2 skyrius

Klerkas vog�iomis skaitė paskutinį laikra��io �London Herald� numerį, paslėp�s i�skleistus lapus po tamsiu lakuotu stalu. Kontoroje buvo tylu�� tuo metu vyko direktorių pasitarimas, girdėjosi tik ra�omosios ma�inėlės klavi�ų barbenimas ka�kur priėmimo kambaryje.

3 skyrius

D�ulija lėtai leidosi laiptais �emyn. Su �lepetėmis, nėriniuotu peniuaru, kurio ilgus skvernus teko prilaikyti rankomis, kad nesivilktų �eme ir kad, įsipainiojusi į juos, mergina nesukluptų. Jos banguoti ka�toniniai plaukai krito ant nugaros, dengė pe�ius.

Įėjusi į bibliotek�, ji pastebėjo saulꠗ galingas auksinių saulės spindulių srautas liejosi i� oran�erijos pro atviras duris. �viesa mirgėjo, �okinėjo fontane ir palubėje tarp susipynusios lapijos.

Ilgi auksiniai spinduliai nusidriekė iki tamsaus kampo ir ap�vietė auksin� Ramzio Prakeiktojo kauk�, rytieti�k� kilim� bei pa�i� mumij�, gulin�i� atvirame sarkofage�� kietai suspaustu tvars�iais veidu ir beveik permatomomis galūnėmis, kurios, atrodo, �vytėjo i� vidaus ir įgijo įkaitinto dykumos smėlio atspalvį.

Kambarys regimai �viesėjo. Netikėtai saulė ap�vietė ant tamsaus aksomo gulėjusias auksines monetas. Ji privertė su�ibėti marmurinį Kleopatros biust�, aplinkui kurį susidarė auksaspalvė aureolė. Ant visų auksu padengtų daiktų �aidė saulės spinduliai: ant indelių dang�ių, ant �so�ių, ant knygų paauksuotais vir�eliais. Saulė ap�vietė ir i�ry�kino ant dienora��io u�ra�yt� vard�: �Lourensas Stratfordas�.

D�ulija stovėjo nejudėdama ir mėgavosi ja apgaubusia �iluma. Niūraus rūko nebeliko nė kvapo. Ir jai pasirodė, tarsi mumija, pasitikdama galing� �viesos sraut�, sujudėjo. Pasivaideno, tarsi ji atsiduso�� vos girdimai... kaip alsuoja besiskleid�ianti gėlė. Kokia neregėtai nuostabi iliuzija! �inoma, mumija nejuda. Ta�iau dabar ji ka�kokia didesnė, rankos bei pe�iai tarsi suapvalėjo, pir�tai įsitempė... kaip gyvi.

��Ramzi...�� su�nab�dėjo D�ulija.

Ir vėl tas pats garsas, j� i�g�sdin�s naktį. Ne, tai ne garsas. Ne tai, k� galima pavadinti garsu. Tai did�iulio namo alsavimas. Kvėpuoja mediena, tinkas. Veikiami rytinės �ilumos. D�ulija akimirk� u�simerkė ir i�girdo Ritos �ingsnius. �inoma, juk �ia atėjo Rita... Tuos garsus skleid�ia ji: �irdies plakimas, kvėpavimas, drabu�ių �naresys.

��Mis, jau sakiau jums, jog man nepatinka, kad namuose yra �itas keistas daiktas,�� pasakė moteris.

Ir vėl tas garsas. Gal tai �nara �luotelė i� plunksnų, kuria Rita valo nuo baldų dulkes?

D�ulija neatitraukė akių nuo mumijos, po to priėjo visai arti ir įsmeigė �vilgsnį į veid�. Vie�patie! Naktį ji to nepastebėjo. O dabar, saulės spinduliuose, jis merginai pasirodė visai kitoks. Juk tai gyvo �mogaus veidas!

��Sakau jums, mis, mane tiesiog purto i� baimės.

��Nekvailiok, Rita. Būk gera, atne�k man kavos.

Mergina priartėjo prie pat mumijos. Juk nieko �ia nėra, niekas jos nesustabdys. Jei nori, gali ir paliesti. D�ulija girdėjo Ritos niurzgėjim�. Girdėjo atsidarant ir vėl u�sidarant virtuvės duris. Ir tik tada prisilietė prie tvars�ių, kuriais buvo suver�ta de�inioji mumijos ranka. Audinys labai mink�tas, trapus ir �iltas�� įkaitintas saulės spindulių!

��Saulė tau kenkia, ar ne taip?�� paklausė D�ulija, �velgdama mumijai į akis. �inoma, juk nemandagu kalbantis �iūrėti ka�kur pro �alį.�� Bet man taip nesinori, kad tave i� �ia i�ne�tų. Be tav�s jausiuosi vieni�a. Ir neleisiu jiems pjaustyti tav�s. Garbės �odis, neleisiu.

Nejaugi po kaukol� dengian�iais tvars�iais ji mato ka�toninius plaukus? Atrodė, kad jie darosi vis tankesni, kad jie jau�ia skausm�, nes yra taip stipriai prispausti prie galvos. Keistas reginys u�valdė D�ulijos vaizduot�, ji susim�stė. Mumijoje jautėsi asmenybė... taip pat, kaip nuostabioje skulptūroje. Auk�tas, pla�iapetis Ramzis. Galva pakreipta, rankos nuolankiai sudėtos ant krūtinės.

Iki skausmo ai�kiai D�ulija prisiminė tėvo u�ra�us.

��Tu i� tiesų nemirtingas, mielasis,�� i�tarė mergina.�� Mano tėvas tuo pasirūpino. Gali mus keiksnoti u� tai, kad įėjome į tavo kapaviet�, ta�iau dabar į tave �iūrės tūkstan�iai �monių, tave vadins vardu. Ir tu tikrai gyvensi am�inai...

Keista, ji tuojau pat apsipils a�aromis. Tėvas mirė. O su ja �ita mumija, kuri tėvui buvo tokia reik�minga. Tėvas guli Kaire, �altame kape�� jis visada norėjo būti palaidotas Egipte. O Ramzis Prakeiktasis �ildosi Londono saulėje.

Ji krūptelėjo, netikėtai i�girdusi Henrio bals�:

��Tu kalbiesi su �ituo prakeiktu padaru kaip ir tavo tėvas.

��O Dieve, juk ne�inojau, kad tu �ia! I� kur atsiradai?

Jis stovėjo arkoje tarp dviejų svetainių, nuo jo peties buvo nukar�s ilgas �alikas. Pavarg�s, nesiskut�s ir tikriausiai girtas. Ir dar ta �lyk�ti pa�aipėlė lūpose... D�ulija pasijuto nejaukiai.

��Buvo nuspr�sta, kad a� tavimi rūpinsiuos,�� pasakė Henris.�� Pameni?

���inoma, pamenu. Manau, tau tai labai patinka.

��Kur baro raktai? Ka�kodėl jis u�rakintas. Kurių galų Oskaras jį rakina?

��Oskaras papra�ė laisvadienio iki rytdienos. Gal tau geriau i�gerti kavos? Kava tau dabar nepakenks.

��Nejaugi, brangioji?�� Henris u�simetė �alik� ant peties ir svied�s paniekinam� �vilgsnį į egiptieti�k� sal�, artėjo prie D�ulijos.�� Nejaugi tau patinka mane �eminti?�� paklausė jaunuolis, ir jo lūpose vėl atsirado ta pati �ypsenėlė.�� Mano vaiki�kų �aidimų drauge, mano ma�oji sesute! Negaliu pak�sti kavos. Norė�iau portveino, o dar geriau būtų brendis.

��Neturiu nei vieno, nei antro,�� atsakė D�ulija.�� Gal tu ver�iau pakilk į vir�ų ir i�simiegok.

Tarpduryje pasirodė Rita. Ji laukė nurodymų.

��Rita, pra�au padaryti dar vien� kavos�� misteriui Stratfordui,�� paliepė D�ulija.

Henris nė nemanė i�eiti. Buvo ai�ku, kad D�ulijos pasiūlym� jis nuleido negirdomis. Jis spoksojo į mumij�. Regis, ji ka�kuo labai nustebino jaunuolį.

��Ar mano tėvas i� tiesų su juo kalbėdavosi? Taip pat, kaip dabar a�?�� paklausė D�ulija.

Henris atsakė ne i� karto. Nusisuko, priėjo prie alebastrinių �so�ių, vis toks pats i�didus ir nepriklausomas.

��Taip, jis su mumija kalbėdavosi taip, tarsi ji galėtų jam atsakyti. Lotyni�kai. �inai, man regis, tavo tėvas jau seniai sirgo. Pernelyg ilgai jis gyveno kar�toje dykumoje, �vaistydamas pinigus lavonams, straipsniams, visokiam �lam�tui.

Kokie u�gaulūs �od�iai! Kiek juose neapykantos, kiek lengvabūdi�kumo! Henris sustingo �alia vieno �so�ių, stovėdamas nugara į D�ulij�. Veidrodyje mergina pamatė, kaip jis �iūri į �so�io vidų.

��Bet juk jis �vaistė savo pinigus, argi ne?�� paklausė mergina.�� Jis tiek daug padarė dėl mūsų visų. Bent jau jis pats taip manė.

Henris staiga atsisuko:

��K� tu nori tuo pasakyti?

��Kad tu pats nelabai tinkamai naudojai savo pinigus.

��Dariau visk�, k� tik galėjau. Ir apskritai, kas tu tokia, kad mane smerktum?�� pasipiktino Henris. Staiga ant jo veido atsirado ry�kus saulės spindulys, ir D�ulija i�sigando: jo veidas buvo �iaurus.

��O k� tu pasakysi apie �Stratfordų laivininkystės kompanijos� akcininkus? Ar dėl jų irgi darei visk�, k� tik galėjai? Ar tai jau ne tavo jėgoms?

��Ne taip smarkiai, mano mergyte,�� pasakė Henris, artėdamas prie D�ulijos. I�did�iai pa�velg�s į mumij�, tarsi ji būtų lygiavertė pokalbio dalyvė, jis apsisuko ir prisimerk�s pa�velgė į D�ulij�.�� Dabar tu turi tik mane ir mano tėv�. Mes tau reikalingi labiau, nei tau �iandien atrodo. Ir apskritai, k� tu i�manai apie prekyb� ar laivininkyst�?

Įdomu, jis pasuka teisingu keliu ir �ia pat vėl visk� sugadina. �inoma, jiedu su tėvu reikalingi merginai, bet kuo �ia dėta prekyba ar laivininkystė? Jie reikalingi todėl, kad yra vieno kraujo, tos pa�ios giminės�� kokia dar, po velnių, prekyba ar laivininkystė!

D�ulija nenorėjo, kad Henris pastebėtų, jog jinai Įsi�eidė. Ji nusisuko į svetain�, pa�velgė į langus, esan�ius �iaurinėje pusėje. Ten rytas dar tik brė�ko.

��A� �inau, kiek bus dukart du, mielas broliuk,�� i�tarė ji.�� Ir tai kiek apsunkina mano padėtį.

D�ulija lengviau atsikvėpė, pama�iusi įeinant Rit�. Mergina laikė rankose padėkl�, ant kurio stovėjo sidabrinis servizas. Ji pastatė padėkl� ant stalo, pagrindinėje svetainėje, u� dviejų pėdų nuo D�ulijos.

��A�iū, mieloji. Kol kas viskas.

Baug��iai pa�velgusi sarkofago pusėn, Rita i�skubėjo i� salės. Ir vėl D�ulija liko su broliu. Nejaugi teks t�sti nemalonų pokalbį? Ji lėtai atsisuko ir pastebėjo, jog Henris stovi prie�ais Ramzį.

��Tuomet pakalbėkime apie reikalus,�� pasiūlė jis ir atsisuko į pusseser�. Jis atlaisvino �ilkinį kaklarai�tį, nutraukė jį nuo kaklo, susigrūdo į ki�en� ir svirduliuodamas �engė link D�ulijos.

���inau, ko tu nori,�� pasakė ji.�� �inau, ko judu abu su dėde Rendolfu i� man�s norite. Ir suprantu, ko jums reikia. Nori gauti savo palikimo dalį ir sumokėti skolas. Vie�patie! Tu visi�kai susipainiojai.

��Kokia �venteiva,�� i�tarė Henris. Dabar jis stovėjo u� dviejų �ingsnių nuo sesers nugara į akinan�i� saul�. Ir į mumij�.�� Sufra�istė, ma�oji archeologė. O dabar dar mėginsi savo jėgas ir versle, a?

��Pabandysiu,�� �altai atrė�ė mergina. Ji irgi supyko.�� Kas man belieka? Leisti tavo tėvui galutinai visk� i��vaistyti? Dieve! Henri, kaip man gaila tav�s!

��Tu �ia apie k�?�� paklausė Henris, priki��s prie merginos ap�ėlusį veid� ir kvėpuodamas į j� alkoholiu.�� Turbūt manai, kad turime tau atsiskaityti? Ar a� teisingai supratau?

��Kol kas ne�inau.�� D�ulija atsuko jam nugar�, nuėjo į svetain� ir atidarė nedidelį sekreter�. Atsisėdo, i�traukė �ekių knygel� bei ra�alo buteliuk�.

��Pripa�ink, broliuk, juk malonu turėti pinigų daugiau, negu gali i�leisti? Netgi daugiau, negu gali suskai�iuoti? Ir tuo pa�iu nepajudinti nė pir�to, kad juos u�dirbtum?

D�ulija atsisuko ir nepakeldama akių i�tiesė �ekį. Po to pakilo, priėjo prie lango ir, atitraukusi nėriniuot� u�uolaid�, pa�velgė į gatv�. �Meld�iu, Henri, i�eik,�� pamanė ji,�� i�eik i� �ia�. Jai nesinorėjo skaudinti dėdės. Apskritai nieko skaudinti nesinorėjo. Bet k� padarysi? Mergina jau seniai �inojo apie Rendolfo i�eikvotus pinigus. Kai pastar�jį kart� D�ulija buvo Kaire, jiedu su tėvu apie tai kalbėjosi. Suprantama, Lourensas ketino stebėti situacij�. Seniai tam rengėsi. O dabar visa atsakomybė tenka jai.

D�ulija staiga atsisuko. J� nustebino tyla. Mergina pamatė, jog Henris vėl stovi egiptieti�koje salėje ir �iūri į j� �altomis tu��iomis akimis.

��Kai i�tekėsi u� Alekso, atimsi i� mūsų teis� į mūsų palikimo dalį?

��Dėl Dievo, Henri, i�eik, palik mane ramybėje.

Jo veidas įgavo keist� i�rai�k��� jame pasirodė ka�koks niūrus ry�tingumas. �O juk Henris jau nebeatrodo jaunas,�� pamanė D�ulija.�� Su savo �alingais įpro�iais, begaliniais lėbavimais jis bevilti�kai paseno. Ir akivaizd�iai reikalingas u�uojautos�. Bet kuo ji gali broliui padėti? Duoti pinigų? Henris tuojau pat juos pra�vilps. D�ulija vėl nusisuko į �alt� Londono gatv�.

Ankstyvi praeiviai. Auklė pereina gatv�, priekyje stumdama ve�imėlį su jame gulin�iais dvynukais. Pasiki��s po pa�astimi laikra�tį, ka�kur skuba senis. Britų muziejaus apsaugininkas tingiai vaik�tinėja prie paradinio įėjimo, kaip sykis po �ituo langu. O kiek �emiau gatve, �alia dėdės Rendolfo namų, kambarinė Sali, įsitikinusi, jog tokį ankstyv� ryt� jos niekas nemato, purto kilimėlį tiesiog prie įėjimo.

Kodėl u� nugaros nė menkiausio garso? Kodėl Henris nepuolė pro duris, nesigirdėjo durų trenksmo? O gal jis vis dėlto i�ėjo? Ne, D�ulija i�girdo tylų skambtelėjim��� kini�kame puodelyje judėjo �auk�telis. Prakeikta kava.

��Ne�inau, kaip tu iki to nusiritai,�� i�tarė D�ulija, vis dar �iūrėdama pro lang�.�� Vertybiniai popieriai, algos, premijos�� jūs turėjote visk�. Abudu su tėvu.

��Ne, mieloji, ne visk�,�� prie�taravo Henris.�� Tai jūs visk� susigriebėte.

Į puodelį pilamos kavos garsas. O Dieve!

��Paklausyk, sesute,�� Henrio balsas toks �emas, jame tiek įtampos.�� Nenoriu daugiau pyktis. Tikriausiai ir tu nebenori. Eik� �ia. Prisėsk. Drauge i�gersime kavos�� kaip civilizuoti �monės.

D�ulija nepajudėjo. Henrio gera�irdi�kumas j� g�sdino labiau, nei jo �iaurumas bei pyktis.

��Ateik, i�gerk su manim kavos, D�ulija!

Nieko nepadarysi. Ji atsisuko, nepakeldama akių priėjo prie stalo ir tik tada pa�velgė į brolį, tiesiantį jai puodelį su garuojan�iu gėrimu.

Visoje �itoje scenoje buvo ka�kas keista... Nenatūrali Henrio poza, abejingai grėsminga jo veido i�rai�ka.

D�ulija turėjo tik vien� akimirk� apie tai pagalvoti. Nes tai, k� ji pamatė u� Henrio nugaros, privertė mergin� suakmenėti i� siaubo. Jos protas mėgino mai�tauti, bet argi galima netikėti savo akimis.

Mumija sujudėjo. I�tiesusi pirmyn de�in� rank� su kaban�iais nuo jos skudurais, mumija pakilo i� sarkofago ir �engė �ingsnį pirmyn. �auksmas įstrigo D�ulijos gerklėje. Būtybė �engė prie jos, tiksliau�� prie Henrio, kuris buvo atsisuk�s į j� nugara. Mumija artėjo netvirtais �ingsniais, siūbuodama, i�tiesusi pirmyn rank�. Nuo jos tvars�ių byrėjo dulkės. Or� pripildė dulkių bei trūnėsių kvapas.

��Kas tau darosi, velniai rautų?!�� suriko Henris.

Mumija atsistojo jam u� nugaros. Jos i�tiesta ranka atsirado ant Henrio kaklo.

D�ulija taip ir liko be �ado. Siaubo apimta, ji i�leido ka�kokį gars�, tarsi sugargaliavo�� taip būna siaubo sapnuose, kai nori rėkti, bet negali. Henris atsisuko, intuityviai pakėlė rankas, ketindamas gintis, ir puodelis su kava triuk�mingai parvirto ant sidabrinio padėklo. I� jaunuolio lūpų i�siver�ė klaikus staugimas�� jo rankos pamėgino nustumti jį smaugian�i� mumij�. Pir�tai įsikibo į sudūlėjusius skudurus, pakilo dulkių debesis. Mumija triuk�mingai i�laisvino i� tvars�ių ir kair� rank� ir jau abiem rankom smaugė Henrį.

Rėkdamas laukiniu balsu, jis atstūmė keist� būtyb�, suklupo, po to staiga pa�oko ir kaip patrak�s puolė bėgti. Nubėgo per paradin� sal�, po to sukauk�ėjo marmurinėmis vestibiulio plok�tėmis...

Sustingusi i� siaubo, D�ulija paklaikusiomis akimis �iūrėjo į �alia ilgo stalo suklupusi� nemaloni� būtyb�. Mumija gargaliavo, mėgindama atsikvėpti. Mergina i�girdo, kaip atsidarė ir su trenksmu vėl u�sidarė i�orinės durys.

Dar niekada gyvenime ji nebuvo taip arti beprotybės. Virpėdama visu kūnu, apimta siaubo, mergina ėmė trauktis atatupsta nuo klaikios skudurais apvyniotos būtybės, nuo atgijusio numirėlio, kuris dabar i� visų jėgų stengėsi pakilti nuo �emės.

Nejaugi mumija �iūri į j�? Negi pro suply�usius tvars�ius mirksi mėlynos jos akys? Ramzis i�tiesė rankas į D�ulij�, ir jos kūnas akimirksniu pasidengė lipniu prakaitu. D�ulij� supykino. �Kad tik nenualp�iau. Kas beatsitiktų, negalima prarasti s�monės�.

Staiga mumija nusisuko. Kur ji �iūri? Į savo sarkofag� ar į oran�erij�, skendin�i� saulės spinduliuose? Ji gulėjo ant kilimo ir atrodė i�sekusi, po to pajudėjo ir nu�liau�ė į saulės ap�viest� kambario kra�t�.

D�ulija vėl i�girdo būtybės kvėpavim�. Gyva! �ventas Dieve! Ji gyva! Būtybė, sutelkusi visas jėgas, judėjo pirmyn, truputį pakeldama vir� grindų galing� kūn� ir sunkiai vilkdama kojas.

Colis po colio mumija judėjo i� salės ir galiausiai pasiekė saulės spindulį, sklindantį i� bibliotekos. Tada sustojo ir ėmė giliai kvėpuoti. Atrodė, tarsi kvėpuotų ne oru, o �viesa. Po to kiek pakilo, pasirėmusi alkūnėmis, ir jau grei�iau nu�liau�ė oran�erijos link. Nuo kojų krito tvars�iai. Ant kilimo liko dulkių takelis. Pe�ių danga subyrėjo į gabalus. Regis, drobulės iro, veikiamos �viesos.

Lėtai, tarsi sapne D�ulija slinko mumijai i� paskos, laikydamasi saugaus atstumo, ta�iau nesugebėdama atitraukti akių nuo neįprasto reginio.

Būtybė nu�liau�ė prie kar�tų saulės spindulių srauto, nurimo �alia fontano ir lėtai apsivertė ant nugaros. Viena ranka pakilo auk�tyn, link stiklinių lubų, kita bejėgi�kai nukrito ant krūtinės.

D�ulija, netardama nė �od�io, įėjo į oran�erij�. Vis dar drebėdama, ji ėjo vis ar�iau ir ar�iau, kol galiausiai sustojo �alia mumijos.

Saulės spinduliuose kūnas augo, standėjo! Darėsi vis tvirtesnis. Mergina girdėjo ply�tan�ių tvars�ių tra�kėjim�, matė, kaip kilnojasi krūtinė.

Ir veidas... O Dieve, veidas! Po plonais tvars�iais ry�kėjo �vytin�ios �ydros akys... Būtybė pakėlė rank� ir nuplė�ė tvars�ius nuo veido. Tikrai, akys did�iulės, �ydros. Dar vienas ry�tingas judesys�� ir dingsta skudurai nuo galvos, i�laisvindami mink�tų ka�toninių plaukų kupet�.

Po to mumija atsiklaupė, įki�o rankas į fontan� ir prine�ė prie burnos rie�ku�ias �vilgan�io saulės spinduliuose vandens. Ji gėrė mė�lungi�kai, dideliais gurk�niais... ir staiga atsisuko į D�ulij�. Riebių pilkų dulkių ant veido beveik nebeliko�� jos buvo nuplautos.

Į D�ulij� �velgė gyvas �mogus! �ydraakis vyri�kis. Ir jo veidas buvo protingas.

Mergina vėl mėgino surikti, bet �auksmas sustingo lūpose, o i� jų tei�siver�ė tik graudus atodūsis. O gal dejonė? D�ulija nevalingai ėmė trauktis atgal. �mogus atsistojo.

Dabar jis jau stovėjo visu ūgiu ir ramiai �iūrėjo į mergin�. Jo pir�tai nesustodami dirbo, rinkdami tvars�ių liku�ius i� plaukų. Taip, i� tankių, banguotų ka�toninių plaukų! Jie dengė ausis ir �velnia banga krito ant kaktos. Akys �velgė į D�ulij� ir... akivaizd�iai ja gėrėjosi.

Tik pamanykite! Jis �avisi, �iūrėdamas į j�!

Atrodė, jog mergina tuojau nualps. Ji buvo skai�iusi apie tai, kaip panelės alpsta. �inojo, jog �itaip būna, nors pati niekada nebuvo praradusi s�monės. Kojos linko, atrodė grindys slysta i� po jų. Viskas aplinkui nublanko, pradėjo sklaidytis. Ne! Tik ne tai! Ji negali nualpti �itos būtybės akivaizdoje.

Atgijusios mumijos akivaizdoje!

Virpan�iomis kojomis mergina nuėjo atgal, į egiptieti�k� sal�. Kūnas i�piltas prakaito, pir�tai mė�lungi�kai glam�o peniuaro nėrinius.

�mogus smalsiai stebėjo j�, tarsi jam būtų įdomu, k� D�ulij� ketina daryti. Paskui nutraukė tvars�ius nuo kaklo, pe�ių, pla�ios krūtinės. Mergina lėtai u�simerkė, po to taip pat lėtai atsimerkė. �mogus niekur nedingo�� tos pa�ios tvirtos rankos, tas pats galingas liemuo. Ir dulkės vis dar taip pat byra nuo blizgan�ių ka�toninių plaukų.

Vyri�kis �engė �ingsnį pirmyn. D�ulija traukėsi. Jis �engė dar vien� �ingsnį. Mergina dar toliau traukėsi. Ji traukėsi atatupsta tol, kol atsirėmė nugara į ilg� stal�, stovėjusi viduryje antrosios svetainės. Rankos ap�iuopė sidabrinį padėkl�.

�mogus tyliai artėjo prie jos�� tas nepa�įstamasis, tas gra�us vyri�kis did�iulėmis �ydromis akimis.

Vie�patie! Ji kraustosi i� proto! Koks skirtumas, gra�us jis ar ne. Jis k� tik vos nepasmaugė Henrio! Nar�ydama rankomis po ilg� stal�, D�ulija traukėsi link vestibiulio durų.

Priėj�s prie stalo, vyri�kis sustojo. Pa�velgė į sidabrinį kavinuk�, parvertė puodelį, ka�k� paėmė nuo padėklo. K�? A, tai sulamdyta nosinaitė. Turbūt Henris j� �ia paliko? Negalėdama patikėti savo akimis, D�ulija pamatė vyri�kį rodant pir�tu į praliet� kav�. Po to jis prabilo tyliu sodriu baritonu:

��Ateik, i�gerk su manim kavos, D�ulija.

Puikus angli�kas akcentas. Pa�įstami �od�iai. D�ulija i� nuostabos krūptelėjo. Tai tikrai nebuvo kvietimas�� �mogus tik mėgd�iojo Henrį. Tokia pati intonacija. Būtent t� fraz� i�tarė jos pusbrolis.

Vyri�kis i�vyniojo nosinꠗ joje buvo balti milteliai, ma�i �vilgantys kristalo gabaliukai. Po to �mogus parodė į alebastrinius �so�ius. Vienas jų buvo atidengtas. Jis vėl prabilo nepriekai�tinga anglų kalba:

��I�gerk su manim kavos, dėde Lourensai.

Dejonė i�siver�ė i� D�ulijos lūpų. Ji �velgė į vyri�kį nematan�iomis akimis, jos ausyse tebeskambėjo jo �od�ių aidas. Viskas ai�ku: Henris nunuodijo jos tėv�, o �i būtybė buvo nusikaltimo liudininkė. Pusbrolis mėgino ir j� nunuodyti. D�ulijos protas nepajėgė to suprasti ir patikėti tuo. Ji mėgino save įtikinti, jog negalėjo to būti, ir tuo pa�iu suprato, kad tai tiesa. Taip pat tiesa, kad mumija gyva, kvėpuoja, stovi �tai dabar prie�ais j�. Sugrį�o į gyvenim� nemirtingasis Ramzis, i�silaisvin�s i� jį kaus�iusių sudūlėjusių pan�ių. �tai jis�� stovi jos svetainėje, ir saulė �vie�ia jam į nugar�.

Grindys slydo i� po merginos kojų, akys aptemo. D�ulija suvokė, jog netenka s�monės, pamatė, kaip auk�ta vyri�kio figūra �engia pirmyn, pajuto, kaip tvirtos rankos sugriebia j� ir laiko taip stipriai, kad vėl sugrį�ta saugumo jausmas.

Ji atsimerkė ir pa�velgė į palinkusios vir� jos būtybės veid�. Ne, tai �mogaus veidas, nuostabus veidas. D�ulija i�girdo, kaip koridoriuje suspigo Rita. Ir vėl... nugrimzdo į tams�.

4 skyrius

Eliotas sėdėjo supamame krėsle ir �iūrėjo į �idinyje smilkstan�ias anglis. Jis pasislinko ar�iau ugnies, u�kėlė �lepetėmis apautas kojas ant grotelių. Ugnies kar�tis kiek palengvino kojų bei rankų s�narių skausm�. Grafas nekantraudamas, su sau pa�iam netikėtu susi�avėjimu klausėsi nelabai ri�laus Henrio pasakojimo. Dievas atsilygino Henriui, su kaupu atsilygino u� visas jo nuodėmes! Jis pateko į skandal�.

��Tikriausiai tau tik pasivaideno,�� pasakė Aleksas.

��Sakau jums, tas prakeiktas padaras i�lindo i� mumijos futliaro ir priėjo prie man�s. Jis mane smaugė. Jau�iau ant savo kaklo jo letenas, ma�iau tvars�iais apvyniot� veid�.

��Tikrai pasivaideno,�� niekaip negalėjo patikėti Aleksas.

��Nieks, velniai rautų, man nesivaideno!

Eliotas pasi�iūrėjo į abu jaunuolius, stovin�ius prie �idinio. Nesiskut�s, dreban�iomis rankomis laikantis stiklin� viskio Henris. Ir Aleksas, kaip visada, tvarkingas, �valus.

��O tas vaikinas, egiptologas... sakai, kad jis ir yra ta mumija? Henri, tu vis� naktį ka�kur basteisi, juk taip? Girtuokliavai su ta merg�e i� miuzikholo? Turbūt buvai...

��Na gerai, tada i� kur atsirado tas velnio i�pera, jei jis ne mumija?

Eliotas nusijuokė, sidabrinės lazdelės galu pajudino anglis �idinyje.

Henris nepasidavė:

��Vakar vakare jo ten nebuvo. O dabar nusileido laiptais i� vir�aus, vilkėjo dėdės Lourenso chalat�. Jūs jo nematėte. Jis nepana�us į paprast� �mogų. Bet kas jį pamat�s t� pasakys.

��Jis dabar tenai? Su D�ulija?

Naivuolis Aleksas tik dabar visk� suprato.

��T� ir mėginu jums pasakyti. O Vie�patie! Ar kas nors Londone girdi, k� a� kalbu?�� Henris gurk�telėjo viskio, priėjo prie baro ir vėl prisipylė stiklin�.�� O D�ulija jį globoja. Ji �ino, kas atsitiko, matė, kai mumija puolė mane smaugti!

��Tu tik u�sitrauksi ne�lov� su �ita istorija,�� pastebėjo Aleksas.�� Niekas tuo nepatikės...

��Pats matei tuos papirusus, tuos ritinėlius,�� kalbėjo Henris.�� Juose ra�oma apie nemirtingumo paslaptį. Lourensas tam vaikinui, Samirui, pasakojo ka�k� apie Ramzį Antr�jį, kuris gyveno daugiau nei tūkstantį metų...

��Maniau, jog tai buvo Ramzis Didysis,�� įsiterpė Aleksas.

��Tai vienas ir tas pats �mogus, nemok�a tu. Ramzis Antrasis arba Didysis, arba Prakeiktasis. Apie tai para�yta tuose pergamentuose, sakau jums. Apie Kleopatr� ir apie �it� Ramzį. Nejaugi neskaitėte laikra��ių? O a� maniau, jog dėdės Lourenso smegenys perkalto nuo kar��io...

��Man regis, tau reikia pailsėti, galbūt netgi pasigydyti. Visos tos kalbos apie prakeiksmus...

��Velniai rautų, jūs nenorite man�s suprasti! Tai ir u� prakeiksm� blogiau. Tas padaras norėjo pribaigti mane. Jis judėjo, jau sakiau jums. Mumija atgijo.

Aleksas mandagiai ir atlaid�iai �iūrėjo į Henrį. �Toks jo veidas būna, kai jį kalbina �urnalistai�,�� pagalvojo Eliotas.

��Man reikia susitikti su D�ulija. Tėti, jeigu leisi...

���inoma, būtinai turi t� padaryti.�� Eliotas vėl atsisuko į �idinį.�� Ir į t� egiptolog� pasi�iūrėk atid�iau. Su�inok, i� kur jis atsirado. Vargu, ar D�ulija i�drįstų pasilikti namuose viena su u�sienie�iu. Ka�kokios nes�monės.

��Ji namuose pasiliko viena su ta prakeikta mumija!�� suriaumojo Henris.

��Henri, gal tu grį�k namo ir pamiegok,�� ramiai pasakė Aleksas.�� Pasimatysime, tėti.

��Na tu ir bukaprotis!

Aleksas apsimetė nei�gird�s į�eidimo. Jis visada mokėjo atsiriboti nuo į�eid�ių �od�ių. Henris vėl i�tu�tino stiklin� ir nuėjo prie baro.

Eliotas klausėsi, kaip skamba butelis, liesdamas stiklinės kra�t�.

��O tu įsiminei to paslaptingo egiptologo vard�?�� paklausė jis.

��Red�inaldas Ramsėjus. Jis i�galvotas. Galiu prisiekti, kad ji pasakė bet kokį tuo metu į galv� atėjusį vard�.�� Su pilna stikline viskio Henris sugrį�o prie �idinio, atsirėmė ir ėmė i� lėto gurk�noti, slėpdamas akis nuo jį stebėjusio Elioto.�� Jis nei�tarė nė �od�io angli�kai. Būtum mat�s, kokios piktos jo akys! Sakau tau: nedelsiant reikia ka�ko imtis!

��Na ir k� tu siūlai?

��I� kur man �inoti, po paraliais! Su�iupti t� prakeikt� padar�, �tai k� reikia daryti!

Eliotas sukikeno:

��Jei ta mumija ar tas �mogus, ar dievai �ino kas mėgino tave pasmaugti, tuomet, kodėl D�ulija globoja jį? Kodėl jį gina? Ir kodėl jis neu�puolė jos?

Kurį laik� Henris bukai �velgė į erdv�, po to vėl gurk�telėjo viskio. Eliotas �altai �iūrėjo į jaunuolį. Galbūt Henris tikrai i�protėjo? Ne! Nervai jo kiek i�klibinti, bet jis ne beprotis.

��Norė�iau suprasti,�� �velniai pasakė Eliotas,�� kodėl jis ketino taip blogai su tavimi pasielgti?

