi, ir �iandien jau daug kartų plepėjai. Jei mus u�puls kinai, mano lankas bus vertingesnis nei tavo burna.
Ho Sa atsiduso. Jis nenorėjo apie tai kalbėti, bet jau buvo beprarand�s savitvard�.
��Tau teks palikti lank� �ia. Dar prie� au�r� paslėpk jį paupio purve.
Chazaras neteko �ado. Bet nespėjo i�reik�ti pasipiktinimo�� Temugė ramindamas u�dėjo rank� jam ant peties, ir Chazaras staigiai truktelėjo petį.
��Jis pa�įsta tuos �mones, broli, ir iki �iol mums buvo i�tikimas. Mes turime plaukti upe, o tavo lankas tikrai sukels įtarimų. Turime bronzos ir sidabro, pakeliui nusipirksime prekių, kurias galėtume parduoti Baotou. Prekeiviai nesine�ioja mongoli�kų lankų.
��Galėtume apsimesti, kad lank� parduodame,�� atsakė Chazaras. Paniur�s jis u�dėjo rank� ant ginklo, priri�to prie balno, lyg tas prisilietimas galėtų nuraminti.�� Gerai, a� paleisiu savo �irg�, bet lanko nepaliksiu net dėl tuzino slaptų kelionių upe. Net nemėginkite įkalbinėti. Mano atsakymas liks toks pats, kad ir k� sakysite.
Ho Sa vėl ėmė gin�ytis, o Temugė tik papurtė galv�, pavarg�s nuo abiejų.
��Palik jį ramybėje, Ho Sa,�� patarė Temugė.�� Suvyniosime lank� į audekl� ir galbūt niekas jo nepastebės.
Jis patraukė rank� Chazarui nuo peties ir nuėjo nuimti nuo �irgo balno ir vad�ių. Prireiks laiko, kol visk� paslėps, ir jis neu�migs, kol to darbo nepadarys. Temugė vėl svarstė, kodėl �ingis būtent jį i�rinko būti tų dviejų karių palydovu. Juk stovykloje buvo ir kitų, mokan�ių kinų kalb�, uigūrų Bar�iukas vienas i� jų. Gal tas Bar�iukas tiesiog per senas, pagalvojo Temugė. Jis atsiduso, nuri�damas savo �irgo virves. Gerai pa�inodamas savo brolį Temugė spėjo, kad �ingis vis dar tikisi i� jo padaryti karį. Ta�iau Kok�iu parodė jam kit� keli�, ir jis tro�ko, kad jo mokytojas dabar būtų �alia ir kartu medituotų prie� mieg�.
Vesdamas savo �irg� į tams� po paupio med�iais, Temugė i�girdo, kaip jo bendra�ygiai vėl gin�ijasi piktai �nab�dėdamiesi. Pats m�stė: ar jie turi koki� nors galimyb� i�likti gyvi kelionėje į Baotou. Paslėp�s baln� ir atsigul�s, jis labai stengėsi nebegirdėti susijaudinusių balsų ir kartojo �od�ius, kurie, kaip sakė Kok�iu, turėtų atne�ti ramyb�. �adėtos ramybės jie neatne�ė, bet jos belaukiant atėjo miegas.
Ryte Ho Sa pakėlė rank� dar vienam laiveliui, plaukian�iam prie� vėj� �emyn upe. Jau devynis kartus į tokį judesį niekas neatkreipė dėmesio, nors jis laikė i�kėl�s odin� pinigin� su monetomis ir kratė j�, kad girdėtųsi monetų skambesys. Visi trys lengviau atsiduso, kai galiausiai laivelis pasuko jų link. �e�i įdeg� sėdin�iųjų laivelyje veidai įtariai �velgė į juos.
��Nieko jiems nesakyk,�� sumurmėjo Ho Sa Temugei, kai jie stovėjo paupio purve ir laukė priplaukiant laivelio. Ir jis, ir abu broliai buvo apsivilk� paprastais drabu�iais, sujuostais per liemenį, kad nepasirodytų įtartini laivelio įgulai. Chazaras ant peties laikė susukt� gūni�, kurioje buvo suvyniotas jo lankas odiniame dėkle ir pilna strėlių strėlinė. Jis susidomėj�s spoksojo į laivelį, nes niekada nebuvo mat�s tokio daikto dienos �viesoje. Laivelio burė buvo beveik tokio paties auk��io kaip laivelio ilgis, ma�daug keturiasde�imties pėdų nuo vieno galo iki kito. Buvo sunku suprasti, kaip tas burlaivis sugebės priplaukti, kad jie galėtų sulipti į jį.
��Burė atrodo lyg pauk��io sparnas. Matau netgi kaulus,�� pastebėjo jis.
Ho Sa staiga atsisuko.
��Jeigu jie k� nors apie tave paklaus, pasakysiu, kad esi nebylys, Chazarai. Privalai nė su vienu nekalbėti. Ar supratai?
Chazaras i� padilbų �vilgtelėjo į Si Sia karį.
��Supratau�� tu nori, jog leis�iau dienas nepraverdamas burnos. Ta�iau, kai visa tai baigsis, mudu susirasime koki� nors rami� vietel� ir...
��Nutilk!�� su�uko Temugė.�� Jie jau arti, i�girs tave.
Chazaras pritilo, bet atlaikė Ho Sa �vilgsnį ir galiausiai grėsmingai jam linktelėjo.
Burlaivis priplaukė visai arti kranto ir Ho Sa, nelaukdamas bendrų, nubrido prie jo. Jis nekreipė jokio dėmesio į Chazaro burbamus keiksmus, kai stiprios rankos traukė jį per laivelio kra�t� į vidų.
Burlaivio savininkas buvo �emaūgis liesas vyras su raudonu rai��iu ant kaktos, kad prakaitas nebėgtų į akis. Jis buvo nuogas, tik strėnas juosė ruda strėnjuostė, u� jos buvo u�ki�ti du peiliai, priglud� prie plikos �launies. Ho Sa akimirk� svarstė, ar kartais jų nepaėmė įgula piratų, siau�ian�ių pakrantės kaimeliuose. Kad ir kaip būtų, abejoti jau per vėlu.
��Ar jūs galite u�simokėti?�� paklausė laivelio savininkas ir atgalia ranka stuktelėjo Ho Sa į krūtin�. Kai į burlaivį buvo įtempti ir Chazaras su Temuge, Ho Sa jam į deln� įspraudė tris bronzines monetas. Ma�aūgis vyri�kis pa�iūrėjo pro kiekvienos monetos viduryje esan�i� skylut�, paskui susivėrė jas ant virvutės prie dir�o.
��A� �en Ji,�� prisistatė jis, kai Chazaras atsistojo visu ūgiu.
Mongolas buvo visa galva auk�tesnis u� auk��iausi� laivelio įgulos vyr�. Jis dairėsi aplinkui, lyg būtų įsi�eid�s. Ho Sa atsikrenk�tė, ir �en Ji �vilgtelėjo į jį pakreip�s galv�.
��Plauksime iki �idzui�ano,�� pasakė �en Ji. Ho Sa papurtė galv� ir ėmė ie�koti daugiau monetų. I�gird�s metalo skambesį, �en Ji įdėmiai pa�velgė į jį.
��Duodu dar tris, jei nuplukdysite mus iki Baotou,�� tarė Ho Sa ir padavė jam monetas.
Kapitonas vikriai jas pagriebė ir įgudusiu judesiu susivėrė �alia pirmųjų.
��Duok dar tris, jei nori, kad taip toli plauk�iau �emyn upe.
Ho Sa stengėsi sutramdyti kylantį pyktį. Jis jau sumokėjo daugiau negu pakankamai, kad nuplauktų iki tako į miest�. Ir labai abejojo, ar �is vyri�kis gr��intų pinigus, jei jis nuspr�stų laukti kito laivelio.
��Gavai u�tektinai,�� atsakė tvirtai.
�en Ji akys nukrypo ten, kur Ho Sa laikė pinigus po dir�u. Jis gū�telėjo pe�iais.
��Dar tris, arba būsite i�mesti.
Ho Sa stovėjo labai tyliai ir jautė pokalbio besiklausan�io Chazaro irzulį. Ho Sa neabejojo�� �is bet kuri� akimirk� leptelės klausim�.
��Įdomu, kur tu netrukus atsidursi kitame gyvenimo rate?�� sumurmėjo Ho Sa. Nustebo, kad �en Ji visai nesusijaudino ir tik gū�telėjo pe�iais. Sumi��s Ho Sa pakratė galv�. Gal jis per daug priprat�s prie kariuomenės, kur visi paklūsta jo vald�iai? I� �en Ji sklido keistas pasitikėjimas savimi, visai nederantis nei su jo skarmalais, nei su purvinu ma�u laiveliu. Ho Sa dėbtelėjo piktai ir padavė dar monetų.
��Skurd�iai nekeliauja į Baotou,�� linksmai tarė �en Ji.�� Kai plauksime, nesimai�ykit mano vyrams po kojų.
Jis parodė į grūdų mai�us prie vairo laivagalyje. Ho Sa pamatė, kad Chazaras jau įsikūrė ant jų dar jam nespėjus linktelėti.
�en Ji įtariai pa�iūrėjo į Temug� ir Chazar�, bet jį ramino naujų monetų skambesys ant virvutės prie dir�o, kai tik sujudėdavo. Jis įsakė pakreipti bures statmenai vėjui ir sukti skersai upės, paskui į �iaur�, kelionės tikslo link. Laivelyje buvo sausakim�a �monių, o kaju�ių jame nebuvo. Ho Sa spėjo, kad įgula naktį miega ant denio. Chazaras priėjo prie turėklų ir, atsidus�s i� palengvėjimo, ėmė �lapintis tiesiai į up�. Ho Sa �velgė auk�tyn ir klausėsi vandens te�kenimo.
Du įgulos nariai pir�tu rodė į Chazar� ir ne�vankiai �aipėsi. Jie pliauk�ėjo vienas kitam per nugar� ir leipo juokais. Chazaras paraudo, o Ho Sa paskubėjo atsistoti tarp jo ir įgulos, įspėdamas jį �vilgsniu. Jūreiviai stebėjo vaizd� pla�iai i�si�iep�, kol �en Ji nei�rėkė įsakymo bėgti į pirmagalį ir kelti bur�.
��Geltoni �unys,�� tarė Chazaras jiems pavymui.
�en Ji kaip tik buvo įpusėj�s kelti bur�, kai nugirdo �iuos �od�ius. Ho Sa �irdis nusirito į kulnus, pama�ius artinantis laivelio kapiton�.
��K� jis pasakė?�� paklausė �en Ji.
Ho Sa suskubo atsakyti.
��Jis musulmonas. Jis nekalba civilizuota kalba. Kas gali suprasti tokių �monių elgesį?
��Jis visai nepana�us į musulmon�,�� atsakė �en Ji.�� Kurgi jo barzda?
Ho Sa pajuto visos įgulos �vilgsnius, įbestus į juos. �į kart� vyrai laikė rankas ant peilių.
��Visi pirkliai turi paslap�ių,�� atsakė Ho Sa, atremdamas �en Ji �vilgsnį.�� Ar man svarbu �mogaus barzda, kai reikia parduoti jo turt�? Sidabras kalba sava kalba, ar ne?
�en Ji i�si�iepė. Jis i�tiesė rank�, o Ho Sa bejausmiu veidu įspraudė jam į deln� sidabrin� monet�.
���inoma, kalba,�� atsakė �en Ji, spėliodamas, kiek dar monetų karys turi savo kap�e. Kad ir k� tie trys vyrai apie save sakytų, jie tikrai nėra pirkliai. �en Ji purvinu nyk��iu parodė į Chazar�.
��Ar jis toks kvailys, kad pasitiki tavimi? Ar tu jo nei�mesi u� borto kuri� nors naktį perpjov�s gerkl�?
Ho Sa pasijuto nejaukiai, kai vyrukas sau pir�tu brūk�telėjo per gerkl�. Chazaras jo judesius stebėjo vis labiau susidomėj�s. Temugė taip pat raukėsi, o Ho Sa svarstė, kiek jam per t� trump� mirksnį pavyko suprasti.
��A� niekada nei�duodu �mogaus, jeigu daviau jam garbės �odį,�� paskubėjo i�tarti kapitonui Ho Sa, norėdamas, kad girdėtų Temugė ir visi kiti.�� Nors jis i� tiesų kvailys, bet taip pat�� įgud�s karys. Geriau jo neį�eidinėkit, nes galiu nepajėgti jo sutramdyti.
�en Ji pakėlė galv�. Jis nepasitikėjo vyrais, kuriuos priėmė į savo laivelį, o tas auk�tasis, kvailasis, pana�u, degė i� pyk�io. Galiausiai �en Ji gū�telėjo pe�iais. Visi vyrai miega ir, jeigu �ie sukels rūpes�ių, jie bus ne pirmieji, kuriuos jis i�mes į vandenį per laivelio paskuigalį. Su nenusakomu palengvėjimu Ho Sa nuėjo prie kitų dviejų laivagalyje. Mėgino apsimesti, kad tas kivir�as visai jo nesutrikdė.
Neatrodė, kad Chazaras norėtų atsipra�yti.
��K� jam pasakei?�� paklausė.
Ho Sa giliai įkvėpė.
��Pasakiau, kad atkeliavai i� u� tūkstan�io mylių. Maniau, kad jis nieko ne�ino apie islamo sekėjus, bet, matyt, yra mat�s bent vien� praeityje. Jis mano, kad meluoju, bet daug neklausinėja. Tai paai�kina, kodėl tu vis vien negali kalbėti kinų kalba.
Chazaras patenkintas atsiduso.
��Man bent nereikia būti nebyliu,�� tarė patenkintas,�� nes nemaniau, kad i�tversiu.
Jis vėl įsikūrė ant mai�ų, pastūm�s Temug�, kad būtų vietos patogiai įsitaisyti. Laivui plaukiant �emyn upe Chazaras u�simerkė ir Ho Sa manė, kad jis miega.
��Kodėl jis pir�tu brūk�telėjo sau per gerkl�?�� paklausė Chazaras neatsimerkdamas.
��Norėjo su�inoti, ar neketinu tav�s nu�udyti ir i�mesti per bort�,�� trumpai atsakė Ho Sa.�� Tokia mintis man buvo atėjusi į galv�.
Chazaras sukikeno.
��Tas vyrukas man pradeda patikti,�� tarė apsnūdusiu balsu.�� D�iaugiuosi, kad įsėdome į �į laivelį.
�ingis ėjo per pla�i� stovykl�, įsikūrusi� nuo vaikystės pa�įstamų kalnų papėdėje. Naktį i�krito sniegas, jis mėgaudamasis giliai įkvėpė �alto oro. Girdėjo kumelių, kvie�ian�ių er�ilus, �vengim� ir ka�kur tolumoje migdomam vaikui �velniai dainuojam� lop�in�. Apsuptas �eimų, jis buvo ramus, o jo nuotaika gera. Nesunku buvo prisiminti dienas, kai jo tėvas dar buvo gyvas, o jis su broliais neturėjo jokio supratimo apie gyvenim�. Sutrik�s pakraipė galv�, kai prisiminė regėtas �emes. Jūra buvo didesnė nei jis galėjo įsivaizduoti, ka�kuri jo dalelė tro�ko pamatyti k� nors nauja, kad ir kinų miestus. Jis buvo jaunas, stiprus ir vadovavo did�iulei kariuomenei, geban�iai paimti tai, ko tro�ko. Nusi�ypsojo pats sau, kai priėjo ger�, kurį pastatė savo antrai �monai, �akahai. Jo tėvui u�teko jo motinos, tas tiesa, bet Jesugėjus buvo ma�os genties chanas ir jam niekas nesiūlė gra�ių moterų, kaip duoklės.
�ingis pasilenkė įeidamas. �akahai laukė jo, jos akys vienintelės lempos �viesoje buvo pla�ios ir tamsios. �ingis nieko nei�tarė jai atsistojus jo pasveikinti. Jis ne�inojo, i� kur ji gavo dvi jaunas jai patarnaujan�ias mergaites. Gal jas paėmė į nelaisv� jo kariai, o ji jas nusipirko ar i�siderėjo. Joms slenkant i� gero, �ingis pajuto jų kvepalų dvelksm� ir jį nupurtė lengvas drebulys, kai vienai einant pro �alį �ilkas prilietė jo nuogas rankas. Jis girdėjo jų �nab�desį tolstant, ir pagaliau jie liko vieni.
�akahai i�did�iai, auk�tai i�kelta galva stovėjo prie�ais jį. Pirmosios savaitės gentyje jai buvo sunkios, bet jis jautė �velni� siel�, atsispindin�i� jos �iban�iose akyse dar tada, kai nemokėjo jo tautos kalbos. Ji vaik��iojo taip, kaip ir pritiko karaliaus dukrai, ir matydamas j� jis visuomet susijaudindavo. Keista, bet būtent jos laikysena sudarė did�i�j� dalį jos gro�io.
Ji nusi�ypsojo, kai �ingis nu�velgė j�, nes �inojo, kad yra u�vald�iusi vis� jo dėmesį. I�sirinkusi tinkam� laik�, ji atsiklaupė prie� jį, nulenkė galv�, tada pakėlė akis įsitikinti, kad jis mato jos nusi�eminim�. �ingis nusijuokė, suėmė j� u� rie�o, pakėlė, paskui paėmė ant rankų ir paguldė į lov�.
Bu�iuodamas j�, laikė galv� suėm�s abiem rankomis, o jo pir�tai skendo jos juoduose plaukuose. Jos dejonė sklido jam į burn�, jos rankos �velniai lietė jo �launis ir liemenį, jaudindamos jį. Naktis buvo �ilta, ir jis kantriai laukė, kol ji atlapojo savo �ilkinius mar�kinius, atskleisdama odos baltum� iki pat lygaus pilvo bei �ilkinio dir�o ir kelnių, kurias dėvėjo lyg būtų vyras. Ji aik�iojo, kai jis bu�iavo ir �velniai kand�iojo jos krūtis. Netrukus nukrito ir kiti jų drabu�iai. Stovyklai snaud�iant, jis paėmė Si Sia princes�, o jos �auksmai, atkartojami aido, sklido toli.
XI
SKYRIUS
Prireikė savaitės, kol �en Ji burlaivis pasiekė �idzui�an�, stovintį ant vakarinio upės kranto. Dienos buvo pilkos ir �altos, dumbluotas ir drumstas vanduo, raibuliuojantis laivo pirmagalyje, tol tamsėjo, kol pagaliau pateisino upės pavadinim�. Kurį laik� juos lydėjo delfinų �eima, bet kai susijaudin�s Chazaras vien� i� jų kliudė irklu, jie prapuolė taip vikriai, kaip ir atsirado. Ho Sa susidarė savo nuomon� apie laivelio kapiton� ir įtarė, kad triumas prikim�tas neapmokestintų, gal ir prabangos prekių, kurios jam atne� didelius pelnus. Jis neturėjo progos patikrinti savo įtarimų, nes įgula nepavargdama stebėjo keleivius. Buvo pana�u, kad jūreiviai pasamdyti ka�kokio turtingo pirklio ir neturėjo rizikuoti kroviniu, priimdami keleivius. Ho Sa nusprendė: �en Ji�� patyr�s vyras, up� pa�įstantis geriau u� imperatoriaus mokes�ių rinkėjus. Ne kart� jie pasirinko intak�, nukrypdami nuo pagrindinio kurso, darydami didel� kilp�, ir vėl grį�davo atgal. Paskutinį kart�, kai jie tai darė, Ho Sa pastebėjo nery�kų pareigūnų bar�os �e�ėlį u� jų viduryje upės. Kapitono veiksmai jam tiko, todėl jis nieko nesakė apie gai�tam� laik�, nors miegojo su peiliu rankovėje ir labai jautriai, atsibusdamas nuo menkiausio garso.
Tuo tarpu Chazaras knarkė stulbinamai garsiai. Ho Sa erzino tai, jog Chazaras patiko įgulai ir jūreiviai jau i�mokė jį posakių, i� kurių bus ma�a naudos u� doko vie�namio sienų. Jis nurijo pyktį, kai Chazaras rankų lenkimo var�ybose nugalėjo tris tvir�iausius jūreivius, laimėjo odmai�į deginan�io ry�ių vyno6 ir neketino juo dalytis.
I� jų trijų tik Temugė nesid�iaugė �ia ramia kelione. Nors upė bangavo nesmarkiai, jau antr� ryt� jis vėmė per bort�, u�sitarnaudamas laivo įgulos paty�ias. Naktimis puolė uodai ir kas ryt� ant kulk�nių jis rasdavo daugyb� raudonų įkandimo �ymių. Jis nepritariamai stebėjo d�iugų Chazaro bi�iuliavim�si ir visi�kai nesistengė elgtis taip pat, nors kalb� mokėjo geriau. Ho Sa galėjo tik trok�ti, kad jų kelionė grei�iau baigtųsi, bet i� tiesų �idzui�ane jie tik sustojo pasipildyti atsargų.
Dar gerokai iki pasimatant miestui upėje pasirodė daugybė ma�ų laivelių, plaukian�ių skersai nuo kranto iki kranto ir plukdan�ių naujienas ir paskalas, atne�tas i� u� tūkstan�ių mylių. Pats �en Ji visi�kai nebuvo link�s bendrauti, bet kai priri�o savo burlaivį prie medinio stulpo �alia dokų, prie jo priplaukdavo laivelis po laivelio. Ho Sa suprato, kad vyrukas gerai �inomas �ioje upėje. Ne vienas klausimas buvo u�duotas apie keleivius, ir Ho Sa turėjo atlaikyti daugyb� �vilgsnių. Jis neabejojo�� dar jiems nepasiekus Baotou, apie juos jau �inos. Netgi ėmė manyti, kad visas jų sumanymas pasmerktas �lugti. Chazaro stovėjimas laivo priekyje ir bjaurus kitų kapitonų į�eidinėjimas galėjo baigtis liūdnai. Jis galėjo būti sumu�tas ar net nudurtas peiliu į gerkl�, bet kadangi �en Ji raitėsi i� juoko, ir paties Chazaro veide buvo ka�kas tokio, kas neleido įsi�eisti, nieko nenutiko. Jam tik buvo atsakyta dar bjauresniais į�eidimais. Prie� saulėlydį Chazaras u� kelet� monetų nusipirko �vie�ių vaisių ir �uvies. Ho Sa stebėjo visk� rūs�iai tylėdamas ir mėgino kum��iu grūdų mai�e pasidaryti patogi� viet� galvai padėti ir u�migti.
Temugė pabudo nuo dunkstelėjimo į laivelio bort�. Nakties ore tir�tai knib�dėjo vabzd�ių, jis buvo apsunk�s nuo miego. Apsnūd�s pasir��ė ir �ūktelėjo Ho Sa. Jam niekas neatsakė. Pakėl�s galv� Temugė pamatė, kad Ho Sa ir jo brolis nemiega, bet spokso į nakties tams�.
��Kas vyksta?�� su�nib�dėjo Temugė. Jis girdėjo girg�desį ir prislopintus garsus, mėnulis dar nebuvo patekėj�s, ir jis suprato, kad miegojo labai neilgai.
Netikėtai su�ibo �viesa�� tai vienas i� įgulos narių atidengė ma�yt� aliejin� lempel� laivo pirmagalyje. Temugė i�vydo auksu nu�viest� vyro rank�, po to pasigirdo �auksmai ir kilo sumai�tis. Chazaras ir Ho Sa pradingo tamsoje, o Temugė atsistojo sukaustytas, negalėdamas pajudėti i� baimės. Per bortus į laivelį virto tamsūs kūnai. Jis pasirausė peilio ir susigū�ė u� mai�ų, kad jo nepastebėtų.
�alia pasigirdo skausmingas riksmas ir Temugė garsiai nusikeikė, įsitikin�s, kad juos u�tiko imperatoriaus kariai. Jis girdėjo �en Ji įsakymus ir tamsoje besigrumian�ių vyrų urzgėjim� bei atodūsius. Temugė dar labiau susigū�ė ir laukė puolimo. Įtemp�s akis, pamatė ore lekian�i� ma�yt� aukso spalvos lempel� ir jos paliekam� pėdsak�. Jis i�girdo, kaip ji stuktelėjo į medien�, u�uot nukritusi ir su�nyp�tusi vandenyje. Aliejus i�siliejo ap�viestame plote, ir Temugei i� baimės u�ėmė kvap�.
Lempa nukrito ant kito, baisiausiai besisupan�io, laivelio denio�� i� jo �okinėjo vyrai. Kaip ir �en Ji bei kiti, u�puolikai dėvėjo tik strėnjuostes. Jie turėjo ilgus, lyg rankų dilbiai, peilius ir kovėsi piktai urgzdami ir keikdamiesi. Sausas medinis pavir�ius liepsnojo, ir Temugė matė susipynusius prakaituotus kūnus. Kai kuriuose �iojėjo gilios �aizdos, i� jų sruvo kraujas.
Su siaubu stebėdamas, kas vyksta, Temugė i�girdo gerai pa�įstam� gars��� dvejopo lenkimo lanko pliauk�telėjim�. Jis staigiai atsigr�ė ir pamatė laivelio pirmagalyje stovintį Chazar�, leid�iantį strėl� po strėlės. Visos pataikė į tiksl�, i�skyrus vien�, nukritusi� į vandenį, kai Chazarui teko pasilenkti, kad i�vengtų į jį metamo peilio. Temugė sudrebėjo, kai prie pat jo veidu �emyn nukrito vyras, pervertas strėlės taip, jog i� krūtinės ky�ojo jos galo plunksnos, o i� nugaros�� smaigalys.
Tuomet jie dar galėjo būti įveikti, jei u�puolikų denyje nebūtų ėmusi plisti ugnis. Temugė matė, kaip vieni i� jų per�oko atgal į savo laivelį ir stvėrė odinius kibirus. Ta�iau ir tie krito nuo Chazaro strėlių, nespėj� u�gesinti ugnies.
�en Ji pjūklu nupjovė dvi storas virves, laikiusias laivelį, ir, įsikib�s į medinį turėkl�, pastūmė laivelį tolyn. Jis ėmė nevaldomas plūduriuoti ant tamsaus vandens ir Temugė regėjo vyrų, kovojan�ių su liepsnomis, �e�ėlius. Bet jau buvo per vėlu įgulai gelbėti laivelį�� tolumoje vyrai pliu�kenosi vandenyje, bandydami i�sigelbėti patys.
Ugnis taip pat skleidė garsus, ji kosėjo, spjaudėsi ir riaumojo. Bet srovė ne�ė laivelį upe �emyn ir garsai slopo. Tamsoje į dangų pakilo ry�kių �ie�irbų stulpas, auk�tesnis u� bur�. Temugė pagaliau atsistojo, jo krūtinė smarkiai kilnojosi. Ka�kam priartėjus, jis �oktelėjo, bet tai buvo krauju ir dūmais pradvis�s Ho Sa.
��Ar tu su�eistas?�� paklausė Ho Sa.
Temugė papurtė galv� ir tik paskui suvokė, kad bendras nemato jo tamsoje, nes k� tik �iūrėjo į liepsnas.
��Viskas gerai,�� sumurmėjo Temugė.�� Kas buvo tie �monės?
��Upės �iurkės, kurioms rūpėjo tai, k� �en Ji turi triume. Nusikaltėliai.
Jis nutilo, naktyje i�gird�s �en Ji komand�, po kurios burė vėl buvo pakelta. Temugė girdėjo vandens �nyp�tim�, kai jie ėmė plaukti i� �idzui�ano dokų į giliausi� kanalo viet�. Po dar vieno �en Ji įsakymo įgula nutilo ir jie nematomi nuplaukė tolyn.
Atrodė, praėjo �imtme�iai, kol galop patekėjo prie�pilnis mėnuo. Jis nuda�ė up� sidabru, i�niro gyvų i�likusių įgulos vyrų �e�ėliai. Per u�puolim� �uvo du �en Ji �monės�� jie be jokių ceremonijų buvo i�mesti į up� per laivagalį.
�en Ji grį�o su Chazaru�� reikėjo pri�iūrėti, kaip dirbama. Jis linktelėjo Temugei, bet prieblandoje jo veido i�rai�kos nebuvo galima į�iūrėti. Temugė matė, kaip jis �engtelėjo burės link, bet stabtelėjo, ai�kiai ka�k� svarstydamas. Jis stovėjo prie�ais Chazar� ir spoksojo jam į veid�.
���is jūsų prekeivis joks islamo sekėjas,�� pasakė �en Ji Ho Sa.�� Musulmonai be perstojo meld�iasi, o jo nė karto nema�iau klūpant.
Ho Sa įsitempė laukdamas, kol ma�asis kapitonas t�s.
�en Ji gū�telėjo pe�iais taip, kad visi matytų.
��Bet jis gerai kaunasi, kaip tu ir sakei. Taigi a� galiu likti aklas ir naktį, ir dien�. Supratai?
��Taip,�� atsakė Ho Sa.
�en Ji i�tiesė rank� ir paplek�nojo Chazarui per petį. Tada patenkintas pamėgd�iojo �nyp��iam� lanko gars�.
��Kas jie tokie?�� tyliai paklausė Ho Sa.
�en Ji patylėjo, svarstydamas, k� atsakyti.
��Kvailiai, o dabar jau negyvi kvailiai. Bet nesirūpink.
��Tai priklauso nuo to, ar mūsų dar kart� neu�puls, nepriplaukus Baotou,�� atsakė Ho Sa.
��Joks �mogus negali �inoti savo likimo, karį-pirklį, bet, manau, neu�puls. Jie turėjo galimyb� mus apvogti, bet jau neteko jos. Du kartus jie mūsų nepagaus.
Jis dar kart� pamėgd�iojo Chazaro lanko gars� ir i�si�iepė.
��Kas yra triume? Ko jie ten norėjo?�� staiga paklausė Temugė. Jis stropiai apgalvojo savo �od�ius, bet �en Ji vis tiek labai nustebo, i�gird�s keist� klausim�. Temugė jau norėjo dar kart� klausti, bet ma�asis kapitonas atsakė:
��Jiems buvo labai smalsu, kas ten yra, ir dabar jie mir�. Ar ir tau smalsu?
Temugė visk� suprato ir nuraudo. Tamsoje to nebuvo matyti. Jis papurtė galv� ir tarė:
��Ne, man ne smalsu.
Tada nusuko �vilgsnį į �alį.
��Tau sekasi, kad turi draugų, kurie gali tave apginti,�� pasakė �en Ji.�� Nema�iau, kad būtum pajudėj�s, kai mus u�puolė.
Jis sukikeno, o Temugė susiraukė. Jei jis suprato ne visus �od�ius, tai tikrai pastebėjo pa�aipų ton�. �en Ji atsigr�ė į Chazar� ir sugriebė jį u� rankos, dar Temugei nespėjus sugalvoti atsakymo.
��Tu, kek�ės antklode,�� kreipėsi jis.�� Nori i�gerti?
Temugė pastebėjo baltai blykstelint brolio dantis, kai i�girdo kalbant apie ugninį gėrim�. �en Ji nusivedė jį į laivo priekį at�v�sti pergalės. Ta�iau ten, kur liko stovėti Ho Sa ir Temugė, tebetvyrojo įtampa.
��Mes �ia ne tam, kad kovotume su upės plė�ikais,�� pasakė Temugė.�� K� bū�iau galėj�s padaryti vien su peiliu?
��Geriau numik valandėl�, jei gali,�� �iurk��iai atsakė Ho Sa.�� Nemanau, kad kur nors stosime kelet� ateinan�ių dienų.
Kalnuose buvo gra�i �iemos diena. �ingis su �mona ir sūnumis nujojo toli nuo did�iosios gen�ių stovyklos, prie upės, kuri� pa�inojo nuo vaikystės. �o�is ir �agatajus jojo ant savo �irgų, o Borte i� paskos vedė savo. Ant �io balno sėdėjo Ugedėjus ir Tolujus.
Vis labiau tolstant nuo gentainių, �ingio nuotaika taisėsi. �emė po kumelės kanopomis jam buvo pa�įstama, ir jį nustebino staiga u�plūd� jausmai, sugrį�us �ia i� dykumos. Jis �inojo, kad myli kalnus, bet apstulbo, kai pajutus vaikystės velėn� po kojomis akis u�plūdo a�aros. Pasistengė jas kuo grei�iau i�mirksėti.
Jaunystėje tokia kelionė visuomet buvo �iek tiek pavojinga. Aplink upok�nį galėjo klajoti valkatos ir vagys. Gal dar buvo lik� keletas neprisidėjusių prie jo gentainių kelionėje į pietus, bet u� jo stovykloje�� visa tauta, o po kalvas nebesibastė piemenys su savo bandomis.
Jis nu�oko nuo �irgo ir �ypsojosi stebėdamas, kaip �o�is ir �agatajus prie krūmų ri�a savo �irgus. Netoliese, sta�ios kalvos papėdėje, tekėjo srauni, sekli upė. Atitrūk� nuo kalnų vir�ūnių, riedėjo gruoblėti ledo luitai. �ingis, u�vert�s galv�, �velgė į kalnų �laitus, prisimindamas, kaip kart� kopė į Raudon�jį kaln� erelių. Kai Jesugėjus jį atgabeno į �i� viet�, tėvo veide nebuvo jokio d�iaugsmo, nors gal jį tiesiog slėpė. �ingis nusprendė ir savo sūnums neparodyti, kaip malonu jam grį�ti prie �ių med�ių ir į �iuos, taip gerai pa�įstamus slėnius.
Borte nesi�ypsojo, kai kėlė du jauniausius sūnus nuo �irgo. Jie retai nerūpestingai kalbėdavosi, kai jis vedė Si Sia karaliaus dukterį, ir, �inoma, Borte buvo girdėjusi apie jo naktinius apsilankymus merginos gere. Ji nieko nesakė, bet jos lūpos kasdien vis stipriau �iaupėsi.
�ingis negalėjo Bortės nelyginti su �akahai, kai �velgė į j� stovin�i� ir besir��an�i� po med�iais. Borte auk�ta, liesa ir stipri, o Si Sia mergina �velni ir lanksti. Jis atsiduso. Abi jam galėjo pa�adinti geism�, bet, atrodo, tik viena i� jų to norėjo. Jis daug naktų praleido su nauj�ja �mona, palik�s Bort� vien�. Gal būtent dėl to leidosi į �i� kelion�, kad pabūtų toliau nuo karių ir �eimų, kur buvo nuolat stebimi svetimų akių, o paskalos liejosi lyg pavasarinis lietus.
Jo �vilgsnis nukrypo į �o�į ir �agatajų. Vaikai, priėj� prie upok�nio kranto, stebėjo vandens tėkm�. Nesvarbu, kokie buvo �ingio santykiai su jų motina, jis negalėjo palikti berniukų, kad jie patys, be jo, taptų vyrais arba juos auklėtų viena mama. Nesunku buvo prisiminti, koki� įtak� Hiulana padarė Temugei ir koks silpnas jis u�augo.
Jis dideliais �ingsniais nuėjo paskui du vyresniuosius sūnus ir nuslopino drebulį, perbėgusį kūnu nuo minties apie ledinį vandenį. Prisiminė, kaip jame slėpėsi nuo prie�ų, o kūnas tirpo ir vis labiau silpo, gyvybei sunkiantis i� jo. Ta�iau jis i�gyveno ir tapo tik stipresnis.
��Atvesk ar�iau kitus du,�� su�uko Bortei.�� Noriu, kad jie klausytų, net jeigu dar per ma�i bristi į vandenį.
Jis matė, kaip �o�is su �agatajumi persimetė susirūpinusiais �vilgsniais, kai tėvas priminė kelionės tiksl�. Nė vieno ne�avėjo mintis bristi į ledinį vandenį. �o�is spoksojo į �ingį jam įprastu bejausmiu, klausiamu �vilgsniu. Tas �vilgsnis paveikė tėvo nuotaik� ir jis nusuko akis. Tuo tarpu Borte atvedė Tolujų ir Ugedėjų ant upok�nio kranto.
�ingis jautė Bortės �vilgsnį ir laukė, kol ji nueis ir atsisės prie �irgų. �i vis tiek �iūrėjo, bet jis nenorėjo, kad berniukai gr�iotųsi į j� palaikymo. Jie turėjo i�bandyti save, o �ingis�� pamatyti jų jėg� ar silpnum�, berniukams reikėjo leisti pasijusti vieniems. �alia jo jie nerimavo, ir �ingis kaltino save dėl per ma�ai su jais praleisto laiko. Kaip seniai tai buvo, kai jis dr�siai kentė jų motinos veriantį nepritarimo �vilgsnį jam mėginant �aisti su vienu i� berniukų? Savo tėv� jis prisiminė su meile,�� o kaip jį prisimins jo sūnūs? Pamėgino i�mesti i� galvos tokias mintis ir prisiminė labai seniai Jesugėjaus i�tartus �od�ius �ioje pa�ioje vietoje.
��Tikriausiai esate girdėj� apie �alt� veid�,�� pasakė berniukams.�� Tokį kario veid�, kuris nieko nesako prie�ams. Toki� i�rai�k� suteikia jėga, visai nesusijusi su raumenimis ar gebėjimu įtempti lank�. Tai orumas, rodantis, kad mirtį sutiksite su panieka. Tai daugiau nei paprasta kaukė. Besimokant tokios i�rai�kos, ateina ramybė, ir ji rodo, jog nugalėjote savo kūn� ir baim�.
Keletu staigių judesių jis atlaisvino delo dir��, nusiėmė blauzdines, batus ir ant upės kranto liko nuogas. Jo kūnas buvo nu�ymėtas randais, o krūtinė baltesnė nei tamsiai rudai įdegusios rankos ir kojos. Jis stovėjo prie�ais sūnus nesidrovėdamas, paskui �engė į ledin� srov�, jausdamas, kaip susitraukia kap�elis nuo vandens prisilietimo.
Pasinėrus į vandenį, jo plau�iai taip susitraukė, kad kiekvienam kvėptelėjimui reikėjo did�iulių pastangų. Ta�iau veidas liko bejausmis, jis �iūrėjo į sūnus be jokios i�rai�kos. Tada panardino galv� po vandeniu, apsivertė ant nugaros, rankomis palietė upės dugno akmenukus.
Visi keturi berniukai stebėjo jį susi�avėj�. Atrodė, jų tėvas visi�kai laisvai jau�iasi lediniame vandenyje, o jo veidas toks pat ramus, koks buvo pirmiau. Tik akys �velgė nuo�miai, ir jie negalėjo ilgai i�laikyti jo �vilgsnio.
�o�is su �agatajumi dr�sinamai susi�valgė. �o�is gū�telėjo pe�iais, nesidrovėdamas nusirengė, dideliais �ingsniais nu�ingsniavo į vandenį ir panėrė. �ingis matė, kad jis dreba nuo �al�io, bet raumeningas berniukas atsigr�ė ir metė dr�sų �vilgsnį į �agatajų, laukdamas, kol �is prieis. Neatrodė, kad jis pastebi tėv� ar galvoja apie jo pamok�.
Nusimesdamas savo drabu�ius, �agatajus niekinamai su�narp�tė. �e�iametis Ugedėjus buvo daug ma�esnis u� kitus. Jis taip pat ėmė rengtis ir �ingis pamatė, kaip motina stojasi sulaikyti jo.
��Tegu įbrenda, Borte,�� tarė jis.
�ingis, �inoma, stebės, kad jo tre�iasis sūnus neprigertų, ta�iau garsiai jo neramins. Borte baimingai susigū�ė, kai Ugedėjus įbrido į vandenį per �ingsnį nuo �agatajaus. Tik Tolujus liko liūdnas stovėti ant kranto. Ai�kiai nenoromis jis taip pat pradėjo rengtis del�. �ingis sukikeno, patenkintas berniuko ry�tu. Dar Bortei nespėjus prasi�ioti, jis pasakė:
��Gal tu palauk kitų metų, Tolujau. �į kart� dar nebrisk. Pasilik, kur esi, ir klausyk.
Berniuko veide buvo matyti palengvėjimas, kai i� naujo tvarkingu mazgu suri�o del�. Jis �ypsena atsakė į tėvo �ypsen�, �ingis jam mirktelėjo, ir Tolujus nusi�ypsojo dar pla�iau.
�o�is i�sirinko u�utekį prie kranto, kur vanduo buvo ramus. I� ten stebėjo savo tėv�, panirusį į vandenį. Pats nepanardino tik galvos. Jie trumpai susi�velgė, ir �o�is atgavo kvap�. �andikaulis tarsi prilipo prie bar�kan�ių dantų, akys i�siplėtė ir patamsėjo. Kaip ir tūkstan�ius kartų anks�iau, �ingis svarstė, ar jis to vaiko tėvas. Jo meil� �o�iui, regis, prilaikė ka�kokia u�tvara. Kartais įtampa sustiprėdavo, nes �o�is augo stiprus ir auk�tas, o �ingis nuolat svarstė, ar nemato jį turint totorių prievartautojo bruo�ų,�� ano �irdį pats suvalgė i� ker�to. Jam buvo sunku pamilti veid� su tomis tamsiomis akimis�� juk jo paties akys geltonos lyg vilko.
�agatajus buvo iki skausmo pana�us į �ingį. Tikras jo sūnus. Jo akys pabalo nuo �al�io įbridus į vandenį, ir �ingiui teko suvaldyti savo meil� jam, kad nesugadintų akimirkos. Jis prisivertė giliai, lėtai įkvėpti.
��Tokio �altumo vandenyje vaikas gali pasidaryti mieguistas po �e�ių ar septynių �imtų �irdies tvinksnių. Suaug�s �mogus, pabuv�s vandenyje dar kiek ilgiau, gali prarasti s�mon�. Kūnas pradeda mirti nuo rankų ir pėdų. Pirmiausia pajusite, kad galūnės tirpsta ir darosi nevaldomos. Mintys sulėtėja ir, jei u�sibusite vandenyje, nebeturėsite nei jėgų, nei valios i�lipti.
�ingis stabtelėjo, pa�iūrėjo į vaikus. �o�io lūpos jau buvo pamėlusios nuo �al�io, ta�iau jis nesiskundė. �agatajus, atrodė, kovoja su �al�iu judindamas galūnes vandenyje. Atid�iausiai �ingis stebėjo Ugedėjų, bandantį mėgd�ioti vyresnius brolius. Ta�iau jam dar buvo per sunku�� �ingis i�girdo, kaip �is kalena dantimis. Nebuvo galima jų daugiau �ia laikyti, jis nusprendė Ugedėjų siųsti į krant�. �ingio tėvas to nedarė, nors ma�asis Temugė galiausiai apalpo ir vos nepaskendo.
��Nerodykite man jokių savo jausmų,�� tarė jis.�� I�likite ramūs, kokie būtumėte i� jūsų besity�iojant prie�ams. Neu�mir�kite, kad ir jie bijo. Jeigu kuriam nors i� jūsų teko svarstyti, ar nesate vienintelis bailus karys pasaulyje, �inokite, kad jie jau�ia t� patį, visi iki vieno. Tai �inodami, galite nuslėpti savo baim� ir nugalėti juos �vilgsniu.
Visi trys berniukai stengėsi i� veidų i�guiti baim� ir kan�i�, o ant kranto ma�asis Tolujus nuo�ird�iai susikaup�s mėgd�iojo juos.
��Kvėpuokite negiliai per nosį, kad sulėtintumėte �irdies plakim�. Jūsų kūnas silpnas, bet nebūtina nuolat klausytis jo pagalbos �auksmo. Esu mat�s, kaip vyras perduria save kardu ir nei�tryk�ta nė la�elio kraujo. Pajuskite toki� jėg� ir laisvai kvėpuokite. Nerodykit man jausmų, tarsi būtumėt tu�ti.
�o�is tuoj pat visk� suprato ir jo trūk�iojantis kvėpavimas tapo lėtas ir retas, visai kaip tėvo. �ingis nekreipė į jį dėmesio, tik stebėjo �agatajų, mėginantį susivaldyti. Pagaliau jam pavyko, bet jau buvo atėj�s metas, kai vaikai galėjo apalpti vandenyje.
��Jūsų kūnai�� kaip jūsų pri�iūrimi gyvuliai,�� pasakė jiems.�� Jie reikalaus maisto ir vandens, �ilumos ir ma�iau skausmo. I�mokite i�likti abejingi ir galėsite u��iaupti t� visko reikalaujantį bals�.
Trys berniukai atrodė sustir�, jau buvo laikas traukti juos i� vandens. �ingis manė, kad teks i�ne�ti suglebusius berniukus į krant�, ir atsistojo paimti pirmojo. Ta�iau �o�is atsistojo kartu su juo, jo kūnas buvo paraud�s. Berniukas neatitraukė akių nuo tėvo, �ingis palietė �agatajaus rank��� nenorėjo kelti jo, jeigu �o�is atsistojo pats.
�agatajus apsnūd�s sujudėjo ir pa�velgė stiklinėmis akimis. Jis sutelkė �vilgsnį į �o�į ir, kai pamatė jį stovintį, tvirtai suspaudė lūpas ir pamėgino kaip nors atsistoti, slidinėdamas mink�tame purve. �ingis jautė tarp jų abiejų tvyrantį prie�i�kum� ir negalėjo neprisiminti savo brolio Bekterio, kurį pats nu�udė prie� daugelį metų.
Ugedėjus nepajėgė atsistoti pats, ir stiprios tėvo rankos i�kėlė jį į krant�, kad d�iūtų saulėje. Paskui �ingis i�lipo i� vandens ir pajuto, kaip gyvybė grį�ta į galūnes. Jį u�liejo stiprybės banga. �o�is ir �agatajus �iop�iodami atsistojo �alia, jausdami, kad į jų rankas ir kojas taip pat grį�ta gyvybė. Jie matė tėv� vis dar stebint juos ir suprato, jog privalo susivaldyti. Jų rankos nenumaldomai drebėjo, bet jie stovėjo saulėje ir �velgė į tėv�, nedrįsdami nieko i�tarti virpan�iais �andikauliais.
��Ar tai jus nu�udė?�� paklausė jų �ingis.
Kai Jesugėjus klausė to paties, Chazaras atsakė�� beveik, ir tėvas nusijuokė. �ingio sūnūs nieko neatsakė ir jis suprato, kad tarp jų nėra tokios draugystės, kokia buvo jo su Jesugėjumi. Prisiekė sau, kad nuo �iol praleis daugiau laiko su vaikais. Si Sia princesė kaitina krauj�, bet jis pasistengs da�niau pamir�ti �į potraukį, kol berniukai auga.
��Kūnas neturi valdyti �mogaus,�� pasakė ir sau, ir jiems.�� Jis tik kvailas gyvulys, nieko nesuprantantis apie �monių darbus. Tai tik ve�imas, kuris jus ve�ioja. Galite valdyti jį valios pastangomis arba kvėpuodami per nosį, kai jis ver�ia lekuoti lyg �unis. Kai mū�yje jus su�eis strėlė, i�traukite j� ir, prie� krisdami, gr��inkite mirtį prie�ams.
Jis pa�velgė auk�tyn į kalvas, prisimindamas tokias tolimas nekaltas dienas, kad vargiai begalėjo atgaminti mintyse.
��Dabar sriūbtelėkit vandens ir bėkite į �ios kalvos vir�ūn� ir atgal. Kai grį�ite, i�spjausite vandenį, ir i� to bus matyti, ar teisingai kvėpavote. Pirmas sugrį��s gaus valgyti, o kiti liks alkani.
Tai buvo neteisingas i�bandymas. �o�is buvo vyriausias, o tokiame am�iuje net vieni metai daug rei�kė. �ingis nei�sidavė pastebėj�s berniukus susi�valgant, kai jie svarstė savo galimybes. Bekteris taip pat buvo vyresnis, bet �ingis paliko jį �iop�iojantį ant kalvos. Jis tikėjosi to paties i� �agatajaus.
�agatajus tuoj pat nulėkė prie vandens, įbrido ta�kydamasis ir panardino veid�, kad sriūbtelėtų piln� burn�. Ugedėjus nedaug nuo jo atsiliko. �ingis prisiminė, kaip ka�kada jo burnoje vanduo su�ilo ir tarsi sutir�tėjo. Prisiminė netgi skonį.
�o�is net nepajudėjo, ir jis klausiamai pa�velgė į berniuk�.
��Kodėl su jais neini?
�o�is tik gū�telėjo pe�iais.
��Galiu juos nugalėti. �inau tai i� anksto.
�ingis įdėmiai �iūrėjo į jį ir jo veide pamatė i��ūkį, kurio nepajėgė suprasti. Nė vienas i� Jesugėjaus sūnų neatsisakė vykdyti u�duoties. �ingis d�iaugėsi galimybe pa�eminti Bekterį. Jis neįstengė suprasti �o�io ir jautė, kaip įsiliepsnoja aistros. Kiti jo sūnūs jau kopė į kalv� ir toldami vis ma�ėjo.
��Tu bijai,�� sumurmėjo �ingis, nors tai buvo tik spėjimas.
��Visai ne,�� ramiai atsakė �o�is, siekdamas savo drabu�ių.�� Ar mane pamilsi labiau, jei juos nugalėsiu?�� pirm�kart jo balsas drebėjo i� susijaudinimo.�� Nemanau, kad taip bus.
�ingis labai nusteb�s pa�velgė į berniuk�. Nė vienas i� Jesugėjaus sūnų nebūtų drįs�s taip su juo kalbėti. Koks būtų �ingio tėvo atsakas? Jis susiraukė prisimin�s, kaip tėvas trinktelėdavo jam ranka. �ingio tėvas to būtų neleid�s. Akimirksnį jis norėjo įkrėsti berniukui proto, bet pamatė, kaip �o�is sustingo to laukdamas. �i mintis dingo grei�iau nei buvo įgyvendinta.
��Tu priverstum mane did�iuotis tavimi,�� pasakė jam �ingis.
��Tada �iandien a� bėgsiu,�� atsakė �o�is.
Tėvas nieko nesuprasdamas stebėjo, kaip jis sriūbtelėjo upės vandens ir pasileido greitai ir u�tikrintai bėgti brolių pramintu taku.
Kai viskas nurimo, �ingis nuvedė ma��jį Tolujų Bortei, sėdin�iai prie �irgų. Jos veidas buvo susting�s kaip akmuo, ji net nepa�velgė jam į akis.
��Būsiu daugiau laiko su jais,�� pasakė jis, vis dar bandydamas suprasti, kas nutiko �o�iui.
Galiausiai Borte pakėlė į jį akis ir jos veidas truputį su�velnėjo, kai pamatė jį taip sumi�usį.
��Jis labiausiai trok�ta, kad tu pripa�intum jį savu,�� paai�kino ji.
�ingis su�narp�tė.
��A� jį pripa�įstu. Kada gi a� jo nepripa�inau?
Borte atsistojo tiesiai prie� jį.
��Kada tu paėmei jį ant rankų? Ar pasakei jam kada nors, kad juo did�iuojiesi? Ar manai, kad jis negirdėjo �nab�dantis kitų berniukų? Kada u��iaupei tuos kvailius, parodydamas meil� jam?
��Nenorėjau, kad jis taptų mink�takūniu,�� pasakė �ingis susirūpin�s. Jis nemanė, kad viskas taip akivaizdu, o dabar suvokė, kokį sunkų jis padarė �o�io gyvenim�. Papurtė galv�, kad mintys pra�viesėtų. Jo paties gyvenimas buvo dar sunkesnis, ir jis negalėjo prisiversti pamilti berniuk�. Metams bėgant vis ma�iau regėjo sav�s tose tamsiose akyse.
Jo mintis nutraukė Bortės juokas. Jis buvo nemalonus.
��Skaud�iausias dalykas yra tai, kad jis akivaizd�iausiai tavo sūnus, dar akivaizd�iau nei kiti. Ta�iau tu to nematai. Jis kupinas pasiry�imo tau prilygti, o tu visai aklas.�� Ji nusispjovė ant �olės.�� Jei �agatajus padarytų t� patį, k� jis, tu �vytėtum ir sakytum, kad berniukas paveldėjo savo senelio dr�s�.
��Gana,�� pasakė �ingis tyliai, nes jam įgriso jos balsas ir priekai�tai. Diena buvo sugadinta. Ji virto pasity�iojimu i� to d�iaugsmo ir smagumo, kurį jis prisiminė, kai buvo �ia su savo tėvu ir broliais.
Borte rūs�iai �vilgtelėjo į jo pikt� veid�.
��Jeigu jis pralenks �agatajų, k� tada darysi?�� paklausė.
�ingis nusikeikė. Jis buvo surūg�s lyg senas pienas. Net nepagalvojo, kad �o�is gali pralenkti, ir pajuto�� jei taip nutiks, Bortės akivaizdoje negalės jo apkabinti. Mintys be perstojo sukosi galvoje ir jis ne�inojo, k� su jomis daryti.
Temugė niūrus klausėsi Chazaro burbėjimo. Jo brolis i�sikovojo įgulos pripa�inim� dėl savo elgesio per antpuolį. Kitomis dienomis po tų siaubingų akimirkų tamsoje �en Ji nuolat kviesdavo mongolų karį į savo draugų būrį. Chazaras i�moko daug jų kalbos posakių, o vakarais dalydavosi su jais stipriu gėrimu, ry�ių rutuliukais ir krevetėmis. Atrodė, ir Ho Sa nuomonė apie laivelio kapiton� su�velnėjo, ir tik Temugė atkakliai laikėsi nuo�alyje. Jo nestebino tai, kad Chazaras su kitais elgiasi lyg gyvulys, pamet�s prot�. Temugė tro�ko, kad jis suvoktų, jog tėra lankininkas, pasiųstas saugoti jaunesniojo brolio. �ingis bent supranta, koks vertingas jam gali būti Temugė.
Naktį prie� i�vykim� �ingis pasikvietė Temug� ir papra�ė jo įsiminti kiekvien� Baotou sienos dalel�, kiekvien� jų gynybos smulkmen�. Jeigu jiems nepavyktų grį�ti su mūrininkais, kurie statė t� miest�, tos �inios gali būti viskas, k� jie turės pradėdami vasaros �ygį. �ingis pasitikėjo Temugės atmintimi ir protu�� jo ai�kiai stokojo Chazaras. Temugė prisiminė savo beribį nusivylim�, kai jie praplaukė laivelį su dviejų moterų įgula ir Chazaras ėmė joms mojuoti sidabrinėmis monetomis, kviesdamas pas save.
Laivelyje nebuvo nuo�alios vietos, ir Temugei liko spoksoti į vandenį, kai jaunos moterys i�sirengė nuogai ir lyg dvi ūdros plaukė jų laivelio link. Ant denio jos u�lipo �vilgan�ios ir dreban�ios. �en Ji i�metė inkar�, kad moterys galėtų parplaukti atgal, kai įgula baigs linksmintis su jomis.
Temugė u�simerkė nuo antrosios moters spiegimo. Ji buvo ma�akrūtė ir lanksti, patraukli savo jaunyste, ta�iau visi�kai ne�iūrėjo jo pusėn, tik pasiėmė Chazaro monet�. Jos �auksmus nutraukė i� Chazaro rankos i�kritusi ir nuriedėjusi moneta. Jūreiviai pratrūko juoku, kai ji pastūmė Chazar� ir keturiomis ėmė ie�koti monetos. Temugė akies kra�tu stebėjo, kaip Chazaras pasinaudojo tinkama jos padėtimi. Mergina kikeno, ir tai privertė jį keiktis sau po nosimi. K� pagalvos �ingis, jei jie dėl to sugai�? Juk jiems patikėta itin svarbi u�duotis. �ingis ai�kiai tai leido suprasti. Jeigu jie nesu�inos, kaip per sienas patekti į Dzinų miest�, imperatoriaus kariai niekuomet nebus nugalėti. Temugė siuto laukdamas, kol Chazaras baigs antr� kart�. Diena nuėjo veltui, bet jeigu jis k� nors pasakys, jo brolis i�sity�ios i� jo prie� vis� įgul�. Temugė kaito nuo tylaus pa�eminimo. Jis nepamir�o, dėl ko jie �ia, net jeigu Chazaras pamir�o.
Temo, kai Borte pamatė �o�į, bėgantį savo i�vargusių brolių priekyje per up� atgal. Jo basos kojos kraujavo nuo bėgimo, jis sustojo prie�ais j�, krūtinė sunkiai kilnojosi. Bortės �irdis ply�o, kai �o�is �vilgsniu ie�kojo tėvo. Ka�kas jame nutrūko, kai pamatė, kad �ingio �ia nėra. Jis i�spjovė vandenį ir ėmė garsiai �iop�ioti vakaro tyloje.
��Tavo tėv� i�kvietė į stovykl�,�� pamelavo Borte.
�o�is ja nepatikėjo. Ji matė skausm� jo veide ir slėpė nusivylim�, kurį jautė po gin�o su vyru.
��Tikriausiai jis nulėkė pas savo nauj�j� �mon�, svetim�al�,�� staiga pasakė �o�is.
Borte tik prikando lūp� ir nieko neatsakė. Buvo ai�ku, kad ji prarado vyr�, u� kurio i�tekėjo. Matant prie�ais stovintį vyriausi� sūnų suglumusį ir įskaudint�, nesunku buvo imti nek�sti �ingio u� jo savanaudi�k� aklum�. Ji nusprendė u�eiti į Si Sia moters ger�, jeigu jo niekur neras. Galbūt jam neberūpi jo �mona, bet jam tikrai rūpi sūnūs, ir ji pasinaudos tuo, kad susigr��intų jį.
�agatajus ir Ugedėjus grį�o klupinėdami tamsoje ir abu i�spjovė vandenį, kaip jiems buvo liepta. Kadangi tėvas nieko nematė, pergalė buvo beprasmė, ir jie atrodė sutrik�.
��A� jam papasakosiu, kaip jūs bėgote,�� su a�aromis akyse pasakė Borte.
To jiems neu�teko ir jie įskaudinti lipo ant �irgų joti namo.
XII
SKYRIUS
Ho Sa pasakė broliams, kad į Baotou laukia sunkus kelių mylių kelias i� judraus upės uosto, visk� tiekian�io tam miestui. Baotou buvo prekybinis ta�kas tarp �iaurės Dzinų ir Si Sia karalystės. Upė knib�dėte knib�dėjo laivelių, ir jiems reikėjo kaip nors praplaukti. Nuo to laiko, kai paliko savo �irgus, jau buvo praėjusios trys savaitės. Temugei nusibodo lėtai slenkan�ios valandos, drėgni rūkai vir� upės ir maitinimasis vien ry�iais bei �uvimi. �en Ji ir jo jūreiviai gėrė tiesiog i� upės ir jiems nieko bloga nenutiko. Chazaras, atrodė, turi gele�inį skrandį, bet Temugei susuko vidurius ir jis nusilpo nuo viduriavimo, o jo drabu�iai dvokė. Jis niekada nebuvo valg�s �uvies ir dabar nepasitikėjo tais sidabra�vyniais padarais i� upės. Tuo metu laivelio jūreiviai d�iūgavo, traukdami juos plonais valais i� vandens, o gyviai spurdėjo ir pliauk�ėjo uodegomis, kai vyrai dau�ė jiems galvas. Laiveliui prisi�vartavus, Temugė i�siskalbė drabu�ius, bet skrandis toliau urzgė ir jis gadino or� per abu galus.
Geltonajai upei vingiuojant tarp kalvų, radosi vis daugiau ir daugiau pauk��ių, besimaitinan�ių maisto atliekomis i� prekeivių laivelių. Temugė ir Chazaras �avėjosi tokia daugybe vyrų ir laivų, gabenan�ių krovinius upe auk�tyn ir �emyn. �ioje vietoje jų buvo daugiau nei kur kitur. Nors �en Ji sugebėjo praplaukti tarp jų naudodamasis vien bure, daugelis valtininkų nuo kitų laivelių atsistumdavo ilgomis kartimis. Viskas vyko triuk�mingai ir sumi�ai, nes �imtai �ūkaujan�ių prekeivių var�ėsi tarpusavyje, kad parduotų bet k�, pradedant �vie�ia �uvimi ir baigiant vandens sugadintais audeklais, kuriuos dar buvo galima panaudoti prastiems drabu�iams. Ore tvyrojo ne�inomų prieskonių kvapas. �en Ji vinguriavo tarp laivelių, ie�kodamas vietos prisi�vartuoti nak�iai.
�iuose vandenyse �en Ji buvo dar geriau �inomas, ir Temugė prisimerk�s stebėjo, kaip jam nuolat �ūkauja bi�iuliai. Nors atrodė, kad įgula priima Chazar� lyg sav�, Temugė laivo kapitonu nepasitikėjo. Jis sutiko su Ho Sa, kad triumas tikriausiai prikim�tas kokių nors neteisėtų prekių, bet gal vyrukas dar galėtų u�dirbti kelet� papildomų monetų, prane��s apie keleivius laivelyje imperatoriaus kariams. Mintis pasilikti laive jau�iantis taip nesaugiai visiems trims vyrams kėlė nuolatin� įtamp�.
Neatsitiktinai jie atvyko į upės uost� artėjant vakarui. �en Ji atidėjo plaukim� u� upės vingio, nesiteikdamas nieko paai�kinti Temugei, nors �is spaudė jį plaukti kuo grei�iau. Kad ir kas būtų buv� laivelio triume, tai bus i�krauta naktį, kai mokes�ių rinkėjai ir kariai ne tokie akyli.
Temugė piktai burbėjo sau po nosimi. Jam visai nerūpėjo �en Ji bėdos. Jo u�duotis buvo nuplaukti į dokus kuo grei�iau, kad galėtų patekti į miest�. Ho Sa sakė, kad tam prireiks vos kelių valandų ėjimo geru keliu, bet svetimi vaizdai ir garsai aplink Temug� erzino ir jis norėjo keliauti negai�damas. Įgula taip pat jau buvo sunerimusi, pagaliau jie rado viet� prisi�vartuoti ir laukė savo eilės suke�usiame doke.
Upės uostas atrodė visai neįspūdingai. Tai buvo keletas tuzinų medinių pastatų, besiremian�ių vienas į kit�, kad nenugriūtų. Niūri vieta, veikiau pastatyta prekybai nei patogumui. Temugė į tai nekreipė dėmesio, bet jis matė por� gerai ginkluotų ir visk�, kas i�kraunama, stebin�ių karių�� pakliūti į jų akiratį jis visai nenorėjo.
Girdėjo, kaip �en Ji tyliai kalbasi su savo jūreiviais. Jis akivaizd�iai davė jiems ka�kokius nurodymus, nes �ie staiga nulenkė galvas. Temugė stengėsi paslėpti susierzinim�, kad vėl delsiama. Netrukus jis su bendrakeleiviais paliks up� ir t� keist� pasaulėlį, kurio jis nesuprato. Vien� akimirk� jis svarstė, ar nebūtų galima laivų turguje nusipirkti rankra��ių su pie�iniais, bet neatrodė, kad tai būtų įmanoma, o sidabro liejiniai ar dro�inėtos figūrėlės jo nedomino. Tas prekes savo murzinuose kum��iuose laikė berniukai, priplaukiantys nendrinėmis valtelėmis prie kiekvieno naujo laivo. Temugė �velgė į berniūk��ius abejingu veidu, kol �ie nenuplaukdavo toliau. Kai jo nuotaika visai subjuro, �en Ji atėjo į laivagalį pasikalbėti su keleiviais.
��Turime palaukti, kol atsiras vietos dokuose,�� pasakė jis.�� I�plauksime prie� vidurnaktį, o gal kelet� valandų vėliau.
Temugės apmaudui, kapitonas linktelėjo Chazarui.
��Jei tu nevalgytum tiek daug, priim�iau tave į savo įgul�,�� pasakė jis, ta�iau Chazaras jo nesuprato, bet vis vien atsakydamas paplek�nojo �en Ji per petį. Chazaras taip pat nekantravo t�sti kelion�, ir ma�asis kapitonas jautė savo keleivių nuotaikas.
��Jeigu norite, pasistengsiu jums rasti vietos ve�imuose į miest�. U� ger� kain�,�� pasiūlė jis.
Temugė matė, kaip atid�iai juos stebi �is vyras. Jis neturėjo jokio supratimo, ar kelionė į Baotou lengva, ar sunki, bet spėjo, kad pirklys apsimetėlis neatsisakys galimybės pasivė�inti. Mintis apie tolesn� kelion� su įbestu įtariu �en Ji �vilgsniu nepatiko, bet jis prisivertė nusi�ypsoti ir atsakė kinų kalba.
��Mes pasakysime tau �taip�,�� atsakė jis,�� jeigu per ilgai neu�truksite i�sikraudami.
�en Ji gū�telėjo pe�iais.
��Turiu �ia draugų, jie padės, todėl neturėtume u�trukti.
Jis �ypsojosi kalbėdamas, ta�iau neatitraukė akių nuo jų, gerai įsidėmėdamas kiekvien� smulkmen�. Temugė d�iaugėsi, kad Chazaras nieko nesupranta, nes brolį buvo lengviau skaityti nei �emėlapį.
��Nuspr�sime vėliau,�� pasakė Temugė nusigr�damas nuo �en Ji, kad �is suprastų, jog gali eiti. Jau ir būtų ėj�s, jei Chazaras nebūtų pir�tu parod�s į karius doke.
��Paklausk jo apie tuos vyrus,�� papra�ė jis Ho Sa.�� Mes norėtume pro juos prasmukti ir, manau, jis taip pat norėtų. Paklausk, kaip jis ketina i�krauti krovinį, kad jie nepastebėtų.
Ho Sa dvejojo, nenorėjo leisti �en Ji suprasti, jog jie nutuokia apie neleistin� arba neapmokestint� krovinį. Ne�inojo, kaip tas vyras gali reaguoti. Dar jam nepradėjus kalbėti, Chazaras su�narp�tė.
���en Ji,�� kreipėsi jis, vėl pir�tu rodydamas į karius.
Laivo kapitonas i�tiesė deln� ir spustelėjo Chazarui rank� grei�iau, nei kas nors spėjo pastebėti.
��Dokuose a� turiu draugų,�� pasakė jis.�� Keblumų �ia nekils. Baotou mano gimtasis miestas, ar suprantate?
Ho Sa i�vertė visk�, o Chazaras linktelėjo galv�.
��Mes turime stebėti �į �mogų,�� tarė jis Temugei.�� Jis negali mūsų i�duoti, kol i�sikraus, nes patrauktų nepageidaujam� dėmesį į krovinį, ant kurio sėdėjome kelias savaites.
��A�iū, kad rūpiniesi, Chazarai,�� atsakė Temugė rūg��iu balsu.�� A� apsvars�iau, k� mums daryti. Priimsime jo siūlym� keliauti į miest� ir kartu su juo pateksime u� miesto sienų. Paskui surasime reikalingus vyrus ir grį�ime atgal.
Jis kalbėjo �inodamas, kad �en Ji nieko nesupranta, bet vis tiek nelaimės nuojauta nei�nyko. Surasti Baotou mūrininkus buvo ta plano dalis, kurios jie negalėjo numatyti būdami Si Sia karalystėje. Niekas ne�inojo, ar bus lengva juos rasti ir su kokiais pavojais teks susidurti. Netgi jeigu jiems pasiseks, vis tiek Temugė negalėjo sugalvoti, kaip jie i� miesto i�gabens belaisvius, nenorin�ius jo palikti. Jų pagalbos �auksmus gali i�girsti kariai. Jis pam�stė apie �ingio duot� sidabr��� jis turi padėti jiems į�engti į miest�.
��Ar grį�i prie upės, �en Ji?�� paklausė jis.�� Gal mieste mes ilgai neu�truksime.
Jo nusivylimui, vyras papurtė galv�.
��A� jau namie ir turiu daug visokių reikalų. Dabar daugelį mėnesių niekur nevyksiu.
Temugė prisiminė, kiek jiems teko sumokėti, kad �ia patektų, nes �en Ji apsimetė nenorintis taip toli plaukti.
��Tai tu ir taip plaukei į Baotou?�� paklausė įsiut�s.
�en Ji i�si�iepė.
��Skurd�iai neplaukia į Baotou,�� atsakė kikendamas.
Temugė piktai �iūrėjo į jį, kol tas apsisuko ir nuėjo prie savo įgulos.
��Nepasitikiu juo,�� sumurmėjo Ho Sa.�� Jis visai nesijaudina dėl karių dokuose. Matyt, atgabeno ka�k� vertinga, kad ry�tųsi rizikuoti. Be to, jį pa�įsta visi Baotou jūreiviai. Man tai nepatinka.
��Būsime viskam pasiruo��,�� atsakė Temugė, nors po Ho Sa �od�ių jį apėmė siaubas. Tiek vyrai dokuose, tiek vyrai upėje buvo prie�ai, o jis tikėjosi kaip nors praplaukti pro juos nepastebėtas. �ingis sudėjo į juos savo viltis, bet kartais atrodė, kad u�duotis neįmanoma.
Patekėj�s mėnulis atrodė lyg sustingusi balta �ukė, metanti lengv� blizgesį ant vandens. Temugė svarstė, ar tik �en Ji nebuvo suplanav�s jų atvykimo rūpestingiau nei jie mano. I� prad�ių nakties tamsa buvo kliūtis, kai �en Ji ri�o virves, laikan�ias juos prie stulpo. Jis pasiuntė du jūreivius į laivagalį pasidarbuoti vairavimo irklu. Jam pliauk�int vandenyje pirmyn atgal, �en Ji ilga kartimi skynėsi keli� per dokus. Mieguisti vyrai, girdėdami kartį dau�antis į medį, keikė jį. Tamsa slopino gars�. Kai jie jau buvo netoli dokų, Temugei pasirodė, kad mėnulis pajudėjo i� vietos. �en Ji darbuodamasis beveik neprakaitavo.
Dokai buvo tamsūs, nors kai kurių medinių pastatų languose degė �viesa ir viduje buvo girdėti juokas. Atrodė, �en Ji visi�kai pakako to gelsvo �vytėjimo rasti savo viet� dokuose, ir jis pirmas u��oko ant medinių polių, rankose laikydamas virv� priri�ti laiveliui. Nors nebuvo liep�s tylėti, niekas i� įgulos nekalbėjo nuleid�iant bur�. Netgi triumo liukai atsidarė tyliau.
Jiems pasiekus sausum�, Temugė giliai su palengvėjimu atsiduso, bet staiga jo pulsas pada�nėjo. Krante buvo matyti keli neai�kūs �e�ėliai. Tie �mogeliai �iaip drybsojo arba miegojo. Temugė prisimerk�s mėgino į�iūrėti, ar jie elgetos, ar prostitutės, ar sekliai. Kariai, kuriuos matė anks�iau, neabejotinai buvo pasiruo�� naktiniams i�silaipinimams. Temugė baiminosi, kad staiga pasigirs �auksmai ir ginkluotų vyrų �urmulys,�� tai reik�tų visko, k� jie iki �iol pasiekė, gal�. Jie atvyko į �ingio norim� miest�, arba bent labai prie jo priartėjo. Galbūt dėl to, kad jau buvo taip arti tikslo, jam ėmė atrodyti, jog viskas �lugs. Jis ėmė brautis pro kitus ir per laivelio �on� klupdamas i�lipo ant medinių lentų. Ho Sa i�tiesė rank� jam padėti, o Chazaras pradingo tamsoje.
Temugės did�iausias tro�kimas buvo palikti valtį ir jos įgul�, jis vis dar nerimavo, kad �en Ji gali juos i�duoti. Jei laivo kapitonas suprato, kodėl Chazaras turi mongoli�k� lank�, tai galėjo i�vaduoti Chazar� nuo rūpes�ių. Svetimoje �alyje netgi su Ho Sa pagalba jiems bus nelengva i�vengti persekiojimo, ypa� jei bus �inoma, kad jie keliauja į Baotou.
Tamsoje ka�kas sugirg�dėjo, ir Temugė griebėsi peilio. Pamat�s artėjant du ve�imus, traukiamus mulų, i� kurių snukių �altame ore ver�ėsi garas, prisivertė nurimti. Ve�ėjai i�lipo tyliai pasikalbėti su �en Ji. Vienas i� jų kikeno, kai jie ėmė krauti laivelį. Temugei teko įtempti regėjim�, kad į�iūrėtų, kas kraunama i� laivelio, bet tai buvo nelengva. Sprend�iant i� sklindan�ių garsų, tie vyrai ne�ė ka�k� sunkaus. Temugė su Ho Sa, vedami smalsumo, prislinko ar�iau. I� tamsos pasigirdo Chazaro balsas, ėjo pro �alį su ka�kokiu tamsiu ritiniu ant pe�ių.
���ilkas,�� su�nyp�tė jis Temugei.�� Pa�iupinėjau ritinio gal�.
Jie i�girdo jį kriokiant, kai vertė na�t� ant artimiausio ve�imo. Tada grį�o prie jų.
��Jeigu viskas taip ir yra, atve�ėme į miest� �ilko kontraband�,�� su�nib�dėjo jis.
Ho Sa nepastebimai prikando lūp�.
��Tokį kiekį? Jis turi būti i� Kaifengo arba i� paties Jen�ino. Tokiam kroviniui apsaugoti reikia kai ko daugiau nei keleto jūreivių.
��O ko dar reikėtų?�� paklausė Chazaras taip garsiai, kad Temugė susiraukė.
��Tūkstan�ių auksu,�� atsakė Ho Sa.�� Tiek, kad u�tektų nupirkti �imtui tokių laivelių kaip �is, ir poni�ko namo viskam sukrauti. Tas �en Ji tikrai nėra smulkus prekeivis ar vagis. Jis plukdė �ilk� upe, kad nukreiptų dėmesį tų, kurie galėtų jį pavogti. Bet vis vien galėjo prarasti krovinį, jei mūsų nebūtų buv� laivelyje.
Jis akimirk� patylėjo prie� t�sdamas.
��Jeigu triumas pilnas �ilko, jis gali būti tik i� imperatoriaus atsargų. Esmė�� ne tik nesumokėti mokes�iai. Jį taip uoliai saugo, nes ruo�iasi parduoti. Gal �ia tik pirma stotelė tūkstan�ių mylių kelionėje, kol �ilkas bus nugabentas iki paskirties vietos.
��Argi tai svarbu?�� paklausė jo Chazaras.�� Mums reikia nusigauti iki miesto, o jis vienintelis, kuris siūlosi ten nuve�ti.
Ho Sa giliai įkvėpė, kad paslėptų kylantį pyktį.
��Jeigu kas nors ie�ko to �ilko, mes dar labiau tampame taikiniu keliaudami ne vieni. Ar supranti tai? Gal tai ir yra blogiausia, kad keliaujame į Baotou tokiu būdu. Jeigu miesto sargybiniai apie�kos ve�imus, mus suims ir kankins, kad pasakytume visk�, k� �inome.
Nuo tos minties Temugei sugniau�ė skrandį. Jis jau ketino visiems liepti eiti i� dokų pės�iomis, bet staiga �alia i�dygo �en Ji. Jis ne�ėsi pridengt� �ibint�, ta�iau bly�kioje �viesoje vis tiek buvo galima į�velgti veid�. Jis �vilgėjo prakaitu ir buvo toks įsitemp�s, kokio jiems dar neteko matyti.
��Ei, lipkite visi,�� įsakė.
Temugė dar mėgino prasi�ioti, ie�kodamas dingsties nelipti, bet pamatė, kad visa įgula jau ant kranto ir stovi su paruo�tais peiliais. Temugė nerado �od�ių, kurie būtų galėj� i�sklaidyti jo didėjan�i� baim�. Buvo visi�kai ai�ku: keleiviams nebus leista imti ir dingti tamsoje po to, k� jie matė. Mintyse jis keikė Chazar�, kad �is padėjo ne�ti med�iagos ritinius. Galbūt tai sukėlė jiems dar didesnį įtarim�.
Atrodė, �en Ji pajuto jo nerim�, ir linktelėjo jam.
��Nemanau, kad norėtumėte keliauti į miest� tamsoje vieni,�� pasakė.�� Neleisiu to.
Temugė susiraukė ir pakėlė rankas, ketindamas rop�tis į ve�im�. Jis pastebėjo, kaip jūreiviai mostelėjo Ho Sa lipti į kit� ve�im�, o Chazarui leido įsikabaroti �alia brolio. Jausdamas grėsm�, jis suprato, kad jie buvo ty�ia i�skirti. Jis svarstė, ar kada nors i�vys Baotou, ar bus i�mestas kur nors pakelėje perrė�ta gerkle.
Jie tebeturėjo savo ginklus�� Chazaras lank�, vėl suvyniot� į audekl�, o Temugė savo peiliuk�,�� ta�iau jis �inojo, kad tas peilis ma�ai k� gali padėti.
Ve�imai dar stovėjo vietoje, kai pasigirdo tylus �vilpimas nuo �e�ėliuose skendin�ių doko pastatų. �en Ji lengvai nu�oko nuo ve�imo ir taip pat su�vilpė. Temugė sunerimo ir susidomėj�s stebėjo, kaip tamsi figūra at�lijo nuo sienos ir pasuko jų grupelės link. Tai buvo vienas i� karių arba ka�kas į jį pana�us. Vyras kalbėjo labai tyliai, ir Temugei teko įtempti klaus�, kad i�girstų �od�ius. Jis matė, kaip �en Ji padavė jam sunkų odinį krep�į, ir girdėjo kario pasitenkinimo niurzgesį jį pakilojus.
��Pa�įstu tavo �eim�, Janai, ir �inau tavo kaim�. Supranti, k� sakau?�� tarė �en Ji.
Vyras apmirė, suprat�s grasinim�, bet nieko neatsakė.
��Esi per senas būti doko sargu,�� pasakė jam �en Ji.�� Dabar rankose turi tiek pinigų, kad gali ramiai nebedirbti ir nusipirkti �emės sklypelį su �mona ir vi��iukais. Gal jau laikas tau palikti dokus.
Vyras niūriai linktelėjo ir tvir�iau prispaudė krep�į prie krūtinės.
��Jeigu mane suims, Janai, mano draugai suras tave bet kur. Niekur nepabėgsi.
Vyras staigiai linktelėjo. Jis ai�kiai bijojo, ir Temugė vėl ėmė svarstyti, kas tas �en Ji i� tikrųjų, jeigu tai i� viso jo tikras vardas. Akivaizdu�� paprastam laivelio kapitonui tikrai nebūtų patikėtas vogto imperatori�kojo �ilko krovinys.
Karys skubiai dingo tarp pastatų, ne�damasis did�iulį turt�. �en Ji vėl įlipo į ve�im�, o ve�ėjai pliauk�telėjo lie�uviais, kad mulai pajudėtų. Temugė pamėgino po savimi ap�iuopti slidų �ilk�, ta�iau pajuto stor� dygsniuot� med�iag�. �ilkas buvo u�dengtas. Temugė tik galėjo tikėtis, kad �en Ji turi papirktų �monių Baotou. Pats nebesusivokė, kas vyksta, ir buvo įtrauktas į įvykius, kurių negalėjo kontroliuoti. Jei prie miesto sienų juos nuodugniai apie�kos, jis daugiau nebepamatys Chentėjaus kalnų. Kaip jį mokė Kok�iu, ėmė melstis dvasioms, kad leistų jam perplaukti tamsius būsimų dienų vandenis.
Vienas i� įgulos jūreivių pasiliko gr��inti laivelį į up�. Vargu ar jis vienas pajėgs suvaldyti laivelį�� tikriausiai bus nuskandintas kur nors, kur jo nepastebės smalsūs pareigūnai. �en Ji buvo nepana�us į vyr�, darantį klaidas, ir Temugei knietėjo su�inoti, ar jis jų prie�as, ar draugas.
Temugė nusprendė, kad Ho Sa buvo teisingai apskai�iav�s atstum� iki Baotou. Miestas buvo pastatytas ma�daug u� a�tuonių mylių nuo upės, arba u� dvide�imt penkių li, taip kinai skai�iuoja atstum�. Kelias buvo geras, grįstas lygiais neskaidytais akmenimis, taigi pirkliai galėjo keliauti spar�iai. Pama�u au�o, ir Temugė, i�temp�s kakl�, tamsoje į�velgė miesto sienos �e�ėlį. Jis artėjo. Kad ir kas nutiks�� ar ve�imai bus nuodugniai apie�koti ir viskas baigsis mirtimi, ar pasiseks ramiai įva�iuoti į Baotou,�� visa įvyks greitai. Jis pajuto, kad i� nerimo pila prakaitas, ir ėmė kasytis pa�astis. Nepaisant gresian�io pavojaus, galvojo apie tai, kad dar niekada nėra tek� būti akmeniniame mieste. Jis nepajėgė atsikratyti skruzdėlyno įvaizd�io, skruzdėlyno, kuris jį praris ir paskandins banguojan�ioje nepa�įstamų �monių minioje. Vien mintis apie glaudų lietim�si prie nepa�įstamųjų gniau�ė kvap� ir kėlė baim�. Jo tautos �eimos labai toli. Temugė prisiglaudė prie brolio ir beveik liesdamas lūpomis jo ausį, kad niekas nei�girstų, su�nib�dėjo:
��Jeigu prie vartų mus aptiks, arba ras �ilk�, mums teks bėgti ir ie�koti, kur pasislėpti mieste.
Chazaras pasi�iūrėjo į ve�imo priekyje sėdintį �en Ji.
��Tikėkimės, kad taip neatsitiks, nes ten mes daugiau niekada vienas kito neberasime. Manau, kad mūsų draugas toli gra�u nėra tik paprastas kontrabandininkas.
Temugė atsirėmė į �iurk��ius mai�us kaip tik tada, kai �en Ji atsigr�ė į juos. Vis labiau �vito. Protingas ma�ojo vyruko �vilgsnis trikdė, ir Temugė �velgė pro �alį į miesto sien�, jausdamas, kaip auga nerimas.
Kelyje jie jau buvo ne vieni. Au�roje i�ry�kėjo visa vilkstinė ve�imų, besirenkan�ių prie miesto vartų. Daug jų, matyt, �ia pralaukė vis� naktį, kol įleis. �en Ji praėjo pro juos, jiems bruzdant, nekreipdamas dėmesio į �iovaujan�ius vyrus, praradusius savo viet� eilėje. Baotou dunksojo vir�uje, ir Temugė tik nurijo seil�, mėgindamas į�iūrėti pilkų akmenų sienos vir�ų.
Miesto vartai buvo did�iulis med�io ir gele�ies statinys, galbūt kad darytų įspūdį keliautojams. Abiejose vartų pusėse buvo perpus u� juos �emesni bok�tai su aik�telėmis, jose vaik��iojo kareiviai. Temugė suprato, kad jie gali ai�kiai matyti visk�, kas vyksta apa�ioje. Jie buvo su arbaletais, ir nuo to vaizdo jam suspaudė pilv�.
Vartai atsivėrė, ir Temugė i�vydo daugiau karių�� �ie, juos atidar�, u�tvėrė įeig� mediniu skersiniu su atsvarų. Ar�iausiai vartų stovintys ve�imai nepajudėjo, kol kariai rikiavosi savo vietose, ruo�damiesi dienai. �en Ji ve�ikai timptelėjo vadeles, kad mulai sustotų. Jie nei�sidavė nerimaujantys, tad ir Temugė pamėgino nutaisyti abejing� veid�, kaip i�moko dar vaikystėje. Nereikia, kad kariai matytų jį prakaituojantį �alt� ryt�,�� jis rankove nusibraukė prakait� nuo kaktos.
U� jų timptelėjo vadeles ir sustojo kitas pirklys, linksmai pasisveikin�s su ka�kuo pakelėje. Ve�imų eilė pajudėjo į miest�, ir Temugė pastebėjo, kad kariai stabdo vien� i� trijų ve�imų ir su jo ve�iku trumpai pasikalba. Medinį skersinį pakėlė įva�iuojant pirmam ve�imui ir daugiau nebenuleido. Temugė ėmė kartoti i� Kok�iu i�moktus atsipalaidavimo �od�ius�� sėmėsi ramybės i� to, kas gerai pa�įstama. Vėjo dainos. �emės po kojomis. Kalnų sielos. Sutraukytos grandinės.
Kai pirmasis �en Ji ve�imas pasiekė vartus, saulė jau buvo pakilusi vir� akira�io. Temugė stebėjo tikrinimo tvark�, taigi nusprendė�� jie prava�iuos nekliudomai. Juk matė, kaip buvo patikrintas ir praleistas prie� juos va�iav�s pirklys. Ta�iau jį vėl apėmė siaubas, kai i�vydo karius, stebin�ius ramų �en Ji ve�ik�. Vienas i� jų pasirodė budresnis u� apsnūdusius bendrus ir priėjo ar�iau.
��Ko jums reikia Baotou?�� paklausė karys. Jis kreipėsi į ve�ik�, ir �is ėmė ka�k� padrikai veblenti.
Temugės �irdis ėmė beproti�kai dau�ytis, kai �en Ji �vilgsnis vir� sargybinio galvos nukrypo į miest�. U� vartų buvo matyti erdvi aik�tė, joje vos i�au�us jau �urmuliavo turgus. Temugė matė, kaip �en Ji staigiai linktelėjo, ir tuoj pat tarp prekystalių pasigirdo trenksmas, privert�s karį �iek tiek pasisukti.
I� visų aik�tės kampų bėgo vaikai, jie �aukė, stengdamiesi i�vinguriuoti tarp prekystalių. Nusteb�s Temugė pamatė i� daugelio vietų kylan�ius dūmus ir i�girdo, kaip karys keikiasi ir garsiai įsakinėja savo bendrams. Prekystaliai virto, griuvo palapinės, kai buvo i�spirti jas laikantys rams�iai. Pasigirdo �auksmai: �Vagis! Vagis!�, suirutė didėjo.
