Turinys

Pirma dalis

Antra dalis

Tre�ia dalis

Ketvirta dalis

Penkta dalis

�e�ta dalis

Septinta dalis

I�na�os

Pirma dalis 1

�e�iametis Gvidas Mafeo buvo i�kastruotas ir i�siųstas į Neapolį pas geriausius dainavimo mokytojus.

Vienuoliktasis did�iulės valstie�ių �eimos vaikas iki tol tepa�ino vien tik nuolatinį alkį bei �iaurum�. Vis� likusį gyvenim� Gvidas prisiminė, jog pirmus so�ius pietus bei mink�t� patal� jam suteikė tie patys �monės, kurie jį pavertė kastratu.

Kalnų miestelyje Karasenoje berniukas pateko į nuostabų kambarį glotniomis akmeninėmis plytelėmis i�klotomis tikromis grindimis, kur ant sienos tiksėjo laikrodis, gerokai i�g�sdin�s Gvid�, mat tokį dalyk� matė pirm� kart� gyvenime. Paskui vyrai, atskyr� jį nuo motinos, �velniai papra�ė padainuoti. Kai vaikas padainavo, atsilygindami pavai�ino jį raudonuoju vynu su medumi.

Tuomet vyrai berniuk� nurengė ir pasodino į �ilt� voni�. Tuo metu jį jau apgaubė toks saldus snaudulys, jog vaikas nieko nebebijojo. �velnios rankos pamasa�avo kakl�. Ir Gvidas, vėl nuslysdamas į vandenį, juto, jog vyksta ka�kas svarbaus bei nuostabaus. Niekas niekada neskyrė jam �itiek dėmesio.

Gvidas jau bema� snaudė, kai nepa�įstamieji jį pakėlė ir dir�ais priri�o prie stalo. Akimirksniui pasijuto tarytum krent�s. Taip nutiko todėl, kad galva atsidūrė �emiau nei kojos. Ta�iau paskui, kai tos pa�ios �ilkinės rankos, teikdamos nuodėming� malonum�, pradėjo judėti jam tarp kojų, berniukas vėl ėmė snūduriuoti. O kai pakilo peilis, jis atmerkė akis ir sukliko.

I�riet�s nugar� vaikas pradėjo grumtis su dir�ais. Bet tuomet balsas prie pat ausies atlaid�iai subarė:

��Ak, Gvidai, Gvidai!

�is įvykis įsirė�ė atmintin visiems laikams.

T� naktį jis nubudo sniego baltumo pataluose, kurie kvepėjo susmulkintais �aliais lapais. Nepaisydamas per�tėjimo po tvars�iu tarpkojyje, Gvidas i�sirop�tė i� lovos ir staiga i�vydo ma�� berniuk� veidrodyje. Po akimirkos suprato regįs savo paties atspindį, kurį anks�iau jam teko matyti tik glotniame vandens pavir�iuje. Vaikas ap�iūrėjo tamsius garbanotus savo plaukus, ap�iupinėjo vis� veid�, ypa� ma�� plok��i� nosį, �i jam pasirodė veikiau pana�i į drėgno molio gniu�ul� negu į kitų �monių nosis.

Prie veidrod�io vaik� aptik�s �mogus jo nenubaudė, bet paėm�s sidabrinį �auk�t� papenėjo sriuba, kalbėdamas ne itin suprantamus, bet raminan�ius, �od�ius. Ant sienos kybojo ma�i ry�kiaspalviai paveikslėliai, vaizduojantys ka�in kokius veidus. Patekėjus saulei, Gvidas galėjo geriau juos ap�iūrėti. O dar jis pamatė ant grindų por� odinių batelių�� juodų, �vilgan�ių, nedidukų, kaip tik tinkan�ių jo kojai. Ir berniukas suprato, kad bateliai priklauso jam.

Ėjo 1715 metai. Prancūzijoje k� tik numirė Liudvikas Keturioliktasis, Karalius Saulė. Petras Didysis vie�patavo Rusijoje.

Tolimoje kolonijoje �iaurės Amerikoje, Masa�ūsetse, Bend�aminui Franklinui sukako devyneri metai. Jurgis Pirmasis neseniai atsisėdo Anglijos sostan.

Afrikos vergai naujajame pasaulyje dirbo laukus abipus ekvatoriaus. Londone tave galėjo pakarti u� pavogt� duonos kepaliuk�. Portugalijoje eretikus degino gyvus.

I�eidami i� namų, kilmingi ponai dengdavo galvas dideliais baltais perukais, segėjo �pagas, o ma�ose brangakmeniais nusagstytose dė�utėse ne�iojosi uostom�jį tabak�. Jie mūvėjo ties keliais sagtelėmis susegtus brid�ius, kojines, avėjo batus auk�tais kulnais bei dėvėjo apsiaustus neapsakomai didelėmis ki�enėmis. Damos ver�davosi gofruotais korsetais ir lipino ant skruostų museles. Jos �oko menuet� pasipuo�usios krinolino suknelėmis, pri�iūrėjo salonus, įsimylėdavo ir svetimavo kaip patrakusios.

Mocarto tėvas dar negimė. Johanui Sebastianui Bachui buvo trisde�imt. Galilėjus numirė prie� septyniasde�imt trejus metus. Izaokas Niutonas buvo senis, o �anas �akas Ruso�� kūdikis.

Italų opera pavergė vis� pasaulį. Tais metais Neapolyje galėjai pamatyti Alesandro Skarla�io1 �II Tigrane�, o Venecijoje�� Vivald�io2 �Narone fatta Cesare�. D�ord�as Frederikas Hendelis buvo pats į�ymiausias kompozitorius Londone.

Saulėt�jį Italijos pusiasalį valdė įsiver�� u�sienie�iai. Austrijos erchercogui priklausė ir �iaurinis miestas Milanas, ir pietinė Neapolio karalystė.

Bet Gvidas nieko ne�inojo apie pasaulį. Jis netgi ne�nekėjo savo gimtinės kalba.

Neapolio miestas jam pasirodė įstabiausias i� visų iki tol matytų vietų. Konservatorija3, kurion jį atgabeno, stovėjo auk�tai vir�um miesto ir atrodė tarytum puikiausias palaco4.

Berniukas gavo juod� uniform�, sujuosiam� raudonu dir�u�� dailiau�i� drabu�į i� visų, kuriuos teko dėvėti, ir jis bema� negalėjo patikėti tuo, jog yra visam laikui paliekamas �ioje vietoje, kur am�inai dainuos bei mokysis muzikos. Visa tai tikrai neįmanoma,�� galvojo jis. Ir vien� gra�i� dien� teks keliauti namo.

Bet taip nenutiko.

Kai kar�t� popiet�, didelės ba�nytinės �ventės dien�, dailiai apsitais�s, �variomis �vilgan�iomis garbanomis, traukė minios u�tvindytomis gatvėmis kartu su kitų i�kastruotų berniukų procesija, Gvidas did�iavosi, kad yra vienas i� jų. Vaikų giesmės sklandė ore kartu su lelijų bei �vakių aromatais. O kai, į�engus po auk�tais ba�ny�ios skliautais, tarp gro�ybių, kokių niekada gyvenime nebuvo regėj�s, ploni berniukų balsai netikėtai sustiprėjo, Gvid� u�liejo tikrų tikriausia laimė.

Daugelį metų viskas jam klostėsi sėkmingai. Konservatorijos mokslai sekėsi kuo puikiausiai. Jis buvo apdovanotas sopranu, nuo kurio drebėdavo stiklai. Vos paėm�s į rankas plunksn�, i�syk pradėdavo ved�ioti natas. Kurti Muzik� Mafeo i�moko anks�iau, nei skaityti ir ra�yti. Mokytojai jį mylėjo.

Ta�iau po kurio laiko jis pradėjo suprasti daugiau.

Visų pirma Gvidas suvokė, jog ne visi muzikuojantys berniukai aplinkui buvo ankstyvoje vaikystėje i�kastruoti. Kai kuriems buvo lemta u�augus tapti tikrais vyrais, vesti, susilaukti vaikų. Ta�iau kad ir kaip virtuozi�kai grie�ė smuikininkai, kaip puikiai bekurdavo kompozitoriai, niekas niekada negalėjo pelnyti tokios �lovės bei turtų, kokie laukė garsaus dainininko kastrato.

Visame pasaulyje italų muzikantus graibstyte graibstė�� kviesdavo į ba�ny�ių chorus, rūmų orkestrus bei operos teatrus.

Ta�iau tik dainininkus sopranus pasaulis dievino. Tik dėl jų tarpusavyje var�ėsi karaliai, tik jie priversdavo sales klausytis u�gniau�us kvap�. Sopranai i�reik�davo pa�i� operos esm�.

Nikolino, Kortono, Ferio vardus �monės prisiminė dar ir tuomet, kai jiems ra�iusių kompozitorių pavardės kadai kas nugrimzdo u�mar�tin. Taigi ma�ajame konservatorijos pasaulėlyje Gvidas priklausė elitui, privilegijuotai grupei, kurios nariai buvo so�iau valgydinami, rengiami geresniais drabu�iais, įkurdinami �iltesniuose kambariuose, tokiu būdu puoselėjant ypating� jų talent�.

Ta�iau kastratų gretoms gausėjant, o sulaukusiųjų tam tikro am�iaus viet� u�imant naujiems, Gvidas netrukus pastebėjo, jog, nors kasmet po peiliu atsigula �imtai vaikų, tik saujelė i� jų pasi�ymi i�ties įstabiais balsais. Berniukai buvo gabenami i� visur: D�ankarlas, pirmasis Toskanos choro dainininkas, buvo i�kastruotas dvylikos metų Neapolin jį atve�usio kaimo maestro gerumo dėka; i� muzikantų �eimos kil�s Alonsas u� operacij� turėjo dėkoti savo dėdei kastratui; o i�didusis Alfredas jau taip seniai gyveno globėjo namuose, jog neprisiminė nei tėvų, nei jį operavusio chirurgo.

Bet buvo �ia ir tokių berniukų kaip Gvidas, kurie pateko konservatorijon murzini, bemoksliai, nė �od�io nesuprantantys neapolieti�kai.

Dabar jam tapo visi�kai akivaizdu, jog tėvai jį papras�iausiai pardavė. Tik berniukui knietėjo, ar prie� sudarant sandėrį kas nors pasivargino patikrinti jo bals�. �ito jis negalėjo prisiminti. Galbūt pakliuvo į jų tinklus kaip atsitiktinis vertingas grobis.

Ta�iau visa tai Gvidas su�inojo i� ausis pasiekusių gandų nuotrupų. Pirmasis balsas chore, solistas konservatorijos scenoje, jis jau ra�ė pratimus jaunesniesiems mokiniams. De�imtmetis Mafeo buvo nugabentas į teatr� pasiklausyti Nikolino, gavo asmeninį klavesin�5 bei leidim� sėdėti iki vėlumos ir praktikuotis. �iltos antklodės, geras kostiumas ir daugelis kitų dalykų tapo apdovanojimais, apie kuriuos jis nebūtų drįs�s nė u�siminti. Be to, berniukas nuolat vykdavo dainuoti susi�avėjusiai publikai, apsuptas tikrojo palaco �vilgesio.

Iki to meto, kai slenkant antrajai gyvenimo de�im�iai Gvid� apipuolė įvairios abejonės, jis jau spėjo parengti sau puikų fundament� mokslo bei disciplinos srityje. Jo balsas�� auk�tas, tyras, nepaprastai lengvas ir lankstus�� dabar buvo laikomas visuotinai pripa�intu stebuklu.

Bet, kaip kad paprastai nutinka kiekvienai �mogi�kai būtybei, nepaisant i�kastravimo nulemtos mutacijos, protėvių kraujas ir toliau darė įtak� vaikinuko formavimuisi. Tamsiaplaukių, kresnų �monių palikuonis negalėjo tapti tokiu pat auk�tu, lieknu it nendrė eunuchu kaip daugelis kitų kastratų. Jo figūra veikiau buvo sunki, proporcinga, sukelianti apgauling� jėgos įspūdį.

Ir nors garbanoti ka�toniniai plaukai bei jausmingos lūpos priminė cherubin�, tamsūs pūkeliai vir�um vir�utinės lūpos suteikė veidui vyri�kumo.

I� tiesų Gvidas būtų atrod�s labai patrauklus, jei ne dvi aplinkybės: nosis, sulau�yta parkritus ankstyvoje vaikystėje, tapo suplota tarytum nuo giganti�ko kum��io smūgio. O rudose akyse, didelėse ir sklidinose jautrumo, kartais �ybtelėdavo gudrumas bei �iaurumas�� valstieti�kos kilmės paveldas.

Jo protėviai buvo nekalbūs ir apdairūs, o Gvidas tapo atkakliu mokiniu bei stoiku. Jo protėviai sunkiai dirbo �em�, jis negailestingai aukojosi vardan muzikos.

Ta�iau nei Gvido manierose, nei i�orėje neatsispindėjo joks grubumas. Negana to, laikydamas savo mokytojus pavyzd�iu, mokinys įsisavino visk�, k� galėjo: grak��ias manieras, jų dėstom� poezij�, lotynų bei klasikin� italų kalbas.

Taigi jis virto ganėtinai solid�ios i�vaizdos dainininku, o neįprasti bruo�ai tik suteikdavo gundan�io patrauklumo.

Vis� gyvenim� kas nors apie jį kalbėdavo: �Koks jis atgrasus!�, bet visuomet atsirasdavo kitas, kuris tuo pat metu �ūktelėdavo: �Bet koks jis �avingas!�

Ta�iau apie vien� savo savyb� Gvidas nė nenutuokė: jo i�orėje tarytum slypėjo grėsmė. Jo protėviai buvo grubesni u� savo auginamus gyvulius, ir jis pats atrodė pana�us į �mogų, galintį padaryti bet k�. Todėl vaikin�, nors pats to nė nenumanė, juosė savoti�kas apsauginis laukas. Niekas niekada nemėgindavo jo u�kliudyti.

O apskritai visi, pa�įstantys Gvid�, jį mylėjo. Paprasti berniukai stengdavosi su juo susibi�iuliauti nė kiek ne ma�iau negu eunuchai. Smuikininkai jį mylėjo, nes jis susi�avėdavo kiekvienu i� jų ir ra�ė jiems nepaprastai gra�i� muzik�. Visi bi�iuliai �inojo, jog Mafeo yra tylus, rimtas, mandagus me�kiukas, kurio liaujiesi bijoj�s, vos tik susipa�įsti artimiau.

Gvidas ėjo penkioliktuosius metus, kai vien� ryt� nubud�s i�girdo nurodym� nusileisti į maestro kabinet�. Vaikinas nei�sigando. Jam niekada nieko blogo nenutikdavo.

��Sėskis,�� paliepė mylimas mokytojas, maestro Kavala.

Aplinkui susirinko visi kiti. Niekada anks�iau jie nesielgė taip maloniai, ir ka�kas aplink susispietusių �monių veiduose jam nepatiko. Staiga Mafeo suprato kas. Visa tai jam priminė kambarį, kuriame buvo i�kastruotas. Ta�iau vaikinas nuvijo �alin �į prisiminim�.

Maestro, sėdintis prie rai�iniais puo�to staliuko, pamerkė plunksn� į ra�alin�, para�ė stambiu �riftu kelis skai�ius ir įteikė pergament� Gvidui.

�1727 metų gruodis�. K� tai galėtų reik�ti? Gvidas visu kūnu pajuto nestiprų drebulį.

���ia tavojo debiuto Romoje data�� tavo pirmojoje operoje, kurioje būsi primo uomo6.

Taigi Gvido svajonė i�sipildė.

Jis netaps ba�nytinio choro giesmininku�� nei kaimo parapijoje, nei netgi didelėje miesto katedroje. Ne, ne, netgi ne Siksto koply�ioje. Jis pakilo dar auk��iau ir pateko i�syk į svajon�, teikusi� įkvėpimo jiems visus �iuos metus, nesvarbu, varg�ai ar turtuoliai jie buvo. Toji svajonė�� opera.

��Roma,�� su�nib�dėjo jis vienas, �engdamas koridoriun. Bet ten, matyt, lūkuriuodami jo, stoviniavo du studentai. Gvidas praėjo pro �alį kiemo pusėn, tarytum nepastebėdamas jų.�� Roma,�� suku�dėjo dar kart�, vartydamas �į �odį ant lie�uvio, tardamas taip pat pagarbiai ir baimingai, kaip jau du tūkstan�ius metų apie t� miest� kalbėjo �monės.

Taigi jis vyks į Rom�, o dar į Florencij�, Venecij�, Bolonij�, o paskui į Vien�, Drezden�, Prah�, į visas prie�akines pozicijas, kurias u�kariavo kastratai. Į London�, Maskv�, o po to atgal į Palerm�! Jis vos nenusikvatojo balsu.

Bet ūmai ka�kas palietė jo rank�, ir Gvidas krūptelėjo persmelktas nemalonaus pojū�io. Prie� akis tebemirgėjo lo�ės bei plojan�ios salės.

Kai vizija i�sisklaidė, pamatė auk�taūgį eunuch�, vardu D�inas�� �viesiaplaukį, lies� �iaurės ital� pilk�vai mėlynomis akimis, kuris visuomet ir visais at�vilgiais jį lenkė. O �alia D�ino stovėjo Alfredas, tur�ius�� jo ki�enėse nesibaigdavo pinigėliai.

Juodu pasakė Gvidui, kad jis galįs eiti miestan ir kad maestro padovanojo jam �i� dien�, idant at�v�stų.

Tik tuomet Gvidas suprato, kodėl �ie mokiniai �ia. Jie buvo kylan�ios konservatorijos �vaig�dės.

Ir dabar Mafeo tapo vienu i� jų. 2

Bet tereikėjo jai i�tiesti rankas, ir vaikas skriete nuskriejo ant kelių, sustingo prisispaud�s prie jos krūtinės, viena ranka apkabin�s motinos kakl�, o kita stipriai, skausmingai įsikirt�s jai į petį.

Ji pati buvo bema� mergai�iukė, bet Tonijus �ito ne�inojo. Vaikas jautė jos lūpas ant skruosto, ant plaukų, alpėjo jos glamonėjamas. Ir įveik�s skausm�, kuris akimirksniui u�valdė prot�, pagalvojo: �Jeigu a� j� i�laikysiu, ji i�liks tokia kaip dabar, ir toji kita būtybė nebepasirodys bei nenuskriaus man�s.�

Bet ūmai ji i�silaisvinusi krestelėjo neklusnias juodų plaukų bangas. Rudos jos akys tebebuvo paraudusios nuo neseniai lietų a�arų, bet jau �ėrėjo i� susijaudinimo.

��Tonijau!�� �ūktelėjo ji impulsyviai kaip vaikas.�� Dar ne vėlu! A� pati tave aprengsiu!�� Motina pliauk�telėjo delnais.�� A� nusivesiu tave į �vento Morkaus bazilik�.

Subruzdusios auklės mėgino j� sulaikyti, ta�iau motinai jokie draudimai neegzistavo. Kambarį u�plūdo linksmumas, suskato bėgioti tarnai, suvirpėjo �vakių liepsnelės. Motinos pir�tai vikriai segiojo atlasinių brid�ių ir i�siuvinėtos liemenės sagas. Dainuodama sen� dainel�, ji perbraukė �ukomis per mink�tas, �ilkines juodas sūnaus garbanas bei du kartus skubiai jį pabu�iavo.

Juodu ėmė leistis koridoriumi �emyn, ir berniukas pasi�okinėdamas nukūrė į priekį, pakerėtas garsaus madingų batelių pakulnių kauk�ėjimo. O u� nugaros vis� laik� girdėjo meloding� motinos dain�.

Pasipuo�usi juodo aksomo suknele, ji atrodė stulbinamai. Auksin� jos od� u�liejo raudonis, ir seno �ibinto �viesoje, nutvieskusioje j� gondolos felce7, kur jinai �murk�telėjo, veidas �iek tiek įkypomis akimis nepaprastai panė�ėjo į madonų atvaizdus i� senų bizanti�kų paveikslų. Motina pasisodino vaik� ant kelių. U�uolaidėlė u�sitraukė.

��Ar tu mane myli?�� paklausė ji.

Tonijus tylėjo, erzindamas j�. Tuomet jinai prisispaudė prie jo skruostu, o paskui pakuteno ilgomis savo blakstienomis, ir jis nenorom prajuko.

��Ar tu mane myli?

��Taip.

Jisai tuojau pat pajuto �ilt�, �velnų apkabinim� ir akimirksniui sustingo, norėdamas prat�sti saldų pojūtį.

Juodviem einant per aik�t�, berniukas �oko laikydamasis u� motinos rankos. Visi buvo ten! Jis visiems lankstėsi, ka�kieno rankos tar�ė vaiko plaukus, spaudė prie i�kvėpintų sijonų. Jaunas tėvo sekretorius, senjoras Lemas, septynis kartus i�metė ma�ylį auk�tai į or�, kol motina galiausiai jį sulaikė. O gra�uolė jo tetulė Katrina Lizani, tempianti i� paskos du sūnelius, atmetė �yd� ir pa�iupusi Tonijų prispaudė prie baltos kvapnios savo krūtinės.

Bet vos tik jie į�engė į did�iul� ba�ny�i�, Tonijus nutilo.

Niekada anks�iau jam neteko regėti nieko pana�aus. Marmurines kolonas aplinkui juosė degan�ios �vakės ir fakelai, skais�iai plykstelintys nuo kiekvieno vėjo dvelktelėjimo pro praviras duris. Ant giganti�kų kupolų �vytėjo angelai bei �ventieji, visos sienos, arkos ir skliautai aplinkui pulsavo auksu, mirgėjo milijonų milijonais ma�uly�ių briaunų.

Netardamas nė �od�io, Tonijus u�sliuogė motinai ant rankų, tarytum į kokį medį. Ji net susverdėjo nuo jo svorio ir nusijuokė.

O paskui per mini�, lyg įsidegusių pliauskų tra�kesys, nuvilnijo susi�avėjimo �urmulys. Sutrimitavo fanfaros. Tonijus ėmė kaip pa�ėl�s sukioti galv�, stengdamasis nustatyti, i� kur �ios aidi.

���iūrėk!�� su�nib�dėjo motina, sugriebusi jį u� rankos.

O vir�um �monių galvų, did�iuliame soste po besiplaikstan�iais baldakimais, pasirodė do�as. Ore pasklido sunkus, aitrus smilkalų kvapas. O fanfaros suskambo dar garsiau ir �ai�iau.

Paskui pasirodė Did�iosios tarybos nariai �ėrin�iais apdarais.

��Antai tavo tėvas!�� �ūktelėjo motina Tonijui, bema� dusdama i� pusiau vaiki�ko susijaudinimo.

Pasirodė auk�ta, kaulėta Andrea Treskio figūra. Jo drabu�io rankogaliai vilkosi grindimis, �ili plaukai panė�ėjo į liūto kar�ius, o įdubusios, i�blukusios akys �velgė į vien� ta�k�, tarytum statulos, stovin�ios prie�ais jį.

��Tėti!�� nesusiturėj�s riktelėjo Tonijus.

Ka�kas atsigr�ė. Motina stengėsi įveikti juok�. Ir t� akimirk� patarėjas minioje pastebėjo sūnų. Jo �vilgsnis i�syk atgijo, veidas visi�kai pasikeitė, jis nusi�ypsojo bema� triumfuojan�ia �ypsena, o akys su�ibo.

Tonijaus motina nuraudo.

Bet tuomet staiga, tarytum i� oro, pasigirdo giesmė�� galinga auk�tų, ai�kių balsų daina. Tonijui u�gniau�ė kvap�. Kelet� akimirkų apstulb�s vaikas negalėjo pajudėti, o paskui krūptelėjo ir pakėlė akis į vir�ų. Ry�ki �viesa kaipmat jį apakino.

��Nesimuistyk!�� tarstelėjo motina, vos benulaikydama jį ant rankų.

O giesmė darėsi vis galingesnė ir sodresnė. Jos bangos ritosi i� kitos mil�ini�kos navos pusės, viena melodija persipynė su kita. Tonijui atrodė, tarytum jis visa tai mato�� giganti�k� auksinį tinkl�, i�mest� į banguojan�i� jūr�, tviskantį prie� saul�. Rodos, patį or� u�plūdo garsas. Ir tik vėliau jis pastebėjo giedotojus�� auk�tai vir� galvos.

Jie stovėjo dviejose did�iulėse galerijose kairėje bei de�inėje pusėje; burnos pra�iotos, o veidai �vytėjo atsispindin�ioje �viesoje. Jie panė�ėjo į angelus i� mozaikų.

Tonijus tuojau pat nusirito ant grindų pajut�s, kaip petimi nuslydo jį sugauti mėginanti motinos ranka. Berniukas prasibrovė pro kvepalais ir vėsiu oru prakvipusių sijonų bei apsiaustų spūstį, ir pamatė prie�ais save duris, u� kurių buvo laiptai.

Belipant auk�tyn atrodė, jog sienos aplinkui virpa lyg vargonų stygos, ir staiga jis atsidūrė ten�� choro �ilumoje, tarp auk�taūgių dainininkų.

Kilo �ioks toks s�my�is. Berniukas kaipmat atsirado prie pat turėklų ir pa�velgė į akis vienam mil�inui�� i�ties mil�inui, o ne �mogui�� giedan�iam tyru, nuostabiu balsu, pana�iu į trimito gars�. �itas �mogus dainavo diding� �odį: �Aleliuja!�, ir jis skambėjo ypatingai, lyg į ka�k� nukreiptas �auksmas. Visi kiti vyrai, stovintys mil�inui u� nugaros, perėmė �į �auksm� kartodami jį ir kartodami taip, jog vienas �odis ritosi ant kito tarytum banga.

O kitoje ba�ny�ios pusėje kitas choras antrino pirmajam, stiprindamas bei stiprindamas gars�.

Tonijus pravėrė burn�. Ir u�dainavo. Jis i�ringavo t� patį vienintelį �odį kartu su giedotoju mil�inu, ir staiga pajuto ant peties �ilt� rank�. Giesmininkas linktelėjo jam, o didelės, �iek tiek apsiblaususios rudos jo akys sakė: �Taip, t�sk!� Paskui Tonijus prisiglaudė prie lieso�� jis i�kart tai pajuto per drabu�ius�� to �mogaus �ono, ir i�syk vaiko juosmenį apsivijusi ranka pakėlė jį auk�tyn.

Apa�ioje liūliavo visi susirinkusieji: do�as savajam soste, Senato nariai purpuriniais drabu�iais bei visi Venecijos patricijai baltais perukais, bet Tonijus neatitraukė akių nuo giesmininko veido, pakerėtas unisonu skamban�ių jų abiejų balsų. Tonijus nejautė savo kūno, nes sklandė ore, pakylėtas susiliejusių balsų�� savojo ir giedotojo. Jis matė pasigėrėjim� �vytin�iose vyro akyse, i� kurių i�garavo mieguistumas. Ir visi stebėjosi galingu garsu, besiver�ian�iu i� �io vyro krūtinės.

Kai viskam pasibaigus berniukas vėl buvo sugr��intas į motinos rankas, ji kreipėsi į �emai nusilenkusį mil�in�:

��Dėkoju, Alesandrai.

��Alesandras, Alesandras,�� ku�dėjo Tonijus, jau sėdėdamas gondoloje. O paskui, prisiglaud�s prie motinos, desperati�kai paklausė:�� Mama, ar u�aug�s a� taip dainuosiu? Ar a� dainuosiu kaip Alesandras?�� vaikas neįstengė jai paai�kinti.�� Mama, a� noriu tapti vienu i� tų dainininkų!

��O Dieve, Tonijau, ne!�� ji nusijuokė. Ir, ka�kaip keistai mostelėjusi ranka auklei Lenai, pakėlė akis į dangų.

Kopdami ant stogo, visi nami�kiai be paliovos plepėjo bei dūsavo. Pa�velg�s į Did�iojo kanalo �iotis ir nekantriai tikėdamasis pamatyti berib� kerin�i� tams�, kurion paprastai nugrimzdavo lagūna, Tonijus krūptelėjo: vis� akvatorij� nutvieskė pa�vaistė�� ant vandens mirguliavo �imtų �imtai �ibintų. Jam pasidingojo, tarytum jūron i�siliejo visas ribuliuojantis �vento Morkaus bazilikos ap�vietimas. Pagarbiai �nib�dėdama, motina jam prane�ė, jog valstybės vyrai tokiu būdu atiduoda pagarb� �ventajam Jurgiui.

Aplinkui vie�patavo tyla, tik �vilpavo vėjas, kadai kas sulau��s menkus suardyto sodo ant stogo grebėstus. Aplinkui, �iug�dėdami sausais lapais, gulėjo i�virt� negyvi med�iai, �aknimis vis dar įsikabin� į apverstus vazonus su �emėmis.

Tonijus palenkė galv�. �ilta motinos ranka palietė �velnų jo sprando linkį, ir vaikas pajuto nebyli�, �iurpi� baim�, privertusi� dar labiau prisispausti prie jos.

T� pa�i� naktį, iki pat kaklo apkam�ytas savo lovoje, jis nemiegojo. Motina gulėjo ant nugaros, �iek tiek pravėrusi lūpas, ir kampuotas jos veidas su�velnėjo, rodos, prie� jos pa�ios vali�. Arti viena kitos pritrauktos akys, tokios nepana�ios į jo paties, tapo nepaprastai rimtos, antakiai suraukti taip, jog atrodė, tarytum ji ne tik nemiega, bet, prie�ingai, dėl ka�ko be galo susikaupusi.

Atmet�s antklod�, Tonijus basas nuslydo ant �altų grindų.

Jis �inojo, kad naktį pasirodo gatvės dainininkai. Atlapoj�s medines langines i�ki�o galv�, įsiklausė ir pagaliau tolumoje i�girdo tylius auk�to balso garsus. Jam pritarė bosas, �iurk�tokas styginių disonansas, ir sulig kiekviena fraze melodija darėsi vis auk�tesnė, platesnė.

Naktis buvo miglota, nepavyko į�iūrėti nei formų, nei siluetų, tik vienintelio fakelo aureol� apa�ioje. Tonijus klausėsi dainos atrėm�s galv� į drėgn� sien�, apglėb�s kelius, ir staiga pasijuto es�s ten, �vento Morkaus bazilikos galerijoje. Alesandro balsas jį jau apleido, bet i�liko jausmas�� sklandi tarsi sapnas muzikos tėkmė.

Pravėr�s lūpas, jis i�dainavo kelet� auk�tų natų kartu su tolimais dainininkais gatvėje ir ūmai vėl pajuto Alesandro rank� sau ant peties.

Bet kas staiga jam u�kliuvo? Kas pradėjo erzinti tarsi akin įkritusi muselė? Jo s�monėje, visuomet tokioje ai�kioje ir kol kas dar nesudrumstoje mokslų, vėl atsirado kakl� palietusio mink�to delno pojūtis, i�plaukė vaizdas plevenan�ios rankovės, kylan�ios auk�tyn link peties. Visiems iki tol pa�inotiems auk�tiems �monės tekdavo pasilenkti, norint paglostyti tokį ma�� berniuk� kaip Tonijus. Bet jis prisiminė, kad netgi ten, galerijoje, skambant giesmei, nustebo, kaip lengvai jį apglėbė toji ranka.

Ji atrodė giganti�ka, stebuklinga, toji ranka, pa�iupusi, apkabinusi krūtin� taip, tarsi jis būtų �aisliukas, ir pakėlusi auk�tai auk�tai�� į muzik�.

Ta�iau daina nedavė jam ramybės, i�traukė i� prisiminimų, kaip ir kiekviena melodija, gimdanti kar�tas svajones apie klavesin�, kuriuo grodavo motina, arba apie jos tamburin�, arba apie susiliejusį jų abiejų balsų skambesį. Apie bet k�, kas galėjo prat�sti �i� melodij�. �tai �itaip, virpėdamas ant palangės, jis nė pats nepastebėjo, kaip u�migo.

Tik būdamas septynerių Tonijus su�inojo, kad Alesandras ir visi auk�taūgiai �ventojo Morkaus ba�ny�ios giesmininkai buvo kastratai. 3

O sulauk�s devynerių jis jau �inojo, kas konkre�iai buvo nupjauta �ioms vori�koms būtybėms, o kas palikta, ir kad būtent peilis tapo auk�to jų ūgio bei neįtikėtino rankų ilgio prie�astis, kadangi po siaubingos operacijos jų kaulai nepasidarydavo tokie tvirti kaip vyrų, galin�ių paleisti į pasaulį vaikų.

Bet �ia buvo visiems �inoma paslaptis. Kastratai giedojo visose Venecijos ba�ny�iose. Senstelėj� jie tapdavo muzikos mokytojais. Tonijaus mokytojas Bepas irgi buvo i�romytas.

O operoje, kurioje lankytis Tonijus dar buvo per ma�as, jie demonstravo dangi�kus stebuklus. �Nikotinas, Karestinas, Sensinas!��� dūsaudavo tarnai kit� dien� tardami jų vardus, ir netgi Tonijaus motina sykį atsisakė savo įprastinės vienatvės bei nuėjo pasiklausyti jauno dainininko i� Neapolio, Farinelio, kurį visi vadino tiesiog Berniuku. Tonijus verkė, nes negalėjo eiti. Po keleto valandų nubudo ir pamatė, kad motina sugrį�usi namo atsisėdo prie klavesino, nė nenusimetusi lietaus permerktos skraistės, �vytin�ios tamsoje kaip ir jos baltas, tarytum porcelianinis veidas, mėgino silpnu, netvirtu balsu pakartoti Farinelio arijų melodijas.

Deja, varg�ai daug kam ry�tasi, kad gautų pavalgyti bei atsigerti, todėl mums niekada nestigs tų stebuklingų auk�tų balsų. Ta�iau kaskart, kai Tonijus pamatydavo Alesandr� u� ba�ny�ios ribų, neju�ia sav�s klausdavo: �Ar jis verkė? Ar mėgino pabėgti? Kodėl jo motutė nepaslėpė sūnaus?� Bet pailgame Alesandro veide nebuvo nieko daugiau, tik mieguistas gera�irdi�kumas, ka�toniniai plaukai pra�matniai gaubė �velni� it mergaitės od�, o jo kūno gilumoje slypėjo balsas, kuris ba�ny�ios galerijoje, auksinių dekoracijų fone, laukė palaimingosios akimirkos, paversdavusios jį�� bent jau Tonijaus akyse�� angelu.

Tuo metu Tonijus �inojo ir tai, jog jis�� Markas Antonijus Treskis, Andrea Treskio sūnus. Jo tėvas, kadaise vadovav�s �viesiausiosios8 galeroms tolimosiose jūrose, neseniai, po ilgametės tarnybos Senate, buvo i�rinktas į Trijų Taryb�, t� patį pagarbų, siaub� keliantį inkvizitorių triumvirat�, kuris turėjo galios are�tuoti, kankinti, pasmerkti ir įvykdyti bet kokį nuosprendį bet kokiam �mogui�� netgi mirties nuosprendį.

Kitaip tariant, Tonijaus tėvas priklausė �monėms, kurių vald�ia pranoko paties do�o.

O Treskių pavardė jau i�tis� tūkstantmetį puikavosi �Auksinėje knygoje�. Jis priklausė admirolų, ambasadorių, �ventojo Morkaus prokuratorių ir nesuskaitomos daugybės senatorių giminei. Trys seniai mir� Tonijaus broliai�� pirmosios �monos, irgi atgulusios kapan, vaikai�� kadaise u�ėmė auk�tus postus.

Ir Tonijus sulauk�s dvide�imt trejų metų tikriausiai u�ims viet� tarp jaunų valstybės tarnautojų, kurie vaik�tinėja Broglio�� ilgame aik�tės ruo�e prie�ais Valstybės kanceliarij�.

Iki tol veikiausiai mokysis Paduvos universitete, leisis į dvejų metų kelion� jūra, va�inės po įvairias �alis. O kol kas jis privalėjo leisti ilgas valandas rūmų bibliotekoje, stebimas �velnių, bet budrių mokytojų akių.

Ant sienų kybojo portretai. Juodaplaukiai, �viesiaod�iai Treskių �eimos vyrai, tarytum nulipdyti pagal vien� pavyzdį: grak�tūs, auk�ti, pla�iomis kaktomis, ant nugarų krintan�iais banguotais plaukais. Dar būdamas ma�as, Tonijus atrasdavo savyje pana�umo į juos, beje, į kai kuriuos daugiau negu į kitus: į velionius dėdes, pusbrolius bei brolius: Leonard�, mirusį nuo d�iovos viename i� auk�tutinių kambarių, D�ambatist�, nuskendusį jūroje prie Graikijos krantų, ir Filip�, kurį pribaigė maliarija tolimame imperijos forposte.

Bet kai kuriuose portretuose berniukas regėjo veid�, ypa� pana�ų į jo paties: �io jaunuolio akys buvo tokios pat gilios bei tamsios, burna tokia pat plati, putliomis lūpomis, kurios nuolatos bema� �ypsojosi. Tonijus atrasdavo jį tarp daugybės pra�matniai apsitaisiusių �monių tik tuose portretuose, kur Andrea buvo pavaizduotas dar jaunas, apsuptas savo brolių ir sūnėnų. Sunku buvo sugretinti kiekvien� veid� su vienu ar kitu vardu, atskirti vien� nuo kito tokioje gausybėje. Bendra giminės istorija apimdavo juos visus, apipindama kerin�iomis legendomis apie jų nars� bei visi�k� pasiaukojim�.

Visi trys sūnūs kartu su tėvu ir niūria jo pirm�ja �mona �velgė į Tonijų i� drobės pa�iuose prabangiausiuose rėmuose, pakabintuose ant sienos ilgame valgomajame.

��Jie tave stebi,�� erzino vaik� auklė Lena, pildama į lėk�t� sriubos. Ji buvo sena, bet linksma, maloni ir labiau rūpinosi ne Tonijumi, o jo motina Mariana.

Lena nenumanė, kaip skaudu jam buvo �velgti į tuos rausvaskruos�ius, rūpestingai nutapytus veidus. Jis tro�ko, kad broliai būtų gyvi, kad jie gyventų �ia, norėjo atlapoti duris į kambarius, sklidinus �velnaus juoko bei sumai�ties. Kartais fantazuodavo, kaip viskas galėtų atrodyti, įsivaizduodavo ilg� pietų stal�, prie kurio sėdi broliai. Leonardas pakelia taur�, Filipas pasakoja apie jūrų kautynes, ir siauros motinos akys, kurios atrodo ma�os liūdesio akimirkomis, i�siple�ia i� susi�avėjimo.

Bet �iame ma�ame �aidime egzistavo viena keista, absurdi�ka detalė, apie kuri� Tonijus su�inojo anaiptol ne i�kart. Jinai berniuk� be galo i�g�sdino. Gerokai anks�iau, nei jis suvokė �ių �od�ių prasm�, jam buvo prane�ta, jog kiekvienoje garsioje Venecijos �eimoje veda tik vienas sūnus. Ir �is paprotys toks senas, jog įgavo įstatymo gali�. Paskutiniuoju tokiu sūnumi Treskių giminėje tapo Filipas, kurio bevaikė �mona po jo �ūties sugrį�o pas savo giminai�ius. Bet jeigu bet kuris i� �ių �e�ėliais virtusių brolių būtų gyven�s pakankamai ilgai ir susilauk�s sūnaus, Tonijus niekada nebūtų atsirad�s! Jo tėvas niekada nebūtų ved�s antros �monos. Tonijus apskritai neegzistuotų. Taigi jisai gyvybės dovan� gavo tik todėl, kad broliai pasitraukė nepalik� palikuonių.

Jam ne i�syk pavyko galutinai visa tai suvokti. Bet po kurio laiko jis priprato prie to, kaip priprantama prie negin�ijamos tiesos: jam ir broliams niekada nebuvo lemta susitikti.

Vis dėlto berniukas leisdavo savo vaizduotei įsisiūbuoti; jo fantazijose tu�ti kambariai buvo skais�iai ap�viesti, juose grojo muzika, skambiais balsais kalbėjosi vyrai bei moterys, jo giminai�iai, i�tisas pulkas nepa�įstamų pusbrolių.

Ir visuomet tarp jų�� prie pietų stalo ar ant puotų salės parketo�� būdavo ir tėvas: �tai jis atsigr�ia, �iumpa jaunėlį sūnelį į glėbį bei apiberia kar�tais bu�iniais.

I� tiesų Tonijus retai matydavo tėv�.

Bet tais retais atvejais, kai Lena pa�aukdavo jį ir susijaudinusi �nib�dėdavo, jog Andrea liepė pakviesti sūnų, Tonijų apimdavo begalinis d�iaugsmas. Auklė papuo�davo jį pa�iais geriausiais drabu�iais: raudonai rudu aksominiu �varkeliu, kuris patiko jam pa�iam, arba tamsiai mėlynu, motinos mėgstamiausiu. Tuomet su�ukuodavo vaiko plaukus taip, kad �ie kristų �vilgan�ia banga, nesuri�ti kaspinu. �itoks jis atrodė dar visai ma�as ir dėl to nir�o. Tuomet ateidavo �iedų su brangakmeniais eilė, kailiu pamu�to apsiausto bei jo nuosavos ma�os �pagos, rubinais papuo�ta rankena. Pagaliau, deramai aptaisytas, berniukas patraukdavo pas tėv�, ir pakulnių kauk�ėjimas į marmurines grindis glostė jo klaus�.

Susitikimas visuomet vykdavo did�iojoje pagrindinio auk�to svetainėje�� did�iulėje salėje, pa�ioje erdviausioje �io dideliais kambariais pasi�ymin�io namo patalpoje. Vienintelis baldas�� rai�iniais puo�tas stalas, ilgumo sulig trijų �monių ūgiu. Mozaikinis pie�inys ant grindų vaizdavo pasaulio �emėlapį, o lubos�� begalinį mėlį bei jame pakibusius angelus, i�vyniojan�ius plevenan�i� juost� su lotyni�ku u�ra�u. I� kitų kambarių �ionai sklido blanki, ribuliuojanti �viesa, bet Tonijui ji atrodė �ilta, nes gaubė lies�, bema� bekūn�, Andrea Treskio figūr�.

Tonijus nusilenkdavo. O pakėl�s akis pamatydavo t� patį pagarbi� baim� keliantį tėvo �vilgsnio gyvum�: �itos jaunos akys, spinduliuojan�ios neslepiamu i�didumu bei meile, rodos, egzistavo atskirai nuo lieso, rauk�lėto tėvo veido.

Andrea pasilenkdavo pabu�iuoti sūnaus. Jo lūpos būdavo mink�tos, jis paliesdavo Tonijaus skruost� netardamas nė garso, o paskui kaskart�� nors kasmet Tonijus tapdavo auk�tesnis bei sunkesnis�� �iupdavo berniuk� ir akimirksniui prispausdavo prie krūtinės, ku�dėdamas jo vard� taip, tarsi �is būtų ma�as palaiminimas.

Aplinkui stovintys tarnai �ypsodavosi bei mirk�iodavo. Per kambarį nuvilnydavo lengvo susijaudinimo banga. O paskui viskas baigdavosi. Tonijus puldavo prie lango motinos kambaryje vir�uje ir �iūrėdavo, kaip tėvo gondola slenka kanalu �emyn, aik�tės pusėn.

Niekam nederėjo sakyti Tonijui, jog jis yra paskutinysis Treskių giminės atstovas. Mirtis i�d�iovino visas didingo giminės med�io �akas, ir neliko netgi nė vieno pusbrolio, kuris galėtų i�saugoti �i� pavard�. Tonijus turėjo vesti jaunas, privalėjo ruo�tis įvykdyti savo pareig�. O kai retkar�iais jam vis dėlto pasitaikydavo susirgti, jis apimtas siaubo laukdavo tarpduryje pasirodan�io tėvo; visa Treskių giminė tomis valandomis gulėdavo drauge su juo ant pagalvės.

Tai jį kartu ir kerėjo, ir g�sdino. Jis niekada negalėjo tiksliai prisiminti momento, kai suvokė visus savo visatos matmenis. Jam atrodė, jog visas pasaulis gena pla�ias �alsvas kanalo bangas link jo slenks�io. I�tisus metus kanale vykdavo regatos, kurių metu pro �alį slysdavo �imtai �vilgan�ių juodų gondolų. O vasar� �e�tadienio vakarais prasidėdavo pra�matnūs paradai, didikų �eimos i�puo�davo savo peotas9 girliandomis bei paauksuotomis dievų ir deivių statulėlėmis. Kasdien pro �alį savais reikalais skubėdavo patricijai, kurių valtys būdavo i�klotos spalvingais kilimais. I� ma�o medinio balkonėlio vir�um laukųjų durų Tonijus galėjo pamatyti pa�i� lagūn�, kur tolumoje i�met� inkarus stovėjo dideli laivai. Vaiko ausis pasiekdavo saliutuojan�ių patrankų gaudesys ir fanfarų garsai i� Do�ų rūmų pusės.

Jis girdėdavo nesibaigian�ias gondoljerų dainas, gatvės dainininkų serenadas, aidin�ias tarp gelsvai �alsvų ir ro�inių sienų, įstabiai saldų plaukiojan�ių orkestrų skambesį. Naktimis po �vaig�dėmis vandenis vagodavo įsimylėjėlių valtelės. �velnus jūros brizas atne�davo iki Tonijaus serenadas. Ir net ankstyvais rytais, kai jam būdavo nuobodu arba liūdna, galėjo lydėti �vilgsniu nesibaigian�i� dar�ovių bar�ų virtin�, kuri triuk�mingai judėdavo į Rialto turgus.

Bet sulaukus trylikos Tonijui jau gerokai įsipyko �velgti į pasaulį pro lang�.

Ak, jei bent dalis to gyvenimo įsiver�tų per jo slenkstį! Arba dar geriau: jei tik jis pats galėtų per�engti slenkstį ir įsilieti į t� gyvenim�!

Bet Treskių rūmai buvo ne tik jo namai. �is palaco tapo jo kalėjimu. Mokytojai kaip galėdami stengėsi nepalikto Tonijaus vieno. Kadai kadės prarad�s bals� senasis kastratas Bepas mokė jį prancūzų kalbos, poezijos bei kontrapunkto, o jaunas ir rimtas kunigas, liesas tamsiaplaukis And�elas�� lotynų, italų bei anglų kalbų.

Dusyk per savait� ateidavo fechtavimo mokytojas. Tonijus mokėsi valdyti �pag� veikiau pramogos dėlei, o ne dėl to, kad rimtai ketintų pasinaudoti �iuo sugebėjimu ateityje.

O dar lankydavosi �okių mokytojas, �avus prancūzas, ved�iojantis jį smulkiais menueto bei kadrilio �ingsneliais skambant kokiam nors tinkamam �valiam ritmui, kurį klavi�ais sutrenkdavo Bepas. Tonijus privalėjo �inoti, kaip bu�iuoti damai rank�, kada ir kaip nusilenkti, mokėsi visų svarbiausių d�entelmenų etiketo taisyklių.

Mokytis buvo ganėtinai smagu. Kartais, lik�s vienas, berniukas �ai�ydavo or� �pagos mostais arba �okdavo su įsivaizduojamomis merginomis, i�galvotomis vadovaujantis tais miglotais pavidalais, kuriuos retsykiais i�vysdavo siaurose gatvelėse.

Bet, i�skyrus begalinius ba�nytinius renginius, �vent�j� savait�, Velykas, kasdienį gro�į ir daugiabals� sekmadienio mi�ių muzik�, vieninteliu prieglobs�iu Tonijui tapdavo negyvenamieji �emutinio namo auk�to kambariai. Nė viena gyva būtybė nesugebėdavo jo ten surasti.

Patogiai įsitais�s, pasiėm�s plon� va�kin� �vakel�, kartais berniukas i�sitraukdavo sunkius senojo archyvo tomus ir susi�avėj�s tyrinėdavo dulkan�ius gausingos jo giminės istorijos įra�us. Nuobodūs faktai bei datos, vos prisilietus pavojingai �e�antys puslapiai kurstė vaiko vaizduot�: kai u�augs, jis i�plauks jūron arba apsivilks purpurinį senatoriaus apdar�... Net do�o sostas Treskiui nėra nepasiekiamas.

Tonijų apimdavo miglotas susijaudinimas. Jis �mirinėdavo toliau. Atitraukdavo metų metais neliestus skl�s�ius, senuose kampuose aptikdavo senovinių paveikslų ir �velgdavo į nepa�įstamus veidus. Senuose sandėliukuose tebetvyrojo kvapas rytieti�kų prieskonių, atgabentų dar tais laikais, kai valtys priplaukdavo prie pat Treskių rūmų durų ir i�kraudavo grobį: kilimus, brangenybes, cinamon�, �ilkus. Dar ten mėtėsi sudrėkusios kanapinės virvės ritiniai, �iaudų kuok�tai, ir vie�patavo įvairiausi sumi�� aromatai,�� a�trūs, gundantys.

Kartais jisai sustodavo. Nyki �vakės liepsnelė neramiai �oko keist� �okį. Ai�kiai girdėjosi vandens pliu�kenimas u� namo ir tolimas polių girg�desys. O u�simerk�s galėjai auk�tai vir� galvos i�girsti motinos bals�.

Ta�iau �ia jis tapdavo niekam nepasiekiamas. Sijomis tarytum pir�tų galais bėgiojo vorai, ir staigiai pakreip�s �vak� jis galėdavo ap�viesti voratinklį�� įmantrų, auksaspalvį. Sulū�usi langinė neatlaikydavo jo prisilietimo, ir pilka, miglota popie�io �viesa prasiskverbdavo pro grotuot� stikl�, u� kurio jis matydavo �iurkes, plaukiojan�ias tarp �iuk�lių stovin�iame vandenyje.

Jam pasidarydavo liūdna. Ir baisu. Ūmai apimdavo neįvardijama neviltis, baimė, kuri panaikindavo vis� aplinkinį �avesį.

Tėvas labai senas. O motina visai jauna. Ir ka�kur, rodos, pa�ioje viso to �erdyje, slypėjo jo laukiantis ne�inomas siaubas. Ta�iau kas konkre�iai jį baugino? Berniukas ne�inojo. Bet jam atrodė, tarytum net ore aplink knib�dėte knib�da paslaptys. Kartais ausis pasiekdavo pa�nib�dom i�tartas nepa�įstamas vardas, bet tarnai, pastebėj� berniuk�, tuojau pat imdavo guviai �neku�iuotis kasdieni�komis temomis bei neatsakydavo į jo klausimus. Ir jis suabejodavo girdėj�s ka�k� ypatingo.

O gal galų gale viskas vyko tik todėl, kad motina jautėsi tokia nelaiminga. 4

Vos tik Gvidas buvo i�rinktas scenai, prasidėjo sekinantis darbas, kas vakar� jis pasinerdavo į akinantį operos teatro spindesį, kur �velgė i�plėt�s akis, dainavo chore, jei ten toks buvo, o i�eidavo pakerėtas visuotinio bruzdesio ir svaiginan�ių kvepalų bei pudros kvapų.

Jo paties kompozicijos liko u�mir�tos, atmestos į �alį, pasinėrus į begalines pratybas, kartojant �į, o vėliau ir kit� sezon� kitų sudainuotas arijas.

Ta�iau tuos metus u�pildė toks nuostabus intensyvumas, jog net nubudusi aistra negalėjo nukreipti Gvido nuo �io kurso.

Be to, Gvidas jau seniai įtikino save negalįs patirti jokios aistros.

Gyvenimas susilaikant jį netgi �avėjo. Jis tikėjo tuo, jog pamokslai sakomi jam. I�romytasis niekada negaus leidimo susituokti, nes santuokos tikslas�� vaikų gimimas. Popie�ius niekada nėra padar�s i�imties kastratui. Todėl jam lemta nugyventi gyvenim� kaip dvasi�kiui, t� vienintelį kilnų ir �viesų gyvenim�, kuris jam leistas.

Laikydamas eunuchus auk��iausiais muzikos dvasininkais, jis visi�kai tam pritardavo. Net jei kada nors trumpai akimirkai susim�stydavo apie auk�, paaukot� vardan �io dvasi�ko posto, tuojau pat sieloje įsi�iebdavo įsitikinimas, jog pats jis niekada neįstengs įvertinti jos laipsnio.

�Kodėl man visa tai turėtų rūpėti?�� gū�telėdavo pe�iais.�� Juk turiu gele�in� vali�, o dainavimas�� vienintelis man reik�mingas dalykas.�

Bet sykį vėlai vakare grį��s namo i� teatro susapnavo klaikų sapn�, kuriame glamonėjo scenoje anks�iau matyt� moterį�� ma�ut� putli� daininink�. Sapne regėjo apnuogintus jos pe�ius, rankos linkį bei t� ta�k�, kur dailus kaklas ima kilti i� nuo�ulnių pe�ių apvalumų. Jis nubudo apsipyl�s prakaitu ir jautėsi be galo nelaimingas.

Artimiausius mėnesius jį dar kelet� sykių lankė �is sapnas. Gvidas regėjo, kaip bu�iuoja dainininkei rank�, sulenkia j� ir bu�iuoja �velni� rauk�lel� linkio vietoje. O sykį naktį nubudo, ir jam pasidingojo, tarytum girdi tamsiame miegamajame aplink save ku�desį, tylų �velnių �ingsnių �narėjim�. Ir kartkartėmis�� tylų juok�.

Jis įsikniaubė į pagalv�. Mintyse su�mė�avo įvairūs pavidalai: kas gi �ia buvo? Ga�lūnai eunuchai ar moterys?

Vėliau koply�ioje jis negalėjo atitraukti akių nuo D�ino, �alia stovin�io berniuko, kojų. �velgdamas, kaip oda įsirė�ia į auk�t� D�ino keltį, stebėdamas po aptemtomis kojinėmis judan�ius raumenis, jis pajuto keist� spazm� gerklėje. �velgė į judan�ius raumenis po aptemptomis kojinėmis. Pėdos i�linkimas jam atrodė toks gra�us, viliojantis, norėjosi jį paliesti, ir Gvidas did�iai apgailestaudamas �iūrėjo berniukui pavymui, kai �is patraukė priimti komunijos.

Baigiantis vasarai kart� jis apskritai negalėjo dainuoti, nes tiesiai prie� akis puikavosi aptemptas juodas priekyje stovin�io jauno mokytojo �varkas.

�is maestro buvo ved�s ir turėjo vaikų. Jis ateidavo dienos metu, mokydavo eunuchus poezijos bei taisyklingos dikcijos, tai yra dalykų, kuriuos dainininkai turėjo itin rūpestingai i�studijuoti. �Bet kodėl,�� pyko pats ant sav�s Gvidas,�� kodėl a� taip spoksau į �it� �vark�?�

Ta�iau kaskart, kai jaunas vyras pasisukdavo, Gvidas stebeilydavo į med�iag�, apspaudusi� jo strėnas, dailiai prigludusi� prie juosmens bei grak��iai besiplaikstan�i� palei �launis, ir jam vėl norėdavosi j� paliesti. Ap�iūrinėdamas �į siluet�, jis jautė keist� susijaudinim�.

Gvidas u�simerkė, o kai vėl pramerkė akis, mokiniui pasirodė, jog mokytojas jam nusi�ypsojo. Per t� laik� vyras spėjo atsisėsti, o nusileisdamas ant kėdės bema� nepastebimai mostelėjo ranka, padėdamas patogiau įsitaisyti na�tai tarp kojų. Bet �vilgsnis, mestelėtas į Gvid�, buvo visi�kai nekaltas. O gal ne?

Vakarieniaujant jų akys vėl susitiko. O paskui dar kart�, po keleto valandų, vakarinio valgymo metu.

Kai tamsa lėtai, tingiai apgaubė kalnus, o vitra�ai apsiblausė ir pajuodo, Gvidas nė pats nepastebėjo, kaip atsidūrė tu��iame koridoriuje ir nuslinko pro seniai i�tu�tėjusius kambarius.

Artėdamas prie mokytojo durų, jis akies kra�teliu pastebėjo nery�kų vyri�k� siluet�. Sidabrinė �viesa, tryk�tanti pro atvir� lang�, krito ant sudėtų rankų, ant maestro kelio.

��Gvidai!�� suku�dėjo jis i� tamsos.

Visa tai priminė sapn�. Vis dėlto pojū�iai buvo kur kas stipresni nei sapne. Gvido pakulniai �ai�iai brūk�telėjo per akmenines grindis, o durys tyliai u�sivėrė jam u� nugaros.

U� lango ant kalvos mirguliavo �iburiai, pasiklyd� tarp virpan�ių med�ių kontūrų.

Jaunas vyras atsistojo ir u�trenkė i�pie�tas langines.

Akimirksnį Gvidas nieko nematė, tik girdėjo kimų, trūk�iojantį savo alsavim�, o paskui vėl i�vydo tas �vytin�ias rankas, tarytum sukaupusias savyje vis� dar likusi� �vies�, ir tos rankos pradėjo segiotis brid�ius.

Pasirodo, t� slapt� nuodėm�, kuri� jis kurdavo vaizduotėje, su juo drauge galėjo patirti ir kas nors kitas.

Jis pasviro į priekį, lyg kūnui liovusis jam paklusti. Suklup�s pirmiausia palietė glotni�, beplauk� maestro pilvo od�, o paskui i�syk pa�ino paslaptį, suėm�s burna t� patį organ�, storesnį ir ilgesnį u� jo paties.

Jam nereikėjo sufleruoti, k� daryti. Glamonėdamas jį lie�uviu ir dantimis Gvidas jautė, kaip �is brinksta. Jo kūnas virto burna, o pir�tai spaudė maestro sėdmenis stumdami juos į priekį.

Gvido vaitojimas tapo ritmingas, įnirtingas, nustelbiantis tylius vyro atodūsius.

��Ak,�� i�kvėpė maestro.�� �velniau, �velniau!

Ta�iau krustelėj�s �launis jis prispaudė Gvid� drėgnais susisukusiais plaukais, pa�iu kūnu, sklidinu muskuso ir druskos. Gvidas sukliko gomuriniu balsu, pajuto saus�, skausming� savo paties aistros kulminacij�.

Ir t� pat akimirk�, kai jis nusilp�s bei dar neatitok�s po �oko prisispaudė prie mokytojo �launų, vyro sėkla plūstelėjo į jį, u�pildė burn�, ir Gvidas pasitiko j� apimtas nepasotinamo tro�kulio, vos nepaspringdamas jos aitrumu bei saldybe.

Jis palenkė galv�, parkrito kniūbs�ias. Ir suprato, jog jeigu neįstengs praryti sėklos, po akimirkos jo organai sukils.

Gvidas nebuvo pasireng�s tokiai staigiai bei neatitaisomai pabaigai.

O paskui silpnumas jį surietė, ir jis nu�liau�ė į �alį i� visų jėgų stengdamasis nepra�ioti lūpų.

��Nagi,�� su�nib�dėjo maestro bei pamėgino suimti Gvid� u� pe�ių.

Bet Gvidas atsigulė ant grindų. Jis nuropojo po klavesinu, prispaudė kakt� prie �altų akmeninių grindų, ir �i vėsa jam pasirodė maloni.

Jis pajuto, kaip mokytojas atsiklaupia �alia, ir nusisuko.

��Gvidai,�� �velniai i�tarė maestro.�� Gvidai,�� pakartojo, tarytum priekai�taudamas.

Kadaise jis jau girdėjo t� patį priekai�taujantį ton�. Kada?

Paskui i�gird�s savo paties dejon� Gvidas nusistebėjo jį persmelkusia kan�ia.

��Ne, ne, Gvidai,�� pasilenkė prie jo maestro.�� Paklausyk man�s, ma�yli...

Gvidas delnais u�sispaudė ausis.

��Paklausyk man�s,�� įtaigiai ir atkakliai kartojo vyras, tar�ydamas plaukus Gvidui ant pakau�io.�� Greitai tu pats priversi juos prie� tave klauptis.

O paskui, įsivyravus tylai, maestro staiga nusijuokė. Tyliai, �velniai, visai ne kand�iai.

��Tu i�moksi,�� pasakė jis atsistodamas.�� I�moksi, kai tavo ausis u�plūs �ūksniai �bravo!�, kai tave apipils dovanomis ir gėlėmis. 5

Dabar Mariana retai kada mu�davo Tonijų. Trylikametis ūgiu pasivijo j�.

Jis nepaveldėjo nei tamsios motinos odos, nei įkypų bizanti�kų akių; jo oda buvo �viesi, bet tokios pat ve�lios juodos garbanos ir tokia pat lanksti it katino figūra. Kai juodu kartu �okdavo, o taip elgdavosi nuolat, būdavo pana�ūs į dvynius, �viesų ir tamsų. Ji sūpuodavo klubus ir plodavo delnais, o Tonijus mu�davo tamburin� energingai sukdamasis aplink j�.

Juodu �oko furlan�, gatvės �okį, kurio juos i�mokė kambarinės. Kai senoje ba�ny�ioje, stovin�ioje u� palaco, vykdavo kasmetinė sagra10 arba mugė, jie dviese, persisvėr� per galinius langus, �iūrėdavo, kaip �okio sūkuryje skrieja tarnaitės, ir patys kaskart �okdavo vis geriau.

Jie gyveno vien� gyvenim�, ir pama�u visame kame, k� juodu veikdavo drauge�� �okant ar dainuojant, �aid�iant ar skaitant�� vadovauti pradėjo Tonijus.

Labai anksti berniukui teko suvokti, jog jo motina yra labiau vaikas negu jis, ir kad jinai niekada neskaudino jo ty�ia. Apimta prastos nuotaikos ji tapdavo bejėgė; pasaulis u�griūdavo j�, o prisispaud�s verkiantis, persigand�s sūnus sukeldavo siaub�. Tuomet pasipildavo įnirtingi smūgiai ir antausiai, riksmas, įvairiausių daiktų laidymas į jį per vis� kambarį. Tuo pat metu ji u�sispausdavo rankomis ausis, kad negirdėtų garsios jo raudos.

Jis i�moko slėpti savo baimes jos priepuolių metu ir visaip stengdavosi j� nuraminti, prabla�kyti. Jei būdavo galimybė, i�sivesdavo j� i� kambario, linksmindavo.

Vienas i� pa�ių patikimiausių būdų buvo muzika.

Jinai u�augo muzikos atmosferoje. Dar visai ma�utė ji neteko tėvų ir buvo i�siųsta į �Ospedale della Pieta�, vien� i� keturių Venecijos vienuolyno konservatorijų, kurios choras bei orkestras, sudaryti vien i� mergai�ių, stulbino vis� Europ�. Jos jaunystėje ne kas kitas, o Antonijus Vivaldis dirbo ten kapelmeisteriu, pastarasis ir i�mokė Marian� dainuoti bei groti smuiku; �e�erių metų ji jau buvo laikoma nepaprastai talentinga.

Pluo�tai Vivald�io natų gulėjo jos kambariuose. Pasitaikydavo �ia ir jo paties ranka mergaitėms para�ytų vokalizių. I�girdusi apie naujos kompozitoriaus operos pasirodym�, ji būtinai siųsdavo k� nors parne�ti partitūros.

Nuo pat to momento, kai motina suprato, jog Tonijus paveldėjo jos bals�, ji apgaubė sūnų desperati�ka ir kankinan�ia meile. Pirm�sias dainas Tonijus i�girdo i� jos, motina i�mokė jį dainuoti i� klausos, kas vėliau taip �avėjo jo mokytojus. Ji neretai sakydavo: �Jeigu tu būtum gim�s be klausos, a� bū�iau tave nuskandinusi. Arba nusiskandinusi pati�. Ir jis tikėjo tuo, kol buvo ma�as.

Taigi net tuomet, kai ji būdavo klaikiausios būklės, kai dvelkdavo vynu, o �vilgsnyje �yb�iojo pyktis, jis, nutais�s lengvabūdi�k�, kaprizing� min�, vesdavosi j� prie klavesino.

��Eime, mama,�� tardavo �velniai, lyg niekur nieko,�� eime sudainuokime k� nors drauge.

Ryto saulės �viesos nutvieksti jos kambariai visada tapdavo tokie gra�ūs. Balta �ilkine lovatiese apdengta lova, begalėje veidrod�ių atsispindėdavo cherubinai ir vainikai nuo sienų apmu�alų. Jai patiko laikrod�iai, todėl turėjo daugyb� įvairiausių spalvingų laikrod�ių, tiksin�ių ant stalų, komodų bei ant marmurinės �idinio lentynėlės.

Ir �ioje aplinkoje ji, i�sidraikiusiais plaukais, laikanti rankoje rūg��iai kvepian�i� taur�, atrodė lyg koks svetimkūnis. Ji �velgdavo į sūnų, tarytum nepa�indama.

Tonijus nieko nelaukdamas atvo�davo dramblio kaulo klavesin� dviguba eile klavi�ų bei imdavo groti. Da�niausiai Vivald�io muzik�, bet kartais ir Skarla�io arba netgi santūresnius melancholi�kesnius kompozitoriaus aristokrato Benedeto Mar�elo kūrinius. Ir jau po keleto minu�ių pajusdavo, kaip motina tyliai atsisėda ant suolelio �alia jo.

Tereikėdavo i�girsti, kaip susilieja judviejų balsai, ir Tonijų i�syk apimdavo malonus jaudulys. Stiprus, tyras jo sopranas pakildavo auk��iau, bet jos balse slypėjo gilesnis, kerintis atspalvis. Motina nekantriai perversdavo senas partitūras, ie�kodama savo mylimiausių arijų arba pra�ydavo jo padeklamuoti kokį nors neseniai i�mokt� eilėra�tį, kad tuojau pat sukurtų jam melodij�.

��Tu tikras imituotojas!�� sakydavo ji, kai sūnus stulbinamai atlikdavo sudėting� pasa��.

Mariana i�dainuodavo koki� nors nat�, lėtai, meistri�kai keldama gars�, ir tuojau pat i�girsdavo tobul� jo aid�. O paskui, apglėbusi sūnų netikėtai �iltomis bei labai stipriomis rankomis, ku�dėdavo:

��Ar tu mane myli?

���inoma, myliu. A� tau jau sakiau vakar ir u�vakar, bet tu u�mir�ai,�� erzindavo jis.

�is pats kar��iausias �ūksnis i�siver�davo i� �irdies gelmių. Mariana kramtydavo lūpas, jos akys nepaprastai i�siplėsdavo, o paskui susiaurėdavo. Tonijus visuomet duodavo motinai tai, ko ji trok�davo. Bet �irdyje jis kentėjo.

Vis� gyvenim� vos atmerk�s akis i� ryto jis jau �inodavo, ar ji linksma, ar liūdna. Jis tiesiog jausdavo. Ir nekantraudamas laukdavo, kada praslinks pamokų valandos, jog galėtų i�smukti pas j�.

Tonijus nesuprato Marianos.

Bet pradėjo suvokti, kad jo vaikystės vienatvė, �ių tu��ių kambarių tyla ir did�iulių rūmų niūrumas susij� su jos u�darumu bei atsiskyrėli�kumu ne ma�iau negu su jo tėvo am�iumi bei senamadi�ku rūstumu.

Be to, ji neturėjo draugių, nors �Pietoje� nestigo nei kilmingų damų, nei pamestinukių, o daugelis i� jų i�tekėjusios pateko į puikias �eimas.

Bet jie niekada neminėdavo �Pietos� ir niekada niekur nei�va�iuodavo.

O kai juos aplankydavo tėvo pusseserė Katrina Lizani, Tonijus �inojo, kad �iuos vizitus paskatina vien tik pastarosios gerumas. Mariana panė�ėjo į vienuol�. Ji rengdavosi juodai, susidėdavo rankas ant kelių, o tamsūs jos plaukai �vilgėjo kaip atlasas. Tuo tarpu Katrina marginto �ilko suknele, i�puo�ta gausybe geltonų kaspinėlių, pokalbio metu visuomet imdavosi iniciatyvos.

Kartais Katrin� lydėdavo jos �sargybinis�, pasi�ymintis puikiomis kavalieriaus manieromis bei i�vaizda, tolimas giminaitis, nors Tonijus niekaip neįsidėmėdavo, i� kurios pusės. Ta�iau jo pasirodymas d�iugindavo berniuk�, nes kai juodu dviese patraukdavo į did�i�j� svetain�, giminaitis perpasakodavo jam laikra��ių naujienas ir prane�davo, kas vyksta teatruose. Jis avėjo batus raudonais u�kulniais ir ne�iojosi monoklį, pari�t� mėlyna juostele.

Bet �is aristokratas buvo dykūnas, leid�iantis laik� moterų draugijoje. Ir Tonijus �inojo: Andrea nesutiktų, kad �tai toks tipas lydėtų jo �mon�, o ir pa�iam Tonijui nebūtų patik�.

Vis dėlto jis galvojo, kad turėdama tokį palydov� Mariana i�vyktų i� namų, susitiktų su �monėmis, o �ie imtų lankytis jų namuose, ir viskas aplinkui imtų vykti visi�kai kitaip.

Ta�iau mintis apie sargybinį taip arti �alia jos, gondoloje, prie stalo, per mi�ias, kankino Tonijų. Jį apimdavo stiprus, neapsakomai skausmingas pavydas. Nė vienam vyrui nederėjo artintis prie Marianos, i�skyrus jį patį.

��Jei tik a� galė�iau tapti jos sargybiniu!�� atsidusdavo sūnus ir matydavo veidrodyje auk�t� jaunuolį berniuko veidu.�� Kodėl a� negaliu jos apginti?�� ku�dėjo vaikas.�� Kodėl negaliu jos i�gelbėti? 6

Bet kaip elgtis su moterimi, kuri vis da�niau ir da�niau mieliau renkasi vyno butelį, o ne dienos �vies�?

Liga! Melancholija! Tokiu �od�iu buvo vadinama jos būsena.

Kai Tonijui sukako keturiolika, Mariana jau niekada nepakildavo i� patalo anks�iau nei vidurdienį. Da�nai ji pareik�davo esanti �pernelyg pavargusi�, todėl negalinti dainuoti, ir sūnus d�iaugdavosi tai i�gird�s, nes vaizdas, kai ji klupinėdama svirduliuoja per kambarį, tapdavo jam nepakeliamas. Jai pakako proto did�i�j� laiko dalį praleisti lovoje, kur, skendėdama baltose pagalvėse, i�vargusiu veidu, blizgan�iomis akimis, jinai klausydavosi sūnaus rengiamų koncertų.

Vos tik sutir�tėjus prieblandai, ji tapdavo irzli ir nenuspėjama. �inoma, ji nenorėjo vykti į �Piet��. O ko, ties� sakant, jai ten ver�tis?

���inai,�� pratarė jinai vien� vakar�,�� kai gyvenau ten, mane visi �inojo. Apie mane kalbėjo visa Venecija. Gondoljerai tvirtino, jog a��� geriausia jų kada nors girdėta dainininkė. �Mariana, Mariana!��� mano vardas skambėjo Pary�iaus ir Londono vie�bu�iuose. Ir Romoje! Sykį vasar� mes plaukėme bar�a Brentos upe pasroviui. Dainavome visose vilose, o paskui �okdavome, jei panorėdavome, ir gerdavome vyn� su visais sve�iais...

Tonijus pasijuto sukrėstas.

Lena j� nuprausė ir su�ukavo lyg vaik�, ir įpylė vyno, kad nuramintų, o paskui pasivedėjo į �alį.

��Juk �itaip �lovinamos visos konservatorijos merginos! Tai nieko nerei�kė, nebūk kvai�a!�� suniurzgė auklė.�� Juk ir dabar viskas taip pat, paklausk Bruno. Gondoljerai myli merginas, ir kilmingas damas, kurios turi i�tekėti u� patricijų, ir bekilmes pamestinukes. �ia visai ne tas pats, kas stovėti scenoje vardan dangaus palaimos. Ko taip �iūri?

��A� turėjau i�eiti į scen�!�� staiga pasakė Mariana.

Ji ūmai nublo�kė antklodes ir krestelėjo galv�. Plaukai pasklido ant pe�ių.

��Patylėk!�� subarė Lena.�� Tonijau, pasivaik��iok truputį.

��Ne,�� kodėl jis turi i�eiti?�� supyko Mariana.�� Kodėl visuomet jį i�siimti?! Tonijau, sustok! Man nesvarbu, k� padainuosi, padainuok, k� nori pats. Man derėjo pabėgti su operos teatru, �tai k� man derėjo padaryti! O tu turėjai gyventi furgonuose ir �aisti tarp dekoracijų bei rekvizito! O dabar... Tu tik pa�velk į save! Jo prakilnybė Markas Antonijus Treskis!

��Gryniausia beprotybė,�� atkirto Lena.

��Bet tu ne�inai vieno dalyko, mano brangioji, kad bepro�iais tampama prieglaudose!

Siaubingas laikotarpis.

Kai atvyko Katrina Lizani, Lena neleido jai susitikti su Mariana, suversdama kalt� ka�in kokiai ne itin ai�kiai diagnozei, o kai sykį i� ryto įvyko retas, bet reguliarus Andrea Treskio vizitas į �monos kambarius, jis buvo sulaikytas remiantis tuo pa�iu pretekstu.

Tuomet Tonijus pirm� kart� rimtai susiruo�ė pasprukti i� namų.

Miestas �urmuliavo ruo�damasis pa�iai svarbiausiai Venecijos �ventei�� �e�tinėms, kai do�as i�plaukdavo į lagūn� nuostabiu paauksuotu �Bucintoro� laivu ir mesdavo į vandenį apeiginį �ied�, simbolizuojantį jo santuok� su jūra ir Venecijos vir�enyb�. Venecija ir jūra�� sena, �venta s�junga. Tonijų irgi apimdavo malonus jaudulys, nors ir �inojo, kad pamatys tik tiek, kiek aprėps �vilgsniu nuo rūmų stogo. O kai galvodavo apie dviejų savai�ių karnaval�, prasidėsiantį po �ventės, apie maskarado dalyvius gatvelėse bei krantinėse, kur kaukės u�dedamos net kūdikiams ir visi bėga, bėga į aik�t�, jam pasidarydavo negera nuo laukimo bei apmaudo jausmo.

Dar uoliau nei kada nors anks�iau jis dabar kaupė ma�as dovanėles, kurias galima naktį numesti gatvės dainininkams, kad �ie stabtelėtų po jo langu. Tonijus surado sugedusį auksinį laikrodį, įvyniojo į brangi� �ilkin� nosin� ir numetė jiems. �itie �monės ne�inojo, kas jis.

Kartais teiraudavosi dainoje.

Sykį naktį, kai Tonijus jautėsi ypa� nelaimingas, o iki �e�tinių beliko tik dvi savaitės, jis sudainavo atsakym�: �A� tas, kuris �i�nakt jus myli labiau nei kas nors kitas Venecijoje!�

Jo balsas nuaidėjo tarp akmeninių sienų. Jautėsi toks įsitemp�s, jog vos nesusijuokė, bet dainavo toliau, įpindamas į dain� visus �inomus margaspalvius eilėra��ius, �lovinan�ius muzik�, kol pagaliau susivokė es�s juokingas. Ir vis dėlto patyrė stebukling� jausm�. Ir nė nepastebėjo apa�ioje įsivie�patavusios tylos. O kai siaurame skersgatvyje nuskambėjo aplodismentai, pa�ėl�s pliauk�ėjimas ir �ūksniai, jis paraudo i� drovumo bei tramdomo juoko.

O paskui nusiplė�ė brangakmeniais puo�tas liemenės sagas ir numetė dainininkams.

Bet kartais dainininkai ateidavo, kai būdavo jau labai vėlu. O kartais visai neateidavo. Galbūt gaudavo u�duotį atlikti serenadas damoms, o gal dainuodavo įsimylėjėlių porelėms kanale, jis ne�inojo. Sėdėdamas prie lango, susidėj�s rankas ant drėgnos palangės, Tonijus svajojo, kaip suranda slaptas, niekam ne�inomas duris ir i�eina drauge su jais. Svajojo apie tai, kaip būtų gerai, jei jis nebūtų turtingas, nebūtų patricijus. Ver�iau jau būtų gatvės berniūk�tis�� laisvas, galintis dainuoti ir grie�ti smuiku vis� naktį, siųsdamas įstabius garsus į visas keturias �ios ank�tos akmeninės �alies puses�� stebuklingos �alies, kuri� įkūnijo aplinkui dunksantis jo miestas.

Tonijaus �irdyje stiprėjo nuojauta: ka�kas turi atsitikti.

Beje, kaip kad jam atrodė, blogiau, nei yra, jau negalėjo būti.

Ir �tai sykį po pietų Bepas i� kvailumo atsivedė Alesandr�, pagrindinį �vento Morkaus bazilikos daininink�, pasiklausyti, kaip Tonijus duetu dainuoja su savo motute.

Rodos, �iek tiek anks�iau Bepas pasirodė ant Marianos miegamojo slenks�io ir paklausė, ar ji leid�ianti surengti tokį vizit�. Bepas be galo did�iavosi Tonijaus balsu, o Marian� dievino tarsi angel�.

���inoma, atsivesk jį bet kada,�� linksmai atsiliepė moteris. Tuo metu ji tu�tino t�dien jau antr� butelį sauso ispani�ko vyno ir slampinėjo po kambarį apsivilkusi chalat�.�� Atsivesk. Man bus malonu jį pamatyti. Jei norėsi, a� jam pa�oksiu. Tonijus galės pagroti tamburinu; mes surengsime nuostabi� �vent�.

Tonijus jautėsi į�eistas ir pa�emintas. Lena paguldė �eiminink� į lov�. Bepas neabejotinai turėjo suprasti: juk jis senas bei i�mintingas. Mokytojas nieko nepasakė, tik �ybtelėjo ma�os �ydros akutės, o po keleto dienų Alesandras jau stovėjo did�iojoje svetainėje, pasipuo��s pra�matniu kreminės spalvos aksomo kostiumu ir �alia taftos liemene, nepaprastai nud�iugintas ypatingo kvietimo.

Mariana kietai miegojo u� nuleistų u�uolaidų. Tonijus ver�iau jau būtų pa�adin�s Medūz� Gorgon�.

�ukomis persibrauk�s per plaukus bei apsivilk�s geriausi� kostium�, berniukas vienas patraukė pasitikti Alesandro ir pakvietė jį vidun, lyg būtų �ia �eimininkas.

��A� sutrik�s, senjore,�� kreipėsi vaikinukas.�� Motutė serga. Nejaukiai jaus�iausi dainuodamas jums vienas.

Bet netgi �ioje netikėtoje draugijoje jis pajuto dvasinį pakilim�. Saulės �viesa u�liejo rai�yt� raudonmedį bei damast� ir, nepaisant i�blukusio kilimo bei suskeldėjusių lubų, kambarys atrodė be galo �avingai.

��Pra�au, atne�k kavos,�� papra�ė jaunuolis Bepo.

O paskui atidarė klavesin�.

��Atleiskite man, jūsų prakilnybe,�� �velniai atsipra�ė Alesandras.�� A� nieku gyvu neketinau sukelti jums nepatogumų. Maniau pasėdėsi�s kur nors nuo�aly, kol judu su motute dainuosite, ir jums netrukdysiu. Bepas man daug pasakojo apie judviejų duetus, be to, a� ir pats prisimenu jūsų bals�. A� jo neu�mir�au.

Dainininkas nusi�ypsojo �velniai bei svajingai. Be choro drabu�ių jis jau nepanė�ėjo į ne�emi�k� būtyb�, o veikiau atrodė pana�us į kaimo turtuolį negu į aristokrat�. Kiekvien� jo judesį su�velnindavo sklandus balso ritmas.

Tonijus nusijuokė. Bet jis jautėsi vieni�as ir �inojo neabejotinai apsiverksi�s, jei �is �mogus i�eis.

��Pra�om sėstis, senjore,�� pasiūlė berniukas. Ir nud�iugo, kai pasirodė arbatinuku ne�ina Lena, o i� paskos atskubėjo Bepas, pastvėr�s vis� �ūsnį natų.

Tonijus neapsakomai jaudinosi. Vaikinui dingtelėjo, jog jeigu jo draugija Alesandrui pasirodys maloni, �is ateis vėl ir vėl. Jaunasis �eimininkas paėmė paskutiniosios Vivald�io operos �Montesuma� partitūr�. Visos arijos jam buvo naujos, bet negalėjo rizikuoti atlikdamas sen�, banalų kūrinį. Pakako vos keleto sekund�ių pasinerti į energing�, dramati�k� nuotaik�, ir jo balsas kaipmat sutvirtėjo.

Vaikinukas niekada nedainavo �iame kambaryje. �ia buvo daugiau pliko marmuro nei kilimų bei portjerų. Susidarė nuostabus rezonansas, todėl kai Tonijus nutilo, tyla jį i�g�sdino. Jis ne�iūrėjo į sve�i�. Bet įsiklausė pats į save ir nusistebėjo u�gimstan�iu keistu pojū�iu: ka�in kokiu droviu triumfu.

Berniukas atsisuko į Alesandr� bei impulsyviai jį pasikvietė artyn. Ir beproti�kai apsid�iaugė, kai eunuchas pakil�s įsitaisė �alimais prie klavesino. Tonijus skubiai pradėjo pirm�jį duet� ir i�girdo t� patį nuostabųjį bals�, kuris it galinga jėga kilo bei vedė į priekį jo paties sopran�.

Paskui nuskambėjo kitas duetas, paskui dar vienas, o kai duetų nebeliko, juodu pradėjo patys sudarinėti i� jų arijas. I�rinko i� �ūsnies bei sudainavo visk�, kas jiems patiko, ir netgi kai k�, kas nepatiko, o paskui pradėjo atlikinėti kitoki� muzik�. Galų gale Tonijus įkalbėjo Alesandr� prisėsti �alia ant suolelio, ir juodu gėrė patiekt� kav�.

Paskui dainavimas t�sėsi, skambėjo tol, kol tarp sve�io bei ma�ojo �eimininko nebeliko jokių formalumų. Alesandras nurodydavo jam įvairius vieno ar kito kūrinio niuansus. Jis nuolat nutildavo reikalaudamas, kad Tonijus padainuotų vienas, ir tokiu atveju dr�sinantys jo �od�iai skambėdavo taip �iltai bei jaudinamai, tarsi mėgintų įtikinti berniuk� jo talento didybe ir tuo, kad �ie �od�iai nėra tu��ias meilikavimas.

Juodu liovėsi dainuoti tik tuomet, kai ka�kas prie�ais pastatė �vak�. Nam� apgaubė sutemos: buvo jau tamsu, o juodu, visk� u�mir��, to nė nepastebėjo.

Tonijus pritilo. Niūriai atrodantys daiktai aplinkui ėmė jį slėgti. Kambarys atsivėrė tarytum gili ola, ir berniukui norėjosi nutvieksti jį visomis �vakėmis, kokias tik įmanoma rasti. Galvoje tebeskambėjo muzika, kartu pulsavo skausmas, o kai pamatė Alesandro veide �velni� �ypsen�, sutiko m�slų, pagarbos kupin� �vilgsnį, pajuto neįveikiam� meil� �iam �mogui.

Norėjo papasakoti jam apie t� seniai praėjusį vakar�, kai giedojo �vento Morkaus bazilikoje, apie tai, kaip jam patiko ten dainuoti, ir apie tai, jog �į prisiminim� i�saugos vis� gyvenim�. Bet buvo absoliu�iai neįmanoma �od�iais paversti t� pirm�jį vaiki�k� nor� tapti dainininku, neįmanoma i�tarti: ��inoma, a� negaliu juo tapti�, neįmanoma paai�kinti jam padėties komi�kumo, to, jog jis juk ne�inojo, kas yra Alesandras... Tonijus nustūmė į �alį �ias mintis netikėtai susigėd�s.

��Paklausykite, jūs privalote likti vakarienės,�� parei�kė berniukas atsistodamas.�� Bepai, pra�au perduoti And�elui, kad a� ir jį norė�iau pamatyti drauge su mumis prie stalo. Ir grei�iau prane�k Lenai. Mes valgysime did�iajame valgomajame.

Stalas buvo skubiai apdengtas atitinkama staltiese ir paserviruotas sidabru. Tonijus papra�ė atne�ti daugiau �vakių. Atsisėd�s stalo gale, ten, kur paprastai sėdėdavo, kai vakarieniaudavo vienas, jaunasis �eimininkas netrukus pasinėrė į pokalbį.

Alesandras linksmai juokėsi, pla�iai atsakinėjo į klausimus, gyrė vyn�. Ir netrukus jau pasakojo apie neseniai vykusį priėmim� pas do��.

Tokie banketai buvo siaubingi, juk prie stalų sėdėdavo �imtai pakviestųjų, o prastuomenė i� aik�tės ver�davosi pro atviras duris paspoksoti į juos.

��Ir staiga dingo viena sidabrinė lėk�tė,�� Alesandras nusi�ypsojo, kilstelėdamas tankius, tamsius antakius.�� Įsivaizduokite sau, jūsų prakilnybe, valstybės vyrai kantriai laukė, kol bus perskai�iuotas visas sidabras. A� vos tramd�iau juok�.

Jo pasakojimo manieroje nesijautė nepagarbos, vis dėlto sve�ias gan greitai pakeitė tem�. Jis pasi�ymėjo laisvu subtilumu. Ilgas jo veidas �vakių �viesoje atrodė neįtikėtinai lygus.

Ir Tonijus netikėtai suvokė, kad And�elas su Bepu tyliai sėdi jam i� de�inės ir daro visk�, k� jis pasako. Taigi vaikinukas pasiūlė atkim�ti antr�jį vyno butelį, ir And�elas tuojau pat liepė jį atne�ti.

��Ir būtinai patiekite desert�!�� pridūrė Tonijus.�� Jei namie nieko neturime, pasiųskite k� nors parne�ti �okolado arba ledų.

Bepas i�ties �velgė į jį susi�avėj�s, o And�elas netgi �iek tiek i�sigand�s.

��Bet pasakykite man, k� jau�iate dainuodamas monarchui: Prancūzijos arba Lenkijos karaliui?

��Nėra skirtumo, kam dainuoji, jūsų prakilnybe,�� atsakė Alesandras.�� Tiesiog nori, kad viskas vyktų nepriekai�tingai. Vadovaujiesi savo klausa. Juk klaidos nepakeliamos. Todėl a� niekada nedainuoju vienas, savo kambariuose. A� nenoriu i�girsi ko nors, kas... nėra tobula.

��Bet opera?�� nejaugi jūs niekada nenorėjote dainuoti scenoje?�� neatly�o Tonijus.

Alesandras suglaudė pir�tus stogeliu. Akivaizd�iai susim�stė, k� atsakyti.

��Stovėjimas rampos �viesoje�� visai kas kita. Baiminuosi, kad neįstengsiu paai�kinti. Jūs matėte dainininkus...

��Ne, dar ne,�� atsakė Tonijus ir netikėtai nuraudo. Dabar sve�ias supras, koks jis dar jaunas ir koks absurdas �ia vyksta.

Bet Alesandras ramiausiai t�sė paai�kindamas, jog scenoje aktorius įkūnija kit� �mogų, jam tenka vaidinti ir vis� laik� būti matomam. Ba�ny�ioje viskas kitaip: ten svarbiausia yra balsas.

Tonijus dar gurk�telėjo vyno ir jau ketino prisipa�inti, kaip kar�tai trok�ta pamatyti oper�, bet staiga pastebėjo, kad And�elas su Bepu skubiai atsistojo. Alesandras tuojau pat nukreipė �vilgsnį į kit� stalo gal� ir irgi pa�oko. Tonijus neju�ia pasielgė taip pat ir tik tuomet melsvoje prietemoje pamatė tėvo figūr�.

Andrea k� tik į�engė į valgom�jį. �viesa krito ant sunkaus raudono apdaro. Jam u� nugaros stovėjo ir daugiau �monių.

Senjoras Lemas, tėvo sekretorius, stovėjo �alia, o u� jo�� jaunuoliai, kurie i� garbingojo seniūno mokėsi retorikos bei politinio takto.

Tonijui i� i�g�s�io u�kando �ad�.

K� jis sau manė kviesdamas sve�i� vakarienės? Tuo tarpu Andrea jau stovėjo prie�ais sūnų. Tonijus pasilenkė pabu�iuoti tėvui rankos, neįsivaizduodamas, kas nutiks paskui.

O tada jis pamatė tėvo �ypsen�.

Apstulb�s Tonijus stebėjo, kaip tėvas atsisėda ant kėdės �alia Alesandro. Kai kurie jaunuoliai gavo kvietimus pasilikti. Senjoras Lemas liepė senajam liokajui D�iuzepei u�degti fakelus ant sienų, ir mėlyni atlaso apmu�alai ūmai atgijo.

Andrea daug kalbėjo, laidė s�mojus. Jam bei jaunuoliams buvo atne�ta vakarienė, Tonijaus vyno taurė vis pasipildydavo ir pasipildydavo, o kai tėvas dirstelėdavo į sūnų, jo akyse �vietė tik �iluma, �velnumas, ry�tingai ir dosniai liejosi begalinė meilė.

Kiek laiko visa tai t�sėsi? Dvi valandas? Tris? Paskui Tonijus gulėjo lovoje, prisimindamas kiekvien� i�tart� �odį, juoko protrūkį. Po vakarienės jie vėl patraukė į svetain�, ir pirm� kart� gyvenime Tonijus dainavo savo tėvui. Alesandras irgi dainavo, o paskui jie drauge gėrė kav� su �vie�io meliono gabalėliais, o dar buvo patiekta nuostabiausių ledų sidabrinėse lėk�telėse, po to tėvas pasiūlė Alesandrui surūkyti pypk� ir netgi panoro, kad jaunas jo sūnus irgi pamėgintų.

�ioje draugijoje Andrea atrodė labai senas. Perregima jo veido oda buvo tokia i�d�iūvusi, kad persi�vietė kaukolės kaulai. Ta�iau nesikei�ian�ios akys kaip visuomet �velniai spindėjo ir ry�kiai kontrastavo su visu jo pavidalu. Tėvo lūpos kartkartėmis Senioki�kai virp�iojo, o kai jis atsistojo atsisveikinti su sve�iu, matėsi, kad �ios pastangos jam skausmingos.

Kompanija i�ėjo, ko gero, jau po vidurnak�io. Andrea, judėdamas lėtai bei atsargiai, patraukė paskui Tonijų į jo kambarius, kur nesilankydavo niekad, i�skyrus tuos atvejus, kai sūnus sirgdavo. Jis bema� i�kilmingai į�engė į miegam�jį ir visk� pritariamai nu�velgė.

Tėvas atrodė pernelyg puikus �iai vietai, pernelyg didingas.

�vakės at�vaitai �ok�iojo ant baltų plaukų, it debesėlis gaubian�ių jo veid�.

��Tu jau tapai visi�kai savaranki�kas, sūnau,�� pasakė Andrea, ir jo balse nesijautė priekai�to.

��Atleiskite man, tėve,�� su�nib�dėjo Tonijus.�� Mama sunegalavo, o Alesandras...

Lengvu mostu tėvas jį nutildė.

��A� tavim patenkintas, sūnau,�� i�tarė jis.

O jeigu Andrea dėl to ir kilo kokių nors kitokių min�ių, jis jas nuslėpė.

Bet vos tik padėj�s galv� ant priegalvių, Tonijus i�syk pajuto begalinį jaudulį. Jam niekaip nesisekė patogiai įsitaisyti. Drebėjo rankos ir kojos.

�i paprasta vakarienė nepaprastai panė�ėjo į jo sapnus, į fantazijas, kuriose atgydavo jo broliai. Netgi tėvas sėdėjo prie stalo. Ir dabar, kai viskas baigėsi, jis jautė vidinį skausm�, kurio niekas negalėjo numal�inti.

Galų gale, kai laikrod�iai visame name i�mu�ė tris, jis pakilo i� lovos, įsidėjo ki�enėn plon� va�kin� �vak� bei vien� degtuk�, nors nei vieno, nei kito jam negalėjo prireikti, ir patraukė klajoti po nam�.

Slampinėjo po vir�utinius auk�tus. U�suko į senus Leonardo kambarius, kur stovėjo neapdengta, griau�ius primenanti lova, paskui į apartamentus, kuriuose gyveno Filipas su nauj�ja savo nuotaka, o dabar ten neliko nieko, tik i�blukusios dėmės ant sienų, kur anks�iau kabojo paveikslai. U�ėjo į ma�� kabinet�, ten lentynose vis dar stovėjo D�ambatistos knygos, o paskui, praėj�s pro tarnų kambarius, u�lipo ant stogo.

Lengvas rūkas nepaslėpė miesto, o suteikė jam ypatingo �avesio. Tamsūs �erpių stogai �vilgėjo nuo drėgmės, o aik�tės �iburiai tolumoje atsispindėjo danguje lygia ro�ine �viesa.

Senos mintys u�plūdo Tonijų. Kas taps jo �mona? Pusseserių i� vienuolyno mokyklų vardai ir veidai jam nieko nerei�kė. Ta�iau būsim�j� draug� jis įsivaizdavo linksm� bei miel�, mintyse regėjo, kaip ji atmeta nuo veido �yd� ir droviai, bet aistringai, juokiasi. Ji niekada nebus liūdna bei nesielvartaus. Kartu juodu rengs grandiozines puotas, �oks per vis� naktį, u�augins stiprius sūnus, o vasar� kartu su kitomis kilmingomis �eimomis vyks į savo vil� prie Brentos. Netgi senos jos tetulės ir netekėjusios pusseserės galės gyventi �iuose namuose, kaip ir jos dėdė, jos broliai ��vietos visiems atsiras. Jis įsakys pakeisti visus apmu�alus, visas u�uolaidas. Suskrebens peiliai, grandantys pelėsius nuo freskų. Neliks nė vienos tu��ios, �altos patalpos, jo sūnūs turės draugų, ir de�imtys ma�ųjų bi�iulių nuolatos vaik��ios į sve�ius kartu su savo auklėtojais bei auklėmis. Jis tiesiog įsivaizdavo tuos vaikus puikiais �ilko kostiumėliais, įvairiausių pastelinių tonų apdarais, sustojusius poromis ir pasirengusius �okti menuet�, įsivaizdavo namuose skamban�i� muzik�! Jis niekada nepaliks jų vienų, savo vaikų. Nesvarbu, kiek daug turės valstybinių reikalų, jis niekada, niekada nepaliks jų vienų tokiame did�iuliame tu��iame name, jis niekada...

Vis dar sukantis galvoje tokioms mintims, Tonijus nusileido akmeniniais laiptais ir įėjo į �altus motinos kambarius.

�ia jis u�degė degtuk� brūk�telėj�s į savo bat�, ir pakėlė prie plonos �vakės.

Motina miegojo taip kietai, jog niekas negalėjo jai sutrukdyti. Prisiartin�s jis pajuto gai�ų kvėpavim�, ta�iau jos veidas buvo stebėtinai lygus, todėl atrodė visi�kai nekaltas. Pirm� kart� jis taip ilgai, neatitraukdamas akių, stebėjo j�. �iūrėjo į ma�� smakr�, bly�kų kaklo nuo�ulnum�.

U�pūt�s �vak�, �murk�telėjo į lov� ir atsigulė �alia. Jos kūnas buvo toks �iltas po antklode. Ji pasislinko ar�iau ir savo ranka apsivijo jo rank�, tarsi norėdama prie jos prisispausti.

Gulėdamas �alia jis kūrė jai sapnus.

Įsivaizdavo daugyb� madingai apsitaisiusių damų, o �alia jų�� kavalierius. Bet �is vaizdas jam nepatiko. Apimtas migloto siaubo, vaizdavosi vis� jos gyvenim�: �is tarytum pama�u slinko prie� akis. Pamatė bevilti�k� jos vienatv�, lėt� gesim�.

Po ilgo laiko ji patyliukais suvaitojo per miegus. Paskui dar sykį, garsiau.

��Mama,�� su�nib�dėjo jis.�� A� �ia. �alia tav�s.

Ji pamėgino atsisėsti. Plaukai u�krito ant veido it nevalyvas vualis.

��Mano mielasis, mano turte,�� pratarė ji.�� Paduok man stiklin�.

Jis atkim�o butelį. Ir �iūrėjo, kaip ji i�gėrė bei atsilo�ė. Patrauk�s plaukus jai nuo kaktos, sūnus dar ilgai gulėjo pasirėm�s alkūne ir tiesiog �iūrėjo į j�.

Kit� ryt� Tonijus bema� nepatikėjo, kai And�elas prane�ė, jog nuo �iol jie kasdien po valand� vaik�tinės aik�tėje.

��Bet, �inoma, tik ne karnavalo metu!�� piktai pridūrė mokytojas. O paskui pasakė ne itin tvirtai ir �iek tiek karingai, tarytum tam nepritartų:

��Jūsų tėvas tvirtina, es� jūs jau pakankamai suaug�s. 7

Po trumpų akimirkų, praleistų jaunojo maestro draugijoje, Gvidui ėmė atrodyti, jog arba jis pa�enklintas kokiu nors �enklu, suteikian�iu visaregystės talent�, arba jam nuo akių pa�alinta �ias temd�iusi plėvelė: visur aplinkui knib�dėte knib�dėjo pagundos. Dabar kasnakt jis gulėdavo lovoje ir negalėdavo u�migti: i� tamsos sklido meilės aktų garsai. O moterys operos teatre atvirai jam �ypsojosi.

Galų gale vien� vakar�, kai kiti kastratai ruo�ėsi gulti, jis patraukė į tolimiausi� koridoriaus gal� vir�utiniame auk�te. Naktis jį paslėpė nuo pa�alinių akių, kai apsireng�s atsisėdo ant palangės, nukabin�s vien� koj�. Rodos, praslinko i�tisa valanda, tuomet sumirgėjo tamsoje neį�iūrimi ka�kieno �e�ėliai, sutrinksėjo durys, pagaliau mėnesienoje pasirodė D�ino figūra ir pakvietė jį sulenktu pir�tu.

Jaukiame ir �variame patalynės sandėliuke D�inas jį apdovanojo pa�ia ilgiausia, pa�ia nuostabiausia glamone. Vis� naktį jie gulėjo sulankstytų paklod�ių patale, ir palaima ritosi svaiginan�iomis bangomis, �ia aprimdama, �ia vėl ir vėl sukildama, idant t�stųsi am�inai. D�ino oda buvo �velni ir kvapni, jo burna�� stipri, o pir�tai�� bebaimiai. Jis �velniai �aidė su Gvido ausimis, glamonėjo spenelius, bu�iavo plaukus tarp kojų ir be galo kantriai i�keldavo iki auk��iausių aistros momentų.

Artimiausiomis naktimis D�inas pasidalijo naujuoju partneriu su Alfredu, paskui ir su Alonsu. Kartais jie gulėdavo tamsoje dviese, o kartais trise. Jiems nė kiek neatrodė keista, kai vienas glamonėdavo i� vir�aus, o kitas i� apa�ios, ir �iurk�tūs Alfredo smūgiai bema� kėlė Gvidui skausm�, tuo tarpu godi, nepasotinama Alonso burna sukeldavo ekstaz�.

Bet atėjo diena, kai grubesnės, bedvasės sueitys su paprastais studentais atitraukė Gvid� nuo �ių rafinuotų, santūrių aktų. Jis nė trupu�io nebijojo tikrų vyrų ir neįtarė, kad grėsminga jo paties i�orė pastaruosius atbaido.

Bet paskui ir �ie grubūs, plaukuoti jaunuoliai jam liovėsi patik�. Juose slypėjo ka�in koks primityvumas, kuris netrukus Gvidui įsipyko.

Jis geidė eunuchų, meilių ir geidulingų kūno �inovų.

Ir dar jis norėjo moterų.

Atsitiktinai ar ne, bet būtent su moterimis jis patyrė maksimalų priartėjim� prie visi�ko pasitenkinimo. Tik priartėjim�, kadangi jis nejautė meilės. Kitaip aistra jį būtų visi�kai u�liejusi. Varg�ės, nesipraususios gatvės mergu�ėlės buvo jo meilu�ės. Jos d�iaugdavosi aukso monetomis, �avėjosi jo bernioki�ka i�ore, o drabu�ius bei manieras laikė nuostabiais. Jisai skubiai jas i�rengdavo �iam tikslui skirtuose pigių tavernų kambarėliuose, ir joms nė trupu�io nerūpėjo, kad jis kastratas, galbūt todėl, kad vylėsi i� jo sulauksian�ios bent la�elio �velnumo; o jeigu ir taip, Mafeo nesuko dėl to galvos, juk daugiau jų nepamatys, mat visuomet atsiras daugybė kitų, kurios jas pakeis.

Ta�iau didėjant jo �lovei, Gvidui pama�u pradėjo atsiverti visos durys. Po kviestinių vakarienių, kurių metų jis dainuodavo, �avingosios damos kviesdavo jį vir�un, į savo apartamentus.

Pama�u jis priprato prie �ilko patalų, paauksuotų angeliukų vir�um ovalių veidrod�ių bei plevenan�ių baldakimų.

Eidamas septynioliktuosius gyvenimo metus, jis įsigijo slapt� ir nepastovi� meilu�ꠗ daili� grafien�, dusyk i�tekėjusi� bei labai turting�. Jos ekipa�as da�nai paimdavo Gvid� tiesiog nuo scenon vedan�ių durų. Arba, atlapoj�s savo mansardos kambarėlio lang�, po keleto valandų pamokų, jis matydavo apa�ioje, po sunkiomis med�ių �akomis, lėtai prava�iuojan�i� kariet�.

Naujoji meilu�ė jam buvo �iek tiek per sena, geriausi jos laikai liko praeityje, ta�iau ji buvo aistringa bei sklidina viliojan�io geismo. Nuleidusi akis ji nurausdavo iki pat spenelių jo glėbyje, ir jis neju�ia nuskl�sdavo į tolumas.

Puikūs, palaimingi laikai. Gvidas buvo bema� pasireng�s Romai ir savo pirmajam vaidmeniui tenyk�tėje operoje. Sulaukus a�tuoniolikos, jo ūgis siekė penkias pėdas ir de�imt colių11, o plau�iai taip i�sivystė, jog ledinis, tyras jo balsas galėjo u�pildyti did�iul� sal� be jokio akompanimento.

Ir kaip tik tais metais jisai am�iams prarado savo bals�. 8

Aik�tė�� ne per did�iausia pergalė, bet kelias artimiausias dienas Tonijus patyrė tikr� ekstaz�. Dangus jam atrodė neįtikėtinai �ydras. �iltas vėjas vir�um kanalo pasroviui ir prie� srov� kedeno dry�uotus stogelius, o vazonuose u� langų kvepėjo gaivios pavasarinės gėlės. Net And�elas atrodė patenkintas, nors juoda sutana ir teikė jam niūrumo bei tam tikro nery�tingumo. Netrukus Tonijus pastebėjo, jog, ko gero, visa Europa plūsta į besiartinan�i� �vent�. Kad ir kur pasisuksi, visur girdėjosi u�sienieti�ka kalba.

Kavines, i� ma�ų atgrasių kambarėlių persikėlusias į arkadas, u�pildė tarpusavyje susimai�� turtuoliai ir varg�ai. Aptarnaujan�ios mergaitės trumpais sijonėliais bei ry�kiomis palaidinukėmis, �avingai apnuoginan�iomis rankas, bėgiojo pirmyn ir atgal. Tonijui pakakdavo �vilgtelėti į jas ir pajusdavo stiprėjantį susijaudinim�. Kaspinėliai bei garbanėlės, Tonijaus akimis, jas pavertė neapsakomai patraukliomis, o kojinaitėmis aptemptos kulk�nys taip puikiai matėsi, jog vaikinui dingtelėjo mintis: jeigu �itaip rengtųsi kilmingos ponios, civilizacijai ateitų galas.

Kiekvien� dien� jis įkalbėdavo And�el� pasilikti �iek tiek ilgiau ir paėjėti truputį toliau.

Rodos, niekas negalėjo prilygti aik�tei eilinio vaidinimo metu. Po arkomis sėdėjo pasakotojai, sutelkiantys aplink save klausytojų grupeles, netoliese vaik�tinėjo pra�matniai apsitais� patricijai, sukiojosi damos marginto �ilko apdarais, tokiais nepana�iais į tas juodas sukneles, kurias �ventadieniais vilkėdavo ba�ny�ioje; net elgetos atrodė keistai �avingi.

Bet buvo dar ir Mer�eria12. Tonijus nusitempė And�el� link �vento Morkaus laikrod�io bok�to bei auksinio liūto ir netrukus jau spar�iai �ingsniavo marmuru grįsta gatve, kurioje sumi�o visos Venecijos prekybos bei amatų rū�ys. �ia spietėsi mezgėjų ir juvelyrų krautuvėlės, vaistinės ir skrybėlių parduotuvės, siūlan�ios ekstravaganti�kus vaisiais bei pauk��iais i�puo�tus galvos apdangalus, o kai kuriose vitrinose puikavosi did�iulės prancūzi�kos lėlės, i�pustytos pagal Pary�iaus mad�.

Bet Tonijų �avėjo net menkiausi dalykai, jis skubėjo prie kepyklų Panetteria gatvėje, stumdėsi �uvies turguje, o pasiek�s Rialto tilt� vaik�tinėjo tarp dar�ovių ir vaisių pardavėjų.

�inoma, And�elas nė girdėti nenorėjo apie prisėdim� kokioje nors kavinėje ar tavernoje, o Tonijui nepaprastai magėjo paragauti pigaus maisto ir prasto vyno, galbūt tiesiog todėl, kad visa tai atrodė taip egzoti�kai.

Ta�iau jis stengėsi nekvailioti.

Viskas savo laiku. And�elas veikiau panė�ėjo ne į jaun� vyr�, o į i�d�iūvusi� ank�tį, o kadangi dabar buvo �emesnio ūgio u� nenuoram� savo auklėtinį, tad �is galėjo nesunkiai i�krėsti koki� nors nauj� eib�, neleisdamas jam visko apsvarstyti. Pagrieb�s laikra�tį nuo gatvės i�ne�iotojo padėklo, Tonijus spėdavo perskaityti galyb� gandų, kol And�elas supaisydavo, k� jis i� tiesų daro.

Ta�iau did�iausi� pagund� Tonijui kėlė knygų krautuvėlė. Jis matė ten besirenkan�ius pra�matniai apsirengusius ponus, gerian�ius kav� bei vyn�; o kartais i� ten i�siver�davo juoko protrūkiai. �ia �monės kalbėjo apie teatr�, aptarinėjo kompozitorių, naujų operų autorių gabumus. �ia buvo pardavinėjami u�sienieti�ki laikra��iai, politiniai traktatai, eilėra��iai.

And�elas tempėsi jį į priekį. Kartais juodu vaik�tinėdavo aik�tės centre, ir sukdamas vien� rat� po kito Tonijus jusdavo did�iulį pasitenkinim�, judėdamas drauge su minia, bei nuolat d�iugiai nusig�sdavo, triuk�mingai auk�tyn purptelėjus baland�iams.

Jeigu jis dabar būtų pagalvoj�s apie Marian�, sėdin�i� namie u� u�trauktų u�uolaidų, būtų pravirk�s.

Juodu traukė miestan jau keturias dienas, beje, kiekvienas naujas pasivaik��iojimas tapdavo vis smagesnis ir labiau jaudinantis u� ankstesnįjį; taigi ketvirt�j� dien� jie pastebėjo gatvėje Alesandr�, o paskui nutiko nedidelis įvykis, sukėl�s Tonijui siaub�.

Berniukas nud�iugo pamat�s Alesandr�, o kai tasai pasuko į knygų krautuvėl�, nusprendė pasinaudoti pasitaikiusia proga. Po poros minu�ių�� And�elas nespėjo jo nė su�iupti�� Tonijus atsidūrė sausakim�os ma�os krautuvės viduje, apgaubtas tabako dūmų bei kavos aromatų, ir palietė Alesandro rankov�, mėgindamas atkreipti pastarojo dėmesį.

��Jūsų prakilnybe!�� Alesandras skubiai apkabino Tonijų.�� Koks malonus susitikimas! Kur jūs einate?

��Paskui jus, senjore!�� atsakė Tonijus ir i�syk pasijuto ma�as bei juokingas.

Bet Alesandras elgėsi labai maloniai ir tuojau pat pradėjo kalbėti apie tai, kaip jam patikusi neseniai įvykusi jų vakarienė. Visi aplinkui, rodos, �nekėjosi tarpusavyje, taigi Tonijus pajuto jaukų nuo�alum�. Ka�kas kalbėjo apie oper�, apie nauj� Neapolio daininink� Kafarelį.

��Jis puikiausias dainininkas pasaulyje,�� nuskambėjo pastebėjimas.�� K� jūs apie tai pasakysite?

Paskui ka�kas ai�kiai i�tarė Treskio pavard�, tada pakartojo dar kart� �Treskis�, bet pridūrė Karlo vard��� �Karlas Treskis�.

��Ar jūs mūsų nesupa�indinsite?�� pasigirdo tas pats vyri�kas balsas.�� Juk �ia Markas Antonijus Treskis, tiesa?

��I� akies luptas Karlas,�� tarstelėjo ka�kas, ir Alesandras �velniai atgr�ė Tonijų į būrelį jaunuolių, pradėjo vardinti jų vardus, �ie linksėjo prisistatinėdami, o paskui ka�kas paklausė Alesandro, ar jis man�s, jog Kafarelis�� geriausias dainininkas Europoje.

Visa tai Tonijui atrodė nuostabu. Visas Alesandro dėmesys buvo nukreiptas į jį, ir netikėto jausmų prover�io pagautas berniukas pasiūlė dainininkui i�gerti su juo po taur� vyno.

��Man bus be galo malonu,�� atsiliepė Alesandras. Jis i�rinko du angli�kus laikra��ius ir skubiai u� juos sumokėjo.�� O kalbant apie Kafarelį,�� linktelėjo per petį,�� a� su�inosiu, koks jis didis, kai i�girsiu jį dainuojant.

��Ar �nekama apie nauj� oper�? Kafarelis atva�iuoja �ionai?�� paklausė Tonijus. Jam �ia patiko, linksmino netgi visų noras su juo susipa�inti.

Bet Alesandras vedėsi jaunuolį link durų; keli �monės pakil� linktelėjo jam.

O paskui įvyko susitikimas, kuriam buvo lemta pakeisti dangaus spalv� ir visai dienai aptemdyti sniego baltumo debesėlius.

Vienas jaunas patricijus patraukė paskui juos į arkad�. Auk�tas, ma�umėl� �ilstelėj�s �viesiaplaukis tokia tamsia oda, tarytum būtų lank�sis kokioje nors tropikų �alyje, kur matė ir �ilta, ir �alta. Vyras vilkėjo ne oficialų drabu�į, o laisv�, platų tabarro13, visa jo i�orė atrodė ka�in kokia grėsminga, nors tik akies kra�teliu į jį dirstelėj�s Tonijus negalėjo suprasti, kodėl taip pasirodė.

��Ar negalėtumėte i�rinkti kavinės?�� kreipėsi Tonijus į Alesandr�.

Viskas turėjo skland�iai pavykti. And�elas privengė Alesandro, kaip, beje, dabar jau privengė ir paties Tonijaus. Pagaliau. Gyvenimas vis gerėjo ir gerėjo.

Bet tasai �mogus netikėtai palietė Tonijaus rank�.

��Ar neprisimeni man�s?

��Ne, senjore, turiu prisipa�inti, kad ne,�� nusi�ypsojo Tonijus.�� Pra�au atleisti.

Bet tuojau pat apėmė keistas jausmas. Tonas, kuriuo kalbėjo �is �mogus, buvo mandagus, ta�iau i�blukusios mėlynos akys, ma�umėl� a�arojan�ios, tarsi nuo kokios ligos, �velgė �altai.

��Na, taip. Bet man įdomu su�inoti, ar seniai begavai �inių i� savojo brolio Karlo?

Akimirksnį Tonijus apstulb�s �velgė į �į �mogų. Monotoni�kas gatvės triuk�mas ūmai virto nepakeliama kakofonija, ausyse nuaidėjo garsus tvink�iojimas, i�kraipantis visus garsus. Jis norėjo skubiai pasakyti: �Jūs tikriausiai suklydote�, bet i�girdo sunkų savo alsavim� ir pajuto fizinį silpnum��� tokį neįprast�, kad net galva apsisuko.

��Brolį, senjore?�� paklausė berniukas.�� Senjore, a� neturiu brolio.

Karlas... �is vardas aidėjo galvoje, ir jeigu s�monė turėtų form�, �iuo momentu ji panė�ėtų į mil�ini�k� koridorių. �Karlas, Karlas, Karlas�,�� aidėjo ku�desys begaliniame koridoriuje. �I� akies luptas Karlas�,�� pastebėjo ka�kas prie� kelet� minu�ių, bet, rodos, nuo to momento praėjo jau daug metų.

Jam pasirodė, tarytum praslinko am�inybė, kol tasai �mogus pasitempė, pavandenijusios mėlynos akys piktai susiaurėjo. Visa savo i�ore jis demonstravo es�s klaikiai į�eistas. Bet i� tiesų nė kiek nenustebo, nors ir norėjo suvaidinti nuostab�. Ne, atsakymas jį visi�kai patenkino.

Bet dar keis�iau elgėsi Alesandras, parei�k�s Tonijui, es� jiems reiki� kuo grei�iau eiti.

��Atleiskite mums, jūsų prakilnybe,�� i�tarė jis bema� iki skausmo suspausdamas Tonijaus rank�.

��Taigi tu nieko ne�inai apie savo brolį?�� konstatavo vyras, paniekinamai nusi�ypsodamas ir nuleid�s bals�, dėl ko vėl susidarė grėsmės įspūdis.

��Jūs suklydote,�� atsiliepė Tonijus, o gal jam atrodė, kad pasakė garsiai. Jį kamavo ne �iaip galvos skausmas, o nepakeliama migrena. Ūmai prabilo instinktyvi i�tikimybė tėvams. Tasai �mogus ty�ia norėjo jį įskaudinti. Jis tai �inojo.�� A� esu Andrea Treskio sūnus, senjore, a� neturiu brolio. Jeigu jūs būtumėte panorėj�s i�siai�kinti...

��Ak, bet juk tu mane pa�įsti, Tonijau! Prisimink. O su tavo broliu a� visai neseniai bendravau Stambule. Jis trok�ta su�inoti naujienas apie tave. Domisi, kaip tu laikais, ar didelis u�augai. Judviejų pana�umas tiesiog stulbinantis.

��Jūsų prakilnybe, turite mums atleisti,�� bema� grubiai pertraukė jį Alesandras.

Atrodė, jei prireiks, jis pasireng�s atsistoti tarp to �mogaus ir Tonijaus.

��A� esu tavo pusbrolis, Tonijau,�� parei�kė vyras ir toliau demonstruodamas niūrų pasipiktinim�.�� Mar�elas Lizanis. Ir man bus labai liūdna prane�ti Karlui, jog tu nieko apie jį ne�inai ir nenori �inoti.

Jis nusisuko knygų krautuvėlės pusėn, grį�telėjo per petį į Alesandr�. O paskui vos girdimai burbtelėjo:

��Kaip a� jūsų neken�iu, prakeikti kastratai.

Tonijus krūptelėjo. �ie �od�iai nuskambėjo taip paniekinamai, lyg būtų pasak�s �paleistuvės� arba �kek�ės�.

Tuo tarpu Alesandras tiesiog nuleido akis. Jis akimirksniui sustingo, paskui lūpas suvirpino ne�ymi pakantumo �ypsena. Jis palietė Tonijaus petį, mostu pakviesdamas kavinėn po arkada.

Po keleto minu�ių jie sėdėjo ant grubių suolelių pa�iame aik�tės pakra�tyje, �ildydamiesi prie� saulut�, dirs�iojan�i� po auk�ta arka, ir Tonijus tik miglotai suvokė, kad visa tai ne sapnas, kad jis i� tiesų sėdi bei geria kavinėje, kur kilmingi senjorai ir pras�iokai lie�iasi alkūnėmis.

Prisiartino dailutė mergina. Bet kuriuo kitu momentu jos prisiartinimas būtų sald�iai vaikin� sukrėt�s. Ka�toniniai plaukai, �vytintys aukso atspalviu, jam pasirodė neapsakomai gra�ūs, o akyse įstabiai susimai�ė viliojanti gelmė ir kibirk��iuojanti �viesa.

Bet dabar Tonijus jos bema� nepastebėjo. And�elas kalbėjo apie tai, es� prie jų priėj�s �mogus�� pami�ėlis. O Alesandras jau pradėjo mandagi� �nek� apie puikų �ios dienos or�.

��Ar girdėjote sen� anekdot�?�� maloniai ir konfidencialiai kreipėsi į Tonijų, tarsi nepa�įstamasis nė nebūtų jo į�eid�s.�� Jeigu oras bus prastas, �Bucintoro� nugrims į dugn�, do�as pagaliau galės atsidurti savo �monos lovoje bei patvirtinti jųdviejų santuok�.

��Bet kas tasai tipas ir k� jis paistė?!�� sumurmėjo And�elas ir ka�k� pridūrė apie patricijus, kurie nesugeba deramai apsirengti.

Tonijus �velgė tiesiai prie�ais save. Gra�uolė mergina atsidūrė jo akiratyje. Ji artinosi ne�ina vynu ant padėklo ir kramtė saldainį vienodu ritmu su siūbuojan�iais klubais, �ypsodamasi i� prigimties �velnia �ypsena. Statydama taures mergaitė pasilenkė taip �emai, kad gilioje palaidinukės i�kirptėje jis pamatė rausvus spenelius! Silpnas aistros jaudulys krestelėjo viduje. Bet kuriuo kitu momentu, bet kuriuo kitu metu... bet dabar viso to tarytum nebuvo, nebuvo jos �launų, grak��ių apnuogintų rankų ir tų gra�ių, pavergian�ių akių. Jinai buvo ne vyresnė u� jį patį, Tonijaus supratimu, jos povyza i�davė pa�ėlusį vaiki�k� linksmum�.

��Bet kodėl jis paistė visus tuos niekus?!�� neatly�o And�elas.

��Ak, baikime apie tai, gerai?�� �velniai atsiliepė Alesandras.

Jis atsivertė angli�kus laikra��ius ir paklausė And�elo, ar pastar�jį kada nors �avėjo opera?

��Nuodėminga pramoga,�� burbtelėjo And�elas.�� Tonijau,�� pratarė u�mir��s deram� kreipinį, nors paprastai taip elgdavosi tik juodviem likus vieniems,�� juk tu nepa�inojai to �mogaus? Nepa�inojai?

Tonijus nejudėdamas stebeilijosi į vyn�. Norėjo gurk�telėti, bet nepajėgė krustelėti.

Ir tuomet jis pirm� kart� pa�velgė į Alesandr�. O kai prabilo, jo balsas skambėjo tyliai bei �altai:

��Vadinasi, a� turiu brolį Stambule? 9

Buvo jau po vidurnak�io. Tonijus stovėjo slegian�ioje drėgnoje did�iosios svetainės tu�tumoje. U�dar�s duris, nieko negalėjo į�iūrėti tamsoje. Varpai tolumoje paskelbė pirm� valand� nakties. Rankoje jis laikė didelį sieros degtuk� ir �vak�.

Ka�ko laukė. Ko? Kol nuskambės varpai? Nė pats ne�inojo.

Visas vakaras, iki pat dabartinio momento, tapo berniukui gryniausia kan�ia.

Jis vargiai beprisiminė, kas nutiko. Du dalykai, neturintys jokio ry�io vienas su kitu, įsirė�ė jo s�monėje.

Pirmiausia toji mergina kavinėje. Kai jis jau stojosi i�eiti, mergaitė �velniai prigludo ir pasistiebusi su�nib�dėjo: �Prisiminkite mane, jūsų prakilnybe, mano vardas Betina�. Skambus, u�kre�iamas juokas. Vaiki�kas, drovus ir visi�kai nuo�irdus. Tonijui norėjosi jai į�nybti, o paskui pabu�iuoti.

Antra, Alesandras neatsakė į jo klausim�. Ir nepasakė, kad visa tai netiesa! Tiktai �velgė ka�kur į �alį.

O tasai �mogus, kurį And�elas de�imt kartų pavadino pavojingu pami�ėliu, i� tikrųjų buvo Tonijaus pusbrolis. Tonijus jį prisiminė. O tokiam �mogui tikrai nėra reikalo meluoti!

Bet kas kėlė did�iausi� nerim�? Galbūt �irdies gilumoje slypintis miglotas jausmas, kad jau �inojo apie tai? Karlas. Jau girdėjo �į vard� anks�iau. Karlas! Ka�kas jau sakė tuos pa�ius �od�ius: �I� akies luptas Karlas�. Bet kieno balsas juos i�tarė ir kur? Ir kaip jam pavyko sulaukti keturiolikos metų nė neįtariant, kad turi brolį?! Kodėl niekas nepasakė? Kodėl net jo mokytojai �ito ne�inojo?

Bet Alesandras �inojo.

Alesandras �inojo. Ir kiti �inojo. Tie �monės knygų krautuvėlėje �inojo!

Ir galbūt netgi Lena �inojo. �tai kodėl auklė taip suirzo, kai paklausė jos apie brolį.

Jis nenorėjo gudrauti. Pasakė tiesiog atėj�s aplankyti motinos, bet toji gulėjo kaip negyva, tamsiai pamėlusiais paakiais, �iurpiai i�bly�kusiu veidu. Paskui Lena liepė jam i�eiti pa�adėjusi, jog pamėgins pa�adinti �eiminink� �iek tiek vėliau. Ir k� jis tuomet pasakė? Kaip i�klojo? Jį u�plūdo toks pa�eminimas, toks deginantis nelaimės pojūtis.

��Vienas i� mūsų... Ar tu kada nors girdėjai... Karlo vard�?

���ia gyveno �imtai įvairiausių Treskių! Bet dar prie� man �ionai pasirodant! O dabar keliauk i� �ia!�� Lyg ir nieko ypatingo, jei ji nebūtų prat�susi:�� Ir nesumanyk lįsti į akis savo motulei kalbėdamas apie tuos... kitus,�� matyt ji turėjo galvoje mirusiuosius. Motina niekada ne�iūrėdavo į portretus.�� Ir apie niek� neu�davinėk kvailų klausimų!

Auklė padarė didel� klaid�. Tonijus suprato, kad ji �inojo. Neabejotinai �inojo.

Dabar visi jau sugulė. Namas priklausė jam vienam, kaip visuomet tokiu metu. Tamsoje jis jautėsi es�s nematomas, besvoris. Ir nenorėjo degti �vakės. Jis vos bepakėlė tylių savo �ingsnių aid�.

Ilgai stovėjo nejudėdamas, vis dar mėgindamas įsivaizduoti, kaip jausis savo kailiu patyr�s tėvo pyktį. Dar niekada tėvas ant jo nepyko. Niekada.

Bet ilgiau vilkinti laiko nebeįstengė. �irkstelėj�s degtuk� ir susirauk�s nuo to garso, u�gniau��s kvap� stebėjo, kaip įsidega �vakės liepsnelė, o silpna �viesa pasklinda po vis� did�iul� sal�. Pakra��iuose nusidriekė nery�kūs �e�ėliai, bet paveikslai matėsi gerai.

Ir tada pradėjo juos tyrinėti.

Taigi �ia brolis Leonardas. O �ia karin� uniform� vilkintis D�ambatista. Taip. �ia Filipas su savo �mona Tereza. Visus juos pa�inojo. Bet �tai pamatė veid�, kurio ie�kojo. Ir pana�umas vėl sukėlė jam siaub�.

�I� akies luptas Karlas�. �ie �od�iai įkyriai skambėjo ausyse. Jis pakėlė �vak� ar�iau prie drobės ir pradėjo judinti pirmyn bei atgal, kol i�nyko erzinantys atspind�iai. Jaunuolis turėjo jo juodus plaukus, jo auk�t�, pla�i�, nė kiek nepasvirusi� kakt�, toki� pat didok� burn�, tokius pa�ius auk�tus skruostikaulius. Bet daugiausiai pana�umo teikė akys�� didelės, atitolusios viena nuo kitos. Kiekvienas, pa�velg�s į juodas Tonijaus akis, pasijusdavo tarytum ka�kur plauki�s. �tai �į jausm� jis patyrė dabar, �velgdamas į ma�� tarsi savo paties atvaizd�, įsimai�iusį tarp de�imties pana�ių juodai apsitaisiusių vyrų, �velniai stebin�ių jį i� drobės.

��Bet kas tu?�� suku�dėjo berniukas.

Jis ėjo nuo veido prie veido. Buvo �ia ir pusbrolių, kai kurių jis nepa�inojo. Bet �i aplinkybė nieko neįrodė. Ta�iau negalėjo nepastebėti, kad tasai keistas jo paties antrininkas pavaizduotas portrete �alia Andrea. Tiksliau sakant, jis stovėjo tarp Leonardo ir Andrea, o Andrea ranka gulėjo ant antrininko peties!

��Ne, neįmanoma,�� su�nib�dėjo Tonijus, nors kaip tik �io įrodymo ir ie�kojo.

Jis toliau ap�iūrinėjo portretus. I� vieno �velgė Kiara, pirmoji Andrea �mona, ir vėl jis, tasai ma�asis �Tonijus�, sėdėjo prie jos kojų kartu su kitais broliais.

Bet buvo ir dar tikresnių įrodymų.

Tonijus tai suprato kaip įbestas bestovėdamas prie�ais portretus. Juk esama ir kitų paveikslų, kur pavaizduoti tik jo broliai ir tėvai, neapsupti tolimų giminai�ių nė įvairių svetimų �monių.

Berniukas skubiai ir kartu kaip įmanydamas tyliau prisiartino prie valgomojo durų bei atidarė jas.

Ten kybojo didelis prie stalo susirinkusios visos �eimos paveikslas, tas pats, kuris visuomet jį kamavo. Ir netgi i� tos vietos, kur stovėjo dabar, matėsi, kad ten nėra Karlo. Tonijus pajuto silpnum�, tarytum apimtas palengvėjimo, tarytum nusivylimo. Pats ne�inojo dėl ko. Ir kartu kol kas neturėjo pagrindo nei vienam, nei kitam jausmui.

Vis dėlto ka�kas nedavė ramybės toje drobėje. Leonardas ir D�ambatista i�sirikiav� i� vienos pusės �alia stovin�io Andrea ir velionės jo �monos, kuri pavaizduota sėdinti. O Filipas stovėjo i� kitos pusės, atskirai nuo visų.

��Bet juk suprantama,�� su�nab�dėjo Tonijus.�� Juk, �iaip ar taip, buvo tik trys broliai, tad k� dailininkui beliko daryti, jei ne pastatyti du vienoje pusėje, o...

Ta�iau ten matėsi ganėtinai keista pro�vaistė. Filipas stovėjo ne prie pat tėvo. Tamsus fonas toje vietoje sudarė tarytum bedugn�, kurion ne itin dailiai driekėsi raudona Andrea mantija, kairėje pusėje ka�kodėl kur kas platesnė nei de�inėje.

��Bet juk tai neįmanoma. �ito negali būti,�� sumurmėjo Tonijus. Ta�iau besiartinant prie paveikslo disproporcijos įspūdis vis stiprėjo ir stiprėjo.

Andrea apsiaustas kairėje buvo netgi kitokios spalvos! Ir tamsa tarp jo bei sūnaus rankos neatrodė vientisa.

Eksperimento dėlei, bema� nenorom, Tonijus pakėlė �vak� ir pasistieb�s ap�iūrėjo drobės pavir�ių i� ar�iau.

Ir �tai juodumoje, tarytum i� u� tamsos vualio, i�ry�kėjo figūra to, kas įkūnijo tiksli� jo paties kopij�. Klaidos negalėjo būti.

Tonijus vos neriktelėjo. Kojos ėmė taip drebėti, jog turėjo liautis stieb�sis ir netgi atsiremti į sien� kairės rankos pir�tais. O paskui prisimerkė ir vėl pamatė t� figūr�, prasiver�usi� pro naujus da�ų sluoksnius, kaip kad da�nai nutinka aliejiniams paveikslams. Ilgus metus nieko nematyti. O paskui senas atvaizdas ima kilti pavir�iun it vaiduoklis.

Kaip tik �itaip ir įvyko. �ia buvo nutapytas tas pats malonaus veido jaunuolis. Ir tame �apatiniame� pasaulyje nematoma tėvo ranka laikė jį apkabinusi. 10

Kai kit� dien� vakarėjant parėjo namo, motina jau teiravosi jo.

��Jinai nubudo, kai tav�s nebuvo,�� �nip�telėjo Lena prie pat durų.�� Ir įtū�o. Svaidė į mane visokius daiktus. Norėjo, kad būtum �alia, o tu tuo metu �laisteisi po aik�t�.

Jis klausėsi vargiai besuprasdamas, k� ji kalba, ir bema� neklausydamas.

K� tik aik�tėje matė Alesandr�, ir pastarasis, skubiai, kar�tai atsipra�inėdamas, nukūrė �alin, taigi Tonijus nieko nespėjo paklausti.

Ta�iau nė pats ne�inojo, ar, pasitaikius progai, būtų i�drįs�s u�duoti dar vien� klausim�, ar ne.

Tik viena mintis u�valdė jį vis�: jo brolis gyvas ir �iuo metu gyvena Stambule. Jisai padarė ka�k�, u� k� buvo i�varytas i� namų, ka�k� tokio nedovanotino, kad net jo pavidalas ir vardas nugramzdinti u�mar�tin. �A� nesu paskutinis mūsų giminėje. Jis gyvas ir ne�a �i� na�t� kartu su manimi. Bet kodėl jis nevedė? K� tokio siaubingo i�krėtė, kad Treskių giminė turėjo visas viltis nukreipti į kūdikį lop�yje?�

��Eik, pasi�nekėk su ja. �iandien jai geriau�� paragino Lena.�� Pasistenk j� įkalbėti atsikelti, nusiprausti, apsirengti.

��Taip, taip,�� burbtelėjo berniukas.�� Gerai, tuojau, minutėl�...

��Ne, Tonijau, eik pas j� dabar pat.

��Leisk man pabūti vienam, Lena,�� sumurmėjo vos girdimai. Bet tuojau pat suvokė �velgi�s pro praviras duris į �e�ėlių apgaubt� kambarį.

��Gerai... Bet luktelėk,�� staiga su�nib�dėjo Lena.

��Nagi, kas dabar?

��Neklausk jos apie t�, kit�... Apie t�, kurį paminėjai vakar, girdi?

Tonijui pasidingojo, kad auklė skaito jo mintis. Vaikinukas įdėmiai įsi�iūrėjo į grie�tus paprasto, senatvės i�blukinto veido bruo�us, paskui pa�velgė į ma�as, bereik�mes akis.

Persmelkė �iurpi nuojauta. Teisybė, �i nuojauta kamavo jį jau dvi dienas, bet tik dabar u�griuvo visu galingumu. Ji ka�kaip siejosi su baime, su paslaptimis, su niūriais vaiki�kais įtarimais, jog ne apie visk� namuose galima kalbėti, ir su stiprėjan�iu suvokimu, kokia jauna yra motina ir koks senas tėvas, o dar su tuo, kokia motina nelaiminga. Jis ne�inojo, k� visa tai rei�kia. Bet baiminosi, i�ties baiminosi, kad viskas yra tarpusavyje susij�. Tiesiog toks jau buvo gyvenimas �iuose namuose, kur kiekvienas jautėsi vieni�as, kartais bijodavo pavadinimo neturin�ių daiktų ir tik stebėjo pro lang� gyvenimus kitų �monių, skendėdamas am�ino u�imtumo bei beproti�kos aistros iliuzijoje.

�Bet kiekvienam i� mūsų toji niūri vieta�� tai pats gyvenimas.�

Ne, taip ai�kiai �ito jis nesuformulavo. Tiesiog pajuto, o paskui u��iuopė savyje nekantrum� bei apmaud� motinos at�vilgiu. �Ji negali sav�s įveikti. Ji mėto daiktus, taip? Ji bla�kosi savo i�gra�intame miegamajame. K� gi, teks pa�iam sau padėti. Jis privalo rasti atsakym�. Paprast� atsakym� į klausim�: kodėl vis� gyvenim� laikė save vieninteliu, kodėl gyveno tarp vaiduoklių, kai tuo tarpu tasai atsimetėlis gyvas ir sveikas gyvena Stambule?�

��Kas tau?�� su�nib�dėjo Lena.�� Kodėl taip �iūri į mane?

��Tu eik. A� noriu pabūti su motina.

��Na, gerai. Pasodink j� lovoje, pamėgink pakelti,�� papra�ė auklė.�� Tonijau, jeigu tu �ito nepadarysi, a� ne�inau, kiek ilgai dar įstengsiu sulaikyti tavo tėv�. �į ryt� vėl buvo atėj�s prie durų. Jis jau pavargo klausytis mano i�sisukinėjimų. Neduok Dieve, jei pamatys j� tokios būklės!

��O kodėl ne!�� �ūktelėjo netikėtai įtū��s Tonijus.

��Tu nesuvoki, k� kalbi, negailestingas berniūk�ti,�� subarė auklė. Ir vos jam į�engus į kambarį rūpestingai u�darė duris.

Mariana sėdėjo prie klavesino. Pasirėmusi alkūne, �alia pasista�iusi vyno butelį, grojo spar�i�, skambi� melodij�. Ji atsitvėrė nuo dienos �viesos sunkiomis u�uolaidomis, kambarį ap�vietė tik trys �vakės.

Trijų �vakių �viesa metė ant grindų bei klavi�ų tris �e�ėlius, ir �ie trys perregimi tamsos sluoksniai judėjo kartu su motina.

��Ar tu mane myli?�� paklausė.

��Taip,�� atsakė jis.

��Tuomet kodėl i�eini? Kodėl palieki mane vien�?

��A� i�sivesiu tave drauge. Ir nuo �iol vesiuos drauge kiekvien� dien�.

��Kur, pasivaik��ioti?�� sumurmėjo ji. Ir vėl u�grojo.�� Tu turėjai man pasakyti, kad i�eini i� namų.

��Tu nebūtum man�s i�girdusi...

��Nekalbėk su manimi taip grubiai!�� riktelėjo Mariana.

Tonijus atsisėdo ant mink�tasuolio �alia motinos. Ji dvelkė �al�iu. O nemalonus kvapas itin nederėjo prie bly�kaus, va�kinio jos gro�io. Ta�iau plaukai buvo su�ukuoti. Jis pamanė, jog glaustosi prie jos lyg didelis juodas katinas.

��Ar �inai �it� arij�,�� tarstelėjo ji,�� t�, i� �Grizeldos�?14 Padainuosi j� man?

��Bet tu gali dainuoti drauge...

��Ne, ne dabar,�� paprie�taravo ji.

Jis �inojo, kad ji teisi. Vynas trukdė jai valdyti bals�.

Tonijus mokėjo �i� arij� mintinai, tad pradėjo dainuoti, bet pusbalsiu, tarsi tik jai vienai, ir jautė, kaip ji priglunda prie jo visu kūnu. I�girdo tyli� jos dejon�: lygiai taip ji dejavo per miegus.

��Mama,�� tarstelėjo jis staiga, liov�sis groti. Atsigr��s į j�, pasodino tiesiai ir pa�velgė į miglot� profilį. Akimirksniui dėmesį patraukė trys susipyn� �e�ėliai ant grindų jai u� nugaros.�� Mama, a� turiu papra�yti tav�s, kad pasiklausytum vienos ma�utės istorijos ir pasakytum, k� apie tai �inai.

��Tik tuomet, jeigu joje bus fėjų, vaiduoklių bei raganų,�� atsakė ji.�� Tada man patiks.

��Galbūt ir bus, mama,�� atsiliepė jis.

Ji nusisukusi �velgė į �alį, o sūnus apibūdino jai Mar�el� Lizanį ir i�klojo visk�, k� tasai pasakė, o tuomet papasakojo apie sav�sias paveikslo paie�kas.

Nupasakojo portret� valgomajame ir i�dėstė, k� ten aptik�s.

Sūnui bekalbant, Mariana labai pama�u kreipė į jį veid�. I� prad�ių berniukas nepastebėjo nieko keisto�� tik tiek, kad motina i� tiesų jo klausėsi.

Ta�iau palengva jos bruo�ai nenusakomai pasikeitė, persikreipė, i�ry�kėjo nuo įtampos. Atrodė, tarytum būtų pa�alinta slogi apatijos bei ilgalaikės girtuoklystės skraistė.

Ir tuomet jam pasidarė baisu.

Tonijus nutilo. �velgė į j�, tarsi netikėdamas savo akimis. Jautė, kad ji virsta kitu �mogumi.

Pasikeitimas buvo vos pastebimas, lėtas, bet neabejotinas. Ilg� laik� jis negalėjo nė �od�io pratarti.

Dabar matė j� vis�: nėriniuot� peniuar�, basas kojas, lies� veid� įkypomis bizanti�komis akimis, ma�� burn�, bespalves lūpas. Lūpos tirtėjo, vis� kūn� krėtė drebulys.

��Mama?�� su�nib�dėjo jis.

Jos ranka nudegino jam rie�� prisiliesdama.

��Vadinasi namuose yra jo atvaizdų? Kur?�� abejingai paklausė ji�� stebėtinai jauna, labai rimta bei nekalta.

Mariana staigiai atsistojo, Tonijus irgi pa�oko. Motina apsivilko geltono �ilko chalat�, palaukė, kol jis i�trauks i� �vakidės �vak�, ir nu�ingsniavo i� paskos.

Jos povyza bei elgesys atrodė ka�in kokie nenormalūs. Dar pusiaukelėje iki valgomojo jis suprato, kad jinai eina basa ir to nė nepastebi.

��Kur?�� pakartojo klausim�.

Tonijus, atidar�s duris, parodė didįjį �eimos portret�. Mariana �velgė į paveiksl�, o paskui sutrikusi pa�velgė į sūnų.

��A� tau parodysiu,�� skubiai nuramino tas.�� Geriausiai matosi �iūrint i� arti. Eime,�� ir jis nusivedė Marian� prie paveikslo.

�vakės neprireikė. Pavakario saulės spinduliai skverbėsi pro grotuotus langus, o kėd�ių atkaltės pasirodė besan�ios �iltos, kai perbraukė per jas ranka.

Jis pasivedėjo motin� ar�iau.

���tai. �iūrėk. Po juodu sluoksniu.

Ir kilstelėjo j� nusistebėdamas jos lengvumu bei tuo, kaip virpa jos kūnas. Pakibusi ore Mariana priglaudė kairį deln� prie paveikslo, jos pir�tai priartėjo prie ten paslėpto silueto. Ir staiga jinai jį pamatė. Tonijus pajuto jos patirt� sukrėtim� ir kaip ji ėmė pama�u gerti į save kiekvien� smulkmen�, tarsi figūra, daugelyje metų tūnojusi nebūtyje, būtų i�ties i�plaukusi dienos �vieson.

I� gilumos i�siver�ė dejonė. I� prad�ių tyli, bet vis stiprėjo, stiprėjo, o paskui netikėtai nutrūko. Motina u�sispaudė burn� ir taip staigiai kryptelėjo, jog Tonijus jos nei�laikė. Atsidūrusi ant grindų at�lijo ir i�plėtusi akis vėl suvaitojo.

��Mama?�� ūmai jis i�sigando. Ir palaipsniui suprato, jog jos veidas virsta ta tobula įnir�io kauke, kuri� da�nai matydavo tolimoje vaikystėje.

Beveik nes�moningai jis pakėlė rank�, ir vis dėlto pirmasis jos smūgis teko jo skruostui, o nuo stipraus skausmo jį patį u�liejo įtū�is.

��Liaukis!�� suriko jis.

Mariana vėl jam trenkė, �įkart kaire ranka, o pro suk�stus dantis ver�ėsi trumpos dejonės.

��Liaukis, mama, liaukis!�� �aukė jis sukry�iav�s rankas prie�ais veid� ir vis labiau bei labiau tū�damas.�� Dabar a� �ito nei�k�siu, liaukis!

Bet jos smūgiai biro ir biro, jinai jau �aukė visu balsu, o jis niekada gyvenime nejautė jai tokios neapykantos kaip dabar.

Sūnus sugavo Marian� u� rie�o ir atstūmė, bet kaire ranka toji spėjo įsikibti jam į plaukus bei nusitempė i� paskos.

��Nesielk �itaip!�� rėkė Tonijus.�� Nedrįsk!

Jis j� apkabino, mėgindamas prispausti prie krūtinės ir nuraminti. Jinai raudojo, jai i� panagių sunkėsi kraujas. Ir tuomet jis apimtas gėdos suvokė, kad valgomojo durys atsivėrė.

Tonijus anks�iau u� motin� pamatė tėv�, o �alia jo sekretorių, senjor� Lem�. �is atsitraukė atgal ir akimirksniu tarytum i�garavo.

O ji vis tal�ė bei tal�ė sūnų per skruostus, vis �aukė ant jo, ir tuo metu prisiartino Andrea.

Turbūt pirmiausia ji pastebėjo ry�ki� mantij�, o tada akimirksniu nusilpo, sukniubo. Andrea j� sugriebė, sugavo į glėbį ir lėtai prispaudė �mon� prie sav�s.

Tonijus liepsnojan�iu veidu bejėgi�kai juodu stebėjo. Niekada anks�iau jis nematė tėvo lie�iant motin�. O jinai, isteri�kai verkdama, raitėsi, stūmėsi nuo jo, tarsi nenorėdama suter�ti mantijos, lyg mėgindama pasislėpti, u�sidengti rankomis.

��Mano vaikai,�� su�nib�dėjo Andrea.

Jis nukreipė �velnių rudų akių �vilgsnį į jos chalat�, paskui į basas kojas. Tada lėtai, liūdnai pasi�iūrėjo į sūnų.

��A� noriu numirti!�� isteri�kai klykė Mariana.�� A� noriu numirti!

Balsas ver�ėsi i� gerklės gilumos. Andrea �velniai palietė �monos plaukus. Paskui jo pir�tai atsigniau�ė, delnas nusileido jai ant galvos, ir jisai j� prisitraukė.

Tonijus atgalia ranka nusibraukė a�aras. Pakėlė galv� ir tyliai pasakė:

��A� dėl to kaltas, tėve.

��Jūsų prakilnybe, leiskite man numirti,�� su�nib�dėjo ji.

��I�eik, sūnau,�� tyliai paliepė Andrea. Bet tuojau pat pamojo Tonijui ir tvirtai suspaudė jo rank�. Prisilietimas buvo �altas, sausas, bet kartu neįtikėtinai aistringas.�� Eik, palik mane vien� su tavo motina.

Tonijus nejudėjo. Jis �iūrėjo į Marian�. Siaur� jos nugar� purtė rauda, o i�drik� plaukai krito ant tėvo rankos. Jis patylom meldė tėv� gailestingumo.

��Eik, eik, sūneli,�� pakartojo Andrea be galo kantriu balsu. Ir tarytum ramindamas Tonijų vėl paėmė jo rank�, �velniai spustelėjo mink�tais, sausais pir�tais ir paleido, o paskui mostelėjo pravirų durų pusėn. 11

�iuo gyvenimo periodu Gvido balsas, jei jis būtų buv�s �normalus� jaunuolis, būtų turėj�s pasikeisti ir i� berniuki�ko soprano virsti tenoru arba bosu. �is laikas i�dariams labai pavojingas. Niekas ne�ino kodėl, bet kūnas tarytum mėgina atkurti stebukl�, kurio jau nebeįstengia valdyti. Toji berg�d�ia pastanga tampa labai pavojinga balsui, dėl ko daugelis dainavimo mokytojų neleid�ia savo mokiniams kastratams dainuoti kelet� mėnesių, kol persilau�ia balsas. Manoma, jog �i priemonė teikia vilties, kad balsas netrukus sugrį�.

Ir paprastai balsas sugrį�ta.

Bet kartais taip nenutinka.

Ir �tai Gvid� i�tiko kaip tik tokia tragedija.

Praslinko pusmetis, kol tuo įsitikino visi. Pa�iam Gvidui �ie mėnesiai virto neapsakoma kan�ia. Vėl ir vėl mėgindamas u�dainuoti, jis leido tik grubius, silpnus garsus. Jo mokytojai D�inas bei Alfredas negalėjo �iūrėti jam į akis. Netgi tie, kurie anks�iau jam pavydėjo, dabar stingo i� siaubo.

Bet, �inoma, niekas nepatyrė �ios netekties taip, kaip patsai Gvidas, niekas, net jį i�auklėj�s maestro Kavala.

Ir �tai sykį, po vidurdienio, susirink�s visus per �ventes ir kviestinių vakarienių metu u� dainavim� gautus pinigus bei vis� auks�, kurio nepakako laiko i�leisti, Gvidas dingo niekam nė �od�io nepasak�s, i�ėjo i� konservatorijos u�simet�s ant peties vi�vienaitį ry�ulėlį.

Neturėjo nei vedlio, nei �emėlapio. Ta�iau jis klausinėjo ir de�imt dienų traukė sta�iais, dulkėtais keliais, vedan�iais vis tolyn bei tolyn į Kalabrijos gilum�.

Ir �tai pagaliau pasiekė Karasen�. Au�tant i�ėjo i� vie�bu�io, kur pernakvojo �iaudiniame guolyje, o u�kop�s ant �laito pamatė nam�, kuriame ka�kada gimė savo tėvo �emėje. Namas nė kiek nepasikeitė nuo to laiko, kai prie� dvylika metų jį paliko.

Prie krosnies stovėjo nedidukė stora moteris apskritu veidu, bedantėn burnon įdubusiais skruostais, i�blukusiomis akimis. Taukuotomis rankomis. Pirm� akimirk� jis sudvejojo. Bet paskui, �inoma, j� atpa�ino.

��Gvidai!�� su�nib�dėjo ji.

Bet vis dėlto bijojo jį paliesti. �emai nusilenkusi nuvalė suol�, kad jis galėtų atsisėsti.

Įėjo jo broliai. Praslinko kelios valandos. Murzini vaikai spietėsi kampe. Pagaliau pasirodė tėvas, atsistojo �alia, toks didelis ir nerangus kaip anks�iau, ir abiem rankom i�tiesė jam grubi� vyno taur�. O motina pastatė ant stalo so�i� vakarien�.

Visi spoksojo į mading� jo apsiaust�, odinius batus bei �pag� sidabriniame dėkle, kyban�i� ant �ono.

O jis sėdėjo ir �iūrėjo į ugnį, lyg �alia nieko nebūtų.

Bet kartais jo akys atgydavo, nu�velgdavo niūrų būrį galingų, plaukuotų vyrų nuo purvo pajuodusiomis rankomis, apsitaisiusių avikailiais bei �aliamine oda.

�K� a� �ia veikiu? Ko atėjau?�

Jis atsistojo, ketindamas i�eiti.

��Gvidai!�� vėl i�tarė motina.

Skubiai nusi�luos�iusi rankas prisiartino, tarsi norėdama paliesti jo veid�. Kreipėsi į jį tik antr� kart�.

Ka�kas �iame balse apstulbino Gvid�. Tas pat tonas, kokiu su juo kalbėdavo jaunasis maestro tamsiame u�siėmimų kambaryje, tarytum aidas to balso, kuris priklausė �mogui, laikiusiam jo galv� kastracijos metu.

Gvidas �velgė į j�. Jo rankos sujudo nar�ydamos ki�enes. Jis i�traukė dovanas, gautas u� daugyb� smulkių koncertų. Seg�, auksinį laikrodį, perlais inkrustuotas tabakines ir pagaliau auksinių monetų, kurias ėmė brukti kiekvienam į rankas, sausas it ant uolos sud�iūv�s purvas. Motina verkė.

Vakare jis sugrį�o į nakvynės namus Karasenoje.

Pasiek�s judrų Neapolio centr�, Gvidas pardavė pistolet� ir i�sinuomojo kambarį vir�um tavernos. U�sisak�s butelį vyno, persipjovė peiliu venas, atsisėdo ir ėmė gerti vyn�, �velgdamas į sruvenantį krauj�. Paskui prarado s�mon�.

Ta�iau �monės jį aptiko anks�iau, nei spėjo numirti. Ir nugabeno atgal į konservatorij�. Ten jis nubudo aptvarstytais rie�ais savo lovoje ir pamatė mokytoj�, maestro Kaval�, verkiantį �alimais. 12

Kas vyko? Ar i�ties viskas keitėsi? Tonijus taip ilgai gyveno tvirtai įsitikin�s, jog niekas niekada nepasikeis, tad dabar neįstengė susiorientuoti.

Tėvas motinos kambaryje i�buvo dvi dienas. Atva�iavo gydytojas. O And�elas kiekvien� ryt� u�darydavo bibliotekos duris ir sakydavo: �Mokykis!� Aik�tėn juodu nebėjo, o naktį�� buvo tuo tikras�� girdėdavo motin� verkiant.

Alesandras irgi lankėsi namuose. Tonijus matė jį akies kra�teliu. Ir dar jis neabejotinai girdėjo savo tetulės Katrinos Lizani bals�. Ka�kas ateidavo, ka�kas i�eidavo, ta�iau jo, Tonijaus, tėvas nekvietė. Nereikalavo nė pasiai�kinimų. O kai prisiartindavo prie kambario, vedan�io į motinos apartamentus, ten jo neįleisdavo taip pat, kaip kad anks�iau neleisdavo tėvo. Tokiu atveju And�elas vesdavosi jį atgal į bibliotek�.

Paskui pasklido gandas, es� Andrea suklupo prieplaukoje, lipdamas į gondol�. Nė karto gyvenime jis nepraleido Senato arba Did�iosios tarybos posėd�io, bet t� ryt� jis pargriuvo. Ir nors tiktai pasitempė sausgysles, jau nebegalėjo dalyvauti procesijoje, kuri turėjo eiti paskui do�� būsimos �ventės metu.

�Bet kodėl jie kalba apie tai,�� m�stė Tonijus, juk jis neįveikiamas kaip pati Venecija�. Tonijus negalėjo galvoti apie niek� daugiau, i�skyrus Marian�.

Bet blogiausia, kad visas ilgas laukimo valandas jis ai�kiai jautė malonų jaudulį. �is jausmas atsirado dar metų prad�ioje: ka�kas įvyks! Bet kai prisiminė, kaip motina klykė ir mu�ė jį valgomajame, pasijusdavo es�s i�davikas.

Berniukas norėjo, kad ji būtų su�iupta, kad tėvas pamatytų jos ligos prie�astį. Atimtų vyn�, priverstų j� pakilti i� lovos, i�vestų i� tamsos, kurioje ji skendėjo lyg mieganti princesė i� įstabios prancūzų pasakos.

Bet jisai nusivedė j� į valgom�jį ne todėl, kad taip nutiktų! Neketino jos i�duoti. Ir kodėl niekas ant jo nepyksta? Apie k� jis galvojo, vesdamasis Marian� tenai? Kai prisiminė, jog ji dabar ten viena, apsupta gydytojų bei giminai�ių, kurie jai visai nėra kraujo giminės, Tonijus negalėjo to i�tverti. Jį i�mu�davo kar�tis. Akis aptemdydavo a�aros. Ir tai buvo blogiausia.

O ka�kur gilumoje glūdėjo jam pa�iam nepasiekiama paslaptis: kodėl motina taip persimainė, kodėl �aukė, kodėl jam smogė? Kas buvo tasai paslaptingasis brolis Stambule?

Antr�j� naktį po incidento jis gavo atsakym� į visus klausimus.

Jokie �enklai neleido to numanyti, kai vienui vienas vakarieniavo savo kambaryje. Nuostabų tamsiai mėlyn� dangų u�liejo mėnulio �viesa bei pavasario brizas ir, rodos, dainavo visi gondoljerai, plaukiojantys kanalu. Nuskambėjusi daina tuojau pat sulaukdavo atgarsio. Gilūs bosai, auk�ti tenorai, o ka�kur tolumoje�� gatvės muzikantų smuikai bei fleitos.

Bet kai Tonijus atsigulė ant lovos, apsireng�s, ta�iau pernelyg pavarg�s, kad skambintų tarnui, jam pasirodė, tarytum girdi ka�kur namo labirinte u�dainuojan�i� motin�. O kai atmetė �i� mintį, tuojau pat atpa�ino ir auk�t�, nuostabiai galing� Alesandro sopran�.

Jis u�simerkė, sulaikė kvap� ir tada pavyko i�girsti klavesino garsus.

O vos tik suprato, kad viso to nesusapnavo, pasigirdo beldimas į duris ir pagyven�s tėvo tarnas D�iuzepė pakvieti eiti kartu: tėvas pageidavo jį pamatyti.

Pirmiausia tarp kitų jis pamatė tėv�. �is didingai sėdėjo lovoje, atsi�liej�s į pagalves. Vilkėjo sunkų, tamsiai �ali�, patricijaus mantij� imituojantį chalat�.

Bet Andrea atrodė ka�in koks ligotas ir i�sibla�k�s.

Tolėliau kambaryje buvo dar keletas �monių. Tonijui įėjus, motina pakilo nuo klavesino. Rausvo �ilko suknelė i�ry�kino bauginamai liekn� liemenį. Nors Marianos veidas i�liko bly�kus it numirėlės, ji jau atitoko, akys tapo giedros, jose �vytėjo ka�in kokia įstabi paslaptis. Ji palietė sūnaus skruost� �iltomis lūpomis. Atrodė, tarytum nori ka�k� pasakyti, bet supranta: dar ne laikas.

Kai jis pasilenkė pabu�iuoti tėvo rankos, motina stovėjo labai arti.

��Sėskis �ia, mano sūnau,�� prabilo Andrea. O kai paskui ėmė kalbėti, balse suskambo energija, kuri visuomet buvo būdinga �iam �mogui, nepaisant jo am�iaus.

��Tie, kurie myli ties� labiau, nei myli mane, da�nai sako, es� a� ne i� �io am�iaus.

��Senjore, jeigu tai tiesa,�� tuojau pat įsiterpė senjoras Lemas,�� tuomet �is am�ius praėjo tu��iai.

��Pataikavimas ir niekai,�� nukirto Andrea.�� Ko gero, tai tiesa, ir tasai am�ius praėjo tu��iai, bet �ia nėra jokio ry�io. Kaip jau sakiau, prie� mano sekretoriui puolant man�s raminti, nors ir nebuvo jokios būtinybės, a� nepriklausau �iam laikme�iui, nepaklusau jam anks�iau ir nepaklusiu dabar. Bet nekamuosiu tav�s, vardydamas savo nesėkmes, kadangi manau, jog kalba būtų veikiau varginanti nei pamokanti. A� nusprend�iau, kad tavo motina turi pamatyti �į pasaulį, o tu privalai jį i�vysti drauge su ja. O Alesandras, seniai svajojantis palikti hercogi�k�j� kapel�, sutiko tapti mūsų �eimos nariu. Nuo �iol jis tave mokys muzikos, sūnau, kadangi tu apdovanotas did�iu talentu, ir �io meno tobulinimas leis tau daug k� gyvenime suprasti, jei panorėsi. Be to, Alesandras lydės tavo motin� kaskart, kai ji i�eis i� namų, ir a� noriu, kad tu nutrauktum pamokas bei eitum drauge. Tavo motina įkalino save, bet tu neturi kentėti dėl nepataisomo jos drovumo. Tu turi suprasti, kaip jai patinka karnavalas, privalai pamatyti, kaip ji gėrisi opera, kaip priiminėja kvietimus, kuriuos netrukus pradės gauti. Tau reikia įsis�moninti, jog ji leid�ia Alesandrui visur jus ved�ioti.

Tonijus nesusilaik�s pa�velgė į motin�. Ir i�syk pamatė, kad ji neapsakomai laiminga. Alesandras susi�avėj�s �iūrėjo į Andrea.

��Tau prasideda naujas gyvenimas,�� t�sė Andrea,�� bet a� tikiu, kad mielai jį pasitiksi. Taigi pirmiausia jūs poryt patrauksite į �vent�. A� negalėsiu eiti. Jūs atstovausite mūsų �eimai.

Tonijus stengėsi nuslėpti susijaudinim�. Mėgino neparodyti jį apėmusio beribio d�iaugsmo, bet nesugebėjo nuslėpti spinduliuojan�ios �ypsenos. Prikand�s lūp�, berniukas palenkė galv� ir sumurmėjo dėkingumo �od�ius tėvui.

Kai pakėlė galv�, tėvas �ypsojosi. Trump� akimirk� Tonijui pasirodė, kad tėvas mėgaujasi sav�ja padėtimi, teikian�ia prana�umo kitų, esan�ių kambaryje, at�vilgiu. O gal jis nugrimzdo į prisiminimus. Bet paskui pasitenkinimas veide i�nyko, ir Tonijus, ma�umėl� nusivyl�s, atmetė �i� prielaid�.

��A� turiu likti vienas su sūnumi,�� pasakė Andrea, paėm�s Alesandr� u� rankos.�� Ir i�leisiu jį negreit. Taigi i� ryto leiskite jam i�simiegoti. Ir dar, vos neu�mir�au. Parenk klausimus, kuriuos norėsi u�duoti ankstesniems jo mokytojams. Leisk jiems suprasti, kad jie �ia ir toliau reikalingi. Nuramink juos, pasakyk, jog nebus atleisti, tegul �i tema net nei�kyla.

Alesandro �ypsnys, jo galvos linktelėjimas dvelkė ramiu orumu. Jis neatrodė nė trupu�io nusteb�s.

��Nune�k �vakes į mano kabinet�,�� liepė Andrea sekretoriui.

Tėvas sunkiai pakilo i� lovos.

��Pra�au, jūsų prakilnybe, pasilikite �ia,�� papra�ė senjoras Lemas.

��Eik, eik,�� �ypsodamasis atsakė Andrea.�� O kai numirsiu, pra�au niekam nesakyti, kaip ant tav�s pykdavau.

��Jūsų prakilnybe!

��Labos nakties,�� i�tarė Andrea.

Ir senjoras Lemas i�ėjo.

Andrea patraukė link atvirų durų, mostu papra��s Tonijaus palaukti. Jis nuėjo į didelį sta�iakampio formos kambarį, kuriame Tonijus niekada nesilankė. Ties� sakant, niekada anks�iau neu�eidavo nė į t� kambarį, kur stovėjo dabar, bet kitas jam pasirodė tiesiog nuostabus: pro vitra�inius langus atsivėrė vaizdas į kanal�, o knygų lentynos pasieniuose kilo iki pat lubų. Ant sienų jis pamatė �emėlapius, vaizduojan�ius visas pla�ias Venecijos imperijos teritorijas. Ir net i� tos vietos, kur stovėjo, suprato, jog ten ne dabartinė, o senoji Venecija. Labai senų laikų. Argi dauguma tų valdų nebuvo prarastos? Ta�iau �ia, ant tos sienos, Venecija iki �iol tebebuvo tikrų tikriausia imperija.

Ūmai berniukas pastebėjo, kad tėvas stovi kitapus slenks�io ir m�sliai jį stebi.

Tonijus �engtelėjo į priekį.

��Ne, palauk,�� sustabdė Andrea. Jis i�tarė �iuos �od�ius be garso, lyg kalbėtų pats su savimi.�� Neskubėk �ionai įeiti. Dabar tu dar berniukas. Bet t� akimirk�, kai į�engsi �ionai, turi būti pasireng�s tapti �ių namų �eimininku, kai tik a� juos apleisiu. Dabar dar pam�styk ma�umėl� apie t� gyvenimo iliuzij�, kuri� tau sukūriau. Pasimėgauk savo paties nekaltybe. Pastaroji visuomet įvertinama tik j� praradus. Prieik prie man�s, kai manysi es�s pasireng�s.

Tonijus nieko neatsakė. Jis nuleido akis s�moningai ir ry�tingai paklusdamas �iam įsakymui, ir pasistengė prisiminti vis� savo gyvenim�. Įsivaizdavo save senajame archyve �emutiniame auk�te, i�girdo �iurkių kreb�desį, vandens teliū�kavim�. Jam atrodė, kad juda pats namas, �tai jau du �imtme�ius stovintis vir�um pelkės. O paskui, pakėl�s akis, greitai ir tyliai i�tarė:

��Tėve, leiskite man įeiti.

Ir tėvas jam linktelėjo. 13

Tik po de�imties valandų Tonijus vėl atvėrė tėvo kabineto duris. Skaidri ryto saulės �viesa skverbėsi i� gatvės, kai ėjo į did�i�j� svetain�, o i� ten�� link centrinių palaco durų.

Tėvas liepė jam i�eiti i� namų, pastovėti vienam aik�tėje ir pasi�iūrėti kasdieninį spektaklį�� valstybės veikėjų kelion� Broglio. O Tonijus ir pats tro�ko to labiausiai pasaulyje. Jam atrodė, tarytum yra apsuptas stebuklingos tylos, kurios niekas negali sutrikdyti.

Atsistoj�s ant ma�os prieplaukos prie pat durų, jis pakvietė gondoljer� ir nuplaukė aik�tėn.

Iki �e�tinių �ventės liko tik viena diena, tad �monių aik�tėje susirinko itin daug. Valstybės vyrai stovėjo i�sirikiav� ilga virtine prie�ais Do�ų Rūmus ir ceremoningai lenkėsi vienas kitam, o praeiviai pagarbiai bu�iavo ilgas jų rankoves.

Tonijus pagalvojo, kad dabar jis visi�kai vienas bei visi�kai laisvas ir kad nuo �iol abu dalykai anaiptol nebuvo lygiareik�miai.

Tėvo papasakota istorija buvo pilna sukrėtimų, permirkusi realybės krauju bei did�iuliu sielvartu. Treskių giminės likimas buvo jos dalis.

Vis� gyvenim� Tonijus laikė Venecij� didinga Europos imperija. U�augo tvirtai įsitikin�s, kad �viesiausioji yra pati seniausia ir stipriausia Italijos valstybė. �od�iai �imperija�, �Kandija�, �Morėj�� jo s�monėje siejosi su senais �lovingais mū�iais.

Bet per �i� vien� ilg� naktį Venecija jo akyse pavirto sukrio�usi�, g�stan�ia valstybe, klibik��iuojan�ia molinėmis netrukus sugriūsian�io koloso kojomis. 1645 metais buvo prarasta Kandija, ir tie karai, kuriuose dalyvavo Andrea su sūnumis, nepadėjo jos susigr��inti. O 1718 metais Venecija visiems laikams buvo i�pra�yta i� Morėjos.

I� imperijos nebeliko nieko, i�skyrus patį diding�jį miest� ir kelias aplinkines valdas: Paduv�, Veron�, ma�us miestelius bei nuostabias vilas palei Brentos up�.

Venecijos ambasadoriai nebeturėjo įtakos kitų �alių rūmuose, o u�sienio diplomatai atvykdavo Venecijon da�niausiai ne politiniais sumetimais, bet dėlei malonumo.

Venecijon juos traukė ne kas kitas, o didelis aik�tės keturkampis, triskart per metus apimamas karnavalo bakchanalijos, juodos gondolos, slystan�ios vandens gatvėmis, neįtikėtini �ventojo Morkaus bazilikos turtai ir gro�is, �Pietos� na�lai�ių choras. Opera, tapyba, dainuojantys gondoljerai, Murano stiklas.

�tai �ia slypėjo dabartinės Venecijos esmė, jos �avesys, jos galybė. Ties� sakant, kaip tik visa tai Tonijus matė ir mylėjo vis� laik�, kiek siekė jo atmintis; ta�iau, i�skyrus i�orinį �avesį, daugiau nieko nebeliko.

Vis dėlto �ia buvo jo miestas, jo valstybė. Tėvas perdavė jam �i� Venecij�. Jo protėviai buvo tie tolimi heroji�kosios istorijos kovotojai, kurie pirmieji į�engė į �ias ūkanotas pelkes. Treskių giminės gerovė, kaip ir daugelio Venecijos giminių, priklausė nuo prekybos su Rytais.

Nepaisant to, ar �viesiausioji valdė pasaulį, ar tik dominavo jame, ji buvo Tonijaus likimas.

Jos nepriklausomybė�� tai jo rūpestis, jo ir tų patricijų, kurie tebestovėjo prie valstybės vairo. Ir Europai, trok�tan�iai gauti �į kerintį brangakmenį, niekada nepavyks prisisegti jo prie krūtinės.

��Tu iki pat paskutinio atodūsio laikysi prie�us u� Venecijos vartų,�� energingu, pakylėtu balsu i�tarė Andrea, toks pat įkvėpimas bei energija �vietė jo akyse.

Tokia buvo �venta patricijaus pareiga �ioje epochoje, kai i� prekybos su Rytais sukrauti turtai tirpo �vaistomi azartiniams lo�imams, pompastikai bei reginiams. Tokia buvo Treskių giminės atstovo pareiga.

Bet pagaliau atėjo momentas, kai Andrea turėjo atskleisti sūnui savo paties istorij�.

��Man �inoma, kad tu i�girdai apie savo brolį Karl�,�� pradėjo tėvas virptelėjusiu balsu.�� Pasirodo, tereikėjo tau per�engti slenkstį, ir pasaulis suskubo sugriauti iliuzijas, u�versdamas ant tav�s t� sen� skandal�. Alesandras man papasakojo apie tavo brolio draugu�į, vien� i� daugelio s�jungininkų. Į jį pana�ūs �monės vis dar oponuoja man Did�iojoje taryboje, senate, visur, kur tik gali turėti įtakos. O tavo motina papasakojo man apie atradim�, kurį padarei tyrinėdamas valgomajame kabantį portret�. Ne, ne, nepertraukinėk man�s, sūnau. A� ant tav�s nepykstu. Man dera pa�iam papasakoti tau visk�, kol kiti nei�kraipė tiesos bei nepasinaudojo ja, siekdami savų tikslų. I�klausyk ir suprask. Kas beliko man, kai grį�au namo po tiekos pralaimėjimų? Trys sūnūs mirė, o �mona u�geso i� sielvarto bei nukamuota sunkios ligos. Kodėl Vie�pats panoro i�saugoti man tik jaunėlį sūnų, tokį nenuolankų ir audringo būdo, jog did�iausio pasimėgavimo jam teikė neklusnumas tėvui? Tu matei jo atvaizd� bei prisimeni, koks jis pana�us į tave, ta�iau �ia pana�umai ir baigiasi, nes tu neabejotinai pasi�ymi ypatingu charakterio tvirtumu. O a� turiu tau pasakyti, jog visas blogiausias �ių laikų savybes įkūnija tavo brolis Karlas. Malonumų mylėtojas, pamet�s galv� dėl primadonų bei poezijos, azartinių lo�imų ir i�gertuvių mėgėjas, am�inas vaikas, nepripa�įstantis valstybės tarnystės �lovės, be to, nepasi�ymintis nė menkiausia narsa.

Andrea nutilo, tarsi ne�inodamas, k� dar pasakyti. Paskui nuvargusiu balsu t�sė:

��Tu, kaip ir a�, �inai, kad patricijui santuoka be Did�iosios tarybos leidimo rei�kia giminės nutraukim�. Pasirinkdamas nekilming�, beturt� nuotak�, visiems laikams i�brauktum Treskių gimin� i� �Aukso knygos�. Tavo vaikai taptų tiesiog eiliniais �viesiausiosios pilie�iais. Nepaisant to, jis, nuo kurio aistros priklausė mūsų giminės t�sa, leido laik� �vaistūnų draugijoje bei atmesdavo visas partijas, kurias mėgindavau jam suorganizuoti. Ir galų gale i�sirinko �mon� pats, bet taip, kaip galėjo pasirinkti meilu��. Mergin� be vardo, be krai�io, didiko i� glūdumos dukterį, neturin�i� nieko daugiau, i�skyrus gro�į. �A� j� myliu,�� parei�kė jis man.�� Ir nei�keisiu į joki� kit�!� O kai pamėginau paprie�tarauti jo sprendimui bei nukreipti taip, kaip liepė pareiga, jis vynu u�piltomis akimis paliko savo namus ir patraukė į vienuolyn�, kuriame gyveno mergina, o paskui gudrumu bei apgaule pagrobė j� i� ten!

Andrea pernelyg susijaudino ir negalėjo t�sti.

Tonijui norėjosi i�tiesti rank�, nuraminti tėv�. Andrea kan�ia kėlė jam fizinį skausm�, o ir pats pasakojimas gerokai g�sdino.

Andrea atsiduso.

��Ar įstengi tu, būdamas tokio gle�no am�iaus, suprasti, kaip į�ūliai jis pa�eidė įstatym�? U� tokį elgesį kur kas didesni �monės būdavo paskelbiami nusikaltėliais, ie�komi po vis� Venecij�, pasmerkiami kalėti iki gyvos galvos.

Andrea vėl nutilo. Net įnir�usiam jam stigo narsos pasakoti �i� istorij�.

��Ir �itaip pasielgė mano sūnus. Jis buvo tikras pragaro i�pera, �tai k� a� tau pasakysiu. Tik mūsų vardas bei padėtis sulaikė baud�ian�i� valstybės rank�, kai maldavau suteikti man laiko, kad galė�iau įkrėsti jam proto. Ir �tai, vidury baltos dienos, tavo brolis i�dygo prie�ais mane tiesiog Broglio. Girtas, apsiblaususiu �vilgsniu, vapantis visokias ne�vankybes, jis ir toliau deklaravo savo am�in� meil� tai puolusiai mergu�ėlei. �Sumokėkite, kad j� įtrauktų į �Aukso knyg��!�� reikalavo jis.�� Jūs turite priemonių. Jūs galite taip padaryti!� Ir �ia pat, patarėjų bei senatorių akivaizdoje, parei�kė: �Duokite sutikim� arba a� vesiu be jo!� Ar tu supranti, Tonijau?�� Andrea nesitvėrė pyk�iu.�� Juk jis tebebuvo vienintelis mano įpėdinis. Ir �tai jis mėgino i�plė�ti mano leidim� �iai skandalingai s�jungai! A� turėjau sumokėti, kad ji būtų įtraukta į �Aukso knyg��, paversti j� kilminga dama bei duoti sutikim� tuoktis arba pamatyti, kaip man�j� sėkl� i�ne�ioja vėjas, pamatyti senos kaip pati Venecija giminės baigtį!

��Tėve,�� pradėjo Tonijus, nebepajėgdamas tylėti.

Bet Andrea dar nesileido pertraukiamas.

��Visa Venecija nukreipė į mane �vilgsnius,�� t�sė virpan�iu balsu.�� Visi laukė, ar leisiuosi ved�iojamas u� nosies savo sūnaus. Mano giminai�iai, mano bendra�ygiai... visi u�gniau�� kvap� laukė... o mergina? K� ji? Apimtas apmaudo, a� nusprend�iau pa�velgti į t� moterį, kuri privertė mano sūnų paniekinti pareig�...

Pirm� kart� per vis� laik� tėvo �vilgsnis nukrypo į Tonijų. Akimirksniui pasirodė, tarytum Andrea pametė pasakojimo gij� ir svarsto, kaip jam gyventi toliau. Bet paskui prat�sė.

��Ir k� gi a� aptikau?�� atsiduso jis.�� Salomėj�, klastingais kerais apraizgiusi� neatspari� mano sūnaus siel�? Ne! Ne, ji buvo nekaltas kūdikis! Mergaitė, ne vyresnė u� tave dabar, liesutė it berniukas, �velni, tamsi ir nekalta kaip mi�ko �vėrelis, nieko ne�inanti apie �į pasaulį, i�skyrus tai, k� jis nusprendė jai parodyti. A� nesitikėjau, kad pajusiu u�uojaut� tai trapiai merginai, praradusiai garb�. Bet ar gali numanyti mano įtū�į, nukreipt� į vyr�, kuris taip negailestingai su ja pasielgė?

Nenupasakojamas siaubas apėmė Tonijų. Ir jis vėl pertraukė tėv�.

��Pra�au, patikėkite,�� suku�dėjo,�� a� jums esu ir būsiu paklusnus bei i�tikimas sūnus.

Andrea linktelėjo. Jo akys vėl nukrypo į Tonijų.

��Visus tuos metus a� tave stebėjau įdėmiau, nei pats numanei, sūnau, ir tu, nė pats to nenujausdamas, tapai geriausiu atsaku į mano maldas.

Bet buvo ai�ku, kad niekas dabar negali nuraminti Andrea. Jis u�sispyrė pabaigti savo pasakojim� manydamas, kad atėjo metas atskleisti sūnui visk�.

��Tavo brolis nebuvo suimtas. Nebuvo nubaustas. A� sulaikiau jį ir įsodinau į laiv�, vykstantį į Stambul�. Suorganizavau jam paskyrim� ten, leid�s suprasti, jog, kol esu gyvas, jis niekada nepamatys gimtojo miesto. A� konfiskavau jo turt�, nutraukiau bet koki� param� iki tol, kol jis nulenks galv� ir ims vykdyti pasiūlytas pareigas. Ir a��� a� pats, sulauk�s solidaus am�iaus�� ved�iau �mon�, ir ji pagimdė man vaik�, nuo kurio dabar priklauso �ios giminės gyvybė.

Tėvas nutilo, ta�iau kad ir koks buvo nusikamav�s, atrado savyje jėgų t�sti.

��Jis turėjo sulaukti kur kas grie�tesnės bausmės!�� parei�kė, vėl �velgdamas tiesiai į Tonijų.�� Galbūt jo motinos meilė jam mane sulaikė. Nuo pat gimimo jis tapo jos d�iaugsmu, visi tai �inojo.�� Andrea akys apsiblausė, tarsi mintims pirm� kart� susipynus jo galvoje.�� Ir broliai jį taip mylėjo. Karlo lengvabūdi�kumas jų neerzino. Ne, jiems patiko jaunėlio pok�tai, eilės, kurias ra�ė, tu�ti tau�kalai. O, jie beproti�kai jį mylėjo! �Karlas! Karlas!� Dėkui Dievui, nė vienas nesulaukė tos dienos ir nepamatė, kaip neprilygstamas �avesys leido jam suvilioti nekalt� mergin�, kaip kar�tako�i�kumas virto demonstratyviu neklusnumu. Vie�patie, k� man beliko daryti? A� pasirinkau vienintelį man gėdos nedarantį sprendim�.

Andrea suraukė antakius. Jo balsas i� nuovargio skambėjo taip tyliai, jog akimirksnį atrodė, tarytum kalba pats su savimi. Bet paskui pyktis jį sustiprino.

��A� jo at�vilgiu pasielgiau dievi�kai gailestingai!�� kar�tai �ūktelėjo jis.�� Netrukus Karlas susitaikė ir pradėjo eiti savo pareigas. Pragyvendavo i� mokamo atlyginimo. Ir klusniai tarnavo Respublikai rytuose, vis siūdamas pra�ymus suteikti leidim� grį�ti. Jis maldavo mano atleidimo. Bet a� niekada neleisiu jam grį�ti namo! Deja, �itaip nesit�s am�inai. Jis turi draugų Did�iojoje taryboje ir Senate�� tai tie patys berniūk��iai, drauge su juo linksmai leid� jaunyst�. Kai a� numirsiu, jisai sugrį� į �iuos namus, kurių paveldėtoju visuomet buvo. Bet tuomet jau tu, Tonijau, �ia �eimininkausi. Po kelerių metų vesi mergin�, kuri� tau i�rinkau. Tavo vaikai paveldės Treskių vard� ir turt�.

Ryto saulė ap�vietė auksinį �vento Morkaus liūt�. �ai�aruojanti �viesa persmelkė ilgus, grak��ius arkadų lankus, i�nykstan�ius margoje judan�ioje minioje, ir diding� varpinės smail�, staigiai �aunan�i� į dangų.

Tonijus stovėjo prie�ais mozaik�, mirguliuojan�i� vir�um katedros durų. �velgė į keturis mil�ini�kus bronzinius �irgus ant postamentų.

Jis nesiprie�ino ne�amas minios ir judėdamas nes�moningu ritmu nenuleido akių nuo gausybės aplink kylan�ių portikų bei kupolų.

Dar niekad nejautė tokios meilės Venecijai, tokios tyros ir pasiaukojan�ios i�tikimybės jai. Bet kartu suvokė tam tikru at�vilgiu es�s dar per jaunas suvokti j� i�tikusi� tragedij�. Ji atrodė pernelyg didinga, pernelyg neįveikiama.

Atsisuk�s į atvirus vandenis, rami�, ribuliuojan�i� lagūn�, jis pirm� kart� gyvenime pasijuto es�s savo gyvenimo �eimininkas.

Ta�iau nusikamav�s, susirūpin�s tėvas paliko jį vos prie� valand�; nuolankumas jo veide kėlė siaub�. Atmintyje i�kilo paskutinieji Andrea �od�iai: �Jis sugrį�, kai a� numirsiu. Vėl pavers namus mū�io lauku. A� ne sykį gavau i� jo lai�kus, kuriuose įtikinėjo vesi�s bet kuri� mergin�, kuri� a� i�rinksiu, jei tik leisiu jam vėl regėti mylim� Venecij�. Bet jis niekada neves! Ak, jei tik a� galė�iau savo akimis pamatyti tave, vedantį nuotak� prie altoriaus, i�vysti tavo sūnus, stebėti tave pirm� kart� u�sivelkantį patricijaus mantij� ir u�imantį teisėtai priklausan�i� viet� Did�iojoje taryboje! Bet laiko nebėra, Vie�pats ai�kiai man rodo, jog turiu parengti tave būsimiems i�bandymams. Dabar supranti, kodėl siun�iu tave į pasaulį, kodėl atimu i� tav�s vaikyst� prisidengdamas pasakėle, es� turi lydėti savo motin�? Tu privalai būti pasireng�s, kai i�mu� valanda. Turi pa�inti pasaulį, jo pagundas, jo vulgarum� bei �iaurum�. Prisimink: kai tavo brolis vėl atsiras po �iuo stogu, man�s jau nebebus, bet Did�ioji taryba ir įstatymas palaikys tavo pus�. Ir tavo brolis pralaimės mū�į, kaip pralaimėjo jį anks�iau: tavyje�� mano nemirtingumas�. 14

Giedras dangus mėlynavo vir�um namų stogų, tik keli balti debesėliai plaukė tolyn nuo jūros. Tarnai zujo po namus d�iugiai prane�dami, kad jūra rami ir �Bucintoro� tikrai galės do�� gyv� bei sveik� nugabenti į �vento Nikolo del Lido ba�ny�i�. Visi langai vir�um Did�iojo kanalo atsivėrė įsileisdami �velnų briz�, namų slenks�ius apdengė spalvingi kilimai, papuo�ti vėjo plaikstomomis vėliavomis. �is reginys buvo didingiausias i� visų Tonijaus iki tol matytų.

Kai juodu su Mariana ir Alesandru pasipuo�� nusileido į ma�ut� prieplauk�, jis susivokė garsiai �nib�d�s: �A� �ia, viskas vyksta i� tikrųjų!� Atrodė visi�kai neįtikėtina, kad jis tampa tiek kartų i� tolo stebėtos panoramos, dalimi.

Tėvas mojo i� balkono, esan�io vir�um pagrindinių durų. Mėlynu aksomu i�klot� gondol� puo�ė gėlių girliandos. Netgi didysis irklas buvo paauksuotas, ir skais�iai mėlyn� uniform� vilkintis Brunas, paėm�s jį, nukreipė valtį į srauto vidurį, kur juos apsupo kitų garbingų �eimų valtys. Plaukdama �imtų kitų kilvateryje, jų gondola nusiyrė pasroviui, kanalo �io�ių ir aik�tės pusėn.

���tai jis!�� su�nib�dėjo Alesandras, rodydamas į �ėrintį bei tviskantį �Bucintoro�, i�metusį inkar�, o aplink �mirinėjan�ios gondolos stengėsi u�siimti viet�. Mil�ini�koje auksu ir purpuru �vytin�ioje galeroje stovėjo do�o sostas ir auksinių statulų eilė. Tonijus kilstelėjo motin� suėm�s u� liekno liemens bei nusi�ypsojo pastebėj�s i� nuostabos �ado netekusį Alesandr�.

Jis ir pats netilpo savam kailyje i� susijaudinimo. Neabejojo, jog visam gyvenimui įsimins akimirk�, kai fanfaros �ai�iai ir didingai prane�ė, jog procesija �engia pro Do�ų rūmų duris.

Jūr� nuklojo gėlės. �iedlapiai dengė bangų keteras taip tankiai, jog vanduo tapo pana�us į kiet� pavir�ių. I�plaukė auksiniai vyriausiųjų teisėjų laiveliai, i� paskos�� ambasadorių, o �iems įkandin�� popie�iaus nuncijaus. Saliutavo lagūn� u�pild�iusių didelių karinių bei prekybinių laivų patrankos po besiplaikstan�iomis vėliavomis.

Ir �tai pagaliau visas laivynas pajudėjo link Lido �vyturio.

�ūksniai, riksmas, �nekos, juokas Tonijui sumi�o į vien� nuostabų, ausį glostantį gaudesį.

Bet niekas negalėjo prilygti minios klyksmui, i�siver�usiam tuo momentu, kai do�as įmetė į vandenį �ied�. Suskambo visi salos varpai, sutrimitavo trimitai, tūkstan�iai triumfuojan�ių balsų susiliejo į bendr� chor�.

Atrodė, tarsi visas miestas i�plaukė į jūr� ir vieningai suriko. Paskui triuk�mas aprimo, valtys nulaviravo link salos, palikdamos paskui save vandenyje ilgus �ilko bei atlaso �leifus. Beproti�kas svaiginantis chaosas. Saulė akino Tonijų; jis pakėtė rank� prisidengdamas akis, ir Alesandras jį prilaikė, kad nepargriūtų. �alimais slinko Lizanių �eimos valtys. Jų gondoljerai vilkėjo ro�inius drabu�ius, o tarnai mėtė į vandenį baltas gėles. Katrina abiem rankom dalijo oro bu�inius, sidabrinio damasto suknelė plazdėjo purenama vėjo.

Visko buvo pernelyg daug. Apsvaig�s Tonijus juto nuovargį, jam norėjosi pasislėpti kokiame nors tamsiame kamputyje ir pasimėgauti įspūd�iais.

Kas gi dar galėjo įvykti? Kai Alesandras pasakė, jog dabar jie trauks į puot� Do�ų rūmuose, Tonijus vos nenusijuokė.

�imtai sve�ių susėdo aplink ilgus, baltomis staltiesėmis apdengtus stalus. Nesuskaitoma daugybė �vakių degė rai�ytinėse sidabro �vakidėse, virtinės tarnų giganti�kais padėklais ne�iojo puikiausius patiekalus: vaisius, ledus, kar�t� mės�. O pulkai prastuomenės pasieniuose �iūrėjo �į begalinį spektaklį.

Bet Tonijui ne valgis rūpėjo. Mariana be paliovos pa�nib�dom jam ai�kino, kuo �ymus vienas ar kitas sve�ias, o Alesandras nuleid�s bals� pasakojo paskutini�sias naujienas pasaulio, kuris pasirodė bes�s toks nuostabus ir pilnas malonių stebuklų. Vynas i�syk siūbtelėjo Tonijui į galv�. Kitapus migloto tako jis pastebėjo Katrin�. �i akinamai jam nusi�ypsojo. I� �viesių plaukų sudėliota daili �ukuosena, papurusi garbanėlėmis, o auk�t� krūtin� puo�ė deimantai.

Tetulės skruostai liepsnojo ry�kiu raudoniu, dėl ko ji tapo pana�i į idealias gra�uoles i� paveikslų, kurie ūmai jam pasirodė esantys realūs; ji buvo tokia putli, nuostabi.

Alesandras jautėsi it �uvis vandeny: jis supjaustė mės� Marianos lėk�tėj�, pastūmėjo jai kliudan�ias �vakes ir nė akimirksniui nepaliovė jos globoj�s. �Idealus kavalierius!��� pagalvojo Tonijus.

Stebėdamas jį, vaikinas vėl susim�stė apie kastratų paslaptį. K� jautė Alesandras? K� rei�kia būti tokiu kaip jis? Ir nepaisant to, kad jį �avėjo neskubrios Alesandro rankos, �iek tiek nuleistos blakstienos, kerėjo įstabi gracija, kuria pasi�ymėjo kiekvienas dainininko judesys, Tonijus neju�ia krūptelėjo. �Nejaugi jis niekada nesielvartauja dėl savo likimo? Nejaugi jo niekada negriau�ia kartėlis?�

Vėl u�grojo smuikai. Prie centrinio stalo nuskambėjo galingas juoko protrūkis. Pro �alį linktelėdamas praėjo senjoras Lemas.

Prasidėjo karnavalas. Minios �monių ver�ėsi į aik�t�.

Visi ap�iūrinėjo i�statytus didingus paveikslus; juvelyrų ir stiklapū�iu prekystaliai �ai�aravo, ap�viesti atvirų kavinių �iburių, o jose gausybė �monių vai�inosi �okoladu, vynu bei ledais. Krautuvėlėse puikavosi i�dėlioti kri�toliniai sietynai ir nuostabūs audiniai, o minios �monių ganė akis gėrėdamiesi atlaso, �ilko ir damasto įvairove.

Giganti�ka aik�tė atrodė beribė. Buvo �viesu tarsi vidurdienį, o apskritos i�lenktos �vento Morkaus bazilikos mozaikos, i�kilusios vir�um visų, kibirk��iavo it gyvos bei stebėjo visk� aplinkui.

Alesandras ir toliau vykdė savo pareigas. Ne kas kitas, o jis atvedė Marian� su Tonijum į ma�� krautuvėl�, kur jie tuojau pat buvo aptaisyti bautomis15 ir domino.

Tonijui nė sykio neteko dėvėti bautos, kreidos baltumo pauk�ti�kos kaukės, dengian�ios ne tik veid�, bet ir galv�. Kai kaukė palietė jo nosį bei akis, Tonijus u�uodė keist� kvap�. Linktelėj�s pa�velgė į veidrodį, nustebo vietoje sav�s pamat�s ka�kokį nepa�įstam�jį. Dėl to kaltas buvo domino�� ilgas juodas drabu�is iki pat �emės�� paver�iantis �mones visi�kai neatpa�įstamais. Dabar negalėjai suprasti, kuris i� jų vyras, o kuri�� moteris. I� po domino nebesimatė Marianos suknelės, ji pavirto ma�u gnomu, besijuokian�iu sald�iu, skambiai virpan�iu juoku.

Alesandras �alia jos atrodė it vaiduoklis.