��Juk tai mumija, kad j� kur velnias! A� juk buvau u�ėj�s į jos kapaviet�! A�, o ne D�ulija! A� radau Lourens� negyv� toje skylėje...

Henris netikėtai nutilo, tarsi būtų ka�k� prisimin�s, jo veidas pasikeitė: ka�kokia mintis jam sukėlė �ok�.

Akimirksniu judviejų akys susitiko, ir Eliotas vėl nusisuko į �idinį. �Ir tai tas �mogus, kuriuo a� buvau kadaise susi�avėj�s,�� pamanė jis,�� kurį aistringai, �velniai glos�iau, netgi mylėjau. Dabar jis priėjo liepto gal��. Sakoma, jog ker�tas saldus, bet tai netiesa.

��P-paklausyk,�� sumik�iojo Henris,�� tai galima ka�kaip paai�kinti. Kad ir koks būtų paai�kinimas, t� padar� būtina sustabdyti. Galbūt jis ap�avėjo D�ulij�.

��Suprantu.

��Ne, tu nesupranti. Laikai mane bepro�iu. Niekini. Visada mane niekinai.

��Ne, ne visada.

Jie vėl pa�velgė vienas į kit�. Dabar Henrio veidas buvo i�piltas prakaito, lūpos drebėjo. Jis neatlaikė Elioto �vilgsnio.

�Visi�kai krito į neviltį,�� pamanė Eliotas.�� Nuo sav�s niekur nepasislėpsi, �tai kur �uo pakastas�.

��Gali apie mane galvoti k� tinkamas,�� pasakė Henris.�� Bet a� tame name daugiau nenakvosiu. Liepiau, kad mano daiktus nune�tų į klub�.

��Negalima D�ulijos palikti vienos. Tai neteisinga. O kol jiedu su Aleksu oficialiai nesusi�adėj�, a� neturiu teisės ki�tis į jos gyvenim�.

��Taip jau ir negali? O kodėl a� negaliu elgtis, kaip man patinka? Pasakiau: a� ten nebegyvensiu!

Eliotas suprato, jog Henris ketina i�eiti. Jis i�girdo, kaip skambtelėjo stiklinė į marmurines baro dureles. Girdėjo, kaip tolsta jaunuolio �ingsniai. Jis liko vienas.

Grafas atsilo�ė krėsle, padengtame ra�tuotu audiniu. Trinktelėjo lauko durys.

Jis pamėgino sugrį�ti mintimis atgal ir visk� sudėlioti į vietas. Henris �ia atėjo po to, kai Rendolfas nepatikėjo jo �od�iais. Keista, bet netgi toks nusivyl�s bukaprotis, koks buvo Henris, ka�in ar galėjo sugalvoti toki� istorij�. Kokie niekai.

��Kleopatros meilu�is,�� sumurmėjo Eliotas,�� Egipto karali�kų rūmų sergėtojas. Ramzis Nemirtingasis. Ramzis Prakeiktasis.

Jam kilo noras susitikti su Samiru, pasikalbėti su juo. �inoma, ta istorija juokinga, bet vis dėlto... �inoma, Henris degraduoja kur kas spar�iau, nei galima buvo tikėtis. Bet apie tai Samirui nebūtina �inoti.

Eliotas i�sitraukė ki�eninį laikrodį. Taip, dar labai anksti. Iki �iandien paskirtų vizitų lieka dar aibė laiko. Jei tik jis galėtų savaranki�kai pakilti i� krėslo!

Grafas sujudėjo, mėgindamas patogiau pasiremti lazdele, kai i�girdo greitus �monos �ingsnius. Jis vėl atsilo�ė krėsle, pajut�s palengvėjim�, jog skausmas kiek atlėgo, ir pa�velgė į Edit�.

Ji visada jam patiko, o dabar, kai jau nugyventa pusė gyvenimo, jis suprato, kaip stipriai myli savo �mon�. Nepriekai�tingas padorumas, kuklus �avesys... Jam atrodė, jog Editos neveikia bėgantis laikas, galbūt todėl, kad kaip moteris ji niekada netraukė Elioto. Ji buvo dvylika metų vyresnė, vadinasi, senesnė, o senatvės grafas neapsakomai bijojo. Jam buvo baisu prarasti ir Edit�.

Jis �avėjosi �mona, mėgavosi jos draugija; jam visada reikėjo jos pinigų. Edita tam neteikė ypatingos reik�mės. Ji vertino savo vyro �avesį, jo ry�ius su auk�tuomenės �ulais, atlaid�iai �iūrėjo į jo ekscentri�kus i�si�okimus.

Moteris �inojo, kad jis gyvena ne taip, kaip reikalauja nustatytos normos, kad jis �balta varna�. Ji nepritarė vyro po�iūriui į gyvenim�, nejautė simpatijos nei jo draugams, nei prie�ams. Eliotas nebuvo jos gyvenimo a�is. Atrodė, kad jos laimė nepriklauso nuo Elioto laimės, ji buvo dėkinga, kad vyras nepabėga į Egipt�, kaip kad pasielgė Lourensas Stratfordas, o stengiasi prisitaikyti ir ramiai gyventi.

Dabar Eliot� nukamavo artritas, jis buvo bejėgis, net ir norėdamas negalėjo būti jai nei�tikimas, o kadaise jaunystėje... Kartais jis mėgino suvokti, ar jo �mon� d�iugino �is faktas, ar erzino, bet taip ir nesurado atsakymo. Jie vis dar drauge mėgavosi vedybiniu guoliu, tikriausiai taip bus ir toliau, nors nei vienas, nei antras nejautė tam poreikio. Tiesa, pastaruoju metu jis suprato, jog yra visi�kai priklausomas nuo Editos, ir labai prie jos prisiri��s.

Eliotas apsid�iaugė, kad �mona namie. Jos buvimas �alia �velnino Lourenso netekties skausm�. �inoma, jis privalo kuo grei�iau i�pirkti t� nelemt� briliantinį vėrinį. Rendolfas pa�adėjo duoti pinigų rytoj ryte, ir Eliotui palengvėjo.

�iandien Edita vilkėjo nauj� �alios vilnos kostium�, atsive�t� i� Pary�iaus, ir atrodė labai miela. Tokia kilni, netgi jos ve�lūs sidabriniai plaukai grie�to stiliaus drabu�ių fone buvo �avingi. Edita nemėgo brangenybių, nebent tik auk�tuomenės pobūviuose u�sidėdavo. Todėl Eliotas kartais jas įkeisdavo. Jis did�iavosi, jog, būdama jau garbaus am�iaus, �mona vis dar gra�i ir patraukli. Keista, bet �monės j� mylėjo net labiau, negu patį Eliot�.

��Noriu trumpam i�va�iuoti,�� pasakė grafas.�� Yra toks reikaliukas. Tu nespėsi net pasigesti man�s. Grį�iu iki prie�pie�ių.

Ji tylėjo. Atsisėdo �alia, paglostė vyro rank�. Kokie �velnūs jos prisilietimai! O �tai rankos i�duoda jos am�ių.

��Eliotai, tu ir vėl įkeitei mano vėrinį,�� pasakė ji.

Jam buvo gėda, todėl jis tylėjo.

���inau, kad t� padarei dėl Rendolfo. Henris vėl sk�sta skolose. Am�inai vienas ir tas pats.

Eliotas �iūrėjo į �idinyje smilkstan�ias anglis ir tylėjo. O k� jis dar galėjo pridurti? Ji �inojo, jog vėrinys yra gerose rankose, pas juvelyr�, kuriuo jiedu visada pasitikėjo, kad paskolinta suma nėra didelė, ir, jeigu Rendolfas nesilaikys savo �od�io, i�pirkti vėrinį nebus sunku.

��Kodėl neatėjai pas mane ir nepasakei, kad tau reikia pinigų?�� paklausė Edita.

��Man niekada nebuvo lengva pra�yti tav�s pinigų, mieloji. Be to, Henris taip susipainiojo, ir Rendolfo reikalai prasti.

���inau. Ir dar �inau, kad t� padarei ne i� savanaudi�kų paskatų.

��Kad ir kaip vulgariai tai skambėtų, įkeistas vėrinys�� tai tik kuklus mokestis u� Stratfordų milijonus. O mes dabar kaip tik t� ir darome, mieloji, bandome sėkmingai apvesdinti mūsų sūnų.

��Rendolfas negalės įkalbėti savo dukterė�i� i�tekėti u� Alekso. Jis negali jos įtakoti. Tu paskolinai pinigų todėl, kad pagailėjai jo. Juk Rendolfas�� senas tavo draugas.

��Turbūt tu teisi.

Eliotas giliai atsiduso, vis dar nepakeldamas akių į �mon�.

��Tikriausiai jau�iuosi ka�kiek atsakingas u� jį,�� i�tarė grafas.

��Kodėl turėtum �itaip jaustis? Kaip tu gali paveikti Henrį, padaryti, kad jis nevirstų niek�u?

Eliotas tylėjo. Jis galvojo apie kambarį Pary�iaus vie�butyje, apie tai, kokios nelaimingos tuomet buvo Henrio akys, kai �lugo jo mėginimas �anta�uoti. Keista, kaip ai�kiai jis dabar visk� prisiminė... netgi baldus, buvusius tame kambaryje. Jau vėliau, pastebėj�s, jog dingo portsigaras ir piniginė, jis sėdėjo ir galvojo: ��it� a� prisiminsiu. Privalau prisiminti. Daugiau negaliu u�kibti ant tokio pat kabliuko�.

��Atleisk man u� vėrinį, Edita,�� su�nab�dėjo jis. Buvo gėda, pagalvojus, jog jis pavogė �monos vėrinį lygiai taip, kaip kadaise Henris pavogė jo daiktus. Grafas nusi�ypsojo ir, i�tikimas savo įpro�iui nuolatos flirtuoti, pamerkė �monai akį. Po to lengvai gū�telėjo pe�iais.

Edita taip pat atsakė jam �ypsena�� jai tai buvo įprasta scena. Prie� daugelį metų moteris būtų pasakiusi: �Neverta vaidinti blogo berniuko�. Bet ji jau senokai netarė tokių �od�ių, nors tai nerei�kė, kad ji abejinga vyro �avesiui.

��Rendolfas turi pinigų ir gali gr��inti u�stat�,�� patikino Eliotas ir staiga surimtėjo.

��Tai nesvarbu,�� su�nab�dėjo moteris.�� A� pati visk� i�siai�kinsiu.

Ji lėtai pakilo ir laukė, �inodama, jog Eliotui prireiks jos pagalbos.

Pa�iam jam buvo sunku pakilti i� krėslo. Jis irgi t� �inojo, ir, tenka pripa�inti, tas bejėgi�kumas jį �emino.

��Kur tu eisi?�� paklausė Edita, paduodama jam rank�.

��Pas Samir� Aibraham�, į muziejų.

��Vėl ta mumija?

��Henris buvo atėj�s ir papasakojo labai keist� istorij�...

5 skyrius

��Aleksai, mano mielasis,�� pasakė D�ulija ir paėmė savo jaunikį u� rankų.�� Misteris Ramsėjus buvo geras mano tėvo draugas. Ir nieko blogo, kad jis dabar yra �ia.

��Bet juk tu viena...�� Smerkiantis jaunulio �vilgsnis sustojo ties jos baltu peniuaru.

��Juk esu �iuolaiki�ka mergina. Nieko man�s neklausinėk! Ver�iau keliauk namo ir leisk man pa�iai pasirūpinti savo sve�iu. Po kelių dienų mudu susitiksime ir a� tau visk� paai�kinsiu.

��Kaip suprasti �po kelių dienų�?!

D�ulija greitai pak�telėjo jam į lūpas ir stumtelėjo durų link. Aleksas metė dar vien� nepritarimo kupin� �vilgsnį oran�erijos pusėn.

��Na, eik gi. Tas �mogus atvyko i� Egipto. Turiu jam parodyti London�. Be to, esu labai pavargusi. Ir, mielasis, pra�au elgtis tinkamai.

Ji vos ne jėga i�stūmė Aleks� į gatv�. Jaunuolis buvo pernelyg gerai i�auklėtas ir nesiprie�ino, tik visi�kai sutrik�s �iūrėjo į mergin�... Po to susitvardė ir pasakė, jog, jai leidus, �įvakar paskambins.

��Suprantama. Na, tu toks mielas...

Pasiuntusi jam �velnų oro bu�inį, D�ulija greitai u�trenkė duris.

Nusisuko ir trump� akimirk� prigludo prie sienos, �iūrėdama į savo atvaizd� stiklinėse duryse. Ji matė, kaip Rita plauna indus, girdėjo virtuvėje �niok��iant virdulį. Namuose sklido maisto aromatas.

D�ulijos �irdis vėl ėmė plakti smarkiau, galvoje mai�ėsi padrikos mintys. Tik vienas dalykas jaudino mergin��� dabarties stebuklas: jos namuose Ramzis. Nemirtingas �mogus. Jis oran�erijoje.

Vėl grį�dama koridoriumi, D�ulija sustojo tarpduryje ir pa�velgė į karalių. Jis vis dar vilkėjo jos tėvo chalat�, o �tai mar�kinius nusivilko su lengvu pasidygėjimu: i�krakmolytas audinys jam pasirodė pernelyg �iurk�tus. Jo plaukai jau visai tankūs. Jie virto pra�matniais banguotais gaurais, gra�iai dengian�iais ausis. Viena sruoga vis nepaklusniai nukrisdavo ant kaktos.

Baltas serviruotas stalas buvo nuklotas lėk�tėmis su jose garuojan�iais valgiais. Prie�ais lėk�t� gulėjo �Punch��� Ramzis skaitė laikra�tį ir valgė, tvarkingai imdamas pir�tais tai mės� nuo lėk�tės, tai vaisius, tai duon�, atsiplė�damas kepto vi��iuko gabalėlį... Maist� jis naikino stebėtinai greitai, visai nesinaudodamas nei �akute, nei peiliu, nors ra�tai ant senovinių sidabrinių stalo įrankių jam labai patiko.

Pastar�sias dvi valandas jis vis skaitė ir valgė. Vyri�kis suvalgė tokį maisto kiekį, koks D�ulijai net baisiausiuose ko�maruose negalėjo prisisapnuoti. Atrodė, tarsi maistas jam būtų degalai. Karalius i�gėrė keturis butelius vyno, du butelius selterio vandens, vis� jų namuose buvusį pien�, o dabar dar gurk�nojo brendį.

Ta�iau alkoholis jo neveikė, grei�iau atvirk��iai�� jis atrodė dar labiau susikaup�s ir taip greitai vertė egiptie�ių-anglų kalbų �odyno lapus, jog D�ulijai sukosi galva, be�iūrint į jį. Anglų-lotynų kalbų �odyn� jis perskaitė dar grei�iau. Per kelet� minu�ių įsisavino arabi�kus skaitmenis, palygin�s juos su romėni�kais. D�ulija nesugebėjo tinkamai paai�kinti nulių sistemos, todėl sėkmingai pagrindė pavyzd�iais. Po to Ramzis ne ma�iau god�iai suvir�kino Oksfordo anglų kalbos �odyn�, �aibi�kai vesdamas pir�tu per �od�ių stulpelį, eidamas nuo vieno puslapio prie kito.

Suprantama, jis nesigilino į kiekvien� �odį. Gilinosi tik į kalbos sistem�, mėgindamas prisikasti iki pagrindo, iki �aknų. D�ulija t� suprato, kai Ramzis papra�ė jos įvardinti kiekvien� jam po akimis pakliuvusį daikt� ir greitai kartojo tų daiktų pavadinimus, stebindamas mergin� beveik tiksliu tarimu. Jis įsiminė visų oran�erijoje esan�ių augalų pavadinimus�� papartis, bananas, begonija, orchidėja, saulutė... D�ulij� stebino jo atmintis. Bėgo laikas�� ir jis be klaidų vardino iki tol jam negirdėtus pavadinimus: fontanas, stalas, lėk�tė, kini�ki indai, sidabras, grindys, Rita...

Dabar jis mėgino įveikti �iuolaiki�kų angli�kų �od�ių paslaptis ir skaitė �Punch�. Iki tol jis jau buvo perskait�s du �Strand� ir visus �Times� numerius, kuriuos surado namuose.

Karalius įdėmiai ap�iūrinėdavo kiekvien� puslapį, liesdamas �od�ius, pie�inius, nuotraukas, tarsi būtų aklas ir galėtų skaityti tik pir�tais. Pana�iu būdu jis i�tyrinėjo lėk�tes bei kri�tolinius indus.

O dabar apimtas d�iaugsmo spoksojo į Rit�, kuri atne�ė jam bokal� alaus.

��Daugiau namuose nieko nėra, mis,�� pasakė kambarinė, pasta�iusi ant stalo alaus bokal�, ir gū�telėjo pe�iais.

Ramzis griebė bokal�, �ia pat i�tu�tino jį, linktelėjo Ritai ir gera�irdi�kai nusi�ypsojo:

��Egiptie�iai mėgsta alų, Rita. Atne�k dar. Grei�iau.

Jei Rita vis� laik� lakstys kaip prisukta, tai bent jau nei�eis i� proto.

D�ulija praėjo pro papar�ius ir kitus vazonuose augan�ius augalus ir atsisėdo prie�ais Ramzį. Jis pa�velgė į mergin� ir parodė į paveikslėlį, kur buvo pavaizduota Gibsono3 laikų mergina. D�ulija linktelėjo.

��Amerika,�� pasakė ji.

��Jungtinės Valstijos,�� atsiliepė Ramzis.

��Taip,�� nustebusi pritarė D�ulija.

Jis akies mirksniu sudorojo gabal� de�ros, atsilau�ė did�iulį gabal� duonos ir keliais k�sniais visk� prarijo, tuo pat metu kaire ranka versdamas knygos puslapius. Pastebėjo nupie�t� vyri�kį, sėdintį ant dvira�io, ir pradėjo garsiai kvatoti.

��Tai dviratis,�� paai�kino D�ulija.

��Taip!�� pasakė jis, tiksliai atkartodamas merginos intonacij�. Po to sumurmėjo ka�k� lotyni�kai.

Reikia i�sivesti Ramzį į gatv� ir visk� jam parodyti.

Netikėtai suskambo telefonas�� rėksmingas skambutis pasigirdo ant tėvo ra�omojo stalo, egiptieti�koje salėje. Ramzis tuojau pat pa�oko i� vietos ir nuskubėjo paskui D�ulij�. Atsistojo �alia ir vis stebėjo kalban�i� telefonu mergin�.

��Alio? Taip, tai D�ulija Stratford.�� Ji pridengė ranka ragelį.�� Telefonas,�� su�nab�dėjo mergina.�� Kalbanti ma�ina.�� D�ulija atki�o ragelį taip, kad Ramzis galėtų girdėti bals� kitame laido gale.

I� klubo skambino Henris. Tuojau pat atva�iuosi�s paimti savo daiktų. Ar ji negalėtų sukrauti lagamino?

��Viskas jau sukrauta. Man regis, prireiks dviejų vyrų. Pra�au paskubėti.�� D�ulija paėmė laid� ir parodė Ramziui.�� Balsas sklinda laidais,�� tyliai pasakė ji, padėjo ragelį ir apsidairė. Po to paėmė Ramzį u� rankos, nuvedė atgal į oran�erij� ir parodė nutiest� lauke laid��� nuo jų namo iki telefono stulpo gale sodo.

Ramzis smalsiai ap�iūrinėjo laid�. D�ulija paėmė nuo stalo tu��i� stiklin�, dugnu į i�or� priglaudė j� prie sienos, skirian�ios oran�erij� nuo virtuvės, priki�o prie dugno ausį ir įsiklausė. Ai�kiai girdėjosi po virtuv� vaik�tan�ios Ritos �ingsnių garsas. Mergina pasiūlė Ramziui pasiklausyti. Jis i�girdo, kaip sustiprėja garsas, susim�stė, o po to nusteb�s bei susi�avėj�s pa�velgė į mergin�.

��Telefono laidas perduoda gars�,�� pasakė D�ulija,�� tai mechanikos atradimas.

�tai k� reikia kuo grei�iau padaryti�� parodyti jam ma�inas! Papasakoti, koks tai didelis �ingsnis pirmyn, kaip pasikeitė gyvenimo būdas, atsiradus ma�inoms.

��Perduoda gars�,�� garsiai m�stė jis. Priėjo prie staliuko ir paėmė k� tik skaityt� �urnal�. Gestu papra�ė, kad D�ulija paskaitytų garsiai.

Ji perskaitė pastraip� i� �alies gyvenimo kronikos. Pernelyg daug terminologijos, bet, matyt, Ramzis norėjo tik įsiklausyti į jos tarim�. Jis nekantriai i�traukė merginai i� rankų �urnal� ir i�tarė:

��Dėkoju.

��Puiku,�� atsakė ji.�� Tu mokaisi neįtikėtinai greitai.

Tada vyri�kis pradėjo keistai gestikuliuoti. Palietė smilkinius, kakt��� tarsi norėjo ka�k� pasakyti apie smegenis. Paskui parodė į plaukus, prisilietė prie odos. K� jis mėgina pasakyti? Kad jo m�stymo organai gauna energij� i� saulės taip pat, kaip ir plaukai ar visas kūnas?

Jis atsisuko į staliuk�.

��De�ra,�� i�tarė jis.�� Jautiena. Keptas vi��iukas. Pienas. Vynas. Sakutė. Peilis. Servetėlė. Alus... Noriu dar alaus.

��Gerai,�� pasakė mergina.�� Rita, atne�k jam dar alaus. Jis mėgsta alų.�� Ji pakėlė savo peniuaro skvern�.�� Nėriniai,�� pasakė mergina.�� �ilkas.

Ramzis pradėjo keistai zvimbti.

��Bitė,�� pasakė D�ulija.�� Tiksliai. O tu neįtikėtinai nuovokus.

Jis nusijuokė.

��Pakartok,�� papra�ė Ramzis.

��Neįtikėtinai nuovokus.�� D�ulija pabeldė sau į smilkinį�� tuk, tuk, tuk: smegenys, mintys...

Jis linktelėjo. Pasi�iūrėjo į ant stalo gulėjusį peiliuk� su sidabrine rankenėle. Paėmė jį, pa�velgė į D�ulij�, tarsi klausdamas leidimo, ir įsiki�o į ki�en�. Po to, gestu pakviet�s j� eiti drauge, nu�ingsniavo į egiptieti�k� sal�. Priėjo prie seno pasaulio �emėlapio, įrėminto ir kabėjusio po apdulkėjusiu stiklu, ir surado Anglij�.

��Taip, Anglija, Britanija,�� patvirtino D�ulija. Ir parodė Amerik�.�� Jungtinės Valstijos,�� paai�kino ji, po to parodė visus �emynus bei vandenynus. Surado Egipt� ir plonyt� Nilo juost�.�� Ramzis, Egipto karalius,�� pasakė mergina ir parodė į vyri�kį.

Ramzis linktelėjo. Jam akivaizd�iai norėjosi su�inoti dar daugiau. Galiausiai jis atsargiai pasiteiravo:

��Dvide�imtas am�ius? O k� rei�kia �iki Kristaus gimimo�?

D�ulija neteko �ado. Na, �inoma, juk karalius pramiegojo Kristaus gimim�! Suprantama, juk jis negalėjo net apskai�iuoti, kiek trunka jo miegas. Ji kiek sutriko suvokusi, jog Ramzis tikrų tikriausias bedievis, ir i�sigando, pagalvojusi apie tai, kaip jis priims t� �ini�...

Romėni�ki skaitmenys. Kurgi ta knyga? D�ulija surado lentynoje Plutarcho �Gyvenimo apra�ymus� bei knygos publikacijos dat�, u�ra�yt� romėni�kais skaitmenimis. Taip, vos trimis metais anks�iau. Puiku.

Paėmusi nuo tėvo stalo �varų popieriaus lap�, ji greitosiomis u�ra�ė teising� dat�. Bet kaip jam paai�kinti naujo metų skai�iavimo sistem�? Kur turėtų būti tas atskaitos ta�kas?

Kleopatros gyvenimas? Ne, dėl suprantamų prie�as�ių jos vardo neverta minėti. Ir tada D�ulijai �ovė į galv� paprasta mintis.

Spausdintinėmis raidėmis ji u�ra�ė Oktaviano Cezario vard�. Ramzis linktelėjo. Po �iuo vardu mergina para�ė romėni�k� skaitmenį. Tada nubrė�ė ilg� horizontali� linij� iki pat de�iniojo popieriaus lapo kra�to, para�ė vard� D�ulija, o po juo�� romėni�kais skaitmenis u�ra�ė �iuos metus. O �alia para�ė lotyni�k� �odį: annus.

Ramzis i�bly�ko. Ilgai �iūrėjo į popieriaus lap�. Paskui jo veide vėl atsirado raudonis. Be abejo, jis suprato D�ulij�. Nuliūdo, giliai susim�stė. Atrodė, jog jis ne tiek �okiruotas, kiek nusteb�s ir susim�st�s. D�ulija para�ė �odį ��imtmetis�, o �alia romėni�kais skaitmenimis skai�ių 100 ir �odį �metai�. Ramzis nekantriai linktelėjo jai, duodamas suprasti, kad jam viskas ai�ku.

Sudėj�s rankas ant krūtinės, karalius vaik��iojo po kambarį, o D�ulijai beliko tik spėlioti, kokios mintys sukasi dabar jo galvoje.

��Labai seniai,�� su�nab�dėjo mergina.�� Tempus... tempus fugit!�� Ir staiga sutriko. Laikas bėga? I� lotynų kalbos ji tegalėjo prisiminti tiktai �it� fraz�. Ramzis �yptelėjo. Ka�in, ar �i frazė buvo laikoma sparnuota jau prie� du tūkstan�ius metų?

Jis priėjo prie stalo, pasilenkė vir� jo ir dailiai i�raitė egiptieti�k� hieroglif�. Tai buvo u�ra�ytas jo vardas: Ramzis Didysis. Po to nubrė�ė ilg� horizontali� linij� ir para�ė vard� �Kleopatra�. Brūk�nio viduryje para�ė romėni�k� skaitmenį M, rei�kiantį skai�ių 1000, o �alia t� skai�ių u�ra�ė arabi�kais skaitmenimis, kuriuos tik prie� valand� buvo i�mok�s i� D�ulijos.

Ramzis davė D�ulijai laiko suprasti savo pateikt� mintį, po to ties savo vardu arabi�kais skaitmenimis u�ra�ė 3000.

��Ramziui trys tūkstan�iai metų,�� pasakė D�ulija, parod�iusi į jį,�� ir Ramzis tai �ino.

Jis vėl linktelėjo ir nusi�ypsojo. Kokia buvo jo veido i�rai�ka? Tai liūdesys ar tik gilus susim�stymas. Jo akyse sustingo kan�ia. �ypsena nedingo, ta�iau paakiuose atsirado �e�ėliai. Karalius ap�velgė kambarį, tarsi matytų jį pirm� kart��� lubas, grindis, Kleopatros biust�. Jo akys buvo i�siplėtusios, lūpos vis dar �ypsojosi, ta�iau ka�kas pasikeitė Ramzio veide, ka�ko nebeliko. Energija! I�nyko jėgos i�rai�ka.

Kai jis vėl pa�velgė į D�ulij�, jo akyse su�ibo a�aros. Merginai buvo skaudu tai matyti, ir ji paėmė Ramzį u� rankos. Jo pir�tai atsakė lengvu paspaudimu.

��Labai daug metų, D�ulija,�� i�tarė jis.�� Labai daug. Ilgai nema�iau pasaulio. Ar a� suprantamai kalbu?

��O taip, �inoma,�� atsakė ji.

Ramzis vis �iūrėjo į j� ir kartojo:

��Labai daug metų, D�ulija.

Po to jis pla�iai nusi�ypsojo. Pe�iai suvirpėjo. Mergina suprato, kad jis juokiasi.

��Du tūkstan�iai metų, D�ulija.

Ir Ramzis nusikvatojo. Vėl sugrį�o gyvenimo d�iaugsmas, jis vėl buvo kupinas noro pa�inti, suprasti. �vilgsnis ilgam sustojo prie Kleopatros atvaizdo, po to jis pa�velgė į D�ulij�. Ir mergina įsitikino, jog optimizmas bei smalsumas tikrai nugalėjo liūdesį. Karalius vėl kupinas energijos bei jėgų.

D�ulijai kilo noras jį pabu�iuoti. Noras toks stiprus, jog net pa�i� mergin� nustebino. Ir to prie�astis ne tik �io vyri�kio gro�is, skardus jausmingas jo balsas, kan�ia jo akyse, kerinti �ypsena ir tai, kaip �velniai ir rūpestingai jis paglostė merginos galv�. D�ulijos nugara nubėgo �iurpuliukai...

��Ramzis nemirtingas,�� i�tarė ji.�� Vitam eternam.

Mandagiai sukiken�s, jis parodė, jog suprato merginos �od�ius. Ir linktelėjo.

��Taip,�� i�tarė Ramzis.�� Vitam eternam.

Nejaugi ji jau įsimylėjo �it� �mogų? Ar viskas taip fantasti�ka, taip nepakartojama, kad ji prarado gebėjim� m�styti? Pamir�o net apie Henrį, apie tai, kad jis nu�udė tėv�.

Henris palauks, ateis ir jam laikas. Teisybė vis tiek triumfuos. Juk negali pati D�ulija savo rankomis jo nudėti. Dabar jai svarbiausias �mogus stovi �alia. O ker�to diena nei�vengiamai ateis. Dievas Henrį nubaus, tuo labiau, kad jis pats atkakliai kasa sau duob�, spar�iais �ingsniais juda link savo �ūties.

D�ulija stovėjo ir �velgė į stebuklingai �ydras akis, jautė j� apkabinusių rankų �ilum�, buvo pasinėrusi į svaigų, negirdėt� stebukl� i� praeities.

I� gatvės atsklido ū�esys, kauksmas�� taip burzgia automobilių varikliai. Ramzis irgi visk� girdėjo ir tarsi nenoromis lėtai nusisuko nuo merginos ir pa�velgė pro lang�. Tada, �velniai suspaud�s D�ulijos petį, nusivedė j� į kit� kambario pus�.

Tikras d�entelmenas�� mandagus, paslaugus.

Pro u�uolaid� pa�velgė į gatv�. Reginys įdomus: ant grindinio stovėjo itali�kas �Roudsteris�, atviru stogu, o ant priekinės automobilio sėdynės sėdėjo du jaunuoliai. Abu mojavo rankomis pro �alį praeinan�iai jaunai ledi. Vairuotojas spaudė ma�inos signal�, o �is įkyriai cypė. Gaila. Prad�ia ne i� maloniųjų. Ta�iau Ramzis stebėjo staugiantį, griaudėjantį automobilį be baimės. Atrodė, jis apimtas smalsumo. Kai ma�ina lėtai pajudėjo i� vietos, o po to tarsi vėjas nurūko gatve, smalsum� Ramzio veide pakeitė nuostaba.

��Automobilis,�� pasakė D�ulija.�� Varomas benzinu. Tai ma�ina. Toks i�radimas.

��Automobilis!�� Ramzis tuojau pat pajudėjo link lauko durų, atidarė jas.

��Ne, i� prad�ių reikia tinkamai apsirengti,�� pasakė D�ulija.�� Drabu�iai, proper vestments.

��Mar�kiniai, kaklarai�tis, kelnės, batai,�� i�tarė Ramzis.

D�ulija nusijuokė.

Ramzis gestu papra�ė palaukti. Ji matė, jog karalius �ingsniuoja į egiptieti�k� sal�, stebėjo, kaip jis ka�ko ie�ko alebastriniuose �so�iuose. �tai i�sirinko vien�, pavertė, surado dugne įtaisyt� ma�yt� slėptuv� ir i�traukė kelet� auksinių monetų. Monetas atne�ė D�ulijai.

��Drabu�iai,�� pasakė jis.

Mergina ap�iūrėjo monetas. Tos pa�ios, su Kleopatros atvaizdu.

��Ne,�� i�tarė D�ulija.�� Jos pernelyg vertingos. Negalime jų i�leisti. Padėk jas. Tu mano sve�ias. Pati viskuo ir pasirūpinsiu.

Ji paėmė vyri�kį u� rankos ir nusivedė laiptais auk�tyn. O Ramzis vėl smalsiai ap�iūrinėjo aplink�. �į kart� jo dėmesį patraukė lentynėlė su porcelianiniais nieku�iais. Laiptų aik�telėje jis stabtelėjo prie D�ulijos tėvo portreto.

��Lourensas,�� i�tarė karalius. Po to pa�velgė į D�ulij�:�� Henris? Kur Henris?

��Pati juo pasirūpinsiu,�� pasakė D�ulija.�� Laikas ir įstatymas... judicium... įstatymai juo pasirūpins.

Regis, jos atsakymas karaliaus nepatenkino. Jis i�traukė i� ki�enės popieriui pjaustyti skirt� peiliuk� ir perbraukė pir�tu per a�menis.

��A�, Ramzis, nu�udysiu Henrį.

��Ne!�� D�ulija delnu u�dengė lūpas.�� Ne. Teisingumas. Įstatymas!�� pasakė ji.�� Mes paklūstame teismui bei Įstatymams. Ateis laikas...�� Ji nutilo, nebeturėjo jėgų kalbėti, i� akių pabiro a�aros. Koks skausmas! Henris atėmė i� jos tėvo galimyb� d�iaugtis paslaptimi, savo atradimu, savo sėkme.�� Ne.�� D�ulija sulaikė mėginantį j� paguosti karalių.

Jis priglaudė rank� prie krūtinės.

��A�, Ramzis, a� ir esu teisingumas,�� i�tarė jis.�� Karalius, teismas, teisingumas.

D�ulija nusijuokė pro a�aras.

��Tu labai greitai įsimeni �od�ius,�� pasakė ji.�� Bet �udyti Henrio neturi teisės. A� negalėsiu gyventi toliau, jei tu jį nu�udysi.

Netikėtai jis suspaudė delnais merginos veid� ir pabu�iavo j�. Bu�inys buvo trumpas, ta�iau pritrenkiantis. D�ulija at�oko į �alį, nusisuko.

Ji greitai nuskubėjo koridoriumi, pro atviras duris įėjo į tėvo kabinet�. Traukdama i� tėvo spintos rūbus, mergina nė karto neatsisuko. I�ėmė mar�kinius, kelnes, dir��, kojines, batus. Nepakeldama akių į Ramzį, ji bakstelėjo pir�tu į kaban�ias ant sienos senas tėvo fotografijas. Tai buvo Eliotas, Rendolfas, pats Lourensas ir kiti jo bi�iuliai nuo Oksfordo laikų iki dabartinių.