Sargybinis prie vartų plek�telėjo per �en Ji ve�im�. Sunku buvo suprasti, ar tam, kad va�iuotų, ar tam, kad sustotų. Pats nubėgo paskui kitus penkis sargybinius�� reikėjo padėti suvaldyti visi�ka sumai�timi virstan�i� padėtį. Temugė i�drįso pakelti akis, bet arbaletininkų nebematė. Tikėjosi, kad �ie jų nestebi. Ve�ikas pliauk�telėjo lie�uviu, ir jie įriedėjo į miest�. Nedidelėje aik�tėje siautėjo ugnis, apimdama vis naujus ir naujus prekystalius. Jos tra�kesys nustelbė prekiautojų riksmus. Prie� Temugės akis �mėk��iojo prabėgantys kareiviai, bet vaikai buvo greitesni�� i�sislapstė ar i�sibėgiojo siauromis gatvelėmis. Kai kurie ne�ėsi pavogtas prekes.
�en Ji visai ne�iūrėjo į t� sumi�� vaizd�, du jo ve�imai i� aik�tės pasuko į ramesnį keli�. Garsai u� jų pritilo, o Temugė sudribo ant mai�inio audeklo, �luostydamasis nuo kaktos prakait�.
Jis jautė, kad tai, kas vyksta, nėra atsitiktinumas. �en Ji davė �enkl�. Ir vėl Temugė galvojo apie jį, sutikt� prie upės. Turint laive tokį verting� krovinį, jam tikriausiai visai nerūpėjo tos kelios gautos monetos. Veikiau jam reikėjo daugiau vyrų kroviniui apginti.
Jie riedėjo i�siraizgiusiais keliais, pasukdami į dar ma�esnes gatveles tarp namų. Temugė ir Chazaras jautėsi tiesiog suspausti tarp taip tankiai sustatytų namų, kad kylanti saulė nepajėgė i�sklaidyti jų tvyran�ių �e�ėlių. Tris kartus kiti ve�imai buvo priversti trauktis į �onines gatveles, kad jie galėtų prava�iuoti. Saulei pakilus, gatves u�plūdo daugiau �monių nei Temugė ar Chazaras galėjo įsivaizduoti. Temugė i�vydo tuzinus parduotuvėlių, siūlan�ių kar�t� maist� moliniuose indeliuose. Jis nelabai įsivaizdavo, jog maist�, kai esi alkanas, galėtum gauti kitu būdu nei med�iodamas ir �udydamas. Rytiniai darbininkai telkėsi aplink prekiautojus, valgė pir�tais, paskui juos ap�iulpdavo, nusivalydavo į drabu�ius ir vėl dingdavo minioje. Dauguma ne�ėsi bronzines monetas su skylutėmis per vidurį, suvertas ant virvu�ių ar vielų. Nors Temugė turėjo �iokį tokį supratim� apie sidabro vert�, niekada nebuvo mat�s monetų kei�iant į prekes, ir nusteb�s spoksojo į kiekvien� nauj� stebukl�. Jis matė pagyvenusius ra�tininkus, ra�an�ius apmokėjimo s�skaitas, cypsin�ius vi��iukus, skirtus pardavimui, ir sukabintus peilius, kuriuos vyrai galando į besisukan�ius akmenis, laikomus tarp kojų. Ten buvo ir audeklų da�ytojai mėlynai ir �aliai i�tepliotomis rankomis, elgetos bei amuletų nuo ligų pardavėjai. Visos gatvės buvo pilnos �monių, jos virpėjo nuo triuk�mo, ir Temugė stebėjosi, kad jam visa tai patinka.
��Tai nuostabu,�� sumurmėjo jis sau po nosimi.
Chazaras �vilgtelėjo į jį.
���ia gerokai per daug �monių, o pats miestas smirdi,�� atsiliepė jis.
Temugė nusigr�ė nuo savo kvailo brolio, kuris nesugeba pamatyti �ios vietos �avesio ir nepatiria jaudulio. Akimirkai jis net pamir�o persekiojusi� baim�. Dar vis tarsi tikėjosi i�girsti �auksmus, lyg vartų sargybiniai juos būtų lydėj� Baotou gatvelėmis. Bet jokių �auksmų nebuvo girdėti, jis pastebėjo, kad �en Ji atsipalaidavo, kai jie vis labiau tolo nuo miesto sienų ir galiausiai pranyko namų knib�dėlyne jo �erdyje.
XIII
SKYRIUS
Abu ve�imai dardėjo akmenimis grįstomis gatvėmis, kol priva�iavo tvirtus gele�inius vartus�� jie atsivėrė vos priartėjus. Tereikėjo keleto akimirkų ve�imams įva�iuoti į vidų ir vartai u�sidarė. Temugė atsigr�ė ir prikando lūp�, kai vartų virbus u�dengė medinė u�sklanda ir nebebuvo matyti praeivių.
Po triuk�mo ir �monių sumai�ties tai turėjo atne�ti palengvėjim�, jei viso to nebūtų lydėj�s jausmas, kad jie pateko į nelaisv�. Painus miestas jį apsvaigino ir priblo�kė. Nors visa jaudino, ta�iau veikė per stipriai. Jis ilgėjosi tu��ių stepių, kuriose galėtų įkvėpti gaivaus oro prie� vėl pasineriant į miesto �urmulį. Papurtė galv�, kad susigulėtų mintys, nes �inojo�� kad ir kas lauktų ateityje, jam reikės ai�kaus proto.
Vyrai �oko i� ve�imų, �ie girg�dėjo ir trūk�iojo, o �en Ji �ūkavo įsakymus. Temugė i�lipo i� ve�imo, nes norėjo būti ar�iau Chazaro, ir ankstesnis nerimas jį vėl u�griuvo visa jėga. Atrodė, �en Ji beveik nepastebi savo keleivių, nes vis� dėmesį sutelk�s į vyrus, spar�iai bėgiojan�ius su �ilko ritiniais ant pe�ių. Neilgai trukus vertingas krovinys dingo name, ir Temugė vėl susim�stė apie �en Ji ry�ių voratinklį �iame mieste.
Namas su u�daru grįstu kiemu turėtų būti turtingo �mogaus nuosavybė, pagalvojo Temugė. Jis ry�kiai skyrėsi nuo kitų, ap�epusių, namų, pro kuriuos jie prava�iavo. Tikriausiai buvo ir daugiau tokių nuo �vilgsnių paslėptų statinių. Aplink juos buvo vienaauk�tis pastatas raudonų �erpių stogu, o namo dalis tiesiai prie� vartus�� dviauk�tė. Temugė net sumirksėjo pagalvoj�s, kiek darbo įdėta u�dengti tiek �imtų ar net tūkstan�ių �erpių. Jis negalėjo nepalyginti �io pastato su i� veltinio ir vytelių padarytais gerais, taip puikiai pa�įstamais vis� gyvenim�, ir nepajusti pavydo dilgtelėjimo. Ar jo tauta tyruose kada nors matė koki� prabang�?
I� visų pusių stogas t�sėsi ir u� sienų, jį laikė raudonai da�yto med�io kolonos, sudaran�ios ilg� dengt� arkad�. Visuose kampuose stovėjo ginkluoti vyrai, ir Temugė ėmė suvokti, kad jie yra visi�kai priklausomi nuo �en Ji valios. Lengvai i� �ios vietos nepabėgsi.
Kai ve�imai buvo i�krauti, ve�ikai juos patraukė į �alį, o Temugė liko stovėti su Ho Sa ir Chazaru. Jis jautėsi labai pa�eid�iamas nepa�įstamųjų �vilgsnių. Pastebėjo, kad Chazaras laiko rank� po audeklu, į kurį suvyniotas jo lankas.
��Mums nepavyks i� �ia pabėgti,�� su�nyp�tė Temugė Chazarui, ir �is net �oktelėjo nuo garsiai i�tartų jo paties min�ių.
��Nematau, kas atidarytų mums vartus,�� su�nib�dėjo jam Chazaras.
�en Ji buvo prading�s name, ir visi trys vyrai lengviau atsiduso, kai pamatė jį grį�tantį. Jis vilkėjo ilg� juod� drabu�į ir buvo apsiav�s odiniais sandalais. Temugė matė, kad prie �launies jis turi lenkt� kard� ir visai patogiai jau�iasi su tuo svoriu.
��Tai mano
��Turime reikalų mieste,�� atsakė Ho Sa, mostelėdamas į vartus.
�en Ji susiraukė. Jo elgesys visai nebepriminė malonaus laivo kapitono. Atrodė, jis visi�kai pamir�o t� vaidmenį ir dabar stovėjo rūs�iu veidu, rankas laikydamas u� nugaros.
��Primygtinai pra�au pasilikti. Mums reikia aptarti daugelį dalykų.
Nelaukdamas jų atsakymo, jis dideliais �ingsniais nuėjo į nam�, o jie nusekė i� paskos. Temugė per petį gailiai pa�velgė į vartus ir �engė į arkados �e�ėlį. Jis pasistengė suvaldyti apėmusį drebulį, kai pam�stė apie vir� galvų esan�ių �erpių svorį. Ho Sa visai neatrodė susirūpin�s, o Temugė tuo metu įsivaizdavo, kaip did�iulės sijos krenta ir juos visus sutrai�ko. Ie�kodamas nusiraminimo, jis ėmė po nosimi kartoti vien� i� Kok�iu skanduo�ių, bet ramybė neatėjo.
Pagrindinė įeiga į nam� buvo medinės durys, daugelyje vietų puo�tos gludintos bronzos ra�tais. Temugė matė metale �ik�nosparnių atvaizdus ir svarstė, k� jie galėtų reik�ti. Jam nespėjus nieko i�tarti, jie pateko į tokį puo�nų kambarį, kokio niekada nebuvo mat�. Chazaras nutaisė abejing� veid� ir neatrodė nusteb�s, o Temugė net i�si�iojo nuo �en Ji namo prabangos, ji apstulbino geruose gimusį vyr�. Oras kambaryje dvelkė ka�kokiais keistais smilkalais, ir vyrams, u�augusiems tarp kalnų ir vėjų, jis buvo �iek tiek tro�kus. Temugė negalėjo atitraukti akių nuo tarpsijų ir nuolat jautė vir� galvos kabantį did�iulį svorį. Chazaras taip pat jautėsi nejaukiai ir tyloje tra�kino krumpliais.
Mink�tasuoliai ir kėdės stovėjo prie juodmed�io ir da�yto �ilko pertvarų, pro jas sklido �viesa i� kitų kambarių. I� pirmo �vilgsnio viskas atrodė padaryta i� brangaus med�io, visos spalvos suderintos ir malonios akiai. Dailios tekinto med�io kolonos stovėjo i�ilgai viso kambario ir rėmėsi į skersines sijas. Grindys taip pat buvo sudėtos i� tūkstan�ių plok�telių ir taip i�blizgintos, kad net �vytėjo. Po miesto gatvių purvo kambarys atrodė �varus ir malonus, o nuo aukso spalvos medienos�� ir �iltas. Temugė pastebėjo, kaip �en Ji prie durų savo sandalus pakeitė į �varius. Nuraud�s Temugė grį�o prie durų ir padarė t� patį. Jam nusiavus batus, pasirodė tarnas ir atsiklaupė prie�ais jį, kad padėtų apsiauti balto veltinio �lepetes.
Prie tolimosios sienos ant rai�yto stalelio i� �alvarinių indų kilo nenutrūkstan�ios baltų dūmų gijos. Temugė nesuprato, kas galėjo nusipelnyti tokio garbinimo, bet �en Ji nulenkė galv� prie ma�o altoriaus ir sumurmėjo padėkos mald� u� saugų sugrį�im�.
��Nuostabiai gra�iai �ia gyvenate,�� atsargiai tarė Temugė, stengdamasis nutaisyti tinkam� bals�.
�en Ji palenkė galv� jiems pa�įstamu judesiu. �is jo įprotis nepasikeitė.
��Jūs kilnus,�� pasakė jis.�� Ta�iau a� kartais galvoju: buvau laimingesnis, kai buvau jaunas ir plukd�iau prekes Gelton�ja upe. Tuomet nieko neturėjau, bet gyvenimas buvo paprastesnis.
��O kas esi dabar, kad turi tiek turto?�� paklausė Ho Sa.
U�uot atsak�s, �en Ji tik linktelėjo jam.
��Tikriausiai norėsite i�simaudyti prie� valgį,�� tarė jis.�� Mes visi persigėr� upės kvapu.
Jis mostelėjo jiems sekti paskui ir nuvedė į kit� kiem�, esantį u� pirmojo. Jie persimetė �vilgsniais. Abu, tiek Temugė, tiek Chazaras, truputėlį atsitiesė, i�ėj� į saul� i� po sunkių sijų. �ia jau buvo girdėti �iurlenimas, ir Chazaras priėjo prie baseino. Jo �e�ėlis sujudino apsnūdusias �uvis. �en Ji nepastebėjo, kai jis ten stabtelėjo, bet pamat�s Chazar� nusirengiantį linksmai nusijuokė.
��I�gai�insi mano �uvis!�� su�uko.�� Eime toliau, ten yra vonios.
Chazaras irzliai gū�telėjo pe�iais ir vėl u�simetė drabu�ius. Nusekė paskui Temug� ir Ho Sa, nepaisydamas Si Sia kario pa�aipos.
Tolimame kito kiemo gale jie pamatė atidarytas duris, pro jas laukan į �ilt� or� virto garų kamuoliai. �en Ji mostelėjo jiems u�eiti į vidų.
��Darykite tai, k� a� darysiu. Patirsite malonum�.
Jis vikriai nusirengė, apnuogindamas lies�, randuot�, jiems gerai pa�įstam� i� laivelio kūn�. Temugė pamatė grindyse du vandens baseinėlius, nuo vieno i� jų tingiai kilo garai. Jis jau norėjo lipti ten, bet �en Ji papurtė galv�, ir Temugė pamatė ateinant du vergus. Nustebo, kai jie i�vertė ant �eimininko kelet� kibirų vandens, paskui i�trynė jį ant pla�takų u�vyniotais skudurėliais. �ie buvo sudrėkinti ka�kuo putojan�iu, ir jie trynė tol, kol jis tapo slidus ir baltas nuo putų. Tuomet vėl apipylė i� kibiro, ir tik tada jis pasinėrė į basein�, niurgzdamas i� malonumo.
Temugė nervingai nurijo seiles ir numetė savo drabu�ius ant grindų. Jie buvo tokie pat purvini, kaip ir kūnas. Mintis, kad jį �veis svetimi �monės, visai ned�iugino. U�simerkė, kai i� kibirų ant jo pasipylė vanduo. Ir toliau stovėjo stipriai u�simerk�s, kol �iurk��ios rankos jį kum��iavo ir nuo smūgių jis siūbavo į �alis. Net �ioptelėjo, kai ant jo pylė paskutinius kibirus ledinio vandens.
Paskui Temugė atsargiai įbrido į kar�t� vandenį. Atsisėd�s ant akmeninės sėdynės po vandeniu pajuto, kaip atsipalaiduoja nugaros bei �launų raumenys, ir net suvaitojo i� smagumo. Jausmas buvo nuostabus. �tai kaip turi gyventi �mogus! Stovintis u� jo Chazaras trenkė per rankas patarnautojams, norintiems jį nutrinti. Jie sustingo nuo tokio jo veiksmo, paskui vienas vėl pamėgino daryti t� patį. Nelauktai Chazaras kum��iu vo�ė jam į galv�, partrenkė ant plytelių grindų, ir vyras nusirito.
�en Ji raitėsi i� juoko. Jis vėl �ūktelėjo vergams ir �ie grį�o. Tas, kuris buvo pargriautas, sunkiai atsistojo, o Chazaras paėmė i� jo skudurėlį ir pats trynėsi kūn�, kol skudurėlis pajuodo. Temugė nusisuko, Chazarui pakėlus koj� ant akmeninės atbrailos prie sienos, kad �variai nusiplautų lyties organus. Baig�s, Chazaras u�sipylė vandens kibir� ant galvos, piktai �vilg�iodamas į vyr�, kurį buvo parblo�k�s.
Galiausiai jis padavė kibir� vergui ir sumurmėjo jam ka�k� tokio, nuo ko vergas įsitempė ir kietai sukando �andikaulius.
Ho Sa i�tvėrė visk� ramiai, ir jie kartu įbrido į basein�. Chazaras, pasinerdamas į vandenį, keikėsi net dviem kalbomis.
Kurį laik� visi keturi vyrai sėdėjo tylėdami, paskui �en Ji atsikėlė ir nėrė į kit� basein�. Nusimin�, tylūs ir pavarg� nuo delsimo, visi padarė t� patį. Antrame baseine vanduo buvo toks �altas, kad Chazaras net su�vilpė. I�nėr�s sukriokė nuo naujų jėgų antplūd�io. Nė vienam i� mongolų niekada nebuvo tek� mirkti kar�tame vandenyje, bet �altasis panėrimas buvo toks, kaip gimtosiose upėse.
Kol kiti mirko baseine, �en Ji jau i��oko ir vergai sausino jį rank�luos�iais. Chazaras su Temuge taip pat neu�sibuvo vandenyje, i�lipo paskui jį. Chazaras �iop�iojo, lyg ant kranto i�traukta �uvis. Abu vergai prie Chazaro nebesiartino, tik padavė jam didelį gabal� �iurk�taus audeklo, kad pats nusi�luostytų. Jis vikriai tai padarė, jo oda įgavo gaivaus rausvumo. Jis atri�o plaukus laikan�i� virvut� ir �ie pasklido ilgomis juodomis sruogomis.
Temugė pa�velgė į savo purvinų drabu�ių krūv� ir jau siekė jų, bet �en Ji suplojo delnais, ir tarnai atne�ė �varių drabu�ių. Kaip gerai nusikratyti laivelio smarvės�� pagalvojo Temugė, glostydamas �velni� med�iag�. Kai visi ėjo valgyti, jis galėjo tik spėlioti, k� jiems ruo�ia �en Ji.
Maisto buvo daug, bet Chazaras ir Temugė veltui tarp patiekalų ie�kojo avienos.
��Kas tai?�� paklausė Chazaras, pir�tais pakėl�s baltos mėsos gabalėlį.
��Gyvatė imbierų pada�e,�� atsakė �en Ji ir pir�tu parodė į kit� dubenėlį.�� Esu tikras, atpa�insite �unien�.
Chazaras linktelėjo.
��Buvo sunkiais laikais,�� atsakė jis ir pir�tais ėmė ie�koti sriuboje kito mėsos gabalėlio. Nerodydamas jokio nepasitenkinimo, �en Ji paėmė por� medinių pagaliukų ir parodė mongolams, kaip jais sugriebti maist�. Tik Ho Sa jautėsi patogiai, o �en Ji �iek tiek paraudo, kai Chazarui ir Temugei mėsos gabalėliai ir ry�iai byrėjo ant staltiesės. Jis dar kart� parodė, kaip valgyti, ir �į kart� padėjo mėsos gabalėlius mongolams į lėk�tes, kad galėtų imti j� pir�tais.
Chazaras tvardėsi. Jis buvo nu�veistas, nupraustas ir aprengtas drabu�iais, nuo kurių nie�tėjo kūn�. Aplink jį vyko nepa�įstami dalykai, kurių jis nesuprato, ir po i�orine ramybe jau virė pyktis. Kai jis atsisakė keistų pagaliukų ir susmeigė juos sta�ius į ry�ius, �en Ji tiesiog sukudakavo ir staigiu judesiu pagaliukus i�traukė.
��Taip palikti lazdeles�� į�eidimas,�� pasakė �en Ji,�� nors jūs galbūt to ne�inojote.
Chazaras susirado ie�m� keptų svirplių ir su regimu malonumu suleido dantis į keptus vabzd�ius.
���itai jau geriau,�� pasakė jis, vikriai kramtydamas.
Temugė buvo pasiruo��s mėgd�ioti �en Ji ir prie� dėdamasis į burn�, pamirkė keptos te�los rutuliukus sūriame vandenyje. Kai visi svirpliai buvo su�lam�ti, Chazaras i�tiesė rank� į apelsinų krūv� ir pasiėmė du. I�spjov�s gabalėlį �ievės, jis nyk��iais nulupo vien� ir visi�kai atsipalaidav�s valgė apelsin� po skiltel�. Jie su broliu vis labiau nekantravo, laukė, kol �en Ji prabils.
Kai visi baigė valgyti, �en Ji pa�velgė, kaip Chazaras doroja apelsin�, padėjo savo valgymo lazdeles ant stalo ir nekalbėjo, kol vergai visk� rinko nuo stalo. Kai jie liko vieni, jis atsirėmė į mink�tasuolio atkalt�. Jo akys i� apsiblaususių vėl virto skvarbiomis, jiems jau pa�įstamomis, laivo kapitono akimis.
��Ko jūs atvykote į Baotou?�� paklausė jis Temugės.
��Prekiauti,�� nedelsdamas atsakė Temugė.�� Mes pirkliai.
�en Ji papurtė galv�.
��Pirkliai neturi mongoli�kų lankų ir nemoka taip �audyti, kaip �audė tavo brolis. Jūs�� mongolai. Ko jums reikia imperatoriaus �emėse?
Temugė, mėgindamas k� nors sugalvoti, skausmingai nurijo seiles. �en Ji jau seniai �inojo, kas jie tokie, bet jų nei�davė, ta�iau Temugė vis tiek negalėjo prisiversti tikėti tuo �mogumi, ypa� po tiek visokios painiavos ir keistenybių.
��Taip, mes esame i� did�iojo chano gen�ių,�� pasakė jis.�� O atvykome �ia pradėti prekyb� tarp mūsų tautų.
��A� esu pirklys. Pateikite savo siūlymus man,�� atsakė �en Ji. Jo veidas buvo visi�kai bejausmis, bet Temugė pajuto �vėri�k� to vyro smalsum�.
��Ho Sa klausė, kas tu esi, kad turi tiek turto,�� lėtai pasakė Temugė, rinkdamas �od�ius.�� Turi �iuos namus ir vergų, bet pasirinkai būti kontrabandininku upėje, papirkinėjai sargybinius ir sukėlei sumai�tį prie vartų. Kas tu toks, kad turėtume tavimi tikėti?
�en Ji tyrinėjo juos �altu �vilgsniu.
��Esu �mogus, kuris jau�iasi nejaukiai, kai jūs bastotės po �į miest�. Ar ilgai truks, kol jus sugaus imperatoriaus kariai? Ir kiek prireiks laiko, kol jus privers papasakoti, k� matėte?
Jis palaukė, kol Temugė visk� i�vers broliui.
��Pasakyk jam, kad, jei mus nu�udys ar suims ir laikys nelaisvėje, Baotou bus sudegintas iki pamatų,�� tarė Chazaras, perplė�damas antr� apelsin� ir �iulpdamas nelygi� jo pusel�.�� Kitais metais �ingis atvyktų mūsų ie�koti. Jis �ino, kur esame, ir �is vyrukas pamatytų savo brangų nam� skendintį liepsnose. Pasakyk jam tai.
��Geriau patylėtum, broli, jeigu nori, kad i� �ia i�ne�tume sveik� kailį.
��Tegu kalba,�� pasakė �en Ji.�� Kaip ten tas mano miestas bus sudegintas, jei jūs būsite nu�udyti?
Temugės siaubui, �en Ji prakalbo gen�ių kalba. Jo svetima tarsena buvo gana ry�ki, ta�iau buvo galima suprasti, k� jis sako. Temugė net sustingo pam�st�s, kiek jų pokalbių �en Ji nugirdo per tas savaites, kol jie pasiekė Baotou.
��I� kur moki mūsų kalb�?�� grie�tai paklausė jis, akimirk� pamir��s baim�.
�en Ji skard�iai nusijuokė, ir tai tikrai nenuramino prie stalo sėdin�ių vyrų.
��Ar manote, kad esate pirmieji, atkeliav� į Dzinų �emes? Uigūrai ne kart� jojo �ilko keliu. Kai kurie i� jų liko �ia.
Jis suplojo rankomis ir į kambarį įėjo dar vienas vyras. Jis buvo apsireng�s �variais, paprastais kinų drabu�iais, ta�iau jo veidas buvo mongoli�kų bruo�ų, o i� pla�ių pe�ių buvo ai�ku, kad u�augo su lanku rankose. Chazaras atsistojo pasisveikinti su juo, suėmė jo rank� ir kum��iu stuktelėjo per nugar�. Nepa�įstamasis nu�vito i� d�iaugsmo nuo tokio pasisveikinimo.
��Kaip gera matyti tikr� veid� �iame mieste,�� tarė Chazaras.
Vyras susijaudino, i�gird�s tokius �od�ius.
��Man taip pat,�� tarė jis, pa�velg�s į �en Ji.�� Kas naujo tyruose? Seniai nebuvau namuose.
��Jie tokie patys,�� atsakė Chazaras. Staiga jam �ovė mintis, ir jis �iuptelėjo u� �launies, kur paprastai būdavo kardas.�� Ar �is vyras vergas?
�en Ji nesutrik�s pakėlė akis.
���inoma. �iui�anas ka�kada buvo pirklys, bet kart� jis lo�ė ir pralo�ė man.
�iui�anas gū�telėjo pe�iais.
��Tai tiesa. Vergu būsiu ne am�inai. Dar pora metų, ir skol� sumokėsiu. Tada tikiuosi grį�ti į tyrus ir susirasti �mon�.
��Jeigu grį�i į tyrus, pirmiausia susirask mane. Padėsiu tau pradėti gyvenim� i� naujo,�� pa�adėjo jam Chazaras.
�en Ji �iūrėjo, kaip �iui�anas nusilenkė. Chazaras t� judesį priėmė kaip savaime suprantam�, o �en Ji �vilgsnis sugrie�tėjo.
��Papasakok man dar kart�, kaip mano miestas degs.
Temugė prasi�iojo, bet �en Ji pakėlė rank�.
��Ne, a� nepasitikiu
Chazaras metė �vilgsnį į Temug�, d�iaugdamasis brolio sutrikimu. Jis akimirksnį u�truko, kol surado tinkamus �od�ius. Gal �en Ji lieps juos u�mu�ti, kai visk� i�girs. Jis ranka patikrino t� viet�, kur drabu�ių klostėse buvo paslėp�s nedidelį peilį.
��Mes i� vilkų,�� pagaliau tarė Chazaras,�� bet mano brolis suvienijo gentis. Si Sia karalystė tapo mūsų pirmuoju vasalu, ir tokių bus daugiau.
Ho Sa nuo �ių �od�ių neramiai sujudėjo, ta�iau nė vienas i� vyrų į jį nepa�velgė. Chazaras sėdėjo suakmenėj�s ir spoksojo �en Ji į akis.
��Gal a� �ia �i�nakt mirsiu, bet tuomet laukite mano �monių ateinant pas Dzinus. Jie vien� po kito sugriaus jūsų brangius miestus, neliks nė akmens ant akmens.
�en Ji veidas besiklausant įsitempė. Jo kalbos �inios apsiribojo �od�iais, reikalingais prekyboje, ir jau būtų pasiūl�s grį�ti prie jo gimtosios kalbos, jei tai neatrodytų kaip silpnumas.
��Upėje naujienos sklinda �aibi�kai,�� pasakė jis, nenorėdamas palaikyti Chazaro sukeltos įtampos.�� Esu girdėj�s apie kar� Si Sia karalystėje, bet negirdėjau apie jūsų pergal�. Ar karalius nebegyvas?
��Kai i�vykau, jis buvo gyvas,�� atsakė Chazaras.�� Sumokėjo mums duokl� ir atidavė savo dukr�. Gra�i� mergin�.
��Dar neatsakei į mano klausim�, girdėjau tik grasinimus,�� priminė jam �en Ji.�� Ko jūs atvykote į mano miest�?
Chazaras pastebėjo, kad �en Ji pabrė�ė �odį �mano�. Jis nemokėjo �aisti �od�iais ar supinti toki� melų gij�, kad �en Ji patikėtų.
��Mums reikia mūrininkų,�� pasakė Chazaras.
�alia jo Temugė �vilpiamai atsiduso, bet Chazaras jo nepaisė.
��Mums reikia su�inoti jūsų miestų paslaptis. Mus atsiuntė pats didysis chanas. Baotou tiesiog vieta �emėlapyje, visai nereik�minga.
��Tai mano namai,�� suniurnėjo �en Ji m�stydamas.
��Gali pasilaikyti jį sau,�� pasakė Chazaras jausdamas, kad dabar tinkama akimirka.�� Baotou bus nepaliestas, jei namo parve�ime tavo pa�ad� padėti mums.
Nuo veido jam la�ėjo prakaitas laukiant, kol �en Ji baigs galvoti. U�tektų vieno �ūktelėjimo, ir kambaryje rastųsi pilna ginkluotų vyrų. Tuo neabejojo. Teisybė�� ker�taudamas �ingis sugriautų �į miest�, bet juk �en Ji negali būti u�tikrintas. Galbūt jis mano, kad jie giriasi arba meluoja.
Tyl� nutraukė �iui�anas. Jis buvo i�bly�k�s dėl nugirsto pokalbio, o balsas tylus i� pagarbos ir baimės.
��Gentys susijungė?�� paklausė jis.�� Ir uigūrai tarp jų?
Chazaras linktelėjo, nenuleisdamas akių nuo �en Ji.
��Mėlyna uodega įpinta į did�iojo chano bun�iuk�. Dzinai mus ilgai engė, bet dabar tam galas. Mes jojame į kar�, broli.
�en Ji atid�iai stebėjo �iui�ano veid� ir matė, kaip jį nu�vietė viltis.
��Sudarysiu sandėrį su jumis,�� pasakė jis staiga.�� Ko tik jums reikia, gausite i� mano rankų. Jūs grį�ite pas chan� ir pasakysite, kad �ia turite vyr�, kuriuo galite pasitikėti.
��Kokia mums nauda i� kontrabandininko?�� atsakė Chazaras. Jam kalbant, Temugė jau beveik garsiai dejavo.�� Kaip tu gali derėtis dėl miesto likimo?
��Jei jūs pralaimėsite arba jei meluojate, a� nieko neprarasiu, o jeigu sakote ties�, tai jums reikės s�jungininkų, ar ne?�� atsakė �en Ji.�� �ia a� turiu įtakos.
��Tu i�duotum imperatoriaus rūmus? Savo paties imperatorių?�� Chazaras paklausė tik bandydamas �en Ji, bet, jo nuostabai, �en Ji nusispjovė ant i�blizgintų grindų.
��Tai mano miestas. Viskas, kas jame vyksta, pasiekia mano ausis. Nejau�iu jokios meilės kilmingiesiems, kurie mano, kad visi vyrai turi bėgioti susilenk� lyg gyvuliai po jų ve�imais. Per jų karius praradau savo �eim� ir draugus, ma�iau, kaip jie korė mano mylimus �mones u� tai, kad jie nei�si�adėjo mano vardo. Man jie nerūpi.
Kalbėdamas jis atsistojo, Chazaras padarė t� patį.
��Mano �odis gele�inis,�� pasakė Chazaras.�� Jei sakau, kad turėsi �į miest�, tu jį ir valdysi, kai mes �ia ateisime.
��Tu gali kalbėti u� chan�?�� paklausė �en Ji.
��Jis mano brolis. A� galiu kalbėti u� jį,�� atsakė Chazaras.
Temugė su Ho Sa stebėjo, kaip vyrai nu�velgė vienas kit�.
��Jau laivelyje �inojau, kad tu karys,�� pasakė �en Ji.�� Tu prastas �valgas.
��O a� �inojau, kad tu geras vagis,�� atsakė Chazaras.
�en Ji sukikeno ir jie stipriai suėmė vienas kitam rankas.
��A� turiu daug man paklūstan�ių vyrų. Duosiu, ko jums reikia, ir pasirūpinsiu, kad saugiai grį�tumėte pas savuosius,�� pasakė �en Ji.
Jis atsisėdo ir �ūktelėjo atne�ti vyno, o Temugė prabilo. Jis niekaip nesuprato, kaip tas vyras ėmė pasitikėti Chazaru, bet tai nebebuvo svarbu. Baotou jie jau turi s�junginink�.
Atėjus vakarui, Chazaras, Ho Sa ir Temugė sutiko su pasiūlymu numigti kelet� valandų prie� ilg� jų laukian�i� naktį ir nuėjo į miegamuosius u� antrojo kiemo. �en Ji niekuomet nereikėjo daugiau nei kelių valandų poilsio nuo tų seniai praėjusių dienų, kai spruko nuo kareivių Baotou skersgatviais. Jis sėdėjo su �iui�anu ir dviem savo sargybiniais, tyliai kalbėjosi ir stumdė dramblio kaulo plok�teles ant mad�ongo7 lentos. �iui�anas ilgai tylėjo ir rankoje bar�kino vien� plok�tel� į kit�. Pa�inojo �en Ji jau de�imt metų ir matė jo nenumaldom� tro�kim� tapti galingu. Vyrukas sutriu�kino kitų trijų nusikaltėlių gaujų vadus, ir nelabai sutir�tino spalvas, sakydamas Chazarui, kad ma�ai kas praslystų pro jo ausis.
�iui�anas padėjo plok�tel� ir stebėjo, kaip �en Ji ranka pakibo vir� jos. �mogus, kurį jis jau laikė draugu, mintimis buvo akivaizd�iai nuklyd�s toli nuo �aidimo. �iui�anas ėmė svarstyti, ar nereikėtų padidinti statymų ir taip susima�inti skol�, bet nusprendė to nedaryti, prisimin�s kitus �aidimus, kai �en Ji u�liūliuodavo jo budrum� būtent tokiais būdais, o paskui visada laimėdavo.
Jis stebėjo, kaip �en Ji paėmė kit� plok�tel�, ir �aidimas t�sėsi. Vienam i� sargybinių su�ukus: �vienodos�, �iui�anas tyliai nusikeikė.
Kai sargybinis parodė tris vienodas plok�teles, �en Ji nuleido rank�.
���iai dienai u�teks. Jau geriau �aidi, �anai, bet jums reikia budėti prie vartų.
Abu sargybiniai atsistojo ir nusilenkė. �en Ji juos i�traukė i� baisiausių gatvės lū�nų ir dabar jie buvo stiprūs bei i�tikimi vyrui, valdan�iam tong�8. �iui�anas pasiliko, nes suprato, kad �en Ji nori pasikalbėti.
��Tu galvoji apie svetim�alius,�� pasakė �iui�anas, rinkdamas nuo stalo �aidimo plok�teles.
�en Ji linktelėjo, �velgdamas į tams� per apsaugines permatomas duris. Vakarai jau buvo �alti. Jis svarstė, kas bus toliau.
��Jie keisti �monės, �iui�anai. Jau sakiau. Paėmiau juos saugoti �ilko, kai trys i� mano �monių susirgo. Gal mano protėviai liepė taip elgtis.
Jis atsiduso ir nuvarg�s pasitrynė akis.
��Ar pastebėjai, kaip atid�iai Chazaras �iūrėjo į sargybinių i�sidėstym�? Jo akys lakstyte lakstė. Laive nema�iau jo nė minutės atsipalaiduojant, bet ir tu toks. Gal visi jūsų �monės tokie?
�iui�anas gū�telėjo pe�iais.
��Gyvenimas yra kova, �eimininke. Argi budistai tiki ne tuo pa�iu? Mano gimtuosiuose tyruose silpnieji anksti mir�ta. Taip buvo visuomet.
��Niekada nesu mat�s geriau i� lanko �audan�io �mogaus nei Chazaras. Vos ne visi�koje tamsoje, besisupan�iame laivelyje jis nedvejodamas sugebėjo nu�auti �e�is vyrus. Ar visi tavo tautie�iai tokie įgud�?
�iui�anas buvo u�siėm�s�� dėliojo mad�ongo plok�teles į odinį dėkl�.
��A��� ne, uigūrai labiau vertina moksl� ir prekyb� nei kitos gentys. O vilkai garsėja nuo�mumu.
Jis nutilo, ramiai sudėjo rankas.
��Beveik neįmanoma patikėti, kad visos gentys susijungė ir joms dabar vadovauja vienas vyras, vienas chanas. Jis turi būti ypatingas.
�iui�anas u�segė odin� dė�ut� ir atsilo�ė. Būtų mielai i�gėr�s kokio gėrimo skrand�iui nuraminti, bet �en Ji niekuomet neleisdavo gerti stipraus gėrimo, jeigu ateinan�i� naktį reikėjo blaivios galvos.
��Ar tu pasveikinsi mano �mones, kai jie atjos prie miesto sienų?�� tyliai paklausė �iui�anas. Jis jautė įbest� �en Ji �vilgsnį, bet nepakėlė akių nuo savo sunertų rankų.
��Manai, a� i�daviau savo miest�?�� paklausė �en Ji.
�iui�anas pakėlė akis ir pamatė niūriai, piktai �velgiantį vyr�, kuriuo daug metų pasitikėjo.
��Visa tai labai netikėta. Gal �į nauj� chan� sunaikins imperatoriaus kariuomenė, to paties susilauks ir jo s�jungininkai. Ar apie tai pagalvojai?
�en Ji su�narp�tė.
���inoma, bet a� per ilgai gyvenau engiamas, �iui�anai. �it� nam�, vergus, visus savo �alininkus turiu tik dėl imperatoriaus patarėjų tingumo ir paperkamumo. Jiems mes atrodome verti tik tiek dėmesio, kiek �iurkės jų prekių sandėliuose. Kartkartėmis jie pasiun�ia kokį vyr�, kad pavyzd�io dėlei būtų pakarta keletas �imtų �monių. Kartais sugauna ir man naudingus �mones. Arba tuos, kuriuos myliu.
�en Ji veidas kalbant sustingo, ir �iui�anas �inojo, kad jis galvoja apie sūnų, dar visai berniuk�, kuris buvo sugautas dokuose prie� dvejus metus. �en Ji pats nukabino vaiko kūn�, besisūpuojantį nuo upės dvelkian�iame vėjelyje.
��Ugnis ne�ino, k� degina,�� pasakė �iui�anas.�� Tu kvietiesi ugnį į savo namus, savo miest�. I� kur �inai, kaip viskas baigsis?
�en Ji tylėjo. Jis taip pat gerai kaip �iui�anas �inojo, kad galima padaryti taip, jog trys svetim�aliai tiesiog i�nyktų. Geltonojoje upėje nuolat plūduriavo nuogi, i�pamp� lavonai. Mirusieji niekada negalėtų grį�ti. Ta�iau tai, k� jis į�velgė Chazare, jam sukėlė ker�to tro�kulį, snaud�iantį giliai nuo to ryto, kai parsine�ė suglebusį sūnaus kūn�.
��Tegu �ia ateina tavo �monės su lankais ir �irgais. Tavim tikiu labiau nei nepa�įstamųjų pa�adais. Kaip seniai tu man dirbi?
��Devynerius metus, �eimininke.
��Ir vis� t� laik� garbingai mokėjai skol�. Kiek kartų turėjai prog� pabėgti ir grį�ti pas savuosius?
��Tris kartus,�� atsakė �iui�anas.�� Buvo trys kartai, kai buvau u�tikrintas, jog galiu pabėgti tavo nepastebėtas.
��A� �inojau apie tai,�� atsakė �en Ji.�� �inojau apie laivo kapiton�, kuris tau pirm�kart siūlė pagalb�. Jis buvo mano �mogus. Netoli būtum nubėg�s, jis būtų perpjov�s tau gerkl�.
�iui�anas susiraukė tai i�gird�s.
��Taigi tu tik bandei mane?
���inoma, juk nesu kvailys, �iui�anai. Tegu Baotou apima liepsnos. A� gyvas stovėsiu ant pelenų, kai jie visk� baigs. Tegu imperatoriaus karved�iai sudegina liepsnose savo plunksnas. A� būsiu patenkintas. Pagaliau galėsiu d�iaugtis.
�en Ji atsistojo ir i�sitiesė. Tyliame kambaryje buvo girdėti, kaip bra�ka jo stuburas.
��Tu lo�ėjas, �iui�anai, �tai dėl ko taip ilgai dirbi man. O a� niekada nebuvau lo�ėjas. Paver�iau �į miest� savu, bet vis tiek turiu nulenkti galv�, pamat�s gatvėmis �uoliuojan�ius imperatoriaus �mones. Jie joja mano gatvėmis, �iui�anai, o a� nulenkiu galv� ir geriau pasitraukiu į purvin� nuotekų griovį, negu u�stoju jiems keli�.
�en Ji negyvomis akimis pa�velgė į tams�.
��Dabar a� stovėsiu ir stebėsiu, �iui�anai, o �aidimo kauliukai tegu krenta kaip nori.
XIV
SKYRIUS
Atėjus vidurnak�iui, Baotou mieste ėmė smarkiai lyti. Lietus �niok�tė, į plyteles barbenan�ių la�ų garsas priminė tolim� griaustinį. �en Ji dalijo kardus savo vyrams, ir atrodė, kad jis patenkintas oro poky�iais. Taip lyjant netgi elgetos sulįs į tarpuvartes. Tai buvo geras �enklas.
I�ėj� į tamsi� gatv�, Chazaras ir Ho Sa apsi�valgė, norėdami įsitikinti, ar jų kas nors nestebi. Mėnulis buvo pasislėp�s u� debesų ir tik blanki �viesa skverbėsi pro greit slenkan�ių debesų ply�ius. Temugė tikėjosi, kad lietus �iek tiek nuplaus miesto smarv�, bet ji taip pasklido drėgname ore ir įsiskverbė į plau�ius, kad jis pajuto �leik�tulį. Nutekamieji grioviai jau buvo pilni vandens, ir Temugė matė, kaip srovė ne�a ka�k� tamsaus ir permirkusio. Jis sudrebėjo, staiga suprat�s, kad tai besirangantys �monių kūnai. Be �en Ji būtų ne�inoj�s, kur pasukti tame did�iuliame namų ir prekyvie�ių raizginyje.
Prie vartų juos pasivijo dar du �en Ji vyrai. Nors nebuvo jokios valdi�kos komendanto valandos, de�imt vyrų būtų neabejotinai atkreip� vaik��iojan�ių gatvėje kareivių dėmesį. �en Ji vienam i� vyrų pavedė i��valgyti visas sankry�as, o dviem liepė atsilikti ir stebėti, ar niekas jų neseka. Temugė negalėjo nusikratyti jausmo, kad jų laukia mū�is. Pilant lietui, jis sukiojo �lapi� kardo, kurį �en Ji liepė pasiimti, ranken�, vildamasis, kad jo i�sitraukti nereikės. Kai jie pagaliau ėmė eiti greitu �ingsniu, Temugė visas drebėjo. Vartai garsiai u�sitrenkė, bet nė vienas neatsigr�ė.
Kai kuriose gatvėse po namų pakraigėm kelio kra�tas buvo sausas. �en Ji ėmė eiti įprastu �ingsniu, kai vedė juos pro namus, nenorėdamas, kad gyventojai atkreiptų dėmesį. Mieste nebuvo visi�kai tamsu, jis dar nemiegojo. Temugė kur ne kur matė �viesas kalvėse ir prekių sandėliuose, ten buvo dirbama ir naktį. Nepaisant visų �en Ji atsargumo priemonių, Temugė tikrai jautė į juos nukreiptus �vilgsnius, kai ėjo pro namus.
Tamsoje Temugė prarado laiko nuovok� ir jam atrodė, kad eina jau pus� nakties. Gatvės buvo i�sidės�iusios be jokios ai�kios tvarkos ir vingiavo į visas puses. Kai kurios veikiau priminė purvinus takus�� visi apsita�kė iki kelių. Temugė netrukus u�duso ir ne kart� jį tamsoje ka�kas ėmė u� rankos ir tempė į priekį, kad neatsiliktų. Jis tyliai nusikeikė, kai po tokio timptelėjimo u� rankovės atsidūrė griovyje ir tarp kojų pir�tų ėmė �liugsėti ka�kas mink�ta ir �alta. Jis nesustojo�� tikėjosi, kad tai tik koks supuv�s vaisius ir nieko blogiau.
Tik vien� kart� pirmasis bėgikas grį�o ir pasakė �en Ji, kad reikia rinktis kit� keli�. Temugė tikėjosi, jog kareiviai leid�ia naktį �iltose kareivinėse, o ne ��la ir mirksta lietuje kaip jis.
Galiausiai �en Ji sustabdė savo u�dususius vyrus miesto sienos �e�ėlyje. Temugei ta siena atrodė lyg dar didesnės tamsos krantas. Kitoje pusėje buvo jam pa�įstamas pasaulis. Jis suprato, kokį saugum� siena teikia miestui. Tokia pati siena saugo Si Sia karalių In�uane. Visi �ingio kariai nepajėgtų jos pralau�ti. Ji t�sėsi į tolum� ir pla�ioje gatvėje stūksojo vir� namų, labai pana�ių į �en Ji namus. Tai nebuvo lū�nos, namai buvo erdvūs, nuo jų sklido �ydin�ių sodų kvapas. �ioje Baotou dalyje netgi gatvės buvo i�sidėst� kitaip. Jie bėgo ristele per saleles, atskirtas nuo miesto siena ir vartais. Temugė mėgino atgauti kvap�. Jis vos neu�duso, kai Chazaras trinktelėjo per petį. Brolis jautėsi visi�kai ramus, lyg būtų i�ėj�s vakare pasivaik��ioti.
Du paskutiniai bėgikai prisivijo ir pasakė, kad niekas jų neseka. �en Ji nesustojo pailsėti ir �nab�domis liepė jiems eiti priedangoje, o pats pasuko prie artimiausių vartų. Jo �vilgsnis nukrypo į Temug�, kuris stovėjo rankomis įsirėm�s į kelius. �en Ji priėjo ar�iau, kad galėtų kalbėti tiesiai į ausį.
��Ten bus sargybiniai. Jie pa�adins savo �eiminink� ir a� kalbėsiuosi su juo. Mano mieste nesimėtyk grasinimais, mongole. �eimininkas bus suirz�s dėl tokių vėlyvų pa�alie�ių jo namuose, o a� visai nenoriu, kad būtų i�traukti ginklai.
�en Ji nusisuko ir prie� eidamas prie vartų rankomis palygino savo juod� drabu�į. Jį lydėjo du jo vyrai, kiti pasislėpė prie vartų, kur jų nebuvo matyti. Chazaras paėmė Temug� u� rankovės ir nutempė, �iam dar nespėjus paprie�tarauti.
�en Ji pats beldė į vartus, ir Temugė, vartuose atsidarius kvadratiniam langeliui, i�vydo geltona �viesa nutviekst� veid�.
��Pasakyk savo �eimininkui, kad atėjo lankytojas dėl imperatoriaus reikalų,�� pasakė �en Ji tvirtu balsu.�� Pa�adink jį, jei miega.
Temugė negirdėjo atsakymo, bet po kurio laiko, ilgo lyg �imtmetis, kvadratinis langelis vėl atsivėrė ir �en Ji pamatė kit� veid�.
��A� tav�s nepa�įstu,�� ai�kiai pasakė vyras.
�en Ji stovėjo labai ramiai.
��Mėlynasis tongas tave pa�įsta, Lianai. �įvakar bus sumokėtos tavo skolos.
Vartai mikliai atsivėrė, bet �en Ji ne�engė per slenkstį.
��Jeigu jūsų arbaletai paruo�ti ir laukia man�s, Lianai, tai bus tavo paskutinė naktis. Su manimi yra vyrų, nes gatvėse naktį pavojinga. Tu nebijok, ir viskas bus gerai.
Nematomas vyras dreban�iu balsu sumurmėjo. Tik tuomet �en Ji atsigr�ė į kitus ir mostelėjo sekti paskui jį.
Temugė matė k� tik i� lovos i�traukto vyro veide baim�. Lianas buvo beveik tokių pat pla�ių pe�ių kaip Chazaras, bet visas drebėjo ir stovėjo nudelb�s akis, kai �en Ji dideliais �ingsniais įėjo į jo namus.
Prie vartų buvo tik vienas sargybinis, bet jis taip pat suko �vilgsnį į �alį nuo tų, kurie ėjo vidun. Temugė juto, kaip auga jo pasitikėjimas savimi, ir susidomėj�s apsi�valgė, kai vartai į gatv� buvo u�daryti. Pasibaigė bėgimas per lietų ir tams�, ir dabar jis d�iaugėsi tuo, kaip nuolankiai ir pataikūni�kai elgiasi Baotou vyriausiasis mūrininkas.
Lianas prie�ais �en Ji stovėjo lyg priblok�tas, jo plaukai dar buvo pasi�iau�� po miego.
��Paruo�iu maisto ir gėrimų,�� suniurnėjo jis, bet �en Ji papurtė galv�.
��Tai nebūtina. Geriau vesk mus, kur galėtume netrukdomi pasikalbėti.
�en Ji apsi�valgė po namo kiem�. Imperatoriaus globojamas, mūrininkas ai�kiai klestėjo. Be to, kad taisė sien�, jis dar buvo atsakingas u� trejų kareivinių ir �irgų lenktynių aik�tės įrengim� imperatori�kojo kvartalo viduryje. Jo namai buvo paprasti ir skoningi. �en Ji atkreipė dėmesį į vienintelį sargybinį, stovintį prie pat varpelio, pakabinto ant sijos.
��Neturėtum �ia kviestis savo karių, Lianai. Liepk sargybiniui pasitraukti nuo to varpelio, nes galiu pamanyti, kad abejoji mano �od�iu.
Mūrininkas linktelėjo kariui, �is nuėjo regimai nepatenkintas ir atsistojo prie pagrindinio pastato. Lietus sustiprėjo. La�ai ti�ko į ma�o kiemo grindinį. Regėjos, atvėsintas lietaus, mūrininkas pagaliau atsipeikėja. Jis nusivedė visus į namus ir stengėsi nuslėpti savo baim� u�degdamas �viesas. Temugė pastebėjo drebant jo rank�, kai nuo �vakės degė dagtį po dag�io.
�en Ji atsisėdo ant kieto suolo ir laukė, kol mūrininkas nustos bla�kytis po kambarį. Chazaras, Ho Sa ir Temugė stovėjo visi kartu ir stebėjo vaizd� tyliai �avėdamiesi. �en Ji sargybiniai atsistojo u� savo �eimininko, ir Temugė pastebėjo, kaip mūrininko akys baimingai nu�velgė juos.
Pagaliau mūrininkas nebegalėjo ilgiau tylėti. Jis atsisėdo prie�ais �en Ji, suspaud�s rankas, kad nesimatytų, kaip jos dreba.
��A� sumokėjau savo duokl� tongui,�� pasakė Lianas.�� Ar jos buvo per ma�ai?
��Ne,�� atsakė �en Ji. Jis akimirksniu nusi�luostė lietaus la�us nuo veido, perbraukė ranka plaukus ir nusipurtė vandenį. Lianas �vilgsniu sekė jį.�� Ne dėl to pas tave atėjau.
Neleisdamas �en Ji t�sti, Lianas vėl prabilo, negalėdamas i�tylėti.
��Tada dėl darbininkų? Įdarbinau visus vyrus, kuriuos galėjau, bet du i� tų, kuriuos atsiuntei, nedirbo. Kiti skundėsi jais, kad neatlieka savo darbo. Jau ketinau juos �į ryt� i�varyti, bet jei nori, kad jie liktų...
�en Ji atrodė lyg būtų i�kaltas i� marmuro, kai tyrė akimis vyriausi�jį mūrinink�.
��Jie mano draugų sūnūs, taigi liks �ia. Ta�iau a� atvykau ne dėl to.
Mūrininkas dar labiau sudribo kėdėje.
��Tada nieko nesuprantu,�� pasakė jis.
��Ar turi tokį, kuris galėtų pri�iūrėti sienos statyb�?
��Mano paties sūnus, vie�patie.
�en Ji sėdėjo tylėdamas, kol mūrininkas nepa�velgė į jį.
��A� joks vie�pats, Lianai. Esu tavo draugas, kuris pra�o paslaugos.
��Pra�yk bet ko,�� atsakė Lianas, įsitemp�s ir laukdamas blogiausio.
�en Ji patenkintas linktelėjo.
��Pakviesk savo sūnų ir pasakyk, kad jam teks perimti darbus �ia gal metams, gal dvejiems. Esu girdėj�s apie jį gerų atsiliepimų.
��Jis geras sūnus,�� nedelsdamas pritarė Lianas.�� Jis paklausys savo tėvo.
��Tai i�mintinga, Lianai. Pasakysi jam, kad kuriam laikui i�vyksti, pavyzd�iui, ie�koti naujų marmuro i�teklių kur nors skaldykloje. Sugalvok kokį tik nori mel�, bet nesukelk įtarimų. Primink jam, kad, kol būsi i�vyk�s, tavo skolos taps jo skolomis ir jis turės mokėti duokl� tongui, jeigu norės ramiai dirbti. Nenoriu, kad man pa�iam tektų jam tai priminti.
��Sutarta,�� tarė Lianas. Jis prakaitavo. Temugė matė ry�ki� prakaito la�elių linij�, atsiradusi� prie jo plaukų. Jis matė ir tai, kad tvirtas vyras bando įsidr�sinti ka�ko paklausti.
��Pasakysiu t� patį ir savo �monai bei kitiems vaikams, bet ar pats galiu su�inoti ties�?
�en Ji gū�telėjo pe�iais ir pakreipė galv�.
��Ar tai k� nors pakeis, Lianai?
��Ne, vie�patie. Atsipra�au...
��Nesvarbu. Tu i�vyksi i� miesto su �iais mano draugais. Jiems reikia tavo patirties, Lianai. Atsine�k savo įrankius. Kai baigsi darb�, pasirūpinsiu, kad tau būtų atlyginta.
Mūrininkas liūdnai linktelėjo, o �en Ji skubiai atsistojo.
��Eik, pasikalbėk su tais, kuriuos myli, Lianai, o paskui eisi su manimi.
Mūrininkas paliko vyrus ir dingo namo tamsoje. Visi truputį atsipalaidavo. Tuo tarpu Chazaras nuėjo prie �ilkinių u�uolaidų ir jomis nusi�luostė lietaus la�us nuo veido ir plaukų. Mūrininkui prane�us tai, kas buvo liepta, Temugė tolumoje i�girdo vaiko klyksm�.
��Ne�inau, k� būtume dar�, jei nebūtum mums padėj�s,�� Ho Sa tarė �en Ji.
Tongo vadas ne�ymiai �yptelėjo.
��Būtumėt klaid�ioj� po mano miest�, kol jus būtų sugav� kareiviai. Galbūt net bū�iau atėj�s pa�iūrėti, kaip kariami ar sodinami ant baslio svetim�aliai. Dievai elgiasi permainingai, bet �į kart� jie buvo jūsų pusėje.
��Ar turi kokių nors min�ių, kaip mums i�trūkti i� miesto?�� paklausė Temugė.
�en Ji nespėjus nieko atsakyti, grį�o Lianas. Jo akys buvo paraudusios, bet stovėjo jis tiesiai�� atrodė, bijo ma�iau. Buvo apsivilk�s neper�lampamu apsiaustu, ant peties u�simet�s odinį įrankių ritinį�� glaudė jį prie sav�s taip, lyg tai jį ramintų.
��Pasiėmiau įrankius,�� tarė jis �en Ji.�� Esu pasiruo��s.
Jie i�ėjo i� namo, ir �en Ji vėl pasiuntė į priekį �valg� stebėti, kur vaik�to sargybiniai. Lietus aprimo, Temugė tarp debesų i�vydo blyksint �iaurin�. �en Ji nieko neai�kino, jie nuėjo vakarų kryptimi keliu palei sien�, ir Temugė nu�ingsniavo su jais.
I� tamsos priekyje pasigirdo �ūktelėjimas, ir visi kaip vienas sustojo.
��Paslėpkite kardus,�� su�nyp�tė �en Ji. Temugė nervingai nurijo seiles, i�gird�s �ingsnius ant grįsto kelio. Tikėjosi grį�tan�io �valgo, ta�iau i�girdo gele�imi kaustytų sandalų kauk�ėjim�.
�en Ji �vilgsnis lakstė aplinkui, ie�kodamas galimų i�sigelbėjimo kelių.
��Stovėkit ramiai,�� �ūktelėjo balsas i� tamsos.
Temugė stovėjo u�tektinai arti, kad pastebėtų �en Ji vypsnį.
Pasirodė �e�i kariai su �vyneliniais �arvais, o priekyje ėjo vadas plunksnuotu �almu. Temugė sudejavo, pamat�s arbaletais ne�inus karius. �en Ji vyrai turi labai ma�ai galimybių prasibrauti pro juos. Jis pajuto, kad i�g�stis kyla rūg�timi gerklėje, ir nieko negalvodamas ėmė trauktis. Tik gele�iniai Chazaro gniau�tai sulaikė jį.
��Kur jūsų kapitonas?�� grie�tai paklausė �en Ji.�� Ludzianas galėtų laiduoti u� mane.
Jis pamatė, kad kariai u� pakarpos laiko jo �valg�. �is stengėsi i�siver�ti i� gniau�tų, bet �en Ji į jį nebe�iūrėjo.
Plunksnuotasis karvedys susiraukė nuo �en Ji tono ir �engė į priekį.
��Ludzianas �i�nakt nebudi. Kodėl jūs naktį lakstote gatvėmis?
��Ludzianas galėtų tai paai�kinti,�� atsakė �en Ji ir nervingai apsilai�ė lūpas.�� Jis mums sakė, kad i�tar� jo vard� galėsime praeiti.
Karvedys �vilgtelėjo į u� pakarpos laikom� nelaiming�jį.
��Man niekas nieko nesakė. Galime nueiti į kareivines ir pasiteirauti jo.
�en Ji atsiduso.
��Ne. Ne, mes to nedarysime,�� tarė jis ir puolė į priekį su peiliu. Suvarė jį vadui į gerkl�, ir �is nukrito, nespėj�s riktelėti. Jo kariai nedelsdami ėmė �audyti i� arbaletų. Ka�kas �ūktelėjo, ir �en Ji vyrai įsiver�ė tarp jų, be atodairos badydami karius kardais.
Chazaras i�sitraukė jam duot� kard� ir ėmė �aukti taip garsiai, kaip tik galėjo. Tas riksmas privertė ar�iausiai stovėjusį karį �engti atbul�, ta�iau Chazaras jį vis tiek nugriovė, dilbiu trenk�s per veid�. Tada Chazaras paliko jį ir puolė į mū�io sūkurį�� jame smūgiavo ir alkūnėmis, ir kojomis, ir galva: bet kuo, kas galėjo parversti prie�us. Tie, kurie jau buvo i��aud� visas strėles, galėjo gintis tik lankais. Chazaras kardu sutrupino vien� i� jų, paskui subedė kard� kariui į kakl�. Tamsoje jis lakstė tarp jų lyg vėjas, spardydamas į pasimai�iusių kojų kelius ir jausdamas, kaip jie lū�ta. Su �arvais kariai judėjo nevikriai, Chazaras buvo u� juos greitesnis. Sukiodamasis jis pajusdavo kiekvien� grėsm�, dar jai nepriartėjus. Staiga ka�kas i� u�pakalio sugriebė jo kardo ranken�. Jis staigiai lo�telėjo galv� ir trenkė alkūnėmis�� pasigirdo skausmo �ūksmas ir u�puolikas nukrito.
Temugė riktelėjo, susidūr�s su vienu i� kareivių. Jis įnirtingai mosavo kardu, i� siaubo prarasdamas jėgas. Ka�kur ėmė skambėti varpelis. Vos i�gird�s jo gars�, pajuto, kad jį ka�kas kelia, ir ėmė rėkti, o nutilo tik tuomet, kai Ho Sa pliauk�telėjo jam per veid�.
��Kelkis. Viskas baigta,�� piktokai tarė Ho Sa, sutrik�s dėl Temugės elgesio. Temugė sugriebė jį u� rankos, o atsistoj�s įbedė akis į Chazar�, stovintį tarp negyvų kūnų.
��Vadinai juos kariais, �en Ji?�� paklausė Chazaras.�� Jie judėjo lyg palieg� avinai.
�en Ji stovėjo priblok�tas, kai Chazaras atsainiai, rad�s tarpelį �arvuose ir u�gul�s kard� visu svoriu, suvarė jį į krūtin� tam, kuris dar judėjo. �en Ji tiesiog negalėjo patikėti savo akimis, kokie greiti buvo mongolų kario judesiai. Savo sargybinius buvo pasirink�s dėl jų įgūd�ių, bet �alia Chazaro jie atrodė lyg valstie�iai. Pajuto nor� apginti savo miesto karių garb�, nors ir baisiai jų nekentė.
��Mieste yra �e�erios kareivinės, kiekvienose po penkis �imtus ar daugiau paliegusių avinų,�� atsakė jis.�� Iki �iol to pakakdavo.
Chazaras koja bakstelėjo lavon�.
��Mano �monės suės juos gyvus,�� pasakė jis. Tuomet susiraukė ir ranka palietė apykakl�. Pir�tais nutekėjo nuo lietaus praskyd�s kraujas.
��Tu su�eistas,�� pasakė Temugė.
��Esu įprat�s kautis apsaugotas �arvų, broli. Praleidau vien� kirtį.�� Susierzin�s Chazaras nuspyrė po kojomis pasipainiojusį karved�io �alm�, ir tas �ok�iodamas nuriedėjo grindiniu.
Du i� �en Ji �monių taip pat gulėjo tarp aukų. Jų kraujas sruvo į lietaus balas. �en Ji juos ap�iūrėjo, liesdamas i� krūtinių ky�an�ias strėles. Jam teko greitai galvoti, k� daryti sugriuvus planui.
��Apsauga juos pastebės,�� tarė jis.�� Tegu �ia guli, kol juos ras. Imperatoriaus sargybiniai norės juos rytoj parodyti miniai.
Du mirusius savuosius jie paliko gulėti ant akmenų. Temugė pastebėjo, kad yra ir daugiau su�eistųjų, jie lekavo lyg �unys saulės atokaitoje. �en Ji atsigr�ė ir metė �vilgsnį, kuriame pyktis jau virto panieka.
��Kol kas esi saugus, bailiuk, bet jie i�nar�ys miest� kiaurai ie�kodami mūsų. Jeigu �į vakar� jūsų nei�vesiu, pasiliksite �ia iki pavasario.
Temugės �andai degė nuo pa�eminimo. Visi spoksojo į jį, o Chazaras nukreipė �vilgsnį į �alį. �en Ji suki�o kard� į mak�tį ir skubiai nu�ingsniavo sienos link. Jų �valgas i�liko gyvas kruvinoje kovoje ir vėl nubėgo į priekį.
Vakariniai vartai buvo ma�esni negu tie, pro kuriuos jie įėjo atplauk�. Temug� vėl apėmė neviltis, kai priekyje pamatė �viesas ir i�girdo �auksmus. Ne�inia kuris i� miestie�ių paskambino pavojaus varpu, ir kareiviai sukilo i� miego kareivinėse. �en Ji turėjo labai pasistengti, kad jų niekas nepastebėtų. Jis pasuko prie tamsaus namo vartų ir pabeldė į duris, kad įleistų. Kai Temugė i�girdo artėjant �arvuotus karius, durys atsivėrė. Jie suvirto vidun, skubiai u�trenkė duris.
��Tegu vyrai bėga prie langų vir�uje,�� liepė �en Ji tam, kuris jiems atidarė duris,�� ir tepasako, k� mato.
�en Ji tyliai nusikeikė, Temugė nedrįso prasi�ioti. Baisi �aizda prie Chazaro raktikaulio nukreipė Temugės dėmesį nuo i�g�s�io ir jis papra�ė vieno i� �en Ji vyrų adatos ir ketguto9. Brolis retkar�iais suniurnėdamas stebėjo, kaip Temugė siuva od� nelygia siūle. Kraujas ir lietus jau buvo i�plov� �aizd�, ir jis vylėsi, kad �i nesupūliuos. Siuvant kiek aprimo besidau�anti Temugės �irdis, trumpam nustojo galvoti apie tai, kad jie med�iojami.
Vienas i� vir�uje esan�ių vyrų, pasilenk�s per turėklus, �iurk��iu �nab�desiu �ūktelėjo �emyn.
��Vartai u�daryti ir u�barikaduoti. Matau ma�daug �imt� kareivių, dauguma i� jų juda. Trisde�imt saugo vartus.
��Kiek arbaletų?�� paklausė �en Ji, u�vert�s galv�.
��Dvide�imt, gal kiek daugiau.
��Tada mes sp�stuose. Jie apie�kos vis� miest�.
Jis atsigr�ė į Temug�.
��Daugiau jums padėti nebegaliu. Jei jie suras mane, nu�udys, o Mėlynasis tongas turės ie�kotis naujo vado. Turiu jus �ia palikti.
Mūrininkas Lianas nesikovė kartu su kitais. Jis buvo neginkluotas, todėl pasitraukė į griovį, kai prasidėjo kautynės. Dabar mūrininkas prabilo. Jo balsas aidėjo slegian�ioje tyloje:
��A� �inau, kaip i� �ia i�eiti, jei nebijote �iek tiek susitepti rankų.
��Kariai jau mūsų gatvėje!�� su�nyp�tė jiems vyras i� vir�aus.�� Jie beld�ia į duris ir nori apie�koti namus.
��Greitai sakyk, Lianai, k� �inai,�� tarė �en Ji.�� Jei mus sugaus, nepasigailės ir tav�s.
Mūrininkas niūriai linktelėjo.
��Turime eiti. Tai netoli.
�nyp�damos avitaukių lempos skleidė blanki� gelton� �vies�. �ingis atsigr�ė į �e�is klūpan�ius vyrus. Visų rankos buvo suri�tos u� nugarų. Jų veidai buvo abejingi, tarsi visai nebijotų chano. �ingis vaik��iojo palei juos pirmyn atgal. Jis k� tik buvo i�trauktas i� �akahai guolio ir atsikėlė piktas, nors i� tamsos vardu jį pa�aukė Ka�iunas.
Tie �e�i vyrai buvo broliai, jauniausias dar berniukas, o kiti subrend� kariai, turintys �monas ir vaikus.
��Kiekvienas i� jūsų prisiekė man,�� piktai pasakė �ingis. Jis tiesiog siuto, ir vien� akimirk� jam kilo pagunda nukirsdinti visų �e�ių galvas.�� Vienas i� jūsų nu�udė urianchajų berniuk�. Tegu jis prisipa�įsta ir mirs vienas. Ta�iau, jeigu jis neprisipa�ins, mirsite visi.
Jis lėtai i�sitraukė tėvo kard� taip, kad jie girdėtų gars�. �ingis juto u� lempų ap�viesto rato renkantis mini�, atsikėlusi� i� miego pamatyti, kaip vykdomas teisingumas. Jis nenuvils jų. �ingis atsistojo prie jauniausio brolio ir lengvai i�kėlė kard�, lyg �is būtų besvoris.
��A� galiu jį surasti, mano vie�patie,�� tyliai i� tamsos tarė Kok�iu.
Broliai pakėlė akis ir i�vydo į blausi� �vies� �engiantį �aman� padėrusiomis akimis.
��Man tereikia u�dėti rank� ant kiekvieno galvos, ir �inosiu, kurio ie�kai.
Broliai regimai drebėjo, o �ingis linktelėjo ir suki�o kard� į mak�tį.
��Naudok savo burtus, �amane. Berniukas buvo sudraskytas į gabalus. Surask, kas tai padarė.
Kok�iu �emai nusilenkė ir atsistojo prie�ais brolius. �ie nedrįso į jį pa�velgti, nors jų pabal� veidai dar labiau virpėjo i� įtampos.
�ingis susi�avėj�s stebėjo, kaip Kok�iu vos vos palietė pirmojo vyro galv� ir u�simerkė. �amanas prabilo sava kalba, �od�iai liejosi lyg upelis. Vienas i� brolių staiga palinko į �on� ir vos nenugriuvo.
Kok�iu pakėlus rank�, pirmasis brolis susiūbavo, apsvaig�s ir i�bly�k�s. Minia tamsoje didėjo, buvo girdėti �imtų �monių murmesys. Kok�iu priėjo prie antrojo vyro ir giliai įkvėp�s u�simerkė.
��Berniukas...�� i�tarė jis.�� Berniukas matė...�� �amanas stovėjo tylėdamas, o minia stebėjo jį, sulaikiusi kvap�. Pagaliau Kok�iu pasipurtė, lyg norėdamas atsikratyti slegian�io svorio.�� Vienas i� �ių vyrų yra i�davikas, vie�patie. Ma�iau tai savo regėjime. Ma�iau jo veid�. Jis u�mu�ė berniuk�, kad tas nepasakytų, k� mat�s.
Vienu �ingsniu Kok�iu �engė prie ketvirtojo vyro, vyriausio i� brolių, ir griebė vyr� u� plaukų.
��A� nenu�ud�iau berniuko!�� su�uko vyras, mėgindamas i�sivaduoti i� �amano rankų.
��Jei meluoji, dvasios pasiims tavo siel�,�� su�nyp�tė Kok�iu baugioje tyloje.�� Pameluok
Kario veidas buvo apimtas siaubo, jis vėl su�uko:
��A� nenu�ud�iau berniuko. Prisiekiu!
Staiga po sunkia Kok�iu ranka jį i�tiko traukuliai, ir i�sigandusi minia suriko. �monės su siaubu stebėjo, kaip jam i�virto akys, atvipo �andikaulis. Jis krito ant �ono, i�silaisvindamas i� siaubingų gniau�tų, ir gulėjo tampomas mė�lungio. Ant su�alusios �olės ėmė tekėti garuojantis �lapimas.
Kok�iu stovėjo ir stebėjo vyr�, kol �is nurimo, lempų �viesoje buvo matyti tik jo akių baltymai. Vis� stovykl� u�tvindė mirtina tyla. Tik �ingis galėjo j� nutraukti, ir netgi jam reikėjo did�iulių pastangų įveikti apėmusi� baim�.
��Nupjaukite kitų vyrų pan�ius,�� pasakė jis.�� U� berniuko mirtį atlyginta.
Kok�iu jam nusilenkė, o minia i�sigandusi i�sisklaidė po namus laukti saulės patekėjimo.
XV
SKYRIUS
Jiems skubant tamsoje paskui Lian�, Baotou skambėjo pavojaus varpai. Jau buvo kiek pra�vitꠗ daugelio namų gyventojai pabudo ir prie vartų u�degė lempas. Jiems teko bėgti per ap�viestus plotus, nu�lakstytus auksiniais lietaus la�ais, paskui jie vėl dingo naktyje.
Kareiviai nematė, kaip jie traukėsi, nors buvo netoliese. Buvo akivaizdu�� Lianas puikiai pa�įsta vietov� ir saugiai nardo siaurais skersgatviais tarp turtingųjų namų. Dauguma imperatoriaus karių susirinko prie vartų ir nuo jų judėjo į miesto vidurį, vis siaurindami savo gniau�tus, ie�kodami nusikaltėlių, nu�ud�iusių jų vyrus.
Temugė bėgdamas �nopavo. Jie lėkė palei sien�, nors kartais pasukdavo toliau nuo jos, kad i�vengtų atvirų kiemų bei gatvelių sankirtų. Chazaras liuoksėjo �alia, dairydamasis, ar nematyti kareivių. Po kautynių, kai tik Temugė pa�velgdavo į Chazar�, tas �yptelėdavo, nors Temugei atrodė, kad tai nevispro�io �ypsena, nesuvokian�io galimų padarinių, jei juos sugautų. Paties Temugės vaizduotė pie�ė itin �iaurius vaizdus�� regėjo u� juos abu, kas bus, kai jų kūnus degins įkaitinta gele�im. Jis gū�ėsi i� baimės.
Lianas stabtelėjo ramioje vietoje prie sienos. Jie paliko u� nugaros lyg skruzdėlės lakstan�ius kareivius, bet pavojaus varpai prikėlė �mones ir jie stovėjo namų tarpduriuose, baimingai �velgdami į bėgan�iuosius.
Sunkiai kvėpuodamas Lianas atsigr�ė.
���ioje vietoje siena taisoma. Mes galime u�kopti virvėmis, kurios skirtos skaldos krep�iams kilnoti. �i�nakt kito kelio i� Baotou nėra.
��Parodyk man�� kaip,�� papra�ė �en Ji.
Lianas apsidairė�� pro visus matomus langus �iūrėjo i�bly�k� veidai. Jis nervingai nugurgė seiles, linktelėjo ir nuvedė ten, kur jie galėtų rankomis įsikibti į senus miesto sienos akmenis.
Tamsoje pamatė susirangiusias virves ir svogūno pavidalo mink�tų krep�ių apybrai�as�� jais į vir�ų buvo keliama skalda berti į sienos vidų. Trys virvės buvo įtemptos, ir �en Ji, d�iaugsmingai ūktelėj�s, griebė u� vienos i� jų.
��Gerai �ia mus atvedei, Lianai. Ar kopė�ių nėra?
��Nak�iai jas u�rakina,�� atsakė Lianas.�� Nesunkiai galė�iau sulau�yti spynas, bet tada u�truktume.
��Tuomet bus gerai, kaip yra. Imk virv� ir parodyk, k� daryti.
Mūrininkas numetė savo įrankių ry�ulį ant �emės ir pradėjo kopti, niurgzdamas nuo pastangų. Tamsoje buvo sunku suprasti, kokio auk��io siena, bet, kai Temugė �velgė į j�, �i atrodė labai auk�ta. Jis sugniau�ė kum��ius�� baisiausiai tro�ko nebūti vėl pa�emintas Chazaro akyse. Jis j� perkops. Mintis būti perkeltam lyg kokiam plaktukų mai�ui jam pasirodė per daug atgrasi.
Ho Sa ir Chazaras kopė kartu, nors Chazaras, prie� pradėdamas lipti, �vilgtelėjo į Temug�. Nėra abejonės�� jis manė, jog jo silpnasis brolis nukris �en Ji ant galvos kaip Dievo bausmė. Temugė piktai spoksojo į jį, kol Chazaras nusi�ypsojo ir ėmė vikriai, lyg �iurkė, lipti auk�tyn, norėdamas parodyti, kad tai visai nesunku netgi su�eistajam.
��Kiti palaukite �ia,�� tyliai tarė �en Ji savo vyrams.�� A� kopsiu su jais, paskui grį�iu, kai įsitikinsiu, kad jie saugūs. Ka�kam reikės permesti virves atgal.
Jis padavė Temugei stor� virv� ir ėmė �iūrėti, kaip jaunuolis kopia, dreban�iomis rankomis traukdamas save auk�tyn. �en Ji susierzin�s papurtė galv�.
��Tik nenukrisk, bailiuk,�� pasakė.
�en Ji u�kopė labai greitai, palik�s Temug� vien� kabarotis tamsoje. Jam degė rankos, o prakaitas �liaugė į akis, bet jis prisivertė kopti �iurk��ia akmenų siena ir jau kabėjo vir� vyrų, likusių apa�ioje. Sienos vir�uje buvo visai tamsu, jis i�sigand�s vos nepaleido virvės, bet t� akimirksnį jį sugriebė stiprios rankos ir pertempė per sien�.
Temugė gulėjo �nopuodamas ir, nors niekas į jį nekreipė dėmesio, jautė did�iulį palengvėjim�. �irdis beproti�kai dau�ėsi, kai jie atsistojo ir atsigr�ė į miest�. Apa�ioje gulėjo skaldos krep�iai su nupjautomis virvėmis, jas vėl u�tempė auk�tyn ir permetė į kit� sienos pus�.
Siena vir�uje buvo de�imties pėdų plo�io, ant jos kabojo virvė. Lianas tyliai susikeikė, pamat�s, kad virvė nepasieks �emės kitoje sienos pusėje.
��Mums teks �okti �emyn ir tikėtis, kad niekas nenusilau� kojos,�� pasakė jis.
Teko u�tempti auk�tyn paskutin� virv�. Traukiama ji bumbsėjo į sien��� prie jos buvo priri�tas Liano įrankių ritinys, Chazaro lankas ir trys kardai, visi suvynioti į ry�ulį. Lianas nuleido krovinį �emyn ir stabtelėjo, laukdamas �en Ji nurodymų.
��Dabar eikite,�� tarė �en Ji.�� Jums teks eiti pės�iomis, kol rasite kur nusipirkti mulų.
��A� nejodinėju mulais,�� i�kart tarė Chazaras.�� Ar �iame kra�te nėra �irgų, kuriuos verta pavogti?
��Tai būtų per daug pavojinga. Tavo tauta yra �iaurėje, nebent pasirinktum grį�ti per Si Sia. Ji vos u� keleto �imtų li nuo �ia, bet pakeliui kiekvienoje perėjoje ir ant kiekvieno tako bus imperatoriaus karių sargyba. Būtų geriau, jei suktumėte vakarų kryptimi per kalnus ir keliautumėte tik naktimis.
��Pamatysim,�� atsakė Chazaras.�� Sudie, ma�asis vagie. Nepamir�iu, kaip mums padėjai.
Jis pritūpė prie i�orinio sienos kra�to, paskui i�sitiesė ir atsirėmė ant alkūnių, kad galėtų pasiekti kaban�i� virv�. Ho Sa, linktelėj�s galv� �en Ji, nusekė paskui jį. Temugė būtų nuėj�s nei�tar�s nė �od�io, jei ma�asis vyras nebūtų u�dėj�s rankos jam ant peties.
��Jūsų chanas gauna tai, ko pra�ė. Tikiuosi, jis laikysis pa�ado, kurį man davėte jo vardu.
Temugė gyvai linktelėjo. Jam nebuvo jokio skirtumo, ar �ingis sudegins Baotou iki pamatų, ar paliks stovėti.
���inoma,�� atsakė jis.�� Esame garbinga tauta.
�en Ji stebėjo, kaip jis lipa �emyn, negrabiai ir netvirtai, kaip ir pirmiau.
Lik�s ant sienos vienas, Mėlynojo tongo vadas giliai atsiduso. Jis nepasitikėjo Temuge, kurio akys be perstojo lakstė ir kuris buvo akivaizd�iai bailus. �tai Chazar� jis juto turint gimining� siel�; tai negailestingas vyras, bet pa�įstantis garbės jausm� ir neu�mir�tantis skolų. Jis gū�telėjo pe�iais ir vėl atsisuko į miest�. Ta�iau juk niekuo negali būti tikras. Jo niekada nejaudino lo�imo rizika ir jis nesuprato lo�ėjų azarto.
��Kauliukai i�mesti,�� sumurmėjo.�� Kas �ino, kaip jie kris?
De�imt� kelionės dien� keturi vyrai buvo apdulkėj�, jiems skaudėjo kojas. Chazaras buvo neprat�s vaik��ioti, tad ėmė �lubuoti ir jo nuotaika t�siant varging� kelion� bjuro. Kai jie buvo jau nepasiekiamai toli nuo �en Ji, Lianas u�davė vos kelet� klausimų, paskui tik niūriai tylėjo. Jis ėjo ant peties u�simet�s įrankius ir, nors kartu dorojo ki�kius, kuriuos Chazaras nu�audavo lanku, nesiki�o į pokalbius, kai jie aptardavo tolesnį mar�rut�. Pūtė at�iaurus vėjas, ir vyrai ėjo viena ranka stipriai suėm� savo drabu�ius.
Chazaras norėjo rinktis trumpiausius kelius, vedan�ius į �iaur�. Temugė gin�ijosi, bet niekas jo nesiklausė, ta�iau Ho Sa privertė Chazar� sudvejoti, papasakoj�s apie Dzinų tvirtoves ir sien�, saugan�i� imperij� nuo u�puolikų. Nors ji buvo pralau�ta, vis vien ten u�tektinai sargybinių, pavojingų keturiems vyrams. Vienintelis saugus kelias, kol jie pasieks kalnus, stūksan�ius prie Si Sia karalystės ir Gobio dykumos,�� Geltonosios upės pakrante į vakarus.
De�imtos dienos vakare Chazaras įkalbėjo sukti į kinų kaim� �irgų. Jie su broliu dar turėjo �iek tiek sidabrinių ir auksinių monetų, bet jos tik nug�sdino valstie�ius, niekada nema�iusius tokių turtų. Netgi rasti pirklį, kuris būtų sutik�s pakeisti kelet� sidabrinių monetų į bronzines, buvo sunku. Taigi jie nieko nepe�ė ir paliko kaim� tu��iomis rankomis t� pa�i� naktį, nes nenorėjo ilgai pasilikti vienoje vietoje.
Patekėjus mėnuliui, keturi pavarg� vyrai lėtai ėjo �vėrių takais pu�yno gilumoje ir, �iūrėdami į �vaig�des, stengėsi nei�klysti i� kelio.
Pirm�kart gyvenime Temugė pajuto savo prakaito ir purvo kvap� ir tro�ko vėl taip i�simaudyti, kaip pas kinus. Jis liūdnai prisiminė pirm�jį apsilankym� mieste ir �varius �en Ji namus. Jam nerūpėjo elgetos ir ta gausybė �monių, lyg mėsa apnikta musių lervų. Jis buvo chano sūnus ir chano brolis, taigi niekada neatsidurs tokioje padėtyje. Jam buvo atradimas, kad turtingi �monės gali gyventi taip, ir jiems einant tamsoje klausinėjo Liano daugybės dalykų. Mūrininkas stebėjosi, kad Temugė taip ma�ai �ino apie miesto gyvenim�, ir vargiai galėjo suprasti, kodėl kiekviena nauja �inia Temugei�� lyg vanduo i�d�iūvusiai sielai. Jis papasakojo apie amatų mokym� ir universitetus, kur didieji m�stytojai kei�iasi mintimis ir gin�ijasi, bet nepralieja kraujo. Mūrininkas pasakojo apie nuotekų vamzd�ius, paklotus net neturtingiausiose miesto dalyse, nors papirkinėjimas pristabdė darbus daugiau nei tuzinui metų. Temugė gerte gėrė visas �inias ir eidamas svajojo, kaip, sunėr�s rankas u� nugaros, vaik��ioja po saulės u�lietus kiemus ir svarsto svarbius dalykus su mokslininkais. Taip u�sisvajoj�s, jis nuolat kliūdavo u� pasislėpusių �aknų, ir Chazaras juokėsi i� jo, i�sklaidydamas tuos vaizdinius.
Staiga Chazaras nieko nesak�s sustojo, ir Ho Sa atsitrenkė jam į nugar�. Si Sia karys buvo per daug patyr�s, kad sudrumstų tyl�. Lianas sutrik�s taip pat stabtelėjo, o Temugė pakėlė galv�, atitrūk�s nuo savo min�ių. Jam u�ėmė kvap�. Negi juos susekė? Prie� dvi dienas jie matė sargybinių post� kelyje, bet pla�iai aplenkė jį. Ar galėjo kas nors i�duoti bėglius? Temug� staiga apėmė neviltis, nes jis įtikėjo, kad �en Ji bus juos i�dav�s mainais u� gyvyb�. Pats Temugė būtų taip pasielg�s, ir tamsoje jį apėmė siaubas�� kiekviename �e�ėlyje ėmė matyti prie�us.
��Kas atsitiko?�� su�nyp�tė Temugė savo brolio nugarai.
Chazaras sukiojo galv� į visas puses, mėgindamas suprasti, i� kur sklinda garsas.
��Girdėjau balsus. Vėjas dabar pasikeitė, bet balsai tikrai buvo.
��Mums reikėtų sukti kelet� mylių į pietus, kad jų atsikratytume,�� su�nib�dėjo Ho Sa.�� Jei jie mūsų ie�ko, reikėtų koki� dien� pasislapstyti mi�kuose.
��Kareiviai nekuria stovyklų mi�kuose,�� pasakė Chazaras.�� Būtų labai lengva kam nors prisėlint. Eisime į priekį, tik lėtai. Paruo�kite ginklus.
Lianas i� įrankių ry�ulio i�sitraukė ilgakotį plaktuk� ir u�simetė jį ant kito peties. Temugė stebeilijo į Chazar� ir vis labiau nir�o.
��Ar mums rūpi, kas dar yra �iuose mi�kuose?�� grie�tai tarė jis.�� Ho Sa teisus, mums reikia juos apeiti.
��Jeigu jie turi �irgų, verta rizikuoti. Manau, netrukus snigs, be to, pavargau eiti,�� atsakė Chazaras.
Daugiau netar�s nė �od�io, jis atsargiai nusėlino pirmyn, kiti nusekė i� paskos. Temugė tyliai keikė jį. Tokie vyrai kaip Chazaras nevaik��ios jo įsivaizduojamo miesto gatvėmis. Galbūt jie saugos sienas, o geresni vyrai gaus garb� ir padėtį, kurios nusipelnė.
Toliau eidami siauru taku jie pro med�ius pamatė degan�io lau�o �vytėjim� ir i�girdo garsus�� jautri Chazaro klausa juos ir buvo pagavusi. Naktyje ai�kiai buvo girdėti juokas, o Chazaras nu�vito, i�gird�s kumelės prunk�tim�.
Keturi vyrai tyliai slinko �viesos link. Jų nebuvo girdėti per d�iūgavimo �ūksnius. Kai jie prisiartino, Chazaras atsigulė ant pilvo ir ėmė pro senas susirangiusias �aknis stebėti siaurut� proskyn�.
Pamatė odiniu dir�u priri�t� prie med�io besibla�kantį mul�. Dideliam Chazaro d�iaugsmui, proskynos pakra�tyje stovėjo ir trys ap�iur� arkliai. Jie buvo ma�i, liesi ir stovėjo nuleid� galvas. Chazaro �vilgsnis apsiniaukė, kai pastebėjo baltus randus ant jų u�pakalinių kojų. Jis atsegė savo lank� ir ant er�kė�io i�sidėliojo strėles.
Aplink lau�� buvo keturi vyrai. Trys i� jų �aipėsi i� ketvirtojo. Tas buvo nedidukas, apsireng�s tamsiai raudonu chalatu. Lau�o �viesoje jo nuskusta galva �vilgėjo nuo prakaito. Kiti nedėvėjo �arvų, bet prie dir�ų turėjo peilius, o vienas ir trump� lank�, atremt� į medį. Jų veidai buvo negailestingi, kai t�sė paty�ias ir kum��iavo smulkųjį vyr�. �io veidas buvo i�tin�s, nusėtas mėlynių. I� vieno vyro nosies tekėjo kraujas, ir jis nesijuokė kartu su kitais.