Vėl i�nir� į akinan�i� �vies�, dabar jie tebuvo trijulė tarp �imtų tokių pat bevard�ių, beveid�ių �monių, pasiklydusių minioje, prispaustų vienas prie kito, apsuptų or� u�pild�iusios muzikos bei �ūksnių, tarp daugybės kitų, apsitaisiusių įmantriais, fantasti�kais kostiumais.

Giganti�kos komedijos del arte figūros pakilo vir� minios. Jos panė�ėjo į siaubingai i�sipūtusias lėles, i�da�yti jų veidai groteski�kai �vytėjo po fakelais. Tonijus netikėtai pastebėjo, kad Mariana bema� raitosi i� juoko. Alesandras, į kurio rank� motina rėmėsi, ka�k� su�nib�dėjo jai į ausį. Tuomet ji laisv�ja ranka įsikibo į Tonijų.

Staiga ka�kas jiems su�uko:

��Tonijau! Mariana!

��S-�-�! Kaip tu mus atpa�inai?�� paklausė Mariana.

Bet Tonijus irgi atpa�ino savo tet� Katrin�. Jos veid� tik iki pusės dengė kaukė, po kuria į�ūliai bei �avingai raudonavo ma�as burnos pusmėnulis. Jis pajuto u�plūstantį geism� ir sutriko. I�syk atmintyje i�kilo Betina, mergaitė, patarnavusi kavinėje. �Įdomu, ar man pavyktų t� ma�yl� surasti?�

��Mielasis!�� Katrina jį prisitraukė.�� Juk �ia tu, tiesa?

Nuo jos bu�inio apsisuko galva.

Jis atsitraukė atgal. Netikėtas kietumas tarp kojų varė i� proto. Jis būtų ver�iau mir�s, nei leid�s jai tai pajusti, bet kai moters ranka, apsivijusi jo kakl�, palietė audinio nepridengt� viet�, pasijuto bema� pasiek�s �eminan�io sukrėtimo rib�, kurio neįstengtų nuslėpti. Katrina spaudėsi prie jo, o jis jautėsi bema� su�lugdytas.

��Tikriausiai įvyko ka�koks neįtikėtinas dalykas, jei tavo tėvas leido i�eiti į gatv� jums abiem?�� paklausė Katrina ir, dėkui Dievui, nusisuko į Marian�.

Tonijui prie� akis netikėtai i�kilo namas: tamsūs kambariai, migloti koridoriai. Jis i�vydo tėv�, vieni�� stovintį blausiai ap�viesto kabineto viduryje, kai ryto saulė vaikė �vakių liepsnelių metamus �e�ėlius. Kaulėta it skeletas Andrea figūra tarytum sulinko nuo istorijos svorio.

Jis staigiu judesiu atlapojo langus. Lijo lietus, nors ir nepakankamai stiprus, kad i�guitų i� aik�tės �mones. Ji liko u�tvindyta minios, kai Tonijus su Mariana pagaliau i� ten i�smuko. Siaura �onine gatvele Alesandras juos atvedė prie kanalo ir pakvietė gondol�. Ir �tai dabar, nusivilk�s permirkusius, sulamdytus drabu�ius, Tonijus parim�s ant palangės �velgė į ūkanot� be�vaig�dį dangų, i� kurio be garso liejosi sidabrinis lietus.

��Kur manieji dainininkai?�� su�nib�dėjo jis.

Jam norėjosi patirti liūdesį, nekaltybės praradim� bei gyvenimo sunkum�, bet jeigu tai, k� jautė, buvo liūdesys, �is jausmas pasirodė bes�s �avingai saldus. Nesvarstydamas jis garsiai pa�aukė dainininkus. Ir pajuto, kaip jo balsas perskrodė tams�. Garsai, tarytum ap�iuopiami, i�siver�ė į laisv�, o ka�kur i� tamsos bei to, i�orinio, pasaulio atsiliepė kitas balsas, lengvesnis, �velnesnis, ir Tonijus pamanė, jog tai moteri�kas balsas, kvie�iantis jį.

Sudainavo ka�kokį niekniekį. Dainavo apie pavasarį ir meil�, apie gėles ir lietų, jo frazės buvo sklidinos spalvingų vaizdinių. Traukė garsiau ir garsiau, o paskui nutilo ir sulaik�s kvap� klausėsi savo aido.

Dainininkai sukiojosi visur jį supan�ioje tamsoje. Tenorai pasigavo jo pradėt� melodij�. Ka�kieno balsas ataidėjo i� kanalo. Su�vangėjo tamburinai, suskambo gitaros... Parklup�s, ranka įsikib�s į palang�, Tonijus tyliai juokdamasis pama�ėle pasidavė miegui.

Ūmai i�plaukė miglotas pavidalas. Karlas ry�kiai raudona mantija tėvo glėbyje. O paskui staiga atsidūrė visai kitoje vietoje ir paklaik�s i� siaubo i�girdo klykian�i� motin�.

��Bet kodėl jinai klykė?

Tėvas atsakė greitai, konfidencialiu tonu, ta�iau jo atsakymo prasmė nepasiekė Tonijaus. Tikrovėje jis niekada nebūtų i�drįs�s u�duoti tokio klausimo.

�Gal ji buvo toji pati nuotaka, kurios atsisakė Karlas? Gal taip? Gal ji�� toji, kurios Karlas nevedė? Bet kodėl? Kodėl? Ar jinai jį mylėjo? O paskui buvo i�tekinta u� tokio seno �mogaus...�

Jis staigiai nubudo. Nepaisant �ilto drėgno oro, jį krėtė drebulys. �O ne,�� pagalvojo,�� a� niekada, niekada neu�siminsiu apie tai jai girdint�. Ir vėl u�mig�s pamatė brolio veid�, pama�u i�ry�kėjantį paveikslo pavir�iuje. 15

And�elas ir Bepas atrodė sutrik�. Lena tūp�iojo apie Marianos suknel�, nors toji vis kartojo:

��Lena, a� u�simesiu domino, niekas jos nė nepamatys.

Tuo tarpu Alesandras �altakrauji�kai vykdė savo pareigas. Bet kodėl And�elas su Bepu negalėjo i�eiti i� namų ir i� �irdies pasilinksminti? Jie tesugai�o ma�daug penkias sekundes, kol nusilenkė, linktelėjo ir i�nyko.

Aik�t� tvindyte u�tvindė �monės, ir trijulė vos ne vos yrėsi į priekį. Aplinkui, ant sukaltų pakylų, savo men� rodė �onglieriai, mimai, botagais pliauk�intys laukinių �vėrių tramdytojai. Akrobatai vartėsi kūlio �iūrovams vir� galvų, o vėjas vis atpūsdavo �ilt� lietų, kuris nieko neg�sdino.

Tonijui atrodė, jog juos vis pagauna gyvas srautas, �ia nune�damas prie perpildytų kavinių, �ia i�traukdamas i� po portikų. Jie maukė �ia brendį, �ia kav�, kartais atsisėsdavo prie staliuko tiesiog ma�umėl� atsikvėpti ir �neku�iuodavosi i� po kaukių keistai skamban�iais balsais.

O aplink nuolat pasitaikydavo �monių pa�iais įvairiausiais maskarado kostiumais. Ispanai, �igonės, indėnai i� laukinių �iaurės Amerikos prerijų, elgetos aksominiais skarmalais, jaunuoliai, persireng� merginomis, i�da�ytais veidais, u�sidėj� auk�tus perukus, ir moterys, persirengusios vyrais�� ma�os, grak��ios, be galo �avingos su �ilkiniais brid�iais bei apteptomis kojinėmis.

Norėjosi i�mėginti taip daug, kad besibla�kydami ne visur suspėdavo. Mariana pageidavo i�siburti likim�, bet neįstengė atstovėti ilgos eilės prie stalo būrėjos, kuri �nib�dėjo visokias paslaptis į ilg� vamzdelį, priglaust� prie ausies �mogui, trok�tan�iam su�inoti apie save vis� ties�, kad niekas, i�skyrus jį patį, nei�girstų, kas jo laukia ateityje. Labiau pasisekė su laukiniais �vėrimis: liūtų riaumojimas kėlė �iurp�. Ka�kokia moteris sugriebė Tonijų per juosmenį, triskart apsuko, tarsi �okdama laukinį �okį, ir paleido. Ir negalėjai tikrai pasakyti, ar ji buvo indų plovėja, ar u�jūrio princesė. Vienu momentu jis atsi�liejo į ba�ny�ios kolon� bei pamėgino į visk� pa�velgti i� �alies, i�gujo i� s�monės mintis, kas jam nutikdavo itin retai, ir stebėjo, kaip minia jo akyse virsta nuostabiu spalvų �ėlsmu. Ant tolimos scenos vyko komedija, aktorių balsai skambėjo taip spigiai bei �ai�iai, jog ūmai Tonijus panoro i�nykti ir pailsėti palaco tyloje.

Bet �tai staiga pajuto, kaip Marianos ranka i�slydo i� jo. Atsigr��s suvokė negalįs surasti motinos.

Apsidairė į �alis. O kur Alesandras?

Jam pasirodė, jog prie�akyje tikrai regi auk�t� Alesandro figūr�, bet figūra tolo. Atsisuk�s atgal, Tonijus pamatė ma�� bau tos bei domino slepiam� figūrėl� kito kaukėto �mogaus glėbyje. Rodos, jie bu�iavosi ar ka�k� ku�dėjo vienas kitam. Nepa�įstamojo apsiaustas slėpė jųdviejų veidus.

��Mama!�� Tonijus patraukė link ma�osios figūrėlės, bet minia jį nune�ė į �alį, nespėjus prisiartinti.

Paskui i�girdo u� nugaros Alesandro bals�:

��Tonijau!

Alesandras jau kelet� kartų kreipėsi kaip dera: �Jūsų prakilnybe!��� bet nesulaukė atsako.

��Jinai i�nyko!�� desperati�kai i�tarė Tonijus.

��Ji �ia,�� pasigirdo Alesandro atsakymas, ir vėl Tonijus pamatė �iurpok� ma�� figūrėl� pauk�ti�ku veidu. Toji �iūrėjo tiesiai į jį.

Berniukas nusiplė�ė kauk�, nusibraukė nuo veido prakait� ir akimirksniui u�simerkė.

Jie sugrį�o namo likus dviem valandoms iki spektaklio teatre prad�ios. Mariana, i�sileidusi ilgus juodus plaukus, įsmeigusi akis ka�kur į tolį, stovėjo tarsi pakerėta. O paskui, pastebėjusi susirūpinusį Tonijaus veid�, pasistiebė ir pabu�iavo jį.

��Bet mama!�� netikėtai at�oko jis.�� Ten, prie katedros durų... Nejaugi ka�kas... Ka�kas tave...

Jis nutilo, nebepajėgdamas t�sti.

��Ka�kas mane�� k�? Kas tau?�� �iek tiek susierzinusi paklausė motina ir krestelėjo plaukus. Jos veidas pagrie�tėjo, lūpas i�tempė nuostabos �ypsena.�� A� neprisimenu nieko, kas nutiko prie katedros durų. Argi mes buvome prie katedros durų? Praėjo jau tiek valandų! O be to,�� Mariana nusijuokė,�� juk yra kam apginti mano garbꠗ a� turiu tave ir Alesandr�.

Tonijus �iūrėjo į j� bema� pasibaisėj�s.

Jinai atsisėdo prie�ais veidrodį, Lena pradėjo segioti jai suknel�. Visi motinos judesiai buvo grak�tūs, nors ir ne itin tvirti. Ji pakėlė stiklinį odekolono kam�tuk� prie lūpų.

��K� man apsivilkti, k� man apsivilkti? O tu! Pasi�iūrėk į save! Juk tu vis� gyvenim� maldavai nusivesti tave į oper�! Ar �inai, kas �į vakar� dainuos?�� Jinai atsisuko į jį nuleidusi rankas ant suolelio pagalvių. Suknelė nuslydo nuo pe�ių, beveik apnuogindama krūtis, bet ji �ito, rodos, nepastebėjo. Panė�ėjo į vaik�.

��Bet, mama, man atrodo, kad a� ma�iau...

��Liaukis pagaliau!�� ūmai ji pakėlė bals�. Lena apstulbusi at�lijo, ta�iau Tonijus nė nekrustelėjo.�� Baik �itaip į mane �iūrėti!�� dar garsiau riktelėjo motina, u�sispaudusi rankomis ausis, tarsi negalėtų pak�sti savo pa�ios balso. Ji pradėjo dusti, veidas persikreipė.

��Ne, ne, nereikia... nereikia,�� su�nib�dėjo jis. Paglostė jai plaukus, patap�nojo per petį, ir ji pagaliau, giliai atsikvėpusi, suglebo visu kūnu. Paskui, dar sykį pa�velgusi į jį, dirbtinai nusi�ypsojo, vėl tapo �vytinti bei bauginamai gra�i. Bet tai tetruko akimirksnį. Jos akis u�tvindė a�aros.

��Tonijau, a� nepadariau nieko blogo,�� ėmė skųstis ji, lyg būtų jo jaunėlė sesutė.�� Tu nei�drįsi man visko sugadinti, tu negali! Per visus tuos metus a� pirm� kart� i�ėjau i� namų į karnaval�. Tu ne... Tu ne...

��Mama!�� jis prispaudė jos veid� prie savo �varko.�� Atleisk man.

Vos įėj�s į lo��, Tonijus suprato vargiai įstengsi�s k� nors i�girsti.

Dėl to nenustebo, mat jau �inojo: jeigu trijuose teatruose vienu metu rodomi skirtingi spektakliai, �monės nei�vengiamai ims vaik�tinėti tarp teatrų, ir �ioje sumai�tyje dorai nepamatys nė vieno vaidinimo. Katrina Lizani, prisidengusi balta atlaso kauke, jau sėdėjo lo�ėje, nusisukusi nuo scenos, ir lo�ė kortomis su savo sūnėnu Vin�encu. Jaunieji Lizaniai mojo ir ka�k� �nyp�tė esantiems apa�ioje, o apyam�is senatorius, Katrinos vyras, snūduriavo paauksuotame krėsle, kartais nubusdamas tik tam, kad burbtelėtų, es� jau metas vakarieniauti.

��Eik� �ionai, Alesandrai,�� pakvietė Katrina,�� ir papasakok, ar tiesa visa tai, kas kalbama apie Kafarelį.�� Ji pratrūko juoktis dar prie� Alesandrui pabu�iuojant jai rank�, o paskui pamojo Marianai, kad toji atsisėstų �alimais.�� O tu, brangute, nė neįsivaizduoji, k� man rei�kia matyti tave �ia, toki� linksm�! Pagaliau elgiesi kaip �mogus!

��Bet juk a� ir esu �mogus,�� suku�dėjo Mariana.

Ir prigludo prie Katrinos ka�kaip jaudinamai vaiki�kai. Tonijui atrodė neįtikėtina, kad ji jau�ia ka�kam prierai�um�, kad jisai pats gali jai ka�k� reik�ti. Jam atrodė, jog tuoj pravirks. Arba u�dainuos.

��Nagi, tavo ėjimas!�� paragino Vin�encas.

��Nesuprantu,�� niurzgėjo senasis senatorius, kuris, beje, buvo gerokai jaunesnis u� Andrea,�� kodėl a� turiu laukti visos �itos muzikos prad�ios, negav�s vakarienės.

Livrėjomis vilkintys patarnautojai ne�iojo vyno taures. �ilagalvis senatorius i�liejo vyn�, ant nėriniuotos apykaklės pasklido raudona dėmė. Seniokas bejėgi�kai įsistebeilijo į dėm�. Kadaise jis buvo gra�us vyras, ir iki �iol atrodė ganėtinai įspūdingai. �ili plaukai tankiomis bangomis krito atgal nuo smilkinių. Juodos akys bei kumpa nosis. Kai jis pakeldavo galv�, atrodė, jog labai did�iuojasi savo nosimi. Bet �iuo momentu labiau panė�ėjo į vaik�.

Tonijus �engtelėjo į priekį. Parteris, kaip ir visi auk�tai vir�um jo, buvo jau u�pildytas.

Kaukėti visi�� nuo gondoljerų įduboje iki rimtų pirklių su visi�kai juodai apsitaisiusiomis �monomis pa�iame vir�uje. Balsų gaudesys bei taurių skambėjimas ritosi pastebimai ritmingomis bangomis.

��Tonijau, nors tu pernelyg jaunas,�� tarstelėjo Katrina per petį.�� Bet leisk tau papasakoti apie Kafarelį...

Ta�iau jisai nepa�velgė į j�, nes nenorėjo matyti to �avingo �vėri�ko burnos ply�io, nepridengto ir neapsakomai raudono po balta kauke, teikian�ia jos akims katini�kumo. Burgundi�ko atlaso gaubiamos jos rankos atrodė tokios mink�tos, kad jis net sugrie�ė dantimis, akimirksniui įsivaizduodamas, kaip negailestingai jas gniau�ia.

Vis dėlto Tonijus įdėmiai klausėsi visų tų niekų, kuriuos jie kalbėjo apie �į vakar� pasirodysiantį didįjį kastrat�. Pavyzd�iui, apie tai, kad Romoje jį u�klupo meilu�ės vyras tiesiog lovoje. �Lovoje�,�� pasakė Katrina Lizani. Tonijaus veidas plykstelėjo, kai pagalvojo, jog motina ir Alesandras klausosi viso �ito. Paskui, anot gandų, bėgti priverstas Kafarelis praleido naktį slėpdamasis vandens cisternoje. Dar daugyb� dienų apgautojo vyro pasamdyti bravai16 visur jį persekiojo, bet dama pasiuntė jam savo sargybinius, kurie nuolat lydėjo daininink�, kol jis galų gale visk� met�s i�va�iavo i� miesto.

Staiga Tonijus prisiminė Andrea �od�ius. Tėvas ka�k� kalbėjo apie pasaulį, apie i�mėginimus, kuriuos pasaulis pateikia. Pasaulis... Bet jam nepavyko sutelkti min�ių į niek� kit�, i�skyrus Kafarelį. Pirm� kart� gyvenime jis turėjo i�girsti didįjį kastrat�, tad visa kita galėjo palaukti, viskas, kas kėlė nerim� ir, �iaip ar taip, nuo jo nepriklausė.

���nekama, es� jis pasireng�s kautis su kiekvienu, kol bus pribaigtas, o jeigu kokia nors primadona itin daili, nė sekundei nuo jos nesitraukia. Ar �ia tiesa, Alesandrai?

��Senjora, jūs �inote kur kas daugiau nei a�,�� nusijuokė Alesandras.

��Duosiu jam penkias minutes,�� parei�kė Vin�encas.�� Ir jeigu jis neu�valdys mano �irdies bei klausos, i�vyksiu į �San Moise�17 vie�bu�io teatr�.

� Nebūk juokingas,�� atsiliepė Katrina,�� �iandien �ia visas miestas. �iandien� reikia būti tiktai �ia! Be to, lyja lietus.

Tonijus apsuko krėsl�, ap�ergė jį ir pa�velgė į nuleist� scenos u�dang�. Jis i�girdo motin� nusijuokiant. Senatorius pasiūlė visiems vykti namo ir paklausyti, kaip �avingai ji dainuoja duetu su Tonijumi. O paskui jis galėsi�s pavakarieniauti. �Juk tu padainuosi man, brangioji?�

��Kartais jau�iuosi i�tekėjusi u� skrand�io,�� pastebėjo Katrina.�� Lo�k i� savo drabu�ių, statyk vien� daikt� po kito,�� kreipėsi jį Vin�ens�.�� Pirmiausia liemen�. Ne, mar�kinius. Man patinka mar�kiniai.

Tuo tarpu apa�ioje, salės gale, u�virė kautynės. Pasigirdo �ūksniai ir trepsėjimas, o paskui labai greitai buvo įvesta tvarka. Dailios merginos vėl palei eiles ne�iojo vyn� bei lengvus u�kand�ius.

Alesandras it �e�ėlis dunksojo prie lo�ės sienos Tonijui u� nugaros.

Ir �tai pasirodė muzikantai, �iurendami natas susėdo ant aksomu aptrauktų kėd�ių. Beje, �iug�dėjimas girdėjosi i� visur: publika vartė libretus, spar�iai pardavinėjamus teatro vestibiulyje.

O kai jaunas, niekam ne�inomas operos kūrėjas �engė į priekį, pasigirdo keli pasveikinimo �ūksniai i� vir�aus ir aplodismentų gaudesys.

�viesa, rodos, �iek tiek priblėso, bet nepakankamai. Tonijus, įrėm�s rankas į smakr�, prisispaudė prie krėslo atlo�o. Kompozitoriaus perukas ir sunkus brokato �varkas atrodė nevykusiai, jis be galo jaudinosi.

Alesandras nepritariamai krenk�telėjo.

Kompozitorius nerangiai �nektelėjo prie klavesino, muzikantai pakėlė strykus, ir netikėtai sal� u�liejo greita, linksma muzika.

Ji buvo gra�i, lengva, gyvybinga, be jokios u�uominos apie tragedij� ar blog� �enkl�, ir i�syk pakerėjo Tonijų. Jis pasilenkė į priekį, nes kiti jam u� nugaros plepėjo bei juokėsi. Prie balkono linkio Lemų �eima puotavo, nuo prie�ais juos stovin�ių sidabrinių lėk��ių kilo garas. Veltui ka�koks piktas anglas �nyp�tė, tildydamas plepius.

Ta�iau pakilus u�dangai i� visų pusių pasigirdo �ak� ir �oi�. Paauksuoti portikai bei arkos kilo fone galinių dekoracijų, vaizduojan�ių beribį mėlyn� dangų bei įstabiai mirguliuojan�ias �vaig�des jame. �vaig�des u�dengdavo debesėliai, o muzika, suskambusi netikėtai įsivie�patavusioje tyloje, tikriausiai pasiekė gegnes. Kompozitorius uoliai spaudė klavi�us, taip pat įnirtingai kratydamas pripudruotas garbanas, o tuo metu scenoje pasirodė pra�matniai i�sipust� vyrai bei moterys ir pradėjo monotoni�k�, bet būtin� re�itatyv�, skelbiantį visiems gerai �inom� absurdi�k� istorij�, sudaran�i� operos siu�et�. Ka�kas ka�kuo persirengė, ka�kas buvo pagrobtas, ka�kas į�eistas. Ka�kas turėjo i�sikraustyti i� proto. Laukė lokio ir jūrų siaubūno mū�is, po kurio herojė turėjo sugrį�ti namo pas vyr�, laikiusį j� mirusia, o ka�kieno brolis dvynys turėjo gauti dievų palaiminim� u� tai, kad sutriu�kino prie�us.

Tonijus ketino libret� i�studijuoti vėliau. Dabar pastarasis jam ne itin rūpėjo. Bet jį i�ties varė i� proto motinos juokas ir garsūs �ūksniai Lemų �eimos, kuriai kaip tik buvo patiekta kepta �uvis.

��Atleisk,�� jis prasispraudė pro Alesandr�.

��Kur gi jūs einate?�� didelė Alesandro ranka lengvai bei �iltai apkabino Tonijų.

���emyn. A� turiu i�girsti Kafarelį. Pasilik su mano mama, nei�leisk jos i� akių.

��Bet, jūsų prakilnybe...

��Tonijau,�� nusi�ypsojo Tonijus.�� Alesandrai, a� tau pa�adu, prisiekiu garbe, kad nenueisiu niekur kitur, tik į parterį. Tu mane i� �ia matysi. A� privalau i�girsti Kafarelį.

Ne visi krėslai buvo u�imti. Buvo tikimasi, kad spektakliui prasidėjus atvyks dar daugiau gondoljerų, kurie laisvai galėjo įeiti į sal�. �tai tada i�ties prasidės grūstis. O dabar Tonijus lengvai prasibrovė pro mini� link scenos ir atsisėdo vos u� keleto pėdų nuo siautėjan�io, griaud�ian�io orkestro.

Dabar jis girdėjo tik muzik� ir patyrė tikr� ekstaz�.

Kaip tik tuo momentu scenoje pasirodė augalota, stotinga did�iojo Kafarelio figūra.

Daugelis visi�kai pagrįstai �į Porporos18 mokinį laikė garsiausiu pasaulyje dainininku, ir kai jis ėjo link rampos u�sidėj�s did�iulį balt� peruk�, u�simet�s tamsiai raudon� apsiaust�, veikiau panė�ėjo į diev�, o ne į karalių, kurio vaidmenį atliko �ioje pjesėje. Gra�us bei grak�tus dainininkas ramiai atsistojo prie�ais sal�, ryte ryjan�i� jį akimis. Paskui atlo�ė galv�, u�traukė pirm� galing�, stiprėjan�i� nat�, ir visas teatras kaipmat nutilo.

Tonijui u�gniau�ė kvap�. Aplinkui sėdintys gondoljerai nesuturėjo tylaus aiktelėjimo ir nuostabos bei pasitenkinimo �ūksnių. Viena nata traukiamas garsas stiprėjo ir pleveno taip, tarsi pats kastratas negalėtų jo sustabdyti. O pagaliau nutrauk�s nėrė į pagrindin� arijos dalį, rodos, nė nepadar�s atsikvėpimo pauzės, taigi orkestras puolė jo vytis.

�is balsas buvo absoliu�iai neįtikėtinas, ne �ai�us, bet įnirtingas, galingas. Baigiantis arijai, tobulas kastrato veidas persikreip�s tapo bema� klaikus.

Prida�yt� bei nupudruot� veid�, gaubiam� baltų garbanų lavinos, kiekvienas būtų pavadin�s kilniu, ta�iau dainininko akyse liepsnojo ugnis. Kafarelis vaik�tinėjo pirmyn ir atgal ant avanscenos, abejingai lenkdamasis tiems, kurie mojavo, plojo bei linksėjo jam i� lo�ių, trumpai �vilg�iodamas �ia į parterį, �ia į vir�ų, tarsi i�sibla�k�s apie ka�k� galvotų.

Kai u�dainavo primadona, opera staiga neteko viso savo �avesio. O gal taip nutiko todėl, kad Tonijus matė bruzdesį u�kulisiuose, damas su �ukomis bei �epe�iais, grimuotoj�, �epetėliu vėl ir vėl pudruojan�i� Kafarelį.

Ta�iau plonytis, silpnas primadonos balselis narsiai sekė paskui kompozitoriaus klavesinu grojam� melodij�. Kafarelis atsistojo prie�ais daininink�, atsuk�s jai nugar�, tarsi toji nė neegzistuotų, ir atvirai nusi�iovavo. Akimoju sukil�s �monių balsų gaudesys beveik nustelbė muzik�.

Tuo tarpu aplink Tonijų visi tikri spektaklio vertintojai pradėjo laidyti grubokus, bet taiklius vertinimus. Auk�tos Kafarelio natos �iandien buvusios ne itin geros, o primadona apskritai tiesiog siaubinga. Mergina pasiūlė Tonijui raudono vyno taur�. Ki�enėse nar�ydamas monetų, �is dirstelėjo į jos veid� po kauke ir pagalvojo: �Betina! �inoma, �ia ji!� Bet paskui prisiminė tėvo �od�ius bei parodyt� pasitikėjim� ir sodriai nuraud�s nuleido akis.

Kafarelis vėl prisiartino prie rampos. Atmetė atgal raudon� apsiaust�. �ybtelėjo akimis pirmojo auk�to pusėn. O paskui dar sykį u�traukė t� nuostabų pirm�jį virpantį crescendo. Tonijus matė jam ant kaktos blizgantį prakait� ir po �ėrin�iu graiki�kų �arvų metalu i�siple�ian�i� galing� krūtinės l�st�.

Klavesinas suklupo; styginiai sutriko: Kafarelis dainavo ne pagal muzik�. Bet dainavo ka�k�, kas i�syk pasirodė pa�įstama. Netikėtai Tonijus suprato�� kaip ir visi aplink�� kad jis atlieka primadonos k� tik u�baigt� arij�, negailestingai i� jos i�sity�iodamas. Styginiai mėgino liautis groj�, apstulb�s kompozitorius atitraukė rankas nuo klavi�ų. O Kafarelis pusbalsiu dainavo melodij� taip provokuojamai lengvai atkartodamas jos treles, jog sutriu�kino visas dainininkės pastangas.

Parodijuodamas ilgas jos auk�t�sias natas, traukė jas neįtikėtinai galingai, dėl ko �ios skambėjo visi�kai kvailai. Mergina apsipylė a�aromis, bet nepasitraukė nuo scenos. Kiti aktoriai paraudo i� pasipiktinimo.

I� vir�aus pasigirdo �nyp�timas, paskui �ūksniai ir �vilpesys. Primadonos gerbėjai įniko trypti kojomis bei įnirtingai kratyti kum��ius, o kastrato gerbėjai raitėsi i� juoko.

Galų gale peln�s kiekvieno salėje esan�io vyro, moters bei vaiko dėmesį, Kafarelis u�baigė monotoni�k� nosin� burlesk�, parodijuodamas �velnų primadonos u�baigim�, o tuomet pradėjo triu�kinamai galing� sav�j� aria di bravura19.

Tonijus sunkiai atsisėdo krėslan, jo veide i�siskleidė �ypsena. �tai jis! �tai jis, pasakytų kiekvienas, kada nors jį girdėj�s, �tai tasai �mogi�kasis instrumentas, toks galingas ir taip tobulai suderintas, jog visa kita nublanksta greta jo.

Dainininkui nutilus, aplodismentai pasigirdo i� visų tolimiausių pastato kampelių. �ūksniai �bravo!� aidėjo po vis� sal�. I�tikimi merginos gerbėjai mėgino pasiprie�inti �iam spaudimui, bet buvo priversti nusileisti.

Visur aplink Tonijų skambėjo grubūs, siautulingi pagyrimai:

��Evviva il coltello!

��Evviva il coltello!�� su�uko ir jis. �Tegyvuoja peilis!�, i�pjov�s �io �mogaus vyri�k�j� esm�, idant am�iams i�saugotų jam dovanot� pergaling�jį sopran�.

Paskui Tonijus ilgai sėdėjo nustėr�s. Nesusierzino net tuomet, kai nuovargiu pasiskundusi Mariana atsisakė kvietimo į Lizanių namus. �io vakaro didybė u�pildė siel�, nepalikdama vietos kitiems malonumams, ir ji ten glūdės am�inai, o visos Tonijaus mintys bei svajonės kryps į Kafarelį.

Viskas būtų buv� tobula, jei ne viena smulkmena, nutikusi tuo metu, kai jie brovėsi durų link. I�gird�s ka�k� ry�tingai ir ai�kiai parei�kiant prie pat jo ausies: �I� akies luptas Karlas�, Tonijus atsisuko ir, nepaisant daugybės veidų, i�syk suprato, kad �iuos �od�ius i�tarė Katrina, tuo momentu jau �neku�iavusi su senatoriumi. Ir tetulė patvirtino spėlion�: �Taip, taip brangus sūnėne, a� tiesiog pasakiau, kad tu labai pana�us į savo brolį�. 16

Visus kitus karnavalo vakarus Tonijus atmesdavo bet kokius pasiūlymus ir eidavo klausytis Kafarelio.

Kiekviename Venecijos teatre i�tis� sezon� vykdavo ta pati opera, bet niekas negalėjo suvilioti Tonijaus pa�iūrėti bent vien� i� tų vaidinimų. Be to, beveik visa publika vis sugrį�davo ir sugrį�davo į teatr� pamatyti visus u�būrusio stebuklo.

Nė vienos arijos Kafarelis nė sykio nesudainavo vienodai, o jo demonstruojamas nuobodulys tarp �ių įstabių momentų veikiau panė�ėjo į neviltį nei tiesiog į poz�, norint ka�k� suerzinti.

Nei�sekanti did�iojo dainininko energija slėpė ka�koki� grėsm�. Nuolatinio jo i�radingumo pagrind� sudarė desperacija.

Vėl ir vėl, remdamasis vien savo valia, jis darė stebuklus.

Jis prisiartindavo prie rampos, i�tiesdavo rankas, imdavo valdyti sal� ir, ignoruodamas partitūr�, i�mu�damas i� vė�ių jam u� nugaros susibūrusius atlikėjus, vienas, niekieno nepadedamas, sukurdavo muzik�, kuri i�ties ir sudarė operos siel�.

Net keikdami jį visais įmanomais �od�iais, visi �inojo, kad be jo nieko pana�aus nebūtų.

Iki kol nusileisdavo u�danga, kompozitorius neretai galutinai prarasdavo kantryb�. �e�ėlyje pasislėp�s Tonijus girdėdavo jo �ūksnius: �Jūs dainuojate ne tai, k� a� ra�au, jūs apskritai nekreipiate dėmesio, kas mano para�yta!�

��Tad para�ykite tai, k� a� sudainuosiu!�� riaumojo neapolietis. O sykį net i�sitraukė �pag� ir tiesiog nuvijo kompozitorių durų link.

��Sulaikykite, sulaikykite jį, nes kitaip a� jį nudėsiu!�� �aukė kompozitorius, skubiai traukdamasis link tako tarp krėslų. Bet visi matė, koks jis i�sigand�s.

Kafarelis atsakydavo skambiu paniekinamu juoku.

Jis tapdavo įnir�io įsikūnijimu, kai rapyros galiuku baksnodavo į kompozitoriaus sagas, ir vien tik bebarzdis veidas i�duodavo jį esant kastrat�.

Ta�iau visi, ir net tasai jaunuolis, �inojo, kad būtent Kafarelis i�kėlė oper� į nepasiekiamas auk�tybes.

Kafarelis persekiojo moteris visoje Venecijoje. Jis bet kada galėjo pasirodyti Lizanių rūmuose, kur �nektelėdavo su patricijais, o �ie skubėdavo jam įpilti vyno arba pastatyti krėsl�. Tonijus visuomet atsidurdavo netoliese ir nenuleisdavo nuo dainininko susi�avėjusio �vilgsnio. Jis �ypsodavosi pastebėdamas raudoniu liepsnojan�ius motinos skruostus, kai �i akimis nulydėdavo Kafarelį.

Be to, Tonijui buvo malonu matyti, kad motina laiminga taip nuostabiai leisdama laik�. Dabar ji nesėdėjo įsistebeilijusi į kamp�, ne�iūrėjo į visus įtariai, ji netgi �okdavo su Alesandru.

Ir Tonijus, u�ėm�s savo viet� didingoje i�sipus�iusių did�i�j� Lizanių namų svetain� u�pild�iusių vyrų bei moterų virtinėje, atlikinėjo tikslius menueto �ingsnelius, pakerėtas jaudinan�io raukiniais pridengtų krūtų, dailių rankų bei �velnių skruostų vaizdo. Oru plaukė �ampano taurės ant sidabrinių padėklų.

Prancūzi�kas vynas, prancūzi�ki kvepalai, prancūzi�ka mada.

Suprantama, visi �avėte �avėjosi Alesandru. Kukliai apsireng�s, tikras įsikūnij�s paprastumas, bet kartu toks didingas ir kupinas orumo, kad Tonijus negalėjo juo nesigėrėti.

Vakarais, lik� vieni, juodu ilgai kalbėdavosi.

��Baiminuosi, kad greitai imsi nuobod�iauti mūsų namuose,�� sykį pasakė jam Tonijus.

��Jūsų prakilnybe!�� nusijuokė Alesandras.�� Juk u�augau anaiptol ne nuostabiuose rūmuose.�� Dainininko �vilgsnis nuslydo auk�tomis dabartinio jo kambario lubomis, sunkiomis �aliomis lovos u�uolaidomis, rai�yto med�io ra�omuoju stalu bei nauju klavesinu.�� Na, kai praleisiu �ia kokį �imt� metų, gal man ir pasidarys nuobodu.

��Noriu, kad liktum �ia visam laikui, Alesandrai,�� su�nib�dėjo Tonijus.

Paskui, tyloje, Tonijų aplankė keistas, �od�iais nei�sakomas suvokimas, jog tasai �mogus, sulauk�s garbės dainuoti po �vento Morkaus bazilikos skliautais, nebuvo savimi patenkintas ir skausmingai siekė tobulybės. Nieko stebėtino, kad jį gaubė toks tylus, kuklus rimtumas. Jis pats tapo vis� gyvenim� jį supusios prabangos, gerų manierų bei gro�io įsikūnijimu.

Tad kodėl jis neturėtų vaik��ioti po Katrinos namus taip laisvai ir eleganti�kai?

�Bet k� i� tiesų apie jį galvoja �monės?�� klausė sav�s Tonijus.�� Ir k� jie galvoja apie Kafarelį?� Patį Tonijų ka�kodėl persmelkdavo kan�ia, kai įsivaizduodavo Kafarelį lovoje su bet kuria i� aplinkui susispietusių moterų. Atrodė, tereikia dainininkui pir�teliu pamoti, ir kiekviena nuseks i� paskos.

�O k� a� veik�iau su bet kuria i� �ių moterų?��� svarstė Tonijus parteryje, traukdamas į save �imtų Betinų aromat�, pastebėj�s, kad daugelis damų ir į jį patį koketi�kai �vilg�ioja vir�um nėriniuotų vėduoklių.

�Viskas savo laiku, Tonijau, viskas savo laiku!��� tuojau pat sulaikydavo save. Jis ver�iau būtų mir�s, nei i�dav�s tėv�. Visk� aplinkui nu�vietė stebuklinga naujos atsakomybės ir naujo �inojimo �viesa. O naktimis savo kambaryje jis atsiklaupdavo prie�ais Madon� bei melsdavosi: �Pra�au, pra�au, neleisk �iai �ventei baigtis! Tegul ji t�siasi am�inai!�

Bet jau artinosi vasara. Ėmė kamuoti kaitra. Karnavalas netrukus turėjo pasibaigti, nutrūkti taip staigiai ir netikėtai, kaip kad subyra kortų namelis. Prasidės vilų sezonas, kai visos kilmingos �eimos persikels į vasarnamius prie Brentos upės. Niekas nenorėjo leisti vasaros prie dvokian�ių kanalų, vir�um kurių pakibdavo debesys uodų.

�Bet tuomet mes vėl liksime vieni. Ak ne, pra�au, ne-e-e-e!�

Vien� ryt�, kai karnavalo dienas jau galėjai suskai�iuoti vienos rankos pir�tais, Alesandras, įėj�s į Tonijaus kambarį kartu su tarnais, atne�usiais �okolad� ir kav�, atsisėdo prie jo lovos.

��Tavo tėvas tavimi labai patenkintas,�� prabilo jis.�� Visi jam prane�a, kad elgiesi kaip pavyzdingas patricijus.

Tonijus nusi�ypsojo. Jis norėjo pamatyti tėv�. Bet senjoras Lemas jau du kartus jam sakė, kad �i tema nė neaptarinėtina. Nors Tonijui atrodė, jog pastaruoju metu tėvo apartamentuose lankosi neįprastai daug �monių. U�sukdavo ten ir patikėtiniai, ir seni draugai. Berniukui visa tai nepatiko.

Bet kodėl jis nusprendė, kad toji ilga atvirumo naktis turėjo sukurti nauj� realyb�, kurioje atsiras vietos da�niems pa�nekesiams? Juk tėvas ir toliau priklausė valstybei. Jeigu jis i�sisuko kulk�nį ir dabar negalėjo, kada panorėj�s i�eiti, vadinasi, pati valstybė turėjo atkakti pas jį. Ko gero, taip ir nutiko.

Bet Alesandro galvoje sukosi kitokios mintys.

��Ar tu kada nors lankeisi Lizanių viloje �alia Paduvos?�� paklausė jis.

Tonijus sulaikė kvėpavim�.

��Tai �tai�� pradėk krautis daiktus. O jeigu neturi jojimo kostiumo, siųsk D�iuzep� pakviesti siuvėjo. Tavo tėvas nori, kad praleistum ten vis� vasar�, o tavo teta mielai tave priims. Bet, Tonijau,�� t�sė Alesandras (Tonijui reikalaujant jis jau seniai nebesikreipdavo formaliai),�� pagalvok, ko galėtum paklausinėti savo mokytojų. Jie jau�iasi nereikalingi ir baiminasi, kad bus atleisti. Ai�ku, taip nenutiks, jie va�iuos drauge. Bet pasistenk juos įtikinti, jog jie reikalingi tau, kaip ir anks�iau.

��Mes vykstame į Lizanių vil�!

Tonijus pa�oko ir puolė Alesandrui ant kaklo. �is neju�ia atsitraukė, o paskui neskubriai paliet�s berniuko plaukus nubraukė juos nuo kaktos.

��Niekam nesakyk,�� su�nib�dėjo jis,�� bet a� susijaudin�s ne ma�iau negu tu. 17

Kai su�aloti rie�ai sugijo, Gvidas pasiliko toje pa�ioje konservatorijoje, kurioje u�augo, ir įniko į mokytojo darb� kupinas tokio pasi�ventimo, kokį atlaikydavo tik nedaugelis studentų. Jis buvo genijus, bet nepa�ino u�uojautos.

Nesulauk�s nė dvide�imties, jis jau i�leido kelet� nuostabių mokinių, įstojusių į Siksto koply�ios chor�.

�ie kastratai vidutini�kais balsais be Gvido pamokų ir mokytojo nuojautos nebūtų ni�nieko pasiek�. Ta�iau kad ir kokį dėkingum� jie jautė u� gautas pamokas, visi pani�kai bijojo jaunojo maestro ir d�iaugėsi jį palikdami.

Ir i�ties visi Gvido mokiniai kartkartėmis, jei ne nuolatos, jo nekentė.

Ta�iau konservatorijos dėstytojai jį mylėjo.

Jeigu �mogus apskritai pajėgus �sukurti� bals� ten, kur �is neduotas Dievo, t� padaryti galėjo Gvidas. Kolegos vėl ir vėl stebėdamiesi įsitikindavo, kad jis sugeba i�ugdyti muzikalum� tiems, kurie visi�kai nepasi�ymėjo originalumu nė talentu.

Pas jį nukreipdavo netikėlius ir tuos nelaimingus ma�ylius, kurie buvo i�kastruoti gerokai anks�iau, nei paai�kėjo, kad jie visai neturi balso.

O Gvidas �įdiegdavo� jiems padorų bei ganėtinai malonų sopran�.

Ta�iau pats jis nekentė �itų mokinių, o kuklūs jų pasiekimai neteikė mokytojui tikro pasitenkinimo. Muzik� jis brangino labiau nei savo gerov�, taigi tu��iagarbi�kumas jam buvo nepa�įstamas.

Sunkumai ir gyvenimo monotonija dar labiau pastūmėjo jį kurti muzik�. Daugelį metų, svajodamas apie dainininko karjer�, jis ignoravo kompozicijos pamokas, o kiti tuo tarpu pralenkė jį ir jau dalyvavo savo pa�ių oratorijų bei netgi operų pastatymuose.

Mokytojai abejojo Gvido sugebėjimu ko nors pasiekti kūrybos srityje, todėl apkraudavo jį pamokomis nuo au�ros iki sutemų, taigi muzik� jam tekdavo kurti tik naktimis.

Bet abejonės pradedan�iojo kompozitoriaus nekankino. Oratorijos, kantatos, serenados ir i�tisos operos liete liejosi i� jo. Jis �inojo: jeigu tarp jo mokinių pasitaikytų bent vienas puikus dainininkas, jis sugebėtų rasti laiko ir ra�yti tam balsui bei pelnyti pripa�inim� tų, kurių klausos iki �iol nepasiekdavo jo muzika. Toksai balsas galėjo jį įkvėpti ir suteikti stimul�, kurio taip trūko. O paskui atsirastų ir kiti, gebantys bei trok�tantys dainuoti tai, k� jis jiems para�ė.

Bet kol kas tik talentu neapdovanoti ma�ieji auklėtiniai mėgindavo atlikti jo kūrinius be menkiausio supratimo ir grak�tumo.

Ilgais vasaros vakarais, pavarg�s nuo kar��io bei u�siėmimų klasių kakofonijos, Gvidas pasikabindavo ant dir�o �pag�, i�sitraukdavo vienintel� padori� por� batų ir niekam nieko nepaai�kin�s patraukdavo klajoti po judrų miest�.

Nedaugelyje Europos sostinių virė bei kunkuliavo tokios minios �monių kaip did�iajame, prie jūros nusidriekusiame uoste�� Neapolyje.

Tokiose pat pompasti�kose ir tviskan�iose kaip visas naujasis Burbonų dvaras gatvėse nuolat knib�dėjo minios pa�ių įvairiausių �monių, atvykusių pamatyti didingo kranto, nuostabių ba�ny�ių, pilių ir rūmų, svaiginan�io artimiausių apylinkių bei salų gro�io. O vir�um viso �ito miglotame danguje dunksojo galiūnas Vezuvijus; iki pat horizonto ir dar toliau driekėsi bekra�tė jūra.

Gatvėmis dardėjo paauksuotos karietos, prie kurių i�pie�tų durų spaudėsi liokajai, o paskui ekipa�us jojo raitelių palyda. Pirmyn ir atgal vaik�tinėjo nėriniuose paskendusios, brangakmeniais tviskan�ios kurtizanės.

Nuo�ulniais �laitais auk�tyn ir �emyn per banguojan�i� mini� brovėsi lengvi ve�imai�iai, o ve�ikai garsiai �aukė: �Keli� senjorui!�; ant kiekvieno kampo i�ne�iotojai siūlė �vie�ių vaisių bei �alto vandens.

Bet netgi �iame rojuje, kur i� kiekvieno ply�io dygo gėlės, kur kalvų �laitais vijosi vynuogienojai, egzistavo skurdas. Visur, susimai�� su advokatais ir tarnautojais, damomis ir ponais, vienuoliais rudomis sutanomis, be jokio tikslo trainiojosi arba kiurksojo ant ba�ny�ių laiptų nei�vengiami lazzaroni20�� valkatos, dykinėtojai bei vagys.

Nekreipdamas dėmesio į stumdym�si i� visų pusių, nuolat traukdamasis i� kelio ekipa�ams, Gvidas stebėjo visa tai kupinas nebylaus susi�avėjimo.

Tvirtai sudėtas, galingų pe�ių, aptemptų juodu �varku, dulkėtus sulamdytus brid�ius bei kojines mūvintis vyrukas visai nepanė�ėjo į muzikant�, kompozitorių ar juolab kastrat�. Veikiau atrodė pana�us į nusigyvenusį bajor� baltomis it vienuolio rankomis, turintį ki�enėse pakankamai monetų, kad i�gertų vyno patikusioje tavernoje.

Jis atsisėsdavo prie purvino stalelio, atremdavo nugar� į sien� dengiantį demblį i� vynuogienojų ir nekreipdavo jokio dėmesio nei į dūzgian�ias bites, nei į �iedų aromat�. Jis klausydavosi klajojan�io dainininko mandolinos, �velgdavo į dangų, kurio �ydra spalva virsdavo balk�vai ro�ine, ir jausdavo, kaip vynas jį ramina.

Bet tam tikru momentu svaigulys staiga sustiprindavo skausm�, ir akis suvilgydavo a�aros. Jam sopėjo pa�i� siel�, o sava nelaimė atrodė nepakeliama, nors jos prigimties Gvidas neįstengė suvokti.

Jis tik �inojo, jog, kaip ir kiekvienas kitas dainavimo mokytojas, norėjo atrasti aistringų, talentingų mokinių, kuriems galėtų atiduoti vis� savo genijaus jėg�. Ir jis įsivaizdavo, kaip tie dainininkai�� jam dar nepa�įstami�� suteikia gyvybės jo para�ytoms arijoms.

Nes kaip tik jie turėjo pristatyti jo muzik� scenoje, ne�ti j� pasauliui, realizuoti vienintelį Gvidui Mafeo dovanot� nemirtingumo �ans�.

Ir dar jis jautė nepakeliam� vienatv�.

Jam atrodė, tarytum balsas buv�s jo meilu�is, ir tasai meilu�is jį met�s.

O įsivaizduodamas jaunuolį, kuris galėtų dainuoti taip, kaip jisai pats jau nebeįstengia, mokinį, kuriam galėtų perduoti visas savo �inias, Gvidas tikėjo, kad tuomet jo vienatvė baigtųsi. Taip, �alia būtų �mogus, pasireng�s suprasti ir jį patį, ir tai, k� jis daro, �mogus, kurio dėka be pėdsakų i�nyktų visi vidiniai prie�taravimai Gvido �irdyje.

�vaig�dės pabirdavo danguje dirs�iodamos pro plony�ius debesėlius, pana�ius į ūkan�, atne�t� jūros. O ka�kur tamsoje netikėtai �ybtelėdavo �aibas.

Bet Gvidas negaudavo perspektyvių mokinių. Jis buvo pernelyg jaunas, kad tokius patrauktų. Puikiuosius mokinius domino �inomi dainavimo mokytojai, tokie kaip Porpora, kuris i�ugdė Kafarelį ir Farinelį.

Ir nors jo paties mokytojai gyrė operas, kurias jis ra�ė, Gvidas nenurungdavo daugybės konkurentų. Jo kompozicijos �ia buvo skelbiamos esan�ios �pernelyg originalios�, �ia, atvirk��iai, pavadinamos �ne itin kūrybinga imitacija�.

Daugelį sykių sunkus, monotoni�kas gyvenimas kėsinosi jį palau�ti. Ir maestro vis ai�kiau suvokė, jog bent vienas tikras mokinys galėtų jį pakeisti.

Bet kad pritrauktų gabius mokinius, Gvidas turėjo sukurti nors vien� nuostabų daininink� i� jam atitenkan�ių netikėlių.

Po kurio laiko mokytojas įsitikino, kad �i u�duotis neįmanoma. Jis�� ne alchemikas, o tiesiog genijus.

Sulauk�s dvide�imt �e�erių ir nusivyl�s esama padėtimi, Gvidas gavo i� savo mokytojų nedidel� stipendij� ir leidim� leistis kelionėn po Italij�, ie�kant naujų balsų.

��Galbūt jis k� nors ir suras,�� gū�telėjo pe�iais maestro Kavala.�� �iaip ar taip, pa�iūrėkite, kiek jis pasiekė iki �iol!

Kad ir kaip nusiminė dėstytojai, i�lydėdami jį tokion tolybėn, vis dėlto suteikė Gvidui palaiminim�. 18

Per savo gyvenim� Tonijus ne sykį girdėjo apie t� nuostabų vasaros met�, vadinam� �vilų sezonu�, kai ilgos vakarienės t�siasi vis� naktį, kai stalo sidabras ir nėriniuotos staltiesės kei�iamos kaskart pasikeitus patiekalams, kai Brenta pasroviui ir prie� srov� plaukiojama laiveliais. Viloje lankysis muzikantai, ir galbūt, kai profesionalių muzikantų nepasitaikys, groti ims Tonijus su Mariana. Ir visos �eimos sukurs ma�us savo orkestrėlius: pavyzd�iui, �is �mogus puikiai grie�ia smuiku, �itas�� kontrabosu, o �is senatorius ne pras�iau u� profesionalus skambina klavesinu. Bus pakviestos merginos i� konservatorijos, vyks pasivaik��iojimai gryname ore, i�kylos ant �olės, jodinėjimas, sportinis fechtavimas, did�iulius sodus nu�vies �ibintų girliandos.

Tonijus susipakavo visas senas natas, sunkiai įsivaizduodamas, kaip dainuos publikai. O motina nervingai �yptelėjusi priminė jam baimes, susijusias su ja (�Mano netik�s elgesys!�). Vis dėlto Tonijus nemaloniai apstulbdavo matydamas j� vaik�tinėjan�i� po kambarį vienu korsetu ir apatiniais baltiniais, kai Alesandras sėdėdavo �ia pat ir siurb�iodavo i� puodelio �okolad�.

Bet i�vykimo ryt� senjoras Lemas pasibeldė į Tonijaus duris.

��Jūsų tėvas...�� u�sikirsdamas i�tarė.�� Ar jis pas jus?

��Pas mane? Kodėl? Kodėl jūs pagalvojote, kad jis gali būti pas mane?

��Negaliu jo surasti,�� su�nib�dėjo senjoras Lemas.�� Ir niekas neranda.

��Bet juk tai juokinga,�� nusistebėjo Tonijus.

Po keleto minu�ių jis suprato, kad subruzd�s visas namas. Visi įniko ie�koti. Mariana ir Alesandras, kurie laukė prie laukujų durų, pa�oko ant kojų, kai jis prane�ė apie tėvo dingim�.

��Ar �iūrėjote archyve apa�ioje?�� pasiteiravo Tonijus.

Senjoras Lemas nuskubėjo tenai ir sugrį��s prane�ė, jog �emutinis auk�tas kaip visuomet tu��ias.

��O vir�uje?�� paklausė Tonijus.

Bet �įsyk nelaukė, kol kas nors patrauks tenai. Berniuk� apėmė stipri nuojauta, kad kaip tik ten jie gali surasti Andrea. Pats ne�inodamas kodėl, lipdamas laiptais jautėsi tikras, jog taip ir yra.

Dar neu�kop�s į vir�utinį auk�t�, koridoriaus gale jis pamatė �vies�, tryk�tan�i� pro praviras duris. Tonijus �inojo, kad ka�kur �ia miegodavo tarnai bei And�elas su Bepu ir kad vienas kambarys visuomet būdavo u�rakintas. Būdamas ma�as jisai ap�iūrinėdavo to kambario baldus pro rakto skylut�. Tuomet mėgino atrakinti spyn�, bet nesėkmingai.

Taigi dabar jam kilo miglotas įtarimas. Tonijus skubiai nu�ingsniavo koridoriumi, įsitikin�s, kad senjoras Lemas eina i� paskos.

Tėvas i� tiesų buvo tame kambaryje. Įsisup�s vien į flanelinį chalat� stovėjo prie�ais langus, atsiverian�ius kanalo pusėn. Per plon� med�iag� i�ry�kėjo mentikauliai. Andrea ka�k� niurnėjo, tarytum kalbėjosi pats su savimi arba meldėsi.

Tonijus ilgokai lūkuriavo ap�iūrinėdamas veidrod�iais bei paveikslais nukabinėtas sienas. Susidarė įspūdis, jog stogas seniai prakiur�s: ant grindų juodavo didelės drėgmės dėmės. Kambaryje tvyrojo apleistumo ir pelėsių kvapas. Matyt, lov� dengė sudrėkusi, apipelijusi lovatiesė. U�uolaidos ilgai kybojo nejudinamos; dalis lango stiklo i�krito. Ant ma�o staliuko �alia damastu aptrauktos kėdės stovėjo taurė, kurios dugne matėsi tamsios nuosėdos. �emyn puslapiais gulėjo atversta knyga, o kitos, stovin�ios lentynose, taip i�sipūtė, jog odiniai vir�eliai, rodės, tuoj sutrūks.

Tonijui nereikėjo ai�kinti, kad �ia Karlo kambarys, paliktas paskubomis ir kad iki �io momento niekas �ia nesilankė.

Vaikinas apstulb�s �iūrėjo į �lepetes prie lovos, �iurkių apgrau�tas �vakes. O paskui pastebėjo į komod� atremt�, tarytum skubotai numest� portret�. Pa�įstami ovalūs rėmai kvadratiniu apvadu, kaip ir visi paveikslai apatinėje galerijoje bei did�iojoje svetainėje, i� kur, matyt, ir buvo atne�tas.

I� portreto �velgė brolio veidas, nutapytas itin meistri�kai. Tos pa�ios viena nuo kitos atitolusios juodos akys, ramiai �velgian�ios į apleist� kambarį.

��Palaukite u� durų,�� tyliai papra�ė Tonijus senjoro Lemo.

Langas buvo atlapotas, u� jo raudonavo daugybė �erpių stogų, tarp kurių �en bei ten įsiterpdavo sodelių �aluma bei bok�tų smailės, o tolumoje matėsi �vento Morkaus bazilikos kupolas.

Staiga i� Andrea lūpų i�siver�ė �vilpesys. Tonijus pajuto smilkinius perveriantį skausm�.

��Tėve?�� atsargiai pratarė artindamasis.

Andrea pasuko galv�, bet rudos akys sūnaus neatpa�ino. Veidas atrodė dar labiau i�sek�s nei visuomet ir blizgėjo nuo prakaito. Akys, paprastai tokios guvios, kai nebūdavo rūs�ios, dabar prarado ai�kum� ir tarsi apsitraukė plėvele.

Paskui Andrea veidas pama�u pra�viesėjo.

��A�... A�... Neken�iu...�� suku�dėjo jis.

��Ko, tėve?�� paklausė ne juokais i�g�sdintas Tonijus. Dėjosi i�ties �iurpūs dalykai.

��Karnavalas, karnavalas,�� niurnėjo Andrea, o jo lūpos virpėjo. Jis u�dėjo rank� Tonijui ant peties.�� A�... A�... A� privalau...

��Gal nusileiskite �emyn, tėve?�� nedr�siai pasiūlė Tonijus.

Ir tada berniuko akivaizdoje tėvas pradėjo siaubingai keistis. Jo akys i�siplėtė, burna persikreipė.

��K� tu �ia veiki?�� su�vok�tė Andrea.�� Kaip į�engei į �iuos namus be mano leidimo?

Jis staigiai atsitiesė ir ėmė tirtėti apimtas įnir�io.

��Tėve!�� suku�dėjo Tonijus.�� �ia a�, Tonijus.

��A!�� Andrea pakėlė rank�, kuri taip ir pakibo ore.

Jis suprato suklyd�s ir dabar �iūrėjo į sūnų susigėd�s bei sumi��s. I� begalinio susijaudinimo drebėjo jo rankos, tirtėjo lūpos.

��Ak, Tonijau,�� vos ne vos i�lemeno.�� Mano Tonijau.

Ilgai nė vienas nepratarė nė �od�io. Koridoriuje pasigirdo �nib�dėjimasis. Paskui balsai nutilo.

��Tėve, jums reikia atsigulti,�� pagaliau pratarė Tonijus, apkabindamas tėv�. Jis pirm� kart� pastebėjo, koks �is sulys�s.

Lengvas it plunksnelė, be gyvybinių jėgų ir energijos. Ko gero, gyventi jam beliko visai nebeilgai.

��Ne, ne dabar. Man viskas gerai,�� atsakė Andrea.

Gan grubiai jis patraukė nuo pe�ių Tonijaus rankas ir nuėjo prie praviro lango.

Apa�ioje, �aliame vandenyje, plaukė ank�tis primenan�ios gondolos. Lagūnos link pama�u slinko ekskursijų laivas. Ant jo denio grojo orkestrėlis, o kra�tus puo�ė ro�ės bei lelijos. Ma�os figūrėlės �mė�avo, sukiojosi, zujo po balto �ilko stogeliu. I� ten, rodos, sklido sienomis auk�tyn kopiantis skambus juokas.

��Kartais man atrodo, kad pasenti ir numirti Venecijoje�� klaikiai neskoninga!�� tyliai pratarė Andrea.�� Taip, skonis, vis skonis! Tarsi visas gyvenimas�� tai nieko daugiau, vien tik skonio reikalas!�� dreban�iu balsu piktai suniurzgė jis, �velgdamas į sidabrinį kupol� tolumoje.�� Tu did�ioji kek�ė!

��Tėti!�� suku�dėjo Tonijus.

Tėvas u�dėjo jam ant peties kaulėt� it �nyplės rank�.

��Sūnau, tu neturi laiko u�augti pama�u. A� jau tau sakiau. Dabar įsidėmėk: privalai įsikalti į galv�, kad jau tapai vyru. Elkis taip, lyg tai būtų absoliuti tiesa, tuomet ir visa kita atsistos į savo vietas, supranti?�� balzganos akys įsmigo į Tonijų, akimirksniui �ybtelėjo, o paskui vėl apsiblausė.�� A� atiduo�iau tau imperij�, vis� pasaulį. Bet dabar tegaliu duoti patarim�: kai pats nuspr�si, jog esi vyras, tuomet juo ir tapsi. Visa kita susitvarkys savaime. Įsidėmėk.

Tik po poros valandų Tonijus pagaliau leidosi įkalbamas i�vykti prie Brentos. Alesandras du kartus lankėsi Andrea apartamentuose ir abusyk grį��s patikino, kad tėvo įsakymas neabejotinas.

Atėjo metas i�keliauti į Lizanių vil�. Andrea nerimavo dėl to, kad Mariana su Tonijum jau ir taip vėluoja, todėl norėjo kuo grei�iau juos i�siųsti.

Pagaliau senjoras Lemas įsakė krauti daiktus gondolon ir pakvietė Tonijų į �alį.

��Jis ken�ia skausm�,�� pasakė sekretorius.�� Ir nenori, kad tu arba tavo motina matytų jį tokios būklės. O dabar paklausyk man�s. Nereikia jam parodyti, koks esi susirūpin�s. Jeigu nutiks kas nors rimto, mano pasiuntinys tau prane�.

Jiems beeinant ma��ja prieplauka, Tonijus vos tramdė a�aras.

��Nusi�luostyk akis,�� �nip�telėjo Alesandras, padėdamas jam įlipti į valtį.�� Jisai stovi balkone, i�ėjo palinkėti mums laimingos kelionės.

Tonijus pa�velgė į vir�ų ir pamatė i� abiejų pusių prilaikom� pamėkli�k� figūr�. Andrea apsisiautė raudon� mantij�; plaukai su�ukuoti, o lūpose tarytum baltame marmure sustingusi �ypsena.

��A� niekada daugiau jo nebepamatysiu,�� su�nib�dėjo Tonijus.

Dėkui Dievui u� valties greitum� bei vingiuot� kanalo vag�. Kai namas dingo i� akių ir Tonijus pagaliau atsidūrė ma�oje kajutėje, jis tyliai, bet netramdomai pravirko.

Alesandras stipriai spaudė jo rank�.

Kai pagaliau Tonijus pakėlė galv�, pamatė Marijan� kuo svajingiausiai �velgian�i� pro lang�.

��Brenta!�� bema� i�dainavo ji.�� A� neregėjau did�iosios �emės nuo pat ankstyvos vaikystės! 19

Neapolio karalystėje ir Sicilijoje Gvidas nesurado nė vieno mokinio, dėl kurio vertėtų leistis atgalios. �ia vienur, �ia kitur jam pristatydavo vil�ių teikian�ių berniukų, bet mokytojui nepakako narsos rekomenduoti jų tėvams pasmerkti vaik� operacijai.

O tarp jau i�kastruotų vaikų neaptiko nė vieno talento.

Tuomet jis patraukė toliau, į Popie�iaus sritį, paskui į pa�i� Rom�, tuomet gilyn į �iaur�, į Toskan�.

Leisdamas naktis triuk�minguose nakvynės namuose, o dienas�� samdomose karietose, kartkartėmis pietaudamas drauge su kilmingų �eimų i�laikytiniais, jis pats ne�iojosi savo mant� ap�epusiame odiniame lagamine, de�ine ranka po apsiaustu spausdamas durkl�, idant apsigintų nuo plė�ikų, kurie visur tykojo keliautojų.

Ma�uose miesteliuose u�sukdavo į ba�ny�ias. Ir visur�� kaimuose bei miestuose�� klausėsi operos.

I�vykdamas i� Florencijos, Gvidas jau turėjo du �iokių tokių vil�ių teikian�ius berniukus. Jis apgyvendino juodu viename vienuolyne ir ketino i� ten pasiimti grį�damas į Neapolį. Ne dieva�i koks stebuklas, bet jie buvo geriausi i� visų, kurių teko klausytis kelionės metu, o grį�ti tu��iomis jam atrodė tiesiog neįmanoma.

Bolonijoje jis da�nai lankėsi kavinėse, susitikdavo su garsiais teatro impresarijais, ilgas valandas leido su dainininkais, kurie susirinkdavo ten, tikėdamiesi pasiūlymo sudaryti sezonin� sutartį, ir vis vylėsi sutikti apsiskarmalavusį berniuk�, apdovanot� nuostabiu balsu bei svajojantį apie scen�.

Seni bi�iuliai nupirkdavo jam i�gerti�� dainininkai, mok�si su Gvidu vienoje klasėje. Pastarieji d�iaugėsi jį sutik� ir jausdami neabejotin� dabartinį savo prana�um� i�did�iai pasakodavo apie savo gyvenim�.

Bet ir �ia jis nieko nesurado.

Kai atėjo pavasaris, oras pasidarė �iltesnis bei kvapnesnis, o tuopos pasidabino �aliais lapeliais, Gvidas patraukė dar toliau į �iaur�, link did�iosios Italijos paslapties: senos ir didingos Venecijos respublikos. 20

Andrea Treskis mirė pa�iame rugpjū�io kaitros įkar�tyje. Senjoras Lemas tuojau pat prane�ė Tonijui, kad nuo �iol Katrina Lizani ir jos vyras tampa berniuko globėjais. O Karlas Treskis, kuriam tėvas pasiuntė �ini� pajut�s besiartinan�i� mirties valand�, jau i�vyko i� Stambulo ir įtemp�s visas bures skrieja namo.

Antra dalis 1

Namas buvo pilnas mirties ir svetimų �monių: senyvų ponų juodomis bei raudonomis mantijomis, be paliovos besiku�dan�ių tarpusavyje. O paskui tėvo apartamentų gilumoje nuskambėjo tas siaubingas, ne�moni�kas riksmas. Tonijus girdėjo, kaip u�gimė �is �iurpus garsas ir kaip jis stiprėjo.

O kai pagaliau atsilapojo durys, į koridorių i�ėjo jo brolis Karlas ir sutik�s Tonijaus �vilgsnį vos pastebimai nusi�ypsojo. �ypsena buvo nery�tinga, liūdna. Tik plonas �ydas, dengiantis �io �mogaus �irdyje kunkuliuojantį apmaud�.

O dar anks�iau Tonijus stebėjo brolio atvykim�. Valtis plaukė auk�tyn Did�iuoju kanalu. Brolis stovėjo valties prie�akyje, drėgnas vėjas palengva plaikstė jo apsiaust�. Juodi Karlo plaukai ir galvos forma buvo pa�įstami Tonijui. Pasitikdamas jį, berniukas �velgė nuo vir�utinės laiptų pakopos, kaip Karlas įplaukia prieplaukon.

Juodas akis, lygiai tokias kaip paties Tonijaus, u�pildė nuostaba, kai Karlas pastebėjo judviejų su broliu pana�um�. Jo veide, stambesniame bei labiau įdegusiame nei Tonijaus, netikėtai i�ry�kėjo jaudulys. Brolis �engė į priekį, i�tiesė rankas pasisveikindamas ir suėm�s Tonijų į glėbį taip stipriai prisispaudė, jog berniukas oda pajuto Karlo atodūsį, tik paskui jį i�girdo.

Bet k� jis tikėjosi pamatyti? Pyktį? Kartėlį? Perdegusi� aistr�, virtusi� klasta? Jo veidas buvo toks atviras, jog atrodė it natūralus vidinės �ilumos atspindys. Rankos kar�tligi�kai glostė Tonijaus plaukus, o lūpos prisispaudė jam prie kaktos. �ie �velnūs prisilietimai dvelkė savoti�ku savininki�kumu, ir t� akimirk�, tebelaikomas brolio glėbyje, Tonijus patyrė patį slap�iausi�, patį nuostabiausi� palengvėjim�.

��Tu �ia,�� suku�dėjo jis.

Ir brolis i�tarė taip �velniai, tarytum kalbėtų pati �irdis i� masyvios krūtinės:

��Tonijau.

O vos po keleto minu�ių pasigirdo riaumojimas, i� prad�ių duslus, bet pama�u stiprėjantis�� urzgimas pro suk�stus dantis, beldimas kum��iu, vėl ir vėl trinktelin�iu į tėvo stal�.

��Karlas,�� su�nib�dėjo Katrina, kuri �iug�dėdama �ilkais i�dygo Tonijui u� nugaros, kai durys atsivėrė ir i�leido jo brolį. Ji atmetė gedulo �yd�. Tetulės veidas buvo sklidinas liūdesio.

Aplinkui girdėjosi tylūs balsai, �nab�desiai; senjoras Lemas patyliukais bėginėjo pirmyn ir atgal. Katrina patraukė koridoriumi paskui jį. O Mariana, apsitaisiusi gedulo drabu�iais, �velgė sau po kojomis įsistebeilijusi į vien� ta�k�.

Kartkartėmis Tonijus pastebėdavo blykstelint ro�inio karoliuk� tarp motinos pir�tų ir akių blizgesį, kai ji retsykiais pakeldavo �vilgsnį.

Ta�iau Karlui į�engus į kambarį Mariana nė nepajudino galvos. O �is akies kra�teliu i�syk j� pastebėjo.

Nusilenkė ir i�tarė �velgdamas į grindis:

��Senjora Treski.

Jis buvo toks pat kaip portretuose, tik oda nuo Levanto saulės patamsėjo. I�orin� brolio rankų pus� dengė juodi plaukai, jis dvelkė rytieti�kais muskuso bei prieskonių aromatais.

O dabar, ka�kur u� u�darų durų, Katrina, rodos, jo ka�ko pra�ė:

��Karlai, Karlai!

Laiptų vir�uje pasirodė Bepas, u� jo�� augalota Alesandro figūra.

Alesandras apglėbė Tonijaus pe�ius. Juodu tylėdami lėtai nu�ingsniavo į Tonijaus kambarį. Sekundėl� i� u� sienos girdėjosi Katrinos balsas:

��Tu namie, supranti, tu namie, esi dar jaunas, o visur aplink tave�� gyvenimas...

Vietoje atsakymo nuskambėjo �emas, neai�kus įnir�io prover�is, nustelb�s jos bals�.

U�dar�s duris, Alesandras nusivilko mėlyn� apsiaust�, apkibusį lietaus la�ais. Didelėse m�sliose dainininko akyse atsispindėjo nerimas.

��Taigi jis jau �ia,�� atsiduso Alesandras.

��Alesandrai, tu turi pasilikti,�� maldaujamai pratarė Tonijus.�� Tu reikalingas man po �iuo stogu dar ketverius metus, kol vesiu Fran�esk� Lizani. Visa tai sura�yta mano tėvo testamente, jo nurodymuose globėjams. Bet ketverius metus, Alesandrai, a� ka�kaip turėsiu gyventi su jais visais...

Dainininkas priglaudė pir�t� Tonijui prie lūpų lyg angelas, u�dedantis paskutinį atspaud� kūrimo momentu.

��Ne tu turėsi jiems prie�intis, Tonijau. O tavo tėvo testamentas ir tie, kurie privalo jį vykdyti. Vadinasi, i� Karlo atimta paveldėjimo teisė?

Tariant paskutiniuosius �od�ius, jo balsas pritilo. Juk jeigu jau taip, turėjo egzistuoti i�ties baisi prie�astis. Taip galėjo nutikti tik tuomet, jei Karlas kada nors ty�ia pakėlė prie� tėv� rank�. O �itaip niekada nėra buv�.

��Nuosavybė nedaloma,�� sumurmėjo Tonijus.�� Mano tėvo nurodymai visi�kai ai�kūs. Did�ioji lė�ų dalis skirta mano i�silavinimui, mokslams, o paskui visoms i�laidoms padengti, kai tapsiu valstybės veikėju. Karlui atiteko apgailėtini skatikai ir patarimas pasiaukoti vardan mano vaikų gerovės...

Aleksandras linktelėjo. Jis dėl to nenustebo.

��Alesandrai! Jis įnir��s! Jis nori �inoti, kodėl turėtų nusileisti. Juk jis vyresnis sūnus...

��Tonijau, Venecijoje tai nieko nerei�kia,�� priminė Alesandras.�� Tėvo pasirinkimu tu turėsi vesti ir prat�sti gimin�. Nebijok �io �mogaus, tave gina įstatymas bei globėjai.

��Alesandrai, jis norės �inoti, kodėl �ių namų likimas turi priklausyti nuo ka�kokio berniūk��io...

��Tonijau, Tonijau,�� su�nib�dėjo Alesandras.�� Net jei panorėtum, negalėtum jam nusileisti. Nurimk. Kad ir kas nutiktų, a� �ia esu tam, kad tau padė�iau.

Tonijus, sunkiai alsuodamas, �velgė į �alį taip, tarsi visi įkalbinėjimai nebūtų jo pasiek�.

��Alesandrai, jei tik a� įsteng�iau jo neapk�sti...�� pradėjo berniukas.

Alesandras palenkė galv� į �on�, jo veide i�ry�kėjo begalinė kantrybė.

��Bet jis atrodo... Jis toks...

��Tokie dalykai tau nepavaldūs,�� papurtė galv� Alesandras.

��K� tu apie jį �inojai?�� neatly�o Tonijus.�� Juk tikrai apie jį �inojai?

���inojau,�� atsakė Alesandras ir automati�kai nubraukė garban� Tonijui nuo veido.�� Bet tik tiek, kiek �inojo visi. Jis buvo visi�kai nevaldomas. O �iuose namuose vie�patavo mirtis. Mirė motina, mirė broliai. Ka�in ar įstengsiu papasakoti tau daugiau.

��Ta�iau Katrina jo neniekina!�� sumurmėjo Tonijus.�� Jinai jo gailisi!

��Ak, Tonijau, nors ir gailisi, bet ji�� tavo globėja ir palaikys tave. Kai suprasi es�s bejėgis k� nors pakeisti, tu nurimsi.

��Bet paklausyk... Toji moteris, kurios jis atsisakė. Kai prie� daugelį metų tėvas norėjo pasirūpinti jo santuoka...

��A� nieko apie tai ne�inau,�� dainininkas vėl papurtė galv�.

��Jis atsisakė tėvo i�rinktos nuotakos ir pabėgo su ka�kokia mergina i� vienuolyno. O nuotakos atsisakė. Alesandrai, ar toji nuotaka�� mano motina?

Alesandras jau ketino paprie�tarauti, bet paskui sudvejojo.

��Jeigu ji�� toji mergina, kurios atsisakė Karlas, gyvenimas �ia taps jai nepakeliama na�ta...

Alesandras patylėjo.

��Ne, ji�� ne ta mergina, kurios atsisakė Karlas,�� pagaliau tyliai atsakė jis.

Tamsūs namai, tu�ti namai, svetimi garsai.

Tonijus u�kopė laiptais į vir�utinį auk�t�.

Jis �inojo, kad Karlas savo kambaryje. Į dulkėt� koridorių skverbėsi �viesa pro praviras duris.

�įryt brolis pakvietė jį drauge papusry�iauti, atsiuntė savo tarnus turkus, kurie perdavė kvietim� nusileisti. Atsisėd�s lovoje, rankomis apglėb�s galv�, Tonijus neri�liai vebleno atsisakymo �od�ius svetimiems veidams.

O dabar jis ant pir�tų galų atitykino prie durų ir pamatė brolį. �is vaik��iojo tarp laiko apgadintų daiktų. Lova u�versta purvinais skarmalais. Rankoje Karlas laikė nuo drėgmės i�pampusi� knyg�. Versdamas sunkius, sudrėkusius puslapius, jis patyliukais skaitė balsu. �ydras dangus jam u� nugaros atrodė apsiblaus�s �velgiant pro purvinus stiklus, o ku�desys �iame kambaryje skambėjo i�ties natūraliai. Karlas skaitė monotoni�kai, vis garsiau ir garsiau, nors skaitė tik sau, ir ranka mu�ė ritm�.

Bet �tai jis pastebėjo Tonijų. Veidas tuojau pat nu�vito, jis �velniai nusi�ypsojo vien akimis ir u�vert�s knyg� pasidėjo ant de�inės rankos.

��U�eik, broleli,�� pakvietė Karlas.�� Kaip matai, a�... taip sakant, atsidūriau keblioje padėtyje. Negaliu tav�s pakviesti pasėdėti �ia, mano kambaryje.

Jo tonas nedvelkė ironija nė pyk�iu, bet kraujas plūstelėjo Tonijui į veid�, ir kamuojamas gėdos jis neįstengė nei atsakyti, nei pakelti akis.

Kodėl nepasiuntė tarnų sutvarkyti Karlo kambario? Kodėl nepagalvojo apie tai? Vie�patie, juk jis jau kuris laikas �eimininkas �iuose namuose, argi ne? O jeigu ne jis, tuomet kas gi kitas galėjo duoti tokį nurodym�? Tonijus susirūpin�s nu�velgė purvinas, apsilaupiusias sienas, apirusį kilim�.

��Bet tu matai, kaip visa �ia alsuoja meile man?�� atsiduso Karlas. Jis atidėjo knyg� ir pa�velgė į suskeldėjusias lubas.�� Matai, kaip saugomi mano turtai! Drabu�iai i�gelbėti nuo kand�ių, o knygos guli saugiai bei sausai.

��Atleiskite man, senjore!

��U� k�?

Karlas i�tiesė rank�, o kai Tonijus prisiartino, prisitraukė jį.

Vėl berniukas pajuto �velni� �io �mogaus �ilum� ir jėg�. Tolimame, nerimo nepaliestame s�monės kamputyje �mėstelėjo mintis: �A� �itaip atrodysiu, kai tapsiu vyru. A� matau save ateityje. Nedaugeliui tai pavyksta�.

Karlas �velniai pabu�iavo jį į kakt�.

��Bet k� tu galėjai padaryti, broliuk?

Jis ir nelaukė atsakymo. Vėl atvert�s knyg�, perbraukė ranka per i�skydusias eilutes. �Audra��� buvo para�yta angli�kai, o paskui dviem stulpeliais rikiavosi tekstas. Karlas vėl pradėjo ritmingai �nib�dėti:

��Kur guli tėvas, ten gilu21...

O kai jis vėl pakėlė akis, atrodo, nebesid�iaugė matydamas Tonijų.

�Bet kodėl? K� tu matai? Nejaugi man�s nekenti?��� svarstė Tonijus. Irimo atmosfera jį slėgė, jis duso nuo dulkių ir vos beįstengė kvėpuoti dvoku, kurį skleidė pūvantys bei dūlėjantys daiktai �iame kambaryje.

Bet brolis neatitraukė �vilgsnio. Juodose jo akyse atsirado keisti �iburėliai.

��Pirmasis meilės s�jungos kūdikis,�� su�nib�dėjo Karlas,�� vaikas, gim�s aistros vir�ūnėje. Kaip sakoma, palaimintasis pirmagimis.�� Ūmai jo antakiai susiraukė, o lūpų kampu�iai nusileido.�� Anuomet a� buvau paskutinioji tėvų at�ala, mes tokie pana�ūs. Bet juk �ia nėra jokių taisyklių, ar ne? Pirmasis vaikas, paskutinysis vaikas... I�skyrus tėvo jausmus pirmajam kūdikiui!

��Atleiskite, senjore, bet a� nesuprantu, apie k� kalbate.

��Taip, �inoma. O kodėl turėtum mane suprasti?�� t�sė Karlas lygiu ankstesniuoju tonu be jokio prie�i�kumo. Brolis pa�velgė į Tonijų nusteb�s, bet kartu taip, lyg jam būtų malonu į berniuk� �iūrėti. Ta�iau Tonijus nuo jo �vilgsnio viduje susigū�ė ir pasijuto nelaimingas.

��O visa tai tu supranti?�� pakėlė bals� Karlas.�� Apsidairyk aplink!

Vėl pasigirdo grėsmė�� tarsi įnir�io riksmas ver�tųsi jam i� krūtinės.

��Senjore, pra�au jūsų, leiskite man atsiųsti tarnus, kad sutvarkytų �į kambarį...

��O, nejaugi jiems įsakysi? Juk tu �ia �eimininkas, tiesa?�� balsas suskambo dar �iurk��iau.

Tonijus pa�velgė broliui į akis ir, į�iūrėj�s jose tik u�gauli� pajuok�, bejėgi�kai nusuko �vilgsnį.

��Ne, broleli, tu dėl to nekaltas,�� netikėtai pridūrė Karlas.�� �inai, tu kilnus,�� kalbėjo jis, rodos, nuo�ird�iai �velniai.�� Kaip smarkiai jis turėjo tave mylėti. Bet, i�drįsiu pasakyti, jei a� bū�iau tavo tėvas, mylė�iau tave ne ma�iau.

��Bet pasufleruokite, senjore, kaip mums dabar pamilti vienam kit�?

��A� myliu tave,�� suku�dėjo Karlas.�� Ta�iau leisk man �ia sustoti ir nepasakyti to, dėl ko vėliau gailėsiuos. Supranti, a� vis dar negaliu �ia apsiprasti. Tarsi bū�iau grį��s tik tam, kad pamaty�iau es�s mir�s ir visų jau palaidotas, tad man belik� tik klajoti po �į nam� lyg vaiduokliui. O kai esi tokios būklės, netrunka rastis min�ių bei �od�ių, kurie gali pasirodyti bes� tiesiog velni�ki.

��Tuomet i�eikite i� �ia, pra�au. Pra�au... Jo apartamentai antrame auk�te, senjore, galite juose įsikurti...

��Taigi tu man juos atiduoti, broliuk?

��Senjore, a� nenorėjau pasakyti, kad jums juos atiduotu. A� jokiu būdu nenorėjau parodyti jums nepagarbos. A� tik turėjau omenyje, kad jūs, �inoma, galite ten įsikurti.

Karlas nusi�ypsojo ir demonstratyviai u�vert�s akis numetė knyg� ant stalo. O paskui abiem rankom grubiai sugriebė Tonijaus galv�.

��Na kodėl tu nepasirodei esantis koks nors į�ūlus aroganti�kas berniūk�tis?�� su�nib�dėjo jis.�� Tuomet a� galė�iau ir toliau jį keikti u� tai, kad �itaip tave i�paikino.

��Senjore, nereikia kalbėti tokių dalykų. Antraip mums nepavyks �ia gyventi kartu.

��O dar protas, i�mintis bei narsa, taip, narsa. �tai kuo tu pasi�ymi, broleli. Pats atėjai pasi�iūrėti man į akis ir pasikalbėti su manimi. Prie� minut� pra�ei i�mokyti tave, kaip mums pamilti vienam kit�?

Tonijus linktelėjo. Jis �inojo: jeigu pamėgins ka�k� pasakyti, balsas nepaklus. Tasai �mogus, stipriai spaud�iantis jį, buvo taip arti. Lėtai palink�s į priekį, Tonijus palietė lūpomis brolio skruost� ir i�girdo, kaip glėbyje jį laikantis Karlas vėl atsiduso.

��Visa tai pernelyg sudėtinga,�� pratarė Katrina.

Buvo jau po vidurnak�io, ir namas skendėjo tamsoj, i�skyrus t� kambarį, pro kurį jis ėjo. I� �iurk�taus, pustonių netekusio brolio balso Tonijus suprato, kad brolis i�gėrė vyno.

��Bet tu sugrį�ai turtingas, tebesi jaunas... Ir Dieve mano, nejaugi �iame mieste ka�ko ma�a, nejau negali pasitenkinti neturėdamas �monos bei vaikų? Tu laisvas...

��Senjora, laisvė man įsipyko. A� �inau, kad visk� galima nupirkti. Taip, turtingas, jaunas bei laisvas, ir a� i�tisus penkiolika metų toks buvau! Bet pasakysiu jums: kol jis buvo gyvas, tai buvo skaistyklos ugnis, o dabar, kai jis mir�s, ji virto pragaru! Nekalbėkite man apie laisv�! A� jau pakankamai prisikentėjau, savo kalt� i�pirkau, taigi dabar galiu vesti ir...

��Karlai, tu negali prie�intis jo valiai!

Tamsiaveid�iai tarnai �lavė koridorius. Ka�kokie jaunuoliai sukiojosi prie Andrea apartamentų durų. Mar�elas Lizanis atvyko i� pat ryto ir dabar kartu su Karlu pusry�iavo valgomajame.

��U�eik, Tonijau!

Pamat�s pro �alį einantį brolį, Karlas mostelėjo ranka ir staigiai pakilo. Kėdė nuslydo plytelėmis i�klotomis grindimis.

Bet Tonijus, greitosiomis nusilenk�s, nuskubėjo �alin. O pagaliau į�eng�s į savo kambarį patylom atsi�liejo į duris ir kurį laik� stovėjo ten, tarsi atrad�s slėptuv�.

��Nepasidavė, ne, vis dar nepasidavė,�� papurtė galv� Katrina, akimirksniui primerkdama mėlynas akis.

Ji atėjo patikrinti Tonijaus pamokų. Per�iūrėjusi sugr��ino Alesandrui. Odiniame aplanke gulėjo popieriai, kuriuose buvo sura�ytos būsimos i�laidos: kiek sumokėti virėjai, kiek�� liokajui, kiek�� mokytojams, kiek atidėti maistui bei kitoms reikmėms.

��Bet tu privalai k�sti tylėdamas,�� pasakė ji, u�dedama deln� ant Tonijaus rankų.�� Neprovokuok jo.

Berniukas linktelėjo. Sutrik�s ir nusimin�s And�elas, sėdintis kitame kambario gale, nuolat dirs�iojo į juos pakeldamas galv� nuo brevijoriaus.

��Taigi leisk jam burti �ionai senus draugus, suteik galimyb� i�siai�kinti, kas dabar yra įtakingas,�� nuleidusi bals� Katrina pasilenkė prie Tonijaus ir pa�velgė jam į akis.�� Ir leisk jam i�laidauti, kiek �irdis geid�ia, juk jis parve�ė namo did�iulį turt�. Jis skund�iasi dėl tamsių u�uolaidų ir trok�ta venecijieti�kos prabangos, prancūzi�kų nieku�ių, pra�matnių apmu�alų. Suteik jam visa tai...

��Taip, taip,�� sutiko Tonijus.

Kiekvien� ryt� Tonijus stebėjo i� namų i�einantį brolį. Karlas lėkte nulėkdavo laiptais �vangindamas raktais bei prie �ono prisegta �paga. Jo batų trepsėjimas į marmur� taip neįprastai skambėjo �iuose namuose, jog Tonijui atrodė, tarytum tie batai gyvena ka�kokį sav�, atskir� gyvenim�. Pro durų ply�elį Tonijus matė baltus perukus ant nublizgintų medinių manekenų galvų ir girdėjo i� praeities ku�dantį Andrea: �Dabita...�

��Broliuk, nusileisk, pavakarieniauk �iandien su manimi,�� kartais Karlas i�dygdavo i� tamsos, tarsi būtų jo lauk�s.

��Pra�au man atleisti, senjore, bet mano nuotaika, mano tėvas...

I� ka�kur pasigirdo dainavimas. Tonijus negalėjo suklysti: dainavo motina.

Buvo ma�daug keturios valandos po vidurdienio. Alesandras sėdėjo prie stalo bibliotekoje�� tyliai, nejudėdamas, kaip statula. Ant laiptų pasigirdo tylūs �ingsniai. Pro praviras duris įplaukė motinos balsas: ji dainavo liūdn� dain�, labai pana�i� į ba�nytinį himn�. O kai Tonijus atsistojo ir nuėjo pas j�, pamatė, jog ji ka�kur ruo�iasi.

Pasiėmusi maldaknyg�, veid� prisidengusi gedulingu �ydu, Mariana, atrodo, visai nenud�iugo pama�iusi sūnų.

��Lena eina su manimi.

Alesandro jai �iandien neprireiks.

��Mama,�� Tonijus nuėjo palydėti jos iki durų. Ji ka�k� niurnėjo panosėje.�� Ar tu laiminga �ia, dabar? Pasakyk man!

��Ak, kodėl man�s �ito klausi?�� atsiliepė ji nerūpestingai, bet tuojau pat, i�ki�usi rank� i� po juodo apsiausto, netikėtai stipriai sugriebė sūnų u� rie�ų.

Jis akimirksnį pajuto skausm� bei supyko.

��Jeigu tu �ia nelaiminga, galėtum persikraustyti pas Katrin�,�� pasakė jis ir pasibaisėjo: jeigu ji i�ties nuspr�s i�vykti, jos kambariai tuojau pat i�tu�tės bei taps svetimi.

��A� savo sūnaus namuose,�� atsakė ji ir atsisuko į tarn�.�� Atidarykite duris!

Naktį jis negalėdamas u�migti gulėjo, klausydamasis tylos. Visas pasaulis u� kambario durų atrodė lyg svetima teritorija. Koridoriai, pa�įstami kambariai, net drėgni apleisti u�kaboriai. Staiga i� apa�ios pasigirdo juokas. Tylus, bema� negirdimas garsas, bylojantis apie �mogaus buvim� namuose. Niekas negalėjo jo i�girsti, bet Tonijus i�girdo.

Ka�kur naktyje isteri�kai klykė moteris. Berniukas apsivertė ant �ono ir u�simerkė spėj�s pagalvoti, jog riksmas, rodos, skambėjo namo viduje.

Jis u�migo. Ir sapnavo, tarytum atidar�s duris vėl pamatė juos apa�ioje. Tas pats senas gin�as. Grie�tas, auk�tas Katrinos balsas. O brolis... Nejaugi jis verkė?

Buvo ankstyvas vakaras. I� tolumos atsklido silpni spalio karnavalo atgarsiai. Vos u� poros �ingsnių esan�iuose Trimanių rūmuose vyko puota. Tonijus vienas stovėjo ilgame valgomajame. Neatitraukdamas rankos nuo sunkios u�uolaidos, jis �iūrėjo, kaip apa�ioje priplaukia ir nutolsta valtys.

Alesandro bei Lenos lydima motina stovėjo tiesiog po langu prieplaukoje ir laukė gondolos. Ilgas juodas �ydas leidosi iki pat drabu�ių apa�ios. Vėjas priplakė plonyt� med�iag� prie veido, i�ry�kindamas Marianos profilį.

�O kur jis? �iame name?�

Did�iulis valgomasis panė�ėjo į aklinos tamsos jūr�.

Ta�iau nespėj�s pasimėgauti tyla ir ramybe, Tonijus i�girdo pirmuosius garsus. Ka�kas judėjo tamsoje. Paskui ore pasklido muskusinis rytieti�kų kvepalų aromatas, girg�telėjo durys, ir įėjusysis tyliai �engdamas akmeninėmis grindimis ėmė artintis prie jo.

�Su�iuptas atviroje jūroje�,�� pagalvojo berniukas, neatitraukdamas akių nuo ribuliuojan�io kanalo vandens. Tolumoje, vir�um �vento Morkaus aik�tės, liepsnojo dangus.

Jis pajuto ka�kieno artum� sau u� nugaros, ir plaukai ant pakau�io pasi�iau�ė.

��Ankstesniais laikais,�� su�nib�dėjo Karlas,�� visos moterys dėvėjo tokius �ydus, kurie suteikdavo joms ypatingo �avesio. Jos turėjo paslaptį, kuri� ne�iojosi gatvėmis ir kuri dvelkė rytais...

Tonijus lėtai pakėl�s akis pamatė brolį visai arti. Balti nėriniai ant juodo Karlo �varko labiau panė�ėjo į miglot� mira�� nei į audinį, o puikiai sugarbanotas, auk�tai nuo kaktos kylantis ir į tikrus plaukus pana�us perukas ne�ymiai blizgėjo.

Brolis priėjo prie lango bei pa�velgė �emyn. Judviejų pana�umas vėl apstulbino Tonijų, kaip kad apstulbindavo visuomet, kai jį suvokdavo. Silpnoje �vakės �viesoje Karlo oda atrodė nepriekai�tinga. Vienintelis am�iaus po�ymis�� smulkios rauk�lelės akių kampu�iuose, atsirandan�ios visuomet, kai jis pla�iai �ypsodavosi.

Ir dabar toji �ypsena su�velnino jo veid� spinduliuodama nuo�ird�i� �ilum�. Atrodė neįmanoma patikėti, kad tarp brolių apskritai esama kokio nors prie�i�kumo.

��Tu kas vakar� man�s vengi, Tonijau,�� kreipėsi Karlas.�� Bet gal dabar vis dėlto imkim ir pavakarieniaukim drauge. Stalas jau padengtas.

Tonijus vėl nusisuko į vandenį. Motinos jau nesimatė. Naktyje nebeliko nieko daugiau, tik kanalu lėtai plaukian�ios valtys.

��Mano mintys su mano tėvu, senjore,�� atsiliepė jis.

��Ak taip, su tavo tėvu!

Bet Karlas nenusisuko. Prieblandoje nuslinko nekalbūs turkai, u�degė �vakes daugybėje �vakid�ių visur aplinkui, ant paties stalo, ant indaujų tiesiog po siaubinguoju paveikslu.

��Sėskis, broleli!

�A� noriu tave pamilti,�� galvojo Tonijus,�� kad ir k� tu padarei. Tikiuosi, �i� kliūtį pavyks ka�kaip įveikti�.

Nunarin�s galv�, Tonijus atsisėdo stalo gale, kur da�nai sėsdavosi ir anks�iau. Tik vėliau suvokė, k� i�krėtė, ir pakėl�s akis pa�velgė į brolį.

�irdis ėmė dau�ytis. Jis matė prie�ais save �ypsen�, spinduliuojan�i� vien draugi�kum�. Sniego baltumo perukas dar labiau i�ry�kino Karlo odos tamsum� bei pabrė�ė auk�tai i�lenktų antakių gro�į. Brolis �velgė į jį nė kiek ne smerkiamai.

��Mudu nesutariame,�� i�tarė Karlas.�� Galime apsimetinėti, bet neįstengiame to pakeisti. Mudu nesutariame. Praėjo beveik mėnuo, o mes negalime drauge perlau�ti duonos.

Tonijus linktelėjo, į akis plūstelėjo a�aros.

��Ta�iau mudviejų pana�umas,�� pridūrė Karlas,�� beveik antgamti�kas.

Tonijus pagalvojo: �Ar įmanoma pajusti �od�iais nei�sakyt� kito meil�? Ar Karlas gali į�velgti j� mano akyse?� Ir pirm� kart� per vis� �į laik�, neįstengdamas i�tarti nė pa�ių papras�iausių �od�ių, jis suvokė, kaip norėtų atsiremti į brolį. �Pasipasakoti tau, papra�yti tavo pagalbos. Bet tai neįmanoma. Mudu nesutariame�. Berniuk� apėmė noras tuojau pat i�eiti i� kambario. Jis bijojo keisto brolio i�kalbos.

��Nuostabus ma�asis broliukas,�� su�nib�dėjo Karlas.�� Prancūzi�ki apdarai,�� t�sė ap�iūrinėdamas Tonijų, ir didelės tamsios jo akys �ybtelėjo.�� O koks grak�tumas. Pastar�jį, manau, paveldėjai i� motinos, kaip ir bals�, nepaprast�, įstabų sopran�.

Tonijus ry�tingai nusuko akis. Pa�nekesys virto kankyne.

�Bet jeigu mudu nepasikalbėsime dabar, bus dar blogiau�.

��Būdama mergaitė, ji dainavo koply�ioje,�� t�sė Karlas,�� ir savo giesmėmis i�spausdavo mums a�aras. Ar ji tau apie tai pasakojo? Ak, kiek jinai gaudavo dovanų, kaip j� mylėjo gondoljerai!

Tonijus lėtai pa�velgė į brolį.

��Ji buvo tikra sirena,�� kalbėjo Karlas.�� Nejaugi niekas tau nesakė?

��Ne,�� droviai atsakė Tonijus.

Pajut�s, jog brolis stebi, kaip jis muistosi ant kėdės, berniukas vėl skubiai nusuko �vilgsnį.

��O kokia ji buvo gra�uolė! Netgi gra�esnė negu dabar...�� Karlo balsas virto �nab�desiu.

��Senjore, geriau nekalbėkite apie j� �itaip!�� impulsyviai �ūktelėjo Tonijus.

��Bet kodėl? Kas atsitiks,�� ramiai t�sė Karlas,�� jeigu a� �itaip apie j� kalbėsiu?

Tonijus pa�velgė į brolį. Pastarojo �ypsena pasikeitė: j� persmelkė �altis. �Ko gero, nebūna u� toki� �ypsen� �iurpesnės veido i�rai�kos�,�� pagalvojo Tonijus.

Berniukas jautė, jog Karlo �ypsena slepia t� neviltį, nerim� ir įnir�į, kuris prasiver�ė kartu su riaumojimu u� u�darų durų.

��Bet ne a� dėl to kaltas!�� staiga suku�dėjo Tonijus.

��Tada nusileisk man!

�tai ir i�mu�ė valanda.

Daugelį dienų Tonijus su siaubu laukė �io momento. Norėjosi pakilti bei i�eiti, bet brolio delnas jau u�dengė jo rank� ir prispaudė prie stalo. Jis pajuto po drabu�iais i�tryk�tantį prakait�, o kambaryje staiga pasidarė nepakeliamai �alta. Jisai �velgė į �vakių liepsn�, tarsi norėdamas, kad �i i�degintų jam akis, ir suvokė negalįs nieko padaryti, idant atitolintų bauginantį pokalbį.

��Nejaugi tu netrok�ti i�girsti man�j� įvykių versij�?�� su�nib�dėjo Karlas.�� Juk vaikai smalsūs. Nejaugi neturi įgimto smalsumo?�� jo veide liepsnojo įnir�is, bet �ypsena nedingo nuo lūpų, o balsas pa�emėjo tariant paskutiniuosius skiemenis, lyg pats bijotų jo galios.

��Senjore, jūs prie�inatės ne man. Tad kam visos �itos �nekos?

��Ak, broleli, tu mane stulbini. Tav�s neįmanoma priversti paklusti, ar ne? Tavo viduje gele�is, kaip kad ir jo viduje buvo gele�is. Ir a�trūs nekantrumo dygliai, kokius turi ji. Bet tu mane i�klausysi.

��Jūs klystate, senjore. A� jūsų nesiklausysiu. Papasakokite visk� tiems, kurie paskirti vadovauti mums abiem, valdyti mūsų turt�, mūsų sprendimus.

Ūmai pajut�s pasibjaurėjim� broliu, Tonijus i�traukė savo rank� i� Karlo delno.

Bet jo veidas, stebėtinai jaunas, atspindintis įkar�tį ir kan�i�, traukė. Brolis tarytum metė Tonijui i��ūkį, maldavo jį, jis visi�kai neturėjo tos �gele�ies�, paties Karlo �od�iais tariant, koki� Tonijus kartais i�ties jusdavo tėvo viduje.

��Ko jūs i� man�s norite, senjore?�� paklausė Tonijus ir atsilo��s kėdėje lėtai atsiduso.�� Pasakykite man, k� a� turiu padaryti!

��A� jau sakiau tau: nusileisk man!�� Karlas vėl pakėlė bals�.�� Matai, k� jis man padarė? Apiplė�ė mane�� �tai k� jis man padarė! Ir nori apiplė�ti dar kart�! Bet a� tau pasakysiu: to nebus!

��O kodėl nebus?�� nesusilaik�s paklausė Tonijus. Jis visas drebėjo, bet dabar susierzinimas i�stūmė drovum�.�� Ar a� turė�iau tam pasiprie�inti? Liaukitės! Ar a� turė�iau prie�intis savo tėvo valiai todėl, kad jūs man�s papra�ėte taip pasielgti? Senjore, a� ne�inau, ar manyje esama �gele�ies�, bet mano gyslomis teka Treskių kraujas, o jūs mane vertinate taip neteisingai, jog a� be galo sutrik�s ir ne�inau, kokiu būdu jums paai�kinti, kaip smarkiai jūs klystate!

��O tu, pasirodo, visai ne vaikas!

��Ne, a� dar vaikas, ir kaip tik todėl visa tai dabar ken�iu,�� ry�tingai paprie�taravo Tonijus.�� Bet jūs, senjore, esate vyras ir turėjote gerai suprasti, kad a� visai ne tas teisėjas, į kurį reikėtų apeliuoti. Ne a� pasira�iau jums nuosprendį.

��Ak, nuosprendį! Taip, nuosprendį!�� nelygiu balsu pratarė Karlas.�� Kaip puikiai tu parenki �od�ius, tėvas dabar tavimi be galo did�iuotųsi, tokiu jaunu ir tokiu protingu, o dar tokiu narsiu...

��Narsiu?�� i�tarė Tonijus �velniau.�� Senjore, �ia jūs ver�iate mane kalbėti grubius �od�ius. A� nenoriu su jumis pyktis! Leiskite man i�eiti! Man �ia tikras pragaras: brolis prie� brolį!

��Taip, brolis prie� brolį,�� atsiliepė Karlas.�� O kaip kiti namo gyventojai? Kaip tavo motina? Kaip ji �iūri į visa tai?�� su�nib�dėjo jis pasilenk�s taip arti, kad Tonijus at�lijo, nors ir nenusuko �vilgsnio.�� Tad kaip tavo motina?

Priblok�tas bei i�g�sdintas Tonijus neįstengė nieko atsakyti.

Prispaustas prie kėdės atlo�o, berniukas �velgė į savo antrinink�. Miglotas pasibjaurėjimo pojūtis sugrį�o.

��Jūsų �od�iai man atrodo tokie keisti, senjore!

��Nejaugi? Pagalvok truputį, juk esi toks nuovokus, juk ved�ioji u� nosies savo mokytojus! Taigi pasakyk man, ar ji sutiktų nugyventi vis� gyvenim� viena, sūnaus namuose, atlikdama gedin�ios na�lės vaidmenį?

��Bet k� gi daugiau ji galėtų daryti?�� i�lemeno Tonijus.

Ir vėl pasirodė toji �ypsena, bema� �velni, bet kartu tokia netvari. ��io �mogaus viduje nėra tikro pyk�io,�� liūdnai pagalvojo Tonijus.�� Nėra pyk�io netgi dabar. Tik begalinis nepasitenkinimas. Neapsakomai skausmingas nepasitenkinimas, nepaliekantis vietos mintims apie pralaimėjim� arba kartėlį�.

��Jai dabar... kiek?�� paklausė Karlas.�� Dusyk daugiau nei tau? Ir kaip pavadinti jos lig�iolinį gyvenim�, jei ne įkalinimu iki gyvos galvos? Argi ji nebuvo dar visai mergaitė, kai atėjo į �iuos namus? Gali neatsakyti, a� j� ir taip prisimenu.

��Nekalbėkite apie mano motin�.

��Tu draudi man kalbėti apie tavo motin�?�� Karlas palinko į priekį.�� Argi ji ne i� kūno ir kraujo, kaip ir tu arba a�? Argi ji nekalėjo u�mūryta �iuose namuose kartu su mano tėvu? Nagi pasakyk, Markai Antonijau, ar laikai save dailiu, kai �iūri į veidrodį? Ir argi neį�velgi manyje to paties gro�io? Didesnės ar ma�esnės dalies?

��Jūs kalbate pasibjaurėtinus dalykus!�� su�vok�tė Tonijus.�� Jei pasakysite apie j� dar bent vien� �odį...

��O, taigi tu man grasini, ar ne? Juk tavo �pagos man tėra �aisliukai, berniuk! Dailiame tavo veidelyje nėra nė menkiausio barzdos pėdsako! O tavo balsas tebėra vaiki�kai skambus, kaip ir jos, k� a� tau, beje, jau sakiau. Negrasink man. Kalbėsiu apie j� tiek, kiek panorėsiu. Bet įdomu, ar daug �od�ių man reikės jai pasakyti, kad privers�iau prakeikti tuos metus?

��Dėl Dievo meilės, ji�� jūsų tėvo �mona!�� Tonijus sugrie�ė dantimis.�� Smurtaukite prie� mane kiek tinkamas, a� jūsų nebijau. Bet j� palikite ramybėje, ai�ku? Net jei a� ir esu vaikas, galiu pasikviesti į pagalb� vyrus, kurie mane apgins!

O, �ia buvo tikras pragaras, tas pats pragaras, apie kurį kalba kunigai ir kurį pie�ia dailininkai!

��Smurtauti?�� rodos, nuo�ird�iai nusijuokė Karlas. Jo veidas i�silygino.�� Dėl ko turė�iau prie� k� nors smurtauti? Ji tebėra moteris, broliuk. Labai vieni�a, geid�ianti vyri�ko prisilietimo, jei tik prisimena, k� tai rei�kia. Kai jinai vos nei�sikraustė i� proto, jis paki�o jai eunuch� vietoj meilu�io. Bet a� ne eunuchas. A� vyras, Markai Antonijau.

Tonijus pa�oko. Bet Karlas nė per �ingsnį neatsitraukė.

��Jūs�� pats velnias, kaip jis ir sakė!�� su�nib�dėjo Tonijus.

��Tai �tai kaip jis apie mane kalbėjo!�� �ūktelėjo Karlas. Brolis sugriebė Tonijui u� rie�o ir suspaudė, ta�iau veid� perkreipė kan�ia. Jo veide Tonijus matė, kokį skausm� jau�i�s brolis.�� Jis vadino mane velniu, taip? O ar jis tau papasakojo, k� man padarė? Ar papasakojo, k� i� man�s atėmė? Penkiolika metų tremties! Kaip galima visa tai i�tverti? Jeigu a� bū�iau velnias, tuomet turė�iau ir velni�k� gali� i�tverti t� pragar�!

��A� jus u�jau�iu!�� Tonijus i�sivadavo, staigiai i�traukdamas rank�.�� Man jūsų gaila!

Juodu stovėjo vienas prie�ais kit�, vieni tu��iame kambaryje.

��Prisiekiu Dievu, a� jus u�jau�iu!�� pakartojo Tonijus.�� Bet a� nieko negaliu padaryti, o ji tokia pat bejėgė, kaip ir a�.

��Bejėgė? Ji? Ar ilgai tu i�silaikysi, jei visas namas sukils prie� tave?

��Jinai mano motina, ji niekada nesukils prie� mane.

��Ar tu tuo tikras, Markai Antonijau? Geriau pirmiausia paklausk jos: koks yra tasai nusikaltimas, u� kurį jai teko penkiolika metų kalėti?�� Karlas �engė į priekį, kai Tonijus pamėgino kryptelėti į �alį.�� A� nusikaltau gimdamas po kita �vaig�de, turėdamas kitokį būd�. Jis nekentė man�s nuo pat gimimo dienos ir neį�velgė manyje nė menkiausio dorybės pėdsako, nors kiti ir stengėsi jam parodyti. Tokia mano nuodėmė. Ta�iau koks tavo motinos nusikaltimas, u� kurį tasai �mogus teikėsi j�, dar visai vaik�, paversti savo nuotaka, o paskui palaidojo gyv� tarp keturių sienų.

��Palikite mane ramybėje!�� pareikalavo Tonijus.

U� atvirų durų juodavo svetainė. Bet Tonijus niekaip negalėjo pajudėti ton pusėn, nors Karlas jo ir nebelaikė.

��A� tau pasakysiu, kokia jos nuodėmė,�� t�sė Karlas.�� Ar tu pasireng�s i�girsti? O paskui pa�iūrėsim, ar įstengsi man u�drausti apie j� kalbėti! Ji mylėjo mane, �tai kokia jos kaltė! O kai a� atėjau į �Piet�� jos i�sivesti, Mariana i�ėjo su manimi!

��Jūs meluojate!

��Ne, Markai Antonijau...

��Viskas, k� pasakėte, kiekvienas �odis�� melas!

��Ne, Markai Antonijau, a� nepasakiau nė vieno melagingo �od�io. Ir tu tai �inai. O jeigu taip nėra, eik paklausk savojo kastrato, tegul pasako ties�! Arba paklausk mylimos savo tetulės Katrinos! Eik į gatves, ten tau pasakys kiekvienas! A� i�sived�iau Marian� i� vienuolyno vidury baltos dienos, nes a� jos geid�iau, o ji geidė man�s, bet jis, jisai tetro�ko tik į j� �iūrėti.

��A� jumis netikiu.

Tonijus pakėlė rank�, tarsi norėdamas smogti Karlui. Bet dabar prastai jį matė. Siluetas i�skydo prie� akis, nors ir artinosi, u�stodamas �vakių �vieseles, dabar jau tamsias bei nery�kias.

��A� maldavau jį leisti man j� vesti! Pra�iau atsiklaup�s! �inai, k� jis man atsakė? �Aristokratė i� �emyno,�� �aipėsi jis,�� bekraitė na�laitė!� Girdi, pats i�rinksi�s man �mon�, sakė jis, ir i�rinko ka�koki� u�gesusi� baidykl�! Dėl jos turtų, padėties, o svarbiausia�� i� neapykantos man! �Tėve!�� meld�iau a�,�� nuva�iuokite į �Piet��, pasi�iūrėkite į j�! A� klūpodamas �tai ant �ių grindų maldavau jo. Kai įvyko blogiausia, kas galėjo nutikti, ir jis mane i�trėmė, tuomet i�sirinko j� sau į nuotakas! Aristokrat� i� �emyno, bekrait� na�lait�! Jisai j� vedė. Ir u�mokėjo, kad ji būtų įtraukta į �Aukso knyg��. Juk galėjo t� patį padaryti dėl man�s, bet atsisakė! I�trėm�s mane, pasiėmė Marian� pats, supranti? Budelis, broleli, tikras budelis! Apraudok j� ir mane! Apraudok beproti�k� mūsų meil� bei beproti�k� gyvenim� ir t� kain�, kuri� mudu u� tai sumokėjome!

��Liaukitės, a� negaliu to klausytis!�� Tonijus u�sispaudė rankomis ausis. Jo akys buvo u�merktos.�� Jeigu jūs nesiliausite, tepadeda man Dievas...

Jis i�tiesė rank� link durų ir u��iuop�s stakt� atrėmė galv�, neįstengdamas pratarti nė vieno �od�io, nebesuvaldydamas bevilti�kos raudos.

��Prieik �i�nakt prie jos durų,�� i�girdo u� nugaros tylų Karlo bals�,�� pasiklausyk prie rakto skylutės, jei norėsi. Ji priklausė man tuomet, priklausys ir dabar. Jeigu netiki, paklausk jos!

Tonijus nedėvėjo nei kaukės, nei tabarro. Jis brovėsi per triuk�ming�, �lapi� mini�, vėjo gūsių bla�komas lietus �ai�ė jam veid�. Pagaliau vaikinas atsidūrė kavinėje ir pajuto, kaip jį apgaubia kar�tas oras.

��Betina!�� su�nib�dėjo.

Akimirksnį mergina su juodu smailiu gobtuvu tarytum dvejojo, bet paskui prasibrovė pro ka�kieno domino, �iurpokas bautas, dengian�ias veidus, pro klounus, monstrus, priėjo ir skubiai jį apkabino.

���ionai, jūsų prakilnybe!�� mergina i�sivedė jį į gatvel� link artimiausios prieplaukos.

Kai tik gondola atsiskyrė nuo kranto, mergina atsidūrė jo glėbyje ant kajutės grindų, nutraukė jam �vark�, mar�kinius, pasikėlusi sijonus apsivijo jį kojomis.

Lietus �niok�tė, kapsėjo į vandenį, barbeno į medinius tiltelius, nuolat atsirandan�ius vir� galvos. Valtis pavojingai siūbavo, lyg nei�laikydama porelės svorio; kajutėje trenkė dulkėmis, �iltais kūnais, dūmų kvapu tarp nuogų Betinos kojų, kur plaukai pasirodė esantys drėgni bei kar�ti. Įki��s ten galv�, Tonijus net sugrie�ė dantimis. Ma�omis stipriomis rankomis Betina prispaudė jį prie sav�s, ir jis jautė skruostais �ilkin� jos �launų od�. Nenutylantis merginos kikenimas skambėjo ausyse, jos krūtys buvo tokios didelės, jog ver�te įsiver�ė jam į delnus. Ji perplė�ė jo brid�ius, o pati tarytum i�slydo i� palaidinės ir sijono, balta bei saldi, jos pir�tai jį glamonėjo, skatino, nukreipė.

Tonijus baiminosi, kad Betina juoksis su�inojusi, kad jis dar berniukas, bet �i tik prisitraukė jį, ir jisai įsiskverbė į j�, įsibrovė jausdamas, kaip sprogimas smegenyse nu�luoja ir laik�, ir sumi�im�, ir vis� siaub�.

Būtų numir�s, jei bent akimirksnį būtų apie ka�k� pagalvoj�s.

Todėl jo rankos god�iai lietė kar�t� kūn� po jos keliais, drėgn� �ilum� po krūtimis, apskritas blauzdas bei atvir�, god�i� burn�, piln� pa�ėlusios narsos, tankaus alsavimo ir to lengvo, nekantraus kikenimo, daugyb� smulkiausių linijų, rauk�lelių, paslap�ių. Vanduo teliū�kavo į valties kra�tus, atplaukdavo bei nutoldavo muzika, auk�ti garsai, �emi garsai. Kartais jis guldavosi po Betina, mėgaudamasis jos svoriu, o paskui vėl paguldydavo j� ant nugaros, kilstelėdavo ranka kaitrias moteri�ko kūno klostes, lietė lie�uviu ma�� glotnų pilv�.

O kai pagaliau i�sek�s tiesiog gulėjo prisispaud�s prie jos, atsklido jūros vandens kvapas, drėgnas apsamanojusių polių tvaikas ir dvelksmas tos mink�tos �emės po jais, kuri irgi buvo Venecija. Visa tai siejosi su saldumu bei druska, su skambiu Betinos juoku, su sidabriniu įkypu lietumi, besiskverbian�iu pro ma�us langelius ir krintan�iu jam ant veido.

Ak, jei tik visa tai galėtų t�stis am�inai, jei tik galėtų i�trinti i� s�monės visas mintis, vis� skausm�, jei tik jis galėtų mylėti j� vėl ir vėl, o pasaulis nebesugrį�tų, ir jam nebetektų atsidurti tame name, tuose kambariuose, girdėti to balso. Tonijus apsivertė ant pilvo ir gulėjo tamsoje, prispaud�s veid� prie pagalvės, kad Betina nei�girstų jo verksmo.

I� u�mar�ties pa�adino balsai.

Ko gero, valtis plaukė tais ma�ais kanalėliais, vir� kurių �vie�ia ma�u�iai langai, kur dienomis kabodavo skalbiniai, siaurose pakrantėse mėtėsi krūvos �iuk�lių ir kur pakėl�s galv� galėjai pamatyti palei sienas �mirinėjan�ias �iurkes. Tamsoje spigiai kniaukė katės. Jis girdėjo teliū�kuojantį bei pliu�kenantį vandenį. Jautėsi es�s besvoris ir visi�kai ramus, nepaisant merginos erzinimo:

��Myliu tave, myliu tave, myliu, myliu...

Ir vėl tie balsai. Tonijus pakėlė galv�. Tasai tenoras, kurį atpa�intų bet kur, ir tasai bosas, taip, tas pats, ir dar fleita bei smuikas. Vaikinas pasirėmė alkūne pajusdamas, kaip pasvyra valtis. Ten buvo jo dainininkai!

��Kas, jūsų prakilnybe?�� pa�nib�dom paklausė Betina.

Ji sėdėjo �alia nuogutėlė, tik beformė drabu�ių krūva dengė kelius. Grak�tūs nuo�ulnūs pe�iai, o akys tokios didelės, jog, rodos, egzistavo atskirai nuo baltutėlio veido ir stebėjo jį.

Tonijus atsisėdo tiesiai ir �velniai i�sivadavo. �A� j� turėjau,�� pagalvojo.�� Mylėjau j�, turėjau, pa�inau�. Bet �i mintis nesuteikė nei pasimėgavimo, nei nuostabaus jaudulio. Akimirksniui jis prisispaudė prie Betinos, įkvėpė jos plaukų kvapo, pabu�iavo kiet� ma�os kaktos nuo�ulnum�.

O balsai tuo metu artėjo. Ten i�ties buvo jo dainininkai! Veikiausiai traukė namo. Jeigu dabar galėtų juos sulaikyti... Vaikinas skubiai susiki�o mar�kinius į brid�ius, susiri�o plaukus.

��Nei�eikite, jūsų prakilnybe,�� papra�ė mergina.

��Mieloji,�� pratarė jis, suberdamas jai į sauj� auksines monetas ir u�lenkdamas jos pir�tus,�� rytoj vakare, kai sutems, lauk man�s.

Tonijus u�traukė sijon� jai per galv�, apvilko mink�t� sulamdyt� palaidinuk� ir stipriai suvarstė korset�, pajusdamas paskutinį pasitenkinimo dilgtelėjim�, kai ank�tas drabu�is apgaubė bei suspaudė j�. Dainininkai jau prisiartino prie kanalo. Ten buvo Ernestinas�� kiek kartų Tonijui teko girdėti �į vard� po savo langu? Ir Pjetras, turintis nuostabų, gilų bos�. Grie�ė jiems �i� naktį Feliksas.

Kai valtis nuslydo po artimiausiu tiltu bei dingo tamsoje, jis akimirksnį pasigailėjo nes�s girtas kaip pėdas ir nesusiprotėj�s aik�tėje nusipirkti vyno �so�io. Vaikinas nuslinko palei sien� siaura gatvele; akmenys po kojomis buvo tokie glitūs, jog vos nepaslydo ir nenugarmėjo į vandenį.

Kaip jie atrodo? Anks�iau, tamsoje, vargiai begalėdavo juos į�iūrėti. Ar jie jį pa�ins?

Ta�iau �viesoje, sklindan�ioje pro praviras duris, jis i�syk pamatė ma��jį ansamblį. Auk�tas, tvirtas barzdotas vyras pasirodė bes�s Ernestinas. Jis dainavo serenad� susikūprinusiai moteriai putliomis rankomis, stovin�iai ant laiptelio. Toji �velniai �aipėsi i� jų. Smuikininkas siūbuodamas pirmyn ir atgal įnirtingai darbavosi stryku. Muzika skambėjo skvarbiai, griebė u� �irdies.

Ir tuomet įstojo Tonijus, oktava auk��iau u� Ernestin�, unisonu kartodamas tas pa�ias frazes. Ernestino bals� nuspalvino jausmas, ir Tonijus pamatė, kaip persimainė jo veidas.

��Ak, tai neįmanoma!�� �ūktelėjo dainininkas.�� Juk �ia mano serafimas, mano princas i� Treskių palaco!�� jis i�skėtė rankas, �iupo Tonijų į glėbį ir apsuk�s aplinkui pastatė į viet�.�� Bet kaip jūs �ia atsidūrėte, jūsų prakilnybe?

��A� noriu dainuoti su jumis,�� pasakė Tonijus ir paėmė vyno �sotį. Gėrimas plūstelėjo jam į burn�, nutekėjo smakru.�� Kad ir kur eisite, a� noriu dainuoti su jumis.

Jis u�vertė galv�. Lietus plakė blakstienas, o jis traukė be galo auk�t�, tyr�, įstabiai koloratūri�k� melodij�, kuri aidėjo tarp sienų ir, rodos, kilo iki pat dangaus, gaubian�io siauros gatvelės tams�, kur �en bei ten �vietė �iburėliai ma�uose langeliuose. Ir tuomet, antrindamas jam, suskambo gilesnis Ernestino balsas, paremdamas jį, leisdamas pleventi auk�tai auk�tai bei laukdamas nepaprastos baigiamosios frazės harmonijos...

Ka�kas �ai�iai riktelėjo: �Bravo!�, ir tarsi nuo pa�ių sienų, i� visur, pasigirdo negarsūs komplimentų protrūkiai. Pasigirdo ir nutilo taip pat netikėtai. O kai ant �lapių akmenų pabiro monetos, Feliksas skubiai puolė jų rinkti.

Iki pat au�ros klajojo jie visų vėjų ko�iamomis krantinėmis bei dainavo; surėm� alkūnes brovėsi siauru�ių gatvelių voratinkliu. Kartais sienos taip glaud�iai juos apsupdavo, jog tekdavo eiti vienam paskui kit�. Balsai �ia skambėdavo keistai, antgamti�kai. Tonijus mintinai mokėjo visas jų pamėgtas dainas, o kitų jie greitai jį i�mokė. Vaikinas vis glaudė lūpas prie �so�io, o kai vynas baigėsi, nusipirko kit�.

Visur, kur jie ėjo, vir� galvų atsidarinėjo langai, o kartais sustodavo ir dainuodavo serenadas kokiam nors miglotam siluetui tolumoje. Klaid�iodami palei rūmų sienas, jie atitraukdavo nuo kortų bei prabangių puotos stalų pra�matniai pasipuo�usias moteris ir vyrus. Kraujas tvink�iojo Tonijaus smilkiniuose, kojos nebeklausė, jis nuolat klupo ant slid�ių akmenų, bet jo balsas, ko gero, niekad anks�iau nepasiekė tokios nesulaikomos galios. Ernestinas su Pjetru juo �avėte �avėjosi. Tereikėdavo jam u�dainuoti �iek tiek tyliau, ir muzikantai, kar�tais aplodismentais pasitikdami skvarbias auk�t�sias natas bei ilgus �velnius perėjimus, skatino atlikinėti naujus �ygdarbius. Ta�iau pama�u jo dainos darėsi vis lėtesnės, sklidinos �velnaus, pavergian�io liūdesio. Vėliau jis prisiminė, kaip stovėjo svyruodamas bei sukry�iav�s ant krūtinės rankas, sekdamas Ernestin� dainavo ka�koki� lop�in�, o naktis vis nesibaigė, ir mėnulis nuolat dirs�iojo i� po debesų, ap�viesdamas nebylias sidabrinio lietaus �iurk�les.

Liūdesys pasirodė bes�s stulbinantis jausmas. Jis pagaliau suprato, k� rei�kia posakis ��irdis ply�ta i� sielvarto�.

Patekėjo saulė.

Aik�tėje mėtėsi �iuk�lės. I� po arkadų girdėjosi �ūksniai. �en bei ten, susiėm� u� rankų, �oko kaukėti �monės. Pati didingoji bazilika mirguliavo ir virpėjo merkiama lietaus, lyg paveikslas, nutapytas ant did�iulio �ilko skiautės, nukarusios i� dangaus.

Betina u�miegotu veidu puolė prie Tonijaus, pakeliui segdamasi plaukus. Ji atne�ė jam �iltos duonos su sviestu ir stiprios turki�kos kavos. Patiesė jam ant kelių servetėl�, bet matydama, kad jis nebenulaiko galvos, pati ėmė vaikin� maitinti.

Jis perbraukė pir�tu per balt� merginos kakl� ir paklausė:

��Ar tu mane myli? 2

Tik praėjus savaitei jis sukaupė dr�s� ir ry�osi prisiartinti prie motinos durų. Bet i�girdo, jog toji i�ėjusi į ba�ny�i�. Kit� sykį su�inojo, es� ji miega.

Kai pasibeldė dar sykį, Mariana jau buvo i�vykusi į Lizanių rūmus.

Kaskart, kai Tonijus ateidavo aplankyti motinos, jos ten nebūdavo.

Penkt�jį ryt� eidamas nuo jos durų, sūnus garsiai nusikvatojo.

O paskui bejėgi�kai nutilo ir jau nebegalėjo bei nebenorėjo jos persekioti.

Bet kad ir kaip ply�davo galva nuo miego stygiaus, vaikinas nusiprausdavo, prarydavo kokio nors maisto ir kasdien traukdavo į bibliotek�.

Katrina Lizani atvykusi prane�ė jam, kad Karlas, Levante u�gyven�s solidų turt�, apmokėjo visas namų skolas, kurios, pasirodo, buvusios nemenkos, ir dabar ketina atstatyti sen�j� Treskių vil� prie Brentos.

Tonijus jautėsi toksai pavarg�s po naktinių serenadų dainavimo, jog vos beįstengė nukreipti dėmesį į tet�.

��Juk jis teisingai elgiasi, kaip manai?�� paklausė ji.�� Vykdo savo pareig�. Tavo tėvas negalėjo daugiau nė norėti.

Kai ir kur Karlas eitų, įkandin nuolatos sekė trys bravai. Augaloti, nekalbūs asmens sargybiniai slankiojo po namus, stengdamiesi i�nykti tamsoje. Jie lydėjo brolį kiekvien� ryt�, kai �is apsisiaut�s patricijaus mantija patraukdavo į Broglio nusilenkti senatoriams bei patarėjams.

Jo mėginimai su�avėti visus i� eilės akivaizd�iai bylojo, jog jis ketina vėl įsitraukti į auk�tuomenės gyvenim�.

Kiekvien� ryt� po nakties klajonių Tonijus ateidavo į aik�t�. �ia jis galėjo stebėti brolį i� tolo, tik įsivaizduodamas trumpų jo pa�nekesių turinį. Rankų paspaudimai, lankstymasis, santūrus juokas. Paskui pasirodydavo Mar�elas Lizanis, ir juodu drauge imdavo vaik�tinėti i� vieno aik�tės galo į kit�, i�nykdami minioje laivų stiebų bei blausiai mirguliuojan�io vandens fone.

Įsitikin�s, kad Karlo netoliese nėra, Tonijus patyliukais prasmukdavo į namus ir, rodos, begaliniais koridoriais patraukdavo prie motinos apartamentų durų. Beldimas. Jokio atsako. Vis tas pats tarnų atsikalbinėjimas.

Katrinai neprireikė daug laiko, kad su�inotų, kur i�eina Tonijus. Jis gyveno vien dėl tos akimirkos, kai i� �iemos dangaus staiga nusileisdavo tamsa ir apgaubdavo vis� nam�. Tuomet i�smukdavo į gatv� ir laukdavo pasirodan�io Ernestino su draugija.

Katrina pa�ėlo.

��Vadinasi, tu esi tasai dainininkas, apie kurį kalba visas miestas? Bet paklausyk, Tonijau, �itaip negali t�stis. Nesileisk sunaikinamas jo įnir�io...

�Ak, kodėl tu man nepasakei?��� tepagalvojo jis.

Mokytojai ka�k� suniurnėjo, ir berniukas pa�velgė į juos. Suklysti negalėjo: Alesandro veide atsispindėjo i�g�stis.

Artinosi vakaras. Daugiau jis nebegalėjo to i�tverti. Apsiblaus�, niūrūs namai, kur nenorom skverbėsi drovi pavasario �viesa. Atsi�liej�s į motinos kambario duris, jis i� prad�ių pajuto silpnum�. Bet paskui, apimtas įnir�io, pradėjo taip purtyti dvigubas duris, jog gele�inis skl�stis sutrupino medį, ir Tonijus atsidūrė tu��iame kambaryje.

I�tis� akimirk� jis negalėjo susiorientuoti tamsoje, neį�iūrėjo net pa�įstamų daiktų. Bet pama�u į�velgė motinos figūr�, ramiai sėdin�i� prie tualetinio stalelio.

�viesos at�vaitai mirguliavo ant sidabrinio jos �epe�io bei �ukų. �viesos spindulys palietė perlus ant kaklo, ir Tonijus staiga suvokė, kad motina vilki anaiptol ne juodo �ilko gedulo suknel�, o prabangų, skais�iai raudon� drabu�į, nusagstyt� mirguliuojan�iais brangakmenių �iburėliais. �iburėliai i�nyko, kai Mariana pakėlė rankas ir u�sidengė veid�.

��Kodėl i�lau�ei duris?�� su�nib�dėjo ji.

��O kodėl tu neatsiliepi, kai a� beld�iu?

Jis matė baltus Marianos pir�tus, įsikibusius į plaukus. Ji prisidengė rankomis krūtin� kaip �ventoji, ir nulenkė galv�, lyg norėtų sukniubti. Matėsi baltas jos sprandas, o plaukai, pasidalij� į dvi dalis, priekyje krito tarsi vualis.

��K� tu darysi?�� staiga paklausė ji.

��K� a� darysiu? O k� a� galiu padaryti?�� Tonijus supyko.�� Kodėl u�duodi �į klausim� man? Klausk mano globėjų. Arba tėvo advokatų. A� neturiu jokios galios ir niekada neturėjau. Bet tu pati, k� tu darai?

��Ko tu i� man�s nori?�� su�nib�dėjo ji.

��Kodėl niekada man nesakei?�� kar�iai paklausė sūnus, prisiartindamas prie motinos. Berniuko burn� perkreipė grimasa.�� Kodėl?! Kodėl man teko i� jo lūpų i�girsti, kad toji mergaitė buvai tu, kad tu ir jis...

��Liaukis! Dėl Dievo meilės, liaukis!�� suriko ji.�� U�daryk duris, u�daryk duris!

Staigiai pa�okusi, Mariana nulėkė pro sūnų prie i�lau�tų durų ir u�darė jas. Paskui, pripuolusi prie lango, u�traukė sunkias aksomines u�uolaidas taip sandariai, jog kambarį apgaubė tir�ta tamsa.

��Kodėl mane kankini?�� maldaujamai i�lemeno ji.�� K� man daryti, kai judu var�otės? Vie�patie, Tonijau, a� pus� gyvenimo praleidau �iuose namuose sekdama tau stebuklingas pasakas! A� tuomet buvau ne vyresnė u� tave dabar! A� visai nepa�inojau pasaulio, todėl i�ėjau su Karlu, kai jis atėjo man�s i�sivesti! Bet pasakyti tau? Kaip a� galėjau pasakyti tau?

I�trėm�s Karl�, jo prakilnybė būtų u�dar�s mane �Pietoje� arba kokioje nors dar baisesnėje vietoje, ir a� ten bū�iau tiesiog numirus! A� nebeturėjau nei garbės, nei sugebėjimo prie�intis, ir �tai jis atsigabeno mane �ionai, vedė bei suteikė savo pavard�. Dievas mato, a� penkiolika metų stengiausi būti senjora Treski, tavo motina, tokia, koki� jis norėjo mane matyti. Bet pasakyti tau... Kaip pasakyti tau?! Dievulėliau, juk ne kas kitas, o a� maldavau Karlo, kad nepasakotų tau! Bet, Tonijau, i�skyrus tas kelias naktis, praleistas su juo jaunystėje, a� gyvenau vienuolės gyvenim�! O argi a� nusipelniau �io �vento pa�aukimo? Nejaugi turiu �ventosios veid� ar figūr�? A� moteris, Tonijau!

��Bet, mama, su juo, po mano tėvo namų stogu...

Tonijus pajuto ant veido jos rankas: motina stengėsi u�dengti jam burn�, akis, nors jis ir taip nieko negalėjo matyti. �ilti jos pir�tai palietė sūnaus blakstienas, glotni bei �alta kaip marmuras kakta atsirėmė jam į lūpas.

��Pra�au, Tonijau,�� ji tyliai verkė.�� Argi svarbu, kad dabar a� su juo... A� niekaip negaliu panaikinti �itos konkurencijos. Tu neturi tokios galios, bet ir a� jos neturiu. Ak, pra�au, pra�au...

��Būk su manimi, mama,�� su�nib�dėjo jis.�� Praeitis i�ties neturi reik�mės, bet būk su manimi dabar. A� tavo sūnus, mama, tu esi man reikalinga.

��A� su tavimi, su tavimi! Bet, kaip ir anks�iau, a� ir dabar neturiu jokių teisių.

Ji padėjo galv� sūnui ant peties, ir Tonijus pama�u pakėl�s de�in� rank� paglostė �ilkinius jos plaukus.

��Visa tai turi baigtis,�� su�nib�dėjo jis.

Mėnesio pabaigoje Karlas pralaimėjo savo pirmuosius rinkimus. Vyriausieji Did�iosios tarybos nariai ėmė �nekėti apie jo i�siuntim� u�sienin, ta�iau, padedant jaunesniesiems bi�iuliams, jam pavyko i�silaikyti Venecijoje.

Prie� daugyb� laiko sura�yti Andrea palikimo punktai buvo visiems laikams pripa�inti ai�kiais ir negin�ytinais.

Tikslus bei grie�tas jo draudimas vyresniajam sūnui vesti tapo absoliu�iai negin�ytina s�lyga.

Andrea paliko vis� turt� vienam sūnui. Tai rei�kė, jog nuosavybė niekada negali būti padalyta arba parduota. Paveldėti j� galėjo tik Marko Antonijaus Treskio sūnūs. Todėl, kad ir ko imtųsi Karlas, �eimos ateitis priklausė Tonijui.

Tik tuo atveju, jei Tonijus numirtų nepalik�s įpėdinio arba jeigu būtų įrodyta, kad jis negali turėti vaikų, galėjo būti pripa�inti Karlo įpėdiniai.

Bet Karlas nesigriebė nei prievartos, nei kokių nors gėdingų veiksmų. Seni Andrea draugai patarė jam nesiprie�inti mirusio tėvo valiai, idant i�vengtų skandalo, ir jis sutiko. Savo pinigus jis ir toliau leido namų ūkiui, mokėjo net padidėjusias algas brolio mokytojams bei auklėtojams.

Jis uoliai vykdė visas pareigas valstybės tarnyboje, atkakliai stengėsi įsiteikti visiems bent kiek įtakingiems asmenims ir netrukus pavirto tikro patricijaus pavyzd�iu.

Tiems, kurie nematė, kiti paai�kindavo: norint u�imti auk�t� post� vyriausybėje, reikėjo pinigų; Respublikai ateityje tarnausian�ių sūnų auklėjimui irgi reikėjo pinigų; ironi�ka, bet i� visų Treskių pinigų turėjo tiktai Karlas. Todėl visi tie, kuri tikėjosi sustiprinti savo įtak�, ėmė kreiptis į jį. Vyko natūralus politinis procesas.

O Karlas tuo tarpu kaip įmanydamas pramogavo. Jis nedarė nieko smerktino: visus lankė, visur pietavo, laisvalaikiu lo�davo, da�nai ėjo į teatr�, ir visi matė, kad jis�� tikras savo gimtojo miesto kūdikis.

Tonijaus bema� nebūdavo namie, da�nai jis netgi nakvodavo Betinos kambarėlyje vir�um nedidukės merginos tėvo tavernos �alia aik�tės. Dusyk antros eilės jo giminai�iai Lizaniai i�sikviet� vaikin� ant kilimo barė u� netikusį elgesį ir grasino Did�iosios tarybos rūstybe, jeigu jis nepradės gyventi kaip dera patricijui.

Ta�iau jo gyvenimas slinko miesto u�kampiuose, da�niausiai�� Betinos glėbyje.

Tuo metu, kai suskambo Velykų ryto varpai, apie Tonijaus bals� Venecijoje jau sklandė legendos.

Siaurose gatvelėse u� Did�iojo kanalo �monės pradėjo specialiai jo laukti. Ernestinas niekada anks�iau nesimaudė tokiame auksinių monetų lietuje. Tonijus visk� atiduodavo jam.

Neapsakomas pasitenkinimas, kurį patyrė tomis naktimis, buvo viskas, ko jis tro�ko, nors vaikinas pats iki galo nesuvokė įvykių reik�mės.

Tik �inojo, kad �vaig�dėmis nusagstytas dangus ir druskingo jūros vėjo prisilietimas prie odos jį veika stebuklingai, pa�adina ypating� įkvėpim� bei suteikia balsui nepaprastos galios. Galbūt berniukas suvokė, jog balsas�� vienintelis jam lik�s turtas i� tų nesenų laikų, kai buvo tėvas, motina ir sūnus bei patys Treskių namai. Galbūt prie�astis buvo ta, kad dabar jis dainavo vienas, o ne kartu su motina. Ji i�pra�ė jį lauk, jis i�ėjo į pasaulį, ir jam pavald�ių garsų diapazonas tapo beribis. Kartais bedainuodamas jis regėjo Kafarelį, įsivaizduodavo save stovintį ant scenos, vis dėlto jo paties atlikim� lydėjo kur kas didesnis įtaigumas bei jausmų gylis.

�monės verkdavo. �ūkaliojo meilės �od�ius tu�tindami savo pinigines. Reikalavo pasakyti angeli�kojo soprano dainininko vard�, siuntė tarnus pageidaudami, kad jis ir ma�asis jo orkestras u�liptų į pra�matnias pietų sales. Jis niekada nepriimdavo kvietimo.

Bet pary�iais, kai dangus pra�viesėdavo, eidavo paskui Ernestin� į bema� mylimiausi� savo vietel�.

��Per vis� savo gyvenim�,�� be paliovos tvirtino Ernestinas,�� a� negirdėjau tokio balso. Jūs turite Dievo dovan�, senjore. Dainuokite, dainuokite, kol galite, juk greitai tos auk�tos natos am�iams jus paliks.

�velnaus girtumo svaigulio u�liet� Tonijų pama�ėle pasiekdavo tikroji �ių �od�ių reik�mė. Jis turi tapti vyru, ir �is praradimas taps vienu i� daugelio praradimų.

��Ar visa tai nutinka staiga?�� sykį paklausė vaikinas, sustoj�s siauroje gatvelėje bei atrėm�s galv� į namo sien�.

Jis pakėlė �sotį ir kaip visuomet pajuto per smakr� nutekantį vyn�. Bet reikėjo nuplauti burnoje jau�iam� kartėlį.

��Dieve mano, jūsų prakilnybe, nejaugi jūsų aplinkoje nebuvo nė vieno berniuko, kuriam pasikeitė balsas?

��Ne, aplink mane nebuvo berniukų, tik senyvas vyras ir labai jauna moteris. A� nieko ne�inau apie berniukus ir labai ma�ai tei�manau apie vyrus. Ir jeigu jau pradėjome �i� tem�, a� ir apie dainavim� beveik nieko ne�inau.

Kitame gatvelės, kurioje jie stovėjo, gale pasirodė ka�kieno figūra. �mogus ėjo palei sien�, bema� prisiploj�s prie jos, ir Tonijų apėmė miglotas nerimas.

��Kartais viskas nutinka greitai,�� kalbėjo Ernestinas,�� o kartais t�siasi ir t�siasi. Balsas lū�ta, jūs negalite juo pasikliauti. Bet kadangi pagal savo am�ių esate labai auk�tas, jūsų prakilnybe, ir be to dar...�� paėm�s į rankas �sotį, jis nusi�ypsojo. Tonijus suprato, kad dainininkas galvoja apie Betin�.�� Jūsų balsas gali imti keistis anks�iau nei daugumai kitų,�� taip tar�s, Emestinas u�dėjo Tonijui ant pe�ių sunki� savo rank� ir nusivedė jį toliau.

Figūra kitapus gatvelės ka�kur dingo.

Tonijus nusi�ypsojo tamsoje ir vėl nugrimzdo į apm�stymus. Prisiminė paskutiniuosius jam i�tartus tėvo �od�ius. Ir staiga nepakeliamas skausmas pervėrė jį. Vaikinas pasijuto be galo vieni�as net �ioje malonioje draugijoje.

�Kai nuspr�si tapti vyru, tuomet juo ir tapsi�. Bet argi smegenys gali valdyti kūn�? Jis papurtė galv�, atsakydamas pats sau. Ir ūmai supyko ant Andrea.

Ir dar jam pasirodė nedovanotina, kad turi dabar būti �ia, klajoti po purvinus u�kampius su varg�ais gatvės dainininkais. Bet jis ėjo į priekį, vis labiau remdamasis į Ernestin�.

Jie pasiekė kanal�. Prie�akyje, po tilto arka, kur rinkosi gondoljerai, degė �ibintai.

Ir tuomet vėl pasirodė toji figūra. Tonijus neabejojo, kad ten tas pats �mogus�� tvirtas, auk�to ūgio. Nepa�įstamasis jį stebėjo, tai buvo visi�kai akivaizdu. Tonijus �iupo �pag�, bet tuojau pat buvo sulaikytas.

��Kas jums, jūsų prakilnybe?�� paklausė Ernestinas.

Jie buvo vos u� poros �ingsnių nuo Betinos tavernos.

��Antai tas �mogus, ten!�� vos girdimai sumurmėjo Tonijus: įtarumo svoris jį palau�ė, pavertė silpnu. �Jis geid�ia mano mirties? Pasiuntė samdom� �udik�?� Vaikinui atrodė, kad smūgis jau smogtas ir kad gyvenimo nebėra, liko tik �i ko�mari�ka vieta: prie tilto �mėk��ioja �iurpus nepa�įstamasis, o svetimi �monės velka jį link ka�kokių ne�inomų vartų.

��Nesijaudinkite, jūsų prakilnybe,�� nuramino Ernestinas.�� Ten tik maestro i� Neapolio. Dainavimo mokytojas atvyko �ionai, ie�kodamas talentingų berniukų. Negi anks�iau jo nematėte? Juk jis kaip �e�ėlis vaik�to jums įkandin.

Kai Tonijus pabudo i� girto miego ir atplė�ė galv� nuo stalo tavernoje, buvo jau i�au��. �alia sėdinti Betina laikė jį apkabinusi, lyg norėdama apsaugoti nuo tekan�ios saulės, o Ernestinas neri�liai ir piktai plūdosi su merginos tėvu.

Prie durų atsirėm�s į sien� stovėjo tvirto sudėjimo dar visai jaunas vyras ka�toniniais plaukais, nepaprastai didelėmis rūs�iomis akimis ir plok��ia, tarytum suplota, nosimi. Nepa�įstamasis vilkėjo aptrint� �vark�, o jam prie �ono kabojo �paga �alvario rankena. Dainavimo mokytojas į�ūliai stebeilijo į Tonijų. �is kilstelėjo bokal�. 3

�vento Morkaus bazilikoje buvo bema� tamsu, tik kelių pavienių �vieselių, i�sibars�iusių po vis� ba�ny�i�, at�vaitai mirguliavo ant senovinių mozaikų. Senasis Bepas, mokytojas kastratas, laikydamas rankoje plon� va�kin� �vak�, susirūpin�s �velgė į Gvid� Mafeo, jaun� maestro i� Neapolio.

Tonijus stovėjo vienas kairiajame chore. Jis k� tik baigė dainuoti, ir tolimas paskutiniosios natos aidas tebeskambėjo po skliautais.

Alesandras patylom, susidėj�s rankas u� nugaros, i� vir�aus į apa�i� �velgė į �alia stovin�ius Bep� ir Gvid� Mafeo. Jis pirmasis pastebėjo, kaip persikreipė Gvido veidas. Bepas �ito nematė, todėl i�gird�s pikt� pietie�io ton� senukas apstulbo.

��I� garbingiausios Venecijos giminės!�� pakartojo Gvidas paskutiniuosius Bepo �od�ius ir �iek tiek palinko į priekį, kad pa�velgtų �aibuojan�iomis akimis senajam i�dariui į veid�.�� Jūs atvedėte mane �ionai pasiklausyti Venecijos patricijaus!

��Bet, senjore, �is balsas geriausias Venecijoje.

��Venecijos patricijus!

��Bet, senjore...

��Senjore,�� �velniai įsiterpė Alesandras.�� Bepas tikriausiai nesuprato, kad jūs ie�kote studentų konservatorijai.�� Alesandras pajuto �į nesusipratim� nuo pat prad�ių.

O Bepas vis dar negalėjo nurimti.

��Bet, senjore,�� neatly�o jis,�� a� norėjau... A� norėjau, kad jūs pasiklausytumėte �io balso savo malonumui!

��Savo malonumui,�� suniurzgė Gvidas,�� a� galėjau pasilikti Neapolyje!

Alesandras atsisuko į Bep� ir ai�kiai ignoruodamas nepaken�iam�jį pietietį tyliai i�tarė venecijieti�ku dialektu:

��Bepai, maestro ie�ko berniukų kastratų.

Bepas atrodė apgailėtinai.

Tonijus nusileido i� vir�utinio auk�to, ir lydimas �ingsnių aido prieblandoje pasirodė lieknas jo siluetas.

Jis dainavo be akompanimento, ta�iau jo balsas lengvai u�pildė vis� katedr�, sukeldamas Gvidui prietaring� virpulį.

Berniukas taip greitai turėjo tapti vyru, jog jo balsas jau prarado vaiki�k� tyrum�. Tokio tobulumo jis neabejotinai pasiekė ilgus metus mokydamasis. Bet kartu turėjo įgimt� bals�, skambantį nepriekai�tingai ir be jokių pastangų. Ir nors skambėjo berniuki�kas sopranas, kuris dar nepradėjo keistis, jį nuspalvino tikras vyri�kas jausmingumas.

Pasi�ymėjo �is dainavimas ir kitais prana�umais, kuriuos įnir��s ir nusivyl�s Gvidas atsisakė įvardinti.

Maestro �velgė į berniuk�, bema� tokio pat ūgio, kaip jis pats. Ir suprato nesuklyd�s, kai akimirk�, vos i�gird�s jo bals� katedroje, pagalvojo: �ia tas pats kilmingasis valkata, naktimis klajojantis gatvėmis�� tamsiaakis, �viesiaodis, tarytum i� gryno marmuro nukaltu veidu. Jis buvo lieknas, grak�tus ir priminė tamsiaplaukį Boti�elį. O kai nusilenkė savo mokytojams�� tarsi �ių padėtis nebūtų �emesnė u� jo�� nepademonstravo nė la�o arogancijos, kuri Gvidui asocijavosi su visais aristokratais.

Bet tokia pat buvo visa Venecijos patricijų klasė. Nuo visų kitų kilmingų ponų, kuriuos Gvidui teko pa�inti, jie skyrėsi aplinkiniams rodoma pagarba. Galbūt taip buvo todėl, kad Venecijoje visi vaik��iojo pės�iomis. Beje, Gvidui visa tai nerūpėjo: jis virte virė pyk�iu.

Ta�iau, nepaisant berniuko mandagumo, jautėsi �altumas. Gan abejingai atsipra��s, ma�asis dainininkas jau ketino palikti susirinkusiuosius.

Atsivėrus durims, saulės �viesa akimirksniui apakino pasilikusiuosius katedroje.

��Jūs turite priimti mano atsipra�ym�, senjore,�� i�tarė Alesandras.�� Bepas visai neketino veltui �vaistyti jūsų laiko.

��O ne. Ne, ne, ne-e-e-e!�� patvirtino Bepas pa�iomis įvairiausiomis intonacijomis, įmanomomis tokiame paprastame �odyje.

��Tad kas toks tasai į�ūlus berniūk�tis?�� reikliai paklausė Gvidas.�� Patricijaus sūnus dievi�ka gerkle, nė kiek nesirūpinantis paliekamu įspūd�iu?

Bepui to jau buvo per daug, ir Alesandras perėmė iniciatyv�. Grubumas anaiptol nebuvo būdingas Alesandrui, bet dabar ir jo kantrybė baigėsi. �irdies gilumoje jis slėpė neapykant� tiems, kurie ie�kojo i�kastruotų berniukų Neapolio konservatorijoms. Jo paties mokymosi metai viename nuo�aliame pietų miestelyje buvo tokie �iaurūs ir liūdni, jog i�trynė i� atminties visus ankstesnius vaikystės prisiminimus. Alesandras buvo jau dvide�imties, kai aik�tėje prie�ais �vento Morkaus bazilik� sutiko vien� savo brolį ir nepa�ino �mogaus, kuris pasakė: ��tai kry�elis, kurį ne�iojai vaikystėje. Motulė siun�ia jį tau�. Jis prisiminė kry�elį, bet negalėjo prisiminti motinos.

��Pra�au atleisti, maestro,�� pasakė jis, pasilenk�s prie įnir�usio Gvido (�vak� jis jau paėmė i� Bepo),�� berniukas nė kiek neabejoja tuo, jog jo balsas teikia pasitenkinimo kiekvienam, kas jį i�girsta. Ta�iau jis pernelyg gerai i�auklėtas ir to neparodo. Ir pra�au jūsų suprasti, jog �iandien jis atėjo �ionai vien tik i� pagarbos savo mokytojui.

Ta�iau neapolietis pasirodė bes�s ne tik grubus, bet ir stor�ievis. Jis bema� nesiklausė Alesandro, trindamasis smilkinius, tarsi jį kamuotų galvos skausmas. Did�iulėse jo akyse �yb�iojo bema� laukinis pyktis.

Ir tik t� akimirk�, stovėdamas visai arti bei laikydamas rankoje �vak�, Alesandras staiga suvokė �velgi�s į kastrat��� tiesa, nepaprastai tvirtai sudėt� kastrat�. Jis įsi�iūrėjo į glotnų veid�. Taip, ant �io veido niekada neaugo barzda. Prie�ais jį stovėjo dar vienas i�romytasis.

Dainininkas vos nesusijuokė. O juk laikė jį pilnaver�iu vyru, ne�iojan�iu u�antyje peilį! Ūmai Alesandras nenorom pajuto simpatij� �iam �mogui. Ne todėl, kad gailėjosi jo, o todėl, kad pats priklausė did�iajai brolijai, sugeban�iai deramai įvertinti tyr� Tonijaus balso gro�į.

��Jei leisite, senjore, a� galė�iau rekomenduoti jums kelet� kitų berniukų. Yra vienas kastratas �vento Jurgio katedroje...

��A� jį girdėjau,�� su�nib�dėjo Gvidas, kreipdamasis veikiau į save nei į Alesandr�.�� Bet ar yra bent menkiausia galimybė, kad berniukas... A� turiu omenyje, ar jis suvokia, k� jam pa�iam gali reik�ti �i dievi�ka dovana?

Bet dar nė nepa�velg�s į Alesandr�, jis jau suprato, koks absurdi�kas �is klausimas.

Dainininkas nė nesiteikė atsakyti.

Trumpam įsivyravo tyla. Gvidas susim�st�s �engė kelis �ingsnius nelygiomis akmeninėmis grindimis. �vakės liepsnelė virpėjo Alesandro rankose. Ir �ioje prietemoje jis bema� ai�kiai i�girdo atodūsį, i�siver�usį maestro i� krūtinės.

Alesandras pamatė, kaip nusviro neapolie�io pe�iai. Ir pajuto i� �io �mogaus sklindantį liūdesį. Liūdesį, sumi�usį dar su ka�kuo. Su jėga. �is kastratas turėjo tokios jėgos, su kokia Alesandrui retai tekdavo susidurti. Akimirksniui jį staiga persmelkė prisiminimas apie �iaurumus, kuriuos teko patirti Neapolyje, apie auk�, kuri� teko paaukoti. Jis pajuto pagarb� Gvidui Mafeo.

��Juk jūs padėkosite u� mane jūsų bi�iuliui patricijui? Pra�au jūsų,�� sumurmėjo Gvidas, pripa�indamas savo pralaimėjim�.

Jie patraukė link durų.

Bet, jau suėm�s durų ranken�, Alesandras sustojo.

��Vis dėlto pasakykite,�� i�tarė konfidencialiu tonu,�� k� i� tiesų apie jį manote?

Ir tuojau pat pasigailėjo paklaus�s. Tasai tamsaus gymio �mogėnas galėjo padaryti bet k�.

Jo nuostabai, Gvidas nieko neatsakė. Jis stovėjo neatitraukdamas �vilgsnio nuo virpan�ios �vakės �viesos, o i�silyginusiame veide sustingo m�sli filosofo mina. Ir vėl Alesandras pajuto �į �mogų u�plūdusias stiprias, įvairialypes emocijas.

O paskui Gvidas nusi�ypsojo Alesandrui bei pratarė ilgesingu balsu:

���tai k� a� apie tai manau: geriau nebū�iau i�gird�s jo dainuojant.

Alesandras irgi jam nusi�ypsojo.

Juodu buvo muzikantai; juodu buvo kastratai; juodu vienas kit� suprato.

Kai pasiekė palaco, prasidėjo lietus. Jis vylėsi rasi�s Tonijų laukiantį prie ba�ny�ios durų, bet neaptiko berniuko ten. Ir kai Alesandras, perėj�s did�i�j� svetain�, į�engė į bibliotek�, suprato, kad Bepas vis dar nenurim�s. Mokytojas pasakojo apie patirt� pa�eminim� And�elui, o �is reagavo taip, lyg Treskių �eima būtų patyrusi did�iausi� į�eidim�.

��Dėl visko kaltas Tonijus,�� apibendrino And�elas.�� Jam derėjo baigti tuos dainavimus. Ar kalbėjaisi su senjora? Jeigu tu jai nepasakysi, pasakysiu a�.

��Kuo �ia dėtas Tonijus?�� �ūktelėjo Bepas.�� I� kur a� galėjau �inoti, kad tasai �mogus ie�ko i�kastruotų berniukų? Jis kalbėjo su manimi apie balsus, ypatingus balsus. Jis papra�ė: �Pasufleruokite man, kur galė�iau rasti...� Ak, kaip baisu, kaip baisu.

��Viskas jau praeity,�� ramiai i�tarė Alesandras.

Jis k� tik i�girdo apa�ioje trinktelin�ias laukujės duris. Dabar jis jau puikiai pa�ino Karlo �ingsnius.

��Tonijus tokiu metu paprastai būna �ia, bibliotekoje,�� susijaudin�s pastebėjo And�elas.

��Bet i� kur a� galėjau �inoti?�� tarsi negirdėdamas jo, toliau teisinosi Bepas.�� Juk jis man�s paklausė, kur galima rasti pa�ius geriausius balsus. Ir a� jam atsakiau: �Senjore, jūs atvykote į miest�, kuriame i�girsite pa�ius geriausius balsus pasaulyje, bet jeigu jūs... jeigu jūs...�

��Tad ar pasikalbėsi su senjora?�� pertraukė Bep� And�elas, �vilgtelėj�s į Alesandr�.

��O Tonijus buvo nuostabus, Alesandrai, juk tu �inai, kad kalbu ties�...

��Ar pasikalbėsi su senjora?�� And�elas net trinktelėjo kum��iu į stal�.

��Apie k�? Apie k� derėtų pasikalbėti su senjora?

And�elas pa�oko ant kojų. �iuos �od�ius i�tarė į kambarį k� tik įėj�s Karlas.

Alesandras skubiai mostelėjo ranka, ragindamas elgtis atsargiau. Jis ne�iūrėjo į Karl�, nes nepripa�ino jokios �io �mogaus vald�ios jaunesniojo brolio at�vilgiu. Ramiu tonu dainininkas paai�kino:

��Tonijus i�ėjo su manimi į aik�t�, nors tuo metu privalėjo namie mokytis pri�iūrimas mokytojų. �ia mano kaltė, jūsų prakilnybe, pra�au atleisti. Pasistengsiu, kad daugiau taip nenutiktų.

Kaip ir tikėjosi, �i tema namų �eimininko nė kiek nedomino.

��Ir �ia viskas, apie k� jūs kalbėjotės?�� jis ai�kiai tikėjosi i�girsti daugiau.

��Ak, įvyko siaubinga klaida, bjauri klaida,�� ėmė rypuoti Bepas,�� o tasai �mogus dabar pyksta ant man�s. Jis mane į�eidė. Ir taip grubiai elgėsi su jaunuoju �eimininku! Ta�iau k� turėjau jam pasakyti?

�ito jau buvo per daug! Alesandras skėstelėjo rankomis ir papra�ė leidimo i�eiti. O Bepas i�klojo Karlui vis� istorij�, atskleidė netgi himno, kurį katedroje sugiedojo Tonijus, pavadinim� bei papasakojo, kaip puikiai berniukas kūrinį atliko.

Karlas trumpai nusijuokė ir jau pasuko laiptų pusėn.

Bet ūmai sustoj�s sustingo, u�dėj�s rank� ant marmurinių turėklų. Atrodė tarytum pervertas a�traus skausmo, kuris nuo kiekvieno judesio tik stiprėjo. Paskui labai pama�u pasuko galv� ir pa�velgė į sen�jį kastrat�.

Pasibjaurėjimo kupinas And�elas demonstratyviai įsigilin�s skaitė knyg�. O senasis i�daris lingavo galv�.

Karlas �engė kelis �ingsnius kambario pusėn.

��Nagi, papasakok dar sykį,�� tyliai papra�ė jis. 4

Dangus �vytėjo perlamutru. Ilg� laik� kitapus kanalo nesimatė nė vieno �iburėlio, po to staiga jų i�syk atsirado daug, i�sibars�iusių tarp mauri�kų arkų ir grotuotų langelių: sumirguliavo kybantys fakelai, ap�vie�iantys vartus bei durų angas. Tonijus sėdėjo prie pietų stalo ir �velgė pro artimiausi� lang�, sudaryt� i� keturiasde�imties stikliukų. �ydra u�uolaida buvo nustumta į �alį. Į lang� barbeno lietaus la�ai, kartkartėmis su�imbantys auksu nuo �ibinto �viesos i� pro �alį praplaukian�ios valties. Tuo momentu viskas aplink �ibint� pask�sdavo tamsoje. Kai �viesa i�nykdavo, vėl i�ry�kėdavo migloti siluetai kitapus vandens, o dangus tapdavo skaidrus ir perlamutrinis.

Tonijus balsu kūrė dainel�, kuriai beveik nereikėjo melodijos. Ka�k� tokio: �Tamsa nusileid�ia anksti, tamsa atlapoja duris, tamsa paslepia gatves, ir a� galiu i�eiti i� namų�. Jis jautė ne�moni�k� nuovargį, bet dar stipresnis buvo gėdos jausmas. O jeigu Emestinas su kitais nesiry�tų i�eiti laukan per lietų, jis tuomet patrauktų vienas, susirastų koki� nors viet�, kur jo niekas nepa�įsta, ir girtutėlis dainuotų tol, kol i� atminties i�garuotų pastarieji įvykiai.

T� dien� Tonijus i�ėjo i� �vento Morkaus bazilikos apimtas nevilties. Jis prisiminė gausyb� vaikystėje matytų procesijų.

Įsivaizdavo tėv�, �engiantį paskui do�o baldakim�, tarytum u�uodė smilkalų kvap�, i�girdo skaidrias, begalines lengvos, ne�emi�kos dainos bangas.

Paskui kartu su Katrina nuvyko aplankyti jos dukters Fran�eskos į vienuolyn�, kur toji turėjo gyventi, kol taps jo �mona. O lietus vis lijo ir lijo, juodu su Katrina sugrį�o namo bei liko vienu du.

�inoma, jie neketino mylėtis�� moteris, vyresnė u� jo motin�, ir jisai. Bet taip atsitiko. �ilt� kambarį ap�vietė �idinio liepsna, dvelkė kvepalais. Katrina susi�avėjo jo sugebėjimais bei energingais judesiais tarp jos �launų. O jos kūnas buvo toks putlus ir nuostabus, kokį Tonijus visuomet jį įsivaizdavo. Ta�iau paskui vaikinas pajuto neapsakom� gėd�, ir tarytum visi gyvenimo rams�iai subyrėjo po juo.

��Bet kodėl tu taip elgiesi?�� kamantinėjo tetulė.

Ji reikalavo liautis �lais�iusis naktimis, nes atėjo laikas, kai svarbu tapti tikru pavyzd�iu kitiems.

��Keistas pamokymas,�� �velniai pastebėjo jis i� kvapnių patalų.

��Bet kodėl jo pyktis taip tave griau�ia?�� stebėjosi Katrina.

Jis neturėjo atsakymo. K� galėjo pasakyti?

�Kodėl tu man�s neperspėjai, kad motina buvo toji mergaitė?! Kodėl niekas man�s neperspėjo?!�

Bet Tonijus negalėjo kalbėti, nes jo �irdyje telkėsti baimė, kuri kasdien vis stiprėjo ir stiprėjo, baimė tokia klaiki, kad jis negalėjo net sau pa�iam jos pripa�inti, jau nekalbant apie kitus. Vaikinas nusisuko nuo Katrinos.

��K� gi, mano trubadūre,�� su�nib�dėjo ji.�� Dainuok, kol gali. Jauni �monės prikre�ia kur kas bjauresnių dalykų. Mes galime dar truputį pakentėti. Galų gale, kad ir kaip absurdi�kai atrodo, nieko pernelyg blogo �ia nėra,�� o paskui, glamonėdama jį, pridūrė:�� Dievas liudininkas, nebeilgai tu mėgausies tuo nuostabiu sopranu.

Balsas tu��ioje ba�ny�ioje atsimu�ė į auksines sienas ir sugrį�o atgal pasijuokti i� jo.

Ir �tai jis parėjo namo. Dėl ko? Tik tam, kad i�girstų i� Lenos, jog jo brolis i�pra�ė Alesandr� i� namų parei�k�s, es� jo auklėtojo paslaugų nebereiki�. O motina slėpėsi u� u�darų durų ir tapo jam visi�kai nepasiekiama.

�tai dabar, sėdėdamas prie stalo, prie kurio pietavo jau daugelį mėnesių, Tonijus nė nekrustelėjo, i�gird�s artėjan�ius �ingsnius ir trinksin�ias duris, i� prad�ių pirm�sias, paskui antr�sias.

�Negaliu jo vengti am�inai�.

Dangus tamsėjo. I� savo vietos jis galėjo matyti net patį tolimiausi� vandens pakra�tį. Ir neatitraukė nuo pastarojo ta�ko �vilgsnio, nors tuodu�� atrodo, jie buvo dviese�� jau artinosi prie jo. Jis bema� desperati�kai i�tu�tino vyno taur�. �Ji irgi atėjo,�� pagalvojo vaikinas.�� Tikra kan�ia�.

Ka�kieno ranka vėl įpylė vyno.

��Dabar palik mus vienus,�� pasakė Karlas.

Jis kreipėsi į liokajų, kuris pastatė butelį ir skubiai nu�lepsėjo akmeninėmis grindimis. Tarsi �iurkė perbėgo dulkėtu koridoriumi.

Tonijus, lėtai pasuk�s galv�, pa�velgė į juos abu. Taip, �ia buvo Mariana. Su juo. �vakės jį apakino, ir atgalia ranka prisideng�s akis jis pamatė tai, k�, rodos, pastebėjo anks�iau. Motinos veidas buvo paraud�s, sutin�s.

Brolis atrodė kaip niekad netvarkingas, tarytum susitar��s po ka�kokio gin�o. Ir kai jis atsisėdo prie�ais Tonijų bei palinko į priekį pasidėj�s ant stalo abi rankas, Tonijus pirm� kart� pagalvojo: �A� tave niekinu! Taip, tikrai, dabar a� tave niekinu!�

Karlo veide nesimatė nė menkiausio �ypsenos �e�ėlio. Ir jokios vaidybos. Veide atsispindėjo įtampa, akys keistai sustingo, tarsi nu�vitus naujam suvokimui.

Tonijus pakėlė sidabrin� taur�, pir�tais jusdamas j� puo�iantį akmenį. Nukreipė �vilgsnį į vandenį. Paskui į dangų, paskutinį sykį �ybtelėjusį sidabru.

��Pasakyk jam!�� pareikalavo brolis.

Tonijus lėtai pakėlė akis.

Motina �velgė į Karl� taip, lyg �is būtų i�tar�s u�gaulius �od�ius.

��Pasakyk jam!�� pakartojo brolis.

Mariana nusisuko, ketindama i�eiti i� kambario, bet Karlas aplenk�s j� sugriebė u� rie�o.

��Pasakyk jam!

Ji papurtė galv�. Ir dirstelėjo į Karl�, tarsi negalėdama patikėti, kad �is taip elgiasi.

Tonijus lėtai pakilo i� u�stalės, įdėmiau pasi�iūrėjo į motin� �vakės �viesoje ir pamatė, kaip jos veidas patamsėjo i� apmaudo.

��Pasakyk jam dabar, man girdint!�� suniurzgė Karlas.

Tuomet ji, tarsi u�sikrėtusi jo pyk�iu, suriko:

��A� niekada to nepadarysiu, nei dabar, nei kada nors vėliau!

J� pradėjo krėsti drebulys. Veidas susiraukė, lyg prie� pravirkstant. Ir staiga Karlas, sugrieb�s Marian� abiem rankom, pradėjo purtyti.

Tonijus nekrustelėjo. Jis �inojo, jog pajudėj�s jau nebegalės susivaldyti. Jo motina priklausė �iam �mogui, dėl to nebekilo abejonių.

Bet Karlas liovėsi.

Mariana stovėjo u�sispaudusi rankomis ausis. Paskui vėl pa�velgė į Karl� ir vien lūpomis i�tarė:

��Ne.

Jos veidas neatpa�įstamai persikreipė.

Ir tuomet Karlas vėl �iurpiai u�riaumojo, tarsi �mogus, apraudantis mirtį, kurios niekada neįstengs pripa�inti. Jis pakėlė de�in� rank� ir stipriai trenkė Marianai.

Ji nulėkė kelis �ingsnius atatupsta bei parkrito.

��Jeigu tu dar sykį jai smogsi, Karlai,�� prabilo Tonijus,�� viskas tarp mūsų i�sispr�s sykį ir visiems laikams.

Jis pirm� kart� pavadino brolį vardu, bet negalėjo tvirtinti, kad Karlas i�girdo.

Brolis �velgė tiesiai prie� save. Atrodo, jis negirdėjo nė Marianos raudos. Ji tirtėjo vis stipriau bei stipriau ir staiga suriko:

��A� nesirinksiu, nesirinksiu nė vieno i� jūsų!

��Pasakyk jam ties� Dievo ir mano akivaizdoje, dabar!�� riaumojo Karlas.

��Pakaks!�� įsiterpė Tonijus.�� Nekankink jos! Ji tokia pat bejėgė, kaip ir a�. K� ji gali man pasakyti naujo ir kas dėl to pasikeis? Kad tu�� jos meilu�is?

Tonijus negalėjo �iūrėti į motinos kan�ias, rodos, didesnes nei visos, patirtos per �iurpius vienatvės metus.

Jam norėjosi ka�kaip leisti jai suprasti�� nebyliai, vien akimis, galbūt balso tonu�� kad myli j�. Ir kad nieko daugiau i� jos nesitiki.

Jis nusuko �vilgsnį į �alį, o paskui vėl pa�velgė į brolį, kuris atsigr�ė į jį.

��Visa tai beprasmi�ka,�� parei�kė Tonijus.�� Netgi vardan jūsų abiejų a� negaliu prie�intis savo tėvo valiai.

��Savo tėvo?�� su�vok�tė Karlas.�� Savo tėvo!�� spjaute i�spjovė jis. Atrodo, jį bema� apėmė isterija.�� Pa�velk į mane, Markai Antonijau!�� jis grėsmingai priartėjo prie Tonijaus.�� Pasi�iūrėk į mane! Tavo tėvas�� a�!

Tonijus u�simerkė.

Bet ir toliau girdėjo t� bals�, kuris darėsi vis garsesnis, plonesnis, jau bema� trūkinėjo:

��Ji ne�iojo tave savo įs�iose, kai atėjo į �iuos namus! Tu�� mano meilės jai vaisius! A� tavo tėvas, o turiu u�leisti viet� pavainikiui sūnui! Ar tu girdi mane? Ir ar girdi mane Vie�pats? Tu mano sūnus, o esi i�keltas auk��iau u� mane. �tai k� ji gali ir privalo tau pasakyti!

Jis nutilo, tarsi jam būtų u�gniau�� gerkl�.

Atmerk�s akis, Tonijus pro a�aras pamatė, jog jo veidas virto skausmo kauke, o Mariana stovėjo �alia dreban�iomis rankomis u�spaudusi jam burn�. Karlas staigiai j� nustūmė.

��Jis pavogė i� man�s �mon�!�� suriko jisai.�� Pavogė sūnų! Pavogė �iuos namus! Atėmė i� man�s Venecij�, atėmė mano jaunyst�! Bet a� pasakysiu tau: daugiau jis man�s nebevaldys! Pa�iūrėk į mane, Tonijau, pa�iūrėk! Patikėk manim ir paklausyk man�s! Prie�ingu atveju�� te padeda man Dievas�� a� parei�kiu, kad neketinu atsakyti u� tai, kas gali tau nutikti!

Tonijus krūptelėjo.

�ie �od�iai tarsi smogė jam fizi�kai, nors buvo i�tarti taip greitai, jog vos beprisiminė jų skambesį, tiesiogin� reik�m�. Ta�iau frazė panė�ėjo į negailesting� begarsį smūgį.

Jis pajuto, kaip kambaryje telkiasi nevilties bei baimės atmosfera. Tarytum mil�ini�kas debesis pradėjo tir�tėti aplink jį mirtinu �iedu ir per kelias akimirkas apgaubė tarsi skraistė. Paslėpė Marian� su Karlu, paliko �ioje niūrioje vietoje vien�, stovintį be �ado ir be paliovos �velgiantį į mirguliuojan�ius �iburėlius, lėtai plaukian�ius u� lango, ten, apa�ioje, kanalu.

Tonijus visk� �inojo, �inojo jau tuomet, kai �is �mogus pirm� kart� jį apkabino, jis be paliovos girdėjo tai sapnuose. �inojo, kai motina bėgo per tamsų kambarį �nab�dėdama: �U�daryk duris! U�daryk duris!� Taip, jis �inojo.

Vis dėlto visuomet i�liko tikimybė, kad tai netiesa, tiesiog naktinis ko�maras, neturintis jokio pagrindo, klaidingas apibendrinimas, labiau paremtas vaizduote, o ne realiais faktais.

Bet visa tai buvo tiesa. O jei taip, vadinasi, Andrea irgi tai �inojo.

Dabar �ia įvyk�s susidūrimas neturėjo reik�mės. Buvo nesvarbu, ar jis tuojau pat i�eis, ar pasiliks, ka�k� pasakys ar nepasakys. Jis nebeturėjo nei valios, nei tikslo. Ir buvo nesvarbu, kad ka�kur ka�kas suteikė bals� jo sielvartui. Verkė motina.

��Įsidėmėk mano �od�ius,�� su�nyp�tė Karlas.

Miglotas jo siluetas vėl materializavosi prie�ais Tonijų.

��K� rei�kia tie jūsų �od�iai?�� atsiduso Tonijus. �Mano tėvas. �itas �mogus�� mano tėvas!��� Jūs man grasinate?�� suku�dėjo ir atsities�s pa�velgė tiesiai prie� save.�� Jūs man duodate patarim�, ir �tai mes staiga susivienijame kaip tėvas su sūnum?

��Pasinaudok mano patarimu!�� riktelėjo Karlas.�� Pasakyk, kad negali vesti! Pasakyk, kad stoji į dvasininkijos luom�! Pasakyk, kad gydytojai tave pripa�ino fizi�kai nepilnaver�iu! Man nesvarbu, k� pasakysi! Bet pasakyk ka�k� ir paklusk man!

��Visa tai�� melas,�� atkirto Tonijus.�� A� negaliu to pasakyti.

Jis pajuto keist� nuovargį. �Mano tėvas�. �i mintis suardė s�mon�, kurios periferijoje vis labiau grimzdamas į chaos� bolavo Andrea. Pati kar�iausia, pati baisiausia neviltis apėmė dėl to, kad Andrea buvo jo senelis, o ne tėvas. O tikrasis jo tėvas�� �itas pami��s, paklaik�s �mogus, stovintis prie�ais.

��A� gimiau ne jūsų pavainikiu!�� paprie�taravo Tonijus, vos ne vos i�tardamas �iuos �od�ius.�� A� gimiau po �ių namų stogu kaip teisėtas Andrea sūnus. A� neįstengsiu to pakeisti, net jei jūsų prakeiksmai nusiris nuo vieno Veneto kra�to iki kito. A� esu Markas Antonijus Treskis, ir a� privalau įvykdyti pareig�, kuri� man patikėjo Andrea Treskis. A� nei�tver�iau nei jo pomirtinių prakeiksmų, nei prakeiksmų visų tų, kurie mus supa ir ne�ino nė pusės visų mūsų paslap�ių!

��Vadinasi, tu prie�insies savo tėvui!�� sugrie�ė dantimis Karlas.�� Tuomet tau teks k�sti mano prakeiksm�!

��Tebūnie!�� pakėlė bals� Tonijus. Pasilikti �ia, t�sti �į pokalbį, atsakyti i�syk ir u� visk� jam buvo did�iausias gyvenimo i�bandymas.�� A� negaliu prie�intis �iems namams, �iai �eimai bei �mogui, kuris visk� �inojo ir i�rinko kelius mums abiem.

��Ak, kokia i�tikimybė!�� Karlas atsiduso, jo lūpas vėl i�tempė �ypsena.�� Nesvarbu, kaip smarkiai man�s nekenti, kaip labai trok�ti mane sunaikinti, tu niekada nepasiprie�insi �iems namams!

��Bet a� visai nejau�iu jums neapykantos!�� �ūktelėjo Tonijus.

Ir jam pasirodė, kad Karlas, netikėtai u�kluptas �io �ūksnio aistros, pa�velgė į jį apimtas staiga u�plūdusio galingo jausmo.

��Bet juk ir a� niekada nejau�iau tau neapykantos!�� atsiduso jis, tarsi pirm� kart� tai suvok�s.�� Markai Antonijau,�� pratarė Karlas ir, Tonijui nespėjus jo sulaikyti, prisitraukė berniuk�; juodu atsidūrė taip arti, jog galėjo suspausti vienas kit� glėbyje.

Karlo veide atsispindėjo nuostaba ir bema� siaubas.

��Markai Antonijau!�� pratarė trūk�iojan�iu balsu.�� Argi a� kada nors jau�iau tau neapykant�... 5

Lijo lietus, tikriausiai paskutinis �į pavasarį. Ir buvo toks �iltas, jog niekam neįsipyko. Lietaus permerkta aik�tė i� prad�ių atrodė sidabrinė, o paskui�� sidabri�kai melsva, o kartkartėm jos plotas virsdavo glotniu mirguliuojan�iu vandens pavir�iumi. Į apsiaustus įsisupusios figūros �mirinėjo tarp penkių �vento Morkaus arkų. Atvirose kavinėse smilko �ibintai.

Gvidas niekaip negalėjo prisigerti, nors tro�ko nugrimzti svaigion u�mar�tin. Jam nepatiko �i triuk�minga, ry�kiai ap�viesta vieta, bet kartu �ia jautėsi saugus. Jis k� tik gavo i� Neapolio savo alg� ir dabar svarstė, kur geriau va�iuoti�� į Veron� ar į Paduv�. O �is miestas i�ties buvo nuostabus. Per vis� klajonių laik� �i vieta pasirodė besanti vienintelė, verta to, kas apie j� kalbama. Ta�iau buvo pernelyg ank�ta, pernelyg tamsu, pernelyg ma�a erdvės. Kiekvien� vakar� Gvidas traukdavo į aik�t� pamatyti pla�ios �emės ir dangaus juostos bei pajusti galimyb� laisvai kvėpuoti.

Jis �iūrėjo, kaip lietus įkypai krenta po arkomis. Tamsi figūra pasirodė ant slenks�io ir įsmuko į vidų. Pro atsivėrusias duris įsiver�ė vėjo gūsis, o jo atne�to lietaus la�ai nukrito ant įkaitusio Gvido veido. Jis i�tu�tino stiklin� ir u�merkė akis.

O paskui staigiai atsimerkė, nes pajuto ka�k� atsisėdus greta.

Maestro lėtai, atsargiai atsisuko ir pamatė eilinį gan grubios i�vaizdos vyruk�, seniai nesiskutusį, ap�ėlusį melsvais �eriais.

��Ar maestro i� Neapolio surado, ko ie�kojo?�� pa�nib�domis paklausė nepa�įstamasis.

Gvidas atsakė ne i�kart. Jis gurk�telėjo balto vyno. Paskui atsigėrė deginan�ios kar�tos kavos. Jam patiko, kaip kava suardo vyno sukurt� glebum�.

��A� jūsų nepa�įstu,�� burbtelėjo Mafeo, �velgdamas į praviras duris.�� I� kur jūs mane pa�įstate?

��A� turiu mokinį, kuris jus sudomins. Jis pageidauja, kad nedelsiant i�gabentumėte jį į Neapolį.

��Kodėl jūs toks tikras, jog jis mane sudomins?�� �yptelėjo Gvidas.�� Ir kas jis per vienas, kad įsakytų man ve�tis jį Neapolin?

��Jumis dėtas, tik kvailys nesusidomėtų.

Nepa�įstamasis prisislinko taip arti Gvido, jog �is pajuto jo alsavim�. Ir kvap�.

Gvidas mechani�kai nukreipė �vilgsnį į pa�nekov�.

��Kalbėkite i� esmės,�� tarstelėjo jis,�� arba ne�dinkitės.

Vyras kreivai �yptelėjo.

��Nelemtas kastratas,�� burbtelėjo jis.

Gvidas lėtai, bet atvirai pasiki�o rank� po apsiaustu ir pir�tais apglėbė durklo kot�. Ir nusi�ypsojo, nė pats nenutuokdamas, kokie grėsmingi kontrasti�ki jo veido bruo�ai�� jausminga burna, bjauriai suplota nosis ir did�iulės akys, kurios, atskirai paėmus, atrodė i�ties gra�ios.

��Paklausykite,�� vyras prakalbo prislopintu tonu.�� Jeigu jūs kada nors kam nors perduosite mano �od�ius, nepatariu jums ateityje pasirodyti �iame mieste,�� jis dirstelėjo į duris ir t�sė:�� Berniukas auk�tos kilmės. Svajoja pasiaukoti vardan savo balso. Bet kai kas gali pamėginti jį perkalbėti. Todėl visk� reikia atlikti vikriai ir labai greitai. Jis trok�ta i�vykti i� �ia, kai tik reikalas bus atliktas, ai�ku? Į pietus nuo Venecijos yra Flovigo miestelis. Va�iuokite �į vakar� į tenyk�t� smukl�. Berniukas atvyks tenai.

��Koks berniukas? Kas jis?�� Gvido akys susiaurėjo.�� Tėvai turi duoti sutikim�. Valstybės inkvizitoriai gali...

��A� venecijietis,�� t�sė nepa�įstamasis �ypsodamasis,�� o jūs ne venecijietis. Jūs i�sive�ite berniuk� į Neapolį, ir to pakaks.

��Pasakykite man, kas tasai berniukas!�� pratarė Gvidas grasinamai.

��Jūs jį pa�įstate. Klausėtės jo �iandien �vento Morkaus bazilikoje. Girdėjote jį, kai klaid�iojo su dainininkais po gatves.

��A� jumis netikiu!�� su�nib�dėjo Gvidas.

�mogus parodė Gvidui odin� pinigin�.

��Eikite į vie�butį,�� pasakė jis,�� ir ruo�kitės. Turite i�vykti tenai tuojau pat.

Atsidūr�s u� durų, Gvidas kurį laik� stovėjo po lietumi, tarsi vandens �iurk�lės galėtų padėti jam atsipeikėti. Jis įtempė tas smegenų sritis, kuriomis gyvenime nesinaudojo. U�plūdo nepaprastas jaudulys. Viduje tarytum grūmėsi du �monės: vienas patarė ne�ti i� �ia kuda�ių pirmuoju pasitaikiusiu laivu, o kitas tikino, kad nei�vengiamas dalykas įvyks nepriklausomai nuo to, ar jis nori tuo pasinaudoti, ar ne. Ta�iau kas turėjo įvykti?

Mafeo krūptelėjo, pajut�s prisilietim� prie rankos. O juk nė nepastebėjo, kaip ka�kas prisiartino. Pro plonyt� lietaus u�dang� negalėjo į�iūrėti �mogaus veido, tik pajuto, kad nepa�įstamasis skaud�iai sugriebė u� rankos ir su�nib�dėjo į ausį:

��Maestro, eime, dabar pat.

Tonijus sėdėjo tavernoje, kai pirm� sykį pastebėjo trijul�.

Jis buvo kaip reikiant girtas. I� prad�ių u�kop�s pas Betin�, paskui jau vos ne vos nusileido �emyn, į padūmavusį bendr� kambarį, ir �nektelėjo ant suolo prie sienos, nebepajėgdamas pajudėti. Reikia pasikalbėti su Ernestinu, paai�kinti jam, kad �i�nakt nebegalės eiti drauge su juo ir kitais. �itos ko�marų raizgalynės neįmanoma perteikti balsu. Tokia muzika dar nepara�yta.

Ir stebeilydamas į dūmų apgaubt� tams� jis ūmai pagalvojo: kaip gera būtų visi�kai prarasti s�mon�. Dar niekad anks�iau nebuvo tiek prisigėr�s, ir dabar, i�likdamas budrus, turėjo stebėti savo paties degradacij�.

Viskas plaukė prie� akis: pats kambarys, po aprūkusiais �ibintais judantys sunkūs kūnai, ant stalo nusileid�iantis bokalas.

Jis ketino dar i�gerti, bet tuomet pastebėjo tuos veidus, į�velgė juos vien� po kito; visi i�sidėstė tokiu kampu, jog atrodė, tarytum į jį tiriamai �iūri viena akis.

Sugretin�s visus tris veidus, i�syk prisiminė, kur matė tuos �mones, ir pro girtumo migl� prasiver�ė panika.

Kambaryje niekas nepasikeitė. Tonijus kaip įmanydamas stengėsi neu�simerkti. Netgi pakėlė taur� ir iki dugno i�gėrė vis� vyn�, nesuvokdamas, k� daro. Paskui palinko į priekį, �ybtelėdamas akimis trijų vyrų pusėn, lyg mesdamas jiems i��ūkį, ir atsilo�ė atgal, trinktelėdamas galv� į sien�.

Galvoje i�ry�kėjo miglotas planas. Bet negalėjo jo kaip reikiant apsvarstyti. Reikėjo įvertinti atstum� iki Lizanių namų ir pasirinkti saugiausi� keli� iki ten. Tonijus kilstelėjo rank�, tarsi mėgindamas su�iupti gijas, kurios vedė jį gatvelėmis bei kanalais, bet staiga jos visos dingo. Jis pamatė vien� i� trijų vyrų, traukiantį jo pusėn.

Vaikino lūpos sukrutėjo tardamos �od�ius, kurių pats nei�girdo aplinkiniame triuk�me. Tie �od�iai buvo:

��Mano brolis ketina mane nu�udyti.

Jo tone jautėsi nuostaba, tarsi negalėtų patikėti, kad viskas vyksta i� tiesų.

Karlas? Karlas, kuris taip beatodairi�kai tro�ko, kad Tonijus jį suprastų? Protu nesuvokiama! Bet vis dėlto taip nutiko. Jis privalėjo kuo grei�iau i� �ia i�sine�dinti.

O tasai �mogus�� ne �iaip bravas, o tikras velnias�� atsisėdo prie�ais berniuk�, galingais pe�iais u�stodamas vis� tavern�, ir priki��s marmūz� su�nib�dėjo:

��Eime namo, senjore. Jūsų brolis nori su jumis pasikalbėti.

��O-o-o, ne,�� papurtė galv� Tonijus.

Jis kilstelėjo rank�, norėdamas pakviesti Betin�, bet ūmai pajuto, kaip bravas jį pakėlė it �apelį�� kojos tuojau pat sulinko, vaikinas vos nepargriuvo�� ir ne�te i�ne�ė į lauk�. Jis god�iai įkvėpė oro. Lietus plakė veid�. Stengdamasis i�silaikyti ant kojų, Tonijus atsirėmė į drėgn� sien�.

Tuomet atsargiai pasuk�s galv� suprato es�s laisvas. Ir puolė bėgti. Skausmas varstė sustingusias kojas, bet Tonijus jautė bėg�s greitai, skriete skriej�s kanal� apgaubusio rūko pusėn. Jis jau pamatė prieplaukos �ibintus, kai persekiotojai sugriebė jį i� u� nugaros ir, nepaisant įnirtingo prie�inimosi, nusitempė į tams�. Jis i�sitraukė durkl� ir suvarė į mink�t� kūn�. Paskui ka�kas ginkl� i�mu�ė, ir �is �vangtelėjo �emėn. Stipriai laikydami Tonijų, bravai praplė�ė jam burn�.

Jis raitėsi ir draskėsi, stengdamasis i�sivaduoti. Paskui springdamas ir dusdamas stūmė pagalį, kurį skriaudikai įki�o tarp dantų, pajuto, jog i�gertas vynas ver�iasi laukan.

Krūp�iodamas jis �virk�tė visk� lauk, skausmingos konvulsijos apjuosė �onkaulius. Prasidėjo dar vienas priepuolis. Berniukas jautė, jog jeigu neįstengs u�si�iaupti arba i�sivaduoti, i�sikraustys i� proto. Arba pasprings.

Gvidas nemiegojo. Apėmė tam tikra būsena, kuri kartais suteikia daugiau poilsio nei miegas, nes j� galima palaimingai t�sti. Gulėdamas ant nugaros ma�ame Flovigo miesteliūk��io vie�bu�io kambarėlyje, maestro �velgė pro medinį lang� su langinėmis, kurias atlapojo pavasario lietui.

Dangus �viesėjo. Iki saulėtekio liko ma�daug valanda. Ir jeigu �iaip jau būtų gerokai sustir�s (gulėjo apsireng�s, ta�iau vidun besiver�iantis vėjas blo�kė lietų tiesiai į kambarį), dabar �al�io nejautė. Oras atvėsino od�, ta�iau neprasiskverbė iki kaulų.

Jau kelet� valandų jis be paliovos m�stė�� ir tuo pat metu apie niek� negalvojo. Dar niekad per vis� gyvenim� jo galva nebuvo tokia tu��ia ir kartu tokia perkrauta.

Jis daug k� prisiminė. Nors stengėsi apie tai negalvoti, tos pa�ios mintys vis grį�davo ir grį�davo.

Pavyzd�iui, apie tai, jog Venecijoje sukiojasi daugybė valstybės inkvizicijos �nipų, kurie �ino visk� apie visus: kas penktadieniais valgo mės�, kas mu�a savo �mon�. O patys inkvizitoriai gali bet kada slapta suimti ir įmesti kalėjiman bet kurį �mogų, kur jo laukia nei�vengiama mirtis nuo nuodų arba ant kaklo u�mestos virvės.

Be to, Gvidas �inojo, kad Treskiai�� galinga �eima, o Tonijus�� mylimiausias sūnus.

Ir dar �inojo, jog daugelio Italijos vietovių įstatymai draud�ia kastruoti vaikus, jei nėra ypatingų medicininių prie�as�ių, tėvų bei paties berniuko sutikimo.

Varg�ams �ie įstatymai nieko nerei�kė. O turtuoliui tokia operacija�� negirdėtas dalykas.

Gvidas neu�mir�o, jog net ir �iame nuo�aliame miesteliūk�tyje jis vis dar tebėra Venecijos valstybės teritorijoje, ir tro�ko atsidurti kuo toliau nuo �ia.

Jis pastebėjo, kokia i�krypusi bei korumpuota yra Pietų Italija. Ta�iau kokia i�krypusi ir pagedusi yra Venecija, tik pradėjo patirti.

Visi jo pa�įstami kastratai buvo i�romyti ankstyvoje vaikystėje, bet jis nenutuokė, dėl ko taip elgiamasi: dėl balso ar siekiant palengvinti pa�i� operacij�.

Tonijui Treskiui jau sukako penkiolika. Gvidas �inojo, kad balsas paprastai lū�ta dar po kokių trejų metų. O tasai balsas, kurį girdėjo ba�ny�ioje, dar nepradėjo keistis ir buvo absoliu�iai tyras.

Visa tai maestro �inojo. Ir negalvojo apie tai. Negalvojo nei apie ateitį, nei apie tai, kas jam gali nutikti po valandos ar dienos.

Bet kartkartėmis visos �inios jį apleisdavo, ir Mafeo pasinerdavo į prisiminimus�� vėl be jokios analizės�� apie tai, kaip pirm� sykį i�girdo Tonijaus Treskio bals�.