Paltas. Ji pamir�o palt�. D�ulij� i�traukė jį i� spindos ir padėjo ant lovos greta kitų daiktų.

Ir tik tada vėl pa�velgė į vyri�kį. Jis stovėjo tarpduryje ir stebėjo mergin�. Prasiskleid�s chalatas atidengė galing� jo liemenį. �ioje pozoje�� gilus, didingas susim�stymas, ant krūtinės sukry�iuotos rankos, pla�iai pra�ergtos kojos�� buvo ka�kas nesuvokiamo, nenusakomo.

Ramzis įėjo į kambarį ir ėmėsi smalsiai ap�iūrinėti daiktus. Pirmiausia atid�iai i�tyrinėjo nuotrauk�, kurioje Lourensas, Rendolfas ir Eliotas buvo nusifotografav� Oksforde. Po to atsisuko į ant lovos padėtus daiktus. Buvo akivaizdu, jog karalius lygina �ituos drabu�ius su tais, kuriuos vilkėjo nuotraukoje esantys vyrai.

��Taip,�� patvirtino D�ulija,�� tu turi apsirengti būtent taip.

Jo �vilgsnis sustojo ties �Archeologo �inynu�, gulin�iu ant �urnalinio staliuko. Ramzis pakėlė jį, greitai pervertė, susidomėj�s Gizos piramide. �ia buvo ir �Mena Hauso� vie�butis.

Apie k� jis galvoja?

Karalius u�vertė �urnal�.

��R-r-r...cheo...logija,�� i�tarė jis su bernioki�ka �elmi�ka �ypsena ir spindin�iomis akimis pa�velgė į D�ulij�.

Ant pla�ios jo krūtinės visai nebuvo plaukų.

Jai reikia nedelsiant i�eiti.

��Renkis, Ramzi. Taip, kaip nuotraukose. Jei kas bus negerai, a� paskui pataisysiu.

��Puiku, D�ulija Stratford,�� pasakė jis angli�kai.�� Apsirengsiu pats. Nors anks�iau to niekada neteko daryti.

Na, �inoma! Vergai. Jis visada turėjo vergų. Turbūt kokį tuzin�. K� gi, nieko nepadarysi. Juk negalėjo ji pati savo rankomis nutraukti nuo jo kūno chalat�! D�ulijos skruostai kaito. Ji i�lėkė i� kambario, triuk�mingai u�dariusi duris.

6 skyrius

Dar niekada Henris nebuvo toks girtas. Jis pribaigė �koti�ko viskio butelį, kurį neatsiklaus�s paėmė i� Elioto, po to dar maukė brendį... gėrė tarsi vandenį, nejausdamas net skonio. Ta�iau ir tai nepadėjo.

Vien� po kito jis rūkė egiptieti�kus cigarus, skleisdamas Deizės bute tokį aromat�, prie kurio buvo įprat�s Kaire. Ir mintimis vis sugrį�davo prie Malenkos. Kad taip ji būtų �alia! Nors pats sau Henris buvo tvirtai pa�adėj�s, kad kojos daugiau nekels į Egipt�. Nėra baisesnio prisiminimo u� t�, kaip jis įėjo į niūri� kapaviet�, kur, palink�s prie senovinių pergamentų, sėdėjo jo dėdė Lourensas...

Ta mumija buvo gyva! Ji matė, kaip jis pylė miltelius į dėdės puodelį. Juk jis nei�protėjo... Matė pramerktas mumijos akis, �iūrin�ias pro sudūlėjusius tvars�ius. Ir... kaip mumija i�lipo i� karsto D�ulijos namuose. Iki �iolei jautė ant savo kaklo jos rankas.

Niekas dabar negali �inoti, koks pavojus jam gresia, nes niekas ne�ino, kokiais motyvais vadovaujasi mumija. Kam ie�koti prie�asties, kuri prikėlė naujam gyvenimui �it� puvėsį? Tai nesvarbu. Baisiausia, kad tas niekingas padaras �ino, k� padarė Henris! Ir nors jis negalėjo iki galo patikėti, kad tas tvirtas vyras�� tai ta pati ap�epusi būtybė, kuri mėgino jį pasmaugti, protas jam sakė, kad būtent taip ir yra. Įdomu, ar galėjo tas �mogus vėl pasislėpti po tvars�iais ir, i�lind�s i� jų, ateiti nu�udyti Henrį?

��O Vie�patie.�� Henris krūptelėjo. Deizė ka�k� pasakė, ir, pakėl�s akis, jis pamatė mergin� stovint prie �idinio ir demonstruojant korset� bei �ilkines kojines. Jos krūtys gundan�iai ver�ėsi i� po aptempto korseto, ant pe�ių krito �viesios garbanos. Poza buvo labai pikanti�ka�� malonu pasi�iūrėti dar maloniau paliesti. Tik ne dabar.

��Tu sakai, kad ta prakeikta mumija i�lindo i� dė�ės ir savo �lyk��iomis rankomis griebė tau u� kaklo? Ir kad ji su chalatu bei �lepetėmis dabar ramiai vaik�tinėja po D�ulijos namus?

Dingtum tu i� �ia, Deize! Henrio mintyse i�kilo paveikslas: �tai jis i�sitraukia i� ki�enės peilį, t� patį, kuriuo nudūrė �arpls�, ir smeigia jį Deizei tiesiai į gerkl�.

Pasigirdo skambutis. Nejaugi ji taip apsirengusi eis atidaryti durų? �Tu bukaprotis! Argi tave tai jaudina?� Henris susigū�ė krėsle ir įki�o rank� į ki�en�, ie�kodamas peilio.

Gėlės. Ji sugrį�o su did�iule puok�te gėlių, kuri� atne�ė ka�koks gerbėjas. Henris atsipalaidavo.

K� ji daro? Kodėl taip keistai �iūri į jį?

��Man reikia pistoleto,�� nepakeldamas akių pasakė jis.�� Gal kas nors i� tavo draugu�ių galėtų man jį gauti?

��Net neketinu į tai veltis!

��Darysi visk�, k� tau pasakysiu!�� riktelėjo Henris. Jei tik �ita moteris �inotų, kad jis jau du �mones nu�udė! Ir dabar vos jos pa�ios nenudėjo! Tik per plauk�. Jam taip norėjosi sukelti Deizei skausm�, norėjosi pa�iūrėti, kokia bus jos veido i�rai�ka, kai peilis įsmigs į gerkl�.�� Eik prie telefono,�� pasakė jis.�� Paskambink savo kvai�telėjusiam broliukui. Pasakyk, kad man reikia nedidelio pistoleto, kurį lengvai galė�iau paslėpti po paltu.

Ji k��� mėgina verkti?

��Daryk, k� tau sakau,�� įsakė Henris.�� A� eisiu į klub�, paimsiu kai k� i� drabu�ių. Jei man kas nors skambins, pasakyk, kad a� �ia, supratai?

��Tu tokios būklės, kad negali niekur eiti!

Henris sunkiai pakilo i� kėdės ir nuėjo prie durų. Grindys po jo kojomis siūbavo. Jis prisiglaudė prie staktos ir ilgas lingavo, įrėm�s kakt� į duris. Mėgino prisiminti, ar kada nors buvo toks laikas, kai jis jautė tokį nuovargį, buvo apimtas tokio pyk�io ir tokios nevilties. Atsisuk�s, pa�velgė į meilu��.

��Jei sugrį��s su�inosiu, kad nepadarei...

��A� visk� dėl tav�s padarysiu,�� pasakė Deizė. Ji metė ant grindų gėles, sudėjo ant krūtinės rankas ir, nusisukusi nugara, nuleido galv�.

Apimtas nepaai�kinamo ver�lumo, Henris nusprendė, jog atėjo metas suma�inti įtamp�. Turi būti merginai malonus, netgi �velnus, nors, matydamas t� sulinkusi� nuo kūk�iojimo nugar�, jis tvirtai sukando dantis.

��Juk tau patinka �itas lizdelis, tiesa, mieloji?�� paklausė jis.�� Ir �ampan� gerti patinka, ir dabintis brangiais kailiais. Greitai tau padovanosiu automobilį�� jis tau taip pat patiks. Bet dabar man labai reikia, kad būtum paklusni. Turi praeiti ka�kiek laiko.

Jis matė, kaip Deizė linktelėjo. Nespėjus jai net atsisukti, jaunuolis i�ėjo į koridorių.

7 skyrius

Tai buvo labiausiai neįtikėtinas įvykis jos gyvenime. Niekas negalėjo tam prilygti. Ypa� priblo�kė tas faktas, jog viskas vyko Londone, vidurdienį, triuk�mingose judriose gatvėse, kur D�ulija jautėsi taip laisvai ir įprastai.

Dar niekada mil�ini�kas niūrus miestas neatrodė jai toks stebuklingas. O koks jam pasirodė �itas miestas, �itas garsėjantis gyventojų pertekliumi megapolis su auk�tais namais, bildan�iais tramvajais, kaukian�iais automobiliais, �irgais kinkytais ekipa�ais, visur �mirinėjan�iais kebais? Kaip jis �iūri į begalines reklamas, įvairiaspalves i�kabas, siūlan�ias prekes, paslaugas, nurodan�ias kryptį, dalijan�ias patarimus bei pamokymus? Ar jam neatrodo bjaurios tos blankios parduotuvėlės, prikim�tos gatavų drabu�ių? K� jis mano apie parduotuves, kuriose i�tisomis dienomis dega elektra, nes gatvėje tamsu, dūmai, rūkas, o pilkas dangus nepajėgus ap�viesti miesto?

Jam patiko viskas. Jis buvo su�avėtas. Niekas jo nebaugino, viskas atrodė patraukliai. Jis puldavo nuo kelkra��io, norėdamas paliesti automobilį, vos tik tas kiek suma�indavo greitį. U�sirop�davo ant omnibuso vir�aus, kad galėtų i� auk�tai pa�velgti į miest�. Įėj�s į telegrafo pastat�, jis sustingo �alia jaunos sekretorės, nes norėjo matyti, kaip ji spausdina ma�inėle. O ji, pakerėta palinkusio prie jos �ydraakio mil�ino, pasiūlė jam pa�iam pabandyti paspaudinėti klavi�us. �inoma, jis taip ir padarė, vikriai para��s netrump� fraz� lotyni�kai. O po to, patenkintas savimi, ėmė kvatoti.

D�ulija jam pasiūlė u�eiti į �Times� redakcij�. Jis turi pamatyti mil�ini�kas spausdinimo stakles, pakvėpuoti spaustuvės da�ais, i�girsti duslų patalpų triuk�m�. Turi suvokti ry�į tarp �monijos i�radimų, suprasti, kaip viskas paprasta.

D�ulija matė, kad Ramzis palieka nei�dildom� įspūdį visiems �monėms, su kuriais jie susitikdavo. Tiek moterys, tiek vyrai mielai jam pagelbėdavo, tarsi jausdami, kad �io �mogaus gyslomis teka karali�kas kraujas. Puiki laikysena, didinga eisena, spinduliuojanti �ypsena pavergdavo ir tuos, į kuriuos jis �iūrėdavo, ir tuos, kuriems kar�tai spausdavo rank�, ir tuos, kurių pokalbių jis klausėsi�� taip dėmesingai, tarsi tai būtų slapti prane�imai, kuriuos būtina suprasti tiksliai ir teisingai.

Sunku �od�iais apibūdinti jo būsen�. O ir kam to reikia? D�ulija tiksliai �inojo: jis mėgaujasi atrad�s nauj� pasaulį, jo neg�sdina nei ekskavatorius, nei �iuo�ykla, nes jis dievina staigmenas, naujoves, tenorėdamas tik vieno�� paai�kinimų.

Jai pa�iai magėjo paklausyti, k� Ramzis pasakys. Ta�iau merginai teko jam ai�kinti aib� visokiausių teorijų. Teorijos�� buvo visų sunkiausias dalykas.

Po kokios valandos kalbėtis bendromis temomis jau buvo lengviau. Ramzis įsisavino anglų kalb� stebėtinai greitai.

��Pavadinimai!�� sakė jis D�ulijai, kai ta kelias minutes k� nors jam ai�kindavo.�� Kalb� sudaro pavadinimai. Įvardinimas �monių, daiktų, jausmų.�� Tardamas pastar�jį �odį, karalius pabarbeno sau į krūtin�. Po vidurdienio i� jo kalbos visai i�nyko lotyni�ki quare, quid, quo, qui.�� Anglų kalba sena, D�ulija. Mano laikų barbarų kalba, joje ir dabar daug lotyni�kų �od�ių. Ar girdi lotyni�kus �od�ius? Kas tai, D�ulija? Paai�kink!

��A� mokau tave be jokios sistemos,�� pasakė mergina. Jai norėjosi atskleisti jam spausdinimo pagrindus, papasakoti apie monetų kalyb�.

��A� pats paskui visk� susisteminsiu,�� patikino j� Ramzis.

Dabar jis u�bėgdavo į kiekvien� duonos parduotuv� ar valgykl�... į avalynės parduotuv�, ap�iūrinėjo rastas gatvėje �iuk�les, paketus praeivių rankose, tyrinėjo moterų apdarus.

Beje, ir pa�ias moteris.

�Jei tai ne geismas, vadinasi, a� nieko nei�manau apie �mones,�� m�stė D�ulija.�� Turbūt jis moterims keltų baim�, jei nebūtų taip eleganti�kai apsireng�s ir neatrodytų toks pasitikintis savimi. Jo manieros... Tai, kaip jis gestikuliavo, kalbėjo, stovėjo, vaik��iojo, tarsi teikė jam ka�koki� vir�enyb�. Jis tikras karalius. Nors ir atsidūr�s kitoje epochoje, svetimoje vietoje, vis tiek i�liko karaliumi�. D�ulija nuvedė jį pas bukinist�. Parodė senovės autorių knygas: Aristotelio, Platono, Euripido, Cicerono. Jis ap�iūrinėjo kaban�ias ant sienos Obrio Berdslėjaus4 reprodukcijas.

Jį su�avėjo fotografijos. D�ulija nuvedė Ramzį į ma�yt� foto studij� nusifotografuoti. Jis d�iaugėsi tarsi vaikas. Labiausiai jį su�avėjo, kad net ir neturtingas miestietis gali sau leisti u�sisakyti portret�.

O įėj�s į kino teatr�, Ramzis sustingo i� susi�avėjimo. Perpildytoje salėje karalius be paliovos aik�iojo, spausdamas D�ulijos rank�, kai stebėjo ekrane judan�ias mil�ini�kas, gyvas �vie�ian�ias figūras. Pasek�s �vilgsniu pro�ektoriaus �viesos spindulį, jis nuėjo prie ma�ytės kino mechaniko būdelės ir be jokių skrupulų įsiver�ė į vidų. Senis kino mechanikas, kaip ir visi kiti, neilgai trukus pasidavė Ramzio �avesiui ir pradėjo jam ai�kinti, kaip veikia �itas mechanizmas.

Galiausiai jie nuėjo į tamsų erdvų stoties pastat�, kur Ramzis tarsi suakmenėj�s spoksojo į spindin�ius metalinius lokomotyvus. Net ir prie jų jis priėjo be jokios baimės. Prisilietė prie �alto juodo metalo, stovėdamas pavojingu atstumu nuo mil�ini�kų ratų. Kai traukinys i�va�iavo i� perono, Ramzis atsistojo ant bėgių�� jam norėjosi pajusti vibracij�. Ir nusteb�s ap�iūrinėjo minias �monių.

��Tūkstan�ius �monių perve�a i� vieno Europos kra�to į kit�!�� riktelėjo D�ulija, mėgindama perrėkti traukinių dundėjim�.�� Kelionės, kadaise trukusios mėnesį, dabar tetrunka kelias dienas.

��Europa,�� su�nab�dėjo karalius.�� Nuo Italijos iki Britanijos.

��Traukinius vandeniu perve�a laivais. Neturtingi �monės i� kaimų laisvai atva�iuoja į miest�. Visi �ino, kas yra miestas�� matai?

Ramzis linktelėjo ir suspaudė merginos rank�.

��Neskubėk, D�ulija. Ateis laikas, ir a� visk� suprasiu.

Ir vėl nu�vito jo �ypsena, tokia gera�irdi�ka, tokia �velni, jog mergina tik nukaito ir nuleido akis.

���ventovės, D�ulija. Deus... namai.

��Dievų. Dabar Dievas tik vienas. Vienintelis.

Netiki. Tik vienas Dievas?

Vestminsterio abatija. Jie vaik��iojo po auk�tomis arkomis. Tikras stebuklas! D�ulija jam parodė �ekspyro paminkl�.

��Tai ne Dievo namai,�� paai�kino mergina.�� Tai vieta, kur �monės susirenka pasikalbėti su Dievu...

Ir kaip jam paai�kinti, kas yra krik��ionybė?

��Artimo meilė,�� i�tarė ji,�� tai visų svarbiausia.

Ramzis pa�velgė į j�.

��Artimo meilė?�� pakartojo jis, nepatikliai �velgdamas į pro �alį skuban�ius �mones.�� Ir k�, jie visi tikrai tuo vadovaujasi savo gyvenime? Ar tai tik įprotis?

Vakarop karalius i�moko kalbėti paprastomis frazėmis ir pripa�ino, jog anglų kalba jam labai patinka. �ia kalba patogu galvoti. Graikų bei lotynų tinkamos apm�stymams. Bet ne egiptie�ių. Įsisavindamas koki� nors nauj� kalb� ankstesniame gyvenime, Ramzis vis labiau tobulino savo lingvistinius gebėjimus. Kalba atveria erdv� protinei veiklai. Puiku, jog paprasti �ios epochos �monės gali skaityti laikra��ius, kuriuose tiek daug gin�ų, protingų min�ių, samprotavimų! Koks gi turėtų būti paprasto �mogelio m�stymas?

��Tu dar nepavargai?�� pasidomėjo mergina.

��Ne. A� niekada nepavargstu,�� atsakė Ramzis.�� Pavargsta tik siela bei �irdis. Tik a� alkanas. Maistas, D�ulija. Man reikia maisto.

Jiedu nuėjo į Haid Park�. Atrodė, jog Ramzis lengviau atsikvėpė, patek�s tarp �imtame�ių med�ių, pro kurių �akas �vietė dangus. Tokį vaizd� juk galima pamatyti bet kurioje epochoje, bet kuriame �emės kampelyje.

Jie surado nedidelį suoliuk�. Karalius tylomis stebėjo alėja vaik��iojan�ius �mones. Kokiomis akimis tie �monės �iūrėjo į jį�� tokį galiūn�, spinduliuojantį did�iul� gyvybin� gali�? �Ar jis pats �ino, koks yra gra�us,�� m�stė D�ulija.�� Ar bent nutuokia, jog net ir trumpas jo prisilietimas jaudina taip stipriai, jog ji, D�ulija, nepajėgia susitvardyti�?

��O, kiek dar visko reikia jam parodyti! Mergina nusivedė Ramzį į �Stratfordų laivininkystės kompanijos� kontor�. Melsdama Diev�, kad niekas jos neatpa�intų, lifto kabina pakilo į patį vir�ų ir atsidūrė ant stogo.

��Britanija,�� tyliai sumurmėjo jis, �iūrėdamas i� vir�aus į Londono stogus, klausydamasis fabrikų sirenų, skuban�ių tramvajų dundėjimo.�� Amerika, D�ulija.�� Jis nekantriai atsisuko į mergin�, apkabino per pe�ius. Per kiek dienų galima nuplaukti į Amerik� mechaniniu laivu?

��Turbūt per kokias de�imt. O iki Egipto dar grei�iau. Kelionė į Aleksandrij� tetrunka �e�ias dienas.

Ir kam ji i�tarė �iuos �od�ius? Jo veidas staiga paniuro.

��Aleksandrija,�� su�nab�dėjo karalius, tiksliai atkartodamas jos intonacij�.�� Ar ji vis dar gyvuoja?

D�ulija nusivedė Ramzį prie lifto. Ten laukia dar daug įdomių dalykų! Ji paai�kino, jog iki �iolei gyvuoja ir Atėnai, ir Damaskas, ir Antiohija. Ir Roma, suprantama. Niekur ji nedingo.

Netikėtai jai kilo beproti�ka mintis. Sustabd�iusi ekipa��, mergina įsakė:

��Pas madam Tiuso.

Apsirengusios va�kinės figūros. D�ulija greitosiomis paai�kino Ramziui, koks tai muziejus. Galima pamatyti vis� istorijos panoram�. Ji parodys karaliui amerikieti�kus indėnus, �ingischan�, Atil��� �mones, kurie po Romos �lugimo kėlė Europai siaub�.

Mergina negalėjo numatyti, kaip jį paveiks �itas istorijos kaleidoskopas: i�didus karaliaus �altakrauji�kumas j� vis labiau stebino.

Ta�iau D�ulijai pakako vos kelių minu�ių�� ji suprato savo klaid�. Pama�ius Romos karius, Ramzio gele�inė ramybė i�garavo kaip dūmas. Jis i�kart atpa�ino Julijaus Cezario figūr�. Po to tarsi negalėdamas patikėti savo akimis, įsistebeilijo į Egipto karalien� Kleopatr�, va�kin� lėl�, visai nepana�i� į t�, kurios marmurinį biust� jis taip rūpestingai saugojo, nei į atvaizd� ant auksinių monetų. Ta�iau �iūrint į lėl�, suklysti nebuvo galima: va�kinė karalienė gulėjo ant paauksuotos ku�etės, rankoje suspaudusi gyvat�, kurios geluonis beveik siekė valdovės krūtin�. Greta stovėjo Marko Antonijaus, tipi�ko romėnų kario, figūra.

Ramzio veidas liepsnojo, akyse �ai�aravo įnir�is. Jis pa�velgė į D�ulij�, po to į ant va�kinių figūrų kabėjusias etiketes.

Kaipgi ji nepagalvojo, kad �ia yra ir �itos figūros? Kodėl neprisiminė apie tai? D�ulija sugriebė Ramzį u� rankos tuo momentu, kai jis nusigr�ė nuo stiklinės virtinos. Jis vos nepartrenkė jam po kojomis pasipainiojusios porelės. Vyri�kis ka�k� piktai burbtelėjo, bet Ramzis, regis, net nei�girdo.

Jis puolė prie i�ėjimo. D�ulija bėgo jam i� paskos.

Tik gatvėje, �iūrėdamas į automobilius bei ekipa�us, karalius kiek nusiramino. Po to paėmė D�ulij� u� rankos, ir jiedu lėtai nu�ingsniavo �aligatviu. Sustojo �alia statybvietės. Tenai, urgzdama, dirbo betono mai�yklė. Duslus ma�inos gausmas aidu atsimu�ė į akmenines sienas.

Ramzio lūpose pasirodė graudi �ypsena.

D�ulija sustabdė pro �alį va�iuojantį ekipa��.

��Kur dabar?�� paklausė mergina.�� Sakyk, k� dar norėtum pamatyti?

Karalius atkreipė dėmesį į sulinkusi�, apiply�usiais drabu�iais, i�krypusiais batais moterį. Ji i�tiesė rank�, pra�ydama i�maldos.

��Elgeta,�� i�tarė Ramzis, �iūrėdamas į j�.�� Kodėl iki �iol vis dar esama neturtingų �monių?

Jie lėtai va�iavo grindiniu. Virvės su d�iūstan�iais drabu�iais trukdė jiems stebėti pilk� dangų. Gatvėse sklaidėsi i� krosnių rūkstantys dūmai. Basakojai vaikai vėjo nugairintais veidais atsisukdavo į juos, palydėdami �vilgsniu.

��Kodėl turtuoliai nepadeda vargingai gyvenantiems �monėms? Jie tokie pat betur�iai, kaip ir valstie�iai mano tėvynėje.

��Yra dalykų, kurie nesikei�ia,�� pastebėjo D�ulija.

��O tavo tėvas? Jis buvo turtingas?

Ji linktelėjo.

��Jis įkūrė did�iul� laivininkystės kompanij�. Statė laivus, kuriais gabendavo prekes i� Indijos į Egipt�, i� Egipto į Anglij� bei Amerik�. Tie laivai plaukioja po vis� pasaulį.

��Ar dėl tų turtų Henris kėsinosi tave nu�udyti? Taip pat, kai mano kapavietėje nu�udė tavo tėv�?

D�ulija �iūrėjo tiesiai prie�ais save. Ramzio �od�iai i�vedė j� i� pusiausvyros. �i diena, �itas nuostabus nuotykis pakylėjo j� iki dangaus, o dabar ji greitai vėl leidosi ant �emės. Henris nu�udė jos tėv�. Ji nebegalėjo i�tarti nė �od�io.

Ramzis paėmė j� u� rankos.

��Tų turtų būtų visiems u�tek�,�� pasakė D�ulija. Jos balsas buvo įtemptas kaip styga.�� Ir man, ir Henriui, ir Henrio tėvui.

��Ir vis dėlto tavo tėvas Egipte ie�kojo lobių.

��Ne, jis t� darė ne dėl lobių!�� D�ulija piktai pa�velgė į faraon�.�� Jis ie�kojo praeities liudytojų. Tavo u�ra�ai jam buvo kur kas svarbesni u� �iedus ant tavo rankų. Istorija, kuri� tu apra�ei, jam buvo tikras lobis. Taip pat ir nupie�tas sarkofagas, nes tai�� originalas, epochos liudininkas.

��Archeologija,�� pasakė Ramzis.

��Taip.�� D�ulija netikėtai nusi�ypsojo.�� Mano tėvas nebuvo kapų niekintojas.

��Suprantu. Nepyk.

��Jis buvo mokslininkas,�� kalbėjo mergina jau kiek �velniau.�� Pinigų tėvas turėjo, ta�iau apsiriko, patikėdamas tvarkyti kompanijos reikalus savo broliui bei sūnėnui. Ir sumokėjo u� tai savo gyvybe.

D�ulija nutilo. Staiga ji pajuto baisų nuovargį. Nepaisant �iandieninės euforijos, mergina nė minutėlei nepamir�o, kas atsitiko; suprato, kad jos kan�ios dar tik prasideda.

��Tai baisu,�� su�nab�dėjo ji.

��Godumas�� �tai kas baisu. Tai visų bėdų �altinis.

Ramzis �iūrėjo į niūrius sudau�ytus langų stiklus. Pro langus bei atviras duris sklido �lapimo, puvėsių kvapas.

D�ulijai anks�iau neteko pabuvoti �itoje Londono dalyje. Pama�iusi tokį skurd�, mergina nuliūdo ir jos asmeninės bėdos kiek nublanko.

��Henrį reikia sustabdyti,�� tvirtai parei�kė Ramzis.�� Antraip jis dar kart� pasikėsins tave nu�udyti. Ir u� tavo tėvo mirtį būtina atker�yti.

��Jei dėdė Rendolfas su�inos, kas įvyko, jis nei�tvers, numirs. Jei, suprantama, jis dar nieko ne�ino.

��Dėdė? Tas �mogus, kuris �įryt buvo atėj�s? Ne, jis nekaltas ir matosi, jog labai nerimauja dėl sūnaus. Bet Henris�� niek�as. Jis nevaldomas.

D�ulija pradėjo drebėti, akyse pasirodė a�aros.

��Dabar nieko padaryti negalėsiu. Jis mano brolis. Jie vieninteliai mano giminai�iai.. Jau ver�iau tegul nusikaltėliu rūpinasi teismas ir įstatymas.

��Bet tau gresia pavojus, D�ulija Stratford!

��Ramzi, a� nesu karalienė. Neturiu teisės savivaliauti.

��U�tat a� esu karalius. Ir visada juo būsiu. Galėsiu prisiimti vis� atsakomyb�. Leisk man veikti, kaip manau esant reikalinga.

��Ne,�� su�nab�dėjo mergina, maldaujan�iomis akimis pa�velgusi į Ramzį. Jis u�dėjo deln� ant jos rankos, suspaudė j� ir palinko prie D�ulijos, ketindamas apkabinti. Bet mergina laikėsi tvirtai.�� Pa�adėk, kad nieko nesiimsi. Jei kas nors atsitiks, tai vis� gyvenim� slėgs mano s��in�.

��Jis tavo tėv� nu�udė.

��Jei nu�udysi jį, gali manyti, kad nu�udei ir mano tėvo dukr�,�� i�tarė mergina.

Stojo tyla. Jis tiesiog �iūrėjo į D�ulij�. Turbūt stebėjosi. Mergina taip ir nesuprato. Paskui pajuto, kaip de�inė karaliaus ranka atsirado ant jos peties. Jis priglaudė j� prie sav�s taip, kad judviejų krūtinės susilietė, ir pabu�iavo. Tai buvo ilgas aistringas bu�inys. D�ulijos kūn� u�liejo kar�tis. Ji norėjo atstumti Ramzį, ta�iau u�uot t� padariusi, net nepajuto, kaip pir�tais ėmė �velniai glostyti jo plaukus. Po to atsitraukė�� suglumusi, sunkiai suvokdama, kas vyksta.

Kurį laik� ji negalėjo i�tarti �od�io. Veidas degė, kūnas atsipalaidavo, i�ti�o. Ji u�simerkė. D�ulija �inojo, kad tereikia jam dar kart� prie jos prisiliesti�� ir visi �aidimai baigsis: ji atsiduos Ramziui �ia ir dabar. Reikia ka�k� daryti...

��O kaip tu manei, D�ulija?�� i�tarė karalius. Manei, kad a� bekūnė dvasia? Taip, a� nemirtingas, ta�iau esu vyras.

Jis norėjo vėl pabu�iuoti mergin�, ta�iau ji atki�o rank�, sustabdydama vyri�kį.

��Pakalbėsime apie Henrį?�� paklausė Ramzis. Jis paėmė jos rank�, suspaudė ir pabu�iavo pir�tų galiukus.�� Henris �ino, kas a� toks. Jis matė. Kam gyventi su tokia paslaptimi? Jis piktadarys ir nusipelnė mirties.

Ramzis tikriausiai suprato, jog tokios būsenos D�ulija vargu ar sugebės sutelkti mintis į tai, k� jis dabar kalba. Jo lūpos bu�iavo merginos pir�tus, o �ydros akys spindėjo.

D�ulija netikėtai supyko.

��Visoje �itoje istorijoje Henris pasirodė kaip tikras bukaprotis,�� pasakė ji.�� Daugiau jis nesikėsins į mano gyvyb�.�� D�ulija i�traukė rank� ir pa�velgė pro lang�: jie jau prava�iavo varg�ų kvartal�. A�iū Dievui.

Ramzis susim�stė, gū�telėjo pe�iais.

��Henris bailys,�� t�sė D�ulija. Jos kūnas vėl tapo paklusnus.�� Apgailėtinas bailys. Taip, kaip jis nu�udė mano tėv�, �udo tik bailiai.

��Bailys gali būti kur kas pavojingesnis u� dr�suolį,�� pastebėjo Ramzis.

��Neliesk jo,�� su�nab�dėjo D�ulija ir pa�velgė jam į veid�.�� Padaryk tai dėl man�s. Tegul Dievas įvykdys teisingum�. A� negaliu būti teisėju nei budeliu.

��Tai karali�ka mintis,�� pastebėjo Ramzis.�� Tokia i�mintimi ne kiekviena karalienė apdovanota.

Jis lėtai pasilenkė, norėdamas j� pabu�iuoti. Mergina �inojo, kad turėtų nusisukti, bet negalėjo. J� vėl u�plūdo kar�tis bei silpnumas. Ji pamėgino atsitraukti, bet Ramzis j� sulaikė...

D�ulija pakėlė į karalių akis. Jis �ypsojosi. Gestu parod�s, jog paklūsta jos norui, jis i�tarė:

��A� esu sve�ias tavo karalystėje, mano karaliene.

8 skyrius

Laikrodis i�mu�ė vidurnaktį. Eliotas u�vertė dienora�tį. Vis� vakar� jis skaitė Lourenso vertimus, �iūrinėjo dulkėtas istorijos kronikas, nagrinėdamas faraono Ramzio Did�iojo ir karalienės Kleopatros biografijas. Storose knygose apra�ytos istorijos beveik sutapo su fantastiniais vadinamosios mumijos pasakojimais. �mogus, vald�s Egipt� �e�ias de�imtis metų, galėjo būti nemirtingas. Juk galėjo, velniai rautų! Ir Kleopatros �e�tosios valdymas buvo pakankamai intriguojantis.

Bet įdomiausia pasirodė pastraipa, para�yta lotyni�kai ir egiptieti�kai. Ji buvo dienora��io pabaigoje. Eliotas nesunkiai perskaitė tas mintis. Besimokydamas Oksforde, jis pats vedė dienora�tį lotynų kalba, o egiptie�ių kalb� mokėsi pakankamai ilg� laik��� i� prad�ių drauge su Lourensu, po to savaranki�kai.

Ta pastraipa nebuvo Ramzio min�ių vertimas. Tai paties Lourenso komentarai apie tai, k� jis perskaitė Ramzio pergamentuose.

�Tvirtina, jog �it� eliksyr� galima panaudoti tik vien� kart�. Jokių pa�alinių priemonių nebereikia. Paruo�ė gėrim� Kleopatrai, bet pamanė, jog tai pavojinga. Ir pats nenorėjo panaudoti gėrimo, baimindamasis �alutinių efektų. O jeigu jo kapavietėje �itas gėrimas jau i�bandytas? Kas tada? O jeigu �ia i� tikrųjų yra eliksyras, galintis atjauninti �mogaus kūn� ir prat�sti jo gyvenim�?�

9 skyrius

Gili� naktį Ramzis stovėjo prabangaus D�ulijos namo koridoriuje, stebėdamas, kaip įdomiai juda inkrustuoto senovinio sieninio laikrod�io rodyklės. Pagaliau did�ioji rodyklė priartėjo prie romėni�ko skaitmens XII, o ma�oji�� prie skaitmens IV, ir laikrodis pradėjo groti �velni� melodij�.

Romėni�ki skaitmenys. Jis matė juos visur�� ant namų fasadų, knygų puslapiuose... Taip, į �iuolaikin� kultūr� buvo stipriai įsiskverbusi Romos kalba, jos dailė, bei dvasia, susiedama dabartį su praeitimi. Net teisingumo samprata, taip stipriai paveikusi D�ulij�, atėjo ne i� kur nors kitur, o būtent i� Romos teisinės sistemos.