Chazarui stebint vyras kruvina nosimi trenkė ma�ajam lazda, kad tas net susverdėjo. Smūgio garsas nuaidėjo per proskyn�, ir Chazaras vilki�kai nusi�iepė, ap�iuopomis įtempdamas lank�. Jis nu�liau�ė toliau nuo �viesos prie Ho Sa ir su�nib�dėjo:
��Mums reikia jų arklių. Jie nepana�ūs į karius, a� galiu du nu�auti i� lanko, jei tu sutvarkysi paskutinįjį. Yra dar vienas jaunuolis, to galva lyg kiau�inis. Jis dar grumiasi, bet neturi jokių galimybių būdamas vienas prie� tris.
��Jis gali būti vienuolis,�� pasakė Ho Sa.�� Tai tvirti vyrai, nors vis� laik� tik elgetauja ir meld�iasi. Nenuvertink jo.
Chazaras pralinksmėj�s pakėlė akis.
��Vis� vaikyst� nuo au�ros iki sutemos mokiausi, kaip elgtis su ginklais. Norė�iau pamatyti tarp jūsų �mogų, galintį atsilaikyti prie� mane.
Ho Sa susiraukė ir papurtė galv�.
��Jeigu jis vienuolis, nenorės �udyti u�puolikų. Esu mat�s, kaip vienuoliai rodė savo gebėjimus mano karaliui.
Chazaras tyliai su�narp�tė.
��Jūs keisti �monės. Kariai, kurie nemoka kautis, ir �ventikai, kurie moka. Pasakyk Lianui, kad paruo�tų plaktuk� suskaldyti galvai, kai a� �ausiu.
Chazaras vėl atsargiai nuslinko į priekį ir priklaupė. Nusteb�s pamatė, kad vyras kraujuojan�ia nosimi merdėdamas raitosi ant �emės. Kiti du paniur� tylėjo. Jaunasis vienuolis sugebėjo atsistoti, nepaisydamas sumu�imų, ir Chazaras i�girdo, kaip jis ėmė ramiai kalbėti su kankintojais. Vienas i� jų pasi�aipė, numetė �alin lazd� ir i�sitraukė grėsmingai atrodantį durkl�.
Chazaras įtempė lank� ir, �iam sugirg�dėjus, vienuolis pro lau�o liepsnas pa�velgė į jį. Atrodė, jis ketina �okti į �alį. Kiti du nieko nepastebėjo, vienas puolė vienuolį, taikydamasis durklu į krūtin�.
Chazaras giliai atsikvėpė ir paleido strėl�, ji pataikė plė�ikui į pa�astį ir �is nugriuvo. Kitas staigiai apsisuko, Lianui ir Ho Sa pa�okus ir surikus. Jiems artinantis, vienuolis priėjo prie likusio gyvo vyri�kio ir trenkė jam tokį smūgį į galv�, kad �is įgriuvo į lau��. Tuo pa�iu metu staugdami pribėgo Ho Sa ir Lianas, bet vienuolis nekreipė į juos jokio dėmesio. Jis traukė i� lau�o savo u�puolik� ir mėgino u�gesinti jo rūkstan�ius plaukus. Vyras buvo visai sugleb�s, bet neatrodė, kad vienuoliui jis būtų per sunkus.
Kai padarė, k� norėjo, vienuolis atsigr�ė į atėjūnus ir linktelėjo jiems. Vyras kraujuojan�ia nosimi dabar jau dejavo ir i� baimės, ir i� skausmo. Chazaras eidamas įdėjo į lank� nauj� strėl�. I� paskos Temugė mynė jam ant kulnų.
Vienuolis pastebėjo, k� Chazaras ketina daryti, ir metėsi pirmyn, kad u�dengtų besirangantįjį ant �emės. Dėl plikos galvos vienuolis atrodė kiek vyresnis.
��Pasitrauk,�� liepė Chazaras.
Į jo �od�ius vienuolis reagavo abejingai, nepajudėjo i� vietos ir toliau stovėjo sunėr�s rankas ant krūtinės, �vilgsniu tarsi kerėdamas strėl�.
��Liepk jam pasitraukti, Ho Sa,�� i�tarė Chazaras, grie�damas dantimis i� įtampos.�� Pasakyk jam, kad mums reikia to mulo, o jis galės dro�ti savo keliu, kai u�mu�iu t� vyr�.
Ho Sa prabilo, ir Chazaras matė, kaip nu�vito vienuolio veidas, kai i�girdo pa�įstamus �od�ius. Dar pasikeitė keliais kand�iais �od�iais ir, kai ėmė atrodyti, jog pokalbis niekada nesibaigs, Chazaras nusikeikė kini�kai ir taip i�sklaidė įtamp�.
��Jis sako, kad jam visai nereikėjo mūsų pagalbos ir kad neturime teisės atimti �mogaus gyvybės,�� pagaliau tarė Ho Sa.�� Dar jis pasakė, kad mulo neatiduos, nes jis ne jo, o tik jam paskolintas.
��Ar jis nemato, kokį lank� turiu?�� paklausė Chazaras ir mostelėjo į vienuolio pus�.
��Jis nekreiptų dėmesio, net jei tuzinas lankų būtų nukreipta į jį. Tai �ventas �mogus, jie nepa�įsta baimės.
���ventasis jaunuolis, turintis mul� Temugei,�� atsakė Chazaras.�� Nebent ir tu jotum kartu su mano broliu?
��Neturiu nieko prie�,�� tu�tuojau atsiliepė Ho Sa. Jis vėl ėmė kalbėtis su vienuoliu ir tris kartus nusilenkė. Baigus kalbas, jaunuolis staigiai linktelėjo ir pa�velgė į Chazar�.
��Jis sako, kad galite pasiimti arklius,�� paai�kino Ho Sa.�� O jis liks �ia ir slaugys su�eistuosius.
Chazaras papurtė galv�, nepajėgdamas suprasti.
��Ar jis padėkojo, kad jį i�gelbėjau?
Ho Sa �iūrėjo tu��iu �vilgsniu.
��Jam nereikėjo pagalbos.
Chazaras susirauk�s pa�velgė į vienuolį, o tas ramiai �iūrėjo į jį.
���ingiui jis patiktų,�� staiga tarė Chazaras.�� Paklausk, ar jis nenorėtų keliauti su mumis.
Ho Sa vėl prabilo, o vienuolis, nenuleisdamas akių nuo Chazaro, papurtė galv�.
��Jis sako, kad tarnystė Budai gali jį nuvesti įvairiais keliais, bet i� tiesų jo vieta tarp varg�ų.
Chazaras su�narp�tė.
��Varg�ų yra visur. Paklausk jo, i� kur �ino, kad Buda nenorėjo, jog jį �ia rastume.
Ho Sa linktelėjo, o kai ėmė kalbėti, atrodė, kad vienuolis susidomėjo.
��Jis klausia, ar tavo tautie�iai �ino Bud�?
Chazaras nusi�iepė.
��Pasakyk jam, kad mes tikime Dangi�kuoju tėvu ir �emi�k�ja motina. Visa kita yra kova ir skausmas iki pat mirties.
Jis sukikeno, pamat�s Ho Sa mirksintį klausantis jo filosofijos.
��Ar tai viskas, kuo jūs tikite?�� paklausė Ho Sa.
Chazaras pa�velgė į brolį.
��Kai kurie kvailiai dar tiki dvasiomis, bet dauguma mūsų tiki geru �irgu ir stipria de�ine ranka. Budos mes nepa�įstame.
Kai Ho Sa perdavė Chazaro �od�ius, jaunasis vienuolis nusilenkė ir dideliais �ingsniais nuėjo ten, kur buvo priri�tas mulas. Chazaras su Temuge stebėjo, kaip jis į�oko į baln�, o gyvulys ėmė prunk�ti ir spardytis.
��Bjaurus gyvulys,�� tarė Chazaras.�� Ar vaikinas keliaus su mumis?
Ho Sa linktelėjo, vis dar nusteb�s.
��Taip. Jis sako, kad joks �mogus negali nuspėti, koks bus jo kelias, bet jūs tikriausiai teisūs sakydami, kad auk�tesnės jėgos jus �ia atvedė.
��Gerai,�� tarė Chazaras.�� Bet pasakyk jam, kad savo prie�ų a� nepalieku gyvų ir, jeigu jis man vėl kada nors sutrukdys, tuoj pat nukirsiu jo ma�� plik� galv�.
Tai i�gird�s vienuolis garsiai nusijuokė ir, sėdėdamas ant mulo, plek�telėjo sau per �launį.
Chazaras nepatenkintas pa�iūrėjo į jį.
��A� esu Chazaras i� vilkų genties,�� pasakė jis, rodydamas į save.�� O koks tavo vardas?
��Jao Su!�� atsakė tas ir du kartus kum��iu stuktelėjo sau į krūtin� lyg pasisveikindamas. Nuo to veiksmo pats prajuko ir juokėsi tol, kol i�try�ko a�aros. Chazaras spoksojo į jį.
��Lipk ant arklio, Ho Sa,�� pagaliau i�tarė jis.�� Sartoji kumelė mano. Bent nebereikės eiti pės�iomis.
Neilgai truko u��okti ant arklių. Ho Sa ir Temugė, atri�� ir numet� �alin baln�, jojo kartu. I�lik� gyvi plė�ikai tylėjo, nes suprato, kad jų gyvybė kabo ant plauko. Jie stebėjo, kaip nujoja nepa�įstamieji, ir tik tada keikdamiesi atsisėdo, įsitikin�, kad tikrai liko vieni.
Kai penki vyrai prijojo perėj�, skirian�i� Si Sia karalyst� nuo dykumos pietinės dalies, ji buvo tu��ia. Chentėjaus kalnuose, u� tūkstan�io mylių į �iaur�, �iema gilės ir sukaustys �em� daugeliui mėnesių. Netgi perėjoje ledinis vėjas ū�ė lyg d�iaugtųsi i�silaisvin�s. Tvirtovės, kuri saugojo perėjos ramyb�, nebebuvo. Dabar �ia �vilpavo tik nerimstantis vėjas, keldamas smėlio sūkurius.
Pasiek� perėj�, Chazaras su Temuge nu�oko nuo arklių ir prisiminė pirm�sias kruvinas pastangas u�imti �ia stovėjusi� tvirtov�. �ingio pastangos j� sugriauti buvo sėkmingos. Smėlyje dar gulėjo pora didelių akmens luitų, kiti akmenys buvo nuvilkti �alin. Tik kelios kvadratinės skylės priminė buvus sienojus, o �iaip atrodė�� jokios tvirtovės �ia niekada nebūta. Nebeliko kliūties, kuri trukdytų gentims skverbtis į pietus, ir vien �i mintis Chazarui kėlė pasidid�iavim�.
Jie su Temuge klaid�iojo po perėj�, u�vert� galvas �valgydamiesi į auk�tas uolas i� abiejų pusių. Vienuolis su mūrininku stebėjo juos nieko nesuprasdami, nes buvo nemat� tos vietos, kai �ia stovėjo juodo akmens tvirtovė, o Si Sia karalystė gyveno atskirta tvirta siena.
Ho Sa atgr�ė �irg� į pietus ir į plikus gimtuosius laukus. Tamsios dėmės tolumoje bylojo sudegint� supuvusį derlių, o pelenus gr��intus �emei. Tikriausiai kaimai jau badauja, gal net ir In�uanas. Ta mintis jį nupurtė.
Jau beveik keturis mėnesius Ho Sa nebuvo namuose�� būtų gera vėl pamatyti �mon� ir vaikus. Jis svarstė, kaip po triu�kinan�io pralaimėjimo did�iajam chanui gyvuoja kariuomenė. Gentys sugriovė ilgai tvyrojusi� taik�,�� jis susiraukė, prisimin�s �lugim�. Per tuos mėnesius prarado daug draugų ir bendra�ygių, ir vis dar jautė kartėlį. Did�iausias pa�eminimas buvo tai, kad karaliaus dukra atiduota barbarams. Ho Sa net sudrebėjo pagalvoj�s, kad tokia moteris dabar priversta gyventi jų dvokian�iose palapinėse tarp avių ir o�kų.
�velgdamas į slėnį, �iek tiek nusteb�s Ho Sa suvokė, kad jam trūks Chazaro draugijos. Nepaisant to vyro �iurk�tumo ir nevar�omo smarkavimo, �ia kelione gali did�iuotis. Niekas kitas i� Si Sia nebūtų prasibrov�s į Dzinų miest� ir grį��s gyvas su vyriausiuoju mūrininku. Tiesa, Chazaras vos jo nenu�udė viename kaime, kai prisigėrė per daug ry�ių vyno. Ho Sa patrynė �a�� ant �ono, kur ka�koks karys buvo brūk�telėj�s peiliu per �onkaulius. Tas kareivis netgi netarnavo tam kaime, tik lankė savo �eim�. I�siblaiv�s Chazaras neprisiminė jokių pe�tynių ir visai dėl to nesikrimto. Kartais jis buvo labiausiai erzinantis �mogus, kokį kada nors matė Ho Sa, bet Si Sia karį su�avėjo beatodairi�kas Chazaro tikėjimas, kad viskas bus gerai, ir jis nuog�staudamas svarstė, ar sugebės vėl priprasti prie grie�tos karaliaus karinės drausmės. Kasmetin� duokl� reikės gabenti per dykum�, ir Ho Sa nusprendė pasisiūlyti savanoriu vadovauti sargybai toje kelionėje, kad galėtų pamatyti �em�, pagimd�iusi� tokias gentis.
Chazaras grį�o prie savo bendrakeleivių. Jis jautėsi pakylėtas minties, jog vėl pamatys namus ir parve� laimikį �ingiui. D�iugiai nusi�ypsojo visiems i� eilės. Visi iki vieno buvo purvini ir apdulkėj�, kiekviena jų veido rauk�lė pajuodusi.
Jao Su i� Ho Sa po truputį mokėsi gen�ių kalbos. Lianas buvo negabus kalboms, bet taip pat jau i�moko kelet� naudingų �od�ių. Jie neu�tikrintai linktelėjo Chazarui, nelabai suprasdami jo geros nuotaikos prie�asties.
Ho Sa nenuleisdamas akių �velgė į Chazar�. Jis stebėjosi, kaip gniau�ia krūtin�, kad reikia palikti �i� keist� draugij�, ir sunkiai ie�kojo tinkamų �od�ių jausmams i�reik�ti. Chazaras prabilo pirmas.
��Gerai apsi�valgyk, Ho Sa, nes vėl ilgai nematysi namų.
��K�?�� su�uko Ho Sa sunerim�s.
Chazaras gū�telėjo pe�iais.
��Tavo karalius atidavė mums tave metams. Su mumis i�buvai ma�iau nei keturis mėnesius, ir gal dar du praeis, kol pasieksime kalvas. Mums reikės tav�s kaip vertėjo mūrininkui ir kalbos mokytojo vienuoliui. Ar manei, kad tave paliksiu �ia? Matau, taip manei!�� Chazaras d�iūgavo i�vyd�s kartėlį blykstelint Ho Sa veide.
��Mes grį�tame į tyrus, Ho Sa. Perkopsime kelet� kalvų, pasitelk� mūrininko �inias, o kai būsime pasiruo��, josime į kar�. Galbūt tada jau būsi mums toks naudingas, kad papra�ysime tavo karaliaus paskolinti tave dar metams ar dvejiems. Jei mes to papra�ysime, manau, jis tik d�iaugsis, galėdamas atimti i� duoklės tavo kain�.
��Kalbi taip, kad mane pakankintum,�� atrė�ė Ho Sa.
Chazaras sukikeno.
��Gal truputį ir dėl to, bet tu karys, ir pa�įsti kinus. Mums tikrai reikės, kad būtum �alia, kai ten josime.
Ho Sa spoksojo į Chazar� įsiut�s. Mongolų karys smagiai pliauk�telėjo jam per �launį, nusigr�ė ir ūktelėjo.
��Kanaluose mums reikės prisisemti vandens. Paskui perjoti dykum�, o tada�� su grobiu namo, pas moteris. Ar gali vyras norėti daugiau? Netgi surasiu tau na�l�, kuri tave su�ildys, Ho Sa. Darau tau paslaug�, turėtum suprasti.
Chazaras vėl u��oko ant arklio ir prijojo prie Temugės�� Lianas mėgino jį u�tempti ant balno.
��Tyrai �aukia mus. Ar jauti, broli?
��Jau�iu,�� atsakė Temugė. Jis ne ma�iau u� Chazar� tro�ko grį�ti pas gentainius, nors galbūt tik dėl to, kad geriau suprato, k� jie galėtų laimėti. Jo brolis galvojo apie kar� ir grobį, Temugė savo vaizduotėje matė miestus ir vis� jų teikiam� gro�į bei gali�.
ANTRA DALIS
1211 metai
Dzinų dinastija: imperatorius Vėjus XVI
SKYRIUS
�ingis stovėjo apsireng�s visa �arvuote ir �iūrėjo, kaip griaunamas Linhės miestas. Kariuomenei apsupus miesto sienas, ry�ių laukai daugyb� mylių į visas puses virto sumintu �lapiu rudu purvu. �ingio devynių �irgo uodegų bun�iukas nepu�iant vėjui kabėjo nukar�s, tik besileid�ianti saulė plieskė į karius, jo atvestus į �i� viet�.
I� abiejų pusių stovintys sargybiniai laukė jo įsakymų, jų �irgai kasė �em�. Tarnas laikė u� pavad�io bėr� kumel�, bet chanas buvo dar nepasireng�s �okti ant jos.
Netoli laukian�ių karių vėjyje plazdėjo kraujo raudonio spalvos palapinė. Penkiasde�imties mylių spinduliu �ingio kariuomenė sutriu�kino visų pasiprie�inim�, tik miestas stovėjo nepaliestas, kaip ka�kada In�uanas liko prieglobs�iu Si Sia karaliui. Įtvirtinimai ir sargybos postai keliuose buvo tu�ti�� Dzinų kareiviai juos paliko, nesitikėdami atsilaikyti prie� puolan�i� kariuomen�. �ingio kariauna visur sėjo baim� ir triu�kino paskutinius Dzinų gynybinius postus, palikdama i�tu�tėjusius miestus. Netgi Did�ioji siena netapo kliūtimi, mongolams panaudojus katapultas ir kopė�ias. �ingis d�iūgavo matydamas griuvėsiais paverst� sien��� daugybėje vietų j� pavyko sugriauti naujais ginklais. Jo kariai nu�lavė gynėjus visur, kur tik ėjo. Jie piktd�iugi�kai degino medines sargybos būdeles, o Dzinai niekaip negebėjo apsiginti. Jiems liko pasirinkti�� trauktis arba �ūti.
�ingis suprato, kad reikės visk� apm�styti i� naujo, kai rasis naujas karvedys, galintis vadovauti Dzinams, reikės ir tada, kai mongolai pasieks Jen�in�. Bet tai atsitiks dar ne �iandien.
Zamba pasidavė po septynių dienų, Ujuanas sudegė per tris. �ingis stebėjo, kaip i� katapultų paleisti akmenys i�mu�ė Linhės miesto sienos gabalus, ir patenkintas �ypsojo sau. Brolių pargabentas mūrininkas parodė jam naujų kovos būdų, ir dabar auk�tos sienos jo nebestabdys. Daugiau nei dvejus metus jo �monės gamino katapultas ir tyrė Dzinų auk�tųjų sienų paslaptis ir silpn�sias vietas. �ingio sūnūs u�augo auk�ti ir stiprūs. Jis buvo greta, kol vyriausias tapo subrendusiu vyru. Ir to gana. Dabar, daug ko juos i�mok�s, jis grį�o nugalėti savo tautos prie�ų.
�ingis stovėjo nuo�aliau, bet ramiame ore buvo girdėti stiprūs katapultų trenksmai. U� sienos esantys kinų kareiviai nedrįso i�lįsti pasitikti �ingio kariuomenės, o jei ir būtų i�drįs�, jis tik būtų apsid�iaug�s dėl jų greito galo. Niekas dabar jų nei�gelbės, kai �ia pastatyta raudona palapinė. Suprakaitav� vyrai u�taisinėjo katapultas ir laidė akmenis, ardė sien� gabalėlis po gabalėlio. Lianas jam buvo parod�s dar siaubingesnių ginklų brė�inius. Dabar �ingis mintyse matė did�iulį atsvar�, mėtantį visk� dau�an�ius akmenų luitus �imtų pėdų atstumu. Kinų mūrininkas surado savo pa�aukim��� kurti ginklus tokiam valdovui, kuris vertina jo sugebėjimus. O �ingis pastebėjo, jog pajėgia suprasti Liano brė�inius, lyg visada būtų i�man�s tokius dalykus. Para�yti �od�iai jam tebebuvo paslaptis, bet jėga ir trintis, svertai, skriemuliai ir virvės�� puikiai suprantami dalykai. Jis leis Lianui pagaminti nuostabų įrenginį Jen�inui pulti.
Ta�iau Dzinų imperatoriaus miestas�� tai ne Linhė, jo lengvai nepriversi pasiduoti.
�ingis net sukriokė nuo tos minties, ėm�s įsivaizduoti griovius ir mil�ini�kas sienas, apie kurias jam pasakojo Lianas. Jis sakė, kad tos sienos apa�ioje tokio storio, kaip septyni vienas paskui kit� sugul� vyrai. Zambos sienos sugriuvo po jomis i�kasus urvus, bet pasikasti po Jen�ino tvirtovės bok�tais neįmanoma�� jie pastatyti ant uolos. Reikės ka�ko daugiau nei katapultų norint sugriauti imperatoriaus miest�,�� bet �ingis turėjo ir kitų ginklų, o su kiekviena pergale jo kariai darėsi vis labiau įgud�.
Prad�ioje �ingis manė, kad jie prie�taraus ir nenorės terliotis su mechanizmais. Jo kariai niekuomet nebuvo geri pėstininkai, bet tarp jų radosi daug tokių, kurie ėmė suprasti technik�, kai Lianas apie tai pamokė, ėmė nutuokti apie jėgos ir svorio veikim�. �ingis atvirai rodė savo pasitenkinim� tuo, kaip vyrai griauna miestus, ir tie stovėjo i�didūs, kai jis �velgė į juos.
�ingis i�si�iepė pamat�s, kaip i�virto sienos gabalas. Subedėjus prie Linhės sienų buvo atved�s tūkstantį karių. Pagrindinė kariuomenė stovėjo gretomis prie� ketverius miesto vartus, laukdama, kol galės kaip strėlė įsiver�ti vidun, kai tik rasis pirmas ply�ys. �ingis matė Subedėjų vaik�tant tarp akmenų svaidytojų ir ai�kinant, kur nukreipti katapultų smūgius. �ingio �monėms tai buvo visai nauja, ir jis did�iavosi tuo, kaip gerai jie tvarkosi. Kaip būtų puiku, jei �ingio tėvas dabar būtų gyvas ir tai matytų.
Subedėjus įsakė ne�ti į priekį medines u�tvaras, kad apsaugotų karius, kurie ilgomis ietimis lenktais galais mėgino i�lupti atsipalaidavusius akmenis. Miesto lankininkai negalėjo jų pa�auti nerizikuodami savo gyvybe, o jeigu i�drįsdavo paleisti strėl�, �i įstrigdavo medyje, ir tiek.
�ingiui stebint, pasirodė gynėjų, kelian�ių ant sienos gele�inį puod�, galvos. Daug �uvo nuo strėlių, bet į jų viet� nuolat stodavo nauji. �ingis susiraukė pamat�s, kad jiems pavyko apipilti ietininkus ka�kokiu juodu skys�iu. Kariai susilenkė po medinėmis u�dangomis, ta�iau po kelių minu�ių ant alyva apipiltų priedangų buvo u�mesti deglai, ir viskas paskendo liepsnose. Jos ū�ė taip garsiai, kad u�go�ė net riksmus tų, kurie duso anglėj ant plau�iams.
Aplinkui �ingis girdėjo vyrus keikiantis. Degantys Subedėjaus ietininkai virto vieni ant kitų, sutrikdydami viening� puolim�. Visuotinėje sumai�tyje kinų lankininkai �audė į kiekvien�, kuris gelbėdamasis i�lįsdavo i� po skydo.
Subedėjus rėkavo naujus įsakymus, ir dengiamosios karių grupės po truputį traukėsi, palikusios besiraitan�ius ant �emės karius praryti liepsnoms. �ingis pritariamai linktelėjo, kai vėl pasigirdo katapultų �vilpesys. Jis buvo girdėj�s apie degius skys�ius, bet niekada nematė, kaip jie naudojami. Skystis u�sidegdavo kur kas grei�iau nei lajus mongolų lempose. �ingis nusprendė: reikės sukaupti to skys�io atsargų. Galbūt, kai Linhė pasiduos, jo dar bus lik� mieste. Galvoje sukosi tūkstan�iai smulkmenų, kurias reikėjo prisiminti kiekvien� dien�, kol galva ėmė tinti nuo sumanymų.
�alia sienos gulėjo tamsūs rūkstantys lavonai, o i� miesto sklido negarsūs d�iūgavimo �ūksniai. �ingis laukė, kol Subedėjus pralau� sien�, jo nekantra augo. Jau neilgai bus �viesu, o saulei leid�iantis Subedėjus turės įsakyti vyrams trauktis.
Vėl pasigirdus katapultų garsams, �ingis ėmė svarstyti, kiek karių jie bus prarad� per antpuolį. Pagaliau tai nesvarbu. Subedėjus vadovavo ma�iausiai patyrusiems kareiviams, ir jiems reikėjo u�sigrūdinti kare. Per dvejus metus, kuriuos praleido Chentėjaus kalnuose, a�tuoni tūkstan�iai berniukų subrendo ir u��oko ant �irgų. Dauguma jojo su Subedėjumi ir �ingio garbei vadino save jaunaisiais vilkais. Subedėjus beveik maldavo, kad jam leistų pirmam pulti Linh�, bet �ingis jau buvo suplanav�s: antpuoliui vadovaus jaunuoliai. Jie turi susitepti krauju kartu su naujuoju vadu.
�ingis girdėjo vėjo ne�amus su�eistųjų �auksmus ir nes�moningai dau�ė �arvuotu rie�u per blizgan�ius �launų �arvus. I�griuvo dar du sienos gabalai. Jis matė, kaip nugriuvo akmeninis bok�telis ir i� jo pasipylė lankininkų būrelis tiesiai po d�iūgaujan�ių Subedėjaus karių kojomis. Linhės sienos dabar priminė aplū�usius dantis, ir �ingis suprato�� antpuolis ilgai nebesit�s. Ratuotos kopė�ios buvo pristumtos prie sienos, ir svaidytojai pagaliau nurimo, pavarg�, bet d�iūgaujantys dėl pergalės.
�ingis juto, kaip aplinkui stiprėja jaudulys, kai Subedėjaus jaunųjų vilkų spie�ius puolė prie sienos ir ropojantys kūnai u�temdė pilk� sienos akmenį. Jo geriausi lankininkai parėmė puolim� i� apa�ios. Tai buvo vyrai, kurie i� �imto �ingsnių pataikydavo į kiau�inį. Ant sienos i�nir� kinų kariai buvo smaigstyte smaigstomi strėlių. Netrukus jie jau virto atbuli.
�ingis staigiai linktelėjo galv�, griebė u� pavad�io ir �oko ant kumelės. Gyvulys suprunk�tė, pajut�s �eimininko nuotaik�. �ingis pa�iūrėjo kairėn ir de�inėn į kantrius sargybinių veidus, į karių gretas, apjuosusias miest� dideliu ratu. Savo kariuomenėje jis sukūrė daugyb� ma�esnių, ir kiekvienai de�im�iai tūkstan�ių vyrų savaranki�kai vadovavo kuris nors karvedys. Arslano nebuvo matyti�� jis i�sidėst�s ka�kur u� Linhės, ta�iau vėjyje plazdėjo �elmės bun�iukas. Saulė visus da�ė �vilgan�ia aukso bei apelsinų spalva ir nuo jų krito ilgi �e�ėliai. �ingis apsidairė, akimis ie�kodamas brolių, pasiruo�usių joti pro rytinius ir vakarinius vartus, jei �ie pirmiausia atsivertų. Chazaras ir Ka�iunas norėjo pirmieji įjoti į Linhės gatves.
�alia stovėjo mil�ini�ka Tolujaus, kuris ka�kada buvo Eluko i� vilkų sargybinis, figūra,�� bet jis buvo vertas tik �vilgsnio. Jam ir to u�teko, kad sustingtų i� pasidid�iavimo. Seni draugai taip pat buvo �ia, jie linksėjo �ingiui. Pirmoji kolonos greta buvo dvide�imties �irgų platumo, jos vyrai�� beveik trisde�imties metų, kaip ir �ingis. �ingiui pakilo nuotaika matant, kaip jie ver�iasi į priekį, god�iai �velgdami į miest�.
Linhėje daugybėje vietų ratilais kilo dūmai�� lyg tolimo lietaus �iurk�lės tyruose.
�ingis stebėdamas laukė. Jo rankos vos vos virpėjo nuo įtampos.
��Ar galiu tave palaiminti, didysis chane?�� nutraukdamas jo mintis, pasigirdo gerai pa�įstamas balsas.
�ingis atsigr�ė ir mostelėjo savo asmeniniam �amanui, einan�iam tamsiu taku priekyje kitų vyrų. Kok�iu jau buvo nusimet�s skudurus, kuriuos dėvėjo dien� per naimanų chano apeigas. Dabar vilkėjo tamsiai mėlynu �ilko chalatu, suri�tu auksiniu kaspinu. Jo rie�us juosė odinės apyrankės, nuo jų karojo kinų monetos su skylutėmis. Kai pakeldavo rankas, jos suskambėdavo. �ingis palenkė galv�, jo veidas buvo ramus, kai Kok�iu ėmė pie�ti dry�ius ant skruostų vėsiu avies krauju. �ingis pajuto u�liejan�i� ramyb� ir laikė galv� nulenk�s, kol Kok�iu kalbėjo mald� motinai �emei.
��Ji priims krauj�, kurį tu į j� pasiusi, mano vie�patie, kaip priimtų raudonai lyjantį lietų.
�ingis lėtai i�kvėpė or�, maloniai jausdamas aplink stovin�ių vyrų baim�. Visi jie buvo gim� kariais, u�grūdinti mū�iuose nuo pirmųjų metų, bet vis tiek nustodavo tu��iai plepėti, kai Kok�iu eidavo pro �alį. �ingis juto jų baim� ir panaudojo j� gentims drausminti. Savo globa jis teikė Kok�iu dar daugiau galios.
��Gal reikėtų ardyti raudon�j� palapin�, mano vie�patie?�� paklausė Kok�iu.�� Saulė leid�iasi, ir jau paruo�ta juoda med�iaga rėmui aptraukti.
�ingis m�stė. Pats Kok�iu buvo pasiūl�s �i� priemon� baimei Dzinų miestuose sėti. Jau pirm�j� dien� prie miesto sienų būdavo statoma balta palapinė�� tai rodė, kad jokie gynėjai jo nei�gelbės. Jeigu iki saulėlyd�io kinai neatidarydavo vartų, au�tant i�dygdavo raudona palapinė, rodanti, kad mieste �us visi vyrai. Tre�i� dien� i�kildavo juoda palapinė, ir tai rei�kė, kad mieste be jokio pasigailėjimo siautės mirtis ir �us visi, kas gyvas.
Tai bus pamoka rytų miestams, ir �ingis svarstė, ar tada jie lengviau pasiduos, kaip sakė Kok�iu. �amanas �inojo, kaip pasinaudoti baime. Bus sunku neleisti vyrams pasiduodan�ius plė�ti taip �vėri�kai, kaip tuos, kurie prie�inosi, bet �ingiui ta mintis patiko. Greitis yra viskas ir, jei miestai kris be kovos, jis spar�iau ver�is į priekį. Jis nulenkė galv� �amanui, reik�damas pagarb�.
��Diena dar nesibaigė, Kok�iu. Moterims teks gyventi be vyrų. Tos, kurios mums bus per senos arba per prastos, paskleis �ini� ir baimė i�plis.
��Tavo valia, mano vie�patie,�� pasakė Kok�iu �vilgan�iomis akimis.
�ingis pajuto, kaip įsidegė ir jo paties jausmai. Jam reikėjo protingų vyrų, jei norėjo eiti vaizduotės jam nupie�tu taku.
��Mano vie�patie, chane!�� su�uko vienas i� vadų.
�ingis atsisuko ir pamatė, kaip jaunieji Subedėjaus kariai atidaro �iaurinius vartus.
Gynėjai dar kovėsi, ir keletas Subedėjaus vyrų �uvo, stengdamiesi i�laikyti pozicijas. Ten, kur vos beu�matė �ingio akys, de�imt tūkstan�ių Chazaro vyrų lėkė �uoliais, ir jis suprato, kad miestas atviras bent dviejose vietose. Ka�iunas tebestovėjo prie rytinių vartų ir galėjo tik nusimin�s stebėti, kaip broliai į�engia į miest�.
��Jokite!�� suriaumojo �ingis, kulnais ragindamas �irg�.
Vėjui �vilpiant pro ausis, jis prisiminė, kaip kitados lėkdavo per tyrus. De�ine ranka pakėlė ilg� ber�in� ietį�� tai buvo dar vienas naujas i�radimas. Tik keletas stipriausių vyrų buvo pradėj� mank�tintis su tokiomis ietimis, bet pama�ėle jos plito tarp gentainių. I�kėl�s ietį, �ingis lėkė pirmyn, apsuptas patikimiausių karių.
Jis �inojo, kad u�kariaus dar daug miestų, bet pirmieji i�liks kaip sald�iausias prisiminimas. �ingis staugė kartu su vyrais, kai jų greta visu grei�iu įlėkė pro vartus, bla�kydama �alin gynėjus lyg kruvinus lapus ir palikdama juos sau u� nugaros.
Aklinoje tamsoje Temugė ėjo į Kok�iu ger�. Priėj�s prie durų, viduje i�girdo prislopint� raud�, bet nesustojo. Danguje ne�vietė mėnulis, o Kok�iu buvo sak�s, kad tokiu metu kaip tik geriausia mokytis. Tolumoje, nusiaubtame Linhės mieste, dar degė lau�ai, bet stovykla po apgulties atrodė nurimusi.
�alia �amano gero buvo kitas, toks �emas, kad Temugei teko atsiklaupti norint įlįsti į jį. Blausiai �vietė vienintelė pridengta lempa, oras buvo tir�tas nuo dūmų�� Temugė apsvaigo, vos por� kartų įkvėp�s. Kok�iu sėdėjo sukry�iav�s kojas ant grindų, u�tiestų susirauk�lėjusiu juodu �ilku. Viskas, kas buvo gere, buvo duota �ingio, ir Temugė tam vyrui pajuto pavyd�, sumi�usį su baime.
Jį pakvietė ir jis turėjo ateiti. �inojo, kur jo vieta, ir kai sukry�iav�s kojas atsisėdo prie�ais �aman�, Kok�iu akys buvo u�merktos, jį kvėpuojant rodė tik vos vos besikilnojanti krūtinė. Temugė sudrebėjo tir�toje tamsoje, įsivaizduodamas dūmuose, pripild�iusiuose jo krūtin�, tamsias dvasias. Dūmai kilo nuo smilkalų, rūkstan�ių dviejose �alvario lėk�tėse, ir Temugė svarstė, i� kokio miesto jos pagrobtos. Jo gentainių gerai �iomis kruvinomis dienomis tapo įvairių keistų daiktų saugyklomis, ir nedaug buvo tokių, kurie suprato, kam tie daiktai naudojami.
Temugė ėmė kosėti nuo dūmų, patekusių į plau�ius. Jis pamatė, kaip suvirpėjo nuoga Kok�iu krūtinė ir �is atmerkė nieko neregin�ias akis,�� jos ie�kojo Temugės, bet jo nematė. �amanas pagaliau sutelkė �vilgsnį ir nusi�ypsojo jam giliame �e�ėlyje skendin�iomis akimis.
��Nebuvai pas mane vis� mėnulio rat�,�� pasakė Kok�iu prikimusiu nuo dūmų balsu.
Temugė nusuko akis.
��Turėjau rūpes�ių. Kai kurie dalykai, kuriuos man pasakei... kėlė nerim�.
Kok�iu sukikeno, sausai nusikosėjo giliai gerklėje.
��Kaip vaikai prisibijo tamsos, taip vyrai vald�ios. Ji vilioja ir praryja juos. Tai ne koks lengvas �aidimas.
Jis �velgė tiesiai į Temug�, kol jaunuolis pakėlė akis ir susigū�ė. Nemirksin�ios Kok�iu akys buvo keistai ry�kios, vyzd�iai platesni ir tamsesni, nei Temugė kada nors buvo mat�s.
��Ko gi atėjai �įvakar,�� sumurmėjo Kok�iu,�� jeigu ne dar kart� panardinti savo rankų į tams�?
Temugė giliai įkvėpė. Dūmai nebeerzino plau�ių, galvoje pra�viesėjo, tarsi grį�o pasitikėjimas savimi.
��Girdėjau, suradai i�davik�, kai buvau Baotou. Mano brolis chanas pasakojo apie tai. Jis sakė, kad tu stebuklingai atrinkai t� vyr� i� �e�ių klūpan�ių karių.
��Daug kas pasikeitė nuo to laiko,�� atsakė Kok�iu, gū�telėj�s pe�iais.�� Tiesiog u�uod�iau jo kalt�, mano sūnau. Tu irgi galėtum to i�mokti.
Kok�iu sukaupė vali�, telkdamas mintis. Jis buvo prat�s prie dūmų ir galėjo daug lengviau juos i�tverti nei jo jaunasis pa�nekovas. Ta�iau regėjimo lauko pakra��iuose dar ka�kas blyk�iojo.
Temugė pajuto, kaip atlėgsta visi rūpes�iai sėdint �ia su �iuo keistu vyru, atsiduodan�iu krauju, nors �is buvo su naujais �ilkiniais drabu�iais. I� jo ver�te ver�ėsi �od�iai, ta�iau jis nejuto, kad taria juos neai�kiai.
���ingis sakė, kad tu u�dėjai rankas ant i�daviko ir tarei �od�ius seniausia kalba,�� su�nib�dėjo Temugė.�� Jis sakė, kad vyras su�uko ir numirė visų akivaizdoje, nors nebuvo nė menkiausios �aizdos.
��Ir tu norėtum daryti t� patį, Temuge? �ia niekas nesiklauso, ir mums nėra ko gėdytis. Sakyk. Ar to nori?
Temugė beveik susmuko, jo rankos palietė �ilku u�dengtas grindis, pir�tai nuslydo jomis.
��Taip. A� to noriu.
Kok�iu pla�iai nusi�ypsojo ir �ypsena atskleidė tamsias dantenas. Jis visi�kai ne�inojo, kas buvo i�davikas ir ar i� viso tarp vyrų buvo i�davikas. Rankoje, kuri� jis prispaudė prie vyro galvos, buvo du ma�y�iai geluonys ir nuodų kruopelė, įspausta į va�k�. Jam reikėjo daugelio naktų, kol sugavo norim� gyvat�. Jam pa�iam galėjo įkirsti. Jis sukikeno prisimin�s pagarbi� baim� chano veide, kai vyras ėmė rangytis vien nuo prisilietimo. Mir�tantysis prie� gal� net pajuodo, o jo plaukai paslėpė du vienodus kraujo la�elius. Kok�iu i�sirinko jį dėl kinės, kuri� tas buvo paėm�s į �monas. Ji �amanui pa�adino aistr�, kai ėjo semti vandens, bet atstūmė jį, lyg būtų viena i� mongolių, o ne vergė. Kok�iu dar garsiau nusijuokė, kai prisiminė jos vyro akis visk� supratus, o paskui mirtis nusine�ė t� �vilgsnį ir visa kita. Nuo tos akimirkos visa stovykla bijojo ir gerbė Kok�iu. Joks kitas gen�ių �amanas nedrįso var�ytis su juo, kai Kok�iu parodė toki� gali�. Jis nejautė jokio s��inės grau�imo dėl apgavystės. Jo likimas buvo stovėti �alia tautos chano, nugalėjusio prie�� ir d�iūgaujan�io. Jeigu būtų reikėj� nu�udyti tūkstantį �monių, kad tai pasiektų, kaina nebūtų buvusi per didelė.
Temugės akys sėdint tro�kiuose dūmuose tarsi sustiklėjo. Kok�iu tvirtai sukando �andikaulius, slėpdamas pasitenkinim�.
Jam reikėjo ai�kaus proto, kad galėtų priri�ti jaunuolį prie sav�s taip, jog �is niekad nebegalėtų i�sivaduoti.
Kok�iu lėtai i�tiesė rank� į tir�tos juodos ko�ės indelį, truputį paėmė jos ir laikė pir�t� i�kėl�s taip, kad blizgan�ioj tyrėj buvo matyti ma�os sėklytės. Jis i�tiesė rank� į Temug�, atvėrė jo nesiprie�inan�i� burn� ir u�tepė ko�ės ant lie�uvio.
Temugė ėmė springti nuo kartaus skonio, bet, dar nespėj�s ko�ės i�spjauti, pajuto, kaip tirpsta kūnas. U� nugaros i�girdo �nib�dan�ius balsus ir staiga ėmė sukioti galv� pirmyn atgal, ie�kodamas garsų �altinio.
��Sapnuok tamsiausius sapnus, Temuge,�� tarė patenkintas Kok�iu.�� A� tave vesiu per juos. O gal dar geriau�� tau duosiu savo sapnus.
Jau buvo i�au��, kai Kok�iu rūg��iu prakaitu permirkusiu chalatu i�svirduliavo i� gero. Temugė be s�monės gulėjo ant �ilku u�dengtų grindų�� jis miegos did�i�j� dienos dalį. Pats Kok�iu ko�ės nelietė, nes nebuvo tikras, kiek gali paskui priplepėti ir kiek Temugė atsimins. Jis nenorėjo pakliūti į kito �mogaus vald�i�, ypa� kai ateitis �adėjo būti tokia �viesi. Kelet� kartų įkvėpė �alto oro ir pajuto, kad galva blaivosi. Dar galėjo u�uosti dūmų saldum�, sklindantį i� odos porų, ir tyliai sukikeno atidarydamas savo gero duris.
Jaunutė kinė klūpojo ten, kur buvo j� palik�s, ant grindų prie krosnelės. Ji buvo neįtikėtinai gra�i, i�bly�kusi ir trapi. Jis vėl pajuto kylantį geism� ir pasvarstė, kiek pats turi i�tvermės. Gal visa tai tėra dūmų liku�iai plau�iuose.
��Kiek kartų man nepaklusai ir buvai atsistojusi?�� pareikalavo atsakyti.
��Nė karto,�� atsakė ji drebėdama.
Jis i�tiesė rank� pakelti jos galvos, bet ranka negrabiai nuslydo veidu, ir tai jį įsiutino. Judesys i�virto į smūgį ir patiesė j� ant grindų.
Jis stovėjo sunkiai �nopuodamas, kai ji �iaip taip atsistojo ir vėl atsiklaupė. Ji kilstelėjo galv� kaip tik tada, kai jis ėmė ri�tis delo dir��. Jos burna buvo kruvina, apatinė lūpa tino. Tas reginys jį u�degė.
��Kodėl tu mane skaudini? Ko dar nori i� man�s?�� paklausė ji. Jos akyse �ibėjo a�aros.
��Valdyti tave, ma�ule,�� atsakė jis �ypsodamasis,�� ko daugiau gali norėti vyras? Tai mūsų visų kraujyje. Kiekvienas i� mūsų būtų tironas, jei tik galėtų.
XVII
SKYRIUS
Imperatoriaus mieste Jen�ine prie�au�rio valandomis buvo labai tylu veikiau dėl maisto ir gėrimų gausos per �ibintų �vent� negu dėl mongolų kariuomenės baimės. Vakar nusileidus saulei imperatorius Vėjus u�lipo ant pakylos, kad jį matytų �ėlstanti minia. Tūkstan�iai �okėjų kėlė tokį triuk�m� savo ragais ir cimbolais, kad būtų galėj� prikelti mirusiuosius. Jis stovėjo basas, taip rodydamas nusi�eminim� savo �monėms, o �ie skandavo taip, kad net drebėjo miestas: �De�imt tūkstan�ių metų! De�imt tūkstan�ių metų!� Per �ibintų �vent� nakties kaip nebūta. Visas miestas �ibėjo lyg brangakmenis. Nesuskai�iuojama daugybė ugnelių ap�vietė aik�tes. Spindėjo ir visi trys didieji e�erai. Juodame vandenyje plaukiojo ma�i laiveliai, ir kiekviename degė ugnelė. Buvo atverti vandens vartai į didįjį kanal�, kuris driekėsi tris tūkstan�ius li iki Hangd�ou miesto pietuose, vis� naktį jame plūduriavo laiveliai ir jis atrodė lyg ugnies upė. Jaun�jį imperatorių d�iugino simbolinė �ventės prasmė ir jis kentė triuk�m�, fejerverkų dūmus ir tra�kėjim� bei atsimu�antį nuo auk�tų sienų aid�. Fejerverkų buvo tiek daug, kad visas miestas skendėjo baltuose parako dūmuose, o lie�uviu buvo galima justi oro kartum�. T� naktį bus pradėta daugybė vaikų�� kai kurie prievarta, kai kurie i� malonumo. Įvyks daugiau nei �imtas �mog�udys�ių, o e�erai pasiglem� daugyb� girtuoklių, kai �ie mėgins juos perplaukti. Taip nutikdavo kiekvienais metais.
Imperatorius i�kentė �lovinimus ir �auksmus jo garbei, atsimu�an�ius nuo sienų ir sklindan�ius u� jų. Netgi elgetos, vergai ir prostitutės �lovino jį t� naktį ir u�degė savo lū�nelėse taip branginamo aliejaus lempas. Jis i�tvėrė visk�, nors kai kuriomis akimirkomis jo �vilgsnis tik klaid�iojo vir� minios ir buvo �altas: mintyse jis planavo, kaip sutriu�kinti kariuomen�, i�drįsusi� įsibrauti į jo �emes.
Valstie�iai apie grėsm� nieko ne�inojo, ir netgi gandone�iai ma�ai turėjo k� prane�ti. Imperatorius Vėjus pasirūpino, kad lie�uvautojai būtų nutildyti, ir jeigu kam nors jų suėmimas kėlė nerim�, visa kita vyko su tokiu pat įkar��iu kaip visada. Buvo beproti�kai geriama, triuk�maujama ir visur degė �viesos. Imperatoriui Vėjui tie ū�autojai priminė lavonuose besirangan�ias lervas. Tuo tarpu jo pasiuntiniai atne�ė liūdnų �inių. Miestai u� kalnų sk�sta liepsnose.
Kai horizonte pra�vito, �ūkavimai ir dainos gatvėse pagaliau nutilo ir įsivyravo ramybė. Paskutinis medinis laivelis su �vakėmis i�plaukė į kaim� ir dingo i� akira�io, tik tolumoje dar buvo girdėti fejerverkų po�kėjimas. Imperatorius Vėjus sėdėjo savo kambaryje ir spoksojo į tamsų Songo e�er�, supam� �imtų puikių namų. Dauguma įtakingų kilmingųjų telkėsi aplink �į tamsų vandenį, kad juos galėtų stebėti tas vyras, suteik�s jiems gali�. Jis būtų galėj�s i�vardinti kiekvien� kilmingųjų �eimų narį�� jie lyg vapsvos spietėsi �ia ir var�ėsi dėl galios valdyti imperijos �iaurin� dalį.
�ventinė sumai�tis ir dūmai pranyko su rytiniu rūku vir� e�erų. �velgiant į tokį nuostabaus gro�io gamtovaizdį, sunku buvo suvokti i� vakarų atslenkan�i� grėsm�. Ta�iau karas artėjo, ir imperatorius ėmė trok�ti, kad tėvas būtų gyvas. Senukas praleido vis� gyvenim� triu�kindamas visus nepaklususius ir tolimiausiame imperijos pakra�tyje, ir net u� jos ribų. Imperatorius Vėjus daug ko i�moko i� jo, bet dabar jautė�� padėtis visai kitokia. Jis jau prarado ne vien� miest�, priklausiusį Dzinams po did�iojo skilimo, padalijusio imperij� į dvi dalis prie� tris �imtus metų. Vėjaus protėviai gyveno aukso am�iuje, o jis tegalėjo svajoti sugr��inti imperijai buvusi� �lov�. Kreivai �yptelėjo pagalvoj�s, kaip elgtųsi tėvas, i�gird�s apie mongolų ordas �eimos �emėse. Tikriausiai įsiut�s lėktų rūmų koridoriais, stumdydamas pakeliui sutiktus vergus, ir su�auktų kariuomen�. Vėjaus tėvas niekada nepralaimėjo jokio mū�io, ir dabar jis u�degtų kovai juos visus.
Ka�kas sukrenk�ėjo u� nugaros, ir Vėjus pabudo i� savo min�ių. Atsigr�ė ir pamatė vyriausi�jį ministr� lenkiantis iki �emės.
��Imperatori�koji Didenybe, kaip pra�ei, atvyko vadas D�i D�ongas.
��Atsiųsk jį �ia ir pasirūpink, kad mums niekas netrukdytų,�� atsakė imperatorius, nusisukdamas nuo au�ros vaizdo ir sėsdamasis.
Jis apsidairė po kambarį, ar viskas vietose. Ra�omasis stalas tvarkingas�� �emėlapiai ir ra�tai nurinkti. Vėjus, jau nuslūgus piktumui, laukė ateinant �mogaus, padėsian�io nusikratyti mongolų. Tik negalėjo nustoti galvoj�s apie Si Sia karalių ir t� lai�k�, kurį jam nusiuntė prie� trejus metus. Su gėda prisiminė, kiek jo �od�iuose buvo pagie�os ir kokį jautė malonum� jį siųsdamas. Kas tada galėjo �inoti, kad mongolų keliama grėsmė�� tai ne saujelės barbarų pasi�ūkavimas. Vėjaus kariai niekuomet nebijojo tokių, jie kaipmat galėjo būti i��udyti, vos imdavo bruzdėti. Galvodamas apie ateitį, imperatorius Vėjus kramtė lūp�. Jeigu nepavyktų mongolų greitai įveikti, tektų papirkti totorius, kad �ie pultų savo senus prie�us. Dzinų auksas gali laimėti ne ma�iau kovų nei lankai ir ietys. Jis su meile prisiminė savo tėvo �od�ius ir tro�ko, kad tėvas dabar būtų �alia ir duotų patarim�.
Vadas D�i D�ongas buvo įspūdingo sudėjimo, lyg imtynininkas. Jo plikai nuskusta galva �vilgėjo nuo aliejaus. Jis nusilenkė, o imperatorius Vėjus nevalingai i�sitiesė, kaip buvo i�mok�s daugelį valandų mank�tindamasis. Kitados, kai buvo ma�as, jis drebėdavo i� baimės, pamat�s �i� stambi� galv� ir nuo�mų �vilgsnį, o dabar �is vyras jam teikė nusiraminim�.
Kai D�i D�ongas i�sitiesė, imperatorius vėl pastebėjo jo �udiki�k� i�vaizd� ir pasijuto lyg vaikas. Ta�iau prabil�s stengėsi kalbėti ramiai�� imperatorius negali rodyti silpnumo.
��Jie tuoj bus �ia, vade. Mane pasiekė tokie prane�imai.
D�i D�ongas nu�velgė prie�ais stovintį jaun� lygiaveidį vyr� ir pajuto, kad labiau norėtų matyti jo tėv�. Tėvas jau būtų pradėj�s veikti, bet jį pasiglem�ė am�inasis gyvenimo ratas, ir �tai dabar reikės turėti reikalų su tuo nesubrendėliu. Vadas stipriai sugniau�ė kum��ius ir i�sitempė lyg styga.
��Jie turi ne daugiau nei �e�iasde�imt penkis tūkstan�ius karių, Imperatori�koji Didenybe. Ta�iau jų raitija puiki, o visi lankininkai nepaprastai įgud�. Be to, jie puikiai įvald� apgulties men�, o jų ginklai galingi. Ir dar: dabar jų kariuomenė kur kas drausmingesnė nei anks�iau.
��Nepasakok man apie jų galingum�!�� nukirto jaunasis imperatorius.�� Geriau papasakok, kaip juos sutriu�kinsime.
D�i D�ongas nusprendė nepaisyti imperatoriaus tono. Jo tylėjimas rodė prie�tar�, ir imperatorius, raudonio i�mu�tais skruostais, mostelėjo jam t�sti kalb�.
��Kad nugalėtume prie��,
��Kodėl ne?�� i�py�kino Vėjus.
Ar �is vyras jam nepasakys, kaip nugalėti mongolų gentis? Būdamas vaikas, jis girdėjo daug �io pra�ilusio vado pamokymų, atrodo, ir dabar jų nei�vengs, nors pats valdo vis� imperij�.
��Dar niekada mongolams nebuvo pavyk� pralau�ti mūsų i�orinės sienos, Imperatori�koji Didenybe. Jie tik sugebėdavo pastūgauti prie jos.�� Jis gū�telėjo pe�iais.�� Dabar siena jiems nebėra kliūtis. Ir mūsų puikios pajėgos nesugebėjo atremti mongolų, kaip seniau. Jie tapo labai į�ūlūs.
Jis nutilo. Tylėjo ir imperatorius. D�i D�ongo �vilgsnis �iek tiek su�velnėjo�� gal tas jaunuolis pagaliau suprato, kada laikyti burn� u��iaupt�.
��Kankinome jų �valgus, Imperatori�koji Didenybe. Daugiau nei tuzin� per kelet� pastarųjų dienų. Ai�ku, praradome ne vien� vyr�, kol juos gyvus paėmėme, bet to reikėjo, kad geriau pa�intume prie��.�� Vadas susiraukė, visk� prisimin�s.�� Visos gentys susijungė. Sunku pasakyti, ar ta s�junga kada nors nesubyrės, ta�iau bent �iais metais jie tikrai stiprūs. Jie turi technikos �inovų, o a� maniau, kad to niekada nebus. Negana to�� jie turi ir Si Sia turtus.
Vadas nutilo, jo veide spindėjo panieka buvusiems s�jungininkams.
��Kai visa tai pasibaigs, d�iaugsiuos galėdamas vesti kariuomen� į Si Sia slėnį, Imperatori�koji Didenybe.
���valgai, vade,�� priminė imperatorius Vėjus. Jis vis labiau nekantravo.
��Jie kalba apie t� savo �ingį kaip apie dievų numylėtinį,�� t�sė vadas.�� Nepastebėjau nė ma�iausio �enklo, kad tarp jų yra nepatenkintų, bet nenustosiu tokių ie�koti. Yra tek� anks�iau suskaldyti juos, pa�adėjus vald�i� ir turtų.
��Papasakok, kaip juos sutriu�kinsi, vade,�� nutraukė jį imperatorius Vėjus.�� Arba a� ie�kosiu, kas kitas tai galėtų padaryti.
�itai i�gird�s, D�i D�ongas kietai suspaudė lūpas.
��Kadangi i�orinė siena pralau�ta, negalėsime apginti miestų, esan�ių prie Geltonosios upės,�� pasakė jis.�� Ten lygumos, o tai jiems palanku. Imperatori�koji Didenybė turėtų susitaikyti su tų miestų praradimu, nes mes patrauksime kariuomen�.
Imperatorius Vėjus labai nusimin�s papurtė galv�, bet vadas t�sė:
��Linhė kris, kaip krito Zamba ir Ujuanas. Baotou, Hohhotas, Dziningas, Si�engas yra jų kelyje. Negalime i�gelbėti tų miestų�� tik vėliau atker�yti u� juos.
Įsiut�s imperatorius Vėjus atsistojo.
��Tuomet bus u�kirsti prekybos keliai, ir mūsų prie�ai �inos, jog esame silpni! Liepiau tau ateiti, kad pasakytum, kaip i�gelbėti mano paveldėtas �emes, o ne į jas degan�ias �velgti kartu su manimi.
��Jų neįmanoma i�saugoti, Imperatori�koji Didenybe,�� tvirtai pasakė D�i D�ongas.�� A� taip pat apraudosiu �uvusiuosius, kai visa tai pasibaigs. Nukeliausiu į kiekvien� i� tų miestų, barstysiuos pelenais galv� ir aukosiu aukas kaip atpirkim�. Ta�iau tie miestai
Jaunasis imperatorius stovėjo netek�s �ado, de�inė ranka virpėjo. Jam reikėjo did�iulių pastangų susitvardyti.
��Atsargiau kalbėk su manimi, vade. Man reikalinga pergalė, ir, jeigu dar kart� pasakysi, kad turiu atiduoti tėvo �emes, tavo galva tu�tuojau lėks nuo pe�ių.
Vadas atlaikė įsiutusio imperatoriaus �vilgsnį. Jame nebebuvo nė pėdsako silpnumo, kurį matė anks�iau. Akimirk� jis priminė savo tėv�, ir tai nud�iugino vad�. Gal karas pa�adins jo kraujo kar�tį, jeigu niekas kitas neveikia.
��Galiu surinkti beveik du �imtus tūkstan�ių karių kautis su mongolais, Imperatori�koji Didenybe. �inoma, kils badas, nes maistas daugiausia bus skiriamas kariuomenei, bet Jen�ine tvark� palaikys imperatoriaus sargybiniai. A� pats parinksiu mū�io viet�. Toki�, kurioje mongolai mūsų nenugalės. Prisiekiu Dangi�kajam sūnui pa�iu Laodzi: a� sunaikinsiu mongolus. Paruo�iau daugyb� karved�ių ir galiu pasakyti, Didenybe,�� jie neapvils.
Imperatorius pakėlė rank�, ir �alia stovintis vergas padavė jam stiklin� vėsaus vandens. Jis nepasiūlė atsigerti vadui ir net nepagalvojo apie tai, nors tas vyras buvo gal tris kartus vyresnis u� jį, o rytas labai �iltas. Vanduo i� Nefrito �altinio buvo skirtas tik imperatoriaus �eimai.
���tai t� ir norėjau i�girsti,�� padėkojo jis, gurk�nodamas vandenį.�� O kur vyks tas mū�is?
��Kai miestai pasiduos, jie eis Jen�ino link. Jie �ino, kad tai miestas, kuriame gyvena imperatorius, ir būtinai į jį eis. Sustabdysiu juos vakariniuose kalnuose prie Juhungo perėjos. Jie vadina j� Barsuko Nasrais. Ji u�tektinai siaura, kad pristabdytų jų �irgus, ten juos visus i��udysime. Jie �io miesto nepasieks. Prisiekiu.
��Negalima leisti jiems u�imti Jen�ino, net jei tau nepasisektų,�� tvirtai i�tarė imperatorius.
D�i D�ongas pa�velgė į jį svarstydamas, ar jaunasis imperatorius apskritai kada nors buvo i�vyk�s i� gimtojo miesto. Tada negarsiai atsikrenk�tė.
��Nėra nė kalbos. Sutriu�kinsiu juos ten, o kai baigsis �iema, nukeliausiu į jų �emes ir sudeginsiu visus iki paskutinio, kad nė vieno neliktų �emės pavir�iuje. Ir jie niekada nebeatsigaus.
Imperatorius pajuto, kaip nuo vado �od�ių gerėja nuotaika. Jam nereikės stovėti gėdingai nuleidus galv� prie� savo tėv� mirusiųjų �alyje. Jam neteks i�pirkti savo kaltės dėl pralaimėjimo. Akimirksnį prie� akis vėl i�kilo miestai, kuriuos u�ims mongolai, kraujo ir liepsnų reginiai. Jis gurk�telėjo vandens, kad i�stumtų tuos vaizdinius i� galvos. Miestus jis atstatys. Kai paskutiniai mongolai bus supjaustyti į gabalus ar prikalti prie kiekvieno imperijos med�io, jis atstatys tuos miestus ir jo tauta �inos, kad imperatorius tebėra galingas ir mylimas dangaus.
��Tėvas man yra sak�s, kad tu galėdavai lyg kūjis i�ta�kyti prie�us,�� pasitaisius nuotaikai tarė imperatorius �velnesniu balsu. Jis i�tiesė rank� ir u�dėjo ant �arvuoto D�i D�ongo peties.�� Neu�mir�k kritusių miestų, priversk mongolus kentėti. Tai bus atpildas, kurio jie verti. Atker�yk jiems mano vardu.
��Bus taip, kaip nori Imperatori�koji Didenybė,�� atsakė D�i D�ongas, �emai nusilenkdamas.
Ho Sa paskend�s mintyse vaik�tinėjo po did�iul� stovykl�. Jau praėjo beveik treji metai nuo to laiko, kai karalius atidavė jį mongolų chanui, ir kartais sunkiai prisiminė, jog ka�kada buvo Si Sia karvedys. I� dalies taip atrodė dėl to, kad mongolai jį bes�lygi�kai priėmė. Chazaras jį mėgo, ir jie praleido daugelį vakarų gerdami airag� jo gere, aptarnaujami dviejų Chazaro �monų kinių. Ho Sa eidamas kreivai �yptelėjo. Tai buvo malonūs vakarai. Chazaras buvo dosnus ir mielai paskolindavo savo �monas draugui.
Ho Sa trumpam sustojo�� norėjo ap�iūrėti naujų strėlių ry�ulį, vien� i� �imtų, sudėtų pa�iūrėje i� odos ir kar�ių. Strėlės kuo puikiausios�� t� jis ir taip �inojo. Nors mongolai griauna vis� įprastin� tvark�, su savo lankais jie elgiasi lyg su vaikais�� jiems įtinka tik geriausi.
Jau seniai juto, kad jam patinka gentyse, nors vis dar pasiilgdavo arbatos, koki� gerdavo gimtinėje. Ji nepaprastai skyrėsi nuo tos sūrios �lyk�tynės, kuri� gėrė mongolai, gindamiesi nuo �al�io. �altis! Ho Sa niekuomet nebuvo patyr�s nieko pana�aus į t� pirm�j� at�iauri� �iem�. Jis paisė visų patarimų, kuriuos davė gentainiai, kad i�liktų gyvas, bet vis vien nepaprastai kentėjo. Net nusipurtė nuo tokių prisiminimų ir ėmė svarstyti, k� darytų, jei karalius pasi�auktų jį namo,�� juk taip vien� dien� ir atsitiks. Ar jis grį�tų? �ingis leido jam vadovauti �imtui Chazaro karių, ir Ho Sa d�iaugėsi draugyste su kitais vadais. Jis neabejojo�� kiekvienas i� jų galėtų tapti Si Sia karved�iu. �ingis nedalijo auk�tesnių pareigų kvailiams, ir Ho Sa galėjo did�iuotis savimi. Jis jojo su galingiausia pasaulio kariuomene kaip karys ir karvedys. Pelnyti tokį pasitikėjim� buvo ne bereik�mis dalykas.
Antrosios chano �monos geras skyrėsi nuo visų kitų did�iulėje stovykloje. Sienos buvo i�klotos kinų �ilku, ir Ho Sa vos įėj�s pajuto jazminų kvap�. Jis neturėjo supratimo, kaip �akahai pavyksta jų gauti, bet ji niekada tu��iai neleido laiko visus tuos metus toli nuo gimtųjų namų. Jis �inojo, kad jos gere nuolat susirenka kitos Si Sia ir kinų moterys. Kai vienai i� jų vyras u�draudė �ia lankytis, �akahai i�drįso apie tai pasakyti �ingiui. Bet chanas nieko nedarė, ir moteris vėl laisvai galėjo lankyti Si Sia princes�. Padėjo laiku ir vietoje i�tartas �odis.
Nusilenkdamas jai, Ho Sa �ypsojosi. Jis nesiprie�ino dviejų jaunų kinių rankoms, nurengian�ioms jo del�. Ir tai buvo nauja. Mongolai rengėsi tik dėl to, kad apsisaugotų nuo �al�io, o ne dėl padorumo.
��Sveikas atvyk�s į mano namus, tautieti,�� pasveikino jį �akahai nusilenkdama.�� Malonu, kad atėjai.
Ji kalbėjo kini�kai, nors tarsena buvo visai kaip �monių i� Ho Sa gimtųjų vietų. Jis atsiduso i�gird�s tas intonacijas, �inodamas�� ji taip kalba, kad jam būtų malonu.
��Tu esi mano karaliaus dukra ir mano chano �mona,�� atsakė jis.�� A��� tavo tarnas.
��Puiku, Ho Sa, bet, tikiuosi, esame ir draugai?
Ho Sa vėl nusilenkė, dar �emiau nei pirma. Kai atsitiesė, paėmė dubenėlį tamsiai �alios arbatos ir vertindamas pauostė.
���inoma, esame, bet kas �ia? Neuod�iau to...�� jis dar kart� giliai įkvėpė, leisdamas �iltam kvapui įsismelkti į plau�ius. Tada pajuto tokį namų ilgesį, kad net susvyravo.
��Mano tėvas visuomet su duokle atsiun�ia truputį �ios arbatos, Ho Sa. Mongolai leido jai i�sivadėti, nors tai arbata i� paskiausios siuntos.
Ho Sa atsargiai atsisėdo ir gėrė arbat�, rankomis apglėb�s puodelį.
��Tu tokia maloni, kad pagalvojai apie mane.
Jis jos neragino, bet geidė su�inoti, kodėl jį pasikvietė. Suprato�� daug laiko praleisti kartu jie negalės. Buvo visai nekeista, kad du �monės i� Si Sia gali norėti susitikti, ta�iau vis tiek svetimas vyras negalėjo lankyti chano �monos be prie�asties. Per dvejus metus jie buvo susitik� ne daugiau nei pustuzinį kartų.
Jai nespėjus nieko atsakyti, įėjo dar vienas vyras. Jao Su sudėjo delnus ir nusilenkė gero �eimininkei. Ho Sa patenkintas �iūrėjo�� vienuolis taip pat gavo tikros arbatos dubenėlį ir d�iaugsmingai kvėpė j�. Kai Jao �u baigė sveikintis, Ho Sa susiraukė. Nors pavojinga asmeni�kai susitikti su chano �mona, dar didesnis pavojus būti apkaltintam slapukavimu. Jis dar labiau susirūpino, kai abi vergės nusilenkė ir i�ėjo, palikusios juos tris vienus. Ho Sa ėmė stotis, pamir��s arbat�.
�akahai u�dėjo pla�tak� jam ant rankos ir jis negalėjo pajudėti jos nenumet�s. Taigi neramiai sėdėjo, o ji �velgė jam į akis. Jos oda buvo bly�ki, akys didelės, tamsios. Ji atrodė nuostabiai ir nedvokė sudususia aviena. Vėsiems jos pir�tams prisilietus prie odos nugara nubėgo lengvas drebulys.
��A� tave �ia pakvie�iau, Ho Sa. Tu esi mano sve�ias. Jei dabar staiga i�eitum, tai būtų į�eidimas, ar ne? Atsakyk man, nes dar nelabai gerai suprantu, kas dera geruose.
Tai buvo ir priekai�tas, ir melas. Ji puikiausiai i�manė visas mongolų taisykles. Ho Sa priminė sau, kad �i moteris u�augo kaip viena i� daugelio jo karaliaus dukterų. Nors gra�i, ji nutuokė apie rūmų reikalus. Jis atsilo�ė ir prisivertė gurk�noti arbat�.
���ia niekas mūsų negirdi,�� pasakė ji nerūpestingai, tik sustiprindama jo nerim�.�� Tu bijai slapukavimo, Ho Sa, bet �ia jokio slapukavimo nėra. A� esu antroji chano �mona, jo sūnaus ir vienintelės dukters motina. Tu�� jo patikimas karvedys, o Jao Su mokė kitus mano vyro sūnus kalbų ir kovos menų. Niekas nedrįstų apie mus �nib�dėtis. O jeigu i�drįstų, įsaky�iau i�pjauti jiems lie�uvius.
Ho Sa įsi�iūrėjo į trapi� moterį, metusi� tokį grasinim�. Jis ne�inojo, ar ji turi u�tektinai galios tokius grasinimus įvykdyti. Įdomu, kiek draugų ji turi �ioje stovykloje, kai jos tokia padėtis? Kiek kinų ir Si Sia vergų? Gal tai ir įmanoma. Jis prisivertė nusi�ypsoti, nors viduje juto �altį.
��Na, taip. �ia mes ir susirinkome. Trys draugai. Geriame puiki� arbat�. Baigsiu savo puodelį, didenybe, tada eisiu.
�akahai atsiduso, jos veidas tapo �velnesnis. Abiejų vyrų nuostabai, jos akyse su�vilgo a�aros.
��Ar a� visada privalau būti viena? Ar net jūs mane įtarinėjate?�� su�nib�dėjo ji, ai�kiai tramdydamasi.
Ho Sa niekada nebūtų drįs�s i�tiesti rankos ir paliesti Si Sia karaliaus �eimos narės, bet Jao �u nejautė tokių suvar�ymų. Vienuolis apkabino j� per pe�ius ir leido padėti jai galv� jam ant krūtinės.
��Tu ne viena,�� �velniai tarė Ho Sa.�� Juk �inai, tavo tėvas atidavė mane tarnauti tavo vyrui. Ka�kuri� akimirk� pagalvojau�� gal tu slapukauji jam u� nugaros. Nes kam mus �ia pakvieti, o savo merginas i�siunti lauk?
Si Sia princesė atsisėdo tiesiai, pasitaisė plaukų sruog�, o Ho Sa tik sausai nurijo, paveiktas jos gro�io.
��Esi vienintelis vyras �ioje stovykloje i� mano gimtųjų kra�tų,�� pasakė ji,�� o Jao �u�� vienintelis i� kinų, kuris nėra karys.
Atrodė, a�aras ji jau pamir�o, jos balsas kalbant tvirtėjo.
��Nei�duo�iau savo vyro nei dėl tav�s, nei dėl dar tūkstan�io tokių kaip tu. Ta�iau a� turiu vaikų, o būtent moterys turi rūpintis vaikų ateitimi. Negi sėdėsime �ia visi trys ir stebėsime, kaip Dzinų imperij� ryja liepsnos? �iūrėsime, kaip griaunama civilizacija, ir
Ji atsigr�ė į atid�iai besiklausantį Jao �u.
��Kur tada bus tavo budizmas, mano drauge? Ar leisi, kad jį sutryptų �ių gen�ių kanopos?
Po �ių jos �od�ių Jao �u prabilo susirūpin�s:
��Jei mano tikėjim� būtų galima sudeginti, ponia, nebepasitikė�iau jais ir su jais negyven�iau. Jis i�tvers �į kar� su Dzinais, net jeigu Dzinai�� ne. Vyrai trok�ta tapti imperatoriais ir karaliais, bet juk tai tik vardai. Visai nesvarbu, kuris vyras taip vadinsis. O �tai laukus vis tiek reikės įdirbti. Miestuose ir toliau klestės ydos bei papirkinėjimas.�� Jis truktelėjo pe�iais.�� Nė vienas ne�inome, kas mūsų laukia ateityje. Tavo vyras neprie�taravo, kad jo sūnus auklė�iau a�. Gal Budos �od�iai įsi�aknys kuriame nors i� jų,�� nors kvaila �velgti taip toli į ateitį.
��Jis teisus, didenybe,�� ramiai i�tarė Ho Sa.�� Dabar suprantu, kad kalbėjai apimta baimės ir vienatvės. Ne�inojau, kaip sunku tau.�� Jis giliai įkvėpė, suvokdamas, kad �aid�ia su ugnimi, bet apsvaig�s nuo jos.�� Tu turi mane�� a� tau draugas, kaip sakei.
Dabar �akahai nusi�ypsojo, jos akyse vėl su�vilgo a�aros. Ji i�tiesė rankas ir kiekvienas vyras, paėm�s po rank�, pajuto jos pir�tų vės�.
��Galbūt a� i�sigandau,�� pasakė ji.�� Įsivaizdavau savo tėvo miest� u�grobt�, be to, nerimauju dėl Dzinų imperatoriaus ir jo �eimos. Ar manote, kad jie pajėgs tai i�gyventi?
��Visi �monės mirtingi,�� atsakė Jao Su dar nespėjus prabilti Ho Sa.�� Mūsų gyvenimas�� ne daugiau nei pauk�tis, kuris įskrenda pro ap�viest� lang�, paskui vėl i�skrenda į tams�. Svarbu, kad nekeltume skausmo vienas kitam. Teisingas gyvenimas yra toks, kai ginami silpnieji,�� taip elgiantis u�degamas �iburys tamsoje daugeliui būsimų gyvenimų.
Ho Sa pa�velgė į i�kilmingai nusiteikusį vienuolį, pastebėjo, kaip �vilga jo nuskusta galva. Jis nepritarė tiems �od�iams ir net sudrebėjo pagalvoj�s apie tokį s��ining�, ta�iau bed�iaugsmį gyvenim�. Jam artimesnė buvo Chazaro filosofija, kuri teigė, kad Dangi�kasis tėvas jėg� davė ne tam, kad ji liktų nepanaudota. Vyras, jei tik įstengia pakelti kard�, turi juo naudotis, ir jam nėra geresnių prie�ininkų nei silpnieji. Daug ma�iau tikėtina, kad silpnieji u�puls i� pasalų. Ta�iau jis nepasakė garsiai nė vienos i� tų min�ių, tik d�iaugėsi matydamas, kad �akahai atsipalaidavo, ir linktelėjo vienuoliui.
��Tu geras �mogus, Jao �u. Jau�iu tai. Esu tikra�� mano vyro sūnūs daug i�moks i� tav�s. Gal kada nors ir jų krūtinėse plaks budistų �irdys.
Ji atsistojo taip staiga, kad Ho Sa vos nei�pylė jau at�alusios arbatos. Jis pastatė puodelį tolėliau ir dar kart� nusilenkė �akahai d�iaugdamasis, kad baigiasi tas keistas susitikimas.
��Esame senos kultūros �monės,�� tyliai pasakė �akahai.�� Manau, galime paveikti ir nauj� augan�i� kultūr�. Jei būsime rūpestingi, bus nauda mums visiems.
Ho Sa mirktelėjo savo tautos princesei, paskui ėmėsi pagarbos ritualų, po kurių jau galės i�eiti į gryn� or� kartu su Jao �u. I�ėj� vyrai kurį laik� dar �iūrėjo vienas į kit�, paskui pasuko į stovykl� skirtingais takais.
XVIII
SKYRIUS
Imperatoriaus kareivinėse Baotou nebuvo įprastos ramybės ir tvarkos, nes kariai krovėsi į ve�imus ginkluot�. Naktį i� Jen�ino atėjo įsakymai, ir karvedys Ludzianas nutarė negai�ti laiko. Turėjo mongolams nepalikti nieko vertinga, todėl tai, ko nesugebės pasiimti, reikės sunaikinti. Vyrai jau mosavo kūjais dau�ydami strėlių ir ie�ių atsargas.
Įsakyti trauktis buvo nelengva ir jis nesudėjo bluosto nuo tos akimirkos, kai gavo tokį nurodym�. Kariai, kurie saugojo Baotou nuo plė�ikų ir nusikaltėlių tongų, jau beveik ketverius metus gyveno �iame mieste. Dauguma turėjo �eimas, bet Ludzianas veltui mėgino gauti jiems leidim� pasiimti jas kartu.
D�i D�ongo lai�k� atne�ė imperatoriaus pasiuntinys. Antspaudai nepa�eisti. Ludzianas �inojo, kad rizikuoja savo pareigomis, jei leis jiems pasiimti �eimas, bet ir palikti jų prie�ui negalėjo. Jis pamatė kelet� berniukų, įsitaisan�ių ve�ime. Jie dairėsi baimės kupinomis akimis.
Viskas, k� jie kada nors gyvenime matė, buvo Baotou, o dabar jiems liepta visk� palikti per vien� naktį ir kuo grei�iau persikelti į artimiausias kareivines.
Ludzianas atsiduso. Kai įtraukta tiek �monių, paslapties i�saugoti neįmanoma. Nėra jokios abejonės�� �monos įspėjo savo drauges, ir per naktį �inios plito vis didesniu ratu. Gal būtent dėl to įsakyme nebuvo nurodymo leisti jo vyrams keliauti su �eimomis.
Prie kareivinių vartų jis girdėjo renkantis mini�. Nevalingai papurtė galv�. Jis negalėjo i�gelbėti jų visų, turėjo paklusti įsakymams. Jam buvo gėda, kad pats jau�ia palengvėjim�, jog nereikės pasilikti mongolų kariuomenės kelyje, ir dabar stengėsi negirdėti balsų tų �monių, kurie sutrik� ir i�sigand� �ūkavo gatvėse.
Saulė jau pakilo, ir jis sunerimo, kad per ilgai gai�ta. Jei būtų neleid�s vykti karių �eimoms, jau naktį jie būtų pasitrauk�. O dabar jiems reikės brautis per prie�i�k� mini� vidury dienos. Jis pasistengė apsi�arvuoti plieniniu negailestingumu�� juk jau priėmė sprendim�. Jeigu miestie�iai įsius, gresia kraujo praliejimas, gal teks kautis ir bėgti prie upės vartų u� keturių �imtų �ingsnių nuo kareivinių. Prie� dien� tas atstumas atrodė dar ne toks didelis. Jis tro�ko, kad rastųsi kitas galimas sprendimas, bet i� tikrųjų kelias jau buvo numatytas, ir tuoj reikės i�keliauti.
Pro �alį prabėgo du vyrai vykdyti ka�kokių baigiamųjų pavedimų. Nė vienas nepasveikino savo vado, ir Ludzianas pajuto jų įnir�į. Be abejonės, jie mieste turėjo prostitu�ių ar draugių. Visi vyrai turėjo. Kai kariuomenė paliks miest�, kils riau�ės ir gatvėmis bėgios tongai. Kai kurie nusikaltėliai buvo lyg laukiniai �unys, juos valdė tik stipresnio baimė. Kariams i�ėjus, jie tol siautės, kol prie�as juos sudegins.
Ta mintis Ludzianui teikė �iek tiek pasitenkinimo, nors vis tiek buvo gėda. Jis laukė proto nu�vitimo ir mėgino susitelkti į mintį, kaip i�vesti karius ir ve�imus i� miesto. Jis i�rikiavo arbaletininkus ir davė nurodym� �auti į mini�, jei juos pultų. Jeigu tai nepadėtų, ietys sulaikys mini� tiek laiko, kad jie spėtų palikti Baotou. Dėl to beveik nedvejojo. Abiem atvejais tai būtų �iauru, ir jis visai nesidid�iavo tokiu planu.
Atbėgo dar vienas karys, ir Ludzianas atpa�ino, kad jis i� tų, kuriuos pastatė prie kareivinių vartų. Gal jau prasidėjo riau�ės?
��Vade, vienas vyras nori su tavimi pasikalbėti. Liepiau jam eiti namo, bet jis davė man �į �enkl� ir sakė, kad tu su juo kalbėsies.
Ludzianas pa�velgė į mėlynos kriauklės gabalėlį su asmeniniu �en Ji antspaudu ir susiraukė. To susitikimo jis visai nenorėjo, bet ve�imai jau buvo beveik paruo�ti ir vyrai sustoj� į gretas prie vartų. Gal dėl kaltės jausmo jis linktelėjo.
��Tegu jis įeina pro ma��sias duris, ir pasirūpink, kad niekas neįsibrautų kartu.
Karys skubiai nubėgo, ir Ludzianas liko vienas su savo mintimis. �en Ji �us kartu su kitais ir niekas niekada nesu�inos, koks buvo jų susitarimas daugelį metų. Jis ne�ė naud� abiem, bet Ludzianas buvo link�s ver�iau i�trūkti i� ma�ojo vyruko įtakos. Jis stengėsi nugalėti nuovargį, kai karys grį�o su Mėlynojo tongo vadu.
��Nieko dabar negaliu padėti, �en Ji,�� pradėjo Ludzianas, kai karys nubėgo į savo viet� gretoje.�� Man duotas įsakymas pasitraukti i� Baotou ir prisidėti prie kariuomenės, esan�ios prie Jen�ino. Negaliu tau padėti.
�en Ji įsistebeilijo į jį, ir Ludzianas pastebėjo kard� prie jo �launies. Jį turėjo nusijuosti prie pagrindinių vartų,�� bet niekas �iandien nesilaikė taisyklių.
��Maniau, meluosi man,�� pasakė �en Ji,�� sakysi, kad tau karo mokymai ar pratybos. Nors, �inoma, ka�in ar tuo bū�iau patikėj�s.
��Tikriausiai tu vienas i� pirmųjų tai su�inojai dar vakar vakare,�� atsakė Ludzianas, gū�telėj�s pe�iais.�� Turiu paklusti įsakymams.
��Leisi sudeginti Baotou?�� paklausė �en Ji.�� Po daugybės metų įtikinėjimo, kad esate mūsų gynėjai, pabėgsite vos kilus grėsmei?
Ludzianas pajuto raustantis.
��Esu karys, �en Ji. Kai mano vadas liepia �ygiuoti, a� �ygiuoju. Atsipra�au.
�en Ji buvo i�raud�s, bet ar i� pyk�io, ar nuo bėgimo prie kareivinių, Ludzianas negalėjo suprasti. Jis juto, koks sunkus to vyro �vilgsnis, ir vargiai begalėjo į jį �iūrėti.
��Matau, leidai savo kariams pasiimti į saugi� viet� �monas ir vaikus,�� pasakė �en Ji.�� Tavo paties �mona ir sūnūs nenukentės nuo ateivių mongolų.
Ludzianas pa�velgė į karių gretas�� tie jau �iūrėjo į jį ir laukė įsakymo �ygiuoti.
��Vir�ijau savo įgaliojimus tai darydamas, mano drauge.
�en Ji suurzgė.
��Nevadink �mogaus draugu, jei palieki jį mirti.
Dabar ai�kiai prasiver�ė jo pyktis, ir Ludzianas nedrįso pakelti akių. �en Ji t�sė:
��Ratas apsisuks, Ludzianai. Tavo vadai sumokės u� savo �iaurum�, o tu�� u� savo gėd�.
��Jau turiu i�vykti,�� pasakė Ludzianas, �velgdamas į tolį.�� Galėtum i�tu�tinti miest� prie� ateinant mongolams. Daugelis i�sigelbės, jei duosi tokį įsakym�.
��Gal taip ir padarysiu, Ludzianai. Juk kitos vald�ios Baotou nebus, kai tu i�vyksi.
Abu vyrai �inojo, kad neįmanoma evakuoti visų Baotou gyventojų. Mongolų kariauna buvo ne toliau kaip u� dviejų dienų kelio. Net jeigu jie paimtų visas valtis ir mėgintų i�sigelbėti plaukdami upe, daugeliui jose neu�tektų vietos. Baotou �monės būtų skerd�iami, kai mėgintų pabėgti. Ludzianas giliai atsiduso, įsivaizduodamas nuo kraujo raudonus ry�ių laukus. Jis jau per ilgai u�truko.
��Sėkmės,�� sumurmėjo jis, �iūrėdamas �en Ji į akis.
Negalėjo suprasti d�iugesio, kurį i�vydo �ibantį jose, ir lyg norėjo dar ka�k� sakyti, bet apsigalvojo. Pla�iais �ingsniais nu�ingsniavo prie pirmųjų gretų. Ten karys laikė jo �irg� u� pavad�io. �en Ji stebėjo, kaip atsidaro kareivinių vartai ir miniai nutilus pirmosios gretos kariai stingte sustingsta.
Visur pakelėse stovėjo �monės. Jie atlaisvino keli� imperatoriaus kariams ir jų ve�imams, bet �monių veidai buvo suakmenėj� i� neapykantos, ir Ludzianas skubiai ir garsiai, kad girdėtų minia, davė įsakymus savo arbaletininkams būti pasiruo�usiems. Tvyrojo bauginanti tyla, ir jis tikėjosi smurto protrūkio kiekvien� akimirk�. Kariai suirz� �iupinėjo kardus ir ietis, stengdamiesi ne�iūrėti į veidus �monių, stebin�ių, kaip jie �ygiuoja i� kareivinių. Pana�us vaizdas, �inoma, ir prie kitų kareivinių; jie susitiks su antra bei tre�ia kolona u� miesto, paskui judės rytų kryptimi, Jen�ino ir Barsuko Nasrų perėjos link. Tada pirm� kart� per vis� istorij� Baotou liks visai nesaugomas.
�en Ji stebėjo, kaip sargybinių kolona pajuda upės vartų pusėn. Ludzianas negalėjo �inoti, kad daug �monių toje minioje�� jo �monės, palaikyti tvarkai, jei dr�sesni miestie�iai imtų reik�ti nepasitenkinim�, kad jie traukiasi. �en Ji nenorėjo, kad Ludzianas u�gai�tų i�vykti, bet ir negalėjo atsisakyti malonumo stebėti jo gėdos. Ludzianas daugelį metų jį palaikė įguloje, nors draugai jie nebuvo. �en Ji suprato, kad įsakymas palikti miest� Ludzianui buvo sunkus, ir d�iūgavo, pagalvoj�s apie jo pa�eminim�, sunkiai nuslėpė pasitenkinim�. Kai mongolai ateis, nebus prie�taraujan�ių balsų nei įsakymo kariams kautis iki galo. Imperatoriaus i�davystė atidavė Baotou miest� į �en Ji rankas per vien� ryt�.