Buvo ūkanota naktis, Gvidas gulėjo ant lovos, lygiai taip, kaip gulėjo dabar �ioje Flovigo kamaraitėje, nenusireng�s, prie atviro lango. �iemos �al�iai jau atsitraukė, ir laukė kelionė namo.

Jis apgailestavo i�vykdamas i� Venecijos, kuri jį ir pakerėjo, ir �iurpino. Jam kėlė siaub� ir klestinti pirklių klasė, ir u�dara įmantri vald�ia. Diena po dienos jis klaid�iojo po Broglio bei po �vento Morkaus aik�t� stebėdamas vis� �į spektaklį, begalines ceremonijas prie vyriausybės pastatų. Ir vietiniai turtingi muzikantai diletantai, apdovanoti ne didesniu talentu bei meistri�kumu u� visus kitus, pa�inotus anks�iau, elgėsi su juo nepaprastai maloniai.

Bet atėjo metas i�keliauti. Laikas grį�ti namo į Neapolį drauge su dviem berniukais, laukian�iais Florencijoje. Dabar skaudu buvo juos prisiminti: nei vienas, nei kitas niekuo neypatingas. Be to, �iek tiek prisibijojo galimo savo vald�ios nepasitenkinimo.

Bet apskritai jam nerūpėjo. Pernelyg pavargo nuo viso �ito. Kaip gera bus vėl pradėti dėstyti, nesvarbu, kas i� to i�eis. Gvidas tro�ko vėl atsidurti Neapolyje, konservatorijoje, kambariuose, kur praleido vis� gyvenim�.

Ir tuo momentu i�girdo dainavim�.

I� prad�ių nusprendė girdįs eilinį gatvės vaidinim�, neblog�, bet ne daugiau. Tokių į valias prisiklausė Neapolyje.

Ta�iau paskui kitus balsus nustelbė sopranas, priblo�kiantis tono gra�umu ir nuostabiu gyvumu.

Gvidas pakil�s nuo lovos priėjo prie lango.

Prie�ais dunksan�ios sienos u�dengė dangų. O apa�ioje, aplink fakelus bei �ibintus, i�ilgai kanalo sūkuriavo rūkas. Tasai rūkas atrodė kaip gyvas, slenkantis paskui tėkm� ir �iuptuvais apraizgantis �viesos �altinius. Nemalonu buvo į jį �iūrėti.

Netikėtai kanalų bei gatvių labirinte Gvidas pasijuto tarsi sp�stuose ir neapsakomai panoro i�trūkti į atvir� plot�, vėl pamatyti, kaip �vaig�dės slysta dangaus skliautu bei krinta į Neapolio įlank�.

Bet tasai balsas, tarytum kylantis kartu su rūku, sukėlė jam skausm�. Pirm� kart� gyvenime jis i�girdo bals�, kurio negalėjo perprasti. Kas dainavo: vyras, moteris ar vaikas?

Koloratūra buvo tokia lengva ir lanksti, jog galbūt balsas priklausė moteriai. Bet ne. Jame jautėsi a�trus, nenusakomas, neabejotinai vyri�kas �iurk�tumas. Dainuojantysis buvo jaunas, labai jaunas. Ta�iau kas �vaistytų energij� mokydamas vokalo eilinį berniuk�? Kas gi taip dosniai perteikinėtų jam begal� paslap�ių?

Balsas skambėjo nepriekai�tingai tiksliai. Jis pynėsi su jį lydin�iais smuikais, kilo vir� pastarųjų, leidosi �emyn, be jokių pastangų su�ibėdavo naujomis spalvomis.

Jame nesijautė vario �iurk�tumo; veikiau asocijavosi su med�iu, o ne su metalu, sielvartingu smuiko garsu, o ne �valiu trimitu.

Dainavo kastratas! Dainininkas turėjo būti kastratas!

Akimirksnį Gvidas dvejojo, draskomas tro�kimo tuojau pat surasti daininink� bei noro tiesiog klausytis. Jis �avėjosi jaunuolio sugebėjimu dainuoti taip jausmingai. Tiesiog neįtikėtina! Vis dėlto Mafeo girdėjo savo ausimis. Akrobatiniu lankstumu pasi�ymintis balsas, nuspalvintas tokio begalinio liūdesio, apstulbino maestro.

Taip, liūdesys, �tai kas jame slypėjo. Gvidas apsiavė batus, įsisupo į sunkų apsiaust� ir patraukė ie�koti dainininko.

Tai, k� aptiko, jį nustebino, bet ne itin.

Pasek�s ma��jį gatvės dainininkų ansamblį iki tavernos, Gvidas netrukus pamatė, jog stebuklingasis balsas�� auk�to, lankstaus paauglio, angeli�kos i�vaizdos vaiko vyro manieromis. Jis neabejotinai priklausė auk��iausiajai klasei: kakl� gaubė puikūs venecijieti�ki nėriniai, ant pir�tų mirgėjo įmantrūs sidabro �iedai su granatais. O visi aplinkiniai pagarbiai jį vadino �prakilnybe�.

�A� gyvas�,�� pagalvojo Tonijus. Jis girdėjo aplinkui judan�ius ir �nekan�ius �mones. O jeigu jis buvo gyvas, vadinasi, labai tikėtina, kad ir toliau toks liks. Jis neklydo, Karlas negalėjo taip pasielgti, Karlas tiesiog negalėjo. Neįtikėtinų pastangų dėka pavyko praplė�ti blakstienas. Berniuk� u�griuvo tamsa, ir jis vėl u�simerkė, bet paskui atsimerkė. Pamatė sienomis ir �emomis lubomis slystan�ius besi�nekan�ių �monių �e�ėlius.

Vien� bals� atpa�ino�� D�ovanio, to paties bravo, kuris visuomet stypsodavo prie Karlo durų. Jis ka�k� kalbėjo �emu, grėsmingu tonu.

Bet kodėl jie iki �iol jo neu�mu�ė? Kas vyksta? Tonijus nedrįso krustelėti, kol nesijautė es�s pasireng�s judėti, ir ma�umėl� pramerk�s akis �velgė į kaulėt�, ap�epusį �mogų, kuris laikė rankose ka�in kokį lagamin� ir kalbėjo:

��A� to nedarysiu! Berniukas per didelis.

��Visai jis ne per didelis!�� D�ovanio kantrybė baigė i�sekti.�� Daryk, kas liepta, ir daryk kaip reikiant.

Apie k� jis? K� �daryti�? Kairėje stypsojo bravas, vardu Alonsas. Liesas �mogus įdubusiais skruostais stovėjo nugara į duris.

��A� �iame reikale nedalyvausiu,�� pagaliau ry�tingai parei�kė lagaminėlį laikantis �mogus ir pasuko link durų.�� A� ne mėsininkas, a� chirurgas...

Bet D�ovanis grubiai su�iupo vyr� ir pastūmėjo į priekį. Jis pa�velgė į Tonijų.

��Ne-e-e-e...

Tonijus pa�oko, i�sisuko i� Alonso rankų ir staigiai puolė į priekį, parblok�damas kaulėt�jį vyr�. Bet buvo tuojau pat sugautas bei atplė�tas nuo grindų. Vaikinas įnirtingai spardėsi, mėgindamas pasiprie�inti, visas kambarys mirguliavo prie� akis. Jis pamatė, kaip atsilapojo lagaminas, i� kurio i�krito peilis. Paskui pasigirdo maldos �od�iai: juos kar�tligi�kai murmėjo liesasis �mogus. Kaire ranka Tonijus įsirėmė jam į veid�, de�iniu kum��iu smogė į pilv� ir nublo�kė atgal. Aplinkui mėtėsi ka�kokie daiktai, bra�kėjo mediena, ir staiga rankos jį paleido, berniukas i� netikėtumo parkrito. Tuomet veidu pajuto lietaus la�us. Vadinasi, i�trūko!

Drėgna �emė slidinėjo po kojomis, akmenys ritinėjosi po batais, akimirksnį tikėjo įstengsi�s i�sigelbėti, pasislėpti nakties prieglobstyje. Bet tuojau pat i�girdo artėjan�ius persekiotojus.

Bravai vėl jį sugavo, nune�ė atgal į kambarį, parblo�kė ant gulto.

Jis įsikirto dantimis į ka�kieno raumenis ir plaukus, raitėsi visu kūnu jusdamas, kaip i�ske�iamos į �alis jo kojos ir perplė�iami drabu�iai. Į nuog� od� padvelkė �altas oras.

��N-E-E-E-E!�� riaumojo sukand�s dantis, o paskui riaumojimas i�stūmė visus �od�ius, virto ne�mogi�ku, �iurpiu, kurtinan�iu ir akinan�iu jį patį.

Pirm� kart� paliestas peilio, jis suvokė pralaimėj�s mū�į ir suprato, k� jam padarys.

Gvidas pamatė, kad dangus vir�um Flovigo miestelio jau balk�vai gelsvas. Maestro gulėjo nejudėdamas ir �iūrėjo, kaip toji �viesa paver�ia lietų miglotu �ydu, pakibusiu vir�um u� lango nusidriekusių laukų.

Ka�kas pabeldė į duris. Gvidas nesitikėjo tokio jaudulio, kokį sukėlė �is beldimas.

U� durų stovėjo tas pats �mogus, kuris kalbėjosi su juo Venecijos kavinėje. Jis įsmuko į kambarį ir netardamas nė �od�io i�vyniojo odinį paket�, kur gulėjo keletas dokumentų.

Apsi�valg�s vyras nepatenkintas �niurk�telėjo pamat�s, kad kambaryje nėra �vakių. Sve�ias prisiartino prie lango ir i�tyrinėjo kiekvien� dokument� ne itin ra�tingo �mogaus �vilgsniu. Paskui atidavė juos Gvidui kartu su dar vienu ry�ulėliu.

Gvidas i�syk pa�ino �į paket�. Ten gulėjo visi jo rekomendaciniai lai�kai i� Neapolio. Maestro nė ne�inojo, kad popieriai buvo pavogti, todėl dabar įtū�o.

Vis dėlto atkreipė dėmesį į dokumentus. Visi jie buvo sura�yti lotyni�kai ir pasira�yti Marko Antonijaus Treskio. Dokumentuose vaikinas prane�ė apie savo ketinim� tapti kastratu siekiant i�saugoti bals�, kartu jis pra�ė nieko nekaltinti dėl tokio apsisprendimo. Chirurgo vardas nebuvo paminėtas vardan jo paties saugumo.

Paskutiniajame lai�ke, adresuotame �eimai, kurio kopij� Gvidas laikė rankose, buvo ai�kiai suformuluotas berniuko noras įstoti į Neapolio �ventojo Angelo konservatorij�, Gvido Mafeo klas�.

Gvidas apstulb�s �velgė į visa tai.

��Bet a� jūsų nepastūmėjau tokiam �ingsniui!

Bravas tik nusi�ypsojo.

��Apa�ioje jūsų laukia ekipa�as, kuriuo i�vyksite į pietus. Turėsite pakankamai pinigų ir galėsite keisti arklius bei ve�ikus iki pat Neapolio,�� parei�kė jis.�� O �tai �ia berniuko piniginė. Jis turtingas, a� jums sakiau. Bet nepamatys daugiau nė skatiko, kol neįstos į jūsų konservatorij�.

���eima turi �inoti, jog a� su �iuo reikalu nesusij�s!�� neatly�o Gvidas.�� Venecijos vyriausybė privalo �inoti, kad �ia ne mano darbas.

Bravas prunk�telėjo.

��Kas tuo patikės, maestro?

Gvidas staigiai atsisuko į jį. Paskui vėl pasi�iūrėjo į dokumentus. Bravas stovėjo �alia tarsi demonas gundytojas.

��Maestro, jumis dėtas, a� nelauk�iau, kol berniukas nubus. Jis gavo labai stipri� opiumo doz�. A� privalėjau jį atgabenti ir dingti. Turiu kuo grei�iau i�vykti i� Venecijos. O jūs, maestro, pasirūpinkite berniuku. Jis�� vienintelis jūsų pasiteisinimas.

Gvidas įėjo į ma�� namuk�, kuriame miegojo Tonijus. Mafeo pamatė, kad berniuko veidas visas kruvinas, aplink burn� ir ant kaklo�� mėlynės, o rankos ir kojos suri�tos grubia kanapine virve. Jo veidas atrodė negyvas.

�engtelėj�s atatupstas, Gvidas pratisai suvaitojo �emu balsu, nepajėgdamas suturėti siaubo. Paskui gerkl� sugniau�ė vėmulio spazmas. Jis pa�velgė į kruvin� gult�, peilius, gulin�ius ant �iaudų ir purvinų grindų. Tuomet ėmė drebėti ir vėl suvaitojo.

Kai pagaliau ma�umėl� atitoko, pasirodė, jog kambaryje nieko daugiau nėra, i�skyrus jį ir Tonijų, kad bravas i�ėjo, o durys praviros. Miestelis kitapus durų dunksojo toks tylus, tarytum apleistas visų gyventojų.

Gvidas prisiartino prie lovos. Berniukas atrodė mir�s, maestro ilgai nesiry�o pakelti rankos prie jo burnos. Kai pagaliau i�drįso, pajuto silpn� alsavim�.

Tonijus buvo gyvas.

Tuomet Gvidas kilstelėjo perplė�t� audinį ir pa�velgė į operacijos rezultatus.

Kap�elis buvo i�skrostas, turinys i�pjautas, �aizda grubiai prideginta. Bet pats pjūvis nedidelis, operacija atlikta maksimaliai saugiai, paburkimų nesimatė. Palaipsniui kap�elis susitrauks ir taps niekingai ma�as.

Bet, pakėlus akis nuo kap�elio, Gvid� sukrėtė dar vienas akivaizdus atradimas.

Jis pa�velgė į ramiai gulintį Tonijaus organ� ir pamatė, jog �is siekia kelet� colių, bema� kaip vyro.

Jį apėmė siaubas. Klaikus siaubas, nustelb�s �io kambario ko�mar�, kur gulėjo kruvinas, sumu�tas berniukas ir kur grėsmingai dirs�iojo u� durų slankiojantis bravas.

Gvidas nedaug tei�manė apie �mogaus kūn�. Jis nesuprato paslaptingų procesų, vykusių jo paties viduje ir atėmusių bals� ties didybės slenks�iu. Tik �inojo, kad greta neapsakomo �iaurumo �ia slypėjo, ko gero, tokia pat �iurpi neteisybė.

Jis atsargiai palietė miegan�io berniuko veid�, stengdamasis u��iuopti bent menkiausius prasikalusios barzdos po�ymius.

Bet nieko neu��iuopė.

Ant krūtinės plaukai irgi neaugo. U�simerk�s Gvidas unikalioje atmintyje atkūrė auk�to tyro balso skambesį, kurį girdėjo po �vento Morkaus bazilikos skliautais, taip įstabiai jį sustiprinusiais.

Tasai balsas buvo tyras, jis buvo tobulas.

Bet prie�ais gulėjo bema� subrend�s vyras.

U� nugaros tarpduryje vėl pasirodė bravas. Galingais pe�iais jis u�stojo �vies�, tryk�tan�i� pro ang�, taigi negalėjai į�iūrėti jo veido, ta�iau balsas nuskambėjo �emai, grėsmingai:

��Nugabenkite jį į Neapolį, maestro. I�mokykite dainuoti. Pasakykite jam: jeigu nepasiliks ten, mirs badu, nes negaus i� �eimos nė skatiko. Ir įkalkite į galv�, tegul dėkoja mums u� tai, kad palikome gyv�. Ir lai neu�mir�ta: jis garantuotai atsisveikins su gyvybe, jei tik kada nors mėgins sugrį�ti į Venet�. 6

T� pa�i� valand� Venecijoje Karl� Treskį i� lovos pakėlė įsiutusi Katrina Lizani, laikanti rankose ilg� ir įmantrų Tonijaus lai�k�, kuriame �is prisipa�ino ketin�s gultis po peiliu vardan balso bei įstoti į Neapolio �ventojo Angelo konservatorij�. Tu�tuojau buvo i�siųsti pasiuntiniai į valstybės kanceliarij�, ir dar prie� vidurdienį visi slaptosios policijos agentai laigė po miest�, ie�kodami Tonijaus Treskio.

Ernestinas ir visi jo ansamblio dainininkai buvo suimti.

And�elas, Bepas bei Alesandras�� i�kviesti apklausai.

Iki saulėtekio po visus Venecijos kvartalus pasklido gandas apie �klajojan�io patricijaus auk�� vardan balso. Visas miestas apie tai tik ir tekalbėjo. Visi gydytojai vienas po kito stojo prie� Auk��iausi�jį tribunol�.

Ma�iausiai septyni patricijai, vyrai ir moterys, prisipa�ino gėr� vyn� bei pietav� drauge su jaunuoju maestro i� Neapolio konservatorijos, kuris ne kart� klausinėjo apie kilming�jį gatvės daininink�.

Galų gale a�aromis apsipyl�s Bepas prisipa�ino nusived�s t� �mogų į �vento Morkaus bazilik� pasiklausyti Tonijaus. Varg�elis Bepas buvo tuojau pat įmestas belangėn.

Nuo�ird�iausiai apsia�aroj�s Karlas nepakartojamai i�kalbingai kaltino save dėl tokio siaubingo įvykių posūkio, kadangi laiku neu�kirto kelio tokiam perdėtam brolio susidomėjimui muzika. Jis neį�velg�s tokio pavojaus. Jis netgi girdėj�s apie Tonijaus susitikim� su maestro i� Neapolio, bet per kvailum� nesuteik�s tam įvykiui reik�mės.

Kaltindamas save tardytojų akivaizdoje, Karlas, nuo a�arų i�tinusiu veidu ir dreban�iomis rankomis, atrodė palau�tas sielvarto.

Vaidinti sekėsi ganėtinai natūraliai, nes tuo metu jis jau pradėjo abejoti, ar sumanymas pavyks, ir vos betramdė panik�.

Tuo metu Mariana Treski mėgino i��okti pro palaco lang� į kanal�, ta�iau tarnai j� sulaikė.

Ma�oji Betina, mergina i� tavernos, raudojo pasakodama, kad nei gėrimas, nei maistas, nei netgi moterys negalėjo sulaikyti dainuoti besiver�ian�io Tonijaus.

Atėjo vidurnaktis, bet nei Tonijaus, nei maestro i� Neapolio rasti nepavyko. Policija nar�ė po visus miestelius ir kaimus aplink Venecij�, i�versdavo i� lovos kiekvien� gydytoj�, įtariam� dainininkų kastravimu.

Laisvėn i�leistas Ernestinas įniko pasakoti, kaip Tonijus nerimav�s dėl nei�vengiamo balso praradimo; visose kavinėse bei tavernose �monės negalėjo kalbėti apie niek� daugiau, tik apie berniuko talent�, jo gro�į ir beatodairi�k� poelgį.

Kai ankstų ryt� senjoras Lizanis pagaliau sugrį�o namo, rado savo �mon� Katrin� apimt� isterijos.

��Turbūt visi �iame mieste i�sikraustė i� proto, jeigu tuo patikėjo!�� �aukė moteris.�� Kodėl jūs nesuėmėte Karlo, neapkaltinote jo brolio �mog�udyste! Kodėl Karlas iki �iol gyvas?

��Senjora,�� pratarė jos vyras ir nuvarg�s atsisėdo krėslan,�� u� lango a�tuonioliktas am�ius, o mes ne Bord�ija. �ioje byloje nėra jokių įkal�ių, bylojan�ių apie �mog�udyst� ar kitokį nusikaltim�.

Katrina pratrūko klykti. Kai pagaliau įstengė ri�liai kalbėti, parei�kė, girdi, jeigu iki rytojaus vidurdienio Tonijus neatsirasi�s gyvas, Karlas Treskis būsi�s nu�udytas. Jinai pati jį nugalabysianti.

��Senjora,�� vėl kreipėsi senatorius.�� I� tiesų labiausiai tikėtina, kad berniukas yra arba mir�s, arba i�kastruotas. Bet jeigu jūs ry�tatės įvykdyti bausm� ir atimti gyvyb� Karlui Treskiui, tuomet prisiimkite am�in� atsakomyb�, kurios nepateisins nė vienas valstybės vyras. Atsakomyb� u� Treskių giminės nutraukim�.

Tre�ia dalis 1

Dar nesutemus jie pasiekė Ferar�. Tonijus s�monės neatgavo. Kai derlinga lyguma dardantis ve�imas �okinėjo per duobes, berniukas atmerkdavo akis, bet, atrodo, nieko nematė.

Ma�uose nakvynės namuose miestelio pakra�tyje Gvidas nune�ė jį į lov�. Suri�o rankas. Pa�iupinėjo kakt�.

U� nediduko langelio virpėjo �alios tuopos. Prie� pat saulės laid� pradėjo lyti.

Gvidas i�sitraukė vyno butelį. Pastatė �vak� ant stovelio netoli Tonijaus galvos, atsisėdo kojūgalyje ir ėmė laukti, periodi�kai u�snūsdamas.

Mafeo staigiai atsimerkė, pats nesuprasdamas, kodėl nubudo. Akimirksnį pamanė es�s Venecijoje. O paskui prisiminė visk�, kas nutiko. Prisimerk�s pasi�iūrėjo į ma�utį �vakės �iburėlį. Ir tuomet jam u�ėmė kvap�.

Tonijus Treskis sėdėjo atsirėm�s į sien�. Tamsoje jo akys virto �vytin�iais ply�eliais. Gvidas nė nenumanė, kaip seniai berniukas nubudo.

Bet maestro pajuto pavojų. Ir i�tarė itali�kai:

��I�gerk vyno.

Tonijus neatsakė. Gvidas pastebėjo, kad jo rankos laisvos, o skarmalas, kuriuo buvo suri�tas, guli ant grindų.

Berniukas nė sekundei nenuleido nuo Gvido �vilgsnio. Violetinės mėlynės paakiuose, paburk� vokai pavertė �į �vilgsnį �iurpiai pagie�ingu.

Gvidas gurk�telėjo i� �alia stovin�io bokalo. Paskui i�sitraukė i� krep�io dokumentus ir padėjo prie�ais Tonijų ant grubios baltos antklodės.

Berniukas lėtai nukreipė �vilgsnį į lotyni�kas raides. Bet dokumentų neskaitė, tik u�metė akį.

Ir taip staigiai i��oko i� lovos bei prispaudė Gvid� prie sienos, kad �is ne i�kart suprato, kas įvyko. Tonijaus rankos suspaudė Gvido gerkl�, ir maestro prireikė visų jėgų, kad jį atplė�tų nuo sav�s. Stiprus smūgis į galv� nublo�kė berniuk�, jis spėjo pasiremti rankomis, kad nepargriūtų. Drebėjo visu kūnu. Buvo akivaizdu, kad yra dar per silpnas ir negali apsiginti. Vaikinas nuraudo ir u�simerkė.

Tonijus nesiprie�ino, kai Gvidas jį pakėlė ir atrėmė į sien�. Jo lūpos pama�u prasivėrė, kūnas suglebo, tarsi prarandant s�mon�.

Gvidas abiem rankom sugriebė berniuk� u� pe�ių ir pa�velg�s į veid� krūptelėjo: Tonijaus �vilgsnis buvo bema� pami��s.

��Paklausyk,�� tyliai prabilo maestro.�� A� niekaip nesusij�s su tuo, kas tau nutiko. Gydytojas, kuris atliko operacij�, tikriausiai jau nu�udytas. Tie, kurie nu�udė jį, būtų nu�ud� ir mane, jei nebū�iau sutik�s i�gabenti tav�s i� Veneto. Jie būtų nu�ud� ir tave. Jie taip ir pasakė, tiesiai �viesiai.

Berniuko burna judėjo: atrodo, jis kaupė seiles.

��A� ne�inau, kas tie �monės. O tu �inai?�� paklausė Mafeo.

Staiga Tonijus taip spjovė jam į veid�, kad Gvidas jį paleido, atsistojo ir sekund� stovėjo, u�sideng�s veid� rankomis.

Kai paskui pa�velgė į savo delnus, pamatė, jog �ie kruvini.

Maestro �engtelėjo atgal, atsisėdo ant medinės kėdės, ant kurios sėdėjo iki tol, ir atrėmė pakau�į į sien�.

Berniuko akių i�rai�ka nesikeitė, bet jo kūn�, kuris tamsoje atrodė bema� perregimas, purtė negailestingi traukuliai, pama�u virstantys drebuliu.

Kai Gvidas prisiartino jo apkloti, Tonijus at�oko �nyp�damas venecijieti�kai: �Neliesk man�s�. Ar ka�k� pana�aus.

Gvidas sugrį�o į savo viet� ir i�tis� valand� sėdėjo, stebėdamas berniuk�, kurio mina nesikeitė. Ir niekas nesikeitė. Nieko nevyko. Ta�iau pama�u silpnumas bei skausmas įveikė Tonijų, ir vaikinas nuslydo ant gulto.

Kai Gvidas berniuk� u�klojo, �is jau nebepajėgė prie�intis. Ir nebeturėjo jėgų protestuoti, kai maestro kilstelėj�s jo galv� liepė i�gerti truputį vyno.

Kai vėl atsigulė auk�tielninkas, jo akys tapo lyg stiklinės. Kol Gvidas kalbėjo, berniukas neatplė�ė �vilgsnio nuo ka�kokio ta�ko ant lubų.

Nakvynės namuose vie�patavo tyla. �vaig�dės k� tik pasirodė danguje�� ma�u�iai �vilgantys ta�keliai u� judrių tuopų �e�ėlių. Prislopintu, tolygiu balsu Gvidas apibūdino �mogų, kuris priėjo prie jo Venecijoje, ir tuos, kurie jėga atgabeno į Flovig�. Paskui perpasakojo popierių, ant kurių buvo Tonijaus para�as, turinį.

Atsargiai, nors ir ne itin smulkiai, paai�kino, kokiu būdu pats buvo įtrauktas į �į reikal� ir kaip tie �monės privertė jį i�gabenti Tonijų u� Venecijos valstybės ribų. Pagaliau jis prane�ė berniukui gav�s kariet� bei stor� pinigin� ir pasakė, jog tuo atveju, jei Tonijus panorėsi�s, jis, Gvidas, nuve�i�s jį �ventojo Angelo konservatorij�, į Neapolį.

Paai�kino, kad pasirinkimas Tonijaus rankose. Bet paskui patylėj�s pridūrė, jog, anot tų �monių, berniukas neteksi�s tolesnės finansinės paramos, jei atsisakysi�s va�iuoti į konservatorij� ir pasilikti ten.

��Nepaisant to, esi laisvas ir gali arba va�iuoti su manimi, arba elgtis kaip tinkamas.

Piniginė buvo ganėtinai sunki.

Po �ių �od�ių berniukas nusuko galv� ir u�simerkė, i�kalbingai mostelėdamas ranka. Suprat�s gesto prasm�, Gvidas nutilo.

Jis stovėjo prie sienos sukry�iav�s rankas ant krūtinės, kol i�girdo lygų berniuko kvėpavim�.

Ant pagalvės baltuojantis veidas su�velnėjo, pami�imo po�ymiai i�nyko. Daili berniuki�ka burna atrodė tokia taisyklinga ir kartu judri. Ant grak��ių skruostikaulių mirguliuojantys silpnos �viesos at�vaitai dar labiau i�ry�kino jo gro�į.

�viesa krito ant smakro linijos, skruostų, lygios kaktos.

Gvidas prisiartino. Ir ilgai �iūrėjo į plonas, atsipalaidavusias miegan�io berniuko rankas, į pusiau i�tiest� deln� ant antklodės.

Dabar kakta buvo �ilta. Tonijus nė nesujudėjo, kai Gvidas j� palietė.

I�smuk�s pro duris, maestro patraukė į atvir� lauk�, prasidedantį prie pat namo.

Mėnulį slėpė debesys. Miestelyje ne�vietė nė vienas �iburėlis. Bent jau nesimatė i� tos vietos, kur jis stovėjo. Gvidas ilgai brido per auk�t� drėgn� �ol�, kol surado kiek sausesn� viet�, atsigulė ant nugaros ir pakėlė akis į retas �vaig�des, dirs�iojan�ias pro rausvus debesis.

Pa�įstama klaiki neviltis pama�u apgaubė Mafeo.

Ji smelkėsi tarytum kiaurai veriantis �iemos �altis. Jos artėjim� visuomet i�duodavo i�tikimas palydovas drebulys ir tas ypatingas prieskonis burnoje, jau�iamas ligos metu.

Bet Gvidas nesirgo. Jis buvo sveikas, ta�iau i�sunktas, visas gyvenimas jam atrodė beprasmis, daugių daugiausia absurdi�ka atsitiktinių įvykių mi�rainė; jame nebuvo nieko kilnaus, nieko malonaus, ni�nieko, kas galėtų teikti bent �iokios tokios paguodos.

Visa tai neturėjo nieko bendra su i�kilusia mirties grėsme. Ko gero, pastaroji rei�kė jam ne daugiau nei visi kiti gyvenimo nutikimai. Pats to nenorėdamas, jis mintimis sugrį�o į Neapolį, į t� kambarį, kuriame kadaise mėgino nusi�udyti, prisigėr�s iki s�monės netekimo ir persipjov�s venas.

Gvidas kuo smulkiausiai įsivaizdavo t� kambarį: i�da�ytas sienas, gėlėt� kra�telį palei lubas. Ir puikiai prisiminė, kaip paskutiniosiomis akimirkomis mintimis ver�ėsi į jūr� ir kokio pasitenkinimo teikė įsivaizduojamas bekra�tis vandens pavir�ius.

Akys sudrėko. Dangus vir� galvos, rodos, spinduliavo nemaloni� silpn� �vies�, kuri� nuslopinti galėjo tik palaiminga tamsa.

Ir vėl prie� savo paties nor� jis i�girdo Tonijaus Treskio bals�, kylantį iki dangaus i� kreivų Venecijos skersgatvių, bei pajuto, kaip s�monėje susipina �ios dvi vietos: kambarys Neapolyje, kur jautėsi toks nenusakomai laimingas manydamas, jog mir�ta, ir Venecija, kur i�girdo �į dangi�k� dainavim�.

Ūmai maestro suprato, k� slėpė toji �iurpi, neį�engiama dvasios tamsa, kuri kėsinosi jį praryti.

�Jeigu tasai berniukas nei�gyvens, jeigu jis neįstengs i�tverti patirtos prievartos, tuomet negyvensiu ir a�.�

Netrukus Gvidas, pakil�s i� �olės guolio, nukiūtino atgal į nakvynės namus. Bet nerado savyje jėgų u�lipti į vir�ų ir atsisėd�s ant akmeninio laiptelio, apglėb�s rankomis galv�, tyliai pravirko.

Praėjo jau daug metų nuo to laiko, kai paskutinį sykį liejo a�aras, arba bent taip jam atrodė. Bet jau tikrai daugelį metų neleido joms srūti taip gausiai.

Susitvardė tik i�gird�s savo paties verksm�.

Gvidas nusteb�s pakėlė galv�. Dangus pra�viesėjo, pirmosios �ydros gijos nusidriekė per begalinį debesų lauk�. Jis rankove nusibraukė akis ir atsistojo.

Bet kai atsisuk�s pa�velgė į vir�ų, palei sien� kylan�ių akmeninių laiptų vir�uje pamatė lies� Tonijaus figūrėl�.

Berniukas �iūrėjo į jį. Jis nenuleido juodų savo akių nuo Gvido, kol �is kopė artyn.

��Ar jūs tasai maestro, su kuriuo buvau susitik�s?�� tyliai paklausė Tonijus.�� Ar jums dainavau �vento Morkaus bazilikoje?

Gvidas linktelėjo įsi�iūrėdamas į i�bly�kusį veid�, drėgnas lūpas, vis dar nesveikai blizgan�ias akis.

Jis vos bevaliojo pakelti sudau�ytos, sutriu�kintos nekaltybės vaizd�. Ir pakėlė akis į dangų, nebyliai melsdamasis, kad �is berniukas nusigr�tų nuo jo.

��Ir jūs dėl man�s dabar verkėte?�� paklausė Tonijus.

Akimirksniui Gvidas neteko �ado. Paskui pajuto suliepsnojantį įprast� įnir�į, nuo kurio veidas įraudo, sutrūk�iojo lūpos. Bet dar po akimirkos suvokė visi�kai ai�kiai, tarsi ka�kam suku�dėjus į ausį: taip, i� tikrųjų, jis verkė dėl �io berniuko.

Maestro nurijo gerklėje įstrigusį gumul� ir nieko nepasakė. Tiesiog �velgė į Tonijų apimtas niūrios nuostabos.

Ūmai vaikinui į veid�, dar prie� akimirk� tokį ramų, plūstelėjo kartėlis. Paskui pastar�jį pakeitė pyktis, dar labiau i�ry�kinantis bruo�us, akyse su�ibo pavojingas �vytėjimas, privert�s Gvid� pama�u nusukti �vilgsnį.

��K� gi, mes turime i�sidanginti i� �ios vietos,�� su�nib�dėjo Tonijus.�� Privalome t�sti kelion�. A� turiu neatidėliotin� reikal�.

Gvidas stebėjo, kaip jis apsisuka ir nu�ingsniuoja į kambarį. Visi dokumentai gulėjo i�dėlioti ant stalo. Berniukas juos surinko ir gr��ino maestro.

��Kas buvo tie �monės, kurie visa tai įvykdė?�� netikėtai paklausė Gvidas. Tonijus tuo metu vilkosi apsiaust�. Jis pa�velgė į Mafeo taip, tarsi skendėdamas giliuose apm�stymuose.

��Kvailiai,�� atsakė jis.�� Kvailiai, vadovaujami bailio. 2

Vis� keli� iki Bolonijos, didingosios judrios �iaurinės sostinės, Tonijus bema� nei�tarė nė �od�io.

Jeigu ir jautėsi blogai, to neparodė, o kai Gvidas kalbėjo jam, girdi reiki� kreiptis į gydytoj�, nes tokiais atvejais visuomet egzistuoj�s u�krato pavojus, ry�tingai nusigr�davo.

Berniuko veidas vis labiau keitėsi: tapo i�tįs�s, lūpų linija sugrie�tėjo. O padidėjusiose akyse i�liko kar�tligi�kas blizgesys.

Jis, rodos, nematė pavasari�ko Italijos provincijos gro�io. Lygiai taip pat nenorėjo pastebėti nei fontanų, nei rūmų, nei �monių u�tvindytų did�iulio miesto gatvių.

Pareikalav�s nupirkti brangakmeniais inkrustuot� �pag�, durkl� ir du pistoletus perlamutrinėmis rankenomis, Tonijus dar įsigijo nauj� kostium� bei apsiaust�. Paskui mandagiai (jis visuomet elgėsi mandagiai, nors niekada nebuvo i� tiesų paklusnus nė nuolaidus) papra�ė Gvido surasti advokat�, i�manantį muzikantų reikalus.

Bolonijoje dėl to problemų nekilo. �ionyk�tėse kavinėse knib�dėte knib�dėjo muzikantų bei dainininkų, suplūstan�ių �ionai i� visos Europos su viltimi sutikti agent� ar impresarijų, kuris aprūpintų juos darbu visam sezonui. �en bei ten pasiteirav�, Gvidas su Tonijumi patraukė į kompetentingo advokato kontor�.

Tonijus ėmė diktuoti lai�k� Auk��iausiajam Venecijos tribunolui.

Jis tokiu būdu pasiaukoj�s vardan savo balso, parei�kė jaunuolis, ir reikalauj�s, kad niekas Venecijoje nebūtų dėl to apkaltintas.

I�teisindamas savo mokytojus ir visus tuos, kurie įdiegė jam meil� muzikai, be to, Gvid� Mafeo bei kitus �ventojo Angelo konservatorijos darbuotojus, jis patvirtino, jog nė vienas i� jų ne�inojo apie planuojamus veiksmus, kol �ie nebuvo įvykdyti.

Bet visų pirma jis norėjo panaikinti bet kokius kaltinimus savo broliui Karlui.

�Kadangi �is �mogus dabar tapo vieninteliu mūsų velionio tėvo įpėdiniu, yra sveiko kūno ir gali vesti, jis �ūtbūt privalo būti i�vaduotas nuo bet kokios atsakomybės u� mano veiksmus, idant galėtų įvykdyti savo pareig� būsimos �monos bei vaikų at�vilgiu�,�� padiktavo Tonijus.

Paskui jis pasira�ė lai�k�. Nepaisant tokio keisto turinio, advokatas nė nemirktelėj�s dokument� patvirtino, t� patį padarė Gvidas.

Lai�ko kopija buvo i�siųsta Katrinai Lizani kartu su pra�ymu nedelsiant persiųsti į Neapolį visus asmeninius Tonijaus daiktus. Be to, berniukas pra�ė su�inoti, ar galima i�mokėti nedidelį kraitį Betinai Sanfredo, patarnaujan�iai savo tėvo kavinėje, �vento Morkaus aik�tėje, kad mergina galėtų susirasti deram� jaunikį.

Visk� baig�s, Tonijus sugrį�o į vienuolyn�, kuriame juodu apsistojo, ir i�sek�s parkrito ant lovos.

Gvidas da�nai nubusdavo vidury nakties ir matė Tonijų apsirengusį, sėdintį kitapus kambario bei laukiantį ryto. I� vakaro, prie� vidurnaktį, berniukas kartais bla�kėsi per miegus ir netgi �aukė, bet paskui nubusdavo, o jo veidas vėl tapdavo toks pat negyvas bei neper�velgiamas.

Suprasti, kaip giliai su�alota jo dvasia, buvo neįmanoma, nors kartais Gvidui atrodė, tarsi jau�ia skausm�, slypintį u� ramios karietos kampe sustingusios Tonijaus i�orės. Net kai norėdavo jį pa�nekinti, Gvidas nei�drįsdavo to padaryti, ir akimirksniui u�plūsdavo toji pati neviltis, kuri� patyrė naktį Feraroje. Tuo pat metu jautėsi pa�emintas dėl to, kad berniukas u�klupo jį raudantį ir netgi tiesiai paklausė, ar ne jis es�s maestro a�arų prie�astis. Ta�iau Gvidas i�ties u�mir�o, kad tuomet nieko neatsakė Tonijui.

Florencijoje jie susirado tuodu berniukus, kuriuos Gvidas ten paliko ir planavo pasiimti grį�damas į Neapolį. Tonijui akivaizd�iai trukdė nauji bendrakeleiviai karietoje, bet jis vis� keli� neatplė�ė nuo vaikų akių.

Sjenoje vaikinas nupirko berniukams naujus batus ir apsiaustus, o prie stalo u�sakė jiems saldumynų. Drovūs, paklusnūs devynerių bei de�imties metų vaikai nedrįsdavo nei ko nors pasakyti, nei padaryti be leidimo. Ta�iau matėsi, kad jaunesnysis, Paolas, gan linksmo būdo. Pastarasis da�nai pla�iai �ypsojosi Tonijui, ir �is skubiai nusukdavo �vilgsnį.

Sykį Gvidas u�snūdo, o nubud�s pamatė berniuk� besėdintį �alia Tonijaus. Lijo lietus, vir�um aptakių tamsiai �alių kalvų tvyks�iojo �aibai. Sulig kiekvienu griaustinio trinktelėjimu Paolas slinkosi vis ar�iau ir ar�iau Tonijaus, ir galų gale Tonijus ne�iūrėdamas jį apsikabino. Karietai krestelėjus, jo pir�tai įsikibo berniukui į koj�, kad sulaikytų jį, ir matėsi, kad vaikin� ūmai u�plūdo ka�koks stiprus jausmas. Bet paskui jis u�simerkė bei nukor� galv� į �alį, tarsi kaklas būtų sulau�ytas. O karieta vis kratėsi po pavasario lietumi riedėdama keliu, vedan�iu Am�inojo miesto pusėn.

Tonijaus nė kiek nesujaudino niūri Romos didybė, bet tuomet, kai jie pasiekė Porto del Populo, įtemptas vaikino dėmesys atsiplė�ė nuo abiejų berniukų ir nukrypo į Gvid�. Nebylus įnir�is �iame �vilgsnyje nesuma�ėjo nė per nago juodym�. Jis negailestingai įsmigdavo į Gvid�, fiksuodamas pastarojo eisen�, sėdėjimo manier�, net tamsius plaukelius i�orinėje pla�takų pusėje. Kambariuose, kuriuose jie apsistodavo pernakvoti, Tonijus į�ūliai spoksojo, kaip Gvidas persirenginėja, ap�iūrinėjo ilgas, i� pa�iūros stiprias rankas, galing� krūtinės l�st�, pla�ius pe�ius.

Gvidas patylom visa tai kentė.

Bet pama�u pradėjo nir�ti, nors pats ne�inojo kodėl. Nuosavas kūnas jam nedaug terei�kė. Jis nuo ma�ens rodėsi konservatorijos scenoje, keitė kostiumus, grimavosi, dėvėjo pa�ius įvairiausius drabu�ius bei kaukes, taigi puikiai i�tyrinėjo savo i�orės ypatybes. Pavyzd�iui, �inojo, kad pla�ios krūtinės dėka neblogai atrodo atlikdamas vyri�kus vaidmenis, o did�iulės akys atrodo antgamti�kai, kai tinkamai pada�ai.

Bet nuogumas, nuodugnus ap�iūrinėjimas, trūkumai jam ni�nieko nerei�kė.

Vis dėlto berniuko �vilgsnis buvo toks į�ūlus bei įdėmus, jog pradėjo jį erzinti. Sykį vakare nebepajėgdamas to i�tverti Gvidas padėjo �auk�t� ir pa�velgė tiesiai į Tonijų.

O susidūr�s su stikliniu �vilgsniu i�sigando, ar tik berniukui nepasimai�ė protas. Bet paskui suprato, kad Tonijus taip susikaup�s į jį stebeilijo, jog nė nepastebėjo į save įsmeigtų Gvido akių. Tarsi maestro būtų negyvas daiktas. Kai Tonijaus akys �iek tiek atgijo, atrodė, lyg jos keliautų savo mar�rutu: �vilgsnis nukrypo į Gvido gerkl�. O gal į balt� lininį kaklarai�tį? Gvidas taip ir nesuprato. Dabar Tonijus jau spoksojo į jo rankas, o paskui vėl į akis, tarytum maestro būtų paveikslas.

Jo neapykanta Gvidui buvo tokia totali, tokia akivaizdi, kad maestro pajuto savyje u�verdantį pyktį. Gvidas pasi�ymėjo nepaprastai ūmiu charakteriu, pa�iu bjauriausiu visoje konservatorijoje, kuo jau spėjo įsitikinti keli jo mokiniai. Ir dabar, pirm� kart� per vis� laik�, prasiver�ė jo kar�tako�i�kumas, kurstomas tūkstan�io smulkių nuoskaudų.

Galų gale tiek nusirito, jog tapo �io berniūk��io pasiuntiniu, lyg tebūtų jam koks liokajus. I�kilo įgimta neapykanta aristokratijai. Bet maestro tuojau pat suvokė ver�i�s visk� į vien� krūv�.

Tuo tarpu Tonijus jau padėjo į �alį servetėl� ir pakilo i� u�stalės.

T� naktį, kaip ir visas ankstesnes, jie gavo pa�ius geriausius apartamentus, kokius tik galėjo pasiūlyti miestas�� �įkart apsistojo turtingame vienuolyne, nuomojan�iame didelius, dailiai apstatytus kambarius keliautojams, kuriems tokie įkandami.

Berniukai dar tu�tino savo lėk�tes. Tonijus i�ėjo i� valgomojo ir patraukė į nedidelį, auk�tų sienų apsupt� sodelį.

Gvidas liko sėdėti valgomajame. Jam reikėjo pagalvoti. Ir vesdamas vaikus miegoti, ir apklostydamas juodu, jis tebem�stė.

Ir vis tiek, �engdamas į naktį, neįstengė suprasti savo įnir�io. Tik �inojo jau�i�sis be galo į�eistas to berniuko, prie�i�ko jo �vilgsnio, am�ino tylėjimo. Jis prisiminė skausm�, kurį turėjo patirti Tonijus, jo kan�ias, ta�iau �ios mintys pernelyg slėgė. Mafeo apskritai u�draudė sau apie tai galvoti pirmiausia todėl, kad tokie apm�stymai kėlė siaub�.

Ir kaskart, kai mintyse Gvidas sav�s klausdavo, kas gi dedasi berniuko viduje, apie k� jis galvoja, k� jau�ia, ka�in koks u�sispyr�s vidinis balsas tuojau pat �nip�telėdavo pa�aipaus prana�umo persmelktu tonu: �Ak, juk tu visuomet buvo kastratas, tu tikrai negali to �inoti!�

�iaip ar taip, bet tuo momentu, kai patraukė į sod�, Gvid� ne juokais suėmė įnir�is. Mėnesienoje vir�um baseino jis pamatė did�iulėje kriauklėje pusiau gulomis i�sitiesusi� statul�, o prie�ais�� liekn� Tonijaus Treskio figūrėl�.

Romoje gausybė tokių skulptūrų, dyd�iu tris ar keturis kartus pranokstan�ių normalų �mogų. Susidaro įspūdis, tarytum �ios statulos dygsta visuose miesto u�kaboriuose, palei sienas, vir�um vartų, vir� be galo įvairių fontanų. Ir jeigu kur nors ba�ny�ioje ar rūmuose jos dera, ma�uose sodeliuose atrodo be galo keistai ir netgi grėsmingai, ypa� jei aptinki jas netikėtai.

Tokiais momentais �mogus pajunta prie� akis i�kilusio reginio absurdi�kum�. Statulos pana�ios į ank�toje erdvėje suspaustus gigantus�� tokius realisti�kus, rodos, galin�ius staiga atgyti ir pulti visk� triu�kinti galingais kum��iais.

Net atskiros kolosų detalės savaime darė įspūdį. Ry�kūs, tarytum judantys po marmuru balti raumenys, ant rankų i�ry�kėjusios venos, įdubos ant kojų pir�tų nagų. Ta�iau bendras vaizdas tiesiog �iurpus.

�it ir Gvid� apėmė nemalonus jausmas, kai i� u� nugaros artinosi prie Tonijaus.

Marmurinis dievas pusiau gulom tįsojo prie sienos, palenk�s į priekį giganti�k� barzdot� veid�. I� dangun atgr�to jo delno i�skėstais pir�tais vanduo sruvo į mėnesienos nutviekst� baseino pavir�ių.

Tonijus Treskis nejudėdamas stebeilijo į nuog� statulos krūtin�, pla�ias �launis, pereinan�ias į laisvomis klostėmis krintantį audinį, i� po kurio ky�ojo raumeninga koja, laikanti vis� giganto svorį.

Gvidas atplė�ė �vilgsnį nuo baisingo dievo. Jį pakerėjo mėnulio �viesos �aismas ribuliuojan�iame vandenyje. O paskui akies kra�teliu pastebėjo, kad berniukas atsigr�ė į jį. Negailestingos akys vėl ėmė jį ap�iūrinėti.

��Kodėl tu am�inai į mane spoksai?�� paklausė maestro ir nė nepajuto, kaip įsikibo į audinio klost� Tonijui ant peties.

Jis fizi�kai pajuto berniuko nuostab�. Mėnesienoje matėsi, kaip susiraukė jo veidas, prasivėrė burna, lėtai sujudėjo lūpos.

Grie�ti, ry�kūs jauno veido bruo�ai bejėgi�kai, atgailaujamai i�skydo. Tikriausiai, jei būtų įsteng�s, Tonijus būtų paprie�tarav�s; jis mėgino ka�k� sumurmėti, bet nutilo ir papurtė galv�, nevaliodamas t�sti.

Gvid� apėmė neviltis. Jis vėl i�tiesė rank� berniuko pusėn, bet ranka taip ir pakibo ore, kai pasibaisėj�s pamatė, jog vaikin� visi�kai apleido jėgos.

Tonijus �iūrėjo į savo delnus�� �ia į vien�, �ia į kit�. Paskui atki�o rankas į priekį, lyg norėdamas ka�k� sugauti ore. O gal tiesiog jas ap�iūrinėjo? Taip, jis tyrinėjo savo rankas, ir tuomet jam i� gerklės i�siver�ė ka�koks �vok�timas, prislopinta dejonė.

Atsisuk�s į Gvid�, jaunuolis sunkiai alsavo ir panė�ėjo į nebylų �vėrį, o i�plėstose akyse atsispindėjo vis didėjanti neviltis.

Ir staiga Gvidas visk� suprato.

Berniukas tebe�niok�tavo atki��s į priekį rankas, nenuleisdamas nuo jų akių. Paskui netikėtai pliauk�telėjo sau per krūtin�, ir slopi dejonė virto gomuriniu riksmu, tolyd�io garsėjan�iu bei garsėjan�iu.

Tuomet Gvidas i�tiesė rankas, apglėbė Tonijų ir stipriai spaudė prie sav�s įsitempusį kūn�, kol pajuto, kaip �is suglebo bei nurimo.

Paskui maestro tylėdamas nuvedė vaikinuk� į lov�. Bet pakeliui berniukas spėjo suku�dėti jam vienui vien� �odį: �Siaubūnas�. 3

Į Neapolį jie atvyko gegu�ės pirm�j�. Ir netgi ilga kelionė per �aliuojan�ius kvie�ių laukus negalėjo jų parengti vaizdui pla�iai nusidriekusio didingo miesto, skendin�io saulės spinduliuose, kaskadomis krintan�io nuo kalvų, �vilgan�io pastelinėmis sienomis bei ant stogų �ydin�iais sodais, apglėbian�io skais�iai mėlynos įlankos, baltomis burėmis nusagstyto uosto panoram� ir Vezuvijų, siun�iantį dūmų sroveles į giedr� dangų.

Miestelėnų spie�iaus apsupta karieta sunkiai skynėsi keli� į priekį. Atrodė, tarytum pati aromatinga oro �iluma pa�adino vis� �i� judan�i� gyvastį. Pirmyn bei atgal zujo karietos, ve�imai, keli� nuolat pastodavo asiliukai, garsiai gyrė savo prekes gatvės pardavėjai, kartais prieinantys prie pat langų ir siūlantys ledus, at�aldyt� vandenį, prisirpusio meliono grie�inėlius.

Ve�ėjas pliauk�ėjo botagu, arkliai įsir�� tempė kariet� į kalv�, o u� kiekvieno vingiuotos gatvelės posūkio atsiverdavo naujas kvap� gniau�iantis vaizdas.

Tikrų tikriausias rojus. Ūmai Gvidas pajuto, jog dėl to nekyla nė menkiausių abejonių. Jis nebuvo pasireng�s u�plūdusiam būties d�iaugsmui.

Negalėjai �iūrėti į �į ve�liai �aliuojantį, �ydintį miest�, į lau�yt� kranto linij�, grėsming� kaln� ir nepatirti iki pat �irdies gelmių įsiskverbian�io d�iaugsmo.

Maestro matė, kokie susijaudin� ma�ieji berniukai, ypa� jaunesnysis, Paolas: jis iki pe�ių i�lindo pro lang�, įsitais�s Tonijui ant kelių. Net ir Tonijus atrodė u�simir��s. Vaikinas ap�iūrinėjo Vezuvijų visais įmanomais kampais.

��Bet juk jisai alsuoja dūmais,�� su�nib�dėjo.

��Jis alsuoja dūmais!�� lyg aidas atsiliepė Paolas.

��Taigi,�� atsakė Gvidas.�� Taip elgiasi jau labai seniai. Ir nekreipkite į jį pernelyg didelio dėmesio. Niekas ne�ino, kada jis nuspr�s i� tiesų pademonstruoti charakterį.

Tonijaus lūpos sukrutėjo, lyg melstųsi.

Pagaliau arklių kanopos nukauk�ėjo per konservatorijos arklid�ių kiem�. Tonijus pirmas nu�oko nuo karietos laiptelio ir nukėlė Paol�. Pastat�s berniuk� ant �emės, i�syk nuskubėjo paskui jį į vidinį kiem�. Vaikino �vilgsnis klaid�iojo po aplinkines sienas, kilo vir�um keturkampės dengtos romėni�kų arkų arkados, apaugusios ve�liais vynmed�iais.

Pro praviras duris aidėjo instrumentų kakofonija. I� u� stiklo �vilg�iojo ma�i veidai. Laiko i�blukintais angeliukais papuo�tas fontanas try�ko galinga srove, tviskan�ia prie� saul�.

Pro direkcijos duris tuojau pat pasirodė maestro Kavala ir skubiai apkabino Gvid�.

Na�lys maestro, kurio suaug� sūnūs seniai pasklido po įvairias �alis, mylėjo Gvid� ypatinga meile. Gvidas visuomet tai �inojo, ir dabar patyrė �iltų jausmų antplūdį �iam �mogui. Jam pasirodė, kad Kavala paseno. Nejaugi tai taip nei�vengiama? Jis beveik visai �ilas.

Gan atsainiai pasveikin�s jaunesniuosius berniukus, maestro Kavala juos paleido. Mokytojo �vilgsnį patraukė vieni�a venecijie�io figūra, vaik�tinėjanti tarp arkad� supan�ių apelsinmed�ių, jau nu�ydėjusių ir aplipusių ma�ais u�simezgusiais vaisiais.

��Paai�kink man, kas vyksta,�� tyliai pratarė maestro.

Ta�iau tereikėjo jam vėl pa�velgti į Gvid�, ir jis dar sykį pastar�jį apkabino, akimirksniui suspaudė glėbyje, tarsi klausydamasis ka�in kokio tolimo garso.

Gvido kakta tuojau pat i�rasojo.

��Juk jūs gavote mano lai�k� i� Bolonijos?

��Taip, gavau, ir kiekvien� dien� mane aplanko �monės i� Venecijos ambasados. Jie kone kaltina mane �io kunigaik�tuko i�kastravimu po konservatorijos stogu ir grasina gausi� kratos orderį.

��K� gi, tokiu atveju liepkite juos pakviesti,�� suniurzgė Gvidas. I� tiesų jis i�sigando.

��Kodėl tu dėl �io berniuko pasireng�s padaryti bet k�?�� kantriai paklausė maestro.

��Kai i�girsite jo bals�, suprasite,�� atsakė Gvidas.

Kavala nusi�ypsojo:

��Na, matau, likai toks pat nė kiek nepasikeitei!

Sekundėl� padvejoj�s, jis sutiko bent laikinai skirti Tonijui atskir� kambarį palėpėje.

Tonijus lėtai u�kopė laiptais, neju�ia atsigr�ė į pilnas klases, kuriose pro atviras duris galėjai pamatyti �imt� ar net daugiau berniukų, grojan�ių įvairiais muzikos instrumentais. Bendrame triuk�me i�ry�kėjo violon�elių, kontrabosų, fleitų bei trimitų garsai. �ia vienur, �ia kitur ma�iausiai de�imt vaikų tar�kino klavesinų klavi�us.

Berniukai ruo�ė pamokas koridoriuose, atsisėd� ant įvairiausių suolelių; vienas laiptų kamputyje mokėsi grie�ti smuiku, kitas kūrė kompozicij� įsitais�s ant pakopos, laiptų aik�tel� pavert�s ra�omuoju stalu. Kai Tonijus su Gvidu ėjo pro �alį, vaikas krestelėjo galv� vos nepraleid�s reikiamo �tricho penklinėje.

Laiptus per ilgus am�ius nugludino daugybė kojų, ir apskritai visa aplinka �ia atrodė skurdi, ap�epusi, ko anks�iau Gvidas nepastebėdavo.

Jis negalėjo atspėti, apie k� galvoja Tonijus, ir ne�inojo, jog �is berniukas per vis� gyvenim� nepraleido nė vienos dienos paklusdamas kokios nors įstaigos taisyklėms bei disciplinai.

Be to, Tonijus visi�kai nieko ne�inojo apie vaikus. Todėl �iūrėjo į juos lyg į did�iausi� keistenyb�.

Jis stabtelėjo prie durų, vedan�ių į ilg� miegam�jį, kur vaikystėje daugyb� naktų praleido pats Gvidas, o paskui noriai nusekė įkandin ilgu mansardos koridoriumi į ma�� kambarėlį nuo�ulniomis lubomis, kuris turėjo tapti jo buveine.

Kambarėlis buvo �varus, tvarkingas, skirtas ypatingiems gyventojams, pavyzd�iui, kokiam nors kastratui, sugebėjusiam pasi�ymėti savo paskutiniaisiais metais konservatorijoje. Sykį ir Gvidui teko �ia nakvoti.

Į vidų atsiverian�ios palėpės langinės buvo i�pai�ytos �aliais lapais bei �velniomis i�siskleidusiomis ro�ėmis. Sienomis palei lubas driekėsi kra�telis, atkartojantis �į ornament�.

Ra�om�jį stal� ir kėd� puo�ė ry�kus emalis. Raudonmed�io komoda paauksuotais kra�tais stovėjo laukdama Tonijaus daiktų.

Apsi�valg�s berniukas staiga pro pravir� lang� pamatė padūmavusi� kalno vir�ūn� tolumoje ir beveik nes�moningai patraukė prie lango.

I�tis� am�inyb� stovėjo, tarsi pakerėtas �iūrėjo į dūmų srovel�, kylan�i� link retų debesėlių, o paskui vėl atsisuko į Gvid�. �vilgsnyje susitelkė tyli nuostaba. Tuomet dar sykį nu�velgė ma�� kambarėlį, neparodydamas nė menkiausio nepasitenkinimo. Tarytum jam bent trump� akimirk� patiko visa tai, k� pamatė. Tarytum slegiantis jo skausmas būtų kasdieni�kas dalykas ir kiekvienas �mogus galėtų jį įveikti diena po dienos, valanda po valandos, nesulaukdamas galutinio palengvėjimo. Paskui Tonijus vėl nusigr�ė į kaln�.

��Ar norėtum u�kopti į Vezuvijų?�� paklausė Gvidas.

Tonijus atsisuko toks nu�vit�s, kad Gvidas net apstulbo. Prie�ais jį vėl stovėjo papras�iausias vaikas, naivus ir nud�iug�s.

��Kada nors mes ten u�lipsim, jei norėsi,�� pasiūlė Gvidas.

Ir Tonijus pirm� kart� jam nusi�ypsojo.

Bet, Gvido liūdesiui, kai paai�kino, jog Tonijui teks susitikti su Venecijos atstovais, berniuko veidas apniuko.

��A� nenoriu,�� su�nib�dėjo.

��Nieko nepadarysi,�� atsiduso Gvidas.

Kai visi jie susirinko pirmame auk�te, dideliame maestro Kavalos kabinete, Gvidas suprato Tonijaus nekalbumo prie�astį.

Tiedu venecijie�iai, kurių berniukas akivaizd�iai nepa�inojo, įėjo į kambarį kaip įmanydami pompasti�kiau. Kitaip tariant, su tais mil�ini�kais perukais ant galvų ir ilgomis mantijomis jie panė�ėjo į galionus, visomis burėmis įplaukian�ius į siaur� uost�.

Jie �iūrėjo į Tonijų neslėpdami paniekos. Jų klausimai buvo trumpi ir prie�i�ki.

Tonijaus blakstienos suvirpėjo. Jis mirtinai i�bly�ko bei sugniau�ė u� nugaros rankas. Berniukas atsakinėjo pats priėm�s tokį sprendim�, niekas i� �ios konservatorijos nedar�s jam įtakos. Taip, operacija buvo atlikta. Ne, jis nesileisi�s ap�iūrimas. Ne, jis negali atskleisti chirurgo vardo. Ir vėl: ne, niekas i� �ios konservatorijos ne�inojo apie jo planus...

Tuo momentu maestro Kavala piktai pertraukė apklaus� ne prastesniu u� Tonijaus greitu bei taisyklingu venecijieti�ku dialektu pareik�damas, jog jo konservatorija�� muzikantų, o ne chirurgų prieglobstis. Berniukai �ia niekada neoperuojami. �Mes su tuo neturime nieko bendro!�

Venecijie�iai po �ių �od�ių pa�aipiai nusijuokė.

Ir pats Gvidas vos ne�yptelėjo juos i�gird�s, ta�iau sugebėjo nuslėpti savo jausmus.

Tardymas ai�kiai ėjo į pabaig�. Susirinkusieji nejaukiai nutilo. Vyresnysis venecijietis, rodos, stengėsi nugalėti ka�kokį u�slėpt� jausm�.

Galų gale atsikrenk�tė ir kimiu, bema� grubiu balsu paklausė:

��Markai Antonijau, ar tu neturi daugiau ko pridurti?

Jis u�klupo Tonijų nepasirengusį. �is suspaudė pabalusias lūpas ir papurtė galv�, neįstengdamas nė �od�io pratarti. Vaikinas �velgė į �alį i�plėt�s akis, rodos, tik tam, kad nieko nepamatytų.

��Markai Antonijau, ar tu �itaip pasielgei savo valia?�� venecijietis �engtelėjo į priekį.

��Senjore,�� pradėjo Tonijus neatpa�įstamu balsu,�� �is sprendimas neat�aukiamas. Ar jūsų tikslas�� priversti mane gailėtis?

Venecijietis krūptelėjo, tarytum �od�ių, kuriuos ketino i�tarti, sakyti nederėjo. Jis de�ine ranka pakėlė ma�� ritinėlį, kuris vis� laik� kabojo jam ant �ono. Ir kar�iai parei�kė:

��Markai Antonijau, a� kariavau su tavo tėvu Levante. Stovėjau ant jo laivo denio prie Pirėjo. Man anaiptol nėra malonu sakyti tai, kas tau ir taip turi būti �inoma, o tiksliau: kad tu i�davei savo tėv�, savo �eim� bei savo tėvyn�. Todėl nuo �iol ir visam laikui tau u�drausta įkelti koj� į Venecij�. Na, o tavieji giminai�iai įpareigoja tave mokytis �ioje konservatorijoje, kurioje privalai likti, jei nenori prarasti tolesnės jų paramos.

Maestro Kavala nesitvėrė pyk�iu. Jis nustėr�s spoksojo į u�sivėrusias duris, o viduje kunkuliavo įtū�is.

Paskui atsisėdo prie savo stalo, sudėjo Tonijaus popierius į juod� aplank� ir piktai nu�veitė į �alį.

Gvidas mostelėjo ranka, ragindamas pasitelkti kantryb�.

Tonijus nejudėjo. Kai pagaliau atsisuko į maestro, veide atsispindėjo visi�ka tu�tuma. Tik raudonai �vytin�ios akys jį i�davė.

Bet maestro Kavala jautėsi pernelyg į�eistas, pernelyg supyk�s, kad pastebėtų, kas vyksta.

Jo po�iūriu, venecijie�ių elgesys buvo absoliu�iai nedovanotinas. Apimtas staigaus įtū�io, jis net burbtelėjo panosėje, girdi jų pasipūtėli�ki parei�kimai beveik nieko nerei�ki�. �U�drausta įkelti koj�! Vaikui!�

Ji i�bėrė ant stalo Tonijaus piniginės turinį, perskai�iavo, su�ėrė į vir�utinį stalo stal�ių ir ramiausiai pastar�jį u�rakino. Tada kreipėsi į Tonijų:

��Dabar tu esi �ios mokyklos mokinys. Atsi�velgiant į tavo am�ių, suteikiau tau kambarį vir�utiniame auk�te, toliau nuo kitų kastratų. Bet tu, kaip ir visi berniukai kastratai, turi dėvėti juod� tunik�, apjuost� raudona juosta. Keliamasi mūsų konservatorijoje likus dviem valandom iki au�ros, o pamokos baigiasi a�tunt� valand� vakaro. Tau priklauso valanda poilsio po vidurdienio ir dvi valandos dienos miego. Kai tik bus patikrintas tavo balsas...

��Bet balso man neprireiks,�� tyliai pratarė Tonijus.

��K�?�� apstulbo maestro.

��A� neketinu mokytis dainuoti,�� paai�kino Tonijus.

��K�?!

��Jeigu jus dar sykį per�iūrėsite dokumentus, pamatysite, kad a� ketinu mokytis muzikos, bet ten niekur nepara�yta, jog a� turiu mokytis dainavimo...

Tonijaus veidas vėl suakmenėjo, nors balsas �iek tiek virpėjo.

��Maestro, leiskite man pasikalbėti su berniuku,�� įsiterpė Gvidas.

��Be to, a� neketinu dėvėti jokių ypatingų drabu�ių,�� t�sė Tonijus,�� kurie visiems skelbtų, jog esu... kastratas.

��K� tai rei�kia?�� maestro atsistojo ir taip prispaudė prie stalo krumplius, jog �ie pabalo.

��A� mokysiuos muzikos... groti klavi�iniais, styginiais, kompozicijos, visko, ko reikia, bet nesimokysiu dainuoti!�� parei�kė Tonijus.�� A� nedainuosiu dabar, nedainuosiu niekada. Ir nesirengsiu kaip kastruotas gaidys!

��Gryniausia beprotybė!�� maestro atsisuko į Gvid�.�� Jie visi kaip vienas pami�o tose �iaurinėse pelkėse! Pasakyk man, dėl Dievo meilės, kodėl tuomet tu sutikai būti i�kastruotas? Nagi, pakviesk gydytoj�!�� liepė jis Gvidui.

��Maestro, berniukas i� tiesų buvo i�operuotas. Leiskite man jį įkalbėti.

��Įkalbėti!�� maestro piktai pasi�iūrėjo į Tonijų.�� Tu esi mano globotinis ir privalai paklusti,�� jis parodė ranka į tvarkingai sulankstyt� juod� uniform�, gulin�i� ant stalo �alimais.�� Ir tu apsivilksi kastrato uniform�.

��Niekada. A� klusniai vykdysiu visus kitus nurodymus, bet nedainuosiu ir niekada neapsivilksiu �io kostiumo.

��Pra�au, maestro, i�leiskite jį,�� papra�ė Gvidas.

Vos tik Tonijui i�ėjus, Kavala susmuko ant kėdės.

��Kas �ia vyksta?�� paklausė jis.�� A� po �iuo stogu turiu du �imtus studentų ir neketinu...

��Maestro, leiskite berniukui įsitraukti į bendr�j� program�, ir pra�au, suteikite man galimyb� jį įkalbėti.

Maestro atsakė ne i�kart. Paskui �iek tiek nurim�s paklausė:

��Ar tu girdėjai t� berniuk� dainuojant?

��Taip,�� atsakė Gvidas.�� Ir ne kart�.

��Kokio tipo jo balsas?

Gvidas susim�stė.

��Įsivaizduokite, kad skaitote naujas natas. Ir akimirksniui u�simerkiate, jog i�girstumėte, kaip �is kūrinys gali būti sudainuotas�� sudainuotas idealiai. Tai �tai, jo balsas ir skamba jūsų galvoje.

Maestro pamėgino įsivaizduoti. Paskui linktelėjo.

��Na gerai, pamėgink jį įkalbėti. Bet jeigu nesugebėsi, �inok: a� neleisiu, kad man įsakinėtų ka�koks Venecijos patricijus! 4

Tai buvo ko�maras, i� kurio neįmanoma nei i�trūkti, nei nubusti. Ko�maras vis t�sėsi ir t�sėsi, ir kaskart, kai Tonijus atsimerkdavo, jis vis tiek nesibaigdavo.

Likus dviem valandoms iki au�ros, nuskambėjo pirmasis skambutis. Tonijus staigiai atsisėdo ant lovos, lyg truktelėtas u� grandinės. I�piltas prakaito įsmeigė akis į juod� dangų, nubarstyt� lėtai slenkan�iomis �vaig�dėmis, ir akimirksnį�� tik akimirksnį�� nustėr�s gėrėjosi �iuo neapsakomu gro�iu.

Atrodė neįtikėtina, kad visa tai i�tiko jį, ir ne kas kitas, o jis guli dabar kambarėlyje �emomis lubomis u� penkių �imtų mylių nuo Venecijos.

Jis atsistojo, nusiprausė, i�slinko į koridorių ir kartu su dar trisde�im�ia kastratų, ��sele tursenan�ių i� bendro miegamojo, nusileido akmeniniais laiptais.

Du �imtai mokinių zujo koridoriais it skruzdės, nepratardami nė �od�io sėdosi į savo vietas prie klavesinų, violon�elių, mokymosi stalų. Ka�kur tolumoje pasikūk�iodamas raudojo ma�as vaikas.

Namas atgijo, pasklido �ai�ūs garsai, skirtingų melodijų fragmentai, susiliejantys į bendr� kakofonij�. Trinksėjo durys. Tonijus stengėsi klausytis maestro, bet viskas liejosi prie� akis. Mokytojo �od�iai spar�iai sklendė į priekį ai�kindami idėjas, kurių jis neįstengė suvokti. Kiti mokiniai įniko kreb�dėti plunksnomis. Tonijus sutelkė dėmesį į pratim� ir pradėjo ka�k� keverzoti, pats netikėdamas, jog įveiks u�duotį.

Galų gale atsisėd�s prie klavi�ų grojo, kol įskaudo nugar�. Visi dabartiniai vargai ir nelaimės atitolo, kai kelet� malonių valandų darė, k� visuomet mokėjo daryti. Tuo metu tapo vienu i� tų berniukų, savo bendraam�ių, kurie negyveno �ia nuo ankstyvos vaikystės, o buvo priimti į konservatorij� vėlai, tik dėl ypatingo meistri�kumo bei talento.

��Tu netgi ne�inai, kaip laikyti smuik�? Negi niekada negrie�ei smuiku?

Jis stengėsi ved�ioti stryku per stygas be spigaus, nedarnaus garso.

Ne�moni�kai skaudėjo pe�ius, karkartėm jis susikūprindavo, pasvirdavo į priekį, nekreipdamas dėmesio į piktus �od�ius, staigų bizūno pliauk�telėjim� per prie�ais stovintį piupitr�.

Ak, jei jis bent minutėlei galėtų pasinerti į muzik�, pajusti, kaip �i jį kelia, ne�a auk�tyn. Bet ko�mari�koje klaikioje realybėje tai neįmanoma. �iame ko�mare muzika tėra triuk�mas, muzika�� bausmė, muzika�� į smilkinius trinksintys plaktukai. Tonijus pajuto stiprų skausm� nuo rimbo smūgio per rank� ir, krūptelėj�s visu kūnu, įsistebeilijo į palikt� �ym�. Juostelė paraudo bei i�pampo, lyg gyventų atskir� gyvenim�.

Paskui buvo pusry�iai. Ilgas stalas. Kar�to garuojan�io, �leik�tulį kelian�io maisto dubenėliai. Dabar jam bet koks maistas atrodė �lyk�tus, tarsi menkiausias pasitenkinimas būtų tap�s nepasiekiamas. Jis atsisakė sėdėti �alia kitų kastratų. Mandagiai, tyliu balsu papra�ė jį persodinti.

��Tu sėdėsi �ia!

Jis atsitraukė nuo prisiartinusio �mogaus, u�griuvusio jo petį kum��iu ir �tai taip kategori�kai i�rė�usio.

Tonijus pajuto, kaip liepsnoja veidas. Liepsnoja! Jis negalėjo patikėti, kad kūne gali slypėti tiek ugnies.

Kambaryje tvyrojo tyla, ir visos akys įsmigo į jį. Jautėsi tarytum malamas į miltus�� jis, �Venecijos princas��� kaip kad girdėjo es�s vadinamas �ituo neapolieti�ku dialektu. Juk �ia visi iki vieno �inojo, kas jam padaryta, kad jis vienas i� jų, �itų būtybių nuleistomis galvomis, suluo�intais kūnais, �itų berniukų, kurie nėra ir niekada netaps vyrais.

��U�sijuosk raudon� juost�!

��Nesijuosiu!

Visa tai nevyksta. Viso �ito nėra. Norėjosi atsistoti ir i�eiti į lauk�, į sod�, bet netgi elementari judėjimo laisvė �ia buvo u�drausta, tyla prikaustydavo visus berniukus prie suolo, kur kiekvienas turėjo savo viet�. Vis dėlto u� nugaros jis i�girdo ku�desį:

��Kodėl jums nepasiėmus juostos, senjore, ir nepaslėpus brid�uose? Tuomet niekas nesu�inos!

Jis staigiai atsisuko. Kas i�tarė �iuos �od�ius? Pa�aipias, gudrias �ypsenas akimoju pakeitė abejingumas.

Atsivėrė durys, įėjo Gvidas Mafeo. Tebus palaimintas tylėjimas, jei bent dvi valandas jis privalės �iūrėti į �į �alt� bejausmį veid�, piktas akutes. Kastratas, kastrato �eimininkas. O blogiausia, kad jis �inojo, kas i� tiesų nutiko, kas i�ties yra �is ko�maras. Jo �inojim� slėpė �alta pyk�io kaukė.

�Kodėl tu am�inai į mane spoksai?�

�Kodėl, kaip manai, a� į tave �iūriu? Todėl, kad a� siaubūnas ir tu siaubūnas, a� noriu pamatyti, kuo pavirsiu!�

Kodėl maestro netrenkė jam? Ko jis laukė? K� slėpė nekintama �iaurumo u�sklanda patraukliame, dailiame veide, kodėl neįmanoma nukreipti nuo jo �vilgsnio? Sykį vaikystėje motina aptal�ė jį per skruostus �aukdama: �Liaukis verk�s, liaukis verk�s, dėl Dievo, ko tau i� man�s reikia, liaukis!� �velgdamas į Gvid� Mafeo, jis pagalvojo: �A� pirm� kart� supratau, k� ji turėjo omenyje. Tavo kamantinėjimas nepakeliamas, palik mane vien�! �iame kambaryje, dabar, pra�au, Vie�patie, palik mane vien�.�

�Tuomet sėdėk ramiai. �iūrėk. Ir klausyk.�

�Jis atveda į kambarį t� baltaveidį i�kastruot� monstr�. A� nenoriu to nė girdėti, kokia kankynė. O jisai pradeda pamokymus, jis ne kvailys, jis tikriausiai geresnis u� juos visus drauge sudėtus, bet jis niekada, niekada man�s nemokys.�

A�tunt� valand�, nuskambėjus paskutiniajam skambu�iui, Tonijus nukėblino laiptais auk�tyn toks pavarg�s, jog vos kilojo kojas. Jis ėmė smigti, kristi vis �emyn ir �emyn, į vienas kit� kei�ian�ius ko�marus. �Meld�iu, bent �i� naktį neleisk man sapnuoti. A� taip pavargau. A� nebegaliu kovoti sapnuose, a� i�protėsiu.�

Vėl u� durų ka�kas stovėjo. Tonijus pasirėmė alkūne. Paskui taip netikėtai atlapojo duris, kad u� jų stovėj�s berniukas nespėjo pabėgti. Tiksliau, jie buvo dviese. Juodu kryptelėjo į priekį, lyg norėdami įeiti.

��Ne�dinkitės i� �ia!�� riktelėjo Tonijus.

��Mes tik norėjome pasi�iūrėti į Venecijos princ�, kuris pernelyg puikus, kad ry�ėtų raudon� juost�.

Juokas, juokas, juokas.

��Perspėju jus: geriau ne�dinkitės i� �ia.

��Nejaugi? Tu ne itin draugi�kas, bi�iuli! Nemandagu laikyti mus u� durų...

��A� jus perspėjau...

��Oho! K� tu sakai? O kas �ia?

Abu įsistebeilijo į durkl�. Auk�tesnysis, ilgomis plonomis rankomis, jau darėsi pana�us į siaubūn�. Jis nervingai nusijuokė:

��Ar maestro �ino, kad turi �į daik�iuk�?

Kaire ranka Tonijus staigiai jį stumtelėjo, ir abu įsibrovėliai, prarad� pusiausvyr�, baimingai ink�telėj� i�smuko i� kambario. Net kalbėjo jie keistais, nenatūraliais balsais, ka�kaip nepakeliamai spigiai bei �ai�iai. Taigi dar ir �is dalykas. Tonijus numatė laik�, kai liausis net balsiai kalbėti.

Vaikinas trūktelėjo u� sunkios lovos atkaltės. I� prad�ių toji nejudėjo, bet paskui netikėtai lengvai nuslydo plikomis grindimis, tarsi nutrūkusi nuo grandinės. Tonijus u�barikadavo duris ir tik tuomet krito miegoti.

Bet tada akies kra�teliu pastebėjo staiga paraudusį dangų, ir jam pasidingojo, tarytum girdi keist� tylų gars�. Pastate prasidėjo judėjimas. Prisiartin�s prie lango pamatė, jog kaln� tolumoje apgaubė ugnis.

Tonijų nuolatos lankė du klaikūs sapnai.

Pirmasis.

Jis bėga siaura gatvele�� ir �tai pavyksta pasislėpti. Bet u�puolikai jį pa�iumpa bei tempia atgal, jis draskosi, atsiduria krantinėje, nusirita į vandenį, ir �tai jis jau saugus. Plaukia kaip �iurkė, skland�iai skrosdamas vandenį, o jie bejėgi�kai bėga krantu. Tonijus apimtas siaubo. Bet jis sprunka! Meta daiktus į kelionės skrynias, lagaminus, bėga palaco laiptais �emyn, i�vyksta i� Venecijos, jis i�gelbėtas.

O paskui ūmai atslenka �iurpus suvokimas. Tarytum au�ra nu�vie�ia tamsius sapno u�kaborius. Jis suvokia, kad miega, kad viskas vyksta ne i� tikrųjų!

�tai kas įvyko realybėje. Ak, kaip jis jiems pasitarnavo! Dainavo, dainavo, dainavo...

Akimirk� atrodė, lyg girdi savo paties bals�, aidintį tarp tamsių drėgnų sienų, sustiprint� taip, jog pranoko pa�ius dr�siausius lūkes�ius, bals�, kurio galima klausytis be kurtinan�io apmaudo.

Antrasis sapnas.

Jie tebėra. Tonijus gali juos pajusti tarp kojų, nes jie vėl u�augo. O gal tiesiog nebuvo i�pjauti taip, kaip reikia? Tam tikra dalelė liko, ir i� jos viskas vėl u�augo. Padarė baisi� klaid�. �iaip ar taip, jie tebėra, ir chirurgas visa tai jam paai�kina. Tiesa, �itaip nutinka tuomet, kai operacija atlikta nepakankamai skrupulingai, teisingai, jie tebėra, pats patikrink, jei nori.

Tonijus atsisėdo tamsoje. Nepastebėj�s, kaip paliko �ilt� lovos sprag�, atsidūrė prie lango, veidu pajuto jūros briz�, sugaut� kambario �emomis lubomis sp�stų. Pagalvojus, jog galva gali paliesti stog�, staiga u�griuvo siaubo banga. Jis susigū�ė ant palangės, apglėb�s save rankomis. Miesto �iburiai pasklido prie� akis. I� tolo, i� ka�in kokios tavernos, ataidėjo ritminga muzika. O gal koncertavo gatvės dainininkai, klaid�iojantys nuo�ulniais �laitais? Jis prasi�iojo, lyg norėdamas gurk�telėti daugiau oro, ir u�simerkė.

Vėl sapnai.

Vasara. Kaitra. Tokia kaip dabar. Ji vėl tvyro mil�ini�kose tu��iose palaco salėse. Tonijus skai�iuoja stiklo gabalėlius, i� kurių sudarytas langas. Jų ma�daug keturiasde�imt. Berniukas guli nuogas motinos lovoje. Jos krūtinė nuoga, ir jis gėrisi nuostabiomis krūtimis. Kaitra sudrėkina jos garbanas, krintan�ias ant kaktos, skruostų. Ji sujuda, atsisuka į jį taip, kad suvaitoja �iu�inys, kilsteli jį, prisitraukia, ir jis nuoga nugara jau�ia jos krūtų kar�tį... Jos lūpos kutena plaukus jam ant pakau�io...

O-o-o-o-o-o Dieve, n-e-e-e-e, �ia sapnas!

Skamba skambutis.

Viskas prasideda i� naujo.

��U�sijuosk juost�!

��Nesijuosiu!

��Ar nori gauti u� tai ryk��ių?

��A� nieko nenoriu.

�Kodėl niekada nesapnuoju, kad laikau jį rankose, jis negali i�trūkti, pabėgti nuo man�s, ir a� galiu padaryti jam t� patį, k� jis padarė man, padarė man? Kur toksai sapnas?�

��K� tu tikiesi pasieksi�s?�� Gvidas Mafeo vaik�tinėja po kambarį pirmyn ir atgal.�� Pasakyk man, Tonijau, pasikalbėk su manimi. Juk pats sutikai �ia būti, a� tav�s never�iau. Ko tu sieki savo tylėjimu, savo...

��A� negaliu to pak�sti. A� negaliu pak�sti tų įnir�iu alsuojan�ių veidų.

��Meld�iu jūsų, neplakite jo. Jeigu tik patikėtumėte jį man.

��A� patikėjau jį tau, bet jis ir toliau atkakliai atsisako...

��U�sijuosk juost�.

��Nesijuosiu.

��Pirmas smūgis�� skausmas, nuo kurio turi save apsaugoti, bet negali. Antras�� tai ka�kas, ko neįmanoma i�tverti. Tre�ias, ketvirtas, penktas... �Negalvok apie tai, galvok apie k� nors kit�, apie koki� nors kit� viet�, apie k� nors kita, k� nors kita.�

��U�sijuosk juost�.

��Ne.

��Tada pasakyk man, jei tu toks protingas, �avingasis ma�asis venecijieti, kas nutinka kastratui, kuris nedainuoja?

Visi i�sirikiavo prie did�iųjų vartų ir patraukė poromis, rankos u� nugaros, raudonos juostos lygiai perpus dalina mink�t� juod� tunikos audinį, juodos juostelės u�ri�tos prie kaklo. Visi kartu, pradėj� de�ine koja, pajudėjo pro vartus. �Ar įmanoma, kad a� ei�iau pro �iuos vartus kartu su jais, kad �ygiuo�iau vienoje procesijoje su �itais eunuchais, i�kastruotais gaid�iais, siaubūnais?�

Didesnis pa�eminimas, nei būti nuogai i�rengtam. O vis dėlto jis ėjo, dėliojo kojas, ir jam atrodė, kad visas pasaulis sudarytas vien i� �monių. �monių sienos susiglaud�ia aplink, idant galėtų ap�iūrėti i� ar�iau, jų balsai kyla, susimai�o. Ir i� prad�ių jie tokie gra�ūs, tokie tvirti, tie balsai, skriejantys auk�tyn, auk�tyn, į atvir� dangų. Kiekvienas, kas tik dirsteli į einan�iuosius, �ino, �ino, nesvarbu, ar jis ry�i raudon� juost�, ar ne, tiksliai �ino, kas jis toks.

Nepakeliama kan�ia, pana�i į barbari�kų kankynių apra�ymus. Neįmanoma įsivaizduoti min�ių ir jausmų to, kuris pa�iame įvykių centre, to, kuris vedamas į pa�i� minios gilum�, suri�tomis rankomis, todėl net negali prisidengti veido. Viskas, kas tu esi, dabar priklauso �iam pasauliui aplink tave, nors �velgi į priekį taip, lyg nieko pana�aus nepatirtum, pastebi jūros brizo lengvai ne�amus debesis, matai ba�ny�ios fasad�.

Kas jie, �itie pietų italai, kas jie tokie, jei ne pasaulis, ne i�tisas pasaulis!

Eik i� �ia, i�eik.

��Jeigu tu i�eisi,�� �nyp��ia piktasis Gvidas Mafeo, tas pats, kuris visk� �ino,�� kur eisi?

��A� nei�eisiu.

��Nori būti i� �ia i�mestas!

Dabar, kai atėjo pėrimo metas, galvok apie skausm�, o ne apie tai, kaip jį nugalėti, nes nei praeityje, nei dabartyje, nei ateityje nėra nė vienos tavo gyvenimo pusės, kuri nevarytų tav�s i� proto, vos tik apie j� pagalvojus. Galvok apie skausm�. �is skausmas bent jau turi ribas. Gali susekti, kokiomis kryptimis jis juda tavo kūnu. Egzistuoja jo prad�ia, vidurys ir pabaiga. Įsivaizduok, kad jis turi spalv�. Pavyzd�iui, pirmasis skausmo dry�is. Kokios jis spalvos? Raudonos? Raudonos, virstan�ios �vytin�ia geltona. O paskui vėl raudonos, raudonos, jokios geltonos, o tada baltos, baltos, baltos.

��Pra�au jūsų, maestro, palikite jį man.

��Tu dainuosi, jei ne, būsi i�mestas i� mokyklos!

��Kur tu eisi?

Taigi. Kur tu eisi? Kodėl įkurdinai save �iuose rūmuose, sudarytuose i� kankinimo kamerų, kodėl nei�eini i� �ia? Todėl, kad esi monstras, o �ia monstrų mokykla, ir jeigu i� �ia i�eisi, liksi vienas, visi�kai vienas. Akis į akį su siaubu!

Neverk �ių �monių akivaizdoje. Nuryk a�aras. Neverk matant svetimiems. Nukreipk savo raud� į dangų. Raudok dangaus akivaizdoje. Regint dangui. 5

��K� mėgini laimėti? Ar bent pats �inai, ko nori?

Gvidas bla�kėsi pirmyn bei atgal. Veidas perkreiptas įnir�io. Jis u�rakino klasės duris ir pasikabino rakt� prie dir�o.

��Kodėl supjaustei t� berniuk�?

��Visai nesupjaus�iau. Tik �iek tiek apibrai�iau. Gyvens.

��Taip, �į kart� liks gyvas.

��Jis įsiver�ė į mano kambarį. Jis ty�iojosi i� man�s!

��O kas bus kit� kart�? Juk �inai, kad maestro liepė atimti i� tav�s �pag�, durkl� ir pistoletus, kuriuos nusipirkai. Bet juk tai nesiliaus, ar ne?

��Ne, jeigu jie ir toliau i� man�s ty�iosis. Mane supa vieni kankintojai! Ir tai nesiliaus!

��Negi tu nesupranti? Jeigu ir toliau taip elgsies, būsi i�varytas i� konservatorijos. Tavo su�alotas Lorencas galėjo numirti!

��Palikite mane vien�.

��Ak �tai dėl ko tau akys a�aroja. Nagi, pasakyk dar kart�, a� noriu i�girsti.

��Palikite mane vien�!

��A� nepaliksiu tav�s vieno, a� niekada nepaliksiu tav�s vieno, kol nepradėsi dainuoti! Manai, a� nesuprantu, kas tave kamuoja? Manai, ne�inau, kas tau darosi? Dievulėliau, tu beprotis, jei nesupranti, jog a� rizikavau gyvybe gabendamas tave �ionai, nors man būtų buv� geriau atsikratyti tav�s ir tavo kankintojų? Bet a� atgabenau tave i� Veneto �ionai, kur jūsų vyriausybė gali atsiųsti samdomus �udikus, ir �ie be vargo papjaus mane kokioje nors ramioje gatvelėje!

��Bet kodėl jūs taip pasielgėte? Argi a� jūsų pra�iau? Ko jūs i� man�s norite, ko visuomet i� man�s norėjote?

Gvidas jam trenkė. Nesusivald�s taip stipriai vo�ė Tonijui per skruost�, jog �is, nublok�tas atgal, griebėsi u� galvos. Gvidas plojo dar kart�. O paskui suspaudė abiem rankom ir trinktelėjo galv� į sien�.

Tonijui u�gniau�ė kvap�, jis trumpai riktelėjo gerkliniu balsu. Gvidas �iupo jį u� kaklo, ėmė sukti galv�.

Ir staiga at�oko nuo berniuko, de�ine ranka suspaud�s kairės rie��, lyg neleisdamas sau smogti naujo smūgio. Jis stovėjo nusisuk�s nuo Tonijaus, bet matėsi, koks yra įsitemp�s.

Nek�sdamas sav�s, Tonijus nebesutramdė i� akių pasruvusių tylių a�arų. Sekundėl� padvejoj�s, jis i�sitraukė nosin� ir piktai nusi�luostė veid�.

��Na gerai,�� vos girdimai per petį i�tarė Gvidas.�� Sėsk ten. Vėl. Ir �iūrėk.

Akmenines grindis bei sien� įkaitino popie�io saulė. Perstūm�s suol� į saulėt� viet�, Tonijus atsisėdo ir u�simerkė.

Pirmasis mokinys buvo Paolas, kurio stiprus balsas u�pildė kambarį lyg skaistus auksinis varpelis. Jis lengvai slydo auk�tyn ir �emyn, t�sdamas kiekvien� nat�, pripildydavo j� tikro d�iaugsmo.

Atsimerk�s Tonijus pamatė berniuko pakau�į. Klausydamasis u�snūdo, todėl �iek tiek nustebo i�gird�s Gvid� ai�kinant, kokias berniukas padar�s klaidas. Argi jis klydo? Gvidas pastebėjo: �A� gird�iu tavo kvėpavim�, galiu jį pamatyti. Pirmiausia pamėgink lė�iau.� Ir �į kart�... �į kart�... ma�asis balselis vėl pakilo bei nukrito... vėl pratisos, �ai�ios natos...

Kai Tonijus vėl nubudo, klasėje mokėsi kitas berniukas, vyresnis. Dabar jau skambėjo kastrato balsas, ar ne? �iek tiek sodresnis ir galbūt tvirtesnis nei berniuko. Gvidas nir�o. Staigiai u�trenkė lang�. Berniukas i�ėjo. Tonijus pasitrynė akis. Atrodo, kambaryje tapo vėsiau? Saulė jau pasislėpė, bet ten, kur jis sėdėjo, dar laikėsi �iluma. Palei vis� pirmojo auk�to palang� pirmame auk�te baltavo begalinio vijoklio �iedai.

Jis atsistojo, nugar� netikėtai nutvilkė skausmas. K� Gvidas veikia prie lango? Tonijus nematė jo veido, tik nusvirusius pe�ius. Ten, u� lango, sode vyko judėjimas, bėgiojo ir �ūkavo vaikai.

Paskui Gvidas atsitiesė atsidusdamas, rodos, visu sunkiu kūnu, masyviais pe�iais, susitar�iusiais plaukais.

Jis atsisuko į Tonijų. Mokytojo veid� vos galėjai į�iūrėti ry�kios arkos, dar ap�viestos saulės spindulių, dėmės fone.

��Jeigu tavo elgesys nepasikeis,�� pradėjo jis,�� maestro Kavala po savaitės tave i�mes,�� balsas buvo toks �emas ir kimus, kad Tonijus nė u� k� nebūtų patikėj�s girdįs kalbantį Gvid�, ta�iau �is t�sė:�� A� nieko nebegaliu padaryti. Jau padariau visk�, k� įstengiau.

Tonijus �iūrėjo į jį apstulb�s. Berniukas matė, kad �iuos grie�tus bruo�us, kurie jam taip da�nai atrodė es� ideali įnir�io i�rai�kos priemonė, su�velnino ka�koks siaubingas pralaimėjimas, kurio jis nesuprato. Norėjosi paklausti: �Kodėl jums taip svarbu? Kodėl jūs privalote manimi rūpintis? Kodėl a� jums rūpėjau Feraroje? Kodėl rūpiu dabar?� Jis pasijuto bejėgis, kaip ir t� naktį Romoje, kai ma�am vienuolyno sodelyje tasai �mogus įnir��s paklausė: �Ko am�inai į mane spoksai?�

Tonijus papurtė galv�, mėgindamas ka�k� pasakyti, bet negalėjo. Norėjo paprie�tarauti, jog perprato visus kitus dalykus, kurių buvo mokomas, kad laikėsi taisyklių, rūs�ių ir negailestingų, laikėsi pats ne�inodamas kodėl... Bet jis �inojo kodėl. Taisyklės reikalavo vieno dalyko: kad jis taptų tuo, kas buvo. Ir nieko daugiau.

��Maestro!�� su�nib�dėjo berniukas. �od�iai strigo gerklėje.�� Nepra�ykite man�s. �ia mano balsas, ir a� negaliu jo atiduoti jums. Jis ne jūsų, nepaisant to, kokį keli� sukorėte jo ie�kodamas, k� i�kentėte Venecijoje, idant atgabentumėte mane �ionai, siekdamas savų tikslų! Balsas mano, o a� dainuoti negaliu. Negaliu! Nejaugi jūs nesuprantate pra��s neįmanomo dalyko! A� niekada daugiau nedainuosiu, nei jums, nei sau, niekam!

Kambaryje buvo tamsu, nors lauke, vir�um auk�tų pastato frontonų, dangus �vytėjo lygia perlamutrine �viesa. Prieblandos �e�ėliai i� visų keturių auk�tų leidosi į sod�, kur kartkartėmis �mė�avo ka�in kokie siluetai, linko prie �emės sunkios �akos, apkibusios apelsinais, ir, tarsi va�kinės �vakės tamsoje mirguliavo linijos. I� visų ni�ų sklido vėlaus vakaro garsai�� greitos, laisvai besiliejan�ios melodijos, visais instrumentais atliekamos geriausių muzikantų visuose auk�tuose.

�ia jau skambėjo ne kakofonija; visas pastatas gaudė tarsi gyva būtybė, ir Tonijų apėmė keistas ramybės pojūtis.

Galbūt jį taip nukamavo pyktis bei apmaudas, jog leido �iems jausmams trumpam i�garuoti? Pasakė jiems: leiskite man minutėl� pabūti vienam. Negalvojo apie Venecij�, negalvojo apie Karl�, nesibla�kė po tuos atminties u�kaborius, kur slypėjo pastarosios mintys. Dabar jo smegenys veikiau panė�ėjo į daugyb� tu��ių kambarių.

Ir patyrė ramyb�, vie�pataujan�i� �ioje vietoje, kuri galėjo jam pasirodyti tokia nuostabi, jei tik įstengtų tai jausti.

Taigi dabar, bent akimirk�, tebūnie taip.

Įsivaizduok, jei nori, kad gyvenimas dar įmanomas, kad gyvenimas teisingas�� k� gi, gerai. Ir kad panorėj�s galėtum, tarkim, prisiartinti prie �io did�iulio instrumento, o atsisėd�s prie jo, u�dėj�s pir�tus ant klavi�ų, galėtum u�dainuoti, jei panorėtum. Galėtum dainuoti apie liūdesį, apie �od�iais nenusakom� skausm�. I� tiesų tu galėtum daryti visk�, k� nori, nes viskas, kas tau neleid�ia taip elgtis, jau nustumta į �alį, palikta toli u� nugaros, tarsi �vynai, kuriuos nusimetė kūnas�� �mogaus kūnas, ne�moni�kos neteisybės paverstas siaubūnu, bet dabar laisvas ir galintis vėl atrasti save.

Jis gulėjo atmerktomis akimis ant �emo gulto, ant kurio galbūt kartais ilsėdavosi pats Gvidas per pertraukas tarp įtemptų pamokų, ir galvojo: �Tu tik įsivaizduok, kiek daug gali�.

Dangus patamsėjo, ir sodas pasikeitė. Apelsinmed�iai �alia arkos, i� prad�ių apgaubti prieblandos, dabar beveik i�tirpo tamsoje. Jau negalėjai į�iūrėti nei fontano, nei baltų lelijų. Ir tik langeliai kitapus kiemo �vytėjo tamsoje lyg daugybė �vyturių.

Tonijus gulėjo ramiai, stebėdamasis, kad niekas jam nedraud�ia būti �iame tu��iame kambaryje ir skendėti tokiame giliame, tu��iame miege.

Pama�u atslinko mintis, jog esant u�darytam langui ir durims jis dabar galėtų prieiti prie klavesino, u�dėti rankas ant klavi�ų ir... Ne, jeigu leis mintims nuskrieti taip toli, gali prarasti visk�. Ir jis vėl u�simerkė.

Pati mintis apie nuosav� bals� dabar nebebuvo nepakeliama. Nekėlė skausmo nė akimirksniui �mėstelėj�s prisiminimas apie naktis, kai klajojo Venecijos gatvelėmis ir įsimylėj�s savojo balso skambesį padarė paslaug� broliui. Bet jeigu nesiliaus dabar, vaizduotė nei�vengiamai, negailestingai įsisiūbuos, ir prasidės spėlionės, k� jie dabar apie jį kalba, ar kas nors tiki, jog pats taip pasielgė savo at�vilgiu, kaip kad tvirtino lai�kuose.

Ta�iau dabar daug kas pasikeitė. Ko gero, jeigu i�leis bals� į laisv�, skambės ne kar�tai dainuojan�io berniuko balsas, o klaikaus siaubūno, kuriuo pavirto ir kuriuo liks am�inai. �i mintis jį pakirto; Tonijus tarsi pasidavė, tarsi prisiėmė visus jam para�ytus ko�mari�kus vaidmenis, lyg gyvenimas būtų opera, kurioje jam paskirta �i siaubinga partija.

Vos aplankius �iai min�iai, jis pajuto ne k� kita, o gėd�. Juk būtų tas pats, jei persiplė�tų drabu�ius ir leistų jiems spoksoti į savo randus, į t� susitraukusį, tu��i�...

�i mintis ėmė dusinti, ir jis nusipurt�s atsisėdo ant lovos.

I�gird�s atsiverian�ias duris, pakėlė rankas bei suėmė svyran�i� galv�.

Jis �inojo, kad į kambarį įėjo Gvidas, nors ir nesuprato, i� kur �ino. Jis pajuto, jog realus pasaulis pasireng�s jį i�plė�ti i� svajonių.

Tonijus pakėlė akis, ry�tingai nusiteik�s dar kart� pasiprie�inti, ir pamatė prie�ais save stovintį kapelmeisterį senjor� Kaval�, abiem rankom tiesiantį neseniai atimt� �pag�.

��Paimk,�� su�nib�dėjo maestro.

Tonijus nesuprato. Paskui pamatė ant stalo savo durkl�, pistoletus ir pinigin�.

Maestro veidas buvo mirtinai i�bly�k�s, be menkiausio pyk�io pėdsako, persmelktas keistos, bauginan�ios i�rai�kos, kurios Tonijus negalėjo perprasti. Jis nieko nebesupaisė.

��Nebėra prasmės tau �ia ilgiau būti,�� pasakė Kavala.�� A� para�iau tavo giminai�iams į Venecij�, kad jie turi pakeisti savo potvarkius. Bet tau nereikia laukti atsakymo. Tu privalai i�va�iuoti.

Jis nutilo. Net tamsoje Tonijus pamatė, kaip virpa kapelmeisterio smakras. Bet ne i� pyk�io.

��Tavo kelioninės skrynios atgabentos. Karieta arklid�ių kieme. Tu turi eiti.

Tonijus nepratarė nė �od�io. Jis netgi nepaėmė �pagos.

��Vadinasi, �ia maestro Gvido sprendimas?�� paklausė jis.

Kapelmeisteris �engtelėjo į �on� ir padėjo �pag� ant lovos. Atsities�s ilgai �iūrėjo į Tonijų.

��A� norė�iau... pasikalbėti su juo,�� papra�ė Tonijus.

��Ne.

��Negaliu i�vykti nepasikalbėj�s su juo!

��Ne.

��Bet juk jūs negalite man u�drausti...

��Kol esi po �iuo stogu, galiu u�drausti tau visk�!�� rūs�iai i�tarė maestro.�� O dabar eik i� �ia ir pasiimk draug� vis� sielvart�, kurį atsine�ei! Eik!

Tonijus sumi��s �iūrėjo, kaip maestro i�eina i� kambario.

Kurį laik� stovėjo nejudėdamas, paskui, prisiseg�s �pag�, vėl apsiginklav�s pistoletais bei durklu, pasiėmė pinigin� ir lėtai atidarė duris.

Koridorius prie�ais did�i�sias konservatorijos duris buvo tu��ias. �iojėjo durys į maestro kabinet�, dėl ko �is panė�ėjo į tamsi� apleist� ol�, nes paprastai bet kokiomis aplinkybėmis �ios durys būdavo u�darytos.

Visame pastate nesigirdėjo nė garso. Tvyrojo stulbinanti tyla, net i� ilgojo u�siėmimų kambario, kur tokiu metu paprastai mokydavosi keletas berniukų, nesklido joks triuk�mas.

Tonijus nu�ingsniavo koridoriumi iki galo ir dirstelėjo į kit�, nusidriekusį į pastato gilum�, kur pro vienas duris try�ko �viesa.

Jam pasirodė, tarytum pamatė kapelmeisterio siluet�, artėjantį lėtais, ritmingais �ingsniais. Jį gaubė tamsa, bet eisena bylojo apie ry�t�. Tonijus �velgė į maestro apimtas migloto, nemalonaus smalsumo. Pagaliau jis ir tas �mogus sustojo vienas prie�ais kit�.

��Nori pamatyti savo u�sispyrimo rezultat�? Pageidauji pa�velgti savo akimis?

Kavala sugriebė berniuk� u� rie�o ir nusitempė į priekį. Tonijus mėgino prie�intis, bet �is trūktelėjo stipriau.

��Kur jūs mane tempiate?�� paklausė Tonijus.�� Kodėl?

Tyla.

Jis ėjo greitai, nepaisydamas skaudan�io rie�o, neatitraukdamas akių nuo maestro profilio.

��Paleiskite mane!�� pareikalavo, kai juodu prisiartino prie paskutiniųjų durų. Bet maestro Kavala piktai trūktelėjo jį u� rankos ir įstūmė į ap�viest� kambarį.

Akimirksnį Tonijus nieko neį�iūrėjo. Jis pakėlė rank�, prisidengdamas akis nuo ry�kios �viesos ir pamatė eil� lovų, did�iulį kry�ių ant sienos. Prie kiekvienos lovos stovėjo spintelė. Grindys buvo plikos. Visame �iame ilgame kambaryje tvyrojo ligos kvapas. Kitame gale dviejose lovose gulėjo berniukai, kurie, matyt, miegojo.

O ant tolimiausios lovos kairėje pusėje ilsėjosi dar vienas �mogus. Jo kūnas po antklode atrodė didelis ir sunkus.

Tonijus negalėjo pajudėti i� vietos. Maestro Kavala stipriai trinktelėjo jam tarp men�ių. Bet jis vis tiek nekrustelėjo. Tada maestro nutempė jį į priekį ir pastatė lovos kojūgalyje.

Ten gulėjo Gvidas.

Jo plaukai atrodė �lapi. Blausiai ap�viestas veidas nepanė�ėjo į gyvo �mogus.

Tonijus prasi�iojo, bet nieko nepasakė, tik vėl suspaudė lūpas ir suvirpėjo. Galvoje pasklido keistas lengvumas, kuris vis stiprėjo ir stiprėjo. Tarytum kūnas pama�u neteko svorio, lyg būtų staiga pakil�s į or� bei i�plauk�s i� �io kambario. Jis vėl mėgino prabilti, jautė, kaip prasiveria burna, juda lūpos. Lovoje gulinti į numirėlį pana�i �mogaus figūra i�skydo prie� akis, lyg �iūrėtų pro lietaus u�liet� lang�.

Aplinkui buvo daug veidų, jaunų mokytojų veidų, mokiusių tų visų dalykų, kurių dėka jis stengėsi u�simir�ti, ir visi �velgė nebyliai smerkdami, paskui jis i�girdo �iurpi�, ne�moni�k� dejon� ir suvokė, jog vaitoja pats.

��Maestro,�� i�lemeno jusdamas burn� u�pildan�i� tul�į.

O tada jo akivaizdoje įvyko ma�as stebuklas. Lovoje gulėjo ne numirėlis. Blakstienos virptelėjo, pasigirdo silpnas kvėpavimas.

Ūmai Tonijus susivokė bestovįs palink�s prie Gvido. Jei būtų panorėj�s, būtų galėj�s paliesti jo veid�. Niekas neketino sutrukdyti. Niekas nesiruo�ė ginti maestro nuo jo. Tada vėl pa�aukė mokytoj�.

Vokai pakilo ir didelės rydos akys nieko nematydamos įsistebeilijo į jį. O paskui lėtai u�simerkė.

Ka�kas grubiai sugriebė Tonijų, nutempė pro ligoninės duris į koridorių. Maestro Kavala nesitvėrė pyk�iu.

��Jį pamatė �vejai, pamatė mėnulio �viesoje. Jis plaukė į atvir� jūr�. Jeigu �vejai nebūtų jo pastebėj�, jeigu ne mėnesiena...

Jo akys �ybtelėjo, sunkus �andikaulis virptelėjo.

��A� globojau �į ma�ylį kaip savo, �į berniuk�, turintį angelo bals�. Ir dusyk i�plė�iau i� pa�ios mirties nagų. Vien� kart�, kai jis prarado bals�, ir dabar antr� sykį, per tave!

Kavala nusivedė Tonijų prie pastato durų ir sugrieb�s u� pe�ių pa�velgė į veid�, lyg galėtų matyti tamsoje.

��Manai, a� ne�inau, k� tau padarė! Manai, nema�iau tokių �monių daugyb� kartų! Bet �ia�� o!�� tragedijos esmė ta, kad taip pasielgta su tavimi, Venecijos aristokratu! Turtingu, gra�iu, stovin�iu ant brandos slenks�io; tav�s laukė gyvenimas, pana�us į virtin� malonumų, kuriuos būtum galėj�s skinti kaip vaisius nuo kiekvieno tau patikusio med�io! Ak, tragedija, tragedija!�� atsiduso maestro.�� O kas i�tiko jį? Ir visus kitus �ia esan�ius? O gal jie�� tikrų tikriausi i�sigimėliai, suluo�inti ankstyvoje vaikystėje, beje, tokioje, kuri apskritai neverta tapti gyvenimo prad�ia? Ar tau taip atrodo?

O kuo turėjai tapti tu? Pasipūtusiu Broglio povu tame valdingame tu��iagarbių imperijos mieste, perpuvusiame iki pa�ios �erdies? Mantijų ir perukų vyriausybės nariu, vaik�tinėjan�iu pirmyn bei atgal prie�ais veidrod�ius, besigėrin�iu savuoju atvaizdu, kai u� ma�ulytės jų orbitos ribų i�tisas pasaulis... taip, i�tisas pasaulis... o�ia, kyla, slenka pro �alį. O ar �inai, i�didusis, eleganti�kasis jaunasis prince, kad man visi�kai nerūpi tavo prarasta karalystė, tavo akla, taukais apaugusi aristokratija, niūrūs vyrai bei i�sida�iusios �liundros. A� prisigulėjau tarp tų �launų, prisigėriau iki �emės graibymo tame maskarade, kuriuo pavertėte gyvenim�, ir pasakysiu tau, jog visa tai neverta dulkių po mūsų kojomis.

Vis� gyvenim� susiduriu su tais dykaduoniais, į�ūliais, pagedusiais, susirūpinusiais tik aroganti�ku teisės gyventi absoliu�iai beprasmi�k� gyvenim� gynimu, auk��iausi�ja privilegija nedaryti ni�nieko reik�mingo nuo lop�io iki pat kapo!

Bet tavo balsas! Ak, tavo balsas, kuris tapo mano mylimojo Gvido naktiniu ko�maru ir i�varė jį i� proto�� �ia kita kalba! Nes jeigu tu turi bent pus� talento, apie kurį jis man pasakojo, bent pus� tos dievi�kos ugnies, tuomet galėtum paprastus �mones paversti nyk�tukais ir monstrais! Londonas, Praha, Viena, Drezdenas, Var�uva, gali vardinti bet kokius miestus, juk kuriame nors dvokian�io miesto kampe turėjo mėtytis bent vienas gaublys! Nejaugi tu ne�inai, kokia did�iulė Europa, nejaugi tau niekas niekada �ito nesakė?

Taigi visos tos sostinės sukluptų prie�ais tave ant kelių, tav�s klausytųsi tūkstan�ių tūkstan�iai �monių, ne�dami tavo vard� i� operos teatrų bei ba�ny�ių į gatves. Perdavinėtų tarsi mald� i� vieno kontinento pakra��io į kit�, kalbėtų apie tave taip, kaip kalbama apie valdovus, didvyrius, nemirtinguosius!

�tai kuo galėtų tapti tavo balsas, jei leistum jam pakilti i� griuvėsių, kuriuose atsidūrei, jei i�sikapstytum i� kan�ių bei skausmo, ir gr��intum Dievui dovan�, kuri� Jis tau suteikė!

Bet tu priklausai tai senai padermei, kuri nepripa�įsta jokios aristokratijos, i�skyrus save, tiems paauksuotiems kirminams, tunkantiems i� Venecijos valstybės lavono, padermei narsuolių, besinaudojan�ių privilegija nieko, nieko, ni�nieko nedaryti! Ir �tai tu atsisakai vienintelės galios, kuri� pasitelk�s galėtum įveikti bet kurį paprast� vyr�!

Maestro Kavala atidarė Tonijui duris.

��K� gi, daugiau tav�s nebekentėsiu po savo stogu. Nebejau�iu tau jokio gailes�io ir daugiau nebepadėsiu. Be savojo talento, esi tiesiog i�sigimėlis, nėra u� tave niekingesnės būtybės. Eik i� �ia, ne�dinkis lauk! Turi pakankamai lė�ų ir nesunkiai susirasi kit� viet�, kur galėsi mėgautis savo nelaime. 6

Kalnas vėl prabilo.

Tolimas dundesys ritos per mėnulio nutviekstus �laitus�� silpnas, neai�kus, �iurpus garsas, tarytum kylantis i� �emės gelmių. Gilus atodūsis sklido i� visų senų, vingiuotų gatvelių ply�ių ir spragų, perspėdamas, kad kiekvienu momentu �emė gali i�linkti bei sudrebėti, kaip ne sykį yra nutik� praeityje, ir sugriauti lū�neles bei rūmus, dėl �mogui ne�inomos prie�asties i�tvėrusius ankstesnius i�siver�imus.

Visur, balkonuose ir ant stogų, stovėjo susijaudin� �monės. Blausiai ap�viesti veidai krypo į �aibus bei dūmus, kylan�ius į bekra�tį dangų, taip nuostabiai nutviekst� pilnaties, jog atrodė, tarytum u�lietas ne mėnulio, o saulės �viesos. Tonijus leidosi nuo kalvos, kojos pa�ios ne�ė į pla�ias �emutinės miesto dalies aik�tes ir prospektus.

Jo nugara buvo tiesi; jis ėjo lėtai, grak��iai, persimet�s per petį sunkų, �ilku pamu�t� apsiaust�, u�dėj�s rank� ant �pagos rankenos; ėjo taip tvirtai, lyg �inotų, kur eina, k� darys, kas jam nutiks.

Ta�iau skausmas paraly�iavo Tonijų. Atrodė, tarytum galingam ledinio vėjo gūsiui su�ald�ius od�, ūmai pajuto atskiras savo kūno dalis: sustingusį veid�, padėrusias rankas, suragėjusias kojas, nes�moningai ne�an�ias link jūros, link Molo krantinės, dundan�ios po karietų ratais ir pliuma�ais i�puo�tų arklių kanopomis.

Kartkartėmis jis sustodavo, kai nuo�mus drebulys supurtydavo kūn� taip, jog akimirksniui sulinkdavo kojos. Atsisėsdavo ant �emės nesuprasdamas, kur es�s, bet nevalinga dejonė tuojau pat nusk�sdavo minioje, kuri kaskart pagriebdavo jį ir nune�davo į priekį.

Skynėsi keli� pro prekeivius bei i�ne�iotojus, siūlan�ius saldumynus, vaisinius gėrimus bei balt�jį vyn�, klajojan�ius muzikantus ir gra�ias gatvės moteris, u�kliudan�ias jį rankovėmis bei sijonais; jų juokas skambėjo lyg �imtai ma�ų varpelių, ir visa tai panė�ėjo į �vent�, tarsi prie� vulkanui susprogstant bei palaidojant visus po pelenais, �monės staiga nusprendė gyventi taip, tarytum rytojus niekada neateis.

Bet �į vakar� vulkanas nepra�udys nieko. Jis tik pariaumos, spjaudydamasis kar�tais akmenimis bei garais į giedr� dangų, kol mėnulis nuostabiu �vytėjimu �vies į bangas, į visus, kas plaukioja �iltoje jūroje, visus, kas vaik�tinėja pakrante.

�ia buvo tiesiog Neapolis. Tiesiog rojus�� �emė, dangus, Dievas bei �mogus. Ir niekas i� jų visų nelietė Tonijaus.

Jo negalėjo paveikti niekas daugiau, tiktai skausmas, kuris stingdė od�, skverbėsi iki pat kaulų ir taip sukaustė, jog viduje įkalinta siela nugeibo bei nuvyto. Galų gale jis sukniubo ant smėlio į patį Vidur�emio jūros vandenį, susirietė dvilinkas, lyg po paskutinio mirtino smūgio, ir pajuto, kaip vanduo skalauja jį savo �iluma.

Vanduo u�pildė batus, jis �lakstėsi vandeniu veid�, o paskui i�girdo vir�um bangų o�imo savo klyksm�.

Jis buvo ten, ant putoto jūros kranto, ir �velgė atgal, į paauksuotų ratų, pės�iųjų, judan�ių it vaiduokliai, vos lie�iantys kojomis �em�, skambalėliais, plunksnomis bei gėlėmis apkabinėtų arklių knib�dėlyn�. Ūmai pamatė, kaip i� �io srauto, u�pild�iusio vis� platų keli�, it arka juosiantį miest� nuo vieno kra�to iki kito, atsiskyrė ve�imas ir dardėdamas per akmenis pasuko jo pusėn. Ve�ikas nu�oko �emėn, nupurtė Tonijaus apsiaust� ir pla�iu mostu pasiūlė įsitaisyti ant vienos mink�tos sėdynės.

Kurį laik� Tonijus tylėdamas �iūrėjo į jį, �iek tiek apstulbintas neapolieti�kos tarmės.

Jūra plakėsi jam į kojas. Ve�ikas pavedėjo vaikin� toliau nuo vandens, i�rai�kingai demonstruodamas rūpestį puikiais jo drabu�iais. Tonijaus kelnės aplipo smėliu, la�ai �vilgėjo ant nėriniuotos mar�kinių krūtinės.

Netikėtai Tonijus nusijuokė. Jis i�sitiesė ir perrėkdamas bangų o�im� bei gatvės triuk�m� i�tarė sunkiai rankiodamas neapolieti�kus �od�ius:

��Nuve�k mane ant kalno.

�mogus at�oko.

��Dabar? Dabar pat? Geriau va�iuokite ten dien�, kai...

Tonijus papurtė galv�. I�traukė i� piniginės dvi auksines monetas ir įspaudė ve�ikui į rank�. Nusi�ypsojo �iurpia savo jėgomis pasitikin�io, viskam abejingo �mogaus �ypsena bei pasakė:

��Ne. Nuve�k taip auk�tai, kaip tik gali. Dabar. Ant kalno.

Per priemies�ius ve�imas riedėjo pakankamai greitai, ta�iau kelias iki nuo�ulnaus �laito, kur po giganti�ku mėnuliu gra�iai driekėsi sodai ir alyvmed�ių giraitės, pasirodė bes�s ganėtinai ilgas. Vulkano gausmas tolyd�io garsėjo.

Tonijus jau u�uodė degėsių kvap�. Pelenai krito ant veido, skverbėsi į plau�ius. Jis prisidengė burn� ir u�sikosėjo.

Pro melsv� migl� vos matėsi ma�i namukai. Prie atvirų durų sėdintys gyventojai stojosi, pamat� �ok�iojantį ve�imo �ibint� ir tuojau pat vėl sėsdavosi i�gird�, kaip ve�ikas pliauk�i botagu, ragindamas arklį.

Įkalnė vis statėjo, bei statėjo. Pagaliau pasiekė rib�, kai auk��iau eiti arklys nebegalėjo.

Jie sustojo alyvų giraitėje. Toli apa�ioje mirgėjo į mil�ini�k� pusmėnulį pana�aus Neapolio �iburiai.

O paskui pasigirdo gausmas, i� prad�ių silpnas, i�sisklaid�s, bet palaipsniui taip sustiprėjo, jog Tonijus i�g�stingai prisispaudė prie ve�imo �ono. Gausm� u�baigė kurtinantis dundesys, o nu�vitusiame danguje i�kilo mil�ini�kas dūmų stulpas, kurį lygiai perpus dalijo �ėrintis liepsnos lie�uvis.

Tonijus, nu�ok�s ant �emės, liepė ve�ikui skubėti �emyn. �is, rodos, ėmė protestuoti. Neklausydamas jo, vaikinas �engė kelis �ingsnius į �alį, bet tuomet i� krūmų, dengian�ių uolėt� �lait�, i�niro dvi tamsios figūros�� vedliai, dienos metu padedantys �monėms pasiekti vulkano kūgį.

Ve�ikas nenorėjo leisti Tonijui eiti toliau, vienas i� vedlių, rodos, irgi. Bet u�bėgdamas gin�ams u� akių jaunuolis sumokėjo antrajam ir, paėm�s pasiūlyt� lazd�, įki�o laisv� rank� į kilp�, nukarusi� nuo vyro dir�o. Tokiu būdu susiri��s su vedliu, Tonijus nusekė paskui jį į tams�.

I� �emės gelmių vėl atsirito dundesys, lydimas �viesos pliūpsnio. Nu�vito kaip dien�, ir brūzgynuose Tonijus pamatė ma�� namelį bei dar ka�kokį �mogų. Tuojau pat i� oro pasipylė kru�a smulkių akmenėlių, kurie kauk�ėdami krito �emėn. Vienas akmenukas pataikė Tonijui į petį, bet nestipriai.

K� tik pasirod�s �mogus mojavo rankomis.

��Auk��iau eiti negalima!�� �aukė artindamasis prie Tonijaus. Mėnulio �viesoje pro alyvų �akas matėsi suvarg�s veidas ir liguistai i�sprogintos akys.�� Eikite �emyn! Negi nematote, jog �ia pavojinga?

��Pirmyn!�� įsakė Tonijus vedliui.

Bet �is sustojo.

Tuomet �mogus parodė į did�iul� suverstų �emių krūv�, dunksan�i� prie�ais.

��Vakar naktį �ia augo giraitė, tokia pat kaip �i,�� pasakė jis.�� Mano akivaizdoje �emė atsistojo piestu, ir �tai, matote, kas liko. Kopdami auk��iau �aid�iate su mirtimi.

Jis nuklibik��iavo į �alį, kadangi tuo metu vėl pasipylė akmenų kru�a, ir �įkart Tonijus pajuto ant skruosto krauj�, nors ir nepastebėjo jį u�kliud�iusio akmens.

��Eik į priekį!�� liepė vedliui.

�is pasiknaisiojo po savo daiktus. Paskui nutempė Tonijų kelis jardus �laitu auk�tyn. Ir sustojo. Jis ka�k� kalbėjo bei mosikavo rankomis, ta�iau kalno gausmas neleido suprasti �od�ių. Tonijus dar sykį riktelėjo: �Eik!� Bet jam tapo ai�ku, kad nusikamavusio, persigandusio vedlio niekas pasaulyje nebeprivers t�sti kelionės. Neapolieti�ku dialektu jis maldavo Tonijaus sustoti. Kai i�vadavo vaikin� i� dir�o kilpos, ir �is ėmė rop�tis auk�tyn keturpės�ias, kabindamasis rankomis į purv�, vedlys riktelėjo itali�kai, kad berniukas suprastų:

��Senjore, �i�nakt i� kalno i�siver� lava! Pa�iūrėkite ten, į vir�ų. Toliau eiti negalima!

Tonijus atsigulė ant �emės, de�ine ranka prisideng�s akis, o kaire�� burn�. Pro ore kyban�ias pelenų daleles jis galėjo pamatyti silpn� �vytintį sraut�, i�ry�kinusį �laito linij� de�inėje: tenai �emyn tekėjo lava, i�nykstanti beformiuose krūmynuose. Tonijus nejudėdamas, neatitraukdamas akių �iūrėjo į ugnin� up�. I� vir�aus biro pelenai, o paskui vėl ėmė kristi akmenys, trinksėdami į nugar� ir galv�. Jis u�sidengė galv� rankomis.

��Senjore!�� pratisai suriko vedlys.

��Eik i� �ia!�� atsiliepė Tonijus.

Ir neatsisukdamas patikrinti, ar vedlys pakluso, ar ne, spar�iai nuropojo �laitu auk�tyn, kad būtų grei�iau, kabindamasis į �aknis bei apsvilusias med�ių �akas, batų prie�akiais įsirausdamas į mink�t� mas� po kojomis.

Vėl pasipylė akmenys. �itie sprogimai vyko keistu ritmu, bet Tonijus negalėjo jo nustatyti ir nė nemėgino. Jis tiesiog priglusdavo prie �emės, rankomis u�sideng�s veid� bei galv�, ir vėl pakildavo, kai tik tapdavo įmanoma. Ugnis vir�uje ap�vietė dangų net pro tir�t� pelenų debesį.

Vaikin� sustabdė kosulio priepuolis. Jis u�siri�o skarele burn� ir traukė toliau, dabar jau lė�iau. Delnus bei kelius nusėjo sumu�imai ir įbrė�imai, akmenys su�eidė kakt� bei petį.

Kalnas vėl prabilo. I� prad�ių pasigirdo gaudesys, kuris vis stiprėjo ir stiprėjo, kol baigėsi �iurpiu griausmu. Nakties dangus vėl visi�kai nu�vito.

Ir tuomet u� prie�akyje nusidriekusių pusgyvių med�ių Tonijus pamatė pasiek�s giganti�ko kūgio papėd�. Jis stovėjo bema� pa�ioje Vezuvijaus vir�ūnėje.

Ėmė kabintis į �em�, o toji slinko �emyn, smulkūs akmenėliai biro į burn�. Pati �emė judėjo, kildama į vir�ų! Ko�mari�kas driokstelėjimas jį apkurtino. Dūmai ir pelenai sukosi aplink akinan�ios ugnies stulp�, kurio �viesoje matėsi į dangų smingantis auk�tas plikas kūgis. Tonijus vėl pajudėjo į priekį. Lyg atkaklus, nusikamav�s paskutinysis sargybinis, i�tiesė rank� link med�io, stovin�io vos u� keleto jardų auk�tėliau, bet parkrito ir pajuto es�s pamėtėtas į vir�ų, o medis �iurpiai triok�telėj�s perskilo perpus.

Visur vėrėsi ply�iai, i� kurių ver�ėsi kunkuliuojantys garai. Tonijus ėmė pama�u �liau�ti atgal.

Į burn� lindo purvas, prie blakstienų lipo nukrit� lapai. Ta�iau pusiau apakusios akys vis dar regėjo sprogim� primenantį raudon� �ybsnį. Jis i� paskutiniųjų kabinosi į �em�, kuri jį kilojo, vartė nuo vieno �ono ant kito. Vėl sudundėjo, smūgis supurtė vaikin�. Bet nors gerkl� gniau�ė riksmo spazmai, nors rankos kabinosi į akmenis, jis negirdėjo nė menkiausio garso, besiver�ian�io i� sav�s paties, apskritai nejautė savyje gyvybės, nes tapo kalno bei jo viduje riaumojan�io katilo dalimi. 7

Veid� palietė �ilti saulės spinduliai.

Ore tvyrojo begalė smulku�ių dūmų dalelių. Bet ka�kur toli �iulbėjo pauk��iai. Buvo anaiptol ne ankstyvas rytas, o jau po vidurdienio, apie k� bylojo ir saulės padėtis danguje, ir veid� bei rankas glostanti �iluma. Aprim�s kalnas patylom niurzgėjo.

Tonijus k� tik atsimerkė. Ilgai gulėjo nejudėdamas, o paskui suprato, jog �alia stovi �mogus.

Jo siluetas �ydro dangaus fone buvo nery�kus, o pats jis toks sunyk�s, i�bly�k�s, tokiom paklaikusiom i�plėstom akim, jog atrodė lyg atgij�s numirėlis.

Pirm� akimirk� i�sigand�s Tonijus netrukus į�velgė jam u� nugaros nuostabius �alius �laitus, apa�ioje susiliejan�ius su derlinga lyguma, kurioje i�ry�kėjo skais�ių spalvų bei �viesos mozaika�� Neapolis. �alia stovėjo tik vietinis gyventojas, kiek anks�iau i�ėj�s i� savo trobelės perspėti Tonijaus.

Netardamas nė �od�io, �mogus i�tiesė rank�, i�traukė Tonijų i� purvo ir pama�u nusivedė �emyn nuo kalno.

Pasiek�s miest�, Tonijus u�ėjo į vien� i� geriausių Molo vie�bu�ių ir i�sinuomojo brangius keleto kambarių apartamentus. Pasiuntė tarn� krautuvėn �varių baltinių ir pagaliau galėjo nusiprausti.

I�simaud�s įsakė i�ne�ti i� kambario kubil� ir kurį laik� stovėjo prie� veidrodį nuogas, ap�iūrinėdamas save. Paskui apsivilko �varius mar�kinius, rūpestingai i�tiesino apykaklės bei rankogalių nėrinius, u�simovė brid�ius, kojines, u�simetė apsiaust� ir i�ėjo į verand�.

Pusry�iams jam buvo patiekta vaisių, �okolado ir turki�kos kavos, kuri� taip mėgo gerti Venecijoje.

Tonijus atsisėdo gryname ore, �velgdamas į balt� paplūdimį bei �alsvai mėlyn� jūr�.

Jūroje plaukiojo daugybė �vejų val�ių ir laivų, slenkan�ių į uost�.

Tiesiog po veranda plytėjo aik�tė, vadinama Largo, sklidina tos judrios, bruzdan�ios gyvybės, kuri� jau įprato �ia matyti.

Tonijus įtemptai m�stė.

Nors atėjo jo gyvenime retas momentas, kai nebuvo jokio reikalo to daryti.

Praėjo jau keturiolika dienų nuo tada, kai atvyko į Neapolį. Dar keturiolika praleido kelionėje, palik�s atgrasų kambarėlį Flovige. Ir vis� �į laik� jis, ko gero, nė karto rimtai nesinaudojo protu.

Visos jį i�tikusios negandos u�griuvo nepakeliamu sunkumu. Berniukas niekaip negalėjo įsivaizduoti ir apsvarstyti bendro įvykių vaizdo. Tik paskiri aspektai sukosi aplinkui lyg zvimbian�ios musės, pragaro pasiuntiniai, pa�aukti i�varyti jį i� proto, kas jiems beveik pavyko. Draskomas neapykantos, gedėdamas vyro, kuriuo niekada nebetaps, jis prie�inosi kiekvienam sutiktajam ir net sau pa�iam, be jokio tikslo bei be vilties, nieko nei�taisydamas ir nieko nenugalėdamas.

K� gi, visa tai praeityje.

Viskas pasikeitė.

Nors jis dar galutinai nesijautė tikras, kad pasikeitė. Bet po nakties, praleistos Vezuvijaus vir�ūnėje, kai galėjo judėti tik tuomet, jei kalnas nuspr�sdavo jį pajudinti, Tonijus suprato, jog blogiausi, baisiausi dalykai jam jau atsitiko ir dabar liko praeityje.

Svarbiausias �iame pasikeitime tapo suvokimas�� nu�vit�s ne pyk�io įkar�tyje, bet �altai, nei�vengiamai atslink�s pavojaus akimirk��� jis liko vienas, absoliu�iai vienas.

Jis nieko neturėjo.

Karlo įvykdytas neat�aukiamas blogis atskyrė Tonijų nuo visų, kuriuos jis mylėjo. Visi�kai atskyrė. Jis niekada nebegalės gyventi tarp giminai�ių bei draugų. O net jei ir būtų įmanoma, pastarųjų gailestis, smalsumas, pasibjaurėjimas jį tiesiog sunaikintų.

Net jei jam nebūtų u�drausta atvykti į Venecij�, jam niekada neleistų ten grį�ti skausmingas pa�eminimo jausmas. Venecija ir visi, kuriuos jis pa�ino bei mylėjo, prarasti am�iams.

K� gi. �ia paprastesnioji apm�stymų dalis.

Dabar�� sudėtingesnioji.

Andrea jį irgi i�davė. Andrea neabejotinai �inojo, kad Tonijus�� ne jo sūnus. Ir vis tiek privertė tuo patikėti, nuteikdamas Tonijų prie� Karl�, kad berniukas prat�stų Andrea mū�į po pastarojo mirties. Siaubinga, nepakeliama i�davystė.

Bet netgi dabar Tonijus �inojo, kaip Andrea pasiteisintų. Jeigu ne Andrea, kuo jis būtų tap�s? Pirmuoju gėdingos netikėlių vados palikuonimi, savo reputacij� suter�usio aristokrato ir garb� praradusios merginos i� vienuolyno nesantuokiniu vaiku? Koks tuomet būtų buv�s jo gyvenimas? O Andrea nubaudė neklusni� at�al�, kuri nieko daugiau ir nenusipelnė, i�gelbėjo �eimos garb� bei pavertė Tonijų savo sūnumi.

Bet netgi Andrea valia negalėjo daryti stebuklų. Jam mirus namuose jo sukurtos iliuzijos bei tvarka subyrėjo. Senasis Treskis nė karto neleido Tonijui suprasti, kas jo laukia. I�siuntė berniuk� į kov�, pagrįst� vien melu bei pusine tiesa.

Gal �ia galų gale tebuvo klaidingai suprantamas i�didumas? Tonijui nebuvo lemta su�inoti.

Bet dabar jis �inojo ir suprato nes�s Andrea sūnus, o �mogus, padovanoj�s jam istorij� bei likim�, jį apleido, kartu su juo i�nyko jo i�mintis, ketinimai, kurie am�iams tapo nepasiekiami.

Taip, jis prarado Andrea.

O kas liko i� Treskių giminės? Karlas. Karlas, kuris �itaip su juo pasielgė, Karlas, kuriam nepakako narsos jį nu�udyti, bet u�teko gudrumo suprasti, kad dėl Treskių giminės Tonijus niekada niekuo jo neapkaltins.

Sumanu. Bailu, bet labai sumanu. Tasai paged�s mai�tautojas, kuris i� meilės moteriai kadaise grasino savo �eimai nutrauksi�s gimin�, dabar j� kurs remdamasis �iaurumu bei prievarta, nukreipta į nekalt� savo sūnų.

Taigi Treskių �eimos narius jis prarado visiems laikams, ir Andrea, ir Karl�.

Vis dėlto Treskių kraujas ir toliau tekėjo jo venomis. Viduje tebegyvavo meilė tiems Treskiams, kurie i�ėjo anks�iau u� tuodu, tėv� bei senelį, ir tiems, kurie, atėj� vėliau, turės paveldėti tradicijas bei gali� pasaulyje, kur nedaugelis beprisimins Tonijų, Karl� ir Andrea, �į siaubing� neteisybės bei kan�ių raizginį.

Taigi visa tai buvo sunku.

Bet sunkiausioji dalis prie�aky.

Kas laukė Tonijaus? Kas i�plaukė i� �ito chaoso? Kuo pavirto Tonijus Treskis, sėdintis pietų miesto Neapolio verandoje, visi�kai vienas, �velgiantis i� Vezuvijaus paunksnės į nuolatos besikei�iantį jūros pavir�ių?

Tonijus Treskis tapo kastratu.

Tonijus Treskis tapo pusiau vyru, nevisaver�iu vyru, �adinan�iu kiekvieno pilnaver�io vyro paniek�. Tonijus Treskis tapo būtybe, prie kurios limpa moterys, kuri� vyrai laiko be galo erzinan�ia, bauginan�ia, apgailėtina; pajuokos ir begalinių paty�ių objektu, nei�vengiama ba�ny�ių chorų bei operos scenų blogybe, kuri, i�skyrus vikrum�, grak�tum� ir plevenantį bals�, yra tiesiog pasi�lyk�tėtina.

Vis� gyvenim� jis girdėjo �nab�desį i�kastruotiesiems u� nugarų, matė paniekinamas �ypsenas, mirk�iojim�, idioti�kus gestus. Dabar jis puikiai suprato to i�didaus dainininko Kafarelio įnir�į, kai �is stovėjo prie rampos, piktai �aibuodamas akimis į venecijie�ius, sumokėjusius u� galimyb� paspoksoti į jį lyg į rūmų be�d�ion�, atlikinėjan�i� vokalinės akrobatikos triukus.

Dar tarp sienų konservatorijos, prie kurios jis prisiplakė, kaip svetimuose vandenyse kalinys prisiplaka prie avarij� patyrusio kalėjimo laivo nuolau�ų, jisai pamatė, kaip patys savim bjaurisi tie bely�iai vaikai, ragin� jį priimti t� patį �eminantį status�. Jie atslinkdavo naktimis prie Tonijaus kambario durų ir nepaprastai �iauriai �aipydamiesi �nib�dėdavo tamsoje: �Tu toks pat, kaip ir mes!�

Tiesa, jis buvo toks pat, kaip ir jie. Ak, kaip pasaulis visa tai sutvarkė! Santuoka jam neįmanoma, jo pavardė jam nebepriklauso, nebegali jos suteikti nei pa�iai menkiausiai moteriai, nei labiausiai globos reikalingam įvaikiui. Ba�ny�ia irgi niekada jo nepriims, nebent �emiausi gyventojų sluoksniai, bet tik gavus specialų leidim�.

Taigi jis atstumtasis, atskirtas nuo �eimos, ba�ny�ios, bet kokios reik�mingos institucijos �iame pasaulyje, kuris iki tol buvo jo pasaulis, i�skyrus vien�: konservatorij�. Ir muzikos pasaulį, kuriam konservatorija jį parengs ir kuris neturi ni�nieko bendro su tuo, k� Tonijui padarė brolio pasiųsti �monės.

Jeigu neegzistuotų konservatorija, jeigu neegzistuotų muzika, tuomet �i nelaimė i�ties galėjo būti baisesnė u� mirtį.

Bet taip nebuvo.

Kai tuomet gulėjo ant lovos Flovige, ir tasai bravas, Alonsas, priki��s jam prie galvos pistolet� pasakė: �Tavo gyvenimas priklauso tau, pasiimk jį ir ne�dinkis i� �ia�, vaikinas pagalvojo, jog jį i�tik�s pa�eminimas�� baisesnis u� mirtį. �U�mu�kite mane�,�� norėjo i�tarti, bet nė tiek nepajėgė.

Ta�iau �iandien ten, ant kalno, nenorėjo mirti. Juk dar liko konservatorija, liko muzika, kuri net paties did�iausio skausmo akimirkomis skambėjo galvoje�� tyra ir didinga.

Tonijaus veidas ne�ymiai virptelėjo. Jis �velgė į jūros krant�, kur kreg�du�ių pulk� primenantys vaikai �ėliojo bangose.

Tad k� reikia daryti?

Jis �inojo. �inojo jau tuomet, kai leidosi nuo kalno. Reikės atlikti dvi u�duotis.

Pirmoji�� ker�tas Karlui. Tam prireiks laiko.

Mat Karlas pirmiausia, turi vesti, susilaukti vaikų�� stiprių, sveikų vaikų, kurie ramiai sau augs, kol ateis diena, ir jie patys galės vesti bei susilaukti savų palikuonių.

�tai tada jis u�klups Karl�. Ir nesvarbu, ar pats liks gyvas, ar ne. Veikiausiai neliks. Jį pra�udys arba Venecija, arba Karlo pasamdytas �udikas. Bet tik po to, kai jis pri�iups Karl� ir su�nib�dės jam į ausį: �Dabar �ia tik mudviejų reikalas.�

Jis dar ne�inojo, kaip atker�ys. Kai pagalvodavo apie tuos �mones Flovige, apie peilį, klast�, apie neatitaisom� �iaurum�, mirtis atrodydavo pernelyg paprasta ir pernelyg lengva bausmė jo tėvui, per trisde�imt penkerius metus tiek daug patyrusiam bei tiek mylėjusiam.

Tiktai �inojo, kad ateis diena�� ir Karlas pateks jam į rankas lygiai taip pat, kaip pats tuomet pateko tiems �monėms į nagus Flovige. Ateis momentas, ir Karlas geis mirties taip, kaip Tonijus tro�ko tuo momentu, kai bravas pasakė į ausį: �Tavo gyvenimas priklauso tau.�

O jau paskui Karlo sargybiniai galės jį su�iupti, Venecija galės su�iupti, Karlo sūnūs galės su�iupti, nesvarbu. Karlas jau bus susimokėj�s.

Dabar antroji u�duotis.

Jis dainuos.

Dainuos dėl sav�s paties, nes �ito nori, nesvarbu, ar �ia vienintelė galimybė kastrato gyvenime, ar ne. Ir nesvarbu, kad �į pasirinkim� jam numatė Karlas bei pastarojo pakalikai. Jis dainuos, nes jam patinka dainuoti, nes dainuoti trok�ta jo balsas�� vienintelis, lik�s i� viso to, k� kadaise mylėjo.

Ak, kokia nepaprasta ironija! Dabar balsas niekada jo neapleis, niekada nepasikeis.

Pasielgs taip vardan sav�s paties ir paaukos visk�, k� turi, leisis nugabenamas �ios lemties bet kur.

Ir kas �ino, kaip nuostabu visa tai gali būti? Dangi�ka ba�ny�ios chorų didybė, netgi grandioziniai teatrų reginiai, jis nė nedrįso rimtai apie tai galvoti, bet visa tai galėjo suteikti jam vienintel� galimyb� bent akimirk� pabūti �alia Vie�paties angelų.

Saulė �vietė jau auk�tai danguje. Konservatorijos mokiniai senokai nugrimzdo į kaitrų, neramų siestos mieg�.

Bet Largo aik�tėje apa�ioje ir toliau virė gyvybė. Ne�ini laimikiu, grį�o �vejai. O prie tolimosios sienos stovėjo nedidukė scena, ant kurios prie�ais kirban�i� mini� vulgariai gestikuliavo akį rė�iantis Pun�inelas.

Kurį laik� Tonijus stebėjo ilg� jo figūr� ir klausėsi grubaus balso, perrėkian�io mini�, paskui atsistojo ir patraukė į ma�� kambarėlį susirinkti negausios mantos.

Bet nuo Vezuvijaus jis parsine�ė dar kai k�. Buvo tuo įsitikin�s labiau nei visais kitais dalykais. �inojo kuo ai�kiausiai, nors ir negalėjo i�reik�ti �od�iais; �inojo jau tuomet, kai atsipeikėjo ten, ant kalno, veidu pajuto saulės spindulius bei pamatė palinkusį �mogų.

Staiga jis prisiminė Andrea �od�ius: �Tu privalai įsikalti į galv�, kad jau tapai vyru. Elkis taip, tarytum �ia būtų absoliuti tiesa, tuomet ir kiti dalykai atsistos į savo vietas.�

Tonijus prisisegė �pag�, u�simetė ant pe�ių apsiaust� ir dar sykį dirstelėjo į veidrodį, į ten atsispindintį jaun� kūn� bei veid�.

��Taip,�� suku�dėjo,�� įsikalk į galv�, kad esi vyras, ir juo tapsi! Ir tebus prakeiktas tas, kuris pasakys, jog taip nėra!

Egzistavo vienas �ios kliūties įveikimo būdas. Vienintelis. Ir �i� ramybės akimirk�, stovėdamas prie� veidrodį, vaikinas leido sau priimti vis� �tėvo�, Andrea Treskio, kadaise suteikt� gėrį. Pyktis atsitraukė. Neapykanta i�nyko. Aklas įnir�is i�garavo.

Bet liko baimė, kurios neįstengė i�analizuoti, nepaisant proto ai�kumo. �inojo, kad baimė yra. Jautė jos sunkum� taip pat ai�kiai, kaip �mogus jau�ia netoliese liepsnojan�ios ugnies skleid�iam� grėsm�. Bet kartu negalėjo pa�velgti tai baimei į akis, pripa�inti jos.

Nusprendė palikti tai atei�iai. Tarė sau: �A� apie tai negalvosiu, ir pama�u ji atsitrauks.� �i baimė ka�kaip siejosi su stipriais, jaudinan�iais prisiminimais apie Katrin� Lizani, gulin�i� ant pagalvių savo lovoje, apie ma��j� Betin�, jo mergait� i� tavernos, kelian�i� sijonus kajutės tamsoje. Bet, ko gero, baisiausia, kad baimė ka�kaip siejosi su prisiminimais apie motin�, besibla�kan�i� tamsiame miegamajame ir �nab�dan�i�: �U�daryk duris, u�daryk duris, u�daryk duris!�

�ios mintys taip jį u�griuvo, kad Tonijus net u�mir�o ketin�s i�eiti i� vie�bu�io kambarių. Stovėjo susigū��s tarsi k� tik gav�s stiprų smūgį į krūtin�. Bet paskui s�monė pra�viesėjo. Trijų moterų pavidalai i�nyko.

O ten, vir�uje, tarp Neapolio kalvų, blankiomis �viesomis mirguliavo konservatorija, kuri dabar traukė jį tarsi meilu�ė. 8

Tyliam siestos metui dar nepasibaigus, jis į�engė pro vartus ir niekieno nepastebėtas u�kopė laiptais į savo ma��jį kambarėlį, kur beveik niekas nepasikeitė. �velgdamas į kelet� kostiumų, kuriuos ka�kas rūpestingai i�ėmė i� komodos ir sudėjo į jam paruo�t� kelionin� skryni�, Tonijus pajuto bema� ap�iuopiam� �ios vietos ramyb�.

Juodoji tunika gulėjo savo vietoje. Nusimet�s apsiaust�, jis apsivilko tunik�, pakėlė nuo grindų raudon� juost� ir u�sijuos� j�. Tyliai praėj�s pro snaud�ian�ius miegamuosius, nusileido �emyn, prie Gvido studijos durų.

Gvidas nesiilsėjo.

Jis atsitraukė nuo klavesino, veid� u�liejo ūmus įnir�is, kuris visuomet u�griūdavo trukdan�iuosius dirbti. Ta�iau pamat�s prie�ais save Tonijų, neteko �ado.

��Ar a� galė�iau įtikinti maestro suteikti man dar vien� galimyb�?�� paklausė Tonijus.

Jis laukė sunėr�s rankas u� nugaros.

Gvidas tylėjo. Veide atsispindėjo tokia grėsmė, jog akimirksniui Tonijų apniko patys prie�taringiausi jausmai. Bet s�monėje �mėstelėjo suvokimas: tiktai �is �mogus turi tapti jo mokytoju �ia. Mintis, jog jį mokys kas nors kitas, buvo nepakeliama, o kai pagalvojo apie Gvid�, brendantį į jūr� ir ketinantį nusiskandinti, akimirksniui pajuto vis� dvide�imt a�tuonias dienas slėgusio neapsakomo jausmo sunkum�. Jis pasistengė suprasti �irdimi. Jis laukė.

Gvidas mostu pakvietė prieiti ir ėmė kar�tligi�kai vartyti natas.

Ant ma�o stalelio prie klavesino Tonijus pastebėjo stiklin� vandens ir i�gėrė iki dugno.

Dirstelėj�s į natas, pamatė Skarla�io kantat�. Kūrinys ne�inomas, bet Skarlatį jis �inojo.

Gvidas u�grojo į�ang�; jaudulį i�davė ant klavi�ų �ok�iojantys trumpoki pir�tai. Ir tuomet u�dainavo Tonijus, laiku pradėdamas pirm�j� nat�.

Bet jo balsas skambėjo taip galingai, nenatūraliai ir visi�kai nevaldomai, kad tik ypatingų valios pastangų dėka prisivertė toliau judėti auk�tyn bei �emyn pasa�ais, kuriuos mokytojas įterpė į kompozitoriaus tekst�, jį pagra�indamas ir papuo�damas.

Pagaliau ėmė atrodyti, kad balsas susitvarkė, pajuto jau galįs puikiai jį suvaldyti, o baig�s dainuoti, patyrė keist� jausm�: tarytum būtų skrajoj�s ka�kur toli toli ir praleid�s ten labai daug laiko.

Tuomet suprato, kad Gvidas �velgia ka�kur pro �alį. Pro praviras duris įėjo maestro Kavala, ir dabar juodu su Gvidu �iūrėjo vienas į kit�.

��Padainuok dar sykį man,�� papra�ė kapelmeisteris.

Tonijus ne�ymiai gū�telėjo pe�iais. Jis vis dar negalėjo pa�velgti �iam �mogui tiesiai į akis. Nudelb�s �vilgsnį, lėtai pakėlė de�in� rank�, palietė juodos tunikos audinį, tarsi pasitaisydamas paprast� apykakl�. Pasidingojo, lyg apykaklė jį smaugtų, primindama, jog dabar jisai tapo tuo, kuo niekada nebuvo; ir i�syk i�kilo nuo�mūs kaltinimai, kuriuos jam metė �is �mogus.

Rodos, viskas nutiko praeitame am�iuje, ir kadaise i�tarti �od�iai dabar nebeteko reik�mės.

Vaikinas �velgė į dideles maestro rankas, apaugusias juodais plaukais, pir�tus. Paskui nukreipė �vilgsnį į platų juod� odinį dir��, juosiantį sutan�. Ir be jokių pastangų galėjo po ja į�iūrėti nesuluo�int� vyro anatomij�. Pama�u pakėl�s akis jis pamatė, kad maestro veid� ir kakl� dengia melsvi �eriai.

Bet pagaliau sutik�s maestro Kavalos �vilgsnį, Tonijus nustebo.

Kapelmeisteris �velgė �velniai, pagarbiai bei laukiamai. Lygiai taip pat į Tonijų �iūrėjo Gvidas. Abu laukė neatitraukdami nuo jo akių.

Tonijus giliai įkvėpė ir u�dainavo. �įkart puikiai girdėjo savo bals�.

Leido garsams kilti auk�tyn, mintimis sekdamas įkandin be menkiausio mėginimo juos moduliuoti. Paskui atėjo paprastesnių bei jausmingesnių kantatos dalių eilė. Jo balsas skriejo. Ir vien� nenusakom� akimirk� sugrį�o pats tyriausias d�iaugsmas.

Jeigu dabar būtų turėj�s a�arų, būtų pravirk�s nepaisydamas to, kad yra ne vienas, kad jį pamatys kiti.

Balsas vėl priklausė jam.

Daina baigėsi. Tonijus pa�velgė pro lang� į saulės �vies�, besiskverbian�i� pro lapij�. Ir tuomet pajuto u�griūvantį ne�moni�k� nuovargį. Diena buvo �ilta. I� tolo atsklido skirtingų instrumentų, kuriais grojo vaikai, kakofonija.

�alimais atsirado �e�ėlis. Beveik nenorom atsisuk�s, Tonijus pa�velgė Gvidui į veid�.

Bet mokytojas apglėbė jį abiem rankom, ir Tonijus lėtai, nery�tingai atsiliepė į �į apkabinim�.

Staiga prisiminė ka�kokį kit� moment�, kai lygiai taip laikė ka�in k� glėbyje ir jautė t� patį saldų, stiprų, giliai u�maskuot� jausm�. Ne�inia kas tai buvo, ne�inia kada buvo, bet jau liko praeityje.

Maestro Kavala �engtelėjo artyn.

��Tavo balsas nuostabus.

Ketvirta dalis 1

Jau pirm� dien� konservatorijoje i�sikraudamas daiktus, dėdamas į raudonai auksin� komod� kelis mėgstamus kostiumus, statydamas į lentynas knygas (ir suprasdamas, kad giminai�iai i�ties atsiuntė visk�, kas jam priklausė), Tonijus �inojo, jog ant Vezuvijaus įvyk�s virsmas dar turės i�laikyti rimt� i�mėginim�.

Dėl �ios prie�asties jis atsisakė i�sikraustyti i� savo ma�ojo kambarėlio, nors maestro Kavala nedelsdamas pasiūlė pasirinkti bet kuriuos laisvus apartamentus pirmame auk�te. Bet berniukas norėjo likti �ia, kad pro lang� matytų Vezuvijų. Gulėtų naktimis ant lovos ir �iūrėtų, kaip kalnas spjaudo ugnį į mėnulio ap�viest� dangų. Tonijui buvo svarbu visuomet prisiminti ant kalno patirt� suvokim�, k� rei�kia absoliu�ios vienatvės jausmas.

Nes kai ateitis pama�u atskleis tikr� naujojo gyvenimo prasm�, jis privalėjo neatitolti nuo priimtų sprendimų. Jis �inojo dar sulauksi�s nepakeliamo skausmo akimirkų. Ir negalėjo atsikratyti nuojautos, jog kad ir koks ry�tingas pats sau dabar atrodė, kad ir kokias klaikias kan�ias i�kentėjo pastar�jį mėnesį, blogiausi dalykai dar prie� akis.

Ir jis nesuklydo.

Skausmo ilgai laukti neteko, nors kol kas dilgtelėjimai tetrukdavo sekund�. Patirdavo juos popie�io kaitros metu, kai imdavo traukti i� skrynių i�siuvinėtus aksominius apsiaustus. Kadaise vilkėjo juos Venecijoje eidamas į kviestinius vakarus bei puotas. O paskui paėmė į rankas kailiu pamu�t� skraist� ir prisiminė, kaip įsisup�s į j� sėdėjo skersvėjų ko�iamame teatro parteryje, i� kur įtemptai stebeilijo į Kafarelio veid�.

Ir vėl pajuto skausm�, kai tos pa�ios dienos vakar� per vakarien� atsisėdo prie stalo tarp kitų kastratų, nepaisydamas sukrėtimo, atsispindin�io nedraugi�kuose veiduose.

Bet jis visa tai i�tvėrė nutais�s beveik angeli�k� veid�. Linktelėjo bi�iuliams, kerinamai nusi�ypsojo tiems, kurie i� jo juokėsi. Paglostė galv� Paolui, berniukui, kartu atvykusiam i� Florencijos, prie kurio paskui da�nai prieidavo ir kitomis dienomis.

Dėdamasis tokiu pat ramiu, atidavė kapelmeisteriui savo pinigin�. Bet kai �is liepė atiduoti ir �pag� bei durkl�, tik mandagiai nusi�ypsojo ir papurtė galv� taip, lyg nesuprastų itali�kai. Pistoletus? �inoma, jis juos atiduos. Bet �pag�?

��Ne,�� vėl nusi�ypsojo Tonijus.�� Negaliu.

��Tu ne universiteto studentas,�� grie�tai paprie�taravo maestro.�� Ir negali kada panorėj�s ū�auti vietinėse tavernose. Priminsiu tau, jog Lorencas, tasai mokinys, kurį su�eidei, vis dar nesikelia i� lovos. A� nenoriu naujų kivir�ų bei su�alojimų. Būk malonus, atiduok ir �pag�, ir durkl�.

Dar sykį mandagiai nusi�ypsoj�s, Tonijus atsakė apgailestauj�s dėl to, kas nutiko, bet Lorencas įsibrov�s į jo kambarį, taigi buv�s priverstas gintis. Todėl jis negali savanori�kai atiduoti �pagos. Lengvesnio patogaus durklo irgi.

Ir niekas nė nenumanė, kaip jis nustebo, kai maestro Kavala nusileido.

Bet tik lik�s vienas mansardos kambarėlyje ėmė i� to juoktis. Jis tikėjosi, kad savitaiga: �Elkis taip, lyg būtum vyras��� taps jam �arvais, apsaugan�iais nuo pa�eminimo, bet nenumatė, jog �i priemonė veiks ir kitus. Vaikinas tik dabar pradėjo suvokti nuo Vezuvijaus parsine��s elgsenos stilių. Nesvarbu, k� jis jau�ia. Jis elgsis taip, lyg jam nieko nebūtų nutik�, ir viskas bus gerai.

�inoma, jis nuo�ird�iai apgailestavo su�eid�s Lorenc�. Ne todėl, kad berniukas nenusipelnė, o dėl to, jog �is incidentas galėjo sukelti nemalonumų ateityje.

Tonijus vis dar m�stė apie tai, kai praslinkus valandai nuo sutemų prad�ios i�girdo koridoriuje vyresniųjų kastratų balsus�� berniukų, įpareigotų palaikyti tvark� miegamajame. Tų pa�ių studentų, kurie kartu su Lorencu tuomet įsibrovė į Tonijaus kambarį, norėdami pasi�aipyti.

Dabar Tonijus buvo pasireng�s jų pasirodymui. Pakvietė u�eiti ir pasiūl�s butelį nuostabaus vyno i� pajūrio vie�bu�io atsipra�ė, kad neturi taurių nė bokalų. Pasakė greitu laiku �į trūkum� i�taisysi�s ir paklausė, ar sve�iai nei�gertų drauge su juo. Mostu pakvietė atsisėsti ant lovos kra�to, o sau atsistūmė ra�omojo stalo kėd�. Vėl pasiūlė vyno. O paskui dar sykį, matydamas, kad vynas jiems patiko.

Suprantama, jie negalėjo atsispirti.

Pasiūlė taip ramiai ir dr�siai, jog berniukai nė ne�inojo, ar turėtų atsisakyti, ar ne.

Tonijus pirm� kart� juos gerai ap�iūrėjo. O beap�iūrinėdamas pradėjo kalbėti. Kad tyla jų neslėgtų, negarsiai pratarė kelis �od�ius apie Neapolio or�, apie vietos savitum�.

Ta�iau kartu jis anaiptol nesistengė sudaryti �nekaus �mogaus įspūdį, juolab kad i� tiesų toks nebuvo.

Jis norėjo berniukus įvertinti, nustatyti, ar kuris nors liko i�tikimas Lorencui, vis dar nesikelian�iam i� lovos, nes �aizdon pateko u�kratas.

Pats auk��iausias i� apsilankiusiųjų buvo D�iovanis, kil�s i� Italijos �iaurės. A�tuoniolikos metų vaikinas turėjo gan paken�iam� bals�, kurį Tonijus girdėjo Gvido klasėje. �is jaunuolis niekada nedainuos operoje, bet galėtų tapti neblogu jaunesniųjų berniukų mokytoju, o ir daugelis ba�nytinių chorų neatsisakytų jo paslaugų. Mink�tus juodus plaukus perri��s �ilkine juostele, suteikė jiems peruko su kasele form�. Jo akys buvo geros, liūdnos, beveik baik��ios.

Atrodo, jis visai mielai būtų susidraugav�s su Tonijumi.

Antrasis�� �viesiaplaukis Pjeras, irgi �iaurietis, kuris kadaise daug kartų �nyp�tė Tonijui u� nugaros įvairius į�eidimus, kaskart nusisukdamas, tarsi taip sakė ne jis. Bals� turėjo geresnį�� kontralt�, kuris kada nors galėjo tapti puikiu, bet kuriam kol kas ka�ko trūko. Toki� nuomon� Tonijus susidarė pasiklaus�s jo ba�ny�ioje. Galbūt jam trūko aistros, o gal�� vaizduotės. Dabar �is vyrukas ne�ymiai �ypsodamasis gėrė vyn�, o akys i�liko �altos bei įtarios. Bet kai Tonijus kreipėsi į jį, akimoju i�tirpo ir mielai atsakinėjo į u�duotus klausimus. Taigi jam labiausiai trūko dėmesio.

Trumpam jų vizitui baigiantis, Pjeras jau mėgino patraukti Tonijų į savo pus�, stengėsi padaryti jam įspūdį, lyg Tonijus būtų vyresnis (i� tiesų taip nebuvo) arba u�imtų auk�tesn� padėtį.

Ir pagaliau tre�iasis, �e�iolikmetis Domenikas�� tokio rafinuoto gro�io, jog laisvai galėjai palaikyti jį moterimi. Krūtinės l�sta dainavimo i�treniruotų plau�ių bei lanks�ių kaulų dėka buvo plati, net figūros forma irgi priminė moteri�k��� lieknas liemuo ir putloka krūtinė. Tamsios blakstienos bei rausvos lūpos buvo tokios i�rai�kingos, jog atrodė prida�ytos, o �iedais apmaustyti pir�tai�� ilgi ir grak�tūs. Juodi garbanoti plaukai bangomis krito ant pe�ių. Viso pa�nekesio metu Domenikas nepratarė nė �od�io, ir Tonijus sumetė apskritai niekada negirdėj�s jo balso: nei kaip kalba, nei kaip dainuoja. Pasijuto suintriguotas. Domenikas tik neatitraukdamas akių �iūrėjo į jį. Lygiai taip pat, nė nepasikeitusia mina, jis anks�iau stebėjo, kaip Tonijus smogė peiliu Lorencui.

Dabar, paėm�s į rankas vyno butelį, jis pirmiausia nusi�luostė lūpas nėriniuota servetėle, o paskui pa�velgė Tonijui į akis taip, jog �is sunerimo. Atrodė, Domenikas jį vertino ka�in kokiu ypatingu po�iūriu. Ir Tonijus pagalvojo: ��is jaunuolis taip puikiai �ino es�s gra�us, jog �ia net nebelieka vietos tu�tybei.�

Ma�ojoje konservatorijos scenoje statomoje operoje Domenikas turėjo vaidinti pagrindinį moters vaidmenį. Ir Tonijus netikėtai suvokė nekantrauj�s pamatyti, kaip �is berniukas pavirs mergaite. Jis pamėgino įsivaizduoti, kaip korseto rai�teliai suver� Domeniko liemenį, ir staiga taip nuraudo, kad net nebegirdėjo, k� jam sako D�iovanis.

Tuomet nuvijo �alin �ias mintis. O paskui ūmai pagalvojo regįs prie�ais save moterį, kuri u�simovė brid�ius, siekdama jį sutrikdyti. Jis nesmagiai atsiduso. Domenikas sėdėjo �iek tiek palenk�s galv� į �alį. Atrodo, jis �ypsojosi. �vakės �viesoje berniuko oda tapo beveik porcelianinė, o duobutė ant smakro pavertė jį dar labiau gundan�iu.

Sve�iams i�ėjus, Tonijus susim�st�s atsisėdo ant lovos. Paskui u�pūtė �vak�, atsigulė ir pamėgino u�migti. Bet miegas neėmė, ir tuomet mintimis nukeliavo ant Vezuvijaus bei vėl pajuto, kaip dreba �emė.

�i priemonė daugeliui metų tapo kasnaktiniu jo ritualu: susikoncentruoti ir pajusti dreban�i� �em� bei kalno dundesį. 2

Bet i� tiesų t� pirm�jį vakar� Tonijui ne itin reikėjo migdomųjų.

Kit� ryt�, nepaisant mėlynių, likusių po �ygio į Vezuvijų, jis nubudo ypa� pakiliai nusiteik�s ir buvo pasireng�s tuojau pat eiti į Gvido pamok�.

Net konservatorijos spalvos bei kvapai dabar jam atrodė gan patrauklūs. Ypa� į koridorių i�ne�tų medinių instrumentų skleid�iamas aromatas. Patiko jam ir atgyjan�ių klasių garsai.

Mėgaudamasis pa�iais papras�iausiai pusry�iais ir ypa� �vie�iu pienu, jis kaip pakerėtas �iūrėjo į �vaig�des ryto danguje, kurios matėsi vir�um sienos pro valgomojo lang�.

�Oras lyg �ilkinis�,�� pagalvojo jis. Atmosferoje pasklido maloni �iluma. Ji tarytum kvietė pasivaik��ioti nusirengus nuogai.

Toks ankstyvas kėlimasis jį jaudino.

Ir net Gvidas Mafeo jam atrodė labai mielas.

Maestro sėdėjo prie klavesino ir nusmailinta plunksna ka�k� �ymėjosi natų lapuose. Atrodo, dirbo jau kelet� valandų. �vakė bema� baigė degti. Tams� u� lango jau pakeitė ryto prieblanda. Atsisėd�s palaukti ant suolo prie sienos, Tonijus pirm� kart� nuodugniai ap�iūrėjo ma�� klas�.

Tai buvo akmeninis kambarys kietomis grindimis, pridengtomis tik grubiu dembliu. Tiesa, visus baldus�� klavesin�, ra�om�jį stal�, kėd� ir suol��� puo�ė gausūs ornamentai bei �vilgantis emalis, bet �altumo ir oficialumo įspūdis dėl to nesuma�ėjo. Taigi maestro, apsitais�s ilgu juodu drabu�iu, pasiri��s platų balt� kaklarai�tį ir primenantis dvasinink�, �ia puikiausiai derėjo.

�Jis ne visuomet atrodo baisus,�� galvojo Tonijus.�� I� tiesų jis net savoti�kai gra�us.�

Ta�iau Gvido veid� pernelyg da�nai perkreipdavo pyktis, o rudos akys, per didelės tokiam veidui, teikė jam ar�umo. Bet kartu maestro veidas buvo toks judrus bei i�rai�kingas, sklidinas nerimo ir rūpes�io, kad Tonijus negalėjo atitraukti nuo jo �vilgsnio.

Vis dėlto berniukas stengėsi negalvoti apie tai, jog �ia tas pats �mogus, kuris buvo �alia jo Flovige, Feraroje, tame Romos sodelyje, kur juodu apsikabino. Tereikėdavo prisiminti, ir ankstesnė neapykanta vėl sukildavo. Todėl vijo �alin tokias mintis.

Pagaliau maestro padėjo į �alį plunksn�, u�pūtė nebereikaling� �vak� bei prabilo be jokio formalaus pasisveikinimo.

��Tu turi i�ties nepaprast� bals�. Jau u�tektinai esi apie tai prisiklaus�s,�� jis tarsi gin�ijosi su ka�kuo,�� taigi nebesitikėk i� man�s daugiau pagyrimų, kol jų neu�sitarnausi. Per daugelį metų tu įpratai daryti tai, kas tau patinka ir ko i� tikrųjų nesupranti. Tavo atlikimas toks tobulas atrodė tik todėl, kad turi absoliu�i� klaus�, ir dėl to, kad tie, i� kurių i�girdai �ias dainas, jas atliko teisingai. Tu vengei visko, kas tau atrodė sunku, vis ie�kodamas prieglobs�io lengvuose, pasitenkinimo teikian�iuose kūriniuose. Todėl tu nemoki kaip reikiant valdyti savo balso ir turi daug blogų įpro�ių.

Jis nutil�s stipriai persibraukė per garbanotus ka�toninius plaukus taip, tarsi jų nek�stų. Jo plaukai buvo lyg cherubino, kokie �ie vaizduojami praėjusio �imtme�io paveiksluose�� ve�lūs, į vir�ų u�sirietusiais galiukais. Ta�iau atrodė neplauti ir nepri�iūrėti.

��Tau jau penkiolika. Per vėlu pradėti rimtai dainuoti,�� t�sė jis.�� Bet a� pasakysiu tau dabar, kad po trejų metų tu būsi pasireng�s pasirodyti bet kurioje Europos scenoje, jei vykdysi visk�, k� liepsiu. Man nesvarbu, ar tu i� tiesų nori tapti did�iu atlikėju, ar ne. Man tas pats. A� tav�s neklausiu. Tu turi neprilygstam� bals�, todėl padarysiu i� tav�s neprilygstam� daininink�. A� paruo�iu tave scenai, rūmams, visai Europai. O tuomet galėsi daryti, k� tik panorėsi.

Tonijus įtū�o. Jis pa�oko ir pripuolė prie �io pikto plok��ianosio �mogaus, sėdin�io prie klavesino.

��Jūs galėjote man�s paklausti, kodėl a� vakar sugrį�au �ionai!�� rė�ė itin kand�iai bei �altai.

��Niekada su manimi �itaip nekalbėk,�� �yptelėjo Gvidas.�� A� esu tavo mokytojas.

Ir daugiau nieko netar�s i�sitraukė pirm�jį pratim�.

T� dien� jie pradėjo papras�iausiu accentus22.

Tonijui buvo parodytos �e�ios natos kylan�ia tvarka: do, re, mi, fa, sol, la. O paskui tos pa�ios �e�ios natos buvo sudėtingiau i�dėstytos ir virto grak��iai kylan�ia melodija su ma�ais pakilimais bei nusileidimais, kur kiekvien� ton� puo�ė ma�iausiai keturios natos, trys kylan�ios ir viena krintanti.

Visa tai jis turėjo i�dainuoti vienu įkvėpimu, kiekvienai natai skirdamas vienod� dėmesį. Be to, balsius reikėjo tarti itin ai�kiai, o viskas kartu turėjo skambėti skland�iai.

Dainuoti �i� melodij� reikėjo vėl ir vėl, diena po dienos, �iame tyliame tu��iame kambaryje be jokio akompanimento, tol, kol ji ims tekėti i� Tonijaus gerklės natūraliai, lygiai, be menkiausių įkvėpimo po�ymių prad�ioje ir kvapo stygiaus pabaigoje.

Pirm� dien� Tonijui atrodė, kad pratimas i�varys jį i� proto.

Antr� dien�, įsitikin�s, kad monotonija�� tai rafinuotas kankinimo būdas, jis staiga pastebėjo savyje pasikeitim�. Ka�kuri� akimirk� po vidurdienio tarytum sprogo jo irzlumo i�pūstas burbulas. Skutai i�silakstė į �alis tarsi pumpuro lapeliai, ir i� vidurio i�augo did�iulis �iedas.

Tasai �iedas�� tai hipnotizuojantis dėmesys dainuojamiems garsams, plaukimas drauge su jais, lėtas tarsi sapne, suvokimas, jog kaskart atlikinėdamas accentus jis patiria kokį nors nauj�, kerintį aspekt�, nors ir patį nereik�mingiausi�.

Baigiantis pirmajai savaitei, jis jau liovėsi galvoj�s apie įvairiausius u�davinius, kuriuos turėjo i�spr�sti, tik �inojo, kad jo balsas visi�kai persimainė.

Vėl ir vėl Gvidas atkreipdavo jo dėmesį, jog do, re arba mi sudainavo meiliau nei kitas natas. �Ar tu jas myli labiau u� kitas? Privalai jas vertinti vienodai.� Vėl ir vėl Gvidas primindavo: �Legato.� Tai rei�kė: �Junk lėtai, skland�iai.� Gilumas neturėjo reik�mės. Jausmų rai�ka neturėjo reik�mės. Bet kiekvienas tonas privalėjo būti gra�us. Nepakako sudainuoti absoliu�iai tiksliai (Gvidas jau ganėtinai irzliai sakė Tonijui, jog �is turįs Dievo dovanot� absoliu�i� klaus�, bet juk ir Alesandras kadaise jam t� patį sakė), ta�iau reikėjo, kad kiekvienas garsas būtų gra�us pats savaime, tarsi aukso la�elis.

Paskui mokytojas atsisėsdavo ir pareik�davo: �Dar kart�, nuo prad�ių�, ir Tonijus, nekreipdamas dėmesio, kad viskas ribuliuoja akyse, kad ply�ta galva, pradėdavo nuo pirmosios natos ir pama�u įsitraukdavo į pratim�.

Bet tam tikru momentu, vadovaudamasis neklystan�ia uosle, kai i�sekusiam Tonijui skausmas varstydavo vis� kūn�, Gvidas leisdavo u�baigti �į pratim� ir siųsdavo prie ra�omojo stalo mokytis kompozicijos arba kontrapunkto. Bet tik atsistojus.

��Daugiau nebesėdėk prie ra�omojo stalo. Tavo krūtinės l�stai kenkia sėdėjimas. Ir niekada, niekada nedaryk nieko, kas galėtų pakenkti tavo balsui arba krūtinės l�stai,�� ne kart� perspėjo jis.

Ir Tonijus, nepaisant skaudamų kojų, link�iojo, dėkingas u� tai, kad gali bent trumpam u�mir�ti accentus.

Bet tuomet pasirodydavo koks nors jaunesnis mokinys ir imdavo kankintis, atlikinėdamas t� patį pratim�.

Jau nė ne�inia, kiek laiko Tonijus dainavo tuos elementarius pasa�us, kol Gvidas pagaliau pridėjo dvi natas vir�uje bei dvi apa�ioje ir leido dainuoti vis greitesniu tempu, o paskui dar �iek tiek greitesniu. Keturios naujos natos�� tai bent pasiekimas, ir Tonijus sarkasti�kai pastebėjo, jog dabar jam būtinai turi būti leista at�v�sti �į įvykį bei prisigerti.

Gvidas nuleido negirdomis vaikino pastab�.

Bet kaitri� popiet�, kai Tonijus jau buvo pasireng�s sukelti mai�t�, Gvidas ūmai davė jam kelet� k� tik para�ytų arijų ir pasakė, girdi galįs pasinaudoti klavesinu bei paakomponuoti sau.

Tonijus �iupo natas dėkingumo �od�iams dar nespėjus i�siver�ti i� burnos. Jam tai prilygo niurktelėjimui į �ilt� jūr� po vasaros �vaig�dėmis. Tik beveik iki pat galo sudainav�s antr�j� dain�, ūmai suprato, kad Gvidas, �inoma, jo klausosi. O paskui garantuotai pasakys, girdi atlikimas buv�s siaubingas.

Berniukas pamėgino s�moningai pasinaudoti tuo, ko i�moko kartodamas accentus, bet netikėtai suvokė ir iki tol naudoj�s įgytus įgūd�ius. Dainų �od�ius artikuliavo ai�kiai, bet lengvai; dainavimas įgavo naujo sklandumo bei tapo labiau kontroliuojamas, kas nepaprastai palengvino betarpi�k� muzikos suvokim�.

T� akimirk� jis pirm� kart� pajuto savo gali�.

Ir vėl pradėj�s atlikinėti pratimus, daug tvir�iau nei anks�iau valdė bals�. Vėlai vakare, kai jautėsi jau toks pavarg�s, jog susmuko vos pagalvoj�s apie savo kojas, rankas arba mink�t� pagalv�, Tonijui dingtelėjo, kad i� �mogaus pavirto instrumentu, pradedan�iu skambėti, kai kas nors juo u�groja.

Kopiant laiptais, galva buvo visi�kai tu��ia. Atsidūr�s lovoje, staiga suvokė, jog ma�iausiai de�imt dienų nė sykio neprisiminė to, kas jam nutiko prie� patenkant �ionai.

Kit� ryt� Gvidas prane�ė, kad puikaus jo progreso dėka juodu imsis esclamazio. Girdi su bet kuriuo kitu mokiniu toks �uolis neįsivaizduojamas, bet Tonijui jis sudar�s visi�kai atskir� program�.

Taigi esclamazio: lėtas ir absoliu�iai valdomas garso stiprinimas bei silpninimas, pradedant �velniu intonavimu vis stiprinant gars�, o paskui lėtai susilpninant ir �velniai u�baigiant. Arba, atvirk��iai, garsi prad�ia, �velnus garso susilpninimas viduryje, o paskui stiprinimas bei garsi pabaiga.

Apimtis vėl neturėjo reik�mės, pagrindinė u�duotis�� garso tobulinimas. Slinko dienos, o Tonijus atlikinėjo ir atlikinėjo �į pratim� skirtingais tonais, paskui vėl ir vėl grį�o prie accentus.

Ir visa tai skambėjo tylioje, aidin�ioje akmeninėje Gvido klasėje, be klavesino akompanimento, ir vis� laik� maestro buvo itin susikaup�s, tarytum klausėsi garsų, kurių pats dainininkas negirdėjo.

Kartais Tonijus manė neken�i�s �io �mogaus taip stipriai, jog galėtų jam smogti. Jam buvo malonu įsivaizduoti, kaip i� tiesų mu�a Gvid�, o paskui dėl to pasidarydavo gėda.

Ta�iau tarp �ių u�maskuotų pyk�io pliūpsnių Tonijus suvokdavo, kas i� tiesų jį kamuoja. Suvokimas, kad Gvidas neabejotinai jį niekina.

I� prad�ių Tonijus tikino save: �Tokios jo manieros. Jis barbaras.� Bet Gvidas niekada nebuvo juo patenkintas, itin retai elgdavosi mandagiai, o įprastas jo grubumas, rodos, slėpė kur kas gilesn� neapykant� bei nepasitenkinim�. Tam tikrais momentais Tonijus juste jusdavo mokytojo spinduliuojam� paniek�, tarsi tas i� tiesų būtų pasak�s u�gaulų �odį, ir tuomet praeitis kartu su visais ne�moni�kais pa�eminimais i�kildavo i� atminties gelmių.

Tomis akimirkomis, pats virpėdamas i� apmaudo, Tonijus pasiūlydavo maestro vienintelį dalyk�, kurio �iam reikėjo: bals�, bals�, bals�. Paskui, eidamas miegoti, kar�tligi�kai perkratydavo atmintyje vis� dien�, stengdamasis prisiminti bent menkiausi� mokytojo paskatinim�.

Pats to nesuvokdamas, Tonijus įkliuvo į sp�stus, stengdamasis pelnyti Gvido simpatij�, sukelti bent �iokį tokį jo susidomėjim�.

Rytais jis mėgindavo u�megzti pokalbį. ��iandien kar��iau nei vakar, tiesa? Koks spektaklis vyksta konservatorijos teatre? Po kurio laiko a� galėsiu dalyvauti mokykliniuose vaidinimuose? Juk jūs leisite man pamatyti �į spektaklį?�

Gvidas ka�k� burbtelėdavo, bet ganėtinai abejingai. Paskui staigiai pakeldavo galv� nuo popierių bei pareik�davo:

��Taigi �iandien mes kiekvien� nat� i�laikysime dusyk ilgiau nei para�yta, ir a� noriu, kad esclamazio būtų atliktas nepriekai�tingai.

��Ak, kaip visuomet nepriekai�tingai, taip?�� �nib�dėdavo Tonijus.

Bet Gvidas nekreipdavo į �iuos �od�ius jokio dėmesio.

Kartais mokytojas i�leisdavo jį tik de�imt� vakaro, ir tuomet Tonijus girdėdavo esclamazio sapnuose. Ir nubusdavo skambant ausyse �iam skland�iam garsui.

Galų gale jie ėmėsi ornamentikos.

Iki tol Tonijaus jau i�moko valdyti kvėpavim�, ton� bei sutelkti dėmesį į dain�.

Ta�iau melodijos ornamentavimo procesas kur kas labiau įtraukdavo jį patį. Reikėjo ne tik perprasti naujus garsus arba jų kombinacijas, bet i�mokti papildyti jais melodij� savo nuo�iūra.

Pirmasis jo i�moktas ornamentas vadinosi tremolo. T� pa�i� nat� reikėjo dainuoti kelet� kartų. Pavyzd�iui, imti nat� ir dainuoti taip: lia lia lia lia lia ir vėl, visi�kai kontroliuojant garsus bei taip skland�iai, kad �ie persilietų vienas į kit� ir kartu girdėtųsi ai�kūs lyg sprogimų serija smūgiai.

Kai �is ornamentas jau galutinai i�sekindavo smegenis bei kai pavyko pasiekti �iokį tokį natūralum�, pradėjo gludinti trelꠗ greit�, vienu i�kvėpimu atliekam� dviejų gretimų garsų kaitaliojim�.

Po ilgų accentus savai�ių bei t�siamų, sodrių esclamazio natų �is pratimas jam atrodė es�s tikra pramoga. O visi�kas balso įvaldymas teikė dar daugiau malonumo.

Hipnotizuojantis skendėjimas muzikoje kasdien prasidėdavo vis anks�iau ir, rodos, t�sdavosi ilgiau nei praėjusi� dien�. Kartais per vakarines pamokas Tonijus įgaudavo antr�jį kvėpavim�, ir tuos pa�ius pratimus atlikdavo lengvai, kupinas įkvėpimo bei pasiaukojimo.

Jis pats tarytum i�nykdavo, pavirsdavo balsu. Ma��jį kambarėlį gaubdavo tamsa. �vakė mirguliuodavo vir�um �enklais i�marginto lapo, gulin�io prie�ais jį, o garsai, kuriuos girdėjo, atrodė ne�emi�ki, baugino jį patį.

Bet jis t�sė ir t�sė, atkakliai tobulindamas sugebėjimus.

Kartais į klas� įeidavo maestro Kavala bei sakydavo, girdi metas baigti pamok�. Tada Tonijus krisdavo ant suolo ir atsirėm�s į sien� purtydavo galv�. O Gvidas prie klavesino imdavo improvizuoti. Sodrūs, skambūs garsai u�pildydavo kambarį. �iūrėdamas į mokytoj�, Tonijus suvokdavo, kaip i�seko fizi�kai bei dvasi�kai.

Paskui Gvidas tardavo:

��I�eik.

Ir Tonijus, jausdamasis pa�emintas, kopdavo į vir�ų bei akimirksniu u�migdavo.

Atrodė, mokytojas daugiau niekada neleis jam pasimėgauti arijomis, ir netgi kompozicijos valandos buvo sutrumpintos, kad jis vis� dien� galėtų skirti pratimams.

Bet jeigu intonacijose pasigirsdavo bent menkiausia įtampa, Gvidas i�syk siųsdavo berniuk� ilsėtis. Kartais maestro pradėdavo mokyti kitus vaikus, o Tonijus stebėdavo �ias pamokas, susidomėj�s atkreipdavo dėmesį į kitų pasiekimus bei klaidas.

Ir kaskart jis įsitikindavo, kad kitus mokinius Gvidas niekina nė kiek ne ma�iau negu jį. Kartais pajusdavo dėl to malonų nusiraminim�. Bet da�niau susisielodavo, lyg būtų niekinamas pats. O kai Gvidas imdavo mokinius mu�ti, o �itaip nutikdavo neretai, Tonijus nir�te įnir�davo.

Sykį, kai Mafeo prilupo ma��jį Paol� i� Florencijos, Tonijus galutinai pa�ėlo ir tiesiai parei�kė mokytojui, jog �is es�s grubus, nei�auklėtas stor�ievis.

I� visų ma�ylių, da�nai su�adinan�ių jo susidomėjim�, o kartais net gailestį, vienintelio Paolo Tonijus niekada neu�mir�davo. Bet labiausiai jį papiktino nepelnyta bausmė. Gvido vadovaujamas Paolas taip patobulėjo, kiek tik leido berniuko sugebėjimai. Vaikas buvo nutrūktgalvis i� prigimties, linksmas, nuolat besi�ypsantis, ir daugiausia dėl �ių savybių, o ne dėl ko nors kito, u�sitraukdavo bausm�. Todėl Tonijus tiesiog pabalo i� įtū�io.

Bet Gvidas tik nusijuokė.

Ir pateikė Tonijui pratim�, turėjusį tapti visų ankstesnių pamokų kulminacija�� pasa�ų dainavim�.

Reikėjo suskaidyti koki� nors muzikin� fraz� į daugyb� atskirų garsų, i�saugojant jos vientisum� bei tarimo ai�kum�. Pateikdamas pavyzdį, Gvidas panaudojo �odį �sanctus�. Kompozitorius gali i�reik�ti �į �odį dviem natom, beje, antroji bus auk�tesnė u� pirm�. Bet Tonijus turėjo mokėti padalyti pirm�j� nat�, skirt� skiemeniui �sanc�, į septynis ar a�tuonis skirtingo ilgumo bei auk��io garsus ir palaipsniui kilti link antrosios skiemens �tus� natos, kuri� irgi deramai padalyti į septynis ar a�tuonis garsus, o u�baigti visk� skland�ia pradine nata.

Gvido para�yti melizmų bei pasa�ų pratimai buvo tik prad�ia. Vėliau Tonijui reikėjo i�mokti pasiėmus plik� bet kurios kompozicijos schem� skoningai, deramu ritmu j� papuo�ti. Mokinys turėjo suprasti, kada dera stiprinti ar silpninti gars�, kaip ilgai jį i�laikyti, kada suskaldyti pasa�� į skirtingo ar vienodo ilgumo natas ir kiek kelti ar leisti moduliacijas. Be to, visuomet kantatos ar arijos �od�ius artikuliuoti taip, kad, nepaisant rafinuotos ornamentikos, �od�ių prasmė liktų kiekvienam ai�ki.

�tai tokių būtinų pagrindų mokė Gvidas savo ugdytinį. Visa kita daugeliu at�vilgių priklausė nuo jo paties.

Paprastai konservatorijos studentas tokį meistri�kum� įvaldydavo per penkerius metus. Eilinis mokinys kur kas lė�iau pereidavo nuo accentus prie esclamazio, nuo esclamazio prie ornamentų. Bet Gvidas pagreitino mokymosi temp� dėl dviejų akivaizd�ių prie�as�ių: pirma, kad Tonijui netaptų nuobodu, o antra, kadangi Tonijus įveikdavo u�duotis be ypatingo vargo.

Jam pavykdavo tobulinti visus vokalinės technikos aspektus vienu metu, ir Gvidas sugalvodavo berniukui vis sudėtingesnių vokalizių. �inoma, mokytojas turėjo daugyb� senų knygų, para�ytų praėjusio bei �io �imtme�io prad�ios dėstytojų. Bet, kaip ir dauguma mokytojų, jis sudarinėjo savo pratimus �inodamas, ko konkre�iai trūksta Tonijui.

O kai Tonijus įsitikino perprat�s pagrindus, suprato, kad ateityje laukia tik balso tobulinimas pasitelkus įvairius pratimus, jis apsipylė a�aromis nuleid�s galv� ant rankų, padėtų ant klavesino.

Dabar jis jautė tokį protinį ir fizinį nuovargį, kad jam tapo ai�ku: niekada anks�iau dorai nesuvokė, k� rei�kia miego stygius bei i�sekimas. Berniukui visi�kai nerūpėjo, kad Gvidas �iūri į jį kupinas paniekos ir pasipiktinimo.

Jis nekentė Gvido. Taip pat, kaip Gvidas nekentė jo. �Ir tegul! Juk visa tai darė dėl sav�s, savo malonumui.� Staiga Tonijus nepaprastai i�sigando. Jeigu jis �ito neteks, kas jam liks?

Apsvaigo galva tarsi praradus pusiausvyr�, ir netikėtai atmintyje i�kilo tie sapnai, kuriuos i� ryto visuomet u�mir�davo. Rodės, tuoj gali atsiverti ma�os durelės, u� kurių laukė arba ko�maras, arba ne�inomybė. Jis kar�iai pravirko kar�tai trok�damas, kad Gvidas Mafeo dabar i�eitų. �Nagi, i�eik, palik mane bjaurėdamasis! I�eik i� �ia!�

I� tiesų kaip tik maestro jam i�tars jau kit� akimirk�: �I�eik i� �ia!�

��Mano balsas tapo grubus,�� pagaliau pratarė Tonijus.�� Jis nelygus, virpa ir tarsi lū�ta mano gerklėje. A� tei�mokau girdėti, koks jis prastas!

Gvidas piktai �velgė į mokinį. O paskui mokytojo veide visi�kai nebeliko emocijų.

��Ar galiu eiti miegoti?�� su�nib�dėjo Tonijus.

��Kol kas ne,�� atsakė Gvidas.�� Eik į savo kambarį ir apsirenk. �iandien nusivesiu tave į oper�.

��K�?�� Tonijus pakėlė galv�. Jis negalėjo patikėti savo ausimis.�� Mes va�iuosime į miest�, va�iuosime į oper�?!

��Jeigu liausies klykav�s kaip kūdikis, tuomet taip. Taigi grei�iau renkis. 3

Tonijus skriete u�skriejo į vir�ų, �okinėdamas per du laiptelius. Apsi�lakstė veid� �altu vandeniu ir i�sitraukė puo�nų kostium�, kurio nedėvėjo i�vyk�s i� Venecijos. Po minutės jis jau vilkėjo geriausius nėriniuotus mar�kinius, mėlyn� siuvinėt� �vark� ir avėjo batus su sagtelėmis. Prisiseg�s �pag�, vaikinas akimirksniu atsidūrė ant Gvido apartamentų slenks�io pirmame auk�te.

Tik tuomet prisiminė neken�i�s Gvido. Ir nebes�s vaikas, kuris niekada nesilankė operoje. Bet tuojau pat vėl u�mir�o. I� tiesų jautėsi toks laimingas, kad ne visai ai�kiai suvokė, kas vyksta. Ir ka�kodėl norėjosi juoktis.

Tada pasirodė Gvidas, ir Tonijus, įprat�s matyti mokytoj� juodu apdaru, apstulbo. Maestro apsivilko pra�matnų aksominį �okolado spalvos �vark�, idealiai derantį prie rudų akių bei glotniai su�ukuotų plaukų, o po juo apsirengė auksinio �ilko liemen� ir beveik tokius pat kaip Tonijaus nėriniuotus mar�kinius. Jeigu Gvido veide dar būtų nu�vitusi bent menkutė �ypsena, jis neabejotinai būtų virt�s gra�uoliu. Ta�iau mokytojas i�liko niūrus ir nekalbus.

Tonijus viduje susigū�ė pamat�s, koks rū�kanas Gvidas. Ir patylom nusekė įkandin iki pirmos triuk�mingos sankry�os, kur juodu pasisamdė kabriolet�, nuve�usį iki �vento Bartolomėjaus teatro.

Nuostabiai ap�viest� sen� pastat� u�pildė �monės. Kortų lo�imo kambariuose tvyrojo tabako dūmų migla, vyko garsūs pa�nekesiai, o salėje, prie�ais vaik�tinėjan�i� ir plepan�i� publik�, jau vyko vaidinimas. �iame Neapolio teatre paprastai vyko herojinės, tai yra rimtos, operos, skirtos aristokratijai, u�iman�iai pirm�jį auk�t�.

Reginys pavergė Tonijų, tarsi iki �iol nebūtų mat�s tokios prabangos, nebūtų u�aug�s tarp Murano stiklo sietynų ir nemat�s tokios gausybės va�kinių �vakių.

Gvido laikysena tapo i�didi, akyse atsirado blizgesys. Jis atrodė beveik kaip kilmingas senjoras. Mokytojas nupirko ir libretu ir partitūr� ir nusivedė Tonijų ne į triuk�mingas lo�es, o �emyn, į brangesnes parterio vietas, prie�ais pa�i� ramp�. Pirmasis veiksmas dar tik pasiekė vidurį, taigi svarbiausios arijos dar turėjo nuskambėti. Patogiai įsitais�s krėsle, Gvidas pasisodino mokinį �alimais.

�Ar �ia tas pats �vėris, kuris riaumojo ant man�s i�tis� mėnesį?!��� pagalvojo Tonijus, nustebintas bei suintriguotas.

Gvidas paai�kino, kad operoje dalyvauja du kastratai ir miela ma�utė primadona. �Bet senasis eunuchas,�� prana�avo maestro,�� nustelbs visus, ir ne todėl, kad turi nuostabų bals�, o dėl to, kad yra puikus amatininkas.�

Vos kastratui u�dainavus, Tonijų u�būrė jo balso �velnumas.

��Ir �ia ne nuostabus balsas?�� suku�dėjo berniukas.

��Auk�t�sias natas jis paėmė falcetu, nes jo diapazonas nėra didelis. Bet dainininkas taip kontroliuoja bals�, kad tu to nė nepastebėjai,�� paai�kino maestro.�� Kit� kart� pasiklausyk ir suprasi, k� a� turiu omenyje. Be to, �i arija para�yta specialiai jam, �iek tiek sulėtintu tempu, kad atlikėjas galėtų įveikti visas natas. Jam pavaldūs tiktai viduriniai registrai, o visa kita�� gryniausias amatas.