Mil�ini�ki verteivų bankai priminė Romos �ventoves. Vie�ose vietose stovėjo did�iulės statulos romėni�kais apdarais. Gatves u�griozdin� nei�vaizdūs pastatai buvo papuo�ti peristiliais bei ma�omis romėni�komis kolonomis.

Ramzis nuėjo į Lourenso bibliotek� ir įsitaisė patogiame odiniame krėsle. Jis i�sklaidė u�degtas �vakutes po vis� bibliotek�, ir dabar kambarys prisipildė �velnios �viesos. Karaliui tai patiko, be to, buvo patogu. �inoma, ma�yt� verg� ryte i�tiks siaubo priepuolis, pama�ius visur pūpsan�ius va�ko la�elius. Na tai kas? I�valys.

Karaliui patiko Stratfordo kambarys: jo knygos, ra�omasis stalas, gramofonas, kuris grojo ka�kokį Betchoven�... Ka�kokia ma�y�ių cypian�ių ragelių garsų samplaika, primenanti ka�ių chor�.

Taip keista, kad jis dabar naudojasi viskuo, kas priklausė �ilagalviui anglui, i�lau�usiam jo kapavietės duris.

Vis� dien� jis vilkėjo sunkiais, grubiais paradiniais Lourenso drabu�iais. O dabar sėdi, įlind�s į jo �ilkin� pi�am� bei atlasinį chalat�. Tie drabu�iai tokie nepatogūs. Bet visų keis�iausia �iuolaikinės aprangos dalis, karaliaus akimis, buvo vyri�ki odiniai batai. �mogaus kojoms visai netinka tokia avalynė. Nebent tik kareiviams, kad apsaugotų juos mū�io metu. O �ia net ir neturtingi �monės u�sidėj� ant kojų �itas kankinimo kameras; tiesa, kai kurie laimingieji dėvi batus su skylutėmis. Tokia avalynė kiek primena sandalus, bent jau kojos gali kvėpuoti.

Karalius nusijuokė i� savo min�ių. �itiek visko �iandien pamatė, o galvoja apie batus. Jam jau nebeskauda kojų. Kodėl gi neu�mir�ti tų nelemtų batų?

Joks skausmas Ramzio ilgai nekankindavo; ir joks malonumas nebūdavo ilgalaikis. �tai dabar jis rūko kvapnius Lourenso cigarus, lėtai leisdamas dūmus, ir galva lengvai svaigsta. Bet tas jausmas netrukus praeis. Arba brendis. Jis tik akimirk� jau�iasi apgirt�s, po pirmo gurk�nio. Paskui po krūtin� pasklinda �iluma, o galva i�blaivėja.

Jo kūnas atsiribodavo, atstumdavo bet kokį i�orinį poveikį. Nors Ramzis jautė skonį, kvap�, prisilietim�... O �tai keista muzika, sklindanti i� gramofono, jam tokia maloni, kad norisi verkti...

Tiek dar laukia malonumų! Kiek dar visko teks pa�inti! Grį��s i� muziejaus, Ramzis perskaitė penkias ar �e�ias knygas i� Lourenso bibliotekos. Jis skaitė įdomias istorijas apie �industrin� revoliucij��. Mėgino gilintis į Karlo Markso idėjas, bet jos karaliui pasirodė tokios nes�moningos.

Turtingas �mogus ra�o apie betur�ius. I� kur jam �inoti, kas dedasi tų varg�ų galvose? Ramzis ilgai ap�iūrinėjo gaublį, stengdamasis įsiminti �emynų bei �alių pavadinimus. Įdomi �alis Rusija, o �tai Amerika�� did�iausia �io am�iaus mįslė.

Paskui perskaitė Plutarch�. Melagis! Kaip jis drįso pareik�ti, jog Kleopatra mėgino suvilioti savo �alies u�kariautoj� Oktavian�?! Kokia absurdi�ka idėja! Skaitydamas Plutarch�, karalius prisiminė senukus, kurie susirenka grupėmis miestų aik�tėse ir dalinasi gandais. Jokios pagarbos istorijai!

Pakaks. Koks tikslas apie tai galvoti? Staiga karalius pajuto ne�inia i� kur atsiradusį nerim�. Kodėl? Dėl ko jis baiminasi?

Ne, jo neg�sdina �iuolaikinio pasaulio stebuklai, kurių �iandien jis aps�iai prisi�iūrėjo. Nei grubi primityvi anglų kalba, kurios jis pramoko iki pusiaudienio, nei laiko tarpas, prabėg�s nuo to, kai jis paskutinį kart� u�merkė akis savo kriptoje... Jam nedavė ramybės kiti dalykai: kaip jo kūnas geba savaime atsistatyti? Taip greitai u�gyja �aizdos, praeina skausmas. �tai kad ir i�vargusios nuo nepatogios avalynės kojos�� jų jau nebeskauda. Ir kodėl jo neveikia brendis?

Ramzį tai jaudino, nes jis pirm� kart� susim�stė apie tai, kad jo protas bei �irdis tikriausiai negalėtų taip greitai regeneruoti. Nejaugi ir dvasinis skausmas taip greitai praeina, kaip fizinis?

Tai neįmanoma. Tuomet, kodėl jis nepuolė į isterij�, bevaik�tinėdamas po muziejų? Apati�kas, tylus slampinėjo tarp mumijų, sarkofagų, rankra��ių, pavogtų dar tais tolimais laikais, kai jis, Ramzis Didysis, i�vyko i� Aleksandrijos ir pasislėpė savo kapavietėje Egipto kalnuose. �tai Samiras sielvartavo. Nuostabusis tamsiaodis Samiras, rudomis akimis. Akys, būdingos egiptie�iams. Bėgo am�iai, bet �monių akys nepasikeitė Samiras�� tos �alies vaikas.

Negali sakyti, jog prisiminimai visai i�blėso. Ne, jie gyvi. Ramziui atrodė, jog dar tik vakar jis stebėjo, kaip i� mauzoliejaus i�ne�amas Kleopatros karstas ir ne�amas į romėnų kapus, prie jūros. Jis netgi vėl pajuto jūros kvap�. Girdėjo raudas. Per plonus sandalų padus jautė įkaitintų akmenų kar�tį.

Ji norėjo būti palaidota �alia Marko Antonijaus. Ir karalienės valia buvo įvykdyta. O jis, Ramzis, stovėjo minioje tarp paprastų praeivių ir klausėsi raudotojų �od�ių: �Mūsų did�ioji karalienė mirė�.

Atrodė, jo �irdis ply� i� sielvarto. Bet kodėl jis neverkia dabar? Sėdėjo bibliotekoje, �iūrėjo į marmurinį biust�, ta�iau nejuto jokio skausmo.

��Kleopatra,�� su�nab�dėjo jis. Paskui jo atmintyje i�kilo visai kitas paveikslas�� ne subrendusios mir�tan�ios moters, o jį pa�adinusios mergaitės: �Kelkis, Ramzi Didysis! Į tave kreipiasi Egipto karalienė. Pakilk i� gilaus miego ir tapk mano patarėju �iomis nelaimingomis dienomis�.

Ne, jis nejautė nei d�iaugsmo, nei skausmo.

Vadinasi, eliksyras nenustojo veik�s, vis dar teka jo gyslomis, atimdamas galimyb� kentėti? Ar esmė visai kitur? Karalius seniai įtarė, jog miegodamas kapavietėje jis ka�kaip jausdavo laiko tėkm�. Nes�moningai atsiribodavo nuo to, kas jį galėjo įskaudinti; o jo sapnai tik įrodė, kad smegenys nėra mirusios, o tik ramiai miega tyloje bei tamsoje. �tai kodėl jo neapėmė panika, prisilietus saulės spinduliui; jis �inojo, kiek laiko i�miegojo.

O galbūt dvide�imtasis am�ius jį taip priblo�kė, kad prisiminimai nublanko, neteko buvusios emocinės galios? Galbūt kada nors skausmas sugrį�, ir jis raudos kaip beprotis...

Buvo akimirka muziejuje, kuomet karalius, pamat�s apgailėtin� Kleopatros figūr�, o greta jos�� blankų, kvailok� Antonijų, pajuto ka�k� pana�aus į baim�... Ir negalėdamas to i�tverti i�lėkė i� muziejaus į Londono gatves. Jis tarsi vėl girdėjo Kleopatros �auksm�: �Ramzi! Antonijus mir�ta! Duok jam eliksyro, Ramzi!� Atrodė, tarsi balsas sklinda ka�kur i� vidaus, ir karalius nepajėgus jo nutildyti. Ir tada jam pasidarė baisu. Kleopatra buvo visai kaip gyva. Ramzio �irdis dundėjo, dau�ėsi tarsi plaktukų, dau�an�ių asfalt� Londono gatvėse, dū�iai. Bet tai tik �irdies plakimas. Tai ne skausmas.

Kas jam rūpi, jog va�kinė figūra taip sudarkė karalienės gro�į? Jo paties statulos Ramzio visai neerzino; sau ramiai stovėjo �alia vienos jų ir �neku�iavosi su �ia pat triūsian�iu darbininku. Niekas nesitikėjo, kad masinis menas taip tampriai bus susietas su �mogaus kūno vaizdavimu, kol romėnai nepradėjo savo skulptūrų talpinti prie namų, soduose...

Kleopatra nebuvo romėnė. Ji buvo graikė ir egiptietė. Ta�iau visų baisiausia, kad �iuolaikiniai, dvide�imtojo am�iaus �mones, yra klaidingos nuomonės apie Kleopatr�. Ka�kodėl ji tapo i�tvirkimo simboliu, nors i� tikrųjų karalienė buvo talentinga, narsi ir įdomi. J� pasmerkė dėl vieno lengvabūdi�ko poelgio, o visus gerus dalykus pamir�o.

Būtent tai Ramzį sukrėtė va�kinių figūrų muziejuje. Karalien� prisimena, bet ne toki�, kokia ji buvo i� tikrųjų. Ka�kokia da�yta kek�ė, gulinti �ilkuose ant ku�etės.

Tyla. Jo �irdis vėl pradėjo dau�ytis. Ramzis įsiklausė... Ir i�girdo tiksint laikrodį.

Prie�ais karalių stovėjo padėklas su gard�iais pyragai�iais, brend�iu, apelsinais bei kriau�ėmis... Reikia pavalgyti ir i�gerti�� tai visada nuramina. Nors i� tiesų alkio jausmas karaliui buvo ne�inomas.

Juk jis nebenori daugiau sielvartauti, ar ne taip? Tik kodėl vis ka�ko baiminasi? Todėl, kad jam nesinori prarasti galimybės patirti �mogi�kus jausmus. �ia ir būtų tikroji mirtis!

Ramzis vėl pa�velgė į nuostabiai �avų veid�, įam�int� marmure. �ia karalienė buvo kur kas labiau pana�i į tikr�j� Kleopatr� negu va�kinių figūrų muziejuje. Ir vėl jam pasidarė kraupu: jo �irdis liko rami. Tarsi jis �iūrėtų į ka�k� beprasmi�ko, nereik�mingo. Ramzis griebėsi u� galvos ir giliai atsiduso.

Tiesa, kai jis įsivaizduodavo D�ulij� Stratford, gulin�i� lovoje, jo protas ir �irdis akimirksniu susijungdavo... Karalius nusijuokė ir paėmė pyragaitį. �is buvo kietas ir labai saldus. Ramzis jį greitai sudorojo. Jis norėtų taip pat greitai �sudoroti� ir D�ulij�... O, kokia moteris, kokia stulbinanti moteris! Trapi, gle�na �ių laikų karalienė. Jai nereikia valdyti �emių, ji ir taip atrodo didinga. Stebėtinai protinga, nepaprastai stipri. Ver�iau apie tai negalvoti, nes nei�tvėr�s pakils į vir�ų ir pasibels į jos duris.

Tai bus vaizdelis, jei jis įsiver� į D�ulijos miegam�jį! Varg�ė tarnaitė nubunda mansardoje ir pradeda spiegti. Na ir kas? D�ulij� Stratford atsisėda lovoje... ji apsivilkusi tuo nėriniuotu daik�iuku; jis atsigula �alia merginos, nuplė�ia visus nėrinius, glosto krūtin� ir paima j� taip greitai, jog D�ulij� net pasiprie�inti nespėja...

Ne. Tu negali �itaip pasielgti. Tada viskas sugrius. Pats sunaikinsi savo svajon�. D�ulij� verta, kad su ja būtų elgiamasi kantriai bei nuolankiai. Jis t� suprato, kai stebėjo mergin� dar būdamas pusiau sustig�s savo sarkofage. Stebėjo, kaip ji vaik�to po bibliotek�, klausėsi, kaip kalbasi su juo, mumija, net neįtardama, kad jis j� girdi.

D�ulij� Stratford�� tai did�ioji mįslė. Viskas joje paslaptis: jos kūnas, siela, jos valia.

Jis gurk�telėjo brend�io. Labai skanu. U�traukė cigar�. Atsipjovė apelsino skiltel� ir suvalgė sulting� mink�tim�.

Cigaras paskleidė kambaryje nuostabų aromat��� nepalyginsi su jokiais kvai�alais. D�ulij� sakė jam, kad tai turki�kas tabakas. Tada jis dar ne�inojo, k� tai rei�kia, o dabar jau �ino. Vartydamas knygut� �Pasaulio istorija�, perskaitė apie turkus bei jų u�kariavimus. Nuo to jam ir reikia pradėti�� nuo nedidelių knygu�ių, kuriose gausu faktų bei apibendrinimų: �Per vien� �imtmetį barbarų pulkai u�kariavo pus� Europos�. Su smulkmenomis vėliau susipa�ins�� juk tai masė knygų įvairiomis pasaulio kalbomis. Jau vien nuo tos minties karalius nusi�ypsojo.

Gramofonas nutilo. Ramzis pakilo, priėjo prie aparato ir paėmė kit� juod� disk�. Toks keistas pavadinimas�� �A� tiktai pauk�telis auksiniame narvelyje�. Ka�kodėl tas pavadinimas vėl jam priminė D�ulij� ir sukėlė nor� suspausti j� tvirtame glėbyje. Jis u�dėjo plok�tel�. U�dainavo moteris, plonu �velniu balseliu. Ramzis prisipylė taur� brend�io ir pradėjo suktis po kambarį �okio ritmu.

Ta�iau atėjo metas atlikti kai kuriuos rimtus reikalus. U� lango jau kiek �viesiau. Danguje pasirodė pirmieji ryto au�ros po�ymiai. Pro niūrų miesto triuk�m� karalius i�girdo pauk��ių balsus.

Jis nuėjo į �alt� tu��i� virtuv�, surado kelet� stiklinių ir įpylė į jas vandens i� nuostabaus varinio kranelio.

Po to sugrį�o į bibliotek� ir ėmė ap�iūrinėti alebastrinius �so�ius, sustatytus prie�ais veidrodį. Regis, viskas gerai. Jokių įtrūkimų nesimato. Niekas nepasimetė. Ir jo ma�ytis degiklis savo vietoje, ir tu�ti stikliniai indeliai. Dabar tereikia tik la�elio aliejaus. Arba �tai �itas �vakigalis.

Nustūm�s į �alį papirusų ritinėlius, Ramzis u�degė �vakės dagtį.

Po to dar kart� ap�iūrėjo �so�ius. Ranka veikė grei�iau u� atmintį. Pasėm�s i� �so�io baltų miltelių, jis jau �inojo, kad elgiasi teisingai.

O, kas būtų atsitik�, jei Henris Stratfordas būtų įlind�s miltelių į �it� �sotį! Jis i�protėtų! Jo dėdė nutrauktų jam galv�!

Ir �ia Ramziui �ovė į galv� mintis, jog nuodai, kurie baugino jo am�ininkus, ka�in ar sukeltų siaub� dvide�imtojo am�iaus mokslininkams. Jie būtų tvarkingai i�ne�� vien� po kito visus �so�ius i� kapavietės ir i�tyr�, patikrin� jų veikim�. Galima atlikti eksperiment� su gyvūnais. Viskas taip paprasta. Ir būtų tarp nuodų surad� eliksyr�.

Ta�iau dabar apie gyvybės eliksyr� �ino tik Samiras ir D�ulij� Stratford. Ir jie niekada niekam neatskleis paslapties. Bet Lourensas spėjo i�versti dalį jo u�ra�ų. Jo dienora�tis ka�kur �ia. Tik Ramzis jo kol kas nerado. Būtų galima perskaityti. Ir dar pergamentai.

Kaip bebūtų, �itaip t�stis negali. Jis turi ne�iotis eliksyr� su savimi. Suprantama, gali būti, kad skystis galėjo prarasti savo savybes. Beveik du tūkstan�ius metų milteliai gulėjo �sotyje. Per tokį laik� vynas pavirstų actu ar dar kuo nors, o miltai�� dulkėmis.

Karaliaus ranka kiek drebėjo, kai jis įbėrė į metalinį degiklio indelį kelet� stambių granulių. Pakratė �sotį, norėdamas įsitikinti, kad ten liko dar truputį miltelių. Po to atsargiai pir�tu i�mai�ė miltelius ir įpylė truputį vandens i� stiklinės.

Dabar galima u�degti �vak�. Kai va�kas ėmė burbuliuoti, jis i�dėliojo ant stalo nedidelius indelius. Keturi buteliukai su sidabriniais kam�teliais.

Po kelių sekund�ių prasidėjo virsmas. Milteliai i�tirpo vandenyje, tapo burbuliuojan�iu fosforescuojan�iu skys�iu. Jis atrodė tikrai grėsmingai�� paragavus, gali sudeginti vis� gleivin�. Bet taip tik atrodė. Kadaise, norėdamas tapti nemirtingu, Ramzis nedvejodamas i�gėrė piln� taur� tokio skys�io. Nebuvo jokio skausmo. Karalius �yptelėjo. Apskritai jokio skausmo nebuvo.

Jis atsargiai pakėlė ind� ir supilstė garuojantį eliksyr� į paruo�tus buteliukus. Palaukė, kol indas atvės, ir aplai�ė jį. Paskui u�darė buteliukus ir, paėm�s �vak�, u�liejo kam��ius va�ku.

Tris buteliukus įsidėjo į ki�en�. Ketvirt�, kuris liko neu�darytas, nusine�ė į oran�erij�. Sustojo, tamsoje ap�iūrinėdamas gėles.

Pro stilines sienas nieko nesimatė�� u� lango buvo tamsi naktis. U�tat Ramzis pakankamai ai�kiai matė savo atspindį: auk�t� figūr� tamsiai avietiniu chalatu ap�viesto kambario fone.

Jis priėjo prie vazone augan�io papar�io. Augalas buvo did�iulis, tamsiais �aliais lapais. Karalius įpylė truputį eliksyro į drėgn� dirv�. Po to atsisuko į bugenvil� su ma�ais rausvais pumpurėliais, pasislėpusiais po �alia lapija, ir įla�ino į vazon� kelet� eliksyro la�ų.

Pasigirdo tylus �naresys. Toliau t�sti jau nebuvo prasmės... Ta�iau karalius ėjo nuo vieno vazono prie kito ir la�ino tol, kol buteliuke liko tik pusė buvusio skys�io. Tereikia palaukti kelet� sekund�ių, ir bus ai�ku, ar i�liko stebuklingos eliksyro galios. Ramzis pakėlė akis į stiklines patalpos lubas. Pasirodė pirmieji saulės spinduliai�� dievas Ra siun�ia �ilum�.

Papar�io lapai i�gra�ėjo, pailgėjo; atsirado nauji �velnūs ūgliai. Bugenvilė atsigavo, pumpurai i�kart i�siskleidė ry�kiais raudonais �iedais. Visa oran�erija atgijo, augalai pasikeitė. Ramzis u�simerkė ir girdėjo tylų jų lapų �naresį. Jo kūnu nubėgo �iurpuliukai...

Kaip jis galėjo dvejoti? Kaip galėjo pagalvoti, jog eliksyras prarado savo gali�? Juk vienos dozės pakako, kad jis taptų nemirtingu. Kodėl dabar pamanė, kad stebuklingam gėrimui galėjo kas nors atsitikti?

Karalius įsiki�o buteliuk� į ki�en�, atidarė atsarginio i�ėjimo duris ir i�ėjo į drėgn� prie�au�rio rūk�.

10 skyrius

Namuose buvo sumai�tis. Su�inojusi, kad vyksta į Egipt�, Rita vos nei�protėjo. Oskaras buvo paliekamas saugoti namus. Jis padėjo tampyti sunkius lagaminus.

Rendolfas ir Aleksas iki u�kimimo gin�ijosi su D�ulija, mėgindami įtikinti mergin�, kad jai jokiu būdu negalima va�iuoti.

O paslaptingasis misteris Ramsėjus sėdėjo oran�erijoje prie pinto staliuko ir nenustodamas valgė bei tu�tino vien� bokal� po kito. Tuo pat metu jis skaitė laikra��ius, kaip Eliotui pasirodė, po du i�kart. Ir dar vis i�traukdavo koki� nors knyg� i� ant grindų sukrautos krūvelės... Vartydavo j�, tarsi ka�ko ie�kodamas, o surad�s ir perskait�s reikiam� viet�, �ia pat numesdavo knyg� ant grindų.

Eliotas sėdėjo egiptieti�koje salėje, Lourenso krėsle ir stebėjo įvykius, vis �vilg�iodamas į D�ulij�, besisukiojan�i� svetainėje, ir į misterį Ramsėjų, kuris akivaizd�iai pastebėjo jam skiriam� dėmesį, bet tai jo visai nejaudino.

Antras nebylus stebėtojas buvo Samiras. Jis stovėjo oran�erijos gilumoje, tarp ve�lios lapijos ir abejingu �vilgsniu �iūrėjo ka�kur į tolį.

Prie� tris valandas D�ulija paskambino Eliotui. Tas nieko nelaukdamas pradėjo veikti. Grafas tikėjosi tokios įvykių eigos, todėl dabar ramiai stebėjo dram�, vykstan�i� svetainėje.

��Bet tu juk negali taip paprastai i�vykti į Egipt� su vyri�kiu, apie kurį nieko ne�inai,�� kalbėjo Rendolfas, i� visų jėgų mėgindamas tvardytis. Argi galima vykti į toki� kelion� be palydovės ir pagalbininkės?

��D�ulija, a� kategori�kai prie�tarauju,�� kalbėjo Aleksas, net i�bly�k�s i� nusivylimo.�� Tu negali i�va�iuoti viena.

��Pakaks,�� atsakė mergina.�� A� suaugusi moteris. Ir i�va�iuoju. Galiu pati savimi pasirūpinti. Be to, su manimi va�iuoja Rita ir Samiras, artimiausias mano tėvo draugas. Geresnio gynėjo u� jį nerasi.

��D�ulija, juk jie tau ne kompanija. Tu tai �inai. Bus skandalas.

��Dėde Rendolfai, laivas i�plaukia ketvirt� valand�. Mums reikia nedelsiant i�vykti. Pakalbėkime apie reikalus. A� paruo�iau įgaliojim�. Tu kaip ir anks�iau galėsi tvarkyti kompanijos reikalus.

Tyla. �Na �tai ir priėjome prie paties svarbiausio�,�� pagalvojo Eliotas, i�gird�s, kaip Rendolfas u�sikosėjo.

��K� gi, t� būtinai reikėjo padaryti, mieloji,�� tyliai i�tarė jis.

Aleksas pamėgino įsiterpti, bet D�ulija mandagiai sustabdė jį. Kokius dar dokumentus jai reikia pasira�yti? Jis gali juos nusiųsti i�kart į Aleksandrij�. Ji visk� pasira�ys ir atsiųs atgal į Anglij�.

Patenkintas, kad vis dėlto D�ulija i�va�iuoja, Eliotas pakilo ir nuėjo į oran�erij�.

Ramzis vis dar nesustodamas valgė. �tai jis paėmė u�degtus cigarus�� tris i�kart�� ir u�traukė dūm�. Po to vėl sugrį�o prie pudingo, nugarinės kepsnio ir duonos su sviestu. Prie�ais jį gulėjo atversta knyga. Tai buvo �iuolaikinio Egipto istorija. Atrodė, jog �itas �mogus neskaitė, o bėgiojo akimis po eilutes�� taip greitai jis vartė puslapius.

Staiga Eliotas pastebėjo pasikeitusius augalus. Jį nustebino papar�io dydis, o bugenvilė taip i�si�akojo, jog visai u�dengė įėjim� į oran�erij�. Vie�patie, kas �ia atsitiko? Kur bepa�velgsi, �ydi lelijos, saulutės, o gebenės apraizg� visas stiklines patalpos lubas.

Nei Samiras, nei Ramzis jo kol kas nepastebėjo ar tik apsimetė nepastebį. Eliotas, sutramd�s nuostab�, nuskynė vien� baltai alyvinės spalvos �ied�, kabantį tiesiai vir� jo galvos, ir ėmėsi ap�iūrinėti kiet� pumpur�. Kaip �avu! Po to jis pakėlė akis ir sutiko Ramzio �vilgsnį.

Samiras tuojau pat atskubėjo į pagalb�.

��Lorde Ruterfordai, leiskite man...�� Jis nutilo, nerasdamas tinkamų �od�ių.

Ramzis pakilo, nusivalė servetėle rankas.

Grafas įsidėjo nuskint� �ied� į ki�en� ir i�tiesė rank� nepa�įstamajam.

��Jūs turbūt Ramsėjus Red�inaldas,�� i�tarė Eliotas.�� Labai malonu. A� esu senas Stratfordų �eimos draugas. Taip pat savoti�kas egiptologas. Mano sūnus Aleksas D�ulijos su�adėtinis, jie ketina susituokti. Jūs tikriausiai jau �inote.

Vyri�kis ne�inojo. Arba nesuprato. Jo skruostai kiek paraudo.

��Susituokti?�� tyliai pakartojo Ramzis. Po to jau garsiau pridūrė:�� Jūsų sūnui pasisekė.

Grafas pa�velgė į maistu nukraut� stal�, vėl ap�iūrėjo pasikeitusius augalus, ir jo �vilgsnis sugrį�o prie nepa�įstamo vyri�kio. Taip, turbūt per vis� gyvenim� Eliotui neteko matyti tokių gra�uolių! Visai be trūkumų. Ir tokios aistringos �ydros akys. Dėl tokių moterys kraustosi i� proto. O dar pridėkite spindin�i� �ypsen�, ir jūs gausite beveik fatali�k� variant�. Tiesiai į de�imtuk�!

Tyla u�sit�sė�� negerai.

��Ak, tiesa, dienora�tis,�� i�tarė Eliotas ir ėmė raustis palto ki�enėje.

Samiras atpa�ino odinį vir�elį.

���itas dienora�tis,�� paai�kino Eliotas,�� priklausė Lourensui. Jame vertinga informacija apie Ramzio kapaviet�. Karaliaus u�ra�ai ant papiruso. A� praėjusi� naktį i�sine�iau jį, o dabar reikia daikt� gr��inti į viet�.

Ramzio veidas surūstėjo.

Eliotas apsisuko ir, pasiremdamas lazdele, �engė kelet� �ingsnių link Lourenso stalo, nevalingai raukydamasis i� skausmo.

Ramzis nusekė jam i� paskos.

��Jūs ken�iate s�narių skausm�,�� pasakė egiptietis.�� Ar turite �iuolaiki�kų vaistų? �inau vien� senovinį egiptie�ių recept�. Tai gluosnio �ievė. J� reikia u�plikyti.

��Taip,�� atsiliepė Eliotas, �velgdamas į stulbinan�iai �ydras akis.�� �iandien mes tuos vaistus vadiname aspirinu, ar ne?�� Jis nusi�ypsojo. Viskas vyko taip skland�iai, jog pranoko net jo lūkes�ius. Grafas tikėjosi, kad raudonis jo nei�davė. Tuo tarpu Ramzio skruostai paraudonavo.�� Jeigu jūs nieko negirdėjote apie aspirin�, draugu�i, kurgi jūs buvote vis� �į laik�? Mes jį gaminame dirbtiniu būdu. Nejaugi nesate girdėj�s net tokio �od�io?

Ramzio veidas nepasikeitė, vyri�kis tik kiek prisimerkė, tarsi norėdamas parodyti grafui, jog įvertino jo �od�ius.

��A� nesu mokslininkas, grafe,�� ramiai pasakė egiptietis,�� esu daugiau stebėtojas, filosofas. Tai jūs jį vadinate aspirinu? Gerai, dabar jau �inosiu. Tikriausiai pernelyg ilgai gyvenau tolimuose kra�tuose.�� Ir jis pa�aipiai kilstelėjo antakius.

��Suprantama, senovės egiptie�iai turėjo efektyvesnių vaistų negu gluosnio �ievė. Ar ne taip?�� tiesiai i�rė�ė Eliotas, pa�velg�s į ant stalo stovin�ius alebastrinius �so�ius.�� Turiu galvoje stipriai veikian�ias med�iagas, eliksyrus, galin�ius ne tik suma�inti s�narių skausm�...

��Stipriai veikian�ios med�iagos�� tai geras dalykas,�� ramiai atsakė Ramzis.�� Bet jos kartais pavojingos... Koks jūs keistas, grafe. Nejaugi patikėjote tuo, k� perskaitėte savo draugo Lourenso dienora�tyje?

��Taip, patikėjau. Todėl, kad a� taip pat nesu mokslininkas. Tikriausiai mes su jumis abu esame filosofai. Be to, a� dar truputį poetas. Savo svajonėse tiek daug esu keliav�s!

Du vyri�kiai tylėdami �velgė vienas į kit�.

��Poetas,�� pakartojo Ramzis, nu�velg�s graf� taip, tarsi norėtų i�matuoti jo ūgį.�� Suprantu. Bet jūs kalbate labai keistus dalykus.

Eliotas i�liko orus. Jis jautė u� mar�kinių apykaklės tekant prakait�, bet veido i�rai�ka i�liko maloni, draugi�ka.

��Norė�iau artimiau jus pa�inti,�� netikėtai prisipa�ino grafas.�� Ir... pasimokyti i� jūsų.�� Jis sutriko. �ydros skys i�mu�ė i� vė�ių.�� Galbūt Kaire ar Aleksandrijoje mudu turėsime galimyb� pasikalbėti. Galime artimiau susipa�inti ir laive.

��Jūs vykstate į Egipt�?�� kilstelėj�s galv� paklausė Ramzis.

��Taip.�� Jis mandagiai praleido egiptietį pirma sav�s, ir jiedu įėjo į svetain�. Eliotas atsistojo �alia D�ulijos, kuri kaip tik pasira�ė eilinį dokument� ir įteikė jį dėdei.�� Mudu su Aleksu abu va�iuojame. Vos tik D�ulija paskambino, u�sakiau bilietus į t� patį laiv�. Net nemanėme jos vienos i�leisti. Tiesa, Aleksai?

��Eliotai, juk a� pasakiau �ne�!�� pasipiktino D�ulija.

��Tėti, a� nesuprantu...�� prabilo Aleksas.

��Taip, mano mieloji,�� įsiterpė Eliotas,�� tu pasakei, bet a� negalėjau sutikti su tavo �ne�. Be to, gal tai bus mano paskutinė kelionė į Egipt�. O Aleksas dar niekada tenai nebuvo. Juk neketini atimti i� mūsų tokio malonumo?! O kodėl tau nepatinka mūsų kompanija?

��Taip, man irgi norėtųsi nuvykti į Egipt�,�� parei�kė galutinai sutrik�s varg�as Aleksas.

��Na, k� gi, lagaminai sukrauti ir jau pakeliui,�� u�baigė Eliotas.�� Gerai, mums metas, antraip pavėluosime.

D�ulija �iūrėjo į jį. Jos akyse spindėjo nebylus įnir�is.

Ramzis gera�irdi�kai nusijuokė.

��Vadinasi, mes visi vykstame į Egipt�,�� pasakė jis.�� Tai labai smagu. Kaip jau sakėte, grafe Ruterfordai, mes pasikalbėsime laive.

Rendolfas paslėpė D�ulijos pasira�yt� įgaliojim� ir pakėlė akis.

��Vadinasi, nuspr�sta. Malonios kelionės, brangioji.�� Ir �velniai pabu�iavo dukterė�i� į skruost�.

11 skyrius

Tai buvo prabangi pirmos klasės valgykla. �ia jau susirinko frakuoti ponai bei dekoltuotos damos. Kai D�ulija įėjo, Aleksas pakilo ir, atitrauk�s kėd�, padėjo jai atsisėsti. Henris ir Eliotas, sėdėj� prie�ais, taip pat atsistojo. D�ulija linktelėjo Eliotui, o į pusbrolį net nepa�velgė.

Ji pasisuko į Aleks� ir u�dengė delnu jo rank�. Gaila, kad mergina negalėjo u�sidengti ausų, būtų bent negirdėjusi, kaip Henris piktai kalbėjo Eliotui apie Aleks�, vadindamas jaunuolį bukapro�iu u� tai, kad tas leido D�ulijai vykti į Egipt�.

Aleksas sutrik�s spoksojo į savo lėk�t�. Pasakyti jam ties�? Ne laikas ir ne vieta. Mergina �inojo, kad Aleksui būtų kur kas lengviau, jeigu ji būtų su juo s��ininga. Todėl dabar ji turi elgtis su vaikinu �velniau.

��Aleksai,�� tyliai i�tarė D�ulija.�� Galbūt a� pasiliksiu Egipte. Ne�inau, kas bus toliau... Mielasis, kartais man atrodo, kad tau reikalinga mergina labiau verta tav�s.

Jaunuolio tie �od�iai nenustebino. Minutėl� patylėj�s, jis atsakė:

��Argi pasaulyje yra mergina, geresnė u� tave? Jei tau �aus į galv� gyventi Sudano d�iunglėse, a� būsiu su tavim.

��Tu pats ne�inai, k� kalbi.

Jis pasilenkė ir su�nab�dėjo:

��A� tave myliu, D�ulija. Vis� kit� �iame gyvenime priimu kaip savaime suprantamus dalykus. Tik ne tave. Tu man brangiausia pasaulyje, ir a� kovosiu dėl tav�s, jei to prireiks.

K� ji galėjo pasakyti, kad neį�eistų jaunuolio?