Jis raukėsi, kai karių kolona pasiekė upės vartus ir Ludzianas prajojo pro apleistus lankininkų bok�telius. Dabar viskas priklausė nuo dviejų brolių mongolų, kuriems jis padėjo, garbingumo. Jam labiausiai rūpėjo, ar tikrai galima pasitikėti Chazaru ir Temuge,�� o gal jis turės stebėti, kaip niokojamas jam brangus miestas. Minia prie kareivinių �velgė į pasitraukian�ius karius niūriai tylėdama, o �en Ji meldėsi protėvių sieloms. Prisimin�s savo tarn� mongol� �iui�an�, jis baigė mald� kreipdamasis į tų keistų �monių Dangi�k�jį tėv�, pra�ydamas jį pagalbos ateinan�iomis dienomis.
�ingis, atsirėm�s į medinį o�kų aptvar�, nusi�ypsojo pamat�s sūnų �agatajų. Per vis� stovykl� aidėjo berniuko susi�avėjimo �ūksmai. T� ryt� �ingis de�imtme�iam berniukui padovanojo �arvus, pagal u�sakym� nukaldintus jo ma�am kūnui. �agatajus buvo per jaunas, kad galėtų eiti su kariais į mū�ius, bet jis labai d�iaugėsi �arvais ir jodinėjo aplink stovykl� savo nauju �irgu, norėdamas pasirodyti vyresniesiems. Daugelis �ypsojosi �iūrėdami, kaip jis mosuoja lanku ir linksmai �ūkauja karo �ūkius.
�ingis i�tiesė nugar� ir ranka brūk�telėjo per balt� palapin�, kuri� pastatė prie�ais Baotou sienas. Ji skyrėsi nuo gen�ių gerų�� reikėjo, jog esantieji mieste j� pa�intų ir imtų maldauti savo vadų, kad �ie pasiduotų. Ji buvo du kartus auk�tesnė u� jo paties ger�, bet ne tokia tvirta ir virpėjo vėjyje�� atrodė, lyg jos �onai kvėpuotų.
Baotou stovėjo u�darytas, ir �ingis ėmė svarstyti, ar broliai nesuklydo, kalbėdami apie t� �en Ji. Prie� dien� �valgai atne�ė �ini�, kad i� miesto i��ygiavo karių kolona. Kai kurie jauni kariai prijojo labai arti, per lanko �ūvį. Jeigu jie visk� tiksliai apskai�iavo, miestas nebeturi galin�ių jį apginti karių, ir �ingio nuotaika buvo rami. Anks�iau ar vėliau �is miestas taip pat pasiduos.
Jis kalbėjosi su Baotou mūrininku ir �is u�tikrino, kad �en Ji tikrai bus neu�mir��s susitarimo. Liano �eima buvo likusi u� sienų, kurias jis pats padėjo statyti, ir jis turėjo daug prie�as�ių norėti, kad miestas pasiduotų taikiai. �ingis pa�velgė į balt�j� palapin�. Jie turi pasiduoti iki saulėlyd�io, kitaip rytoj pamatys raudon� palapin�. Tada joks susitarimas jų nei�gelbės.
�ingis pajuto į save atkreipt� �vilgsnį ir pamatė vyriausi� sūnų �o�į u� strikinėjan�ių o�kų aptvaro. Berniukas jį tyliai stebėjo ir, nepaisydamas to, k� buvo pa�adėj�s Bortei, �ingis pajuto, kad priima �į �vilgsnį lyg i��ūkį. Jis �altai �velgė berniukui į akis, kol �o�is buvo priverstas jas nusukti. Tik tuomet �ingis prabilo:
��Po mėnesio bus tavo gimtadienis. U�sakysiu �arvus ir tau.
�o�is pa�aipiai �yptelėjo:
��Man netrukus sueis dvylika, taigi ir a� galėsiu joti su kariais. Todėl beprasmi�ka �aisti vaiki�kus �aidimus.
�ingis pasi�iau�ė. Jo pasiūlymas buvo dosnus. Jis ketino dar ka�k� pasakyti, bet abiejų dėmesį patraukė grį�tantis �agatajus. Berniukas atidundėjo lyg griaustinis ir �okdamas nuo �irgo vos nesuklupo, bet i�silaikė įsitvėr�s į medinį aptvar�. Tada vikriai priri�o pavadį prie stulpelio. O�kos aptvare ėmė i�sigandusios bliauti ir susispaudė jo kampe. �ingis neju�ia �ypsojosi, matydamas atvir� �agatajaus d�iaugsm�, nors vėl pajuto į save atkreipt� �o�io �vilgsnį. Tas vaikas jį nuolat stebėjo.
�agatajus mostelėjo į tylų Baotou miest� ma�daug u� mylios.
��Kodėl mes nepuolame to miesto, tėve?�� paklausė jis, met�s �vilgsnį į �o�į.
��Todėl, kad tavo dėdės kai k� pa�adėjo vienam ten esan�iam vyrui,�� kantriai atsakė �ingis.�� �iam miestui bus leista stovėti tik i� dėkingumo mūrininkui, kuris mums padėjo u�kariauti visus kitus miestus.�� Jis akimirk� nutilo.�� Jeigu jie pasiduos �iandien.
��O rytoj?�� staiga paklausė �o�is.�� Kitas miestas, paskui dar kitas?�� �o�is atsistojo tiesiai, kai �ingis pa�velgė į jį.�� Ar mes taip ir praleisime gyvenim�, nuolat grobdami vis naujas vietas vien� po kitos?
Nuo berniuko tono �ingis net įraudo, bet paskui prisiminė savo pa�ad� Bortei elgtis su juo taip pat, kaip su jo broliais. Atrodo, ji nesupranta, kaip �o�is �eid�ia jį kiekviena proga, bet jam reikėjo ramybės savo gere, taigi pasistengė susivaldyti.
��Mes �ia ne �aidimus �aid�iame,�� pasakė jis.�� Triu�kinu Dzinų miestus ne todėl, kad man patinka jų kra�to musės ar kar�tis. Esu �ia ir
��Bet dabar jie to negali padaryti,�� atsakė �o�is.�� Totoriai sumu�ti, o visos mūsų gentys susijungė į vien� taut�, kaip sakei. Esame gana stiprūs. Ar dabar mus veda ker�tas?
Berniukas nedrįso �iūrėti tiesiai į tėv�. Kartais pa�velgdavo į jį, kai �is nusisukdavo, bet dabar vaikas buvo akivaizd�iai susidomėj�s.
Tėvas su�narp�tė.
��Tau istorija tėra pasakojimai. Dar nebuvai gim�s, kai gentys buvo i�bla�kytos. Ne�inai apie tuos laikus ir tikriausiai negali to suprasti. Taip, i� dalies tai yra ker�tas. Mūsų prie�ai privalo suprasti, kad negali mūsų trypti ir likti nenubausti. Audra jau ritas ir tuoj pratrūks.
�ingis i�sitraukė tėvo kard� ir pakreipė jį saulėje taip, kad �vilgantis spindulys krito ant �o�io veido.
��Tai puikus kardas, tikro meistro darbas. Bet jei u�kas�iau jį į �em�, ar ilgai jis i�liktų a�trus?
��Tu nori pasakyti, kad gentys yra lyg �is kardas?�� paklausė �o�is, nustebindamas �ingį.
��Galbūt,�� atsakė �ingis suirz�s, kad jo pamok� nutraukė. Berniukas buvo per daug kandus.�� Viskas, k� u�kariausiu, gali būti prarasta per vien� kvail� sūnų, kuris net neturi kantrybės i�klausyti, k� sako tėvas.
�o�is pla�iai nusi�ypsojo, ir �ingis suvokė, kad pripa�ino jį sūnumi, nors tebetro�ko i�trinti t� piktd�iugos i�rai�k� i� jo veido.
�ingis atidarė vartus į o�kų aptvar� ir įėjo vidun, laikydamas i�kelt� kard�. O�kos puolė sprukti nuo jo, kliuvo viena u� kitos ir beproti�kai bliovė.
��Kadangi esi toks protingas, �o�i, pasakyk man, kas atsitiktų, jei o�kos mane u�pultų.
��Tu jas visas u�mu�tum,�� paskubėjo i�tarti u� jo stovintis �agatajus, mėgindamas įsiterpti į dviejų valių susidūrim�.
�ingis neatsigr�ė, nes prabilo �o�is:
��Ar mes esame o�kos, susibūrusios į vien� taut�?
Berniukui ta mintis pasirodė labai linksma. Tuo tarpu �ingis prarado kantryb�, griebė �o�į ir metė per aptvar�. Berniukas skriste nuskrido ir i�sitiesė tarp o�kų. �ios i�silakstė i�g�stingai bliaudamos, kai kurios net mėgino �okti i� aptvaro.
��Mes esame
�o�is �iaip taip atsistojo. Jo veidas buvo it abejinga kaukė. �agatajus beveik pritarė sudrausminimui, bet �o�is ir �ingis tik �iūrėjo vienas į kit� įtemptai tylėdami. Nė vienas nenorėjo nusigr�ti pirmas. Akies kra�teliu �o�is matė besi�aipantį ir besid�iaugiantį brolio pa�eminimu �agatajų. Galiausiai �o�is dar buvo vaikas, ir i� akių jam plūstelėjo kar�tos nusiminimo a�aros. Jis nusisuko nuo tėvo ir ėmė rop�tis per tvor�.
�ingis giliai atsiduso ir jau ėmė galvoti, kaip �ia u�glais�ius pyk�io prover�į.
��Nemanyk, kad po �io karo grį�ime į ramesnį gyvenim�. Jei kalbos apie vilkus ir kardus tau atrodo tu��ios, neu�mir�k�� esame kariai. Jei mano jaunystė praeis silpninant Dzinų imperatorių, kiekviena diena man bus d�iaugsminga. Jo �eima u�tektinai ilgai valdė, dabar atėjo laikas
�o�is sunkiai alsavo, bet prisivertė paklausti dar vieno dalyko:
��Taigi tam nebus galo? Netgi kai būsi senas ir pra�il�s, vis vien ie�kosi prie�ų, su kuriais galėtum kovoti?
��Jeigu tik jų bus lik�,�� atsakė �ingis.�� Negalima nutraukti to, k� pradėjau. Jei prarasime dr�s�, jei tik suklupsime, dar daugiau jų puls mus, daugiau, nei gali įsivaizduoti.�� Jis mėgino rasti �od�ių, kurie galėtų pakelti berniukui nuotaik�.�� Bet iki to laiko mano sūnūs jau bus suaug�, galės joti į naujas �emes ir jas u�valdyti. Jie bus karaliai. Jie valgys riebų maist�, turės kardus, puo�tus brangakmeniais, ir u�mir�, u� k� turi būti man dėkingi.
Chazaras su Temuge nuėjo u� stovyklos ap�iūrėti Baotou sienų. Nors saulė jau leidosi, popietė buvo labai kar�ta, ir abu vyrai prakaitavo tvankiame ore. Jie niekada neprakaituodavo savo gimtųjų kra�tų kalnuose. Ten purvas nubyrėdavo lyg dulkės nuo sausos odos. Dzinų �emėse jų kūnai ėmė smirdėti, be perstojo kamavo musės. Temugė atrodė ypa� i�bal�s ir liguistas. Jam sugniau�ė skrandį prisiminus, kokį �į miest� matė paskutinį kart�. Jis per daug vakarų praleido Kok�iu gere, ir kai kurie dalykai jį iki �iol liūdino. Sugniau�ė gerkl� ir jis ėmė kosėti. Jautėsi vis blogiau, kol galutinai susvaigo ir jį supykino.
Chazaras be jokios u�uojautos stebėjo, kaip jis bando atsigauti.
��Tavo kvėpavimas sunkus, broliuk. Jei būtum arkliukas, papjau�iau tave ir pamaitin�iau gentainius.
��Kaip visada, tu nieko nesupranti,�� silpnu balsu atsakė Temugė ir atgalia ranka nusi�luostė burn�. I� jo skruostų nyko raudonis, oda saulėje atrodė lyg va�kinė.
��Suprantu, �udaisi tam, kad i�bu�iuotum kojas tam purvinam �amanui,�� tarė Chazaras.�� Netgi, pastebėjau, imi smirdėti kaip jis.
Temugė gal būtų nepais�s brolio kand�iojimosi, bet pakėl�s akis i�vydo jo veide tai, ko anks�iau nepastebėjo,�� nerim�. Ir i� kitų buvo tai pajut�s�� tų, kurie siejo jį su did�iojo chano �amanu. Tai nebuvo tikra baimė, nebent ne�inomybės. Prad�ioje jis visai nekreipė į tai dėmesio, bet i�vysti t� patį Chazaro akyse buvo keistai malonu.
��A� daug i� jo i�mokau, broli,�� atsakė jis.�� Kartais mane g�sdina kai kurie dalykai, kuriuos ten matau.
��Gentainiai apie jį �nab�dasi daug, bet nieko gero,�� tyliai pasakė Chazaras.�� Girdėjau, jis paima vaikus i� motinų, kurios jų nenori. Tų vaikų daugiau niekas nebemato.�� Kalbėdamas jis �iūrėjo ne į Temug�, o buvo nukreip�s �vilgsnį į Baotou sienas.�� Pasakojama, kad jis vien prisilietimu nu�udė vyr�.
Temugė lėtai atsitiesė po kosulio priepuolio.
��I�mokau tokiu būdu pri�aukti mirtį,�� sumelavo jis.�� Vakar naktį, kai tu miegojai, mane i�tiko agonija,�� todėl �iandien kos�iu. Bet kūnas atsigaus, o a� jau �inosiu �į būd�.
Chazaras pa�nairavo į brolį, mėgindamas suprasti, ar jis sako ties�.
��Esu tikras, tai buvo ka�kokia apgavystė,�� pasakė jis.
Temugė nusi�ypsojo jam�� jo dantenos buvo dėmėtos nuo juodosios ko�ės, veido i�rai�ka siaubinga.
��Nėra ko bijoti to, k� a� �inau, broli,�� �velniai tarė Temugė.�� Ne �inios pavojingos. Pavojingas tik �mogus.
Chazaras su�narp�tė.
��Jis tave moko taip vaiki�kai kalbėti, ar ne? Kalbi kaip tas budistų vienuolis Jao �u. Bent vienas �mogus nebijo to Kok�iu. Kai susitinka, jie elgiasi lyg patinai pavasarį prie�ininko teritorijoje.
��Vienuolis yra kvailys,�� atkirto Temugė.�� Jis neturėtų mokyti �ingio vaikų. Vien� dien� kuris nors i� jų bus chanas, o tas budizmas susilpnins juos.
��Tik ne dėl to, kad juos mokys vienuolis,�� atsakė Chazaras �ypsodamasis.�� Jis gali plikomis rankomis skaldyti lentas�� tai daugiau, negu geba Kok�iu. Man Jao �u patinka, nors vargiai surezga �odį �monių kalba.
��
Chazaras pajuto, kad apima pyktis. Dabartinis Temugės pasitikėjimas savimi jam nepatiko, nors kodėl, apibrė�ti to �od�iais nebūtų galėj�s.
��Nesu mat�s nė vienos kinų dvasios, kurias Kok�iu skelbiasi i�varantis. Ta�iau �inau, kad galiu naudoti malkas,�� jis pa�aipiai sukikeno pamat�s, jog Temugė rausta i� kylan�io įnir�io.�� Jei turė�iau rinktis i� judviejų, rink�iausi t�, kuris moka kautis, ir i�mėgin�iau savo jėgas su mirusių kinų dvasiomis.
Įpyk�s Temugė pakėlė rank� ir, jo nustebimui, brolis krūptelėjo. Vyras, kuris galėjo be ma�iausios dvejonės įsiver�ti į būrį karių, �engė �ingsnį atgal nuo jaunesniojo brolio ir griebėsi kardo. Temugė vos susilaikė nenusijuok�s, norėjo, kad Chazaras suvoktų, jog jis juokauja. Norėjo priminti�� ka�kada jie buvo draugai, bet staiga pajuto apimant �altį ir pasid�iaugė, kad broliui baisu.
��Nesi�aipyk i� dvasių, Chazarai, nei i� tų �monių, kurie jas valdo. Tu nevaik��iojai mėnulio neap�viestais takais ir nematei to, k� man teko matyti. Bū�iau jau daug kartų numir�s, jei Kok�iu nebūtų sugr��in�s ant �emės.
Chazaras suprato, jog brolis matė, kaip jis reagavo į pakelt� rank�, ir jo �irdis ėmė smarkiai plakti. I� dalies jis netikėjo, kad Temugė gali �inoti k� nors, ko ne�ino jis, bet juk paslap�ių i� tiesų
Chazaras nusimin�s pa�iūrėjo į brolį, paskui apsisuko ant kulno ir nu�ingsniavo prie gentainių gerų�� į pasaulį, kurį pa�inojo. Lik�s vienas, Temugė pasijuto nugalėtoju.
Prie� akis Baotou vartai atsivėrė, o stovykloje u� nugaros sugaudė įspėjamieji ragai. Kariai tikriausiai jau bėga prie �irgų. Tegu bėga,�� pamanė jis, apsvaig�s nuo pergalės prie� brolį. �leik�tulys praėjo, ir jis tvirtai nu�ingsniavo prie atvirų vartų. Spėliojo, ar �en Ji nebus ant sienos i�stat�s lankininkų, bijodamas i�davystės. Bet galiausiai ar jam svarbu. Jis jautėsi nepa�eid�iamas, kojos lengvai �ingsniavo akmenuota �eme.
XIX
SKYRIUS
Kai �en Ji pasveikino �ingį savo namuose, Baotou mieste tvyrojo tyla. Chan� lydėjo Ho Sa. �en Ji �emai nusilenkė chanui, patvirtindamas, kad laikosi pa�ado.
��Sveikas atvyk�s į mano namus,�� i�tarė �en Ji gen�ių kalba ir vėl nusilenkė, pirm� kart� pa�velg�s tiesiai į �ingį.
�ingis buvo gerokai auk�tesnis u� jį ir auk�tesnis nei Chazaras. Chanas vilkėjo vis� �arvuot�, prie �launies ant dir�o kabojo kardas. �en Ji jautė jo vidin� jėg�, stipresn� nei kokio kada nors sutikto �mogaus. �ingis nieko neatsakė į formalų pasisveikinim�, tik linktelėjo ir dideliais �ingsniais nu�ingsniavo per erdvų kiem�. �en Ji teko paskubėti, kad įvestų �ingį į pagrindinį nam�. Skubėdamas net nepastebėjo, kaip �ingis ap�velgė did�iulį stog� ir sustingo prie� eidamas į vidų. Ho Sa ir Temugė buvo jam visk� nupasakoj�, bet vis tiek buvo įdomu i�vysti, kaip pa�ioje miesto �irdyje gyvena turtingas �mogus.
Gatvėse nebuvo matyti net elgetų. Visi namai buvo atsitvėr� nuo mongolų, klajojan�ių gatvėmis ir �vilg�iojan�ių pro vartus, ar nėra tinkamų pasiimti daiktų. �ingis buvo dav�s įsakym� palikti miest� nepaliest�, bet niekas nemanė, kad įsakymas apima ir ry�ių vyno atsargas. Ypa� paklausūs buvo dievų atvaizdai�� mongolai manė, kad geruose jiems nepakanka apsaugos, ir griebė kiekvien� dievo statulėl�, tikėdami esant veiksming�.
Karių garbės sargyba laukė �ingio prie vartų, nors i� tikrųjų jis būtų galėj�s ir vienas vaik��ioti po miest�. Pavojų kėlė tik tie vyrai, kuriems jis įsakinėjo.
�en Ji reikėjo pastangų nuslėpti jauduliui, kai �ingis vaik�tinėjo ir dairėsi po jo namus. Chanas atrodė įsitemp�s, ir �en Ji ne�inojo, nuo ko pradėti pokalbį. Sargybiniai ir tarnai buvo i�siųsti, kol vyks susitikimas. Namai atrodė keistai tu�ti.
��D�iaugiuosi, kad mano mūrininkas galėjo pagelbėti tau, vie�patie,�� tarė �en Ji nutraukdamas tyl�.
�ingis ap�iūrinėjo juod� lakuot� puodyn� ir nepakėlė akių, kol nepadėjo jos atgal į viet�. �ingis atrodė per didelis tame kambaryje, kiekvien� akimirk�, regis, galėtų suimti u� sijos ir sugriauti vis� nam�. �en Ji mėgino save įtikinti, kad tik kalbos, jog �ingis toks galingas, bet kai �is atsuko savo bly�kiai geltonas akis, �en Ji mintys apmirė.
�ingis pir�tu brūk�telėjo per i�pai�yt� �mogeliukais sode vaz�, paskui atsigr�ė į �eiminink�.
��Nebijok man�s, �en Ji. Ho Sa pasakojo, kad esi vyras, kuris nieko neturėdamas daug pasiekė. Vyras, kuriam nieko nebuvo duota, ta�iau i�gyven�s ir dar praturtėj�s.
�en Ji, i�gird�s �iuos �od�ius, pa�velgė į Ho Sa, bet Si Sia karys nerodė jokių jausmų. Pirm�kart gyvenime �en Ji jautėsi sutrik�s. Baotou buvo pa�adėtas jam, bet jis ne�inojo, ar chanas laikysis �od�io. Jis �inojo: jei stiprus vėjas sugriauna �mogaus nam�, �iam lieka tik gū�telėti pe�iais ir priimti likim�, nes jam nepasiprie�insi. U�tektų vieno mongolų chano įsakymo, ir Baotou būtų sulygintas su �eme.
��Esu turtingas,�� sutiko �en Ji.
Nespėj�s nieko daugiau pasakyti jis pajuto, kad �ingis susidomėjo. Chanas dar kart� pakėlė lakuot� puodyn� ir pamosikavo ja. Jo rankose puodynė atrodė itin trapi.
��Kas yra turtas, �en Ji? Tu esi miesto, gatvių ir namų �mogus. O k� gi tu vertini? �į daikt�?
Jis kalbėjo greitai, ir Ho Sa pasistengė versti lė�iau, kad �en Ji turėtų laiko sugalvoti atsakym�. �en Ji pa�iūrėjo į karį dėkingu �vilgsniu.
��Kad būtų pagaminta �i puodynė, reikėjo tūkstan�ių valandų darbo. Kai �iūriu į j�, man malonu.
�ingis pasukiojo puodyn� rankose. Jis akivaizd�iai atrodė nusivyl�s, ir �en Ji vėl �vilgtelėjo į Ho Sa. Karys kilstelėjo antakius, ragindamas jį kalbėti.
��Tai nėra turtas, vie�patie,�� t�sė �en Ji.�� Esu badav�s, todėl �inau maisto vert�. Kentėjau �altį, taigi �inau �ilumos vert�.
�ingis gū�telėjo pe�iais.
��Tiek �ino ir avys. Ar turi sūnų?�� Jis �inojo atsakym�, bet mėgino suprasti �į vyr� i� visai kito pasaulio.
��Turiu tris dukras, vie�patie. Mano sūnų i� man�s atėmė.
��Tada kas yra turtas, �en Ji?
Klausinėjamas �en Ji visai nusiramino. Jis nesuprato, ko nori chanas, taigi atsakinėjo atvirai.
��Man turtas yra ker�tas, vie�patie. Galimybė pasiekti ir sutriu�kinti prie�us. Tai yra turtas. Vyrai, kurie �udys ir mirs dėl man�s, yra turtas. Mano dukterys ir �mona yra turtas.
Labai atsargiai jis paėmė puodyn� i� �ingio rankų ir paleido j�. Ji nukrito ant medinių grindų ir subyrėjo į smulkiausias �ukes.
��Visa kita yra bever�iai dalykai, vie�patie.
�ingis �yptelėjo. Chazaras kalbėjo ties�, kai sakė, kad �en Ji nesileis įbauginamas.
��Galvoju�� jei bū�iau gim�s mieste, tikriausiai gyven�iau tokį gyvenim� kaip tu, �en Ji. Ta�iau negalė�iau taip pasitikėti savo broliais, kaip dabar, gerai juos pa�inodamas.
�en Ji nepasakė, kad jis pasitikėjo tik Chazaru, bet, atrodė, �ingis pats atspėjo jo mintis.
��Chazaras palankiai kalbėjo apie tave, ir a� nelau�ysiu jo �od�io, duoto mano vardu. Baotou yra tavo. Man jis tik �ingsnis pakeliui į Jen�in�.
��D�iaugiuosi, vie�patie,�� atsakė �en Ji, vos ne drebėdamas i� palengvėjimo.�� Ar i�gersi taur� vyno su manimi?
�ingis linktelėjo ir įtampa kambaryje i�sisklaidė. Ho Sa regimai atsipalaidavo, o �en Ji, kaip įprat�s, apsidairė po kambarį tarno, bet nė vieno nebuvo. Nerangiai paėmė taures pats. Po jo sandalais gurg�dėjo neįkainojamo molio dirbinio, ka�kada puo�usio imperatoriaus namus, �ukės. Pilstant gėrim� į tris taures jo ranka �iek tiek virpėjo. Tik dabar �ingis atsisėdo. Ho Sa sėdantis sugirg�dėjo �arvai. Jis linktelėjo galv� �en Ji, kai jų akys vėl susitiko. Atrodė, lyg �is būtų atlaik�s i�bandym�.
�en Ji suprato, kad chanas negai�tų laiko sėdėti �ia, jei neturėtų kokio nors tikslo. Paduodamas taur� �ingiui, jis stebėjo jo tamsų, lygų veid�. �en Ji matė, kad ir chanas jau�iasi kiek nejaukiai ir ie�ko �od�ių.
��Tikriausiai Baotou tau, vie�patie, atrodo ma�as,�� prabilo �en Ji, kai �ingis i�gėrė gurk�nelį ry�ių vyno ir stabtelėjo, kad pajustų skonį.
��Niekada nesu buv�s miesto viduje, a� tik deginau miestus,�� atsakė �ingis.�� Matyti tokį ramų miest� man keistas dalykas.
Jis i�tu�tino taur� ir pats prisipylė kit�. Butelį padavė �en Ji, paskui Ho Sa.
��Gerai, dar vien�, bet tai stiprus gėrimas, o man reikia blaivios galvos,�� pasakė �en Ji.
��Tai arklio my�alas,�� atsakė su�narp�t�s �ingis,�� bet man patinka, kad jis su�ildo.
��Nusiųsiu �imt� butelių į tavo stovykl�, vie�patie,�� skubiai pasakė �en Ji.
Mongolų vadas pa�velgė į jį vir� taurės ir linktelėjo.
��Tu dosnus.
��Tai nedidelis atlygis u� mano gimt�jį miest�,�� atsakė �en Ji.
Atrodė, nuo �ių �od�ių ir �ingis atsipalaidavo. Jis atsirėmė į mink�tasuolio atlo��.
��Tu protingas �mogus, �en Ji. Chazaras man pasakojo, kad �į miest� valdei ir tada, kai �ia buvo karių.
��Jis per daug mane sureik�mino, vie�patie. Mano galia stipriausia �emiausiems sluoksniams�� uosto krovikams ir prekeiviams. Kilmingieji gyvena kitokį gyvenim�, man retai pasitaikydavo proga įtempti vadeles ir pristabdyti jų vald�i�.
�ingis suniurzgėjo. Jis nepajėgė i�reik�ti, kaip nepatogiai jau�iasi sėdėdamas �iame name, tarp tūkstan�ių kitų namų. Beveik kūnu jautė, kaip slegia daugybė �monių aplinkui. Chazaras teisus: i�augusiam �variuose tyrų vėjuose miestas siaubingai smirdi.
��Tu nekenti kilmingųjų?�� paklausė �ingis.
Tai nebuvo paprastas, nerūpestingas klausimas, ir �en Ji m�stė, k� atsakyti. Gen�ių kalba jam trūko reikiamų �od�ių, taigi kalbėjo savo kalba, o Ho Sa vertė.
��Dauguma jų gyvena tokį skirting� nuo manojo gyvenim�, kad a� net negalvoju apie juos, vie�patie. Jų teisėjai labai stengiasi, kad būtų laikomasi imperatoriaus įstatymų, bet jie netaikomi kilmingiesiems. Jei k� nors pavogsiu, man gali nukirsti rankas arba mirtinai nuplakti. Bet jei kilmingasis i� man�s k� nors pavogs, teisingumas nebus vykdomas. Netgi jei i� man�s atims dukr� ar sūnų, nieko negalėsiu padaryti.
Jis laukė, kol Ho Sa baigs versti, ir i� �ingio �vilgsnio suprato, kad atskleidė jam savo jausmus.
��Taip, a� jų neken�iu,�� pasakė.
��Ma�iau prie kareivinių vartų kaban�ius lavonus, kai �ia ėjau,�� tarė �ingis.�� Du ar tris tuzinus. Ar tai tavo darbas?
��Prie� tavo atvykim� atsiėmiau skol�, vie�patie.
�ingis linktelėjo ir pripylė abiejų taures.
��Vyras visuomet turi atsiimti skol�. Ar daug tokių, kurie mano taip, kaip tu?
�en Ji kar�iai nusi�ypsojo.
��Daugiau nei galiu suskai�iuoti, vie�patie. Dzinų kilmingieji yra rinktiniai �monės, jie valdo daug didesnį skai�ių �monių, nei yra jų pa�ių. Be savo kariuomenės jie nieko neturėtų.
��Bet, jei turi daug �monių savo pusėje, kodėl nesukylat prie� juos?�� paklausė �ingis, nuo�ird�iai susidomėj�s.
�en Ji atsiduso ir vėl pra�neko kinų kalba�� �od�iai pilte pylėsi i� burnos.
��I� kepėjų, mūrininkų ir upeivių nesurinksi kariuomenės, vie�patie. Kilmingųjų �eimos tampa negailestingos, kai pastebi ma�iausi� pasiprie�inimo �enkl�. Praeityje buvo tokių mėginimų, bet jie turi tarp �monių savo �nipų, ir jei kas imtų kaupti ginklus, vien tai juos paskatintų siųsti savo karius pulti mūsų. Jei prasidėtų sukilimas, jie kreiptųsi į imperatorių ir jo kariuomenė pultų. Miestai būtų sunaikinti kardu ar ugnimi. Esu ne kart� gyvenime apie tai girdėj�s.
Ho Sa ver�iant jo kalb�, �en Ji suvokė, kad chanui tikriausiai visai nerūpi tokie dalykai. �en Ji buvo bekeli�s rank� sustabdyti Si Sia karį, bet susilaikė. Juk pagaliau Baotou i�gelbėtas.
�ingis susidomėj�s klausėsi to vyro. Jis įteigė gentims vienos tautos idėj�, bet ji netinka tokiems �monėms kaip �en Ji. Dzinų imperatorius valdo kiekvien� miest�, bet �ie nei gerbia jo vald�i�, nei jau�iasi kaip viena �eima. Visi�kai ai�ku�� kilmingieji gavo vald�i� i� imperatoriaus. Taip pat visi�kai ai�ku, kad �en Ji neken�ia jų u� pasipūtim�, turtus ir vald�i�. �i �inia gali kada nors būti naudinga.
��Jau�iau, kaip jie �iūri į mano �mones, �en Ji,�� pasakė jis.�� Tapome tauta, kad atsispirtume jiems. Ne,�� kad sutriu�kintume juos.
��Ir tuomet valdysite taip, kaip jie?�� paklausė �en Ji ir pats savo balse netikėtai i�girdo kartėlį. Jis jautė pavojų, taip grie�tai kalbėdamasis su chanu. Įprasti nutylėjimai ir atsargumas buvo silpna gintis nuo geltonų akių �vilgsnio. Jam palengvėjo, kai �ingis sukikeno.
��Nesu pagalvoj�s apie tai, kas bus po mū�ių. Galbūt a� valdysiu. Ar ne tokia yra u�kariautojo teisė?
�en Ji giliai įkvėpė prie� atsakydamas.
��Valdyti�� taip, bet ar tavo �emiausio rango karys vaik��ios kaip imperatorius tarp u�kariautųjų? Ar jis ty�iosis ir ims tai, ko neu�dirbo?
�ingis įbedė akis į jį.
��Kilmingieji yra imperatoriaus �eimos nariai, ar ne? Jei tu klausi, ar mano �eima ims tai, k� norės,�� �inoma, ims. Tai �iauri tiesa, �en Ji. Tie, kurie nėra stiprūs, svajoja apie tai.�� Jis nutilo mėgindamas suprasti.�� Ar norėtum, kad pan�io�iau savo �mones kokiomis nors taisyklėmis?�� paklausė.
�en Ji vėl giliai atsiduso. Jis praleido gyvenim� apsuptas seklių ir melo, kurdamas daugyb� saugos u�tvarų ir ruo�damasis tai dienai, kai puls imperatoriaus kariuomenė ir i�gyvendins visa tai i� miesto ugnimi ir krauju. Tokia diena neatėjo. Ta�iau jis rado �mogų, su kuriuo galėjo kalbėtis nesivar�ydamas. Tokia proga niekada nepasikartos.
��Suprantu, k� pasakei, bet ar ta valdymo teisė bus perduodama i� kartos į kart�, sūnums, paskui anūkams? Kai koks �iaurus �mogelis po �imto metų nu�udys kokį nors berniuk�, ar niekas negalės jo pasmerkti vien dėl to, kad �udiko gyslomis tekės
�ingis net nekrustelėjo. Prabėgo nema�ai laiko, kol jis papurtė galv�.
��Nieko ne�inau apie Dzinų kilminguosius, bet mano sūnūs valdys po man�s, jei tik turės jėgos. Galbūt po �imto metų vis dar valdys mano palikuonys, ir jie taps kilmingaisiais, kurių tu nekenti.
Jis gū�telėjo pe�iais ir i�tu�tino taur�.
��Dauguma vyrų tarsi avys,�� t�sė jis.�� Jie ne tokie, kaip mes.�� Jis mostelėjo ranka �en Ji nieko nesakyti.�� Ar tuo abejoji? Kiek �iame mieste tokių, kurie tau prilygo savo įtaka ir vald�ia prie� man ateinant? Dauguma negali vadovauti�� vien tokia mintis juos g�sdina. O tokiems kaip mes nėra didesnio d�iaugsmo, kaip �inoti, kad
Jis smarkiai mosavo taure. �en Ji sulau�ė va�kinį dar vieno butelio antspaud� ir vėl pripylė jam vyno.
Stojo įtempta tyla. Abiejų vyrų nuostabai, j� nutraukė Ho Sa.
��A� turiu sūnų,�� pasakė jis,�� nema�iau jų trejus metus. Kai jie u�augs, eis paskui mane į kariuomen�. Kai vyrai i�girs, jog tai mano sūnūs, i� jų tikėsis daugiau. Jie įgis auk�tesn� padėtį grei�iau nei sūnūs �mogaus, kurio vardo niekas ne�ino. Esu tuo patenkintas. Būtent dėl to sunkiai dirbu ir visk� i�tveriu.
��Ta�iau kilmingi jie niekada nebus, tavo sūnūs�� kareiviai,�� pasakė �en Ji.�� Bet kuris jaunuolis i� kilmingųjų namų galės įsakyti juos sudeginti�� vien tam, kad i�saugotų toki� puodyn�, koki� �į vakar� sudau�iau.
�ingis susiraukė, visa tai įsivaizduodamas.
��O tu visus vyrus padarytum lygius?
�en Ji gū�telėjo pe�iais. Vynas jaukė jam mintis ir jis nejuto, kad kalba kini�kai.
��Nesu kvailys, �inau, kad imperatoriui ir jo �eimai nėra jokių įstatymų. Visi įstatymai�� jo ir jo valdomos kariuomenės. Taigi jam, kaip kitiems, įstatymai negalioja. O tie tūkstan�iai parazitų, valgantys i� jo rankų,�� kodėl jiems leid�iama nebaud�iamai �udyti ir vogti?
Kol Ho Sa vertė, jis i�tu�tino taur�, linksėdamas galv�, lyg pritartų kario kalbai.
�ingis i�tiesė nugar� ir pirm� kart� panoro, kad �ia būtų Temugė ir pasigin�ytų u� jį. Jis ketino pasikalbėj�s su �en Ji suprasti t� keist� miestuose gyvenan�iųjų paderm�. Ta�iau nuo to ma�aūgio kalbų tik apsisuko galva.
��Jei kuris i� mano karių ketina vesti,�� pasakė �ingis,�� jis suranda prie��, jį nu�udo ir paima visk�, k� anas turėjo. Tuomet atiduoda tuos arklius ir o�kas merginos tėvui. Ar tai �udynės ir vagystė? Jei t� u�draus�iau, susilpnin�iau savo karius.
Jam nuo vyno svaigo galva, nuotaika buvo maloni ir jis vėl pripylė tris taures.
��Ar tas karys imtų k� nors i� savo �eimos, savo genties?�� paklausė �en Ji.
��Ne. Tokiu atveju jis būtų nusikaltėlis, nevertas net paniekos,�� atsakė �ingis.
Dar �en Ji nieko nepratarus, �ingis suprato, kur krypsta kalba.
��Kas i� to, kad visos jūsų gentys susivienijo?�� paklausė �en Ji, palink�s į priekį.�� K� darysi, jei visos Dzinų �emės taps tavo?
Tai buvo svaiginanti mintis. �ingis jau u�draudė jauniems gentainiams plė�ti vieniems kitus, u�uot vestuvines dovanas dovanojus i� savo bandos. Bet tokiam sprendimui jie neilgai paklus. Tai, k� siūlo �en Ji, i�saugotų taik� tokiuose plotuose, kad net sunku įsivaizduoti.
��Pagalvosiu apie tai,�� tarė jis, kiek t�sdamas �od�ius.�� Tai per daug sunkiai vir�kinamos mintys, kad būtų galima suvir�kinti vienu kartu.�� Jis nusi�ypsojo.�� Ypa� kai Dzinų imperatorius saugiai sėdi savo mieste, o mes vos pradėjome puolim�. Gal kitais metais i� man�s liks tik i�barstyti kaulai.
��Arba būsi sutriu�kin�s kilminguosius jų tvirtovėse ir miestuose,�� tarė �en Ji,�� ir turėsi galimyb� visk� pakeisti. Tu sugebi įsivaizduoti ateitį. Parodei tai, kai pasigailėjai Baotou.
�ingis vos vos papurtė galv�.
��Mano �odis gele�inis. Kai visa kita prarasta, lieka bent tai. Jei bū�iau nei�saugoj�s Baotou, bū�iau i�saugoj�s kokį nors kit� miest�.
��Nesuprantu,�� atsiliepė �en Ji.
�ingis vėl atsisuko į jį.
��Miestai nepasiduos, jei jiems i� to nebus naudos.�� Jis i�kėlė kum�tį ir prikaustė �en Ji �vilgsnį.�� Esu jiems kraujo praliejimo, baisesnio, nei įmanoma įsivaizduoti, grėsmė. Kai pastatau raudon� palapin�, jie �ino, kad neteks visų u� sienos esan�ių vyrų. O kai pamato juod� palapin�, �ino, kad mirs visi.�� Jis papurtė galv�.�� Jei siūlau tik mirtį, jie neturi pasirinkimo, tik kovoti iki paskutinio vyro.
Jis nuleido kum�tį ir vėl siekė taurės. �en Ji dreban�iomis rankomis j� pripylė.
��Jei pasigailėsiu nors vieno miesto, i� karto pasklis �inia, kad kovoti
�ingis prisiminė dar vien� prie�astį, kodėl norėjo susitikti su �en Ji. Atrodė, jo protas prarado įprast� a�trum�, ir jis pagalvojo, jog nereikėjo tiek gerti.
��Ar savo mieste turite �emėlapių? Rytinių �emių �emėlapių?
�en Ji svaigo nuo visko, k� pamatė ir su�inojo. Prie� jį sėdintis �mogus�� u�kariautojas, kurio nesustabdys silpni Dzinų kilmingieji ir jų korumpuota kariuomenė. Jis staiga sudrebėjo, įsivaizduodamas liepsnose skendin�i� ateitį.
��Mieste yra biblioteka,�� pasakė jis �iek tiek mik�iodamas.�� Iki �iol į j� įkelti koj� man buvo u�drausta. Nemanau, kad kariai j� sunaikino pasitraukdami.
��Man reikia �emėlapių,�� atsakė �ingis.�� Ar nepa�velgtum į juos kartu su manim? Ar nepadėtum suplanuoti savo imperatoriaus sunaikinimo?
�en Ji neatsiliko nuo �ingio gerdamas, ir dabar jo galvoje pynėsi mintys. Jis prisiminė savo sūnų, pakart� kilmingųjų, kurie net nesiteikdavo pa�velgti į �emos kilmės �mogų. Tegu pasaulis pasikeis, tegu jie visi sudegs.
��Jis ne mano imperatorius, vie�patie. Viskas �iame mieste yra tavo. Padarysiu visk�, k� galiu. Jeigu tau reikia ra�tininkų, kad para�ytų naujus įstatymus, atsiųsiu tau.
�ingis girtomis linktelėjo.
��Ra�ymas,�� tarė jis niekinamai,�� įkalina �od�ius.
��Jis padaro juos tikrus, vie�patie, įam�ina juos.
Kit� ryt� po susitikimo su �en Ji �ingis pabudo skaudan�ia galva. Skausmas buvo toks baisus, kad i� gero jis i�eidavo tik i�sivemti. Nedaug k� atsiminė po to, kai buvo i�ne�tas �e�tas tu��ias butelis. Prisimin�s kokius nors �en Ji �od�ius, aptardavo juos su Ka�iunu ir Temuge. �ingio �monės pa�ino tik chano valdym� ir visas teisingumas priklausė nuo vieno �mogaus sprendimų. Esamomis aplinkybėmis �ingis turėjo kiekvien� dien� spr�sti kivir�us ir bausti nusikaltėlius. Jam to buvo per daug, bet jis negalėjo leisti ma�iesiems chanams vėl atsitiesti ir rizikuoti visk� prarasti.
Kai pagaliau �ingis davė įsakym� judėti, buvo neįprasta palikti miest� nematant u� nugaros liepsnų. �en Ji davė jam visus Dzinų �emių iki pat jūros rytuose �emėlapius10. Tai buvo vertingiau u� visk�, k� jie buvo u�grob�. �en Ji liko Baotou, o mūrininkas Lianas sutiko lydėti �ingį iki Jen�ino. Lianas �velgė į imperatoriaus miesto sienas kaip į savo meistrystės i�bandym� ir pats atėjo pasisiūlyti �ingiui, nors niekas nepra�ė.
Jo sūnus jam nesant verslo nenuskurdino, ir dabar, pagalvojo �ingis, jis gali rinktis�� keliauti su u�kariautojų kariuomene arba tyliai pasitraukti ilsėtis.
Sunki ilga kelionė dabar t�sėsi į Dzinų �emes. Lėtai judėjo gausybė ve�imų ir gerų, apsuptų de�im�ių tūkstan�ių raitelių, visokiais būdais besistengian�ių pelnyti savo vadų pagyras. �ingis leido savo pasiuntiniams keliauti i� Baotou į kitus miestus pakeliui į kalnus, esan�ius į vakarus nuo Jen�ino, ir tas sprendimas netrukus davė vaisių. Imperatorius patraukė apsaugos kariuomen� i� Hohhoto, ir be karių, galin�ių palaikyti miestie�ių ry�t�, miestas pasidavė nei��ovus nė strėlės. Jie dar davė �ingiui du tūkstan�ius jaunų vyrų, kad pamokytų juos apgulties ir kovos su ietimis meno. �en Ji, suprasdamas viso to vert�, papildė kariuomen� �auktiniais, parink�s geriausius, kad �ie lydėtų mongolus ir įgytų kovos įgūd�ių. Tiesa, jie neturėjo �irgų, bet �ingis juos atidavė Arslanui kaip pėstininkus ir �ie bes�lygi�kai pakluso naujai tvarkai.
Dziningo įgula atsisakė paklusti imperatoriaus įsakymui, ir vartai liko u�daryti. Taigi, kai tre�i� dien� buvo pastatyta juoda palapinė, jį sudegino iki pamatų. Paskui trys miestai pasidavė.
Jauni stiprūs vyrai buvo paimti į nelaisv�. Juos varė lyg avis. Jų buvo tiesiog per daug�� jei visi būtų tap� kariais, skai�iumi būtų pralenk� gentainius. �ingis jų nenorėjo, bet negalėjo tiek daug palikti u�nugaryje. Belaisvių buvo pusė tiek, kiek mongolų. Kasdien jiems i� paskos likdavo gulin�ių kūnų. �altomis naktimis kinų belaisviai glaudėsi vienas prie kito ir �nab�dėdavosi. Tas nuolatinis �nab�desys sutemus kėlė �iurp�.
Vasara buvo kar�tesnė, negu kuris nors galėjo prisiminti. Seni �monės kalbėjo, kad ateis labai �alta �iema, ir �ingis ne�inojo, ar traukti sostinės link, ar atidėti �ygį kitiems metams.
Prie�ais jau buvo matyti kalnai prie Jen�ino, ir �ingio �valgai pasileido imperatoriaus �valgų įkandin, kai tik �ie pasirodė tolumoje. Nors jojo ant eiklių �irgų, kai kurie kinų �valgai buvo sugauti, ir kiekvienas pateikė kokių nors detalių paveikslui, kurį vaizduotėje kūrė �ingis.
T� ryt�, kai naktį �em� sukaustė �altis, jis sėdėjo ant krūvos medinių balnų ir spoksojo į nery�ki� saul�. Ji kilo vir� grandinės sta�ių �alių uolų, u�stojan�ių rūkuose skendintį Jen�in�. Jos buvo auk�tesnės u� vir�ukalnes tarp Gobio dykumos ir Si Sia karalystės�� netgi gimtieji kalnai, kuriuos �ingis prisiminė, atrodė ma�iau įspūdingi. Sugauti �valgai kalbėjo apie Barsuko Nasrų perėj�, ir �ingis juto, kaip jį ten traukia. Imperatorius ten sutelkė visas savo pajėgas, mėgindamas karių gausa u�go�ti kariuomen�, kuri� atvedė �ingis. Ten galėjo būti pabaiga, visos �ingio svajonės virsti pelenais.
Nuo tos minties jis susijuokė. Kad ir k� �adėtų ateitis, j� pasitiks i�kelta galva ir i�trauktu kardu. Kausis iki galo, o jeigu �us nuo prie�ų rankų, jo gyvenimas bus ne veltui praėj�s. I� dalies jį skaudino mintis, kad sūnūs neilgai pergyvens jį, bet jis nugalėjo savo silpnum�. Jie susikurs savo gyvenimus, kaip jis sav�jį. Jeigu juos nu�luos didelių įvykių vėjas, toks jų likimas. Jis negali jų nuo visko apsaugoti.
Gere u� nugaros i�girdo spiegiantį vien� i� �akahai vaikų. Negalėjo atskirti, tai sūnus ar duktė. Jis nu�vito nuo minties apie ma�ylꠗ neseniai pradėjusi vaik��ioti, vos jį i�vydusi ji kas kart� prieidavo ir meiliai prisiglausdavo jam prie kojos. Kart� Bortės akyse pastebėjo siaubing� pavyd�, kai ji �velgė į t� paprast� vaiko veiksm�, ir atsiduso nuo prisiminimo. U�kariauti prie�ų miestus i�ties kur kas papras�iau nei tvarkytis su savo gyvenimo moterimis ir vaikais, kuriuos jos pagimdė jam.
Akies kra�teliu ryto saulėje pastebėjo stovyklos taku ateinantį brolį Ka�iun�.
���tai kur tu pabėgai!�� �ūktelėjo Ka�iunas.
�ingis linktelėjo ir paplek�nojo delnu greta padėt� baln�. Ka�iunas klestelėjo �alia ir i�tiesė jam vien� i� atsine�tų dviejų mai�elių su kar�ta aviena ir nerauginta duona. Duona buvo persisunkusi �iltais riebalais. �ingis dėkingas paėmė mai�elį. Ore jau buvo galima u�uosti snieg�,�� jis ilgėjosi tų �iemos mėnesių.
��Kur �į ryt� Chazaras?�� paklausė �ingis, pir�tais plė�damas duonos k�snį, paskui kramtydamas.
��Su Ho Sa ir jaunaisiais vilkais. Moko juos kautis su belaisviais. Ar matei? Jis belaisviams duoda ietis! Dėl to vakar praradome tris savo vyrus.
��Girdėjau,�� atsakė �ingis.
Chazaras rengė pratybas su nedidelėmis belaisvių grupėmis. �ingis stebėjosi, kiek ma�ai jų norėjo dalyvauti, net jei buvo �adama kardas ar ietis. Juk taip numirti kur kas geriau nei liūdint ir nuobod�iaujant. Jis gū�telėjo pe�iais. Jauniems gentainiams reikėjo i�mokti kautis, būtų tai dar� per pratybas ir prie� savuosius. Chazaras �ino, k� daro. �ingis tuo beveik neabejojo.
Ka�iunas tylėdamas stebėjo jį su kreiva �ypsena veide.
��Tu niekada neklausi apie Temug�,�� pasakė.
�ingis nusiviepė. Jauniausias brolis vertė jį nesmagiai jaustis, o ir Chazaras su juo, rodos, susipyko. Ties� pasakius, jam nerūpėjo naujausi Temugės pomėgiai. Temugė sėdėdavo apsikrov�s kinų rankra��iais ir skaitydavo juos net sutemus, prie lempos.
��Kodėl tu �ia?�� paklausė Ka�iunas, keisdamas kalb�.
Brolis su�narp�tė.
��Ar matai tuos vyrus, laukian�ius netoliese?
��Matau, vienas i� jų�� vojelų vyriausias sūnus,�� atsakė Ka�iunas. Pro jo akyl� �vilgsnį niekas neprasprūsdavo.
��Liepiau jiems nesiartinti prie man�s, kol neatsistosiu. Kai tik tai padarysiu, jie atlėks �ia su klausimais ir reikalavimais, kaip kiekvien� ryt�. Turėsiu spr�sti, kuris i� jų turi daugiau teisių į kumeliuk�, nes kumelė priklauso vienam, o er�ilas kitam. Jie taip pat pra�ys u�sakyti �arvus vienam meistrui, kuris yra jų giminaitis. Nėra galo visoms toms bėdoms.
Jis sudejavo, apniktas tokių min�ių.
��Gal gali kaip nors nukreipti jų dėmesį, kad ding�iau nepastebėtas?
Ka�iunas nusi�ypsojo dėl tokių brolio rūpes�ių.
��Maniau, tav�s niekas negali sutrikdyti,�� pasakė.�� Skirk k� nors vietoj sav�s tokiems dalykams spr�sti. Tau reikia turėti laiko aptarti karo reikalus su karved�iais.
�ingis nenoriai linktelėjo.
��Jau esi tai sak�s,�� bet kam galiu patikėti? Juk per akimirksnį toks �mogus įgautų labai daug vald�ios.
Atsakymas abiem atėjo tuo pa�iu metu, bet pirmas prasi�iojo Ka�iunas:
��Temugei būtų garbė imtis tokio darbo. Pats �inai.
�ingis nieko neatsakė, o Ka�iunas kalbėjo toliau, lyg nepajut�s jokio prie�taravimo.
��Juk daug ma�iau tikėtina, kad jis vogs i� tav�s, kaip daro kiti, ar naudos savo padėtį piktam. Suteik jam prekybos vir�ininko titul�, ir jis tvarkys visus stovyklos reikalus jau u� poros dienų.
Matydamas, kad brolis nieko neatsako, Ka�iūnas pasiūlė kit� būd�.
��Galbūt tai privers jį ma�iau laiko leisti su Kok�iu.
Tai i�gird�s, �ingis pakėlė akis ir pastebėjo, kad laukiantys vyrai �engė �ingsnį į jo pus�, jeigu jis kartais imtų ir atsistotų. Jis vėl prisiminė pokalbį su �en Ji Baotou. I� dalies visus sprendimus norėjo priimti pats,�� bet taip pat jam juk reikia laimėti kar�.
��Puiku,�� nenoriai pratarė,�� pasakyk, kad t� u�duotį skiriu jam vieniems metams. Atsiųsiu jam tris kare suluo�intus karius, kad padėtų dirbti. Taip jie turės u�siėmim�, ir norė�iau, kad vienas i� jų būtų tavo �mogus, Ka�iunai, ir visk� prane�inėtų tau. Mūsų brolis turės daug progų nugriebti grietinėl� nuo to, kas eis per jo rankas. Jei jis ko nors truputį nugvelbs, nieko baisaus, bet norė�iau �inoti, jei jį u�valdytų godulys.�� Jis akimirk� nutilo.�� Ir u�tikrink, kad Kok�iu niekaip nesiki�tų į �i� jo nauj� veikl�.�� �ingis atsiduso.�� O jeigu jis atsisakys, k� dar galėtume pasirinkti?
��Jis neatsisakys,�� u�tikrintai tarė Ka�iūnas.�� Jam nuolat kyla visokių sumanymų, o �ios pareigos suteiks reikaling� vald�i�, kad galėtų tvarkytis stovykloje.
��Dzinai turi teisėjus, kurie teikia įstatymus ir sprend�ia gin�us,�� pasakė �ingis, �velgdamas į tolį.�� Svarstau, ar mūsų �monės kada nors sutiks turėti tokius teisėjus.
��Jeigu jie bus ne i� tavo �eimos?�� paklausė Ka�iūnas.�� Reikėtų dr�saus �mogaus spr�sti gen�ių nesantaikai, kraujo ker�to atvejams, nesvarbu, kaip tas �mogus vadintųsi. A� pasiųsiu pustuzinį sargybinių saugoti Temugės. Mūsų �monės mėgsta i�lieti apmaud�, paleist strėl� į nugar�. Galų gale jis nėra jų chanas.
�ingis i�si�iepė.
��Nėra abejonės�� jo tamsiosios dvasios pagautų t� strėl� ore. Ar girdėjai, kokias istorijas pasakoja apie jį? Baisesnes nei apie Kok�iu. Kartais svarstau: ar mano �amanas suvokia, k� sukūrė?
��Mes i� chanų, broli. Mes valdom, kad ir kur būtume.
�ingis paplek�nojo jam per nugar�.
��Pabandysime su�inoti, ar Dzinų imperatorius mano taip pat. Gal jis paleis savo kariuomen�, kai pamatys mus ateinan�ius.
��Ar tai bus �iais metais? �iem�? Manau, netrukus snigs.
��Mes negalime �ia ilgiau pasilikti be geresnių ganyklų. Turiu greitai nuspr�sti, bet nenorė�iau palikti jų kariuomenės Barsuko Nasrų perėjoje, nepaband�s pulti. Mes galime i�tverti �altį, o jie nuo jo taps lėti ir bejėgiai.
��Bet jie įtvirtins perėj�, prismaigstys į �em� smaigų, i�kas griovių�� padarys visk�, k� tik pajėgs sugalvoti,�� pasakė Ka�iūnas.�� Mums ten bus nelengva.
�ingis bly�kiomis akimis pa�velgė į brolį, o Ka�iunas nusisuko į kalnus, kuriuos jie ketino pereiti.
��Jie labai pasipūt�, Ka�iunai, bet padarė klaid�, leisdami man su�inoti, kur jie yra,�� pasakė �ingis.�� Jie nori, kad jotume ten, kur jie stipriausi, kur mūsų laukia. Jei mano �ygio nesustabdė jų siena, tai nesustabdys niekas�� nei kalnai, nei kariuomenė.
Ka�iunas nusi�ypsojo. Jis suprato, k� m�sto brolis.
��Ma�iau, tu sutelk�s visus �valgus kalnų papėdėje. Tai keista, jei mes ketiname ver�tis per perėj�.
�ingis kreivai �yptelėjo.
��Jie mano, kad kalnai per auk�ti mums perkopti, Ka�iunai. Yra pastat� dar vien� sien� skersai kalnų ir tik auk��iausias vir�ukalnes palik� nesaugomas,�� jos es� �monėms per auk�tos.�� Jis su�narp�tė.�� Dzinų kariams�� galbūt, bet mes gim� sniege. Prisimenu, kaip tėvas i�mesdavo mane nuog� i� gero, kai man tebuvo a�tuoneri. Mes galime i�tverti jų �iem� ir įveikti t� vidin� sien�.
Ka�iunui taip pat buvo tek� verk�lenti prie tėvo gero durų pra�antis įleisti vidun. Tai buvo senas paprotys�� �monės tikėjo, kad taip vaikai grūdinami. Ka�iūnas svarstė, ar �ingis taip pat auklėja savo sūnus, ir jau tada, kai mintis pa�iam dar buvo miglota, aptiko atsakym�: taip. Brolis nepak�s silpnumo, nors stengdamasis sūnus sustiprinti gali ir persistengti.
�ingis baigė valgyti ir nulai�ė nuo pir�tų stingstan�ius riebalus.
���valgai ras aplinkinių takų. Kai kinai drebės savo palapinėse, u�pulsime juos i� visų pusių. Ir tik tada, Ka�iunai, a� josiu per Barsuko Nasrų perėj�, priekyje varydamas jų pa�ių �mones.
��Belaisvius?�� paklausė Ka�iūnas.
��Mes negalime jų i�maitinti,�� atsakė �ingis.�� Bet jie bus naudingi�� į juos pirmiausia susmigs mūsų prie�ų strėlės,�� jis truktelėjo pe�iais.�� Tai bus greitesnė mirtis nei i� bado.
�ingis atsistojo ir pa�velgė į sunkius debesis, kurie netrukus Dzinų lygumas pavers sniego ir ledo tyrlaukiu.
�iema visuomet buvo mirties metas, i�likdavo tik stipriausieji. Jis atsiduso, akies kra�teliu pastebėj�s pagyvėjim�. Laukiantys vyrai matė, kaip jis atsistojo, ir suskubo eiti artyn, kol jis neapsigalvojo. �ingis spoksojo į juos rūg��ia mina.
��Pasakyk jiems, kad eitų pas Temug�,�� tarė jis ir pla�iais �ingsniais nuėjo �alin.
XX
SKYRIUS
Du �valgai badavo. Jų ry�uliuose u��alo var�kės ir vandens ko�ė, kai kopė auk�tai vir� Barsuko Nasrų perėjos. Į �iaur� ir pietus per kalnus driekėsi antroji Dzinų siena. Ne tokia masyvi kaip ta, kuri� gentainiai perėjo, keliaudami į Dzinų �emes, tik �i per �imtme�ius nebuvo palikta subyrėti. Apledėjusi ji atrodė lyg baltumoje vingiuojanti pilka gyvatė. Ka�kada mongolų �valgams ji galėjo atrodyti stebuklas, bet dabar jie tik gū�telėjo pe�iais. Dzinų kariuomenė nemėgino statyti sienų iki pat kalnų vir�ūnių, nes tikėjosi, kad ir taip niekas nesugebės kopti per kietu ledu aptrauktas uolas ir �laitus. Tokiame auk�tyje buvo taip �alta, kad neabejotinai gyslose turėjo stingti kraujas. Ta�iau jie klydo. Mongolų �valgai, ie�kodami kelio per kalnus, u�kopė auk��iau sienos, į sniego ir ledo vie�patij�.
Tyruose snigo. Sniego sūkuriai kalno vir�ūnėje lipdė �valgams akis, akino juos. Kartkartėmis stiprus vėjas baltoje migloje pramu�davo skylių ir atidengdavo į tolį besidriekian�ius vidinės sienos voratinklius. I� tokio auk��io abu vyrai galėjo į�iūrėti tamsi� Dzinų kariuomenės dėm� tolumoje. Savo �monių lygumose negalėjo į�iūrėti, bet �inojo, kad jie ten yra ir laukia grį�tan�ių �valgų.
���ia nėra kelio,�� su�uko Taranas, perrėkdamas vėj�.�� Gal Berijakui ir kitiems labiau pasisekė. Turime grį�ti.
Tarano kaulai stingo į led�, jis jautė ledo kristalus kiekviename s�naryje. Neabejojo�� artėja mirtis, ir buvo sunku neparodyti baimės. Jo bendra�ygis Vesakas tik kriokė, ne�iūrėdamas į jį. Jie buvo i� de�imties �valgų grupės, kuri i�ėjo į kalnus ie�koti, kaip u�pulti Dzinų kariuomen� i� nugaros. Naktį jie ne�inia kaip atsiskyrė nuo grupės, bet Taranas vis dar tikėjosi, kad Vesakas ras keli�. Ta�iau �altis buvo per �iaurus, kad būtų galima i�tverti.
Vesakas buvo senas, daugiau nei trisde�imties metų vyras, o Taranas dar laukė penkiolikto gimtadienio. Kiti grupės �monės kalbėjo, kad Vesakas pa�įsta jaunųjų vilkų karvedį ir sveikinasi su Subedėjumi, kai susitinka, kaip su senu draugu. Galbūt tai tiesa. Kaip ir Subedėjus, Vesakas buvo i� urianchajų genties i� tolimos �iaurės�� atrodė, jis nejau�ia �al�io. Taranas rop�damasis nuo apledėjusio �laito vos neparkrito. I�silaikė tik įbed�s į ply�į peilį, ir tai delnas vos nenuslydo nuo peilio kriaunų. Ant peties pajuto Vesako rank�, paskui vyresnis vyras vėl nu�ingsniavo, o Taranas nuėjo i� paskos, stengdamasis neatsilikti.
Mongolų berniukas buvo paskend�s savo kan�ių ir galynėjimosi pasaulėlyje. Staiga Vesakas sustojo. Jie jau kurį laik� ėjo rytine ketera�� tokia slid�ia ir pavojinga, jog Vesakas susiri�o su juo virvėmis, kad vienas galėtų gelbėti kit�. Einant pirmyn tik timp�iojimas ties liemeniu neleido Taranui u�migti. Jis �engė į priekį penkis �ingsnius, kol suvokė, kad Vesakas pritūpė. Tada pritūpė ir jis, vos pajėgdamas u�gniau�ti dejon�. Nuo jo delo biro a�trios ledo kruopelės. Jis mūvėjo avikailio pir�tines, ta�iau pir�tai vis vien buvo su�al�, kai kim�o į burn� snieg� ir �iulpė. Tro�kulys buvo vienintelis dalykas, kurį jis prisiminė i� ankstesnių kopimų į vir�ukalnes. Kai vanduo butelyje u��alo, liko tirpinti snieg�. Jo niekada nebuvo gana sudrėkinti perd�iūvusiai gerklei.
Pritūp�s jis svarstė, kaip pavyksta i�gyventi �irgams, kai u���la upės. Jis matė juos rup�nojant snieg� ir atrodė, jog jiems to u�tenka. Apsvaig�s ir i�sek�s, jis i�si�iojo paklausti Vesako, bet vyresnysis �valgas pamojo tylėti.
Taranas juto, kaip paa�trėjo jausmai, o �irdis pabudo i� snūdulio. Jie ir anks�iau buvo priartėj� prie kinų �valgų. Ka�kas, kas vadovavo kariams perėjoje, pasiuntė savo �valgus stebėti aplinkos ir prane�ti �inių. Siau�iant sniego audrai, galėjai į�iūrėti vos per kelis �ingsnius į priekį. Auk�tose vir�ukalnėse vyko �ūtbūtinės dviejų jėgų grumtynės. Tarano vyresnis brolis kart� atsitrenkė tiesiai į vien� i� prie�ų ir vos neu�griuvo ant jo. Taranas prisiminė�� tada brolis atgabeno ausį, kaip įrodym�. Ir pavydėjo jam. Jis svarstė: ar kada nors pasitaikys proga parne�ti laimikį ir pasidid�iuoti prie� kitus karius. Ma�iau nei tre�dalis i� jų buvo susitep� krauju, ir buvo �inoma, kad Subedėjus rinkosi vadus būtent i� jų, o ne i� tų, apie kurių dr�s� nieko nebuvo �inoma. Taranas neturėjo nei kardo, nei lanko, bet jo peilis buvo a�trus ir dabar jis mank�tino nutirpusius rie�us, kad būtų lankstesni.
Skaudan�iais keliais jis nuropojo prie Vesako. �vilpiantis vėjas slopino kiekvien� gars�. Baltumoje stengėsi į�velgti, k� pamatė vyresnysis. Vesakas buvo susting�s lyg statula, ir Taranas bandė mėgd�ioti jo ramum�, nors �altis nuo �emės skverbte skverbėsi į kaulus ir vertė drebėti.
�tai. Ka�kas baltumoje sujudėjo. Dzinų �valgai buvo apsireng� tokiais bly�kiais drabu�iais, kad beveik nematomi. Taranas prisiminė vyresnių gentainių pasakotas istorijas, kad kalnai pūgos metu slepia ne tik �mones. Tikėjosi, kad jie tik kūrė istorijas jam įbauginti, bet dėl visa ko tvir�iau suspaudė peilį. �alia glūdintis Vesakas pakėlė rank� ir parodė. Ir jis į�iūrėjo ka�kokį pavidal�.
Kad ir kas ten būtų buv�s, jis nejudėjo. Vesakas pasilenkė ar�iau ka�k� pa�nib�dėti ir tuo metu Taranas pamatė i� sniego staiga i��okantį vyr� su arbaletu.
Vesako instinktai buvo puikūs. Pastebėj�s i�siplėtusias Tarano akis, jis griuvo ant �emės ir nusirito. Taranas i�girdo arbaleto spynos pok�telėjim� ir i�vydo krauj� ant sniego. Vesakas rėkė i� skausmo ir įsiū�io. �altis pasitraukė, ir Taranas atsistojo, nekreipdamas dėmesio į besirangantį draug�. Jis buvo i�mokytas, kaip elgtis stovint prie�ais arbalet�, ir nieko nem�stydamas puolė į priekį. Turėjo tik kelis labai trumpus akimirksnius, kol vyras įtemps templ� kitam �ūviui.
Taranas paslydo ant nelygios �emės. Jam i� paskos sniegu vilkosi virvė. Nebuvo laiko j� nupjauti. Jis matė, kaip kinų karys tvarkosi su savo ginklu, ir trenkėsi į jį, patiesė ant �emės. Arbaletas nulėkė į �alį, ir Taranas susikibo su u� save stipresniu vyru.
Jie grūmėsi tyliai, gaudydami or�, vienu du, su�al�. Taranas u�griuvo karį ir i� visų jėgų stengėsi i�saugoti prana�um�. Jis dau�ė keliais ir alkūnėmis, nes prie�ininkas abiem rankomis laikė jo rank� su peiliu. Spoksodamas tiesiai į to vyro akis, Taranas trenkė galva jam į nosį ir i�girdo, kaip ji lū�ta, o vyras ėmė rėkti. Ta�iau prie�ininkas dar laikė nutvėr�s jo rank� su peiliu. Taranas nesustodamas smūgiavo kakta į kruvin� veid�. Dar jam pavyko dilbiu trenkti vyrui į pasmakr�. Tuomet pajuto, kad jo rie�as nebesugniau�tas, bet nagai taikosi i�plė�ti akis. Taranas prisimerkė ir trenkė galva ne�iūrėdamas kur.
Viskas baigėsi taip greitai, kaip ir prasidėjo. Kai Taranas atsimerkė, kinų karys �velgė auk�tyn neregin�iomis akimis. Peilis sulindo į jį,�� Taranas net nepajuto,�� ir dabar ky�ojo i� kailiu pamu�to drabu�io. Taranas gulėjo �iop�iodamas i�retėjusiame ore, negalėdamas atgauti kvapo. Jis i�girdo �aukiantį Vesak� ir suprato, kad �auksmas aidi jau kurį laik�. Tuomet pamėgino susiimti ir atgauti savitvard�. Nenorėjo patirti gėdos matant vyresniam kariui.
Staigiu judesiu Taranas i�traukė peilį ir atsiplė�ė nuo kūno. Per grumtynes jam apie kojas apsivijo virvė ir jis pamėgino i�sinarplioti i� kilpų spyriu. Vesakas vėl �ūktelėjo, �į kart� silpnesniu balsu. Taranas negalėjo atplė�ti akių nuo vyro, kurį u�mu�ė, bet nebuvo laiko galvoti. Akimirksniu nutraukė to kario �ilt� chalat� ir pats juo susisiaut�. Vyro kūnas be chalato atrodė smulkesnis. Taranas stovėjo ir �iūrėjo į krauju ap�lakstyt� snieg�. Kraujo la�eliai buvo i�ti�k� aplinkui. Jis pajuto, kaip ant odos stingsta kraujas, ir smarkiai patrynė veid�, staiga apimtas �leik�tulio. Kai vėl pa�velgė į Vesak�, bendra�ygis jau sėdėjo ir �iūrėjo į jį. Taranas linktelėjo vyresniajam ir pasilenkė nupjauti ausies savo pirmajam nu�udytajam.
Ki�damas kraupi� nuorai�� į mai�elį, jis apsvaig�s nusvirduliavo prie Vesako. Kol grūmėsi, �al�io nejautė, bet dabar vėl pajuto visu kūnu. Taranas visas drebėjo ir kaskart, kai atsileisdavo �andikaulis, imdavo kalenti dantimis.
Vesakas �nopavo, jo veidas buvo įsitemp�s i� skausmo. Strėlė jam pataikė po �onkauliais. Taranas matė ky�antį juod� strėlės gal� ir stingstantį krauj�, pana�ų į raudon� va�k�. Jis i�tiesė rank� norėdamas padėti Vesakui atsistoti, bet vyresnysis tik alsiai papurtė galv�.
��Negaliu stovėti,�� sumurmėjo Vesakas.�� Palik mane �ia, o pats eik.
Taranas prie�tariai pakratė galv�. Jis pakėlė Vesak�, bet svoris buvo per didelis. Vesakas sudejavo, ir Taranas suklupo sniege kartu su juo.
��Negaliu eiti su tavimi,�� pasakė Vesakas, gaudydamas or�.�� Leisk man numirti. Gerai i��valgyk tak�, kuriuo atėjo �is vyras. Jis nusileido i� auk��iau. Ar supranti? Vadinasi, perėja ka�kur �ia.
��Galė�iau tempti tave ant to kario chalato kaip ant rogu�ių,�� pasakė Taranas.
Jis negalėjo patikėti, kad draugas pasiduoda, ir ėmė tiesti drabu�į ant sniego. Jam linko kojos ir jis atsirėmė į uol� palūkėti, kol sugrį� jėgos.
��Turi rasti jo keli� atgal, nes jis atėjo ne i� mūsų kalnų pusės.
Vesakas kvėpavo vis sunkiau, sėdėjo u�simerk�s. Taranas pa�velgė u� jo, į kraujo klane gulintį karį. Nuo staiga u�plūdusių prisiminimų suspaudė skrandį ir jis pasilenk�s ėmė vemti. Nieko tir�ta nei�vėmė, i� burnos pasipyl�s gelsvas skystis i�dry�avo snieg�. Pykdamas ant sav�s, nusi�luostė burn�. Vesakas to nematė. Taranas �vilgtelėjo į bendra�ygį�� ant jo veido leidosi snaigės. Jis papurtė Vesak�, bet tas nereagavo. Taranas liko vienas ir vėjas kaukė tik jam.
Po kurio laiko Taranas svyruodamas atsitiesė ir grį�o į t� viet�, kur gulėjo kinų karys, kai tykojo jų. Pirm�kart Taranas pa�velgė toliau u� gulin�io kūno, ir jėgos akimirksniu grį�o. Jis nupjovė virv� ir nusvirduliavo tolyn. Kopė apduj�s, ne kart� paslydo. Tako nebuvo, bet �emė atrodė tvirta, kai bed�iojo smaigus į snieg� ir kabarojosi �laitu auk�tyn. Jis sunkiai gaudė i�retėjusį or�, bet staiga vėjas nutilo, ir jis pasijuto atsidūr�s didelės granito uolos u�uovėjoje. Vir�ūnė dar buvo toli, auk�tai, bet jam ir nereikėjo jos pasiekti. Prie�ais pamatė virv�, kuria buvo u�kop�s kinų kareivis. Vesako tiesa. I� tiesų �ia perėja į kit� pusꠗ vertingoji vidinė kinų siena pasirodė esanti ne geriau apsaugota nei anoji.
Taranas susting�s stovėjo �altyje. Galvoje lėtai sukosi mintys. Galiausiai, linktelėj�s sau, pasuko pro du negyvus vyrus atgal. Jis nepasiduos�� juk Subedėjus laukia �inių.
Jam u� nugaros sniegas dribo taip tir�tai, kad u�klojo mirusiuosius ir i�trynė visus kruvinos kovos pėdsakus. Vėl viskas aplinkui atrodė su�al� ir tobula.
Stovykla sniegyne buvo triuk�minga. �ingio karved�iai vertė vyrus jodinėti po stovykl�, �audyti i� lanko bei mank�tintis, kad grūdintųsi ir sutvirtėtų. Kariai, storai i�sitep� veidus avitaukiais, valandų valandas jodami �uoliais laidė strėles į �iaudines figūras, sustatytas kas de�imt �ingsnių. �iaudiniai pavidalai truk�iojo, ir berniukai pribėgdavo i�traukti strėlių, tiksliai apskai�iav�, kad spėtų, kol atjos kitas raitelis.
Mongolai tebeturėjo tūkstan�ius belaisvių, nepaisant karo �aidimų, kuriuos Chazaras vertė juos �aisti. Jie sėdėjo arba stovėjo būreliais prie gerų. Tik keletas piemenų saugojo �iuos i�badėjusius vyrus, bet ir �iaip jie niekur nebėgo. Pirmomis nelaisvės dienomis kai kurie mėgino, bet kiekvienas karys lengvai susekdavo avį paklydėl� ir parne�davo tik galv�. Jas įmesdavo į belaisvių mini�, kaip įspėjim� kitiems.
I� visų gerų rūko dūmai�� moterys virė papjautus gyvulius ir ruo�ė juod�jį airag�, kad vyrai su�iltų. Kai kariai mank�tindavosi, jie valgė ir gėrė daugiau nei įprastai, kad u�siaugintų riebalų sluoksnį�� reikėjo apsisaugoti nuo �al�io. Buvo gana sunku jį u�siauginti kasdien praleid�iant dvylika valandų balne, bet �ingis davė įsakym� papjauti beveik tre�dalį bandų, kad numal�intų vyrų alkį.
Subedėjus nuvedė Taran� į didįjį ger�, kai tik jaunasis �valgas jam prane�ė �inias. �ingis buvo gere su broliais Chazaru ir Ka�iunu, bet tuoj pat i�ėjo laukan, i�gird�s artinantis Subedėjų. Chanas pastebėjo, kad su Subedėjumi atėj�s berniukas labai i�varg�s ir net svyruoja �altyje. Po jo akimis juodavo ratilai ir atrodė, kad jis nevalg�s daugelį dienų.
��Eime į mano �monos ger�,�� pakvietė �ingis,�� ji prikim� jūsų skrand�ius kar�tos mėsos, o mes galėsime pasikalbėti.
Subedėjus nulenkė galv�, ir Taranas mėgino daryti t� patį, apimtas pagarbios baimės chanui. Jis tipeno paskui abu vyrus, kai Subedėjus pasakojo apie jo ir Vesako surast� perėj�. Jiems bekalbant, berniukas pakėlė akis į kalnus�� ten, kur gulėjo su�al�s Vesako kūnas. Gal, kai pavasarį nutirps sniegas, kūn� suras. Dabar Taranas buvo per daug sustir�s ir pavarg�s�� negalėjo galvoti. Atsidūr�s �ilumoje, jis nutirpusiomis rankomis paėmė dubenėlį riebaus tro�kinio ir be jokios i�rai�kos veide ėmė jį �lam�ti.
�ingis patenkintas stebėjo, su kokiu vilki�ku apetitu valgo berniukas ir kaip svaido pavyd�ius �vilgsnius į chano erelį ant laktos. Raudonasis pauk�tis buvo pridengtas, bet atsisuko į atėjusįjį ir, atrodė, stebi jį.
Borte rūpinosi jaunuoju �valgu�� pripildydavo jo dubenėlį, kai tik tas i�tu�tėdavo. Ji padavė jam ir odmai�į juodojo airago, ir vaikinas gurk�telėj�s ėmė kosėti ir springti, paskui linktelėjo galv�, kai į su�alusius skruostus grį�o rausvumas.
��Jūs radot perėj�?�� paklausė Tarano �ingis, kai vaikino akys liovėsi buvusios stiklinės.
��J� rado Vesakas, vie�patie.
Staiga jis ka�k� prisiminė ir ėmė sustingusiais pir�tais raustis savo mai�elyje. I�traukė�� tai ai�kiai buvo ausis. Jis i�kėlė j� did�iuodamasis.
��A� ten u�mu�iau mūsų tykantį karį.
�ingis paėmė ausį, ap�iūrėjo j� ir atidavė.
��Gerai padarei,�� kantriai tarė �ingis.�� Ar rastum keli� ten grį�ti?
Taranas linktelėjo ir stvėrė ausį lyg talisman�. Per labai trump� laik� atsitiko tiek daug, jį plūste u�plūdo jausmai suvokus, jog �tai kalbasi su �mogumi, kuris i� atskirų gen�ių sukūrė taut�. Jo draugai niekuomet nepatikės, kad jis susitiko su pa�iu chanu, stebint Subedėjui, lyg i�did�iam tėvui.
��Ras�iau, vie�patie.
�ingis nusi�ypsojo, jo �vilgsnis klaid�iojo ka�kur toli. Jis linktelėjo Subedėjui, pamat�s, kaip tas pergalingai �ypsosi.
��Dabar eik ir i�simiegok, berniuk. Ilsėkis ir valgyk, kol pasisotinsi, o paskui vėl miegok. Tau reikės jėgų, kad nuvestum ten mano brolius.
Jis paplek�nojo Taranui per petį, ir �is susverdėjo.
��Vesakas buvo geras vyras, vie�patie,�� pasakė Subedėjus.�� Gerai jį pa�inojau.
�ingis �vilgtelėjo į jaun�jį karį, kuriam leido vadovauti de�im�iai tūkstan�ių karių. Pamatė jo akyse did�iulį liūdesį ir suvokė, kad Vesakas buvo jo gentainis. Nors jis u�draudė kalbėti apie sen�sias �eimas, kai kurie ry�iai buvo per daug stiprūs.
��Jeigu bus įmanoma rasti jo kūn�, pargabensime jį �ia ir pagerbsime,�� pri�adėjo �ingis.�� Ar jis turėjo �mon� ir vaikų?
��Taip,�� atsakė Subedėjus.
��Pasirūpinsiu jais vėliau,�� atsiliepė �ingis.�� Niekas nepaims jų bandos, o jo �mona nepateks į kito vyro ger�.
Subedėjui regimai palengvėjo.
��A�iū, vie�patie,�� tarė jis. Tada paliko �ingį valgyti su �mona, o pats vėl i�sivedė Taran� į vėj�, apglėb�s per pe�ius, did�iuodamasis.
Po dviejų dienų, kai Chazaras ir Ka�iunas surinko savo vyrus, vis dar siautėjo pūga. Kiekvienas atvedė po penkis tūkstan�ius karių�� Taranas ves juos per vir�ukalnes viena vora. Jie paliko savo �irgus, ir �ingis tas dvi dienas praleido ne tu��iai. Buvo padaryta tūkstan�iai �iaudinių figūrų ir tie i� �iaudų, med�io bei audeklo padaryti kariai susodinti ant �irgų. Vargu ar kinų �valgai apskritai galės į�velgti lygum� per pūg� ir tikrai nesupras, kad vyrų suma�ėjo.
Chazaras stovėjo su broliu ir riebalais tepė vienas kito veid�, ruo�damiesi sunkiam kopimui. Ne taip, kaip �valgai, jų kiekvienas vyras turėjo lank�, kard� ir �imtus strėlių dviejose sunkiose prie nugaros priri�tose strėlinėse. De�imt tūkstan�ių vyrų ne�ėsi milijon� strėlių. Joms pagaminti prireikė dvejų metų ir jos buvo vertingesnės u� visk�, k� jie turėjo. �ia nėra ber�ynų, jų nebus galima pakeisti naujomis.
Viskas, k� jie ne�ėsi, buvo suvyniota į riebaluot� med�iag�, kad nesugadintų drėgmė. Jie sunkiai judėjo su visa na�ta, kartkartėmis patrypdami kojomis ir padau�ydami pir�tinėtas rankas, kad apsigintų nuo ledinio vėjo.
Taranas stovėjo labai tiesus, net atsilo��s, did�iuodamasis, kad ves chano brolius. Jis taip jaudinosi, kad tik tai ir gebėjo�� tiesiai stovėti. Kai pasiruo�ė, Chazaras ir Ka�iūnas linktelėjo berniukui ir nu�velgė kolon� vyrų, kurie turės pės�iomis pereiti kalnus. Kopimas bus greitas ir sunkus, �iaurus i�bandymas net stipriausiems. Vyrai �inojo�� jeigu kartais juos pastebėtų kinų �valgai, jie turi pasiekti perėj� anks�iau, nei apie jų judėjim� bus prane�ta. Kuris kris, tas bus paliktas.
Vėjui ko�iant karių gretas, Taranas ėmė eiti pirmyn, vis atsigr�damas, kai nugara pajusdavo jų �vilgsnius. Chazaras pastebėjo jo jaudulį ir nusi�ypsojo, dalydamasis d�iaugsmu su broliu Ka�iunu. Tai buvo �al�iausia diena iki �iol, bet vyrų nuotaika giedra. Jie norėjo sutriu�kinti u� perėjos laukian�i� kariuomen�. Ma�a to�� d�iūgavo nuo minties, kad u�puls t� kariuomen� i� u�nugario ir sugriaus visas jų gynybos u�tvaras. Pats �ingis atėjo jų i�lydėti.
��Turite laiko iki tre�ios dienos ryto, Ka�iūnai,�� pasakė �ingis.�� Tuomet a� eisiu į perėj�.
XXI
SKYRIUS
Antros dienos ryt� auk�tai kalnuose jie pasiekė t� viet�, kur mirė Vesakas. Taranas atkasė savo draug� i� pusnies ir nu�luostė snieg� nuo papilkėjusio veido. Aplinkui visi pagarbiai tylėjo.
��Galėtume jo rankoje palikti vėliav�, kaip kelio �enkl�,�� sumurmėjo Chazaras Ka�iunui, ir tas nusi�ypsojo.
Karių eilė nusidriekė �laitu, pūga rimo, bet niekas neragino jaunojo �valgo, kai �is paėmė mėlyno audeklo gabal� ir u�klojo Vesako lavon�, atiduodamas jį Dangi�kajam tėvui.
Taranas pastovėjo akimirk� nulenk�s galv� ir nuskubėjo auk�tyn, paskutine apledėjusios �emės atkarpa, vedan�ia jau �emyn einan�ios pa�laitės link. Karių vora ėjo pro su�alusį kūn� ir kiekvienas sumurmėjo kelet� atsisveikinimo ar maldos �od�ių.
Jiems įveikus auk�tikalnių perėj�, Taranas atsidūrė ne�inomoje vietoje ir ėmė eiti lė�iau. I� visų pusių akino saulės �ibėjimas, buvo sunku laikytis rytų krypties. Vėjas nupustė snieg� nuo abipus styran�ių kalnų. Chazaras ir Ka�iūnas prisimerk� �velgė į tolį, mėgindami įsidėmėti aplinkin� vietov�. Iki vidurdienio, jų manymu, jie jau buvo nusileid� per pus� �laito ir toli u�pakalyje palik� dvejus perėjos įtvirtinimus.
Ropiant status daugiau nei penkiasde�imties pėdų �laitas privertė vėl juos sulėtinti �ingsnį, bet senos virvės rodė, kur kopė kinų �valgas. Kabėjusios daugelį dienų �altyje, virvės trupėjo, todėl jie priri�o naujas ir leidosi labai atsargiai. Tie, kurie mūvėjo pir�tines, prie� leisdamiesi suki�o jas į delus, bet tu�tuojau pajuto, kaip pavojingai nubalo ir sustiro pir�tai. Vyrams, kuriems reikės �audyti i� lankų, nu�alimas kėlė ypa� didelį rūpestį. Risnodami per uolienos nuolau�as visi gniau�ė kum��ius arba ki�o rankas po pa�astimis, palik� karoti tu��ias delų rankoves.
Daugelis slydinėjo ant apledėjusios �emės, o labiausiai prisitrenkdavo tie, kurie laikė paslėp� rankas. Jie sunkiai stojosi, susirauk� nuo vėjo, kiti vyrai prabėgdavo pro juos ristele, net nepa�velgdami jų pusėn. Kiekvienas rūpinosi savimi ir labai stengėsi kuo grei�iau atsistoti, kad neatsiliktų nuo kitų.
Taranas �ūktelėjo įspėdamas, kad takas �akojasi. Dėl balto sniego apkloto takelis vos buvo matyti ir lyg rauk�lė baltame pavir�iuje vingiavo kita kryptimi. Taranas ne�inojo, kuris i� takų veda �emyn.
Chazaras priėjo prie jo, kitus sustabd�s pakeltu kum��iu. Vyrų vora buvo nusidriekusi beveik iki Vesako kūno. Jie negalėjo gai�ti laiko, ir ma�iausia klaida pakliuvusiam į sp�stus ir i�vargusiam rei�kė lėt� mirtį aklavietėje.
Chazaras �iulpė sutrūkinėjusių lūpų �erpet� ir �iūrėjo į Ka�iūn�, tarsi laukdamas padr�sinimo. Brolis truktelėjo pe�iais.
��Turime eiti į rytus,�� i�tarė Ka�iunas pavargusiu balsu.�� �oninis takelis veda atgal prie įtvirtinimų.
��Tai leistų netikėtai juos u�pulti i� u�nugario,�� atsakė Chazaras, �velgdamas į tolį.
Vėjas kėlė sniego sūkurius, ir u� dvide�imties �ingsnių tako nebesimatė.
���ingis norėjo, kad atsidurtume kinų u�nugaryje kaip galima grei�iau,�� priminė jam Ka�iunas.
Taranas susi�avėj�s klausėsi jų pokalbio, bet �iedu nekreipė dėmesio į berniuk�.