Pama�u Tonijus vis ai�kiau suvokė, kad mokytojas teisus. O primadona pakerėjo visus emocionaliu dainavimu. �Ji u�augo gatvėse,�� paai�kino Gvidas,�� dainavo su klajojan�iais muzikantais kaip tu�. Nors auk�tosios jos natos kėlė virpulį, �emųjų ji apskritai nevaldė. �ios tiesiog nusk�sdavo klavesino garsuose. Matėsi, kad mergina judina lūpas, ta�iau beveik nieko nesigirdėjo.

Jaunesnysis kastratas nustebino puikiu kontraltu. Tonijui nedaug sykių teko girdėti tokį vyri�kos lyties atstovo bals�: �velnų it aksomas, kerintį. Deja, vos tik melodija pakilo auk�tyn, garsas tapo nemaloniai �ai�us, ir visas �avesys tuojau pat i�nyko.

Abu jaunieji dainininkai galėjo pralenkti vyresnįjį savo įgimtos dovanos dėka, bet nė vienas ne�inojo, kaip t� padaryti, taigi būtent senasis kastratas, vėl ir vėl �engdamas prie rampos, priversdavo publik� i� prad�ių pritilti, o paskui pratrūkti aplodismentais.

Ta�iau Gvidas nepasitenkino vien dainavimo nagrinėjimu. Jis kreipė Tonijaus dėmesį į partitūr�, į tai, kokiomis arijomis �i buvo papildyta specialiai vienam ar kitam balsui, į ma�as var�ybas, vykstan�ias tarp jaunojo kastrato ir primadonos. Ir į tai, kaip ramiai stovėjo senasis i�daris, atlikdamas arij�. Juk jeigu būtų pradėj�s mosuoti ilgomis plonomis rankomis, būtų atrod�s kaip tikras juokdarys. Jaunesnysis kastratas traukė publikos akį savo gro�iu ir t� suprasdamas stovėjo it antikos statula. O ma�oji primadona visai nesuvaldė kvėpavimo, ta�iau jos balsas pasi�ymėjo įstabia �iluma.

Kai u�danga nusileido paskutinį sykį, pertraukų metu baltojo vyno kiek padaugin�s Tonijus kar�tai paklausė Gvido, ar �i muzika buvo grynas Skarla�io pamėgd�iojimas, ar visai nauja. Gvidas įtikinėjo, jog muzikoje būta tam tikro originalumo, ir patarė Tonijui klausytis daugiau Neapolio kompozitorių. Juodu patys nepastebėjo, kaip atsidūrė vestibiulyje, suspausti link i�ėjimo judan�ios įsiaudrinusios minios.

Gvid� kalbino vyrai ir moterys; prie pravirų durų viena po kitos priva�iuodavo karietos.

��Kur mes einam?�� paklausė Tonijus.

Jam svaigo galva, ir karietai pajudėjus vaikinas vos neprarado pusiausvyros, o paskui suprato, jog prie�ais sėdi ka�kokia moteris bei juokiasi i� jo. Ji buvo juodaplaukė, pieno baltumo kaklu, bema� nuogais pe�iais, su duobutėmis ant skruostų.

Tonijus vargiai beprisiminė, kaip jie įėjo į vidų. Jis �ingsniavo begaline did�iulių kambarių anfilada, tryk�tan�ia ry�kiomis spalvomis, rodos, tokiomis maloniomis neapolie�ių akiai, pro palei sienas stovin�ius paauksuotus, lakuotus baldus, pro siuvinėtų portjerų dengiamus langus, pro baltu va�ku apvarvėjusias, �velnia �viesa apvainikuotas �vakides, pro �imtus muzikantų, virkdan�ių smuikus, pu�ian�ių auksinius trimitus, u�pildan�ių marmurinius koridorius �ai�ia, bema� nepaken�iama muzika.

Balto vyno padėklai plaukiojo ore. Tonijus pagriebė taur�, i�tu�tino, paėmė kit�. Tarnas su peruku ir �ydru �varku susting�s stovėjo prie�ais jį.

Netikėtai Tonijus pasijuto pasiklyd�s. Gvidas seniai ka�kur dingo, o jį be paliovos kalbino ka�kokios moterys �ia prancūzų, �ia anglų, �ia italų kalba. Viena, gerokai pagyvenusi, i�tiesė ilg� lies� rank�, u�kabino jį riestu pir�tu, prisitraukė ir palietusi skruost� sausomis lūpomis kreipėsi Neapolio dialektu:

��Spindulingasis kūdiki!

Jis i�sivadavo, at�lijo ir pajuto pani�k� i�g�stį. Atrodė, jog aplinkui vien tik tobula moteri�ka oda, vir�um kaspinėlių bei juostų ky�antys moteri�kų krūtų pusrutuliai. Viena moteris taip kvatojo, jog vos neu�duso, abiem rankom prilaikydama gofruotu audiniu pridengtas krūtis, tarsi �ios galėtų i�kristi. �aismingai �vilgtelėjusi į vaikin�, jis paslėpė lūpas u� baltos nėriniuotos vėduoklės, ant kurios buvo pavaizduota baltų ro�ių arka.

Drebėdamas berniukas sustojo prie biliardo stalo. O paskui suprato, kad ant kambario slenks�io stovi i�sek�s, liguistai atrodantis �mogus tokia balta balta oda, jog per j� bema� persi�vietė kaulai. Jis �iūrėjo į Tonijų ir �ypsojosi.

Akimirksnį Tonijus nesuprato, kas prie�ais jį, nors neabejojo mat�s �į �mogų anks�iau. O paskui staiga atpa�ino: �ia buvo mirties vizija, tas pats gyvas numirėlis, kuris stovėjo �alia jo ant Vezuvijaus kalno. Tonijus �engė artyn ir įsitikino, kad �ia i�ties tas pat d�iovininkas, tik �įkart vilkintis auksu siuvinėt� �vark� bei u�sidėj�s pripudruot� peruk�. Pra�matnus drabu�is suteikė jo i�vaizdai neskoningo rėksmingumo ir pavertė pana�iu į vien� i� tų marmurinių statulų, kurias ba�ny�ioje tikintieji aptaiso tikrais drabu�iais.

Įdubusios ir dėl to atrodan�ios neper�velgiamos juodos vyro akys bema� su simpatija stebėjo besiartinantį Tonijų.

Vėl vyno padėklas, siaura taurė rankoje. Tonijus atsidūrė tiesiog prie�ais t� �mogų, ir juodu pa�velgė vienas kitam į akis.

��Gyvas ir sveikas,�� i�tarė vyras nemaloniu kimiu balsu.

Bet staiga, tarsi pervertas skausmo, krūptelėjo bei priglaudė prie lūpų nosin�. Baltus kaulėtus pir�tus juosė �iedai. Vyras �iek tiek susilenk�s atsitraukė atgal, ir tuojau pat i�tisas sijonų sūkurys pasi�iupo jį bei nusine�ė.

��A� noriu i� �ia i�trūkti,�� su�nib�dėjo Tonijus.�� Privalau i� �ia i�trūkti.

Kai dar viena moteris prisiartino prie berniuko, jis nes�moningai pa�velgė į j� taip at�iauriai, jog toji įsi�eidusi at�oko. Vaikinas apsisuk�s nukiūtino į tu��i� valgom�jį, kur jau stovėjo padengti stalai.

Kitame salės pakra�ty prie vieno arkinio lango stovėjo jauna moteris ir �iūrėjo į jį.

Akimirksnį palaikė j� jaun�ja primadona i� operos. Tonijus prisiminė pastarosios balso jausmingum�, ugningas jo auk�tumas. Mintyse i�vydo ma�as krūtis, pakylan�ias jai nemok�i�kai alsuojant. Jį apėmė bema� pani�ka neviltis.

Bet ten stovėjo ne primadona, o visai kita moteris, tokiais pat �viesiais plaukais, mėlynakė, tik auk�ta ir liekna, o jos akys buvo tamsiai mėlynos, gal net pilkos.

Paprasta violetinio �ilko suknelė be jokių rauk�ių ir kaspinų, stulbinamai pabrė�ė jos rankas bei pe�ius. Atrodė, kad ji jau ilgai stebi jį bestovintį �ia ir kad prie� jam įeinant ji verkė.

Tonijus norėjo i�eiti i� kambario. Bet �iūrėdamas į nepa�įstam�j� pajuto susierzinim�, sumi�usį su ka�kokia girta aistra. Toji mergina atrodė tokia lanksti, aplink galv� it aureolė �vytėjo i� dailios �ukuosenos i�sipe�usios purios garbanėlės.

Nesuvokdamas, k� daro, Tonijus nu�ingsniavo prie jos. Ta�iau jį traukė ne tik merginos gro�is. Nepa�įstamoji atrodė visų apleista, stokojanti u�uojautos. �Verkė, verkė,�� galvojo jis,�� kodėl ji verkė?� Tonijus buvo labai girtas. Kluptelėj�s apvertė �vak�, toji u�geso, link lubų nuvinguriavo aitrus dūmelis.

Ūmai jis atsidūrė prie pat nepa�įstamosios ir susi�avėj�s pa�velgė į pilk�vai mėlynas akis, kurios, rodos, �iūrėjo į jį be jokios baimės.

Jokios baimės. Jokios baimės. O kodėl, Vie�patie, jinai turėtų jo bijoti? Tonijus sukando dantis. Neketino jos liesti. Bet vis tiek i�tiesė rank�.

Netikėtai, be jokios prie�asties, jos akis vėl u�pildė a�aros, mergina kar�iai pravirko.

Ir pati padėjo galv� jam ant peties.

Skausmingas momentas. Kupinas siaubo. Mink�ti auksiniai plaukai, lie�iantys jo veid�, kvepėjo lietumi, suknelės i�kirptėje Tonijus matė duobut� tarp krūtų. Jis suprato, jog jeigu dabar pat nei�eis, nei�vengiamai trenks merginai, griebsis kokios nors baisios prievartos, bet vis tiek stipriai, net skaud�iai, spaudė j� glėbyje.

Paskui kilstelėjo merginos smakr� ir u�spaudė jos lūpas savosiomis. Ir tuomet riktelėjusi ji ėmė įnirtingai prie�intis.

Rodos, Tonijus net pargriuvo. Nepa�įstamoji buvo jau toli, toli nuo jo, o jos �vilgsnis prieblandoje atrodė toks nekaltas ir kartu sklidinas tokios vidinės kan�ios, kad jis apsisuk�s galvotrūk�iais i�lėkė i� kambario bei bėgo tol, kol atsidūrė �okan�ių porų spūstyje.

��Maestro,�� murmėjo sukiodamas galv� į kair� ir į de�in�, o kai Gvidas staiga suėmė jį u� parankės, puolė kar�tai įtikinėti mokytoj�, jog jiems jau metas i�eiti.

Ka�kokia senyva moteris link�iojo jam. �alia stovintis �mogus ai�kino, girdi markizė norinti su juo pa�okti.

��A� negaliu,�� papurtė galv� vaikinas.

��Ne, gali, gali,�� visai �alia nuskambėjo tylus Gvido balsas.

Tonijus pajuto maestro rank� ant juosmens.

��Prakeikimas,�� suku�dėjo.�� A� noriu i� �ia i�trūkti... jūs turite man padėti... pasiekti konservatorij�.

Bet jis jau lenkėsi tai senei, bu�iavo rank�. Jos veidas buvo toks malonus, pa�enklintas buvusio gro�io pėdsako, o i�tiesta ranka atrodė be galo grak�ti.

��Ne, maestro,�� �nib�dėjo jis tarsi kliedėdamas.

Moteris lengvai apsisuko ant baltų batelių kulnų. Kambarys skriejo ratu jam prie� akis. Kad tik nesutiktų tos �viesiaplaukės merginos! Jis i�sikraustys i� proto, jei nepa�įstamoji staiga pasirodys, vis dėlto jei tik galėtų jai paai�kinti...

Ta�iau k�?

Kad jis nekaltas, kad ji nekalta.

Juodu stovėjo atsigr�� vienas į kit�, markizė ir jis. Driokstelėjo kadrilis, ir ka�kaip stebuklingai Tonijus �engtelėjo į priekį, nusilenkė partnerei bei energingai pajudėjo i�ilgai ilgos porų linijos, lygiai taip, kaip darė tūkstan�ius kartų, bet vėl ir vėl tam tikrais momentais u�mir�damas, k� dar�s.

Pasirodė Gvidas. Betgi kokios didelės jo akys, pernelyg didelės tokiam veidui!

Ir �tai jis jau remiasi į Gvido rank�, ka�kam ka�k� sako, atsipra�inėja, tikina turįs i�eiti i� �ia, turįs atsidurti savo kambaryje, savo nuosavame kambaryje arba jie prival� dabar u�kopti ant kalno. Taip, u�kopti ant kalno, juk �ia vienintelis dalykas, kurio jis neįstengė sau leisti, tai buvo tiesiog nepaken�iama.

��Tu pavargai,�� pasakė Gvidas.

��Ne, ne, ne,�� papurtė galv� Tonijus.

Jis negalėjo niekam prisipa�inti, bet mintis, jog niekada daugiau negalės atsigulti su moterimi, buvo nepakeliama. Jis norėjo rėkti, dau�yti galv� į sien�. Kur ji, toji mergina? Jis niekada, nė akimirk� netikėjo, kad Alesandras įstengtų taip pasielgti! Juk mama buvo tarsi vaikas, o Bepas... Neįtikėtina! O Kafarelis? K� gi jis i� tiesų darydavo, kai likdavo vienas su jomis?

Gvidas padėjo berniukui įlipti į kariet�.

��A� noriu u�kopti ant kalno!�� įnirtingai kartojo Tonijus.�� Palikite mane vien�! A� noriu ten, a� �inau, k� darau!

Karieta judėjo. Tonijus matė vir� galvos �vaig�des ir lapais apaugusias �akas, palinkusias taip �emai, lyg norėtų jį paliesti, jautė veidu �ilt� briz�. Jeigu dabar būtų pagalvoj�s apie Betin�, apie meiliai susipynusias jos rankas bei kojas, apie �ilko �velnumo jos �launų od�, būtų pakvai��s. �U�drauskite man! A� neįkelsiu ten kojos, kol... o tuomet...�

Jis u�griuvo ant Gvido. Juodu stovėjo prie konservatorijos vartų, ir Tonijus pasakė:

��A� noriu numirti.

�Geriau jau mirti, nei atskleisti tau savo skausm��.

Tuomet jis vėl i�girdo tėvo bals�: �Elkis kaip vyras�.

Lipdamas laiptais į savo kambarį, Tonijus jau nieko nebejautė. 4

Dabar, kai Gvidas matydavo, jog Tonijus pernelyg pavarg�s ir negali dirbti, sugalvodavo jam kokį nors atlygį. Arba juodu va�iuodavo į oper�, arba Tonijus gaudavo i� jo paprastų arijų, kuriomis galėdavo mėgautis savo malonumui. Apmulkinti Gvid� buvo neįmanoma. Jis �inojo, kada mokiniui i� tiesų reikia poilsio. Sykį ankstyv� vakar�, kai Tonijų apėmė itin niūri nuotaika, Gvidas i�sivedė vaikin� i� klasės ir palydėjo į konservatorijos teatr�.

��Sėskis �ia. �iūrėk bei klausykis,�� pratarė palikdamas mokinį galinėje eilėje, kur �is pagaliau galėjo i�tiesti maud�ian�ias kojas.

Tonijų ir anks�iau gerokai intrigavo i� �ios salės sklindantys garsai.

Dabar pasijuto maloniai nusteb�s, kai pamatė �ia tikr� nediduk� teatr�, prabangų kaip Venecijos rūmuose.

Buvo �ia ir lo�ių auk�tas, dengiamas smaragdų �alumos u�uolaidų, o arka vir�um scenos �ėrėjo paauksuotais ornamentais bei angeliukais.

Orkestro duobėje tilpo ma�daug dvide�imt penki muzikantai (�is skai�ius kėlė pagarb�, juk kartais net ir did�iajame operos teatre orkestr� sudarydavo ne daugiau). Visi jie dabar repetavo kiekvienas sau, nekreipdami dėmesio nei į gamas dainuojan�ius dainininkus, nei į kompozitorių�� student� Loretį, susirūpinusį dėl to, kad nespės parengti spektaklio iki pirmojo pasirodymo, įvyksian�io po dviejų savai�ių.

I�gird�s Lore�io rypavim�, Gvidas stabtelėjo prie durų, trumpai nusijuokė ir pasakė Tonijui, jog viskas vyksta skland�iai.

Tonijus tarytum pabudo i� miego, nes ant lentos, kur puikavosi kreida sura�yti atlikėjai, pamatė Domeniko vard�, to dailaus berniuko�� ne berniuko, o silfo�� kurį pastaruoju metu pastebėdavo tik per vakarien� prie stalo.

Kiekvien� kart� pagalvoj�s apie �i� sal� arba apie būsim�jį vaidinim�, jis prisimindavo Domenik�.

Ir �tai kompozitorius papra�ė visų dėmesio.

Pertrauka baigėsi, ir po keleto minu�ių teatre įsivie�patavo tyla. O po akimirkos muzikantai u�grojo uvertiūr�.

Tonijų priblo�kė garso spalvingumas. �ie jauni muzikantai grojo geriau u� Venecijoje girdėtus profesionalus, o kai scenoje pasirodė pirmieji dainininkai, jis suprato, jog konservatorijos studentai pasireng� pasirodyti bet kurioje Europos scenoje.

Neapolis, be jokios abejonės, buvo visų pripa�inta muzikinė Italijos sostinė, nors venecijie�iai paprastai �aipydavosi, i�gird� k� nors pana�aus. Ir t� akimirk�, jusdamas maloni� ramyb�, klausydamasis nuostabios, gyvybingos muzikos, Tonijus pagalvojo: �Neapolis�� mano miestas�.

Jis jautė did�iulį palengvėjim�. Po tiekos stovėjimo valandų įskaudusias kojas u�liejo beveik malonus sunkumas. Ir palink�s prie u�apvalinto, rai�iniais puo�to ir �aliu aksomu aptraukto priekyje stovin�io krėslo atlo�o, vaikinas apsikabino jį rankomis bei pasidėjo smakr�.

Pasirodė Domenikas. Ir nors berniukas vilkėjo paprast� juod� tunik�, apjuost� raudona juosta, jis tarytum pavirto moterimi, kurios vaidmenį atliko. Kiekvienas lengvas jo judesys dvelkė grak�tumu, dėl ko Tonijus staiga susinervino ir įsitempė.

Bet tuomet jį u�valdė Domeniko balsas. Auk�tas, tyras, be menkiausių falceto po�ymių. �io soprano diapazonas buvo i�ties fenomenalus, o sklandi garsų jungimo maniera privertė Tonijų susigėsti dėl apgailėtino savojo accentus atlikimo.

��Tokiam balsui negali likti abejingas,�� i�kvėpė jis, kai Domenikas baigė dainuoti ir pasitraukė.

Bet kadangi vyko tik repeticija, dainininkas nei�ėjo, o liko stovėti scenos pakra�tyje, susting�s tokia grak��ia poza, tarytum atsirėm�s į or�. Ūmai jo �vilgsnis perskrodė sal� ir įsmigo į Tonijų.

Tonijus taip įsistebeilijo į kampuot� berniuko figūrėl�, įdubusius skruostus ir gilias juodas akis, jog nė nepastebėjo, kaip ka�kas prisiartino.

Netikėtai �mogaus �e�ėlis u�stojo �vies�. Jis pakėlė galv�, vos tik nutilo muzika ir teatre įsivyravo tyla.

Prie�ais stovėjo Lorencas�� kastratas, kuriam prie� mėnesį bakstelėjo peiliu u� tai, kad ty�iojosi i� jo.

Tonijus suakmenėjo.

Paskui lėtai atsistojo. �vilgsnis atsargiai slystelėjo vaikinu, kuris buvo auk�tesnio ūgio u� Tonijų. Tamsaus gymio, juodaplaukis, grubokos i�orės. Beje, jo, kaip ir daugelio kitų kastratų, skruostai �vietė raudoniu, nors veidas buvo gan nei�rai�kingas.

Jis neatplė�damas akių spoksojo į Tonijų. Repeticija nutrūko.

Tonijus neturėjo jokio ginklo. Nepaisant to, linktelėjo Lorencui ir lėtai pakėlė rank� prie dir�o, lyg norėtų i�sitraukti �pag�. O paskui vėl nuleido, tarytum ketintų ky�telėti po tunika ir i�siimti durkl�. Judesys buvo tikslus, apskai�iuotas.

Bet berniukas tarsi nieko nepastebėjo. Įsitemp�s kaip styga, sugniau��s prie kūno priglaustų rankų kum��ius, į Tonijaus linktelėjim� jis atsakė kreivu �ypsniu.

Ma�ame teatre nesigirdėjo nė vieno garso.

Ir tuomet Lorencas atsargiai atsitrauk�s atgal apsisuko bei i�ėjo.

Tonijus liko susim�st�s stovėti. Jis tikėjosi sulauksi�s i�puolio. Bet padėtis buvo blogesnė. Lorencas ketino jį u�mu�ti.

T� patį vakar�, Gvidui leidus, Tonijus i�vyko i� konservatorijos į miest� parsigabenti spynų meistro ir įsistatė į kambario duris u�rakt�. Nuo �iol visada ne�iojosi u� dir�o u�ki�t� durkl� ir, kur beeitų, niekada neprarado budrumo. Naktį kopdamas laiptais nuolat sustodavo, įsiklausydamas bei įsi�iūrėdamas į tams�.

Ta�iau baimės nejautė. O suprat�s prie�astį nuraudo. Jis nebijojo Lorenco, nes �is buvo tik kastratas!

Vaikinas krestelėjo galv�, kad pra�viesėtų mintys. Nejaugi kaip tik to ir tikėjosi Karlas? Kad Tonijus taps nepavojingu i�dariu?

Staiga taip suskaudo smilkinius, jog norėjosi suspausti galv� delnais. Jis ne�inojo, kaip jį paveiks metai ir kaip jau paveikė t� tamsiaplaukį berniuk�, kuriam taip beatodairi�kai smogė peiliu, kai jautėsi it į kamp� įvarytas �vėris. Bet ar jis galėjo tikėtis i� jo ma�iau, nei tikėjosi i� sav�s?

Laikas slinko, ir vaikinas suvokė netgi norįs, kad Lorencas jį u�pultų. Įdomu, kaip viskas įvyks?

Galvodamas apie tai, jautė keist� jaudulį, ypa� prisimindamas momentus, kai savo jėg� prie�pastatė kitų jėgai, bet ne tuos smūgius, kurie parblo�kė jį Flovige, o moment�, kada bema� visai i�sivadavo. O paskui, nuvij�s bereikalingus prisiminimus, �altai, abejingai pagalvojo: �Kai taip nutiks, a� būsiu pasireng�s.�

Bet artimiausiomis savaitėmis nieko nenutiko, tik Lorencas pakeitė savo viet� prie bendro stalo, kad Tonijus galėtų matyti grėsming� jo �ypsen�.

Gvido pamokos vyko visuomet pagal t� patį įprast� modelį, periodi�kai pra�ysdamos nuostabiomis ma�utėmis pergalėmis. Gvidas elgėsi dar �al�iau nei visada, ta�iau vis da�niau kur nors ve�davosi Tonijų vakarais.

Juodu lankėsi komi�kose operose, kurios Tonijui patiko labiau, nei tikėjosi (kadangi jose retai dalyvaudavo dainininkai kastratai), ir tos pa�ios tragi�kos operos spektakliuose �vento Bartolomėjaus teatre.

Ta�iau po to pirmojo karto Tonijus nebelydėdavo Gvido į puotas bei kviestinius vakarus. Prie�as�ių maestro taip ir neatspėjo. Atrodė dėl to �iek tiek nusimin�s. Jis �altai tvirtino, girdi tokios pramogos Tonijui i�eitų į naud�. Bet �is atsakydavo es�s pavarg�s arba kad jam naudingiau būsi� pasimokyti. Gvidas gū�telėj�s pe�iais nusileisdavo.

Tokių ma�ų gin�ų metu Tonijų mu�davo kar�tis ir krėsdavo �altis. Tereikėjo pagalvoti apie gausyb� moterų, besisukiojan�ių tokiose puotose, ir jį i�syk imdavo smaugti baimė. O paskui neju�ia pradėdavo galvoti apie Betin� gondoloje. Prisiminimas i�kildavo taip ry�kiai, jog bema� jausdavo valties supim�, vandens kvap�, kvėpuodavo Venecijos oru ir vėl patirdavo ma�o, plaukuoto ply�elio tarp Betinos kojų drėgm� bei �ilum�, neįtikėtinai �ilkin� od� vidinėje �launų pusėje, kur kartais priglusdavo skruostu.

Tokiais momentais jis patylom i�tiesdavo nugar� ir �velgdavo pro karietos lang�, tarsi skendėdavo filosofiniuose apm�stymuose.

Sykį naktį grį�damas i� teatro Tonijus pagalvojo tarp konservatorijos sienų niekada nebūsi�s visi�kai saugus. Turint omeny, jog Lorencas kaskart pasitikdavo jį grėsmingai �ypsodamasis, beliko stebėtis, kad tokia mintis nedingtelėjo gerokai anks�iau.

Vis dėlto tie vakarai Tonijui rei�kė be galo daug. Jis mylėjo neapolieti�k� teatr�, visi spektaklių niuansai jam buvo svarbūs. Kartais po kelių vyno taurių jis tapdavo gan �nekus, ir juodu su Gvidu įsikar��iav� nuolatos pertraukinėdavo vienas kit�.

Bet kartais Tonijų persmelkdavo gluminantis įvykių keistumo suvokimas. Judviejų su Gvidu bendravimas da�niausiai panė�ėjo į prie�prie��. Tonijus i�likdavo tiek pat i�didus, kiek Gvidas�� paniur�s.

Vien� naktį juodu va�iavo atviru ekipa�u palei jūr� jusdami �ilt�, drusking� or�, Gvidas atkim�o nusipirkt� vyno butelį, o �vaig�dės giedrame danguje, rodos, kybojo itin �emai ir �ėrėjo ypa� skais�iai... Staiga Tonijus suprato nebegalįs k�sti tarp jų tvyran�io �altumo. Jis �iūrėjo į Gvido profilį baltų putų fone ir galvojo: ��is grubus tironas nelengv� mano gyvenim� paver�ia dar sunkesniu, nors vos keliais pagyrimo �od�iais galėtų jį palengvinti. Bet tuo pat metu regiu prie� save dailiai pasipuo�usį senjor�, kalbantį su manimi taip, lyg būtume svetainėje besi�neku�iuojantys geri bi�iuliai. Gvidas�� tai du skirtingi �monės.� Tonijus atsiduso.

O maestro, atrodo, nesuprato, apie k� galvoja mokinys. Tyliu balsu jis pasakojo vaikinui apie nuo d�iovos mir�tantį talenting� kompozitorių Pergolezį, kuris taip ir neatsigavo po to, kai buvo i�juoktas Romoje per savo pirmosios operos premjer�.

��Romos publika�� blogiausia i� visų,�� atsiduso Gvidas.

O paskui pa�velgė į jūr�, tarsi pamet�s mintį. Bet po kurio laiko papasakojo, kaip Pergolezis, jo bendraam�is, prie� daugelį metų įstojo į Jėzaus Kristaus varg�ų vaikų konservatorij�. Ir jeigu jis pats, Gvidas, reikiamu laiku būtų pasinėr�s į muzikos kūryb�, dabar jam, ko gero, nebereikėtų nerimauti dėl Romos publikos.

��O kodėl jūs nesigilinote į kūryb�?�� paklausė Tonijus.

��A� tapau dainininku,�� burbtelėjo Gvidas.

Tada Tonijus prisiminė ugning� maestro Kavalos kalb�, pasakyt� t� pa�i� naktį, kai jis kopė į kaln�. Vaikinas susigėdo dėl to, kad j� u�mir�o. Jis tiek daug galvojo apie save, savo skausm�, savo pasveikim�, ma�as savo pergales, jog beveik niekada nesusim�stydavo apie visuomet �alia esantį �mogų. �Gal kaip tik todėl jis man�s neken�ia?�

��Ta muzika, kuri� da�nai duodate man... Juk ji jūsų, taip?�� paklausė Tonijus.�� Ji tiesiog nuostabi!

��Tu neturi teisės vertinti mano muzikos!�� staiga supyko Gvidas.�� A� pasakysiu tau, ar muzika yra gera ir ar gerai tu dainuoji!

Tonijus pajuto apmaud�. Jis gerokai siurbtelėjo vyno, o paskui be perspėjimo impulsyviai apkabino Gvid�.

Maestro įtū��s grubiai jį atstūmė.

Bet Tonijus juokdamasis gū�telėjo pe�iais.

��Sykį jūs mane apkabinote, ne, dusyk, pamenate,�� pasakė jis.�� Taigi ir a� noriu kartais jus apkabinti...

��Kurių galų!�� u�riaumojo Gvidas.

Jis i�plė�ė butelį Tonijui i� rankų ir gurk�telėjo vyno.

��Todėl, kad a� nejau�iu jums paniekos, kaip kad jūs niekinate mane. Mano asmenybė nėra tokia susidvejinusi.

��Niekinu tave?�� suniurzgė Gvidas.�� Asmeni�kai tu man apskritai nerūpi! Mane domina tik tavo balsas! Ar tu patenkintas?

Atsi�liej�s į odinės sėdynės atlo��, Tonijus nukreipė �vilgsnį į dangų. Nuotaika galutinai sugedo. �Kas man darbo, k� jau�ia �itas stor�ievis? Kodėl privalau jį mylėti? Kodėl negaliu tiesiog imti tai, k� jis man duoda?..� Paskui vaikinas pajuto drebulį, perspėjantį apie atslenkantį sen� skausm�, ir norėdamas u�simir�ti pradėjo galvoti apie k� tik girdėt� oper�, apie įvairias smulkias muzikines problemas, apie bet k�, kad tik negalvotų apie vienatv�, kuri� staiga pajuto. Akimirk� pasirodė, jog jo gyvenime apskritai niekada nebuvo did�iulio namo Venecijoje, kur gyveno su tėvu, motina bei mokytojais, sudariusiais toki� svarbi� jo gyvenimo dalį, ir... Buvo tik Neapolis, �i jūra, �itie dabartiniai jo namai.

Po poros dienų, baigiantis itin nesėkmingai kaitriai dienai, Gvidas prane�ė Tonijui, jog �is galėsi�s sudainuoti nedidel� partij� konservatorijos operos chore.

��Bet juk opera įvyks jau rytoj vakare!�� i�sigando Tonijus, kartu pa�okdamas i� d�iaugsmo.

��Tau reikės sudainuoti tik dvi eilutes pabaigoje,�� nuramino Gvidas.�� I�moksi per sekund�. Tau bus naudinga jau dabar i�mėginti save scenoje.

Tonijus nė svajoti nedrįso, kad viskas nutiks taip greitai.

Atsidūr�s u�kulisiuose, nesitvėrė savam kailyje, nespėdamas su�iūrėti visko, kas dedasi aplinkui. Dirs�iojo į grimo kambarius, kur ant staliukų stovėjo pudrinės bei skaistalų indeliai, pagarbiai ir baimingai �velgė į did�iul� da�ytų arkų eil�, lėtai virvėmis keliam� į juod� tu�tum� vir�um scenos, o paskui be garso leid�iam� �emyn. Did�iulėje erdvėje u� galinės u�dangos gulėjo sukrautos kitų operų dekoracijos, primenan�ios Tonijui begalinį painų labirint�. Jis aptiko auksin� kariet�, nusagstyt� popierinėmis gėlėmis, ir perregimus audinius, ant kurių matėsi vos pastebimi �vaig�d�ių bei debesų pėdsakai.

Pro �alį bėgiojo berniukai, ne�ini �pagomis, aukso spalvos kartoninėmis urnomis, pilnomis popierinių lapų.

Ir vos prasidėjus repeticijai Tonijus apstulbo matydamas, kaip i� chaoso atsirado harmonija, prie� akis nukirbėjo atlikėjų virtinė, orkestras energingai driokstelėjo akompaniment�, viena nuostabi arija keitė kit�, o balsai stulbino virtuozi�kumu.

Kit� dien�, neįstengdamas įveikti jaudulio, jis vos begalėjo sutelkti dėmesį į savo pratimus, kol pagaliau Gvidas paliko tik tas dvi eilutes, kurias reikėjo sudainuoti chore.

Tik likus valandai iki u�dangos pakėlimo, Tonijus pamatė visus atlikėjus su teatro kostiumais.

Publika jau rinkosi. Pro vartus viena po kitos va�iavo karietos. Koridoriuose girdėjosi linksmi balsai, visur degė �vakės, �venti�kai su�ildan�ios pastat�, atgaivinan�ios ni�as ir u�kaborius, kuriuos paprastai slėpdavo vakaro sutemos. Did�iojoje svetainėje susirinko vietinė diduomenė, atvykusi pasi�iūrėti ateityje i�garsėsian�ių dainininkų bei kompozitorių pasirodymo.

Tonijus nuskubėjo į u�kulisius, ir tuomet ka�kas jį sustabdė. Jam teko kareivio vaidmuo, todėl vilkėjo vien� i� spalvingiausių savo venecijieti�kų �varkų�� raudon�, siuvinėt� auksu, papuo�t� juostele, pagal praėjusio �imtme�io mad� besileid�ian�i� nuo peties iki �pagos rankenos.

��Sėskis �ionai,�� i�girdo jis moteri�k� bals� ir pamatė prie sienos ma�� stalelį su veidrod�iu.

Tuojau pat ant jo pabiro tiek pudros, jog juodi plaukai įgavo balt� spalv�. Jis krūptelėjo, kai vikrios rankos palietė veid�, ir kaip pakerėtas įsistebeilijo į savo atvaizd�, grimavimui pasibaigus.

Storai juodai apved�iotos nuosavos akys kartu ir linksmino, ir erzino.

Ta�iau visi veidai aplinkui buvo tokie pat i�da�yti.

Dirstelėj�s pro ply�elį scenos pakra�tyje, Tonijus pamatė, jog lo�ės jau pilnos: visur vien balti perukai, brangenybės, �vilgantis atlasas ir tafta. Tonijus at�lijo apimtas nesuprantamo jaudulio, pasijut�s keistai pa�eid�iamas.

Negali būti, kad jis pasirodys �ioje scenoje prie�ais visus tuos vyrus bei moteris, kurie vos prie� �e�is mėnesius... Jis sustojo ir u�simerkė. Reikia įsakyti rankoms bei kojoms nevirpėti, liepti �ird�iai taip pa�ėlusiai nesidau�yti! Bet a�arų sutramdyti jam nepavyko.

Gerai, kad jį tuojau pat įtraukė veiklos sūkurys, siautėjantis u� u�dangos. Veidrodyje tolėliau jis pamatė berniuk��� save, i� pa�iūros tokį nekalt�, jaun�, tokiu pat romiu veidu, kaip tų vyrų baltais perukais, kurie �velgė į jį i� portretų. Ir vos jo lūpas palietė �ypsena, vidinis skausmas i�garavo, tarsi paklus�s komandai. �Turbūt kaskart,�� pagalvojo jis,�� bus vis lengviau.�

Tonijui i�ties patiko viskas, kas dėjosi aplink. Ir jeigu tam tikrais momentais pajusdavo pa�eminim�, �is jausmas panė�ėjo tik į prislopint� bosinės stygos gars� gra�esnės, galingesnės muzikos fone. Jis palietė pripudruot� veid�, paskutinį kart� �vilgtelėjo į savo atspindį tolimame veidrodyje, nusi�ypsojo pla�iau bei ramiau nei pirm� kart�, o paskui nukreipė �vilgsnį į �alį.

Maestro Kavala �murk�telėjo į u�kulisius ir abiem rankom apkabino k� tik pasirod�iusi� jaun� deiv� ant nugaros krintan�iomis baltomis garbanomis, porcelianine oda, �iek tiek parausvintais skruostais, toki� trapi� bei nuostabi�, jog pa�velgus į j� Tonijui u�gniau�ė kvap�.

Rodos, i�tis� am�inyb� jis �iūrėjo į �i� pra�matni� lėl�, kol nustėr�s susiprotėjo, jog scenoje negalėjo pasirodyti moteris. �ia buvo Domenikas!

Maestro Kavala davė jam paskutiniuosius nurodymus. Tamsios Domeniko akys slystelėjo į �alį ir �iek tiek i�siplėtė pastebėjusios Tonijų. Rausvos lūpos tuo pat metu be galo dailiai i�linko.

Bet nustėr�s Tonijus neįstengė atsakyti nė menkiausiu judesiu. Tik i�pūt�s akis �iūrėjo į liekn� liemenį, ro�inius rauk�ius, kurie vis platėjo artėdami prie krūtinės, ir vos pastebim� ma�� duobut� tarp rausvo kaspino suspaustų nuostabių i�kilumų. �Tai neįmanoma!��� tvink�iojo galvoje mintis.

Ir tada, abiem rankom suėm�s pūstus balto atlaso sijonus, Domenikas, nu�narėj�s pro maestro, visų akivaizdoje pabu�iavo Tonijų į skruost�. �is at�oko lyg nudegintas. Visi nusijuokė.

��Na, pakaks!�� sudraudė maestro.

Domeniko negalėjai atskirti nuo moters! Nepaprastai grak��iai bei �aismingai apsisuk�s, jis kimiu, bet �velniu balsu suku�dėjo, es� tiesiog įsijaut�s į vaidmenį, nes juk turės virsti moterimi scenoje. Ir vėl visuotinis juokas.

Bet Tonijus jau atsitraukė į tams�. Scenon nusileido pirmasis da�ytų arkų rinkinys. Did�ioji dalis veiksmo turėjo vykti klasikiniame sode, nors įvykiai, rodos, rutuliojosi senovės Graikijos kaime, o visos tos būtybės su perukais ir �varkais vaizdavo kaimo gyventojus.

D�iovanis, Pjeras bei kiti kastratai, atliekantys spektaklyje pagrindines partijas, u�ėmė savo vietas prie i�ėjimo, o tarnai įnirtingai purtė pudr� nuo jų drabu�ių.

Ka�kas pasakė, girdi Lore�iui labai pasisekė: atvyko grafienė, ir jeigu viskas klostysis bent perpus taip, kaip turėtų, tuomet jau kitais metais jis ra�ys �vento Bartolomėjaus teatrui.

Loretis pasirodė u� u�dangos, dar sykį perspėjo Domenik�, kad laiku įstotų, ir dainininkas grak��iai linktelėjo.

Loretis grį�o prie klavesino. Salėje u�geso �viesos, liko degti tik kelios ilgos va�kinės �vakės skirtinguose salės kampuose stovin�ių tarnų rankose. U�kulisiuose ka�kas u�kliuvo u� dekoracijos, bet paskui su�iug�dėjo u�danga, ir orkestras u�grojo taip audringai bei puikiai, kaip sugeba tik rinktiniai karali�kojo teatro muzikantai.

�i naktis t�sėsi ir t�sėsi, pilna pa�ių įvairiausių nutikimų, vėl ir vėl rampos �viesoje besikartojan�io nuostabaus veiksmo stebuklų, kur publikos akivaizdoje neprilygstamai dainavo ma�as talentingų berniukų ansamblis. Garsai kilo į dangų bei krito �emyn skamban�iu kriokliu, o vir�um visų pleveno Domeniko balsas, tarsi dievi�ka fleita stebuklingame mi�ke. Rampos �viesos gaubė jį antgamti�ka �viesa, jis judėjo scenoje neįtikėtinai gracingai ir kartkartėmis apdovanodavo Tonijų spinduliuojan�ia �ypsena.

Tonijaus galva jau ply�te ply�o tuo metu, kai pats i�ėjo į scen�, u�valdytas begalinio susijaudinimo, iki kaulų smegenų pajuto, jog ir jis tapo �ios nuostabios iliuzijos dalimi. Jis girdėjo, kaip jo bals� sustiprina aplinkiniai balsai, o ten, kur turėjo sėdėti publika, matydamas tik vos pastebim� mirguliavim�, juto neregim� jos buvim� visur.

Po finalo pratrūk� aplodismentai priminė griaustinį.

Vargu ar dar ka�kas galėjo labiau padėti dainininkams pajusti visus jungiantį pakilim�, nei susiėmimas u� rankų prie�ais u�dang�. Jie vis lankstėsi ir lankstėsi. Ka�kas �nip�telėjo, es� Domenikui �lovė jau garantuota, nes sudainav�s geriau u� visus, dainuojan�ius Neapolio scenose. �O jau Loretis! Jūs tik pa�velkite į jį!�

Maestro Kavala prasispraudė u� u�dangos ir pradėjo paeiliui glebės�iuoti visus savo mokinius, kol pasiekė Domenik�. Tada apsimetė, neva nori pliauk�telėti �itai gra�uolei, sukeldamas kimaus juoko protrūkį.

Maestro pasakė, jog jie visi iki vieno pakviesti pas grafien�. Suėm�s Tonijų u� pe�ių, i�bu�iavo į abu skruostus, nuvalydamas truputį pudros, ir tarė:

��Matai, dabar scenos nuodai pateko į tavo krauj�, ir jau niekada nei�sigydysi �ios ligos!

Tonijus nusi�ypsojo. Aplodismentai vis dar skambėjo ausyse.

Jis �inojo, kad neturi, negali va�iuoti kartu su visais į grafienės namus.

Akimirksnį atrodė, jog nepavyks to i�vengti. Tonijus nustebo, kiek daug �monių norėjo, kad jis va�iuotų drauge.

��Tu turi va�iuoti,�� neatly�o Pjeras ir �nip�telėjo, kad Lorenco ten nebus.

Bet Tonijus, pakeliui atkabindamas �ydr� juost� nuo �pagos, nuskubėjo �alin, į sod�, kur vedė durys tiesiai nuo scenos. Tuomet ka�kas pamojo jam, kviesdamas į grimo kambarį. Ten buvo ganėtinai tamsu, ir jis neju�ia pasi�iupinėjo durkl�.

��Nagi, eik� vidun!�� vėl pasigirdo �nab�desys.

Ir Tonijus �engtelėjo į priekį, pastumdamas duris kairės rankos pir�tais.

�alia did�iulio stovin�io veidrod�io degė �vakė. Visur ant kablių kybojo kostiumai, ant medinių formų pūpsojo perukai, mėtėsi krūvos batų. Pa�aukė jį ne kas kitas, o Domenikas, kuris skubiai u�darė duris ir u�stūmė skl�stį.

Tonijus neatitraukė pir�tų nuo durklo koto. Bet netrukus pamatė, jog kambaryje daugiau nieko nėra.

��Turiu eiti,�� pratarė nusukdamas akis nuo ma�utės odos rauk�lės, sukurian�ios tobul� moteri�kos krūtinės iliuzij�.

Domenikas laukė Tonijaus prie durų, prieblandoje jo veidas atrodė �vytintis ir �velnus. Kai nusi�ypsojo, duobutės ant skruostų pagilėjo, �viesa sumirguliavo ant skruostikaulių, o kai prabilo, kimus, glostantis jo balsas priklausė moteriai.

��Nebijok jo,�� su�nib�dėjo berniukas.

Tonijus neju�ia atsitraukė. �irdis krūtinėje dau�ėsi kaip pa�ėlusi.

��Nebijoti ko?�� paklausė.

��Lorenco, suprantama,�� atsiliepė kimus aksominis balsas.�� A� neleisiu, kad jis tau pakenktų.

��Nesiartink prie man�s!�� �iurk��iai i�tarė Tonijus. Ir atsitraukė dar per �ingsnį.

Bet Domenikas tik nusi�ypsojo, jo galva �iek tiek pasviro į kair�, balti pripudruoti plaukai nusidriekė per petį ir u�krito ant i�kilios krūties.

��Vadinasi, tu bijai man�s?

Tonijus sutrik�s nusuko akis.

��A� turiu i� �ia i�eiti,�� pasakė jis.

Domenikas gundomai atsiduso. O paskui netikėtai abiem rankom apsikabino Tonijų, prisispausdamas visais krūtinės raukiniais. Tonijus netvirtai �engė atatupstas ir atsidūrė jau prie veidrod�io. Jis i�tiesė rank� atgal, mėgindamas u��iuopti stikl�, ir vėl nuleido rank�, kad i�laikytų pusiausvyr�.

��Tu bijai man�s,�� �nib�dėjo Domenikas.

��A� nesuprantu, ko tu nori!�� tvirtino Tonijus.

��Ak, u�tat a� �inau, ko nori tu! Kodėl tu to bijai?

Tonijus norėjo papurtyti galv�, bet tuomet pa�velgė Domenikui į akis. Atrodė tiesiog neįtikėtina, jog po �iuo �avingu apvalkalu esama vyri�kumo. O kai pamatė drėgnas, pravertas lūpas, artėjan�ias prie jo, u�simerkė, stengdamasis atsitraukti. �inoma, jis galėjo vienu kum��io smūgiu nublok�ti �it� būtyb� ant grindų, ta�iau traukėsi, tarsi baimintųsi sudegti vietoje.

Jis pajuto, kaip Domenikas prisispaud�ia visu kūnu, pajuto jo �launies i�linkim� po atlaso sijonu, pamatė, kaip berniuko ranka artėjo prie prie�akinio jo brid�ių kra�to.

Pirmiausia kilo mintis pliauk�telėti per �i� rank�. Bet tuomet berniuko veidas palietė jo veid�, jo blakstienos skruost� pakuteno tuo pa�iu momentu, kai Domeniko ranka surado jo vyri�k� organ� ir glostinėdama privertė atgyti.

Tonijus patyrė tokį sukrėtim�, jog vos nesudavė tai būtybei.

Ta�iau, u�uot sudav�s, vėl u�simerkė. O kai Domenikas jį pabu�iavo, pajuto bundan�i� aistr�. Tuo metu į�ūlioji ranka surado audinyje sprag� ir i�leido į laisv� jo organ�. Berniukas trumpai riktelėjo dirstelėj�s į jo ilgį, o paskui vėl pakėl�s veid� įniko Tonijų bu�iuoti, grubiai praskirdamas lūpas, i�traukdamas i� jo kvap�, įliedamas savojo, o tuo metu jo rankos suteikė tvirt� form� tam, k� taip stipriai laikė.

Tonijus pats nepastebėjo, kaip jo ranka įsigavo po Domeniko suknele, ta�iau kai u��iuopė ten ma�� tvirt� organ�, i�syk at�oko, lyg nudeginta, o Domenikas vėl jį pabu�iavo.

Vien� akimirk� abu suklupo, o tada Domenikas atsigulė po Tonijumi ant akmeninių grindų ir pasiūlė save veidu į vir�ų, kaip moteris.

Ten buvo ank�ta, ak, kaip ank�ta, ir taip priminė moterį, bet kur kas labiau ank�ta pa�ioje prad�ioje ir taip grubu, jog jis sugrie�ė dantimis bei �iurpiai sudejavo. Jis smūgiavo vis stipriau ir stipriau, kol pasiekė orgazm� bei visas virpėdamas atsivertė ant grindų.

Nė pats nepastebėjo, kaip nuslinko į �alį, bet �tai pasirodė, jog jau sėdi prie veidrod�io ir stebi mergin� ant grindų, kaip ji tingiai, grak��iai atsikelia bei atsistoja �alia.

Apstulb�s Tonijus neįstengė nė kalbėti. Viskas nutiko taip greitai ir taip panė�ėjo į anks�iau patirtus i�gyvenimus, be menkiausio skirtumo! Apėmė nes�moningas noras atsistoti, sugriebti t� figūrėl� bei apiberti bu�iniais, suvalgyti bu�iniais.

Ir dar nuplė�ti nuo krūtinės t� raudon� kaspinėlį bei pa�iūrėti, kas yra po juo!

Bet Domenikas jau segiojosi suknel�. �i nukrito jam prie kojų. Pamat�s plony�ius apatinius mar�kinėlius, Tonijus krūptelėjo. Bet mar�kinėliai irgi nukrito ant grindų, o didelis baltas perukas buvo nuimtas bei padėtas į �alį, ir Domenikas krestelėjo drėgnas juodas garbanas, i�laisvindamas jas gan vyri�ku judesiu.

Tonijus įsistebeilijo į jį i�plėstomis akimis. �is kūnas nebuvo moters, tikrai ne, bet jis nebuvo ir vyro kūnas.

Krūtinė buvo plok��ia, tik plau�ių dydis suteikė jai apvalumo, o oda, kaip ir visur, atrodė nepaprastai gra�i. Jo trumpas, bet gan storas bei tvirtas penis akivaizd�iai tro�ko gauti tai, k� galėjo gauti. Bet keis�iausia, kad tamsūs plaukeliai aplinkui augo kaip ant moters kūno, ne pakrikai kilo pilvu į vir�ų, o sudarė apversto trikampio form�, tarytum skustuvu i�lyginta vir�utine linija, neįtikėtinai pana�ia į moters.

Visas Domeniko kūnas jaudino Tonijų: nuostabi oda, liaunos, grak��ios kojos, dailus veidas su grimo liku�iais ir ve�lūs tamsūs plaukai, krintantys ant nugaros, pana�ūs į tų didelių marmurinių angelų.

Ir �tai �i ne�emi�ka būtybė atsiklaupė.

Tonijus nusisuko.

��Manai, a� noriu i� tav�s to, ko tu negali man duoti?�� su�nib�dėjo Domenikas.�� Paimk mane dar kart�, ir �įsyk ant kietų grindų, kad po manimi tebūtų tik tavo ranka,�� pasakė jis ir atsigulė veidu į grindis, prisitraukdamas Tonijų i� vir�aus.

Tonijus atsitiesė bei pa�velgė �emyn, į ma�us sėdmenis. U�liejo prisiminimas apie t� stangri� ang� ir �ilum� jos viduje. Ir nė pats nepajuto, kaip u�sirop�tė ant pliko kūno, pajusdamas jo nuogum� pro grubų savo drabu�ių audinį, suleido dantis į �velnų kakl�, kai Domenikas prisitraukė de�in� jo rank� po glotniu savo pilvu bei įdėjo į deln� savo stor�, tvirt� penį.

Tonijus jautė, kaip įsitempia jo kūnas. Jis gaudė kvap�. Dabar vėl atsidūrė berniuko viduje ir jojo ant jo, atlikdamas vien� įnirting� stūmį po kito. Jis tvirtai laikė partnerio penį, spaudė jį, trūk�iojo, lyg norėtų nutraukti, o berniukas vaitojo ant �altų grindų, ir kai Tonijus pasiekė pasitenkinimo vir�ūn�, pajuto, jog ir Domenikas po juo sukrūp�iojo, patirdamas orgazm�.

Tonijus atsivertė į �alį ir visi�kai nusikamav�s atsigulė ant nugaros.

Kai atsimerkė, Domenikas stovėjo �alia jau apsireng�s, ant peties u�simet�s raudon� apsiaust�.

��Nagi, kelkis, juk mus kvie�ia!�� nusi�ypsojo jis.�� O tau dar reikia nusivalyti grim�!

Tonijus jo beveik nesiklausė. Atrodė, lyg regėtų moterį vyri�kais drabu�iais. Pasirėm�s alkūne, Tonijus pakilo ir pamėgino ka�k� pasakyti, bet neįstengė.

Sumai�ties galvoje negalėjai pavadinti apm�stymais, viduje sukilusių jausmų�� laime. Ta�iau patyrė patį did�iausi� gyvenime palengvėjim�. Jis patylom padarė visk�, k� patarė Domenikas.

Karietos tamsoje, kol va�iavo iki grafienės Lamberti namų, stovin�ių �alia kelio į Sorent�, jis be paliovos bu�iavo Domenik�. O kai berniukas įki�o jam rank� į kelnes bei u��iuopė rand� u� penio, Tonijus susitvardė ir netrenkė jam. Susitvardė todėl, kad lengvai galėjo sutriu�kinti Domenik� plikomis rankomis, nes jisai pats norėjo būti sutremptas, prislėgtas viso Tonijaus kūno svorio, tro�ko atsiduoti�� net �ia, �ioje besikratan�ioje karietoje.

O baigiantis �iai ilgai nak�iai, Tonijus vėl pamatė jaun� �viesiaplauk� mergin�, kuri� an�syk sutiko grafienės namuose, tu��iame valgomajame. Dabar ji neliūdėjo kaip tuomet. Atvirk��iai, �okdama juokėsi ir kalbėjosi su savo partneriu. Kai ji judėjo kilstelėdama i�syk visus savo �ydrus sijonus, krestelėdama auksinius plaukus, nerūpestingai apibarstytus baltomis gėlytėmis, smailūs ma�i, meiliai apvalėjantys pe�iai teikė jai linksmo, bema� lengvabūdi�ko grak�tumo.

Bet kai jų akys susitiko, Tonijus nusuko �vilgsnį. Kaip tik �i� naktį, vienintel� i� visų naktų, jis nenorėjo �ia matyti tos moters. Jis pamir�o, kad jos kaklas toks nuostabus arba kad jos krūtys taip �avingai pūpso vir�um korsa�o, ir dabar, matydamas liekn� liemenį aptempusį melsv� audinį, neju�ia sukando dantis. Atrodė, tarsi girdi jos bals� tarp daugybės kitų balsų. Bet ji kukliai nusuko �vilgsnį, lyg akimirksniui susim�s�ius. Nepa�įstamoji dabar atrodė taip pat, kaip ir an� sykį, bema� liūdna, o Tonijų apėmė begalinis noras pasikalbėti su ja.

Jis tuojau pat vaizduotėje i�vydo juodu esan�ius kur nors dviese ir save, ai�kinantį jai, jog anaiptol nes�s grubus ar nejautrus, jog nieku gyvu nenorėj�s jos į�eisti. �Man neapsakomai pasisekė,�� pagalvojo vaikinas,�� nes dabar jau du �monės trok�tų ker�to�� Lorencas ir �itos merginos tėvas!�

Kaip tik tada, kai mintys pasuko pa�ia nemaloniausia linkme, jį susirado Domenikas, ir pamat�s dailų berniuko veid� visai arti, suvok�s, jog �i �avinga būtybė, kurios draugijos tro�ko daugelis, priklauso jam, Tonijus vėl pajuto aistros antplūdį. Jis galėjo paimti Domenik� tiesiog �ia. Pakako tik kokio nors tamsaus kambarėlio ir rizikos būti aptiktiems.

Bet prie� akis vėl ir vėl i�kildavo �viesiaplaukė mergina.

Kartais matydavo j� sėdin�i� ant kėdės kra�telio, droviai susidėjusi� ant kelių rankas, rimtu, m�sliu veidu.

Tokiais momentais jos veide tarsi i�ry�kėdavo vaiki�kas nerūpestingumas, kurį pajuto jau ir anks�iau. Atrodė, galėjai j� pakelti bei i�sine�ti, o ji nė nesumanytų protestuoti. Vaikinas įsivaizdavo save tar�antį �viesius jos plaukus, nubraukiantį nuo kaktos i�sipe�usias garbanėles. Regėjo, kaip plaukai krinta ant nuo�ulnių jos pe�ių, o jis juos patraukia, kad pabu�iuotų kakl�. �ios mintys varė i� proto.

Bet �tai po kurio laiko mergina pa�velgė jam tiesiai į akis. Tonijus tuo metu stovėjo ganėtinai toli nuo jos. Nejaugi �viesiaplaukė �inojo, jog jis vis� �į laik� nenuleido nuo jos akių? Tonijus pamatė gilų nepa�įstamosios akių mėlynum�, bet nenusisuko, o stovėjo kaip pakerėtas ir galvojo: �Dieve, geriau niekada nebū�iau jos sutik�s!� 5

Kelias kitas savaites Tonijui dingojosi, jog Gvidas neabejotinai �ino apie ma�ut� jo ir Domeniko �intrig��, nors mokytojas to neparodė.

Mafeo elgėsi �altai kaip visuomet, ta�iau stulbinantis Tonijaus progreso greitis jį valdyte u�valdydavo, nepalikdamas laiko nepagrįstam grubumui. Ilgas valandas juodu pasinerdavo į darb�, o Tonijaus dienotvarkė tapo įtempta kaip absolvento.

Jis dainuodavo dvi valandas, o paskui dar dvi�� prie�ais veidrodį, stebėdamas savo laikysen�, judesius, tarsi stovėtų scenoje, vėliau, po pietų, studijavo įvairius libretus, tobulino dikcij�. Dar valand� dainuodavo. Tada imdavosi kontrapunkto bei improvizacijos. Privalėjo i�mokti atkartoti bet koki� melodij� ir tinkamai j� ornamentuoti pagal savo skonį. Jis įnirtingai darbuodavosi prie lentos, paskui Gvidas i�taisydavo jo darb� ir galų gale leisdavo sudainuoti.

Dar valanda kompozicijos, ir diena baigdavosi dainavimu. O tarp visų u�siėmimų dar būdavo pertraukos, per kurias dainuodavo konservatorijos chore arba teatre ruo�davosi kitai operai, planuojamai parodyti vasaros pabaigoje.

Kartais dien� berniukai eidavo giedoti į ba�ny�ias arba dalyvaudavo procesijose.

Pirm� kart�, kai Tonijus savanori�kai atsistojo į kastratų gret�, poromis lėtai �ingsniuojan�i� per gatves, patyrė tokį pat siaub�, kokio ir tikėjosi. Tam tikra jo sielos dalis�� i�didi, pasmerkta am�inoms kan�ioms�� negalėjo susitaikyti su tuo, kad jis eina pro �ioplių minias, vilkėdamas kastrato kostium�.

Bet kaskart, kai pavykdavo įveikti �į pa�eminim�, jo valia sustiprėdavo. O kai prasiver��s pro savo nuoskaud� ramiai apsi�valgydavo, atrasdavo vis naujus savosios dabarties aspektus. Jis matė nuostabos sklidinas ant �aligatvių stovin�ių �monių akis. Susirinkusieji �velgė į vyresniuosius kastratus pagarbiai, įdėmiai klausydamiesi nu�lifuotų jų balsų, įsidėmėdami veidus.

Viskas kartu�� ir himnai, pasklindantys vasaros ore, ir pati ba�ny�ia, pilna �viesos bei aromato,�� sustiprindavo jutimų spindesį. Ir galų gale, u�liūliuotas min�ių nuotrupų arba u�lietas savojo atlikimo tobulumo, Tonijus pradėdavo jausti miglot� pasitenkinim�. Tose paauksuotose ba�ny�iose, pilnose stebėtinai realisti�kų marmurinių �ventųjų statulų bei mirguliuojan�ių �vakių, jis pa�ino romios laimės akimirkas.

Bet vis da�niau aplankydavo mintis, jog Gvidas �ino apie naktinius pasimatymus su Domeniku ir �iūri į juos nepalankiai.

I� tiesų ir pats Tonijus nepritarė tokiam savo elgesiui. Kiekvien� naktį jis u�lipdavo laiptais į savo kambarį ir kaskart ten aptikdavo Domenik�. Berniukas visuomet dvelkė gaiva bei ypatingu odekolonu, o palaidi jo plaukai krisdavo ant pe�ių. Jis miegodavo Tonijaus lovoje, o �iam atėjus nubusdavo. Domeniko kūnas degte degdavo, galėjai pamanyti, kad jis kar��iuoja. Ta�iau jį mu�davo aistros kar�tis. Domenikas siūlė Tonijui savo lūpas, nuogas kojas ir rankas, jam buvo vis vien, k� Tonijus jam padarys.

Judviejų sueitis visuomet būdavo grubi, i� �alies pana�i į prievartos akt�, kartais vartojant atitinkam� leksik�, o kartais imituojant pasiprie�inim� ir kov�. Tonijus nuplė�davo Domeniko nėriniuotus mar�kinius bei brid�ius, braukdavo rankomis per elasting�, �velni� it kūdikio od�. Paskui arba apsimestinai u�plodavo Domenikui, arba priversdavo atsiklaupti, tarsi meld�iantis, ir paimdavo jį tokioje padėtyje.

Bet vėliau, po ilgų įkalbinėjimų, Domenikas jį įtraukė į kit�, dar saldesn� parengiamojo �aidimo form�. Atsigul�s Tonijui tarp kojų berniukas įnikdavo god�iai jį �iulpti, kartkartėmis vaitodamas, tarsi �is veiksmas�� Tonijus neįstengė to suvokti�� jį puikiausiai patenkintų.

Bet viskas visuomet baigdavosi i�prievartavimu. Skverbdamasis į Domenik� be menkiausio rūpes�io ar �velnumo, Tonijus taip grubiai spausdavo ranka jo penį, tarsi norėtų nubausti partnerį i�syk dviem būdais.

Jam taip ir liko mįslė, kodėl Domenikui nereikėjo nieko daugiau, kodėl jis nieko nereikalavo bei visuomet atrodė patenkintas slaptais jų pasimatymais.

Ir dien�, da�niausiai kaitriomis siestos valandomis, irgi pasitaikydavo pa�ėlusių akimirkų, kai Domenikas įviliodavo jį į koki� nors tu��i� klas�, o įprastai judviejų kovai pikanti�kumo suteikdavo pavojaus bei slaptumo atmosfera. Tonijus niekaip negalėjo pasisotinti Domeniku�� nei nuogu, nei apsirengusiu; nė ne�inojo, kuriuo būdu patiria didesnį pasitenkinim�, kurį nuolat sustiprindavo jausmas, jog Domenikas�� moteris. Kart� ar du, įaudrintas mylimojo veido tobulumo, nuostabių jo bruo�ų ir i�kvėpintų plaukų purumo, Tonijus kaip reikiant jam pliauk�telėjo.

Bet labiausiai Tonijų stebino, kad Domenikas jo lovoje buvo pasireng�s padaryti bet k�, nors kitų at�vilgiu i�likdavo �altas ir nepalenkiamas. Jis visai nebuvo garbėtro�ka, kaip kad Tonijus sykį jau pastebėjo, mokėjo delika�iai bendrauti, ta�iau su kitais elgdavosi gan nedraugi�kai, kartais net ironi�kai, bema� į�eidinėdamas juos, ypa� kastratus.

Ta�iau tuo pat metu d�iaugsmingai kasnakt pasitikdavo aistring� Tonijaus �iaurum�.

Tonijus gėdijosi dėl to, kad kiekvien� kart� įsitraukdavo į �į malonų prievartos akt�, bei nesuprasdavo, kodėl kartu jau�ia ir gėd�, ir i�didum� pagalvoj�s, jog kiti gali apie tai su�inoti.

Kai kart� i�girdo i�kastruoto Pjero atsitiktin� pastab�, jog paskutinysis �labai geras Domeniko draugas� buvo normalus vyrukas, smuikininkas, vardu Fran�eskas, net pats nustebo, kaip smarkiai �i naujiena jį sudomino ir nud�iugino. Vadinasi, jis savo �pareigas� atlieka taip pat gerai, kaip tasai plaukuotas vyras.

Bet kartu jausdavosi nesmagiai. O kai pagalvodavo, jog apie visa tai su�inos Gvidas, dar labiau susigėsdavo, nors nė pats nesuprasdavo kodėl.

Būtų jaut�sis geriau, jei juodu su Domeniku bent kartais pasi�neku�iuotų arba dalytųsi kokiais nors d�iaugsmais. Bet jie bema� nesikalbėdavo tarpusavyje.

Domenikas da�niau būdavo u� konservatorijos sienų nei viduje. Jis dainavo �vento Bartolomėjaus teatro chore, taigi ry�kioje �viesoje juodu su Tonijumi da�niausiai susitikdavo per koki� nors puot� arba kviestin� vakarien� po operos.

Mat Tonijus vėl pradėjo ten lankytis, kai mokytojas pakviesdavo.

Gvidas dėl to i�ties d�iaugėsi. Sykį mokytojas pastebėjo, girdi, jo manymu, toks laiko leidimas suteiktų malonumo bet kuriam jaunuoliui. Tonijus tik nusi�ypsojo. Kaip jis galėjo paai�kinti maestro, kokį gyvenim� gyveno Venecijoje? Jis tik burbtelėjo, girdi pietų aristokratai nedar� jam didelio įspūd�io.

��Jie pernelyg rūpinasi savo titulais ir atrodo tokie... savimi patenkinti dykaduoniai.

Ir tuojau pat pasigailėjo dėl savo grubumo bei pasipūtėli�kumo. Tuojau Gvidas pa�ėls. Bet taip nenutiko. Gvidas apskritai nesureagavo, rodos, nepasijuto į�eistas.

Vien� naktį po ypa� prabangios vakarienės grafienės Lamberti namuose, kur zujo daugybė tarnų�� po patarnautoj� stovėjo u� kiekvieno sve�io kėdės, begalė kitų i�sirikiav� palei ornamentuotas sienas, vienas įpildavo vyno, kitas priki�davo �vak� prie turki�kos cigaretės�� Tonijus pamatė Gvid� netikėtu rakursu: mokytojas kuo natūraliausiai �neku�iavosi su moterimis, kurias, akivaizdu, puikiai pa�inojo.

Maestro vilkėjo raudonai auksinį kostium�, rudos akys �vytėjo, ka�toniniai plaukai buvo dailiai su�ukuoti. Ai�kiai susidomėj�s pokalbio tema, jis elgėsi visi�kai laisvai. Vienu momentu nusi�ypsojo, paskui nusijuokė ir t� akimirk� pasirodė es�s toks jaunas (juk i� tiesų toks ir buvo), toks malonus bei �velnus, kokio Tonijus jo niekada nematė.

Vaikinas negalėjo atplė�ti nuo mokytojo akių. Net tuo metu prie klavesino pradėj�s dainuoti Domenikas neatitraukė jo dėmesio. Jis stebėjo Gvido reakcij� į �į bals� ir ilgai ilgai į jį �iūrėjo, bet paskui ūmai Gvido akys pastebėjo mokinį minioje, maestro veidas i�syk įsitempė, tapo rūstus.

Tonijus krūptelėjo ir ne i�syk nusuko akis. Paskui nukreipė �vilgsnį į Domenik�. Baig�s dainuoti, aidint aplodismentų audrai, berniukas pa�velgė į Tonijų pa�iu ilgesingiausiu �vilgsniu, sakyte sakan�iu: �A� priklausau tau.�

�Kaip bjauru!��� pagalvojo Tonijus.

Jis nekentė ir sav�s, ir visų aplink save. �Kam apie visa tai galvoti?��� burbtelėjo patyliukais bei nukiūtino į kambarį, ap�viest� vien pro auk�tas langų arkas tryk�tan�ios mėnesienos. Jį kankino mintis: �Na kodėl jisai mane niekina? Ir kodėl a� dėl to jaudinuosi? Tegu jį velniai!�

Vaikin� draskyte draskė gėda. Gėda dėl to, kad mylėjosi su kitu berniuku? Taip, i�ties siaubinga. Bet jis bent jau �inojo, kodėl negali �ito atsisakyti. Mat per kiekvien� susitikim� su Domeniku įrodydavo sau galįs tai padaryti, vadinasi, įstengtų turėti ir moterį, jei panorėtų.

Vaikinas nustebo, kai u� nugaros virstelėjo durys. Tikriausiai kuris nors tarnas surado jį �ia. Stebėtina, kad �itie tarnai nekiūto kiekviename tamsiame kampe.

Ta�iau atsisuk�s pamatė Gvid�.

Tonijų u�plūdo neapykanta. Apėmė noras įskaudinti t� �mogų. Į galv� ėmė lįsti beproti�kos mintys. O jeigu suvaidintų prarad�s bals�? Tiesiog, kad pamatytų, k� pasakys Gvidas. Arba apsimestų sergantis ir stebėtų, ar mokytojas jaudinsis. Kvailystės! �Būk vyras!��� tyliai burbtelėjo pats sau.

�inoma, Tonijus neabejojo, jog Gvidas prie�ais save regi tik berniuk�, ramiai laukiantį, kol bus u�kalbintas. K� gi, tebūnie.

��Pavargai nuo viso �ito?�� tyliai paklausė Gvidas.

��O ar jums rūpi?�� atkirto Tonijus.

Gvidas apstulbo.

��Ne, nė kiek nerūpi. Ta�iau visa tai i�vargino mane, taigi noriu nuva�iuoti į �emutin� miesto dalį, į vien� nuo�ali� tavern� ir pasėdėti ten ma�umėl�.

��Jau vėlu, maestro,�� pastebėjo Tonijus.

��I� ryto galėsi pamiegoti,�� atsiliepė Gvidas.�� Ta�iau kaip nori. Jei pageidauji, grį�k namo. Vienas. Na kaip, eini?

Tonijus neatsakė.

Sėdėti tavernoje kartu su kitu kastratu? Negalėjo �ito įsivaizduoti. Aplinkui gruboki vyrai, aidi kimus juokas, moterys trumpais sijonėliais, gundan�ios jų �ypsenos...

Atmintyje i�syk i�kilo �iltos, sausakim�os Venecijos kavinės ir visos tos vietos, kur jis su Ernestinu bei kitais gatvės dainininkais taip da�nai lankydavosi tomis paskutinėmis dienomis.

Tonijui stigo viso �ito, visuomet stigo. Puikus vynas, tabakas, ypatingas malonumas gerti jaukioje vyri�koje draugijoje.

Ta�iau kartu jam trūko judėjimo laisvės, laisvės ramiai eiti ten, kur nori, nepatiriant slegian�io nesaugumo jausmo.

��Berniukai ten da�nai lankosi,�� pasakė Gvidas.�� Jie veikiausiai ir dabar ten, visi, kurie �iandien buvo operoje.

Tai rei�kė, jog tavernoje lankosi vyresnieji kastratai ir kiti muzikantai. Tonijus nesunkiai i�vydo juos vaizduotėje.

Ta�iau Gvidas jau ėjo i� kambario, vėl tap�s �altas, tolimas.

��K� gi, va�iuok namo, jei nori,�� tarstelėjo per petį.�� Manau, galiu tikėtis i� tav�s gero elgesio?

��Luktelėkite,�� kreipėsi Tonijus.�� Vykstu su jumis.

Pilnoje tavernoje buvo triuk�minga. Ten susirinko ir konservatorijos muzikantai, ir dauguma operos teatro smuikininkų, kuriuos Tonijus tuojau pat pa�ino. Atėjo ir kelios aktorės, bet did�i�j� daugum� sudarė vyrai, i�skyrus dailutes padavėjas, d�iugiai atbėgan�ias lankytojams pakvietus.

Tonijus matė, jog Gvidas �ia jau�iasi kaip �uvis vandeny. Jis netgi pa�inojo mergin�, atėjusi� priimti u�sakymo. Gvidas papra�ė atne�ti geriausio vyno bei u�kand�ių�� sūrio ir vaisių�� tada atsirėmė į sien� medinėje ni�oje, kur juodu buvo pasodinti, i�tiesė kojas bei patenkintas ėmė tyrinėti mini�.

Atrodo, jam patiko ir vyno skonis, kurio gurk�telėjo i� skardinio bokalo. �Ver�iau būtų atėj�s �ia vienas,�� pagalvojo Tonijus.�� O a� sėd�iu Venecijoje, Betinos tavernoje, ir jeigu dabar neatsistosiu bei nenueisiu pasitikti lūkuriuojan�ių savo brolio bravų, vadinasi, visa tai tik sapnas�. Jis krestelėjo galv�, nugėrė vyno ir pagalvojo: �Įdomu, ar visi �itie grubūs vyrai laiko mane berniuku ar kastratu?�

I� tiesų patalpoje sėdėjo daug eunuchų, ta�iau niekas to nepaisė�� bent jau ne labiau nei publika Venecijos knygų krautuvėlėse, kur Alesandras u�sukdavo i�gerti kavos ir pasiklausyti teatro paskalų.

Bet Tonijus jautė, kaip liepsnoja veidas, todėl lengviau atsikvėpė, kai keli vyrai prie vieno ilgo stalo u�traukė dain�, ir visų �vilgsniai nukrypo į juos.

Tonijus i�tu�tino savo bokal� bei įsipylė dar vyno. Jis �iūrėjo į suskilinėjusį medinį stal�, į drėgmės la�us, �en bei ten susikaupusius ant riebaluoto pavir�iaus. Ir nuvarg�s pagalvojo apie tai, kiek praeis laiko, kol jis ir nuo Vezuvijaus nusileid�s �mogus taps viena būtybe.

Daina nutilo. Tuojau pat du dainininkai, turbūt paprasti gatvės muzikantai, u�traukė duetu, pritariant mandolinai. Laukiniu �ėlsmu tryk�tanti jų daina priminė kalnie�ių arba gal ispanų motyvus.

Tonijus u�simerk�s leidosi ne�amas tenoro balso. Kai vėl atmerkė akis, jo bokalas stovėjo tu��ias. Pildamas sau tre�i� taur� pastebėjo, kad Gvidas �iūri į jį, nors ir nieko nesako.

Vaikinas ne�inojo, kada prie jų stalo atsirado Lorencas, tik atkreipė dėmesį, jog ka�kas ilgai stovi �alia, paskui pakėlė galv� ir pamatė kas. Berniuko galva u�stojo �emai pakabintų lempų skleid�iam� �vies�, jo veido dorai nesimatė.

��Ne�dinkis i� �ia, Lorencai,�� �altai patarė Gvidas.

Lorencas, kilstelėj�s antakį, ka�k� piktai atrė�ė Neapolio dialektu, kreipdamasis į Gvid�.

Tonijus pa�oko. Lorencas tuojau pat i�sitraukė durkl�. Prie artimiausių staliukų visi nutilo, ir tyloje ai�kiai nuskambėjo Gvido �od�iai, matyt, liepiantys Lorencui i�eiti i� tavernos.

Bet kartu Tonijus suprato, jog mokytojo grasinimas nesuveikė. Atėjo lemiamas momentas. I� Lorenco veido try�ko neapykanta bei įnir�is. Be to, jis buvo gerokai girtas ir artindamasis prie Tonijaus atrodė pavojingas kaip tikras vyras.

Tonijus �engtelėjo atgal. Mintyse vie�patavo sumai�tis. Jis norėjo i�sitraukti ginkl�, bet �inojo, kas įvyks vos pajudinus rank�. Viena vietinė mergina traukė Lorenc� u� rankovės, keli vyrai pakilo i� u� ilgo stalo kambario centre ir apsupo juos. Staiga Gvidas smarkiai stumtelėjo Lorenc�. Minia prasiskyrė, bet vaikinas i�silaikė ant kojų.

Ta�iau Tonijus spėjo i�sitraukti ginkl�.

��A� nenoriu su tavimi pyktis,�� i�tarė jis itali�kai.

Lorencas pratrūko plūstis neapolieti�kai.

��Kalbėk taip, kad a� supras�iau,�� ry�tingai parei�kė Tonijus.

Vynas ū�ė gyslose, nepaisant ramaus tono, viduje jis tirtėjo. Vien� akimirk� ne juokais apėmė baimė pagalvojus, kaip plieniniai a�menys sminga jam į kūn�. Bet t� pat sekund� suvokė neturįs laiko bijoti. �engė dar vien� �ingsnį atgal, kad padidintų atstum� ir geriau matytų prie�inink�, gerokai auk�tesnį ir jau tiesiantį ilg��� rodos, begalinꠗ kastrato rank�, besiruo�ian�i� suvaryti pra�ūting�jį durkl�.

Gvidas i�ėjo į priekį, ai�kiai ketindamas vėl stumtelėti Lorenc�, ir �is tuojau pat atsisuko į jį. Visi suprato, kad berniukas rimtai kėsinasi smogti Gvidui.

Tuomet įsiki�o ka�kas tre�ias�� prietemoje nesimatė kas�� ir nutempė Gvid� į �alį.

Bet maestro vėl pamėgino sugriebti Lorenc�, ir �is jau u�simojo jo pusėn, kai Tonijus, siekdamas apginti mokytoj�, garsiai riktelėj�s puolė į priekį.

Lorencas staigiai atsisuko.

Paskui viskas įvyko taip greitai, kad Tonijus nieko nespėjo suprasti. Berniukas pri�oko prie jo, ilga ranka i�sitiesė, o Tonijus, i�veng�s jos, pajuto, kaip peilis sminga į Lorenco kūn�. Bet tada gele�tė sustojo, ir jis i� visų jėgų j� spustelėjo, prasiskverbdamas pro drabu�ius arba kūn�, arba kaul�, arba ka�koki� kit� kliūtį, ir pajuto, kaip durklas staiga nuslydo lengvai, nekliudomas. Nei�silaik�s Tonijus u�griuvo ant Lorenco.

Kaire ranka prie�ininkas įsikibo jam į veid�, o kai Tonijus i�traukė durkl�, �engtelėjo kelis netvirtus �ingsnius atatupstas.

Minia aiktelėjo. Primerk�s neapykantos sklidinas akis, Lorencas laikė peilį auk�tai vir� galvos. Staiga jo akys i�siplėtė, ir u�puolikas be kvapo krito ant grindų, prie Tonijaus kojų.

O Tonijus įsistebeilijo į jį netikėdamas savo akimis.

Atrodė, tarytum minia tapo vienu kūnu, �velniai i�stumian�iu jį i� tavernos. Klykė ka�kokia moteris, o jis vis dar nesuprato, kas vyksta. Ka�kieno rankos jį sukiojo, stūmė, tempė prie durų, i�vedė į tamsi� alėj�. Ka�kas skubiai jam ku�dėjo: �I�eik, i�eik, grei�iau i�eik i� �ia!� Ir netikėtai paai�kėjo, kad Gvidas stumia jį į priekį.

Tikriausiai minia instinktyviai puolė jo ginti. Reikėjo i�kviesti policininkus, todėl �monės i�stūmė �udik� kuo toliau. Niekas nenorėjo, kad policija spr�stų, kas teisus, o kas kaltas.

Tonijus jautėsi toks silpnas ir i�sigand�s, jog Gvidui teko pirmiausia įstumti jį į kabriolet�, o paskui u� parankės vesti pro konservatorijos vartus. Tonijus vis �valgėsi atgal, ten, i� kur juodu atėjo, net kai Gvidas įsitempė vaikinuk� į tamsi� savo studij�.

Jis mėgino ka�k� pasakyti, bet Gvidas mostu paliepė tylėti.

��Bet a�... a�...�� Tonijus duso, tarsi jam stigtų oro.

Gvidas papurtė galv� ir demonstratyviai suspaudė lūpas. Bet pamat�s, kad Tonijus nesuprato, su�nib�dėjo:

��Nieko nesakyk!

Kit� dien� Tonijus mėgino mokytis stebėdamasis, kad kuo puikiausiai valdo bals� bei gali lengvai atlikti visus pratimus.

Jeigu ir buvo gautas oficialus Lorenco �ūties patvirtinimas, jis nieko apie tai ne�inojo.

Atsisak�s pusry�ių bei pietų (vien mintis apie maist� kėlė �leik�tulį), kartkartėmis atsiguldavo ant lovos savo kambaryje ir svarstė, kas jo laukia.

Ai�ku, faktas, kad Gvidas elgėsi kaip visuomet, teikė vilties. Tonijus �inojo, visi�kai ai�kiai �inojo, jog i�kilus pavojui Gvidas būtinai jam pasakytų.

Bet kai visi susirinko vakarieniauti, vaikinas i�girdo �nab�desį, pasklidusį valgomajame jam pasirod�ius. Visi iki vieno nuolat į jį �vilg�iojo.

Nei�kastruoti berniukai, kurių jis vis� laik� atkakliai vengė, tarsi �ie nė neegzistuotų, vos pastebimai, bet labai reik�mingai jam link�iojo, kai sutikdavo jų �vilgsnius. O ma�asis Paolas i� Florencijos, kuris visuomet atsisėsdavo prie stalo netoli Tonijaus, nenuleido nuo jo akių ir visai u�mir�o maist�. Apskritame riestanosio veidelyje �vietė nuo�irdus susi�avėjimas, besikaitaliojantis su �elmi�ka �ypsena. Kiti kastratai prie stalo akivaizd�iai pripa�ino Tonijaus autoritet�, kadangi jam pirmajam padavė duon� ir bendr� vyno �sotį.

Ta�iau niekur nesimatė Domeniko. Tonijus pirm� kart� norėjo matyti berniuk� �alimais, ne nuog� palėpės lovoje, o �ia, prie stalo.

Kai atėjo į teatr� dalyvauti vakarinėje repeticijoje, Fran�eskas, smuikininkas i� Milano, priėjo prie jo ir mandagiai paklausė, ar Venecijoje jis kada nors girdėj�s didįjį Tarantinį.

Tonijus atsakė teigiamai. Paskutini�j� vasar� prie Brentos jis girdėjo ir Tarantinį, ir Vivaldį.

Visi įvykiai aplinkui atrodė tokie netikėti bei keisti!

Galų gale nusikamav�s Tonijus u�kopė į savo kambarėlį. Tamsoje nė nematydamas Domeniko �inojo, kad �is �ia. Ir i�po�kino nebeįstengdamas tvardytis:

��Lorencas �uvo taip kvailai! Kvailai bei beprasmi�kai!

��Tikriausiai tokia buvo Dievo valia,�� atsakė Domenikas.

��Tu ty�iojiesi i� man�s!�� u�siplieskė Tonijus.

��Ne, juk jis dorai nemokėjo dainuoti. Visi t� �inojo. O kas yra dainuoti nemokantis kastratas? Jam geriau jau mirti,�� kuo nuo�ird�iausiai gū�telėjo Domenikas.

��Ir maestro Gvidas�� i�romytasis, negalintis dainuoti,�� su�vok�tė Tonijus.

��Ir maestro Gvidas dusyk mėgino nusi�udyti,�� �altai pastebėjo Domenikas.�� Be to, maestro Gvidas�� geriausias konservatorijos mokytojas. Netgi maestro Kavala jam neprilygsta, visi tai �ino. Bet Lorencas? K� galėjo daryti Lorencas? Kvarkti kokioje nors kaimo ba�nytėlėje, kur niekas negirdėjo nieko geresnio? Pasaulyje pilna tokių eunuchų. Tokia buvo Dievo valia.

�įkart Domenikas gū�telėjo pe�iais gan vangiai, o paskui apglėbė Tonijaus liemenį.

��Ir apskritai,�� tarstelėjo jis,�� ko tau jaudintis? Jis neturėjo giminai�ių.

��O policija?

Domenikas nusijuokė:

��Vie�patie, ko gero, Venecijoje vie�patauja ramybė bei tvarka. Eik� �ionai!�� ir jis įniko bu�iuoti Tonijų.

�ia buvo pats ilgiausias judviejų pokalbis per vis� bendravimo laik�, bet ir tas pasibaigė.

Vėlyv� naktį, kai Domenikas u�migo, Tonijus tylutėliai atsisėdo prie lango.

Lorenco mirtis jį sukrėtė. Vaikinas nenorėjo i�trinti jos i� atminties, nors kartais apm�stymų gija nutrūkdavo ir jis ilgai patylom �velgdavo į tolim� Vezuvijaus vir�ukaln�, begarsius liepsnos �ybsnius, dūmų pėdsakus, �enklinan�ius lavos keli� nuo kalno iki jūros.

Jis tarytum nusprendė apraudoti Lorenc�, kadangi niekas daugiau nesikrimto dėl vaikino mirties.

Ir prie� savo paties vali� mintimis nusklendė toli nuo �ia, į ma�� miestelį Venecijos valstybės pakra�tyje. Prisiminė, kaip bėgo vienas po �vaig�dėtu dangumi, kaip po kojomis �liurpsėjo purvas, o paskui bravai sugriebė jį, nutempė į tamsų kambarėlį, jis i� visų jėgų prie�inosi, o tie, tarsi ko�mari�kame sapne, vėl ir vėl jį pargriaudavo.

Vaikinas krūptelėjo. Pa�velgė į kaln�. �A� Neapolyje�,�� pagalvojo, ta�iau prisiminimai nesitraukė�� nerealūs, pana�ūs į sapn�.

Flovig� pakeitė Venecija. Naujajame prisiminime Tonijaus rankoje atsirado durklas, bet prie�ininkas �įsyk buvo kitas.

Motina ka�k� �aukė, kaip t� paskutinį vakar� valgomajame, plaukai u�krito jai ant veido. Juk juodu nė neatsisveikino. Ka�in ar kada nors atsisveikins? Paskutinėmis akimirkomis jis galvojo, jog i�siskiria su ja. O ji �aukė taip, tarsi nė viena gyva būtybė negalėtų jos nuraminti.

Tonijus pakėlė peilį, tvirtai suspaudė kot�. O paskui pamatė pa�įstam� i�rai�k� Karlo veide. K� į�velgė? Siaub�? Nuostab�?

Įtampa atslūgo.

Jis sėdėjo prie lango Neapolyje, pasidėj�s nuvargusi� galv� ant palangės.

Tonijus atsimerkė. Neapolis budo i� miego. Saulė pasiuntė pirmuosius savo spindulius i�sklaidyti med�ius apgaubusių ūkanų. Jūra įgavo metalo atspalvį.

�Lorencai,�� pagalvojo vaikinas,�� ten buvai ne tu.� Ir t� akimirk� berniukas buvo jau u�mir�tas. Tonijus pajuto i�didum�, prisimin�s t� pasibjaurėtin� moment�: į kūn� lengvai smingantį peilį, ir negyvėlį, tįsantį ant tavernos grindų.

Apstulb�s nuleido galv�. Jis suvokė visas apgailėtinas �io i�didumo daleles, suvokė savo nars� bei siaubingo poelgio reik�m�.

Jeigu taip lengvai sugebėjo nu�udyti, vadinasi, pasielgs taip ir dar kart�.

Nuostabus ant pagalvės gulin�io Domeniko veidas atrodė angeli�kai ramus per miegus.

Ta�iau �velgdamas į �į gra�uolį, atsiduodantį taip noriai ir taip da�nai, Tonijus jautėsi absoliu�iai vieni�as.

Po valandos Tonijus įėjo į klas� ir suprato, kaip jam trūko muzikos bei Gvido.

Tarsi atsiliepdamas į dienos sunkumus, balsas suskabo dar skaidriau ir galingiau. Įtrauktas pamokos, vaikinas u�mir�o visas problemas, o prie� vidurdienį jautėsi u�liūliuotas pa�ių papras�iausių garsų gro�io.

T� patį vakar� vilkdamasis sudurt� prie� kelion� į miest� jis ūmai suprato, kad �is pastaruoju metu tapo trumpokas. I�ties�s rankas, Tonijus ilgai jas ap�iūrinėjo. O paskui, bema� vog�iomis, dirstelėjo į veidrodį, stebėdamasis, kiek daug, pasirodo, bes�s paaug�s. 6

Tonijus augo spar�iai, dėl to nekilo jokių abejonių, ir kaskart pastebėj�s savo augim� pajusdavo silpnum�, ūmai imdavo dusti.

Ta�iau niekam neatskleidė savo pastebėjimų. Tiesiog u�sisakė naujų surdutų ilgesnėmis rankovėmis �inodamas, kad netrukus i�augs ir �ituos. Nors Gvidas negailestingai jį vertė dirbti, rodos, visas Neapolis sumanė i�bla�kyti niūrias vaikino mintis.

Liep� jis jau stebėjo nuostabi� �ventosios Rozalijos �vent�, kai fejerverkai ap�vietė vis� jūr�, o vir�um vandens įsi�iebė tūkstan�iai laivų �iburių.

O dabar, rugpjūtį, nuo atokių Apulijos ir Kalabrijos kalvų nusileido dūdelėmis bei Tonijui iki �iol negirdėtais styginiais instrumentais grojantys piemenys. Grubiais avikailiais apsitaisiusius piemenis galėjai pamatyti ir ba�ny�iose, ir aristokratų rūmuose.

Rugsėjį vyko kasmetinė del Pie di Grotta Madonos procesija. Visi Neapolio konservatorijose besimokantys berniukai pra�ygiavo po �ia proga pra�matniai i�puo�tais balkonais ir langais. Oras su�velnėjo, vasaros kar��iai atslūgo.

O spalį devynet� dienų berniukai, dainininkai ir muzikantai, leisdavo rytus bei vakarus pranci�konų ba�ny�ioje. U� �i� oficiali� prievol� konservatorijos būdavo atleid�iamos nuo kai kurių mokes�ių.

Netrukus Tonijaus galvoje susipynė �i begalinė virtinė �ventųjų dienų, �ven�ių, gatvės mugių bei oficialiųjų ceremonijų, kuriose jam tekdavo pasirodyti. Kadangi nebuvo pakankamai pasireng�s, jis da�nai turėdavo tylėti, stovėdamas chore arba sudainuodavo vos kelet� eilu�ių. Ta�iau i�mokdavo vis daugiau ir daugiau naujos muzikos bei dainų, Gvidas kaskart u�laikydavo jį iki vėlumos ir anksti keldavo, kad Tonijus visk� suspėtų.

Dalyvaujant gausingose skirtingoms gildijoms rengiamose procesijose, berniukams tekdavo va�inėti ant �emų ratuotų platformų. Dar jiems pasitaikydavo giedoti per laidotuves.

O tarp visų �itų renginių, kiekvien� laisv� valandėl� u�imdavo Gvidas. Tu��ias akmeninis kambarys, pratimai, ir Tonijaus balsas įgaudavo vis daugiau lankstumo bei tikslumo.

Rudens prad�ioje Tonijus gavo lai�k� i� savo tetos Katrinos Lizani, ir apstulbo dėl to, kaip menkai �is jį tesujaudino.

Katrina ra�ė, jog ruo�iasi atvykti į Neapolį jo aplankyti. Berniukas tuojau pat atra�ė, reikalaudamas to nedaryti ir paai�kindamas, jog galutinai i�siskyr�s su praeitimi bei nesusitiksi�s su ja, net jei teta pasirodysianti mieste.

Vylėsi, kad jinai daugiau nebera�ys; apskritai neturėjo kada apie tai svarstyti, prisiminti praeitį, leisti �iai daryti įtak� dabar�iai.

O kai tetulė vėl pa�adėjo atvykti, sūnėnas mandagiai atsakė, jog, jei prireiksi�, i�va�iuosi�s i� Neapolio, idant i�vengtų susikimo su ja.

Tada lai�kai pasikeitė. Praradusi viltį susitikti, Katrina ūmai i�keitė santūrų stilių į emocionalesnį:

�Visus be galo nuliūdino tavo i�vykimas. Pasakyk, ko norėtum, ir a� tuojau pat tau atsiųsiu. Kol negavau tavojo lai�ko ir nepalyginau su senais tavo s�siuviniais, netikėjau, kad esi gyvas, nors visi mane ir įtikinėjo.

K� pageidautum apie mus su�inoti? Papasakosiu tau visk�. Tavo motina sunkiai susirgo po to, kai i�vykai, atsisakinėjo valgyti ir gerti, ta�iau dabar jau sveiksta.

O tavo brolis, tavo mylintis brolis! �inai, jis taip kaltina save dėl to, kad tau teko i�va�iuoti, jog tik gausus nuostabių damų būrys teįstengia jį paguosti. Pastaruosius vaistus jis mai�o su vynu ir vartoja did�iuliais kiekiais, ta�iau visa tai netrukdo jam kas ryt� dalyvauti Did�iosios tarybos posėd�iuose�.

Tonijus padėjo lai�k� į �alį. Paskutinieji �od�iai jį nutvilkė. �Tepraėjo taip nedaug laiko, o jis jau nei�tikimas Marianai!�� pagalvojo vaikinas.�� Ar ji apie tai �ino?.. O dar ji sirgo. Ar tikrai? J� neabejotinai apnuodijo melas, kuriuo buvo taip ilgai penima!� Jis ne�inojo, dėl ko turėtų visa tai skaityti. Vis dėlto vėl i�skleidė pergament�:

�Para�yk man, ko nori. Mano vyras nuolat gina tavo interesus Taryboje. Tavoji tremtis nesit�s am�inai. Myliu tave, brangusis mano sūnėne.�

Tik praslinkus keletui savai�ių Tonijus susiruo�ė atsakyti. Vis kartojo sau, jog �ie metai priklauso jam, o jis nenori, kad Katrina jam ra�ytų, nepageidauja apskritai gauti jokių lai�kų i� Venecijos.

Bet sykį vakare netikėtai apėmė toks stiprus impulsas, jog sėdo ir para�ė trump�, bet mandagų atsakym�.

Paskui bema� kas dvi savaites i� jos ateidavo po lai�k�, bet da�niausiai vaikinas juos sunaikindavo, idant i�vengtų pagundos skaityti vėl ir vėl.

I� Venecijos jis gavo dar vien� pinigin�. Dabar pinigų turėjo daugiau, nei įstengė i�leisti.

�iem� Tonijus pardavė kariet�. Niekada ja nesinaudojo ir nenorėjo pasilikti. Tiesiog manydamas, jog jeigu jau netrukus turės lies� bei ilg� kastrato kūn�, turi ne�vaistyti laiko ir geriau rengtis, Tonijus u�sisakė daugiau pra�matnių kostiumų, nei turėjo kada nors anks�iau.

Maestro Kavala, beje, ir Gvidas, jį dėl to paerzindavo, bet vaikinas visuomet elgėsi dosniai, dalino auks� vargetoms gatvėje bei kiekvienai progai pasitaikius nupirkdavo dovanų ma�ajam Paolui.

Bet pinigų nesuma�ėjo. Karlas tuo pasirūpino. Derėjo kur nors investuoti lė�as. Ta�iau nebuvo laiko.

Vis dėlto, kad ir koks u�imtas buvo jo gyvenimas, pilnas įvykių bei nuolatinio triūso, Tonijus be galo nustebo, kai vien� ryt� Gvidas pasakė, girdi jis dainuosi�s solo kalėdinėje oratorijoje.

Kalėdos. Jis jau i�tis� pusmetį �ia!

Tonijus ilgai neatsakė. Galvojo apie tai, jog kalėdinių mi�ių metu �vento Morkaus bazilikoje pirm� kart� dainavo su Alesandru. Tuomet buvo penkerių.

Vaizduotėje i�vydo gondolų virtin�, skrod�ian�i� lygų vandenį �vento Jurgio salos pusėn. Karlas dabar turi būti ten.

Pasistengė apie tai negalvoti.

Pirmasis Domeniko pasirodymas Romoje turėjo įvykti Argentina teatre per naujametinio karnavalo atidarym�.

K� pasakė Gvidas? K� jis atliks�� k�? Tonijus burbtelėjo miglot� atsipra�ym�, o kai Gvidas pakartojo: Tonijus dainuos solo kalėdinėje oratorijoje,�� papurtė galv�.

��Negaliu,�� tarė.�� A� nepasireng�s.

��Kas tu toks, kad ai�kintum man, ar esi pasireng�s, ar ne?�� rimtai paklausė Gvidas.�� Tu tikrai pasireng�s. Nevers�iau tav�s dainuoti, jei nebūtum pasireng�s.

Ta�iau Tonijui prie� akis vis dar mirguliavo �ibintai, skrod�iantys lagūnos tams� kalėdinės gondolų kelionės į �vento Jurgio sal� metu.

Ryto saulė u� lango u�liejo sod� ir pavertė kiekvien� pastato ark� i�baigtu paveikslu, vaizduojan�iu geltonos �viesos fone virpan�ius lapus. Ta�iau Tonijus to nepastebėjo, dabar jis buvo toli�� �vento Morkaus katedroje. Motina �nib�dėjo: ��iūrėk, �tai ten tavo tėvas!�

��Maestro, nerenkite man �io i�mėginimo,�� sumurmėjo, pasitelk�s vis� venecijieti�k� auklėjim�.�� A� kol kas negaliu pasikliauti savo balsu. Jei priversite mane dainuoti solo, a� jus nuvilsiu.

Gvidas veikiau nustebo, nei supyko.

��Tonijau, argi esu tave kada nors apgaudinėj�s? A� nusteb�s. Tu pasireng�s dainuoti solo!

Tonijus neatsakė. Jis irgi nusistebėjo, nes negalėjo prisiminti, jog kada nors anks�iau Gvidas būtų vadin�s jį vardu. Vaikinas nebuvo pasireng�s jauduliui, kurį patyrė t� minut�.

Ta�iau ir toliau tvirtino negalėsi�s dainuoti, tuo pat metu stengdamasis i�sklaidyti �vento Morkaus bazilikos atmosfer�. Bet Alesandras stovėjo �alia. Ir Alesandras sakė: �A� niekada tuo netikėjau!�

Dienai baigiantis, jautėsi visi�kai nusikamav�s. Gvidas daugiau nė �od�iu neu�siminė apie būsim�jį pasirodym�, davė jam perskaityti kelet� kalėdinių giesmių, tarp kurių, jis tuo nė kiek neabejojo, buvo ir tasai solo. Nuosavas balsas Tonijui atrodė nemelodingas bei grubus.

Lipdamas laiptas jautė nerim� ir dvejones. Nesinorėjo matyti Domeniko, ta�iau siaura mirguliuojan�ios �viesos juostelė po durimis liudijo, jog jis ten. Domenikas buvo apsireng�s, pasiruo��s vakarinei i�vykai.

��A� pavargau,�� i�tarė Tonijus ir nusisuko, norėdamas patvirtinti �iuos �od�ius visa povyza.

Neretai juodu su Domeniku spėdavo skubiai pasimylėti prie� �iam kur nors i�einant. Bet �į vakar� Tonijus negalėjo to daryti, vien �i mintis jį slėgė.

Jis �velgė į savo rankas. Jau ir juoda konservatorijos uniforma tapo trumpa; Tonijus s�moningai vengė �vilgtelėti į savo atspindį veidrodyje.

��Bet a� specialiai ruo�iausi �iam vakarui,�� paprie�taravo Domenikas.�� Neprisimeni? Juk sakiau tau.

Balse girdėjosi vos juntamas drovumas. Tonijus atsisuko, norėdamas vienintelės �vakės �viesoje geriau įsi�iūrėti į Domenik�. Jaunuolis pustyte i�sipustė. Drabu�iai grak��i� jo figūr� apgaubė taip pat dailiai, kaip ir modelių, demonstruojan�ių prancūzi�k� mad� graviūrose. Tonijus pirm� kart� pastebėjo, jog juodu su Domeniku tokio paties ūgio, nors pastarasis dvejais metais vyresnis. Ir dar jis pagalvojo tiesiog i�sikraustysi�s i� proto, jeigu neatsikratysi�s vaikinuko.

��A� pavargau, Domenikai,�� su�nib�dėjo, pykdamas ant sav�s u� grubum�.�� Palik mane vien�...

��Bet Tonijau!�� Domenikas apstulbo.�� A� jau visk� suorganizavau. A� tau sakiau. Juk i� ryto i�va�iuoju. Tu negalėjai u�mir�ti, kad...

Jis nutilo.

Tonijus niekada nematė �io veido tokio susijaudinusio. Jaudulys teikė jam ypatingo patrauklumo, ir �velgdamas į jį Tonijus neju�ia pajuto susijaudinim�.

Staiga jis susiprotėjo, k� Domenikas mėgina jam pasakyti. Na �inoma! Juk �ia paskutinioji jo naktis, nes dainininkas i�va�iuoja į Rom�! Pastaruoju metu visi aplinkui tik ir tekalbėjo apie jo i�vykim�, ir �tai tasai momentas atėjo. Maestro Kavala norėjo, kad vaikinukas nuvyktų ten anks�iau bei parepetuotų su Lore�iu. Loretis pra�ė maestro suteikti galimyb� para�yti oper� Domenikui, ir kapelmeisteris, kurio skonis gerokai pranoko talent�, sutiko.

Taigi i�siskyrimo akimirka priartėjo, o Tonijus �ito nepastebėjo.

Jis tuojau pat pradėjo rengtis, veltui stengdamasis prisiminti, k� gi jam sakė Domenikas.

��A� u�sakiau mudviem numerį �Inghilterra�23 vie�butyje,�� prane�ė Domenikas.

�ia buvo tasai pats prabangus vie�butis, kuriame Tonijus ilsėjosi po nakties, praleistos ant kalno �laito. Akimirksniui jis sustingo i�gird�s pavadinim�, bet paskui apsiavė ir nusikabino nuo kabliuko �pag�.

��Atleisk. Ne�inau, kur klajojo mano mintys,�� sumurmėjo jis.

Vaikin� ėmė dar labiau deginti gėda, kai juodu į�engė į kambarį, ne į tuos pa�ius apartamentus, kuriuos gavo an� kart�, bet i� �ia atsivėrė nuostabus jūros vaizdas, ir pro �variai i�valytus langų stiklus puikiai matėsi tobulas mėnesienos nutvieksto smėlio baltumas.

Atskirame ma�ame miegamajame stovėjo lova, o vakarienė buvo patiekta did�iajame kambaryje�� ant balta staltiese u�tiesto stalo, serviruoto sidabru.

Viskas atrodė be galo �avingai, bet Tonijus niekaip negalėjo sutelkti dėmesio į Domeniko �od�ius.

O kalbėjo jis apie var�ybas tarp Lore�io bei jo mokytojo, apie tai, kaip prisibijo Romos publikos, kodėl turįs va�iuoti į Rom� ir kodėl negalėj�s pirmiausia pasirodyti Neapolio scenoje.

��Tik pa�iūrėk, k� romie�iai padarė Pergoleziui.

��Pergolezis... Pergolezis,�� su�nib�dėjo Tonijus.�� Visur tik ir gird�iu �į vard�.

Bet �ia tebuvo pokalbio iliuzija. Jo �vilgsnis slydo baltomis sienų plok�tėmis, ant jų nupie�tais tamsiai �aliais lapais, raudonomis ir mėlynomis gėlėmis. Miglotoje �viesoje viskas tarytum apdulkėjo, nublanko. Ta�iau stangri Domeniko oda atrodė tokia �velni...

Privalėjo nupirkti jam koki� nors dovan�. Tiesiog siaubinga, kad nenupirko! Kaip dabar, velniai griebtų, pasiteisinti?

��Tu atva�iuosi!�� pakartojo Domenikas.

��K�?�� nesuprato Tonijus.

Domenikas pasipiktin�s numetė peilį. Jis prikando lūp� ir tapo pana�us į dailų, pikt�, nuskriaust� vaik�. Pakui pa�velgė į Tonijų, lyg negalėdamas patikėti tuo, kas vyksta.

��Atva�iuosi į Rom�,�� pasakė.�� Tu privalai atva�iuoti! Tonijau, juk tu ne i� tų studentų, kurie mokomi i� pasigailėjimo. Jeigu pasakysi maestro Mafeo turįs va�iuoti, jis tau leis. Gali atvykti su grafiene! Kodėl apskritai...

��Domenikai! A� negaliu atva�iuoti į Rom�! Kodėl a� turiu va�iuoti į Rom�?

Dar nebaigus i�tarti �ių �od�ių, atskiros pokalbio dalys staiga i�kilo atmintyje.

Domeniko veide atsispindėjo toks skausmas, jog Tonijus negalėjo į jį �iūrėti.

��Tu tiesiog jaudiniesi be jokios prie�asties,�� nusprendė nuraminti berniuk� Tonijus.�� Tu sukelsi sensacij�!

��A� nesijaudinu,�� su�nib�dėjo Domenikas. Jis nusisuko į �alį ir �velgė ka�kur į kamp�.�� Tonijau, a� maniau, tu norėsi ten va�iuoti...

��A� va�iuo�iau, jei galė�iau, bet negaliu taip imti ir i�va�iuoti.

Buvo sunku matyti Domenik� tokios būklės. Berniukas atrodė be galo nelaimingas. Tonijus ranka persibraukė per plaukus. Jautė nuovargį: skaudėjo pe�ius, labiau u� visk� pasaulyje norėjo miego. Urnai perspektyva likti �iame kambaryje dar bent akimirksniui pasirodė nepakeliama.

��Domenikai, kai atsidursi Romoje, tu apie mane nebegalvosi, tikrai negalvosi,�� i�tarė jis.�� U�mir�i mane ir visus, kuriuos �ia pa�inojai.

Berniukas ne�iūrėjo į jį. Sėdėjo įsistebeilij�s į vien� ta�k�, tarsi negirdėtų nė vieno Tonijaus �od�io.

��Tapsi į�ymus,�� t�sė Tonijus.�� Dievulėliau, k� sakė �maestro? Jeigu panorėtum, galėtum va�iuoti į Venecij� arba tiesiai į London�. Visa tai �inai ne pras�iau u� mane...

Domenikas padėjo į �alį servetėl� bei pakilo nuo kėdės. Jis apėjo aplink stal� ir, Tonijui nespėjus jo sulaikyti, atsiklaupė.

��Tonijau!�� �ūktelėjo.�� A� noriu, kad tu vyktum drauge. Ne tik į Rom�, bet ir toliau. A� neva�iuosiu į Venecij�, jei tu nenorėsi ten va�iuoti. Mudu galime keliauti į Bolonij�, Milan�, o paskui į Vien�. Arba į Var�uv�, Drezden��� nesvarbu kur, bet a� noriu, kad tu būtum drauge. Neketinau tav�s �ito pra�yti prie� Rom�, nes ma�iau, jog reikalai klostosi gerai, bet dabar, jeigu jau viskas taip pakrypo, a�... A� neįstengiu apie tai galvoti. Bet argi... Tonijau...

��Ne. Ne, liaukis,�� nutraukė Tonijus.�� Tu nesuvoki, k� kalbi, �i tema neaptarinėtina. A� negaliu mesti mokslo.

��Ne visam laikui,�� įtikinėjo Domenikas.�� Tik i� prad�ių, galbūt pirm�jį pusmetį. Tonijau, tu turi lė�ų! Jeigu būtum varg�as, bet tu niekada nepatyrei skurdo, ir tu...

��Lė�os �ia niekuo dėtos!�� �ūktelėjo ūmai supyk�s Tonijus.�� A� tiesiog nenoriu su tavimi va�iuoti! Kodėl tau apskritai �ovė į galv�, jog a� su tavimi va�iuosiu?!

Jis tuojau pat pasigailėjo taip pasak�s. Bet jau buvo per vėlu.

Domenikas pasitraukė prie lango. Stovėjo nusisuk�s, liesa jo figūrėlė krūp�iojo prieblandoje. Tonijus pajuto turįs jį paguosti.

Bet jis nesuvokė, kaip stipriai įskaudino Domenik�, kol berniukas neatsisuko ir vėl neprisiartino prie jo.

Ma�as, susirauk�s Domeniko veidelis plūdo a�aromis. Jis kramtė lūpas, akys kar�tligi�kai blizgėjo.

Tonijų apėmė neviltis.

��Nė nenutuokiau, kad tau taip man�s reikia,�� pradėjo jis, bet i�g�sdintas virpulio balse nutilo, galutinai sugniu��s.

Kaip galėjo �itaip nutikti.

Laikė t� berniuk� tokiu stipriu, tokiu �altakrauji�ku. �altumas sudarė toki� pat jo �avesio dalį, kaip ir daili burna, vikrios rankos, lieknas, lankstus kūnas.

Susigėd�s bei nelaimingas Tonijus pasijuto dar vieni�ensis nei kada nors anks�iau. Jei tik galėtų bent akimirkai apsimesti, jog myli Domenik�!

Bet tuomet, tarsi perskait�s jo mintis, Domenikas tyliai pratarė:

��Tu man�s nemyli.

��A� ne�inojau, kad tau to reikia,�� pratarė Tonijus.�� Prisiekiu, ne�inojau!�� Pajut�s, kad pats gali pravirkti, jis supyko. Viduje prabudo �iaurumas, kuris taip da�nai prasiver�davo lovoje.�� Vie�patie,�� �ūktelėjo jis,�� kas gi mes apskritai buvome vienas kitam!

��Mes buvome meilu�iai!�� atsakė Domenikas pa�iu tyliausiu, pa�iu intymiausiu balsu.

��Nebuvome!�� paprie�taravo Tonijus.�� �ia tik �aidimai, kvailystės, nieko daugiau, i�skyrus patį gėdingiausi�...

Domenikas u�sispaudė ausis rankomis, tarsi nenorėdamas girdėti...

��Ir, dėl Dievo meilės, liaukis verkti! Elgiesi kaip pats nepaken�iamiausias eunuchas!

Domenikas krūptelėjo. Kai prabilo, jo veidas buvo labai baltas.

��Kaip gali man taip sakyti? Turėtum nek�sti sav�s u� tai, jog taip su manimi kalbi! O Dieve, geriau tu niekada nebūtum atva�iav�s, geriau niekada nebū�iau tav�s sutik�s! Kad tu prasmegtum skrad�iai! Kad sudegtum pragare...

Tonijui u�gniau�ė kvap�. Jis purtydamas galv�, apimtas nevilties, �velgė į Domenik�, �ingsniuojantį link durų.

Ta�iau berniukas atsisuko. Net sielvartas neu�temdė tobulo jo veido �avesio. Emocijos jį nurausvino, i�ry�kino bruo�us, jis atrodė nekaltas ir nuskriaustas, tarsi mielas kūdikis, patyr�s pirm�jį nusivylim�.

��Man... man nepakeliama mintis apie i�siskyrim� su tavimi,�� prisipa�ino Domenikas.�� Tonijau, a� negaliu...�� jis nutilo, lyg kas būtų sugniau��s gerkl�.�� Vis� �į laik� maniau, kad myli mane. Kai atva�iavai, buvai toks nelaimingas, toks vieni�as. Atrodė, jog visus niekini. O naktimis girdėjome, kaip verki manydamas, kad visi miega. Mes visa tai girdėjome. O paskui tu sugrį�ai, u�sijuosei juost� ir pasistengei mus apgauti. Bet a� �inojau, jog esi nelaimingas. Mes visi �inojome. Tereikėjo prie tav�s prisiartinti, ir galėjai pajusti �į skausm�. A� jį jau�iau! Ir a� maniau... A� maniau, tau su manimi gera. Tu nebeverkdavai, ir buvai su manimi. A� maniau... maniau... kad tu mane myli!

Tonijus apglėbė rankomis galv�. Jis tyliai suvaitojo ir tuojau pat i�girdo, kaip u�sivėrė durys, o Domenikas nubėgo laiptais �emyn. 7

Savaitė buvo klaiki. Bemiegės naktys, prasidėjusios Domenikui i�vykus į Rom�, galutinai nukamavo Tonijų. Vakare, sugrį��s i� valgomojo, jis suprato daugiau nebegalįs dirbti.

Gvidui teks jį i�leisti anks�iau. Nebepadės nei mokytojo pyktis, nei grasinimai.

Domenikas i�va�iavo kartu su Lore�iu, au�tant rytui po vakaro vie�butyje. Maestro Kavala turėjo nuvykti vėliau.

Tonijus i�girdo juok� ir trepsėjim� koridoriuje.

Ka�kas riktelėjo:

��Bravo, �elinai!

Taip skambėjo Domeniko sceninis pseudonimas.

Tuomet Tonijus pa�oko i� įprastos savo vietos ant palangės, akimoju perskriejo per visų keturių auk�tų laiptus ir prasibrovė pro berniukų mini� prie durų. �altas oras akimirksniui jį nutvilkė, bet tuojau pat pamatė judėti pasirengusi� kariet�. Ve�ėjas laikė rankoje botag�.

Domenikas pa�velgė pro karietos lang�, ir jo veidas, pama�ius Tonijų, taip nu�vito, jog �iam sugniau�ė gerkl�.

��Tu pakerėsi Rom�,�� pratarė jis.�� Visi tuo įsitikin�. Nieko nebijok.

Domeniko veide pasirodė liūdna �ypsena, ir Tonijus vos sutramdė a�aras. Jis stovėjo ant akmenuoto grindinio �velgdamas į tolstan�i� kariet�, kol kiaurai persmelkė �altis.

Ir �tai dabar tylutėliai sėdėjo ant suolo Gvido klasėje suprasdamas, jog �į vakar� nieko nebeįstengs nuveikti. Būtinai reikėjo pamiegoti. Arba tiesiog pagulėti ma�ajame savo kambarėlyje ir pasiilgėti Domeniko, pam�styti apie tai, kaip jam stinga tų �iltų rankų bei kojų, jaukiai apsivejan�ių naktimis, to lankstaus, kvapnaus kūno, pasirengusio suteikti visk�, ko panorės... Nors i� tikrųjų jam nė kiek nerūpėjo, ar kada nors teks pamatyti Domenik�, ar ne.

Jis nuginė �alin �ias mintis ir ne�ymiai �yptelėj�s pagalvojo apie tai, jog, ko gero, būtų neblogai, jei Gvidas jį prikultų, kai atsisakys mokytis. �Įdomu, k� a� turiu padaryti, kad Gvidas man trenktų?� Dabar Tonijus jau buvo auk�tesnis u� Gvid�. Ūmai vaizduotėje i�vydo save vis augantį ir augantį, kol galva pasiekia lubas. Ir tarytum i�girdo bals�, paskelbiantį: �Pats auk��iausias kastratas krik��ioni�kame pasaulyje! Neprilygstamas, geriausias i� visų dainininkų, kurių ūgis didesnis nei septynetas pėdų!�

Tonijus pakėlė nuvargusi� galv� ir pamatė, jog Gvidas, baig�s ra�yti, įdėmiai į jį �iūri.

Vėl u�valdė keistas jausmas, kad Gvidas visk� �ino apie Domenik�, net apie t� apgailėtin� scen� vie�butyje. Prisiminė tuos kambarius, �vakes. Jūr� u� lango. Suėmė noras pravirkti.

��Maestro, leiskite man �iandien i�eiti,�� papra�ė.�� Daugiau nebegaliu dainuoti.

��Bet tu gerai įsidainavai. Puikiai trauki auk�t�sias natas,�� �velniai paprie�taravo Gvidas.�� Norė�iau, kad sudainuotum �į kūrinį man.

Jis �irk�telėjo sieros degtuk� ir priki�o prie �vakės. Staiga viskas, i�skyrus nedidelį plot� aplink juodu, nugrimzdo �iemos nakties tamson.

Tonijus, susting�s bei mieguistas, pakėlė akis ir pamatė k� tik perra�ytas natas.

���į kūrinį turėsi sudainuoti per Kalėdas,�� paai�kino maestro.�� Para�iau pats, tavo balsui,�� o paskui labai tyliai, tarsi sau pa�iam, pridūrė:�� Pirm� kart� �ia bus atliekama mano kūryba.

Tonijus įsi�iūrėjo į mokytojo veid�, stengdamasis į�velgti pyk�io pėdsakus. Bet mirguliuojan�ioje �viesoje matėsi, kad Gvidas ramiai laukia. Tuo momentu Tonijus į�velgė stulbinantį kontrast� tarp �io �mogaus ir Domeniko, bet kartu juos ka�kas vienijo�� jausmas, kurį juodu �adino Tonijui. �Ak, Domenikas�� tai silfas,�� pagalvojo jis.�� O Gvidas�� satyras. O kas tuomet a�? Didelis baltas Venecijos voras.�

Jis kar�iai nusi�ypsojo, ir ūmai tapo įdomu, k� pagalvojo Gvidas, pamat�s pasikeitusį jo veid�.

��A� noriu sudainuoti �į kūrinį,�� su�nib�dėjo Tonijus.�� Bet dar per anksti.�� Nepateisinsiu jūsų lūkes�ių, jei pamėginsiu. Man bus gėda prie� save patį ir tuos, kurie ateis man�s pasiklausyti.

Gvidas papurtė galv�. Trumpai, bet �velniai nusi�ypsojo.

��Kodėl tu taip bijai?

��Ar galime �iandien baigti? Ar galite leisti man i�eiti?�� paklausė Tonijus ir staigiai atsistojo.�� A� noriu i�va�iuoti i� �ia. Noriu būti bet kur kitur, tiktai ne �ia!�� jis nu�ingsniavo link durų, bet paskui atsisuko.�� Tad ar leid�iate man va�iuoti į miest�?

��Ne per seniausiai lankeisi vie�butyje,�� pastebėjo Gvidas,�� ir jokio leidimo nepra�ei.

Jo �od�iai u�klupo Tonijų nepasirengusį, i�mu�ė pagrind� i� po kojų. Jis �velgė į Gvid� i�plėt�s akis, baimingai, bema� pani�kai.

Ta�iau mokytojo veide vis dar nesimatė nei smerkimo, nei įtū�io pėdsakų.

Atrodė susim�st�s. Pagaliau maestro atsitiesė, tarsi apsisprend�s.

Jis įdėmiai pa�velgė į Tonijų, o paskui lėtai ir bema� droviai pasakė:

��Tonijau, tu mylėjai t� berniuk�. Visi tai �inojo.

Apstulb�s Tonijus neįstengė atsakyti.

��Manai, a� aklas ir nematau tavo būklės?�� t�sė Gvidas.�� Bet, Tonijau, tu patyrei jau tiek skausmo. Argi �i netektis tau tokia siaubinga? Tu tikrai sugebėsi vėl t�sti darbus, kaip sugebėdavai anks�iau, ir, �inoma, laikui bėgant jį u�mir�i. Galbūt �i �aizda u�gis grei�iau, nei manai.

��Mylėjau jį?�� su�nib�dėjo Tonijus.�� Domenik�?

Gvidas kilstelėjo antakius beveik nusteb�s.

��O k� gi kit�?�� paklausė jis.

��Maestro, bet a� niekada jo nemylėjau! A� nieko jam nejau�iau! Ak, jeigu Dievas pasiųstų man bausm�, kuri taptų atlygiu u� visa tai!

Jis nutilo, tarsi i�sigand�s savo atvirumo, nenuleisdamas akių nuo maestro.

��I� tiesų?�� paklausė Gvidas.

��Taip, i� tiesų. Bet blogiausia, kad tik a� tai �inojau. Ir man teko jam paai�kinti kaip tik tuomet, kai berniukas vyko į Rom�, gav�s patį reik�mingiausi� kvietim�, kokio galbūt gyvenime daugiau nebebus! Dievas mato, jeigu man kada nors teks leistis ton pa�ion kelionėn, kaip a� nek�siu to, kuris i�varys mane taip, kaip a� i�variau jį! A� mirtinai jį į�eid�iau, maestro, įskaudinau, ir taip kvailai, taip absurdi�kai!

Tonijus vėl nutilo. Nejaugi visa tai pasakoja maestro Gvidui? Vaikinas �velgė nosies tiesumu, stebėdamasis savo silpnumu. Nekentė sav�s u� tai, nekentė vienatvės, besislepian�ios u� �io silpnumo.

Ta�iau Gvido veidas liko neper�velgiamas. Jis ka�ko laukė netardamas nė �od�io. Tonijų ūmai u�plūdo prisiminimai apie visas smulkias nuoskaudas, kurių sulaukė i� �io �mogaus. Vaikinas suprato turįs tu�tuojau i�eiti, nes jau ir taip pakankamai pri�nekėjo bei nesugeba sav�s kontroliuoti.

Bet netikėtai, visai neketindamas, prie� savo paties vali�, pra�neko vėl.

��Dieve, jei tik jūs nebūtumėte toks grubus ir bejausmis!�� �ūktelėjo jis.�� Kodėl jūs kalbate su manimi apie visa tai? A� i� paskutiniųjų stengiuosi patikėti, jog galiu būti geros �irdies, galiu būti �io to vertas, nepaistant to, savo gyvenim� su Domeniku paver�iau gėdingu, purvinu! O jis po tokių naktų liejo a�aras! Nors kaltas esu a�.

Jis �aibavo akimis, �velgdamas į Gvid�.

��Kodėl jūs tuomet norėjote nusk�sti?�� paklausė.�� Kas privertė jus taip pasielgti? Manojo balso, dėl kurio keliavote į Venecij�, praradimas? K� gi. Bet juk a� esu ne tiktai balsas, a� dar ir kūnas bei kraujas! Be to, esu nei vyras, nei moteris, ir nėra skirtumo, su kuo miegu, todėl pats sau esu pasi�lyk�tėtinas!

��Bet kas �ia blogo, jei su juo miegojai?�� su�nib�dėjo Gvidas.�� Kam dėl to blogai, dabar, kai tu esi toks, koks esi, o jis�� toks, koks jis yra? Kas blogo, jei jūs norėjote vienas i� kito gauti bent kruopel� meilės?

��Blogai buvo tai, kad a� jį niekinau! A� miegojau su juo, tarsi mylė�iau jį, bet i� tikrųjų nemylėjau. Ir jau�iuosi siaubingai. Netgi būdamas toks, koks esu.

Gvidas �velgė tiesiai į priekį. O paskui labai lėtai linktelėjo.

��Bet tuomet kodėl taip elgeisi?�� su�nib�dėjo mokytojas.

��Todėl, kad man jo reikėjo!�� �ūktelėjo Tonijus.�� A� �ia vieni�as, ir man jo reikėjo! A� nebegalėjau likti vienas! Mėginau ir pralaimėjau, o dabar vėl esu vienas, kas yra blogiau u� bet kokį anks�iau patirt� skausm�. A� tūkstantį kartų �velgiau kan�iai į veid� ir prisiekiau visk� i�k�sti. Bet kartais skausmas per stiprus, nepakeliamas. Jis suteikė man meilės imitacij�, leido vaidinti vyro vaidmenį, ir a� sutikau.

Vaikinas nusisuko nuo Gvido. Puiku, ar ne? Santūrumo u�tvanka sugriuvo, ir visus jo ketinimus nuplovė nesulaikomas srautas. Jis tesuprato, jog ver�ia savo problemas kitam �mogui. Ir dar jautė neapykant�. Neapykant� bei pasibjaurėjim�, tokius pat ai�kius, kokius jis jautė Domenikui.

��Kaip man visa tai i�tverti?�� paklausė lėtai atsisukdamas.�� Kaip jūs visa tai i�ken�iate, diena i� dienos toks �altas ir piktas savo darbe? Jūsų balse vien tik rūstus, įsakmus tonas. O Dieve, nejaugi niekada nepanorote pamilti to, kurį mokote, ka�k� pajusti tam, kuris taip kamuojasi, stengdamasis i�tverti jūsų nustatyt� negailesting� ritm�?

��Tu nori mano meilės?�� �velniai paklausė Gvidas.

��Taip, a� noriu jūsų meilės!�� �ūktelėjo Tonijus.�� Atsiklaup�iau prie� jus ant kelių, kad tik mano mokytojas mane pamiltų. Jūs tas, kuris mane nukreipia, lipdo mane, girdi mano bals� taip, kaip niekas niekada negirdėjo. Jūs tas, kuris i� visų jėgų stengiasi jį patobulinti taip, kaip a� pats niekada neįsteng�iau. Kaip jūs galite man�s klausti, ar noriu jūsų meilės? Argi viso to negalima atlikti mylint? Negi jūs nesuprantate, kad sulauk�s i� jūsų la�elio �ilumos a� i�siskleis�iau lyg pavasarinis �iedas, steng�iausi dėl jūsų taip, jog visi dabartiniai mano pasiekimai atrodytų menki!

A� dainuo�iau jūsų para�yt� muzik�, jei mylėtumėt mane! A� įsteng�iau padaryti visk�, k�, jūsų manymu, galiu padaryti, jeigu dovanotumėte man meil� kartu su pa�iais rūs�iausiais, pa�iais teisingiausiais vertinimais. Suvienykite tai ir duokite man, tuomet a� sugebėsiu surasti keli� tamsoje, sugebėsiu i�sikapstyti, u�augti �ioje man svetimoje vietoje, kur atsidūriau virt�s padaru, kurio net pavadinimo nevalioju i�tarti. Padėkite man!

Tonijus nutilo, nebepajėgdamas dar k� nors pasakyti. Jis nė nenumanė, kad �is pokalbis taps toks skausmingas. Nenorėjo nė �iūrėti į t� grubų, abejing� veid�, akis, am�inai liepsnojan�ias įnir�iu ir sklidinas paniekos bet kokiam skausmui ar silpnumui. Jis u�simerkė. Ir prisiminė, kaip sykį, labai seniai, Romoje, tasai �mogus jį apkabino. Dabar vos nesusijuokė balsu i� viso to, k� �ia i�krėtė. Bet ūmai kambarys suribuliavo prie� akis, �vakė netikėtai u�geso, ir atsimerk�s aklinoje, visk� i�trinan�ioje tamsoje, jis pagalvojo: �Ak, �ia tebuvo �od�iai, o ne poelgiai. �ios akimirkos irgi praeis, kaip praeina viskas, o rytoj vėl viskas bus taip kaip anks�iau, kiekvienas i� mūsų vėl atsidurs savame pragare, ta�iau a� tapsiu stipresnis, i�tvermingesnis. Nes juk �ia gyvenimas, ar ne? �ia gyvenimas, ir praeis daug metų tokių kaip �ie, nes taip turi būti. U�daryk duris, u�daryk duris, u�daryk duris! O peilis, atved�s mane �ionai, tebuvo a�tri briauna lemties, laukian�ios mūsų visų.�

Atsklido degan�io va�ko kvapas.

O paskui pasigirdo Gvido �vilgsniai u� nugaros, ir vaikinas pagalvojo: �O �tai ir finalinis pa�eminimas. Jis i�eina, palieka mane �ia. Jo �iaurumas niekada nebuvo toks rafinuotas, toks gniu�dantis. Ak, tos drauge praleistos valandos, toji bjauri sekinan�io darbo s�junga, vis sunkėjan�io, sunkėjan�io, atstojan�io kankinimus. Ko gi a� i�mokau? Jog �ia, kaip ir visur kitur, esu vienas. Jau ir anks�iau �inojau, o dabar, kiekvien� pro �alį slenkan�i� dien�, turėsiu i� naujo suvokti savo vienatv�.�

Atrodė, tarsi �emė slysta i� po kojų.

O paskui suvokė girdįs durų skl�s�io girg�desį ir suprato, jog Gvidas jo nepaliko.

U�ėmė kvap�. Tonijus nieko nematė. Ir vien� akimirk� nieko negirdėjo. Bet �inojo, kad maestro �ia ir jį stebi. O tuomet pervėrė toks stiprus geismas, jog apėmė siaubas.

Jis spinduliuote spinduliavo toki� aistr�, jog �i, rodės, gali i�sklaidyti sutemas lyg �viesos srautas, vaikinas stebeilijo į tams� ir laukė, laukė...

��Tu nori, kad a� tave mylė�iau?�� pasigirdo Gvido balsas. Be galo tylus, todėl Tonijus palinko į priekį, lyg mėgindamas jį su�iupti.�� Mylė�iau?

��Taip,�� atsakė Tonijus.

��Bet juk aistra tau baigia mane sudeginti! Nejaugi iki �iol nesupratai? Nejaugi niekada neį�velgei, k� slepia mano �altumas? Nejaugi esi aklas �iai kan�iai? Per vis� gyvenim� a� nieko taip netro�kau kaip tav�s, ir niekada taip nekentėjau, kaip ken�iu dėl tav�s. Bet yra meilė ir meilė, a� nusikamavau, stengdamasis atskirti vien� nuo kitos...

��Neatskirkite jų!�� suku�dėjo Tonijus. Jis i�tiesė rankas tarsi vaikas, mėginantis sugriebti kar�tai trok�tam� daikt�.�� Duokite �i� meil� man! Bet kur jūs? Maestro, kur jūs?

Jis pajuto oro dvelksm�, i�girdo drabu�ių �naresį ir �ingsnių gars�, paskui patyrė deginantį Gvido delnų prisilietim��� delnų, kurie anks�iau tik pliauk�ėjo jam per skruostus. O tada Gvidas jį apkabino. Ir t� akimirk� Tonijus suprato visk�.

Ta�iau nu�vitimas virto paskutine minties proper�a, kai suvokė, kaip viskas buvo ir kaip bus, nes Gvidas jau prispaudė jį prie krūtinės ir įsisiurbė lūpomis.

��Taip,�� �nab�dėjo Tonijus,�� taip, dabar, ir visk�, visk� iki galo...

Jis verkė.

Gvidas bu�iavo jo lūpas, skruostus, gniau�ė jį pir�tais, pakeldamas nuo grindų, tarsi norėdamas suvalgyti, visas jo �iaurumas tarytum i�tirpo, pavirto jausmų protrūkiu, ne ker�to ar neapykantos, o kuo skubiausio ir kar��iausio susiliejimo tro�kimu.

Tonijus atsiklaupė, nusitempdamas ir Gvid�. Vaikinas jį nukreipė, siūlė save, siūlė tai, k� Domenikas visuomet jam suteikdavo ir ko niekada i� jo nereikalaudavo.

Jis nė kiek nebijojo skausmo.

Tegul skauda. Ir nors labai nesinorėjo paleisti tų lūpų, pravėrusių jam burn�, praplė�usių j�, įsiskverbusių į pa�i� gilum�, jis, atsigul�s ant akmeninių grindų veidu �emyn, pasakė: �Padarykite tai. Padarykite tai man, padarykite tai. A� to noriu.� Ir tada Gvidas u�griuvo i� vir�aus visu svoriu, paspaudė jį po savim, nuplė�ė drabu�ius, sukėlė siaub� pa�iu pirmu stūmiu. Tonijus giliai atsikvėpė, o paskui kūnas tarytum pats atsivėrė, kviesdamas Gvid�, atsisakydamas prie�intis, o kai �is įniko galingai smūgiuoti, Tonijus pradėjo judėti kartu su juo. Akimirksniui jie susiliejo, Gvido lūpos įsisiurbė Tonijui į kakl�, rankos suspaudė pe�ius prisitraukdamos vis ar�iau ir ar�iau, o paskui duslus maestro riksmas leido suprasti, jog tai baigėsi.

Sukrėstas Tonijus nusi�luostė burn�. Jis įsiaudrino, kar�tai maldavo t�sti. Negalėjo atitraukti rankų nuo Gvido, bet tasai pats jį pakėlė, tvirtai apkabino rankomis �launis ir pakėlė Tonijų į or�, apgaubdamas jo organ� drėgna, sald�ia �iluma. Jis tai atliko kur kas stipriau bei įnirtingiau nei Domenikas. Tonijus grie�ė dantimis, kad nesuriktų, o paskui atsilo�ė, pajut�s palengvėjim�, apsivertė įsikniaubdamas galva į rankas ir pritraukdamas kelius jautė g�stan�ius paskutinius pasitenkinimo tvinksnius.

Pasidarė baisu.

Jis buvo vienas. Vėl girdėjo tyl�. Pasaulis grį�o atgal, o jis net galvos negalėjo pakelti.

Ir tardamas sau, kad nieko nelaukia, t� akimirk� jautė, jog įmanytų parpulti ant kelių bei maldauti�� maldauti ko nors. Bet tuojau pat pajuto �alia esantį Gvid�, ir sunkias, stiprias mokytojo rankas, kelian�ias jį. Jis staigiai pakilo bei krito įkaitusiu veidu maestro ant peties. Dulkėtos garbanos kuteno od�, ir atrodė, kad visas Gvido kūnas jį supa, linguoja, visas Gvidas, net jo pir�tai, tvirti bei �ilti, ir ne kas kitas, o Gvidas buvo dabar �alia, Gvidas jį dabar laikė, mylėjo bei bu�iavo pa�iomis �velniausiomis pasaulyje lūpomis, ir juodu i� tiesų buvo drauge.

Tonijui atrodė, tarytum sapnuoja atmerktomis akimis, jis ne�inojo, kur eina, tik suvokė, kad �ingsniuoja su Gvidu tu��iomis �altomis gatvėmis, pastebėjo bauginamai gra�ų fakelų �vytėjim� ant sienų. Or� u�pildė virtuvės, degan�ių �arijų aromatai, langų namai �vytėjo įstabia geltona �viesa, o paskui vėl tapdavo tamsu, nors į akį durk, ir tamsoje, �iug�dant sausiems �iemos lapams, juodviejų su Gvidu lūpos susiliedavo įnirtingais bu�iniais bei glamonėmis, sklidinomis ne �velnumo, o vien tiktai alkio.

Kai pasiekė tavern�, durys atsilapojo, i� vidaus skverbėsi viliojanti �iluma, ir tarp riksmų, �pagų �vangėjimo bei bokalų kauk�ėjimo į medinius stalus juodu prasibrovė į pa�i� tolimiausi� ir giliausi� ni��. Ka�kokia moteris dainavo �emu, giliu it vargonai balsu, kalnietis piemuo grojo dūdele, visi aplink irgi dainavo.

Ant stalo krito �e�ėliai nuo siūbuojan�ių �ibintų ir judan�ios minios. Neatitraukdamas akių nuo taip arti prie�ais sėdin�io Gvido, Tonijus alpėjo i� laimės. Atsi�liej�s į medin� ma�os ni�os sien�, jis �iūrėjo mokytojui į akis, matė begalin� meil� ir palaimingai �ypsojosi siurb�iodamas vyn�, kuriame jautėsi aitriai rūg�tus vynuogių aromatas bei medinės statinės, kurioje �is buvo laikomas, prieskonis.

Juodu gėrė, gėrė, o paskui, kai Gvidas prabilo, Tonijus bema� nesuvokė �od�ių prasmės, bet suprato, kad mokytojas �emu, dusloku balsu, bema� ku�desiu, sklindan�iu i� krūtinės l�stos gelmių, pasakojo visas paslaptis, kurių niekada niekam nedrįsdavo atskleisti, ir Tonijus vėl jautė, kaip lūpos neju�ia i�sitempia pra�ysdamos �ypsena, o galvoje skambėjo tik: �Meilė, meilė, tu�� mano meilė�, o paskui vien� akimirk�, �ioje �iltoje, triuk�mingoje u�eigoje, jis i�tarė tuos �od�ius balsu bei pamatė Gvido akyse sutviskan�i� liepsn�. �Meilė, meilė, tu�� mano meilė, ir a� ne vienas, ne, ne vienas, bent trumpam. 8

Dabar juodu kasnakt mylėjosi, apimti nepasotinamo alkio, gyvuli�ko �iaurumo ir svaiginan�io, nenusakomo, visk�, apibendrinan�io �velnumo po sueities. U�migdavo apsikabin� vienas kit� rankomis bei kojomis, tarsi kūnas būtų barjeras, kurį reikia sugriauti tokiu glaud�iu apsikabinimu, o nubud� vėl aistringai, god�iai bu�iuodavosi ir keldavosi prie� au�r�, genami vienintelės minties�� grei�iu pradėti pamok� Gvido klasėje.

Pa�ios pamokos irgi pasikeitė. Jos netapo ma�iau varginan�ios, o Gvido kar�tako�i�kumas nesuma�ėjo, jis i�liko toks pat rūstus Tonijaus klaidoms. Ta�iau pamokas nuspalvino naujas mokytojo ir mokinio artumas, jų domėjimasis vienas kitu.

Tuomet, to beproti�ko monologo metu, i�siliej�s �od�ių bei emocijų srautu, Tonijus pa�adėjo i�siskleisi�s Gvido akivaizdoje. Bet dabar jis suvokė, jog visuomet buvo �alia jo i�siskleid�s, bent jau muzikos srityje, ir ne jis atsiskleidė Gvido akyse, o Gvidas�� jo. Maestro pirm� kart� įsitikino, kad Tonijus nekvailas, ir pama�u patikėjo jam savo nepermaldaujamų praktinių u�siėmimų pagrind� sudaran�ius principus.

I� tiesų �is polinkis kalbėti, kalbėti ir kalbėti nebuvo Gvidui naujiena, ta�iau operoje arba per ilgus pasivaik��iojimus pajūriu, į kuriuos jie ir anks�iau leisdavosi po teatro, pokalbio tema nei�vengiamai tapdavo kiti dainininkai. Taip susidarė distancijos tarp mokinio bei mokytojo regimybė ir netgi �ioks toks santykių �altumas, kur visas Gvido įkar�tis nukrypdavo į kit� muzik�, į kitus �mones.

O dabar Gvidas kalbėdavo apie muzik�, kuri juodu jungė, ir pirmosiomis pa�ios god�iausios bei kar��iausios meilės savaitėmis atrodė, jog pokalbiai jam buvo netgi svarbesni u� aistringas glamones.

Nebuvo nė vieno vakaro, kad juodu nei�va�iuotų i� konservatorijos. Pasisamd� kariet� arba vykdavo jūros pakrantėn, arba susirasdavo mieste koki� nors rami� tavern�, kur galėdavo kalbėtis ir kalbėtis kar�tai ku�dėdamiesi, kol tam tikras vyno skonis burnose bei lengvumas galvose leisdavo suprasti, jog metas namo.

Dabar jie nebevakarieniaudavo konservatorijoje. Susiėm� u� rankų klaid�iojo po tamsias gatves ir susirad� tarpdurį arba kelis med�ius, po kuriais galėjo pasislėpti, liesdavo vienas kit�, priglusdavo vienas prie kito, mėgaudamiesi pavojumi, pamesdami galvas nuo pa�ios nakties, �iug�desių, netikėtai i� niekur i�nyran�ių įkalnėn dundan�ių karietų, kurių geltoni spinduliai i�plė�davo juos i� tamsos.

Bet galų gale atsidūr� Via Toledo, jie i�sirinkdavo vien� i� geriausių tavernų, kadangi turėjo pakankamai pinigų, �vangan�ių Tonijaus ki�enėse, ir netrukus jau ragaudavo kepsnio arba �vie�ios �uvies, u�sigerdami abiejų mėgstamu vynu, �Lagrima Kristi�, ir kalbėjosi, kalbėjosi...

Gvidas vardijo Tonijui vardus senųjų meistrų, sukūrusių pratimus, kuriuos �is studijavo, ir ai�kino, kuo nuo pastarųjų skiriasi jo paties para�ytos vokalizės.

Ta�iau did�iausi� malonum� Tonijui teikė galimybė u�duoti Gvidui bet kokį klausim� ir tuojau pat gauti atsakym�. Ar Gvidui teko matyti Alesandr� Skarlatį? Taip, �inoma, matė jį vaikystėje, be to, maestro Kavala da�nai ve�davosi jį į �vento Bartolomėjaus teatr�, ir jis stebėjo, kaip maestro Skarlatis dirigavo atliekant savo kūrinius.

Anot Gvido, būtent Skarlatis atne�ė į Neapolį didyb�. Anais laikais ie�koti naujų operų visi vykdavo į Venecij� arba Rom�. Bet dabar operos sostine tapo Neapolis ir, kuo galėjo įsitikinti pats Tonijus, ne kur kitur, o į Neapolį atvykdavo mokytis u�sienio studentai.

��Bet opera nuolatos kinta,�� kalbėjo Gvidas.�� Ilgi nuobodūs re�itatyvai, pateikiantys duomenis, kuriuos turi �inoti publika, darosi vis gyvesni, prie�ingai nei varginantys interliudai tarp arijų. Komi�kai operai, ko gero, priklauso ateitis. �monėms norisi klausytis operos gimt�ja kalba, o ne tik klasikine italų. Be to, operose atsiranda vis daugiau re�itatyvų su orkestru, nors anks�iau did�ioji jų dalis būdavo atliekama be muzikinio akompanimento.

Bet visuomet tenka galvoti apie tai, ko nori �monės, ir nesvarbu, kokie ilgi bei nuobodūs bus interliudai, �monės juos pak�s vardan gra�ių arijų, ir tai niekada nepasikeis.

Nes arijos�� tai pati operos esmė: gra�us dainavimas. Nei smuikas, nei klavesinas niekada �mogaus nepaveiks taip, kaip vokalisto balsas.

Bent jau tuo metu ir pats Gvidas tuo tikėjo.

Kartais vakarais, kai nusibosdavo sėdėti tavernose, juodu patraukdavo į viena kit� vejan�ias puotas, pirmenyb� teikdami rengiamoms grafienės Lamberti, �inomos meno globėjos. Bet ir ten begalinis jų dialogas nenutrūkdavo.

Paprastai juodu susirasdavo koki� nors nuo�ali� svetain�, pasistatydavo ant klavesino arba naujo fortepijono �vakides, Gvidas grodavo, pir�tais skrajodamas vir�um klavi�ų, o paskui įsitaisydavo ant auk�tos ku�etės bei atsakinėdavo į Tonijaus klausimus arba pats imdavo k� nors pasakoti.

Tokiomis akimirkomis maestro akys nu�visdavo nepaprastu palaimingu įkar��iu, nugludinan�iu veido bruo�us, suteikian�iu daugiau �velnumo. Ir negalėjai patikėti, kad �is �mogus kartais tampa �iaurus bei nepaken�iamas.

Vien� toki� naktį ma�ame muzikiniame salone grafienės namuose, kur juodu sėdėjo vienas prie�ais kit� prie apskrito kortų stalelio ir �vakių �viesoje pradėjo lo�ti ka�kokį paprast�, trump� lo�im�, Tonijus, pagaliau pasiry��s pra�nekti �ia tema, papra�ė:

��Maestro, papasakokite apie mano bals�!

��Ne, pirmiausia tu man turi kai k� pasakyti,�� atsiliepė Gvidas, ir jo balse pasigirdo susierzinimas, privert�s Tonijų krūptelėti.�� Kodėl nenori dainuoti kalėdinio solo, nors pasakiau, kad jis paprastas bei para�ytas specialiai tau?

Tonijus nusuko akis.

Jis nuleido rank�, kuria laikė vėduokle sudėtas kortas, ir pats ne�inodamas kodėl i�rinko karalių bei dam�. O paskui, nesugebėdamas skubiai sugalvoti atsakymo į Gvido klausim�, staiga rado paprast� �io eilinio mū�io, kurį privalėjo laimėti, sprendim�. Jis sudainuos �į solo Gvidui, jei jau maestro taip nori. Sudainuos, net jei dar nėra pakankamai pasireng�s, vardan to jaunuolio, kuris sykį nusileido nuo kalno. Tonijus tvirtai apsisprendė, vis dėlto negalėjo atsikratyti baimės.

Jis �inojo, jog vos tik jo balsas koply�ioje nuskambės solo, jis taps tikru kastratu. Nors juk taip ir yra, argi ne? Ta�iau �ia didesnis �ingsnis nei juodos tunikos apsirengimas bei raudonos juostos u�sijuosimas. Did�iulis �ingsnis, lyginant su dainavimu bendrame chore. Jisai stovės priekyje, ry�kiai ap�viestas, ir �viesa negailestingai i�duos, kas jis dabar yra.

Tarytum i�sireng�s nuogai parodytum visiems, koki� pa�eminan�i� operacij� patyrei. �iek tiek palink�s į priekį, kad galėtų dėlioti kortas ant poliruoto medinio pavir�iaus, jis patylom galvojo apie auk�t� savo ūgį, ilg� lies� rank� ant stalo�� savo paties rank�. �Ar mano balsas skambės kaip berniuko? Beje, ar a� esu berniukas? Ar dabar jau bū�iau vyras?�

Vyras. Jis nusi�ypsojo pagalvoj�s apie brutalų �io �od�io paprastum� ir reik�mės įvairiapusi�kum�. Pirm� kart� gyvenime �is �odis priblo�kė jį... savo grubumu. �Negalvok apie tai. Tu save apgaudinėji�,�� vos nesuku�dėjo balsu. Greta viso abstraktumo �is �odis dabar jam turėjo vien�, visi�kai konkre�i� reik�m�.

Jis �inojo es�s per jaunas tokiai did�iai gamtos permainai, kuri turėjo jį i�tikti. Kadaise, labai seniai, miegamajame, visai kitame pasaulyje, moteris jį erzino sakydama, jog laukti liko visai nebedaug. Tuomet jis did�iavosi paprastais savo sugebėjimais, taip jais pasitikėjo ir kartu buvo toks apgailėtinas.

Bet tuomet gyveno visi�kai kitame pasaulyje.

O dabar jis kastratas ir bus kastratas toje koply�ioje, kur suskambės vieni�as jo balsas.

Ir �ia įvyks tik pirmasis pasirodymas. Ateityje laukia daugybė kitų, o pagaliau ateis finalinis momentas: kai jis �engs į kokio nors did�iulio teatro scen�, vienas. Jeigu pasiseks! Jeigu jo balsas, pasirengimas bei mokytojo Gvido meistri�kumas pasirodys es� pakankamai stiprūs, tuomet jis bus i�romytasis, atsiskleid�s visam pasauliui.

Vaikinas pa�velgė į Gvid�. Jam pasirodė, kad �is skendi palaimingoje, nepasiekiamoje ne�inioje ir nesikamuoja dėl �ių sudėtingų, neįveikiamų dalykų. Jis myli Gvid�, todėl sudainuos jam.

Netikėtai prisiminė, jog pirm� kart� prakalb�s apie solo Gvidas pasakė: �Pirm� kart� �ia bus atliekamas mano kūrinys.� Vie�patie, nejaugi buvo toks kvailys ir nė nesumetė, k� tai gali reik�ti mokytojui!

Juk �inojo: tos nuostabios arijos, kurias Gvidas duodavo jam dienos pabaigoje, para�ytos paties maestro.

��Jums be galo svarbu, kad a� tai sudainuo�iau,�� i�tarė Tonijus savo prielaid� garsiai,�� nes kūrinį para�ėte jūs?

Gvidas nuraudo, jo �vilgsnis krustelėjo.

��Svarbu, nes tu�� mano mokinys ir jau esi pasireng�s!�� piktai at�ovė.

Ta�iau pyktis plykstelėjo bei u�geso. Maestro pasidėjo alkūn� ant stalo ir ranka pasirėmė smakr�.

��Pra�ei papasakoti apie tavo bals�,�� prabilo Gvidas.�� Tikriausiai nuvyliau tave, nepapasakoj�s visko kaip yra ir taip grie�tai elgdamasis. Bet a� ne�inojau kito būdo, kuris...

Į kambarį it vaiduoklis be garso įėjo tarnas. Supleveno melsvas atlasas, vir�um stalo mirguliuojan�ioje �vakių �viesoje pasirodė ranka, pilanti į taures vyno.

Gvidas stebėjo, kaip taurė u�sipildo, paskui mostu liepė tarnui palaukti, i�tu�tino taur� ir �iūrėjo, kaip �i tampa pilna vėl.

��Pasakysiu tau tiesiai,�� pradėjo pagaliau.�� Tu geriausias i� kada nors mano girdėtų dainininkų, nekalbant apie Farinelį. Tu galėjai sudainuoti �į solo pa�i� pirm�j� dien�, kai atvykai į konservatorij�. Galėjai jį sudainuoti net Venecijoje.

�iek tiek primerk�s akis jis įdėmiai tyrinėjo Tonijaus veid�. Lengvas girtumas su�velnino mokytojo veid�, bet �vilgsnis skvarbumo neprarado.

���itas solo para�ytas tau,�� t�sė maestro.�� Tiksliau, balsui, kurį girdėjau Venecijoje, dainuojan�iam berniukui, kurį sekiau kiekvien� naktį. Jau tuomet �inojau tavo balso diapazon� ir stiprum�. A� pastebėdavau ma�utes tavo klaidas, kurių neįstengtų į�velgti niekas kitas. A� ma�iau, kiek sugebėjai i�mokti savaranki�kai, tik �iek tiek padedamas mokytojų, ir buvau apstulb�s. Absoliuti klausa, įgimtas jausmingumas...

Gvidas pakraipė galv� bei �vilptelėdamas įtraukė oro.

��A� tau suteikiu tik lankstumo ir jėgos,�� jis atsiduso.�� Po dvejų metų tu sugebėsi atlikti bet koki� bet kokios operos arij� ir �inosi, kaip j� ornamentuoti bei tobulai pateikti bet kur, bet kada, vadovaujant bet kokiam dirigentui...

Jis nutil�s nukreipė akis į �alį. Kai vėl pa�velgė į Tonijų, �iam pasirodė, kad maestro akys pasidarė didelės ir tamsios, o balsas �iek tiek pa�emėjo.

��Bet tu turi dar ka�k�, Tonijau, ka�k� greta balso,�� pasakė jis.�� Tie dainininkai, kurie �ito neturi, beveik niekada ir nebeįgyja, o tiems, kurie turi, stinga tavojo garso skaidrumo bei jėgos. Kas tai? Ka�in kokia paslaptinga galia, sukre�ianti visus, kurie tave girdi. Tam tikra jėga, kuri taip u�dega klausytojus, jog tu juos u�valdai, tu vienas. Kai dainuosi ba�ny�ioje per Kalėdas, �monės atsisukinės, norėdami pamatyti tavo veid�, jie u�mir� savo mintis ir smulkius nesutarimus, o eidami i� ba�ny�ios klausinės vienas kit� tavo vardo.

Daugelį metų a� analizavau �į rei�kinį, stengiausi nustatyti, kas sudaro �į talent�. Vaikystėje pats turėjau toki� dovan�. A� �inau, kaip ji pajuntama, bet negaliu viso to sudėlioti į lentynėles. Galbūt tai neap�iuopiamas ritmo jausmas, instinktyvus �inojimas, kada pradėti garso kėlim�, kada sustoti. O gal tai susij� su fiziniais duomenimis�� akimis, veidu, kūno laikysena, kai balsas kyla vis auk��iau ir auk��iau. Ne�inau.

Tonijus susijaudino. Jis prisiminė moment�, kai Kafarelis �engė link rampos Venecijoje, vėl pajuto jaudinan�io laukimo virpulį, nuvilnijusį per mini�. Tuomet pats nuskubėjo �emyn, į parterį, tarsi magneto pritrauktas to kastrato, kai �is tik vaik�tinėjo po scen� pirmyn bei atgal, nesudainav�s nė vienos natos.

Nejaugi ir jis geba taip veikti �mones? Nejaugi gali taip būti?

��Bet yra dar kai kas,�� t�sė Gvidas.�� Ypatinga ugnis. Toji ypatinga ugnis liepsnotų tavyje, net jei būtum i�kastruotas �e�erių metų kaip a�. Bet tau tai nutiko vėliau...

Tonijus įsitempė pajut�s, kaip �ie �od�iai nemaloniai jį u�gavo.

Bet Gvidas i�tiesė rank� ir ramindamas paglostė jaunuolį.

��Tu u�augai ketindamas galvoti, judėti ir elgtis kaip vyras,�� t�sė jis.�� O tai tau irgi suteikia ypatingos jėgos. Tu neturi mink�tumo, kuriuo pasi�ymi daugelis eunuchų. Tu neturi jiems būdingo... belyti�kumo.

Gvidas nutilo dvejodamas, ar derėtų t�sti.

��Bet, �inoma,�� i�tarė lėtai, tarsi pats sau svarstydamas,�� pasitaiko ir anksti i�kastruotų dainininkų, kuriems irgi būdinga �i jėga.

��Ta�iau a� galiu pasikeisti,�� suku�dėjo Tonijus. Jis sėdėjo tarsi suakmenėj�s, veide sustingo �alta �ypsena, kuri ankstesniais laikais visuomet atsirasdavo tokiais momentais. Bet balsas i�liko lygus, ramus.�� Kai �iūriu į veidrodį, a� jau regiu prie�ais save Domenik�.

�Taip, Domenik�,�� pagalvojo.�� Ir savo sen�jį antrinink� i� Venecijos, Treskių namų �eiminink�, besi�ypsantį i� u� nugaros bei matantį, kokie mes tapome skirtingi u�aug�.�

Jis pasijuto es�s lengvas, besvoris, ka�in kokia bevardė būtybė, nepaisant visų vardų, kokiais kadaise kiti jį vadino, tarsi k� tik i�sirit�s i� kiauto�� to berniuko, kuriuo anks�iau buvo.

��Taip,�� tuo metu kalbėjo Gvidas.�� Tu daugeliu at�vilgiu tapsi pana�us į Domenik�.

Tonijui nepavyko nuslėpti baimės bei prie�i�kumo; tai pajut�s Gvidas palietė mokinio rank�. Ta�iau Karlo pavidalas jau nesitraukė i� galvos�� miglotas prisiminimas tos akimirkos, kai prispaudė skruost� prie grubaus, dygaus smakro ir i�girdo atodūsį, kimų, prislopint�, dvelkiantį liūdesiu, nuovargiu bei nei�vengiama, Dievo suteikta vyro jėga.

��Domenikas buvo gra�us,�� burbtelėjo Gvidas.�� Nors vyri�kos jėgos irgi turėjo.

��Domenikas?�� nusistebėjo Tonijus.�� Vyri�kos jėgos? Juk jis�� tikra Kirkė!

Taip pasak�s pagalvojo niekada neu�mir�i�s Domeniko glamonių, ir netgi dabar jautė gėd� dėl ankstesnės aistros.

Ir vėl vaizduotėje su�mė�avo Karlo pavidalas. Atrodė, tarytum Karlas į�engė į �į kambarį bei sutrikdė judviejų su Gvidu ry�į, kurį taip brangino. Rodos, girdėjo Karlo juok�, aidintį koridoriais. Jis pa�velgė į maestro, ir �irdį u�plūdo meilė, o dirstelėj�s �emyn pamatė, kad Gvidas vis dar jį glosto. Domenikas. Jėga. Gvidas irgi juokėsi, �velniai juokėsi.

��Gal Domenikas ir buvo Kirkė lovoje,�� kalbėjo Gvidas.�� Deja, turiu patikėti tavo �od�iais. Bet Domenikui dainuojant pajusdavai kitoki� gali�, kuri� jo gro�is pabrė�davo ne ma�iau nei balsas. Netgi moteri�kai apsireng�s bei susi�ukav�s jis i�likdavo stiprus, plieninis, ir kiti jo bijodavo. O, tau reikėjo pamatyti jo dainavimo besiklausan�ių vyrų bei moterų veidus. Svarbi ne poza, ne plaukai ant krūtinės, o toji galybė. Ji sklinda i� vidaus, ir Domenikas j� turėjo. Domenikas nebijojo nei Dievo, nei velnio. O tu, mano ma�yli, dar nė nepradėjai suprasti, koks gali būti kastratas.

��A� noriu suprasti,�� su�nib�dėjo Tonijus.�� Bet a� niekada nema�iau Domeniko tokio. Į�velgiau jame silf�, o kartais galbūt netgi angel�,�� Tonijus patylėjo.�� O gal tiktai kastrat�!�� prisipa�ino.

Bet Gvidas nė kiek neįsi�eidė.

Rodos, maestro susim�stė.

��Kastrat�!�� su�nib�dėjo.�� Į�velgei jame tik tai, kuo lemta tapti tau. O jis regėjo tavyje sav�jį gro�io ir jėgos tip�. Jis visuomet bendraudavo su pana�iais į save. Bet pastaruosius dvejus metus jį be galo kamavo vienatvė...

��Vienatvė?�� nusistebėjo Tonijus.

Jis niekada neu�mir�, kaip įskaudino Domenik�, nors pats berniukas tikriausiai jau u�mir�o.

��Taip, jis jautėsi labai vieni�as,�� patvirtino Gvidas.�� Nes buvo geresnis u� visus aplinkinius, o �ia pati blogiausia vienatvės rū�is. Kur jis bepa�velgtų, visur matė pavyd� bei baim�. O paskui pasirodei tu, ir jis tave pamilo. �tai kodėl Lorencas i� tav�s ty�iojosi. Juk Lorencas mylėjo Domenik�, o tas nekreipė į jį dėmesio.

Tonijus visai sugniu�o. �velgė į prie�ais gulin�ias kortas, ir atrodė, jog ir karalius, ir dama stebeilija piktomis akimis. Damos akys buvo bizanti�kai įkypos, o plaukai juodi. Be abejo, ji buvo pikų dama.

��Bet nesijaudink dėl Domeniko,�� nuramino Gvidas.�� Jeigu tu jį ir į�eidei, kaip pats sakai, tik suteikei berniukui nepaprastai verting� pamok�. Nes esi pana�us į jį tiktai savo elegancija. Tavo tokie pat smulkūs kaulai ir tokie pat plaukai, kurie labai patinka moterims. Bet apskritai esi u� jį gerokai stambesnis. Tu u�augsi kur kas auk�tesnis, o tavo veido bruo�ai... i�ties nepaprasti, nes jie...�� Gvidas kiek sumi�o, nenuleisdamas akių nuo Tonijaus ir judindamas lūpas.�� Jie visai ne�ymiai skiriasi nuo bruo�ų, būdingų daugeliui vyrų. Stovėdamas scenoje tu akinsi lyg �viesos �altinis. Visi �alia tav�s taps nepastebimi, net Domenikas, trapusis tavo �e�ėlis, jei kartais atsidurtų greta.

Tonijus tylėjo tol, kol juodu sugrį�o į konservatorij� ir įėjo į Gvido kambarius, �ionyk�tėje aplinkoje atrodan�ius prabangiai, nors i�ties apstatytus gan skurd�iai.

Did�iul� lov� �iemos metu dengė paprastos tamsios u�uolaidos. Tonijus įsitaisė ant u�tiesalo ir i�tiesė kojas, atsi�liej�s į galvūgalio lent�. Tuo metu Gvidas u�degė �vakes, stovin�ias ant klavesino, o tai rei�kė, jog į lov� juodu atsiguls dar negreit.

��Ar a� u�augsiu labai auk�tas?�� tyliai paklausė Tonijus.

��Niekas ne�ino. Priklauso nuo to, kokio ūgio turėjai tapti i� prigimties. Bet dabar augi spar�iai.

Tonijus pajuto, kaip burna prisipildė tul�ies, rodės, tuoj supykins. Jis privalėjo u�duoti tuos klausimus dabar arba niekada, juk taip ilgai svajojo juos i�tarti garsiai, balsu, bent jau atsigr��s į riaumojan�i� jūr�.

��Kas dar man nutiks?

Gvidas atsisuko. �Įdomu,�� pagalvojo Tonijus,�� ar jis prisimena t� naktį Romoje, ma�ame sodelyje, kai a� dusdamas, i� tiesų dusdamas, tarsi merdėdamas, i�tiesiau rankas į jį ir į t� statul�, kuri �vytėjo mėnesienoje balta �viesa.

��Kas man nutiks?�� su�nib�dėjo dar kart�.�� Visam kūnui. Jūs �inote.

Gvidas atrodė abejingas. Tamsus jo siluetas u�stojo �vakid�, taigi maestro veido nesimatė.

��Tu augsi toliau. Tavo rankos ir kojos pailgės, ta�iau kiek, vėlgi niekas ne�ino. Bet įsidėmėk, jog tau jos visuomet atrodys normalios. Ir būtent kaulų lankstumo dėka tavo balsas įgauna ypating� jėg�. Kiekvien� mokymosi dien� didėja tavo plau�ių tūris, o plau�iams augti leid�ia elastingi kaulai. Taigi labai greitai auk�tutiniame registre įgausi toki� gali�, kokia nepasiekiama nė vienai moteriai. Tarp kitko, ir nė vienam berniukui. Ir nė vienam kitam vyrui. Bet ilgos tavo rankos kybos nutįsusios i�ilgai kūno, o pėdos susiplos. Ir tu niekada neturėsi įprasto vyri�ko raumenyno.

I�gird�s visa tai, Tonijus staigiai nusisuko, o Gvidas tuojau pat jį apkabino.

��U�mir�k!�� patarė jis.�� Taip, taip, a� suprantu, k� kalbu. U�mir�k tuos dalykus. Nes kaskart, kai dėl to kankinsies, tai reik�, jog vis dar nesusitaikei su nei�vengiamybe. Suprask, kur slypi tavoji galia.

Tonijus linktelėjo�� kar�iai, pa�aipiai.

��O taip!

��Bet a� turiu i�dėstyti tau dar vien� pamok�,�� t�sė Gvidas.�� Ji tau reikalinga labiausiai.

Tonijus linktelėjo, ne�ymiai �yptelėdamas.

��K� gi, dėstykite!

��Tu nusigr�ei nuo moterų, o tai nėra gerai.

Tonijus vos neu�duso i� pyk�io, norėjo paprie�tarauti, bet Gvidas �velniai pabu�iavo jį į kakt�.

��Ten, Venecijoje, turėjai mergin�. Slėpdavaisi su ja gondoloje, kai dainininkai i�sivaik��iodavo po namus. A� tave stebėjau. Taip elgdavaisi kiekvien� naktį.

��Apie tai geriau u�mir�ti,�� vėl nusi�ypsojo Tonijus jusdamas, jog veid� i�mu�ė kar�tis.

��Ne, klysti. Niekada �ito neu�mir�k. Puoselėk �į prisiminim�, o kai tavyje įsi�iebs ugnis�� nesvarbu kada, nesvarbu kur�� vos tik pasitaikys palanki proga, pakartok �į ritual�, privalai jį pakartoti. Galbūt liepsn� sukels kitas vyras ar kitas kastratas, nesvarbu kas, i�naudok j�, ne�vaistyk vėjais, neleisk tu��iai sudegti. I�naudok garbingai ir neprarasdamas sveiko proto, bet nenusisuk nuo �ito nei i� meilės man, nei i� meilės muzikai, nepasiduok abejingumui. Kaskart įsiklausyk į savo norus.

��Kodėl man tai sakote?

��Todėl, kad mes niekada ne�inome, kada geismas mus apleis. Vyrai niekada nepraranda geismo, ta�iau mums yra kitaip.

��O jūs?! Juk jūs nebijote �ito prarasti!�� �ūktelėjo Tonijus.

��Ne. Dabar ne. Bet maniau jau jo netek�s, kol likimas nesuvedė man�s su tavimi. Geismas sugrį�o tame miestelyje, Feraroje, kai pama�iau tave. Tu gulėjai ant lovos, apimtas kar�tinės, toks bejėgis...�� Gvidas patylėjo.�� A� maniau prarad�s geism� kartu su balsu.

Tonijus �iūrėjo į mokytoj� i�plėt�s akis, netardamas nė �od�io. Berniukas akivaizd�iai apsvarstė i�girstus �od�ius, ir Gvidas tik dabar suvokė, jog nedera daugiau niekada minėti to meto bei tos vietos.

Tonijaus veidas i�bly�ko ir i�tįso, jis tapo pana�us nebe į save, o į sielvarto grau�iam�, bauginan�i� savo �mėkl�.

Vis dėlto vaikinas paėmė Gvid� u� rankos ir prisitraukė artyn.

Po keleto valandų Tonijus nubud�s atsisėdo lovoje. Sapnavo patį baisiausi� savo ko�mar� apie tikrus dalykus ir tikrus vyrus, apie kov�, kuri baigėsi galutiniu bei neatitaisomu pralaimėjimu.

Sėdėdamas tamsoje pajuto aplinkui kambario tyl� ir saugum�, nepaisant aplinkui tvyran�io kartėlio bei liūdesio. Paskui suvokė jau ilg� laik� girdįs muzik�, kuri �ia prasidėdavo, �ia nutrūkdavo, o netrukus i�siliejo i�kilminga ba�nytine melodija, colis po colio judan�ia į priekį.

Kitame apytamsio kambario gale, prie klavesino, pamatė Gvid�. �vakių liepsnos panė�ėjo į ore sustingusių lie�uvėlių saujel�. Maestro veid� tarytum slėpė tamsus vualis.

Tonijus suuodė aitrok� ra�alo kvap�, o paskui i�girdo plunksnos kreb�desį. Tuomet Gvidas dar kart� sugrojo melodij�, ir Tonijus pirm� kart� i�girdo jo bals��� �em�, bema� begarsį. Jis tarytum �nib�dėjo melodij�, kurios negalėjo sudainuoti.

Tonijus pajuto toki� meil� mokytojui, jog vėl atsilo��s ant pagalvių suvokė fiksuoj�s �i� akimirk� laike ir niekada jos neu�mir�i�s.

Atėjus rytui, Gvidas prane�ė gerokai praplėt�s kūrinį, kurį Tonijui teksi� dainuoti Kalėdų i�vakarėse. I� tiesų jis para�ė i�tis� kantat�, ir dabar, norint j� atlikti, reikėjo gauti tik kapelmeisterio, maestro Kavalos, leidim�.

Buvo jau vidurdienis, kai mokytojas sugrį�o į klas� ir pasakė, jog Kavala, kuris �iais metais taip daug laiko praleido su Domeniku, liko visi�kai patenkintas Gvido darbu. Tonijus dainuos jo kūrinį. Taigi dabar juodu dviese privalo i�tobulinti solo. Nevalia gai�ti nė minutės. 9

Kalėdų i�vakarėse konservatorijos koply�ia buvo sausakim�a.

Oras t� dien� pasitaikė giedras, �altas. Tonijus vis� vakar� klaid�iojo po miest� ir visur matė neapolie�ių taip mėgstamus natūralaus dyd�io lop�ius bei statulas, �eimose perduodamas i� kartos į kart�. Visur�� ant stogų, verandose, vienuolynų soduose�� vyko ritualiniai nuostabūs kalėdiniai vaidinimai, vaizduojantys mergel� Marij�, �vent�jį Juozap�, piemenis bei angelus, laukian�ius kūdikėlio I�ganytojo.

Dar niekad anks�iau Tonijus taip ai�kiai neį�velgė �ios nakties prasmės. Nuo tada, kai paliko Venecij�, jautė, jog �irdyje neliko vietos nei tikėjimui, nei gailestingumui. Bet �i� naktį atrodė, tarsi pasaulis gali ir privalo atsinaujinti. �ie ritualai, himnai, įstabūs paveikslai slėpė ka�in koki� senovin� gali�. Artėjant vidurnak�iui, ėmė vis labiau jaudintis. Į pasaulį ateina Kristus. Tamsoje su�vis �viesa. Visame kame jautėsi neįtikėtina, antgamtinė energija.

Bet kai nusileido laiptais �emyn, apsivilk�s juod� uniform�, rūpestingai kaip dera u�sijuos�s raudon� dir��, pirm� sykį pajuto jaudulį dėl būsimojo pasirodymo, o �inodamas, kaip nerimas paveikia bals�, ne juokais i�sigando.

Staiga nebeįstengė prisiminti nė vieno Gvido kantatos �od�io, u�mir�o melodij�. Priminė sau, jog kūrinys ypatingas, jog maestro jau eina link klavesino, be to, jis pats laiko rankose natas, taigi nieko baisaus, jei negali prisiminti. �i mintis privertė Tonijų nusi�ypsoti.

Kokia dovana! Įdomu, k� jis dabar jaustų, jei taip nebijotų savojo pasirodymo? Jau tuoj kastratų balsų choras nuplevens į padanges!

�inoma, jis bijojo, bet taip bijo kiekvienas dainininkas. Be to, kaip sakė Gvidas, jis akimoju nusiramins, vos i�girs pirmuosius taktus, ir viskas klostysis kuo puikiausiai.

Bet kai nu�ingsniavo palei �onin� sien�, o paskui nusileido �emyn, pro berniukų chor� link prie�akinių turėklų, pastebėjo apa�ioje, pirmoje parapijie�ių eilėje, ma�� �viesiaplauk� jaunos moters galvut�, palinkusi� prie programėlės. Ji vilkėjo pla�i� tamsios taftos suknel�.

Jis tuojau pat nusuko �vilgsnį. Neįmanoma, kad ji būtų �ia ne kurį kit�, o kaip tik �į vakar�! Bet Tonijus vėl pa�velgė į j�, tarsi kokia negailestinga ranka kreiptų jo veid�. Ir pamatė smulkias mink�tas garbanėles, o paskui nepa�įstamoji lėtai pakėlė galv�, ir akimirksnį juodu �velgė tiesiai vienas kitam į akis.

Tikriausiai ji prisimena t� siaubing� incident� grafienės namuose, girt� jo kvailyst�, kurios pats niekada neu�mir�. Ta�iau merginos veide nesimatė pyk�io. Jis atrodė m�slus, beveik svajingas.

Jį u�plūdo kartėlis, apnuodijantis vis� viliojantį �ios vietos gro�į, �ios �ventovės, i�puo�tomis �vakių eilėmis ir gausybe kvapnių gėlių.

Tonijus pasistengė susitvardyti. Mergina pirmoji nukreipė �vilgsnį ir pradėjo ma�omis rankomis dėlioti �narantį popierių, gulintį jai ant kelių. Jis pajuto, kaip įsitempė raumenys, o paskui pama�u visi�kai atsipalaidavo. Atrodė, tarsi skausmas perlieja jį it vanduo.

Tegalėjo galvoti tik apie tai, jog įkliuvo į sp�stus. Ir apie tai, kad parapijie�ių �nab�dėjimas jau nutilo. Gvidas atsisėdo prie klavesino, o ma�ojo orkestro muzikantai pakėlė instrumentus. �A� neįstengsiu to padaryti. Muzika�� tai tik nesuvokiamų garsų rinkinys�,�� tarė sau Tonijus. Ir tuomet netikėtai driokstelėjo trimitas.

Jis nu�velgė atsivėrusi� erdv�. Ir pradėjo dainuoti.

Garsai kilo auk�tyn, leisdamiesi ir vėl kildami, �od�iai vinguriavo be jokių pastangų, o natų ritinėlis taip ir liko rankoje nei�skleistas. Ir ūmai Tonijus suprato, jog viskas gerai.

Jis nepasiklydo muzikoje. Atvirk��iai, dainavo tvirtai ir gra�iai. Ir pajuto pirm�, nedr�sų i�didumo antplūdį.

Kai viskas baigėsi, jis suprato, jog įvyko ma�as triumfas.

Publikai ba�ny�ioje neleid�iama ploti, ta�iau �naresys, kosėjimas, brūk�ėjimas kojomis tapo subtiliais begalinio prielankumo signalais, kurie atsispindėjo ir �monių veiduose. Kai Tonijus kartu su kitais kastratais patraukė link koply�ios durų, tetro�ko likti vienas su Gvidu. �is poreikis buvo toks stiprus, jog vos begalėjo i�k�sti pasveikinimus, �iltų rankų paspaudimus, tylų Fran�esko �nip�telėjim�, jog Domenikas pakvai�tų i� pavydo.

Jam pakako vienintelio pagyrimo�� Gvido apkabinimo. Visa kita jis pats �inojo, tad klausydamasis jautė nuovargį.

Vis dėlto ganėtinai s�moningai puolė į �monių sraut�, pajudėjusį i� koply�ios. O kai, kaip jis ir tikėjosi, tarpduryje pasirodė �viesiaplaukė mergina, pasijuto i�mu�tas kar��io.

Gyvenime ji buvo tokia nuostabi! Atmintyje jos pavidalas jau pradėjo blukti, prarado ry�kum�, ir staiga �tai ji, prie� akis, auksiniai plaukai gaubė grak�tų kakl�, o akys, be galo rimtos, mirguliavo giliu mėlynumu. Nepa�įstamosios lūpos buvo �iek tiek papūstos, putlios, jis bema� jautė jų mink�tum�, lyg spustelėj�s pir�tu prie� bu�inį. Susijaudin�s ir sumi��s Tonijus nusisuko.

J� lydėjo senyvas senjoras. Kas jis, jos tėvas? Ir kodėl �viesiaplaukė nepapasakojo jam apie t� ma�� incident� valgomajame? Kodėl ji nepradėjo �aukti?

Dabar mergina atsidūrė tiesiai prie�ais jį, pakėl�s galv� vaikinas vėl sutiko jos akis.

Nedvejodamas Tonijus mandagiai linktelėjo. O paskui, �irdyje pykdamas ant sav�s, vėl nusuko �vilgsnį į �alį. Pirm� kart� jautėsi stiprus, neapsakomai ramus, s�moningas ir dabar ūmai suvokė, kad i� visų skaud�ių gyvenimo emocijų tik liūdesys taip ypatingai �vyti. Ir �tai jo nebeliko.

Maestro Kavala plodamas delnais i�ėjo į priekį.

��Nuostabu!�� �ūktelėjo jis.�� O man atrodė, kad jūs pernelyg spar�iai judate į priekį!

Paskui Tonijus pamatė Gvid�, ir mokytojo laimė atrodė tokia ap�iuopiama, jog Tonijui u�gniau�ė kvap�. Kai grafienė Lamberti apkabinusi maestro nuėjo �alin, �is atsisuko į Tonijų bei �velniai nukreipdamas koridoriumi ketino pabu�iuoti, bet apdairiai persigalvojo.

��Kas gi tau nutiko ten, vir�uje? Maniau nebepradėsi. Tu mane i�g�sdinai!

��Bet a� pradėjau. Ir pradėjau laiku,�� pasakė Tonijus.�� Nepykite ant man�s.

��Nepykti?�� Gvidas nusijuokė.�� Argi a� atrodau piktas?�� jis impulsyviai pabu�iavo Tonijų ir paleido.�� Tu tikras stebuklas,�� su�nib�dėjo.

Paskutiniesiems sve�iams i�ėjus bei u�sivėrus laukujėms durims, Tonijus pastebėjo maestro Kaval�, besikalbantį su ka�kokiu senjoru.

Gvidas jau atrakino savo duris, bet Tonijus �inojo nenueisi�s, kol nei�girsi�s to, k� turėjo pasakyti maestro.

Bet kai kapelmeisteris pasisuko ir nukreipė sve�i� jų pusėn, Tonijus patyrė sukrėtim�. Jis i�syk suprato regįs venecijietį, bet vargiai būtų įsteng�s paai�kinti, i� kur su�inojo.

O paskui, kai nusisukti jau buvo per vėlu, pamatė, jog atvykėlis�� �viesiaplaukis, tvirto sudėjimo jaunuolis�� ne kas kitas, o vyriausias Katrinos sūnus D�akomas Lizanis.

Katrina jį i�davė! Pati neatva�iavo, bet atsiuntė �it� tip�! Nepaisant to, kad Tonijui norėjosi pabėgti, jis i�syk suprato, jog D�akomas jau�iasi taip pat nejaukiai, kaip ir jis pats. Jaunuolio skruostai liepsnojo, �viesiai mėlynos akys �velgė �emyn.

Kaip jis pasikeitė, �is Tonijaus pa�inotas nerangus paauglys, kar�tako�is Padujos universiteto studentas, nuolat besiku�dantis ir kikenantis su savo broliu bei baksnojantis alkūne pastarajam į �onkaulius.

Dabar jo veid� ir kakl� dengė vos pastebimi �eriai. Jis �emai, ceremoningai nusilenkė Tonijui. Atrodo, atsakomybės svoris gerokai slėgė vyruk�.

Maestro pristatė sve�i�. I�vengti bendravimo tapo nebeįmanoma. D�akomas pa�velgė Tonijui tiesiai į akis, o paskui skubiai nusuko �vilgsnį.

�Nejaugi a� jam toks pasibjaurėtinas?��� �altai pagalvojo Tonijus. Ta�iau visi mėginimai įsivaizduoti save pusbrolio akimis pama�u virto nes�moningu, iracionaliu prie�i�kumu. Vis dėlto jis negalėjo nesi�avėti, kokį darb� atliko gamta, keisdama �į br�stantį vyr�, darb�, kurio vaisių jam nelemta pamatyti �velgiant į gausyb� studentų, dabar tapusių vienintele tikra jo �eima.

��Markai Antonijau,�� pradėjo D�akomas.�� Tavo brolis Karlas atsiuntė mane susitikti su tavimi.

Maestro Kavala nuėjo. Gvidas irgi pasitraukė į �alį ir atsistojo jaunuoliui u� nugaros, nenuleisdamas akių nuo Tonijaus.

O Tonijus, pirm� kart� po ilgos pertraukos i�gird�s pa�įstam� Venecijos dialekt�, turėjo mintyse atskirti D�akomo �od�ių prasm� nuo gilaus vyri�ko balso tembro, kuris t� sekund� jį paveikė bema� magi�kai. Koks nuostabus buvo �is dialektas, pana�us į paauksuotas �ionyk�tes sienas ir raitytus ornamentus! �em�, lėt� D�akomo bals�, rodos, sudarė de�imtys harmoningų garsų, o kiekvienas �odis veikė Tonijų taip, tarytum gerkl� spaustų ma�a kūdikio rankutė.

��Jis dėl tav�s nerimauja,�� t�sė D�akomas.�� Karl� pasiekė gandai, jog �ionai patekai į bėd�, kad vos atvyk�s įsigijai mirtin� prie�� tarp studentų ir kad tasai studentas tave u�puolė, o tau teko gintis.

D�akomas suraukė antakius, parodydamas didį susirūpinim�, o jo tone suskambo globėji�kumas, kuris turėjo nuslėpti sumi�im�. �Koks jisai dar berniūk�tis!��� pagalvojo Tonijus, tarsi pats būtų jau senis.

Paskui susidarė nejauki pauzė. Ir Tonijus pamatė staigų, akivaizdų perspėjim� Gvido veide. Signal�: �Pavojus�.

��Tavo brolis labai nerimauja, kad esi �ia nesaugus, Markai Antonijau,�� t�sė D�akomas.�� Tu neprane�ei apie įvykį mano motinai ir...

�Taip, pavojus,�� pagalvojo Tonijus,�� mano �ird�iai ir sielai�. Pirm� kart� nuo pokalbio prad�ios D�akomas �iūrėjo jam tiesiai į akis.

Ir vienu neap�iuopiamu momentu Tonijus suvokė �io pa�nekesio esm�, suprato, apie k� i� tiesų �nekama, ko i� jo norima. �Nerimauja dėl mano saugumo!� O �itas kvailas jaunikaitis nė nesuprato tikrosios savo misijos esmės!

��Jeigu tau grės pavojus, Markai Antonijau, privalai prane�ti mums...

��Jokio pavojaus,�� pertraukė pusbrolį Tonijus. Savo balso �altis apstulbino jį patį, ta�iau prat�sė:�� Nė kalbos negali būti apie pavojų,�� tarė bema� paniekinamai, ir �od�iai skambėjo taip valdingai, jog pusbrolis net �iek tiek at�lijo.�� Viskas susiklostė ganėtinai kvailai, ta�iau a� nepajėgiau u�kirsti kelio nelaimei. Perduok mano broliui, kad nesijaudintų dėl niekų ir kad visi�kai bereikalingai rūpinosi bei i�laidavo siųsdamas tave �ionai.

Jis pamatė, kaip atokiau �e�ėlyje stovintis Gvidas ėmė įnirtingai purtyti galv�.

Bet Tonijus jau tvirtai suėmė pusbrolį u� rankos, apgr�ė ir nusivedė link laukujų durų.

D�akomas, rodos, neįsi�eidė, tik nustebo. Jis �velgė į Tonijų kupinas �iek tiek u�maskuoto susi�avėjimo, o kai prabilo, balse suskambo beveik palengvėjimas:

��Vadinasi, tu patenkintas, kad esi �ia, Tonijau?�� paklausė giminaitis.

��Nepaprastai patenkintas,�� trumpai �yptelėjo Tonijus, toliau vesdamas D�akom� koridoriumi.�� Ir savo motinai turi pasakyti, jog ji irgi dėl nieko nesijaudintų.

��Bet tasai chuliganas, kuris tave u�puolė...

��Tasai chuliganas, kaip kad tu jį pavadinai,�� atsiliepė Tonijus,�� dabar stovi u� mudu kur kas rūstesnio teisėjo akivaizdoje. Pasimelsk u� jį per mi�ias. Dabar Kalėdų rytas, vargu ar norėsi praleisti jį �ia.

Prie durų D�akomas sustojo. Jam viskas vyko pernelyg greitai. Kad ir kaip jis dvejojo, neįstengė susiturėti ir skubiai, bema� god�iai, nu�velgė Tonijų vis�. O paskui �yptelėjo�� trumpai, bet labai �iltai.

��Kaip malonu įsitikinti, kad tau viskas gerai,�� prisipa�ino jis.

Akimirksnį pasirodė, tarytum sve�ias nori dar ka�k� pasakyti, bet, matyt, apsigalvojo ir įsistebeilijo į grindis. Jis tarsi suma�ėjo, pavirto lygiai tokiu pat paaugliu, koks kadaise buvo Venecijoje, o Tonijus ūmai suprato, nors ir neparodė savo emocijų, kad pusbrolis jį myli ir i� tiesų dėl jo jaudinasi.

��Tu visuomet buvai nepaprastas �mogus, Tonijau,�� bema� pa�nib�domis i�tarė D�akomas bei nery�tingai pakėlė akis.

��K� turi omenyje, D�akomai?�� paklausė Tonijus bema� nuvargusiu balsu, tarsi ne�tų sunki� na�t�. Tuo metu jo balse nesijautė nė kruopelytės grubumo.

��Tu buvai... tu visuomet buvai ma�as vyras,�� reik�mingai atsakė D�akomas, ir Tonijus, suprat�s, k� jis norėjo pasakyti, nusi�ypsojo.�� Visada atrodė, kad tu augi pernelyg greitai, lyg būtum vyresnis u� mus visus.

��A� ne itin daug �inojau apie vaikus,�� nusi�ypsojo Tonijus. Pamat�s netikėt� pusbrolio sutrikim�, nebevystė �ios temos.�� Vadinasi, tu d�iaugiesi įsitikin�s, kad a� pernelyg nesikankinu toli nuo namų?

��Taip, labai, labai d�iaugiuosi!�� atsakė D�akomas.

Kai jie dar sykį pa�velgė vienas kitam į akis, jau nei vienas, nei kitas nenusuko �vilgsnio. Tyla u�sit�sė. Blausioje, virpan�ioje �vakid�ių �viesoje jų �e�ėliai �ia pailgėdavo, �ia sutrumpėdavo.

��Iki pasimatymo, D�akomai,�� �velniai i�tarė Tonijus ir tvirtai apkabino pusbrolį.

Akimirksnį D�akomas �iūrėjo į jį, paskui ky�telėjo rank� į vidin� aksominio surduto ki�en� tardamas:

��Bet juk a� turiu tau lai�k�, Tonijau! Vos neu�mir�au. Mama būtų klaikiai supykusi!�� jis įdavė lai�k� Tonijui.�� Ir dar... Kaip tu dainavai,�� pradėjo jis.�� Ten, koply�ioje. Ak, jei mokė�iau muzikos kalb�, galė�iau tau paai�kinti, kaip skambėjo giesmė.

��Muzikos kalba�� tai tik garsai, D�akomai,�� atsakė Tonijus.

Ir nė trupu�io nedvejodami juodu apsikabino.

Juodviem įėjus į kambarį, Gvidas u�degė �vakes. Paskui jie ilgai stovėjo spausdami vienas kit� glėbyje.

Ta�iau lai�kas svilino Tonijui rank�. Todėl jis i�sivadavo ir atsisėdo prie stalo. Gvidas �velgė nusteb�s, o kartu ma�umėl� susierzin�s.

���inau, �inau, k� nori pasakyti,�� su�nib�dėjo Tonijus, atplė�damas pergamentinį vok�, pa�enklint� Katrinos antspaudu.

���inai?�� u�sipuolė Gvidas, bet, nors balse skambėjo apmaudas, jis �velniai pabu�iavo Tonijų į galv�.�� Tavo brolis atsiuntė jį �ionai i�siai�kinti, ar palau�ta tavoji dvasia!�� su�nib�dėjo mokytojas.�� Nejaugi nė porai minu�ių negalėjai apsimesti kukliu, u�guitu studentėliu?

��Kukliu, u�guitu eunuchu,�� atsakė Tonijus.�� Juk tai turėjote omenyje! Ta�iau a� nevaidinsiu �io vaidmens, niekam! Negaliu! Taigi tegul jis keliauja į Venecij� ir sako mano broliui, k� tik nori. Dieve mano, juk jis girdėjo, kaip dainuoju! Juk matė uolų studentėlį, klusnų kastrat�. Argi to nepakanka?

Lai�kas i�skydo jam prie� akis. O gal ap�vietimas buvo pernelyg blausus? Jis tūkstan�ius kartų prisiekinėjo sau nesakysi�s �ito nė vienai gyvai būtybei, net dvasininkui i�pa�inties metu, ni�niekam! Bet juk būtų tikras avigalvis, jei manytų, kad Gvidas nieko nesuprato. Ranka prilaikydamas ant stalo i�skleist� pergament�, Tonijus sėdėjo i�ori�kai ramus, bet kartu negalėjo nejausti slegian�ių �od�ių, kurių Gvidas, pama�u vaik�tinėjantis po kambarį pirmyn bei atgal, taip ir nei�tarė.

Baig�s skaityti, Tonijus i�tis� am�inyb� sėdėjo nejudėdamas.

Paskui perskaitė lai�k� dar kart�. O tada priki�o prie �vakės liepsnos ir �iūrėjo, kaip įsidega ugnis, kaip pergamentas tra�kėdamas rie�iasi bei virsta pelenais.

Gvidas tylėdamas jį stebėjo.

Pa�įstama kambario aplinka dabar Tonijui atrodė visi�kai svetima. Visi jausmai ir emocijos jį apleido. Jautėsi es�s menkysta tarp menkystų. �velgė į Gvid� taip, lyg ne�inotų, kas �is �mogus, nors k� tik su juo gin�ijosi, nors ant lūpų vis dar jautė Gvido bu�inio skonį.

Vaikinas nusisuko suprasdamas, kokį įspūdį jo mina daro Gvidui. Bet dabar Tonijus �velgė į veid� savo broliui. �Ne, tėvui�,�� pagalvojo akimirksniui �yptelėdamas. Tėvas, brolis, o u� viso to�� aklinos tamsos bedugnė, tiesiog gyvenimo pabaiga.

O juk buvo Kalėdų rytas, ir varpų skambesys ritosi per vis� Neapolį. Nuostabūs garsai skverbėsi per sienas lyg pulso ritmas. Bet vis tiek Tonijus nebegalėjo nei jausti, nei jaudintis. Nebenorėjo nieko, nebent to, kad �is gyvenimo periodas pasiektų nei�vengiam� pabaig�.

Kodėl leido sau u�mir�ti jo laukiantį ker�t�? Kaip įsigudrino gyventi taip, kaip gyvena kiti�� jausti alkį, tro�kulį, meilės aistr�?

Gvidas įpylė vyno. Įdavė taur� Tonijui į de�in� rank�. Vynuogių aromatas pasklido po kambarį, ir Tonijus, atsirėm�s į kėdės atlo��, pa�vairavo į pelenais virtusį lai�k�, į maist�, kuris gulėjo neliestas sidabriniame dubenyje it koks mulia�as.

Jisai j� vedė.

Vedė j�! �tai k� prane�ė lai�kas.

Mandagus, paprastas, ne k� tesiskiriantis nuo oficialaus prane�imo. Jisai j� vedė! Tonijus skaud�iai sukando dantis, akyse aptemo, jis nieko aplinkui nematė. �Vedė savo tėvo �mon�, vedė savo pavainikio sūnaus motin�, vedė j� do�o, Tarybos, visų kilmingų Venecijos ponų ir damų akivaizdoje! Jis j� vedė! Ir dabar ims leisti į pasaulį tvirtus sūnus, ma�us mano brolius!� Tuos D�akomus, tuos brolius, am�inai nepasiekiamus brolius, tarsi pati brolybės idėja tebūtų fikcija. Tarytum j� sudarytų kiti�� kiti, susikib� u� rankų. Stebuklinga iliuzija!