Staiga Aleksas pakėlė akis. Įėjo Ramzis su Samiru. Minutei D�ulija prarado �ad�. Apsivilk�s jos tėvo baltais mar�kiniais ir smokingu, karalius atrodė nuostabiai. Kiekvienas jo gestas, kiekvienas judesys buvo gracingi, jis niekuo nesiskyrė nuo jį supan�ių anglų. Ir spinduliavo laime bei d�iaugsmu, o jo �ypsena buvo kerinti.

O tada prasidėjo... Karalius įsistebeilijo į atidengtus D�ulijos pe�ius, į gili� jos suknelės i�kirpt�... negalėjo atitraukti akių nuo ma�y�io tamsaus griovelio tarp pusiau apnuogintų merginos krūtų. Tuo tarpu Aleksas, apimtas įnir�io, �iūrėjo į Ramzį. Samiras atsisėdo �alia grafo Ruterfordo. Jis taip pat sunerimo.

Vis dar neatitraukdamas nuo D�ulijos akių, tarsi iki �iolei nebūtų mat�s nė vienos moters, Ramzis atsisėdo jai i� kairės. Ji greitai i�tiesė jam servetėl� ir paku�dėjo:

��Imk. Ir nustok spoksoj�s į mane. Tai balinė suknelė, taip priimta!�� Ir �ia pat atsisuko į įsitaisiusį prie�ais Samir�:�� Samirai, a� taip d�iaugiuosi, kad tu vyksti su mumis!

��Mes irgi,�� įsiterpė į pokalbį Eliotas, nutraukdamas nemaloni� tyl�.�� Pagaliau visi drauge vakarieniaujame. Ilgai svajojau apie tai. Puiku! Regis, pasiekiau savo.

��Turbūt,�� nusijuokė D�ulija. Jai buvo lengviau, kai �alia Eliotas. Jis visada su�velnindavo nemalonias situacijas ir darė tai neįkyriai. Jam tai buvo natūralu, tas pats, kaip kvėpuoti. U� t� �avesį bei nepakartojam� subtilum� jį visi mylėjo.

D�ulija nei�drįso tiesiai pa�velgti į Henrį, bet matė, kad jam nejauku. Jis jau i�tu�tino pus� bokalo.

Padavėjai atne�ė �erį ir sriub�. Ramzis pasiekė duon�, atsilau�ė did�iulį gabal� ir susigrūdo į burn�.

��Sakykite, misteri Ramsėjau,�� kalbėjo Eliotas,�� ar jums patiko Londonas? Jūs labai neilgai pas mus buvote.

Kurių galų Ramzis i�si�iep�s?

��Stulbinantis miestas!�� atsiliepė jis pakiliai.�� Stebėtini kontrastai tarp prabangos ir skurdo. Negaliu suprasti, kodėl gaminama tiek daug daiktų saujelei turtuolių ir tiek nedaug�� visi tautai.

��Sere, jūs u�sipuolėte mūsų technin� revoliucij�,�� i�tarė Aleksas. Jis nervingai nusijuokė, parodydamas savo prast� nuotaik�.�� Tik nesakykite, jog esate marksistas. Mes savo aplinkoje retai sutinkame radikalų.

��Koks dar marksistas? A� egiptietis!�� su�uko Ramzis.

���inoma, misteri Ramsėjau,�� �velniai pasakė Eliotas.�� Suprantama, jūs ne marksistas. Tai buvo tik pok�tas. Ar buvote susitik�s su mūsų Lourensu Kaire?

��Su jūsų Lourensu... A� neilgai jį pa�inojau.

Ramzis spoksojo į Henrį. D�ulija pasėmė �auk�t� sriubos ir lengvai stuktelėjo karaliui alkūne, norėdama pasakyti, jog metas valgyti sriub�. Bet Ramzis net nepa�velgė į j�. Jis paėmė gabal� duonos, įki�o jį į sriub�, o i�trauk�s pradėjo kramtyti, vis dar rydamas akimis Henrį.

��Lourenso mirtis sukrėtė mane, kaip ir jus visus,�� t�sė jis, atsilau�damas dar vien� duonos gabal�.�� Marksistas�� tai ka�kas pana�aus į filosof�? A� prisimenu ka�kokį Karl� Marks�. Perskai�iau apie jį Lourenso bibliotekoje. Kvailys.

Henris net nepalietė savo sriubos. Jis dar kart� gurk�telėjo viskio ir davė �enkl� padavėjui.

��Tai nesvarbu,�� sumurmėjo D�ulija.

��Taip, Lourenso mirtis visiems sukėlė �ok�,�� pasakė Eliotas.�� Buvau įsitikin�s, jog kokius de�imt metų jis tikrai dar pagyvens. O gal ir visus dvide�imt.

Ramzis įmerkė į sriub� dar vien� duonos gabal�.

Henris vengė susitikti su juo �vilgsniais, ta�iau slap�ia stebėjo egiptietį, apimtas siaubo. Visi sėdintys prie stalo �iūrėjo Ramzį, bebaigiantį sriubos lėk�t�... Po to jis i�tu�tino �erio bokal�, servetėle nusivalė lūpas ir atsilo�ė.

��Dar maisto,�� su�nab�dėjo jis.�� Ar bus daugiau maisto?

��Taip, tik neskubėk,�� tyliai pasakė D�ulija.

��Ar jūs buvote artimas Lourenso draugas?�� paklausė Ramzis Elioto.

��Artimas,�� linktelėjo Eliotas.

��Taip, jeigu jis dabar būtų �ia, su mumis, kalbėtų tik apie savo garbinam� mumij�,�� pastebėjo Aleksas vis dar nervingu tonu.�� Beje, D�ulija, kodėl tu vyksti į �it� kelion�? Kam reikia va�iuoti į Egipt�, kai mumija guli sau Londone ir laukia nesulaukia, kada j� pradės tyrinėti? �inai, a� i� tikrųjų nesuprantu...

��Kolekcija atvėrė mums naujas paie�kų kryptis,�� pasakė D�ulija.�� Mes norime nuvykti į Aleksandrij�, po to tikriausiai į Kair�...

��Na taip, suprantama,�� linktelėjo Eliotas. Jis vis stebėjo Ramsėjaus reakcij�. Padavėjas kaip tik padėjo prie�ais egiptietį nedidel� porcij� �uvies grietinės pada�e.�� Kleopatra...�� t�sė jis.�� Jūsų paslaptingasis Ramzis Antrasis parei�kė t� moterį mylėj�s ir po to prarad�s. Tai atsitiko būtent Aleksandrijoje.

D�ulija nepastebėjo, kaip viskas prasidėjo... Ramzis padėjo ant stalo duon� ir abejingai pa�velgė į graf�. Bet jo veidas pradėjo raudonuoti.

��Na taip, tik esmė ne ta,�� pasakė D�ulija.�� Po to mes vyksime į Luksor� ir į Abu Simbel�. Tikiuosi, jūs i�tversite toki� varginan�i� kelion�. Nors, jei nenorėsite...

��Abu Simbelas...�� pasakė Aleksas.�� Ar tenai pastatytos did�iulės Ramzio Antrojo statulos?

Ramzis pir�tais atsilau�ė pusė �uvies ir i�kart suvalgė. Po to susigrūdo į burn� ir antr�j� pus�. Elioto veide pasirodė pa�aipi �ypsenėlė, bet karalius to nepastebėjo. Jo akys vėl nukrypo į Henrį. D�ulija vos tvardėsi nepradėjusi garsiai �aukti.

��I� tikrųjų, tai Ramzio Antrojo statulos stovi visur,�� pastebėjo Eliotas, stebėdamas, kaip keistuolis egiptietis mėgina duonos gabalu susemti pada�o liku�ius.�� Ramzis pristatė sau daugiau paminklų, negu visi kiti faraonai.

��Supratau,�� atsakė Aleksas.�� Tai tas egoistas. Pamenu, mokėmės mokykloje.

��Tironas!�� su�uko Ramzis.�� Dar noriu duonos!�� pasakė jis padavėjui. Po to kreipėsi į Aleks�:�� Pra�au paai�kinti, kas yra egoistas.

��Aspirinas, marksizmas, egoistas,�� �aipėsi Eliotas.�� Tai jums nauji �od�iai, misteri Ramsėjau.

Henris panikavo. I�tu�tino antr� viskio bokal� ir dabar sėdėjo tarsi prikaltas prie kėdės ir įsmeig�s akis į vis naikinantį maist� Ramzį.

��Matote,�� nerūpestingai kalbėjo Aleksas,�� tas vaikinas buvo didelis pagyrūnas ir garbėtro�ka. Ant kiekvieno kampo prisistatė sau paminklų. Ir nuolat gyrėsi savo pergalėmis, �monomis, vaikais. Nesuprantu nei �itų mumijų, nei apskritai tų laikų gyvenimo.

��Galvok k� kalbi,�� įsiterpė D�ulija.

��Bet argi Egipto istorijoje buvo kitas karalius, kuris patyrė tiek pergalių?�� kar��iavosi Ramzis. Kuris padarė laimingas tiek �monų, kuriam �monos pagimdė tiek sūnų? Negi nesuprantate, kad pati Egipto tauta to norėjo, tai buvo jos valia. Be �ito karalius nebūtų pastat�s tų paminklų.

��Na, tai jau literatūros sritis,�� kand�iai pastebėjo Aleksas, padėdamas ant stalo �akut� ir peilį.�� Juk nenorite pasakyti, kad vergai patyrė did�iulį malonum� dien� naktį, spiginant ka�tai saulei, dirbdami prie �ventovių ar paminklų? Kiek jų mirdavo nei�tvėr�!

��Vergai mirdavo nuo saulės kaitros bei nuo darbo? K� jūs sakote! Nebuvo �ito!�� Ramzis atsisuko į D�ulij�.

��Aleksai, tai tik viena i� hipotezių,�� pasakė mergina.�� Niekas ne�ino, kaip ten i� tiesų buvo...

��Kodėl? A� �inau,�� prie�taravo Ramzis.

��Kiekvienas turi savo hipotez�,�� kiek pakeltu balsu, reik�mingai �iūrėdama į Ramzį, i�tarė D�ulija.

��Gerai jau,�� pasakė Aleksas.�� Karalius visame Egipte stato savo garbei paminklus. Juk neprie�tarausite man, jei pasakysiu, jog �monės kur kas mieliau būtų sutik� auginti gėles...

��Jaunuoli, jūs stebinate mane!�� nei�tvėrė Ramzis.�� K� jūs �inote apie Egipto taut�? Vergai!.. Jūs kalbate apie senovės vergus, kai tuo tarpu jūsų s�vartynuose pilna alkanų vaikų. �monėms patinka paminklai, jie did�iuojasi savo �ventovėmis. I�siliejus Nilui, buvo neįmanoma dirbti laukuose, ir paminklai i�kilo tik dėka �monių atsidavimo, jų aistros. Darbas nebuvo priverstinis. Faraonas buvo dievas, jis darė tai, ko i� jo tikėjosi tauta, vykdė jos vali�.

��Jūs kai k� pagra�inate,�� pastebėjo Eliotas, nors akivaizd�iai �avėjosi Ramziu.

Henris i�bly�ko. Dabar jis visai nejudėjo, net viskio bokalas stovėjo nepaliestas.

��Nieko pana�aus,�� nenusileido Ramzis.�� Egiptie�iai did�iavosi savo karaliumi Ramziu Did�iuoju. Jis i�vijo �alies prie�us, pavergė hetitus, palaikė taik� Egipte visus �e�iasde�imt ketverius savo valdymo metus! Argi kiti faraonai galėjo atne�ti taik� Did�iosios upės tautoms? Jūs juk �inote, kas buvo po to?

��Red�inaldai!�� nei�tvėrė D�ulija.�� Nejaugi tai dabar svarbu?

��Tavo tėvo draugui tikriausiai svarbu,�� pasakė Eliotas.�� Manau, kad visi senovės karaliai buvo tikri tironai. Jie mirtinai u�plakdavo tuos, kurie nenorėdavo dirbti prie paminklų ar piramid�ių...

��Jūs nekvailas �mogus, misteri Ruterfordai,�� pertraukė jį Ramzis.�� Jūs... kaip �ia geriau pasakius... jūs erzinate mane. Argi neplakė rimbais tų anglų, kurie statė �ventojo Pauliaus katedr� ar Vestminsterio abatij�? Arba garsųjį Londono Tauerį? Kas juos statė? Argi ne vergai?

��Niekas negali atsakyti į �iuos klausimus,�� taikiai i�tarė Samiras.�� Tikriausiai net nereikia bandyti...

��Jūsų �od�iuose yra dalis tiesos,�� sutiko Eliotas.�� Bet a� vėl apie Ramzį... Juk nemėginsite tvirtinti, kad jis buvo kuklus valdovas? Vien tik jo paminklų stilius. Jų pra�matnumas net juokingas!

��Sere, na k� jūs, tikrai...�� pradėjo Samiras.

��Nieko pana�aus,�� at�ovė Ramzis.�� Stilius atspindi epoch�. Būtent tokį tauta tro�ko matyti savo valdov�. Argi taip sunku suprasti? Valdovas ir tauta�� vieningi. Did�iajai tautai reikalingas didis valdovas, galintis i�reik�ti jos tro�kimus, viltis, pasirūpinti jos gerove.

��Jūs k�, norite pasakyti, jog senis buvo auka?�� susijuokė Aleksas. D�ulija niekada nematė jo taip agresyviai nusiteikusio.

��Turbūt �ių laikų �mogus nesugeba suvokti senovės �monių m�stymo būdo,�� pasakė Eliotas.�� Ir nėra �ia kuo stebėtis. Juk senovės laikų �mogus, atsidūr�s mūsų laikmetyje, taip pat negalėtų suprasti mūsų vertybių.

��Ne taip sudėtinga jus suprasti,�� nepasidavė Ramzis.�� Jūs taip įvaldėte savirai�k�, kad jūsų gyvenime jau nebeliko vietos mįslėms ar paslaptims. Jūsų knygos bei laikra��iai pasakoja apie visk� pasaulyje. Nedaug kuo skiriatės nuo savo protėvių. Trok�tate meilės, komforto, teisingumo. Juk apie tai svajojo ir laukuose dirbantis Egipto valstietis. To paties trok�ta ir Londono darbininkai. Kaip ir tada, �ių laikų turtuoliai gina ir saugo savo turtus, o godumas tebelieka daugelio nusikaltimų prie�astimi.

Jis pa�velgė į Henrį, kuris �įkart spoksojo tiesiai jam į akis. D�ulija maldaujamai �iūrėjo į Samir�.

��Keista,�� pastebėjo Aleksas.�� Apie mūsų laikmetį kalbate taip, tarsi negyventumėte dabar, o būtumėte i� praeities.

��Vadinasi, jūs manote,�� vėl įsiterpė Eliotas,�� kad mes niekuo negeresni ir neblogesni u� senovės egiptie�ius?

Henris vienu mauku prarijo viskį ir siekė vyno. I�bly�k�s jo veidas blizgėjo nuo prakaito, apatinė lūpa i�daviki�kai drebėjo. Jis atrodė kaip tikras ligonis.

��Ne visai taip,�� i�tarė susim�st�s Ramzis.�� Jūs geresni. Tūkstantį kartų geresni. Ta�iau norėjau pasakyti, kad esate tokie pat �monės... Taip ir nesuradote atsakymų į daugyb� klusimų. Elektra, telefonai�� tai tikras stebuklas. Ta�iau varg�ai iki �iolei badauja. �monės �udo vieni kitus dėl pinigų. Turtų pasiskirstymas vis dar i�lieka problema.

��Na �tai, kaip pir�tu į akį. Marksizmas, kaip a� ir sakiau,�� pastebėjo Aleksas.�� Oksforde mums pasakojo, jog Ramzis Antrasis buvo �iaurus tironas.

��Nurimk, Aleksai,�� pertraukė sūnų Eliotas ir atsisuko į Ramzį:�� Kodėl jus taip domina godumo bei vald�ios problemos?

��Kas yra Oksfordas?�� paklausė Ramzis, spoksodamas į Aleks�. Po to jis staiga pa�velgė į Henrį, ir tas atsitraukė atgal su visa kėde. Jam teko griebtis u� stalo, kad nepargriūtų. Tuo tarpu padavėjai atne�ė keptus vi��iukus su bulvėmis.

Ka�kas vėl pripildė Henrio bokal�. Jis nieko nelaukdamas i�gėrė.

��Tau bus bloga,�� pro dantis i�ko�ė Eliotas.

��Palaukite,�� pasakė Aleksas.�� Jūs k�, nieko negirdėjote apie Oksford�?

��Ne, o kas tai?�� paklausė Ramzis.

��Oksfordas, egoizmas, marksizmas, aspirinas,�� vėl ty�iojosi Eliotas.�� Jūsų prot� gaubia rūkas, misteri Ramsėjau!

��Na taip, kaip �tai t� statul�,�� �yptelėjo Ramzis.

��Vadinasi, jūs vis dėlto marksistas,�� nusprendė Aleksas.

��Aleksai, misteris Ramsėjus ne marksistas.�� D�ulija jau nebegalėjo valdyti įnir�io.�� Kiek pamenu, Oksforde tu labiausiai domėjaisi sportu, ar ne? Irklavimas, futbolas... Juk niekada nesigilinai į Egipto istorij� ar marksizm�.

��Taip, mieloji. A� nieko ne�inau apie Senovės Egipt�,�� prisipa�ino kiek sutrik�s Aleksas.�� Taip, misteri Ramsėjau. Poetas �elis para�ė nuostabi� poem� apie Ramzį Didįjį. Juk girdėjote apie j�? Palaukite, prisiminsiu... Vienas kirvis mokytojas privertė kadaise mane mokytis j� mintinai.

��Gal sugrį�kime prie pokalbio apie kelion�,�� paragino Samiras.�� Luksore bus labai kar�ta. Jums tikriausiai nesinorės...

��Taip, dar mane domina jūsų kelionės tikslas,�� pasakė Eliotas.�� Ar ketinate patikrinti tos mumijos �od�ius?

��Kokius �od�ius?�� vos girdimai paklausė D�ulija.�� Nesuprantu, apie k� jūs kalbate...

��Supranti. Tu pati man pasakojai,�� atsakė Eliotas.�� Be to, skai�iau tavo tėvo u�ra�us. Mumija parei�kė, kad ji nemirtinga, kad gyveno dar Kleopatros laikais ir mylėjo t� moterį.

Ramzis spoksojo į lėk�t�. Jis atplė�ė kepto vi��iuko kul�į ir dviem k�sniais susigrūdo j� į burn�.

��Muziejaus darbuotojai dar ilgai tyrinės tuos u�ra�us,�� pastebėjo Samiras.�� Kol kas anksti daryti i�vadas.

��O ar muziejaus darbuotojai �ino, kad jūs palikote kolekcij� u�rakint� savo namuose?�� paklausė Eliotas.

��Jei atvirai,�� pasakė Aleksas,�� man visa �i istorija primena absurd�. Romanti�ki kliedesiai. Nemirtingas �mogus, pragyven�s tūkstan�ius metų ir tragi�kai įsimylėj�s Kleopatr�... Kleopatr�!

��Atleiskite,�� Ramzis baigė doroti vi��iuk� ir vėl nusi�luostė pir�tus.�� Ar jūsų garsiajame Oksforde ir apie Kleopatr� kalbėjo visokias �lyk�tynes?

Aleksas linksmai nusikvatojo:

��Norint i�girsti k� nors �lyk�taus apie j�, nebūtina va�iuoti į Oksford�. Visi �ino, kad ji buvo kek�ė, �vaistūne, viliokė ir isterikė...

��Aleksai, nenoriu daugiau klausytis �itų vaiki�kų nes�monių!�� su�uko D�ulija.

��Jūs i� visko ty�iojatės, jaunuoli,�� i�tarė Ramzis su ledine �ypsena veide.�� O k� jūs mylite? Kuo domitės?

Stojo tyla. D�ulija pastebėjo Elioto veide atsiradusį smalsum�.

��Gerai,�� pasakė Aleksas.�� Jeigu jūs būtumėte nemirtingas ir dar didysis karalius, nejaugi galėtumėte įsimylėti toki� moterį, kaip Kleopatra?

��Atsakyk į klausim�,�� spyrėsi D�ulija.�� Tav�s klausė, k� tu myli. Ne istorij�, ne egiptologij�, ne vyriausyb�... Kas, ryte nubudus, priver�ia smarkiau plakti tavo �irdį?�� Ji jautė, kaip kraujas plūstelėjo į veid�.

��Taip, a� įsimylė�iau Kleopatr�,�� i�tarė Ramzis.�� Ta moteris galėjo ir patį diev� pakerėti. Atid�iau perskaitykite Plutarch�. Ten viskas teisybė.

��Kokia teisybė?�� paklausė Eliotas.

��Kad ji garsėjo savo protu, buvo gabi kalboms, kad buvo neprilygstama valdovė. Garsiausi tos epochos �monės j� garbino. Ji turėjo tikros karalienės siel�, ir tai visur pasirei�kė. Kodėl, kaip jūs manote, apie j� ra�ė �ekspyras? Kodėl kiekvienas mokinukas �ino jos vard�?

��Gerai, sakykime, jūs teisus,�� neatly�o Aleksas.�� �iuo klausimu jūs jau�iatės kur kas tvir�iau, negu kalbėdamas apie marksizm�.

��Ir kas i� to?

��Aleksai,�� pasakė D�ulija,�� jei tau trenktų kum��iu į veid�, pamir�tum t� marksizm�.

��Jūs turite suprasti, grafe,�� pasakė Aleksui Samiras,�� jog mes, egiptie�iai, labai rimtai ir jautriai vertiname savo istorij�. Kleopatra buvo nuostabi karalienė.

��Taip, gerai pasakyta,�� pastebėjo Ramzis.�� Jei ji būtų likusi gyva, Egiptas būtų nusikrat�s britų jungo. Ji sugebėtų priversti jūsų karius ne�dintis velniop, galite tuo patikėti.

��Aha, vadinasi, jūs revoliucionierius. O kaip dėl Sueco kanalo? Tikriausiai ji būtų pasakiusi: �A�iū, nereikia�? Manau, �inote apie Sueco kanal�? Būtent Britanija finansavo �ito ma�ojo stebuklo statyb�, mano drauge. Suprantate.

��Ak taip, ta ma�ytė tran�ėja, kuri� i�rausė tarp Vidur�emio ir Raudonosios jūrų. Ar plakėte rimbais vergus, kurie kasė t� nelemt� griovį, kepinami kaitrios saulės? Papasakokite atvirai.

���aunu, draugu�i! �aunu! I� tikrų niekas dar nesugebėjo taip sujaukti man smegenis,�� Aleksas padėjo �akut�, atsilo�ė ir pa�velgė į Henrį.�� K� gi, vakarienė labai jau varginanti.

Henris �velgė į vaikin� stiklinėmis akimis.

��Sakykite, misteri Ramsėjau,�� prabilo Eliotas,�� kokia jūsų nuomonė? Ar ten tikrai Ramzio Did�iojo mumija? Nemirtingojo, kuris gyveno ir Kleopatros laikais?

Aleksas gera�irdi�kai nusijuokė. Jis vėl pa�velgė į Henrį, bet �įkart Stratfordo jaunesniojo būsena jį priblo�kė.

��O kaip jūs manote, grafe?�� paklausė Ramzis.�� Jūs skaitėte savo draugo Lourenso u�ra�us. Ar mumijos karste D�ulijos namuose tikrai guli nemirtinga būtybė?

Eliotas �yptelėjo��Ne,�� pasakė jis.

D�ulija spoksojo į lėk�t�. Po to lėtai pakėlė akis į Samir�.

���inoma, ne!�� pripa�ino Aleksas.�� Kai mumij� nugabens į muziejų ir i�tirs, paai�kės, jog tas �ra�ytojas� tiesiog turėjo laki� vaizduot�.

��Atleiskite,�� įsiterpė į pokalbį D�ulija.�� A� baisiai pavargau nuo viso �ito. Netrukus atsidursime Egipte tarp paminklų ir mumijų. Ar verta t�sti �it� diskusij�?

��Atleisk, mano mieloji,�� Eliotas pakabino �akute nedidelį vi��iuko mėsos gabaliuk�.�� Patyriau did�iulį malonum�, pasikalbėj�s su jumis, misteri Ramsėjau. Jūsų po�iūris į Senovės Egipt� labai įdomus.

��Tikrai? Nūdiena irgi ne ma�iau įdomi, grafe Ruterfordai. Anglai mane labai intriguoja. Tai jūs sakote, jog buvote artimas Lourenso draugas?

D�ulija pastebėjo pasikeitusį Henrio veid�: Ramzis vėl buvo įsmeig�s į jį savo i�rai�kingas akis. Henris prunk�telėjo, pakėlė bokal�, suprato jį esant tu��i� ir, tarsi nesuvokdamas, k� toliau su �ituo daiktu daryti, kvailai pa�velgė į padavėj�. Tas tuojau pat pastatė prie�ais jaunuolį piln� bokal�.

Jei Eliotas k� ir pastebėjo, apsimetė nieko nemat�s.

��Mudu su Lourensu buvome labai skirtingi,�� pasakė jis.�� Bet bendravome artimai. Tik vienu klausimu visada sutarėme�� kad mudviejų vaikai susituoks.

D�ulija apmirė.

��Pra�au, Eliotai...

��Bet mes �ito klausimo su jumis neketiname aptarinėti,�� toliau kalbėjo Eliotas. Jis nemokėjo būti grubus.�� Man norėtųsi su jumis pasikalbėti visai apie kitus dalykus. I� kur jūs? Kas jūs? Kai �iūriu į veidrodį, pats sav�s nuolat �ito klausiu...

Ramzis nusijuokė. Jis nesupyko. D�ulija t� jautė.

��Tikriausiai mano atsakymai jums pasirodys nesuprantami. O dėl jūsų sūnaus vedybų su D�ulija, tai Lourensas manė, kad jo dukra turi nuspr�sti pati. Prisiminkime, k� jis sakė?�� Ramzis vėl pa�velgė į Henrį.�� Anglų kalba man naujas dalykas, ta�iau turiu puiki� atmintį. Taip. �D�ulijos vedybos palauks�. Henri, ar jums girdėti �itie �od�iai?

Henris pajudino lūpas, ta�iau i� jų i�siver�ė tik silpnas atodūsis. Aleksas sėdėjo raudonas kaip vė�ys.

��Turbūt jūs irgi buvote artimas D�ulijos tėvo draugas,�� liūdnai i�tarė Aleksas.�� Kur kas artimesnis, negu mes manėme. Galbūt prie� mirtį Lourensas jums dar k� nors pasakė?

Varg�as Aleksas! Bet tikrasis taikinys buvo Henris. Bet kuriuo momentu galėjo įvykti sprogimas.

��Taip,�� i�tarė Ramzis. D�ulija griebė jo rank� ir suspaudė, ta�iau jis to nepastebėjo.�� Taip, Lourensas dar sakė, kad jo sūnėnas niek�as.�� Karalius vėl pa�velgė į Henrį.�� Argi a� neteisus? �Niek�as�. Juk tokie buvo jo paskutiniai �od�iai?

Henris pa�oko taip greitai, kad kėdė nukrito ant kilimu u�dengtų grindų. Jis pravėr�s burn� spoksojo į Ramzį, i� jo lūpų i�sprūdo ka�koks garsas�� dejonė ar kūk�iojimas.

��O Vie�patie!�� su�uko Aleksas.�� Misteri Ramsėjau, jūs per toli nuėjote.

��Nejaugi?�� paklausė Ramzis, nenuleisdamas akių nuo Henrio.

��Henri, tu girtas, draugu�i,�� pasakė Aleksas.�� Palydėsiu tave iki kajutės.

��Pra�au, nedaryk to,�� tyliai i�tarė D�ulija.

Eliotas įdėmiai stebėjo juos abu. O Henris apsisuko ir nukūrė prie i�ėjimo.

Aleksas raudonas kaip vė�ys įsmeigė akis į lėk�t�.

��Misteri Ramsėjau, manau, jūs ka�ko nesuprantate,�� pasakė jis.

��Kas yra, jaunuoli?

��D�ulijos tėvas visada vienodai kalbėdavo su tais, kuriuos mylėjo.�� Paskui jis suprato.�� Bet... juk jūsų nebuvo tenai tuo metu, kai Lourensas mirė. Maniau, tuomet su juo buvo tik Henris. Tik jis vienas.

Eliotas tylėjo.

��K�, gi, jau darosi ai�ku, kad kelionė bus labai įdomi,�� sutrik�s i�tarė Aleksas.�� Turiu pripa�inti...

��Atsitiks ka�kas baisaus!�� pasakė D�ulija.�� Ji jau nebeturėjo jėgų.�� O dabar i�klausykite man�s. Jūs, visi. Nenoriu daugiau kalbų nei apie mano vedybas, nei apie tėvo mirtį. Pakaks.�� Ji pakilo.�� Atleiskite, a� i�einu. Jei prireiks, rasite mane kajutėje.�� Mergina pa�velgė į Ramzį.�� Bet apie tuos dalykus daugiau nė �od�io. Sutarėme?

Ji paėmė ma�yt� moteri�k� rankin� ir lėtai nuėjo per valgykl�, nekreipdama dėmesio į �vilgsniais j� lydėjusius �mones.

��Kaip tai baisu!�� i�girdo mergina u� nugaros: Aleksas pasivijo j�.�� Apgailestauju, mieloji. Man tikrai labai gaila. Situacija tapo nevaldoma.

��Jau pasakiau, kad noriu sugrį�ti į savo kajut�,�� pakartojo mergina ir paspartino �ingsnį.

Naktinis ko�maras. Tu nori atsibusti Londone, kur esi saugus, kur viso �ito nėra. Tu padarei, k� turėjai padaryti. �i būtybė�� pabaisa, j� reikia sunaikinti.

Henris stovėjo prie baro, laukdamas, kol paduos viskį. Atrodė, praėjo visa am�inybė, ir �ia jaunuolis pamatė jį: t� pabais�, kuris nebuvo �mogus... Padaras stovėjo tarpduryje.

��Nieko baisaus,�� pro dantis i�ko�ė Henris, apsisuko ir siauru koridoriumi nuėjo į denį. Trinktelėjo durys: pabaisa sekė jam i� paskos. Vaikinas atsisuko, jam į veid� papūtė vėjas, ir jis vos nepargriuvo ant siaurų metalinių laiptelių. Prisikėlusi mumija buvo vos u� dviejų pėdų. Ir tos stiklinės �ydros akys... Henris nukūrė laiptais. Vėjas buvo stiprus, ir trukdė bėgti.

Kur jis lekia? Kaip jam pasislėpti? Henris greitai atidarė dar vienas nedideles duris, vedan�ias į kit� koridorių. Jis neatpa�ino numerių ant poliruotų kaju�ių durų. Atsisuko�� tas baisus padaras jį persekiojo.

��Būk tu prakeiktas...

Jo balsas skambėjo graud�iai, bejėgi�kai. �tai jis vėl ant denio. �į kart� vėjas pūtė toks drėgnas, jog Henriui pasirodė, kad lyja. Jis nematė, kur bėga. Akimirk� įsitvėrė borto ir nety�ia pa�velgė į �niok��ian�i� jūr�.

Ne! Kuo toliau nuo borto! Jis puolė atgal, surado dar vienas duris ir įsmuko vidun. Grindys po jo kojomis virpėjo, jam į nugar� kvėpavo pabaisa. Pistoletas! Velniai rautų, kur jo pistoletas?!

Henris įki�o rank� į ki�en�. Būtybė sugriebė jo rank�. O Vie�patie! Jis pajuto �ilt� pabaisos deln� ant savo rankos. Pistoletas i�krito. Henris sudejavo, prisi�liejo prie sienos. U�puolikas jo nepaleido, spoksojo tiesiai į veid�. I� iliuminatoriaus vis blyk�iojo �viesa, atspindėdama siaubūno veid�.

��Tai pistoletas, tiesa?�� paklausė mumija.�� Skai�iau apie jį... Jau ver�iau bū�iau apie Oksford� paskait�s... apie egoizm�, aspirin� ir marksizm�. Jis �audo tokiais ma�y�iais metalo gumuliukais, kurie lekia dideliu grei�iu. Labai įdomus daik�iukas, tiesa? Deja, man jis negali pakenkti. Be to, jei i��ausi, �ia subėgs �monės. Jie panorės su�inoti, kodėl tu �audai.

��A� �inau, kas tu toks! �inau, i� kur atsiradai!

��O taip! Tada turėtum suprasti, jog a� taip pat �inau, kas tu. Ir k� padarei. Be to, man visai nebūtų sunku nutempti dabar tave į anglių sandėlį ir įmesti į �ito nuostabaus laivo krosnį, kur tave kaipmat prarytų ugnis.

Henriui prasidėjo traukuliai. Jis muistėsi i� visų jėgų, bet niekaip nesugebėjo i�trūkti i� baisių rankų, kurios laikė u� pe�ių taip stipriai, jog kaulai tra�kėjo.

��Paklausyk man�s, kvaily.�� Pabaisa prisislinko ar�iau, ir Henris pajuto ant savo veido jos kvėpavim�.�� Jei pakenksi D�ulijai, a� t� tikrai padarysiu. D�ulija pravirks�� ir tau galas! Ji tik nusimins, ir a� tave sutrai�kysiu! Tu gyvas tik todėl, kad taip ramiau D�ulijai. Tik todėl. Atsimink mano �od�ius.

Jis kiek atleido savo gniau�tus. Henris susiūbavo, vos i�silaikė ant kojų. Sukando dantis, u�simerkė. Ir staiga kelnėse pasidarė drėgna ir �ilta. Pasijuto ekskrementų dvokas; �arnynas nei�laikė...

Padaras vis dar greta. Tamsa slėpė jo veid�. Blankioje, i� iliuminatoriaus sklindan�ioje �viesoje, u�puolikas ap�iūrinėjo pistolet�. Po to įsiki�o ginkl� į ki�en�, apsisuko ir dingo.

Henriui ėmė suktis galva. �viesa susilpnėjo.

Atsitokėj�s, jis suvokė bees�s koridoriaus gale. Pro �alį, regis, niekas nevaik��iojo. Drebėdamas, apgailėtinas, jis nukiūtino į savo kajut�. Ten u�ėjo į tualet� ir pradėjo vemti. Tik po to nusimovė priter�tas kelnes.

12 skyrius

Praėjo keturios dienos. Eliotas suprato, jog D�ulija daugiau nebepasirodys bendroje valgykloje. Ji u�sisakydavo maist� į kajut�, ir Ramzis tikriausiai pietavo ir vakarieniavo drauge su ja.