��Ta�iau jis ne�inojo, kad tuoj u� įtvirtinimų yra kitas takas,�� pasakė Chazaras.�� Reikia bent ap�iūrėti jį.
Ka�iunas suirz�s papurtė galv�.
��Galime praleisti �ioje negyvoje vietoje dar vien� naktį, bet i� ryto teks judėti. �ia pasimetus, galima mirtinai su�alti.
Chazaras pa�velgė į susirūpinusį brolio veid� ir nusi�ypsojo.
��Matau, esi įsitikin�s, jog tuo taku eisiu a�, bet juk galiu įsakyti tau eiti.
Ka�iunas atsiduso. �ingis nepasakė, kuris i� jų vadovaus, ir dabar Ka�iunas, kai teko turėti reikalų su Chazaru, pagalvojo, kad tai buvo klaida.
��Ne, negali,�� atsakė jis kantriai.�� Eisiu pirmyn su tavimi ar be tav�s. Ta�iau tav�s nestabdysiu, jei nori i�bandyti kit� keli�.
Chazaras susim�st�s linktelėjo. Jis, nors kalbėjo nerūpestingai, puikiai suprato, kaip tai pavojinga.
��Palauksiu �ia ir vesiuos paskutiniuosius. Jei tas takas niekur neveda, grį�iu atgal ir pasivysiu tave naktį.
Jie vienas kitam spustelėjo rank�, ir Ka�iunas su Taranu pajudėjo pirmyn, palik� Chazar� raginti kitų.
U�truko kur kas ilgiau, negu tikėjosi, kol suskai�iavo devynis tūkstan�ius lėtai judan�ių vyrų. Kai pagaliau i�vydo paskutinįjį tūkstantį, jau temo. Chazaras priėjo prie klumpan�io kario, suėmė jį u� peties ir pamėgino perrėkti vėj�.
��Eime su manimi,�� pasakė ir, nelaukdamas atsakymo, �engė į kit� tak�.
I� karto beveik iki �launų įsmuko į �vie�i� snieg�. Nuvarg� vyrai nesvarstė įsakymo�� buvo visai sustabarėj� nuo kan�ios ir �al�io.
Kai neliko brolio, su kuriuo galėtų pasikalbėti, Ka�iunas visas �viesias dienos valandas tylėjo. Taranas vis dar vedė juos, nors keli� �inojo ne geriau u� kitus. Takas �emyn buvo �iek tiek ma�iau apsnigtas, ir oras pagaliau nebe toks i�retėj�s. Ka�iunas pastebėjo, jog nebereikia taip smarkiai �iop�ioti, kad plau�iai prisipildytų oro, ir, nors buvo labai pavarg�s, jautėsi tvirtesnis ir guvesnis. Sutemus pūga nurimo, ir pagaliau jie i�vydo �vaig�des�� pirm�kart po keleto dienų. Jos ry�kiai �vietė tarp dangumi plaukian�ių debesų.
�altis stiprėjo, bet jie �ingsniavo nesustodami, retkar�iais pasistiprindami d�iovinta mėsa. Pirm� naktį jie miegojo ant �laitų. Kiekvienas vyras i�sirausė duobꠗ taip, kaip daro vilkai. Ka�iunui pasisekė numigti vos kelias valandas ir jis jautėsi siaubingai pavarg�s. Ne�inodamas, koks atstumas juos skiria nuo Dzinų kariuomenės, nesiry�o leisti ilsėtis.
Netrukus �laitas tapo ne toks status. Aplinkui augo balti ber�ai pramai�iui su juodomis pu�imis. Vietomis jų buvo taip tanku, kad kariai da�niau ėjo nukritusiais lapais nei sniegu. Ka�iūn� med�ių vaizdas ramino�� tai rodė, kad artėja kelio pabaiga. Ta�iau jis ne�inojo, ar jie jau praėjo kinų karius, ar dar eina lygiagre�iai su Barsuko Nasrų perėja.
Taranas taip pat kankinosi, ir Ka�iunas matė, kaip jis kartkartėmis suka rankas lyg vėjo malūnas. Tai buvo senas būdas, leid�iantis pritekėti kraujo į pir�tų galiukus ir taip apsaugoti nuo suledėjimo ir pajuodavimo. Ka�iunas pasekė jo pavyzd�iu ir pasiuntė �odį per karių eil�, kad jie darytų t� patį. Nepaisydamas skausmo kiekviename raumenyje jis sukikeno nuo minties, jog niūrių karių vora ima plasnoti rankomis lyg pauk��iai.
Vir� kalnų patekėjo ry�kus pilnas mėnulis. Jis ap�vietė kėblinan�ių pirmyn pavargusių karių vor�. Auk�tai vir�uje dunksojo kalnų vir�ūnė, kuri� jie perkopė,�� tai buvo kitas pasaulis. Ka�iunas svarstė, kiek vyrų krito perėjoje ir liko gulėti kaip Vesakas. Jis tikėjosi, kad kiti bent susiprotėjo paimti jų strėlines, kol neapsnigo. Reikėjo apie tai pagalvoti anks�iau ir duoti nurodym�, burbėjo sau eidamas. I�au� dar negreitai, ir jis vylėsi rasti keli� į viet�, kur stovi Dzinų kariuomenė, grei�iau, nei �ingis pradės puolim�. Kapanojantis sniegu galvoje sukosi neri�lios mintys tai apie brolį Chazar�, tai apie stovykloje paliktus vaikus. Kartais jam rodėsi, jog yra �iltame gere, o pabud�s i� tų regėjimų nustebdavo, kad vis dar eina. Kart� jis pargriuvo, ir būtent Taranas pribėgo padėti atsistoti. Kariai neleis chano broliui, ne�an�iam strėlines ir u� kitus, mirti kur nors �alikelėje. U� tai Ka�iunas jautėsi dėkingas.
Jam atrodė, kad vis eina ir eina�� am�inai, bet pagaliau jie i�niro i� giraitės ir Taranas staiga pritūpė. Ka�iunas padarė t� patį ir ėmė �liau�ti neklusniais keliais. U� nugaros girdėjo prislopintus vyrų keiksmus, kai mėnesienoje atsitrenkdavo vienas į kit� ir staigiai stabtelėj� pabusdavo i� transo. Ka�iunas dairėsi, �liau�damas pirmyn lyg kirminas. Dabar jie buvo ant nestataus �laito, o prie� akis driekėsi begalinis visi�kai baltas slėnis. Tolumoje vėl kilo kalnai, tokios sta�ios uolos, kad jis abejojo, jog kas nors kada nors ten įkops. Kairėje, ne daugiau nei u� mylios, Barsuko Nasrų perėja baigėsi did�iule lyguma. Mėnesienoje Ka�iūno �vilgsnis buvo a�tresnis nei įprastai ir jis �velgė į t� tu��i�, nuostabiai gra�ų, bet nykų plot�. Tolumoje buvo matyti palapinių ir vėliavų jūra. Vir� jų kilo dūmai ir mai�ėsi su kalnų vir�ūnių migla. Kai pojū�iai atsigavo, Ka�iunas u�uodė tuos dūmus.
Jis tyliai sudejavo. Dzinai sutelkė tiek kariuomenės, kad nesimatė galo. Barsuko Nasrų perėja baigėsi ledo bei sniego lygumomis, atrodan�iomis lyg auk�tų vir�ukalnių taurės dugnas, esantis prie�ais keli�, vedantį į imperatoriaus miest�. Dzinų karių buvo nesuskai�iuojamai daug. Balti kalnai i� dalies slėpė karių skai�ių, bet vis tiek jų buvo daugiau, negu Ka�iunui kada nors teko matyti. �ingis neįsivaizduoja, kiek daug jų �ia ir kad jie vos po kelių trumpų valandų ims lėtai joti perėja.
Ka�iun� staiga pervėrė baimė, kai pagalvojo, ar kinai i� savo stovyklos nemato jo �monių. Juk kinų �valgai tikrai stebi �į plot�. Būtų kvaili, jei to nedarytų. O dabar jis �ia atėjo su visa rikiuote karių ir įsikūrė baltų kalnų prieglobstyje. Juos reikia pulti,�� o jis vos neprarado tos galimybės. Patap�nojo Taran� per petį, dėkodamas u� įspėjim�. Berniukas patenkintas nusi�ypsojo.
Ka�iūnas planavo, k� toliau daryti, ir perdavinėjo kitiems. Toliausiai u�pakalyje einantys vyrai pasitrauks ten, kur i�au�us akylus prie�ai jų nepastebės. Ka�iūnas pa�velgė į giedr� dangų. Reikėjo sniego, kad u�klotų jų pėdsakus. Jau tuoj au�, ir jis tikėjosi, kad Chazarui pavyko rasti saugi� viet�. Suvargusių kareivių vora lėtai ėmė trauktis �laitu atgal�� auk�tyn, kur augo med�ių. Ka�iūnas prisiminė, kaip kopdavo vaikystėje. Jo �eimai teko slėptis tarp gimtųjų kalvų, o badas ir mirtis nuolat buvo �alia. Jis pasislėps ir �įkart. Bet paskui kartu su �ingiu i� jos i� slėptuvės.
Tyloje jis ėmė melsti Dangi�kojo tėvo, kad Chazaras liktų gyvas, nesu�altų mirtinai kur nors kalnuose, pasimet�s ir vienas. Ka�iūnas nusi�ypsojo. Brolio lengvai nesustabdysi. Jeigu kas nors gali padaryti, k� reikia, tai tik jis.
Chazaras perbraukė ranka pirmyn atgal per gerkl� parodydamas, kad vyrų pra�o tylos. Pagaliau pūga nurimo ir tarp dangumi plaukian�ių debesų su�ibo �vaig�dės. Mėnulis ap�vietė nuogus �laitus, ir jis pastebėjo, kad stovi ant paties stataus skard�io kra�to. Jam u�ėmė kvap� į�iūrėjus apa�ioje juod� vieno i� Dzinų įtvirtinimų bok�t�, beveik tiesiai po kojomis, bet nuo jo skyrė juoda bedugnė su tokiomis a�triomis uolomis, kad ant jų net sniegas nesilaikė. Įtvirtinimai skendėjo giliame sniege, nusunkusiame nuo uolų, ir Chazaras svarstė, ar vyrai pajėgs iki jų nusileisti. Jie įrengti ant kalno kra�to vir� perėjos ir, ai�ku, pilni ginklų, kad būtų galima sunaikinti kiekvien�, kuris mėgins įveikti perėj�. Jie, �inoma, nesitiki antpuolio i� u�nugaryje esan�ių uolų pusės.
Gerai, kad �vie�ia mėnulis. Chazaras nuėjo prie būrelio savo vyrų. Vėjas gerokai pritilo, buvo girdėti tik �velni jo dejonė, ir Ka�iunas galėjo duoti įsakymus pa�nib�domis. Jis paliepė virves į priekį siun�iantiems vyrams pavalgyti ir pailsėti. �is paskutinis tūkstantis karių buvo i� Ka�iuno tumeno11 ir Chazaras jų nepa�inojo, bet vadai i�ėjo į priekį ir, i�gird� įsakym�, linktelėjo galvas. �odis buvo greitai perduotas, ir pirmoji de�imties karių grupė ėmė ri�tis virve tarpusavyje, o jos kilpas ringuoti prie skard�io kra�to. Vyrai buvo su�al�, todėl mazgus ri�o negrabiai, o Chazaras tuo tarpu svarstė, ar nesiun�ia jų visų į tikr� mirtį.
��Jei kuris nukrisite, tylėkite,�� su�nib�dėjo jis pirmai grupei.�� Jei rėksite, pri�adinsite tuos apa�ioje. Jei nukrisite į gilų snieg�, liksite gyvi.
Vienas kitas nusi�ypsojo, �iūrėdami �emyn, ir papurtė galvas.
��A� eisiu pirmas,�� pasakė Chazaras.
Jis nusimovė kailines pir�tines ir raukydamasis nuo �al�io įsitvėrė į stor� virv�. Teko kopti dar baisesnėmis uolomis, tarė sau, bet niekuomet tokiam pavargusiam ir su�alusiam. Prisivertė nutaisyti pasitikintį savimi veid� ir timptelėjo virv�. Vadai buvo priri�� j� prie nuvirtusio ber�o�� atrodė, ji laikosi tvirtai. Chazaras atbulomis slinko prie kra�to ir stengėsi negalvoti, kokiu skard�iu teks leistis. Neabejojo�� nukrit�s gyvas neliks.
��Ne daugiau kaip trys vyrai ant vienos virvės,�� tarė jis ir �engė prie kra�to. U�griebė virv� taip toli, kaip tik galėjo, ir ėmė leistis apledėjusia uola.�� Suri�kite daugiau virvių, kitaip prireiks visos nakties, kol nusileisime.
Jis davė nurodymus, kad paslėptų nerim� po abejingo veido kauke, slepian�ia ir baim�. Vyrai susirinko prie kra�to pa�iūrėti, kaip jis kabarojasi �emyn. Ar�iausiai prie kra�to stovintys vyrai suri�o dar virvių, kad galėtų leistis kitas. �is linktelėjo draugams, atsigulė ant pilvo ir sugriebė virpan�i� Chazar� laikan�i� virv�. Paskui taip pat dingo u� skard�io kra�to.
�ingis nekantriai laukė au�ros. Jis pasiuntė �valgus taip toli, kaip tik gali nueiti perėja, ir kai kurie grį�o su �arvuose styran�iomis arbaleto strėlėmis. Paskutinis parėjo leid�iantis saulei, i� jo nugaros ky�ojo dvi strėlės. Viena buvo įstrigusi į �arvų ply�į, ir �valgo koja bei besikilnojan�iu �irgo �onu tekėjo kraujo srovelės. �ingis i�klausė jo prane�im� dar neaptvars�ius jam �aizdų�� taip labai reikėjo �inių.
Dzinų karvedys buvo palik�s perėj� laisv�. �valgas iki tol, kol jį nuvijo arbaletų strėlių lietus, spėjo pastebėti dvejus did�iulius įtvirtinimus, dunksan�ius vir� siauros �emės juostos. �ingis neabejojo�� kariai i� įtvirtinimų pasiruo�� siųsti mirtį kiekvienam, kuris pamėgins eiti perėja. �inia, kad perėja neu�tverta, kėlė jam nerim�. Tai rodė, jog Dzinų karvedys tikisi puolimo kaktomu�a�� mongolų kariams įsiver�us tarp jų i��udyti juos, pasinaudoj�s silpniausia vieta.
Perėja prad�ioje buvo beveik mylios plo�io, bet ties įtvirtinimais siaurėjo iki kelių tuzinų �ingsnių. Vien mintis, kad ten juos gali apsupti ir jie nepajėgs pulti, kėlė �leik�tulį, bet �ingis pasistengė jį u�gniau�ti. Jis padarė visk�, k� galėjo, ir jo broliai puls, kai tik pra�vis tiek, kad būtų matyti taikinys. Dabar jų neįmanoma at�aukti, net jeigu jis paskutin� akimirk� sugalvotų geresnį plan�. Jų nebepasieksi�� juos slepia kalnai ir sniegas.
Bent jau pūga aprimo. �ingis pa�velgė į �vaig�des�� jos ap�vietė būrį belaisvių, atvarytų prie perėjos. Jie eis kariuomenės priekyje ir taps kinų strėlių taikiniais. Jei i� įtvirtinimų pils degi� alyv�, pirmiausia apipils belaisvius.
Naktis buvo �alta. �ingis negalėjo u�migti ir taip giliai į save kvėpė ledinį or�, kad net plau�iais jautė �altį. Jau tuoj turėjo au�ti. Jis dar kart� apgalvojo savo plan�, bet jokių naujų min�ių neatėjo. Nieko daugiau negalėjo padaryti. Vyrai buvo gerai pamaitinti, geriau negu buvo maitinami kelet� pastarųjų mėnesių. Tie, kuriuos ves į perėj�, mū�ių senbuviai, puikiai apsi�arvav�. Pirmosios gretos sudarytos i� ietininkų, kad padėtų varyti belaisvius pirmyn. U� �ingio eis Subedėjaus jaunieji vilkai, u� jų�� Arslano ir �elmės kariai. Dvide�imt tūkstan�ių tų, kurie nebėgs net i� nuo�miausio mū�io.
�ingis i�sitraukė tėvo kard� ir pa�iūrėjo, kaip �vaig�d�ių �viesoje �iba vilko galvos pavidalo rankena. Pavaizdavo dūrį niurnėdamas. Aplinkui stovykloje buvo tylu, nors visada kieno nors akys visk� stebėjo. Jis atliko vis� ritual� judesių raumenims i�tampyti ir sustiprinti. Vienuolis Jao �u tokių dalykų mokė jo sūnus, grūdindamas jų kūnus kaip kokį įrankį. �ingis net suprakaitavo, kol atliko visus judesius kardu. Jis nebebuvo greitas lyg �aibas kaip anks�iau, bet stipresnis ir dar lankstus, nors ir turėjo senų �aizdų.
Jis nenorėjo laukti au�ros. Nusprendė, kad reikėtų susirasti koki� nors moterį�� tai padėtų suma�inti įtamp�. Jo pirmoji �mona Borte dabar miega savo gere, apsupta sūnų. Antroji dar maitina kūdikį, jų ma��j� dukrel�. Nu�vito įsivaizdav�s jos baltas krūtis, apsunkusias nuo pieno.
Jis suki�o kard� į mak�tį ir dideliais �ingsniais nu�ingsniavo per stovykl� į �akahai ger�, sujaudintas to, kas bus. Eidamas tyliai kikeno. �ilta moteris, paskui�� mū�is. Kaip nuostabu gyventi toki� naktį.
Vadas D�i D�ongas, negalėdamas u�migti, palapinėje gurk�nojo kar�t� ry�ių vyn�. �iema sukaustė kalnus, ir jis galvojo, kad, ko gero, teks su savo kariuomene i�būti �al�iausius �iemos mėnesius lygumose. Tai nebuvo labai nemaloni mintis. Jen�ine jis su trimis �monomis turėjo vienuolika vaikų, taigi namuose kas nors nuolat bla�kė dėmesį. Gyvenimas stovykloje, palyginti su namais, buvo ramus�� gal todėl, kad įprastas, pa�įstamas. Tamsoje girdėjo kei�iantis sargybai �nab�damus slapta�od�ius ir tai jam teikė ramyb�. Jis niekad lengvai neu�migdavo, ir apie jį buvo pasakojamos legendos, kad jis niekada nemiega�� jo palapinėje nuolat �vie�ia lempos. Kartais jis miegodavo negesindamas lempų, tad sargybiniai manė, kad jam nereikia tiek poilsio, kiek jiems. Nepakenks sustiprinti jų pagarb�. Vyrams turi vadovauti tas, kuriam nebūdingos jų silpnybės.
Jis ėmė galvoti apie did�iul� sutelkt� kariuomen� ir kaip j� parengė. Vien ietininkų ir kardais ginkluotų karių pulkai pranoko mongolų karių skai�ių. Tokios daugybės maitinimas i�tu�tino Jen�ino atsargų sandėlius. Pirkliai tik dejavo negalėdami patikėti, kai jis parodė jiems imperatoriaus pasira�ytus popierius. Nusi�ypsojo tai prisimin�s. Tie nutuk� grūdų pirkliai mano, kad jie mieste svarbiausi. D�i D�ongui buvo smagu jiems priminti, kur glūdi tikroji jėga. Be kariuomenės jų puikūs namai nieko verti.
Maitinti du �imtus tūkstan�ių vyrų per vis� �iem��� tai pavers valstie�ius elgetomis tūkstantį mylių į rytus ir į pietus. D�i D�ongas papurtė galv��� per daug neramių min�ių, kad galėtų u�migti. Ar jis turi i� ko rinktis? Niekas �iem� nesikauna, bet jis juk negali palikti perėjos be apsaugos. Netgi jaunasis imperatorius suprato, kad gali praeiti keletas mėnesių, kol prasidės mū�iai. Kai pavasarį ateis mongolai, jis vis dar bus �ia. D�i D�ongas tingiai svarstė, ar mongolų chanas turi tokių pat rūpes�ių dėl atsargų. Tikriausiai ne. Turbūt gentainiai valgo vienas kit� ir laiko tai skanėstu.
Jis sudrebėjo į palapin� smelkiantis nakties �al�iui ir geriau susisupo antklode galingus pe�ius. Viskas pasikeitė, kai mirė senasis imperatorius. Jis prisiekė būtent jam ir jį gerbė. Pasaulis tikrai buvo sukrėstas, kai imperatorius pagaliau mirė miegodamas, i�kankintas ilgos ligos. Jis liūdnai papurtė galv�. Sūnus�� tai ne tėvas. D�i D�ongo kartai visada bus tik vienas imperatorius. Visi jo gyvenimo pamatai ėmė griūti �iūrint į t� nepatyrusį berniuk� imperijos soste. Tai rei�kė epochos pabaig�, ir tikriausiai jam reikėjo atsistatydinti i�kart po senuko mirties. Toks poelgis būtų buv�s tinkamas ir orus. Bet jis pasiliko ir stebėjo naujojo imperatoriaus įsitvirtinim�, o dabar dar atėjo mongolai. Taigi ma�iausiai metus dar negalės i�eiti į atsarg�.
D�i D�ongas susiraukė pajut�s, kaip �altis smelkiasi į kaulus. Kiek prisiminė, mongolai �al�io nejau�ia. Atrodo, jie gali pakelti �altį ne blogiau u� laukines lapes, nors dėvi tik vienus kailinius ant plikos odos. Mongolai jam labai �lyk�tūs. Jie nieko nestato ir nieko nepasiekia per savo trump� gyvenim�. Senasis imperatorius buvo parod�s, kur jų vieta, bet dabar pasaulis pasikeitė, ir jie drįsta grasinti prie did�iojo miesto vartų. Kai mū�is baigsis, jie nesulauks jokio pasigailėjimo. Jei jis leis savo vyrams mongolų stovyklose daryti, k� nori, gen�ių kraujas atgims tūkstan�iais netikusių vaikų. Jis neleis jiems daugintis kaip utėlėms, kad vėl grasintų Jen�inui, nesustos tol, kol mirs paskutinis mongolas ir jų �emės i�tu�tės. Jis degins juos. Ir ateityje, jei kokia nors kita padermė drįstų vėl sukilti prie� Dzinus, gal prisimins mongolus ir atsisakys savo s�mokslų bei tikslų. Tik tokio atsako jie nusipeln�. Galbūt toks ir bus jo palikimas, kai eis į atsarg�,�� ker�tas toks kruvinas ir negailestingas, kad jo atgarsiai skambės per �imtme�ius. Jis bus visos tautos mirtis. O jį tai galbūt padarys nemirting�. �i mintis pamalonino. Stovykla jau miegojo, o jo galvoje vis dar sukosi mintys. Jis nusprendė palikti degan�ias lempas svarstydamas, ar i� viso pajėgs u�migti.
Kai i� u� kalnų pasirodė pirmieji au�ros spinduliai, �ingis pa�velgė į debesyse skendin�ias kalnų vir�ūnes. Apa�ioje lygumas dar gaubė sutemos ir nuo to vaizdo jam �oktelėjo �irdis. Belaisvių, kuriuos jis varys per perėj�, būrys pritilo. Kariai i�sirikiavo u� sargybinių. Jie nekantriai sukiojo rankose ietis ir lankus, laukdami įsakymo. Tik tūkstantis karių liks stovykloje�� ginti moterų ir vaikų. Jokio pavojaus nėra. Visos grėsmės lygumose jau pa�alintos.
�ingis tvirtai suspaudė kum��iuose bėros kumelės pavadį. Vos pasirodė pirmieji au�ros �enklai, berniukai būgnininkai ėmė mu�ti ritm��� �ingio ausims tai buvo �enklas: karas. Tūkstan�iai būgnininkų su būgnais ant krūtinių stovėjo gretomis. Triuk�mo aidas atsimu�ė nuo kalnų, ir �ingio �irdis ėmė plakti grei�iau. Broliai ka�kur priekyje, sustir� sunkioje kelionėje kalvų takais. Priekyje miestas, sėj�s kinų sėkl� jo tautoje i�tis� tūkstantmetį, papirkinėj�s ir �ud�s. Jie lyg laukinių �unų gauja, kai siekia naudos. Jis �yptelėjo sau, matydamas tokį vaizd�, ir pasvarstė, kaip tai atrodytų �o�iui.
Saulės nebuvo matyti, kol kilo, bet paskui staiga lyguma nusida�ė aukso spalva, ir �ingis pajuto ant veido �ilum�. Jis pakėlė akis. Laikas.
XXII
SKYRIUS
Ka�iunas laukė, kol au�ra patrauks �e�ėlių pir�tus nuo med�ių. �ingis perėja judės kiek įmanoma spar�iau, bet vis tiek jie u�truks, kol susitiks su pagrindinėmis Dzinų pajėgomis. Aplinkui Ka�iuno vyrai ruo�ė lankus ir traukė strėles i� strėlinių. Dvylika vyrų mirė auk�tumų perėjoje, nes dėl i�retėjusio oro krūtinėje ply�o �irdis. Dar tūkstantis karių nuėjo su Chazaru. Ta�iau netgi be jų atėjus laikui beveik devyni �imtai tūkstan�ių strėlių gali būti paleistos į prie�us.
Veltui Ka�iunas ie�kojo vietos, kur galėtų i�rikiuoti karių gretas taip, kad nepastebėtų kinai. Tokios vietos nebuvo. Slėnyje vyrai bus kaip ant delno ir tik strėlių papliūpomis galės atsiginti nuo prie�ų. Ka�iunas vyptelėjo nuo �ios minties.
�į �alt� ryt� kinų stovykloje nebuvo matyti jokio bruzdesio. Sniegas i�trynė visus jų pėdsakus. Bly�kios palapinės atrodė dailios, sustingusios. Vieta dvelkė ramybe ir nebuvo jokių �enklų, kiek kar�ygių joje susitelk�. Ka�iunas did�iavosi savo puikiu regėjimu, ta�iau jokių po�ymių, kad kinai �inotų, jog artėja �ingis, neį�iūrėjo. Au�tant pasikeitė sargyba, �imtai sargybinių nuėjo pavalgyti ir pamiegoti, o kiti u�ėmė jų vietas. Dar buvo ramu.
Ka�iunas juto pavyd�i� pagarb� karved�iui, įrengusiam t� stovykl� tolumoje. Prie� pat au�r� i� jos i�jojo raiteliai �valgyti slėnio. Jie jojo pietų kryptimi�� turėjo perjoti vis� slėnį ir grį�ti. Buvo akivaizdu: jie nesitiki prie�o taip arti, ir Ka�iunas girdėjo, kaip jodami jie �ūk�ioja vienas kitam, beveik nesidairydami į kalnų vir�ūnes ar papėd�. Nėra abejonės, jiems tai atrodo nesunki tarnyba�� praleisti �iem� �iltai ir saugiai, tarp daugybės kardais ginkluotų karių.
Ka�iunas krūptelėjo, kai vienas i� vadų paplek�nojo jam per petį ir į rank� įspraudė ry�uliuk� su mėsa ir duona. Tas buvo su�il�s ir drėgnas, matyt, liet�sis prie ka�kieno odos, bet Ka�iunas jautėsi alkanas kaip vilkas, taigi dėkingas linktelėjo ir suleido dantis į maist�. Jam reikėjo pasistiprinti. Netgi su lanku rankoje gimusių vyrų pe�iai ir rankos įskausdavo paleidus �imtus strėlių. Jis su�nib�dėjo įsakym� vyrams stotis poromis ir pakilnoti vienam kit�, kad apsigintų nuo �al�io ir atpalaiduotų raumenis. Visi kariai �inojo tokios mank�tos naud�. Nė vienas nenorėjo būti i�sek�s atėjus laikui stoti į mū�į.
Kinų stovykloje tebebuvo ramu. Ka�iunas nervingai nurijo paskutinį duonos k�snį, prisikim�o burn� sniego�� reikėjo gerai j� sudrėkinti�� ir leido skys�iui nutekėti gerkle. Jam reikia tinkamai parinkti puolimo laik�. Jeigu jis puls dar nepasirod�ius �ingiui, Dzinų vadas spės nukreipti dalį savo did�iulės kariuomenės pulti Ka�iuno lankininkų. Jeigu pavėluos pulti, tuomet �ingis negalės pasinaudoti antro antpuolio teikiamu prana�umu ir gal net �us.
Nuo įtempto �iūrėjimo į tolį Ka�iunui įskaudo akys.
Einantys perėja belaisviai ėmė dejuoti nujausdami, kas jų laukia. Pirmosios mongolų raitelių eilės u�kirto keli� trauktis, taigi neliko kas daryti, tik eiti pirmyn. �ingis pastebėjo, kaip keli jaunesni vyrai puolė tarp dviejų karių. Tūkstan�iai akių kar�tligi�kai stebėjo �į mėginim� sprukti, paskui nusimin� nusisuko, i�vyd�, kaip �aibi�kai nulėkė vyrų galvos po kardo kir�ių.
Jiems į�ygiavus tarp auk�tų perėjos sienų aidu atsimu�ė būgnų, �irgų ir vyrų balsai. Toli priekyje kinų �valgai lėkė prane�ti naujienų savo vadui. Prie�as �inos, kad at�ygiuoja �ingis, bet ne�inos, koki� staigmen� jiems ruo�ia.
Belaisvių būrys kėblino pirmyn akmenuotu taku, baimingai dairydamasis, kada pasirodys pirmieji kinų lankininkai. Prie� mongolų raitelius i� lėto ėjo daugiau nei trisde�imt tūkstan�ių vyrų. Kai kurie griuvo ir mirtinai nuvarg� gulėjo ant �emės. Prijojo raiteliai ir dūrė juos ietimis nesigilindami, ar belaisviai krito i�sek�, ar tik apsimeta. Gyvieji �ai�iais �ūksniais buvo raginami eiti pirmyn, lyg o�kos. Tie pa�įstami kerd�ių �ūkalojimai �i�ia skambėjo keistai. �ingis, paskutinį kart� per�velg�s karių gretas, gerai įsidėmėjo, kur stovi patikimi vadai, paskui alkanu �vilgsniu įsistebeilijo į priekį. Perėja dviejų mylių ilgio, ir atgal jis nepasuks.
Galiausiai Ka�iūnas pastebėjo netvarking� judėjim� kinų stovykloje. �ingis �engė pirmyn, ir prane�imai apie tai pasiekė kinų vad�. Raitija �uoliavo pro palapines�� jie jojo geresniais �irgais, nei Ka�iūnas kada nors buvo mat�s. Galbūt imperatorius savo imperatori�kajai kariuomenei laikė tik geriausių veislių �irgus. Jie buvo didesni u� įprastus ir �vilgėte �vilgėjo ryto saulėje, kai raiteliai rikiavosi veidu į Barsuko Nasrų perėj�.
Ka�iūnas matė, kaip į priekines eiles skuba pulkai arbaletininkų ir ietininkų, ir raukėsi, kad jų tiek daug. Brolis gali būti sutriu�kintas, kai jį puls tiek karių. Tokioje siauroje erdvėje jis negalės naudoti savo mėgstamos taktikos apsupti prie��.
Ka�iūnas atsigr�ė į vyrus�� jie �iūrėjo į jį laukdami jo �od�io.
��Kai įsakysiu, bėkite. Sustatysime tris gretas skersai slėnio taip arti jų, kaip tik įmanoma. Jūs negirdėsite man�s per strėlių zvimbim�, todėl perduokit visiems dabar, kad paleistų po dvide�imt strėlių, o tuomet palauktų. Dar dvide�imt reikės i��auti, kai pakelsiu ir nuleisiu rank�.
��Jų raitija �arvuota. Jie sutriu�kins mus,�� pasakė �alia Ka�iūno stovintis vyras. Visi jie buvo raiteliai. Tiesiog stovėti prie�ais puolantįjį prie�taravo viskam, ko jie buvo i�mok�.
��Ne,�� atsakė Ka�iūnas.�� Niekas pasaulyje neatsilaikys prie� lankais ginkluotus mano vyrus. Pirmi dvide�imt �ūvių sukels panik�. Tuomet eisime pirmyn. Jei jie puls,�� o jie puls,�� mes paleisim po ilg� strėl�, perversian�i� kiekvieno vyro gerkl�.
Jis pa�velgė per slėnį į kinų stovykl�. Dabar ji atrodė lyg sujudintas skruzdėlynas. �ingis artėjo.
��Perduokit įsakym� pasiruo�ti,�� sumurmėjo Ka�iūnas. Jo kakt� i�mu�ė prakaitas. Sprendimai turėjo būti tikslūs.�� Dar truputėlį palauksime, o kai pajudėsime, eisime greitai.
Nuėj� ma�daug pus� perėjos, belaisviai atsidūrė prie�ais pirm�sias arbaletininkų gretas. Kinų kariai buvo įsitais� ant uolų ky�ulių penkiasde�imties pėdų auk�tyje. Belaisviai juos pastebėjo pirmi ir at�oko nuo perėjos kra�tų, grūdosi viduryje ir sulėtino eisen�. Kinų kareiviai negalėjo pra�auti. Jie paleido strėlių pliūpsnį tiesiai į grūstį. Nuaidėjus �auksmams, pirmosios trys �ingio karių eilės pakėlė lankus. Kiekvienas galėjo pataikyti į skrendantį pauk�tį ar į �uoliais lekiantį raitelį. Strėlės perskrodė or�, ir kinų kariai ėmė kristi ant einan�iųjų apa�ioje. Kariai judėjo pirmyn, u� sav�s palik� kruvinus uolų ply�ius, stumdami pirmyn dejuojan�ius ir klumpan�ius belaisvius.
Dar truputėlį paėj� perėja jie pasiekė pirm�j� s�smauk� tarp dviejų uolų ky�ulių. Belaisviai svirduliuodami ėmė spraustis į j�, genami mongolų �ūksnių ir baksnojami ietimis. Visi matė du did�iulius įtvirtinimus, pakibusius vir� vienintelio perėjos tako. Iki �itos vietos �valgai buvo atjoj�, o kas yra toliau, niekas ne�inojo.
Chazaras prakaitavo. Labai ilgai u�truko, kol tūkstantis vyrų nusileido trimis virvėmis �emyn. Vis daugiau vyrų saugiai leidosi ant �emės, ir jam kilo pagunda nelaukti kitų. Sniegas buvo toks gilus, kad eidami vyrai smego iki liemens, ir Chazaras nebemanė, kad tai įtvirtinimų gynėjų med�ioklės takas,�� nebent jis pra�iopsojo kur nors toliau esan�ius laiptelius, i�kaltus uoloje. Jo vyrai rado, kaip apeiti įtvirtinimus, bet tamsoje jis niekaip neį�iūrėjo tako. Kaip ir įtvirtinimai kitapus perėjos, jie buvo neprieinami niekam i� Barsuko Nasrų perėjos pusės. Kiek jis suprato, sargybiniai ten būdavo pakeliami virvėmis.
Trys i� jo vyrų leisdamiesi nukrito, bet vienas vis dėlto liko gyvas. Karys taip giliai įkrito į pusnį, kad bendra�ygiai turėjo jį, apstulbusį, atkasti. Kitiems dviem nepasisekė�� jie atsitrenkė į uol�. Nė vienas i� jų neriktelėjo, vienintelis garsas naktyje buvo į savo lizdus grį�tan�ių pelėdų ūbavimas.
I�au�us Chazaras vedė vyrus per gilų snieg�. Pirmieji, kuriems reikėjo praminti tak�, judėjo labai lėtai. Vir� jų dunksojo tamsi tvirtovė, ir nusimin�s Chazaras galėjo tik keiktis suprat�s, kad de�imtadalį Ka�iuno karių �ia atvedė be reikalo.
Kai priėjo kertantį tak�, Chazar� u�plūdo jaudulys. Prie tako jie rado didel� malkų rietuv�, paslėpt� nuo apa�ioje esan�ios perėjos. Buvo visi�kai ai�ku: kinų kariai rinko malkas ant uolų u� įtvirtinimų ir krovė jų atsargas ilgai �iemai. Vienas i� Chazaro vyrų rado ilgakotį kirvį, įkirst� į r�st�. Kirvis buvo gerai suteptas, tik su keliom rūd�ių dėmelėm. Chazaras i�siviepė�� tai buvo �enklas, kad �ia pat įtvirtinimų įeiga.
Chazaras įsiklausė�� tolumoje pasigirdo kojų trepsėjimas ir belaisvių dejonės. Artėjo �ingis, o jis vis dar negalėjo padėti broliams.
��Gana dvejoti,�� tarė jis vyrams.�� Privalome įsigauti į tvirtov�. Eikim pirmyn ir raskime duris, pro kurias jie ne�a malkas.
Jis pasileido bėgte, vyrai�� paskui jį, ruo�dami kardus ir lankus kautynėms.
Karvedys D�i D�ongas buvo pa�iame įvykių sūkuryje. Pas jį nuolat lakstė pasiuntiniai, o jis davinėjo įsakymus, vos i�girsdavo naujienas. Buvo nemiegoj�s, bet protas kibirk��iavo energija ir įnir�iu. Nors pūga praėjo, oras buvo ledinis. Uolos ir takas buvo apledėj�. Su�alusios rankos nenulaikys kardo. �irgai klupinės ir kiekvienas vyras jus, kaip �altis atima jėgas.
Karvedys liūdnai pa�velgė į maistui ruo�ti sukraut�, bet neu�degt� lau��. Jis galėjo pareikalauti kar�to maisto, ta�iau pavojaus signalas atėjo dar kariams nepavalgius, o dabar tam nebebuvo laiko. �Niekas �iem� nekariauja�,�� pasi�aipė i� savo naktinio įsitikinimo.
Jis saugojo perėjos įeig� daugyb� mėnesių, kol mongolai siaubė �emes iki jos. Vyrai buvo nuolat pasiruo��. Kai pasirodys mongolai, juos sutiks tūkstan�iai arbaletų strėlių, laidomų de�imties �irdies dū�ių tarpsniais. Ir tai bus tik prad�ia. D�i D�ongas sudrebėjo nuo stovykloje kylan�io kaukian�io vėjo. Jis atvedė karius į vienintel� viet�, kurioje mongolai negalės taikyti tyruose įprastos taktikos. Barsuko Nasrų perėja pati saugos kariuomenės sparnus geriau u� karių pajėgas. Tegu tik jie ateis.
Belaisviams einant po įtvirtinimais, �ingis, primerk�s akis, mėgino į�velgti, kas yra priekyje. Toks ilgas perėjos ruo�as buvo u�kim�tas vyrų, kad jis vargiai galėjo matyti, kas vyksta. Toli priekyje aidėjo �auksmai, ir jis i�vydo staiga įsiplieskusi� ugnį. Paskutiniai einantys belaisviai taip pat j� pamatė ir paklaik� ėmė bėgti tiesiai į raitelius. Ta�iau nereikėjo net �ingio įsakymo�� vyrai nukreipė į belaisvius ietis ir nuvarė juos pirmyn, į nasrus tarp įtvirtinimų. Kad ir kokie geri buvo kinų ginklai, jiems buvo sunku sustabdyti trisde�imt tūkstan�ių belaisvių. Kai kurie jau perėjo siaur�j� viet� ir pla�iai pasipylė u� jos. �ingis jojo ir tik galėjo tikėtis, kad iki to laiko, kol prijos įtvirtinimus, kinams baigsis alyvos ir strėlių atsargos. Artėjant prie siaurumos ant �emės tysojo vis daugiau ir daugiau lavonų.
Pakėl�s galv�, �ingis ant įtvirtinimų sienų pamatė lankininkus, bet labai nustebo, kad jie laido strėles skersai perėjos�� į savo �mones. Jis negalėjo to suprasti ir labai sunerimo dėl tokios įvykių eigos. Nors tai atrodė lyg dovana, jis nenorėjo jokių staigmenų tokioje vietoje. Juste juto, kaip uolos jį spaud�ia ir varo pirmyn.
Dar labiau priartėj�s prie įtvirtinimų, i�girdo gerai pa�įstam� katapultų gars�. Pastebėjo dūmų juost� vir� perėjos, o kairiojo įtvirtinimo sienas apėmė liepsnos pliūpsnis. Degantys lankininkai krito i� savo aik�telių, tuo tarpu kitoje pusėje buvo girdėti d�iūgavimas. �ingiui �irdis �oktelėjo. Tegalėjo būti vienas paai�kinimas, ir �ingis sustaugė įsakymus gretoms susiglausti ir eiti tik de�ine perėjos puse, kuo toliau nuo kairės.
Ka�iunas arba Chazaras jau įsiver�ė į tvirtov�. Kad ir kuris ten būtų, �ingis pagerbs jį, kai baigsis mū�is, jeigu tik abu dar bus gyvi.
Perėjoje gulėjo vis daugiau i�sikėtojusių lavonų, ir jo �irgui, �vengian�iam ir sutrikusiam, teko minti ant jų. Kai �ingis pajuto ant veido krentant �e�ėlį, �irdis ėmė dau�ytis i� baimės. Buvo jau beveik po įtvirtinimais, pa�iame viduryje �udynių aik�telės, įrengtos seniai mirusių Dzinų did�iūnų. Jau �uvo tūkstan�iai jo belaisvių, ir buvo vietų, kur per �uvusiųjų kūnus beveik nesimatė �emės. Ta�iau i�varg� priekyje einantieji prasibrovė per siaur�j� viet� ir dabar bėgo, apimti laukinės baimės. Mongolų gentys beveik neprarado �monių, ir �ingis d�iūgavo. Jis prajojo pro tvirtov� de�inėje, garsiai �aukdamas savo �monėms, sugebėjusiems į j� įsibrauti. Bet jie negalėjo jo girdėti, nes ir jis vargiai begirdėjo pats save.
�ingis balne susilenkė, nes reikėjo lėkti �uoliais. Sunku buvo joti ris�ia, kai aplink zvimbė strėlės, ta�iau �ingis susivaldė ir i�kėlė deln�, kad nuramintų vyrus. Viena i� tvirtovių degė, liepsnos, prasiver�usios pro �audymo angas, lai�ė sienas. �ingio akyse susmuko ir dingo liepsnose medinė aik�telė. �irgai �vengė apimti baimės, o kai kurie pasileido �uoliais paskui belaisvius. �ingis atsistojo balne, kad matytų vis� perėj�. Nervingai nurijo seiles, i�vyd�s tolumoj tamsi� linij� skersai jos. Toje vietoje perėja buvo tokia pat siaura kaip tarp įtvirtinimų,�� puikiausia gamtinė apsauga. Prasiver�ti, nesusidūrus su Dzinų imperatoriaus kariuomene, bus neįmanoma. Pirmieji belaisviai jau pasiekė t� viet�, ir dabar �ingis i�girdo tarsi griaustinį�� arbaletų u�raktai bar�kėjo taip garsiai u�daroje erdvėje, kad nuo kiekvienos papliūpos suskausdavo ausys.
Belaisviai sumi�ai lakstė it laukiniai, o strėlės juos skinte skynė, pataikydamos po kelias į t� patį vyr�. Prie� griūdami, jie dar apsisukdavo ore. Jie bėgo tiesiai į gele�ies kru��, ir �ingis i�si�iepė �inodamas�� ateis ir jo eilė.
D�i D�ongo pasiuntinys buvo i�bly�k�s i� baimės ir tebedrebėjo nuo matyto reginio. Per vis� savo tarnyb� jam neteko matyti tokių skerdynių kaip perėjoje.
��Jie u�ėmė vien� i� tvirtovių, vade,�� prane�ė jis,�� ir nutaikė katapultas į kit�.
Karvedys D�i D�ongas pa�velgė į vyr� kiek susierzin�s, kad tas rodo baim�.
��Tvirtovės tik �iek tiek juos praretino,�� priminė jis vyrui.��
Atrodė, rami vado laikysena teikė jam pasitikėjimo, ir jis giliai atsiduso. D�i D�ongas palaukė, kol pasiuntinys atgaus savitvard�, ir mostelėjo �alia stovin�iam kariui.
��Veskis �į vyruk� ir gerai i�kar�k jam kailį,�� tarė. Pasiuntinys �ioptelėjo, i�gird�s įsakym�.�� Kai i�moks nebijoti, nutrauk pamok� arba sustok ties �e�iasde�imt�ja ryk�te, nelygu, kas bus pirmiau.
Pasiuntinys nuleido galv� i� gėdos, kai jį vedė �alin. Pagaliau pirm�kart �į ryt� D�i D�ongas buvo paliktas vienas. Kurį laik� jis tyliai keikėsi, paskui dideliais �ingsniais i�ėjo i� palapinės, i�tro�k�s naujienų. Jis jau �inojo, kad mongolai priekyje varosi kinų belaisvius, taigi �iems ir tenka visi gynėjų smūgiai. D�i D�ongas galėjo tyliai paploti tokiai taktikai, kartu ie�kojo būdų, kaip j� atremti. De�imtys tūkstan�ių neginkluotų vyrų gali būti tokie pat pavojingi kaip ir kariuomenė, kai pasieks jo stovykl�. Arbaletais perėjoje jų nesulaikys. Jis įsakė laukian�iam kariui vėl siųsti karu�ių su strėlėmis į priekines eiles ir stebėjo, kaip �ie nurieda.
Chanas sumanė protingai, ta�iau belaisviai bus skydas tik tol, kol kris negyvi. Taigi D�i D�ongas dar jautėsi tvirtai. Mongolams teks kautis dėl kiekvienos pėdos. Neturėdami erdvės manevruoti, jie bus apsupti ir i��udyti.
Jis laukė svarstydamas, ar nereikėtų nueiti ar�iau priekinės linijos. I� savo ap�valgos ta�ko pamatė juodus dūmus, kylan�ius i� u�grobtos tvirtovės, ir vėl nusikeikė. Praradimas buvo �eminantis, bet imperatorius nekreips dėmesio, jei pavyks i��udyti visus iki paskutinio gen�ių karius.
D�i D�ongas tikėjosi daug jų i��udyti, leid�s jiems įsiskverbti į savo kariuomen�. Jie puls į ply�į, o tuomet bus u�pulti i� visų pusių. Jie bus lyg strėlės antgalis, atsidūr�s tarp patyrusių karių. Tai gera taktika. Kitas būdas�� visi�kai u�kirsti perėj�. Jis svarstė, kuri taktika prana�esnė. Sutramdė savo neramiai plakan�i� �irdį ir į vyrus �velgė pasitikėjimo kupinu veidu. Tvirta ranka paėmė �sotį vandens ir prisipylė puoduk�. Gurk�nojo �iūrėdamas į perėj�.
Akies kra�teliu pamatė judėjim� prisnigtame slėnyje. Pa�velg�s atid�iau, sustingo. I� u� med�ių lindo vyrai, i�tisos tamsios jų eilės.
D�i D�ongas sviedė puoduk�, pamat�s per stovykl� atbėgan�ius pasiuntinius prane�ti apie įvykius. Mongolai negalėjo įkopti į vir�ukalnes. Tai neįmanoma. Nors buvo priblok�tas, nurodymus davė nedvejodamas, pasiuntiniams dar nepriėjus.
��Raitelių pulkams nuo pirmo iki dvide�imto i�sirikiuoti�� sustaugė jis.�� Ginkite kairįjį sparn� ir nu�luokite tuos mongolus.
Raiteliai nujojo perduoti įsakymo, ir pusė raitijos atsiskyrė nuo pagrindinės kariuomenės. Jis matė, kaip mongolai gretomis �ygiuoja jo link, bet neleido sau galutinai pamesti galvos. Jie pės�iomis u�kopė į vir�ukalnes, todėl turi būti i�sek�. Jo raiteliai juos sutryps.
Atrodė, prireiks �imtme�io, kol dvide�imt tūkstan�ių imperatoriaus raitininkų i�sirikiuos pulkų kairiajame sparne. Tuo metu mongolai sustojo. D�i D�ongas sugniau�ė kum��ius klausydamasis, kaip įsakymai perduodami i� vieno gretos galo į kit�, ir �iūrėdamas, kaip raiteliai ristele pajuda sniege stovin�ių prie�ų link. Jis matė�� mongolų ne daugiau nei de�imt tūkstan�ių. Pėstininkai gerai surengto puolimo neatlaikys. Jie bus nu�luoti.
Karved�iui stebint, raiteliai ėmė joti grei�iau, i�kėl� kardus kirsti galvas. Jis prisivertė atsigr�ti į perėj�. Jam d�iūvo burna.
Mongolai varė belaisvius priekyje, paėmė vien� tvirtov� ir apsupo jį i� kalnų pusės. Jeigu tik tiek, jis dar gali juos sumu�ti. Paskui akimirksnį sudvejojo, ar nevertėtų įsakyti u�kirsti perėj�. Bet ne, to dar nereikia. Jo pagarba mongolų chanui smarkiai padidėjo, bet jis dar pasitikėjo savo raitija, griausmingai jojan�ia slėniu.
XXIII
SKYRIUS
U� devynių �imtų �ingsnių kinų raiteliai ėmė lėkti �uoliais. Dar per anksti, galvojo Ka�iunas. Jis ramiai stovėjo, visk� stebėdamas su savo devyniais tūkstan�iais karių. Slėnis nėra toks platus, kad juos tuoj pat apsuptų. Ka�iunas juto�� vyrai nervinasi. Nė vienas i� jų niekada nedalyvavo puolime pės�iomis, be to, jie suvokia, kaip turi jaustis prie�ai. Ant kinų raitelių �arvų ir pakeltų kardų blyksėjo saulės at�vaitai�� jie pasiruo�� ver�tis tarp mongolų.
��Prisiminkite!�� su�uko Ka�iunas.�� �ie vyrai nėra susidūr� su mumis kare. Jie ne�ino, k� mes galime padaryti. Viena strėle juos numu�kit, kita�� u�mu�kit. Visi i�sirinkit taikinius ir, man davus �enkl�, paleiskit po dvide�imt strėlių!
Jis pakėlė lank� prie ausies, jausdamas de�inės rankos jėg�. �tai dėl ko jis mank�tinosi daugyb� metų�� kad raumenys būtų tvirti kaip gele�is. Jo kairė ranka stiprumu nė i� tolo neprilygo de�inei, ir dėl pastarosios peties raumenų kauburio apsinuogin�s jis atrodė kreivas. Dabar jautė, kaip dreba �emė atjojant raiteliams. Kai iki jų buvo lik� �e�i �imtai �ingsnių, jis nu�velgė savo karių gretas. Pa�velgė ir į u�pakalyje stovin�ius vyrus. Jie laikė lankus įtemptus, pasiruo�� prie�ui siųsti mirtį.
Jodami kinų kariai �aukė, ir tas garsas aidėjo slėnyje, atsimu�damas į tylin�ias mongolų gretas. Kinai buvo gerai apsi�arvav� ir turėjo skydus, kurie saugos juos nuo strėlių. Ka�iūnas matė kiekvien� smulkmen�, kai kinai g�sdinan�iu grei�iu artėjo. Mongolų �ūviai toliausiai siektų taikinį u� keturių �imtų �ingsnių. Ka�iūnas leido kinams prajoti �i� rib�. Rai kinai priartėjo per tris �imtus �ingsnių, jis akies kra�teliu pastebėjo į save nukreiptus vyrų �vilgsnius�� visi laukė, ar jis nepaleis strėlės.
U� dviejų �imtų �ingsnių �irgų eilė priminė sien�. Ka�iūnas pajuto kylant baim� ir davė įsakym�.
��Imkit juos!�� suriko jis ir suurzgė, paleisdamas strėl�.
T� patį akimirksnį or� perskrodė dar devyni tūkstan�iai strėlių.
Puolėjai stabtelėjo, lyg prijoj� griovį. Vyrai krito i� balnų, o �irgai klupo. Jojantys i� paskos visu grei�iu trenkėsi į juos. Tuo tarpu Ka�iūnas įtempė lank�, pasiruo��s antram �ūviui. Į puolan�iuosius vėl nulėkė strėlių papliūpa.
Kinų raiteliai niekaip negalėjo sustoti, net jeigu suprato, kas vyksta. Suklupus pirmosioms gretoms, ant jų u�lėkė jojantys i� paskos, o �iuos pasitiko kita strėlių banga. Į kiekvien� vyr� susmigo po tris ar keturias strėles, ir jos lėkė taip greitai, kad buvo nematomos. Vyrams i� rankų plė�ė pavad�ius ir, net jei jų gyvyb� i�gelbėjo �arvai ar skydai, smūgiu jie buvo blo�kiami ant �emės.
Ka�iūnas �audydamas garsiai skai�iavo ir taikėsi tiesiai į neapsaugotus kinų, kai jie sverdėdami mėgindavo atsistoti, veidus. Jei negalėjo į�velgti veido, taikė į krūtin� tikėdamasis, kad tvirtas strėlės smaigalys pramu� �arvų �vynus. Siekdamas penkioliktos strėlės, pajuto deginim� pe�iuose. Puolantys raiteliai visu grei�iu atlėkė į taikinio viet�, bet daugiau nesiartino. Ka�iūnas vėl siekė strėlės, ta�iau pastebėjo, kad jau i�naudojo jų dvide�imt.
��Trisde�imt �ingsnių pirmyn su manim!�� su�uko jis ir pats leidosi palengva bėgti.
Jo vyrai bėgo i� paskos, i� strėlinių traukdami naujus strėlių ry�ulius. Kinų kariai matė, kad mongolai pajudėjo, ir dar tūkstan�iai jų ver�ėsi pirmyn pro �uvusiuosius. Daugelis krito net nesu�eisti ir buvo prispausti griūvan�ių �irgų ar mir�tan�ių vyrų. Vadai, pamat� mongolus ateinant, �ūkavo įsakymus vėl lipti ant �irgų.
Ka�iūnas i�kėlė kum�tį ir eilė sustojo. Vienas i� vadų trinktelėjo antausį jaunesniam vyrui ir �is susvyravo.
��Jei dar kart� pamatysiu, kad �auni į �irg�, pats tave u�mu�iu!�� �ūktelėjo vadas.
Ka�iūnas sukikeno.
��Dar dvide�imt strėlių! Taikykit į vyrus!�� suriko jis, ir įsakymas buvo perduotas visai gretai.
Kinų raitija po pirmojo smūgio kiek atsitokėjo, ir jis matė, kaip plunksnoti vadai ragina karius joti pirmyn. Ka�iūnas nusitaikė į vien�, besisukiojantį ant �irgo, mosuojantį kardu.
Ka�iūno strėlė perskrodė kariui kakl�, ir nulėkė dar devyni tūkstan�iai strėlių. I� tokio atstumo jie galėjo gerai nusitaikyti, ir strėlių papliūpa visk� nusiaubė.
Dūzgian�ios strėlės i�sklaidė nualint� antr� puolėjų gret�, ir kinų kariai ėmė krikti. Keletas nesu�eistų vyrų �uoliais spruko i� sumai�ties. Jų skyduose styrojo strėlės. Nors Ka�iunui buvo labai skaudu duoti tokį įsakym�, jis suriko vyrams:
��Į �irgus!�� ir gyvuliai ėmė griūti, net kaulai tra�kėjo.
Be jokio atokvėpio buvo laidoma po de�imt strėlių kas �e�iasde�imt �irdies tvinksnių. Dr�siausieji �uvo pirmi. Liko silpnieji ir bailesni, tie mėgino apgr�ti �irgus į savųjų pus�. U�pakalines gretas suardė �uoliuojantys �irgai su balnuose siūbuojan�iais vyrais strėlių pervertomis krūtinėmis.
Ka�iunui leid�iant keturiasde�imt� strėl� kaip reikiant suskaudo petys. Jis laukė, kol vyrai aplink baigs �audyti. Slėnis prie� akis skendo kraujyje ir buvo u�verstas �uvusiųjų kūnų. I� tolo jis atrodė lyg raudona besispardan�ių kanopų ir besibla�kan�ių vyrų dėmė sniege. Kinams neliko jokios galimybės smogti ir, nors karved�iai dar �ūkavo įsakymus ver�tis pirmyn, jie nebeturėjo jėgų kautis.
Ka�iūnas, nedav�s jokio įsakymo, puolė pirmyn, kartu pasipylė jo vyrai. Jis suskai�iavo dvide�imt �ingsnių, paskui, leid�s įkar��iui nustelbti prot�, nulėkė dar dvide�imt �ingsnių ir atsidūrė pavojingai arti kritusių vyrų ir �irgų. Du būrius skyrė tik �imtas �ingsnių. Ka�iūnas susmeigė dar dvide�imt strėlių į �varutėlį snieg� ir nukirto jas ri�an�i� virv�. Kinų kariai suklykė i� siaubo, pamat� �į veiksm� ir vėl įtemptus lankus. Tarp jų plito panika ir, kai į juos susmigo dar gausybė strėlių, jie palū�o.
Prad�ioj kinai traukėsi lėtai. Mėgindami pabėgti, �uvo tiek pat vyrų, kiek ir tų, kurie ver�ėsi į priekį. Mongolai �audė į kiekvien�, kurį tik pastebėjo. Vadai krito vienas po kito, ir Ka�iūnas rėkė lyg laukinis, matydamas, kad besitraukian�iųjų daugėja. Tie, kurie net nepriėjo priekinės linijos, blo�kėsi į �alis, apimti kraujo ir baimės u�krato.
��Lė�iau!�� suriko Ka�iūnas savo vyrams.
Rėkdamas jis paleido penkiasde�imt�j� strėl� ir ketino prieiti dar ar�iau karių baigti padėt jiems triu�kinti prie�o. Susitvardė, nors labai norėjo bėgti paskui besitraukian�iuosius. Tam dar ateis laikas, pasakė sau. Kariai sulėtino temp�, kaip buvo įsakyta, ir �audė dar taikliau. �imtai vyrų krito nusmeigti daugiau nei vienos strėlės. Mongolai jau paleido po �e�iasde�imt strėlių, ir dabar ant nugarų karojo lengvos strėlinės.
Ka�iūnas stabtelėjo. Raitija buvo sutriu�kinta�� daugybė raitelių lėkė atgal, paleid� pavad�ius. Jis nebijojo naujo puolimo,�� ta�iau kinai dar gali persirikiuoti. Ka�iūnas suprato�� juos galima nustumti į jų pa�ių gretas, bet eiti dar ar�iau pavojinga. Rai kinai susidurs su jo kariais, �i diena dar gali pakrypti anų labui. Ka�iūnas ap�velgė besi�ypsan�ius veidus ir nusijuokė.
��Ar eisite su manim?�� paklausė.
Jie pritariamai suū�ė, ir jis dideliais �ingsniais nu�ingsniavo pirmyn, traukdamas strėl� i� strėlinės.
�į kart� laikė j� prie lanko templės, kai priėjo pirm� �uvusiųjų eil�. Daug karių dar merdėjo, ir mongolai paėmė jų vertingus kardus, d�iaugdamiesi, kad galės juos u�siki�ti u� savo delo juostos. Ka�iuno vos nepargriovė lekiantis palaidas �irgas. Jis i�tiesė rank�, norėdamas nutverti u� pavad�io, bet jam nepavyko. T� �irg� kiek toliau sustabdė du jo vyrai. Aplinkui be raitelių lakstė �imtai �irgų ir Ka�iunas pagavo kit�, �is prunk�tė baidydamasis tvirtos lankininkų gretos. Ka�iunas nuramino gyvulį, patrynė jam snukį. Matė, kad kinų kariai persirikiuoja. Jis jau parodė jiems, k� jo �monės gali lankais. Tikriausiai atėjo laikas parodyti ir k� jie gali ant �irgų.
��Imkite kardus ir sėskit ant �irgų!�� su�uko jis.
Įsakymas buvo pakartotas, ir vyrai d�iaugsmingai puolė per �uvusiuosius ir �oko ant kinų �irgų. �irgų buvo daugiau negu u�tektinai, nors kai kurių akys i�siplėtusios i� siaubo, kiti ap�lakstyti raitelių krauju. Ka�iunas �oko į baln� ir atsistojo balnakilpėse�� reikėjo matyti, k� daro prie�as. Jis tro�ko, kad Chazaras būtų �ia ir tai i�vystų. Broliui patiktų �is sumanymas�� pulti kinų kariuomen� jų pa�ių �irgais. Jis �ūktelėjo, kulnais į �onus paragino �irg� ir prigludo prie jo, tas �oko į priekį ir pasileido �uoliais.
Perėjos gale tvyrojo suirutė. �ingis jojo per �uvusiuosius. Kinų kariai arbaletais i��audė beveik visus belaisvius. Po kojomis judan�iose krūvose styrojo pusė milijono gele�inių strėlių. Kai kurie i� belaisvių metėsi į kinų gretas, paklaik� i� siaubo. �ingis matė, kaip jie graibstėsi ginklų ir u�tvarų kruvinomis rankomis.
Vientisa �ūvių papliūpa virto pavieniais �ūviais, kai paskutinis i� jų įsiver�ė tarp kinų. �imtai jų pralau�ė pirm�j� kinų gret�, draskydamiesi ir spardydamiesi i� nevilties. Jei rasdavo ginkl�, �vaistėsi juo aplinkui, kol kas nors nu�udydavo.
�ingis skverbėsi pirmyn, aplink jį dūzgė strėlės, ir jis staigiai pasilenkė balne, vienai lekiant labai arti. Priekyje buvo did�iulė kinų kariuomenė, ir jis padarė visk�, k� galėjo. Prie� akis atsivėrė tu�tynė, ir jis suvokė, kad akmenų siena plyti tik viename �one. I� toli jam buvo pasirod�, jog ta anga�� dideli vartai, bet priartėj�s pamatė kinų pastatyt� did�iulio med�io kamien�. Nuo jo vir�ūnės buvo nutiestos virvės, ir �ingis suprato, kad tuo med�iu jie bando u�versti perėj� ir perskirti jo kariuomen� pusiau. Jeigu tas medis nugrius, jam galas. I�sigand�s jis sustojo prie lavonų krūvos ir nusimin�s suriko saviesiems: juos gali partrenkti griūvantis medis. Jis ėmė �aukti priekyje esan�ius vyrus vardais, paliepė eiti pirmyn rodydamas į did�iulį med�io kamien�, kuris griūdamas galėjo sudau�yti visas viltis. Jie mėgino pasiekti virves ir nupjauti.
�ingis pamatė, kad kinai apsisuko. Ka�kas buvo negerai, ir �ingis surizikavo atsistoti balnakilpėse�� reikėjo suprasti, kas darosi. Paskutiniai belaisviai mėgino pakelti pintas u�tvaras�� jas naudojo kinų kariai, kol pasiruo� naujam �ūviui. �ingis sulaikė kvap�, kai jo kariai prisidėjo prie i�sekusių belaisvių. Jų kardai �vytėjo saulėje. Arbaletai pagaliau nutilo. �ingis matė, kaip kinai mosuoja rankomis, pra�ydami atsargų.
Pagaliau, kaip jis ir tikėjosi, jiems baigėsi strėlės. �emė juodavo nuo bjaurių ma�ų gele�inių smaigų. Dar daugybė jų buvo susmig� į kiekvien� gulintį kūn�. Tegu tik tas medis pastovi, ir jis įsiver� į kinų gretas. �ingis i�sitraukė tėvo kard� ir pajuto, kad įtampa slūgsta, lyg griuvus u�tvankai. U� jo nugaros mongolai i�kėlė ietis arba kardus ir taip kulnais spustelėjo �irgus, kad tie �okte per�oko lavonų krūvas. Likusias u�tvaras nuspardė. �ingis prajojo did�iulio med�io �e�ėlį ir net nesustojo�� jį ne�te ne�ė tiesiai į Dzinų imperatoriaus kariuomenės gretas.
Mongolų raiteliai lyg ietis įsiver�ė giliai tarp kinų karių. Pavojus didėjo su kiekvienu �ingsniu, nes dabar prie�ai juos supo ne tik i� priekio, bet ir i� �onų. �ingis kirto į bet k�, kas tik judėjo. Lyg koks mėsininkas, jis galėjo kapoti valandų valandas. Priekyje matė i�krikusi� raitij�, įjojusi� tarp savųjų ir juos bla�kan�i� į �alis. Jis nerado kada atsigr�ti į medį, kai aplinkui �vytavo tiek gele��ių. Tik kai antra karių greta �uoliais įjojo tarp raitininkų, jis pakėlė akis ir atpa�ino savo �mones ant kinų �irgų. Jis �iurk��iai riktelėjo, pajut�s kylan�i� sumai�tį tarp prie�ų. U� nugaros vyrai siaubė bejėgius arbaletininkų būrius ir dar giliau skverbėsi tarp gausybės prie�ų. To nebūtų pakak� be paramos i� �onų. �ingis �iūrėjo, kaip jo raiteliai sėja panik� kinų gretose. Geriausi pasaulio raiteliai siautėja tarp prie�ų!
Ka�kas kliudė kardu jo �irgo gerkl�, ir i� gilios �aizdos ant besikaunan�ių karių veidų ėmė �virk�ti kraujas. �ingis pajuto, kad �irgas klumpa, nu�oko nuo jo taip, kad patiesė du vyrus.
T� akimirk� jis nustojo jausti kautynių puls��� galėjo kautis tik pės�iomis, vildamasis, kad jie padarė, k� reikėjo. Vis daugiau ir daugiau jo karių plūdo i� perėjos ir telkėsi jos viduryje... Mongolų kariauna prasiver�ė lyg �arvuotas kum�tis ir privertė Dzinų kariuomen� trauktis.
Karvedys D�i D�ongas galėjo tik i�si�ioj�s stebėti, kaip mongolai siaubia priekines gretas. Jis matė, kaip jo raitija buvo sutriu�kinta ir nustumta prie kariuomenės branduolio ir kokia panika dėl to kilo ir plito tarp karių. Jis dar būtų galėj�s juos sulaikyti, buvo tuo įsitikin�s, bet kaip tik tada prakeikti mongolai ėmė vytis juos pagrobtais �irgais. Jojo jie neįtikėtinai gerai, i�laikydami balne pusiausvyr�, kai lėkdami �uoliais laidė strėlių papliūpas ir pramu�ė skyl� karių gretose. Jis matė, kaip krito kardais ginkluotų karių pulkas ir pasidavė tie, kurie stovėjo ar�iausiai perėjos, ir pro juos, lyg pro kardais ginkluotus vaikus, prasiver�ė nauja mongolų banga.
Karvedys tik spoksojo, galvoje buvo tu��ia. Jam pavaldūs vadai �velgė į jį laukdami įsakymų. Bet tiek daug visko buvo nutik� ir taip greitai, kad jis tiesiog stovėjo stėrte pastėr�s. Bet ne, jis dar gali atsigauti. Daugiau negu pusė jo kariuomenės dar laukia susitikimo su prie�u, dar dvide�imt raitininkų pulkų. Jis pareikalavo �irgo ir u��oko ant jo.
��U�tverkite perėj�!�� suriko jis, ir pasiuntiniai nulėkė pro karių gret� į priekį.
Ten laukė vyrai, jei tik dar gyvi, pasiruo�� vykdyti įsakym�. Jeigu jam pavyktų sustabdyti i� perėjos plūstan�ius mongolus, galėtų apsupti ir i��udyti tuos, kurie taip beatodairi�kai lekia tarp jo karių. Jis buvo pastat�s t� medį kaip paskutin� u�tvar�, ir tai buvo vienintelis dalykas, dar galėj�s laimėti jiems �iek tiek laiko persirikiuoti.
Subedėjus matė, kaip �ingis lekia paklaikusiu �irgu i� perėjos. Jis juto aplink baisų spaudim�, kai vis daugiau chano vyrų skriejo i� paskos. Subedėjaus jaunieji vilkai kaukė i� susijaudinimo. Daugelis jų dar buvo taip apsupti raitelių, kad negalėjo pajudėti. Kai kurie, priversti apsigr�ti, dabar vėl mėgino apsisukti ir grį�ti į kovos lauk�.
�ingis jau buvo i�nyk�s Subedėjui i� akių, kai �is pastebėjo, kad kinams truktelėjus virvė vir� galvos įsitempė. Jis pa�velgė auk�tyn ir tuoj pat suprato�� jei medis bus nuverstas, jie bus atkirsti nuo tų, kurie jau i�jojo i� perėjos.
Jo vyrai nepastebėjo pavojaus ir ragino �irgus �ūksniais, įprastais jauniems vyrams. Subedėjus nusikeikė pamat�s, kad ir kita virvė įsitempė. Medis nors ir mil�ini�kas, bet nebus sunku jį nutempti �emyn.
��Taikiniai ten!�� suriko jis savo vyrams, rodydamas kryptį, o pats įtempė lank� ir ėmė laidyti strėles tokiu da�numu kaip niekad.
Pirma strėlė pataikė vienam i� kinų tiesiai į gerkl� ir jis nukrito, paleid�s virv�, nusitempdamas su savim dar du bendra�ygius. Virvė atsipalaidavo, bet pribėgo dar vyrų�� reikėjo vykdyti D�i D�ongo įsakym��� ir medis ėmė svirti.
Subedėjaus jaunieji vilkai atsakė spie�iumi strėlių ir paguldė tuzinus vyrų. Bet buvo jau per vėlu. Paskutinis i� kinų karių trūktelėjo stor� kamien� tiesiai jiems vir� galvų, ir jis krito su tokiu trenksmu, kad nuaidėjo visoje perėjoje. Subedėjus buvo ne toliau nei u� dvide�imties �ingsnių nuo krentan�io med�io. Jo �irgas persigand�s �oko atatupstas, ir Subedėjui teko įtempti pavadį norint jį suvaldyti.
Net lik� gyvi belaisviai pa�oko nuo smūgio garso. Subedėjus �iūrėjo apstulb�s ir pasibaisėj�s. Akimirk� tvyrojo tyla, kol j� perskrodė vienintelis siaubingas riksmas�� kario, kuriam sutrai�kė kojas. Medis u�tvėrė perėj� �mogaus ūgio auk�tyje. Joks �irgas tokios kliūties neper�oks. Subedėjus pajuto�� į jį �aibi�kai įsmigo tūkstan�iai akių, ta�iau jis ne�inojo, k� daryti.
Jam sutraukė skrandį, kai u� tos pertvaros pamatė rikiuojantis kinų ietininkų eiles. Tie, kurie drįso parodyti veidus, buvo atmu�ti strėlėmis, bet jų ginklai liko�� sunkios gele�ys, sudėtos lyg dantų eilė prie med�io kamieno. Subedėjus sausai nurijo.
��Kirvukus!�� sustaugė jis.�� Kirvukus �ionai!
Jis ne�inojo, kiek truks suskaldyti tokį stambų kamien�. Jei to nepadarys, chanas bus atitvertas nuo savųjų.
XXIV
SKYRIUS
�ingis matė, kaip virto medis. Sustaug�s i� pyk�io, vienu smūgiu nukirto kariui galv�. �ingis skendėjo raudonų ir auksinių vėliavų jūroje, kurios plazdėjo lyg kokie pauk��ių sparnai. Jis kovėsi vienas, �ūtbūtinai. Kinai dar nesuvokė, kas jis toks, tik pribėg� mėgino nukauti t� urzgiantį karį, kuris lyg koks dervi�as sukosi ir lakstė tarp jų, kaip ginkl� naudodamas visk�, kas tinkama pakliūdavo po ranka�� bet k�, kas galėjo padėti i�gyventi. Jam i� paskos driekėsi skausmo pėdsakas, bet jis negalėjo sustoti. Sustoti�� vadinasi, mirti po kariaunos vėliavomis.
Kinai pajuto prie�us staiga apėmusį netikrum� ir ėmė atgauti ry�t�. �ingis i�vydo daug naujų raitelių, atidundan�ių i�ilgai sparnų, ir pametė i� akių brolį Ka�iun�. Jis tarp prie�ų, be �irgo. Aplinkui viskas skendo dulkėse, ir mirtis buvo �ia pat, tik per plauk�, ji �nib�dėjo į ausį.
�ingiui bevilti�kai bla�kantis, ka�koks raitelis prasiskynė keli� per karius, įtemp�s visas jėgas pakėlė chan� ir pasodino sau u� nugaros. Tai buvo imtynininkas Tolujus. �ingis padėkojo galiūnui kariui, ir jie tuo pat metu pakėlė kardus. Arbaletų strėlės at�okdavo nuo jų �arvų, ir Tolujus nepatenkintas urzgė, kai po smūgio atply�davo pir�to platumo �arvų plok�telės.
��Pas mane! Ginkit chan�!�� suriko Tolujus, kad perrėktų aplink �urmuliuojan�ius kinus.
Jis pastebėjo �irg� be raitelio ir pasuko prie jo. �ingiui siekiant tu��io balno ka�kas kirto į �launį, ir jis suriko i� skausmo. Ėmė pa�ėlusiai spardytis, spirdamas koja sulau�ė ka�kam �andikaulį. Dūris pa�adino jo jausmus i� snaudulio, ir tarp kardo kir�ių jis dairėsi aplink, vėl panirdamas į mū�io lauko kvaitulį.
Tvyrojo sumai�tis. Atrodė, kinai nebeturi pulkų, tik pavienius kareivius. Rytinėje pusėje jų vadas dar mėgino atkurti tvark�. Raitija sparnuose pasieks �ingio vyrus, kai jie kausis pa�ioje karių tankynėje. �ingis papurtė galv��� akis buvo u�liej�s kraujas. Jis neprisiminė, kaip buvo su�eistas, bet jo galva buvo plika, �almas numu�tas. Pajut�s kraujo skonį, nusispjovė ir dar vienam kariui perrė�ė gerkl�.
��Chanas!�� suriko Tolujus, ir jo balsas nusklido toli.
Ka�iunas i�girdo jį ir atsiliepė, mojuodamas kardu. Jis negalėjo pasiekti brolio, ir dauguma jo vyrų jau �uv�, sutrypti. Tikriausiai lik� tik penki tūkstan�iai i� devynių. Jų strėlinės jau tu��ios ir jie per toli nuo Barsuko Nasrų perėjos ir chano.
Ka�iunas mostelėjo kardu ir perrė�ė savo �irgui �on�. Gyvulys su�vengė, �oko ant vyrų ir i�spardė juos į �alis. Ka�iunas vėl suriko nesavu balsu, �aukdamas savo vyrams sekti paskui ir mėgindamas suvaldyti su�eist� gyvulį. Jis lėkė pro kinų kareivius, kapodamas kardu visk�, k� tik u�griebė. �irgas bėgo lyg pami��s, ir Ka�iunas i�girdo, kaip lū�ta gyvulio krūtinkaulis atsitrenkus į ka�koki� kliūtį. Jis skriste vertėsi �irgui per galv� ir savo �arvais parblo�kė ka�kokį vyr�. U�pakalyje suriko jo karys, ir Ka�iunas apduj�s i� skausmo smogė atgalia ranka.
Tie penki tūkstan�iai karių kovėsi lyg bepro�iai, nė kiek negalvodami apie savo saugum�. Tie, kurie buvo apsupti, perpjovė savo �irgams �onus, kaip ir Ka�iunas, ir �irgai spardydamiesi bei prunk�dami lėkė į atvir� lygum� tarp kalnų. Reikėjo pasiekti �ingį, kol jis gyvas.
Ka�iūnas pajuto, kad klumpa ir kitas �irgas, ir vėl vos nenukrito. Bet arklys ka�kaip atsitiesė, ir Ka�iūnas prasibrovė pro karių gretas į atvir� aik�tel�. �irgo akys buvo i�sprogusios i� siaubo. Aplink lakstė daugybė �irgų be raitelių, ir Ka�iūnas vos nei�sisuko de�inės rankos, griebdamas vien� u� pavad�io. Tada i�jojo i� mū�io lauko nuramdyti �irgo, paskui vėl grį�o. Vyrai jojo greta, nors po laukinio antpuolio tiesiai į kinų kariuomenės vidurį jų tebuvo lik� apie tris tūkstan�ius.
��Pirmyn!�� su�uko Ka�iūnas ir papurtė galv�, kad nors kiek ji pra�viesėtų.
Jis prastai matė, galvoje pulsavo skausmas nuo kritimo smūgio. Jis �uoliavo kariuomenės pakra��iu pas brolį ir jautė tinstant vis� veid�. U� pusės mylios u�nugaryje D�i D�ongo raiteliai jojo u�kirsti perėjos. Dvide�imt tūkstan�ių naujų raitelių. Ka�iūnas suprato, kad jų per daug, bet nelėtino �ingsnio. Jis i�kėlė kard�, stengdamasis nerodyti skausmo, i��iep�s vėjui kruvinus dantis.
Ne daugiau nei tūkstantis karių i�ėjo i� perėjos iki to laiko, kol nuvirto medis. Pusė jų jau buvo �uv�, o likusieji spietėsi aplink savo chan�, pasiry�� ginti jį iki paskutinio atodūsio. Kinų kariai sukosi aplink kaip vapsvų spie�ius, ta�iau mongolų vyrai kovėsi it apsėsti. Vis� t� laik� �ingis gr�iojosi atgal, į perėj� u�griuvusį kamien�. Jo vyrai gim� kariauti. Kiekvienas i� jų labiau įgud�s u� kinus,�� �ie kovėsi stovėdami balnakilpėse ir jose �ūdavo. Mongolų strėlinės buvo tu��ios, bet daugelis vyrų taip valdė �irgus, lyg būtų su jais vienas kūnas. �irgai �inojo, kada pasitraukti nuo �vytuojan�io kardo, o kada spirti į krūtin� tam, kuris drįs per daug priartėti. Mongolų raiteliai yrėsi per kinų kariuomen� lyg sala siautėjan�ioje jūroje, ir niekas nepajėgė jų sustabdyti. Arbaletų strėlės bar�kėjo į �arvus, bet pulkai buvo per daug suspausti, kad būtų galima �audyti į juos strėlių papliūpomis. Niekas nenorėjo per daug artintis prie tų niūrių karių ir raudonų jų kardų a�menų. Jojan�iųjų su �ingiu rankos buvo slid�ios nuo kraujo ir lipo prie kardo. Tokius vyrus nelengva nu�udyti. Jie �ino, kad su jais chanas�� tereikia atsilaikyti, kol savi�kiai pralau� u�tvar�. Ta�iau vis tiek jų ma�ėjo, nors u� kiekvien� u�mu�t� vyr� jie nu�udydavo de�imt ar dvide�imt. Vis daugiau jų �valgėsi atgal į perėj� niūriomis, nevilties sklidinomis akimis.
Prie u�tvertos perėjos atjojo �elmė su Arslanu ir rado ten i�bly�kusį Subedėjų. Jaunasis karvedys linktelėjo vyresniems vyrams.
��Reikia daugiau kirtėjų,�� tarė �elmė,�� nes kertant tokiu tempu viskas truks valandų valandas.
Subedėjus abejingai �vilgtelėjo į jį.
���ia tu įsakinėji, vade, a� tik laukiau, kol atjosi.
Daugiau netar�s nė �od�io, jis apgr�ė �irg� ir, giliai įkvėp�s, su�uko vir� savo vyrų galvų:
��Vilkai, nuo �irgų! U� kardų ir lankų! Pės�iomis! Su manim! Vyresniesiems ėmus vadovauti kirtėjams, Subedėjus u�lipo ant kamieno, i�sitraukė kard� ir pa�velgė į kinų ietininkus. Paskui nuspyrė į �alį ka�kieno ginkl� ir �oko tiesiai tarp kinų. Paskui jį, versdami i� kojų kirtėjus, netvarkingai pasipylė jo vyrai. Jie negalėjo leisti savo jaunajam vadui vienam bėgti gelbėti chano. Jie taip pat buvo įsiut� dėl kinų klastos.
�ingis pa�velgė į jaunuosius vilkus, įsitraukusius į mū�į. Jie kapojo priblok�tus kinus i� u�pakalio, atverdami jų eilėse didelį ply�į. Atrodė, su�eistieji nejau�ia �aizdų, tik neatitraukdami akių stebi Subedėjų. �is matė chan�, o jo ginklas t� dien� dar nebuvo panaudotas. Jis puolė kinus su ne daugiau nei dvylikos karių greta�� jaunų karių, judan�ių tokiu grei�iu, kad neįmanoma buvo jų sustabdyti. Jie praskynė tak� klodami �em� lavonais prie �ingio.
��Laukiau tav�s!�� su�uko �ingis Subedėjui.�� Ko �į kart� nori i� man�s?
Jaunasis karvedys nusijuokė pamat�s chan� gyv�, nors kaip tik teko pasilenkti, kad i�vengtų �vilpian�io kardo. Jis nudūrė kardu jį puolusį vyr�. Paskui i�traukė savo kard� ir eidamas dar u�mynė negyvėlį. Kinai svirduliuodami vis dar plūdo į kovos lauk�, ir jų buvo tiek, kad galėjo apsupti de�imt tūkstan�ių Subedėjaus karių. Staiga did�iulės Dzinų kariuomenės sparne sugaudė raitijos ragai. �ingis pasisuko balne ir pamatė, kad kinai traukiasi, atverdami tak� puolimui. Mongolų kariai susi�valgė tarpusavyje�� kinų raiteliai lėkė �uoliais pro savo pa�ių gretas. �ingis �nopuodamas nusi�ypsojo, kai jį apsupo savi�kiai.
��Jų geri �irgai,�� pasakė jis.�� A� pirmas i�sirinksiu �irg�, kai susitvarkysime su jais.
Tie, kurie jį girdėjo, nusijuokė, paskui visi kaip vienas, priglud� prie balnų, nuvargusius �irgus pavarė ris�ia. Jie paliko Subedėjų vien� laikytis prie perėjos ir paleid� �irgus �uoliais nujojo sutikti prie�o.
Dzinų raitijos vadas �uvo per pirm�sias akimirkas susidūrus su mongolų raiteliais. Dundant �irgų kanopoms, jo vyrai krito i� balnų. Tie, kurie dar galėjo kirsti atgal, kardais daugiausia skrodė or�, nes mongolai spėdavo pasilenkti ar pasisukti. Vis� savo gyvenim� jie mokėsi i�vengti smūgių. �ingis �uoliavo vis giliau ir giliau tarp kinų, jo kardo rankena degte degė. Atrodė, kinų skai�ius niekada nei�tirps. Ka�kas perrė�ė �ingiui �launį, kur buvo prair� �arvai. Kitas smūgis buvo toks stiprus, kad �ingiui, kol atsigavo, akyse siūbavo bly�kus dangus. Nukristi nenukrito�� jam juk negalima kristi. I�girdo riksmus, kai Ka�iuno raiteliai puolė kinų pajėgas i� u�pakalio, ir pasvarstė: ar pirmiau susitiks su broliu kur nors tarp kinų, ar �us? Juk prie�ų
U� nugaros lik�s medis, suskaldytas į tris gabalus, buvo nuridentas �alin. Mongolų kariuomenė lėtai i�jojo į ledin� lygum�. Kariai buvo niūrūs, pasiry�� atker�yti u� chan�. �elmė su Arslanu jojo priekyje, abu pasiruo�� kautis. Jie �iūrėjo į tolumoje plazdan�ias kinų vėliavas.
��A� nekeis�iau savo gyvenimo, �elme, jei galė�iau jį pradėti i� naujo!�� su�uko Arslanas sūnui.�� Vis tiek bū�iau �ia.
��O kur daugiau tu galėtum būti, tėve!�� �ypsodamasis atsakė �elmė. Jis įtempė lank� ir giliai įkvėpė prie� paleisdamas pirm� strėl� į prie�ų gretas.
D�i D�ongas apimtas nevilties stebėjo, kaip perėja buvo atlaisvinta ir i� jos pasipylė dvide�imt tūkstan�ių karių, pasiruo�usių kautis. Dievai neatidavė chano į jo rankas. D�i D�ongo raitija supo chan�, bet dar viena �ioj o karių grupė įsiver�ė tarp kinų, lyg tigras, rė�iantis bėgan�io elnio papilv�. Atrodė, mongolai tarpusavyje nebendrauja, ta�iau kovos lauke jie veikė vieningai. O jis įsakinėjo tik auk�tiesiems vadams. D�i D�ongas pasitrynė akis ir įsi�iūrėjo į besikaunan�iųjų sukelt� dulkių debesį.
Jo ietininkai buvo suglum�, kai kurie jau paliko lygum�. Jie atrodė lyg juodi ta�keliai tolumoje ant kalvų. Ar jis dar gali laimėti �į mū�į? Jau i�bandė visus būdus. Liko tik kova lygumoje,�� ta�iau jis dar turi kiekinį prana�um�.
Jis davė naujus įsakymus pasiuntiniams ir stebėjo, kaip jie �uoliais lekia per mū�io lauk�. Mongolai i� perėjos be perstojo laidė strėles į jo vyrus ir jau praskyrė jų laukian�i� kariuomen� per patį vidurį. Jų taiklūs �ūviai griovė kinų karius ant savųjų ir vertė glaustis į krūv� ten, kur reikėjo laikytis atskirai. D�i D�ongas nusibraukė prakait� nuo kaktos, pamat�s, kaip raiteliai ver�iasi pro jo ietininkus, lyg �ie būtų beginkliai. Jis tik susting�s bejėgi�kai spoksojo, kaip mongolai pasidalija į grupes po �imt� ir i� visų pusių laido strėles, ta�kydami jo kariuomen�.
Reikėjo tik akimirksnio, kad viena i� tų plė�ikų grupių pamatytų jį stovintį ir vadovaujantį mū�iui. D�i D�ongas matė, kaip nu�vito jų veidai, kai i�vydo dideles karo vėliavas prie jo palapinės. Ir matė į save atkreipt� tuzin� lankų. Kai kurie vyrai jau timp�iojo savo �irgų pavad�ius, ragindami apsisukti. Ar tikrai atstumas u�tektinai didelis? �imtai jo asmeninių sargybinių i�sidėst� ant mongolų tako, bet jie nebegali sustabdyti strėlių,�� ir karvedį staiga apėmė siaubas. Tie tyrų vyrai�� tikri velniai. Jis visk� i�mėgino, o jie vis tiek prasiver�ė. Daugelis jų su�eisti, bet, atrodo, nejau�ia skausmo, kai įtempia lankus kruvinomis rankomis ir kreipia �irgus jo link.