��Tonijau, kad ir kas ten para�yta, i�mesk i� galvos,�� pasigirdo u� nugaros �velnus, neįkyrus Gvido balsas.�� I�mesk i� galvos juos visus. Jie pasireng� atkakti i� u� devynių jūrų ir tave nugalabyti. Neleisk jiems.

��Ar tu mano brolis?�� suku�dėjo Tonijus.�� Pasakyk,�� jis paėmė Gvid� u� rankos,�� tu mano brolis?

I�gird�s nepaprastai jausmingai i�tartus tokius �od�ius, Gvidas įstengė tik sumi��s linktelėti:

��Taip.

Tonijus atsistoj�s prisitraukė Gvid�, delnu u�dengdamas jam lūpas, tarsi sakydamas: �Tylėk, tylėk!� taip, kaip paskutini�j� naktį pasielgė ji, u�spausdama delnu Karlo lūpas valgomajame. Bet Gvidas vis dėlto stengėsi prabilti.

��U�mir�k, u�mir�k juos dabar pat.

��Taip, valandai,�� atsakė Tonijus.�� Dienai, savaitei. Kaip a� to norė�iau,�� su�nib�dėjo jis.

Bet vis tiek regėjo j��� gulin�i� pradvokusiame, tamsiame miegamajame, miegan�i� girtu miegu, va�kiniu veidu, pana�iu į mirties kauk�, ne�moni�kai dejuojan�i�. O paskui įsivaizdavo namus Venecijoje�� visas sales, kambarius, did�iul� svetainꠗ nutviekstus �viesos, pilnus �monių, tokius, apie kokius visuomet svajojo, ir motina glūdėjo jo glėbyje, nes jis j� i�gelbėjo! �Jis tave i�kastravo, kad i�gelbėtų j�. Dabar ji nebėra pasmerkta, pasmerktas tu, tu atsidūrei tamsiame kambaryje, i� kur nėra i�ėjimo, o ji i� to kambario i�ėjo!�

��Ak, jei tik galė�iau i�traukti t� skausm� i� tavo galvos,�� kaip niekad �velniai pratarė Gvidas, spausdamas rankomis Tonijaus smilkinius.�� Jei tik galė�iau jį i� ten i�krap�tyti...

��Bet tu gali, gali, ko neįstengtų niekas kitas,�� atsakė Tonijus.

Jie susituokė.

Susituokė. �O ma�oji Fran�eska Lizani prisispaudusi prie vienuolyno grotų �iūri į mane. Mano su�adėtinė, mano nuotaka.� Susituokė. Jis pamatė motin� prie tualetinio stalelio, kuri �velgdama į jį i� apa�ios į vir�ų netikėtai atmeta juodų plaukų kupet� ir nusijuokia.

�Ar jinai �oka, ar dainuoja, ar segi perlų vėrinį? O prie ilgo pietų stalo tikriausiai sėdi daugybė �monių? Ar ji dabar turi kavalierių? Ir kas, jos manymu, nutiko jos sūnui? Kuo ji tiki?�

Jis pabu�iavo praviras Gvido lūpas lėtai, jausmingai. Paskui suspaudė mokytojo rankas, paleido jas ir atsitraukė. �Niekada,�� pagalvojo,�� tu niekada nesu�inosi, kas nutiko, ir kas turi nutikti, ir koks trumpas tas laikas, kurį mudu praleisime drauge, trumpa akimirka, kuri ir yra gyvenimas.�

Au�tant jis nubudo bei para�ė Katrinai atsakym�.

�Mano tėvo sandėliuose pirmame mūsų namo auk�te buvo keletas senų, bet vis dar puikių �pagų. Pra�au, pasiteiraukite mano brolio, ar galė�iau gauti tuos ginklus ir ar jis gali juos man atsiųsti bet kuriuo jam patogiu laiku. Jeigu jis panorėtų atsiųsti man koki� nors �pag�, kuri priklausė mūsų tėvui, a� bū�iau jam be galo dėkingas.�

Pasira��s po lai�ku ir u�antspaudav�s jį, berniukas atsisėdo prie lango bei ėmė stebėti, kaip ryto �viesa pama�u u�lieja ma�� kiemelį. Stebėjo nediduk�, nebylų spektaklį, visuomet apgaubiantį Tonijų begaline ramybe. I� prad�ių po arkomis pasirodė tik nery�kūs med�ių siluetai, paskui įsiplieskė �viesos dėmės, ir galėjai į�iūrėti atskiras �akeles bei lapus. Paskiausiai atsirado spalva. Taip atėjo rytas, namas pradėjo kvėpuoti, vibruoti kaip giganti�kas instrumentas, skleid�iantis gars� did�iulės ba�ny�ios vargonų vamzd�iais.

Skausmas pasitraukė.

Sumai�tis atslūgo. Jis �velgė į glotnų it kaukė miegan�io Gvido veid� ir netikėtai pusbalsiu u�daigav�s himn�, kurį vakare atliko koply�ioje, pagalvojo: �Tu padovanojai man ma�� dovanėl�, D�akomai. Kol neapsilankei, a� nė ne�inojau, kaip stipriai myliu visa tai.� 10

Domenikas Romoje sukėlė sensacij�, o �tai Loretį publika nu�vilpė ir i�kritikavo, o ypa� abatai�� dvasininkai, visuomet u�imantys pirm�sias vietas Romos operos teatre�� apkaltino jį daug k� pavogus i� savojo dievai�io, kompozitoriaus Mar�eskos! Todėl vykstant spektakliui jie �aukė: �Bravo, Mar�eska! U-u-u, Loretis!��� ir nutildavo tik tada, kai dainuodavo Domenikas.

Tokiomis aplinkybėmis kiekvienas prarastų pusiausvyr�, taigi Loretis sugrį�o į Neapolį, prisiek�s nė kojos nebekelti į Am�in�jį miest�.

Paskui Domenikas pagal susitarim� i�vyko į vieno Vokietijos monarcho rūmus. Berniukai konservatorijoje juokėsi i�gird�, jog jis patyrė gan smagų nuotykį su ka�kokiu grafu bei pastarojo �mona, lovoje vaidindamas moters vaidmenį vienam ir vyro�� kitai.

Tonijus klausydamasis �ių pasakojimų pajuto palengvėjim�. Jeigu Domenikas būtų su�lug�s, jis niekada nebūtų sau atleid�s. Vaikinas, i�gird�s pseudonim� Celinas, vis dar negalėjo atsikratyti gėdos jausmo ir apgailestavimo. Gvid� labai nuliūdino Lore�io nesėkmė, mokytojas kaip paprastai burbtelėjo, girdi nėra nieko baisesnio u� Romos publik�.

Ta�iau Tonijų pernelyg įtraukė jo paties gyvenimas, nebeliko jėgų galvoti apie k� nors kit�.

Netrukus po Kalėdų, vos rad�s menkiausi� galimyb�, pradėjo lankyti fechtavimo pamokas. Nepaisant visų kitų įsipareigojimų, jam pavykdavo i�trūkti i� konservatorijos tris kartus per savait�.

Gvidas nir�o.

��Tau nederėtų tuo u�siimti,�� tvirtino jis.�� Vis� dien� pamokos, paskui vis� vakar� repeticijos, antradieniais opera, penktadieniais kviestinės vakarienės grafienės namuose. O dabar tu įsigeidi leisti valandas fechtavimo salėje, kokie niekai!

Tonijaus veidas tuojau pat i�tįsdavo, ry�ting� min� papildydavo ledinė �ypsena. Ir Gvidas nusileisdavo.

Tonijus save įtikinėjo, jog kartais, po i�tisos dienos muzikos pamokų, prisiklaus�s nervingų, am�inai besibaran�ių balsų, jis turi pabūti toli nuo mokyklos, tarp kitų �monių, ne kastratų, nes kitaip gali i�protėti.

I� tiesų viskas buvo kaip tik atvirk��iai. Jis vos ne vos prisiversdavo nueiti į fechtavimo sal�, sveikintis su mokytoju prancūzu, u�imti savo viet� tarp jaunuolių, dėvin�ių nėriniuotus mar�kinius, vaik�tinėjan�ių po sal� ir visuomet pasirengusių pasiūlyti jam dvikov�.

Jautė, jog pastarieji jį ap�iūrinėja, ir neabejojo, kad u� nugaros i� jo �aiposi.

Nepaisant to, Tonijus �altakrauji�kai u�imdavo pozicij�, dailiai sulenkdavo kair� rank�, spyruokliuodavo kojomis, atlikinėjo i�puolius ir atremdavo smūgius, siekė judėti vis tiksliau bei grei�iau, kaip įmanydamas naudojosi prana�umu, kurį teikė rankos ilgis, grak��ios ir lengvos atakos metu.

Jis t�sdavo treniruot� net tuomet, kai kiti jau i�sikvėpdavo, ir, jusdamas dilg�iojant stiprėjan�ius rankų bei kojų raumenis, nugalėdamas skausm�, i�siliejantį papildoma galia, pa�ėlusiai energingai nukreipdavo j� į savo partnerius, kartais spauste prispausdamas juos prie sienos, taigi fechtavimo mokytojui tekdavo įsiki�ti bei jį sulaikyti ku�dant į ausį: �Ramiau, Tonijau, atsikvėpk truputį.�

Jau artinantis Gavėniai jis suvokė, jog niekas niekada nejuokaudavo jo akivaizdoje; niekas garsiai nei�tarė �od�io �eunuchas�, jam esant netoliese.

Jaunuoliai nuolat jį kur nors kviesdavo: pasėdėti tavernoje po pamokos, drauge pajodinėti arba pamed�ioti. Tonijus visuomet atsisakydavo. Ta�iau matė peln�s �ių tamsiaod�ių ir da�niausiai nekalbių pietie�ių pagarb�, kurie neabejotinai �inojo, jog Tonijus nėra vienas i� jų. �i pagarba ma�umėl� su�ildydavo.

Jis vengė jaunuolių draugijos, tikrų vyrų, net tų konservatorijos studentų, ne kastratų, kurie irgi pripa�indavo jo autoritet�.

Ta�iau sukry�iuoti �pag� su vyru? Jis privertė save tai padaryti. Ir netrukus tiek i�tobulėjo, jog galėjo įveikti beveik kiekvien�, su kuriuo tekdavo susidurti.

Gvidas tokį elgesį vadino manija.

Mokytojas nenumanė apie �irdį stingdan�i� �iauri� vienatv�, kuri� Tonijus jausdavo kar�tų susirėmimų metu, ir apie tai, koks palengvėjimas jį paskui apimdavo, per�engus konservatorijos slenkstį.

Ta�iau jis privalėjo taip elgtis. Privalėjo nukamuoti, i�sekinti save per treniruotes.

Ir kaskart, suvokdamas savo keistum��� pernelyg auk�t� ūgį arba nepaprastai perregim� od��� sustodavo bei sulaikydavo kvap�. O tada pradėdavo lė�iau judėti, lė�iau vaik��ioti ir kalbėti; kiekvienas jo judesys tapdavo grak�tus, neskubrus. Manė atrodysi�s ne taip juokingai, nors niekas niekada jam nesakė laik�s jį juokingu ar absurdi�ku.

Tuo tarpu maestro Kavala pradėjo įkalbinėti Tonijų įsikurti ma�ame kambarėlyje �alia Gvido apartamentų pirmame auk�te. Lorenco �ūtis ai�kiai nedavė jam ramybės. Kavala irgi nepritarė laiko gai�imui fechtavimo salėje. Kiti studentai �velgė į Tonijų pagarbiai, laikė jį bema� didvyriu.

��Vis dėlto a� turiu pripa�inti,�� pridūrė maestro,�� jog kalėdine kantata tu nustebinai visus. Muzika�� �ios vietos kraujas ir pulsas, jeigu neturėtum talento, neįstengtum padaryti įspūd�io, kurį taip akivaizd�iai visiems darai.

Tonijus ėmė protestuoti. Jis nenorėjo prarasti kalno vaizdo, nenorėjo palikti jaukaus kambarėlio mansardoje, kurį laikė savu.

Bet paskui sumetė, jog visus apartamentus pirmame auk�te jungia durys, o jo kambarys �liesis prie Gvido miegamojo, ir sutiko, o vėliau patraukė į miest�, ketindamas apstatyti kambarį savo nuo�iūra.

Maestro pasibaisėjo pamat�s visus atkeliaujan�ius turtus: Murano stiklo sietyn�, sidabrines �vakides, emaliu padengtas spinteles, lov� su baldakimu, aptraukt� �aliu aksomu, rytieti�kus kilimus ir pagaliau nuostabų dviejų klavi�ų eilių klavesin� ilgu trikampiu korpusu. Po lygiu lako sluoksniu ochros, aukso bei alyvų �alumos spalvomis ant jo buvo i�pie�ti �uoliuojantys satyrai ir nimfos.

Ai�ku, instrumentas�� tai dovana Gvidui, ta�iau įteikti j� tiesiogiai buvo nesmagu.

Naktį, kai langų u�uolaidos buvo u�trauktos, o koridoriuose aidėjo neai�kūs garsai, niekas nesekė, kas kieno lovoje miega, į kurį kambarį įeina, i� kurio i�eina, todėl apie Gvido bei Tonijaus meil� taip niekas ir nesu�inojo.

Tuo metu Gvidas įtemptai dirbo, kūrė velykinį pasticcio24, kurį kapelmeisteris mielai jam patikėjo po kalėdinės kantatos sėkmės. Tasai pasticcio�� tai i�tisa opera, joje did�i�j� dalį scenų sudarė perdaryti seni, visiems �inomi kūriniai. Taigi pirmojoje dalyje turėjo būti panaudota Skarla�io muzika kartu su dalimi Zeno libreto, antroje�� ka�kas i� Vivald�io ir taip toliau. Ta�iau Gvidui buvo suteikta galimybė paskutinį veiksm� para�yti pa�iam.

Jis sukūrė partijas Tonijui, Paolui, kurio auk�tas, malonus sopranas visus stulbino, ir dar vienam perspektyviam studentui Gaetanui, neseniai atsiųstam į Gvido pamokas po kalėdinio jo kūrinio pripa�inimo.

Maestro patyrė ekstaz�. Tonijus netrukus suprato, jog nors jis i�galėjo nusipirkti vis� Gvido laik�, kad mokytų tik jį asmeni�kai, mokytojas tro�ko maestro Kavalos pripa�inimo ir savo mokinių, ir kūrinių at�vilgiu; Gvidas dirbo geisdamas įgyvendinti slaptas savo svajones.

T� dien�, kai Kavala priėmė oper�, Gvidas jautėsi toks laimingas, jog net pamėtėjo į or� partitūros lapus.

Tonijus atsiklaup�s juos surinko ir privertė Gvid� pa�adėti, kad porai dienų i�vyks drauge su juo bei Paolu į netoliese esan�i� Kaprio sal�.

Su�inoj�s apie būsim� i�vyk�, Paolas tiesiog nu�vito i� laimės. Riestanosis, apskritaveidis berniukas neklusniais ka�toniniais gaurais buvo i�tikimas bei �velnus, negalėjai jo nemylėti. Vėlyv� vakar� nakvynės namuose Tonijui pavyko vaik� pra�nekinti, ir jaunuolis nusiminė su�inoj�s, jog �is visai neprisimena savo tėvų, ma�ylio atmintin įsispaudė tik prieglaudų virtinė bei senas chorvedys, kuris �adėjo, kad operacija nebus skausminga, nors i� tiesų tokia buvo.

Bet tik priartėjus Gavėniai Tonijus suprato, k� rei�kia Gvido pergalė. Dabar jam reikėjo pasirodyti scenoje ne chore, o kaip solistui.

Kas �ia baisesnio u� pasirodym� koply�ioje ar �ygiavim� pro paprastų �monių minias pakeliui į ba�ny�i�?

Ta�iau Tonijus klaikiai bijojo. Jis įsivaizdavo, kaip susirinks publika, kaip jis i�eis į priekį, į skais�iai ap�viest� plot�, ir pajuto bema� fizinį skausm�: i�kilo ankstesnis senas nuogumo, nesaugumo jausmas ir... dar ka�kas? Jo priklausomybė kitiems? Tiems, kurie privalo linksminti kitus, o ne tiems, kurie linksminami?

Bet juk jis �ito norėjo! Jis svajojo, kad visk� tektų i�mėginti ir jam�� grim�, ry�kias rampos �viesas, susijaudinim��� ir prisiminė, kaip kadaise i�gird�s dainuojantį Domenik� pagalvojo: �Ateis diena, ir a� pasirodysiu geriau!�

Bet pagaliau atsivert�s Gvido partitūr� Tonijus pamatė, jog jam teks atlikti moters vaidmenį. Vaikinas nustėro.

Tik po kurio laiko jis rado savyje jėgų nusine�ti partitūr� į tu��i� ma�ojo teatro sal� ir parepetuoti.

Silpni saulės spinduliai �yk��iai ap�vietė sal�; �iojėjo tamsios tu��ios lo�ės, o pati scena be u�dangos bei kulisų atrodė apnuoginta, matėsi ir baldai, ir rekvizitas.

Sėdėdamas prie�ais klavi�us bei �velgdamas į natas, Tonijus ūmai pasijuto es�s i�duotas.

Ir tuo pat metu ai�kiai įsivaizdavo, kokia nuostaba i�ry�kės Gvido veide, kai pasakys jam, kaip jau�iasi. Mokytojas �itaip pasielgė anaiptol ne ty�ia, tiesiog tokiu būdu įsivaizdavo mokiniui būtino lavinimosi galimyb�.

Tonijus prisivertė sugroti į�ang� ir u�dainuoti visu balsu. Jis i�girdo, kaip pirmieji garsai u�pildė ma��jį teatr�. Visas būsimasis spektaklis i�kilo jo s�monėje. Jis įsivaizdavo mini�, girdėjo orkestr� bei matė �viesiaplauk� mergin� pirmoje eilėje.

O pa�iame �itos �iurpios didybės vidury stovėjo jis�� vyras moteri�ka suknele. �Ne, ne, ne vyras, tu u�simir�ti.� Jis nusi�ypsojo. Dabar, po kurio laiko, Domenikas jam atrodė pakylėtas, nekaltas ir neįtikėtinai stiprus.

Ir Tonijus pajuto, kaip perd�iūsta gerklė.

Jis �inojo prival�s tai padaryti. Prival�s susitaikyti su realybe. Jis i�moko kalno pamok�, o tarp susiglaudusių �io naujo siaubo �iedlapių glūdėjo did�iulės jėgos sėkla. Ak, kaip jis norėtų vėl u�kopti į kaln�! Kaip norėtų suprasti, kodėl pirm� kart� toji patirtis jam padėjo, taip pakeitė jį.

Nebesvarstydamas jis atsistojo ir u�vo�ė klavesino dangtį.

Paskui surad�s miegamajame Gvido plunksn� para�ė mokytojui lai�kelį pirmame partitūros puslapyje:

�A� negaliu vaidinti moteri�kų vaidmenų ir niekada neįstengsiu, tad jei neperra�ysi man �ios partitūros, a� apskritai nedalyvausiu pasirodyme

Atėjus Gvidui jis, �inoma, būtų papra��s �od�iu, jei tik galėtų kalbėti. Beje, Tonijus puikiausiai suprato, jog visos diskusijos nieko nei�spr�s. Jis �inojo visus mokytojo argumentus. Kastratai visur vaidina moteri�kus vaidmenis. Vadinasi, jis man�s sugebėsi�s i�gyventi �iame pasaulyje vaidindamas tik vyrus? Ar suvokia, k� aukoja? Nejaugi mano visuomet turėsi�s pasirinkimo galimyb�?

Taigi Tonijus tiesiog pakėlė akis ir tyliai pasakė:

��Gvidai, a� to nedarysiu.

Ir Gvidas i�ėjo i� kambario. Jis nuėjo pra�yti maestro Kavalos leidimo perra�yti, visi�kai perkurti paskutinį veiksm�.

Mokytojo nebuvo, rodos, i�tis� valand�.

Vis� �į laik� Tonijus jautė perd�iūvusioje gerklėje neįprast� sunkum�. Atrodė, jog apskritai negali dainuoti. Migloti prisiminimai apie kaln� ir ten praleist� naktį nebeteikė nusiraminimo, jį kamavo baimė. Bijojo, jog susitaikymas su dabartiniu gyvenimu jį visi�kai sunaikins. Buvimas paprastu, apgailėtinu padaru�� tokiu, kokiu tik ir tegali būti kastratas�� jam rei�kė mirtį. Jis visuomet i�liks tarsi perskeltas perpus. Skausmas nepasitrauks niekada. Skausmas ir pasitenkinimas, sumi�� tarpusavyje, vienaip ar kitaip jį veiks, formuos, bet niekada vienas nei�stums kito, ir atvirk��iai. Ramybės niekada nepatirs.

Jis nebuvo pasireng�s i�vysti Gvid� tokį susirūpinusį. Maestro atsisėdo prie ra�omojo stalo ir ilgai tylėjo. Paskui vargais negalais pratarė:

��Kavala davė ger�jį vaidmenį Benedetui, savo mokiniui. Sako, tu galėsi�s sudainuoti arij�, kuri� para�iau Paolui. Ten, pabaigoje.

Tonijus norėjo pasakyti apgailestauj�s ir suprant�s, kaip nuliūdino Gvid�.

���ia tavo muzika, Gvidai,�� tesumurmėjo vaikinas,�� ir visi j� i�girs...

��Bet a� tro�kau, kad visi i�girstų, kaip tu j� dainuoji! Tu esi mano mokinys, ir a� norėjau, jog jie i�girstų tave! 11

Velykinis pasti�as sulaukė sėkmės. Tonijus padėjo perkurti libret�, talkino ruo�iant kostiumus ir kiekvienos repeticijos metu triūsė u� scenos, kol i� nuovargio nebesilaikydavo ant kojų.

Salė buvo pilna. Gvidas pirm� kart� atliko savo kūrinį teatre, tad Tonijus �ia proga nupirko jam nauj� peruk� ir mading� burgundi�ko vyno spalvos brokato surdut�.

Gvidas perra�ė jam t� dain�, paversdamas arija cantabile, pilna subtilaus �velnumo, idealiai tinkan�ia kylan�iam Tonijaus meistri�kumui.

�engiant link rampos, Tonijui nepaprastai norėjosi, kad ankstesnis nesaugumo jausmas virstų maloniu jauduliu, aplink plevenan�io gro�io, virpan�io laukimo ir akivaizd�ios, patikimos jo paties balso jėgos suvokimu.

Prie� pradėdamas dainuoti, jis pama�u nuramino kvėpavim�. Jusdamas ypating� arijos liūdesį, dainavo kaip galėdamas jausmingiau ir buvo visi�kai tikras, jog sujaudins publik� iki a�arų.

Bet kai pamatė, kad jam i�ties pavyko, kad prie�ais sėdintys �monės i� tikrųjų verkia, taip apstulbo, jog vos neu�mir�o turįs pasitraukti nuo scenos.

�viesiaplaukė mergina, kaip ir tikėjosi, irgi sėdėjo tarp �iūrovų. Tonijus matė, kad ji kaip pakerėta i�plėtusi akis �iūri į jį. Triumfas jį priblo�kė, ypa� sunku pasirodė bes� i�tverti ypating� publikos susidomėjim� jo asmeniu.

Bet i� tiesų �ia buvo Gvido vakaras, jo premjera, pirmas jo operos pristatymas rafinuotai Neapolio publikai, ir kai Tonijus pamatė mokytoj� nusilenkinėjantį, u�mir�o visk� pasaulyje.

Vėliau, grafienės Lamberti namuose, jis vėl pamatė �viesiaplauk� mergin�.

Susirinko labai daug �monių. Gavėnia baigėsi, �monės norėjo �okti ir gerti vyn�. Kadangi vaidinimas konservatorijoje pavyko i�ties stulbinan�iai, buvo pakviesti visi muzikantai. Vaik�tinėdamas po kambarius su vyno taure rankoje, Tonijus netikėtai susidūrė su savo nepa�įstam�ja. Ji įėjo į sal� įsikibusi į parank� labai senam tamsiaplaukiam ponui ir sutikusi Tonijaus �vilgsnį linktelėjo jam. O paskui pasuko �okan�iųjų pusėn.

�inoma, niekas nieko nepastebėjo. Niekam nė nedingtelėjo, jog įvyko ka�kas ypatingo, ta�iau Tonijui ėmė svaigti galva. Jis pasistengė kuo grei�iau dingti merginai i� akių ir netikėtai irzliai pagalvojo: �Kodėl ji �ia? Juk jinai dar tokia jauna. Tikriausiai dar nei�tekėjusi, o beveik visos jos am�iaus italės įkalintos vienuolynuose ir retai lankosi puotose.�

Jo buvusioji su�adėtinė Fran�eska Lizani tūnojo taip rūpestingai paslėpta nuo pa�alinių akių, jog su�inoj�s apie numatytas vestuves jis vos beįstengė prisiminti, kaip toji mergina atrodo. Bet kokia ji pasirodė besanti gra�uolė, kai juodu pagaliau susitiko vienuolyne! Jis prisiminė Fran�eskos �vilgsnį i� u� grotų. �Kodėl a� taip nustebau?�� pagalvojo dabar.�� Juk, �iaip ar taip, ji�� Katrinos vaikas!�

Bet kam apie visa tai galvoti? Dabar tie dalykai jam absoliu�iai nerealūs. Tiksliau, ka�kuri� akimirk� buvo nerealūs, o kit� virto skausminga realybe. Ta�iau neįveikiamai reali buvo kiekviena sekundė, kai kas nors nuolat jį sustabdydavo ir sakė komplimentus dėl pasirodymo.

Pra�matnūs nepa�įstami ponai, pasirams�iuojantys lazdelėmis, laikantys rankose dailiai sulankstytas nėriniuotas nosinaites, lenkėsi jam, tvirtino, es� jis buv�s nuostabus ir jie lauki� naujų jo didingų pasirodymų. Didingų pasirodymų! Damos jam �ypsojosi akimirksniui nuleisdamos margas vėduokles bei leisdamos suprasti, jog jis gali atsisėsti �alia, jei pageidauja.

O Gvidas? Kur vis� t� laik� buvo Gvidas? �monių apsuptas maestro garsiai juokėsi, o ma�oji grafienė Lamberti kybojo įsitvėrusi jam į rank�.

Tonijus sustojo, nemandagiai gurk�telėjo didelį gurk�nį vyno ir klajojo toliau. Atvyko dar sve�ių, o pro atsivėrusias duris įsiver�ė gryno oro srovė.

Jis atsi�liejo į i�rai�ytus auk�to veidrod�io rėmus ir, pats to nenorėdamas, pagalvojo, jog toji diena, kai pamatė savo būsim�j� �mon�, tapo jo paskutini�ja diena Venecijoje. Kiek daug visko tuomet nutiko! Jis permiegojo su Katrina, dainavo �vento Morkaus katedroje.

Ir ūmai pasibaisėjo: kiek jau laiko praleido Neapolyje? Beveik metus!

Pamat�s, jog Gvidas jį kvie�ia, Tonijus patraukė link mokytojo.

��Ar matai t� nediduk� �mogų?�� �nip�telėjo Gvidas.�� Ten rusų kunigaik�tis �er�inskis. Jis talentingas muzikantas mėgėjas, para�iau jam sonat�. Ko gero, jis gali j� sugroti.

��K� gi, puiku,�� irgi pa�nib�dom atsiliepė Tonijus.�� Bet kodėl pats nesugroji?

��Ne,�� papurtė galv� Gvidas.�� Per anksti. Juk jie k� tik su�inojo, jog sugebu �į t� daugiau, ne vien...

Jis nurijo paskutiniuosius �od�ius, ir Tonijus �yptelėj�s slap�ia spustelėjo jam rank�.

Tarp naujai atvykusiųjų buvo daug konservatorijos muzikantų. Tereikėjo Gvidui pasitraukti, ir prie Tonijaus tuojau pat pribėgo Pjeras, �viesiaplaukis kastratas, kil�s i� Milano.

���iandien dainavai įstabiai,�� pratarė jis.�� Mes kiekvien� kart� i� tav�s mokomės.

Tolėliau Tonijus pastebėjo Benedet�, nauj�jį maestro Kavalos mokinį, kuris gavo vaidmenį, i� prad�ių paskirt� Tonijui. Benedetas praėjo pro �alį, nesiteikdamas nė �vilgtelėti.

���is vakaras jo,�� i�tarė Tonijus nuolankiu balsu.�� Ir, �inoma, Gvido.

Jis padėjo Benedetui rengtis, pats u�dėjo jam ant galvos peruk�. Kaip paniekinamai �is �mogus elgėsi su visais aplinkiniais! Ir į Tonijų kreipė ne daugiau dėmesio nei į eilinį patarnautoj�. Jis turėjo ilgus tobulos formos nagus, puo�iamus baltų pusmėnulių ties pagrindu. Lik�s vienas, tikriausiai juos blizgindavo; kai i�ėjo į scen�, nagai �vilgėjo lyg nulakuoti. Vis dėlto �is �mogus turėjo ka�in kokio apgailėtino grubumo. Balti nėriniai ir blizgu�iai nedaug jį tepakeitė; ta�iau dėvėjo juos nė truputėlio nesidrovėdamas. �K� jis pagalvotų,�� klausė sav�s Tonijus,�� su�inoj�s, jog a� atsisakiau �io vaidmens, kad tik netektų vilktis tokių drabu�ių?�

��Jis buvo visi�kai savimi patenkintas, kaip ir visada,�� pastebėjo Pjeras, �altai, vertinamai nu�velgdamas Benedet�.

Vaikinas nusivedė Tonijų į biliardo kambarį.

��Noriu su tavimi pasikalbėti.

I� ten matėsi visa puotos salė ir ilga menuet� �okan�ių porų eilė, nors muzika girdėjosi silpnai bei i�kreiptai. Kartais, kai pokalbis pagarsėdavo, atrodydavo, kad pasipuo�� vyrai bei moterys �oka apskritai be muzikos.

��A� dėl D�iovanio, Tonijau. Supranti, maestro nori, kad jis liktų dar metams, kadangi būtinai privalo i�mėginti savo jėgas scenoje. Ta�iau D�iovaniui pasiūlyta vieta viename chore Romoje, ir jis nori priimti pasiūlym�. Jeigu jį kviestų Popie�iaus koply�ia, maestro veikiausiai neprie�tarautų, bet taip nėra... K� tu manai?

��Ne�inau,�� gū�telėjo pe�iais Tonijus.

Bet jis buvo tikras, kad D�iovanis niekada netaps tinkamas scenai. Tonijus t� suprato vos pirm� kart� jį i�gird�s.

Tolumoje u� arkinių durų pasirodė �viesiaplaukė mergina. Nejaugi vilki t� pa�i� violetin� suknel�? T�, kuri� vilkėjo bema� prie� metus? Jos liemuo atrodė toks lieknas, jog Tonijus tikriausiai galėtų apimti jį pir�tais, oda i�kirptėje traukė �vilgsnį �velnumu. Nepa�įstamosios antakiai buvo ne �viesūs, kaip galėjai tikėtis, o tamsūs, padūmav�, kaip ir jos akių mėlynumas, ir kaip tik �is bruo�as teikė merginai rimtumo. Tonijus ai�kiai matė jos veid�: �tai ji �iek tiek susiraukė, �tai truktelėjo vir�utin� lūp�.

��Bet, Tonijau, D�iovanis nori va�iuoti į Rom�, �tai kas baisiausia. Jo niekada netraukė scena ir niekada nepatrauks, ta�iau visuomet, nuo pat vaikystės, jam patiko giedoti ba�ny�ioje.

Tonijus tai i�gird�s nusi�ypsojo.

��Kuo a� galė�iau padėti, Pjerai?

��Gali mums pasakyti, k� apie tai manai,�� atsakė �is.�� Kaip tau atrodo, ar D�iovanis galėtų atsidėti operai?

��Paklauskite Gvido, �tai k� a� jums patarsiu.

��Bet, Tonijau, tu nesupranti. Maestro Gvidas niekada neprie�taraus maestro Kavalai, o D�iovanis i� tiesų nori va�iuoti į Rom�. Jam jau devyniolika, seniai �ia gyvena, ir �is pasiūlymas geriausias i� visų kada nors gautų.

Susidarė neilga pauzė. Mergina tuo metu pasisuko, nusilenkė, paėmė partnerį u� rankos ir susiūbavusi sijonais nu�ingsniavo į �okan�iųjų gretas.

Netikėtai Pjeras nusijuokė bei kum�telėjo Tonijui į pa�on�.

��Ak �tai nuo ko tu negali atitraukti akių,�� �nip�telėjo jis.

Tonijus u�siplieskė. Jis vos ne vos sutramdė įnir�į.

��Nieko pana�aus. A� nė ne�inau kas ji. Tiesiog gėriuosi jos gro�iu.

Jis stengėsi kalbėti kuo nerūpestingiau. Mostelėj�s ranka pro �alį einan�iam padavėjui, paėmė nuo padėklo balto vyno taur� ir pakėlė prie� �vies�, tarsi pakerėtas skys�io teliū�kavimo kri�tole.

��Pasakyk jai kelet� komplimentų, Tonijau, ir galbūt ji nupie� tavo portret�,�� tarė Pjeras.�� O jei panorėsi, nutapys tave nuog�.

��K� �ia paistai!�� �iurk��iai pertraukė Tonijus.

��Jinai tapo nuogus vyrus,�� Pjeras nusijuokė, lyg jam labai patiktų erzinti Tonijų.�� Ai�ku, angelų arba �ventųjų pavidalu, bet apskritai drabu�ių jie vilki nedaug. Nueik, ap�iūrėk pie�inius grafienės koply�ioje, jei netiki. Ji i�tap� visas sienas vir� altoriaus.

��Bet jinai tokia jauna!

��Teisybė!�� su�nib�dėjo Pjeras ir pla�iai nusi�ypsojo.

��O kuo ji vardu?

��Ne�inau. Paklausk grafienės, jos pa�įstamos. Bet kodėl tau neatkreipus dėmesio į koki� nors simpati�k� vyresn� dam�? Mergu�ėlės visuomet sukelia tiek problemų...

��Et, visa tai niekai,�� staigiai nutraukė jį Tonijus.

Dailininkė. I�tap� koply�ios sienas! Jis jautėsi priblok�tas. Naujiena jį sujaudino, suteikė �iai merginai naujo vidinio �avesio, ir netikėtai lengvas i�orinis jos nerūpestingumas pasirodė dar labiau viliojantis. Ji tarytum buvo susitelkusi į �į t� reik�mingesnio nei savas �avesys bei būtinybė jį pabrė�ti. Bet ji tokia gra�i! Įdomu, ar Venecijos dailininkė Rozalba buvo tokia pat nuostabi? O jei taip, dėl ko ji tapė? Apskritai visa tai paistalai! Koks jam skirtumas, net jei ji pati geriausia tapytoja Italijoje?! Ta�iau Tonijui svaigo galva, vos tik įsivaizduodavo mergin�, laikan�i� rankoje teptuk�.

Pjeras ūmai jam pasirodė toks pa�eid�iamas. Tonijus pa�velgė į jį tarytum pirm� kart�. Vaikinas tik dabar pradėjo suvokti pa�nekovo �od�ių prasm�. �is klausimas D�iovaniui turėjo lemiam� reik�m�. Nuo �ito sprendimo priklausė tolimesnis dainininko gyvenimas, tad Pjeras nusprendė pasikviesti į pagalb� Tonijų. Kodėl būtent jį, Tonijui taip ir liko mįslė, nors jau ne pirm� kart� kiti į vaikin� kreipėsi.

��Tonijau, jeigu tu su juo pasikalbėsi, jis padarys taip, kaip tu pasakysi,�� garsiai i�tarė �i� mintį Pjeras.�� Mano manymu, D�iovanis turi va�iuoti į Rom�, bet jis man�s nepaklausys. Jeigu jis pamėgins stoti operon, jo lauks nusivylimas ir pa�eminimas.

Tonijus linktelėjo.

��Gerai, Pjerai. A� su juo pasikalbėsiu.

�okiai baigėsi. �viesiaplaukė ka�kur dingo. O paskui Tonijus i� tolo pamatė j� einan�i� link durų, vėl įsikibusi� į parank� senajam ponui, ir pajuto stiprų apgailestavim�. �inoma, ji vilkėjo ne ankstesni�j� violetin� suknel�, o kit�, pana�ios spalvos, pla�iais sijonais, surauktais bei papuo�tais ma�omis gėlytėmis. �Tikriausiai jai patinka �i spalva...�

Bet D�iovanis? K� pasakyti jam? Pamėgins pakreipti pokalbį taip, kad D�iovanis pats atsakytų į klausim�, k� jam daryti, ir tuomet įkalbės jį elgtis taip, kaip pats nusprendė.

Tonijui nerim� kėlė u�krauta atsakomybė. Bet kartu buvo malonu, kad kiti pripa�ino jį lyderiu. Dabar daugelis bendravo su juo, ir ne tik kastratai. Ne per seniausiai studentas kompozitorius Morelas padovanojo jam neseniai sukurtos savo �Stabat Mater� kopij�, u�ra��s: �Galbūt kada nors tai sudainuosi.� Dusyk pastaruoju metu Gvidas leido jam vesti pamok� jaunesniesiems mokiniams, kas jaunuoliui irgi patiko, juolab kai pamatė susi�avėjim� ir pagarb� berniukų akyse.

�Apie k� �ia a� galvojau? Lyg ir apie koply�i�... Apie grafienės koply�i�! Kur ji yra?� Vynas gerokai trinktelėjo jam į galv�. Grafienė lyg ty�ia ka�kur dingo. Ai�ku, kiekvienas tarnas galėjo jam parodyti, kur koply�ia. �Ir Gvidas tikriausiai �ino. O kur Gvidas?� Bet jis jautė, kad nederėtų klausti mokytojo.

��A� gėdingai pasigėriau,�� su�nib�dėjo ir �velgdamas į savo atspindį taurėje pridūrė:�� Tu�� savo motinos sūnus!

Rodos, liko vienas i�tu�tėjusioje salėje. Suprato, jog nepakenktų prigulti. Bet vis tiek, kai prisiartino tarnas, ne�inas vėsaus balto vyno taure, Tonijus j� i�tu�tino, o paskui paliet�s tarno rankov� paklausė:

��Kur �ia yra koply�ia? Ar ji atvira sve�iams?

Jis prisiminė, kad degdamas nekantrumu u�lipo paskui t� �mogų pla�iais centriniais laiptais, o paskui ėjo ilgu koridoriumi iki dvivėrių durų. Tarnas pakėlė �vak� prie �vakidės, o tada Tonijus liko vienas blankiai ap�viestoje patalpoje.

Gra�ioje koply�ioje puikavosi daugybė nuostabių smulkių detalių. Visur tviskėjo neapolie�ių pamėgtas auksas, i�graviruotos arkos ir kolonos su kaneliūromis, mirguliuojan�ios arabeskos palei langus bei lubas. Gyvus �mones primenan�ios statulos buvo aptaisytos tikru atlasu bei aksomu, o altoriaus u�tiesalas nusagstytas brangakmeniais.

Tonijus tylėdamas patraukė tarp suolų, atsiklaupė ant aksominės pagalvėlės prie tvorelės ir suglaudė delnus, lyg ketindamas melstis.

Vir�um jo blausioje �viesoje virp�iojo sienų pie�iniai, ir atrodė absoliu�iai neįtikėtina, kad toji mergina nutapė tokias did�iules bei nuostabias figūras: mergel� Marij�, kylan�i� į dangų, angelus i�lenktais sparnais, �ilagalvius �ventuosius.

Tvirtos, galingos figūros buvo sklidinos gyvybės, �velgiant į jas Tonijų u�plūdo meilė merginai dailininkei, įsivaizdavo atsidūr�s �alia jos ir negarsaus, kar�to pa�nekesio įkar�tyje įstengė i�girsti, pagaliau i�girsti jos bals�. Ak, jei jam pavyktų kaip nors prisiartinti prie jos �okių metu, i� tiesų i�girstų merginos bals�, kai toji k� nors pasakytų savo partneriui! Tamsūs mergelės Marijos plaukai vir�um jo galvos bangomis krito madonai ant pe�ių, jos veido ovalas buvo nepriekai�tingas, blakstienos �iek tiek nuleistos. Nejaugi �ituos pie�inius tikrai nutapė tokia jauna dailininkė? Jam ūmai pasirodė, jog tokia u�duotis per sunki bet kokiam meistrui. Jis u�simerkė. Nuleido galv� ant de�inės rankos.

U�plūdusių emocijų srautas jį i�g�sdino. Ūmai pasijuto nelaimingas, i�kilo poreikis pasiai�kinti Gvidui, kodėl �ionai atėjo.

��A� myliu tik tave,�� suku�dėjo.

Nusilp�s nuo vyno, galutinai sugniu�dytas, Tonijus nukiūtino nuo altoriaus durų link.

Jeigu nebūtų aptik�s ka�kokios ku�etės ma�oje svetainėje vir�uje, jam būtų buv� visai riesta.

Tonijus atsigulė ant ku�etės ir u�simerkė. Ai�kiai i�girdo motinos bals�: �Man derėjo pabėgti su operos teatru.� Ir u�migo.

Kai nubudo, buvo tylu. Kviestinė vakarienė, ai�ku, jau seniai pasibaigė. Skubiai pakil�s, Tonijus pasuko link laiptų. Gvidas tikriausiai įtū��s. Gal netgi i�va�iavo namo vienas.

Did�iulėse salėse apa�ioje sukiojosi vos keletas sve�ių, visur vaik�tinėjo tarnai ir krovė ant sidabrinių padėklų taures bei servetėles. Ore kvepėjo tabaku, o vieni�as �mogus prie klavesino, mėgėjas, grojo aistring� melodij�.

Trys lik� smuikininkai plepėjo tarpusavyje. Pastebėj�s tarp jų Fran�esk�, Tonijus pasileido laiptais �emyn.

��Ar nematei Gvido?�� paklausė.�� Gal jis i�va�iavo namo?

Fran�eskas, turėj�s groti beveik vis� naktį, gerokai pavargo ir pirm� akimirk�, rodos, nesuprato klausimo.

��Jis tikriausiai ant man�s pyksta, Fran�eskai. A� u�migau. Ko gero, maestro man�s ie�kojo,�� paai�kino Tonijus.

Ir tuomet Fran�eskas nusi�ypsojo.

��Jis ant tav�s nepyks,�� keistai, konfidencialiai su�nib�dėjo.

Paskui atsargiai paguldė smuik� į dėkl� ir u�vo��s dangtį atsistojo. Bet pamat�s nieko nesuprantan�io Tonijaus �vilgsnį vėl nusi�ypsojo bei reik�mingai pa�velgė į laiptus, vedan�ius į antr� auk�t�.

Tonijus palinko į priekį, tarsi mėgindamas i�girsti nei�tartus �od�ius. Fran�eskas vėl akimis parodė į vir�ų.

��Jis su grafiene,�� �nip�telėjo galų gale.�� Taigi lauk.

Kurį laik� Tonijus tiesiog �iūrėjo į Fran�esk�. �iūrėjo, kaip �is susirenka natas, kaip atsisveikina su kitais. Kaip i�eina.

Lik�s vienas ant did�iulės tu��ios salės slenks�io, vaikinas tarytum i� naujo i�gyveno trump� pokalbį ir jo veikiamas lėtai prisiartino prie laiptų.

Ir tarė sau: �Tai netiesa. Kokie niekai. Tikriausiai a� neteisingai supratau.�

Ai�ku, Fran�eskas negalėjo �inoti, kad juodu su Gvidu�� meilu�iai. Niekas to ne�inojo.

Bet atsidūr�s ilgo antro auk�to koridoriaus prad�ioje Tonijus pajuto drebulį.

Atsirėmė į sien�. Galva apsvaigo, ir netikėtai apėmė noras atsidurti kur nors kitoje vietoje, kuo toliau nuo �ia. Ta�iau vis tiek stovėjo nejudėdamas.

Laukti teko neilgai.

Kitame koridoriaus gale atsivėrė durys, ir ant gėlėto kilimo plūstelėjusios �viesos sraute pasirodė grafienė su Gvidu. Putli nedidukė grafienė tebevilkėjo įmantri� balin� suknel�, bet dabar tamsūs plaukai laisvai krito ant pe�ių. Gvidas, �velniai atsisuk�s į j�, pabu�iavo bei nusilenkė.

Judviejų siluetai ai�kiai matėsi prieblandoje. Grafienė dingo, kartu su ja i�nyko ir �viesa. O Gvidas patraukė laiptų pusėn.

Tonijus nebyliai �velgė į artėjantį nery�kų siluet�.

Kai pamatė mokytojo min� ir judviejų akys susitiko, vaikinui nebeliko nė menkiausios abejonės. 12

Jis verkė. Verkė pasikūk�iodamas kaip vaikas, neįstengdamas susitaikyti su tuo, kas vyksta. Gvidas jį apgavo. Gvidas s�moningai jį įskaudino. Ir jeigu i� prad�ių pasakė mokytojui daug piktų �od�ių, tokiu būdu tik pani�kai, bevilti�kai mėgino nuslėpti �io siaubingo momento skausm�.

O dabar Gvidas kalbėjo su juo įprastu �altu, bejausmiu balsu nieko neai�kindamas! O ko jis, ties� sakant, tikėjosi? Atsipra�ymų ar net melo? Bet mokytojas sakė perspėj�s jį, kad susitikinės su moterimis tada ir ten, kur pasitaikys proga. Ir kad tokie susitikimai neturi nieko bendro su juodu siejan�ia meile.

��O-o, kaip tu mane apkvailinai!�� su�nib�dėjo Tonijus. Mintys pynėsi, jis nebegalėjo i�dėstyti kaltinimų eilės tvarka.

��Kaip suprasti: apkvailinau? Manai, a� tav�s nemyliu? Tonijau, tu�� mano gyvenimas!

Ta�iau Gvidas neatsipra�inėjo, neatgailavo. Ne�adėjo nutraukti santykių su grafiene. Tik kartojo savo �emu balsu tuos pa�ius �od�ius.

��Ar tai nutiko tik �i�nakt, ar jau buvo ne kart�? Ak, jau buvo ne kart�.

Gvidas neatsakinėjo. Stovėjo tylėdamas, sukry�iav�s rankas ant krūtinės ir �velgdamas į Tonijų taip, lyg ty�ia nuo jo atsiribotų bei nesuprastų, kokį skausm� jam sukėlė.

��Kiek laiko visa tai t�siasi? Kada prasidėjo?�� �aukė Tonijus.�� Kada tau man�s pasidarė negana?

��Negana? Tu man�� visas pasaulis,�� �velniai paprie�taravo Gvidas.

��Bet juk tu jos nemesi...

Gvidas neatsakė.

Toliau kalbėtis buvo beprasmi�ka. Tonijus �inojo sulauksi�s tų pa�ių atsakymų; jis sustingo suvokdamas, jog po kojomis vėl gali atsiverti bedugnė, vėl gali u�plūsti neviltis, nublok�dama į ankstesnes kan�ias. Skausmas atrodė nepakeliamas. Skausmas tvink�iojo kiekvienoje jo esybės l�stelėje. Ma�as jo susikurtas pasaulėlis susiūbavo ir, rodės, tuoj nugrius. Ir nesvarbu, kad kadaise pa�ino dar didesnį skausm�. Anas skausmas dabar atrodė nerealus, o tikruoju tapo �itas, dabartinis.

Jis norėjo atsistoti, i�eiti, kad daugiau nebematytų nei Gvido, nei grafienės, apskritai nieko.

��A� tave mylėjau,�� suku�dėjo.�� Man neegzistavo niekas daugiau, tiktai tu. Niekada neturėjau nieko kito.

��Tu myli mane ir dabar, ir a� neturiu nieko kito, tik tave,�� atsakė Gvidas.�� Tu �inai.

��Nebekalbėk daugiau. Gana. Kuo daugiau kalbi, tuo blogiau. Viskas baigta.

Bet dar nespėj�s i�tarti �ių �od�ių Tonijus suprato, kad Gvidas artinasi jo pusėn.

Ir vos tik pagalvojo, jog neabejotinai trenks �iam �mogui, neju�ia atsisuko į jį. Atrodo, tokios būklės jis negalėjo prie�intis. Taigi tik pats Gvidas galėjo jį apsaugoti nuo Gvido �iaurumo. Ir kai mokytojas vėl suku�dėjo: �Tu�� mano gyvenimas�, jo balse nuskambėjo tokia kan�ia ir tokia aistra, jog Tonijus tuojau pat jam atsidavė.

Gvidas bu�iavo jį lėtai, pasimėgaudamas. Aistra ritosi bangomis, �ia pakylėdama Tonijų į auk�tybes, �ia �iek tiek aprimdama, bet tik prie� nauj� pakilim�.

Kai viskas buvo baigta ir juodu gulėjo susiglaud�, susipyn� rankomis bei kojomis, Tonijus �nip�telėjo Gvidui į ausį:

��Paai�kink man, kaip visa tai suprasti. Kaip tu galėjai taip stipriai mane įskaudinti ir nieko nepajusti? A� nė u� k� pasaulyje nesuteik�iau tau tokio skausmo, prisiekiu.

Jam pasirodė tamsoje, kad Gvidas nusi�ypsojo. Bet ne kreivu �ypsniu, ne. Veikiau �ioje �ypsenoje slypėjo liūdesys, o jo atodūsyje�� kadaise patirtų i�gyvenimų sunkumas.

Jis apkabino Tonijų ka�kaip įnirtingai: prisispaudė taip stipriai, lyg kas ketintų vaikin� atimti.

��Ateis metas, mano gra�uoli, ir tu t� padarysi,�� i�tarė maestro.�� O kol kas rodyk man savo kilnų dosnum�.

Tonijui lipte lipo akys. Nepaisant valios pastangų, jis u�migo. Norėjo paprie�tarauti Gvidui, bet atrodė, tarsi pra�iopsojo reik�ming� mįslės dalį, nors ir spėjo pamatyti, kokia toji sudėtinga. �irdyje kirbėjo baimės, kurių negalėjo apibūdinti, bet �inojo, kad �i� akimirk� Gvidas jį myli, o jis myli Gvid�, ta�iau jeigu pamėgins ap�iuopti prarast� galvosūkio dalį, vėl pasijus be galo nelaimingas.

Jis susitaikė su esama padėtim. Jausdamas, jog yra bejėgis k� nors pakeisti, susitaikė. Artimiausios dienos parodė jį pasielgus i�mintingai: Gvidas dabar priklausė jam dar labiau nei anks�iau.

Ta�iau vien� kar�i� pamok� Tonijus i�moko: ne Gvidas sulaikė jį nuo pa�inties su �viesiaplauke mergina. Jos paveikslai tarytum �aipydamiesi i�kildavo atmintyje. Jis jautė kalt� dėl to, kad t�nakt nuėjo į koply�i�, mat dabar �inojo, jog galėtų prie jos prisiartinti nieko neai�kindamas Gvidui, ta�iau nei�drįso to padaryti, ir kaskart, kai susidurdavo su ja, tik nesmagiai tylėdavo ir jausdavosi klaikiai nelaimingas.

Bet artimiausiais mėnesiais meilė Gvidui jį u�pildydavo ir nuramindavo �irdį. Beje, kartais kamuodavo mintis, kad Gvidas dar turi ir grafien�. Ta�iau maestro jam buvo �velnesnis nei anks�iau, galbūt todėl, kad pats pagaliau sulaukė pripa�inimo kaip kompozitorius, o juk taip ilgai �ito siekė.

Kai vėl prasidėjo �iltieji metų mėnesiai, o kartu ir �ventės bei eisenos�� ir periodi�ki pasivaik��iojimai su Paolu po vaizdingas apylinkes�� tapo ai�ku, kad Gvidas pasidarė ypa� populiarus.

Jam buvo patikėti geriausi studentai kompozitoriai, naujokėliai atimti, o su Tonijumi, dabar laikomu mokytojo sukurta �vaig�de, bei Paolu, galin�iu nustebinti kiekvien�, dabar jis pritraukdavo daugiau puikių dainininkų, nei galėjo pritraukti.

Mokyklos teatras bema� atiteko jo �inion, ir, nors maestro negailestingai visus varinėjo, Tonijus vis labiau gėrėjosi mokytoju, besipuo�ian�iu naujais kostiumais, pirktais u� Tonijaus pinigus.

Įgij�s autoritet�, Gvidas sumink�tėjo. Dabar jis kur kas re�iau pykdavo. O jo valdingumas buvo toks natūralus, jog Tonijui stiprų slapt� pasitenkinim� suteikdavo vien mokytojo rankų prisilietimas.

Maestro Kavala pra�ė Gvido pernelyg nespausti Tonijaus. Vis dėlto tikras Gvido darbas su juo prasidėjo tik nuo to momento, kai mokinys ėmė rodytis scenoje.

Rampos �viesoje Gvidas geriau pastebėdavo Tonijaus silpnybes bei stipri�sias pusės. Ir nors maestro be gailes�io kamavo geriausi� savo mokinį pratimais bei para�ė jam daugyb� įvairių arijų, tik liūdesio ir �velnių jausmų sklidinos arijos cantabile dėka jis suprato, kuo Tonijus i� tiesų ypatingas. Benedetui puikiai pavykdavo triukai. Jis galėjo virtuozi�kai įveikti auk�tas natas, o paskui stulbinamai lengvai pereiti į kontralto diapazon�. Klausydamasi jo, publika aik�iojo, bet tasai dainininkas neįstengdavo jos pravirkdyti.

O Tonijui pavykdavo kiekvien� kart�.

Tuo metu Neapolį jau dvejus metus valdantis karalius Karlas Tre�iasis nusprendė pastatyti savo teatr�. Per kelet� mėnesių statybos buvo u�baigtos, o senasis �vento Bartolomėjaus teatras nugriautas.

Ir nors visi �avėjosi tokia statybų sparta, atidarymo vakar� būtent teatro interjeras sukėlė pasigėrėjimo bei pagarbos �ūksnius.

�vento Bartolomėjaus teatre �iūrovų salė buvo pasenusios keturkampės formos. O naujoji priminė �e�ių auk�tų pasag�. Ta�iau ypa� su�avėjo ne įspūdingas salės dydis, bet stulbinantis ap�vietimas. Kiekvienos lo�ės priekyje stovėjo veidrodis, abipus kurio degė �vakės. U�degus �vakes, veidrod�iai tūkstantį kartų visomis kryptimis sustiprindavo ma�ų liepsnelių �vies�. �į neu�mir�tam� reginį u�temdyti galėjo nebent primadonos Anos Peruci talentas bei jos var�ovės Vitorijos Teci, pagarsėjusios meistri�ku vyri�kų partijų atlikimu, kontraltas. Per atidarym� rodoma opera �Achilas Skire� buvo para�yta neapolie�ių jau daugelį metų mylimo kompozitoriaus Domeniko Sari pagal Metastazio libret�.

Scen� apipavidalino vienas i� geriausių tų laikų dekoratorių Pjetras Rid�ini, ir visas spektaklis buvo i�ties neprilygstamas.

Gvidas su Tonijum turėjo visam sezonui i�nuomotas vietas prie�akinėje parterio dalyje, patogius krėslus su ranktūriais. Todėl jie laisvai galėjo kiek tinkami vėluoti, o kadangi krėslai pirmose eilėse stovėjo gan laisvai, atvyk� pasirodymo viduryje niekam netrukdydavo eidami į savo vietas.

Be abejo, visi �inojo, kad monarchas ne itin domisi opera, ir juokavo, jog tokį didelį teatr� pastatė todėl, kad pats galėtų įsitaisyti atokiau nuo scenos.

Ta�iau visos Europos akys labiau nei bet kada krypo į Neapolį. Jo dainininkai, kompozitoriai ir muzika gerokai pranoko Venecijos meistrus. O juk �ie jau seniai u�temdė Rom�.

Ta�iau, Gvido �iniomis, Roma vis dar tebebuvo toji vieta, kur vykdavo dainininkų kastratų debiutai. Netgi nekurdama savų atlikėjų bei kūrėjų, Roma vis tiek buvo Roma. Ir maestro nuolat Tonijui tai primindavo.

Tonijaus progresas stulbino visus. Bet nors vaikinas sudainavo jau keturias arijas rudenį konservatorijoje pastatytoje operoje, o vakarus su Gvidu leisdavo kur nors mieste, jis ir toliau kartais vakarieniaudavo su savo bi�iuliais studentais, ilsėdavosi drauge su jais po pietų bei neatsisakydavo atlikti visų būtiniausių darbų u� scenos.

Ta�iau netrukus po antrųjų Neapolyje praleistų Kalėdų Tonijus susikivir�ijo su vienu fechtavimo pamokas lankan�iu jaunuoliu, ir konfliktas pasirodė bes�s toks pat pavojingas, kaip ir prie�prie�a su Lorencu prie� metus.

T� dien� Tonijaus galva prastai veikė, jis jautėsi vangus, abejingas viskam, k� mato ir girdi.

I� ryto perskaitė eilinį Katrinos Lizani lai�k�, kuriame tetulė prane�ė, es� jo motina pagimd�iusi sveik� sūnų. Kūdikis gimė prie� penkis mėnesius: jau beveik pus� metų jis gyveno �iame pasaulyje.

�lyk�tus silpnumas pasklido po vis� Tonijaus kūn�, ir jis neju�ia pradėjo nebyliai melstis. �Kad tu būtum sveikas kūnu bei protu,�� bema� �nib�dėjo jis.�� Būk palaimintas ir Dievo, ir �monių. Jei galė�iau dalyvauti tavo krik�tynose, a� pats pabu�iuo�iau �velni� tavo kaktyt�.�

S�monėje, rodos, savaime i�kilo vizija. Jis i�vydo save�� auk�t�, bly�kų, veikiau pana�ų į vor��� einantį per drėgnus tamsius kambarius. �tai be galo ilga jo ranka pasiekusi ėmė supti kūdikio lop�į. O paskui pamatė motin��� verkian�i�, vieni��.

�Bet kodėl jinai verkia?� Jis pamėgino susikaupti ir suprato, jog motina sielvartauja dėl to, kad jis nu�udė jos vyr�. Karlas mirė. Jinai vėl gedi, visos skais�ios �vakės jau baigė degti. Vir�um �vakigalių rangosi menkas dūmelis. O koridoriais auk�tyn ir �emyn sklando kanalo dvokas�� tir�tas, ap�iuopiamas kaip �iemos rūkas.

��K� gi,�� galų gale i�tarė balsu, lankstydamas kiet� pergamento lap�.�� O ko tu norėjai? Gauti daugiau laiko?

Dar vienas �ingsnis buvo �engtas, dar vienas �ingsnis. Katrina lai�ke ra�ė, kad motina vėl nė��ia!

Ir �tai, kai jis tokios būklės pasiekė fechtavimo sal�, tarpduryje susidūrė su jaunu toskanie�iu i� Sjenos, ir nustūm�s jį įėjo pirmas. Papras�iausias neatidumas, tik tiek.

Ta�iau ruo�damasis pirmajai kovai Tonijus staiga ai�kiai i�girdo u� nugaros grėsming� niurzgėjim� ir pakėl�s akis patyrė keist� dezorientacijos jausm�, pana�ų į t�, kuris jį u�klupo prie� kelerius metus �vento Morkaus aik�tėje, kai pirm� kart� i�girdo apie Karl�. Trump�, �iurpi� akimirk� atrodė, tarytum grimzta į sapn�. O paskui krestelėj�s galv� nu�velgė poliruotas grindis, auk�tus langus, ilg�, tu��i� sal�.

S�mon� pasiekė �od�iai:

��Eunuchas? A� nė ne�inojau, kad kastruotiems gaid�iams leid�iama ne�ioti �pagas!

Nieko netikėto, nieko originalaus. Jis tuojau pat vaizduotėje i�vydo kastruotus gaid�ius, tuos i�romytus pauk��ius, paruo�tus maistui, kyban�ius ant kablių mėsinėje. Fechtavimo salės veidrod�iuose atsispindėjo juos supantys jaunuoliai juodais brid�iais ir baltais mar�kiniais.

Tonijus suvokė, kad salėje įsivie�patavo tyla ir kad jis pats lėtai atsigr�ia. Jaunasis toskanietis nenuleido nuo jo akių. Tonijaus veidas i�liko bereik�mis. Bet jis, rodos, girdėjo daugyb� �nab�desių bei tų �nab�desių atgarsių, atsklindan�ių i� didelio pulko jaunų vyrų, su kuriais jis �ia kovėsi ir kuriuos įveikdavo. Jis stovėjo labai ramiai, primerk�s akis, ir laukė, kada �nab�desys virs �od�iais, kuriuos galima suprasti.

Tonijus miglotai jautė, kad jaunasis toskanietis nervinasi. Kiti irgi jautėsi nesmagiai, ir Tonijui tiesiog kuteno od� salėje besisukantis įtampos srautas. Aplinkui susitelkė neper�velgiami, niūrūs pietie�ių veidai. Ore sustiprėjo aitrus prakaito kvapas.

Tonijus fizi�kai pajuto jaunuolio baim�. Baim�, sumi�usi� su pa�ėlusiu, savi�udi�ku i�didumu.

��A� nekry�iuoju �pagos su vi�tgaid�iais!�� bema� suspigo toskanietis, ir netgi nesutrinkantys pietie�iai patyrė tam tikr� �ok�.

Keista mintis dingtelėjo Tonijui. Jis pamatė, koks �is jaunuolis kvailas, ir įsitikino, jog toskanietis veikiau mirs, nei patirs gėd� kitų akivaizdoje. O Tonijus nė kiek neabejojo nu�udysi�s vyruk�. Niekas �ia nevaldė �pagos geriau u� jį. Fizi�kai jusdamas savo ūgį, �alt� savo įnir�į, jis tuo pat metu suvokė vis� �io poelgio beprasmi�kum�. Jis nenorėjo nieko �udyti. O tasai �mogus neabejotinai geidė jo mirties. Juk vaikinas puikiai suprato, kad toks į�eidimas negali neturėti pasekmių.

Tonijus jautėsi suglum�s, padėtis jį slėgė. O berniūk�tis suteikė jam toki� galimyb�! Tonijus pajuto gailestį jam. Ta�iau stiprėjan�ios abejonės tik atims jėgas.

Jisai tarytum i� �alies pamatė i� susiaurėjusių savo akių plūstelintį įnir�į, nukreipt� į jaun�jį toskanietį, lėtai pakylan�i� savo �pag�.

Toskanietis i�sitraukė rapyr�. �i �vilpdama perskrodė or�. Jaunuolio veid� perkreipė baimė bei pyktis. Tonijus, lėtai atmu��s smūgį, smogė prie�ininkui į kakl�.

Toskanietis i�metė ginkl� ir abiem rankom griebėsi u� gerklės.

Kambarys kaipmat sujudo. Keli �monės pripuolė prie Tonijaus, įkalbinėdami atsitraukti. Kiti apsupo su�eist�jį. Tonijus matė, kaip jaunuolio mar�kinius permerkia kraujas. Fechtavimo mokytojas primygtinai pra�ė visų i�eiti ir t�sti įvykio aptarim� u� durų.

Vis� keli� atgal iki konservatorijos Tonijus prisiminė tas nejaukias akimirkas, kai jaunuoliai jį apsupo, bi�iuli�kai apkabin� pe�ius, spausdami rankas.

Jau apie vidurnaktį atvyko jaunas Sicilijos didikas ir prane�ė jam, kad toskanietis susirinko daiktus bei i�vyko i� miesto. Tamsiame jaunuolio veide atsispindėjo panieka toskanie�iui, ta�iau jis nekomentavo savo prane�imo. Matėsi, kad vyrukas ne itin smagiai jau�iasi rūs�ioje konservatorijos svetainės aplinkoje, kur Tonijus jį priėmė. Bet sve�ias kiek padvejoj�s paklausė Tonijaus, ar �is nesutiktų artimiausiu metu su juo pamed�ioti. Girdi, jis ir jo bi�iuliai, reguliariai vykstantys į kalnus, d�iaugtųsi, jei senjoras Treskis prie jų prisijungtų. Tonijus padėkojo u� kvietim�, bet teigiamo atsakymo nei�tarė.

O vos po keleto dienų Tonijus su Gvidu patys i�vyko į kalnus, pietų pusėn.

Oras buvo �velnus ir �iltas. Juodu nusprendė aplankyti kurį nors ma�� pakrantės miestelį, besi�liejantį prie �laitų, kylan�ių vir�um mėlynos jūros, pana�ios į nepriekai�ting� veidrodinį dangaus atspindį.

Po paprastų kaimi�kų pietų ma�oje kaimo aik�tėje jie pasikvietė gatvės dainininkų būrelį, skurd�iai apsitaisiusių, bet kupinų aistros, ir �ie sudainavo jiems daug barbari�kų, i�moningų melodijų, kurių nesiry�tų atlikti nė vienas profesionalus muzikantas.

Naktį juodu praleido nakvynės namuose, �iaudiniame guolyje, prie lango, pro kurį dirs�iojo �vaig�dės.

Au�tant Tonijus i�ėjo į lauk� ir patraukė link senos graikų �ventyklos, dunksan�ios vidury pievos, kuri� i�margino pirmieji pavasario �iedai.

I� daugumos kolonų beliko tik marmuriniai pagrindai, i�sibarst� tarp �olių, bet keturios kolonos, smingan�ios tiesiai į dangų, dar tebestovėjo.

Pamatė Tonijus ir �ventyklos grindis. Apėjo palei akmenų nuolau�as, paskui atsigulė ant jaunos �olės, besikalan�ios i� visų spragų bei ply�elių. �velgdamas tiesiai į akinantį �viesos sraut� galvojo apie tai, jog niekada gyvenime nepatyrė tokios ramybės, koki� pa�ino pastaraisiais metais.

Kur bepa�velgtų, atrodė, kad pasaulis trapus ir pilnas nesudrumsto gro�io. Jame nebuvo grėsmingo paslaptingumo. Nebuvo kasdien kamuojan�ios įtampos.

Tonijui ramybės teikė meilė Gvidui, meilė Paolui, visiems tiems, kurie tapo jo naujaisiais draugais, beveik broliais, ir gyveno su juo po vienu stogu, berniukams, kurie kartu dirbo, mokėsi, ilsėjosi, repetavo bei dalyvavo spektakliuose.

Bet tamsa buvo �alia.

Ji visuomet i�likdavo �alia, laukdama �ia Katrinos lai�ko, �ia kvailo berniūk��io i� Toskanos į�eidimo. Vis dėlto Tonijui taip ilgai pavyko neįsileisti jos į savo gyvenim�!

Dabar jis stebėjosi, kaip galėjo apskritai tikėtis i�laikyti savyje neapykant� ir ker�to jausm� tol, kol Karlas susilauks daug vaikų. Kaip tik tuomet jis ketino sugrį�ti bei apmokėti sen� s�skait�.

Nejaugi jis jau taip i�ti�o, jog u�mi�o patirt� blogį, u�mir�o pasaulį, kuris jį i�stūmė i� sav�s, ir taip lengvai pasidavė tam keistam neapolieti�kam gyvenimui, dabar jam atrodan�iam realesniam u� pa�int�jį Venecijoje. O nenoras �udyti toskanietį? Ar �ia silpnybė? Ar atvirk��iai, jis tapo i�mintingesnis ir tobulesnis?

Tonijus ūmai nepaprastai i�sigando, jog jam niekada neteks �ito su�inoti.

Dabar jam apskritai atrodė nerealus gyvenimas Venecijoje, ten regėtas rūkas, tarsi pagrob�s i� nejudrių kanalų �vino spalv�, siauros gatvelės, namų sienos, kurios bema� susiglaud�ia vir� galvos, tarsi norėtų �iais sp�stais sugauti �vaig�des.

Sidabriniai kupolai, apskritos arkos, mozaikos, �ėrin�ios net per lietų�� kas tai buvo?

U�simerk�s jis pamėgino prisiminti motin�. Pasistengė i�girsti jos bals�, pamatyti, kaip ji �okdama sukasi ant dulkėtų grindų. Nejaugi kadaise jo gyvenime buvo diena, kai pamat�s j� prie lango prislinko i� u� nugaros apsipyl�s a�aromis? Ji dainavo ka�koki� gatvės dainel�. Gal galvojo apie Stambul�? Jis i�tiesė į j� rank�. Jinai atsisuko ir trenkė jam. Jis pasijuto krent�s...

Nejaugi �itaip ka�kada buvo?

Netikėtai jis atsistojo tarp �olių. Aplinkui �aliavo pieva. Atokiau, tarp daugybės �iedų, pasklidusių po nuostabų bekra�tį lauk�, �mė�avo tamsi Gvido figūra. Jis stovėjo nejudėdamas, palenk�s galv� į �alį, tarsi klausydamasis pauk��ių giesmės tolumoje, o galbūt tylos aplinkui.

��Karlai,�� su�nib�dėjo Tonijus.�� Karlai!

Tarsi negalėtų i�eiti i� �ia, kol neįsitikins, jog tėvas ka�kur netoliese. O paskui u�merks akis, atgr�tas į �velni� saul�, begalinius laukus bei miest� tolumoje, kurį taip puikiai pa�įsta, tada patrauks į priekį, tykindamas kaip �uoliui besiruo�ianti katė, u�klups jį kokioje nors tamsioje netikėtoje vietoje, ir pamatys siaub� jo veide.

�Bet, Vie�patie, ne�inia k� atiduo�iau, kad galė�iau i�gyventi bent dien�, tik vien� dien�, aplenktas �ios taurės!� 13

Praslinkus dar �e�iems mėnesiams, Tonijus gavo lai�k� i� pa�ios Marianos, prane�an�ios apie antrojo sūnaus gimim�.

Pasijuto toks sukrėstas, pamat�s �į lai�k�, jog ne�iojosi jį vis� dien� ir atplė�ė tik atsidūr�s vienas jūros pakrantėje.

Atrodė, tarytum pro bangų o�im� girdi jos bals��� kerintį, pavojing� kaip sirenos kauksmas.

�Nebūna nė valandos, kad apie tave negalvo�iau, nejaus�iau skausmo dėl tav�s, nekaltin�iau sav�s dėl skuboto, siaubingo tavo poelgio. Tu man nesi �uv�s, kad ir kaip būtum tuo tikras, kad ir koks beproti�kas bei piktas tavasis kelias.

Prie� savait� �iuose namuose �vies� i�vydo tavo jaunėlis broliukas, Mar�elas Antonijus Tresksis. Ta�iau nė vienas kūdikis neu�ims tavosios vietos mano �irdyje.�

Vos po keleto dienų Tonijui reikėjo atlikti pagrindin� partij� operoje, kuri� nuo prad�ios iki galo sukūrė Gvidas konservatorijos scenai. Ir jis �inojo, kad negalės dainuoti, jei neu�mir� �ito lai�ko.

Artinantis spektakliui, vis labiau vargino save repeticijomis. Premjeros vakar� negalvojo apie niek� daugiau, i�skyrus muzik�. Jis tebuvo tik Tonijus Treskis, konservatorijos studentas, o dar�� Gvido meilu�is, ir tik aistringos meilės glamonės galėjo nuslopinti ovacijų aid�.

Bet vėliau, po �io ma�o triumfo, be paliovos galvojo apie motin�, nors i� jo meilės jai, jos gro�io bei retų �velnumo minu�ių prisiminimų nedaug kas teliko.

Ji dabar buvo Karlo �mona. Priklausė Karlui. Bet kaip ji galėjo po visko, kas įvyko, pasitikėti tuo �mogumi? O juk pasitikėjo, dėl to nekilo nė menkiausios abejonės.

Ir nors apmaudas jį beveik apakino, Tonijus, suprantama, �inojo atsakym� į �į klausim�. Ji patikėjo Karlu todėl, kad gyventų toliau, kad pabėgtų i� tu��io savo kambario ir tu��ios lovos. Kas liko tuose namuose, jei ne Karlas?

Kartais, kai �ios mintys bema� be paliovos sukdavos galvoje, jis negalėdavo neprisiminti motinos kan�ių, vienatvės ir �iaurumo protrūkių, kurie net dabar, praėjus daugeliui metų, priversdavo pa�iurpti od�.

Įkalinta moterų vienuolyne, ji būtų mirusi, Tonijus tuo neabejojo, o jo brolis, galingas gudrusis brolis, jo nuskriaustas, doras, u�sispyr�s brolis būtų ved�s kit�.

Ne, jai teko nepakeliamas pasirinkimas, o gyventi su vyru be meilės jai buvo taip pat sunku, kaip ir vienuolyno celėje. Jai būtinai reikėjo vyro meilės, jo apsaugos bei pavardės. Ta�iau k� jai suteikė pavardė ir saugumas praeityje?

��O a� vėl pasmerksiu j� vienatvei,�� sumurmėjo Tonijus.�� Nusiųsiu atgal į vienuolyn�...

Ir sūnus vėl prisiminė motin� po juodu na�lės �ydu.

�is vaizdas jam buvo realus�� labiau realus nei vaikų krik�tynų scenos arba nebepa�įstami namai, kuriuos vaizduotėje sukurdavo �ie lai�kai.

Atsisukusi į jį, motina plūdosi. Sugniau�usi kum��ius �arstė prakeiksmus. Jis girdėjo, kaip i� u� daugelio metų bei mylių, i� u� miglotos įsivaizduojamos ateities vizijos, ji �aukia: �A� bejėgė!�, ir jo pyktis nei�vengiamai nuplaukdavo ka�kur į �on�, nepaliesdavo jos, taigi ji pavirsdavo �e�ėliu, galin�iu paveikti jo ateitį ne daugiau, negu veikė praeitį. Jinai jam �uvusi, i� tiesų �uvusi. Ta�iau Tonijaus akys nuolat apsiblausdavo, kai galvodavo apie j�, vaikinas staigiai nusisukdavo besidau�an�ia �irdimi, kasdien ba�ny�ioje sutikdamas juodai apsitaisiusias moteris, senyvas ir jaunas na�les, kurios u�degdavo �vakes, klūpodavo prie�ais altorių, it juodi �e�ėliai slinkdavo gatvėmis, lydimos senų tarnai�ių.

Dabar jį u�griuvo daugybė pakvietimų padainuoti priva�ių vakarienių arba koncertų metu. Sykį net apsilankė tos senyvos markizės namuose, kuri� sutiko pirm� kart� atvyk�s į grafienės Lamberti rūmus.

Bet po kurio laiko pradėjo atsisakinėti visų pakvietimų.

Gvidas, be abejo, nir�o.

��Reikia, kad �monės tave girdėtų!�� įtikinėjo jis.�� Reikia, jog tave matytų ir girdėtų įtakingiausiuose namuose. Tonijau, apie tave turi i�girsti u�sienie�iai, kaip tu nesupranti!

��Jie gali apie mane i�girsti ir ateiti man�s pasiklausyti �ionai,�� gū�telėjo pe�iais Tonijus.�� Tu per daug i� man�s reikalauji!�� kar�tai �ūktelėjo vaikinas.�� Be to, maestro nuolat skund�iasi, kad studentai per daug laiko praleid�ia mieste, daug geria...

��Ak, liaukis!�� piktai nutraukė Gvidas.

�iaip ar taip, konservatorija tapo vienintele vieta, kur dabar pasirodydavo Tonijus.

Jis vis daugiau laiko praleisdavo klasėse�� i�skyrus tas valandas, kai mokėsi fechtavimo�� ir niekada nepriimdavo jaunuolių kvietimo kartu i�gerti ar pamed�ioti.

Jis vis visur sutikdavo �viesiaplauk� dailinink�. Sykį ji pasirodė pranci�konų ba�ny�ioje, kur jis atėjo su kitais studentais atlikti įprastų giesmių. Kit� kart� pamatė j� �vento Karlo teatre: pra�matniai apsitaisiusi sėdėjo grafienės lo�ėje, neatitraukdama akių �iūrėjo į scen� ir vis� laik� atrodė pasinėrusi į muzik�.

Be to, ji ateidavo į kiekvien� jo pasirodym� konservatorijoje.

Kartais jis grį�davo į grafienės namus vedinas vienintelio tikslo, nors niekada sau to nepripa�indavo. Jis eidavo į koply�i� ir �iūrėdavo į subtilias tamsių atspalvių freskas, pailg� mergelės Marijos veid�, angelus galingais sparnais bei raumeningus �ventuosius. Ateidavo visuomet vėlyvu metu, i�gėr�s �iek tiek daugiau vyno, nei derėtų. O sutik�s dailinink� puotos salėje �iūrėdavo į j� atvirai ir ilgai, tad jos �eima neabejotinai turėjo palaikyti tokį į�ūlum� į�eidimu.

Ta�iau taip niekada nenutikdavo.

Bet labiausiai jį įtraukdavo konservatorijos gyvenimas, ir niekas negalėjo i� tiesų sutrikdyti jo dienotvarkės bei kasdieninės laimės, i�skyrus Katrinos lai�kus, kurie, nepaisant retų jo paties atsakymų, tapo vis atviresni ir atviresni.

�ie lai�kai, i� ambasados visuomet atgabenami to paties jauno venecijie�io, buvo ai�kiai skirti skaitymui vienumoje.

Katrina irgi prane�ė apie antrojo Marianos vaiko gimim� ir paprastai pridūrė, jog �is kūdikis, kaip ir pirmasis, yra sveikas.

�Ta�iau ne santuokoje gimusių vaikų tavo brolis turi kur kas daugiau nei santuokinių, bent jau taip a� girdėjau, ir, atrodo, net stulbinantys jo pasiekimai Senate bei tarybose negali sutrukdyti nuolat mėgautis daili�ja lytimi.

Bet tavo motin� jis dievina, dėl to gali nė trupu�io nesijaudinti.

Visus �avi jo energija, jėga ir sugebėjimas triūsti nuo au�ros iki vidurnak�io. O tiems, kas susi�avėjim� i�sako garsiai, jis tuojau pat atsako, es� patirta tremtis ir nelaimės i�mokiusios vertinti gyvenim�.

�inoma, vos paminėjus brolį Tonijų, Karlui i� akių bema� i�tryk�ta a�aros. Ak, koks jis laimingas girdėdamas, kad tau gerai sekasi ten, pietuose, vis dėlto jis labai susirūpin�s klausosi naujienų apie tavo dainavim� ir fechtavimo laimėjimus.

�Scena?�� klausia jis man�s.�� Manai, jis i� tiesų galėtų �engti ant scenos?� Prisipa�ino man įsivaizduoj�s tave tokį kaip tavo senasis mokytojas, Alesandras.

Tuomet a� pastebėjau, girdi tu veikiau ketin�s tapti naujuoju Kafareliu. Kad būtum mat�s jo min�!

�Tokiu atveju visi jo gailėsis! Tu tik pagalvok! Įsivaizduoji,�� sako jis,�� kaip jis jausis, jei visi nuolat primins apie jo gėd�!�

�O tos dvikovos!�� kalba jis man.�� K� tu pasakysi apie visas tas dvikovas? Juk a� tenoriu, kad jis gyventų ramiai ir saugiai.�

�Tas tiesa,�� tuomet pastebiu a�.�� Ta�iau nerasi saugesnės vietos u� kap�.� Jis sureaguoja dar emocionaliau ir i�eina i� mano namų apsipyl�s a�aromis.

Bet gana greitai sugrį�ta, apsunk�s nuo vyno, i�vargintas lo�imų namų. Ir �velgdamas į mane apsiblaususiu �vilgsniu apkaltina persekiojimo manija bei sako: �Taip, tu turi �inoti, a� da�nai galvoju apie tai, jog nelaimingam mano broliui Tonijui būtų buv� kur kas geriau, jei chirurgas būtų nety�ia jį per daug su�aloj�s, ir dabar jis jau skrajotų danguje.�

�Bet kodėl?�� apstulbstu a�.�� Kokius siaubingus dalykus �ia kalbi! Kodėl? Juk jis klesti!�

�O jeigu jį kas nors papjaus idioti�kos dvikovos metu?�� klausia Karlas.�� A� jaudinuosi dėl jo dien� naktį.� Ir sako niekada nei�siųsi�s tau �pagų, kurių pra�ei.

�Bet juk �pagų galima nusipirkti bet kur!��� pastebiu a�.

�Ak, mano brolis, mano ma�asis broliukas!�� �ūkteli jis taip kar�tai, jog galėtų i�spausti a�aras publikai.�� Ar kas nors �ino, k� a� i�kentėjau!� Ir tuojau pat nusisuka nuo man�s, tarsi negalėtų pasitikėti manim, pernelyg kvaila, nesugeban�ia u�jausti taip begaliniai apgailestaujan�io �mogaus.

Bet, atvirai sakant, Tonijau, pra�au tav�s, būk atsargus ir i�mintingas. Jeigu jis i�girs apie tavo fechtavimo laimėjimus, dar nuspr�s turįs i�siųsti į Neapolį por� tuzinų bravų, kad tave saugotų. Manau, tokių �monių draugija tave i�ties var�ytų, gal net dusintų. Taigi, Tonijau, elkis apdairiai ir protingai.

O kalbant apie scen�, tav�jį bals�, nejaugi kas nors galėtų pavydėti Dievo tau suteiktos dovanos? Naktimis, gulėdama ant pagalvių, a� gird�iu tave dainuojantį. Ne�inia, ar kada galėsiu tai i�girsti i� tiesų ir apkabinti tave bei parodyti, jog myliu tave dabar dar labiau negu visada. Tavo brolis kvailys, jei nemato tav�s laukian�ios did�ios ateities.�

Prie� sudegindamas �į lai�k�, kaip ir visus kitus, Tonijus ilgai jį ne�iojosi.

Lai�kas jį gerokai pralinksmino bei keistai pakerėjo; perskai�ius jo neapykanta Karlui įsiliepsnojo dar stipriau.

Prie� akis ai�kiai i�kilo brolis, siurb�iojantis i� gyvenimo taurės, vadinamos Venecija. Kaip ry�kiai jis regėjo Karl�, keliaujantį i� puotos į senato sal�, o paskui į Ridotto, kurtizanės glėbin.

Ta�iau visi �velnūs Katrinos perspėjimai nė kiek nepaveikė Tonijaus. Jis nė trupu�io nepakeitė savo gyvenimo.

Ir toliau aktyviai lankė fechtavimo sal�. O kai pasitaikydavo laisva minutė, tobulino tire sav�jį �audymo i� pistoleto men�. Lik�s vienas kambaryje tiek atkakliai treniruodavosi valdyti durkl�, kiek tik įmanoma reguliariai nesusmeigiant a�menų į mink�t� �mogaus kūn�.

Bet jis �inojo, kad ne karingumas ir narsa vertė jį taip valdingai elgtis su D�akomu Lizaniu arba taip tobulinti įvairių ginklų valdymo men�.

Tiesiog jis nebegalėjo nuo aplinkinių nuslėpti, kas i� tiesų es�s.

Vis da�niau ir da�niau i� sutiktųjų akių suprasdavo: jie �ino, kad jis�� kastratas. O jaunųjų neapolie�ių �vilgsniai bylojo apie pelnyt� bes�lygin� pastarųjų pagarb�.

O kalbant apie scen�, apie jo virsm� naujuoju Kafareliu, kaip kad kilnia�irdi�kai suformulavo Katrina, jis kartu ir norėjo, ir bijojo �ito taip stipriai, jog kartais apimdavo neviltis, galutinai susipynus mintims.

Jį jau spėjo apsvaiginti ovacijos, grimas, gra�ių dekoracijų prabanga ir tos akimirkos, kai girdėdavo savo bals�, skambantį vir�um kitų balsų, apraizgantį neap�iuopiama, galinga magija visus tuos, kas norėdavo jį i�girsti.

Ta�iau tereikėdavo pagalvoti apie did�iuosius teatrus, ir �irdyje u�simegzdavo keistai jaudinanti baimė.

�Du kūdikiai per dvejus metus!�

Kartais �i mintis i�kildavo s�monėje taip ai�kiai ir nutvilkydavo taip skaud�iai, jog jis net sustodavo. Du vaikai, ir abu�� sveiki sūnūs!

Daugelis Venecijos �eimų tik tokiu būdu pretendavo į am�inyb�.

O kaip jis norėjo, kaip norėjo, kad motina ir tėvas suteiktų jam dar truputį laiko! 14

Buvo vidurdienis. Minios apsuptas Tonijus �ingsniavo Via Toledo ir staiga suprato, jog �i� dien�, gegu�ės pirm�j�, sukanka lygiai treji metai, kai gyvena Neapolyje.

Tiesiog galvoje netilpo. O paskui pradėjo atrodyti, jog praleido �ia vis� gyvenim� ir niekada nepa�inojo kitokio pasaulio.

Sekundėlei stabtelėjo, nors minia trukdė stovėti, tempdamasi i� paskos. Pakėlė galv� ir pasi�iūrėjo į giedr� �ydr� dangų, pajuto �velni� bei �ilt� brizo glamon�.

Netoliese pastebėjo atdar� tavern�. Keli staleliai stovėjo tiesiog ant akmenuoto grindinio, o pagrindin� patalp� u�stojo pora senų gumbuotų figmed�ių. Tonijus patraukė ten ir u�sisakė butelį �Lagrima Kristi�, neapolieti�ko baltojo vyno, kurį labai mėgo.

Figų lapai metė ant grindinio did�iulius �mogaus delno formos �e�ėlius, o �itas oras, suspaustas tarp ank�tų sienų, rodos, be paliovos judėjo.

Po minutės Tonijus jau buvo girtas. Jam pakako vos pusės taurės. Palaimingai atsipalaidav�s atsilo�ė į ma�os, grubiai sukaltos kėdės atlo�� ir ėmė stebėti �monių sraut� gatvėje. Dar niekad Neapolis jam neatrodė toks nuostabus. Ir nepaisant viso to, kas jam taip nepatiko�� baisaus skurdo aplinkui bei begalinio auk�tuomenės dykaduoniavimo,�� jautėsi es�s �io miesto dalelė. Pagaliau tai suprato, pajuto visa esybe.

O gal taip jautėsi dėl to, kad sukaktys visuomet sukeldavo jam �venti�k� nuotaik�. Venecijoje jų būdavo tiek daug, ir kiekviena proga vykdavo �ventė. Jos tapo ne �iaip galimybe pa�ymėti laiko atkarpas, o gyvenimo būdu.

Po visų �io ryto kan�ių jį aplankiusi ramybė buvo lyg tyli paguoda.

Kelet� valandų jis praleido pas siuvėj�, kur jautėsi kaip kalėjime. Negalėjo �iūrėti į veidrodį. Siuvėjo padėjėjos jam vis kartojo, jog dar labiau paaug�s. Dabar jo ūgis siekė jau �e�ias pėdas, ir niekas jį pamat�s nebegalėjo pavadinti berniuku.

�vytinti perregima oda, purūs plaukai, nekaltas veidas�� visa tai drauge bei ilgos galūnės skelbė pasauliui, kas jis toks.

Pasitaikydavo minu�ių, kai bet kokie komplimentai sukeldavo jam įnir�į ir i�kildavo vos beap�iuopiamas prisiminimas apie vien� sen� �mogų mansardoje, apie �mogų, smerkiantį pasaulį, kuriame viskas matuojama skoniu. Būtent skonio dėka jo figūra laikoma madinga; ne kas kitas, o skonis skatina moteris siųsti jam dovanas ir prisipa�inti, kaip jį dievina, nors jis pats mato veidrodyje klaiki� griuven� dievi�kos būtybės vietoje. Patirdavo tikr� siaub� stebėdamas, kaip griūva Vie�paties sumanytas kūrinys. Kartais pasidarydavo įdomu, ar t� patį patiria mirtini ligoniai, kai ima nebejausti galūnių, kai dėl ligos jiems nuslenka plaukai. Mirtini ligoniai jį traukė, traukė i�sigimėliai, nyk�tukai, neū�augos, kuriuos kartais matydavo ma�osiose scenose kur nors mieste; jis negalėjo u�mir�ti sykį matytos poros, tarpusavyje susijungusios �launimis: juodu juokėsi ir gėrė vyn� sėdėdami ant vienos kėdės. Tos būtybės jam kėlė nerim� ir kartu pakerėdavo; paslap�iomis laikė save vienu i� jų, i�sigimėliu, slepian�iu savo bjaurum� po nuostabiu nėriniuotu brokato kostiumu.

Jis nusipirko visus siuvėjo parodytus audinius ir dar tuzin� nosinių, kaklarai��ių bei pir�tinių, kurių jam visai nereikėjo.

��Viskas, kas geriausia, kad taptum nepastebimas, i�stypėli,�� suku�dėjo savo atspind�iui veidrodyje.

Ir �tai dabar, pajut�s pirm� sald�i� vyno sukelt� euforij�, �aibi�k� alkoholio ir vasaros kar��io reakcij�, jis nusi�ypsojo.

��O �inai, tu galėtum būti i�sigimėlis,�� tarė sau.�� Galėtum netekti balso kaip Gvidas. Taigi tebūnie kaip bus.

�is ma�utis kankinimas siuvėjo ateljė priminė Tonijui neseniai įvykusius gin�us su Gvidu ir maestro Kavala�� gin�us, kurie, matyt, negreitai turėjo liautis. Gvidas be galo nusivylė, kai Tonijus atsisakė pagrindinės moteri�kos partijos pavasarį statytoje operoje, dar sykį parei�k�s, jog jis niekada�� niekada, niekada!�� nepasirodys scenoje vilkėdamas moteri�k� suknel�. Kapelmeisteris vėl nusprendė nubausti Tonijų, leisdamas jam suvaidinti tik nereik�ming� vaidmenį. Bet dainininkas kaip galėdamas demonstravo, jog nė trupu�io nenusiminė.

Toji pavasarinė opera jį nuliūdino nebent tuo, kad į pasirodym� neatėjo �viesiaplaukė dailininkė. Kurį laik� jos nesimatė ir koply�ioje. Nesutiko jos nė paskutiniojoje grafienės puotoje. �tai dėl ko jis sielvartavo.

Na, o pasirodymo su moteri�ka suknele neu�mir�tantys mokytojai, atrodo, neketino palikti Tonijaus ramybėje. Jie nepritarė mokinio įsitikinimui, es� jis galįs atlikti tik vyri�kas partijas. Prie� daugelį am�ių pirmieji i�romytieji pradėjo vaidinti moterų vaidmenis, nors dabar visur u� Popie�iaus valstybės ribų operoje dainavo moterys, kastratus ir toliau garsino �ie vaidmenys. Kadangi visos pagrindinės partijos operose ra�omos auk�tiems balsams, kiekvienas dainininkas turėjo būti pasireng�s bet kokiam vaidmeniui. Tokiu būdu, pavyzd�iui, ir moterys neretai atlikdavo vyrų vaidmenis.

Galų gale maestro Kavala i�sikvietė Tonijų.

��Tu ne pras�iau u� mane �inai,�� pradėjo jis,�� jog tau būtina įgyti patirties prie� paliekant konservatorij�. O tavojo debiuto laikas jau arti.

��Bet tai neįmanoma,�� skubiai atsakė Tonijus.�� A� nepasireng�s...

��Nusiramink,�� pertraukė maestro.�� Man tavo pasiekimai matomi kur kas geriau nei tau pa�iam. Ir tu �inai, jog a� �iuo atveju teisus. Ir dar a� teisus sakydamas, jog tu turi pasirodyti u� konservatorijos ribų, bet tu �ito atsisakai. Kiekvien� savait� gauni pakvietimų į priva�ius namus, ta�iau jų nepriimi. Tonijau, nejaugi nesupranti, jog mokykla tau virto slėptuve?

Tonijus krūptelėjo.

��Taip nėra,�� sumurmėjo �iek tiek pyktelėj�s, bet suprasdamas, kad kapelmeisteris teisus.

��Tonijau, kai tu �ionai tik atva�iavai,�� t�sė maestro,�� kai pirm� kart� atsisakei dainuoti, a� nemaniau, jog i�tversi. Baiminausi, kad disciplina tau pasirodys besanti per �iauri, o a� negalėjau �iūrėti į nusivylusį Gvid�.

Ta�iau tu mane nustebinai. Tu tapai �inomu �ios vietos aristokratu, pavertei �it� miest� sav�ja Venecija. Tu �ia spindėjai taip, kaip būtum spindėj�s ir ten. Bet �ia ne visas pasaulis, Tonijau, nors ir didesnis u� Venecij�. O tu dabar įstengtum ap�avėti vis� pasaulį.

Po ilgos pauzės Tonijus atsisuko į maestro ir sutiko jo �vilgsnį.

��Ar galiu jums patikėti vien� ma�� paslaptį?�� paklausė.

Kapelmeisteris linktelėjo.

��Niekada gyvenime a� ne�inojau tokios laimės, koki� patyriau �ia.

Kavala atsakė supratinga liūdnoka �ypsena.

��Ar jūs nusteb�s?�� paklausė Tonijus.

��Ne,�� papurtė galv� maestro.�� Jeigu kas nors turi tokį bals� kaip tavasis, tuomet ne.�� Jis palinko vir�um stalo.�� �ia tavoji galybė, tavo jėga. A� kadaise tau pa�adėjau, jog taip nutiks, jei leisi, kad nutiktų. Dabar pa�adas tapo realybe. O dar a� tau turiu pasakyti �tai k�. Gvidas irgi gali su�avėti pasaulį. Jis pasireng�s para�yti premjerin� oper� Romos scenai. Jam tenka būti kantriam dirbant su tavimi ir laukti, nes jam nepakeliamos tavo kan�ios. Bet jums abiem metas i�eiti į pasaulį. O Gvido darbas bei laukimas t�siasi jau ilgai, pernelyg ilgai.

Tonijus neatsakė galvodamas apie kitus dalykus. Jis dar kart� suvokė, jog normaliai susiklos�ius įvykiams jau būtų vyras. Atrodytų kaip jo antrininkas Venecijoje, ir jo balsas skambėtų taip pat. Pasidarė apmaudu, kad ne itin gerai prisimena to vyri�kio balso tembr�. Jo paties balsas�� tas, kokiu kalbėjo�� irgi buvo �velnus bei �emas, bet jis įpratino save taip kalbėti ir niekada, niekada neu�simir�davo, netgi juokdamasis.

��Būsiu dar negailestingesnis,�� t�sė maestro.�� Yra ir kitų, pasirengusių �engti rampos link. Yra kitų, pasiruo�usių u�imti tavo viet�.

Tonijus tik linktelėjo. Bet maestro kalbėjo toliau:

��Manai, ne�inau, kas tau nutiko? Gvidas nenori apie tai kalbėti, beje, kaip ir tu pats. Bet a� įsivaizduoju, k� tau teko patirti...

��Jūs neįsivaizduojate,�� �iurk��iai paprie�taravo Tonijus,�� nes jums taip nenutiko.

��Tu neteisus. Tikr�jį blogį �iame pasaulyje kuria tie, kurie neturi vaizduotės. A� turiu vaizduot�. �inau, k� tu praradai.

Tonijus neatsakė. Jis negalėjo sutikti. �ie �od�iai jį u�gavo, pasirodė pasipūtėli�ki, aroganti�ki. Bet visais kitais at�vilgiais maestro buvo teisus.

��Duokite man �iek tiek laiko,�� pagaliau i�tarė Tonijus veikiau sau nei maestro.

O kapelmeisteris, patenkintas dėl to, jog buvo suprastas, nebet�sė pa�nekesio.

Taigi atėjo tre�iųjų atvykimo į Neapolį metinių diena.

�venti�kai nusiteik�s, malonios euforijos apimtas Tonijus dar ai�kiau suprato, jog maestro Kavala sakė ties�.

Kol sugrį�o konservatorijon, bema� sutemo. Prie� pareidamas u�suko į �Inghilterra� vie�butį prie jūros ir nak�iai i�nuomojo por� kambarių. Nusprendė vakare atsivesti �ionai Gvid�, o prie� tai u�sukti į netoliese esan�i� ba�ny�i� bei pasiklausyti Kafarelio. Garsusis dainininkas jau daugiau nei metus gyveno Neapolyje ir da�nai dainuodavo �ventojo Karlo teatre, ta�iau Tonijui buvo svarbu i�girsti jį būtent �i�, ypating� dien�.

Rad�s tu��i� Gvido klas�, patraukė į jo apartamentus.

Mokytojas buvo pasipuo��s vakarui: apsivilko Tonijaus pirkt� pra�matnų raudono aksomo surdut�. Kai Tonijus įėjo, Gvidas ant bevard�io kairės rankos pir�to movėsi �ied�. Ka�toninės, bema� �okoladinės spalvos plaukai buvo rūpestingai susukti bei su�ukuoti. Jis u�simovė nauj� por� balto �ilko pir�tinių, apsiavė batus kalnų kri�tolo sagtelėmis, ir įgavo i�ties nekasdieni�ko spindesio.

��O a� ie�kau tav�s nuo pat pietų,�� prabilo Gvidas.�� Noriu, kad �į vakar� nuva�iuotum pas grafien� anks�iau. �iek tiek u�k�sk ir daugiau nebegerk vyno. �i naktis ypatinga, turi elgtis taip, kaip a� pasakysiu. Ir, pra�au, neie�kok pretekstų atsisakyti. �inau, kad nenori ten eiti, bet tu privalai.

��Kada jau a� nenorėjau ten eiti?�� nusi�ypsojo Tonijus.

Tomis minutėmis, kai ruo�davosi kur nors i�eiti, Gvidas jam atrodydavo itin patrauklus.

��Tu atmetei jau penkis ar �e�is paskutiniuosius kvietimus,�� priminė Gvidas,�� bet �iandien būtinai turi nueiti.

��Kodėl gi?�� �altai paklausė Tonijus.

Jis vos begalėjo patikėti padėties ironi�kumu. Prisiminė, kaip Domenikas kadaise irgi kūrė planus, tame pa�iame vie�butyje i�nuomojo apartamentus, i� kurių atsivėrė vaizdas į jūr�. Jis nusi�ypsojo. K� galėjo pasakyti?

��Grafienė buvo i�vykusi, jai teko patirti rūstų i�mėginim�, o dabar ji sugrį�usi surengė pirm� puot�. Juk �inai, mirė jos pusbrolis, senasis sicilietis, daugelį metų gyven�s Anglijoje. Taigi jai teko pergabenti giminai�io kūn� į Palerm�, idant palaidotų ten. Vargu ar tau kada nors teko matyti laidotuves Palerme.

��Man apskritai nieko neteko matyti Palerme,�� burbtelėjo Tonijus.

Gvidas vartė natas ant stalo.

���od�iu, senuk� pirmiausia reikėjo pasodinti krėslan ba�ny�ioje ir atlikti ceremonij�, o tada įkurdinti kapucinų katakombose �alia kitų giminai�ių. Katakombos�� tai po�eminis nekropolis, kur ilsisi �imtai mirusiųjų, vieni stovėdami, kiti gulėdami, visi puikiai apsitais�. Juos pri�iūri vienuoliai.

Tonijus susiraukė. Jam buvo tek� girdėti apie tokias vietas, nors �iaurinėje Italijoje nieko pana�aus nebuvo.

��Grafienė, �inoma, turi pakankamai sicilieti�ko kraujo, taigi jai tos apeigos nė motais. Bet senuko na�lės, jaunosios anglės, vos nei�tiko isterijos priepuolis. J� teko i� ten i�vesti.

��Nieko nuostabaus.

���iaip ar taip, grafienė sugrį�o. Ji atliko savo pareig�, palaidojo pusbrolį, ir �i puota jai tiesiog būtina. Todėl pra�au tav�s, atva�iuok ten anks�iau.

��Bet kuo a� �ia dėtas?

��Grafienė tave myli, ji visuomet tave mylėjo,�� pasakė Gvidas ir stipriai apkabino Tonijaus pe�ius.�� Bet tik, kaip sakiau, negerk daug vyno.

Kai pasiekė grafienės rūmus, ten buvo tamsu. I� ba�ny�ios i�ėjo i�kart, kai Kafarelis sudainavo pirm�j� arij��� klasikinį kūrinį kastratui, kuris jaudino ir kartu gniu�dė. Ne, Tonijus neprisiminė Venecijos, juk nuo to laiko da�nai tekdavo girdėti Kafarelį, jis tiesiog tro�ko dar kart� pasimėgauti �ia tobulybe, ta aistra balse, begalės dalykų supratimu, kurį taip retai pavykdavo į�velgti kituose �monėse.

O dar jis norėjo, kad Kafarelis ypatingu būdu jį įkvėptų. Norėjo, jog dainininkas, pats to ne�inodamas, suteiktų narsos, kurios jam taip stigo.

Ar gavo, ko ie�kojo, ar ne, taip ir nesuprato.

Bet buvo malonu ateiti į grafienės namus anksti, dar prie� atvykstant sve�iams. Jis atidavė apsiaust� �veicoriui, pasakė kol kas nieko nenorįs bei ėmė vienas vaik�tinėti po tu��ius kambarius. Paprasti baldai prieblandoje atrodė vaiduokli�ki ir tarsi pleveno vir� kilimų, ant kurių i�ry�kėjo margaspalviai ornamentai. �iltas oras buvo gaivus, jame nesijautė nei dūmų, nei sudegusio va�ko kvapo, nei prancūzi�kų kvepalų.

I� tiesų Tonijus visai nebuvo nusiteik�s prie� vizit� �ionai, kaip kad manė Gvidas. Jis tiesiog pradėjo pavargi nuo viso �ito, ypa� nuo tada, kai prie� penkis ar �e�is mėnesius dingo �viesiaplaukė mergina. Bet galbūt ji pasirodys �iandien. Pro atlapotus langus į namus plūdo kvapni naktis, sklidina vabzd�ių �ir�kimo, ro�ių aromato, kurie, ko gero, sudaro pa�i� pietų kra�to esm�. Netgi neįtikėtina tarnų gausa atrodė tarsi �ių vietų ypatybė, tarytum �is namas suteiktų prieglobstį visiems elgetoms, kurie i�sipust� nėriniais bei atlasu dirbo �ia u� gra�ius.

Jis i�ėjo į sod�. Visai nesinorėjo, kad namas atgytų. Bet atsigr��s atgal pro k� tik paliktos svetainės tams� pamatė tolumoje, koridoriuje, pasirodan�ius muzikantus, ne�inus kontrabosais ir violon�elėmis ant nugarų. Drauge su jais atėjo Fran�eskas. Jis tarsi negyv� pauk�tį ant peties laikė smuik�.

Tonijus pa�velgė į mėnulį auk�tybėse, paskui nukreipė �vilgsnį į jį supan�ius, rūpestingai apkirptus citrinmed�ius, menkai ap�viestus marmurinius suolelius ir akmenimis grįst� takelį, tiesiai i� po kojų bėgantį tamson.

Jis nu�ingsniavo takeliu. Jusdamas u� nugaros vis ry�kiau įsi�iebian�ius �iburius, įėjo pro vartelius į ro�yn�, esantį, kaip �inojo, kairėje pusėje. Ro�ės �ia augo tiesiog stebuklingos, grafienė pati jas pri�iūrėjo. Norėjosi, kad �i palaima kuo ilgiau neatsitrauktų. Įsimintina data �adino įvairias mintis... Taigi reikėjo vienumos.

Bet įėj�s į ro�yn�, tolumoje, u� gėlyno, ūmai pastebėjo �viesos sraut�, sklindantį i� ma�o namelio, netoli galinės palaco pusės. Durys buvo atdaros, ir Tonijus neskubėdamas patraukė link namelio, pakeliui perbraukdamas ranka per itin stambius �iedus, o prisiartin�s pamatė pro duris nuostabi� spalvų bei veidų virtin� ir ka�k�, kas priminė �ydro dangaus skiaut�.

Jis sustojo. Įdomi iliuzija. Durys panė�ėjo į vartus, vedan�ius į ypatingu, perpildyt� ir neramų pasaulį.

�eng�s dar kelis �ingsnius, dirstelėjo į kambarį, piln� paveikslų. Vienas, did�iulis, kybojo ant sienos, prie�ais jį, ant molberto, stovėjo dar keletas kitų, ir Tonijus kurį laik� ap�iūrinėjo darbus. I� tolo jie atrodė u�baigti bei kupini gyvybės: grupės biblinių persona�ų, taip pat tobulai nupie�tų, kaip ir anks�iau matyti ant ba�ny�ių bei koply�ių sienų. Buvo �ia ir arkangelas Mykolas, vedantis prakeiktuosius į pragar�. U� nugaros besiplaikstantis apsiaustas, veide�� apa�ioje liepsnojan�ios pragaro ugnies at�vaitai. O �alimais pavaizduota jam ne�inoma �ventoji�� moteris, spaud�ianti prie krūtinės kry�ių. Spalvos mirguliavo �viesoje. Visi paveikslai atrodė niūresni, liūdnesni u� tuos, kuriuos būdamas vaikas matė Venecijoje.

Staiga i�girdo i� kambario gilumos sklindan�ius tylius garsus.

Sodo tyla bei tamsa jį paslėpė, apėmė malonus jausmas, jog yra nematomas, ir Tonijus priėjo dar ar�iau prie paveikslų traukdamas į save da�ų, terpentino bei aliejaus kvap�.

Bet per�eng�s slenkstį suprato, jog viduje dirba dailininkas. ��ia negali būti ji�,�� pagalvojo. �iems paveikslams buvo būdingas toks valdingumas, gal net vyri�kumas, kurio nesijautė �viesiose, lengvose freskose ant koply�ios sienų. Bet kai pamatė prie drobės palinkusi� figūr� juodu drabu�iu, suprato regįs moterį, laikan�i� rankoje teptuk�. Jai ant nugaros krito �vytin�ių auksinių plaukų kupeta.

�ia dirbo toji pati dailininkė.

�Ir mudu �ia dviese�,�� pagalvojo jis, staiga sulaik�s kvap�.

Bet pa�velg�s į apnuogintas jos rankas, da�ais i�tept� drabu�į, pajuto panik�. Ji atrodė tikra gra�uolė. Tonijus neatitraukdamas akių stebeilijo į �velnų profilį, sodriai ro�ines lūpas, gilų akių mėlynum�.

Ir tuo momentu, kai suprato prival�s tu�tuojau i�eiti, mergina atsisuko �iug�dėdama apatiniais taftos sijonais bei pa�velgė tiesiai jam į veid�.

��Senjore Treski,�� i�tarė, ir i�girdus jos bals� Tonijui sugniau�ė krūtin�. Ji kalbėjo �velniu, sald�iu sopranu.

Netikėtai u�kluptas jis tiesiog paliepė sau jai atsakyti.

��Senjorina,�� sumurmėjo ir �iek tiek nusilenkė.

Ji nusi�ypsojo, mėlynose akyse įsi�iebė �iburėliai. Kai pakilo nuo kėdės, tamsaus drabu�io rai�teliai atsiri�o, ir jis pamatė �velni� rausv� od� vir�um juodos suknelės korsa�o. Merginos skruostai, kai �ypsojosi, tapo putlūs, viskas joje ūmai jam pasirodė apskrita bei tikra, tarsi anks�iau būtų j� mat�s tik scenoje. Dabar ji stovėjo visai arti.

Jos plaukai kaip visuomet buvo papur�, nors nesugarbanoti. Tiesiai perskirti per vidurį tiesiog laisvai krito ant pe�ių, ir i�syk kilo noras juos paliesti. Grie�tumas galėjo pavesti �iauriu kiekvien� kit� veid�, bet tik ne miel� jos veidelį, kuriame labiausiai i�ry�kėjo mėlynos akys po dūmų spalvos blakstienomis.

Dailininkės veido i�rai�ka ai�kiai pasikeitė, ir Tonijus pajuto, jog pasikeitė veikiausiai dėl jo. Akimoju suvokė jos i�skirtinum�: ji nemokėjo slėpti savo jausmų bei emocijų kaip kitos moterys.

Ji nejudėjo, bet Tonijus pajuto jos skleid�iam� kvietim�. Buvo tikras, jog mergina nori jį paliesti, ir pats tro�ko paliesti j�. Ai�kiai įsivaizdavo, kokia glotni jos kaklo oda, koks �velnus skruostas. Norėjosi pir�tu perbraukti per grak��ius ausų i�linkimus. Mintyse regėjo dar�s su ja siaubingus dalykus, ir pajuto, jog rausta. Jam atrodė absurdi�ka, kad ji apskritai apsirengusi. �velnios jos rankos, ploni rie�ai, po suknele �mėk��iojanti rausva oda�� visa tai ka�in kokios nuostabios būtybės dalys, kurias ka�kodėl slepia maskarado kostiumas.

Visa tai buvo siaubinga.

Kraujas plūstelėjo į veid�, ir Tonijus sekundei palenkė galv�, paskui nukreipė akis į paveikslus aplinkui, galingus raudonus, degan�ios gintarinės spalvos, auksinius bei baltus potėpius, kurie sudarė t� svaiginan�i� visat�, akivaizd�iai sukurt� jos teptuko.

Jis norėjo i�eiti, pabėgti, pasislėpti�� bet negalėjo �engti nė �ingsnio. Toji moteris jį g�sdino. Jaudino net juoda suknelės tafta. Kodėl ji turi pie�ti apsitaisiusi juodai? Matinį audinį i�tepė da�ai, o pati mergina atrodė tokia jauna ir nekalta, kad juoda spalva jai visai netiko; kartu jai buvo būdingas mielas nerūpestingumas, kuris atsispindėjo akyse kiekvien� kart�, kai susitikdavo judviejų �vilgsniai.

Mergina vėl narsiai �ypsojosi jam. Tonijus jautė turįs j� u�kalbinti. Norėjo pasakyti k� nors mandagaus, deramo tokiomis aplinkybėmis, bet negalėjo nieko sugalvoti, ir tuomet, did�iausiam jo siaubui, dailininkė i�tiesė apnuogint� rank�.

��Gal įeisite, senjore Treski?�� pakvietė tuo pa�iu melodingu sopranu.�� Gal pasėdėsite su manimi truputį?

��O ne, senjorina,�� �įkart jis �emiau nusilenkė ir atsitraukė atgal.�� Nenoriu jums trukdyti, senjorina... A�... mes... A� norė�iau... Turiu omenyje, kad mes taip ir nebuvome i� tiesų vienas kitam pristatyti, ir a�...

��Bet visi jus pa�įsta, senjore Treski,�� i�tarė mergina, �velniai linktelėdama �alia stovin�ios kėdės pusėn, ir linksma kibirk�tėlė vėl �ybtelėjo jos akyse, o paskui tuojau pat i�nyko.

Ji tylėdama �iūrėjo į Tonijų, o �is į j�, ir abu nejudėjo.

Taip jisai ir stovėjo susting�s, kol i�girdo, kaip u� nugaros grafienės liokajus kelet� kartų pakartojo jo vard� bei prane�ė, jog senjoro Treskio laukiama vir�uje.

Jis pulte puolė ten, kur buvo kvie�iamas. Name jau skambėjo juokas ir negarsi muzika. Liokajus nuvedė jį vir�utiniu koridoriumi iki asmeninių grafienės apartamentų.

Įėj�s Tonijus pamatė prie stalelio tingiai sėdintį Gvid�. Po atlapotais nėriniuotais mar�kiniais matėsi krūtinė. Pati grafienė, akivaizd�iai k� tik u�simetusi rauk�iais puo�t� chalat�, stovėjo �alia did�iulės, prabangiai u�tiestos lovos.

Vaikin� suėmė įtū�is, bet toji moteris nė nemėgino jo į�eisti, juk jinai nieko ne�inojo apie mokinio ry�į su maestro. Pama�iusi Tonijų, grafienė i�syk nu�vito.

��Ak, �avingasis vaikeli,�� �ūktelėjo ji.�� Prieik. Eik� �ionai ir paklausyk man�s.

Abiem rankom moteris pakvietė jį artyn i� kito kambario galo.

Tonijus nusi�ypsojo Gvido pusėn ledine �ypsena ir trumpai linktelėj�s prisiartino. Tvirta grafienės figūrėlė dvelkė tokia �iluma, tarsi būtų k� tik i�lindusi i� po �iltos antklodės arba mylėjusis.

��Na, koks �į vakar� tavo balsas, k�?�� paklausė.�� Padainuok man dabar!

Tonijus nesitvėrė pyk�iu. Su�aibavo akimis į Gvid�. Jis įviliotas į sp�stus.

��Pange Lingua,�� pridūrė grafienė.

��Padainuok, Tonijau,�� �velniai i�tarė Gvidas.�� I�ties įdomu, kaip �iandien skamba tavo balsas.�� Susitar�iusiais plaukais, atlapota apykakle, mokytojas atrodė atsipalaidav�s.

�Taigi tavo �avingasis vaikelis,�� pagalvojo Tonijus, tavo cherubinas. O �tai k� a� gaunu u� meil� mu�ikui.�

Jis gū�telėjo pe�iais ir visu balsu u�traukė himno prad�i�.

Grafienė at�lijusi aiktelėjo. O Tonijus nė kiek nenustebo, kad ank�tame kambaryje jo balsas nuskambėjo pernelyg galingai bei nenatūraliai.

��K� gi,�� pratarė senjora Lamberti, i�siųsdama aplinkui su �vakėmis tūp�iojan�ias tarnaites. Pasiraususi lovos klostėse, ji surado natų lapus.�� Ar galėsi sudainuoti �tai �it�, �avingasis vaikeli? �iandien, �ia?�� ir pati atsakė į savo klausim� �velniai linktelėdama.�� �ia, su manimi.

Kelias akimirkas Tonijus stebeilijo į vir�elį, niekaip negalėjo visko susieti. Jos balsas... Taip, jis, �inoma, girdėjo jos bals� ir anks�iau, girdėjo daug kartų. Grafienė Lamberti buvo puiki dainininkė mėgėja, bet jau seniai nebedainavo, o �ia, �iuose namuose, �imtų sve�ių akivaizdoje, be to, Gvidas juk �ino, kaip jis to nenori! Vaikinas atsisuko į mokytoj�.

�is nekantriai parodė į natas.

��Tonijau, būk malonus, nusileisk i� padebesių, kuriuose skrajoji, ir pa�iūrėk, k� laikai rankose,�� patarė jis.�� Pasiruo�imui turi valand� laiko...

��A� nedainuosiu!�� piktai parei�kė Tonijus.�� Grafiene, a� negaliu to padaryti. Tiesiog neįmanoma, a�...

��Brangus vaikeli, tu privalai, privalai,�� sumurkė ji.�� Turi padainuoti dėl man�s. A� k� tik patyriau �iurpų i�mėginim� Palerme. A� taip mylėjau savo pusbrolį, o jis buvo toks kvailas, ma�oji jo �mona taip kentėjo, ir visi�kai be reikalo. Tik vienas dalykas gali pakelti man nuotaik�: a� turiu vėl dainuoti, turiu sudainuoti Gvido kūrinį, ir a� noriu dainuoti su tavimi!

Jis įsistebeilijo į j�. Norėjo per�velgti kiaurai, įtardamas slepiam� mel�. Ta�iau grafienė atrodė tokia nuo�irdi! Ir pats to nenorėdamas jis pa�velgė į natas. �ia buvo geriausias Gvido kūrinys, serenada, Veneros bei Adonio duetas. Ir vos sekundei Tonijus įsivaizdavo, kaip dainuoja �į kūrinį per pamok�, su Pjeru, ta�iau �ia...

��Ne, tai neįmanoma, papra�ykite ko nors kito...

��Jis nesuvokia, k� kalba,�� įsiterpė Gvidas.

��Bet, Gvidai, juk a� �ito net nerepetavau. Na, gal sudainavau por� sykių su Pjeru,�� o paskui �nip�telėjo:�� Kaip galėjai �itaip su manimi pasielgti?

��Mielas vaikeli,�� kreipėsi grafienė,�� apa�ioje yra ma�a svetainė. Eik ten ir parepetuok. Gali mokytis i�tis� valand�. Ir nepyk ant Gvido. �ia mano pra�ymas.

��Tu nesupranti, kokia garbė tau suteikta!�� �ūktelėjo mokytojas.�� Pati grafienė dainuos su tavimi.

�Sp�stai, tikrų tikriausi sp�stai,�� pagalvojo Tonijus.�� Po valandos po �iuo stogu susirinks trys �imtai �monių!� Ir tada vėl prisiminė natas. Jis puikiai mokėjo Adonio partij��� auk�t�, �velni�, tyr�. Tuo metu apa�ioje jau rinkosi sve�iai. Jie pasistengs palengvinti jam �į pasirodym�, juk tiesa? Jie atleis u� dvasinį bla�kym�si bei ilg� jėgų kaupim�. Jis �inojo: taip ir bus; jam tereikia leisti, kad taip nutiktų, kad siaubas pavirstų euforija, vos tik pamatys susirinkusiųjų akis. Ir tuo pat metu �inojo tiesiog neturįs kitos i�eities.

��Eik apa�ion, parepetuok,�� Gvidas nuvedė jį link durų. Ir staiga su�nib�dėjo, atkartojo it aidas:�� Kaip gali �itaip su manimi elgtis?

Tonijus dėjosi niūrus ir nepalenkiamas, bet �inojo, jog veidas jau tapo bereik�mis, svajingas. Jis jautė, kaip atly�ta, suprato, jog mū�is pralaimėtas, ir �inojo, absoliu�iai tiksliai �inojo, kad ateis momentas pasinaudoti ta galia, apie kuri� svajojo �i� vakar� klausydamasis Kafarelio.

��Tu tiki, kad man pavyks?�� jis pa�velgė į Gvid�.

���inoma,�� atsakė �is.�� Tu patį pirm� kart�, dar da�ams ant popieriaus nei�d�iuvus, nuostabiai sudainavai �į kūrinį!�� o paskui, padr�sindamas ir nuramindamas jaunuolį, maestro pa�velgė į jį meilės sklidinu �vilgsniu bei su�nib�dėjo:�� Tonijau, dabar tinkamas metas.

Ir �tai atėjo momentas, kai nebeliko nė menkiausios abejonės dėl to, kad dainuoti teks, ir Tonijus pernelyg stipriai to norėjo, kad bijotų. Jis repetavo i�tis� valand� ir dar pusvalandį, paskui nusibraukė nuo kaktos prakait�, u�pūtė �vakes ant klavesino bei i�ėjo į laiptų aik�tel�.

Tuomet akimirksnį vėl patyrė baim�. Ne, blogiau: tikr� siaub�. Nes i�mu�ė tasai nei�vengiamas momentas tokio pobūd�io sambūryje, kai susirink� jau visi pakviestieji. Tie, kurie atėjo anksti, dar nei�ėjo, o susivėlinusieji jau atvyko. Lengvos kalbos ir juoko bangos �velniai plakėsi į sienas, kur bepa�velgsi, visur matei vyrus bei moteris, margaspalvius �ilkus, perukus, baltus it burės; jie plaukė per �i� banguojan�i� jūr�, atsimu�an�i� į veidrod�ius ir besiver�ian�i� pro �iojin�ias durų angas.

Dainininkas susuko natas į ritinėlį ir stengdamasis apie niek� negalvoti ėmė leistis laiptais. Bet vos pasuk�s orkestro pusėn patyrė dar didesnį sukrėtim�. K� tik atvyko pats Kafarelis: dabar jis bu�iavo grafienei rankut�.

Tonijų apėmė jausmas, jog atėjo pasaulio pabaiga. Nejaugi bent kam nors galėjo dingtelėti, es� jis dainuos girdint Kafareliui! Kol jis svarstė, ar toks posūkis geras, ar blogas, pasirodė Gvidas.

��Tau reikia daugiau laiko?�� skubiai paklausė jis.�� Ar jau esi pasireng�s?

��Gvidai, atėjo Kafarelis,�� su�nib�dėjo Tonijus.

Rankos i�syk tapo lipnios bei drėgnos. Jis norėjo ir kuo grei�iau pradėti pasirodym�, ir kokiu nors būdu to i�vengti. Ne, jis negalėjo, negalėjo dainuoti Kafarelio akivaizdoje.

Bet Gvidas tik �yptelėjo. Vien� akimirk�, kol minia dar neu�stojo garsiojo dainininko, Tonijus �iūrėjo į jį, ir vėl, kaip prie� daugelį metų Venecijoje, pasirodė, jog netgi �ia tasai �mogus skleid�ia neįtikėtin� valdingum�.

��Visk� daryk taip, kaip a� tau sakiau,�� priminė Gvidas.�� Tegu pradeda grafienė, a� seksiu jai i� paskos, o paskui prisijungsi tu.

��Bet, Gvidai,�� pradėjo Tonijus, ir staiga tarytum nutirpo lie�uvis. Įvyko ka�kokia siaubinga klaida. Ta�iau mokytojas jau nuėjo į �alį.

Tuo momentu pasirodė maestro Kavala su Benedetu, o skubiai prie Tonijaus sugrį��s Gvidas i�tarė:

��Eik prie klavesino ir lauk. Metas.

Jis ne�inojo, kur dėti rankas. Tiesa, laikė natas, bet nenumanė, kaip auk�tai derėjo jas pakelti. Netikėtai suvokė, jog dainuos pati namų �eimininkė, todėl visi klausysis itin dėmesingai. Tai �tai k� padarė Gvidas! Ir, �inoma, maestro nenuleido nuo jo akių, suprantama, ir Benedetas �iūrėjo į jį; ka�kas pasivedėjo į �alį Kafarelį, o �is linktelėjo. �O-o-o Vie�patie! Bet kodėl Kafarelis �iandien toks velni�kai malonus, nors paprastai elgiasi absoliu�iai nepaken�iamai?! Kodėl niekas nesibaimina, kad jis ims siautėti?� Kafarelio akys akimirksniui įsmigo į Tonijų, kaip kart� jau buvo nutik� vienoje Venecijos svetainėje.

Bet salė jau rimo, tarnai i� visų pusių ne�iojo mink�tas kėdutes, damos sėdosi ant jų, o ponai įsitaisė tarpduriuose, tarsi tam, kad neleistų niekam pabėgti.

Staiga Tonijaus rie�� palietė putlus grafienės delnas. Atsigr��s jis pamatė, jog namų �eimininkės plaukai i�pudruoti ir dailiai sugarbanoti. Ji atrodė labai dailutė. Grafienė lingavo galv� skai�iuodama pirmuosius melodijos, kuri turėjo nuskambėti i�syk po į�angos, taktus ir netikėtai pamerkė jam akį.

Tonijui atrodė, tarytum ka�k� u�mir�o, lyg turi jos ka�ko paklausti. Toji mintis varė i� proto, bet jis negalėjo prisiminti, ko reikia paklausti. Ir tuomet suprato, jog iki �iol nepamatė �viesiaplaukės dailininkės. Kur ji? Negalima pradėti be jos, tikriausiai ji norėtų būti �ia ir, be abejo, po sekundės ar kelių pamatys jos veid�.

Ta�iau salėje jau vie�patavo visi�ka tyla, i�skyrus taftos �iug�desį, ir Tonijų vėl apėmė panika, kai pastebėjo, kaip Gvidas u�dėjo rankas ant klavi�ų, o smuikininkai pakėlė strykus. Suvirpėjo stygos, ir ėmė lietis muzika.

Rodos, akimirksniui Tonijus u�simerkė, o kai vėl atsimerkė, jį ūmai apgaubė visi�ka ramybė, �iluma, lengva, be galo raminanti �iluma, kūnas atsipalaidavo, kvėpavimas tapo lygus. Jis ai�kiai matė kiekvien� veid� prie�ais save, sustingusių spalvų masė atitirpo, pavirto �imtais �monių, pasirodo, u�pild�iusių �i� sal�. Jis netgi spėjo dirstelėti ten, kur tarp paprastų vyrų ir moterų tarsi liūtas sėdėjo Kafarelis.

Smuikai nusklendė auk�tyn. Tyrais balsais suskambo rageliai. Visi drauge jie suteikė melodijai tokio ritmingumo, jog Tonijus neju�ia pradėjo linguoti kartu. Kai muzika nutilo, pabaigoje nuskambėjusi dar liūdniau bei melodingiau, Tonijus pasijuto ka�kur plauki�s ir dėl viso pikto u�merkė akis.

Atsimerk�s pirmiausiai i�vydo ma��j� grafien�. Klavesinas grojo jos dainos į�ang�. Fone, �velnios lyg tylūs atodūsiai, skambėjo violon�elės. Jos galvelė vėl pradėjo linguoti, kaip ir visas smulkus kūnas, ir staiga �emas, kibirk��iuojantis balsas i�siver�ė i� jos gerklės taip energingai, taip svaiginamai melodingai, jog Tonijus u�mir�o visk� pasaulyje. Ji atitraukė akis nuo natų ir pa�velgė į jį. Vaikino lūpos pa�ios nusi�ypsojo.

Jos akys spinduliavo, putlūs skruostai i�sipūsdavo tarsi dumplės, jinai dainavo jam, jog myli jį, jog jis tapsi�s jos meilu�iu, kai pradėsi�s dainuoti.

Pirmoji jos dainos dalis baigėsi. Stojo nei�vengiama tyla ir, subtiliai suskambus klavesinui, u�dainavo Tonijus.

Jis neatitraukė akių nuo grafienės ir pastebėjo, kaip ji �velniai �yptelėjo bei ne�ymiai linktelėjo galv�. Bet tuojau pat pajuto, kaip �velnūs, auk�ti fleitos garsai persipina su jo balsu, ir ėmė dainuoti kartu su fleita, sekdamas paskui j� auk�tyn bei �emyn, auk��iau, auk��iau, o paskui vėl �emyn, o tada fleita įvedė jį į pasa�ų serij�, kuriuos jis lengvai įveikė.

Ir Tonijus suvokė i� tiesų norįs i�girsti grafienės bals� ir kad ji tai �ino, o kai partnerė jam atsakė, jisai i� tikrųjų j� įsimylėjo. Skambant stygoms, Tonijus u�dainavo jai stipriai, galingai, ir atrodė, tarytum dainuojami meilės �od�iai�� gryna tiesa.

Jo balsas viliojo jos bals� ne tik vardan atsakymų, bet ir dėl to momento, kai juodu abu susilies. Net pa�ios �velniausios, labiausiai t�siamos natos kalbėjo jai apie tai, o lėti jos pasa�ai, sklidini gilių, tamsių spalvų, tarsi aidas kartojo t� patį virpantį tro�kim�.

Pagaliau juodu sujungė pirmasis duetas, ir abu apėmė neapsakomai malonus jaudulys, Tonijus net ėmė linguoti drauge su ja, juodose moters akutėse su�iburiavo juokas. �emos jos natos nuostabiai susiliejo su plevenan�iais jo meilės prisipa�inimais, tada prisijungė tre�ias garsas�� nuostabus instrumentų skambesys, kylantis bei slopstantis, tarsi suteikiantis juodviem galimyb� laisvai skrajoti.

Tonijaus-Adonio bals� u�pildė kan�ia, kai turėjo sudainuoti atsisak�s Veneros, o grafienė atsakinėjo jam sklidina tokio pat verian�io skausmo.

Galų gale smuikai vėl nusklendė auk�tyn, suskambo ragelis, vesdamasis Tonijų paskui save. Jis paskutinį sykį kvietė j�, ragino eiti drauge, susivienyti su juo. Grafienė palinko į priekį, pasistiebė ir, rodos, i� pa�ių sielos gelmių atsakinėjo į svaiginan�ius jo pakilimus. Ir pagaliau, po trumpu�io atokvėpio, jie pradėjo finalinį duet�.

Jos balsas vėl susituokė su jo balsu. Grafienės skruostai liepsnojo, akyse �vilgėjo a�aros. Ma�utis kūnas tarytum pleveno ore, ant lengvų įstabių vibracijų bangų, o Tonijaus balsas kilo vis auk��iau ir auk��iau, ver�damasis i� did�iulių plau�ių bei geibaus, menko karkaso�� kūno, likusio stovėti nejudria, grak��ia poza, kai balsas i�trūko į laisv�.

Viskas baigėsi.

Salė nu�vito. Kafarelis atsistojo ir pla�iu mostu pirmasis pradėjo tikr� ovacijų audr�.

Ma�oji grafienė pasistiebė bei pabu�iavo Tonijų. O sutikusi jo �vilgsnį, piln� neapsakomo liūdesio, apkabino jaunuolį ir padėjo galv� jam ant krūtinės.

Viskas įvyko be galo greitai. Rodos, Kafarelis u�dėjo rank� jam ant peties bei linksėdamas visiems i� eilės de�inės rankos mostais pra�ė publikos nesiliauti plojus. I� visų pusių skambėjo komplimentai�� girdi jis dainav�s taip nuostabiai, net pati grafienė sudainavusi su juo duetu, o �ia jau nemenkas pasiekimas, jis turįs ypating� bals�, ir kaip gaila, kad jie negirdėj� apie jį anks�iau, tai yra visus tuos metus, kuriuos jis praleido �ventojo Angelo konservatorijoje, ir kur buv�s maestro!

Bet kodėl jam buvo taip sunku viso �ito klausytis, kodėl beproti�kai norėjosi pabėgti? Gvido mokinys? Taip, Gvido mokinys. O kokia dievi�ka kompozicija! O tasai Gvidas, kur jis? Visa tai buvo pernelyg nuostabu ir kartu beveik nepakeliama. Jei tik Gvidas būtų �ia!

��Kur jis?�� �nip�telėjo Tonijus grafienei.

Vien� sekund� prie�akyje �mėk�telėjo maestro Kavala, bet dingo, Tonijui nespėjus suprasti jo veido i�rai�kos. O paskui grafienė spustelėjo jam rank� atkreipdama dėmesį.

��Tonijau, susipa�ink su senjoru Rud�erium,�� i�tarė, tarsi būtų visi�kai įmanoma pasikalbėti su kuo nors tokiame triuk�me.

Jaunasis dainininkas nusilenkė nepa�įstamam �mogui, paspaudė jam rank�. Pajuto, jog ka�kas jį apkabino ir pamatė senyv�j� markiz�: �i vėl priglaudė sausas lūpas vaikinui prie skruosto. Jis pajuto meilės antplūdį �iai moteriai, blankioms jos akims, susirauk�lėjusiai odai, net jį apkabinusiai rankai�� pana�iai į reptilijos galūn�, bet kartu stebėtinai stipriai.

Vėliau �alia, taip pat netikėtai, i�dygo dar ka�kas. Grafienė tuo metu kalbėjosi su senjoru Rud�erium, o paskui minia staiga prispaudė juodu vien� prie kito, ir grafienė ranka apglėbė Tonijaus juosmenį. Ūmai jį pervėrė prisiminimas.

��Grafiene,�� suku�dėjo jis.�� Toji jauna moteris, �viesiaplaukė...�� jis suprato, jog vis� laik� laukė, kada j� pamatys, ir kad jos �ia tiesiog nėra. �irdį apniko nusivylimas, ir Tonijus i�syk nutilo, nors ir toliau gestais vaizdavo purius jos plaukus.�� Mėlynomis, tamsiai mėlynomis akimis,�� sumurmėjo,�� bei nuostabiais plaukais.

��Ak, �inoma, tu turi omenyje mano ma��j� giminait�, mano ma��j� na�lel�,�� i�tarė grafienė, pa�indindama jį dar su vienu ponu, anglu i� pasiuntinybės.�� Ji gedi, brangusis, gedi vyro, mano sicilie�io pusbrolio... Bet argi a� tau nepasakojau? O dabar ji nenori grį�ti Anglijon...

Grafienė palingavo galv�.

Na�lė!

Ar gerai nugirdo? Dabar jis lenkėsi dar ka�kam. Senjoras Rud�erius kalbėjo grafienei ka�k� labai svarbaus, ir �tai grafienė jau nueina.

Na�lė. Bet kurgi Gvidas? Mokytojo nesimatė. Netrukus Tonijus pastebėjo kitame salės pakra�tyje maestro Kaval�, o �alia ir Gvid�, ir grafien�, ir t� ma�� �mogelį, Rud�erių.

Dar ka�kas paėmė jį u� rankos bei nuo�ird�iai pasakė, girdi jis turįs nepaprast� bals� ir jam reiki� debiutuoti �ia, �vento Karlo teatre, o ne va�iuoti į Rom�. Ir kodėl visi būtinai vis dar turi va�iuoti į Rom�?

Bet jo galvoje tuo metu sukosi viena mintis: �Ji na�lė�. Dailinink� tarytum apgaubė jausmingumo aureolė, pavertusi dar labiau gundan�ia, artimesne, visiems laikams i�braukė i� neprieinamų mergelių pulko, kuriam anks�iau buvo j� priskyr�s.

Dabar jis visų atsipra�inėjo, berg�d�iai stengdamasis prasibrauti prie tolumoje stovin�ių Gvido bei maestro Kavalos.

Ir tuomet pamatė i� minios i�puolantį Paol�, pasipuo�usį nauju kostiumu ir pana�ų į dailutį ma�� princ�. Berniukas skubiai apkabino Tonijų.

��K� tu �ia veiki?�� paklausė Tonijus, tuo pat metu linktelėdamas senajam rusų grafui �er�inskiui.

��Maestro man leido ateiti pasiklausyti tav�s,�� Paolas prisiglaudė prie jo. Vaik� visi �ie įvykiai taip sujaudino, jog jis beveik nebeįstengė kalbėti.

��K� turi omenyje? Tu �inojai, kad a� dainuosiu?

��Visi �inojo,�� sunkiai alsuodamas atsakė Paolas.�� �ia ir Pjeras, ir Gaetanas, ir...

��Ak, tasai Gvidas!�� suku�dėjo Tonijus.

Bet jis vos tramdė juok�.

�įkart jis spar�iai nuėjo, kartu i�sivesdamas ir Paol�, mat pastebėjo, kad Gvidas, maestro Kavala bei nepa�įstamas ponas dingo.

Kol pasiekė koridorių, trijulė jau u�ėjo į ka�kuri� svetain�. Visos durys buvo u�darytos. Jam teko pastovėti, nuraminti alsavim� ir tiesiog pasimėgauti apėmusiu jauduliu.

Jautėsi toks laimingas, jog beliko tik u�simerkti bei nusi�ypsoti.

��Vadinasi, visi �inojo,�� pasakė jis.

��Taip,�� atsakė Paolas,�� o tu niekada nedainavai geriau, niekada. Tonijau, a� gyvenime �ito neu�mir�iu.

Staiga vaiko veidelis susiraukė, atrodė, jis tuoj tuoj pravirks.

Berniukas prisispaudė prie Tonijaus. Dvylikametis buvo labai liesas�� kaip nendrė, ir neauk�tas, jo galva tesiekė Tonijaus pa�astį. Akyse atsispindintis begalinis skausmas sukėlė Tonijui nerim�.

��Kas nutiko, Paolai?

��Atleisk, Tonijau. Bet mudu atvykome į Neapolį drauge. O dabar tu i�vyksti. A� liksiu vienas.

��K� �ia kalbi? I�vykstu? Tik todėl, kad...

Tuomet Tonijus i�girdo balsus u� vienų u�darų durų tolėliau. Jis �velniai apkabino Paol�, raminamai patap�nojo per petį. Ma�asis florencietis vis dar galynėjosi su a�aromis.

Tuo metu gin�as t�sėsi.

��Penki �imtai dukatų,�� i�tarė Gvidas.

��Leisk man visk� sutvarkyti,�� papra�ė kapelmeisteris.

Tonijus tyliai stumtelėjo duris ir pamatė, jog jie �nekasi su tuo pa�iu tamsiaplaukiu senjoru Rud�erium. Pastebėjusi Tonijų, grafienė nuskubėjo prie jo.

��Eik į vir�ų, �avingasis vaikeli,�� pasakė ji i�eidama į koridorių ir u�darydama duris.

��Bet kas tasai �mogus?�� su�nib�dėjo jis.

��Nenoriu tau sakyti, kol viskas nesutvarkyta,�� tarstelėjo namų �eimininkė.�� Eime. 15

Tre�i� valand� nakties pusė sve�ių vis dar nesiskirstė.

��Mielas vaikeli,�� kreipėsi grafienė, u�darydama duris,�� senjoras Rud�erius visai atsitiktinai u�suko �ia. Mes visi buvome tikri, jog �inodamas tu tikrai būtum atsisak�s dainuoti!

Kelet� valandų Tonijui teko vienam laukti erdviame antro auk�to kambaryje, kurio langas �velgė į judri� gatv�.

�Penki �imtai dukatų!�� svarstė jis.�� Did�iulis turtas. Tikriausiai vyksta ka�kokios teatrinės derybos. Bet dėl ko?�

Pakaitomis apimdavo �ia baimė, �ia klaikus nusivylimas. Vis dėlto pats Kafarelis jam plojo! Ne, ko gero, jis tiesiog maloniai parodė pagarb� grafienei. Tonijus visai susipainiojo. K� visa tai rei�kė?

Priva�iuodavo ir nuva�iuodavo ekipa�ai. Sve�iai neskubėjo leistis i� priebu�io, juokėsi, glėbes�iavosi. Mirguliuojan�ioje fakelų �viesoje ant prie�ais stovin�ios ba�ny�ios laiptelių matėsi elgetų siluetai, kuriems �i� nuostabi� �ilt� naktį nereikėjo ie�koti prieglobs�io, jie galėjo i�sitiesti tiesiog mėnesienoje.

Tonijus pasitraukė nuo lango ir ėmė �ingsniuoti po kambarį.

Ant �idinio lentynėlės tiksėjo laikrodis. Iki au�ros liko trys valandos. Jis dar nenusirengė; Gvidas tikrai ateis �ionai.

O jeigu Gvidas lovoje su grafiene? Ne, �i� naktį mokytojas negalėjo taip pasielgti. O ir grafienė �adėjo ateiti, kai �viskas susitvarkys�.

�Gali paai�kėti, jog viskas �ia gryniausi niekai,�� tvirtai tarė sau septyniolikt� kart�.�� Tasai Rud�erius tikriausiai kokio nors ma�o teatrėlio Amalfėje ar kur nors kitur direktorius. Taigi jie nori nuve�ti mane tenai ir surengti patikrinim�... Bet u� penkis �imtus dukatų?� Jis pakraipė galv�.

Ta�iau kad ir kokį nerim� kėlė visi �ie įvykiai, Tonijus negalėjo negalvoti apie �viesiaplauk� dailinink�. Jis dar neatsigavo po sukrėtimo, kurį sukėlė naujiena apie jos na�lyst�, tereikėjo bent akimirkai atitrūkti nuo min�ių, ir prie� akis vėl i�kildavo jinai juodos taftos gedulo suknele ir tasai paveikslų pilnas kambarys.

Jokių violetinių juostų, kaspinų. Ir dabar ji na�lė. Toji spalva vienintelė jai tiko, i�skyrus �viesų plaukų atspalvį. Ir dar da�ų, kuriais pie�ė savo paveikslus. Tie paveikslai neabejotinai jos.

Kaip idioti�kai jis elgėsi�� tik neri�liai mykė ir vėpsojo į j�. O juk daugyb� sykių svajojo likti su ja akis į akį! Ir kai pagaliau taip nutiko, visk� sugadino!

O gal visai galimas daiktas, kad i� kokio nors palaco kampelio jinai girdėjo jį dainuojant.

Ūmai Tonijus prisiminė jos paveikslus. Neįtikėtina, kad jinai juos nutapė! Bet juk pats matė dailinink� tarp tapybos darbų. Drobė prie�ais j� buvo mil�ini�ka, jei tik prisimintų ten pavaizduotas figūras, galėtų sulyginti jas su kitomis.

Įstabu, kad ji visa tai sukūrė. Dabar Tonijus suprato, jog �viesiaplaukė dailininkė buvo i�tekėjusi u� to senyvo pono, kurį visuomet laikė jos tėvu, ir vis� moters gyvenim� tarytum nu�vietė nauja �viesa. Jis ai�kiai prisiminė pirm�jį judviejų susitikim�, jos a�aras, gili� kan�i�, su kuria susidūrė�� girtas, grubus ir kartu kankinamas �viesiaplaukės nepa�įstamosios gro�io bei jaunystės.

Ji buvo to senio �mona, o dabar tapo laisva.

Ir tapė ji ne tik mergeles bei angeliukus. Ji vaizdavo mil�inus, mi�kus, siautėjan�i� jūr�.

Tonijus stovėjo tamsiame miegamajame ir klausėsi tolimo varpų skambesio, pana�aus į tylų, liūdn� aid�. Ma�as i�margintas �idinio laikrodis skubėjo.

Jis u�sisagst� liemen�, pasitaisė surdut� ir patraukė link durų. Ko gero, visi jį u�mir�o. Ir Gvidas, �inoma, drauge su grafiene. Namuose vie�patavo tyla.

Ta�iau tolimoje laiptinėje degė ry�ki �viesa. Įtemp�s ausis Tonijus i�girdo balsus. Apsisuko ir nuskubėjo galinių laiptų pusėn.

Naktis tebebuvo labai �ilta. Nu�eng�s ant �olės, jis pamatė vir� galvos pasklidusias įvairaus ry�kumo �vaig�des. Kai kurios matėsi be galo ry�kiai, atrodė bema� geltonos ar net ro�inės, o kitos panė�ėjo tik į ma�u�ius baltos �viesos ta�kelius. Dangumi plaukė debesys. U�vert�s galv�, jis neju�ia susverdėjo: pasirodė, tarsi juda pats dangus arba apskritai visa �emė.

�viesa try�ko pro svetainės lang�. Priglud�s prie stiklo, Tonijus pamatė, kad maestro Kavala vis dar nei�ėj�s. Gvidas kalbėjosi su senjoru Rud�erium, o senjoras Rud�erius, rodos, ka�k� ai�kino, brai�ydamas pir�tu ant tu��io stalo pavir�iaus. Grafienė juos stebėjo.

Tonijus pasuko �alin. Nepaisant susijaudinimo, vaikinas suvokė, jog eiti vidun jam nedera.

Jis skubiai perėjo per sod�, bema� bėgte pasileido pro ro�ių krūmus ir sulėtino �ingsnį, artindamasis prie nuo�alaus pastato, skendin�io tamsoje. Akimirkai mėnulis skais�iai ap�vietė �em� ir, kol debesys vėl jį u�dengė, Tonijus spėjo pamatyti vis dar atdaras duris. Jis lėtai patraukė ton pusėn. Po kojomis �narėjo �olė. Ar pasielgs neteisingai, jei įeis, kai viskas taip lengvabūdi�kai atlapota? Tarė sau: �A� tik pastovėsiu prie durų�.

Nedr�siai ranka pasirėm�s į stakt� pamatė paveikslus. Tamsa pasiglem�ė spalvas, bet veidai liko ry�kūs. Pama�u i�ry�kėjo archangelo Mykolo pavidalas, o paskui baltos dar nebaigto kūrinio dalys. Tonijaus �ingsniai garsiai aidėjo ant akmeninių grindų; lėtai atsisėd�s ant suolelio, stovin�io prie�ais drob�, jis pradėjo ap�iūrinėti baltų figūrų grup�, susipynusių tamsių med�ių mas� vaizduojan�iame fone.

Jis kraustėsi i� proto, negalėdamas pamatyti dailininkės ir kartu nerimavo įsiver��s �ionai prie� jos vali�. Nenorėjo liesti jos teptukų, rūpestingai u�darytų da�ų indelių arba audinio, kuris sulankstytas gulėjo �one. Ta�iau �ie daiktai jį traukė. Jis prisiminė, kaip mergina sėdėjo �ia, vėl i�girdo jos bals�, įstabų tembr�, kiek neai�kius �od�ius ir tik dabar suprato, jog ji kalbėjo su �iokiu tokiu akcentu.

Sekund� padvejoj�s, paėmė nuo �alia stovin�io stalo degtukus ir u�sidegė �vak�.

Įsi�iebė �iburėlis. Kai liepsnelė įsidegė, kambarį u�liejo lygi �viesa. Did�iulėje drobėje prie sienos i�ry�kėjo spalvos. Paveiksle pasirodė besan�ios pavaizduotos sode �okan�ios nimfos�� auksaplaukės, bema� perregimais drabu�iais, vos dengian�iais lanks�ius kūnus, ma�omis rankomis laikan�ios gėlių girliandas.

�ie darbai nė kiek nepanė�ėjo į tyras, rūs�ias freskas grafienės koply�ioje. Paveikslai atrodė kur kas gyvesni ir kartu dar meistri�kiau nutapyti. �O kodėl gi ne?��� pagalvojo Tonijus. Juk ko tik pats neperpratau vokalo meno srityje per tuos trejus metus! Argi nenatūralu, kad ji savojoje irgi patobulėjo? Vis dėlto nimfų veiduose jis į�velgė ka�k�, kas neabejotinai jas siejo su mergele Marija koply�ioje, kuria jisai taip �avėjosi. Jis negalėjo atplė�ti akių nuo apnuogintų �okan�ių nimfų rankų bei kojų ir netgi �ūktelėjo i� pasigėrėjimo, dėl ko pats susigėdo.

Da�ai ant paveikslo dar buvo �vie�i, paliet�s galėjo jį sugadinti. Bet Tonijus neketino liesti paveikslo. Pakako į jį �iūrėti ir �inoti, kad visa tai nutapė �viesiaplaukė moteris.

Jis prisiminė Gvido pasakojim� apie laidotuves Sicilijoje. Vadinasi, ji�� toji pati anglė giminaitė, ma�oji na�lė, kuri� taip i�g�sdino �iurpios katakombos, jog teko j� i� ten i�vesti. Taip, juk jis i� tiesų pastebėjo jos akcent�, teikiantį merginai dar daugiau �avesio. Tonijus pagalvojo, jog dabar, kai liko viena, be vyro, galbūt jai dar blogiau, nei gyvenant santuokoje.

Jam pasidarė liūdna, be galo liūdna. Vaikinas suprato, kad visuomet, kai matė j�, bet kokioje vietoje, net pa�ioje triuk�mingiausioje minioje, ji visuomet atrodė labai vieni�a.

Bet kuo labiau �avėjosi dailininke, tuo labiau dėl to kamavosi, taigi ry�tingai i�ties�s rank�, ty�ia nusidegindamas pir�tus, u�gesino �vak�. Ir atsistojo, suprasdamas, jog reikia eiti. Galų gale ar jis galėjo j� sudominti? Koki� reik�m� turėjo jos meistri�kumas ir talentas, jos kūryba, paver�ianti j� ne eiline mergina, o fėja? Ka�kur s�monės gilumoje jis suvokė, kad tyrumas bei �ioks toks manieringumas�� tai tik pavir�inis sluoksnis, o i� tiesų jos prigimtis kur kas sudėtingesnė, kitaip argi galėtų atsirasti tokie paveikslai.

Ta�iau k� bendro visa tai turi su juo? Kodėl jis taip jaudinosi? Kodėl sudrėko delnai?

Kiūtindamas link durų, Tonijus staiga pagalvojo norįs, kad jinai paliktų jį ramybėje, bet paskui sumetė: juk ne dailininkė, o jisai pats be paliovos į j� spoksojo, taigi galų gale mergina jam linktelėjo. Bet kodėl tuomet ji kam nors nepasakė apie nederam� jo elgesį, velniai griebtų? Ūmai supyko ant merginos.

Ir tuomet pakėl�s akis pamatė j�.

Ji sėdėjo tarp ro�ių, o ilgas drabu�is mėnesienoje atrodė skaidriai baltas.

Tonijus sulaikė kvap�. Stovėjo nustėr�s ir jautėsi es�s visi�kas mulkis. Jinai pamatė �vies� dirbtuvėse ir vis� �į laik� jį stebėjo!

Kraujas plūstelėjo į veid�. O paskui apstulb�s pamatė, kaip ji pakilo nuo marmurinio suoliuko bei patraukė jo pusėn, taip lėtai ir tyliai, rodos, ne ėjo, o plaukė. Basos jos pėdos i�ry�kėjo �olės fone, o paprasto, vėjo plaikstomo plony�io apdaro sluoksniai prisiplojo prie figūros, ir atrodė nuausti vien i� �viesos.

Turbūt jam derėjo tik linktelėti merginai bei kuo grei�iau nueiti. Bet Tonijus nekrustelėjo, tik �iūrėjo į j�. Ir ka�kas, galbūt jos viduje slypintis ry�tas, ėmė jį bauginti.

Jinai vis artinosi bei artinosi, jau galėjo matyti jos veid�, į�iūrėjo net rauk�lel� ant kaktos, atsiradusi�, kai mergina �iek tiek kilstelėjo antakius, tarsi nusistebėdama. O paskui Tonijus pajuto jos kvap�: gaivų vasaros lietaus aromat�. Daugiau apie niek� nebegalvojo. Nepastebėjo nei apskritų skruostų, nei putlių lūpų. Veikiau aprėpė �vilgsniu j� vis�, �it� fėj�, virpan�i� po perregimo audinio skraiste, pasislėpusi� po palaidais auksiniais plaukais, jos kūn��� kaitrų, dvelkiantį drėgme lietaus, suplakan�io palei takelius �ydin�ias gėles bei nukritusius lapus.

Neįtikėtinai stiprus geismas panė�ėjo į agonij�. Jis visa savo esybe jos tro�ko, tuo pat metu buvo ir įsitemp�s, ir suparaly�iuotas. Jautėsi lyg ko�mari�kame sapne, kai negali nei riktelėti, nei pajudėti i� vietos. Ūmai Tonijus pasibaisėjo: nejaugi ji tokia neapdairi, tokia neatsargi? Juodu stovėjo dviese did�iuliame tu��iame sode, toli nuo snūduriuojan�io namo. Nejaugi nekalta mergina gali sau leisti �tai taip susitikinėti su bet kokiu kitu vyru? Staiga jį u�plūdo ne�moni�kas pyktis, dailininkė tarsi virto pasibjaurėtinu padaru, o ne pa�ia nuostabiausia ir grak��iausia būtybe, koki� teko matyti.

Panoro j� įskaudinti, sugriebti, sugniau�ti, atverti akis: tegul mato, kas jis i� tiesų yra! Tonijus visas drebėjo, girdėjo savo paties alsavim�.

Bet �tai jos veidas pradėjo keistis: ji �iek tiek susiraukė, paskui palenkė galv�, susigū�ė ir staigiai atsitraukė, tarsi nuo prarajos kra�to.

Tonijus priblok�tas �iūrėjo į nueinan�i� mergin�. Paėjėjusi toliau, dailininkė i�tiesė pe�ius bei pakėlė galv�. Ir, kol nei�nyko tamsoje, auksiniai jos plaukai �vytėjo naktyje.

Atsidūr�s kambaryje, jis atsi�liejo į u�darytas duris. Įrėmė kakt� į nulakuot� medien�.

Grau�iamas gėdos, nelaimingas Tonijus negalėjo patikėti nuėj�s taip toli. Dingojosi, tarytum daugelį metų juodu buvo ka�in kokio stebuklingo �okio partneriai ir visuomet egzistavo �is bauginantis, viliojantis artumo pa�adas.

Ir �tai kaip viskas įvyko!

Faktas, jog jinai pasiūlė jam save, nekėlė abejonių, ir susisieloj�s, pa�emintas, jis dabar �inojo, kas es�s, ir ji irgi �inojo. O jeigu danguje dar paliktas jam bent la�elis gailestingumo, netrukus turėjo ateiti Gvidas su grafiene bei prane�ti, jog jis i�vyksta į Rom��� ten, kur daugiau niekada nebepamatys �viesiaplaukės dailininkės.

Jis taip ir u�migo apsireng�s, u�simet�s ant peties apklot�, o nubud�s �alimais pamatė grafien� su Gvidu.

���avusis vaikeli, pa�adėk man kai k�,�� pradėjo grafienė.

O Gvidas nė ne�iūrėjo į jį. Vaik��iojo po kambarį �ia suspausdamas, �ia praverdamas lūpas, lyg sakytų begarsį monolog�.

��K�? Kas nutiko?�� paklausė apsimiegoj�s Tonijus.

Akimirksniui prie� akis �mėk�telėjo �viesiaplaukė mergina, bet tuojau pat i�nyko. Jis pajuto daugiau nebegalįs i�tverti laukimo.

��Pasakykite man,�� papra�ė.�� Dabar pat!

��Taip, taip, mielas vaikeli,�� kaip visuomet ramiai ir mandagiai atsiliepė grafienė,�� pa�adėk man, jog tap�s garsenybe visiems pasakosi, kad pirm� kart� dainavai mano namuose, Neapolyje.

��Garsenybe?�� jis atsisėdo lovoje, o grafienė įsitaisė �alia ir pak�telėjo jam į skruost�.

��Mano nuostabusis, vaike,�� pratarė ji,�� a� k� tik para�iau savo giminai�iui, kardinolui Kalvinui, į Rom�. Jis tav�s lauks, galėsi gyventi jo namuose, kiek panorėsi. Gvidas pageidauja i�vykti nedelsiant, jis nekantrauja i�tirti publik� ir pradėti ra�yti oper�. O a�, be abejo, atvyksiu į premjer�, norėsiu pamatyti jus abu. Ak, brangusis vaikeli! Viskas jau nuspr�sta: tau teks atlikti pagrindin� Gvido operos partij� Romos Argentina teatre sausio pirm�j� dien�. 16

Bet i� tiesų iki i�vykimo dienos praėjo daugiau nei dvi savaitės.

Visi daiktai buvo supakuoti. Tonijaus kambariai liko tu�ti, tebestovėjo tik prabangusis klavesinas, kurį padovanojo kapelmeisteriui. Baga�o prigrūstos karietos laukė konservatorijos kieme.

Tonijus stabtelėjo prie lango ir paskutinį kart� pro dulkėt� ark� pa�velgė į sod�.

Jis bijojo i�siskyrimo su Paolu momento, ir �is i�ties praėjo siaubingai, kaip kad ir numanė. Apatijos apimtas berniukas beveik nekalbėjo, tik ka�k� neri�liai burbuliavo. Jis nepajėgė i�tverti Tonijaus bei Gvido i�vykimo. Ir nors dabar vaikas jau i�ėjo, Tonijus �inojo negalįs �tai �itaip palikti ma�ojo florencie�io.

I� tikrųjų jis jau sugalvojo plan�, bet baiminosi, kad �is nepavyks; taigi bem�stant, kokių veiksmų reikėtų imtis, į kambarį įėjo maestro Kavala.

��K� gi, sunkusis momentas atėjo,�� atsiduso maestro.

Tonijus �velgė į jį meilės kupinu �vilgsniu, bet nepratarė nė �od�io. Maestro pabarbeno pir�tais į dailiai i�margint� klavesino dangtį, ir Tonijui buvo malonu pastebėti, kad kapelmeisteris brangina dovan�.

��K� gi, ar dabar atlaid�iau vertini nedidelį pok�t�, kurį i�krėtėme tau grafienės namuose?�� pasidomėjo maestro.�� A� tikėjausi, kad taip ir nutiks.

Tonijus tik �yptelėjo. Atlaid�iau, taip, atlaid�iau.

Bet veidas virptelėjo i� skausmo, ir vaikinas ne�inojo, ar maestro Kavala atkreipė dėmesį į �į virptelėjim�. Nors, �inoma, maestro įdėmiai jį stebėjo.

��Apie k� galvoji?�� paklausė Kavala.�� Pasakyk man.

��Nieko rimto,�� tyliai atsiliepė Tonijus.�� Galvoju apie t� patį, apie k� galvoja visi, i�vykdami i� �ia.�� Pamat�s klausiam� maestro min�, Tonijus prisipa�ino:�� Bijau patirti nesėkm� Romoje.

Ir nukreipė �vilgsnį į �alį, suprat�s, jog pagudravo. Jį slėgė kur kas daugiau dalykų, susijusių su gyvenimu apskritai, su galimais gyvenimo pasiūlymais jam, su tuo, kaip stipriai �ito tro�ko, bei su noru daug k� u�mir�ti.

Prie� trejus metus pasi�adėjo dainuosi�s tik savo malonumui. Kaip naiviai dabar skambėjo �is pa�adas, koks atrodė kvailas.

Dabar jis ketino tapti geriausiu dainininku Italijoje. Norėjo, kad Gvidas para�ytų geriausi� �monių kada nors girdėt� oper�. Ir dar bijojo, baiminosi dėl jų abiejų ir negalėjo įveikti baimės. Klausė sav�s, ar bijojo visuomet, nuo pat to momento, kai su�inojo, kas jam liko, ar baimė buvo tokia stipri, jog teko susigalvoti kit�, ne tokį auk�t� gyvenimo tiksl�?

Miglotai prisiminė ankstesnius ketinimus ir neapykant�, niūrias savo priesaikas.

Bet gyvenimas�� nuostabūs sp�stai; ir dabar mintys sukosi apie vienintelį dalyk��� apie gyvenim�. Beproti�kai panoro atsidurti karietoje, pakeliui į Rom�.

Pakilimo apimtas Gvidas ne itin domėjosi jo rūpes�iais bei jauduliu. Mokytojas dien� naktį ra�ė scenas naujajai operai. Jis nuolatos niurnėjo panosėje, o kartais, pakėl�s akis, �velgdavo į Tonijų, ir �is pajusdavo juodu vienijan�i� baim�, sumi�usi� su maloniu jauduliu.

��Tu nepatirsi nesėkmės,�� �velniai patikino maestro Kavala.�� A� tav�s nei�leis�iau, jei nebū�iau tikras, jog tau pavyks.

Tonijus linktelėjo, neatitraukdamas akių nuo ap�ėlusios arkos. Daugelis, i�ties daugelis i�vykdavo i� �ių namų kupini vil�ių, palaiminti maestro, o sugrį�davo paniur� ir pa�eminti, lyg primu�ti �unys.

�Bet nejaugi bent vienas i� jų jautė pralaimėjim� taip, kaip mes jį jau�iame,�� svarstė Tonijus,�� mes, taip �eminti ir kankinti vardan sėkmės akimirkos?� Jis jautėsi es�s vienas i� tų dainininkų, vis labiau suvokė savo priklausomyb� brolijai tų, kurie, �inia, visuomet stovėjo jo pusėje.

Kai i�girdo maestro prisiartinant, pastebėjo, kad Kavala sunerim�s, liūdnas ir susim�st�s/tuomet Tonijaus mintys ūmai pakrypo kita linkme.

O jeigu jo laukia triumfas? O jeigu viskas klostysis taip, kaip jis fantazavo, ir publika stovėdama apipils jį ovacijomis? Tik sekundėlei įsivaizdavo, jog taip ir nutiks ir jis patirs nenugin�ijam� pergal�, prie� akis i�ry�kėjo kelias, kuris ims driektis nuo tos akimirkos, kelias, kurį galima vadinti pa�iu gyvenimu.

Ir vos tik vaizduotėje i�vydo �į gyvenim�, jį apėmė siaubas.

��Vie�patie,�� su�nib�dėjo bei krestelėjo galv�, stengdamasis atsitokėti.

Kapelmeisteris palietė jo petį. Atsisuk�s Tonijus atitrūko nuo savų min�ių ir pa�velgė maestro į veid�.

�is i� tiesų ka�ko nerimavo.

��Mudu turime pasikalbėti,�� ry�tingai pasakė Kavala.�� Kol nei�va�iavai.

��Pasikalbėti?

Tonijus pasijuto nejaukiai. Atsisveikinti pasirodė bes� be galo sunku.

Bet jam pasidingojo, kad maestro nori ne �iaip geros kelionės palinkėti. O dar Paolas. Tonijus �inojo negalįs palikti Paolo.

��Sykį a� pasakiau,�� pradėjo maestro,�� �in�s, kas tau nutiko.

��O a� jums atsakiau,�� �iurk��iai atsiliepė Tonijus,�� kad ne�inote.�� Jis pajuto viduje u�verdantį ankstesnį apmaud� ir pasistengė nusiraminti.

Bet Kavala t�sė:

��A� �inau, visus �iuos metus tu i�likai kantrus �ionai tave pasiuntusių �monių at�vilgiu...

��Jūs ne�inote nieko,�� Tonijus i� paskutiniųjų stengėsi i�likti mandagus.�� Kodėl apie tai kalbate kaip tik dabar, nors iki �iol tylėjote?

��Kartoju: a� �inau. Visi �ino. Manai, mes visi �ia kvailiai, nusimanantys vien apie teatrinius siu�etus? A� �inau. Visada �inojau. Ir �inau, kad tavo brolis Venecijoje dabar augina du sveikus sūnus. Ir dar �inau, kad tu niekada nesiuntei ten samdomų �udikų. Venete nesklandė nė menkiausi gandai apie tokius mėginimus.

Tonijui �ie �od�iai virto smūgiais į veid�. Trejus metus jis su niekuo apie tai nekalbėjo, o dabar viskas, k� slėpė, pasakyta garsiai.

Jis �inojo, kad įnir�is jį visi�kai pakei�ia. Ir pasakė kaip įstengdamas �al�iau bei grubiau:

��Nekalbėkite su manimi apie tai!

Ta�iau maestro nenutilo.

��Tonijau, be to, a� �inojau, kad t� �mogų dien� ir naktį saugo jo samdomų nuo�mių galva�ud�ių gauja. Anot gandų, bravai niekada, net namuose, neatsitraukia nuo jo toliau nei per balso atstum�.

Tonijus patraukė link durų. Maestro sugriebė jį ir privertė pasilikti. Kelias akimirkas �io �mogaus valia grūmėsi su jaunuolio valia, paskui Tonijus, virpėdamas i� įnir�io, nusileido.

��Kam mums pyktis?�� tyliai paklausė.�� Kodėl negalime tiesiog apsikabinti ir atsisveikinti?

��Bet mes nesipykstame,�� paprie�taravo Kavala.�� Tiesiog a� prane�u tau �in�s apie tavo ketinimus atsiteisti su broliu,�� prisiartin�s jis pradėjo kalbėti pa�nib�domis, Tonijus net jautė jo kvėpavim�.�� Bet tasai �mogus laukia tav�s kaip voras voratinklyje. O įsakas, draud�iantis tau įkelti ten koj�, vis� Venecij� pavertė jo tinklu. Jis tave sunaikins, jei stosi prie� jį.

��Gana,�� nukirto Tonijus. Jis taip nir�o, jog vos tvardėsi, bet tuo pat metu matė, kad maestro visi�kai nekreipia dėmesio į savo �od�ių darom� įspūdį.�� Jūs nieko apie mane ne�inote,�� piktinosi jaunuolis.�� Nei i� kur a� atėjau, nei kodėl. A� nestovėsiu �ia ir nesiklausysiu, kaip jūs kalbate apie visa tai lyg apie pa�ius papras�iausius dalykus! Ir, pra�au, nekalbėkite apie juos tokiu pat tonu, kokiu auklėjate mokinius arba prane�ate apie operos �lugim�!

��Bet man anaiptol nėra lengva apie tai kalbėti,�� paprie�taravo Kavala.�� Dėl Dievo meilės, paklausyk man�s! Pasiųsk k� nors kit�, tegul atlieka �į darb� u� tave! Pasiųsk tokius pat galva�ud�ius kaip tie, kurie jį saugo. Bravai i�mokyti �udyti. U�pjudyk juos tokiais pat kaip jie patys!

Tonijus berg�d�iai mėgino i�sivaduoti. Jis neįstengė pakelti rankos prie� �į �mogų. Ir kapelmeisteris dar ai�kino jam, kas yra bravai! Argi jis daugyb� kartų nenubusdavo vidury nakties po ko�maro, kuriame vėl mėgino i�trūkti i� �iurpių jų letenų Flovigo kambarėlyje? Jis tebejautė tas rankas, jautė dvokiantį vyrų kvėpavim�. Ir puikiai prisiminė bejėgi�kum�, apėmusį tuo momentu, kuo ai�kiausiai jautė peilį, kuriuo buvo pjaustomas. Niekada to neu�mir�.

��Tonijau, jeigu a� neteisus,�� i�tarė maestro,�� jeigu tu siuntei samdomus �udikus, ir �ie nieko nepe�ė, tuomet per�asi tik viena i�vada: tu �io sumanymo neįstengsi įgyvendinti pats.

Kavala �iek tiek atpalaidavo gniau�tus, bet Tonijų ūmai apleido visos jėgos. Jis �velgė į �alį. Retai kada jautėsi toks vieni�as kaip dabar, nebent pirmosiomis �ia praleistomis dienomis. Jis nebūtų galėj�s atsiminti k� tik pasakytų �od�ių. Sutrik�s neįsidėmėjo beveik nieko, i�skyrus tai, jog maestro t�sė ir t�sė �i� tem�, manydamas, jog supranta daug, bet i� tiesų nei�manė visi�kai nieko.

��Jeigu tu būtum eilinis dainininkas...�� senasis mokytojas atsiduso.�� Jei neturėtum balso, apie kurį kiti gali tik svajoti, pasaky�iau: daryk, k� privalai padaryti.

Jis paleido Tonijų. Vaikino rankos nukaro i�ilgai kūno.

��O, a� buvau ne itin atidus,�� tarstelėjo jis,�� ir nesistengiau tav�s suprasti anks�iau. Man atrodė, jog esi �ia viskuo patenkintas bei laimingas.

��O kas �ia keisto, jei a� patenkintas?�� paklausė Tonijus.�� Kas �ia blogo, jei atradau laim�? O gal jūs galvojate, kad drauge su visais kitais dalykais jie i�pjovė ir mano siel�? Jūs taip ilgai vadovavote �itam kastratų sambūriui pats toks nebūdamas! Jūs u�mir�ote, koks yra tikras gyvenimas! O gal manote, kad pasaulį sudaro vien pa�eminti luo�iai, kurie apsipyl� a�aromis ir krauju kiūtina į priekį persekiodami savo likim�? Bet juk �ia nėra tikras gyvenimas!

��Tavo balsas�� �tai kas tavo gyvenimas! Jis sudaro tavo gyvenim� nuo tada, kai �ionai atvykai! Juk nenori, kad netikė�iau savo paties juslėmis!�� maldaujamai i�tarė maestro.

��Ne,�� papurtė galv� Tonijus.�� �ia menas, i�puo�ta scena, muzika, ma�as pasaulėlis, kurį susikūrėme sau. Bet �ia ne gyvenimas! Jeigu jūs norite pasikalbėti su manimi apie mano brolį ir apie tai, k� jis padarė, turite kalbėti apie gyvenim�. Ir a� pasakysiu jums, jog u� man padaryt� blogį jam turi būti atker�yta. Kiekvienas �mogus i� gatvės t� suprastų. Bet kodėl taip sunku suprasti jums?

Nors �ie �od�iai akivaizd�iai paveikė kapelmeisterį, jis nepasidavė.

��Argi tu kalbi apie gyvenim�, ruo�damasis vykti Venecijon ir nu�udyti savo brolį?�� su�nib�dėjo jis.�� Tu kalbi apie mirtį, ir ne apie jo mirtį, o apie savo. Ak, jei tu būtum vienas i� daugelio! Ak, jeigu būtum ne tas, kas esi!

��A� tiesiog vyras,�� atsiduso Tonijus.�� �tai kas a�. A� gimiau vyru ir turėjau u�augti vyru, toks ir tapau, nepriklausomai nuo ka�kieno mėginimų u�kirsti tam keli�. O dabar pasakysiu jums: vyras negali pak�sti to, kas buvo padaryta man.

Maestro Kavala nusisuko. Rodės, jis nebeįstengia tvardytis. T� akimirk� kambarį apgaubė �alta tyla. Tonijus i�sek�s atsi�liejo į sien� ir vėl pamatė pro lang� lapais apaugusi� ark�.

Prie� akis ėmė suktis ka�kokie pavidalai, tarsi smegenys, atsiribojusios nuo visų min�ių, tegalėjo kurti vizijas. Regėjo gan konkre�ius daiktus, turin�ius reik�mes: stalo sidabr�, �vakes ant koply�ios altoriaus, vestuvinius vualius, kūdikių lop�ius, �velnų �ilko �narėjim��� moterų glamones. O visų vaizdinių fonu tapo mil�ini�ka drobė�� Venecija, papildyta garsais, trimitų gausmu, jūros brizo kvapu.

�Ko a� norėjau vos prie� akimirk�?��� galvojo Tonijus. Jis pamėgino pama�u persikelti į centr� susijaudinimo sūkurio, nuolatos laukian�io u� teatro u�dangos, u�uodė grimo, pudros kvap�, i�girdo kitapus u�dangos �ai�iai, �iurk��iai sucirpian�ius smuikus, trinksin�ias atlenkiamas kėdes. �Apie k� a� galvojau?� Jis i�girdo savo bals�, ai�kiai i�dainuojantį natas, ir �is balsas, rodos, neturėjo nieko bendro nei su vyrais, nei su moterimis, nei su gyvenimu, nei su mirtimi. Nė vienos i� �ių min�ių jis nei�tarė garsiai.

Tik po kurio laiko maestro vėl atsisuko į vaikin�.

Tonijaus akyse �vilgėjo a�aros.

��A� nenorėjau i� �ia i�vykti �tai �itaip,�� pratarė Tonijus tyliai, tarsi pripa�indamas savo pralaimėjim�.�� Nors jūs ant man�s pykstate, a� myliu jus. Mylėjau nuo tada, kai �ionai atvykau.

��Kaip ma�ai tu apie mane �inai,�� atsiduso maestro.�� A� niekada ant tav�s nepykau. Meil�, kuri� jau�iu tau, �ia nedaugelis pelnė.

Jis priėjo prie Tonijaus, bet vis dar nesiry�o jo apkabinti. Ir tuo momentu Tonijus fizi�kai pajuto �io �mogaus artum�, jo jėg�, grubum��� visi�kai įprastus paprastų vyrų bruo�us.

Ir tuo pat metu suvokė, kaip pats atrodo �io vyro akimis, tarytum i� �alies pamatė savo jaunum�, nenatūraliai balt� od�.

��Prie� i�siskiriant turėjau pasakyti jums kelet� �od�ių,�� sumi��s pratarė Tonijus.�� Norėjau padėkoti...

��Nebūtina. Visai netrukus a� atva�iuosiu į Rom� ir pamatysiu tave scenoje.

��Bet yra dar kai kas,�� paprie�taravo Tonijus, neatitraukdamas akių nuo maestro.�� Norėjau jūsų kai ko papra�yti. Gailiuosi taip ilgai atidėlioj�s. Dabar jūs galite nepatenkinti mano pra�ymo, o man jis�� bema� svarbiausias pasaulyje.

Kavala atsisuko ir pa�velgė Tonijui į akis.

��Pasaulyje. Prie� kelerius metus a� pamėginau tau paai�kinti, kas yra pasaulis�� ne tas, i� kurio atėjai, o pasaulis, kurį gali pakerėti savo balsu. Maniau, jog įsiklausei į mano �od�ius. Bet tu didis dainininkas, taip, didis dainininkas, o nori atsukti pasauliui nugar�.

��Kai ateis laikas, maestro, kai ateis laikas,�� Tonijaus balse vėl suskambo pyktis.�� Kiekvienas mir�ta savo laiku,�� atkakliai pakartojo jis.�� A� skiriuosi tik tuo, kad galiu tiksliai įvardyti viet�, kurioje tai įvyks. Pats j� pasirinksiu. A� galiu sugrį�ti namo numirti, savanori�kai atsisakyti gyvenimo. Kai ateis laikas. Bet dabar a� gyvenu bei kvėpuoju, kaip ir kiekvienas kitas.

��Tuomet paai�kink man, ko tu nori,�� pasakė maestro.�� A� pasireng�s i�pildyti kiekvien� tavo nor�.

��Maestro, man reikia Paolo. Noriu i�sive�ti jį į Rom�,�� pamat�s Kavalos veide nuostab� bei nepritarim�, skubiai pridūrė:�� A� juo rūpinsiuosi, jūs �inote, ir netgi, jei kada nors man teks vėl jį atsiųsti jums, vaikui nepakenks su manimi praleistas laikas. Juk atsverti neapykant� niek�ams, kurie taip su manimi pasielgė, gali nebent meilė kitiems �monėms. Meilė Gvidui, meilė Paolui ir jums.

Tonijus surado Paol� pa�iame nuo�aliausiame koply�ios kamputyje. Berniukas sėdėjo susigū��s ant kėdės, ma�as riestanosis veidelis plūdo a�aromis. Padėrusiu �vilgsniu jis stebeilijo į tabernakulį. Pamat�s sugrį�tantį Tonijų, lyg jam būtų per ma�a vieno atsisveikinimo, Paolas tikriausiai pasijuto i�duotas.

Ir nusisuko.

��Tu tik nesijaudink bei paklausyk man�s,�� skubiai prabilo Tonijus.

Vaikinas paglostė juodus berniuko plaukus ir u�dėjo rank� ant kaklo, kuris jam pasirodė labai trapus. Toks pat trapus, kaip ir visas vaikas. Tonijus ūmai pajuto tokį meilės antplūdį ma�ajam florencie�iui, jog negalėjo pratarti nė vieno �od�io. �iltame koply�ios ore tvyrojo va�ko bei smilkalų kvapas, o paauksuotas altorius tarsi sutraukė vis� saul�, besiskverbian�i� vidun dulkėtais �viesos srautais.

��U�merk akis ir minutėl� pasvajok,�� su�nib�dėjo Tonijus.�� Ar norėtum gyventi rūmuose? Norėtum va�inėti nuostabiomis karietomis bei valgyti i� sidabrinių lėk��ių? Norėtum puo�ti pir�tus brangakmeniais, vilkėti tik �ilk� ir atlas�? Ar norėtum gyventi su manimi bei Gvidu? Drauge su mumis vykti į Rom�?

Berniuko veide atsispindėjo tokia neviltis, jog Tonijui u�ėmė kvap�.

��Bet tai neįmanoma!�� slogiu balsu pralemeno Paolas.

��Įmanoma,�� atsakė Tonijus.�� Viskas yra įmanoma. O dar tiksliau: įmanoma tuomet, kai ma�iausiai tikiesi.

Pamat�s Paolo veide su�vintantį tikėjim� ir viltį, jį apkabinti siekian�ias rankutes, Tonijus prisitraukė berniuk� prie sav�s.

��Eime,�� paragino.�� Jeigu turi daiktų, kuriuos norėtum pasiimti, susirink juos dabar.

Kai karieta pagaliau pajudėjo, buvo jau po vidurdienio. Gvidas, Paolas ir Tonijus va�iavo pirmuoju ekipa�u, antrasis gabeno tarnus bei did�i�j� dalį baga�o.

Leid�iantis Via Toledo link jūros, paskutinį kart� nu�velg�s miest�, Tonijus neju�ia pasi�iūrėjo į melsv� Vezuvijaus vir�ūn�, siun�ian�i� į dangų siaur� dūmelį.

Karietos įva�iavo į Molo. Tviskantis dangus driekėsi iki pas horizonto ir palaipsniui susiliejo su juo. Paskui jie pasuko į �iaur�, ir kalnas dingo i� akių. O po keleto valandų, kai naktis apgaubė nuostabius begalinius Kampanijos laukus, Tonijus vienintelis i� keleivių verkė.

Penkta dalis 1

Vos atvykus juos pasikvietė kardinolas Kalvinas. Nei Tonijus, nei Gvidas nesitikėjo taip greitai sulaukti �ios garbės. Juodu nedelsdami nusekė paskui juod� sutan� vilkintį sekretorių į vir�ų. Paolas nuskubėjo įkandin.

Nei Venecijoje, nei Neapolyje Gvido regėtos gro�ybės neparengė jo mil�ini�kų rūmų vaizdui pa�iame Romos centre, vos u� dvide�imties minu�ių kelio nuo Vatikano i� vienos pusės, ir ma�daug tiek pat nuo Ispanijos aik�tės�� i� kitos. U� niūraus gelsvo fasado slėpėsi antikos skulptūromis apstatyti koridoriai, flamandų gobelenais apkabinėtos sienos ir vidiniai kiemeliai, apjungiantys graiki�kus bei romėni�kus elementus su kolosaliomis �iuolaikinėmis statulomis prie vartų, fontanais bei tvenkiniais.

Aplinkui vaik�tinėjo daugybė auk�tuomenės atstovų, įeidavo ir i�eidavo dvasininkai juodomis sutanomis, o u� dvejų dvivėrių durų pasirodė besanti ilga bibliotekos salė, kur, palink� vir� popierių, plunksnomis kreb�deno juodai apsitais� ra�tininkai.

Ta�iau did�iausiu netikėtumu tapo pats kardinolas. Anot gandų, �is giliai religingas �mogus nuėjo ilg� keli� į vir�ūn� nuo eilinio dvasininko, o toks atvejis tarp kardinolų buvo ne itin tipi�kas. Be to, sklido kalbos, es� jis labai mylimas liaudies, ir minios �monių i�tisas valandas sukiojasi gatvėje laukdamos, kada pasirodys jo karieta.

Romos varguomenė tapo ypatingo jo rūpes�io objektu. Kardinolas globojo daugelį na�lai�ių prieglaudų bei labdaros įstaigų, kurias nuolatos lankė. Kartais, nė kiek nesirūpindamas per purv� besivelkan�ia tamsiai raudona sutana, palik�s palyd� u� durų, jis u�sukdavo į varg�ų lū�neles, gerdavo vyn� kartu su darbininkais bei jų �monomis, bu�iuodavo jų vaikus, kasdien padėdavo skurstantiems i� savo lė�ų.

Kalvinas buvo bema� penkiasde�imties. Gvidas tikėjosi jį esant grie�t� bei asketi�k�, kas ne itin derėtų prie aplinkinės prabangos spindesio, ra�tuotų įvairiaspalvio marmuro grindų, nenusileid�ian�ių �vento Petro bazilikos grindims.

Ta�iau kardinolas tiesiog spinduliavo gera�irdi�kum�, jo akys linksmai �vytėjo, skleidė gyvybin� energij� ir draugi�kum�, apjungiantį paprast� maloningum� bei meil� kiekvienam sutiktam �mogui.

Kardinolas buvo auk�tas ir liesas, pelenų spalvos plaukais bei stebėtinai lygiais akių vokais, be menkiausios rauk�lelės ar klostelės. Bet kai kurie jo veido bruo�ai buvo labai grubūs, lyg nuta�yti i� marmuro, tarytum senosiose ba�ny�iose stovin�ių �ventųjų statulų, kurios dabar atrodė i�kreiptos, net grėsmingos.

Tiesa, jis pats anaiptol nebuvo niūrus ar atstumiantis.

Apsuptas pra�matniai apsitaisiusių didikų, prasiskyrusių jam paliepus, kardinolas pakvietė Gvid� prisiartinti. Kai maestro pabu�iavo jo �ied�, kardinolas jį apkabino ir pasakė, jog jo pusseserės muzikantai galį gyventi jo rūmuose kiek tinkami.

��Jums tikriausiai reikia instrumentų?�� paklausė Kalvinas.�� Mielai pasiųsiu jų nupirkti. Jūs tik pasakykite mano sekretoriui, ko jums reikia, ir jums tuojau pat bus pristatyta viskas, ko pageidausite.

Suėm�s delnais Paolo veid�, jis perbraukė nyk��iu per skruost�. Berniukas i�syk atgijo bei nu�vito, o kardinolas prispaudė jį prie savo ilgos tamsiai raudonos sutanos.

��O kur jūsų dainininkas?�� paklausė ir tuojau pat susiprat�s pa�velgė į Tonijų.

I�syk tapo ai�ku, jog Kalvinas susidomėj�s; jo veidas persimainė. Kai Tonijus �engtelėjo į priekį pabu�iuoti jo �ventenybės �iedo, Gvidui pasirodė, jog ir visi aplinkiniai neabejotinai turėjo pastebėti �į pasikeitim�.

Tonijus buvo tik �iek tiek susitar��s po kelionės, tamsiai �alio aksomo surdutas truputį apdulkėjo, Gvido akimis, vaikinas panė�ėjo į angel�, apsitaisiusį �mogi�kais drabu�iais. Auk�tas ūgis nesukaustė jo judesių, o fechtavimo treniruo�ių dėka per pastaruosius dvejus metus jis įgijo �okėjo grak�tumo. Ta�iau Gvidui jau nebe pirm� kart� pasidingojo, kad Tonijus elgėsi lyg u�hipnotizuotas: visi jo judesiai sulėtėjo, net akys tapo tarsi stiklinės.

Kardinolo lūpos virptelėjo. I� prad�ių jis �velgė į Tonijų nusteb�s, tarytum �is ka�kaip keistai, nesuprantamai elgtųsi, o paskui �viesiai pilkos Kalvino akys pasidarė bereik�mės.

Gvidas ūmai pajuto neapsakom� kar�tį. I� prad�ių pamanė tiesiog dūst�s nuo kaitros �ioje perpildytoje salėje. Bet kai pamatė Tonijaus veid� ir į kardinol� įsmeigt� �vilgsnį, kai pajuto netikėt� tyl� aplinkui, maestro patyrė �į t� daugiau nei baimės dilgtelėjim�. Ne, ai�ku, �ia visai ne tai, k� jis i�sigalvoja, �inoma, ne.

Ta�iau kas neatkreiptų dėmesio į tokio įstabaus gro�io jaunuolį ir kas ne�iūrėtų į �itokį �mogų, kaip jo �ventenybė, baimingos pagarbos kupinu �vilgsniu?

Ta�iau baimė nesitraukė, tarsi aidas atsiliepdama į slogias mintis, kurios sukosi Gvido galvoje vis� keli� iki Romos. Jį apniko ir nerimas dėl tūkstan�io praktinių smulkmenų, susijusių su būsima opera, ir patį nustebin� i�gyvenimai dėl balso praradimo prie� daugelį metų.

��A� niekada nebuvau didelis operos gerbėjas,�� �velniai prabilo kardinolas, kreipdamasis į Tonijų,�� ir baiminuosi pernelyg ma�ai �in�s apie �į men�, ta�iau mums visiems malonu, kad turime daininink�, kuris mums padainuos po vakarienės.

Tonijus sustingo. Gvidas pajuto, jog atlikėjo i�didumui suduotas gan skausmingas smūgis: jis prilyginamas eiliniam muzikantui. Tonijus, kaip kad visuomet elgdavosi pana�iomis aplinkybėmis, ilgai �iūrėjo į grindis, paskui lėtai pakėlė akis ir �iek tiek pabrė�tinai i�tarė:

��Taip, mano pone.

Kardinolas suprato, jog ka�kas negerai. Buvo įdomu stebėti, kaip jis vėl suėmė Tonijaus rank� savosiomis ir pridūrė:

��Jeigu jūs būsite toks malonus.

��Man bus garbė, pone,�� lediniu mandagiu balsu atsakė Tonijus, kaip princas, besikalbantis su princu.

Tuomet kardinolas nusikvatojo�� linksmai, u�kre�iamai�� ir atsisuk�s į sekretorių beveik vaiki�kai pratarė:

��Mano prie�ai ir vėl turės apie k� kalbėti.

Jie nedelsiant buvo palydėti į paskirtus apartamentus�� erdvių kambarių anfilad�, kurios langai atsivėrė į vidinį sod�, kur ant nukirptos �olės krito nery�kūs med�ių �e�ėliai. I�sipakav� daiktus, jie apėjo kambarius. Paolas nesitvėrė d�iaugsmu pamat�s jam skirt� lov� rai�ytiniu galvūgaliu, dengiam� raudonai rudų u�uolaidų. O Gvidas suprato, jog juodu su Tonijumi turi apsigyventi skirtinguose kambariuose ir dėl Paolo dabar miegoti atskirai.

Iki vakaro Gvidas i�sidėliojo visas natas bei perskaitė grafienės įteiktus rekomendacinius lai�kus. Jam derėjo apsilankyti visuose įmanomuose koncertuose bei auk�tuomenės vakarėliuose. Būtinai reikėjo pasikalbėti apie operas, patyrusias pasisekim� per pastaruosius dvejus metus, bei pasiklausyti kuo daugiau vietinių dainininkų. Kardinolo sekretoriai jau pristatė jam pageidautas partitūras bei libretus. �į vakar� turėjo nueiti į pirm� nedidelį koncert� ka�kokio anglo namuose.

Tad kodėl jis ned�iūgavo matydamas, kaip kardinolo tarnai įne�a klavesin�, o lentynose rūpestingai i�dėlioja knygas?

Tonijų Roma, be abejo, pakerėjo. Juodu su Paolu be paliovos aptarinėjo, k� mat� pakeliui į miest�, o �į vakar� ketino nueiti ap�iūrėti popie�iaus lobių Vatikano muziejuje. Juodu eidavo drauge vykdyti įvairių pavedimų ir kiekvien� kelion� miestan laikė nauju nuotykiu.

O Gvidas lik�s vienas niekaip negalėjo atsikratyti blogos nuojautos, kuri persekiojo jį vis� keli� nuo Neapolio iki Romos.

Ta�iau kas gi i� tiesų nedavė jam ramybės?

Ai�ku, jis negalėjo u�mir�ti ko�maro, susijusio su ankstyv�ja Tonijaus vaikyste ir paskutiniosiomis dienomis Venecijoje, apie kurias berniukas niekada nekalbėdavo.

Gvidui nereikėjo įrodymų, jog ne kas kitas, o Karlas, vyresnysis Tonijaus brolis, kaltas dėl berniuko patirtos prievartos. Ir jis puikiai suprato, kodėl Tonijus niekada neleido �iai informacijai pasklisti.

Viskas tapo ai�ku i� popierių, kuriuos Tonijus pasira�ė ir nusiuntė į Venecij� prie� atvykdamas į Neapolį. Karlas Treskis buvo paskutinis giminės vyri�kos lyties palikuonis.

Gvidas miglotai prisiminė eleganti�kai apsitaisiusį vyri�kį, bema� draugijos siel�, keliuose vakarėliuose, į kuriuos buvo u�klyd�s vie�ėdamas Venecijoje, kol įvykiai nepakrypo dramati�ka linkme. Gvidas atkreipė į jį dėmesį tik todėl, kad jis buvo �patricijaus trubadūro�, kaip kad buvo vadinamas Tonijus, brolis. Augalotas, labai dailus vyras, juokingų istorijų pasakotojas, deklamatorius, poezijos mylėtojas, kupinas noro suteikti kitiems malonum�, pelnyti jų dėmesį ir meil�. Tuo metu jis atrodė tik vienas i� daugelio gerai i�auklėtų bei be galo paslaugių venecijie�ių.

Bet dabar vien mintis apie jį ledu sukaustydavo Gvido �irdį.

Gvidas niekad viso �ito neai�kino kapelmeisteriui. Ta�iau nė nereikėjo: laikui bėgant Kavala pats visk� suprato, kaip būtų suprat�s bet kuris kitas �mogus.

Bet abu mokytojai tikėjo, jog po to, kai Tonijus nusprendė visa esybe pasinerti į dainavim�, laikas bei sėkmė u�gydys jo �irdies �aizdas. O kaip jo brolis? Juodu vylėsi, kad Tonijui teks jam atleisti, ir dėkojo Dievui u� tai.