Henris taip pat dingo i� akira�io. Rū�kanas, pagiringas, jis i�tisomis dienomis tūnodavo savo kajutėje, retai apsivilkdavo k� nors kit�, i�skyrus kelnes, mar�kinius bei liemen�. Ta�iau tai jam netrukdė lo�ti kortomis su ekipa�o nariais, o tie visai nesibaimino, kad juos u�tiks belo�iant su pirmos klasės keleiviais. Sklandė gandai, kad Stratfordas jaunesnysis pakankamai daug i�lo�ė. Bet pana�ūs gandai Henrį lydėdavo nuolat.

Anks�iau ar vėliau jis ir vėl pralo��� galbūt netgi visk�, k� pavyko i�lo�ti. Taip būdavo visada. I� prad�ių pakilimas, po to kritimas �emyn.

Eliotas pastebėjo, jog D�ulija stengiasi būti maloni Aleksui. Ir saulėtomis, ir apniukusiomis lietingomis dienomis jiedu vaik�tinėja po denį, o kiekvien� vakar� po vakarienės skuba į �okių sal�... Tenai būdavo ir Ramzis. Jis visada ypa� įdėmiai juodu stebėdavo, pasireng�s kiekvien� minut� pakeisti Aleks� ir tapti D�ulijos �okių partneriu. Jie elgėsi taip, tarsi būtų sutar� nebeskaudinti daugiau Alekso.

Trumpų i�ėjimų į krant� metu, kuriuose Eliotas nepajėgė dalyvauti, jie visada eidavo drauge: D�ulija, Samiras, Ramzis ir Aleksas. Po tokių ekskursijų Aleksas visuomet sugrį�davo kiek nusivyl�s. Jis apskritai nemėgo u�sienie�ių. D�ulija ir Samiras būdavo su�avėti, o Ramzį d�iugino viskas, k� tik pavykdavo pamatyti, ypa� daug gerų emocijų suteikdavo apsilankymas kino salėse ar knygynuose.

Eliotas buvo dėkingas D�ulijai u� jos gerus santykius su Aleksu. Pagaliau laivas nėra pati geriausia vieta atskleisti ties� ir akis į akį susidurti su rūs�ia gyvenimo tikrove. Mergina t� suprato. Kita vertus, galbūt ir pats Aleksas įtarė, jog pirmasis jo gyvenimo mū�is pralaimėtas, tik jis buvo pernelyg gerai i�auklėtas ir nenorėjo visiems atskleisti savo į�eistų jausmų. Kartais grafui atrodė, kad jo sūnus pats sav�s nepa�įsta.

Eliotui �ioje kelionėje labiausiai patiko bendrauti su Ramziu. Jis kalbėdavosi su egiptie�iu, stebėdavo jį i� tolo, gebėdamas pamatyti tai, ko nematydavo kiti. Karalius labai mėgo bendrauti.

Kartais Eliotas, Aleksas, Samiras ir Ramzis �aisdavo biliard�. Be�aid�iant, egiptietis spėdavo aptarti daugyb� reikalų ir pa�erti pa�nekovams įvairiausių klausimų. Ypa� jį domino �ių dienų mokslas. Eliotas noriai pasakojo apie l�stelės sandar�, kraujotakos sistem�, vaisiaus vystymosi etapus, įvairių ligų prie�astis.

Beveik kiekvien� naktį Ramzis praleisdavo bibliotekoje, gilinosi į Darvino bei Maltuso veikalus, domėjosi astronomija, technine literatūra, skaitė apie telegraf�, elektr�, automobilius.

�avėjosi egiptietis ir �iuolaikiniu menu, ypa� impresionistais ir puantilistais. K� tik į anglų kalb� i�versti rusų ra�ytojų Tolstojaus ir Dostojevskio romanai jį giliai sujaudino. Skaitė jis neįtikėtinai greitai.

Po �e�ių kelionės dienų Ramzis papra�ė ra�ymo ma�inėlės. Kapitonas jam leido pasiimti j� i� ekipa�o kajutės. Nuo to laiko egiptietis spausdindavo s�ra�� darbų, kuriuos būtina atlikti. Kart� Eliotui pavyko akies kra�teliu pamatyti k� jis ra�o: �Aplankyti Prado muziejų Madride; kaip galima grei�iau paskraidyti lėktuvu�.

Galiausiai Eliotas pradėjo kai k� suprasti. Juk tas �mogus niekada nemiega. Bet kuriuo nakties metu jį galima atrasti ka�k� veikiant. Jeigu jo nebuvo kino salėje ar bibliotekoje, jei jis ko nors nespausdino savo kajutėje, vadinasi, jis bendroje jūreivių gyvenamoje patalpoje stovi prilip�s prie �emėlapių arba u�sidar�s radijo būdelėje. Jau po dviejų kelionės dienų �itas �mogus �inojo visų įgulos narių ir daugelio keleivių vardus. Jis tiesiog meistri�kai sugebėdavo pelnyti palankum� tų, su kuriais bendravo.

Vien� ankstyv� ryt� Eliotas u�ėjo į �okių sal� ir pastebėjo, jog keletas muzikantų asmeni�kai Ramziui groja ka�koki� melodij�, o jis vienas atlieka primityvų lėt� �okį, pana�ų į tuos, kuriuos �oka graikai pajūrio tavernose. Vieni�o, baltais, atsegiotais mar�kiniais vilkin�io �okėjo figūra iki a�arų sujaudino graf�. Jis pasijuto nepatogiai, stebėdamas veiksm�, apnuoginantį slap�iausius �mogaus sielos kampelius... Eliotas i�skubėjo į denį ir tenai ilgai stovėjo vienas...

Ramzio gebėjimas bendrauti Eliotui buvo maloni staigmena. Ir visų keis�iausia, jog grafas pamilo �it� �mogų.

Jis nuolat prisimindavo dar prie� kelion� i�tartus �od�ius; �Norė�iau jus artimiau pa�inti�. Dabar tas noras i�sipildė. Kokia tai buvo kan�ia! Ir kokia laimė!

Kartais graf� apimdavo pani�ka baimė: ��ia vyksta ka�kas neregėtai keista, ka�kas antgamti�ka�. Bet likti nuo�alyje Eliotui nesinorėjo.

Jo sūnus mano, jog Ramsėjus keistas, originalus, ta�iau egiptietis Alekso visai nedomina. Nors... kuo Aleksas savo gyvenime domėjosi? Laive jis greitai susipa�ino su kokiu tuzinu niekuo nei�siskirian�ių keleivių ir gerai leido su jais laik�. Daugiau niekas jaunuolio nedomino. �Ir tai gelbsti sūnų,�� manė Eliotas.�� Gerai, kad jis nesugeba patirti didelių jausmų�.

O Samiras i� prigimties buvo tylus. Kai Eliotas apie ka�k� kalbėdavosi su Ramziu, jis tik retkar�iais įterpdavo vien� kit� �odį. Bet Ramzį jis tiesiog dievino, buvo atsidav�s jo tarnas. Samiras susijaudindavo tik tada, kai Eliotas įviliodavo Ramzį į istorijos gelmes. Tai erzino ir D�ulij�.

��Paai�kinkite, k� jūs turite galvoje,�� papra�ė Eliotas, Ramziui parei�kus, jog lotynų kalba sukūrė visai nauj� m�stymo būd�.�� Juk i� prad�ių gimsta idėjos, o kalba tik jas i�rei�kia.

��Ne, tai netiesa. Italijoje, kur gimė lotynų kalba, ji atvėrė galimyb� evoliucionuoti idėjoms, kurios negalėjo gimti bet kurioje kitoje �alyje. Be abejo, tokia pati kalbos ir idėjų s�veika buvo stebima ir Graikijoje... Pasakysiu įdomų dalyk� apie Italij�. Auk�t� �ios �alies kultūros lygį įtakojo �velnus klimatas. Kad vystytųsi civilizacija, reikalingas palankus klimatas, natūrali metų laikų kaita. �tai kad ir d�iunglių ar tolimosios �iaurės gyventojai. Jų vystym�si stabdo gamtos ypatumai�� vienas ir tas pats i�tisus metus...

D�ulija beveik visada įsiterpdavo į pana�ias lekcijas. Eliot� tai nervino.

Samir� su D�ulija trikdė ir Ramzio �arstomi pamokymai. Pavyzd�iui: �D�ulija, mums reikia kuo grei�iau i�sivaduoti i� praeities. Tiek daug visko dar teks su�inoti. Ar �inai, kas yra X�� spinduliai?! Ir būtinai turime nuskristi lėktuvu į �iaurės a�igalį!�

Kitus tokie i�ved�iojimai linksmino. Keleiviai, nors ir pakerėti Ramsėjaus �avesio, laikė jį eiliniu, nelabai i�silavinusiu �mogumi. Ir nesusim�stė apie tai, kas slypi u� jo keistų kalbų. Atlaid�iai geranori�kai �iūrėdami į �į �mogų, jie nepastebėjo kartais jį kalbant keistus dalykus..

Tuo tarpu Eliotas gaudė kiekvien� Ramzio �odį.

��Koks i� tiesų galėjo būti senovės mū�is? Mes, �inoma, matėme mil�ini�kus bareljefus ant Ramzio Tre�iojo �ventovės sienų...

��Taip, jis buvo neeilinė asmenybė, vertas pagarbos bendravardis...

��K� jūs pasakėte?

��Vertas pagarbos Ramzio Antrojo bendravardis. T�skite...

��O ar pats faraonas taip pat kariaudavo?

��Suprantama. Jis visada būdavo savo armijos prie�akyje. Kariai jį laikė kovos simboliu. Viename mū�yje jis galėdavo savo ginklu praskelti kaukoles dviem �imtams prie�ininkų, galėjo pereiti mū�io lauk�, pribaigdamas su�eistuosius. Kai karalius grį�davo į stovykl�, jo rankos iki alkūnių būdavo kruvinos. Galiojo tokia taisyklė: jei faraonas nukrenta nuo �irgo, mū�is baigiasi.

Tyla.

��Jūs nenorite to �inoti, ar ne taip?�� paklausė Ramsėjus.�� Beje, �iuolaikiniai kovos metodai ne ma�iau baisūs. Kad ir paskutinis karas Afrikoje, kuomet parako pagalba �monės buvo sudraskomi, i�mėtomi dalimis... O Pilietinis karas Amerikoje? Tikras ko�maras! Viskas kei�iasi ir tuo pa�iu nesikei�ia...

��Tikrai. O jūs pats ar galėtumėte �tai taip? Galėtumėte kapoti galvas?

Ramsėjus susijuokė:

��Jūs dr�sus �mogus, grafe Eliotai Ruterfordai, argi ne? Taip, a� galė�iau. Ir jūs taip pat galėtumėte, jei būtumėte faraonas ir atsidurtumėte mū�io lauke...

Laivas skrodė �ydras vandenyno bangas. Tolumoje pasirodė Afrikos krantai. Kelionė artėjo prie tikslo.

Buvo dar viena nuostabi naktis. Aleksas anksti nuėjo miegoti, o D�ulija ilgai �oko su Ramziu. Ir i�gėrė nema�ai vyno.

Ir dabar, kai jiedu stovėjo prie jos kajutės, ma�ame �emomis lubomis koridoriuje, mergin� apėmė sielvartas bei nusivylimas, kad ji negali atsiduoti savo geismui. Ji buvo visai bepametanti galv�, kai Ramzis pakėlė j�, ėmė sukti, o po to pabūdavo taip aistringai, kaip niekada. Jis buvo atkaklus, ir merginai pasidarė skaudu. Ji prie�inosi, stūmė vyri�kį �alin, vos nepravirko. Net buvo u�simojusi, ketindama suduoti... bet susitvardė.

��Kodėl verti mane?�� paklausė D�ulija ir i�sigando, pama�iusi Ramzio akių i�rai�k�.

��A� alkanas,�� pamir��s bet kokį padorum� i�tarė karalius.�� Trok�tu tav�s... visko trok�tu. Maisto, gėrimų, saulės �viesos, paties gyvenimo. Bet labiausiai tav�s. Man skaudu! Pavargau laukti.

��O Vie�patie!�� su�nab�dėjo D�ulija ir u�sidengė rankomis veid�. Na, kodėl ji vis prie�inasi? �i� minut� mergina pati sav�s nesuprato.

���tai k� i�darinėja su manimi eliksyras, tekantis mano gyslomis,�� pasakė karalius.�� Man nieko nereikia. Tiktai meilės. Gerai, a� palauksiu.�� Jis pradėjo kalbėti tyliau.�� Palauksiu, kol mane pamilsi. Man to reikia.

Netikėtai D�ulija nusijuokė. Kaip viskas paprasta ir ai�ku!

��Na k� gi, atsakysiu tavo paties �od�iais,�� pasakė mergina.�� Man irgi reikia, kad tu mane pamiltum.

Jo veidas apsiniaukė. Po to karalius linktelėjo. Regis, merginos �od�iai jį sutrikdė.

D�ulija įėjo į kajut� ir atsisėdo ant ku�etės, u�sidengusi rankomis veid�. Visi tie �od�iai... Ka�koks vaiki�kas �aidimas! Ir vis dėlto jie i� �irdies, tai tiesa. D�ulija susigū�ė ir tyliai parvirko, tikėdamasi, jog Rita jos negirdi.

�turmanas pa�adėjo, jog po dvide�imt keturių valandų jie prisi�vartuos Aleksandrijoje.

Karalius pasilenkė ir per bort� stebėjo apgaubt� rūko vandenyno pavir�ių.

Buvo ketvirta valanda ryto. Miegojo net grafas Ruterfordas. Kai Ramzis neseniai buvo u�ėj�s į kajut�, Samiras taip pat miegojo. Taigi, dabar denyje jis buvo vienas.

Karaliui �ia patiko. Patiko variklių gausmas, nuo kurio virpėjo plieninė laivo danga. Ir pats laivas toks galingas! Paradoksalu, kad dvide�imtojo am�iaus �mogus, i�rad�s �itiek technikos stebuklų, pats pasiliko kaip ir buv�s dvikoje būtybe...

Karalius i�siėmė cigar��� vien� i� tų aromatingų, sald�ių cigarų, kuriuos padovanojo jam grafas Ruterfordas. Prideng�s delnu u�degt� degtuk�, u�sirūkė. Dūmų nesimatė�� juos i�kart i�bla�kė vėjas, bet aromatas liko. Ramzis u�simerkė, mėgaudamasis akimirka. Jį vėl u�plūdo mintys apie D�ulij� Stratford, apie tai, kad ji dabar saugi savo ma�oje kajutėje.

Bet D�ulijos paveikslas netrukus i�nyko, prie� akis i�kilo Kleopatra. �Po dvide�imt keturių valandų mes būsime Aleksandrijoje�.

Jis matė priėmimų sal� rūmuose, ilg� marmurinį koridorių ir j�, karalien�, toki� pat jaun�, kokia dabar buvo D�ulija. Kleopatra kalbėjosi su savo patarėjais ir ambasadoriais.

Jis stebėjo karalien� i� koridoriaus. Jo ilgai nebuvo Aleksandrijoje, jis keliavo ir po �iaurės, ir po rytų �alis, aplankė karalystes, kuriose anks�iau neteko pabuvoti. Praėjusi� naktį sugrį�o ir i�kart atėjo pas j�, į jos miegam�jį.

Vis� naktį jiedu mėgavosi meile. Atviri langai �velgė į jur�. Jie buvo pasiilg� vienas kito. Nors pastaraisiais mėnesiais jis turėjo �imtus kitų moterų, ta�iau mylėjo tik vien� Kleopatr�, ir jo aistra karalienei buvo be galo stipri. Kleopatra kurstė t� aistr�, tvirtai glausdama mylim�jį prie savo kūno, nuolat susiliedama su juo.

�tai audiencija baigėsi. Ramzis matė, kaip Kleopatra i�lydėjo dvari�kius. Pakilo i� sosto ir artėja prie jo�� tokia auk�ta, stulbinamų formų... ilgas �velnus kaklas, blizgantys juodi plaukai susegti auk�tai ant vir�ugalvio.

Veido i�rai�ka i�didi, riestas smakras. Karalienė stengėsi pabrė�ti savo tvirtyb�, i�didum�, matyt, vildamasi bent kiek paslėpti įgimt� gundantį patrauklum�.

Bet vos tik ji atitraukė u�uolaid� ir atsisuko į Ramzį, jos veidas ir akys nu�vito nuostabia �viesa.

Da�niausiai karalius pa�inojo tik rudakius �mones. Tarp jų tik jis vienas buvo �ydraakis... todėl, kad i�gėrė eliksyro. Po to jis keliavo po įvairias �alis, lankėsi �emėse, apie kurias egiptie�iai nieko ne�inojo. Ten jis sutiko nema�ai mirtingų vyrų bei moterų mėlynomis akimis. Ta�iau tik rudos akys jam atrodė tikros, tik jų kalb� jis suprato.

D�ulijos Stratford akys buvo rudos, did�iulės, �velnios ir i�rai�kingos�� tokios, kaip kadaise Kleopatros...

�Na, k� mudu �iandien tyrinėsime?��� paklausė Kleopatra graiki�kai. Jiedu kalbėdavosi tik ta vienintele kalba. Jos �vilgsnis saugojo audringos praėjusios nakties atgarsius.

�Labai paprastus dalykus,�� atsakė jis.�� Persirenk. Eisime į gatv� ir tiesiog pasivaik��iosime tarp �monių. Pamatysi, ko dar nėra ma�iusi jokia karalienė. �tai ko a� noriu�.

Aleksandrija. Koki� Ramzis j� pamatys rytoj? Tai buvo graiki�kas miestas su akmenimis grįstomis gatvėmis, baltomis namų sienomis, su pirkliais, susirinkusiais i� viso pasaulio; tai buvo uostas, apgyvendintas audėjų, juvelyrų, stiklo pūtėjų, papiruso meistrų. Jie dirbo �alia prieplaukos ma�ose didelės turgavietės krautuvėlėse.

Jiedu su Kleopatra vilkėjo beformiais paprastais drabu�iais, kuriais da�niausiai vilki norintys i�tirpti minioje. Jie nuėjo per turgaus aik�t�. Du �monės, keliaujantys laike. Ramzis jai tiek daug pasakojo apie savo keliones po �iaurės �alis bei po Indij�... Kaip jodinėjo drambliais ir savo akimis matė miegantį tigr�. Jis pabuvojo Atėnuose, kur turėjo galimyb� pasiklausyti garsių filosofų.

K� gi jis su�inojo? Kad romėnų karvedys Julijus Cezaris u�kariavo pasaulį, kad jis u�kariausi�s ir Egipt�, jei karalienė Kleopatra jo nesustabdysianti.

Apie k� karalienė m�stė t� dien�? Nejaugi ji nekreipė dėmesio į Ramzio �od�ius, neįsiklausė į jo patarimus? Ir k� ji pamatė, stebėdama paprastus �mones? Moteris, vaikus, sunkiai dirban�ius prie audimo staklių ar skalbyklose? Įvairių tautybių jūrininkus, neramiai �mirinėjan�ius aplinkui ir ie�kan�ius pramogų?

Jiedu buvo u�suk� ir į mokyklas�� pasiklausyti mokytojų.

Galiausiai sustojo purvinoje aik�tėje. Kleopatra atsigėrė vandens i� visuomeninio �ulinio, pasinaudojusi bendru puodeliu.

�Skonis toks pat�,�� pasakė tada ji, �elmi�kai �yptelėjusi.

Jis pamena, kaip puodelis nukrito į �alt� bedugn�, ir garsas aidu atsimu�ė į akmenines �ulinio sienas. Pamena kūjo dū�ius, sklindan�ius i� prieplaukos pusės; siaur� gatvel�; laivo stiebus, kurie i� toli priminė mi�ko med�ius... be lapų.

�Ko tu nori i� man�s, Ramzi?��� paklausė karalienė.

�Noriu, kad taptum i�mintinga Egipto valdove. A� jau tau sakiau�.

Kleopatra paėmė jį u� rankų ir privertė pa�velgti į save.

�Tu nori ka�ko daugiau. Ruo�i mane ka�kokiai svarbiai misijai�.

�Ne�,�� i�tarė jis, bet tai buvo netiesa: jis pirm� kart� pamelavo mylimajai. Skausmas sustiprėjo, tapo nepakeliamas. �A� vieni�as, mano mylimoji. Vieni�as tarp mirtingųjų�. Bet jis nepasakė Kleopatrai tų �od�ių. Tik stovėjo ir m�stė apie tai, kad jis, nemirtingasis, negalės be jos gyventi.

O kas buvo po to? Dar vienas meilės vakaras. Prie jūros, kuri mainėsi, �ėlo�� i� �ydros po truputį virto sidabrine, o, patekėjus mėnuliui, pasidarė juoda. Juodu supo paauksuoti baldai, kaban�ios lempos, smilkalų aromatas, o ka�kur i� toli sklido arfos garsai�� berniukas grojo ir senovės egiptie�ių kalba dainavo liūdn� dain�, kurios �od�ių net pats nesuprato. Ta�iau Ramzis juos suprato...

Prisiminimai vijo vienas kit�. �tai jo rūmai Tėbuose. Tuomet Ramzis dar buvo mirtingas, kaip visi. Jis bijojo mirties ir pa�eminimų. Tada jis turėjo harem�, kuriame buvo �imtas �monų. Jam atrodė, jog haremas�� na�ta.

�Kiek meilu�ių turėjai, man i�vykus?��� paklausė jis Kleopatros.

�O, buvo daug vyrų,�� atsakė ji �emu, beveik vyri�ku balsu.�� Bet meilu�iu nebuvo nė vienas i� jų�.

Meilu�ių bus. Bus Julijus Cezaris, po to dar vienas, dėl kurio karalienė pamir� visk�, ko j� mokė Ramzis. �Viskas dėl Egipto!��� raudojo ji. Bet pra�ė ne dėl Egipto. Tuomet pati Kleopatra ir buvo Egiptas. O ji gyveno dėl Antonijaus...

Jau �vito. Rūkas vir� jūros po truputį sklaidėsi. Dabar Ramzis matė mirgantį �ydr� vandens pavir�ių. Auk�tai danguje kilo bly�ki saulė. Ir karalius pajuto jos poveikį�� kūnas prisipildė energijos.

Cigaras jau seniai u�geso. Ramzis sviedė jį u� borto. Ir pasiėmė kit�.

U� nugaros pasigirdo �ingsniai.

��Beliko vos kelios valandos, sere.

Prie jo cigaro priki�o degtuk�.

��Taip, mano drauge.�� Ramzis u�sitraukė dūm�.�� I�lipsime i� �ito laivo ir pasijusime tarsi i�ėj� i� u�mar�ties. K� mums daryti su tais dviem, kurie �ino mūsų paslaptį? Jaunas niek�elis ir senstelėj�s filosofas. Kuris i� jų labiau pavojingas?

��Argi filosofai tokie pavojingi, sere?

��Grafas Ruterfordas tiki antgamti�kais dalykais, Samirai. Jis ne bailys. Jis nori su�inoti am�ino gyvenimo paslaptį. Ir supranta, k� tai rei�kia.

Atsakymo nebuvo. Samiro veidas, kaip ir anks�iau, buvo rū�kanas.

��Atskleisiu tau dar vien� paslaptį, draugu�i,�� pasakė karalius.�� Regis, man patinka �itas �mogus.

��A� t� pastebėjau, sere.

��Įdomi asmenybė,�� i�tarė Ramzis ir nustebo pajut�s, jog balsas suvirpėjo. Jam sunku buvo t�sti, bet vis dėlto karalius pasakė k� norėj�s:�� Man patinka su juo kalbėtis.

2 skyrius

Tai buvo mameliukų namas. Nedidelis, jaukus. Ir Henriui jis patiko, nors jaunuolis tiksliai ne�inojo, kas tie mameliukai. Tik buvo girdėj�s, jog kadaise jie valdė Egipt�. Na ir kas? Dėl Dievo, tegul sau ir dabar valdo į sveikat�! Kas jam rūpi? Jis mėgavosi gyvenimu �itame nedideliame name, apgaubtame rytieti�ka egzotika... su griozdi�kais baldais. Tegul ir neilgai, bet jis turi visk�, ko tik nori.

Malenka ruo�davo jam pra�matnius patiekalus, kurie atrodė ypa� gardūs tada, kai jis kentėjo nuo pagirių. Net būdamas girtas kaip pėdas, Henris negalėdavo jų atsisakyti, kai tuo tarpu nuo bet kokio kito maisto jį pykindavo.

Ir apskritai ta mergina puikiai juo rūpinosi, paimdavo jo i�lo�tus pinigus ir skubėdavo į briti�k� Kairo dalį, i� kur visada parne�davo jo mėgstamo d�ino, viskio ar konjako.

Jau de�imta diena jis vis laimi. O lo�ia kasdien nuo vidurdienio iki vėlyvo vakaro. Taip paprasta apdumti akis amerikie�iams, kurie britus laiko lepūnėliais bei lep�iais. O �tai su prancūzu reikia būti budriam: tas kalės vaikas piktas kaip �ir�ė. Bet jis nesuk�iavo. Ir skolas visada laiku sugr��indavo, nors Henris niekaip negalėjo suprasti, i� kur tas bastūnas turi �itiek pinigų.

Naktimis jiedu su Malenka mėgaudavosi meilės �aidimais ant pla�ios lovos su raudonmed�io atkalte bei did�iuliu tinklu nuo moskitų. Mergina buvo su�avėta, ji įsivaizdavo esanti aristokratė. Tegul pasimėgauja ma�omis savo svajonėmis, kol Henris myli j�. Jam visai nerūpėjo, kad galbūt jau niekada nebepamatys Deizės Banker, nes vargu ar kada nors sugrį� į Anglij�.

Kai tik D�ulija su savo svita atvyks į Kair�, jis i�keliaus į Amerik�. Henris netgi vylėsi, kad tėvui visai patiks ta idėja ir jis neatims i� sūnaus paveldėjimo teisės. Bus neblogai, jei Henris įsitaisys kur nors Niujorke ar Kalifornijoje.

Labiausiai jį �avėjo San Franciskas. Miestas jau buvo beveik atstatytas po �emės drebėjimo. Henrio neapleido nuojauta, jog būtent �iame mieste jo gyvenimas susitvarkys, ir Londono negandos u�simir�, kaip baisus sapnas. Jis galėtų tenai pasiimti ir Malenk�. Kalifornijoje jos odos spalva nieko ne�okiruos. Na ir kas, kad merginos oda tamsesnė u� Henrio?

Jos oda... Henriui ji be proto patiko. Tamsiaodė aistringa Malenka. Kelet� kartų jis i�eidavo i� triuk�mingų namų pa�iūrėti, kaip ji �oka europieti�kame klube. Jam patiko, kaip Malenka �oko. Kas �ino, galbūt Kalifornijoje jos laukia sėkmė? Suprantama, jei Henris bus jos mened�eris. O kokia moteris nepanorės palikti toki� skyl� dėl amerikieti�ko miesto? Ji jau mokėsi anglų kalbos, klausydamasi patefono įra�ų.

Naivios lau�ytos Malenkos frazės Henriui kėlė juok�. Ji nuolat kartodavo: �Ar nenorite truputį cukraus? Gal norite grietinėlės?� Jai visai neblogai sekėsi. Ir su pinigais Malenka mokėjo elgtis. Argi kita būtų sugebėjusi i�laikyti tokius namus, paliktus jai įbrolio.

Henris nerimavo tiktai dėl tėvo. Su juo reikia elgtis atsargiai. Ir i� Kairo tik dėl tėvo nei�vyko. Rendolfui buvo svarbu �inoti, kad jo sūnus yra �alia D�ulijos ir ja rūpinasi. Prie� kelet� dienų Henris susisiekė su tėvu, pra�ė dar pinigų ir prane�ė, jog D�ulijai viskas gerai. Bet jis visai neketina grį�ti su ja atgal į London�. Tai pavojinga. Reikia sugalvoti koki� nors prie�astį.

�inoma, galima ir �ia pasilikti. Jau vienuolikta diena, kai jam sekasi lo�ti.

Kurį laik� Henris visai nei�eidavo i� namų�� nebent tik papusry�iauti kieme. Kiemas jam patiko. Patiko, kad �ia jis jau�iasi atskirtas nuo pasaulio. Nedidelis tvenkinys, kokliai, net kvaila Malenkos papūga jį d�iugino, nors bjauresnio pauk��io ir norėdamas nesugalvosi.

Buvo �ia ka�koks savitas �avesys. Vėlai naktį Henris nubusdavo, kankinamas tro�kulio, atsisėsdavo tarp siuvinėtų pagalvių, pasiimdavo viskio butelį ir klausydavosi �Aidos�. Prisimerkdavo, ir kambario spalvos susiliedavo į vien� �viesi� margaspalv� dėm�.

Būtent tokio gyvenimo jis ir norėjo�� lo�imai, gėrimai, vienatvė. Ir aistringa moteris, nusimetanti drabu�ius, vos tik jam pamojus pir�tu...

Henris vertė j� rengtis sceniniais rūbais. Jam patiko �iūrėti į plok��i� merginos pilv�, į krūtų kauburėlius, pūpsan�ius po purpuriniu atlasu. Ir pigūs did�iuliai jos auskarai patiko, ir ve�lūs plaukai... Plaukai buvo nuostabūs, jie taip laisvai krito ant pe�ių, ir Henris galėdavo, sugrieb�s juos, prisitraukti Malenk� ar�iau prie sav�s.

Taip, geresnės moters nesugalvosi. Ji skalbė jo mar�kinius, lygino drabu�ius, rūpinosi, kad ki�enėse nei�byrėtų tabakas. Jo papra�yta, atne�davo laikra��ius bei �urnalus.

Henrio nebejaudino tai, apie k� ra�ė laikra��iai. Aplinkinis pasaulis jam nustojo egzistuoti. Liko tik svajonės apie San Francisk�.

�tai kodėl Stratfordas jaunesnysis susierzino, kai jam atne�ė telegram�. Jis nė u� k� nebūtų palik�s savo adreso ��eferde�. Deja, nebuvo pasirinkimo. Kaip kitaip tėvas būtų galėj�s atsiųsti jam pinigų. Be to, senis gali atsiųsti ir telegram�. Nereikia nervinti tėvo, kol jiedu dėl visko nesusitarė.

Prancūzas rū�kanu veido stebėjo, kaip Henris atplė�ia did�iulį gelton� vok�. Prane�imas buvo atsiųstas ne tėvo, o Elioto.

��Prakeikimas!�� su�nab�dėjo Henris.�� Jie jau va�iuoja �ia.�� Jis padavė vok� Malenkai.�� I�lygink mano kostium�. Man reikia grį�ti į vie�butį.

��Bet jūs negalite tiesiog dabar i�eiti,�� pasakė prancūzas.

Vokietis u�traukė dūm�, ir kambaryje pasklido cigare�ių kvapas. Jis buvo dar kvailesnis ir u� prancūz�.

��Kas sakė, kad a� dabar i�einu?�� Henris sugrį�o prie �aidimo ir vėl aplo�ė visus i� eilės.

Jis nueis į ��eferd�� vėliau ir susitiks su jais kambaryje. Bet nakvoti tenai nepasiliks. Tegul to nesitiki.

��Man pakaks,�� pasakė vokietis, i��iep�s pageltusius dantis.

Prancūzas �ia kiurksos iki de�imtos arba iki vienuoliktos valandos.

Kairas. Ramzio laikais �ia buvo dykuma, kur jis kadaise lankė �vent�sias vietas ir pagerbė pirmojo Egipto karaliaus piramid�. Ir, �inoma, buvo nuva�iav�s pasi�iūrėti į did�i�sias savo protėvių piramides.

Dabar �ia buvo mil�ini�kas megapolis, didesnis u� Aleksandrij�. Ir jis velni�kai priminė London�, tik �ia buvo kar��iau. Asfaltuotos gatvės, tvarkingai apkarpyti med�iai, daugybė automobilių, kurių kaukimas g�sdino kupranugarius, be�d�iones bei vietos gyventojus. ��eferdo� vie�butis�� dar vieni tropikų rūmai su pla�iomis verandomis, medinėmis langinėmis, su senoviniais egiptieti�kais daiktais, priderintais prie angli�kų baldų; su būriais turtingų turistų, kurių visur buvo pilna.

Tarp dviejų liftų kabinų puikavosi skelbimas: �Aida�. Ir vulgarus primityvus paveikslėlis, vaizduojantis du įsimylėjėlius, vilkin�ius egiptieti�kais apdarais, apsikabinusius tarp palmių ir piramid�ių. O kiek �emiau, apvaliuose rėmeliuose kitas paveikslėlis: �okanti �ių laikų pora�� vyras ir moteris.

VIS� NAKTĮ VYKS PUOTA ��EFERDO� VIE�BUTYJE

�tai ko nori D�ulija! Reikia pripa�inti, jog Ramziui taip pat norėjosi patekti į teatr�, pasiklausyti orkestro. O, kiek visko dar teks pamatyti! Jis daug buvo girdėj�s apie gyvus paveikslus.

Paskutines dienas tėvynėje reikia praleisti tinkamai. Ir neink�ti! Eliotas sakė, kad �ia yra didelė biblioteka. Jis atsivilko į savo kambarį �ūsnį mokslinės literatūros ir skaitė j�. Tik naktį i�lindo i� vie�bu�io ir ilgai stovėjo �alia sfinkso, norėdamas pabendrauti su savo tolimų protėvių dvasiomis.

Ka�in, ar jis jomis tikėjo? Ne, tikriausiai. Netgi senais laikais jis netikėjo dievais. Galbūt todėl, kad jį patį �monės anuomet laikė dievu. Be to, jam nusibodo visi tie ritualai. Juk jis �inojo, kad nėra dievas.

Argi dievas būtų galėj�s bronziniu kardu sukapoti �yn� po to, kai i�gėrė jos paruo�t� eliksyr�? Ta�iau dabar jis jau nebebuvo tas �mogus, kuris tai padarė. O ne, ilgas gyvenimas i�mokė jį atskirti gėrį nuo blogio.