I� toli atlėkusi strėlė nestipriai trinktelėjo į krūtin� ir liko styroti �arvuose. D�i D�ongas suriko. Gal tas riksmas i�laisvino baim�, o gal nebeatlaikė nervai. Jis pa�aukė savo sargybinius ir, priglud�s prie balno, �iurk��iai apgr�ė �irg�. Vir� jo galvos �vilpė strėlės ir kirto vyrus aplinkui. Karvedys D�i D�ongas mirties akivaizdoje visai neteko galvos ir pasitikėjimo savimi. Jis taip suleido pentinus �irgui į �onus, kad �is ėmė lėkti �uoliais. Karvedys lėkė pro karių eiles, palik�s sargybinius u�pakalyje.
Jis net nepa�velgė į savo karius, i�plėstomis akimis �iūrin�ius į juos paliekantį karvedį. Daugelis tiesiog numetė ginklus ir leidosi paskui vad�. Kai kuriuos nuspyrė jo �irgas, nes jie judėjo per lėtai. Nuo �alto vėjo D�i D�ongui viskas liejosi akyse, jis apie niek� daugiau negalvojo, tik kaip i�sigelbėti nuo besivejan�ių mongolų �iauriais veidais. Palikta jo kariuomenė buvo visi�kai pakrikusi ir skerdynės t�sėsi. �ingio kariauna puolė imperatoriaus karius ir �udė juos, kol pavargo rankos.
Vyresnieji vadai tris kartus mėgino sutelkti karius kovai, bet visos pastangos buvo bevaisės�� �ingis dabar turėjo daugiau erdvės pulti ir triu�kinti juos. Kai �elmė i��ovė savo paskutin� strėl�, puikiai gelbėjo ietys, jos skriejo �aibo grei�iu ir skynė vyrus vien� po kito. �ingis matė, kaip sprunka Dzinų karvedys, ir net nustojo jausti �aizdas. Jau pakilusi saulė ap�vietė kruvinas imperatoriaus karių lavonų krūvas. Lik� gyvi pasklido kas kur, ir mongolai juos toliau persekiojo.
D�i D�ongui jojant galva budo i� stingulio, atėmusio nars�. Beveik nebesigirdėjo mū�io garsų tolumoje. Jis �uoliavo keliu į Jen�in� ir tik kart� atsigr�ė į besigrumian�ius vyrus. I� gėdos bei įsiū�io burnoje juto kartum�. Būrys i�tikimiausių sargybinių jojo i� paskos, nors jis pralaimėjo. Netardami nė �od�io, jie susibūrė aplink, tad beveik �imto vyrų greta jojo prie imperatoriaus miesto vartų.
D�i D�ongas atpa�ino vien� �alia jojantį vyr�, vyresnįjį vad� i� Baotou. Prad�ioje negalėjo prisiminti jo vardo�� galvoje be paliovos sukosi mintis apie tai. Netrukus prie� akis su�mė�avo miestas, ir reikėjo did�iulių pastangų susivaldyti ir nuraminti besidau�an�i� �irdį. Ludzianas. Vyro vardas Ludzianas. Pagaliau prisiminė.
Vadas suprakaitavo po �arvais, pa�velg�s į auk�tas miesto sienas ir jį juosiantį vandens griovį. Po sumai�ties ir kraujo praliejimo miestas atrodė mieguistai ramus, lėtai bundantis naujai dienai. D�i D�ongas atjojo grei�iau u� pasiuntinius, ir imperatorius dar nieko ne�inojo apie u� dvide�imties mylių i�tikusi� did�iul� nelaim�.
��Ar nori būti nubaustas mirtimi, Ludzianai?�� paklausė �alia jojan�io vyro.
��Turiu �eim�, vade,�� atsakė vyras. Jis buvo i�bly�k�s, nes suprato, kas jų laukia.
��Tada klausyk, k� sakau, ir vykdyk mano įsakymus,�� pasakė D�i D�ongas.
Karo vad� pa�ino i� toli, ir i�oriniai vartai buvo nuleisti vir� tyvuliuojan�io vandens. D�i D�ongas pasisuko balne duoti vyrams įsakymų.
��Imperatoriui reikia visk� pasakyti,�� tarė jis.�� Galėtume kontratakuoti kartu su miesto sargybiniais.
Jis pastebėjo, kaip �od�iai veikia pralaimėjusius vyrus,�� �ie i�tiesė nugaras balnuose. Jie dar tikėjo, kad vadas ras stebukling� vaist� nuo i�tikusios nelaimės. D�i D�ongo veidas buvo lyg kaukė, kai jis įjojo į miest�, ausyse teskambėjo �irgų kanopų kauk�ėjimas į miesto gatvių grindinį. Jis pralaimėjo. Dar blogiau�� pabėgo i� mū�io lauko.
Imperatoriaus rūmai buvo did�iuliai, supami nuostabaus gro�io sodų. D�i D�ongas pasuko prie artimiausių vartų, pro kuriuos buvo galima patekti į audiencijų sal�. Jis svarstė, ar jaunasis imperatorius toki� valand� jau bus atsikėl�s. �inoma, kai i�girs naujienas, kaipmat pa�valės.
Prie i�orinių vartų atvykėliams teko nu�okti nuo �irgų, ir jie �engė vidun liepų alėja. Ten juos sutiko tarnai ir nuvedė per daugyb� salių. Prie� įeinant pas imperatorių jiems keli� u�tvėrė sargyba.
D�i D�ongas neparodė jokių jausmų, atiduodamas sargybiniams savo kard�. Jis palaukė, kol �ie pasitrauks į �on�. Jo kariai lauks salėse, kol jis lankysis pas imperatorių. Įsivaizdavo kaip tik �į akimirksnį �adinam� imperatorių, jo vergus bruzdant aplinkui ir prane�ant jam, kad grį�o karvedys. Po rūmus tuoj pasklis gandai,�� bet kol kas niekas nieko ne�ino. Visas nelaimės dydis bus suvoktas vėliau. Imperatorius apie tai turi i�girsti pirmas.
D�i D�ongas ilgai laukė, kol pagaliau atsivėrė audiencijų salės durys. Dideliais �ingsniais nuėjo medinėmis grindimis prie gale salės sėdin�ios figūros. Kaip jis ir spėjo, imperatoriaus veidas buvo paburk�s nuo miego, plaukai paskubomis su�ukuoti. Kai kurios sruogos styrojo.
��Na ir kokios tos svarbiosios �inios?�� paklausė imperatorius Vėjus įtemptu balsu.
Karvedys pagaliau pasijuto ramus ir klaupdamasis giliai įkvėpė.
��Imperatori�koji Didenybė daro man garb�,�� pasakė jis.
Pakėlė galv�, ir i� po tankių antakių �velgian�ios akys privertė imperatorių i� baimės susisiausti chalat�. Tose akyse jis matė beprotyb�.
D�i D�ongas lėtai atsistojo ir apsidairė po sal�. Imperatorius buvo paleid�s savo patarėjus, norėjo karved�io prane�im� i�klausyti vienas. �ia pat stovėjo �e�i vergai, bet jų D�i D�ongas nepaisė. Jie i�ne�ios �inias po miest�, kaip visada. Jis giliai atsiduso. Kurį laik� jo mintys buvo susijaukusios, bet dabar jau vėl ai�kios.
��Mongolai įveikė perėj�,�� pagaliau tarė jis.�� Negalėjau jų sulaikyti.
Jis pastebėjo, kaip imperatorius i�bly�ko, pro auk�tus langus krintan�ioje �viesoje jo oda atrodė lyg va�kinė.
��O kaip kariuomenė? Ar buvome priversti atsitraukti?�� pareikalavo atsakymo imperatorius Vėjus, stodamasis prie�ais jį.
��Ji sutriu�kinta, Imperatori�koji Didenybe.
Karved�io akys gr�te gr�ė prie�ais stovintį jaun� vyr�, ir �į kart� jis jų nenusuko.
��A� gerai tarnavau tavo tėvui, Imperatori�koji Didenybe. Su juo bū�iau laimėj�s. Su tavimi, menkesniu vyru, pralaimėjau.
Imperatorius Vėjus net i�si�iojo i� nuostabos.
��Tu ateini pas mane su tokiomis �iniomis ir dar drįsti mano paties rūmuose mane į�eidinėti?
Karvedys atsiduso. Jis neturėjo kardo, bet i�sitraukė ilg� peilį, slėpt� po �arvais. Jaunasis imperatorius staiga i�sigand�s pa�velgė į jį.
��Tavo tėvas būtų man neleid�s ateiti, Imperatori�koji Didenybe. Jis būtų �inoj�s, kad negalima pasitikėti pralaimėjusiu karved�iu.�� D�i D�ongas gū�telėjo pe�iais.�� A� pralaimėjau, todėl nusipelniau mirties. Kokį kit� pasirinkim� turiu?
Imperatorius giliai įkvėpė, ketindamas �aukti savo sargybinius. D�i D�ongas pri�oko prie jo ir griebė u� gerklės, kad u�gniau�tų riksm�. Jis jautė rankas, dau�an�ias jo �arvus ir veid�, bet jaunuolis buvo silpnas, o karved�io gniau�tai kaip tik sutvirtėjo. Jis galėjo pasmaugti imperatorių, bet tai būtų negarbinga mirtis �ymaus �mogaus sūnui. Taigi, nusitaik�s į besimuistan�io imperatoriaus krūtin�, suvarė peilį į �irdį.
Rankos paleido jį, ir tik tuomet D�i D�ongas pajuto geliant pradrėkst� skruost�. Kraujas nuo peilio sunkėsi į chalat�. Karvedys pakėlė imperatorių ir pasodino į sost�.
Vergai klykė, bet D�i D�ongas, stovėdamas prie�ais jaunojo imperatoriaus kūn�, jų nematė. Sau pasakė, kad kito pasirinkimo nebuvo.
Atsidarė durys ir vidun sugriuvo imperatoriaus sargybiniai. Jie pakėlė ginklus, ir D�i D�ongas atsigr�ė. Matė savo vyrus buriuojantis koridoriuje sargybiniams u� nugarų. Ludzianas jau stovėjo kruvinas, įvykd�s jam duotus įsakymus. Neilgai truko susidoroti su visais sargybiniais iki vieno.
Ludziano krūtinė smarkiai kilnojosi, kai �velgė į balt� mirusio imperatoriaus veid�.
��Tu jį nu�udei,�� i�tarė jis su pagarbia baime.�� K� dabar darysime?
Karvedys �iūrėjo į nuvargusius, kruvinus karius, atne�usius mū�io lauko smarv� į �i� viet�. Gal vėliau jis ir raudos dėl to, k� prarado, ir visko, k� padarė, bet ne dabar.
��Turime pasakyti �monėms, kad imperatorius mirė, todėl reikia u�daryti miest� ir sustiprinti jo gynyb�. Mongolai ateina, ir mes nieko kita negalime.
��O kas dabar bus imperatorius? Vienas i� jo vaikų?�� paklausė Ludzianas. Jis buvo labai i�bal�s ir jau nebe�iūrėjo į soste i�sikėtojusi� būtyb�.
��Jo vyriausiam sūnui tik �e�eri,�� atsakė D�i D�ongas.�� Po laidotuvių atsiųsk jį pas mane. A� valdysiu kaip jo regentas.
Ludzianas įdėmiai �velgė į vad�.
��Tegyvuoja naujasis imperatorius,�� su�nib�dėjo jis.
Tuos �od�ius pakartojo kiti. Kone apimtas ekstazės Ludzianas tol lenkėsi, kol kakta palietė medines grindis. Kiti kariai pasekė jo pavyzd�iu, ir karvedys D�i D�ongas nusi�ypsojo.
��De�imt tūkstan�ių metų,�� pasakė jis tyliai.�� De�imt tūkstan�ių metų.
XXV
SKYRIUS
Dangus vir� kalnų buvo juodas nuo pla�iai pasklidusių riebių dūmų. Galiausiai daugelis kinų pasidavė, bet gentys per daug prarado savųjų, kad dar galvotų apie gailestingum�. �udynės prie perėjos truko daugyb� dienų, o tie, kurie dar norėjo �udyti, vaikėsi kiekvien� bėgantį karį ir �udė juos, lyg namuose įsiveisusius �vilpikus.
I� ie�ių kotų ir vėliavų buvo sukrauti did�iuliai lau�ai, tik maisto ir �uvusiųjų niekas nelietė. �eimos i� lėto atsekė paskui karius, atriedėjo ve�imai, buvo atgabenti �aizdrai plieniniams ie�ių smaigaliams lydyti. Kinų maisto atsargas nutempė į sniego pusnis, kad nesugestų.
Niekas neskai�iavo kinų lavonų, nebuvo reikalo. Niekas, kas matė tas i�darkytas mėsos krūvas, jų neu�mir�. Vaikai ir moterys ėmėsi rinkti �arvus ir kitk�, kas dar buvo vertinga. Nors tepraėjo vos viena diena, ore tvyrojo siaubinga smarvė. Skraidė daugybė musių, jos tra�kėdamos degė lau�ų dūmuose.
Atsistoj�s nuo�aliai, �ingis laukė savo karved�ių. Jis norėjo pamatyti miest�, atsiuntusį toki� kariaun� kautis su juo. Atjojo Ka�iunas su Chazaru. Jie su baime �velgė į kraujo ir ugnies lauk�, nusidriekusį į tolį. Ant slėnį supan�ių kalnų �laitų �okinėjo lau�ų �e�ėliai, gentainiai prislopintais, tyliais balsais traukė giesmes mirusiems.
Visi trys broliai tylėdami laukė ateinan�ių �ingio sukviestų vyrų. Subedėjus priėjo pirmas, i�bal�s, bet i�didus. Per vis� jo kair� rank� tįso bjaurus juodas dygsnis. Paskui atjojo �elmė su Arslanu. Lau�ų �viesoje jie atrodė lyg �e�ėliai. Ho Sa ir mūrininkas Lianas atjojo paskutiniai. Tik Temugė liko stovykloje�� reikėjo j� patraukti de�imt mylių į �iaur�, prie upės. Lau�ai dar degs daug dienų, net jeigu gentainiai jų nekurstys. Vis įkyriau puolė musės, ir Temugei jau darėsi bloga nuo jų nuolatinio zvimbimo bei pūvan�ių mirusiųjų.
�ingis negalėjo atitraukti akių nuo lygumos. Buvo tikras: mato imperijos �ūtį. Dar niekad jis nebuvo ar�iau pralaimėjimo ir �lugimo nei mū�yje prie perėjos. Tas mū�is paliko jam savo pėdsakų, ir �ingis �inojo: bet kada, u�merk�s akis, galės prisi�aukti atsiminimus. A�tuoni tūkstan�iai jo vyrų buvo suvynioti į balt� audekl� ir nune�ti į kalnus. Jis pa�velgė į t� pus�, kur tolumoje jie visi gulėjo lyg akmeniniai pir�tai sniege. Juos jau draskė vilkai ir vanagai. �ingis �ia tik dėl to ir pasiliko, kad pamatytų juos atiduodamus dangui, pagerbtų juos ir jų �eimas.
��Temugė rūpinasi stovykla,�� pasakė jis karved�iams,�� taigi ap�iūrėkime Jen�in� ir jo imperatorių.
Jis paragino �irg� pentinais ir tas �oko lėkti. Kiti nusekė i� paskos, kaip visada.
Pastatytas didelėje lygumoje, Jen�inas buvo kur kas didesnis u� visk�, jų kada nors matyta. Kai miestas i�niro �ingiui prie� akis, jis prisiminė Ven �ao, Dzinų pasiuntinio, kurį buvo sutik�s prie� daugelį metų, �od�ius. Jis sakė, kad �monės gali pastatyti didelius kaip kalnai miestus. Jen�inas toks ir buvo.
Pilko akmens siena nuo pagrindo iki vir�aus buvo ma�daug penkiasde�imties pėdų auk��io. �ingis pasiuntė Lian� su Ho Sa suskai�iuoti dar auk��iau kylan�ių medinių bok�tų. �ie, kai grį�o apėj� daugiau nei penkias mylias, prane�ė, kad matė kone tūkstantį bok�tų, lyg spygliai ky�an�ių i� sienų. Dar blogesnė �inia buvo ta, jog ant dantytų sienų jie pastebėjo did�iulius paruo�tus �audyti lankus, valdomus tylomis visk� stebin�ių karių.
�ingis bandė suprasti, gal Lianas tik įsibaugin�s, bet �is sėdėjo visas susmuk�s balne. Kaip ir mongolai, jis niekada nebuvo lank�sis sostinėje ir negalėjo sugalvoti, kaip i�griauti toki� auk�t� sien�.
Did�iulio sta�iakampio kampuose, atskirai nuo pagrindinės sienos, stovėjo ketveri įtvirtinimai. Tarp jų ir sienos buvo gilus griovys, o dar vienas griovys juosė įtvirtinimus i� i�orės. Vienintelis ply�ys sienoje buvo kanalas, kuriuo tekėjo vanduo pro did�iulius gele�inius vandens vartus, saugomus ant pakylų stovin�ių lankininkų ir katapultų. Vandens kelias, kiek tik u�matė akys, driekėsi į pietus. Viskas Jen�ine buvo neįsivaizduojamo dyd�io. �ingis dar net nepradėjo galvoti, kaip įsiver� pro vartus.
�ingis ir jo karved�iai laikėsi ar�iau sienų, kaip ir prie In�uano ar kitų vakarinių Dzinų miestų. Ta�iau vakaro ore staiga pasigirdo stiprus trenksmas ir pro �alį pralėkė ka�kas tamsaus. Ka�iuno �irgas net sudrebėjo. �ingis vos nei�krito i� balno, kai jo �irgas �engė atatupstas, ir nusteb�s dėbsojo į mink�ton �emėn iki pusės įsmigusi� strėl�. Ji labiau priminė med�io kamien� nei strėl�.
Netar� nė �od�io, karved�iai pasitraukė toliau nuo to baisaus ginklo �audymo lauko. Jų nuotaika dar pablogėjo�� jie suprato, nuo ko dar teks gintis. Priartėti ar�iau nei per penkis �imtus �ingsnių, vadinasi, prisi�aukti daugiau lekian�ių kuolų metaliniais antgaliais. Vien mintis, kad toks gali pataikyti į raitelių būrį, kėlė siaub�.
�ingis pasisuko balne į vyr�, kuriam buvo tek� griauti ma�esnes u� �ias sienas.
��Ar mes įveiksime �i� sien�, Lianai?�� paklausė jis.
Mūrininkas nedrįso pakelti į jį akių, �velgė ka�kur vir� miesto. Galiausiai papurtė galv�.
��Joks kitas miestas neturi tokio platumo sienos vir�uje,�� ai�kino jis.�� I� tokio auk��io jie visuomet galės �audyti platesniu spinduliu negu mes. Jei pastatysime apsaugines akmenų u�tvaras, jos galbūt apsaugos mūsų katapultas, bet jeigu mes galėsime pasiekti juos, tai ir jie, be jokių abejonių, galės pasiekti mus ir jas i�ta�kyti į �ipulius.
�ingis nusimin�s �velgė į Jen�in�. Buvo labai pikta, kad atėjus i� taip toli keli� pastojo neįveikiama kliūtis. Tik u�vakar jis sveikino Chazar�, kai �is u�ėmė tvirtov� perėjoje, o Ka�iun��� u� ry�ting� puolim�. Jau buvo įtikėj�s, kad jo kariai nesustabdomi, o pergalė lengvai pasiekiama. Kariauna taip pat tuo tikėjo. Kariai �nib�dėjosi: pasaulis kris po jo kojomis. Dabar, stovėdamas prie Jen�ino, �ingis tarsi jautė imperatoriaus pa�aip� dėl tokių siekių.
Ta�iau �ingis atsuko į brolius savo nesudrums�iam� veid�.
���eimos �ia ras puikias ganyklas. Turėsime laiko rengti �ios vietos puolim�.
Chazaras ir Ka�iunas neu�tikrintai linktelėjo. Jie taip pat matė, kad didysis siaubimas prie Jen�ino bus sustabdytas. Kaip ir �ingis, jau buvo priprat� �aibi�kai, pasiutusiu grei�iu imti miestus. Mongolų ve�imai dabar tiek prikrauti aukso ir kitokio turto, kad ilgesnėje kelionėje lū�o a�ys.
��Kaip ilgai u�truktų priversti �į miest� badauti?�� staiga paklausė �ingis.
Lianas �inojo ne daugiau nei kiti, bet nenorėjo pasirodyti nei�manėlis.
��Girdėjau, Jen�ine gyvena daugiau nei milijonas imperatoriaus �monių. Sunku įsivaizduoti, kaip įmanoma i�maitinti tokį kiekį. Ai�ku, jie turi dideles klėtis ir sandėlius. Be to, jie jau daug mėnesių �ino, kad mes ateisime.�� Pamat�s, kaip �ingis susiraukė, skubiai t�sė:�� Tai gali trukti trejus ar net ketverius metus, vie�patie.
Chazaras garsiai sudejavo nuo tokių skai�iavimų, bet jauniausio i� jų, Subedėjaus, veidas nu�vito.
��Jie nebeturi kariuomenės, kuri galėtų pralau�ti apsiaustį, vie�patie. Tau nereikės visų mūsų �ia laikyti. Jeigu negalime nugriauti �ių sienų, tai gal leisi mums plė�ikauti �iose naujose �emėse. Mes juk neturime tolimesnių u� Jen�in� vietų �emėlapių.
�ingis pa�velgė į jaun�jį vad� ir i�vydo jo akyse alkį. Tada pajuto, kad nuotaika gerėja.
��Teisybė. Jeigu reikia laukti, kol imperatorius virs oda ir kaulais, nėra reikalo karved�ių laikyti dykų.
Jis mostelėjo ranka į plotus, kurie tolumoje driekėsi iki akira�io linijos,�� jie buvo per dideli, kad būtų galima ai�kiai įsivaizduoti.
��Kai �eimos įsikurs, ateik pas mane, parodyk norim� kryptį�� ir visa bus tavo. Kodėl turime leisti laik� tik storėti ir miegoti.
Subedėjus nusi�ypsojo�� jis tro�ko savo įkar��iu u�degti kitus ir i�sklaidyti prie� kelias akimirkas tvyrojusi� niūri� nuotaik�.
��Tavo valia, vie�patie,�� pasakė jis.
Karvedys D�i D�ongas �vilgan�iais juodais lakuotais �arvais piktas �ingsniavo po karūnavimo sal�, laukdamas imperatoriaus patarėjų. Rytas buvo ramus, tik lauke gerg�d�iai rėkavo �arkos. Be abejonės, tikintys prana�i�kais �enklais būtinai k� nors į�velgtų tose pauk��ių pe�tynėse.
Imperatoriaus Vėjaus laidotuvės truko beveik de�imt dienų. Kol jo kūnas buvo sudegintas, miestie�iai plė�ėsi nuo sav�s drabu�ius ir trynėsi od� pelenais. D�i D�ongas kankinosi klausydamas nepabaigiamų kilmingųjų �eimų kalbų. Nė vienas i� jų neminėjo, kokiu būdu mirė imperatorius, nes D�i D�ongas �iūrėjo į juos rūs�iu �vilgsniu, o jo sargybinių rankos vis� laik� buvo ant kardų rankenų. D�i D�ongas nukirto imperatori�k�j� ro�� vienu kir�iu, nieko kito neu�kliudydamas.
Kelias pirmas dienas tvyrojo sumai�tis, bet kai trims patarėjams nukirto galv� u� plepum�, pasiprie�inimo neliko, ir did�iosios laidotuvės vyko taip, lyg jaunasis imperatorius būtų mir�s miegodamas.
Pravartu buvo i�siai�kinti, kad svarbesni kilmingieji suplanavo �į renginį dar gerokai iki to laiko, kol jo i� tikrųjų prireikė. Dzinų imperij� ir anks�iau krėtė neramumai, būta netgi imperatorių nu�udymų. Atly�us pasipiktinimui, visi u�siėmė laidotuvėmis kone su palengvėjimu. Valstie�iai mieste ne�inojo daugiau nieko, tik tai, kad Dangaus sūnus paliko savo mirting�jį kūn�. Jie aimanavo miesto gatvėse, bevilti�kai raudojo ir sielvartavo.
Ma�asis imperatoriaus sūnus, i�gird�s apie tėvo baigtį, neverkė. �iuo po�iūriu imperatorius Vėjus savo �eim� buvo gerai paruo��s. Berniuko motina buvo u�tektinai protinga suprasti, jog bent koks prie�taravimas lemtų jos pa�ios gal�, todėl tylėjo per visas laidotuves. Gra�i ir i�bly�kusi, ji stebėjo, kaip deginamas vyro kūnas virsta pelenais. Spragsint ir kibirk��iuojant laidotuvių lau�ui, D�i D�ongui pasirodė, kad jau�ia jos �vilgsnį, bet kai jis pakėlė akis, ji nuleido galv�, priimdama dievų vali�. Veikiau mano vali�, pagalvojo jis, nors koks pagaliau skirtumas.
Karvedys vaik��iodamas pirmyn atgal grie�ė dantimis. Visų pirma laidotuvės u�truko ilgiau, nei jis tikėjosi, ir dar jam pasakė, kad karūnavimas truks dar penkias dienas. Tai siutino. Miestas skendėjo gedule, nė vienas valstietis kaip reikiant nedirbo, kol vyko didieji dalykai. Regentui teko i�k�sti nesibaigiantį naujų tinkamų drabu�ių matavim�. Regentas ramiai klausėsi, kai suirz� patarėjai ai�kino apie jo naujas pareigas. Ir vis� t� laik� mongolų chanas �mi�inėjo lyg vilkas prie vartų, stebėdamas miest�.
Laisvu laiku D�i D�ongas lipo laiptais į tuzinus vietų pasi�iūrėti, kaip tos purvinos gentys kuriasi imperijos �emėse. Kartais jam atrodė, jog u�uod�ia ore gai�ų jų avienos ir o�kų pieno kvap�. Kaip apmaudu būti sumu�tiems avių piemenų,�� bet Jen�ino paimti jiems neleis. Imperatoriai, pastat� �į miest�, norėjo parodyti savo gali�. Miestas lengvai nepasiduos,�� sau pasakė D�i D�ongas.
Jis vis dar pabusdavo naktį nuo ko�marų, kurie jį persekiojo, o strėlės lyg uodai zvimbė apie ausis. K� dar jis galėjo padaryti? Niekas nesitikėjo, kad mongolai sugebės u�kopti į auk��iausias vir�ukalnes ir jį apsupti. D�i D�ongas nebejautė gėdos dėl pralaimėjimo. Dievai nors nusigr�ė nuo jo, bet atidavė miest� į jo, regento, rankas. Jis dar pamatys, kaip mongolų kariauna bus sutriu�kinta prie miesto sienų, o kai jie visi i�simaudys kraujyje, jis paims į rankas jų chano galv� ir įmes j� į giliausi� miesto i�matų duob�.
Nuo �ios minties jam pasitaisė nuotaika. Jis laukė ateinant ma�ojo imperatoriaus. Ka�kur tolumoje girdėjo gaud�iant gongus, prane�an�ius �monėms apie nauj� Dangaus sūnų.
Atsidarė karūnavimo salės durys ir tarpduryje pasirodė suprakaitav�s vyriausiojo ministro �uin �u veidas.
��Mano vie�patie regente!�� kreipėsi jis į D�i D�ong�.�� Tu dar neapsireng�s tinkamais drabu�iais! Jo Imperatori�koji Didenybė �ia gali ateiti kiekvien� akimirk�.
Jis atrodė leisgyvis po daugelio dienų laidotuvių ir ruo�imosi karūnavimui. D�i D�ong� erzino �is riebus ma�as �mogelis ir jis i� anksto d�iūgavo dėl to, kokį įspūdį padarys jo �od�iai.
��Tuos drabu�ius palikau savo kambary, ministre. Man jų �iandien nereikės.
��Kiekviena ceremonijos minutė suplanuota, vie�patie regente. Tu privalai...
��Nesakyk man �privalai�,�� nukirto D�i D�ongas.�� Atvesk �ia berniuk� ir u�dėk jam karūn�. Garbink, giedok, u�dek smilkykles, daryk, k� nori, bet tik i�tark dar �odį, k� a�
Ministras paspoksojo į jį, paskui nuleido akis, regimai drebėdamas. Suvokė stovintis prie�ais vyr�, nu�ud�iusį imperatorių. �is karvedys�� �iaurus i�davikas, ir �uin �u neabejojo, kad jis gali pralieti krauj� net karūnavimo dien�. Jis nusilenkė ir traukdamasis atbulas atidarė duris. D�i D�ongas girdėjo i� lėto �engiant procesij� ir tylėdamas laukė, kol patarėjas nueis prie jos. Sukikeno, i�gird�s greitėjan�ius �ingsnius.
Durys vėl atsivėrė, ir įėjo �e�iametis berniukas, kuris turėjo tapti imperatoriumi. Jį lydin�iųjų akys buvo sklidinos baimės. D�i D�ongas pastebėjo, kad berniukas visai gerai laikosi, nors kelet� pastarųjų dienų tikrai ma�ai miegojo.
Eidama pro D�i D�ong� procesija sulėtino �ingsnį ir pasuko prie auksinio sosto. Budistų vienuoliai mosavo smilkytuvais ir ore pasklido balti dūmai. Vienuoliai taip pat sunerimo, pamat� karvedį su �arvais. Kambaryje D�i D�ongas buvo vienintelis �mogus su kardu. Jis priėjo paskutinis, kai imperatoriaus Vėjaus sūnus sėdosi į sost�. Tai buvo tik baigiamosios dalies į�anga. Vien titulų vardijimas truks iki vidurdienio.
D�i D�ongas surūg�s stebėjo, kaip aplinkui sost� patogiai įsitaiso patarėjai. Jie sėdėjo per ceremonij� lyg povai. Nuo smilkalų jį suėmė snūdas ir negalėjo galvoti apie niek� kita, kaip tik apie mongolus lygumoje prie miesto. Prad�ioj jis į�velgė tų ritualų naud�. Jie palaikė tvark� po to, kai jis nu�udė imperatorių. Be tvirtos valdan�ios rankos mieste galėjo kilti neramumų, todėl buvo būtina kilmingiesiems leisti laikytis savųjų tradicijų. Dabar jis jautėsi pavarg�s. Mieste buvo ramu, bet apgul� mongolai ėmė krauti auk�tas akmenų sienas atremti �ūviams.
D�i D�ongas nebei�tvėr�s riktelėjo ir �engė pirmyn, nutraukdamas migdantį �ventiko kalbėjim�. Berniukas sustingo, pamat�s vyr� tamsiais �arvais. D�i D�ongas paėmė karūn� nuo auksinio �ilko pagalvėlės. Ji buvo neįtikėtinai sunki, ir akimirk� jį apėmė baiminga pagarba lie�iant j��� juk jis nu�udė t�, kurio galva j� ne�iojo.
Tvirtai u�dėjo karūn� ant naujojo imperatoriaus galvos.
��Siuanai, tu dabar esi imperatorius, Dangaus sūnus,�� pasakė jis.�� Valdyk i�mintingai.
Jis nekreipė dėmesio į apstulbusių vyrų veidus.
��Esu tavo regentas, de�inioji ranka. Kol tau sueis dvide�imt metų, turėsi visada, neu�duodamas klausimų, paklusti man. Ar supranti tai?
Berniuko akyse susitvenkė a�aros. Jis vargiai suprato, kas vyksta, bet i�mik�iojo atsakym�:
��A�... a� suprantu.
��Tada baigta. Tegu �monės linksminasi. A� einu prie sienos.
D�i D�ongas paliko apstulbusius patarėjus atlikti savųjų pareigų, pla�iai atvėrė duris ir i�ėjo i� rūmų. �ie stovėjo prie Songo e�ero, maitinan�io didįjį kanal�. Nuo vir�utinių laiptelių D�i D�ongas galėjo matyti miest� ir naujienų laukian�ius �mones. Netrukus skambės visi varpai, ir valstie�iai bus girti daug dienų. Karvedys giliai, trūk�iojamai atsiduso, �iūrėdamas į tamsias sienas. Anapus jų prie�ai ie�ko jo silpnųjų vietų. Jiems nepavyks �ia įsigauti.
Temugė sėdėjo svajingai �velgdamas į tris vyrus, kurie ka�kada buvo gen�ių chanai. Kiekviename jų veiksme jis į�velgė pasipūtim� ir sunkiai tramdom� paniek� jam. Kada pagaliau jie supras, kad nebeturi vald�ios, jo broliui įvedus nauj� tvark�? Dabar yra tik vienas
Kai gentys statėsi gerus lygumoje prie�ais Jen�in�, Temugei labai patiko, kad vyrai jam patarnauja. �ingis parodė pasitikėjim�, suteikdamas jam prekybos vir�ininko titul�, nors Temugė pats sau skyrė vaidmenį kovoti su ar�iais prie�gyniautojais. Jis d�iaugėsi vald�ia ir �ypsojosi prisimin�s, kaip ilgai praėjusi� dien� vertė Kok�iu laukti. �amanas jau buvo pabal�s i� įsiū�io, kai Temugė jį pagaliau įleido į chano ger�. Tai, kad �ingis jam leido dirbti savo gere, rodė chano pritarim�. Tokio dalyko nepasiektų visokie pra�inėtojai. Nebuvo jokios prasmės kreiptis į �ingį, jei kam nors nepatiko valdymas jo vardu. Temugė pasistengė, kad jie t� suprastų. Jei Kok�iu norėjo surinkti �mones, kurie tyrinėtų senovin� �ventykl� u� �imto mylių, jis turėjo pasiklausti Temugės, ir grobį taip pat ap�iūrės Temugė.
Temugė sunėrė rankas ir beveik nesiklausė vyrų, kurie anks�iau buvo chanai. Vojelų tėvas atėjo prilaikomas dviejų sūnų, nes pats vienas nepajėgė stovėti. Būtų buv� mandagu pasiūlyti jam atsisėsti, bet Temugė ne i� tų, kurie u�mir�ta senas �aizdas. Jie stovėjo ir zirzė apie ganyklas ir medien�, o jis tuo tarpu �velgė į tolį.
��Jeigu neleisi bandų ginti į naujas ganyklas be tų tavo �enklų,�� pasakė vojela,�� mums teks skersti sveikus gyvulius, nes jie badauja.
Jis buvo pastorėj�s nuo tų laikų, kai �ingis perpjovė jam kojų sausgysles. Temugė d�iūgavo matydamas, kaip vyras paraudo i� pyk�io, ir tik tingiai �vilgtelėjo į jį, bet nieko neatsakė. Nė vienas i� jų nemoka nei skaityti, nei ra�yti, priminė sau patenkintas. Tie �enklai�� puikus sumanymas. Pu�ies medienos kvadratukuose buvo i�degintas vilko pavidalas. Stovykloje jis turėjo vyrų, kurie pareikalaus tų �enklų, jei pamatys karius kertant med�ius ar gadinant pagrobt� turt�, ar darant dar daugyb� kitų dalykų. Sistema dar buvo netobula, bet �ingis palaikė jo mintį i�varyti tuos, kurie i� baimės pabalusiais veidais skųsis.
Kai vyrai baigė kalbas, Temugė prabilo į juos taip �velniai, lyg aptartų or�. Jis nutaisė malonų bals�, kad supykintų juos dar labiau, buvo smagu juos �itaip paerzinti.
��Per vis� savo istorij� niekada nebuvome surink� tiek daug �monių į vien� viet�,�� pasakė jis, purtydamas galv�, tarsi priekai�taudamas.�� Turime būti susitelk�, jei norime klestėti. Jei leisiu nukirsti tiek med�ių, kiek dabar reikia, kitai �iemai jų neliks. Ar suprantate? Pagal mano dabartinį potvarkį imame medien� tik i� mi�ko, esan�io u� trijų dienų kelio arkliu, ir tempiame j� �ia. Tai reikalauja laiko ir pastangų, bet kitais metais pamatysite naud�.
Nors juos siutino jo maloni kalba, smagiausia buvo, kad jie niekaip negalėjo prikibti prie jo logikos. Jie buvo lanko ir kardo vyrai, ir Temugė surado būdų priversti juos klausyti.
��O kaip dėl ganymo?�� primygtinai paklausė suluo�intas vojelų chanas.�� Mes ir
Temugė nusi�ypsojo įpykusiam vyrui�� jį laikyti sūnums jau buvo per sunku.
��Taip, vojela, bet daugiau nebėra gen�ių. Ar dar nei�mokai �ios pamokos? Maniau, prisimeni tai kiekvien� dien�.
Jis mostelėjo ranka, ir tarnas kinas tuoj pat jam padavė puoduk� juodojo airago. Temugė pasiėmė tarnus i� belaisvių, kuriuos �ingis paėmė u�kariautuose miestuose. Kai kurie i� jų buvo kilmingų �eimų tarnai ir puikiai mokėjo elgtis su jo padėties �mogumi. Dien� jis pradėdavo kar�ta vonia gele�iniame kubile. Ir buvo vienintelis vyras stovykloje, kuris tai darė. Pirm� kart� gyvenime jis ėmė u�uosti savo �monių smarv�. Suraukė nosį tai prisimin�s. �tai kaip turėtų gyventi �mogus, pasakė sau gurk�nodamas, kol jie laukė.
��Dabar nauji laikai, gerbiamieji. Mes negalime i� �ia trauktis tol, kol miestas pasiduos, taigi ganym� reikia rūpestingai pri�iūrėti. Jeigu nesiimsiu
Vyrai �velgė į jį labai nusimin�, tylūs. Jie galėjo pateikti daugyb� pavyzd�ių, kaip jo prie�iūra veikia vis� did�iul� stovykl�. Ta�iau jis visk� gebėtų paai�kinti. Jie negalėjo i�reik�ti savo susierzinimo, kad reikėjo lenktis jam iki pat �emės dėl kiekvieno savo �ingsnio, kai Temugė sugalvodavo koki� nors nauj� taisykl�. I�matų duobės turi būti kasamos ne per daug arti tekan�io vandens. �irgai gali būt kergiami tik pagal kraujo linij�, sudaryt� paties Temugės, su niekuo nepasitarus. �mogus, turintis puiki� kumelait� ir er�il�, daugiau negalėjo jų kergti, negav�s leidimo. Tai erzino juos ir nepasitenkinimas plito visoje stovykloje.
Niekas nedrįso atvirai skųstis, kol �ingis palaikė savo brolį. Jeigu jis paklausytų jų, tai pakenktų Temugei ir būtų pasity�iota i� jo naujųjų pareigų. Temugė suprato tai, nes pa�inojo brolį geriau u� juos. Jeigu jau kart� �ingis jam skyrė �į vaidmenį, jis nesiims nieko, kas tam pakenktų. Temugė mėgavosi proga parodyti, k� gali protingas vyras, kai jam nekliudoma veikti.
��Jeigu viskas, man �į ryt� dar reikia susitikti su daugeliu kitų,�� pasakė Temugė.�� Gal dabar suprantate, kodėl sunku pas mane patekti. Visada yra tokių, kurie prakalbės dien�, kol supras, k
Jie nieko nepe�ė ir jų įsiūtis bei nusiminimas buvo jam lyg gaivinantis vynas. Jis negalėjo atsispirti įvaryti spyglį giliau.
��Jeigu norite dar k� nors pasakyti, a� u�siėm�s, bet, �inoma, rasiu laiko jus i�klausyti.
��Tu klausai, bet negirdi,�� pasakė luo�asis chanas pavargusiu balsu.
Temugė apgailestaudamas i�skėtė rankas.
��Pastebėjau, kad ne visi, kurie pas mane ateina, gerai supranta, kokių sunkumų jie kelia. Pasitaikė atvejų, kad stovykloje netgi buvo prekiaujama, neatidavus chanui priklausan�ios de�imtosios dalies man.
Jis įsispoksojo į sen�jį chan�, pakibusį ant sūnų rankų, ir tas nudelbė kar�tligės persmelkt� �vilgsnį. Kiek Temugė �ino? Sklido gandai, jog jis moka �nipams, kad �ie sektų visus sandorius ir turto mainus. Niekas ne�inojo jo įtakos masto. Temugė atsiduso ir papurtė galv�, lyg nusivyl�s.
��Tikėjausi, kad atgabensi chanui priklausan�i� dalį be mano u�uominos, vojela. Argi tu nepardavei tuzino kumelių vienam i� naujokų kinų?�� jis dr�sinamai nusi�ypsojo.�� Girdėjau, kaina buvo didelė, nors ir kumelės pa�ios geriausios. A� dar negavau duoklės i� �io sandorio�� dviejų arklių mano broliui, bet, tikiuosi, jie bus �ia iki saulėlyd�io. Ar galiu to tikėtis, kaip manai?
Vojelų chanas svarstė, kas jį i�davė. Po kurio laiko linktelėjo, ir Temugė nu�vito.
��Puiku. Dėkui tau, kad nepagailėjai skirti savo laiko tiems, kurie dar gerbia tave. Neu�mir�k�� a� visada �ia, tavo paslaugoms.
Jis neatsistojo, kai jie ėjo i� chano gero. Vienas i� tų, kurie nei�tarė nė �od�io, atsisuk�s pa�velgė su atviru pyk�iu, ir Temugė nusprendė: reikės jį stebėti. Jie bijo jo ir kaip �amano, ir kaip brolio �e�ėlio. Kok�iu sakė ties�. Matyti baim� kito vyro akyse i� tiesų nuostabiausias jausmas. Tai teikė toki� pa�i� jėg� ir lengvum�, kokį pajusdavo tik nuo Kok�iu juodosios ko�ės.
Buvo ir kitų vyrų, laukian�ių susitikimo su juo. Kai kuriuos jis pasikvietė, ta�iau kai pam�stė, kokia nuobodi popietė laukia, pasidav�s u�gaidai nusprendė j� praleisti kitaip. Atsisuko į tarn� ir tarė:
��Paruo�k puodelį juodojo airago su �auk�tu mano vaistų.
Juodoji ko�ė atne� spalvotus reginius ir tuomet jis galės miegoti vis� popiet�, o jie tegu palaukia. Pagalvoj�s apie tai, i�tiesė nugar�, patenkintas dienos darbu.
XXVI
SKYRIUS
Prireikė dviejų mėnesių pastatyti med�io ir akmenų u�tvaroms, kurios turėjo apsaugoti karo įrenginius. Liano sumanytos akmenų svaidyklės�� trebu�etai�� buvo padarytos rytinės pusės mi�kuose. Did�iuliai svaidyklių basliai, dar lipnūs nuo sakų, stūksojo lyg susim�s�iusios pabaisos ma�daug u� mylios nuo miesto sienų. Kai u�tvaros bus baigtos, svaidyklės atsidurs saugiame jų prieglobstyje. Tai buvo lėtas varginantis darbas, bet laikui tebebėgant mongolų kariuomenės pasitikėjimas savimi stiprėjo. Jokia kariauna jų nepuolė, į �iaur� nuo miesto buvo gėlo vandens e�eras, o ant jo krantų�� daugybė pauk��ių, kuriuos �iem� jie galės gaudyti sp�stais. Dabar jie buvo kinų tyrų vie�pa�iai. Nebuvo daugiau k� daryti, tik gyventi, o jie buvo priprat� prie greitų u�kariavimų ir pergalių, kasdieninio naujų �emių grobimo. Toks netikėtas s�stingis veikė gen�ių santarv�. Jau pasitaikė kivir�ų dėl senų nuoskaudų, į darb� buvo paleisti peiliai. Du vyrai ir moteris buvo rasti negyvi ant e�ero kranto. Jų �udikai liko ne�inomi.
Kariuomenė nekantriai laukė, kada miestas ims badauti. �ingis nebuvo įsitikin�s, ar tos akmenų u�tvaros apsaugos sunkias katapultas, bet jam reikėjo u�imti vyrus. Darbas iki i�sekimo nors i�ėjo į sveikat�, bet per daug vargino, kad pe�tųsi. �valgai aptiko skalūno kalv��� iki jos nuo Jen�ino buvo ma�iau kaip diena kelio arkliais. Kariai skaldė akmenis su tokiu pat įkar��iu, kaip atlikdavo kiekvien� u�duotį, dau�ė juos plei�tais ir kirstukais, paskui krovė akmenų gabalus į ve�imus. Liano patirtis buvo gyvybi�kai svarbi ir jis i�tisas savaites beveik nei�eidavo i� statybų aik�telės. Jis rodė jiems, kaip suri�ti akmenis gesintų kalkių tyre, ir u�tvaros kasdien kilo. �ingis jau negalėjo suskai�iuoti, kiek tūkstan�ių ve�imų prariedėjo pro ger�, nors Temugė visk� tiksliai ra�ėsi ant m��tan�ių prisigrobto pergamento atsargų.
Liano sukonstruoti atsvarai buvo virvių tinklai, prikrauti didesnių akmenų, kabantys prie svaidyklių svertų. Dviem vyrams statybose sutrai�kė rankas ir jie kentė siaubing� skausm�, kai Kok�iu pjovė jiems sukne�intas galūnes. Nors �amanas įtrynė jų dantenas tir�tu, rupiu tepalu, kad prislopintų skausm�, jie vis vien rėkė. Mongolai t�sė darbus, nuolat stebimi nuo Jen�ino sienos. �ingis niekaip negalėjo sugalvoti prie�statos did�iuliams kariniams lankams, kurie buvo i�dėstyti ant sienos vir�aus ir nutaikyti į jo svaidykles. Suprakaitav� imperatoriaus sargybiniai statė naujas lankų atramas�� dirbo tiek pat valandų, kiek mongolai apa�ioje.
Reikėjo �imtų stiprių vyrų atitempti akmenų svaidyklėms prie u�tvarų prie�ais Jen�in�. Lygumoje krito baltos snaigės, ir �ingis stovėjo labai nusimin�s�� i�radingieji kinai nutaikė septynis didelius lankus ir paleido strėles metaliniu antgaliu. Jos atsimu�ė į u�tvaras. Trebu�etai atsakė dviem dideliais akmenų luitais, jie atsitrenkė į sien� ir nuo jos pa�iro skeveldros. Ta�iau kinų ginklų nekliudė.
U�taisyti akmenį į Liano svaidykles trukdavo labai ilgai. Tuo tarpu i� lankų ant sienos be perstojo lėkė strėlės į gen�ių pastatytas u�tvaras. Kol mongolai paruo�ė trebu�etus antram �ūviui į miest�, u�tvarose atsirado ply�ių. Netrukus jos jau buvo sugriautos. Akmenys lėkė į or�, ir po kiekvieno smūgio Lian� ir jo vyrus apipildavo sienos skeveldros. Nesiliaujant strėlių kru�ai, daugelis jų krito, susigrieb� u� veidų ar rankų, kiti svyruodami traukėsi. Pats Lianas liko sveikas, jis stovėjo niūriai tylėdamas ir �iūrėjo, kaip byra jo u�tvaros ir įrenginiai lieka neapsaugoti.
Kurį laik� dar atrodė, kad svaidyklės atsilaikys, bet tada �ūvis pataikė tiesiai į jas, po jo dar trys. Būriai karių ant sienos, regis, pailso, �ūviai tapo retesni, bet kiekvienas buvo labai galingas. Kariai griuvo ant �emės, mėgino nutempti kovos įrang� į saugi� viet�. Vien� akimirk� jie, prakaituodami ir �aukdami, dar buvo �ia, o kit� tapdavo kraujo dėmėmis. Ore sklandė sniegas ir dulkės.
Niekas negelbėjo. �ingis negarsiai niurzgė, �velgdamas į negyvus vyrus ir sulau�yt� medien�. Jis buvo taip arti miesto, kad galėjo girdėti d�iūgavim� viduje, ir jį erzino tai, kad Lianas pasirodė teisus. Jų ginklų �ūvio atstumas neprilygo tų ginklų ant sienos�� kad ir k� pastatytų, viskas bus sugriauta. �ingis svarstė, jog reikia padaryti auk�tus bok�tus su ratais, gal net apkaustytus gele�imi, bet vis tiek sunkios strėlės lėks per juos kiaurai, kaip jo strėlės praduria �arvus. O jeigu jo meistrai padarytų tuos bok�tus tokius, kad galėtų atlaikyti strėlių smūgius, juos būtų per sunku pajudinti. Tai siutino.
�ingis vaik��iojo pirmyn atgal, o Subedėjus pasiuntė dr�sesnius karius rinkti su�eistųjų ir nutempti, kur negalėtų pasiekti �ūviai. �ingiu kariai tikėjo�� jis gali u�imti Jen�in� kaip kitus miestus. O dabar ypatingieji Liano įrenginiai virsta prakuromis�� tai mu�a vyrams ūp�.
�ingiui �iūrint, kaip jaunieji vilkai rizikuoja gyvybe, prie jo prijojo Ka�iunas ir nu�oko nuo �irgo. Brolio veido i�rai�ka buvo neperprantama, nors �ingiui pasirodė, jog tame veide mato irzulį dėl pralaimėjimo.
��Tas, kas statė �į miest�, gerai apgalvojo gynyb�. Jėga mes jo nepaimsime.
��Tuomet jiems teks badauti,�� atkirto �ingis.�� Pasta�iau juod� palapin� prie�ais miest�. Pasigailėjimo nebus.
Ka�iūnas linktelėjo, atid�iai stebėdamas vyresnįjį brolį. �ingis niekuomet nesijautė gerai, kai negalėdavo veikti. Tuomet karved�iai vaik��iodavo aplink jį atsargiai. Kelias pastar�sias dienas Ka�iūnas matė, kaip kylant stiprioms u�tvaroms �ingio nuotaika taisosi. Jie visi pasitikėjo savimi, ta�iau dabar paai�kėjo, kad kinų vadas tik laukė, kol jie atitemps savo ginklus į �audymo lauk�. Kad ir kas tas vadas, jis kantrus, o kantrūs prie�ai kaip tik ir pavojingiausi.
Ka�iunas �inojo�� �ingis gali priimti skubot� sprendim�. Kol kas jis dar klauso savo karved�ių, bet atslenkant �iemai �ingiui gali kilti pagunda i�mėginti kitokias priemones, o tai gali pakenkti gentims.
��K� manai, jei pasiųstume vyrų naktį u�kopti ant sienos?�� paklausė �ingis, tarsi atkartodamas Ka�iuno mintis.�� Penkiasde�imt ar �imt�, kad padegtų miest�?
��Siena galima u�kopti,�� atsargiai tarė Ka�iunas,�� bet ant sienos kinų sargybinių tir�ta kaip musių. Anks�iau sakei, kad taip tik beprasmi�kai prarastume vyrus.
�ingis suirz�s gū�telėjo pe�iais.
��Tada turėjome svaidykles. Dabar gal verta pamėginti.
�ingis pa�iūrėjo į brolį bly�kiomis akimis. Ka�iunas atlaikė �vilgsnį �inodamas, kad brolis nori i�girsti ties�.
��Lianas sakė, kad mieste daugiau negu milijonas gyventojų,�� tarė Ka�iunas.�� Tuos, kuriuos mes ten pasiųsime, med�ios lyg laukinius �unis, pramogos dėlei.
�ingis tik piktai, bevilti�kai suurzgė. Ka�iunas ėmė galvoti, kaip praskaidrinti jam nuotaik�.
��Gal dabar tinkamas laikas siųsti karved�ius į kitus antpuolius, kaip �adėjai. Juk yra kitų miestų �iose �emėse, o �i�ia greitos pergalės negalim tikėtis. Leisk savo sūnums eiti su jais, kad i�moktų to, k� mes mokame.
Ka�iunas matė, kaip brolio veidu perbėgo abejonės �e�ėlis, ir pagalvojo, jog supranta jį. Karved�iais �ingis pasitikėjo ir dabar leido jiems veikti laisvai. Jie buvo i�tikimi, i�bandyti daugeliu būdų, bet iki �iol kovėsi stebimi �ingio. I�siųsti juos ka�in kur, gal u� tūkstan�ių mylių,�� tokio įsakymo �ingis negalėjo lengvai duoti. Jau ne kart� apie tai buvo pagalvoj�s, bet galutinio įsakymo ka�kodėl vis nedavė.
��Gal tu bijai i�davystės, broli?�� �velniai paklausė Ka�iunas.�� I� kur ji ateis? I� Arslano ir jo sūnaus �elmės, kuriuos pa�įstame nuo seno? I� Chazaro ar Subedėjaus, kurie tave garbina? I� man�s?
�ingis �yptelėjo nuo tokios minties. Jis pa�velgė į Jen�ino sienas prie�ais. Atsiduso suvok�s, kad negali laikyti tiek daug veiklių vyrų �ioje lygumoje i�tisus trejus metus. Per t� laik� jie kibs vienas kitam į gerkl� ir patys padarys Dzinų imperatoriaus darb�.
��Ar man siųsti vis� kariuomen�? Gal likti �ia vienam ir padr�sinti kinus i�lįsti?
Ka�iunas sukikeno tai įsivaizduodamas.
��Jie tikriausiai pamanytų, kad tai sp�stai, ir paliktų tave ramybėje,�� atsakė jis.�� Ta�iau, jei a� bū�iau imperatorius, kiekvien� sveik� vyr� moky�iau būti kariu ir mieste sukur�iau kariuomen�. Negalima palikti per ma�ai karių�� tada jie supras, kad gali pulti.
�ingis su�narp�tė.
��Neįmanoma paruo�ti kario per kelet� mėnesių. Tegu jie ruo�iasi, tie kepėjai ir pirkliai. D�iaugsiuosi galėdamas jiems parodyti, k� rei�kia gimti kariu.
��Su griaustinio balsu, be abejonės, ir �aibo pimpalu,�� pasakė Ka�iūnas rimtu veidu.
Po akimirkos tylos abu pratrūko juoku.
Bloga �ingio nuotaika, apėmusi sunaikinus svaidykles, dingo, ir Ka�iūnas beveik regėjo, kiek �ingį u�plūdo jėgų, kai pagalvojo apie ateitį.
��Esu sak�s, Ka�iūnai, kad juos siųsiu, bet dar per anksti. Ne�inome, ar kiti miestai nesumanys padėti Jen�inui,�� tada kiekvienas vyras �ia gali būti svarbus.�� Jis truktelėjo pe�iais.�� Jei miestas nepasiduos iki pavasario, tuomet paleisiu karved�ius laisvai med�ioti.
D�i D�ongas liūdnai susim�st�s stovėjo prie auk�to lango audiencijų salėje Vasaros rūmuose. Jis beveik nesikalbėjo su vaiku imperatoriumi nuo jo karūnavimo dienos. Siuanas buvo ka�kur savo tėvo tarnybinių kambarių ir koridorių labirintuose, ir D�i D�ongas retai jį prisimindavo.
Kariai t� ryt� pasveikino savo vad� sunaikinus mongolų svaidykles. Jie �iūrėjo į D�i D�ong� laukdami pritarimo, ir jis i�rei�kė jį galvos linktelėjimu jų vadui. Paskui nulipo laiptais į miest�. Lik�s vienas, sugniau�ė kum�tį tyliai d�iūgaudamas. To neu�tenka i�trinti prisiminimams apie Barsuko Nasrų perėj�, bet tai savoti�ka pergalė, nors i�g�sdintiems miestie�iams reikia ko nors daugiau i�sklaidyti jų nevil�iai. D�i D�ongas pats sau nusi�aipė, prisimin�s prane�imus apie savi�udybes. Keturios auk�tos kilmės dukterys buvo rastos negyvos savo kambariuose, vos po Jen�in� pasklido �inia apie pralaimėjim�. Visos keturios pa�inojo viena kit� ir pasirinko ori� baigtį, nes manė, kad prievartavimai ir griovimai nei�vengiami. Per kelias kitas savaites dar vienuolika pasirinko t� patį, ir D�i D�ongas susirūpino, kad mieste gali paplisti nauja mirties mada. Jis sunėrė rankas ant nugaros ir įsispoksojo į kilmingųjų namus u� e�ero. �iandien jie i�girs geresnių naujienų ir galbūt suabejos, ar verta panaudoti savuosius dramblio kaulo peilius. Ir nebemenkins D�i D�ongo sugebėjimų. Jen�inas vis dar gali atsispirti u�puolikams.
Didysis regentas pajuto, kad yra pavarg�s ir alkanas. Nuo ryto buvo nieko nevalg�s, o susitikimų t� dien� vyks daugiau,�� kiek, net negalėjo prisiminti. Atrodė, jog kiekvienas vald�ios vyras Jen�ine nori jo pritarimo ir patarimų. Lyg jis daugiau u� juos �inotų, ko tikėtis ateinan�iais mėnesiais. Susiraukė pagalvoj�s apie maisto atsargas ir pa�velgė į �one stovintį stalelį su krūva ra�tų. Jen�ino gyventojų maitinimo klausimas artino jo pralaimėjim�. Vien tai galėjo tapti pasity�iojimu i� visos gynybos, bet juk ir pats D�i D�ongas �lavė miesto maisto sandėlius�� reikėjo maitinti kariuomen�. Jam kėlė apmaud� mintis apie mongolus, ryjan�ius maisto atsargas, kurias D�i D�ongas i�tisus metus kaupė prie perėjos,�� bet dabar nebebuvo prasmės svarstyti netikusių ankstesnių sprendimų. Galų gale ir jis, ir imperatorius tikėjo, kad mongolus pavyks sustabdyti toliau nuo imperatoriaus miesto.
D�i D�ongas papūtė lūpas. Jen�ino prekeiviai nekvaili. Jau dabar maistas normuojamas. Juodoji rinka su�lugo, kai jie suvokė, kad miesto apsiaustis baigsis negreit. Tik keli prekeiviai dar pardavinėjo maist� ir i� to pelnėsi. Kiti kaupė jo atsargas savo �eimoms. Kaip visi prekeiviai, jie mėgins pralaukti audr�, o po jos vėl ims tukti ir turtėti.
D�i D�ongas nusprendė susikviesti turtingiausius pirklius. Jis sugalvojo, kaip juos paspausti ir su�inoti, kiek jie turi paslėptų atsargų. Be jų jau po mėnesio valstie�iai valgys kates ir �unis, o paskui k�?.. Jis suktelėjo sustingusį kakl�. Paskui jis sėdės sp�stuose kartu su milijonu badaujan�ių �monių. Tai bus pragaras �emėje.
Vienintelė viltis, kad mongolai prie miesto sienų nestovės am�inai. Jis sakė sau: jie pavargs nuo apsiausties ir i�jos ie�koti blogiau ginamų miestų. D�i D�ongas pasitrynė akis ir pasid�iaugė, kad niekas, neskai�iuojant vergų, nemato jo silpnumo. Ties� sakant, jis niekada per savo gyvenim� nebuvo taip sunkiai dirb�s, kaip atlikdamas dabartinį vaidmenį. Dabar beveik nemiegojo, o kai u�migdavo, sapnuodavo planus ir strategijas. Praėjusi� naktį stovėjo kartu su lankininkais ir visai nesudėjo bluosto.
Vėl �yptelėjo, prisimin�s mongolų akmenų svaidyklių sunaikinim�. O, kad būtų galėj�s matyti jų chano veid� tuo metu. Kilo pagunda prie� voni� ir mieg� dar kart� susikviesti visus patarėjus į susirinkim�. Ne, geriau ne, kol jie �velgs į jį akimis, kuriose ne vien pralaimėjimas. Tegu taip ir baigsis diena, kuri� jis sudau�ė mit� apie nenugalim� mongolų chan�.
D�i D�ongas nusisuko nuo lango ir nuėjo tamsiais koridoriais ten, kur imperatorius Vėjus kas vakar� maudydavosi. Priėj�s duris, jis net atsiduso i� būsimo malonumo ir į�engė į kambarį. Jo viduryje buvo į grindis įleistas baseinas. Vergai jau buvo pa�ild� vandenį ritualui, ir jis pamank�tino kakl�, pasiruo��s atsikratyti dienos rūpes�ių.
Vergai, kaip įprat�, nurengė jį, ir jis �vilgtelėjo į dvi merginas, pasiruo�usias jo od� trinti aliejais. Jis tyliai padėkojo imperatoriui Vėjui u� jo skonį. Rūmų vergės dar kelet� metų turės atsidėti imperatoriaus sūnaus globai.
Nuogas D�i D�ongas paniro į vandenį, mėgaudamasis laisvės pojū�iu kambaryje auk�tomis lubomis. Vanduo garsiai kapsėjo, ir jis ėmė atsipalaiduoti, kai merginos �velniais judesiais muilavo jo kūn�. Jų prisilietimas atgaivino. Po kurio laiko jis i�traukė vien� i� baseino ir paguldė ant �altų baseino plytelių. Jos krūtų speneliai sustandėjo nuo staigios vėsos. Tik blauzdos mirko vandenyje, kai jis j� tylėdamas paėmė. Ji buvo įgudusi. Jos rankos rangėsi jam ant nugaros, kai ji �nopavo po vyru, kuris valdo miest�. Jos draugė abejingai stebėjo santykiaujan�i� por�, paskui vėl ėmėsi muiluoti jam nugar�, spausdamasi prie jo krūtimis, o jis dejavo i� pasitenkinimo. Neatsimerkdamas paėmė jos rank� ir nukreipė ten, kur jo kūnas skverbėsi į jos draugės kūn�. Ji kaip tikra �inovė prisiglaudė prie jo ir jis nusi�ypsojo�� protas rimo, o kūnas jaudulingai trūk�iojo. Vis dėlto yra dalykų, atperkan�ių Jen�ino valdymo sunkumus.
Praėjo trys naktys po mongolų svaidyklių sunaikinimo, ir du vyrai nepastebėti ėmė leistis Jen�ino siena. Likus kelioms pėdoms iki �emės, jie be garso nu�oko. Virvės vir� galvų akimirksniu dingo. Jas įtraukė did�iojo regento sargybiniai.
Tamsoje vienas vyras pa�velgė į kit�, mėgindamas suvaldyti jaudulį. Jam visai nepatiko samdomo �udiko draugija, jis bus patenkintas, kai jų keliai i�siskirs. Jo paties u�duotis buvo tokia pati, koki� buvo skyr�s imperatorius Vėjus, ir vyras mėgavosi mintimi, kad įsigaus tarp kinų naujokų, kurie taip nenuilstamai triūsia mongolų chanui. Vyro supratimu, i�davikai nusipelno mirties, bet jis �ypsosis jiems ir dirbs taip pat uoliai kaip jie, kol surinks reikiamų �inių. Jautė, kad jo įna�as bus toks pat vertingas kaip bet kurio kareivio ant sienos. Did�iajam regentui reikėjo kiekvienos �inios apie gentis, ir �nipas jautėsi dar�s svarbų darb�.
Jis ne�inojo �udiko vardo, nes, matyt, �is buvo taip pat gerai saugomas, kaip jo paties. Prie� kopiant per sien�, kai jie stovėjo greta, tamsiai apsireng�s vyras nei�tarė nė �od�io. Kol jie laukė, �nipas negalėjo atitraukti akių stebėdamas, kaip vyras tikrina ginklus, prisiri�a ir saugiai paslepia jo amatui reikalingus peiliukus. Be abejonės, D�i D�ongas jam sumokėjo daug aukso u� paslaugas. U� tokias paslaugas, kurios beveik neabejotinai baigsis paties �udiko mirtimi.
Buvo keista glaustis prie vyro, kuris galėjo t� naktį sulaukti mirties, bet nerodė nė ma�iausios baimės. �nipas �iek tiek drebėjo. Jis nenorėtų keistis vietomis su tuo �mogumi ir negalėjo suprasti, k� jis m�sto. Koks prierai�umas gali skatinti tokį akl� klusnum�? Kad ir kokios pavojingos �nipo u�duotys buvo anks�iau, jis visuomet tikėjosi grį�ti pas savo vadus ir į savo namus.
Tamsiais drabu�iais vilkintis �udikas nelabai skyrėsi nuo �e�ėlių. Jo bendra�ygis �inojo, kad tas �mogus neatsilieps, jeigu jis �nib�dom ko nors klaus. Vyras buvo sutelk�s dėmesį į savo u�duotį, jo gyvybė jau nupirkta. Jis neleis bla�kyti dėmesio. Visi�koje tyloje jie įlipo į medin� valtel� ir stumdamiesi kartimi persiyrė per juod� griovį. Paskui valtį vilkosi virvė�� ja valtis bus partempta atgal ir paslėpta arba nuskandinta. Dienos �viesoje nebus matyti jokių tų vyrų pėdsakų ir nekils jokių įtarimų.
Kitame krante abu vyrai pritūpė, i�gird� pakinktų �vangėjim�. Mongolų �valgai įgud�, bet jie negali į�iūrėti, kas dedasi kiekviename tamsiame lopinėlyje. Be to, jie tikisi jėgos demonstravimo, o ne dviejų vyrų, mėginan�ių slap�iomis patekti į stovykl�. �nipas �inojo, kur naujokai kinai mongolų stovykloje pasistatė gerus, be jokios gėdos mėgd�iodami naujųjų �eimininkų namus. Gali nutikti, kad jie pastebės jį ir u�mu�, ta�iau įgūd�iai leido jam viltis, kad taip neįvyks, ir jis nuginė t� mintį �alin. Vėl pa�velgė į �udik��� dabar tas vyras taip pat �iūrėjo į jį�� ir sutrik�s nusuko akis. Vis� gyvenim� girdėjo apie tuos, kurie kiekvien� ne miego valand� mokosi �udyti. Jie kitaip nei kareiviai supranta garb�. �nipui ne kart� teko apsimesti kariu, taigi jis pa�inojo �ių įsitikinimus. Dabar juto pasi�lyk�tėjim� �mogumi, kuris gyvena tik tam, kad �udytų. Jis matė, kaip tas vyras i�slapstė nuodų buteliukus ir meistri�kai apsivyniojo ant rie�o viel�, skirt� smaugti.
Sakoma, kad �udiko aukos�� atna�os tamsiesiems dievams. Paties �udiko mirtis�� galutinis tikėjimo įrodymas ir u�tikrinta auk�ta vieta kitame gyvenimo rate.
�nipas vėl nusipurtė pagalvoj�s, kad tik darbas privertė bendrauti su mirties sėjiku.
Mongolų �valgų skleid�iami garsai nutolo, o �nipas krūptelėjo nuo lengvo prisilietimo prie rankos. �udikas jam į rankas įbruko lipnų ind�, dvokiantį apkartusiais avių riebalais. �nipas sutrik�s �iūrėjo į jį.
��Įtrink jais od�,�� sumurmėjo �udikas.�� Dėl �unų.
Kai �nipas pagaliau suprato, pakėlė akis, bet juodas pavidalas begarsiais �ingsniais jau sėlino �alin ir netrukus dingo tamsoje. �nipas dėkojo protėviams u� �i� dovan� ir trynė od� tyre. Prad�ioj pagalvojo apie bendro gerum�, bet paskui suprato: veikiau �udikas nori neprikelti stovyklos, kol vykdys savo u�duotį. Jo veidas i�raudo nuo pa�eminimo susivokus. Geriau �i�nakt daugiau tenebūna staigmenų.
Susitvard�s atsistojo ir nuskubėjo tamsoje į savo �ygio tiksl�, kurį buvo pasi�ymėj�s, kol dar buvo �viesu. Lik�s vienas, be niūriojo bendro, pajuto grį�tant pasitikėjim� savimi. Netrukus jis bus tarp kinų belaisvių naujokų, kalbėsis su jais, plepės, lyg pa�inotų juos daugyb� metų. Taip jau buvo nutik� ir anks�iau, kai imperatorius suabejojo provincijos valdytojo i�tikimumu. Jis nustūmė t� mintį suvok�s, kad turi nusigauti į viet� anks�iau, nei smogs �udikas, antraip jį gali pagauti ir tardyti. Jis �ingsniavo per miegan�i� stovykl�, �ūktelėjo pasisveikinim� mongolų kariui, i�ėjusiam nusi�lapinti. Mieguistas vyras ka�k� atsakė savo kriokian�ia kalba, nesistengdamas, kad jį suprastų. �nipui einant pro �alį kilstelėjo snukį �uo, bet tik negarsiai suurzgė, u�uod�s jo kvap�. �nipas nusi�ypsojo tamsoje. Jis jau buvo stovykloje.
�udikas, slinkdamas per stovykl� lyg �mėkla, tuo metu priartėjo prie did�iojo chano gero. Vis dėlto mongolų vadas pasielgė kvailai, atskleisdamas savo būsto viet� kiekvienam u�lipusiam ant Jen�ino sienų. Toki� klaid� �mogus galėjo padaryti tik kart� ir tik nieko nenutuokdamas apie Juod�jį tong�. �udikas ne�inojo, ar mongolai grį� į savo kalnus ir tyrus, kai chanas mirs. Bet jam ir nerūpėjo. I�kilmingoje ceremonijoje vadas jam įteikė susukt� pergament�, perri�t� juodu kaspinu, ir jis davė kraujo priesaik�. Kad ir kaip viskas pasisuks, jis pas savo brolius negrį�. Jei jam nepasiseks, geriau pats atims sau gyvyb�, negu leisis sugaunamas ir atskleis savo brolijos paslaptis. Piktd�iugi�kai suspaudė lūpas. Jam pavyks. Mongolai�� tik avių piemenys: jie gerai valdo lankus, bet yra lyg vaikai prie� taip pasirengusį vyr� kaip jis. Nedaug garbės buvo netgi gauti įsakym� nu�udyti �ių dvokian�ių klajoklių chan�,�� ta�iau jis apie tai nebegalvojo. Jo garbė buvo klusnumas ir u�tikrinta mirtis.
Niekas nematė, kaip jis prisėlino prie did�iojo gero, pastatyto ant tamsoje boluojan�io ve�imo. Jis �liau�iojo aplink dunksantį ger� �iūrėdamas, ar nėra sargybinių. �alia vaik�tinėjo du vyrai. Jis girdėjo, kaip jie kvėpuoja ir nuobod�iaudami laukia, kol juos pakeis kiti. Nuo Jen�ino sienų buvo neįmanoma į�iūrėti visų smulkmenų, ir jis ne�inojo, kaip da�nai naktį kei�iasi sargyba. Jam reikės veikti greitai, kai į �i� viet� bus atne��s mirtį.
�udikas visi�koje tyloje matė, kaip vienas i� vyrų nuėjo u� chano gero. Karys buvo nebudrus, o kai pajuto ka�k� stovint �e�ėlyje, jau buvo per vėlu. Sargybinis tik pajuto, kaip ka�kas apjuosė kakl� ir įsirė�ė į gerkl�, net nespėjo surikti. I� plau�ių i�siver�ė paskutinis, su kraujais, atodūsis; kitas sargybinis pa�nib�dom ka�ko paklausė, dar nepajut�s pavojaus. �udikas nuleido ant �emės pirm�jį ir nuslinko prie ve�imo kampo, o ten vikriai sudorojo ir antr�jį. Tas taip pat mirė nei�leid�s nė garso, ir �udikas paliko jį ten, kur jis susmuko. �udikas nulėkė prie laiptelių į ger�. Vyras buvo toks smulkus, kad laipteliai nuo jo svorio beveik negirg�dėjo.
Viduje tvyran�ioje tamsoje jis girdėjo ramų kietai miegan�io �mogaus kvėpavim�. �udikas tyliai nu�liau�ė grindimis. Jis prisiartino prie miegan�iojo ir atsitūpė �alia �emo gulto. Jie buvo vieni. Jis i�sitraukė a�trų peilį, i�tept� aliejingais suod�iais, kad neblizgėtų tamsoje.
Pagal kvėpavim� nustat�s, kur burna, viena ranka u�spaudė j�. Miegan�iajam sujudėjus, jis greitai brūk�telėjo peiliu per gerkl�. Dejonė nuslopo vos bei�siver�ianti, ir trūk�iojantis kūnas nurimo. �udikas palaukė, kol vėl tapo tylu. Jis stengėsi kvėpuoti negiliai�� pasklido bjauri smarvė. Juodoje tamsoje negalėjo į�iūrėti veido to, kurį nu�udė, tik pamėgino bruo�us u��iuopti pir�tais. Tuomet suraukė kakt�. Vyro kvapas buvo visai ne toks kaip karių lauke. �udiko rankos �iek tiek drebėjo �iuopiant akis, burn�, paskui plaukus.
�udikas nusikeikė, kai pir�tais pajuto sutept� aliejumi savo tautie�io kas�. Tikriausiai tarnas, tad nusipelnė būti pasmaugtas u� tai, kad tarnavo mongolams. �udikas atsitūpė ant kulnų ir galvojo, k� daryti toliau. Ai�ku�� chanas ka�kur netoli. �alia �io did�iausio gero buvo keletas kitų. Viename i� jų yra jo ie�komas vyras. �udikas ramino save kartodamas mantr�, kuri� buvo i�mok�s per pratybas. Ji nuramdė �aibi�kai. Jis dar nepelnė teisės mirti.
XXVII
SKYRIUS
Įėj�s į kit� ger�, �udikas vėl i�girdo kvėpuojant. Buvo aklinai tamsu, jis u�simerkė ir įsiklausė į garsus. Toje ma�oje patalpoje miegojo penki �monės, ir nė vienas nejuto, kad prie jų stovi ka�koks �mogus. Keturi kvėpavo pavir�utini�kai, ir jis vyptelėjo. Vaikai. Dar vienas miegantysis tikriausiai buvo jų motina, nors tamsoje negalėjo būti tikras. U�tektų vienintelės titnago kibirk�ties, ta�iau tai buvo pavojinga. Jei jie atsibustų, jis negalėtų visų tyliai i�pjauti. Jie rėktų. Todėl priėmė staigų sprendim�.
Vienas staigus brūk�telėjimas pakankamai ap�vietė ger�, kad jis į�velgtų penkis miegan�ius kūnus. Nė vienas i� jų nebuvo didelis, kaip suaugusio �mogaus. Taigi,
�udikas apsigr�ė eiti, nes laikas seko. Netrukus bus rasti negyvi sargybiniai, o kai jie bus rasti, nakties ramybės nebeliks.
Vienas i� miegan�ių vaikų knarkė. �udikas sustingo. Atrodė, prabėgo �imtmetis, kol vaikas vėl ėmė lygiai ir giliai kvėpuoti. Tuomet �udikas lengvais �ingsniais nuėjo prie gero durų. Jis buvo patep�s riebalais durų vyrius ir jos atsivėrė be garso.
U�dar�s duris, jis i�sitiesė ir lėtai apsidairė, rinkdamasis kit� ger�. I�skyrus ry�ki� juod� palapin� prie�ais miest� ir t� ger� ant ve�imo, kiti atrodė visai vienodi.
�udikas u� nugaros i�girdo ka�kokį gars� ir i�pūtė akis, suvok�s, kad tai įkvėpimas, koks būna prie� riksm� ar spiegim�. Pasigirdus riksmui, metėsi į tams�. Jis nesuprato �od�ių, kurie nuskambėjo naktyje, bet atsakas į juos buvo �aibi�kas. I� kiekvieno gero klupdami pasipylė kariai su kardais ir lankais.
�aukė �o�is, nes būtent jo mieg� sutrikdė begarsis ka�kokio vyro apsilankymas namuose. Jo riksmas i�plė�ė i� miegų tris jo brolius, ir visi vienu metu tamsoje ėmė klausinėti.
��Kas �ia darosi?�� nusimetusi antklod� su�uko Borte, perrėkdama triuk�m�.
�o�is jau stovėjo tamsoje.
���ia ka�kas buvo,�� pasakė jis.�� Sargybiniai!
��Tu pa�adinsi vis� stovykl�!�� riktelėjo Borte.�� Tik susapnavai blog� sapn�.
Ji nematė jo veido, kai jis atsakė.
��Ne, a� jį ma�iau.
�agatajus atsikėlė ir stojo �alia brolio. Tolumoje jau aidėjo pavojaus ragai. Borte tyliai nusikeikė.
���o�i, melskis, kad tikrai taip būtų, kitaip tavo tėvas nudirs tau kailį.
�o�is pla�iai atidarė duris ir i�ėjo lauk, nieko neatsak�s. Kariai spietėsi aplink gerus ir jau ie�kojo įsibrovėlio�� anks�iau nei suprato, kad jis tikrai yra. �o�is skausmingai nurijo seiles, tikėdamasis, kad jam neprisisapnavo.
�agatajus i�ėjo kartu su juo, nuoga krūtine, tik su blauzdinėmis, kad nebūtų taip �alta. Lauke nery�kiai �vietė �vaig�dės ir tvyrojo sumai�tis. Juos du kartus sulaikė vyrai ir paleido i� nuo�mių gniau�tų tik atpa�in�, kas jie.
�o�is pamatė pro gerus ateinantį tėv� su i�trauktu, laisvai rankoje laikomu kardu.
��Kas �ia vyksta?�� paklausė jis.
Jo �vilgsnis pastebėjus, kaip �o�is susijaudin�s, stabtelėjo.
Berniukas suvirpėjo nuo atidaus �vilgsnio, staiga suprat�s, kad tikriausiai prikėlė visus be reikalo. Ta�iau vis tiek ėmė į�ūliai i�sisukinėti, nenorėdamas patirti gėdos tėvo akivaizdoje.
��Gere buvo ka�koks vyras. Prabudau ir ma�iau, kaip jis atveria duris i�eidamas.
�ingis su�narp�tė, ta�iau dar nespėjus jam nieko pasakyti tamsoje pasigirdo balsai.
���ia negyvi vyrai!
�ingis nebekreipė dėmesio į sūnų ir suurzgė nuo minties, kad po stovykl� laisvai bastosi prie�as.
��Raskit jį!�� sustaugė �ingis.
Paskui pamatė atbėgantį Ka�iun� su kardu rankose. Chazaras nedaug nuo jo atsiliko, ir netrukus visi trys broliai stovėjo drauge, mėgindami susivokti, dėl ko kilo s�my�is.
��Papasakok man visk�,�� papra�ė Ka�iūnas, kai jie sustojo. Jo veidas dar buvo pabrink�s nuo miego.
�ingis gū�telėjo pe�iais, įsitemp�s lyg lanko templė.
���o�is savo gere matė ka�kokį vyr�, be to, rasti negyvi sargybiniai. Tarp mūsų yra nepa�įstamasis�� noriu, kad jį rastų.
���ingi!
I�gird�s Bort� �aukiant jį vardu atsigr�ė. Akies kra�teliu pamatė, kaip, i�gird�s vard�, sujudėjo ka�koks juodas �e�ėlis.
�ingis apsisuko, ir ant jo �oko �udikas. �ingis mostelėjo kardu, vyras pasisuko �onu, paskui vertėsi kūlvirs�ia su peiliais rankose. �ingis suprato, kad �is spės mesti peilius anks�iau, nei pats smogs, taigi pirmas �oko ant tamsaus pavidalo ir i�vertė jį i� kojų. Gerklėje pajuto skausm�, ir t� pa�i� akimirk� jo broliai pripuol� ėmė badyti �udik�, suvarė peilius su tokia jėga, kad tie persmeigė kūn� ir susmigo į �em�. Vyras net nesuriko.
�ingis mėgino atsistoti, bet pasaulis tingiai plūduriavo, liedamasis akyse.
��A� su�eistas...�� tarė jis apsvaig�s ir susmuko ant kelių.
Girdėjo, kaip �udiko kojos dau�o į �em�, kai broliai, suklup� ant jo krūtinės, lau�o jam �onkaulius. �ingis kilstelėjo rank� prie kaklo ir sumirksėjo, pamat�s kruvinus pir�tus. Ranka buvo be galo sunki ir jis, netek�s jėgų, griuvo atpakalias.
Vir� sav�s pamatė lėtai i�nyrant �elmės veid�. �ingis �iūrėjo į jį, bet negirdėjo, k� jis sako. �elmė pritūpė ir atlenkė drabu�į, kuris dengė kaklo �aizd�. Kai �elmė vėl prabilo, jo balsas tiesiog griaudėjo �ingiui ausyse, stelbdamas kurtinan�ius �nab�desius galvoje. �elmė pakėlė �udiko peilį ir nusikeikė, i�vyd�s tamsi� dėm� i�ilgai a�menų.
��Peilis i�teptas nuodais,�� pasakė �elmė, ir jo i�g�stis persidavė Ka�iunui su Chazaru, kurie be �ado stovėjo prie brolio.
Karvedys daugiau nekalbėjo, tik pasilenkė prie �ingio kaklo ir ėmė siurbti i� �aizdos tekantį krauj�. Kraujas buvo kar�tas, kartus, ir i�spjaudamas jį karys �iauk�iojo. Jis nenustojo siurbti, nors �ingis rankomis plek�nojo jam per veid�. �ingį apleido jėgos.
�elmė girdėjo, kaip verk�lena jaunesnieji chano sūnūs, matydami tėv� taip arti mirties. Tylėjo tik �o�is ir �agatajus. Abu stebėjo, kaip �elmė spjaudo krauj� i� pilnos burnos. Jo delas apsita�kė tamsiomis gleivėmis.
Kok�iu brovėsi per mini� ir sustojo apstulb�s, kai pamatė ant �emės gulintį chan�. Jis atsiklaupė �alia �elmės ir rankomis perbraukė �ingiui per krūtin�, kad pajustų �irdies plakim�. Ji taip smarkiai plakė, jog Kok�iu kurį laik� net negalėjo atskirti dū�ių. Vis� chano kūn� i�pylė prakaitas, oda buvo raudona ir kar�ta.
�elmė �iulpė ir spjaudėsi, o kraujas vis tekėjo ir tekėjo. Karvedys juto, kaip nutirpo lūpos, ir svarstė, ar nuodai nepateks į jo paties krauj�. Bet ar tai svarbu. Jis galvojo apie tai tarsi i� �alies. Kraujas ti�ko nuo lūpų, ir jis po kiekvieno spjūvio �iop�iojo.
��Negalima i��iulpti per daug kraujo,�� įspėjo jį Kok�iu, laikydamas kaulėtas rankas ant krūtinės,�� jis per daug nusilps ir jo kūnas negalės atsispirti likusiems nuodams.
�elmė pa�velgė į jį stiklinėmis akimis, linktelėjo ir vėl priglaudė veid� prie kar�tos odos. Jo skruostai paraudo nuo tokio kar��io, bet jis t�sė, nes sustoti�� vadinasi, tik stebėti, kaip chanas mir�ta.
Kok�iu pajuto, kaip beproti�kai plakanti chano �irdis �oktelėjo, ir i�sigando, kad ji gali sustoti po jo rankomis. Jam reikia �io vyro, kuris padėjo pelnyti toki� gentainių pagarb�. Ypa� dabar, kai Temugė jį pamir�o. Kok�iu ėmė garsiai melstis, kviesdamas dvasias jų senaisiais vardais. Jis kreipėsi ir į paties �ingio linijos dvasias�� Jesugėjų, netgi Bekterį�� brolį, kurį nu�udė �ingis. Jam reikėjo jų visų, kad i�gelbėtų chan� nuo kelionės į jų karalyst�. Kok�iu jautė, kaip jie susirenka jam garsiai tariant vardus. Jie griūte u�griuvo jį taip, kad ausyse net gaudė nuo �nab�desių.
�irdis vėl �oktelėjo, ir �ingis, garsiai su�iop�ioj�s, atsimerkė. Jis spoksojo nieko nematan�iomis akimis. Kok�iu pajuto, kad pulsas pasidarė lygesnis, lėtesnis, lyg viduje būtų u�sidariusios ka�kokios durys. Jis sudrebėjo nuo �al�io pagalvoj�s, kad kelet� akimirkų jo rankose buvo gen�ių ateitis.
��Dabar u�tenka, jo �irdis atsigauna,�� pasakė Kok�iu u�kimusiu balsu.
�elmė atsisėdo. Kaip būtų dar�s su�eistam �irgui, karvedys sumai�ė �emių su seilėmis ir u�lipino �aizd�. Kok�iu pasilenkė ir stebėjo, k� jis daro. Jam palengvėjo, kai pamatė, kad kraujas nebeteka, o tik la�a. Neperpjauta nė viena i� pagrindinių venų, ir jis nud�iugo�� galbūt �ingis i�gyvens.
Kok�iu vėl ėmė garsiai melstis, kad mirusiųjų sielos pasirūpintų �mogumi, sukūrusiu �i� taut�. Juk jos negali norėti, kad toks �mogus eitų pas jas, kai jis veda taut� į priekį. Jis tai �inojo taip tvirtai, kad tas �inojimas net g�sdino. Gentainiai pagarbiai stebėjo, kaip Kok�iu braukia rankomis per auk�tielnink� vyr�, lyg rinktų nematomas gijas, lyg jo pir�tai vystytų chan� į dvasių ir tikėjimo voratinklį.
Kok�iu pa�velgė į Bort�, stovin�i� paraudusiomis akimis ir siūbuojan�i� i� sielvarto. Hiulana taip pat buvo �ia, siaubingai i�bly�kusi,�� ji prisiminė kito chano mirtį prie� daugyb� metų. Kok�iu mostelėjo joms prieiti ar�iau.
��Dvasios kol kas laiko jį �ia,�� pasakė joms �iban�iomis akimis.�� �ia yra Jesugėjus su savo tėvu Bartanu. �ia yra ir Bekteris, kad palaikytų chan�, savo brolį.
Jis sudrebėjo, jo akys su�vilgo.
���elmė i��iulpė daug nuodų, bet �irdis dar virpa, kartais stipriau, kartais silpniau. Jam reikia poilsio. Jei norės valgyti, duokite jam kraujo su pienu, kad sustiprėtų.