Ta�iau Karlas Treskis juos nustebino. Jis ne tik vedė Tonijaus motin� (�To pakaktų pa�iam nuolankiausiam kastratui suerzinti!��� pakomentavo �i� naujien� maestro, o juk Tonijaus nieku gyvu negalėjai pavadinti �nuolankiu kastratu�), bet ir per trejus metus paleido į pasaulį du sveikus sūnus.

O Mariana Treski vėl laukėsi.

Gvidas pernelyg nesuko dėl to galvos, kol neatėjo laikas i�vykti i� Neapolio ir maestro jo neperspėjo, kad nenuleistų nuo Tonijaus akių.

��A� baiminuosi, jog vaikinas laukia tinkamos progos. Jo viduje tarytum grumiasi du dvyniai. Vienas labiau u� visk� pasaulyje myli muzik�, o kitas trok�ta ker�to.

Gvidas nieko neatsakė, bet prisiminė ma�� Veneto miestelį ir sumu�t�, vaistų apsvaigint� berniuk�, gulintį purvinoje, krauju apta�kytoje lovoje.

Dar blogiau: jis prisiminė savo vaidmenį �iame ko�mare.

�velgdamas į kapelmeisterį, jis ūmai pajuto silpnum� ir tarytum neteko �ado. Dvynių viename kūne paveikslas jį sukrėtė. Gvidas niekada anks�iau negalvojo apie tokius dalykus. Jis nė ne�inojo, kaip tokį dalyk� pavadinti. Bet neretai jo mielas �velnus meilu�is parodydavo tamsiojo dvynio veid�, ganėtinai da�nai tekdavo patirti i� jo sklindan�i� neapykant�, pyktį ir �altį, juntamus fizi�kai, kaip �erk�n� ant drėgnų kokios nors �iaurės vie�bu�io sienų.

Bet mokytojas pa�inojo ir kit� dvynį, gyvenantį bei kvėpuojantį Tonijaus kūne�� t�, kuris taip pat kar�tai tro�ko pasirodyti Argentina teatro scenoje, kaip to tro�ko Gvidas. Tasai dvynys turėjo bals�, kokiu negalėjo pasigirti daugiau niekas pasaulyje, jis sugebėjo mylėti kar�tai bei �velniai. �tai �itas �mogus ir tapo Gvido gyvenimu.

��Nenuleisk nuo jo akių,�� pra�ė maestro baimės virpinamu balsu.�� Leisk jam pamatyti visk�, k� siūlo pasaulis. Tegul jis patiria visus malonumus, kokių tik panorės. Penėk tik vien� dvynį, o kit� priversk badauti, kad t� valand�, kai tarp jųdviejų įvyks mū�is, vienas būtinai nusileistų kitam.

Gvidas linktelėjo. �is vaizdas irgi jį priblo�kė. Ta�iau vir�um kambario pakibusioje �vininėje tyloje jis neįstengė i�spausti nė menkiausių pritarimo �od�ių, tegalėjo galvoti tik apie t� ma�� miestelį, apie pa�emint� vaik�, kurį laikė rankose. Jis galvojo apie tai, jog netgi tame ko�maro sūkuryje taip tro�ko gauti įstabųjį bals�, jog neįstengė gedėti i�niekintos nekaltybės.

O tai rei�kė, kad Tonijaus �irdyje gyvavo dalelė jo paties, kuri irgi nusipelnė ker�to.

�inoma, o kaip kitaip galėjo būti!

Taip, senoji baimė vėl jį aplankė. Nors ji nė nebuvo i�nykusi. Tik anks�iau Gvidas baiminosi, kad Tonijus taps savo paties dvasinių kan�ių auka. Dabar tapo ai�ku, jog did�iausia bėda�� ker�to tro�kimas. Ties� sakant, �ia buvo vienas ir tas pats. Gvidas nuolatos �irdyje ne�iojosi nelaimės nuojaut�, pana�i� į savojo mirtingumo suvokim�, kuri sukeldavo neviltį, priversdavo nutilti bei pajusti oda perbėgantį �altuk�.

Pasikalbėti apie tai su Tonijumi niekada nepavykdavo. I� tiesų tomis baisiomis dienomis, kai ateidavo lai�kai i� Venecijos, kaip tik tasai antrasis dvynys juos skaitydavo ir naikindavo, o paskui sustingdavo, tarytum prisikvėpav�s atsiųsto popieriaus skleid�iamų nuodingų garų.

Bet egzistavo ir kitas�� �vytintis, energijos kupinas�� Tonijus, kuris kalbėdavosi su juo apie būsim� oper�, apie teatr�, apie tai, k� reikia pasiimti i� Neapolio, o k� palikti. Jis klausinėjo, kiek �iūrovų telpa Argentina teatre.

��A� suprantu, k� tai rei�kia tau,�� sykį pasakė jis Gvidui.�� Ne, ne, kalbu ne apie save ir ne apie tave kaip mano mokytoj�. Kalbu apie Gvid� kaip kompozitorių. A� suprantu, k� tai rei�kia.

��Tada nekalbėk apie tai,�� nusi�ypsojo Gvidas.�� Nes nukamuosi mus abu.

Juodu kalbėjosi �velniai, jausmingai ir nuolat juokėsi, pakuodami natų lapus, knygas bei gausyb� įvairiausių daiktų, brangakmenių ir nėriniuotų Tonijaus drabu�ių.

�Penėk vien� dvynį�,�� sakė jam maestro.

Taigi jis taip ir elgsis, nes �ia vienintelis dalykas, kurį gali padaryti, vienintelis, kurį iki �iol darė. Jis įstengia tik mokyti, nukreipti, mylėti bei i�auk�tinti �į neprilygstamai talenting�, puikų daininink�, savo mylim�jį Tonijų, dabar svajojantį apie toki� pa�i� sėkm�, kurios jis, Gvidas, laukė daugelį metų, ketindamas debiutuoti Romoje.

Bet ka�kodėl vis� keli� iki Romos Gvid� kankino prisiminimai apie kit� tragedij��� apie tai, kaip jis pats prarado bals�. Jis nė kiek nebuvo link�s kapstytis po praeitį, bent jau ne labiau, nei nagrinėti sudėtingus simbolius, ta�iau tam tikromis akimirkomis, u�plūdus senajam skausmui, jis suprasdavo: laikas �itų prisiminimų nė kiek nesu�velnino.

O gal, kai viskas jau buvo padaryta ir pasakyta, �ios mintys u�plūsdavo todėl, kad negalėjo galvoti apie i�siskyrim� su maestro Kavala bei mokykla, kurioje gyveno nuo �e�erių metų am�iaus.

Taigi s�monė i�traukė i� gelmių sen�j� kan�i�, apsaugodama nuo sunkaus i�siskyrimo. Ta�iau jis ne itin tuo tikėjo. Ir pats ne�inojo kodėl.

Praradimo skausmas ir toliau jį kamavo, dar labiau sustiprintas maestro �od�ių apie Tonijų: �Leisk jam pamatyti visk�, k� siūlo pasaulis. Tegul patiria visus malonumus, kokių tik panorės.�

Tad k� galų gale patyrė Gvidas? Skausming� jausm�, jog praranda ka�k� be galo brangaus ir kad i� jo atimama ka�kas, kas susij� su jo balsu? Ne! Dabar Tonijus nieku gyvu nepaliks Gvido, idant įvykdytų klaiki�j� apeigin� kelion� į Venecij�, net jei ir i� tiesų ketina kada nors ten vykti.

Vis dėlto netikrumo jausmas i�liko. Negera nuojauta, kelianti siaub�.

Net dabar, sėdėdamas tyliame kambaryje kardinolo rūmuose, Gvidas suvokė, kad nelaimės nuojauta nesitraukia. Ji tik dar labiau sustiprėjo prisiminus, kaip nu�visdavo kardinolo Kalvino veidas kaskart, kai �vilgtelėdavo į Tonijų. Kokia nekaltybė! Tikriausiai jo �ventenybė i�ties buvo �ventas, kokiu visi jį laikė, kitaip sugebėtų nuslėpti savo jausmus ir niekada nebūtų taip kvailai pajuokav�s.

Pasisveikin�s su muzikantais, kardinolas i�vyko i� rūmų.

Gvidas stebėjo pro vartus i�va�iuojan�i� nepaprast� procesij�. Penkios karietos, aptarnaujamos livrėjas vilkin�ių ve�ėjų bei liokajų, sudarė kardinolo palyd�. Ir jau u� keleto �ingsnių nuo namų kardinolas sviedė minion pirm�j� auksinių monetų sauj�.

Įėjo Tonijus. Juodu su Paolu jau spėjo aplankyti siuvėj�, kuris turėjo berniuk� aprengti lyg sosto įpėdinį. Vaikinas nusipirko puiki� �pag�, apie de�imtį knygų ir smuik�, kadangi �is buvo mylimiausias Paolo instrumentas, o Gvidas primygtinai reikalavo, kad�� dėl visa pikta�� berniukas tobulai grotu bent vienu instrumentu...

Mintys apie praradim�; ilgesys. Kodėl Gvidas taip dėl to nerimavo? �Dėl viso pikto!� Ne, jokia tragedija netyko Paolo! Niekas negresia nė vienam i� jų.

Bet Gvido �irdį slėgė sunkumas. �iame erdviame kambaryje jis jautėsi sugniu�dytas. �ventieji paauksuotuose rėmuose nė trupu�io jo neramino.

Tonijus nusirenginėjo prie durų.

Gvidas stebėjo, kaip jis nusitraukia mink�tus baltus mar�kinius, nusimauna brid�ius, o senasis Ninas, liokajus, grafienės i�siųstas drauge su jais, surenka ir i�ne�a tas drapanas.

Tonijus stovėjo atgr��s Gvidui nugar�, tarsi mėgaudamasis kūn� glostan�iu vėsiu oru. Paskui apsivilko �alio �ilko chalat�, laisvai susiri�o ties juosmeniu. O kai atsisuk�s lėtai pakėlė akis, Gvidas pagalvojo, jog vaikino i�orėje esama rytieti�kų bruo�ų: mink�tose plaukų garbanose, �velnaus audinio banguojan�iame kritime nuo kampuotų pe�ių i�ilgai auk�to, liekno kūno...

��Ko tu toks rū�kanas?�� paklausė Tonijus taip tyliai, jog Gvidas i� prad�ių nenugirdo. �od�ių prasmei teko įveikti prieblandoje skendin�io kambario erdv�.

��Visai a� ne rū�kanas,�� pagaliau atsakė Gvidas.

Bet jis suprato keliais �od�iais nei�sisuksi�s. Tonijus atsisėdo taip arti, jog galėjo sulenktais pir�tais paliesti mokytojo rank�. Ir Gvidas vėl susivokė stebįs Tonijų i� �alies, kaip ir prie� akimirk�, tarytum juodu nesikalbėtų.

Prie� kelerius metus jis prana�avo Tonijų būsiant tokį grak�tų kaip Domenikas ir nesuklydo. Ta�iau Tonijaus gracija pranoko visus lūkes�ius. Galūnių ilgum� Tonijus u�maskuodavo jam įprastais lengvais judesiais; �emas jo balsas pasi�ymėjo gilumu bei galia ir tapo preliudija dainininko stiprybei, kai �i atsiskleisdavo.

Veido bruo�ai, rodos, �iek tiek sustambėjo bei praplatėjo, o �tai paslaptingumas akyse i�liko tas pats. �velgdamas į Tonijų, netgi dabar Gvidas ma�umėl� sutrikdavo. �Peilio magija,�� nuvarg�s pagalvojo jis.�� �io ypatingo vylingumo prie�astis ta, jog peilis i�laisvina, o ne atima. Jam nereikia to �inoti nė mėginti pasinaudoti. Jis tiesiog tai turi. O kartu su jo ankstesnėmis venecijieti�komis manieromis �ie bruo�ai gali kiekvien� i�varyti i� proto.

��Gvidai,�� tarsi i� tolo ataidėjo Tonijaus balsas.�� Paolui viskas bus gerai! A� �inau! A� pats jį mokysiu.

Staiga Gvid� suėmė pyktis. Jis panoro, kad Tonijus i�eitų. Pa�velgė į vaikin�, bet negalėjo u�kalbinti. Prisiminė moment� prie� daugelį metų, kai gulėjo ant klasės grindų, jausdamasis be galo nelaimingas po meilės akto. O �mogus, kurio taip geidė, tuomet pasilenkė ir ka�k� pasakė į ausį. Ta�iau k�?

��Paolas �ia niekuo dėtas,�� i�tarė susierzin�s, nir�damas, kad Tonijus jo nesupranta.�� Paolas puikus dainininkas.�� Jį d�iugino mintis, kad �ia, Romoje, Paolas i�moks kur kas daugiau nei konservatorijoje. Maestro �irdyje berniukas u�ėmė reik�ming� viet�. Ta�iau dabar jis norėjo, kad Tonijus paliktų jį vien�.

��A� pavarg�s po kelionės,�� trumpai tepasakė.�� Man�s laukia daugybė darbo. Negaliu gai�ti laiko.

Tonijus pasilenkė prie mokytojo ir su�nib�dėjo į ausį kelis �velnius, intymius �od�ius. Gvidas suprato, jog juodu vieni �iuose kambariuose, juk Tonijus i�siuntė tarnus.

��Būk man atlaidus,�� i�tarė piktai ir į�velgė Tonijaus veide skausm�.

Ta�iau Tonijus tik linktelėjo. Jis visuomet i�likdavo toks: neįtikėtinai maloningas venecijietis. Pa�velgė į Gvid� be menkiausio pyk�io ir nusi�ypsoj�s lūpų kra�teliu atsistojo, ketindamas i�eiti.

Priblok�tas Gvidas patylom �velgė, kaip jis eina per kambarį. Maestro i�vydo jį scenoje, įsivaizdavo minias, laukian�ias dainininko prie grimo kambario. O paskui staiga prisiminė kardinolo Kalvino veid� ir stebėtinai guvias jo akis.

�Tu nė nenutuoki, kaip būsi garbinamas, negali �ito numanyti. �inoma, kompozitorius irgi sulauks komplimentų. Jeigu opera bus gera, jie gali netgi įra�yti mano vard� afi�ose, nors gali ir neįra�yti. �ia tau Roma atsivers it kiau�inis, idant vėl atgimtų. Ir a� noriu, kad �itaip nutiktų. Bet i� kur tasai keistas jausmas?�

Tonijus buvo ka�kur u� durų. Ta�iau Gvidui atrodė, jog jis �alia. Staiga jis mintyse i�vydo, kaip smogia Tonijui, kaip t� nuostabų veid� i�mu�a raudonos dėmės. Jis pakilo i� u� stalo nesuvokdamas, k� daro, ir skubiai nuėj�s į miegam�jį sustojo pamat�s Tonijų prie lango, �velgiantį kiem�.

��Tu juk �inai, kokia toji Romos publika,�� i�tarė Gvidas.�� �inai, kas man�s laukia. Būk man kantrus.

��A� kantrus,�� atsiliepė Tonijus.

��Tu turi daryti visk�, ko a� papra�ysiu!

Jis pajuto stiprų, skausming� gin�o tro�kim�. I�kilo visos piktinan�ios ir erzinan�ios Tonijaus savybės. Bet jis �inojo, kad dabar dar ne laikas.

��Padarysiu visk�, ko papra�ysi,�� mandagiai atsiliepė Tonijus �emu, giliu, santūriu balsu.

��O taip, visk�, tik nepasirodysi moteri�ka suknele, nors �inai, jog kaip tik tai ir reikia padaryti. Būtent �ia, Romoje, o ne kur nors kitur! Be abejo, tu padarysi visk�, tik ne tai, kas �ūtbūtinai reikalinga tau pa�iam!

��Gvidai!�� pertraukė Tonijus. Pirm� kart� jis parodė apmaud� bei nekantrum�. Angeli�ko veido pasikeitimas niekados nesiliaudavo stulbin�s Gvido.�� �ito padaryti negaliu. Nėra prasmės gin�ytis.

Gvidas paniekinamai �yptelėjo. Jis pasiekė, ko norėjo: Tonijus nuraudo, vaikino akys padvelkė �al�iu. Ta�iau kam jam prireikė kivir�o pa�i� pirm�j� dien� Romoje, kai galėjo rasti pakankamai laiko pave�ioti Tonijų po teatrus, parodyti jam kastratus moteri�kais kostiumais, kad suprastų, kokie �ie galingi ir patrauklūs?

Tonijus staigiai apsisuk�s patraukė į drabu�in�. Jis jau vilkosi chalat�, tuojau apsirengs bei i�eis. Kambariai i�tu�tės. Gvidas liks vienas.

Mokytoj� u�plūdo visi�ka neviltis.

��Eik� �ionai!�� �altai pareikalavo maestro. Ir nu�ingsniavo prie lovos.�� Ne, pirmiausia u�rakink duris,�� pasitaisė,�� o paskui prieik.

Akimirksnį Tonijus tik įdėmiai �iūrėjo į jį.

Jis �iek tiek suspaudė lūpas, o paskui vėl kantriai linktelėj�s, kaip kad jam buvo būdinga, padarė visk�, kas įsakyta. Vaikinas atsistojo prie auk�tos lovos, u�dėjo rank� ant antklodės ir ramiai �velgdamas mokytojui į akis laukė. Gvidas atsiseg�s brid�ius pajuto, kaip aistra sugeria visas emocijas ir sumai�iusi paver�ia viena jėga.

��Nusivilk chalat�,�� �iurk��iai paliepė.�� Ir gulk. Veidu į apa�i�. Gulk.

Tonijus stovėjo tylėdamas, vis dar neatitraukdamas nuo jo gra�ių, net pernelyg gra�ių akių. Paskui, �mėk�telėjus vos pastebimam nepritarimui, įvykdė paliepim�.

Gvidas u�sirop�tė ant vir�aus. Nuogo kūno pojūtis pro drabu�ius varė jį i� proto. Jis delnu prispaudė Tonijaus veid� prie lovos ir paėmė jį pa�iu grubiausiu būdu.

Paskui, kaip jam pasirodė, juodu labai ilgai gulėjo �alimais. Pagaliau Tonijus pakilo, ketindamas i�eiti.

Nė �odeliu nesiskųsdamas jis apsirengė, u�simovė �iedus ir pasiėm�s lazdel� priėjo prie lovos. Pasilenk�s pabu�iavo Gvid� į kakt�, o paskui į lūpas.

��Kodėl tu mane pakenti?�� su�nib�dėjo Gvidas.

��O kodėl neturė�iau tav�s pak�sti?�� taip pat tyliai i�tarė Tonijus.�� A� tave myliu, Gvidai,�� pasakė jis.�� Mudu abu esame �iek tiek i�sigand�. 2

Toji gatvė, �vaig�dės vir� galvos, kambario lubos, jo dantys, smingantys į kūn�, ir peilis, tikras peilio dūris, bei riaumojimas, kuris, pasirodo, bes�s jo paties...

Paskui jis nubudo delnu u�sispaud�s burn� ir suprato, jog i� tiesų nei�leido nė garselio.

Jis miegojo kardinolo Kalvino rūmuose. Jis buvo Romoje.

Kokie niekai tasai senas sapnas ir bravų veidai, kuriuos, kaip jam kartais atrodydavo, matydavo gatvėse. Ai�ku, visuomet paai�kėdavo, jog ten ne jie. Tiesiog truputį įsisiūbuodavo jo fantazija. Jis įsivaizduodavo, kaip sutik�s netikėtai u�klumpa vien� i� jų. �Prisimeni Mark� Antonijų Treskį, berniuk�, kurį i�gabenai į Flovig�?� O paskui susmeigia durkl� jam tarp �onkaulių.

Prie� i�vykdamas i� Neapolio, Tonijus praleido vis� pusdienį vieno tikro bravo draugijoje, ir �is i�mokė jį kelių gudrybių, naudojantis durklu. Tasai �mogus, gav�s u� pamok� puikų atlygį, liko i�ties patenkintas gabiu mokiniu.

��Ta�iau kam jums pa�iam teptis rankas, senjore?�� paklausė jis tyliai, �velgdamas į Tonijaus kostium�, �iedus, brangakmenius.�� A� dabar kaip tik neturiu darbo. Mano paslaugos ne tokios brangios, kaip gali pasirodyti.

��Tiesiog i�mokyk mane,�� nusi�ypsojo Tonijus.

�ypsena tokiais momentais visuomet jam pagelbėdavo. O bravas, kuris, ko gero, buvo apsigim�s mokytojas, tik gū�telėjo pe�iais.

�is prisiminimas kaipmat i�vaikė miegus. Ir dar nespėj�s pastatyti nuogų pėdų ant svaiginamai vėsių marmurinių plytelių Tonijus vėl pagalvojo apie tai, jog gyvena kardinolo rezidencijoje, pa�iame Romos centre.

Sapnas panė�ėjo į nemalonų prieskonį burnoje arba silpn� galvos skausm�. Nieko, netrukus praeis.

Miestas jo jau laukė. Pirm� kart� gyvenime Tonijus tapo i� tiesų laisvas. Prie� kelerius metus auklėtojų prie�iūr� pakeitė Gvido rūpestis ir konservatorijos drausmė, taigi dabar jis vis dar negalėjo priprasti prie minties, jog viskas liko praeity.

Ta�iau Gvidas ai�kiai leido jam tai suprasti. Paolas turėjo savus mokytojus bei auklėtojus, o Tonijus, nors rytais ir atlikdavo vokalo pratimus, neprivalėjo niekam atsiskaitinėti. Ir Gvidas �ito nereikalavo. Tiesiog taip jau buvo. Po siestos, kai visi dar tysodavo lovose, Gvidas dingdavo ir galėdavo grį�ti tik apie vidurnaktį. O paskui klausinėdavo tam tikra maniera, kaip kad �monės teiraujasi vienas kito: �Na, kur tu �iandien lankeisi?�

Tonijus nesusilaik�s �yptelėjo. Naktinio ko�maro nė pėdsako nebeliko. Jis jau galutinai nubudo ir galėjo suspėti į rytines kardinolo mi�ias, ai�ku, jei pasiskubins.

Kiekvien� dien� kardinolas Kalvinas laikydavo mi�ias savo koply�ioje dalyvaujant nami�kiams. Altorių puo�ė baltos gėlės, arkose po did�iuliais atvaizdais nukry�iuoto Kristaus, kuriam i� rankų ir kojų gausiai sruveno mirguliuojantis kraujas, kabojo did�iuliai sietynai.

Kai Tonijus į�engė į koply�i�, ry�ki �viesa akimirksniui jį apakino. Niekieno nepastebėtas jis atsisėdo ant galinės kėdės. Pats nesuprato, kodėl negali atitraukti akių nuo tolimos figūros prie altoriaus. Kardinolas atsisuko, ir pasimatė jo rankose laikoma auksinė taurė.

Keletas jaunų romėnų atsiklaupė priimti komunijos. O u� jų�� dvasininkai, nusi�emin�, kuklesniais drabu�iais. Tonijus nepasekė jų pavyzd�iu. Jusdamas malonų silpnum�, jis atrėmė galv� į paauksuot� kolon� u� kėdės ir u�simerkė.

Kai vėl atsimerkė, kardinolas pakėl�s rank� teikė susirinkusiems baigiam�jį palaiminim�. Lygus jo veidas tarytum neturėjo am�iaus, buvo pakylėtai tyras, lyg jis nieko ne�inotų apie blogį ir nė sykio nebūtų nusidėj�s net mintimis. Kiekvienas jo judesys spinduliavo tvirtum� bei tikėjim�, ir Tonijų u�plūdo įsitikinimas tuo, jog kardinolo gyvenimas, skirtingai nei daugelio �monių, turi prasm�. Jis tiki Diev�, tiki savimi, tiki tuo, kas yra, ir tuo, k� daro.

Jau po vidurdienio, kelet� valandų pasimok�s su Gvidu bei Paolu, Tonijus į�engė į tu��i� rūmų fechtavimo sal�.

�iuo kambariu daugelį metų niekas nesinaudojo. Poliruotas grindis dengian�iame dulkių sluoksnyje įsispaud�iantys pėdsakai jam priminė Venecij�. I�sitrauk�s i� dėklo �pag�, vaikinas pradėjo atakuoti nematom� prie�inink�, patylom niūniuodamas, tarsi �is mū�is, lydimas didingos muzikos, i�ties sudarytų dalį puikaus vaidinimo scenoje.

Net pavarg�s jis ir toliau treniravosi, kol pajuto malonų dilgsėjim� blauzdose.

Bet i�tis� valand� trenirav�sis ūmai sustojo. Pasidingojo, tarytum ka�kas jį stebi.

Tonijus staigiai atsisuko, spausdamas rankoje rapyr�.

Aplinkui nieko nesimatė. Koridorius u� nugaros buvo tu��ias, nors i� mil�ini�kų namų gilumos aidėjo prislopinti garsai.

Ta�iau pojūtis, jog ka�kas buvo atėj�s, i�liko. Skubiai apsivilk�s surdut� ir įsiki��s �pag� dėklan, vaikinas leidosi bema� be tikslo klajoti po rūmus, link�iodamas bei lankstydamasis kiekvienam praeinan�iam pro �alį.

Jis prisiartino prie kardinolo kabineto, bet pamat�s u�darytas duris ėmė vaik�tinėti po mezonin�, ap�iūrinėdamas did�iulius flamandi�kus gobelenus ir didingus praėjusio �imtme�io �monių, ne�iojusių did�iulius perukus, portretus. Balti plaukai bangomis krito jiems ant pe�ių. Dailiai apved�iotų veidų oda �vytėjo kaip gyva.

Staiga apa�ioje pasigirdo triuk�mas. Atvyko kardinolas.

Tonijus stebėjo, kaip pa�ų bei svitos apsuptas jo eminencija kopia pla�iais balto marmuro laiptais. Kalvinas dėvėjo peruk� su ma�a kasele, idealiai tinkantį prie prakaulaus jo veido. Kardinolas maloniai kalbėjosi su palydovais ir tik kart� stabtelėjo atgauti kvapo, pasiremdamas ranka į marmurinius turėklus bei pasi�aipydamas i� sav�s.

Net �io priverstinio sustojimo metu jis neprarado didingumo. Ta�iau, nepaisant tamsiai raudonos muaro sutanos pra�matnumo, sidabrinių papuo�alų, i�kilmingos palydos, kardinolo veidas �vietė tuo pa�iu nepaprastu guvumu.

Tonijus, pats ne�inodamas kodėl, palinko į priekį. Galbūt tik norėdamas i� ar�iau pasi�iūrėti į laiptais lipantį �mogų.

Antr�kart stabtelėj�s, kardinolas pastebėjo Tonijų ir pa�velgė į jį ilgu �vilgsniu. Tonijus nusilenk�s atsitraukė atgal.

Jis ne�inojo, kodėl pasistengė, kad Kalvinas jį pastebėtų, ir dabar, vienas stovėdamas tamsiame koridoriuje, kurio kitame gale pro auk�t� lang� krito saulės �viesa, nukaito i� gėdos.

Vis dėlto negalėjo neprisiminti ne�ymios kardinolo �ypsenėlės ir to, kaip ilgai �is �iūrėjo į jį prie� �velniai linktelėdamas.

Vaikino �irdis ėmė dunksėti kaip ma�as kūjis.

��Eik į miest�!�� su�nib�dėjo pats sau. 3

Kelet� savai�ių Gvidas nekalbėjo apie Tonijaus pasirodym� scenoje apsivilkus moteri�ka suknele.

Ta�iau tvarkydamas su darbu susijusius reikalus ir lankydamasis įvairiose vietose vis labiau įsitikino, jog toks pasirodymas būtinas.

U�suk�s į Argentina teatr� jis pasikalbėjo su Rud�erium apie kitus dainininkus, kuriuos derėjo pasamdyti spektakliui, patikrino technin� scenos būkl�, liko ja patenkintas ir pagaliau susitarė dėl savojo procento nuo operos partitūrų pardavimų.

O Tonijus pirko Paolui drabu�ius, kuriuos ma�asis florencijietis teori�kai galėjo kada nors apsivilkti, pradedant auksu siuvinėtomis liemenėmis ir baigiant vasariniais bei �ieminiais apsiaustais (nepaisant to, kad buvo vasara), tuzinais nosinių, mar�kinių, puo�tų Tonijaus taip mėgstamais venecijieti�kais nėriniais, bei tymo �lepetėmis.

Tonijus akivaizd�iai provokavo Gvid�, bet �is neturėjo kada piktintis. Be to, Tonijus pasirodė bes�s puikus mokytojas ir padėjo Paolui ne tik mokytis vokalizių, bet ir studijuoti lotynų kalb�.

Tankūs ka�toniniai berniuko plaukai dabar buvo dailiai su�ukuoti, rengėsi jis taip, kad kiekvienu momentu būtų pasireng�s i�eiti miestan, o vakarais, fakelų �viesoje, juodu lankė muziejus. Laokoontas kėlė Paolui siaub� dėl tų pa�ių prie�as�ių, kaip ir kitiems: berniukas krimtosi dėl to, kad tasai �mogus ir du jo sūnūs, apsupti gyva�ių, turėjo �ūti vienu metu.

O dar Tonijus mokė Paol� aristokrati�kų manierų.

Kiekvien� ryt�, atitrauk� tamsiai raudonas u�uolaidas, jie trise pusry�iaudavo prie vieno auk�to lango, ir Gvidui teko pripa�inti, jog jam malonu klausytis tos porelės �iau�kėjimo, juolab kad niekas jo neragino įsitraukti į pa�nekesį. Jam apskritai patikdavo, kai �monės aplinkui �neku�iuojasi, jei tik jie neversdavo �nekėti jo paties.

Gvidui pakakdavo pokalbių vakarais. Reguliariai jam ra�an�ios grafienės dėka vakarus jis leido priėmimuose ir visur domėjosi vietiniu skoniu. Dėdamasis nei�manėliu klausėsi, kai �monės kuo smulkiausiai pasakodavo jam apie pastar�sias operas.

Skindamasis keli� per did�iules pokylių sales, kopdamas kardinolų rūmų bei i� u�sienio atvykusių muzikos mėgėjų namų laiptais, jis tyrinėjo gausi� �ionyk�t� auk�tuomen�, be galo pasitikin�i� savimi ir kur kas kriti�kiau nusiteikusi� kitų at�vilgiu negu matytoji kituose miestuose.

O ko gi kito, tiesa sakant, buvo galima tikėtis? Juk �ia Roma, visos Europos magnetas. Anks�iau ar vėliau visi patekdavo �ionai ir būdavo i�auk�tindami arba pa�eminami, priimti arba nesuprasti, atstumti bei i�varyti. �ia gyveno i�tisos emigrantų bendruomenės. Ir nors Roma nepaleisdavo į pasaulį tokios gausybės kompozitorių kaip Neapolis pastaruoju metu, o Venecija praeityje, būtent �ia būdavo kuriamos arba griaunamos reputacijos. Puikūs dainininkai, nusiskyn� laurus �iaurėje arba pietuose, galėjo būti nu�vilpti Romoje, o garsius kompozitorius �ia kartais varyte i�varydavo i� teatro.

�ionyk��iams gyventojams pietūs atrodė nuostabūs, bet to nepakako, jie vis tiek grį�davo į Rom�. O i� venecijie�ių jie juokėsi tvirtindami, es� i� ten kilusi vien tik barkarolė�� gondoljerų muzika; jie nejautė nė menkiausios u�uojautos tiems, kurių likimus sugriovė praeityje.

Kartais �is piktavali�kas snobizmas labai erzino Gvid�, ypa� �inant, jog pastaruoju metu kaip tik Neapolis tiekė talentus visam pasauliui, o i� Venecijos kil�s Vivaldis buvo vienas geriausių Europos kompozitorių. Ta�iau Gvidas nemai�tavo. Jis �ionai atva�iavo mokytis.

Ir jį pavergė �itas miestas.

Dien� jis �laistydavosi po kavines, traukdamas į save gyvenim�, kunkuliuojantį klestin�ioje Via Veneto ir siauroje Via Kondotti, susidomėj�s pastebėdavo minioje jaunus kastratus arba narsiai apsitaisiusius pra�matniomis moteri�komis sukniomis, arba besislepian�ius po apgaulingai asketi�kais juodais ba�ny�ios tarnų drabu�iais. Gaivi jų veidų spalva ir nuostabūs plaukai traukte traukė akį.

U�sukdamas į vasaros teatrus, į komi�kas operas arba dramati�kus spektaklius, Gvidas tyrinėjo tų berniukų elgesį scenoje ir vis labiau įsitikindavo, jog Romoje, labiau nei bet kuriame kitame jo aplankytame mieste, egzistavo eunuchų mada bei jų paklausa.

�ia ba�ny�ia iki �iol neat�aukė draudimo moterims rodytis scenoje�� draudimo, anks�iau var�iusio visus Europos teatrus. Todėl �ionyk�tė publika niekada nematė moterų rampos �viesoje, niekada neregėjo, kaip nuostabiai pra�ysta moters kūnas aidint tamsioje salėje susigrūdusių tūkstan�ių �monių susi�avėjimo �ūksniams bei aplodismentams.

Net balete moterų partijas atlikdavo �okėjai vyrai.

Ir Gvidas puikiai suprato, jog i�braukus moterį i� tam tikros gyvenimo srities, beje, imituojan�ios i�tis� pasaulį, nei�vengiamai reikia sukurti pakaital�.

Buvo lemta atsirasti ka�kam, kas sugebėtų u�imti moters viet�, kas įstengtų tapti moterimi. Ir kastratai buvo ne �iaip dainininkai, aktoriai, ka�in kokia anomalija: jie atstojo pa�ias moteris.

Ir jie t� �inojo. Kaip jie kraipė klubus, kaip jie �aipėsi bei provokavo i�badėjusius �iūrovus!

Gvidas abejojo, ar derėtų visa tai rodyti Tonijui, rizikuojant suteikti jam nepakeliamų kan�ių. Bet kartu �ie pavyzd�iai padėtų jam suvokti, kaip daugel kartų sustiprėtų jo poveikis publikai, jei sutiktų suvaidinti moterį.

��ia i�ties slypi kandi ironija�,�� galvojo Gvidas, klausydamasis įstabių sopranų. �ia buvo tas pats menas, kuris sudarė vis� maestro gyvenim�, ta�iau jis virto dievi�ka ne�vankybe, kur kas jausmingesne u� patį gyvenim�, kurį jis įkūnijo.

�Mano prie�ai vėl turės apie k� pakalbėti�,�� tuomet pasakė netikėtai u�kluptas kardinolas. Ir jis buvo teisus.

Gvidas atsiduso. Kai k� pasi�ymėjo ki�enėje ne�iojamoje u�ra�ų knygelėje. Jis apra�ydavo tų, kuriuos stebėjo, temperament�, įpro�ius, ne�abotus pomėgius.

Mokytojas neabejojo, jog pirm�j� naujųjų metų dien� Argentina teatro scenoje Tonijus privalo pasirodyti virt�s moterimi. Tiesa, jo balsas ir taip atkreips dievų dėmesį, bet Romoje jis turi įkūnyti patį jausmingum�, kūni�k� jėg�. Jis ir tik jis. Pats Gvidas nei�tvers, jei kuris nors kitas jaunas dainininkas pasinaudos Tonijaus atsisakymu. Jis privalo t� padaryti. Privalo nugalėti.

Ir �ia tebuvo vienas Gvido laukian�io mū�io aspektas, o jis ketino triumfuoti visais at�vilgiais. Maestro turėjo pagaliau pa�inti �į miest� ir susitaikyti su jo negailestingumu�� juk prie�ingu atveju baimė jam sutrukdytų atlikti, k� privalo. Taigi kasdien leisdamasis kelionėn po miest� maestro stengdavosi jį perprasti.

Ir pama�u jį įsimylėjo.

Jis ap�iūrėjo �vento Jono bazilik� Laterane, �vento Petro sukaustytojo25 katedr�, Vatikano lobyn�, �ole ap�ėlusį mil�ini�k� antikos Koliziejų, i�sibars�iusius senojo forumo griuvėsius. O pro �alį dundėdamos lėkė kardinolų karietos, viena po kitos ėjo gobtuvais prisidengusių vienuolių procesijos, sutanuoti kunigai, dvasininkai i� viso pasaulio, atvyk� �ionai i�girsti �ventojo Tėvo balso, aidin�io ne tik did�iausioje �emės ba�ny�ioje, bet ir toli u� jos ribų�� u� jūrų marių, iki pat krik��ioni�kojo pasaulio pakra��ių.

Stovėdamas �vento Petro aik�tėje, Gvidas jau nebe pirm� kart� pajuto neįveikiam� Am�inojo miesto didyb�. Net Romos ore jautėsi ka�kas ypatingo. Ta�iau kas?

Jis girdėjo ka�kokį gausm�, kunkuliavim�, ir atrodė, tarsi pats giganti�kas miestas sudaro vulkano �erdį. I� �io kraterio ver�ėsi ugnis bei dūmai, ir visus, kas �ia gyveno bei kovojo, siejo paslaptinga bendra jėga.

Tad argi nėra teisinga, jog būtent Romoje visa kas privalėjo i�laikyti paskutinį patikrinim�? Tegul publika �vilpia ir �aukia, ir varo i� teatrų bei paties miesto visus, kam nėra vietos �iame panteone. Galų gale �ia ne įgeidis, �ia jos teisė.

Maestro patraukė namo.

Ir dirbo tol, kol įskaudo akis bei liovėsi girdėti u�ra�omas natas. Jau turėjo para��s daugum� arijų visiems balsams.

Bet vis dar neturėjo siu�eto.

Pagaliau kardinolas liepė pakviesti Tonijų ir papra�ė jo padainuoti.

Neoficialioje vakarienėje dalyvavo tik trisde�imt penki asmenys; prie stalo vyko gyvi pa�nekesiai. Kai tolimame salės kampe prie klavesino pasirodė Tonijus, anaiptol ne visi jį pastebėjo.

Gvidas davė jam paprastut� arij� lengvai įsimenama melodija, kuri galėjo atskleisti daugiausia ketvirtadalį jo talento bei galimybių. Kai vaikinas u�dainavo, Gvidas pakėlė akis nuo klavi�ų ir ėmė stebėti susirinkusiųjų reakcij�.

Tonijaus balsas buvo auk�tas, tyras, sklidinas liūdesio. Jam pradėjus dainuoti, visi pa�nekesiai nutrūko, sve�ių galvos pasisuko jo pusėn.

Kardinolas irgi �iūrėjo į daininink�. �iek tiek įkypos jo akys keistais lygiais vokais ne�ymiai �yb�iojo.

Vakarienės metu per pertaukėles tarp pokalbių, reikalavusių jo dėmesio, Kalvinas sudorodavo visk�, kas patekdavo jo lėk�tėn. Jo valgymo maniera pasi�ymėjo neslepiamu jausmingumu. Jis pjaustė mės� stambiais gabalais, gėrė vyn� dideliais gurk�niais.

Ta�iau kardinolas buvo liesas, taigi atrodė, jog viskas, k� suvalgo, tuojau pat sudega viduje. Yda virsdavo būtinybe, net kai jis pakeldavo prie lūpų �vilgan�ias vynuoges.

Bet dabar, kai Tonijus u�dainavo, kardinolas nebekreipė dėmesio į valgį. Jis įsmeigė į medinį stalvir�į ilg� peilį perlais papuo�tu kotu ir apglėb�s pastar�jį rankomis pasirėmė smakru.

Kalvinas nenuleido akių nuo Tonijaus ir atrodė giliai susim�st�s.

Vakarais Gvidas da�nai sėdėdavo prie savo ra�omojo stalo jusdamas tokį nuovargį, jog net negalėdavo u�ra�inėti natų. Kartais tiesiog ne�moni�kai nusikamuodavo ir nepajėgdavo nukėblinti iki lovos bei nusirengti.

Ak, jeigu jis galėtų tiesiog gulėti �alia Tonijaus, jeigu tai būtų savaime suprantamas dalykas! Ta�iau ilgų, iki pat ryto besit�sian�ių, apsikabinimų metas praėjo, geriausiu atveju buvo kuriam laikui atidėtas. Ir vėl sugrį�o ankstesnioji Gvido baimė, nuo kurios �ie svetimi kambariai nesaugojo.

Vis dėlto mylimojo paie�kos nepaneigiamai teikė savoti�ko malonumo, saldaus ir paslaptingo, kai tyliai �engdamas �altomis grindimis pereidavo per kambarį, atidarydavo duris bei prisiartindavo prie jo lovos.

�tai ir dabar atidėj�s plunksn� pa�velgė į puslapius, gulin�ius prie� akis. Viskas pavyko taip skand�iai, ta�iau be menkiausio įkvėpimo! Jau visai netrukus reikės suteikti savo kūriniui i�baigt� pavidal�. Vis� vakar� jis skaitė įvairiausius Metastazio (dėl kurio visi dabar buvo tarsi pami�� ir kuris, laimė, buvo romietis) libretus, bet niekaip nerado tinkamo siu�eto. O viskas todėl, jog dar nepasiekė paskutiniosios pergalės. Ir �i� naktį neturėjo nė menkiausio �anso j� pasiekti.

Bet dabar negalėjo galvoti. Jį degino aistra Tonijui.

Geismas pama�u, bet nei�vengiamai stiprėjo.

Gvidas krenk�telėjo, pabaksnojo krumpliais sau į lūpas ir mintyse vien� po kitos atkūrė sald�iai kankinan�ias scenas.

Paskui tyliai perėjo per patalp�. Tonijus kietai miegojo. Plaukai u�krito jam ant akių. Tobulas veidas atrodė negyvas tarsi Mikeland�elo statulos. Ta�iau jau pirmojo bu�inio metu Gvidas lūpomis pajuto jo �ilum�.

Jis paki�o rank� po antklode ir prisitraukė Tonijų. Jaunuolio akys atsimerkė, jis sudejavo ir, pro miegus i�sigand�s, pamėgino i�trūkti. Jo kūnas buvo įkait�s lyg kar��iuojan�io vaiko. Paskui jis pravėrė burn� įsileisdamas Gvid�.

Juodu gulėjo tamsoje vienas �alia kito. Gvidas stengėsi neu�migti, nes negalėjo leistis aptinkamas Tonijaus lovoje.

��Tu vis dar priklausai man, visa savo esybe?�� su�nib�dėjo tikėdamasis vietoj atsakymo i�girsti vien tik tyl�.

��A� visuomet tavo,�� atsiliepė apsnūd�s Tonijus.

Rodos, nuskambėjo ne jo, o viduje miegan�ios būtybės balsas.

��Ir tau daugiau niekas nereikalingas?

��Niekas.

Tonijus pasimuistė, prisispaudė prie Gvido ir, apsivij�s jį rankomis, jaukiai įsitaisė ant krūtinės. Kai juodu �itaip susipynė, o glotnus kar�tas Tonijaus pilvas atsidūrė Gvido lytinio organo lygmenyje, �is panardino smakr� į tankius juodus jaunuolio plaukus, visuomet jį stulbinan�ius savo mink�tumu.

��O ar tu niekada neįsivaizdavai, kad tai gali nutikti?�� lėtai paklausė jis.�� Su vyru? Arba su moterimi?

Gvidas atsimerkė, ir jį tarytum nusine�ė �velnumo srautas, kai i�girdo atsakym�, tokį patį tylų, kaip ir anks�iau:

��Niekada. 4

Gvidas parėjo labai vėlai.

Rūmuose vie�patavo visi�ka tyla. Matyt, kardinolas anksti nuėjo į savo apartamentus. Tik keliuose �emutiniuose kambariuose degė �viesos. Koridoriai skendėjo tamsoje, kurioje paslaptingai �vytėjo baltos skulptūros�� aptrupėj� dievai bei deivės.

Lipdamas laiptais Gvidas jautėsi i�sek�s.

Vis� antr�j� dienos pus� jis praleido su grafiene jos viloje Romos pakra�tyje. Senjora Lamberti atvyko i�spr�sti tam tikrų klausimų, susijusių su atvykimu į tuos namus metų pabaigoje, ir ketino dabar pabūti Romoje tik kelet� dienų, o sugrį�usi Kalėdų i�vakarėse�� praleisti �ia vis� operos sezon�.

Ji taip elgėsi dėl Gvido su Tonijum, kadangi jai pa�iai labiau patiko pietūs, taigi Gvidas jautėsi dėkingas u� tokį sprendim�.

Ta�iau pamat�s, jog juodu veikiausiai neturės �iandien galimybės likti dviese, pasijuto į�eistas ir tapo bema� at�arus.

Grafienė �iek tiek nustebo, bet supratusi jį liepė sekti i� paskos į rūmus, kuriuose apsistojo kaip vie�nia. O kai atsidūrė lovoje, juodu abu apstulbino liepsnojantis Gvido geismas.

Jie niekada apie tai nesikalbėjo, ta�iau sueities metu vadovaujantį vaidmenį visuomet vaidindavo grafienė. Ji patirdavo pasitenkinim� pati įkaitindama ir įaudrindama Gvid� savo bebaimėmis �velniomis lūpomis bei rankomis. I� tiesų su maestro ji elgėsi taip, lyg �is priklausytų jai. Jinai glamonėjo jį tarsi vaik�, kaip savo nuosavyb�, tarytum jis būtų be galo patrauklus jai, lyg būtų �mogus, kurio ji nė truputėlio nebijojo.

Gvidui patiko jos globa. Beveik visi aplinkui jo prisibijojo, o greta grafienės jis galėjo nesirūpinti dėl to, k� ji galvoja.

Giliausiame s�monės lygmenyje jis �inojo, jog ji jam turėjo grynai simbolin� reik�m�. Ji buvo moteris, o Tonijus buvo Tonijus, jo aistros objektas.

Gvidas suprato, kad taip visuomet būna tarp vyrų ir moterų bei tarp vyrų ir vyrų, tad jeigu susivokdavo svarst�s apie santykių skirtumus, stengdavosi tuojau pat i�mesti tokias mintis i� galvos.

Bet t� dien� jis elgėsi bema� kaip gyvulys. Naujas nepa�įstamas miegamasis, keistas mokinio elgesys, trumpas i�siskyrimas�� viskas drauge suteikė judviejų su grafiene meilės �aidimui ypatingo rafinuotumo.

Paskui juodu ne i�kart pakilo i� lovos: gėrė kav� su likeriu ir �neku�iavosi.

Staiga Gvidui dingtelėjo į galv� mintis: įdomu, kodėl juodu su Tonijumi taip kariauja? �įryt jų gin�as, kil�s dėl moteri�ko vaidmens, pasiekė bjaurųjį savo apogėjų, kai Gvidas pateikė sutartį, kuri� Tonijus pasira�ė su Rud�eriumi, kur juodu ant balto buvo para�yta, jog jis pasamdytas kaip primadona. Tonijus įnir��s nublo�kė sutartį į �alį. Matėsi, jog vaikinas �ia į�velgia i�davyst�.

Ta�iau Gvidas pastebėjo pirmuosius Tonijaus pasidavimo po�ymius, pasirei�kusius tuo, jog po kurio laiko mokinys piktai parei�kė niekada nepasivadinsi�s sceniniu pseudonimu. Jis tapsi�s �inomas publikai tik Tonijaus Treskio vardu. Jeigu būtinai reikia vieno vardo, tegul būsi�s vadinamas tiesiog Tonijumi.

Gvidas supyko. Kam reikia taip nukrypti nuo visuotinai pripa�intos normos? Tonijus bus apkaltintas puikybe. Argi jis nesupranta, kad dauguma �monių niekada nepatikės, kad jis�� Venecijos patricijus? Jie tokį elgesį laikys tiesiog pretenzingumu.

Tonijus ai�kiai jautėsi į�eistas.

Jis ilgai tylėjo, o paskui ry�tingai parei�kė:

��Man vis vien, k� manys �monės. Jų nuomonė neturi nieko bendra su tuo, kur a� gimiau ir kuo galėjau tapti. Mano vardas�� Tonijus Treskis. �tai ir viskas.

��Gerai, bet tu atliksi vaidmenį, kurį tau para�ysiu,�� neatly�o Gvidas.�� Tau mokama tiek pat, o gal net daugiau nei patyrusiems dainininkams. Tu pakviestas �ionai suvaidinti moteri�ko vaidmens. Tavo vardas, nesvarbu, ar Tonijus Treskis, ar koks nors kitas, bus u�ra�ytas afi�ose didelėmis raidėmis, nors kol kas tu �ionyk�tei publikai esi niekas. Į teatr� juos sutrauks tik tavo jaunystė, i�orė ir kiti pana�ūs dalykai. Publika laukia tav�s pasirodan�io su moteri�ka suknele.

I�tar�s �iuos �od�ius, jis negalėjo �iūrėti Tonijui į veid�.

��A� tuo netikiu,�� ramiai atsakė Tonijus.�� Trejus metus tu man tvirtinai, kad Romos publika�� pati grie��iausia visame pasaulyje. O dabar kalbi, es� ji tetrok�ta i�vysti sijonuot� berniuk�. Ar kada nors matei senas graviūras, vaizduojan�ias kankinimo įnagius? Gele�ines kaukes ir apyrankes, tikrus kankinimo kostiumus? �tai kuo man taps moteri�ka suknelė! O tu sakai: �Apsivilk j�!� Kai a� sakau: �Neapsivilksiu.�

Gvidas negalėjo to suprasti. Jaunystėje, iki a�tuoniolikos metų, jam teko de�imtis kartų vaidinti moteri�kus vaidmenis. Ta�iau Tonijaus m�stysenos keistumas varė jį į neviltį. Mokytojas tegalėjo tik primygtinai pakartoti:

��Tau teks nusileisti.

Na, kaip gali �mogus, mylintis vokalinį men� taip, kaip myli Tonijus, dievinantis teatr� taip, kaip dievina Tonijus, nepadaryti visko, ko i� jo reikalauja �is menas?

Ta�iau Gvidas ni�nieko apie tai nepasakojo grafienei.

Negalėjo jis jai prisipa�inti ir paties blogiausio dalyko: �altumo Tonijaus at�vilgiu ir prie�prie�os dėl vaikino u�sispyrimo.

Taigi jis tiesiog klausėsi, kai grafienė liejo savų nemalonumų sraut�.

Jai nepavyk� įtikinti pusbrolio i� Sicilijos na�lės, jaunosios anglės, kuri greta dailaus veidelio dar ir nuostabiai pie�ia, apsvarstyti antros santuokos perspektyvos.

Mergina negrį�ianti namo, į Anglij�. Ji neie�kosianti naujo vyro. Mat ji norinti būti dailininke.

��Man ji visuomet patiko,�� sumurmėjo Gvidas, nors naujiena jį ne itin sudomino. Maestro m�stė apie Tonijų.�� Ji tikra profesionalė. Pie�ia kaip vyras.

Ta�iau grafienė �ito nesuprato. Moteris, trok�tanti turėti savo studij�, moteris, kuri kopia ant pastolių ba�ny�ioje arba rūmuose, laikydama rankoje teptuk�!

��Bet juk tu nuo jos nenusigr�i?�� �velniai paklausė Gvidas.�� Juk ji dar visai jauna.

��Vie�patie, ne!�� �ūktelėjo grafienė.�� Galų gale ji ne mano duktė. Be to, mano pusbrolis j� vedė būdamas septyniasde�imties. A� jau�iuosi �iek tiek kalta. Beje,�� pastebėjo senjora atsidususi,�� mergina pakankamai turtinga, taigi gali daryti, k� nori.

��Atsive�k j� Romon, į oper�,�� patarė Gvidas snūduriuodamas.�� Gal ji �ia susiras tinkam� vyr�.

��Ma�ai tikėtina,�� atsakė grafienė.�� Bet ji atvyks. Ji nieku gyvu nepraleistų pirmojo Tonijaus pasirodymo Romos scenoje.

Pama�ėle �ingsniuodamas koridoriumi savo kambarių pusėn, Gvidas po durimis pastebėjo �vies�. Prisimindamas judviejų su Tonijumi nesutarimus jis nud�iugo, bet kartu ir sunerimo. Nuspaud�s durų ranken� maestro įėjo į kambarį.

Tonijus nemiegojo, o apsireng�s sėdėjo kampe laikydamas rankoje raudono vyno taur�. Gvidui įėjus, vaikinas neatsistojo, tik pakėlė akis bei prisimerkė nuo �viesos.

��Nereikėjo man�s laukti,�� bema� �iurk��iai tarstelėjo Gvidas.�� A� pavargau ir eisiu miegoti.

Tonijus neatsakė. Jis lėtai atsistoj�s priėjo prie apsiaust� atsisegiojan�io mokytojo. Gvidas neskambino liokajui. Jis apskritai nemėgo būti aptarnaujamas ir mieliau nusirenginėdavo pats.

��Gvidai,�� atsargiai su�nib�dėjo Tonijus,�� ar mes galime i�vykti i� �ių namų?

��K� rei�kia �i�vykti i� �ių namų�?

Gvidas nusivilko �vark� bei pasikabino ant kablio.

��Gali įpilti man truputį vyno,�� pasakė jis.�� A� labai pavargau.

��Tai rei�kia: i�vykti i� �ių namų,�� pakartojo Tonijus.�� Tai rei�kia gyventi kur nors kitoje vietoje. Pinigų turiu pakankamai.

��K� �ia paistai?�� dygiai pasiteiravo Gvidas, bet jau patyrė nestiprų daugyb� dienų jį kankinusio siaubo priepuolį.�� Kas tau?�� paklausė prisimerk�s.

Tonijus papurtė galv�. Jo lūpos nuo vyno blizgėjo. Veidas persikreipė tarsi nuo skausmo.

��Kas nutiko? Atsakyk,�� primygtinai ir nekantriai pareikalavo Gvidas.�� Kodėl staiga panorai i�vykti i� �ių namų?

��Pra�au, nepyk ant man�s,�� lėtai i�tarė Tonijus, pabrė�damas kiekvien� �odį.

��Jei nepaai�kinsi man, kas yra, a� tau trenksiu. Nedariau �ito daugelį metų. Bet dabar nesusiturėsiu,�� parei�kė Gvidas,�� jeigu nepasakysi.

Jis į�velgė Tonijaus veide neviltį ir pasibjaurėjim�, bet neįstengė sav�s nugalėti.

��Gerai, papasakosiu tau visk�,�� atsiduso Tonijus.�� �į vakar� kardinolas liepė mane pakviesti. Pasakė negalįs u�migti, taigi nusiraminimui jam reiki� muzikos. Jo miegamajame stovėjo ma�as klavesinas. Kalvinas papra�ė man�s pagroti bei padainuoti.

Kalbėdamas jis �iūrėjo į Gvid�. Maestro bema� nieko negirdėjo. Jis įsivaizdavo �i� scen�, ir jam vėl pasidarė nepakeliamai kar�ta.

��Ir kas toliau?�� piktai paklausė.

��Jam reikėjo ne muzikos,�� t�sė Tonijus; matėsi, kaip vaikinui sunku kalbėti. Paskui pridūrė:�� Nors a� abejoju, ar jis pats t� suprato.

��Tuomet kaip tu supratai?�� u�riaumojo Gvidas.�� Ir nesakyk man, kad tu jį atstūmei!

Tonijus taip nustėro, jog stingte sustingo.

Gvidas įnir��s kilstelėjo rank�. Apėjo nediduk� ratuk� kambaryje, paskui pakėlė abi rankas.

Tonijus �velgė į jį smerkiamu �vilgsniu ir tylėjo.

��Vadinasi, tu i�ėjai? Pabėgai? Kaip viskas vyko?�� �aukė Gvidas.�� Ar jis supyko? Kas i� tiesų atsitiko?

Buvo akivaizdu, kad Tonijus neįstengia atsakyti. Jis �iūrėjo į Gvid� taip, lyg �is būtų jam smog�s.

��Tonijau, paklausyk man�s,�� pagaliau Gvidas prakalbo ramesniu tonu. Jis �inojo neturįs parodyti jį apėmusios baimės.�� Sugrį�k pas kardinol� ir, dėl Dievo meilės, supratingai reaguok į jo norus. Mes jo namuose, Tonijau, jis mūsų globėjas �iuose namuose. Jis yra grafienės pusbrolis, be to, kardinolas...

��Kas? Kardinolas?�� pakartojo Tonijus.�� Supratingai reaguoti į jo norus? Tuomet kas a�, Gvidai? Kas tuomet a�?

��Tu berniukas, �tai kas tu. Tu kastratas,�� �iurk��iai rė�ė Gvidas.�� Ir tai nieko nerei�kia. Tau nieko nenutiks, jei t� padarysi! Bet jeigu nepadarysi, labai daug kas pasikeis! Nejaugi nematei, jog viskas klostėsi �ia linkme? Ar esi aklas? Ak, Tonijau, tu nori mane pra�udyti. A� bejėgis prie� tavo u�sispyrim� bei i�didum�!�� jis patylėjo ir u�baigė ramesniu tonu:�� Tu privalai dabar pat grį�ti pas kardinol�.

��Pra�udyti tave!�� �ūktelėjo Tonijus.�� Tu liepi man eiti pas jį bei daryti visk�, ko jis panorės, lyg bū�iau gatvės kek�ė!

��Bet tu ne kek�ė. Jeigu tu būtum kek�ė, tav�s nebūtų �iuose namuose, niekas tav�s nemaitintų ir tau nesuteiktų pastogės pats kardinolas. Tu kastratas. Dėl Dievo meilės, duok jam, ko jis nori. A� nedvejodamas taip pasielg�iau, jeigu jis to panorėtų i� man�s.

��Tu mane g�sdini,�� suku�dėjo Tonijus.�� Tu man atgrasus. Kitaip negaliu to pavadinti. Tu i�trauktas i� Kalabrijos, aptaisytas aksomu ir paverstas nem�stan�iu, be�ird�iu padaru, tik i� i�orės pana�iu į kilming� pon�. Siekdamas tikslo tu pasiry��s padaryti bet k�. Tu nepa�įsti garbės, neturi įsitikinimų nė padorumo. Nori atimti i� man�s vard�, įprast� i�vaizd�, mat �ito būtinai reiki� vardan muzikos; o dabar siunti mane į kardinolo lov�, ir vėl skatinamas tos pa�ios būtinybės...

��Taip, taip, taip!�� su�uko Gvidas.�� Įsakau tau visa tai padaryti. Laikyk mane velniu, jei nori, bet a� tau pasakysiu, jog visi tavo sudėtingi i�ved�iojimai gra�ūs, bet bereik�miai. Tav�s nesaisto vyrų taisyklės. Tu kastratas. Tu gali taip elgtis.

��O tu pats?�� paklausė Tonijus tuo pa�iu ku�desiu.�� Kaip jausiesi tu, jei a� su juo atsigulsiu?�� jis tarsi nedrįso pakelti balso.�� Tu nieko nepajusi?

Gvidas atsuko jam nugar�.

��Siunti mane i� savo lovos į jo,�� t�sė Tonijus,�� tarsi a� bū�iau dovanėlė jo eminencijai, pagarbos ir dėkingumo �enklas.

Gvidas tik pakraipė galv�.

��Tu nesupranti, kas yra garbė, ar ne, Gvidai?�� tyliai paklausė Tonijus.

��Gal jie tau j� i�pjovė ten, Kalabrijoje? Ta�iau man jie jos nei�pjovė!

��Garbė, garbė...�� Gvidas nuvarg�s atsisuko bei pa�velgė vaikinui į veid�.�� Jeigu nėra �irdies, nėra i�minties, kas tuomet yra garbė? K� ji rei�kia? Argi negarbinga suteikti tam �mogui, ko jis pra�o, kai tu pats nė kiek nebūsi pa�emintas? Tu�� am�ina puota, kurioje jis nori sudalyvauti ��vien� ar du kartus, kol gyveni po jo stogu. Argi �is įvykis tave pakeis? Jei būtum nekalta mergelė, galėtum jo maldauti to nedaryti. Bet tokiu atveju jis tav�s ir nesiektų. Juk jis �ventas �mogus. O jeigu būtum vyras, tau būtų gėdinga prisipa�inti, jog i�pildyti jo pra�ym� tau nieko nerei�kia. Tuomet galėtum atvirai i�reik�ti pasibjaurėjim�, net jei i� tiesų jo nejaustum. Bet tu ne mergelė ir ne vyras, Tonijau, tu laisvas, laisvas! Yra daugybė vyrų bei moterų, kurie kiekvien� naktį svajoja apie toki� laisv�. O tu laisv� jau turi ir pats to atsisakai. O jis... Jis�� kardinolas, i� meilės Dievui. Tad k� tokio neįkainojamo tau suteikė Vie�pats, k� ketini saugoti ka�kam, kas bus vertesnis u� patį kardinol�?!

��Nutilk!�� pareikalavo Tonijus.

��A� pirm� kart� tave paėmiau,�� neklausydamas t�sė Gvidas,�� ant klasės grindų Neapolyje. Tu buvai vienas ir visi�kai bejėgis. Be tėvo, be motinos, be giminai�ių ir draugų. Kur �ia garbė?

��Ten buvo meilė,�� paprie�taravo Tonijus.�� Ir aistra!

��Tad pamilk jį! Jis didis �mogus. �monės i�tisas valandas stovi prie vartų vien norėdami pamatyti jį va�iuojantį pro �alį. Nagi eik ir bent trump� akimirk� padovanok jam savo meil�. O aistra... Aistra... atsiras.

Gvidas staigiai atsuko vaikinui nugar�.

Tyla tapo nepakeliama. Gvid� draskyte draskė įnir�is, jam atrodė, jog visa neviltis, kuri taikėsi u�klupti nuo pat �ios ilgos kelionės prad�ios, dabar jį visi�kai u�valdė, ir i�sigelbėjimo nebeliko.

Ta�iau sumi�imo bei nerimo apsuptyje jį aplankė nu�vitimas.

Ir kai i�girdo atsiveriant bei u�siveriant duris, rodos, gavo smūgį į tarpument�.

Maestro ry�tingai priėjo prie ra�omojo stalo.

Atsisėdo prie�ais atverst� partitūr� ir skubiai pamirk�s plunksn� pradėjo ra�yti.

U�baig�s ilgai �iūrėjo į �enklus ant pergamento. Paskui įsistebeilijo į plunksn� rankoje. Galų gale atsargiu judesiu padėjo plunksn�, tarsi nenorėtų sutrikdyti nieko aplinkui, net ore besisukan�ių dulkių.

Jis nu�velgė kambaryje esan�ius daiktus. Ir stipriai apglėb�s save de�ine ranka, lyg norėdamas sukaupti jėgas bei atremti �iurpų puolim�, padėj�s galv� ant kėdės atlo�o u�merkė akis. 5

Tonijus stovėjo prie kardinolo apartamentų durų.

�irdies gilumoje jautė skausming� įsitikinim�, jog pats prisi�aukė �iuos įvykius. Jis tiksliai ne�inojo kodėl, bet jautė, jog dėl visko pats yra kaltas.

Net kai senasis Ninas pirm� kart� atėjo jo pakviesti ir tarė: �Jo ekscelencija negali u�migti�, Tonijus patyrė miglot� susijaudinim� dėl to, kad yra kvie�iamas did�io �mogaus.

Senasis tarnas elgėsi ma�umėl� keistai, skubėdamas nuvilkti Tonijui įprast� surdut� ir pasiūlyti pra�matniai i�siuvinėt� drabu�į. Senuko judesiai, manieros dvelkė paslaptingumu: tarytum jis ka�kodėl turėjo vaik��ioti ant pir�tų galų, skubėti, pasirūpinti, kad niekas jų nepamatytų.

Jis i�sitraukė i� ki�enės senas, nelygias, grublėtas �ukas ir su�ukavo Tonijų.

I� prad�ių Tonijus nesuprato atsidūr�s miegamajame. Matė tik gobelenus ant sienų, vaizduojan�ius antikinius persona�us med�ioklės metu, ma�u�ius gyvūnėlius tarp lapų bei gėlių. Mirguliuojan�ioje �vakių �viesoje matėsi susikaup� raitelių, vyrų bei moterų, veidai, �iek tiek įkypomis akimis �velgiantys į am�inyb�.

Paskui jis pastebėjo klavesin��� ma�� ne�iojam� instrument� su vienintele juodų klavi�ų eile. Ir tik tuomet�� kardinol�, kuris nejudėdamas stovėjo prie sienos. Jo vilkimo chalato spalva susiliejo su tamsa, kuri� i�sklaidė tik keletas �vakių pra�matniose �vakidėse.

Kardinolas prabilo, ta�iau Tonijus girdėjo jo bals� tarytum sklindantį ka�kur i� tolo ir nesuprato �od�ių prasmės: ausyse skambėjo tik jo paties �irdies dū�iai. Vaikinas suvokė tik pus� Kalvino kalbos: kardinolas ka�k� kalbėjo apie dainavim�, apie dainos gali�. Rodos, jis norėjo, kad Tonijus padainuotų.

Tonijus atsisėdo prie instrumento bei palietė klavi�us. Garsai skambėjo tiksliai ir labai �velniai, jis nud�iugo, kad instrumentas puikiai suderintas. Tonijus pradėjo arij�, vien� i� gra�iausių bei liūdniausių Gvido kūrinių, meilės meditacij� i� serenados, dar nė sykio neatliktos vie�ai. �i daina jam patiko labiau u� dainuot�j� Neapolyje, labiau u� virtuozi�kus kūrinius, kuriuos Gvidas jam ra�ė pastaruoju metu. Ne�inomo poeto �od�iuose, tame mylimosios ilgesyje, atsispindėjo dvasingumo ilgesys; Tonijų �ie �od�iai i�ties �avėjo.

Dainuodamas jis tik kart� pakėlė akis. Ir pamatė kardinolo veid��� keist�, tarsi nukalt� jo tobulum�, atgaivint� netikėtai kilusio jausmo, kuris ir pavertė �į �mogų tokiu pastebimu, patraukian�iu dėmesį, kad ir kur jis pasirodytų. Jo eminencija nepratarė nė �od�io, bet ai�kiai jautė pasitenkinim�, ir Tonijus suprato, jog kaip įmanydamas stengiasi atlikti arij� maksimaliai gerai. Juodu su �iuo �mogumi buvo dviese, jo miegamajame, ir Tonijus jam grojo. Ir tuomet s�monėje �mėk�telėjo ka�koks prisiminimas, o gal tiesiog bema� u�mir�tas palaimos pojūtis.

Baig�s groti jis susim�stė apie tai, k� galėtų sudainuoti, kad suteiktų kardinolui kuo didesnį malonum�. Staiga jo eminencija pastatė prie�ais vaikin� brangakmeniais inkrustuot� taur� burgundi�ko vyno, ir Tonijus suprato, jog �ia nėra netgi tarnų ir juodu vieni, visi�kai vieni.

��Mano pone, leiskite man...

Jis atsistojo patarnauti matydamas, kad kardinolas nori u�pildyti savo taur�. Bet t� akimirk� Kalvinas sugrieb�s jį prisitraukė, juodu prisispaudė vienas prie kito, ir Tonijus i�girdo, kaip plaka kardinolo �irdis.

Vaikin� apėmė keistas sumi�imas. Jis jautė �ito vyro jėg�, slypin�i� po juodu chalatu, girdėjo kimų jo alsavim� bei pajuto, koki� kan�i� kardinolas patyrė jį paleid�s.

Paskui Tonijus, rodos, atsitraukė atatupstas. O kardinolas stovėjo prie lango �velgdamas į tolimus �iburius. Prie�akyje i�ry�kėjo artimiausios kalvos kontūrai, ma�i langeliai, smailūs stogai, smingantys į bly�kų dangų.

Neviltis. Neviltis. Ir kartu stiprus triumfo pojūtis, bema� svaiginantis draud�iamo vaisiaus dvelksmas, lyg ore pasklidus kvepalams. Bet kai kardinolas vėl atsisuko į jį, buvo akivaizdu, kad jis pasiry�o. Kalvinas apglėbė Tonijaus kakl� delnais ir �velniai perbraukė nyk��iais nuo smakro �emyn, o paskui pusiau pa�nib�domis papra�ė vaikino nusivilkti drabu�ius.

�ie �od�iai nuskambėjo taip maloniai, taip paprastai! Taip, vieninteliame Kalvino prisilietime, rodos, slypėjo jėga, galinti pavergti Tonijų, priversti paklusti.

Bet jis tik at�lijo. Min�ių knib�dėlynas atvėsino bundantį geism�, stipresnį net u� maloning� kardinolo įsakym�. Jis negalėjo �iūrėti į Kalvin� ir maldaujamai papra�ė leidimo i�eiti.

Jo eminencija sudvejojo. O paskui pasakė taip nuo�ird�iai, taip �velniai:

��Turi man atleisti, Markai Antonijau. Taip, taip, �inoma, tau reikia i�eiti.

Tad kas gi liko? Jausmas, kad, ties� sakant, pats Tonijus to tro�ko, kad jis paskatino �iuos įvykius ir ka�in kokiu nepaai�kinamu būdu suklaidino �į �mogų.

O dabar stovėdamas prie kardinolo durų, virpantis, tarytum nuplaktas piktų Gvido �od�ių, jis galvojo: �Dėl tav�s, Gvidai. A� taip elgiuosi dėl tav�s.� Dėl maestro jis visuomet nugalėdavo bauginan�ius dalykus ir i�moko i�tverti tai, kas bent kiek jį �emino.

Bet �ia! �ia buvo visai kas kita, nors Gvidas iki galo nesuvokė �ito skirtumo. Gvidas tiesiog nesuprato, k� daro, siųsdamas Tonijų �ionai!

Ta�iau Tonijus suprato. Ir netikėtai suvokė jaut�s potraukį kardinolui nuo pat pirmos akimirkos, kai jį pamatė. Tro�ko jo taip, kaip netro�ko nieko kito, gaubiamas Gvido meilės �ilumos bei saugumo. Bet kardinolas buvo tikras vyras ir galingas �mogus. Taip, jis buvo vyras. Ir Tonijui atrodė, jog į �tai �į, dabar paskirt�, pasimatym� jis ėjo labai ilg� laik�.

Durys pajudėjo, kai jis pasibeldė. Pasirodo, buvo neu�rakintos.

Pasigirdo kardinolo balsas.

��Įeikite.

Kardinolas sėdėjo pasilenk�s prie ra�omojo stalo. Kambaryje niekas nepasikeitė, tik atsirado ma�a senovinė aliejinė lempa. Prie�ais jo eminencij� gulėjo knyga i�dailintomis raidėmis. Ma�os figūrėlės vaizdavo did�i�sias raides; jos �vilgėjo, kai virpanti jo ranka versdavo puslapį.

��Ak, tik pamanykit,�� i�tarė jis �ypsodamasis, kai pamatė Tonijų,�� ra�to kalba priklauso tiems, kurie prisiima na�t� j� i�saugoti. Mane am�iams pakerėjo �inių perteikimo forma, sukurta ne gamtos, o �monių�� tokių kaip mes.

Jis dabar vilkėjo ne laisv� juod� chalat�, o tamsiai raudon� sutan�. Ant krūtinės kybojo sidabrinis kry�ius, veide atsispindėjo toks įdomus sumi�imo ir įgimto gyvumo mi�inys, jog Tonijus ilg� laik� tiesiog �iūrėjo į kardinol� nieko nesakydamas.

��Mano brangus Markai Antonijau,�� i�tarė kardinolas �iek tiek nusteb�s, jo lūpas vėl i�tempė �ypsena,�� kodėl tu sugrį�ai? Juk leidau tau suprasti, jog turi teis� i�eiti.

��Ar turėjau a� toki� teis�, pone?�� paklausė Tonijus.

Jis virpėjo. Jautėsi labai keistai, drebėdamas ir to neparodydamas, tiesiog jusdamas viduje įkalintus panikos signalus. Vaikinas prisiartino prie stalo. Pasi�iūrėjo į lotyni�kas frazes, daugyb� ma�ų padarėlių, pasiklydusių schemi�koje netvarkoje, gyvenan�ių ir mir�tan�ių tarp skais�iai raudonų, purpurinių bei auksinių u�raitymų.

Kardinolas i�tiesė jam deln�.

Tonijus palinko prie jo rankos ir, vos prisilietus �iems pir�tams, ai�kiai pajuto susijaudinim�, nors, kaip ir anks�iau, mėgino jį nugalėti. �Laisvas!��� kar�iai pagalvojo. Netgi dabar būtų pabėg�s bei pasislėp�s Gvido glėbyje�� jei tik būtų galėj�s. Atrodė, tarytum griūva ka�kas, k� taip ilgai saugojo. Bet jis nepajudėjo. �velgė �emyn, Kalvinui į veid�. Norėjosi paliesti glotnius vokus, bespalves lūpas...

Ta�iau ir patį kardinol� griau�ė nerimas. Bet draskomas aistros atstumti Tonijaus jis negalėjo.

��A�,�� sumurmėjo tarsi kalbėdamasis pats su savimi,�� nepatyr�s mokytojas kūni�kų nuodėmių srityje.�� Jo �od�iuose nesijautė nė krislelio i�didumo.�� Tu privertei mane susigėsti ir buvai teisus. Tad kodėl sugrį�ai?

��Mano pone, nejaugi mes pateksime į pragar� dėl keleto glamonių? Nejaugi tokia Dievo valia?�� paklausė Tonijus.

��Tu esi velnias angelo veidu,�� pratarė kardinolas �iek tiek at�lydamas, bet Tonijus i�girdo, kad jo kvėpavimas tapo sunkus ir nelygus, pajuto jo �irdyje vykstan�i� vidin� kov�.

��Nejaugi i�ties, mano pone?�� Tonijus lėtai priklaupė ant vieno kelio ir pa�velgė kardinolui į akis.

�is vyras turėjo įstabų, tobulai proporcing� veid�, ry�kių bruo�ų, traukiantį vyri�ku grubumu.

��Mano pone,�� su�nib�dėjo Tonijus,�� nuo to laiko, kai man tiek daug buvo i�pjauta, a� ėmiau da�nai galvoti, jog kūnas�� visa ko motina.

Kardinolui nepavyko sutramdyti sumi�imo, apėmusio po �ių �od�ių. Ir pats Tonijus nutilo, nustebintas i�sprūdusio prisipa�inimo. Kas �iame �moguje pa�adindavo nor� visk� i�sipasakoti?

Kardinolas vis dar nenuleido nuo vaikino įdėmaus �vilgsnio, tarsi ragindamas jį suprasti. Ir Tonijų persmelkė mintis: tasai �mogus buvo visi�kai tyras, i� tiesų tyras ir jam būtinai reikėjo vadovo.

��A� jau pakankamai nusidėjau u� mus abu,�� i�tarė kardinolas, bet ne itin tvirtu balsu.�� O dabar tu turi i�eiti ir leisti man laimėti savo mū�į, vardan Dievo bei vardan sav�s paties.

��Bet jeigu jūs pralaimėsite, pone, kas tuomet?

��Ak, ne!�� maldaujamai �ūktelėjo kardinolas, dar tvir�iau apkabindamas ir prisitraukdamas Tonijų.

��Mano pone,�� neatly�o Tonijus,�� tegul Dievas man atleid�ia, jei esu neteisus, bet argi tiesa nėra ta, jog nuodėmė jau įvyko? Argi mes nesame prakeikti u� aistr� vienas kitam? Juk jūs nepasikvietėte nuodėmklausio, a� irgi ne, ir jeigu mums lemta dabar numirti, mes sudegsime pragare taip, lyg jau būtume atlik� �į veiksm�. Ta�iau jeigu taip, mano pone, leiskite jums suteikti bent ma�� dalelyt� rojaus, kol tai dar įmanoma.

Jis palietė lūpomis kardinolo veid�. Ir kai Kalvinas atsistoj�s i�tiesė rankas, Tonijų vėl sukrėtė nauji pojū�iai, dar nepa�įstamo kūno tvirtumas.

Nuo geismo sukosi galva, linko kojos. Jeigu tik reikėtų, dabar pats būtų maldav�s artumo.

Jį u�degė �ito vyro ugnis.

Rodos, jis pats nusivedė kardinol� prie lovos. Pastatė �alia �vakid� ir u�gesino visas �vakes, i�skyrus vien�. Svajingai �velgdamas į blausi� jos liepsnel� ir į savo �e�ėlį ant sienos, pajuto, kaip kardinolo pir�tai pradėjo vaduoti jį i� drabu�ių.

Norėjosi, kad viskas vyktų lėtai, todėl nepadėjo kardinolui. Vaikinas �velgė į geismo esm� jusdamas, kaip atslūgsta �okas. Tarytum i� �alies Tonijus stebėjo ant grindų krintan�ius drabu�ius ir jautė, kaip kardinolas �vilgsniu jį ap�iupinėja. O paskui i�girdo jį su�nib�dant:

��To pakaks.

��Mano pone,�� i�tarė Tonijus, u�dedamas rank� ant to kietumo, tos galios.�� A� degte degu. Leiskite man suteikti jums malonum�, nes kitaip i�protėsiu.

Jis prigludo prie kardinolo lūpų, nusistebėjo tyru jų mink�tumu, o paskui, dar labiau apstulbintas, pasidavė nerangiai jo rankų jėgai. Kardinolas glostė jam plaukus tarp kojų, u��iuop�s perbraukė delnu per randus, krūptelėjo nepajėgdamas nuslopinti aistros. Kalvinas suvaitojo kartu su Tonijumi, nes negyvi randai ūmai atgijo, atsiliepė staigiai sutirtėdami. I�riet�s nugar� Tonijus pajuto, kaip kardinolo burna palietė įsitempusį penį.

��Ne, pone, pra�au jūsų...

Apsiblaususiu �vilgsniu, tarytum nuo stipraus skausmo virpant lūpomis, Tonijus at�oko ir atsiklaup�s prie lovos kra�to su�nib�dėjo:

��Mano pone, leiskite man jį pamatyti. Leiskite man, pra�au!

Jam atrodė, jog kardinolas pusiau prarad�s s�mon�. Jis i�tiesė rankas, tarsi padar�s ka�kokį atradim�, o Tonijus palengva nuvilko tamsiai raudon� sutan�.

Ir i�vydo �aknį, slepian�i� t� pa�i� jėg�, apskrit� ir kiet�, tarsi medin�. Tonijui u�gniau�ė kvap�, jis suėmė delnais sunkų �ilko �velnumo kap�elį. Jo lengvumas ir kartu sunkumas, viduje slypin�ios galios trapumas atrodė antgamti�kas. Pasilenk�s Tonijus pamėgino suimti į burn� jį vis�, paragauti �io mink�to plaukuoto kūno, pajusti jo sūrum�, stiprų aromat� bei skleid�iam� kaitr�. Paskui atsitiesė ir paėmė į burn� patį organ�.

Kai Tonijus pradėjo įnirtingai jį �iulpti glamonėdamas dantimis, penis pasiekė tolim�j� jo burnos sienel�, ir tuomet tarp jo kojų įvyko pirmas galingas sprogimas: matyt, jo paties organas įgijo galimyb� atlikti lengvas frikcijas.

Tonijus jau negalėjo sustoti. Aistra pradėjo vėl kilti bema� t� pa�i� akimirk�, kai pasiekė vir�ūn�. Jis tarytum stengėsi praryti t� grubų, tvirt� daikt� tuo pat metu ranka spausdamas mink�t� kap�elio sunkum�, kartu ir įtempto, ir �velnaus. Ir vėl u�kop�s į nei�vengiam� vir�ūn� atsistojo, i�sitempė, prisispaudė prie kardinolo, kad savuoju nuogumu pajustų jo nuogum�, ir jam nerūpėjo, ar visas pasaulis i�girs prislopint� jo riksm�, ar ne. Kardinolas raitėsi, spaudėsi prie jo, beproti�kai jo geisdamas ir kartu būdamas toks nekaltas, tarytum visi�kai ne�inojo, k� daryti, tarsi tegalėjo tik vykdyti Tonijaus įsakymus.

Tonijus i�sitiesė ant lovos, i�tiesė į jį rank�, lyg Kalvinas būtų apsiaustas, kuriuo norėtų apsigaubti, ir praskyrė kojas.

Vaikinas jautė, kaip kardinolas bu�iuoja nuog� jo nugar�, glamonėja sėdmenis, ir pats ranka nukreipė įnagį, parodė, kur �is turi įsismelkti.

Pervėrė skausmas, bet kartu u�liejo nesuvaldoma, nuostabi galia, sulig pirmuoju dūriu i�plė�usi laukin� dejon�, o paskui visas kūnas ėmė judėti tuo pa�iu ritmu ir pasitenkinimas ratilais sklido kartu su kiekvienu smūgiu, o jis grie�damas dantimis davė patį �ventvagi�kiausi� sutikim�.

Kai po paskutinės skausmingų stūmių serijos kardinolas baigė, jis taip suriko, lyg būtų ilgai kentėj�s ir daugiau nebegalėtų i�tverti. Jis atsiplė�ė nuo Tonijaus, bet nepaleido jo i� rankų, tarsi baimindamasis, jog ka�in kokia jėga gali juodu atskirti.

Tonijus nubudo turbūt ma�daug po valandos. Akimirksnį negalėjo suprasti, kur es�s. O paskui sumetė, kad Kalvinas stovi prie lovos nusisuk�s nuo atviro lango, u� kurio atsivėrė �vaig�dėtas dangus, ir �velgia į jį i� vir�aus į apa�i�.

Kardinolas ka�k� kalbėjo. Paskui u�dėjo rank� Tonijui ant peties ir pamat�s atmerktas jo akis palietė skruost�.

��Nejaugi Vie�pats galėjo prakeikti mane u� �i� ekstaz�?�� atsiduso jis.�� Koki� pamok� a� i�mokau?

Tas pats stulbinantis tyrumas. Ir tas pats vaiki�kas akių gyvumas visuomet didingame veide glotniais vokais bei �iek tiek nuleistais burnos kampu�iais.

��A� jau seniai buvau u� tai prakeiktas,�� su�nib�dėjo Tonijus ir pajuto, kaip grimzta į mieg�.

Kai vėl nubudo, rausv� dangų jau buvo i�margin� auksiniai debesėliai. Ka�kur tolumoje gageno ��sys, mūkė karvės. O kai u�giedojo gaidys, �iltas oras tarsi perskėlė kambarį perpus, ir brokatas bei ornamentai, tarpūs, lyg dulkėtų skrynių turinys sandėliuke, pradėjo irti. Pirmuose į kilim� įsmigusiuose saulės spinduliuose sukosi dulkių dalelės, ir kiekvienas �ilto vėjo dvelktelėjimas atne�davo �vie�iai suartos �emės aromat�. Tasai kvapas, be galo tyras bei grynas, mai�ėsi su smilkalų ir va�ko aromatais.

Tonijus staigiai pa�oko. Negalėjo suprasti, kodėl kardinolas iki �iol neliepė jam i�eiti. Tokį elgesį palaikė neįtikėtinu maloningumu. Jo eminencija per miegus vis dar tiesė rank� link �ilto įdubimo ant paklodės, kur k� tik gulėjo Tonijus.

Vaikinas tyliai apsirengė ir pilkais apytamsiais koridoriais nusileido į savo kambarius.

Įėj�s į Gvido miegam�jį pamatė �į pasidėjusį galv� ant sulenktos rankos bei u�migusį tiesiog prie ra�omojo stalo. �alia stovėjo seniai sudegusi �vakė.

Tonijus ilgai �iūrėjo į mokytoj��� į palenkt� galv�, tankias garbanas. O paskui palietė petį. Gvidas krūptelėjo nubusdamas ir pama�u, nerangiai nukėblino link lovos. Tyliai įėjo senasis Ninas, nuavė maestro batus bei u�klojo antklode.

Tonijus, dar truputėlį pastovėj�s �alia mokytojo, apsisuk�s nuėjo į savo kambarius.

Jis u�simerkė ir vaizduotėje i�vydo save, glamonėjantį kardinol�, prispaud�iantį veid� prie jo lieso, nelankstaus kūno, jau�iantį jo virpulį. Lūpos vėl prasivėrė prisiminus, kas įvyko, ir, nebepajėgdamas to i�k�sti, jis pradėjo �ingsniuoti po kambarį pirmyn bei atgal.

Pagautas �io ritmo įniko vaik�tinėti ratais, o paskui atlapojo lang� ir persisvėrė per atbrail� norėdamas įtraukti gaivaus oro. Apa�ioje kibirk��iavo idealiai apskritos formos fontanas. I� vir�aus krintan�io vandens reginys u�būrė jį anks�iau, nei suvokė nė negirdįs vandens pliu�kenimo.

Tarp jo su Gvidu niekada nieko pana�aus nebus.

Ir Gvidas, be abejo, t� �inojo. Tuomet kodėl jis �itaip pasielgė? Jisai, Tonijus, gyveno u�rakintame kambaryje su savo mylimuoju, o Gvidas jį i�leido, Gvidas atrakino duris. Ir i�syk visas �velnus tos meilės sudėtingumas, visas grubokas �velnumas i�blėso Tonijaus akyse, apleido jį nepalik�s nė prieskonio burnoje. Netikėtai pajuto nebegalįs savyje su�adinti apie j� jokių prisiminimų, kurie jį nuramintų bei padr�sintų. Ankstesnioji aistra dabar atrodė lyg tolima praeitis. Jį pernelyg nudegino kardinolo ugnis.

Roma jam panė�ėjo veikiau ne į miest�, o į idėj�. Tonijus atsiklaupė ir kakta palietė palang�.

�Koki� pamok� a� i�mokau�?�� klausė sav�s kardinolas. Ta�iau Tonijus �inojo, koki� pamok� i�moko jis. Jis buvo tikras, jog praranda Gvid�. Ilgėdamasis kardinolo, triu�kinan�ios jo aistros, suprato padarysi�s visk�, kad tik Gvidas to nesu�inotų. �io sprendimo genialum� sudarė siekis prarandant Gvid� vėl jį atrasti ir visiems laikams i� naujo sulaikyti glėbyje. 6

Vos atsisėdus kambario viduryje jį apėmė snaudulys. �ia tvyrojo ypatingas aromatas, o ap�vietimas priminė kit�, kur kas ma�esn� patalp�, irgi piln� audinių bei bi�uterijos, kurioje kadaise lankėsi ir, beje, vienas.

Bet jis neleido sau to prisiminti. Tai buvo nesvarbu. Svarbiausia�� u�baigti, kas pradėta.

Toji moteris ka�ko i� jo tikėjosi ir ai�kiai ketino padėti. Jos tarnaitės lyg juodos pauk�tytės sutūpė kambario pakra��iuose. Ma�os tamsios jų rankutės be paliovos judėjo: rinko gumelių, siūlų galelius, tempė perukus ant medinių galvų. Nejaugi ji mano, kad jis tiesiog �ia nusivilks vyri�k� kostium� ir i�ties į j� rankas lyg į savo aukl�?

Jis pasirėmė alkūne ūmai u�si�iūrėj�s į savo atvaizd� tamsiame veidrodyje. Nepriklausomai nuo galvoje ū�ian�ių min�ių, savas veidas jam paprastai atrodydavo neper�velgiamas. Tarytum u�augusi stangri moteri�ka oda būtų paslėpusi emocijas ir pavertusi jį am�inai jaunu.

�Ta�iau kaip a� varstysiuosi �į korset�,�� svarstė jis,�� kaip segsiuosi sijonus? Gal parne�ti juos į kardinolo rūmus ir atiduoti tam bedan�iui seniui, kuris net paleid�s į pasaulį de�imtį vaiku�ių ank�toje nuo�alios gatvytės lū�nelėje nieko nei�mano apie moteri�kus drabu�ius?�

Kambaryje buvo kar�ta, u� u�darų langinių skambėjo ir ū�ė Roma, nuostabų �ilko sijon� i�margino �viesos juostos.

Atrodo, siuvėja pajuto jo abejones. Pliauk�telėjo delnais atkreipdama dėmesį ir i�siuntė visas padėjėjas i� kambario.

��Senjore,�� siuvėja pasilenkė ir i�tiesė rankas prie jo apsiausto. Jis pajuto, kaip i�nyko drabu�io svoris.�� A� rengiau pa�ius garsiausius pasaulio dainininkus. A� ne �iaip siuvu kostiumus! A� kuriu iliuzijas! Leiskite man parodyti jums savo men�, senjore. Kai dar sykį pa�velgsite į veidrodį, nepatikėsite savo akimis. Ak, jūs toks dailus, senjore! Jūs tas, apie kurį a� svajoju siūdama.

Tonijus tik abejingai nusijuokė.

Jis atsistojo apstulbindamas moterį auk�tu savo ūgiu ir �ypsodamasis pa�velgė i� vir�aus apa�ion į rusv� rauk�lėt� veid�. Jos akys panė�ėjo į du ma�us slyvos kauliukus, k� tik i�trauktus i� burnos bei dar blizgan�ius nuo drėgmės.

Siuvėja nuvilko jo surdut� ir bema� susi�avėjusi padėjo į �alį glostinėdama audinį kaip pardavėjas, giriantis verting� prek�. Ta�iau meiliausius gestus pataupė daiktams, kuriais ketino jį apvilkti.

��Brid�ius irgi nusimaukite, senjore. Būtinai reikia,�� ji raminamai mostelėjo ranka jusdama jo dvejon�.�� Nesidrovėkite man�s. �iuo at�vilgiu jauskitės taip, lyg bū�iau jūsų motina. Matote, norėdamas elgtis kaip moteris, jūs turite ir pasijusti moterimi po visais �itais drabu�iais.

��O gal kentauru, senjora?�� tyliai paklausė jis.�� Pasirengusiu kiekvienu momentu sutrypti nėrinius bei rauk�ius ir sukelti siaub� �velnioms mergelėms pirmoje eilėje.

Moteris nusijuokė.

��Turite a�trų lie�uvį, senjore,�� pakomentavo numaudama kojines bei nuaudama batus.

Jis lėtai atsiduso primerkdamas akis.

Ir sustingo kambario viduryje jusdamas savo kūno nuogum�, tarsi patalpos oras, nors ir �iltas, dvelktų į jį �al�iu. Siuvėja prisiartinusi paglostė jo od� taip pat, kaip glostė audinį, akivaizd�iai �avėdamasi jos glotnumu. Paskui u�segė jam drobinį apatinį sijon� pla�iais krinolinais ir u�ri�o juosteles u� nugaros. Papureno krinolinus bei u�metė ant vir�aus plonytį pavilkinį. Paskui atėjo pra�matnaus smulkiomis ro�inėmis gėlytėmis i�marginto alyvinio �ilko sijono eilė. Puiku, puiku! O vir�uje�� gausiai nėriniuota palaidinė, kuri� ji vikriai susagstė priekyje iki pat apa�ios.

Dabar jos judesiai sulėtėjo. Ji, rodos, suprato, jog korseto matavimasis�� lemtingas etapas. Juk svarbiausia, kad �is tiktų per pe�ius. Tamsiai alyvines korseto rankoves puo�ė krintan�ios mezginių kaskados. Siuvėja i�skleidė drabu�į prie�ais Tonijų ir, kai �is įki�o į rankoves rankas, pradėjo varstyti, visų pirma suver�dama juosmenį.

��Ak, bet jus i�ties pasiuntė Vie�pats atsiliepdamas į mano maldas,�� i�tarė ji susegdama kilpel�.

Tonijus pajuto į korset� įsiūtas banginio ūsų plok�teles. Jos sukaustė kūn�, bet kartu i�liko vėsios ir stangrios. O kai siuvėja ėmė vis stipriau bei stipriau ver�ti korset�, jis patyrė keist� jausm�, bema� malonum�, tarsi �is apdaras jį prilaikytų, suteiktų jam tvirtumo, suformuotų.

Akimirksniui jos rankos stabtelėjo ant apnuoginto jo kaklo, glotnios odos, besileid�ian�ios link gilios nėriniuotos i�kirptės, kuri horizontalia juosta kirto krūtin�. Paskui nepaprastai konfidencialiai �nip�telėjo:

��Leiskite, senjore...

Ir skubiai �murk�telėjusi grubiomis �iltomis rankomis po audiniu, kurį k� tik u�ver�ė, kilstelėjo od� bei vikriai suteikė jai tam tikr� form�, tad nuleid�s akis jis pamatė ten �velnų pakilim� ir ank�t� griovelį, moteri�kos krūtinės iliuzij�.

Seilės burnoje apkarto. Jis ne�iūrėjo į veidrodį. Stovėjo nejudėdamas bei buku �vilgsniu spoksojo į �alį. Moteris pataisė pasipūtusį violetinį sijon� ir suglostė korset�, o paskui pasiūlė jam atsisėsti. Jis įsistebeilijo į savo rankas.

��Senjore, jūsų veido nė nereikia grimuoti,�� pratarė ji.�� Ak, atsirastų moterų, pasirengusių jus nu�udyti u� tokias blakstienas ir plaukus! Kokie puikūs jūsų plaukai!

Vis dėlto siuvėja �ukomis juos subraukė atgal, sulygino, o tada u�dėjo ant galvos peruk�. Ne itin didelį, baltutėlį, nusagstyt� ma�ais perliukais, suimt� ties kaklu ir krintantį ant nugaros mink�tomis garbanomis. Apglėbusi kakl� po plaukais ji atsuko Tonijų į save taip, kad jo veidas ne�ymiai palietė putlias moters krūtis.

��Tik truputėlis da�ų, senjore. Juodoji magija,�� nusijuokė ji,�� akims.

��A� galiu ir pats,�� jis pamėgino paimti i� jos teptuk�.

��Senjore, jūs mane baud�iate. A� noriu �į darb� atlikti pati,�� paerzino siuvėja bei nusijuokė kimiu senutės juoku.�� Ne, ne, kol kas ne�iūrėkite į veidrodį,�� perspėjo i�tiesusi rankas, lyg jis ketintų pabėgti.

Moteris pasilenkusi palietė akis įgudusiu judesiu, kas jam pa�iam, ai�ku, nebūtų pavyk�. Blakstienas padengė plonytis da�ų sluoksnis, paskui ji suglostė bei pary�kino antakius.

��Tarsi auksu siuvinė�iau lelij�!�� sukikeno, palingavo galv� ir staiga netikėtai, tarsi nesusilaikiusi, pabu�iavo jį į abu skruostus.

Tonijus palenk�s galv� į �on� susim�stė: �Kai i� �ia i�eisiu, tarnui teks ne�ti mano �pag�. O juk jis toks avigalvis. Man apskritai susidaro įspūdis, jog kardinolas link�s suburti aplink save gryniausius puspro�ius. O gal ir a� esu toks pat pusprotis.� Jis ranka prisidengė akis nugrimzdamas į liūdnas mintis. Tuo metu siuvėja atvėrė langines, ir �ilta saulės �viesa u�liejo kambarį. Tonijus pajuto �vies� anks�iau, nei j� pamatė, o moteris pratarė:

��Mielas vaikeli,�� ir suspaudė rankomis jo pe�ius.

�Vėl �itie �od�iai�,�� pagalvojo jis susierzin�s.

��Atsistokite ir pasi�iūrėkite į veidrodį. Argi a� nei�tesėjau pa�ado?�� suku�dėjo ji.�� Jūs�� įsikūnijusi tobulybė. Vyrai kris po jūsų kojomis.

Tonijus stovėjo ir �iūrėjo. Tylėdamas.

Jis nesuprato, koki� būtyb� regi prie�ais save. Ar ji gra�i? Taip, ji buvo gra�i. Ir nekalta, visi�kai nekalta. Didelės tamsios akys �velgė į jį grie�tai, tarsi kaltindamos nedoromis mintimis. Ties juosmeniu siauras korsetas kilo kreminės spalvos rauk�ių bei kaspinų eilėmis iki baltos glotnios odos, sudaran�ios puikiausi� moteri�kų krūtų iliuzij�. Domenikas sprogtų i� pavydo!

O peruko dėka veidas tapo trapus bei smulkus, paversdamas jo bruo�us naivios jaunos mergaitės bruo�ais. Balti plaukai kilo nuo lygaus u�lanko ant kaktos ir garbanomis krito ant �vilgan�io ilgų purių rankovių �ilko.

Moteris abiem rankom jį apgr�usi pasistiebė, tarsi norėdama į�iūrėti reik�ming� detal�, o paskui pamerkusi pir�t� į raudonų da�ų indelį perbraukė jam per lūpas.

��Ak!�� ji �engtelėjo atgal gėrėdamasi rezultatu.�� O dabar duokite man koj�,�� papra�ė atsisėsdama ir u�versdama �iug�dan�ius sijonus.

Jis padėjo koj� jai ant kelių. Jinai suraitė kojin� bei pradėjo mauti kildama auk�tyn, auk�tyn, kol sutvirtino rai��iu prie kelio.

��Taip, viskas ir viduje, ir i�orėje turi būti tobula,�� i�tarė, tarytum primindama pati sau. Ji laikė baltus odinius batelius taip, lyg būtų pristigus oro.

��Senjore!�� moteris prisimerkė.�� Prisiekiu Dievu, jūs įstengtumėte apgauti net mane!

Ir toliau �iūrėjo į jį taip, lyg nenorėtų, kad jis pajudėtų.

��Pamenate, k� jums sakiau,�� pratarė, kai jis priėjo prie kablio, ant kurio kybojo jo surdutas.�� Judėkite pama�u, visai ne taip, kaip juda moterys, nes jeigu jūs nenustygsite vietoje, kaip kad elgiasi moteri�kės, iliuzija i�sisklaidys. Judėkite netgi lė�iau, nei �monės paprastai juda, ir laikykite rankas ar�iau kūno.

Jis linktelėjo. Tonijus apie tai jau galvojo; negana to, stebėjo kiekvien� sutikt� moterį taip ilgai ir susikaup�s, jog rizikavo pasirodyti nemandagus.

��Bet k� jūs darote?�� siuvėja priėjusi atitraukė jo rankas nuo senų drabu�ių.

Tuo metu jis i�sitraukė durkl�, kurį pama�iusi siuvėja sustojo.

Įsiki��s ledinį ginkl� tiesiog tarp �krūtų�, Tonijus jai nusi�ypsojo.

Moteris staigiai apsisuko, i�traukusi i� vazos nedidel� ro�� pakėlė j� prie� �vies�, pa�velgdama į plaukuot� kotuk�, įmerkt� stiklinėn kolbelėn, ir įbruko ro�� jam u� korsa�o, �alia durklo rankenos, taigi matomas liko tik ro�ės �iedas.

Paskui glostydama jo pir�tus u�movė �iedus su brangakmeniais ir pagaliau u�dėjo jo pir�tus ant tos ma�utės, bet kvapnios bei puikios ro�ės.

��Pajuskite jos �velnum�,�� su�nib�dėjo moteris.�� �tai koks jūs turite atrodyti.�� Ir vėl �iurk��ios jos lūpos palietė skruost�. Pama�iusi, kad jis nusi�ypsojo, ji prigludo prie jo lūpų.�� A� baigiu jus įsimylėti!�� i�tarė �emu krūtininiu balsu ir santūriai nusi�ypsojo, parodydama dailius smulkius dantis.

Karieta nuolat stab�iodama pama�u va�iavo Via Veneto paskui procesij�. Naktį lijo, todėl va�iuojamoji dalis virto purvynu. Pės�iųjų minia lipo ant kulnų �narp��iantiems bei galvas kratantiems nekantraujantiems arkliams.

U�dėj�s balta pir�tine apmaut� rank� ant apatinio langelio kra�to, Tonijus nenuleido akių nuo atvirų kavinių ir staiga pabar�kino į karietos stog�. Ir tuojau pat pajuto, kaip �i nerangiai, girg�dėdama suka į kelkra�tį.

Bedantis senas liokajus nu�ok�s ant �emės atidarė duris. Laikydamas rankose Tonijaus �pag�, kaip kad �is įsakė, senukas nusekė �poniai� įkandin per mini�, lydin�i� gra�uol� santūriais, bet susi�avėjusiais �vilgsniais iki pat kavinės durų, pro kurias toji įėjo.

Į de�in� nuo įėjimo, nors ir ne prie pat sienos, alkūnėmis pasirėm�s į stal� sėdėjo Gvidas. Prie�ais maestro stovėjo nepaliesta vyno taurė. Mokytojo akys buvo primerktos. Atrodė labai pavarg�s. Bet apsunk�s veidas i�liko nepaprastai jaunas, tarsi nuovargis būtų susilpnin�s jo savikontrol�, o neviltis bei nerimas suteik� jo i�orei natūralaus bernioki�kumo.

Jis nė nepastebėjo �alimais pastatyto suolelio ir ne i�syk pamatė, kaip ten atsisėdo dama.

Paskui krūptelėj�s pasitempė. Turbūt pirmiausia i�vydo violetinį �ilk�. Tonijus, nejudrus it lėlė, sėdėjo tarp pasipūtusių sijonų bei ramiai �velgė į gatv�.

Oras buvo �iltas, �velnus ir kai lengvas �alikėlis slystelėjo jam nuo krūtų, Tonijus jo nepasitaisė. Į jį spoksojo visi. Kavinės darbas sutriko. Net berniukas padavėjas ne�inojo, ar prieiti, ar nusilenkti, ar ka�kaip įsigudrinti atlikti abu veiksmus, ir tik nerangiai vaik�tinėjo aplinkui, laikydamas rankose padėkl�. Pajut�s Gvido �vilgsnį, Tonijus lėtai palenkė galv� bei nusisuko. Todėl, kai vėl pakelė akis į mokytoj�, �velgė i� apa�ios į vir�ų.

Gvido veidas nustebino nepaprasta akių i�rai�ka, keistu lūpų i�linkimu. Ir netikėtas suvokimas u�plūdo it palaimos banga. Gvidas nesuprato, k� regi prie� save! Tada Tonijus paėmė vėduokl�, kaip mokė senoji moteris, ir i�skleidė taip, tarsi �iuo judesiu atskleistų nuostabiausi� paslaptį, o paskui, vėduokle prisideng�s lūpas, nuleido bei vėl pakėlė blakstienas. 7

Nugrimzd�s į savas mintis jis bema� negirdėjo Gvido kalbų, mielo �iau�kėjimo, būdingo mokytojui tomis retomis akimirkomis, kai jis kuo nors susi�avėdavo. Tonijus leido maestro �nekas negirdomis, tik kartais mandagiai linktelėdavo.

Nepaisydami kaitros, juodu pasisamdė atvir� ekipa�� ir va�inėjo po miest��� �avinga senjora ir įsimylėj�s jos palydovas, kuriam ji nuolat priekai�tavo dėl į�ūlaus meilinimosi, bet galų gale maloningai atleisdavo. Juodu susikib� u� parankių apėjo gal penket� ba�ny�ių, ir poniutė nuolat i�skleisdavo savo skėtį, ilgesingai dūsaudama nuo kar��io. Juodu dar su �viesa papietavo Via Condotti ir po privalomojo pasivaik��iojimo nuo vieno Corso galo iki kito sugrį�o namo.

Bet prie� grį�dami u�suko pas siuvėj�, senjor� Bjank�, ir pasiūlė jai padirbėti u�kulisiuose, kol bus demonstruojama Gvido opera, kuri, kaip buvo nuspr�sta, vadinsis �Achilas Skire� ir bus sukurta pagal nauj�jį populiariojo Pjetro Metastazio libret��� poeto, kurio eiles Gvidas taip svajojo panaudoti.

��Tau bus tiesiog idealu,�� kalbėjo Maestro.�� Achilo motina nori jį apsaugoti nuo Trojos karo ir siun�ia į Skiro sal� perrengt� jauna mergina, vardu Pir�. Dalį operos tu vaidinsi Pir�. O paskui, vystantis siu�etui, atsiskleis tikra tavo esybė, ir tu pasirodysi įkūnij�s Achil� auksiniais �arvais. Kaip matai, liksi vyru, kuris vaidina moterį!

��Taip, i�ties puiku!�� sumurmėjo Tonijus �yptelėdamas.

Bet jis tarytum skrajojo ka�kur toli, tik kartais sugrį�damas į realyb�, galbūt tam, kad vėl pasinertų į malonius prisiminimus apie tai, kaip mėgavosi savo maskaradu, gaudė susi�avėjusių vyrų �vilgsnius ir patyrė miglot� ker�to jausm�, u�go�usį visa, kas atrodė juokinga bei apgailėtina ir kartu beproti�ka bei vaiki�kai nekalta. Rankose jis laikė i� siuvėjos gaut�j� ro��. Pamerktas �iedas puikiai i�silaikė. Apsitais�s patogesniais mar�kiniais bei brid�iais, u�sikėl�s kojas ant prie�ais stovin�ios kėdutės, Tonijus grubiai pa�ė ro�ės �iedlapius, stengdamasis j� praskleisti.

��Kaip matai, tu traukei visų �vilgsnius, mėginan�ius suprasti, kas esi...

��Gvidai, �vento Karlo teatre sezonas jau prasidėjo Sario opera tokiu pat siu�etu. Juk mudu drauge j� �iūrėjome,�� tyliai pastebėjo Tonijus.

��Tiesa, bet juk tu neatkreipei ypatingo dėmesio į libret�, ar ne? Be to, a� gerokai jį pakei�iau. Turi i�guiti tokias mintis i� galvos. A� �inau, ko nori romie�iai. Į valias prisi�iūrėjau. Jiems reikia tikslaus originalo atkartojimo, paįvairinto itin atsargiomis naujovėmis. Jie trok�ta solidumo, prabangos ir tobulo atlikimo.

�O juk �ia i��ūkis,�� galvojo Tonijus.�� �tai kas �ia.� Tapti neatpa�įstamu, pasislėpus po maskarado drabu�iais ir stebėti, kaip jie apsikvailina atsargiai į jį dirs�iodami arba netgi atvirai kviesdami. �Įdomu, kada įvyko tasai posūkis, kada jisai tapo veikiau begėdi�ko įsikūnijimo kaltininku nei auka? Kada ankstesnis nesaugumo jausmas virto galios pojū�iu?� �ito pasakyti jis negalėjo.

Jau gerokai po pietų Gvidas pakilo nuo krėslo, stovin�io prie lango, paimti iki vartų pristatyto lai�ko.

Paolas nuėjo gulti. Tonijus snūduriavo, laikydamas rankoje taur� vyno.

��Kas �ia?�� mieguistas paklausė pamat�s Gvid� sunkiai �nektelint savo vieton ir nu�vei�iant į �alį sulamdyt� lapelį. Maestro veidas buvo neper�velgiamas.

��Rud�erius pasamdė dar du kastratus. Jie turės pasirodyti kartu su tavimi,�� prane�ė Gvidas. Jis vėl atsistojo ir sustingo susiki��s rankas į atlasinio chalato ki�enes. Atrodė u�sigalvoj�s.�� Galėjo būti ir... blogiau.

��Kas jie?

��Vienas�� Rubinas, senas dainininkas, puikus meistras, bet jo stilius jau pasen�s. Anks�iau romie�iai jį mėgo. Rubino tikrai neverta bijoti. Ta�iau reikia melstis, kad jis neprarastų balso,�� Gvidas susim�stė, tarsi nė nepastebėdamas Tonijaus.

��O kitas?�� nesulauk�s t�sinio paklausė Tonijus.

��Betikinas,�� atsakė Gvidas.

��Betikinas!�� suku�dėjo Tonijus. Pastar�jį pa�inojo visi.�� Vienoje scenoje su Betikinu!

��Prisimink!�� �iurk��iai pertraukė Gvidas.�� A� sakiau, jog galėjo būti ir blogiau.�� Bet, atrodo, jo įsitikinimas �ia pat i�tirpo. Maestro, �eng�s, kelis �ingsnius, atsisuko.�� Jis �altas, valdingas, elgiasi lyg koks karalius, nors i� tiesų i�kilo i� purvo, kaip ir mes visi... tiksliau, kaip kai kurie i� mūsų,�� mokytojas ironi�kai �vilgtelėjo į Tonijų.�� Ir, be abejo, jis turi ne bals�, o i�tis� orkestr�. �nekama, es� jis kartais pritaria kitiems dainininkams, jei mano, jog �ito reikia...

��Bet jis geras dainininkas, didis dainininkas,�� negalėjo nurimti Tonijus.�� Kaip tik �ito ir reikia operai, ir tu t� �inai...

��Gvidas pa�velgė į vaikin� taip, lyg ne�inotų, k� atsakyti. O paskui burbtelėjo:

��Romoje jis turi daugyb� gerbėjų.

��Tu netiki manimi?�� nusi�ypsojo Tonijus.

��A� tikiu tik tavimi,�� u�siplieskė Gvidas.�� Bet ten bus dvi stovyklos�� jo ir tavo.

��Vadinasi, a� privalau visus priblok�ti,�� parei�kė Tonijus, ry�tingai pakeldamas galv�.�� Argi ne?

Gvidas i�tiesė pe�ius. Ir �velgdamas tiesiai prie�ais save patraukė per vis� kambarį link ra�omojo stalo.

Tonijus lėtai pakilo nuo krėslo. Tyliai nu�ingsniavo į ma�� kambarėlį, kuris jam atstojo drabu�in�, ir atsisėd�s prie tualetinio stalelio, apkrauto įvairiais indeliais bei buteliukais, įsistebeilijo į violetin� suknel�.

�one stovėjo spintos, kur kybojo daugybė surdutų ir apsiaustų. Apie de�imt �pagų �vilgėjo atviroje ginklinėje. Dar prie� akimirk� buv�s auksinis dangus u� lango dabar pasidarė balk�vai �ydras.

Suknelė gulėjo ten, kur j� paliko, ant krėslo. Apatiniai sijonai susiglam�ė, o �viesūs nėriniuoti rauk�iai gerokai prasiskyrė �one, tarsi ne atsegti, o perplė�ti, po jais �iojėjo juoda kiaurymė kieto korseto korpuso viduje.

Viena ranka pasirėm�s į staliuk�, kit� i�tiesė link �ilkinio pavir�iaus, rodos, �vytin�io tamsoje.

Jis vaizduotėje regėjo, kaip suknelė apgaubia kūn�, ir vėl pajuto neįprast� nuogum� vir�um korsa�o nėrinių bei sunkų sijonų siūbavim�. Prisiminė, kaip po kiekvieno naujo pa�eminimo atsirasdavo begalinės vald�ios, svaiginan�ios jėgos jausmas. K� jam sakė Gvidas? Jog dabar jis laisvas, kad vyrai ir moterys gali tik pasvajoti apie toki� laisv�? Kardinolo glėbyje Tonijus pa�iu dievi�kiausiu būdu įsitikino �ių �od�ių tikrumu.

Vis dėlto jautėsi sutrik�s. Kaskart, nuplė�iant kit� drabu�ių sluoksnį, jį nukrėsdavo drebulys�� nors ir trumpas. Ir dabar, �velgdamas į �į apdar�, palaipsniui susiliejantį su tamsa, jis klausė sav�s: �Ar įstengsiu po premjeros vėl pakilti kupinas jėgos?� Tonijus mintyse i�vydo venecijie�ių u�pildytas eiles, i�girdo aplinkui t� �velnų dialekt�, pana�ų į ku�desį bei bu�inių garsus, pamatė veidus, kupinus laukimo ir slepiamo siaubo. Visi tikisi kvap� gniau�ian�io reginio: i�kastruotas patricijus, i�pustytas, i�puo�tas bei i�da�ytas lyg Prancūzijos karalienė, ir dar turintis dievi�k� bals�. Ak!

Jis liovėsi fantazav�s.

�Betikinas. Taip, Betikinas. Kaip jis? U�mir�k sukneles, kaspinus, u�mir�k į pietus skuban�ias venecijie�ių karietas. U�mir�k visa tai. Dabar pagalvok apie Betikin�, pagalvok, k� tai rei�kia.�

Anks�iau jis bijojo prastų dainininkų ir visų banalių nemalonumų, kurių �ie gali pridaryti: priklijuoti prie dėklo kartoninį kalavij�, ir jo negalėsi i�traukti, įberti į vyn� kokių nors miltelių, nuo kurių tau pasidarys bloga vos i�ėjus į scen�, pasodinti salėje savo �alininkus, u� u�mokestį tave nu�vilpsian�ius.

Ta�iau Betikinas? �altas, i�didus, aroganti�kas scenos princas, turintis neprilygstam� reputacij� ir tobul� bals�? �ia kilnus i��ūkis, o ne �eminan�ios var�ybos.

Savo charizma jis gali visi�kai nustelbti Tonijų, nustumti į patį scenos pakra�tį, i� kur jam teks pelnyti Betikino k� tik pakerėtos publikos dėmesį!

Jis krūptelėjo. Kaip giliai pasinėrė į vienas kit� vejan�ius apm�stymus! Tonijus sugriebė suknel�, tarsi trok�damas priglusti prie paskutiniosios tamsoje dar matomos �viesiai violetinės spalvos skiautelės. Jis pakėlė ir prispaudė prie veido glotnų, vėsų �ilk�.

��Kada gi tu abejojai savo balsu?�� suku�dėjo.�� Kas tau atsitiko?

�viesa i�nyko. Lange pulsavo sodrus nakties mėlynumas. Staigiai atsistoj�s, Tonijus i�ėjo i� savo apartamentų ir nu�ingsniavo koridoriais negalvodamas apie niek�, tik klausydamasis savo pakulnių kauk�ėjimo į akmenines grindis.

��Tamsa, tamsa,�� bema� meiliai �nib�dėjo.�� Tavo dėka tampu nematomas, todėl nesijau�iu es�s nei vyras, nei moteris, nei kastratas�� a� tiesiog gyvenu.

Prisiartin�s prie kardinolo kabineto durų, jis nė sekundės nedvejodamas pasibeldė ir įėj�s pamatė prie stalo sėdintį Kalvin�.

Staiga �is menkai ap�viestas kambarys, juosiamas knygų pilnų lentynų, priminė Tonijui visai kit� viet�. Ir jį apstulbino akimirksniu �irdyje u�gimusi meilė bei geismas, vos pama�ius aistra suliepsnojusį jo eminencijos veid�. 8

Vasarai baigiantis, visiems pasidarė akivaizdu, jog galingasis kardinolas Kalvinas tapo Tonijaus Treskio globėju, kastrato i� Venecijos, u�sispyrusio scenoje vadintis tikruoju vardu.

��Ak, Tonijus,�� kalbėjo smalsuoliams grafienė, kuri vis da�niau lankėsi Romoje.�� Jūs i�girsite, koks stiprus jo balsas: toks įspūdis, tarsi jis pakyla iki pat dangaus. Palūkėkite�� tuomet patys įsitikinsite.

Tuo tarpu kardinolas laikė savo lak�tingal� narvelyje ir neleido jai dainuoti u� rūmų ribų. Taigi tik saujelė bi�iulių skleidė legendas apie įstabų dainininko bals�.

Ta�iau Gvidas pasuko kitu keliu.

Jei kas kviesdavo jį į koncert�, maestro būtinai pasiimdavo savųjų kūrinių natas. Ir jeigu gaudavo pasiūlym� atsisėsti prie klavi�ų, kartais grynai i� mandagumo, nedvejodamas sutikdavo.

Mafeo tapo nuolatiniu sve�iu diletantų namuose, ir visi dabar kalbėjo apie jo klavesino kompozicijas, nepaprastai įtaigias, pravirkdan�ias klausytojus. Tokį poveikį darė netgi lengvesnieji jo kūriniai�� plevenan�ios, kibirk��iuojan�ios, �vytin�ios sonatos, apsvaiginan�ios �mones tarsi �ampanas.

Netrukus jam atsiuntė pakvietim� atvykėlis prancūzų markizas, paskui�� anglų vikontas, be to, jį da�nai kviesdavosi į namus Romos kardinolai, rengiantys reguliarius koncertus, kartais net priva�iuose savo teatruose, kuriems maestro buvo mandagiai, ta�iau primygtinai pra�omas kurti muzik�.

Bet Gvidas elgėsi protingai. Jis neketino įsipareigoti, kol ruo�ė savo oper�. Ta�iau kiekvienu momentu i� natų pilno aplanko galėjo i�sitraukti stulbinantį koncert�.

�I�ties, sprend�iant i� �ių trumpų kompozicijų, naujoji jo opera bus dievi�ka!��� �nib�dėjosi �monės.

O Tonijus, jo mokinys, nepaisant to, jog visuomet, be i�im�ių, mandagiai atsisakydavo dainuoti, akį traukė savo gro�iu, kiekvienu tobulu bruo�u.

Toks buvo visuomeninis gyvenimas.

Bet namie Gvidas be paliovos dirbo ir vertė Tonijų mokytis dar įnirtingiau nei konservatorijoje, ypating� dėmesį skiriant spartiems auk�tiesiems glissando�� Betikino pasidid�iavimui. Po dviejų įtemptų valandų rytinių pratybų jis patikėdavo Tonijui tokias natas ir pasa�us, kuriuos �is sugebėdavo atlikti tik kaip reikiant įsidainav�s. �iose sferose Tonijus nesijautė itin tvirtai, ta�iau pamokos suteikdavo jam saugumo jausm�, o ir Gvidas nuolatos primindavo, jog net jei jam ir nereiksi� pasitelkti �ių auk�tų natų, jis turįs būti pasireng�s var�ytis su Betikinu.

��Bet juk jam beveik keturiasde�imt, kaip jisai gali i�dainuoti tokius garsus?�� sykį paklausė Tonijus, �velgdamas į naujus pratimus, dviem oktavomis auk�tesnius nei paprastai.

��Jeigu jis gali,�� atsakė Gvidas,�� ir tu privalai.�� Ir įteik�s Tonijui dar vien� arij�, kuri galėjo būti įtraukta į galutinį operos variant�, pasakė:�� Įsivaizduok, kad esi ne �ia, �iame kambaryje, su manimi. Tu stovi scenoje, tūkstan�iai �monių tav�s klausosi. Tu neturi teisės suklysti.

Tonijus paslap�iomis �avėjosi nauj�ja muzika. Niekada gyvendamas Neapolyje jis nedrįso pareik�ti Gvidui kritinių pastabų, bet �inojo, kad jo paties skonis buvo i�lavintas dar gerokai prie� paliekant tėvo namus.

O juk dar tuomet buvo susipa�in�s ne tik su Venecijos muzika. Jam teko girdėti ir daug neapolieti�kų kūrinių, kurie irgi skambėdavo �iaurėje.

Jis suprato, jog Gvidas, i�sivadav�s i� nuobodaus konservatorijos re�imo bei nuolatinių buvusių savo mokinių poreikių, dabar stebino pats save. Ir atlikėjo meistri�kumas, ir kūryba tobulėjo kiekvien� dien�, maestro mėgavosi jam pradėtu rodyti dėmesiu.

Baig� dienos pamokas, Gvidas su Tonijum jausdavosi visi�kai laisvi. Ir jeigu Tonijus nenorėdavo lydėti mokytojo į įvairius vakarus bei koncertus, Gvidas nereikalaudavo.

Tonijus įtikinėjo save es�s laimingas. Ta�iau i� tiesų taip nebuvo. Gvido nepriklausomybė jį trikdė. Grafienės dosnumo dėka maestro dabar rengėsi kur kas geriau negu Neapolyje ir beveik visuomet ne�iojo peruk�. Baltai įrėmintas jo veidas įstabiai pasikeisdavo, atrodydavo kilnesnis bei labiau oficialus, o neįprasti Gvido bruo�ai�� stulbinamai didelės akys, plok��ia, grubi nosis, taip da�nai jausmingai besi�ypsan�ios lūpos�� paversdavo jį tikru traukos centru net perpildytame kambaryje. Tereikėdavo Tonijui pamatyti, kaip Gvidui ant rankos pakimba kokia nors moteris, kartkartėmis vis krūtimis prisispaud�ianti prie maestro rankovės, ir jo viduje u�kunkuliuodavo įnir�is, kurį nukreipti galėdavo tik į save patį.

�Viskas kei�iasi,�� galvojo Tonijus.�� Ir tu nieko negali padaryti. Esi toks pat suged�s, i�tro�k�s garbės, kaip ir kiekvienas kitas, kuris tave tuo apkaltins, jei tik sumanysi papriekai�tauti.�

Vis dėlto jis d�iaugėsi kartais galėdamas pasprukti i� vie�ų susibūrimų. Dainuoti negalėjo, o nuolatiniai pa�nekesiai jį i�sekindavo. Tonijus kar�iai galvodavo apie tai, jog Gvidas �atidavė� jį kardinolui. Vis dar norėjosi pykti ant mokytojo. Kartais buvo link�s apskritai dėl visko kaltinti Gvid�.

Bet vos prisiartin�s prie kardinolo rūmų vartų i�syk savo apm�stymus pamir�davo.

Galvoje sukdavosi tik viena mintis: grei�iau atsidurti kardinolo lovoje.

Kai jo eminencija neturėdavo sve�ių, judviejų pasimatymai prasidėdavo anksti. Tonijus visuomet patikrindavo, ar Paolas kietai įmig�s. Paskui prasmukdavo į kardinolo apartamentus apie save prane�damas tik trumpu beldimu į duris ir tyliu atsakymu į klausim� �Kas ten?�

Kalvinas jo laukdavo degdamas aistra. Paprastai pirmiausia jis nurengdavo Tonijų. Kardinolas norėjo, kad �is elgtųsi kaip vaikas, ir pats grumdavosi su sagomis, rai�teliais bei kabliukais, net jei �ie jį siutindavo.

Sykį jis i�girdo, jog Tonijus kartais traukia į miest� vilkėdamas moteri�k� suknel�. Nė trupu�io nenusteb�s, kardinolas panoro pamatyti �į kostium�, ir dabar Tonijus retsykiais atsine�davo violetin� suknel�, i�puo�t� balk�vais kaspinais, o jo eminencija, jei panorėdavo, vaikin� aprengdavo, jei panorėdavo, nurengdavo.

Kartais atrodydavo, kad kardinol� labiausiai jaudina Tonijaus oda. Nustūm�s mar�kinių audinį, jis tarsi ragaudavo od� lie�uviu bei lūpomis.

Jo rankose Tonijus tapdavo toks pat nuolankus, koks kadaise jam buvo Domenikas. �velniai �ypsodamasis �iūrėdavo, kaip kardinolas nuplė�ia visus balk�vus raukinukus, idant u�dėtų rank� ant plok��ios krūtinės, slypin�ios po jais. Paskui grubiai su�nyb�s Tonijui spenelius�� �is vos u�gniau�davo riksm��� bu�iuodavo vaikin�, lyg atsipra�ydamas, ir u�vert�s sijonus subrukdavo sav�jį rag�. Kiekvien� sykį bauginantis jo dydis sukeldavo stiprų skausm�, bet kardinolas u�dengdavo Tonijaus burn� sav�ja, lyg sakydamas: �Jeigu rėksi, rėk į mane.�

Kad ir k� darytų Kalvinas�� ar tar�ytų Tonijui plaukus, ar bu�iuotų blakstienas�� visi jo veiksmai try�ko d�iaugsmu, įkar��iu, susi�avėjimu.

Bet visai ne �velnios glamonės, ne bu�iniai versdavo Tonijų liepsnoti aistra. Jį jaudino pats Kalvinas. Aistra u�kunkuliuodavo, kai suspausdavo to vyro �launis, suimdavo burna jo �aknį, jusdavo, kaip kardinolas siun�ia jam į burn� savo sėkl�, kartu ir aitri�, ir saldok� it grietinėlė. Kaip tik tokiais momentais jo kūn� sukrėsdavo ekstazė.

Ne ma�iau jaudindavo ir nei�vengiamas i�prievartavimas, kuriam kardinolas visuomet teikė pirmenyb�: gele�is, sunkiai įsiskverbianti jam tarp kojų.

Todėl jis i�k�sdavo visk�, pakerėtas minties, jog ne kas kitas, o �is �mogus visa tai daro; galvodavo: �Taip, �ia kardinolas Kalvinas, Ba�ny�ios princas, jis artimas �ventajam Tėvui, jis posėd�iauja �ventojoje Kolegijoje, ir �iam galingam �mogui a� paklustu, jį a� glamonėju.� Jo delnai ilgėdavosi tų sunkių sėklid�ių, neapsakomai norėjosi vėl įkvėpti jų �ilumos, paliesti mink�t� plaukuot� apvalkal� ir �velniai suspausti, tarsi grasinant, bet tik tam, kad pajustų, kaip kardinolo organas pavirsta neįtikėtina, nuo�mia ietimi.

Bet jis pradėjo suprasti, kad Kalvinui net �velnus �aidimas virsdavo savoti�ka i�prievartavimo forma. Jis tro�ko parblok�ti Tonijų ant paklodės po savimi ir kartu geidė matyti Tonijų vaitojantį i� pasitenkinimo. Norėjo pavergti mylim�jį pasitenkinimu ne ma�iau nei skausmu.

Paskui stebeilydamas stikliniu neregio �vilgsniu Tonijus gulėdavo �alia kardinolo apimtas malonaus silpnumo.

Ta�iau jų santykiai tuo nesibaigdavo. I�syk po pirmosios nakties prasidėjo ir �iek tiek kitoks bendravimas.

Pasimylėj� juodu apsirengdavo. Kartais vakarieniaudavo. Kardinolo rūmų rūsiuose gulėjo daugybė įvairiausių puikiausios kokybės vynų. Kalvinas vai�indavo jais Tonijų. Paskui, pasikviet� sen�jį Nin�, ne�ina fakelu, traukdavo pasivaik��ioti po sales.

Sustodavo prie mirguliuojan�ios fakelo �viesos nutviekstų statulų, kurios, jo paties prisipa�inimu, ilgus metus kardinolui visai nepatiko. �A� taip mylėjau �i� ma�� nimf�,�� kalbėjo jis apie vien� romėni�k� statul�.�� Ji i�kasta mano vilos sode įrenginėjat fontanus. O �tai �is gobelenas prie� daugelį metų man atsiųstas i� Ispanijos.�

Nino fakelas dusliai ū�ė ir skleidė visur prasiskverbiantį kvap�. �velgiant į pilkas kardinolo akis, lies�, bet �ilt�, rank� bronzinės antikinės statulos fone Tonijų apimdavo ypatinga ramybė.

Jis eidavo paskui Kalvin� į sod�, kur �velniai pliu�keno fontanai bei kvepėjo k� tik nupjauta �ole.

Paskui, tarsi į �ventykl�, juodu traukdavo į bibliotek�, kur odiniai knygų vir�eliai kilo pa�ion palubėn, net nelygi fakelo �viesa ten jų nepasiekdavo.

��Paskaityk man, Markai Antonijau,�� sakydavo kardinolas, pasirinkdamas vien� i� mylimiausių savo poetų, Dant� arba Ta�o.

Ir sėdėdavo pasidėj�s rankas ant poliruoto stalo pavir�iaus, patylom judindamas lūpas, o Tonijus lėtai, �emu balsu jam skaitydavo.

Tonijų apimdavo malonus stingulys. Prie� daugelį metų, visai kitame gyvenime, pasitaikydavo valandų, kai u�liūliuotas kalbos skambėjimo jis pasiklysdavo grak��iai perteiktų vaizdų bei idėjų visatoje. Ūmai jį u�plūsdavo �od�iais neapsakomas �velnumas kardinolui; �ioje karalijoje su Gvidu jam neteko lankytis.

Kartu Tonijus norėjo ir pats �iek tiek atsiskleisti. Jis buvo pakankamai protingas bei suprato, jog jo eminencija į�velgia jame tik muzikantu i�auklėt� gatvės berniūk�tį, ir tegalėjo trok�ti, jog taip ir būtų. Kalvino akyse kartais atsispindėdavo kan�ia, o da�nai netgi liūdesys. Kardinolas kankinosi dėl nuodėmingos savo aistros Tonijui. �is �mogus mai�tavo pats prie� save.

Tonijus jautė, jog tam tikru po�iūriu visus �iuos malonumus�� poezij�, dail�, muzik� bei kar�tligi�kas sueitis�� kardinolas laikė sielos prie�ais: pasaulietiniais bei kūni�kais.

Sykį kardinolas papra�ė:

��Papasakok man apie oper�, Markai Antonijau. Pasakyk, kas joje gero? Kodėl �monės ten eina?

Koks naivus jis atrodė tuo momentu! Tonijus nesusilaik�s �yptelėjo. Jam nereikėjo pasakoti apie tai, kaip ilgai Ba�ny�ia kovojo su teatru bei aktoriais, su bet kokia muzika, i�skyrus ba�nytin�, ir apie tai, jog ne kas kitas, o Ba�ny�ios baimė i�leisti į scen� moteris sukūrė kastratus. Visa tai kardinolas ir pats �inojo.

��Kur slypi operos vertė?�� prisimerk�s pa�nib�dom klausė Kalvinas.

�Ai�ku,�� pagalvojo Tonijus.�� Jis mano paėm�s į nelaisv� velnio emisar�, kuris, pats to nesuvokdamas, i�siplepės ir pasakys jam ties�.� Vaikinui teko susitvardyti, kad nepasirodytų į�ūlus.

��Mano pone,�� lėtai prabilo jis,�� a� negaliu atsakyti į jūsų klausim�. A� pa�įstu tik d�iaugsm�, kurį man teikia dainavimas. A� tik �inau, jog muzika tokia gra�i ir galinga, jog kartais atrodo pana�i į pa�i� jūr� arba į dangaus platybes. J� neabejotinai sukūrė Dievas. Dievas paleido muzik� į pasaulį.

Kardinol� gerokai nustebino vaikino atsakymas. Jis atsilo�ė kėdėje.

��Kalbi apie Diev� taip, tarytum jį mylėtum, Markai Antonijau,�� pastebėjo nuvargusiu balsu.

Atrodo, Kalvin� pradėjo griau�ti abejonės.

�Ar a� myliu Diev�?�� pagalvojo Tonijus.�� Taip, tikriausiai myliu. Vis� gyvenim�, vos susim�st�s apie jį, pajusdavau meil�: ba�ny�ioje per mi�ias, klūpodamas prie lovos... Ta�iau prie� trejus metus Flovige? Nemanau, kad t� naktį mylėjau Diev�. Ko gero, tuomet juo nė netikėjau.�

Bet kardinolui Tonijus nieko neatsakė. Jis matė, kaip Kalvinas ken�ia. Ir suprato, jog naktis jau baigiasi.

Ir dar suprato, kad kardinolas ilgai neatlaikys �ios kovos. Nuodėmė tam �mogui buvo kartu ir bausmė. Ir Tonijui pasidarydavo liūdna, kai suprasdavo, jog judviejų susitikimams lemta netrukus baigtis.

�Anks�iau ar vėliau ateis momentas, kai jis mane atstums. Tad tegul atstumia gailestingai, nes jeigu pasielgs �iauriai...� �ito Tonijus neįstengė įsivaizduoti.

Juodu i�siskyrė tamsių miegan�ių namų viduryje.

Ir staiga, paveiktas iki tol nepa�įstamų emocijų, Tonijus suspaudė glėbyje liekn�, lanks�i� kardinolo figūr� bei prigludo prie jo lūpų ilgu paskutiniuoju bu�iniu.

Paskui, prisimindamas �i� akimirk�, pajuto stiprų susijaudinim�. Jį persmelkė virpulys, kai palietė pir�tu savo lūpas. Na kaip jis galėjo mylėti t�, kuris jį patį laikė ne�vankybe, regėjo tik kastrat�, tam tikr� mulia��, į kurį galima nukreipti savo aistr�, jei negali jos skirti moteriai?

Galų gale jam nerūpėjo.

�irdies gilumoje Tonijus �inojo, kad jam vis vien.

Kiekvien� dien� sklidinas pagarbaus, nebylaus siaubo vaikinas stebėjo, kaip prie Vie�paties altoriaus kardinolas tikintiesiems sukuria virsmo stebukl�. Jis �iūrėdavo, kaip kardinolas vyksta į Kvirinal�, kaip guod�ia ligonius bei varg�us.

Jis negalėjo atsistebėti, jog �is �mogus, kad ir kokios stiprios aistros u�valdytas, nė sykio neparodė nery�tingumo. Jis visiems demonstravo meil� Kristui, meil� savo broliams, tarsi nugalėj�s i�didum� �inotų, jog visa, kas dievi�ka, yra am�ina, neturi pabaigos ir pranoksta jo paties silpnyb�, jo yd�.

Netrukus nebeliko nė vienos akimirkos, kai matydamas kardinol��� nesvarbu, ar vilkintį tamsiai raudon� mantij� ba�nytinių apeigų metu, ar sėdintį vienui vien� savo apartamentų gilumoje�� Tonijus patylom nei�tartų: �Taip, kol mudu drauge, a� myliu jį, i� tiesų myliu, kol jis man�s trok�ta, teiksiu jam tokį malonum�, kokio jis panorės.�

Jei tik �ito būtų pakak�.

Tuo metu, i� tolo stebėdamas �itaip jį u�vald�iusį �mogų, įsiaudrin�s Tonijus pradėjo atsiduoti paprastiems vyrams, nepa�įstamiesiems, su kuriais susidurdavo vidury �viesios dienos kardinolo rūmų apartamentuose, net plė�ikams, reik�mingai dirs�iojantiems į jį tiesiog gatvėje.

Fechtavimo salės, kur anks�iau ie�kodavo raminan�io i�sekimo, dabar virto kankinimų kameromis, pilnomis sveikų, pilnaver�ių ir kartais grubių jaunų didikų kūnų, nuolatos esan�ių �alia bei varan�ių i� proto.

Vyrų krūtinės drėgnai �vilgėjo po atsilapojusiais mar�kiniais, ant rankų i�ry�kėdavo įsitemp� raumenys, ai�kiai matėsi kap�elio i�kilumas. Net vyri�ko prakaito kvapas jį kamavo.

Nutrauk�s treniruot�, jis nusi�luostė kakt� ir u�simerkė. O jau po akimirkos i�vydo prie�ais save jaun� florencietį, graf� Rafael� di Stefan�, patį i�tvermingiausi� savo prie�inink�, kuris �velgė neslėpdamas geismo bei susi�avėjimo, o paskui kaltai nusuko akis.

Nejaugi jį visuomet įkaitindavo tik �iems vyrams jau�iama baimė? O gal jautė geism�, kurio pats sau nenorėjo prisipa�inti?

Jis i�tiesė nugar�, pasireng�s atremti grafo �pag�. Ry�tingai artindamasis, privertė graf� atsitraukti. Grafo akys buvo apskritos, tamsios, apsuptos tokių tankių blakstienų, jog atrodė lyg apvestos juodais da�ais. Tarp smulkių, dailių bruo�ų nei�ry�kėjo �andikauliai, o plaukai stulbino juodumu, tarytum pamirkyti ra�ale.

Fechtavimo mokytojas praskyrė juos į �alis. Grafas patyrė lengv� su�eidim�. Plony�iai balti mar�kiniai perply�o ant peties. Bet Rafaelė nenorėjo baigti kovos.

Kai juodu vėl priartėjo, grafas netry�ko neapykanta, nesijautė nė paminto i�didumo. Jis tik krutino lūpas, uoliai vengdamas galingo Tonijaus �pagos smūgio.

Mū�is buvo baigtas.

Di Stefanas stovėjo sunkiai alsuodamas. Ant krūtinės �eliantys plaukai siekė kakl�. O �eriai ant smakro atrodė tokie grubūs, jog veikiausiai galėjo įdurti.

Tonijus atsuko grafui nugar�. Nu�ingsniavo į poliruotų grindų vidurį ir sustojo, laikydamas �pag� prie �ono. Visų �vilgsniai įsmigo į jį. Ir �tai jis pajuto besiartinantį di Stefan�. �is �mogus skleidė ka�in kokį gyvuli�k� kvap��� aitrų, kar�t�. Florencietis palietė Tonijaus petį:

��Papietauk su manimi. A� Romoje vienas,�� grubokai i�tarė grafas.�� Tu vienintelis fechtuotojas, galintis mane įveikti. Noriu, kad taptum mano sve�iu.

Tonijus atsisuko ir pa�velgė į jį. Kvietimo pobūdis nekėlė jokių abejonių, jis visk� perskaitė primerktose grafo akyse. Tonijus suabejojo ir nenorom nuleido akis. Ir atsisakym� i�bėrė tylia greitakalbe, lyg paskubomis mandagiai atsikalbinėdamas.

Bema� nir�damas pats ant sav�s, apsi�lakstė veid� �altu vandeniu ir ilgai, įnirtingai trynėsi jį rank�luos�iu prie� atsisukdamas į tarn�, laikantį paruo�t� apsiaust�.

Kai i�ėjo laukan, grafas, jau atsisėd�s paū�ti su draugais prie�ais įsikūrusioje tavernoje, lėtai kilstelėjo taur�, pasveikindamas jį.

I�sipust� jaunuoliai aplink Rafael� sulink�iojo Tonijui. �is skubiai dingo �urmuliuojan�ioje minioje.

Bet t� pa�i� naktį tamsioje klaikiai tvankios vilos alkovoje Tonijus atsidavė bema� nepa�įstamo �mogaus rankoms bei lūpoms.

Ka�kur toli kokiai nors nedidukei kompanijai grojo Gvidas, o Tonijus tuo metu vedėsi savo persekiotoj� vis toliau ir toliau nuo pavojaus būti aptiktiems, kol nebeįstengė atremti stiprių pir�tų spaudimo.

Jis jautė vyro lie�uvį, įsiskverbiantį į jo burn�, ka�kas kietas trynėsi jam į kojas. Pagaliau i�vadavo t� daikt� i� kelnių, ir �is įsiskverbė į ol� tarp suspaustų jo �launų. Tokiais momentais Tonijus tapdavo Ganimedu, ne�amu auk�tyn, patirian�iu saldų kapituliacijos pa�eminim�, bet kartu pasirengusį u�kariavimams.

Artimiausiomis naktimis daugeliui pavyko jį turėti, da�niausiai gerokai u� Tonijų vyresniems vyrams pa�iame jėgų �ydėjime, jau �iek tiek �ilstelėjusiais plaukais. Visi jie skubėjo pasimėgauti jaunu kūnu, nors kartais ir stebėdavosi, kai jis pats puldavo ant kelių bei suimdavo burnon vis� gali�, koki� tik įstengė sutalpinti.

O kai jie baigdavo, jisai tebeklūpodavo palenk�s galv�, lyg per pirm�j� komunij� prie altoriaus, tarytum jausdamas paties Kristaus artum�.

�inoma, tokiu elgesiu priblok�davo savo partnerius, jei juos galima taip vadinti. Jis niekada nelikdavo su jais akis į akį tuose namuose, kur jie buvo �eimininkai. Pasimatymams mieliau pasirinkdavo įvairias slaptas vieteles�� u�rakintas svetaines arba nenaudojamus kambarius�� pageidautina tokias, i� kur girdėjosi puotos muzika, minios �urmulys. Ir durkl� visuomet turėjo pasiruo��s, o �paga i�tikimai kybodavo prie �ono.

Kur benueitų, jį stulbino vyrų ir moterų noras jį suvilioti, bei po vis� miest� plintantys pasakojimai apie naivius u�sienie�ius, kurie įsimylėdavo jį, absoliu�iai įsitikin�, jog Tonijus�� berniuku persirengusi jauna moteris.

Prie� eidamas pas kardinol�, jis i�simaudydavo vonioje ir persirengdavo arba nepriekai�tingai �variais, arba visi�kai naujais drabu�iais. O paskui, tarsi įtikin�s save, jog gėdingųjų susitikimų apskritai niekada nebuvo, pask�sdavo kardinolo glėbyje.

Ta�iau slaptųjų glamonių prisiminimai tik dar labiau sustiprindavo jo pojū�ius.

Pagaliau vien� dien� jis liepė ve�ėjui pasukti į pa�ius skurd�iausius Romos kvartalus.

Ten pamatė sūriais bei mėsos gabalais apkabinėtas arkas, prie namų slenks�ių �aid�ian�ius vaikus, tiesiog lauke maist� ruo�ian�ius �mones.

Vienoje vietoje karietai keli� pastojo riebi �vilganti kiaulė, apsupta �viegian�ių par�elių. Skalbiniai, i�d�iaustyti ant virvių, i�temptų tarp namų, u�go�ė dangų.

Atsi�liej�s į odines pagalvėles, Tonijus �velgė pro karietos lang�, atvir�, nepaisant i� abiejų pusių ty�kan�ių purslų ir dvoko, kurio neįveikė nė i� Tiberio pusės sklindanti gaiva.

Pagaliau jis pamatė t�, kurio ie�kojo. Jaun� vyr�, sustingusį prie durų. �is vilkėjo mar�kinius, sujuostus sunkiu odiniu dir�u, atlapotus iki pat juosmens bei atidengusius garbanotais juodais plaukeliais ap�ėlusi� krūtin�. Plaukai kilo nuo liemens iki ma�ų rausvų spenelių ir apsupo juos, sudarydami tarsi kry�iaus skersinio imitacij�. Nors ir glotniai nuskusto, vaikino veido bruo�ai buvo grubūs, tarsi i�skaptuoti i� med�io. Kai jo akys susitiko su Tonijaus akimis, tarp judviejų staiga nutekėjo srovė, ir Tonijui u�gniau�ė kvap�.

Jis atlapojo i�pie�tas karietos dureles, sustojo siauroje, bema� neva�inėjamoje gatvelėje. Auksiniu brokatu apsitais�s Tonijus dirstelėjo pro dureles ir nepakeldamas rankos nuo kelio kvie�iamai mostelėjo i�tiestais pir�tais.

Vyrukas prisimerkė. Krustelėjo, ne�ymiai kryptelėjo klubais, ir i�kilumas po įtemptais brid�iais padidėjo, tarsi ty�ia prane�damas apie save.

O paskui jis įlipo į kariet�, ir Tonijus nuleido u�uolaidėles. Tik siauri �viesos dry�eliai skverbėsi į vidų.

Arklys patraukė į priekį, nedidukė kabina susiūbavo ant giganti�kų lingių. Tonijus neatitraukė akių nuo juodų garbanotų plaukų ant gelsvos vyro odos. Ir netikėtai palietė juos baltu savo delnu praskyr�s pir�tus; jį nustebino vyruko krūtinės tvirtumas.

Tamsoje matėsi tik �yb�iojan�ios akys. �viesos juostelė i�ry�kino galing� �andikaulį. Labai atsargiai jis palietė smakr�, �erius, likusius po skutimosi.

Paskui atsitraukė ir palenkė galv� į �on�. Nusisuk�s u�sidengė nuo vaikino kairiuoju petimi tuo pat metu tarsi kviesdamas jį. Galiausiai palinko į priekį, rankomis įsirėm�s į sėdyn�, ir pajuto, kaip vyras u�griūva i� u� nugaros visu savo svoriu. Jis lenkėsi vis �emiau bei �emiau, kol veidu palietė sėdynės apmu�al� ir u�simerkė tarsi sapnuodamas.

Jaunuolis, paki��s po juo kair� rank�, prisitraukė ar�iau prie sav�s, kad patogiau būtų atakuoti. Artumo pojūtis, grubių raumenų prisilietimas, i� vir�aus slegiantis vyri�kas kūnas vertė Tonijų krūp�ioti ne ma�iau u� viduje judan�i� gele�į.

Galų gale skausmas tapo nepakeliamas. Ir tuojau pat plykstelėj�s pasitenkinimas susiliejo su juo į vien� deginan�i� liepsn�. Staiga Tonijus suvokė, jog vyras jo nepaleid�ia. Jame u�virė įnir�is, jis ranka palietė durkl�. Bet �velnus kum�telėjimas į �on� leido suprasti, kad jaunasis romietis tik kaupia jėgas prie� kit� atak�.

Viskas baigėsi. Jaunuolis �altai atsitraukė, kai Tonijus pasiūlė jam pinigų, ir i�lipo i� karietos laukan. Bet vos ekipa�as pajudėjo į priekį, abiem rankom įsikibo į lango kra�t� bei su�nib�dėjo �ventojo, kurio garbei buvo pavadinta gatvė, vard�. Tonijus linktelėj�s nusi�ypsojo jam. Tik labai retais atvejais jis �ypsena atsakydavo į �ypsen�.

O paskui abipus karietos vėl i�kilo niūrios sienos, nuda�ytos geltonai bei tamsiai �aliai, bet netrukus ir jas paslėpė lietaus �ydas.

Tonijaus akys apsiblausė. Kol karieta artinosi prie Vatikano, jis patylom �velgė pro lang�. Ir staiga, tarsi i�kilusi i� naktinio ko�maro, niekada nei�sisklaidan�io net am�inai būdraujant, prie� akis i�ry�kėjo ma�os įstaigos i�kaba, kuri did�iulėmis raidėmis visam pasauliui skelbė:

�IA KASTRUOJAMI DAINININKAI POPIE�IAUS KOPLY�IAI 9

Atėjus gruod�io pirmajai, jau visa Roma laukė naujosios operos. Grafienė Lamberti turėjo atvykti artimiausiomis dienomis, o didysis kardinolas Kalvinas pirm� kart� gyvenime i�sinuomojo lo�� visam sezonui. Daugelis kilmingų asmenų tvirtai palaikė Gvido bei Tonijaus pus�, ta�iau abatai jau pradėjo formuoti visuomenės nuomon�.

O visi �inojo, kad būtent abatai paskelbia lemting�jį nuosprendį premjeros vakar�.

Ne kas kitas, o jie pasitikdavo plagiat� garsiu �vilpimu, jie nuvarydavo nuo scenos neprofesionalius, garbės nenusipelniusius atlikėjus.

Kad ir kaip besistengdavo �iūrovai i� kilmingų �eimų, sėdintys pirmajame bei antrajame auk�tuose, pastarieji nesugebėdavo i�gelbėti vaidinimo, jei abatai jį pasmerkdavo, o �ie jau paskelbė esantys kar�tai i�tikimi Betikinui. Betikinas, jų manymu, buvo sezono dainininkas; Betikinas dabar buvo dar geresnės formos nei ankstesniais metais; Betikinas puikiai pasirodė pernai Bolonijoje; Betikinas buvo įstabus dar prie� i�vykdamas į Vokietij�.

Jeigu jie ir paminėjo Tonijų, pavadino jį tik i�si�okėliu i� Venecijos, apsiskelbusiu patricijumi bei reikalaujan�iu vadinti jį tikruoju vardu. Kas gi tuo patikės? Kiekvienas kastratas, atsidūr�s rampos �viesoje, kalba es�s kilmingas ir susigalvoja koki� nors kvail� istorij�, bylojan�i�, girdi jo kastracija buvusi priverstinis ir nei�vengiamas �ingsnis.

Paties Betikino kilmė bei istorija irgi skambėjo nekaip. Kilmingos vokie�ių damos ir italų pirklio sūnus bals� i�saugojo tik nelaimingo atsitikimo vaikystėje dėka: jį u�puolė ma�as ��siukas.

Paskiri �ių �nekų atgarsiai pasiekdavo ausis Gvido, dabar ra�an�io dien� bei naktį. Artinantis premjerai, jis atsisakė visų vizitų ir i�eidavo i� namų tik prireikus sutvarkyti kokius nors reikalus grafienės viloje.

Ta�iau Tonijus, norėdamas �inoti, kas vyksta, pasiuntė Paol� pasiklausyti mieste sklandan�ių kalbų.

Nud�iugintas galimybės atsikratyti mokytojų bei auklėtojų, Paolas pirmiausia patraukė pas senjor� Bjank�, kuri pastarosiomis dienomis intensyviai ruo�ė Tonijui kostiumus, paskui pasi�laistė tarp scenos darbininkų, o tada u�suko į kelias perpildytas kavines ir kiekvienoje i�kiurksojo lygiai tiek, kiek įstengė apsimetinėti ka�ko laukian�iu.

Kai galų gale sugrį�o, jo veidas liepsnojo i� pyk�io, o akyse �vilgėjo a�aros.

Ta�iau Tonijus nepamatė įėjusio berniuko.

Jis įsigilin�s skaitė Katrinos Lizani lai�k�, kuriame toji prane�ė, jog dauguma venecijie�ių jau i�vyko į Am�in�jį miest� genami vienintelio tikslo: pamatyti scenoje Tonijų Treskį. �Atva�iuos smalsuoliai,�� ra�ė ji,�� bei tie, kurie prisimena tave su begaline meile.�

�i naujiena ne itin stipriai, bet gan nemaloniai jį �okiravo. Tomis dienomis jis gyveno kaustomas būsimosios premjeros baimės; kartais toji baimė tapdavo saldi ir jaudinanti, kartais virsdavo tikra kan�ia. Taigi kai su�inojo, jog tėvynainiai ketina atvykti į premjer�, tarytum į ka�in kokį karnavalo reginį, jį nukrėtė �altis, nors sėdėjo �alia u�kurto �idinio.

Be to, Tonijus nustebo, nes juk įprato laikyti save �mogumi, visiems laikams i�brauktu i� Venecijos bendruomenės. Jam atrodė, tarsi ka�kas tiesiog i�traukė jį i� to pasaulio, o minios abejingai susiglaudė ir u�pildė viet�, kurioje kadaise stovėjo jis. Ir �tai dabar, i�girdus, es� ir ten, Venecijoje, kalbama apie būsim� premjer�, u�plūdo keistas jausmas, kurio nė pats negalėjo apibūdinti.

�inoma, �monės apie tai kalbėjo, nes Katrinos vyras, senatorius Lizanis, vėl pamėgino suorganizuoti nuosprend�io, draud�ian�io Tonijui atvykti į Venecij�, per�iūrėjim�. Ta�iau vyriausybė tik patvirtino ankstesnį sprendim�: Tonijui visiems laikams u�drausta įva�iuoti į Venecij�, o nepaklusus gresia mirties bausmė.

Ta�iau labiausiai �irdį su�eidė paskutinioji Katrinos lai�ko dalis.

Mariana meldė Karl� i�leisti j� į Rom�. Nuo pat pirmo momento, kai motina i�girdo, jog Tonijus pasira�ė sutartį su Argentina teatru, ji pra�ė leidimo va�iuoti. Ta�iau Karlas vis� laik� atkakliai atsakinėjo neigiamai, taigi dabar Mariana sunkiai serganti ir nei�einanti i� savo kambarių.

��inoma, teiginys, es� ji serga, dalinai teisingas,�� ra�ė Katrina,�� bet, manau, tu supranti, jog j� kamuoja sielos liga. Nepaisant visų tavo brolio trūkumų, jis visuomet buvo be galo dėmesingas Marianai. Taigi �ia, ko gero, pirmasis rimtas sutuoktinių nesutarimas.�

Tonijus atidėjo lai�k� į �alį.

Paolas laukė, berniukas atrodė gerokai i�sigand�s, ir Tonijus suprato, jog dabar yra reikalingas ma�ajam florencie�iui. Ta�iau i�tis� akimirk� jis tiesiog neįstengė kalbėti.

Ji norėjo atva�iuoti! Tonijus niekada, niekada apie tai nesvajojo, ir dabar atrodė, tarsi plonytė membrana, skyrusi jų gyvenimus, staiga įtrūko, o pro atsiradusį ply�į ėmė skverbtis �velnus, �iurpokas, svaiginantis jausmas. Dar niekada per visus tuos metus jis taip ai�kiai ir stipriai nejautė Marianos buvimo, odos kvapo, net plaukų �velnumo. Atrodė, tarytum ji verkia jam ant peties, pyksta bei mėgina jį apkabinti.

Pojū�iai buvo tokie stiprūs ir neįprasti, jog jis neju�ia pa�ok�s ėmė �ingsniuoti po kambarį.

��Tonijau!�� trūktelėjo jį Paolas.�� Tu neįsivaizduoji, k� �monės kalba kavinėse! Tonijau, tai siaubinga...

��Ts-s-s, ne dabar,�� su�nib�dėjo jis.

Bet membrana jau pama�u u�sitraukė, vėl atskirdama motin� nuo jo, nune�dama j� kartu su meile bei kan�ia ka�kur toli, į t� kit� gyvenim�, kuriame jam nebeliko vietos. O jeigu jis būtų vidutinių gabumų dainininkas? K� tokiu atveju reik�tų jos noras atva�iuoti �ionai?

�Tu kvailys,�� i�plūdo save.�� Tereikia jiems i�tiesti rank�, o tu jau atlapoji �irdį!�

Jis nusipurtė �ias mintis, atsisuk�s į Paol� suėmė berniuk� u� pe�ių, o paskui kilstelėjo jo smakr�:

��Nagi, kas ten? Papasakok. Nejaugi viskas taip blogai?

��Tonijau, tu neįsivaizduoji, k� jie �neka! Jie laiko Betikin� pa�iu geriausiu dainininku Europoje. Jie sako, es� tavo pasirodymas vienoje scenoje su Betikinu�� gryniausias pasity�iojimas!

��Paolai, jie visuomet kalba k� nors pana�aus,�� �velniai, raminamai i�tarė Tonijus ir i�sitrauk�s nosin� nu�luostė a�arot� vaiko veid�.

��Ne, Tonijau! Jie sako, jog esi niekas ir i� niekur! O tvirtinimai, kad tu kilmingas venecijietis�� melas. Kalba, girdi tu pasamdytas dėl savo i�vaizdos. Atseit Farinelis karjeros prad�ioje vadintas berniuku�� il ragazzo, o tu būsi vadinamas la ragazzina�� mergaite! O jeigu mergiūk�tė, sako jie, nesugebės dainuoti, mes sumesime jai pinigėlių ir u�darysime į vienuolyn�, kur vis tiek nebus kam jos klausytis!

Tonijus nenorom nusikvatojo.

��Paolai, juk �ia tikri paistalai!�� �ūktelėjo jis.

��Jei tik tu juos i�girstum, Tonijau!

��Visa tai rei�kia,�� paai�kino Tonijus, nubraukdamas plaukus berniukui nuo kaktos,�� kad premjeros metu teatras bus sausakim�as.

��Ne, ne, Tonijau, jie tiesiog tav�s nesiklausys! �ito bijo ir senjora Bjanka! Jie �auks, staugs, tryps kojomis. Jie nenori tau palikti nė menkiausio �anso.

��Mes dar pa�iūrėsim!�� su�nib�dėjo Tonijus, bet vis dėlto sunerimo, ar tik Paolas nepastebėjo, kaip jis i�bly�ko. Jis buvo tikras, jog i�bly�ko.

��Tonijau, k� mums daryti? Anot senjoros Bjankos, kai jie �itaip nusiteik�, lengvai gali u�daryti teatr�! O labiausiai kalta senjora Grimaldi�� kam ji visa tai pradėjo? Jinai atva�iavo į miest� ir parei�kė, girdi tu dainavai geriau u� Farinelį. Tuomet jie ir pradėjo kalbėti apie Farinelį.

��Senjora Grimaldi?�� tyliu balsu paklausė Tonijus.�� Kas toji senjora Grimaldi?

��Tu gi j� pa�įsti, Tonijau! Ji kraustosi dėl tav�s i� proto! Neapolyje ji visuomet sėdėdavo pirmoje eilėje, kai dainuodavai. O dabar �tai u�virė ko��. Ir vakar vakare anglų ambasadoriaus namuose ji visiems tvirtino, jog tu pats geriausias dainininkas nuo Farinelio laikų ir kad ji pati girdėjusi Farinelį dainuojant Londone. Taigi suprantama, k� dabar kalba romie�iai: kaip gali ka�kokia anglė jiems nurodinėti!

��Palauk, Paolai! Kas jinai? Kaip atrodo?

��Nagi tokia blondinė papurusiais plaukais. Tu j� pa�įsti, Tonijau! Ji buvo i�tekėjusi u� grafienės pusbrolio, o dabar praturtėjo ir nieko daugiau neveikia, tik vis� laik� pie�ia...

Tonijaus veidas taip persimainė, jog Paolas sekundei nutilo. Bet paskui vėl springdamas t�sė:

��Tonijau, jie dar prie� jai atvykstant kalbėjo visokius bjaurius dalykus, o dabar jų tiesiog neįmanoma klausytis! Senjoros Bjankos tvirtinimu, minia gali tiesiog u�daryti teatr�!

��Vadinasi, ji Romoje!�� nesiklausydamas berniuko su�nib�dėjo Tonijus.

��Na taip, Romoje. Bet ver�iau būtų likusi Londone!�� parei�kė Paolas.�� Dabar ji su maestro Gvidu.

��K� turi omenyje sakydamas: ji su maestro Gvidu?

��Jie grafienės viloje,�� gū�telėjo pe�iais Paolas.�� Jinai ten įsikrausto. Bet k� vis dėlto mums daryti?

��Liaukis kvailioj�s,�� burbtelėjo Tonijus.�� Ji dėl to nekalta. Visi subruzdo dėl operos, �tai ir viskas. Jeigu jie �itaip nekalbėtų, tuomet...

Tonijus staigiai apsisuko ir i�ties�s rank� nusikabino apsiaust�. Pasitais�s nėrinius aplink kakl�, patraukė į ginklin� pasiimti �pagos.

��Kur tu susiruo�ei?�� paklausė Paolas.�� Tonijau, k� mums daryti?

��Paolai, Betikinas nieku gyvu neleis jiems u�daryti teatro,�� konfidencialiai i�tarė Tonijus.�� Prie�ingu atveju jis liktų be darbo.

Artinosi vakaras, kai jis pasiekė grafienės Vil� pietiniame Romos pakra�tyje.

Sode �irklėmis įnirtingai darbavosi sodininkai, paversdami vis�alius krūmus pauk��iais, liūtais bei elniais. Vejos saulėtekio �viesoje atrodė �alios ir nepriekai�tingai �varios, o visur�� nupjautos �olės sta�iakampiuose, takelių sankirtose, po ma�ų, idealiai apskritų med�ių vainikais�� �iurleno fontanai.

Tonijus patraukė į muzikos salon� naujais apmu�alais neseniai i�klijuotomis sienomis, ir pamatė klavesin� po sniego baltumo mar�ka.

Akimirksnį stovėjo nejudėdamas, įsistebeilij�s į grindis, ir jau ketino i�eiti i� kambario tuo pa�iu spar�iu, ry�tingu �ingsniu, kaip ir įėjo, kai susidėj�s rankas u� nugaros prisiartino senas liokajus.

��Grafienė dar neatvyko, senjore,�� pasakė senukas. Garsai �vilpdami ver�ėsi jam i� burnos.�� Bet laukiame artimiausiomis dienomis, artimiausiomis dienomis.

Tonijus norėjo ka�k� burbtelėti apie Gvid�, kai staiga ant tolimosios sienos pastebėjo did�iul� drob�. Visos spalvos bei rateliu �okan�ios nimfos perregimais �velniais drabu�iais buvo jam pa�įstamos.

Vaikinas jau �engė kelis �ingsnius paveikslo pusėn, kai i�girdo senį u� nugaros tyliai sumurmant:

��A, jaunoji senjora! Ji �ia, senjore.

Tonijus atsigr�ė.

��Ji turėtų tuojau sugrį�ti, senjore. Po vidurdienio juodu su maestro Gvidu i�va�iavo Ispanijos aik�tėn.

��Ispanijos aik�tėn?�� pasitikslino jis.

�ypsena nu�vietė rauk�lėt� veid�. Senukas vėl pasisupo ant kulnų neatgniau�damas rankų u� nugaros.

��Kaipgi, į jaunosios senjoros studij�, senjore. Juk ji dailininkė, didi dailininkė!�� jo tone jautėsi ne�ymi pa�aipa, ta�iau tokia �velni ir nesuasmeninta, tarsi skirta visam pasauliui.

��Vadinasi, ji turi studij�...�� �i frazė nuskambėjo veikiau konstatuojamai nei klausiamai. Tonijus vėl pa�velgė į nimfų ratelį ant sienos.

��Ak, pa�velkite, senjore, ji jau ateina kartu su senjoru Gvidu!�� i�tarė senis ir mostelėjo ranka.

Juodu �ingsniavo sodo takeliu.

�viesiaplaukė dailininkė laikė Gvid� u� parankės bei ne�ėsi aplank�, stor� ir, atrodo, sunkų, nors ne tokį didelį, kokį de�inėje rankoje laikė Gvidas. Lininė gėlėta suknelė ky�ojo i� po vilnonio apsiausto, kurio gobtuvas buvo atmestas atgal, taigi brizas galėjo kedenti jos plaukus. Ji kalbėjosi su Gvidu. Ir juokėsi. O Gvidas, neatitraukdamas akių nuo takelio, kuriuo j� vedė, �ypsojosi bei linksėjo galva.

Tonijus pajuto dailinink� ir Gvid� siejantį laisv�, neformalų ry�į. Juodu kalbėjosi apie ka�in kokį rimt� dalyk�, lyg pa�inotų vienas kit� labai seniai.

Jiems įėjus į kambarį, Tonijui u�gniau�ė kvap�.

��Kaip? Ar galiu tikėti savo akimis?�� ironi�kai i�tarė Gvidas.�� Nejaugi �ia tas pas jaunasis senjoras Tonijus Treskis, garsusis ir paslaptingasis Tonijus Treskis, kurį netrukus pamatys visa Roma?

Tonijus spoksojo į jį buku �vilgsniu netardamas nė �od�io. Staiga or� u�pildė moters juokas.

��Senjore Treski,�� ji greitai atliko ma�utį reverans� ir pridūrė malonia ritminga intonacija:�� Kaip nuostabu, kad jūs �ia.

Jos balsas skambėjo gyvai. Akys linksmai markstėsi ir �vytėjo, o gėlėta suknelė dar labiau sustiprino lengvumo bei judrumo įspūdį, nors ji stovėjo visi�kai ramiai.

��Noriu tau kai k� parodyti, Tonijau,�� prabilo Gvidas, dėdamas sunkų aplank� ant klavesino.�� Kristina �iandien jį u�baigė.

��Ne, ne, dar nebaigiau!�� paprie�taravo �i.

Gvidas i�traukė didelį pastele atlikt� etiud�.

��Kristina?�� perklausė Tonijus.

Savas balsas jam pasirodė grubus, prislopintas. Jis negalėjo atplė�ti nuo jos akių. Stovėdama prie durų, dailininkė tarytum skleidė �vies�. Jos skruostai liepsnojo, nors akimirksniui �ypsena dingo i� lūpų, mergina tuojau pat j� sugr��ino.

��Ak, atleiskite!�� ramiai tarstelėjo Gvidas.�� Kristina, maniau, judu su Tonijumi tikrai buvote susitik�.

��O taip, mudu buvome susitik�! Tiesa, senjore Treski?�� skubiai i�tarė ji ir priėjusi i�tiesė rank�.

Jis �iūrėjo į j� suvokdamas tik tiek, kad jos pir�tus spaud�ia savaisiais ir kad jos ranka nepaprastai mink�ta bei �velni ir dar tokia ma�utė lyg lėlės. Atrodė neįmanoma įsivaizduoti, jog �ie pir�tai galėtų atlikti kokį nors ritm� darb�. Paskui jis susiprotėjo, kad stovi nejudėdamas kaip statula, o tuodu �iūri į jį. Tonijus tuojau pat pasilenkė pabu�iuoti dailininkei rankos.

I� tiesų jis neketino liesti jos lūpomis. Tikriausiai Kristina tai pastebėjo, nes reikiamu momentu �iek tiek kilstelėjo rank� ir vis dėlto gavo jo bu�inį.

Jis pakėlė į mergin� akis. Ūmai ji jam pasirodė neapsakomai pa�eid�iama.

��Nagi, pa�velk, Tonijau!�� lyg niekur nieko �ūktelėjo Gvidas, tarsi nepastebėj�s nieko keisto. Jis laikė rankose pastele nupie�t� savo portret�.

Pie�inys buvo nuostabus; maestro jame atrodė kupinas gyvybės. Puikiai atsispindėjo jo m�slumas ir net pavojingas blizgesys akyse. Neliko dailininkės nepastebėta nei suplota nosis, nei putlios lūpos, be to, ji perteikė �io �mogaus esm�, pakeitusi� visus bruo�us.

��Na, Tonijau,�� įtaigiai kreipėsi Gvidas.�� K� pasakysi?

��Gal ir jūs sutiktumėte man papozuoti, senjore Treski?�� skubiai paklausė Kristina.�� Taip norė�iau jus nupie�ti! Ties� sakant, jau nupie�iau,�� bema� droviai prisipa�ino mergina, ir jos skruostai �iek tiek nuraudo,�� bet tik i� atminties, o a� trok�tu nutapyti tikr� jūsų portret�, kruop��iai bei rūpestingai.

��Priimk pasiūlym�!�� ramiausiai patarė Gvidas, pasirėm�s alkūne į mar�ka u�dengt� klavesin�.�� Po mėnesio Kristina bus pati populiariausia Romos portretiste. Jeigu dabar nesutiksi, tau teks u�sira�yti i� anksto ir laukti eilės kaip paprastam mirtingajam.

��O, jums niekada nereikės laukti eilės!�� nusijuokė dailininkė ir netikėtai visa sujudo, �viesūs, purūs garbanoti plaukai lengvai subangavo.�� Ar galėtumėte ateiti rytoj?�� paklausė ji jau rimtai.�� A� trok�te trok�tu pradėti jūsų portret�,�� jos akys buvo mėlynos, beveik violetinės, ir tokios gra�ios! Neįtikėtinai. Jis gyvenime neregėjo tokių mėlynų akių kaip jos.�� Galėtume pradėti vidurdienį,�� kalbėjo ji �velniai virpan�iu balsu.�� A� esu anglė ir dien� nemiegu, bet galite ateiti ir vėliau, jei jums taip patogiau. Noriu nutapyti jus dar prie� jums tampant į�ymybe, nes tuomet jus įsigeis pie�ti visi i� eilės. Padarytumėte man paslaug�.

��Ak, kokie kuklūs tie talentingi vaikai!�� nusijuokė Gvidas.�� Tonijau, jaunoji senjora kalba su tavimi...

��Jūs ketinate gyventi Romoje?�� sumurmėjo Tonijus.

Jo balsas nuskambėjo taip silpnai, jog nebūtų nusteb�s Kristinai suskubus pasiteirauti apie jo sveikat�.

��Taip,�� atsakė dailininkė.�� �ia daug ko galima i�mokti, daug k� nupie�ti,�� jos mina vėl staigiai pasikeitė, ir ji pridūrė stebėtinai draugi�ku tonu:�� Galbūt operos sezonui pasibaigus a� vyksiu paskui jus, senjore Treski. Tapsiu viena i� tų pami�usių moterų, kurios lydi garsius dainininkus po vis� �emyn�.�� Jos akys buvo i�plėstos, ta�iau veidas atrodė susirūpin�s.�� Galbūt a� negalėsiu tapyti, negirdėdama jūsų balso.

Tonijus sodriai nuraudo. Ir nustėr�s i�girdo garsų Gvido juok�.

Bet ji buvo tokia jauna ir visi�kai nesuvokė, kaip gali būti suprasti jos �od�iai! Jai apskritai nederėjo būti �ia vienai, be grafienės! Tereikia tik pa�velgti į j�, į daili� figūrėl�, krūtų apvalumus, taip �iauriai suspaustus nėriniuotų korseto kra�tų...

Jis jautė, kaip liepsnoja veidas.

��Ak, būtų tiesiog nuostabu!�� �ūktelėjo Gvidas.�� Tu va�inėtum su mumis visur, ir visur pasirodytų garsiosios Kristinos Grimaldi teptuko sukurti paveikslai, tavoji �lovė sukrėstų vis� Europ�. Netrukus mus kviestų dainuoti klausos neturintys arba net visi�kai kurti �monės, tiesiog trok�tantys, kad įam�intum juos aliejiniais da�ais arba pastelėmis!

Ji nusijuokė raustelėjusi ir �velniai krestelėjo plaukus. Baltas jos kaklas buvo drėgnas, susirai�iusios garbanėlės lipo prie skruostų.

��Grafienė irgi va�inėtų su mumis,�� apsimestinio nuobod�io nuspalvintu balsu t�sė Gvidas,�� keliautume visi drauge.

��Argi nebūtų nuostabu?�� su�nib�dėjo ji staiga nuliūdusi.

Tonijus sumetė, jog vis� �į laik� tiesiog spokso į j� lyg koks vėpla, ir skubiai nusuko akis. Jis stengėsi galvoti, stengėsi sukurpti bent trumput� fraz�. Bet k� galėjo jai pasakyti? Visas dabartinis jų plepėjimas labiau tiko lengvabūdėms damoms, linkusioms į nei�tikimyb�, o �i moteris atrodė tokia tyra ir rimta. Visai neseniai tapusi na�le, ji panė�ėjo į pla�tak�, besiver�ian�i� i� kokono.

O dar tasai trapumas pavertė j� apskritai ne�emi�ka būtybe, ji turėjo ka�in kokio rafinuoto egzoti�kumo.

Tonijus vėl pakėlė į j� akis, nes negalėjo ne�iūrėti; ir net nedirstelėj�s į Gvid� pajuto pastarojo nuotaikos pasikeitim�.

��Bet dabar atsakysiu jums rimtai, senjore Treski,�� pasakė ji ta pa�ia paprasta maniera,�� a� i�sinuomojau dirbtuv� Ispanijos aik�tėje.�� Ir ketinu ten gyventi. Gvidas buvo be galo malonus, sutiko man papozuoti bei kentėjo, kol a� kaitaliojau ap�vietim�.

��Taip, mums teko kas penkias minutes kraustytis i� vienos vietos į kit�,�� apsimestinai pasiskundė Gvidas.�� Ir kabinėti ant sienų de�imtis paveikslų. Bet studija i�ties nuostabi. Kai jausiuosi pavarg�s bei susierzin�s, galėsiu nueiti tenai pės�iomis ir stebėti, kaip Kristina dirba.

��Taip, būtinai!�� akivaizd�iai nud�iugo ji.�� Turėsi mane nuolat lankyti. Ir jūs turėsite ateiti, senjore Treski.

��Mieloji,�� staiga kreipėsi Gvidas,�� nenoriu tav�s raginti, bet jeigu dar ketini įleisti �ionai savo tarnaites ir u�ne�ti į vir�ų skrynias bei lagaminus, reikia eiti tuojau pat, nes paskui klupinėsime tamsoje.

��Taip, tu teisus,�� atsiliepė mergina.�� Tad ar ateisite rytoj, senjore Treski?

Kelet� akimirkų Tonijus tylėjo. O paskui numykė ka�k� pana�aus į sutikim�. Ta�iau tuojau pat susizgribo ir u�sikirsdamas burbtelėjo:

��A� negaliu. Negaliu. Turiu omenyje, senjora, kad... Dėkoju jums, bet man reikia repetuoti, juk iki premjeros nė mėnesio neliko.

��Suprantu,�� tyliai atsakė ji. Ir dar sykį nusi�ypsojo jam spinduliuojan�ia �ypsena per petį, atsipra�ė bei i�ėjo i� kambario.

Tonijus akimirksniu atsidūrė prie durų. Jis jau pasiekė takelį, kai Gvidas sugriebė u� rankos vir� alkūnės.

��Pasaky�iau, jog elgeis labai grubiai, jei nenumany�iau prie�asties,�� rimtai pastebėjo maestro.

��Ir kokia gi toji prie�astis?�� paklausė Tonijus pro suk�stus dantis.

��Jam pasirodė, kad Gvidas tuoj sprogs i� pyk�io. Bet �is tik suspaudė lūpas ir prisimerkė, lyg tramdydamas �ypsen�:

��Nori pasakyti, kad pats sav�s nesupranti? 10

Artimiausias tris dienas Tonijus repetavo nuo ankstyvo ryto iki vėlumos. Dusyk jau taisėsi i�eiti i� rūmų, bet tuojau pat apsigalvodavo. Gvidas jau atidavė visk�, k� buvo jam para��s, ir dabar Tonijus turėjo tobulinti melizmas ruo�damasis begal� kartų varijuoti arijas. Nė vienas �bisas� negali skambėti lygiai taip pat, kaip atliekant anks�iau. Tonijus privalėjo pasirengti bet kokiam momento reikalavimui arba klausytojų nuotaikos pasikeitimui. Todėl jis likdavo namie, pietavo nesitraukdamas nuo klavesino ir dirbo iki kol krisdavo į lov�.

Tarnai susirinkdavo prie jo kambario durų pasiklausyti dainavimo, kuris Paol� neretai pravirkdydavo. Net Gvidas, paprastai dien� palikdav�s Tonijų vien� ir lank�s Kristin� Grimaldi jos dirbtuvėje, sykį prie� i�eidamas pasiliko pasiklausyti dar keleto taktų.

��Kai gird�iu tave dainuojant,�� atsiduso maestro, nebijau nė paties velnio pragare.

O Tonijaus nė kiek nenud�iugino �i pastaba, ji tik priminė vaikinui Gvido baimes.

Kart�, pa�iame arijos viduryje, Tonijus staiga liovėsi dainav�s ir pradėjo juoktis.

��Kas nutiko?�� nustebo Paolas.

Bet Tonijus tegalėjo tik papurtyti galv�.

��Ten susirinks visi,�� su�nib�dėjo jis. Akimirksniui u�simerkė ir ūmai nusipurt�s vėl nusijuokė.

��Nekalbėk �itaip, Tonijau,�� nevilties sklidinu balsu pratarė Paolas bei ėmė kramtyti lūp�. Jis trok�te tro�ko i�girsti Tonijaus padr�sinim�. A�aros jau telkėsi berniuko akyse.

��Beveik kaip vie�a bausmė,�� paai�kino Tonijus nusiramin�s.�� Tuo atveju, jei viskas i�slys i� rankų,�� jis vėl tyliai nusijuokė.�� Atleisk, Paolai, nieko negaliu sau padaryti,�� jis stengėsi būti rimtas, bet jam nesisekė.�� Ten bus visi, absoliu�iai visi.

Dainininkas, purtomas begarsio juoko, nuleido rankas ant klaviatūros. Tik dabar suprato, k� i� tiesų rei�kia debiutas. Didis kvietimas surizikuoti patirti patį klaikiausi� vie�� �lugim�, koks tik įmanomas gyvenime.

Jis liovėsi juoktis tik pamat�s kan�i� Paolo veide.

��Nagi, imkimės darbo,�� pratarė atsiversdamas natas,�� ir nekreipk į mane dėmesio.

Ta�iau ketvirt� dien�, tir�tėjant sutemai, visi garsai jo ausyse tapo pana�ūs į triuk�m�. Tonijus nebegalėjo daugiau nieko daryti. Ir įvertino įtempto darbo naud�: tau nereikia m�styti, nereikia nieko suprasti, apie niek� galvoti, nieko planuoti ir apskritai dėl nieko nerimauti.

Kai kardinolas, kurį jis lankė jau daugiau nei dvi savaites, netikėtai atsiuntė tarn� jo pakviesti, Tonijus, pakildamas i� u� klavesino, susierzin�s tyliai suniurzgė. Niekas �ito nei�girdo. Ninas jau dėliojo drabu�ius. Einant pas kardinol�, derėjo apsitaisyti raudonu aksomu ir apsivilkti auksu siuvinėt� liemen�, u�simauti balk�vius brid�ius bei apsiauti baltus batus auk�ta keltimi, kurie turėjo gerokai nutrinti jam pėdas, kad kardinolas galėtų meiliai liesti �ias �ymes.

Tonijui atrodė neįtikėtina, jog jis galės dabar suteikti malonum� jo eminencijai. Bet juk pasitaikydavo atvejų, kai eidavo pas jį dar labiau nusikamav�s, ta�iau nuovargis nesutrukdydavo abiem patirti pasitenkinim�.

Tik prisiartin�s prie kardinolo apartamentų durų, vaikinas staiga sumetė, jog pasimatymui dar per ankstyvas metas. Namuose vis dar buvo pilna dvasi�kių bei dykaduoniaujan�ių ponų. Ta�iau i�kviestas jis buvo ne kur nors kitur, o į miegam�jį.

Vos įėj�s į kambarį, suprato: ka�kas atsitiko.

Kardinolas apeiginiais drabu�iais, pasikabin�s ant krūtinės sidabrinį kry�ių, sėdėjo prie ra�omojo stalo pasidėj�s rankas ant atverstos knygos. Prie�ais jį degė dvi �vakės.

I� jo veido try�ko �viesa, tyra energija, kurios Tonijus nematė jau kelet� mėnesių.

��Sėskis, gra�uoli,�� pakvietė Kalvinas ir mostu liepė tarnams i�eiti.

Durys u�sidarė. Tamsa susiglaudė aplink juos tarsi vanduo, besitraukiantis atoslūgio metu.

Tonijus padvejoj�s pakėlė galv� ir pamat�s pilkas Kalvino akis, sklidinas begalinės kantrybės bei nuostabos, pajuto pirm�jį pavojaus signal�. Pama�u u�plūdo miglotas nei�vengiamybės pojūtis, kardinolui dar neprabilus.

��Prieik ar�iau,�� su�nib�dėjo jis, tarsi kviesdamas vaik�. Tonijus tuo metu pasinėrė į keist� svajų vie�patij�, kurios nė negalėjai pavadinti mintimis, taigi dabar lėtai atsistojo ir patraukė prie Kalvino, �is irgi pakilo nuo krėslo. Juodu atsistojo vienas prie�ais kit�, tada kardinolas i�bu�iavo jaunuolį į abu skruostus.

��Tonijau,�� prabilo �velniu, tyliu tonu,�� �iame gyvenime a� turiu tik vien� aistr�: meil� Kristui.

Tonijus nusi�ypsojo:

��Labai d�iaugiuosi, mano pone, kad jums daugiau nebereikės plė�ti sav�s perpus.

�vakių liepsnelių at�vaituose kardinolo akys įgavo �viesiai rud� atspalvį. Prie� atsakydamas jis prisimerkė, tarsi tyrinėdamas Tonijų:

��Kalbi nuo�ird�iai?

��A� jau�iu jums meil�, mano pone,�� atsiliepė Tonijus.�� Kaip galė�iau nelinkėti jums gero?

Kardinolas kur kas dėmesingiau i�klausė �iuos �od�ius, nei tikėjosi Tonijus. Akimirksniui Kalvinas nusisuko į �alį, o paskui mostu vėl pakvietė Tonijų sėstis. �is stebėjo, kaip jo eminencija įsitaiso prie ra�omojo stalo, bet pats liko stovėti sunėr�s rankas u� nugaros.

Pilkos, bema� peleninės, �viesos silpnai ap�viestame kambaryje visi daiktai Tonijui atrodė svetimi bei nereik�mingi. Jam norėjosi, kad �vakės teiktų daugiau �viesos, o ne vos i�sklaidytų tams�. Jis nusuko akis į auk�t� grotuot� lang� ir pa�velgė į dangų, kuriame jau mirguliavo pirmosios �vaig�dės.

Kardinolas atsiduso. Akimirksniui jis vėl pasinėrė į savas mintis.

���į ryt� pirm� kart� po daugelio mėnesių a� laikiau mi�ias nuo�ird�iai tikėdamas,�� Kalvinas pa�velgė į Tonijų, jo veide �mėk�telėjo nerimo �e�ėlis. Jis �velniai, pagarbiai paklausė:�� O kaip tu, Markai Antonijau? Kas dedasi tavo �irdyje?

I�tarė pa�nib�dom, nė kiek nesmerkdamas.

Ta�iau Tonijus dabar ma�iausiai tro�ko tokio pobūd�io pa�nekesio. Jis suprato tik tiek, kad �is gyvenimo skyrius priartėjo prie pabaigos. Jis ne�inojo, ar verks i�ėj�s i� �ių apartamentų, ir galbūt norėjo ai�kumo. Staiga persmelkė keistas jausmas, jog likti �ia�� nesaugu.

��Mano jausmai tau buvo nuodėmingi, Markai Antonijau,�� sunkiai i�tarė kardinolas.�� �i nuodėmė pra�udė daugelį kur kas u� mane stipresnių �monių. Bet a� stengiausi kaip galėdamas...�� jis u�sikirto.�� Nepaisant visų pastangų, man nepavyko į�velgti tavyje blogio po�ymių, negalėjau aptikti nei piktos valios, nei sugedimo, kurie turėtų i�ry�kėti s�moningai įvykd�ius tokio pobūd�io nuodėm�,�� jis maldaujamai pa�velgė į Tonijų.�� Padėk man suprasti. Nejaugi tu nejauti kaltės, Markai Antonijau? Nejau neapgailestauji? Padėk man suprasti!

��Bet kodėl, mano pone?!�� tuojau pat, nepagalvoj�s, �ūktelėjo Tonijus. Jis labiau apstulbo, nei supyko.�� Kiekvienas bent kiek jus pa�įstantis �mogus �ino, kad jūs priklausote Kristui. Pirm� kart� į jus pa�velg�s a� tariau sau: ��iam �mogui yra dėl ko gyventi.� Bet mano tikėjimas nėra toks stiprus, pone, ir a� nesikankinu dėl jo stygiaus, todėl nejau�iu ir kaltės jausmo.

Atrodo, jo �od�iai sujaudino kardinol�: Kalvinas vėl atsistoj�s suėmė delnais Tonijaus galv�. Vaikinui �is judesys buvo nemalonus, bet jis nesujudėjo. Kardinolas nyk��iais �velniai perbraukė jam po akimis.

��Markai Antonijau, yra �monių, kurie apskritai gyvena be tikėjimo,�� pastebėjo kardinolas,�� ta�iau kurie pasmerktų mudviejų santykius vadindami juos nenatūraliais, galin�iais pra�udyti mus abu.

��Bet kodėl tai turėtų mus pra�udyti, pone?�� Tonijus pasipiktino ir susierzino. Jam norėjosi, kad Kalvinas tiesiog lieptų i�eiti.�� Jūs kalbate man nesuprantama kalba. Jūs kankinotės, nes davėte į�adus Kristui. Ta�iau jeigu ne į�adai, �is ry�ys neturėtų tokios reik�mės. Mūsų s�junga niekam nepakenkė, pone. A� negaliu turėti palikuonių. Jūs negalite turėti palikuonių su manimi. Tad koks skirtumas, k� mudu veikiame dviese? Ir kam svarbu, kokius jausmus�� koki� meil�, �ilum��� mudu vienas kitam jau�iame? Mūsų santykiai visi�kai netrikdė jūsų kasdienio gyvenimo. Ir tikrai nesujaukė manojo. �iaip ar taip, mes patyrėme meil�, o argi meilė gali kam nors pakenkti?

Dabar Tonijus tikrai supyko ir pats nesuprato kodėl.

Jis miglotai prisiminė, jog kadaise Gvidas i�sakė tokius pat jausmus, tik kur kas paprastesniais �od�iais.

Visų �ios daugiabriaunės problemos pusių jis iki galo neįstengė aprėpti, ir jam tai nepatiko. Pir�osi skaudi, nemaloni mintis, jog visi įsitikinimai�� trumpalaikiai.

Jį iki �iol kamavo prisiminimas apie motinos vienatv�, tu��i� miegam�jį, kuriame Mariana praleido jaunyst� ir kuris tapo bausme u� aistros prover�į, kurio dėka jisai i�vydo pasaulį. Tuo pat metu �irdyje nenumaldomai pyko ant senio, u�rakinusio j� tame miegamajame vardan garbės ir tiesos.

�O a� u� visa tai sumokėjau pa�i� did�iausi� kain��,�� pagalvojo vaikinas. Net ir pa�iomis niūriausiomis akimirkomis jis negalėjo i� tiesų smerkti motinos u� tai, kad �i gulėjo Karlo glėbyje. Pasitaikydavo minu�ių, kai jį staiga, tarsi maitvanagio nagai, imdavo draskyti mintis, jos jis, Tonijus, gali vien� kart� sugr��inti motin� į t� tu��i� kambarį, ir kad dėl jo kaltės jai teks vėl apsivilkti juodus na�lės drabu�ius. Vaikinas krūptelėjo, o stengdamasis tai nuslėpti, nusuko akis į �alį.

Ir po �iai dienai vos pamat�s į lango stikl� besiplakantį drugelį Tonijus tuojau pat i�bėgdavo i� kambario. Jis neatrasdavo jėgų tiesiog paimti drugį ranka bei i�leisti, nes i�syk vaizduotėje i�vysdavo Marian�, u�rakint� tu��iame miegamajame.

Ta�iau kitų vyrų glėbyje jis patyrė gydantį pasitenkinim�, kuris pasirodė bes�s toks galingas, jog tapo jam apsivalymo malda.

Pyktis buvo nuodėmė. Nuodėmė�� �iaurumas. Nuodėm� padarė tie �monės Flovige, kurie sunaikino negimusius jo sūnus.

Bet niekas niekada neįstengtų jo įtikinti, es� nusidėjo mylėdamas Gvid� arba mylėdamas kardinol�.

Ir netgi karietoje su tuo grubiu tamsiaod�iu vaikinu jis nepadarė nuodėmės. Neįvykdė nuodėmės ir gondoloje, kurioje ma�oji Betina padėdavo galvut� jam ant krūtinės.

Ta�iau jis �inojo neįstengsi�s i�reik�ti visų �ių jausmų kardinolui�� Ba�ny�ios princui. Jis negalėjo suvienyti dviejų pasaulių: vieno�� be galo galingo, ribojamo aprei�kimų bei tradicijų, kito�� įprasto, nerimastingo, vie�pataujan�io kiekviename tamsiame �emės kampelyje.

Jis piktinosi, kad kardinolas vis dėlto �ito pra�ė. O kai pamatė bejėgi�kum� bei liūdesį jo eminencijos akyse, pasijuto atskirtas nuo �io �mogaus, tarytum artimi juodu buvo prie� daugelį metų.

��A� negaliu spr�sti u� tave,�� su�nib�dėjo kardinolas.�� Ka�kada sakei man, es� muzika tau�� natūralus dalykas, sukurtas �iam pasauliui Vie�paties. Ir tu, toks egzoti�kai gra�us, atrodai natūralus tarsi vynmed�io �iedai. Ir nors man tu�� blogis, dėl tav�s a� pasiry��s k�sti am�inas kan�ias. A� pats sav�s nesuprantu.

��Ak, tuomet nelaukite atsakymų i� man�s!�� �ūktelėjo Tonijus.

Kardinolo akys �ybtelėjo. Jis įtemptai �iūrėjo į ramų Tonijaus veid�.

��Bet argi tu nematai, jog vien tav�s pakanka, kad vyras i�sikraustytų i� proto!

Jis neįtikėtinai stipriai sugriebė Tonijų u� pe�ių. Vaikinas giliai atsiduso, stengdamasis atsikratyti įnir�io ir tarė sau: ��ito skausmo nepakanka.�

��Mano pone, leiskite man dabar pat jus palikti,�� papra�ė.�� Nes a� jau�iu jums vien tik meil� ir trok�tu, kad �iame pasaulyje būtumėte pats savimi.