Dabar jis lenkiasi �iuolaikinio mokslo dvasioms ir jas garbina. Jis svajoja apie laboratorij� kokioje nors nuo�alioje, saugioje vietoje, kur galėtų tirti chemin� eliksyro sudėtį. Sudėtines jo dalis Ramzis �inojo. Ir dar jis �inojo, kad dabar jas taip paprasta surasti, kaip ir senovės laikais. Luksoro turguje jis matė parduodant tokias pat �uvis. Balose, ant Nilo kranto, matė kvaksint tokias pat varles. �ia pat augo ir tie patys augalai...

Kas galėtų pagalvoti, jog tokios neįtikėtinos cheminės reakcijos vykdavo, sujungus papras�iausius dalykus? Kas galėjo sudėlioti visas sudedam�sias dalis taip, kad gautum tokį eliksyr�? Tik sena burtininkė, kuri visk� virė paprastame puode, tarsi koki� sriub�...

Laboratorija palauks. I� prad�ių judviejų su D�ulija laukia kelionė. O prie� i�vykdama ji dar turės atlikti sunki� pareig��� atsisveikinti. Vien tik pagalvojus, kad ji turės palikti turting�, nuostabų savo pasaulį, Ramzį apimdavo siaubas. Ta�iau noras turėti �it� moterį buvo stipresnis u� bet koki� baim�.

Ir dar Henris. Nuo to laiko, kai jie atvyko į Kair�, Henris vengė susitikti su Ramziu. Apie jį sklandė įvairiausi gandai. Buvo kalbama, jog egiptietės �okėjos buvein� jis pavert�s lo�imo namais. T� informacij� skleidė pasipiktin� valdininkai, matyt Stratfordas nepakankamai jiems sumokėjo, antraip ekscentri�ki jo i�si�okimai nebūtų taip vie�ai ir audringai aptarinėjami.

Bet kam Ramziui reikalinga ta informacija, jei D�ulija suri�o jam rankas? Ne, vis tiek negalima �io �mogaus palikti gyvo. Prie� i�vykstant, jį reikia pribaigti. Tik kaip t� padaryti, kad D�ulija ma�iau kentėtų?

3 skyrius

Eliotas vėl vos nenualpo. U�simerk�s, jis mė�lungi�kai gaudė or�. Kairioji ranka, suspaudusi lazd�, buvo visai nejautri.

Jis girdėjo, kaip apsaugininkai triuk�mingai tempia Ramsėjų laiptais. Tas akivaizd�iai prie�inosi, ta�iau jų buvo daug.

O moteris... Ji ka�kur dingo. Po to Eliotas vėl i�girdo �lepsint basas kojas. Pro virtinos stikl� jis pamatė, jog mumija eina koridoriumi gilyn. Ji siūbavo į �alis, mė�lungi�kai kilnojosi krūtinė, kvėpavimas buvo netolygus. Ir staiga dingo u� �oninių durų.

Apa�ioje triuk�mas nutilo. Matyt, Ramsėjų i�tempė i� muziejaus pastato. Eliotas suprato, kad nerūkus apsaugininkai �ia sugrį�.

U�gniau��s skausm� krūtinėje, jis nu�lub�iojo prie �oninių durų ir atsidūrė tenai kaip tik tuo metu, kai moteris jau stovėjo prie atsarginio įėjimo laiptų. Grafas greitai atsisuko ir pa�velgė po stendu. Tenai ant grindų, blyk�iodamas blankioje prie�au�rio �viesoje, gulėjo ma�as buteliukas. Atsiklaup�s, Eliotas ka�kaip sugebėjo pasiekti jį, tvirtai u�suko ir įsiki�o į ki�en�.

Tada, įveik�s jį apėmusį silpnum�, pradėjo leistis laiptais �emyn... paskui atgimusi� moterį. Kelet� kartų suklupo, vos nepargriuvo�� vis ta nepaklusni kairė koja! Kai vėl pamatė moterį, ji atrodė i�sigandusi, ėjo i�tiesusi pirmyn baisi� rank�, tarsi mėgindama apgraibomis tamsoje surasti keli�.

Staiga atsidarė durys, ir laiptus u�liejo ryto saulės �viesa. Įėjo valytoja. Ji buvo apsirengusi musulmoni�kais drabu�iais�� juodai nuo galvos iki kojų. Rankoje laikė �luot�... Ir �ia moteri�kė pamatė judantį skelet�... Ji sukliko nesavu balsu. �luota i�krito i� rankų. Valytoja puolė bėgti atgal.

Atgijusi mumija su�nyp�tė, po to sustaugė ir, tiesdama kaulėtas rankas, puolė paskui moteri�k�, norėdama nutildyti jos riksm�.

Eliotas skubėjo kiek galėdamas. Ta�iau nespėjo. Riksmas nutilo. Įėj�s į ap�viest� kambarį, grafas pamatė ant grindų gulin�i� valytoj�. Ji buvo negyva. Mumija jai nusuko sprand�, i� nelaimėlės skruosto buvo i�plė�tas gabalas mėsos, tamsios stiklinės akys įsmeigtos į lubas. Būtybė per�engė per savo auk� ir nu�ingsniavo prie ant sienos vir� kriauklės kabėjusio veidrod�io.

Rauda ėmė purtyti atgimusios mumijos kūn�, vos tik ji pamatė savo atvaizd�. Visa virpėdama, ji i�tiesė rank�, palietė veidrodį.

Ir vėl Eliotas pajuto, kaip �emė slysta i� po kojų. Matyti negyv� valytojos kūn� ir �it� �lyk��i� būtyb� prie�ais veidrodį! I� kur gauti tiek jėgų? Bet svaiginantis smalsumas, noras su�inoti, kuo viskas baigsis, padėjo įveikti save. Dabar tereikia pasitelkti į pagalb� prot�. Velniai nematė to skausmo krūtinėje bei pykinimo!

Jis greitai u�darė paskui save duris. Moteris i�girdo trinksint duris, nustebo. Po to atsisuko ir vėl i�tiesė rankas, tarsi pasireng�s puolimui grobuonis. Siaubas akimirk� sukaustė Eliot�. Vaizdas buvo kraupus. I� vir�aus sklido �viesa, ir viskas ai�kiai matėsi. Mirties i�grau�tose akiduobėse blizgėjo did�iulės paklaikusios akys. I� gilios �aizdos ant mumijos �ono ky�ojo balti kaulai. Nebuvo pusės burnos. Po raktikauliu kraujavo dėmė.

O Vie�patie, kaip ji kankinasi! Varg�ė, nelaiminga būtybė!

Grėsmingai suriaumojusi, moteris pajudėjo link Elioto. Jis susivokė ir greitai prabilo graiki�kai.

��Draugas,�� i�tarė grafas.�� A� tavo draugas. Galiu suteikti tau prieglobstį.�� �ia atmintis i�davė, jis pamir�o graiki�kus �od�ius... bet prabilo lotyni�kai:�� Pasikliauk manimi. Neleisiu tav�s skriausti.

Nenuleisdamas nuo moters akių, jis i�tiesė rank� prie ant sienos kaban�io juodo apsiausto. Būtent tai, ko reikia. Laisvas, beformis drabu�is�� tokius dėvi musulmonės. U�dengs būtybės kūn� nuo galvos iki kojų.

Eliotas ry�tingai priėjo prie moters, u�metė apsiaust�, apgaubė pe�ius, ir mumijos rankos �ia pat pakilo, atskubėdamos grafui į pagalb�. Ji u�sidengė veid�, nenorėdama g�sdinti praeivių. Grafas i�vedė j� į koridorių, u�darė duris, kad nesimatytų valytojos lavono. I� vir�aus, i� antrojo auk�to, sklido susijaudin� balsai, �ūksniai, girdėjosi �ingsniai. Apgraibomis surad�s atsarginio įėjimo duris, Eliotas atidarė jas ir i�vedė moterį į gatv�, į saulės �vies�.

Po kelių minu�ių jie jau buvo toli nuo muziejaus pastato, įsiliejo į praeivių mini�. Musulmonai, arabai, europie�iai judėjo įvairiomis kryptimis, lydimi automobilių gausmo bei į ve�imus įkinkytų asilų rėkavimo.

I�girdusi automobilio ū�im�, moteris sustingo, o pama�iusi va�iuojan�i� pro �alį ma�in�, at�oko ir sukando dantis. Eliotas vėl prabilo lotyni�kai tikindamas, jog pasirūpins ja ir suras prieglobstį.

Grafas ne�inojo, ar supranta jį moteris, kol galiausiai i�girdo lotyni�kus �od�ius.

��Valgyti ir gerti,�� su�nab�dėjo moteris. Paskui ji dar ka�k� kalbėjo, bet jis nesuprato: galbūt tai buvo malda, o gal prakeiksmas.

��Gerai,�� paku�dėjo jai į ausį Eliotas. Dabar jis galėjo kalbėti laisvai, �inodamas, kad moteris jį supranta.�� A� tavimi pasirūpinsiu. Pasikliauk manim.

Bet kur dabar j� nuvesti? Tik viena vieta atėjo jam į galv�. Reikia vykti į sen�jį Kair�. Tik kaip jis i�drįs įsodinti �it� būtyb� į taksi? Grafas surado ekipa��. Moteris nepaklusniai susirangė ant odinės sėdynės. O k� jam daryti? Juk gali u�dusti... trūksta oro. O dar ta kairioji koja atsisako paklusti. Jis u�kėlė de�in� koj� ant laiptelio ir pasiremdamas de�ine ranka u�sirop�tė ant vir�aus. Po to, mėgindamas įveikti silpnum� bei pykinim�, atsisėdo greta susisukusios figūros ir, atgav�s kvap�, pasakė ve�ėjui, kur reikia va�iuoti.

Ekipa�as pajudėjo i� vietos, ve�ėjas �ūkavo ant praeivių, tal�ė botagu arklį. Nelaiminga būtybė, sėdėjusi �alia Elioto, vis� laik� verkė. Jos veidas buvo u�dengtas.

Eliotas apkabino moterį. Per plon� juod� audinį jis pajuto nemalonų kietų kaulų �altį, ta�iau grafas nekreipė į tai dėmesio. Jis priglaudė prie sav�s nelaiming�j� ir, kovodamas su dusuliu, dar kart� patikino pasirūpinsi�s ja.

Kebas i�va�iavo i� briti�kos miesto dalies. Eliotas pamėgino susitelkti ir blaiviai pam�styti. Sutrik�s, i�kankintas skausmo, jis taip ir nesurado jokio paai�kinimo. Negalėjo suprasti nei tų įvykių, kuriuos jam teko stebėti, nei paai�kinti savo paties elgesio. Tik �inojo, jog matė stebukl�, matė �mog�udyst� ir įsivėlė į istorij�, i� kurios i�sipainioti nebus lengva.

4 skyrius

Jau pirmoje senojo Kairo parduotuvėlėje Samiras nupirko kelis beduinų apsiaustus. U�suko į purvin� skersgatvį, kur gyveno nuskurd� prancūzai, nėrė į ma�ytį restoranėlį ir tenai persirengė. D�ulijai nupirktus drabu�ius spaudė pa�astyje.

Jam visai patiko �itas laisvas valstieti�kas rūbas. Atrodė senamadi�kai ir nebuvo pana�us į dabartinius egiptie�ių drabu�ius. Tikriausiai tai paskutinis dykumų piligrimų apdarų pavyzdys. Samiras jautėsi laisvai. Ir buvo pasislėp�s nuo nekuklių �vilgsnių.

Jis greitai �engė arabi�ko Kairo gatvėmis, pana�iomis į bi�ių korį. Skubėjo pas savo pusbrolį Zakį. �io �mogaus u�siėmimas jam kėlė �leik�tulį, bet padėtis tokia, kad �iuo metu pagelbėti gali tik jis. Kas �ino, kiek Ramziui teks slapstytis Kaire? Kuo pasibaigs �mog�udys�ių istorijos?

Galiausiai Samiras atkeliavo į mumijų fabrik��� vien� �lyk��iausių namų pasaulyje. Per �oninius vartelius įėjo į kiem�. Kar�toje saulėje kieme gulėjo neseniai suvystyti kūnai. O viduje, be abejo, katile virė daugiau nelaimėlių.

Vienas darbininkas kasė griovį, kur keletui dienų padės k� tik paruo�tas mumijas, kad jos paruduotų. Tada atrodys, tarsi buvo rastos �emėje ir i�kastos.

Samiro vos nesupykino, nors �iuose namuose jis lankėsi dar vaikystėje, kai net ne�inojo apie tikras mumijas, apie savo protėvių kūnus, kuriuos jis vėliau tyrinėjo, gelbėjo nuo laiko poveikio, nuo plė�ikų, saugojo muziejuose.

��Pa�velk į tai i� kitos pusės,�� ka�kaip kart� pasakė jam Zakis.�� Juk mes geresni u� tuos vagis, kurie pardavinėja u�sienie�iams mū�ų protėvių mumijas. Tai �ventvagystė! O mes pardavinėjame klastotes, �ia nėra nieko blogo.

Gerasis senasis Zakis! Samiras jau ketino duoti �enkl� vienam, vystan�iam mumij� vyri�kiui, bet �ia i� ma�y�io dvokian�io namelio i�lindo pats Zakis.

��O Samiras! Malonu tave matyti, broliuk. U�eik, kavos i�gersime.

��Ne dabar, �aki. Man reikia tavo pagalbos.

��Suprantama, antraip nebūtum �ia atsibeld�s.

Samiras kukliai �yptelėjo.

���aki, a� ie�kau nedidelio namelio su tvirtomis durimis ir atsarginiu įėjimu. Man reikia slėptuvės. Keletui dienų, o gal ir ilgiau. Kol kas ne�inau.

Zakis gera�irdi�kai, bet kiek pa�aipiai nusijuokė:

���iūrėk tu man. Toks i�silavin�s, visų gerbiamas, o ateini pas mane su tokiu pra�ymu.

��Nieko neklausinėk, �aki.�� Samiras i�traukė i� ki�enės pluo�t� banknotų ir i�tiesė juos broliui.�� Man reikalinga saugi vieta. A� sumokėsiu.

��Gerai. �inau toki� viet�,�� pasakė Zakis.�� Eime į vidų, i�gersime kavos. Vienas geras gurk�nis�� ir nebejausi �ito dvoko.

Zakis visada kartodavo tuos �od�ius. O Samiras vis tiek negalėjo priprasti prie smarvės. Bet dabar jis privalėjo paklusti �ių namų �eimininkui, todėl nusekė paskui jį į �balzamavimo sal�, ma�ytį kambarėlį, kur stovėjo katilas su nuolat kunkuliuojan�iu bitumu, tarsi laukdamas vis kito kūno.

Praeidamas pro �alį, Samiras pamatė katile verdant nauj� auk�. Jį supykino. Spėjo pastebėti juodus nelaimėlio plaukus, plūduriuojan�ius pavir�iuje, vos pavirint� veid�... ir �ia pat nusisuko.

��Gal tau reikia geros k� tik pagamintos mumijos?�� erzino jį Zakis.�� Tiesiai i� Karalių Slėnio. Įvardink dinastij� ir gausi visk�, ko tik nori. Vyri�kį, moteri�kꠗ k� tik panorėsi.

��Man reikia slėptuvės, broliuk.

��Taip. Galiu pasiūlyti kelis variantus. I� prad�ių kava, o po to gausi raktus. Sakyk, k� tu �inai apie �it� vagyst� muziejuje? Apie pavogt� mumij�. Kaip manai, ar ji buvo tikra?

5 skyrius

��Ne, atleiskite, Mailzai, mano tėvo �ia nėra. Taip, gerai. A� tuoj.

Aleksas padėjo ragelį. Eliotas stebėjo jį, sėdėdamas kampe prie ra�omojo stalo.

��A�iū, sūnau. Kartais melas gelbsti �mogų ir yra būtinas. Koks nors i�min�ius seniai galėjo para�yti protingo bei mandagaus melo vadovėlį ir i�dėstyti jame pagrindinius gelbstin�io i� bėdos melo principus.

��Tėti, a� tau vienam neleisiu i�eiti i� �ia.

Eliotas vėl sugrį�o prie savo u�siėmimo. Vonia bei trumpas poilsis sugr��ino jam jėgas, nors kaip reikiant pamiegoti nepavyko. Ger� valand� grafas svarstė, k� jam dabar reikia padaryti, ir nusprendė, kad jo planas tinkamas. Nors pats ma�ai tuo tikėjo. Ta�iau dėl eliksyro buvo verta! Kad tik Samiras surastų Ramzį! I� to egiptie�io elgesio buvo ai�ku, kad jis �ino, kur yra karalius.

Eliotas u�klijavo paskutinius tris vokus, u�ra�ė ant jų adresus ir vėl kreipėsi į sūnų:

��Visk� padarysi taip, kaip a� liepiau,�� grie�tai pasakė jis.�� Jei rytoj iki pusiaudienio negrį�iu, i�siusi �iuos lai�kus savo motinai ir Rendolfui. Ir kaip galima grei�iau i�vyksi i� Kairo. O dabar paduok man lazdel� bei apsiaust�. Sutemus, �iame mieste darosi velni�kai �alta.

Volteris tuojau pat padavė �eimininkui lazdel�. Po to u�metė jam ant pe�ių apsiaust� ir tvarkingai u�segiojo.

��Tėve!�� maldavo Aleksas.�� Dėl Dievo...

��Iki pasimatymo, Aleksai. Nepamir�k: tu reikalingas D�ulijai. Turi pasilikti �ia.

6 skyrius

Pagrindinė ��eferdo� vie�bu�io svetainė. Puikus d�inas i� baro su ledu bei citrinos gabalėliu. Jis buvo dėkingas u� tai, kad jam leido pasimėgauti d�inu. Eliotas jau tapo tikru girtuokliu. Į galv� atėjo įdomi mintis: sugrį��s į Anglij�, jis gers dien� naktį... kol mirtinai nusigers.

Nejaugi jie niekada nepaliks grafo ramybėje? Nejaugi dar nesuprato, kad nieko i� jo nesu�inos. Jie atrodė kaip manekenai, �iop�iojo, tarsi traukomi u� virvu�ių. Ir gestai nenatūralūs. Net simpati�kas ma�as berniukas, ne�ioj�s led�, ir tas tarytum �aidė ka�kokį kvail� �aidim�. Visur tik akių dūmin�s, netikrumas. Juokingos figūros, �mirinėjan�ios vestibiulyje; melodija, sklindanti i� baro bei banketų salės skamba taip, tarsi muzikantai grotų pragare.

Kartais jų tariami �od�iai netekdavo bet kokios prasmės. Eliotas suprato kiekvien� �odį atskirai, bet bendros prasmės niekaip negalėjo suvokti. Negyvi vyri�kiai, nusuktais sprandais... Nejaugi ji spėjo tiek �nuveikti� per tokį trump� laik�, kol jis buvo i�ėj�s?

��A� pavargau, d�entelmenai,�� pagaliau i�tarė grafas.�� �ionyk�tis kar�tis mane �udo, be to, �iandien taip nesėkmingai pargriuvau. Man reikia pailsėti. Leiskite man eiti į savo kambarį.

Du vyri�kiai susi�valgė. Nusivylimo parodija. Viskas �ia nerealu. O kas realu? Kleopatros rankos, įsikibusios į jo kakl�; baltu arabi�ku apdaru vilkintis �mogus, tempiantis j� �alin?

��Lorde Ruterfordai, kalbama apie kelet� �mog�udys�ių. Dabar ai�kėja, jog Londono atvejis tebuvo tik prad�ia. Mes siūlome jums bendradarbiauti. �ie du jaunuoliai, kuriuos �iandien nu�udė...

��Jau sakiau, kad nieko apie tai ne�inau. Ko norite i� man�s? Kad im�iau jums sekti pasakas? Tai absurdas.

��Ar ne�inote, kur galima rasti Henrį Stratford�? Jis buvo atėj�s pas jus prie� dvi dienas.

��Henris Stratfordas lankosi pa�iose �lyk��iausiose Kairo vietose. �laistosi vienas naktį, vaik�tinėja gatvėmis. Ne�inau, kur jis yra dabar. Tepadeda jam Dievas! Man tikrai reikia eiti.

Eliotas pakilo nuo kėdės. Kur dingo ta prakeikta lazdelė?

��Nemėginkite i�vykti i� Kairo, sere,�� pasakė vienas vyri�kių, i�didus, priplota nosimi.�� Jūsų pasas yra pas mus.

��K�?! Tai negirdėti dalykai,�� su�nab�dėjo Eliotas.

��To paties papra�ysime ir jūsų sūnaus. Ir mis Stratford. Jų pasus a� taip pat pasiėmiau i� �veicoriaus. Lorde Ruterfordai, jūs turite atskleisti ties�.

��Jūs bukaprotis!�� parei�kė Eliotas.�� A� esu Britanijos pilietis. Kaip drįstate �itaip su manimi elgtis?

Įsiterpė antrasis vyri�kis:

��Milorde, leiskite man paai�kinti. A� �inau apie jūsų draugi�kus santykius su Stratfordų �eima, ta�iau ar nemanote, jog Henris gali būti susietas su �iomis �mog�udystėmis? Jis pa�inojo t� nu�udyt� valdinink� Londone. O i� amerikie�io, kurį rado nu�udyt� piramidėje, pavogta labai daug pinigų. Mes �inome, jog Henriui Stratfordui visuomet pinigų stigo.

Eliotas tylėdamas �iūrėjo į juos, stengdamasis, kad akys jo nei�duotų. Apie tai jis net nepagalvojo. Bet juk akivaizdu! �inoma, visk� reikia versti Henriui. Taip, pa�inojo t� vaikin� i� Londono! Kokia sėkmė! Eliotas tirian�iu �vilgsniu pa�velgė į du d�entelmenus. Nejaugi pavyks?

��Milorde, mes �inome dar daugiau. Įvyko dvi paslaptingos vagystės. I� Kairo muziejaus pavogė mumij�. O juk ir i� mis Stratford namų Londone taip pat buvo pavogta mumija!

��Tikrai?

��Ir keli vertingi egiptieti�ki papuo�alai buvo rasti Henrio Stratfordo meilu�ės, Deizės Banker namuose, tos dainininkės i� miuzikholo...

��Taip...�� Eliotas vėl atsisėdo ant kėdės.

���tai k� a� manau, milorde. Galbūt Stratford� įtraukė į koki� nors ne�vari� istorij�, ar jis tapo kokios nors gaujos nariu. Papuo�alai, monetos, mumijos...

��Mumijos... Henris ir mumijos...

Ne, tai jau būtų pernelyg gerai. Varg�elis Henris! O jis �iuo metu kaip tik plaukioja bitume. Eliotas pradėjo juoktis�� isteri�kai, plonu balsu, tarsi negalėdamas patikėti tuo, k� i�girdo.

��Suprantate, lorde, mes turime rasti piktadarį.

��Bet k� tuomet muziejuje veikė Ramsėjus?�� nekantriai paklausė kitas vyri�kis.

��Mėgino sustabdyti Henrį,�� sumurmėjo Eliotas.�� Tikriausiai pasekė jį. Norėjo pasikalbėti su juo apie D�ulij�. Na taip, �inoma, dėl D�ulijos.

��Bet mes Ramsėjaus kambaryje radome kelet� Kleopatros monetų. Kaip t� paai�kinti?

��Bet juk tai akivaizdu. Tikriausiai jis atėmė monetas i� Henrio, kai juodu susipyko. Egiptietis �inojo Henrio ketinimus. Tikriausiai bandė jį sustabdyti. Na, �inoma.

��Ka�kokia nes�monė.

��Bent jau �ioje versijoje daugiau prasmės, negu jūsi�kėje,�� pasakė Eliotas.�� Varg�elis Henris. I�protėj�s, pasmerktas Henris.

��Regis, ka�kas ai�kėja,�� pasakė vyresnis vyri�kis.

��Taip. O dabar, jums leidus, norė�iau pasitarti su savo advokatu. Reikalauju, kad man tuojau pat būtų gr��intas pasas! Kaip manote, a� turiu teis� susitikti su advokatu? Ar ta privilegija Britanijos pilie�iams dar nepanaikinta?

��K� jūs, lorde Ruterfordai,�� atsakė vyri�kis.�� Bet kas nutiko Henriui Stratfordui? Dėl ko jam pasimai�ė protas?

��Azartiniai �aidimai, draugu�i, azartiniai �aidimai. Tai baisi yda, ji ir sugadino jaunuoliui gyvenim�.

7 skyrius

�vito. U� did�iulių piramid�ių �e�ėlių, u� pla�iai i�sidrėbusio ant smėlio akmeninio sfinkso letenų, driekėsi bekra�tis ro�inis dangus.

Kairėje matėsi migloti �Dvaro� kontūrai. Ka�kur �oniniuose kambariuose dar degė �viesa, bet vie�butyje buvo tylu.

Prie pat horizonto vieni�as vyri�kis jojo ant kupranugario. Tolumoje ū�ė garve�ys.

Ramzis klampojo per smėlį. �altas vėjas plaikstė jo apsiaust�. Jis priėjo prie did�iulio sfinkso ir sustojo tarp dviejų jo letenų, �velgdamas į apdau�yt� statulos veid�, kuris senovėje buvo akinamai baltas ir dvelkė ramybe.

��Tu vis dar �ia,�� su�nab�dėjo Ramzis senovine kalba. Karalius ap�iūrinėjo griuvėsius.

�į �alt� ankstyv� ryt� jo atmintyje i�kilo laikai, kuomet viskas atrodė paprasta ir suprantama, kai jis buvo dr�sus valdovas ir net nesvarstydamas kapojo kardu savo prie�us. Kai urve nu�udė �yn�, norėdamas visiems laikams palaidoti baisi� judviejų paslaptį.

Tūkstan�ius kartų vėl ir vėl jam i�kildavo �itas klausimas: kas būtų atsitik�, jei jis nebūtų padar�s �ios baisios nuodėmės? Beje, tos �ynės juokas dar iki �iolei tebeskamba Ramzio ausyse.

�A� nesu toks kvailas, kad ger�iau �it��.

Nejaugi dėl to jį prakeikė? Pasmerkė am�inoms klajonėms, kaip kokį Kain�, pa�ymėjo am�ina �yme, atskirdami nuo likusios �monijos?

�ito jis ne�inojo. Ta�iau �inojo, kad daugiau neįmanoma k�sti �it� vienatv�. Jis suklydo, ir tos klaidos kartosis nuolat. Dabar tai ai�ku.

K� rei�kia tokia izoliacija? Kad kiekvienas bandymas i�siver�ti i� u�burto rato baigsis katastrofa?

Ramzis u�dėjo rank� ant grubios akmeninės sfinkso letenos. Smėlis �ia mink�tas, gilus, vėjas pakelia jį, ne�ioja, jis lenda po rūbais, grau�ia akis.

Karalius vėl pa�velgė į sudarkyt� akmeninį veid�. Prisiminė, kaip kadaise su maldininkais buvo �ia atėj�s. I�girdo fleitos bei būgno garsus, pajuto smilkalų kvap�...

Dabar tai buvo jo asmeninė malda�� ta pa�ia senovine kalba, kuri� jis mokėjo nuo vaikystės.

��Mano tėvo, mano �emės Dieve! Pa�velk į mane visk� atleid�ian�iomis akimis. Ap�viesk mano prot�, i�mokyk, k� man daryti, kad galė�iau sugrį�ti į gamtos prieglobstį. Ar man i�eiti i� �ia, visų niekinamam, �aukian�iam apie tai, kaip mane nuvargino am�inos kelionės? A� nesu dievas. Neturiu supratimo apie tai, kas yra kūrimas. Ir ne�inau, kas yra teisingumas. Ta�iau kai k� vis dėlto i�manau. Tas, kas sukūrė mus visus, irgi nėra visai teisingas. O jeigu ir teisingas, tai jo teisingumas pana�us į tavo i�mintį, o sfinkse! �ia ir yra did�ioji paslaptis.

8 skyrius

Dar vieni �naujojo laikme�io� rūmai�� operos teatras. �ia gausybė apsikars�iusių prabangiais papuo�alais, vilkin�ių visokiausių spalvų balinėmis suknelėmis moterų ir eleganti�kų vyrų, apsirengusių baltais bei juodais drabu�iais. Kaip juokinga�� spalvotai rengtis i�imtinė moterų teisė. O vyrai beveik vienodai apsitais�, juos net sunku atskirti vien� nuo kito. Kleopatra prisimerkė: nuo drabu�ių margumyno jai apraibo akys.

Mil�ini�ka �monių banga kilo pla�iais laiptais. Kleopatra jautė į j� nukreiptus susi�avėjusius �vilgsnius ir spindėjo i� laimės.

Lordas Samerfildas did�iavosi ja ir jaudinosi.

��Tu �ia i� tikrųjų esi karalienė,�� su�nab�dėjo jis, ir jos skruostai nuraudo. Jis atsisuko į vien� i� prekeivių, pardavinėjan�ių ka�kokius keistus daiktus, kurių paskirties moteris nesuprato.

��Teatriniai �iūronai,�� paai�kino Aleksas, įteikdamas jai nematyt� daikt�.�� Ir pra�au dar duoti program�.

��Kas tai?

Aleksas nustebės susijuokė:

��Tu k�, i� dangaus nukritai?�� Jo lūpos palietė moters kakl�, skruostus...�� Prisidėk prie akių, pareguliuok. �tai taip. Dabar matai?

Ji buvo priblok�ta, net at�oko: �monės, buv� vir�uje, pakibo tiesiai vir� jos.

��Koks įdomus daiktas! Kaip �itaip?

��Jis padidina.�� Aleks� su�avėjo, kad ji nieko nėra girdėjusi apie tokius dalykus.

Įdomu, kaip Ramzis priprato prie tokių ma�ų �naujo laikme�io� paslap�ių? Tas pats Ramzis, kurio paslapting� kapaviet� vos prie� mėnesį aptiko �varg�as Lourenas�. Tas pats karalius, kuris pergamento ritinėliuose para�ė apie savo meil� Kleopatrai. Nejaugi Aleksas iki �iolei ne�ino, kad ta mumija ir jo draugu�is Ramsėjus�� vienas ir tas pats asmuo?

Bet i� kur jam �inoti? Nebent tik i� bepro�io D�ulijos pusbrolio Henrio �od�ių? Bet kas juo patikės, juk niekas jo negerbia? O argi ji pati kadaise patikėjo �yniu, vedusiu j� į urv�?

Pasigirdo skambutis.

��Netrukus prasidės.

Jie drauge pakilo laiptais. Kleopatrai atrodė, kad juodu gaubia �vytinti aureolė, ir visi t� pastebi, bet nusuka akis į �alį, nenorėdami i�baidyti jų meilės. Meilė... Kleopatra jį pamilo. Tiesa, tai nebuvo tas visk� nustelbiantis jausmas, kokį ji jautė Antonijui... Tamsus, griaunantis, kuriam karalienė nepajėgė atsispirti. Ji pasirinko mirtį, nes nesuvokė gyvenimo be mylimojo. O dabar ji vėl prisikėlė. Ir puikiai �inojo, kad �iame, naujame jos gyvenime Antonijaus nebebus. Niekada.

Ne, tai buvo kitokia meilė, �velni, trapi, kaip ir pats Aleksas. Bet tai buvo meilė. Kokia kvaila ta D�ulij� Stratford! Tiesa, Ramzis galėtų suvilioti ir pa�i� deiv� Izid�. Jei ne Antonijus, Kleopatra būtų likusi tik su Ramziu ir nieko kito nemylėjusi. Ir jis t� �inojo.

Ramzis buvo ir tėvas, ir mokytojas, ir teisėjas, o Antonijus�� blogas berniukas, su kuriuo ji pabėgo nuo pasaulio. Linksminosi tarsi vaikas miegamajame, gėrė, kraustėsi i� proto, su niekuo nebendravo, kol pagaliau i� kelionės sugrį�o Ramzis.

�Tai �tai kaip tu pasielgei su savo laisve? Kuo pavertei savo gyvenim��?

O k� jai dabar daryti su savo laisve? Kodėl jos jau nebekankina skausmas? Todėl, kad naujasis pasaulis toks nuostabus. Todėl, kad ji turi visk�, apie k� svajojo tuos paskutinius mėnesius, kai romėnų kariuomenė artėjo prie Egipto, kai Antonijus puolė į neviltį. Dar viena galimybė. Dar vienas gyvenimas�� be meilės, nusviedusios Kleopatr� į tamsius mirties vandenis; dar vienas gyvenimas�� be neapykantos Ramziui, atsisakiusiam i�gelbėti jos lengvabūdį meilu�į ir sulaikiusiam karalien� nuo jos pa�ios nuopuolio.

��Jūsų didenybe, jūs dabar ka�kur toli,�� tyliai i�tarė Aleksas.

��Ne, ne,�� atsakė ji.�� A� su tavimi, lorde Aleksai.

Aplinkui mirgėjo �viesos. Palubėje kabėj�s did�iulis kri�tolinis �viestuvas spindėjo visomis vaivoryk�tės spalvomis, ji girdėjo tylų stikliukų skamb�iojim�, kai juos judino pro duris dvelk�s lengvas vėlelis.

��O, �iūrėk, �tai jie!�� netikėtai �ūktelėjo Aleksas, rodydamas į laiptų vir�ų.

Triuk�mas aplinkui nutilo�� i�nyko �iburiai, �monių minios, j� u�plūdo jaudulys. Ten stovėjo Ramzis. �iuolaiki�kais drabu�iais, o �alia jo gra�uolė moteris, gle�na, jauna, kaip Aleksas. Rusvi jos plaukai glotniai su�ukuoti ir sukelti. Blykstelėjo tamsios akys�� jos �vilgsnis atklydo į jų pus�, bet mergina jų nepastebėjo. Ten ir mielasis gerasis lordas Ruterfordas, pasirams�iuodamas sidabrine savo lazdele. Kaip Ramziui pavyko apmulkinti visus �ituos mirtinguosius? Mil�inas su i�sidraikiusiais plaukais ir nemirtingumo �yme veide.... O moteris �alia jo kol kas mirtinga. Ir atrodo ji kitaip. I�sigandusi, sutrikusi, laikosi įsikibusi Ramzio.

��Tik ne dabar, mielasis,�� maldavo Kleopatra.

Ėjo pro �alį grupelė �monių ir minia u�go�ė j�.

��Bet, mieloji, bent jau pasakykime jiems, kad mes �ia. Puiku! Jei jie �ia atėjo, vadinasi, Ramzį paliko ramybėje. Viskas susitvarkė. Pitfildas padėjo.

��Duok man truputį laiko, Aleksai, meld�iu!

Ar jos tonas tapo įsakmus?