Kok�iu daugiau nejuto �al�io, sklindan�io nuo aplink susirinkusių dvasių, ta�iau jos jau buvo padariusios savo darb�. �ingis buvo gyvas. Kok�iu pakvietė jo brolius, kad padėtų nune�ti jį į ger�. Ka�iunas pakirdo i� susim�stymo ir įsakė apie�koti stovykl�, ar joje nėra dar kokio besislapstan�io prie�o. Paskui su Chazaru u�simetė sudribusį brolio kūn� ant pe�ių ir nutempė į Bortės ger�.
�elmė liko klūpoti ir nusimin�s purtė galv�. Jo tėvas Arslanas kaip tik priėjo prie jo, kai jaunasis karvedys ėmė vemti ant kruvinos �emės.
��Padėkite man,�� liepė Arslanas, mėgindamas pastatyti sūnų ant kojų.
�elmės veidas buvo persimain�s, ir jo kūnas visu svoriu u�gulė tėv�, kol pribėgo du kariai ir u�simetė jo rankas sau ant pe�ių.
��Kas jam?�� paklausė Arslanas Kok�iu.
�amanas atitraukė �vilgsnį nuo chano gero. Jis pir�tais praplėtė �elmės akis ir pa�velgė į jas. Vyzd�iai buvo tamsūs, i�siplėt�. Kok�iu tyliai nusikeikė.
��Gal jis prarijo kraujo ir į jį pateko nuodų.
Kok�iu paki�o rank� po �lapiu �elmės drabu�iu ir ėmė �iupinėti krūtin�.
��Nuodų negali būti daug, o jis stiprus. Jei pajėgsi, neleisk jam u�migti. Vaik��iok su juo. Tuoj atne�iu jam i�gerti med�io anglių.
Arslanas linktelėjo. Jis pamojo vienam i� �elm� laikan�ių karių, liepdamas eiti, o pats stojo į jo viet�. Sūnaus rank� u�simetė apie kakl�, lyg �is būtų jį apsikabin�s. Kartu su kitu vyru jis ved�iojo �elm� tarp gerų ir kalbino jį.
Didėjanti karių, moterų ir vaikų minia beveik nejudėjo. Jie nutarė neiti miegoti, kol įsitikins, kad chanas gyvens. Kok�iu nusigr�ė nuo jų, jam reikėjo paruo�ti anglių ko�ės, kuri sugertų visus �elmės prarytus nuodus. �ingiui ko�ė ma�ai kuo gali padėti, bet nune� dubenėlį ir jam. Kai jis priėjo prie spoksan�iųjų rato, jie prasiskyrė. Tuomet jis pamatė į priekį besibraunantį Temug�. Kok�iu akyse su�vilgo pagie�a.
��Per vėlai atėjai padėti chanui,�� tyliai pasakė Kok�iu, kai Temugė prisiartino.�� Jo broliai u�mu�ė �udik�, o mes su �elme palaikėme jo gyvastį.
���udik�?�� su�uko Temugė, regėdamas daugybėje veidų baim� ir kan�i�.
Jo �vilgsnis nukrypo į tamsiai apsivilkusi� figūr�, i�sikėtojusi� ant �emės, ir jis su siaubu nurijo seiles.
��Kai kuriuos dalykus reikia daryti senoviniais būdais,�� pasakė jam Kok�iu.�� Jų nesuskai�iuosi ir nesura�ysi į kurį nors tavo popierių.
Temugė į �amano paniek� atsakė lyg į smūgį.
��Kaip drįsti su manimi taip kalbėti?�� paklausė.
Kok�iu gū�telėjo pe�iais ir nu�ingsniavo �alin. Jis negalėjo susilaikyti neįgėl�s Temugei, nors �inojo, kad teks paskui gailėtis. T� naktį mirtis apsilankė stovykloje, ir Kok�iu jautėsi lyg �uvis vandenyje.
Minia dar sutir�tėjo, vėliau atėjusieji grūdosi į priekį, nekantraudami i�girst naujienų. Visoje stovykloje belaukiant au�ros buvo u�degti �ibintai. �udiko kūnas gulėjo ant �emės sutrai�kytas ir sulau�ytas, visi �iūrėjo į jį, bet ar�iau prieiti nenorėjo.
Kok�iu, grį�damas su dviem dubenėliais tir�to juodo skys�io, pagalvojo, kad minia primena jakų band� skerdimo dien�. Visi buvo liūdni, patamsėjusiomis akimis ir nieko nepajėgė suprasti. Arslanas laikė sūnaus galv� pakreipt�, kai Kok�iu pylė jam kartų skystį. �elmė springo ir kosėjo, juodais la�ais apta�kė tėvui veid�. Per t� laik�, kol Kok�iu trynė anglis, jis �iek tiek atsigavo, taigi Kok�iu ilgiau prie jo nepasiliko. Jis įspraudė pustu�tį dubenėlį į laisv� Arslano rank� ir nuėjo prie �ingio. Jam negalima leisti numirti, tik ne prie Jen�ino. Pagalvojusį apie ateitį, Kok�iu sukaustė baimės �altis. Jis pasistengė u�gniau�ti baim�, kai �engė į ma�ytį ger�, palenk�s galv�, kad neu�kliūtų u� s�ramos. Pasitikėjimas savimi�� esminis jo amato dalykas, ir jis neleis jiems pastebėti, koks yra sukrėstas.
Au�tant Chazaras su Ka�iunu i�ėjo i� gero. Jie nepaisė tūkstan�ių į juos nukreiptų �vilgsnių. Chazaras i�traukė savo kard� i� mirusio vyro krūtinės ir, prie� ki�damas į mak�tį, spyrė į tabaluojan�i� negyvėlio galv�.
��Ar chanas gyvas?�� ka�kas su�uko.
Chazaras nu�velgė visus pavargusiu �vilgsniu, nesuprasdamas, kas klausė.
��Jis gyvas,�� atsakė.
Jo �od�ius �monės �nib�dėjo vieni kitiems, kol visi su�inojo.
Ka�iunas pakėlė savo kard� i� ten, kur buvo numet�s, ir kilstelėjo galv�, i�gird�s gars�. Jis buvo bejėgis padėti broliui gere. Nuotaika �iek tiek pasitaisė juos visus pama�ius.
��Gal mūsų prie�ai miega, kol stovime �ia susirink�?�� paklausė Ka�iunas.�� Ne, nemiega. Eikite namo, į savo gerus, ir laukite naujienų.
Lydimi jo rūstaus �vilgsnio, pirmiausia apsigr�ė kariai ir ėmė spraustis pro moterų ir vaikų spie�ių. �ie taip pat ėjo i� �ia, gr�iodamiesi atgal.
Prie gero, kuriame gulėjo �ingis, atsistojo Ka�iunas su Chazaru, lyg jį saugotų. Atėjo ir antroji chano �mona �akahai, pably�kusi i� baimės. Visi vyrai su�iuro į Bort�, kaip �i reaguos, ta�iau ji tik pritariamai linktelėjo Si Sia moteriai būti �ia. Tyloje Ka�iunas girdėjo gere vienod� Kok�iu �ūkavim�. Kol kas jis nenorėjo grį�ti į dvokiantį ger�, prisigrūdusį chan� mylin�ių �monių. Jo paties sielvartas atrodė tarsi menkesnis, kai buvo �alia kitų. Jis giliai įkvėpė �alto oro. Galva nuo to �iek tiek prablaivėjo.
��Mes nieko daugiau negalime padaryti,�� tarė jis.�� Au�ra jau �ia pat, o dar turime apsvarstyti daugyb� dalykų. Eime trumpam su manim, Chazarai.
Chazaras nusekė jam i� paskos, kur jų niekas negirdėtų. Reikėjo ilgokai eiti, kol i�ėjo i� stovyklos. Po kojomis tra�kėjo su�alusi �olė.
��Kas tau? Ko tu nori?�� pagaliau paklausė Chazaras, ranka sustabdydamas brolį.
Ka�iunas atgr�ė į jį tamsų nuo įsiū�io veid�.
��Mes susimovėme �i�nakt. Mums nepavyko u�tikrinti saugumo stovykloje. Turėjau numatyti, kad imperatorius atsiųs �udikus. Turėjau pastatyti daugiau sargybinių, kad stebėtų sien�.
Chazaras buvo per daug pavarg�s, kad tai svarstytų.
��To jau nebepakeisi,�� pasakė jis.�� Kiek pa�įstu tave, to daugiau nenutiks.
��U�teks ir vieno karto,�� atkirto Ka�iūnas.�� K� darysime, jei �ingis mirs?
Chazaras papurtė galv�. Jis nenorėjo apie tai galvoti. Kol jis dvejojo, Ka�iūnas sugriebė jį u� peties ir papurtė.
��Ne�inau!�� suriko Chazaras.�� Jei jis mirs, grį�ime namo į Chentėjaus kalnus ir ten atiduosime jį plė�riesiems pauk��iams. Jis chanas. K� tu nori i� man�s i�girsti?
Ka�iūnas nuleido rankas.
��Jei taip darysime, imperatorius paskelbs did�i�j� pergal� prie� mus,�� atrodė, jis kalba su savimi, ir Chazaras jo nenutraukė. Jis negalėjo įsivaizduoti ateities be �ingio.�� Imperatorius pamatys mūsų kariuomen� atsitraukian�i�,�� niūriai t�sė Ka�iūnas.�� Po metų jau visi Dzinų miestai �inos, kad buvome priversti trauktis.
Chazaras vis dar nieko nesakė.
��Ar supranti, broli,�� paklausė Ka�iūnas,�� kad mes visk� prarasime?
��Galėsime grį�ti vėliau,�� �iovaudamas atsakė Chazaras.
Ar jis apskritai miegojo? Nebuvo tikras.
Ka�iūnas su�narp�tė.
��Nepraeis nei pora metų, kai jie puls
���ingis gyvens,�� u�sispyr�s tarė Chazaras.�� Jis per stiprus, kad taip imtų ir mirtų.
��Atsipeikėk, broli!�� atsakė Ka�iūnas.�� �ingis gali mirti�� kaip kiekvienas kitas �mogus. Jei jis mirs, kas vadovaus suvienytoms gentims? Gal jos vėl subyrės? Kaip lengva tuomet bus kinų kariuomenei mus med�ioti.
Chazaras pamatė pirm�jį rausv� au�ros spindulį toli u� Jen�ino. Ir labai apsid�iaugė, nes, atrodė, �i naktis niekada nesibaigs. Ka�iūnas teisus. Jei �ingis mirs, naujoji tauta subyrės. Senieji chanai ims rodyti savo vald�i� besivaidijan�iose gentyse. Jis papurtė galv�, kad surikiuotų mintis.
��Suprantu, k� tu sakai,�� tarė Ka�iunui.�� Nesu kvailys. Nori, kad tave pripa�in�iau chanu.
Tai i�gird�s, Ka�iūnas sustingo. Jis �inojo, kad kitos i�eities nėra, bet, jei Chazaras to nesupras, nauja diena prasidės kraujo praliejimu, nes gentys kausis�� vienos norės atsiskirti, o kitos likti i�tikimos. �ingis jas visas sutelkė. Chanai, pajut� nors kokį silpnum�, tuoj u�uos laisvės skonį ir kovos u� j�.
Ka�iūnas giliai įkvėpė. Jo balsas buvo ramus.
��Taip, broli. Jei �ingis �iandien mirs, gentims reikės stiprios rankos.
��Esu vyresnis u� tave,�� tyliai pasakė Chazaras.�� Vadovauju tiek pat karių, kiek ir tu.
��Tu ne tas vyras, kuris galėtų vadovauti tautai. Pats �inai.�� Ka�iūno �irdis spar�iai plakė nuo įtampos mėginant priversti Chazar� suprasti.�� Jei manai, kad
Chazaras kum��iais trynė akis, grumdamasis su nuovargiu ir galvodamas. Jis �inojo, kiek pastangų reikėjo Ka�iunui i�tarti tokį pasiūlym�. Jį svaigino ir gundė mintis apie vadovavim� gentims. Anks�iau apie tai nebuvo pagalvoj�s. Ta�iau jis buvo ne tas, kuris mato pavojus, gresian�ius jaunai tautai, ir tai buvo lyg dyglys kūne. Vadai eis pas jį, kad spr�stų jų kivir�us, padėtų sunkioje padėtyje. Jam netgi reikės planuoti mū�ius ir nuo jo sprendimų priklausys, ar jie bus laimėti.
Chazaro i�didumas grūmėsi su �inojimu, kad brolis gali geriau vadovauti. Jis neabejojo�� turės visi�k� Ka�iuno palaikym�, jei taps chanu. Jis valdys savo �mones, ir niekas niekada ne�inos, kad įvyko toks pokalbis. Jis bus tėvas visiems �monėms�� toks, koks buvo �ingis. Jo u�duotis bus i�laikyti juos gyvus, kai senoji imperija nori juos sunaikinti.
Jis u�simerkė, kad i�nyktų �ios �ėrin�ios vizijos.
��Jei �ingis mirs, duosiu tau priesaik�, ma�asis brolau. Tu būsi chanas.
I�varg�s Ka�iūnas atsiduso su palengvėjimu. Jo tautos ateitis priklauso nuo Chazaro pasitikėjimo juo.
��Jei �ingis mirs, sudeginsiu visus Dzinų miestus. Pradėsiu nuo Jen�ino,�� pasakė Ka�iūnas.
Abu vyrai pa�velgė į dunksan�ias miesto sienas, apimti ker�to tro�kulio.
D�i D�ongas stovėjo lankininkų aik�telėje, auk�tai vir� lygumos ir mongolų stovyklos. Pūtė �altas vėjas, ir ant medinio turėklo padėtos jo rankos tirpo nuo �al�io. Jis ten jau stovėjo valandų valandas, laukdamas �enklų, kad �udikui pavyko.
Pagaliau jis sulaukė atpildo u� savo budėjim�. Tarp gerų pasirodė �viesos ta�keliai, ir D�i D�ongas tvir�iau suspaudė turėkl�. Nuo spaudimo pabalo krumpliai, kai jis prisimerk�s �velgė į tolį. Po ap�viestus plotus lakstė tamsūs �e�ėliai. D�i D�ongui pabudo viltis, įsivaizdavo stovykloje plintan�i� panik�.
��Kad tu būtum
XXVIII
SKYRIUS
�ingis pramerkė krauju pasruvusias akis. �alia sav�s pamatė abi �monas ir motin�. Jis jautėsi pasibaisėtinai silpnas, kaklas tvink�iojo. Pakėlė rank�, ir �akahai griebė u� jos, kad jis nenuplė�tų tvars�io. Mintys plaukė lėtai, ir jis įbedė į j� akis, mėgindamas prisiminti, kas atsitiko. Prisiminė, kaip stovėjo lauke prie gero, o kariai lakstė aplinkui. Buvo naktis, ir dabar naktis, o gere dega tik ma�a �vieselė i�sklaidyti tamsai. Kiek praėjo laiko? Jis sutrik�s lėtai sumirksėjo. Bortės veidas i�bly�k�s ir susirūpin�s, tamsūs ratilai paakiuose. Ji nusi�ypsojo jam.
��Kodėl... a� �ia guliu?�� paklausė. Balsas buvo silpnas ir �od�ius teko spauste spausti.
��Tave apnuodijo,�� atsakė Hiulana.�� Kinų �udikas tave su�eidė, o �elmė i�siurbė nuodus. Jis i�gelbėjo tau gyvyb�.
Ji nepaminėjo, kokį vaidmenį atliko Kok�iu. Ji i�tvėrė jo �ūkavimus, bet neleido jam likti gere ir niekam kitam neleido u�eiti. Tie, kurie �ia būtų u�ėj�, visada atsimintų jos sūnų bejėgį, o tai galėtų sumenkinti jo autoritet�. Būdama chano �mona ir chano motina, �inojo, kaip tai svarbu,�� ji gerai suprato, kaip vyrai m�sto.
Did�iulėmis pastangomis �ingis pasikėlė ant alkūnių. Nuo �io judesio į galv� trenkė skausmas.
��Kibir�,�� sudejavo �ingis, lenkdamasis priekin.
Hiulana jam vikriai paki�o odinį kibir�, kaip tik laiku�� �ingis trūk�iodamas i�vėmė juod� skystį. Pavėmus beveik nepaken�iamai ėmė skaudėti galv�, bet jis negalėjo sustoti netgi kai nebuvo ko vemti. Galiausiai jis sudribo ant gulto ir ranka prisidengė akis nuo blausios �viesos, rė�ian�ios akis.
��I�gerk, mano sūnau,�� papra�ė Hiulana.�� Tu dar nusilp�s nuo su�eidimo.
�ingis pa�velgė į dubenėlį, kurį ji prine�ė prie lūpų. Pieno ir kraujo mi�inys jam pasirodė rūg�tus, todėl i�gėrė tik du gurk�nius ir atstūmė dubenėlį. Akys, atrodė, pilnos smėlio, o �irdis dau�yte dau�ėsi krūtinėje, bet mintys jau skaidrėjo.
��Padėk man atsikelti ir apsirengti. Negaliu �ia gulėti nieko ne�inodamas.
Jo susierzinimui, Borte jį prispaudė prie lovos, kai pamėgino keltis. Jam neu�teko jėgų j� atstumti, taigi nutarė pasikviesti kurį nors i� brolių. Buvo labai nemalonu jaustis tokiam bejėgiam. O Ka�iūnas klausys jo įsakymų.
��Nieko neprisimenu,�� tarė u�kimusiu balsu.�� Ar sugavome t�, kuris man tai padarė?
Trys moterys susi�valgė, ir motina atsakė:
��Jis negyvas. Praėjo dvi dienos, mano sūnau. Tu vis� t� laik� buvai prie mirties.
Jos akyse vėl susikaupė a�aros, o jis tik spoksojo į j� sutrik�s. Staiga jį apėmė pyktis. Juk buvo sveikas ir stiprus, o dabar pabudo tokios būklės. Ka�kas jį su�eidė: tas �udikas, kuris buvo paminėtas. Pyktis pasklido jame lyg dūmai, kai vėl pamėgino pakilti.
��Ka�iunai!�� �ūktelėjo jis, bet pasigirdo tik atodūsis.
Moterys triūsė aplinkui. Jis padėjo galv� ant apkloto, rūs�iai �velgdamas, o jos tuoj pat suvilgė jam kakt� drėgnu skudurėliu.
Jis niekaip nepajėgė prisiminti mat�s abi savo �monas viename gere. Pasijuto nejaukiai, lyg jos aptarinėtų jį. Jam reikia...
Netikėtai jį vėl suėmė miegas, ir visos trys moterys kiek nusiramino. Tai buvo jau tre�ias jo pabudimas per dvi dienas, ir kiekvien� kart� jis klausė to paties. Jos dėkojo dievui, kad �ingis neprisiminė, kaip jos padėjo jam nusi�lapinti į kibir� ar keitė paklodes, i�teptas juodomis gleivėtomis i�matomis, su kuriomis i� jo kūno �alinosi nuodai. Gal jos buvo tokios juodos nuo Kok�iu duotų anglių, bet netgi �lapimas buvo toks tamsus, kokio nė viena i� moterų nebuvo ma�iusi. Kibirui pilnėjant, gere tvenkėsi įtampa. Nei Borte, nei �akahai neskubėjo jo i�tu�tinti, tik nuolat �vilg�iojo į kibir� ir akimis �aibavo viena į kit�. Viena i� jų buvo karaliaus dukra, kita�� pirmoji �ingio �mona, taigi nė viena nenorėjo nusileisti. Galiausiai kibir� i�ne�ė Hiulana, rūs�iai �vilg�iodama į jas.
���į kart� jis atrodė kiek stipresnis,�� pasakė �akahai.�� Jo akys giedros.
Hiulana linktelėjo ir ranka persibraukė veid�. Jos visos buvo i�vargusios, bet i� gero i�eidavo tik i�ne�ti paplavų ar atne�ti �vie�io pieno ir kraujo dubenėlį.
��Jis i�gyvens. Tie, kurie mus u�puolė, dar pasigailės. Mano sūnus gali būti gailestingas, ta�iau u� �it� neatleis. Jiems būtų geriau, kad jis mirtų.
�nipas vikriai judėjo tamsoje. Mėnulis dingo u� debesų, ir jis turėjo visai nedaug laiko. Vyras susirado viet� tarp tūkstan�ių kinų naujokų belaisvių. Kaip ir tikėjosi, niekas ne�inojo, ar jis i� Baotou, ar i� Linhės, ar kokio kito miesto�� galėjo būti bet kurio i� jų gyventojas. Keletas mongolų vadų mank�tino miestie�ius, mokė karinių dalykų. Jiems tai neatrodė garbingas u�siėmimas.
�nipui buvo visai nesunku tarp jų įsimai�yti. Mongolas, beveik ne�iūrėdamas į jį, padavė lank� ir liepė stotis prie tuzino kitų lankininkų.
Kai pastebėjo stovykloje i� rankų į rankas perduodant medines lenteles, susirūpino�� galbūt tai koks nors apskaitos būdas. Tada būtų neįmanoma patekti į kinų dalinį ir net prisiartinti prie jo daugelį kartų nepatikrintam. Kariai suprato tarp jų pakliuvusių �nipų keliam� pavojų ir rado visokių būdų, kaip �nipų i�vengti.
�nipas nusi�ypsojo nuo tokios minties. �ia nėra nei slapta�od�ių, nei sutartinių �enklų. Vienintelis sunkumas�� pasirodyti tokiam pat �ioplam. Jau pirm� dien� padarė klaid�, kai paleido strėl� į taikinio vidurį. Tuo metu jis dar neturėjo supratimo, su kokiais stuobriais kinų valstie�iais turi reikal�. Kai jie po jo i��ovė strėles, nė vienas nebuvo toks taiklus kaip jis. �nipas pasistengė nuslėpti i�g�stį, mongolų vadui priėjus ir parod�ius �auti dar kart�. T�kart ty�ia �ovė prastai, ir kario susidomėjimas dingo. Jam buvo sunku nuslėpti paniek� kinų gebėjimams.
Nors visi sargybiniai bambėjo dėl budėjimo vidury nakties, nenusisekusi �mog�udystė sujudino vis� stovykl�. Mongolų vadai reikalavo imtis priemonių apsisaugoti nuo kito mėginimo, taip pat ir toje stovyklos vietoje, kur gyveno kinų naujokai. �nipas pasisiūlė budėti nuo vidurnak�io iki au�ros. Tada galės stovyklos pakra�tyje pabūti vienas. Nors ir ten buvo rizikinga pasitraukti i� sargybos vietos, ta�iau jis turėjo prane�ti �inias savo vadui, antraip visos jo pastangos nueitų veltui. Jam buvo liepta rinkti �inias, su�inoti visk�. Jie patys atsirinks, kurios �inios naudingos.
Jis bėgo basas tamsoje, stengdamasis nuvyti mintis apie vad�, tikrinantį, ar sargybiniai nemiega. Jis negalėjo valdyti savo likimo�� tikrai i�girs pavojaus �enkl�, kai tik bus pastebėta, kad jo nėra. Jis �ino sienos slapta�odį, ir akimirksniu bus nuleista virvė, o dar po kelių minu�ių vėl bus saugus.
De�inėje ka�kas sujudėjo ir jis griuvo ant �emės, stengdamasis nekvėpuoti, įtemp�s visus pojū�ius. Po chano u�puolimo sargybiniai pamainomis jodinėjo kiaur� naktį, budresni nei įprastai. Bevilti�ka u�duotis budėti tokį tamsų met�, bet jie buvo tylūs ir greiti�� jam baigtųsi mirtimi, jei jį sugautų. Gulėdamas �nipas svarstė, ar vėl bus siun�iamas �udikas, jei �ingis i�gyvens po pirmojo u�puolimo. �nipas nieko nematė, tik girdėjo, kaip ka�koks raitas vyras caktelėjo lie�uviu ragindamas �irg�, bet garsai greitai nutilo. Jis vėl puolė bėgti lyg ki�kis. Viskas priklausė nuo grei�io.
Debesuot� naktį miesto sienos atrodė juodos, todėl rasti reikiam� viet� teko i� atminties. Jis atskai�iavo de�imt stebėjimo bok�telių nuo pietinio kampo ir nubėgo tiesiai prie apsauginio griovio. Atsigulė ant pilvo�� reikėjo rasti tai, kas yra ant griovio kra�to,�� ir �yptelėjo u��iuop�s jam priri�tos nendrinės valties �iurk�tų �on�. Jam negalima su�lapti, todėl labai atsargiai tamsoje priklaupė ant valtelės dugno ir persiyrė griovį keliais yriais. Tamsoje visk� teko daryti ap�iuopomis. Jis i�lipo i� laivelio ir u�mezgė �lapi� virv� ant akmens, kad laivelis nenuplauktų.
Griovys nesiekė vir� jo stūksan�ios sienos. Aplink miest� ėjo platus akmenų takas, drėgnas ir slidus nuo dumblo. Vasaros dienomis jam buvo tek� matyti ant to tako vykstan�ias didikų �irgų lenktynes. Jie statydavo did�iules sumas la�indamiesi, kuris pirmas apjos vis� tak�. Jis vikriai perėjo tak� ir prilietė gimtojo miesto sien�. Tas trumpas prisilietimas rei�kė namus ir saugum�. Vir� galvos gal koks tuzinas vyrų tyliai tupėjo ant sienos. Nors nieko nekalbėjo, jie suprato jį, ir įtampa visi�kai dingo, nors pajuto tai tik dabar.
Rankomis vikriai pagraibė �em�, ie�kodamas akmenuko. Auk�tai vir� galvos dangumi greitai plaukė debesys. Jis atid�iai įsi�iūrėjo į mėnulio padėtį. Netrukus tarp debesų rasis ply�ys�� tuomet jo jau neturi būti prie sienos. Jis mestelėjo akmenuk� į sien�, ir garsas nuaidėjo nakties tyloje. Pirmiau i�girdo �liau�ian�i� virv� nei j� pamatė. Pradėjo ja kopti, ir kartu buvo traukiamas į vir�ų, taigi kilo greitai.
Vos po kelių akimirkų �nipas jau stovėjo ant Jen�ino sienos. Lankininkų būrio vyrai vyniojo virv�, pasiruo�� vėl mesti j� �emyn. Ten stovėjo dar vienas vyras, ir �nipas jam nusilenkė.
��Kalbėk,�� tarė vyras ir nu�velgė mongolų stovykl�.
��Chanas su�eistas. Negalėjau prieiti labai arti, bet �inau, kad jis gyvas. Stovykloje sklando įvairiausi gandai, ir niekas tikrai ne�ino, kas vadovaus, jei jis mirs.
��Vienas i� jo brolių,�� tyliai pasakė vyras, ir �nipas pagalvojo: įdomu, kiek kitų jam apie tai prane�ė?
��Galbūt, arba gentys vėl susiskaldys ir jas valdys senieji chanai. Dabar laikas pulti.
Jo vadas suirz�s su�nyp�tė.
��Nenoriu girdėti tavo i�vadų, sakyk tik tai, k� pavyko su�inoti. Jei turėtume ger� kariuomen�, manai, didysis regentas patenkintas sėdėtų u� sienų?
��Atsipra�au,�� tarė �nipas.�� Jie turi pakankamai maisto atsargų keleriems metams, pagrobtų i� kariuomenės sandėlių prie Barsuko Nasrų perėjos. Aptikau grupuot�, kuri ketina su daugiau svaidyklių pulti sienas, bet ji negausi, ir nė vienas nėra įtakingas.
��K� dar? Pasakyk man k� nors, k� galė�iau prane�ti did�iajam regentui,�� pareikalavo vadas, stipriai sugriebdamas jį u� peties.
��Jei chanas mirs, jie grį� į savo kalnus. Visi vyrai t� tvirtina. Bet jei jis i�gyvens, jie gali likti �ia ne vienus metus.
Vadas tyliai burnojo �nip�. Jis tai i�tvėrė nuleid�s akis. Jis �inojo, kad nesu�lugdė u�duoties. U�duotis buvo visk� tiksliai prane�ti, ir jis tai padarė.
��Surask tokį, kuris veiktų i�vien su mumis. Dėl aukso, i� baimės�� dėl ko tik nori. Rask stovykloje k� nors, kas priverstų chan� nukelti juod�j� palapin�. Kol ji stovi, mes nieko negalime padaryti.
��Taip, vade,�� atsakė �nipas.
Vyras nuo jo nusigr�ė, ir jis buvo laisvas.
Virvė jau vingiavo siena �emyn. Jis nusileido beveik taip greitai, kaip buvo pakil�s. Po kelių akimirkų jau ri�o valtį kitame krante ir leidosi bėgti �ole į budėjimo viet�. Kas nors įtrauks virv�, ir mongolai nieko nepastebės.
Buvo sunku vienu metu stebėti ir debesis, ir aplink�. �nipas buvo įgud�s, kitaip jo niekas nebūtų parink�s �iai u�duo�iai. Jis bėgo toliau ir, kai mėnulis prasimu�ė pro debesis ir ap�vietė lygum�, jį jau slėpė krūmok�niai. Ta�iau jis dar buvo ne pagrindinėje stovykloje. Sidabrinėje �viesoje jis u�sigalvojo apie chan� supan�ius vyrus. Ne apie Chazar� ar Ka�iun�. Ne apie kokį nors karvedį, kuris tenori matyti Jen�in� sugriaut� iki pamatų. Kurį laik� jis galvojo apie Temug�. Tas bent ne karys. �nipas labai ma�ai �inojo apie prekybos vir�inink�. Debesys vėl u�temdė dangų, ir jis metėsi prie i�orinio sargybinių rato. Atsistojo į savo viet�, lyg nebūtų i� ten pasitrauk�s. Paėmė savo lank� ir peilį, įsispyrė į virvinius sandalus. Sustingo, i�gird�s ka�k� artėjant. I�sitempė kaip kiti sargybiniai.
��Turi k� prane�ti, Ma Sinai?�� i� tamsos �ūktelėjo Subedėjus kini�kai.
Reikėjo did�iulių pastangų suvaldyti kvėpavim�, kad ramiai atsakytų.
��Nieko, vade. Naktis rami.
�nipas tyliai kvėpavo pro nosį, laukdamas kokio nors �enklo, kad jo dingimas buvo pastebėtas.
Subedėjus suniurnėjo ir nuėjo tikrinti kito vyro. �nipas liko vienas, jį pylė �altas prakaitas. Mongolas kreipėsi į jį vardu, kuriuo buvo prisistat�s. Ar jis įtariamas? Tikėjosi�� ne. Nėra abejonės�� jaunasis karvedys prie� pradėdamas patikr� pasitikslino vard� su jo vadu. Sargybiniai jį gerbs dėl tokios puikios atminties. �nipas tik �yptelėjo tamsoje. Jis per daug gerai �ino, kas yra kariuomenė, kad jį dar veiktų vadų gudrybės.
Stovėdamas sargyboje ir laukdamas, kol nurims besidau�anti �irdis, jis svarstė įsakymo prasm�. Tikriausiai bus nuspr�sta pasiduoti. Dėl ko dar didysis regentas norėtų, kad būtų nukelta juodoji palapinė, jei neketintų mokėti i�pirkos u� Jen�in�? Ta�iau jei chanas tai i�girs, jis supras, kad kinai netrukus pasiduos, ir galės d�iaugtis, jog artėja apsiausties pabaiga. �nipas papurtė galv�, nustėr�s i� baimės. Kariuomenė buvo u�ėmusi miesto maisto sandėlius, bet prie�as prie perėjos juos visus perėmė. Beveik nuo pat prad�ių Jen�inas alko, ir D�i D�ongas jautėsi bevilti�kiau, nei kas nors įsivaizdavo.
�nipui sukilo pasidid�iavimas. Jį parinko �iai u�duo�iai todėl, kad jis toks pat patyr�s kaip �udikas ar karys, netgi naudingesnis u� juos. Dabar turi laiko surasti vyr�, kuriam auksas brangesnis u� sav�jį chan�. Tokį visuomet įmanoma rasti. Prireikė vos poros dienų su�inoti apie nepatenkintus chanus, i� kurių buvo atimta vald�ia. Galbūt kuris nors i� jų pajėgs suvokti, kad geriau i�pirka nei sunaikinimas. Jis vėl pagalvojo apie Temug�, stebėdamasis, kodėl nevalingai mintimis grį�ta prie to vyro. Ir linktelėjo sau tamsoje, gard�iuodamasis būsimu pa�iu did�iausiu i��ūkiu savo įgūd�iams.
Tre�i� dien�, kai �ingis vėl pabudo, Hiulana buvo i�ėjusi atne�ti maisto. Jis vėl klausinėjo to paties, bet �į kart� nė u� k� nesutiko vėl gultis. Jo �lapimo pūslė buvo tokia pilna, kad net skaudėjo, ir jis i�ki�o kojas i� po antklod�ių, tvirtai pastatė jas ant grindų, mėgindamas atsistoti. �akahai ir Borte padėjo jam nueiti iki pagrindinio rams�io viduryje gero ir įsitverti. Jos paki�o kibir� taip, kad jis pataikytų �lapintis į jį, ir atsitraukė.
Jis mirktelėjo abiem savo �monoms. Buvo taip keista matyti jas drauge.
��Ar jūs ketinate stebėti?�� paklausė. Dėl jam nesuprantamos prie�asties abi moterys nusi�ypsojo.�� Eikit lauk,�� paliepė ir vos sulaukė, kol jos i�eis, nors jau vos galėjo sulaikyti �lapim�. Jis suraukė nosį nuo �lapimo dvoko ir nesveikos spalvos.
��Ka�iūnai!�� su�uko staiga.�� Eik� �ia!
Kaip atsakym� i�girdo d�iugų �ūktelėjim� ir nusi�ypsojo. Nėra abejonės�� visi chanai stebi, ar jis mirs. Jis stipriai suspaudė medinį ramstį ir svarstė, kaip geriau suvaldyti stovykl�. Tiek daug visko reikia padaryti.
Trinktelėjo durys, ir į ger� įėjo Ka�iūnas, nepaisydamas abiejų brolio �monų prie�taravimo.
��Girdėjau, jis mane �aukė,�� pasakė Ka�iūnas, braudamasis pro jas kaip galėdamas �velniau.
Nutilo pamat�s, jog brolis pagaliau stovi. Jis buvo tik su purvinom blauzdinėm, bly�kesnis ir liesesnis, nei kada nors Ka�iūnas buvo jį mat�s.
��Ar padėsi man apsirengti, Ka�iūnai?�� paklausė �ingis.�� Mano rankos vis dar per silpnos.
Ka�iūno akys pritvinko a�arų, ir �ingis jam mirktelėjo.
��Ar tik tu neverki?�� paklausė nusteb�s.�� O, dvasios, mane supa tik moterys.
Ka�iunas nusijuokė ir nusi�luostė akis, kad a�arų nepamatytų �akahai su Borte.
��Kaip gera matyti tave stovintį, broli. Jau beveik to nesitikėjau.
�ingis su�narp�tė. Vis dar buvo silpnas ir nepaleido stulpo, kad nenugriūtų ir nepa�emintų sav�s.
��Pasiųsk k� nors mano �arvų ir maisto. �monos vos nenumarino man�s badu.
Lauke jie i�girdo po stovykl� sklindan�i� �ini�, �aukiam� vis garsiau ir garsiau. Jis atsibudo. Jis gyvas. Pagaliau tai virto tokiu riaumojimu, kad pasklido ir u� Jen�ino sienų. Ta �inia sutrikdė D�i D�ongo pokalbį su patarėjais.
Karvedys, i�gird�s �ini�, sustingo vidury pokalbio ir pajuto skrandyje �alt� gumul�.
Kai galiausiai �ingis i�ėjo i� ligos palapinės, gentainiai susirinko i�reik�ti savo d�iaugsmo, lankais trankydami į �arvus. Ka�iunas ėjo �alia, jeigu �ingis kartais sukluptų, ta�iau jis ry�tingai nu�ingsniavo į savo ger� ant ve�imo ir u�lipo laipteliais, nerodydamas jokių silpnumo �enklų.
Įėj�s vidun, jis vos nenugriuvo, nes leido atsipalaiduoti valiai, kuri valdė nusilpusį kūn�. Ka�iunas i�ėjo kviesti karved�ių, palik�s brolį sėdėti vien�, skausmingai įsir�usį.
Karved�iams u�ėmus vietas, Ka�iunas pastebėjo, kad brolis tebėra nesveikai i�bly�k�s, o kakta, nepaisant �al�io, i�mu�ta prakaito la�ų. �ingio kaklas buvo apvyniotas naujais tvars�iais, lyg apykakle. Nors veidas buvo taip sulys�s, kad ry�kėjo kaulai, akys kar�tligi�kai �vietė, kai sveikinosi su kiekvienu atėjusiu.
Chazaras, sėsdamasis tarp Arslano ir Subedėjaus, nusi�ypsojo, pamat�s vanagi�k� �ingio veido i�rai�k�. �elmė atėjo paskutinis, ir �ingis mostelėjo jam prieiti. Jis pamanė, kad kojos nei�laikys, jei atsistos, ta�iau �elmė priklaupė ant vieno kelio prie�ais, ir �ingis suėmė jį u� peties.
��Ka�iunas sakė, kad nukentėjai �iulpdamas i� man�s nuodus,�� tarė �ingis.
�elmė papurtė galv�.
��Nieko baisaus,�� atsakė.
�ingis nenusi�ypsojo, o Chazaras �yptelėjo.
��Mes pasidalijome krauju, tu ir a�,�� tarė �ingis.�� Dabar tu mano brolis, toks pats kaip Chazaras, Ka�iunas ar Temugė.
�elmė nieko neatsakė. Ranka ant jo peties drebėjo. Jis matė giliai akiduobėse degan�ias chano akis. Vis dėlto jis gyvas.
��Tau teks penktadalis mano bandų, �imtas �ilko rietimų ir tuzinas puikių lankų bei kardų. A� pagerbsiu tave tarp gentainių u� tai, k� padarei.
�elmė nulenkė galv�, jausdamas i�didų Arslano �vilgsnį. �ingis patraukė rank� ir apsidairė į vyrus, susirinkusius jo kvietimu.
��Jei bū�iau mir�s, kuris i� jūsų būtų ėm�sis vadovauti gentims?
Visų akys nukrypo į Ka�iun�, ir brolis linktelėjo �ingiui. �ingis nusi�ypsojo spėliodamas, kiek pokalbių praleido, kol miegojo kaip negyvas. Jis manė, jog chanu turėj�s tapti Chazaras, bet, matyt, Ka�iunas jį tinkamai paspaudė.
��Kvaila buvo to i� anksto nenumatyti,�� pasakė jiems �ingis.�� Priimkime tai kaip įspėjim�. Bet kuris i� mūsų gali kristi, ir kinai, pajut� mūsų silpnum�, smogs. Kiekvienas dabar turėtų įvardyti patikim� vyr�, kuris galėtų jus pakeisti. Ir dar vien�, kuris prireikus u�imtų �io viet�. Jums reikės sudaryti vadovų grandin� iki �emiausio kareivio, kad kiekvienas �inotų, jog jam yra vadovaujama, nesvarbu, kiek aplinkui �uvusiųjų. Mūsų daugiau taip neu�klups.
Jis patylėjo, kad nuslinktų silpnumo banga. Susirinkimas turės būti trumpas.
��O dėl man�s�� savo įpėdiniu, kol u�augs mano sūnūs, skiriu Ka�iun�. Chazaras eis po jo. Jei �ūsime, gentis valdys �elmė ir atker�ys u� mus.
Paminėti vyrai vienas po kito nulenkė galvas, pritardami naujai tvarkai ir semdamiesi i� to ramybės. �ingis ne�inojo, kaip arti buvo prieita prie visi�kos sumai�ties, kol jis gulėjo su�eistas. Kiekvienas i� senųjų chanų sutelkė savo vyrus ir senoji i�tikimybė jau buvo beatgimstanti, u�mir�us tumenus ir jų vadus. Vienu mostu �udikas gr��ino juos prie senųjų kraujo ry�ių.
�ingis, nors jo kūnas buvo su�eistas, neprarado nuovokos. Būtų galėj�s įvardyti penkiasde�imt vyrų, kurie d�iaugtųsi i�sivadav� i� jo vald�ios, jei jis mirtų. Niekas nekalbėjo, kai jis svarstė apie ateitį, �inodami, kad jis privalo atkurti kariuomenės, paėmusios Dzinų miestus, struktūr�. Kitaip jie tikrai būtų suskaldyti ir galiausiai sunaikinti.
��Su Ka�iunu ne kart� svarstėme galimyb� jus i�siųsti kitur. Anks�iau to nenorėjau, bet dabar reikia atskirti gentis. Kai kurios i� jų pamir�o man ir savo vadams duot� priesaik�. Joms reikia j� priminti.
Jis pa�velgė į karved�ių veidus. Nė vienas neatrodė silpnas, bet vis tiek jiems reikėjo jo vadovavimo, jo vald�ios. Gal Ka�iunas ir i�laikytų juos kartu, jei jis mirtų,�� ta�iau nebuvo tikras.
��Kai i� �ia i�vyksite, sustokite tumenais lygumoje prie�ais sien�. Tegu jie mato mūsų jėg� ir mūsų paniek� jiems. Tegu jie bijo to, k� tiek daug karių gali nuveikti, kai u�kariaus kitus miestus.
�ingis atsisuko į Subedėjų ir pamatė, kad �is labai susijaudin�s.
��Tu paimsi �o�į, Subedėjau. Jis tave gerbia,�� �ingis akimirk� pagalvojo.�� Nenoriu, kad su juo elgtumeisi kaip su princu. Jis dygliuotas, i�puik�s berniukas�� reikia i� jo tai i�mu�ti. Nebijok jo sudrausminti mano vardu.
��Tavo valia, vie�patie,�� atsakė Subedėjus.
��O kur tu keliausi?�� pasidomėjo �ingis.
Subedėjus nesvyravo. Jis daug kartų apgalvojo atsakym� po mū�io prie Barsuko Nasrų perėjos.
��Į �iaur�, vie�patie. Per savo senosios genties�� urianchajų med�ioklės plotus ir dar toliau.
��Labai gerai. Ka�iunai?
��Liksiu �ia, broli. Noriu regėti �į miest� pasiduodantį,�� atsakė Ka�iunas.
�ingis nusi�ypsojo, matydamas brolį paniurusį.
��Malonu, kad būsi �ia. �elme?
��Į rytus, vie�patie,�� atsakė �elmė.�� Niekada nesu mat�s vandenyno ir nieko ne�inau apie tuos kra�tus.
�ingis atsiduso nuo tos minties. Jis taip pat gimė �olės jūroje, ir jį viliojo �i mintis. Ta�iau pirmiau jis pamatys Jen�ino �lugim�.
��Paimk mano sūnų �agatajų, �elme. Jis geras berniukas ir galbūt taps chanu, kai u�augs.
Karvedys i�kilmingai linktelėjo, vis dar priblok�tas �ingio suteiktos garbės. Tik prie� dien� visi nerimavo, ne�inodami, kas atsitiks, jei juos pasieks �inia, jog �ingis mirė. Dabar jiems grį�o pasitikėjimas, kai �ingis vėl ėmė įsakinėti. Gentainiai �nib�dėjosi tarpusavyje, kad �ingis�� dvasių numylėtinis. �elmė did�iavosi savimi ir jo veid� nu�vietė �ypsena.
��Arslanai, norė�iau, kad liktum �ia su manimi. Kai miestas taip i�badės, kad pasiduos,�� t�sė �ingis,�� gal tuomet galėsime i� lėto joti namo ir praleisti kelet� ramių metų tyruose.
Chazaras bambėjo sau po nosimi.
��Taip kalbi, nes sergi, broli. Kai būsi sveikas, norėsi eiti paskui mane į pietus ir skinti Dzinų miestus vien� po kito lyg sunokusius vaisius. Ar prisimeni pasiuntinį Ven �ao? A� esu u� Kaifeng� ir pietus. Norė�iau pamatyti jo veid�, kai vėl i�vys mane.
��Tai ir jok į pietus, Chazarai. Mano sūnui Ugedėjui tik de�imt metų, bet su tavim jis i�moks daugiau, nei lik�s �ia spoksoti į sien�. Pasiliksiu tik ma��jį Tolujų. Jis �avisi budistų vienuoliu, kurį pargabenote su Ho Sa ir Temuge.
��A� pasiimsiu ir Ho Sa,�� tarė Chazaras.�� Galiu paimti ir Temug�, ten jis nekels jokių sunkumų.
�ingis ėmė svarstyti t� mintį. Jis nebuvo toks kur�ias, koks apsimetė, kai buvo skund�iamasi jauniausiuoju broliu.
��Ne, jis �ia gana naudingas. Jis u� mane atsako į tūkstan�ius klausimų, kuriuos u�duoda kvailiai, o tai �į t� rei�kia.
Chazaras su�narp�tė, tai i�gird�s, �itaip kuo ai�kiausiai parodydamas savo jausmus. �ingis toliau susim�st�s kalbėjo, mėgaudamasis naujais sumanymais, tarsi liga būtų i�laisvinusi jo mintis.
��Temugė pats ketino siųsti ma�as grupeles, kad daugiau su�inotų apie kitas �emes. Manau, jis teisus�� tos �inios, kurias jie parne�, bus naudingos. Lauksime jų sugrį�tant, bent nebus taip nuobodu �ioje prakeiktoje vietoje.�� Jis linktelėjo tarsi sau.�� Parinksiu vyrus, ir jie i�jos tuo pat metu. Mes trauksime
T� akimirk� jis pajuto, kad silpsta jėgos,�� taip staigiai, kaip ir buvo u�plūdusios. Jis u�simerkė apėmus svaiguliui.
��Palikite mane dabar visi, i�skyrus Ka�iun�. Sudarykite tumėmis ir atsisveikinkite su savo �monomis ir mylimosiomis. Jos bus saugios su manimi, jei tik nėra per daug patrauklios.
Jis �yptelėjo jiems stojantis. Matė, kad jie dabar jau�iasi kur kas tvirtesni nei tada, kai �ia atėjo. Kai gere liko tik Ka�iunas, �ingio gyvumas dingo, jis tarsi suseno.
��Turiu pailsėti, Ka�iunai, bet nenoriu grį�ti į liga atsiduodantį ger�. Ar gali prie �ių durų pastatyti sargybinį, kad galė�iau pavalgyti ir pamiegoti? Nenoriu, jog mane kas nors matytų.
��Gerai, broli. Ar galiu atsiųsti Bort�, kad tave nurengtų ir pamaitintų? Ji jau matė tai, kas blogiausia.
�ingis gū�telėjo pe�iais ir prabilo silpnu balsu:
��Geriau atsiųsk abi mano �monas. Taika tarp jų ilgai netruks, jei atiduosiu pirmenyb� vienai i� jų.
Jo akys nesveikai �vilgėjo. Vienintelis susitikimas jį i�sekino, rankos drebėjo. Ka�iunas apsigr�ė eiti.
��Kaip tu privertei Chazar� sutikti, kad tu būtum mano įpėdinis?�� sumurmėjo �ingis jam įkandin.
��Pasakiau, kad jis galėtų būti chanu. Manau, tai jį i�g�sdino.
XXIX
SKYRIUS
Prireikė dar �e�ių dienų karved�iams surinkti pulkus po de�imt tūkstan�ių karių, pasiruo�usių joti. I� tikrųjų kiekvienas tumenas buvo didelis puolamasis būrys, ir jie visi tai suprato. Reikėjo visk� gerai parengti. Temugė su savo suluo�intais padėjėjais ėmėsi ruo�ti maist� kelionei, atsarginius �irgus, ginklus ir daryti jų s�ra�us. Nors kart� karved�iai neburbėjo dėl ki�imosi. Prie�ais juos driekėsi �emės, kurių niekas nebuvo mat�s. Vyrai degte degė kelionės aistra, �valgydamiesi karved�ių rodoma kryptimi.
Tie, kurie liko stovykloje, buvo ne tokie patenkinti, ir �ingis tikėjosi, jog Ka�iunas palaikys drausm�, kol jis atsigaus. �is sumanymas pasirodė neįtikėtinai puikus�� broliui u�tekdavo mesti �vilgsnį į didįjį chano ger�, ir besivaidijantys vyrai nutildavo. Niekas nenorėjo trikdyti �ingio, kol jis atgaus jėgas. Paprasta �inia, kad �ingis gyvas, prislopino didėjan�i� senųjų chanų gali�. Ta�iau netgi tokiomis aplinkybėmis vojelų tėvas pareikalavo susitikti su �ingiu, nepaisydamas galimų padarinių. Ka�iunas aplankė t� vyr� jo gere�� po to vojelų chanas daugiau niekam nebesakė nė �od�io. Jo sūnūs jos į pietus su Chazaru, jis liks tik su tarnais, kurie jį kilnos.
Praėjusi� naktį snigo, ta�iau rytas i�au�o giedras, ir dangus vir� Jen�ino buvo skaud�iai mėlynas. Į�alusiose lygumose dideliais kvadratais stovėjo įsakymų laukiantys kariai. Jie buvo pasiruo�� bet kuriuo metu �okti ant �irgų, dabar rup�nojan�ių snieg�. Karved�iai tikrino karių gretas ir ekipuot�, nors ma�ai buvo tokių nerūpestingų, kurie k� nors paliko nesutvark�, kai nuo to priklausė gyvybė. Daugelis vyrų juokėsi ir pok�tavo. Jie buvo priprat� vis� gyvenim� keltis i� vietos į viet�, ir priverstinis stovėjimas prie Jen�ino jiems nepatiko. Pakeliui bus ir lengviau įveikiamų miestų. Kiekvienas tumenas daugybėje ve�imų gabenosi katapultas, ir buvo vyrų, mokan�ių jomis naudotis. Visi vyrai puikiai prisiminė In�uan� Si Sia karalystėje. Jiems nereikės kaukti stovint prie tolimų miestų sienų. Jie pralau� vartus ir nusvies karaliukus i� jų auk�tybių. Tai buvo d�iuginanti perspektyva ir nuotaika tvyrojo pakili lyg vasari�koje puotoje.
Paskutiniai daiktai, kuriuos karved�iams įdavė Temugė, buvo balta, raudona ir juoda palapinės. Karių nuotaika dar pasitaisė, kai i�vydo jas susuktas, kraunamas ir ri�amas ilgomis virvėmis. Palapinės geriau nei kas kita rodė jų ketinim� nugalėti visus, kurie jiems pasiprie�ins. Jų jėga suteikė jiems t� teis�.
Be tumenų, �ingis dar sutelkė de�imt grupių po dvide�imt karių �valgyti naujų �emių. Prad�ioj jis manė, kad tai bus puolamieji būriai, bet Temugė įtikino duoti jiems pilnus ve�imus aukso ir prisigrobtų gėrybių. Temugė pasikalbėjo su kiekvienos grupės vadu ir įtikino, kad jų u�duotis�� stebėti ir su�inoti, o jei reikės�� papirkti. Temugė pavadino juos diplomatais�� tokį �odį i�moko i� Ven �ao prie� daugelį metų. Tai, kaip ir daugelis kitų dalykų, buvo Temugės įvesta naujovė. Jis suprato, kokie svarbūs tie vyrai, nors jie patys to nesuvokė. �ie vyrai ma�iau d�iūgavo nei tie, kurie eis u�kariauti miestų.
Kai �ingis nusivyniojo tvars�ius nuo kaklo, pasimatė didelis �a�as ant gelsvai juosvos mėlynės. Chanas giliai kvėpavo �altame ore ir kosėjo į deln�, u�plūdus silpnumo bangai. Tikrai dar nebuvo visi�kai sveikas, ta�iau vis tiek norėjo joti su kitais�� netgi su tais, kurie ruo�ėsi tik plepėti ir �nipinėti, o ne grobti. Jis metė irzlų �vilgsnį į Jen�in�. Miestas tupėjo lygumoje lyg rupū�ė. Be jokios abejonės, Dzinų imperatorius �iuo metu stovi ant sienos ir stebi neįprast� vyrų bei �irgų sujudim�. �ingis nusispjovė ant �emės į miesto pus�. Kinai slėpėsi u� karių prie Barsuko Nasrų perėjos, o dabar slepiasi u� miesto sienų. Įdomu, kiek metų laikų jie dar tvers. �ingio nuotaika subjuro.
��Vyrai pasiruo��,�� tarė Ka�iūnas, prijoj�s ir nu�ok�s nuo �irgo.�� Temugė nesugalvoja, kaip dar juos erzinti. Ar rag� pūsi pats?
�ingis pa�velgė į broliui ant kaklo kabantį �vilgantį rag� ir papurtė galv�.
��Pirmiausia atsisveikinsiu su savo sūnumis,�� tarė.�� Atvesk juos pas mane.
Jis mostelėjo ranka į u�tiesal� ant �emės, kur stovėjo juodojo airago indas ir keturi puodeliai.
Ka�iūnas linktelėjo, �oko į baln� ir paragin�s �irg� nulėkė �uoliais pro kvadratais i�sirikiavusius laukian�ius vyrus. Iki sūnėnų reikėjo joti toli. Kiekvienas karys turėjo po du atsarginius �irgus. Jų prunk�timas ir �vengimas aidėjo ryto ore.
�ingis kantriai laukė, kol Ka�iunas grį�o su �o�iu, �agatajumi ir Ugedėjumi, stovėjo nuo�aliai, kol sūnūs prisiartino. Ka�iunas akies kra�teliu stebėjo, kaip �ingis atsisėda sukry�iav�s kojas ir trys berniukai sėdasi prie�ais ant �iurk��ios antklodės. Tylėdamas jis kiekvienam įpylė deginan�io gėrimo. Jie paėmė puodukus de�ine ranka, o kaire�� de�inės rankos alkūn�, taip parodydami, kad neturi jokio ginklo.
Pa�velg�s į juos, �ingis nerado prie ko prikibti, jų laikysena buvo puiki. �o�is vilkėjo naujus �arvus, truputį jam per didelius.
�agatajus tebeturėjo tuos pa�ius, �ingio dovanotus. Tik Ugedėjus buvo apsivilk�s įprast� kailiu pamu�t� del�, nes jam vyri�ki �arvai buvo per dideli. Prie Barsuko Nasrų perėjos buvo prisigrobta gausybė �arvų, ta�iau jam tinkamų neatsirado. Ma�asis pa�velgė į airago puoduk� �iek tiek dvejodamas, bet gurk�telėjo kaip kiti, nerodydamas jokių jausmų.
��Mano ma�ieji vilkiukai,�� tarė �ingis �ypsodamasis.�� Kai vėl jus pamatysiu, visi būsite vyrai. Ar kalbėjotės su savo motina?
��Kalbėjomės,�� atsakė �o�is.
�ingis pa�velgė į jį ir pasvarstė, kodėl to berniuko akyse tiek prie�i�kumo. K� jis padarė, kad tai pelnytų?
Atrėm�s niūrų �o�io �vilgsnį, jis prabilo į visus:
��I�vyk� i� �ios stovyklos jūs nebebusite lepinami. Tai ai�kiai pasakiau karved�iams. Su jumis nebus kaip nors i�skirtinai elgiamasi. Keliausite kaip visi kiti �ios tautos kariai, o kai kausitės, niekas negelbės jūsų vien dėl to, kas esate. Ar suprantate?
Atrodė, nuo jo �od�ių priblėso jų įkar�tis ir nublanko �ypsenos. Vienas po kito jie linktelėjo. �o�is i�tu�tino puoduk� ir padėjo ant u�kloto.
��Jeigu pakilsite iki karved�ių rango,�� t�sė �ingis,�� tai tik dėl to, kad pasirodysite esantys greitesnio m�stymo, labiau įgud� ir dr�sesni u� kitus vyrus. Niekas nenori, kad vadovautų kvailys, net jeigu jis mano sūnus.
Jis nutilo laukdamas, kol jie visa tai suvoks. Tuomet jo �vilgsnis nukrypo į �agatajų.
��Ta�iau i� tikro jūs
Daug k� reikėjo jiems pasakyti. Buvo malonu matyti, kad netgi �o�is gaudo kiekvien� �odį,�� o kas gi kitas pasakys jiems, kaip valdyti, jei ne tėvas? Tai buvo jo paskutinė pareiga, kol jie taps vyrais.
��Kai būsite pavarg�, niekada apie tai nekalbėkite, ir kiti manys, kad jūs gele�iniai. Niekada neleiskite kitiems kariams i� jūsų �aipytis, netgi juokaujant. Vyrai tai daro bandydami, kas drįs stoti prie� juos. Parodykit jiems, kad jūsų neįmanoma įbauginti, o jeigu teks su jais kautis, tuomet kaukitės.
��O jei i� mūsų �aipysis vadas?�� tyliai paklausė �o�is.
�ingis metė į jį a�trų �vilgsnį.
��Esu mat�s vyrų, kurie į tai atsakydavo �ypsena arba nuleisdavo galv�, arba taip pakvailiodavo, kad kiti dar garsiau juoktųsi. Jeigu taip elgsitės, niekuomet netapsite vadais. Vykdykite jums duotus įsakymus, bet nepraraskite orumo.
Akimirk� jis galvojo.
��Nuo �ios dienos jūs nebe vaikai. Tu, Ugedėjau, taip pat. Jei teks kautis, netgi su draugu, nugalėkite jį kuo grei�iau. Net nu�udykite, jei reikės, arba pasigailėkite, bet niekam nelikite skolingi. Tai kelia didesnį apmaud� nei kiti dalykai. Kiekvienas karys turi �inoti, kad pakėl�s kum�tį prie� jus rizikuos savo gyvybe ir būtinai
Jis atid�iai juos nu�velgė, ir Ugedėjus sudrebėjo, pajut�s �od�ių rūstum�. �ingis nesi�ypsojo tai pastebėj�s ir t�sė:
��Niekada neleiskite sau i�ti�ti, nes vien� dien� atsiras �mogus, kuris visk� i� jūsų atims. Klausykitės tų, kurie daugiau u� jus i�mano, ir kiekviename pokalbyje kalbėkite paskutiniai, tuomet jie patys lauks, kad jūs parodytumėt i�eitį. Saugokitės silpnų vyrų, kurie ateis pas jus dėl jūsų vardo. Rinkitės tuos, kurie seks paskui taip i�tikimai, kaip �monos. Jei a� turiu koki� nors savyb�, kuri leido valdyti taut�, tai būtent �i�. A� sugebu atskirti pagyrūni�k� vyr� nuo tokių kaip Subedėjus, �elmė ar Chazaras.
�o�io lūpas i�kreipė pa�aipėlė dar jam nespėjus nusigr�ti, bet �ingis nusprendė neparodyti susierzinimo.
��Dar vienas patarimas prie� i�vykstant. Atsargiai laistykite savo sėkl�.
�o�is nuraudo, o �agatajus i�si�iojo. Tik Ugedėjus atrodė sutrik�s. �ingis t�sė:
��Berniukai, kurie kas naktį �aid�ia su savo daik�iuku, tampa silpni ir valdomi kūni�kų geidulių. Neki�kite rankų, kur nereikia, o geismus laikykite silpnybe. Susilaikymas padarys jus stiprius. Ateis laikas, ir jūs turėsite �monas bei meilu�es.
Berniukams nesmagiai tylint, �ingis nuo juosmens atri�o mak�tį su kardu. Neketino to daryti, bet dabar tai atrodė derama, ir jis norėjo padaryti k� nors, k� jie prisimintų.
��Paimk jį, �agatajau,�� tarė jis ir įbruko kard� su mak�tim sūnui į rankas.
Apstulb�s i� d�iaugsmo, �agatajus vos jo nei�metė. �ingis stebėjo, kaip berniukas pasuko vilko galvos pavidalo kardo ranken�, kad ji pagautų saulės spindulėlį, paskui lėtai i�traukė vis� kard��� tėvas ne�iojosi jį vis� savo jaunyst�.
Kitų akys, blizgan�ios i� pavydo, nukrypo į �vilgantį metal�.
��Mano tėvas Jesugėjus turėjo jį prie sav�s mirties dien�,�� tyliai tarė �ingis.��
�agatajus susijaudin�s tik linktelėjo galv�.
��Nepadarysiu, vie�patie.
�ingis nekreipė dėmesio į i�balusį �o�io veid�.
��Dabar keliaukite. Kai grį�ite pas savo karved�ius, a� pūsiu rag�. Susitiksime kaip lygūs, kai jau būsite vyrai.
��Nekantriai laukiu tos dienos, tėve,�� staiga tarė �o�is.
�ingis pa�velgė į jį bly�kiomis akimis, ta�iau nieko nepasakė. Berniukai nulėkė �uoliais kieta �eme, nesikalbėdami ir nesidairydami atgal.
Lik�s vienas su Ka�iunu, �ingis pajuto jo atidų �vilgsnį.
��Kodėl tu neatidavei kardo �o�iui?�� paklausė Ka�iunas.
��Totorių i�perai?�� atkirto �ingis.�� Juk matau, jis�� grynas tėvo paveikslas, kai pa�velgia į mane kiekvien�kart, kada susitinkame.
Ka�iunas liūdnai papurtė galv�: �ingis toks į�valgus visur kitur ir toks aklas dėl �ito.
��Mes keista �eima, broli,�� pasakė jis.�� Jei palieki mus vienus, susilpnėjame ir i�skystame. Ta�iau jei meti i��ūkį ir pa�adini mūsų neapykant�, mes tampame u�tektinai stiprūs smogti atgal.
�ingis klausiamai pa�velgė į jį, ir Ka�iunas atsiduso.
��Jei tikrai norėjai susilpninti �o�į, reikėjo kard� duoti
�ingis tik sumirksėjo, apstulbintas �ios minties. Ka�iunas taip skausmingai ai�kiai visk� matė, kad �ingis niekaip negalėjo rasti atsakymo.
Ka�iunas atsikrenk�tė.
��Tu jiems davei įdomių patarimų, broli, ypa� t� apie sėklos laistym�.
�ingis nekreipė į jį dėmesio, tik stebėjo, kaip tolstan�ios figūrėlės stoja greta karių.
��Nepana�u, kad Chazarui tai labai pakenkė,�� pridūrė Ka�iunas.
�ingis sukikeno ir i�tiesė rank� į Ka�iuno rag�. Tada atsistojo ir i�pūtė juo ilg�, gilų gars� per vis� lygum�. Dar jam nenutilus, pajudėj� tumenai sudrebino �em�. Jo �monės jojo u�kariauti. Jis tro�ko būti su jais, ta�iau dar reikėjo pamatyti Jen�ino �lugim�.
Temugė dejavo, kai tarnas masa�avo jam pe�ius, padėdamas nusikratyti dienos rūpes�ių. Regis, kinai suvokia civilizacij�, kaip nė vienas i� gentainių. Jis mieguistai nusi�ypsojo pagalvoj�s, kaip reaguotų karys, jei papra�ytum jo pamasa�uoti blauzdų raumenis patepus aliejumi. Vyras arba įsi�eistų, arba dau�ytų juos lyg avies viln�.
Prad�ioj Temugė apgailestavo netek�s vyriausiojo tarno. Tas vyras retai kalbėdavo ir visai nemokėjo mongoli�kai. Ta�iau jis i�mokė Temug� planuoti dien��� tada atrodydavo, kad viskas vyksta be jokios įtampos. Temugė įprato keltis vos i�au�us ir i�simaudyti. Paskui tarnas jį aprengdavo ir paruo�davo lengvus pusry�ius. Vėliau Temugė iki vėlyvo ryto skaitydavo savo vyrų prane�imus, o paskui imdavosi dienos reikalų. Tokio vyro �ūtis nuo �udiko peilio prad�ioj atrodė baisi nelaimė.
Temugė atsiduso i� malonumo, kai naujasis tarnas ėmė maigyti jam raumenis, giliai spausdamas nyk��iais. Gal senojo tarno praradimas ne toks ir svarbus. Senasis nieko nei�manė apie aliejų ir masa��, ir, nors jam esant �alia buvo galima atsipalaiduoti, naujasis tarnas tuoj pat imdavo kalbėti, kai Temugė jam leisdavo, ir ai�kino jam apie kinų papro�ius�� o �itai Temug� labai domino.
��Viskas labai gerai, Ma Sinai,�� sumurmėjo jis.�� Maudimas beveik liovėsi.
��Tavo paslaugoms, �eimininke,�� atsakė �nipas.
Jam nepatiko trinti vyrui nugar�, bet ka�kada jis beveik metus dirbo vie�namio sargu ir matė, kaip merginos atpalaiduoja lankytojus...
��Ma�iau, kariuomenė pajudėjo �į ryt�, �eimininke,�� tarė jis nerūpestingai.�� Niekada nebuvau regėj�s tiek �irgų ir vyrų vienoje vietoje.
Temugė suniurzgė.
��Mano gyvenimas bus paprastesnis, kai jie bus toli. Man jau gana jų skundų ir rietenų. Manau, ir mano broliui gana.
��Jie chanui pargabens aukso. Neabejoju,�� t�sė �nipas. Jis ėmė kum��iuoti Temugei nugaros raumenis ir nelanks�iais pir�tais u��iuopė kietesn� viet�.
��Mums nereikia daugiau aukso,�� sumurmėjo Temugė.�� Jau turime ve�imus monetų, ir tik belaisviai kinai jomis domisi.
�nipas akimirk� sustingo. Tai buvo tas mongolų m�stymas, kurio jis nepajėgė suvokti. Temugė jau atsipalaidavo, bet jis masa�avo toliau, bandydamas daugiau i�siai�kinti.
��Ar tiesa, kad jūs nesiekiate turto?�� paklausė jis.�� Girdėjau t� sakant.
��K� su juo darytume? Mano brolis prikaupė aukso ir sidabro, nes yra �monių, kurie god�iai �iūri į tokius turtus. Bet kokia i� to nauda? Tikras turtas�� ne mink�tieji metalai.
��Bet u� juos galima nusipirkti �irgų, ginklų, netgi �emės,�� nesiliovė. Rankomis pajuto, kaip Temugė gū�telėjo.
��I� ko? Jei u� monetų krūv� koks �mogus atiduos savo arklius, mes i� jo paimsime. Jei jis turi �emės, ir taip galime joti ja, kur norime.
�nipas susierzin�s mirktelėjo. Temugė neturi prie�as�ių jam meluoti, o jeigu jis kalba ties�, papirkti jį bus sunku. Jis vėl pamėgino, nors nujautė, kad bevilti�ka.
��Dzinų miestuose u� auks� galima nupirkti did�iulius namus prie e�ero, skanaus maisto, netgi tūkstan�ius tarnų.
Jis mėgino rasti daugiau pavyzd�ių. Jam, gimusiam visuomenėje, naudojan�ioje monetas, sunku buvo paai�kinti tokį akivaizdų dalyk�.
��U� monetas netgi galima nupirkti įtak� ir galingų vyrų prielankum�, vie�patie. Retų meno darbų, gal dovanų �monoms. Monetos visk� padaro įmanoma.
��Suprantu,�� irzliai atsiliepė Temugė.�� Dabar patylėk.
�nipas beveik prarado viltį. Chano brolis nesuprato minties.
Ties� sakant, tai leido jam suvokti, koks dirbtinis jo paties pasaulis. Auksas per mink�tas, kad būtų naudingas. Kodėl jis i� viso laikomas vertingu?
��O jei u�sinorėtum kurio nors genties vyro �irgo, �eimininke? Jeigu tas �irgas, sakykime, būtų geresnis u� visus kitus?
��Jei tau brangios tavo rankos, tuojau u�si�iaupk,�� at�ariai tarė Temugė.
�nipas kurį laik� dirbo tylėdamas. Galiausiai Temugė atsiduso.
��Duo�iau jam penkis prastesnės veislės arklius arba du vergus, arba �e�is lankus, arba gero meistro nukalt� kard��� bet k�, ko jis u� tai norėtų,�� Temugė apsnūd�s sukikeno.�� Jeigu jam pasaky�iau, kad turiu mai�elį vertingo metalo, kuris jam leis nusipirkti
Temugė atsisėdo ir nusi�iovavo. Vakaro dangus buvo skaidrus. Baigėsi sunki diena, į �ygį teko i�leisti daug karių.
��Manau, �į vakar� i�gersiu kelet� la�ų savo vaistų, Ma Sinai, jie padės man u�migti.
�nipas padėjo Temugei apsivilkti �ilkinį chalat�. Jį linksmino �io vyro u�gaidos, ta�iau negalėjo atsikratyti juntamo nusiminimo. Ma�ųjų chanų vald�ia baigėsi �ingiui davus įsakym� sudaryti tumenus. Tai buvo nedidelė bėda, nes nė vienas i� tų chanų stovykloje nebeturėjo didelės įtakos. �nipas nutarė negalvoti apie praradimus ir vikriai pasistengė stoti į nu�udyto tarno viet�. Veikiant taip spar�iai, ir pavojų daugėjo�� jis kasdien buvo vis labiau įsitemp�s. Temugė jam atrodė tu��iagarbis ir lėk�tas, ta�iau jis vis dar negalėjo rasti nei sverto, kuris jį paskatintų i�davystei, nei kito tam tinkamo asmens. Reikėjo ko nors griebtis, kad būtų nukelta juodoji palapinė, bet �ingis neturėjo su�inoti, kokioje agonijoje yra Jen�inas. �nipas pagalvojo, kad didysis regentas jam davė neįvykdom� u�duotį.
Paskend�s mintyse, �nipas paruo�ė gurk�nį kar�to airago ir įdėjo į jį �auk�t� juodosios �amano ko�ės, i�gramd�s i� indelio. Temugei nematant, jis pauostė ko��, svarstydamas, ar tai ne opiatas. Kilmingieji miestuose rūkė opijų ir atrodė priklausomi nuo pypkių taip, kaip Temugė nuo savo gėrimo.
��Ta ko�ė beveik baigiasi, �eimininke,�� pasakė jis.
Temugė atsiduso.
��Tada reikės papra�yti i� �amano daugiau.
��Nueisiu pas jį, �eimininke. Tu neturėtum trukdytis dėl smulkmenų.
��Tas tiesa,�� atsakė Temugė patenkintas. Jis paėmė puodelį ir siurb�iojo net u�simerk�s i� malonumo.�� Eik pas jį, bet jam nepasakok, k� man darai. Kok�iu nėra malonus �mogus. �iūrėk, nieko jam neplepėk, k� matei ar girdėjai �iame gere.
��Būtų papras�iau, jei pirktum t� ko�� i� jo u� auksines monetas, �eimininke,�� pasakė �nipas.
Temugė atsakė neatsimerkdamas:
��Kok�iu nereikalingas tavo auksas, jam svarbi tik vald�ia.
Jis i�tu�tino puodelį ir, nors susiraukė nuo kar�ių nuosėdų, palenk�s jį i�gėrė iki paskutinio la�o. Mintis apie tu��i� ko�ės indelį jam kėlė nerim�. Juk i� ryto jos vėl prireiks.
��Nueik pas jį �į vakar�, Ma Sinai. Jei gali, su�inok, kaip jis t� ko�� gamina, kad pats galėtum j� ruo�ti. Esu jo klaus�s, bet jis slepia nuo man�s. Manau, jam patinka, kad vis dar esu nuo jo priklausomas. Jei su�inosi paslaptį, a� to nepamir�iu.
��Tavo valia, �eimininke,�� atsakė �nipas.
Jam t� naktį reikėjo grį�ti prie sienos prane�ti naujienų. Buvo u�tektinai laiko prie� tai u�sukti ir pas �aman�. Dabar viskas galėjo būti naudinga, kai tokios aplinkybės, o jis stovykloje nuveikė labai ma�ai. Tuo tarpu Jen�inas badavo.
XXX
SKYRIUS
Tai buvo ramiausia vasara i� visų, kurias �ingis tik prisiminė.
Jeigu prie� akis nebūtų nuolat stūksoj�s nepaimamas miestas, būtų buv� galima t� laik� vadinti poilsiu. Chano pastangos atgauti sveikat� ėjo perniek dėl įkyraus kosulio, kuris dusino ir dar labiau sustiprėjo at�alus orui. Kok�iu jį nuolat lankė ir vis� laik� ne�ė medaus bei �olelių sirupus�� tokius kar�ius, kad �ingis vos galėjo nuryti. Nuo tų sirupų palengvėdavo tik trumpam. �ingis greitai metė svorį, ir po liguistai bly�kia oda ėmė ry�kėti kaulai.
Visus �iemos mėnesius jis akies kra�teliu �vilg�iojo į Jen�in�, tvirt� ir nesikei�iantį, tarsi besity�iojantį i� �ingio �iame kra�te. Jau prabėgo beveik metai nuo to laiko, kai jis laimėjo mū�į prie Barsuko Nasrų perėjos. Buvo akimirkų, kai �ingis būtų bet k� atidav�s u� galimyb� grį�ti namo ir atgauti sveikat� �variame kalnų ore prie skaidrių upelių.
Apimtas apatijos, veikian�ios visus, �ingis beveik nepa�velgė į Ka�iun�, kai �is u�stojo did�iojo gero duris. Bet, pastebėj�s brolio veid�, prisivertė atsisėsti.
��Atrodo, turi daug naujienų, Ka�iunai. Pasakyk, kad tarp jų yra svarbių �inių.
��Manau, taip,�� atsakė Ka�iūnas.�� �valgai i� pietų prane�ė, jog į mūsų pus� artėja būrys padėti miestui. Jį sudaro apie penkiasde�imt tūkstan�ių karių ir did�iulė geriausių galvijų banda.
��Tuomet Chazaras juos pra�iopsojo,�� atsakė �ingis pagerėjus nuotaikai.�� Arba jie atjojo ka�kokiu kitu keliu.
Abu vyrai suvokė, kad kariuomenės būriai galėjo prasilenkti tik tuo atveju, jei juos skyrė visas slėnis. Lyguma buvo neįsivaizduojamo platumo, ji nuspalvindavo vyrų, turėjusių pasilikti vienoje vietoje taip be galo ilgai, sapnus.
Ka�iunui palengvėjo �ingio akyse i�vydus smagias kibirk�tėles. Brolis buvo akivaizd�iai nusilp�s nuo į krauj� patekusių nuodų. Kiekvienas tai galėjo pastebėti. Kai jis mėgino atsakyti, ėmė dusti ir taip u�sikosėjo, kad net paraudo ir įsitvėrė rams�io vidury gero.
��Miestas �ūtbūtinai trok�, kad pagalbos būrys patektų į jį,�� tarė Ka�iunas, mėgindamas perrėkti kosulį.�� Svarstau, ar nepasigailėsime, kad i�siuntėme pus� savo vyrų.
�ingis tylėdamas papurtė galv� ir pagaliau �variai įkvėpė. Jis dideliais �ingsniais nuėjo pro Ka�iun� prie durų ir susirauk�s, mėgindamas pravalyti gerkl�, i�spjovė gumul� skreplių ant �emės.
��Ar matai �it�?�� paklausė �ingis prikimusiu balsu ir pakėlė kinų arbalet�, paimt� prie Barsuko Nasrų perėjos.
Ka�iunas pasekė brolio �vilgsnį į �iaudinį taikinį u� trijų �imtų �ingsnių ant tako. �ingis kasdien valandų valandas laidė strėles, kad susigr��intų ankstesn� jėg�. Jį �avėjo kinų ginklai. Ka�iunui stebint, jis atid�iai nusitaikė ir patraukė rai�yt� svirtel�. Juoda strėlė �vilpdama perskrodė or�. Ji nukrito nepasiekusi taikinio, ir Ka�iunas �yptelėjo, visk� suprat�s. Netar�s nė �od�io, jis paėmė vien� i� brolio lankų, i�sirinko strėlinėje strėl�, įtempė lank� ir pataikė tiesiai į �iaudinio taikinio vidurį.
Kraujas nuslūgo �ingiui i� skruostų ir jis linktelėjo broliui.
��Ne�dami maisto atsargas miestui jie keliaus lėtai. Paimk savo vyrus ir prajok pro jų gretas, bet ne taip arti, kad galėtų jus pasiekti. Praretinkit juos truputį, o a� u�baigsiu darb�, kai jie �ia atvyks.
Ka�iunas �uoliais lėkė per stovykl�, bet �valgų prane�imai keliavo dar grei�iau. Visi kariai pasiruo�ė per tas kelet� akimirkų, kurių reikėjo nubėgti prie savo �irgų ir pagriebti ginklus nuo gerų sienų.
Ka�iunas �ūkavo įsakymus vyresniesiems vadams, o �ie perdavinėjo kitiems, stabdydami vyrus. I� tikrųjų naujas kariavimo būdas buvo tik plė�ikaujan�ių gaujų priedanga, ta�iau vadovaujama grie�tai, ir sudarytos de�imties karių grupės paklusdavo įsakymams. Prie� bėgant stotis į didįjį de�imties tūkstan�ių karių kvadrat�, daugeliui teko grį�ti į savo gerus pasiimti dar vienos penkiasde�imties strėlių strėlinės�� toks buvo Ka�iuno įsakymas. Pats Ka�iunas rodė tolimiausi� rikiuotės rib�, jodinėdamas savo �irgu pirmyn atgal. U� jo plaikstėsi ilgas auksaspalvio �ilko karo bun�iukas.
Jis dar kart� pasitarė su ateinan�iųjų būrį ma�iusiais �valgais ir perdavė plazdantį bun�iuk� pasiuntinukui priekinėje gretoje, ma�daug dvylikos metų berniukui. Ka�iunas patenkintas nu�velgė besirikiuojan�ias gretas. Kiekvienas vyras, persimet�s per petį, ne�ėsi po dvi sunkias strėlines. �aibi�kam puolimui jiems nereikėjo maisto atsargų, todėl į �launis ir balnus dau�ėsi tik lankai ir kardai.
��Jeigu juos įleisime į miest�,�� suriko Ka�iunas apgr�damas �irg�,�� mums dar metus teks laukti, kol miestas pasiduos. Sustabdykite juos ir, atidav� chanui priklausan�i� dalį, visus kitus �irgus ir ginklus galėsite pasiimti.
Tie, kurie tai i�girdo, pritardami sustaugė, o Ka�iunas pakėlė ir nuleido de�in� rank�, duodamas �enkl� pradėti �ygį. Lygios karių gretos pajudėjo į priekį. Tai buvo daugybės mėnesių pratybų lygumoje prie�ais miest� vaisius, kai akiratyje nebuvo prie�o, su kuriuo reikėtų kautis. Karved�iai tik i� įpro�io �ūkavo įsakymus, nes i� tikrųjų kolona judėjo nepriekai�tingai. Pagaliau jie rado kur i�lieti sav�jį karo įkar�tį.
Kolona buvo per keturiasde�imt mylių į pietus nuo Jen�ino, kai jos tak� kirto �valgai. Per t� laik�, kurio reikėjo Ka�iunui grį�ti, lėtai judanti gausybė vyrų ir gyvulių priartėjo�� liko dvylika mylių. Suprasdami, kad juos pastebėjo, varė band� kaip galėdami grei�iau, bet tik tiek buvo pajėg� nueiti, kai i�vydo artėjan�ių karių sukelt� dulkių debesį.
Vyresnysis karvedys Sung Li Senas su�nyp�tė po nosimi, kai pamatė prie��. Jis atvedė beveik penkiasde�imt tūkstan�ių karių i� �iaurės ir rytų nuo Kaifengo gelbėti imperatoriaus miesto. Kolona buvo did�iulė, slinko nerangiai, kartu vilkosi ve�imai ir jau�iai. Jis �nairai �vilgtelėjo į raitininkus, jojan�ius i� kra�tų, ir linktelėjo jų vadui. Artėjo mū�is.
��Pirma padėtis!�� sukomandavo jis, ir jo komanda buvo perduota visiems sunkiai kėblinantiems kariams.
Jam buvo duotas ai�kus įsakymas. Jis turi nesustoti, kol pasieks Jen�in�. Jeigu u�puls prie�as, reikės stengtis nuo jo pabėgti ir vengti veltis į kautynes. Nuo tos minties jis susiraukė. Jam daug labiau būtų patik�s įsakymas triu�kinti gentis ir parūpinti maisto atsargų Jen�inui, kai i� mongolų bus lik� tik kaulai.
Ta visa did�iulė karių gyvatė lyg �erius i�kėlė ilgas ietis. Tūkstan�iai pakėlė arbaletus, ir Sung Li Senas linktelėjo. Dabar jis ai�kiau matė mongolų raitelių gretas ir pasitempė balne, nes �inojo, kad vyrai �velgia į jį kaip į dr�sos pavyzdį. Ma�ai kas i� jų kada nors buvo atkeliav� taip toli į �iaur�, ir viskas, k� jie �inojo apie �ias laukines gentis, buvo tai, kad imperatorius pra�ė savo pietinių miestų pagalbos. Sung Li Senui pasidarė smalsu, kai i�vydo raitelių gret� skylant ties nematoma linija, tarsi jo karių kolona būtų ieties smaigalys, prie kurio jie nedrįsta artintis. Jis suprato, kad mongolai ketina joti i� abiejų pusių, ir vos vos �yptelėjo. Tai leido jam vykdyti įsakym�. Kelias į Jen�in� atviras, ir jis nesustos.
Ka�iunas iki paskutinės akimirkos laikė �irg�, kad tas nelėktų �uoliais, paskui palinko vėjyje ir paragino �irg� didinti �ingsnį. Atsistoj�s balnakilpėse, jis gėrėjosi kanopų dundesiu. I� tokio atstumo atrodė, kad kariai artėja lėtai, o paskui visa ėmė lėkti. �irdis neramiai dau�ėsi, kai jis priartėjo prie kinų kolonos ir paleido pirm�j� strėl�. Matė, kaip į �alis pasipylė kinų strėlės ir, nepasiekusios tikslo, krito į �ol�. Galėjai joti nekliudytas i�ilgai begalinės kolonos, ir Ka�iunas garsiai juokėsi i� smagumo, laidydamas strėl� po strėlės. Jam nelabai ir reikėjo taikytis, kai abipus kolonos buvo po penkis tūkstan�ius vyrų, kurie pliekė j� strėlių papliūpomis.
Kinų raiteliai, dar net nespėj� pasileisti �uoliais, buvo sutriu�kinti visi iki vieno�� iki paskutinio nuo �irgo nublok�to vyro. Ka�iunas pla�iai nusi�ypsojo pamat�s, kad nė vienas i� prie�o �irgų neu�mu�tas. Jo vyrai elgėsi atsargiai, ypa� suprat�, kiek ma�ai kinų raitelių kovos lauke.
Kai raitija buvo sutriu�kinta, Ka�iunas ėmė labai tiksliai rinktis taikinius�� �audavo tik i�vyd�s karvedį. Per �e�iasde�imt �irdies tvinksnių jo tumenas į kinų kolon� paleido �imt� tūkstan�ių strėlių. Kinų, nors vilkėjo lakuotus �arvus, �uvo tūkstan�iai. Kiti�� jiems u� nugarų�� kliuvo u� �uvusiųjų ir klupo.
Ka�iunas girdėjo, kaip i�g�sdinti ir sutrik� baubia galvijai. Savo d�iaugsmui, jis pamatė, kad banda, bevilti�kai bla�kydamasi, trypia �imtus kinų karių, pralau�ia skyl� kolonoje ir dunda tolyn. Jis prijojo kolonos pabaig�, pajojo �iek tiek toliau ir jau ketino grį�ti. I� arti paleistos arbaletų strėlės at�okdavo nuo krūtinės. Po daugybės mėnesių nuobod�ių pratybų buvo tiesiog nuostabu joti sutikti prie�o, o dar geriau�� tokio, kuris nepajėgia prie�intis ir �ūva. O kad būtų atsigaben�s daugiau strėlinių. Pir�tais u��iuopė, jog pirmoji strėlinė tu��ia, ir pradėjo laidyti paskutines penkiasde�imt strėlių. Pirm�ja nukovė kinų vėliavne�į.
Ka�iunas sumirksėjo, nes nuo vėjo i�try�ko a�aros. Jis u�tektinai i�retino kolon�, kad kiaurai matytų savo antr�jį penket� tūkstan�ių karių rytiniame sparne. Jie taip pat jojo nenukentėj� ir �audė, kada norėjo. Po �e�iasde�imties �irdies dū�ių buvo paleista dar �imtas tūkstan�ių strėlių. Kinų kariai neturėjo kur slėptis ir jų darni kolona ėmė krikti. Vyrai, kurie kėblino �alia ve�imų, lindo po jais, o kurie nespėjo, krito pakirsti. Ietininkai persigand� aimanavo, nes nebuvo lik� gyvų karved�ių, kurie galėtų vesti juos į Jen�in�.
Ka�iunas vėl pasileido �uoliais, �į kart� per toli nuo kolonos, kad vertėtų tu��iai laidyti strėles. Karių eilės nesunkiai persirikiavo, kaip i�mokstama tik per daugyb� valandų pratybų, ir naujos strėlinės mikliai i�tu�tėjo. Ka�iunas �uoliavo greta kolonos, atsigr�damas į paliktus �uvusių vyrų kūnus. Kolona pama�ėle stūmėsi pirmyn. Kariai i�laikė drausm�, nors jų �ingsniai lėtėjo. Kiti vyrai, pakeit� �uvusius karved�ius, �ūkavo įsakymus, nes suprato�� jei pasiduos baimei, kils visi�kas s�my�is.
Ka�iunas kriuktelėjo, norom nenorom gėrėdamasis reginiu. Buvo mat�s ne vien� kariuomen�, kuri būtų palū�usi prie� �i�. Jis prijojo kolonos priekį ir vėl puolė, jausdamas, kaip dega pe�iai įtempiant lank� ir visu grei�iu leid�iant strėl�. Jis įsivaizdavo, kaip atrodys brolio veidas, kai i�vys padrikus kolonos liku�ius prie Jen�ino, kur jiems paruo�tas sutikimas. Ka�iunas kiauksimai nusijuokė ir paie�kojo strėlės spar�iai tu�tėjan�ioje strėlinėje. Strėlių buvo lik� daugiausia de�imt. Atrodė, visa kolona dreba i� i�g�s�io. Be perstojo �audė i� arbaletų, ir Ka�iunui teko priimti sprendim�. Jis jautė�� vyrai laukia, kol jis lieps i�sitraukti kardus ir likusius prie�us sukapoti į gabalus. Visiems baigėsi strėlės ir po paskutinės papliūpos jie nebeturėjo k� veikti. Nors �inojo įsakym�, jie vis tiek su viltimi �velgė į jį.