Kardinolas papurtė galv�, neatplė�damas nuo vaikino akių. Kvapas �niok�damas ver�ėsi jam i� krūtinės, veidas paraudo. Kalvino gniau�tai stiprėjo, ir Tonijus pajuto viduje u�kunkuliuojantį pyktį.

Jam nepatiko, kad kardinolas �tai �itaip jį laiko, erzino Kalvino rankų skleid�iama aistra bei jėga.

Vaikinas �inojo es�s bejėgis. Jis puikiai prisiminė, kokios stiprios �ios rankos, var�iusios jį lovoje tarsi moterį arba vaik�. T� akimirk� pagalvojo apie rankas, besigrumian�ias su juo fechtavimo salėje, įstumian�ias į tamsius miegamuosius, prispaud�ian�ius prie odinės karietos sėdynės. Ir dar apie t� paslėpt� energij�, tryk�tan�i� i� �io �mogaus, kai jis vėl mėgino surasti nuolankumo liudijim� ten, kur tebuvo vien tik aistra.

Tonijui aptemo akys. Rodos, jis riktelėjo. Ir staiga pasimuistė, tarsi ketindamas i�trūkti kardinolui i� rankų, tarsi netgi smogti jam, ir tuojau pat pajuto, kaip Kalvino gniau�tai dar sustiprėjo. Taip, jis buvo toks bejėgis, kaip ir įsivaizdavo. Kardinolas lengvai jį i�laikė.

Bet atrodė priblok�tas. Tarsi savo konvulsyviu judesiu Tonijus būtų jį pa�adin�s. Dabar vyras �velgė į Tonijų lyg į persigandusį vaik�.

��Tu norėjai pakelti prie� mane rank�, Markai Antonijau?�� paklausė taip, lyg bijotų i�girsti atsakym�.

��O ne, mano pone,�� tyliai atsiliepė Tonijus.�� A� maniau, kad jūs norite pakelti prie� mane rank�. Suduokite man, pone!�� jis susiraukė ir krūptelėjo.�� Norė�iau tai pajusti, pajusti jėg�, kurios nesuprantu!�� i�ties�s rankas, jis įsikibo kardinolui į pe�ius, o paskui prisispaudė prie jo, tarsi stengdamasis atpalaiduoti Kalvino kūn�.

Kardinolas jį paleido ir at�lijo.

��Ar a� jums i�ties atrodau natūralus? A� pana�us į vynmed�io �iedus?�� suku�dėjo Tonijus.�� Jei tik supras�iau jus ar jūsų jausmus! Ir jeigu supras�iau j�, t� �velnum�, balselį, pana�ų į varpelio skambėjim�, jos slapt� pasaulį, paslėpt� po sijonais! Ak, jei jūs abu man nebūtumėt paslaptis, jeigu a� tap�iau vieno i� judviejų arba netgi jūsų abiejų dalimi!

��Kalbi kaip pami�ėlis!�� �ūktelėjo kardinolas ir i�laisvin�s rank� palietė Tonijaus skruost�.

��Kaip pami�ėlis?�� vos girdimai sumurmėjo Tonijus.�� Pami�ėlis! Jūs i�si�adėjote man�s pavadindamas kartu ir natūraliu, ir nuodėmingu. Be to, pasakėte, es� a� varau vyrus i� proto. K� �ie �od�iai galėtų reik�ti man? Kaip galė�iau visa tai i�k�sti? Ir jūs dar sakote, kad pami�ėlis�� a�! Ta�iau kas gi buvo beprotis Delfų orakulas, jei ne varg�as i�sigimėlis, kurio galūnės, nelaimei, pavertė jį geismo objektu?

Jis nusibraukė burn� atgalia ranka ir prispaudė j� prie lūpų, tarsi stengdamasis sulaikyti �od�ių sraut�.

Vaikinas �inojo, kad kardinolas �iūri į jį, ir kartu jautė, jog �is nusiramino.

Praslinko kelios tylos minutės.

��Atleisk, Markai Antonijau, pagaliau lėtai, �emu balsu pratarė kardinolas.

��Bet dėl ko, mano pone? U� k�?�� paklausė Tonijus.�� Jūs i�liekate dosnus bei kantrus netgi �iuo atveju?

Kardinolas papurtė galv�, tarsi atsakydamas į savas mintis.

Paskui nenorom atplė�ė akis nuo Tonijaus ir paėjėj�s kelet� �ingsnių iki ra�omojo stalo atsisuko. Rankoje laikė sidabrinį kry�ių, �vakių liepsna ap�vietė raudon� �vilgantį mantijos �ilk�. Susiaurėjusios Kalvino akys virto ply�eliais, veide atsispindėjo neapsakomas liūdesys.

��Kaip siaubinga,�� su�nib�dėjo jis,�� kad man lengviau gyventi plakant save, nei �inoti, kad tu patiri tokį skausm�. 11

T� patį vakar�, kai Gvidas parėjo namo i� grafienės vilos, kardinolas pasikvietė jį ir paklausė, ar maestro nereiki� pagalbos ruo�iantis netrukus prasidėsian�iam operos sezonui.

Jis patikino Gvid� �iais metais būtinai lankysi�sis teatre, nors anks�iau niekada nenuomoj�s lo�ės. Ir pasiūlė premjeros vakar� surengti puot� savo rūmuose, ai�ku, jei Gvidas to norės.

Gvid� kaip visuomet giliai sujaudino jo eminencijos gerumas. O paskui paprastai ir tiesiai paklausė, ar kardinolas galėtų skirti Tonijui kelis ginkluotus asmens sargybinius.

Taip pat paprastai jis paai�kino kardinolui, jog Tonijui u�drausta įva�iuoti į Venecij�, kur jis buv�s i�kastruotas prie� trejus metus, kad vaikinas priklaus�s senai giminei, kad vis� �i� istorij� gaubianti paslaptis, apie kuri� Gvidas nieko ne�in�s, ir kad dabar daugybė venecijie�ių ketina atvykti į Rom�.

Ma�umėl� pasvarst�s, kardinolas linktelėjo:

��Man yra tek� girdėti pana�ių istorijų,�� jis atsiduso.

�iaip ar taip, pra�ymas skirti Markui Antonijui nuolatin� poros bravų apsaug� nesukėlė jokių sunkumų. Bet pats kardinolas ne itin i�manė tokius dalykus ir buvo link�s pasikliauti kompetentingais �monėmis.

��Pasirūpinkime tuo Markui Antonijui ne�inant,�� pasiūlė Kalvinas.�� Nereikia jo jaudinti.

Gvidas negalėjo nuslėpti palengvėjimo, nes rimtai įtarė, jog Tonijus veikiausiai atsisakytų tokios apsaugos, jeigu jo kas paklaustų.

Maestro pabu�iavo kardinolo �ied� ir pasistengė kaip galėdamas kar��iau padėkoti.

O kardinolas kaip visad elgėsi maloniai bei dėmesingai. Bet prie� i�leisdamas Gvid� u�davė jam tokį klausim�:

��Sakykite, kokia tikimybė, kad Marko Antonijaus scenoje laukia sėkmė?

Pamat�s Gvido veide i�g�stį, i�syk paskubėjo paai�kinti nieko nei�man�s apie muzik� ir negalįs vertinti Tonijaus balso.

Mafeo gan grie�tai parei�kė, jog Tonijus dabartiniu momentu�� pats geriausias dainininkas Romoje.

Sugrį��s į savo kambarius, Gvidas ne juokais nusivylė pamat�s, kad mokinio nėra namuose.

Tonijaus jam reikėjo dabar pat. Maestro tro�ko atrasti ramyb� mylimojo glėbyje.

Paolas kietai miegojo. Pernelyg pavarg�s ir susijaudin�s, dirbti nebepajėgiantis Gvidas tiesiog ilgai sėdėjo mėnesienos u�lietame kambaryje �velgdamas pro lang� į �vaig�des.

O Tonijus tiesiog i� kardinolo apartamentų patraukė į fechtavimo sal�, kur �iek tiek paklausinėj�s su�inojo, kur gyvena florencietis grafas Rafaelė di Stefanas, kuris anks�iau taip da�nai būdavo jo dvikovų partneris.

Reikiam� nam� pasiekė jau tamsoje. Grafas buvo ne vienas. Drauge su juo pietavo keletas bi�iulių, visi neabejotinai turtingi, dykinėjantys nerūpestingi �monės. Jaunas kastratas moteri�ka suknele dainavo ir grojo liutnia.

Jis priklausė tai ma�umai kastratų, kurie turėjo bema� moteri�k� krūtin�. Neskoningos oran�inės suknelės i�kirptė puikiai pabrė�ė �ias gro�ybes.

Ant stalo stovėjo keptos �vėrienos bei avienos dubenys, visi puotaujantys vyrai i� pa�iūros gėrė jau ne vien� dien� i� eilės.

Kastratas, u�siaugin�s ilgus kaip moters plaukus, papra�ė Tonijaus padainuoti, prisipa�indamas, jog �nekų apie Tonijaus Treskio bals� jau pilnos ausys.

Tonijus įdėmiai pasi�iūrėjo į �i� būtyb�. Paskui nu�velgė vyrus. Pagaliau jo akys įsmigo į graf� di Stefan�, kuris liovėsi valg�s ir stebėjo jį �iek tiek sunerimusiu �vilgsniu. Tonijus atsistojo, ketindamas i�eiti.

Bet di Stefanas tuojau pat prisiartino prie jo. Savo bi�iuliams grafas leido sėdėti prie stalo nors ir vis� naktį, jei tik jie pageidaus, o Tonijui pasiūlė u�lipti į vir�ų.

Kai juodu atsidūrė miegamajame, grafas u�sklendė duris, ir Tonijus sustingo �velgdamas į skl�stį. Di Stefanas tuo tarpu nuėjo u�degti �vakės. Liepsnelė ap�vietė giganti�k� lov� rai�ytinėmis atramomis. U� atviro lango kybojo giganti�kas mėnulis.

Apskritas grafo veidas tapo bauginamai rimtas. �vilgan�ių juodų garbanų bei �eriuoto smakro ir net kaklo dėka atrodė �iek tiek pana�us į semit�.

��Atsipra�au u� savo draugus,�� skubiai pratarė jis.�� Jie tave į�eidė.

��Tavo draugai man�s neį�eidė,�� ramiai atsakė Tonijus.�� Bet įtariu, kad eunuchas ten, apa�ioje, puoselėja tam tikras viltis, kurių a� negaliu pateisinti. A� noriu i�eiti.

��Ne!�� bema� desperati�kai su�nib�dėjo grafas.

Di Stefano akys keistai sublizgo, jis prisiartino prie Tonijaus, tarytum pastūmėtas, priėjo taip arti, jog prisilietimas tapo nei�vengiamas. Bet kai pakėlė rank�, toji taip ir pakibo ore i�skėstais pir�tais.

Rodės, vyrukas pakvai�o nuo aistros. Toks susijaudin�s kartais atrodydavo kardinolas bei kiti kilmingi Tonijaus meilu�iai. Be to, di Stefano elgesyje nesijautė i�didumo, jis nesipuikavo kaip kad tasai darbininkas, Tonijaus rastas gatvėje.

Tonijus suėmė durų ranken�, jusdamas viduje u� verdan�i� aistr� ir jau pamesdamas galv� beveik kaip ir tasai vyras.

Jis atsisuko ir neju�ia su�vok�tė, nes grafas tuo momentu sugriebė jį ir prispaudė prie durų.

Kaip retai, kaip nepaprastai retai jo gyvenime pasitaikydavo tokių momentų, kai jis visi�kai nebegalėdavo sav�s valdyti!

O juk ilg� laik� manė lengvai galįs kontroliuoti savo aistr�! Kad ir greta Gvido arba bet kurio i� tų, kuriuos pasirinkdavo tarsi taur� vyno, ir kiek gi jų buvo, �itų taurių... O �tai dabar visi�kai sutriko, puikiai suprasdamas es�s po grafo stogu, jo namuose, absoliu�ioje jo vald�ioje. Niekada anks�iau jis nebuvo atsidūr�s jauno, ne�aboto meilu�io galioje.

Grafas persiplė�ė ir nusimetė mar�kinius. Paskui ranka slystelėjo �emyn ir atsegė brid�ius. Tamsūs jo �eriai skaud�iai badėsi, kai bu�iniais apibėrė Tonijaus kakl�. Tuo pat metu Rafaelė it vaikas mėgino nuvilkti jam surdut� ir nutraukė prisegt� �pag�.

Ginklas �vangėdamas nukrito ant grindų.

Ta�iau kai grafas nuogu kūnu prisispaudė prie Tonijaus ir pajuto �io u�antyje durkl�, paliko pastar�jį vietoje. Vaitodamas jis prisitraukė Tonijų prie sav�s, ir tas pamatė, kaip pakyla tvirtas, galingas jo penis.

��Duok� jį man, a� jo noriu,�� su�niok�tavo Tonijus ir atsiklaup�s paėmė organ� į burn�.

Buvo jau vidurnaktis, kai Tonijus pakilo i� lovos. Name vie�patavo visi�ka tyla. Grafas gulėjo pataluose visi�kai nuogas, tik ant kairės rankos smiliaus ir bevard�io pir�to blizgėjo auksiniai �iedai.

�velgdamas į jį i� vir�aus Tonijus palietė �ilkin� jo skruostų od� ir patylom i�ėjo i� kambario.

Įsėd�s karieton, liepė va�iuoti į Ispanijos aik�t�.

Priva�iav�s prie auk�tų Ispanų laiptų ilgai �iūrėjo pro lang� į tamsoje pro �alį einan�ius �mones. Auk�tai vir� galvos mėnulio ap�viesto dangaus fone mirguliavo daugybė įvairiausių langų, bet jis nepa�inojo nei �ionyk��ių namų, nei jų gyventojų.

Akimirksniui veid� nutvieskė �viesos spindulys, bet �ibint� laikantis �mogus tuojau pat mandagiai nusuko jį į �alį.

Rodos, jis u�migo. Pats ne�inojo, miegojo ar ne. Bet ūmai sukruto pajut�s Kristinos artum�, stengdamasis sulaikyti sapn�, kuriame juodu gyvai �neku�iavosi, jis berg�d�iai stengėsi ka�k� jai i�ai�kinti, o ji liūdėjo bei mėgino pabėgti...

Tonijus prisiminė es�s Ispanijos aik�tėje ir turįs va�iuoti namo. Ta�iau kur tie namai, akimirksnį neįstengė prisiminti.

Nusi�ypsoj�s liepė ve�ėjui judėti ir vėl u�migdamas spėjo pagalvoti: �Įdomu, kodėl iki �iol neatva�iavo Betikinas?� Ir tik tuomet suvokė, jog iki operos sezono neliko nė dviejų savai�ių. 12

Per Kalėdas mieste pasklido gandas, jog atvyko Betikinas.

Pirmojo �altuko nuskaidrint� or� u�pildė visų Romos varpų skambesys. I� ba�ny�ių chorų aidėjo himnai, o vaikai senu papro�iu sakė pamokslus i� sakyklų. Kūdikėlis Jėzus, �vytintis tarp svaiginan�ių daugybės eilių �vakių �iburėlių, gulėjo tūkstan�iuose nuostabiai i�puo�tų lop�ių.

Su�inoj�s, jog Argentina teatro smuikininkai�� puikūs muzikantai, Gvidas perra�ė visas styginių partijas. Jis tik nusi�ypsojo, kai Betikinas pasiteisindamas negalavimu atsipra�ė dėl to, kad negali atvykti mandagumo vizito, ir paklausė Gvido, ar �is nemalonėtų tiesiog atsiųsti jam partitūros.

Gvidas buvo pasireng�s visiems sunkumams. Jis �inojo �aidimo taisykles, todėl davė garsiajam dainininkui tris arijas, visais at�vilgiais pranokstan�ias skirt�sias Tonijui. Jų dėka Betikinas galėjo pademonstruoti vis� savo meistri�kum�. Gvidas nė trupu�io nenustebo, kai po dvide�imt keturių valandų partitūra buvo gr��inta rūpestingai papildyta garsiojo dainininko pasiūlytais ornamentais. Dabar Gvidas galėjo imtis akompanimento. Ir nors Betikinas neparei�kė jokių komplimentų kūrėjui, skundų jis irgi neatsiuntė.

Gvidas �inojo, jog �nekos kavinėse pasiekė apogėjų. Ir visi kaip vienas stengėsi patekti į nauj�j� Kristinos Grimaldi studij�, kur �i tik ir tekalbėjo apie Tonijų. Teatras turėtų būti perpildytas.

Dabar Gvidui svarbiausia u�duotimi tapo nuslėpti nuo mokinio savo paties baim�.

Likus dviem dienoms iki premjeros, įvyko pirmoji ir paskutinė bendra dainininkų repeticija.

Praėjus porai valandų po vidurdienio, Tonijus su Gvidu patraukė į teatr� susitikti su prie�ininku, kurio gerbėjai ketino i�varyti Tonijų i� scenos.

Ta�iau netrukus pasirodė Betikino impresarijus ir prane�ė, es� dainininkas vis dar sirguliuoj�s, todėl parepetuosi�s tik mizanscenas. Tenorai i�syk ėmė reikalauti tos pa�ios privilegijos, taigi Gvidas įsakė Tonijui irgi neprasi�ioti.

Tik Rubinas, senyvas kastratas, kuris turėjo atlikti antr� pagal svarb� vyri�k� vaidmenį, ry�tingai parei�kė dainuosi�s. Muzikantai duobėje net atidėjo į �alį instrumentus, kad galėtų jam paploti. Rubinas i� visos �irdies u�traukė vien� arij�, para�yt� kontraltui ir idealiai tinkan�i� jam. Atliko kūrinį taip meistri�kai bei skaidriai, jog klausytojai vos neapsia�arojo, susijaudino ir pats Gvidas, kuris pirm� kart� girdėjo nepa�įstamo balso atgaivint� savo kūrinį.

Betikinas pasirodė kaip tik po �io ma�o spektaklio. Tonijus pajuto, kaip ka�kas praeidamas pro �alį �velniai jį u�kliudė, nusteb�s atsisuko ir pamatė ne �iaip �mogų, o tikr� gigant�. Kaklas apmuturiuotas storu vilnoniu �aliku, ant galvos pūpso kupeta plaukų�� tokių �viesių, jog atrodo bema� sidabriniai. Nugara siaura ir labai tiesi.

Tik pasiek�s kit� scenos pakra�tį, taip pat abejingai praėj�s pro sen�jį Rubin�, mil�inas apsisuko aplink savo a�į ir pirm� kart� ry�tingai pa�velgė į Tonijų.

Pa�velgė ledinėmis mėlynomis akimis, �altesnių vaikinui dar neteko matyti. Jose tarytum mirguliavo �iaurės pa�vaistė. Ta�iau įsmig�s į Tonijų �itų akių �vilgsnis ūmai virptelėjo, tarsi u�kib�s ant kabliuko, ir negalėjo atsitraukti.

Tonijus nejudėjo ir nepratarė nė �od�io, bet pajuto kūnu perbėgantį virpulį, tarsi �is �mogus jam būtų padar�s tokį pat įspūdį kaip dar gyvas ungurys, besiraitantis ant smėlėto kranto.

Jis lėtai, beveik pagarbiai, nuleido, o paskui vėl pakėlė akis ir pa�velgė į ma�iausiai �e�eto pėdų bei trijų colių ūgio gigant�, kuris visi�kai neabejotinai u�temdytų scenoje trapi� jo paties figūrėl�.

Bet �tai Betikinas nerūpestingu de�inės rankos judesiu trūktelėjo vilnonio �aliko gal�, �is atsiri��s nuslydo nuo kaklo, visi�kai atidengdamas stambų, kvadratinį dainininko veid�.

Jis buvo dailus, netgi didingas, kaip kad visi ir kalbėjo, pasi�ymėjo vidine jėga, kuri� prie� daugelį metų Gvidas pavadino magija, būdinga tik nedaugeliui artistų. Kai Betikinas �engė �ingsnį į priekį, �is �ingsnis, rodės, gali paveikti vis� pasaulį.

Dainininkas neatplė�ė akių nuo Tonijaus. Stebeilijo tokiu �altu, tokiu negailestingu veidu, jog visi aplinkui sutriko. Jusdami vykstant nebyli� dvikov�, muzikantai ėmė kos�ioti į kum��ius, o impresarijus pradėjo nervingai trinti rankas.

Tonijus nepajudėjo i� vietos. Betikinas ėjo artyn lėtais, vienodais �ingsniais. O paskui sustoj�s prie�ais i�tiesė balt� savo rank�.

Tonijus i�syk j� paspaudė ir sumurmėjo mandagius pasisveikinimo �od�ius. Tuomet dainininkas apsisuk�s, dar prie� atplė�damas �vilgsnį, mostu liepė muzikantams pradėti.

Vakare apėj�s kavines sugrį�o Paolas ir prane�ė, jog abatai grasina nu�vilpsi� Tonijų ir i�ginsi� jį nuo scenos.

��K� gi, nieko stebėtino,�� su�nib�dėjo Tonijus. Tuo metu jis grojo ma��j� sonat�, tiesiog �iaip, savo malonumui, jam labiau patiko klausytis klavesino muzikos nei savo paties balso.

Kai atėjo Gvidas, Tonijus lyg tarp kitko jo paklausė, ar grafienės lo�ėje sėdės Kristina Grimaldi.

��Taip, tu i�kart j� pastebėsi. Kristina sėdės tiesiai prie�ais scen�. Ji nori visk� girdėti.

��Kaip ji laikosi?�� paklausė Tonijus.

��K� sakai?�� tarstelėjo Gvidas.

��Kaip ji laikosi?�� susierzin�s garsiai pakartojo Tonijus.

Maestro �altai nusi�ypsojo.

��O kodėl tau nenuėjus ir nepaklausus jos pa�ios? 13

Likus valandai iki u�dangos pakėlimo, dangus vir�um Romos miesto kiurte prakiuro. Ta�iau niekas�� nei griaustinis, nei �aibai, nei vėjas, kuris riaumodamas dau�ėsi į u�temdytus teatro langus�� negalėjo sulaikyti �iūrovų, plūstan�ių pro centrines duris.

Gatv� u�tvindė karietos. Paauksuoti ekipa�ai vienas paskui kit� sustodavo i�leisti damų bei ponų, �ai�aruojan�ių brangenybėmis ir baltutėliais perukais. Vir�utinius auk�tus jau u�pildė �iūrovai. �vilpimas, �ūksniai bei ne�vankios dainelės aidėjo po vis� teatr�.

Laikydami rankose blankius �ibintus, pirkliai vedėsi į vir�utines lo�es savo �monas, o �ios skubėjo grei�iau u�imti vietas, idant pamatytų u� pa�i� muzik� bei veiksm� scenoje ne ma�iau įspūding� pra�matnių apdarų parad� �emesniuose auk�tuose.

Vos atsidūr�s u� scenos, visi�kai nepaisydamas, jog per�lapo iki siūlo galo, Tonijus i�syk pripuolė prie ply�elio u�dangoje.

Senjora Bjanka skubiai įniko �luostyti jam galv�.

��Ts-s-s,�� pastūmėjo j� vaikinas, pasilenkė ir pa�velgė į sal�.

Livrėjas vilkintys tarnai vaik��iojo nuo vieno pirmojo auk�to �ibinto prie kito, įkvėpdami gyvyb� aksominėms u�uolaidoms, veidrod�iams, lakuotiems staliukams ir mink�tiems krėslams.

�emiau, parteryje, jau įsitaisė �imtai abatų, kiekvienas de�ine ranka laikė �vak�, o kaire�� atverst� partitūr�. Girdėjosi įnirtingai laidomos �iurk��ios jų pastabos.

Duobėje kol kas sėdėjo vienui vienas smuikininkas. Bet �tai pasirodė trimitininkas pigiu ap�epusiu peruku, vos dengian�iu galv�.

Balkone pasigirdo �ūksnis. Tamsoje pra�vilpė ka�in koks daiktas, o paskui i� parterio nuskambėjo grubus plūdimasis, ka�kas pa�oko ant kojų purtydamas kum�tį, ta�iau aplinkiniai tuojau pat jį pasodino atgal. Vir�uje kilo pe�tynės, pasigirdo trepsėjimas ant medinių laiptų u� sienos.

��Atsisuk į mane!�� isteri�kai reikalavo senjora Bjanka.�� Pasi�iūrėk į save! Gal tu įkritai į up�? Juk po valandos tau dings balsas! Privalau tave su�ildyti!

��A� jau įkait�s,�� su�nib�dėjo Tonijus, bu�iuodamas jos ma�as, susirauk�lėjusias lūpas.�� Įkait�s kaip niekad!

Ir per u�kulisiuose vie�pataujantį chaos� nuskubėjo į savo grimo kambarį, kur senasis Ninas mai�ė inde �arijas, o oras jau buvo kar�tas it krosnyje.

�į ryt� Tonijus nubudo anksti ir vos pradėj�s dainuoti i�syk pajuto malonų jaudulį. Kelet� valandų repetavo pa�ius sudėtingiausius pasa�us, kol įsitikino, kad balsas nepaprastai lankstus bei stiprus.

Kai Gvidas i�ėjo į teatr�, Tonijus i�bu�iavo jį į abu skruostus. O Paolui liepė pasistumdyti tarp publikos ir stebėti, kas vyks.

Paskui, kai dangus dar buvo giedras ir �viesus, o ant levandos krūmuose skendin�ių kalvų sumirguliavo namų langeliai, Tonijus patraukė į varg�ų kvartalus palei Tiberį ir sutelk�s aplink save apiply�usių vaikiūk��ių būrį pradėjo jiems dainuoti.

Danguje �iebėsi �vaig�dės. Pirm� kart� per pastaruosius trejus metus jis girdėjo savo bals� kylantį tarp ank�tų akmeninių sienų. A�arotomis akimis jis ringavo melodij� vis auk�tyn bei auk�tyn, kol pagaliau u�kopė iki natų, kurių niekada nemėgino pasiekti, ir i�girdo jas nuplaukiant į auk�t� nakties dangų pro siaur� proper�� vir� galvos. I� visų pusių jo balso link skubėjo �monės. Jie susispietė prie langų, tarpduriuose, artimiausiuose skersgatviuose. Kai dainininkas nutilo, klausytojai pasiūlė jam vyno bei maisto, atne�ė taburet�, o paskui net gra�i� kėd� su pagalvėle. Ir jis u�dainavo vėl, dainuodavo bet koki� dain�, koki� tik �monės paminėdavo, traukė visu balsu, o ausyse skambėjo aik�iojimas, aplodismentai, �ūksniai �Bravo!�, visuose veiduose aplinkui liepsnojo susi�avėjimas, o paskui galiausiai prapliupo lyti.

Tonijus i�bu�iavo senjor� Bjank� ir sen�jį Nin�, o �ie nuplė�ė �lapius vaikino drabu�ius ir įniko rank�luos�iais trinti plaukus. Tegul sau plūstasi�� jis nė trupu�io nepyko.

��Nesijaudinkite, viskas bus gerai,�� �nip�telėjo senjorai Bjankai.�� Patikėkite, viskas bus gerai ir Gvidui, ir man.

O �irdyje pats sau prisiekė mėgautis kiekviena būsima minute, nepaisant to, kas jo laukia: triumfas ar �lugimas, nes kaip tik �ia i�si�akoja kelias, vedantis į ateities tams�, ir jis privalo įveikti �i� reik�ming� rib�.

Tuo momentu pamėgino įsivaizduoti visus, kurie galėjo dabar sėdėti salėje. Pasi�iūrėjo į prie�ais gulin�i� puiki� suknelꠗ moteri�kus raukinukus, kaspinėlius, moteri�k� grim�. �Kristina!� I�tarė �į vard� taip tyliai, jog i� lūpų i�siver�ė tik atodūsis. Dabar jam nebeturėjo reik�mės nei skausmas, nei baimė.

Svarbus buvo tik būsimasis i�ėjimas į scen�; scena buvo kaip tik toji vieta, kur jis ir norėjo būti.

��Na, mieloji,�� kreipėsi jaunuolis į senjor� Bjank�.�� Atėjo metas jums griebtis savo kerų. Pasistenkite i�tesėti pa�adus. Paverskite mane tokiu dailiu ir tokiu moteri�ku, jog galė�iau apkvailinti savo paties tėv�, jei atsisės�iau jam ant kelių!

��Nedoras berniūk�ti!�� senjora Bjanka �nybtelėjo jam į skruost�.�� Pataupyk savo sidabrinį lie�uvėlį publikai. Neg�sdink man�s!

Atsilo��s krėsle jis pajuto pirmus �velnius teptuko, �ukų bei �iltų jos pir�tų prisilietimus.

Kai pagaliau atsistojo ir atsisuko į veidrodį, pajuto pa�įstam�, bet dėl to ne ma�esnį nerim� keliantį sumi�im�. Kur �ioje tamsiai raudonu atlasu aptaisytoje smėlio laikrod�io formos figūroje Tonijus? Argi �ia berniukas �iomis juodais da�ais apved�iotomis akimis, ry�kiai prida�ytomis lūpomis ir puriais baltais plaukais, bangomis kylan�iais nuo kaktos ir stambiomis garbanomis krintan�iais ant nugaros?

�velgiant į veidrodį Tonijui apsvaigo galva, ir tuomet ten atsispindinti gra�uolė suku�dėjo jo paties vard�, o tada at�oko it vaiduoklis, nesunkiai galintis akimirksniui atimti jam gyvastį.

Dainininkas pir�tinėta ranka palietė nuogus savo pe�ius. U�simerk�s ap�iupinėjo pa�įstamus veido bruo�us.

Staiga jis pastebėjo, jog senjora Bjanka atsitraukė, norėdama įvertinti savo darb�. Ji ir anks�iau kartais taip elgdavosi, bet dabar rezultatas, atrodo, priblo�kė j� pa�i�. O paskui, kai Tonijus lėtai atsisuko į moterį, vaikinui susidarė įspūdis, tarytum siuvėja jo bijo.

Ka�kur tolumoje pasigirdo minios riaumojimas. Senasis Ninas prane�ė, jog u��iebtas didysis sietynas. Teatras jau perpildytas, o juk dar liko nema�ai laiko...

Tonijus �iūrėjo į ma��j� senjor� Bjank�. Jos veide nesimatė nė menkiausio pasitenkinimo �e�ėlio, įkypose akyse atsispindėjo nerimas. Rodės, ji nori pasislėpti.

��Kas?�� su�nib�dėjo jis.�� Kodėl taip į mane �iūrite?

��Mielasis,�� i�tarė ji keistu, nesavu balsu.�� Tu nuostabus. Apmulkintum net mane...

��Ne, ne! Kodėl jūs taip �iūrite į mane?�� pakartojo tuo pa�iu �nab�dan�iu balsu, kurio, buvo tikras, nė vienas �mogus negalėjo palaikyti nemoteri�ku.

Jinai neatsakė.

Ir tuomet jis ėmė slinkti link siuvėjos, slydo grindimis lyg kokia mechaninė lėlė. Moteris staigiai atsitraukė nuo jo, netgi riktelėjo.

Tonijus nuo�miai stebeilijo į j�.

��Tonijau, liaukis!�� su�uko prikandusi lūp�.

��Tuomet pasakykite, kas yra!�� vėl pareikalavo vaikinas.

��Na, gerai. Supranti, tu pana�us į velni�. Tobula moteris, bet tokia did�iulė, kokia negali būti moteris! Tu mane g�sdini, nes atrodo, tarsi į kambarį atskrido pats Vie�paties angelas ir u�ėmė vis� kambarį savo sparnais, i� kurių krintan�ios plunksnos sukasi ore, a� net gird�iu, kaip tie sparnai �e�a braukiami per lubas! Ir jo galva tokia didelė... Ir rankos... �tai kas tu toks! Tu tobulas, tu gra�us, bet kartu tu...

��Monstras, mano brangioji,�� u�baigė jaunuolis. Ir pasidav�s impulsui suėmė delnais jos veid� bei vėl stipriai pabu�iavo.

Moteriai u�ėmė kvap�, ji sustingo u�simerkusi ir pravėrusi lūpas. O paskui sunkios jos krūtys susiūbavo nuo atodūsio.

��Tu priklausai kitam pasauliui...�� sumurmėjo senjora Bjanka ir atsimerkė.

I� prad�ių tiesiog �iūrėjo į jį neatitraukdama akių, tada veid� nutvieskė pasitenkinimas bei pasidid�iavimas, ir moteris apkabino Tonijų per juosmenį.

��Ar mylite mane?�� paklausė jis.

��Ak!�� ji �engtelėjo atgal.�� Argi tau gali rūpėti mano jausmai! Visa Roma netrukus mylės tave, visa Roma bus pasirengusi kristi tau po kojų! O tu dar klausi, ar a� tave myliu. Kas a� tokia?

��Taip, taip, bet a� noriu, kad jūs mylėtumėte mane, �ia, �iame kambaryje, dabar.

��Tau metas į scen�,�� siuvėja nusi�ypsojo, pakėlė rankas ir paglostė baltas plaukų bangas, pataisė brangakmeniais nusagstyt� smeigtuk�.�� Begalinė savimeilė,�� atsiduso ji.�� Ir toks pat begalinis godumas.

��Ar tikrai?�� tyliai paklausė jis.

��Tu bijai,�� su�nib�dėjo siuvėja.

��Truputį, senjora. Tik ma�umėl�,�� jis nusi�ypsojo.

��Bet, mielasis...�� pradėjo moteris.

Ūmai atsilapojo durys ir į kambarį �niok�tuodamas įbėgo Paolas �lapiais susitar�iusiais plaukais.

��Tonijau, jei tik tu būtum girdėj�s tas nes�mones! Jie kalba, es� Rud�erius tau sumokėj�s daugiau nei Betikinui, ir jie trok�ta mu�tis! Be to, �ia pilna venecijie�ių, Tonijau! Jie sukorė tokį keli� trok�dami i�girsti, kaip tu dainuoji. Be mu�tynių apsieita nebus, ta�iau jie neketina tau palikti nė menkiausio �anso. 14

Laiko nebebuvo. Praeity liko dvide�imt penkeri metai įtempto darbo ir lėto judėjimo link lemtingojo momento. �is laikas pirmiausia sutrumpėjo iki dvejų metų, o paskui tirpo mėnuo po mėnesio, diena po dienos, kol galutinai i�seko.

Gvidas girdėjo, kaip derinasi orkestras. Senjora Bjanka jam pasakė, jog Tonijus pasireng�s, bet jis nenorėjo trukdyti jaunuoliui. �iandien maestro su Tonijum �velniai apsikabino tardami vienas kitam �velnius �od�ius ir susitarė, jog paskutiniosiomis akimirkomis nė vienas netrukdys kito savomis abejonėmis.

Gvidas paskutinį sykį nu�velgė save veidrodyje. Glotnus baltas perukas atrodė puikiai, auksu siuvinėto brokato surdutas po kelių siuvėjos pataisymų pagaliau gulėjo pakankamai laisvai ir nevar�ė rankų judesių. Gvidas pasitaisė nėrinius ant krūtinės, krestelėjo rankogalius bei �iek tiek atlaisvino dir�� tikėdamasis, kad niekas to nepastebės. Tada susirinko natas.

Ta�iau prie� nusileisdamas į duob� stabtelėjo u� u�dangos ir pa�velgė į sal�.

Did�iulis sietynas k� tik i�nyko palubėje, nusine�damas kartu ry�ki�, bema� dienos �vies�.

Įsivyravusi tamsa tik sustiprino laukinį publikos riaumojim�. �iūrovai balkone trypė kojomis, i� visų pusių aidėjo grubūs �ūksniai.

Kaip jis ir tikėjosi, abatai u�ėmė vis� prie�akin� parterio dalį, o lo�ės buvo sausakim�os. Visur stovėjo įspraustos papildomos kėdės. Tiesiai vir� sav�s, de�inėje, Gvidas pamatė apie de�imtį venecijie�ių,�� jis buvo įsitikin�s regįs venecijie�ius,�� o tarp jų pastebėjo vien� pa�įstam�, mil�in� eunuch� i� �ventojo Morkaus katedros, buvusį Tonijaus mokytoj� ir bi�iulį.

Susirinko ir visas būrys neapolie�ių: grafienė Lamberti bei Kristina Grimaldi sėdėjo pirmojoje lo�ės eilėje, nusisukusios nuo stalo, prie kurio kiti gyvai lo�ė kortomis. Lo�ėje įsikūrė ir maestro Kavala, jau atsiunt�s į u�kulisius pasveikinimus.

Kardinolas Kalvinas buvo tik vienas i� daugelio salėje sėdin�ių kardinolų. Jį supo grupelė jaunų didikų, kurie laikydami rankose vyno taures link�iojo bei �neku�iavosi tarpusavyje.

Netikėtai tarp eilių orkestro pusėn pasileido ka�koks �mogus ir priki��s prie burnos suglaustus delnus i�rėkė ka�k� pa�aipaus. Gvidas įsitempė nir�damas, kad negali suprasti �od�ių, ir staiga ka�kur i� vir�aus, nuo sijų, pasipylė baltų popierėlių sniegas, �monės ėmė �okinėti i� vietų bei gaudyti popieriukus.

Daugelis įniko ūbauti ir trepsėti. Gvidas suprato, jog metas eiti.

Jis u�simerk�s atrėmė galv� į sien�. Ir staiga pajuto, jog ka�kas krato jį u� pe�ių. Sugrie�ė dantimis, pasiry��s pareikalauti paskutinės ramybės akimirkos.

��Jūs tik pa�velkite!

Prie�ais jį purtydamas vien� i� palubės nusileidusį lapelį stovėjo senjoras Rud�erius.

Gvidas i�plė�ė jam i� rankų popieriuk� ir pakreipė į �vies�. Grubokas sonetas tvirtino, es� Tonijus savo tėvynėje buvo apgailėtinas gondoljeras, tad dabar teturi vien� keli�: ne�dintis atgal ir traukti kanaluose barkaroles.

��Tai siaubinga, siaubinga!�� murmėjo Rud�erius.�� A� �inau, kai publika tokios būklės, ji gali u�daryti teatr�! Jie nieko neklausys! Jiems �ia tik pramoga. Dabar jie tetrok�ta vieno dalyko�� i�sity�ioti i� Venecijos patricijaus, patekusio jiems į nagus. O Betikinas jų numylėtinis! Jie mus u�darys!

��Kur Betikinas?�� paklausė Gvidas.�� Jis u� visk� atsakingas!�� Mafeo apsisuko sugniau��s kum��ius.

��Maestro, jau nebėra laiko! O be to, Betikinas jiems nenurodinėja. Jie te�ino tik tiek, kad teatrai atviri, o jūsų berniukas pretenzingu savo elgesiu įdavė jiems į rankas ginkl�! Jei tik jis būtų pasivadin�s pseudonimu, jei tik nebūtų toks pakvai��s dėl aristokratizmo ir kitų...

��U�si�iaupk!�� riktelėjo Gvidas ir nustūmė impresarijų.�� Kurių velnių man visa tai dabar sakai!

Jį apėmė įsiūtis. Atmintyje tuojau pat i�kilo visos senos istorijos apie neteisingus sprendimus bei �lugimus: koks nelaimingas buvo Loretis t� vakar�, kai Domenikas patyrė triumf�, o kompozitorius�� �lugim�, ir kaip nei�pasakytai nusiminė Pergolezis, kuris po pralaimėjimo taip ir nebesugrį�o į Rom�.

Ūmai pasijuto es�s visi�kas mulkis, o toksai jausmas�� pats nemaloniausias pasaulyje. Kodėl jis nusprendė, kad jų laukia tribunolas, kurio sprendimas bus kilnus ir teisingas? Gvidas �engtelėjo link laiptų.

��Maestro, nepameskite galvos,�� �nip�telėjo Rud�erius.�� Jeigu jie ims svaidyti į jus visokiausius daiktus, nieku gyvu neatsakykite tuo pa�iu!

Gvidas garsiai nusikvatojo. Paskutinį kart� paniekinamai dėbtelėjo į impresarijų ir nusileid�s į orkestro duob� patraukė prie klavesino. Muzikantai pasitikdami jį skubiai sulinksėjo.

Teatras aprimo. O jeigu kas nors dar mėgino ply�oti, kiti tuojau pat jį apramindavo. Gvidas pradėjo groti pirm�j� triumfo tem�, kuri� d�iaugsmingai pasigavo styginiai.

Muzika u�pildė erdv�, akimirksniui nuslopo visos baimės, ir Gvidui pasirodė, tarytum ne jis palaiko spartų temp�, o pati muzika jį ne�a.

Pakilo u�danga. Nugriaudėjo aplodismentai, �iūrovai sveikino vir�uje, scenoje, stovintį Betikin�. Pakako vieno �vilgtelėjimo, kad suprastum, jog dainininkas tobulai įkūnijo dievyb�: �viesūs plaukai �vilgėjo rampos �viesoje, o bly�ki� od� puikiai pary�kino balta pudra. Gvidas suprato, jog dabar vyrai lankstosi jam i� lo�ių, nes akies kra�teliu pamatė Betikin� nusilenkiantį jiems. Paskui į scen� i�ėjo Rubinas, o tada, tada... Gvidas pakėlė akis ir pamatė Tonijų.

Net muzika nenustelbė aik�iojimų bei murmesio, nusiritusio per vis� sal�. �is �urmulys panė�ėjo į gausm�, lydėjusį ankstesnį reginį�� sietyno u��iebim�.

Reginys i�ties buvo įspūdingas. Rampos �viesoje stovėjo liekna moteris raudono atlaso suknele, i�puo�ta auksu siuvinėtais nėriniais. Juodai apved�iotos Tonijaus akys panė�ėjo į du �ai�aruojan�ius briliantus. Jis prikaustė visų �vilgsnius, nors stovėjo nejudėdamas kaip manekenas. �viesos spindulys gra�iai i�ry�kino jo veido bruo�us.

Gvidas dar sykį dirstelėjo į vir�ų, ta�iau nesulaukė i� Tonijaus jokio atsakomojo �enklo. Atrodė, jog jis nerūpestingai ap�iūrinėja sal�. Tik tuomet, kai Betikinas baigė nedidelį savo pasivaik��iojim� po scen�, Tonijus atsakė į jam skirtus pasveikinimus. Lėtai kreipdamas �vilgsnį i� de�inės į kair�, jis atliko gilų moteri�k� reverans�, o tada pakilo�� lengvai ir stulbinamai grak��iai. �inoma, visų akys tuojau pat nukrypo į jį.

Opera t�sėsi, nei�vengiamai artinosi Gvido įstojimo momentas. Jau praėjo pusė į�anginio re�itatyvo. Betikino balsas buvo sklidinas jėgos.

Ir �tai jis u�traukė pirm�j� arij�. Dabar Gvidas turėjo būti pasireng�s menkiausiam pasikeitimui. Styginių skambesys nutilo, virto silpnu, nepertraukiamu sruvenimu, lydin�iu klavesin�.

Dainininkas �engė į avanscen�. �ydra ilgo apsiausto spalva atsispindėjo jo akyse, ir �ios �ėrėjo dar ry�kiau. O balsas skambėjo vis stipriau, vis garsiau, tarsi įrodydamas vis� būsimojo gin�o beprasmi�kum�.

Baig�s antr�j� arijos dalį, Betikinas pradėjo kartoti pirm�j�, mat tokia buvo standartinė kiekvienos arijos forma, bet, kaip ir derėjo, ėmė varijuoti, lėtai didindamas garso stiprum�, nors Gvidas puikiai suprato, jog �ia dar vieni juokai palyginti su tikr�ja jo galia, kuri� dainininkas pademonstruos vėliau. Ta�iau pasiek�s paskutin� nat� jis pradėjo nuostabų crescendo, vis stiprindamas ir stiprindamas gars� vienui vienu ilgėliausiu įkvėpimu, kurio viduryje nebyli publika sustingo. Gvidas irgi nutilo. Ir smuikai liovėsi grie��. O dainininkas, stovėdamas visi�kai ramiai, leido į or� begalinį garso sraut� be menkiausių įtampos po�ymių, o paskui, kai visi manė, jog jis turi arba nutilti, arba numirti, staiga ėmė vėl didinti gali�, i�keldamas skambesį į dar auk�tesn� vir�ukaln� ir tik tada baigė.

Aplodismentai nugriaudėjo i� visų pusių. Abatai �aukė: �Bravo Betikinas!�, tokie pat �ūksniai aidėjo i� balkono, galinių parterio eilių ir i� lo�ių. Dainininkas pasitraukė nuo scenos�� kaip derėjo pasielgti kiekvienam u�baigus savo arij�. O Gvidas davė �enkl� muzikantams t�sti.

Jis jautė, kaip liepsnoja veidas, ir nedrįso pa�velgti į scen�. Kai pradėjo groti, pir�tai buvo tokie �lapi nuo prakaito, jog ėmė slydinėti ant klavi�ų. O juk grojo pirmosios Tonijaus arijos į�ang�. I�sigand�s, kad nuvils Tonijų, sutramdė baim� ir pakėlė akis į scen�, į ten stovin�i� moteri�k� figūr�.

Tonijus jo nematė, bent jau taip atrodė. I�rai�kingos juodos akys buvo nukreiptos į pirm� auk�t�, tarytum tyrinėjo ten sėdin�ius �iūrovus. Ir �tai jis u�dainavo pa�iu tyriausiu bei skaidriausiu balsu, kokį tik kada nors i� jo lūpų girdėjo Gvidas.

Bet jau i� visur pasigirdo triuk�mas, trepsėjimas, galinėse eilėse kilo �nyp�timas, vir�uje�� �vilpesys.

O i� paties vir�utinio auk�to ataidėjo �ai�us riksmas:

��Ne�dinkis atgal į savo Venecij�, į kanalus!

Ka�kas i� abatų pa�oko ir grūmodamas kum��iu balkonui su�uko:

��Ei, jūs ten, tyliau! Nagi, nutilkite!

Ta�iau Tonijus nė nekrustelėdamas dainavo toliau. Jis nekėlė balso, kad perrėktų triuk�m�, kas vis tiek buvo neįmanoma. Sukand�s dantis Gvidas pats to nepastebėdamas tiesiog tar�kino klavi�ais, tarsi norėdamasis i�gauti i� jų daugiau garso.

Prakaitas �liaugte �liaugė per veid�, rankas. Dabar jis apskritai liovėsi girdėj�s Tonijų. Negirdėjo net savo paties instrumento.

Tonijus u�baigė arij�, nusilenkė ir taip pat ramiai nu�ingsniavo į u�kulisius.

Visas pirmas auk�tas pratrūko ploti, ta�iau aplodismentai, susiliej� su �vilpimu bei rėkavimu, virto bendru triuk�mu, daugiau nieko.

Gvidui atrodė, jog tolesnės akimirkos virto tikru tikriausiu pragaru. Ant pakylų jau susirinko kitai scenai pasirengusi grupė, o kaip tik �iai baigiamajai pirmojo veiksmo daliai Gvidas para�ė puikiausi� arij�, meistri�kai parinkdamas melodijas, idant pademonstruotų vis� Tonijaus balso gro�į, be to, �i kompozicijos dalis buvo pati sėkmingiausia, galinti sulaikyti tuos kilmingus romie�ius bei romietes, kurie per pertrauk� ketino abejingai palikti lo�es.

Pati stipriausia Betikino arija turėjo nuskambėti prie� Tonijaus. Ta�iau Betikinas bus i�girstas, o Tonijus ne! Gvidas jautė, jog kraustosi i� proto.

Vos tik Tonijus pasirodė scenoje, Gvidas akies kra�teliu pastebėjo, kad nuo lubų vėl pabiro popierėlių lietus. Tikriausiai dar vienas paskvilis arba piktas eilėra�tukas!

Betikinas i�ėjo avanscenon. Jam reikėjo atlikti re�itatyv� su akompanimentu�� bema� labiausiai kerintį ir originaliausi� Gvido kūrinį. �i operos dalis vienintelė apjungė veiksm� su dainavimu, nes �ia dainininkas pasakojo operos siu�et� sudaran�i� istorij� dainuodamas, o ne �iaip sakydamas tekst�, beje, dainuodamas jausmingai.

Kaip tik �iam momentui Gvidas para�ė geriausi� styginių partij�, ta�iau dabar beveik nieko negirdėjo, visai negalėjo galvoti ir vos besuprato, k� groja. Betikinui pradėjus dainuoti, �vilpesys ir �ūkaliojimas nutilo, o paskui, po re�itatyvo, jis u�traukė pa�i� grandiozi�kiausi� savo arij�.

Prie� duodamas �enkl�, atlikėjas i�laikė pauz�. U� re�itatyv� Betikino pelnyti aplodismentai pirm� kart� susilaukė audringo atkir�io, ir Gvidas sulaikė kvap�. Tai rei�kė, jog Tonijus, dėkui Dievui, turi ir savų gerbėjų, kurie dabar kovojo su Betikino garbintojais pastarųjų metodais�� �vilpimu bei protesto �ūksniais.

Gvidas pamatė dainininko �enkl� pradėti, ir u�grojo �velniosios arijos į�ang�. Nė viena operos arija negalėjo prilygti �iai, i�skyrus t�, kuri� Tonijus turėjo sudainuoti i�kart po Betikino. Gvidas jam akompanavo vienas.

Betikinas sulėtino temp�, ir Gvidas tuojau pat padarė t� patį. Ir tuomet net Gvidas galėjo įvertinti lygaus bei tikslaus Betikino įstojimo meistri�kum�. Balsas skleidėsi taip skland�iai ir kartu galingai, tarsi vyniotųsi plonytė, bet neįtikėtinai tvirta viela.

Jis �iek tiek atmetė galv�, kartodamas pirm�j� arijos dalį, įstabia trele i�dainavo pirm�j� nat�, nenukrypdamas nuo jos nei į vir�ų, nei į apa�i�, o tiesiog �velniai vėl ir vėl j� akcentuodamas. Paskui nuslydo į �velnesnes frazes, neprilygstamai jas artikuliuodamas, o galiausiai vėl atliko triuk� keisdamas garso stiprum�, kai nata pradedama did�iausiu garsumu, paskui pama�u tyla, sustingsta, o �velnus baigiamasis diminuendo sukelia patį giliausi� liūdesį.

Rimstantį, g�stantį gars�, tarsi i�tirpstantį savame aide, gaubė mirtina tyla. Ir staiga atlikėjas ėmė dainuoti vėl galingiau bei galingiau, kol garsas pasiekė stipriausi� ta�k�, o tada nutilo, ry�tingai krestelėdamas galv�.

Su�avėti Betikino gerbėjai riaumote u�riaumojo. Bet jiems nė nereikėjo kurstyti aistrų parteryje: abatai patys apdovanojo daininink� kurtinan�iu trepsėjimu ir įnirtingais �ūksniais: �bravo!�

Betikinas, apėj�s rat� scenoje, vėl sustojo priekyje sudainuoti biso.

Ai�ku, niekas nesitikėjo, kad jis pakartos visk� lygiai taip pat: variacijos buvo būtina s�lyga, taigi Gvidas prie klavi�ų pasirengė patiems menkiausiems poky�iams, ta�iau, be abejonės, visi laukė tremolo demonstracijos, trelių ir tų stulbinan�ių triukų, sudarytų i� crescendo bei diminuendo, kurie, rodės, pranoko �mogaus galimybes. Taigi virtuozi�ki triukai galų gale ir u�ėmė beveik i�tis� valand�.

Betikinas atliko arij� tre�i� ir paskutinį kart�, o paskui pasitraukė nuo scenos nutais�s min� nugalėtojo, kuriam niekas nei�drįs mesti i��ūkio.

K� gi, Gvidas neketino liūdėti ir nejautė apmaudo, kad �iūrovai buvo pasireng� �okinėti i� susi�avėjimo. Ak, jei tik tiems niek�ams pakaktų proto suprasti, jog jų dainininkas patyrė triumfo akimirk� ir jokia Tonijaus į�anga nesuma�ins �ios minutės reik�mingumo. Bet argi konkurentai kada nors laikosi mandagumo taisyklių? Jiems nepakako to, kad jų stabas k� tik įrodė es�s nepa�eid�iamas. Dabar jiems dar reikėjo sutriu�kinti Tonijų.

Ir �tai vėl prie rampos prisiartino �avinga jauna moteris lygiu, m�sliu veidu, nerūpestinga, tarsi niekas pasaulyje neįstengtų jos sukrėsti.

Kaip ir pirm� sykį, pirmiausia �ūksniai pasigirdo balkone, bet paskui prisijungė ir parteris.

��Ne�dinkis atgal į savo kanalus!�� �aukė �iūrovai.�� Nedrįsk stovėti vienoje scenoje su dainininku!

Tuo metu įtū�� abatai savo ruo�tu atsakinėjo:

��Tegul berniūk�tis padainuoja! Baiminatės, kad jis pranoks jūsų favorit�?

Vyko tikras karas, i� vir�aus pasipylė pirmieji sviediniai: supuvusios kriau�ės bei obuolių grau�tukai. Tarp eilių pasirodė policininkai. Akimirksniui įsivyravo tyla, bet paskui vėl kilo �vilpesys ir riksmas.

Gvidas liovėsi groti ir u�dėjo rankas ant klavi�ų.

Jis jau norėjo pakilti nuo suolo, kai staiga pamatė, jog Tonijus atsisuk�s tvirtu mostu liepė jam nutraukti protest�. Paskui ne�ymiai, bet ry�tingai linktelėjo: �T�sk!�

Gvidas pradėjo groti, nors neįstengė nei girdėti, nei jausti, k� daro. Styginiai akimirksniui nugalėjo riksmus, bet kartu sukėlė tik dar stipresnį riaumojim�.

Ta�iau Tonijaus balsas irgi kilo vis auk��iau ir, rodos, niekas nebegalėjo jo i�mu�ti i� vė�ių. Vaikinas sudainavo pirmuosius pasa�us nedvejodamas, be galo gra�iai, kaip kad ir svajojo Gvidas. O maestro i� akių vos netry�ko a�aros.

Bet staiga teatro sal� sudrebino absoliu�iai neįtikėtinas triuk�mas.

Ka�kas įleido į parterį �unį, ir �is lodamas pasileido orkestro link.

Rodos, visas pirmas auk�tas pa�oko bei u�riaumojo i� įnir�io. Kardinolas Kalvinas įtū��s ragino visus nurimti.

Gvidas liovėsi groj�s.

Orkestras nutilo. Kol abatai abipus tako plūdo �unį, balkon� ir parterį u�pildė policininkai, visur kilo susistumdymai, aidėjo �ūksniai; keli prasi�engėliai buvo i�tempti laukan, kur turėjo būti i�perti, o tada galėjo grį�ti į teatr�.

Gvidas nejudėdamas sėdėjo ant suolelio ir �iūrėjo tiesiai prie� save. Jis �inojo, kad po keleto sekund�ių salė i�tu�tės, bet ne policijos, ne pareigūnų dėka, o tiesiog sekant kilmingų damų bei ponų pavyzd�iu, kurie nusivyl� ims palikinėti savo krėslus. Maestro jautė, kaip jį apleid�ia jėgos ir sugebėjimas m�styti.

Susiliej� abatų �ūksniai jo ausyse virto vienu galingu riaumojimu. Pro kar�ių a�arų skraist� jis dar sykį pa�velgė į sal�, pana�i� į mil�ini�k� pasag�, sudaryt� i� įnir�usių, įsiutusių veidų.

Ta�iau ka�kas vyko. Ka�kas keitėsi. �uo vis dar retsykiais amtelėdavo, bet jau velkamas �alin, ir netikėtai vieningų aplodismentų sprogimas u�go�ė �ūkavim�, trepsėjim�, juok�.

Scenon sugrį�o Betikinas. Ir i�kėlė į vir�ų rankas, ragindamas nurimti.

Jo veide liepsnojo įtū�is. Nuraud�s iki plaukų pa�aknių, jis visu balsu riktelėjo:

��Tylos!

Jo kvietim� pasitiko pritarimo �urmulys, nustelb�s paskutiniuosius piktus �ūksnius.

��Tegul berniukas padainuoja!�� suriko Betikinas.

T� pat akimirk� visas pirmas auk�tas pritariamai pratrūko griausmingais aplodismentais. Ir paskui abatus, kurie sutartinai atsisėdo, i�siėmė partitūras bei pataisė �vakes, visa publika pradėjo sėstis į savo vietas.

Betikinas stebėjo sal� grėsmingai �aibuodamas akimis.

Įsivyravo tyla.

Ir tuomet, persimet�s per petį apsiaust�, Betikinas nutaisė ramesnį veid� bei lėtai atsisuko Tonijaus pusėn. Dainininko veide pra�ydo pati nekal�iausia �ypsena. Jis i�tiesė rank� Tonijui ir nusilenkė vaikinui.

Nustėr�s Gvidas �iūrėjo į Tonijų, kuris stovėjo vienui vienas po negailestingais rampos spinduliais, apsuptas absoliu�ios tylos.

Betikinas, sunėr�s rankas u� nugaros, sustingo laukimo poza.

Gvidas u�simerkė. Reik�mingai linktelėjo, atki�o į priekį rankas ir i�girdo, kaip muzikantai aplinkui įniko �iug�denti natas. O paskui sutartinai u�grojo arijos į�ang�.

Tonijus buvo ramus kaip ir anks�iau. Įsmeig�s �vilgsnį ne į k� nors i� publikos, o į atokiau stovin�i� dainininko virtuozo figūr�, jis prasi�iojo ir kaip visuomet laiku pradėjo.

�Lė�iau, lė�iau!��� mintyse meldė Gvidas, o Tonijus jau traukė antr�j� dalį, kur prasidėjo patys sudėtingiausi pasa�ai, judėjimas atgal ir į priekį, auk�tyn ir �emyn, lėtas trelių atlikimas; vaikinas visk� padainavo lengvai bei laisvai, o paskui sugrį��s į pirm�j� dalį pradėjo tikr�j� puo�yb�.

Gvidas manė es�s tam pasireng�s, bet ūmai jam teko prisitaikyti: Tonijus pasirinko t� pa�i� vienos natos trel�, kuri� anks�iau taip tobulai atliko Betikinas, ir dabar dainavo j� nuspalvindamas ne savo, o Betikino arijos ritmika, nors pa�alinė ausis �io pakeitimo veikiausiai nepastebėjo. Tyras, skaidrus, kibirk��iuojantis garsas stiprėjo bei stiprėjo, nes nepertraukdamas trelės Tonijus pradėjo jį stiprinti, o paskui silpninti. Tokiu būdu jis vienu metu ir kartu tobulai atliko abu puikiuosius Betikino triukus, atliko taip, jog, atrodė, �is begalybėn nukreiptas skambesys niekada nesibaigs. Gvidui u�gniau�ė kvap�, jis pajuto, kad plaukai ant pakau�io atsistojo piestu pama�ius, kaip Tonijus �iek tiek u�vert�s galv� be jokio stabtelėjimo pradėjo patį nuostabiausi� pasa�� ir ėmė kilti auk�tyn, auk�tyn, kol i�dainavo ankstesni�j� nat�, tik viena oktava auk��iau.

Ir pama�u, labai pama�u jaunuolis ėmė stiprinti gars�, �is pulsuodamas ver�ėsi i� jo gerklės pasiek�s pa�i� auk��iausi� rib�, koki� tik įstengia pasiekti �mogaus balsas. Ir tuo pat metu balsas pasidarė aksominis, �velnus, lyg neįtikėtinai gra�us liūdesio atodūsis, besit�siantis taip ilgai, jog darėsi tiesiog nepakeliamas.

Jeigu Tonijus dabar ir atsikvėpė, niekas to nepastebėjo, niekas nei�girdo; visi tesuprato, kad jis taip pat lėtai nusileido �emyn ir �emesniu balsu, skamban�iu dabar kaip jausmingas, virpantis kontraltas, �velniai �velniai i�dainavo liūdesio, skausmo �od�ius, o paskui vos pastebimai krestelėj�s galv� liovėsi dainuoti bei sustingo.

Gvidas palenkė galv�. Lentas po jo kojomis sudrebino kurtinantis riaumojimas, pasigird�s i� visų salės kampelių. Jokie ankstesni įtū�usios minios �ūksniai garsumu negalėjo prilygti tam griausmui, kuris dabar i�rei�kė bendr� �ioje salėje susirinkusių dviejų tūkstan�ių moterų bei vyrų susi�avėjim�. Ta�iau Gvidas dar laukė, laukė, kol i�girdo i� skirtingų parterio vietų pagaliau nuskamban�ius tuos balsus, kuriuos jis būtinai turėjo i�girsti�� pa�ių abatų balsus, jų �ūksnius: �Bravo, Tonijau! Bravo, Tonijau!�

O paskui, kai jis jau tarė sau, jog �ia puiki pergalė, tad ar beverta galvoti apie save, pasigirdo antrasis �ūksnis, kurį tuojau pat pasigavo visa salė: �Bravo, Gvidai Mafeo!�

Vien�, du, �imt� kartų i�girdo jis �iuos vienas su kitu susiliejan�ius �ūksnius. Tuomet, jau ketindamas atsistoti bei nusilenkti publikai, pakėl�s akis pamatė, kad Tonijus tebestovi nejudėdamas ir apskritai ne�iūri į sal�, u� spalvingo dekoracijų pasaulio ribų. Vaikinas tylėdamas �velgė į Betikin�.

Dainininko akys buvo primerktos, veidas atrodė �altas. Ir staiga Betikinas pla�iai nusi�ypsoj�s linktelėjo. Kai tai įvyko, salėje nugriaudėjo nauja aplodismentų audra. 15

Buvo jau po vidurnak�io. Teatr� drebino į gatv� besiver�ian�ios minios judėjimas, tamsoje paskendusiais laiptais besileid�ian�ių �monių juokas bei �ūksniai.

Tonijus įėj�s u�trenkė grimo kambario duris ir skubiai u�stūmė skl�stį. Nusitrauk�s nuo galvos paauksuot� kartoninį �alm�, atrėmė pakau�į į duris bei įsistebeilijo į senjor� Bjank�.

Beveik t� pat akimirk� prasidėjo beldimas į duris.

Jis stovėjo gaudydamas kvap� ir jautė u�plūstantį nuovargį. Keturias valandas i� eilės juodu su Betikimi rungėsi, kiekvien� arij� paversdami var�ybomis bei kiekvien� bis� u�pildydami nauju triumfu bei staigmenomis. Jis negalėjo patikėti tuo, kas įvyko. Norėjosi i�girsti i� kitų, jog viskas buvo, kaip jis pats jautė. Ir kartu tro�ko likti vienas, kad nieko nebūtų �alia, o miego bangos taikėsi i�sine�ti jį i� �io kambario, toli nuo visų, kurie taip įnirtingai dabar ver�ėsi vidun.

��Mielasis, mielasis,�� lemeno senjora Bjanka,�� vyriai tuoj i�lū�, reikia atidaryti.

��Ne, ne, pirmiausia turiu atsikratyti �itų!�� Tonijus �engė į priekį, nuplė�ė prie rankos priri�t� kartoninį skyd� ir numetė �alin platų medinį kard�.

Ir staiga sustingo, priblok�tas siaubingo atspind�io veidrodyje. Prida�ytas moteri�kas veidas, skais�iai raudonos lūpos, juodai apved�iotos akys�� ir �itie graiki�ki �arvai, auksiniai antkrūtiniai, turėj� paversti jį ne�emi�ku kariu.

Jis jau nusiėmė pripudruot� peruk�, bet �is Achilas prakaito permerkta tunika, baltu it karnavalinė kaukė veidu, lygiai taip pat slepian�iu tikr�j� jo esyb�, atrodė ne ma�iau velni�kas nei mergina Pir�, kuri� vaidino u�dangai pakilus pirm� kart�.

��Nuvilkite visa tai!�� papra�ė, nerangiomis rankomis stengdamasis nusitraukti tunik�.

Senjora Bjanka puolė jam padėti.

Jis apsivilko įprastus savo drabu�ius ir įniko kar�tligi�kai valytis grim� nuo akių bei skruostų.

Ir �tai pagaliau jaunas, �iek tiek susitar��s vaikinas Tonijus, įraudusiu veidu, �vilgan�iais juodais plaukais, atsistojo prie�ais duris, pasireng�s i�girsi pirmuosius �ūksnius ir patekti į pirm�jį glėbį.

Nepa�įstami vyrai bei moterys, orkestro muzikantai, smuikininkas Fran�eskas i� konservatorijos, jauna rudaplaukė prostitutė�� visi jie spaudė Tonijų glėbyje ir apibėrė skruostus drėgnais bu�iniais. Laikydami rankose dovanas, laukdami savo eilės, mind�ikavo gausybė tarnų. Kiekvienas kurjeris reikalavo tu�tuojau perskaityti atgabent� lai�k� bei pateikti atsakym�. Plūdo ir plūdo gėlės, o impresarijus Rud�erius taip suspaudė jį glėbyje, jog vos nepamėtėjo į or�. Senjora Bjanka verkė.

Minia i�stūmė jį į didel� atvir� erdv� u� durų, kur pargriuv�s, rodos, suplė�ė u�pakalin� dekoracij�. Bendrame triuk�me staiga pasigirdo Paolo balselis: �Tonijau, Tonijau!�� ir Tonijus i�stumdydamas �mones puolė to balso pusėn, pamatė i�tiestas berniuko rankas, �iupo jį bei prisispaudė prie peties. Bema� tuo pat metu ka�kas jį sulaikė. Augalotas ponas sugriebė vaikin� u� de�inės rankos ir įspraudė ma��, brangakmeniais nusagstyt� tabakin�. Nusilenkti buvo neįmanoma. Padėkos �od�iai, kuriuos suku�dėjo, nuskriejo neteisinga kryptimi. Staiga jauna moteris pabu�iavo jį tiesiai į lūpas, ir supanikav�s jis vos neparkrito auk�tielninkas. Kai Paolo kojos galiausiai palietė grindis, jo vėl vos nesutrypė.

Bet Tonijus skubiai sumetė, kad Rud�erius stumia jį atgal į grimo kambarį, kur per t� laik� atsirado pustuzinis mink�tų kėd�ių, o ant tualetinių stalelių kūpsojo krūvos gėlių.

Jis klestelėjo ant kėdės. Staiga pasirodė ka�kokia moteris, lydima keleto livrėjas vilkin�ių vyrų, ir suėmusi delnais i�tis� glėbį �velnių baltų gėlių, prispaudė tiesiog jam prie veido. Tonijus garsiai nusijuokė pajut�s mink�tų �iedlapių vės�. Kai pakėlė į j� akis, moteris tylėdama nusi�ypsojo vien akimis. Jis dėkodamas linktelėjo.

O paskui pamatė Gvid�, kuris nepastebimai įsmuko į kambarį ir dabar stovėjo prie sienos stebėdamas mokinį susi�avėjimo sklidinu �vilgsniu. Tonijus neju�ia prisiminė t� akimirk� grafienės Lamberti namuose, kai pirm� kart� padainavo vie�ai: tuomet, kaip ir dabar, Gvido veide �vytėjo per kra�tus besiver�iantis pasidid�iavimas bei meilė. Tonijus puolė mokytojui į glėbį, ir juodu sustingo apsupti tylos, kurion nugrimzdo visas kambarys. Tyloje nebeliko nieko, tik juodu su Gvidu. Arba taip jiems atrodė.

O ka�kur toli Rud�erius ka�kieno mandagiai atsipra�inėjo. Ka�kas jam prie�taravo, girdi �eimininkė laukianti atsakymo. O senjora Bjanka baisėjosi pama�iusi kruvin� Paolo de�in� rank�.

��Dieve gailestingas, tasai �uva tave apkand�iojo!

Bet juodu viso �ito negirdėjo, nes kiekvienas klausėsi tik kito �irdies plakimo. O paskui Gvidas �velniai palydėjo Tonijų iki kėdės ir nepatraukdamas rankų pasakė:

��Dabar mes turime nueiti bei pareik�ti pagarb� did�iajam dainininkui...

��O ne, tik ne per �i� mini�!�� papurtė galv� Tonijus.�� Tik ne dabar...

��Mes privalome, ir kaip tik dabar...�� primygtinai pakartojo Gvidas, o �yptelėj�s pridūrė:�� Tai labai, labai svarbu mums.

Tonijus klusniai atsistojo, Rud�erius su Gvidu nuvedė jį per mini� u� durų, o paskui ir per kit� mini�, besiver�ian�i� pro Betikino duris, į erdvų, ry�kiai ap�viest� dainininko grimo kambarį, labiau primenantį svetain�, kur įsitais� krėsluose gėrė vyn� penki ar �e�i vyrai bei moterys. Su jais sėdintis Betikinas, vis dar nusigrimav�s, tebevilkintis scenos kostium�, tuojau pat pakilo pasisveikinti su Tonijumi.

Akimirksniui kilo bendras s�my�is, o paskui, Betikino reikalavimu, i� kambario i�ėjo visi, i�skyrus Gvid�, kuris stovėjo dainininkui u� nugaros. Gvido veidas maldaute maldavo Tonijų elgtis kuo maloniau.

Tonijus pagarbiai nulenkė galv�.

��Senjore, �į vakar� a� daug i� jūsų i�mokau. D�iaugiuosi, jog man teko laimė pasirodyti vienoje scenoje su jumis...

��Ak, liaukitės!�� pa�aipiai pertraukė Betikinas ir garsiai nusijuokė.�� Neverskite man�s klausytis visų tų nes�monių, senjore Treski,�� t�sė jis.�� Mes abu puikiai �inome, kad �ia buvo jūsų triumfas. A� privalau atsipra�yti u� savo gerbėjus, bet abejoju, ar jiems kada teko surengti spektaklį, bent i� tolo prilygstantį �iam.

Jis ma�umėl� patylėjo, o paskui i�tiesė pe�ius ir atstatė krūtin�, tarsi ketintų ka�k� pulti įrodinėdamas savo teisum�. Jo mimik� pabrė�ė nenuvalytas grimas: auksinė pudra ir baltas blizgesys.

���inote,�� pratarė dainininkas,�� jau labai seniai a� nedemonstravau scenoje visko, k� sugebu. Nė vienoje scenoje. Bet pasitelkiau visus sugebėjimus �į vakar�, ir jūs matėte, jog man teko taip pasielgti. U� tai dėkoju jums, senjore Treski. Bet rytoj vakare ir poryt, ir u�poryt, nelipkite prie� mane ant pakylos, neapsiginklav�s viskuo, k� jums suteikė Dievas, nes dabar a� pasireng�s susitikti su jumis. Ir jums prireiks visų jėgų, norint atsilaikyti prie� mane.

Tonijus nuraudo iki plaukų pa�aknių, akyse susitelkė a�aros. Ta�iau jis �ypsojosi, tarsi atsipra�inėdamas u� tai, kad negali susitvardyti.

Ir tada, tarsi perskait�s Tonijaus mintis, Betikinas i�tiesė rankas. Akimirksniui prisispaudė jaunuolį ir paleido.

Tonijus tarytum sapnuodamas atidarė duris, bet vis dėlto stabtelėjo, kai u� nugaros i�girdo Betikin�, besikreipiantį į Gvid�:

��Bet juk i� tiesų �ia ne pirmoji jūsų opera, ar ne, maestro? Ir kurgi jūs ketinate dirbti vėliau? 16

Kardinolo Kalvino surengtoje puotoje, u�sit�susioje iki pat au�ros, dalyvavo �imtai sve�ių. Senų Romos �eimų atstovai, atvykėliai aristokratai, net karali�ko kraujo �monės vaik�tinėjo po erdvias, ry�kiai ap�viestas sales.

Kardinolas asmeni�kai pristatė Tonijų daugybei sve�ių, ir galų gale begalinės pagyros, susi�avėjimo kupinas įvairiausių jo atlikimo momentų vardijimas, mandagūs pasveikinimai, �velnūs rankų paspaudimai, kad ir kokie malonūs, visi�kai nukamavo Tonijų. Jis �ypsojosi girdėdamas menkinant Betikin�. Betikinas jam buvo didis dainininkas, nesvarbu kas ir k� apie tai kalbėjo.

Ta�iau kuriam laikui Tonijus privertė visus u�mir�ti �į fakt�.

Net patį kardinol� pasirodymas apstulbino. Nutaik�s moment�, jis pasivedėjo Tonijų į �alį ir pamėgino apibūdinti savo įspūd�ius.

��A� galvoju apie angelus, Markai Antonijau,�� pratarė jis tramdydamas nuostab�.�� Kokie jie? Kokie jų balsai? Ir kaip apskritai �emi�ka būtybė gali dainuoti taip, kaip �iandien dainavai tu?

��Jūs per daug kilnia�irdi�kas, mano pone,�� atsakė Tonijus.

��Argi a� neteisus sakydamas, jog �is dainavimas buvo ne�emi�kas? Gal a� ka�ko nesuprantu? Ten, teatre, trumpam akimirksniui jie susiliejo�� dvasios ir kūno pasauliai, ir i� �io susiliejimo i�kilo tavo balsas. A� ma�iau aplink save paprastus �mones. Jie juokėsi, gėrė vyn�, pramogavo, kaip kad elgiasi �monės visur. Ir staiga stojo absoliuti tyla, visi sustingo i�gird� tave dainuojant. Kas tai buvo, jei ne jų jausminio pasitenkinimo vir�ūnė? O gal jis virto dvasiniu pasitenkinimu, kuris akimirksniui susiri�o su �emi�kumu?

Tonijus gėrėjosi kardinolo rimtumu. Akivaizdus Kalvino susi�avėjimas jį �ildė, vaikinas jautė, jog dabar mielai paliktų visus �ituos �mones, gėrim�, saldų vakaro kvaitulį, kad tik galėtų pabūti vienas su jo eminencija bei pasi�neku�iuoti �ia tema.

Bet kardinolas jau paėmė jį u� rankos ir nuvedė pas sve�ius. Livrėjas vilkintys tarnai atlapojo puotos salės duris, ir Tonijų su kardinolu jau vėl taikėsi i�skirti minia.

��Bet tu mane kai ko i�mokei, Markai Antonijau,�� tarsi vog�iomis skubiai su�nib�dėjo prisipa�inim� Kalvinas.�� Tu i�mokei mane mylėti dalykus, kurių nesuprantu. Dabar a� jau nepasakysiu tau, jog mylėti nesuvokiam� gro�į�� tu�tybė, o ne dorybė,�� ir jis pabu�iavo Tonijų trumpu oficialiu bu�iniu.

Grafas Rafaelė di Stefanas irgi parei�kė komplimentus dainininkui bei kompozitoriui prisipa�indamas, jog anks�iau opera jį ne itin �avėjusi. Jis nuolat sukiojosi netoli Tonijaus ir, nors pats ne itin daug su juo kalbėjosi, varstė aplinkinius pavyd�iu �vilgsniu.

Puotai tebesit�siant, Rafaelės povyza ėmė vis labiau ir labiau kamuoti Tonijų. Grafas taip ai�kiai priminė t� miegam�jį, jog kartkartėmis jo akyse virsdavo būtybe, kuriai apskritai nederėtų rengtis, kaip rengiasi kiti vyrai. Tankūs plaukai i�orinėje rie�o pusėje atrodė nei �iaip, nei taip po nėrinių sluoksniais, ir Tonijui tekdavo nuolat sukti �alin �vilgsnį, nes prie�ingu atveju būtų dabar pat palik�s sve�ius bei i�sived�s Rafael� drauge.

Tik viena aplinkybė vaikin� nuliūdino: nepasirodė Kristina Grimaldi.

Jis visur ie�kojo �viesiaplaukės. Buvo tikras, kad negalėjo jos pra�iopsoti, ir spėliojo, kodėl dailininkė neatėjo.

Juk teatre Kristina buvo, jis j� matė! Ateiti į u�kulisius ji, suprantama, negalėjo. Bet kodėl neatvyko �ionai, į kardinolo namus?

Į galv� lindo pa�ios bjauriausios mintys. Tonijus jautėsi smeng�s į tikr� ko�mar�, vos tik pagalvodavo apie tai, jog jinai matė jį vilkintį moteri�k� suknel�. Bet juk jis nusilenkė Kristinai pamat�s j� grafienės lo�ėje, ir �i atsakė linktelėjimu, o paskui susi�avėjusi plojo ma�omis rankutėmis po kiekvienos arijos, ir jis matė jos �ypsen�, nepaisant juodu skirian�ios bedugnės!

Tad kur ji buvo dabar?

Bet jis nesiry�o paklausti Gvido arba grafienės, kuri nuolatos sukinėjosi �alia.

T� vakar� daugelis atėjo tik todėl, kad gavo kardinolo Kalvino pakvietim�. Taigi grafienė i� paskutiniųjų stengėsi kuo daugiau sve�ių supa�indinti su savo muzikantais, juk tokiu atveju kit� dien� į oper� galėjo ateiti �monės, niekada anks�iau nesilank� teatre.

Ta�iau operos sėkmė jau buvo u�tikrinta.

Rud�erius neabejojo, jog dabar opera vyks kiekvien� vakar� iki pat karnavalo pabaigos, o Gvidas su Tonijumi t� vakar� ne kart� i�girdo klausimus apie ateities planus.

Buvo minima Bolonija, Milanas, net Venecija.

Venecija! I�gird�s �į �odį, Tonijus atsipra��s nukreipė pokalbį kita linkme.

Ta�iau tokie pa�nekesiai jį kerėjo, kerėjo ir besikartojantys pristatinėjimai karali�kos �eimos nariams.

Galų gale juodu su Gvidu liko dviese. Durys buvo u�rakintos. Ir juodu mylėjosi prisipa�indami vienas kitam es� ma�umėl� nustebinti savojo geismo stiprumo.

Paskui Gvidas u�migo, o Tonijus gulėjo atmerktomis akimis, tarsi nenorėdamas leisti �iai nak�iai pasibaigti.

Pagaliau mozaika i�klotas grindis dulkėtomis juostomis i�margino �iemos saulė. Tonijus vieni�as klajojo pirmyn ir atgal po erdvius nesutvarkytus kambarius, periodi�kai nu�velgdamas auk�t�, sulig jo ūgiu, dovanų bei lai�kų krūv�, suverst� ant apskrito marmurinio stalo.

Jis atidėjo į �alį vyn� ir papra�ė stiprios kavos. Atsine��s krėsl�, pradėjo per�iūrinėti �e�an�ius ornamentuotus pergamento lapus, mėgindamas įtikinti save patį, es� nieko konkretaus neie�ko, tiesiog daro, k� privalo padaryti. Bet vis dėlto ka�ko ie�kojo.

Ak, nuolat pasitaikydavo venecijieti�kos pavardės! Virpan�ia �irdimi jis perskaitė tetos Katrinos sveikinimus suprat�s, jog, nepaisant duoto pa�ado, ji irgi buvo �ia. K� gi, jis su ja nesusitiks. Nes dabar jau�iasi pernelyg laimingas. Lemų �eima taip pat sėdėjo tarp �iūrovų, ir dar kai kas i� Lizanių, ir de�imtys kitų, menkai pa�įstamų �monių.

Vadinasi, visas pasaulis stebėjo jį, persirengusį moteri�ku maskarado kostiumu, skleid�iantį garsus, būdingus tik dievams bei vaikams. Tarytum sugrį�o ankstesnieji ko�marai, pa�eminimai, tokie pat neįtikėtini, kaip patys �iurpiausi sapnai.

Jis siurbtelėjo didelį kar�tos kvapnios kavos gurk�nį.

Per�velgė pluo�t� susi�avėjimo �od�ių pilnų ra�telių, ir atmintyje i�kilo įdomiausieji vakaryk��io spektaklio momentai. Atsilo��s krėsle bei prispaud�s prie lūpų vieno lai�ko kra�t�, jis staiga pagalvojo, kad �i� valand� abatai jau tikriausiai renkasi kavinėse ir, kaip ir jis, prisiminimais grį�ta į tas pa�ias akimirkas.

Be to, rado įvairiausių kvietimų. Du i� rusų aristokratų, vien� i� bavaro, dar vien� i� įtakingo hercogo. Keletas kvietė į vėlyvas vakarienes po pasirodymų, ir pastarieji kvietimai Tonijų sudomino labiausiai.

Jis pagalvojo apie Rafael� di Stefan�, apie tai, kiek laiko u�truks, kol apsirengs bei pasieks grafo namus. Rafaelė jau miega, kambaryje taip �ilta... ir staiga į Tonijų siūbtelėjo �velni, mink�ta miego banga; jis susidėjo rankas ant krūtinės bei u�simerkė.

I� Kristinos jokios �inutės. O kodėl, ties� sakant, jis ka�ko tikėjosi?

Kodėl?

Vis dėlto pakil�s nuo krėslo dar sykį dirstelėjo į lai�kus. Ir, vėduokle i�skleid�s rankoje dar neperskaitytus, pastebėjo pa�įstam� ra�ysen�.

Negalėjo pasakyti, kieno �ia ra�yta. O i�lankst�s lai�k� perskaitė �tai tokius �od�ius:

Mano Tonijau,

ne�inia, kas būtų i�ėj�, jei būtum laimėj�s prie� ma�iau �inom� �mogų. Bet tu �ventei pergal�. Tokias auk�tumas pasiekia nedaugelis. �iandien tu atkreipei į save pa�ių angelų dėmesį. Tegul Dievas niekada tav�s neapleid�ia,

Alesandras

O �emiau, tarsi �iek tiek pasvars�ius, buvo prira�ytas Alesandro adresas Romoje.

Beveik po valandos Tonijus i�ėjo i� rūmų. Grynas oras gaivino, taigi kelet� gatvelių, skirian�ių jo namus nuo tų, kuriuos Alesandras paminėjo ra�telyje, vaikinas perėjo pės�iomis.

Kai kambario durys atsidarė, ir Tonijus pamatė pa�įstam� veid�, ėmė taip virpėti, kaip nevirpėjo beveik niekad gyvenime. Niekada jis nesijautė toks su�varb�s kaip dabar, �iame tu��iame koridoriuje; niekada nesijautė es�s toks ma�as, nors ūgiu jau seniai pasivijo Alesandr�.

Paskui pajuto, kaip Alesandras jį apkabino, ir pirm� kart� nuo tada, kai i�vyko i� Neapolio, Tonijus vos nepravirko.

Jis stovėjo nejudėdamas, o nepralietos a�aros grau�ė akis. U�liejo did�iulė skausmo banga. Dabar, �iame kambaryje, su juo buvo Venecija�� pati Venecija su kreivais skersgatviais bei erdviais kambariais, kurie daugelį metų sudarė jam �į miest�. O paskui viskas per vien� akimirk� subyrėjo, paliko jį nuog�, atgrasų, pa�emint�.

Tonijus i�spaudė pa�i� �velniausi� �ypsen�, koki� tik įstengė. O kai Alesandras patylom pasodino jį ant kėdės, atsisėdo prie�ais ir i�tiesė rank� link raudonojo vyno �so�io, Tonijus atpa�ino t� pa�i� neskubri� gracij�.

Jis pastatė prie�ais Tonijų taur�, ir juodu drauge i�gėrė. Netardami nė �od�io.

Alesandras nedaug tepasikeitė. Net od� dengiantis plonytis rauk�lelių tinklas liko toks pat�� pana�us į �yd�, pro kurį i�ry�kėjo laikui nepavaldus �vytėjimas.

Jis vilkėjo pilk� vilnonį chalat�. Ka�toniniai plaukai laisvai krito ant pe�ių. Kiekviename grak��ių rankų judesyje slypėjo nei�sakyti, skausmingi įspūd�iai.

��A� toks dėkingas tau, kad atėjai,�� prabilo Alesandras.�� Katrina liepė man prisiekti, kad nesiartinsiu prie tav�s.

Tonijus supratingai linktelėjo. Dievas �ino, kiek kartų jis sakė Katrinai nesusitikinėsi�s su venecijie�iais.

��Atėjau turėdamas konkretų tiksl�,�� atsakė Tonijus, ir jam pasirodė, tarytum nuskambėj�s balsas�� ka�kieno kito. O pats jis tuo metu tūnojo u�rakintas ka�kur viduje ir patyliukais klausinėjo: �K� tu matai, �iūrėdamas į mane? Ar matai �ias ilgas rankas, �į beveik groteski�ko ūgio kūn�? Tu matai...��� jis negalėjo t�sti.

Alesandras �iūrėjo į jį be galo pagarbiai bei dėmesingai.

��Mane paskatino ateiti ne tik meilė,�� pradėjo ai�kinti Tonijus.�� Nors ir vienos meilės būtų pakak�. Ir dar noro su�inoti, kaip tu gyveni. A� galėjau i�gyventi visus savo praradimus taip ir nepamat�s tav�s. A� turėjau su tuo susitaikyti. Nes tuomet bū�iau i�veng�s tokio did�iulio skausmo.

Alesandras linktelėjo.

��O kas tada?�� paklausė jis nuolankiai.�� Pasakyk man. K� galė�iau tau papasakoti? K� galė�iau padaryti?

��Turi niekam niekada nepasakoti, jog a� tav�s �ito klausiau, bet pasakyk: ar mano brolio Karlo bravai�� tie patys �monės, kurie jam tarnavo, kai a� paskutinį kart� buvau Venecijoje?

Alesandras ma�umėl� patylėjo, paskui atsakė:

��Tie �monės i�nyko vos tau i�vykus. Valstybės inkvizitoriai visur jų ie�kojo. O dabar jam tarnauja kiti �monės, ne ma�iau pavojingi...

Tonijus linktelėjo. Jo veidas atrodė bereik�mis.

Viskas buvo paprasta, labai paprasta, kaip jis ir tikėjosi. Jie pabėgo gelbėdami savo kailį. Italija juos prarijo. Galbūt kur nors kada nors jis juo sutiks ir pasinaudos proga, jei tokia pasitaikys. Ta�iau jie Tonijui nerūpėjo. Būtų neįtikėtina, jei Karlas nebūtų rad�s būdo jų nutildyti am�iams.

Taigi dabar jo laukė tik Karlas.

��K� dar tau papasakoti?�� paklausė Alesandras.

Po pauzės Tonijus papra�ė:

��Apie mano motin�. Katrina man para�ė, jog ji sirgo.

��Ji ir dabar sega, Tonijau, labai serga,�� atsakė Alesandras.�� Du vaikai per trejus metus, o visai neseniai�� tre�iojo praradimas.

Tonijus atsidus�s palingavo galv�.

Tavo brolis �iuo at�vilgiu nesivaldantis bei nekontroliuojamas, kaip ir visais kitais. Bet jos liga sena, Tonijau,�� Alesandro balsas virto �nab�desiu.�� Kaip ir kiti dalykai. Tu �inai jos prigimtį.

Tonijus nusuko akis į �alį �iek tiek palenk�s galv�.

Ilgokai patylėj�s, paklausė:

��Bet argi jis nesuteikė jai laimės?�� jo tonas padvelkė tylia neviltim.

��Kuriam laikui. Tiek pat laimės jai galėjo suteikti kiekvienas,�� atsakė Alesandras nenuleisdamas akių nuo Tonijaus. Jis tarytum tyrinėjo vaikin� ir, rodos, stengėsi suprasti, k� slepia �is klausimas.�� Ji verkia dėl tav�s, Tonijau,�� pridūrė netrukus.�� Ir niekada nesiliovė verkusi. O kai su�inojo, jog dainuosi Romoje, tro�kimas tave pamatyti j� tiesiog apsėdo. Viena i� oficialiųjų man patikėtų u�duo�ių�� parve�ti jai operos partitūr� ir i�sami� ataskait�, kaip viskas vyko. Privalėsiu jai papasakoti kiekvien� smulkmen�, koki� tik įstengsiu prisiminti,�� jo lūpose �mėstelėjo �ypsena.�� Mariana tave myli, Tonijau. O paskui, nuleid�s bals� tiek, jog vos galėjai i�girsti, u�baigė:�� Jos padėtis visi�kai nepakeliama.

Tonijus i�klausė tylėdamas, ne�iūrėdamas į Alesandr�. Bet kai prabilo, balsas skambėjo įtemptai ir nenatūraliai.

��O mano brolis? Ar jis jai i�tikimas?

��Susidaro įspūdis, tarytum jis nori i�pe�ti i� gyvenimo tiek daug, lyg jame gyventų ne vienas, o keturi vyrai,�� atsakė Alesandras. Jo veidas tapo rūstesnis.�� Visuomeninė veikla jam sekasi puikiai, bet nedaugelis �avisi jo elgesiu asmeniniame gyvenime, ir dėl visko kaltas nepasotinamas jo geidulingumas.

��Ar ji �ino?

��Nemanau,�� papurtė galv� Alesandras.�� Jis jai labai dėmesingas. Bet jam vis negana moterų, gėrimų, azartinių lo�imų...

��O kas tos moterys?�� pasidomėjo Tonijus abejingu tonu, ta�iau palietė Alesandro rank�, pabrė�damas klausimo svarb�.�� Papasakok man apie jas. Kokio jos tipo?

Alesandras susirūpino i�gird�s tokį klausim�. Anks�iau jis apie tai nesusim�stydavo.

��Visų tipų,�� gū�telėjo pe�iais.�� �inoma, geriausios kurtizanės. Nuobod�iaujan�ios �monos. O kartais net merginos, jeigu jos ypatingai gra�ios bei leid�iasi nuperkamos. Manau, jam svarbu tik tai, kad jos būtų dailutės ir kad dėl to nekiltų skandalas.

Jis įdėmiai �iūrėjo į Tonijų, akivaizd�iai mėgindamas suprasti, ar �iam visa tai labai svarbu.

��Bet Karlas visuomet elgiasi i�mintingai bei apdairiai. O tavo motinai jis�� saulė ir mėnulis, juk jos pasaulis toks ma�as. Ta�iau jisai negali Marianai suteikti vienintelio dalyko, kurio jai reikia�� sūnaus Tonijaus.

Alesandro veidas tapo liūdnas bei susim�st�s.

��Jinai vis dar myli Karl�,�� suku�dėjo Tonijus.

��Taip,�� patvirtino Alesandras.�� Bet kada ji turėjo bent truputį laisvės? �inai, per pastaruosius mėnesius Mariana kelet� kartų ver�ėsi pės�iomis i�eiti i� namų pas tave, ir būtų i�ėjusi, jei niekas nebūtų jos sulaik�s.

Tonijus papurtė galv�. Ir netikėtai ėmė muistytis, mosuoti rankomis, tarsi nebegalėtų viso to i�tverti, nenorėtų leisti pasipilti a�aroms, bet nebeįstengtų sav�s kontroliuoti. Paskui atsilo�ė kėdėje ir i�gėrė Alesandro pasiūlyt� vyn�.

Kai pagaliau pakėlė paraudusias akis, �ios atrodė tu��ios bei pavargusios. Jis nusivyl�s numojo ranka.

Vaikin� stebėj�s Alesandras impulsyviai sugriebė jį u� peties.

��Paklausyk man�s,�� i�tarė.�� Jis pernelyg gerai saugomas! Dien� ir naktį, namuose ir gatvėje jį nuolatos sekioja keturi bravai.

Tonijus linktelėj�s kar�iai perkreipė lūpas:

���inau.

��Tonijau, kiekvieno, kurį pasiusi prie� jį, laukia nesėkmė. Be to, tokiu būdu tik dar labiau jį i�g�sdintum. Venecijoje jau ir taip pernelyg daug kalbama apie tave. O po �iandieninio pasirodymo kalbų kils dar daugiau. Negai�k laiko, Tonijau, i�va�iuok i� Italijos.

Tonijus vėl kar�iai nusi�ypsojo.

��Taigi tu niekada tuo netikėjai?�� tyliai paklausė jis.

Alesandro veidan plūstelėjo toks įtū�is, jog akimirksnį atrodė nebepana�us pats į save. Jis susiraukė, o paskui lūpas i�tempė paniekos �ypsenėlė. Niūros ironijos sklidinu tonu jis paklausė:

��Na kaip gali �ito klausti?�� o paskui, pasislink�s prie Tonijaus, pridūrė:�� Jei tik bū�iau galėj�s, bū�iau pats jį u�mu��s.

��Ne,�� su�nib�dėjo Tonijus papurt�s galv�.�� Palik jį man, Alesandrai.

Dainininkas atsi�liejo į kėdės atlo��. Dirstelėjo į savo taur�, �iek tiek paskalandavo vyn� ir i�gėrė. O paskui pasakė:

��Vis dėlto pakentėk, Tonijau, pakentėk! Ir, dėl Dievo meilės, būk atsargus. Neleisk jam atimti tavo gyvybės. Jau ir taip jis i� tav�s pernelyg daug atėmė.

Tonijus vėl nusi�ypsojo, paėmė bi�iulį u� rankos ir �velniai, raminamai spustelėjo.

��A� būsiu �alia,�� pa�adėjo Alesandras,�� kada tau beprireiktų.

Juodu ilgam nutilo, bet toji tyla buvo tokia lengva ir be įtampos, tarsi vienijanti du senus bi�iulius, kuriems nebūtina kalbėtis. Tonijus, rodos, nugrimzdo į prisiminimus.

Pama�u jo veidas pragiedrėjo, su�velnėjo, akys vėl sveikai sublizgo.

��O dabar,�� prabilo vaikinas,�� noriu su�inoti, kaip laikaisi tu pats. Ar vis dar dainuoji �ventojo Morkaus katedroje? Ir dar pasakyk: ar vakar vakare did�iavaisi savo mokiniu?

Praslinkus dar vienai valandai, Tonijus susiruo�ė i�eiti. A�aros vėl susitelkė akyse, taigi pasistengė, kad atsisveikinimas taptų kuo trumpesnis.

Bet kai judviejų su Alesandru akys susitiko paskutinį kart�, Tonijus staiga prisiminė visk�, k� anks�iau galvojo apie �į tokį mylim� �mogų, prisiminė naivų prana�umo jausm�, kurį patyrė būdamas berniūk�tis, kai laikė Alesandr� menkesniu u� tikr� vyr�, bei visas kan�ias, susikaupusias vir�um �ių senų nuostatų. Visa tai vienu metu u�plūdo Tonijų, jau stovintį tarpduryje.

Ir staiga ai�kiai suvokė nei�sakyt� ties�: juodu abu dabar tos pa�ios padermės būtybės, bet nė vienas nė u� k� gyvenime apie tai neprasitars.

��Mes dar susitiksime,�� su�nib�dėjo Tonijus baimindamasis, kad balsas jo nei�duotų.

Ir anaiptol neįsitikin�s tuo, k� dabar pasakė, apkabino bi�iulį, akimirksniui prispaudė prie sav�s, o tada apsisuko ir nuskubėjo �alin.

Artinosi vidurdienis. Tonijui būtinai reikėjo numigti, bet jis negalėjo. Praėj�s pro kardinolo rūmus taip, lyg būtų nepa�in�s vartų, galų gale atsidūrė vienoje i� daugybės Romos ba�ny�ių, kurioje dar neteko lankytis. Ba�ny�ioje vie�patavo �e�ėliai, smilkalų kvapas, �imtų �vakių �viesa.

Nupie�ti �ventieji �velgė į jį i� paauksuotų altorių. Juodai apsirengusios moterys patylom judėjo link atokiau stovin�io lop�io, i� kurio kūdikėlis Kristus tiesė į jas rankutes.

Apėj�s visas ni�as, Tonijus staiga pamatė jam ne�inom� �vent�jį. Ir suklupo ten, �e�ėlyje, prie�ais ma�� altorių, o paskui sukniub�s visu ūgiu i�sitiesė ant akmenų paslėp�s veid� delnuose bei pravirko. Verkė ir verkė nesugebėdamas sustoti netgi dėl tų �velnių Romos moterų, kurios atsiklaupė prie jo ir vis �nib�dėjo, �nib�dėjo ka�kokius paguodus �od�ius. 17

Vis� kit� savait� Gvidas su Tonijum, kaip niekad anks�iau, gyveno ir kvėpavo vien tik opera. Vis� dien� praleisdavo nagrinėdami ankstesniojo pasirodymo �klaidas� ir silpnesnes vietas. Gvidas �iek tiek pakeisdavo akompaniment� ir u�duodavo Tonijui sudėtingiausių pratimų, absoliu�iai neįsivaizduojamų praeityje. Senjora Bjanka ardė siūles, taisė krinolinus, prisiuvinėjo naujus nėrinius arba blizgu�ius. Paolas visuomet buvo pasireng�s skubiai įvykdyti bet kokį pavedim�.

Savo trelėmis ir auk�tosiomis natomis Betikinas pranoko pats save, o Tonijus nedelsdamas pagerindavo kiekvien� jo pasiekim�. Duetu suskamb� jų balsai sukurdavo i�ties ypating� gro�į, nieko pana�aus neprisiminė nė vienas; kas juodu girdėjo, taigi publika, nu��iūvanti tomis fantasti�komis akimirkomis, netrukus pratrūkdavo �aukti �bravo!� Kiekvien� u�dangos pakėlim� ir nuleidim� lydėjo griausmingos ovacijos.

Pirmame ir antrame auk�tuose susirinkdavo visa auk�tuomenė. U�sienie�iai rengė vis daugiau lo�imų kortomis bei vakarienių, o bilietai į kiekvien� spektaklį būdavo i�pirkti dar prie� Rud�eriui atidarant duris.

Kiekvien� vakar� u�kulisiuose Gvid� apipuldavo ne tik gerbėjų minios, bet ir agentai, siūlantys kit� sezon� dirbti Drezdene, Neapolyje, Madride.

Į grimo kambarį plūdo gėlės, brangios tabokinės, kaspinėliais perri�ti lai�kai. Ve�ėjai laukdavo atsakymų. Rū�kanas grafas di Stefanas kaskart kantriai linksėjo, kai maestro akmeniniu veidu kaskart pareik�davo, es� Tonijus nepasireng�s pasinerti į visuomeninio gyvenimo sūkurį.

Pagaliau, po septinto sėkmingo pasirodymo, Gvidas atsisėdo su senjora Bjanka u�rakintame grimo kambaryje ir sudarė s�ra�� kvietimų, kuriuos Tonijui derėjo priimti pirmiausia.

Dabar jis galėjo bet kuriuo metu, kada panorėj�s, susitikti su grafu di Stefanu. Galėjo aplankyti Rafael� �į vakar�.

Gvidui nebeliko abejonių. Jo mokinys i�laikė visus įmanomus i�mėginimus. Jis gavo kvietimus i� geriausių pasaulių operos teatrų. Ir Gvidas pirm� kart� pritarė Rud�erio tvirtinimams, jog opera bus demonstruojama iki pat karnavalo pabaigos.

Ta�iau Gvido triumfas buvo nevisi�kas, kol nubud�s apyau�riu prie savo lovos nepamatė Tonijaus. �is sėdėjo ir �iūrėjo pro atdar� lang�.

Praėjusį vakar� grafas di Stefanas i�sivedė Tonijų bema� jėga. Juodu susipyko, paskui susitaikė ir i�va�iavo. Ir nors di Stefano įsimylėjimas kėlė Gvidui �iokį tokį nerim�, bet kartu atrodė juokingas.

Jis pats, i�sivadav�s i� grafienės, kuri sugrį�o atgal į Neapolį, praleido keturias sald�ias valandas su jaunu tamsiaod�iu kastratu i� Palermo. Tasai berniukas, vardu Mar�elas, dainavo gan neblogai, bet tiko tik menkiems vaidmenims, ir Gvidas atvirai jam apie tai pasakė.

O paskui prasidėjo lėtas, nuostabus bei rafinuotas meilės �aidimas, nes jaunesnysis i� judviejų pasirodė bes�s pa�ių įvairiausių jutimų paslap�ių meistras. Jo oda kvepėjo duona, be to, jis buvo vienas i� nedaugelio i�romytųjų, kurie turėjo putlias krūtis, sald�ias ir sultingas kaip moters.

Paskui vaikinukas buvo labai dėkingas u� kelet� monetų, kurias įbruko Gvidas. Ir meldė įleisti jį u�kulisius, �adėdamas nusipirkti nauj� surdut� u� pinigus, gautus i� maestro.

Suprat�s, jog �ie malonūs pasimatymai lauks kiekvien� naktį, Gvidas pasistengė reaguoti ramiai ir galvoti apie tai kaip apie kasdieni�k� dalyk�.

O dabar buvo ankstyvas rytas, ir �altas �iemos vėjas plūstelėjo į kambarį, kai Tonijus atsisuko bei priėjo prie mokytojo.

Gvidas pasitrynė akis. Jam pasirodė, kad vis� Tonijų dengia ma�uly�iai �viesos ta�keliai. Paskui jis suprato, jog �ia lietaus la�ai, vis dėlto jaunuolis panė�ėjo į �mėkl�. �viesa mirguliavo ant auksaspalvio apsiausto, baltų apykaklės raukinukų ir �iek tiek susitar�iusiuose juoduose plaukuose. Kai vaikinas įsitaisė �alia Gvido, atrodė kupinas �ai�aruojan�ios energijos.

Gvidas atsisėdo lovoje ir i�tiesė rankas. Jis pajuto, kaip Tonijaus lupos palietė jo kakt�, paskui blakstienas, o tada patyrė be galo pa�įstam� apkabinim�.

T� akimirk� Tonijus jam atrodė es�s nuostabi, bema� stebuklinga būtybė. Ir tuomet Gvidas i�girdo Tonijų tyliai pratariant:

��Mums pavyko, tiesa, Gvidai? Mums pavyko!

Gvidas sėdėjo ir tylėdamas �iūrėjo į Tonijų, glamonėjamas pro atvir� lang� besiver�ian�io gaivaus oro, kvepian�io lietumi. Ir staiga i� ka�kur i�niro keista mintis�� atsitiktinė, bet jaudinanti: maestro pagalvojo, kad �iemos oras dvelkia tokia gaiva, lyg jis ūmai būtų persikėl�s toli toli nuo �io sudvisusio miesto, ant savo gimtinės Kalabrijos kalvų.

Ir t� akimirk�, kai prie� akis i�kilo visas gyvenimas, apimantis praeitį, dabartį bei ateitį, jis neįstengė kalbėti. Jis tiek daug dirbo ir pernelyg pavargo. Be to, niekaip negalėjo priprasti prie tokios laimės.

Bet maestro �inojo, kad Tonijus perskaitė jo akyse atsakym� į savo klausim�.

��Ir dabar mes galime t� padaryti, ar ne?�� pasigirdo tylus Tonijaus �nab�desys.�� Mes galime pradėti gyventi sau, jei panorėsim. Mums tai įmanoma.

��Jei panorėsim? K� rei�kia �jei�, Tonijau?�� nusistebėjo Gvidas.

Kambaryje buvo labai �alta. Gvidas nukreipė �vilgsnį į pieno baltumo dangų Tonijui u� nugaros. Pilki lietaus debesys atrodė labai tankūs, bet kartu �vytėjo skaidria, beveik sidabrine �viesa.

��Kodėl tu pasakei �jei�?�� �velniai paklausė jis.

I� Tonijaus veido try�ko begalinis sielvartas.

Bet gal Gvidui taip tiesiog pasirodė? Nes kai Tonijus vėl pa�velgė į jį, vaikinas �ypsojosi.

Akių kampu�iuose nusidriekė rauk�lelių spinduliai, veidas nu�vito, ir Gvidas liūdnai pagalvojo: jam niekada nepavyks i� tiesų susilieti su Tonijumi bei tapti �io gro�io dalimi.

��I� �ia mes vyksime į Florencij�,�� Gvidas paėmė Tonijų u� rankų.�� O paskui�� kas �ino, kur mes patrauksime! Gal į Drezden�, o gal net į London�. Va�iuosime, kur panorėsime!

Mokytojas jautė, kaip jo virpulys persiduoda Tonijui. Vaikinas pritariamai linksėjo, ir Gvidui atrodė, kad �i akimirka pernelyg nuostabi, kad �irdis nebei�laikys. Maestro nerado �od�ių begaliniam dėkingumui u� tai i�reik�ti.

Bet Tonijus jau nugrimzdo į savas mintis ir tarsi atsiskyrė nuo Gvido, o �iam beliko gėrėtis jo jaunyste, jo gro�iu.

Staiga Gvidas suvokė, jog �iūrėdamas į Tonijų prisimena neseniai matyt� jo atvaizd��� puikų portret� ant porceliano, sukėlusį jam tokį pat stulbinantį ir beveik mistinį pojūtį.

Jį apėmė susijaudinimas. Beveik �velniai�� kas jam buvo visai nebūdinga�� pabu�iav�s mylim�jį, maestro pakilo i� lovos ir basas �altomis grindimis perėjo per vis� kambarį iki savo ra�omojo stalo, kurio stal�iuje surado ma�� ovalų portret� aukso filigrano rėmeliuose. Dabar, tamsoje, atvaizdo negalėjai į�iūrėti. �iek tiek padvejoj�s Gvidas pa�velgė į miglot� siluet� prie savo lovos.

Paskui priėjo ir įdėjo miniatiūr� Tonijui į rankas.

��Ji man davė prie� kelet� dienų ir pra�ė perduoti tau,�� prisipa�ino, nė nesitikėj�s, kad �ios ma�os dovanėlės įteikimas suteiks jam tokį malonum�.

Tonijus įsi�iūrėjo į portret�. I� po juostos i�slyd� plaukai krito jam ant veido.

��Kaip tiksliai ji tave atvaizdavo, tiesa? O svarbiausia, i� atminties. Absoliu�iai!�� Gvidas pakraipė galv�.

Jis �velgė �emyn į ma�utį portret�: balt� veid�, juodas akis. Miniatiūra panė�ėjo į balt� liepsn�, degan�i� i�tiestame Tonijaus delne.

��Jinai ant man�s pyks,�� pratarė Gvidas,�� u� tai, kad buvau u�mir��s paveikslėlį.

I� tiesų maestro neu�mir�o, tiesiog laukė tinkamos progos, tokios kaip �i�� tylios, ramios akimirkos, ir dabar pats nesuprato, kodėl pasijuto toks patenkintas.

��O kaip ji apskritai laikosi?�� su�nib�dėjo Tonijus beveik be garso, tarsi traukdamas gars� į save, u�uot i�kvėp�s.�� Gyvena viena Romoje, tapo portretus...

��O, ji be galo populiari,�� nusi�ypsojo Gvidas.�� Nors pastaruoju metu, manau, pernelyg daug laiko praleid�ia teatre.

Gvidas pamatė, kaip Tonijus vėl nuleido akis į portret�.

Kaskart i�ėj�s nusileidus u�dangai Tonijus �velgdavo į Kristinos lo�� ir grak��iai, �emai nusilenkdavo dailininkei. O �i, persisvėrusi per turėklus, �ypsodavosi ir audringai plodavo.

��Bet kaip ji gyvena?�� neatly�o Tonijus.�� Nejaugi niekas jos negloboja? Nejaugi grafienė ne... A� turiu omenyje...

Gvidas sekundėl� luktelėjo, o paskui lėtai apsisuko ir nu�ingsniavo link ra�omojo stalo. Ten jis atsisėdo ir ėmė �velgti pro lang� į �viesėjantį dangų. �vaig�dės nyko, pro debesų proper�as pasirodė pirmieji �iemos saulės spinduliai.

��Nejaugi ji neturi giminai�ių, kurie ja rūpintųsi?�� �nib�dėjo Tonijus.�� Ir k� jie pagalvotų, jeigu su�inotų, jog jinai pasiuntė dovan� �mogui, kuris...

Ir vaikinas vėl nutilo, laikydamas miniatiūr� prie�ais save abiem rankom lyg nepaprastai trapų daikt�.

Gvidas nesusilaik�s �yptelėjo.

��Tonijau,�� �velniai pasakė jis.�� Kristina laisva jauna moteris ir gyvena savo gyvenim�, kaip kad mes visi gyvenam sav�jį,�� ir dar labiau su�velnin�s ton� paklausė:�� Negi man vėl teks pir�liauti?

�e�ta dalis 1

Paskutinį sykį nusilenk�s Tonijus prasibrovė pro tanki� gerbėjų mini� į grimo kambarį, liepė senjorai Bjankai mandagiai atsipra�ius i�siųsti namo grafo ve�ėj� bei skubiai persirengė.

Po antrosios pertraukos jis nusiuntė Kristinai ra�telį ir paskutinioji spektaklio dalis jam virto tikra kankyne.

Tik tuomet, kai u�danga nusileido paskutinį sykį, Paolas įteikė jam dailininkės atsakym�.

Ta�iau tik visi�kai persireng�s ir vėl tap�s pa�iu savimi, tik susivėlusiais, susitar�iusiais plaukais, Tonijus i�skleidė lai�kelį:

�Ispanijos aik�tė, Sanfredo rūmai, mano dirbtuvė, vir�utinis auk�tas.�

Akimirksnį jis stovėjo nustėr�s. Ir net ne i�kart pastebėjo įėjusį Gvid�, kuris atne�ė svarbių naujienų apie būsim�jį velykinį sezon� Florencijoje ir pirm� kart� prakalbo, jog prie� i�vykdami i� �alies jie turi pasirodyti kiekviename geriausiame Italijos teatre.

��Mūsų atsakymo laukiama artimiausiu metu,�� pasakė Gvidas, baksnodamas pir�tu į rankoje laikom� popieriaus lap�.

��Bet kodėl jiems reikia su�inoti dabar?�� sumurmėjo Tonijus.

Įėjo senjora Bjanka. Jai vos ne vos pavyko u�daryti duris.

��Tu privalai i�eiti bent kelioms minutėms,�� tarė ji, kaip kad sakydavo kiekvien� vakar�.

��...Todėl, kad mes kalbame apie Velykas, o Velykos bus praėjus vos keletui dienų po to, kai baigsime pasirodymus �ia. Kalbame apie Florencij�, Tonijau!�� �ūktelėjo Gvidas.

��Gerai, taip... Tai yra �inoma... Mes dar apie tai pasikalbėsime,�� burbtelėjo Tonijus, berg�d�iai stengdamasis susi�ukuoti.

Ar jis sulankstė ra�telį? Ar įsiki�o į ki�en�?

Gvidas tuo tarpu įsipylė vyno.

Į kambarį įsmuko įraud�s Paolas ir su perdėtu palengvėjimu �nektelėjo prie durų ant grindų.

��Eik pas juos, Tonijau, dabar pat ir u�baik �į reikal�!�� senjora Bjanka apsuko jį bei i�stūmė į mini�.

Bet kodėl jam buvo taip sunku? Rodos, visi norėjo jį paliesti, pabu�iuoti, sugriebti u� rankos ir pasakyti, koks jis jiems svarbus. O jis jautė, jog nenori nieko į�eisti. Ta�iau kuo daugiau �ypsojosi bei link�iojo, tuo įnirtingiau atakavo gerbėjai, taigi galų gale prasiver��s atgal į kambarį vaikinas virte virė i� įnir�io ir vienu mauku i�gėrė Gvido pasiūlyt� vyn�.

Į grimo kambarį vėl plūdo gėlės: mil�ini�kos puok�tės i� oran�erijų. Senjora Bjanka jam �nip�telėjo, jog u� durų laukia di Stefano �monės.

��Prakeikimas!�� �ūktelėjo jis ir pa�iupinėjo ki�enėje Kristinos ra�telį. Mergina nepasira�ė, bet jis ūmai i�traukė lai�kelį ir nekreipdamas dėmesio į Gvid�, Paol� bei senjor� Bjank�, spoksan�ius į jį kaip į pami�ėlį, sudegino popierėlį �vakės liepsnoje.

��Luktelėk!�� �ūktelėjo senjora Bjanka, kai jis nusisuko, ketindamas i�eiti.�� Kur tu susiruo�ei? Pasakyk man, pasakyk maestro, kol nei�ėjai!

��Koks skirtumas!�� susierzin�s atsakė jis. Ir pamat�s Gvid� ne�ymiai besi�ypsantį i� vaiki�kų aistrų besijuokian�io suaugusiojo �ypsena, u�virė tyliu įnir�iu.

Vos į�eng�s į koridorių, pamatė Rafaelės �mones. Bet jo laukė ne tarnai, o grafo bravai.

��Senjore, jo prakilnybė nori jus matyti...

��Gerai, bet ne �iandien. �iandien nepavyks,�� skubiai pasakė Tonijus ir patraukė laukan.

Akimirksnį pasirodė, jog �ie �monės pastos jam keli�. Ta�iau prie� i�sitraukdamas �pag� ar i�krėsdamas kit� kvailyst� jis lediniu tonu pakartojo neigiam� atsakym�. Matyt, Rafaelės asmens sargybiniai buvo visi�kai nepasireng� tokiam posūkiui, todėl nebe�inojo, kaip pasielgti, sutriko ir nesiry�o jėga įbrukti Tonijaus į gatvėje laukian�i� kariet�.

Bet įsėd�s į savo ekipa�� dainininkas pamatė grafo vyrukus irgi u��okant ant �irgų. Todėl Tonijus, sugalvoj�s gudrų plan�, įsakė ve�ėjui nugabenti jį į Ispanijos aik�t�.

Prie Sanfredo rūmų jo karieta sulėtino greitį ir ėmė �liau�ti kaip vė�lys. Prava�iav�s pro rūmus, Tonijus pasiekė antr� skersgatvį, kur kelias tapo itin siauras, ir karieta bema� kliudė sienas, nepastebimai i�smuko laukan bei u�darė dureles, o tada pasislėp�s tamsoje palaukė, kol bravai prajos pro �alį.

Taigi i�mu�ė lauktoji valanda.

Tonijus atidarė rūmų pirmojo auk�to duris ir pamat�s fakel�, ap�vie�iantį laiptų aik�tel�, sustojo bei pa�velgė į vir�ų. Apleistas ir �altas laiptų �ulinys atrodė tarsi gatvės t�sa. �velgdamas į jį Tonijus pasistengė apie niek� negalvoti. Kitaip mintys nei�vengiamai imtų suktis apie tai, jog jau trejus, ne, ketverius metus jis negulėjo su moterimi, ir apie tai, jog jis neįstengs i�vengti to, kas laukia, nors ir neturėjo nė menkiausio supratimo, kuo visa tai galėtų baigtis.

Vienu momentu jis net balsu sumurmėjo, nors ir gan neai�kiai, kad galima rasti sprendim�. Reikia įtikinti save, jog ji negra�i, nepatraukli. Ir tuomet i�sivaduos i� jos kerų.

Ta�iau nepajudėjo i� vietos.

Ūmai visi�kai netikėtai jį u�klupo dviejų anglų pasirodymas pro duris. Juodu kalbėjo savo gimt�ja kalba ir beveik bi�iuli�kai pasisveikino su vaikinu. Tonijui pasirodė, jog svetim�aliai bema� apimti pagarbaus siaubo �vilg�ioja į jo ūgį, nors ir patys buvo �iek tiek auk�tesni u� italus. Jaunuolis tiesiog suakmenėjo. Jis nė neabejojo, kad nepa�įstamieji spokso į jį, nes jis atgrasus. Lediniu �vilgsniu nulydėjo juodu laiptais auk�tyn.

Jam dingtelėjo, jog aptik�s �ia veidrodį galėtų pasi�iūrėti į jį ir pamatyti, kas vis dėlto es�s. Peraugėlis vaikas, kaip pa�iam kai kada atrodydavo, o gal siaubūnas visiems laikams? Jis susim�stė. U�plūdus liūdesiui, darėsi silpna, bet staiga dingtelėjo mintis, jog laisvai galėtų �į vakar� nuvykti pas graf�, tuomet toji mergina, galutinai į�eista, imtų jo vengti.

Tad pagaliau pastat�s koj� ant laiptelio ir pradėdamas lipti auk�tyn, Tonijus pats save �iek tiek nustebino.

Studijos durys buvo atidarytos, ir pirmiausia į akis krito dangaus skliautas, visi�kai juoda padangė, nusėta skais�ių �vaig�d�ių.

Kambaryje nedegė �viesos, ta�iau pro did�iulius langus�� tiesiai prie�ais Tonijų ir de�inėje�� bei �iek tiek nuo�ulnias stiklines lubas atsivėrė vaizdas į naktį.

Dusliai skambėjo �ingsniai; akimirksniui jis prarado pusiausvyr�, jam pasidingojo, tarsi dangus vir�um �io ma�u�io �emės lopinėlio Romos viduryje juda, lyg vir�um vandenyne plaukian�io laivo.

�vaig�dės spindėjo įstabiai. Neįtikėtinai ai�kiai matėsi �vaig�dynai. Giliai traukdamas į save kambarin besismelkiantį gaivų or�, jis lėtai pasisuko po dangumi, tarsi visi�kai neturėtų ko bijoti �iame pasaulyje, ir netikėtai pasijuto es�s labai ma�as bei visi�kai laisvas.

Tik vėliau pastebėjo, jog kambaryje vis dėlto esama daiktų: stalas, kėdės, paveikslai ant molbertų, o juose�� tamsios figūros, i�ry�kėjan�ios �viesiame fone; eilėmis rikiavosi buteliukai bei stiklainėliai... u�uodė stiprų terpentino kvap�, staiga nustelbusį sodrų ir malonų dailininkų naudojamo aliejaus aromat�.

O paskui pamatė j�, Kristin�, stovin�i� �e�ėlyje, pa�iame tolimiausiame nuo langų kampe. Jos galv� dengė laisvos gobtuvo klostės.

Baimė jį surakino, sukaustė, atėmė jėgas. Visi sunkumai, kuriuos įsivaizdavo, vėl pradėjo kamuoti. K� jis jai pasakys? Kaip juodu pradės? Kas apskritai gali tarp judviejų įvykti? Kas laikoma savaime suprantamu dalyku? K� apskritai juodu abu �ia veikia?

Galūnės ėmė virpėti, d�iaugdamasis, kad kambaryje tamsu, jis palenkė galv�. Auk�t�, į dangų atsiveriantį kambarį u�pildė liūdesys, liūdesys i�kilo lyg siena, juodesnis u� pa�i� naktį. Jam atrodė, kad �i mergina pernelyg nekalta, o prisiminimas apie jos gro�į sukūrė s�monėje absoliu�iai ne�emi�k� pavidal�.

Ta�iau realybėje tamsi figūra jau artinosi link jo, staiga tu��iame kambaryje nuskambėjo Kristinos balsas, ir �is balsas i�tarė jo vard�.

��Tonijau,�� pratarė ji, tarsi juodu jau sietų tam tikras artumas, ir vos i�gird�s �em�, meloding� jos bals�, vaikinas neju�ia priglaudė prie lūpų pir�t�.

Dabar matė jos veid� po gobtuvu, o pats gobtuvas staiga sukėlė mintis apie vienuolius, paprastai lydin�ius ant e�afoto pasmerktuosius myriop, tuomet skubiai i�tiesė rank�, lengvai įveikdamas juodu dar skiriantį atstum�, ir nutraukė gobtuv� nuo jos plaukų.

Ji nekrustelėjo. Ir nei�sigando. Net ir tada, kai jo pir�tai pasinėrė į stangrias sruogas bei praskyr� jas susiglaudė ant pakau�io. Ji �engtelėjo artyn.

Ir netikėtai pasistiebusi prisiglaudė visu jaunu savo kūnu, gaubiamu plono vilnonio audinio bei nėrinių. Jis lietė mink�t� smakr�, putlias, nekaltas lūpas, o paskui, jai staigiai suvirpėjus, pajuto mergin� apėmusį geism�.

�is geismas jį pavergė, persidavė visam kūnui, traukian�iam aistr� i� jos lūpų, �iltos, sald�ios kaklo duobutės, o paskui ir i� auk�tų, plonu audiniu pridengtų krūtų apvalumo.

Tonijus prisispaudė jos galv� sau prie krūtinės taip stipriai, jog tikriausiai net sukėlė Kristinai skausm�, paskui veidu įsirausė jai į plaukus �arstydamas juos �vilgan�iomis rie�ku�iomis, kurios net ir �iame tamsiame vėsiame kambaryje �vytėjo auksu. Ma�utės garbanėlės sukuteno veid�, tuomet atsitrauk�s nuo merginos jis tyliai atsiduso, ir �is vos girdimas garsas tuojau pat i�tirpo ore.

Kristina �engtelėjo atgal ir paėmusi jį u� rankos nusivedė į gretim� kambarį.

Palietus net jos pir�tai atrodė keisti�� trapūs it brangenybės. Jis pakėlė jos rank� prie lūpų.

Prie�akyje prie sienos stovėjo lova. Visi kiti baldai buvo u�dengti; kambarys atrodė seniai nenaudojamas.

���vakių,�� su�nib�dėjo jis.�� �viesos.

Ji sustingo, tarsi nesupratusi. O paskui papurtė galv�.

��Ne, leisk man tave matyti,�� su�nib�dėjo Tonijus ir prisitraukė j�, priversdamas vėl pasistiebti.

Bet �ito jam pasirodė negana, tuomet lengvai pakėlė j� taip, kad jos akys susilygintų su jo. Merginos plaukai sukrito į priekį apgaubdami juos abu, ir akimirksnį jis nejautė nieko, i�skyrus savo paties drebulį bei jos virpėjim�, tekantį į jo kūn�.

Pakėl�s Kristin� lyg ma�� vaik� viena ranka ir gan miglotai suvokdamas, k� daro, jis u�stūmė durų skl�stį. Paskui paėm�s ma�� �vakid� pastatė j� prie pat lovos, kuri� i� visų pusių u�dengė sunkiomis aksominėmis u�uolaidomis. Nuo u�uolaidų sklido slogus dulkių kvapas. Tonijus u��iebė degtuk�, vien� po kitos u�degė tris �vakes, ir ma�� kambarėlį, sudaryt� vien i� u�uolaidų, mink�tų patalų bei pagalvių, nutvieskė mirguliuojanti �viesa. Kristina klūpojo prie�ais jį. Jos veide i�ry�kėjo įstabūs kontrastai. Tamsiai pilkos blakstienos, gaubian�ios pilk�vas akis, sudrėko, tarsi ji k� tik būtų verkusi, o skais�ios ro�inės lūpos atrodė niekada nepa�inusios da�ų. Ir staiga jis be galo nusteb�s pamatė, jog po juodu apsiaustu ji vilki t� pa�i� nuostabi� �ilkin� suknel�, kurios violetiniai at�vaitai teikė skruostams ne�emi�ko blizgesio bei pritemdė vir�um korsa�o nėrinių bema� �vytin�ių apskritų krūtų antgamti�k� baltum�. Violetinė spalva i�ry�kino jos bruo�us, vos pastebimu �e�ėliu paliesdama �velniais pūkeliais padengt� veido od�.

Visa tai jis aprėpė vienu �vilgsniu, bet paskui įsi�iūrėjo į merginos veid� ir pasijuto sukrėstas. �i i�rai�ka jį i�g�sdino sustiprindama jau ir taip pa�ėlusiai tvink�iojantį puls�, nes vaikinas suprato: �iame kūne gyvena tokia pat gele�inė, rūsti siela, kaip ir jo paties. Kristina jo nebijojo. Ji skleidė susikaupim�, nars� ir vali�. I�tiesusi rank� link �vakidės, mergina �vilgsniu papra�ė u�gesinti �vakes.

��Ne...�� su�nib�dėjo jis.

I�tiesė rank�, bet vis dar nedrįso paliesti jos veido. Kur kas lengviau buvo liesti vis� jos kūn� tamsoje! Vos pajut�s pir�tais �ilkinius pūkelius ir od� po jais, Tonijus susiraukė tarsi nuo skausmo. Ir i�syk i� merginos veido dingo rimtumas. Suraukti dulsvi antakiai i�silygino ir dabar atrodė it pie�tuku nubrauktos linijos vir�um �iban�ių akių. O akis u�pildė a�aros, �iek tiek u�temdan�ios, bet kartu ir i�ry�kinan�ios jų mėlynum�. Ta�iau matėsi, kad mergina bijo pravirkti.

Tonijus u�pūt�s �vakes atitraukė u�uolaidas, įsileisdamas po baldakimu �vaig�d�ių �vies�, o paskui atsisuko į Kristin� liepsnodamas geismu ir nekreipdamas dėmesio į tai, jog ji at�oko, i�g�sdinta jo atkaklumo, nuplė�ė �ilkus bei nėrinius ir i�laisvino krūtis.

Mergina riktelėjusi pradėjo prie�intis. Bet jis vėl j� sugriebė bei apibėrė bu�iniais, ir staiga jos lūpos prasivėrė, jo lie�uvis prasiver�ė iki jos dantų, ir Tonijus pajuto, kaip nuolankiai tirpsta vir�utinė jos lūpa, ir jam ėmė atrodyti, kad jos burna�� jau ne �iaip burna, o ma�i, gyvi atsiveriantys kūno vartai.

Paskui jis nusimetė savo drabu�ius, i�mėtydamas aplink, ir �ie atsidūrė po judviejų kūnais, kai u�sirop�t�s ant Kristinos ir i�sities�s jai tarp kojų nuleido galv� tarp krūtų.

Aistra pavertė jį grubiu, varė i� proto. Merginos pavidalas bei kvapas susimai�ė jo s�monėje. Suėm�s lūpomis i� prad�ių vien�, o paskui kit� spenelį jis pajuto, kaip jinai įsitempė po juo, ir tuomet kilstelėj�s auk��iau kelius pakėlė ir j�, tarsi mėgindamas apsaugoti nuo sav�s paties.

Kristinos plaukai krito ant nuogų jo pe�ių; kakta, į kurį trynėsi jo skruostas, atrodė it �iltas akmuo; o po juo siūbuojan�ių mink�tų krūtų kar�tis panė�ėjo į sapn� atmerktomis akimis, ir visa mergina buvo pati saldybė, nuolankumo įsikūnijimas. Ta�iau skverbdamasis į slap�iausias jos vieteles, i�skleisdamas j� tarsi gėl�, �iedlapis po �iedlapio, Tonijus pajuto nebegalįs ilgiau laukti, vilkinti �io momento i�tis� am�inyb�, pajuto prival�s paimti j� tuojau pat.

Bet kai ūmai į j� įsiskverbė, pajuto pasiprie�inim�. Mergina staigiai įsitempė, ramindamas j� lūpomis Tonijus i�ties�s rank� palietė drėgnus plaukelius jai tarp kojų.

Kristina tyliai riktelėjo, tuomet jis atsitraukė ir pradėjo laukti, laukti liesdamas patį slap�iausi� jos ta�kelį ir jusdamas, kaip �is paburksta, o aitrus kvapas prasiskverbia į pa�ias jo smegenis.

Mergina apsivijo jį rankomis, tarsi norėdama jame nusk�sti, o paskui pagaliau kilstelėjo �launis, ir jis įsigavo vidun, o patyr�s aplink susiglaudusi� ank�tum� liovėsi valdyti savo kūn�. Staiga ties pa�ia kantrybės riba pajuto atsirėm�s į nekaltybės barjer�, ir prasibrovė pro jį į pa�i� pasitenkinimo vir�ūn�.

Ji verkė. Verkė prisispaudusi prie jo. O paskui pakėlė ma�� rankut� ir nusibraukė nuo veido �lapias sruogas. Tonijus sėdėjo ant lovos neatitraukdamas nuo jos rankų bei neatplė�damas akių nuo trapaus kūno i�linkimų po plaukų lietumi. Ir kilstelėdamas jos veid� suprato mirsi�s, jei ji dabar jį atstums.

��A� nenorėjau sukelti tau skausmo,�� su�nib�dėjo.�� Juk a� ne�inojau...

Bet ma�utė jos burna prasivėrė pasitikdama jį taip pat noriai, kaip ir anks�iau.

Nuogas jos kūnas, nuostabūs, kvapnūs apvalumai ir duobutės �liete �liejosi prie jo, o ant paklodės juodavo mergi�ko jos kraujo dėmė.

Ir nors ramindamas mergin� jis pradėjo meiliai kalbėtis su ja, apsupo �velniausiais �od�iais bei bu�iniais, jam atrodė, kad �nekos skamba ka�kur labai toli ir kad kalba ka�kas kitas. Jis tiesiog mylėjo j�, beproti�kai j� mylėjo. Jinai priklausė jam. O kraujas ant paklodės i�stūmė i� jo s�monės bet kokias racionalias mintis. Kristina iki tol nepriklausė nė vienam vyrui! Aistra varė Tonijų i� proto. Jis jautė, jog visa jo gyvenimo vaga sudrebėjo ir dingo migloje, o siauras takelis, vingiuojantis į �iaur�, po �emės drebėjimo pasislėpė rūke. Jis pajuto siaub�, o dar absoliu�iai akl� poreikį padaryti taip, kad mylimoji patirtų pasitenkinim�. Lygiai tokį pat poreikį, tik jau jo paties at�vilgiu, Tonijus pastebėjo kardinolo aistroje pirmosiomis judviejų naktimis prie� kelet� mėnesių.

Prie� kelet� mėnesių! O, rodės, praėjo jau daugelis metų. Visa tai tapo lyg tolima fantazija po laiko mėnesiena, kokia jau seniai pasidarė Venecija.

Jam norėjosi vėl j� paimti. Dabar jis parodytų mylimajai tokį meistri�kum� ir tokį �velnum�, jog visas jos skausmas i�nyktų kaip kraujas, tekantis jai tarp kojų. Jis bu�iuotų t� įstabųjį ta�kelį bei �ilkin� �launų od�, ir po pa�astimis, ir po sunkiomis baltomis krūtimis. Jis jai suteiktų ne tik tai, k� gali suteikti kiekvienas vyras, o visas savo kantrybės, i�manymo paslaptis, vis� kvapnųjį vyn� naktų, praleistų vardan meilės bei skendint meilėje, kai savo glėbyje dar neturėjo �ios brangiausios, virpan�ios, pa�eid�iamos moters.

��Tai paslaptis, paslaptis!�� suku�dėjo jis, ir �irdis vėl ėmė dau�ytis. 2

De�imt� valand� ryto nubud�s savo lovoje, Tonijus skubiai ėmėsi darbo ir su�ildė bals� atlikdamas serij� sudėtingų duetų su Paolu. Paskui apsivilko sniego baltumo nėriniuotus mar�kinius, siuvinėt� liemen�, savo mėgstamiausi� pilko aksomo �vark� ir prisiseg�s pa�i� sunkiausi� �pag� tuojau pat i�vyko į Via del Corso. Ten jo karieta kurį laik� judėjo greta Kristinos, o paskui jis kuo nepastebimiau įsmuko pas j�.

Mergina atrodė nepaprastai �avi. Atsidūr�s �alia, jis i�syk puolė j� aistringai bu�iuoti ir neabejotinai būtų pradėj�s mylėtis �ia pat, karietoje, jei tik būtų pavyk� j� įkalbėti.

Kristinos plaukai buvo �ilti, sklidini ryto saulės su�ildyto aromato, o kai ji �iek tiek prisimerkė, tamsių blakstienų dėka akys tapdavo skaidriai mėlynos. Jis palietė tas blakstienas pir�tų galiukais. Ir pajuto es�s įsimylėj�s �i� kiek paburkusi� apatin� lūp�.

Bet jei tik leistųsi, liūdesys vėl būtų jį u�vald�s; kai tai pajuto, liovėsi bu�iav�s Kristin�, nors ir nepaleido. Pasisodino j� ant kelių, sūpavo de�ine ranka, merginos plaukai u�liejo jį aukso lietumi, o paskui, kai jos veide vėl apgaulingai sumi�o naivumas ir rimtumas, Tonijus pirm� kart� i�tarė mylimosios vard�:

��Kristina.

Juokaudamas pamėgino i�tarti taip, kaip taria anglai, kaip tardavo ji pati, paversdama gars� stangria u�tvara. Ta�iau pasirodė bes� taip sunku, jog suraukė kakt� bei i�tarė jos vard� itali�kai, palikdamas lie�uvį prie�akinėje burnos dalyje ir leisdamas orui laisvai pereiti nuo skiemens prie skiemens: Tonijus jį i�dainavo.

Mergina nusijuokė įstabiu �iurlenan�iu juoku.

��Ar tu niekam nepasakei, kur a� buvau �i� naktį?�� netikėtai paklausė jis.

��Ne. Bet kodėl a� neturiu niekam sakyti?�� nusistebėjo Kristina.

Skambus merginos balselis jį u�burdavo. Buvo beveik neįmanoma klausytis ne balso muzikos, o �od�ių.

��Tu jauna, naivi ir akivaizd�iai nepa�įsti pasaulio,�� paai�kino jis.�� A� negaliu leisti tau kentėti. Jau vien mintis apie tai nepakeliama. O tu visai nesirūpini savimi.

��Ar tu ketini netrukus mane palikti?

Jį priblo�kė �is klausimas. Ne�inojo, ar jo jausmai atsispindi veide. Dabar negalėjo sutelkti dėmesio į niek�, tegalvojo tik apie tai, jog ji �alia, kad laiko j� savo glėbyje.

��Tuomet leisk man tave atbaidyti kart� ir visiems laikams,�� pratarė ji.�� Leisk pasakyti tau, kad man nerūpi pasaulio nuomonė.

��Hm-m-m...

Jis i� paskutiniųjų stengėsi klausytis. Bet Kristina buvo tokia gundanti, o į�ūlumas tariant pastaruosius �od�ius jį ypa� sujaudino. Ji tiesiog liepsnote liepsnojo ry�tu, tarsi būtų papras�iausias �mogus, o ne spinduliuojanti būtybė, nors, �inoma, ji negalėjo būti paprasta moteris, nes u� �itokio gro�io negalėjo slypėti dar ir protas.

Ne, kokie niekai! Nepaisant nepaprasto patrauklumo, dailininkės kalboje i�ry�kėdavo negin�ijamas bei galingas intelektas.

��Man nesvarbu, k� kiti apie mane galvoja,�� ai�kino ji.�� A� buvau i�tekėjusi. Buvau paklusni. Ir dariau, kas man buvo liepiama.

��Bet tu buvai i�tekėjusi u� pernelyg seno �mogaus, nebeprisimenan�io savo teisių arba privilegijų,�� atsakė Tonijus.�� Esi jauna, paveldėjai palikim�, gali vėl i�tekėti.

��A� neketinu vėl tekėti!�� �ūktelėjo Kristina primerktomis akimis �velgdama į saul�, �mėk��iojan�i� tarp lapų.�� Ir kodėl tu man visa tai sakai?�� paklausė ji nuo�ird�iai susidomėjusi.�� Kodėl tau taip sunku suprasti, kad a� noriu būti laisva, noriu pie�ti, noriu dirbti savo dirbtuvėje, noriu gyventi tokį gyvenim�, koks man prie �irdies?

��Ak, �itaip kalbi dabar,�� pastebėjo jis,�� bet paskui gali pasakyti visi�kai prie�ing� dalyk�, o juk labiausiai tau kenksmingas lengvabūdi�kumas.

��Ne,�� ji priglaudė pir�t� jam prie lūpų.�� A� nesu lengvabūdė. A� myliu tave. Visuomet tave mylėjau. Mylėjau tave nuo pirmos akimirkos, kai pama�iau prie� daugelį metų, ir tu tai �inojai. Tu �inojai netgi tuomet.

��Ne,�� Tonijus papurtė galv�.�� Tu mylėjai t�, kurį matei scenoje, ba�ny�ių choruose...

Kristina vos sutramdė juok�.

��A� mylėjau tave, Tonijau, a� myliu tave dabar,�� pasakė ji.�� Ir savo meilėje neį�velgiu jokio lengvabūdi�kumo. O jeigu �ia netgi ir esama �iokio tokio neapdairumo, man nė trupu�io nerūpi.

Jis pasilenkė jos pabu�iuoti, tikėdamas mylim�ja t� minut�. O kai apkabino Kristin�, jam pasirodė, tarytum jos jaunystės ir tyrumo �avesys įgavo galingesnį bei nuostabesnį pavidal�.

Vis dėlto jis �velniai pratarė:

��A� baiminuosi dėl tav�s. Ir dorai nesuprantu.

��K� �ia suprasti?�� su�nib�dėjo ji jam į ausį.�� Argi tais metais Neapolyje tu bent akies kra�teliu neį�velgei, kokia a� nelaiminga? Juk vis� laik� mane stebėjai,�� mergina jį pabu�iavo ir padėjo galv� jam ant krūtinės.�� K� a� galiu tau papasakoti apie savo gyvenim�? Kad tapau nuo au�ros iki sutemų. Kad dirbu naktimis, esant prastam ap�vietimui. Kad svajoju apie u�sakymus, apie koply�ių bei did�iųjų ba�ny�ių sienas. Bet vis da�niau pastebiu, jog labiausiai man patinka pie�ti veidus�� varg�ų ir turtingų, tų kurie u�kelia mane į mados auk�tybes, ir tų, kuriuos matau gatvėse. Nejaugi visa tai taip sunku suprasti? Tokį gyvenim�?

Jo rankos be paliovos lietė mylim�j�, glamonėjo, braukė atgal banguotas sruogas, o �ios tuojau pat grį�davo į ankstesn� viet�.

���inai, kas a�?�� paklausė Kristina �avingai �ypsodamasi.�� Ispanijos aik�tėje a� patyriau toki� laim�, jog akimirksniu tapau naivuole.

Tonijus nusijuokė.

Bet netrukus jo veidas pasikeitė, nes vaikinas susim�stė.

��Naivuole,�� su�nib�dėjo jis.

��Na, taip. Gryniausia naivuole,�� ji suraukė kakt�.�� A� nubundu, galvoju apie tapyb�, eidama gulti irgi galvoju apie tapyb�, apskritai man rūpi vienintelė problema: kaip prailginti dien�...

Ir jis suprato. Pa�iais �iurpiausiais momentais, kai negalėdavo i�guiti i� galvos min�ių apie Karl� bei Venecij�, kai jam atrodydavo, kad pa�ios Treskių rūmų sienos suspaud�ia jį, o aplinkui tryk�tanti �viesa�� Venecijos �viesa, jis svajodavo apie tokį paprastum�, apie kokį ji kalbėjo. Kitokiomis aplinkybėmis jis irgi būtų tap�s toks pat. Gvidas pasi�ymėjo tuo dievi�ku paprastumu, nes muzika tapo visa apiman�ia jo aistra, jo esybe, jo svajonėmis. Paskutini�sias septynias dienas ir naktis, kai Gvidas dirbo per�eng�s i�sekimo rib�, �iuo paprastumu persismelk�s jo veidas tapo keistai bereik�mis.

��Ta�iau meilei bei vienatvei,�� kalbėjo ji dabar, ir balse jautėsi kartėlis,�� meilei bei vienatvei mano esamas gyvenimas būtų Dievo dovana.

��Vadinasi, tetrūksta tik meilės?�� su�nib�dėjo Tonijus.�� Vadinasi, tetrūksta tik mano meilės, kad tavo gyvenimas taptų Dievo dovana?

Kristina atsistojusi apsivijo rankomis jo kakl�. �viesa mirguliavo lapijoje jai u� nugaros auksinėmis, �aliomis, tamsiomis dėmėmis, ir Tonijus u�simerkė, prispaudė j� prie sav�s, apkabin�s savo ilgomis, pla�iomis rankomis pajuto, kokia ji ma�utė bei �velni. Atrodė, jog jeigu kada nors anks�iau jam teko patirti toki� laim�, jau seniai j� u�mir�o, o �ios akimirkos neu�mir� niekada, kad ir kas vėliau benutiktų.

Visus jų veiksmus t� ryt� ir t� dien� lydėjo lengvumas bei ver�lumas.

Juodu perėjo per krautuvėles. Kristina ie�kojo senų paveikslų, dėl kurių derėjosi kietai kaip vyras. Ji pa�inojo savininkus, o kai kurie netgi specialiai jos laukė. Mergina ry�tingai judėjo tarp dulkėtų vertybių kalnų ir, rodos, akimirksniui u�mir�o �alia esantį Tonijų.

Tamsios, įvairiausių daiktų prikim�tos krautuvėlės jam labai patiko. Jis ap�iūrinėjo senus rankra��ius, �emėlapius, kardus. O surad�s pluo�telį Vivald�io natų ir kelet� senesnių kompozitorių rinkinių, tuojau pat juos nusipirko.

Did�i�j� laiko dalį jis tiesiog susi�avėj�s stebėjo Kristin�, kol meno krautuvėlių savininkai su ja derėjosi bei įkalbinėjo, o paskui vis tiek sutikdavo su jos kaina. Dailininkė nusipirko kelet� romėni�kų statulų fragmentų, paai�kinusi, jog naudos juos kaip modelius tapybai, ir Tonijus padėjo ve�ėjui rūpestingai suvynioti vertybes į senas paklodes bei nune�ti iki karietos. Dar mergina įsigijo kelis portretus, suskeldėjusius ir patamsėjusius, bet sklidinus įdomių, reik�mingų detalių.

Tonijui buvo labai lengva bendrauti su Kristina. Jį �avėjo jos savitvarda. Be to, jam patiko, nors ir nesusim�stė apie tai, jos gyvenimo pilnatvės pojūtis. Jis klausėsi, kaip jinai kalba apie savo brangenybes, apie tai, jog turi i�mokti geriau pie�ti rankas bei pėdas, privalo i�tyrinėti gėles, audinius, i�mokti suprasti, kas gerai, o kas blogai.

U�plūdo nepaprastas pojūtis, tarytum pa�inojo �i� moterį visuomet, visada buvo drauge su ja ir mėgavosi miela jos draugija, bet tuo pat metu jį stulbino kiekvienas jos judesys, kiekvienas auksinių plaukų krestelėjimas.

Karieta i�va�iavo i� Romos ir atvira vietove riedėjo į pietus. Pakeliui da�nai pasitaikantys griuvėsiai teikė kra�tovaizd�iui romanti�ko �avesio. �ia u� vynuogienojų �mėk�telėdavo akvedukas, �ia staiga i�kildavo vieni�a kolona, nuspalvinanti peiza�� nykiomis irimo spalvomis. Kristina jausmingu balsu pasakojo apie įstabų Italijos gro�į bei apie tai, es� ji sapnuodavusi Italijos gamtovaizdį ir tai supratusi i�syk, kai tik jį i�vydo; o jos vyras, kuris visuomet buv�s jai labai geras, ve�ioj�s j� po vis� Italij� bei suteikdav�s galimyb� pie�ti eskizus ir tapyti, kada tik ji panorėdavo.

Kurį laik� Tonijus dar suprato, kur jie yra, kadangi kelias driekėsi netoli grafienės vilos, bet paskui karieta pasuko toliau į pietus, jūros pusėn, ir netrukus atsidūrė ilgoje alėjoje, i� abiejų pusių apsodintoje smailiavir�ūnėmis tuopomis, besistiebian�iomis į �ydr� dangų.

Prie�akyje i�niro namas, kurio sta�iakampį fasad�, nusidriekusį į kair� ir į de�in�, statmenai alėjai, i�margino gilūs įskilimai bei drėgmės dėmės, o geltoni da�ai, kadaise deng� sienas, nusilupo ir kai kur karojo atplai�os. Vis dėlto saulės u�lietas namas �vytėte �vytėjo, tik langinių dengiami langai juodavo it tamsios dėmės. Juodviem priva�iavus artyn, Kristina paėmė Tonijų u� rankos ir nusivedė vidun pro pagrindines duris.

Tamsias akmenines grindis nuklojo lapai. Kampe ka�kas su�narėjo, į �vies� i�lėkė kelios vi�telės. Paskui po auk�tomis lubomis nuaidėjo duslokas įkyrus avių bliovimas. Palei i�pie�tas sienas mėtėsi �iaudų kuok�tai. Tiesiog per freskas, ant senų aplū�usių baldų, tekėjo lietaus kriokliai.

��Koks �ia namas?�� paklausė jis Kristinos, kuri ėjo priekyje, prilaikydama sijonus kaip princesė.

Staiga jis sustojo ir sustingo. �ių griuvėsių vaizdas sukėlė drebulį. Tonijus prisiminė, kaip prie� daugelį metų Venecijoje stovėjo tokiuose tu��iuose, saulės u�lietuose kambariuose, laikydamas rankoje tamburin�; galinga ritmi�ka muzika suskambo ausyse bei nutilo, kai u�simerkė ir akių vokais pajuto saulės �ilum�.

Gaivus oras pleveno aplinkui. Jisai nejautė nei liūdesio, nei apgailestavimo. O vėl atsimerk�s pamatė u� langų ry�kius saulės spindulius bei i�kilusi� �em� tolumoje, ir �i vieta jam pasirodė pana�i į mil�ini�kus namo griau�ius, atvirus lietui ir vėjams, �alumos ir visa ko augan�io kvapams.

Kristina stovėdama ant laiptų pa�aukė jį.

���ia mano namas,�� pasakė ji, kai Tonijus priėj�s paėmė j� u� parankės.�� Jeigu a� panorėsiu. Ar suteiksi palaiminim�?�� ji �vilgtelėjo visi�kai nekaltu pa�eid�iamos moters �vilgsniu.�� A� galiu keliauti po vis� Europ� ir pie�ti, galiu tapyti portretus, o gal net freskas ba�ny�iose, kaip kad svajojau, bet paskui grį��iau �ionai, į �į nam�, namo.

Kristinai įkandin jis u�kopė laiptais į erdvi� sal�, i� kur atsivėrė vaizdas į kaimo peiza��. U� ilgos pilkos tuopų tvoros vėjui lenkėsi auk�ta kaip kvie�iai �olė. �emai vir�um lauko karojo tarytum auksu apved�ioti debesys.

Mergina patylom stovėjo prie�ais jį pakėlusi apskrit� veidelį, jos skruostai atrodė tokie mink�ti, kad norėjosi tuojau pat suimti delnais mylimosios veid�.

Ir t� pat akimirk� pajuto jos gyvybin� jėg�. Lygiai taip pat, kaip pajuto prie� kelet� minu�ių, kai mergina patikėjo jam savo svajones. Staiga dingtelėjo mintis, jog aplinkui gyvena daugybė vyrų bei moterų, kurie nepa�įsta tokios energijos, tokių svajonių. Ta�iau jos, be abejo, pa�įstamos Gvidui. Ir Betikinui. Ir visiems tiems, kurie gyvena bei dirba vardan muzikos. Ir Kristinai.

�is �inojimas skyrė jį nuo visų grafienių, markizų bei grafų, visų tų i�sipuo�usių, prisida�iusių �monių, kurie sudarė teatr� kas vakar� u�pildan�i� publik�. Ir jis pajuto es�s pasireng�s suprasti �i� moterį, suprasti, k� ji kalba bei k� daro, suprasti tikr�j� jos jėg� ir suvokti, kodėl ji visuomet jam atrodė tokia vieni�a, net kai �okdavo pilnose puotų salėse.

Tonijus �iūrėjo į mergin�, į patamsėjusias, sunerimusias akis.

Ir stebėjosi, jog anks�iau laikė dailinink� tiesiog �emi�ko gro�io įsikūnijimu, galin�iu jam sugr��inti did�i� prarast� gali�. O �tai dabar ji stovėjo prie�ais jį, ir jis suprato, kad �is naivios bei neprieinamos gra�uolės pavidalas tebuvo kiautas, kuris dabar atsivėrė, parodydamas vis� stulbinan�i� tikrosios jos esybės gelm�. Pamat�s liūdesį jos veide,�� jam pasirodė, jog regi būtent liūdesį,�� Tonijus prisitraukė Kristin� ir stipriai apkabino.

Laikė jos veid� delnuose, glostė plaukus, atsidavė jai, jusdamas, kaip ji atsiduoda jam, ir juodu mylėjosi �iaudų guolyje, �ildydami vienas kit� savo �iluma.

Jisai sapnavo snieg�.

Nematė sniego nuo tada, kai i�vyko i� Venecijos, ir apskritai niekada neregėjo tokios galingos pūgos, padengian�ios �em� balta antklode, visk� paslepian�ios po savimi. Sapnavo, tarytum nubudo toje pa�ioje vietoje ir pamatė, jog visk� aplinkui, nuo pat horizonto, dengia �varus, baltas sniegas. Plikos tuopos �vilgėjo ledu, nuostabios mink�tutės, besvorės snaigės sukosi ore ir krito, krito �emėn. Įsigavusios pro atvirus langus, jos lygiu ir stebėtinai baltu kilimu u�klojo grindis.

Kristina buvo �ia, su juo. Bet ne taip arti, kad galėtų j� paliesti. Ir tuomet pamatė ant tolimosios sienos nupie�tus �imtus anks�iau nepastebėtų figūrų: archangelus galingais sparnais bei liepsnojan�iais kalavijais, siun�ian�ius prakeiktuosius į pragar�, ir �ventuosius į dangų nukreiptais kankinių �vilgsniais. Juoda kreida nupie�ti pavidalai buvo tokie gyvybingi, tarsi dailininkės ranka būtų i�traukusi juos i� sienos, kur jie anks�iau glūdėjo u�mūryti. Tonijus �velgė į surauktus jų antakius, vir� galvų sūkuriuojan�ius debesis bei liepsnos lie�uvius, pasirengusius praryti pasmerktus nusidėjėlius.

�is paveikslas savo didybe kėlė siaub�. Kristinos figūrėlė greta atrodė tokia ma�utė! Palaidais plaukais, nuo judesių besiplaikstan�iu sijonu ji vaik��iojo i� vienos vietos į kit� i�tiesusi į priekį rank�, keitė form� to, kas atrodė nepakei�iama ir nei�rei�kiama.

Kristinai atsigr�us, vaikinas pamatė, jog ir j� padengė sniegas, krintantis ant sijono, krūtų, nuo�ulnių pe�ių. Jos plaukai tapo balti nuo sniego, �velniai u�klojan�io juos abu.

Bet k� visa tai rei�kė? K� rei�kė pūga tokioje neįtikėtinoje vietoje? Net sapnuodamas Tonijus neapsakomai tro�ko gauti atsakym� į �į klausim�. I� kur tokia nepaprasta ramybė, toks �iburiuojantis gro�is? Ir dar sykį pa�velg�s į kalvot� �em�, nusidriekusi� po perlamutriniu dangumi, jis suprato apskritai es�s ne Italijoje, o toli toli nuo visų tų vietų, kurios jam brangios, kurių jis bijo, kurios jam reik�mingos. O Venecija, Karlas, visas tas lėtas gyvenimo grimzdimas į chaos� tiesiog neegzistuoja! Jis buvo pla�iajame pasaulyje ir kartu jokioje konkre�ioje vietoje�� visur bei niekur, o krintantis sniegas vis tankėjo ir tankėjo, darėsi baltesnis, labiau akinantis.

Stovėdamas sniege pajuto, kaip jį apsivijo Kristinos rankos. Angelai su �ventaisiais �velgė į juodu nuo sienos, o Tonijus �inojo, kad myli j� ir nebebijo.

Jis nubudo.

�ilti besileid�ian�ios saulės spinduliai lietė veid�. Jis gulėjo vienas ant �iaudų. Kurį laik� nejudėjo. Ir staiga i� tamsos pama�u i�ry�kėjo did�iulis paveikslas ant sienos, lygiai toks, kokį regėjo sapne. Suprantama, pamatė jį prie� u�migdamas, nors ir neprisiminė. O prie�ais paveiksl� stovėjo ji, mergina auksiniais plaukais. 3

Kiekvien� naktį, vos tik nusileidus u�dangai, Tonijus i�bėgdavo i� teatro, i��okdavo i� karietos Via del Korso ir slapstydamasis nuo jį vis dar persekiojan�ių Rafaelės bravų purvinomis, painiomis gatvelėmis skubėdavo pas j�, į Ispanijos aik�t�.

Tarnaitė, tamsiaodė susirauk�lėjusi senutė, nuolatos �mirinėjo po kambarį valydama dulkes, bereikalingai sukiojosi aplink ir varstė Tonijų ma�omis juodomis akutėmis, tarsi jis priklausytų jos neken�iamų �vyrų� padermei. Pama�ius sen�, jį apimdavo pa�ėl�s įnir�is. Bet tuojau pat i� tamsios kambario gelmės pasirodydavo Kristina ir jį nuramindavo. Jinai gėrė jo bu�inius prisimerkus, lyg narkotikus, ir tirpte tirpdavo glėbyje, o paskui maldaudavo jo truputį papozuoti.

Jį krėsdavo drebulys. Meilė atrodė esanti kan�ia. Visas tyras susijaudinimas, kurį patirdavo scenoje, virsdavo liepsnojan�iu, laukiniu geismu.

Netrukus vis� dirbtuv� nutvieksdavo �vakės, ir ry�ki �viesa paversdavo auk�tus langus veidrod�iais. Kristina pasodindavo Tonijų prie�ais, i�sitraukdavo popierių, pritvirtindavo ant lentos ir pradėdavo pie�ti pastelėmis, spar�iai tu�uodama kontūrus, tad netrukus jos pir�tų galiukai pasidarydavo spalvoti.

Ritmingas kreidos �e�ėjimas jį neretai u�liūliuodavo. I� visų pusių tarsi gyvi į jį �velgė portretai�� sodrūs, ry�kūs. Kai kuriuos veidus pa�inojo, kiti priklausė mistinio dyd�io persona�ams, nutapytiems giganti�kos padangės bei debesų fone taip realisti�kai, jog, rodės, tuoj ims judėti. I� auk�to, visu ūgiu nutapyto portreto �velniai, kaip gyvas, �velgė pats kardinolas Kalvinas, absoliu�iai pana�us į save, įam�intas tiksliai ir dėl to su�adinantis Tonijaus �irdyje slapt� kan�i�.

Kristinos talentas nekėlė abejonių. Tos tvirtos pa�įstamos ir nepa�įstamos figūros slėgė jį visa nesutramdoma savo galia.

O tarp gausybės veidų bei figūrų dirbo dailininkė. Prie� �vies� banguojantys gyvi jos plaukai atrodė vis įstabesni ir įstabesni. Pasidarė smalsu, ar ji supyktų, jei atspėtų jo mintis: ji jam atrodė tokia egzoti�ka kaip balta balandėlė, nusileidusi i� dangaus auk�tybių tik tam, kad pa�aistų ant klavesino dang�io. Ji spinduliavo tokį jausmingum�, jog atrodė tikras geismo įsikūnijimas. Ir kaip tokiame apvalkale galėjo tūnoti protas, talentas bei �itokia valia? �ios neįmenamos mįslės vis sukosi ir sukosi jo galvoje.

Jau bema� kraustydamasis i� proto ir savo paties malonumui tebekankindamas save, Tonijus įsivaizduodavo Kristin� skaitan�i� knygas, nes ji neabejotinai nuolatos skaitė knygas, arba ra�an�i� filosofinius traktatus, kadangi jinai, ai�ku, sugebėjo juos ra�yti, o paskui vėl �iūrėjo ir �iūrėjo į įnirtingai judan�i� kreiduot� jos rank�, lau�an�i� perpus kreideles, gabalėlis po gabalėlio, kurian�i� savo darbo vietoje nediduk� chaos�. Kad galėtų �tai �itaip kar�tligi�kai vien� po kitos tepti spalvas, jai būtinai reikėjo laisvės. Jos veide �vytėte �vytėjo susikaupimas, o jis �velgė į j� ir tesvajojo apie vien� dalyk�: pagrobti bei i�sine�ti.

Ta�iau meilės reikalams laiko likdavo pakankamai.

Ir jis bijojo to nei�vengiamo ateities momento, kai u�plūs skausmas.

S�monėje ruseno vienas miglotas prisiminimas: jis gyveno nuostabioje, stebuklingoje vietoje, pilnoje muzikos, ir staiga toji muzika nutilo, jis pajuto į siel� tykinan�i� klaiki� baim�. Rodos, skambėjo Vivaldis, ver�lieji smuikai i� �Metų laikų�. T� akimirk�, kai muzika nutilo, jis fizi�kai pajuto oro tu�tum�.

Galų gale paveikslas buvo baigtas. De�imt dienų Tonijus i�buvo dailininkės nelaisvėje, atsidav�s vien tik operai, jai ir niekam daugiau.

Jau besibaigiant nak�iai, Kristina parodė jam portret�, ir jis tyliai aiktelėjo.

Emalio miniatiūroje, kuri� perdavė per Gvid�, dailininkė u�fiksavo jo �velnum� ir tyrum�. Ta�iau naujajame portrete jautėsi niūrumas, slogus m�slumas, netgi �altumas. Jis nė neįtarė, kad menininkė visa tai mato.

Nenorėdamas jos nuvilti, sumurmėjo ka�kokius susi�avėjimo �od�ius. Atidėjo portret� į �alį, priėjo prie jos, atsisėdo �alia ant medinio suolo ir atėmė kreid�.

�Mylėti j�, mylėti j���� �tai viskas, apie k� galėjo galvoti Tonijus, k� galėjo jausti, kur galėjo kreipti savo veiksmus. Ir jis stipriai apkabino Kristin�, vėl stebėdamasis, kokia siaurutė riba skiria prievart� nuo ne�abotos aistros.

Mylėti tokį �mogų kaip ji rei�kė priklausyti tam �mogui. Laisvė pakluso protui, ir laimė atrado geriausi� viet�, geriausi� laik�. Jis prispaudė j� prie sav�s, nenorėdamas nieko kalbėti, ir atrodė, jog kar�tas, mink�tas jos kūnas, linkstantis prie�ais jį, atskleid�ia jam pa�ias baisiausias paslaptis.

Mylėti, mylėti, turėti j�.

Jis nune�ė mergin� ant lovos, nurengė, paguldė. Tro�ko u�simir�ti.

O paskui atėjo visi�ko atsipalaidavimo akimirka, kuri� taip da�nai anks�iau patirdavo su Gvidu: kūnas pagaliau nurimo, ir jam norėjosi tiesiog būti �alia mylimosios.

Ant juodviem padengto stalo degė �vakės. Kristina apgaubė jo pe�ius chalatu ir nusivedė prie stalo, ant kurio tarnaitė jau pastatė vyn� bei garuojan�ių spage�ių prikrautas lėk�tes. Juodu kim�te prisikim�o keptos ver�ienos su kar�ta duona, tuomet Tonijus pasisodino bi�iul� ant kelių ir u�simerk� juodu pradėjo ma�utį rankų bei bu�inių �aidim�.

Netrukus viskas atrodė taip: kai Tonijus aklai �iupinėjo Kristinos veidelį, jinai darė t� patį, kai jis spaudė trapius jos petukus, ji įsikibdavo į jo pe�ius, ir �itaip t�sėsi tol, kol juodu galutinai i�tyrinėjo vienas kit�.

Jis nusijuokė, ir mergina, tarsi gavusi jo sutikim�, taip pat prajuko kaip vaikas, nes absoliu�iai visais at�vilgiais judviejų kūnai skyrėsi. Vaikinas pabu�iavo jos �ilkin� apatin� lūp�, glostė glotnų apskrit� pilv� bei �velni� od� vidinėje kelių pusėje, o paskui pagrieb�s ant rankų vėl nusine�ė į lov�, idant surastų visus tuos drėgnus ply�elius, pūkuotas klosteles, �iltus virpan�ius ta�kus, kurie priklausė tiktai jai. O pro langus tuo metu jau dirs�iojo rytas.

I�au�o. Saulės �viesa skverbėsi į kambarį. Tonijus atsisėdo prie lango pasidėj�s rankas ant palangės ir staiga, pats nusistebėj�s, pradėjo galvoti apie Domenik�, Rafael�, kardinol� Kalvin�, kurį prisiminus �irdį vis dar persmelkdavo skausmas, pana�us į smuikų skambesį.

Kadaise mylėjo juos visus, �tai kas įdomu. Ta�iau �i� tyli� minut� i� tos meilės nebeliko ni�nieko, kas jį kamuotų. O Gvidas? Gvid� dabar mylėjo labiau nei kada nors anks�iau, bet �ita meilė buvo gili, rami ir nebereikalavo aistros.

Ta�iau k� jautė dabar?

Jam atrodė, jog kraustosi i� proto. Ir toji ramybė, apgaubusi penket� minu�ių trukusiame sapne apie snieg�, dabar pasitraukė.

Jis pa�iūrėjo į Kristin�.

Mergina ramiai miegojo savo lovoje. Jis jautėsi es�s vyras, brolis, tėvas. Norėjosi pasiimti j� i� �ia ir i�sigabenti toli toli�� tiktai kur? Kur nors, kur krinta sniegas? Arba atgal į t� vil� u� vartų, kur juodu galėtų am�iams įsikurti dviese. U�valdė siaubingas fatali�kumo jausmas. K� jis i�krėtė? Ko i� tiesų nori? Argi jis laisvas? Ne, jam negalima nieko mylėti, jam nevalia mylėti net paties gyvenimo.

Ir staiga suvokė: jeigu nepaliks Kristinos dabar, ji am�iams jo neteks. Bet kadangi jautė begalin� �ios moters gali�, norėjosi verkti. Arba tiesiog gulėti �alia ir laikyti j� apkabinus.

Jis taip beproti�kai mylėjo Kristin�, jog suprato: netrukus ji galės su juo daryti k� tik panorėjusi, net ir i�krėsti ka�k� �iauraus. O dar jis suprato, jog anks�iau mylėdamas niekada nebijojo, nebijojo net ir Gvido. O jos bijojo ir pats ne�inojo kodėl. �inojo tik tiek, kad baimė susijusi su skausmu, kuris laukia, kai mylimoji tiesiog privalės jį atstumti.

Bet ji niekada taip nepasielgs su juo. Tonijus pa�inojo Kristin�. �inojo slapt�sias jos vietas. Jautė jos �irdyje slypintį didį, paprast� gėrį, kurio ilgėjosi jo siela.

Skubiai priėj�s prie lovos apkabino Kristin� ir suspaudė glėbyje. Jos akys lėtai prasivėrė, ji sumirksėjo, �velgdama į vir�ų neregės �vilgsniu.

��Ar tu mane myli?�� su�nib�dėjo jis.�� Ar myli mane?

Staiga i�siplėtusias jos akis u�pildė �velnumas ir liūdesys, kai pamatė, kokia jo būsena. O Tonijus suprato, kad mergina permato jį kiaurai.

��Taip!�� atsakė ji, tarsi k� tik tai suvokusi.

Vien� vidudienį po keleto dienų, kai, rodos, pusė Romos susirinko jos studijoje, saulė liejosi pro nepridengtus langus, ponios ir ponai plepėjo, gėrė vyn� bei angli�k� arbat�, skaitė angli�kus laikra��ius, Kristina stovejo palinkusi prie molberto, i�sitepusi skruost� kreida, nerūpestingai persiri�usi plaukus violetiniu kaspinu. O Tonijus, �velgdamas į dailinink� ka�kur i� �ono, suprato priklaus�s jai. �Koks tu kvailys,�� galvojo jis,�� tu tik didini savo skausm�.� Ta�iau �is suvokimas nieko nekeitė. 4

Gvidas jautė: ka�kas nutiko, bet buvo tikras, jog Kristina �ia niekuo dėta.

Spar�iai artinosi Romos karnavalas. Opera sėkmingai vyko jau kelet� savai�ių, bet Tonijus vis tiek kaip įmanydamas vengė aptarinėti būsimuosius anga�ementus. Nepaisant Gvido spaudimo, jaunuolis meldė palikti jį vien�.

Dainininkas skundėsi es�s be galo pavarg�s, prastai nusiteik�s, įtikinėjo prival�s skubiai susitikti su Kristina. Tvirtino, jeigu jau juodu abu tre�iai valandai pakviesti į pobūvį, apie niek� daugiau tiesiog neįmanoma galvoti.

Atsipra�ymų ir pretekstų atsirado begalė. O kai Gvidas kartais tiesiog priremdavo Tonijų prie sienos kur nors nuo�aliame teatro grimo kambario kampe, vaikino veidas tuojau pat suakmenėdavo sukaustytas �al�io, kuris maestro visuomet keldavo siaub�. Tokiomis akimirkomis Tonijus tik piktai burbtelėdavo:

��A� negaliu dabar apie tai galvoti, Gvidai. Nejaugi viso to nepakanka?

��Pakanka? Bet juk �ia tik prad�ia, Tonijau,�� paprastai atsakydavo Gvidas.

I� prad�ių maestro nusprendė, jog dėl visko kalta Kristina.

Visų pirma, jis niekada nematė Tonijaus tokio, koks �is tapo dabar: visi�kai pasinėrusio į meil�, u�iman�i� vis� laik� u� teatro ribų.

Bet sykį, pasinaudoj�s tuo, kad Tonijus i�vyko į priėmim�, kurio niekaip negalėjo i�vengti, Gvidas pagaliau aplankė Kristin� ir ne itin nustebo pamat�s nuo�ird�i� merginos nuostab�.

Suprantama, dailininkė nė neketino įkalbinėti Tonijaus atsisakyti velykinės sutarties Florencijoje. Juodu apskritai apie tai nesi�nekėj�.

��Gvidai, a� pasirengusi sekti paskui jį bet kur,�� paprastai pasakė Kristina.�� Tapyti a� laisvai galiu bet kurioje kitoje vietoje. Man reikia tik molberto, da�ų ir drobės. Man nieko nerei�kia patraukti net į pasaulio kra�t�,�� merginos balsas virptelėjo,�� kol jis su manimi.

Seimininkė k� tik i�lydėjo paskutiniuosius sve�ius. Kambarinės rinko taures ir arbatos puodelius. O dailininkė, pasiraitojusi rankoves, ruo�ė aliejų bei da�iklius. Prie�ais j� stovėjo karmazininių da�ų, cinoberio ir ochros stiklainėliai. Merginos pir�tų galiukai buvo raudoni.

��Bet kodėl,�� paklausė ji nusibraukdama nuo kaktos plaukus,�� kodėl jis nenori kalbėti apie ateitį, Gvidai?�� jam pasirodė, jog Kristina bijo i�girsti atsakym�.�� Kodėl jis primygtinai reikalauja visk� slėpti, kad visi mus laikytų tiesiog gerais bi�iuliais? A� jam sakiau esanti laisva ir galinti elgtis taip, kaip man �aus į galv�, jog jis privalo persikraustyti pas mane! Gvidai, visi, kuriems įdomu, puikiai �ino, kad jis�� mano meilu�is. Bet �inai, k� jis man ne per seniausiai pasakė? Buvo jau vėlu, o jis i�gėrė pernelyg daug vyno. Tai �tai, Tonijus pasakė nė kiek neabejoj�s, jog nepaisant to, k� tu esi jo labui padar�s, tau padam būtų geriau, jeigu tu jį suprastum. ��tai tuomet vėjas i�pūs Gvido bures�,�� parei�kė jis. O apie mane pasakė, girdi man visai nebūsi� gerai, jei jisai mane paliks suter��s reputacij� ir jog nė u� k� pasaulyje negalėtų to leisti. Bet kodėl jis kalba apie pasitraukim�, Gvidai? Iki �ios nakties maniau, kad kaip tik tu reikalauji, jog mes i�siskirtume.

�inodamas, kad Kristina �iūri į jį neatitraukdama akių, Gvidas dar stipriau suspaudė merginos rank�, bet nebeturėjo k� jai pasakyti. Jis �velgė į stogus pro auk�tus atvirus langus ir jautė �irdyje nubundantį sen� prie��, sen� savo ko�mar�.

Jis nepasakė merginai nieko daugiau, tik pa�adėjo pasikalbėti su Tonijumi ir �velniai paliet�s lūpomis jos skruost� i�ėjo u� durų.

Pamir�o Kristinos studijoje trikamp� skrybėl�, bet negrį�o pasiimti, nusileido nykiais laiptais bei i�ėjo į �monių u�tvindyt� Ispanijos aik�t�, o paskui pasuko link Tiberio ir, nuleid�s galv�, sunėr�s u� nugaros rankas, nukiūtino �alin.

Roma apraizgė jį tinklu kreivų gatvelių, kurios vedė nuo vienos nedidukės aik�tės iki kitos, pro mil�ini�kas statulas, �ėrin�ius fontanus, o jis berg�d�iai stengėsi negalvoti apie tai, kas vyksta.

Po keleto valandų pastatė koj� ant nuostabių įvairiaspalvių Vatikano �ventojo Petro bazilikos grindų. Praėjo pro didingus popie�ių kapus. Meistri�kai nukaltos akmeninės skulptūros vir�um antkapių tarytum �aipėsi i� jo. Tikintieji pasaulie�iai stumdėsi i� visų pusių.

Gvidas �inojo, kas darosi Tonijui. �inojo dar prie� aplankydamas Kristin�, bet privalėjo įsitikinti.

Lakia vaizduote nepasi�ymin�ioje, įpratusioje visk� tiesiogiai suvokti s�monėje vėl i�kilo tasai vaizdas, kurį nupie�ė �nekusis maestro Kavala: Tonijus, pama�u plė�iamas perpus.

Dabar jis kaip tik ir matė dviejų dvynių kov�: vieno, trok�tan�io gyventi, ir antrojo, kuris negalėjo gyventi be vilties atker�yti.

Ir dabar, kai Kristina spaudė glėbyje �viesųjį dvynį, kai opera apgaubė jį palaiminimais bei pa�adais, tamsusis dvynys i� paskutiniųjų stengėsi pra�udyti mylintįjį i� baimės, jog to nepadar�s gali �ūti pats.

Gvidas neįstengė iki galo viso to suvokti. Jo s�monei �is paveikslas buvo pernelyg sudėtingas. Bet jis suprato: kuo daugiau gyvenimas duoda Tonijui, tuo daugiau vaikinas suvokia negalįs niekuo mėgautis, kol nesumokėtos senos s�skaitos Venecijoje.

Dabar Gvidas stovėjo vienas vidury begalinės minios, plūstan�ios per pa�i� did�iausi� pasaulio ba�ny�i�, ir �inojo, kad niekas pasaulyje jam nepadės.

��Negaliu,�� su�nib�dėjo maestro ir ai�kiai i�girdo savo �od�ius tarp daugybės aplinkinių garsų.�� Negaliu be tav�s gyventi.

Ry�kūs saulės spinduliai u�temdė akis. Niekas nekreipė į jį dėmesio, ir Gvidas nejudėdamas i� vietos kalbėjo toliau.

��Mano meile, mano gyvenime, mano balse,�� ku�dėjo jis.�� Be tav�s joks vėjas nei�pūs mano burių. Be tav�s nebus nieko.

Ir toji nuojauta, kuri kankino jį pakeliui į Rom��� baimė prarasti jaun� bei i�tikim� mylim�jį�� tebuvo menkas niekas greta �ios besiartinan�ios prarajos.

Prasidėjo karnavalas. Naktys tapo �iltesnės. Publika bla�kėsi nuo vieno reginio prie kito. Į Rom� sugrį�usi grafienė kas vakar� kėlė puotas.

Gvidas atsisakė visų pavasario planų. Ta�iau agentams i� Florencijos vis dar nepateikė jokio atsakymo. Jei tik jam pavyktų priversti Tonijų sutikti sudaryti dar vien� sutartį! Juk dav�s �odį Tonijus nieku gyvu jo nesulau�ys, taigi tokiu būdu laimėtų laiko. Laimėti laiko�� tik tiek jam ir tepavyko sugalvoti.

Bet sykį, netrukus po vidurdienio, kai Gvidas ra�ė Betikinui su Tonijum nauj� duet�, norėdamas patikrinti, ar jiems visa tai neįsipyko�� o dainininkams jau i�ties spėjo nusibosti�� jį aplankė vienas i� vyriausiųjų kardinolo padėjėjų ir prane�ė, jog senjoras D�akomas Lizanis, atvyk�s i� Venecijos, pageidauja susitikti su Tonijumi.

��Kas jis toks?�� susierzin�s paklausė Gvidas.

Tonijaus nebuvo namie�� juodu su Kristina linksminosi karnavale.

Bet vos tik Gvidas pamatė �viesiaplaukį jaunuolį, i�syk jį prisiminė. Prie� kelerius metus Kalėdų i�vakarėse jis lankė Tonijų Neapolyje.

Tasai vaikinas buvo Tonijaus pusbrolis, moters, kuri taip da�nai jam ra�ydavo, sūnus. Rankose jis laikė nedidelį lagaminėlį, arba veikiau dė�ut�, ir pageidavo asmeni�kai įteikti j� Tonijui.

Atrodė labai nusimin�s, kai i�girdo, jog Tonijaus dabar nėra. Gvidui prisista�ius, sve�ias paai�kino, kas nutiko: daugiau nei prie� dvi savaites Venecijoje po ilgos ligos mirė Tonijaus motina.

��Taigi jūs suprantate,�� pratarė jaunuolis.�� A� privalau prane�ti jam asmeni�kai.

Susiklostė taip, kad Tonijus nepasirodė iki pat vaidinimo, o prie� spektaklį Gvidas nesiry�o prane�ti jam slogios naujienos.

Taigi t� padaryti teko jau po vidurnak�io, kai jaunasis venecijietis sugrį�o į kardinolo rūmus ne�inas skrynute ir kaip galėdamas �velniau prane�ė Tonijui liūdn� �ini�.

Pa�velg�s t� akimirk� jaunuoliui į veid�, Gvidas suprato daugiau niekada nenorįs pamatyti tokios i�rai�kos.

Paskui Tonijus pabu�iavo pusbrolį, nusine�ė dė�ut� į savo kambarį, atidarė ir ilgai �iūrėjo į jos turinį, o po kurio laiko ramiai pasakė Gvidui norįs i�eiti į lauk�.

��Leisk man eiti su tavimi arba palydėti tave pas Kristin�,�� papra�ė Gvidas.�� Nesistenk �ios na�tos pakelti vienas, be mūsų.

Tonijus ilgai �iūrėjo į maestro, tarsi nesuprasdamas �od�ių prasmės. Ir Gvidas pajuto, kokia bedugnė jį skiria bei visuomet skirs nuo Tonijaus. Jam ne�inoma �io �mogaus gyvenimo dalis, susijusi su tais, kuriuos jis pa�inojo ir mylėjo Venecijoje, buvo vaikino paslaptis, kurion jis negalėjo įsileisti nieko.

��Pra�au,�� vos girdimai perd�iūvusiomis lūpomis i�tarė Gvidas. Jo rankos drebėjo.

��Gvidai, jei tu mane myli,�� pasakė Tonijus,�� leisk man dabar pabūti vienam.

Net tokios būklės jis i�liko �velnus, mėgino nusi�ypsoti, ramindamas i�tiesė į Gvid� rank�... Ir i�ėjo i� kambario.

Visai netrukus pasirodė kardinolas.

Gvidas sėdėjo vienas ir ap�iūrinėjo daiktus skrynutėje, kuri� Tonijus paliko atidaryt�.

Įdėmiai ap�iūrinėdamas dė�utės turinį, jautėsi toks sugniu�dytas, jog neįstengė pratarti nė �od�io.

O daiktų buvo daug.

Ten gulėjo natos, daugiausiai Vivald�io muzika senais aptaisais, o ant vir�elio mergi�ka ra�ysena buvo i�ved�iotas Marianos Treski vardas. Dar knygos, prancūzų stebuklinės pasakos ir pasakos apie graikų dievus bei didvyrius�� �od�iu, knygelės, paprastai skaitomos vaikams.

Bet labiausiai, perverdami skausmingu nelaimės pajautimu, Gvid� sukrėtė įvairūs vaiki�ki, kūdikio daikteliai.

Ten gulėjo balti krik�to mar�kinėliai, be abejonės, Tonijaus, pustuzinis i�saugotų ma�ų kostiumėlių, ma�uly�iai batukai ir netgi pora ma�u�ių pir�tinėlių.

O galiausiai pastebėjo portretus, emalio miniatiūras ir vien� nuostabų paveiksl�, vaizduojantį dailų tamsiaakį berniuk�, koks kadaise buvo Tonijus.

�velgdamas į tokius įvairius daiktus, Gvidas suprato regįs �mogaus gyvenimo relikvijas, ka�kam be galo brangias, bet retai kada saugomas tų, kuriems ka�kada priklausė.

Ir �tai dabar jos buvo nuvalytos, supakuotos ir i�siųstos į Rom� kaip neabejotinas liudijimas, jog Treskių giminėje neliko nė vieno �mogaus, kuris mylėtų kadaise ten gyvenusį jaunuolį. Atrodė, tarsi Tonijus ir visi tie, drauge su kuriais jis ka�kada gyveno, jau mirė.

Kardinolas �velniai paklausė Gvido, ar nereiki� jo pagalbos. I�siunt�s tarnus stovėjo vienas�� kantrus, be galo kilnia�irdis�� ir laukė paprasto muzikanto, kuris privertė jį mind�ikuoti prie durų lyg kokį liokajų.

Gvidas pakėlė į jį akis. Sumurmėjo mandagius atsipra�ymo �od�ius u� �į konfūz�. Jis negalėjo suprasti, kaip �į �mogų jaudina tiesa apie Tonijų ir ar jis pajėgus kaip nors pakeisti padėtį.

Jis pasekė kardinolo �vilgsnį, nukrypusį į keist� ant stalo i�dėliotų daiktų rinkinį.

��Numirė Tonijaus motina,�� tyliai pasakė maestro.

�ie paprasti �od�iai slėpė suvokim�, jog Mariana Treski, kurios Gvidas niekada nematė ir nepa�inojo, buvo veikiausiai vienintelė aplinkybė, kuri iki �iol sulaikydavo Tonijų nuo nei�vengiamos kelionės į Venecij�. 5

Romos karnavalas pasiekė patį įkar�tį; vyko paskutinieji, patys siautulingiausi operos sezono vakarai. Nuo ankstyvo ryto iki sutemų siaur�j� Via del Corso u�tvindydavo linksmi maskarado dalyviai. Abipus �ios gatvės, pagrindinės miesto arterijos, stovėjo tribūnos, kim�te prikim�tos kaukėtų �iūrovų. Pra�matniai i�puo�ti kilmingų �eimų i�kilmių ve�imai lėtai slinko gatve, linkdami prie �emės nuo fantasti�kai apsitaisiusių indėnų, sultonų, dievų ir deivių. Did�iulė Lamber�ių platforma buvo skirta i� jūros putos �engian�ios Veneros temai. Pati ma�oji grafienė, papuo�ta gėlių girliandomis, stovėjo ant jos mil�ini�koje jūros kriauklėje, pagamintoje i� papjė ma�ė. I� paskos lėtai, judėdamos colis po colio, dardėjo karietos. Jų keleiviai irgi dėvėjo kaukes, į abi puses barstė cukruotų migdolų konfeti, o visur aplink vaik�tinėjo vyrai moteri�komis suknelėmis, moterys, persirengusios princais, jūreiviais, kaukių komedijos persona�ais. Tos pa�ios senos temos, tas pats am�inas pami�imas...

Tonijus�� su kauke, apsisiaut�s ilgu juodu tabarro, slepian�iu drabu�ius�� vedėsi i� paskos Kristin�, kurios ma�a figūrėlė nuostabiai atrodė aptaisyta karininko kostiumu. Plaukus ji vyri�kai suėmė u� nugaros. Porelė �ia prasibraudavo prie scenos ir kvatodavo i� kvailų Pul�inelos pok�tų, �ia keletui minu�ių nubėgdavo į koki� nors tarpuvart� pasibu�iuoti, pasiglamonėti arba tiesiog atgauti kvap�.

Vakarėjant minia i�sisklaidydavo, nes artinosi jaudinantis reginys�� �irgų lenktynių finalas. Penkiolika arklių pirmiausia u� apynasrio būdavo nuvedami i� Liaudies aik�tės į Venecijos aik�t�, o paskui atgal į pirm�j�, kur �monės juos paleisdavo, ir �irgai �uoliais, visi�kai laisvai, lėkdavo į antr�j� aik�t�. Reginys buvo �iaurus, kupinas jaudinan�io pavojaus. Gyvuliai stumdėsi, nei�vengiamai sutrypdavo ka�k� i� minios ir galų gale įsiver�davo Venecijos aik�tėn, kur paai�kėdavo nugalėtojas.

Paskui, kai saulė nusileisdavo, maskarado dalyviai nusiimdavo kaukes, gatvės i�tu�tėdavo, visi patraukdavo toliau�� į puotas, gaud�ian�ias visame mieste, arba į pagrindin� pramog��� į teatr�.

Operos publika �ėlo kaip niekad. Ir nors kaukės jau buvo nuimtos, dauguma �monių salėje vilkėjo maskarado kostiumus, ypa� laisvės suteikian�ius tabarro. Moterys vyri�kais kari�kių kostiumais mėgavosi kelnių teikiamomis galimybėmis. Prie�i�kos Betikino ir Tonijaus gerbėjų stovyklos siautėjo besistengdamos perrėkti viena kit�.

Lo�ės atrodė tokios perpildytos, jog galėjo bet kuri� akimirk� sugriūti; teatr� periodi�kai drebino aplodismentai bei �ūksniai �bravo!�

Paskui visi vykdavo namo, o Tonijus su Kristina�� į vienas kito glėbį, kad nubustų au�tant bei vėl pasinertų į karnavalo sūkurį.

Bet kartais sumai�ties vidury Tonijus staiga sustingdavo vietoje, u�simerkdavo ir supdamasis ant kulnų įsivaizduodavo es�s �ventojo Morkaus aik�tėje. Artimiausios sienos i�nykdavo, jas pakeisdavo atviras dangus bei auksinė mozaika, tviskanti vir�um gausios minios lyg did�iulės nemirksin�io akys. Jam atrodė, tarytum u�uod�ia jūros kvap�.

Greta buvo jo motina ir Alesandras, viskas vyko puikiojo paties pirmojo karnavalo metu, kai jie pagaliau gavo laisv�, o pasaulis atrodė toks nuostabus bei pilnas neįtikėtinų stebuklų. Vaikinas girdėjo jos juok�, jautė rankos paspaudim�, ir atrodė, jog visi prisiminimai apie j� buvo tobuli, nepaliesti tolimesnių nelaimių. Juodu siejo bendras gyvenimas, ir �itaip bus visados.

Jam patiko galvoti, jog ji �alia, jog ka�in kokiu būdu ji �ino bei supranta visa tai.

�iomis slaptos �irdgėlos dienomis jį varstė skausmas tik dėl to, kad jam taip daugiau ir nepavyko pasi�nekėti su motina, pasėdėti �alia spaud�iant jos rankas savosiose, dėl to, kad nespėjo pasakyti, kaip stipriai j� myli ir dėl to, kad neįstengė ko nors pakeisti.

Ir jos mirtis atrodė sklidina to paties bejėgi�kumo, kaip ir gyvenimas.

Ta�iau atmerk�s akis Tonijus vėl atsidurdavo Romoje, romietės merginos, bėgiodamos aplink, vytelių �luotelėmis kuteno tuos, kurie nedėvėjo kaukių, vyrai advokatų kostiumais plūdo mini�, o patys į�ūliausieji�� jaunuoliai moteri�komis suknelėmis�� siūlėsi kitiems apnuogindami krūtines ir demonstruodami �launis. Matydamas aplinkui kunkuliuojantį gyvenim�, Tonijus nebe pirm� kart� suvokdavo tai, k� �inojo visuomet: jis niekada, niekada neketino skirtis su motina. Niekada, net ko�mari�kuose sapnuose apie ker�t� bei atlygį jis nesapnavo atsisveikinimo, nei i�tiestos rankos, nei meilės atodūsio. Jis veikiau miglotai įsivaizdavo j� gedulo drabu�iais, verkian�i� tarp na�lai�iais tapusių vaikų, nes jo vyras, vienintelis vyras, kurį ji i�ties pa�ino, nu�udytas ir atimtas i� jos.

Mariana buvo apsaugota nuo viso �ito. Visa tai atimta i� jo. Jai nebeteks apsivilkti gedulo suknelės. Ji miegojo karste. O Karlas j� apraudojo. �Jis sugniu�dytas sielvarto,�� ra�ė Katrina.�� Jis kaip nesavas ir �ada nieko negailėti savo vaikams. Bet nors jis dirba vis daugiau ir daugiau prisiekinėdamas, jog atstos savo vaikams ir tėv�, ir motin�, Karlo būklė tokia apgailėtina, kad jis gali bet kuriuo momentu i�eiti i� valstybinės kanceliarijos pastato bei leistis klajoti po aik�t� kaip beprotis.�

Tonijus pajuto, kaip Kristina suspaudė jo rank�.

Minia stumdėsi i� visų pusių ir vos jo nepargriovė. Jis vėl regėjo Marian�. Motina gulėjo karste. �Įdomu, pagalvojo Tonijus,�� kaip jie j� aprengė? Ar u�segė tuos nuostabius baltus perlus, dovanotus Andrea?� Prie� akis praplaukė laidotuvių procesija�� jūra �monių, apsitaisiusi raudonai�� mirties spalva�� judėjo link juodų gondolų, banguojanti minia, banguojanti jūra, jis girdėjo tylų raudotojų rypavim�, i�tirpstantį sūriame vėjyje.

Kristinos veidas buvo pilnas meilės ir liūdesio.

Ji stovėjo pasistiebusi, apsikabinusi jį. Ji buvo tokia įstabiai tikra, tokia �ilta, �velniai bu�iuojan�ios jos lūpos tarytum pra�ė: sugrį�k pas mane.

Juodu nuskubėjo Via Condotti. U�bėgo laiptais auk�tyn, į studij� Ispanijos aik�tėje. Dideliais gurk�niais tiesiai i� kakliuko i�tu�tin� vyno butelį, u�sitraukė sunkias lovos u�uolaidas ir įniko kar�tligi�kai mylėtis.

Paskui tylėdami gulėjo bei klausėsi tolimo minios gaudesio. Staiga apa�ioje ka�kas skambiai nusijuokė. Juokas tarytum u�kilo sienomis ir nusklendė į atvir� dangų.

��Kas tau, pasakyk?�� pagaliau papra�ė ji.�� Apie k� tu galvoji?

��Apie tai, kad a� gyvas,�� atsiduso Tonijus.�� Tiesiog apie tai, kad a� gyvas ir labai labai laimingas.

��Eime,�� Kristina staigiai pakilo. Trūktelėdama i�traukė jį i� �iltos lovos, u�metė ant pe�ių mar�kinius.�� Turi dar valand� iki teatro. Jei paskubėsime, pamatysime lenktynes.

��Laiko nelabai daug,�� nusi�ypsojo jis, vildamasis sulaikyti j� namie.

��O naktį,�� kalbėjo mergina vėl ir vėl jį bu�iuodama,�� eisime pas grafien�, ir �į sykį tu su manimi pa�oksi. Juk mudu niekada ne�okome. Nė vienoje puotoje Neapolyje, kur lankėmės... drauge.

Jisai nejudėjo, ir tuomet Kristina aprengė jį tarsi vaik�, savo pir�teliais rūpestingai u�sagstė perlų sagutes.

��O ar tu apsivilksi violetin� suknel�?�� su�nib�dėjo jai į ausį Tonijus.�� Jei apsivilksi, pa�oksiu su tavimi.