��Gerai, jūsų didenybe,�� sutiko jaunuolis, nuolankiai �yptelėj�s.

Toliau nuo jų! Kleopatrai pasirodė, kad ji dūsta. Pakilusi laiptais auk�tyn, ji apsidairė. Tie �monės ėjo pro aksomu u�dengtas duris. O Aleksas j� vedė į prie�ing� pus�. Garbė Dievui!

��Taip, regis, mūsų vietos tolimiausiame kampe nuo rūbinės,�� nusi�ypsojo jaunuolis.�� Ko tu kukliniesi? Juk esi tokia nuostabi! Pati gra�iausia moteris pasaulyje.

��A� pavyduliauju tav�s, mielasis, bijau dėl kiekvienos mudviejų drauge praleistos valandos. Patikėk manimi�� �monės visk� sugriaus, lorde Aleksai.

��Na k� tu, tai neįmanoma,�� naiviai atsakė jaunuolis.

9 skyrius

Jie nuėjo paskui �monių sraut�. I�ėjo i� teatro pastato ir per aik�t� pasuko vie�bu�io link.

Kleopatra net neabejojo, jog Ramzis juos persekioja. O lordas Ruterfordas irgi būtinai ateis į puot�, vildamasis i�gelbėti savo sūnų.

Ji dar nenusprendė, kaip pasielgs. Susitikimo i�vengti bus nelengva. Pasakys ka�kokius �od�ius, o kas po to? Ji tro�ko laisvės, bet ne�inojo, kur eiti ir k� padaryti, kad galėtų būti laisva.

Toliau �udyti? Juk tai nėra i�eitis. Kuo toliau, tuo labiau ji �lyk�tėjosi �udymu. Taip beproti�kai, taip neapgalvotai ji pasielgė. Dabar Kleopatrai buvo gaila net to �mogaus, kuris į j� �audė. Nesvarbu, kas jis toks, juk jis �mogus.

Jai būtina suprasti, kodėl Ramzis sugr��ino j� į gyvenim�. Tada �inos, k� toliau daryti. O gal geriausia būtų nuo jo pabėgti?

Kleopatra pa�velgė į triuk�mingai prie vie�bu�io priva�iuojan�ius automobilius. Kodėl dabar pat nepabėgus drauge su Aleksu? Juk ji turi pakankamai laiko. Galės vėliau susirasti savo buvusį mokytoj�, �mogų, kuris vadovavo jos �emi�kam gyvenimui, kuris vėliau j� vėl ne�inia dėl ko prikėlė.

Akimirk� ka�kokia baisi nuojauta nusmelkė Kleopatros �irdį. Ji tvir�iau įsikibo Aleksui į parank�, o jaunuolis vėl padr�sino j� savo kerin�ia �ypsena. Kleopatra nieko nepasakė. Kol jiedu įėjo į laiptin� ir nusekė paskui mini� pla�iais laiptais, ji vis dar jautėsi sutrikusi.

Antrame auk�te buvo did�iulė �okių salė, kur kas erdvesnė u� t�, kuri� vakar Kleopatra matė pirmame auk�te. Kairėje pusėje prie sienos stovėjo staltiesėmis u�tiesti stalai; pati salė atrodė bekra�tė; ka�kur grojo orkestras, ta�iau pro �monių sraut� jo nesimatė. Nuo auk�tų, dailiomis lentelėmis i�kaltų lubų buvo nukarusios auksaspalvės u�uolaidos. Kaip �itie �monės mėgsta gipsinius ornamentus�� ir durys ir langai i�puo�ti lipdiniais, primenan�iais plakt� grietinėl�... Poros jau sukosi pagal muzik�. Atrodė, tarsi nuo nukarusių mil�ini�kų �viestuvų la�ėjo �viesa. Po vis� patalp� �mirinėjo tarnai, ne�iodami padėklus su balto vyno bokalais.

��Kaip mes �ia juos surasime?�� jaudinosi Aleksas.�� O, a� taip nekantrauju supa�indinti juos su tavimi!

��Tikrai?�� su�nab�dėjo ji.�� O k�, jeigu jie nepritars tavo pasirinkimui, lorde Aleksai?

��Kokius keistus dalykus kalbi, mieloji,�� naiviai nustebo jis.�� Tai neįmanoma. O jei taip ir būtų, tai neturi jokios reik�mės.

��Myliu tave, lorde Aleksai. Kai pama�iau tave pirm� kart�, nemaniau, kad taip nutiks. Tik pagalvojau, kad esi jaunas, mielas, ir man bus malonu tave apkabinti. O po to pamilau.

��Puikiai suprantu, apie k� kalbi,�� su�nab�dėjo jaunuolis, o jo akys keistai blizgėjo.�� Tu tuo stebiesi?�� Atrodė, tarsi jis ka�ko nepasako iki galo, mėgina paai�kinti, ta�iau jam stinga �od�ių. Jis ka�koks liūdnas; Kleopatra i� pat prad�ių pastebėjo t� liūdesį jame, ir dabar suprato, kad ji ir yra to liūdesio prie�astis. Tas liūdesys�� tai atsakas į tai, k� Aleksas mato jos akyse.

Ka�kas pa�aukė Aleks� vardu. Jo tėvas. Kleopatra nesunkiai atpa�ino t� bals�.

��Atmink, a� tave myliu, Aleksai,�� pakartojo moteris, ka�kodėl būdama įsitikinusi, jog atsisveikina su jaunuoliu. Ir �itie �od�iai jai atrodė patys tinkamiausi.

Ji atsisuko ir pamatė, kaip visi jie i�eina pro atviras duris.

��Tėve, Ramsėjau!�� pasakė jaunuolis.�� Taip d�iaugiuosi jus matydamas.

Kleopatra jautėsi tarytum sapne. Aleksas paspaudė Ramziui rank�, o tas i�plėt�s akis �iūrėjo į Kleopatr�.

��Mieloji,�� tarsi i� toli atsklido Alekso balsas,�� leisk tau pristatyti mano tėv� ir artimus draugus. Na, jūsų didenybe...�� Netikėtai jaunuolis nutilo ir tyliai su�nab�dėjo:�� A� net ne�inau tavo tikrojo vardo.

��Kodėl gi, �inai, mielasis,�� atsakė moteris.�� Pasakiau tau vard� jau pirmojo mūsų susitikimo metu. A� Kleopatra. Mudu su tavo tėvu pa�įstami, kaip, beje, ir su tavo draugu Ramsėjumi. Juk taip tu jį vadini? Ir su tavo drauge D�ulija Stratford buvome susitikusios.

Karalienė pa�velgė į lord� Ruterford�; muzika ir triuk�mas j� apkurtino.

��Leiskite padėkoti jums, lorde Ruterfordai, kad buvote man toks geras. Net ne�inau, k� be jūsų bū�iau dariusi? O a� tokia nedėkinga...

Jai buvo neramu. Jei pasiliks �ioje salėje, ji �us. Ta�iau Kleopatra nejudėjo i� vietos, mė�lungi�kai įsikibusi Alekso rankos. Jaunuolis nieko nesuprasdamas �iūrėjo tai į j�, tai į savo tėv�.

��Nieko nesuprantu. Judu tikrai buvote susitik�?

Staiga Ramzis �engė pirmyn. Jis grubiai sugriebė Kleopatr� u� rankos ir nutempė toliau nuo Alekso.

��Man reikia su tavimi pasikalbėti,�� pasakė ji, �velgdamas į moterį i� vir�aus.�� Dabar. Akis į akį.

��Ramsėjau, dėl Dievo, k� tu darai?

Visi �valgėsi į juos.

��Aleksai, pasilik �ia,�� pasakė Eliotas.

Ramzis nutempė Kleopatr� toliau.

��Paleisk mane,�� su�nab�dėjo ji.

Tarsi pro rūk� Kleopatra pastebėjo, kaip D�ulija Stratford apstulbusi puolė prie egiptie�io, o grafas Ruterfordas mėgino sulaikyti sūnų.

Karalienė įnirtingai pasimuistė ir i�siver�ė i� gele�inių Ramzio gniau�tų. �monės, mėgin� apsimesti, kad į juos ne�iūri, nusteb� aiktelėjo. Nors muzika tebeskambėjo, balsai aplinkui nutilo.

��Mudu pasikalbėsime tuomet, kai a� to panorėsiu, mano dievinamas mokytojau! Tu vėl lendi į mano gyvenim�? Vėl, kaip ir praeityje, nori atimti i� man�s malonum�.

Pribėgo Aleksas. Kleopatra apsivijo jį rankomis, ta�iau Ramzis vėl perėjo į puolim�.

��Velniai rautų, Ramsėjau, kas �ia vyksta?�� protestavo Aleksas.

��Sakau, kad mudu turime pabendrauti prie keturių akių,�� pasakė Ramzis Kleopatrai, nekreipdamas jokio dėmesio į jos meilu�į.

Jos įnir�is aplenkė �od�ius, o �od�iai�� mintis:

��Manai, jog gali priversti mane daryti, k� tu nori! Atker�ysiu tau u� tai, k� su manimi padarei! Tai bus �iaurus ker�tas!

Ramzis vėl atplė�ė j� nuo Alekso, kurį �ia pat griebė į glėbį jo tėvas. Atsisukusi, Kleopatra pastebėjo, kaip Aleksas dingo minioje. Ramzis įsuko j� tarp �okan�ių porų ir nepaleido, nepaisydamas įnirtingo moters pasiprie�inimo. Viena ranka laikydamas u� rie�o, kit� u�dėjo ant talijos.

�alia jų �okėjų poros ritmingai judėjo. Ramzis ėmė sukti Kleopatr�.

��Dink i� �ia!�� su�nyp�tė karalienė.�� Manai, kad a� ta pati beprotė, kuri� pamatei senojo Kairo lū�nelėje? Manai, esu tavo vergė?

��Ne, a� matau, jog tu pasikeitei.�� Jis prabilo lotyni�kai.�� Kas gi tu esi i� tikrųjų?

��Tavo magija sugr��ino man prot� bei atmintį. Bet mano patirtos kan�ios liko manyje, ir dabar neken�iu tav�s labiau nei bet kada.

Ramzis apstulbo. Jis ir pats ne ma�iau kentėjo. Gal būtų geriau, jeigu Kleopatra jo pasigailėtų?

��Tu visada buvai nepakartojamai �avus, kai sk�sdavai kan�iose!�� krito ant Ramzio galvos jos �od�ių kru�a.�� Ir kai teisdavai kitus! Bet nesu nei tavo vergė, nei tavo nuosavybė! Prikėlei mane gyventi, todėl noriu gyventi laisvai.

��Tai tu,�� su�nab�dėjo Ramzis.�� Tai tikra karalienė Kleopatra, kuri buvo ir impulsyvi, ir i�mintinga. Kuri mylėjo nesvarstydama. Kuri visada �inojo, kaip pakerėti ir valdyti.

��Taip, tai tiesa. A� ta karalienė, kuri maldavo tav�s i�gelbėti vien� mirting� vyr�. Bet tu atsisakei padėti. Tu egoistas, piktas, niekingas �mogus.

��Ne, juk pati �inai, kad tai netiesa.�� Tas pats �avesys, sugebėjimas įtikinti, tas pats įsiūtis, nevaldoma valia...�� Tai buvo klaida. Baisi klaida.

��O a�? Ar a� irgi buvau klaida?

Ji mėgino i�silaisvinti, bet niekaip negalėjo. Ramzis vėl privertė j� paklusti muzikos ritmui ir suko ratu. Kleopatr� lietė �okan�ių damų sijonai, juos akivaizd�iai stebėjo...

��Praėjusi� naktį tu pasakei, jog mirdama �aukeisi man�s. Gyva�ių nuodai tave suparaly�iavo. Ar tu sakei ties�?

Ji vėl pamėgino i�siver�ti i� vyri�kio glėbio.

��Nieko man�s neklausinėk!

Ji i�traukė rank�, bet Ramzis vėl j� sugriebė. Dabar visi pastebėjo, kas �ia vyksta. Į juos pasisuko aplinkinių galvos. Viena po kitos sustojo �okusios poros.

��Atsakyk man,�� reikalavo Ramzis.�� Ar tikrai �aukei mane tomis paskutinėmis minutėmis? Ar tai tiesa?

��Tu nori pateisinti savo veiksmus?�� Ji privertė Ramzį sustoti. Daugiau jis negali tampyti jos paskui save.�� Man buvo baisu. Jau�iau, jog mir�tu,�� prisipa�ino Kleopatra.�� Tai buvo baimė. Tai ne meilė. Tikiesi, jog kada nors atleisiu tau u� tai, kad leidai numirti Antonijui?

��O taip, tai tu!�� �velniai pasakė Ramzis. Jie stovėjo nejudėdami.�� Tai tikrai tu. Mano Kleopatra. Dviveidė, aistringa... Tai tu.

��Taip. Ir a� nemeluoju sakydama, jog neken�iu tav�s!�� suriko ji. I� moters akių pasipylė a�aros.�� Ramzi Prakeiktasis! Prakeikiu t� dien�, kai saulės spindulys ap�vietė tavo kapaviet�. Ir kada tavo meilutė D�ulija negyva gulės prie tavo kojų, kaip kadaise gulėjo Antonijus, tada tu tikrai su�inosi, kas yra i�mintis, kas yra meilė, koki� gali� turi ta, kuri u�kariauja ir valdo. Tavo D�ulija Stratford mirtinga. Nusukti jai sprand� tas pats, kas nulau�ti nendrės stieb�.

Nejaugi ji norėjo i�tarti būtent �iuos �od�ius? Ji ir pati ne�inojo. Tik �inojo, kad j� valdo ir meilė, ir neapykanta. Ir kad �ie jausmai tarsi ugnis degina siel�. Ji įnir�usi at�oko nuo Ramzio, pasirengusi bėgti.

��Ne, tu jos nepaliesi. Ir Alekso taip pat!�� lotyni�kai su�uko karalius.�� Ir nieko kito nepaliesi. Kleopatra pastūmė i� kelio ka�koki� por�. Moteris suriko, vyri�kis u�griuvo ant savo partnerės. Kiti �okėjai prasiskyrė, duodami jai keli�. Kleopatra atsisuko, pamatė Ramzį, �iūrintį į j�, i�girdo jo �od�ius:

��Tu nespėsi to padaryti, nes vėl atsidursi karste! Tamsoje!

Ji įsimai�ė į mini�. I� visur girdėjosi �ūksniai. Prie� save Kleopatra pamatė atidarytas duris. Padvelkė laisve. Ir ji nukūrė kiek tik kojos ne�a.

��Palauk, sustok, i�klausyk man�s!�� �aukė Ramzis.

Prie pat durų ji dar kart� atsisuko ir pamatė Aleks�. Jis laikė Ramzį u� rankos.

��Sustokite, Ramsėjau, leiskite jai i�eiti!

Dabar ir kiti vyrai apsupo Ramzį.

Karalienė i�bėgo ant laiptų. Aleksas �aukė j�, maldavo palaukti. Jo balse nebuvo baimės. Bet Ramzis būtinai i�siver� i� tų �monių rankų. Niekas negalės jo sulaikyti. Jo grasinimai tebeskambėjo Kleopatros ausyse.

Laikydamasi u� turėklų, ji nubėgo laiptais �emyn, kauk�ėdama auk�tais kulniukais.

��Jūsų didenybe!�� �aukė Aleksas.

Jis puolė prie i�ėjimo. Tuo metu prie durų kaip tik sustojo automobilis. Tarnas atidarė dureles. I� ma�inos i�lipo vyras ir moteris.

Kleopatra atsisuko: Aleksas leidosi laiptais, jam i� paskos bėgo Ramzis.

��Jūsų didenybe! Palaukite!

Ji pastūmė tarn�, apibėgo aplinkui ma�in�, atsisėdo prie vairo ir u�dėjo koj� ant pedalo. Jau ma�inai pajudėjus, Aleksas atidarė dureles ir įgriuvo ant priekinės sėdynės greta Kleopatros. Moteris suktelėjo vair�, vos neįlėkė į sod�, bet sugebėjo suvaldyti automobilį ir i�va�iavo į gatv�, vedan�i� į bulvar�.

��O Vie�patie!�� suriko Aleksas, stengdamasis perrėkti vėj�.�� Ramsėjus įsėdo į kit� ma�in�, jis mus persekioja!

Ji atliko pavojing� posūkį, vos nesusidūrusi su priekyje va�iavusia ma�ina ir i�lėkė į laisv� juost�.

��Tu mus u�mu�i!

Moteris palinko į priekį, jos veid� nudegino ledinis vėjas. Teko pa�ėlusiai sukioti vair�, aplenkiant lėtai judėjusias ma�inas. Aleksas ka�ko jos pra�ė, maldavo, ta�iau Kleopatros ausyse tebeskambėjo Ramzio balsas: �Tu vėl atsidursi karste! Tamsoje!�

Bėgti! Reikia kuo grei�iau sprukti.

��Neleisiu, kad jis tave nuskriaustų.

Galiausiai jie i�va�iavo į plent�, vedantį i� miesto. Kelias buvo laisvas. Kleopatra nė minutei neatleido grei�io pedalo.

Ka�kur tolumoje stūksojo piramidės, o u� jų�� dykuma. Kaip jai ten pasislėpti? Kur pabėgti?

��Ar jis neatsiliko?�� suriko Kleopatra.

��Ne, bet jis nieko pikto tau nepadarys! I�klausyk man�s!

��Ne!�� suriko ji.�� Net nebandyk man�s sulaikyti!

Aleksas pamėgino ja apkabinti, ta�iau ji atstūmė jaunuolį. Automobilis truktelėjo, nuva�iavo nuo grindinio ir nuriedėjo per suplūkt� smėlį. Toli dykumoje mirgėjo �iburiai.

Ka�kur de�inėje, tamsoje sumirk�iojo akinantys traukinio �ibintai. Jie artėjo. Po to pasigirdo tas pats kraupus lokomotyvo signalas. O dievai, kur jis?

J� apėmė siaubas. Jau girdėjosi ratų dundėjimas.

��Kur jis?�� suriko Kleopatra.

��Stok! Reikia �ia sustoti ir palaukti. Nespėsime pra�okti!

Į ma�ytį priekinį veidrodėlį, apakindamas moterį, pliūptelėjo �viesos pluo�tas. Kleopatra akimirk� atitraukė rankas, po to vėl griebė u� vairo. Ir pamatė tikr� ko�mar�: mil�ini�k� staugian�i� pabais�, kurios ji bijojo labiau u� visk� pasaulyje. Tiesiai į juos kaukdamas lėkė juodas garve�ys.

��Stabdyk!�� suklykė Aleksas.

Ma�ina truktelėjo, pa�oko i� vietos ir sustingo. Garve�ys pralėkė per pėd� nuo jų, mil�ini�ki dundantys ratai sukosi tiesiai prie� jų akis.

��Mes stovime ant bėgių, grei�iau va�iuok i� �ia!�� �aukė Aleksas.

Vėl pasigirdo kurtinantis �vilpimas, nustelb�s ratų dundėjim�. Dar vienas siaubūnas, tik jau i� kairės pusės, lėkė tiesiai į juos. Kleopatra pamatė jo apvali� gelton� akį, �viesos spindulys pervėrė j�.

Jie pasivijo, �itie neregėti baisūs demonai j� pasivijo! Kaip nuo jų pasislėpti? O tuo tarpu Ramzis u� nugaros �aukė jos vard�. Moteris pajuto, jog Aleksas griebė j� u� rankos ir tempia nuo sėdynės. �lyk�tus traukinys u�lėkė tiesiai ant jų, trenkėsi į automobilį. Kleopatra sucypė.

Galinga jėga jos kūn� i�metė i� ma�inos. Ji pasijuto lekianti vir� dykumos, tarsi i�mesta į or� lėlė.

Apa�ioje prasilenkinėjo dvi did�iulės pabaisos. Aplinkui driekėsi bekra�tė dykuma. Blykstelėjo oran�inė �viesa, jai pasidarė neapsakomai kar�ta. Pasigirdo keistas tra�kantis garsas. Tokio Kleopatra anks�iau nebuvo girdėjusi.

10 skyrius

Jie stovėjo visi drauge gele�inkelio stotyje. Ramziui �ios minutės buvo ypa� sunkios. Jis jau nebeturėjo jokių argumentų jokių �od�ių, galin�ių įtikinti D�ulij�. O pa�velg�s į jos akis, karalius matė tiktai gili� nuoskaud�.

Aleksas virto visai kitu �mogumi... tik su Alekso veidu. Jis abejingai i�klausė jam papasakot� pusiau ties� apie t� moterį, su kuria Ramsėjus buvo seniai pa�įstamas, apie tai, kad ji beprotė ir labai pavojinga. Po to tarsi atsijungė, nieko nenorėdamas klausyti nei girdėti.

Jiedu su D�ulija staiga suaugo�� �itas naivus jaunuolis ir jauna moteris. D�ulijos veidas pably�ko, pasidarė nuobodesnis. Aleksas, stovėj�s greta merginos, buvo tylus, nekalbus.

��Jie mane �ia laikys kokias dvi ar tris dienas. Ne ilgiau,�� kalbėjo sūnui Eliotas.�� Po savaitės grei�iausiai jau būsiu namuose. Pasirūpink D�ulija. Jei pradėsi ja rūpintis...

���inau, tėve, man pa�iam tai bus tik į ger�.

Ir jaunuolis nusi�ypsojo ledine �ypsena.

Traukinio palydovas davė �enkl�. Traukinys buvo pasiruo��s i�vykti. Ramzis negalėjo ir nenorėjo į jį �iūrėti�� nei kaip jis juda, nei kaip dunda jo ratai. Jam norėjosi dingti i� �ia, nors �inojo, kad stovės iki paskutinės akimirkos.

��Ir tu nepakeisi savo sprendimo?�� su�nab�dėjo karalius. D�ulija �velgė ka�kur pro �alį.

��A� visada tave mylėsiu,�� su�nab�dėjo mergina.

Ramzis turėjo pasilenkti, kad galėtų i�girsti jos �od�ius. Merginos lūpos prisilietė prie jo.

��Mylėsiu tave iki pat mirties. Bet savo sprendimo nepakeisiu.

Aleksas paėmė jį u� rankos.

��Iki pasimatymo, Ramsėjau. Tikiuosi, pasimatysime Anglijoje.

Atsisveikinimo ritualas artėjo prie pabaigos; Ramzis atsisuko, ketindamas pabu�iuoti D�ulij�, bet mergina jau stovėjo ant metalinio vagono laiptelio. Jų akys susitiko. Nebuvo priekai�tų, smerkimo; mergina niekaip negalėjo sav�s nugalėti.

Pagaliau traukinys su�vilpė, sudundėjo, �lyk��iais garsais sudrebindamas or�. Vagonų grandinė su ma�ais langeliais, netolygiais judesiais truktelėjo pirmyn. Per lang� Ramzis pamatė D�ulij�. Priki�usi deln� prie stiklo, mergina �iūrėjo į jį. Jis pamėgino suprasti jos akių i�rai�k�. Galbūt ji apgailestauja, gailisi, priėmusi tokį sprendim�?

Karaliui buvo neapsakomai liūdna. Jis vėl i�girdo Kleopatros �od�ius: �A� �aukiau tave paskutinėmis gyvenimo minutėmis�.

Traukinys judėjo pro �alį. Lang� palietė saulės spindulys, ir jis sutvisko sidabru. Daugiau Ramzis nematė jos veido.

Lordas Ruterfordas nuvedė jį prie platformos, kur keleiviai laukė automobilių, o vairuotojai, vilkintys livrėjomis, paslaugiai atidarinėjo ma�inų dureles.

��Kur va�iuosite?�� paklausė grafas.

Ramzis �iūrėjo į tolstantį traukinį. Paskutinis vagonas su ma�ytėmis gele�inėmis durelėmis vis ma�ėjo ir ma�ėjo. Jau beveik nesigirdėjo ratų bildesio.

��Koks skirtumas?�� atsakė jis. Po to tarsi staiga atsibud�s pa�velgė į Eliot�. Grafo veido i�rai�ka karalių nustebino ne ma�iau, negu D�ulijos �vilgsnis. Priekai�to nebuvo�� tik gilus liūdesys.�� Ir koki� pamok� jūs gavote, milorde, i� visos �itos istorijos?�� netikėtai i�sprūdo i� jo lūpų klausimas.

��Reikės nema�ai laiko, kad galima būtų visk� įvertinti, Ramzi. O laiko a� tikriausiai jau neturiu.

Ramzis papurtė galv�.

��Po visko, k� jūs matėte,�� tyliai i�tarė karalius, kad jo �od�ius galėtų girdėti tik Eliotas,�� jūs vis dar norite pasinaudoti eliksyru? Ar atsisakysite jo, kaip D�ulija.

Traukinys i�nyko i� akira�io. I�tu�tėjusioje stotyje buvo tylu. Girdėjosi tik padrikų pokalbių nuotrupos.

��Argi dabar tai svarbu, Ramzi?�� paklausė grafas, ir karalius pirm� kart� pamatė jo veide kartėlį bei did�iulį nuovargį.

Jis paėmė Eliot� u� rankos.

��Mes dar susitiksime,�� i�tarė karalius.�� O dabar turiu eiti, antraip pavėluosiu.

��O kur jūs einate?

Ramzis neatsakė. Apsisuko ir, eidamas per stoties aik�t�, pamojavo. Eliotas mandagiai jam linktelėjo ir nuskubėjo prie laukian�io automobilio.

11 skyrius

Jaunas gydytojas pasi�iupo savo lagaminėlį ir i�skubėjo į ligonin�. Greta, tapnodamas sunkiais batais, bėgo kareivis.

��Tiesiog ko�maras, sere. Labai gilūs nudegimai. J� rado krovininės traukinio platformos dugne. Neįsivaizduoju, kaip ji i�gyveno.

K� jis gali padaryti? Kaip padėti tai moteri�kei �itoje Dievo pamir�toje skylėje, Sudano d�iunglėse?

Trinksėdamas durimis, daktaras nubėgo koridoriumi ir įsiver�ė į palat�.

Prie jo priėjusi slaugė pakraipė galv�.

��Nieko nesuprantu,�� su�nab�dėjo ji ir mostelėjo link lovos.

��A� ap�iūrėsiu j�.�� Daktaras pakėlė tinkl� nuo moskitų.�� Nesuprantu. Nematau jokių nudegimų.

Moteris kuo ramiausiai miegojo; jos juodi banguoti plaukai draikėsi ant baltos pagalvės, tarsi �ioje tvankioje, pragari�kai kar�toje palatoje, būtų dvelk�s lengvas vėjelis.

Atvirai sakant, daktaras niekuomet nebuvo mat�s tokios gra�ios moters. O jei ir matė kada nors, tai dabar niekaip negalėjo prisiminti. Net skaudu �iūrėti�� tokia nuostabi ji buvo.

Be to, tai ne kini�kos lėlės gro�is, jokiu būdu ne. Nors moters veido bruo�ai taisyklingi, i� visko jautėsi, kad ji yra kilminga. O banguoti jos plaukai pana�ūs į mil�ini�k� spindin�i� tamsi� piramid�.

Vos tik gydytojas priėjo prie lovos, moteris atsimerkė. Stebėtina! Jos akys buvo �ydros tarsi dangus. Po to įvyko tikras stebuklas�� ji nusi�ypsojo. Daktaras pa�velgė į j� ir pajuto, kad jam darosi silpna. Jis pagalvojo apie �od�ius �lemtis� bei �likimas�... Bet kas ta moteris?

��Koks jūs gra�us,�� su�nab�dėjo paslaptingoji puikia anglų kalba.

Mūsi�kė, pamanė daktaras ir i�kart subarė save u� snobizm�. Jau vien i� balso ai�ku, kad ji aristokratė.

Slaugė ka�k� sumurmėjo. U� jos nugaros �nab�dėjosi ka�kokie �monės. Daktaras paslinko prie lovos kėd� ir atsisėdo. Atsargiai pakėlė balt� paklod� vir� apnuogintos krūtinės.

��Atne�kite �itai moteri�kei kokius nors drabu�ius,�� įsakė jis, net neatsisuk�s į slaug�.�� �inote, jūs taip mus i�g�sdinote. Pamanėme, jog būsite stipriai apdegusi.

��Tikrai?�� su�nab�dėjo moteri�kė.�� Jie buvo tokie geri ir man padėjo. Mane prispaudė. Taip sunku buvo kvėpuoti. Atsidūriau ka�kokioje tamsoje.

Moteris pa�velgė į pro lang� �vie�ian�i� saul� ir prisimerkė.

��Padėkite man atsikelti ir i�eiti į �vies�,�� netikėtai papra�ė ji.

��O, nereikia taip skubėti, jūs dar labai silpna.

Bet ji buvo įsitikinusi savo teisumu�� atsisėdo ir apsigaubė paklode, padariusi i� jos ka�k� pana�aus į suknel�. Ry�kūs, tiksliai apibrė�ti, lenkti antakiai rodė moterį esant valing�. Daktaras pajuto, kaip pradeda jaudintis.

Apsisiautusi balta paklode, su i�lindusiu nuogu apvaliu petimi, ji buvo pana�i į deiv�. Veide vėl nu�vito �ypsena�� ir daktaras visai i�tirpo.

��Paklausykite, turite man pasakyti, kas jūs esate. Prane�ime jūsų draugams bei �eimai.

��Palydėkite mane laukan,�� u�uot atsakiusi, papra�ė paslaptingoji dama.

Daktaras paėmė moteri�k� u� rankos ir net nesvarstydamas nusekė paskui j�. Ir tegul sau �nab�dasi! Tegul seka pasakas, kad ji buvo pana�i į apdegusį mėsos gabal�. �ita moteris visi�kai sveika! Nejaugi visas pasaulis pami�o?

Moteris perėjo dulkėt� kiem� ir nusivedė savo paslaugų palydov� į ma�� sodelį. Beje, sodas priklausė asmeni�kai jam, o ne jo pacientams, gulintiems lovose ar stovintiems eilėse prie kabineto durų.

Ji atsisėdo ant medinio suoliuko. Daktaras įsitaisė �alia. Numetusi nuo veido tankius juodus plaukus, moteris pakėlė galv� ir pa�velgė į saulėt� dangų.

��Jums negalima būti tokioje kaitroje,�� pastebėjo gydytojas.�� Ypa�, jei buvote apdegusi.�� Kokia nes�monė! Jos oda �vari, skaisti, skruostai ro�iniai. Pati sveikiausia būtybė visame pasaulyje.�� Tai kam vis dėlto prane�ti apie jus?�� dar kart� paklausė daktaras.�� Jūs turite telefon�?

��Nekvar�inkite sau galvos visokiomis nes�monėmis,�� pasakė moteris, paėmė jį u� rankos ir pradėjo �velniai �aisti jo pir�tais.

Daktaras net susigėdo�� taip jį sujaudino toks paprastas �velnumas. Jis negalėjo atitraukti akių nuo nepa�įstamosios: kokios lūpos, akys... Per paklod� matėsi kieti jos krūtų speneliai.

��Taip, draugų a� turiu,�� svajingai i�tarė gra�uolė.�� Su jais reikia susitikti. Reikia suvesti s�skaitas. Jau ver�iau papasakokite apie save, daktare. Ir apie �ias vietoves.

Ar jai norėjosi pabu�iuoti �it� vyri�kį? Vargu. Bet jis neketino atsisakyti tokio malonumo. Pasilenkė ir prisilietė prie jos lūpų. Jo nebaugino, jog kas nors gali juos pamatyti. Jis apsivijo j� rankomis, priglaudė prie sav�s, pajut�s, kad jinai i�kart pasidavė ir tarsi prilipo prie jo krūtinės.

Dar akimirka�� ir jis nusitemps moterį į lov�, net jei tai tektų padaryti prie� gra�uolės vali�. Nors, regis, ji neketina prie�intis.

��Kam skubėti, kam reikia apie mane ka�kam prane�ti?�� su�nab�dėjo nepa�įstamoji ir įki�o rank� po jo mar�kiniais.

Jiedu pakilo ir tiesiai per gėlyn� nu�ingsniavo į jo miegam�jį. Po to jis paėmė j� ant rankų ir nusine�ė.

Nusidėjėlis, niekadėjas�� ir tegul. Jis jau nebegalėjo sustoti. Nepa�įstamoji įsisiurbė į jo lūpas�� ir daktaras, �engdamas per slenkstį, vos nepargriuvo. Paguld�s moterį ant �iu�inio, u�darė langines. Velniop visk�!

��Ar tu įsitikinusi, kad...�� sumurmėjo jis, atsisegiodamas mar�kinius.

��Man patinka aistringi vyrai,�� su�nab�dėjo ji, �elmi�kai �vilg�iodama į gydytoj�.�� Taip, a� įsitikinusi. Man reikia pasiruo�ti susitikimui su draugais.�� Ji nuplė�ė nuo savo kūno paklod�.�� Labai gerai reikia pasiruo�ti.

��K�?�� Jis atsigulė �alia, bu�iuodamas jos kakl�, glostydamas krūtin�. Jos �launys prigludo prie jo. Ji raitėsi tarsi gyvatė, nors nebuvo į j� pana�i... Ji tokia �ilta, tokia �velni, kvepianti ir taip aistringai jo geid�ia!

��Mano draugai...�� tarsi sapne su�nab�dėjo nepa�įstamoji, ir jos akyse �mėstelėjo liūdesys. Bet po to ji vėl pa�velgė į vyri�kį�� god�iai, aistringai; jos balsas tapo kimus, trūk�iojantis; nagai įsikibo į jo pe�ius.�� Mano draugai palauks. Mes dar turėsime laiko susitikti. Prie� akis visa am�inybė!

Jis taip ir nesuprato, k� moteris norėjo pasakyti. Jam buvo nesvarbu.

I�na�os

Libretistas Viljamas Hilbertas (1836-1911) ir kompozitorius Arturas Salivanas (1842-1900) - populiarių komi�kų operų kūrėjai.

D�elaba - tradicinis musulmonų apdaras, dengiantis vis� kūn�.

Tai XIX am�. idealios amerikietės paveikslas, sukurtas �inomo Niujorko dailininko �arlio Gibsono (1857-1944 ): krūtinga mergina liekna talija bei įmantria �ukuosena.

Obris Berdslėjus (1872-1898) - anglų grafikas.

Zigmundas Rombergas (1887 - 1951) - kompozitorius, miuziklų bei opere�ių autorius. Taip pat kūrė ir muzik� filmams.