Ka�iunas i��iepė dantis. Jen�inas toli, o �ingis jam atleis, jei pats galutinai sutriu�kins kolon�. Jautė, kaip arti �ūties yra prie�ai. Dabar galėjo pajusti skonį to, ko buvo mok�sis per karo metus.
Jis nusiviepė ir ėmė kramtyti �and�, jusdamas kylant įtamp�. Galop papurtė galv� ir kum��iu nubrė�ė ore didelį apskritim�. Visi karved�iai pakartojo judesį, ir kariai atsitraukė nuo sugniu�dytos kolonos liku�ių.
Ka�iunas linksmas stebėjo, kaip u�dus� vyrai rikiuojasi eilėmis. Tie, kurie dar turėjo strėlių, laidė jas labai atsargiai, pasirinkdami norimus taikinius. Ka�iunas pastebėjo jų nusiminim�, kai jie su �irgais sustojo u� kolonos ir �iūrėjo, kaip ji tolsta. Daugelis plek�nojo savo �irgams per sprand� ir piktai �velgė į vadus, kad juos pa�aukė i� mū�io lauko. Jiems tai atrodė neteisinga, ir Ka�iunui teko klausytis i� visų pusių aidin�ių skundų.
Kolona tolo nuo jų, ir daugelis einan�ių prie�ų baimingai �valgėsi atgal, įsitikin�, kad juos puls i� u�pakalio. Ka�iunas palaukė, kol susidarys tarpas, paskui pavarė �irg� į priekį ir įsakė kairiam ir de�iniam sparnui judėti pirmyn paskui kolon� ir varyti j� į Jen�in�.
U� jų i�tis� myli� tysojo negyvų vyrų kūnai ir krūvos ie�ių bei plazdenan�ių vėliavėlių. Ka�iunas pasiuntė �imt� karių surinkti, kas vertinga, nuo lavonų ir pribaigti su�eistųjų, o pats nenuleido akių nuo kolonos, artėjan�ios prie jo laukian�io brolio.
Tik vėlyv� popiet� sumu�ta kolona i�vydo miest�, kurio vyko gelbėti. I�lik� gyvi kinų kariai ėjo nuleid� galvas. Jų dvasia buvo palū�usi nuo taip ilgai į nugar� alsavusios mirties. I�vydus dar de�imt tūkstan�ių karių su lankais ir ietimis, u�tvėrusių keli�, į dangų pakilo nevilties dejonės. Kolona vėl sudrebėjo�� visi suprato, kad prasiskinti kelio nepavyks. Pagaliau jie sustojo be jokio �enklo, o Ka�iunas pakėlė kum�tį savo vyrams nejoti per arti. Tir�tėjant tamsai jis laukė pasirodant brolio. T� akimirk�, kai pamatė �ingį atsiskiriantį nuo tumeno ir ristele atjojantį per �ol�, pasid�iaugė, kad klausė brolio nurodymo.
Kinų kariai �iūrėjo apsiblaususiomis akimis, �nopuodami ir i�varg� nuo ėjimo priverstiniu tempu. Ve�imai su gėrybėmis liko skuban�ių gretų u�pakalyje, ir Ka�iunas liepė keletui vyrų ap�iūrėti, ko yra ve�imuose.
�ingis ty�ia prajojo kolonos �onu. Ka�iunas girdėjo, kaip jo vyrai patenkinti murma chanui rodant ry�t�. Galbūt pavojus vis dar grėsė�� arbaleto �ūvis galėjo jį i�mu�ti i� balno, bet �ingis ne�iūrėjo į kinų karius, o jojo pro �alį, lyg nematydamas tų tūkstan�ių vyrų, dėbsan�ių į jį i� po nuleistų antakių.
��Nedaug man jų palikai, broli,�� pasakė �ingis.
Ka�iunas matė, kad nuo jojimo �ingis i�bly�k�s ir suprakaitav�s.
Susijaudin�s Ka�iunas nu�oko nuo �irgo ir priglaudė galv� broliui prie kojos.
��O, kad būtum mat�s jų karved�ių veidus,�� pasakė Ka�iunas.�� Mes tikrai esame vilkai avių pasaulyje, broli.
�ingis linktelėjo, bet nuovargis neleido pasidalyti su Ka�iunu �io nerūpestinga nuotaika.
��Nematau �ia jokio maisto,�� tarė �ingis.
��Jie paliko jį u� nugarų ir toki� puiki� galvijų band�, kokios dar neteko matyti.
�ingis �iek tiek pa�valėjo.
��Seniai bevalgiau jautienos. Mes skrudinsime jau�ius prie�ais Jen�in�, ir mėsos kvapas sklis per sien� į miest�. Tu visk� gerai atlikai, broli. Ar dabar juos pribaigsime?
Abu vyrai pa�velgė į niūri� karių kolon�, beveik perpus suma�ėjusi�.
Ka�iunas gū�telėjo pe�iais.
��Jų per daug burnų, kad i�maitintume, nebent atiduosi jiems maisto atsargas, kurias jie gabeno į �i� viet�. Leisk man juos pirmiausia nuginkluoti, nes jie dar gali kautis.
��Manai, jie pasiduos?�� paklausė �ingis.
Jam akys su�ibo dėl brolio pasiūlymo. Jį jaudino akivaizdus Ka�iuno did�iavimasis. Labiau u� visk� gentys gerbia vadus, kurie gali laimėti gudrumu, o ne jėga.
Ka�iunas vėl gū�telėjo pe�iais.
��Pa�iūrėsime.
Jis sukvietė tuzin� vyrų, mokan�ių kinų kalb�, ir pasiuntė juos prajoti taip arti kolonos, kaip �ingis, ir pasiūlyti taikos, jei jie atiduos ginklus. Be abejo, padėjo tai, kad vyrai buvo beveik visai i�sek� po dienos persekiojimo. Prie�ai jiems smogė su priblo�kian�ia jėga, o patys liko visai nekliudyti. Jų dvasios jėga �ygiuojant i�seko, ir �ingis nusi�ypsojo, i�gird�s metamų ant �emės ginklų bar�kėjim�.
Jau buvo beveik visai sutem�, kai i� tylin�ių karių surinko ietis, arbaletus ir kardus. �ingis atidavė daugyb� naujų strėlinių Ka�iunui. Mongolai stovėjo ramiai laukdami. Saulė da�ė lygum� aukso spalva.
Prie� dingstant paskutiniam �viesos spinduliui sugaudė ragas, ir dvide�imt tūkstan�ių lankų įsitempė. Kinų kariai klykė i� siaubo dėl tokios klastos, bet jų klyksm� nuslopino strėlių papliūpos. Strėlės lėkė tol, kol pasidarė per tamsu k� nors į�iūrėti.
Patekėjus mėnuliui, buvo papjauta ir i�kepta �imtai jau�ių. Tuo metu D�i D�ongas, apimtas nevilties, ant miesto sienos rijo kar�ias seiles. Jen�ine �monės jau valgė lavonus.
Kai puota įsisiūbavo, �nipas pamatė, kaip �amanas pakilo ir girtas nu�litiniavo tarp gerų. Jis atsikėlė ir nusekė lyg �e�ėlis, palik�s Temug� miegoti prie kraujuotos jau�io kul�ies, kuri� grau�ė. Kariai �oko aplink lau�us ir giedojo, būgnininkai įnirtingai mu�ė būgnus. Tame triuk�me paskendo �nipo �ingsnių garsas. �nipas nepaleido i� akių vyresniojo vyro ir matė, kaip �is sustojo ant tako nusi�lapinti. Vyras visk� darė apgraibomis ir susikeikė, apsi�lapin�s kojas. �nipas pametė persekiojam�jį i� akių�� �is dingo tir�toje tamsoje tarp dviejų ve�imų. Jis neskubėjo�� spėjo, kad vyras eina pas mergait� kin�, kuri� laiko namuose kaip verg�. Eidamas galvojo, k� sakys �amanui. Per savo paskiausi� kelion� prie sienos buvo girdėj�s, kad didysis regentas mieste sumanė mirties burtus: kiekvienos valstie�ių �eimos narys turėjo ki�ti rank� į gili� molio puodyn� ir tie, kurie i�traukdavo balt� plytel�, buvo nu�udomi, kad pamaitintų gyvuosius. Kiekviena diena buvo kupina neįsivaizduojamo skausmo ir sielvarto.
Paskend�s mintyse, sukdamas u� gero kampo, staiga pamatė trūk�iojantį �e�ėlį ir suriko i� nuostabos ir skausmo, kai ka�kas jį atgali� blo�kė į gero �on�. Pintos atramos sugirg�dėjo, ir jis neteko amo prie gerklės pajut�s peilį.
Kai Kok�iu prabilo, jo tylus balsas skambėjo tvirtai, ir nebuvo nė pėdsako girtumo.
��Tu mane stebėjai vis� vakar�, verge, o dabar seki mane iki namų. �a!�� su�nyp�tė Kok�iu, kai �nipas i�sigand�s pakėlė rankas.�� Jei sujudėsi, perrė�iu tau gerkl�,�� su�nib�dėjo Kok�iu jam į ausį.�� Stovėk kaip statula, verge, kol tave apie�kosiu.
�nipas stovėjo, kaip buvo liepta, po jo kūn� grabaliojo kaulėtos rankos. �amanas negalėjo pasilenkti iki jo kulk�nių ir tuo pat metu i�laikyti peilį prie kaklo. Jis rado �nipo peiliuk� ir, net neap�iūrėj�s, i�metė į tams�. Peilis bate liko, nes jo neaptiko, ir �nipas su palengvėjimu atsiduso.
Jie stovėjo tarp gerų, aklinoje tamsoje, kur nebuvo matyti nei mėnulio, nei puotaujan�ių karių.
��Galvoju�� kam vergui mane sekti? Kai ateini ko�ės savo �eimininkui, tavo akutės visur laksto, o tavo klausimėliai labai jau nekalti. Ar tu esi Temugės �nipas, ar dar vienas samdomas �udikas? Jei taip, tai nekoks.
�nipas nieko neatsakė, tik suspaudė �andikaulius dėl į�eisto orumo. Jis prisiminė vis� vakar� beveik ne�iūrėj�s į �aman�, todėl tik stebėjosi dėl jo įtarumo. Pajuto, kad peilis stipriau remiasi į kakl�, ir i�bėrė pirmus pasitaikiusius �od�ius:
��Jei mane u�mu�i, nieko nesu�inosi.
Kok�iu ilgai tylėjo vir�kindamas jo �od�ius. �nipas vartė akis, stebėdamas vyro veid�, ir pamatė jame smalsum� sumi�us su pyk�iu.
��O k� galė�iau su�inoti, verge?�� paklausė Kok�iu.
��Ko nenorėtum, kad i�girstų kiti,�� atsakė �nipas.
Jis nepaisė atsargumo, nes �inojo: gyvybė kabo ant plauko. Kok�iu tiesiog gali jį nu�udyti kaip Temugės �alinink�.
��Leisk man kalbėti ir nesigailėsi.
Jis pajuto stumtelėjim� ir suklupo. Netgi tamsoje jautė u� nugaros Kok�iu. �nipas svarstė, kaip galėtų t� vyr� nuginkluoti ne�udydamas, bet paskui prisivertė nurimti. Susidėjo rankas u� galvos ir leido Kok�iu varyti jį į savo ger�.
Reikėjo dr�sos �emai pasilenkti prie durų, kai �amanas laikė peilį įremt� į nugar�, bet jau buvo per toli nuėj�s savo �od�iais, kad dabar galėtų juos nuleisti juokais. �inojo, kokį gali duoti pasiūlym�. �į prane�im� ant sienos jis pateikė pa�iam did�iajam regentui. Jis giliai įkvėpė ir stumtelėjo ma�as duris.
Prie atvirų durų klūpojo labai daili mergina. Lempa ap�vietė jos bruo�us, kai pa�velgė į �nip�, ir jam sugniau�ė krūtin� pagalvojus, kad tokia gra�i mergina turi tarnauti �amanui lyg �uo. Jis nuslėpė pyktį, kai Kok�iu mostelėjo jai palikti juos vienus. Tarpduryje ji metė dar vien�, paskutinį, �vilgsnį į savo tėvynainį, o Kok�iu sukikeno.
��Manau, tu jai patinki, verge. Ji man baigia nusibosti. Gal atiduosiu j� jūsų, kinų, vadams. Tada gal ateis ir tavo eilė prie jos, kai jie baigs j� mokyti nuolankumo.
�nipas nekreipė dėmesio į jo kalbas. Jis atsisėdo ant �emo gulto, jo nuleistos rankos siekė kulk�nis. Jei pokalbis pasisuks nepalankia linkme, jis galės nu�udyti �aman� ir atsidurs prie sienos grei�iau, nei kas nors tai u�uos. �i mintis jam teikė tokį pasitikėjim�, kad Kok�iu net susiraukė, ka�k� pajut�s.
��Mes �ia vieni, verge. Man nereikia nei tav�s, nei to, k� tu gali pasakyti. Kalbėk greitai arba būsi i�mestas �unims jau rytoj ryt�.
�nipas giliai, lėtai įkvėpė, ruo�damasis tarti �od�ius, kurie galėjo jam lemti kankinan�i� mirtį dar iki saulėtekio. Ne jis pasirinko �i� akimirk�, o Jen�ino �monės. Dabar paai�kės, kad jis buvo teisus dėl �amano, arba teks mirti.
Jis i�tiesė nugar�, vien� rank� padėjo ant kelio ir grie�tai, su vos juntamu neprielankumu, pa�velgė į Kok�iu. �amanas metė pikt� �vilgsnį į vyr�, i� nug�sdinto vergo staiga virtusį oriu kariu.
��A� esu i� Jen�ino,�� tyliai tarė �nipas.�� Imperatoriaus �mogus.
Kok�iu akys i�siplėtė. �nipas jam linktelėjo.
��Dabar mano gyvybė tikrai tavo rankose.
Ka�koks instinktas privertė jį i�traukti peilį i� bato ir padėti ant grindų prie kojų. Kok�iu linktelėjo, i�vyd�s �į pasitikėjimo �enkl�, bet pats peilio nenuleido.
��Imperatorius tikriausiai visai prarado viltį arba eina i� proto nuo bado,�� tyliai pasakė Kok�iu.
��Imperatorius yra septynerių metų berniukas. Miest� valdo jūsų sumu�tas karvedys.
��Jis tave �ia atsiuntė? Kodėl?�� paklausė Kok�iu, nuo�ird�iai susidomėj�s. Bet vyrui dar neprabilus pats atsakė į savo klausimus.�� Dėl to, kad �udikui nepavyko. Dėl to, jog jis nori, kad gentys i�vyktų, kol visi �monės nei�mirė badu ar nesudegino miesto per riau�es.
��Ties� sakai,�� patvirtino �nipas.�� Net jeigu karvedys pasiry��s mokėti i�pirk� u� miest�, juoda palapinė vis tiek stovi prie�ais sien�. Jis neturi i� ko rinktis, tik mėginti i�silaikyti dar por� metų ar ilgiau.
�nipo veide nebuvo nieko, kas sakytų, kad jis meluoja. Jen�inas pasiduos jau po mėnesio, daugiausia�� po trijų.
Pagaliau Kok�iu paslėpė peilį. �nipas ne�inojo, kaip suprasti t� veiksm�. Didysis regentas jį įmetė tarp vilkų, kad pateiktų jiems pasiūlym�. Jis vadovavosi nuojauta, jog Kok�iu nors ir tarp gentainių, bet nėra vienas i� jų, laikosi nuo�alėje. I� tokių vyrų reikia rinktis. Ta�iau vis tiek �nipas rizikavo gyvybe, akimirksniu galėjo jos netekti. Vienintelis �amano i�tikimybės chanui �enklas, vienintelis jo riksmas galėjo visk� sugriauti. �ingis suprastų, kad palau�ė Jen�in�, ir imperijos deimantas am�iams pra�ūtų. Nors buvo vėsu, �nip� pylė prakaitas. Kok�iu nespėjus įsiterpti, jis t�sė:
��Jeigu mongolai vėl pastatys balt� palapin�, imperatorius sumokės toki� duokl�, kuri pravirkdys �imtus karalių. Jis duos tiek �ilko, kad juo bus galima i�kloti vis� keli� iki jūsų tėvynės, brangakmenių, vergų, senųjų magijos, mokslo ir medicinos ra�tų, dramblio kaulo, gele�ies, medienos...
Jis matė, kaip �ybtelėjo Kok�iu akys paminėjus magij�, bet nenustojo vardyti:
��...popieriaus, nefrito, tūkstan�ių tūkstan�ius ve�imų, prikrautų turto. U�tektinai, kad chanas galėtų sukurti savo imperij� ir pastatyti miestus.
��Visa tai jis ir taip turės, kai miestas pasiduos,�� sumurmėjo Kok�iu.
�nipas tvirtai papurtė galv�.
��Jeigu pralaimėjimas nei�vengiamas, miestas bus sudegintas i� vidaus. �inok�� kalbu ties�, kai sakau, kad chanas gaus tik pelenus, jau nekalbu apie dvejus metus laukimo �ioje lygumoje.
Jis nutilo, norėdamas suprasti, kaip jo �od�iai buvo priimti, bet nepavyko. Kok�iu stovėjo lyg statula, beveik nekvėpuodamas.
��Kodėl nepateikei �io pasiūlymo pa�iam chanui?�� paklausė Kok�iu.
Ma Sinas papurtė galv�, staiga pajut�s nuovargį.
��Mes ne vaikai, �amane, tu ir a�. Leisk man kalbėti tiesiai. �ingis pastatė juod� palapin�, ir visi jo kariai �ino, kad ji rei�kia mirtį. Jei jis priimtų imperatoriaus duokl�, nukentėtų jo i�didumas ir jis tikriausiai leistų Jen�inui pirmiau sudegti. Ta�iau jei naujien� jam prane� asmeni�kai kitas vyras, kuriuo jis pasitiki, gal jis galės pasiūlyti chanui parodyti gailestingum� nekaltai ken�iantiems mieste.
Jo nustebimui, Kok�iu garsiai nusijuokė.
��Gailestingum�? �ingiui tai atrodytų silpnumas. Tu niekada nesutiksi �mogaus, geriau suprantan�io apie baim� kare nei mano chanas. Jo tokiais pasiūlymais nesuviliosi.
Prie� savo vali� �nipas pajuto kylant pyktį dėl �amano pa�aipaus tono.
��Tai pasakyk man, kaip jį nuvaryti nuo Jen�ino, arba nu�udyk mane ir numesk savo �unims. Pasakiau tau visk�, k� �inau.
��A�
��Tav�s stovykloje bijoma,�� greitai atsakė �nipas ir sugriebė jo kaulėt� rank�.�� Ar tu tas, kurio man reikia?
��Taip, tas,�� atsakė Kok�iu. Jo veidas persikreipė i�vydus, kaip palengvėjo �nipui.�� Viskas, k� turi padaryti,�� pasakyti, k� a� gausiu u� pagalb� tvarkant �į reikaliuk�. Įdomu, kiek jūsų miestas vertas imperatoriui? Kiek verta jo paties gyvybė?
��Viskas, ko tu nori, įeis į chanui sumokėt� duokl�,�� atsakė �nipas. Jis negalėjo patikėti, kad tas vyras �aid�ia su juo. Kokį kit� pasirinkim� turėjo, jei ne klausyti �amano?
Kok�iu kurį laik� tylėjo, norėdamas perprasti ant gulto sėdintį vyr�.
��Pasaulyje tikrai egzistuoja magija, verge. A� j� ir jau�iau, ir naudojau. Jeigu jūsų �monės k� nors i�mano apie �į men�, jūsų imperatorius berniukas turės tai savo mieste,�� tarė jis pagaliau.�� �mogus ir per �imt� gyvenimų jos pakankamai nei�moks. Norė�iau su�inoti visas paslaptis, kurias �ino jūsų �monės.
��Jie �ino daug paslap�ių, �amane: nuo popieriaus ir �ilko gamybos iki parako, kompaso ir alyvos, kuri nei�senka. K� tu nori su�inoti?
Kok�iu su�narp�tė.
��Nesiderėk su manimi. A� noriu visko. Ar miestuose turite vyrų, kurie visa tai daro?
�nipas linktelėjo.
��Turime �ventikų ir įvairių sri�ių daktarų.
��Tegu jie pasidalys visomis savo paslaptimis su manimi. Tegu įri�a ra�tus ir padovanoja kaip dovan� bi�iuliui. Pasakyk jiems, kad sura�ytų visk�, nes prane�iu savo chanui, jog ma�iau kruvin� regėjim�, ir jis grį� deginti jūsų �emių iki pat jūros. Ar supranti?
�nipui atsiri�o lie�uvis ir jis atsakė su palengvėjimu. I�girdo piktus balsus netoliese ir paskubėjo baigti.
��Padarysiu taip, kaip nori,�� su�nib�dėjo jis.�� Imperatorius pasiduos, kai i�vys balt�j� palapin�.
Jis akimirk� pagalvojo, paskui vėl prabilo. Balsai lauke garsėjo.
��Jeigu i�duosi mane, �amane, viskas, k� tu nori su�inoti, sudegs liepsnose. Mieste yra u�tektinai parako, kad net akmenys virstų dulkėmis.
��Ar ne per daug į�ūlus grasinimas,�� atsakė Kok�iu pa�aipiai.�� Svarstau, ar jūsų �monės i� tiesų turės valios taip pasielgti. Girdėjau, k� sakei, verge. Tu savo darb� atlikai. Dabar grį�k į savo miest� ir kartu su imperatoriumi lauk baltos palapinės. Ateis laikas, ir ji stovės.
�nipas norėjo paraginti �aman�, priversti jį suprasti, kad veikti reikia greitai. Ta�iau atsargumas u��iaupė jam burn�. Jis suprato, kad taip tik pablogins savo padėtį. �amanui juk visai nesvarbu, kad �monės mieste mir�ta kiekvien� dien�.
��Kas
Jis mostelėjo �nipui eiti ir i�sekė i� paskos į mėnesien�. Visi lauke �velgė į miest�, ir jie atsigr�ė į sien�.
Jaunos moterys, apsirengusios baltais, mirties spalvos, drabu�iais, lėtai lipo akmeniniais laiptais. Jos buvo liesos, vieni griau�iai, ir basos, bet nedrebėjo. Atrodė, �altis joms nė motais. Kariai ant sienos atsitraukė, apimti prietaringos baimės, ir niekas nepastojo joms kelio. Tūkstan�iai, o gal de�imtys tūkstan�ių jų susirinko vir� miesto. Vir� Jen�ino nurimo net vėjas. Įsivyravo kurti tyla.
Penkiasde�imt pėdų �emiau miest� juosiantis takas buvo pabal�s nuo gruodo. Visos kaip viena jaunosios Jen�ino moterys priėjo prie sienos kra�to. Kai kurios laikėsi u� rankų, kitos stovėjo atskirai, �velgdamos į tams�. Jos stovėjo per vis� sienos ilgį ir mėnesienoje �velgė �emyn.
�nipui u�ėmė �ad� ir jis ėmė �nib�dėti mald�, kurios nebuvo prisimin�s daugyb� metų. Ji buvo i� tų laikų, kai jis dar vadinosi tikru vardu. Jam ply�o �irdis dėl savo �monių ir savo miesto.
Baltos figūros ant miesto sienos atrodė lyg vaiduoklių vora. Mongolų kariai pastebėjo, kad tai moterys, ir �iurk��iai �ūkavo joms, juokdamiesi ir ty�iodamiesi. �nipas papurtė galv�, kad negirdėtų tų �iurk��ių garsų, akys priplūdo a�arų. Daugelis mergai�ių i�tiesė rankas, �iūrėdamos į prie pat imperatoriaus miesto vartų prijojusius prie�us.
I� sielvarto pastėrusiam �nipui stebint, jos �engė nuo sienos. I� toli jos atrodė lyg krintantys balti �iedlapiai, ir netgi Kok�iu apstulb�s pakratė galv�. Jų viet� ant sienos u�ėmė tūkstan�iai kitų, ir �ios net nesurikusios �engė į mirtį. Jų kūnai i�ti�ko ant akmenų apa�ioje.
��Jeigu i�duosi mane, miestas ir viskas, kas jame yra, sudegs,�� su�nib�dėjo �nipas �amanui pa�emėjusiu i� �irdgėlos balsu.
Kok�iu daugiau tuo neabejojo.
XXXI
SKYRIUS
Į�iemojus geruose ėmė gimti vaikai, kurių tėvai i�jojo su karved�iais arba kuria nors Temugės diplomatų grupe. Po pagalbos būrių apiplė�imo stovykloje buvo pilna �vie�io maisto ir tvyrojo neregėta ramybės bei klestėjimo nuotaika. Ka�iunas karių pareng�iai palaikyti kasdien rengė pratybas lygumoje prie Jen�ino. Ta�iau ta ramybė buvo apgaulinga, ir daugelis vyrų kasdien �valgėsi į miest�, laukdami, kas bus.
Pirm� kart� gyvenime �ingis sunkiai kentė �altį. Jis beveik neturėjo apetito, bet u�siaugino riebalų sluoksnį, prisiversdamas valgyti jautien� su ry�iais. Nors nebebuvo toks sulys�s, jį vis dar kamavo sunkus kosulys. Niekada nesirgusį �mogų �i kūno i�davystė labai slėgė. Jis da�niausiai i� visų vyrų �velgė į miest�, trok�damas jo �lugimo.
Kok�iu atėjo pas jį t� naktį, kai siautėjo pūga. Ka�kodėl kosulys visada sustiprėdavo naktį, ir �ingis jau buvo įprat�s, kad �amanas prie� au�r� atne�a kar�to gėrimo. Kadangi visi gerai stovėjo arti vienas kito, jo nuolatinį saus� kosulį girdėdavo ir kiti.
�ingis atsisėdo, i�gird�s sargybinius stabdant Kok�iu. Daugiau pasikėsinimų nu�udyti nebus, nes didįjį ger� kiekvien� naktį pamainomis saugo �e�i geri vyrai. Jis spoksojo į tams�, kol įėjo Kok�iu ir u�degė prie lubų kaban�i� lemp�. Kurį laik� �ingis negalėjo su juo kalbėti, nes krūtin� draskė kosulys. Praėjus priepuoliui, i�raud�s �ingis vos gaudė or�.
��Sveikas atėj�s į mano namus, Kok�iu,�� su�nib�dėjo jis prikimusiu balsu.�� Kokias naujas �oles bandysi �i�nakt?
Gal tai buvo tik �ingio vaizduotės padarinys, bet �amanas jam pasirodė neįprastai neramus. �amano kakta �vilgėjo nuo prakaito, ir �ingis pasvarstė, ar jis taip pat nesusirgo.
��Niekas i� to, k� turiu, nepagerins tavo būklės, vie�patie. Jau i�band�iau visk�, kas man �inoma. Todėl ėmiau galvoti�� ar nėra dar ko, kas neleid�ia tau pasveikti.
��Dar ko?�� paklausė �ingis.
Jį siutino gerklės kutenimas, jis nuolat rijo seiles. Dabar tai jau tapo įprasta.
��Imperatorius atsiuntė �udikus, vie�patie. Gal jis dar kokiu nors būdu tau kenkia. Nematomu ir neįveikiamu būdu.
�ingis susidomėj�s m�stė.
��Manai, jis savo mieste turi kerėtojų? Jeigu daugiausia, k� jie gali padaryti, yra kosulys, man jie nebaisūs.
Kok�iu papurtė galv�.
��Tave gali nu�udyti prakeiksmas, vie�patie. Jau anks�iau man reikėjo susiprotėti.
�ingis pavarg�s atsilo�ė guolyje.
��K� turi galvoje?
Kok�iu mostelėjo chanui stotis ir nusigr�ė, kad nematytų, kaip sunkiai �ingis stojasi.
��Jeigu ateisi į mano ger�, vie�patie, sukviesiu dvasias ir pa�iūrėsiu, ar tav�s neveikia kokia nors tamsi jėga i� miesto.
�ingis prisimerkė, bet linktelėjo.
��Labai gerai. Nusiųsk vien� i� mano sargybinių, kad pakviestų Temug�.
��Nebūtina, vie�patie, nes tavo brolis nėra prityr�s tokiuose dalykuose...
�ingis nusikosėjo, ir tas garsas panė�ėjo į nir�ų urzgim� i� pyk�io dėl silpstan�io kūno.
��Daryk, kaip sakau, �amane, arba ne�dinkis,�� pasakė.
Kok�iu suspaudė lūpas ir linktelėjo galv�.
�ingis nusekė paskui Kok�iu iki ma�y�io gero ir laukė sniege ir vėjyje, kol Kok�iu, palenk�s galv�, lindo vidun. Temugė atėjo netrukus, lydimas i� miegų jį pakėlusio kario. �ingis pasivedė brolį į �on�, kur Kok�iu negalėtų girdėti.
��Atrodo, man teks k�sti jo dūmus ir ritualus, Temuge. Ar tu pasitiki tuo vyru?
��Ne,�� trumpai tarstelėjo Temugė, vis dar suirz�s, kad buvo pa�adintas.
�ingis i�si�iepė irzliam brolio veidui mėnesienoje.
��Taip ir galvojau, todėl tu ir esi �ia. Lydėsi mane, broli, ir stebėsi jį vis� laik�, kol a� būsiu gere.
Jis mostelėjo �alia stovin�iam kariui ir vyras skubiai priėjo.
��Tau teks saugoti �į ger�, Kujukai, kad niekas mūsų netrukdytų.
��Tavo valia, vie�patie,�� atsakė karys, nulenkdamas galv�.
��Jei Temugė ar a� nei�eisime lauk, tavo u�duotis bus nu�udyti �aman�,�� pasakė �ingis. Jis pajuto įbest� Temugės �vilgsnį ir gū�telėjo pe�iais.�� A� nesu lengvatikis, broli.
Giliai įkvėp�s �alto oro ir u�gniau��s draskom� gerkl�, �ingis įėjo į �amano ger�. Temugė nusekė paskui. Toje ma�oje patalpoje vos u�teko vietos trims, bet visi susėdo ant �ilku u�tiestų grindų ir dabar lietėsi keliais ir laukė, k� darys Kok�iu.
Kok�iu u�degė miltelių kūgelius auksinėse lėk�tutėse ant grindų. Jie kibirk��iavo, spjaudėsi, nuo jų kilo migdantys dūmai. Kai pirmosios dūmų sruogelės pasiekė �ingį, jis net susirietė nuo kosulio priepuolio. Kiekvienas įkvėpimas blogino savijaut�, ir Kok�iu regimai suirzo, kad chanas gali susmukti. Pagaliau �ingis įkvėpė be garso ir pajuto i�kankintoje gerklėje vės�, lyg �altinio vandens gurk�nį kar�t� dien�. Jis kvėpė dar ne kart�, mėgaudamasis apėmusiu stinguliu.
��Taip jau geriau,�� pasakė jis, �iūrėdamas į �aman� krauju pasruvusiomis akimis.
Kok�iu buvo savo stichijoje, nepaisydamas atidaus Temugės �vilgsnio. Jis i�sitraukė juodosios ko�ės indelį ir jau mėgino pasiekti �ingio burn�, bet ranka jį sugriebė u� rie�o.
��Kas tai?�� įtariai paklausė �ingis.
Kok�iu nurijo seiles. �ingio judesys buvo netikėtas.
��Tai padės tau atsiskirti nuo kūno, vie�patie, be jos negaliu tav�s vesti reikiamais takais.
��A� j� i�mėginau,�� staiga tarė Temugė su�vilgusiomis akimis.�� Ji nekenkia.
��Tu jos negausi �į vakar�, Temuge,�� tarė �ingis, nepaisydamas brolio nusivylimo.�� Noriu, kad visk� stebėtum, ir tiek.
�ingis prasi�iojo ir vos apsikentė�� �amanas pir�tais juodomis panagėmis ėmė tepti ko�� ant dantenų.
Prad�ioj �ingis nepajuto jokio poveikio, bet kai jau �iojosi apie tai u�siminti, pastebėjo, kad blausi �amano lempos �viesa tapo ry�kesnė. Jis nusteb�s dėbsojo į j�, nes dabar ji ap�vietė vis� nedidelį ger�, ir visi paskendo auksaspalvėje �viesoje.
��Imk mane u� rankos,�� su�nib�dėjo Kok�iu,�� ir eik su manimi.
Temugė �velgė su nepasitikėjimu, kaip brolis susmuko i�verstomis akimis. Kok�iu u�simerkė, ir Temugė pasijuto keistai vieni�as. Jis raukėsi �iūrėdamas į i�si�iojusi� �ingio burn�, pajuodusi� nuo ko�ės. Tyla truko ilgai, ir Temugė aprimo, prisimin�s savo regėjimus �iame ma�ame gere. Jo �vilgsnis nukrypo į juodosios ko�ės indelį ir, abiem vyrams paskendus gilioje u�mar�tyje, jis u�vo�ė dangtelį ir paslėpė ind� savo dele. Anks�iau tarnas Ma Sinas nuolat jos atne�davo, bet paskui jis dingo. Temugė seniai nustojo stebėtis, kur jis i�vyko, nors ir įtarė, kad Kok�iu ka�kaip su tuo susij�s. Tarp kinų karių buvo galima rasti ir kitų tarnų, tik nė vienas nebus toks patyr�s.
Temugė nesuvokė laiko tėkmės. Atrodė, jau labai ilgai sėdi visi�koje tyloje, bet staiga i� susim�stymo jį pa�adino Kok�iu balsas, u�kim�s ir nutol�s. �od�iai aidėjo gere, ir Temugė ėmė busti nuo nes�moningų skiemenų srauto. �ingis taip pat sujudėjo nuo tų garsų, pravėrė sustiklėjusias akis, kai Kok�iu ėmė kalbėti garsiau ir grei�iau.
Netikėtai �amanas susmuko ir paleido �ingio rank�. �ingis pajuto jo nuslystan�ius pir�tus ir lėtai sumirksėjo, tebeveikiamas opiatų.
Kok�iu gulėjo ant �ono, jam i� burnos dribo seilės. Temugė spoksojo į jį su pasi�lyk�tėjimu. Staiga tas nepa�įstamų garsų srautas liovėsi, ir Kok�iu, neatmerkdamas akių, ėmė kalbėti tvirtu, �emu balsu.
��Matau balt� palapin�, stovin�i� prie�ais sien�. Matau imperatorių, kalbantį savo kariams. Vyrai rodo į jį pir�tais ir ka�ko maldauja. Jis dar ma�as berniukas ir jo veidu rieda a�aros.
�amanas nutilo, ir Temugė pasilenkė ar�iau, susirūpin�s, kad tyla galbūt rodo sustojus �irdį. Jis lengvai palietė �amanui petį, ir Kok�iu krūptelėjo, ėmė raitytis ir skleisti beprasmi�kus garsus. Paskui nutilo ir vėl prabilo �emu balsu.
��Matau lobius, duokl�.
Temugė laukė, k� jis dar sakys, bet daugiau jis nieko nepratarė.
Brolis tyliai knarkė, atsidrėb�s į pint� gero sien�. Kok�iu kvėpavimas nurimo, suspausti kum��iai atsileido�� jis taip pat u�migo. Temugė vėl liko vienas, sutrik�s ir i�sigand�s dėl to, k� i�girdo. Ar nors vienas i� vyrų prisimins tuos �od�ius?
Jis atsiminė geriausiu atveju reginių nuotrupas, bet prisiminė pastebėj�s, kad Kok�iu visai neėmė į burn� juodosios ko�ės. Be abejonės, chanui jis papasakos visk�, k� matė.
Temugė �inojo, kad nepavyks papur�ius prikelti miegantį brolį. Jis miegos daugelį valandų, dar ilgai, kai visi stovykloje bus atsikėl�.
Temugė nuils�s papurtė galv�. �ingiui jau nusibodo apsiaustis, trunkanti beveik dvejus metus, todėl jis gali stvertis bet kokias galimybės. Temugė nusivaipė. Jei Kok�iu regėjimas pasitvirtins, �ingis gali norėti ateityje kreiptis į jį visais klausimais.
Temugė ėmė svarstyti, ar nevertėtų perpjauti Kok�iu gerklės, kol jis miega. �mogui, tik pavir�utini�kai besidomin�iam juod�ja magija, būtų nesunku tai paai�kinti. Temugė įsivaizdavo, kaip pasakos �ingiui, jog su siaubu stebėjo Kok�iu ant kaklo atsiradus raudon� ruo��. Būtent Temugė papasakos �ingiui �amano regėjim�.
Temugė tyliai, be jokio garso, i�sitraukė peilį. Nors įsakė sau veikti, ranka �iek tiek drebėjo. Jis pasilenkė prie �amano, ir tuo metu Kok�iu akys atsimerkė, tarsi būtų k� pajut�s. Jis i�tiesė rank� ir nublo�kė peilį į savo drabu�ių klostes.
Temugė greitai i�bėrė:
��Tu gyvas, Kok�iu? Akimirksnį maniau, kad tave u�valdė dvasios. Norėjau u�mu�ti t� dvasi�, kuri pagrobė tave i� kūno.
Kok�iu atsisėdo. Jo �vilgsnis buvo budrus ir skvarbus, veide �vietė pa�aipa.
��Per daug baiminiesi, Temuge. Nėra tokios dvasios, kuri galėtų man pakenkti.
Abu vyrai �inojo ties�, bet tik dėl juodviem �inomų prie�as�ių nė vienas jos nenorėjo atskleisti. Jie spoksojo vienas į kit� kaip prie�ai, kol pagaliau Temugė linktelėjo galv�.
��Sargybinis nune� mano brolį į ger�,�� pasakė jis.�� Ar manai, kad jam kosulys palengvės?
Kok�iu papurtė galv�.
��Neaptikau jokio ap�iuopiamo prakeikimo. Gabenk jį kaip nori. Turiu pagalvoti apie tai, k� man atskleidė dvasios.
Temugė norėjo bakstelėti �iam tu�tybės kupinam vyrui dygliuota pastaba, bet nieko negalėjo sugalvoti ir i�slinko pro duris atvesti sargybinio. Apkūnus karys i�ne�ė �ingį u�sivert�s ant pe�ių. Ore sukosi snaigės. Temugės veid� niaukė kartėlis. Jis ai�kiai suprato: nieko gero nebus, jei Kok�iu įtaka didės.
D�i D�ongas staiga pabudo nuo sandalų tar�kėjimo į kietas grindis. Jis papurtė galv�, kad atsikratytų snūdo liku�ių, ir nutarė nebekreipti dėmesio į nuolatinį skrand�io maudim� i� alkio. Netgi imperatoriaus rūmai badavo. Vakar D�i D�ongas suvalgė tik vien� vandeningos sriubos dubenėlį. Jis tvirtino sau, kad sriuboje plaukiojan�ios juostelės�� mėsa paskutinių imperatoriaus arklių, paskerstų prie� kelet� mėnesių. Vylėsi, kad tai tiesa. Būdamas kareiviu, jis i�moko niekuomet neatsisakyti maisto, net jeigu mėsa supuvusi.
Jis atsistojo, nusimetė antklodes ir i�tiesė rank� kardo. Tuo metu įėjo tarnas.
��Kas tu per vienas, kad trukdai mane toki� valand�?�� grie�tai paklausė D�i D�ongas.
Lauke dar buvo tamsu, ir jis jautėsi apduj�s nuo prasto miego. Nuleido kard�, kai tarnas puolė jam po kojų ir priglaudė kakt� prie akmens.
��Didysis regente, esi kvie�iamas pas Dangaus sūnų,�� pasakė vyras, nepakeldamas akių.
D�i D�ongas nusteb�s susiraukė. Berniukas imperatorius, Siuanas, anks�iau niekada nedrįso jo kviestis. Jis nuslopino kylantį pyktį�� reikėjo su�inoti daugiau. Tuomet pakvietė tarnus, kad jį i�maudytų ir aprengtų.
Tarnas akivaizd�iai suvirpėjo, i�gird�s jo �ūktelėjim�.
��Mano vie�patie, imperatorius liepė ateiti nedelsiant.
��Siuanas palauks, kol teiksiuos ateiti!�� atkirto D�i D�ongas, dar labiau i�g�sdindamas vyr�.�� Palauk man�s u� durų.
Tarnas �iaip taip atsistojo, o D�i D�ongas pagalvojo, ar nereikėtų jo paraginti spyriu.
Įėjo vergai ir, nepaisydamas to, k� neseniai kalbėjo, D�i D�ongas liepė jiems paskubėti. Jis nutarė nesimaudyti. Jam tik susegė plaukus bronzine sege ir jie pasklido ant nugaros �arvų. Jis jautė savo prakaito smarv�, ir nuotaika dar labiau sugedo. Ėmė svarstyti, ar �is imperatoriaus įsakymas nepa�nib�dėtas jo patarėjų.
Pro atvirus langus jau skverbėsi bly�ki au�ra. Jis i�ėjo i� savo kambario ir nusekė paskui tipenantį tarn�. Buvo jo mėgstamiausias dienos metas. Skrandį vėl sugniau�ė.
D�i D�ongas rado imperatorių audiencijų salėje, kurioje nu�udė jo tėv�. Didysis regentas, eidamas pro sargybinius, svarstė, ar kas nors yra sak�s berniukui, kad jis sėdi ant to paties krėslo.
Patarėjai buvo susibūr� aplinkui lyg margaspalvių pauk��ių būrys. �uin �u, vyriausiasis, stovėjo Siuanui i� de�inės. Berniukas sėdėjo soste, ma�a figūrėlė jame atrodė dar ma�esnė. Vyriausiasis ministras atrodė susijaudin�s, bet kartu į�ūlus, ir D�i D�ongui pasidarė smalsu�� kodėl. Jis prisiartino ir priklaupė ant kelio.
��Mane pakvietė Dangaus sūnus ir a� atėjau,�� ai�kiai i�tarė tyloje.
Matė, kaip Siuano akys nukrypo į jo kard�, ir nusprendė, kad berniukas labai gerai �ino, kas nutiko jo tėvui. Tokiu atveju susitikimas, paskirtas �ioje salėje,�� savoti�kas įspėjimas. D�i D�ongas tramdė nekantrum��� reikėjo su�inoti, kas imperatoriaus pauk�teliams vėl suteikė pasitikėjimo.
Jo nuostabai, pirmas prabilo pats Siuanas.
��Mano miestas badauja, didysis regente,�� tarė jis. Jo balsas �iek tiek drebėjo, bet toliau kalbant ėmė tvirtėti.�� Pagal metamus burtus mirė kas penktas �mogus, tarp jų tos merginos, kurios nu�oko nuo sienos.
D�i D�ongas buvo beat�aun�s atsakym�, priminus t� gėding� poelgį, ta�iau tikrai �inojo, kad turi būti dar ka�kas, dėl ko Siuanas jį pakvietė.
��Mirusieji nelaidojami, nes reikia i�maitinti daugyb� burnų,�� t�sė imperatorius.�� Mes priversti k�sti gėd� dėl to, kad valgome savuosius, arba atsidurti tarp jų.
��Kodėl mane �ia pakvietei?�� staiga paklausė D�i D�ongas, pavarg�s nuo berniuko kalbų.
�uin �u net �ioptelėjo dėl jo į�ūlumo nutraukti imperatorių. D�i D�ongas metė į jį vangų, beveik nerūpesting� �vilgsnį.
Berniukas soste palinko į priekį, kaupdamas dr�s�.
��Mongolų chanas lygumoje vėl pastatė balt� palapin�. �nipui, kurį nusiuntei pas juos, pavyko. Pagaliau mums leid�iama sumokėti duokl�.
Sukrėstas D�i D�ongas suspaudė de�inį kum�tį. Pergalė nebuvo tokia, kokios jis norėjo, ta�iau miestas netrukus gali tapti jiems visiems kapu. Vis dėlto jam reikėjo did�iulių pastangų nusi�ypsoti.
��Tuomet Jūsų Didenybė i�gyvens. Nueisiu prie sienos pa�iūrėti į t� balt� palapin�, paskui siųsiu �odį chanui. Mes dar pasikalbėsime.
Patarėjų veiduose i�vydo paniek� ir nekentė jų u� tai. Jie visi iki vieno laikė jį kaltininku tos nelaimės, kuri i�tiko Jen�in�. Pasidavimo gėda nusiris per miest� kartu su palengvėjimu. Visi�� nuo rūmų gyventojų iki paprasto �vejo�� �inos, kad imperatorius buvo priverstas mokėti duokl�. Vis dėlto jie gyvens ir i�sigelbės i� sp�stų, kuriais jiems tapo Jen�inas. Kai mongolams bus sumokėti jų kruvini pinigai, dvari�kiai galės keliauti į pietus ir stiprinti savo pajėgas, rinkdami s�jungininkus pietiniuose miestuose. Galbūt jie gaus palaikym� net i� Sungų imperijos tolimuosiuose pietuose�� kraujo �auksmas juos skatins triu�kinti u�puolikus. Jiems dar ne kart� teks kautis su mongolų orda, bet jie niekada daugiau neleis imperatoriui patekti į sp�stus. Laikysis i� paskutiniųjų, bet i�gyvens.
Audiencijų salėje buvo �alta, ir D�i D�ongas sudrebėjo suvok�s, kad vis dar stovi tylėdamas, stebimas imperatoriaus ir jo patarėjų. Jis nerado �od�ių, kurie galėtų palengvinti kartėlį dėl to, k� jam reikės daryti, ir tik stengėsi stumti �alin mintis apie t� siaub�. Nebuvo prasmės leisti visam miestui mirti i� bado, kad per sienas perlip� mongolai rastų tik lavonus. Ilgainiui kinai vėl sustiprės. Mintis apie �ilt� pietų prabang� kiek pakėlė nuotaik�. Ten yra maisto ir kariuomenė.
��Tavo sprendimas teisingas, Dangaus sūnau,�� pasakė jis ir �emai nusilenkė prie� eidamas i� salės.
Kai jis i�ėjo, vienas prie sienos stovintis vergas �engė į priekį. Berniukas imperatorius mirktelėjo jam, ir vietoj jaudulio jo veide atsirado pyktis ir pagie�a.
Vergo laikysena pakito, jis pama�u i�sitiesė. Jo galva buvo visi�kai plika ir blizgėjo, i�tepta ka�kokiu riebiu tepalu. Antakių jis taip pat neturėjo. Vyras nusekė didįjį regent� �vilgsniu, kuris, atrodė, mato kiaurai durų.
��Tegu jis gyvena, kol bus sumokėta duoklė,�� tarė Siuanas.�� Bet po to jį turi i�tikti labiausiai kankinanti mirtis. U� pralaimėjim� ir u� mano tėv�.
Juodojo tongo �udikų vadas pagarbiai nusilenkė imperij� valdan�iam berniukui.
��Taip ir bus, Imperatori�koji Didenybe.
XXXII
SKYRIUS
Keista buvo matyti pagaliau atvertus Jen�ino vartus. �ingis sustingo balne, pamat�s pro juos i�riedantį pirm� sunkiai prikraut� ve�im�. Jį traukė vyrai, o ne gyvuliai�� tai rodė, kokioje padėtyje atsidūrė miestas. Buvo sunku neparaginti �irgo kulnais ir nepulti, kai tiek daug mėnesių svajota apie �i� akimirk�. Jis sakė sau, kad priėmė teising� sprendim�, vis mestelėdamas �vilgsnį į de�inėje ant geriausios veislės �irgo sėdintį Kok�iu.
Kok�iu negalėjo sulaikyti �ypsenos�� jo prana�ystė pildosi. Kai smulkmeni�kai papasakojo �ingiui savo regėjimus, o juodoji palapinė dar stovėjo prie�ais miest�, �ingis pa�adėjo jam, jog galės i�sirinkti k� norės i� duoklės, jei ji kada nors atkeliaus. Sustiprėjo ne tik Kok�iu galia ir įtaka tarp gentainių, bet ir dar jis taps turtingesnis negu kada nors svajojo. Jo s��inė buvo rami, kai stebėjo pro vartus i�riedan�ius imperijos lobius. Jis melavo savo chanui ir galbūt atėmė i� jo kruvin� pergal�, bet Jen�inas
Kai vartai buvo atidaryti, karved�iai pirm� kart� galėjo �vilgtelėti į miest� i� vidaus ir keli�, dingstantį tolumoje. �ingis kostelėjo į kum�tį, kai duoklės ve�imai i�lindo lyg lie�uvis, aplip�s gaud�ian�ia minia vyrų. Visa tai atrodė beveik kaip karo veiksmai. Kai kurie vyrai i� bado atrodė lyg griau�iai ir svirduliavo, o kai sustodavo pailsėti, vadai juos �iauriai plakė, kol pajudėdavo arba mirdavo.
�imtus ve�imų i�temp� į lygum� ir sustat� tvarkingomis eilėmis, suprakaitav� vyrai vėl grį�o į miest�. Temugė liepė kariams suskai�iuoti, kiek jų yra i� viso, bet tvyrojo sumai�tis ir �ingis tik kikeno, �iūrėdamas į aplinkui tipenantį i�raudusį Temug�. Temugė dalijo nurodymus, eidamas naujomis turtingomis gatvėmis, atsiradusiomis lygumoje i� nieko.
��K� darysi su duokle?�� paklausė jo �alia stovintis Ka�iūnas.
�ingis, pakird�s i� min�ių, gū�telėjo pe�iais.
��O kiek �mogus gali pane�ti, kad tai netrukdytų kautis?
Ka�iūnas nusijuokė.
��Temugė nori, kad pasistatytume savo sostin�. Ar jis tau sakė? Jis jau brai�o plan��� labai pana�ų į Dzinų miesto.
�ingis suprunk�tė, paskui net susilenkė nuo kosulio priepuolio, privertusio gaudyte gaudyti or�. Ka�iūnas vėl prabilo, lyg būtų nepastebėj�s �ingio silpnumo.
��Negalime aukso tiesiog paslėpti. Mums reikia su juo k� nors daryti.
Rai �ingis pagaliau atsikosėjo, jo atsakymas nebuvo toks a�trus.
��Su tavimi, Ka�iūnai, esame i�vaik��ioj� Dzinų miestų gatves. Ar prisimeni smarv�? Rai tik pagalvoju apie gimtin�, taip ir matau �varius upok�nius ir �velnios, mink�tos �olės slėnius. Negaliu net įsivaizduoti, kad gyventume u� sienų kaip Dzinų didikai. Ar mes neparodėme, kad sienos padaro silpnus?
Kad būtų ai�kiau, jis mostelėjo į ve�imus, riedan�ius i� Jen�ino. Jau daugiau kaip tūkstantis jų i�riedėjo i� miesto, o pro vartus buvo matyti dar nusidriekusi jų eilė.
��Tada nestatysime sienų,�� pasakė Ka�iūnas.�� Mūsų sienos bus kariai, kuriuos �tai �ia matai. Jie tvirtesni nei bet kuris akmens ir kalkių statinys.
�ingis klausiamai pa�velgė į jį.
��Matau, Temugė ir tave įtikino,�� pasakė.
Ka�iūnas sutrik�s nusigr�ė.
��Man nerūpi jo regėjimai ir kalbos apie turgaus aik�tes ir pirtis. Bet jis kalba apie mokyklas, apie gydytojus, mokan�ius gydyti karių �aizdas. Jis jau įsivaizduoja laik�, kai mes
Kurį laik� abu vyrai �velgė į ve�imų voras. Netgi paėmus visus �irgus i� tumenų bus sunku pajudinti i� vietos tokį turt�. Ta�iau suprantama buvo svajoti apie jo teikiamas galimybes.
��Sunkiai įsivaizduoju taik�,�� tarė �ingis.�� Niekada jos nepatyriau. Viskas, ko noriu,�� grį�ti namo ir i�sivaduoti nuo mane �udan�ios ligos. Noriu jodinėti vis� dien� ir vėl sustiprėti. Negi manai, kad statysiu miestus savo tyruose?
Ka�iūnas papurtė galv�.
��Ne miestus. Esame raiteliai, broli. Taip bus visada. Bet galbūt reikėtų pastatyti sostin�, vienintelį miest� mūsų sukurtai tautai. I� Temugės pasakojimų jau beveik įsivaizduoju mūsų vyrų pratybų aik�tes, taip pat vietas, kur gyventų mūsų vaikai, nepatirdami tokios baimės, koki� patyrėme mes.
��Tada jie taps silpni,�� pasakė �ingis.�� Tokie pat silpni kaip kinai. Vien� dien� atjos kiti�� tvirti, puikiai pasireng�, pavojingi. Ras tuomet bus mūsų �monėms?
Ka�iunas nu�velgė de�imtis tūkstan�ių karių, vaik��iojan�ių ar jodinėjan�ių po stovykl�. Jis �yptelėjo ir papurtė galv�.
��Esame vilkai, broli, bet net vilkams reikia kur pailsėti. Nenoriu Temugės akmeninių gatvių, bet galbūt galėtume pastatyti gerų miest�, kurį galėtume perkelti kitur, kai pritrūktų ganyklų.
�ingis ėmė klausytis labiau susidomėj�s.
��Tai jau geriau. Pagalvosiu apie tai, Ka�iunai. Bus u�tektinai laiko keliaujant namo, be to, kaip sakai, vargu ar galėsime tiesiog paslėpti vis� �į auks�.
I� miesto su ve�imais jau buvo i�ėj� tūkstan�iai vergų, jie liūdni stovėjo i�sirikiav�. Daugelis jų buvo dar berniukai ir mergaitės, jaunojo imperatoriaus atiduodami nugalėjusiam chanui.
��Jie galėtų mums pastatyti miest�,�� tarė Ka�iunas, mosteldamas į vergus.�� Tuomet, kai abu pasensime, turėsime kur ramiai numirti.
��Sakiau, pagalvosiu apie tai, broli. Kas �ino, kokias u�kariautinas �emes atrado Subedėjus, �elmė ir Chazaras? Galbūt i�josime su jais ir mums niekada nereikės jokios kitos vietos pailsėt, kaip tik ant �irgo?
Ka�iunas nusi�ypsojo i� brolio �od�ių, suprat�s, kad nereikia jo daugiau spausti.
��Tik pa�velk į visa tai,�� tarė jis.�� Ar prisimeni, kaip tyruose buvome vienui vieni?
Daugiau nieko nereikėjo sakyti. Buvo laikai, kai mirtis nuo abiejų buvo tik per plauk�, o kiekvienas �mogus�� prie�as.
��Prisimenu,�� atsakė �ingis.
Palyginti su jų vaikystės vaizdais, lyguma, pilna ve�imų ir karių, darė įspūdį. �iūrėdamas į t� vaizd�, �ingis pamatė atjojantį imperatoriaus vyriausi�jį ministr�. Jis atsiduso pagalvoj�s apie dar vien� sunkų pokalbį su tuo vyru. Imperatoriaus atstovas apsimetė geranori�kas, ta�iau i� kiekvieno jo �iurpaus �vilgsnio sklido neapykanta gentims. Jis nerimavo, ir jo arklys buvo neramus.
�ingiui stebint, Dzinų imperatoriaus ministras �emai nusilenkė ir i�vyniojo ra�t�.
��Kas tai?�� paklausė �ingis kini�kai, �uin �u nespėjus prabilti.
�akahai �ingj truputį pramokė tos kalbos, i�radingai vis apdovanodama jį u� pa�ang�.
Ministras atrodė sutrik�s, bet netrukus susitvardė.
��Tai duoklės apra�as, mano vie�patie chane.
��Atiduok jį mano broliui Temugei. Jis �inos, k� su juo daryti.
Ministras paraudo ir suvyniojo apra�� į standų ritinėlį.
��Maniau, norėsi patikrinti, ar duoklė tokia, koki� �adėjome, mano vie�patie,�� pasakė jis.
�ingis susiraukė.
��Nemanau, jog kas nors galėtų būti toks kvailas, kad pasilaikytų sau tai, kas pa�adėta atiduoti, �uin �u. Ar nori pasakyti, kad jūsų �monės negarbingi?
��
�ingis mostelėjo ranka jam nutilti.
��Mano brolis visk� ap�iūrės.
Jis akimirk� galvojo, �iūrėdamas į prikrautus ve�imus.
��Dar nei�girdau i� tavo valdovo oficialaus parei�kimo, kad jūs pasiduodate, �uin �u. Kur jis dabar?
�uin �u, svarstydamas, k� atsakyti, dar labiau paraudo. Karvedys D�i D�ongas nebesulaukė ryto. Au�tant apkūnusis ministras buvo pakviestas į jo kambarius. Sudrebėjo prisimin�s ant karved�io kūno matytus dry�ius ir �aizdas. Ta mirtis nebuvo lengva.
��Karvedys D�i D�ongas nei�tvėrė �ių sunkių laikų, mano vie�patie,�� galiausiai pasakė jis.
�ingis pa�velgė į jį tu��iu �vilgsniu.
��Man nerūpi ka�koks jūsų karys. Nesu mat�s jūsų imperatoriaus. Ar jis mano, kad paimsiu jo auks� ir net nepa�velg�s į jį i�josiu?
�uin �u lūpos sukrutėjo, bet nepasigirdo nė garso.
��Grį�k į Jen�in�, ministre, ir atvesk imperatorių. Jeigu iki vidurdienio jis �ia nepasirodys, jūsų miesto nei�gelbės net visi pasaulio turtai.
�uin �u nurijo seiles, regimai i�sigand�s. Jis tikėjosi, kad mongolų chanas nereikalaus pasimatyti su septynerių metų berniuku. Ar ma�asis Siuanas i�tvers tokį susitikim�? �uin �u nebuvo tikras. Mongolai �iaurūs ir i� jų galima laukti bet ko. Bet nebuvo i�eities, ir jis tik dar �emiau nusilenkė.
��Tavo valia, vie�patie.
Kai danguje pakilo saulė, turtus gabenanti vilkstinė sustojo, kad praleistų į lygum� imperatoriaus ne�tuvus. Juos, ne�amus vergų, lydėjo �imtas �arvuotų vyrų. Jie ėjo niūriai tylėdami, mongolai taip pat nutilo regėdami t� vaizd� ir nusekė paskui, kur jų laukė �ingis su savo karved�iais. Imperatoriui nebuvo paruo�ta jokia speciali palapinė, ta�iau �ingis negalėjo nepajusti pagarbos dilgtelėjimo jam artėjant. Tiesa, tas berniukas nesuvaidino jokio vaidmens gen�ių istorijoje, ta�iau jis tapo vieninteliu simboliu to, k� jiems teko i�tverti. �ingis u�dėjo rank� ant Arslano nukalto kardo. Kai jis buvo nukaltas, �ingis tebuvo ma�iau nei penkiasde�imties �monių chanas sniego ir ledo sukaustytoje stovykloje. Tuomet nelabai galėjo svajoti, kad vien� dien� Dzinų imperatorius jam paliepus ateis pas jį.
Ne�tuvai �vilgėjo saulėje, kai juos nepaprastai atsargiai statė ant �emės. Vergai atsitiesė ir stovėjo �velgdami į priekį. �ingis susi�avėj�s stebėjo, kaip �uin �u kilsteli u�uolaidas ir ant �olės nu�engia ma�as berniukas. Vir� juodų blauzdinių jis dėvėjo ilg� �ali� brangakmeniais nusagstyt� palaidin�. Stati apykaklė vertė jį laikyti galv� tiesiai. Jo akys, susitikusios su chano, �velgė dr�siai, ir �ingis netgi pajuto pasigėrėjim� berniuko laikysena.
Chanas �engė �ingsnį pirmyn, ir rūstūs karių �vilgsniai nukrypo į jį.
��Tegu tie vyrai pasitraukia, �uin �u,�� tyliai pasakė jis.
Ministras linktelėjo galv� ir davė įsakym�. �ingis stovėjo nejudėdamas, kol karved�iai nenoromis traukėsi. Mintis, kad jie sugebėtų apginti ma��jį berniuk� vidury mongolų stovyklos, buvo juokinga, bet �ingis juto jų nuo�mų pasiaukojim�. Jis nenorėjo jų i�g�sdinti taip, kad jie pultų. Jiems atsitraukus, pamir�o juos ir priėjo prie imperatoriaus.
��Sveikas atvyk�s į mano stovykl�,�� tarė jis kinų kalba.
Ma�asis berniukas �velgė į jį nieko nesakydamas, ir �ingis pastebėjo, kad jo rankos dreba.
��Tu gavai visk�, ko norėjai,�� staiga tarė Siuanas auk�tu, lū�tan�iu balsu.
��Norėjau apsiausties pabaigos,�� pasakė �ingis.�� Tai vienas dalykas.
Berniukas dar auk��iau i�kėlė galv� ir stovėjo saulėje lyg �vilganti statula.
��Ar dabar mus pulsi?
�ingis papurtė galv�.
��Sakiau�� mano �odis gele�inis, ma�yli. Galbūt, jei tavo tėvas dabar stovėtų prie�ais mane, dar pagalvo�iau. Daug yra tarp mūsų tokių, kurie pasveikintų u� tokį sprendim�.
Jis nutilo norėdamas nuryti seiles, nes gerklė vėl ėmė per�tėti, bet negalėjo sustabdyti besiver�ian�io sauso kosulio. T�sė kalb�, erzinamai �vog�damas.
��Esu �ud�s vilkus, taigi nemed�iosiu ki�kių.
��Ne visada būsiu toks jaunas, vie�patie chane,�� pasakė ma�asis berniukas.�� Gal dar pasigailėsi, kad palikai mane gyv�.
�ingis nusi�ypsojo dėl tokio ne pagal metus dr�saus i��ūkio, o �uin �u susiraukė. Lengvu judesiu �ingis i�sitraukė kard� ir jo smaigaliu palietė berniuko petį ir apykakl�.
��Visi didūs vyrai turi prie�ų, imperatoriau. Tavo prie�ai i�girs, kad stovėjai man laikant kard� prie tavo kaklo, ir visos Dzinų kariuomenės bei miestai negalėjo to kardo patraukti. Kada nors vėliau suprasi, kodėl man tai kelia daugiau pasitenkinimo, nei būtų tave nu�ud�ius.
Kosulys vėl suspaudė gerkl�. Laisva ranka jis nusi�luostė burn�.
��Pasiūliau tau taik�, berniuk. Negaliu pa�adėti, kad a� ar mano sūnūs, ar mano karved�iai �ia niekada negrį�. Nusipirkai taik� metams, o gal dvejiems ar trejiems. Tai daugiau, nei tavo �monės kada nors davė mums.
Atsidus�s jis įki�o kard� į mak�tį.
��Dar vienas dalykas, berniuk, prie� man i�vykstant namo, į savo vaikystės kra�tus...
��Ko dar nori?�� paklausė Siuanas.
Kai �ingis pagaliau atitraukė kard�, jis atrodė liguistai i�bly�k�s, bet akys i�liko �altos.
��Atsiklaupk prie� mane, imperatoriau, ir a� i�vyksiu,�� pasakė �ingis.
Jo nustebimui, berniuko akis u�plūdo įsiū�io a�aros.
��Nesiklaupsiu!
�uin �u priėjo ar�iau ir ėmė nervingai sukinėtis prie imperatoriaus peties.
��Dangaus sūnau, tu privalai,�� su�nib�dėjo jis.
�ingis daugiau nekalbėjo, ir pagaliau berniuko pe�iai nusviro�� jis pasidavė. Atsiklaup�s prie�ais chan�, jis spoksojo tu��iu �vilgsniu.
�ingis stovėjo vėjyje ir d�iaugėsi ilga tylos akimirka. Paskui mostelėjo �uin �u, kad padėtų berniukui atsistoti.
��Neu�mir�k �ios dienos, imperatoriau, kai u�augsi,�� tyliai tarė �ingis.
Berniukas nieko neatsakė, o �uin �u jau vedė jį prie ne�tuvų pasodinti. Aplinkui vėl sustojo palyda ir jie nu�ygiavo atgal į miest�.
�ingis stebėjo juos tolstan�ius. Duoklė sumokėta ir kariai laukia įsakymo judėti. Niekas daugiau jo nelaikė toje prakeiktoje lygumoje, ne�usioje jam tik silpnum� ir nusiminim� nuo pat tos akimirkos, kai įkėlė į j� koj�.
��Keliaukime namo,�� pasakė Ka�iunui.
Lygumoje sugaudė ragai, ir did�iulė �monių minia pajudėjo.
Pirmomis kelionės savaitėmis �ingio krūtinės liga paa�trėjo. Oda palietus buvo kar�ta, jis nuolat prakaitavo, kankino bėrimas ne�variose pa�astyse bei kirk�nyse, pri�ėlusiose plaukų. Jis sunkiai kvėpavo, naktimis �vok�tė, o gerklė niekaip nei�sivalydavo. Ilgėjosi vėsių, �varių gimtųjų kalnų vėjų ir, nepaisydamas proto balso, kasdien jojo balne �velgdamas į horizont�.
Praėjus mėnesiui nuo tada, kai i�jojo i� Jen�ino, jie pamatė dykumoje oaz�. Gentys sustojo prie upės prisisemti kelionei vandens. Atjojo paskutiniai �valgai, �ingio palikti i�keliaujant i� stovyklos. Du i� jų nesėdo prie draugų lau�ų, o nulėkė tiesiai prie chano gero ve�imo.
Ten su �ingiu buvo ir Ka�iunas su Arslanu, taigi visi trys vyrai i�ėjo i� gero i�klausyti naujausio prane�imo. Jie stebėjo, kaip nevikriai �valgai �oka nuo �irgų. Abu buvo apsine�� dulkėmis ir purvu, ir �ingis su broliu persimetė �vilgsniu. �ingis nuolat rijo seiles, kad netrūk�iotų i�kankinta gerklė.
��Mano vie�patie chane,�� kreipėsi vienas i� �valgų.
Jis svyravo stovėdamas, ir �ingis spėliojo, kodėl vyras toks nuvarg�s.
��Imperatorius paliko Jen�in� ir i�vyko į pietus. Daugiau nei tūkstantis karių kartu su juo.
��Jis pabėgo?�� paklausė �ingis, negalėdamas patikėti.
��Į pietus, vie�patie. Miest� paliko atidaryt�, tiesiog visk� metė. Nelikau pa�iūrėti, kiek gyvų �monių mieste. Imperatorius pasiėmė daugyb� ve�imų ir vergų, ir visus patarėjus.
Niekas nekalbėjo, tik laukė, kol �ingis atsikosės į kum�tį.
��Daviau jam taik�,�� pagaliau i�tarė �ingis,�� ta�iau jis �aukte �aukia pasauliui, kad mano �odis jam nieko nerei�kia.
��Ar tai svarbu, broli?�� pradėjo Ka�iunas.�� Chazaras yra pietuose. Joks miestas nei�drįs suteikti prieglobs�io...
�ingis nutildė jį tū�mingu judesiu.
��A� į ten negrį�iu, Ka�iūnai. Bet viskas turi savo kain�. Jis sulau�ė taikos sutartį, kuri� jam pasiūliau, jei bėga pas savo kariuomen� pietuose. Dabar tu jam parodysi, kas u� tai bus.
��Broli?�� paklausė Ka�iunas.
��Ne, Ka�iunai! Man gana �aidimų. Vesk savo vyrus atgal į lygum� ir sudegink Jen�in� iki pamatų. �tai koki� kain� jis sumokės.
Broliui taip įsiutus, Ka�iunui liko tik �emai nulenkti galv�.
��Tavo valia, vie�patie,�� pasakė jis.
ISTORINĖS PASTABOS
Gamta davė vyrams tokį krauj�,
Kad kiekvienas i� jų būtų tironas, jeigu tik galėtų.
Danielis Defoe
�ingio gimimo dat� galima tik spėti. Turint galvoje klajokli�k� mongolų gen�ių prigimtį, nei jo gimimo data, nei vieta niekuomet nebuvo u�fiksuota. Be to, ma�os gentys skai�iavo savo metus pagal kokius nors įvykius, todėl pagal dabartinius kalendorius sunku nustatyti tikslias datas. Tik nuo tada, kai �ingis i�ėjo į platųjį pasaulį, kai kurias datas galima nustatyti tiksliau. 1206 metais jis įsiver�ė į Si Sia region�, esantį Gobio dykumos pietuose, ir tais pa�iais metais buvo i�rinktas gen�ių chanu. Pagal kinų kalendorių tai buvo Ugnies ir Tigro metai, Taihe eros pabaiga. Kai �ingis suvienijo gentis, jam galėjo būti nuo dvide�imt penkerių iki trisde�imt a�tuonerių metų. A� pla�iau neapsistoju prie mū�ių ir sudarytų s�jungų, pama�u vedusių į didįjį susivienijim�, nors tai taip pat įdomu. �ingio u�mojai visuomet buvo platūs. Visiems, norintiems daugiau su�inoti apie t� laikotarpį, rekomenduoju perskaityti Arthuro Waleyo į anglų kalb� i�verst� ��vent�j� mongolų istorij��.
Naimanų bendruomenė buvo paskutinis svarbus darinys, kuris nenorėjo dėtis prie naujos tautos. Naimanų chanas įkopė į Nakhu kaln� ir �laitais traukėsi nuo puolan�ios �ingio kariaunos. �ingis pasiūlė pasigailėti chano sargybinių, ta�iau jie atsisakė ir tuomet visi iki vieno buvo nu�udyti, o lik� gyvi kariai ir jų �eimos paimti į �ingio kariuomen�.
Kok�iu buvo galingas �amanas, dar �inomas Teb Tenge�i vardu. Ma�ai �inoma apie tai, kas i� tikrųjų jį padarė įtaking�. Tiek Hiulana, tiek Borte skųsdavo jį �ingiui dėl įvairių dalykų. Jo sugebėjimas daryti įtak� chanui �ingio artimai aplinkai kėlė did�iulį rūpestį. Pats �ingis tikėjo vieninteliu Dangi�kuoju tėvu: jo religija buvo deistinė pasaulė�iūra, paremta �amanizmo dvasių pasauliu. Kok�iu i�lieka savoti�ka mįslė. Vienas i� gen�ių įstatymų draudė pralieti karali�k�jį ar �vento �mogaus krauj�. Jo istorijos pasakoti dar nebaigiau.
Gentims atsiliepus į �ingio kvietim� burtis, uigūrų chanas para�ė i�tikimybės parei�kim��� beveik tiksliai tokį, kokį pateikiau knygoje. Ta�iau kivir�as, kai Chazaras buvo sumu�tas, o Temugė priverstas atsiklaupti, įvyko ne su vojelų, o su kongotanų genties sūnumis.
�ingis i� tikrųjų u�tvindė Si Sia lygum� ir buvo priverstas atsitraukti dėl kylan�io vandens. Derliaus sunaikinimas atvedė karalių prie derybų stalo ir galiausiai pavertė jį mongolų vasalu. Tikriausiai ne tuomet �ingiui pirm� kart� kilo mintis apie duokl�. Jau seniau buvo �inoma, kad mongolai tokiu būdu veda derybas, ta�iau niekada iki tol�� tokio didelio masto. Įdomus klausimas, k� �ingis padarė su Si Sia, o vėliau�� su imperatoriaus miesto turtais. Jis neturėjo daug asmeninių daiktų, tik tuos, kuriuos ne�davosi jodamas. Duoklė darė įspūdį gentims ir tvirtino �ingio vald�i�, bet ma�ai davė praktinės naudos.
Si Sia istorijos baigtis galėjo būti kitokia, jeigu Dzinų imperijos valdovas Vėjus būtų atsiliep�s į pagalbos �auksm�. Jo atsakymas (i�vertus) buvo toks: �Mums tik į naud�, kai vieni mūsų prie�ai puola kitus. Kur pavojus mums?�
�ingis tik atsitiktinai apėjo Did�i�j� kinų sien�. Jo kelias į Jen�in� per Si Sia �emes apjuosė sien�. Ta�iau svarbu suprasti, kad siena buvo tvirta kliūtis tik kalnuose aplink Jen�in��� dabar �inom� kaip Pekinas ar Beid�ingas. Kitur siena buvo apgriauta, lik�s tik �emės pylimas su sargybos postais. Vėlesniais am�iais siena buvo sujungta į vientis� saugotis nuo antpuolių.
Reikia pasakyti, kad vakarieti�kas kinų vietovard�ių tarimas visada yra tik apytikslis, juk garsams atkurti vartojamas svetimas raidynas. Taigi ir Si Sia pavadinimas ra�omas tai vienaip, tai kitaip�� ir
�ingis turėjo keturis teisėtus sūnus. Kaip ir visų mongolų, jų vardai ra�omi įvairiai�� kaip �ekspyras angli�kai ra�omas tai
Kaip kad paėmė Si Sia princes�, �ingis ne kart� pasiėmė dar �monų i� sumu�tų prie�ų. Vienas i� vėlesnių jo potvarkių įteisino visus vaikus, nors neatrodo, kad tas potvarkis kaip nors paveikė jo sūnų paveldėjimo teis�.
Sienomis aptverti miestai �ingiui visada kėlė sunkumų. Jam puolant Jen�in�, miestas buvo apsuptas kaimeliais-tvirtovėmis su ginklų ir maisto atsargų sandėliais. Miesto sien� juosė grioviai, sienos pagrindas buvo beveik penkiasde�imties pėdų storumo, o pati siena�� pana�aus auk��io. Į miest� vedė trylika įtvirtintų vartų ir driekėsi iki �iol ilgiausias pasaulyje kanalas�� daugiau nei tūkstantį mylių į pietus ir rytus, iki Hangd�ou. Dauguma pasaulio sostinių pastatytos ant did�iųjų upių krantų. Beid�ingas buvo įsikūr�s prie trijų didelių e�erų�� Beihėjaus �iaurėje, Songo centre ir Nanhajaus pietuose. Tai gali būti seniausia nuolatinė �monių gyvenvietė�� apie gyventojus yra net pusės milijono metų senumo duomenų, pavyzd�iui, �altiniuose kalbama apie vadinam�jį Pekino �mogų.
Tuo metu, kai �ingis puolė per Barsuko Nasrų perėj�, Jen�inas klestėjo: aplink jį dunksojo penkių mylių perimetro siena, mieste gyveno ketvirtis milijono �eimų�� apytikriai milijonas gyventojų. Galima manyti, kad jų buvo dar puse milijono daugiau, bet neįtrauktų į jokias oficialias apskaitas. �ymusis U�draustasis miestas u� sienų bei imperatoriaus Vasaros rūmai (sunaikinti britų ir prancūzų kareivių 1860�m.) dar nebuvo pastatyti. Dabar mieste gyvena apytikriai penkiolika milijonų �monių. Galima va�iuoti perėja, kur kitados vyko vienas kruviniausių mū�ių istorijoje. Jo data yra �inoma: 1211 metai. Tuo laiku �ingis jau penkerius metus buvo savo tautos valdovas. Jis buvo pa�iame savo fizinių jėgų �ydėjime ir kovėsi savo karių gretose. Neatrodo, kad jam tuomet buvo daug daugiau nei keturiasde�imt metų, bet galėjo būti ir vos trisde�imt, kaip jau minėjau.
Mū�is Barsuko Nasrų perėjoje laikomas viena did�iausių �ingio pergalių. Vesdamas daug ma�iau karių ir negalėdamas manevruoti, jis pasiuntė vyrus apsupti prie�o perkopus kalnus, kuriuos kinai manė esant neįveikiamus. Kinų raitelius mongolai suvarė į jų pa�ių pulkus, ir net po de�imties metų toje vietoje trisde�imties mylių spinduliu dar mėtėsi griau�iai. Perėja senesniuose �altiniuose vadinama
Pralaimėj�s mū�į, karvedys D�i D�ongas i� tikrųjų grį��s nu�udė jaun�jį imperatorių ir paskyrė kit�, o pats valdė kaip regentas.
Jen�ino miestas buvo gerai įtvirtintas, ant jo sienos įrengta beveik tūkstantis sargybos bok�telių. Kiekviename stovėjo arbaletai, galintys i��auti did�iules strėles dviejų tre�dalių mylios atstumu. Be to, juose buvo katapultos, galin�ios svaidyti sunkius akmenis �imtų �ingsnių nuotoliu nuo sienos. Turėjo ir parako�� kinai buvo tik pradėj� jį naudoti kare, nors daugiau gynybai. Jų svaidyklės galėjo svaidyti ir molines puodynes su distiliuota nafta�� benzinu. Tokio miesto-tvirtovės puolimas galėjo turėti pra�ūtingų padarinių mongolų kariaunai, todėl jie pasirinko siaubti aplinkines vietoves ir marinti Jen�in� badu, kol pasiduos.
Apsiaustis truko ketverius metus, ir Jen�ino gyventojai buvo priversti valgyti savo mirusiuosius, kol pagaliau 1215 metais miestas atvėrė vartus ir pasidavė. �ingis, priėm�s pasidavim� kartu su neįsivaizduojamos vertės duokle, i�keliavo atgal į savo jaunystės pievas�� kaip darydavo vis� savo gyvenim�. Apsiaus�iai pasibaigus, imperatorius pabėgo į pietus. �ingis pats atgal negrį�o, bet pasiuntė į miest� kariuomen� atker�yti. Kai kurie Jen�ino kvartalai degė vis� mėnesį.
�ingis liepsnojo neapykanta Dzinams, bet jis nepamatė jų galutinai u�kariautų ir pavergtų. Tai i�vydo jo sūnūs ir anūkas Chu Bilajus.
Savo �lovės vir�ūnėje �ingis palieka Dzinų valstyb� ir keliauja į vakarus. Islamo vadovai atsisako pripa�inti jo vald�i�, bet jis per daug gerai numato ateitį, kad reaguotų į tai neapgalvotai. Istorikai vengia daug kalbėti apie keist� fakt�, kad jis palieka Kinij� kaip tik tada, kai ji pasiruo�usi pulti jam po kojomis. Gal tai įvyksta dėl to, kad jo dėmesį nuo ker�to atitraukia Chorezmo �achas Ala ad Dinas Muchamedas. �ingis ne tas �mogus, kuris neatsako į i��ūkius,�� atrodo, i��ūkiais jis tiesiog mėgaudavosi.
Jis puikiai suprato tautos ir įstatymo idėj� ir ėmėsi kurti savo įstatymų s�vad�, vadinam� jasa.
�Jeigu didieji, karved�iai ir daugybė ateityje gimsian�ių valdovo palikuonių grie�tai nesilaikys jasos, valstybės galybė subyrės ir baigsis. Kad ir kaip jiems tada reikės �ingischano, jo nebesuras�,�� sakė �ingischanas.
Taip kalbėjo �mogus, turėj�s ateities vizij�, svajoj�s i� atskirų gen�ių suburti viening� taut� ir suprat�s, kaip reikia valdyti toki� did�iul� �alį.
Baltas, raudonas ir juodas palapines �ingis naudojo taip, kaip apra�iau. Tai buvo savoti�kas g�sdinimas, kad miestai grei�iau pasiduotų. Mongolams, turintiems did�iules gyvulių bandas, visuomet buvo labai svarbu ganyklos, todėl jie kiek įmanydami vengė ilgų apsiaus�ių�� jos neatitiko nei mongolų būdo, nei �ingio karo meno supratimo. Mongolams svarbiausia buvo greitis ir judrumas. Prie�us varydavo miesto link. Kai kuriais at�vilgiais �ingis buvo negailestingas pragmatikas. Būtinai reikia paminėti vien� i� mongolų kovos ypatybių�� ker�t�. �od�iai �mes praradome daug gerų vyrų� buvo da�nai i�tariami po atsitraukimo naujam puolimui pateisinti.
�ingis visuomet norėjo i�bandyti nauj� technik� ir ginklus, pavyzd�iui, ilgas ietis. Lankas visada liko mongolų raitijos pagrindinis ginklas, bet jie naudojo ir ietis�� visai kaip viduram�ių riteriai. Jos puikiai tiko pėstininkų ir raitelių antpuoliams atremti.
Klasta�� dar vienas būdas, leid�iantis suprasti daugelį mongolų pergalių. �ingis ir jo vyrai atvir� kov� laikė kone gėdinga. Gudrybe laimėtos pergalės teikdavo daug daugiau garbės, ir jie nuolat ie�kojo būdų apgauti prie��, su kuriuo susidūrė. Tai buvo ir apsimestinis atsitraukimas, ir slapti rezervai, ir netgi �iaudinės i�kam�os ant atsarginių �irgų, norint pavaizduoti pajėgas, kurių i� tikrųjų neturėjo. Įdomu, kad po septynių �imtme�ių Badenas Powellis taikė lygiai tokius pat metodus Mafekingo gynyboje. Jis kūrė netikrus minų laukus, siuntė vyrus tiesti nematomos spygliuotos vielos ir naudojo kitokias gudrybes. Kai kurie dalykai nesikei�ia.
Nutikimas, kai �elmė �iulpė krauj� i� �ingio kaklo, įdomus. Niekur nėra paminėta nuodų, bet kaip kitaip t� veiksm� galima paai�kinti? Juk nėra reikalo �iulpti sukre�ėjusį krauj� i� kaklo �aizdos. Tai nepagreitina gijimo, netgi prie�ingai�� gali paskatinti kaklo arterijos, ir taip susilpnėjusios nuo dūrio, ply�im�. Istori�kai �is įvykis nutiko anks�iau, bet jis buvo toks ypatingas, kad negalėjau jo nepaminėti. Manau, �is epizodas bus ne kart� minimas, nebent į t� vos nepavykusį pasikėsinim� būtų �iūrima kaip į gėding�.
Knygoje nepaminėjau vieno istorinio įvykio�� kai i�tremtas i�badėj�s gentainis i�sitraukė peilį ir paėmė įkaitu jauniausi� �ingio sūnų Tolujų. Neįmanoma tiksliai �inoti, k� jis ketino padaryti, nes �elmė su kitais kariais jį tuoj pat nu�udė. Tokie įvykiai gali padėti paai�kinti, kodėl mongolai, vėliau susidūr� su arabų samdomais �udikais, darė visk�, kad juos sunaikintų.
�ingis tikrai nebuvo nepa�eid�iamas, jį daug kartų buvo su�eid� kautynėse. Ta�iau jį lydėjo sėkmė ir jis i�gyvendavo, lyg pateisindamas savo karių tikėjim�, kad yra palaimintas ir jam lemta nugalėti.
Pastaba apie įveiktus nuotolius: vienas i� did�iausių mongolų kariuomenės prana�umų, kad ji galėjo atsidurti bet kur ir u�pulti netikėtai. Yra patikimų �altinių, liudijan�ių, kad mongolai galėjo nukeliauti �e�ių �imtų mylių atstum� per devynias dienas, ma�daug po septyniasde�imt mylių per dien�, arba dar įspūdingiau: raitelis galėjo nujoti �imt� keturiasde�imt mylių per dien� ir dar i�silaikyti balne. Ilgiausiuose �ygiuose tekdavo keisti �irgus, bet Marco Polo u�ra�ai byloja apie mongolų pasiuntinius, kurie nuo au�ros iki sutemų nukeliaudavo du �imtus penkiasde�imt mylių.
�iem� nepaprastai i�tvermingus �irgus leisdavo laisvai palakstyti. Jie rup�nodavo snieg�, kad numal�intų tro�kulį, ir gebėdavo rasti pa�aro po sniegu. Kai pranci�konų vienuolis D�ovanis dėl Karpinis jojo per lygumas aplankyti chano Chu Bilajaus, jam Karakorume mongolai patarė pakeisti arklius į mongoli�kus, jei nenorįs, kad jo arkliai nudvėstų i� bado. Mongoli�kiems arkliams toks pavojus negrėsė�� jie buvo labai i�tvermingi. O vakarie�ių arkliai buvo veisiami stiprūs ir greiti kaip safolkų veislės, bet nebuvo kreipiama daug dėmesio į jų i�tverm�.
Krintantys �iedlapiai i� tikrųjų buvo. Apie �e�iasde�imt tūkstan�ių jaunų merginų pasirinko ver�iau �okti nuo Jen�ino sienų, negu matyti, kaip miestas pasiduoda u�puolikams. I�na�os
Delas - į chalat� pana�us mongolų drabu�is i� medvilnės, �ilko, brokato arba kailio. Da�niausiai dėvi klajojantys mongolai.
Vandenyje (kartais su priedais) virinta oda tampa kieta, pana�i į medien�. Buvo naudojama �arvams gaminti.
Bun�iukas - arklio uodegos a�utų kuok�tas, pritvirtintas prie ieties ar karties; buvo naudojamas kaip vėliava.
Geras - mongolų ir kaimyninių tautų klajoklių palapinė i� veltinio ir medinio rėmo, nesunki, lengvai i�ardoma ir pastatoma.
Li - kinų ilgio matas, tuo metu apytikriai 500 metrų (dabar lygiai 500 m).
�ia ry�ių vynu vadinamas Azijos tautų alkoholinis gėrimas, kuris labiau primena degtin�, o pagal gaminimo būd� artimesnis alui, mat gaminamas fermentuojant ry�ių u�pil�. Tikrasis vynas - i�spaustų sul�ių fermentacijos produktas, o degtinė - sul�ių distiliatas.
Mad�ongas - tradicinis kinų stalo �aidimas.
Tongas (Kinijoje) - bendrija arba grupuotė, susijusi su kriminaliniu pasauliu.
Ketgutas - siūlai i� smulkiųjų raguo�ių �arnų.
Turima omenyje Rytų Kinijos jūra.
Tumenas � �ingischano kariuomenės dalinys, susidedantis i� 10 000 karių.