Pirm� kart� po ilgos pertraukos jis kaip reikiant prisigėrė. �inojo, kad apsvaigimas�� liūdesio prie�as. Kaip ten ra�ė Katrina? �Karlas slankioja po aik�t� kaip pami�ėlis, o vynas�� vienintelis jo palydovas�?

Bet salė buvo pilna �monių, sūkuriu skriejo ry�kios spalvos, skambėjo nepailstantis muzikos ritmas. O Tonijus �oko.

�oko taip, kaip nebuvo �ok�s jau daugelį metų, atmintyje stebuklingu būdu atgijo visi senieji pa. Matydamas prie�ais save susi�avėjusį Kristinos veidelį, jis kaskart pasilenkdavo bei vog�iomis j� pabu�iuodavo, ir jautėsi tarytum atsidūr�s Neapolyje, tais senais laikais, kai nuolatos svajojo apie j�.

O dar jis dabar buvo Venecijoje, Katrinos namuose. Arba t� tolim� vasar� prie Brentos.

Visas jo gyvenimas staiga jam pasirodė giganti�kas ratas, kuriame jis �oko, �oko ir �oko, apsisukdamas bei lankstydamasis energingu menueto tempu, o visi, kuriuos mylėjo, buvo �alia.

Gvidas buvo �ia, ir pastarojo meilu�is Mar�elas�� gra�us jaunas eunuchas i� Palermo, ir grafienė, ir Betikinas su savo garbintojais.

Tonijui įėjus, visos galvos, rodos, pasisuko į jį. Jis tarsi i�girdo, kaip visi ėmė �nib�dėtis: �Tonijus, �ia Tonijus!�

Muzika plaukė ore aplink jį, o pasibaigus eiliniam �okiui, Tonijus pa�iupo taur� vyno bei akimirksniu i�tu�tino.

Kristina, atrodo, ketino kviesti jį �okti kadrilio, bet jis �velniai pabu�iavo mylimajai rank� ir pasakė ver�iau pasigėrėsi�s ja i� �alies.

Jis negalėjo nustatyti, kuriuo tiksliai momentu suprato sulauksi�s nemalonumų arba kada pirm� kart� pamatė besiartinantį Gvid�.

Gal t� akimirk�, kai įėj�s į sal� pajuto, jog Gvidui ka�kas negerai. Tonijus tuojau pat apkabino maestro ir pamėgino jį pralinksminti, kad �is nusi�ypsotų, net jei visi�kai to nenorėjo.

Ta�iau Gvido veide atsispindėjo tik nerimas, o ku�desys dvelkė neviltim.

��Eik ir pats pasakyk grafienei, kodėl mes neva�iuojame į Florencij�,�� su�nib�dėjo jis.

��Neva�iuojam į Florencij�?

Kada jie taip nusprendė? Ir viskas aplinkui i�syk tarsi apsiblausė, ir jau tapo nebeįmanoma apsimesti, es� �ia Neapolis arba Venecija. �ia buvo Roma, artinosi operos sezono pabaiga, jo motina numirė, buvo perplukdyta per jūr� ir paguldyta į �em�, o Karlas slankiojo po �vento Morkaus aik�t� laukdamas jo.

Niūrus Gvido veidas atrodė patin�s, jis skubiai bei vos girdimai pakartojo:

��Taip, pasakyk grafienei, pasakyk jai, kodėl mes neva�iuojame į Florencij�.

Ir, rodos, tuo pa�iu momentu Tonijus, savo paties pyk�iui, pasijuto tarsi i�tremtas.

��Mes neva�iuojam, neva�iuojam...�� suku�dėjo jis, o tuomet Gvidas i�stūmė vaikin� į blankiai ap�viest� koridorių ir nusitempė pro neseniai i�da�ytas sienas, apdailintas tamsiai raudonu brokatu, i�siuvinėtu auksinėmis lelijomis, link ka�in kokių atvirų durų.

Eidamas maestro vis kalbėjo, kalbėjo, �arstė grasinimus bei baisius, �iurpius kaltinimus.

��Ir k� gi mes darysime vėliau?�� pats sav�s klausė Gvidas.�� Na, gerai, net jei mes neva�iuojame į Florencij�, rudenį, �inoma, galėsime vykti į Milan�. Esame kvie�iami į Milan�. Dar mes kvie�iami į Bolonij�.

Ir jis �inojo: jeigu sustos, pasakys ka�k� baisaus, neatitaisomo. Ka�k�, kas gali i�siver�ti i� tamsos, kur iki tol tūnojo.

Kambaryje laukė grafienė. Ma�as apskritas jos veidas atrodė pably�k�s. Viena ranka ji prilaikė sijonus, o kita meiliai tap�nojo Gvidui per petį.

��...Niekada ir niekur neketini va�iuoti, taip? Atsakyk man, atsakyk! Tu neturi teisės �itaip su manimi elgtis!�� matėsi, jog Gvido �irdis sruvo krauju.

�Nereikalauk, neversk man�s to pasakyti. Nes pasak�s a� negalėsiu atsiimti savo �od�ių.� Tonijų u�plūdo d�iugus jaudulys, jautėsi tarsi pakylėtas. Bet kartu atrodė, tarytum stovi ant bedugnės kra�to. Tereikia �engti por� �ingsnelių, ir jau nebepajėgs i�silaikyti.

��Tu �inojai, tu visuomet �inojai.

Nejaugi Tonijus taip pasakė?

��Juk buvai ten, mano bi�iuli, mano tikrasis, pats brangiausias bi�iuli, mano vienintelis broli �emėje, tu buvai ten, tu matei savo akimis! Mano atvejis nė kiek nepanė�ėjo į operacijas, atliekamas ma�iems berniukams, kurie yra prausiami, puoselėjami ir globojami, o paskui gretomis siun�iami į konservatorij� lyg gaideliai į turgų! Gvidai...

��Tuomet nukreipk pyktį į mane!�� meldė maestro.�� Nes a� irgi ten dalyvavau! A� buvau tavo brolio įnagis, ir tu tai �inai...

Apkabinusi Gvid� grafienė mėgino jį nuraminti. Ir tarytum i� tolo atsklido maestro aimana: �A� negaliu be tav�s gyventi, Tonijau, negaliu gyventi be tav�s...�

Bet Tonijus buvo �altas kaip ledas. Viskas nutolo, liūdnai ir nebesugr��inamai. Jis i�spaudė �od�ius:

��Tu ten nedalyvavai. Tu tebuvai �achmatų figūrėlė, stumdoma i� vieno langelio į kit�.

Gvidas �aukė, jog jis sėdėjo �ventojo Morkaus aik�tės kavinėje, jog buvo ten, kai tie �monės atėjo ir pasakė, girdi jis privalo nugabenti Tonijų į Neapolį.

��Nekalbėk apie visa tai!�� maldavo grafienė.

��A� kaltas! A� galėjau visa tai sustabdyti! Jeigu nori ker�yti, ker�yk man!�� �aukė Gvidas.

Nutempusi jį atgal, grafienė pasivedėjo Tonijų į �alį. Jos veidas atrodė labai senas, ir kalbėjo ji be galo tyliu balsu, nes �nekėjo apie �iurpi� paslaptį, es� �ia sena s�skaita ir reiki� pasiųsti samdomus �udikus, o jam nes� reikalo teptis savo rankų, nejaugi jis ne�in�s, jog turi draugų, kurie gali visu tuo pasirūpinti? �Tu tik tark �odį!� Bet Tonijus beveik nesiklausydamas jos �velgė pro lang�, kur alsavo mėnesienos nutviekstas sodas, o kitapus sodo plieskė puotos salės �viesos, kur jis pats visai neseniai buvo. Ir vaikinas pagalvojo: �Ka�in ar Kristina dar ten?� Ir pamėgino įsivaizduoti j� �okan�i� su Alesandru.

��A� gyvas,�� su�nib�dėjo.

��Ak, spindulingasis vaikeli,�� pratarė grafienė.

Gvidas raudojo.

��Bet juk jis visuomet �inojo, kad ateis laikas, kai jam teks likti vienam. A� jo nepaleis�iau,�� prisipa�ino Tonijus grafienei,�� jei jis nebūtų pasireng�s. Bet Milano �iūrovai panorės jį pamatyti ir be man�s. Ir jūs pati t� �inote...

Ji palingavo galv�.

��Bet, spindulingasis vaikeli, juk �inai, kas nutiks, jei tu dabar nuva�iuosi į Venecij�! Kaip man tave perkalbėti...

Taigi �ie �od�iai nuskambėjo. Tai įvyko. Padaras, kuris tamsoje taip ilgai laukė savo valandos, pagaliau i�siver�ė į laisv�, ir dabar tapo nebesutramdomas.

Ir vėl Tonijų u�valdė d�iugus jaudulys. �Va�iuok į Venecij�. Padaryk, k� privalai. Tegul tai įvyksta. Ir daugiau nebereikės laukti, laukti, dusti i� neapykantos bei kartėlio. Daugiau nebereikės �iūrėti į tviskantį, nuostabų gyvenim�, aplinkui besivar�antį su tamsa, begaline �irdgėla...�

Bet tuomet Gvidas puolė prie jo, grafienei teko pakibti ant jo visu kūnu stengiantis sulaikyti. Dabar maestro veide atsispindėjo neu�maskuotas įnir�is.

��Sakyk, kaip tu gali taip su manimi elgtis!�� �aukė jis.�� Pasakyk man, pasakyk, kaip gali taip elgtis mano at�vilgiu! Net jei a� tebuvau figūrėlė tavo brolio rankose, a� i�gabenau tave i� to miesto, a� i�ve�iau tave, kai buvai su�alotas ir palau�tas...

Grafienė berg�d�iai stengėsi jį nuvesti į �alį.

��...pasakyk, ar būtum norėj�s, kad a� bū�iau palik�s tave ten numirti?

Taip, jie būtų tave u�mu��, jei bū�iau ten tave palik�s! Ir pasakyk man, jog tu nenorėjai ni�nieko, nenorėjai nieko i� to, kas vėliau tau nutiko!

��Ne! Liaukis!�� grafienė i�kėlė rankas.

Ir tuomet Tonijų u�vald�s d�iugus jaudulys virto įnir�iu. Jis atsigr�ė į Gvid� ir i�girdo �iurk�tų, �ai�ų savo bals�:

��Tu �inai prie�astį. �inai geriau nei bet kas kitas! �mogus, kuris taip su manimi pasielgė, vis dar gyvas ir nesulaukė bausmės. Ar a� galiu vadintis vyru, pasakyk man, ar galiu vadintis vyru jos neįvykd�s!

Ūmai jį apėmė silpnumas, ir Tonijus i�sverdėjo į sod�.

Prie puotos salės durų būtų tikrai parkrit�s, ta�iau u� parankės sugriebė tarnas.

��Namo,�� pratarė Tonijus, pamat�s �alia apsiverkusi� Kristin�.

Buvo rytas.

Rodos, vis� naktį juodu kariavo. Jis su Gvidu. Ir �ie kambariai, dabar tokie �alti, i� miegamųjų virto �iurpiu mū�io lauku.

O ka�kur toli u� �ių namų sienų jo laukė Kristina. Nesigulė, sėdėjo apsirengusi, galbūt prie lango, ranka parėmusi smakr�, �velgdama �emyn, į Ispanijos aik�t�.

Bet Tonijus neskubėjo eiti jos guosti. Jis buvo vienas. Ir matė savo atvaizd� kitapus kambario stovin�iame blausiame veidrodyje. Bereik�mis �vilgsnis pavertė jį pana�iu į demon� angelo veidu. Visas pasaulis pasikeitė.

Paolas verkė.

Berniukas visk� girdėjo. Ir atėjo pas jį, o jis tegalėjo atstumti vaik� tylėjimu.

Ir dabar, susiriet�s ka�kur prieblandoje, Paolas kar�iai raudojo. Jo verksmo garsas kilo ir krito, aidėjo, kaip kad kadaise did�iulio apgriuvusio namo koridoriuose, kur Tonijus slinko palei sien� basomis, apdulkėjusiomis kojomis, a�aromis paplūdusiu veidu, o įėj�s į kambarį pamatė motin�, persisvėrusi� per palang�. Bejėgi�kumo bei siaubo gniu�ulas įstrigo gerklėje, kai atsistoj�s traukė j� u� sijono, o paskui nuskambėjo aido i�ne�iojamas jo riksmas, vis garsėjantis ir garsėjantis. Marianai atsisukus berniukas u�sidengė rankomis akis, kad nematytų jos veido. O po to pasijuto krent�s. Jo galva dau�ėsi į sienas, į marmurines pakopas, jis negalėjo sustoti. Ir �ai�iai suriko, o tada jinai, besiplaikstan�iu sijonu, nusileido prie jo, pasigavo jo �auksm� bei pavertė klyksmu, kuris darėsi vis labiau veriantis.

Jis atsistojo, �engė į kambario vidurį ir vėl pa�velgė į veidrodį. �Ar tu mane myli?��� su�nib�dėjo nejudindamas lūpų. Ir pamatė Kristinos akis atsimerkian�ias lyg mechaninės lėlės, ir jos burnyt�, kuri su�vilgusi i�tarė vienui vien� �odį: �Taaaaip�.

Paolas atsidūrė �alia. Berniukas pasirodė bes�s ganėtinai sunkus, kai netikėtai pakibo ant jo. Tonijus vos i�stovėjo ant kojų. Paolo verksmas aidėjo tarytum i� tolo. Vaikas taip stipriai įsikibo į Tonijų, jog �iam teko ilgais baltais pir�tais atgniau�ti jo rankas. Laikydamas Paol� u� rankų, jaunuolis vėl pa�velgė į veidrodį.

��Kodėl tu man�s neperspėjai?�� i�tarė savo atvaizdui, bly�kiaveid�iam mil�inui juodu venecijieti�ku apsiaustu, u� kurio, nuleid�s galv� ir �ūtbūtinai prisispaud�s rankomis bei kojomis, stovėjo vaikas.�� Kodėl neperspėjai man�s, kad laikas baigėsi? Jis jau beveik i�seko.

Tonijus nerangiai nu�ingsniavo iki lovos, vilkdamas i� paskos Paol�. Krito ant pagalvių. Berniukas prisiglaudė �alia. Ir Tonijui atrodė, jog net per miegus girdi vaiko verksm�. 6

Pasiek�s teatr� jis vis dar jautė nuovargį. Kiek anks�iau nuvedė Paol� į ma�� kavinuk�, kur juodu abu so�iai papietavo. Dabar jam �iek tiek ū�ė galvoje, ir pasaulis aplinkui �ai�aravo, nors spalvas truputį i�blukino lietus, i�vaik�s maskarado dalyvius. Paolas nelietė maisto, kol nepamatė, kaip Tonijus pradėjo valgyti. Rodos, Tonijus leido jam i�gerti per daug vyno.

Manė �iandien negalėsi�s dainuoti. Bet kartu suvokė, jog niekas neįstengtų jam to u�drausti.

Ir vos tik i�girdo �iūrovų minios trepsėjim� bei riaumojim�, vos pamatė nusigrimavusį, kostium� apsivilkusį Betikin��� diding� apdar� sudarė �ilkas ir �arvai�� jam į pagalb� kartu su valios jėga atskubėjo įprastas jaudulys.

Jaunasis dainininkas rengėsi rūpestingiau nei paprastai ir baltais da�ais pasi�viesino veid� taip pat subtiliai bei profesionaliai kaip Betikinas. Kai pagaliau atsistojo rampos �viesoje, vėl buvo pats savimi, o balsas, prie�in�sis tik pa�ioje prad�ioje, paskui suskambo visu galingumu. Tonijus jautė karnavali�k� �iūrovų pagyvėjim�, skambantį kimiuose, meilės sklidinuose �ūksniuose �bravo!� Jis leido sau sekundėlei nu�velgti salꠗ daugyb� miglotų, į jį nukreiptų veidų�� ir suprato, jog �i naktis sukurta rizikingiems pasa�ams, įvairiausiems triukams, įvairiaspalviam fantazijos polėkiui.

Po pirmojo veiksmo į u�kulisius atėjo Kristina. Pirm� kart� jinai taip i� arti matė jį vilkinį moteri�k� apdar�, todėl prie� įsileisdamas mergin� į grimo kambarį Tonijus u�sidėjo brangakmeniais nusagstyt� kauk�.

O ji, �velgdama į mylim�jį, nesusilaikiusi �ūktelėjo i� nuostabos. Tiksliau, ne į jį, o į moterį tamsiai violetinio aksomo suknele, papuo�t� balto atlaso ro�ytėmis.

��Prieik prie man�s, mielasis,�� grėsmingai suku�dėjo jis, norėdamas tiesiog i�g�sdinti mergin�.

Pati Kristina buvo tapusi ma�u�iu karininku, vilkin�iu �vark� su epoletais bei mūvin�iu ank�tus brid�ius, gundomai aptempusius lieknas jos kojytes. Pana�i į drovų berniūk�tį, ji prisiartino bema� baimingai ir i�kėlusi rank� palietė jo veid�. Jis jai nusi�ypsojo, puikiai matydamas veidrodyje, kaip atrodo saldi judviejų porelė. Artistas pasitaisė sijonus ir atsisėdo krėslan, o Kristin� pasisodino ant kelių. Ry�kios trikampės med�iagos rauk�lės jai tarp kojų tuojau pat su�adino nenumaldom� nor� jas paliesti.

Ta�iau teko pasitenkinti �velniu balto jos kaklo �ilku.

Kristina pakėlė vyno taur� bei padavė jam, o paskui god�iai pabu�iavo. Tonijus lėtai atsuko mergin� taip, kad �i galėtų matyti jų atspindį veidrodyje: augalota moteris su tviskan�ia katės kauke, baltu pripudruotu veidu ir ry�kiai prida�ytomis lūpomis, o jai ant kelių�� dailutis berniukas.

Jinai atsisuko į jį, palietė museles ant veido. Jis nusiėmė kauk�, o pama�iusi apved�iotas jo akis Kristina dar kart� neju�ia aiktelėjo.

��Jūs mane g�sdinate, senjore,�� su�nib�dėjo jis tuo pa�iu gundan�iu moteri�ku �nab�desiu, ir ji, jusdama gerklėje lengv� pulsacij�, apsimetė, tarsi nori jį i�prievartauti.

Ma�a jos rankutė palindo jam po sijonais, palietė nuogas kojas, o paskui, u��iuopusi sukietėjusį penį, taip grubiai jį sugriebė, jog Tonijus vos girdimai sumurmėjo:

��Atsargiai, mielasis, nepra�udyk to, kas ten dar liko!

Ji sukrūp�iojo i� juoko. Paskui prisispaudė prie jo ir atsiduso. Juodu pasistengė nusiraminti. Niekada anks�iau jis nekalbėjo jai nieko pana�aus, niekada nė frivoli�ku tonu ne�nekėjo apie tai, kas jis i� tiesų yra. Ta�iau dabar galėjo juokauti �ia tema ir atlaid�iu �vilgsniu �iūrėti į Kristin� tarsi į vaik�.

��Myliu tave,�� suku�dėjo ji.

Jis u�simerkė. Veidrodis i�nyko, o drauge ir juodu dengiantys drabu�iai. O gal taip tik atrodė? Tonijus vėl svajingai pagalvojo apie taip, kaip vaikystėje mėgdavo slėptis tamsoje. Niekas negalėjo jo įskaudinti, kai tapdavo nematomas. Bet kai vėl pa�velgė į j�, suprato, jog jinai mato ne da�us, ne peruk�, ne aksom� ar atlas�, o tik jį patį, tarsi juodu abu būtų nematomi tamsoje.

��Kas?�� paklausė Kristina.�� Apie k� tu galvoji, kai taip �iūri?

Jis papurtė galv�. Nusi�ypsojo. Pabu�iavo j�. Ir vėl pa�velgė į �vilgantį atspindį veidrodyje. Net u�simaskav� maskarado kostiumais, juodu atrodė puiki pora.

T� patį vakar�, tik �iek tiek vėliau, kai juodu pasiekė Kristinos dirbtuv�, Tonijus su�inojo, kad Gvidas jau pasi�nekėjo su ja.

Dailininkė buvo pasirengusi palikti visk�, kad tik per Velykas atsidurtų Florencijoje. Visus u�sakytus portretus spėtų u�baigti iki Gavėnios pabaigos ir, �inoma, jis galėtų palaukti iki to laiko. O tuomet juodu vyktų į Florencij� drauge.

Lengvais, skubriais �ingsniais vaik��iodama po studij�, ji ai�kino rodydama savo darbus, girdi �it� galinti u�baigti tuomet, o �itas jau beveik baigtas. Ji jau nusipirkusi nauj� odinį lagamin� pastelėms; ji taip trok�tanti tapyti Florencijos ba�ny�iose. Kristina prisipa�ino niekada nesilankiusi Florencijoje. O paskui�� reikiamu momentu�� i�sitraukė kaspin� bei i�sileido plaukus.

Kaip visuomet po spektaklio, Tonijus jautėsi �valus ir beveik besvoris; savas vyri�kas kostiumas atrodė toks lengvas po visų tų graiki�kų �arvų bei moteri�kų sijonų. O Kristina vis dar vaidino berniūk�tį, tik i�leisti auksiniai plaukai suteikė jai pana�umo į pa�� arba angel� i� senovinio paveikslo.

Jis �iūrėjo į j� netardamas nė �od�io ir galvodamas apie tai, jog ver�iau Gvidas būtų nieko jai nesak�s, ir kartu �inodamas, kad Gvidas ka�kiek palengvino pasiai�kinim� jam. Bet paskutiniosios naktys su ja... paskutiniosios naktys... kaip jis nori jas praleisti?

Teisybė, dabar, �iūrėdamas į j�, nenorėjo nieko. Ir joje neį�velgė nei liūdesio, nei baimės.

Tonijus pa�aukė Kristin� į miegam�jį, ir �i tuojau pat atbėgo pas jį. Jis pastvėrė mergin� bei nusine�ė �nip�telėj�s: �Ganimedas�, jusdamas moteri�k� jos figūr� po brid�iais ir po tankiu dvieiliu �varku.

Jautėsi taip pat, kaip tuomet kavinėje su Paolu: nepaisant mieguistumo, viduje pulsavo gyvybė. Ir spalvos aplinkui buvo ry�kios, sodrios. Jis glam�ė pir�tais plonytes paklodes, glamonėjo �velni� jos kelių lenkmenų od�. Jos pe�iai atrodė tarytum nuskalauti melsva �viesa. Ir prispaud�s mylim�j� prie sav�s jis pagalvojo: kiek dar įstengs visa tai i�laikyti? Kada u�plūs nepakeliamas, veriantis skausmas?

Meilės sumink�tinta Kristina vėl u�degė �vakes, įpylė jiems abiem vyno ir pradėjo kalbėti.

��A� va�iuosiu su tavimi nors ir į pasaulio kra�t�, bet kur,�� pratarė ji.�� Tapysiu kilmingų Drezdeno bei Londono damų portretus. Tapysiu rusus Maskvoje, tapysiu karalius ir karalienes. O Vokietija! Tu tik pagalvok, Tonijau, apie visas tas ba�ny�ias, muziejus bei pilis su bok�tais ir bok�teliais ant auk�tų kalvų! O ar tu kada nors matei �iaurės �ventoves? Ten tiek vitra�ų! Tik įsivaizduok toki� ba�ny�i�, ne marmurin�, o akmenin�, auk�tais, siaurais skliautais, smingan�i� į dangų, ir daugelį �vilgan�ių įvairiaspalvių stikliukų, i� kurių susidėlioja angelų bei �ventųjų veidai! Tu tik pagalvok apie tai, Tonijau! O Sankt Peterburgas �iem�! Naujas miestas, pastatytas Venecijos pavyzd�iu, apgaubtas nuostabaus balto sniego antklode...

Jos balse nesijautė nevilties, o akys svajingai �vytėjo, jis neatsakydamas spustelėjo mylimajai rank�, tarsi skatindamas t�sti.

��Mes keliautume visur keturiese,�� kalbėjo ji.�� Tu, Gvidas, Paolas bei a�. Nusipirktume pa�i� brangiausi� kelionin� kariet� ir galėtume netgi pasiimti drauge nepaken�iam�j� senjor� Bjank�. O galbūt Gvidas pasikviestų ir savo gra�uoliuk� Mar�el�. Kiekviename mieste i�sinuomotume pra�matnų būst�, pietautume drauge, gin�ytumėmės, lankytume teatr�! Dienomis a� tapy�iau, o vakarais tu dainuotum. O jeigu kokia nors vieta mums patiktų labiau u� kitas, pasiliktume ten ir galbūt kartais i�vyktume u�miestin pabūti vieni, toli nuo visų bei visko. Juk mudu dar labiau mylėtume ir suprastume vienas kit�. Tu tik įsivaizduok, Tonijau!

��Man derėjo pabėgti su keliaujan�ia opera,�� tyliai sumurmėjo jis.

Ji pasilenkė prie jo, susikaupusi suraukė auksinius antakius, bet supratusi, jog jis nekartos to, k� pasakė, tiesiog pabu�iavo jį į lūpas.

��Mes nusipirktume vil�, kuri� rod�iau tau prie� mėnesį, ir �i taptų mūsų tikraisiais namais. Pavarg� nuo u�sienio kalbų mes sugrį�tume namo, ir Italija pasitiktų mus ry�kiu savo �vytėjimu! O, tu nė negali įsivaizduoti, kaip būtų nuostabu! Gvidas galėtų vakarais ra�yti sonatas, o Padas u�augtų ir taptų puikiu dainininku. Jisai irgi debiutuotų Romoje.

Mes visi priklausytume vienas kitam. Kad ir kas nutiktų, liktume drauge, būtume viena didelė �eima, vienas didis klanas. A� tūkstantį kartų apie tai svajojau,�� prisipa�ino ji.�� Ir jeigu po visų mano mergi�kų svajonių gyvenimas galėjo padovanoti man tave, tuomet ir visa kita gali tapti tikrove.

Kristina patylėjo įdėmiai �velgdama į jį.

��K� tu pasakei Paolui, kai i�sigabenai jį i� Neapolio? Paolas pats man papasakojo. Parei�kei, jog viskas yra įmanoma tuomet, kai ma�iausiai tikiesi. O dabar jo gyvenimas pavirto pasaka, pilna rūmų, turtuolių ir begalinių dainų. Tonijau, viskas yra įmanoma�� �ia tavo �od�iai.

��Koks naivumas,�� atsakė jis.

Ir pasilenk�s pabu�iavo Kristin�, paglostė jos veid� �avėdamasis įstabiai mink�tais, beveik nepastebimais pūkeliais, dengian�iais jos skruostus. Paskui pir�to galiuku palietė jos lūpas. Ji niekada nebuvo gra�esnė nei dabar.

��Ne, ne naivumas,�� u�protestavo ji.�� Tonijau, �ia į�valgumas.

��Paklausyk man�s, gra�uole,�� i�tarė Tonijus �iurk��iau, negu pats norėjo.�� Tu labai stipriai mane myli. Taip pat stipriai, kaip ir a� tave. Bet tu niekada i� tiesų nepa�inai vyri�kos meilės. Tu nepa�įsti vyri�kos jėgos, vyri�kų poreikių, vyri�kos ugnies. Tu kalbi apie �iaurės �ventyklas, apie akmenis, vitra�us, apie skirtingus gro�io tipus. Taigi vyrai tokie pat. Yra skirtingi meilės tipai. Ir vyri�ka meilė�� kitokia. Ateis laikas, ir tu su�inosi, jog did�iulis pasaulis pilnas paslap�ių, slypin�ių papras�iausiuose dalykuose, kuriuos kiti laiko savaime suprantamais. Kalbu apie paprast� kiekvieno vyro jėg�. Ir argi tu nematai, kai viskas jau pasakyta bei padaryta, jog toji galia ir yra kaip tik tai, kas buvo atimta i� mūsų abiejų, kas buvo atimta i� man�s?

Kaip manai, k� man rei�kia nuolatinis suvokimas, jog niekada negalėsiu suteikti tau to, k� gali bet kuris vyriokas, eilinis darbininkas: gyvybės kibirk�tėl� tavo viduje, kūdikį, kuriame susijungtume mudu abu? Kad ir kaip kar�tai tvirtintum dabar mylinti mane, kaip gali būti tikra, kad neateis diena, kai tau atsiskleis tikroji mano esybė!

Jis pamatė i�g�sdin�s mergin�. Tvirtai lakė j� u� pe�ių�� tokių trapių, dailių, jos lūpos virpėjo, o akys blizgėjo, pilnos a�arų.

��Tu pats ne�inai, kas esi,�� riktelėjo Kristina,�� kitaip nesakytum man viso �ito!

��A� nebekalbu apie respektabilum�,�� paprie�taravo jis.�� Dabar a� galiu patikėti tavimi, kai tvirtini negalvojanti apie santuok�, sakai, es� tau nerūpi �nekos, pasmerkimas dėl meilės dainininkui kastratui. Tu mane įtikinai esanti pakankamai stipri, galinti nepaisyti lie�uvavimo. Bet tu ne�inai, k� rei�kia laikyti glėbyje vyr�! Negi, tavo manymu, a� įstengsiu i�tverti akimirk�, kai pamatysiu tavo akyse, jog tau nusibodau ir tu pasirengusi susirasti kit�...

��Argi jau taip blogai, kad a� myliu tavyje vyrams nebūding� �velnum�?�� piktai paklausė ji.�� Ar keista, kad mieliau renkuosi tavo ugnį, o ne bet kuri� kit�, kuri galėtų mane sunaikinti? Nejaugi tu nematai, koks galėtų būti mūsų gyvenimas dviese! Kodėl a� turiu norėti to, k� man gali duoti kiekvienas, kai turiu tave! Argi po tav�s kas nors kitas man gali turėti reik�mės? Kas dar gali turėti bent �iokios tokios vertės? Tu�� Tonijus Treskis, talentingas ir didingas, kiti to įnirtingai siekia vis� gyvenim� ir nieko nepe�a. Ak, kaip a� dabar pykstu ant tav�s! Net panorau tave įskaudinti! Nir�tu todėl, kad netiki manimi! Netiki, jog mudu galėtume gyventi drauge ir kaip būtų nuostabu! Tu pasirenki u� mus abu, niekada tau �ito neatleisiu! Supranti? Tu padovanojai man save tokiam trumpam laikui! Niekada tau �ito neatleisiu!

Kristina sėdėjo palinkusi į priekį. Nuogas krūtis slėpė auksinių plaukų �ydas. U�sidengusi rankomis veid�, ji tankiai krūp�iojo nuo slopinamos raudos.

Tonijus norėjo j� paliesti, paguosti, bet pats irgi jautėsi piktas ir nelaimingas.

��Tu negailestinga,�� netikėtai i�tarė jis. O kai mergina pakėlė u�verkt�, nuo a�arų i�tinusį veid�, paai�kino:�� Tu negailestinga berniukui, kuriuo a� buvau, ir vyrui, kuriuo galėjau tapti. Tu negailestinga, nes nematai, jog kaskart spausdamas tave glėbyje a� �inau, kas galėtų tarp mūsų būti, jeigu...

Ji u�dengė delnais jam burn�. Tonijus nusteb�s pa�velgė į j�, o paskui atitraukė jos rank�.

��Ne!�� papurtė galv� Kristina.�� Tuomet mes apskritai niekada nebūtume susitik�. Ir a� prisiekiu tau visu kuo, kas man �venta, jog tavo prie�ai yra ir mano prie�ai; tie, kurie �eid�ia tave, �eid�ia ir mane. Bet juk tu kalbi ne apie ker�t�, o apie mirtį. Vardan �ito ketini nutraukti savo gyvyb�. Gvidas tai �ino. Ir a� �inau. O kodėl? Todėl, kad tasai �mogus turi �inoti, ar ne? Jis privalo �inoti, jog ne kas kitas, o tu atėjai jo nu�udyti po viso to, k� jis tau padarė. Jis privalo �inoti, jog atėjai tu!

��Taip, tu teisi,�� tyliai atsakė Tonijus.�� Tikra tiesa. Tu visk� suformulavai geriau ir ai�kiau, nei pavyktų man pa�iam.

Gerokai vėliau, kai Tonijus nusprendė, kad Kristina, i�verkusi visas a�aras, u�migo, susipynusi su juo kar�tomis rankomis bei kojomis, jis tyliai i�slydo i� merginos glėbio, atsargiai pataisė pagalv� jai po galva, nuėjo į dirbtuv� ir atsisėd�s prie lango įsmeigė akis į smulkias �vaig�des.

Vikruolis vėjas jau i�vaikė sunkius debesis, bet miestas vis dar �vilgėjo, nupraustas lietaus, ir atrodė toks nuostabus mėnesienoje. �imtai �iburėlių mirgėjo balkonuose bei languose, pro sulū�usių langinių ply�ius visose siaurose gatvelėse apa�ioje, po blizgan�iais stogais.

Jis pagalvojo: ar Kristina jį kada nors supras? Jei atsitrauks dabar, tai reik�, jog atsitraukė visiems laikams. O kaip jis galės gyventi nuolat jusdamas �į savo silpnum�, ko�mari�ko pralaimėjimo pripa�inim�, suvokim�, jog leido Karlui sumaitoti ir sugriauti jo gyvenim�, o tuomet paliko jį gyventi lyg niekur nieko?

Prie� akis i�kilo namai Venecijoje. �monos, kurios niekada nepa�ino, �mėkla ir vaikų �mėklų pulkelis. I�vydo �iburius vir�um kanalo bei �vytin�ius rūmus, lėtai i�nykstan�ius po vandeniu. �Kodėl taip pasielgta su manimi?� Norėjosi rėkti, ir staiga pajuto Kristin� stovint �alia, jam prie �ono.

Mergina atrėmė ma�� galvut� jam į petį, Tonijus pa�velgė jai į akis ir i�sigando pra�iopsoj�s svarbiausi� savo gyvenimo moment�. Tikriausiai ka�kada padarė ka�k� siaubingai blogo, prie�ingu atveju tiesiog negalėjo �itaip nutikti Tonijui Treskiui, gimusiam dideliems darbams!

Kliedesiai.

Tūkstan�ius piktadarys�ių įvykdė tie, kurie niekada nebuvo nei apkaltinti, nei nubausti; nepaisant didingų pa�adų, niekada nebuvo nieko daugiau, tik nelaimės bei nepritekliai�� �tai kur slypėjo �io pasaulio siaubas. Vaikai, suluo�inti tam, kad būtų paversti serafimų choru, jų daina virto rauda, nukreipta į dangų�� į dangų, kuris jų negirdi.

O jam pa�iam visa tai nutiko gryno atsitiktinumo dėka�� įstabaus atsitiktinumo�� tik todėl, kad vien� tolim� �iem� naktimis dainuodavo siaurose Venecijos gatvelėse, apnuogindamas �irdį po tokiomis pat kaip ir �ios �vaig�dėmis.

�O jeigu vis dėlto įsivaizduo�iau, kad i�ties yra taip, kaip pasakė ji...� Tonijus stovėjo tamsoje ir �iūrėjo į Kristin�, į jos galvos linkį, nuogus pe�ius po laisvai krintan�iu apklotu, kuriuo ji apsigaubė, o kai mylimoji pakėlė į jį akis, jis pamatė kaktos baltum� bei tamsius veido kontūrus.

�Jeigu įsivaizduo�iau, jog visa tai i�ties įmanoma... Jog ka�kur �emės pakra�ty, �ėruojan�iame jų pa�ių pasaulio kampelyje, juodu galėtų gyventi drauge ir mylėti vienas kit�, o visa kita�� tai, kas duota kitiems�� teprasmenga skrad�iai!�

��A� myliu tave,�� pasakė jis bei pagalvojo: �Ir tu beveik privertei mane tuo patikėti.�

Tonijaus balsas virptelėjo. Ta�iau kaip jis gali j� palikti? Kaip gali palikti Gvid�? Kaip gali i�siskirti pats su savimi?

��Taigi kada tu i�vyksti?�� paklausė Kristina.�� Jei jau nusprendei taip pasielgti ir niekas pasaulyje negali tav�s sulaikyti...

Tonijus papurtė galv�. Kad tik ji daugiau nieko nesakytų! Mylimoji dar nesusitaikė su �ia mintim, ne, dar nesusitaikė, ir bent jau �i� akimirk� jis negalėjo pak�sti, girdėdamas j� apsimetinėjant. Paskutinysis operos pasirodymas turėjo įvykti kit� vakar�. Bent jau tiek laiko jiems dar liko. 7

Ir �tai atėjo baigiamųjų �irgų lenktynių metas. Arkliai ver�ėsi į priekį, įsirė�davo į mini� mindydami �iūrovus, ir nors or� drebino �ai�ūs klyksmai, niekas negalėjo sulaikyti gyvulių ver�imosi Venecijos aik�tės link. �uvusieji bei su�eistieji buvo tuojau pat nune�ami į �alį. Tonijus stovėjo tribūnos vir�uje spausdamas prie sav�s Kristin� ir �velgė į aik�t�, kur ant pakvai�usių, suplukusių arklių galvų �monės metė pilkus skarmalus.

Tamsa pama�u leidosi ant namų stogų. Prasidėjo didysis karnavalo u�baigimo ritualas, skelbiantis paskutini�sias valandas prie� Gavėnios prad�i�: moccoli26.

�vakės visur.

Jos suplazdėjo visuose siauros gatvelės languose; įsi�iebė ant karietų stogų, ant kar�ių, tarpduriuose sėdin�ių moterų, vaikų, vyrų rankose... ir �tai jau aplinkui mirguliavo tūkstan�ių tūkstan�iai �vakių. Tonijus skubiai sugriebė �alimais stovin�io �mogaus �vakigalį ir palietė Kristinos �vak�, nes aplinkui jau pasigirdo grėsmingas ku�desys: �Sia ammazzato chi non porta moccolo��� �Mirtis tam, kuris nelaiko �vakės!�

Tuojau pat ka�in kokia tamsi figūra puolė į priekį ir u�pūtė Kristinos �vak�, nors toji ir mėgino pridengti liepsn� ranka. Nuskambėjo �ūksnis: �Sia ammazzato la signorina!27 Tonijus tuojau pat vėl u�degė bi�iulės �vak�, o paskui, prideng�s sav�j� ugnel� nuo to paties nenaudėlio, stipriu i�kvėpimu i� galingų savo plau�ių u�pūtė jo �vak� ir i�tarė t� patį prakeiksm�: �Sia ammazzato il signore!�28

Visa gatvė apa�ioje virto blausiai ap�viestų veidų jūra. Kiekvienas stengėsi apsaugoti savosios �vakės liepsn� ir tuo pat metu u�pūsti kito �vakel�. �Mirtis tau, mirtis tau, mirtis tau...�

Paėm�s Kristin� u� rankos, Tonijus nusivedė j� �emyn nuo tribūnos, u�pūsdamas silpnus �iburėlius kairėje ir de�inėje, o �monės aplinkui mėgino jam atker�yti. Prasispraud�s į pa�i� minios tankum�, Tonijus prisitraukė Kristin� bei apkabino. Jis svajojo apie koki� nors nuo�ali� gatvel�, kur juodu galėtų atsikvėpti ir vėl pradėti t� ma�� meilės �aidim�, kuriuo kankino vienas kit� vis� �i� dien� atskiesdami visa tai vynu, juoku bei bema� desperati�ku linksmumu.

�į vakar� operos vaidinimas turėjo būti trumpas ir baigtis prie� dvylikt�, tai yra dar prie� prasidedant Pelenų dienai, o dabar jis negalvojo apie niek� daugiau, tik apie �vaig�dėt� dangų, apie juodu supantį ma�u�ių �iburėlių vandenyn� bei �nab�desius aplinkui: �Mirtis tau, mirtis tau, mirtis tau...� Ūmai jo liepsnelė u�geso, Kristinos irgi. Mergina aiktelėjo, bet tuo momentu i� visų pusių stumdomas ir kum��iuojamas Tonijus prisispaudė mylim�j� bei pravėrė jos lūpas savosiomis, nekreipdamas jokio dėmesio į u�gesusias abiejų �vakeles. Minia pasigavusi nusine�ė juos drauge tarsi jūros banga.

��Duokite man savo ugnelės,�� skubiai kreipėsi Kristina į �alimais stovintį augalot� �mogų. U�degė savo �vak� ir perdavė liepsnel� Tonijui.

I� apa�ios ap�viestas jos veidas atrodė �iurpokai. Mink�tos garbanėlės mirguliavo auksu. Mergina pasidėjo galv� mylimajam ant krūtinės ir priglaudė prie jo �vakės sav�j�, kad dideli jo delnai galėtų pridengti abu liepsnos lie�uvėlius.

Galų gale atėjo metas i�eiti. Minia pama�ėle sklaidėsi. Vaikai vis dar u�pūtinėjo �vakes tėvams bei erzino juos ritualiniu prakeiksmu, tėvai atsakydavo tuo pa�iu, ir �is pami�imas pama�u persikėlė į �onines gatveles. Ta�iau Tonijus stovėjo nejudėdamas, nenorėdamas palikti �ios paskutinės karnavalo salelės net vardan paskutiniųjų teatrinės ekstazės momentų.

Visuose languose tebedegė �iburiukai. Gatvėse kybojo daugybė �ibintų, pro �alį prava�iuojan�iose karietose ribuliavo �vieselės.

��Tonijau, turime ma�ai laiko...�� su�nib�dėjo Kristina.

Jis be jokių pastangų sulaikė ma�� merginos rankut� prie� jos vali�. Bi�iulė tempė jį, bet vaikinas nejudėjo. Tuomet Kristina pasistiebė ir u�dėjo rank� jam ant pakau�io.

��Tonijau, tu apie ka�k� svajoji...

��Taip,�� sumurmėjo jis.�� Apie am�in�jį gyvenim�...

Dailininkė nusivedė jį į Via Condotti. Ji bema� �oko prie�akyje ir tempė draugu�į u� ilgos rankos lyg u� pavadėlio.

Staiga pri�ok�s ka�koks berniūk�tis su�nyp�tė:

��Sia ammazzato...

Į�ūliai �yptelėj�s, Tonijus i�kėlė rank� ir i�gelbėjo savo liepsnel�.

Vėliau viskas įvyko taip greitai, jog paskui jis nebeįstengė sudėlioti mozaikos gabalėlių į vien� visum�. Netikėtai prie�akyje i�dygo siluetas, paskui pasirodė grimasos perkreiptas veidas, pasigirdo �nab�desys: �Mirtis tau!�, o tada Kristina paleido jo rank�, jis parkrito prarad�s pusiausvyr� ir i�girdo draugės riksm�.

Jaunuolis i�sitraukė durkl� tuo momentu, kai pajuto kito peilio a�menis sau prie gerklės.

Jis numu�ė ginkl� auk�tyn, gele�tė tespėjo brūk�telėti per veid�, ir atki�o į priekį sav�jį durkl�, smogė vien� kart�, antr�, tre�i� į �mogų, mėginusį prispausti jį prie sienos.

Bet t� akimirk�, kai tasai �mogus ėmė visu svoriu kristi ant jo, vaikinas pajuto u� nugaros esant dar vien� u�puolik�, ir staiga kakl� sugniau�ė kilpa.

U�valdytas absoliutaus siaubo, jis ėmė grumtis, kaire ranka pasiekė i� u� nugaros puolantį vyr�, o de�ine sukiojo durkl� kito �arnose.

Pasigirdo trepsėjimas, riksmas, Kristinos riksmas. O jis jau duso, virvė įsirė�ė jam į kūn�... Ir staiga kilpos nebeliko.

Tonijus atsisuk�s puolė smaugik�, ta�iau ka�kas sugrieb�s jį u� rankų su�uko:

��Senjore, senjore, mes jūsų paslaugoms!

Atsigr��s i�vydo niekad anks�iau nematyt� �mogų, �iam u� nugaros stovėjo Rafaelės bravai, tie patys, kurie persekiojo jį kelet� savai�ių, o tarp tų vyrukų�� Kristina; bravai laikė j�, ta�iau taip, tarsi gintų, anaiptol neketindami skriausti. Tonijui prie kojų gulėjo jo paties nu�udytas �mogus.

Vaikino krūtinė sunkiai kilnojosi. Jis prisispaudė prie sienos, lyg niekuo nepasitikintis, į kamp� įvarytas �vėris.

��Mes tarnaujame kardinolui Kalvinui,�� pasakė jam nepa�įstamasis.

Ai�kiai matėsi, kad Rafaelės �monės jo nepuolė. Jie stovėjo �ia pat.

Aplinkui susigrūdo minia, �imtai �vakelių. Ir pama�u Tonijus suvokė: visi �ie �monės atėjo jo apginti.

Jis �iūrėjo į nu�udyt�jį.

Atbėgo ma�ų vaikų pulkelis ir tuojau pat at�oko pamat� negyvėlį. Vaikų pir�tukai atrodė raudoni bei perregimi �vakių liepsnos fone.

��Jūs turite kuo grei�iau eiti i� �ia, senjore!�� patarė jam asmens sargybinis, o Rafaelės vyrukai pritariamai sulinksėjo.�� �ia gali atsirasti ir daugiau norin�iųjų jus u�pulti.

Keli bravai nuvedė jį �alin, o vienas pasilenk�s apie�kojo lavon�. 8

Jis sėdėjo prie pat slenks�io. Kardinolas Kalvinas nesitvėrė pyk�iu.

Pasikviet�s graf� Rafael� di Stefan�, Kalvinas kar�tai padėkojo u� pagalb�, kuri� pastarojo �monės suteikė gindami Tonijų ir Kristin�, saugiai nugabent� į grafienės namus.

Rafaelė parei�kė nepasitenkinim� dėl to, kad u�puolikai galėjo prieiti taip arti prie Tonijaus.

Ta�iau kas buvo tie plė�ikai? Ir kardinolas, ir Rafaelė u�davė �į klausim� Tonijui, kuris tik pakraipė galv� bei pasakė �in�s ne daugiau u� juodu.

Netrukus paai�kėjo, jog abu u�puolikai buvo u�kietėj� galva�ud�iai. Jų ki�enėse buvo rasti Venecijos pasai, aptikta venecijieti�kų monetų. Vien� nudūrė kardinolo sargybinis, kit� nugalabijo pats Tonijus.

��Kas Venecijoje gali geisti tavo mirties?�� kamantinėjo Rafaelė. Ma�os juodos jo akutės gr�te gr�ė Tonijų. Dainininko ramybė varė jį i� proto.

Tonijus vėl papurtė galv�.

Faktas, jog sugebėjo nusigauti iki teatro ir įstengė i�eiti į scen�, atrodė jam tikras stebuklas, o susidoroti su savo darbu padėjo profesinis meistri�kumas bei įpratimas, kurių jis nevertino iki pat pastarojo momento.

Ta�iau �is kambarys jam tapo dar didesne bausme negu �viesų nutvieksta scena, kur tarytum i� tolo klausydamasis savo paties balso galėjo pasinerti į savas mintis.

Jautė malonų jaudulį, pana�ų į patirt�jį prie� dvi dienas, kai atvėrė Gvidui �irdį, jaudulį, kuris paversdavo jį �altu ir tvirtu, kurį lengvai galėjo paslėpti grimas bei kostiumas.

Dabar jis prisivertė sėdėti ramiai ir nejudėti. Ta�iau negalėjo u�mir�ti �ymės ant kaklo, negalėjo atsikratyti minties apie tai, kaip giliai turėjo įsirė�ti virvė, kad visiems laikams atimtų i� jo bals�, o gal net gyvyb�.

Be to, prisiminė prie gerklės priki�t� peilį. Peilis prie gerklės, kilpa ant kaklo.

Jis pakėlė akis ir įsmeigė �vilgsnį į Gvid�, kuris stebėjo kamantinėjim� taip, lyg jaustųsi susirūpin�s bei i�g�sdintas ne ma�iau u� kitus.

Maestro veidas tapo nei�skaitomas. Galėjai neabejoti: mokytojas neketina niekam nieko sakyti.

��Nuo �iol Mark� Antonijų saugos keturi �monės,�� tarė kardinolas.

Nepaisant viduje vis dar kunkuliuojan�io įnir�io, Kalvinas elgėsi takti�kai ir neklausė Rafaelės, i� kur ten staiga atsirado jo �monės. Kardinolo sargybiniai kalbėjo su tais vyrais taip, lyg būtų geri pa�įstami bei nesistebėtų juos ten sutik�.

�O jeigu nė vieno i� jų ten nebūtų buv�?�

Tonijus prisimerkė ir nusuko akis, kai Rafaelė pasilenkė pabu�iuoti �iedo ant kardinolo pir�to.

Ramybės kauke prisideng�s Gvidas kitame kambario gale atrodė paniur�s. Tarsi jau matytų krauju paplūdusį Tonijaus kūn� miesto gatvėje.

Tonijus vėl pasi�iupinėjo įpjov�. Rafaelė jau i�ėjo. Bravai liks stovėti sargyboje visuose rūmų koridoriuose. Lygiai taip pat Karlo apsaugininkai kadaise slėpėsi visuose Treskių palaco koridoriuose.

��I�eik, Gvidai,�� su�nib�dėjo Tonijus.

Pagaliau juodu su kardinolu Kalvinu liko vieni.

��Pone,�� prabilo Tonijus.�� Ar po tiekos malonių nesuteiktumėte man dar vienos? Ar negalėtume dabar mudu abu nueiti į koply�i� ir ar nemalonėtumėte ten i�klausyti mano i�pa�inties? 9

Juodu tylėdami nu�ingsniavo koridoriumi. O atidar� koply�ios duris pajuto i� vidaus sklindan�i� �ilum�. Prie�ais marmurinius �ventuosius mirgėjo �vakės, o auksinės tabernakulio durelės �velniai �vytėjo vir�um baltutėliu audiniu apdengto altoriaus.

Kardinolas nuėjo iki pirmosios rai�ytinių kėd�ių eilės prie�ais Dievo stal� ir atsisėdo, pasiūl�s Tonijui gretim� krėsl�. Juodviem nebuvo būtinybės naudotis medine klausykla. Kardinolas palenkė galv�, leisdamas Tonijui suprasti, jog �is gali pradėti, kada panorės.

��Mano pone,�� kreipėsi Tonijus.�� Viskas, k� jums pasakysiu, privalo i�likti i�pa�inties paslaptimi. �ito negalima atskleisti niekam.

Kardinolas suraukė kakt�.

��Markai Antonijau, kodėl man tai primeni?

Jis pakėlė de�in� rank� ir ry�tingu mostu palaimino.

��Nes a� nepra�au formalaus nuodėmių atleidimo, mano pone. Galbūt tiesiog ie�kau teisingumo. Ie�kau tiesos dangaus akivaizdoje. A� tiksliai ne�inau, ko ie�kau, bet turiu jums pasakyti, kad �mogus, pasiunt�s man samdomus �udikus, yra mano tėvas, visų ir kiekvieno laikomas mano broliu.

Tolesnis pasakojimas vystėsi spar�iai, ai�kiai, tarsi metai būtų nuplov� visas banalybes bei nereikalingas smulkmenas, palikdami tik esm�. Kardinolo veidas įsitempė i� skausmo ir nuo sutelkto dėmesio. Nuleisti glotnūs vokai atrodė tarytum pusrutuliai vir� akių. Kartais jis palinguodavo galv� nenutraukdamas i�kalbingos tylos.

��Visa tai, kas buvo padaryta man, kit� �mogų būtų seniai pastūmėj� įvykdyti ker�t�,�� su�nib�dėjo Tonijus.�� Ir a� �inau, kad tik mano laimė vertė mane atidėlioti �io tikslo siekim�. A� nejau�iu savo gyvenimui neapykantos nė paniekos. A� jį vertinu. Balsas man ne tik Dievo dovana, bet ir d�iaugsmas, ir visi aplinkiniai �monės mane d�iugino, nors geidulingumo niekad netrūko, o �it aistros akivaizd�iai stigo. A� negaliu �ito neigti. Bet a� gyvenu. Kartais pats sau atrodau tarsi vandens stiklinė, į kuri� pataikius saulės spinduliui �viesa susprogsta, ir stiklinė tampa pa�ia �viesa.

Tad kaip a� galėjau jį nu�udyti? Vėl paversti savo motin� na�le, o jų vaikus�� na�lai�iais? Kaip galėjau į tuos namus atne�ti tams� bei mirtį? Ir kaip galėjau pakelti prie� jį rank�, kai jis�� mano tėvas, kuris mylėdamas mano motin� padovanojo man gyvyb�? Kaip galėjau �itaip padaryti tuo metu, kai, nepaisant mano neapykantos jam, gyvenau toks laimingas bei patenkintas, koks nesijau�iau niekad, netgi vaikystėje?

Todėl a� vis atidėliojau savo u�ma�ias. Nusprend�iau, jog Karlas privalo turėti du vaikus. A� laukiau. Ir netgi tuomet, kai neliko nieko, kas mane sulaikytų, kai nebeliko įsipareigojimų tiems, kuriuos mylėjau, bei kliū�ių mano kelyje, baimė sugriauti savo paties laim� vertė mane nesiimti veiksmų. Bet dar svarbiau, pone, kad mano laimė vertė mane jausti kalt� dėl to, jog ketinu jį nu�udyti. Kodėl jis privalo mirti, kai a� turiu vis� pasaulį, meil� ir visk�, apie k� tik gali svajoti vyras! �tai ko pats sav�s klausinėjau.

Bet netgi �iandien, �i� pat dien�, a� vis dar laukiau kovodamas su savo s��ine ir i�sikeltu tikslu. Gin�ijausi ne su kitais, o pats su savimi.

Akimirksnį patylėj�s, Tonijus kar�iai atsiduso.

��Ir �tai dabar, jūs matote, jis pats perkirto �į mazg�: pasiuntė samdomus �udikus, kad mane u�mu�tų. Dabar jis gali taip elgtis. Mano motina mirė ir yra palaidota. Ketveri metai praėjo nuo to laiko, kai kas nors galėjo rasti nenugin�ijamų motyvų, kurie mano nu�udymo atveju u�tikrintų jam mirties nuosprendį. O a� visus tuos metus buvau i�tikimas namams, �eimai ir net jam, paskutiniajam mūsų giminės palikuoniui.

Pasiųsdamas tuos galva�ud�ius nu�udyti man�s jis pamėgino sugriauti patį gyvenim�, kuris laikė mane atokiau nuo jo, t� gyvenim�, kuris man sakė: u�mir�k jį, lai gyvena!

Bet a� negaliu jo u�mir�ti. O dabar jis nepaliko man pasirinkimo. A� privalau va�iuoti tenai bei u�mu�ti jį, ir Dievas liudininkas: nėra prie�asties, dėl kurios negalė�iau to padaryti, o paskui sugrį�ti pas tuos, kuriuos myliu ir kurie man�s laukia. Pasakykite man, jog nėra prie�asties, dėl kurios a� privalė�iau sunaikinti save, idant atsiskaity�iau su tuo �mogumi, �iandien pamėginusiu mane nu�udyti.�� � Bet ar gali tu su juo atsiskaityti, Markai Antonijau,�� paklausė kardinolas,�� neaukodamas savo paties gyvybės?

��Taip, mano pone,�� tvirtai atsakė Tonijus.�� A� galiu taip padaryti. Jau seniai radau būd� įvilioti jį į savo tinklus minimaliai rizikuodamas.

Kardinolas patylom m�stė apie visk�, k� i�girdo, ir prisimerk�s �velgė į tolį, į tabernakulį.

��Ak, kaip menkai a� tave pa�inojau, kaip ma�ai te�inojau apie tai, k� tu i�gyvenai...�� pagaliau i�tarė jis.

��Mano galvoje sukasi vienas vaizdinys,�� t�sė Tonijus.�� Vis� vakar� jis mane kamavo. Prisiminiau sen� legend�, kurioje did�iajam u�kariautojui Aleksandrui buvo pateiktas vadinamasis Gordijaus mazgas, o jis perkirto �į kalaviju. Mat �ita metafora labai taikliai atspindi mano sielos būsen�. Tikras Gordijaus mazgas, kur susipina tro�kimas gyventi bei tikėjimas, jog neįstengsiu gyventi, kol nesunaikinsiu jo ir kartu nesusinaikinsiu pats. K� gi, jisai perkirto Gordijaus mazg� savųjų samdinių peiliais. Ir �iandien vakare, kai a� scenoje �ypsojausi, kalbėjau ar net dainavau, be paliovos galvojau pagaliau suprat�s, kodėl man niekad nepatiko �i sena legenda. Kokia gi �ia i�mintis�� tiesiog imti ir perkirsti bei sunaikinti mįsl�, kuri įvarė aklavietėn kur kas �viesesnes galvas? Koks grubus, tragi�kas nesupratingumas! Bet vyrai paprastai taip ir elgiasi, mano pone: jie perkerta arba nukerta. Ir, ko gero, tik tie i� mūsų, kurių negalima priskirti vyrų giminei, įstengia ai�kiau pamatyti gėrio bei blogio i�mintį ir patirti paraly�iuojan�i� jos jėg�.

Ak, jei turė�iau laisv� rinktis, a� vis� laik� leis�iau eunuchų, moterų, vaikų ir kalavijų vulgarum� niekinan�ių �ventųjų draugijoje! Bet a� nesu laisvas. Jis ateina man�s. Jis man primena, jog vyri�kos prigimties taip lengvai nesunaikinsi, jog j� galima pa�adinti giliausiose mano gelmėse ir nukreipti prie� jį. Viskas yra taip, kaip a� visuomet maniau: a� ne vyras ir kartu vyras, ir a� negaliu gyventi nei kaip vienas, nei kaip kitas, kol jisai nesusilaukė bausmės!

��Tuomet yra tik vienas teisingas kelias i� aklavietės,�� kardinolas pagaliau atsisuko į jį.�� Tu negali pakelti rankos prie� tėv� u� tai nesumokėdamas. Pats man taip pasakei. Nėra reikalo cituoti tau �ventojo Ra�to. Ta�iau tavo tėvas mėgino tave nu�udyti, nes jisai tav�s bijo. I�gird�s apie tav�jį triumf� scenoje, tavo turt�, fechtavimo įgūd�ius, apie tai, kokie įtakingi �monės tapo tavo draugais, jis negalėjo nepagalvoti, jog ketini stoti prie� jį.

Taigi tu privalai nuvykti į Venecij�. Tu turi priversti jį paklusti. A� galiu pasiųsti drauge su tavimi savo arba grafo di Stefano vyrus, kaip panorėsi. Ir surenk su juo akistat�, jei tu �ito taip trok�ti. Įsitikink, jog visus �iuos metus jis kentėjo bei atliko bausm� u� tau padaryt� blogį. O paskui paleisk jį. Ir tuomet jis galų gale įsitikins, jog tu niekada jam nepakenksi. Tu irgi būsi patenkintas. Gordijaus mazgas atsiri�, ir kalavijų neprireiks.

Sakau tau visa tai ne kaip dvasininkas. Kalbu kaip �mogus, jau�iantis pagarbi� baim�, �inantis, k� tu i�gyvenai, k� praradai ir kiek, nepaisant nieko, pasiekei. Dievas niekada nebandė man�s taip, kaip bandė tave. O kai a� nusidėjau savo Vie�pa�iui, tu buvai man, nuodėmingajam, atlaidus ir neparodei nei paniekos, nei begalinio prana�umo mano silpnybės akivaizdoje.

Elkis taip, kaip a� tau pasakiau. �mogus, leid�s tau taip ilgai gyventi, i� tiesų nenori tav�s �udyti. Jis labiausiai trok�ta gauti tavo atleidim�. Ir tik pamat�s jį klūpantį prie� save ant kelių, galėsi savo tėv� įtikinti, jog tau pakanka stiprybės jam atleisti.

��Bet argi man pakanka stiprybės?�� paklausė Tonijus.

��Kai suprasi, jog �i stiprybė�� pati galingiausia i� visų, tu jos įgysi. Tu tapsi tuo, kuo nori būti. O tavo tėvas bus am�inas �io tapsmo liudininkas.

Gvidas nemiegojo, kai įėjo Tonijus. Maestro sėdėjo tamsoje prie savo ra�omojo stalo, i� ten sklido tylūs garsai: �tai jis pakėlė taur�, �tai gurk�telėjo i� jos, �tai beveik be garso pastatė taur� ant medinio stalo pavir�iaus.

Paolas gulėjo susiriet�s į kamuoliuk� Gvido lovos viduryje. Mėnesiena ap�vietė a�arot� berniuko veid� bei pasklidusius plaukus; matėsi, kad vaikas u�migo nenusireng�s ir kad jam buvo �alta, nes gulėjo apglėb�s save abiem rankom.

Tonijus, pakėl�s sulankstyt� apklot�, u�klojo berniuk�. O paskui pasilenk�s pabu�iavo Paol�.

��Juk ir tu apraudi mane?�� atsisuko jis į Gvid�.

��Galbūt,�� atsakė Gvidas.�� Gal tave. O gal save. Ir Paol�. Kristin� irgi.

Tonijus priėjo prie stalo. Luktelėjo, kol tamsoje pama�u i�ry�kėjo Gvido veidas.

��Ar spėsi para�yti oper� iki Velykų?

Maestro padvejoj�s linktelėjo.

��Tuomet nueik pas impresarijų ir susitark su juo. Pasamdyk kariet�, pakankamai didel�, kad jūs visi�� Kristina, Paolas, senjora Bjanka�� galėtumėte nukakti į Florencij� ir ten i�nuomoti mums nam�. O a� pa�adu: jeigu negrį�iu anks�iau, tuomet Velykų sekmadienį būsiu �alia tav�s dar prie� atsiveriant teatro durims.

Net po pama�ėle smarkėjan�io lietaus �ydu �is miestas atrodė pernelyg gra�us, kad būtų realus. Jis labiau panė�ėjo į protu nesuvokiam� svajon�. Senoviniai rūmai dunksojo vir�um ribuliuojan�io vandens, sukurdami vien� diding�, nuostabų, nesibaigiantį mira��. Saulė skverbėsi pro pradriskusius debesis sidabru ataustais kra�teliais, vir�um styran�ių laivų stiebų sklandė �uvėdros, pleveno ir nuo vėjo plaikstėsi vėliavos, pana�ios į ry�kius �viesos �ybsnius blankiai �vytin�io dangaus fone.

Septinta dalis 1

Vėjas plakė vis� aik�t� dengian�i� plon� vandens plėvel�, o ka�kur tolumoje skambėjo varpai�� taip suspausti �al�io, jog jų garsas atrodė pana�us į �uvėdrų klykavim�.

Prasidėjo �ventas senovinis spektaklis�� �viesiausios Tarybos narių i�ėjimas pro valstybinės kanceliarijos portikus. Raudonos mantijos vilkosi per vandenį, vėjas plė�ė baltus perukus, bet eisena judėjo kranto link, valstybės vyrai vienas paskui kit� lipo į juodutėlius gedulo barkasus ir plaukė auk�tyn neprilygstamos didybės prospektu�� Did�iuoju kanalu.

Ak, nejau �is vaizdas niekada nesiliaus stulbin�s, nesiliaus alin�s �irdį ir prot�? O gal �ito niekuomet nebūna gana dėl tų penkiolikos kar�ios tremties metų Stambule? Am�inai kankinantis, am�inai paslaptingas, am�inai negailestingas miestas, Venecija�� svajonė, kuri vėl ir vėl tampa realybe.

Karlas pakėlė prie lūpų brendį, �is i�syk nudegino gerkl�. Viskas aplinkui susiūbavo ir atsistojo į savo vietas. Sustingo į dangų besiver�ian�ios �uvėdros. Vėjas degino akis.

Jis atsisuko bei vos neprarado pusiausvyros. Ir pamatė savo patikėtinius, savo bravus, kurie iki tol stovėjo it nery�kūs �e�ėliai, o dabar prislinko ar�iau, dvejodami, ar jam reikalinga pagalba, ar ne, bet pasireng� tuojau pat pribėgti, jei jis pargriūtų.

Karlas nusi�ypsojo. Pakėl�s prie burnos gertuv�, gurk�telėjo didelį gurk�nį. Minia tuojau pat pavirto lėtai judan�ių spalvų telkiniu, atsispindin�iu vandenyje, tokiu pat nematerialiu, kaip ir pats lietus, i�tirpstantis nebylioje migloje.

��U� tave,�� suku�dėjo jis orui, dangui bei jį supan�iam materialiai efemeri�kam stebuklui,�� u� tave kiekviena ir visokeriopa auka, mano kraujau, mano prakaite, mano s��ine.�� U�simerk�s susiūbavo praū�us vėjo gūsiui. Jam patiko, kaip vėjas vėdino od�, patiko skendėti nuostabiame svaigulyje, kai nebejauti nei skausmo, nei sielvarto.�� U� tave a� �udau,�� su�nib�dėjo.�� U� tave a� nu�udysiu.

Jis atsimerkė. Patricijų raudonomis mantijomis jau nebebuvo. Ir akimirksniui jis įsivaizdavo�� patirdamas ganėtinai malonų jausm��� jog jie vienas po kito nuskendo jūroje.

��Jūsų prakilnybe, leiskite parvesti jus namo.

Atsisuk�s jis pamatė Frederik�, į�ūlok� vyruk�, laikantį save ne tik asmens sargybiniu, bet ir jo tarnu.

Ir brendis atsidūrė prie lūpų anks�iau, nei apsisprendė i�gerti.

��Tuoj, tuoj...�� Karlas norėjo ka�k� pasakyti, bet pajuto akis aptraukiantį a�arų �yd�, sudrums�iantį i�kilusi� vizij�: tu�ti kambariai, tu��ia lova, jos suknelės, vis dar kyban�ios ant kabliukų, ir netgi ore tebesklandantis jos kvepalų aromatas.�� Laikas nieko nesu�velnina,�� i�tarė balsu.�� Nei mirties, nei netekties, nei fakto, kad netgi mirties patale jinai i�tarė jo vard�!

��Senjore!

Frederikas akimis parodė tamsų siluet�, kuris i�syk pasistengė dingti i� akių�� vien� i� kas �ingsnis pasitaikan�ių valstybės �nipų.

Karlas nusijuokė.

��Apskųsk mane! Ei tu, girdi? �Jis �laistosi girtutėlis, nes jo �mon� po �eme grau�ia kirminai!�

Jis nustūmė į �alį tarn�.

Minia i�pampo lyg gyvas padaras, ir i�sikleidė tik tam, kad vėl susiglaustų. Vėjo bla�komas lietus plakėsi į akių vokus, lūpas, virtusias �ypsena, perkreipusia veid�. Karlas susverdėjo, bet tuojau pat vėl i�sitiesė ir gurk�telėj�s dar vien� gurk�nį pasakė:

��Laikas.

Pasakė garsiai, beatodairi�kai, kaip �neka tik kaip reikiant įkau��s �mogus, ir pagalvojo: �Kartais laikas nė kiek nepadeda�, o paskui su�nib�dėjo:

��Girtumo svaigulys irgi. Nesuteikia nieko, tik galimyb� kaskart matyti �į gro�į ir jo slepiam� visa ko prasm�.

Debesų kra�tus puo�ė sidabras, �ai�aruojanti auksinė mozaika atrodė gyva. Įdomu, o k� ji regėdavo apsvaigusi, tomis minutėmis, kai plė�davo jam i� rankų vyn�, o jis jos pra�ydavo: �Mariana, lik su manimi, nebegerk, lik su manimi!�? Ir apskritai, ar ji k� nors sapnuodavo, kai gulėdavo be s�monės savo lovoje?

��Jūsų prakilnybe,�� su�nib�dėjo Frederikas.

��Palik mane vien�!

Deginantis brendis panė�ėjo į skyst� ugnį; gėrimo �iluma palaikė Karl� nepraleisdama ledinio oro, ir staiga jį pervėrė mintis, jog visas �is gro�is, pasirodo, labiausiai reikalingas tuomet, kai ka�kas pats pasiekia rib�, u� kurios nebejau�ia skausmo.

Lietus dar stipriau pliūptelėjo i� dangaus. Įkypos �iurk�lės �nyp�damos ti�ko į did�iul� bal�, tyvuliuojan�i� prie�aky.

��K� gi, labai greitai jis bus su tavimi, mano meile,�� su�nib�dėjo Karlas perkreip�s lūpas.�� Jis bus su tavimi, judu gulėsite drauge did�iajame �emės patale.

Kaip �emai ji galų gale puolė! �A� va�iuosiu pas jį! Supranti, a� va�iuosiu pas jį! Nedrįsk laikyti man�s �ia įkalintos! Jisai Romoje, ir a� va�iuosiu pas jį!� O jis jai atsakydavo: �Ak, brangioji, argi tu įstengtum bent batus ar �ukas pati susirasti?�

��Ta-a-aip! Judu vėl būsite drauge,�� �ie �od�iai i�siver�ė tarsi oras.�� O tuomet, tuomet a� galėsiu kvėpuoti!

Jis u�simerkė, vildamasis, jog atmerk�s akis vėl i�vys �it� gro�į, sidabrinį saulės �viesos sprogim� ir aukso bok�tus, dunksan�ius vir�um �ėrin�ios mozaikos.

��Mirtis i�taisys visas mano praeities klaidas, mirtis padarys taip, kad daugiau nebebus jokio Tonijaus, kastrato Tonijaus, dainininko Tonijaus!�� su�vok�tė jis.�� Mirties patale ji �aukėsi tav�s, supranti? Jinai tarė tavo vard�!

Jis vėl gurk�telėjo brend�io, pajuto malonų virpulį visame kūne ir apsilai�ė lūpas, norėdamas ilgiau jausti skonį.

��Ir tu su�inosi, kaip a� u� visa tai sumokėjau, kaip kankinausi, kaip brangiai man kainavo kiekviena akimirka, kuri� atidaviau tau! O dabar jau nebeturiu ko tau atiduoti, mano pavainikis sūnau, nuolatinis, nenuramdomas mano var�ove! Ir �tai dabar tu mirsi, mirsi dėl to, kad a� galė�iau gyventi!

Vėjas plaikstė jo plaukus, degino veid�, skverbėsi per plon� surduto audinį, subrukdamas tarp kojų ilgus juodo apsiausto skvernus.

Bet netgi pasvir�s į �on�, nuvydamas mirties kambario vizij�, kurios pastarosiomis savaitėmis nepavykdavo nė akimirksniui atsikratyti, Karlas pastebėjo, jog tiesiai į jį per vis� aik�t� �ingsniuoja�� visi�kai reali�� gedulo drabu�iais apsitaisiusios moters figūra, kuri� jis jau ne sykį matė �iomis girtomis, prie�i�kumo sklidinomis, kar�iomis dienomis �ia gatvelėje, �ia krantinėje, �ia vėl gatvelėje.

Jis prisimerkė nukor�s galv� į �alį.

Jos sijonai taip pama�u plaukė vir�um �vilgan�io vandens, jog atrodė, tarytum ji juda ne raumenų dėka, o kar�tligi�kos gedin�ios s�monės pastangomis.

��O tu esi viso �ito dalis, brangioji,�� suku�dėjo jis, mėgaudamasis savo paties balso skambesiu galvoje, nors niekas kitas nepastebėjo nei jo paties, nei atkim�to butelio rankoje.�� Ar tu tai �inai? Tu viso �ito dalis, bevarde, beveide, bet tokia daili būtybe! Lyg �iai vietai nepakaktų savo gro�io, ji dar pagimdė tave, apsitaisiusi� kaip mirtis, juod� kaip mirtis, am�inai besiartinan�i� prie man�s, tarsi mes būtume meilu�iai, tu ir a�, mirtie...

Aik�tė susiūbavo, bet vėl atsistojo savo vieton.

Ir tuomet brendis, vynas bei kan�ia, keistai susimai��, atliko savo darb�: atėjo momentas, kai jis galėjo i�k�sti visk�. �Taip, Tonijui teks mirti, nes a� neturiu pasirinkimo, nes a� negaliu pasielgti kitaip! Ir tegul�� jei reikia�� �itai i�tirpsta poezijoje, mano giedantis pauk�tu�ėli, mano dainininke, mano sūnau kastrate! Ilga mano ranka pasieks Rom�, sugriebs tave u� gerklės, ir tu nutilsi am�iams, u�tat a� pagaliau galėsiu kvėpuoti!�

Po arkada �mė�avo jo bravai, niekada pernelyg neatsitolinantys.

Karlas panoro vėl nusi�ypsoti, pajusti �ypsen� savo veide. Taip skais�iai �ai�aruojanti aik�tė tiesiog turi susprogti beformiu �vytėjimu.

Ta�iau jį jau slėgė kitas jausmas, kita vizija, ka�kas, kas i�tirpdė �į patrauklų malonum�, siūlantį jam skonį... ko? Ka�in ko pana�aus į begarsį riksm� i� pra�iotos burnos.

Karlas i�gėrė brend�io. Gal dėl visko kalta toji moteris arba judantys jos sijonai, jos �ydas, vėjo prilipintas prie veido, su�adinantis keist� ne�ymi� panik�, skatinan�i� gurk�telėti dar sykį ir dar?

Jinai ėjo artyn taip pat, kaip artinosi ir anks�iau!

Kas ji? Gal kurtizanė, Gavėnios proga apsirengusi juodai? Ji lėtai eina jo pusėn, ji artinasi! Rodos, i� visos aplinkui �mirinėjan�ios minios tos moters pasirinktas tikslas�� būtent jis, ta-a-a-aip! Jinai jį persekioja, dėl to jau nebekyla abejonių. O kur jos tarnaitės? Gal slepiasi atokiau, kaip ir Karlo vyrukai?

Jam patiko įsivaizduoti, kad jinai jį persekioja. Taip, jinai jį persekioja. I� po juodojo savo �ydo ji matė jo �ypsen�. Ir mato jo �ypsen� dabar.

�A� noriu �ito, a� noriu viso �ito!�� jis net sugrie�ė dantimis.�� A� noriu �ito, a� visai nenoriu kentėti, tik pasakyk man, tik pasakyk man, tik tegul jie man pasako, kad jis nebegyvas!�

Karlas pla�iai atmerkė akis. O kai pamatė miglot� jos veido oval� ir rankų judesius po plevenan�iu vualiu, ji pasirodė jam esanti ne �mogi�ka būtybė, o ka�in kokia �mėkla, pasiųsta sekti įkandin bei guosti.

Ūmai ji nusisuko, bet nesiliovė judėjusi. Reginys buvo toks įstabus, jog Karlas �iek tiek palenk�s galv� vėl prisimerkė, kad geriau matytų.

Jinai tolo, ir dabar visos gazo klostės i�siskleidė, o sijonai susiūbavo nuo vėjo. Nepaisant kulniukų, ji nė sykio nekluptelėjo, ėjo ry�tinga vyri�ka eisena, o paskui vėl apsisuko aplink.

Karlas tyliai nusijuokė. Jis niekad gyvenime nematė �itaip besielgian�ios moters.

O kai ji atsisuko, sijonai i�siskleisdami apsisuko kartu su ja, ir nepa�įstamoji vėl pradėjo artintis �iurpoku besvoriu �ingsniu; Karlui �on� pervėrė staigus skausmas.

Kartu su i�kvėpimu i� krūtinės i�siver�ė �vilpesys.

�Girta, kvaila kurtizanė, na�lė�� kad ir kas tu būtum,�� galvojo jis, ir pyktis skverbėsi vidun, tarsi kūne staiga būtų atsiradusi tamsi dėmė, pro kuri� galėjo prasiskverbti nuodai,�� k� tu �inai apie tai, kas yra aplink tave, ir ar tu gali įsivaizduoti, jog esi viso �ito gro�io dalis! Tu sudarai dalį �io gro�io, nepaisant tavo atgrasių, banalių bei nei�vengiamai pasibjaurėtinų min�ių!�

Butelis buvo tu��ias.

Visai neketino jo i�mesti, bet staiga �is sudu�o į �ipulius ant �lapių akmenų jam po kojomis. Plonytis vandens sluoksnis suribuliavo. Po vandeniu blizgan�ios �ukės nugrimzdo į dugn�. Karlas jas u�mynė. Jam patiko trai�komo stiklo garsas.

��Dar vien�!�� mostelėjo ranka. Ir akies kra�teliu pamatė, kaip vienas �e�ėlis artėdamas vis didėja bei auk�tėja.

��Senjore!�� tarnas įteikė butelį.�� Pra�au, eime namo.

��Ak!�� jis atkim�o butelį.�� Argi a� �iandien neturiu dėl ko liūdėti?�� jis piktai pa�velgė Frederikui į veid�.�� Dabar, kai mes stovime �ia, jis veikiausiai jau pradėjo irti, ir visos tos moterys, alpusios nuo jo balso, dabar verkia bei rauda, o jo bi�iuliai, turtingi ir įtakingi Romos bei Neapolio ponai, tikriausiai ruo�ia jam pra�matnias laidotuves.

��Senjore, meld�iu...

Karlas papurtė galv�. Vėl tasai klaikus kambarys ir tas... kas ten buvo?... Tasai siaubas, kurį juste pajuto, tarsi prieskonį ant lie�uvio, kai ji staiga atsisėdo lovoje: �Tonijau!�

Jis u�dėjo rank� Frederikui ant krūtinės bei atstūmė jį.

Ir pradėjo gerti lėtai, dideliais gurk�niais, svajodamas, kad sugrį�tų liūdesys, �viesus bedugnis jausmas be jaudulio bei nerimo.

O kurgi ji, juodai apsirengusi moteris? Kur ji dingo?

Apsisuk�s ant kulnų pamatė j� vos u� de�imties �ingsnių nuo sav�s. Neabejojo, jog ji pasuko galv� ir pa�velgė į jį, vos tik Karlas dirstelėjo nepa�įstamosios pusėn!

Taip, jinai pa�velgė į jį.

�velgė į jį i� nakties tamsos. Jisai j� niekino ir kartu �inojo, jog tuo momentu, kai nusi�ypsojo jai susi�avėjusia �ypsena, jo akys geidulingai su�ibo. Visuomet tas pats į�ūlumas, tas pat koketavimas, tas pats slėpynių �aidimas, nors i� vidaus jį griau�ia sielvartas. �Manai, a� tav�s noriu, manai, geid�iu tav�s! Taip, a� trok�tu i�gerti tave tarsi vyn�, o paskui numesti �alikelėn tau dar nespėjus suprasti, kas įvyko. Bet ji! Tai buvo laikui nepavaldi meilė. Ir a� j� pra�ud�iau! �Tonijau!��� ir daugiau nė vieno �od�io iki pat mirties.�

Jis gėrė brendį pernelyg god�iai: gėrimas tekėjo smakru, varvėjo ant drabu�ių.

Ka�kas su juo pasisveikino, nusilenkė ir skubiai nuėjo �alin pamat�s, kokios jis būklėn. Bet jie atleis! Visi jam atleisdavo. Juk suprantama: �mona numirė, vaikai rauda gedėdami motinos, verkia ir jis. O ka�kur u� penkių �imtų mylių į pietus toji negarbė, senas skandalas. �Ak, senatorius Karlas Treskis!�� tikriausiai kalba jie.�� Kiek jam teko i�tverti!�

Dar ka�kas. Frederikas palietė alkūn�. O jis neatitraukė akių nuo moters juodais drabu�iais. Toji ai�kiai bandė jį suvilioti.

��Juk sakiau, palik mane vien�.

��...Atplaukė, ir jame nieko nebuvo, senjore.

��Jame? Nei�girdau, k� sakei.

��Pa�to laive, senjore. Ten nebuvo...

Kek�ė grak�tumu priminė kat�; ji dvelkė elegancija�� suknelės plevėsavimas arba jos �ingsniavimas prie� vėj�. Jis jos geidė, jisai jos geidė! O kai viskas bus baigta, jis atsiklaups ir prisipa�ins: �A� jį nu�ud�iau. A� neturėjau pasirinkimo, a� ne...� Karlas apsisuko aplink ir įdėmiau pasi�iūrėjo į Frederik�.

��K� tu pasakei?

��Pa�to laive nieko nebuvo, senjore. Jokio prane�imo negavome,�� ir nuleid�s bals� bema� pa�nib�domis pridūrė:�� Jokio prane�imo i� Romos.

��Jei nebuvo, tuomet bus.

Karlas i�tiesė pe�ius. Taigi laukimas t�siasi, o kartu ir kaltės jausmas. Ne, ne kaltė, tiesiog nesmagumas, įtampa, trukdanti kvėpuoti.

Dabar jis laukė to prane�imo bema� apimtas siaubo. Po pirmojo įtū�io protrūkio, kai paklausė, ar gali pasikliauti jų i�tikimybe, �ie atsakė: �Mes atgabensime jums įrodym�.��� �Nejaugi? Ir kokį gi?�� paklausė jis tuomet.�� Kruvin� galv� mai�e?�

Tada Karlas nusijuokė, ir netgi jie, galva�ud�iai, nustėro i� siaubo, nors ir pamėgino nuslėpti i�g�stį, nutais� nei�skaitomus veidus�� tarsi nukaltus i� med�io, grubius, nenu�lifuotus. �Nereikia ve�ti man įrodymų. Reikia tik įvykdyti u�duotį. O naujiena greitai mane pasieks.�

Dainininkas Tonijus Treskis! Kaip tik taip jisai vadinamas, netgi girdinti Karlui, net kreipiantis į jį, jo brolį, drįstama sakyti: �Dainininkas Tonijus Treskis!�

Prie� daugelį metų kiti irgi �adėjo atve�ti įrodym�, bet Karlas atsisakė. O kai jie vis dėlto i�vyniojo jo akivaizdoje krauju nuda�yt� skarmal�, ir jis i�vydo kruvin� mas�, at�oko u� kėdės, kad nebematytų, ir subliuvo: �Patraukite �alin, patraukite!�

��Jūsų prakilnybe...�� Frederikas kreipėsi į jį.

��A� neisiu namo.

��Jūsų prakilnybe, jeigu prane�imo vis dar nėra, vadinasi, tikėtina, kad...

��Kas tikėtina?!

��Tikėtina, kad jiems nepavyko.

Frederiko balse skambėjo �ioks toks susierzinimas ir nerimas. Jo akys bėgiojo po aik�t�, bet tik aklai nuslydo pro netikėtai pasirod�iusi� moterį juodais drabu�iais. �Taigi tu jos nematai? O a� matau!��� nusi�ypsojo Karlas.

��Nepavyko?�� nusi�aipė jis.�� Dėl Dievo meilės, juk jis tik sumautas kastratas! Jie galėjo plikomis rankomis jį pasmaugti.

Karlas kilstelėjo butelį ir beveik bi�iuli�ku mostu pastūmėjo Frederik�, kad neu�stotų nepa�įstamosios. Moteris vėl buvo �ia. �Puiku, gra�uole, nagi eik� pas mane!��� sumurmėjo jis patylom ir skubiai nurijo brendį.

Deginantis gėrimas praskalavo burn�, praskaidrino akis. Besvoris lietus krito be garso, pana�us į sidabro nėrinius.

�iluma krūtinėje atrodė tikra prabanga; Karlas neatitraukė nuo burnos butelio.

Paskutiniosiomis savo dienomis Mariana bla�kėsi po kambarį i�traukinėdama spintų bei komodų stal�ius: �Atiduok! Tu neturi teisės jo i� man�s atimti! A� jį �ia pasidėjau! Tu man�s nesulaikysi!�

O paskui nuskambėjo senojo gydytojo perspėjimas: �Ji save nu�udys�. O galų gale koridoriumi bėgan�ios Ninos klyksmas: �Ji nekalba, ji nejuda!��� ir verksmas, verksmas...

Likus keturioms valandoms iki mirties ji tai �inojo. Jinai atsimerkė ir pasakė: �Karlai, a� mir�tu.�

�A� neleisiu tau numirti, Mariana!��� �aukė jis. O paskui ji akimirksniui atsipeikėjo, atsisėdo lovoje, i�plėtė akis. �Tonijau!��� ir daugiau nepratarė nė �od�io.

Tonijus, Tonijus, am�inai vien tiktai Tonijus.

��Senjore, metas namo... Jeigu u�duoties nepavyko įvykdyti taip, kaip derėjo, esama pavojaus, jog...

��K�? Jiems tereikėjo nusukti sprand� vi�tgaid�iui! Jeigu jie to dar nepadarė, vadinasi, padarys. Nebenoriu daugiau apie tai kalbėti. Eik!

�Dainininkas Tonijus Treskis!��� paniekinamai i�si�iepė Karlas.

��Bet pa�to laive turėjo būti koks nors prane�imas.

��Aha, įrodymas,�� pratarė jis.�� Įrodymas.

Galva kruviname mai�e.

�Patraukite �alin, patraukite �alin, patraukite �ali-i-i-n!�

Jinai niekad nesiliovė kamantinėjusi: �Juk ne tu t� padarei? Juk ne tu?� Ir jis tūkstantį kartų ku�dėjo neigimo �od�ius. Tūkstantį kartų pirmosiomis dienomis, kai visi buvo pasireng� jį u�pulti kaip maitvanagiai. Ten, u� u�darų durų, ji spaudėsi prie jo, kabinosi nagais it pauk�tis: �Mano sūnus! Mano vienintelis sūnus! Mūsų sūnus! Tu to nepadarei!�

�Tad pasakyk dabar!� Jis juokėsi, juokėsi: �Ne, brangioji, tūkstantį kartų ne! A� negalė�iau padaryti nieko pana�aus. Jis pats �engė �į neapgalvot� �ingsnį.� Ir tuomet jos veidas su�velnėdavo, jinai juo patikėdavo, bent jau t� akimirk�, kai būdavo jo glėbyje.

��...Kam �itaip gedėti?

Kas taip pasakė?

Karlas skubiai atsigr�ė ir pamatė dvi skubiai nutolstan�ias figūras: sunkūs ilgi patricijų drabu�iai, balti perukai... Budrūs bei am�inai smerkiantys var�ovai!

Frederikas buvo jau toli, labai toli, stebėjo i� arkados, o greta jo ir kiti. Keturi puikūs durklai, keturi raumenų kalnai�� pakaktų apginti jį nuo bet ko, i�skyrus beprotyb�, i�skyrus kartėlį, i�skyrus jos mirtį, begalinius, klaikius metus be jos, begalinius metus...

Girtas ilgesys griūte u�griuvo. �Kaip a� jos geid�iau, savosios Marianos! Kaip nupasakoti t� jausm�?� Net kai verkdavo ant jo rankų, net kai klykė, kad atiduotų butelį, net kai girtos akys �velgdavo smerkiamai, o lūpos nuslysdavo į �alis atidengdamos akinamai baltus dantis! �Argi tu nematai, kad a� dabar su tavimi,�� kalbėdavo jai.�� Mudu drauge, o jie visi pasitraukė, ir jau niekada neįstengs mūsų i�skirti, tu tokia pat gra�i kaip visuomet, ne, ne, nenusigr�k nuo man�s, pa�velk į mane, Mariana!�

Ir tik trumpai akimirkai tas nei�vengiamas �velnumas, nuolankumas: �A� �inau, tu negalėtum taip pasielgti, nuskriaustum bet k�, tiktai ne Tonijų! O jis laimingas, tiesa? Juk ne tu... ir jis laimingas.�

�Ne, mano mieloji, mano brangenybe,�� atsakydavo jis.�� Jis būtų mane apkaltin�s, jei bū�iau t� padar�s. Juk savo akimis matei jo pasira�ytus popierius. K� jis laimėtų neapkaltindamas man�s?�

�Tik laiko, kol sugalvos, kaip mane nu�udyti. �tai k� jis laimėjo. Ak, pirmiausia mano sūnūs, mano sūnūs Treskių giminei, o taip, viskas Treskių giminei, �tai dėl ko jis nuslėpė ties�, dainininkas Tonijus, fechtuotojas Tonijus, Tonijus i� Treskių giminės!�

Ar paskalos kada nors baigsis?

�Neapolie�iai, pasakysiu jums, siaubingai jo bijo, jie uoliai stengiasi jo nesupykdyti. Girdėjau, jisai įnir��s, kai jį į�eid�s tasai jaunas toskanietis, ir perrė��s berniukui gerkl�! O tos pe�tynės tavernoje, kai jis nu�udė kit� berniuk�? O-o, jis pavojingas�� jis vienas i� pavojingiausių kastratų, pa�ių pavojingiausių...�

�O kur manoji kek�ė juodais drabu�iais?�� ūmai pagalvojo Karlas.�� Kur mano gra�ioji dama Mirtis, mano kurtizanė, taip narsiai viena vaik�tinėjanti po aik�t�? Galvok apie gyv�, u�mir�k mirusi�. Mirusi�, mirusi�, mirusi�.

Taip, galvok apie gyv� kūn�, �ilt� kūn�, slypintį po juodais apdarais. Kad tik tu būtum gra�i, kad tik būtum verta kiekvieno cechino29!�

Tuo tarpu mil�ini�ka bala, nuo kurios pavir�iaus vėjas nuvijo lietų, vėl virto nuostabiu veidrod�iu. Ir tame veidrodyje jis pamatė artėjan�i� figūr� tamsiais apdarais. Ne, jau stovin�i� prie�ais.

Ak!

Karlas nusi�ypsojo �velgdamas į jos atspindį vandenyje. �Taigi, narsioji, gundanti kek�e juodais drabu�iais, reikalai pasistūmėjo į priekį!�

Bet balsiai jam i� lūpų i�siver�ė vienui vienas �odis:

��Gra�uolė.

Ar ji tai pamatė?

�O jeigu a� nutrauksiu tavo skraist�? Tu nei�drįsi man�s mulkinti, tiesa? Ne, tu būsi gra�i! Ir dar pamaiva, lengvabūdė, turinti a�trų lie�uvėlį! Derėsies bei koketuosi, ir vis� laik� manysi, jog a� tav�s geid�iu. O juk visus tuos metus a� netro�kau nieko, i�skyrus vienintel� moterį, tiktai vien� gra�i� ir pami�usi� moterį. Kuri su�uko: �Tonijau!��� ir numirė ant mano rankų.�

Dabar gedul� dėvinti nepa�įstamoji buvo taip arti, jog galėjo į�iūrėti i�siuvinėt� vualio kra�telį. Juodo �ilko siūlai, nuostabios gėlės, juodo gintaro la�eliai.

Ir staiga po �ydu ka�kas subolavo. Nuogos jos rankos!

�Veidas, koks jos veidas? Nagi, atidenk veid�!�

Ji stovėjo ramiai ir gan toli, kur kas toliau, nei atrodė, kai �iūrėjo į jos atspindį baloje. �Juk ji tiesiog mil�inė, o ne moteris! Ar taip tik atrodo? Tegu sau eina! A� neisiu įkandin. I�gėriau per daug brend�io ir jau�iuosi pernelyg nelaimingas.� Jis jau buvo pasireng�s kilstelėti rank� ir pakviesti Frederik�.

Bet moteris nenuėjo.

Rodos, jos galva po �ydu grak��iai palinko į �on�. Visas ilgas jos kūnas tarytum krypo jo pusėn, ir miglotos, sentimentalios mintys staiga i�sisklaidė.

��Taip, mieloji?�� su�nib�dėjo Karlas, tarsi i� taip toli ji galėtų i�girsti.

Bet tuo metu pro �alį ėjo kiti �monės; keli vyrai tamsiais, vėjo plaikstomais apsiaustais atskyrė jį nuo nepa�įstamosios to neįtardami, ta�iau Karlas neatplė�ė akių nuo vieni�os, gundan�ios jos figūros, o moteris�� Karlas jautė�� �velgė tiesiai į jį i� po savo gedulo �ydo.

Ir kaip tik tuomet, kai jis staiga i�sigando pamesi�s j� i� akių, pro tuo momentu prie�ais j� atsidūrusio �mogaus petį pamatė, kaip nepa�įstamoji baltomis savo rankomis pakėlė vualį. Ir Karlas i�vydo jos veid�.

Akimirksniui nustėro.

Ir tuomet jinai priėjo. Karlas �inojo nes�s toks girtas, kad regėtų haliucinacijas. Ji buvo gra�i! Ji buvo tokia pat gra�i, kaip ir viskas aplink, ir pati tai �inojo! Moteris ėjo artyn, tarsi jo paties i�kviesta dvasia, ji turėjo neįtikėtin� manekeno veid�, lėlės, didumo sulig �mogumi.

Tasai veidas atrodė porcelianinis, tobulai baltas. O dar tos akys!

Dabar jau jisai ėjo jos pusėn, ir lietus sukosi sidabrinėje �viesoje, taigi jam teko prisimerkti, kad geriau j� į�iūrėtų, kai grį�telėjusi per petį nepa�įstamoji vėl parodė savo veid�. �Taip, paskui j�! Paskui j�!�

Dabar gra�uolė narsiai, �avingai į�ūliai kvietė jį paskui save!

Ak, buvo taip keista, taip malonu, jam taip �ito reikėjo dabar, nes skausmas bent trumpam atsitraukdavo.

Moteris ėjo vis grei�iau ir grei�iau.

O pasiekusi prie�ais nusidriekusį kanal� atsisuko.

Vualis lėtai nusileido.

Bet ir puiku, atrodė be galo gundomai. Karlas ėmė j� vytis ir �eng�s kelis �ingsnius atsidūrė beveik �alia jos. Jos sijonai bema� lietė vandenį. Jam atrodė, jog mato, kaip alsuojant pakyla ir nusileid�ia jos krūtinė.

��Į�ūli tiek pat, kiek ir gra�i!�� pratarė jai, nors ji vis dar buvo pernelyg toli ir negalėjo i�girsti. Moteris pasisuko ir mostelėjo gondoljerui.

Jis pastebėjo u� nugaros susiburian�ius savo �mones, o Frederik� einantį artyn.

Ir tuomet bėgte pasileido jai įkandin, sunkiai bei nerangiai �engė į valtį, kuri i�syk susiūbavo po juo ir tarsi įstūmė Karl� į u�dar� kajut�, kur jau dingo moteris.

Atsilo��s ant sėdynės jis tuojau pat pajuto jos suknelės taftos prisilietim�.

Valtis pajudėjo. Tvokstelėjo kanalo dvokas. O prie�ais jį sėdėjo toji gra�uolė nuostabiu apdaru, jisai girdėjo jos alsavim�.

�irdis dau�ėsi, upeliais �liaugė prakaitas. �tai pabėgimo kaina! Bet Karlas turėjo j�! Nors vos galėjo j� į�iūrėti; �viesa skverbėsi į kajut� pro u�uolaidų ply�elį.

��A� noriu tave matyti,�� su�nib�dėjo, stengdamasis nugalėti nemalonų maudulį krūtinėje,�� a� noriu matyti...

��K� jūs norite matyti?�� su�nib�dėjo ji.

Jos �emas kimokas balsas skambėjo be jokios baimės. Be to, ji buvo venecijietė, kaip jis ir tikėjosi!

Karlas nusijuokė! Ir atsisuk�s į j� trūktelėjo į vir�ų vualį.

��Tavo veid�!

Jis u�griuvo ant jos ir u�dengė jos burn� sav�ja, įspausdamas moterį į pagalves. Ir i�syk pajuto, kaip įsitempė jos kūnas, nepa�įstamoji kilstelėjo rankas, norėdama jį sulaikyti.

��O k� tu sau manei?�� jis atsitiesė, apsilai�ė lūpas ir pa�velgė tiesiai į prieblandoje �vytin�ias juodas jos akis.�� Manei galinti su manimi �aisti?

Moteris �velgė į jį nepaprastai keistu, nustebusiu �vilgsniu. Jos veide nesimatė nei koketi�ko pasipiktinimo, nei apsimestinio i�g�s�io. Ji tiesiog �iūrėjo į jį tarytum jo pakerėta, tarsi tyrinėdama jį, kaip kad tyrinėtų kokį negyv� daikt�, ir dabar, prietemoje, nepa�įstamoji jam atrodė gra�esnė u� visas kada nors matytas būtybes.

Neįtikėtinas gro�is! Karlas laukė, kada visa tai baigsis, kada sulauks nei�vengiamo nusivylimo ir pamatys neabejotinus jos trūkumus. Bet kol kas nepa�įstamoji i�liko tokia nuostabi, jog jam atrodė, tarytum pa�inojo �į gro�į visada, jog jis slypėjo ma�oje sielos slaptavietėje, kur jis geidulingai bei begėdi�kai ku�dėjo meilės dievui: �Duok man tai, kaip tik tai, ir tai, būtent tai!� Ir �tai jinai prie� akis! Ir niekas �iame veide jam neatrodo svetima. Nei jos akys, tokios juodos, riestomis blakstienomis, nei stangri skruostų oda, nei didelė, gundanti, stebėtinai daili burna!

Karlas palietė jos od�. Ak! Atitraukė pir�tus, o paskui perbraukė per juodus antakius, per skruostikaulius, per lūpas.

��Ar tau ne�alta?�� i�kvėpė.�� O dabar noriu, kad i� tikrųjų mane pabu�iuotum!

�ie �od�iai nuskambėjo kaip i�sprūdusi dejonė; suėm�s delnais jos veid�, jis prispaudė moterį prie sėdynės atlo�o ir ėmė aistringai bu�iuoti, akimirksniui atsiplė�damas ir vėl bu�iuodamas.

Atrodo, gra�uolė dvejojo. Sekundėlei jam pasirodė, jog ji tarsi suakmenėjo, o paskui kupina ry�to, kuris jį pralinksmino, atsidavė bu�iniui: jos lūpos prasivėrė, kūnas suglebo, ir tuomet jis�� nepaisant girtumo�� pajuto pirm�jį krustelėjim� tarp kojų.

Ir nusijuokė.

Atsilo�ė ant pagalvių. Pro u�uolaidėles �mės�iojo blausūs �viesos �ybsniai. O jos veidas atrodė pernelyg baltas, net ne�mogi�kas. Ta�iau ji buvo �mogus. Taip, taip, tuo jis jau įsitikino!

��Jūsų kaina, senjora?�� Karlas atsisuko į j� ir atsidūrė taip arti, jog balti pripudruoti plaukai pakuteno veid�. Moteris pa�velgė į jį bema� paliesdama blakstienomis.�� Ko jums reikia, ko jūs norite?

��O ko norite jūs?�� nuskambėjo tas pats gilus, �iek tiek kimus balsas. Nuo �io garso Karlas pajuto spazm� gerklėje.

��Tu �inai, k� a� turiu omenyje, mieloji...�� sumurkė jis.�� Kiek tau sumokėti u� malonum� nurengti tave? Toks gro�is reikalauja atlygio,�� ir jis �velniai palietė lūpomis moters skruost�.

Bet toji kilstelėjo rank�.

��Jūs veltui �vaistote tai, kuo galėtumėte ilgai mėgautis,�� atsakė.�� O i� jūsų a� nepaimsiu nieko.

Juodu buvo kambaryje.

I� prad�ių ilgai kopė laiptais�� vis auk�tyn, auk�tyn drėgnomis pakopomis, ir jam tai nepatiko. Tokia apleista vieta! Aplinkui �mirinėjo �iurkės, Karlas net girdėjo jas cypsint. Visa tai tapo nesvarbu: paslaptingoji gra�uolė pagirdė jį tokiu aistringu bu�iniu, ir jos oda buvo tokia, tokia oda, u� koki� galėjai nu�udyti!

O dabar juodu buvo kambaryje.

Jinai vis vertė Karl� valgyti, o vynas po brend�io atrodė pana�us į vandenį.

�is namas jam buvo nepa�įstamas.

Patį rajon� �inojo, ir aplinkinius namus, pilnus �iltų ma�ų miegamųjų bei kurtizanių, kurios jam visai patiko. Bet �itas namas...

�vakės spigino į akis. Ant stalo stovėjo at�al� valgiai, o atokiau matėsi lova, gan nerūpestingai pridengta auksu ataustomis u�uolaidomis. Nuo �idinyje liepsnojan�ios ugnies pasidarė nepaken�iamai kar�ta.

��Pernelyg kar�ta,�� pastebėjo Karlas.

Moteris u�darė visas langines. Kai kas �iame kambaryje jam kėlė nerim�: per daug voratinklių palubėje, aplinkui tokia drėgmė, drėgmė ir puvėsių kvapas.

O greta prabanga: taurės, sidabrinis dubuo... Visa tai panė�ėjo į teatro dekoracijas: kai prieini pernelyg arti scenos, staiga pamatai gegnes ir u�kulisius.

Ta�iau dar ka�kas jam kėlė nerim�, ka�kas ypatingo. Kas gi? Ogi... jos rankos.

��Dieve, jos tokios didelės...�� su�nib�dėjo Karlas. Nuosavo balso garsas bei ilgėliausių baltų pir�tų vaizdas privertė suakmenėti, nors tuo pat metu jis miglotai nerimavo, ypa� dėl �iandieninių atminties spragų.

K� ji pasakė? Negalėjo prisiminti, kaip juodu i�lipo i� gondolos.

��Per kar�ta?�� paklausė moteris. Tuo pa�iu kimiu ku�desiu, kuris kėlė nor� paliesti jos gerkl�.

Tuo momentu Karlui vėl pra�viesėjo akyse, ir jis pirm� kart� i�vydo vis� nepa�įstam�j�. Ne rankas, o j� vis�. Jeigu ir buvo koks nors kitas momentas, kai matė j� visu ūgiu, negalėjo �ito prisiminti. Ir tuomet pagalvojo, veikiausiai tiesiog i� įpro�io, jog jo �monės, be abejo, sukiojasi netoliese.

Bet jinai buvo tokia nuostabi!.. Kilstelėj�s taur�, Karlas �velgė į miglot� gra�uolės siluet�, tankiai mirksėdamas ir stengdamasis įveikti girt� svaigulį. Burgundi�kasis buvo malonaus skonio, bet per silpnas.

��Neprie�tarauji, mieloji?�� paklausė atkim�damas gertuv�.

��Jūs jau nebe pirm� kart� klausiate,�� nusi�ypsojo toji. Jos balsas panė�ėjo į alsavim�. Ir argi kada nors bent viena pa�inota moteris turėjo tokį bals�?

Ji dėvėjo prancūzi�k� peruk�. Nepriekai�tingos baltos garbanos, nusagstytos ma�u�iais perlais, bangomis krito jai ant pe�ių. Ir dar ji buvo tokia jauna! Kur kas jaunesnė, nei pamanė gondoloje, kur ji atrodė �ia apskritai neturinti am�iaus, �ia visai sena. Be to, ji akivaizd�iai gimusi Venecijoje. Nė pats ne�inojo kodėl, bet tuo nė kiek neabejojo.

��Dar visai vaikelis,�� �velniai i�tarė Karlas.

Ūmai jo galva staigiai linktelėjo į priekį, ir jis suprato, kaip smarkiai įkau�o. Stengdamasis i�saugoti orum�, atsitiesė. Gra�uolės lūpos buvo ne tamsiai ro�inės, ne �viesiai ro�inės, o ka�in kokios sodresnės, natūralios spalvos. Ne, neprida�ytos. Gondoloje jis paragavo �ių lūpų, pajuto jų skonį bei kvap�. Nepa�įstamoji buvo nepaprastai daili. Ypa� traukė jos akys, kurios �velgė į jį neatsiplė�damos.

O jos suknutė ir i�siuvinėta juosta, aptempusi i�kirptės kra�t�! I�syk apėmė noras ky�telėti tenai rank�, perplė�ti juost� bei i�leisti krūtis laisvėn.

��Kodėl laukei tiek metų, kodėl anks�iau neatėjai pas mane?!�� �aismingai nusijuokė jis.

Ta�iau jos veidas netikėtai persimainė.

Ji visa tarytum nusipurtė. Ta�iau viskas įvyko taip greitai, kad Karlas suabejojo, ar tik nebus pasivaiden�. O dabar atsilo�usi kėdėje gra�uolė pla�iai nusi�ypsojo ir �iek tiek primerkė akis.

��Atrodo, laikas pats tinkamiausias,�� atsakė ji.

��Taigi tinkamiausias,�� it aidas atsiliepė jis.

�Ak, jei tu �inotum, jei tik tu �inotum!� Kaskart laikydamas glėbyje moterį, Karlas įsivaizduodavo glamonėj�s savo �mon�, kiekvien� kart� savo �mon� jis vis tvir�iau bei tvir�iau spaudė prie sav�s, o paskui ateidavo �iurpus momentas, ir jis pamatydavo laik�s ne Marian�, o tiesiog niek�, tiesiog ka�k�... kaip kad ir �i... kaip �i kek�ė.

Geriau negalvoti dabar apie visa tai. Geriau apie niek� negalvoti.

Karlas i�tiesė rank� ir pastatė liepsnojan�i� �vak� sau i� de�inės.

��Kad tave geriau maty�iau, vaikeli,�� ironi�kai pamėgd�iojo prancūzi�k� pasak�.

Paskui nusijuok�s atrėmė galv� į auk�t� sunkaus ��uolinio krėslo atlo��.

Bet kai moteris pasilenkė į priekį, pasirėmė alkūnėmis į stal� ir priartino veid� prie �viesos, jis ūmai pasijuto sukrėstas. U�ėmė kvap�, Karlas sustingo �iek tiek kilstelėdamas pe�ius.

��Ar a� jus g�sdinu?�� su�nib�dėjo nepa�įstamoji.

Karlas neatsakė. Buvo kvaila jos bijoti! Bet jis pajuto viduje u�verdantį įnir�į, prisiminė, jog jo laukia nei�vengiamas nusivylimas, kai galų gale i�ry�kės paslaptinga veido i�rai�ka maskuojamas koketavimas, o galbūt ir vulgarumas, ir, savaime suprantama, godumas. Jis pajuto ko�mari�k� nuovargį. Pasijuto i�sek�s. O tasai kambarys toks ank�tas... Jis įsivaizdavo, kaip atsigula į savo lov�, įsivaizdavo Marian�, gulin�i� greta... O paskui lėtai, kar�iai pagalvojo: �Ji kape.�

Ir apskritai jis pernelyg girtas tokiems dalykams. Baiminosi, jog tuoj susivems. Be to, visi�kai ai�kiai �inojo nepatirsi�s pilno malonumo.

��Bet kodėl jūs toks liūdnas?�� paklausė kambario �eimininkė murkian�iu balsu.

Jam pasirodė, jog moteris i� tiesų nori i�girsti atsakym�. Ir dar joje slypėjo ka�in koks valdingumas... Ta�iau kas tai? Negailestingumo bei gro�io derinys. Nepa�įstamoji i�ties galėjo jį priversti... Bet juk i� prad�ių jis visuomet taip galvodavo, o kuo viskas pasibaigdavo? Grumtynės ant paklodės, paskui�� jo �iaurumo protrūkis, nors ir ganėtinai silpnas, o tada nei�vengiamos derybos bei kartais grasinimai. Taip, jis pernelyg girtas tokiems dalykams, pernelyg apsvaig�s.

��A� turiu eiti,�� pratarė Karlas vos judindamas lūpas.

Dabar derėtų i�siimti pinigin�, jei tik j� turėtų. Apsiaustas! Kur dingo jo apsiaustas? A, �tai jis, ant grindų. Gra�uolė būtų visi�ka kvai�a, jei sumanytų jį apvogti. Ir ji puikiai t� �ino.

Moters veidas jam atrodė... pernelyg didelis. Nenatūraliai didelis. Ta�iau juodos, viena nuo kitos nutolusios akys buvo tiesiog neįtikėtinos. Jis �velgė į gra�uolės pir�tus, kuriais �i suko garbanėles prie smilkinių, daili� kakt�, nepriekai�tingai kylan�i� iki brangaus prancūzi�ko peruko. Ta�iau jokia moteris neturi tokių did�iulių rankų. O dar tos akys! Ūmai Karlui suribuliavo akyse, ir jis nebesuvokė, kur es�s. Prisiminė, jog lygiai t� patį patyrė gondoloje, ir �i būsena neturėjo nieko bendro su vandeniu. Ar turėjo?

Atrodė, jog kambarys juda, tarsi juodu vis dar sėdėtų ank�toje valtyje.

��A� turiu... eiti. Man reikia atsigulti.

Ir tuomet jis pamatė, kaip moteris atsistoja.

Stojasi, stojasi ir stojasi.

��Bet tai neįmanoma,�� sumurmėjo Karlas.

��Kas neįmanoma?�� suku�dėjo jinai.

Gra�uolė atsistojo �alia, jis traukė į save jos aromat�, ne tiek prancūzi�kų kvepalų kvap�, o jos pa�ios gaiv�, jos saldum�, jos jaunyst�. Gra�uolė ka�k� laikė rankose; ka�k� pana�aus į didel� kilp� i�... i� odos. Dir�� su sagtimi.

��Neįmanoma, kad tu... būtum tokia auk�ta,�� atsakė Karlas.

O ji pakėlė kilp� jam vir� galvos.

��Jūs tik dabar pastebėjote?�� paklausė �ypsodamasi.

�Velni�kai daili!�

Tuo momentu atrodė, jog gali j� įsimylėti, įsivaizduoti tai, pamilti �i� moterį. Dingojosi, tarytum joje esama ka�ko... Ne nuspėjamas paslaptingumas ir nei�vengiamas vulgarumas, o ka�in koks begal� kartų stipresnis įnirtis...

��Bet k� tu darai?�� nusistebėjo jis.�� Kas �ia... tavo rankose?

Tos rankos visai nepanė�ėjo į �mogaus rankas.

Moteris u�metė ant jo odin� kilp�. �Kaip keistai ji elgiasi!� Karlas pa�velgė �emyn ir pamatė, jog kilpa suver�ė jam krūtin� bei rankas.

��K� tu padarei?�� vėl paklausė Karlas.

O paskui, pamėgin�s pajudėti, suprato.

Ji u�metė kilp� ir ant kėdės atlo�o, ir u�ver�ė taip stipriai, jog jis negalėjo pasilenkti į priekį, o rankas įstengė pakelti tik iki alkūnių. Visa tai buvo neapsakomai keista!

��Ne!�� pratarė jis �ypsodamasis. Paskui staigiai sulenkė rankas per alkūnes, kilstelėjo į vir�ų ir vos nei�laistė brend�io i� gertuvės. Tada ūmai kryptelėjo į priekį.

Pajudėti pasirodė bes� neįmanoma. Did�iulis, sunkus krėslas nė nekrustelėjo.

��Ne!�� pakartojo vėl. Jo �ypsena tapo �alta.�� Man taip nepatinka,�� ir, tarsi auklėdamas ma�� vaik�, �velniai papurtė galv�.

Ta�iau moteris u�ėjo jam u� nugaros, taigi jis nebegalėjo jos matyti. Pamėgin�s i�tempti dir�� de�ine ranka suprato, kad kilpa u�ver�ta pernelyg stipriai.

Tada sukry�iav�s rankas jis sugriebė dir�� pir�tais. Brendis apvirto ant stalo. Slapi pir�tai slydo dir�o oda. Ka�kas tvirtai laikė dir�� u� nugaros.

Keistoji moteris pasirodė prie jo de�inio peties.

��Taigi jums nepatinka?�� paklausė ji.

Karlas vėl pa�velgė į j� �altai �ypsodamasis. Kai �is kvailiojimas baigsis, privers j� kaip reikiant sumokėti. Kai nuplė� jai drabu�ius ir u�spaus burn� ranka, ji atsidurs visi�koje jo valioje. Nieko itin �iauraus, �iaip, nedidelė pamoka. Jis jau įsivaizdavo, kaip u�ki�a pir�tus u� �ios pla�ios i�siuvinėtos juostos bei perplė�ia j�.

��Nagi, nusek visa tai, brangioji,�� tyliu lediniu ir įsakmiu tonu paliepė jis.�� Nusek nuo man�s visa tai, vikriau!

Jinai stovėjo �alia nuleidusi rankas i�ilgai kūno, o Karlas �velgė į giganti�k� pla�tak�, neįtikėtinai ilgus pir�tus, plonus bei baltus, ant kurių netgi �iedai atrodė pernelyg dideli: rubinai ir smaragdai. �ita moteris anaiptol nebuvo varg�ė! Rubinai, smaragdai bei perlai plaukuose!

Netikėtai atki��s į priekį de�in� rank�, Karlas sugriebė gra�uol� u� rie�o ir prisitraukė ant kelių.

��Man visa tai nepatinka,�� �nip�telėjo jai į ausį.�� Ir a� įk�siu tau į dailų kakliuk�, jei dabar pat nei�tiesi rankos bei neatsegsi sagties.

��Ak, nejaugi jūs taip pasielgsite? Nejaugi?�� paklausė moteris be menkiausios baimės.

Tuo tarpu jam ka�kas darėsi. Kai �velgė į j�, į tobul� jos veid�, s�monė pra�viesėjo, ta�iau kūn� dar kaustė girtas silpnumas. Prie�akinėje kaktos dalyje telkėsi skausmas. Dir�as taip stipriai suver�ė rankas, jog kaire jis veikiausiai negalėtų pasiekti moters kaklo. Ta�iau, jei prireiktų, akimoju sulau�ytų jai rank� bei pargriautų ant grindų. Ir tuomet viskas baigtųsi. Bet Karlas buvo pernelyg girtas. Jam apskritai nereikėjo �ionai ateiti.

��Nusek dir��!�� įsakė dar kart�.�� Mikliau!

Nepa�įstamoji neatsiliepdama �velgė tiesiai į jį. Ir staiga jis pajuto, jog ji ka�kaip suglebo bei subruzdo jam ant kelių. Ir tuo pa�iu momentu pastebėjo, kad juodos jos akys pa�iame centre ne�ymiai �vyti mėlynai. Artėjantis jos veidas u�stojo Karlui �vies�. Ji buvo taip arti, jog juto jos alsavim��� tokį gaivų ir tyr�, kad vėl ėmė jos geisti, kaip u�sigeistų net tuomet, jei ji būtų nei�vaizdi, vien dėl jos jaunystės.

T� akimirk� jam reikėjo kūno. Jos lūpos palietė Karlo lūpas, ir jis netikėtai atsimerkė bei neju�ia paleido nepa�įstamosios rie��. Ta�iau toji nepajudėjo i� vietos. O u�sit�s�s bu�inys sukrėtė jį, su�adino tokį stiprų geism�, jog, atrodė, t� akimirk� nebuvo nieko svarbesnio.

Jis atsitraukė nuo jos ir palietė galva krėslo atlo��.

��Nuri�k dir��,�� i�tarė tyliai, �velniai.�� Nagi, a� noriu tav�s! A� tav�s geid�iu...�� pakartojo pa�nib�domis.�� Kodėl mane provokuoji, kvaila moterie?

��Bet a� ne moteris,�� suku�dėjo ji kaip tik tuo momentu, kai jis u�dengė jai burn� bu�iniu.

��Hm-m-m-m...�� Karlas �iek tiek suraukė kakt�. Kvailame jos pok�te slypėjo prie�taravimas, klaikus prie�taravimas. O jo pasimėgavimas buvo tingus, kovojantis su svaiguliu, taigi jis tik miglotai suvokė, jog nepa�įstamoji perkėlė jo rankas ant krėslo ranktūrių ir prispaudė delnais. �velniai, �aismingai, kankindama jį kiekvienu judesiu ir labai, labai keistai...

��Ne moteris?�� jos oda atrodė ka�in kokia ne�emi�ka, tokia saldi, mink�ta ir kartu ne...�� Tuomet kas tu?�� suku�dėjo jis nusi�ypsodamas, nenutraukdamas bu�inio,�� jeigu ne moteris?

��A� esu Tonijus,�� i�kvėpė ji jam į burn�.�� Jūsų sūnus.

��Tonijus.

Karlas atsimerkė ir dar nesuvokus i�tartų �od�ių prasmės kūnu perbėgo ko�mari�ki, kar�tligi�ki traukuliai, galvoje suū�ė, rankos trūktelėjo, mėgindamos kartu ir nublok�ti moterį, ir sulaikyti, ir sugriebti, ir numesti. I� gerklės i�siver�ė laukinis riksmas.

O gra�uolės jau nebebuvo ant kelių. Ji stovėjo prie�ais, tiksliau�� dunksojo prie�ais ir �velgė į jį; t� akimirk� Karlas suprato visk�, suvokė vis� �į maskarad�, supaisė, kas vyksta, bei pakvai�o.

Jo pėdos slidinėjo ir dau�ėsi į grindis, rankos mėgino i�trūkti i� dir�o kilpos, galva maskatavo į �alis.

��Frederikai!�� baubė jis.�� Frederikai!�� riaumojo ir toliau įnirtingai bla�kydamasis, stengdamasis i�trūkti, riaumojo be �od�ių, berg�d�iai kojomis tal�ydamas akmenines grindis.

O paskui staiga, visi�kai netikėtai, tarsi akimoju suprat�s, kad krėslas nejuda, kad jis bejėgis, kad negali ni�nieko padaryti, nutilo ir sustingo.

O jinai �velgė į jį i� vir�aus į apa�i� bei �ypsojosi.

Palenk�s galv� į �alį jis atsi�liejo į krėslo atlo��. I�plėstos jo akys varstė j�, o ji juokėsi �emu, paslaptingu juoku, tokiu pat kimiu bei jausmingu, kaip ir anks�iau skambėj�s jos balsas.

��Gal norėtumėte dar kart� mane pabu�iuoti, tėve?�� su�nib�dėjo ji, o dailiame, nepriekai�tingame veide t� akimirk� sustingo neįtikėtinai miela, nerūpestinga �ypsena.

Karlas spjovė į j�.

Sukand�s dantis, i�ties�s rankas, mėgindamas sugriebti j� i�skėstais pir�tais, spjovė dar kart�.

O paskui at�lijo atgal virpėdamas, dar labiau nukardamas galv� į �on�: viskas jam staiga pasidarė absoliu�iai ai�ku, o sumanyto ir įgyvendinto plano tobulumas jį priblo�kė.

Scena, nesibaigian�ios �nekos apie jo gro�į ir meistri�kai kuriamas iliuzijas, apie tai, jog rampos �viesoje jis atrodo lyg moters įsikūnijimas, o dar tos rankos, tos klaikios, ko�mari�kos rankos, bei toji oda!

Karlas pajuto gerkle kylantį �leik�tulį. Sukand�s dantis įtempė vis� vali�, kad nepasiduotų panikai ir neleistų jai pasimėgauti jo pa�eminimu.

Ta�iau liautis riaumoj�s bei dejav�s�� riaumoj�s bei dejav�s pro suk�stus dantis�� jis neįstengė.

Jinai! Karlas u�simerkė krūp�iodamas. Jį pykino. Jis nurijo �leik�tulį ir ėmė tirtėti dar smarkiau. O kai atsimerkė, prie�ais jį stovėjo Tonijus, �inoma, Tonijus, laikantis rankose did�iulį prancūzi�k�, perlais nusagstyt� baltų plaukų peruk�.

�ypsena dingo i� jo veido. Stikliniame i�plėstų akių �vilgsnyje atsispindėjo panieka.

Vaikinas tarsi �arvus nusimetė juod� korset�. Nusiri�o sijonus, ir �ie nukrito ant grindų. Ir �tai, vienais sulamdytais baltais mar�kiniais bei brid�iais, drėgnais susitar�iusiais plaukais, prie�ais Karl� stojo giganti�kas, pavojingas lyg plė�rūnas vyras. U� dir�o ky�ojo durklas brangakmeniais inkrustuotu kotu. �engtelėj�s i� taftos krūvos, sumestos ant grindų, jis paėmė durkl� į rank��� ilg� savo rank�.

Karlas vėl nuslopino �leik�tulį. Burnoje jautėsi pasibjaurėtinas skonis. Tyla tvyrojo tarp judviejų tarytum plonytės vielos vibracija.

Juodu ilgai �velgė vienas į kit��� demonas ledinėmis akimis, angelo veidu, ir jis, Karlas, tyliai, kvailai prunk�telėj�s.

Jis apsilai�ė lūpas. Perd�iūvusias, rūg�tokas. Ant suskeldėjusios apatinės lūpos sukepė kraujas.

��Mano �monės...�� pratarė jis.

��...pernelyg toli ir jūsų nei�girs.

��Ateis...

��...dar labai labai negreitai.

Ir Karlas vėl prisiminė�� nors ir gan miglotai�� laiptus, kylan�ius vis auk�tyn, auk�tyn. Tuomet dar pasakė jai: �Gird�iu ka�kur tekantį vandenį. Gal prasiver�ė kanalas...� Jis u�uodė kanalo smarv�. O ji, toji būtybė, pabaisa, tasai demonas, atsakė jam: �Nesvarbu. �ia nėra nė gyvos dvasios...�

Nieko, visame name nė vienos gyvos dvasios, kuri galėtų jį i�girsti. Nieko visame did�iuliame apgriuvusiame sename name.

O �ia, �iame kambaryje, kur liepsnoja �idinys, jis tuomet priėjo prie lango įkvėpti oro, ir savo akimis pamatė ne gatv�, kurioje stovi ir laukia jo �monės, o tamsų vidinio kiemo �ulinį, smingantį per keturis auk�tus �emyn! Juodu vieni atsidūrė pa�iame �io namo viduryje, ir Tonijus �ingsnis po �ingsnio leido jam visa tai suprasti!

Ak, visas �is sumanymas buvo pernelyg tobulas, pernelyg gudrus!

Prakaitas �liaugė kūnu. �Ir prie� �į padar� a� pasiun�iau tik por� primityvių galva�ud�ių!� Prakaitas sruvo nugara bei po pa�astimis. Karlas pajuto, kokie drėgni ir slidūs pasidarė delnai, kai suspaudė bei atgniau�ė kum��ius, vėl grumdamasis su panika, primygtiniu poreikiu prie�intis, nors ��uolinis krėslas nepasislinko nė per colį.

O juk kiek kartų perspėjo Frederik� netrukdyti, kai jis su moterimi! Kiek sykių u�draudė i�tempti jį i� lovos!

Pastatymas i�ties puikus, tik deja, �ia ne opera. O jis dar sakė: �Juk jisai apgailėtinas kastratas! Jie gali jį pasmaugti plikomis rankomis!�

Karlas pamatė, kaip Tonijus atsisėdo prie stalo veidu į jį. Mar�kinių apykaklė atri�ta, �viesa mirguliavo ant skruostikaulių, ir kiekvienas �iurpiai grak�tus judesys priminė giganti�kos katės, panteros judesius.

Karlas pajuto u�verdan�i� neapykant�, pavojing� neapykant�, nukreipt� į �į veid�, tobul� veid�, į kiekvien� atsiverian�i� smulkmen�, į visk�, k� visuomet �inojo ir taip skausmingai tro�ko su�inoti apie daininink� Tonijų, apie Tonijų�� ragan� rampos �viesoje, jaun� bei nuostabų Tonijų, garsųjį Tonijų. Kūdikį, u�augint� Andrea, palaimint�, apgaubt� atlaidumo, po tuo pa�iu stogu, tais pa�iais metais, kai jis nesitvėrė įnir�iu Stambule, Tonijų, turėjusį visk�, nuo kurio neįmanoma pabėgti, nuo kurio nė akimirksniui negali pasislėpti, Tonijų, Tonijų, Tonijų, kurio vard� ji i�rėkė net mirties patale. Tonijų, kurio rankose jis dabar atsidūrė, tapo bejėgiu belaisviu, nepaisant peilio ir ilgų, silpnų kastrato galūnių, nepaisant visų bravų bei apsaugos priemonių.

Jeigu jis nebūtų �iurpiai, klaikiai u�riaumoj�s, toji neapykanta būtų i�variusi jį i� proto.

Bet jis galvojo, galvojo. Jo �monėms reikėjo laiko. Laiko suprasti, kad namas tu��ias, kad viduje pernelyg tamsu. Laiko, jog pradėtų nerimauti.

��Kodėl tu man�s nenu�udei?�� paklausė Karlas ir staigiai įtempė raumenis, tikrindamas dir�o tvirtum�, rankomis kabindamasis u� oro.�� Kodėl nepadarei to gondoloje? Kodėl nenu�udei man�-�-�s?

��Greitai, slapta?�� pasigirdo pa�įstamas kimus ku�desys.�� Be jokio paai�kinimo? Taip, kaip jūsų �monės ketino nu�udyti mane Romoje?

Karlas prisimerkė.

Laiko, jam reikia laimėti laiko. Frederikas uoste u�uod�ia pavojų. Jis supras, jog ka�kas ne taip. Juk, �inoma, jis ka�kur netoliese, ka�kur �alia �io namo.

��Noriu vyno,�� pratarė Karlas.

Jo akys nukrypo į stal�, į mėson įbest� peilį kauliniu kotu, kurio pasiekti niekaip negalėjo, į taures ir ant �ono gulin�i� brend�io gertuv�.

��Noriu vyno!�� pareikalavo garsiau.�� Kad tu prasmegtum, bet jeigu jau neu�mu�ei man�s gondoloje, tuomet duok man vyno!

Tonijus tiriamai �velgė į jį, tarsi turėtų savo �inioje vis� pasaulio laik�.

O paskui neįtikėtinai ilga ranka pastūmėjo taur� Karlui.

��Pra�au, tėve,�� i�tarė.

Karlas pakėlė taur�, bet norint gurk�telėti, teko pasilenkti. Siurbtelėj�s į burn� vyno jis praskalavo burn�, nuplaudamas �lyk�tų skonį, o kai vėl pakėlė akis, galva taip stipriai apsvaigo, jog vėl nusviro į �on�.

Jis i�tu�tino taur�.

��Duok dar,�� pareikalavo.

Peilis buvo per toli. Net jei pavyktų kaip nors prisitraukti stal�, dar sunkesnį u� krėsl�, kuriame sėdėjo suri�tas ir bejėgis, jis nieku gyvu nesuspėtų laiku sugriebti peilio.

Tonijus pakėlė butelį.

Frederikas supras, kad susiklostė nenumatytos aplinkybės. Jis prieis prie durų. Durys. Durys.

Kopdamas laiptais prie�ais gra�uol�, Karlas girdėjo name nuaidėjusį triuk�mu tarsi patrankos dundėjim�. Tuomet dingtelėjo mintis, kad moteris negalėtų taip lengvai u�stumti skl�s�io, kaip kad pavyko jai.

Ta�iau jo �monėms ir toks skl�stis nesukliudys.

��Kodėl tu to nepadarei?�� vėl paklausė jis.�� Kodėl nenu�udei man�s anks�iau?

��Todėl, kad norėjau pasikalbėti su jumis,�� atsakė Tonijus taip tyliai, jog jo �od�iai panė�ėjo į ku�desį.�� A� norėjau su�inoti... kodėl jūs mėginote mane nu�udyti.�� Iki tol bejausmis jo veidas dabar raustelėjo.�� Kodėl pasiuntėte į Rom� samdomus �udikus, nors per ketverius metus nė trupu�io jums nepakenkiau ir nieko jūsų nepra�iau? Gal mano motina sulaikydavo jūsų rank�?

��Tu �inai, kodėl a� juos pasiun�iau!�� parei�kė Karlas.�� Kiek dar ketinai laukti prie� prisikasdamas iki man�s?�� Jis pajuto, kaip u�siplieskė ir i�rasojo veidas, apsilai�ė sūrias lūpas.�� Visi tavo veiksmai bylojo, kad atva�iuosi! Tu papra�ei atsiųsti tėvo �pagas, galyb� laiko praleisdavai fechtavimo salonuose, Neapolyje sugebėjai papjauti eunuch�, o ka�kokį jaun� vyruk� i� Toskanos privertei sprukti. Visi tav�s bijojo!

O tavo bi�iuliai! Galingi bi�iuliai, apie kuriuos man be paliovos visi pasakojo. Lamberti, kardinolas Kalvinas, di Stefanas i� Florencijos... O paskui scenoje tu i�drįsai pasinaudoti mano vardu. Juk �ia buvo man į veid� sviesta pir�tinė! Tu s�moningai gyvenai taip, tarsi ty�iotumeisi i� man�s. Tau taip gyvenant, durklo smaigalys vis artėjo ir artėjo prie mano gerklės!

Jis atsilo�ė krėsle. Krūtin� draskė skausmas, bet vis dėlto jautė did�iulį palengvėjim�. Kaip puiku, ak, kaip puiku buvo pagaliau i�sakyti visa tai balsu, jausti, kaip �od�iai ver�iasi nevaldomu nuodų bei kar��io srautu.

��O tu manei, kad pulsiu visk� neigti?�� liepsnojan�iu �vilgsniu jis stebeilijo į prie�ais patylom sėdin�i� figūr�, į ilgas baltas rankas, klaikius pir�tus, �aid�ian�ius su kauliniu ilgo peilio kotu.�� Kadaise palikau tau gyvyb� manydamas, jog suspaud�s j� tarp kojų paspruksi kuo toliausi. Bet tu pavertei mane kvailiu. Dieve, nepasitaikė nė vienos dienos, kad negirdė�iau apie tave, nebū�iau priverstas kalbėti apie tave, neigti t�, neigti an�, prisiekinėti es�s nekaltas, lieti netikras a�aras, pliurpti visokias banalybes, įteikinėti atstatydinimo pra�ymus, meluoti, meluoti be galo. Tu pavertei mane kvailiu, be to, be galo sentimentaliu kvailiu, bijan�iu pralieti tavo krauj�!

��Ak, tėve, prik�skite lie�uvį!�� pasigirdo nustebinto Tonijaus ku�desys.�� Ne itin i�mintingai elgiatės!

Karlas nusijuokė nelinksmu, sausu juoku, nuo kurio skaud�iai nudiegė smilkinius.

Pats to nepastebėdamas, jis vienu mauku i�gėrė vyn� ir pamėgino pasiekti butelį. Tas ūmai pats palinko, ir skystis i�bėgo į taur�.

��Nei�mintingai elgiuosi?�� jis tebesijuokė.�� O tu nori, kad a� visk� neig�iau? Arba svajoji i�girsti maldavim� pasigailėti? K� gi, tada tau teks gerokai nusivilti! Grei�iau trauk savo �pag�, į�ymi�j� �pag�, kuri� tikriausiai turi �ia ka�kur paslėp�s, ir panaudok j� pagal paskirtį. Praliek savo tėvo krauj�! Parodyk man, jog nesugebi pasielgti gailestingai, kaip kad a� pasielgiau su tavimi!

Vienam akimirksniui dideli burgundi�kojo gurk�niai jį atvėsino, nuplaudami skausm� ir saus� juok�, tarsi nusitempiantį drauge �od�ius.

Jis norėjo ranka nusibraukti lūpas bei siuto, negalėdamas to padaryti.

Ir dėl to, kad negalėjo nusivalyti lūpų, vėl supanikavo, pajuto stiprų�� bei neįgyvendinam��� nor� i�trūkti i� �ių sp�stų.

��A� nenorėjau siųsti tų �monių į Rom�!�� i�rėkė jis.�� Bet a� neturėjau pasirinkimo! Jeigu viskas būtų susiklost� kitaip, jeigu bū�iau i�gird�s, jog tu u�augai ramus, drovus, nuolankus, bijantis savo paties �e�ėlio! Pa�inojau daug tokių eunuchų. Toks, pavyzd�iui, buvo tasai apgailėtinas senis Bepas, kuris pasikorė savo celėje i�syk po tavo i�vykimo. Toks ir tasai tylenis Alesandras. Nepaisant į�ūlumo, nepasi�ymintis nė menkiausia dvasios stiprybe. Argi gali bijoti tokių kastratų? Bet tu! Tavo atveju �is mechanizmas nesuveikė! Tu buvai pernelyg stiprus, pernelyg gra�us, pernelyg kilmingas! O galbūt buvai tiesiog pernelyg suaug�s? Gandai apie tave nesiliovė. �inai, kartais man atrodydavo, kad tu guli su manimi ant vienos pagalvės, gyveni ir kvėpuoji po mano stogu! K� man beliko daryti? Pasakyk! A� neturėjau pasirinkimo!

Pro �vakių skleid�iamų dūmų u�dang� jis matė Tonijaus veide t� pa�i� nuostab�, bet kartu sūnaus veidas tapo labiau susim�st�s ir bema� liūdnas.

��Ak jūs neturėjote pasirinkimo!�� kar�iai su�nib�dėjo Tonijus.�� O kodėl jūs nesumanėte tiesiog atva�iuoti į Rom�? Kodėl mudu negalėjome susitikti taip, kaip susitikome dabar, ir aptarti to, k� aptarinėjame dabar?

��Susitikti? Aptarti?�� pakartojo Karlas paniekos kupinu balsu.�� Ir kuo gi visa tai būtų pasibaig�? Mano maldavimu atleisti u� tai, kad paver�iau tave kastratu?�� jis nusijuokė.�� Argi neprisimeni, kaip vis meld�iau tav�s nusileisti man, paklusti? Tav�s, savo pavainikio sūnaus! O tu atsisakei. Tu pats nulėmei savo likim�. Tu taip nusprendei, ne a�!

��Vargu ar pats tuo tikite,�� su�nib�dėjo Tonijus.

��A� neturėjau pasirinkimo!�� u�riaumojo Karlas.�� Sakau tau dar kart�: a� neturėjau pasirinkimo. Velniop �mones, kuriuos pasiun�iau į Rom�, niekai. Kur kas geriau tai, kad jie pastūmėjo tave apsispr�sti įvykdyti savo misij� ir atvykti �ionai. Ir tu t� �inai. Kartoju tau: a� neturėjau pasirinkimo!

Jo �vilgsnis apsiblausė. Bet jis vis tiek matė, koks dailus to velni�ko padaro veidas, ir�� kokia ironija�� toks jaunas. Jaunystė, jaunystė, �tai k� jis labiausiai apraudojo!

Ta�iau taurė vėl buvo tu��ia. Vynas varvėjo per smakr�. Jis i�tiesė rank� link butelio.

��Susitikti su tavimi, aptarti...�� Karlas atsiduso. Jo krūtinė kilnojosi, akys buvo primerktos.

Jis menkai tesuprato, k� daro, k� kalba. Jo �vilgsnis klaid�iojo po tolimas, vorų apgyvendintas lubas, did�iulį apytamsį skliaut�, ant kurio vos pastebimai mirguliavo �vakių liepsnelės ir �vilgėjo lietaus la�ai, prasiskverbiantys pro plonytį įtrūkų tinkl�.

Jam reikėjo laiko, reikėjo sulaukti, kol sutems, o visi i� vidaus besiliejantys �od�iai panė�ėjo į nuodus, besisunkian�ius i� senų �aizdų.

Karlas jautė viduje pasklindan�i� vyno �ilum�, vis� kūn� apimantį vangum� ir begalinį silpnum�, bet jam nerūpėjo.

Jį siutino visa �i neteisybė, �iauri, negailestinga neteisybė, besit�sianti metų metus. Begalinė melo bei kaltinimų virtinė, ir u� visk� reikėjo mokėti, mokėti, mokėti! �ia slypėjo ka�in kokia paslaptis: viskas, ko jis pasiekdavo, jam taip brangiai kainuodavo, jog galiausiai kaina pasirodydavo besanti per didelė. Argi jisai kada nors mėgavosi kuo nors, u� k� nereikėtų sumokėti jaunyste, krauju bei begaliniais gin�ais, ir ar patyrė kada nors bent la�elį supratimo, bent vien� akimirk�, kai galėjo visa tai ka�kam i�kloti?

��K� tu apie tai �inai?�� ūmai u�lietas naujos energijos paklausė jis.�� Apie mano Stambule praleistus metus, kai tu tuo tarpu buvai lepinamas, paikinamas ir puoselėjamas! Apie tai, jog Mariana buvo i� man�s atimta, o kai sugrį�au, jinai dėl visko apkaltino mane, apkaltino mane! �inai, ji niekada manimi netikėjo! Visuomet buvo tiktai Tonijus, Tonijus, vien tik Tonijus! A� tūkstantį kartų jos maldavau mesti gerti, atvesdavau gydytojus, slauges. Ko tik a� nedariau! Ji turėjo brangenybių, pary�ieti�kų suknelių, tarnų, pasirengusių i�pildyti kiekvien� jos įgeidį, �velniausias aukles mūsų ma�yliams! A� jai daviau visk�! Ta�iau ko ji norėjo, kai viskas buvo pasakyta ir padaryta? Tiktai Tonijaus! O dar ji norėjo vyno, vyno, kuris paguldė j� mirties patalan, o mirties patale ji �aukėsi tav�s!

Karlas pasi�iūrėjo, kokį įspūdį jo �od�iai padarė Tonijui. K� jis pamatė? Nepatiklų �vilgsnį? Nevaling� skausm�? Jis negalėjo to pasakyti. Bet jam nerūpėjo.

��Ko gero, visa tai turėtų tave paguosti,�� kar�iai pastebėjo vėl palinkdamas į priekį gurk�telėti vėsaus vyno. Galva visai apsunko.�� O jos paskutinės dienos! �inai, k� ji man pasakė prie� mirtį? Kad a� j� pra�ud�iau, su�lugd�iau, i�variau i� proto, paver�iau girtuokle ir atėmiau vienintelį d�iaugsm�, mūsų sūnų! �tai k� ji man pasakė!

��O jūs ja, �inoma, nepatikėjote?�� su�nib�dėjo Tonijus.

��Patikėti tuo? Po to, k� dėl jos i�kentėjau?!�� įsitemp�s odinis dir�as taip stipriai įsirė�ė į kūn�, jog Karlas atsi�liejo į kėdės atlo��, tebespausdamas rankoje butelį.�� Po to, k� dėl jos padariau! I�vykau tremtin i� meilės jai! Kas apskritai po visų Stambule praleistų metų, kai ji tuo tarpu gyveno mano tėvo namuose, suktų dėl jos galv�!

Bet a� j� mylėjau, toji aistra t�sėsi penkiolika metų. O kas j� pra�udė? Anaiptol ne laikas ir ne mano tėvas, turėk omeny. J� pra�udei tu! �Tonijau!��� i�tarė ji ir numirė. Ji nė ne�iūrėjo į mūsų vaikus...

Jo balsas virptelėjo. Pats dėl to nustebo. Dabar, jei būtų galėj�s, būtų u�sideng�s veid� rankomis.

Dir�as ver�ė nepakeliamai skaud�iai, bet būtų buv� kur kas blogiau, jei jis būtų mėgin�s i�trūkti i� �ios kilpos, i�mėginti jos stiprum�. Ir jis i� paskutiniųjų stengėsi save tuo įtikinti sėdėdamas ramiai, bet bandydamas ranka pasiekti veid� bei pama�ėle purtydamas galv�.

��Tu klausi, ar a� ja patikėjau. Koki� teis� tu turi man�s klausinėti! Koki� teis� turi �ia sėdėti ir mane teisti!

Jis pasiekė gertuv� bei skubiai i�pylė brendį į taur�. I�gėrė iki dugno mėgaudamasis gėrimo stiprumu, ir visas kambarys ūmai susiūbavo, viskas tarytum ėmė virsti auk�tyn kojomis. Staiga s�monėje i�kilo skausmingas vaizdas: jauna, gra�i Mariana t� dien�, kai jis pirm� kart� pasiėmė j� i� vienuolyno ir atsigabeno į savo buvein�, ir kaip ji suriko supratusi, kad jis neketina jos vesti.

Karlas krūptelėjo prisimin�s piktų �od�ių lavin�, kuria jinai jį u�tvindė, kai pamėgino j� nuraminti tikindamas, girdi jam tereiki� laiko laimėti prie� tėv�.� A� vienintelis jo sūnus, supranti, jis tiesiog privalo man nusileisti!�

Ne, �ito dabar nereikia. Karlas jau bema� kliedėjo. Jį kamavo miglotas, �od�iais nenusakomas to meto pojūtis, kai dar buvo gyva motina, visi broliai, pasaulis atrodė toks d�iugus, sklidinas vilties ir meilės. Tuomet tarp jo bei tėvo egzistavo galingas buferis, ir nebuvo nieko, ko jis negalėtų atitaisyti. Bet visa tai buvo i� jo atimta taip pat �iauriai, kaip paskui buvo atimta ji, atimta jaunystė, ir dabar atrodė, jog atmintyje teliko tik kova bei kartėlis, i�tryn� visa kita.

Jis suvaitojo. Ilgai �velgė į pietų stal�. Miglotai prisiminė, kur es�s ir kas jį �ia laiko. Jis pajuto es�s suri�tas, pajuto skaud�iai ver�iantį dir��, o paskui, vėl ka�kur prasmeg�s, priminė sau, jog dabar jam tereikia vieno dalyko�� laimėti laiko.

�vakės jau baigė degti, o liepsna �idinyje virto rusenan�ių �arijų krūva. Kai t� ryt� jis girtas patraukė į Broglio ir prisiekė vesti j�, nesvarbu ar gaus leidim�, ar ne, tėvas, atgr��s jam nugar�, tos siaubingos savitvardos sklidinu balsu i�tarė: �Tu drįsti pasiprie�inti man?� O ji raudojo ant lovos purviname jo kambaryje: �O Vie�patie �ven�iausias! K� tu man padarei?�

Rodos, jis vėl suvaitojo.

Staiga belaisvis nusteb�s pastebėjo, kad kambaryje tapo tamsiau, o pati patalpa pradėjo atrodyti didesnė. Tonijus sėdėjo prie�ais ir �velgė į jį, nutais�s t� pa�i� min�. Tik lūpų linija pasidarė grie�tesnė.

Juodi jo plaukai i�d�iūvo, �velnios garbanos įrėmino veid�. Į k� jis dabar panė�ėjo? Net peilis nesutrukdė i�likti pana�iam į portretus, de�imtis portretų, nutapytų prie� daugel daugel metų, kai jie visi dar buvo drauge, jo broliai ir jis, ir motina tebegyveno... Ta�iau �ia buvo Tonijus!

Karl� vėl supykino.

��Tu...�� viduje u�virė įnir�is, kūnu perbėgo virpulys.�� Tu laikai mane �ia nelaisvėje, tu surengei man teism�! Tai �tai ko tu �ionai atvykai! Man�s nuteisti! Tu, likimo numylėtini,�� jis nusi�ypsojo, o paskui nusijuokė tuo pa�iu, tyliu �iug�dan�iu juoku, drauge nusine�an�iu �od�ius,�� mano tėvo i�rinktasis, o dar dainininkas, ta-ai-aip, garsusis dainininkas, Romos į�ymybė, kurio kariet� moterys apiberia gėlėmis, kurį savo rūmuose priima karaliai, kurio piniginėn teka aukso upeliai. Pats Tonijus, kurio kiekvien� nor� i�pildo didysis kardinolas Kalvinas!

Tonijaus veide �mėk�telėjo ka�koks jausmas.

��Taip, taip!�� sausai nusijuokė Karlas.�� Manai, a� nieko ne�inau apie atgrasi� lemtį, į kuri� taip neapgalvotai, pasidav�s impulsui, tave pastūmėjau? Manai, nieko negirdėjau apie tavo meilu�ius, gerbėjus, draugu�ius? Argi liko bent vienerios durys, kurios tau neatsilapotų? Argi tu negavai bent ko nors, ko panorėjai? Kastratas! Dieve mano, ar jie apskritai tau k� nors i�pjovė, jei romie�ių lovose sukėlei toki� apgultį, kokios neregėjo nė barbarų ordos! Ir �tai tu pasirodai �ia�� turtingas, jaunas, dievų numylėtas, nepaisant, jog esi siaubūnas, sugundai savo tėv� ir surengi man teism�. Klausi man�s, kodėl padariau taip, kodėl padariau kitaip!

Karlas nutilo, berg�d�iai stengdamasis pir�tais nusibraukti lūpas. Taurės dugne lik�s brendis nudegino burn�.

��Sakyk,�� jis palinko į priekį, galva vėl nusviro į �on�,�� nejaugi tu pasiliktum visa tai, jei galėtum susigr��inti, Tonijau? Ar visko atsisakytum vardan gyvenimo, kurį a� nuo to laiko gyvenu?�� jis įsmeigė �vilgsnį į sūnų.�� Pagalvok prie� atsakydamas. Gal pirmiausia man derėtų papasakoti, koks tasai gyvenimas. Jau nekalbant apie �mon�, be paliovos raudan�i� sūnelio, nekalbant apie brangi�j� tavo tetul� Katrin�, kuri dien� ir naktį puldinėjo mane it harpija vis giliau bei giliau suleisdama nagus, laukdama, kada mane i�duos menkiausias nuo lie�uvio nusprūd�s �odelis! O visi tie sukrio�� senatoriai ir patarėjai, jo �alininkai? Tikri maitvanagiai, nė sekundei nenuleid�iantys nuo man�s akių!

Ne, a� kalbu ne apie juos, dabar kalbu apie Venecij�, apie pareigų ir atsakomybės sklidin� gyvenim�, kurį taip �iauriai i� tav�s pavogiau, dainininke Tonijau, į�ymusis Tonijau, kastrate! K� gi, įdėmiai man�s paklausyk.

Karlas su�velnino bei nuleido bals�, tarsi ketindamas atskleisti svarbi� paslaptį, ir prabilo kar�tligi�kai greitai:

���tai pirmiausia did�iuliai pūvantys rūmai, palengva i��iulpiantys i� tav�s vis� turt� begale savo kambarių, irstan�iomis sienomis, griūvan�iais pamatais, kurie lyg giganti�ka jūrų pintis susiurbia visk�, k� duodi, ir be paliovos reikalauja daugiau, galų gale virsdami pa�ios Respublikos simboliu. O did�ioji vyriausybė kiekvien� tavo gyvenimo dien� kvie�ia tave į valstybės kanceliarij�, kur privalai lankstytis, �ypsotis, derėtis, meluoti, pra�yti bei pirmininkauti, kol vyksta nesibaigiantys, am�ini pakriki plepalai, sudarantys kasdieninės i�did�iojo miesto veiklos esm�, miesto, neturin�io nei vald�ios, nei ateities! �nipai ir inkvizitoriai, ritualai ir tradicijos, ant beprotybės ribos balansuojanti pompastika! O juk dėl kiekvieno naujo spektaklio, reginio, �ventės, jubiliejaus, i�kilmių arba ekstravaganti�ko pasirodymo jie vis lenda bei lenda į tavo ki�en�!

O kas po to, kai tu pagaliau atsikratai sunkių drabu�ių ir būtinybės paistyti visokius niekus? �tai pagaliau, nutrintomis kojomis bei nuo am�ino apsimetinėjimo įskaudusiais veido raumenimis, tu laisvas ir gali �imt�jį kart� i�leisti pinigus Ridotto arba permiegoti su ta pa�ia kurtizane, arba ta pa�ia mergina i� tavernos, arba su nei�tikima kieno nors �mona, su kuria jau vien praėjusi� savait� septynis kartus susikivir�ijai... Ta�iau valstybės �nipai am�inai �mirinėja panosėje, o tavo prie�ai tik ir temoka tave smerkti, narstyti tavo elgesį, o kai supranti, kaip nuo viso �ito pavargai, kaip tau viskas įsipyko, kaip tau stinga oro, apsidairai aplink, �valgaisi į �alis, nu�velgi ank�t� sal� nuo vieno kra�to iki kito ir supranti, jog kit� dien� vėl viskas prasidės nuo prad�ių!

Ir tu sugrį�ai namo man�s teisti!

Tu nori visa tai susigr��inti! Nori gauti tai vietoje operos, vietoje savo gra�uolės anglės i� Ispanijos aik�tės, nori atsisakyti savojo balso, pavertusio tave dievu tarp �monių, neprilygstamu bei vieninteliu, tik tam, kad sugrį�tum �ionai ir taptum vienu i� tūkstan�io god�ių aristokratų, besipe�an�ių u� tas pa�ias brangias bei bevilti�kai nuobod�ias valstybines pareigybes �ioje Respublikoje, kad tik pasiliktų tarp �ių sienų, supan�ių t� pa�i� aik�t�, kurioje tu �iandien su�okai savo klasting� �okį!

Vėl tylus juokas. Jis, kaip ir �od�iai, paklusdavo savam impulsui, prasiver�davo, kada norėdavo, negalėjai jo sulaikyti.

��Pasiimk t� prakeikt� dvokiantį nam�! Pasiimk prakeikt� prasmirdusi� vyriausyb�! Pasiimk visa tai ir...

Jis netikėtai nutilo.

Karlas �velgė prie�ais save, ir akimirksnį jam pasidingojo, kad smegenys tapo absoliu�iai tu��ios, energijos sprogimas, u�deg�s jas, dabar i�blėso, palikdamas jį silpn� bei i�sekusį.

Smegenys mėgino į ka�k� įsitverti, bet jis nė pats nesuvokė, į k�.

Nepaisant to, �ia slypėjo esminė gija. Ir jeigu tik jis į j� įsikabintų, o įsikib�s patrauktų į savo haliucinacijų bei kliedesių labirint�, neabejotinai atsidurtų aik�tėje lyjant lietui, tuo momentu, kai vir� galvos skrajojo �uvėdros, o vėjas plaikstė vėliavas. Jis prisiminė t� �viesų liūdesį, tokį i�baigt� ir visa apimantį, o dabar tokį tolim�, ir t� moment�, kai apgaubė ramybė, viltis bei gilus dėkingumas u� tai, kad bent akimirkai viskas įgavo prasm�. Jei tik Tonijus būtų mir�s, jei tik Tonijus pagaliau būtų palaidotas, jeigu tik... tuomet jis galėtų kvėpuoti.

Karlas �velgė į sūnų. Rodės, jau i�tis� am�inyb� juodu praleido drauge �iame kambaryje.

�nyp�tė va�kiniai �vakigaliai, ugnies beveik nebeliko, bet kambaryje tebebuvo �ilta, o galva... Galva ply�te ply�o!

Bet ka�kas buvo ne taip.

Ka�kas buvo visi�kai ne taip. Ir tasai �ne taip� egzistavo jo galvoje. Ka�kas buvo ne taip, nes jo �od�iai nebuvo melas ar tiesiog gudrybė, tau�kalai, padedantys laimėti laiko, kad suspėtų ateiti jo �monės. I� jo ver�ėsi visai kas kita, ir �is prisipa�inimas pasi�ymėjo tiesos �vytėjimu bei jėga, bet negalėjo būti tiesa�� ne jo kalbos, o pats jo gyvenimas.

Tonijaus veidas dabar atrodė kitoks. Jis tarsi akimoju suaugo, veide atsispindėjo gilūs ir sudėtingi jausmai. Tarsi �ios gundytojos, �ios kerėtojos viduje ūmai būtų atgijusi siela.

Bet Karlui visai nerūpėjo, k� dabar i�gyveno Tonijus.

Jis stebeilijo į chaos�, vie�pataujantį jo paties galvoje. Siaubas buvo �alia, visai arti, tasai siaubas, kurį pajuto aik�tėje, kurį pats pasikvietė, siaubas, susisuk�s jam ant lie�uvio it nebylus riksmas!

Jis i� paskutiniųjų stengėsi ka�k� paai�kinti, ka�k�, kas niekada, niekada nebuvo suprantama.

Argi jis apskritai norėjo k� nors �udyti, kastruoti? Argi jis apskritai norėjo kovoti? Jis tiesiog buvo priverstas...

Tylėjimas jį slėgė. Klaikiai kamavo ramybės būsena! O paskui, tarsi tylėjimui nebetekus galios jį sulaikyti, Tonijus pakilo i� savo vietos.

Karlas neatplė�ė akių nuo ilgų jo rankų, pakėlusių juodus drabu�ius�� korset� bei sijonus, perlais nusagstyt� balt� peruk�.

Ir pasibaisėj�s pamatė, jog Tonijus u�metė visa tai ant rusenan�ių �arijų krūvelės, ir pajuodusias plyteles, kuriomis buvo i�klotas �idinys, nu�vietė u�siplieskusi liepsna. Kiaurym� peruko viduje u�pildė dūmai.

Perlai sutvisko prie� �vies�, o paskui perukas, akimoju apimtas ma�ų liepsnos lie�uvėlių, pradėjo rauk�lėtis, tra�kėdamas trauktis, tarsi i� abiejų pusių sugnybta burna. Po juo skais�iai liepsnojo juoda tafta.

��Kodėl tu visa tai degini?�� i�girdo Karlas savo paties bals�. Ir vėl apsilai�ė lūpas. Gertuvė i�tu�tėjo, taurė irgi...

Niekad anks�iau jis nejautė nieko pana�aus. Suprato prival�s ka�k� pasakyti, suprato turįs pradėti kalbėti, surasti būd� atitolinti pabaig�, kad vyrukai spėtų jį surasti... Bet negalėjo atsikratyti siaubo.

��Mane privertė,�� su�nib�dėjo taip tyliai, kad tik pats galėjo save i�girsti.�� Mane verste privertė! A� u� visk� sumokėjau mil�ini�k� kain�! Bet ar vertėjo? Ar buvo verta?�� jis papurtė galv�, jo �od�iai nebuvo skirti Tonijui. Jis kalbėjo sau pa�iam.

Bet Tonijus i�girdo.

Rankoje jis laikė �arsteklį, kurio įkait�s galas �vytėjo tamsoje. Lėta, katini�ka eisena Tonijus prisiartino prie Karlo, laikydamas rankoje �arsteklį.

��Bet jūs u�mir�ote dar vien� dalyk�, tėve,�� prabilo vaikinas ramiu, �altu balsu, lyg �neku�iuotųsi su bi�iuliu.�� Jūs man papasakojote apie �mon�, kuri jus nuvylė, vyriausyb�, i�sunkian�i� i� jūsų visus syvus ir jus �lugdan�i�, apie var�ovus, kurie jus persekioja, apie mano tet�, nuolatos jus kaltinan�i�, papasakojote apie daugelį dalykų, kurie jus kamuoja ir paver�ia jūsų egzistencij� kan�ia. Bet iki �iol jūs man ni�nieko nepasakojote apie savo sūnus!

��Savo sūnus...�� Karlas prisimerkė.

��Jūsų sūnus,�� su�nib�dėjo Tonijus.�� Apie jaunuosius Treskius, mano brolius. Kuo jie nusikalto, tėve? Juk jie dar kūdikiai! Kaipgi jie jus kankina, koki� neteisyb� patiriate i� jų? Gal jų verksmas pa�adina jus naktimis? Gal jie vagia i� jūsų u�sitarnaut� poilsio laik�?

Karlas ka�k� neri�liai burbtelėjo.

��Nagi, tėve!�� tyliai pro dantis i�ko�ė Tonijus.�� Juk tikriausiai, jei visa kita�� tik pareigos ir sunkus, nuobodus darbas, tikriausiai jie to verti, tėve, jei prie� ketverius metus jūs taip �iurk��iai suardėte mano gyvenimo tėkm�!

Karlas �velgė prie�ais save. Dvejodamas papurtė galv�, paskui pasitempė, kilstelėjo pe�ius, prispaudė pėdas prie grindų.

��Mano sūnūs...�� pratarė,�� mano sūnūs... Ogi mano sūnūs u�augs, suras tave ir u�mu� u� tai!�� suriko jis.

��Ne, tėve,�� Tonijus nusisuk�s nerūpestingai nusviedė į ugnį �arsteklį.�� Jūsų sūnūs niekada nesu�inos, kas jums nutiko,�� suku�dėjo jis.�� Jeigu jūs �ia numirsite.

���lyk�tus melas! Jie u�augs geisdami tavo mirties, jie gyvens laukdami dienos, kai...

��Ne, tėve. Juos i�auklės Lizaniai, ir jie niekada beveik nieko nesu�inos nei apie kurį nors i� mūsų, nei apie sen� mudviejų vaid�.

��Melas, melas, mano �monės niekada nepaliks...

��Jūsų �monės pabėgs i� �io miesto kaip �iurkės, vos i�gird�, jog nesugebėjo jūsų apsaugoti.

��Valstybės inkvizitoriai tave suras ir...

��Jeigu jie �inotų mane �ia esant, būtų seniai are�tav�,�� ramiai atsakė Tonijus.�� O daugybė �monių matė, kaip jūs i�plaukėte i� aik�tės kek�ės draugijoje.

Karlas mėgino sudeginti jį �vilgsniu, neįstengdamas pratarti nė �od�io.

��Taigi niekas nesu�inos, kas jums nutiko, tėve,�� atsiduso Tonijus,�� jeigu jūs �ia mirsite.

Vaikinas nusisuk�s perėjo per kambarį�� jam teprireikė keleto �ingsnių�� ir atidarė lakuot� ginklų spint�.

Tarsi suakmenėj�s Karlas stebėjo, kaip lengvai, grak��iais judesiais Tonijus i�traukė i� spintos padėvėt� surdut� bei apsivilko, paskui prisisegė prie �ono �pag� ir u�simet�s ant pe�ių apsiaust� susiri�o po kaklu. Gilios juodos vilnos klostės krito ant grindų.

Ilgi pir�tai u�metė ant galvos gobtuv�, tamsiame trikampyje subolavo Tonijaus veidas.

Karlas �oktelėjo į priekį. Jį krėtė traukuliai. Sukand�s dantis jis visu svoriu pamėgino nustumti kėd� atgal. Bet kėdė nejudėjo.

Figūra artinosi. Juodas apsiaustas plaikstėsi tuo pa�iu ritmu kaip sijonas tuomet aik�tėje. Tonijus dirstelėjo į vakarienės liku�ius ir i�traukė i� pauk�tienos peilį ilgu kauliniu kotu.

Įnir�io a�arų sklidinos Karlo akys nemirksėjo. Ne, dar ne viskas baigta. Ne, dar ne pabaiga. Jei bent minutei pagalvotų, kad �ia galas, imtų rėkti kaip beprotis, nes viskas negalėjo �itaip pasibaigti, negalėjo pasibaigti �tai �itaip neteisingai, taip pat neteisingai! Jo s�monėje tvink�iojo tik neapykanta Tonijui, neapykanta ir baisus apgailestavimas, kad kadaise jo nenu�udė.

���inai, k� a� visuomet maniau padarysi�s tuo momentu,�� suku�dėjo Tonijus,�� kai jis ateis?

Jis laikė peilį prie�ais Karl�. A�menys blizgėjo nuo pauk�tienos riebalų ir �viesos �aismo.

Karlas prisispaudė prie kėdės atlo�o.

��A� visuomet galvojau atimsi�s i� tav�s akis,�� su�vok�tė Tonijus, atsargiai pakeldamas peilį,�� kad tu, kuris mylėjai taip, kaip a� niekada negalėsiu mylėti, ir kuris pradėjai sūnus, kurių a� niekada negalėsiu pradėti, taptum taip pat atkirstas nuo gyvenimo, kaip buvau atkirstas a�, bet kartu liktum gyvas, kaip ir a�!

A�aros, prasiver�usios Karlui i� akių, nusirito skruostais. Jis krutino lūpas ir tylėdamas �velgė į Tonijų. O paskui sutelk�s vis� turim� vali�, spjovė jam į veid�.

Tonijaus akys i�siplėtė.

Beveik automati�kai jis kilstelėjo apsiausto kra�t� ir nusi�luostė seiles.

��Labai narsus poelgis, ar ne, tėve?�� suku�dėjo.�� Narsos tu turi? Tiesa? Prie� daugelį metų tu pasakei, jog �ia narsa pasi�ymiu ir a�. Prisimeni? Bet argi narsa, tėve, skatina tave prie�intis man dabar, kai mano valioje tavo gyvybė ir mirtis? Argi �ia narsa, kai atsisakai paklusti, nesutinki nusilenkti net vardan sūnų, net vardan Venecijos, net vardan paties gyvenimo?

O gal �ia kur kas grubesnis dalykas, kur kas primityvesnis? Ar tik ne i�didumas ir savimeilė pavertė tave tiesiog ne�abotos savo valios vergu, taigi kiekvienas prie�taravimas jai �aibi�kai su�adina tavo �irdyje mirtin� prie�i�kum�, nepriklausomai nuo to, kas pastatyta ant kortos?

Priėj�s ar�iau, jis prakalbo dar aistringiau:

��Argi ne i�didumas, savimeilė bei ne�abota savivalė privertė tave i�sigabenti mano motin� i� j� priglobusio vienuolyno, sugriauti jos gyvenim� ir i�varyti i� proto, kai jai tuomet galėjo pasitaikyti de�imtis puikiausių partijų, ji de�imt kartų galėjo i�tekėti ir gyventi sveika bei laiminga? Ji buvo �Pietos� numylėtinė, jos dainavimas tapo legenda. Bet tu įsigeidei j� turėti, nepaisant to, ar ji taps tavo �mona, ar ne!

Argi ne savimeilė, i�didumas bei savivalė paskatino tave pasiprie�inti savo tėvui grasinant nutraukti gimin�, kuri t�sėsi tūkstantį metų prie� tavo gimim�!

O k� tu padarei, kai sugrį��s namo pamatei, jog bausmė u� visus tuos nusikaltimus dar nepanaikinta? Apimtas i�didumo, savimeilės ir savivalės tu pamėginai susigr��inti tai, kai laikei savo nuosavybe, net jei tai rei�kė prievart�, i�davyst� bei mel�! �Nusileisk man!��� kalbėjai tu, o kai a� negalėjau tau nusileisti, įsakei mane i�kastruoti, i�varyti i� tėvynės ir i�skirti su visais bei viskuo, k� pa�inau ir mylėjau. Tu supratai, kad a� ver�iau niekada negrį�iu į Venecij�, bet neapkaltinsiu tav�s, nes mane ma�iau baugina sava negarbė negu mūsų giminės i�nykimo grėsmė. O dabar tu man sakai, jog visa tai, dėl ko tu mane pa�eminai bei suluo�inai, tėra tik persekiojimas, nepakeliamos pareigos ir vieni nemalonumai!

Dieve mano, tu nusmukdei bei bema� sunaikinai mūsų namus, tu pra�udei ir i�varei i� proto �mon�, i�kastravai savo sūnų bei sugriovei jam gyvenim�, o dabar drįsti skųstis dėl kaltinimų bei įtarinėjimų ir parei�ki buv�s priverstas meluoti!

Gailestingasis Dieve, kas gi tu toks i� tiesų, jei tavo savivalė, tavoji savimeilė bei i�didumas reikalauja tokios kainos!

��A� tav�s neken�iu!�� suriko Karlas.�� A� tave prakeikiu! Gailiuosi, kad tav�s nenu�ud�iau! Jei tik galė�iau, nudė�iau tave dabar!

��O, tikrai tikiu,�� atsiliepė Tonijus silpnu, virpan�iu balsu.�� Bet tu ir vėl man pasakytum, jei tau pasitaikytų tokia proga, jog �iuo atveju, kaip ir visais kitais, tu neturėjai pasirinkimo!

��Taip, taip ir dar kart� taip!�� subliuvo Karlas.

Tonijus nutilo. Jis vis dar virpėjo, veikiamas savųjų �od�ių jėgos ir dabar, rodos, mėgino nusiraminti, tyla atvėsinti u�virusį pyktį. Jo akys �velgė į Karl� be jokių emocijų. Tiksliau, visas veidas vėl nu�vito nekaltumu.

��O dabar tu nepalikai man pasirinkimo, ar ne?�� paklausė jis.�� Tu padarytum visk�, kad a� bū�iau priverstas tave u�mu�ti, �ia, dabar, nors visi instinktyvūs jausmai manyje mėgina tave i�gelbėti, nepaisant tavo paties noro.

Karlo veidas, sustingdytas įnir�io, vos pastebimai virptelėjo.

��A� nenoriu tav�s �udyti!�� su�nib�dėjo Tonijus.�� Nepaisant visos tavo neapykantos, negailestingumo bei begalinio pyk�io, a� nenoriu tav�s �udyti. Ne i� gailes�io tau, nelaimingam �mogui, o dėl prie�as�ių, kurių tu niekada negerbei ir niekada, niekada nesupratai.

Jis patylėjo laukdamas, kol atgaus kvap�. Jo veide atsispindėjo �idinio ugnis.

��A� turiu omenyje, kad tu�� Andrea sūnus,�� paai�kino lėtai, bema� nuvargusiu balsu.�� Kad tu�� jo kūnas ir kraujas, tu�� mano kūnas ir kraujas. Tu�� Treskis, mano senelio namų �eimininkas. Tu globoji ma�ame�ius mano brolius, kurių a� nenoriu palikti visi�kais na�lai�iais. Ir tu, nepaisant kar�ių tavo skundų, Venecijos vyriausybėje atstovauji mūsų �eimai!

Vardan viso �ito a� palik�iau tave gyv�. Dėl to a� atva�iavau �ionai vildamasis, kad įstengsiu i�saugoti tavo gyvyb�, o dar ir dėl liūdnos tiesos, kad tu�� mano tėvas, ir a� nenoriu susitepti rankų tavo krauju!

Tonijus vėl nutilo. Peilį tebelaikė rankose, o apsiblaususios akys �velgė į tolį. Rodos, jį u�griuvo nepakeliamas nuovargis, jo nuotaika ry�kiai pasikeitė.

Į�valgusis Karlas pasikeitim� pastebėjo, nors jo veidas i�liko pa�aipus, bylojantis, jog jis netiki Tonijaus nuo�irdumu.

��O dar galbūt pagaliau todėl,�� suku�dėjo Tonijus,�� kad a� nenoriu leistis tavo priver�iamas taip padaryti. Nenoriu stoti prie�ais Vie�patį kaip tėva�udis ir ink�ti, kaip ink�ti tu: �A� neturėjau pasirinkimo!� Bet ar tu gali suprasti? Ar gali suprasti i�mintį, pranokstan�i� tavo savivalės bei i�didumo ribas? Ir sutikti, jog nėra kito būdo i�narplioti �į ker�to, neteisybės bei kraujo mazg�?

Palenk�s galv� į �alį, Karlas �iūrėjo į Tonijų viena primerkta akimi. Neapykanta sūnui pulsavo viduje �irdies plakimo ritmu.

��A� pavargau tav�s nek�sti,�� tyliai kalbėjo Tonijus.�� Pavargau tav�s bijoti. Man dabar atrodo, kad tu man�� niekas, atgrasi audra, paklaidinusi neapsaugot� mano laivelį. To, k� praradau, neįmanoma sugr��inti. Bet a� nebenoriu vaidytis su tavimi. Nebenoriu neapykantos, nebenoriu pyk�io.

Pasakyk man, tėve, nors tu nieko man�s nepra�ei, ar tu gali patikėti tuo, kad man i� tav�s nereikia nieko daugiau, tik tavojo pa�ado? Tu pri�adi nuo �iol nemėginsi�s man�s nu�udyti, o a� tuomet palieku tave �ia

gyv� bei sveik�. A� i�vyksiu i� Venecijos taip pat, kaip atvykau, ir niekada nemėginsiu pakenkti nei tau, nei tiems, kuriuos myli. Jeigu tu netiki tuo dabar, patikėsi, kai paliksiu tave. Bet dėl to, tėve, dabar tu turi nusileisti. Privalai duoti man �odį. �tai dėl ko a� �ionai atva�iavau. �tai kodėl iki �iol tav�s nenu�ud�iau. A� noriu, kad tarp mūsų viskas būtų baigta! Noriu, jog tu sugrį�tum į mūsų namus, pas mano broliukus. Noriu, kad tu duotum �odį!

Karlas lėtai suraukė antakius. �emu, gomuriniu balsu sumurmėjo:

��Tu ty�iojiesi i� man�s...

Tonijaus veidas mė�lungi�kai persikreipė, bet jau po sekundės i�silygino. Jis nuleido akis.

��Tėve, dėl Dievo meilės!�� suku�dėjo jis.�� Dėl paties gyvenimo!

Karlas įdėmiai �iūrėjo į sūnų. Jo regėjimas tapo skvarbus, skausmingai skvarbus, nors visas kambarys jau skendėjo tamsoje. Jis jautė toki� neapykant� �alia dunksan�iai tamsiai figūrai, jog kitos mintys vargiai tegalėjo prasmukti jo s�monėn.

Jis pamatė, jog peilis Tonijaus rankoje sujudėjo. Tonijus grak��iai jį apsuko ir laikė kotu į Karl�. Panorėj�s �is galėjo ginkl� sugriebti.

��Tėve, tavo pa�adas! Tavo gyvenimas u� mano gyvenim�, dabar ir visiems laikams. Pasakyk tai!�� pratarė Tonijus.�� Pasakyk taip, kad a� tavimi patikė�iau.

Karlas lėtai lėtai linktelėjo.

��Pasakyk tėve!�� pakartojo Tonijus.

��A� pa�adu... kad niekada daugiau... nemėginsiu tav�s nu�udyti...�� sumurmėjo jis.

Ir apstulb�s pamatė, kaip Tonijus i�tiesė peilį.

��Paimk, perpjauk dir��. Ir mes būsime laisvi vienas nuo kito visiems laikams.

Karlas paėmė peilį, akimirksniu priki�o prie dir�o bei perpjovė i� vidinės pusės prie kairiojo dilbio. Oda garsiai pok�telėjusi nutrūko, jo krūtinė ir rankos tapo laisvos. Atsargiai, laikydamas rankoje peilį, jis atsistojo.

Tonijus paėjo kelis �ingsnius atgal, bet judėjo sulėtintai. Ilgas juodas apsiaustas plaikstėsi aplink jį, ugnis auksu atsispindėjo apsiausto pakra��iuose ir �yb�iojo tamsiose Tonijaus akyse.

Karlo akys lėtai i�siplėtė. Jei tik jis galėtų pamatyti, kas slypi po juodomis vilnos klostėmis, visi�kai paslėpusiomis Tonijaus figūr�! Jei tik galėtų geriau į�iūrėti jo veido i�rai�k�! Ta�iau sugebėjimas racionaliai m�styti dabar tapo pajungtas neapykantai, vis� vakar� maitintai įtū�io protrūkiais, kilusiais dėl to, kad ne kas kitas, o Tonijus laikė jį �ia, Tonijus, kurio nekentė ir kurį seniai turėjo nu�udyti, o svarbiausia, Tonijus kastratas, pavert�s jį visi�ku kvailiu.

Ir tuomet paskutinį sykį jo akys lėtai bei i�kalbingai nu�velgė prie�ais stovin�i� figūr�, lūpos i�sitempė ir nusi�ypsojo did�iausios paniekos kupina �ypsena.

T� pa�i� akimirk� jis puolė į priekį atki��s peilį.

Bet auk�ta tamsi figūra i�sisuko lyg vaiduoklis tokiu neįtikėtinai staigiu judesiu, kad Karlas vos jį pastebėjo. Ir tuojau pat pasisuk�s i�girdo �vangant Tonijaus �pag�. Siauras �viesos spindulys pervėrė juodu skirian�i� erdv�, o a�trus skausmas�� Karlo krūtin�.

Peilis skimbtelėdamas nukrito ant grindų.

Karlas pir�tais įsikibo į �pagos a�menis, jį pervėrusius ugnimi, o kai pamėgino ka�k� pasakyti, burnon plūstelėjo �iltas skystis, kuris tuojau pat nusruveno per smakr�.

Ne, viskas dar nebaigta, nebaigta! Bet jo balsas nuskendo klaikiame gargaliavime.

Kai pasijuto krent�s, kai aplinkui susitvenkė tamsa, o s�mon� u�pildė absoliutus siaubas, jis pamatė, jog mirguliavimas Tonijaus akyse virptelėjo ir i�siliejo, o veidas persikreipė i� skausmo, bet paskui vėl i�silygino bei nu�vito įprasta nekaltybės �viesa. 2

Dvi valandas Tonijus praleido kambaryje �alia tėvo.

Nu�udytojo kūnas at�alo, visos ugnys u�geso. �vakės i�tirpo, o �arijos �idinyje virto pelenais. Tonijus norėjo u�kloti Karl� juodu jo tabarro. Norėjo priglausti jo rankas prie kūno. Bet nieko nepadarė. O kai visi�kai sutemo, atsistojo bei i�ėjo i� namo.

Jeigu kas nors ir matė jį pasirodant pro �onines duris, jis pats to nepastebėjo. Niekas jo nepersekiojo, kai ėjo taip gerai pa�įstamomis gatvelėmis. Nė vienas �e�ėlis neslinko i� paskos, kai traukė per pla�i� tu��i� aik�t�.

Kai prisiartino prie �ventojo Morkaus bazilikos durų ir pamatė �ias esant u�rakintas, sutrik�s sustojo kaip �mogus, nesugebantis i�kart suvokti, jog niekaip negali įeiti ten, kur nori.

Galų gale atsi�liejo į portiko kolon� ir pa�velgė į juod� dangų vir�um miglotų varpinės kontūrų.

Valstybės kanceliarijos languose degė tik keli �iburiai. Bet kai kurių aik�tės kavinių durys, nepaisant lietaus, tebebuvo atviros. Per aik�t� prie� vėj� skubantys �monės nekreipė į jį jokio dėmesio.

Netrukus Tonijaus veidas ir rankos visai sustingo nuo �al�io. Bet jis vis tiek nejudėjo i� vietos. Įkypos lietaus �iurk�lės permerkė drabu�ius.

Naktis t�sėsi. Laikrodis mu�ė vien� valand� po kitos. Kavinėse u�geso �viesos, ir net elgetos pasitraukė i� arkadų. Miestas aplinkui u�migo.

I� civilizacijos �enklų teliko tik laik� mu�antis laikrodis bok�te bei nelygi keleto fakelų �viesa tolumoje.

Tonijui atrodė, kad skausmas ir �altis, kuriuos jautė, susilieja į vien� visum�. Jis negalėjo patikėti savo poelgio teisingumu bei jautė poreikį įsivaizduoti tuos, kuriuos mylėjo, pajusti jų buvim�. Nepakako it mald� kartoti jų vardus. Jis vaizdavosi es�s ka�kokioje ramioje, saugioje vietoje su kardinolu Kalvinu ir mėgin�s jam paai�kinti, kas įvyko.

Bet visa tai tebuvo svajonės.

Jis stovėjo vienas, ir jis nu�udė savo tėv�.

Ir jeigu jam lemta dabar i�eiti, jam teks ne�ti �i� na�t� vis� likusį gyvenim�. Jis niekada niekam nepapasakos, kas nutiko. Jis niekada nieko nepra�ys atleisti nuodėmes ar dovanoti.

Galų gale, kai beveik i�au�o, Tonijus smarkiau u�sitraukė apsiausto gobtuv�, kad paslėptų veid�, ir patraukė į aik�t�.

I� ten pa�velgė į didingus pastatus, kuriuos kadaise laikė pasaulio riba, o paskui apsisuk�s visiems laikams i�vyko i� Venecijos. 3

Kelet� dienų Tonijus keliavo į pietus, Florencijos pusėn. �iema dar nesibaigė, ir laukus naktimis nubalindavo �alna. Svetimų �monių draugija pa�to karietose jam buvo nepakeliama, taigi jis ver�iau kiekvienoje stotyje pasiimdavo pabalnot� �irg�. Kartais tiesiog eidavo kelio pakra��iu vesdamasis arklį u� apynasrio, dėl to retsykiais likdavo be nakvynės.

Į Bolonij� į�engė pės�iomis: purvu apta�kytu apsiaustu, suply�usiais batais; jei ne �paga, galėjai palaikyti jį valkata.

Gatvėse jį erzino triuk�mas ir �urmulys. Tonijus taip ma�ai valgė, jog galvoje vie�patavo spengianti tu�tuma; jis visi�kai nepasikliovė savo juslėmis.

Vėl atsidūr�s u� miesto, suprato daugiau nebegalįs eiti. Pasibeld�s į artimiausio vienuolyno duris, įteikė pus� turimų pinigų vienuolyno vir�ininkui.

Jis lengviau atsikvėpė, kai vienuolis nuvedė jį į lov�, paskui atne�ė duonos bei vyno, o drabu�ius ir batus nune�ė i�valyti bei pataisyti. U� lango matėsi ma�as saulės u�lietas sodelis. Prie� u�merkdamas akis Tonijus paklausė, kelinta �iandien diena ir kiek liko iki Velykų sekmadienio.

Neabejojo tik dėl vieno dalyko: Velykų sekmadienį būtinai turi būti kartu su Gvidu bei Kristina.

Slinko dienos, i� jų susidarė savaitės.

Tonijus gulėjo lovoje ir �velgė į sod�, kuris jam priminė kitus laikus, kai buvo patenkintas gyvenimu, saulė glostė plytelėmis i�klotus takelius bei �yb�iojo fontano �iurk�lėse, arkados ni�os skendėjo �e�ėlyje. Bet kada tai buvo ir kur, jis negalėjo tiksliai prisiminti. Galvoje vie�patavo tu�tuma.

Jis apgailestavo, kad dabar Gavėnia ir negali pasiklausyti vienuolių giesmių.

O kai ateidavo naktis ir likdavo celėje vienas, apimdavo neįtikėtinos nevilties jausmas, ir jis pani�kai bijojo, kad dabar kasmet �is jausmas stiprės bei darysis skausmingesnis. Tonijus įsivaizdavo motin�, miegan�i� savo lovoje girtu miegu, ir negalėjo atsikratyti minties, kad ji nusine�ė į kapus ka�in koki� i�minties kupin� paslaptį.

Viduje nevyko jokių poky�ių. O gal taip tik atrodė. Bet pama�u jis pradėjo daugiau valgyti. Paskui ėmė vis anks�iau keltis ir eidavo su vienuoliais į rytines mi�ias. Be to, vis da�niau susizgribdavo galvoj�s apie Gvid� bei Kristin�.

Ar sėkmingai pavyko jų kelionė i� Romos? Ar Paolas dėl jo jaudinosi? Tonijus vylėsi, kad Mar�elas, dainininkas i� Sicilijos, irgi i�va�iavo drauge, ir, �inoma, jie negalėjo i�vykti be senjoros Bjankos.

Kartais ne tiek galvodavo apie juos, kiek įsivaizduodavo. Matė juos pietaujan�ius drauge, besi�neku�iuojan�ius tarpusavyje. Nerimavo, kad tiksliai ne�ino, kur jie dabar. Gal i�sinuomojo vil� ant kalvų? Vil� su terasa, kurioje galėtų sėdėti vakarais? O gal jie pa�ioje miesto �irdyje, kokioje nors triuk�mingoje gatvėje �alia teatro ir Medi�i rūmų?

Pagaliau vien� ryt�, be i�ankstinio apsisprendimo bei plano, jis apsirengė, apsiavė batus, prisisegė �pag�, u�simetė ant rankos apsiaust� ir patraukė pas vienuolyno vyriausi�jį prane�ti, jog i�keliauja.

Vienuoliai sode genėjo palmių �akas bei krovė į medinį ve�im�. Jis �inojo, kad �iandien penktadienis prie� Did�i�j� savait�, �ven�iausios Mergelės Marijos Septynių skausmų diena. Iki operos premjeros liko dvylika dienų.

Kol pasiekė pa�to stotį, Tonijus �vėri�kai i�alko. So�iai pavalg�s ėmė nepaprastai susidomėj�s stebėti atvykstan�ius ir i�vykstan�ius keleivius. Paskui i�sinuomojo geriausi� arklį, kokį tik i�galėjo, bei nu�uoliavo Florencijos pusėn.

O atjoj�s į ma�� Fiesole miestelį pamatė pirm�j� operos afi��.

Buvo ankstyvas rytas, prie� pat au�r�. Moterys ir darbininkai kaip tik traukė i� pa�ių pirmųjų Verbų sekmadienio mi�ių ne�ini pa�ventintomis palmių �akelėmis. Pro atviras ba�ny�ios duris ant akmeninių laiptelių krito �ilta geltona �viesa.

Tonijus vedėsi �irg� u� apynasrio per aik�t� ir staiga pamatė ant lietaus bei vėjų i�blukintos sienos did�iosiomis raidėmis para�yt� savo vard�: SENJORAS TONIJUS TRESKIS.

I� prad�ių pamanė regįs haliucinacij�. Bet paskui apėmė nevaldomas susijaudinimas. Ir, nors toks elgesys pa�iam atrodė be galo kvailas, privedė arklį prie sienos bei įsistebeilijo į sulamdyt� afi��.

Ry�kiai apved�iota raudona ir auksine spalvomis afi�a skelbė, jog per Velykas Della Pergola gatvėje įvyks operos �Kserksas� premjera. Afi�oje puikavosi netgi Gvido vardas, įra�ytas smulkesnėmis�� kuklesnėmis�� raidelėmis. Dar ten buvo gan dailus Tonijaus portretas ovaliuose rėmeliuose ir įmantrios eilės, liaupsinan�ios jo bals�.

Tonijus ved�iojo arklį pirmyn bei atgal, ranka ramstydamas sien�. Vėl ir vėl skaitė plakat�.

O paskui paklausė pirmo pasitaikiusio praeivio, ar dar toli miestas.

��U�kopkite ant kalvos ir pamatysite,�� nuskambėjo atsakymas.

Tamsiai mėlyname danguje dar mirguliavo smulkios �vaig�delės, kai jis pasiekė kalvos vir�ūn�, ir apa�ioje prie� akis nusidriekė did�iulis miestas�� Florencija. Matė rūke skendin�ias varpines, �imtus ribuliuojan�ių �iburių bei Arno upės juost�, kurioje kol kas nevyko joks judėjimas. Miestas jam atrodė toks pat gra�us kaip miegantis Betliejus kalėdiniuose paveikslėliuose.

�velgdamas į tolimus bok�tus, Tonijus pagalvojo niekad gyvenime dar nepatyr�s tokios akimirkos.

Gal nebent premjeros vakar� stovėdamas Romos teatro u�kulisiuose i�gyveno pana�ų vis stiprėjantį jaudinantį laukim�. O galbūt t� patį jautė prie� daugelį metų, Venecijoje, kai dalyvavo Senza �ventėje ant vandens.

Bet jis nepasinėrė į �iuos prisiminimus.

Saulei dar nespėjus patekėti, jis jau susitiks su Gvidu bei Kristina. Ir pirm� kart� jie i� tiesų bus drauge.

I�na�os

Scarlatti Alessandro (1660, Palermas - 1725, Neapolis) - italų kompozitorius, dirigentas ir pe�dagogas, rūmų orkestrų bei ba�nytinių kapelų Romoje, Neapolyje ir kituose Italijos miestuose vado�vas. �ymiausias italų operos mokyklos atstovas, apie 125 operų, kantatų, mi�ių, simfonijų bei kitų kūrinių autorius.

Vivaldi Antonio (1678, Venecija - 1741, Viena) - italų kompozitorius, smuikininkas, dirigentas. Pirmuoju jo mokytoju buvo tėvas - �v. Morkaus bazilikos smuikininkas. Vivaldis dėstė ir vadovavo garsiosios Venecijos moterų konservatorijos �Pieta� orkestrui. Vėliau koncertavo Italijoje bei Euro�poje. Muzikos istorijoje labiausiai �inomas kaip koncerto smuikui kūrėjas (para�ė 220 koncertų smuikui su orkestru), be to, sukūrė dar ir 27 operas, pelniusias jam �lov� daugelyje Italijos miestų.

Itali�kas �odis �conservatorio� kil�s i� veiksma�od�io �conservare� - saugoti. XVI am�iuje atsidariusios pirmosios konservatorijos buvo na�lai�ių prieglaudos, kur vaikus mokydavo įvairių amatų. Pama�u konservatorijose pradėta ruo�ti giedotojus gausybei Italijos ba�ny�ių, o muzika u��ėmė pagrindin� viet� mokymo programoje. XVIII am�iuje �odis �konservatorija� jau rei�kė muzi�kos mokymo įstaig�.

Reprezentaciniai Italijos didikų rūmai, pasi�ymintys didingu fasadu bei vidiniu kiemu, juosia�mu arkinių galerijų.

Klavesinas (it.�� clavicembalo, angl.�� harpsichord)�� klavi�inis instrumentas, fortepijono (rojalio) pirmtakas. Garsas klavesinu buvo i�gaunamas ne smūgiu, o gryb�telėjimu: klavi�as i�judindavo lie�uvėlius, kurie u�kabindavo styg�. Skirtingo ilgio klavesino stygos nulemdavo būding� trikamp� korpuso form�, kuri� vėliau paveldėjo rojalis. Klavesinu grodavo ansambliuose ir orkestruose, be to, prie klavesino sėdėdavo dirigentas. Kaire ranka jis grodavo akordus, o de�ine vadovaudavo orkestrui.

T. y. pagrindinio vyri�ko vaidmens atlikėjas. Primo uomo (it.) tiesioginis vertimas - pirmasis vy�ras. Plg. Primadona - prima dona (pirmoji moteris) - pagrindinės moteri�kos partijos atlikėja.

Felze (it.) - nedidelė kajutė gondoloje.

Serenissima - �viesiausioji (it.) - neoficialus Venecijos Respublikos pavadinimas.

Peota - venecijieti�k� valtis (it.).

Sagra - atlaidai.

Ma�daug 178 cm.

Marceria - prekybos gatvė Venecijoje.

Vir�utinis platus �ieminis XV-XVI a. vyri�kas italų drabu�is, pana�us į trump� apsiaust� trum�pomis puspelerinėmis vietoje rankovių.

A. Vivald�io opera.

Bauta - kaukė, dengianti vis� veid�, bet leid�ianti gerti bei valgyti jos nenusiimant; ne��iota kartu su figūr� dengian�iu ilgu juodu apsiaustu bei gobtuvu.

Bravas (it. bravo) - samdomas �udikas, galva�udys. �ia vartojamas ir asmens sargybinio reik�me.

�San-Moise� - prabangus vie�butis, įsikūr�s Venecijos stiliaus XVII am�iaus rūmuose, �alia �v. Morkaus aik�tės. Penktadieniais visas vie�bu�io personalas apsirengia komedijos del arte kostiu�mais, ir vie�butis virsta improvizuotu teatru.

Porpora Nicola (1686-1768), italų kompozitorius, pedagogas, pagrindinis XVIII am�iaus Neapolio mokyklos atstovas.

Bravuri�ka arija (it.).

Lazzaroni (it.) - dgs. i� lazzarone - plevėsa, dykaduonis.

Citata i� V. �ekspyro pjesės �Audra�. (Vertė T. Venclova.)

Kirtis (lot.). �ia: mokymasis atskirti, pabrė�ti gars� arba akord� dinaminio sustiprinimo būdu arba padidinant trukm�, kei�iant harmonij�, tembr�, melodinio judėjimo kryptį.

Inghilterra - Anglija (it.).

Pasticcio (it.) - pasti�as, opera, sudaryta i� kitų operų fragmentų.

San Pietro in Vincoli bazilika Romoje (pastatyta 432-440 m.), kur relikvijoriuje po pagrindiniu al�toriumi saugomos grandinės, kuriomis buvo sukaustytas Jeruzalėje kalintas �v. Petras.

Moccoli � dgs. I� moccolo - ma�a �vakė, �vakigalis (it.).

Mirtis senjorinai! (it.).

Mirtis senjorui! (it.).

Cechinas (it. zecchino) - senovinė Venecijos auksinė moneta.